LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Agnė Budvytytė

Galvijų virusinių ligų tyrimų analizė pietvakarių Lietuvos

pienininkystės ūkyje

Analysis of investigations of bovine viral diseases in

southwestern Lithuanian diary farm

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: dr. Raimundas Lelešius

Kaunas, 2016

2

DARBAS ATLIKTAS VIRUSOLOGIJOS IR MIKROBIOLOGIJOS INSTITUTE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Galvijų virusinių ligų tyrimų analizė

pietvakarių Lietuvos pienininkystės ūkyje “.

1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)

vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)

3

TURINYS

SANTRAUKA .................................................................................................................................... 4

SUMMARY ........................................................................................................................................ 6

SANTRUPŲ SĄRAŠAS ..................................................................................................................... 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA ................................................................................................. 11

1.1. Virusinių ligų paplitimas Lietuvoje ...................................................................................... 11

1.2. Rizikos veiksniai įtakojantys virusinių ligų plitimą ............................................................ 12

1.3. Galvijų virusinės diarėjos epidemiologinių duomenų apžvalga ........................................... 13

1.4. Galvijų infekcinio rinotracheito epidemiologinių duomenų apžvalga ................................. 16

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ..................................................................... 18

2.1. Epidemiologiniai tyrimai ...................................................................................................... 19

2.2. Klinikiniai tyrimai ................................................................................................................ 19

2.3. Serologiniai metodai ............................................................................................................. 19

2.3.1. Imunofermetinės reakcijos analizės metodai ............................................................... 19

2.4 Molekulinės biologijos metodai ............................................................................................ 20

2.4.1. Lizdinė polimerazės grandininė reakcija ..................................................................... 20

2.5. Duomenų vertinimas.............................................................................................................. 22

2.6. Statistiniai metodai ................................................................................................................ 22

3. TYRIMