GAJA moterims 1

GAJAmoterims

TRADICIJOS

IDĖJOS MERGVAKARIUI

Marijos apsireiškimo vietos

Lietuvoje

ŽALIOJI MITYBA: mada ar sveikata?

NUMERIO TEMA:

SIBIRAS KITAIP: interviu su

Egle Gudonyte

2014 VasaraNR. 9

2 GAJA moterims

MoteriaiAnt slenksčio

Atsisėdam ant slenksčio ąžuolinio.Tu – kojomis į lauką, aš – į vidų.Pusiau pasaulį pasidalinam,Tu paimi meilę, aš – pavydą.

Tavo akys gėrisi vasara,Geria šviesą, skraido po dangų.Mano akys vaikšto po aslą.Jos tamsiausias kertes aplanko.

Tavo žvilgsnis nubėga į tolį,Mano žvilgsnis nepramuša sienos.Tu iš mano kančių kvatoji,Aš paliest nedrįstu tavo sielos.

Mes ant slenksčio – tarytum ant tilto.Jis ir jungia krantus, ir skiria.Tavo nugara manąją šildo,Mano nugara tavąją tiria.

Tu juokies: „Pasikeiskime vietom,Padalinkim iš naujo pasaulį...“Ir tada mes kitaip atsisėdam.Tu – į tamsą, o aš – į saulę.

Algimantas Baltakis

Nuotraukos autorė: Ramunė Kerdokaitė

Asociacijos GAJA moterims leidinys

Leidžiamas nuo 2012 m.

Visus numerius rasite asociacijos svetainėje www.gajamoterims.lt

Apsilankykite!

Redakcija – kūrybinė grupėVaida BabilienėInesa Bagdzevičiūtė-UžtupienėLina BlužaitėSigita DegimaitėNeringa Jagelavičiūtė-TeišerskienėJurgita LiutkutėSigita PaulauskienėSondra Saikevičiūtė

Šio numerio autoriai:Algimantas Baltakis/Eilės Moteriai, Lina Blužaitė, Sigita Degimaitė, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/Deivės pasaulis, Stasė Balčytienė/Gimtis, Živilė Širvienė/Augame laimingi, Greta Kasparavičiūtė/Moteris ir vyras, Sigita Paulauskienė/Myliu savo darbą, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/Mano knyga, Sigita Paulauskienė/Skanumai, Vaida Babilienė/Laikas sau, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė /Rėdos ratu, Lina Blužaitė/Gyvasis sodžius, Eglė Kučinskienė/Lietuvos šventvietės, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/Kūrybos versmė, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/Moterys istorijoje, Greta Kasparavičiūtė/Žvilgsnis, Vaida Babilienė/Renginiai.

Tekstus spaudai parengėNeringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė

KorektorėNeringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė

Kalbos redaktorėAurika Bagdonavičienė

Viršelių dizainerėSigita Degimaitė

Priekinio viršelio nuotraukaNuotrauka iš asmeninio archyvo

Galinio viršelio autorė

Sigita Degimaitė

MaketavoSigita Degimaitė

Paremkite Gajos leidybą!A.s. LT154010042502722526 (DnB bankas)

Gavėjas: Asociacija GAJA moterims

Įmonės kodas: 302656077

Mokėjimo paskirties langelyje pažymėti: parama Gajos leidybai

Redaktorės žodis

Prisipažinsiu – numerio įžangai tradicijų tema ieškojau minčių tarp autoritetų. Įvairių žmonių, gyvenusių ankstesniuose amžiuose ir tebegyvenančių šiandien. Ne vienas straipsnis

ir ne viena knyga tam tikslui perskaityta. Ir vis tik rašydama įžangos žodį lieku „kaip stoviu“. Reikia būti savimi!

Tokios išvados priėjau, mąstydama apie tradicijas ir jų tęstinumą. Supratau, kad ypatingų žmonių šiuo atveju nėra – tu pats, žmogau, esi ypatingas. Būtent nuo tavęs, nuo to, kaip tu gyveni savo gyvenimą, kokias vertybes skleidi aplinkui – juk ir priklauso tautos kultūra. Vadinasi nėra ypatingų žmonių, ant kurių pečių gultų tradicijų perdavimo

ir puoselėjimo priesakas. Kiekvienas ir kiekviena esame tas ypatingas žmogus. Arba galime juo tapti.

Džiaugiuosi priėjusi prie tokios išvados. Ji suteikia atsakomybės jausmą, kurį brandi asmenybė priima

kaip nerašytą titulą. Vien tai – tiesiog žinojimas, kad esi atsakinga už savąjį pasaulį – tą pasaulį, kuriame

gyveni, kuriame gyvena tavo tauta – įkvepia ir teikia jėgų. Juk norisi gyventi laimingoje Lietuvoje. O laiminga Lietuva – tai laimingi žmonės. O mūsų

laimė – nuo ko ji priklauso? Žinoma, nuo mūsų. Taip ir grįžti iš kelionės po išorinį pasaulį į save, atsiduri

spiralės centre ir džiaugiesi radęs išeities tašką – tikrąjį lobį. Noriu tikėti ir tikiu, kad bendraminčių

atsiras. Jūs, mūsų skaitytojai, taip pat esate tarp šių bendraminčių.

Šį numerį skiriu bendrai kūrybinei minčiai. Tegyvuoja Lietuvoje prasmingos tradicijos.

Atkurkime jas ir kurkime naujas, ir džiaukimės prasmingu gyvenimu čia ir dabar. Tebūnie taip!

Neringa

4 GAJA moterims

G i m i n e – šeima iš šeimuGajinės Sigita Degimaitė, Lina Blužaitė ir Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė

Vasaros Gają paskyrusios tradicijoms, minime ir gi- minę. Idėja bendram straipsniui šia tema gimė per vieną bendrų gajinių susitikimų. Tąkart dalijomės sa- vo šeimų istorijomis ir susižavėjusios klausėmės įdo- mių pasakojimų apie savo protėvius, šaknis, giminės istoriją. Taip ir kilo mintis pratęsti giminės temą va- saros numeryje.

Giminė kaip medisSigita Degimaitė: Pamenu, pavasarį kopdama į sa-

vo mėgstamą kalną sustojau po kaštonu. Visuomet eida- ma tuo keliu po juo trumpam sustoju. Kadaise buvau nusprendusi, kad kaštonas – tai laimės medis, o stovėti po žydinčiu kaštonu – tai ir yra tikrų tikriausia laimė. Buvo pavasaris, manasis kaštonas dar tik leido lapelius. Pa- žvelgusi viršun, akimirkai nuščiuvau – vietoj žiedų mane palaimino suvokimas! Pajutau, kad stoviu po visais žiedais, kurie tik kada žydėjo ant šio medžio ir dargi visais, kurie žydės! Visos žiedų kartos vienu ypu pražydo mano širdyje.

Yra toks terminas: Giminės medis. Giminės medis – tai juk ir yra MEDIS. Ir dabar mūsų žydėjimo metas – tų, kurių sielos šiuo metu gyvena žemišką gyvenimą. O ir mūsų pirmtakai, ir tie, kurie dar bus – jau yra mumyse. Visa giminės linija – nenutrūkstanti visa persmelkianti gija. Kai pagalvoji, ji turi siekti ir Pirmuosius Žemės Žmones. Ir štai, mes esame neišraunama šio genealoginio medžio dalis. Ar jaučiate, kokia stiprybė slypi šiame reiškinyje? Niekas iš mūsų negali to atimti – mes tiesiog esame tos gijos dalis ir tai niekada nepasikeis. Ar gali kur pasaulyje būti tvirtesnis pagrindas, stipresnis saugumo jausmas?

Tiesa, pati ne taip jau ir seniai pradėjau domėtis savo šaknimis. Tikriausiai šiais pasiutusio tempo laikais mes tiesiog „negaištame“ laiko savo artimiesiems. Dažniausiai skiriasi ir interesai, ir amžius, suvokimas, veikla, gyvename toli vieni nuo kitų. Galbūt svarbesniais laikome draugus. Bet draugai keičiasi, o naujo dėdės nepasirinksi, tokio, ku- rio pasaulėžiūra šiuo metu atitiktų tavąją. Nepasirinksi močiutės, kuri tave labiau suprastų. Šeimoje slypi didžiulės pamokos jau vien dėl to, kad jos beveik neišvengiamos – kai kurių giminaičių į draugus gal nesirinktum, bet štai jie čia, ir tu turi progą juos pažinti, o per juos – geriau pažinti ir suprasti save. Menininkai, sportininkai, matematikai, kulinarai – visus suvienija šeima į nepakartojamą bendrą būrį.

Didelių tradicijų mūsų šeima neturi. Visi išsibarstę po Lietuvą ir netgi po Europą. Artimiausi – tėvai, seneliai, dė- dės, tetos, pusseserės ir pusbroliai – nelieka pamiršti. Ta- čiau visai neseniai teko išvysti, kokia plati yra močiutės giminė! Toli gražu ne visų ir vardus žinau, o gaila... Bet juk ne vėlu! Paskaičiavusi atradau, kad mano močiutė yra vy- riausia manosios giminės moteris – tai man pasirodė itin svarbu.

Anksčiau giminaičiai man siedavosi su jų rūpesčiais, apie kuriuos nuolat girdėdavau. Bet kartą įsišnekėjusi su mama, viską pradėjau matyti kitomis spalvomis. Pavyz- džiui, suvokiau, kad viena teta, nors ir labai sudėtingo charakterio, dėl artimo žmogaus kalnus nuverstų, širdį

atiduotų. Kad močiutė, išgyvendama dėl viso pasaulio bė- dų, visgi spėja gyventi savąjį gyvenimą, ir dar kokį pras- mingą! Tereikia tik dėmesio, kad, prasisklaidžius kasdie- nybės rūkui, pradėtume matyti žmones tokius, kokie jie yra. Kiekvienas turi tai, kas skatina juo gėrėtis, didžiuotis, džiaugtis. Už atmerktas akis dėkoju mamai.

Iki šiolei apie savo Medį nedaug tesužinojau. Ketinu pa- kalbinti seneles, mamą, tetas, o surinktas žinias apie gi- minę, prosenius, kiek tik sieks mūsų bendra atmintis, surašyti į knygą. Vėliau paliksiu ją tęsti savo vaikams. Ta knyga bus šios nenutrūkstamos gijos ženklas. Primini- mas, kad ne iš niekur atsiradai ir niekada neišnyksi į nie- kur. Liks jiems šis tvirtas pagrindas – amžinas saugumo jausmas, ir jau sąmoningai nuo vaikystės puoselėjamas.

Giminė – didelė gentisLina: Mano giminė – didelė ir vieninga gentis. Labai

džiugu, kad mano giminės šaknys tvirtos. Kiekvienoje kar- toje atsiranda giminę būrin suvedantis asmuo. Mano seneliai, o turbūt – ir jų seneliai, sakydavo, kad visų svar- biausia yra šeima, giminė.

Galbūt todėl per daugelį metų nenutolome, nuolat palaikome ryšius, bendraujame. Kas treti metai rengiame giminės susitikimus. Kaip smagu tuomet pamatyti ir pa- bendrauti su seniai regėtais, toliau gyvenančiais arti- maisiais, jų atžalomis, į mūsų giminę įsiliejusiais vyrais ir žmonomis. Apie šiuos susitikimus būtų galima daug pasakoti. Tai ne šiaip užstalės pasisėdėjimai. Tai pašne-

DEIVĖS PASAULIS .,

Senelės mena šeimų istoriją, byloja apie patirtis, perduoda išmintį

Ilius

trac

ijos š

altin

is w

ordp

ress

.com

GAJA moterims 5

kesiai, užduotys, rungtys, prisiminimai, dainos... Susiren- kame kurio nors giminaičio namuose arba protėvių gy- ventoje vietoje, kur vos kelios karklais apaugusios ak- menų krūvos mena ten kažkada buvusį nuostabų mūsų prosenelių gyvenimą.

Mano giminėje nė vienas nėra pamirštas, visi vieni ki- tus palaiko, jei reikia, padeda. Labai svarbu žinoti savo šaknis: iš kokios giminės, istorijos esi kilęs. Mano giminė visa tai turi, saugo, puoselėja ir didžiuojasi.

Mūsų giminės istorija mena keletą šimtmečių. Turime savo giminės herbą. Sudaryti kelių šakų genealoginiai medžiai, kurie nuolat plečiasi. Tiek apie tėčio, tiek apie mamos gimi- nę būtų galima parašyti ne vieną knygą.

Giminėje nėra itin garsių asme- nybių, tačiau visi be galo įdomūs, savotiški. Nors karai, tremtys, tar- pukario emigracija mūsų giminę labai palietė, bet ir būdami skir- tinguose žemynuose neprarado- me ryšio. Šeimos būdavo labai gausios, o santykiai tarp brolių, se- serų, pusbrolių, pusseserių – pavy- dėtinai geri.

Susitikę prisimename jau išėju- sius giminaičius: nuolat pasipuo- šusią ir visiems nurodinėjančią prosenelę Konstanciją, priklaupu- sį ant vieno kelio ir ypu kibirą alaus galėjusį išgerti prosenelį Antaną, pokštininką ir nuostabių istorijų pasakorių senelį Joną, įvai- rius verslus išbandžiusį senelį Me- čislovą, geraširdę močiutę Geno- vaitę, jos išradingąją ir kūrybingąją seserį Adelę bei kitus.

Kiek bekalbėtume apie kiekvieną giminaitį, visus juos sieja vienas bendras jausmas – meilė savo žemei. Tikiu, kad graži giminės tradicija susitikti kas trejetą metų dar ilgai gyvuos. Tikiu ir tuo, kad neprarasime artimo ir stipraus tarpusavio ryšio. Jaučiu, kad pagarbos protėviams ir mei- lės savo tėvynei išmokysime ir savo vaikus bei anūkus, kaip kad to mokė mus.

Giminės sodyba ir Meilės erdvėNeringa: Gimine susidomėjau palyginti neseniai. Arti-

mieji, šeima visada buvo svarbu, o štai platesniąja gimine domėtis mūsų šeimoje nebuvo įprasta. Mano požiūris į giminę keitėsi palaipsniui. Tiksliai negalėčiau pasakyti, kada manyje pabudo giminės, šaknų ilgesys. Tikriausiai ėjau į tai ieškodama savojo atspirties taško, asmenybės vientisumo. Juk dabar tiek daug kalbama apie vienovę ir harmoniją, apie tai, kaip svarbu mylėti aplinkinį pasaulį. Kiek iš mūsų į šį pasaulį įskaičiuoja artimiausius žmones – šeimos narius, giminaičius?.. Vienas konkrečių veiksnių, pažadinusių manyje realų giminės ir šaknų ilgesį, buvo V. Megre knygos. Jose perskaičiau tai, ką širdyje, rodos, žinojau nuo seno. Būtent čia paprastai ir aiškiai radau pa- aiškinimą, ko žmogui trūksta iki sodrios laimės, svajonių išsipildymo. Atsakymas gan paprastas, ir ypač įprastas lietuviui – tai giminės sodybos atkūrimas, turint tikslą čia gyventi nuolat, pradėti ir gimdyti savo vaikus, sodinti me- džius protėvių atminimui, puoselėti gyvenamąją aplinką ir taip tobulėti kūnu, protu ir siela.

Šios mintys atliepė abiems su vyru. Užsidegėme noru surasti savąjį žemės lopinėlį, kuriame galėtume kurti gi- minės sodybą sau, savo vaikams ir ateities kartoms. Pra- dėjome ieškoti ir radome. Dabar būdami Krunuose, pra- ėjus šešeriems metams, jaučiamės įleidę šaknis į Gimtinės žemę. Džiaugiamės, kad gyvename Krunų sodžiuje – vie- toje, kur kuriasi bendraminčiai žmonės, vienijami svajo- nės kurti darnią šeimą, gimdyti ir auginti laimingus vai- kus, įprasminti savo gyvenimą ir realizuoti savo žmogiškąjį potencialą. Savo žemėje šventėme ir tuoktuves. Turime tradiciją kasmet sukviesti šeimos narius ir vestuvėse

dalyvavusius artimuosius savait- galį praleisti drauge. Kasmet su džiaugsmu šio susitikimo laukiame.

Apie giminės sodybas žino ko- ne kiekvienas lietuvis. Tokiose sodybose gyveno mūsų tėvai ar bent jau seneliai. Visgi knygose Anastasija giminės sodybų idėja tarsi labiau praplėsta ir įgyven- dinama. Ji atskleidžia tikrąją žmo- gaus paskirtį ir pabrėžia kuriamą- ją jo galią, būtinybę sąmoningai bendrauti su gyvąja aplinka norint džiaugtis visaverčiu gyvenimo sko- niu. Kas tai yra giminės sodyba? Trumpai tariant – tai ne mažiau kaip 1 hektaro ploto žemės skly- pas, kuriame kuriamasi tikslu gy- venti nuolat, pratęsti savo gimi- nę, gyventi dermėje su gyvosios gamtos pasauliu. Vienas svarbiau- sių veiksnių, leidžiančių sėkmin- gai tai padaryti, yra Meilės erdvės sukūrimas. Giminės sodyba kuria-

ma iš meilės, – suvokiant ir pripažįstant, kad ji yra sąmo- nę turinti energija, siejanti mus su Kūrėju – su Dievu. Nepaisant to, ar giminės sodybą kuria vienas žmogus, svajodamas apie šeimą, ar mylimųjų pora, ar jau susikū- rusi šeima, Meilės erdvė kiekvienu atveju suteikia jos kūrėjams galimybę naujai atrasti savąją prigimtį, įpras- minti tarpusavio santykius.

Ką mums davė Meilės erdvės sukūrimas? Visų pir- ma – džiaugsmą, bendros kūrybos pajautimą. Kai kartu su mylimu žmogumi, artimaisiais sodini medį, statai na- mą – žinai, kad tai liks ilgam. Kad ši bendra kūryba turi prasmę. Kad erdvėje, kurioje kuri, vyrauja harmonija. Kad įgauni tvirtą pagrindą po kojomis, kad gali viską, apie ką svajoji. Žinai, kad esi ne laikinas sutvėrimas, o amžinas Dievo vaikas. Kad savo rankomis prisidedi prie gražesnės šiandienos ir juo labiau – rytojaus. Kad Žemė dar turi vil- ties atgauti savo pirmapradį grožį, o mes, šiandienos žmonės – galimybę jį perduoti savo ainiams. Šio nuosta- baus jausmo linkėčiau kiekvienam lietuviui.

DEIVĖS PASAULIS

Giminė – žmogaus šaknys ir ištakos

6 GAJA moterims

Gražių santykių PASLAPTIS

Greta Kasparavičiūtė, Kaunas

Šiandienė visuomenė taip nutolo nuo tikro-sios moteriškos prigimties. Kaip mums trūksta harmoningų santykių, darnių šeimų, švelnumo, pagarbos ir skaistumo. Aš nesutikau moters, ku-ri nenorėtų gyventi darnoje su savimi ir pasauliu. Vienintelis išsigelbėjimas – tai būtinybė atsigręžti į savąjį moteriškumą, o tai padaryti be žinių – sun- ku. Mūsų užduotis yra mokytis. Tik per nuolatinį žinių kaupimą ir praktiką ateis išmintis. Kuo anksčiau tai suvoksime, tuo daugiau galimybių, kad sugebėsime susikurti laimę čia ir dabar. Mielos moterys, mūsų užduotis – pačioms suvokti savo vietą šiame gyvenime. Pačioms – reiškia, be aplinkinių spaudimo ir vyraujančių stereotipų. Pa- sikliaujant širdimi ir gilia intuicija, kurią Dievas kiekvienai mūsų įskiepijo dar motinos įsčiose.

Moterų ir vyrų jautrumasTaip norisi rašyti apie moteriškumą – tą tikrąjį,

vidinį, iš pačių sielos gelmių kylantį moteriškumą, gebantį priimti vyrą ir padedantį jam tobulėti. Mo- ters minčių galia pasiekia vyrą greičiau nei šviesos šaltinis užpildo Žemę savaisiais spinduliais. Kartą svarsčiau apie vyrų išgyvenimus ir suvokiau, jog dau-guma mūsų, moterų, net neįsivaizduoja, kiek daug išgyvena vyrai. Kai mūsų draugės liūdi, jos verkia, šaukia, išsilieja visa širdimi, ir matome, jog joms yra negerai. Tačiau kai kenčia vyrai, to galime nė nepastebėti, nes neretai mus pasitinka tyla ir užsidarymas. Skausmą mes įpratusios matyti visai kitokį – emocingą, garsų ir išsakomą. Kas dedasi mylimo vyro širdyje, galime net neįtarti, o joje paprastai „nusėda“ visi skauduliai. Apie tai, kad vyrą kažkas slegia, galima suprasti, vos į jį pažvelgus. Tik žiūrėti reikia atidžiai, su meile. Taip jau yra, kad Viešpats davė moteriai švelnumą ir atjautą. Išmokime naudotis visomis dovanomis. Neignoruokime to, ką turi-me gražiausio.

Suteikti jaukumoKas yra tikrasis moteriškumas? Manau, tai moters

gebėjimas priversti vyrą šalia jos pasijusti kaip šilčiausiuo-se ir jaukiausiuose namuose. Čia tik vienas sakinys, bet į jį telpa tiek dalykų. Dažnai užtenka paimti žmogaus ranką ir viskas viduje ir aplinkui nurimsta. Tai labai subtilūs dalykai. Kai tvyros įtampa, paimkite vyrą už rankos ir

prisiglauskite – pamatysite, kaip jis nušvis. Jokios įtampos, jokio konflikto nebeliks. Kartą vardan mūsų susitaikymo aš paėmiau savo mylimojo ranką ir stipriai ją suspaudžiau. Nė vienas vyras nėra pajėgus atstumti moters švelnumą. Taigi tąkart aš supratau, kad labai daug kas priklauso nuo moters. Nuo tos dienos pasižadėjau sau ugdyti savyje išmintį ir tapti puikia supratinga moterimi. Kaip būtų gera, jeigu visos mes sau taip pasižadėtume. Vyrai išsiil-gę moteriškumo. Jie nepalieka moterų, kurios moka juos mylėti.

Tobulėjančios moters galimybėsVisų gražiausių moteriškų savybių gimimas ir vystyma-

sis priklauso nuo to, kaip mes rūpinsimės savimi, kokį ke-lią pasirinksime, kiek mokysimės. Tik tobulėjanti moteris geba kurti darnius santykius, laimingą šeimą, finansinę sėkmę, sveikatą – viską. Pastebėkime, kiek šiandien yra reikalaujančių moterų ir kiek – dirbančių su savimi... Taip

MOTERIS IR VYRAS

Santykių žinovai teigia, kad meilę ir tarpusaviosupratimą reikia puoselėti

Nuot

r. ša

ltini

s sai

fou.

com

GAJA moterims 7

jau sutverta, kad moteris savo subtilia prigimtimi geba reguliuoti beveik visas sritis. Tai išties didžiulė atsakomybė.

Kūrybiškumas kaip gyvenimo būdasLabai linkėčiau moterims rūpintis savimi, ugdyti kū-

rybiškumą ir šviestis. Atminkime, jog privalu nuolatos valyti širdį nuo pykčio, apkalbų, blogų minčių. Tam gali padėti malda, meditacija, tapymas, poezija, keramika – svarbu rasti tai, kas tiktų jums. Ugdykite kūrybiškumą – jo taip reikia kasdieniame gyvenime, tai puiki santykių terapija. Pavyzdžiui, leiskite sau kartais sulaužyti įprasti-nes taisykles: pusryčiams suvalgykite saldaus pyrago, o ne įprastos kiaušinienės ar sočių blynų, net jeigu tai būtų naudingiau pagal gydytojų rekomendacijas. Kartas nuo karto pažadinkite vyrą naktimis ir sugalvokite ką nors nuveikti. Kažką įdomaus ir kūrybiško, būtent tuo me-tu, kada visi turėtų miegoti. Pagaliau, jeigu turite vaikų, leiskite jiems suprasti, kad gyvenimas – ne vien griežti rėmai ir kokie laimingi jūs galite būti trumpose akimirko-se. Jie tai būtinai pajus, nes jų mama – ir mylimo vyro moteris – labiau nei kas kitas norės pati patirti ir perduoti šitokio pasaulio atspalvius.

Palaikymą turime visadaTaip pat labai svarbu suprasti, kad einant tobulėjimo

keliu neišvengiamai susidursime su tuo, jog daug ką pamiršime, daug kartų klysime. Moteris turi suvokti: jos troškimai ir pastangos kurti harmoniją, darnią, gražią šeimą, dvasiškai tobulėti bus visuomet palaikomi iš aukščiau. Dievas globoja ir padeda moterims, siekian-čioms teisingų dalykų. Taip jie greičiau atkeliauja.

4 stebuklingi „P“ Dažnai susiduriame su situacijomis, kai dalykų, ku-

riuos, rodos, išmokome ir įsisavinome, nesugebame pri-taikyti praktikoje. Tiek skaityta, tiek gilintasi, o emocijos sudėtingomis akimirkomis ima ir prasiveržia. Žiū, mes vėl šaukiame, kritikuojame, priekaištaujame. Ir vėl įskau-dintas, įžeistas mylimas žmogus. Norėčiau pateikti vieną paprasčiausių formulių, kurią labai lengva įsiminti ir pri-taikyti santykiams su mylimu vyru. Tai „4P“ (KETURIŲ P) taisyklė: PRIPAŽINIMAS – PADĖKA – PASITIKĖJIMAS – PA-DRĄSINIMAS.

Būtent šiuos paprastus dalykus pravartu prisiminti ir taikyti kiekvieną dieną, ypač gresiant konfliktui. Vyrui svarbu jaustis pripažintu tokiam, koks jis yra, nesisten-giant keisti jo elgesio. Dar svarbiau nuolatos išsakyti dėkingumą už tai, ką jis gero dėl jūsų, kaip moters, pa-darė. O kaip dažnai mes sakome tik tai, ko nepadarė... Pasitikėjimas vyru ugdo jo vyriškumą. Tik prisiminkime, kiek daug galime, kai mumis kažkas tiki ir pasitiki, o juo labiau padrąsina. Padrąsinimas visuomet atskleidžia mo-ters palaikymą. Jausdami moters palaikymą, vyrai galėtų ir kalnus nuversti! Kiekviena moteris gali susikurti savo formulę, galbūt tik jos santykiams tinkančią ir derančią. Nors ir visai paprastas receptas, praktikuojamas jis gali daryti stebuklus. Pradėkite tobulėti nuo paprastų dalykų.

Koks nuostabus ir galingas yra moters pasaulis. Ar džiaugiatės savimi? Ar jaučiate, kiek daug galima sukurti? Visada žvelkite į savo vidų, nes čia pirmiausiai gimė visa, ką šiandien turite.

MOTERIS IR VYRAS

Santykių žinovai teigia, kad meilę ir tarpusaviosupratimą reikia puoselėti

Kiek subtilus jūsų tarpusavio ryšys?

Ar jus su jūsų išrinktuoju sieja gilus tar-pusavio ryšys? Atlikite testą ir sužinokite, ko-kie yra jūsų santykiai.

1. Ar jūs drauge meldžiatės / medituojate?A Kasdien ar dažniau nei kartą per savaitę B Retkarčiais, kai nutinka kas nors ypatingoC NiekadaD Norėčiau, bet tai nėra taip paprasta; kurį

laiką nebesutariame ir dėl žemiškesnių dalykų.

2. Kaip manote, kodėl susitikote? A Mus suvedė aukštesnės jėgos B Mes sąmoningai vienas kito ieškojomeC Mums tiesiog pasisekėD Nežinau

3. Kai susipykstate, jūs: A Aiškinatės pirmiausia su savimi ir norite

nuoširdžiai suprasti, kokia tikroji nesutarimo priežastis

B Stengiatės ne tik kalbėti, bet ir išgirstiC Kiekvienas permąstote situaciją, o tuomet

aptariate ją draugeD Kartais būnate tikrai grubūs vienas kitam

4. Jūsų manymu, santuoka – tai:A Dviejų sielų sąjungaB Emocinis ryšys, kuris vieną dieną gali nutrūktiC Teisinis susitarimasD Beprasmis laiko gaišimas

5. Seksualiniai santykiai jums reiškia: A Dvasinę vienovęB Emocinį artumąC Būdą prasiblaškyti D Jau kuris laikas nesinori apie tai nė pagalvoti

6. Valgymo neįsivaizduojate be:A Maldos ir padėkosB Tylos ir mėgavimosi C Dienos reikalų aptarimųD Nejaukios tylos ir įtampos

Testo atsakymai 25-ame puslapyje.

Nuot

r. ša

ltini

s sai

fou.

com

8 GAJA moterims

Mano gimimasStasė Balčytienė, Šilutė

Laukuose prinokę rugiai. Kvepia duona. Man čia ramu pilvelyje, nes mama jauna ir stipri. Jaučiu jos žingsnius. Užve-ria namelio, paskendusio vasaros glėbyje, duris ir eina. A, pažįstamas jausmas. Šniokščia upė. Nulipa žemyn nuo kalno. Girdžiu, kaip kalbasi su tėčiu.

– Šiemet bus geras derlius, turėsime darbo. Bus duonelės. Dar vienai burnytei reikės, – girdžiu girnų ūžimą. Tėtis mala grūdus.

– Gerai,kad čia senelis pastatė malūną, – kalba mama.– Vynuogės jau prinokusios, visas krūmelis pilnas uogų saulės atokaitoje. Ragauja. Jaučiu vynuogių skonį savo burnytėje. Et, tik kumštelį pačiulpsiu.– Tik pagalvok, tas krūmelis nuslinko nuo kalno viršaus žemyn su žemių nuošliaužomis ir kiek uogų užaugino. Lipsiu

į kalną tiesiai, – pamoja ranka tėčiui.Jaučiu, kaip įsitempia jos kūnas, sunkėja kvėpavimas. Kabinasi į žoles ir lipa į kalną. Man darosi neramu, nes kažkas

timpteli mane, ir aš tarsi atitrūkstu nuo mamos. Sunkiai begirdžiu jos balsą. Visą naktį krūpčioju nuo mamos aimanų. Kas atsitiko? Ryte tėtis neša mamą. Sodina į vežimą, paskolintą iš kaimyno, girdžiu, kaip rieda ratai ir kaip tėtis ragina arkliuką paskubėti. Man trūksta oro. Tiek maža vietos pilvelyje.

Tėtis ramina mamą. Liepia giliai kvėpuoti. Jaučiu, kaip dunksi mamos širdelė. Kažkas atsitiko.Laukimas.– Štai autobusas, pakentėk, – sako tėtis. Jaučiu lengvą supimą ir mamos nerimą. Jai labai negera.Balta ligoninės lova.– Pakentėk, mažyle, – sako man mama. – Jau laikas tau išvysti pasaulį, nors tau dar tik aštuoni mėnesiukai.Tos uogos

buvo tokios saldžios. Be reikalo lipau į tą statų kalną. Pasitempiau. Atleisk, mažyle. Nežinojau, kad gali taip atsitikti.Jaučiu mamos rankas, liečiančias mane.Paskui daug balsų... Suprantu, kad turiu kažkur keliauti. Į man nežinomą pasaulį.– Nebijok, mažyle, būsiu su tavimi visą gyvenimą, tiek, kiek bus skirta... Pasistenk, mažyle, na..., – drąsinantys ma-

mos žodžiai.Man sunku išeiti iš čia, kur buvo gera ir šilta. Niekur nenoriu eiti, laikausi mamos. Balsai vis stiprėja. Mamos kūnas

įsitempęs, ji labai pavargusi. Mane visą laiką kažkas stumia ir aš jaučiu, kaip pagaliau palieku savo buveinę. Mane apsupa balta migla. Pirmasis mano riksmas ir pirmas oro gurkšnis, – aš pradedu kvėpuoti.

Gimė maža, graži mergytė, – visi džiaugiasi. Bet gimdymas buvo labai sunkus. Verkiu, nes ką tik įvyko didžiausias įvykis mano beprasidedančiame gyvenime – mano gimimas.

GIMTIS

Dabar daug kalbama apie gimdymą, norima, kad moterys gimdydamos būtų saugios, kad pasaulį išvystų laimingi ir sveiki vaikučiai. Noriu papasakoti, koks buvo mano gimimas kolūkių laikais. Savo rašinėlį sudėliojau iš mamos pasakojimų ir savo vaizduotės

Nuot

r. ša

ltini

s ww

w.w

allp

aper

up.c

om

GAJA moterims 9

Živilė Širvienė, Kaunaswww.naturata.lt

Ar daug ir ką prisimena vaikai? Ar tai turi įtakos mūsų ateičiai, mokėjimui pasirinkti ir gebėjimui atsirinkti? Neturiu omeny auklėjimo ar atskirų pramogų. Klausiu, ar verta vežtis juos kelionėn, nors vėliau jie nieko ne-prisimins, dukrai pinti kasas ir niūniuoti, mokyti spalvų derinimo paslapčių, kai ji nieko lyg ir neišmano, o vėliau viską pati atsirinks, lėtai kasyti nugarytę ar vakarais su intonacijomis skaityti pasakas.

Ar verta vaikų odą tepti taukmedžio sviestu ir pasako-ti, kad tai riešutų sviestas, toks pats valgomas, kaip kad jų oda jį valgo sugerdama? Ar verta vaikščioti miške, rinkti gėlytes ir klausti, koks paukštis čiulba? Ar verta sakyti, kad tai šieno arba lietaus aromatas?

Prisiminimų galiaPrieš gerą mėnesį prie manęs priėjo gatvės muzikantas

ir pasisiūlė pagroti gitara. Vėliau jis parodė instrumentą, sugrojo pagrindinius akordus ir pasiūlė pačiai paliesti sty- gą.

