1492 m. vasarą trys nedidelės karavelės su 90 žmonių įgula vadovaujamos Kristupo Kolumbo išplaukė iš Ispanijos į Atlantą. Praėjus 70 dienų nuo išplaukimo, auštant ispanų laivai priplaukė Ameriką.1492 m. Maskva, valdant Ivanui III pasiskelbė Trečiąja Roma, perėmė pasaulio sostinės vardą iš Kosntantinopolio.1494 m. Prūsijoje išleisti įstatymai skelbė, kad pabėgusius valstiečius reikia sugrąžinti jų šeimininkams, o tie galį valstietį pakarti arba už ausies prikalti prie stulpo, palikę tik peilį išsilaisvinimui. Pomeranijos, Brandenburgo, Meklenburgo valstiečių padėtis taip pat blogėjo, tačiau šiose žemėse, pavyzdžiui, Riugeno saloje, jie turėjo šiokios tokios laisvės. Buvo vietų, kuriose gyveno laisvi ir pasiturintys valstiečiai Cölmische Freie , kuriems priklausė daugiau kaip 15 proc. Prūsijos žemės, be to, jie turėjo teisę skųstis Įstatymų leidžiamajam susirinkimui, o vadinamieji „Kuršių karaliai“ Livonijoje turėjo eiti karinę tarnybą, bet buvo atleisti nuo kitų prievolių ordinui. Tačiau 1498 m. įvedus specialų mokestį, Livonijos valstiečių karo tarnybos prievolė buvo panaikinta, o po 9 metų jie prarado ir laisvųjų piliečių teisę nešiotis ginklą. XV a. Livonijoje paplito „paveldimojo valstiečio“ (erfbur) sąvoka. Dėl krizės, ištikusios žemės ūkį po „juodosios mirties“, daug valstiečių buvo įsiskolinę žemvaldžiams, kurie, nenorėdami prarasti pagrindinio savo pajamų šaltinio – dešimtinių ir kitų valstiečių mokamų duoklių – noriai skolindavo jiems galvijus, darbinius gyvulius ar grūdus sėklai. Baigiantis XV amžiui kiekvienas valstietis buvo dvaro skolininkas, todėl negalėjo palikti savojo ūkio, negavęs pono sutikimo, ir dar turėjo eiti prievoles dvaro ūkyje. Panašių tendencijų pastebėta ir Danijoje, taip pat Šlezvigo bei Holšteino hercogystėse.Mažėjant gyventojų ir dėl to ėmus stigti darbo jėgos bei krintant žemės ūkio produktų kainoms, dėl silpnos centrinės valdžios feodalai buvo suinteresuoti susaistyti valstietiją prie žemės, bet valstiečiams buvo paliktos jų teisės ir teisinė padėtis. Derlingose Holšteino žemėse didikų dvarai daugiausia buvo susivieniję, tad feodalai turėjo savus teismus, kurie galėjo skirti valstiečiams kūno ir mirties bausmes. Danijoje dvarai buvo išsisklaidę, todėl ir feodalų teismų buvo mažiau, o teisingumą dažniausiai vykdydavo herredsting, kuriame valstiečiai vaidino aktyvų vaidmenį.1494 m. sudaryta taikos sutartis tarp LDK ir Maskvos kunigaikštystės.1495 m. vasario 15 d. siekdamas draugystės su Maskvos valdovu Ivanu III, kuris po Kazimiero mirties buvo užėmęs nemažai pasienio kunigaikštysčių, paklusnių LDK, ir įtvirtindamas prieš metus sudarytą taiką, po ilgų derybų Aleksandras sudarė taikos sutartį tarp LDK ir Maskvos. Po taikos sutarties sudarymo Aleksandras vedė Ivano III dukterį Jeleną. Vedybų iniciatorius buvo Aleksandras, šitaip norėjęs palenkti savo pusėn Ivaną III. Tačiau Ivanas III pareikalavo, kad Jelena liktų stačiatike. Su ja į Vilnių buvo pasiųstas didokas skaičius Maskvos Bojarinų ir stačiatikių dvasininkų, kurie čia šnipinėjo ir perdavinėjo žinias Maskvai. Jonas III ir toliau palaikė ryšius su LDK priešu Krymo chanu Mengli Girėjumi ir kurstė jį pulti LDK. Aleksandrą kaltino, kad šis nestatąs Jelenai reikalingos cerkvės, spaudžiąs stačiatikius ir t.t. pagaliau po 5 metų, prisidengdamas pravoslavų gynimu pradėjo karą su LDK.

Vėliau didysis kunigaikštis išvarė žydus iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, konfiskavo jų turtą. Karo su Maskva metu žydams įsiskolino ir didysis kunigaikštis, ir nemažai įtakingų didikų. 1495 m. rugpjūčio 23 d. buvo patvirtintas pirmojo Vilniaus miesto cecho – auksakalių – statutas.1495 m. rudenį sudaręs taikos sutartį su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Aleksandru ir 10 metų paliaubomis neutralizavęs Livonijos ordiną, Ivanas III užpuolė Suomiją. Tris mėnesius buvo apgulta Vyborgo tvirtovė. 1495 m. lapkričio 30 d. Vyborgo tvirtovę buvo mėginta užimti šturmu, tačiau puolančiosios pajėgos buvo atmuštos ir pralaimėjo. Kai pagalbon atvyko Steno Sturės armija, rusai jau buvo pasitraukę.

1496 m. vasarį rusai įsiveržė į Suomijos gilumą. Vasarą buvo nuniokota Šiaurės Suomija, tuo tarpu Svante Nulssonas ir Knutas Posse sėkmingai perėjo į kontrpuolimą skersai Suomijos įlankos ir sudegino Ivangorodą – Ivano III 1492 metais rytiniame Narvos krante pastatytą tvirtovę. Didesni rudenį numatytos kampanijos planai žlugo, kai į Švediją grįžo Steno Sturės priešininkas, skųsdamasis lėšų stygiumi, o Suomijoje likę būriai ėmė grasinti maištu, jei nebus sumokėta alga. Beviltiškai ieškodamas sąjungininkų, Stenas Sture LDK didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui net žadėjęs Švedijos karūną. Nors Aleksandras ir atsisakė šio pasiūlymo, bet tarpininkavo derybose su savo uošviu Maskvoje. Ivanas III buvo linkęs sudaryti taiką, nes grėsė nauji totorių antpuoliai, taigi 1497 m. kovo mėn. Novgorode buvo sudarytos 6 metų paliaubos.

1498 m. gegužės mėnesį portugalų laivai išmetė inkarus prie Kolkatos miesto Indijoje.

1498 m. Klaipėdoje buvo 25 miestiečiai biurgeriai, t.y. tie, kurie turėjo miestiečių teises. Be jų dar gyveno jų šeimos ir kiti, kas neturėjo miestiečių teisių, taigi XV pabaigoje –XVI pradžioje Klaipėdoje gyveno apie 100 žmonių. Paskatino priemiesčių augimą –Vitė (Uosto g.), Senoji Vitė –XV a, žvejų kaimelis iš kelių sodybų, išsiplečia kai miestas buvo uždarytas fortifikacijų. Krammaist –Krūmamiestis (Liepų g., Laikrodžių muziejus) irgi jau gyvavo nuo XV a. Ledergasse (Odų gatvelė) –laisvosios pilies žemės priklausė ne miestui, o piliai (Vilniaus bankas, Turgaus gatvė, iki pat parodų rūmų). XVI a. 16 sodybų –gyveno amatininkai, kurie dirbo

piliai. Vėliau Ledergasse išaugo į Frydricho miestą, kuris vėliau įjungtas į Klaipėdą. Baltikalnis (Tilžės g.). Tik Vitė nebuvo įtvirtinta. Priemiesčiai smarkiai nesivystė išskyrus Baltikalnį, nes šis buvo netoli vandens malūno (kryžiuočiai jį pastatė prie prūdo). Specialiais įsakymais būdavo sudeginami priemiesčiai, kad priešui būtų sunkiau užimti Klaipėdą.

1499 m. sudaryta Vilniaus “unija”: didysis kunigaikštis Aleksandras ir Lenkijos karalius Jonas Albrechtas nusprendė ir ateityje derinti veiksmus renkant atskirus abiejų valstybių valdovus, teikti abipusę karinę pagalbą. Gdanske išspausdinta Vilniaus kapitulos kanauninko Martyno pirmoji Lietuvoje paruošta knyga “Agenda”. Joje pateikti bažnytinių apeigų aprašymai su maldų tekstais vietiniams liturginiams poreikiams tenkinti.1499 m. Ivanas III, prisidengdamas neva engiamų pravoslavų gynimu pradėjo karą su LDK. Tuo metu Lenkijos karalius Jonas Albrechtas buvo sudaręs karinę sąjungą su Čekijos ir Vengrijos karaliumi Vladislovu bei LDK Aleksandru prieš Turkiją (buvo nutarę bendrai kariauti su turkais; buvo numatę užimti Dunojaus ir Dniestro žiotis – Kilikiją, Belgradą – ir išardyti plėšikų lizdą – Krymo ordą) ir negalėjo suteikti karinės pagalbos LDK kare su Maskva. Lenkijos karalius Jonas Albrechtas buvo surengęs žygį į buvusią vasalinę Moldaviją, bet visa Lenkijos kariuomenės žuvo Bukovinos miškuose.LDK sąjungininkais buvo Livonijos Ordino magistras Valteris Pletenbergas ir Užvolgio (Didžiosios Ordos) chanas Šach Achmetas. Kariniai veiksmai prasidėjo 1499 m., nors karas paskalbtas tebuvo 1500 m.

Iki XV a. pabaigos Lietuvos gyvenama teritorija išsiplėtė, buvo apgyvendinta daug tuščių žemių – Užnemunė, Šiaurės Lietuva, Baltijos pajūris ties Palanga, žemės palei Prūsų sieną – iš viso apie 25 tūkst. km2; lietuvių etninė teritorija pasiekė 80–100 tūkst. km2. Etninėje Lietuvoje gyveno per 0,5 mln. gyventojų. Tuo metu kilo bent aštuonios užkrečiamųjų ligų epidemijos.

Funduota apie 130 parapinių bažnyčių. Krokuvos universitete įsirašė beveik 400 studentų iš Lietuvos.XV a. paskutiniame dešimtmetyje padidėjo grūdų eksportas Zundo sąsiauriu: būdavo perplukdoma nuo 50 000 iki 80 000 lastų (vienas lastas apytikriai lygus 2,3 tonos) daugiausia iš Dancigo ir Kionigsbergo. Priešingai pereitas dešimtmetis buvo eksporto nuosmukio dešimtmetis. Yra apskaičiuota, kad visus Estijos gyventojus (jų buvo šiek tiek per 250 000) XVI a. viduryje pamaitinti būtų prireikę 30 000 – 35 000 lastų grūdų kasmet. Maždaug tuo metu iš Estijos uostų buvo išplukdoma apie 10 000 lastų grūdų, kitaip tariant, gana didelis derliaus perteklius. Daugiausia tai būdavo valstiečių ūkiuose išauginti grūdai. Bajorų ūkių buvo mažiau, bet grūdus parduodavo dažniausiai bajorija.Iki XVI a. tarp Elbės ir Oderio esanti pakrantės dalis buvo visiškai germanizuota. Vokiečių žemaičių kalba Baltijos šalyse buvo tapusi lingua franca. Ši kalba vartota komercijoje, jūrininkystėje, o kartais – ir diplomatijoje. Tai buvo valdančiojo visuomenės sluoksnio, kolonizavusio prietines jūros pakrantes, kalba.Vienas XVI a. vidurio rašytojas užsimena, esą paskutinysis pomeraniečių kalba kalbėjęs Riugeno salos gyventojas miręs prieš šimtą metų, ir šioje Pomeranijos dalyje tebegyveną tik keletas vendų ir kašubų. Rytinėse žemėse mažėjo ir prūsiškai kalbančių žmonių. Ši kalba nunyko XVIII amžiuje. Į rytines Baltijos žemes vokiečių kolonistai skverbėsi ne taip smarkiai, o vokiečių miestų diduomenės ir žemvaldžių sluoksnio uždarumas trukdė germanizuoti vietinius žmones. Nuo XIV a. tenykščiai latviai ir estai laipsniškai ėmė prarasti teisę dalyvauti svarbesnėse savo miestų prekybos bei komercijos srityse.. kadangi vokiškai kalbantys valdovai vietos gyventojus priskirdavo „nevokiečiams“, tai pastarieji negalėjo tapti nei Didžiosios Rygos gildijos, nei kitų miesto gildijų nariais. Buvo mėginama uždrausti mišrias santuokas. Pavyzdžiui, apie 1400 m. Revelio vokiečių pirkliams buvo draudžiama vesti ne vokiečių kilmės moterį.

Toji daugybė taisyklių ir įsakų, skirtų varžyti ne vokiečių kilmės gyventojus, negalėjo užkirsti kelio tautų ir kalbų maišymuisi. Pavyzdžiui, Revelyje vartotoje vokiečių kalboje prigijo daug estiškų ir švediškų žodžių bei posakių. 1556 m. iš užsienio atvykusiam pameistriui buvo skirta piniginė bauda už tai, kad šis paklausė, ar miesto tarybos nariai apskritai kalbą vokiškai. Tas kalbų kratinys trikdydavo ne vieną atvykėlį iš Vokietijos. Iš Liubeko atvykę pirklių atstovai būdavo skatinami mokytis vietos kalbų.

Vokiečių valdančiojo sluoksnio uždarumas ir arogancija, savaime suprantama, kėlė įtampą. Vokiškoji gyventojų mažuma dar nebuvo pamiršusi 1343 m. Estijos valstiečių sukilimo, kai buvo išžudyta daug vokiečių, nenorėjusių prarasti politinio viešpatavimo jiems pavaldžiose tautose.

Šiaurės Europos miestai savo išvaizda ir gyvensena labai skyrėsi. Keliautojas Fynesas Morysonas Liubeką apibūdino kaip šviesų, gerai suręstą ir švarų miestą, kuriame gyvena mandagūs ir paslaugūs žmonės, tačiau Lüneburgas jam atrodė „labai purvinas ir blogų kvapų sklidinas“, o Kopenhaga – „neišvaizdi, namai čia pastatyti iš medžio ir dumblo, o juose gyvenę žmonės kuo barbariškiausiai mane apšaukdavo, tarsi niekad anksčiau nebūtų regėję atvykėlių“. Thomas Kantzowas pasakoja, kad Štetine maistas ir gėrimai kur kas geresni nei kituose Pomeranijos miestuose, o Stolpą giria už mokyklą, kurioje mokėsi net iš Hamburgo ar Danijos atvykę mokiniai. Dancigo miestas savo gražiais pastatais ir judriomis palei Mottlau upę

išsirikiavusiomis prieplaukomis ne vienam miesto svečiui kėlė pasigėrėjimą. Švedijos miestai (anot vieno prancūzų diplomato, panašesni į medinių namų gyvenvietes nei į miestus) buvo gerokai mažiau įspūdingi.

Baltijos jūros pietinės pakrantės miestai aukštais bažnyčių bokštais, laiptuotomis, iš plytų statytomis rotušėmis ir tvirtomis gynybinėmis sienomis iš toliau atvykusiam kaimiečiui buvo bauginantis ir nuostabus reginys. Baugino, nes čia gyveno antstoliai, prekybininkai, kromelninkai ir prostitutės, tik ir besitaikantys apiplėšti net menkiausiai progai pasitaikius ar pasityčioti iš netašyto prasčioko. Tačiau miestai taip pat ir žavėjo, nes prireikus slėptis nuo pono, bėglys čia jautėsi saugus, miestas galėjo apginti nuo šeimininko pastangų jį susigrąžinti. Nors ir maži šalia didžiųjų Pietų Europos miestų atrodė Baltijos šalių miestai, bet čia – tame tankių miškų, skurdaus gamtovaizdžio krašte, kur, regis, žmonės niekur, išskyrus miestus, negyvena, - virė gyvenimas.

Pabėgę valstiečiai įsiliedavo į neprivilegijuotosios daugumos – inwaner – sluoksnį. Jie dirbdavo atsitiktinius darbus, išnešiodavo ar siūlydavo pirkti prekes, o apsigyvendavo medinėse lūšnose ar rūsiuose.

Miestiečių, arba biurgerių (borger), luomo žmonės buvo miestų piliečiai ir dalyvaudavo miesto reikalų tvarkyme. Biurgeriu galėjo tapti asmuo, sulaukęs pilnametystės, gyvenantis santuokoje ir turintis nepriklausomą pragyvenimo šaltinį, priklausąs garbingai giminei ir mokąs biurgerio mokestį.

Teutonų Ordino miestų būdingas bruožas – visiškai atskiros viename anklave egzistavusios struktūros. Dancigą ir Kionigsbergą faktiškai sudarė trys miestai, kiekvienas jų turėjo savo administraciją. Marienburge dominavo masyvūs pilies – didžiojo magistro būstinės nuo 1309 iki 1466 metų – įtvirtinimai. Rygoje ir Revelyje virš žemutinių miestų dunksojo ordino pilys, nors nė viename iš šių miestų provincijų magistrai neturėjo didelės valdžios. Daugelį amžių ordinas kivirčijosi su arkivyskupu dėl teisės viešpatauti Rygoje. Pats miestas, 1500 m. turėjęs apie 8000 gyventojų, tvarkėsi visiškai autonomiškai, jis netgi atliko apeliacinio teismo funkcijas septyniolikoje Livonijos miestų. Kita vertus, Revelyje galiojo Liubeko įstatymai. Čia provincijos magistro valdžia apsiribojo ginčų tarp miesto bei Estijos diduomenės arba gildijų viduje kilusių nesutarimų sprendimu, nors XV amžiaus V dešimtmetyje magistras mėgino priversti miesto tarybą atsisakyti minties valdyti miestą, neatsiklausus bendruomenės nuomonės.

XV a. Bažnyčios konvulsijos apėmė šiaurinę Europą. Švediją pasiekė daug Jano Huso rankraščių, be to, husitų doktrinos kėlė ordinui nerimą Prūsijoje. Kunigas Nikolaus Rutze išvertė Rostoke husitų darbus į vokiečių žemaičių kalbą. Erezijos sėklos įveikė jūras; Rostoke ant laužo buvo sudeginta Johno Wyclifo pasekėja. Pietines Baltijos jūros pakrantes apėmė religinių permainų sumaištis, nusiritusi per Vokietiją ir Centrinę Europą. Stambesnieji Danijos bei Švedijos miestai taip pat pakliuvo į šį šurmulį, tačiau jų buvo nedaug, taigi kitoms dviem karalystėms didesnės įtakos neturėjo. 1527 m. Švedijos, o 1536 m. ir Danijos Bažnyčia neteko galios ir turtų, tačiau nuo katalikybės jos atsiskyrė palaipsniui. Vienuolynai abiejose karalystėse dar egzistavo keletą dešimtmečių. Diduomenė labai norėjo, kad vienuolynai išliktų ir priglaustų „atliekamas“ jų dukteris. Kad vietos didikams netektų saistytis vedybiniais ryšiais su valstiečiais ar kitais „nelaisvais luomais“ ir taip perduoti luomo kilmę už šeimos ribų, karalius Kristijonas II dar 1552 m. prašė įsteigti Jutlandijoje du vienuolynus. Reformatai buvo konservatyvūs bažnytinių apeigų atžvilgiu, todėl išsaugojo pagrindines Katalikų Bažnyčios apeigas.Hanzos pakrančių miestai palaikė glaudžius ryšius su Centrinės Europos kraštais, esančiais toliau nuo jūros, todėl pietines Baltijos pakrantes netrukus pasiekė ir humanizmo spinduliai, nors gana blyškūs. Pirmasis universitetas Baltijos šalyse įsteigtas Rostoke 1419 m., o 1456 m. įkurtas universitetas Greifsvalde, tačiau įtakingiausias humanistinio mokslo centras buvo Premonstratų ordino Šv. Marijos bažnyčios mokykla Treptove.Naują impulsą reformacijai Rygoje davė miesto sekretorius Johannesas Lohmülleris, 1522 m. vasarą užmezgęs ryšius su Liuteriu, prašydamas jį tapti rygiečių Pauliumi. Lohmulleris buvo sumanus partijos narys, jis stiprino ryšius su Prūsijos hercogu Albrechtu, kurio sekuliarizuota liuteroniškoji valstybė buvo pavyzdys, į kurį lygiavosi Livonijos protestantai. 1522 m. Andreas Knopkenas buvo paskirtas Rygos Šv. Petro bažnyčios visuomeniniu pamokslininku. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį prie jo turėjo prisijungti Sylvesteris Tegetmeieris – kiek maištingos sielos žmogus, Vitenberge patekęs Karlštato įtakon. Krizių kupinais 1524-1525 m. Livonijoje pasirodė dar liepsningesnė figūra – kailininkas Melchioras Hoffmannas, apokalipsės skelbėjas. Beveik nėra įrodymų sieti Hoffmanną su Livonijos valstiečių judėjimu, tačiau kai vyskupo antstolis 1525 m. Dorpate mėgino jį suimti, įsiplieskė sukilimas, suteikęs magistratui progą nutraukti vyskupo dominavimą mieste. Pirmasis ikonoklastų protrūkis Livonijoje plykstelėjo po metų Rygoje. Šios naikinimo orgijos kurstytojai buvo jauni nevedę vokiečių pirklių mokiniai, priklausę Schwarzhäupterių brolijai, kurioje daug kas palaikė protestantų tikėjimą. Pretekstas šiam išpuoliui buvo atskleistas pranciškonų bendradarbiavimas slaptuose sandėriuose tarp nekenčiamojo arkivyskupo Blakenfeldo ir Romos. Po šių riaušių miesto taryba išvijo pranciškonus ir griebėsi administracinės Bažnyčios funkcijų reformos.Baigiantis dešimtmečiui Ryga, Revelis, Dorpatas jau buvo priėmę naująją Bažnyčios tvarką, tačiau religinės sumaišties vis dar pakako. Matyt, dėl 1522 Vokietijos ir Livonijos įvykių ir dėl to kad Hanzos miestų

susirinkimas 1525 m. liepos mėnesį nusprendė, jog Livonijos miestai neturi priimti nepaklusnumą tarp žmonių skiepijusių pamokslininkų, miestų didikus paskatino įvesti reformatų tikėjimą.

XVI a.

1500 m. portugalai atranda Braziliją.1500 m. po metus trukusių karinių veiksmų Maskva paskelbė karą LDK. Nesugebėjusi surinkti kariuomenės LDK pralaimėjo karą. 1500 m. liepos 14 d. Maskvos pasienyje surinkta kariuomenė vadovaujama kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio buvo sutriuškinta ties Dniepro intaku Vedroša (Smolensko žemė), karo vadas kunigaikštis pateko į nelaisvę. XVI a. I pusės dokumentuose Klaipėda vadinama miesteliu. Toks viduramžių miestelių ūkis dar turėjo ryškių agrarinių bruožų. 1500 – 1503 m. Klaipėdoje gyveno vos 25 biurgeriai.

1501 m. Livonijos Ordino magistras Plettenbergas sudarė puolimo sąjungą su LDK kunigaikščiu Aleksandru. Livonija negalėjo tikėtis didelės sąjungininkės paramos, nes mirus Jonui Albrechtui, Lenkija visą dėmesį skyrė sostui išsaugoti. 1501 m. rugpjūčio mėnesį Plettenbergo pajėgos prie Sericos upės, į pietus nuo Izborsko, nugalėjo jungtinę Maskvos, totorių ir Pskovo kariuomenę. Jis net du kartus išblaškė daug didesnę jungtinę Maskvos ir totorių kariuomenę, tačiau be Aleksandro paramos, negalėjo ilgiau išsilaikyti prieš Maskvos kariuomenę. Sudeginusi ir nusiaubusi Ostrovo miestą, Livonijos kariauna, apimta dizenterijos epidemijos, pasitraukė ir nebesusijungė su LDK pulkais, laukusiais už 50 mylių į pietus.1501 m. didysis kunigaikštis Aleksandras išrinktas Lenkijos karaliumi. 1501 m. spalio 23 d. Melnike Aleksandras dalyvaujant lietuvių atstovams patvirtino Lenkų rinkiminio seimo nutarimą Lietuvą ir Lenkiją sujungti į vieną valstybę.LDK delegatai karštai rėmė Aleksandro kandidatūrą. Lenkų reikalaujami, jie sutiko pasirašyti aktą, normuojantį LDK ir Lenkijos santykius; juo turėjo įvykti valstybių unija. Šiuo susitarimu buvo norima įkurti vieną jungtinę valstybę, kuri turėtų bendrą seimą, bendrai vienoje vietoje renkamą valdovą, bendrą apsaugą ir bendrus pinigus. Aleksandro ir LDK didikų delegatai buvo pažadėję lenkams, kad susitarimą patvirtins LDK seimas, kuris susirinkęs vėlai (1505 m.) šios sutarties nepatvirtino. Karas su Maskva įrodė, kad iš lenkų jokios pagalbos negalima gauti, tad ir iš unijos nematė jokios naudos. Liublino unijos pagrindiniai dėsniai buvo paimti iš to paties Melniko akto.Vilniaus vyskupas Albertas Taboras skundėsi, kad Lietuvos bažnyčių klebonai nemoka lietuviškai.

1501 m. lapkričio mėnesį rusai įsiveržė į Livoniją, ir, laimėję triuškinančią pergalę Helmedo mūšyje, nusiaubė aplinkinius kaimus. Pasak Rüsowo, buvo išžudyta bei paimta į nelaisvę 40 000 žmonių. Tačiau po metų, nepavykus užimti Smolensko tvirtovės, Ivano III karo planai sugriuvo, jo pajėgos pralaimėjo mūšį su Plettenbergo kariuomene prie Smolino ežero į pietus nuo Pskovo. Vienas Plettenbergo karininkas po mūšio laiške gyrėsi, jog kiekvienas į rankas pakliuvęs rusas buvęs „pasmaugtas ir nužudytas“. Maskvos kariuomenė buvo kaltinama tuo, jog ant nusmailintų baslių mėtydavo kūdikius ir nepaprastai žiauriai bei gyvuliškai elgėsi su moterimis. Rusų ir totorių 1501 m. žiaurumai vaizdingai aprašyti pamflete (1508), kuris, plačiai paskleistas Vokietijoje, turėjo skatinti pirkti indulgencijas ir kaupti lėšas Livonijos gynybai. Ši kampanija gerai parodo, kokia silpna tuo metu buvo Livonija, nualinta susidūrimų su galingu ir agresyviu Rytų kaimynu.

Užvolgio chanas Šach Achmetas su savo kariuomene buvo atėjęs į Sieversko (Severianų) Naugardo kraštą (LDK), tačiau jo gausią kariuomenę be paramos ir trūkstant maisto sunaikino Maskvos sąjungininko Krymo chano kariuomenės puldinėjimai. Užvolgio chano kariuomenė atsitraukė į Kijevą. Ten didžioji dalis kariuomenės pasidavė Krymo chanui, o pats Šach Achmetas pradėjo derybas su Turkija. Už šias derybas jis buvo suimtas ir savo gyvenimą baigė Kauno pilies kalėjime.

Karo metu mirė Lenkijos karalius Jonas Albrechtas, tad Aleksandras ėmė rūpintis, kad Lenkijos sostas atitektų jam. Tuo rūpinosi ir LDK didikai, nes tikėjosi gausią paramos karui su Maskva. Tačiau lenkai pagalbos nesuteikė.Maskvos kariuomenė net 3 kartus buvo apgulusi Smolenską, užėmė Oršą ir apdegino Vitebską. Aleksandras pradėjo taikos derybas. Tačiau amžinosios taikos nepavyko sudaryti. Buvo pasirašytos 6 metų paliaubos. Maskvai atiteko dideli LDK rytiniai plotai: Černigovas, Sieverų Naugardas, Starodubas, Charkovas, Brianskas, Gomelis, Nevelis (šiauriau Vitebsko), Dniepro ir Okos aukštupiai.Derybų metu Livonijos atstovai nebuvo įleisti: Aleksandrui buvo liepta atsisakyti savo sąjungininko.Po derybų Maskva ir toliau kišosi į LDK reikalus, šnipinėjo, neva gynė pravoslavų teises. Ivanas III nuolat kurstė Krymo totorius, kurie kartais net su turkais Aleksandro valdymo metais ir vėliau siaubte siaubė Kijevo, Podolės, Volynės ir Galicijos žemes, nukeliaudavo net iki Lvovo, Brastos, Lydos (1506 m.), Naugarduko (1506 m.), Vilniaus, Molėtų, Medilo, Oršos.Tik ties Klecku totorius sumušė Aleksandrui artimas didikas Mykolas Glinskis. Pergalės metu Aleksandras jau buvo miręs.

1503 m. už paramą kariaujant su Maskva išvarytiems žydams leista sugrįžti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Valdovas Aleksandras savo skolų negrąžino, nors kiti skolininkai turėjo atiduoti viską.1505 m. Lietuvos didikai Lietuvos Brastos (Bresto) seime nepatvirtino 1501 m. Melniko susitarimų.1505 m. mirė Ivanas III. Sostą paveldėjo Vasilijus III.1506 m. Krymo totoriai puldami pasiekė lietuviškas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes. Vilnius pradėtas juosti gynybine mūro siena.

1506 m. Paralyžiuotas mirė Didysis kunigaikštis Aleksandras – paskutinis Lietuvos valdovas, mokėjęs lietuviškai.

1501 m. renkamas Lenkijos karaliumi Aleksandras buvo patvirtinęs dokumentą, kuriuos po jo mirties LDK ir Lenkija turėjo bendrai išsirinkti sau naują valdovą. Bet mirdamas Aleksandras testamentu LDK sostą paskyrė broliui Žygimantui, o apie Lenkijos sostą užsiminta nebuvo.Žygimantas II (Senasis) iš pradžių buvo išrinktas Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu, po to – Lenkijos karaliumi. Žygimantas II gyveno Silezijoje, kur iš brolio Čekijos karaliaus Vladislovo buvo gavęs valdyti keletą mažų kunigaikštysčių. 1507 m. sausio 24 d. Žygimantas II (Senasis) vainikuotas Lenkijos karaliumi. 1507 m. Didysis kunigaikštis suteikė privilegiją Brastos (Bresto) žydams. Joje nurodė visas teises, laisves ir pareigas. Ši privilegija tapo etalonu visoms Lietuvos valstybės žydų bendruomenėms.1507 m. totorių kilmės kunigaikštis, sumušęs totorius kare su Maskva ties Klecku Mykolas Glinskis sukėlė maištą prieš Didįjį kunigaikštį slaviškose Lietuvos žemėse ir kvietėsi Maskvos pagalbos. Prasidėjo pirmasis iš trijų karų su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste. M.Glinskio pakviestas Vasilijus III skelbėsi einąs išvaduoti engiamų stačiatikių. Kartu su M.Glinskiu jis apgulė daugelį LDK miestų ir artinosi prie svarbiausiojo strateginio punkto, saugančio Dniepro aukštupį – Smolensko. 1508 m. LDK etmonas kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis ties Orša sumušė Vasilijaus III kariuomenę ir privertė jį trauktis.1509 m. su Maskva sudaryta amžinoji taika 1503 m. paliaubų sąlygomis. Maskva nieko nelaimėjo. M.Glinskis ir jo šalininkai neteko savo žemių LDK. Maištą numalšinus M. Glinskis pabėgo į Maskvą. Pasidaręs artimu Vasilijaus III patarėju ir išleidęs už jo savo dukterį, jis buvo svarbiausias naujų karų su LDK iniciatorių. Vėliau mėgino išduoti ir pačią Maskvą. M.Glinskis gyvenimą baigė kalėjime, kur 1534 m. mirė badu.

1510 m. Maskva nukariauja ir prisijungia paskutinę nepriklausomą rytų slavų (krivičių, Ilmenio slovėnų – vakarų slavų?) valstybę – Pskovo respubliką.

1511 m. kryžiuočių Ordino didžiuoju magistru išrinktas Ansbacho Hohencolernų šeimos narys, karaliaus Žygimanto II (Senojo) sesers (Kazimiero dukters) sūnus Albrechtas. Ordinui atrodė, kad išrinkus magistru Vokietijos kunigaikštį bus galima išsilaisvinti iš Lenkijos vasaliteto. Buvo tikimasi, kad jis sugebės geriau susitarti su Lenkija vien dėl savo giminystės su karaliumi. Tačiau visi mėginimai nepasisekė ir Ordinui teko pradėti karą su Lenkija.

1512 m. M.Glinskio rūpesčiu Maskvai pavyko gauti paramos iš Šv. Romos imperatoriaus Maksimilijono. Imperatorius norėjo susilpninti LDK ir Lenkijos valdovą Žygimantą II (Senąjį), kuris ypatingai rūpinosi, kad jo brolio valdomos Vengrijos ir Čekijos negautų Habsburgų dinastija. Imperatorius į Maskvą nusiuntė daugybę karo specialistų inžinierių ir artileristų. Norėdami išskirti Lenkiją su LDK, prieš Lenkiją buvo sukelta jos vasalė Moldavija bei kryžiuočių Ordinas (jo magistrui imperatorius uždraudė prisiekti vasalystę Lenkijos karaliui)

Prasidėjo antrasis karas tarp LDK ir Maskvos kunigaikštystės. Visos Maskvos jėgos buvo sukoncentruotos į Smolenską. Smolenskas buvo tris kartus apgultas, kol Glinskiui sukėlus viduj maištą, 1514 m. vasarą buvo paimtas Maskvos kariuomenės.

Nuo 1512 m. iki 1519 m. Rygos arkivyskupas Jasperas Linde kelis kartus nesėkmingai mėgino įtikinti Livonijos landtagą imtis švietimo reformų programos, tačiau 1516 m. riterių bei miestų atsakymas buvo kategoriškas: „tokie dalykai mums nerūpi“. Žemą religingumo lygį krašte Balthasaras Rüssowas aiškino tuo, kad trūko mokyklų, kuriose būtų rengiamas savų dvasininkų luomas, ir kaltino ordiną abejingumu valstietijos dvasiniam gyvenimui. Suomių reformatas Mykolas Agrikola 1547 m. guodėsi, kad valstiečiai nenori siųsti savo vaikų į mokyklas ir priešiškai žiūri į pragyvenimo šaltinio ieškančius keliaujančius studentus, kurie siūlosi juos mokyti. Švedijos reformatoriai taip pat nerimavo dėl varganos krašto švietimo sistemos, šią, problemą suvokė ir Gustavas Vaza, nes jo administracijai tikrai trūko išsilavinusių žmonių. Ankstyvuoju Gustavo Vazos valdymo laikotarpiu užsienyje studijavusių švedų skaičius smarkiai sumažėjo, todėl karalius mėgino ištaisyti šią padėtį parūpindamas mokslo stipendijas iš lėšų, gautų už konfiskuoto vienuolyno turto išpardavimą. Baigiantis amžiui Vokietijos universitetuose kasmet mokydavosi nuo 70 iki 80 studentų. Pačioje Švedijoje 1561 m. tebuvo 14 vidurinių mokyklų.

1513 m. gruodžio 13 d. prie Šv. Jonų bažnyčios buvo įsteigta parapinė Vilniaus miesto mokykla.1514 m. suteikta pagrindine laikoma privilegija visiems LDK žydams.

1514 m. vasarą M.   Glinskiui padarius sąmokslą - įkalbėjus Smolensko tvirtovės įgulą prisidėti prie maskvėnų, šių kariuomenė po ilgos apgulties gana netikėtai užėmė Smolenską.

1514 m. rugsėjo 8 d. pabėgusio iš Maskvos nelaisvės 1507 m. kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio vadovaujama Lietuvos kariuomenė sutriuškino maskvėnus prie Oršos (30 000 LDK prieš 80 000 rusų). Maskvos jėgos buvo sunaikintos, bet Smolensko susigrąžinti nebepavyko, nors karas dar truko 8 metus.1514 m. buvo patvirtinti “Nuostatai Vilniaus ir Trakų vaivadijų dvarų valdytojams”. Juose nurodyta, kaip tvarkyti Didžiojo kunigaikščio, t. y. valstybės, ūkį.1515 m. kryžiuočių Ordino magistras Albrechtas Branderburgietis susitarė dėl sąjungos su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Vasilijum III. Įforminta 1517 m. kovo 10 d.

1515 m. rugsėjo 14 d. po Marignano mūšio (dab. Melegnano) Šveicarija pareiškė tampanti „amžinai neutrali“ šalis.1516 m. buvo išleista „Auksinė knyga apie geriausią valstybės santvarką ir apie naują Utopijos salą“. Autorius – Tomas Moras (1478-1535).

1516 m. kovo mėn. Klaipėdoje didysis magistras Albrechtas Branderburgietis tarėsi su Livonijos ordino magistru Pletenbergu dėl karo su Lenkija. Albrechtas Pletenbergui siūlė pulti Žemaitiją ir tiesiogiai sujungti Livoniją su Prūsija. Pletenbergas pažadėjo paramą, jei padės Vokietijos kunigaikščiai. Tačiau Vokietijos imperatorius ir dauguma kunigaikščių neskubėjo į pagalbą. Manoma, kad XVI a. Albrechtas pretendavo tapti LDK valdovu.1516 – 1519 m. buvo pastatytos 4 bastėjos apie Klaipėdos pilį, žemių pylimai stačiakampio pavidalo (nupjauto kūgio).

1517 m. Reformacijos pradžia Europoje.Didysis Ordino magistras Konradas fon Valenrodas (magistras nuo 1391 m.; mirė 1393 m. liepos 25 d.) buvo ne kokios nuomonės apie vienuolynus, netrukdė Livonijos Ordino veiksmams prieš Rygos arkivyskupą. Teigiama, kad Konradas fon Valenrodas esą Ordino krašte priglaudęs ir apgynęs kažkokį gydytoją ir matematiką, vardu Leanderis, pravardžiuotą Albanosu, kuris Prancūzijoje išgelbėjęs Konradą nuo eretikų persekiojimų. Didysis magistras Leanderiui buvęs toks palankus, kad net netrukdęs jam skleisti Ordino miestuose mokymo, kuriame buvę bemaž tas pats, ką daugiau kaip po šimto metų iškėlė M. Liuteris. Pvz.:1) Žmogus turi dirbti kaip įsakyta Dievo, o ne maitinti, dalydamas išmaldas, juodaskvernius ir vienuolius2) Vienuolynai – tai nedorybių prieglobstis; kas juos stato ir globoja, užsitraukia prakeikimą3) Juodaskverniai ir vienuoliai duoda įžadus, kurių jie nesugeba laikytis, todėl jų mokymas virsta melu.

4) Uždrausti vienuoliams, vienuolėms ir kunigams Dievo duotą santuoką yra velnio išmonė5) Prieš Dievą esame visi lygūs: ir kilmingiausias dvasininkas neturi pirmenybės prieš elgetą.6) Mišios, pasninkai, išpažintys ir t.t. yra žmonių įstatymai7) Nėra jokio kito pragaro negu kančios, kurias sukelia nepatenkintas geismas8) Popiežių nurodymai, atskyrimai nuo bažnyčios ir bažnytinė teisė – niekam neprivalomi dalykai9) Susilaikymas Dievui malonumo neteikia.

