Bulvių veislės

Solist – vokiška, labai ankstyva maistinių bulvių veislė, net 8–10 parų ankstyvesnė už kitas pirmosios ankstyvumo grupės veisles. Gražios prekinės išvaizdos, forma ovali, gelsvos spalvos. Minkštimas šviesiai geltonas, vidutinio suvirimo, gero skonio. Tinka vartoti vasarą ir rudenį. Atsparios ligoms, sandėlyje laikosi gerai. Krakmolingumas 11–14 procentų.

Akapella – vokiška, labai ankstyva maistinių bulvių veislė. Gumbai geros prekinės išvaizdos: ovalūs, vienodo dydžio, sekliomis akutėmis. Gumbo minkštimas šviesiai gelsvas, suverda vidutini�kai, labai gero skonio (8–9 balai). Išvirtos bulvės nejuoduoja. Šias savybes išlaiko ištisus metus. Gerai laikosi sandėlyje, atsparios ligoms.

Šios veislės bulvės krakmolingos (13–16 proc.). Sausųjų medžiagų sukaupia 23 proc. – tai nėra būdinga labai ankstyvoms bulvių veislėms.

Karatop – vokiška, labai ankstyva maistinių bulvių veislė. Gumbai apvalūs, šviesiai rusvos spalvos. Minkštimas šviesiai gelsvas, išvirtos kietokos, gero skonio (7–8 balai). Šias savybes išlaiko iki žiemos. Sandėlyje laikosi labai gerai, atsparios ligoms. Krakmolingumas 11–15 procentų.

Venta – lietuviška, labai ankstyva maistinių bulvių veislė. Gumbai apvalūs, akutės vidutinio gylio, luobelė ir minkštimas šviesiai gelsvos spalvos, labai gero skonio. Verdant nesukrenta. Žiemą laikosi gerai, atsparios ligoms. Krakmolingumas iki 16 procentų.

Beluga – vokiška, ankstyvoji maistinių bulvių veislė. Gumbai labai gražios pailgos formos, gelsvos spalvos. Akučių mažai ir jos seklios, todėl prekinė išvaizda gera. Minkštimas šviesiai gelsvas, vidutinio suvirimo, skonis geras (7–9 balai). Sandėlyje laikosi labai gerai, atsparios ligoms. Krakmolingumas 10–18 procentų.

Goda – lietuviška, ankstyvoji maistinių bulvių veislė. Gumbai vidutinio dydžio, ovaliai apvalūs, akutės seklios. Luobelė lygi, gelsva. Minkštimas – geltonas, išvirtos netamsėja ir nekeičia spalvos. Skonis geras (8 balai). Labai gerai laikosi žiemą, atspari sausroms. Krakmolingumas 16–17 procentų.

Vokė – lietuviška, ankstyvoji maistinių bulvių veislė. Gumbai gelsvi, ovalo formos, sekliomis akutėmis. Minkštimas šviesiai geltonas. Bulvės skanios, gerai suverda, bet nesukrenta, nejuoduoja. Gerai laikosi žiemą, veislė gana atspari ligoms. Gerai pakelia drėgmės perteklių ir trūkumą. Krakmolingumas 16–17 proc. ir didesnis.

Pirol – vokiška, vidutinio ankstyvumo maistinių bulvių veislė. Gumbai apvaliai ovalūs, vidutinio dydžio, rusvos spalvos, sekliomis akutėmis. Minkštimas gelsvas, suverda vidutiniškai arba minkštai. Labai gero skonio ištisus metus. Gumbuose sukaupia daug sausųjų medžiagų (23–27 proc.), todėl tinka sausiems produktams ir traškučiams gaminti. Ramybės periodas ilgas, gerai laikosi sandėliuose. Krakmolingumas 15–19 procentų.

Meridian – vokiška, vidutinio ankstyvumo maistinių bulvių veislė. Gumbai gražios pailgos formos, šviesiai gelsvi, akutės didelės, bet seklios. Minkštimas gelsvas, išvirtos bulvės netamsėja. Bulvės gero skonio, suverda vidutiniškai. Gerai laikosi žiemą. Krakmolingumas 13–14 procentų.

Mirta – lietuviška, vidutinio ankstyvumo maistinių bulvių veislė. Gumbai plačiai apvalūs, sekliomis akutėmis, gelsvos spalvos, atsparūs sutrenkimui. Minkštimas žalsvai gelsvas, pjaustant

netamsėja. Bulvės labai skanios, verdant sukrenta. Gerai laikosi žiemą. Labai gerai pakelia sausras. Krakmolingumas 15–18 procentų.

Fasan – vokiška, vidutinio vėlyvumo maistinių bulvių veislė. Gumbai rusvos spalvos, apvaliai ovalūs, vidutinio stambumo. Minkštimas gelsvas, nuo vidutinio iki minkšto suvirimo. Labai gero skonio (8–9 balai) ištisus metus. Gumbuose sukaupia daug sausųjų medžiagų (24–26 proc.), todėl tinka traškučiams ir krakmolui gaminti. Atsparios ligoms, gerai išsilaiko sandėliuose. Krakmolingumas 16–19 procentų.

Sonate – vokiška, vidutinio vėlyvumo maistinių bulvių veislė. Gumbai apvalūs, gelsvos spalvos, nuo vidutinio dydžio iki didelių. Akutės seklios. Minkštimas geltonas, gero skonio. Sandėliuose išsilaiko labai gerai. Krakmolingumas apie 18 procentų.

Apart – vokiška, vidutinio vėlyvumo maistinių bulvių veislė. Gumbai gražios prekinės išvaizdos, gelsvos spalvos, ovalūs. Minkštimas gelsvas. Labai gero skonio ištisus metus. Tai viena iš skaniausių bulvių veislių. Atsparios ligoms, gerai laikosi sandėliuose. Krakmolingumas 14–16 procentų.

Aistės – lietuviška, vėlyvoji maistinių bulvių veislė. Gumbai gelsvos spalvos, stambūs, plokščiai apvalūs, sekliomis akutėmis. Minkštimas baltas, gero skonio. Suverda gerai, nejuoduoja. Nebijo sutrenkimo ir gerai laikosi žiemą. Krakmolingumas 16–18 procentų.

Bulvės

Материалы по истории земледелия СССР, Москва, 1956.

Kultūrinių bulvių tėvynė yra Pietų Amerika. Andų šalių gyventojai nuo neatmenamų laikų augina šią kultūrą. XVI a. viduryje ispanai šią kultūrą atvežė į Europą. Iš Ispanijos bulvės pateko įpopiežiaus rūmus, o 1587 m. – iš Italijos į Belgiją, o iš ten – į Austriją 1588 m. Į Angliją nepriklausomai nuo Ispanijos bulvės pateko apie 1590 m. Po to bulvės į abi šalis buvo įvežtos pakartotinai. Į Prancūziją bulvės pateko į Prancūziją iki 1600 m.

1603 m. Ruane buvo išleista knyga apie žemdirbystę, ir nedidelis skyrelis buvo paskirtas bulvėms.

Švedijoje jau XVII a. viduryje bulvės buvo žinomos kaip botanikos sodų augalas. Tačiau tik apie 1820 m. bulvės čia tapo šiek tiek svarbia kultūra.

Apie 1780 m. Prancūzijos vyriausybė ėmėsi priemonių bulvių pozicijoms stiprinti. Į Vengriją bulves iš Vokietijos įvežė studentai apie 1654 m. Švedijoje dėl bulvių

buvo priimtas vyriausybės potvarkis 1725 m. Antrojoje XVIII a. pusėje bulvės tapo pakankamai svarbia kultūra Lenkijoje, nors magnatų soduose bulvės jau augo apie 1670 m. 1697 m. bulves pardavimui pradėjo auginti Varšuvos daržininkas Laba.

Vokietijos valstybėse bulvės pasirodė skirtingu laiku. 1587 m. Vroclave bulves augino „beveik kiekvienas vaistininkas“. 1602 m. bulvės buvo paminėtos namų ūkio žinyne, išleistame Vitenberge. Bulvės augo soduose kaip labai retas augalas. Manoma, kad bulvėms išplisti padėjo 30-ties metų karas. Bohemijoje tarnavęs Nyderlandų kariškis atvežė bulves į Bohemiją ir propagavo jas. 1647 m. bulvės pasirodė Saksonijoje, bet iki 1694 m. ten apie jas beveik niekas nebuvo girdėjęs. 1720 m. bulvės per Pfalcą pasiekė Prūsiją. 1588 m. bulvės paminėtos Niurnberge. Kitose vokiškose žemėse bulvės įsitvirtino tiktai XVIII a. Petro I amžininkas Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas dovanodavo žemes su sąlyga, kad jose bus auginamos bulvės „vargingiems ir ligoniams“.

Brandenburge bulvės išplito apie 1726 m., Magdeburge – 1739 m., Pomeranijoje bulvės prievartos būdu buvo užveistos apie 1750 m.

Prūsijoje po 1745 m. bado Frydricho II įsakymu bulvės buvo dalinamos kaimo bendruomenėms. 1756 m. Frydrichas siuntė dragūnus prižiūrėti, kad valstiečiai tikrai sodintų bulves.

Laikoma, kad į Vokietija bulvės atkeliavo iš Olandijos. Galima nurodyti dvi priežastis, dėl ko bulvės lėtai skynėsi kelią į Europos daržus ir

laukus. Pirmoji priežastis buvo žemos ūkinės ir skonio savybės tų veislių, kurios buvo atvežtos į Europą. Septynmečio karo metu Prūsijoje buvę rusų kariškiai tvirtino, kad nuo bulvių sutrinka žarnyno darbas. Buvo pažymima, kad bulvės yra kartokos. Tai atsitikdavo nuo nuodingos medžiagos solanino. Solanino kiekis gali padidėti dėl agrotechnikos netobulumo: negiliai pasodintos bulvės, menkai apkauptos, perkaitusios saulėje. Kita priežastis – bulvėms reikia derlingos ir drenuotos žemės.

Kultūrines bulves Šiaurės Amerikos žemyne išplatino europiečiai. 1765 m. Senato sprendimu bulvės buvo įvestos Rusijos imperijoje. 1764 m. bulvės

pasirodė Kijevo miestiečių daržuose. Čia jos galėjo patekti iš Austrijos, Čekijos, Vengrijos per dabartinės Ukrainos žemes, kurios tada priklausė Lenkijai. Galimas daiktas, į Rusiją bulves vežė bajorai, kurie buvo siunčiami mokytis į Europą. Tuo metu bulvės jau buvo auginamos Rygos apylinkėse.

Pažaliavę gumbai - nuostolis Parinkus dirvas, svarbu sudaryti tinkamas augimo sąlygas. Pirmiausia dirva turi išlikti kuo ilgiau puri. Supuolusioje dirvoje bulvių šaknys silpnai vystosi, stolonai šakojasi, o ant jų formuojasi smulkūs ir deformuoti gumbai.Auginant derlingų veislių bulves gerai įtręštose ir išpurentose dirvose vagotu paviršiumi, formuojasi dideli kerai. Jiems plečiantis, vasaros pabaigoje vagų keteroje atsidengia viršutiniai kero gumbai. Kai pasiekiama kero biologinio derliaus riba ir pašalinami bulvienojai, gumbai, netekę pavėsio, ypač sparčiai žaliuoja. Panašiai pažaliavusių gumbų būna ir fitoftoros sunaikintuose plotuose, kur atidengti gumbai pažaliuoja dėl neteisingai suformuotų vagų, kurias paveikia lietaus erozija. Pažaliavę gumbai netinka nei maistui, perdirbimui, nei pašarui. Sėklai pažaliavusios bulvės tiktų, bet paprastai jos būna per stambios.

Į purią dirvą Apie prekinių bulvių kokybę ir standartų neatitinkančius gumbų nuostolius dėl pažaliavimo reikia pagalvoti jau pavasarį. Prieš bulviasodį verta įvertinti auginamą veislę pagal gumbų skaičių kere ir kompaktiškumą, dygimo spartą ir sodinimo gylį, kritulių kiekį regione ir lauko nuolydžius. Tačiau svarbiausia - dirva, kurią reikia giliai purenti. Tai geriausia atlikti, kai dirvos ariamasis sluoksnis jau pradžiuvęs, kai dirbama žemė byra ir važinėjant ji nesuslegiama. Sunkesnes dirvas reikia dirbti pamažu keičiant įdirbio gylį, svarbu neišversti šlapios žemės, kad nepakistų dirvos struktūra, kad nepablogėtų bulvių dygimo ir augimo sąlygos.

Tradiciniais kultivatoriais dirva supurenama iki 15 cm gylio. Šiandieninėms bulvių veislėms įprastiniais kauptuvais suformuojamos per žemos vagos. Neretai krituliai jas nuardo, todėl atsidengia bulvių gumbai.Naudojant Grime technologiją, kurios vienas kitas mašinų komplektas jau dirba ir Lietuvos bulvių laukuose, rotoriniais kultivatoriais ar kitais gilaus dirbimo agregatais dirva supurenama iki 25 cm gylio, 75 cm pločio tarpueiliais suformuojamos didesnio skerspjūvio trapecinės vagos. Ant jų išpurškiami dirviniai herbicidai ir bulvės paliekamos augti. Svarbu per sausras jas laistyti ir apsaugoti nuo ligų bei kenkėjų. Tada bulvių gumbai kompaktiškame kere turi storesnį purios dirvos apklotą ir daugiau erdvės normaliai vystytis. Auginant bulves 75 cm pločio tarpueiliais, jų augimo zonose dirva mažiau sutankėja. Tokio pločio tarpueiliams pritaikytos Vakarų Europos mašinos. Jos gana brangios, bet ūkininkui, pasiryžusiam plėtoti pramoninę bulvininkystę, investuoti į jas verta.

Lemia ir humusas Būtume neteisūs teigdami, kad, į Lietuvos bulvių laukus perkėlę patikimą ir našią Vakarų Europos techniką bei olandų technologijas, išspręsime derlingumo, gumbų pažaliavimo ir prekinio derliaus išeigos problemą. Esmė - dirvožemyje ir agrotechnikoje.Siekiant nuolat išauginti ne mažesnius kaip 30-35 t/ha bulvių derlius, reikia, kad dirvoje būtų ne mažiau kaip 3,5 proc. humuso. Lietuvoje 60 proc. dirvožemių turi 1,5-2,0 proc. humuso. Tokiuose dirvožemiuose derlius labai priklauso nuo dirvos drėgmės.Humusas - ne tik viena pagrindinių dirvožemio derlingumo sąlygų, jis garantuoja ir gerą bulvių augimą. Humusingos dirvos yra rišlesnės, mažiau eroduojančios, akumuliuodamos daugiau saulės energijos, sparčiau įšyla, greičiau pradžiūsta. Sukaupta šiluma lėčiau išspinduliuojama, mažiau svyruoja temperatūra, bulvės greičiau ir vienodžiau sudygsta, dygimo metu jas mažiau pažeidžia ligos. Humusas gerina dirvožemio struktūrą, rišlumą, todėl jis mažiau eroduoja, supuola. Dirvoje palaikomas geresnis drėgmės ir oro režimas. Tai esminiai bulvių auginimo taikant olandų technologiją kriterijai.Patirtis ir tyrimų duomenys rodo, kad Lietuvos bulvių pasėliuose suformuotos didesnio skerspjūvio vagos po gausesnio lietaus dėl humuso stygiaus pažeidžiamos. Vagos trapecija deformuojasi, šlaitai nuslenka į tarpuvagį, o sparčiai augantys būsimo derliaus gumbai žiojėjančiuose tarpuose išvysta saulę ir pažaliuoja.

Galima ne tik sodinti Jau yra bulvių veislių (‘Assol‘, ‘Prizior‘, ‘Imperatrica‘, ‘Gilroj‘), kurios ne gumbais sodinamos, bet sėjamos sėklomis - kaip pomidorai. Iš jų pradžioje išauga daigai, susiformuoja ūgliai. Daigų ir ūglių vartojimas sveikai mitybai pastaraisiais metais išpopuliarėjo visoje Vakarų Europoje, taip pat ir Lietuvoje.Iš daugelio augalų, tokių kaip kviečiai, rugiai, avižos, taip pat žirniai, sojos ir kiti ankštiniai, sėklų galima išauginti daigus ir ūglius. Tačiau bulvių, kaip ir pomidorų bei pupų, sėklos nėra tinkamos daiginti ir vartoti namuose, nes jose yra nuodingų medžiagų (solanino ir fazino).Taigi augindami bulves nepamirškime, kad bulvės, kaip ir kūdikiai, mėgsta ne tik minkštai atsigulti, bet ir minkštai užsikloti, o vėliau mėgaujasi purenimu, kaip mažylis - kutenimu.

Gera sėkla - pirmoji būtina sąlyga norint gauti gausų bulvių derlių.

Kokius darbus prieš bulvių sodinimą reikia padaryti, rodos, žinome,tačiau klaidelių vis tiek pasitaiko. Taigi kokių pagrindinių taisykliųbulvių sodintojams reikėtų laikytis?

Smulkiausių nesodinkite Rudenį rūšiuotų bulvių kaupuose pirmiausia reikia atskirti ligotus ir pradėjusius gesti gumbus. Atrinktų sodinti bulvių daigeliai turėtų būti ne ilgesni kaip 1,0-1,5 cm. Tada sodinimo metu jie

nenusilaužo, bulvės greičiau sudygsta. Ruošiama sodinti bulvių sėkla suskirstoma į tris frakcijas: smulkių (35-50 g), vidutinio (51-80 g) dydžio ir stambių (81-110 g) gumbų. Didesni gumbai išaugina stipresnius daigus, iš jų išauga stipresni kerai ir gaunamas didesnis derlius. Vis dėlto geriausia sodinti vidutinės frakcijos - vidutinio vištos kiaušinio dydžio gumbus. Sodinant labai smulkius gumbus, hektarui reikia net 4-6 tonų sėklos. Tai ekonomiškai nenaudinga.

Geriausia sėkla Sodinantieji smulkius gumbus turėtų prisiminti, kad jie dažniausiai būna ligotų, neišsivysčiusių augalų. Kaip žinome, itin daug smulkių gumbų užaugina virusais užsikrėtusios bulvės. Jeigu ligoti kerai sėklinių bulvių sklype nebuvo laiku pašalinti, vadinasi, naujajame derliuje nesveikų bulvių padaugės keletą kartų. Todėl sodinti reikėtų tik iš devirusuotų augalų gautą sertifikuotą sėklą, nepaisant to, kad gumbai yra vidutinio dydžio.Sėklai skirtas išrūšiuotas bulves supilkite į dėžutes, tinklinius maišelius arba plonu sluoksniu paskleiskite šviesioje patalpoje, kurioje naktį temperatūra nebenukris žemiau 0 0 C. Pažaliavę gumbai su 1-2 cm šviesiais storais daigais - geriausios sėklinės bulvės.

Iš kaupų - į patalpą Bulvių augintojams reikėtų priminti pavasarį pasitaikantį reiškinį. Jeigu iš saugyklos, kurioje oro temperatūra - 5-10 0 C šilumos, bulves išvešime į lauką, kur oro temperatūra - 20-25 0 C, bulvės per kelias minutes sušlaps. Kuo bulvių ir oro temperatūros skirtumas bus didesnis, tuo rasos ant bulvių gumbų bus daugiau. Todėl iš saugyklų, o ypač iš kaupų išimtas bulves iki sodinimo reikėtų palaikyti patalpoje, kurioje oro temperatūra nėra ryškiai žemesnė už oro temperatūrą lauke dienos metu.Visiems, besidomintiems bulvėmis, Vokės filialo mokslo darbuotojai pasirengę suteikti išsamias konsultacijas.

Šalyje šiemet deklaruota per 30 000 hektarų bulvių pasėlių, kurie gana mažais sklypeliais išsidėstę visoje Lietuvos teritorijoje. Kasmet didelę žalą bulvių derliui padaro kenkėjai, iš kurių pastaraisiais metais vieni pavojingiausių yra spragšiai. Gausėjanti spragšių populiacija – vienas iš pretekstų grįžti prie klasikinio žemės dirbimo, neišsižadant arimo.

Žalingiausios spragšių lervos būna suaugusios, paskutiniaisiais vystymosi metais. Jos labai jautrios drėgmės trūkumui. Spragšių lervoms optimali dirvos drėgmė yra 50 proc., o palankiausia temperatūra 20° C šilumos. Džiūstant dirvai, lervos lengvai migruoja į gilesnius sluoksnius, pasiekdamos iki 1 m gylį. Labai sausoje dirvoje dauguma spragšių lervų žūva. Padaugėjus dirvoje drėgmės, jos vėl kyla į paviršių. Sausros metu spragšių lervos telkiasi augalo šaknų zonose, ypač pažeidžia bulvių gumbus, kuriuose gausu jiems taip reikalingos drėgmės. Lervos gumbuose išgraužia 2–4 mm skersmens skylutes ir taip apsirūpina maistu ir drėgme.

 Bulvėms spragšiai gali kenkti įvairiais jų vystymosi tarpsniais, nuo bulvių pasodinimo iki derliaus nuėmimo, kuomet išryškėja kenkėjų pažeisti gumbai. Tokiais atvejais ypač nukenčia bulvių pasėliai, sumažėja pažeistų gumbų prekinė vertė, susilpnėja bulvių gumbų augimas ir atsparumas puviniams. Spragšių lervų pažeisti gumbai dažniausiai užsikrečia sausuoju ir šlapiuoju puviniu, nes pro lervų padarytas angeles į gumbo vidų patenka bakterinės ir grybinės infekcijos. Tokie gumbai labiau genda laikymo metu, be to, jie gali supūti net ir dirvoje.

Spragšių lervos labiau pažeidžia ankstyvųjų veislių bulvių gumbus, nes jie formuojasi birželio mėnesį, kuomet suaugusios spragšių lervos dar intensyviai maitinasi. Tuo tarpu ilgesnės vegetacijos, ypač vėlyvųjų veislių bulvių gumbai formuojasi liepos mėnesį, kai suaugusios spragšių lervos virsta lėliukėmis ir nustoja kenkti bulvėms. Tada dirvoje iš dalies sumažėja bulves žalojančių lervų ir mažiau būna gumbų pažeidimų. Paskutiniaisiais vystymosi metais spragšių lervos liepos–rugpjūčio mėnesiais dirvoje 8–15 cm gylyje suformuoja lopšelius, kuriuose virsta lėliukėmis, o po 2–3 savaičių tampa jaunais vabalais, liekančiais žiemoti tuose lopšeliuose, ir pasirodo tik pavasarį.

Juos galima išvysti jau balandžio mėnesį. Vabalai skraido nuo gegužės iki liepos mėnesio po dirvos grumstais dėdami kiaušinėlius. Po 15–20 parų iš kiaušinių išsirita mažos, smulkios lėliukės. Pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje jų dydis neviršija 4–7 mm. Spragšių lervų gausa priklauso nuo dirvos tipo, jos sukultūrinimo lygio ir piktžolių kiekio. Jie labiau veisiasi piktžolėtose, ypač varputėtose, nedirbamose žemėse, kelerius metus nešienaujamose pievose arba dirvonuose – tokių plotų Lietuvoje dabar gausu. Todėl išarus senas ganyklas ar jau minėtus plotus, kuriuose gausu spragšių lervų, geriau bulvių nesodinti.

Prieš bulvių sodinimą bet kurias dirvas būtina patikrinti, ar šios nėra užkrėstos spragšių lervomis. Patikros rezultatai lemia, kokias apsaugos priemones būtina naudoti ir ar iš viso tame plote galima auginti bulves. Spragšių paplitimas dirvose, kuriose planuojama auginti bulves, nustatomas rudenį arba pavasarį prieš bulviasodį. Tiriamame plote įstrižai ar šachmatine tvarka kasamos 50x50x30 cm duobutės, iš kurių išverstas dirvožemis paskleidžiamas ant šalia patiestos polietileno plėvelės ar brezento. Susmulkinus iškasto dirvožemio grumstelius, atidžiai išrenkamos ir suskaičiuojamos spragšių lervos. Mėginių skaičius priklauso nuo lauko dydžio. Iki 5 ha dydžio plote kasamos keturios duobutės, lauke iki 50 ha – 10 duobučių. Apskaičiuojamas vidutinis lervų skaičius viename kvadratiniame metre.

Spragšių lervų žalingumo ribos įvairiems augalams skirtingos. Bulves, ypač ankstyvųjų veislių, rizikinga auginti dirvose, kurių 1 m2 randama daugiau kaip penkios spragšių lervos. Spragšių lervomis užkrėstose dirvose patartina auginti augalus, kurių spragšiai nemėgsta: ankštinius, linus, grikius, rapsus. Lervų daromos žalos dydis priklauso nuo lauko užkrėtimo lervomis laipsnio, o pastarasis – nuo tame lauke anksčiau augintų augalų ir naudotos agrotechnikos lygio. Kai kurių autorių duomenimis, net 60 proc. lervų žūsta tuoj po derliaus nuėmimo, skutant ražienas 10–12 cm gyliu ir po to dirvą giliai suariant plūgu su priešplūgiu.

Gausėjanti spragšių populiacija – vienas iš pretekstų grįžti prie klasikinio žemės dirbimo, neišsižadant plūgų. Viena vertus, intensyviose bulvių auginimo technologijose, kai bulvių tarpueiliai purenami tik kartą, yra nemažai teigiamų aspektų. Antra vertus, kol Lietuvoje nėra registruotų cheminių apsaugos priemonių nuo spragšių, bulvių pasėliuose labai svarbu reguliariai purenti tarpueilius.

Apsauga nuo spragšių lervų

Spragšių lervas toksiškai veikia visos amoniako turinčios trąšos (amonio sulfatas, amonio salietra, ypač amoniakinis vanduo) Spragšiai mėgsta rūgščias dirvas, todėl patartina jas kalkinti, bet tai reikia daryti saikingai, nes, padidinus kalkių normą, padidėja gumbų rauplėtumas

Spragšių lervų pažeidimų kiekį bulvėse galima sumažinti, bulvių gumbus beicuojant beicais, kurių sudėtyje yra insekticidų. Tai veiksminga, bet trumpalaikė priemonė, apsauganti nuo spragšių lervų tik sėklinius, bet ne naujojo derliaus gumbus Mažuose sodininkų mėgėjų sklypeliuose galima naudoti jaukinius augalus (avižas, miežius ir kitus spragšių lervų mėgiamus varpinius), kurių sėklos apveliamos insekticidais, apdžiovinamos ir 2–3 savaitės prieš bulviasodį išsėjamos būsimame bulvių lauke. Sudygusių augalų želmenys sunaikinami bulvių pasėlių priežiūros metu Intensyviai dirbant žemę (skutant ražienas, rudenį giliai ariant, kultivuojant, purenant tarpueilius, kaupiant), daug spragšių lervų iškeliama į dirvos paviršių; čia jos žūsta nuo drėgmės stokos arba jas sulesa paukščiai Nuo spragšių lervų galima gintis tinkama sėjomaina. Į bulvių sėjomainą reikia grąžinti ankštinius augalus, kurie ne tik gerina dirvos struktūrą, bet ir mažina spragšių lervų paplitimą Daug spragšių lervų galima sunaikinti ir nenaudojant cheminių preparatų, o taikant profilaktines apsaugos priemones: laukuose naikinant visas šakniastiebines piktžoles (ypač paprastuosius varpučius (Agropyron repens P.D.), prie kurių renkasi lervos, tinkamai taikant agrotechnikos priemones, kruopščiai nuimant derlių, nes dirvoje likę gumbai tampa kenkėjų žiemojimo vietomis.

8.1.5. Bulvių kenkėjai ir ligos

Bulviniai nematodai (šakninis ir stiebinis) minta augalų sultimis, sutrikdo normalią medžiagų

apykaitą. Apniktos bulvės išaugina smulkius, menkaverčius gumbus, derlius gali sumažėti iki 80

proc. Labai žalingi bulves atsėliuojant. Mažiau jų būna po varpinių ir ankštinių augalų. Atsparios

nematodams bulvių veislės: Nida, Vilnia, Aistė, Vokė, Mėta.

Kolorado vabalas ir jo lervos apgraužia bulvių lapus. Pavojingiausi kenkėjai butonizacijos ir

žydėjimo metu. Ekonominė žalingumo riba >5 proc. apniktų augalų ir ne mažiau kaip 10 lervų 1

augalui.

Bulviniai amarai siurbia augalų sultis, tačiau masiškai išplinta retai. Pavojingesni jie yra kaip

bulvių virusinių ligų sukėlėjų platintojai.

Spragšių lervos kenkia bulvių gumbuose išgrauždamos siauras landas, mažina jų prekinę

vertę. Pažeisti gumbai sandėliuose dažnai supūva. Kenkėjai gausiau paplitę piktžolėtose,

varputėtose dirvose. Ekonominė žalingumo riba >5 lervų m-2.

Bulvių maras – žalingiausia bulvių bei pomidorų liga, galinti sunaikinti visą derlių. Pirmiausia

suserga ankstyvosios bulvės. Lapuose atsiranda rusvų, greitai didėjančių dėmių. Lietingu metu

apatinėje lapų pusėje išsivysto balsvos apnašos. Sergančių gumbų paviršiuje atsiranda pilkšvos

įdubusios dėmės, 0,5–1 cm gylyje būna parudavęs minkštimas. Bulvienojai netenka lapų, gumbai

dar dirvoje pūva. Žiemoja ligos sukėlėjas pažeistuose gumbuose. Bulvės serga maru kasmet, bet

ypač intensyviai vystosi esant drėgniems orams.

Bulvių šašai (rizoktoniozė) didžiausią žalą daro bulvėms dygstant: ant daigų atsiranda rudos

įdubusios žaizdos. Pažeistų stiebų apačioje – pilkšvai balta valktis (baltoji kojelė). Ant gumbų

susiformuoja juodi skleročiai, kurie žiemoja dirvoje. Liga plinta ir su ligotais gumbais. Bulvės

labiau serga šlapiose, šaltose, rūgščiose, mažai organinių medžiagų turinčiose dirvose.

Bulvių paprastosios rauplės ant gumbų, kartais ir šaknų, sudaro žvaigždiškus įdubimus arba

iškilimus. Tose vietose luobelė sutrūkinėja. Per rauplių pažeistas vietas garuoja drėgmė, lengvai

patenka įvairių puvinių sukėlėjai. Peržiemoja ligos sukėlėjas kartu su gumbais ir dirvoje. Bulvės

labiau serga lengvesnėse, sausesnėse, daug neperpuvusių organinių medžiagų turinčiose, silpnai

šarminės reakcijos dirvose. Liga intensyviai plinta sausą karštą vasarą.

Juodąja kojele pažeisti augalai blogai auga, lapai pagelsta, apvysta. Apatinė stiebo dalis ir

šaknys patamsėjusios, nupuvusios. Dalis gumbų supūva šlapiuoju juoduoju puviniu dar lauke, kita

dalis – laikymo vietose. Plinta per dirvą ir apsikrėtusius gumbus. Labiau bulvės nukenčia lietingą

šiltą vasarą sunkiose dirvose.

Virusinės ligos padaro labai daug žalos. Pažeisti augalai išauga mažesni, jų lapai ir stiebai

deformuojasi. Ligų požymiai labai įvairūs. Virusų užpultos bulvės išsigimsta, skursta, menkai dera

arba net žūsta. Augalų vegetacijos metu virusus išplatina vabzdžiai, plinta ir su bulvių gumbais.

Bulvės – daugeliui žmonių jos yra vienos svarbiausių maisto racione kaip garnyras arba atskiras patiekalas. Jos neišbraukiamos iš valgiaraščio ištisus metus. Gausios vitaminų (C, B, K, PP), krakmolo, baltymų, angliavandenių, geležies, jodo ir kitų medžiagų. Apskritai, bulvių vertė priklauso nuo baltymų ir krakmolo kiekio. Skonis keičiasi priklausomai nuo  fosforo ir mineralinių medžiagų gausos. Tiesa, krakmolingos bulvės ir laikosi geriau.

Bulves galima auginti beveik bet kokiame dirvožemyje. Jos yra skirstomos į ankstyvąsias, vidutinio ankstyvumo, vidutinio vėlyvumo ir vėlyvąsias. Esama įvairių spalvų ir formų bulvių: apvalių, pailgų, banano formos, violetinių, rausvų, geltonų, baltų ir kitokių. Tai lemia ne tik veislė, bet kiti veiksniai, pavyzdžiui – oro sąlygos, mat sausais metais bulvės užauga apvalesnės, lietingais – pailgesnės.

Bulvių rengimas sėjai. Sėklai bulvės atrenkamos iki balandžio vidurio, ne vėliau. Jas reikėtų pravėdinti, tuomet greičiau išleidžia daigus. Po pravėdinimo bulves reikėtų išrūšiuoti pagal dydį. Geriausia sodinti ne pačias mažiausias, bet vidutinio dydžio bulves, jei sodinsite dideles – bulvių derlius ne ką pagausės. Tiesa, yra viena gudrybė, jei bulvių sėjai trūksta, – jas galima supjaustyti. Tai daryti reikėtų mėnesį iki sodinimo. Bulvės pjaunamos išilgai. Iš tokių bulvių derlius būna mažesnis, tačiau bulvės išauga didelės. Svarbu, kad perpjautos nesupūtų.

Dirvos rengimas bulvių sodinimui. Bulvėms skirtą plotą reikia suarti arba sukasti dar iš rudens. Jei norite užsiauginti skanių bulvių, geriausia dirvą patręšti vien mėšlu, tačiau galima naudoti ir

kompostą. Organinėmis trąšomis galima patręšti ir iš rudens, ir pavasarį. Tuo pačiu laiku tręšiama ir mineralinėmis trąšomis.

Bulvių ligos ir kenkėjai. Plačiausiai paplitusi bulvių grybinė liga yra maras (fitoftorozė). Liga pažeidžia bulvių gumbus, stiebus bei lapus. Pradžioje lapai apsitraukia rudomis dėmėmis, kai drėgna – ir apnašomis. Dėmės sparčiai didėja, masiškai plinta ir ant kitų augalų. Apsaugai nuo maro reikėtų dirvą tręšti fosforu ir kaliu, bulves gerai apkaupti, antrojoje liepos pusėje nupurkšti fungicidais, o prieš kasimą reikėtų nupjauti ir išnešti visus bulvienojus, bulves pradžiovinti lauke. Bulves puola ir virusinės ligos, tokios kaip raukšlėtoji mozaika, dryžligė, paprastoji mozaika. Raukšlėtąją mozaiką platina amarai. Iki žydėjimo reikėtų pašalinti nesveikuojančius augalus, nukastas bulves žiemą išdezinfekuoti, pravėdinti. Dryžligę taip pat platina amarai, ją perneša ir ant kitų augalų. Paprastoji mozaika dažniausiai pažeidžia bulvių lapus. Vienas keras lengvai užsikrečia nuo kito kero, susilietus pažeistoms augalo dalims. Ligą lengvai išplatina vėjas, vabzdžiai, lietus ir net pats žmogus. Pagrindinis bulvių kenkėjas yra Kolorado vabalas. Jis smarkiai apgraužia bulvių lapus ir visas kitas dalis, esančias virš dirvos. Deja, ėdrūs yra tiek suaugę vabzdžiai, tiek lervos. Nuo kolorado vabalų dauginimosi gal kiek gelbsti jų rinkimas ir purškimas pesticidais. Bulvių gumbus dažnai žaloja kitas kenkėjas – sprakšių lervos. Jos gyvena žemėje ir graužia bulvių šaknis bei kitus požeminius organus. Bulvių gumbuose lervos išgraužia siauras landas. Jas išnaikinti galima intensyviai dirbant žemę: rudenį ją reikia perkasti, suarti, purenti, jei dirva rūgšti, ją kalkinti. Vasarą nepatartina dirvoje laikyti neaparto mėšlo.

ANKSTYVŲJŲ BULVIŲ AUGINIMO MECHANIZUOTA TECHNOLOGIJA

Komentarai (1)

(Darbą įkėlė Svečias)  

Aprašymas:

Agronomijos fakulteto 2 kurso kursinis darbas. Ivertintas 9 balam. Uzstrigo keli trumpinimai, tokie kaip procentai ir pan. Cia tik teorinė (analitinė) dalis, kadangi projektinė vistiek niekam nepagelbės.

Darbas:

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

ŽEMĖS ŪKIO INŽINERIJOS FAKULTETAS

ŽEMĖS ŪKIO MAŠINŲ KATEDRA

ANKSTYVŲJŲ BULVIŲ AUGINIMO MECHANIZUOTA TECHNOLOGIJA

KURSINIS DARBAS

Autorius: stud. Lendrina TilvytytėAf – 2k. – 2 gr.Vadovas: P. Šniauka

2004 m.

Santrauka

Šio kursinio darbo tema yra „Ankstyvųjų bulvių auginimo mechanizuota technologija“. Kursinis susideda iš dviejų pagrindinių dalių – analitinės ir projektinės. Šios atitinkamai skirstosi į potemes.Pirmojoje – analitinėje – dalyje pasakojama apie meteorologinių sąlygų įtaką bulvių auginimui, taip pat apie dirvos ruošimą, tręšimą, veisles, sodinimą, apsaugą nuo piktžolių, ligų, kenkėjų ir be abejo – derliaus dorojimą.Antrojoje – projektinėje – dalyje atliekami skaičiavimai reikalingi kaupimo bei ankstyvųjų bulvių auginimo ir derliaus nuėmimo technologinėm kortelėm sudaryti.Kursiniame darbe yra pateiktos 7 lentelės. Viso darbo apimtis – 24 puslapiai. Įvadas

Jau nuo senų laikų Lietuvos žemdirbiai maistui bei gyvulių pašarui augino įvairius augalus. Palaipsniui keitėsi atskirų augalų pasėlių plotai – pradėta auginti naujus, žemdirbiams naudingus augalus ir atsisakyta mažiau vertingų. Kito ir tobulėjo įvairių augalų augimo agrotechnika. Dirvų melioracija, kultūrinimas, trąšos, cheminiai preparatai turėjo didelę reikšmę visų lauko augalų auginimo tobulinimui ir derlingumui. Žemdirbius visuomet domino, kaip gauti daugiau geros kokybės augalininkystės produkcijos, kokias veisles naudingiausia auginti, kokias taikyti agrotechnikos priemones. Tai ypač svarbu dabar, kai vis daugiau ūkininkų augalininkystės pagrindu siekia intensyvinti žemės ūkio gamybą. [13]bulvės – vienos iš populiariausių maistinių augalų tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse. Dėl didelio technologinių operacijų poreikio auginimo, derliaus nuėmimo ir sandėliavimo metu bulvės yra priskiriamos prie aukštos savikainos techninių žemės ūkio augalų. Viena iš priežasčių yra tai, kad bulvės dauginamos vegetatyviniu būdu. Vegetatyvinis bulvių dauginimas, didelis sėklinių plotų išsiplėtimas sudaro sąlygas šiuose augaluose greitai plisti įvairioms ligoms. Dėl to meristeminių bulvių sėklininkystės ciklas Lietuvoje baigiamas penktaisiais auginimo metais.[11] Intensyviame ūkyje auginamos reikalingos, derlingos bei naudingos kultūros. Šiuos reikalavimus atitinka ankstyvosios bulvės. Jų reikia kaimo ir miesto žmonėm. Vasarą žmonės vartoja ankstyvąsias bulves, kadangi vėlyvųjų paklausa sumažėja dėl pablogėjusių maistinių ir kulinarinių savybių.Ankstyvosios bulvės derlingos, jos labai tinka užimtajame pūdyme. Nuėmus ankstyvųjų bulvių derlių, tais pačiais metais ir tam pačiame plote galima sėti žiemkenčius ar kitokias tarpines kultūras. Ankstyvųjų bulvių ir po jų augančių žiemkenčių derlius pašariniais vienetais esti didesnis nei kitų kultūrų. Dėl šių priežasčių Vakarų Europoje kažkur vėlyvųjų bulvių plotai mažinami arba visai atsisakoma, o ankstyvųjų – didinami. [4]„Žemės ūkio kultūrų auginimo technologija“ suprantama kaip šių kultūrų, šiuo atveju ankstyvųjų bulvių, auginimo, derliaus nuėmimo bei dorojimo darbų ir naudojamų materialinių – techninių priemonių, techninių – ekonominių rodiklių visuma. Intensyvi technologija reiškia įtemptą gamybos rėžimą, kurį sudaro faktorių, tokių kaip dirvos dirbimas, tręšimas, pesticidų, naujos technikos ir kitų gamybos resursų kompleksinis taikymas geriausiuose agrotechnikos fonuose ir šių faktorių taikymo apsimokėjimas, gaunant gausų ir kokybišką bulvių derlių. Taip siekiama gauti produkcijos maksimumą, sumažinant sąnaudas jos vienetui. Intensyvios technologijos diegiamos tam, kad dirva ir pasėliai laiku gautų viską, kad yra būtina.[1]

Analitinė dalis Bendros žinios apie ankstyvąsias bulves ir jų agrotechniką

Meteorologinių sąlygų įtaka ankstyvųjų bulvių augimui

Kad bulvės gerai vystytųsi ir augtų joms reikia, pakankamai maisto medžiagų, vandens, šviesos, oro ir tinkamos temperatūros.Bulvių šaknų sistema silpnesnė nei kitų kultūrinių augalų. Kaip ir kiti augalai, bulvės maisto medžiagas iš dirvos gali paimti tik tirpalų pavidalo. Dėl šios priežasties, norint išauginti didelį bulvių derlių, dirvožemis turi būti gerai patręštas azotu, fosforu, kaliu. Bulvė turi gauti pakankamai mikroelementų, kurių dauguma yra dirvoje, tačiau augalas juos sunkiau paima. Tai boras, kalcis, magnis, siera, varis, molibdenas, cinkas ir kt. [6]„Jeigu, remdamiesi 1 lentelės duomenimis, apskaičiuotume, kiek paima maisto medžiagų iš dirvos, pavyzdžiui, 40 tonų bulvių gumbų ir atitinkamos tokiam derliui bulvienojų kiekis, tai rastume, kad tokiam derliui reikia: azoto – 193,6, kalio – 413,6, fosforo – 89,6 kg. Tačiau bulvės, išaugindamos didelį derlių, bulvienojams sunaudoja kiek mažesnį visų derliui išauginti paimamų medžiagų maisto procentą, nei išaugindamos mažą. Dėl to sumažėja maisto medžiagų reikmė ir visam derliui užauginti“ [4, 46psl.]Daugiausiai azoto bulvėms reikia augimo pradžioje. Azotas, fosforas ir siera reikalingi baltymų sintezei, todėl šie elementai intensyviai naudojamididžiausios masės priaugimo metu. Tuo tarpu kalis reikalingiausias, bulvienojams pradedant augti, bet bulvės jį ilgiausiai naudoja – net iki gumbų augimo pabaigos. Kalis reikalingas krakmolui susikaupti gumbuose. Kuo augalas mažiau gauna kalio, tuo daugiau reikia kalcio ir atvirkščiai.Mineralinio maisto pasisavinimui didelę įtaka turi drėgmė- min. maistu gali apsirūpinti tik tada kai yra pakankama drėgmė. Iki sudygimo vandens daug nereikia, kai užaugina lapus, bulvės jau išgarina daugiau vandens. Daugiausia mineralinių medžiagų ir vandens augalas sunaudoja žydėjimo metu, kai vyksta intensyvi asimiliacija ir stiprus atsarginių medžiagų kaupimas gumbuose. Po žydėjimo vandens poreikis sumažėja. [4] Taigi kritinis laikotarpis bulvėms yra žydėjimas. Šiuo laikotarpiu trūkstant drėgmės, derlius gali sumažėti 2-3 kartus. [6] Kaitros metu, dirvoje trūkstant drėgmės bulvių lapai suvysta, negamina gumbams reikalingų maisto medžiagų, dėl to pailgėja jų vegetacija. Net palijus po sausros normalus bulvių augimas sutrinka – ant gumbų atsiranda išaugos arba užauga smulkūs stolonai, o ant jų formuojasi naujos smulkios bulvytės. Antra vertus, esant drėgmės pertekliui bulvienojai pradeda vysti, gumbai nustoja augti. O sausoje dirvoje, esant per daug drėgmės, bulvėms pritrūksta oro. Jei bulvių augimo ir vystymosi metu daug lyja gumbų luobelė išauga storesnė, o jei drėgmės trūkumas – luobelė plonesnė. [5]bulvės labai mėgsta šviesą – šviesiamėgiai augalai, o pavėsio nemėgsta. Dėl šviesos trūkumo jos nežydi, mažai mezga, lapai pageltonuota, stiebai ištįsta, būna mažesnis derlius. Jei dirva labai įtręšta ir bulvės labai tankiai pasodintos, joms trūksta šviesos. Labai piktžolėtose dirvose arba pasodinus tarp medžių dėl šviesos stokos bulvių gumbų derlius gali visai žūti. Turi reikšmės ir sodinimo kryptis. Šiaurės pietų pusės vagose geresnis apšvietimas ir

., o krakmolingumas – 1-2taip bulvių derlius padidėja 10-15Tamsoje bulvės leidžia baltus, labai ilgus daigus, kuriuose nėra chlorofilo. Nustatyta, jog vėsiu oru (10-15oC) bulvės bręsta greičiau ilgos dienos sąlygomis, o esant karštam orui (25-30oC) – trumpos dienos sąlygomis.Poreikis šviesai nulemia bulvių sodinimo lauke tankumą bei tarpueilių plotį. Šiuo metu Lietuvoje dažniausiai taikomas 70 cm tarpueilių plotis ir gumbų vagose išsidėstymas 30-35cm nėra optimalus. [6, 5, 3]

„bulvės kvėpuoja per mažytes žioteles, esančias žievėje. Vandens perteklius dirvoje trukdo patekti orui, dėl to jaunos bulvės labai menkai auga. Žiotelės labai išsiplečia ir paviršiuje atsiranda baltos, papurusios karpelės. Toks reiškinys pastebimas lietingais metais. Tuomet bulvės dažniausiai supūva“. [5, 6psl.]Ankstyvosioms bulvėm reikia vėsesnės ir trumpesnės vasaros, dėl to ankstyvosios bulvės nuo karščių išsigirsta greičiau nei vid. Vėlyvumo ir vėlyvosios bulvės.Gumbams sudygti minimali temperatūra yra 7oC, o geriausios sąlygos jiems dygti, kai temperatūra būna 16-18oC. Kai temperatūra viršija 20oC, gumbai auga lėčiau, o ilgiau išsilaikius tokiai temperatūrai gumbai lieka maži. 29oC temperatūroje gumbai nustoja augę, susidaro daugiau ūglių.Auginant bulves reikėtų žinoti, jog gumbai dygsta esant 3-5oC temperatūrai, tačiau pasodinti į dirvą neišleis į žemės paviršių daigų. Tai yra todėl, kad tokioje temperatūroje nesiformuoja šaknų sistema. Tuo remiantis galima daryti išvadą, kad bulves lauke sodinti galima, kai dirva 10 cm gylyje įšyla ik i 7-8oC.Bulvių žydėjimui palankiausia yra 18-21oC temperatūra. Jei žydėjimo metu oro temperatūra pakyla iki 38 oC arba nukrinta iki 5 oC, žydėjimas sustoja, žiedpumpuriai ir žiedai nukrinta. [5, 3, 6, 4]Dirva, jos paruošimas, vieta sėjomainoje ir priešsėlio parinkimas

bulvės yra gana reiklios dirvai, kadangi jų šaknų sistema prastai išsivysčiusi. Šaknys išsidėsčiusios ariamajame sluoksnyje, kuriame formuojasi derlius. Taip pat dirvos purumas svarbus naujai augantiems gumbams, jų vystymuisi reikia daug erdvės.Tinkamiausia yra puri, neįmirkusi dirva. Mechanizuotai auginant bulves, labai svarbu, kad dirva būtų neakmenuota, nesunki ir kuo lygesnė. Šešių laipsnių ir didesnio nuolydžio kalvota dirva mechanizuotam bulvių auginimui netinka. Sodinant bulves akliniu plūgu ir juo kasant, akmenuotumas ir kalvotumas daro mažesnę įtaką derliui. Taip pat netinka smėlio dirva, kadangi yra labai nederlinga ir dažnai sausros metais bulvės visiškai išdžiūsta. Idealiausia dirva bulvėms yra lengvas ir purus priesmėlis ir priemolis. Jei dirva drėgna, ją būtina sausinti.Optimalus dirvos tankumas, auginant bulves velėniniame jauriniame dirvožemyje, turi būti apie 1- 1,2 g/cm3 ir 1,3 – 1,4 g/cm3 – priesmėlio dirvoje. Reikėtų vengti daugkartinio važinėjimo traktoriais, nes toks važinėjimas tankumą gali padidinti iki 7 – 8 derliaus nuostolis, ir kitomis priemonėmis taikg/cm3, kas yra 40 nekompensuojama. [5, 6,1]Vienas svarbesnių dirvos sukultūrinimo rodiklių yra humuso, fosforo ir kalio kiekis dirvoje. Kai humuso dirvoje trūksta, blogesnės dirvos fizikinės ir mechaninės savybės. Todėl bulvių augintojam būtina gerinti dirvas, gausiai jas tręšiant organinėmis trąšomis.Dirva pradedama ruošti rudenį. Rudeninis dirbimaspriklauso nuo priešsėlio ir lauko piktžolėtumo.Kai bulvės auginamos po javų, pradedama ražienų skutimu. Ražienos skutamos kuo anksčiau verstuviniais skutikais 10-12 cm gyliu. Tokiu būdu yra sunaikinama nemažai daugiamečių piktžolių. Jei dirva varputėta ar gausu usnių, pienių – ražiena skutama pakartotinai. Vėliau dirva nuakėjama zigzaginėmis akėčiomis. Po dviejų – trijų savaičių dirva giliai suariama, kad neįsitvirtintų šakniaatžalinės piktžolės ir užtektų laiko supūti užverstai velėnai.Dobilienos, nupjovus atolą, ariamos plūgais su priešplūgiais, bet prieš tai reikia dirva sulėkščiuoti lėkštiniais skutikais arba lėkštinėmis akėčiomis. Po šakniavaisių, daržovių dirva tiesiog giliai suariama.Pavasarį, kuomet dirvos paviršius pakankamai išdžiūsta, dirva nuakėjama sunkiomis akėčiomis. Jei dirva perdžiūsta, tuomet naudojamas kultivatorius su akėčiomis. Praėjus savaitei, dirva vėl kultivuojama. Taip bulviasodžio žemę reikia dirbti du – tris kartus. Kultivuojant paskutinį karta, reikia kultivuoti kuo giliau – bulvės turi minkštai „atsigulti“ ir minkštai „užsikloti“. Jei nepavyksta kultivatoriais dirvą įdirbti 15-16 cm gyliu, ar joje gausu piktžolių, perariama. Pavasarinis dirvų perarimas naudingas supuolusioms dirvoms, ypatingai drėgnesnį pavasarį, bet tai reikia daryti tinkamu laiku, kad paviršiuje nesusidarytų grumstų. Ariame sekliau nei rudenį kad neišversti ražienų ir velėnos. Taip pat, pavasarį dirva turi būti kartu ariama ir akėjama, kad neliktų grumstų.

Pavasarinis arimas neišvengiamas, jei organinėmis trąšomis tręšiama pavasarį. Jei rudenį dirva lieka nesuarta, pavasarį galima įdirbti lėkštėmis ir kultivatoriais, o geriau – suarti. Tačiau tokioje dirvoje derlius jau būna prastesnis.Galutinai paruoštą dirva, patręštą, prieš sodinimą naudinga suvagoti. Vagotos dirvos paviršius geriau

įšyla, susidaro geresnės sąlygos sudygti bulvėms. Taip pat suvagotoje dirvoje bulvės pasodinamos tiesesnėmis vagomis ir prižiūrint pasėlius mažiau išvartomos. [5]Sukultūrintoje dirvoje, tinkamai patręštoje, priešsėlis didelės įtakos derliui neturi. Svarbu, kad dirva būtų puri, greit įšylanti, nepiktžolėta ir būtų daug maisto medžiagų. Tačiau gausų bulvių derlių žymiai lengviau išauginti po gerai patręštų priešsėlių, kurie nenualina dirvą, o joje sukaupia maisto medžiagų.Gerais bulvių priešsėlis laikomos toks kultūros, kurios palieka daug organinių medžiagų ( šaknų ir ražienų), švarią, nepiktžolėtą ir kuo mažiau užkrėstą kenkėjais bei grybelinėmis ligomis dirvą. Priešsėliai bulvėms negali būti vienodi. Jie priklauso nuo dirvos tipo ir klimatinių sąlygų.Geras bulvių priešsėlis sunkesnėje dirvoje yra daugiametės žolės ar jų atvarta – žiemkenčiai, tręšti mėšlu, ankštiniai augalai, šakniavaisiai. Tačiau po daugiamečių žolių dirvoje būna daugiau spragšių ir karkvabalio lervų, kurios išgraužia bulvių gumbus ir sugadina jų prekinę išvaizdą. Neblogai dera bulvės po vasarinių javų, jei gausiau patręšiamos mėšlu ir mineralinėmis trąšomis. Bet vėlgi, bulves atsėliuojant būna daugiau ligotų gumbų, be to, gresia kenkėjo – bulvinio nematodo paplitimo pavojus.Keturių laukų sėjomainos pavyzdys: žiemkenčiai, bulvės, vasarojus, dobilai. Čia bulvės užimtų tokioje sėjomainoje: žiemkenčiai,viso žemės ploto. O 33 užima 25 bulvės, vasarojus. Trijų laukų sėjomainą rekomenduojama taikyti tik ten, kur bulvės auginamos maistui ar perdirbimui.Taigi, mūsų sąlygomis pakankamai drėgmės turinčiose dirvose geriausiais priešsėliais laikomos daugiametės žolės, žieminiai javai, kukurūzai, saulėgrąžos ir kiti augalai, kurie palieka daug organinių medžiagų dirvoje. 2 lentelėje galima pamatyti kokią įtaka daro įvairūs priešsėliai bulvių gumbų, krakmolo derliui bei piktžolėtumui.Bulvių auginimas po bulvių nėra praktikuojamas, kadangi dažniausiai tokiu atveju įsigali labai pavojingas kenkėjas – bulvinė nematoda, o iš ligų – bulvių vėžys, rizoktoniozė ir kitos.Geriausi priešsėliai ankstyvosioms bulvėms lengvose priesmėlio dirvose gali būti lubinai, seradėlė, antrojoje vietoje – žieminiai ar vasariniai javai. Užimtajame pūdyme ankstyvosios bulvės sodinamos po javų. [1, 5, 4]Ankstyvųjų bulvių veislės

„Bulvių veislės labai skiriasi savo ūkinėmis ir biologinėmis savybėmis. Pagrindiniai kriterijai, pasirenkant veislę, yra derlingumas, kokybė, tinkamumas mechanizuotam auginimui ir kasimui, atsparumas įvairioms ligoms ir kenkėjams. Svarbu, kad pasirenkama veislė turėtų kuo daugiau teigiamų savybių.“ [5, 13psl]Žukovskij rannij. Atspari vėžiui ier nematodams veislė. Gumbai rožinės spalvos su sekliomis akutėmis. [5]Ukama. Maistinės paskirties. Keras vidutinio aukščio ir tankumo. Suformuoja gausią lapija ir uždengia dirvą. Žiedai raudonai violetiniai. Gumbai pailgi, taisyklingos formos. Gelsvi, sekliomis akutėmis. Atsparūs mechaniniams pažeidimams. Minkštimas gelsvas. Atsparios vėžiui, nematodams. Veislė jautri drėgmės trūkumui. [13]Izora. Gumbai vidutinio stambumo, ovalūs, su daugybe gilių akučių. Gumbai pakankamai atsparūs

mechaniniams pažeidimams, gerai išsilaiko per žiemą.Vokė. Skanios, gerai išsilaikožiemą. Žydi negausiai violetiniais žiedais. Gumbai lygūs, sekliomis akutėmis, minkštimas šviesiai geltonas. Labai derlinga, krakmolinga. Mažai serga rauplėmis ir virusinėmis ligomis. [5,3]Liepa. Gero skonio, perspektyvi perdirbimo pramonei. Derlinga. Atspari vėžiui, bulviniams nematodams, gumbai – fitoftorai. Gumbo forma – ovaliai apvali. Odelės spalva silpnai gelsva, lygi. Akutės bespalvės, vidutinio gylio. Atspari vėžiui, nematodams, neimli virusams Skirta pakeisti arba papildyti bulves „Vokė“. [14]Nevskij. Derlinga, stambiagumbė veislė. Marui atsparesnė už kitas veisles, todėl derliai gana gausūs ir pastovūs. Prastokai laikosi per žiemą. Nemažai kere iškyla į paviršių ir pažaliuoja. Pasitaiko tuščiavidurių gumbų. Pjaustyti gumbai dygsta labai prastai. Tinka auginti pašarui. Sante. Derlinga. Gumbai gelsvi, ovalūs, akučių beveik nematyti. Skanios, gerai išsilaiko per žiemą. Atsparios nematodams, virusams, maru serga vėliau už kitas ankstyvąsias bulves. Reikia nuolat atnaujinti sėklą. Nida. Atspari nematodams. Gumbai stamboki, gelsvi, ovalūs, gana atsparūs marui, tačiau pasitaiko šašų ir rauplių. Žydi gausiai rausvai violetinės spalvos žiedais, mezga vaisius. Lupena tvirta, atspari mechaniniams pažeidimams. Patogu mechanizuotai auginti ir kasti, gerai išsilaiko per žiemą. Mirta. Derlinga. Gumbai plokščiai apvalūs, baltos spalvos su lygia odele ir sekliomis akutėmis. Krakmolingos. Kerai kompaktiški, vidutinio dydžio. Žiedai balti. Žydi trumpai ir negausiai. Pjaustant netamsėja. Atspari veislė vėžiui, nematodams, rauplėms, virusams, juodajai kojetei. Fitoftoroze suserga daug vėliau už kitas veisles ir pažeidžiami ne visi augalai. Gerai laikosi žiemą. Auga visose dirvose. Labai gerai pakelia sausras. [5,13]Tręšimas

„Ankstyvosios bulvės Lietuvoje auginamos dviem tikslam: ankstyvam naudojimui ir sėklai.1. Ankstyvam naudojimui bulvės

tręšiamos tokiom trąšom, kurios greičiau augalų įsisavinamos, paankstina gumbų brendimą ir pagerina jų kokybę.2. Auginant bulves sėklai, žemdirbiams rūpi ne tiek gumbų derlius, kiek visapusiškai aprūpinti įvairiomis maisto medžiagomis, kad gumbai išaugtų pilnaverčiai, tinkantys auginti tvirtus palikuonis.“ [4, 94psl.]Ankstyvosios bulvės tręšiamos visa trąšų norma. Trąšos beriamos prieš sodinimą arba dalis jų sodinant. Papildomai bulvės netręšiamos.Organinių trąšų normos priklauso nuo jų rūšies ir dirvos tipo. Sunkesnės mechaninės sudėties dirvas (priemoliai) reikia tręšti po 60 – 70 t/ha, o lengvesnes – priesmėlio dirvas – po 70-80 t/ha organinių trąšų.Tręšimui tinka tik gerai paruoštos organinės trąšos, tai yra pusiau perpuvęs kraikinis mėšlas, mėšlo ir durpių kompostai. Nuo kraikinio mėšlo plinta rauplės ir padidėja piktžolėtumas. Iš mineralinių trąšų svarbiausios yra azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). N:P:K santykis mineralinėse trąšose turėtų būti ne mažesnis kaip 1:1,2:1,2-1,6. Norint kad gumbai būtų kokybiški ir gerai laikytųsi, bulvių negalima tręšti tik azotu arba azoto ir kalio trąšomis. Tinkamiausia azoto trąšų norma mėšlu tręštoje dirvoje – 90 kg/ha, o be mėšlo – 120 kg/ha veikliosios medžiagos. Dažnai naudinga bulves tręšti ir didesnėmis mineralinių trąšų normomis, bet jas padidinus gali būti nitratų perteklius gumbuose, kas yra neleistina.Be pagrindinių mineralinių trąšų, bulvėms dar reikia magnio, kalcio ir sieros. Kiek šių trąšų reikia,

sužinoma iš augalo pelenuose esančio jų santykio. Taip pat reikalingos mikrotrąšos. Ankstyvos bulvės gerai panaudoja vario, boro ir mangano trąšas. Tačiau jei dirvoje jų yra pakankamai, tai įterpus jas, naudos nebus.[1, 13, 4]

Sėklos ruošimas, sodinimas

Pavasarį, ruošiant sėklą, svarbu ją laiku išimti iš kaupų, tinkamai surūšiuoti, atskirti nestandartinius sugedusius gumbus ir 2-3 savaites, supylus ne storesniu kaip 40-50 cm sluoksniu, vėdinti. Vėdinami gumbai pasiruošia dygimui, išleidžia trumpus daigelius, jų derlingumas padidėja .6-8 Kuomet trūksta sėklos arba gumbai yra labai stambūs, norima greičiau pasidauginti vertingą veislę, gumbai gali būti pjaustomi, tačiau tokių bulvių derlingumas būna mažesnis. Pagal Lietuvoje atliktų tyrimų duomenis, naudinga sodinti daigintas bulves. Daiginant būna atrenkami ligoti gumbai ir tokios bulvės greičiau sudygsta, jų vegetacija pasislenka su didžiausių ligų ir didesnį gumbųkenkėjų antplūdžiu. Tai sudaro galimybę gauti 20-25 derlių. [1,13,5]„Talpyklose laikomą bulvių sėklą ruošti bulviasodžiui galima anksčiau. Atrinktą sėklą galima laikyti supiltą storoku sluoksniu, tačiau labai svarbu palaikyti nuo +2 iki +4oC temperatūrą. Ankstyvas rūšiavimas atliekamas ne žemesnėje kaip +10oC temperatūroje, nes žemesnėje temperatūroje gumbai jautresni mechaniniams pažeidimams. Tačiau ir čia yra privaloma agrotechninė priemonė – šildyti gumbus šiltu oru prieš sodinimą, kad atbustų akelės ir bulvės pasiruoštų dygimui. Geriausia sodinimui 25-100g gumbai. Tačiau tokio stambumo gumbus būtina rūšiuoti į frakcijas. Tik vienodo stambumo sėklą gerai sodina sodinamosios: bulvės sudygsta vienu metu, pasėlis būna lygus.“ [1, 16psl]bulvės sodinamos, kai dirva pradžiūsta ir įšyla, jos temperatūra 10 cmturėtų būti iki 7oC. Tai yra balandžio pabaiga – gegužės pradžia. Optimalūs bulvių sodinimo terminai – ne daugiau 8-10 dienų. Jei sodinama vėliau tai kasdien prarandama iki 3 cnt/ha derliaus. [1]Lietuvoj, nuo senų laikų bulvės sodinamos dviem būdais – vagomis ir lygioje dirvoje. Sodinimo pasirinkimą lemia dirvožemis, dirvos drėgmė ir temperatūra.Tankiausias pasėlis būna pasodinus bulves 5-7 ir 10-12 cm gilumu. Šiuose pasėliuose bulvės mažiau serga ir duoda didesnį derlių. Sunkiose, drėgnose ir sunkiau įšylančiose dirvose reikėtų sodinti 5-6, o vėliau kaupiant pastorinti purų dirvos sluoksnį ant vagų iki 8-10cm. [13]Piktžolių naikinimas, apsauga nuo ligų ir kenkėjų

Labai svarbu pasodintas bulves tinkamai prižiūrėti – agrotechninėmis priemonėmis ir cheminiais preparatais naikinti piktžoles, kovoti su bulvių ligom ir kenkėjais.Piktžolės sumažina bulvių derlių, pablogina gumbų kokybę, todėl svarbu jas sunaikinti. Jei visi bulvių priežiūros darbai atliekami laiku – . Piktžolės bulvių piktžolių, o pavėlavus - 20sunaikinama iki 80 derliaus mažėjimui turi tiesioginę ir netiesioginę įtaką. Piktžolėtame lauke labai sunku nuimti bulvių derlių. Daug smulkių ir vidutinių gumbų gumbųlieka dirvoje. Piktžolėtuose laukuose galima netekti net iki 70 derliaus.Svarbiausias reikalavimas – dirva visą bulvių vegetacijos laikotarpį turi būti švari ir puri. Todėl bulvių priežiūros darbus reikia atlikti tik pakankamai sausoje dirvoje. Šlapių laukų dirbti negalima, nes šlapia dirva daugiau suspaudžiama, išklampojama, susidaro grumstai. Visus darbus reiktų atlikti iki butonizacijos pradžios, - iki to laiko, kai bulvienojai uždengia tarpueilius. [6]bulvės kogero labiausiai iš visų žemės ūkio augalų pažeidžia kenkėjai, ligos. Jie sutrikdo medžiagų apykaitą, sumažina augalų

produktyvumą, derlių, pablogina jo kokybę. Kiekvienais metais dėl ligų derliaus. Bulvėms kenkia penkių gyvybėsir kenkėjų netenkama apie 50 formų atstovai. Tai grybai, bakterijos, virusai, kirmėlės ir vabzdžiai. bulves pažeidžia daugiau kaip 100 ligų ir kenkėjų rūšių. Lietuvoje daugiausiai žalos pridaro kolorado vabalo suaugėliai ir lervos, bulviniai nematodai, spragšio lervos, amarai. Labai pavojingos kažkurios grybinės ir bakterinės ligos, tokios kaip maras, šašai, juodoji kojelė, šlapiasis bakterinis puvinys. Bulvių ligos daugiausia plinta su sėkla, daugelis sukėlėjų gyvena dirvoje. [6, 5]Bulvių atsparumas ligoms padidinamas beicuojant. Gamyboje bulvės beicuojamos įvairiais savos gamybos beicuotuvais. Dažniausiai purkštukai beicams išpurkšti įtaisomi ant transporterių, arba naudojamasi tobulesniu beicavimo aparatu.Pavasarį beicuotas bulves reikia apdžiovinti. Tam įrengiami mediniai kompensatoriai. Kompensatoriai turi būti pakelti nuo žemės taip, kad po jais galėtų pavažiuoti sunkvežimis, vežantis bulves prie sodinamųjų. Reikia įtaisyti bulvių nuleistukus, kad bulvės nekristų iš aukščiau kaip 30-40cm. [1]Derliaus dorojimas

Bulvienojai naikinami sėklinių bulvių pasėliuose. Taip lengviau dirbti kombainams derliaus nuėmimo metu, sumažinamas gumbų pažeidimo pavojus fitoftorai, sustiprinama bulvių gumbų odelė. Priemonės, skirtos bulvienojų sunaikinimui, panaudojamos likus ne mažiau 14 dienų iki derliaus nuėmimo ir priklausomai nuo gumbų subrendimo. Pjaunant sėklinių plotų bulvienojus, lieka pakankamai daug nenupjautų ar ne visai nupjautų stiebų. Jie papildomai yra defoliuojami. Taip mažiau virusinių ligų ir fitoftoros patenka į gumbus. [6]Ankstyvosios bulvės pradedamos kasti ankstyvam naudojimui, kuomet priekinių gumbų surenkama ne mažiau kaip 50 cnt/ha. Kai ankstyvųjų bulvių gumbų lupena sutvirtėja ir pirštu negalima jos nubraukti, o gumbai visiškai subręsta, jos kasamos bulvių kasamosiomis, o didesniuose plotuose – bulvių kombainais.Kad būtų mažiau pažeistų bulvių reikia:1. sureguliuoti kasamųjų darbines dalis.2. mažinti mašinų judėjimo greitį, mašiną traukiantį traktorių MTZ leisti antru greičiu.3. tinkamai nustatyti bulvių kasimo gylį.Pravažiavus 15m 1,5km/val greičiu, sustabdyti traktorių, patikrinti ar nepjaustomi gumbai ir ar nesusirenka prie kasamųjų daug žemių. Sureguliuotos mašinų darbinės dalys mažiau pažeidžia gumbų.Ankstyvosios bulvės kombainais kasamos šiais būdais: tiesioginiu, atskiriniu ir kombinuotu.Akmenuotose dirvose naudojamos vibracinės kasamosios. Jose ardelių kampas parenkamas toks, kad mažiau pažeistų gumbus. Gumbai taip pat mažiau pažeidžiami, kai tarp jų yra truputis žemių.Pagrindinio kasimo metu surenkama 80-90 procentų gumbų derliaus. Likęs derlius surenkamas, pakartotinai kasant, akėjant ir kultivuojant arba perariant žemę. [4] Bulviakasio metu tikrinama darbų kokybė. Nukastame lake per 2 vagas atmatuojama 7,15 ilgumo juosta. Čia surenkamos neiškastos bulvės ir pasveriamos. Nustatytas bulvių kiekis (kg) yra lygus paliktų dirvoje bulvių kiekiui (t/ha). [5]bulvės sužalojamos mažiau, kai transporto priemonių, kuriomis transportuojamos bulvės, kėbulai tinkamai paruošti. Būtina išlyginti grindis. Pravartu kėbulo grindų centre per visą kėbulo ilgį pritvirtinti gumuotas juostas. Priekabos tarpą tarp grindų ir atidarymo borto galima uždengti grindų

pritvirtinus 3-4 mm storio metalinę juostą arba vamzdį. Pažeidimų sumažėja 3-4 procentais. Kraunamos bulvės neturi kristi iš aukščiau kaip 0,3 metro. Kitaip naudojami nuleidikliai. [1]

Literatūra

1. A. Puodžiukas „ Intensyvi bulvių auginimo technologija“, 19882. Z. Audzevičienė „ Ankstyvųjų bulvių daiginimo ir sodinimo technologija“, 19783. J. Eidžiūnas, G. Visockienė „Daržovių ir bulvių auginimas“, 19854. S. Krikščikas, K. Bėčius „Ankstyvosios bulvės“, 19795. O. Simonavičienė, A. Valskytė, K. Rainys „Bulvių auginimas“, 1995 6. J. Jundulas, A. Ražukas „Bulvių biologija ir jų auginimas“, 19977. J. Kučinskas „ Žemės ūkio mašinų paruošimas darbui. Šieno ir grūdų džiovinimas“, 20018. LŽŪU „Metodiniai patarimai kursiniam darbui rengti“, 20019. LŽŪU „Traktorinių agregatų sudarymas ir įvertinimas“, 200210. LŽŪU „Traktorių MTZ – 80, MTZ – 82, MTZ – 80L, MTZ – 82L valdymas“, 199711. LŽI „Žemdirbystė, mokslo darbai“ 62 tomas, 199812. Lietuvos Valstybinis augalų veislių tyrimo centras „Tinkamiausių Lietuvoje auginti 1998 metais augalų veislių sąrašas“ 199813. Juozas Lazauskas „Augalininkystė Lietuvoje 1895 – 1995m.“, 199814. „Žemdirbystė, mokslo darbai“ 61 tomas, 199715. „Žemdirbystė, mokslo

darbai“ 68 tomas, 199916. J. Jonynas „Agronomo žinynas“, 197417. J. Jėfimenka, E. Mironovas „Jaunojo mechanizatoriaus žinynas“, 197918. A. Tindžiulis „ Parankinė agronomo knyga. Cukriniai runkeliai. bulvės. Linai“, 198819. Internetas : http://www.kemira-growhow.com

Išvados

Ankstyvąsias bulves auginti naudinga. Lietuvoje yra ūkių, kur ankstyvosioms bulvėms skiriama 93 procentai bendro bulvių ploto ir pajamos už bulves sudaro 89 procentus visų augalininkystės pajamų.Ankstyvųjų veislių bulvės pranašesnės už vėlyvąsias tuo, kad jos anksčiau subręsta. Lietuvos klimato sąlygomis ankstyvųjų veislių bulvių, pasodintų kiek galima anksčiau, derlius gali būti gaunamas birželio pabaigoje ar liepos pradžioje.bulvės turi gerą maistinę bei pašarinę vertę. Maisto pramonė iš bulvių gamina spragintų, keptų bulvių pusfabrikačius, sągo, bulvių kruopas. Šios įmonės galėtų veikti ištisus metus tik tada, jei joms be vėlyvųjų, būtų tiekiama ir ankstyvųjų bulvių.Ūkiniu – ekonominiu požiūriu bulvių auginimas vertas dėmesio. Iš hektaro bulvių gaunama 3-5 kartus daugiau spirito, nei iš tokio pat ploto javų. Gaminant spiritą iš bulvių, mažiau suvartojama kuro, padidėja darbo našumas, o spirito savikaina sumažėja 3 kartus.Medicinoje bulvės naudojamos gliukozei ir kitiems preparatams gaminti. Žalių bulvių sultys naudojamos skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opoms gydyti.

Taigi, kaip matome bulvės, turi tikrai didelę reikšmę pašarine, maistine, ekonomine, medicinine ir kt. reikšmėmis. Jų panaudojimo būdai labai įvairūs.

Sėklinės bulvės Rekomendacijos sėkmingam bulvių auginimui namų ūkyje:

Žemės paruošimas ir organinis tręšimasNepamirškite pašalinti prieš tai buvusių kultūrų likučius. Toje pačioje vietoje nesodinkite bulvių ar pomidorų dažniau nei kas keturis metus. Laikykitės kiek galima didesnio atstumo nuo komposto krūvos. Neformuokite vagų po medžiais, šalia krūmų arba apsaugotuose nuo vėjo kampeliuose bei šalia pomidorų. Venkite sodinti užlietose pievose ir sunkiose dirvose. Rudenį galite žemę gerai išdirbti ir patręšti perdrėkusiu kompostu arba mėšlu.

Apie sėklines bulvesKiekvienais metais naudokite sertifikuotas sėklines bulves. Sertifikuotos sėklinės bulvės yra aukštos kokybės, o kokybiška sėkla - gero derliaus garantas. Norėdami pagreitinti augimą, ankstyvąsias bulves padaiginkite. Supilkite sėklines bulves į dėžutes, pastatykite jas į šviesią, vėdinamą vietą. Tinkama temperatūra yra apie 10-20 °C, venkite aukštesnės nei 20 °C temperatūros. Daiginimo trukmė priklauso nuo veislės ir daiginimo temperatūros ir yra maždaug trys-šešios savaitės. Daigelius praauginkite iki 1-2 cm. Sėklinių bulvių negalima pjaustyti bei būtina ypač saugoti, kad sodinimo metu nebūtų sužaloti išlindę daigeliai ir odelė.

SodinimasBalandžio mėnesį sudaigintas bulves sodinkite, kuomet dirvos temperatūra yra ne žemesnė nei 6 °C, o nesudaigintas bulves - tik nuo 8 °C. Nesodinkite bulvių į labai drėgną žemę. Laikykitės atstumo tarp vagų nuo 65 iki 70 cm bei atstumo tarp gumbų nuo 30 iki 35 cm. Jei įmanoma, vagas formuokite rytų-vakarų kryptimi. Venkite šiaurės-pietų krypties. Stenkitės nepasodinti gumbo per giliai. Jei žemė lygi, darykite negilias vagas ir sudėkite gumbus taip, kad viršutinė bulvių pusė būtų lygi su viršutiniu žemės sluoksniu, kai žemę išlyginate.

TręšimasJokiu būdu nenaudokite šviežio mėšlo, kalkių arba chloro turinčių mineralinių trąšų. Sodinimo metu patręškite mineralinėmis trąšomis: priklausomai nuo organinio tręšimo daugiausia 60 g trąšų/m² (iki 7 g N (azoto)/m²). Tręšiant ir organinėmis, ir mineralinėmis trąšomis, didžiausias trąšų kiekis gali būti 25 g/m² (atitinka 3 g N (azoto)/m²). Geriausiai tinka kompleksinės, chloro neturinčios mineralinės trąšos santykiu NPK 10 10 20, 11 11 21 su mikro elementų priedais, pvz.: manganu (Mn), cinku (Zn) ir kt. Atkreipkite dėmesį į tai, kad per didelis trąšų kiekis turi įtakos bulvių skoniui,

kokybei ir sandėliavimo savybėms. Trąšas berkite šalia gumbo.

PriežiūraSudygus daigams ir išlindus jiems iš žemės paviršiaus, žemes apkaupkite 3-4 kartus, tačiau nepažeiskite ūglių. Jei kaupsite kauptuku, tuo pačiu pašalinsite ir piktžoles. Smėlingą žemę sausros metu laistykite vakarais arba rytais. Atkreipkite dėmesį į kiekvienos veislės atsparumą marui. Priklausomai nuo kritulių dažnumo nuo maro bulves purkškite maždaug kas 10-14 dienų, pradedant nuo Joninių, birželio 24 d. Stebėkite augalus puolančius kenkėjus: kolorado vabalus, amarus. Esant galimybėms, kolorado vabalus nurinkite arba naudokite chemines augalų apsaugos priemones. Jei augalus itin puola kenkėjai, vegetacijos pabaigoje nupjaukite virkščius ir juos sunaikinkite. Bulvių gumbai prieš derliaus nuėmimą turi gerai subręsti, todėl patariame tris savaites prieš derliaus nuėmimą nupjauti virkščius ir juos pašalinti iš tarpuvagių.

Derlius ir bulvių sandėliavimasJei norite bulves išlaikyti per žiemą, atkreipkite dėmesį į šiuos punktus: Kasimo metu bulvių žievė turi būti santykinai tvirta, nesilupti (patrinkite nykščiu). Derlių nuimkite esant sausam orui, 15-20 °C temperatūrai. Prieš sandėliuojant gumbai turi būti nudžiūvę. Sandėliuokite tamsioje, vėsioje, neužšąlančioje ir gerai vėdinamoje patalpoje. Jokiu būdu nelaikykite bulvių plastikiniuose maišuose. Tinkamesnės yra pintos, medinės dėžės arba pinti stelažai. Nesandėliuokite bulvių kartu su vaisiais. Pasirūpinkite, kad sandėliavimo temperatūra būtų 3-4 °C.

 PRESTO  Branda labai ankstyva. Paskirtis šviežiam vartojimui,  pirminiam fasavimui, taip pat skutimui. Gumbų forma ovali. Akutės seklios. Minkštimo spalva gelsva.

 Sausų medž. kiekis 18 %.Virimo savybės išvirus nesukrenta ir nejuoduoja.Žiemojimas vidutinis ramybės periodas.Atsparumas ligoms atspari nematodams Ro1-Ro4, juodajai kojelei, rizoktonijai ir puviniams; jautresnė rauplėms, marui, sudaužymams.Ūkininko P. V. pastebėjimai: norint išauginti kuo ankstyvesnį subrandintą derlių, rekomenduojama

padaiginti; tinkamos auginti ekologiniuose ūkiuose

 PRINCESS  Branda ankstyva. Paskirtis skirta šviežiam vartojimui,  fasavimui, skutimui. Gumbų forma ovali. Akutės seklios. Minkštimo spalva geltona.

 Sausų medž. kiekis 18%.Virimo savybės išvirus nesukrenta ir nejuoduoja.Žiemojimas vidutinis ramybės periodas.Atsparumas ligoms atspari nematodams Ro1, rauplėms, sudaužymams, juodajai kojelei, marui; jautresnė rizoktonijai.Ūkininko P. V. pastebėjimai: tinkamos auginti įvairiausiose klimatinėse sąlygose ir skirtinguose dirvožemiuose; prieš sodinant patariama padaiginti; ypač rekomenduojama ekologiniuose ūkiuose.

 VINETA  Branda ankstyva. Paskirtis tradiciniams lietuviškiems  patiekalams, fasavimui. Gumbų forma apvaliai ovali. Akutės vidutinio gylio. Minkštimo spalva gelsva.

 Sausų medž. kiekis 24 %.Virimo savybės išvirus apkrenta, nejuoduoja.Žiemojimas vidutinis ramybės periodas, gavusios šilumos greitai dygsta.Atsparumas ligoms atspari nematodams Ro1, juodajai kojelei, puviniams, rauplėms, rizoktonijai, jautresnė marui.Ūkininko P. V. pastebėjimai: šios veislės bulvės mažiau reiklios dirvai ir drėgmei, ypač atsparios sausrai.

 SATINA  Branda vėlyva. Paskirtis tradiciniams lietuviškiems patiekalams, fasavimui, skutimui. Gumbų forma apvaliai ovali. Akutės vidutinio gylio. Minkštimo spalva gelsva.

 Sausų medž. kiekis 19,5 %.Virimo savybės išvirus lengvai sukrenta, nejuoduoja.Žiemojimas ilgas (8 mėn.) ramybės periodas.Atsparumas ligoms atspari nematodams Ro1-Ro4,

rauplėms, sudaužymams, rizoktonijai, puviniams.Ūkininko P. V. pastebėjimai: ši veislė prisitaiko prie įvairiausių klimatinių sąlygų ir skirtingų dirvožemių, ypač pakenčia sausrą, gumbus formuoja giliai vagose

____________

Apie sėklines bulves

FrakcijosVisos sėklinių bulvių veislės rūšiuojamos pagal vieną pagrindinę frakciją - 35-55 mm, t.y. didžiausi gumbai turi išlįsti per kvadratinę 55 milimetrų akį, o mažiausi - neiškristi per 35 milimetrų akį. Kadangi sėklinių bulvių ruošimas ir fasavimas vyksta mechanizuotai, yra tikimybė, kad labai maža dalis (pagal reikalavimus iki 3% mažesnių ir iki 3% didesnių) gumbų gali neatitikti šių dydžių.

FasuotėsSėklinės bulvės fasuojamos, kaip ir privaloma, visiškai naujoje taroje: mažesniuose tinkliniuose maišuose po 5 kg, 25 kg, arba, pirkėjams pageidaujant, į vienos tonos (1000 kg) didmaišius, kuriuos patogu transportuoti, sandėliuoti, be to, nereikalauja daug žmogaus rankų darbo. Įsigijus sėklines bulves visų pirkėjų prašome jų nemėtyti, pasirūpinti, kad iki sodinimo jos neperšaltų, nesušlaptų ir nesukaistų. Jokiu būdu nelaikykite įsigytų sėklinių bulvių polietileniniuose maišuose! Sėklinių bulvių fasuotės yra užsiūtos ar kitaip užsandarintos bei paženklintos etikete - augalo pasu.

Etiketė - augalo pasasSėklinės bulvės sertifikuojamos Žemės ūkio ministerijos įgaliotai institucijai (Valstybinei sėklų ir grūdų tarnybai) išduodant sėklinių bulvių sertifikatą. Pagal sertifikato duomenis atspausdinama iš neplyštančios medžiagos etiketė - augalo pasas kiekvienai siuntos fasuotei. Elitinės kategorijos E1, E2 ir E3 klasių etiketė yra balta, A ir B klasių - mėlyna. Šios etiketės - augalo pasas yra pagrindinis dokumentas, pagrindžiantis sertifikuotos sėklos kilmę, tad jas būtina saugoti visą bulvių auginimo sezoną.

Tyrimai ir naujos veislėsAtsižvelgiant į jūsų atsiliepimus, kasmet tiriamos įvairios naujos veislės. Stebimas augalų dygimas, stiebų vystymasis, gumbų formavimasis, atsparumas rauplėms, marui, rizoktonijai, ragaujamos įvairių skonių ir virimo savybių bulvės. Veislės savybės, auginant skirtingose aplinkos sąlygose, taip pat gali kisti ir nebūtinai atitikti praėjusių metų rezultatus. Tad labai džiaugtumėmės, jei sulauktume daugiau jūsų komentarų, nes jūsų nuomonė mums labai svarbi - galite padėti išsirinktigeriausias veisles!

BULVĖS ADORA 

1

2345Įvertino: 4

Kilmės šalis - Olandija. Saviniknas - HZPC Holland B.V.

Labai ankstyva , derlinga, maistinės paskirties bulvių veislė.

Gumbai brandinami vienodo dydžio, užauga stambūs, apvaliai ovalūs, šviesiai gelsvu minkštimu, sekliomis akutėmis. Išvirus nejuoduoja.

Ši veislė atspari mechaniniams sudaužymams, sausajam puviniui, jautresnė marui ir rauplėms. Adora užaugina keletą stiebų su negausiu kiekiu gumbų viename kere, todėl rekomenduojama sodinti tankiau ir sekliau, kadangi gumbai formuojami santykinai giliai. Ši veislė jautresnė Sencor‘ui. Ilgas žiemojimo laikas.

Bulvių derlius - gausus.

Vidutinis krakmolo kiekis  - ~15 %. 

Vidutinis sausų medžiagų kiekis  - ~18,5 %. 

Atsparumas:

nematodams - Ro1,4, rauplėms - vidutinis, marui - vidutinis, juodajai kojelei - vidutinis, rizoktonijai - vidutinis.

BULVĖS PRESTO 

12345Įvertino: 4

Kilmės šalis - Vokietija. Savininkas - Europlant Pflanzenzucht GmbH. Labai ankstyva , maistinės paskirties bulvių veislė. Gumbai ovalūs, balkšvai gelsva, lygia luobele, nežymiomis akutėmis. Minkštimas geltonas. Šios veislės bulvės labai atsparios dryžligės ir lapų susisukimo virusams bei bulvinių nematodų Ro1 ir Ro4 prototipams, juodosios kojelės ir rūdžių sukėlėjams, tačiau neatsparios marui. Tinkamos daiginti. Nebijo sausros. Skanios, išvirus nesubyra, palaikius ilgiau išvirtas - nepajuoduoja. Labai gerai išsilaiko per žiemą, ilgas ramybės periodas. Šios veislės bulvės tinkamos auginti ekologiniuose ūkiuose.

Bulvių derlius  - labai gausus. Vidutinis krakmolo kiekis  - ~12 %. Vidutinis sausų medžiagų kiekis  - ~19 %. Atsparumas:  nematodams - Ro1 - Ro4, Y virusui - didelis, gumbų puviniams - labai didelis, juodajai kojelei - labai didelis, rizoktonijai - labai didelis

BULVĖS PRINCESS 

12345Įvertino: 4

Kilmės šalis - Vokietija. Savininkas - Saka Pflanzenzucht GbR. Ankstyva , derlinga, maistinės paskirties bulvių veislė, ypač atspari ligoms. Gumbai ovalūs, geltona, lygia luobele, sekliomis akutėmis; po keru susiformuoja vidutinio dydžio. Minkštimas geltonos spalvos. Skirtos tiesioginiam vartojimui, tad naudojama kaip salotinė bulvių veislė. Tinkama auginti įvairiausiose klimatinėse sąlygose ir skitingose dirvožemiuose. Ypač atspari rauplėms, rizoktonijai, mechaniniams sudaužymams, puviniams, gumbų marui, bulvinių nematodų Ro1 prototipui, juodajai kojelei, lapų susisukimo virusui, tačiau imli Y virusui. Esant pastoviai drėgnoms ir karštoms sąlygoms, kiek jautresnė antram augimui. Puikios sandėliavimo savybės ir labai ilgas ramybės periodas. Išvirus nesubyra ir nepajuoduoja. Prieš sodinant patariama padaiginti. Rekomenduojama ekologiniuose ūkiuose.  Žydi baltais žiedais.

Bulvių derlius  - gausus. Vidutinis krakmolo kiekis  - ~13 %. Vidutinis sausų medžiagų kiekis  - ~19 %. Atsparumas:  nematodams - Ro1, 

Y virusui - vidutinis, gumbų puviniams - didelis, juodajai kojelei - didelis, rizoktonijai - didelis.

BULVĖS SATINA 

12345Įvertino: 4

Kilmės šalis - Vokietija. Savininkas - Saka Pflanzenzucht GbR. Vidutinio ankstyvumo , labai derlinga, maistinės paskirties bulvių veislė. Gumbai apvaliai ovalūs, gelsva lygia luobele, vidutinio gilumo akutėmis; po keru visi vienodo dydžio. Minkštimas gelsvos spalvos. Ši veislė prisitaiko prie įvairiausių klimatinių sąlygų ir skitingų dirvožemių, pakenčia sausrą, nors dėl didesnio ir subalansuoto derliaus smėlingose vietose patariama palaistyti. Labai atspari mechaniniams pažeidimams ir sudaužymams. Dėl patrauklios išvaizdos šios veislės bulvės didžiausią pasisekimą turi tiekiamos į rinką skustos, pasižyminčios gera kokybe, puikiomis pakavimo savybėmis. Geros sandėliavimo savybės ir ilgas ramybės periodas. Atspari bulvinių nematodų Ro1 prototipui, puviniams, ypač rauplėms, rizoktonijai, antriniam gumbų formavimuisi. Jautresnės juodajai kojelei. Išvirtos nesubyra. Nepaisant veislės atsparumo rizoktonijai, pasėliuose patartina naudoti apsaugos priemonės nuo rizoktonijos. Ši veislė rekomenduojama ekologiniuose ūkiuose . Žydi baltai ir gausiai.

Bulvių derlius  - labai gausus. Vidutinis krakmolo kiekis  - ~12 %. Vidutinis sausų medžiagų kiekis  - ~19 %. Atsparumas:  nematodams - Ro1, Y virusui - didelis; gumbų puviniams - labai didelis, juodajai kojelei - vidutinis, rizoktonijai - didelis.

BULVĖS VINETA 

12345Įvertino: 4

Kilmės šalis - Vokietija. Savininkas - Europlant Pflanzenzucht GmbH. Ankstyva , maistinės paskirties bulvių veislė. Gumbai apvaliai ovalūs, stambūs, šiukštesne odele, vidutinio gilumo akutėmis. Geros prekinės išvaizdos, atsparūs mechaniniams pažeidimams. Luobelė ir minkštimas gelsvi. Išvirus nežymiai subyra. Gerai laikosi žiemą. Augalai atsparūs vėžiui, bulviniams nematodams Ro1, virusams A ir Y ir lapų susisukimo virusui, juodajai kojelei. Fitoftorozei - virš vidutinio atsparumo. Šios veislės bulvės mažiau reiklios dirvai ir drėgmei, ypač atsparios sausrai, neimlios ligoms ir kenkėjams. Nepakenčia azoto pertekliaus, dėl kurio pristabdomas gumbų brendimas ir susilpninamos sandėliavimo savybės. Tinkamos daiginti. Puikaus skonio. Geros sandėliavimo savybės, ilgas ramybės periodas. Tinkamos auginti ekologiniuose ūkiuose. Šios veislės bulvės įvairiomis kintamomis auginimo sąlygomis duoda pastovų vidutinį derlių.

Bulvių derlius  - gausus. Vidutinis krakmolo kieki s - ~16 %. Vidutinis sausų medžiagų kiekis  - ~22 - 24 %. Atsparumas:  nematodams - Ro1, Y virusui - labai didelis, gumbų puviniams - didelis, juodajai kojelei - didelis, rizoktonijai – didelis

BULVIŲ VEISLIŲ SKIRSTYMAS PAGAL AUGIMO TRUKMĘ

Pagal augimo trukmę bulvės skirstomos į ankstyvąsias, vidutines ir vėlyvąsias. Dar detaliau bulvių augimo trukmė išryškėja skirstant ankstyvąsias bulnes į labai ankstyvas, ankstyvas ir vidutinio ankstyvumo. Vėlyvosios bulvės skirstomos į vidutinio vėlyvumo, vėlyvas ir labai vėlyvas.Labai ankstyvos bulvės gumbus išaugina per 55 – 60 dienų, ankstyvos – per 60 – 70, vidutinio ankstyvumo – per 70 – 90, vidutinės – per 90 – 110, vidutinio vėlyvumo – per 110 – 130, vėlyvos – per 130 – 150 ir labai vėlyvos daugiau kaip per 150 dienų nuo jų pasodinimo.Mūsų respublikoje auginamos tik ankstyvos, vidutinio ankstyvumo, vidutinio vėlyvumo, vėlyvos ir labai vėlyvos bulvių veislės.

BULVIŲ MORFOLOGINĖ SANDARA

bulvės yra bulvių (Solanaceae) šeimos Solanum genties augalai. Ši gentis turi apie 200 rūšių. Kultūrinės bulvės priklauso Solanum tuberosum L. Rūšiai. Jos auginamos visur, kur tik gali augti.

Pasaulyje yra daugiau kaip 2000 šios rūšies veislių.Selekcininkai, norėdami sukurti naujas veisles, kryžminimui naudoja ir kitų (Solanum andigenum, S. Demissum, S. Curtilobum, S. Rybinii, S. Molinae) rūšių bulves.bulvės augalas sudarytas iš stiebų, šaknų, stolonų, lapų žiedynų, vaisių, sėklų ir gumbų.Stiebai.Bulvių stiebai žoliniaim, 40 – 150 cm aukščio. Stiebų aukštis priklauso nuo veislės, augimo sąlygų, drėgmės, dirvoje esančių maisto medžiagų, apšvietimo, sėklos stambumo, kokybės ir kitų faktorių.Stiebų skaičius kere priklauso nuo gumbo, sudygusių pumpurėlių skaičiaus ir veislės. Viename kere paprastai būna 4 – 6 stiebai. Yra veislių, išauginančių daug plonų stiebų ir tokių, kurių stiebų nedaug, bet jie stambūs.Bulvių stiebai šakojasi. Jų šakojimąsis dažniausiai priklauso nuo veislės. Pagal šakojimąsi bulvių stiebai skirstomi į 3 grupes: vieni šakojasi prie pagrindo (vėlyvosios veislės), kiti – daugiau prie viršūnės (ankstyvosios veislės), treti šakas išleidžia iš įvairių stiebo vietų (vidutinio ankstyvumo).Stiebai esti tribriauniai arba keturbriauniai, pasitaiko ir apvalių. Apatitė stibo dalis tuščia.Pagrindinė stiebų spalva žalia, kai kurių veislių stiebai pigmentuoti. Apskritai, augalui senstant, deėl saulės šviesos ir drėgmės bei maisto medžiagų trūkumo rausva stiebo spalva intensyvėja.Šaknys. Iš bulvės gumbo pumpuro išsivystęs daigas išleidžia pridėtines šakneles. Jos susidaro stiebo augimo pradžioje. Vėliau, stiebui paūgėjus, kai pradeda rodytis žiediniai pumpurai, iš stolonų vystosi pridėtinės šaknys. Jos grupuojasi po 1 – 5 prie kiekvieno stolono bamblio.Bulvių šaknys kuokštinės. Jų svoris sudaro 7 – 10% augalo svorio ir sugeba išauginti 10 kartų didesni antžeminės augalo dalies ir gumbų svorį. Pagrindinės šaknys išsidėsto ariamajame dirvos sluoksnyje, dalis įsiterpia iki 70 cm, o atskiros šaknys – net iki 2 m gylio. Šaknų sistemos vystymasis priklauso nuo bulvių veilių biologinių savybių ir augimo sąlygų.Stolonai. Požeminėje stiebo dalyje iš pažastinių pumpurų išsivysto ataugos, vadinamos stolonais. Stolonai greitai auga, nes jų ląstelės dvigubai stambesnės už šaknų ląsteles. Jiems augti labiausiai reikalinga puri dirva. Stolonai būnanuo 5 – 6 iki 25 – 30 cm ilgio. Jie šakojasi. Vienų veislių stolonai ilgesni, kitų – trumpesni. Augdami stolonų galai sustrėja ir iš jų išsivysto gumbai. Kuo ilgesni stolonai, tuo mažesni išauga gumbai. Gumbai – tai augalo sukauptos maisto atsargos. Jie dar vadinami stiebagumbiais.Lapai. Pirmieji lapai susidaro bulvėms sudygus. Jie būna plunksniški, neporiniai, karpyti. bulvės lapą sudaro galinis lapelis, keletas šoninių lapelių ir maži tarpulapiai, prisitvirtinę prie lapkočio. Ant stiebo, kur išaugę lapai, yra prielapiai. Lapų paviršius lygus arba šiurkštus. Apatinėje lapo pusėje matomas gyslelių tinklas.Atskirų bulvių veislių lapai skiriasi ne tik forma ir spalva, bet ir gyslotumu bei blizgesio intensyvumu. Jų lapalakščiai gali būti simetriški arba asimetriški, apvalūs ir ovalūs, aštriu arba buku galu.Simetriškų lapalakščių abi pusės visiškai vienods, o asimetriškų viena pusė trumpesnė. Lapai gali būti skirtingų atspalvių – nuo geltonai žalio iki tamsiai žalio.Pagal lapalakščių išsiskleidimą lapai skirstomi į nelabai išsiskleidusius, vidutiniškai išsiskleidusius ir labai išsiskleidusius.Iš lapų išsiskleidimo nustatoma veislė. Pagal lapelių iįsidėstymo tankumą augalai yra dviejų tipų: retalapiai ir tankialapiai. Retalapių lapalakščiai nesusisiekia su tarpulapiais ir prielapiais. Tankialapių lakštai gula vienas ant kito.Žiedynas. Ne visos bulvių veislės išaugina žiedynus. Tai daug priklauso nuo meteorologinių sąlygų ir veislės. Dažnai žiediniai pumpurai , žiedai ir vaisiai nukrinta. Žydėjimo intensyvumą mažina mechaniškas augalo pažeidimas, o augalas viasai nežydi, kai oro temperatūra pakyla iki 39O C arba nukrionta iki +5O C.bulvės žiedynas sudarytas iš dviejų, trijų kartais keturių arba dar daugiau žiedų. Žiedų koteliai nevienodo ilgio. Pirmiausia pradeda žydėti žemesnieji žiedyno žiedai.Žiedas sudarytas iš taurelės, vainikėlio, kuokelių ir piestelės.

Taurelė žalia. Ją sudaro penki, kartais šeši taurėlapiai. Atskirų veislių taurėlapiai yra skirtingos formos. Vainikėlį sudaro penki, kartais šeši suaugę vainiklapiai. Jie būna balti arba spalvoti. Yra trys pagrindinės vainikėlių spalvos: 1) žiedai balti – vainikėlis baltas arba gelsvas; 2) žiedai balti – žiediniai pumpurai spalvoti tik iš viršaus; 3) žiedai spalvoti – violetiškai raudoni, violetiškai mėlyni arba mėlyni. Būdingos veislei spalvos esti tik jauni žiedai. Žiedo spalva – vienas pagrindinių sistematinių požymių veislei atskirti. Pasitaiko ir tokių bulvių veislių, kurių vainiklapiai spalvoti su balkšvais krašteliais.Kuokeliai penki. Jie susisiekia dulkinėmis ir sudaro kūgį, iš kurio išsiskiria piestelė. Dulkinės būna žalsvai geltonos ir oranžinės. Žalsvai geltonos ir gelsvos spalvos dulkinės žiedadulkių nesudaro, o jeigu ir sudaro, jos esti nevaisingos. Geltonos ir oranžinės dulkinės suformuoja normalias žiedadulkes, tačiau oranžinės spalvos dulkinių žiedadulkės vaisingesnės. Nevaisingos bulvių žiedų žiedadulkės – dažnas reiškinys.Piestelę sudaro purka, liemenėklis ir mezginė. Priklausomai nuo veislės liemenėlis gali būti ilgas, vidutinis arba trumpas. Liemenėlio pagrinde yra savotiška išauga – čiulptukas. Liemenėlio ilgumas ir čiulptuko forma – pastovūs veislės požymiai. Daugumos veislių, kurių gumbai spalvoti, mezginės pjūvis taip pat spalvotas. augalai. Po apsivaisinimo iš mezginės išauga žali uoga. Tačiau ne visų veislių bulvės išaugina uogas. Mat dulkinės per vėlai subręsta ir neapsidulkina.Vaisius. bulvės vaisius – uoga. Ji apvali, kartais pailga. Uogoje du lizdai, kuriuose yra iki 150 sėklų.Sėklos smulkios, gelsvos, gemalas sulinkęs.bulvės gumbas. Bulnių gumbaqi yra požeminių stiebų – stolonų – galų sustorėjimai. Ant taip pakitusio pož-eminio stiebo lapai nebeauga – lieka tik tarytum žvynai arba randai. Atrofavusių arba pasikeitusių lapų pažastyse (akutėse) išauga pumpurai. Gumbe yra sukrautos būsimajam augalui (bulvei) maisto medžiagos, kurių tarpe yra daugiausia krakmolo.Gumbo galas, kuriuo jis prisitvirtinęs prie stolono, vadinamas storgaliu, o kitas galas, dažniausiai plonesnis – viršūne, kuria jis auga gilyn. Gerai įsižiūrėję į taisyklinga gumbą, pastebėsime vieną šoną kiek išgaubtą – tai gumbo viršus, o priešingas šonas lygus arba kiek įgaubtas – tai gumbo apačia.Gumbo forma būna įvairi – apvali, pailga, ovali. Apvaliųjų gumbų išilginis ir skersinis pjūvis beveik vienodas. Pailgiųjų formų išilginis pjūvis apie 2,5 karto ilgesnis už skersinį. Ovali forma yra tarpinė tarp pirmųjų dviejų formų.Rudenį nukastų bulvių paviršius dažniausiai būna ryškios spalvos. Ilgesnį laiką pastovėjusių bulvių spalva pasikeičia, darosi neryški, išblukusi. Išorinėbulvių gumbų spalva priklauso nuo veislės, suberino kiekio lupenoje, dengenčioje visą gumbo paviršių ir nuo jos ląstelių sultyse esančių pigmentinių medžiagų. Gumbų paviršiaus spalva gali būti balta, rožinė, šviesiai rausva, raudona, tamsiai rausva, šviesiai mėlyna, tamsiai mėlyna ir net marga.Nukastų bulvių minkštimo spalva mažai keičiasi. Minkštimas būna baltas, geltonas, rausvas ir mėlynas. Bulvių gumbuose, kurių minkštimas geltonos spalvos, yra daugiau azoto, baltymųir karotino (provitamino A).bulvės gumbo paviršiuje galima pastebėti baltus taškelis. Tai žiotelės – žievlęšiukai, pro kurias gumbas kvėpuoja ir išgarina vandenį.Be žiotelių, gumbo paviršiuje yra daug duobučių, vadinamų akutėmis. Jos gumbo paviršiuje išsidėsčiusios spiralės tvarka, bet nevienodais atstumais, viršūnėje jų esti tankiau, storgalyje – rečiau. Taip pat viršutinėje, išgaubtoje gumbo dalyje akučių esti daugiau, apatinėje, įgaubtoje – mažiau. Akutes gaubia antakėlis. Antakėlis – tai neišsivystęs lapas arba lapo pėdsakas.Priklausomai nuo veislės akučių skaičius gumbe yra įvairus – nuo 4 iki 12. Akutės būna spalvotos ir bespalvės, gilios, vidutinio gilumo ir negilios, kartais net iškilusios. Ankstyvųjų bulvių akutės daugiausia negilios. Tačiau akučių gylis priklauso ir nuo augimo sąlygų.Kiekvienoje akutėje būna po tris pumpurėlius – lapų ir stiebų užuomazgas – retkarčiais ir daugiau.

Gumbo viršūnėje pumpurėliai geriau išsivystę, todėl jie greičiau irdygsta. Akutėje paprastai dygsta tik vienas pumpurėlis, jam žuvus – dygsta kitas.Iš pumpurėlių tamsoje išsivystę daigeliai būna ilgi, ploni, blyškūs, be chlorofilo. Šviesoje dygstančios bulvės išaugina trumpus, spalvotus, storus daigus.

BULVIŲ VARTOJIMAS

Pagal vartojimą bulvės skirstomos į maistines, pramonines, pašarines universalias ir sėklines.Maistinių bulvių paskirtį nulemia išvirtų bulvių skonis ir kitos kulinarinės savybės. Vartotojams patinka tos buvės, kurios išvirtos nepajuoduoja, o jų minkštimas sukrinta.Pramonės reikalams skiriamos tos bulvės, kurios turi daug krakmolo.Pašarui vartojamos bulvės turinčios gumbuose daugiau sausųjų medžiagų, angliavandenių ( krakmolo ), baltymų.Universaliam vartotojui tinka turinčios daug angliavandenių , gero skonio ir kitų gerų kulinarinių ir pramoninių savybių bulvės.Sėklai tinka derlingos ir geros kokybės bulvės.Ankstyvosios bulvės tinka tik maisto ir pramonės reikalams. Dalis jų derliaus paliekama sėklai. Pašarui vartojamos tik mažosios, nestandartinės bulvės.Svarbiausias žmonių ir gyvulių energijos šaltinis angliavandeniai : krakmolas, cukrus ir kiti. Apie 70% žmogaus eikvojamos energijos gaunama iš angliavandenių. Suvirškinti angliavandeniai žmogaus organizme suskaidomi iki anglies dioksido ir vandens. Dalį angliavandenių organizmas paverčia riebalais ir atideda atsargai, dalis panaudojama naujiems junginiams (galaktozei, ribozei, gliukono rugščiai) sudaryti. Be to, angliavandeniai yra pigios, ilgai negendančios maisto medžiagos.Bulvių gumbai turi daug angliavandenių ir kitų lengvai virškinamų medžiagų. Bulvių gumbuose vidutiniškai yra 12 – 20% krakmolo, iki 2% baltymų, 0,15% riebalų, 1% ląstelienos, truputis cukraus, mineralinių medžiagų : kalio, kalcio, fosforo, geležies, magnio, chyloro, sieros ir kitų.Bulvinis maistas gerai virškinamas, priskiriamas prie dietinio. bulvės tinka prie įvairių patiekalų, o pastaruosius kaitaliojant, maistas būna įvairus ir nenusibosta. Tokiu būdu bulvių suvartojama daugiau.Kiekvienam žmogui per parą siūloma suvartoti 300g angliavandenių arba 110 kg bulvių per metus.Maistui bulvių suvartojama nevienodai : tai priklauso nuo ekonominių, geografinių sąlygų bei žmonių maitinimosi įpročių.Bulvių cheminė sudėtis ir jų maistingumas labai kinta; tai priklausoveislės, augimo sąlygų, išsilaikymo ir kitų veiksnių. Ankstyvųjų veislių bulvės paprastai turi mažiau krakmolo, negu vėlyvųjų. Vėlyvosios bulvės turi apie 16 – 20% ir daugiau krakmolo, o ankstyvosios – tik 12 - 16% ir daugiau krakmolo, o ankstyvosios – tik 12 – 16%.Svarbiausi bulvių perdirbimo pramonės gaminiai – spiritas ir krakmolas. Spiritas naudojamas dirbtiniam kaučiukui, dirbtiniam šilkui, plastmasiniams gaminiams, geriausiems lakams, filmų juostoms gaminti. Krakmolas naudojamas maisto, popieriaus, tekstilės, degtukų gamybai.Ūkiniu – ekonominiu požiūriu bulvių auginimas vertas dėmesio. Iš hektaro bulvių gaunama 3 – 5 kartus spirito negu iš tokio pat javų ploto. Gaminant spiritą iš bulvių, mažiau suvartojama kuro, padidėja darbo našumas, o spirito savikaina sumažėja 3 kartus.Medicinoje bulvės naudojamos gliukozei ir kitiems preparatams gaminti. Žalių bulvių sultys naudojamos skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opoms gydyti.1969 m. čekų mokslininkai surado bulvių gumbuose inhiobitorių ir pradėjo gaminti gydomąjį preparatą – inhibiną. Šis preparatas vartojamas virškinimo organų opoms gydyti.Gydimo esmę bulvėmis mokslininkai aiškina taip. Baltymai, riebalai ir angliavandeniai yra sudėtingos medžiagos, jas organizmas įsisavina tik suskaidęs į daug paprastesnes. Sudėtingas medžiagas skaido ihibitorių skatinami fermentai. Fermentinius procesus reguliuoja specialūs audinių faktoriai – inhibitoriai. Sveikame organizme tarp fermentų ir inhibitorių yra atitinkama

pusiausvyra. Sutrikus maisto medžiagų apykaitai, smarkiai pakinta fermentų veikla, pažeidžiami audiniai ir susidaro opos. Joms gydyti reikalingi inhibitoria. Kai organizme jų pritrūksta, ligoniui reikia dirbtinių peparatų.Inhibitoriai – sudėtingos biologinės medžiagos ir jųgauti sintetiniu būdu negalima. Jos išskiriamos iš bulvių ir naudojamos medicinoje. Vienai ampulei inhibino pagaminti reikia vieno kilogramo bulvių gumbų.Medikai ir maitinimosi įstaigų žinovai dietologai bulves labai vertina dėl jose esančios geležies.Svarbiausia bulvėse – vitaminai. Jose yra vitamino aneurino arba tiamino. Šios medžiagos apsaugo žmones nuo Beri – Beri ligos (pažandžių ištinimo).Jose randama vitamino B2 (laktoflavino – riboflavino), būtino regėjimui, taip pat gana askorbino rūgšties arba vitamino C.Bulvėse yra ir karotino, kuris kepenyse pavirsta į vitaminą A. Pastarasis laikomas odos apsaugos ir grožio vitaminu.Bulvių baltymai labai geros kokybės. Juose labai daug amino rūgščių. 500 g bulvių, virtų su lupenomis ir 1 kiaušinis inkstų ligomis sergančiam ligoniui gali patenkinti baltymų dienos poreikį, o 250 suvalgytų ankstyvųjų bulvių aprūpina žmogaus organizmą iki 30 – 40% amino rūgštimis, kurios būtinos medžiagų apykaitai.

Bulvių agrotechnika Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)  

Aprašymas:

neblogas darbas gavau 10. jis panaudotas Lzuu

Darbas:

TURINYSSANTRAUKA 3ĮVADAS 4Analitinė dalis 5Bendros žinios apie augalą ir jo agrotechniką 5VĖLYVŲJŲ BULVIŲ VEISLĖS. 5DIRVOS PARINKIMAS BULVĖMS 6DIRVŲ RUOŠIMAS IR TRĘŠIMAS 6BULVIŲ RUOŠIMAS SODINIMUI 7SĖKLOS KIEKIS 8SODINIMO TANKUMAS 8SODINIMO GYLIS 8

BULVIŲ SODINIMAS 9PASĖLIŲ PRIEŽIŪRA 10BULVIŲ DERLIAUS NUĖMIMAS 11BULVIŲ SANDĖLIAVIMAS 11BULVIŲ SANDĖLIAVIMAS 11

ĮVADAS

bulvės Lietuvoje paplito XVIII a. pabaigoje. Mokslas ir patirtis rodo, kad mūsų bulvių veislės potencialiai derlingos. Hektare jų galėtų užderėti 500 ir daugiau centnerių. Tačiau šios galimybes dėl grubių auginimo technologijos pažaidimų menkai teišnaudojamos.Tačiau, mes negalime auginti bulvių, prisimindami tik senolių patyrimą, juo labiau, kad prieškarinėje Lietuvoje bulvių derliui nebūvu dideli.Dabartinis juo labiau busimas Lietuvos ūkininkas turi suvokti, jog augindamas žemės ūkio augalus pagal mokslo rekomendacijas, gaus ne tik didelius derlius, bei ir ekonominės naudos.Kiekvienas bulvių augintojas turi žinoti, jog bulves reikia auginti tik ten, kur jos dera ir tiek, kiek turime jėgų jas auginti pagal agrotechnikos reikalavimus. Neturime tinkamų dirvų bulvėms, tai ir neauginkime jų. Nepajėgiame visko padaryti laiku ir kokybiškai - mažinkime plota. Geriau auginti hektarą ir kasti 300 cnt bulvių, o ne tris hektarus ir kasti po 100 cnt iš hektaro. .

Analitinė dalisBendros žinios apie augalą ir jo agrotechnikąVĖLYVŲJŲ BULVIŲ VEISLĖS.‘Vilnia‘ – Ši veislė labai derlinga, krakmolingumas – 18 proc., vidutinio vėlyvumo – vėlyva. Pakenčia sausras, atspari fitoftorai, virusinėms ligoms, bulvių vėžiui ir A klasės bulviniams nematodams. bulvės gerai laikosi žiemą. Kerai statūs, aukšti, stiebai šakoti, žiedai rausvai melsvai violetiniai su ryškiais geltonais

kuokeliais.‘Vilija‘ - Daugelį metų buvusi populiari ir labiausiai mėgstama maistinė bulvių veislė. Tai seniausia veislė Lietuvoje. Gumbai ovalūs, šviesiai raudoni, sekliomis akutėmis, minkštimas baltas. Krakmolo kiekis –16-19 proc. Nebijo drėgmės pertekliaus, atspari mechaniniams pažeidimams, puviniui, gerai laikosi žiemą. Tačiau neatnaujinant sėklos užsikrečia įvairiomis ligomis, ypač virusinėmis, ir derlingumas sumažėja. Ramybės periodas trumpas, todėl tenka laužyti daigus, o tai mažina derlių.‘Aistės‘ - Veislė vėlyva, maistinės paskirties. Keras išskleistas, stiebai aukšti. Žiedai balti, žydi gausiai ir ilgai. Gumbai stambūs, gelsvos spalvos, plokščiai apvalūs, sekliomis akutėmis. Lupena tvirta. Prekinių gumbų išeiga 90 proc. Krakmolingumas didelis – 21 proc. bulvės skanios, išvirtos nejuoduoja, gerai suverda. Veislė atspari bulvių vėžiui, nematodams, fitoftorai. Auga gerai visose dirvose. Veislės ramybės periodas ilgas.‘Olev‘- Tai viena iš seniausiai respublikoje auginamų veislių. Veislė vėlyva. Žiedai melsvai violetiniai. Gumbai gelsvi, apskritai ovalūs, ovalus, sekliomis akutėmis, atsparūs daužymui. Lupena ir minkštimas gelsvos spalvos. Krakmolingumas 16—8%. Skonis vidutinis. Ligoms atspari vidutiniškai. Auga visose dirvose. Žiemą gumbai laikosi gerai, sandėliuose negreit sudygsta.

'Temp'- Veislė vėlyva. Bulvienojai stambūs, aukšti, stiprus, ryškiomis briaunomis, mažai šakoti. Lapų negausu. Žiedai blyškios mėlynai violetinės spalvos. Gumbai baltai gelsvi, stambūs, apvalūs, truputį suploti. akučių nedaug, jos seklios. Tinka mechanizuotai skusti. Lupena šiurkšti, minkštimas kreminis. bulvės gerai suverda, sukrinta Krakmolingumas 16—17%. Tinka pramoniniam perdirbimui. Blogai pakelia sėklinių gumbų pjaustymą. Veislė atspari paprastosioms rauplėms. Fitoftorai neatspari. Žiemą laikosi vidutiniškai. Kadangi šios veislės gumbų ramybės periodas ilgas, todėl pavasarį sandėliuose ilgai nedygsta ir būna skanios Pasodinti gumbai dygsta lėtai. Pakankamai gerai auga visose dirvose.'Lasunok'-Tai vėlyva maistinių bulvių veislė. Kerai statūs, reti. Stiebai mažai šakoti. Žiedai balti. Žydi ilgai. bulvės baltos, ovalios, lupena šiurkšti, akutės seklios, minkštimas šviesiai gelsvas (kreminis). Krakmolingumas 15—19%. Skonis geras. Lietuvos sąlygomis ligoms ir fitoftorai bei nematodams neatspari. Žiemą laikosi neblogai Tinka auginti mechanizuotai. Reikalauja derlingų sukultūrintų ir įtręštų dirvų.DIRVOS PARINKIMAS BULVĖMS

Bulvių šaknų sistema menkai išsivysčiusi. Šaknys išsidėsčiusios ariamajame sluoksnyje, kuriame formuojasi derlius. Jos mėgsta nesunkią, purią. Todėl bulvėms sodinti netinka sunkūs moliai ir šaltos bei šlapios dirvos, kur arti gruntinis vanduo. Sunkesnės sudėties dirvos tinka tik labai sukultūrintos, patręštos dideliais organinių trąšų kiekiais, su priešsėliais, po kurių susikaupia daug organinių liekanų ir kurios gerai byra dorojant derlių. Mūsų respublikoje tinkamiausios bulvėms žemės yra neužmirkę arba nusausinti lengvi ir vidutinio sunkumo priemoliai bei priesmėliai. Tokios dirvos pavasarį greičiau pradžiūsta ir įšyla. Jose anksčiau negu sunkiose galima pasodinti bulves.DIRVŲ RUOŠIMAS IR TRĘŠIMASTinkamas žemės dirbimas yra viena iš efektyviausių priemonių bulvių derlingumui didinti. Bulvių šaknys yra palyginti silpnos. Jos nesugeba nugalėti didesnio dirvos pasipriešinimo. Bulviųpožeminiams stiebams (stolonams) ir gumbams augti būtina daug oro, pakankamai drėgmės. Svarbus žemės dirbimo uždavinys — piktžolių naikinimas. Pastaruoju metu žemė bulvėms prasčiau įdirbama — labai piktžolėti bulvių pasėliai. Piktžolės ne tik mažina bulvių derlių, bet ir apsunkina derliaus dorojimą. Manoma, kad piktžolėtose dirvose prarandama daugiau kaip pusė derliaus.Rudeninis dirvos ruošimas priklauso nuo priešsėlio ir lauko piktžolėtumo. Jei bulvės auginamos po javų, dirvos pradedamos ruošti ražienų skutimu. Jas skusti reikia kiek galima anksčiau, kad sudygtų vienamečių piktžolių sėklos. Ražienų skutimu sunaikinama ir didelė dalis daugiamečių piktžolių, plintančių šaknų atžalomis. Labai varputėtas piktžolėmis užterštas dirvas reikia skusti du kartus. Kai po skutimo sudygsta vienametės piktžolės, dirvą reikia kuo giliau suarti, kad ne įsitvirtintų šakniaatžalės ir kad pakaktų laiko velėnoms arba ražienoms supūti. Dobilienos sulėkščiuojamos lėkštiniais skutikais arba sunkiomis lakštinėmis akėčiomis ir suariamos plūgais su priešplūgiais. Sukultūrintos dirvos ariamos 25—30 cm gyliu. Jei yra varpučio, arimas nupurškiamas herbicidu NTA (30 kg/ha v. m.).Kartais bulvėms skirtos dirvos pavasarį pradedamos įdirbti pavėluotai, nes pirmiausia ruošiamasi ankstyvųjų kultūrų sėjai. Tačiau jos juk vienos iš sausesnių, greičiausiai pradžiūs-ta, todėl anksčiausia reikėtų pradėti ir įdirbti. Anksti nuakėtos arba negiliai sukultivuotos dirvos greičiau įšyla, daug greičiau pradeda dygti piktžolės, kurias nesunku sunaikinti kultivatoriais po savaitės nuo I žemės įdirbimo. Iki bulviasodžio žemę reikia įdirbti du tris karius. Paskutinį kartą kultivuojama kuo giliau, nes sekliai įdirbtos dirvos tinka javų, bet ne bulvių sėjai. Sekliai įdirbtoje dirvoje sekliai pasodinamos ir bulvės. Jos priežiūros metu išvartomos ir pasėlys

smarkiai praretėja — gera augti piktžolėms.Mėšlo išvežimo laikas — prieš ražienų skutimą ar prieš rudeninį arimą, ar pavasarį, didesnės įtakos bulvių derliui neturi. Tačiau, pavasarį vežant mėšlą traktoriais, suardoma sunkesnių dirvų struktūra, supuola grumstai ir sunkiau bulves gerai pasodinti, prižiūrėti. Dėl to nukenčia derlius. Jeigu negalima viso ploto iš rudens patręšti organinėmis trąšomis, dalį bulvių verta sodinti po mėšlu tręštų priešsėliu ir tręšti tik mineralinėmis trąšomis. [ hektarą paprastai vežama po 50—80 t mėšlo. Mineralinės fosforo ir kalio trąšos dažniausiai išbarstomos prieš rudeninį dirvų arimą (po 90—120 kg/ha v. m.). Kurių nespėta išbarstyti rudenį, barstomos anksti pavasarį. Azoto trąšomis tresiama prieš bulvių sodinimą, norma —90—120 kg/ha v. m. Tinkamiausios — amonio sulfatas, salietra, karbamidas. Amoniakinis vanduo derlingumą, taip pat didina, tačiau pavasarį gausiau juo patręštos bulvės būna prastesnės kokybės, todėl geriau tręšti iš rudens.