Turbūt daugiau nei dvidešimties metų senumo prisi- minimai atgijo tą pačią sekundę, kai tik ją paliečiau. Staiga prisiminiau stygų spalvas, jų storį ir net tą pojūtį kiekvieną atskirai jas liečiant. Prisiminiau, kad tėtis kažkada grojo akordeonu, o su sena gitara aš užaugau. Negrojau ja, neklausiau jos melodijų (o gal?), tačiau su ja – tokia sena, nenaudojama, besimėtančia visur ir visada namuose – aš spėjau užaugti. Ir pamiršti.

Šiandien laukiu gitaros pamokų, nes man atrodo, kad niekas šiame gyvenime nevyksta veltui. Ateina laikas, kai prisiminimai, daiktai ir net kvapai mus pasiveja, vienaip ar kitaip atsiranda mūsų gyvenime, ir primena apie užmirš- tąjį save.

Jei sielos gelmėse užklysta tokie svečiai, neverta leisti jiems praeiti pro šalį. Nes kvietimas pasisvečiuoti tampa pačiu geriausiu būdu pažinti svajonę.

Visi mes buvome vaikai...Kartais atrodo, jog ir svajones mums nutiesia tėvai,

vaikystės aplinka ir išgyventos dienos. Kartais turi prabėgti dešimtys metų, turi nudirbti įvairiausius darbus tam, kad staiga suvoktumei, ko nori. Ir labai dažnai tai susiję su

vaikyste. Juk ne be reikalo sakoma, kad visi mes ir būtent tokie „iš vaikystės“.

Atsigręžus per petį atgal ir „sudėliojus taškus ant i“, galima į mažą augantį žmogų pažvelgti kiek kitokiu kampu.

Artimųjų svarbaKartais atrodo, jog pirmą kartą susidūriau su estetika,

kas ir išugdė jos poreikį dar tada, kai mylima krikšto mama kiekvieno gimtadienio proga man dovanodavo ne žaislą ar įgyvendindavo mergaitiškas svajones, o įteikdavo por-celiano puodelį su lėkštele. Meilė gamtai neabejotinai atėjo iš tėvų, mano atostogų kaime ir vytelių laukuose. Nesenai atsiradusi meilė Rytams turbūt pasivijo mane iš Šachrazados pasakų, kuomet mama jų skaitė tūkstančius ir šimtus, laikų.

Man nepatinka šventės ir tos progos, kai vaikai gauna dovanų. Išties per daug jų. Būna sunku suvaldyti jų gausą ir srautą, tačiau kiekvieną kartą vis dar stengiuos.

Šįmet sūnus iš tetos gavo tokią gimtadienio dovaną: važiuoti miškan ir žaisti jos vaikystės žaidimą – lobių pa- iešką. Ką ji jam reikš? Viliuosi, daug. Tikiu, kad ir visos kelionės, ir stovyklos, kurias vėliau gal sunkiai beprisimins, ir mūsų sekmadieniniai pasivaikščiojimai miške, kada nors prabus jo sąmonės gelmėse ir sužadins meilę gamtai.

Jis gal nežinos, iš kur tai ir kodėl, tačiau tai ir bus šešėlis, pėdsakas iš vaikystės. Savotiškas dežavu potyris.

Visi mes iš vaikystės: auklėjimą, vertybes laikykime šaknimis. Bet vaikui, kuris užaugs ir taps vienu iš mūsų – suaugusiu, – reikia ir sparnų. Tam, kad galėtų visą gyvenimą skristi paskui svajonę.

AUGAME LAIMINGI

Svajonėms reikia SPARNŲ

Ir natūrali, ekologiška produkcija skirstoma į gaminamą masiškai ir tą, kuri gaminama mažais kiekiais, rankiniu būdu, mažuose šeimos

ūkiuose. Būtent tokie produktai, išsiskiriantys sudėtimi bei kokybe, dominuoja Naturatoje!

www.naturata.lt

Nuot

r. ša

ltini

s ww

w.w

ordp

ress

.com

10 GAJA moterims

Parengė Sigita Paulauskienė

Yra Kaune tokia vieta, kaip magnetas traukianti lankytojus. Tikriausiai šios traukos paslaptis – ypač skanūs žalieji kokteiliai ir be galo nuoširdi, linksma baro šeimininkė Jurga. Čia netgi nebūtina pirkti. Galima tiesiog už- sukti paplepėti, gauti patarimą ar pasidalyti patirtimi. Kartais ji nemokamai vaišina sultimis ar žaliavalgišku tortu. Taip pat ren- gia sveiko maisto gaminimo kur- sus.

Apie tai ir dar daugiau kalbamės su koktelių baro ir sveikų produktų krautuvėles Žalia pupa* savininke Jurga Banienė.

Jurga, kaip kilo mintis ati- daryti žaliavalgių barą Žalia Pupa? Nuo ko gi viskas pra-sidėjo?

Prasidėjo nuo to, kad man visada stigdavo energijos. Nuo- lat. Aš miegodavau po 9 va-landas. Jei būdavo galimybė, nu- snūsdavau pietų. Ir norėdavau dar... Tuomet pradėjau ieškoti in- formacijos, ką daryti, kad žva- liai jausčiausi. Beieškodama per- skaičiau straipsnį apie tai, kad valgant termiškai ne- apdorotą maistą sutaupai energijos, nes organizmas daug jos išeikvoja virtam ar keptam maistui virškinti. Mane tai įtikino. Ir tada mano gyvenime atsirado žalieji kokteiliai. Dar vėliau mane jie užvaldė. Prieš trejus me- tus buvo ankstyvas pavasaris ir pradėjo labai anksti žaliuoti pievos. Man buvo užėjus „žalioji manija“ ir aš skyniau ir valgiau viską, kas žaliavo! Pirmasis pokytis, kurį pajutau – pagerėjo virškinimas. Aš visuomet turėjau virškinimo sutrikimų. Tos problemos dingo. Tada pra- dėjo „blaivėti“ galva. Pradėjau aiškiau galvoti ir dė- lioti mintis... Žavėjausi tais, kurie užsidirba iš savo hobio. Taip kilo mintis užsiimti tuo, kuo pati gyvenau. Taigi Kau- no senamiestyje atidariau pirmąjį Lietuvoje žaliųjų kokteilių bariuką. Vilniuje jau buvo atidarytas pirmas Lietuvoje žaliojo maisto restoranas, o aš su savo veikla buvau antroji. Man sekėsi nuo pat pirmos dienos. Žino- ma, labai daug vaišinau ir dar daugiau kalbėjau, bet vis- kas ėjosi gerai.

Kas padeda įgyvendinti užsibrėžtus tikslus? Kas padėjo atidaryti žaliavalgių barą? Žmonės, mintys, įsitikinimai ar tiesiog sveikesnio gyvenimo būdo ieškojimas?

Nežinau. Tiesiog tikiu tuo, ką darau. Kai savo barą perkėliau į Laisvės alėją, remontą padėjo daryti mano bendraminčiai. Esu labai jiems dėkinga. Dabar mūsų ke- liai išsiskyrė. Jie nuėjo labiau komerciniu keliu, o aš pasi- likau prie senojo. Mano principai kiti. Vienas vaikinas ma- nęs klausia, ar aš, parduodama kokteilį už, pvz. 4 litus, „neinu į minusą“. Sakau, nežinau, greičiausiai taip. Bet

tikiu, jog norėdama kažką gauti, turiu pati duoti. Ir aš duodu. Turiu tokią savybę. Jei diena man būna gera, džiaugiuosi ne aš viena!

Birželio 1 d. švęsiu dvejų metų gimtadienį. Yra žmo- nių, kurie mane taip palaiko, kad iš senamiesčio iki Lais- vės alėjoje esančio fontano atsigerti žaliojo kokteilio ateina kiekvieną dieną! Nuostabu, ar ne? Turint omeny, kad žaliuosius kokteilius pradėjo daryti vos ne kiekvienas, man tai didelis įvertinimas. Tikrai sulaukiu daug komp- limentų. Džiaugiuosi, kad žmonėms tinka tiek mano dar- bo principas, tiek bendravimo būdas.

Ar manote, kad žaliavalgystė – nauja miesto mada ar tai gali virsti gyvenimo būdo tradicija?

O ne, tikrai ne mada. Patikėkite manimi, toliau bus dar žaliau. Žmonės dabar dar negalvoja. Vėliau bus daugiau pavyzdžių ir žmonės seks jų pėdomis. Papildus vartoti normalu, o gauti vitaminų su maistu – ne? Aš papildų ne- vartoju. Mano šeima neremia farmacijos pramonės. Be- je, būtent farmacininkai užima pirmąsias eilutes tur- tingiausių žmonių šimtuke Lietuvoje. Ar ir jūs norite juos remti? Aš nesakau, kad reikia imti ir iš esmės viską keisti, bet žalio, nevirto maisto reikia vartoti kuo daugiau.

O kokie pačios mitybos įpročiai? Iš kur semiatės energijos?

Nesu aš nei visavalgė, nei visiška žaliavalgė. Bet tikiu tik žaliu, gyvu maistu. Kuo mums gali būti naudingas virtas maistas? Visos medžiagos, kurios neatsparios karščiui, žus ir naudos neliks visai... O juk maistas ir duoda energijos. Ką valgai – tą ir gauni.

MYLIU SAVO DARBĄ

Žalioji Jurgos oaze.

Nuot

r. iš

asm

. arc

hyvo

GAJA moterims 11

Trumpai apie kelis Žalios pupos žaliųjų kok- teilių „super priedus”:

Peruvinės pipirnės (maca) milteliai

Maca – peruvinė pipirnė, natūraliai auganti centrinėje Andų dalyje. Milteliai – tai džiovinta peruvinės pipirnės šaknis. Vartojama mitybai papildyti. Tinka žaliai mitybai. Turi daug geležies ir kalcio, mažiau – natrio. Ji turi daugiau už kitus šakniavaisius lipidų. Maca yra vertingas kalcio , magnio, fosforo, kalio, sieros, geležies ir mikroelementų ir E vitaminų šaltinis. Maca turi 20 įvairių aminorūgščių iš kurių septynios yra nepakeičiamos.

Peruvinės pipirnės miltelius galima barstyti ant sau- sų pusryčių, dėti į kokteilius, kepinius (iki 20% miltų keis- ti peruvinės pipirnės milteliais), naudoti įvairiems žalia- valgiškiems patiekalams. Vartoti rekomenduojama 10-15g per dieną.

Ispaninio šalavijo (chia) sėklos

Naudojamos mitybai praturtinti, žaliems patiekalams. Turi daug baltymų ir itin daug skaidulinių medžiagų. Tinka norintiems auginti raumenų masę bei metantiems svorį. Chia sėklos sugeria iki 7 kartų daugiau vandens nei pačios sveria, todėl užpildo skrandį ir ilgam numalšina alkį; be to, keliaudamos virškinimo traktu jos jį drėkina ir pamažu atiduoda tą vandenį, kurį sukaupė – tai svarbu žarnyno peristaltikai.

Subtilaus skonio chia sėklas galima dėti į bet kokį receptą nepakeičiant skonio. Sėklas galima barstyti ant salotų, sausų pusryčių ir

kt. patiekalų, kur norisi pridėti ilgalai- kio sotumo ir traškumo.

Goji uogosGoji (godži) uogos – dygliuotojo bei

kininio ožerškio uogos. Auga Kinijoje, Mongolijoje ir Tibeto Himalajuose. Va- karuose žinomos kaip supermaistas. Šio pavadinimo goji uogos nusipelnė dėl itin turtingos sudėties. Paprastai vartojamos džiovintos: su sausais pus- ryčiais, arbata, vienos kaip užkandis. Iš jų spaudžiamos sultys. Literatūroje nurodoma, kad žmonės, naudojantys kraują skystinančius vaistus, turėtų šio- mis uogomis nepiknaudžiauti. Goji uogos turi daug skaidulinių medžiagų, mažai riebalų. Vitaminų ir mineralų kiekis, minimas įvairiuose šaltiniuose apie džiovintas goji uogas, gana skir- tingas. Tačiau beveik visi mini didelį kiekį karotino, vitamino C ir geležies. Žinomos kaip natūralus antioksidantas.

Chlorella milteliai

Chlorella (lot. Chlorella vulgaris) – tai gėlame vande- nyje augantys laisvai plaukiojantys vienaląsčiai žalieji mikrodumbliai. Itin turtinga chlorofilo, turi daug vita- minų, mineralų ir mikroelementų, vertingų baltymų. Dėl savo ypatingų maistinių savybių chlorella neretai vartojama sportininkų, norint papildyti mitybą baltymais ir vitaminais, organizmo valymui ir kt.

Turi daug baltymų, pantoteno rūgšties, vitamino B12, folio rūgšties, geležies, taip pat cinko, jodo, biotino, vitaminų: B1, B2, B6, E, fosforo, kalcio ir kalio.

MYLIU SAVO DARBĄ

Kas jūsų klientai? Ar tai tik žmonės, besidomintys sveika gyvensena, ar tiesiog smalsuoliai, o gal už- sukantys čia paplepėti su šaunia baro savininke?

Cha cha... Ateina visokių. Kartais juokiuosi, kad kok- teilis – tai tik dingstis užeiti. Nors pas mane visuomet galima tiesiog ateiti, pabūti, paplepėti. Nebūtina pirkti. Bet keičiančių gyvenimo būdą tikrai daugėja. Žmonės ateina ir patarimų, ir receptų. O turiu ir tokių klientų, ku- rie patys mane motyvuoja. Su klientais vienas kitą var- dais vadiname. Smagu. Kuriu bendruomenę. Mano tiks- las, kad visi mes būtume vienas kitam naudingi. Pavyz- džiui, aš kerpuosi pas savo klientę. Einu masažo pas kitą klientę. Veido procedūrų taip pat einu pas savo klientę. Žodžiu, esmė tokia – pinigai neišeina iš rato. Kas kepa duoną, o kas kerpa plaukus, visi einame vienas pas ki- tą. Pas mane daugiau žmonių, kerpuosi dažniau, perku daugiau ir pan. Juk tai nuostabu!

Kai žiūriu į jus, bendraujančią su klientais, nuo- širdumas ir atsidavimas kone pribloškia. Ką jaučiatės duodanti ir ką pati gaunate iš savo klientų?

Žmonės manimi tiki. Ir aš negaliu jų pavesti. Niekada nemeluoju. Tikiu jais. Linkiu jiems sveikatos. Ir viską darau iš širdies. Dar buriu: kad nebūtų karo ir kad visi būtume laimingi.

Kokia mintis kas dieną kelia jus iš lovos? Kas gy- venime labiausiai džiugina?

Kad vėl laukia darbinga diena. Ir kad vėl bus daug žmonių. O ir džiugina tai, kad jie tikrai ateina. Nes aš jų laukiu. Ir jie tai žino!

Kadaise prasitarėte svajojusi būti kūno kultūros mokytoja. Ar ši svajonė dar gyva?

Būti kūno kultūros mokytoja ir turėti auklėjamą klasę... Gyva. Bet tai taip ir liko svajonė...

Ko palinkėtumėt sau ir savo klientams ateityje? Kad ir toliau būtų taip, kaip yra. Arba dar geriau. Ir

tikėti tuo!

Ačiū už poklabį!

* Daugiau sužinosite: www.sveikalinija.lt

12 GAJA moterims

Vasara apdovanoja mus visomis lauko ir daržo gėrybėmis. Valgome jas pilna burna po ilgos žie-mos, pasiilgę žalio, traškaus, gaivaus skonio. Kai norisi kažko lengvo ir greit paruošiamo, žaliasis kokteilis – geriausias pasirinkimas.

Apie žaliuosius kokteilius sklando daugybė prieštarin- gų nuomonių, bet su viena turbūt sutiks visi – jie labai skanūs ir lengvai įsisavinami. Tai puikus rytinis energijos ir vitaminų užtaisas, kai kam – vakarienės pakaitalas ar net-gi desertas.

Iš ko juos ruošite, priklauso nuo kiekvieno fantazijos ir skonio. Pavasarį labai tinka lauko žolės, kurios puikiai valo, atjaunina organizmą ir papildo įvairiomis maisti- nėmis medžiagomis. Geras dalykas tas, kad sumalus kok- teilyje jų savito skonio beveik nesijaučia. Taigi puikiai tinka net ir vaikams.

Na, o vasarą, kai daržai ir turgeliai pilni visokiausių gėrybių, galima eksperimentuoti ir kasdien plakti vis kito-kius kokteilius.

Kažkada viena garsi žaliavalgė yra pasakiusi: „Jums nereikia nieko keisti, galite netgi toliau gerti ar rūkyti, tiesiog pradėkite kasdien gerti žaliuosius kokteilius. Bent po vieną per dieną. Ir pamatysite, kaip viskas pasikeis“. Nežinau, ar tai tiesa, bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad žalieji kokteiliai yra be galo skanu, jų gėrimas tapo mano įpročiu, be kurio jau keletą metų neįsivaizduoju savo gyvenimo. Šiandien tai taip įprasta, kad kai išvykstu iš namų ilgiau nei 2 dienoms, kokteilinė keliauja kartu.