1517 m. Vokietijoje prasideda Bažnyčios reformacija. Liuteris paskelbia savo tezes.

1517 m. kovo 10 d. įforminta sutartis tarp kryžiuočių Ordino ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės. Vasilijus III pažadėjo kryžiuočiams, prasidėjus karui su Lenkija, paremti Ordiną pinigais kariams samdyti.

1517 m. savo šalininkų iš švedų aristokratijos padedamas Danijos karalius Kristijonas II bandė jėga atnaujinti uniją. Po dviejų nesėkmingų pastangų užimti Stokholmą (1517 ir 1517 m.) Kristijonas II pagaliau laimėjo mūšį ant Osundeno ežero ledo, kuriame pagrindinis priešininkas Stenas Sturė Jaunesnysis buvo mirtinai sužeistas. Greitai kapituliavo Stokholmas, ir Kristijonas II pasiskelbė Kalmaro unijos karaliumi. Visi pagrindiniai jo priešininkai buvo apkaltinti erezija, ir Stokholmo turgaus aikštėje jiems buvo nukirstos galvos.Gustavas Vaza priklausė kilmingai giminei, kuri priešinosi Kristijonui II ir Kalmaro unijai. Jam pavyko išvengti Stokholmo „kruvinosios pirties“. 1518 m. Kristijono II paimtas įkaitu Gustavas Vaza buvo įkalintas Danijoje, tačiau iš ten pabėgo į Liubeką, o po to grįžo į Švediją. Kristijonas II vis dar buvo užėmęs Stokholmą bei keletą tvirtovių ir viešpatavo jūroje, taigi Gustavas Vaza kreipėsi į Liubeką ir jam padedant susigrąžino danų užimtas tvirtoves.

1519 m. rugsėjo 20 d. portugalų keliautojas Ferdinandas Magelanas (1480-1521) leidosi į pirmąją kelionę aplink Žemės rutulį. Jo flotilę sudarė 5 laivai.1519 m. nedidelis 400 žmonių būrys, vadovaujamas Korteso išsilaipino Meksikos pakrantėje.

1519 m. popiežius Leonas X (1513-1521 m.) atsiuntė didžiajam Ordino magistrui griežtą reikalavimą perorganizuoti tuo metu doroviškai ir religiniu atžvilgiu išsigimusį Ordiną.1519 m. prasidėjo perversmas kryžiuočių Ordine – Karaliaučiuje vyko paskutinės katalikiškos pamaldos.

1519 m. gruodžio pabaigoje karą pradėjo Lenkija, matydama Ordino karinius pasirengimus. Jos kariuomenė, užėmė Rytų Pamarį.

1520 m. Vokietijoje Cvikau mieste atsirado naujas Reformacijos judėjimas – anabaptizmas. Vienas jo ideologų buvo T.Miunceris.1520, 1522, 1523 ir 1534 m. Žygimantas II (Senasis) (1467-1548) Lenkijoje išleido ediktus, draudžiančius studijuoti Vitenberge ir kituose protestantiškuose universitetuose, vežtis iš ten knygų. LDK pasaulietinė teisė (1529 m. Pirmasis Statutas, III skyrius, 8 straipnis) leido studijuoti užsienio universitetuose be apribojimų.

1520 m Klaipėdos dokumentuose (kurie vėliau sudėgė su visu archyvu 1854 m.) yra minimas „senasis miestas“ ir „senoji bažnyčia“. Juose miestiečiai skundžiasi, jog senajame mieste buvo nugriauta dar nauja bažnyčia. Jos mūro liekanos buvo panaudotos pilies rekonstrukcijai. Miestiečiai rašė kunigaikščiui Albrechtui apie tai. Laikinai buvo pastatyta medinė bažnytėlė „holm“ (sala) vietoje. Miestiečiai rašė skundus, kad yra priverstinai perkeliami į naują vietą („zigenburg“ – ožkų kalva, arba dar –„holm“, sala). Nuo 1970 m. pradėti kasinėjiai parodė, kad miesto topografija keitėsi (taip manė ir Trilikovskis)

1520 m. gegužės 27 d. Dancigo laivynas puolė Klaipėdą, Samdiniai iš Vokietijos (apie 12 000 karių), užėmę Choinicus, nepajėgė užimti Dancigo ir persikelti per Vyslą, ir lenkai juos išvijo atgal į Vokietiją.1520 m. gegužės 28 d. lenkų kariuomenė priartėjo prie Karaliaučiaus. 1521 m. Torne buvo sudarytos paliaubos tarp Lenkijos ir Ordino. Per 1519 – 1521 m. karą tarp Lenkijos ir kryžiuočių Ordino LDK, kaip ir per Trylikametį karą, liko neutrali dėl Livonijos Ordino, taip pat dėl Rusų valstybės ir Krymo totorių įsiveržimo grėsmės. Tačiau buvo LDK feodalų karių, kurie drauge su lenkais kariavo prie kryžiuočius. O žemaičiai kovėsi dėl Klaipėdos ir kitų lietuviškų žemių.

1521 m. Lenkijos valstiečiai neteko teisės apskųsti savo poną karališkajame teisme.

1521 m. Tomas Miunceris Prahos manifeste paskelbė pažiūras į religiją ir pasaulio pertvarkymą. Buvo susijęs su Čekijos taboritais.1522 m. Kurliandija buvo aneksuota Danijos.1522 m. Bonos Sforcos rūpesčiu 2 metukų Žygimantas III (Augustas) buvo pripažintas LDK sosto paveldėtoju. Už tai jo tėvas Žygimantas II (Senasis) pasižadėjo patvirtinti numatytą ruošti LDK Statutą, kuris turėjo apimti visas LDK teises. Alberto Goštauto vadovaujamas Statuto kūrimo darbas iki 1529 m. buvo baigtas.1522 m. sudarytos 11 metų paliaubos su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste. Smolenskas liko Maskvai dar 100 metų. Per tą laiką pasikeitė smolenskiečių etninė priklausomybė: prieš tai čia gyveno baltarusiškai kalbantys žmonės, o po 100 metų čia jau gyveno rusai maskvėnai.1522 – 1525 m. prasidėjo Pranciškaus Skorinos leidybinė veikla Vilniuje – atidaryta pirmoji knygų spaustuvė Lietuvoje.1522 m. gruodžio 4 d. Lietuvos bajorija prisiekė, kad didžiuoju kunigaikščiu išrinks tik karalaitį Žygimantą III (Augustą), Žygimanto II (Senojo) sūnų.1523 m. Krokuvoje išspausdinta Mikalojaus Husoviano poema “Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę” (De statura, feritate ac venatione bisontis carmen). Joje aukštinami Vytauto valdymo laikai, giriamas liaudies darbštumas, poetizuojama Lietuvos gamta.

1523 m. birželio 6 d. Strengnese Gustavas Vaza buvo paskelbtas Švedijos karaliumi, o greitai po to, birželio 24 d. įžengė į Stokholmą. Visa šalis buvo išvaduota. Tačiau Liubeko parama brangiai kainavo. Norėdamas likviduoti skolą, Gustavas Vaza turėjo įvesti papildomus mokesčius. Bet to nepakako. Kadangi Bažnyčiai priklausė net 21 proc. visų dirbamų žemių (karalius turėjo tik 5,5 proc.), Gustavas Vaza kreipėsi į ją, prašydamas pagalbos sidabru ir dešimtinėmis. Tačiau Bažnyčia atsisakė tai padaryti.Kaip tik tuo metu į šalį pradėjo skverbtis Martyno Liuterio reformacinės idėjos.

1523 m. Albrechtas grįžo po susitikimo su Liuteriu. Kreipėsi į pagrindinius ponus (jų 56) -„heren”.Per 1523 m. Kalėdas pasakytas pirmas reformatoriškas pamokslas Karaliaučiaus katedroje. Jį laikė Dolencas (Polencas), Sembos vyskupas. Po 1523 m. pamokslo atvyko nemažai pagalbininkų iš Vokietijos – teologų. Vienas jų, J.Brismann ir kt., užtikrino sklandžią reformacijos raidą. Paskutinis liko – politinis žingsnis. 1524 m. Karaliaučiuje įsteigta spaustuvė, kurioje buvo spausdinama ir lietuviškai.

1524 m. vasarą Vokietijoje sukilo valstiečiai. Prasidėjo valstiečių karas. 1525 m. kovo mėnesį Vokietijos valstiečių būrių vadovai sudarė „12 straipsnių“ programą, kurioje reikalavo panaikinti asmeninę priklausomybę, grąžinti bendruomenines žemes, sumažinti lažą, duoklę ir dešimtinę, leisti kiekvienam kaimui išsirinkti kunigą. Rengdamiesi sukilimui, sukilėliai mokėsi karybos, bažnyčių varpus perlydė į patrankas. Vienas sukilimo vadovų buvo Tomas Miunceris (1493-1525). Karo metu išrinktas Miulhauzeno revoliucinės valdžios pirmininku. Reformacijos pradžioje tapo M.Liuterio šalininku, prasidėjus valstiečių karui, ryšius su juo nutraukė, mat M.Liuteris stojo į feodalų pusę, kuris ragino kunigaikščius numalšinti ir išžudyti sukilusius valstiečius. Lemiamo mūšio metu buvo sužeistas ir suimtas Tomas Miunceris, kuris vėliau buvo nubaustas mirties bausme. Sumuštus valstiečius feodalai kankino, korė, degino. Žuvo daugiau kaip 100 000 žmonių. Valstiečių karas buvo pirmas revoliucinis mėginimas Europoje nuversti feodalinę santvarką.

1525 m. gegužės pabaigoje paskutinis Ordino Didysis magistras (Grossmeister) ir pirmasis hercogas Albrechtas sekuliarizavo valstybę. Pakeitė simbolius, kryžių baltame fone pakeitė Hohencolernų herbas – dvigalvis erelis sidabriniame fone.Citata iš Bruno Schumacher’io „Rytų ir Vakarų Prūsijos istorija“: „Politikams iš Vakarų Europos jis, Albrechtas, sumaniai dalyvavo V.Europos politiniame gyvenime“Liuteronų tikėjimo įvedimas Prūsijoje neabejotinai sukėlė atgarsių ir už neseniai sekuliarizuotos kunigaikštystės ribų. Paskutinysis Didysis magistras ir pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas von Hohenzollernas naująją bažnytinę tvarką įvedė palyginti lengvai, nesusidūręs su dideliu ordino riterių ar dvasininkų pasipriešinimu, tačiau susikirto su Teutonų ordino magistru ir imperatoriumi. Norėdamas išsaugoti savo padėtį Albrechtas turėjo įsivelti į diplomatinę ir politinę intrigą, kuri dar labiau destabilizavo jau ir taip silpną Livonijos valstybės santvarką. Smarkūs Livonijos vyskupų, jų vasalų ir miestų konfliktai, Rygos arkivyskupo ir ordino magistro vaidai Prūsijos kunigaikščiui teikė pakankamai progų gaudyti žuvį drumstame vandenyje.Rygos arkivyskupas Vilhelmas, sekdamas savo brolio Prūsijos hercogo Albrechto pavyzdžiu (buvo labai prasiskolinęs Vokietijos finansininkams, tad bažnytinių žemių sekuliarizacija buvo išeitis) prisideda prie Reformacijos. Ordinas lieka katalikišku.

Reformatų tikėjimo šalininkai 1525 m. jau buvo įsitvirtinę Rygoje ir skverbėsi į Revelį bei Dorpatą. Tolesnė reformacijos įsigalėjimo eiga labai priklausė nuo kaimo diduomenės noro palaikyti miestus kovoje prieš vyskupiją. Livonijos diduomenės susirūpinimą kėlė valstiečių neramumai Vokietijoje, didikai skundėsi, jog tarp valstiečių ir miestų plinta pavojingos reformatų idėjos. Kurstantys Sylvesterio Tegetmeierio, kurį Rygos delegacija 1525 m. liepą pristatė į Susirinkimą, pamokslai galėjo persverti jėgas reformacijos naudai. Plettenbergas įspėjo Tegetmeierį, kad šis nekurstytų maišto. Jo pamoksluose buvo akivaizdžiai puolami vyskupai, taigi liepsningi jo žodžiai užtraukė Hariumo ir Virumo didikų pyktį, ir šie apšaukė Tegetmeierį minios kurstytoju bei išdaviku.Nepaisant to, kad jau įgyvendintosioms reformoms buvo leista galioti, dėl Susirinkimo daugumos sprendimo miestai, kurios jau ir taip spaudė radikalius pamokslus uždraudęs Hanzos susirinkimo sprendimas, tapo izoliuoti. Radikalios reformacijos bangos jau buvo išplitusios už Livonijos miestų sienų, tad magistro perspėjimai, matyt, nebeturėjo didelės reikšmės.Iš Ordino paveldėta pagrindinė administracinė struktūra liko beveik nepakitusi. Prūsija buvo padalinta į tris regionus: Sembą, Natangą ir Oberlandą. Kiekvieną sritį valdė hercogo paskirtas Amtshauptmanas, vykdęs administracines, finansų tvarkymo ir juridines funkcijas. Kiekviena sritis buvo padalinta į mažesnius vienetus (Kammerämter). Pajamas ir išlaidas prižiūrėjo Mokesčių rūmai, jas kontroliavo ir sričių administratoriai. Šie rūmai įėjo į Aukščiausios tarybos sudėtį, o pastaroji buvo atsakinga už visus valstybės reikalus, išskyrus užsienio politiką ir Bažnyčios reikalus.Ankstyvuoju reformacijos laikotarpiu Prūsija buvo tapusi šiaurės Ženeva. Karaliaučiuje vokiečių, lenkų, lietuvių, prūsų kalbomis buvo spausdinama protestantiška literatūra. 1544 m. įsteigtas universitetas tapo protestantų mokymo centru.Hercogas Albrechtas palaikė glaudžius ryšius su Lenkijos-Lietuvos ir Livonijos žymiaisiais reformatais, todėl kaimyniniame Kurše subūrė protestantizmui palankių didikų ratą. 1466 m. Lenkijai perleistoje Karališkojoje Prūsijoje buvo stipri hercogo Prūsijos įtaka. Liuteronų tikėjimas čia glaudžiai siejosi su separatizmu ir nusistatymu prieš sąjungą su Lenkija. Šis kraštas buvo laikomas vokišku, todėl lenkiškai kalbantys ne miestų gyventojai didelių simpatijų jo valdytojams nerodė. Čia nebuvo įvesti nei Bažnyčios įstatai, nei sinodo struktūra, taigi kilmingieji protestantai liuteronų tikėjimu bei vokiškuoju separatizmu nuo lenkų diduomenės buvo atsiriboję. Dominijų naikinimas 1563 – 1564 m., tai yra 1504 m. magnatams išdalytų žemių sugrąžinimas karūnai, vyko ir Karališkoje Prūsijoje. Po 5 metų Zigmantas Augustas Karališkąją Prūsiją dar labiau pajungė Lenkijos karūnai. Ermlando vyskupu 1570 m. skiriant gerai žinomą kataliką, vietos didikų liuteronų protestas liko nepastebėtas, o didysis reformacijos priešininkas Zigmantas III oficialioms pareigoms užimti skirdavo tik katalikus. Prūsijos didikai XVII a. pabaigoje pasiskelbė katalikais, tačiau 1772 m., kai kraštas perėjo Frydricho Didžiojo valdžion, čia buvo likę apie 80 liuteronų parapijų. Protestantų kongregaciją papildė Trisdešimties metų karo vokiečiai pabėgėliai, be to, šiai daugiausia vokiškai kalbančiai disidentų bendruomenei išlaikyti padėjo ir kaimyninių kraštų – Pomeranijos ir Prūsijos – šliejimasis prie liuteronų tikėjimo.

Junkerių luomas, specifinis Prūsijos luomas buvo Albrechto (mirė 1568 m.) sąjungininkais, bet vėliau patys pradėjo diktuoti savo valią. Karaliaučius tapo centru (prekybos, amatų). Jis išaugo labiau nei Ordino laikais. Išaugo ir gyventojų skaičius.Kolonizacinė politika. Albrechtas ją pradėjo-pasikvietė hugenotus, olandus (amatininkus, kas pakėlė amatų lygį. Yra net olandiškų vietovardžių – Preusische Holland (prie Dancigo), Prūsų Yluva. Iki 1543 m. čia Albrechto kvietimu atsikraustė daug hugenotų. Jie padarė įtakos laivybai – hugenotai buvo puikūs laivadirbiai, pvz., kurėnai – plokščiadugniai laivai yra olandų išradimas. Namų statybos tradicijos kai kur Prūsijoje taip pat perimtos iš olandų. Olandų buvo ne tik amatininkų, bet ir išsilavinusių žmonių – Gnapheus (žymus pedagogas), Polyphenus. Gnapheus plėtė mokyklų tinklą, buvo bibliotekininkas. Albrechtas labai kreipė dėmesį į mokyklų tinklo plėtimą. Tas pabrėžė Prūsijos kaip daugiatautės valstybės esmę. Įvesta nacionalinės, tautinės kalbos mokyklose ir bažnyčiose.Vokiečiai toje daugiatautėje valstybėje nebuvo dauguma. Jie tik valdė valstybę. Be jų dar gyveno lietuvininkai, lenkai, mozūrai, prūsai...Albrechto nuopelnas – katekizmo vertimai į vokiečių, prūsų, lenkų ir kitas kalbas.

1525 – 1568 m. Prūsijos kunigaikštystę valdė Albrechtas Ansbachas Brandenburgietis

1525 m. pasirodė Lietuvos kanclerio Alberto Goštauto memorialas karalienei Bonai Sforcai. Jame sąmokslu prieš Lietuvos valstybę kaltinamas Lietuvos etmonas, kunigaikštis rusėnas (iš Ukrainos) Konstantinas Ostrogiškis ir jo tautiečiai.

1525 m. Išleistos pirmoji knyga estų kalba bei pirmoji liuteronų religinio turinio latviška knyga.

Po 1525 m. Luomų susirinkimo reformaciją Livonijoje skleidė Prūsijos kunigaikščio Albrechto įgaliotiniai, kurie klientūrą savo valdovui rinko iš kaimo diduomenės ir toliau griovė magistro autoritetą. Ištikus krizei, konfederacija lyg iš atskirų gabalėlių sudėliota mozaika subyrėjo, o atskiros jos dalelės mėgino gelbėtis kaip kuri išmanė.

1525 m. Klaipėdoje jau minima 100 miestiečių, t.y. galėjo būti apie 400 žmonių. Kadangi Klaipėda turėjo Liubeko miesto teises, tai daug kėlėsi liubekiečių čia gyvent. XVI a. pradžioj buvo praraustas kanalas, kuris suformavo naująją Dangę. Seniausi sluoksniai yra apie 1520 m. ir 1540 m. Tada Klaipėda degė. Tarp 1520 -1540 m. buvo apgyvendinta centrinė „zwigenbergo“ dalis. Po 1540 gaisro miestas atsinaujino ir galutinai susiformuoja planinė struktūra –Renesanso tradicija.1525 m. Prūsijos kryžiuočių Ordinui tapus pasaulietine Prūsijos valstybe, susirūpinta stiprinti apleistą Klaipėdos pilį ir pritaikyti ją naujosios karo technikos reikalavimams. Šiuo laikotarpiu mieste buvo įvesta reformacija.

1526 m. Valmieroje susirinkę įtakingiausieji Livonijos žmonės siūlė pasekti Prūsijos pavyzdžiu ir savo valdovu pripažinti magistrą Wolterį von Plettenbergą. Gerai žinodamas apie vidaus intrigas ir nepasitikėdamas Rygos arkivyskupo motyvais, Plettenbergas šio pasiūlymo atsisakė, kaip prieš metus buvo atsisakęs pasekti Albrechto von Hohenzollerno pavyzdžiu. Jis rėmėsi tuo, kad iškilus reikalui ginti šalį, Livonijos kunigaikštis mažai kuo iš valdinių galėtų pasitikėti, o tai sudarytų geras sąlygas kaimynams ją puldinėti. Per tą laiką, kol imperija surinktų pastiprinimą, šalis žlugtų. Plettenbergas, senas ir labai konservatyvus žmogus, liko ištikimas katalikybei ir nebemadingiems kryžiaus karų idealams.Visas kraštas buvo nusėtas gerai įtvirtintų pilių, iš kurių vasalai valdė savo žemes. XVI a. padidėjusi grūdų paklausa skatino ūkininkauti. Yra žinoma, kad amžiaus viduryje buvo 500 didikų žemių valdų, o plečiamos jos būdavo ariant dar neliestas žemes. Intensyvėjant grūdų auginimui dar smarkiau imta varžyti valstietijos teises. Pabėgėliai būdavo persekiojai, o miestai – primygtinai verčiami išduoti tuos, kurie už jų sienų ieškojo prieglobsčio. Pasunkėjo ir darbo prievolių našta. XV a. reikalauta per metus atidirbti keletą tuzinų dienų, o po 50 metų prievolę jau reikėjo eiti kelias dienas per savaitę. Teismai buvo feodalų rankose, o 1561 m. teismų teisę gavo ir sunykusio ordino teritorijos žemių savininkai. Kronikininkas Balthasaras Rüssowas Livoniją aprašo kaip kraštą, smarkiai viliojusį imigrantus iš Vokietijos. Vokiečių mažuma, panašiai kaip baltieji kolonizatoriai Afrikoje, sudarė privilegijuotąjį elitą.Nepaisant to, ordino klestėjimo dienos XV a. pabaigoje buvo seniai praėjusios. Vienuolių įstatų nelabai buvo paisoma, išsisklaidė ir gyvenimo stabmeldžių kaimynystėje jaudulys.Ordino žlugimą Baltijos šalyse galima paaiškinti: Ordinas pergyveno savo paskirtį ir, turėdamas ribotas galimybes, susidūręs su agresyviomis ekspansinėmis jėgomis, ilgiau išsilaikyti nepajėgė. Albrechtas von Hohenzollernas buvo pakankamai apdairus ir suprato, kad geriau Prūsiją turėti kaip Lenkijos karaliaus leną, negu visiškai ją prarasti. Ilgainiui paaiškėjo, kad 1525 m. Krokuvos aktas Lenkijai atnešė kur kas mažiau naudos negu Prūsijos Hohenzollernams. Senas ir ištikimas ordino tarnas Wolteris von Plettenbergas nesutiko pasielgti taip kaip Albrechtas, taigi Livonijos ordinas toliau tęsė betikslę egzistenciją, iki pat žlugimo vaidydamasis su Rygos arkivyskupu.Žlugus Livonijos ordinui, įsižiebė konfliktas, trukęs daugiau kaip 50 metų. Nugalėtoja tapo Švedija. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti keista: 1523 m. Švedija buvo skurdi šalis, su nedaug gyventojų, išblaškytų po visą plačią jos teritoriją, o jos valdovas turėjo nemažai problemų, ir ne tik finansinių. Priežastis, matyt, ta, jog tiek Rusija, tiek Lenkija-LDK turėjo galingų ir atkaklių priešų prie kitų savo sienų.

1526 m. Vilniaus vyskupijos sinodo nutarimais pareikalauta Evangeliją ir kitus raštus aiškinti lietuvių ir lenkų kalbomis, prie didesnių bažnyčių steigti parapines mokyklas. Šiame ir vėlesniuose sinoduose (1538 m., 1542 m., 1546 m.) svarstyta apie reformacijos idėjų plitimo pavojų Lietuvai. Lietuvos ponų taryba pasiūlė Žygimantui II Senajam savo sūnų vainikuoti Lietuvos karaliumi. Dėl to lenkų ponai privalėtų sugrąžinti kadaise Vytautui Didžiajam imperatoriaus siųstą karaliaus vainiką.

1526 m. turkai valdomi galingiausio sultono Suleimano II (1520-1566) kirto lemiamą smūgį čekų ir vengrų kariuomenei ir netrukus užvaldė Vengrijos dalį. Suleimanas II žygiavo į Austrijos sostinę Vieną, bet prie jos sienų pralaimėjo. Šiaurinę Vengrijos dalį Slovakiją prisijungė Austrija.

1526 m. į Indiją įsiveržė Baburas („tigras“). Jo kariuomenė susidedanti iš Vidurinės Azijos ir Afganistano genčių, turėjo gerą artileriją ir kavaleriją. Susikūrė Didžiųjų Mogolų imperija.

1526 m. Lopovskio žemėlapis. Prieš tai, 1491 m. Mikalojaus Kubiečio žemėlapis. Juose rodoma Klaipėdos pilis ir miestas, kuris rodomas dešinėj senosios Dangės pusėj.

1526 m. po Žemaitijos seniūno S.Kęsgailos mirties, Žygimantas Senasis ne iš karto perdavė seniūniją jo sūnui, kaip buvo įprasta jau 100 metų. Pirmiausia jis liepė surašyti visus valstiečius ir iš jų gaunamas pajamas, paskui atleido juos nuo labiausiai alinančių senųjų pasėdžių ir duoklių ir tik po to pavedė Žemaitijos seniūniją Kęsgailaičiui. Taigi LDK valdovas neleido įvykiams taip klostytis, kas susidarytų padėtis, panaši į buvusią Mažojoje Lietuvoje, kur tai privedė prie maišto. Jo garbei reikia pasakyti, kad jis laiku suprato pavojų ir veiksmingai reagavo.

1527 m. valdovas apribojo Žemaitijos seniūno valdžią, daugumą valsčių ėmė valdyti asmeniškai. Tai buvo atsakas į padažnėjusius žemaičių bajorų skundus, kad jų seniūnas piktnaudžiauja valdžia, vykdo neteisėtas, per dideles rinkliavas.1527 m. birželio mėnesį dėl sunkios finansinės padėties Švedijos karalius Gustavas Vaza sušaukė Riksdagą, kuris susirinko Vesterose. Buvo patvirtintas vadinamasis Vesteroso dekretas, kurio remiantis Bažnyčia turėjo atiduoti karaliui dalį savo pajamų, taip pat visas pilis ir dovanas, gautas vėliau kaip 1454 m. Šis sprendimas panaikino vyskupų galią ir faktiškai atėmė iš Bažnyčios visas jos žemes, kurių dauguma perėjo sosto nuosavybėn. Bažnyčia buvo reformuota pagal Liuterio mokslą ir pamažu tapo valstybine Bažnyčia, kur Dievo žodis turėjo būti „skelbiamas visu jo švarumu“. Šie nutarimai buvo patvirtinti bažnytiniame susirinkime Upsaloje 1593 m. 1544 m. Vesterose buvo panaikinta tradicinė rinkimų sistema. Nuo tol karaliaus sostas paskelbtas paveldimu Vazos šeimoje.Per Stokholmo „kruvinąją pirtį“ išnaikinus beveik visus žymiausius diduomenės lyderius, susidarė palankios sąlygos įsigalėti stipriai monarchijai. Pasinaudojęs šia proga, Gustavas Vaza energingai užgniaužė bet kokias pasipriešinimo pastangas.

1528 m. Vilniaus seimas nusprendė į karą siųsti vieną raitelį iš aštuonių bajoro turimų ūkininkų tarnybų, mažiau ar nieko neturį į karą privalėjo joti vieni. Įvyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės surašymas. Tai ir pirmasis didesnis Lietuvos gyventojų surašymas. Remiantis juo apskaičiuota, kad etninėje Lietuvoje turėjo gyventi ne mažiau kaip 750 tūkst. žmonių.1529 m. didysis kunigaikštis išleido “Nuostatus Žemaitijos žemei” ir pataisytus bei papildytus “Nuostatus Vilniaus ir Trakų vaivadijų valdovo dvarų valdytojams”. Juose skatinama atsiradusį produktų, ypač grūdų, perteklių parduoti rinkoje už pinigus. 1529 m. rugsėjo 29 d. įsigaliojo Pirmasis Lietuvos Statutas – rašytinės teisės normų sisteminis rinkinys. Jis teisiškai įformino valstybės santvarką, valdžios ir valdymo organus, teisingumo ir teisėtvarkos sistemą, privilegijuotą bajorijos padėtį, pradėjo valstybės žemių partikuliarizmo teisinį likvidavimą.1529 m. Lietuva ir Livonija pasirašė naują sienos delimitavimo sutartį. Pagal ją pažymėta dabartinei su Latvija artima siena. Livonijos - LDK siena tampa artimesnė dabartinei.1529 m. pradėta Klaipėdos pilies rekonstrukcija užtruko 30 metų. Miestui buvo paskirta vieta pusiasalyje tarp senosios Dangės ir senojo miesto rytinės fosos. "Naująjį miestą" buvo numatyta 1532 m. apjuosti pylimais ir grioviais. Planingas dabartinių gatvių apstatymas pradėtas tik prieš 1540 m. gaisrą. XVI a. pradžioje atsiradusios gatvės apibrėžė seniausius Klaipėdos kvartalus. XVI a. viduryje susiformuoja priemiestis, vėliau pavadintas Krūmamiesčiu (minimas 1555-1589).1529 m. pirmosios protestantiškos šalies Europoje Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Karaliaučiaus pilyje įsteigė biblioteką, kuri netrukus tapo vienu stambiausiu Prūsijos kultūros židiniu. Įvedė privalomąjį knygos egzempiorių – kiekvienas knygų leidėjas ar prekiautojas privalėjo po vieną knygos egzempiorių neatlygintinai perduoti bibliotekai. Taip buvo sukauptas neįkainojamas fondas, kuris iki Albrechto mirties turėjo daugiau kaip 9000 knygų.

1530 m. įsteigta savarankiška Vienuolių bernardinų Lietuvos provincija.1530 m. Bonos Sforcos intrigų dėka, bei Žygimantui II patvirtinus pirmąjį LDK statutą, praplėtusį Bajorijos teises, LDK seimas Žygimantą Augustą paskalbė didžiuoju kunigaikščiu. Netrukus ir lenkai jį karūnavo Lenkijos karaliumi.1532 m. nutrūko Hanzos pirklių kontoros veikla Kaune. Ji varžė prekybos plėtojimąsi.

1533 m. mirė Maskvos caras Vasilijus III. Caru tapo Ivanas IV Žiaurusis. Kadangi tuomet jis dar buvo mažas, vietoj jo valdė regentai. Valdant regentams Maskvos didžiojoje kunigaikštystėje prasidėjo vidaus neramumai, kuriais LDK tikėjosi pasinaudoti, juo labiau, kad Žygimantas II į savo pusę buvo patraukęs Krymo totorius, apsiėmęs jiems kasmet mokėti po 15 000 dukatų. Prasidėjo trečiasis karas su Maskva, buvo užimtas Polockas. Nors lėšų buvo pakankamai surinkta, tačiau bajorija į karą nėjo. Smolensko nepavyko atgauti. Atsiimtas tik Gomelis, tačiau kitas senąsias LDK rytines žemes, vadinamąją Uždnieprę, Maskvos valstybė laikė tvirtai iki pat Livonijos karo.

1535 m. Žygimantas Senasis pakartojo įsaką LDK, draudžiantį studijuoti Vokietijos protestantiškuose universitetuose ir įsivežti „eretiškas“ knygas.

1536 m. Maskva užėmė Sebežo ir Zavoločės apylinkes (į šiaurę nuo Polocko).1537 m. tarp LDK ir Maskvos pasirašytos 7 metų paliaubos.

1537 m. Vilniuje įsikūrė lenkiškasis karaliaus dvaras, 1543 m. buvo pagausintas iki 43 asmenų, sudaryta moteriškoji dalis. Lietuviškasis dvaras turėjo 19 asmenų.1539–1542 m. Vilniuje gyveno ir dirbo lietuvių švietėjas Abraomas Kulvietis. Jis įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą ir jai vadovavo, skleidė reformacijos ir humanizmo idėjas. Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis privertė uždaryti mokyklą. A. Kulvietis pasitraukė į Prūsiją (Karaliaučių).

1540 m. vasario 9 d. Anglijoje vyko pirmosios žirgų lenktynės.1540 m. kovai su reformacija Ispanijos bajoras Ignotas Lojola įkūrė Jėzuitų Ordiną.

1540 m. Klaipėdos mieste didelis gaisras. Rekonstrukcija dalinai baigta iki 1559 m. Hercogo Albrechto nurodymu, prancūzas Klaudijus Dzonotijus paruošė pilies sutvirtinimo trimis kampiniais bastionais planą. Tokiu būdu, Klaipėdos pilis viena pirmųjų Rytų pakrantėje tapo bastionine.

1541 m. Transilvanija tapo Turkijos vasale.

1541 m. šiek tiek patikslinama Livonijos - LDK siena.1542 m. Žygimantas Senasis patvirtino Vilniaus vyskupo ir kitų vyskupų teisę traukti į dvasinį teismą „eretikus“ (jais pavadinti reformacijos šalininkai) ir pavedė pasaulietinių teismų pareigūnams pristatyti „nusikaltėlius“ į teismą. Šis potvarkis nustatė, kad karaliaus valdžios atstovai, t.y. valstybinės valdžios represinis aparatas, ir Katalikų Bažnyčios dvasiniai teismai veiks kartu. Tuo metu LDK pavieniai asmenys negalėjo atsilaikyti prieš karaliaus valdžios ir Katalikų Bažnyčios vyskupų sąjungą.Po 1542 m. Žygimanto Senojo ir Vilniaus vyskupo Povilo Alšėniškio bendro spaudimo pirmiesiems reformacijos šalininkams ir simpatikams teko trauktis iš LDK, o studijavusiems protestantiškuose universitetuose nebegalėjo grįžti namo. Paliekantys tėvynę liuteronai aiškiai laikė save lietuvių tautos nariais, bet tapo pirmaisiais Lietuvos valstybės emigrantais dėl įsitikinimų. Toliau pažengusi reformacija Prūsijoje, kur kunigaikščio globojama jau baigė formuotis krašto Bažnyčia, ir ypač Prūsijos kunigaikščio numatytos plačios reformos, skatino pirmuosius Lietuvos liuteronus burtis Mažojoje Lietuvoje – toje Prūsijos kunigaikštystės dalyje, kur kaimuose daugiausia gyveno lietuviai.Tarp išvykstančių ar negrįžtančių buvo daug lietuvių, kurie buvo potencialūs protestantiškų bažnyčių dvasininkai, gerai jautę lietuviškų bendruomenių poreikius. Prūsijos kunigaikštystėje jie užėmė lietuviškų bendruomenių dvasios vadovų vietas, bet jų pritrūko kitame reformacijos etape LDK.Iki XVI a. 5-ojo dešimtmečio pradžios, kai reformacija Lietuvoje buvo laikinai pristabdyta, daugelyje Europos šalių formavosi valstybinės valdžios paremtos protestantų Bažnyčios. Jos tapo valstybinės po to, kai į reformacijos pusę perėjo tų šalių monarchai (dalis Vokietijos kunigaikščių, Danijos, Švedijos, Anglijos karaliai). Jų parama suteikė reformacijai palankią teisinę bazę. Tokią kryžkelę buvo priėjusi ir Lietuva, kai Lenkijos ir LDK valdovo Žygimanto Senojo sūnus Žygimantas Augustas (1520-1572) 1544 m. gavo iš tėvo teisę faktiškai valdyti LDK (karūnuotas Vilniuje buvo anksčiau – 1529 m. kunigaikščiu, o 1530 – Lenkijos karaliumi). 1544-1548 m. jis tvarkėsi savarankiškai ir nuolat rezidavo Vilniuje.Žygimanto Augusto dvaro Vilniuje atmosferą formavo daugelis visuomeninių veiksnių, skatinusių ir reformacijos plitimą Lietuvoje. Jaunasis valdovas Vilniaus rūmuose išlaikė tris dvarus – lietuviškąjį, lenkiškąjį ir karalienės. Jis disponavo lėšomis, gaunamomis iš LDK dvarų, pajamas iš jų pagausino juose vykdoma Valakų reforma. Be to, jaunasis kunigaikštis išmaros teise gavo didelius vienos turtingiausių LDK Goštautų giminės turtus bei pirmosios žmonos Elžbietos habsburgietės kraitį. Žygimantas telkė jaunus dvariškius, kurie įtvirtino kartu su valdovu naują vertybių suvokimą LDK kilmingųjų visuomenėje.Dar Žygimanto Senojo apie 1520-1530 m. pradėti senųjų gotikinių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų perstatymo renesansiniu stiliumi darbai pagyvino miesto visuomenės komunikaciją su daugeliu šalių. Rūmų perstatymas paspartino sostinėje technologinių naujovių ir įvairialypės informacijos apytaką, pagreitino naujovių pritraikymo vietinėms sąlygoms procesą.Netrukus valdovo dvare pasirodė ir tiesioginio palankumo reformacijai ženklų: jaunasis kunigaikštis intensyviai susirašinėjo su Prūsijos kunigaikščiu Albrechtu, domėjosi reforma, vykstančia Prūsijos kunigaikštystėje. Valdovo kvietimu kunigaikštis Albrechtas lankėsi Vilniuje 1545 ir 1546 m., o grįžęs liepė išsiųsti į Vilnių Žygimantui Augustui Confessio fidei (matyt, Augsburgo tikėjimo išpažinimą) ir Ph.Melanchtono veikalą Bendrosios vietos (Loci communes).

1543 m. Mikalojus Kopernikas (1473-1543) išspausdino knygą „Apie dangaus sferų sukimąsi“.

1544 m. Švedijos karalius Gustavas Vaza ėmėsi kurti karinės prievolės sistemą. XVII a. III dešimtmetyje ši sistema buvo papildyta tobulesne valdymo struktūra. Kasmetiniam šaukimui į kariuomenę vadovaudavo komisija. Dalyvauti privalėjo visi, o neatvykusieji pakliūdavo į kariuomenę automatiškai. Iki tol, XVI a. Gustavo Vazos kariuomenėje tarnavo samdiniai, tačiau nebenorėdamas išlaikyti nepatikimos profesionalios kariuomenės karalius ėmėsi reformos. Ūkininkai, norėję ir galėję duoti vieną gerai apginkluotą raitininką, nuo mokesčių buvo atleisti. Taip buvo pradėta kurti lengvoji kavalerija, Vokietijos karo laukuose pagarsėjusi „grėsmingosios“ vardu.Karalystė buvo suskirstyta į 8 sritis, kiekvienoje jų – po dvi ar tris provincijas. Kiekviena provincija sudarydavo pulką. Provincijos pulkas turėdavo pristatyti tris karo pulkus arba šešis eskadronus iš 408 žmonių, neskaitant karininkų, ir tokios sistemos valdymo ir taktikos struktūra viena prie kitos puikiai derėjo.Su Gustavo Adolfo sėkme kuriant veiksmingą kariuomenės sistemą jo priešininkas Danijoje Kristijonas IV negalėjo rungtis. Karūnos valstiečius sunkiai prislėgė karo prievolių našta, nors 1638 metais didikai sukilo, kad jų dvarų valstiečiai nebūtų imami į rekrūtus. Karo tarnyba nebuvo populiari, o rekrūtai toli gražu nebuvo gerai parengti kariauti. Vargu ar pakako triskart per metus vykdavusių tridienių pratybų, kad kareivius galima būtų deramai išmokyti karo dalykų, o kad valstiečiai neimtų šaudyti žvėrių karaliaus miškuose, šautuvai buvo saugomi drėgnose bažnyčiose. Nacionaliniai apsaugos būriai (militia) netiko kariauti su kovų užgrūdintais Trisdešimties metų karo veteranais, kurie Daniją buvo užpuolę 1626 m., o antrąkart 1643 m.

