EUROPOS SĄJUNGOS TEISINGUMO TEISMO PRAKTIKOS …

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

EUROPOS SĄJUNGOS TEISINGUMO TEISMO

PRAKTIKOS APŽVALGA

2016 m. liepos-rugpjūčio mėn.

PARENGTA LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖS TYRIMŲ IR APIBENDRINIMO DEPARTAMENTO IR

LIETUVOS APELIACINIO TEISMO TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS

Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau –

ir ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo tikslais. Oficialius ir

nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje curia.europa.eu.

2

TURINYS

I. LAISVĖS, SAUGUMO IR TEISINGUMO ERDVĖ - TEISMŲ BENDRADARBIAVIMAS

BAUDŽIAMOSIOSE BYLOSE ............................................................................................................3

2016 m. liepos 28 d. sprendimas JZ (C-294/16 PPU) ..........................................................................3

II. SUTARČIŲ PRINCIPAI, TIKSLAI IR UŽDUOTYS .......................................................................4

2016 m. liepos 5 d. Didžiosios kolegijos sprendimas Ognyanov (C-614/14) .........................................4

III. INTELEKTINĖ NUOSAVYBĖ ......................................................................................................7

2016 m. liepos 7 d. sprendimas Tommy Hilfiger Licensing LLC, Urban Trends Trading BV, Rado

Uhren AG, Facton Kft., Lacoste SA, Burberry Ltd prieš Delta Center a.s. (C-494/15) ...........................7

2016 m. liepos 28 d. sprendimas United Video Properties Inc. prieš Telenet NV (C-57/15) ...................8

IV. VIEŠIEJI PIRKIMAI.................................................................................................................... 11

2016 m. liepos 14 d. sprendimas TNS Dimarso NV prieš Vlaams Gewest (C-6/15) ............................. 11

V. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA ................................................................................................. 13

2016 m. liepos 7 d. sprendimas Citroën Commerce GmbH prieš Zentralvereinigung des

Kraftfahrzeuggewerbes zur Aufrechterhaltung lauteren Wettbewerbs eV (ZLW) (C-476/14) ............... 13

VI. DARBO TEISĖ ............................................................................................................................. 14

2016 m. liepos 20 d. sprendimas Hans Maschek prieš Magistratsdirektion der Stadt Wien –

Personalstelle Wiener Stadtwerke (C–341/15) .................................................................................... 14

2016 m. liepos 28 d. sprendimas Nils‑Johannes Kratzer prieš R+V Allgemeine Versicherung AG (C-

423/15) ............................................................................................................................................. 16

VII. TAIKYTINOS TEISĖS KLAUSIMAI ......................................................................................... 18

2016 m. liepos 28 d. sprendimas Verein für Konsumenteninformation prieš Amazon EU Sàrl (C-

191/15) ............................................................................................................................................. 18

VIII. CIVILINIS PROCESAS ............................................................................................................. 21

2016 m. liepos 7 d. sprendimas Emmanuel Lebek prieš Janusz Domino (C-70/15) ............................. 21

2016 m. liepos 14 d. sprendimas Brite Strike Technologies Inc. prieš Brite Strike Technologies SA (C-

230/15) ............................................................................................................................................. 23

2016 m. liepos 14 d. sprendimas Granarolo SpA prieš Ambrosi Emmi France SA (C-196/15) ............ 24

2016 m. liepos 28 d. sprendimas Gazdasági Versenyhivatal prieš Siemens Aktiengesellschaft Österreich

(C-102/15) ........................................................................................................................................ 28

3

I. LAISVĖS, SAUGUMO IR TEISINGUMO ERDVĖ - TEISMŲ BENDRADARBIAVIMAS

BAUDŽIAMOSIOSE BYLOSE

2016 m. liepos 28 d. sprendimas JZ (C-294/16 PPU)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka

procedūra – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų

sprendimas 2002/584/TVR – 26 straipsnio 1 dalis – Europos arešto orderis – Perdavimo pasekmės

– Laisvės atėmimo vykdančiojoje valstybėje narėje išskaičiavimas – Sąvoka „laisvės atėmimas“ –

Kitos nei įkalinimas laisvės apribojimo priemonės – Namų areštas nešiojant elektroninę apyrankę –

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 6 ir 49 straipsniai.

2007 m. kovo 27 d. nuosprendžiu Lodzės miesto centro apylinkės teismas nuteisė JZ laisvės

atėmimo bausme. Kadangi JZ pasislėpė nuo Lenkijos teisingumo, dėl jo buvo išduotas Europos

arešto orderis. 2014 m. birželio 18 d. JZ buvo sulaikytas Jungtinės Karalystės valdžios institucijų,

vykdančių šį Europos arešto orderį, ir suimtas iki 2014 m. birželio 19 d. 2015 m. birželio 25 d.

sprendimu šis teismas įskaičiavo šį laikotarpį į laisvės atėmimo bausmę, kurią JZ turėjo atlikti

Lenkijoje. Nuo 2014 m. birželio 19 d. iki 2015 m. gegužės 14 d. JZ buvo paleistas į laisvę už

užstatą ir įpareigotas būti savo nurodytu adresu nuo 22 val. iki 7 val. ryto, taikant elektroninį šio

įpareigojimo vykdymo stebėjimą. JZ taip pat buvo nustatyti: įpareigojimas atvykti į policijos

komisariatą – iš pradžių kiekvieną savaitės dieną, o po trijų mėnesių – tris kartus per savaitę nuo

10 val. iki vidudienio; draudimas prašyti išduoti dokumentus, suteikiančius galimybę išvykti į

užsienį, ir įpareigojimas visą parą laikyti mobilųjį telefoną įjungtą ir įkrautą. Šios priemonės buvo

taikomos iki 2015 m. gegužės 14 d., kai suinteresuotasis asmuo buvo perduotas Lenkijos valdžios

institucijoms.

ESTT nagrinėjo klausimą, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 26 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip,

kad tokios priemonės, kaip antai namų areštas devynias valandas per naktį, taikant susijusio asmens

elektroninį stebėjimą naudojant elektroninę apyrankę, įpareigojimas kasdien arba kelis kartus per

savaitę atvykti į policijos komisariatą nustatytomis valandomis ir draudimas prašyti išduoti

dokumentus, suteikiančius galimybę keliauti į užsienį, gali būti laikomos „laisvės atėmimu“, kaip

jis suprantamas pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 26 straipsnio 1 dalį. ESTT priminė, kad pagal

Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalį išduodančioji valstybė narė išskaičiuoja visus dėl Europos

arešto orderio vykdymo buvusius laisvės atėmimo laikotarpius iš viso buvimo nelaisvėje

išduodančioje valstybėje narėje laiko dėl laisvės atėmimo bausmės paskyrimo arba sprendimo dėl

įkalinimo vykdymo. Pagrindų sprendimo 2002/584 26 straipsnio 1 dalies sąvoka „laisvės

atėmimas“ yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kuri jos teritorijoje turi būti aiškinama

savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant į šios nuostatos formuluotę, kontekstą ir teisės akto, kurio

dalis ji yra, siekiamą tikslą. Išanalizavęs Pagrindų sprendimo 2002/584 26 straipsnio 1 dalies

kalbines redakcijas Sąjungos kalbomis, Teismas konstatavo, kad, pirma, įvairiose kalbinėse

Pagrindų sprendimo 2002/584 redakcijose, terminai „buvimas nelaisvėje“ ir „laisvės atėmimas“

vartojami sinonimiškai, ir, antra, šios sąvokos yra panašios sąvokos, kurios įprastai reiškia

uždarymo į laisvės atėmimo vietą ar įkalinimo situaciją, o ne paprastą judėjimo laisvės apribojimą.

Analizuodamas kontekstą, susijusį su Pagrindų sprendimo 2002/584 26 straipsnio 1 dalimi, ESTT

nurodė, kad šio sprendimo 12 straipsnyje yra numatyta ir „laisvės atėmimo“ alternatyva, t. y.

lygtinis paleidimas kartu su priemonėmis, kuriomis siekiama užkirsti kelią, kad susijęs asmuo

pasislėptų. Nagrinėdamas Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalies tikslą, ESTT nurodė, kad

šiame straipsnyje nustatyta pareiga išskaičiuoti iš viso susijusio asmens laisvės atėmimo laikotarpio

išdavusioje valstybėje narėje laisvės atėmimo laikotarpį vykdant Europos arešto orderį siekiama

sukonkretinti bendrąjį tikslą gerbti pagrindines teises, numatytą Pagrindų sprendimo 2002/584

12 konstatuojamoje dalyje, ir apsaugoti susijusio asmens teisę į laisvę, įtvirtintą Chartijos

4

6 straipsnyje, ir užtikrinti proporcingumo principo taikant bausmes, kaip jis suprantamas pagal

Chartijos 49 straipsnio 3 dalį, veiksmingumą. ESTT pastebėjo, kad laisvę apribojantis poveikis,

būdingas laikymui laisvės atėmimo vietose, gali reikšti ir įkalinimą, ir išimtiniais atvejais kitas

priemones, kurios, nebūdamos įkalinimu griežtąja prasme, šiuo aspektu vis dėlto būtų taip

varžančios, kad turėtų būti prilyginamos tokiam įkalinimui. Tai būtų būdinga priemonėms, kurios

dėl savo pobūdžio, trukmės, pasekmių ir vykdymo būdų pasiektų tokį sunkumo laipsnį, kad atimtų

iš susijusio asmens laisvę taip, kaip būtų panašu į įkalinimą. ESTT padarė išvadą, kad Pagrindų

sprendimo 2002/584 26 straipsnio 1 dalies negalima aiškinti tik kaip nustatančios, kad Europos

arešto orderį išdavusi valstybė narė turi išskaičiuoti tik įkalinimo laikotarpius vykdančiojoje

valstybėje narėje, bet ne laikotarpius, kuriais taikytos kitos priemonės, kuriomis atimtos laisvės

pasekmės buvo panašios į įkalinimo pasekmes. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir ypač į

skirtumą tarp laisvę apribojančių priemonių ir laisvę atimančių priemonių, ESTT nurodė, kad

sąvoką „laisvės atėmimas“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 26 straipsnio

1 dalį, reikia aiškinti kaip be įkalinimo apimančią bet kokią arba visas priemones, taikomas

susijusiam asmeniui, kurios dėl savo pobūdžio, trukmės, pasekmių ir vykdymo būdų atima iš

susijusio asmens laisvę panašiai kaip įkalinimas. Nagrinėjamoje byloje vertindamas JZ taikytas

priemones, t. y. namų areštą devynias valandas per naktį taikant susijusio asmens stebėjimą

naudojant elektroninę apyrankę, įpareigojimą kasdien arba kelis kartus per savaitę nustatytomis

valandomis atvykti į policijos komisariatą ir draudimą prašyti išduoti dokumentus, kuriais

suteikiama galimybė keliauti į užsienį, ESTT pripažino, kad jos tikrai apriboja susijusio asmens

judėjimo laisvę, tačiau iš esmės jos nėra tokios ribojančios, kad jomis būtų atimama laisvė, dėl ko

jas reikėtų kvalifikuoti kaip „laisvės atėmimą“, kaip jis suprantamas pagal Pagrindų sprendimo

2002/584 26 straipsnio 1 dalį. Kartu ESTT pažymėjo, kad Pagrindų sprendimo 26 straipsnio

1 dalyje nustatomas tik minimalus asmens, kuriam išduotas Europos arešto orderis, pagrindinių

teisių apsaugos lygis, todėl pateikto aiškinimo negalima vertinti kaip draudžiančio šį arešto orderį

išdavusios valstybės narės teisminei institucijai, remiantis tik nacionaline teise, iš viso laisvės

atėmimo laikotarpio, kuris susijusiam asmeniui turi būti taikomas šioje valstybėje narėje,

išskaičiuoti visą arba dalį laikotarpio, kurį šiam asmeniui vykdančiojoje valstybėje narėje taikytos

laisvę ribojančios, bet jos neatimančios priemonės.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, ESTT nurodė, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 26 straipsnio

1 dalį reikia aiškinti taip, kad tokios priemonės, kaip antai namų areštas devynias valandas per

naktį, taikant susijusio asmens elektroninį stebėjimą naudojant elektroninę apyrankę, įpareigojimas

kasdien arba kelis kartus per savaitę atvykti į policijos komisariatą nustatytomis valandomis ir

draudimas prašyti išduoti dokumentus, suteikiančius galimybę keliauti į užsienį, atsižvelgiant į šių

visų priemonių pobūdį, trukmę, pasekmes ir vykdymo būdus, iš principo nėra tokios ribojančios,

kad jomis būtų atimama laisvė panašiai kaip įkalinus, dėl ko jas reikėtų kvalifikuoti kaip „laisvės

atėmimą“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį

sprendimą pateikęs teismas.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=182300&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=673613

II. SUTARČIŲ PRINCIPAI, TIKSLAI IR UŽDUOTYS

2016 m. liepos 5 d. Didžiosios kolegijos sprendimas Ognyanov (C-614/14)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – SESV 267 straipsnis – Teisingumo Teismo procedūros

reglamento 94 straipsnis – Prašymo priimti prejudicinį sprendimą turinys – Nacionalinė norma,

pagal kurią nacionalinio teismo teisėjai turi nusišalinti nuo bylos dėl to, kad dėstydami faktines ir

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=182300&pageIndex=0&doclang=LT&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=673613

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=182300&pageIndex=0&doclang=LT&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=673613

5

teisines aplinkybes prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikė išankstinę nuomonę – Europos

Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 47 straipsnio antra pastraipa ir 48 straipsnio 1 dalis

Nagrinėjamoje byloje 2012 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu Glostrupo teismas (Danija) Bulgarijos

piliečiui A. Ognyanov skyrė subendrintą penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Atlikęs dalį

laisvės atėmimo bausmės Danijoje, 2013 m. spalio 1 d. A. Ognyanov buvo perduotas Bulgarijos

valdžios institucijoms, kad atliktų likusią bausmės dalį Bulgarijoje. 2014 m. lapkričio 25 d. prašyme

priimti prejudicinį sprendimą, vėliau pakartotame ir patikslintame dviem 2014 m. gruodžio 15 d.

prašymais, pateiktais byloje C‑ 554/14, Sofijos miesto teismas (Bulgarija) pateikė Teisingumo

Teismui įvairių klausimų dėl 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR

dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės

atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos

Sąjungoje (OL L 327, 2008, p. 27), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu

sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24), išaiškinimo. Pateikus prejudicinius klausimus

byloje C‑ 554/14, Ognyanov, Sofijos miesto prokuratūra (Bulgarija), kuri yra viena iš šalių

pagrindinėje byloje, paprašė, be kita ko, nušalinti paskirtos nagrinėti šią bylą sudėties Sofijos

miesto teismo kolegiją dėl to, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą 2–4 punktuose

dėstydamas faktines ir teisines šios bylos aplinkybes tas teismas pateikė išankstinę nuomonę dėl

faktų ir teisės klausimų dar prieš išnagrinėdamas šią bylą. Pagal Bulgarijos BPK 29 straipsnį, kaip jį

išaiškino Aukščiausiasis kasacinis teismas, jeigu teisėjas iki galutinio sprendimo priėmimo pateikia

išankstinę nuomonę dėl bylos esmės, tai yra ypatingas šališkumo atvejis. Pagal Nacionalinio

(teisėjų) etikos kodekso 2.3 ir 7.4 punktus teisėjui draudžiama daryti viešus pareiškimus dėl jo

nagrinėjamos bylos baigties arba pateikti išankstinę nuomonę. Nacionalinio (teisėjų) etikos kodekso

7.3 punkte taip pat numatyta, kad teisėjas gali pateikti nuomonę dėl principinių teisinių klausimų,

vis dėlto susilaikydamas nuo konkrečių faktinių aplinkybių nurodymo ir jų teisinio kvalifikavimo.

Teisingumo Teismas šioje byloje sprendė klausimą, ar SESV 267 straipsnį ir Teisingumo Teismo

procedūros reglamento 94 straipsnį, siejamus su Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa ir 48

straipsnio 1 dalimi, reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiama tokia nacionalinė norma, kuri

aiškinama kaip įpareigojanti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teisėjus

nusišalinti nuo nagrinėjamos bylos dėl to, kad pateikdami prašymą priimti prejudicinį sprendimą jie

išdėstė šios bylos faktines ir teisines aplinkybes.