Taigi, jei susigundysite pabandyti – į sveikatą!Geriausia, kad ingredientų skaičius neviršytų 5. Su-

maišius daugiau, organizmui bus sunku virškinti, be to, reikėtų derinti vaisius su vaisiais, o daržoves – su daržovėmis. Ir žinoma, organizmas lengviausiai įsisavi-na tuos produktus, kurie auga mūsų klimato sąlygomis. Dar aš mėgstu savo koktelius praturtinti „supermaistu“: kanapių baltymais, maca milteliais, chia sėklomis ir t. t. Tuomet jie tampa tikra energijos bomba.

Taigi, pasiruošę produktus, viską sudėkite į kokteilinę, įpilkite vandens tiek, kokio tirštumo norisi, ir apie 10 sek. plakite didžiausiu greičiu.

Keli kokteilių receptai:

Bananas;Obuolys;Šaldytos arba šviežios uogos (gera sauja).

Špinatų (sauja);Bananas (arba kriaušė);Braškės;Kokosų pienas (~ 100 ml.)

BananasKokosų pienas (~ 100 ml.)1-2 šaukšteliai kakavosSaujelė išmirkytų migdolų riešutų

Sigita Paulauskienė, Kaunas

SKANUMAI

Žalia... Sveikatos šaltinis

Vikt

oro

Vain

učio

nuo

tr.

GAJA moterims 13

Karpiniųmagija

Vaida Babilienė, Kaunas

Kūryba mano gyvenime visuomet buvo labai svar-bi. Išbandžiau daug meno šakų, bet artimiausias šir- džiai – popieriaus karpymo menas. Ši mano kūrybinė saviraiška prasidėjo gana seniai, dar besimokant Vil- kaviškio rajono Gižų vidurinėje mokykloje. Karpyti iš-mokė ir kurti įkvėpė dailės mokytoja ekspertė Virginija Armanavičienė. Ji mokė ne tik technikos subtilybių, kompozicijos principų, bet ir skatino puoselėti savojo krašto etninės kultūros tradicijas, ugdė kūrybinį indi- vidualumą ir orginalumą. Kaip dabar ryškiai pamenu pirmąsias pamokas, kuriose buvau mokoma, kaip kar-piniuose atskleisti Gyvybės medžio įvaizdį – gamtos, žmogaus ir Dievo vienovės idėją. Iki šiol Gyvybės me-dis man artimiausia ir prasmingiausia tema.

Karpymas man – tai malonus užsiėmimas laisvalaikiu. Ypač didelis įkvėpimas būna pavasarį, atgijus gamtai, kuomet dienos ima ilgėti ir atsiranda daugiau šviesos. Atsitolinusi nuo kasdienio šurmulio, imu į rankas pieš-tuką, viduje randasi tyli ramuma ir susikaupimas, atsi-veria kūrybinės kertelės, dėliojasi mintys, vaizdiniai, ran- ka pradeda vedžioti linijas, jos jungiasi tarpusavyje. La- biausiai man patinka liaudiški motyvai, ornamentai juos- tose, gamtos motyvai – žolynai, gėlės, medžiai, paukščiai. Dauguma mano karpinių simetriški. Simetriškas karpinys atskleidžia pilnatvę, grožį ir harmoniją. Ir kai galiausiai išlenki jau iškirptą, atrodo, kad stebuklas įvyko – pa-prastame balto popieriaus lape išaugo gyvybės medis, kuriame supasi paukščiai, šnara žolynai ir skleidžiasi pa- tys gražiausi žiedai.

Karpytojų grupė SėjinisMokytoja Virginija Armanavičienė jau nuo 1988 metų

karpymo menu sužavėjo ir „užkrėtė“ daugelį savo mo-kinių. Kas parodose dalyvavo, kas Respublikinėse dailės olimpiadose laurus skynė, o kas karpė savo malonumui. Mokyklos sienos, langai buvo puošiami karpiniais – visi jais žavėjosi. Karpiniai tapo neatsiejama Gižų mokyklos ir miestelio tradicija ir išskirtinumu, vertinamu ne tik etninės kultūros ekspertų, parodų kuratorių, bet ir užsieniečių.

Todėl jau daugiau nei 20 metų besitęsianti karpinių magija 2012 metais įgavo naują pavidalą – suburta karpy-tojų grupė Sėjinis. Į šią grupę mokytoja sukvietė esamus ir buvusius mokinius. Sėjinis – tai etninis birželio mėnesio pavadinimas, todėl labai simboliškai ir prasmingai birželio mėnesį buvo atidaryta pirmoji kūrybos paroda Vainikai, kurioje pristatyti naujausi per paskutinius dvejus metus sukurti 17-kos autorių darbai. Į parodą darbai atkeliavo ne tik iš įvairių Lietuvos kampelių, bet ir iš užsienio. Parodos narė, recenzentė menotyrininkė Jurga Armanavičiūtė-Minčinauskienė pastebi, kad karpinių autorės nėra pra-radusios mokykloje įgytų popieriaus karpymo įgūdžių, nėra užmiršusios šiam menui būdingos simbolių ir meta-forų kalbos. Parodoje, pasak menotyrininkės, lygiagrečiai skleidžiasi ir universalumas, tradicinė simbolika, ir indivi-

dualumas, pasireiškiantis savitu braižu, unikalia inter-pretacija ir dideliu techniniu meistriškumu.

Parodos lankytojai žavėjosi sudėtingomis, daug kruopšumo, kantrybės ir fantazijos reikalaujančioms kom- pozicijomis. Karpiniai užburia tradicinių ir mistinių sim-bolių motyvų gausa – juose galima pamatyti paukščių šo-kius, bundančią gamtą ir jos simbolius, ornamentus, taip pat ir išsaugotus vaikystės prisiminimus: gimtojo krašto aplinką, architektūros motyvus, pasakų epizodus. Paroda, sėkmingai įvertinta marijampoliečių, buvo eksponuoja- ma ir kituose miestuose: Vilkaviškyje, Kybartuose, Kaišiadoryse ir Kaune.

Besidžiaugdamos pirmosios parodos sėkme, išdrąsė-jusios ir įkvėptos naujų tikslų, kitų metų sausį sėjinukės surengė antrąją parodą pavadinimu Ratu, o birželį – Va- sarvidžio laiškai. Šios parodos pagrindinė tema buvo gimtojo Gižų miestelio 400 metų sukaktis bei iš miestelio apylinkių kilusių skulptoriaus Vlado Pleškūno 100 metų ir poeto Kosto Kubilinsko 90 metų jubiliejai. Šalia tra-dicinių karpinių buvo eksponuojami ir karpyti ex-libriai. Karpiniuose pasiųstas laiškas-žinutė savo gimtajam kraš-tui, jo žmonėms. Visuose darbuose jaučiamas moteriškas jausmingumas ir jautrumas.

2014 metų pradžia pažymėta kūrybinės parodos Metskaitlis pristatymu Marijampolėje, o vėliau – ir Kaune, Alytuje. Parodoje dar labiau atsiskleidė autorių kūrybinis augimas, santykis su tradicijomis, etniškumu, ryškėja individualumas ir savitumas. Į Sėjinio grupę įsijungusios naujos narės atsineša savo pasaulėjautą ir stilistiką.

LAIKAS SAU

Autorė: Odeta Luišytė

14 GAJA moterims

Apie karpymą ir Sėjinio prasmę mintimis dalijasi grupės narės

Virginija Armanavičienė: Sėjinis – tai bendrystė, ėjimas nuo grūdo link siekiamo šviesaus dangaus. Tai jausmas, kad esu savo vietoje, kad esu laiminga ir reikalinga, galinti padėti išsiskleisti kitų žmonių kūrybinei prigimčiai.

Odeta Luišytė: Karpinių kū- rimas – tai būdas išreikšti sa-vo mintis, emocijas. Tai lyg pa- vaizdavimas to, kas slypi giliai širdyje – pasakojimas, vizija. Man karpiniai nėra vien užsi-ėmimas ar būdas laisvalaikiui leisti, tai buvimas su savimi, savirealizacijos dalis, be kurios būtų sunku augti ir tobulėti. Kartais net paprasčiausiai iš- pjaustyta linija gali daug pa-sakyti apie žmogaus mintis, vi- dinį pasaulį. Būdama Sėjinio grupės narė didžiuojuosi ir džiaugiuosi, jog yra žmonių, ku- rie kuria, save realizuoja, puo- selėja lietuviškąsias tradicijas. Manau, jei nebūtų Sėjinio, ne-būtų prasidėjęs ir mano kūry-bos kelio parodymas. Dėkoju Virginijai Armanavičienei už kū- rybos pradžią, kantrybę bei pagalbą įgyvendinant nuosta-bias ir įvairias idėjas. Džiugu, jog mes augame!

Lina Bakaitienė: Esu gam-tos vaikas. Savaip matau: dan- gų, paukštį, medį, žolyną, gėlę. Nuo pat vaikystės norėjau kaž-ką kurti. Daug ką išbandžiau... Karpyti pradėjau atsitiktinai. Pavergė žirklių kerai – kurti trapius, vingrius, paslaptingus ažūrus iš popieriaus. Patiko. Kiek save pamenu, įdomus ir gražus man, liaudies menas ir daina. Tai ir yra mano du kertiniai akmenys – neišsenkančios kū- rybos versmės... Žavėjausi ta- lentingos mokytojos, Virginijos Armanavičienės, suburta kar-pytojų grupe Sėjinis. Dalyvavau grupės parodoje Vainikai ir su-sipažinau su Sėjinio širdimi – mokytoja Virginija. Buvau paraginta prisijungti prie grupės ir mielai priėmiau pasiūlymą. Nuo 2014 m. sausio mėnesio su Sėjinio grupe mano karpiniai keliauja per Lietuvos miestus. Virginija – puiki vadovė, turinti nuostabią Sėjinio viziją. Ji skatina semtis idėjų liaudies kūryboje, būti sa-vitoms, originalioms ir pristatyti visuomenei tobulai su-kurtus karpinius.

Loreta Miežlaiškienė: Dar besimokydama Gižų Kazi- miero Baršausko vidurinėje mokykloje pamėgau rank- darbius, nes mokytojos Virginijos dailės ir darbų pamo-kos buvo be galo įdomios. Esu neabejinga daugeliui rankdarbių, tačiau šiuo metu labiausiai patinka popie- riaus karpiniai. Tai – mano laisvalaikis. Kuriu tada, kai ne-

begaliu susikaupti daryti kažko kito, kai užvaldo įkvėpi-mas. Naujos idėjos gimsta gilinantis į tautosaką, literatūrą, muziką. Kuriu tai, kas man gražu, ką jaučiu, kuo gyvenu. Mano kūryba džiaugiasi artimieji ir draugai. O įsijungus į Sėjinio grupę, mano darbais gali gėrėtis daug platesnė auditorija. Smagu bendrauti su sėjinukėmis, pasidaly- ti savo kūryba, pasitarti. Smagu „sėti“ grožį. Džiaugiuosi

karpymo „virusu“ užkrėtusi ir savo dukras – Viktoriją (12 m.) ir Simoną (11 m.).

Viktorija Miežlaiškytė: Turė- dama laisvą minutėlę, mielai užsiimu rankdarbiais. Tik kurda- ma galiu atsipalaiduoti, pailsėti ir išlaisvinti savo mintis. Ste-bėdama, kaip mama karpo kar- pinius, panorau pabandyti ir aš. Na, o mokytoja Virginija Arma-navičienė, pamačiusi mano dar- bus, pasiūlė prisijungti prie Sėjinio. Dabar jam ir priklausau, dėl ko tikrai džiaugiuosi. Labai smagu matyti savo darbus pa-rodoje ir be galo įdomu stebėti, kai žmonės juos apžiūrinėja, ap-tarinėja.

Karpinių istorijaPopieriaus karpyba yra ori-

ginali meno šaka, o karpinys – unikalus kūrybinis darbas iš popieriaus, sukurtas žirklių ar rėžtuko pagalba. Istorijos šalti- nių teigimu, šis menas gimė Ry- tų šalyse. Popieriaus dizaino tra-dicijos ypač senos Kinijoje, kur prieš du tūkstančius metų buvo išrastas popierius. Siluetiniai kar- piniai atsirado Persijoje, XVII a. atkeliavo į Europą ir greitai paplito Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Danijoje, Anglijoje, Lenkijoje.

Remiantis Felikso Marcinko monografija Lietuvos ir pasaulio karpinių menas (2010), Lietuvoje popieriaus karpiniais pradėta už- siiminėti XVI a. Iškarpytais po- pieriaus lakšteliais buvo puo- šiami Lietuvos Didžiosios kuni- gaikštystės didikų anspaudai. Vėliau, kai popierius tapo pri-

einamas ir žemesniojo sluoksnio žmonėms, imta jį nau-doti buities puošybai. Itin populiarūs namų interjero puo- šybai popieriaus karpiniai buvo XIX a. pabaigoje – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Miesto ir ypač kaimo žmonės karpiniais dekoruodavo žibalinių lempų gaubtus, lenty- nas, paveikslų, veidrodžių rėmus. Sudėtingesnio orna- mento karpiniais–užuolaidėlėmis puošdavo namų langus, indaujas. Specialūs karpiniai su paukščių, arklių, obuolių, varpų ir kitais siluetais būdavo kuriami vestuvėms, jau- navedžių sėdimai vietai papuošti.

Popieriaus karpinius dažniausiai karpydavo moterys. Kiauraraščių karpinių ornamentika būdavo nusižiūri- ma ir savaip interpretuojama iš audinių, kraičio skrynių,

„Kaip auga medis? Iš žemės tekanti gyvybinė energija per medžio šaknis, kamieną ir šakas pasiekia mažutį pumpurėlį, kuris tuoj pavirs

nepakartojamu žaliu lapeliu, žvelgiančiu į šviesą. Karšta spinduliuojanti saulės galia užlies medį ir

jis prasiskleis, sužydės, subręs... Tekėjimas nesustoja. Medžio gyvenimas sukasi ratu: pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pa- vasaris. Tik kaskart pražydęs medis vis kitoks, atsinaujinęs, dar nuostabesnis, iškalbingesnis,

paslaptingesnis. Jis traukia ne vieną prašalaitį ar skrendantį pro šalį paukštį, kuris nutūps ant jo

šakų poilsiui ir įsikurs amžinai“ (Eglė Dvarionaitė Vindašienė).

LAIKAS SAU

Živilė Abraitienė

GAJA moterims 15

LAIKAS SAU

keramikos dirbinių margučių, kryžių, medžio raižinių spe- cifikos, komponavimo tradicijų. Talentingesnės karpyto-jos tradicinius raštus papildydavo ir savo ornamentika, atspindėdavusia vieno ar kito krašto etninę kultūrą. Kar- piniais ypač buvo mėgiama papuošti namus prieš di- džiąsias metų ir šeimos šventes. Iš balto popieriaus lapo iškarpyti karpiniai sudarydavo švaros, tvarkingumo, len- gvumo įspūdį ir tuo pačiu kaip meno šaka atskleisdavo liaudies pasaulėjautą, estetinį skonį.

Pagrindinis lietuviškų karpinių motyvas yra mitinis Gy- vybės medis, indoeuropietiškos kultūros centrinė ašis. Kosminis medis, Gyvybės medis yra labai dažnas ir bal- tiškajame mene. Pasaulis yra vaizduojamas medžiu, kuris jungia tris dalis: žemutinę, vidurinę ir viršutinę, požemį (šaknys), žemę (kamienas), dangų (šakos).

XX a. viduryje pasikeitus gyvenimo sąlygoms ir vertybėms, karpiniai ėmė nykti. Ir tik Lietuvos tauto- dailininkų sąjungos, Lietuvos liaudies kultūros centro spe-

cialistų bei tautodailininkių J. Daniliauskienės ir V. Jurė- nienės dėka XX a. pabaigoje popieriaus karpinių menas buvo atgaivintas. Imtasi rengti konferencijas, parodas, pradėtos leisti knygos. Atsiskleidė daug naujų talentingų karpytojų. Šiuolaikiniame lietuvių karpinių mene vyrauja naujų meninės išraiškos priemonių ir net technikos galimybių paieškos. Be tradicinių taikomojo meno orna- mentų interpretavimo patirties, per pastaruosius du de- šimtmečius susiformavo vaizduojamojo meno karpiniai, kuriuose sparčiai plinta dekoratyvumo tendencijos. Svar- bu akcentuoti tai, kad Lietuvos karpinių menas išlaikė savitą etnine kultūra paremtą stilistiką, kuri savo braižu išsiskiria iš kitų pasaulio tautų popieriaus karpinių.

Šaltiniai:Feliksas Marcinkas, Lietuvos ir pasaulio

popieriaus karpinių menas: monografija, Vilnius: Tautodailė, 2010, 208 p.

Rūta Natkevičiūtė

Vaida Babilienė

Virginija Armanavičienė

Vilma Anskaitienė

Loreta Miežlaiškienė

16 GAJA moterims

APIE SIBIRĄ k i t a i pNeringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė, Krunai

www.menoversme.lt

Knygos. Kai buvau maža, knyga man reiškė nei daug, nei mažai – stebuklingą paralelinį pasaulį (augau bibliotekoje, mano mama buvo bibliotekos vedėja). Pastaruoju metu knygų vis daugėja. Aš, didžioji skaitytoja, kadaise neįsivaizdavusi savojo gyvenimo be knygos (na kaipgi be jos – kaip be rankų? O gal akių – į tą keistą, tur- tingą, efemerišką ir kartu kuo tikriausią pasaulį), pradedu pasimesti jų gausoje. Kaip sako senoliai, visur reikalingas saikas. Šiuo metu knygų skaitau vis mažiau. Gal todėl, kad daugybę jų perskaičiau nuo tų penkerių metų, kai išmokau skaityti. Gal todėl, jog viskas pradeda kartotis. O gal skaitydama tiesiog atradau vartus į tuos pasaulius, apie kurių egzistavimą sužinojau iš knygų – tų šimtų tūks- tančių pasakų, romanų ir apsakymų – ir knyga kaip priemonė tapo nebereikalinga ten patekti?

Bet visgi atsiranda knygų, kurios mane nustebina. Nubloškia giliai į širdį ir primena tau tai, kas esi iš tikro. Kurios primena skoningą obuolį iš gimtojo sodo (ar daug lietuvių tokį dar turi?). Apie obelis ir sodus aš ne šiaip sau. Šį kartą Gajos knygos skiltyje – Eglės Gudonytės Karta nuo Sibiro.

Aš niekada nebuvau Sibire, bet skaitydama knygas apie tremtį, kaip ir kitas istorines, kažkuria savo dalimi jaučiu – tai neatsiejamai su manimi susiję. Kaip? Mechanizmas iki galo neišaiškintas. Tikiu, kad tautos sąmonė bendra visai tautai, ir žmonėse įrašyta visa tautos atmintis. Ir išmintis. Ir tautos kelias. Kaskart atsigręždama į istoriją (ne, man tai toli gražu nėra tik raidės baltame puslapyje), stebiuosi: „Dieve, kiek daug gali žmogus pakelti? Kiek Lietuva gali pakelti?“ Ir tuomet akimirksniu tampu atlaidi visiems ir viskam, visoms ne-sąmonėms, kurios vyksta, nes prisimenu, kad jų buvo visada. O visgi lygiagrečiai šalia ne-sąmonės visada buvo ir šviesios sąmonės, gyvos širdies žmonių. Ir būtent jie išsaugojo mums Lietuvą.

Knygos autorė Eglė Gudonytė dėlioja istoriją, kurioje persipina močiutės, mamos ir dukros prisiminimai apie jų šeimos kelionę į Sibirą, įsitvirtinimą jame, žmogiškumo išlaikymą bet kokia kaina, grįžimą į Lietuvą. Įstabu tai, kad tekstas daugiasluoksnis, jame apstu jausmais persmelktos informacijos, veriančios širdį, verčiančios ne kartą braukti ašarą. Nesu sentimentali. Tiesiog, kaip ir knygos autorė, myliu savo Gimtinę.

Nenumanau, kaip papasakoti apie Kartą nuo Sibiro. Žinau tik, kad žodžiai nėra vien tik žodžiai. Jie – gyvi kaip paukščiai ar gėlės, ar sėklos, krentančios į sielos dirvą, ir randančios sau kelią į Laisvę. Šviesą. Augimą. Gražiai pasakoja autorė apie savo ryšį su močiute, Sibire praleidusia daugiau kaip 20 gyvenimo metų, palaidojusia dvi dukrytes ir išauginusi vienintele likusią, autorės mamą: „Nieko man močiutė per daug ir nepasakojo. Turbūt buvo nuspaudusi šiem failams delete. Ir „šiukšlių dėžę“ išvaliusi. Bet kažkaip tai įvyko. Persikėlė failai. Tartum IRD ar bluetooth jungtimi... Yra juk toks mistinis būdas apsikeisti informacija. Juk mobiliuosiuose telefonuose tai veikia – ir muzikėlė, ir paveikslėliai – tik šast ir persikelia... Vadinasi, moksliškai pagrįsta ir netgi sukonstruota. Kodėl gi žmonėse negalėtų veikti? Manau, kad vaikuose tos jungtys visada yra aktyvuotos. O mano močiutė to gal nė nežinojo, kažkaip įjungė jas savy ir pamiršo išjungti. ... Taip ir persikėlė ta informacija. Nejučia.“

Pernelyg sunku aprašyti tokią knygą. Galiu tik pasakyti, ką įgijau ją perskaičiusi. Džiaugsmą dėl to, kad galiu kurti savo gyvenimą taip, kaip protėviai svajojo, kaip įrašyta mano kraujyje. Kad galiu at-kurti giminės sodybą, kurioje telpa visas lietuvio rojus: bitės ir obelys, rugiai ir darželis po langu, žmonių dainos ir šypsenos. Žiogų čirškimas vasarą.

Perskaičiusi šią knygą, vėl jaučiu, kad gyslomis teka ne šiaip skystis, o kraujas – gyva tautos atmintis. Todėl keliu klausimą: „Kas tau, lietuvi, yra Lietuva? Kokią ją šiandien regi? Kiek ją regi savo akimis? Ar tavo rankos kuria tai, ką geriausiai moka? Ar tavo protėviai ir pramotės, o ir būsimieji ainiai, dėkingi šypsosi iš savųjų dausų? Ar laimina jie tavo laukus ir laiką, esamą laiką Žemėje? Kaip tu jį įprasmini, kurlink eini ir ką nori sukurti?“ Klausimas sudėtingas, o atsakyti privalu ne žodžiu. Darbais, savo gyvenimu privalu atsakyti...

„Didžiausias stebuklas man yra žmogaus gyvybinė ir kūrybos galia,“ – rašo autorė. Perskaičiusi knygą, visiškai jai pritariu. Dar ji sako: „Tautai svarbūs istoriniai įvykiai nesibaigia sulig konkrečia data, jie neišvengiamai daro įtaką ištisoms kartoms.“ Būtent tai ir patvirtina amžinas ilgesys, kai kalba pasisuka apie praeitį, apie sodžių, apie namuose kepamą duoną, apie medų ir žaliąją rūtą. Tikiu – vieną dieną šie amžini lietuvio simboliai nugrįs kelią į visavertį gyvenimą savo Gimtinėje. Tam turiu ne tik viltį – turiu dvi rankas ir mylinčią širdį, kad galėčiau šitai atkurti.

MANO KNYGA

GAJA moterims 17

Šviesa iš tamsosParengė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė

Jei prieš jus į vieną kupetą sudėtų visą Sibiro tremčių šaltį ir žiaurumą, badą, maumedynus, neviltį ir baimę su gėlėmis ir truputėliu šviesos, – ir lieptų išsirinkti vieną daiktą, ką rinktumėtės? Eglė G. pasirinko šviesą.

Egle, Karta nuo Sibiro – pirmoji Jūsų knyga. Kas buvo tas akstinas, paskatinęs ją išleisti? Rašiau todėl, kad man buvo svarbu atskleisti nediduką atradimą – iš tremties istorijų aš išsinešiau šviesą. Ne tamsą.

Jau parašytą tekstą daviau paskaityti mamai – ji buvo pirmoji skaitytoja. Labai nerimavau, bet nesupeikė. Pasakė: „Taip ir buvo“, dar pridūrė: „Ką tu, po velnių, iš viso iki šiol gyvenime veikei?“. Pasirūpinti leidyba paskatino artimiausi draugai ir mama. Nors giliai giliai širdy knyga tikėjau jau tada, kai nusipirkau nedidelį lengvą kompiuteriuką jai rašyti.

Labai įdomi autorystės tema. Juk Kartą nuo Sibiro rašė trijų kartų mo- terys?

Labai įdomus ir netikėtas klausimas. Matyt, Jus taip paveikė fikcija, patikėjimas viskuo, kas parašyta. Deja, labai gaila, bet rašiau aš viena. Gaila todėl, kad norėčiau priklausyti ,,trečiajai rašančių moterų kar- tai“, tai būtų didis dalykas ir netgi manau, tokiu atveju tekstas būtų tobulas, gal net pats save pateiktų Nobelio premijai (mažų mažiausiai. Cha.)

Tačiau šios knygos kely būta ir įdomių mistinių aplinkybių. Keletui leidyklų savo tekstą išsiunčiau 2012 m. gegužės 7 d., o kitą dieną, gegužės 8-ąją, mano mo- čiutės – tosios Marijonos – gimimo die- ną, paskambino iš leidyklos „Mintis“. Ne- abejoju, kad ne be močiutės įsikišimo vis- kas įvyko. Ir ji, matyt, norėjo šios knygos. O knyga išėjo 2013 m., lygiai po 100 metų nuo močiutės gimimo. Juk kalbą paveldėjau iš močiutės, o iš mamos – tam ti- krą nenustygstamumą, optimizmą. Štai Jums ir autorys- tė. Kažkuria prasme tėvai ir seneliai juk yra savo vaikų autoriai...

Deja, ir močiutė, ir mama man gana mažai pasakojo apie Sibirą, dauguma istorijų traukte ištrauktos, čiulpte iščiulptos. Tačiau tai, kas papasakota, vedė mane refleksijų keliu, gimdė vaizdus ir spalvas, kvapus, savijautą, kažkokį neįveikiamą avantiūrizmą, vaikišką drąsą. „Įkritau“ į Sibirą, konkrečiai – į Altajų.

Aš sąmoningai rinkausi pasakojimą trimis balsais, apie tai parašiau knygos anotacijoje. Visų pirma pasakojimas pirmuoju asmeniu (mano močiutės, mamos ir mano pa- čios ,,partijos“) suteikia kur kas daugiau tikrumo, autentiš- kumo, nuoširdumo. Kaip matau, Jūs įtikėjote tais balsais, vadinasi pavyko.

Jūs pati gimėte Lietuvoje. Knygoje svarstote, ar Sibiras gali persiduoti per kraują. Kaip manote, ar vis dėlto gali?

Taip, viskas perliejama. Sibiras, lageriai, taiga – viskas. Aš tuo neabejoju, juk parašiau apie Sibirą ten nė nebuvusi. Siekiau, kad perliejimu neabejotų ir skaitytojas.

Knygos tekste gražiai sudėti jautrūs, išraiškingi eilėraščiai. Ar jie taip pat kelių moterų kūriniai?

Kaip jau sakiau, rašančioji šeimoj esmi viena (kol kas). Savo eilėraščius (dalis jų, beje, parašyti labai seniai, kai

buvau 18-kos ar 19-kos metų) įpyniau tam, kad pasakoji- mas vietomis „užsikabintų už debesėlių“, tuo atskleis- damas žmogaus gebėjimą pakelti galvą aukštyn net ir labai sunkiomis aplinkybėmis, kibti į vertikalę, nebūti tik žemės kirminu. Chemija paprasta: sumaišius realybę su transcendencija, visuomet gausime poeziją. Žinoma, kuo pasakojimo turinys šviesėjo, tuo daugiau eilėraščių įpyniau, jie – lyg ta dvasinė bižuterija, kurią knygos gale herojė (įsivaizduokite, ką tik norite: močiutę Marijoną, mamą Astočką-Lastočką, mane, save, savo mamą, savo dukrą) gulėdama pievoje volioja tarp pirštų. „Labai svar- bu pasipuošti širdį“, – sakė Mažojo princo lapė. Neabejo- ju, kad ir ta lapė pievoje kažkur netoliese tupi.

Gan netikėta tokioje rimtoje knygoje aptikti pa- tiekalų receptų. Kaip kilo ši mintis?

Man šie receptai iš seno sučiurusio močiutės sąsiu- vinuko yra savaime suprantami knygoje apie Sibirą, apie moterų Sibirą, knygoje apie badą, apie trupinius, apie turėjimą ir neturėjimą, žmogiškumą ir žiaurumą, apie išvirtą šunelį Draugelį, Bijsko užkandinėje tiektą žmogieną, lagerių „sriubą“ balandą, duonos davinėlį, valgomąsias šakneles. Valgyme be galo daug ir metafizikos, ir tam ti- kros beprasmybės, tam tikro žiaurumo, o be valgymo – badas ir mirtis.

O tas receptų sąsiuvinėlis, kurį aš tebeturiu, – surudęs, trupančiais lapais, įklotas į balto popieriaus lapus, kad il- giau išsilaikytų. Ant jo viršelio – S. Dariaus ir S. Girėno nuo- trauka. Apskrido sąsiuvinėlis maršrutu Lietuva–Sibiras– Lietuva ir nutūpė šioje knygoje.

KŪRYBOS VERSMĖ

Knygos autorė Ust Kano kaime, Altajaus kalnuose

Nuot

r.(2)

iš a

sm. a

rchy

vo

KŪRYBOS VERSMĖ

Teko viešėti Sibire. Papasakokite trumpai apie ten likusius žmones. Koks jausmas su jais bendrauti, kaip Jus priėmė?

Jau leidyklai priėmus knygos tekstą, su mama susi- ruošėme į Sibirą. Aš pirmą kartą, mama – po 48 metų. Būtent tai, kad knyga bus išleista, mus paskatino užbaigti šią temą sau iki galo – nuvažiuoti ten.

Susitikome su Barnaulo lietuvių bendruomene kaip su seniai matytais giminėmis. O jie laiko mus už rankos ir maldauja: „Dar pakalbėkit lietuviškai... Su jumis pabuvom – tai kaip Lietuvoj paviešėjom. O jau grįžusios tai būtinai Lietuvos žemę pabučiuokit. Nuo mūsų visų.“ Ką čia ir be- pridėsi.

Ir dar viena graudi istorija – Ust Kane, mūsų kaime, 2012 metais dar susitikome paskutinę lietuvę tremtinę, senučiukę Eleonorą Grikitienę, važiavusią viename vagone su mano močiutės šeima. Padovanojo ji mums neapsa- komo skaidrumo ,,laba diena“, kuriam nėr nei prabos, nei kainos. Na, o 2013 metų vasarą Ust-Kano kapinėse aplankėme jau Eleonoros kapelį. Mirė ji per mūsų Kūčias...

Yra Ust Kane dar vienas lietuvis – Kazimieras, bet jis ne tremtinys, atvyko ten kur kas vėliau, vedęs rusę Olgą. Nuvežėme jam ,,Kartą nuo Sibiro“, knyga ten dabar gy- vena. Na tai kas, kad be Kazimiero niekas kitas jos ne- paskaitys, bet kaip gražiai susijungė, susirišo du laiko siū- lo galai, knyga nukeliavo į Ust Kaną lygiai po šimto metų nuo mano močiutės gimimo – taip mezgamas mezginys, akis įneriama į akį.

Mūsų troba ir pirtelė stovi puikiausiai, šeimininkai – nuostabūs, svetingi. Bendraujame ir dabar visais įma- nomais būdais. Keičiamės siuntiniais. Iš Sibiro negalima siųsti kedro riešutų, ir žinote, ką padarė mūsų namo šei- mininkė Valentina? Pridėjo pilną dėžę kedro riešutų ir kankorėžių, o ant siuntinio užrašė: „Riešutai“. Ir išsiuntė. Ir ką gi, gavome. Gerbiu tokį avantiūrizmą. Jis sibirietiškas.

Ust-Kane niekas tiksliai nebeparodo vietos, kur stovėta kalėjimo, o ten kurį laiką kalėjo mano senelis Juozas. Galbūt mano koja peržengė tą vietą ten bevaikštinėjant?

Tikiu, kad jei senelis anuomet būtų žinojęs, kad po kokių 66 metų jo anūkė, jau knygos apie tremtį ir jo šeimos likimą autorė, jau iš laisvos Lietuvos atvažiavusi, salotiniu kroksu apauta pėda peržengs tą pasibaigusį kalėjimo slenkstį, būtų mažiau kentėjęs. Ir taip noriu tikėti, kad jis anuomet tuo tikėjo. Ir tapšnoju jam petį per visas laiko pervartas, ir sakau jam ,,laikykis“, ir matau, kad jis jaučia.

Štai ir stiprybės šaltinis – viena ranka nepaliauti laikyti tvirto praeities delno, o kita atsargiai pakelti ateities už- dangą, pajusti, kaip kažkas iš ten plekšnoja tau į petį ir sako: ,,laikykis“.

Mūsų numerio tema – tradicijos. Kokias tradicijas, Jūsų nuomone, dera puoselėti šeimoje, kad tauta būtų stipri ir dvasinga?

Sunkus Jūsų klausimas. Tradicija turėtų būti vaikščioti tiesiu stuburu. Nedre-

binti kinkų prieš jokį lokį.Tradicija turėtų būti savarankiška ir nepriklausoma

mintis. Kritinė mintis, drąsi mintis.Tradicija turėtų būti tarpusavio pagalba, bendruome-

niškumas. Tradicija turėtų būti gražinti Lietuvą. Inkilais, medžiais,

gražiais žodžiais. Nešiukšlinti.Tradicija turėtų būti laikytis už praeities ir ateities

rankų. Už praeities, kad žinotume, kas esame, už ateities – tam, kad būtume atsakingi ir pilietiški.

Tradicija turėtų būti nekaupti materialių vertybių, kaupti nematerialias.

Tokių tradicijų laikausi.

Ačiū už pokalbį!

18 GAJA moterims

GAJA moterims 19

Parengė Lina Blužaitė

Gražus šeštadienio pavakarys. Saulė jau sukasi į vakarų pusę, bet dar šviesu ir ganėtinai šilta. Nedidelis name-lis, akmenimis papuoštas kiemas, tvenkinys, apžvalgos kalnelis ir kiemo viduryje sudėtas apeiginis aukuras. Iš namelio išeina šio grožio kūrėja – Stasė Juškienė. Pasilabinusios einame į gryčiukę (taip Stasė vadina savo namelį). Nors gryčiukės remontas dar nebaigtas, bet spragsintis židinys, garuojanti arbata ir pyragėliai ant stalo sukuria jaukią nuotaiką nuoširdžiam dviejų moterų pokalbiui.

Daugiau nei prieš dešimtmetį įvykusi skaudi tragedi- ja Įstros aerodrome paskatino Stasės norą kurti. Tuomet žuvo jaunas parašiutininkas, ir būtent jo atminimui paš- nekovė užsispyrė įkurti gan neįprastą „Gėlių skrydžio“ parką. Jaunystėje moteris pati ir sklandė sklandytuvu, ir šokinėjo su parašiutu. Aistra skrydžiams Staselę lydėjo visą gyvenimą, todėl išleidusi penkis sūnus į savarankiš- ką gyvenimą ir pardavusi namą mieste, ji nusipirko ke- lių hektarų sklypą šalia Įstros aerodromo. Tik didelis pasiryžimas vijo šalin visas kliūtis ir sunkumus, su ku- riais Staselei teko susidurti siekiant savo tikslo, o mo- ters svajonė – „Gėlių skrydžio“ parkas, pradėjo po tru- putį pildytis.

Šiame parke – vien tik lietuviški augalai, t.y. būdingi Lietuvos klimatui, auginti čia nuo seniausių laikų. Auga- lai dar nedideli, vieni prigyja lengvai, kiti sunkiau. Stasė jau pati nežino, kiek iš viso augalų pasodinta parke. Dau- gelį jų ji įsigijo pati, kitus sudovanojo giminės ir bičiu- liai. Gėlių skrydyje kiekvienas augalas turi savo pras- mę ar paskirtį, visi augalai yra globojami, prižiūrimi ir be

galo mylimi parko šeimininkės. Moteris pilna idėjų, kaip dar puošti ir dėlioti parko vaizdą. O juk pats gražumas geriausiai atsiveria iš viršaus, iš skydžio.

Gyvenimas parko puoselėjimo mintimi, svajonės siekimas ir nenumaldo- mas optimizmas geriausiai apibūdima pašnekovę. Ji džiaugiasi, kad jos anū- kai ir proanūkiai galės didžiuodamiesi sakyti, kad tai jų močiutė savo ranko- mis sukūrė išskirtinį parką. Penkių sūnų mama teigia, kad kiekvienas žmo- gus privalo ką nors daryti, kad tik žemei būtų lengviau. Taip pat labai svarbu kažką gražaus palikti po savęs ateinančioms kartoms. Dėl savo parko atei- ties Stasė rami: visi jos vaikai pritaria mamos idėjai ir pastangoms, tad ji tiki, kad ir ateityje parkas gyvuos. Juk ir dabar pagrindiniai moters pagalbinin- kai – jos sūnūs ir marčios.

Gėlių skrydis – ne tik botanikos vadovėlis po atviru dangumi. Tai daug daugiau. Staselė visada troško, kad parkas būtų gyvas, čia šurmuliuo- tų žmonės, skambėtų muzika ir poezija. Dėl to jau kelintus metus iš eilės moteris rengia šventes savame svajonių parke. Tradiciškai kiekvieną ge- gužę, į Staselės sodybą Sendvaryje žmonės suvažiuoja švęsti lietuviškos meilės dienos – Mildos šventės. Ši šventė neapsieina be dainų, muzikos, žaidimų ir ant laužo virtos sriubos. Čia taip pat švenčiamos Rasos, o liepos mėnuo skirtas poezijai, kuomet vyksta poezijos skaitymas su muzika ir ar- bata. Šventėse kviestiniai svečiai supažindina su gongų muzika, žolynais ir jų rinkimu, senosiomis baltiškomis tradicijomis.

Tradicijos Staselei nepaprastai svarbios. „Tai mūsų šaknys ir mes jas turime puoselėti, juk tai viso ko pagrindas, tai mūsų vaikų ateitis“ – teigia moteris. Ji savo sūnus auklėjo taip, kad tėvynė – šventa, namai – tėvynė. Jei tik ji pastebi, kad kuris sūnus suabejoja tėvynės svarba, tarsi nejučiomis Staselė sukuria širdį suvirpinantį ir pradžiuginantį ketureilį, išsklaidantį vi- sas abejones. Geros nuotaikos ir ramybės kiekvienas galėtų pasimokyti iš Stasės. Šypsena nuo moters veido niekada nedingsta, o begalinis žavėji- masis paprastais dalykais tiesiog užburia. „Svajonių reikia turėti, nuolat apie tai galvoti ir tikėti – tuomet jos virs realybe,“ – svajingai sako Stasė Juškienė ir vėl maloniai nusišypso.

GYVASIS SODŽIUS

Skirtas vasario 16-ajai:

Su švente, tikra ir išsvajota,Su Lietuva, trispalvėmis pražydusia,Su didelėm svajonėm,Su tuo taku, kuriuo kas dieną einamIr su tikėjimu, jog šimtmetį sutiksimDar didesnius darbus nudirbę.

Skirtas kovo 11-ajai:

Nereikia daug, užtenka trupinėlio, Bet tik savos, kuri tebekvepia dar protėvių dvasia.Kur vyturys čiurena, ąžuolas tvirtai šaknis įleidęs.O mes dainuojam protėvių dainas...Kokia brangi jiems buvo laisvė,Kokia brangi šiandiena ji ir mums.Tad saugokim tvirtai susikabinęTą lopinėlį žemės Lietuvos.

Gėlių skrydis – svajonė, virtusi realybe

Gėlių parko įkūrėja Stasė Juškienė čia rengia šventes ir poezijos vakarus

Stasė Juškienė savo kūrybą įvardija kaip jausminius ketureilius.

Nuot

r. au

torė

Lin

a Bl

užai

tė

20 GAJA moterims

LIETUVOS ŠVENTVIETĖS

Palaiminta tarp moterųMarijos apsireiškimo vietos Lietuvoje

Eglė Kučinskienė, Kaunas

Kodėl lietuviai taip giliai ir nuoširdžiai garbina švč. Mergelę Mariją? Kodėl gi ji karaliene vainikuojama ir visos kūrinijos valdove tituluojama? Ir kodėl gi Lietuva Marijos žeme vadinama? Iš tiesų mūsų šalyje sunku rasti gyvenvietę, kurioje nebūtų Dievo Motinai garbinti skirto objekto.

Yra priskaičiuota šimtai šventų Marijos paveiks- lų, ikonų, dešimtys stebuklingų jos statulų, jai skir- tų bažnyčių, akmenų, kuriuose, kaip tikima, yra Šventosios Mergelės pėdų įspaudai, taip pat žino- mi du stebuklingi Marijos šaltinėliai, kurių vandenį tikima esant Mergelės ašaromis. Apie keletą tokių šventų vietų ketinu papasakoti šiame straipsnyje.

Atsiminimų keliuApmąstymams apie Mariją paskatino prisiminus apsi-

lankymą Aušros vartų koplyčioje. Buvo dar vėsus, bet jau pavasariu kvepiantis metas. Tėtis, mama ir aš – tuomet dar moksleivė – Verbų sekmadienio proga susiruošėme į Vilnių. Tąkart daug prisiklausiusi apie Aušros vartų Dievo Moti- nos paveikslo stebuklingumą, užsibrėžiau būtinai jį pa- matyti. Pamenu, su kokiu virpuliu širdyje kopiau koplyčios laiptais, vedančiais ypatingojo paveikslo link. Priartėjusi prie Dievo Motinos, kiek suglumau, nes iš tiesų paties pa- veikslo beveik nesimatė. Prabangiuose aukso apkaustuo- se paslėpta Marija atrodė puošni ir neprieinama kaip kokia karalienė. Nustebino tikinčiųjų paaukotų padėkos ženklų – votų gausa: medalionai, įvairios širdžių, besimeldžiančių žmonių figūrėlės, akių, rankų, kojų atvaizdai. Visa tai, kaip supratau, liudijo Gailestingumo Motinos užtarimu patirtas malones.

Nedrąsu buvo pasilikti čia ilgėliau. Gaila, dabar jau ne- pamenu, kokį prašymą, o gal padėką Mergelei Marijai tuomet turėjau širdyje aš pati.

Aušros vartų MarijaAušros Vartų koplyčioje esantis Mergelės Marijos pa-

veikslas kaip stebuklingas garbinamas jau keletą šimt- mečių. Pirmasis užrašytų stebuklų minimas toks:

„1671 metais, kai atvaizdas buvo į pirmąją koplyčią įneš- tas, dvejų metukų vaikelis iš antro aukšto dėl kažkokio atsitiktinumo ant akmens grindinio taip smarkiai nukrito, kad nuo žemės buvo pakeltas negyvas. Sielvartaujantys tėvai... vaikelį Švč. Mergelei Marijai priešais Aušros Vartų paveikslą pavedė, didžiai pasitikėdami, kad į jų maldavimą tikrai bus atsakyta. Rytojaus dieną vaikelį ra- do sveikutėlaitį, be mažiausios žalos kūnui ir be menkiau- sio sumušimo. Už tai dėkodami Švenčiausiajai Motinai, amžinam tokio iškilaus stebuklo atminimui tą stebuklą vaizduojančią tapytą lentelę tų pačių metų gegužės 6 d. koplyčioje pakabino, kuri paskum drauge su koplyčia 1715 m. gegužės 27 d. sudegė.“1

Tai vienas nedaugelio Madonos paveikslų be kūdikio. Anot menotyrininkų, Aušros Vartų paveikslas turtingas prasmių. Jame galima įžvelgti ir Angelo žinios klausančią Mergelę, ir žmones prie širdies glaudžiančią Gailestingu- mo Motiną. Aptaisuose vaizduojami saulė, žvaigždės ir

pusmėnulis yra Nekaltai Pradėtosios atributai, reiškiantys Dievo malonių gausą. Aptaisų simbolikos praturtinus Tota pulchra (pagal Giesmių giesmės 4, 7 žodžius: „Tu visa graži, mano mieloji, ir nėra dėmės tavyje“). Švč. Mergelė Marija čia pristatoma kaip naujosios, vien Dievo malone nu- teisintos kūrinijos pradžia ir kaip aukščiausias visų krikš- čionių idealas.

Protu nepaaiškinamos patirtysApsireiškimai man asmeniškai yra labai įdomus ir pa-

slaptingas fenomenas. Per juos žmogus pajunta ypač glaudų ryšį su anapusiniu pasauliu, su Aukščiausiuoju. Tai, kas neregima, tampa realiai matoma. Ir tai sukelia be galo dideles religines emocijas.

Marijos apsireiškimai grindžiami tuo, kad ji yra tarsi labiausiai susijusi su Šventąja Dvasia, kuri anksčiau tie- siogiai perduodavo žinias tikintiesiems. Marija yra atvi- rai atsidavusi šv. Dvasiai ir perduoda žmonėms jos nuro- dymus. Dievo Motina visuomet ateina su kokia nors žinia, turinti ką nors svarbaus perduoti, įspėti, paliepti.

Lietuvoje įvyko kelios dešimtys (priskaičiuojama net 31) Marijos apsireiškimų. Bažnyčios hierarchai pripažino tik vieną –Šiluvoje, bet neuždraudė melstis ir kitose vietovėse. Marija pasirodo ir Europoje, ir Lotynų Amerikoje, bet ne kokiems karaliams ar vyskupams, o mažiems vaikams, piemenėliams; pasirodo laukuose, palei upelius, gamtoje. Apsireiškimas piemenėliams Šiluvoje – pirmasis Marijos apsireiškimas Europoje.

Dievo Motina Marija Lietuvoje tęsia Deivės Motinos tradiciją

GAJA moterims 21

LIETUVOS ŠVENTVIETĖSŠiluvos Marija

Apsireiškimas Šiluvoje įvyko 1608 m. Pasakojama, kad piemenukams ganant bandą, ant didelio akmens pasi- rodė graži mergina palaidais plaukais su kūdikiu ant rankų. Mergina verkė. Piemenėliai išsigando ir nubėgo pakviesti pastorių (tuo metu Šiluvos bažnyčia priklausė protestantams kalvinams). Tačiau šventikas tik numojęs į tai ranka.

Pasklidus kalboms, kitą dieną į apsireiškimo vietą su- sirinko daugiau žmonių. Pastorius juos išvadinęs „minkšta- pročiais“, tačiau jam besiplūstant vėl pasirodė verkianti mergelė su kūdikiu. Šventikas įsidrąsinęs paklausti, ko- dėl ji verkianti. Ši atsakiusi: „Prieš tai šiose žemėse gar- bino mano sūnų, dabar čia sėja rugius“, – atsakė mergina ir išnyko. Kiek žinoma, tai – anksčiausias Marijos apsireiš- kimas Europoje.

Apsireiškimo vietą nuolat gausiai lankė žmonės. 1663 m. toje vietoje pastatyta medinė koplyčia. XIX a. bažnyčio- je pastatyta Marijos statula.

Kelis kartus sugriauta ir atstatyta bažnyčia Šiluvoje dabar yra žymiausia Marijos šventovė. Kasmet tūkstančius tikinčiųjų sutraukia Marijos gimimo (rugsėjo 8 d.) garbei rengiami atlaidai, vadinami Šilinėmis.

Kita viena žymiausių Marijos apsireiškimo vietų yra Kryžių kalnas.

Vilties kalnasApsireiškimas Kryžių kalne įvyko XIX amžiuje. Pasa-

kojama, kad šioje vietoje, kur dabar stovi Švč. Mergelės Marijos altorius, vietos vaikams vidurdienį pasirodė spin- dinti moteris su kūdikėliu. Ji pažadėjo rytoj tuo pat metu vėl apsireikšti ir paprašė, kad jie atsivestų suaugusiųjų. Kitą dieną su vaikais atėjo tik senas skerdžius ir kelios mo- terėlės. Marija vėl pasirodė ir tarė: „Kryžius – stiprybės simbolis. Dabar jums sunku, bus dar sunkiau. Laikykitės šio simbolio, statykite juos šiame kalne, o aš jus ir jūsų vargus užtarsiu prieš Aukščiausiąjį.“

Tai tik vienas pasakojimų, aiškinančių Kryžių kalno at- siradimą. Tame pačiame amžiuje, kai įvyko apsireiškimas, vyko ir du lenkų–lietuvių sukilimai prieš Caro valdžią. Tad manoma, kad kryžių kalnas galėjo atsirasti sukilėlių lai- dojimo vietoje.

Bet kuriuo atveju, ši vieta – viena lankomiausių lietuvos ir užsienio turistų. Tai spontaniško liaudies religingumo išraiška, bet kartu tai – tautos tikėjimo, kančių ir vilties simbolis.

Kryžių kalnas man asmeniškai yra svarbi vieta. Se- niau, kol dar gyvas buvo mano senelis, gyvenęs Šiauliuose, bent kartą per metus apsilankydavome Kryžių kalne. Tai buvo mūsų šeimos tradicija. Dažniau važiuodavome vasarą, tačiau retkarčiais užsukdavome ir žiemą. Atvykę su seneliu, pirmiausiai skubėdavome aplankyti Marijos statulos, stovinčios pačioje kalno viršūnėje. Visuomet nu- silenkdavome prie altoriaus, kartais ir nuskintą pakely gėlytę padėdavome. Senelis nebuvo praktikuojantis krikš- čionis, tačiau šios vietos šventumą giliai jautė ir labai ger- bė. Pamenu, kaip vaikštinėdavau siaurais vos praeinamais takučiais ir žavėdavausi kryžių ir kryželių gausa. Man la- bai įspūdingai ir mistiškai atrodė didesni kryžiai, kabinte apkabinėti mažesniais. Dar ir dabar aiškiai prisimenu pa- slaptingą tūkstančių kryželių skimbčiojimą vėjyje. Kryžių kalne ir aš esu palikusi mažytį savadarbį kryželį.

Dar viena kiek mažiau žinoma, bet man labai patinkanti Marijos pasirodymo vieta yra Mažučių šaltinėlis prie gele- žinkelio, Vilkaviškio rajone.

Mažučių šaltinėlisTikima, kad netoli Alksnėnų trykštantį šaltinėlį žmo-

nėms padovanojo Švč. Mergelė Marija. Anot legendos, vienas žmogus, eidamas pro šalį, pamatė prie šaltinėlio besiprausiančią labai gražią mergelę, kuri pasakiusi: „Prauskitės ir naudokitės“.

Anksčiau toje vietoje jokio šaltinio nėra buvę ir tik tą akimirką jis atsiradęs. Nuo to įvykio šalia šaltinėlio stato- mos koplytėlės, altorėliai. Žmonės tiki šaltinio gydomuo- ju poveikiu. Įvairūs liudininkai teigia išsigydę akių, skran- džio, sąnarių ir kitas ligas. Tikima, kad šaltinėlio vanduo net atpratina alkoholikus nuo jų žalingojo įpročio. Van- dens sudėtis ne kartą buvo tiriama, tačiau nieko ypatingo jo sudėtyje nenustatyta. Nebent tai, kad laikomas vanduo negenda.

Šios Marijos apsireiškimų vietos ir daugybė tų, kurių straipsnyje nepaminėjau, žmonėms yra labai brangios. Marija įvairiose vietovėse pasirodo tarytum visų Motina – sauganti, globojanti ir patarianti. Moteris visada buvo žmogus, besirūpinantis kito auginimu. Moteris visuomet formuoja dvasinį pagrindą, į kurį remiasi karta iš kartos.

Lietuviams Motinos Žemės kultas visuomet buvo la- bai svarbus. Dabar etnologai daro išvadą, jog Marijos kultas yra pakeitęs baltiškosios žemės dievybės Žemynos kultą. Suvokus šį faktą kiek kitomis spalvomis nušvinta pasakymas, kad Lietuva – Marijos žemė. Tik nereikia čia įžvelgti vien priešpriešos. Dvi tradicijos – pagoniškoji ir krikščioniškoji – labai glaudžiai iki šių dienų susiję ir natūraliai viena kitą papildo.

Marija tarytum Motina Žemė. Ji yra Gimdytoja. Visi sutinka, kad gimdymas yra aukščiausias veiksmas gamtos pasaulyje. Gimdymas yra vienintelis gamtos atsinaujini- mo ir išlikimo veiksnys. Iš jo teka nepaprastas gamtinių formų įvairumas. Moteriškasis pradas yra gyvybės versmė. Marija kaip Motina Žemė – iš jos viskas išeina ir į Ją viskas sugrįžta.

Švč. Mergelė Marija – palaiminta tarp moterų, nes joje visiškai atsiskleidžia moteriškosios galios: kaip mergaitės ir kaip moters. Marija visada skaisti savo dvasia ir visada pilna malonės kaip motina. Jos gyvenimo uždavinys buvo išties moteriškas: pradėti ir pagimdyti sūnų. Ir tuo Ji buvo išaukštinta.

Motinos meilė vaikui yra arčiausiai, ką žmogus gali suvokti, mąstydamas apie Dievo meilę žmogui. Motinystė padeda suvokti vieną esminių vertybių – pasiaukojančią meilę.

1 www.ausrosvartai.lt

Naudota literatūra:www.angelorum.ltwww.piligrimai.ltBuikutė L. Mistikos mėgėjams: Marijos pasirodymo vietos Lietuvoje (www.lrytas.lt)

22 GAJA moterims

Idėjos MergvakariuiNeringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė, Krunai

www.menoversme.lt

Vasara – vestuvių metas. Nuo seniausių laikų iki šiandien moterys jaučia, kad tai ypatingas įvykis jos gyvenime. Natūralu, kad norime šį įvykį pažymėti kuo prasmingiau ir džiaugtis gražiais šventės atsiminimais. Šį kartą Rėdos rate kviečiu pamąstyti apie mergvakario tradicijas.

Besiruošdama vienai ypatingiausių savo gyvenimo šven- čių, moteris turi apmąstyti tiek daug. Dažniausiai dėmesys sutelkiamas į tai, kiek svečių vestuvėse dalyvaus, kur švęsti, koks bus valgiaraštis, muzika ir pan. Tai – buitiniai dalykai, be kurių tikrai nebūtų šventės. Tačiau šventės esmė yra vestu- vės – moters ir vyro sąjunga. Įprasta, kad jaunajai draugės prieš vestuves surengia mergvakarį, o jaunajam draugai – bernvakarį. Tai rodo, kad mums dar svarbi šios šventės prasmė. Deja, ne visada ją deramai suvokiame ir pasitinka- me. Mergvakaris ir bernvakaris yra jaunosios ir jaunojo išlydėtuvių santuokon šventė. Straipsnyje peržvelgsiu pagrin- dinius mergvakario šventės aspektus lygindama ištekančios moters gyvenimą ir pasaulėžiūrą senovėje ir šiandien.

Išlydėtuvių šventėTaigi mergvakaris yra tekančios moters išlydėtuvės į ki-

tą gyvenimo etapą. Ją lydi artimos moterys: mama, se- serys, kitos giminaitės, draugės, kaimynės. Anksčiau ištekėjusios moters gyvenimas buvo pilnas pareigų ir – mūsų akimis regint – suvaržymų. Po vestuvių keisdavosi ir moters apranga – ištekėjusi moteris turėjo dengti plaukus, nešioti nuometą. Galbūt todėl liaudies dainose vyrauja graudi nuotaika – juk merginai reikės atsisveikinti su nerūpestingu gyvenimu. Be to, moteris dažniausiai nutekėdavo į kitą kraštą ar bent sodybą – pas vyro tėvus. Ne paslaptis ir tai, kad dauguma santuokų anais laikais būdavo sudaromos neatsižvelgiant į jaunosios ar jaunojo norus. Dažnu atveju nuotaka už jaunikį būdavo jaunesnė dešimtimis metų. Visa tai taip pat turėjo įtakos liūdnų gaidų atsiradimui mūsų moteriškose dainose. Net jeigu dabar mums tokie pavirkavimai sunkiai suprantami, atstumian- tys, liaudies dainose yra ir išminties. Jei šiuolaikinei moteriai ir nenusimato tiek daug buities darbų, o gyventi ji keliasi į bendrą būstą su mylimu vyru, vestuvės visada žymi virsmą, pokytį poros santykiuose. Jei abiejų sprendimas išties nuoširdus, vestuvės yra lemiamas žingsnis, pakopa į bendrą kūrybą dviese. Ši kūryba apima tiek buitį, tiek dvasinį gyvenimą, ir žinoma, vaikų pradėjimą, jų augini- mą. Šia prasme vestuvės yra virsmo momentas, atspindin- tis poros subrendimą bendram gyvenimui santuokoje. Tai yra įsipareigojimas prieš visuomenę, o labiausiai – prieš save patį. Taigi mergvakario tradicijos išlieka prasmingos ir šiais laikais.

Moteris – Gyvybės medisTikriausiai teko girdėti tokį terminą gyvybės medis arba

pasaulio medis. Mūsų liaudies mene, taip pat – dainose, pasakose apstu gyvybės medžio įvaizdžių. Medis yra darnaus ryšio su žeme ir dangumi simbolis. Pasaulio arba gyvybės medis taip pat simbolizuoja trijų visatos pasau- lių – požeminio, žemės ir kosmoso – vienovę, vientisumą. Jis yra vaizdinė priemonė idėjos, kad pasaulis yra vientisa visuma, nedaloma ir neskaidoma. Lietuvių liaudies folklore moteris dažnai siejama su gyvybės medžiu, nes ji tiesiogine šio žodžio prasme yra gyvybės nešėja.

Kad būsima jaunoji išties pasijustų tokiu gyvybės me- džiu, pasitelkiamos įvairios apeigos. Jose būtinai turi da- lyvauti savojo kūno pajautimas. Tam tikslui prausiamos būsimos jaunosios rankos ir kojos, šokama rateliuose, dainuojama, atliekama plaukų šukavimo apeiga, tekančio- ji vainikuojama per mergvakarį draugių nupintu vainiku.

Vanduo mergvakario apeigoseĮvairiose pasaulio tradicijose moteris gretinama su

vandens stichija. Vanduo – gyvybės sąlyga Žemėje. Taip ir moteris yra būtina sąlyga rastis žmogaus gyvybei. Psichologiniu požiūriu vandens simbolika žymi jausmus, emocijas, pasąmoninę žmogaus prigimtį. Suvokiant šį glaudų moters ir vandens ryšį prasminga į mergvakario apeigas įtraukti vandens stichiją. Tam tikslui galima nu- vykti prie šaltinio ar vandens telkinio (pavyzdžiui, pasi- plaukioti valtimi ar pabraidyti ežere, paskanauti svei- katingo šaltinio vandens). Jei nėra galimybių, galima tie- siog pripildyti ąsotį švaraus vandens, jį pakrauti dainomis ar geru žodžiu ir juo plauti būsimosios jaunosios rankas ar pėdas. Šią prausynų apeigą gali atlikti mergvakario vedančioji, o paskui prisijungti ir kitos dalyvės. Tokių prausynų metu linkima, kad vanduo nuplautų tai, kas se- na, paliktų lengvumo ir dvasinio atsinaujinimo įspūdį.

Dainos ir šokisNepriklausomai nuo to, kokio stiliaus mergvakarį ruo-

šite – ar su senoviniais baltų kultūros elementais, ar šiuolaikį merginų susitikimą, į jį visada galima įtraukti dainavimą ir bendrą judesį, šokį. Šokio ir dainavimo paskirtis šiuo atveju – leisti jaunajai pajusti savo kūną ir juo pasidžiaugti. Dainavimui neprivalu turėti įspūdingą balsą ar itin gerą klausą. Balso lavinimas glaudžiai susijęs su asmenybės laisvumu, pasitikėjimu savimi. O bendra daina vienija dainuojančias mergvakario dalyves, suarti- na ir teikia bendrystės, moteriškos seserystės jausmą. Tai neišvengiamai interpretuojame kaip palaikymą, pripažinimą. Todėl tiek dainos, tiek šokiai per mergvakarį yra puikus būdas atsipalaiduoti, išlaisvinti savo nerimą ir kompleksus, pajusti moterišką palaikymą ir įgyti pasitikėjimo savimi.

RĖDOS RATU

Nuotakos grožį lemia pakili būsena

Nuot

r. ša

ltini

s sva

joni

udov

anos

.tum

blr.c

om

GAJA moterims 23

Plaukų šukavimo apeigaNuo seno ilgi moters plaukai yra jos didžiausia puošme-

na. Neretai ilgi plaukai siejami ir su magija, ypatingomis galiomis. Šukuosenos poveikį moterys išmanė ir atitin- kamai rinkosi tuos sušukavimo būdus, kurie leido susti- printi savo galias. Palaidi, besiplaikstantys plaukai sim- bolizuoja pirmapradį, laukinį, nevaržomą moteriškumą. Neveltui pasakose raganos ar laumės vaizduojamos ilgais palaidais plaukais. Dėl to palaidi plaukai dar turi ir chaoso atspalvį. Toks chaosas iš dalies lydi kiekvieną svarbesnį gyvenimo įvykį. Moters gyvenime tokie svarbūs įvykiai–virsmai yra vestuvės ir gimdymas. Žinoma, kad plaukai yra ypač stiprūs energijos ir informacijos laidininkai, todėl norint pažaboti chaosą, pinamos kasos, norint susikaupti – plaukai rišami, o atsipalaiduoti – plaukai išleidžiami. Per mergvakarį plaukų šukavimui tenka ypatinga reikšmė. Šukavimas yra tas pats mėginimas vidinį sąmyšį, kylantį iš nežinios „kas manęs laukia“, paversti ramybe, sklandumu, atsidavimu vyksmui. Taigi plaukų šukavimo apeiga turi seną ir gilią prasmę.

Plaukus šukuoja visos mergvakario dalyvės, tai daroma tylomis. Šis veiksmas yra magiškas, jis gali transformuoti jaunosios būseną. Šukuodamos draugei plaukus, galite padėti jai atsipalaiduoti, ją padrąsinti, šitaip išreikšti pa- laikymą, meilę, draugystę. Taip linkime jai sklandžios, darnios kelionės į moterystę ir bendrą gyvenimą su vy- ru, įskaitant ir tokius vyksmus kaip vaikų pradėjimas, gim- dymas, auginimas. Šukavimu ir – jei norime – prisilietimu, glostymu visus širdingus jausmus galime ir išreikšti. Vie- nintelis susitarimas – tai daryti reikia tyloje.

Vainiko pynimasViena svarbiausių mergvakario apeigų yra vainiko

pynimas ir ištekančios moters vainikavimas. Vainiko py- nimas – tai apeiginis veiksmas, kurį sutinkame kone viso- se pavasario ir vasaros šventėse. Jei šis veiksmas toks dažnas, turi būti priežastis, dėl ko jis įtrauktas į švenčių apeigas.

Vainiko reikšmę galima aiškinti keletu būdų. Pavyzdžiui, geometriniu požiūriu vainikas yra apskritos formos. Sim- boline prasme apskritimas reiškia pilnatvę, visumą, darną ir apsaugą. Liaudies medicinos požiūriu, vainikas yra gy- vų augalų derinys. Priklausomai nuo to, kokie augalai įpinami į vainiką, šis pasižymi atitinkamomis savybėmis. Mergvakario vainikas anksčiau pintas iš liepos, ievos medžio šakelių su lapais, vėliau (apie XVI–XVIIa.) liepą pakeitė rūta. Šiais laikais galima atsižvelgti ir į lauko žolių savybes – vainikams rinktis tas, kurios yra moteriškos, t. y. stiprina mūsų moteriškumą. Šiandien mergvakarius dažnai švenčiame nuomotoje sodyboje ar net mieste, tad

tenka tenkintis tuo, ką turime, randame ir galime pritaikyti esamai situacijai.

Pinant vainiką svarbu žinoti vieną pagrindinių žolinin-kystės paslapčių – žolės visada perima žmogaus ke- tinimus, mintis. Būtent todėl žolininku būti gali toli gražu ne kiekvienas. Geram žolininkui reikalingas subtilus pasaulio suvokimas, stiprus ryšys su augalais, žeme ir kitomis stichijomis. Tačiau žinodama šią paslaptį, kiekvie- na moteris gali pamėginti gilintis į žolininkystę. Ši paslap- tis lygiai taip naudinga ir renkant žoles vainikui (kurio žolės, beje, vėliau gali būti panaudotos arbatoms). Kai skiname žoles ir gėles jaunosios vainikui, turėkime keti- nimą sudėti į jį viską, kas yra geriausia. Mintimis linkėkime ir prašykime žolių, kad vainikas įgytų jėgos, galinčios pažadinti ir sustiprinti jaunosios moteriškumą. Tuomet mergvakario vainikas bus nuostabi dovana, gyva dovana, turinti daugialypę reikšmę – ir pasipuošti, pagražinti, ir žadinti teigiamas emocijas, ir įkrauti (per kvapus – eterį bei informacinius laukus) jaunosios biolauką, o per šį – visą organizmą. Renkant augalus visada būtina išlaikyti ketinimą, kodėl ir ką darome, kam tai bus skirta, ką paim- sime iš žemės, ką norime sukurti. Be kita ko, čia būtina pasitelkti itin moterišką savybę – širdies pajautimą arba, kitais žodžiais tariant – intuiciją. Rinkdamos žoles vainikui, tiesiog leiskime akims grožėtis augalais, o rankoms – siek- ti ir skinti tai, kas traukia. Taip bus surinkti jaunajai lesamą akimirką abiausiai tinkantys ir reikalingi augalai.

Pažymėtina ir tai, jog vainikas dažniausiai dedamas ant galvos, o galva žmoguje yra sąmoningumo vieta, su- vokimo, kad AŠ ESU DIEVAS, DEIVĖ vieta. Todėl vaini- kavimas yra ir iniciacija į dieviškumą, galios būseną. Vėliau šią vainiko reikšmę žmonės pritaikė ir pasaulietinei valdžiai – vainiko analogu pradėtos gaminti karūnos iš įvairiausių brangiųjų metalų ir brangakmenių. Karūnos prasmė ta pati – karūnuoti, pažymėti kaip išskirtinį žmogų ar bent jau išskirtinį savo gyvenimo vyksme (ištekanti moteris tampa karaliene – šeimos, santykių kūrėja, vaikų gimdytoja).

Be minėtų apeigų, esama įvairių žaidimų. Žaidimai skirti žaismingai dalytis moteriškąja patirtimi, pasijusti mote- rų bendruomenės dalimi, išgyventi savojo moteriškumo džiaugsmą. Pagirtinos kūrybinės užduotys, įtraukiančios visas mergvakario dalyves. Kūrybinė energija leidžia aiškiai pajusti, kad moteris ir yra didžioji kūrėja, gebanti savo rankomis ir išmone kurti nuostabiausius dalykus.

Straipsnio autorė rengia mergvakario šventes. Ritualų idėjos, šiems laikams adaptuota programa, galimos paskaitos moteriškumo, moters ir vyro santykių temomis, kūrybiniai užsiėmimai.

RĖDOS RATU

Šiandienos moterims kaip niekada reikalinga bendrystė ir palaikymas

Nuot

r. ša

ltini

s ww

w.n

anak

asha

.com

MOTERYS ISTORIJOJE

„SENOVINIS SANSKRITO POSAKIS BYLOJA, KAD MOTERIS YRA NAMAI, o namai yra visuomenės pagrindas. Kaip statome savo namus, lygiai taip pat

galime pastatyti ir savo šalį. Bet jei namai kažko stokoja – jei trūksta materialinių gėrybių ir būtiniausių reikmenų arba jeigu nėra draugiškos, meilingos atmosferos,

būtinos kiekvienam vaikui augti ir vystytis, – tada šalyje nėra harmonijos, o harmonijos stokojanti šalis niekaip negali augti.

<...>

Vienas iš didžiausių išsilavinusių moterų įsipareigojimų šiandien – rasti atsakymą į klausimą, kaip suderinti senovinių tradicijų amžinąsias vertybes su tuo, kas gera ir

vertinga šiuolaikiniu požiūriu. Mes turime apsispręsti, – ne kartą ir visiems laikams, bet beveik kiekvieną savaitę, kiekvieną mėnesį, – kas iš naujovių yra gerai ir naudinga mūsų

šaliai ir ką iš senų tradicijų galime išlaikyti ir puoselėti savo visuomenėje.

<...>

Kad šalis taptų tokia, kokios mes norime, modernios, racionalios visuomenės šalimi, kuri tvirtai remiasi tuo, kas geriausia mūsų senovinėje tradicijoje ir žemėje, mes turime

turėti mąstančią visuomenę, mąstančias jaunas moteris, kurios ne aklai priima viską, kas ateina iš kitur, bet klauso, nagrinėja ir tada sprendžia – priimti ar atmesti.

<...>Iš Indiros Gandhi kalbos apie moterų lavinimo vertę (1974 m. lapkričio 23 d.)*

* Parengta pagal Simon Sebag Moteffiore knygą Kalbos, pakeitusios pasaulį, Tyto alba, 2013

INDIRA GANDHI (1917.10.19-1984.10.31)

Studijavo Višva Bharati ir Oksfordo universitetuose. Nuo XX a septintojo dešimtmečio vidurio iki devintojo dešimtmečio pradžios Indira Gandhi buvo viena iš galingiausių ir prieštaringiausių moterų pasaulyje. Didžiąją šio laikotarpio dalį ji ėjo Indijos ministrės pirmininkės pareigas ir vadovavo didžiausiai pasaulio demokratinei valstybei, kamuojamai didžiulio atotrūkio tarp turtingos mažumos ir skurstančios daugumos. Ji perėmė savo tėvo, premjero Džavarlalo Nehru, tikslą modernizuoti Indiją. 1974 m. kalbėdama Indraprastos moterų koledže Indira išsamiai išdėstė, koks svarbus yra išsilavinimas, – ypač moterų, – didelei Indijos daliai tampant šiuolaikine racionalia visuomene.

24 GAJA moterims

GAJA moterims 25

Greta Kasparavičiūtė, Kaunas

Taip norėtųsi paklausti, ką gražaus ir vertingo kiekviena iš Jūsų išsaugojote iš savo šeimos tradicijų? Ką išmokote vaikystėje ir pritaikėte savajam šeimos modeliui? Kokie dalykai Jus užaugino ir leido dalytis viskuo, ką šiandien nuostabaus turite? Visų mūsų patirtys tokios skirtingos ir tai tik liudija, kokios spal- vingos ir įvairiapusiškos esame: besilaikančios šeimose nusistovėjusių taisyklių, išlaikančios nusistovėjusias šeimos tradicijas, turinčios savo keistybių ar bruožų, būdingų tik Jums, Jūsų šeimos pasauliui ir niekam dau- giau. Ar tai nėra nuostabu?

Šeimos pasaulisKaskart susipažinusi su nauja šeima, įsitikinu, jog tą

patį pasaulį, kuriame mes kartu gyvename, kiekvieną die- ną jie mato savitai, tarsi kitu kampu apibūdintų tuos pa- čius dalykus, savitai mylėtų, pyktųsi, savitai džiaugtųsi ir švęstų. Anksčiau giliai tikėjau, kad tėra vienas pasaulis, ku- riame dalijamės vieta po saulę, tačiau šiandien matau – yra tūkstančiai mažų pasaulių, jungiančių mus į vieną bendrą kūriniją, tai – šeimos. Suskaldykite šiuos mažus pasau- lius ir pradės klibėti visos tautos ir valstybės. Pasmerkta tauta, kurios šeimos nelaimingos, o moterys negerbia- mos. Mūsų šeimose vaikai gali pažinti tiesą ir augti laisvi. Visų moralinių vertybių sūkuryje, tradicijų puoselėjime ir santykių subtilybėse sukasi moteris – Dievo globojama ir saugoma, rodos, niekad nepavargstanti. Iš aukštybių nuo- lat gaunanti papildomų jėgų, ji savo savybėmis ir protu sukuria tai, kuo paremta visa mūsų civilizacija.

Moteriškas subtilumasTai moteris sukviečia visus prie bendro stalo, vaišin-

dama pačios gamintu maistu. Jos dėka kiekvienas jaučia- si reikalingas, laukiamas ir saugus. Moteris primena, kad reikia pasimelsti, padėkoti ir aplankyti artimuosius. Mote- ris sukuria nostalgišką jaudulį laukiant didžiųjų švenčių, įtraukia namiškius joms ruošiantis. Juk tik moteris geba sušvelninti konfliktines situacijas. Moteris sumažina vyrų agresyvumą, kartu nukreipdama vyrišką jėgą kilniems ir teisingiems darbams. Šalia teisingos ir geros moters ber- niukas tampa vyru. Tik moteris virsta be galo atsidavu- sia mama, atsisakančia daugybės dalykų dėl savo vaikų gerovės. Ji yra variklis, kurio dėka sukasi visų šeimos narių gyvenimas ir visos visuomenės gyvybingumas.

Atsakinga kiekviena iš mūsųSuvokdami šiuos dalykus, mes nebegalime toleruoti

tyčiojimosi iš moterų ir netiesos, skelbiamos žiniasklaido- je bei pop kultūroje, kur moterys laimingos ir gražios tik restoranuose, dėvinčios madingu rūbu, pasidažiusi ryš- kiu makiažu, turinčios puikią finansinę padėtį ir namuose paliktus, auklių prižiūrimus vaikus. Toks modelis iš tiesų nukrypsta nuo laimingos ir darnios šeimos įvaizdžio. Ta- čiau šiandien tiek melo, jog bręstančiai merginai sunku su- vokti, kokia moterimi dera būti ir kaip kuriama tvirta, darni šeima. Mūsų visų atsakomybė skatina apie tai kalbėti. Dar didesnė atsakomybė tenka mamoms, ruošiančioms savo dukras į gyvenimą ir šeimą.

Prašyti užtarimoMūsų moterys išsilgusios dvasingumo ir sielos ramy-

bės. Jos pavargo nuo spaudimų ir stereotipų. Dar niekad jos nedirbo tiek daug, kaip šiais laikais. Grįžusios iš griežtų ir vyriškų įstaigų, moterys jaučia nebeturinčios, ką duoti, jog švelnumas ir elegancija nuslopinti. Darbo visuomenei nereikia moteriškumo, jai reikia punktualumo ir visiško at- sidavimo. Ji išsunkia iš moters visą energiją ir gyvastį, be- veik nieko nepalikdama šeimai. Laimingos šeimos, kurių moterys pažino savo prigimtį. Paprašykite Dievo, kad skleis- tųsi Jūsų moteriškumas, kad siųstų dvasios ramybę ir taiką. Taip pamažu ateis išmintis, o su ja – vis aiškesnė gy- venimo prasmė.

ŽVILGSNIS

Moteris – tradicijų saugotoja ir šeimos židinio kurstytoja

Jei kurių nors atsakymų raidžių surinkote daugmaž vienodai, jū- sų santykiai svyruoja tarp vieno ir kito apibrėžimo, pasižymi ir vie- nokiomis, ir kitokiomis savybėmis. A – itin subtilus ryšysJūsų santykiai persmelkti Dievo pajauta nuo paprastų buitinių iki būties klausimų. Jaučiatės giliai susiję, skirti vienas kitam ir šį ryšį branginate kaip dovaną iš aukščiau.B – subtilus jausminis ryšysJaučiatės giliai susiję ir visgi dvasingumo temai neteikiate per daug reikšmės (arba ji aktualesnė kuriam nors vienam iš jūsų). Savo ryšį branginate kaip jausminę patirtį. Ryžkitės atverti giles- nius santykių sluoksnius, labiau atsiverkite vienas kitam ir gyve- nimui. Nuo to jūsų santykiai tik pagerės.

C – pragmatiškas ryšysDvasingumo tema jums nėra pati aktualiausia. Jūsų manymu, santykiai yra dviejų žmonių reikalas. Taip pat įsivaizduojate, kad viską galite kontroliuoti ir išgyvenate, kai nepavyksta to padary- ti. Nekaltinkite savęs už tai. Verčiau nukreipkite jėgas ir dėmesį į konstruktyvias išeitis. D – įtempti santykiai Subtilumo jūsų santykiuose mažai; išgyvenate santykių krizę. Jums reikalinga asmeninė erdvė susivokti ir atsirinkti, kas yra kas. Jei iki šiol nepavyko rasti darnių sprendimų, metas kreiptis į santykių specialistus.

Parengta pagal: http://www.beliefnet.com

Atkelta iš 7-to puslapio

Nuot

r. ša

ltini

s ww

w.p

inte

rest

.com

26 GAJA moterims

Moterų virsmo stovykla.

2014 m. gegužės 30 – birželio 1 d.

KarklėParengė Vaida Babilienė

Asociacijos GAJA moterims įkūrėja Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė jau antrus metus sukvietė moteris, norinčias at- gauti savastį ir harmoniją, į trijų dienų moteriškosios energijos žadinimo, saviraiškos ir atsipalaidavimo vasaros stovyklą.

Stovykla vyko nuostabiame gamtos kampelyje – Karklė- je, autentiškoje sodyboje šalia jūros. Pirmąjį vakarą su

meditacijos mokytoja, Aum centro vadove Asta Kaziukevičiene išbandėme kundalini meditaciją ir susipažinome su sufijų praktika. Daugumai dalyvių tai buvo nauja vidinės energijos pažadinimo patirtis ir tam tikras išbandymas fiziniame bei mentaliniame lygmenyje. Antrąją dieną kvėpavimo mokytoja Lina Kizevičienė mokė per sąmoningą kvėpavimą pažadinti savo kūrybinį bei dvasinį potencialą. Vedančioji Neringa J. Teišerskienė supažindino su deivių archetipais taro kortų sistemoje. Ši ypatinga praktika leido kiekvienai pažvelgti į save kitomis akimis ir suvokti savo dievišką moteriškąjį pradą. Na, o vakare vykusi intuityvaus šokio terapija kiekvienoje pažadino ir įprasmino vidinę deivę-moterį ir jos pamatinius prigimtinius jausmus: intuiciją, aistrą, meilę, švelnumą. Visos pajutome, kokią didelę galią turi šokis – jis valo ir gydo, išlaisvina sielą ir suteikia pasitikėjimo savimi. Paskutinę stovyklos dieną moterys buvo supažindintos su subtilia meno šaka – popieriaus karpiniais, jų technika bei etninės kultūros simbolika. Stovyklos dalyvės savo kūrybines versmes atskleidė karpydamos gyvybės medį.

Rytinės mankštos, pasivaikščiojimai pajūriu, asmeninės deivių mandalos kūrimas, vegetariški kulinarės ir šokėjos Lauros šedevrai, nuoširdūs pokalbiai – visa tai persmelkė visų stovyklos dalyvių būtį ir atvėrė vidiniams virsmams, pabudimui ir suvokimui, kad MEILĖ yra didžiausia galia ir dieviškumo išraiška TAVYJE.

Dalyvių atsiliepimai: Ema: Buvimą kartu lydėjo džiugios moteriškosios pri-

gimties išraiškos – šokis, kūryba, švelnumas, atvirumas viena kitai, viena kitos priėmimas. Buvojimas gamtoje, jūra, moterų apsuptis – visa buvo taip subtilu, taip gryna ir šildė širdį. Mane ypač palietė keletas momentų. Pirmasis – sąmoningo kvėpavimo sesija. Pajaučiau, jog ši praktika yra tai, kas šiuo metu padeda man geriausiai apsivalyti, atsiskleisti, tad iki šiol bent kartą per savaitę pasidžiaugiu šiuo atradimu. Deivių archetipai ir savęs atpažinimas juo- se – galimybė pažvelgti į save iš naujos perspektyvos, kuri yra tokia gili ir tikra. Taip pat labai įkvėpė spontaniškas šokis grupėje – čia patyriau moterų vienybę ir stiprybę, nuoširdų viena kitos palaikymą, kas taip dažnai pasimiršta kasdieniniame gyvenime; taip dažnai pasimiršta – kad vi- sas mus sieja seseriškas ryšys! Dėkoju gyvenimui už šią didžiulę malonę: dovaną patirti moterų vienybę, ben- drystę, galią kurti, keisti, veikti, skleistis ir gydyti.

Ramunė: Moterų virsmo stovykloje turėjau didelį malonumą prisiliesti prie nuoširdaus ir tikrojo mote- riškumo, kai jaučiama ir suprantama be žodžių. Intuityvūs šokiai, meditacijos, muzika, sąlytis su gamta, su meile ruoštas maistas ir čia pat ošianti jūra pakylėjo ir atvėrė naujus kūrybos klodus.

Iš stovyklos grįžau įkvėpta naujos meilės artimie- siems, namams, darbams ir savo amžiui. Gyvenu da- bartyje, realiame amžiuje, priimu ir mėgaujuosi visais jo pranašumais.

Laura: Man atsivėrė kūryba. Pasitikėjimas Savimi, meile sau, meile savo veiklai. Stovyklos metu net verslą sugalvojau pradėti! Galutinai padėjau tašką praeičiai ir nusprendžiau drąsiai gyventi toliau. Taip pat susiradau puikių naujų draugių – nuostabių moterų.

Vaida: Tai, ką patyriau dalyvaudama stovykloje, žo- džiais sunkiai nusakoma – reikia tai patirti. Būdama nuostabių moterų rate, šokdama ir atlikdama įvairias praktikas jaučiau stiprią moterišką energiją, bendrystės jausmą, vidinę pilnatvę ir besąlyginę meilę sau bei kitoms moterims. Jaučiausi nuostabiai, nes esu moteris! Man tai buvo vertinga dvasinė patirtis, leidusi pasinerti giliai į save ir pajusti savo autentišką moteriškumą.

Sigutė: Lėtas, bet stiprus kaip upė. Gilus ir gaivus kaip jūra. Toks moteriškas, koks tik gali būti. Tikras pa- tyrimas. Ne kartą patyriau, kokie stebuklai vyksta susi- rinkus moterims draugėn su tikslu tiesiog būti ir imti tai, ką duoda ši akimirka. Sugerti tai, ką spinduliuoja kiekviena iš mūsų. Vienybė vietoj konkurencijos. Atsipalaidavimas ir magiškas buvimas tuo, kas esu. Kartu mes galime tiek daug! Tobula vietovė prie jūros, įvairialypės meditacinės praktikos, nustebinęs karpinių menas, šamaniški šokiai, meilės ir taikos burtai, jėga, sielų bendrystė. Tai ir dar nepalyginamai daugiau – žodžiais nenupasakosi... Ačiū Neringai už suBurtą būrį ir vedimą. Ir ačiū tam išskirtiniam nuostabiam dievaičių ratui. Už patirtį, iki šiolei tebeai- dinčią mano „danguje ir žemėje“.

RENGINIAI

Nuotr. autorė Ramunė Kerdokaitė

Fone

: Tau

tvilė

s Zam

arav

ičiū

tės a

kvar

elė

GAJA moterims 27

GAJA: Susitikimai moterims Paskaitos, pašnekesiai ir praktikos saves pažinimui. Pažintis su seniausia moters saviugdos forma: šokiu. Išmokite judėti intuityviai ir pradėkite gyventi pilnavertį gyvenimą!

Gajos susitikimai skirti jums, jeigu: Ieškote bendraminčių moterų;

Mėgstate tyrinėti ir atrasti naujų dalykų;

Ilgitės gražių santykių su vyru;

Norite atskleisti kūrybinę savo prigimtį;

Domitės moteriškumo tema.

Susitikimai vyksta Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose. Daugiau: www.gajamoterims.ltAsociacija GAJA moterims. Gera būti moterimi!

Moterų virsmo stovykla 2014

Fotografė Ramunė Kerdokaitė

Kviečiame prisijungti prie mūsų! Mums jau rašo:

© GAJA Moterims. Tel.: +370 650 77972. E-paštas: gajamoterims@gmail.com

Skaitykite internete: www.gajamoterims.lt