1544 m. valdovas Žygimantas II Senasis suteikė teisę Žygimantui Augustui valdyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Žygimantas Augustas apsigyveno Vilniuje kaip didysis Lietuvos kunigaikštis. Tuo metu buvo išaugusi Alberto Goštauto vadovaujama partija, reikalavusi daugiau atsiriboti nuo Lenkijos. Jis skundėsi, kad didysis kunigaikštis Žygimantas II per mažai gyvenąs Lietuvoje. Todėl ir kilo mintis 23 metų sosto įpėdiniui pavesti valdyti LDK.Žygimantui Augustui atiteko visa valdžia Lietuvoje, tėvas Žygimantas II pasiliko tik iždo ir užsienio reikalus.Būdamas humanistas, Žygimantas Augustas Vilniuje įkūrė puikų dvarą: prie Gedimino pilies kalno buvo baigti Žygimanto II pradėti statyti renesansinio stiliaus didžiųjų kunigaikščių rūmai, kurie vėliau apleisti apgriuvo, o XVIII – XIX a. sandūroje rusai juos visai nugriovė. Sekdami Žygimanto Augusto pavyzdžiu Vilniuje ir bajorai bei didikai ėmė statytis daugybę rūmų. Vilnius tapo vienu gražiausiu Rytų Europos miestų.

1544 m. įkurtas Karaliaučiaus Universitetas (veikė iki 1944 m.). Universitetas iškilmingai atidarytas 1544 m. rugpjūčio 14 d. Universitetas įsikūrė Knypavos saloje pastatytame pastate, kuris kartu su katedros mokykla sudarė uždarą ansamblį su vartais į Šv. Petro aikštę. Čia universitetas veikė iki 1861 m., kai gavo naujus rūmus Šteindamo rajone. Naujasis itališkojo renesanso stiliaus Karaliaučiaus pastatas Paradų aikštėje pastatytas pagal Augusto Šiulerio projektą 1861-1862 m. 1944 m. rugpjūčio 30 d. britų aviacijos antskrydžių metu Karaliaučiaus universitetas ir Zoologijos institutas bei greta buvęs Zoologijos muziejus susprogdinti. Kraštą okupavus sovietams 1948-1967 m. veikė Valstybinis Kaliningrado pedagoginis institutas, nuo 1967 m. – valstybinis Kaliningrado universitetas, nuo 2005 m. Rusijos valstybinis Imanuelio kanto universitetas.

Karaliaučiaus universitetas plėtė pradinio lavinimo tinklą, steigė filijas – pradines mokyklas, kolegijas-vidurines mokyklas (viena garsiausių prie Karaliaučiaus-Frydricho). Albrechtas turėjo nuostatą, kad Tilžėje turi būti dėstoma ir lietuviškai, tačiau to nebuvo pasiekta iki pat 1812 m. 1545 m. Karaliaučiuje išeina prūsiškas katekizmas, 1546 m. – lenkiškas katekizmas, 1547 m. – lietuviškas.Prūsijos kunigaikštystės įkūrimas pakeitė paties Karaliaučiaus veidą. Pastatytas naujas uostas tarp Sembos ir Aistmarių nerijos – Pilau (Piliava). Gerai buvo tvarkomi muitai, sandėliavimas (padidėjo LDK prekių skaičius). Išaugo lietuvių skaičius Karaliaučiuje. XVI a. jų buvo 20 proc. Tuo metu mieste gyveno apie 22000 gyventojų (tais laikais tai didelis miestas). Kad lietuvių buvo išties nemažai rodo lietuvių parapija Karaliaučiuje. Karaliaučius buvo sudarytas ir trijų dalių: sala-senamiestis, Lebenichto rajonas ir X. Atsirado daugiau svetimšalių (pvz., azijiečių), pramogų (nebuvo tokia griežta tvarka kaip Ordino laikais), vystėsi amatai (gintaro apdirbimas). Dėl reformacijos Prūsijos viešajame gyvenime dažniau imtos vartoti prūsų, lietuvininkų, mozūrų kalbos.1546 m. Albrechtas Brandenburgietis per reformaciją stengėsi išplėsti savo įtaką Lenkijoje ir LDK. Siekė tapti savo pusbrolio Žygimanto Augusto regentu ar net LDK Didžiuoju kunigaikščiu. Tuo tikslu jis 1546 m. pavasarį buvo atvykęs į Vilnių.1546 m. pats hercogas Albrechtas iš 24 stipendijų norintiems išeiti į kunigus jo įkurtame Karaliaučiaus universitete 7 skyrė mokantiems (kilusiems ir lietuvių, prūsų, lenkų) lietuvių kalbą, 7 – lenkų, taip pat prūsų. Buvo vokiečių kilmės žmonių, kurie norėjo mokytis lietuvių kalbos, kad galėtų dirbti lietuviškose parapijose.

1547 m. sausio 8 d. Karaliaučiuje buvo išleista pirmoji lietuviška knyga Martyno Mažvydo “Katekizmusa prasti žadei”.

1547 m. Ivanas IV mėgino pasikviesti technikos meistrų iš Vakarų Europos, tačiau Livonijos miestai neleido caro pasiuntinių samdytiems žmonėms patekti į Maskvos didžiąją kunigaikštystę. Šis įvykis Ivanui IV įrodė, kad tokiam spaudimui priėjimo prie jūros neturinti jo valstybė pasipriešinti negali. 1554 m. derybose su Livonijos miestais jis atkeršijo ir privertė pastaruosius leisti Novgorodo bei Pskovo pirkliams laisvai prekiauti su Livonijos gyventojais ar užsienio pirkliais. Tačiau nėra pakankamų įrodymų daryti išvadą, kad 1557 m. derybose carui labiausiai rūpėjo prekybiniai interesai, nes svarbiausias čia buvo duoklės, kurią turėtų mokėti Dorpato vyskupija, klausimas.

1547 m. anksti likęs našliu Didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas slapta vedė Mikalojaus Radvilos Rudojo seserį, taip pat našlę Barborą Radvilaitę-Goštautienę.1548 m. sulaukęs 81 metų mirė Lenkijos karalius ir LDK Didysis kunigaikštis Žygimantas II Senasis (1467-1548). Jo laikais gyvenimas Lietuvoje labai pagerėjo, padaugėjo mokyklų. Išlaidaus Aleksandro apgriautas ūkis buvo sutvarkytas, daugelis jo įsiskolintų dvarų buvo išpirkta ir buvo sukurta pavyzdingų ūkių. Į ūkį jam teko kreipti dėmesį, nes ilgų karų matu ypač daug reikėjo pinigų kariuomenei. Kadangi bajorija nenorėjo eiti į karą, tai jos vietoje buvo įvesta samdinių kariuomenė. Tačiau bajorija net ir tos kariuomenės išlaikymui nenorėjo mokėti reikalingų mokesčių. Šitaip beviltiškai bekovojant Žygimanto II energija seko. Savo gyvenimo pabaigoje jis jau nebeturėjo jokių planų. Ieškodamas ramybės, net atsisakė pretenzijų į Čekiją bei Vengriją po jų valdovo, brolio Vladislovo mirties ir užleido jas Habsburgams. Po Žygimanto II Senojo mirties Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi tapo Žygimantas Augustas.Žygimantas Augustas, mirus Žygimantui Senajam, tapo Lenkijos karaliumi ir persikėlė į Krokuvą, tačiau iki gyvos galvos dažnai atvykdavo reziduoti į Vilnių. 1556-1558 m. jis LDK paleido 51 proc., o 1559-1562 m. net 81 proc. savo laiko.

1548 m. gimė Džordanas Brunas (1548 – 1600 m.). Tėvai vaikystėje jį buvo atidavę į vienuolyną, tačiau tenai jis susidomėjo M.Koperniko knyga. Persekiojamas per 16 metų jis pabuvojo Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Čekijoje. Jis buvo geras kalbėtojas ir talentingas rašytojas. Ilgėdamasis tėvynės, Brunas grįžo į Italiją. Čia buvo klastingai išduotas ir pateko inkvizicijai į nagus. Sudegtintas.

1550 m. sausio 24 d. kunigaikštsi Albrechtas, atsakydamas į universiteto rektorato klausimą, ar galima priimti į alumnų vietas vokiečius, jei nėra lietuvių ar prūsų, išleido specialią instrukciją, kurioje nurodė, kad į laisvas vietas negalima priimti vokiečių, o reikia neišnaudotų stipendijų lėšas kaupti ateičiai, tam atvejui, jei vėliau atsirastų galinčių studijuoti lietuvių, prūsų ar sūduvių.1550 m. Mykolas Lietuvis (manoma, kad valdovo sekretorius Venclovas Mikalojaitis) jaunajam valdovui Žygimantui Augustui parašė pamokantį traktatą “Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius” (De moribus tartarorum, lithuanorum et moschorum).1550 m. lapkričio mėnesį, kai dvariškiams buvo jau aišku, kad Barbora Radvilaitė mirtinai serga, Gniezno arkivyskupas sutiko ją karūnuoti (1550 m. gruodžio 7 d.). Po kelių dienų – gruodžio 12-ąją jam buvo įteiktas karaliaus raštas „Visuotinis įsakas prieš eretikus“. Žygimantas Augustas patvirtino visas turėtas Katalikų Bažnyčios privilegijas ir teises kovoti su „eretikais“ Lenkijos Karalystėje už ereziją šaukiant juos į dvasinius teismus, taikant trėmimą, turto konfiskavimą.1550 m. gruodžio 7 d. Barbora Radvilaitė karūnuota Lenkijos karaliene ir Lietuvos Didžiaja kunigaikštiene.Iki 1551 m. Žygimantas Augustas rodė nuoširdų domėjimąsi liuteronų tikybos pagrindais. Sklido žinios, kad jo dvare Vilniuje dirbę pamokslininkai ir giedotojai buvo liuteronai. Šiuos asmenis Gniezno provincijos sinodas 1551 m. Petrakave kaltino liuteronybe ir tuo, kad jie Vilniaus kunigaikščio rūmus ir „visą Lietuvą užkrėtę erezija“.1551 m. pirmojoje pusėje, kol karalius budėjo prie mirštančios žmonos, jo dvaro pamokslininkai protestantai jau ieškojo darbo pas kitus mecenatus. Ir po karalienės mirties (1551 m. gegužės mėnesį) Žygimantas Augustas išliko Katalikų Bažnyčios rėmėju, tačiau išlaikė toleranciją religijos klausimais.1551 m. gegužę mirė Lenkijos karalienė ir Lietuvos Didžioji kunigaikštienė Barbora Radvilaitė.1552 m. vasario 14 d. popiežius Julijus III parašė laišką Žygimantui Augustui, ragindamas likti ištikimam Katalikų Bažnyčiai.

XVI a. VI dešimtmetyje dekoracijos Europos teatro scenoje ėmė smarkiai keistis. Negalėdamas susitaikyti su nuolatiniu Bažnyčios skilimu, imperatorius Karolis V įgaliojo savo brolį Ferdinandą 1555 m. sudaryti Augsburgo taiką. Šis religinis susitarimas sudaužė paskutines visuotinės Bažnyčios įkūrimo viltis. Karolis, nesugebėjęs pasiekti, kad Vokietijos kunigaikščiai jo sūnų Pilypą sutiktų laikyti sosto įpėdiniu, tais pat metais nusimetė savo pareigų naštą ir pasitraukė į Justo vienuolyną Estremaduroje. Imperatoriumi tapo jo ištikimas,

bet nepilno proto brolis Ferdinandas, tuo tarpu Pilypas paveldėjo nepasitenkinimo pritvinkusius Nyderlandus, kur XVI a. VII dešimtmetyje įsiliepsnojo pasipriešinimo Ispanijos valdžiai kova.

XVI a. viduryje Lenkijos LDK valstybėje protestantizmo pakilimas sutapo su bajorų judėjimu už įstatymų vykdymą. Baigiantis Zigmanto II Augusto valdymo laikotarpiui, abiejuose seimo rūmuose daugumą sudarė protestantai; tačiau per 40 metų Katalikų Bažnyčia vėl įgijo pranašumą ir protestantizmas turėjo trauktis. Lenkijoje Protestantiškosios doktrinos neprigijo; miestiečių ir valstietijos jos nepalietė, o XVI a. VII dešimtmetyje prasidėjus magnatų grįžimui prie katalikybės, protestantai krašte pamažu tapo mažuma. 1609 m. Senate bebuvo likę 9 protestantai, kai mažiau nei prieš 40 metų jų ten buvo 58.Prie Katalikų Bažnyčios sėkmės prisidėjo tokie energingi veikėjai kaip Martynas Cromeris bei Petras Skarga, tačiau Ryga metė jiems rimtą iššūkį. Rygiečiams 1581 m. karaliaus Stepono Batoro suteiktame Corpus privilegiorum Stephanum nebuvo jokių religinės laisvės garantijų ir kitą pavasarį lankydamasis šiame mieste karalius leido aiškiai suprasti, jog liuteronų tikėjimas bus griežtai laikomas antraeiliu.Nepaisant jėzuitų misionierių pastangų, protestantizmas vyravo LDK, daugiausia Žemaitijoje, kur net 1622 m. katalikai sudarė mažumą, ir dar gerokai įpusėjus XVIII amžiui.XVI a. viduryje Vilniaus vyskupystėje veikė 259 parapinės bažnyčios, Žemaičių – 43.

1553 m. Klaipėdoje jau nurodoma buvus 126 šeimos, o 1589 m. žinomi 143 miestiečiai.

1553 - 1570 m. Lietuvoje reformacinis judėjimas smarkiai plito. Reformatų bažnyčios buvo pastatytos Biržuose, Šiluvoje, Linkuvoje, Rietave, Plungėje, Radviliškyje, Kartenoje, Kurkliuose, Padubysyje, Kėdainiuose, Upytėje, Grinkiškyje ir kitur. Daug kur reformatai išvydavo katalikų kunigus, užgrobdavo bažnyčias su visa jų žeme.

1554 m. Livonijos - Maskvos sutartis dėl sąjungos nesudarymo su LDK. Sudaryta 15 metų paliaubų sutartis su Maskva, kuria Ordinas pasižadėjo nesidėti su LDK. Maskva plinta Baltijos link.1554 m. balandžio 3 d. imperatorius karolis V parašė laišką Žygimantui Augustui, ragindamas likti ištikimam Katalikų Bažnyčiai.

1555 m. rudenį ligų iškankintas arkivyskupas įtikino riterių ordino susirinkimą koadjutitoriumi paskirti Meklenburgo hercogą Kristupą. Buvo nuomonių, jot tai galėjo būti hercogo Albrechto plano dalis, kuria jis mėgino išprovokuoti vidaus konfliktą Livonijoje. Hercogo senjorui Lenkijos karaliui tai būtų suteikę progą įsikišti ir užvaldyti Livoniją. Žygimantas Augustas, 1552-1553 metais slapta tardamasis su Prūsijos hercogu, išreiškė norą prijungti Livoniją prie savo žemių. Albrechtas norėjo rasti pagrindą Lenkijos-LDK intervencijai, nes taip tikėjosi įsitvirtinti Jogailaičių valdose. Jis vylėsi ir Danijos karaliaus Kristijono III paramos. Pastarajam Albrechtas suteikė vilčių atgauti Hariumą, Virumą ir Revelio miestą. Livonijos luomai Kristupo paskyrimui pritarė, tačiau šis privalėjo sutikti su daugybe sąlygų. Be visų kitų dalykų, jis turėjo pasižadėti nesekuliarizuoti vyskupijos, be to, neturėjo teisės sudarinėti sutarčių su Lenkijos karaliumi. Arkivyskupas ir kunigaikštis Kristupas šias sąlygas atmetė, o Lenkijos karalius jas denonsavo. Ordino magistras Heinrichas von Galenas su Vokietijos ir Švedijos karine pagalba surengė puolimą prieš arkivyskupą bei kunigaikštį Kristupą ir abu juos paėmė nelaisvėn.1556 m. įsižiebęs konfliktas Livonijai buvo lemtingas. Akivaizdžiai pablogėjo santykiai su Maskva, bet Ivanas IV greičiausiai džiaugėsi galėdamas šią situaciją panaudoti Livonijos spaudimui, grasindamas imtis prekybinių sankcijų ir vėl primindamas senąsias Maskvos pretenzijas dėl duoklės, kurią turėtų mokėti Dorpato vyskupija. Ivanas IV pykosi ir su LDK, kurios atstovai 1553 m. atsisakė tituluoti jį caru. Didelis Maskvos laimėjimas buvo Kazanės užkariavimas 1552 m., bet Krymo totoriai ir toliau kėlė rimtą grėsmę pietryčių sienoms. Šis rūpestis, matyt, skatino Maskvos didžiąją kunigaikštystę 1556 m. vasario mėnesį siekti pratęsti paliaubas su LDK.1556 m. Maskva aneksuoja Astrachanės chanatą. Rusija pasiekė Kaspijos jūrą, Kaukazą, prisiartino prie Azovo.1556 m. Livonijos ordino magistro įsakymu suimtas ir įkalintas Rygos arkivyskupas Vilhelmas. Jo žemes atima Ordinas. Žygimantas Augustas pareikalauja paleisti Vilhelmą.Įtampa baigėsi 1557 m. Pasvalio sutartimi, kuria Ordinas įsipareigojo paleisti arkivyskupą, grąžinti jam žemes. Abi valstybės sutaria eiti išvien prieš Maskvą, nepraleisti jos tranzito, kariuomenės, bėglių ir dalintis informacija apie caro ketinimus.

1556 m. sausio 24 d. Kinijos Šansi provinciją sukrėtęs žemės drebėjimas nusinešė apie 830 000 žmonių gyvybių.

1556 – 1598 m. Ispaniją valdė karalius Pilypas II. Ispanija tuo metu turėjo stipriausią Europoje armiją ir didžiausią laivyną.

1557 m. sausio 13 d. nutarimu Žygimantas Augustas uždraudė Lenkijoje keisti bažnyčių religiją, t.y. pritaikyti Katalikų Bažnyčios pastatus kitai religijai. Antra vertus, jis uždraudė ir dvasinių teismų, nagrinėjančių bylas dėl „erezijų“, veiklą.1557 m. balandžio 1 d. LDK buvo paskelbti Valakų reformos nuostatai. Valdovo dvaruose valakais (valakas – 21,38 ha) matuoti žemę imta dar 1547 m. Vėliau tai savo dvaruose padarė karalienė Bona Sforca. Per 20 metų savo žemes valakais išmatavo didikai, bajorai žemvaldžiai, Bažnyčia. Vykstant reformai, žemė buvo skirstoma į gerą, vidutinišką, prastą ir labai prastą. Vienos gyvenvietės ūkininkų žemės buvo sujungtos į taisyklingą plotą, kuriame kiekviena šeima galėjo paimti po vieną iš trijų rėžių sudarytą valaką žiemkenčiams, vasarojui ir pūdymui. Lietuvoje visiškai įsigalėjo trilaukė sėjomaina. Apylinkėje išsibarsčiusios ūkininkų sodybos sukeltos į vieną kaimą, prie centrinio kelio (gatvės), matininkų nubrėžto per valakais išmatuotą apylinkės žemę. Atsirado gatviniai, arba valakiniai, kaimai. Jie suskirstyti vaitijomis po šimtą valakų (tiek pat ir šeimų) vienoje. Ūkininkai gavo teisę rinkti savo vaitijos administratorius, vaitus ir suolininkus. Dauguma miestelių irgi buvo permatuoti valakais. Kai kuriems jų paskirta nauja, patogesnė vieta. Pagrindinis akcentas – tai keturkampė centrinė aikštė, kur susikirsdavo pagrindiniai keliai. Valakais išmatuota: Vilniaus vaivadija (per 12 036 valakus); Trakų vaivadija (per 21 347 valakus); Žemaičių seniūnija (per 24 251 valaką). Vidutiniškai vienas ūkis turėjo 16 ha žemės. Valdovo, pono dvaro žemę ir steigiamus naujus arimus, dažnai su ūkiniais pastatais, t.y. palivarkus, turėjo apdirbti ūkininkai: nuo valako 2 dienas lažo per savaitę su savo įrankiais (7 valakų šeimos įdirbdavo 1 palivarko valaką). Kartu turėjo būti mokamas činčas (čyžė) – pinigų mokestis. Ten, kur dvaro arimų nebuvo, vietoje lažo (baudžiavos) mokėti pinigai, lažpinigiai (“osada/asoda”). Žemaitijoje valdovo dvarų buvo mažai, todėl čia lažas nepaplito. Taip pat pakeista mokesčių mokėjimo struktūra: jie imti ne nuo vienos ūkininkų tarnybos (ją galėjo sudaryti net kelios giminaičių šeimos) kaip anksčiau, o nuo vienos šeimos dirbamo valako. Padaugėjo mokesčių mokėtojų, padidėjo prievolių našta, bet jos buvo paskirstytos tolygiai, pagal ūkininkų pajėgumą – paėmę pusę valako, turėjo mokėti pusę mokesčių ir atlikti pusę prievolių. Tačiau ūkininkai prarado žemės nuosavybės teises (žemė paskelbta valdovo, pono, Bažnyčios), apribota jų laisvo kilnojimosi teisė. Taip įbaudžiavintiems ūkininkams prigijo valstiečių vardas. Bajorų žemvaldžių luomas galutinai ir tvirtai atsiskyrė nuo neprivilegijuoto valstiečių luomo. Bajorai gavo šlėktų, šlėktelių, ponų bajorų vardus. Tarpinis, pusiau privilegijuotų valstiečių sluoksnis, atleistas nuo lažo, tačiau privalėjęs mokėti činčą, ilgainiui buvo pavadintas bajorais, karaliais, karaliūnais.

Vykstant reformai valstybės iždo pajamos išaugo, remiantis skirtingais apskaičiavimais, apie 4–8 kartus. Labai pabrango dirbamoji žemė: 1540 m. ganyklos ir arimo kainų santykis buvo 1:1; 1560 m. – 1:1,5; po reformos įgyvendinimo žemės kaina tapo didesnė nei ganyklos 2,5–3 kartus.Valakinė žemėnauda ir jos prievolių bei mokesčių sistema gyvavo iki baudžiavos panaikinimo – 1861 m. Tik 1923–1939 m. žemės reforma Lietuvoje galutinai išstūmė valakinę sistemą. Vilniaus krašte, kurį 1923–1939 m. aneksavo Lenkija, jos liekanų yra iki šiol.

1557 m. rugsėjo 14 d. Pasvalyje tarp Lietuvos ir Livonijos buvo pasirašyta sutartis, nukreipta prieš Rusiją. Žygimantas Augustas, matydamas irstančią Ordino valstybę, ryžosi ją paimti į savo valdžią, nes kitaip ji galėjo atitekti Ivanui IV. Tuo metu Rygoje buvo užmuštas LDK pasiuntinys; tad kaip tik pasitaikė gera proga įsikišti į Livonijos reikalus. Žygimantas Augustas, surinkęs didelę LDK ir Lenkijos kariuomenę, išsiruošė į žygį ir sustojo Pasvalyje. Ordino magistras Fiurstenbergas buvo pasiryžęs ginti Ordino nepriklausomybę, tačiau nebeturėjo jėgų. Tuo tarpu jo pagalbininkas, Daugpilio komtūras Gotardas Ketleris, vadovavo tai partijai, kuri norėjo dėtis su LDK ir Lenkija prieš Maskvą. Ketleris stengėsi prijungti Ordiną prie LDK. Jis norėjo pasekti Prūsijos kunigaikštystės pėdomis – pasidaryti Lietuvai priklausomos leninės Livonijos kunigaikščiu. Ketlerio partija laimėjo, ir Pasvaly tarp Ordino ir LDK buvo sudaryta puolimo ir gynimosi sutartis. Ivanas IV Pasvalio sutartį traktavo kaip 1554 m. sutarties tarp Maskvos ir Ordino sulaužymu ir paskelbė karą Livonijai. Ordino magistru tapo Ketleris.

1557 m. Klaipėdoje susikūrė pirmasis (batsiuvių) cechas.

1558 m. Rusijos kariuomenė puolė Narvą, Tartu, Taliną. Ivano IV Rūsčiojo pulkai įsiveržia ir nusiaubia Pabaltijo šalių žemes. Lietuva ėmėsi ginti Livoniją. Vėliau prisidėjo Lenkija, savus interesus gynė Danija ir Švedija. Prasidėjo Livonijos karas. Karas su Rusija tęsiasi iki 1583 m., kai rusus pagaliau nugali švedai. Gyventojų skaičius sumažėja daugiau kaip perpus.

1558 – 1603 m. Angliją valdė karalienė Elžbieta I Tiudor.

1559 m. pasirašoma antroji LDK – Livonijos sutartis. Ordinas pasiduoda Žygimanto Augusto globai ir atiduoda kai kurias Latgalos ir Padauguvio pilis.1559 m. Danija iš Kuršo ir Saremos vyskupų nuperka tų vyskupysčių žemes.

1559 m. buvo paruoštas Klaipėdos pilies sutvirtinimo bastionais projektas (autorius Dhohatijus –prancūzų, italų kilmės fortifikatorius). Buvo projekte 3 bastionai. Bastionai pradėti statyti Italijoj (iš plytų ir akmenų) XV amžiuje. Toj senojoj itališkos sistemoj bastionai buvo iš mūro. Bastioninė sistema Europoj būdavo modifikuojama pagal klimato sąlygas. Itališkų bastionų ypatybė ta, kad bastionai buvo statomi ir iš plytų.

XVI a. viduryje Olandija būtiniausius maisto produktus gaudavo iš prekybos su Baltijos šalimis. Menkiausia kliūtis grūdų prikrautiems laivams praplaukti Zundo sąsiauriu į vakarus skaudžiai paveikdavo Olandijos žmonių gyvenimo lygį ir trikdydavo prekybą iš sandėlių Amsterdamo pirkliams. Dėl karo Baltijos kraštuose ir danų 1565 m. uždaryto Zundo sąsiaurio Nyderlanduose smarkiai pakilo grūdų kainos ir ėmė stigti maisto. Dėl to kilo maištai ir plito pasipriešinimas regento valdymui. Vendų Hanzos miestai nepajėgė sustabdyti ar sukliudyti olandų laivams plaukioti Zundo sąsiauriu. Liubekas nebegalėjo pasitikėti Šiaurės Vokietijos miestų parama. Nesėkmingos buvo ir pastangos pripažinti Hanzos lygą; 1557 m. priimta konstitucija tiktai susistemino jau egzistavusius įstatymus. Tačiau miestai susitarė įkurti bendrą fondą, ir 1566 metais buvo išrinktas jo generalinis sekretorius, arba sindikas. Rytų Baltijos kraštams Vendų miestai nebeturėjo politinės įtakos ir dažnai vaidijosi su Livonijos miestais dėl prekybos su Rusija.

Prekyba su Rusija masino ir Anglijos pirklius, karalienės Marijos valdymo laikais įkūrusios Maskvos bendrovę. Tačiau dideli jų lūkesčiai nepasiteisino, ir Ivano IV suteiktos privilegijos ilgainiui buvo apkarpytos, o Elžbietos laikų visuomenė gavo nemažai progų pažinti „barbariškąją Rusią“ ir pasakojimų tų, kurie daugelį metų praleido caro valdomose žemėse. Karalienę Elžbietą Maskvos kaimynai bombardavo protestais, kaltindami Anglijos pirklius tuo, jog šie carui teikią ginklus ir amuniciją. Pavyzdžiui, 1559 metais Zigmantas Augustas skundėsi:

(... mes žinome ir tikrai jaučiame, kad rusas viso pasaulio laisvės priešas, kasdien stiprėja, nes gauna tokių dalykų, kurie atplukdomi į Narvą, ir ne tik prekių, bet ginklų, kokių iki šiol ji nepažinojo; į ją plaukia amatininkai ir amatai, todėl ji darosi stipri nugalėti visus kitus... iki šiol nugalime tuo, kad ji neturi meistrų ir neišmano politikos. Jeigu toks plaukiojimas į Narvą tęsis, ar liks kas nors, ko ji nežinotų?).

1559 m. LDK seime Vilniuje buvo pasirašyta nauja sutartis, kuria Žygimantas Augustas apsiėmė ginti Livoniją, jam už tai buvo atiduotos 5 Ordino ir 2 arkivyskupo pilys, kurias po karo šie galėjo išsipirkti, - magistras už 600 000, o arkivyskupas už 100 000 auksinų. Maskvos kariuomenė tuo metu skersai išilgai klajojo po visą Livoniją; ją sulaikė tik LDK kariuomenė.

1560 m. kovo 28 d. Žygimantas Augustas pasirašė Karaliaučiaus universiteto steigimo patvirtinimą.1560 m. Latgalos, Vidžemės ir Estijos valstiečių sukilimas. Šiaurės Estijos dvarininkai ir Talino miestas ieško švedų užtarimo. 1561 m. Švedijos karalius Erikas XIV užima Estiją. Pirmasis žingsnis žengtas, tai buvo iššūkis Danijai, kuri XVI a. dominavo Baltijos jūroje. Tai leido Švedijai kontroliuoti didelę dalį prekybos su Rusija. Švedijos noras patekti į Rusijos rinką, kartu plečiant ryšius su Vakarų Europa, sukėlė karą su Danija. Bet vadinamasis Septynerių metų šiaurės karas (1563-1570) baigėsi Švedijos pralaimėjimu.Danija kontroliavo prekybą ir ėmė mokesčius iš visų prekybininkų, vykstančių per Eresūno sąsiaurį, ir išlaikė sau Gotlandą. Beveik 250 metų pagrindinis Švedijos užsienio politikos tikslas buvo įgauti valdžią Baltijos jūroje.

1561 m. viduryje švedai (škotų samdiniai) užima Taliną ir Šiaurės Estiją. Rüssowo pasipiktinimą kėlė škotų samdinių elgesys Revelyje. Vos spėjus kyštelėti nosį iš namų, miestiečiams grėsė netekti savo piniginių, algų negavę kareiviai plėšdavo apsiaustus tiesiog nuo miestelėnų pečių, „galiausiai tai buvo ne geriau už okupaciją“. Škotai turėjo savą kalvinistų šventiką, todėl liuteronų pastorius savo kronikoje dėkojo Dievui, jog jie nemoka vokiškai, „nes antraip savo fanatizmu būtų užkrėtę daug žmonių“.1561 m. vykdyti LDK – Livonijos sutarties į Livoniją buvo išsiųstas galingiausios to meto LDK didikų šeimos narys ir sumaniausias politikas kancleris Mikalojus Radvila Juodasis. Jis įgijo visų livoniečių pasitikėjimą ir prikalbėjo juos visiškai susijungti su LDK. Tačiau, atvykę į Vilnių, Livonijos delegatai pareiškė Žygimantui Augustui, kad norį susijungti ne su viena LDK, bet ir su Lenkija, nes tikėjosi, kad tik abi valstybės galės juos apginti nuo Maskvos.

1561 m. Balthasaras Rüssowas aprašo, kaip tų metų rugpjūčio mėnesį Radvilų kariuomenė, kurią sudarė armėnai, totoriai, turkai, Podolės kareiviai, rusai, vokiečiai, lenkai ir lietuviai, žygiavo Rygos gatvėmis:„Pamaldieji Rygos žmonės, pamatę tokią keistą tautų ir žmonių, papročių, ginklų ir muzikos maišalynę, labai susirūpino, kad jų krikščioniškojo Rygos miesto nesutryptų šios neįprastai keistos laukinių žmonių minios“.

1561 m. LDK Livonijai pasiūlo trečiąją sutartį. Lapkričio 28 d. Vilniaus sutartimi Livonijos žemės prisijungė prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o po Liublino unijos ir prie Lenkijos Karalystės. Livonijai buvo pripažinta tikėjimo laisvė ir plati savivaldybė. Jos administratoriumi buvo paskirtas Kuršo kunigaikštis Ketleris, bet krašto jis nesugebėjo suvaldyti, tad po 5 metų Livonijos valdytoju buvo paskirtas Jonas Jeronimas Katkevičius.Iš Kuršo ir Žemgalos (vakarų Livonija iki Daugavos) buvo sudaryta kunigaikštystė su sostine Mintaujoje (Mitau, Jelgava), kuri buvo pavesta vasalo teisėmis valdyti Ketleriui iki pasibaigs jo giminė. Šios sutarties nepripažino tik Ryga – ji liko nepriklausoma iki 1582 m., kada jį užėmė Steponas Batoras. Tuo metu Maskva turėjo užgrobusi Tartu vyskupystę, švedai – Taliną su apylinkėmis, o danai – Piltenės ir Saremos vyskupystes.

1561 m. priimtų Karaliaučiaus akademijos alumnų taisyklių 28 straipsnyje kunigaikštis Albrechtas padidino bendrą išlaikomų alu,nų kiekį iki 28 ir atitinkamai paskirstė vietas: 12 vokiečiams, 8 lenkams ir 8 lietuviams, prūsams ar sūduviams.

1562 m. kovo 5 d. magistras G.Ketleris, po to ir arkivyskupas atidavė didįjį antspaudą, dokumentus ir pilių raktus LDK kancleriui M.Radvilai Juodajam. Livonijos Ordinas likvidavosi.

XVI a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje LDK pradėjus intensyviai plisti kalvinistiškajai reformacijos krypčiai, ryškėjo skirtingas Žygimanto Augusto santykis ir su reformacijos kryptimis.1562 m. LDK arijonai, atsiskirdami nuo reformatų pasivadino Lietuvos Broliais.1562 m. Tuluzos gatvėse vyko mūšiai tarp kalvinistų ir katalikų, kurie sukėlė gaisrą. Sudegė beveik 400 namų1562 m. Klaipėdoje buvo padėti Šv. Jono bažnyčios pamatai, o statyba baigta gerokai vėliau.XVI a. viduryje į pietus nuo pirklių miesto, už senosios Dangės, išaugo priemiestis, vėliau pavadintas Fridricho miestu.

1562 m. Rusijos caro Ivano IV Rūsčiojo kariuomenė, pasibaigus paliaubų nustatytam laikui ir siekdama užimti slaviškas teritorijas, užpuolė LDK. Kitąmet užėmė Polocką.1563 m. sudaręs paliaubas su Švedija ir taikos sutartį su Danija, Ivanas IV užpuolė LDK ir Dauguvos aukštupyje užėmė Polocko tvirtovę. Iškilusios grėsmės akivaizdoje LDK bajorai ėmė taikiau žiūrėti į sąjungą su

Lenkija, tačiau po 1564 m. pergalės prieš Maskvą Časnikų mūšyje savo nuomonę pakeitė. Rusų puolimas buvo sustabdytas. Dezertyrų srautas į LDK su Rusijos pajėgų vadu Livonijoje kunigaikščiu Andriejumi Kurbskiu priešakyje rodė didėjantį nepasitenkinimą Ivano IV valdymu. Kitus šešerius metus Rusiją kankino Ivano IV opričina – didžiulis valstybės pertvarkymas, dėl kurio Rusija nebegalėjo veiksmingiau kariauti.

1563 m. Žygimantas Augustas Lietuvai suteikė religijos laisvę – „Privilegija dėl krikščionių teisių sulyginimo“. Ji buvo įrašyta ir į Antrąjį LDK statutą. Tuo tarpu

Lenkijoje reformacija tuo metu jau pradėjo silpnėti.

1563 m. Varšuvoje į Lenkų seimą Žygimantas Augustas pakvietė ir LDK delegaciją derėtis dėl unijos. Prasidėjus deryboms lenkai reikalavo tik įvykdyti senesniųjų aktų nuostatas, o lietuviai pateikė visiškai naują projektą, kuriuo turėjo likti bendras kartu renkamas karalius ir bendra užsienio politika; visais kitais atžvilgiais valstybės turėjo būti savarankiškos. Ginčai buvo itin karšti. Lietuviai priešinosi lenkų reikalavimams patvirtinti senuosius aktus. Ypač griežtai savo teises lietuviai ėmė ginti sužinoję apie laimėjimą ties Ula. Jie reikalavo sau visiško savarankiškumo, sutikdami tik su bendru valdovu. Lietuviai sutiko atvažiuoti ir į bendrus seimus, bet tik tada, kai tai bus reikalinga pačiai LDK, ir jokiu būdu nenorėjo išsižadėti savo atskirų seimų.Tuo tarpu karas su Maskva tebevyko. LDK bajorija, susirinkusi ties Vitebsku, užuot kariavusi, surengė seimą ir nutarė prašyti karalių, kad kuo greičiau būtų įvykdyta unija. Bajorija nusiuntė savo suprojektuotas unijos sąlygas, kurios buvo labai artimos lenkų reikalavimams. Šie reikalavimai apsunkino LDK delegatų būklę bendrajame seime. Jie daugeliu atžvilgiu turėjo nusileisti: 1. atsisakė reikalavimų atlikti atskiras išrinktojo Didžiojo kunigaikščio karūnavimo ceremonijas Vilniuje; 2. sutiko su bendrais pinigais ir net sutiko leisti lenkams įsigyti LDK dvarų; 3. nesutiko atsisakyti savo atskiro seimo;4. lietuviai reikalavo, kad bendri seimai būtų šaukiami pačiame pasienyje ir spręstų tik klausimus, susijusius su abiem valstybėmis.

1563 m. Tridente pasibaigė XIX Visuotinis Katalikų Bažnyčios Susirinkimas, sušauktas Reformacijos padariniams likviduoti. Vyko su pertraukomis nuo 1545 m. Tridente ir 1547 – 1549 m. Bolonijoje. Tridento Susirinkimas iš naujo susintetino katalikybės doktriną, ypač akcentavo protestantizmo ginčijamus klausimus. Patvirtino pirmapradės nuodėmės, skaistyklos dogmas, Bažnyčios Susirinkimų pavaldumo popiežiui principą. Tridento Susirinkimo nutarimu 1564 m. buvo parengtas tikybos išpažinimas, Romos katekizmas (1566 m.), „Draudžiamųjų knygų sąrašas“ (1564 m.). Tridento Susirinkimas patvirtino Vulgatą kaip oficialų Šv. Rašto tekstą, pasmerkė prekybą indulgencijomis; patvirtino visas tradicines katalikybės dogmas; sustiprino Katalikų Bažnyčios organizaciją, pavaldumą popiežiui, vienuolių ordinų drausmę; atskilėlius paskelbė eretikais, paliko celibatą vienuoliams ir kunigams, uždraudė katalikams skaityti vyskupų nepatvirtintus Biblijos vertimus.Tridento Susirinkimo nutarimų įsigaliojimu prasidėjo kontrreformacija, LDK – 1578 m. Kontrreformacijos dėka katalikiškomis išliko Pietų Europa, Pietų Vokietija, Lenkija, LDK, Latgala.1564 m. priimti prieš reformaciją nukreipti Tridento bažnytinio susirinkimo (1545–1563 m.) nutarimai.1564 m. Rusų kariuomenė užėmė Polocką, iškilo grėsmė Vilniui. Etmonas Mikalojus Radvila Rudasis su 4000 žmonių kariuomene sumušė 30 000 maskviečių kariuomenę prie Ulos (prie Dauguvos, aukščiau Polocko, žemiau Vitebsko). Tačiau nei Polocko atsiimti nepavyko, nei caro kariuomenę išvaryti – bajorija atsisakė ir kariauti ir mokesčius mokėti.1564 m. Vykdyta Lietuvos teismų reforma: kiekviename paviete įsteigtas žemės, pilies ir pakamario teismas. Vyko Lietuvos bajorų derybos su lenkais dėl naujos unijos. 1564 m. buvo nutarta įvesti seimų pataisytą II LDK statutą, bet sunki padėtis kare su Maskva tai sutrukdė.