Pirmiausia Teisingumo Teismas priminė, kad SESV 267 straipsnyje numatyta prašymo priimti

prejudicinį sprendimą pateikimo procedūra yra kertinis Europos Sąjungos teismų sistemos akmuo;

šia procedūra užmezgamas dialogas tarp Teisingumo Teismo ir valstybių narių teismų. Be to,

pažymėjo, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 276 straipsnyje numatyta procedūra yra

bendradarbiavimo tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų priemonė, kurią pasitelkdamas

Teisingumo Teismas teikia nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, būtiną

pastariesiems priimant sprendimą dėl nagrinėjamo ginčo, kad nacionaliniams teismams suteikiama

plačiausia galimybė kreiptis į Teisingumo Teismą, kai jie mano, jog nagrinėjamoje byloje kyla

klausimų, kuriems išspręsti reikia išsiaiškinti Sąjungos teisės nuostatas, kurios yra svarbios

sprendžiant jiems pateiktą ginčą, ar įvertinti jų galiojimą. Be to, nacionaliniai teismai gali laisvai

pasinaudoti šia galimybe bet kuriuo, jų nuomone, tinkamu proceso momentu. Be to, Teisingumo

Teismas pažymėjo, kad siekiant pateikti Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris būtų naudingas

nacionaliniam teismui, reikia, kad tas teismas nurodytų pateikiamų klausimų faktines aplinkybes ir

pagrindines teisės nuostatas arba bent paaiškintų šiuos klausimus pagrindžiančias faktines

prielaidas, taip pat atkreipė dėmesį, kad Procedūros reglamento 94 straipsnyje aiškiai išdėstyti

prašymo priimti prejudicinį sprendimą turinio, kuris prašymą priimti prejudicinį sprendimą

pateikusiam teismui turi būti žinomas vykdant bendradarbiavimą pagal SESV 267 straipsnį ir kurio

jis privalo tiksliai laikytis, reikalavimai. Be to, nurodė, kad neginčijama, jog, pirma, sprendimuose

dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija ne tik turi leisti Teisingumo Teismui

pateikti naudingus atsakymus, bet ir suteikti valstybių narių vyriausybėms ir kitoms

6

suinteresuotosioms šalims galimybę pateikti pastabas pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį

ir, antra, Teisingumo Teismas turi užtikrinti, kad ši galimybė išliktų, turint omenyje tai, jog pagal šį

straipsnį suinteresuotosioms šalims įteikiami tik sprendimai, kuriais prašoma priimti prejudicinį

sprendimą. Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad galiausiai svarbių faktinių ir teisinių

aplinkybių nenurodymas gali būti akivaizdaus prašymo priimti prejudicinį sprendimą

nepriimtinumo priežastis. Dėl to padarė išvadą, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą

nurodydamas pagrindinės bylos faktines ir teisines aplinkybes prašymą priimti prejudicinį

sprendimą teikiantis teismas, kaip antai Sofijos miesto teismas, paprasčiausia vykdo SESV 267

straipsnio ir Procedūros reglamento 94 straipsnio reikalavimus. Dėl šios priežasties aplinkybė, jog

prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas, kaip antai teismas pagrindinėje byloje,

savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą išdėsto svarbias pagrindinės bylos faktines ir teisines

aplinkybes, atitinka prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo mechanizmui būdingo

bendradarbiavimo reikalavimą ir savaime negali pažeisti nei Chartijos 47 straipsnio antroje

pastraipoje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, nei jos 48 straipsnio 1 dalyje

garantuojamos teisės į nekaltumo prezumpciją. Šioje byloje iš kartu taikomų BPK 29 straipsnio,

kaip jį išaiškino Aukščiausiasis kasacinis teismas, ir Nacionalinio (teisėjų) etikos kodekso 2.3, 7.3 ir

7.4 punktų matyti, kad tai, jog Bulgarijos teisėjas prašyme priimti prejudicinį sprendimą išdėsto

faktines ir teisines pagrindinės bylos aplinkybes, laikoma šio teisėjo išankstinės nuomonės

pateikimu, kuris lemia ne tik jo nušalinimą ir jo galutinio sprendimo panaikinimą, bet ir drausminės

bylos jam iškėlimą už drausmės pažeidimą. Dėl to Teisingumo Teismas nurodė, kad nacionalinė

norma, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, gali lemti tokią situaciją, kai nacionalinis

teismas, be kita ko, pasirinks nepateikti Teisingumo Teismui prejudicinių klausimų, siekdamas

išvengti, pirma, nušalinimo ir drausminių nuobaudų, arba, antra, prašymų priimti prejudicinį

sprendimą nepriimtinumo ir padarė išvadą, kad norma pažeidžia SESV 267 straipsnyje pripažintas

nacionalinių teismų prerogatyvas ir atitinkamai kenkia Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų

bendradarbiavimo, numatyto pagal prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo mechanizmą,

veiksmingumui.

Apibendrindamas Teisingumo Teismas išaiškino, kad SESV 267 straipsnį ir Teisingumo Teismo

procedūros reglamento 94 straipsnį, siejamus su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos

47 straipsnio antra pastraipa ir 48 straipsnio 1 dalimi, reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiama

tokia nacionalinė norma, kuri aiškinama kaip įpareigojanti prašymą priimti prejudicinį sprendimą

pateikusio teismo teisėjus nusišalinti nuo nagrinėjamos bylos dėl to, kad pateikdami prašymą

priimti prejudicinį sprendimą jie išdėstė šios bylos faktines ir teisines aplinkybes.

Be to, Teisingumo Teismas šioje byloje sprendė klausimą, ar Sąjungos teisė, visų pirma SESV

267 straipsnis, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją prašymą priimti prejudicinį sprendimą

pateikusiam teismui draudžiama paskelbus sprendimą prejudicinėje byloje keisti išvadas dėl

faktinių ir teisinių aplinkybių, padarytas teikiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą, arba,

atvirkščiai, po tokio paskelbimo iš naujo išklausyti šalis ir imtis naujų pasirengimo nagrinėti bylą

priemonių, kurios galėtų paskatinti jį pakeisti tas išvadas.

Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 267 straipsnyje

reikalaujama, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užtikrintų visišką

Teisingumo Teismo pateikto Sąjungos teisės išaiškinimo veiksmingumą, tačiau nei tame

straipsnyje, nei jokioje kitoje Sąjungos teisės nuostatoje nereikalaujama, kad prašymą priimti

prejudicinį sprendimą pateikęs teismas po sprendimo prejudicinėje byloje paskelbimo keistų išvadas

dėl faktinių ir teisinių aplinkybių, kurias padarė teikdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

Jokia Sąjungos teisės nuostata šiam teismui taip pat nedraudžia po tokio paskelbimo keisti savo

vertinimo, susijusio su reikšmingomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis.

Dėl to Teisingumo Teismas išaiškino, kad Sąjungos teisė, visų pirma SESV 267 straipsnis, turi būti

aiškinama taip, kad pagal ją iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo

nereikalaujama ir jam nedraudžiama po sprendimo prejudicinėje byloje paskelbimo iš naujo

7

išklausyti šalių ir imtis naujų pasirengimo nagrinėti bylą priemonių, kurios galėtų paskatinti jį

pakeisti išvadas dėl faktinių ir teisinių aplinkybių, padarytas teikiant prašymą priimti prejudicinį

sprendimą, su sąlyga, kad šis teismas užtikrina visišką Europos Sąjungos Teisingumo Teismo

pateikto Sąjungos teisės išaiškinimo veiksmingumą.

Taip pat Teisingumo Teismas šioje byloje sprendė klausimą, ar Sąjungos teisė turi būti aiškinama

taip, kad pagal ją draudžiama taikyti nacionalinę normą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje,

kuri pripažinta prieštaraujančia Sąjungos teisei, dėl to, kad ši norma užtikrina didesnę šalių

pagrindinių teisių apsaugą.

Teisingumo Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog nacionalinis teismas savo prašyme priimti

prejudicinį sprendimą išdėsto pagrindinės bylos faktines ir teisines aplinkybes, kaip reikalaujama

pagal SESV 267 straipsnį ir Procedūros reglamento 94 straipsnį, savaime neprieštarauja asmens

teisei į teisingą bylos nagrinėjimą, todėl laikė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio

teismo teisėjams, išdėsčiusiems tokias aplinkybes prašyme priimti prejudicinį sprendimą, nustatyta

pareiga nusišalinti negali būti laikoma padedančia užtikrinti minėtos teisės apsaugą. Be to,

Teisingumo Teismas priminė, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką prejudicinėje byloje

priimtas sprendimas yra privalomas nacionaliniam teismui priimant sprendimą pagrindinėje byloje,

kiek tai susiję su atitinkamų Sąjungos institucijų aktų aiškinimu ar jų galiojimu, kad nacionalinis

teismas, įpareigotas taikyti Sąjungos teisės nuostatas neperžengdamas savo kompetencijos ribų,

privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veiksmingumą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas

taikyti bet kokią joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir neprivalo prašyti arba laukti,

kol ši nacionalinė nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis,

pridurdamas, kad reikalavimas užtikrinti Sąjungos teisės veiksmingumą apima visiems

nacionaliniams teismams nustatytą pareigą prireikus keisti nusistovėjusią teismo praktiką, jeigu ji

pagrįsta su Sąjungos teise nesuderinamu nacionalinės teisės išaiškinimu. Dėl to nurodė, kad

nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo užtikrinti visišką

SESV 267 straipsnio veiksmingumą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti BPK

29 straipsnį, kaip jį aiškina Aukščiausiasis kasacinis teismas, kai tas aiškinimas neatitinka Sąjungos

teisės.

Apibendrindamas Teisingumo Teismas išaiškino, kad Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad

pagal ją prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui draudžiama taikyti nacionalinę

normą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, kuri pripažinta prieštaraujančia šiai teisei.


http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=181285&pageIndex=0&docla

ng=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=755530

III. INTELEKTINĖ NUOSAVYBĖ

2016 m. liepos 7 d. sprendimas Tommy Hilfiger Licensing LLC, Urban Trends Trading BV,

Rado Uhren AG, Facton Kft., Lacoste SA, Burberry Ltd prieš Delta Center a.s. (C-494/15)

Teisės aktų derinimas – Direktyva 2004/48/EB – Intelektinės nuosavybės teisių gynimas – Sąvoka

„tarpininkas, kurio paslaugomis naudojamasi pažeidžiant intelektinės nuosavybės teisę“ –

Prekybos vietas subnuomojantys dengtos turgavietės nuomininkai – Galimybė šiam nuomininkui

taikyti draudimą – 11 straipsnis.

Delta Center yra turgavietės „Pražská tržnice“ nuomininkė (Prahos dengta turgavietė, Čekijos

Respublika). Ji subnuomoja prekybininkams prekybos vietas. Su šiais prekybininkais sudarytose

nuomos sutartyse nustatyta pareiga paisyti jų veiklai taikytinų teisės aktų reikalavimų. Ieškovės

gamina ir platina prekių ženklu pažymėtas prekes. Konstatavusios, kad jų prekių klastotės

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=181285&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=755530


8

parduodamos šioje Prahos dengtoje turgavietėje, ieškovės kreipėsi į Prahos miesto apygardos

teismą, prašydamos, be kita ko, įpareigoti Delta Center susilaikyti nuo sutarčių sudarymo ar jų

pratęsimo bei atsiprašyti.

Teisingumo Teismas nagrinėjo klausimą, ar Direktyvos 2004/48 11 straipsnio trečias sakinys turi

būti aiškinamas taip, kad sąvoka „tarpininkas, kurio paslaugomis trečiasis asmuo naudojasi

pažeisdamas intelektinės nuosavybės teisę“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, apima dengtos

turgavietės nuomininką, kuris subnuomoja įvairias šioje dengtoje turgavietėje esančias prekybos

vietas prekybininkams, iš kurių kai kurie savo plotus naudoja prekybai prekių ženklu pažymėtų

prekių klastotėmis.

Teismas priminė, kad Direktyvos 2004/48 11 straipsnio trečias sakinys, kaip ir Direktyvos 2001/29

8 straipsnio 3 dalis, į kurią jame daroma nuoroda, įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad

tarpininkas, kurio paslaugomis trečiasis asmuo naudojasi siekdamas pažeisti intelektinės

nuosavybės teisę, neatsižvelgiant į jo galimą asmeninę atsakomybę esant faktinėms aplinkybėms,

dėl kurių kilo ginčas, galėtų būti įpareigotas imtis priemonių, kad nutrauktų šiuos pažeidimus, ir

priemonių, skirtų naujų pažeidimų prevencijai. Tam, kad ūkio subjektas būtų kvalifikuojamas kaip

tarpininkas, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, turi būti nustatyta, kad jis teikia paslaugą,

kuria pasinaudoję vienas ar keli kiti asmenys gali pažeisti vieną ar kelias intelektinės nuosavybės

teises; nereikia, kad toks subjektas palaikytų ypatingus santykius su tuo asmeniu ar asmenimis.

Tokiam kvalifikavimui neturi įtakos tai, kad minėtas ūkio subjektas teikia ne tik paslaugą, kuria

trečiasis asmuo naudojasi pažeisdamas intelektinės nuosavybės teisę.

ESTT priminė, kad Elektroninės prekybos srityje Teismas yra nusprendęs, kad prieigos tiekėjas,

kuris užtikrina tik interneto prieigą, tačiau neteikia kitų paslaugų ir neatlieka kontrolės, teikia

paslaugą, kuria trečiasis asmuo gali pasinaudoti tam, kad pažeistų intelektinės nuosavybės teisę,

todėl turi būti kvalifikuojamas kaip „tarpininkas“.

Teismas išaiškino, kad subjektas, teikiantis tretiesiems asmenims turgavietės plotų nuomos arba

subnuomos paslaugą (dėl to tie asmenys turi galimybę naudotis šia vieta ir prekiauti joje prekių

ženklu pažymėtų prekių klastotėmis), turi būti kvalifikuojamas kaip „tarpininkas, kurio paslaugomis

trečiasis asmuo naudojasi pažeisdamas intelektinės nuosavybės teisę“, kaip tai suprantama pagal

minėtą nuostatą. Aplinkybė, ar suteikiama prekybos vieta yra elektroninėje prekyvietėje ar realioje

prekyvietėje, pavyzdžiui, dengtoje turgavietėje, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės.

Teismas taip pat išaiškino, kad Direktyvos 2004/48 11 straipsnio trečias sakinys turi būti

aiškinamas taip, kad sąlygos, kuriomis dengtos turgavietės prekybos vietų nuomos paslaugą

teikiančiam tarpininkui taikomas draudimas, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, yra tapačios

2011 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendime L’Oréal ir kt. (C‑ 324/09, EU:C:2011:474)

nurodytoms sąlygoms, susijusioms su draudimais, kurie tarpininkams gali būti taikomi

elektroninėje prekyvietėje.



LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1089563

2016 m. liepos 28 d. sprendimas United Video Properties Inc. prieš Telenet NV (C-57/15)

Intelektinės nuosavybės teisės – Direktyva 2004/48/EB – 14 straipsnis – Teismo išlaidos – Advokato

išlaidos – Fiksuoto dydžio kompensacija – Maksimali suma – Techninio konsultanto išlaidos –

Kompensavimas – Sąlyga dėl bylą pralaimėjusios šalies neteisėto elgesio.

Patento savininkė United Video Properties pareiškė ieškinį Telenet Belgijoje, prašė pripažinti, kad

Telenet pažeidė jos patentą, įpareigoti ją nutraukti pažeidimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.



9

2013 m. balandžio 3 d. sprendimu Antverpeno komercinių bylų teismas (Belgija) atmetė šį ieškinį ir

pripažino nagrinėjamą patentą negaliojančiu, nurodė United Video Properties sumokėti bendrovei

Telenet pirmojoje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, t. y. 11 000 eurų –

maksimalią sumą, numatytą Belgijos įstatymuose. United Video Properties dėl šio sprendimo

pateikė apeliacinį skundą Antverpeno apeliaciniam teismui, tačiau vėliau nusprendė jį atsiimti.

Telenet, be kita ko, pareikalavo, kad skundą atsiėmusi bendrovė jai atlygintų 185 462,55 euro

advokato išlaidų ir 40 400 eurų užmokestį už specialisto patentų srityje pagalbą.

Ginčas šioje byloje buvo susijęs tik su United Video Properties atlygintinomis Telenet patirtomis

bylinėjimosi išlaidomis. Pagal taikytinus Belgijos teisės aktus Telenet kiekvienoje instancijoje gali

prašyti atlyginti tik ne daugiau kaip 11 000 eurų sumą, sumokėtą kaip advokato honorarą. Pagal

Belgijos Kasacinio teismo praktiką Telenet neturi teisės susigrąžinti specialisto išlaidoms išleistos

pinigų sumos iš United Video Properties, nebent galėtų įrodyti, kad ši pareikšdama ieškinį arba

vykstant procedūrai elgėsi neteisėtai ir kad minėto specialisto išlaidos dėl to buvo būtinos. Telenet

kiekvienoje instancijoje patyrė išlaidų, viršijančių 11 000 eurų, įrodinėjo, kad Belgijos teisės aktai

prieštarauja Direktyvos 2004/48 14 straipsniui.

Teisingumo Teismas nagrinėjo du klausimus: 1) ar Direktyvos 2004/48 14 straipsnį reikia aiškinti

taip, kad pagal jį draudžiamos tokios nacionalinės teisės normos, kuriose numatyta, kad iš bylą

pralaimėjusios šalies priteisiamos laimėjusios šalies patirtos teismo išlaidos, bylą nagrinėjančiam

teismui suteikiama galimybė priteisiant išlaidas atsižvelgti į konkrečius bylos ypatumus ir išlaidoms

advokato pagalbai įtvirtinta fiksuotų tarifų sistema, pagal kurią numatyta maksimali atlygintina

suma; 2) ar Direktyvos 2004/48 14 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiamos

nacionalinės teisės normos, kuriose numatyta, kad išlaidos techniniam konsultantui atlyginamos tik

bylą pralaimėjusios šalies neteisėto elgesio atveju.

Dėl pirmojo klausimo Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį, kad Direktyvos 2004/48 14 straipsnyje

vartojamos sąvokos „teismo išlaidos“, kurias turi padengti bylą pralaimėjusi šalis, be kita ko, apima

advokato honorarą; šioje direktyvoje nėra jokios nuostatos, leidžiančios daryti išvadą, kad šios

išlaidos, paprastai sudarančios didžiąją dalį išlaidų, patirtų per procesą dėl intelektinės nuosavybės

teisių gynimo, nepatenka į šio straipsnio taikymo sritį. Antra, iš Direktyvos 2004/48 17

konstatuojamosios dalies matyti, kad joje nurodytos priemonės, procedūros ir gynimo būdai

kiekvienu atveju turėtų būti nustatomi taip, kad būtų tinkamai atsižvelgiama į konkretaus atvejo

specifines ypatybes. Šiam tikslui iš tiesų gali prieštarauti fiksuoto dydžio teismo išlaidų atlyginimo

nustatymas, nes jį nustačius neužtikrinama, kad bus atlygintos bylą laimėjusios šalies konkrečiu

atveju faktiškai patirtos išlaidos, ir apskritai neužtikrinama, kad bus atsižvelgta į visas konkretaus

atvejo specifines aplinkybes.

Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2004/48 14 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės turi

užtikrinti tik „pagrįstų“ teismo išlaidų atlyginimą. Be to, šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje, be

kita ko, nustatyta, kad valstybių narių numatytos procedūros neturi būti pernelyg brangios. Todėl

teisės normos, kuriose numatyti fiksuoti tarifai advokato honorarui atlyginti, iš principo gali būti

pateisinamos su sąlyga, kad jomis siekiama užtikrinti atlygintinų išlaidų pagrįstumą, atsižvelgiant į

tokius veiksnius – bylos dalyką, jo piniginę vertę ar darbą, kurio reikia įdėti siekiant apginti

atitinkamą teisę. Taip gali būti, be kita ko, tuo atveju, jei šiomis teisės normomis siekiama neleisti

atlyginti pernelyg didelių išlaidų, patirtų dėl neįprastai didelio honoraro, dėl kurio susitarė bylą

laimėjusi šalis ir jos advokatas, arba dėl to, kad advokato paslaugos nebuvo būtinos siekiant

užtikrinti atitinkamos intelektinės nuosavybės teisės paisymą (25 punktas).

ESTT nurodė, kad, siekiant valstybėje narėje įgyvendinti Direktyvos 2004/48 14 straipsnį,

reikalavimu, kad bylą pralaimėjusi šalis turi atlyginti „pagrįstas“ teismo išlaidas, negalima pateisinti

teisės normų, kuriose nustatyti fiksuoti tarifai yra gerokai mažesni už vidutinius toje valstybėje

narėje faktiškai taikomus advokato paslaugų tarifus. Tokios teisės normos pažeistų pagrindinį pagal

10

Direktyvą 2004/48 siekiamą tikslą – vidaus rinkoje užtikrinti aukštą intelektinės nuosavybės

apsaugos lygį.

Teisingumo Teismas priminė, kad Direktyvos 2004/48 14 straipsnyje numatyta, kad teismo išlaidos,

kurias turi atlyginti bylą pralaimėjusi šalis, turi būti „proporcingos“. Tai, ar šios išlaidos yra

proporcingos, negali būti vertinama neatsižvelgiant į bylą laimėjusios šalies faktiškai patirtas

išlaidas advokato pagalbai, jeigu jos yra pagrįstos, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 25

punktą. Nors proporcingumo reikalavimas nereiškia, kad bylą pralaimėjusi šalis būtinai turi

padengti visas kitos šalies patirtas išlaidas, vis dėlto pagal jį bylą laimėjusi šalis turi turėti teisę į tai,

kad jai būtų atlyginta bent pakankamai didelė ir tinkama jos faktiškai patirtų išlaidų dalis.

ESTT konstatavo, kad tokiomis nacionalinės teisės normomis, kuriose numatyta išlaidų advokato

pagalbai absoliuti riba, turi būti užtikrinama, kad, pirma, ši riba atspindėtų tikruosius advokato

paslaugų intelektinės nuosavybės srityje tarifus ir, antra, bylą pralaimėjusi šalis padengtų bent

pakankamai didelę ir tinkamą laimėjusiosios šalies faktiškai patirtų pagrįstų išlaidų dalį. Tokiose

teisės normose, ypač tuo atveju, kai ši riba yra pernelyg maža, negali būti atmetama galimybė, kad

išlaidų suma gerokai viršys numatytą ribą, ir dėl to atlyginimas, kurį galėtų gauti bylą laimėjusi

šalis, taps neproporcingas ar tam tikrais atvejais netgi labai mažas, taigi Direktyvos 2004/48 14

straipsnis taps neveiksmingas.

Teismas nurodė, kad ankstesniame punkte padarytos išvados nepaneigia tai, kad į Direktyvos

2004/48 14 straipsnio taikymo sritį nepatenka atvejai, kai teisingumo sumetimais bylą

pralaimėjusios šalies nereikalaujama padengti teismo išlaidų. Prie tokių atvejų priskiriamos

nacionalinės teisės normos, pagal kurias teismui leidžiama konkrečiu atveju, kai bendros teismo

išlaidų tvarkos taikymas lemtų teisingumui prieštaraujantį rezultatą, padaryti išimtį ir šios tvarkos

netaikyti. Vis dėlto teisingumu negalima pateisinti bendro ir besąlygiško galimybės atlyginti

nurodytą ribą viršijančias išlaidas atėmimo.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2004/48 14

straipsnis aiškintinas taip, kad pagal jį nedraudžiamos tokios nacionalinės teisės normos, kaip

nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, kuriose numatyta, kad iš bylą pralaimėjusios šalies

priteisiamos laimėjusios šalies patirtos teismo išlaidos, bylą nagrinėjančiam teismui suteikiama

galimybė priteisiant išlaidas atsižvelgti į konkrečius bylos ypatumus ir išlaidoms advokato pagalbai

nustatyta fiksuotų tarifų sistema, pagal kurią numatyta maksimali atlygintina suma, su sąlyga, jog

šiais tarifais užtikrinama, kad išlaidos, kurias turi padengti bylą pralaimėjusi šalis, būtų

proporcingos, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Vis dėlto

pagal šios direktyvos 14 straipsnį draudžiamos nacionalinės teisės normos, numatančios fiksuotus

tarifus, kurie dėl to, kad nurodytos maksimalios sumos yra pernelyg mažos, neužtikrina, kad bylą

pralaimėjusi šalis padengtų bent pakankamai didelę ir tinkamą laimėjusiosios šalies faktiškai patirtų

išlaidų dalį.

Dėl antrojo klausimo, Teismas nurodė, kad pagal Direktyvos 2004/48 14 straipsnį valstybės narės

užtikrina, kad laimėjusios šalies patirtas pagrįstas ir proporcingas teismo „ir kitas išlaidas“ paprastai

padengtų pralaimėjusioji šalis, jei tai neprieštarauja teisingumui. Kadangi nė vienoje iš šios

direktyvos nuostatų nepateikta sąvokos „kitos išlaidos“ apibrėžtis, pagal kurią į šio 14 straipsnio

taikymo sritį nepatektų išlaidos techniniam konsultantui, iš principo ši sąvoka apima tokias išlaidas.

Direktyvos 2004/48 26 konstatuojamojoje dalyje minimos intelektinės nuosavybės teisių turėtojo

patirtos „identifikavimo ir tyrimų sąnaudos“, dažnai susijusios su techninio konsultanto

paslaugomis. Šioje konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyti „pažeidimo, kurį padarė pažeidėjas,

vykdęs veiklą žinodamas arba pagrįstai galėjęs žinoti, kad dėl tokios veiklos bus įvykdytas toks

pažeidimas“, atvejai, taigi ji, be kita ko, susijusi su žalos atlyginimu, mokėtinu pažeidėjo neteisėto

elgesio atveju. Tačiau žalos atlyginimas reglamentuojamas šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje.

Darytina išvada, kad „identifikavimo ir tyrimų sąnaudos“, dažnai patiriamos prieš pradedant teismo

procesą, nebūtinai patenka į šios direktyvos 14 straipsnio taikymo sritį.

11

Teismas pažymėjo, kad jeigu Direktyvos 2004/48 14 straipsnis būtų aiškinamas plačiai, t. y. taip,

jog jame numatyta, kad bylą pralaimėjusi šalis paprastai turi atlyginti laimėjusiosios šalies patirtas

„kitas išlaidas“, nepatikslinant šių išlaidų pobūdžio, kiltų grėsmė, kad šio straipsnio taikymo sritis

taps pernelyg plati ir dėl to šios direktyvos 13 straipsnis bus neveiksmingas. Taigi šią sąvoką reikia

aiškinti siaurai, t. y. taip, kad „kitos išlaidos“, kaip jos suprantamos pagal 14 straipsnį, apima tik

išlaidas, tiesiogiai ir glaudžiai susijusias su atitinkamu teismo procesu. Direktyvos 2004/48 14

straipsnyje nenurodyta nieko, kas leistų manyti, kad valstybės narės gali susieti „kitų išlaidų“ ar

apskritai teismo išlaidų, patirtų per procesą dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo, atlyginimą su

bylą pralaimėjusios šalies neteisėto elgesio kriterijumi.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, atsakymas į klausimą, ar pagal nacionalinės teisės normą galima

išlaidų techniniam konsultantui atlyginimą susieti su sąlyga, kad bylą pralaimėjusi šalis elgėsi

neteisėtai, priklauso nuo šių išlaidų sąsajos su atitinkamu teismo procesu: jei ši sąsaja tiesioginė ir

glaudi, minėtos išlaidos patenka į Direktyvos 2004/48 14 straipsnio taikymo sritį kaip „kitos

išlaidos“. Tokios tiesioginės ir glaudžios sąsajos neturi tyrimų ir identifikavimo sąnaudos, patirtos,

be kita ko, techniniam konsultantui atliekant bendrą rinkos stebėjimą ir nustatant galimus

intelektinės nuosavybės teisių pažeidimus, padarytus šiame etape nežinomų pažeidėjų. Vis dėlto,

jeigu techninio konsultanto paslaugos, kad ir koks būtų jų pobūdis, yra būtinos norint konkrečiu

atveju pareikšti ieškinį teisme dėl tokių teisių gynimo, išlaidos už tokio konsultanto pagalbą

laikomos „kitomis išlaidomis“, kurias pagal Direktyvos 2004/48 14 straipsnį turi padengti bylą

pralaimėjusi šalis.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyvos 2004/48 14 straipsnis aiškintinas taip, jog pagal jį

draudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose numatyta, kad išlaidos techniniam konsultantui

atlyginamos tik bylą pralaimėjusios šalies neteisėto elgesio atveju, jeigu šios išlaidos tiesiogiai ir

glaudžiai susijusios su teisme pareikštu ieškiniu dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo.




IV. VIEŠIEJI PIRKIMAI

2016 m. liepos 14 d. sprendimas TNS Dimarso NV prieš Vlaams Gewest (C-6/15)

Viešasis paslaugų pirkimas – Direktyva 2004/18/EB – 53 straipsnio 2 dalis – Sutarties sudarymo

kriterijai – Ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas – Vertinimo metodas – Lyginamojo svorio

taisyklės – Perkančiosios organizacijos pareiga viešojo pirkimo dokumentuose nurodyti sutarties

sudarymo kriterijų lyginamąjį svorį – Pareigos apimtis.

Skelbimu, kuris buvo paskelbtas 2012 m. sausio 13 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje,

Flandrijos regionas (Belgija) pradėjo viešojo paslaugų pirkimo sutarties sudarymo procedūrą, kurios

tikslas buvo atlikti išsamų aprūpinimo būstu ir būsto naudotojų Flandrijoje tyrimą. Numatyta šios

sutarties vertė buvo lygi 1 400 000 EUR sumai, į kurią įtrauktas pridėtinės vertės mokestis (PVM).

Šio pirkimo dokumentuose buvo nurodyti du sutarties sudarymo kriterijai: 1. Pasiūlymo kokybė

(50/100) <...>. 2. Kaina (50/100) <...>.

Pasiūlymus pateikė keturi dalyviai, kurie atitiko būtinuosius techninės kompetencijos kriterijus.

Pasiūlymų vertinimo būdas 2012 m. kovo 23 d. pranešime apie sutarties sudarymą buvo apibūdintas

taip: „Komitetas vertino pasiūlymus. Keturi pasiūlymai buvo įvertinti ir palyginti tarpusavyje pagal

minėtus kriterijus. Pirmiausia pasiūlymai buvo nagrinėjami ir vertinami pagal „kokybės“ kriterijų.

Šiuo atžvilgiu kiekvienam pasiūlymui buvo vienbalsiai skirtas konkretus įvertinimas (labai geras –



12

pakankamas – nepakankamas). Tuomet buvo taikytas „kainos“ kriterijus. Remiantis šiais

įvertinimais, buvo sudaryta galutinė pasiūlymų eilė.“.

Teisingumo Teismas sprendė, ar Direktyvos 2004/18 53 straipsnio 2 dalis, siejama su vienodo

požiūrio principu ir iš jo išplaukiančia skaidrumo pareiga, turi būti aiškinama taip, kad jeigu viešojo

paslaugų pirkimo sutartis turi būti sudaroma, perkančiosios organizacijos požiūriu, vadovaujantis

ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo kriterijumi, perkančioji organizacija visuomet privalo

galimiems konkurso dalyviams skelbime apie pirkimą arba su nagrinėjamu pirkimu susijusiuose

dokumentuose nurodyti vertinimo metodą arba lyginamojo svorio taisykles, kuriomis remiantis

pasiūlymai bus vertinami pagal šiuose dokumentuose paskelbtus sutarčių sudarymo kriterijus arba,

nesant tokios bendros pareigos, ar tokia pareiga gali kilti dėl nagrinėjamam pirkimui būdingų

aplinkybių.

Teisingumo Teismas nurodė, kad kai perkančioji organizacija nusprendžia sutartį sudaryti su

ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą pateikusiu dalyviu pagal Direktyvos 2004/18 53 straipsnio 2

dalį, skelbime apie pirkimą arba pirkimo dokumentuose ji nurodo santykinį lyginamąjį svorį, kurį ji

suteikia kiekvienam iš sutarčių sudarymo kriterijų, pagal kuriuos bus nustatomas ekonomiškai

naudingiausias pasiūlymas. Šie lyginamieji svoriai gali būti išreiškiami nurodant tam tikrą intervalą,

į kurį patenka kiekviena kriterijui priskiriama reikšmė. Jei, perkančiosios organizacijos nuomone,

dėl įrodomų priežasčių lyginamųjų svorių nurodyti neįmanoma, perkančioji organizacija skelbime

apie pirkimą arba pirkimo dokumentuose ar konkurencinio dialogo atveju aprašomajame

dokumente nurodo kriterijus mažėjančia svarbos tvarka. Šiais reikalavimais siekiama, kad visiems

konkurso dalyviams būtų tinkamai pranešta apie kriterijus ir priemones, kurios bus taikomos

nustatant ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą. Be to, jais išreiškiama šios direktyvos 2 straipsnyje

numatyta perkančiųjų organizacijų pareiga, pagal kurią perkančiosios organizacijos ūkio subjektams

turi taikyti vienodas sąlygas, jų nediskriminuoti ir veikti skaidriai.

ESTT pažymėjo, kad vienodo požiūrio principas ir skaidrumo pareiga visų pirma reiškia, kad

dalyviai turi turėti vienodas galimybes tiek tuomet, kai rengia pasiūlymus, tiek tuomet, kai

perkančioji organizacija juos vertina. Viešojo pirkimo sutarčių sudarymo tikslas ir kriterijai turi būti

aiškiai nustatyti nuo pat sutarčių sudarymo procedūros pradžios ir kad perkančioji organizacija

neturėtų sutarties sudarymo kriterijams taikyti subkriterijų, apie kuriuos iš anksto nebuvo pranešta

konkurso dalyviams. Be to, perkančioji organizacija privalo vienodai aiškinti sutarties sudarymo

kriterijus per visą procedūrą. Šie reikalavimai iš principo mutatis mutandis taikomi perkančiųjų

organizacijų pareigai skelbime apie pirkimą arba pirkimo dokumentuose nurodyti kiekvieno

sutarties sudarymo kriterijaus „santykinį lyginamąjį svorį“. Perkančioji organizacija iš principo

neturėtų taikyti lyginamojo svorio taisyklių, apie kurias iš anksto nebuvo pranešta konkurso

dalyviams. Be kita ko, kiekvieno sutarties sudarymo kriterijaus santykinis lyginamasis svoris, jei

laikomasi Direktyvos 2004/18 53 straipsnio 2 dalies trečios pastraipos, turi būti aiškiai nustatytas

nuo sutarties sudarymo procedūros pradžios, taip suteikiant konkurso dalyviams galimybę

objektyviai nustatyti realią sutarties sudarymo kriterijaus reikšmę kitų sutarties sudarymo kriterijų

atžvilgiu tuo metu, kai perkančioji organizacija atlieka paskutinį jų vertinimą. Be to, kiekvieno

sutarties sudarymo kriterijaus santykinis lyginamasis svoris negali būti keičiamas per visą

procedūrą.

Perkančioji organizacija, pasibaigus pasiūlymų pateikimo terminui, gali nustatyti subkriterijų, kurie

iš esmės atitinka kriterijus, apie kuriuos iš anksto buvo pranešta konkurso dalyviams, lyginamojo

svorio koeficientus, jei tenkinamos trys sąlygos, t. y. jei šis nustatymas ex post, pirma, nekeičia

sutarties sudarymo kriterijų, nustatytų pirkimo dokumentuose arba skelbime apie pirkimą, antra,

neapima elementų, kurie, jei būtų buvę žinomi rengiant pasiūlymus, būtų galėję paveikti šį rengimą,

ir, trečia, buvo priimti neatsižvelgiant į aplinkybes, dėl kurių galėtų būti diskriminuojamas vienas iš

dalyvių.

13

Teismas atkreipė dėmesį, kad nei Direktyvos 2004/18 53 straipsnio 2 dalyje, nei kitoje šios

direktyvos nuostatoje nenumatyta perkančiosios organizacijos pareiga galimiems dalyviams

pranešti, paskelbiant skelbime apie pirkimą arba pirkimo dokumentuose, apie vertinimo metodą,

kurį perkančioji organizacija taiko vertindama ir teisingai klasifikuodama pasiūlymus pagal

sutarties sudarymo kriterijus ir jų santykinius lyginamuosius svorius, iš anksto nustatytus

dokumentuose, susijusiuose su nagrinėjamu pirkimu. Tokia bendra pareiga neišplaukia ir iš

Teisingumo Teismo praktikos. Teisingumo Teismas nusprendė, kad vertinimo komisija turi turėti

tam tikrą laisvę vykdydama jai pavestą užduotį ir todėl gali, nekeisdama pirkimo dokumentuose

arba skelbime apie pirkimą nustatytų sutarties sudarymo kriterijų, laisvai organizuoti jai pateiktų

pasiūlymų nagrinėjimo ir analizės darbą. Šią laisvę pagrindžia ir praktinio pobūdžio paaiškinimai.

Perkančioji organizacija turi galėti nustatyti vertinimo metodą, kurį taikys vertindama ir

klasifikuodama pasiūlymus atitinkamo atvejo aplinkybėmis.

Vadovaujantis Direktyvos 2004/18 2 straipsnyje įtvirtintais sutarčių sudarymo principais ir siekiant

išvengti bet kokios favoritizmo rizikos, vertinimo metodas, kurį perkančioji organizacija taiko, kad

įvertintų ir teisingai klasifikuotų pasiūlymus, iš principo neturėtų būti nustatomas po to, kai

perkančioji organizacija atplėšia vokus su pasiūlymais. Tačiau tuo atveju, kai dėl priežasčių, kurias

galima įrodyti, neįmanoma nustatyti šio metodo iki vokų atplėšimo, perkančiajai organizacijai

neturėtų būti priekaištaujama dėl to, kad juos nustatė tik po to, kai ji arba jos vertinimo komisija

sužinojo pasiūlymų turinį.

Dėl aplinkybės, kad perkančioji organizacija vertinimo metodą parengė po skelbimo apie pirkimą

arba pirkimo dokumentų paskelbimo, neturėtų pasikeisti sutarties sudarymo kriterijai ir jų

santykinis lyginamasis svoris.

Nors perkančioji organizacija, vertindama vieną iš sutarties sudarymo kriterijų, gali naudoti skalę,

apie kurią nebuvo paskelbta skelbime apie pirkimą arba pirkimo dokumentuose, vis dėlto ši skalė

neturėtų pakeisti šiuose dokumentuose paskelbto sutarties sudarymo kriterijų santykinio lyginamojo

svorio.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyvos 2004/18 53 straipsnio 2 dalis, siejama su vienodo

požiūrio principu ir iš jo išplaukiančia skaidrumo pareiga, turi būti aiškinama taip, kad jeigu viešojo

paslaugų pirkimo sutartis turi būti sudaroma vadovaujantis, perkančiosios organizacijos požiūriu,

ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo kriterijumi, perkančioji organizacija neprivalo galimiems

konkurso dalyviams atitinkamame skelbime apie pirkimą arba su nagrinėjamu pirkimu susijusiuose

dokumentuose nurodyti vertinimo metodo, kurį perkančioji organizacija taiko siekdama įvertinti ir

teisingai suklasifikuoti pasiūlymus. Tačiau dėl minėto metodo neturėtų pasikeisti sutarties

sudarymo kriterijai ir jų santykinis lyginamasis svoris.


http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf;jsessionid=9ea7d2dc30d54cd2d8f7b7454f3a8ae

38ee9d92755e5.e34KaxiLc3qMb40Rch0SaxyKa310?text=&docid=181685&pageIndex=0&doclan

g=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=174809

V. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA

2016 m. liepos 7 d. sprendimas Citroën Commerce GmbH prieš Zentralvereinigung des

Kraftfahrzeuggewerbes zur Aufrechterhaltung lauteren Wettbewerbs eV (ZLW) (C-476/14)

Direktyvos 98/6/EB ir 2005/29/EB – Vartotojų apsauga – Reklama nurodant kainą – Sąvokos

„siūlymas“ ir „kaina, į kurią įskaičiuoti mokesčiai“ – Įpareigojimas įtraukti į automobilio

pardavimo kainą papildomas privalomas išlaidas, susijusias su jo gabenimu.

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf;jsessionid=9ea7d2dc30d54cd2d8f7b7454f3a8ae38ee9d92755e5.e34KaxiLc3qMb40Rch0SaxyKa310?text=&docid=181685&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=174809



14

Citroën Commerce „Nürnberger Nachrichten“ leidinyje paskelbė Citroën markės automobilio

reklamą, kurioje buvo nurodyta: „pvz., Citroën C4 VTI 120 Exclusive: 21 800 [eurų]1“ ir

„maksimalus kainos sumažinimas: 6170 [eurų]1“. „

1“ reiškė reklaminio skelbimo apačioje pateiktą

išnašą, kurioje buvo nurodyta: „Kaina ir 790 [eurų] gabenimo išlaidos. Pasiūlymas galioja

privatiems asmenims, užsisakiusiems bet kurį „Citroën C4“ <...> iki 2011 m. balandžio 10 d. <...>“.

Visa kaina, kurią įsigydamas automobilį turėjo mokėti klientas įtraukus šias automobilio gabenimo

iš gamintojo pardavėjui išlaidas, reklaminiame skelbime nebuvo nurodyta.

ESTT nagrinėjo klausimą, ar Direktyvos 98/6 1 straipsnis, 3 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos

2005/29 7 straipsnio 4 dalies c punktas turi būti aiškinami taip, kad automobilio gabenimo iš

gamintojo pardavėjui išlaidos, tenkančios pirkėjui, turi būti įtraukiamos į šio automobilio

pardavimo kainą, nurodytą prekybininko paskelbtoje reklamoje.

Teismas, nurodė, kad į pardavimo kainą ne tik turi būti įtraukti PVM ir kiti mokesčiai, bet apskritai

ji turi būti galutinė kaina už prekės vienetą ar tam tikrą jos kiekį. Į galutinę pardavimo kainą būtinai

turi būti įtrauktos kainos sudedamosios dalys, kurių neįmanoma išvengti ir kurias galima iš anksto

numatyti; šias kainos sudedamąsias dalis vartotojas privalo sumokėti ir jos yra piniginis atlygis

įsigyjant atitinkamą prekę.

Teisingumo Teismas atskyrė dvi situacijas: a) Kai prekybininkas, parduodantis prekę, reikalauja

vartotojo padengti šios prekės gabenimo iš gamintojo pardavėjui išlaidas ir dėl to šios nekintamos

išlaidos privalomai tenka vartotojui, tokios išlaidos yra pardavimo kainos, kaip ji suprantama pagal

Direktyvos 98/6 2 straipsnio a punktą, sudedamoji dalis. Taip visų pirma yra tuo atveju, kai

vartotojas atvyksta į prekybai skirtas prekybininko patalpas, norėdamas atsiimti iš šio prekybininko

įsigytą automobilį, pagamintą kitose patalpose. Esant tokiai situacijai, šio automobilio gabenimo iš

gamintojo pardavėjui išlaidos paprastai tenka tokiam vartotojui. b) Papildomos įsigytos prekės

transportavimo ar pristatymo į vartotojo pasirinktą vietą išlaidos. Šios papildomos išlaidos negali

būti laikomos neišvengiama ir iš anksto numatoma kainos sudedamąja dalimi.

Reklamą, kurioje nurodytos reklamuojamos prekės konkrečios savybės, kaina, kurią pakankamai

informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas suvokia kaip šios prekės pardavimo

kainą, ir data, iki kurios galioja privatiems asmenims taikomas „pasiūlymas“, toks vartotojas gali

suprasti kaip prekiautojo pasiūlymą parduoti minėtą prekę šioje reklamoje nurodytomis sąlygomis.

Tokiu atveju nurodyta kaina turi atitikti Direktyvoje 98/6 nustatytus reikalavimus.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyvos 98/6/EB 3 straipsnis, siejamas su jos 1 straipsniu ir

2 straipsnio a punktu, turi būti aiškinamas taip, kad automobilio gabenimo iš gamintojo pardavėjui

išlaidos, tenkančios vartotojui, turi būti įtrauktos į šio automobilio pardavimo kainą, nurodytą

prekybininko paskelbtoje reklamoje, jei, atsižvelgiant į visas šios reklamos ypatybes, vartotojo

akimis ji yra su šiuo automobiliu susijęs pasiūlymas. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar visos

šios sąlygos yra įvykdytos.




VI. DARBO TEISĖ

2016 m. liepos 20 d. sprendimas Hans Maschek prieš Magistratsdirektion der Stadt Wien –

Personalstelle Wiener Stadtwerke (C–341/15)

Socialinė politika – Direktyva 2003/88/EB – 7 straipsnis – Teisė į mokamas kasmetines atostogas –

Išleidimas į pensiją suinteresuotojo asmens prašymu – Darbuotojas, kuris iki darbo santykių



15

pabaigos neišnaudojo teisės į mokamas kasmetines atostogas – Nacionalinės teisės aktai, pagal

kuriuos nenumatyta piniginė kompensacija už iki darbo santykių pabaigos nepanaudotas mokamas

kasmetines atostogas – Laikinojo nedarbingumo atostogos – Pareigūnai.

H. Maschek ėjo Vienos miesto pareigūno pareigas. Laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 15 d. iki

2012 m. birželio 30 d., kai išėjo į pensiją, jis nebuvo tarnyboje. Jo darbdavys savo registruose

nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 15 d. iki gruodžio 31 d. tarnyboje jis nebuvo dėl

ligos. H. Maschek darbdavys neprieštaravo dėl jo nebuvimo tarnyboje laikotarpiu nuo 2011 m.

sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d., nes su juo sudarė du susitarimus dėl jo nebuvimo tarnyboje ir

nebuvimo pasekmių. Susitarimuose iš esmės buvo sutarta, kad H. Maschek bus atleistas nuo darbo

pareigų vykdymo, tačiau jam bus mokamas darbo užmokestis. Sutartyse taip pat buvo aptartas H.

Maschek prašymo dėl išėjimo į pensiją pateikimo terminas, pretenzijų atsisakymo sąlygos ir kt.

H. Maschek įrodinėjo, kad prieš pat 2012 m. birželio 30 d. jis susirgo. Todėl, jo nuomone, jis turi

teisę į piniginę kompensaciją už nepanaudotas metines atostogas. Dėl to jis pateikė darbdaviui

prašymą, tačiau šis prašymą atmetė.

ESTT sprendė du klausimus: 1) ar Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad

pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriuose

numatyta, kad teisė į kompensaciją už nepanaudotas apmokamas metines atostogas nesuteikiama

darbuotojui, kurio darbo santykiai nutrūksta jam jo prašymu išėjus į pensiją ir kuris iki darbo

santykių pabaigos negalėjo pasinaudoti teisėmis į apmokamas atostogas; 2) ar nacionalinės teisės

nuostatos, atsižvelgiant į Direktyvos 2003/88 7 straipsnį, darbuotojui, kuriam pagal jas pažeidžiant

šią nuostatą buvo atimta teisė į kompensaciją už nepanaudotas metines apmokamas atostogas, turi

numatyti palankesnes šios teisės įgyvendinimo sąlygas nei numatytas Direktyvoje 2003/88, be kita

ko, kiek tai susiję su šiems darbuotojams mokėtinos kompensacijos dydžiu.

Dėl pirmojo klausimo Teismas pažymėjo, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į bent keturių

savaičių mokamas kasmetines atostogas. Taigi teisė į mokamas kasmetines atostogas suteikiama

kiekvienam darbuotojui, neatsižvelgiant į jo sveikatos būklę. Pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio

2 dalį, darbuotojas, kuris negalėjo pasinaudoti visomis teisėmis į apmokamas metines atostogas iki

jo darbo santykių pabaigos, turi teisę į piniginę kompensaciją už nepanaudotas metines apmokamas

atostogas. Šiuo klausimu nereikšminga, kokiu pagrindu nutrūko jo darbo santykiai. Aplinkybė, kad

darbuotojas savo iniciatyva nutraukia darbo santykius, neturi reikšmės jo teisei, prireikus, gauti

pinginę kompensaciją už teises į mokamas metines atostogas, kuriomis jis negalėjo pasinaudoti iki

šių darbo santykių pabaigos. Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad

pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad teisė į kompensaciją už

nepanaudotas apmokamas metines atostogas nesuteikiama darbuotojui, kurio darbo santykiai

nutrūksta jam jo prašymu išėjus į pensiją ir kuris iki darbo santykių pabaigos negalėjo pasinaudoti

teisėmis į apmokamas atostogas.

ESTT taip pat pažymėjo, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją

draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ar praktika, pagal kurias nutraukus darbo santykius

darbuotojas, kuriam per visą referencinį ir (arba) perkėlimo laikotarpį ar jo dalį buvo suteiktos

laikinojo nedarbingumo atostogos, nenumatyta teisės į kompensaciją už nepanaudotas mokamas

kasmetines atostogas ir dėl to negalėjo pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas. ESTT

nurodė, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnį reikia aiškinti taip, kad į pensiją išeinantis darbuotojas

turi teisę į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas, kuriomis jis

negalėjo pasinaudoti, nes nevykdė savo pareigų dėl ligos.

Teismas priminė, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje įtvirtinta teisė į metines atostogas turi

dvejopą tikslą, t. y. pirma, suteikti galimybę darbuotojui pailsėti nuo darbo sutartyje numatytų

užduočių atlikimo ir, antra, turėti laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui. Šiame konktekste ESTT

išaiškino, kad darbuotojas, kurio darbo santykiai pasibaigė ir kuris pagal su darbdaviu sudarytą

susitarimą tam tikrą laikotarpį iki išėjimo į pensiją buvo įsipareigojęs neatvykti į darbo vietą, nors

16

jam tebebuvo mokamas atlyginimas, neturi teisės į piniginę kompensaciją už teises į apmokamas

metines atostogas, kuriomis jis šiuo laikotarpiu negalėjo pasinaudoti, išskyrus jeigu šiomis teisėmis

jis negalėjo pasinaudoti dėl ligos.

Dėl antrojo klausimo ESTT pabrėžė, kad Direktyva 2003/88 siekiama nustatyti būtiniausius saugos

ir sveikatos reikalavimus dėl darbo laiko organizavimo, kurių valstybės narės privalo laikytis, o

pagal šios direktyvos 15 straipsnį jos turi teisę priimti darbuotojams palankesnes nuostatas.

Pavyzdžiui, pagal Direktyvą 2003/88 nedraudžiamos vidaus nuostatos, pagal kurias numatytos

ilgesnės nei šios direktyvos 7 straipsnyje numatytos keturių savaičių metinės apmokamos atostogos,

suteikiamos nacionalinėje teisėje nustatytomis įgijimo sąlygomis.

Teismas išaiškino, kad, pirma, valstybės narės turi nuspręsti, ar suteikti darbuotojams pagal

Direktyvos 2003/88 7 straipsnį numatytas minimalias keturių savaičių apmokamas metines

atostogas papildančias apmokamas metines atostogas. Tokiu atveju valstybės narės gali numatyti

suteikti darbuotojui, kuris dėl ligos iki jo darbo santykių pabaigos negalėjo pasinaudoti

papildomomis apmokamomis metinėmis atostogomis, teisę į piniginę kompensaciją už šį papildomą

laikotarpį. Antra, valstybės narės turi nustatyti tokio suteikimo sąlygas.

Teismas suformulavo šias aiškinimo taisykles dėl Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies:

– pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriuose

numatyta, kad teisė į kompensaciją už nepanaudotas apmokamas metines atostogas nesuteikiama

darbuotojui, kurio darbo santykiai nutrūksta jam jo prašymu išėjus į pensiją ir kuris iki darbo

santykių pabaigos negalėjo pasinaudoti teisėmis į apmokamas atostogas;

– į pensiją išeinantis darbuotojas turi teisę į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas

metines atostogas, kuriomis jis negalėjo pasinaudoti, nes nevykdė savo pareigų dėl ligos;

– darbuotojas, kurio darbo santykiai pasibaigė ir kuris pagal su darbdaviu sudarytą susitarimą tam

tikrą laikotarpį iki išėjimo į pensiją buvo įsipareigojęs neatvykti į darbo vietą, nors jam tebebuvo

mokamas atlyginimas, neturi teisės į piniginę kompensaciją už teises į apmokamas metines

atostogas, kuriomis jis šiuo laikotarpiu negalėjo pasinaudoti, išskyrus jeigu šiomis teisėmis jis

negalėjo pasinaudoti dėl ligos;

– pirma, valstybės narės turi nuspręsti, ar suteikti darbuotojams pagal Direktyvos 2003/88 7

straipsnį numatytas minimalias keturių savaičių apmokamas metines atostogas papildančias

apmokamas metines atostogas. Tokiu atveju valstybės narės gali numatyti suteikti darbuotojui, kuris

dėl ligos iki jo darbo santykių pabaigos negalėjo pasinaudoti papildomomis apmokamomis

metinėmis atostogomis, teisę į piniginę kompensaciją už šį papildomą laikotarpį. Antra, valstybės

narės turi nustatyti tokio suteikimo sąlygas.


http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?doclang=LT&text=&pageIndex=0&part=1&mo

de=LST&docid=181871&occ=first&cid=481526

2016 m. liepos 28 d. sprendimas Nils‑ Johannes Kratzer prieš R+V Allgemeine Versicherung

AG (C-423/15)

Socialinė politika – Direktyva 2000/78/EB – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje –

3 straipsnio 1 dalies a punktas – Direktyva 2006/54/EB – Lygios galimybės ir vienodas požiūris į

vyrus ir moteris užimtumo ir profesinėje srityje – 14 straipsnio 1 dalies a punktas – Taikymo sritis –

Sąvoka „įsidarbinant, savarankiškai įsidarbinant ar profesinėje srityje“ – Paraiškos dėl darbo

vietos pateikimas, siekiant gauti formalų kandidato statusą vien tam, kad būtų galima reikalauti

atlyginti žalą, patirtą dėl diskriminacijos – Piktnaudžiavimas teise.

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?doclang=LT&text=&pageIndex=0&part=1&mode=LST&docid=181871&occ=first&cid=481526

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?doclang=LT&text=&pageIndex=0&part=1&mode=LST&docid=181871&occ=first&cid=481526

17

R+V 2009 m. kovo mėn. paskelbė kvietimą teikti paraiškas dėl stažuotojų darbo vietų, skirtų

asmenims, turintiems kvalifikaciją inter alia teisės srityje. Teisės srities kandidatams dar buvo

nustatyti tokie reikalavimai: sėkmingai išlaikyti abu valstybiniai teisės egzaminai ir darbo teisės

specializacija arba žinios medicinos srityje.

N.-J. Kratzer pateikė savo paraišką, bet R+V ją atmetė nurodydama, kad tuo metu ji negalėjo jam

pasiūlyti darbo vietos. N.-J. Kratzer pateikė R+V rašytinį skundą, reikalaudamas jam sumokėti

14 000 EUR žalos, patirtos dėl diskriminacijos dėl amžiaus, atlyginimą. R+V pakvietė N.-J. Kratzer

į pokalbį su personalo vadovu ir patikslino, kad jo paraiška buvo atmesta automatiškai, todėl tai

neatitiko jos ketinimų. N.-J. Kratzer atsisakė kvietimo ir pasiūlė pasikalbėti apie savo ateitį

bendrovėje R+V po to, kai pastaroji patenkins jo reikalavimą sumokėti žalos atlyginimą.

Jis pareiškė ieškinį Vysbadeno darbo teismui (Vokietija), reikalaudamas jam sumokėti 14 000 EUR

žalos, patirtos dėl diskriminacijos dėl amžiaus, atlyginimą. Vėliau sužinojęs, kad R+V keturias

teisės stažuotojų vietas skyrė tik moterims, nors iš daugiau kaip 60 pateiktų paraiškų matyti, kad į

šias vietas kandidatavo beveik vienodas vyrų ir moterų skaičius, N.-J. Kratzer pareikalavo jam

papildomai sumokėti 3500 EUR žalos, patirtos dėl diskriminacijos dėl lyties, atlyginimą.

Teisingumo Teismas sprendė klausimą, ar Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punktą ir

Direktyvos 2006/54 14 straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad tokia situacija, kai

asmuo, teikiantis paraišką dėl darbo vietos, siekia ne šios darbo vietos, bet tik formalaus kandidato

statuso tam, kad galėtų reikalauti žalos atlyginimo, patenka į sąvoką „įsidarbinant, savarankiškai

įsidarbinant ar profesinėje srityje“, kaip ji suprantama pagal šias nuostatas, ir ar pagal Sąjungos

teisę tokia situacija gali būti laikoma piktnaudžiavimu teise.

Teismas pažymėjo, kad asmenys negali remtis Europos Sąjungos teisės normomis sukčiaudami arba

piktnaudžiaudami. Norint konstatuoti, jog yra piktnaudžiaujama, reikia, kad būtų nustatyti

objektyvūs ir subjektyvūs elementai. Pirma, kiek tai susiję su objektyviu elementu, būtina, kad iš

objektyvių aplinkybių visumos matytųsi, jog nors formaliai Sąjungos teisės normose nustatytos

sąlygos buvo įvykdytos, šiose teisės normose numatytas tikslas nebuvo pasiektas. Antra, reikia ir

subjektyvaus elemento, t. y. iš objektyvių aplinkybių visumos turi būti matoma, kad pagrindinis

atitinkamų sandorių tikslas yra įgyti nepagrįstą pranašumą. Draudimas piktnaudžiauti neturi

reikšmės, jei atitinkami sandoriai gali būti pateisinami kitaip nei vien pranašumo įgijimu. Siekiant

nustatyti antrąjį kriterijų, siejamą su ūkio subjektų ketinimais, be kita ko, gali būti atsižvelgta į

visiškai dirbtinį atitinkamų sandorių pobūdį.

Teisingumo Teismas nurodė, kad nacionalinis teismas, vadovaudamasis nacionalinės teisės

įrodinėjimo taisyklėmis ir nepažeisdamas Sąjungos teisės veiksmingumo, turi patikrinti, ar

pagrindinėje byloje yra piktnaudžiavimą sudarančių elementų. Jeigu objektyviai įvertinus būtų

nustatyta, kad nors direktyvose 2000/78 ir 2006/54 numatytos sąlygos buvo formaliai įvykdytos,

tačiau nebuvo pasiektas jomis siekiamas tikslas, ir kad dirbtinai pateikdamas paraišką dėl darbo

vietos N.–J. Kratzer iš esmės siekė ne šios vietos, bet įgyti nepagrįstą pranašumą pasinaudojant šių

direktyvų teikiama apsauga, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas, turėtų būti pripažįstama, kad

N.–J. Kratzer remiasi minėta apsauga piktnaudžiaudamas.

Teismas išaiškino, kad Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punktą ir Direktyvos 2006/54 14

straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad tokia situacija, kai asmuo, teikdamas paraišką

dėl darbo vietos, siekia ne šios darbo vietos, bet tik formalaus kandidato statuso vien tam, kad

galėtų reikalauti žalos atlyginimo, nepatenka į sąvoką „įsidarbinant, savarankiškai įsidarbinant ar

profesinėje srityje“, kaip ji suprantama pagal šias nuostatas, ir gali būti laikoma piktnaudžiavimu

teise, jeigu nustatomi pagal Sąjungos teisę reikalaujami piktnaudžiavimą sudarantys elementai.






18

VII. TAIKYTINOS TEISĖS KLAUSIMAI

2016 m. liepos 28 d. sprendimas Verein für Konsumenteninformation prieš Amazon EU Sàrl (C-191/15)

Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 864/2007 ir Reglamentas

(EB) Nr. 593/2008 – Vartotojų apsauga – Direktyva 93/13/EEB – Duomenų apsauga – Direktyva

95/46/EB – Sutartys, sudarytos internetu su vartotojais, gyvenančiais kitose valstybėse narėse –

Nesąžiningos sąlygos – Bendrosios sąlygos, kuriose nustatyta taikytinos teisės pasirinkimo sąlyga,

palanki valstybės narės, kurioje bendrovė turi buveinę, teisei – Teisės, taikytinos nagrinėjant ieškinį

dėl uždraudimo, kai vertinamas šiose bendrosiose sąlygose nustatytų sąlygų nesąžiningas pobūdis,

nustatymas – Teisės, kuria reglamentuojamas vartotojų asmens duomenų tvarkymas, nustatymas.

Amazon EU yra Liuksemburge įsteigta bendrovė, priklausanti tarptautinei elektroninės prekybos

grupei; be kitos veiklos, ji per interneto svetainę, kurios domenas „de.“, sudaro elektroninės

prekybos sutartis su Austrijoje gyvenančiais vartotojais. Ši bendrovė neturi nei buveinės, nei

padalinio Austrijoje.

Iki 2012 m. vidurio su šiais vartotojais sudaromose sutartyse būdavo nustatomos atitinkamos

bendrosios sąlygos. VKI, įgaliota reikšti ieškinius dėl uždraudimo pagal Direktyvą 2009/22,

Austrijos teismui pateikė prašymą uždrausti taikyti visas sąlygas, išdėstytas šiose bendrosiose

sąlygose, ir paskelbti sprendimą taikyti draudimą, nes šios sąlygos prieštarauja teisiniams

draudimams arba gerai praktikai.

ESTT sprendė, kaip aiškinti reglamentus „Roma I“ ir „Roma II“ nustatant ieškiniui dėl uždraudimo,

kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2009/22, pareikštam dėl valstybėje narėje įsteigtos įmonės,

kuri sudaro elektroninės prekybos sutartis su kitoje valstybėje narėje, konkrečiai – teismo buvimo

valstybėje, gyvenančiais vartotojais, naudojamų tariamai neteisėtų sutartinių sąlygų, taikytiną teisę.

Teismas pažymėjo, kad vartotojų teisių apsaugos asociacijos pareikšto prevencinio ieškinio, kuriuo

prašoma uždrausti verslininkui naudoti sutartyse su privačiais asmenimis nesąžiningas sąlygas,

pagrindas yra deliktas arba kvazideliktas, kaip suprantama pagal 1968 m. Briuselio konvencijos 5

straipsnio 3 punktą, ir šis išaiškinimas taip pat taikomas reglamentui „Briuselis I“. Atsižvelgiant į

nuoseklaus taikymo principą, išvada, kad vartotojų apsaugos srityje deliktinė atsakomybė taip pat

apima žalą teisinei tvarkai, atsiradusią naudojant nesąžiningas sąlygas, kurioms vartotojų apsaugos

asociacijos turi užkirsti kelią, visiškai pritaikoma aiškinant reglamentus „Roma I“ ir „Roma II“.

Taigi reikia konstatuoti, kad Direktyvoje 2009/22 nurodytas ieškinys dėl uždraudimo susijęs su

nesutartine prievole, atsiradusia dėl delikto, kaip jis suprantamas pagal reglamento „Roma II“ II

skyrių. Šio reglamento II skyriaus 6 straipsnio 1 dalyje kaip specialioji taisyklė, susijusi su

nesutartinėmis prievolėmis, kylančiomis dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, nustatyta tai, kad

taikoma šalies, kurioje konkurenciniams ryšiams ar bendriems vartotojų interesams yra arba gali

būti padarytas poveikis, teisė.

ESTT nurodė, kad pareiškus Direktyvoje 2009/22 nurodytą ieškinį dėl uždraudimo, šalis, kurioje

kolektyviniai vartotojų interesai paveikiami, kaip tai suprantama pagal reglamento „Roma II“

6 straipsnio 1 dalį, yra šalis, kur gyvena vartotojai, į kuriuos nukreipta įmonės veikla ir kurių

interesus gina su šiuo ieškiniu susijusi vartotojų apsaugos asociacija. Remiantis reglamento „Roma

II“ 4 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią kitos valstybės teisė taikoma, jeigu visos aplinkybės rodo, kad

deliktas akivaizdžiai glaudžiau susijęs su kita nei šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta

valstybe, rezultatas nebūtų kitoks.

Reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 3 dalyje numatyta alternatyvi taisyklė nepritaikyta nesąžiningos

konkurencijos sričiai, nes pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 dalį siekiama apsaugoti kolektyvinius

19

interesus, peržengiančius bylos šalių santykių ribas, numatant šiuo tikslu specialiai pritaikytą

taisyklę. Šiam tikslui būtų pakenkta, jeigu šią taisyklę būtų kliudoma taikyti remiantis asmeniniais

šių šalių tarpusavio ryšiais.

Teismas pažymėjo, jog tai, kad Amazon EU savo bendrosiose taisyklėse numatė, jog valstybės,

kurioje yra jos buveinė, teisė taikoma jos sudarytoms sutartims, teisėtai negali būti tokia

akivaizdžiai glaudesnė sąsaja. Jei būtų kitaip, profesionalė, kaip antai Amazon EU, nustatydama

tokią sąlygą galėtų de facto pasirinkti teisę, taikytiną nesutartinei prievolei, ir taip išvengtų šiuo

tikslu reglamento „Roma II“ 14 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punkte nustatytų

reikalavimų.

ESTT konstatavo, kad teisė, taikytina ieškiniui dėl uždraudimo, kaip jis suprantamas pagal

Direktyvą 2009/22, nepažeidžiant reglamento „Roma II“ 1 straipsnio 3 dalies, turi būti nustatoma

pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 dalį, jeigu teigiama, kad pažeisti teisės aktai, kuriais siekiama

apsaugoti vartotojų interesus nuo nesąžiningų sąlygų naudojimo bendrosiose pardavimo sąlygose.

Tačiau teisė, taikytina nagrinėjant vartojimo sutartyse išdėstytų sąlygų, dėl kurių pareikštas ieškinys

dėl uždraudimo, nesąžiningą pobūdį, turi būti nustatoma savarankiškai, remiantis šiomis sąlygomis.

Taigi tuomet, kai ieškiniu dėl uždraudimo norima užkirsti kelią tokias sąlygas numatyti vartojimo

sutartyse siekiant sukurti sutartines prievoles, teisė, taikytina vertinant tokias sąlygas, turi būti

nustatoma pagal reglamentą „Roma I“.

Šioje byloje tariamai nesąžiningos sąlygos, dėl kurių pareikštas ieškinys dėl uždraudimo

pagrindinėje byloje, vartotojams, kuriems jos skirtos, yra sutartinės prievolės, kaip jos suprantamos

pagal reglamento „Roma I“ 1 straipsnio 1 dalį. Ši išvada nėra nepaneigiama dėl ieškinio, kuriuo

ginčijamas tokių sąlygų galiojimas, kolektyvinio pobūdžio. Tai, kad ieškinys nesusijęs su iš tikrųjų

sudarytomis individualiomis sutartimis, yra būdinga pačiai tokio kolektyvinio prevencinio ieškinio,

kuriuo atliekama bendro pobūdžio kontrolė, prigimčiai. Taigi siekiant nustatyti taikytiną teisę reikia

atskirti nagrinėjimų santykių vertinimą nuo asociacijos, kaip antai VKI, pareikšto ieškinio dėl tokių

sąlygų naudojimo uždraudimo. Šis atskyrimas reikalingas užtikrinant vienodą reglamentų „Roma I“

ir „Roma II“ taikymą. Be to, nagrinėjamų sąlygų savarankiškas ryšys užtikrina, kad taikytina teisė

nesiskiria, atsižvelgiant į pasirinktą ieškinio rūšį. Jeigu procese, pradėtame pareiškus kolektyvinį

ieškinį, susijusios sutarties sąlygos turi būti nagrinėjamos remiantis teise, kuri kaip taikytina

nustatyta pagal reglamento „Roma II“ 6 straipsnio 1 dalį, yra pavojus, kad nagrinėjimo kriterijai

skirsis nuo naudojamų vartotojo inicijuotame individualiame procese.

Teismas pažymėjo, kad, kalbant apie sąlygų nagrinėjimą vartotojo inicijuotame individualiame

procese, teisė, nustatyta kaip taikytina, kaip sutarčiai taikoma teisė gali skirtis nuo teisės, nustatytos

ieškiniui dėl uždraudimo, taikytinos deliktui. Šiuo klausimu Teismas nurodė, kad vienos valstybės

narės vartotojų apsaugos lygis taip pat skiriasi nuo kitos, remiantis Direktyvos 93/13 8 straipsniu,

todėl sąlygos vertinimas gali skirtis pagal taikytiną teisę, nors kitos aplinkybės, be kita ko, yra

vienodos.

Atsižvelgiant į nustatytą taikytiną teisę, toks skirtingas sąlygos ryšys pagal pareikšto ieškinio rūšį

visų pirma paneigia kolektyvinių ir individualių ieškinių vertinimo vienodumą, kurį Teisingumo

Teismas nustatė įpareigodamas nacionalinius teismus ex officio, taip pat ir ateityje, nustatyti visas

pasekmes, kurios nacionalinėje teisėje numatytos dėl sąlygos, nustatytos bendrosiose vartojimo

sutarčių sąlygose, pripažinimo nesąžininga nagrinėjant ieškinį dėl uždraudimo, kad tokia sąlyga

nebūtų taikoma vartotojams, sudariusiems sutartį, kurioje išdėstytos tokios pačios bendrosios

sąlygos. Dėl nenuoseklumo, kuris atsiranda dėl skirtingo sąlygos ryšio pagal pareikšto ieškinio rūšį,

būtų pažeistas Direktyvomis 2009/22 ir 93/13 siekiamas tikslas veiksmingai uždrausti naudoti

nesąžiningas sąlygas.

Teismas konstatavo, kad teisė, taikytina ieškiniui dėl uždraudimo, kaip tai suprantama pagal

Direktyvą 2009/22, turi būti nustatoma pagal reglamento „Roma II“ 6 straipsnio 1 dalį, jeigu

20

teigiama, kad pažeisti teisės aktai, kuriais siekiama apsaugoti vartotojų interesus nuo nesąžiningų

sąlygų naudojimo bendrosiose pardavimo sąlygose, o teisė, taikytina vertinant pateiktą sutarties

sąlygą, turi būti visuomet nustatoma remiantis reglamentu „Roma I“, nesvarbu, ar ieškinys

individualus, ar kolektyvinis.

Teismas taip pat pažymėjo, kad, vertinant ieškinyje dėl uždraudimo nurodytos sąlygos nesąžiningą

pobūdį, iš reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 2 dalies matyti, kad taikytina teisė turi būti

pasirenkama nepažeidžiant imperatyvių nuostatų, numatytų valstybės, kur gyvena vartotojai, kurių

interesai ginami šiuo ieškiniu, teisėje. Šios nuostatos turi apimti tas, kuriomis perkeliama Direktyva

93/13, kiek jomis, remiantis jos 8 straipsniu, užtikrinamas aukštesnis vartotojo apsaugos lygis.

Teismas išaiškino, kad Reglamentą Nr. 593/2008 ir 2007 m. liepos 11 d. Reglamentą Nr. 864/2007

reikia aiškinti taip, kad, nepažeidžiant kiekvieno jų 1 straipsnio 3 dalies, ieškiniui dėl uždraudimo,

kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2009/22/EB dėl ieškinių dėl uždraudimo ginant vartotojų

interesus, pareikštam dėl valstybėje narėje įsteigtos įmonės, kuri sudaro elektroninės prekybos

sutartis su kitoje valstybėje narėje, konkrečiai – teismo buvimo valstybėje, gyvenančiais vartotojais,

naudojamų tariamai neteisėtų sutartinių sąlygų, taikytina teisė turi būti nustatoma pagal Reglamento

Nr. 864/2007 6 straipsnio 1 dalį, o teisė, taikytina vertinant pateiktą sutarties sąlygą, turi būti

visuomet nustatoma pagal Reglamentą Nr. 593/2008, nesvarbu, ar šis vertinimas atliekamas

nagrinėjant individualų, ar kolektyvinį ieškinį.

ESTT taip pat sprendė, ar sąlyga, numatyta elektroninės profesionalo ir vartotojo sutarties

bendrosiose pardavimo sąlygose, pagal kurią ši sutartis reglamentuojama pagal valstybės narės, kur

šis profesionalas turi buveinę, teisę, yra nesąžininga pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį.

Šiuo klausimu Teismas nurodė, kad sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, laikoma

nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš

sutarties kylančių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai. Iš anksto parengta taikytinos teisės

pasirinkimo sąlyga, pagal kurią nustatoma profesionalo buveinės valstybės narės teisė, yra

nesąžininga tik tuomet, jeigu turi tam tikrų ypatumų, būdingų jos formuluotei ar kontekstui ir dėl

jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp šalių teisių ir pareigų.

Teismas konstatavo, kad nesąžiningą tokios sąlygos pobūdį gali lemti formuluotė, neatitinkanti

Direktyvos 93/13 5 straipsnio reikalavimo pateikti ją aiškia ir suprantama kalba. Atsižvelgiant į tai,

kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei profesionalo, be kita ko, dėl informacijos lygio, šis

reikalavimas turi būti aiškinamas plačiai. Be to, jeigu sąlygos pasekmes lemia imperatyvios teisės

aktų nuostatos, labai svarbu, kad profesionalas apie jas informuotų vartotoją. Toks yra reglamento

„Roma I“ 6 straipsnio, kuriame numatyta, kad pasirinkta taikytina teisė negali atimti iš vartotojo

apsaugos, teikiamos nuostatų, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu pagal teisę, kuri nepasirinkus

teisės būtų taikoma, atvejis.

ESTT išaiškino, kad Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad profesionalo bendrųjų

pardavimo sąlygų nuostata, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi ir pagal kurią elektroninės prekybos

sutartį su vartotoju reglamentuoja šio profesionalo buveinės valstybės narės teisė, yra nesąžininga,

kiek šis vartotojas dėl jos suklaidinamas, nes jam sudaromas įspūdis, kad sutarčiai taikoma tik šios

valstybės narės teisė ir jis neinformuojamas apie tai, kad pagal reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 2

dalį taip pat turi apsaugą, užtikrinamą pagal teisės, kuri būtų taikoma nesant šios sąlygos,

imperatyvias nuostatas, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas,

atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes.

Teisingumo Teismas taip pat vertino, ar Direktyvos 95/46 4 straipsnio 1 dalies a punktą reikia

aiškinti taip, kad asmens duomenų tvarkymą, kurį atlieka elektroninės prekybos įmonės,

reglamentuoja valstybės narės, į kurią ši įmonė nukreipia savo veiklą, teisė.

ESTT priminė, kad Direktyvos 95/46 4 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad kiekviena

valstybė narė taiko nacionalines nuostatas, kurias priima pagal šią direktyvą, kai tvarkomi asmens

21

duomenys, jeigu tai daroma duomenų valdytojo padaliniui vykdant veiklą valstybės narės

teritorijoje. Iš to matyti, kad duomenų tvarkymą, atliekamą padalinio, reglamentuoja valstybės

narės, kurios teritorijoje yra šis padalinys, teisė. „Padalinio“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal

Direktyvą 95/46, apima visą per nuolatinį subjektą realiai ir veiksmingai vykdomą veiklą, netgi

minimalią. Jeigu duomenų valdytojas neturi nei filialo, nei patronuojamosios bendrovės valstybėje

narėje, tai nereiškia, kad jis neturi ten padalinio, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 95/46

4 straipsnio 1 dalies a punktą, nes toks padalinys gali egzistuoti vien dėl to, kad jame yra prieinamas

nagrinėjamos įmonės interneto puslapis.

Taip pat reikia įvertinti ir subjekto pastovumo laipsnį, ir tai, kiek realiai vykdoma veikla

nagrinėjamoje valstybėje narėje. Antra, siekiant sužinoti, ar nagrinėjamas asmens duomenų

tvarkymas atliekamas šiam padaliniui „vykdant veiklą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 95/46

4 straipsnio 1 dalies a punktą, Teisingumo Teismas priminė, kad pagal šią nuostatą reikalaujama ne

to, kad asmens duomenis atitinkamai tvarkytų „pats“ padalinys, o tik to, kad tai būtų atliekama šiam

padaliniui „vykdant veiklą“ (2015 m. spalio 1 d. Sprendimo Weltimmo, C‑ 230/14, EU:C:2015:639,

35 punktas).

ESTT nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į šią

teismo praktiką ir visas reikšmingas pagrindinės bylos aplinkybes, turi nustatyti, ar Amazon EU

nagrinėjamus asmens duomenis tvarko per kitoje nei Liuksemburgas valstybėje narėje esančio

padalinio vykdomą veiklą. Teismas išaiškino, kad jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą

pateikęs teismas nustatytų, kad padalinys, kuriam vykdant veiklą Amazon EU tvarko šiuos

duomenis, yra Vokietijoje, šį tvarkymą turėtų reglamentuoti Vokietijos teisė.

ESTT išaiškino, kad Direktyvos 95/46 4 straipsnio 1 dalies a punktas aiškintinas taip, kad asmens

duomenų tvarkymą, kurį atlieka elektroninės prekybos įmonė, reglamentuoja valstybės narės, į

kurią ši įmonė nukreipia savo veiklą, teisė, jeigu paaiškėja, kad ši įmonė tvarko nagrinėjamus

duomenis šioje valstybėje esančiam padaliniui vykdant veiklą. Nacionalinis teismas turi nustatyti, ar

taip buvo šiuo atveju.




VIII. CIVILINIS PROCESAS

2016 m. liepos 7 d. sprendimas Emmanuel Lebek prieš Janusz Domino (C-70/15)

Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – 34 straipsnio

2 punktas – Atsakovo neatvykimas į teismą – Sprendimų pripažinimas ir vykdymas – Atsisakymo

pagrindai – Bylos iškėlimo dokumento neįteikimas tinkamu laiku teismo procese nedalyvavusiam

atsakovui – Sąvoka „skundas“ – Prašymas atleisti nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių –

Reglamentas (EB) Nr. 1393/2007 –19 straipsnio 4 dalis – Teisminių ir neteisminių dokumentų

įteikimas – Terminas, per kurį prašymas atleisti nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių yra

priimtinas.

E. Lebek kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti ir vykdyti Lenkijoje Paryžiaus apygardos teismo

2010 m. balandžio 8 d. sprendimą, kuriuo jam iš J. Domino priteista kas mėnesį po 300 EUR

alimentų. Atsakovui J. Domino nebuvo įteiktas Paryžiaus apygardos teismo bylos iškėlimo

dokumentas, nes ieškovas nurodė neteisingą atsakovo adresą Paryžiuje, o atsakovas nuo 1996 m.

gyveno Lenkijoje. J. Domino apie Prancūzijos teismo sprendimą sužinojo tik 2011 m. liepos mėn.,

t. y. praėjus daugiau nei metams po šio sprendimo paskelbimo, kai nagrinėdamas iškeltą bylą



22

Lenkijos Jelenios Guros apygardos teismas jam įteikė patvirtintas Paryžiaus apygardos teismo

sprendimo ir E. Lebek prašymo pripažinti ši sprendimą vykdytinu kopijas.

Jelenios Guros apygardos teismas ir Vroclavo apeliacinis teismas atitinkamai 2011 m. lapkričio

23 d. ir 2012 m. sausio 31 d. nutartimis nepripažino teismo sprendimo, motyvuodami tuo, kad

J. Domino nebuvo užtikrinta teisė į gynybą, nes apie Paryžiaus apygardos teismo sprendimą jis

sužinojo tada, kai jau nebegalėjo jo apskųsti įprasta tvarka.

E. Lebek antrą kartą kreipėsi į Jelenios Guros apygardos teismą ir pateikė skundą, kurio dalykas

sutapo su anksčiau atmesto prašymo dalyku, tačiau jame buvo nurodytos naujos faktinės

aplinkybės, būtent tai, kad Paryžiaus apygardos teismo sprendimo dokumentai atsakovui įteikti

2012 m. gegužės 17 ir 31 d., vadovaujantis Reglamento Nr. 1393/2007 nuostatomis. Šie

dokumentai buvo susiję tiek su minėtu sprendimu, tiek su atsakovui skirtomis instrukcijomis,

nurodant, be kita ko, Prancūzijos CPK 540 straipsnio nuostatas. Pagal šias instrukcijas per du

mėnesius nuo atitinkamo sprendimo įteikimo dienos atsakovas galėjo pateikti prašymą atleisti nuo

apskundimo termino praleidimo pasekmių.

Teisingumo Teismas nagrinėjo du klausius: 1) ar Reglamento „Briuselis I“ 34 straipsnio 2 punkte

vartojama sąvoka „skundas“ turi būti aiškinama taip, kad ji taip pat apima prašymą atleisti nuo

apskundimo termino praleidimo pasekmių, kai pasibaigia terminas pateikti skundą įprasta tvarka; 2)

ar Reglamento Nr. 1393/2007 19 straipsnio 4 dalies paskutinė pastraipa turi būti aiškinama taip, kad

pagal ją draudžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatas, reglamentuojančias prašymų atleisti nuo

apskundimo termino praleidimo pasekmių pateikimo tvarką, jeigu tokie prašymai pateikiami

pasibaigus valstybės narės pranešime, į kurį šioje nuostatoje daroma nuoroda, nustatytam terminui.

Dėl pirmojo klausimo Teisingumo Teismas nurodė, kad prašymu atleisti nuo apskundimo termino

praleidimo pasekmių siekiama atkurti atsakovo teisę pareikšti ieškinį teisme po to, kai pasibaigė

pagal įstatymą nustatytas terminas, per kurį jis galėjo pasinaudoti šia teise. Taigi tokiu prašymu,

kaip ir suteikta galimybe pareikšti ieškinį įprasta tvarka, siekiama užtikrinti veiksmingą teismo

procese nedalyvavusių atsakovų teisės į gynybą paisymą. Vis dėlto pagal Reglamento

Nr. 1393/2007 19 straipsnio 4 dalį prašymo atleisti nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių

pateikimas suponuoja tai, jog atsakovas ne dėl savo kaltės per vėlai sužinojo apie atitinkamą

dokumentą, kad suspėtų jį apskųsti, ir kad jo nurodyti pagrindai neatrodo nepagrįsti. Šis prašymas,

be kita ko, turi būti pateiktas per pagrįstą laikotarpį (44 punktas).

Teismas nurodė, kad jeigu Reglamento Nr. 1393/2007 19 straipsnio 4 dalies sąlygos yra

tenkinamos, atsakovas dar turi galimybę prašyti atkurti jo teisę pareikšti skundą įprasta tvarka, todėl

neturi būti laikoma, kad jis nebegali veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą. Šiomis aplinkybėmis

prašymo atleisti nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių pateikimas neturi būti laikomas

nauju teismo procese nedalyvavusio atsakovo veiksmu, peržengiančiu paprasto rūpestingumo ginant

savo teises ribas.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepasinaudojo teise prašyti atleisti nuo apskundimo termino

praleidimo pasekmių, nors tokią galimybę turėjo, ir kad yra tenkinamos šio sprendimo 44 punkte

minimos sąlygos, pagal Reglamento „Briuselis I“ 34 straipsnio 2 punktą negalima atsisakyti

pripažinti už akių jo atžvilgiu priimto sprendimo.

Vis dėlto, už akių priimtas sprendimas neturi būti pripažįstamas, jeigu ne dėl savo kaltės teismo

procese nedalyvavęs atsakovas pateikė prašymą atleisti nuo apskundimo termino praleidimo

pasekmių, o šis buvo atmestas, nepaisant to, kad tenkinamos Reglamento Nr. 1393/2007

19 straipsnio 4 dalies sąlygos. Tokia išvada gali garantuoti, kad bus paisoma teisės į teisingą bylos

nagrinėjimą ir užtikrinama tinkama pusiausvyra, tarp, viena vertus, būtinybės užtikrinti, kad vienoje

valstybėje narėje priimti sprendimai bus iš esmės automatiškai pripažinti ir paskelbti vykdytinais

kitoje valstybėje narėje, ir, kita vertus, teisės į gynybą paisymo.

23

Teisingumo Teismas išaiškino, kad Reglamento „Briuselis I“ 34 straipsnio 2 punkte vartojamą

sąvoką „skundas“ reikia aiškinti taip, kad ji apima ir prašymą atleisti nuo apskundimo termino

praleidimo pasekmių, kai terminas pateikti skundą įprasta tvarka yra pasibaigęs.

Dėl antrojo klausimo, Teisingumo Teismas pastebėjo, kad pagal Reglamento Nr. 1393/2007

19 straipsnio 4 dalies paskutinę pastraipą kiekvienai valstybei narei suteikiama teisė pagal šio

reglamento 23 straipsnio 1 dalį patikslinti, kad toks prašymas atleisti nuo apskundimo termino

praleidimo pasekmių nebus nagrinėjamas, jeigu bus pateiktas praėjus jos pranešime nurodytam

terminui, kuris bet kuriuo atveju negali būti trumpesnis nei vieni metai, skaičiuojant nuo sprendimo

paskelbimo dienos.

Prancūzijos Respublika pasinaudojo šio 19 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybe ir savo pranešime

nurodė, kad prašymas atleisti nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių yra nepriimtinas, jeigu

pateikiamas pasibaigus vienų metų terminui, skaičiuojant nuo skundžiamo sprendimo paskelbimo

dienos.

J. Domino apie Paryžiaus apygardos teismo sprendimą sužinojo tik 2011 m. liepos mėn., kai jau

buvo pasibaigęs vienų metų terminas, skaičiuojamas nuo šio sprendimo paskelbimo dienos. Todėl

teisinio saugumo principui ir privalomąją galią turintiems Sąjungos reglamentams prieštarautų toks

Reglamento Nr. 1393/2007 19 straipsnio 4 dalies aiškinimas, pagal kurį prašymas atleisti nuo

apskundimo termino praleidimo pasekmių dar gali būti pateiktas per nacionalinėje teisėje numatytą

terminą, net jei toks prašymas nebėra priimtinas pagal privalomai ir tiesiogiai taikomą šio

reglamento nuostatą.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad Reglamento Nr. 1393/2007 19 straipsnio 4 dalies paskutinė

pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatas,

reglamentuojančias prašymų atleisti nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių pateikimo

tvarką, jeigu tokie prašymai pateikiami pasibaigus valstybės narės pranešime, į kurį šioje nuostatoje

daroma nuoroda, nustatytam terminui.




2016 m. liepos 14 d. sprendimas Brite Strike Technologies Inc. prieš Brite Strike Technologies

SA (C-230/15)

Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – <...> 71 straipsnis

– Valstybių narių sudarytos konvencijos dėl konkrečių sričių bylų

[LAT pastaba: Teismas inter alia sprendė dėl Reglamento Nr. 44/2001 santykio su kitais

dokumentais. Byla susijusi su Beniliukso valstybėmis, kurių tarptautines sutartis reglamentuoja

speciali norma – SESV 350 straipsnis ir speciali konvencija patentų srityje, todėl sprendimas didele

dalimi Lietuvai neaktualus, tačiau sprendime pateikiama reikšmingų išaiškinimų dėl santykio su

kitais teisės aktais.]

Teismas priminė, kad Reglamento Nr. 44/2001 VII skyriuje „Santykiai su kitais dokumentais“

įtvirtintas 71 straipsnis, jo 1 dalyje nustatyta, kad „šis reglamentas nedaro poveikio jokioms

konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios konkrečiose bylose reglamentuoja

jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą“.

Nepaisant vartojamos frazės „konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės“, iš kurios matyti,

kad tik visų valstybių narių sudarytoms konvencijoms taikomas minėtas 71 straipsnis, iš jo 2 dalies

a punkto formuluotės visiškai aišku, kad minėtos konvencijos taip pat apima tas, kurias sudarė tik

kai kurios valstybės narės. Be to, aiškinant kartu Reglamento Nr. 44/2001 69 ir 71 straipsnius,



24

matyti, jog pastaroji nuostata, kurios formuluotė labai bendrai buvo priminta, neturi būti aiškinama

taip, kad ji taikoma atsižvelgiant į kelių valstybių narių sudarytas konvencijas tik su sąlyga, kad

viena ar daugiau trečiųjų šalių taip pat yra tokių konvencijų šalys.

Nors iš to išplaukia, kad Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnyje nustatytų jurisdikcijos taisyklių ir

tam tikrose konvencijose įtvirtintų jurisdikcijos taisyklių santykis buvo reglamentuotas Reglamento

Nr. 44/2001 71 straipsnyje šių konvencijų naudai, vis dėlto pagal šią nuostatą nesuteikiama

valstybėms narėms galimybė, sudarant naujas specialias konvencijas arba pakeičiant jau

galiojančias konvencijas, nustatyti taisyklių, kurios būtų viršesnės už šio reglamento taisykles.

Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnis pakeitė 1968 m. Briuselio konvencijos 57 straipsnį, kuriame

dėl konvencijų dėl konkrečių sričių bylų daroma nuoroda į konvencijas, kurių šalys „yra ar bus“

Susitariančiosios Valstybės. Vartojant žodžius „ar bus“ minėtame 57 straipsnyje patikslinama, kad

Briuselio konvencijoje nustatytos taisyklės nedraudžia ateityje taikyti skirtingų taisyklių, dėl kurių

susitarė Susitariančiosios Valstybės, sudarydamos specialias konvencijas. Šie žodžiai nebuvo

pakartoti Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnyje. Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnio taikymo

srities apribojimas, nurodytas šio sprendimo 51 punkte, atspindi nusistovėjusią teismo praktiką,

pagal kurią nustatydamos bendras taisykles valstybės narės neturi teisės sudaryti tarptautinių

sutarčių, kurios darytų poveikį šioms taisyklėms. Šis apribojimas taip pat taikomas sudarant

valstybėms narėms tarpusavio susitarimus. Atsižvelgiant į Sąjungos teisės viršenybę, kurią ji iš

principo turi valstybių narių sudarytų konvencijų atžvilgiu, valstybių narių konvencijų, darančių

poveikį bendrosioms Sąjungos taisyklėms, sudarymas iš esmės yra draudžiamas.

Konvencijos taikymas, nukrypstant nuo Sąjungos teisėje įtvirtintos taisyklės dėl jurisdikcijos,

teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo, negali pažeisti principų, kuriais grindžiamas teisminis

bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose Sąjungoje, kaip antai Reglamento Nr. 44/2001

11 ir 12 konstatuojamosiose dalyse įtvirtintų principų dėl jurisdikcijos – teisės subjektų teisinio

saugumo ir gero teisingumo vykdymo; Teisingumo Teismas konstatavo, kad tokia nuostata, kaip

antai BKIN 4.6 straipsnis, pagal kurią jurisdikcija paprastai nustatoma ne tik pagal atsakovo

gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį su

bylos dalyku, atitinka minėtose 11 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nurodytus principus.




2016 m. liepos 14 d. sprendimas Granarolo SpA prieš Ambrosi Emmi France SA (C-196/15)

Teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 –

5 straipsnio 1 ir 3 punktai – Jurisdikciją turintis teismas – Sąvokos „byla dėl sutarties“ ir „byla dėl

delikto“ – Staigus ilgamečių verslo santykių nutraukimas – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Sąvokos

„prekių pardavimas“ ir „paslaugų teikimas“.

Ambrosi, įsteigta Nicoje (Prancūzija), maždaug 25 metus Prancūzijoje platino Granarolo, įsteigtos

Bolonijoje (Italija), paruoštus maisto produktus, nors nebuvo sudaryta nei pagrindų sutartis, nei

suteikta išimtinė teisė. 2012 m. gruodžio 10 d. registruotu laišku Granarolo informavo Ambrosi,

kad nuo 2013 m. sausio 1 d. jos gaminius Prancūzijoje ir Belgijoje platins kita Prancūzijos

bendrovė. Ambrosi, remdamasi šia nuostata, kreipėsi į Marselio komercinių bylų teismą

(Prancūzija) su prieš Granarolo nukreiptu ieškiniu dėl žalos atlyginimo.

Teisingumo Teismas sprendė du klausimus: 1) ar Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punktą

reikia aiškinti taip, kad toks ieškinys, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kuriuo prašoma

atlyginti žalą, patirtą staiga nutraukus ilgamečius verslo santykius, laikomas byla dėl delikto arba

kvazidelikto, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą; 2) ar Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio

1 punkto b papunktį reikia aiškinti taip, kad tokie ilgamečiai verslo santykiai, kaip nagrinėjamieji



25

pagrindinėje byloje, turi būti kvalifikuojami kaip „prekių pirkimo–pardavimo sutartis“, ar veikiau

kaip „paslaugų teikimo sutartis“, kaip suprantama pagal šią nuostatą.

Dėl pirmojo klausimo, Teisingumo Teismas nurodė, kad sąvokos „byla dėl sutarties“ ir „byla dėl

delikto ar kvazidelikto“, kaip jos suprantamos atitinkamai pagal Reglamento „Briuselis I“

5 straipsnio 1 punkto a papunktį ir 3 punktą, turi būti aiškinamos savarankiškai ir negali būti

suprantamos pagal taikytiną nacionalinę teisę. Teismas išaiškino, kad į sąvoką „byla dėl delikto ar

kvazidelikto“, kaip ji suprantama pagal Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punktą, įeina bet

koks reikalavimas, kuriuo siekiama nustatyti atsakovo atsakomybę ir kuris nėra susijęs su „byla dėl

sutarties“, kaip ji suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktį. Vien to, kad

viena iš susitariančiųjų šalių pareiškė kitai šaliai ieškinį dėl civilinės atsakomybės, nepakanka, kad

būtų galima teigti, jog šis ieškinys reiškia Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 1 punkte numatytą

„bylą dėl sutarties“. Taip būtų tik tuo atveju, jeigu elgesys, dėl kurio pareikštas ieškinys, reikštų

sutartinių prievolių, kurias galima nustatyti atsižvelgiant į sutarties dalyką, neįvykdymą. Tam, kad

būtų nustatytas nacionaliniame teisme pareikšto ieškinio dėl civilinės atsakomybės pobūdis, reikia,

kad tas teismas pirmiausia patikrintų, ar toks ieškinys, neatsižvelgiant į kvalifikavimą pagal

nacionalinę teisę, yra sutartinio pobūdžio. Daugelyje valstybių narių ilgamečiai verslo santykiai,

susiklostę nesant rašytinės sutarties, iš esmės gali būti suprantami kaip savaime atsiradę sutartiniai

santykiai, kurių pažeidimas galėtų užtraukti sutartinę atsakomybę.

Nors pagal Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 1 punktą nereikalaujama sudaryti rašytinės

sutarties, vis dėlto tam, kad ši nuostata būtų taikoma, būtina nustatyti sutartinės prievolės buvimą.

Tokią prievolę galima laikyti atsiradusia savaime, ypač jeigu ji siejama su šalių valią išreiškiančiais

vienareikšmiais veiksmais. Todėl nacionalinis teismas turi visų pirma patikrinti, ar ypatingomis jo

nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ilgamečiams šalių verslo santykiams būdingi savaime atsiradę jų

tarpusavio įsipareigojimai, todėl tokius santykius būtų galima laikyti susiklosčiusiais sutartiniais

santykiais. Tačiau tokių savaime susiklosčiusių santykių buvimas nėra preziumuojamas, todėl

privalo būti įrodytas. Be to, toks įrodymas turi būti grindžiamas nuoseklių aplinkybių visuma, tarp

kurių, be kita ko, gali būti ilgamečiai verslo santykiai, šalių sąžiningumas, sandorių teisėtumas ir jų

raida bėgant laikui, vertinama pagal kiekį ir vertę, galimi susitarimai dėl taikomos kainos ir (arba)

suteikiamų nuolaidų bei šalių susirašinėjimas.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punktas aiškintinas taip,

kad toks ieškinys, kuriuo prašoma atlyginti žalą, patirtą staiga nutraukus ilgamečius verslo

santykius, nelaikomas byla dėl delikto ar kvazidelikto, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą,

jeigu egzistuoja savaime susiklostę sutartiniai šalių santykiai, o tai turi patikrinti prašymą priimti

nacionalinis teismas. Įrodymas, kuriuo siekiama nustatyti tokių savaime susiklosčiusių sutartinių

santykių egzistavimą, turi būti grindžiamas nuoseklių aplinkybių visuma, tarp kurių, be kita ko, gali

būti ilgamečiai verslo santykiai, šalių sąžiningumas, sandorių teisėtumas ir jų raida bėgant laikui,

vertinama pagal kiekį ir vertę, galimi susitarimai dėl taikomos kainos ir (arba) suteikiamų nuolaidų

bei šalių susirašinėjimas.

Dėl antrojo klausimo, Teisingumo Teismas nurodė, kad Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio

1 punkto b papunktyje nustatyti sąsajos su jurisdikciją turinčiu teismu kriterijai yra taikomi tik tuo

atveju, jeigu tokių santykių pagrindas yra „prekių pirkimo–pardavimo sutartis“ arba „paslaugų

teikimo sutartis“, kaip suprantama pagal šią nuostatą. Padarius tokią išvadą, nebūtų galima taikyti

šio reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktyje numatytos jurisdikcijos taisyklės.

Atsižvelgiant į c papunktyje nustatytą a ir b papunkčių hierarchiją, a papunktyje numatyta

jurisdikcijos taisyklė taikoma tik alternatyviai, jeigu nėra galimybės taikyti b papunktyje esančios

jurisdikcijos taisyklės. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad, kiek tai susiję su prievolių

vykdymo vieta tiek pagal prekių pirkimo–pardavimo sutartis, tiek pagal paslaugų teikimo sutartis,

šis susiejimo kriterijus Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 1 punkto b papunktyje apibrėžiamas

savarankiškai, siekiant sustiprinti teismų jurisdikcijos taisyklių suvienodinimo ir nuspėjamumo

26

tikslus. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 1 punkto

b papunktyje prekių pirkimo–pardavimo ir paslaugų teikimo sutarčių atveju kaip sąsajos su

jurisdikciją turinčiu teismu kriterijus pasirinkta pagrindinė tokių sutarčių prievolė.

Sutartis, kurios pagrindinė prievolė yra daikto pristatymas, turi būti laikoma „prekių pirkimo–

pardavimo“ sutartimi, kaip ji suprantama pagal Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 1 punkto

b papunkčio pirmą įtrauką. Toks kvalifikavimas gali būti taikomas ilgamečiams dviejų ūkio

subjektų verslo santykiams, jeigu šie santykiai apima tik paeiliui sudaromus susitarimus, kurių

kiekvieno tikslas – pristatyti ir atsiimti prekes. Kita vertus, ji neatitinka tipinės distribucijos

sutarties, pagal kurią dviejų ūkio subjektų sudarytu pagrindų susitarimu įsipareigojama ateityje

tiekti prekes ir teikti paslaugas.

Sprendžiant, ar sutartis gali būti laikoma „paslaugų teikimo sutartimi“, kaip ji suprantama pagal

Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką, primintina, jog

Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad sąvoka „paslaugos“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą,

reiškia tai, kad jas teikianti šalis atlieka tam tikrą veiklą už atlyginimą.

Distribucijos sutartis, kurioje numatytos tipinės prievolės, gali būti kvalifikuojama kaip paslaugų

teikimo sutartis, kaip ji suprantama pagal Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 1 punkto b

papunkčio antroje įtraukoje numatytą jurisdikcijos taisyklę.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 1 punkto b papunktis

aiškinamas taip, kad tokie ilgamečiai verslo santykiai, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, turi

būti kvalifikuojami kaip „prekių pirkimo–pardavimo sutartis“, jeigu pagrindinė nagrinėjamos

sutarties prievolė yra prekių tiekimas, arba kaip „paslaugų teikimo sutartis“, jeigu pagrindinė

prievolė yra paslaugų teikimas, o tai turi nustatyti nacionalinis teismas.




2016 m. liepos 7 d. sprendimas Hőszig Kft. prieš Alstom Power Thermal Services, C-222/15

Nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir

teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymas – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – 23

straipsnis – Į bendrąsias sąlygas įtraukta nuostata – Šalių sutikimas dėl minėtų sąlygų – Tokios

nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo galiojimas ir tikslumas.

Technos, Prancūzijoje įsteigtas juridinis asmuo, ketino dalyvauti vykdant tam tikrus darbus keliose

Prancūzijoje jau veikiančiose ir ten buveines turinčiose elektrinėse. Šiuo tikslu ji pakvietė Hőszig

teikti skirtingus pasiūlymus, kad ji prisidėtų vykdant šiuos darbus kaip subrangovė. 2009 m.

rugpjūčio 18 d. elektroniniu laišku Technos išsiuntė Hőszig metalinių konstrukcijų, kurias prireikus

pastarosios bus prašoma pagaminti, sąrašą, techninių sąlygų paaiškinimus ir bendrąsias Technos

sutarties sąlygas (2008 m. gruodžio redakcija) (toliau – bendrosios sąlygos). Hőszig pasiūlius kainą

remiantis minėta informacija, šalys nuotoliniu būdu pasirašė keletą rangos sutarčių dėl metalinių

konstrukcijų pagaminimo; šios konstrukcijos turėjo būti gaminamos Vengrijoje ir sumontuotos

veikiančiose elektrinėse. Pirmoji iš šių sutarčių pasirašyta 2010 m. gruodžio 16 d. (toliau – pirmoji

sutartis). Minėtos šalys susitarė dėl keleto kitų sutarčių nuostatų ir tam tikrų pakeitimų, susijusių su

darbų vykdymu. Pirmojoje sutartyje pateiktame sąraše, pavadintame „Naudotini dokumentai“, buvo

nurodyta: „1) šis užsakymas, 2) techninės specifikacijos T91000001/1200, C, 3) Technos

bendrosios sutarties sąlygos (2008 m. gruodžio mėn. redakcija). Šie dokumentai taikytini nurodyta

tvarka.“

Paskutiniame šios sutarties puslapyje buvo nurodyta, kad „šiame užsakyme išvardyti visi sutarčiai

vykdyti būtini dokumentai ir informacija. <...> Paskutiniame sutarties punkte buvo numatyta, kad



27

„tiekėjas patvirtina, jog susipažino su šio užsakymo sąlygomis, priede pateikiamomis

galiojančiomis bendrosiomis sutarties sąlygomis ir sutarties ar bazinės sutarties, jei ji bus sudaryta,

sąlygomis ir šioms sąlygoms pritaria“. Bendrųjų sąlygų 23.1 punkte nustatyta: „Užsakymui ir jį

aiškinant taikoma Prancūzijos teisė. 1980 m. balandžio 11 d. Jungtinių Tautų Organizacijos

konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių netaikoma. Šalių ginčai, kylantys dėl

užsakymo galiojimo, ribojimo, vykdymo ar nutraukimo, arba su tuo susiję ginčai, kurių joms

nepavyks išspręsti taikiai, išimtinai ir galutinai bus sprendžiami Paryžiaus teismuose, įskaitant

pagreitintas procedūras, nutarčių dėl sustabdymo priėmimą ir laikinųjų apsaugos priemonių

taikymą.“ Šalių ginčas kilo dėl sutarčių vykdymo.

Teisingumo Teismas sprendė, ar Reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip,

kad tokia nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo, kuri, pirma, nustatyta bendrosiose užsakovo sutarties

sąlygose, nurodytose šių šalių sutartis patvirtinančiuose dokumentuose ir perkeltose į pasirašytas

sutartis, ir, antra, pagal kurią valstybės narės miesto teismai nurodyti kaip jurisdikciją turintys

teismai, atitinka šioje teisės normoje įtvirtintus reikalavimus, susijusius su šalių sutikimu ir tokios

nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo turinio tikslumu.

ESTT išaiškino, kad nors nuostatą dėl jurisdikcijos suteikimo, siekiant atskirti į šios nuostatos

taikymo sritį patenkančius ginčus, turi išaiškinti nacionalinis teismas, kuriame ja remiamasi,

valstybės narės teismo arba teismų jurisdikcija, dėl kurios tokioje nuostatoje susitarė šalys, pagal

Reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalies formuluotę iš principo yra išimtinė. Atsižvelgiant į

šio reglamento tikslus ir bendrą sistemą ir siekiant užtikrinti vienodą šio teisės akto taikymą, jo 23

straipsnyje įtvirtintą sąvoką „jurisdikciją suteikiantis susitarimas“ reikia aiškinti ne kaip paprastą

nuorodą į vienos ar kitos valstybės vidaus teisę, bet kaip autonomišką sąvoką.

Dėl Reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, ESTT pažymėjo, kad

šioje nuostatoje iš esmės numatyti formos reikalavimai, o dėl turinio nurodytas tik vienas

reikalavimas, susijęs su tokios nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo objektu, t. y. kad ji turi apimti

ryšį su konkrečia teise.

Realaus suinteresuotųjų asmenų sutikimo egzistavimas yra vienas iš Reglamento „Briuselis I“

23 straipsnio 1 dalies tikslų. Tai pateisinama siekiu apsaugoti silpnesnę sutarties šalį, išvengiant

situacijos, kad nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo, įtrauktos į sutartį vienos šalies, neliktų

nepastebėtos.

ESTT pažymėjo, kad teismas į kurį kreiptasi, turi pareigą pirmiausia išnagrinėti, ar šalys iš tiesų

sutiko dėl jam jurisdikciją suteikiančios nuostatos (šis sutikimas turi būti aiškus ir tikslus), nes

Reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalyje nustatytais formos reikalavimais šiuo tikslu

siekiama užtikrinti, kad sutikimas būtų iš tikrųjų įrodytas. „Susitarimo“, kaip tai suprantama pagal

Reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalį, buvimą galima nustatyti pagal faktą, kad buvo

įvykdyti šio reglamento 23 straipsnio 1 dalyje nustatyti formos reikalavimai. Dėl tokios situacijos,

kai nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo nustatyta bendrosiose sąlygose, tokia nuostata teisėta tuo

atveju, jei abiejų šalių pasirašytos sutarties tekste yra aiški nuoroda į bendrąsias sąlygas, kuriose yra

tokia nuostata. Tačiau tai galioja tik tuo atveju, kai yra aiški nuoroda, kurią įprastai rūpestinga šalis

gali patikrinti, ir jei nustatyta, kad apie bendrąsias sąlygas, kuriose yra nuostata dėl jurisdikcijos

suteikimo, iš tikrųjų buvo informuota kita susitariančioji šalis.

Kiek tai susiję su nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo turinio tikslumu, dėl valstybės narės teismo

arba teismų, turinčių jurisdikciją spręsti bet kuriuos tarp šalių kilusius arba galinčius kilti ginčus,

nustatymo Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Briuselio konvencijos 17 straipsnio

negalima aiškinti taip, kad tokia nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo turi būti suformuluota taip, kad

kompetentingą teismą būtų galima nustatyti vien pagal jos formuluotę. Pakanka, kad nuostatoje

būtų nustatyti objektyvūs veiksniai, dėl kurių šalys susitarė pasirinkti teismą arba teismus, kuriuose

jos norėtų spręsti tarp jų kilusius arba galinčius kilti ginčus. Tie veiksniai, kurie turi būti

28

pakankamai tikslūs, kad teismas, į kurį kreiptasi, galėtų nustatyti, ar jis turi jurisdikciją, tam tikrais

atvejais gali būti nustatomi atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.

Nors šalių susitarime aiškiai nenurodoma valstybė narė, kurios teismai, laikantis šalių susitarimo,

turi jurisdikciją, tokiais teismais laikomi valstybės narės, kurios teisę kaip sutarčiai taikytiną teisę

šiuo atveju taip pat pasirinko šalys, sostinės teismai, todėl sutartyje įtvirtinta minėta nuostata dėl

jurisdikcijos suteikimo ketinama suteikti išimtinę jurisdikciją teismams, priklausantiems toje

valstybėje narėje nustatytai teismų sistemai.

ESTT išaiškino, kad 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos

ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 23 straipsnio 1 dalį

reikia aiškinti taip, kad tokia nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo, kokia nagrinėjama pagrindinėje

byloje, kuri, pirma, nustatyta bendrosiose užsakovo rangos sutarties sąlygose, nurodytose minėtų

šalių sutartis patvirtinančiuose dokumentuose ir perkeltose į pasirašytas sutartis, ir, antra, pagal

kurią valstybės narės miesto teismai nurodyti kaip jurisdikciją turintys teismai, atitinka šios teisės

normos reikalavimus, susijusius su šalių sutikimu ir minėtos nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo

turinio tikslumu.




2016 m. liepos 28 d. sprendimas Gazdasági Versenyhivatal prieš Siemens Aktiengesellschaft

Österreich (C-102/15)

Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Jurisdikcija ir

teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimas ir vykdymas – Ratione materiae

taikymo sritis – Ieškinys dėl nepagrįstai sumokėtos sumos grąžinimo – Nepagrįstas praturtėjimas –

Skola, atsiradusi dėl nepagrįstai grąžintos baudos, skirtos už konkurencijos teisės pažeidimą.

Konkurencijos tarnyba Austrijoje įsteigtai bendrovei Siemens skyrė 159 000 000 Vengrijos forintų

(HUF) (apie 507 000 eurų) baudą už konkurencijos teisės nuostatų pažeidimą. Siemens šią baudą

ginčijo Vengrijos administraciniuose teismuose. Kadangi pagal Vengrijos teisę ieškinys neturėjo

stabdomojo poveikio, ši bendrovė sumokėjo baudą.

Pirmosios instancijos administracinis teismas tą baudą sumažino iki 27 300 000 HUF (apie 87 000

eurų). Šį sprendimą apeliacinis teismas paliko nepakeistą. Vadovaudamasi apeliacinės instancijos

administracinio teismo sprendimu, 2008 m. spalio 31 d. Konkurencijos tarnyba grąžino Siemens

131 700 000 HUF sumą (apie 420 000 eurų), t. y. baudos sumos, kurią iš pradžių nustatė ši tarnyba,

ir sumos, kurią nustatė pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos administraciniai teismai,

skirtumą. Ši tarnyba, remdamasi Įstatymo dėl nesąžiningų veiksmų 83 straipsnio 5 dalimi, taip pat

sumokėjo jai nuo minėtos sumos susidariusias 52 016 230 HUF (apie 166 000 eurų) dydžio

palūkanas. Kadangi Konkurencijos tarnyba dėl apeliacinės instancijos administracinio teismo

sprendimo pateikė kasacinį skundą, Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) pripažino, kad iš

pradžių skirta bauda buvo pagrįsta. Todėl 2011 m. lapkričio 25 d. Siemens sumokėjo likusią 131

700 000 HUF baudos dalį, tačiau atsisakė grąžinti 52 016 230 HUF sumą, atitinkančią šios tarnybos

sumokėtas palūkanas.

ESTT sprendė, ar Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinamas taip, kad prie

bylų dėl kvazidelikto, kaip jos suprantamos pagal šią nuostatą, priskirtinas nepagrįstu praturtėjimu

grindžiamas ieškinys dėl nepagrįstai sumokėtos sumos gražinimo, kuriuo valstybės narės

Konkurencijos tarnyba siekia, kad kitoje valstybėje narėje įsteigta bendrovė grąžintų palūkanas,

kurias sumokėjo šiai bendrovei, kai pirmosios valstybės narės administraciniai teismai priėmė



29

sprendimus sumažinti šios tarnybos tai bendrovei skirtą baudą, o Aukščiausiasis Teismas vėliau

pastarąjį sprendimą panaikino ir patvirtino iš pradžių nustatytą šios baudos dydį.

Teismas priminė, kad sąvokos „civilinės ir komercinės bylos“ negalima aiškinti kaip paprastos

nuorodos į vienos ar kitos atitinkamos valstybės vidaus teisę. Šią sąvoką reikia laikyti savarankiška

sąvoka, kurią būtina aiškinti atsižvelgiant į minėto reglamento tikslus, sistemą ir bendruosius

principus, išplaukiančius iš nacionalinės teisės sistemų.

Norint nustatyti, ar byla patenka į šio reglamento taikymo sritį, reikia įvertinti aspektus, kurie

apibūdina teisinių santykių tarp ginčo šalių pobūdį ir šio ginčo dalyką. Nors tam tikri valdžios

institucijos ir privatinės teisės subjekto ginčai gali patekti į civilinių ir komercinių bylų sąvoką, taip

nėra tais atvejais, kai valdžios institucija atlieka viešosios valdžios funkcijas. Siekiant nustatyti, ar

taip yra pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju, reikia apibrėžti tarp bylos šalių egzistuojantį teisinį

santykį ir išnagrinėti pareikšto ieškinio pagrindą bei to ieškinio pateikimo sąlygas. Nors privatūs

ieškiniai, pareikšti siekiant užtikrinti konkurencijos teisės laikymąsi, patenka į Reglamento Nr.

44/2001 taikymo sritį, bet administracinės institucijos skiriama bauda jai įgyvendinant pagal

nacionalinę teisę suteiktus reguliavimo įgaliojimus patenka į sąvoką „administracinės bylos“,

kurioms, kaip matyti iš Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalies, šis reglamentas netaikomas.

Tai konkrečiai galioja ir baudai, taikomai už nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis draudžiama

riboti konkurenciją, pažeidimą.

Nors pagrindinė byla tiesiogiai nesusijusi su bauda, kurią Konkurencijos tarnyba skyrė Siemens už

nacionalinės konkurencijos teisės nuostatų pažeidimą, ji bet kuriuo atveju susijusi su šia bauda ir

pagrindinės bylos šalių ginču dėl jos teisėtumo. Konkurencijos tarnybos pateiktus reikalavimus

lėmė aplinkybė, kad šią baudą pirmiausiai Siemens sumokėjo, vėliau dalį šios baudos

Konkurencijos tarnyba grąžino dėl pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos administracinių

teismų sprendimų ją sumažinti, galiausiai Siemens ją vėl visą sumokėjo, Kúria (Aukščiausiasis

Teismas) priėmus sprendimą patvirtinti iš pradžių nustatytą sumą. Dėl reikalavimo, susijusio su

palūkanomis, kurias Konkurencijos tarnyba grąžindama dalį baudos sumokėjo Siemens, t. y. 52 016

230 HUF sumos, ESTT konstatavo, kad, kaip savo išvados 39 punkte pažymėjo generalinis

advokatas, jis atsirado savaime, taikant Įstatymo dėl nesąžiningų veiksmų 83 straipsnio 5 dalį.

Iš Vengrijos administracinio proceso praktikos išplaukia, kad kaskart, kai administraciniai teismai

panaikina arba sumažina minėtos tarnybos skirtą baudą, suinteresuotoji įmonė pagal Įstatymo dėl

nesąžiningų veiksmų 83 straipsnio 5 dalį gauna palūkanas, kurias ši tarnyba nori susigrąžinti, jei

vėliau vėl patvirtinama iš pradžių nustatyta baudos suma. Vadinasi, pagrindinė byla, kurioje

Konkurencijos tarnyba siekia, kad Siemens sumokėtų skolą, susidariusią dėl jos šiai įmonei skirtos

baudos, yra administracinė byla. Tai, kad Konkurencijos tarnyba pareiškė ieškinį Siemens Vengrijos

civilines bylas nagrinėjančiuose teismuose, šiuo atveju nieko nekeičia. To, kad siekdamas išieškoti

išlaidas ieškovas pateikia skolinį reikalavimą, kurį lemia valdžios institucijos veiksmas, pakanka,

kad jo ieškinys, neatsižvelgiant į proceso, kuris šiuo tikslu numatytas nacionalinėje teisėje, pobūdį,

būtų laikomas kaip nepatenkantis į Briuselio konvencijos taikymo sritį. Be to, skirtingai nei byloje,

kurioje priimtas 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimas Sapir ir kt. (C‑ 645/11, EU:C:2013:228) ir

kurioje keltas klausimas dėl ieškinio, kuriuo reikalauta grąžinti administracinės institucijos per

klaidą sumokėtą pernelyg didelę sumą, pagrindinėje byloje aptariama skola Siemens sumokėta ne

per klaidą – ji atsirado pagal įstatymą, taikytiną pagrindinėje byloje aptariamam administraciniam

procesui. Vadinasi, ieškinys dėl nepagrįstai sumokėtos sumos gražinimo, kaip antai tas, kuriuo

pradėta pagrindinė byla, nepatenka į Reglamento Nr. 44/2007 ratione materiae taikymo sritį.

ESTT išaiškino, kad nepagrįstu praturtėjimu grindžiamas ieškinys dėl nepagrįstai sumokėtos sumos

gražinimo, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kurį lėmė baudos, skirtos vykstant

konkurencijos teisės procedūrai, grąžinimas, nepriskiriamas prie „civilinių ir komercinių bylų“, kaip

jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnį.


30





Documents

EUROPOS SĄJUNGOS TEISINGUMO TEISMO PRAKTIKOS …