BULVIŲ RUOŠIMAS SODINIMUIGera bulvių sėkla – tai pagrindinė sąlyga gauti pastovų bulvių derlių. Sėklinės bulvės turi būti sveikos ir produktyvios. Pavasarį bulves sėklai, pagal oro sąlygas, reikia ruošti kovo ir balandžio mėnesiais. Jeigu bulvės surūšiuotos iš rudens, tuomet ruošiant sėklą sodinimui būtina atskirti ligotus ir pradėjusius gesti gumbus. Bulvių daigeliai turi būti ne ilgesni kaip 1,0-1,5 cm, tada sodinant jie nenusilaužo ir greičiau sudygsta. Gumbai su nesveikais, plonais ir ilgais daigais bei netipiškos veislei formos turi būti atrenkami ir suvartojami maistui arba pašarui. Prieš pat bulviasodį sėklą reikia papildomai patikrinti ir išrinkti visus ligotus gumbus. Tai labai svarbu, nes augdamos bulvės mažiau bus pažeistos ligų. Prieš sodinimą bulvės galėtų būti suskirstytos į trys dalis : smulkūs ( 35-50 g), vidutiniai (51-80 g), ir stambūs (81-110 g ) gumbai. Didesnės bulvės išaugina stipresnius daigus, iš jų išauga stipresni kerai ir gaunamas didesnis derlius. Nerekomenduojama sodinti labai smulkius gumbus, nes jie dažniausiai būna išaugę iš ligotų augalų. Toks pasėlis bus ligotas ir derlius bus mažesnis. Smulkius gumbus rekomenduojama sodinti tik tuo atveju kai jie gauti iš nevirusuotų augalų ir yra aukštos reprodukcijos. Kai trūksta sėklos arba norima greičiau padauginti naują veislę, labai stambūs gumbai gali būti pjaustomi. Pjaustomi tik visiškai sveiki gumbai prieš pat bulviasodį. Sėkliniuose pasėliuose sodinamos tik nepjaustytos, o maistui ar pramonei gali būti sodinamos ir pjaustytos bulvės. Esant galimybei geriau sodinti nepjaustytus gumbus.SĖKLOS KIEKISJeigu pasėlis bus lankstus, tai augalai vienas kitą stelbs ir derlius mažės, o jei per daug retas, tai derlius taip pat bus gautas mažesnis, nes augalai neišnaudos visų dirvos maisto medžiagų. Tinkamiausios augalams augti sąlygos būna tuomet, kai bulvių žydėjimo pradžioje bulvienojai ir lapai visiškai uždengia eilių ir tarpueilių žemę.SODINIMO TANKUMASSodinimo tankumas priklauso nuo bulvių gumbų dydžio, veislių savybių, dirvos, oro sąlygų, auginimo agrotechnikos, trąšų kiekio ir bulvių paskirties. Sodinant smulkius gumbus ar pjaustytas bulves, sėklos reikia 20-30% daugiau. Vėlyvesnės veislės sodinamos rečiau. Sodinant vidutinio stambumo gumbus, didžiausiasderlius gaunamas, kai 1 ha būna 50-55 tūkst. kerų. Sėkliniams pasėliams sėklos reikia apie 20% daugiau. Auginant maistui į 1 ha reikėtų pasodinti ne mažiau kaip 60 tūkst., o sėkliniuose plotuose –70-72 tūkst. gumbų. Sodinant bulves 60 cm tarpueiliais, eilėje reikėtų sodinti 25 cm atstumais. Sodinant vidutinio dydžio gumbus 60 cm atstumu, vagoje tarp gumbų turėtų būti 30 cm tarpas. Jeigu tarpueiliai 70 cm pločio, tai tarp gumbų turėtų būti 25-26 cm atstumas. Jeigu norima gauti smulkesnių bulvių derlių, tarp gumbų gali būti paliekamas mažesnis kaip 20-22 cm tarpas.SODINIMO GYLISBulvių sodinimo gylis priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties, sodinimo laiko, bulvių priežiūros būdo, sėklos stambumo ir kitų sąlygų.Sunkiose priemolio ir molio dirvose, ypač lietingą ir šaltą pavasarį, kai blogos oro, šilumos bei maitinimo sąlygos, giliai pasodintos bulvės ilgai

nedygsta, pasėlis išretėja, augalai auga lėtai. Jeigu sausa ir šilta, per daug sekliai pasodintoms bulvėms gali trūkti drėgmės. Sodinant vėlai, gumbus reikia įterpti giliau, kad užtektų drėgmės. Jei ant vagų bus supiltas gana purus žemės sluoksnis, bulvės sodinamos sekliau. Stambias bulves geriau sodinti giliau, o smulkias sekliau. Vagotoje dirvoje bulves geriausiai sodinti 5-10 cm gylyje (lengvesnėse dirvose giliau, o sunkesnėse – sekliau). Sunkesnes, per daug drėgnas ir sunkiau įšylančias dirvas bulves reikėtų sodinti 5-6 cm gylyje, o vėliau kaupiant pastorinti purų dirvos sluoksnį ant vagų iki 8-10 cm. Į sukultūrintas normalaus drėgnumo smulkesnes dirvas bulves galima iš karto sodinti 7-8 cm gylyje. Lengvose priesmėlio ir smėlio dirvose tikslinga sodinti 10-12 cm gylyje. Tokiose dirvose labai sekliai pasodintoms bulvėms gali trūkti drėgmės. Jei sodinama anksti, kai dirva drėgna

ir nepakankamai įšilusi, tuomet bulves reikia įterpti sekliau 6-8 cm gylyje. Į sausą įšilusią dirvą gumbus reikia pasodinti giliau. Reikia atsižvelgti ir į sodinamų gumbų stambumą: smulkesnius sodinti 1-2 cm sekliau, o stambesnius – 1-2 cm giliau rekomenduojamo sodinimo gylio. Sodinti giliau kaip 12 cm visais atvejais yra nuostolinga, nes bulvės blogiau dygsta, gaunamas mažesnis ir blogesnės kokybės derlius.BULVIŲ SODINIMASGeriausias kalendorinis bulvių sodinimo laikas Lietuvoje yra balandžio III ir gegužės I dekados. Šiaurės Lietuvoje sunkesnės dirvos įšyla vėliau, todėl čia bulves gali tekti sodinti ir gegužės viduryje. Pagrindinis sodinimo laiko kriterijus visais atvejais turi būti dirvos temperatūra.Sodinant reikia žiūrėti, kad gumbai kuo mažiau daužytųsi, nes per žaizdas ar net nedidelius įdrėskimus patenka puvinių sukėlėjų, kurių gausu dirvoje, o puviniais užsikrėtę gumbai nesudygsta ir pasėliai išretėja. Anksčiau pasodintų bulvių derlius būna didesnis, o gumbuose susikaupia daugiau krakmolo. Tačiau bulvėms anksti sudygus gali nušalti daigai. Bulvių daigai nukenčia ir dalis jų žūsta jau esant beveik –2 C temperatūrai. Dar vienu laipsniu žemesnėje temperatūroje žūsta beveik visi bulvių daigai. Pradėjus bulviasodį, visas bulves reikia pasodinti greitai. Optimalus bulvių sodinimo laikotarpis yra 7-9 dienos. Parastai pirmiausia sodinamos ankstyvosios ir vidutinio ankstyvumo veislės, skirtos vartoti anksti, po to vėlyvesnės veislės. Sėkloms ankstyvąsias bulves galima sodinti ir vėliau, nes jų gumbai subręsta gana anksti. BULVIŲ KENKĖJAIBulvinis nematodas - tai karantininis bulvių kenkėjas. Apsikrėtusios nematodų lervomis bulvės būna skurdžios, bulvienojai trumpi, smulkūs, gelstantys nuo apačios, šaknys smulkios, vielomis apipuvusios, gumbai smulkūs ir negausūs. Ant nematodų pažeistų bulvių šaknų matyli gelsvi grūdeliai - cistomis virtusios patelės. Lervos juda dirvoje visą vegetacijos periodą. Bulvinis nematodas plinta per žemėtus gumbus, žemės dirbimo įrankius bei mašinas.Kolorado vabalas -vabalai ir lervos apgraužta bulvių lapus, stiebus, žiedus. Labai apgraužtuose keruose gumbų užauga 40-50% mažiau. Žiemoja vabalai dirvoje. Vasarą, pradėjus dygli bulvėms, vabalai pradeda misti bulvių lapais. Čia jie poruojasi, deda kiaušinėlius, iš kurių išsirita lervos. Pradžioje jos lapuose išgraužia skylutes, suėda lapkočius ir net stiebus. Lervos padaro didžiausią žalą bulvėms.Amarai - bulvėms kenkia apie 10 rūšių amarų. Labiausiai paplitę šunobeliniai, agurkiniai, persikiniai ir paprastieji bulviniai amarai. Gyvena kolonijomis ant daigų viršūnių ir apatinėje lapų dalyje. Amarai čiulpia augalų sultis. Pažeisti lapai susisuka, susiraukšlėja, gelsta. Daigai būna netiesūs, silpniau auga ir vystosi.. amarai yra virusinių ligų platintojai.

PASĖLIŲ PRIEŽIŪRA

Pasėlių priežiūra priklauso nuo bulvių sodinimo būdo. Lygiu paviršiumi pasodintų bulvių pasėlis iki sudygimo akėjamas, o joms sudygus purenamas ir kaupiamas. Pasodintų vagomis bulvių pasėlio akėjimas derinamas su kaupimu. Akėjant suardomos vagų viršūnės, todėl susidaro pavojus išvartyti pasodintus gumbus. Prieš kitą akėjimą vagas vėl tenka daryti kaupikais. Sudygusių bulvių pasėlių tarpueiliai purenami ir bulvės kaupiamos tol, kol bulvienojai visiškai uždengia tarpueilius. Mažiau kartų įdirbtus tarpueilius, užauga daugiau piktžolių, mažėja bulvių derlius. Dažniausiai bulves reikia kauptikartus.Tarpueiliai pradedami kaupti ir purenti tada, kai bulvės išauga 10-14 cm aukščio. Jeigu lengvesnėse dirvose sausringais metais bulves naudingiau purenti negu kaupti, tai sunkesnėse, ypač lietingais metais, tenka kaupti du, o kartais ir tris kartus, suformuojant aukštesnes vagas. Svarbu, kad pasėlių dirva visuomet būtų labai puri ir nesusikauptų vanduo.Tarpueiliai purenami 10-12 cm gyliu, prie augalų paliekant 10-12 cm apsauginę juostą. Purenti galima tik lygiuose plotuose ir tiesiomis vagomis pasodintas bulves. Kalvotose dirvose ir nelygiomis vagomis pasodintas bulves geriau kaupti, nes tuomet mažiau pažeidžiama bulvių kerų. Kaupimo ir purenimo tikslas – sunaikinti piktžoles ir palaikyti purią dirvą. Priesmėlio dirvose normaliomis sąlygomis tarpueilius reikėtų purenti ne giliau kaip 8-12 cm, kai orai sausi – tik-5-6 cm gyliu.Paskutinį kartą kaupiamos iki 25 cm paaugusios bulvės (prieš butonizaciją). Tada baigiamos formuoti vagos. Kaupiant vėliau, gali būti pažeidžiamos bulvių šaknys ir stolonai. Bulvių priežiūros darbus reikia atlikti gana sausoje dirvoje. Šlapių laukų dirbti negalima, nes dirva suspaudžiama, išklampojami laukai, susidaro grumstai, todėl labai pablogėja augalų augimo sąlygos.BULVIŲ DERLIAUS NUĖMIMASbulvės kasamos tik visiškai subrendusios, kai bulvienojai pageltę ir gumbai lengvai atsiskiria nuo stolonų. Bulviakasį reiktų baigti iki spalio 10 dienos.bulves galima kasti kombainu arba bulviakase. Bulviakase iškastas bulves reikia surinkti tą pačią dieną. Vidutinio vėlyvumo bulvės kasamos – rugsėjo pradžioje, vėlyvąsias veisles- rugsėjo trečią dekadą. Jį suvėlinus patiriami dideli nuostoliai, nes pablogėjus

orams ir įmirkus dirvoms daug bulvių lieka neiškastų, jas labiau puola ligos.Nuimant bulvių derlių vėsesniu oru, labiau pažeidžiami gumbai.BULVIŲ SANDĖLIAVIMASbulves galima laikyti saugyklose, rūsiuose, kapuose, tranšėjose ar duobėse.Geriausiai bulvės išsilaiko saugyklose, kuriose įrengta aktyvioji ventiliacija. Labai svarbu švariai išvalyti saugyklas, nes bulvių puvinių sukėlėjai laikosi sugedusiose bulvėse, daigų liekanose, žemėje ir kitose atliekose. Reikia išvalyti ne tik patalpą, bet ir ventiliacijos kanalus, ertmes po aruodais ir saugyklos aplinką. Daugiausia ūkininkai bulves laiko rūsiuose. Svarbu, kad bulvės rūsiyje būtų sausos, gerai vėdinamos, neperšaltų rūsio sienos. Reikėtų padaryti ne aukštesnius kaip 1,5 m aruodus. Jie daromi iš sausų lentų ir sukalami taip, kad tarp lentų būtų 2-3 cm platumo plyšiai. Aruodo grindys turėtų būti 15-20 cm pakilusios nuo žemės, kad prie bulvių iš apačios patektų oras. Aruodų sienas geriau daryti išardomas, tuomet vasarą jas galima išnešti į lauką ir išdžiovinti. Reikėtų nepilti į vieną aruodą įvairių veislių bulvių, taip pat nemaišyti užaugusių įvairiose dirvose. Tinkamiausia rūsyje oro temperatūra –2-4o C, santykinis drėgnumas – 80-85%. Bulvių kaupams reikia parinkti aukštesnes ir sausesnes dirvas. Labai gerai, kai bulvės kaupuojamos nuo šiaurės ir rytų vėjų apsaugotose vietose. Kaupus reikėtų daryti pailgus, galais nukreiptus į šiaurę ir į pietus, kad žiemą mažiau pakenktų šalti šiaurės vėjai, o pavasarį labai neįšildytų saulė. Rekomenduojamas kaupo ilgis yra 1,5-2 m, o aukštis apie 1 m. Kad kaupuose vyktų natūrali ventiliacija ir bulvės geriau vėdintųsi, išilgai kaupo apačioje reikia įrengti vėdinimo kanalą iš lentelių su tokiais tarpais, kad pro juos

nebyrėtų bulvės. Kanalas daromas trikampio formos 30x40 cm. Jo galai turi išeiti į išorę ir iš galų būti bent po 0,5 m ilgesni už patį kaupą. Supylus bulves į kaupą, jo viršuje dedamas viršutinis vėdintuvas. Vietoj viršutinio gulsčiojo vėdintuvo galima pastatyti keletą stačių kanalėlių vėdintuvų su stogeliais virš kaupo. Supiltos į kaupus bulvės uždengiamos maždaug 40 cm storio šiaudų sluoksniu. Kaupo viršus uždengiamas storiau. Geriausiai tinka žieminių javų šiaudai. Šiaudai apipilami 40-50 cm storio žemių sluoksniu. Visą rudenį kaupų vėdintuvai turi būti atviri. Apatiniai vėdinimo kanalai užkemšami, kai oro temperatūra nukrinta iki 5oC šalčio, o viršutiniai – kai būna 8-10oC šalčio. Atšalus orui iki –15oC, jie uždengiami mėšlu. Vienas iš svarbiausių kaupų trūkumų yra tas, kad, esant žemai aplinkos temperatūrai, negalima kaupo atidaryti ir išimti bulvių. Ekologiniuose ūkiuose tokį sandėliavimo būdą reikėtų pasirinkti tik tuomet, jei neturime sandėlių ar rūsių. Smėlio dirvose bulves galima išlaikyti ir duobėse. Tačiau jose laikyti galima tik nedidelį bulvių kiekį. Duobės gylis turėtų būti apie 1-2 m pločio ir 2 m gylio. Pripylus apie 1,5 m bulvių, ant viršaus uždedama šiaudų. Duobės viršus apklojamas lentgaliais, po to šiaudais. Ant viršaus užpilama maždaug 0,5 m žemių sluoksnis. Norint, kad iš tokios duobės bulves būtų galima paimti ir žiemą, viršų reikia uždengti šiaudų stogeliu.

Bulvių auginimo technologija profesionalams

* Beicavimas prieš sodinimą arba sodinimo metu, apipurškiant ir sėklinės bulvės guolį. ** Lokaliai sodinimo metu arba pakrikai, preliminari tręšimo norma 700-1000 kg/ha. *** Atsargiai! Sencor sudygusias bulves gali stipriai stresuoti. Naudojant Titus visada pridėkite paviršiaus aktyviosios medžiagos Kemiwett S (norma 100 ml/100 l vandens). **** Amonio salietra arba kalcio salietra berti prieš paskutinį kaupimą. Purkšti ant lapų su augalų apsaugos priemonėmis: Aton Az - 2 l/ha, Ferticare 14-11-25 arba Folicare - 2 kg/ha (pirmoje vegetacijos pusėje) ir Fainal K - 2 l/ha (žydėjimo metu). Esant mažam humusingumui (<2,5%) galima naudoti Humistar, prieš sodinimą arba sodinimo metu, norma 25-50 l/ha. Tačiau tokiu atveju

reikia sumažinti tręšimą azotu apie 20%. ***** Reglone Super, norma 1,5 l/ha (vandens norma 400-600 l/ha). Naudoti ne vėliau dvi savaites prieš bulvių kasimą. Jei pirmas purškimas buvo nepilnai efektyvus, 5-7 dienų laikotarpyje purškimą kartoti, defolianto 1 l/ha.