1564 m. gimė Viljamas Šekspyras (1564-1616).1564 m. gimė Galilėjas Galilėjus (1564-1642). Jis buvo pirmasis mokslininkas, ėmęs stebėti dangų pro teleskopą. Teleskopas didino matomus daiktus 30 kartų. Mokslininkas įsitikino, kad žvaigždžių yra kur kas daugiau. Atrado Jupiterio palydovus, Saulės dėmes. Penkis mėnesius truko septyniasdešimtmečio mokslininko tardymas inkvizicijoje. Budeliai privertė jį atsisakyti savo pažiūrų.1565 m. įsteigti pavietų seimeliai, tapsiantys vietinės bajorų politinės organizacijos pagrindu.

1565 m. Vilniuje įvyko pirmasis arijonų Bažnyčios Sinodas, susiformavo savarankiška Bažnyčia. Gausiausios bendruomenės buvo Kėdainiuose, Tauragėje. Nuo 1569 m. Tauragėje veikė arijonų bendruomenė. XVII a. VI-VII dešimtmečiais persekiojami katalikų ir reformatų išsikėlė iš LDK ir Lenkijos.

1566 m. Livonijos administratoriumi paskirtas Jonas Jeronimas Katkevičius. Jam pavyko prikalbėti livoniečius visiškai prisijungti prie LDK. Gruodžio mėnesį pasirašytas unijos aktas.

1566 m. kovo 11 d. įsigaliojo Antrasis Lietuvos Statutas, kuris įtvirtino XVI a. vidurio reformas, praplėtė bajorų teises. Naujos II Statuto laidos klausimas buvo keliamas net keliuose seimuose. Seimų pataisytas, jį buvo numatyta įvesti 1564 m., tačiau karas su Maskva tai sutrukdė padaryti. Ši antroji laida buvo daug pažangesnė, daug platesnė sistematizacijos atžvilgiu. Kaip tik tuo metu LDK vyko didelės permainos teisiniuose santykiuose: bajorija kaskart vis daugiau gaudavo privilegijų, darėsi vieninteliu luomu, turinčiu visas teises, ir kūrė naują, panašią į Lenkijos, valstybinę santvarką. Todėl vykstant tokiems pokyčiams prireikė taisyti ir ką tik patvirtintą II Statuto laidą. 1566 m. LDK įvykdyta nauja administracinė reforma.

1566 m. gruodžio 26 d. Gardino seime buvo priimtas Livonijos unijos su LDK aktas. LDK ir Livonijos seimai turėjo būti bendri, pinigai suvienodinti. Visomis trimis sutartimis ir 1566 m. Livonijos ir LDK unijos diplomu LDK pasižadėjo saugoti senuosiuos įstatymus, papročius ir vokiečių kalbą administracijoje, garantavo liuteronų tikybos laisvę. Livonija tapo LDK provincija su kunigaikštystės titulu (kaip ir Žemaitija). Ji gavo teisę siųsti savo atstovus į LDK seimą kaip ir visos kitos LDK vaivadijos, seniūnijos. Į Livonija savo pretenzijas pareiškė Lenkija. Po 3 metų Livonija tapo LDK ir Lenkijos lenu.Ryga liko nepriklausoma.

1566 m. Olandijoje įsiliepsnojo revoliucija. Ispanijos karalius Pilypas II į Olandiją išsiuntė karo vadą hercogą Albą. Laužų liepsnose dešimtimis buvo deginami eretikai. Tarp mirtį nuteistųjų buvo turtingų pirklių ir net žymių bajorų. Jų turtas atitekdavo Ispanijos karaliaus iždui. Alba įvedė Nyderlanduose tokius didelius prekybos mokesčius, jog prekyba pasidarė nepelninga. Pirkliai uždarė savo parduotuves, amatininkai – dirbtuves. Daug turtingų žmonių, pardavę turtą, pabėgo į Angliją.

LDK etniniai plotai 1522-1569 m.

Apgyvendinti plotai

Teritorija km2 Gyventojų skaičius Gyventojų tankumas km2

Lietuvių 100 000 700 000 7,0Baltarusių 185 000 555 000 3,0Ukrainiečių 190 000 950 000 5,0Lenkų 10 000 160 000 16,0Visa Lietuva 485 000 2 365 000 4,9

LDK etniniai plotai 1572 m.

Apgyvendinti plotai

Teritorija km2 Gyventojų skaičius Gyventojų tankumas 1 km2

Lietuvių 99 000 850 000 8,6Baltarusių 211 000 810 000 4,4Ukrainiečių 10 000 50 000 5,0Visa Lietuva 320 000 1 710 000 5,6

1567 m. vasarą buvo atliktas išsamiausias Lietuvos pašauktinės bajorų kariuomenės surašymas.1568 m. Švedijoje pradėjus valdyti Karolio broliui, pasivadinusiam Jonu III (1568-1592), aukštuomenės padėtis sustiprėjo. Tuo metu taip pat bandyta apriboti karaliaus valdžią. Karaliui buvo leista valdyti tik kartu su diduomene ir Tarybos palaiminimu. Jonas III nesutiko su tokiais reikalavimais, todėl tarp jo ir didikų vėl padidėjo įtampa. Švedijoje niekada nebuvo siekiama baudžiavos įsigalėjimo, kaip tai buvo daroma kitose šalyse. Tačiau sustiprėjus diduomenės įtakai valdymo ir teisėtvarkos srityse, iškilo grėsmė valstiečių laisvei.

1568 m. kovo 20 d. mirė pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Hohencolernas iš Ansbacho. Palaidotas Karaliaučiaus katedroje. Gimęs 1490 m. gegužės 17 d. Tėvas Frydrichas V Branderburgietis /1460-1536/, motina – Sofija Kazimieraite /1464-1512/ (LDK ir Lenkijos valdovo Kazimiero Jogailaičio dukra). Žygimanto senojo sūnėnas, aštuntas vaikas 15 vaikų šeimoje.1526 m. vedė. Pirmoji žmona Darata, Danijos karalaitė. Jiems gimė dukra Ona Sofija (1527-1591), būsimoji Johano Albrechto I Meklenburgiečio žmona.

1547 m. mirus pirmajai žmonai, Albrechtas 1550 m. vedė antrą kartą. Antroji žmona buvo Ona Marija iš Braunšveigo. Jiems gimė sūnus Albrechtas Frydrichas Prūsas (1553-1618) – Prūsijos sosto paveldėtojas, hercogas, berods turėjęs psichinių sutrikimų????

1568-1618 m. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Frydrichas. Jo vietoje valdė regentai:1577-1603 m. regentas Georgas Frydrichas Ansbachas1605 – 1608 m. regentas Joachimas II Frydrichas Branderburgietis1609 – 1619 m. regentas Jonas Zigmantas Branderburgietis1619 – 1640 m. Georgas Vilhelmas1640 – 1688 m. Frydrichas Vilhelmas1688 – 1713 m. Frydrichas III (1701 m. pasivadino Prūsijos karaliumi Frydrichu I)1713 – 1740 m. Frydrichas Vilhelmas I1740 – 1786 m. Frydrichas II Didysis1786 – 1797 m. Frydrichas Vilhelmas II1797 – 1840 m. Frydrichas Vilhelmas III1840 – 1861 m. Frydrichas Vilhelmas IV, nuo 1858 m. jo vietoje valdė regentas Vilhelmas I1861 – 1888 m. Vilhelmas I, nuo 1871 m. kartu ir Vokiečių kaizeris1888 m. Frydrichas III, kartu ir Vokietijos imperatorius (valdė kiek daugiau nei 4 mėnesius)1888 – 1918 m. Vilhelmas II, kartu ir Vokietijos imperatorius.

1569 m. sausio 10 d. Liubline susirinko seimas unijos klausimams spręsti. LDK atstovai atvyko su savo projektais unijai sudaryti.1569 m. kovo 1 d. Liubline LDK atstovai nutraukė derybas dėl unijos ir išvažiavo. Jiems išvažiavus, lenkai išsireikalavo iš karaliaus raštų, kuriais jų seniai geidžiamos Palenkė, Volynė, Braclavo ir Kijevo žemės prijungiamos prie Lenkijos. Grįžę į seimą, lietuviai dar ilgai kovojo, stengdamiesi išsiderėti sau palankesnes sąlygas ir reikalavo grąžinti okupuotas Ukrainos ir Palenkės žemes, tačiau, karaliui palaikant lenkus, buvo priversti nusileisti.1569 m. liepos 1 d. Lietuvos ir Lenkijos bajorija Liubline pasirašė unijos aktą, kuriuo susivienijo į vieną Lietuvos ir Lenkijos valstybę – Abiejų tautų respubliką – su vienu renkamu valdovu, seimu, bendra užsienio politika. Lietuva turėjo atskirą Lietuvos teisę, valdymo aparatą, finansus, kariuomenę, ir tai laidavo pakankamai didelę Lietuvos autonomiją jungtinėje valstybėje.Tokiu būdu LDK atstovai sutiko, kad karalius būtų bendrai renkamas, ir atsisakė reikalavimo, kad jis būtų dar atskirai vainikuojamas didžiuoju kunigaikščiu Vilniuje: nuo šiol Krokuvoje karūnuojamas karalius įgydavo ir LDK didžiojo kunigaikščio titulą. Lietuviai atsisakė ir atskirų seimų, senato. Sutiko ir dėl bendrų pinigų.Tačiau visa kita liko kaip buvo: atskiri LDK ministrai, atskiras valdžios aparatas, atskiras iždas, atskira kariuomenė ir t.t.Seimo darbai dar tęsėsi iki rugpjūčio 12 d.1569 m. Liublino unijos akte buvo numatyta „sulieti abiejų valstybių teisę“ priderinant LDK teisę prie Lenkijos, tačiau Lietuvos aukštiesiems pareigūnams pavyko išlaikyti dar 1564 m. M.Radvilos Juodojo nustatytą generalinę liniją. LDK teisė išliko.

1569 m. po LDK ir Lenkijos unijos į Livoniją ėmė pretenduoti lenkai.

1570 m. į Vilnių atvyko pirmieji jėzuitai. Kristaus karių brolijos nariai, kad apgintų popiežių, įveiktų reformacijos judėjimą, atnaujintų Katalikų Bažnyčią. Jėzuitai atakavo reformatų tikėjimą, brošiūromis, disputais, kalbomis. Reformatams buvo prikišamas plebėjiškumas, reformatų kunigams – liaudiška kilmė. Vilniuje reformatų pamaldos buvo uždraustos, leista jiems rinktis tik už miesto, kapinėse.

1570 m. Kurliandijos kunigaikštis G.Ketleris paskelbė Gotardo privilegiją, kuria atleido dvarininkus nuo mokesčių (palikta tik karo prievolė), suteikė dvaro paveldėjimo teisę jų vaikams, net dukterims, taip pat teisę laikyti smukles, varyti degtinę, daryti alų, medžioti ir žvejoti. Dvarininkai įgijo laisvę teisti savo valstiečius.

1570 m. išeina Kuršo liuteronų bažnyčios įstatymai, kurie nusakė bažnyčios valdymą ir mišių tvarką. G.Ketleris nori labiau atsiriboti nuo katalikiškos Respublikos.1571 m. įsteigta jėzuitų mokykla Vilniuje, kuri vėliau tapo akademija, o paskui – universitetu.

1571 m. Klaipėdoje jau minimi pylimai.

1571 m. tarp LDK ir Maskvos buvo sudarytos 3 metų paliaubos. Nuolatinis Maskvos pavojus vertė lietuvius nesišalinti nuo Lenkijos ir sudaryti naują unijos su ja sutartį. Caras Žygimanto Augusto valdymo pabaigoje nebepuolė LDK, nes tikėjosi, kad mirus bevaikiui karaliui, abiejų valstybių ar bent jau LDK sostas atiteks jam pačiam arba jo sūnui.1572 m. liepos 7 d. mirė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. Pasibaigė lietuvių kilmės Gediminaičių dinastija (nuo 1316   m.).

1572 m. rugpjūčio naktį (Šv. Baltramiejaus dienos išvakarėse) Prancūzijoje katalikai išžudė daugybę protestantų, nesigailėdami nei moterų, nei vaikų. 1572 m. Olandijoje jūrų gezai drąsiu smūgiu iš jūros užėmė Brilio uostą. Gyventojai išvijo ispanus. Valstiečiai niokojo Ispanijos valdžios šalininkų dvarus, nebemokėjo Bažnyčiai dešimtinės ir nebevykdė feodalinių prievolių. Iš bažnyčių ir vienuolynų buvo atimta žemė.

1576 m. Žemaičių vyskupijoje bebuvo tik 6 katalikų kunigai, iš kurių 4 gyveno Varniuose, o du bastėsi, likę be bažnyčių.Tačiau reformacijos sąjūdis Lietuvoje nebuvo vieningas. Liuteronai ir reformatai nemėgo vieni kitų. Nuo reformatų atskilo antitrinitoriai ir arijonai, nepripažįstantys šventosios Trejybės. Juos užsipuldavo ir liuteronai, ir reformatai.

1576 m. po ilgesnio laikotarpio, kai Lietuva neturėjo valdovo, ir kelių mėnesių prancūzo Henriko Valua valdymo, Respublikos karaliumi ir Didžiuoju kunigaikščiu išrinktas Transilvanijos vaivada Steponas Batoras.

Per 1577 m. puolimą rusai itin nuniokoja Vidžemę ir Latgalą.1579 m. balandžio 1 d. jėzuitų pastangomis buvo įkurtas Vilniaus universitetas. Iš pradžių jame veikė Teologijos ir Filosofijos fakultetai. Vilniaus vaito Augustino Rotundo pastaba “lietuviai pamilo lenkų kalbą” liudijo apie sparčią Lietuvos bajorų polonizaciją. Lenkėjo ir rusėnų (gudų) bajorai.

1579 m. septynios Nyderlandų šiaurinės provincijos sudarė Utrechto mieste sąjungą kovai prieš Ispaniją. Netrukus Šiaurės Nyderlandai atsisakė pripažinti Pilypą II savo valdovu ir norėjo karaliumi paskelbti Vilhelmą Oranietį. Bet jį nušovė ispanų pasamdytas žudikas. Šiaurės Nyderlanduose susikūrė nauja valstybė – Olandijos Respublika. Olandijai teko dar 30 metų kovoti su Ispanija. Tik 1609 m. buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Ispanija pripažino Olandijos nepriklausomybę.

1581 m. Ryga pasiduoda LDK.1581 m. valdovas savo teisę nagrinėti bajorijos apeliacines bylas perdavė tuo tikslu įsteigtam Vyriausiajam Tribunolui.1582 m. karaliaus Stepono Batoro vadovaujama Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė pergalingai užbaigė karą su Rusija dėl Livonijos. Karaliaučiuje išleista pirmoji spausdinta Lietuvos istorija, Motiejaus Stryjkovskio “Kronika” (Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi).1582 m. sausio 15 d. po karų su Stepono Batoro vadovaujama Respublikos kariuomene, caras atsisako Livonijos, Polocko ir Veližo.1582 m. Rygoje Steponas Batoras pareiškė, jog didikai turėtų įrodyti savo teises į tuos dvarus, kuriuos jie karo metais paliko, ir keletą kartų prasitarė, jog valstiečių plakti nederėtų. Lenkijos ir LDK bajorams jis dovanojo Livonijos žemes, mėgino įkurti lenkų ir lietuvių valstiečių kolonijas. 1583 m. LDK pasirašo taikos sutartį su Švedija.1583 m. dar kartą tikslinama Livonijos – LDK siena.1583 m. S.Batoro iniciatyva Rygoje įkuriama Jėzuitų kolegija.1583 – 1599 m. Infliantuose (Uždauguvyje) buvo vykdoma dvarų revizija, per kurią dvarininkai turėjo įrodyti savo teisę į dvarą. Daugiausia nukentėjo vidutinieji ir smulkieji feodalai, kurie buvo gavę lenus po 1561 m. Konfiskuoti dvarai teko lenku ir lietuvių bajorams. XVI a. pabaigoje Lenku-lietuvių ir vokiečių valdų santykis Infliantuose buvo 3:7.1584 m. Kristupas Radvila (Našlaitėlis) lankėsi Egipte.

1585 m. Maskvą aplankė Konstantinopolio patriarchas Jeremijus II. Borisas Godunovas vedė su juo derybas (praktiškai laikė jį namų arešto sąlygomis), įkalbinėjo patriarchą netgi likti, perkelti patriarcho rezidenciją į Maskvą. Galiausiai Jeremijus II sutiko Maskvos patriarcho institucijos įvedimui.

1585 m. Vilniuje išleista pirmoji iki šiandien išlikusi latviška knyga-P.Kanizijaus katalikų katekizmas (Catechizmus Catholicorum).

1585 m. Klaipėdoje susikūrė kepėjų cechas,

1586 m. LDK įvestas naujojo stiliaus kalendorius – Grigaliaus kalendorius. 1700 m. senasis Julijaus kalendorius nuo naujojo buvo atsilikęs 10 dienų (neturėjo keliamųjų dienų kas 4 metai), 1800 m. – 11 dienų, 1900 m. – 12 dienų. 1848 m. Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašė: „Naująjį skaitlių (kalendorių) Grigalius XII, popiežiaus daerbo Žemaičių vyskupystė pirmą kartą priėmė 1582 ir pagal tą visas ųventes šventino lig 5 d. rugpjūčio 1799 m. Bet tą metą, Povilui I, ciesoriui, norint, o Laurynui Litai, popiežiaus Pijaus VI pasiuntiniui , leidžiant, sugrįžo prie senojo metų skaitliaus. Dvylika metų nuleidus, tai yra 9 dienų šilų (rugsėjo)“.1586 m. G.Ketlerio lėšomis Karaliaučiuje išleistas M.Liuterio mažasis katekizmas latvių kalba.1586 m. mirė sunkiai sirgęs karalius Steponas Batoras.1587 m. Lenkijos ir Lietuvos valdovu buvo išrinktas Švedijos sosto įpėdinis Zigmantas Vaza. Jis buvo Žygimanto Augusto seserėnas.1587 m. mirė pirmasis Kurliandijos kunigaikštis Gotardas Ketleris (valdė nuo 1561 m.). Valdžią paveldėjo jo sūnūs Vilhelmas ir Frydrichas. Jie pamėgina sustiprinti savo valdžią, bet prieš juos stoja dvarininkai. Pastarieji su Lenkijos karaliaus skirtos komisijos pagalba pašalina aktyvesnįjį Vilhelmą 1617 m.1587 m. Respublikos sostas atitenka Zigmantui Vazai. Jis buvo didesnis kontrreformatas nei S.Batoras ir greitai Infliantuose katalikiškų parapijų skaičius pralenkė liuteroniškąsias.1588 m. Rygoje pradeda veikti pirmoji spaustuvė.1588 m. buvo priimtas, o 1589 m. sausio 6 d. įsigaliojo Trečiasis Lietuvos Statutas. Juo patobulinta teisinių normų kodifikacija, įtvirtintos bajorų teisės ir valstiečių įbaudžiavinimas, be to, įvesta mirties bausmė ir už nekilmingo žmogaus nužudymą. Lietuva apibūdinama kaip savarankiška valstybė, turinti savo valdovą, didįjį kunigaikštį ir kitus suverenumo atributus (pvz., draudimas nepiliečiams įsigyti Lietuvoje nuosavybę prieštaravo Liublino unijai). Trečiasis Lietuvos Statutas galiojo iki 1840 m.

1588 m. anglų laivynas atakavo ispanų Nenugalimąją Armadą Lamanšo sąsiauryje. Jūrų mūšis truko 2 savaites. Pranašesnis anglų laivynas pakirto ispanų galybę.

1589 m. sausio 26 d. Rusijoje Bažnyčios skilimas – įvyko pirmoji Stačiatikių Bažnyčios reforma – sukurtas Maskvos patriarcho institutas. Nuo reformuotos bažnyčios atskilo 1/3 tikinčiųjų ir susibūrė į sentikių Bažnyčia.1589 m. Rietavo bažnyčią iš reformatų perėmė katalikai.1590 m. Plungės bažnyčia iš katalikų atiteko reformatams. 1617 m. Plungėje katalikams pastatyta atskira bažnyčia.1590 m. rusai atnaujino karą ir susigrąžino Ivangorodą ir Koporję.1591 m. žlugo Švedijos mėginimas užimti Novgorodą.

1591 m. liepos 10 d. agresyvūs katalikai Vilniuje sudegino evangelikų reformatų bažnyčią, namus, mokyklą ir prieglaudą. Tai reiškė religinio pakantumo ir tolerancijos pabaigą Lietuvoje.

1591 m. vyriausias Brandenburgo kurfiursto anūkas Johannas Sigismundas vedė vyriškos lyties paveldėtojų neturėjusio Prūsijos hercogo vyriausiąją dukterį.

1592 m. Upsaloje Švedija priėmė ištikimybę Augsburgo konfesijai. Karalystėje neturėjo būti toleruojamas joks kitas tikėjimas. Nors karalystę draskė vidinė nesantaika, tikėjimo vieningumą skelbusi Upsalos deklaracija ir stiprus tautiškumo jausmas išorės priešų akivaizdoje buvo stipriai veikiantis balzamas pilietinių neramumų padarytoms žaizdoms gydyti. Karaliaus propagandininkai nuolat skatino šlovingosios Švedijos tautos praeities prisiminimus.1592 m. tik po Jono III mirties, kai hercogas Karolis užgrobė sostą, nesutarimai pasiekė kritinę ribą. Dabar diduomenė palaikė Jono III sūnų ir įpėdinį Zigmantą, tuo pačiu metu tapusį ir Lenkijos bei Lietuvos valdovu. Tačiau jį nugalėjęs 1599 m. karalystės valdytoju tapo Karolis.

1593 m. klaipėdiečiai pradėjo statyti laivus.1594 m. (1595 m.) statoma nauja mūrinė Rotušė Klaipėdoje.

1595 m. paliaubos tarp švedų ir rusų virto taika. Pagal Teusinos sutarties sąlygas Rusija atsisakė pretenzijų į Estiją ir Narvą, bet Švedija privalėjo sugrąžinti Kexholmo miestą ir Ingrijos provinciją. Pirmą kartą buvo nustatyta siena tarp Suomijos ir Karelijos, ėjusi nuo sąsmaukos iki Baltosios jūros. Taigi, nors Švedija ir turėjo atsisakyti savo pretenzijų į Kolos pusiasalį, didžioji Laplandijos dalis buvo pripažinta Švedijai.

1595 m. pasirodė Medininkų (Žemaičių vyskupystė) kanauninko Mikalojaus Daukšos parengtas “Katekizmas” – pirmoji knyga lietuvių kalba Lietuvos teritorijoje.1596 m. sudaryta Brastos (Bresto) bažnytinė unija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos stačiatikiai pripažino popiežiaus viršenybę ir katalikiškas dogmas, bet išlaikė savo apeigas. Ilgainiui unijos šalininkai gavo unitų vardą.

1596 m. Klaipėdoje susikūrė siuvėjų cechas. 1597 m. susidarė pirklių pirmoji gildija, 1616 m. susikūrė drobės audėjų, 1617 - kubilių, 1627 - mėsininkų cechai.

1598 m. Putkamierio ir Fuchso projektas. Apie Klaipėdos pilį suprojektuoja 4 bastionus, apmūrija plytomis. Vienas elementas, kurio anksčiau nebuvo –aikštelės prie flanko –„ausys“ reikalingos patrankai. Tai naujoji itališka sistema.

1598 m. mirus carui Fiodorui (paskutiniam iš Kalitų), Rusijos valstybė ėmė skilti, o tai sudarė palankią progą Švedijai ir Lenkijai-LDK įsikišti į Rusijos reikalus. Abi šalys labai stengėsi į caro sostą pasodinti savo kandidatus ir puoselėdamos tokias viltis siuntė kariuomenės būrius į Rusiją. Tačiau joms labai trukdė dinastinė ir teritorinė nesantaika, atsiradusi Žygimantui Vazai tapus Lenkijos karaliumi.Rusiją Fiodorui gyvam esant valdė bojarinas mokėjęs valdyti šalį – Borisas Godunovas. Nacionalinis susirinkimas (Zemskij Sobor) išrinko jį caru, bet po ilgų karo dešimtmečių nuniokotoje ir maro išsekintoje šalyje įvesti griežtą tvarką jam nepavyko.

1598 m. Zigmantas III įsaku pakartotinai leido vietiniams Livonijos gyventojams užimti pareigas ir netgi įgaliojo sukurti žemės įstatymų projektą, tačiau daugumai didikų kunigaikščio Karolio siūlymai patiko, ir 1601 m. derybos vyko su juo. Švedijos šalininkų dvarai buvo konfiskuoti, bet Karolis jiems suteikė žemių Suomijoje.1599 m. Medininkų kanauninkas Mikalojus Daukša lietuvių kalba išleido J. Vujeko “Postilę”. Jos prakalboje Lietuvos bajorai raginami išlaikyti gimtąją lietuvių kalbą, neatsisakyti jos dėl kitų (pirmiausia lenkų) kalbų.1599 m. Švedijos landtagas pašalina kataliką karalių Zigmantą Vazą nuo sosto. Jis nusprendžia susigrąžinti sostą ir prijungti prie Respublikos Estiją.

Šiaurės ir Rytų Europoje visais laikais geriama buvo daug. XVI a. išpuikėliai prancūzai mėgo vartoti tokį palyginimą: „Ivrogne comme un danois“ („geria kaip danas“). Jeanas Bodinas dėl šiauriečių polinkio persivalgyti ir be saiko gerti kaltino atšiaurų tų kraštų klimatą. Fynesas Morysonas pastebi, jog gėrimu danai gerokai pralenkė savo kaimynus saksus. „Jų skanėstai – kiauliena, sūdyta mėsa, bet paprasti žmonės daugiausia maitinasi įvairių rūšių sūdyta žuvimi. Tai iškart krinta į akis, nes veidai jų liesi ir suvytę, lygiai kaip duona, kurią jie valgo, - juoda, kieta ir išdžiuvusi.“ Geresnį maistą – šviežią sviestą, mėsą, riebiąsias Skanės silkes – paprastai parduodavo. Valstiečio šeima turėdavo pasitenkinti prastesnės kokybės sūdytomis silkėmis ir tuo, ką užsiaugindavo savo žemės sklypeliuose. To meto amžininkai gerai nusimanė apie maistą ir gėrimus: liaudies kūryba gausi pasakojimų apie sotų valgį ir linksmas puotas. XVI a. danų liaudies posmuose šaipomasi iš Fyno gyventojų, nes košė jiems svarbiau ir už Reino auksą. Tačiau šiame jų troškime sočiai prikimšti pilvus, kai gyvenimas toks nelinksmas, esama išminties. Tolimoje šiaurėje maistas buvo dar skurdesnis. Džiovinta žuvis ir rūgštus pienas su kietais miežiniais papločiais, pasak vieno XVIII a. IV deš. Prancūzų keliautojo, veikiausiai ir sudarė visą jų racioną.Net ir kilmingi Šiaurės bei Rytų Europos žmonės savo keista ir barbariška išvaizda glumindavo rafinuotus Prancūzijos bei Italijos dvariškius. Gremėzdiški, odomis ir kailiais apsivilkę tų kraštų žmonės buvo labiau įpratę prie balno ir turnyrų nei rafinuotų šokių įmantrybių, taigi išdrįsdavę pasirodyti tokioje visuomenėje, sukeldavo jos pajuoką. Būstai be jokių patogumų ar puošmenų, kaip XV amžiaus pabaigoje statyta Glimmingehuso pilis Skanėje, atrodė kaip niūrios tvirtovės. Tačiau XVI a. viduryje į šiaurę ėmė skverbtis švelnesni Renesanso spinduliai. Aukštuomenės didikai savo sūnus vis dažniau siųsdavo mokytis į universitetus, skatindavo keliauti po Europos šalis.Išmokęs dailių manierų, išlavinęs skonį, jaunimas, suprantama, ėmė geriau suvokti ir savo kilmingą prigimtį.

Iki 1600 m. etninėje Lietuvoje gyveno per 1 mln. gyventojų.

Krašte kas septynerius aštuonerius metus kildavo užkrečiamųjų ligų epidemijos.

Prūsijoje ir Lietuvoje buvo išspausdinta trisdešimt pavadinimų knygų lietuvių kalba.

XVII amžius

Neįžengiamos pelkėtos, viržiais apaugusios dykros, didžiojoje Šiaurės Europos dalyje plytėję tankūs miškai reikalavo visiškai kitokios karo veiksmų taktikos nei Šiaurės Italijoje ar Nyderlanduose. Livonijoje ir ties Suomijos-Karelijos siena didelių kautynių nebuvo daug. Dažniausiai tai būdavo trumpi puldinėjimai iš abiejų pusių. Būtų buvę pernelyg brangu ir greičiausiai neefektyvu XVI a. II pusės šiaurės karuose naudoti dideles ietininkų ir muškietininkų falangas – garsiąsias ispaniškąsias tercijas (tercio). Lietūs ir klampynė Centrinės ir Pietų Europos šalių kariuomenes versdavo laukti žiemos, kai šaltis ir sniegas būriams gerokai palengvindavo puolimus, leisdamas greičiau judėti. 1658 m. švedų armija užšalusia jūra nužygiavo nuo Jutlandijos pusiasalio iki Danijos salų, o prieš šimtmetį į Livoniją įsiveržusią Ivano IV kariuomenę vargino nesėkmės, nes žiema buvo švelni, vandenys neužšalę, o keliai klampūs. Švedijos ir Rusijos kariai susirėmimuose prie Suomijos-Karelijos sienos dažniausiai naudodavosi slidėmis, ir lenkų kariuomenės stovyklas Livonijoje naktimis netikėtai puldinėdavo Karolio IX suomių slidininkai.Žiemą gelbėdavo ne vien slidės: 1611 m. žiemą švedai išžygiavo prie Baltosios jūros, tikėdamiesi užimti Kolos tvirtovę, o apie 30 saamių su 400 elnių jiems talkino kaip transporto priemonė.

XVII a. pradžioje į Estiją persikėlė nemažai suomių, kurie 1637 m. jau sudarė 20 proc. Virumo valstiečių. Iš pradžių persikėlėliai buvo laisvi žmonės, tačiau laikui bėgant jų teisinė padėtis labai suprastėjo. 1626 m. Axelis Oxenstierna apleistoje ir sugriautoje Valmieroje apgyvendino 142 suomių šeimas, kurios 1641 m. buvo perkeltos, o 1659 m. jau minimos kaip Erbocolonier ir mažai kuo skyrėsi nuo vietos baudžiauninkų. Daug suomių iš Medelpado miškų gyvenviečių išvyko gyventi į Naująją Švediją prie Delavero upės (kai kurie už miškų įstatymo pažeidimus – deginimą ir pan.). viename pirmųjų „amerikietiškųjų laiškų“, kurį Švedijos atstovui Amsterdame rodęs vieno jų 140 Medelpado suomių brolis, buvo rašoma, jog „Naujoji Švedija graži ir nepaprastai gyvenimui tinkanti šalis, nes šia visko užauga gausiai“.

Ekonominiais sumetimais svetimšaliai Švedijoje buvo toleruojami, jei tik nesugrįždavo prie savojo senojo tikėjimo. Jei kuris nors Švedijos karaliaus pavaldinys iš liuteronų tikėjimo pereidavo į kurį kitą, pagal 1604 m. Norrköpingo riksdago nutarimą jam grėsė paveldėjimo teisių praradimas ir tremtis. 1617 m. užėmusi stačiatikių apgyventas teritorijas, Švedija įsigijo rūpesčių, kurių negalėjo atsikratyti ilgus dešimtmečius. Lutheris ir Philippas Melanchtonas palankiai žiūrėjo į stačiatikių tikėjimą. Švedų teologai XVII a. pradžioje pripažino, jog stačiatikiai priklauso krikščioniškajam tikėjimui, netgi jei stačiatikių apeigos ir nebuvo jiems priimtinos, bet laikėsi paplitusios nuomonės, jog stačiatikių šventikai yra girtuokliai ir neišmanėliai. Ekonominiais ir politiniais sumetimais Švedijos valdžia stengėsi Ingrijos miestų pirklius užtikrinti, jog jiems buv leista laisvai išpažinti savo tikėjimą. Vis dėlto į Karelijos bei Ingrijos vyskupystes rusų šventikų skirti nenorėjo. Nuo XVII a. IV dešimtmečio imta laikytis aktyvesnės atsivertimo politikos, prie kurios prisidėjo liuteronų naujakuriai, ir daugelis karelų nuo pernelyg uolių pastorių pabėgo į Tverės apylinkes, kur jų palikuonys tebegyvena iki šių dienų.

1600 – 1629 m. vyko Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Švedija dėl Lenkijos ir Lietuvos valdovo Zigmanto Vazos, 1599 m. pašalinto iš Švedijos karaliaus sosto, teisių atkūrimo bei ginčijamų žemių Livonijoje.1600 m. vasarą švedai pasiekia Dauguvą (išskyrus Rygą). Permainingas karas baigiasi 1629m. Altmarko sutartimi.1601 m. rugpjūtį liūtys ir ankstyvi šalčiai Rusijoje sunaikino derlių, labai pakilo kainos, ir valstiečiai sėklai skirtus grūdus sunaudojo maistui. Maskvos gatvėse žmonės mirė iš bado, nespėję nuryti žolės. Arkliena tapo skanėstu, sklido gandai, jog miesto turguose parduodamos bandelės su žmogiena. Visoje šalyje kilo neramumai, Maskva vos atlaikė valstiečių puolimą 1603 m.

1602 m. karaliaus Zigmanto Vazos prašomas popiežius Klemensas VIII pripažino karalaitį Kazimierą (1458–1484), Lietuvos didžiojo kunigaikščio (1440–1492) ir Lenkijos karaliaus (1447–1492) Kazimiero Jogailaičio sūnų, šventuoju. 1636 m. popiežius Urbonas VIII paskelbė Šv. Kazimierą Lietuvos globėju.

1603 m. Prūsijos valdymą perėmė Brandenburgas.

1603 m. mirė Rusijos valstybės veikėjas Borisas Godunovas.1603 m. Maskva vos atlaikė išbadėjusių valstiečių puolimą.1604 m. Ivano IV sūnumi Dimitrijui pasišaukęs žmogus (tikrasis Dimitrijus buvo miręs nuo epilepsijos 1591 m.), lydimas tūkstančio lenkų savanorių ir kelių tuzinų kazokų Dnepro upe kirto sieną. Nepaisant to, kad mūšį smarkiai pralaimėjo, Dimitrijui pavyko savo pusėn patraukti nepatenkintus kariuomenės būrius ir bojarinus ir, praėjus dvejiems metams po Boriso Godunovo mirties 1605 m., triumfuodamas jis įžengė į Maskvą.

1604 m. rudenį Rusijos caras apsišaukėlis Dmitrijus I, remiamas Ukrainos kazokų, samdinių iš Lenkijos ir LDK bei nepatenkintų Maskvos santvarka bojarinų, įžengė į Rusijos valstybę.

1604 m. Danijos valstybės taryba smarkiai priešinosi karui su Švedija. Savo nepritarimą ji grindė tuo, kad „šios karalystės bajorija yra labai nuskurdusi, todėl negalės pakelti jokių papildomų išlaidų, juolab kad dauguma bajorų yra įsiskolinę Holšteino žemei“.

1605 m. rugsėjo 27 d. įvyko Salaspilio (vok. Kircholm, miestas Latvijoje) mūšis. Jame pasiekta didžiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės bei ją parėmusių Lenkijos ir Kuršo kunigaikštystės dalinių, vadovaujamų Lietuvos etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, pergalė prieš švedus.

1605 m. birželio 20 d. praėjus dvejiems metams po Boriso Godunovo mirties Dimitrijus Apsišaukėlis triumfuodamas kartu su Ukrainos kazokais, samdiniais iš Lenkijos ir LDK įžengė į Maskvą. 1606 m. gegužę Maskvoje įvyko sukilimas prieš Dimitrijų Apsišaukėlį. Dimitrijaus priklausomybė nuo lenkų ir vedybos su katalike (Sandomiro vaivados dukra Marina) sukėlė nepasitenkinimą. Taip pat bojarinai tikėjosi esminių valstybės reformų, tačiau caro prokatalikiškos pažiūros, lenkų ir LDK karių plėšikavimai Maskvoje atsisuko prieš patį Apsišaukėlį. Ir Dimitrijus buvo nuverstas ir nužudytas. Naujuoju caru išrinktas Vasilijus Šuiskis, tačiau sklido gandai, kad Dimitrijus gyvas. Vakarinėse pasienio srityse pasirodė kitas Dimitrijus II Apsišaukėlis. Šiose vietose sukilimui prieš carą vadovavęs buvęs baudžiauninkas Ivanas Bolotnikovas. Jo armija kurį laiką buvo apsiautusi Maskvą, bet galiausiai prie Tulos sutriuškinta. Jos likučiai prisijungė prie naujojo Dimitrijaus II Apsišaukėlio, kuris sudarė opozicinę vyriausybę Tušine į šiaurės vakarus nuo Maskvos.

1606 – 1607 m. vyko opozicijos, nepatenkintos karaliaus Zigmanto Vazos bandymais sustiprinti karaliaus valdžią, maištas (rokošas), pasibaigęs pralaimėjimu. Tačiau nė vienos iš kovojusių grupuočių valstybės reformos planai nebuvo įgyvendinti.

1607 m. anglų kolonistai įkuria pirmą laikiną gyvenvietę Džeimstauną, Virdžinijoje.

1607 – 1609 m. – caro apsišaukėlio Dmitrijaus II, remiamo Lenkijos ir Lietuvos didikų, intervencija į Rusiją.1608 m. įsteigta Lietuvos jėzuitų provincija.

1608 m. Švedija pasirašo paliaubas su Lenkija-LDK.1608 m. didžioji šiaurinės Rusijos dalis buvo pripažinusi Apsišaukėlio, nuolat grasinusio apsiaustajam Šuiskiui, valdžią. Atsidūręs tokiuose siaubinguose spąstuose, caras kreipėsi į Švediją pagalbos. Po derybų Vyborge Šuiskis sudarė su Karoliu IX amžinąją sąjungą, kuri buvo nukreipta prieš Lenkiją-LDK, tačiau jos kaina buvo didelė. Caras turėjo atsisakyti visų pretenzijų į Livoniją ir už 5000 kareivių pažadėjo atiduoti Kexholmo provinciją. Netrukus šie kareiviai sučiupo margą Tušino komandą iš valstiečių bei Dmitrijaus II Apsimetėlio rėmėjų ir 1610 m. kovo 12 d. įžengė į Maskvą, išblaškydami maištininkus. Tačiau Šuiskio nelaimės nesibaigė – Vyborgo sutartį Zigmantas III laikė 1608 m. su caru sudarytų paliaubų laužymu.

1609 m. buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Ispanija pripažino Olandijos nepriklausomybę.

1609 m. rugsėjį Lenkijos-LDK kariuomenė, perėjusi sieną, apgulė Smolenską (po 2 metų jį paėmė). Kadaise buvę Dimitrijaus Apsišaukėlio rėmėjai dabar atsigręžė į Zigmantą, siūlydami jo sūnų Vladislovą išrinkti caru. 1609 – 1618 m. vyko Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Rusija. 1610 m. Klušino (miestas Rusijoje) mūšyje buvo sumušta Rusijos kariuomenė, pašalintas iš sosto į nelaisvę patekęs caras Vasilijus Šuiskis. Rusijos bojarinai caru išrinko karaliaus Zigmanto Vazos sūnų Vladislovą. Lenkų ir lietuvių kariuomenė įžengė į Maskvą.

1610 m. kovo 12 d. Šuiskio prašymu 5000 Švedijos samdinių įžengė į Maskvą, išblaškydami Dimitrijaus II Apsimetėlio rėmėjus.1610 m. birželio 24 d. nugalėtas Lenkijos-LDK kariuomenės, po mėnesio Šuiskis bojarinų buvo nuverstas. Kexholmo miestas Švedijos valdžios nepripažino. Nepavyko užimti ir rusų įtvirtinimų prie Baltosios jūros. Galiausiai 1611 m. balandį Danijos karalius Kristijonas V paskelbė karą ir po mėnesio jo kariuomenė užėmė strategiškai svarbų Kalmaro miestą. Nors po apopleksijos priepuolio nebegalėjo kalbėti, Karolis IX iki pat paskutinės akimirkos liko valdingas ir nepaklusnus. Jis mirė 1611 m. spalio pabaigoje, savo šešiolikmetį sūnų palikdamas įpėdiniu ir beveik tuščio iždo, nepatenkintų, priešiškai nusiteikusių didikų ir karo trimis frontais paveldėtoju.

1610 m. LDK ir lenkų kariuomenė įsitvirtino Kremliuje. Atėjūnai pradėjo plėšikauti Maskvos regione.

1610 m. gavęs Cleves hercogystę ir Masko bei Ravensbergo prie Reino grafystes, Brandenburgas įsitvirtino Vakarų Vokietijoje ir tai buvo pirmas žingsnis į Vokietijos susivienijimą 1871 m. valdant Hohencolernams.

1611 m. liepą sudėtingoje kovoje dėl valdžios Rusijoje švedų pajėgos, vadovaujamos Jakobo de la Gardie užėmė Novgorodą, kur, pasak kronikininko, plėšė ir griovė cerkves ir žiauriai elgėsi su vietos gyventojais. Zigmantas III mėgino įsiviešpatauti Rusijoje ir tuo sukėlė tautos pasipriešinimą. De la Gardie siekė įtikinti sukilimo vadus caru išrinkti jaunesnįjį Karolio IX sūnų Karolį Pilypą. Atrodė, kad vargų spaudžiami rusai, kuriems labai reikėjo pagalbos, šį pasiūlymą sutiko palankiai, tačiau jų vado nužudymas sugriovė planus.Tuo tarpu švedai toliau veikė Karelijoje. 1611 m. po ilgos apsupties paėmę Kexholmą, toliau puolė rusų įtvirtinimus prie Baltosios jūros, nors dažniausiai šie žygiai baigdavosi nesėkme. Pagrindinis Švedijos politikos tikslas atsispindėjo nurodymuose derybininkams, kuriuos 1613 m. vasario mėnesį į Vyborgą siuntė Gustavas II Adolfas, siekdamas suvaržyti Karolio Pilypo siekius Rusijoje. Neatmesdamas galimybės, kad Karolis Pilypas gali būti išrinktas Rusijos caru, karalius siekė užgrobti teritorijas prie Baltosios jūros ir įsitvirtinti jos pakrantėse iki pat Archangelsko bei žemyne nuo Narvos iki Pskovo. Vazos pusbrolių siekiai žlugo, kai Zemskij Soboras pasipriešino Švedijos ir Lenkijos-LDK okupaciniams kėslams ir caru 1613 m. išrinko Michailą Romanovą. 1612 m. gruodžio mėnesį Kremliuje likusi Zigmanto III įgula turėjo pasiduoti; nepaisant to, kad 1618 m. Vladislovas surengė puolimą ir prasiveržė beveik iki Maskvos vartų, lenkai rytuose daugiau niekad taip ir nedominavo. Pagal 1618 m. paliaubas LDK liko Smolenskas, bet Vladislovui teko atsisakyti pretenzijų į caro sostą. Prieš metus Stolbove buvo sudaryta taikos sutartis tarp Rusijos ir Švedijos. Rusams sumokėjus kontribuciją, švedai

turėjo pasitraukti iš Novgorodo, tačiau Kexholmo ir Ingrijos provincijos atiteko švedams. Gustavas Adolfas džiaugėsi Švedijos luomams, jog dabar Suomija buvo apsaugota nuo „netikrų priešų“, o į Livoniją nutiestas tiltas sausuma ir rusai be švedų leidimo į Baltijos vandenis nebegalėjo nuleisti nė vieno laivo.Valdant Gustavo Vazos sūnums, pagrindinis Švedijos politikos tikslas buvo Rytų Baltijos šalyse įsigyti teritorijų. Šiuo požiūriu Švedijos politikos nuoseklumo tikrai trūko jos varžovėms, taip pat siekusioms Rytų Baltijos teritorijų. Plačių užmojų Atlanto pakrantėse turėjo Danija-Norvegija, šių šalių valdovai buvo smarkiai įsitraukę į Šiaurės Vokietijos politiką. Vis dėlto Danija kontroliavo Baltijos jūros raktą – Zundo sąsiaurį, todėl Švedija iki pat XVII a. vidurio Vakarų Baltijoje įsitvirtinti neįstengė. Už Älvsborgo tvirtovės, saugojusios vienintelį išėjimą į vandenis vakaruose, sugrąžinimą Danija 1570 ir 1613 m. pareikalavo labai didelių išpirkų. Antra vertus, XVI a. ji prarado pozicijas Rytų Baltijoje.1611 m. prekybinės varžybos, ypač danų Eresūno muito mokesčiai ir abiejų šalių kova dėl Rusijos rinkos, sukėlė naują konfliktą, vadinamą Kalmaro karu. Tai iš esmės buvo kova dėl švedų Kalmaro ir Elfsborgo (prie Getos upės – išėjimo prie Šiaurės jūros) tvirtovių, kurios priklausė Danijai. Pagal Kneredo taikos sutartį 1613 m., švedai norėdami jas susigrąžinti, vėl turėjo tvirtoves išpirkti. Tai buvo paskutinis kartas, kai Danijai pavyko apginti savo viešpatavimą Baltijos jūroje.

1612 m. lapkričio 4 d. Maskvoje ir apylinkėse kilo visuotinis sukilimas prieš LDK ir Lenkijos okupacinę kariuomenę. Kremliuje apsiausta Lenkijos ir LDK kariuomenė kapituliavo. Visi įgulos nariai sukilėlių buvo išžudyti.1613 m. vasarį išrinktas caru Michailas Romanovas. Prasideda Romanovų dinastija.

1613 m. Amsterdame Lietuvos maršalo Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio iniciatyva išleistas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis – vienas tobuliausių to laikotarpio kartografijos darbų.1613 m. Kražiuose įsteigta Jėzuitų kolegija – reikšmingiausia XVII–XVIII a. švietimo įstaiga Žemaitijoje.

1613 m. Knäredo taika leido Gustavui II Adolfui atsigręžti į rytus. Jo tėvo su lenkais 1610 m. sudarytos paliaubos kasmet buvo atnaujinamos; tuo laiku Gustavas siekė laimėti kiek galima daugiau žemių iš ginčytinu būdu į Rusijos sostą atsisėdusio pirmojo Romanovo. Nors Danijos karo metu de la Gardie buvo stipriai spaudžiamas, Novgorodą jis išlaikė. Pietiniame Peipuso ežero krante strategiškai svarbus buvo Pskovas, ir jo gerai apgalvotai apgulčiai vadovavo pats karalius. Taip pat mėginta pasistūmėti nuo Kexholmo link Ladogos ežero ir Baltosios jūros pakrantės – galutinio švedų tikslo. Pskovas laikėsi tvirtai, o rusai sulaukė diplomatinės paramos iš Anglijos ir Olandijos. Jų pirkliai neturėjo jokio noro atiduoti švedams kontroliuoti visą Rusijos prekybą su vakarais. Tad Stolbovo taika (1617) Novgorodas buvo grąžintas, ir daugiau teritorinių laimėjimų tolimoje šiaurėje nebuvo. Pagal taikos sutartį Švedijai atiteko Ingrija pietiniame Suomių įlankos krante ir Kexholmas – šiauriniame, o siena rytuose nebuvo taip nubrėžta, tik kad tolimesnė Ladogos ežero pusė liko Rusijoje.1617 m. Gustavas II Adolfas sėkmingai baigė ilgą karą prieš Rusiją, sudarydamas taiką Stolbove. XVII a. trečiajame dešimtmetyje, pasisukęs prieš Lenkiją, jis prisijungė Livoniją ir 1629 m. Altmarko paliaubomis privertė Lenkiją ir LDK perleisti jam teisę rinkti mokesčius kai kuriose svarbiuose Baltijos jūros uostuose (Prūsijoje, Gdanske). Galiausiai 1630 m. Gustavas II Adolfas išžygiavo prieš Katalikų lygą.

1617 m. ta pati Lenkijos karaliaus skirta komisija, pašalinusi Vilhelmą, sudarė Kuršo administravimo įstatymus, taip pat Kuršo Statutą. Šie įstatymai galutinai įteisino dvarininkų savivalę, dar labiau apribojo Kuršo kunigaikščio teises. 1617 m. Plungėje katalikams pastatyta atskira bažnyčia.

1618 m. mirus Albrechtui Friedrichui, Prūsijos hercogystė atiteko Brandenburgo (Brandenburgu, didesne plotu valstybe nei Prūsija) kurfiurstui Johannui Sigismundui, kuris ją ir toliau laikė Lenkijos karaliaus vasalu. Tai Albrechto nuopelnas, kad iškilo Prūsijos svarba.

1618 m. sukilo Bohemijos luomai. Šis įvykis pagreitino visuotinį Europos konfliktą. Centrinėje Europoje įsiplieskė karas, netrukus apėmęs didesnę žemyno dalį ir, kaip amžininkai pastebėjo, smarkiai pakeitęs kovų dėl dominavimo Baltijoje pobūdį. Dancige metus atgal, gegužę Richelieu pranešime apie Zigmanto III ketinimus Austrijoje ir Bohemijoje surinkti 12 000 rekrūtų ir susigrąžinti Švediją, pastebėjo, kad nesirengiama puolimui. Įtarimą pirmiausia kėlė Ispanija, be to manyta, kad rezgami planai prieš Olandiją. Žinodamas apie Zigmanto bandymus 1619 m. susitaikyti su Dunkirko piratais ir ispanais, Kristijonas IV būgštavo, jog Lenkijos ir Habsburgų sąjungos grėsmė gali paskatinti Jungtinių Provincijų pasipriešinimą, ir jei Baltijos jūroje įsipliekstų karas, kiltų tiesioginis pavojus Danijos dominavimui.1618 m. prasidėjo religinis Trisdešimties metų karas. 1625 m. Skandinavijai pradėjo grasinti katalikiškos armijos. Danijos karalius Kristijonas IV veltui bandė įsikišti. Kitais metais mūšyje prie Lutero jis buvo visiškai

sutriuškintas. Visa Jutlandija ir kai kurios Baltijos jūros pakrantės buvo okupuotos Imperijos armijos. Danija turėjo pasitraukti iš karo. Po to grėsmė iškilo Švedijai.

1619 m. sausio 3 d. Deuline (kaimas netoli Maskvos) buvo pasirašyta 14,5 metų paliaubų sutartis. Baigėsi Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Rusija. Lietuvai atiteko Smolenskas ir Starodubas, Lenkijai – Černigovas ir Severianų Novgorodas (Novgorodas Severskis). Karalaitis Vladislovas Vaza neatsisakė savo teisių į Rusijos sostą.

1619 m. Vievyje (miestelis netoli Vilniaus) išleista Meletijaus Smotrickio “Slavų gramatika”, turėjusi didelės įtakos rengiant pirmąsias rusų kalbos gramatikas.Apie 1620 m. išleistas pirmasis lietuvių kalbos (lenkų–lotynų–lietuvių) žodynas “Trijų kalbų žodynas” (Dictionarium trium linguarum), kurį parengė Vilniaus universiteto dėstytojas Konstantinas Sirvydas. Žodynas pakartotinai išleistas 1631, 1642, 1677, 1713 m.

1621 m. rugsėjo 25 d. švedų kariuomenė, vadovaujama karaliaus Gustavo Adolfo, užėmė Rygą ir ilgam įsitvirtino Dauguvos upės žiotyse. Švedų sėkmę iš dalies lėmė tai, jog pagrindinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės karinės jėgos, vadovaujamos Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, tuo metu buvo sutelktos pietuose, kur prie Chotino atrėmė Turkijos kariuomenės puolimą.Per 5 metus Gustavas II Adolfas (1616-1632) perkėlė karo veiksmus į Prūsiją, Lenkiją ir galiausiai į Vokietiją, kur karo lauke prie Liutzeno žuvo. Per pirmąjį Gustavo II Adolfo valdymo dešimtmetį Švedija užvaldė didesnę Livonijos dalį bei teritoriją prie Nevos žiočių ir taip sudarė prielaidas visą likusį amžių išlaikyti savo pranašumą Šiaurės Europoje.

1623 m. susirinko pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų seimas – Vaadas. Tai aukščiausia Lietuvos žydų savivaldos institucija, atstovavusi žydų bendruomenėms kahalams. Vaadas veikė iki 1762 m.

1624 – 1642 m. Prancūzijoje valdė Rišeljė.

1628 m. įkurtas Rusijos rytų pasienio fortas Krasnojarskas. Kazokas Andrejus Dubenskojus atvyko prie Jenizėjaus ir Kačios upės santakos ir pastatė fortifikacijas, kurios turėjo saugoti pasienį nuo vietinių gyventojų, gyvenusių palei Jenisėjų užpuolimų. Gyvenvietę pavadino „Krasnij Jar“ nuo vietinių tiurkų vietovės pavadinimo „Kyzyl Jar“ – „Raudonoji Rūda“ (sen. Rusų jar – rūda). Gyvenvietę pagyvino „Maskvos pašto kelio“ nutiesimas (dabar M53 kelias) nuo 1735 – 1741 m. Miestą dar labiau pagyvino aukso radimas bei geležinkelio linijos nutiesimas 1895 m. XIX a. Krasnojarskas buvo Sibiro kazokų judėjimo centras. 1822 m. Krasnojarskas gavo miesto teises ir tapo Jenisėjaus gubernijos centru. 1690 m. Sibiras buvo prijungtas prie Rusijos.

1626 m. pakilus naujo karų teatro uždangai Prūsijoje, pasitvirtino Gustavo Adolfo įsitikinimas, jog karas privalo pats save išmaitinti; 1627 - 1628 m. žiemą iš užgrobtų žemių buvo surinkta daugiau kaip 1 mln. talerių. Švedija įvedė muitus laivams, įplaukiantiems į pietinius Baltijos jūros uostus nuo Dancigo iki Narvos, taip pat vadinamąją licenzijų sistemą.

Nuo 1627 m. aplink Klaipėdos miestą pradėjus pilti bastionus, pakito senamiesčio išplanavimas. Darbams vadovavo inžinierius Kristionas Rozė (1607 – 1659 m.). Norėta Klaipėdą paversti miestu-tvirtove.

1627 m. lapkričio mėnesį švedai pralaimėjo Lenkijos laivynui.Kristijono IV ir Gustavo Adolfo, Lenkijos karaliaus bei „vandenynų ir Baltijos jūros generolo“ Albrechto von Wallensteino pradėta laivų statyba buvo iš tiesų įspūdinga, tačiau galiausiai paaiškėjo, jog naudos ji atnešė nedaug. Baltijos karai vykdavo sausumoje, o ne jūroje. Šiuo požiūriu lengvi negilios gramzdos irkliniai laivai sekliems Skandinavijos šcherams ar Prūsijos lagūnoms, taip pat gausiems vidaus vandens keliams, vedusiems prie Suomijos įlankos, tiko kur kas labiau negu sunkūs ir brangūs jūrų karo laivai.1629 m. rugsėjo 26 d. Altmarke (dab. Stary Targas, miestas Lenkijoje) pasirašyta 6 metų paliaubų su Švedija sutartis. Švedijai atiteko pietinė Estija, Rygos miestas, šiaurinė Latvija bei teisė laikinai rinkti muitus Lenkijos ir Prūsijos uostuose.1629 m. Altmarko paliaubos lėmė, kad Ryga ir Infliantai išskyrus Latgalą, atiteko Švedijai. Vidžemėje atsigauna ir įsigali protestantizmas. Jurgis Vilhelmas Brandenburgietis pretenzijų į Pomeraniją neatsisakė ir nesusiviliojo Oxenstiernos siūlymo mainais už hercogystę perleisti Švedijai Prūsiją. Nusilpusi Švedija nebepajėgė pratęsti Altmarko paliaubų, o Stuhmsdorfo sutartimi turėjo atsisakyti teisių į bazes Prūsijoje ir į muitų rinkimą iš Prūsijos uostų bei Dancigo, bet Lenkija-LDK švedams už tai atidavė Livoniją.

1629 m. projektas: dalis pastatytų bastionų ir statomų Klaipėdoj. Aiškėjo, kad apie Klaipėdos miestą buvo pradėti statyti kito – naujo tipo bastionai, senojo olandiško tipo. Apie miestą buvo pastatyti 4 bastionai. Bastionais buvo apjuosiamas visas miestas. Olandiška sistema skyrėsi nuo itališkos, atsirado XVI a. Olandijoj per karus su Ispanija. Karų metu Olandija įtvirtino savo miestus, bet miestų sutvirtinimui reikėjo daug pinigų ir laiko. Jie pradėjo bastionus pilti iš žemių, dėl to jie negalėjo būti statūs (šlaito nuolydis maksimaliai - 60 laipsnių). Dar būdinga – labiau ištęstos kurtinos - dėl ekonominių sumetimų, nes mažiau bastionų reikėjo ir dėl patrankų šaudymo nuotolio padidėjimo.Švedai Klaipėdą užėmė ir fortifikacijų planai atsidūrė Švedijos archyvuose. Apie švedų planus tvirtinti Klaipėdą nežinoma. Bet žinoma apie Piliau (Baltijską) –gerai išlikusį.Apie Kūlių vartų gatvę buvo riba, kur baigiasi senamiestis, prasidėjo Frydricho miestas – turgus. Pradžioj ne visi grioviai buvo su vandeniu. XVII pradžioj įtvirtinimų projekte buvo kiti išoriniai gynybiniai elementai –hornwerk (buv. Lenino aikštė), kai anapus tilto pastatomi gynybinis pastatas. Jis turėjo ginti tiltą. Jie buvo įrengiami prieš svarbiausius miesto tiltus ir kelius, kurie vedė į miestą. Tuo pačiu metu buvo rekonstruoti pilies bastionai pagal olandišką sistemą. Sutvirtinami tiek pilis, tiek miestas. Kitas etapas 1686 m. Klaipėda tvirtinama pagal naująją olandišką sistemą. Kaip miesto sienos papėdė, tokiose vietose daromos platesnės aikštelės, kad galėtu sutilpti daugiau patrankų. Atsiranda papildomi gynybiniai elementai kurtinoms apsaugoti. Kadangi kurtinos jau gana ilgos – statomi ragalinai (Jono kalnelis), kuriame pastatomos patrankos. Sureguliuojama Dangės vaga – Naujoji Dangė (Dabartinė), praplatinami grioviai, kad tilptų ragalinai ir jie užpildomi vandens. Keli šliuzai pastatyti su užtvankomis ties bastionų smaigaliais. Atsirado 3 ravelinai apie pilies bastionus. XVII a. pirmą trečdalį projektuoti bastionai apie visą miestą, įjungiant pilį ir tobulinant pačius bastionus. Taip pat norėta fortifikuoti Klaipėdą –miestas tapo sujungtas su pilimi. Bastioninių miestų, pilių Lietuvoje nedaug (Klaipėda, Biržai; XIX –Vilnius, Kaunas). Buvo projektuojami bastioniniai miestai ir kitur –Nesvyžius, Baltarusijoj.XVII pirmas trečdalis tuo metu politinė situacija buvo įtempta, santykiai su Švedija prasti. Prūsijoj taip pat buvo fortifikuojami kiti miestai –Karaliaučius, Braunsbergas, Piliau, Elbing ir kiti (taip pat Klaipėdos pilis ir miestas). 1629 m. pagal Žečpospolitos ir Švedijos susitarimą Klaipėdos miestas ir pilis be mūšio perleisti švedams, kurie čia išbuvo iki 1635 m. Vos švedai pasitraukė, pradėti pilies remonto bei tvirtinimo darbai. Švedų (1629-1635m.) laikotarpiu buvo leista vystytis laivybai Klaipėdoje.

1631 m. pavasarį švedų kariuomenė abipus Oderio upės jau buvo įsikūrusi savo placdarmą ir stūmėsi į vakarus Meklenburgo link.

1632 m. balandžio 30 d. mirė karalius Zigmantas Vaza.1632 m. lapkričio 6 d. mūšyje prie Lützeno žuvo Švedijos karalius Gustavas Adolfas. Žuvusiojo karaliaus paveldėtoja ir įpėdinė buvo šešiametė mergaitė, kuri iki 1644 m. karališkosios valdžios įgyti negalėjo. Karalystės valdymas buvo patikėtas rgentystės tarybai: veiksmingu karalystės valdovu tapo Axelis Oxenstierna.

1632 m. lapkričio 14 d. Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu lengvai ir be konkurencijos išrinktas Vladislovas Vaza (valdė 1632–1648). Jis sugebėjo palaikyti gerus santykius su skirtingų politinių grupuočių vadovais, buvo tolerantiškas protestantams ir palankesnis stačiatikiams nei jo tėvas. Nors turėjo karo vado gabumų ir ambicingų užsienio politikos planų, tačiau Lenkijos ir Lietuvos valstybės politinė santvarka varžė jo iniciatyvą. Bajorija neleido pradėti jo sumanyto karo su Turkija.1632 – 1634 m. vyko Lenkijos-LDK karas su Maskva, kuri nesėkmingai pabandė atsiimti Smolenską. 1634 m. birželio 14 d. sudaryta Polianovkos (kaimas Rusijoje) taika tarp Lenkijos-LDK ir Maskvos.1635 m. vyko Lenkijos-LDK karas su Švedija, pasibaigęs 26 metų paliaubų sutartimi, pasirašyta Štumsdorfe (dab. Sztumska Wieś, Lenkijoje).1635 m. rugsėjo 12 d. Švedai atitraukė iš Lenkijos ir Prūsijos kunigaikštystės pajūrio įgulas ir neteko teisės rinkti čia muitų (nuo 1632 iki 1635 m. kasmet muitai atnešdavo po 600 000 riksdalerių pelno).1636 m. valdovo dvaro teatre Vilniuje pastatyta pirmoji Lietuvoje opera. Teatras aktyviai veikė iki 1644 m.1636 m. įkurta atskira gardų parapija, pastatyta bažnyčia. Kurį laiką Gardai, kaip ir Varniai, Alsėdžiai buvo Žemaitijos vyskupų rezidencija. 1637 m. Gardų bažnyčia atiduota dominikonams, kuriuos į Gardus buvo pasikvietęs vyskupas Jurgis Tiškevičius. Dominikonai 1637-1639 m. pastatė 19 koplytėlių, simbolizuojančių Kalvarijų kryžiaus kelią – kalvarijas. Greta Gardų pavadinimo buvo pradėtas naudoti Naujosios Jeruzalės pavadiniomas, o vėliau buvo pervadinti Žemaičių Kalvarija. 1642 m. Žemaičių Kalvarijoje dominikonai įkūrė vienuolyną, kuris veikė iki 1889 m. 1644 m. Žemaičių Kalvarijoje įkurta pirmoji mokykla. 1650 m. į Žemaičių

Kalvarijos bažnyčią atvežtas ir netrukus „stebuklingu“ paskelbtasd Marijos paveikslas. 1780-1822 m. pastatyta dabartinė bažnyčia. Tarpukariu veikė vienuolių marijonų ordinas.1636 m. spalio 28 d. Harvarde, Masačiusetso kolonijoje įkurtas pirmas koledžas.1638 m. išeina pirmasis žodynas-G.Mancelio vokiečių-latvių kalbų žodynas.1640 m. po protestantų susidūrimų su katalikais buvo uždaryta Vilniaus evangelikų reformatų mokykla, o bažnyčia iškelta už miesto sienos. Nuo XVI a. antros pusės nesiliovė konfrontacija tarp katalikų ir protestantų bažnyčių, tačiau ėmė dominuoti katalikybė.

1640 m. prasidėjo revoliucija Anglijoje.1640 – 1688 m. Frydricho Vilhelmo valdymas Prūsijoje. Didysis kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas pradėjo formuoti „prūsišką“ valstybę. Albrechto gyvenimo pabaigoje jo sukurta didikų tarnyba praktiškai perėmė valdymą (didikai gavo daugiau privilegijų). Kai jis mirė, jo sūnus buvo 15 metų. Kai suėjo 17 buvo apvesdintas. Jo vienintelė duktė 1618 m. ištekėjo už Brandenburgo valdovo palikuonio.Brandenburgas nebuvo klestinti valstybė, vyko daug feodalinių vaidų (tipiška vidurio Vokietijos valstybė). Frydrichas Vilhelmas kurfiurstas (didysis kunigaikštis) turėjo elektoriaus titulą (rinko Šv. Romos Imperijos imperatorių) ir buvo vienas iš 7 lelektorių (trys iš jų buvo dvasininkai). Gavo sostą būdamas 20 metų. Tris metus gyveno Olandijoje, tarnavo jos kariuomenėje. Grįžęs bandė įvesti tvarką. Kūrė kariuomenę, tvarkė finansus ir t.t.

1642 - 1682 m. Kuršo kunigaikštis Jokūbas (Jakobas) Ketleris (Vilhelmo sūnus). Kunigaikštystės klestėjimas. Jokūbas kuria pramonę, laivyną, vysto užsienio prekybą, nori stiprinti kunigaikščio valdžią, tuo siekdamas būsimos nepriklausomybės nuo Respublikos. Kuršas turi savo laivyną – 60 prekybos ir 59 karo laivus (klestėjimo laikotarpiu), turėjusius nuo 20 iki 70 patrankų. Stato laivus Anglijai, Venecijai. Svarbiausi Kuršo uostai – Liepoja, Saka, Ventspilis. Be jų, dvarininkai buvo įrengę slaptų prieplaukų visame Rygos įlankos pajūryje, kur kraudavo į laivus medieną, dervą, grūdus. Turėdamas puikų laivyną, Jokūbas nusipirko kolonijų Gambijos žiotyse šv.Andriaus salą, keletą sklypų aplink ir Tobago salą Pietų Amerikoje. Kolonijinių prekių prekyboje lenkė Rusiją ir Švediją.

1642 – 1648 m. pilietinis karas Anglijoje.

1643 – 1715 m. Prancūzija pasiekė didžiausią galybę valdant karaliui Liudvikui XIV („Valstybė – tai aš“).

1644 m. Vilniaus universitete įsteigtas Teisės fakultetas.1644 m. išeina pirmoji latvių kalbos gramatika-J.G.Rėhehuzeno “Manvdvctio ad lingvam lettonicam facilis et certa”.1644 m. Švedijos kariuomenė užėmė Jutlandiją ir sėkmingai žygiavo pirmyn į Danijos sritis Skonę ir Blekingę.

1645 m. pagal Briomsebro taiką, Švedija gavo Jemtlandą, Herjedaleną, Gotlando salą, Eselį (Saremą), 30 metų laikotarpiui Halando sritį ir privertė Daniją atleisti švedų laivus nuo mokesčių Eresūno sąsiauryje. Danijos viešpatavimas Baltijos jūroje baigėsi.

1648 m. gegužės 28 d. mirė karalius Vladislovas Vaza.

1648 m. po kovų pietų Vokietijoje, Švedijos armija įžengė į Prahą. Šie kariniai laimėjimai prisidėjo prie Vestfalijos taikos. Pagal ją Švedija gavo ne tik vakarų Pomeraniją su Riugenu, Štetinu ir Vismaru, bet ir Brėmeno bei Verdeno kunigaikštystes. Ji tapo galinga ir didele Europos valstybe.1648 m. po Vestfalijos taikos Brandenburgas gavo žemių praktiškai be jokių kovų. Trisdešimtmečio karo pradžioje (1618 m.) Berlyne gyveno 14 000 gyventojų (palyginimui Karaliaučiuje XVI a. 22 000), po karo – 6000, kaimuose padėtis buvo dar blogesnė.Pirmas žingsnis buvo valdymo reforma: kurfiursto taryboje narius pakeitė jaunais (daugiausia savo draugais) žmonėmis, kas iš dalies pasiteisino. Nuvyko į Varšuvą, priklaupė prieš Vladislovą Vazą ir parodė savo vasalitetą, kad neignoruoja katalikų (pats buvo kalvinistas-Olandijos įtaka). Jis pasiūlė privilegijų feodalams už piniginį įnašą 1653 m. Per 6 metus gavo 0,5 mln. talerių kariuomenei kurti. Tai laidavo nepertraukiamą kariuomenės formavimą.

XVII a. Viduryje Mažojoje Lietuvoje manoma gyveno apie 300 000 gyventojų.

1648 m. lapkričio 17 d. Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinktas Vladislovo Vazos brolis – Jonas Kazimieras Vaza (valdė 1648–1668). Jis buvo pasirinkęs dvasininko kelią – stojo į Jėzuitų ordiną, vėliau ruošėsi tapti kardinolu. Valdyti šalį jam teko iki tol nepatirtų sukrėtimų, sunkiausio karo ir krizės laikotarpiu. Pasižymėjo kaip neblogas karo vadas, bet niekada nebuvo populiarus tarp bajorų. Pasibaigusiame kare su kaimynais praradimai buvo palyginti nedideli, bet jam nepavyko įgyvendinti sumanytų vidaus politikos planų, todėl atsisakė karūnos ir emigravo į Prancūziją, kur tapo pasaulietiniu abatu. Buvo paskutinis Vazų dinastijos, susigiminiavusios su senąja lietuviška Jogailaičių dinastija, atstovas.1648 m. prasidėjo Ukrainos kazokų ir valstiečių sukilimas, vadovaujamas Bogdano Chmelnickio. Sukilimą bandyta išplėsti ir į slaviškąsias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sritis (Baltarusiją).1649 m. liepos 31 d. Lojevo (miestas Baltarusijoje) mūšyje Lietuvos kariuomenė, vadovaujama lauko etmono Jonušo Radvilos, sumušė į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę besiveržusius kazokus. 1651 m. J. Radvilos kariuomenė užėmė Kijevą.

1649 m. Anglijoje nukirsta galva karaliui Karoliui I. Anglija tapo respublika iki 1660 m.

1650 m. vasario 1 d. mirė prancūzų filosofas ir matematikas, šiuolaikinės filosofijos pradininkas Rene Descartes.

1650 m. Gdanske lotynų kalba išleista pirmosios “Lietuvos istorijos” (Historiae Litvaniae) pirmoji dalis. Šio veikalo autorius – Vilniaus universiteto dėstytojas Albertas Kojelavičius-Vijūkas. Antroji dalis išleista Antverpene 1669 m.1650 m. Amsterdame išleista Lietuvos mokslininko Kazimiero Semenavičiaus lotyniško veikalo “Didysis artilerijos menas“ (Artis magnae artilleriae) pirmoji dalis. Pirmą kartą buvo iškelta daugiapakopės raketos idėja.

1651 m. J. Radvilos kariuomenė užėmė Kijevą.

1652 m. Upytės pavieto (administracinis vienetas Lietuvoje) atstovas Seime Vladislovas Sicinskis, pasinaudojęs liberum veto teise, skelbusia, kad Seime negalima priimti jokio nutarimo, jei jam prieštarauja bent vienas atstovas, pirmą kartą pats vienas neleido rezultatyviai baigti Seimo darbo – neleido pratęsti Seimo posėdžių, nors per įprastines šešias Seimo darbo savaites nebuvo pavykę nieko nutarti. Tai buvo svarbus žingsnis, gilinęs Lenkijos ir Lietuvos valstybės Seimo krizę. Naudojantis liberum veto teise 1669 m. pirmą kartą Seimas buvo nutrauktas, nepraėjus įprastinėms šešioms darbo savaitėms, o 1688 m. pirmą kartą nebuvo leista net pradėti Seimo darbo. XVII a. pabaigoje–XVIII a. pirmoje pusėje seimų darbas buvo paralyžiuotas.

1654 m. Karaliaučiuje Danielius Kleinas lotynų kalba išleido pirmąją lietuvių kalbos gramatiką (Grammatica Litvanica).

1654 m. Rusija atėmė Ukrainą iš Lenkijos.1654–1667 m. vyko Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Rusija, prasidėjęs po Rusijos ir Ukrainos susijungimo (1654 m.). Rusijos kariuomenė 1654–1655 m. įveikė Lietuvos kariuomenės gynybą ir okupavo didžiąją LDK dalį.

1655 m. liepos 13 d. rusai užėmė Minską ir patraukė Vilniaus link. Tarp vilniečių, kurių tuo metu, realiausiais duomenimis, buvo nuo 14 000 iki 40 000, kilo panika, gyventojai pradėjo bėgti iš miesto. Vilnius, nors ir buvo apjuostas XVI a. pradžioje statyta gynybine siena, praktiškai gynybai nebuvo pasiruošęs-siena apgriuvusi ir nebeatitiko XVII a. vidurio karo reikalavimų, o kelių tūkstančių LDK kariuomenė buvo padalinta į dvi dalis, vadovaujamas tarp savęs nesutariančių etmonų - Jonušo Radvilos ir Vincento Gosievskio.1655 m. rugpjūčio 8–10 d. Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių. Apie 6:00 ryte pirmieji maskvėnų daliniai pasirodė prie Vilniaus ir po nedidelio kelių valandų mūšio užėmė miestą. Pirmą kartą istorijoje Lietuvos sostinę užėmė priešo kariuomenė. Sostinės okupacija truko 6 metus. Prasidėjo likusiųjų mieste gyventojų žudynės, plėšimai, prievartavimai ir gaisrai, kurie tęsėsi 17 dienų ir, kaip žinia, rotušėje tuo metu sudegė miesto archyvas. Liudininkų nuomone, buvo išžudyta apie 25 000 žmonių, bet, atrodo, tai padidinti duomenys, - greičiausiai žuvo apie 8000 - 10 000 miestiečių, o iš 23 katalikų ir 9 unitų bažnyčių nenuniokotos liko tik 4; nusiaubti buvo ir visi miesto rūmai. Rugpjūčio 10 d. į miestą raudonais kilimais išklotomis gatvėmis įvažiavo caras Aleksejus Michailovičius. Jo įsakymu iš Vilniaus bažnyčių buvo surinkti baldai, varpai, stogų varis, nuluptos gražiausios architektūrinės detalės, surinkti likę mieste amatininkai ir išvežti į Maskvą.1655 m. rugsėjo 13 d. Vilniuje Rusijos caras Aleksejus Michailovičius pasiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Caras Vilniuje „svečiavosi“ iki rugsėjo 22d. Prieš išvykdamas rugsėjo 13 d. jis paskelbė įsaką dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo pasisavinimo, kuriame pagrindžiamos tikrosios ideologinės pretenzijos į Lietuvą. Jame tvirtinama, jog Vilnius - „mūsų protėvių [...] Rusijos kunigaikščių LDK sostinė.“ Kitą dieną, t.y. rugsėjo 14-ąją, po daugiau kaip mėnesį trukusio Vilniaus niokojimo caras, grasindamas žiauriomis bausmėmis, uždraudė savo kareiviams plėšikauti kaimuose (miestai neminimi) bei imti į nelaisvę civilius. Šis įsakas, matyt, neturėjo didesnio poveikio, todėl jau kelyje caras rugsėjo 24 d. paskelbė dar griežtesnį - jei kas iš kareivių plėšikaus kaimuose, tuojau bus pakartas (vėl gi neminint miestų).Užimti Vilnių maskvėnams buvo svarbu ne tik ideologiniais motyvais - kaip LDK sostinę bei seną Maskvos konkurentą. Ne mažiau svarbūs buvo ir praktiniai sumetimai-įtvirtinti Vilnių kaip nukariautų žemių administracinį ir politinį centrą bei pasienio tvirtovę ir atsparos punktą, reikalingą tolesniems nukariavimams. Po poros metų ši situacija vertinta taip-kas valdys Vilnių, tas valdys ir visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ar net visą Abiejų Tautų Respubliką, o to siekė ir švedai, tad reikėjo skubėti.Išvykdamas naujasis LDK „valdovas“ Vilniaus vaivada paskyrė kunigaikštį Michailą Šachovskojų, suteikdamas jam visus administracinės, teisinės (taip pat ir apeliacinio teismo, be to jis galėjo bausti net mirtimi) ir karinės valdžios įgaliojimus mieste bei Vilniaus, Trakų, Ašmenos ir Lydos pavietuose. Mieste lyg ir buvo palikta senoji

vidaus tvarka, nes jokių specialių nurodymų, kad ji būtų naikinama, nėra išlikę. Bet, kaip jau XIX a. pabaigoje rašė rusų istorikas V.Storoževas: „Atsidūrę Vilniuje, Maskvos žmonės pradėjo įvedinėti jame, kaip nuo seno buvo įpratę, ir maskvietišką tvarką [...]“. Ją įvesti Vilniuje ir turėjo naujasis vaivada su 2000-4000 karių įgula. Už savo neribotą valdžią jis turėjo atsiskaityti carui.Maskvėnų valdžia mieste ir ypač jo priemiesčiuose bei apylinkėse jautėsi labai nejaukiai, nes visą laiką buvo puldinėjama. Imtis griežtų atsakomųjų veiksmų nesiryžta, bijant dar didesnės priešpriešos, nes mažai kas su maskvėnais norėjo bendradarbiauti.Nerepresinė ir atsargi vaivados M.Šachovskojaus politika 1656 m. rudenį, po sudarytų paliaubų tarp Respublikos ir Rusijos, vis dėlto pradėjo duoti kai kurių vaisių-vis daugiau pabėgėlių ėmė grįžti į Vilnių, net žydai, 1655 m. pabaigoje pareiškė norą grįžti į miestą, bet vaivada nesiryžo jų įleisti.Naujoji valdžia, pasitelkusi vietinius meistrus ir panaudodama anksčiau buvusius popieriaus ir parako malūnus ant Vilnelės krantų bei salietringą Vilniaus žemę, atgaivino mieste kai kuriuos verslus-parako (1 malūnas) ir popieriaus (2 malūnai)-kurie buvo ypač reikalingi okupantų administracijai ir kariuomenei. Taip pat buvo atnaujinta malūnų (8 ant Vilnelės krantų su 46 girnomis ir 2 su 2 girnomis Saltoniškėse), plytinių, kalkių degimo krosnių veikla. Tai leido pradėti atstatinėti miestą, o miesto įgulai labiau sustiprinti Vilniaus pilis. Kaip rodo jau minėta 1660 m. M.Šachovskojaus ataskaita, miesto sienos ir tvirtovė pagal pulkininko Tomo Belio projektą (jis buvo nusiųstas carui) buvo taip sustiprintos, kad vėliau maskvėnai galėjo ilgai atlaikyti lietuvių apsiaustį. Iš vaivados pranešimų bei ataskaitos matyti, jog kukliai pastiprino ir maskvėnų kariuomenės arsenalą-atkasė dvi naujas Radvilų paslėptas patrankas ir pastatė jas pilyje, mieste taip pat rasta nemažai įvairių kitų ginklų, o iš miestiečių, kad jie nesukiltų, atimta: 71 kardas, toks pat skaičius įvairių kitų kertamųjų bei duriamųjų ginklų, 12 špagų, 118 šaunamųjų ginklų, net 6 lankai su daugiau kaip 500 strėlių bei per 95 pūdus parako, 11 pūdų salietros ir per pūdą švino. Caro nurodymu vietos meistrai turėjo taisyti sugedusius miesto įgulos ginklus. 1657 m. netgi pavyko trumpam (iki 1658 m.) atnaujinti, nors ir labai ribotai, Universiteto veiklą.Maskvėnų vaivadai rūpesčių kėlė ne tik nuolatinės apsiausties būklė bei bado pavojus, bet ir daugiausia dėl tų priežasčių 1657 m. gegužės 10 d. prasidėjusi maro epidemija, kuri guldė tiek miestiečius, tiek okupantų karius ir karininkus. Išsigandę žmonės ėmė bėgti iš miesto, ir pirmiausia pavyzdį parodė miesto magistratas. Miestas iš visų pusių buvo apstatytas užkardomis, kad neleistų plisti epidemijai, o perduodant žinias į Maskvą, kelyje tarp Vilniaus ir Smolensko dokumentai turėjo būti po kelis kartus perrašomi, diktuojant per laužo liepsną. 1657 m. gegužės 30 d. dauguma miesto valdžios paliko Vilnių, įpareigojusi tvarką jame, kol baigsis epidemija, palaikyti paskirtam eiti vaito bei burmistro pareigas, suteikiant beveik diktatoriškus įgaliojimus, Juozapui Kairelevičiui ir penkiems jo pasirinktiems tarėjams. Veik metus siautėjęs maras išguldė apie pusę to meto Vilniaus gyventojų bei didelę dalį maskvėnų įgulos.Dar 1657 m. vasarą pats caras vaivadai M.Šachovskojui įsakė visus unitus išvyti iš miesto, bet dėl epidemijos tuo metu šio įsako įvykdyti buvo neįmanoma, kadangi daug unitų buvo pasitraukę. Praslinkus šiai „Dievo rykštei“, kai kurie unitai grįžo į Vilnių, vaivada jiems pasiūlė rinktis: arba pereiti į stačiatikybę ir likti mieste, arba nešdintis iš miesto. Daugelis, jei ne visi, pasirinko pirmąjį variantą.1660 m., jau valdant antrajam vaivadai Danylai Myšeckiui (žlungant okupacinei valdžiai jis ėmėsi žiaurių represijų prieš gyventojus, bet šios laukiamų rezultatų nedavė, o tik pagreitino okupantų žlugimą.1661 m. lapkričio 22 d.) gegužės 8 d. įvyko Vilniaus puolimas, kai dėl girtų sargybinių kaltės ir su vilniečių pagalba Kazimiero Siesickio būrys užėmė miestą, bet po kelių valandų pilies įgulos buvo išstumtas. Po šio antpuolio vaivados įsakymu buvo sudeginti Vilniaus priemiesčiai (beje prašant Vilniaus kilmingųjų į ten buvo išvaryti žydai). Yra vėlesnių užuominų, jog pas carą buvo nusiųstas pasiuntinys gauti nurodymų, ką daryti su išdavikiškai pasielgusiais vilniečiais, ir kad buvo gautas įsakymas žmones išžudyti ir viską aplinkui sudeginti. Tuo metu D.Myšeckis praneša, jog lietuviai kaupia jėgas pulti Vilnių ir renka maistą netoliese, todėl reikia tęsti dar M.Šachovskojaus pradėtą pilies sutvirtinimą (tam priskirta 30 000 rąstų), ir vėl prašo caro nurodymų. Padėtis okupantams aplink Vilnių darėsi vis sunkesnė ir birželio viduryje maskvėnų vilkstinė, vežanti paraką ir dagtį, ja nebegalėjo prasibrauti į miestą. D.Myšeckis dar keletą kartų sugebėjo pasiųsti pranešimus, kad priešai niokoja miesto apylinkes, nepraleidžia pasiuntinių, kad mieste belikę tik keli raiteliai, kad mažai belikę parako ir dagties. Nepaisant tokio nedidelio amunicijos bei karių kieko, aišku jei tai tikri, o ne sumažinti duomenys, kaip žinia, maskvėnams pavyko Vilniaus pilyje išsilaikyti apie pusantrų metų, bet paties miesto jie jau nebekontroliavo, tad to laikotarpio miesto gyvenimas yra jau atskiras klausimas. Vilniaus miesto pajamų ir išlaidų knygoje, 1661 m. gruodžio 10 d. įraše apie išlaidas po D.Myšeckio nukirsdinimo aikštei sutvarkyti bei kituose to meto šaltiniuose, jis ne kartą vadinamas tironu.

1655 m. spalio 20 d. Kėdainiuose 1134 Lietuvos didikai ir bajorai, susitelkę apie Lietuvos didįjį etmoną Jonušą Radvilą, su Švedijos atstovais pasirašė sutartį, kuria buvo nutraukta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos unija, o Švedijos karalius pripažintas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Kėdainių sutarčiai pasipriešino dalis Lietuvos kariuomenės ir daugelis bajorų, kurie tęsė kovą su švedais. Ji suaktyvėjo

po karaliaus Jono Kazimiero Vazos grįžimo į Lenkiją 1656 m. sausio 1 d. 1656 m. Lietuvoje prasidėjo sukilimas prieš švedus1655–1660 m. vyko Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Švedija. 1655 m. viduryje pradėję Lenkijos ir Livonijos puolimą, švedai užėmė svarbiausius Lenkijos miestus – Varšuvą ir Krokuvą. Karalius Jonas Kazimieras Vaza pasitraukė į austrų valdytą Sileziją. Didžiąją dalį Lenkijos ir Lietuvos valstybės teritorijos 1655 m. buvo okupavusios Švedija ir Rusija. Šis laikotarpis imtas vadinti “Tvano“ vardu.1656 – 1657 m. nuo Lenkijos kariuomenės atsiskyrę totoriai plėšikavo M.Lietuvoje, daugiausia nukentėjo Įsruties ir Ragainės apskritys. Totoriai Prūsijoje sudegino 13 miestų, 249 bažnytkaimius ir kaimus, 37 bažnyčias, nužudė apie 23 000 ir išvarė į nelaisvę apie 34 000 žmonių. Kitais metais prasidėjo badas ir maro epidemija, nuo kurios Prūsijoje mirė apie 80 000 gyventojų. Dėl to 1660 m. Joje buvo įdirbta tik 20 000 ūbų, t.y. 1/6 dirbamos žemės.

1657 m. rugsėjo 9 d.–lapkričio 6 d. sudarytomis sutartimis tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybės bei Brandenburgo ir Prūsijos kunigaikščio buvo panaikinta Prūsijos Kunigaikštystės vasalinė priklausomybė nuo Lenkijos Karalystės.

1658 m. Švedija apkaltina Jokūbą draugyste su lenkais ir rusais ir įsiveržia į Jelgavą, suima ir išveža Jokūbą su šeima į Rygą, vėliau į Ivangorodą.

1660 m. evangelikas reformatas Samuelis Boguslavas Chilinskis išvertė į lietuvių kalbą Bibliją ir Londone pradėjo spausdinti. Tačiau šio sumanymo nepavyko įgyvendinti.

1660 m. gegužės 3 d. Olyvoje, prie Gdansko, pasirašyta taikos sutartis su Švedija. Valstybių sienos liko tokios, kokios buvo nustatytos 1629 m. Altmarko paliaubomis. Jonas Kazimieras Vaza atsisakė pretenzijų į Švedijos sostą. Kuršas liko Respublikai, švedai prie Vidžemės prisijungė Bolderąją, Sluoką ir Ruonių salą. Į Kuršą grįžo Jokūbas, ekonomika sugriauta, atgavo Tobagą, atstatė laivyną, bet krašto gerovės nebeatstatė. Kasė kanalą iš Jelgavos į Dauguvą, įkūrė Jekabpilį, atidarė mokyklų, ligoninių, prieglaudų bei spaustuvę. Olivos taikos Prūsija atpalaiduojama nuo Lenkijos. Prūsijoje kilo opozicija: „buvome priklausomi nuo Lenkijos, o dabar mes nuo nieko nepriklausomi!“.1660 m. Prūsija turėjo 27 000 karių (senoji armija – 5000). Per 1665 – 1666 m. kariuomenei buvo skirta 0,7 mln. talerių. Per vieną mėnesį buvo išleista 110.000 talerių.

1660 m. Anglijoje atkurta monarchija.

XVII a. per karus su švedais į Karaliaučių atvyko daugybė lietuvių iš Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties, Labguvos valsčių. Nevokiečiai daugiausia gyveno Karaliaučiaus priemiesčiuose ir vertėsi žvejyba, smulkiais amatais. Lietuviai telkėsi Zakheimo rajone, gyveno kompaktiškais kvartalais; pas vokiečius dauguma jų dirbo bernais ir šeimynykščiais. Sostinėje gyveno net tik Prūsijos, bet ir LDK, ypač Vilniaus, lietuvių. Manoma, kad XVIII a. viduryje Karaliaučiuje gyveno apie 50 000 lietuvių. XIX a. pabaigoje jame liko nesuvokietėjusių lietuvių, atrodo keli tūkstančiai.

Nuo 1663 m. Kurliandijos kunigaikštis Jokūbas nuomojosi danams priklausančias geležies rūdos kasyklas Eidsvolde, Vike ir Julsrūde (Norvegija).

1663 m. Frydrichas Vilhelmas pripažino dvarininkų privilegijas. Rytprūsiuose atsirado naujas opozicijos vadovas Kalckstein. 1669 m. Rytprūsių dvarininkai vėl atsisakė mokėti mokesčius Frydrichui Vilhelmui į iždą. Už tai kurfiurstas pradėjo persekioti Kalcksteina.

Apie 1665 m. 10 proc. Maskvos gyventojų buvo atvežtieji iš LDK. Per karus 1654-1670 m. Baltarusijoje išnaikinta apie pusę gyventojų.1667 m. sausio 30 d. Andrusovo kaime, prie Smolensko, buvo pasirašyta 13,5 metų paliaubų sutartis tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybės bei Rusijos. Ji užbaigė 1654–1667 m. karą. Rusija atgavo XVII a. pradžioje prarastas teritorijas, taip pat prisijungė kairiakrantę Ukrainos dalį ir Kijevą. Bendrai turėjo būti valdoma Zaporožė. 1678 m. paliaubų sutartis buvo pratęsta dar 13,5 metų. 1686 m. pasirašyta Amžinosios taikos sutartis, kurią Lenkijos ir Lietuvos valstybė oficialiai ratifikavo tik 1710 m. 1667 m. nustatytos sienos, nedaug pakoreguotos vėlesnėmis sutartimis, nepakito ir išliko iki 1772 m.XVII a. viduryje dėl karų, maro epidemijos, bado, gyventojų vežimo į Rusiją Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neteko apie 40 % gyventojų, kraštas buvo labai nualintas. Lenkijos ir Lietuvos valstybė prarado lyderės poziciją Rytų Europoje.

1667 m. Klaipėdoje pradėta užpilinėti Senąją Dangę. Jos vietoje dabar Didžiojo vandens gatvė.

1668 m. rugsėjo 16 d. karalius Jonas Kazimieras Vaza atsisakė sosto, 1669 m. išvyko gyventi į Prancūziją, ten ir mirė 1672 m. gruodžio 16 d.1669 m. birželio 19 d. Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo išrinktas Mykolas Kaributas Višnioveckis, valdęs 1669 – 1673 m. Tuo buvo nepatenkinti daugelis didikų, ypač simpatizavusių Prancūzijai. 1672 m. tai sukėlė vidaus karo pavojų. Naujasis karalius buvo išsilavinęs, bet nevalingas ir pasyvus valdovas, kurį per visą jo trumpą valdymo laikotarpį buvo bandoma nušalinti nuo sosto.

1670 – 1671 m. S.Razino vadovaujamas valstiečių karas Rusijoje.

1672–1676 m. toliau vyko Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Turkija. 1672 m. buvo kilusi grėsmė, kad dėl vidaus krizės ir nepajėgumo pasipriešinti bus apribotas Lenkijos ir Lietuvos valstybės suverenumas: 1672 m. spalio 18 d. Bučiače pasirašyta sutartis įpareigojo mokėti Turkijai metinę duoklę. Tačiau sutartis nebuvo ratifikuota, o 1673 m. lapkričio 11 d. jungtinė Lenkijos ir LDK kariuomenė, vadovaujama Lenkijos didžiojo etmono Jono Sobeskio, Chotino mūšyje visiškai sutriuškino turkų kariuomenę. Vis dėlto 1676 ir 1678 m. sutartimis Turkijai atiteko (iki 1699 m.) didelė Vakarų Ukrainos dalis – Podolė.1673 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės seime Lietuvos atstovams pavyko išsireikalauti, kad kas trečias Seimas rinktųsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje – Gardino mieste (dab. Baltarusijoje). Pirmas Seimas čia susirinko 1678 m. Tačiau nustota šaukti Lietuvos vyriausiuosius suvažiavimus, kurie de facto atliko savarankiškų Lietuvos seimų funkcijas, taip apeidami 1569 m. Liublino unijos nuostatą, panaikinusią Lietuvos Seimą. Paskutinis Lietuvos vyriausiasis suvažiavimas buvo sušauktas 1671 m.1673 m. lapkričio 10 d. mirė karalius Mykolas Kaributas Višnioveckis.1674 m. gegužės 21 d. Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinktas Jonas Sobeskis (valdė 1674–1696 m.). Jis pasižymėjo kaip talentingas karo vadas, bet nesugebėjo įgyvendinti savo vidaus ir užsienio politikos planų, nes stigo nuoseklumo. Jo valdymo metu toliau gilėjo valstybės krizė.XVII a. antroje pusėje toliau didėjo katalikų spaudimas protestantams ir stačiatikiams, kurie tuo metu buvo visiškai išstumti iš Senato ir prarado anksčiau turėtą politinę įtaką. 1658 m. Seimo sprendimu iš valstybės turėjo išvykti arba pereiti į katalikybę radikaliosios reformacijos krypties atstovai – antitrinitoriai. 1668 m. buvo uždrausta pereiti iš katalikų tikėjimo į protestantų. 1673 m. nekatalikams uždrausta įgyti bajorystę. Didėjo religinės netolerancijos.

1674 m. Karaliaučiaus miestas neleido Frydricho Vilhelmo atsiųstiems emisarams rinkti mokesčių. Tada Frydrichas Vilhelmas atsiuntė kariuomenę ir apgyvendino ją civilių namuose iki tol, kol bus sumokėti mokesčiai. Problema buvo išspręsta.Frydricho Vilhelmo laikais valstybę norėta praturtinti. Vienas iš variantų-kolonijinė prekyba, bet tai nepavyko dėl valstybės mažo dydžio. Buvo kasami kanalai, kurie padėjo ekonomikai. Imigracijos-įkurdinimo politika: atsikėlė 20000 hugenotų. XVII a. Brandenburgo-Prūsijos kunigaikštystė vadinta Šiaurės Sparta.Brandenburgas ir Prūsija skyrėsi. Frydricho Vilhelmo širdis buvo Brandenburge, o Prūsija valdė kumščiu. Prūsija buvo arogantiška, ypač junkeriai.

1678 m. artėjant švedų kariuomenei buvo padegtas Klaipėdos miestas, kuris visas ir sudegė. Didelė pastatų dalis atstatyta po 1678 m. gaisro buvo mūriniai. Svarbiausią reikšmę jau turėjo nebe pilis, bet įtvirtintas miestas. 1679 m. Klaipėdos pilis atlaikė dar vieną švedų puolimą.

XVII a. septintame–aštuntame dešimtmetyje buvo pastatyti žymiausi Lietuvos barokinės architektūros paminklai: Pažaislio kamaldulių vienuolynas prie Kauno bei Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje. Statybas finansavo pusbroliai Lietuvos didysis kancleris Kristupas Pacas ir Lietuvos didysis etmonas Mykolas Pacas.XVII a. 80-ieji m. Vidžemėje atidarytos pirmosios valstiečių mokyklos.

1681 m. padėtas kertinis akmuo reformatų bažnytėlei Klaipėdoje Tiltų gatvėje, priešais kurią po 5 metų išdygs lietuvių liuteronų Šv. Mikalojaus bažnyčia.

1681 m. dar gerokai prieš tapdamas karaliumi, Frydrichas III buvo išleidęs specialų potvarkį, kuriame draudė lietuviams rengtis vienodais drabužiais su vokiečiais. Darbdaviai neturėjo teisės lietuviams mokėti tiek pat kiek vokiečių tautybės tarnams ir tarnaitėms.

1682 – 1725 m. Petro I valdymas Rusijoje.

1683–1699 m. vėl vyko Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Turkija. Nors buvo pasiekta įspūdinga karaliaus Jono Sobeskio vadovaujamos kariuomenės pergalė prie Vienos 1683 m., karas užtruko, alino kraštą ir gilino vidaus krizę. Tačiau 1699 m. Karlovicų (Karlowitz) taikos sutartimi tarp Turkijos ir antiturkiškos koalicijos šalių Lenkijos ir Lietuvos valstybė atgavo visas teritorijas, XVII a. antroje pusėje užleistas turkams.

1682 - 1698 m. po Jokūbo mirties Kurliandijos sostą paveldi jo sūnus Frydrichas Kazimieras. Jis iššvaistė tai kas liko, neberemiama Tobago įgula išsilakstė ir 1690 m. sala atiteko Prancūzijai.

1683 m. pašventinta Klaipėdos reformatų bažnyčia. (1854 m. per gaisrą sudegė. Atstatyta dideliu bokštu. Išsilaikė iki antrojo pasaulinio karo).XVII a. Klaipėda pavaizduota 1684 m. Kristupo Hartknocho graviūroje. Šiame amžiuje mieste gimė vienas žymiausių protestantiškų giesmių kūrėjas, vokiškai rašęs baroko poetas Simonas Dachas (1605-1659). Jo tėvas dirbo Klaipėdos pilyje vertėju.

1685 m. Vidžemėje išleista Biblija (vertė E.Gliukas).1686 m. Klaipėdoje Tiltų gatvėje padėtas kertinis akmuo lietuvių Šv. Mikalojaus bažnyčiai, kurią po1687 m. antrą kartą atėjo švedai. Klaipėda susidegino priemiesčius (Vitės), kad priešas negalėtų įsitvirtinti ir pabėgo visi į pilį, tačiau vėjas papūtė į pilies pusę ir ji apdegė, o švedams Klaipėda iš vis nerūpėjo- jie toliau sau traukė į Tilžę. Tai viena didžiausių tragedijų Klaipėdos istorijoj. XVIII a. pradžioj Klaipėdos miestui vietos neliko –vien įtvirtinimai.. kontragarderijos. Miestas virto tvirtove. Miestas buvo mažas, bet užtat sparčiau vystėsi priemiesčiai. 1736 m. buvo fortifikacinis projektas pagal Vobano sistemą. Tai faktiškai naujoji olandiška sistema modifikuota vokiečių: tobulinti painius bastionus bei statyti papildomus pylimus –kontragardijas, statytas bastionų išorėj, kampuotos, kad patogiau būtų atidengti flanginę ugnį. Kontragardijos gindavo pilis nuo priešų.Vobano projekte [...] 3 užtvaros su šliuzais, akvedukais –vanduo bėgo į aukštesnę miesto dalį ( iš šaltinių). Akvedukas buvo ties dabartine rusų mokykla ( prie „Pajūrio“). Naujasis kanalas (naujoji Dangės vaga –Naujoji Dangė). Klaipėdos įtvirtinimams trukdė senoji Dangė. 1660 m nutarta užpilti Senąją Dangę. Tuo metu senoji Dangė buvo vadinama Faule Dange ( „Tingioji Dangė“) ir buvo prie Parodų rūmų kur yra sporto aikštelė –Dvokiančioji Dangė.

1688 m. valstybės perversmas Anglijoje.

1688 m. Frydrichas I (Frydricho III įpėdinis), paskutinis Brandenburgo-Prūsijos kurfiurstas tapo pirmuoju Prūsijos karaliumi (iki karūnacijos vadinosi kurfiurstu Frydrichu III). Tapęs karaliumi dar valdė 12 metų. Jo vaikystė buvo sudėtinga (dėl daugybės tėvo vedybų), buvo neurotiškas, turėjo sveikatos sutrikimų. Eberhard von Danckelman – jo auklėtojas ir mokytojas, vėliau paskirtas ministru, kuris tęsė Frydricho Vilhelmo politiką. Šarlotenburgas – nauja rezidencija (vakarų Berlyne), pradėta statyti 1695 m. prancūzų maniera. Tais pačiais metais atstatydintas Eberhardas von Danckelmanas (nesutarė su karaliumi dėl finansų ir rūmų statybų). Porceliano kabinetas, Gintaro kabinetas ( „Gintaro kambarys“).XVII a. per karus su švedais į Karaliaučių atvyko daugybė lietuvių iš Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties, Labguvos valsčių. Nevokiečiai daugiausia gyveno Karaliaučiaus priemiesčiuose ir vertėsi žvejyba, smulkiais amatais. Lietuviai telkėsi Zakheimo rajone, gyveno kompaktiškais kvartalais; pas vokiečius dauguma jų dirbo bernais ir šeimynykščiais. Sostinėje gyveno net tik Prūsijos, bet ir LDK, ypač Vilniaus, lietuvių. Manoma, kad XVIII a. viduryje Karaliaučiuje gyveno apie 50 000 lietuvių. XIX a. pabaigoje jame liko nesuvokietėjusių lietuvių, atrodo keli tūkstančiai.Atvykus būriams vokiečių kolonistų ir plėtojantis kapitalistiniams santykiams, XVIII a. miestai gerokai išaugo. 1693 m. Fridricho miestas (Klaipėdos priemiestis) gavo miesto teises.

1694 m. balandžio 18 d. Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis (Brzostowski), nepatenkintas kariuomenės žiemojimu Bažnyčios valdose, ekskomunikavo įtakingiausią Lietuvos didiką ir kariuomenės vadą – Vilniaus vaivadą ir LDK didįjį etmoną Kazimierą Joną Sapiegą. Tai dar labiau paaštrino politinę krizę, apėmusią šalį paskutiniais karaliaus Jono Sobeskio valdymo metais.

Po 1695 – 1697 m. metų maro epidemijos pajutę darbo jėgos stygių Švedijos didikai siekė atšaukti Estijos bei Latvijos mokytojus ir parapijų klerkus.

1696 m. birželio 17 d. mirė karalius Jonas Sobeskis.

1696 – 1697 m. didžiajam badmečiui ant kulnų mynė niokojantis karas ir maro epidemija, nušlavusi beveik 2/3 Estijos ir Livonijos gyventojų. Maras sklido iš Konstantinopolio, 1708-1709 m. pasiekė Lenkiją-LDK, o po

metų – ir Baltijos pakrantes. Nuo 1709 m. rugsėjo iki 1710 balandžio nuo maro ir kitų ligų Kionigsberge mirė 9368 žmonės – beveik ¼ šio miesto gyventojų. Dar didesnis mirtingumas buvo Rygoje ir Taline, beveik visai ištuštėjo mažesnieji Livonijos bei Estijos miestai. 1710 m. maras persimetė į Švediją, nusinešdamas net 40 000 sostinės gyventojų, o lapkričio mėnesį nepaisant karantino, įsisiautėjo Danijoje. Helsingjoras prarado 40 proc. gyventojų, o Kopenhaga – net 1/3. 1697 m. balandžio 5 d., sulaukęs 42 metų amžiaus, Karolis XI mirė, savo paveldėtoju ir įpėdiniu palikdamas 15-metį sūnų.Pirmieji jaunojo karaliaus valdymo metai neatspindi vėliau liaudyje paplitusios nuomonės apie Karolį XII kaip ambicingą beprotį, kurio vienintelis džiaugsmas buvo „rasti priešą arba juo padaryti visą žmoniją“. Jis užbaigė tėvo pradėtą kariuomenės pertvarkymą, palikdamas jai gynybinį pobūdį.

1697 m. birželio 25 d. Renkamajame (elekciniame) seime buvo priimtas nutarimas (konstitucija), sulyginantis Lietuvos ir Lenkijos ministrų įgaliojimus (coaequatio iurium). Taip buvo apribota iki tol santykinai didesnę valdžią turėjusių Lietuvos didžiojo etmono, didžiojo iždininko (šias pareigybes ėjo tuo metu įtakingiausios Lietuvoje didikų giminės – Sapiegų – atstovai), kanclerių kompetencija. Šio nutarimo įgyvendinimas padėjo opozicijai vidaus kare prieš Sapiegų viešpatavimą Lietuvoje. Vidaus karas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje su pertraukomis vyko nuo 1697 m. iki XVIII a. pradžios. Tuo pačiu nutarimu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų raštvedyboje buvo įvesta lenkų kalba vietoje anksčiau vartotos gudų kalbos. 1697 m. sprendimai paspartino LDK ir Lenkijos politinę bei kultūrinę integraciją.1697 m. birželio 27 d. Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinktas Saksonijos kunigaikštis Frydrichas Augustas (karalius Augustas II, 1697–1733 m.). Tai itin prieštaringai vertinamas valdovas. Būdamas vienos seniausių vokiškųjų dinastijų atstovas, jis nepajėgė adekvačiai įvertinti savo bei Lenkijos ir Lietuvos valstybės, kurioje didesnį vaidmenį politikoje vaidino bajorija, galimybių ir neišnaudojo asmeninės unijos su Saksonija teiktų privalumų. Dauguma jo ambicingų sumanymų liko neįgyvendinti, o patirtos nesėkmės pagilino valstybės krizę.1698 m. po F.Kazimiero mirties krašto suirutė dar labiau padidėjo. Sostą paveldėjo šešiametis Frydrichas Vilhelmas, jo regentu Lenkijos karalius paskyrė dėdei Ferdinandui, Frydricho Kazimiero broliui, Respublikos kariuomenės generolui.

1698 m. rugsėjo 5 d. Rusijos caras Petras I norėdamas priversti tautiečius atsisakyti senoviškų papročių ir pakeisti juos europietiškais įvedė barzdos mokestį ir net savo rankomis kirpo barzdas bajorams.1689 m. rugsėjo 12 d. Petras I tampa vienvaldžiu Rusijos caru. Su pirmąja žmona Jevdokija Lopuchina ir antrąja, Marta Skavronska (vėliau tapusia Jekaterina I), jis iš viso susilaukė 14 vaikų, tačiau tik trys gyveno ilgiau nei tėvas.1699 m. Petro I kariuomenė buvo užėmusi Tartu, o Narvą laikė apsuptyje. (Kapituliacijos sąlygomis Petras I taip pat kaip prieš 150 metų Ivanas IV žadėjo miestelėnams palikti ir saugoti jų privilegijas ir tikėjimą). Po savaitę užtrukusio varginančio žygio Švedijos kariuomenė akis žilpinančioje pūgoje iškovojo lemiamą pergalę prieš gerokai didesnę priešo kariuomenę. Mūšio lauke liko gulėti 8000 ar 10 000 rusų karių, paimta tūkstančiai karo belaisvių, daug maisto atsargų, amunicijos ir pabūklų. Caras paliko kariuomenę ir mūšio išvakarėse grįžo į Maskvą, vadovavimą patikėjęs veteranui Du Croy. Yra nuomonių, kad caras pernelyg gerai žinojo apie savo kariuomenės ir vadovavimo trūkumus, todėl paliko ją likimo valiai, tikėdamasis atsigriebti ateityje. Prie Narvos patirti nuostoliai netrukus buvo padengti, patrankoms buvo sulydyti netgi cerkvių varpai. 1698 m. pradėtos reformos turėjo pakeisti kariuomenės struktūrą. Nuo 1699 m. iki 1725 m. į kariuomenę buvo paimta apie 280 000 vyrų, o baigiantis Petro I valdymo laikotarpiui kariuomenėje buvo 130 000 karių. Švedijos pergalė prie Narvos parodė, kad kariuomenės dydis nėra svarbiausias dalykas; kariuomenės, su kuria prabėgus 9 metams Karolis XII susidūrė mūšyje prie Poltavos, buvo gerokai stipresnė, neišsekinta ilgų varginančių karų. 1700 m. karui Švedijos kariuomenė buvo nepaprastai gerai pasirengusi. 1700 m. pabaigoje iš karo pasitraukė Danija, rusai patyrė didelį karinį pralaimėjimą, o Augusto II padėtis Lenkijoje-LDK tapo labai nestabili.

1699 m. rudenį į Šiaurės Vokietiją bei Holšteino-Gottorpo kunigaikštystę buvo nusiųstas pastiprinimas, tačiau Švedija ieškojo ir diplomatinių būdų, kuriais galėtų priversti jūrų valstybes laikytis Altonos susitarimo.

Iki pat XVIII a., kol tarp Livonijos ir Estijos gyventojų neišplito pietizmas, valstiečiai laikėsi pagoniškų papročių, šoko, grojo dūdmaišiais, taip siutinusiais dvasininkus. XVIII a. pradžioje gyvenusio pastoriaus pasakojimas rodo, kaip atkakliai valstiečiai laikėsi senųjų savo papročių. Pastorius rašo, kad vien tik jo parapijoje buvę 60 ar 80 aukojimo vietų, o savo rankomis jis sunaikinęs 24. Suomijoje vyravo paprotys susižadėti rudenį, per senovinę Kekri šventę, gavusią senovės derlingumo dievo Agrikolos vardą. Liaudyje buvo gyvenas ir santuokos dievas Jumi.

Nepaisant Bažnyčios ir valdininkijos pastangų, švedų kalbos įtaka buvo nedidelė. Greičiausiai vietiniai Skanės gyventojai pamažu švedų kalbą ėmė laikyti į vietinę tarmę panašia oficialiąja kalba lygiai taip pat, kaip anksčiau priėmė danų kalbą.Ryškiausiai valstybė siekė suvienodinti tikėjimą, tačiau net ir čia buvo išimčių. Buvo daromos nuolaidos kitatikiams užsieniečiams, jei tik šie neskatindavo žmonių pereiti į jų tikėjimą. Švedijoje apsigyvenę kalvinistai valonai stengdavosi kurti atskiras autonomiškas bendruomenes kaimo vietovėse, o miestuose jų bendratikių buvo mažai. Nedidelis konfliktas kilo Prūsijoje, kai atsivertę į kalvinizmą Hohenzollernai ketino skirti pareigūnus iš bendratikių rato, tačiau liuteronai tam pasipriešino. Frydrichas Vilhelmas rimtai įžeidė dvaro pamokslininką reformatą reikalaudamas, kad šis Kionigsbergo pilies bažnyčioje laikytų mišias už jo tėvą. Amžiaus pabaigoje kalvinistų gretas labai papildė hugenotų pabėgėliai. 1703 m. Kionigsbergo prancūzų bendruomenėje jau buvo apie 500 narių, be to, čia buvo įsikūrusios anglų, škotų, olandų bei Lenkijos-LDK kalvinistų kongregacijos. Dancigas taip pat priglaudė įvairiausių tikėjimų žmones, todėl miesto taryba turėjo atlaikyti susidariusią įtampą. 1673 m. amatininkai pareikalavo sugrąžinti buvusį liaudies pamokslininką, o po dviejų metų įteikė karaliui prašymą apriboti menonitų veiklą. Reikalavimų kėlė ir katalikai, todėl taryba turėjo leisti jiems pasistatyti koplyčią mieste, o pagal vieną iš 1677 m. susitarimo su Jonu Sobieskiu sąlygų suteikė teisę būti atstovaujamiems Šimto komitete (Hundertmänner).Pasienyje – Karelijoje bei Ingrijoje – Švedijos karūna stengėsi atpratinti valstietiją nuo stačiatikybės ir įvesti Švedijos Bažnyčios įstatymus, kaip buvo pakeitusi Danijos Bažnyčios įstatymus pietinėse savo provincijose. Abiejose sienos pusėse aiškiai buvo pastebima įtampa. Patriarchas Nikonas 1658 m. ėmėsi priemonių, kurios turėjo sustiprinti stačiatikybę ir monarchiją panašiai kaip 1686 m. Švedijos Bažnyčios įsakymas. Nepaisant uolių Bažnyčios administratorių pastangų priversti stačiatikių dvasininkus atsisakyti savo tikėjimo ir priimti liuteronų katekizmą nesisekė. Johanas Gezelius jaunesnysis, 1681 m. paskirtas Ingrijos superintendantu, tikėjosi atversti ingrus bei votus, atskyręs juos nuo rusakalbių. Tokiai politikai vyriausybė pritarė, tačiau vietiniai žemvaldžiai tam pasipriešino ir nesutiko uždrausti savo valstiečiams lankyti rusų stačiatikių cerkves ar dėvėti rusišką apdarą. Šios žinios pasiekė carą, ir jis išsiuntė į Stokholmą protesto raštą. Greitai situaciją suvokę Ingrijos valstiečiai per pasiuntinį išdėstė karaliui savo skundus. Pabūgęs neramumų bei visuotinio valstiečių antplūdžio per sieną, be to, sutikdamas su rusų protestais, kurie pagal ankstesnių susitarimų sąlygas buvo visai pagrįsti, Karolis XI davė nurodymą leisti žmonėms laisvai apsispręsti dėl tikėjimo.

Artėjant prie pabaigos XVII a. Švedijos didybė ėmė blėsti. Aštuntojo dešimtmečio karo prieš Daniją ir Brandenburgą-Prūsiją metu Švedijos karinei šlovei buvo suduota keletas stiprių smūgių, be to, paaiškėjo, kaip smarkiai Švedija tapo priklausoma nuo Prancūzijos interesų. Vokietijos provincijos pasirodė esąs brangus laimikis, kurį buvo pakankamai sunku apginti nuo kaimyninių valstybių kėslų. Nedaug naudos šiaurės karalystei davė ir narystė imperijoje. Pražūtinga De la Gardie sąjunga su prancūzais padėjo sužlugdyti kanclerį ir Karoliui XI sulaukus pilnametystės įvesti absoliutizmą. Karoliui XI reorganizavus kariuomenę ir atkūrus valstybės mokumą įvedus redukciją ir per mokesčių politiką, Švedija tapo mažiau priklausoma nuo užsienio subsidijų. Nuo 1680 m. karalius ir vyriausiasis iždininkas Bengtas Oxenstierna laikėsi atsargumo ir neutralumo politikos. Čia Švedijai neabejotinai padėjo tai, kad kaimyninės šalys taip pat buvo išsekintos nesibaigiančių alinančių karų. Lenkija ir Maskvos DK buvo įsivėlusios į karą su turkais, tuo tarpu agresyvios Liudviko XIV politikos dėmesys buvo nukreiptas į Vokietiją bei jūrines valstybes – Angliją ir Danijos Karalystę.

XVIII amžius

Reformacijos laikų Europoje bažnytinėms institucijoms tapus pavaldžioms pasaulietinei valdžiai, valstybių valdovai turėjo imtis atsakomybės už žmonių etinį, socialinį bei religinį elgesį. Anksčiau pasyviai saugojusiam teisingumą, dabar valdovui teko užduotis puoselėti kuriančiąsias visuomenės galias ir rūpintis atitinkamomis institucijomis.Prūsijoje ginkluota policija (Landreuter) patruliuodavo visuose valstybės rajonuose ir prižiūrėdavo, kad būtų laikomasi daugybės instrukcijų. Kai kurios jų, pavyzdžiui, priemonės prieš infekcinių ligų plitimą, buvo labai reikalingos, bet buvo ir prievartinių instrukcijų, atspindėjusių tai, ką įkvėptas kameralistikos idėjų Otto Hintze suprato kaip valstybę esant gerovės ir saugumo užtikrinimo priemonę, kurioje vyrauja raison d‘etat. Nepaisant to, Hohenzollernų pavaldiniai mėginimams tvarkyti jų gyvenimą neretai priešindavosi. Frydrichas Vilhelmas I greitai suprato, kad beprasmiška uždrausti prekių pardavimą išnešiotinai, nors to ir reikalavo tokios korporacijos kaip Berlyno geležies gamintojai.

Pagrindinių žmogaus laisvių pripažinimas ir siekimas gerai valdyti šiaurės Europos šalims buvo būdingas visais laikais. Tai greičiausiai jas ir apsaugojo nuo revoliucijų bei autoritarinio režimo, kuriuos turėjo išgyventi pietinių Baltijos pakrančių gyventojai.1700 m. sausio mėnesį su Anglija ir Olandijos Respublika pasirašytų sutarčių Karolis XII neratifikavo tol, kol jo nepasiekė žinia apie Danijos įsiveržimą į kunigaikščio žemes Šlezvige – toks didelis buvo jo nenoras įvelti Švediją į galimą karą Europoje.

1700 m. vasarį Augustas II su Saksonijos kariuomene puolė švedų valdomą Rygą. Prasidėjo Šiaurės karas (1700 – 1721 m.).1700 m. Danijos karalius Ferdinandas palaiko Respubliką, kai šios kariuomenė puola Rygą per Kuršą. 1700–1710 m. karo veiksmai “Abiejų Tautų” Respublikoje.1700 m. lapkričio 18 d. Valkininkų (miestelis netoli Vilniaus) mūšyje Lietuvos bajorija ir prieš Sapiegas kovoję didikai sumušė Sapiegoms lojalią kariuomenę ir juos rėmusius bajorus. Vidaus kare Sapiegų priešai pasiekė lemiamą pergalę, buvo pakirstas Sapiegų giminės vadovaujamasis vaidmuo. XVIII a. nė viena didikų giminė nebeįgijo tokios valdžios Lietuvoje.

1701 m. sausio 18 d. Frydricho III kurfiursto karūnacija Karaliaučiuje. Nauja valstybė pavadinta Prūsijos karalyste, save titulavo Kionig in Preusen. Frydrichas III tapo Frydrichu I. XVIII a. pradžioje Berlyne gyveno 60 000 gyventojų.Valstybėje brendo XVIII a. pradžios didžiosios problemos-Prūsija nusiaubta ir t.t.

1701 m. sausio 24 d. Rusijos imperatorius Petras I paskelbė dekretą apie „matematikos ir navigacijos mokyklos“ steigimą – tai buvo pirmoji rusų karinio laivyno mokymosi įstaiga. 1701 m. kovo 9 d. Biržuose pasirašyta sąjungos sutartis tarp Augusto II ir Rusijos caro Petro I.1701 m. Respublikos kariuomenė pralaimi pirmą mūšį, Ferdinandas pabėga į Dancigą. Kurše šeimininkauja švedai (iki 1709 Poltavos mūšio).

1701 m. gruodžio 1 d. Švedijos karaliaus Karolio XII kariuomenė įsiveržė į Žemaitiją.1701 m. Prūsija pasiskelbė karalyste.1702 m. balandžio 5 d. švedų kariuomenė užėmė Vilnių. Lietuvoje susidarė dvi stovyklos: viena palaikė sąjungą su Augustu II ir Rusija (vadovavo M. S. Višnioveckis ir G. A. Oginskis), kita – stojo už sąjungą su Švedija (vadovavo nušalintas nuo etmono valdžios K. J. Sapiega).Prasidėjus karams su Švedija, LDK plėšė Augusto II įvesta saksų kariuomenė, vėliau švedai, caro Petro I armija, be to, savi kariuomenės daliniai, priklausantys besikivirčijantiems didikams, įvairūs ginkluoti bajorų būriai, neretai virtę tikrais plėšikais. Dauguma kaimų ir dvarų buvo sudeginta, vietoj sodybų tvyrojo dykvietės. Nukentėjo ir iestai. Juos slėgė kontribucijų našta, alino svetimų ir savų kariuomenių plėšimas, naikino gaisrai. 1706-1708 m. kraštą ištiko nederlius. Javai taip prastai užderėjo, kad žmonės negalėjo prasimaitinti. Prasidėjo badas. 1708-1709 m. žiema buvo labai šalta. Karo baisybių išvarginti gyventojai slėpėsi miškuose, šimtais mirė nuo šalčio ir bado. Ieškodami išsigelbėjimo, žmonės bėgo tolyn, kur tikėjosi išliksią gyvi. Minios pabėgelių užplūdo Vilnių, bet čia maisto turėjo tik turtingieji. Prasidėjo didžiulis brangmetis. Duona pabrango keliasdešimt kartų. Žmonės valgė šunis, kates, žiurkes. Atsirado net žmogėdrų: prie Vilniaus buvo sugauta plėšikų, kurie žudydavo praeivius ir misdavo jų kūnais. 1710 m. prasidėjo baisu maras ir kitos epidemijos. Mirė tūkstančiai. Vien Vilniuje 1710 m. mirė apie 24 000 žmonių. Nespėta laidoti, lavonus mėtė į bažnyčių rūsius, vežė už miesto. Iš viso Lietuvoje 1708-1711 m. mirė apie 1/3 gyventojų, o Žemaičių vyskupystėje – net apie 2/3. dėl skurdo, bado, ligų laisvieji valstiečiai prašydavosi priimami dvaro baudžiauninkais, kad tik galėtų išgyventi. Apie tuos baisius laikus liaudies atmintyje išliko daug pasakojimų, padavimų, dainų.Po Šiaurės karo atkurti sugriautą krašto ūkį buvo nelengva. Trūko darbo rankų. Atstatomų dvarų nebuvo įmanoma visų iš karto padaryti palivarkiniais. Dvarininkams teko ieškoti kompromiso. Šalia iš seno valstiečių turėtos žemės ištuštėję plotai buvo duodami kaip priimtinė žemė, už kurią valstiečiai turėjo dvarininkui atsilyginti tam tikru mokesčiu, vadinamuoju činšu (lenk. Czynsz < vok. Zins < lot. census ‚turto įkainojimas‘). Taip šalia lažinio ūkio atsirado činšinis. Valstiečiai ėmė bėgti nuo vieno pono prie kito, ieškoti „kur geriau“.Valstiečių kilnojimasis dėl karo, bado, maro ir vėliau ieškant „geresnio pono“ turėjo nemažą reikšmę lietuvių kalbos tarmių raidai, keitė nusistovėjusias izofonas, stiprino integracines kalbos raidos tendencijas.Lietuvių senuosiuose XVI – XVII a. raštuose neaptikta tokių tekstų, kurie mus orientuotų į LDK vakarų aukštaičių tarmę. Tada ši tarmė nevaidino ryškesnio vaidmens lietuvių gyvenime. Šiaurinė šios tarmės dalis (dabartiniai šiauliškiai), nusidriekusi Žemaitijos pasieniu, turėjo būti visai neryški, joje daug kur, matyt, vyravo

žemaičių tarmės ypatybės. Jų ir dabar čia, ypač arčiau Žemaitijos, sporadiškai pasitaiko. Apie Šakyną pasako, pvz., akie, akies, baltamęje (baltajame), tims, mažims, dviju, dvyleka, tus, tavi, mūsa, mumis, judum, nesukas (nesisuka), audu (audžiu), liūb sakys (sakydavo), eikem (eikim). Kietojo L prieš E tipo vokalizmą izofona senovėje ėjo kiek toliau į vakarus nuo Šakynos, ir, matyt, vietomis siekė ano meto žemaičių tarmės plotą. Taigi tikrų „šiauliškių“ tada kaip ir nebuvo. Nenuostabu, kad jų ypatybių XVI-XVII a. raštuose neaptinkame.XVIII a. Lietuvos didikai savąja kalba jau laikė lenkų kalbą, tiksliau Lietuvoje vartojamą jos variantą („polszczyzna litewska“). Lietuviškai tik kai kurie bemokėjo. Gerokai buvo aplenkėję ir turtingieji bajorai – vidutinis privilegijuotųjų sluoksnis. Namuose kalbėjo lietuviškai, žemaitiškai, ypač gyvenantys vakarinėje etnografinės Lietuvos dalyje.XVIII a. pabaigoje tarp bajorų jau pasitaikydavo atvirai reiškiamo priešiškumo lietuvių kalbai. Antai Žemaičių vyskupas J.D. Lopacinskis 1773 m. skundėsi, kad daugumas bajorų nebenori klausytis pamaldų žemaitiškai. Taip dvaras tapo svarbiu lenkų kalbos platintoju Lietuvoje.Miestuose XVIII a. lenkų kalba irgi jau buvo stipriai paplitusi. Daugumas miestiečių ją mokėjo. Labiausiai polonizacija palietė Vilnių. Tik dalis lenkiškai kalbančių vilniečių iš kilmės buvo lenkai (paprastai dvasininkai ir amatininkai), daugumas čia pat vietoje išmoko Lietuvos lenkų kalbą. Miestų nelietuviškumą didino atsikėlėliai iš rytinių LDK sričių, taip pat vokiečiai ir žydai (žydų tada Lietuvoje galėjo būti apie 75 000). XVIII a. pirmojoje pusėje Lietuvoje padaugėjo pabėgelių rusų sentikių, kurie dėl tikybos persekiojimo jau nuo XVI a. kėlėsi į Lietuvą, ypač iš Pskovo ir kitų artimesnių sričių. Įdomu, kad jų kalboje iki šių dienų išliko senų atsineštinių baltizmų, pvz., girsa – javų piktžolė, dirsė, dial. – girsa, krupienia – kruopų sriuba, kruopienė, lupaty – storalūpis ir kt. gausėjo čigonų. Pažymėtina, kad ir Latvijos čigonų kalboje esama lituanizmų, pvz., dugnos – dugnas, ježeros – ežeras, žanda – žandas. Taigi čigonai į latvijos teritoriją daugiausai bus kėlęsi iš Lietuvos. Visų Lietuvos svetimšalių kalbą gana stipriai veikė ir lenkų kalba.Lenkų kalbos poveikis LDK teritorijoje ypač plačiai reiškėsi per bažnyčią. Juk po krikšto Lietuvoje nebuvo sudaryta atskiros, nuo popiežiaus priklausančios bažnytinės provincijos. Abi etnografinės Lietuvos vyskupystės – Vilniaus ir Žemaičių – buvo pajungtos Gnezno arkivyskupo valdžiai. Jų abiejų sostuose sėdėjo lenkai, kurie čia jautėsi lyg gyventų Krokuvoje. Žemesnysis dvasininkų sluoksnis taip pat buvo perdėm lenkiškas. Antai 1770 m. iš 911 kunigų tik 120 temokėjo lietuviškai.Lenkai dvasininkai iš seno lietuviškus papročius ir lietuvių kalbą tapatino su pagonybe. Lenkiškai kalbantys kunigai į lietuvius valstiečius kreipdavosi ir jiems pamokslus sakydavo netaisyklinga, polonizmų prikimšta lietuvių kalba, tam tikru lietuvių-lenkų žargonu. Tokia kalba jie rašė ir liaudžiai skiriamas religines knygas, k.a. maldaknyges, giesmynus ir kt. Kadangi žmonėms kunigai anuomet buvo didžiausias sektinas autoritetas, tai jie daugiausai polonizmų bei žargoniškų konstrukcijų ir atnešė į liaudies kalbą, padarė didelę žalą natūraliai lietuvių kalbos raidai. Be sulenkėjusių dvarų ir bažnyčių, didelis lenkybės platintojas Lietuvoje buvo mokyklos. Nors Vilniaus jėzuitų akademijoje paskaitos skaitytos lotyniškai, tačiau profesorių ir studentų tarpusavio kalba buvo lenkų. Į lietuvių kalbą Akademijos vadovybė žiūrėjo kaip į liaudies kalbą, nesirūpino ja ir jos funkcijų plėtimu. Dar labiau per mokyklas imta lietuvius lenkinti Edukacinės komisijos laikais (nuo 1773 m.). ši steigė daugiau parapinių mokyklų ir reikalavo jose didinti lankų kalbos vaidmenį. Mokyklai tada buvo iškeltas uždavinys sulieti Respublikos tautas į vieną bendrą naciją, kuri turėjo būti lenkiška. Baltarusiai ir ukrainiečiai, kaip slavai, savaime buvo priskiriami prie lenkų, o lietuvius dar reikėjo sulenkinti. Edukacinė komisija siekė, kad lenkų kalba mokyklose visur taptų dėstomąja kalba, rūpinosi lenkiškų vadovėlių leidimu.XVIII a. lenkų kalba Lietuvoje ėmė plisti ir tarp valstiečių, ypač gyvenusių arčiau aplenkėjusių dvarų ir miestų. Jiems atkakliai buvo brukama, kad gimtoji lietuvių kalba esanti „prasta“ ir „pagoniška“, iš jos visaip šaipydavosi, pravardžiavo „chamska mowa“ ir pan. Būta net smurto atvejų, kai, pavyzdžiui, už poterių kalbėjimą lietuviškai kunigai valstiečius bausdavo.Vis labiau lenkėjant ištisiems bajorų sluoksniams ir miesto inteligentijai, lietuvių kalba, o su ja ir lietuvių tauta, buvo pasmerkta lėtai mirčiai. Bene tada bus atsiradęs ir vertinys tamsta<tamista (tamysta) iš Tavo Mylista < lenk. Twoja Milosc. Polonizmai plūdo, žinoma, ne iš Lenkijoje vartojamos lenkų kalbos, bet iš vietinio „lietuviško“ jos varianto.XVIII a. – lietuvių pavardžių formavimosi pabaiga. Privilegijuotieji, iš dalies miestiečiai pavardes vartojo ir anksčiau, didikai net nuo XV-XVI a. Dabartinė dvinarė asmens įvardijimo sistema – krikšto vardas ir paveldima pavardė – tada jau buvo visuotinai įsigalėjusi. Tačiau valstiečių gyvenime pavardės galutinai įsitvirtino tik nuo XVIII amžiaus. Matyt tai buvo susiję ir su gyventojų registracija, jų surašymais, pradėtais, rodos, tik nuo 1789 m.Valstiečių, kaip ir kitų lietuvių, pavardėms pradžią davę asmenvardžiai buvo įvairiakilmiai: paveldėti senoviniai dvikamieniai antroponimai (Gin-tautas, Vaiš-noras...), jų trumpiniai (Gintas,

Tautys, Vaišnius...), atneštiniai krikščioniški vardai (Augustinas, Klimas...) ir įvairios pavardės (Vilkas, Didžgalvis...), taip pat visokie šių antroponimų vediniai (Gintaut-ėlis, Vaišn-ėnas, Klim-utis, Vilk-inis...), tarp kurių ypač populiarūs buvo tėvavardžiai (Petr-aitis, Klim-onis, Jon-avičius, Stas-evičius...). Oficialiuose dokumentuose XVIII a. lietuvių pavardės rašomos lenkiškai. Nuo raštininko priklausė, kiek užrašoma pavardė sulenkinama. Prie lietuvų pavardžių imta dėlioti patroniminės reikšmės tada jau netekusią slavišką priesagą –ovič, -evič. Moterų priesaga –ienė keičiama slaviška –ova (retai –ovna). Taip sulenkintas pavardes gavo net tie lietuviai, kurie patys ir kurių protėviai niekada lenkiškai nekalbėjo.Sulenkėjusiems asmenims pavardės su tradicinėmis slavų priesagomis –ovič, -evič XVIII amžiuje ėmė rodytis lyg būtų nepakankamai „kilnios“, todėl atsirado mada šias priesagas keisti „lenkiškesnėmis“ ir „kilnesnėmis“ priesagomis su –ski (Petrovicz>Petrowski ir pan.)Kai kurios stipriai sulenkintos pavardės labai išplito, tapo populiarios. Pvz., dabar Lietuvoje Kazlauskų (lenk. Koziol „ožys“) turime daugiau negu 1500, Paulauskų – per 1000, Baranauskų (lenk. Baran „avinas) – apie 870, navickų (vietoj liet. Naujokas) – apie 720 šeimų.1703 m. kovo 15 d. Vilniuje sudaryta bajorų generalinė konfederacija, palaikanti Augustą II kare su Švedija. 1703 m. liepos 9 d. LDK bajorų generalinės konferencijos atstovai pasirašė sutartį su Rusija. LDK įsipareigojo kariauti prieš švedus.1703 m. caro Petro I įsakymu Nevos žiotyse prie Baltijos jūros, nedėkingomis gamtos sąlygomis buvo pradėta Sankt Peterburgo statyba, pareikalavusi daugybės aukų. Tarp pirmųjų Sankt Peterburgo gyventojų buvo žymi dalis suomių.1704 m. liepos 12 d. švedų šalininkai Lenkijoje atėmė iš Augusto II sostą ir Varšuvos seime karaliumi išrinko Poznanės vaivadą Stanislovą Leščinskį. Jis buvo vienos svarbiausių Didžiosios Lenkijos giminių atstovas. 1698 m. vedęs Kotryną Opalinskaitę, dar labiau sustiprino savo padėtį ir tapo vienu turtingiausių Respublikos didikų. Buvo ambicingas ir trokštantis valdžios, tačiau silpno charakterio ir nuolaidus žmogus.

1704 m. rugpjūčio 30 d. Narvoje buvo sudaryta Rusijos ir Respublikos (Augusto II šalininkų) sutartis, pagal kurią pastaroji oficialiai stojo į karą su Švedija.1704 m. rugsėjo 2 d. karalių Stanislovą Leščinskį parėmė Žemaičių bajorų konfederacija. Respublikoje susidarė dvi valstybės, du karaliai ir jų valdiniai.1704–1708 m. Respublikos žemėse vyko permainingos kovos, LDK sritys ir miestai ėjo iš rankų į rankas, kovose aktyviai dalyvavo tarpusavyje nesutariantys LDK bajorai.1706 m. rugsėjo 24 d. Augustas II buvo priverstas atsisakyti Lenkijos ir Lietuvos valstybės sosto.1707 – 1709 m. Islandiją nusiaubė raupų epidemija. Gyventojų liko apie 35 000.1709 m. rugpjūčio 21 d. Rusijos kariuomenė sutriuškino švedus prie Poltavos. Karo pabaiga buvo nulemta. Rusija tapo viena iš stipriausių regiono valstybių ir XVIII a. kartu su Austrija bei stiprėjančia Prūsija lėmė regiono politinius santykius. Iškovojęs pergalę prie Poltavos, Petras I užėmė Kuršo kunigaikštystę ir rengėsi pulti Rygą.

1709 m. kaip nugalėtojas į Jelgavą atvyksta Petras I. Čia grįžusiam iš Vokietijos 18 metų kunigaikščiui Frydrichui Vilhelmui pripiršo savo dukterėčią Aną Ivanovną. Kunigaikščio pilnametystę pripažino dvarininkai ir vedyboms pritarė. Šitaip Kuršas pasisuko į Rusiją.

Po 1709 m. Londonas ir Haga su nerimu stebėjo Švedijos imperijos žlugimą ir plintantį karą Vokietijoje. Rusija Europai buvo nepažįstamas kraštas: Vakarų europiečius nuo Ivano IV laikų nesuvokiamas jos potencialas žavėjo ir baugino, o dabartinio valdovo ambicijos buvo gerai žinomos. Netrukus po Poltavos mūšio švedų kariuomenę lydėjęs kapitonas James Jeffryes rašė apie „didžiuosius rusų planus savo valdas išplėsti iki rytinių jūrų palei Dnieprą, į Krymą ir nuo Juodosios iki Kaspijos jūros, apie laivybos ir prekybos plėtimą, apie žmogaus jėgas viršijančias pastangas suleisti šaknis visur, kur tik įžengia“. Kitais žodžiais, Rusija kėlė kur kas didesnę grėsmę nusistovėjusiam įtakos pasiskirstymui Europoje nei kada nors Švedija. Britų valstybės veikėjai dažnai kalbėdavo apie „pusiausvyros šiaurėje“ atkūrimą, tačiau tokius ketinimus dažniausiai suardydavo praktiniai dalykai. Hanoverių dinastijos teritoriniai interesai apsunkino susitarimą su Karoliu XII ir 1717 m. atvedė prie Towenshedo bei Walpolės atsistatydinimo, nes Jurgis I Švedijos prieš Rusiją nesutiko paremti. Be to, kaip pastebėjo Townshendas, dėl atviro priešiškumo Rusijai galėjo nutrūkti gyvybiškai svarbių jūrininkystės prekių tiekimas. Nepaisant to, kad dervą bei degutą Britanija stengėsi gaminti Šiaurės Amerikos kolonijose, o kanapes augino Airijoje, dėl sparčiai besiplečiančios laivų statybos pramonės ji vis tiek smarkiai priklausė nuo šių prekių tiekimo iš Šiaurės rytų Europos. Todėl Britanija stengėsi išsaugoti prekybinius ryšius su Rusijai priklausiusiais Baltijos uostais, bet kadangi šalia komercinės sutarties Petras I reikalavo ir gynybinės koalicijos, tai nedaug kas buvo pasiekta. Po Nystado taikos santykiai liko įtempti. Paskutiniaisiais Jurgio I valdymo metais po Suomijos įlanką grėsmingai plaukiojo britų karo eskadronai. Pamažu yrant 1725 m. koalicijai tarp Britanijos, Prancūzijos ir Prūsijos, Holšteinui po Jekaterinos I mirties patekus į Rusijos globą ir iškilus būtinybei užmegzti tvirtus komercinius ryšius su Rytų Baltijos pajūryje viešpatavusia valstybe, Anglijos ir Rusijos santykiai ėmė šiltėti, o 1734 m. buvo pasirašyta prekybos sutartis.

XVIII a. pradžioje lietuvininkai labai nukentėjo nuo maro, persimetusio iš Lietuvos-Lenkijos teritorijos, kur jį sukėlė didžiojo šiaurės karo negandos. Čia maras siautė kiek trumpiau (1709-1710), bet aukų buvo nepaprastai daug. Mirė apie pusę visų gyventojų (150 000). Oficialiais duomenimis, liko 8411 tuščių sodybų. Kadangi tuo metu pietų Vokietijoje ir Šveicarijoje buvo persekiojami protestantai, tai daugelis pasinaudojo Prūsijos valdžios raginimu keltis į ištuštėjusias sodybas. Masinė kolonizacija vyko 1732 m. Mažąją Lietuvą užplūdo per 20 000 kolonistų, daugiausia zalcburgiečių, švabų ir šveicarų. Tarp kolonistų buvo daug visokių „svieto perėjūnų“, avantiūristų. Jie atnešė girtavimą, tinginiavimą, muštynes, ištvirkavimą. Lietuvininkai tų kolonistų nemėgo.

1709 - 1711 m. badas ir maras. 1735 metais Klaipėdoje miestiečių tebuvo vos 358 šeimos. Klaipėda augo lėtai. Žmonių skaičius kiek padidėjo 1732 m. čia atsikėlus 233 zalzburgiečiams. Deja, ne visi jie pasiliko gyventi Klaipėdoje. 1708 – 1711 m. be viską naikinančio karo, kraštas patyrė nederlių ir marą. LDK neteko maždaug trečdalio gyventojų.1709 – 1711 m. per Didįjį marą Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Labguvos ir Įsruties apskrityse išmirė apie 160 000 (apie 53 proc.) gyventojų, liko apie 9000 tuščių ūkių. Visame Prūsijos krašte išmirė apie 270 000 (apie 40proc.) gyventojų. Svarbiausia didelio mirtingumo lietuviškose žemėse priežastis – sunkesnė lietuvių socialinė-ekonominė padėtis (pvz., Lietuvos provincijoje buvo apie 30 000 lažininkų, kurie sudarė apie 56 proc. visų Prūsijos lažininkų). Mažojoje Lietuvoje vokiečių didžioji kolonizacija prasidėjo marui baigiantis, jau 1711 m. pabaigoje. Tais laikais vyko protestantų persekiojimai katalikų bažnyčiai priklausiusiose žemėse. Prūsijos karaliaus kviečiantieji ediktai ir patentai skatino vykti į šią protestantizmo šalį. Didžiausios kolonijos: šveicarų, pfalciečių-nauzasiečių ir zalcburgiečių. Zalcburgiečių, Austrijos vokiečių, kolonizacija buvo didžiausia ir politiniu požiūriu svarbiausia – Prūsijos karalystę iš maždaug 32 000 iškeliavusių pasiekė apie 20 700 Zalcburgo vokiečių protestantų. Iš jų į Rytprūsius atvyko apie 14 000, iš šitų apie 10 000 įsikūrė Įsruties, Ragainės ir Tilžės apskrityse. 1710 – 1736 m. iš viso Lietuvos provincijoje, kurioje iki tol vokiečių valstiečių beveik nebuvo, įsikūrė apie 23 000 kolonistų iš įvairiausių Europos kraštų, daugiausia vokiečių (prancūzai ir kiti buvo nepageidaujami, o žemaičiams, lenkams buvo draudžiama ten kurtis) kaimiečių. Kolonizacijai baigiantis XVIII a. viduryje, jie sudarė apie 13 proc. visų tos provincijos gyventojų. Klaipėdos apskrityje apsigyveno tik 176 zalcburgiečiai, iš jų 158 – Klaipėdos mieste. Atskiromis kolonijomis kolonistai gyveno 8,7 proc. visų kaimų, kartu su lietuviais-37,3 proc. kaimų, o visi kiti 946 (54 proc.) kaimai dar buvo visiškai lietuviški. Lietuvių valstiečiams buvo draudžiama vienodai rengtis su atėjūnais vokiečiais, kad pastarieji nelietuvėtų (yra faktų, pvz., pavardė Miuleraitis).

1710 m. vasario 4 d. Augustas II, rusų kariuomenės remiamas, Seime vėl buvo pripažintas Lenkijos ir Lietuvos valdovu. Stanislovas Leščinskis pabėgo į užsienį.1710 m. Petras už jaunojo Kuršo kunigaikščio išleido savo dukterėčią Aną Ivanovną, su kuria kunigaikštis santuokoje gyveno neilgai, po jo mirties kunigaikštystės valdymą perėmė našlė ir jos patarėjai rusai. Nuo tikslo įsiviešpatauti Baltijos žemėse caro nenukreipė ir keletas turkų puolimų, vos nevirtusių katastrofa Rusijai, kai 1711 m. turkai prie Pruto apsupo Petro I kariuomenę.

1710 m. Petras I įsiviešpatavo Livonijoje, rusų kariuomenė užėmė Vyborgą ir Kexholmą. Buvo pastatytas didžiulis laivynas, kurį papildė prie Ladogos ir Onegos ežerų statytos fregatos. Rusijos karo laivynas patirties neturėjo, tačiau caras jam skyrė ypatingą dėmesį, ir įsiveržimo į Suomiją metu jis jau buvo tapęs galingu ginklu.

1711 m. Peterburge įvyko Kuršo kunigaikščio ir Anos Ivanovnos vestuvės. Pakeliui atgal į Kuršą staiga miršta kunigaikštis. Ana Ivanovna apsistoja gyventi Kurše, į kurį įvedama Rusijos kariuomenė “našlės apsaugai”. Kunigaikštystė vėl pereina į Ferdinando rankas.1712 m. Maskva nustojo būti Rusios sostine. Nuo šiol Maskvoje imperatoriai tebuvo tik vainikuojami.1713 m. Augustas II, siekdamas stiprinti valdovo valdžią, į Respubliką vėl įvedė Saksonijos kariuomenę. Tai nepatenkino bajorijos, kuri 1715 m. sudarė valdovui priešišką konfederaciją. Vidaus nesantaika pasinaudojo Rusija. Petras I tapo tarpininku tarp bajorijos ir karaliaus. Į Respubliką įžengė Rusijos kariuomenė.

1713 m. mirė Frydrichas I, o dar 1710 m. valdymą buvo perėmęs jo sūnus Frydrichas Vilhelmas I, kuris labai sustiprino armiją, padidino ją dvigubai. Iš savo pavaldinių reikalavo besąlygiško paklusnumo: visi turėjo vykdyti jo įsakymus negalvodami. Šio įpėdinis Frydrichas II (1740-1786) toliau stiprino drausmę, didino armiją, kuri tada tapo didžiausia visoje Vakarų ir Centrinėje Europoje.1713 – 1740 m. Frydricho Vilhelmo valdymas Prūsijoje.1714 m. pabaigoj didžioji Suomijos dalis jau priklausė Rusijai, kuri grasino įsiveržti į pačią Švediją.Vokiškųjų Švedijos provincijų užkariavimas – Wismaras buvo paimtas 1716 m. balandį – neišvengė didelės trinties tarp sąjungininkų. Jurgiui I nedavė ramybės Karolio Leopoldo Meklenburgiečio sąjunga su Petru I, kuri sudarė sąlygas rusų laivams laisvai įplaukti į kunigaikštystės uostus, o carui – dislokuoti juose dideles pajėgas; kaip priešpriešą šiai sąjungai Jurgis I teikė paramą su kunigaikščiu kovojusiai Meklenburgo diduomenei (Ritterschaft). Rusų ir danų nesdantaika privertė atsisakyti 1716 m. planuoto Švedijos užpuolimo iš jūros, be to, danų laivyną sulaikė Karolio XII surengtas Norvegijos puolimas.

1716 m. kitas valdovas – Frydrichas Vilhelmas I padovanojo Petrui I Gintaro kabinetą. 1755 m. Carskoje Selo jį pradėjo eksponuoti Jekaterina I.Į valdžią po Danckelmano atėjo trys favoritai: Wartenberg, W..., W... Wartenbergas neprilygo Danckelmanui, buvo labai įtarus, nemėgo protingesnių už save, dėl to pasireiškė destrukcija valstybėje, bet jis netrukdė didžiosioms statyboms. Berlynas labai išsiplėtė, galutinai susiformavo (įtaka iki šių dienų).

1717 m. Varšuvoje įvykusiame Nebyliajame seime (Seimas vyko prižiūrint rusų kariuomenei tik vieną dieną, neleista diskutuoti) buvo patvirtintas valdovo ir konfederatų susitarimas: Augustas II privalėjo išvesti saksų kariuomenę, o bajorija atsisakė teisės organizuoti konfederacijas. Buvo apribota etmonų valdžia, karių skaičius Lenkijoje sumažintas iki 24 000, LDK - iki 6000 (tuo tarpu Rusijos kariuomenėje buvo 270 000, Prūsijos – 146 000, Austrijos 200 000 karių), apribota bajorų seimelių kompetencija, palikta liberum veto teisė. Nebyliojo seimo konstitucijos garantu tapo Petras I. Prasidėjo atviras Rusijos kišimasis į Lenkijos ir Lietuvos valstybės vidaus reikalus.XVIII a. trečią dešimtmetį Livonijoje pradėjo plisti hernhūtizmas. Jo ištakos XV a. Čekijoje.1721 m. Rusija pasiskelbė imperija.

1722 m. prie Klaipėdos Senamiesčio prijungtas Frydricho miestas.1725 m. valdant Frydrichui Vilhelmui I Klaipėdoje atsirado pirmasis fabrikas. Joniškės dvaro savininkas Frydricho mieste atidarė Odų fabriką, kurio produkciją eksportavo į užsienį. Fabrikas gyvavo iki Septynmečio karo. Po to odų pramonė Klaipėdoje nebeatsigavo.1725 m. valdant Frydrichui Vilhelmui I Klaipėdoje atsirado pirmasis fabrikas. Joniškės dvaro savininkas Frydricho mieste atidarė Odų fabriką, kurio produkciją eksportavo į užsienį. Fabrikas gyvavo iki Septynmečio karo. Po to odų pramonė Klaipėdoje nebeatsigavo.

1730 m. Rusijos cariene tapo Ana Ivanovna.

1733 m. vasario 2 d. mirė Augustas II. Prasidėjo tarpuvaldis. Bajorijos dauguma į sostą kėlė Stanislovą Leščinskį. Austrija bei Prūsija rėmė Augusto II sūnų ir įpėdinį Saksonijoje Frydrichą Augustą.1733 m. rugsėjo 12 d. Elekcinis seimas valdovu paskelbė Stanislovą Leščinskį.1733 m. spalio 5 d. Rusijos remiama bajorijos dalis valdovu paskelbė Frydrichą Augustą. 1734 m. sausio 20 d. jis karūnavosi Augusto III vardu. Į Respubliką įžengė saksų kariuomenė, kuri kartu su rusais sumušė Lenkijoje ir LDK suburtas Stanislovui Leščinskiui remti konfederacijos pajėgas. Europoje prasidėjo vadinamasis Lenkijos įpėdinystės karas tarp S. Leščinskį rėmusių Prancūzijos ir Ispanijos (1725 m. S. Leščinskis ištekino savo dukterį Mariją už Prancūzijos karaliaus Liudviko XV) bei Augusto III rėmėjų – Austrijos, Rusijos ir

Saksonijos, pasibaigęs Prancūzijos pralaimėjimu. S. Leščinskis turėjo atsisakyti teisių į sostą. Pasitraukęs į Prancūziją, iki gyvos galvos valdė Lotaringijos kunigaikštystę ir Barą.

1734 – 1763 m. – Augusto III valdymo laikotarpis. Šis valdovas buvo vienintelis Augusto II ir Kristijonos Eberhardinos iš Hohencolernų sūnus. Ruošdamasis tapti Respublikos valdovu, 1712 m. jis persikrikštijo iš protestantų į katalikus. 1719 m. vedė imperatoriaus Juozapo I dukterį Mariją. Tapęs valdovu Augustas III stengėsi tęsti savo tėvo vykdytą Respublikos ir Saksonijos suartinimo politiką, turėjusią užtikrinti jo įpėdiniui Saksonijos ir Respublikos karūnas. Užsienio politikoje rėmėsi Rusija. Tačiau jo vykdyta ir vidaus, ir užsienio politika buvo nesėkminga. Daugiausia laiko praleisdamas Saksonijoje, Respublikos valdžią Augustas III sutelkė kontroliuojamo pirmojo ministro rankose (iš pradžių juo buvo A.Sulkowskis, nuo 1738 m. – H. fon Briūlis (von Brühl). Tačiau H. Briūliui nesisekė Respublikoje sutelkti geros dvaro grupuotės, jo vadovavimo metodai buvo nepopuliarūs. Augusto III valdymo laikotarpiu Respublikoje mažėjo valdovo reikšmė. Valstybėje įsitvirtino didikų oligarchinė valdžia. Sutriko įstatymų leidyba – besivaidijančios politinės grupuotės išardė 13 iš 14 seimų. Politikoje įsitvirtino dvi politinės didikų grupuotės. Viena jų, vadinamieji respublikonai, pasisakė už bajorų laisves ir teises, valdovo rinkimus ir jo valdžios apribojimą, liberum veto išlaikymą. Ši grupuotė, vadovaujama Potockių giminės (LDK jai priklausė Radvilos, Sapiegos, Višnioveckiai), nepritarė jokioms valstybės reformoms, tikėdama, kad Respublika išliks, jei bus silpna ir nepavojinga kaimynams. Antroji LDK ir Lenkijos didikų grupuotė, vadinamoji “Familija”, vadovaujama Čartoriskių giminės (bei jų giminaičiai Poniatauskai), siekė reformuoti ir stiprinti valstybę, 1738–1752 m. seimuose siūlė konkrečias kariuomenės ir iždo reformas. Lenkijoje tokia partija buvo Potockių didikai, kurie reformas tikėjosi įvykdyti remiami Prancūzijos, kitaip nei Čartoriskiai – Rusijos. Didėjant Prūsijos karingumui, Rusija ir Austrija ėmė remti “Familijos” politiką, siekdamos pasinaudoti Respublika kaip atsvara stiprėjančiai Prūsijai.Abi reformatorių giminės rūpinosi sustiprinti valstybę, tačiau abiem buvo svarbiausia, kad reformuotoje valstybėje valdžia būtų jų rankose. Todėl jie niekad negalėjo susitarti tarpusavyje. Neskaitant šiaip netaip pavykusio 1736 m. seimo, kuris likvidavo tarpuvaldyje kilusius kivirčus – visi kiti seimai iširo. Tokiu būdu nebuvo priimta nė vieno naujo įstatymo. Bajorija nemokėjo jokių mokesčių, nors valstybės biudžetas jau buvo per mažas.

1735 m. pirmą kartą išleista ir išversta visa Biblija į lietuvių kalbą.

1735 m. Klaipėdoje gyveno 258 miestiečių šeimos, iš kurių 46 buvo lietuvių; jos gyveno viename miesto rajone ir turėjo miestiečių teises. Be 60 pameistrių, mieste dirbo 35 bernai, 85 pusberniai, 150 mergų, 204 padienininkai ir darbininkai. Tikriausiai šią varguomenę sudarė lietuviai. XVIII a. pirmoje pusėje iš anapus sienos atkeliavę žemaičiai sudarė katalikų bendruomenę – XVIII a. pabaigoje jai priklausė 240-260 žmonių (iš 6300 visų klaipėdiečių). 1736 m. Prūsijoje įvestas privalomas mokslas. Klaipėdoje be lotyniškosios veikė dvi pradinės mokyklos.

1737 m. miršta Ferdinandas, į jo vietą carienė Ana Ivanovna pasodina savo favoritą Ernstą Bironą (1737-1769), kilusį iš Vestfalijos dvarininkų. G.Kelterio dinastija nutrūksta.1738 m. parapijų pradeda rastis Valmieroje, paskui Cėsyje, Rygoje ir kt. XVII-XIX a. Vidžemės valstiečiai buvo labiausiai apsišvietę iš visų Rusijos imperijos valstiečių. Tam įtakos davė hernhūtizmas. Valmiermuižoje (Vidžemė) atidaryta pirmoji latvių mokytojų seminarija.

1739 m. - Pirmasis Biblijos leidimas estų kalba.

1740 m. imta valyti Dangės žiotis. Iškėlus dancingiečių suverstus akmenis, įplaukimo gylis padidėjo nuo 6 iki 10 pėdų. Iki XVIII a. vidurio Dangės uostas buvo svarbiausias Klaipėdos jūrų prekybos uostas. Upės uoste buvo prekių kiemai, miesto svarstyklės, birža, muitinė, silkių rūkykla ir karališkasis druskos sandėlis.

1740 m. po Anos Ivanovnos mirties E.Bironas ištremiamas į Rusijos gilumą. Tačiau turėdamas Lenkijos karaliaus pritarimą ir toliau naudojosi Kuršo kunigaikščio titulu. Vietoj jo valdė kunigaikščio taryba.

1740 – 1763 m. Frydricho II valdymas Prūsijoje. Jo valdymo laikais Prūsijos armija taip didžiausia Vakrų ir Centrinėje Europoje. Armijai išlaikyti skyrė net 2/3 visų valstybės išlaidų. Šalyje vis labiau ėmė įsigalėti militaristinis režimas. Prūsija tapo agresyvi karinė ir policinė valstybė. Absoliutinė monarcho valdžia rėmėsi biurokratiniu administracijos aparatu ir muštru pagrįsta armija. Pats Frydrichas II turėjo meninių polinkių: grojo fleita, rašė eileraščius, domėjosi šviečiamosiomis idėjomis, net globojo žymųjį prancūzų mąstytoją Volterą.Milžiniškai armijai išlaikyti reikėjo daug pinigų, todėl nuolat buvo didinami mokesčiai. Jiems rinkti sudarytas ištisas biurokratinis aparatas. Mokesčių prigalvota visokių: ir už perukus, užsieninius

drabužius, karietas, žmonių ir gyvulių galvas, net už uogas, kavos gėrimą... iš viso 28 rūšys. Buvo leidžiami griežti įstatymai, begalės visokiausių potvarkių, kuriuose dažnai minimos kartuvės. Pramanyta visokių bausmių, pvz., už pabėgimą iš kariuomenės buvo nupjaunamos ausys, nosys ir kt. Žmonės gyveno didžioje baimėje.

Nuo XVIII a. vidurio Respublikoje, kaip ir Vakarų Europos šalyse, ėmė plisti Švietimo kultūra. Visoje Europoje bendrąja švietėjiška tendencija buvo siekiama apriboti centrinę valdžią, įvesti jos kontrolę ir padaryti ją atsakingą visuomenei. Lenkijos ir Lietuvos valstybės reformų šalininkai švietėjai stengėsi stiprinti centrinę valdžią ir taip išsaugoti valstybės suverenitetą. Svarbiausia problema tapo valstybės reforma. XVIII a. antroje pusėje Respublikos švietėjų pozicija labai sutvirtėjo. Jie sugebėjo kurti naujas idėjas, jas skleisti ir ginti. Tačiau didžioji vidutinės ir smulkiosios bajorijos dalis liko abejinga naujovėms. Švietimo idėjos keitė ir vidaus gyvenimą. Nuo XVIII a. trečio dešimtmečio LDK pradėjo steigtis su jėzuitais konfrontuojančių pijorų mokyklos. Jose buvo dėstoma daugiau gamtos ir visuomenės mokslų disciplinų.1742 m. jėzuitai Vilniuje įkūrė modernią to meto mokyklą bajorų vaikams Collegium Nobilium, kuri priklausė universitetui, o nuo 1751 m. tapo atskira vidurine mokykla. Į mokymo programą buvo įtraukti pasaulietiniai mokslai: fizika, geografija, istorija.1742 m. Silezija pereina iš Austrijos Prūsijai.1743 m. carienė Jelizaveta uždraudė hernhūtizmą.1744 m. Michailas Bestuževas pastebėjo, kad Prūsijos karaliaus dvaras, kadaise labai priklausęs nuo Rusijos, dabar tapo didele grėsme ir, Prancūzijos remiamas, galėjo sunaikinti 1721 m. laimėjimus. Labiausiai rusai būgštavo, kad Frydrichas II gali išplėšti iš rankų viešpatavimą Lenkijoje-LDK ir sudaręs sąjungą su ja imti grasinti Rusijos pozicijoms Livonijoje bei Ukrainoje. Kad šią grėsmę pašalintų, Rusija stengėsi Saksoniją ir Švediją atitraukti nuo Prancūzijos-Prūsijos. 1744 m. buvo sudaryta sąjunga su Saksonija, tačiau Švedija liko Prancūzijos įtakos sferoje, iš kurios išplėšti nepakako didelių pinigų sumų, kurias Britanijos ir Rusijos pasiuntiniai 1746-1747 m. išleido riksdago rinkimams; baigiantis sesijai Švedija sudarė gynybos sutartį su Prūsija ir atnaujino subsidijų sutartį su Prancūzija.1744 – 1763 m. vyko pasaulinis britų ir prancūzų karas dėl kolonijų. Jų metu Prancūzija neteko Kanados, kolonijų Indijoje ir kitų mažesnių kolonijų.1749 m. ir 1752 m. pastatyti Dangės ragai (molai). 1753 m. išleista pirmoji išlikusi latgalietiška knyga.Nuo 1754 m. archeografas Motiejus Dogelis ėmė skelbti LDK istorijos dokumentus darbe Codex diplomaticus Regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae.1754 m. prasidėjo prancūzų ir indėnų karas, kuriame dalyvavo ir Anglija. Karas baigėsi 1763 m. Prancūzija neteko Kanados iki Ohajo slėnio. Luiziana liko prancūzų rankose iki 1803 m.1755 m. neišvengiamai artėjantis karas su Prancūzija privertė iki tol išsisukinėjusią britų vyriausybę mokėti Rusijai 100 000 svarų sterlingų subsidiją, kad ši galėtų išlaikyti kariuomenę Hanoverio gynybai, jei Prūsija arba Prancūzija pultų elektoratą. Rusai savo ruožtu reikalavo kariuomenę naudoti tik prieš Prūsiją ir nesutiko ratifikuoti sutarties, kuria britai greičiausiai ketino atskirti Frydrichą II nuo prancūzų sąjungininkų.1756 m. kovo mėnesį Rusijos imperijos tarybai pateiktas pasiūlymas „užbaigti sienų nustatymą“ su Lenkija-LDK numatė Rytų Prūsijos sugrąžinimą Lenkijai, mainais perleidus Rusijai Kuršą ir lenkiškąją Livonijos dalį, taip pat pakeitus sieną su Baltarusija. Švedijai turėjo atitekti Pomeranija, Saksonija, Magdeburgas, jeigu šios teritorijos prisijungtų prie antiprūsiškos koalicijos. Tačiau išaiškėjo prieš Prūsiją sutelktų jėgų silpnosios pusės. Austrija siekė atgauti Sileziją ir į Rusijos teritorines ambicijas žiūrėjo kiek įtariai. Prancūzai buvo susirūpinę rusų įtaka Lenkijoje-LDK, tačiau negalėjo užkirsti kelio nei Dancigo užėmimui, nei rusų kandidatą (Saksonijos-Lenkijos-LDK valdovo Augusto III sūnaus) paskelbti Kuršo kunigaikščiu. Rusų karo veiksmams trukdė bloga organizacija ir tiekimas, pašlijusi imperatorės Jelizavetos sveikata ir suvokimas, kad paskirtasis sosto įpėdinis yra prisiekęs Frydricho Didžiojo gerbėjas. Švedijos indėlis kare nebuvo ryškus. Stokholmo vyriausybė daugiau laiko skyrė stebėti neutraliosios Danijos veiksmams, o ne kampanijai Pomeranijoje.1756 – 1763 m. Europoje vyko Septynerių metų karas. Respublika jame nedalyvavo, tačiau karas alino LDK, tapusią Rusijos kariuomenės judėjimo ir stovyklavimo vieta. Net kelios Rusijos kariuomenės, žygiavusios per Lietuvą rinko sau rekrūtus, plėšė gyventojus. Tuo tarpu Prūsija rekrūtus rinko Lenkijoje. Nė viena iš kaimynių nesistengė sau prisijungti Respublikos žemių tik todėl, kad bijojo viena kitos. Respublikos žlugimas – laiko klausimas.1756 – 1763 m. – Septynerių metų karas: Rusija, Austrija, Prancūzija prieš stiprėjančią Prūsiją.1756 m. Frydrichas II nepaskelbęs karo užpuolė Saksoniją, į pagalbą atėjusi Austrijos kariuomenė buvo sumušta.Rusijos kelios kariuomenės plėšikaudamos traukė per LDK teritoriją, rinko rekrūtus iš vietos gyventojų (rinkti rekrūtus iš užimtų šalių uždrausta tik XX a.), Prūsija rekrūtus rinko Lenkijoje.1757 m. vasarą Rusijos kariuomenė įžengė į Rytprūsius.

1757 m. birželio 28-30 d. rusų kariuomenė, vadovaujama generolo grafo Vilhelmo Fermoro, pasirodė prie Klaipėdos. Miesto gynėjai sudegino priemiesčius, kad rusai negalėtų rasti prieglaudos. 1757 m. liepos 1 d. Klaipėdos miestas bombarduojamas. 1757 m. liepos 6 d. rusai įžengė į Klaipėdą. Memelio komendanto pareigas perėmė papulkininkis A.V. Suvorovas, vėliau tapęs generalisimu. Su rusais kartu atėjo dėmėtoji šiltinė, kuri nusinešė daugelio miestiečių gyvybes. Rusų kariuomenė Klaipėdoje išsilaikė iki 1762 m. rugpjūčio 6 d. Rusų valdymo metu pagyvėjo prekyba mediena ir javais.Pradėtas naikinti Melnragės miškas, virto smėlio kopomis. Laisvai pustomas smėlis ėmė grasinti miestiečių laukams.1757 - 1762 m. Tilžę buvo užėmę rusai.1757 m. rugpjūčio mėnesį prie gros Jėgersdorfo miestelio rusų armiją puolė prūsų armija. Po permainingo mūšio, prūsai atsitraukė. Kelias į Karaliaučių buvo atviras

1757 m. anglai išvijo prancūzus iš Bengalijos ir ėmė kontroliuoti teritoriją. Prancūzijai liko tvirtovės Indijos pakrantėse. Bengalijos pajungimas paskatino Ost Indijos bendrovės įkurtos 1600 m. kariuomenę tęsti subkontinento užkariavimą, kuris baigėsi XIX a. viduryje.

1758 m. pradžioje rusų armija vėl peržengė Rytprūsių sieną ir apsiautė Karaliaučių. Miestas buvo paimtas, jo gyventojai prisiekė ištikimybę Rusijos imperatorienei. Rusai ėmė Karaliaučiuje statyti cerkves (jų tapo daugiau nei kirchių), atsirado daug rusiškų užrašų-rusai įsišeimininkavo. Greitai rusai užėmė visus Rytprūsius.1758 m. rugpjūčio mėn. įvyko įnirtingos kautynės ties Korndorfu. Frydrichas II ketino sunaikinti rusų armiją, bet rusai atrėmė atakas. Prūsai atsitraukė. Rytų Prūsija liko Rusijos imperijos rankose.

1758 m. Lenkijos karalius dėl dalies dvarininkų kivirčų Kuršo kunigaikščiu paskyrė savo sūnų Karlą. Dvarininkija suskilo.

1759 m. rusų generolas P.Saltykovas patraukė su kariuomene į Brandenburgo sritį. Sumušusi prūsų korpusą, rusų armija užėmė Frankfurtą prie Oderio. Iškilo grėsmė Berlynui.1759 m. rugpjūčio 1 d. Frydrichas II su pagrindine armija susigrūmė su rusų ir austrų jungtine kariuomene prie Kunersdorfo aukštumų dešiniajame Oderio krante. Frydricho II armijoje buvo 48 000 karių, o rusų ir austrų jungtinėje armijoje – 58 000 (austrų – 18 000). Prūsijos armija buvo sumušta, rusams ir austrams teko 172 patrankos. Rusija ir Austrija pradėjo nesutarti. 1760 m. rugsėjo mėn. generolo Z.Černyšovo kariuomenė įžengė į Berlyną. Sąjunginikai dėl pernelyg didelio Rusijos stiprėjimo sunerimo, todėl Rusijos kariuomenė buvo greitai išvesta iš Berlyno.

1760 m. pradėjo eiti pirmasis Vilniaus laikraštis “Kurier Litewski”.

1761 m. rusų P.Rumiancevo korpusas, remiamas laivyno, paėmė stiprią Kolobergo (Kolobžego) tvirtovę. Tais pačiais metais mirė Rusijos imperatorė Jelizaveta Petrovna. Į sostą įžengė Petras III, kuris dievino Prūsijos karalių Frydrichą II. Rusija nutraukė karo veiksmus prieš Prūsiją ir net pasiūlė jam padėti kautis su buvusiais sąjungininkais.

1762 m. mirė imperatorė Jelizaveta. Imperatorium tapo Petras III.1762 m. liepą nuverčiamas ir nužudomas caras Petras III.1762 – 1796 m. Rusijos imperatorė buvo Jekaterina II.1762 m. sudaryta Rusijos ir Prūsijos taikos sutartis. Frydrichas atgavo visą ikikarinę Prūsijos teritoriją. 1763 m. Septynerių metų karas buvo paskutinė stambi karinė kampanija, kurioje dalyvavo Klaipėdos tvirtovė.

1763 m. carienė Jekaterina II nenorėdama, kad Kurše stiprėtų Respublikos įtaka, grąžina į sostą E.Bironą.

1763 m. spalio 5 d. mirė Augustas III. 1763 m. lapkričio 11 d. – 1764 m. rugsėjo 7 d. (tarpuvaldžiu) Respublikos politinės grupuotės, keldamos savo kandidatus į sostą, tikėjosi užsienio valstybių paramos. Čartoriskiai rėmėsi Rusija, Potockiai ir Branickiai – Prūsija, Prancūzija ir Turkija. Rusijos kariuomenės remiama Čartoriskių grupuotė kandidatu į sostą iškėlė Mykolo Čartoriskio seserėną, LDK stalininką Stanislovą Augustą Poniatovskį.

1764 m. rugsėjo 7 d. Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo išrinktas valdovu. Tai buvo ypatingų gabumų ir nepaprastos inteligencijos žmogus. Keliaudamas po Prancūziją ir Angliją, susipažino su Švietimo epochos Europos kultūra, su Čartoriskiais dalyvaudamas politiniame gyvenime gerai susipažino ir su Respublikos situacija. 1755–1756 m. ir 1757–1758 m. gyveno Peterburge (iš pradžių kaip anglų ambasados sekretorius, vėliau – kaip Saksonijos pasiuntinys). Čia jis užmezgė romaną su kunigaikštiene Jekaterina, sosto įpėdinio Petro žmona (būsimąja Jekaterina II). Tapęs valdovu, siekė vykdyti reformas ir sueuropietinti anarchinę Respubliką. Pradėjo kultūros reformą, buvo literatūros, dailės ir teatro mecenatas. Karaliaus meninis skonis, veikiamas prancūzų kultūros, lėmė ir jo aplinkos meno tendencijas. Ūkio srityje Stanislovas Augustas rėmė manufaktūrų kūrimą.1764 m. buvo baigta statyti Vilniaus astronomijos observatorija.1764 m. slaptoje instrukcijoje savo aukštiems valdininkams carienė Jekaterina II aiškino, kad Rusijos užkariautos žemės turi būti rusinamos.

XVIII a. antroje pusėje LDK suintensyvėjo ūkio raida. Didėjanti prekių paklausa Vakarų Europos rinkoje skatino dvarininkus pertvarkyti savo ūkį: steigti naujų palivarkų, geriau tręšti ir melioruoti laukus, plėsti ariamosios žemės plotus, sėti daugiau prekinių augalų. Imta kurti dvarų pramonę, labiau naudoti samdomąjį darbą. Didikai, ypač Gardino seniūnas, karaliaus ekonomijų Lietuvoje valdytojas, LDK rūmų iždininkas (nuo 1765 m.) Antanas Tyzenhauzas dvaruose ėmė steigti manufaktūrų (popieriaus ir stiklo dirbtuvių, drobės audyklų ir balyklų). A. Tyzenhauzas siuntė jaunuolius mokytis agronomijos į Angliją, jo rūpesčiu Gardine buvo įkurtos matininkų, statybininkų, veterinarijos mokyklos, įsteigtas pirmasis LDK botanikos sodas.

XVIII a. paskutiniais dešimtmečiais Lietuvos architektūros baroko stilių pakeitė klasicizmas. Susiklostė lietuviškoji klasicizmo architektūros mokykla. Žymiausias šio stiliaus architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius suprojektavo Vilniaus katedrą, rotušę, vyskupų rūmų ansamblį Verkiuose.

1764 – 1766 m. valdovo

palaikoma Čartoriskių grupuotė pradėjo vykdyti dalines valstybės valdymo reformas.

Respublikos stiprėjimas nepatiko Rusijai ir Prūsijai, kurios 1764 m. Peterburge susitarė bendrais veiksmais neleisti keisti Respublikos vidaus santvarkos.1764 m. carienė Jekaterina II vėl legalizavo hernhūtizmą.1765 m. Lifliandijoje įvestas pradinis mokymas valstiečių vaikams. Amžiaus gale apie 63 proc. Vidžemės valstiečių buvo raštingi.1765 – 1775 m. Prūsijoje lietuvių poetas Kristijonas Donelaitis sukūrė poemą “Metai” – vieną pirmųjų Europos literatūros realistinių kūrinių.1766 m. Respublikos Seimas atmetė Rusijos reikalavimą suteikti bajorams stačiatikiams ir protestantams (vadinamiesiems disidentams) lygias su katalikais politines teises valstybėje.1767 m. Rusijos imperatorė Jekaterina II disidentų teisių gynimo pretekstu ėmė remti nepatenkintą Čartoriskių reformomis bajorijos dalį, susibūrusią į Radomo konfederaciją. 1767 m. spalį Rusijos kariuomenės apsuptoje Varšuvoje darbą pradėjo Radomo konfederatų seimas. Buvo atkurta senoji santvarka.1768 m. vasario 24 d. Respublikos disidentams buvo suteiktos politinės teisės, o Jekaterina II pripažinta kaip laiduojanti Respublikos vidaus politinės santvarkos išsaugojimą. Formaliai teisiškai buvo apribotas Respublikos suverenitetas, ir ji tapo priklausoma nuo Rusijos.1768 m. vasario 29 d. Podolėje, Baro mieste, susibūrė prieš Radomo konfederaciją ir Rusijos įtaką Respublikoje nukreipta konfederacija. 1768 m. liepą konfederatai veiklą pradėjo ir LDK teritorijoje. Generalinės LDK konfederacijos su Baro vėliava vyriausiuoju maršalu buvo paskelbtas Mykolas Jonas Pacas. Konfederaciją rėmė didikai Juozapas Sapiega, Mykolas Kazimieras Oginskis, Karolis Stanislovas Radvila.1768 – 1772 m. Baro konfederacijos veikla paplito visoje valstybėje, tačiau tikėtosios pagalbos iš Prancūzijos, Turkijos bei Austrijos nesulaukta. Rusijos kariuomenė palyginti lengvai sutriuškino konfederatų pajėgas.1768 – 1769 m. išėjo pirmasis periodinis leidinys latvių kalba: ”Latviešu aarste jeb iista maaciiba no taam vaajiibaam” (“Latvių gydytojas, arba tikras mokymas nuo tų negalių”)1769 m. dėl senatvės ir nuolatinių ginčų su savo priešininkais Kurliandijoje valdžią perleido savo sūnui Pėteriui.

1769 m. siekdamos užkirsti kelią galimam Rusijos sustiprėjimui Respublikos sąskaita, Prūsija ir Austrija pradėjo derybas dėl Respublikos padalijimo.

1771 m. Vokietijoje anonimiškai išleistame pamflete P.F.Suhmas rašė apie tai, kad Norvegijai reikia mokyklų ir akademijų. Guldbergas į tai reagavo tokiais žodžiais: „nėra jokių norvegų. Mes visi esame Danijos piliečiai“. Pataisytame rankraštyje jis dar pridūrė, jog tėvynė yra visos žemės, kurias valdo karalius. Vieningos valstybės samprata iš tikrųjų tebuvo absoliutizmo projekcija, neturinti į visumą jungiančių bruožų – parlamento ir netgi bendrų įstatymų bei papročių.1772 m. vasario mėnesį danų kalba paskelbta valstybine visuose su Danija ir Norvegija susijusiuose reikaluose, taip pat kariuomenės įsakymų kalba. Po 3 metų danų kalbą imta vartoti vidurinėse mokyklose, buvo skatinama studijuoti Danijos istoriją.

1772 m. rugpjūčio 5 d. buvo pasirašyta trišalė Rusijos, Prūsijos ir Austrijos sutartis. Šia sutartimi Rusijai atiteko 92 000 km2 Respublikos teritorijos (Polocko, Vitebsko, Mstislavlio vaivadijos, rytinė Minsko vaivadijos dalis, Latgala). Prūsija ir Austrija prisijungė dalį Lenkijos žemių. Prūsijai atiteko 36 000 km2 Pamario ir Vakarų Prūsijos bei Varmijos. Austrija prisijungė 81 900 km2 Mažosios Lenkijos žemių ir Lvovo miestą. Respublika neteko apie 35 % gyventojų ir maždaug 30 % teritorijos. 1773 m. Respublikos Seimas ratifikavo padalijimą.

1773 m. spalio 14 d. Respublikos Seimo sprendimu buvo įkurta Edukacinė komisija, tapusi viena pirmųjų švietimo ministerijų Europoje. Jos žiniai buvo perduotos visos Respublikos akademijos ir mokyklos, pavesta rūpintis ne tik mokymu, bet ir mokslu, supasaulietinti bei modernizuoti jo turinį. Pirmuoju Edukacinės komisijos pirmininku tapo Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis. 1774 m. Edukacinė komisija ėmėsi reformuoti pradinę mokyklą: buvo nutarta įkurti vieną pradinę mokyklą trims parapijoms. 1777 m. tokių mokyklų Vilniaus vyskupystėje jau buvo per 300. Valstiečių vaikai pradinėse mokyklose buvo mokomi gimtąja kalba.

1773 – 1775 m. J.Pugačiovo vadovaujamas valstiečių karas Rusijoje.1773 – 1775 m. Rusijoje įvykdyta administracinė reforma: teritorija buvo dalijama į gubernijas, o šios į apskritis. Gubernijos priešakyje stovėjo caro skiriamass gubernatorius (lot. gubernator – vairininkas, valdytojas). Atskirais atvejais 2-3 gubernijas sujungdavo ir jas valdydavo generalgubernatorius, tos teritorijos vyriausias kariuomenės viršininkas.

1774 m. vasario 1 d. Johanas Volfgangas Giotė pradedantis advokatas ėmėsi rašyti laiškų romaną „Jaunojo Verterio kančios“. Kūrinį lydėjo milžiniška sėkmė.

Nuo 1774 m. Britanijos parlamentas ėmė kontroliuoti Rytų Indijos kompanijos veiklą ir skyrė gubernatorių.

1775 m. Seimo nutarimu buvo įkurtas naujas Respublikos valstybinės valdžios organas prie valdovo – Nuolatinė taryba. Ją sudarė 36 Seimo deleguoti nariai. Taryboje buvo 5 departamentai: Karo, Iždo, Užsienio politikos, Policijos ir Teisingumo, kurie kontroliavo savo srities vykdomosios valdžios veiklą. Nuolatinės tarybos veiklos laikotarpiu (1775–1788 m.) buvo modernizuota ir padidinta kariuomenė, apribota etmonų savivalė, įgyvendintos merkantilinės ūkio ir finansų reformos. Pagyvėjo Respublikos ekonominis gyvenimas. Sparčiai didėjo gyventojų skaičius (1772 m. Respublikoje gyveno per 6,5 mln. žmonių, XVIII a. pabaigoje – apie 9 mln. 1790 m., pirmojo visuotinio LDK gyventojų surašymo duomenimis, joje gyveno per 3,5 mln. žmonių). Edukacinė komisija ir Nuolatinė taryba tapo pirmaisiais bendrais visos Respublikos vykdomosios valdžios organais.

1775 m. įkurta Jelgavos Pėterio akademija.

1775 – 1783 m. nepriklausomybės karas Amerikoje.1776 m. liepos 4 d. 13 anglų kolonijų Šiaurės Amerikoje paskelbė savo nepriklausomybę. Paskelbta Nepriklausomybės deklaracija.

XVIII a. devinto dešimtmečio pabaigoje Prancūzijos revoliucijai bei karui Balkanuose atitraukus Europos valstybių dėmesį, Respublikoje susidarė palankios sąlygos vykdyti didesnes socialines bei ekonomines reformas, stiprinti valstybės savarankiškumą.1781 m. Vilniaus universitetas pavadintas LDK vyriausiąja mokykla. Jame sukurtos naujos Astronomijos, Medicinos (1781 m.), Architektūros (1793 m.) katedros.XVIII a. antroje pusėje Vilniaus universiteto spaustuvėje imtos leisti kalendorių-skaitinių knygos. Pradėjo kurtis informacijos ir žinių skleidimo sistema.

1783 m. birželio 8 d. Islandijoje atsivėrė plyšys su 130 kraterių, besispjaudančių magma. Per keletą dienų sprogimai tapo silpnesni. Aštuonis mėnesius truko toksiškų sulfuric aerozolių išmetimas į atmosferą, kas turėjo didžiulį įtaką klimatui ir socialiniams veiksniams praėjusį tūkstantmetį.Islandiją labai nuniokojo ugnikalnio išsiveržimas. Jis taip nuniokojo kraštą, kad Danijos vyriausybė svarstė, ar neperkėlus Islandijos gyventojų į Jutlandiją. Gyventojų skaičius 1786 m. sumažėjo iki 38 400 – visu ketvirčiu nuo amžiaus pradžios. Reikjavike tuo metu gyveno apie 300 žmonių.

Lavos fontanai pasiekdavo 800-1400 m. aukštį. Didžiojoje Britanijoje 1783 m. vasara buvo žinoma kaip „smėlio vasara“ dėl pelenų kritulių. Iš dujų susidarė 15 kilometrų aukščio stulpas. Aerozoliai atmosferoje atvėsino klimatą Šiauriniame pusrutulyje. Išsiveržimas truko iki 1784 m. vasario 7 dienos, bet daugiausiai lavos buvo išmesta pirmus penkis mėnesius. Grimsvotn‘o ugnikalnis taip pat buvo išsiveržęs tarp 1783 m. ir 1785 m. Aštuonių milijonų tonų hidrogeno fluorido dujų bei 120 milijonų sulfur dioxide dujų išmetimas sudarė tai, ką Europoje pavadino Lakio rūkeliu, Lakio migla.Apie 20-25 proc. Islandų žuvo nuo bado ir apsinuodiję fluorinu. Apie 80 proc. Avių, apie 50 proc. Galvijų ir apie 50 proc. Arklių žuvo prisiėdę užnuodytos žolės - dantų ir skeletų fluorozė.Apie 120 milijonų tonų sulfur dioxide dujų buvo išmesta į atmosferą: panašiai atitinka triskart didesniam skaičiui Europos pramonės teršalų išmetimui 2006 metais ir taip pat tolygu Pinatubokalno 1991 išsiveržimo pasekmėms. Sulrfu dioxido oras sukėlė tišrštą rūką visoje Vakarų Europoje, dėl ko 1783-1784 m. mirė tūkstančiai europiečių. 1783 m. vasara buvo rekordiškai karšta. Nuodingas debesis iš Islandijos pietryčių vėjų dėka nukeliavo iki Bergeno Norvegijoje, pasklido iki Prahos, Bohemijos iki birželio 18 d., pasiekė Berlyną birželio 18 d., birželio 20 d. – Paryžių, birželio 22 d. – Le Havre ir birželio 23 d. – Britaniją.Įkvėpus sulfur dioxide dujų aukų vidaus organai ištinsta.Migla taip pat įkaitino orą, kas lėmė galingas perkūnijas su kruša galabijusia gyvulius iki tol kol rudenį migla išsisklaidė.Po šios negandos atėjo itin atšiauri 1784 m. žiema. Anot Gilberto White iš Selborne Hempšyre, šaltis tęsėsi 28 dienas. Dėl ekstremalių šalčių Jungtinėje Karalystėje žuvo apie 8000 žmonių. Užtat pavasarį Vokietiją ir Centrinę Europą pasiekė itin negailestingi potvyniai.Ugnikalnio išsiveržimas Europai turėjo įtakos keletą metų. Prancūzijoje 1785 m. buvo surinktas mažas derlius dėl ko daug kaimo gyventojų nuskurdo, juos alino sausra, blogos žiemos ir vasaros, įskaitant žiaurią krušą 1788 m., kuri sunaikino derlių. 1789 m. Prancūzijoje įvyko revoliucija. Ugnikalnio išsiveržimo pasekmės turėjo tam įtakos.

Šiaurės Amerikoje 1784 metų žiema buvo ilgiausia ir viena šalčiausių. Temperatūra žemiau 0 Naujojoje Anglijoje laikėsi rekordiškai ilgai, Njū Džersyje iškrito itin daug sniego, Misisipė užšalo net prie Naujojo Orleano, o Meksikos įlankoje netgi buvo ledo.Taip pat yra įrodymų, kad Lakio išsiveržimas susilpnino Afrikos ir Indijos musonų cirkuliacijas, dėl ko sumažėjo kritulių kiekis ir Nilas labai nuseko. Išsiveržimas taip pat galėjo įtakoti badmetį Japonijoje.

1783 m. rugsėjo 3 d. Paryžiuje pasirašyta taikos sutartis tarp JAV ir Anglijos. Nubrėžtos JAV teritorijos nuo Kanados iki Floridos, nuo Atlanto iki Misisipės.

1783 m. Rusija aneksuoja Krymo chanatą.

1787 m. – JAV priimta pirmoji konstitucija.

1788 m. spalio 6 d. Varšuvoje darbą pradėjo Respublikos Seimas, į istoriją įėjęs kaip Ketverių metų seimas (dirbo 4 metus, deputatų skaičius per 1790 metų rinkimus buvo padvigubintas). Jis pasuko reformų keliu.

1788 m. vasario 22 d. Dancige gimė Artūras Šopenhaueris, vokiečių filosofas, mąstytojas. Labiausiai išgarsėjo traktatu „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“.

1788 m. birželio mėnesį kazokais perrengti švedai inscenizavo pasienio konfliktą, ir po to dalis švedų-suomių armijos perėjo Rusijos sieną Fredrikshamno (Haminos) link, bet pagrindinės pajėgos turėjo persikelti laivais svarbiausiam Sankt Peterburgo puolimui. Ši akiplėšiška desantinė operacija buvo sustabdyta antrą karo savaitę, kai lygiose kautynėse Suomijos įlankoje prie Hoglando nepavyko iš rusų atimti pirmenybės jūroje, ir rusai gavo atokvėpį sukaupti jėgoms. Nepraėjus nė mėnesiui, į karą, spaudžiama Rusijos, įstojo Danija-Norvegija kaip „pagalbinė valstybė“. Po keleto savaičių taika buvo atstatyta paliaubomis.

1788 – 1792 m. LDK ir Lenkijos Seimas įvedė nuolatinį valstybės mokestį žemvaldžiams, padidino kariuomenę, nustatė naują jos sudarymo bei valdymo tvarką. 1789 m. sausio 19 d. LDK buvo panaikinta Nuolatinė taryba, tų pačių metų pavasarį išvesta Rusijos kariuomenė.

1789 m. vasario 4 d. pirmuoju JAV prezidentu išrinktas D.Vašingtonas. Iki tol buvo svarstyta ar šalis bus monarchija ar respublika.

1789 m. gegužės 5 d. Prancūzijoje sušaukti Generaliniai luomai.1789 m. liepos 14 d. užimta Bastilija.1789 m. rugpjūčio 26 d. priimta „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“.1791 m. pirmosios 10 pataisų, Teisių bilis buvo pridėtos prie JAV konstitucijos.

1791 m. balandžio 18 d. Seimas priėmė įstatymą “Mūsų laisvieji karališkieji miestai Respublikos valstybėse”, kuriuo miestiečiams buvo suteikta privilegija nebūti suimtiems be teismo sprendimo, teisė įsigyti žemės valdų, siųsti savo delegatus į Seimą ir dalyvauti diskusijose svarstant miestų reikalus, gauti tarnybas valstybės administracijos aparate ir teismuose, tarnauti kariuomenėje karininkais. Miestų reforma išplėtė socialinę monarchijos atramą. Žengtas pirmas žingsnis pertvarkant luominę visuomenę į pilietinę.1791 m. gegužės 3 d. Seimas priėmė naują Konstituciją, nustačiusią svarbiausius XVIII a. europinę koncepciją atitikusius valstybės santvarkos organizavimo principus. Bajorų respublika su renkamu valdovu tapo konstitucine luomine monarchija. Konstitucija įteisino turto principą: bežemiai bajorai neteko teisės dalyvauti seimeliuose, o turtingesnieji miestiečiai gavo nobilitacijos teisę. Konstitucija patvirtino miestų įstatymą, paskelbė valstybės globą laisviesiems valstiečiams, garantavo asmens laisvę į užsienį pabėgusiems ir grįžusiems valstiečiams. Gegužės 3 d. Konstitucija pakeitė ir valstybės politinę struktūrą: vyriausioji valdžia buvo atiduota Seimui, panaikinta liberum veto teisė. Vykdomoji valdžia priklausė karaliui ir ministrų kabinetui, pavadintam Įstatymų sargyba. Karalius turėjo būti renkamas, tačiau iš valdančiosios dinastijos. Seimas išrinko 4 komisijas (ministerijas): Edukacijos, Policijos, Karo ir Iždo, bendras visai valstybei. Gegužės 3 d. Konstitucijoje išdėstytas unitarinės valstybės modelis nepatenkino LDK atstovų siekių išlaikyti Lietuvos atskirumą nuo Lenkijos, tačiau LDK deputatai reformų šalininkai (LDK artilerijos generolo Kazimiero Nestoro Sapiegos grupuotė Seime), suprasdami būtinybę stiprinti valstybę bei matydami grėsmę jos egzistavimui, parėmė Konstituciją. Kartu buvo siekiama pokonstituciniais aktais įteisinti LDK, kaip lygiateisės Lenkijos partnerės federacinėje

valstybėje, statusą, laikyti dualizmą. To buvo pasiekta 1791 m. spalio 20 d. Seimui priėmus “Abiejų tautų” savitarpio garantijos įstatymą, kuriuo buvo nustatytas bendrose centrinės valdžios institucijose lygus Lenkijos ir LDK narių skaičius. LDK buvo pripažinta lygia Lenkijai antrąja dualistinės Respublikos dalimi.Ketverių metų seimo reformos ir Konstitucija netenkino dalies didikų ir bajorų, aukščiausia vertybe laikiusių senąją valdymo formą ir pasisakiusių prieš bet kokias reformas, naikinusias jų luomo privilegijas. Respublikos stiprėjimas taip pat neatitiko Rusijos interesų.

1791 m. rugsėjo mėnesį Prancūzijoje priimta Konstitucija.

1791 m. Rusija aneksuoja Edisaną – teritoriją tarp Krymo chanato ir Besarabijos, priklausiusį LDK iki XVI a. kai jį aneksavo Turkijos sultonatas.

1792 m. balandžio 27 d. Konstitucijos priešininkai Peterburge pasirašė prieš reformas nukreiptos konfederacijos aktą, kuris su suklastota data (1792 05 14) buvo paskelbtas Targovicos miestelyje jau po to, kai Rusijos kariuomenė įžengė į Lenkiją ir Lietuvą.1792 m. gegužę – liepą Rusijos kariuomenė, nesutikusi didesnio pasipriešinimo, okupavo visą Respublikos teritoriją.1792 m. birželio 25 d. Vilniuje buvo sudaryta LDK generalinė konfederacija, kurios vadovai broliai LDK lauko etmonas Simonas ir Livonijos vyskupas Juozapas Kosakovskiai siekė atkurti ne tik senąsias bajorijos laisves, bet sugrąžinti ir unijines LDK teises.1792 m. liepos 23 d. prie Konfederacijos prisijungė Stanislovas Augustas ir šiuo žingsniu galutinai panaikino reformų šalininkų darbo vaisių – Gegužės 3 d. Konstituciją.

1792 m. rugpjūčio 10 d. Prancūzijoje nuversta monarchija.

1792 m. Danija pirmoji pasaulyje panaikino prekybą vergais, nors šio nutarimo vykdymas buvo pristabdytas dešimčiai metų, per kuriuos vergų savininkai, norintys padidinti savo valdas, galėjo skolintis iš valstybės.

1793 m. sausio 21 d. Prancūzijoje karaliui Liudvikui XVI nukirsta galva.

1793 m. sausio 23 d. Peterburge buvo pasirašyta II Respublikos padalijimo sutartis tarp Rusijos ir Prūsijos. Rusijai atiteko Podolės, Rytinės Lucko, Brastos (Pinsko pavietas), Naugarduko vaivadijų dalys, Minsko, Polocko vaivadijų žemės, rytinė Vilniaus vaivadijos dalis.Prūsija gavo vakarines Lenkijos žemes su Gdansku, Torūne, Poznane. Respublika neteko apie 250 000 km² – maždaug pusės teritorijos.

1793 m. vasario 1 d. Prancūzijos respublika paskelbė karą Anglijai ir Olandijai.

1793 m. birželio 17 d. Gardine sušauktas Respublikos Seimas buvo priverstas patvirtinti II padalijimą. Priimta Konstitucija deklaravo senosios valstybės santvarkos atkūrimą.

1793 m. birželis – 1794 m. liepa Jakobinų diktatūra Prancūzijoje.

1794 m. išleistas Prūsijos teisės kodeksas – „Visuotinis Prūsijos žemės teisynas“ (1796 – 1807 m. galiojo ir Užnemunėje). Nors jame nemaža buržuazinės teisės normų, bet įtvirtinama absoliutinė karaliaus valdžia, dvarininkų monopolinės privilegijos ir baudžiaviniai feodaliniai santykiai.

1795 m. po sukilimo Abiejų Tautų Respublikoje, ši buvo padalinta paskutinį kartą.1795 m. kovo 22 d. Rusijos imperatorė Jekaterina II Peterburge priėmė delegaciją, vadovaujamą didžiojo Lietuvos maršalkos Liudviko Tiškevičiaus. LDK vardu pareikšta, kad nutraukiami dviejų šimtų metų unijos ryšiai su Lenkija. Jekaterina II tuoj įsakė dvarininkus apdėti dideliais mokesčiais, buvusio karaliaus dvarus išdalijo favoritams rusų generolams, įvedė Rusijos įstatymus.

Lietuvių etnografinės žemės XVI-XVIII a.

Tikroji Lietuva iš trijų vaivadijų sudariusi 99 000 kv. km, o Litovska Rus (vėliau Baltarusija)-195 000 kv. km. Visa LDK turėjo 1572m. apie 1 700 000 gyventojų, kurių pusė gyvenusi trijose lietuviškose provincijose, o kita - baltarusiškose. Šiuo atveju gyventojų tankumas lietuviškose vaivadijose 1572m. galėjo būti 8,6 gyv. /1 kv. km, o baltarusiškose - apie 4,4 gyv./km. Iš 850 000 Tikrosios Lietuvos gyventojų, anot W.Wielhorskio

samprotavimo, tikrųjų lietuvių turėję būti apie 80 proc., arba 680 000, ir jie sudarę apie 40 proc. visos LDK gyventojų. Dar bent 60 000 lietuvių gyveno Naugarduko vaivadijos vakarinėje dalyje. Vytauto laikais LDK plotas buvo apie 900 000. iš jų apie 150 000 km kv. galėtų būti laikomi besiformuojančios gudų tautos etnografine žeme. Vytauto laikais gyventojų tankumas nebuvo didelis, tad gudų galėjo būti beveik 500 000.

1564 - 1566 m. administracinė reforma atsižvelgė į tautinį etninį principą, sudarydama tris lietuviškus (98 878 kv. km) ir šešis slaviškus administracinius vienetus, dvigubai didesnius už Tikrąją Lietuvą, bet du kartus rečiau gyvenamus. Arti slaviško pasienio kraštiniai Tikrosios Lietuvos miesteliai buvo Druja prie Dauguvos, o toliau į pietus ir vakarus-Čeresai, Pestūnai, Glubokas, Prapijanavas, Dolginavas, Uša, Pešojys, Kamienas, Liubica, Gauja, Bielica, Panemuniui, Mastai, Volpa, Vereikiai, Narevas, Zabludovas, Vasilkovas, Dauspūda (prie Prūsijos sienos). 1566m. nustatytos vaivadijų ribos su mažais pasikeitimais išsilaikė iki LDK padalijimų 1772-1795m.

1790 m. gyventojų tankumas buvo: Žemaitijos seniūnijoje-10,8 kv.km, Trakų vaivadijoje-12,8, Vilniaus-12, o slaviškose vaivadijose-8,8. Gyventojų retumu pasižymėjusi baltarusių žemė XVIII a. pabaigoje gyventojų tankumo rodikliais gerokai priartėjo prie lietuviškų etninių žemių.

1791 m. prieš galutinius LDK padalinimus, jos gyventojų padaugėjo iki 3 850 000 (1572 m. ribose be Smolensko):Unitai 1 500 000 (39 %)Katalikai 1 470 000 (38 %)Žydai 385 000 (10 %)Pravoslavai 250 000 (6,5 %)Sentikiai 60 000 (beveik 4 %)Musulmonai 40 000 (1 %)Karaimai 5000 (0,13 %) 1793 m. LDK:Gudų 1 750 000Lietuvių 1 400 000Žydų 385 000Rusų 140 000Lenkų 120 000Kitų 55 000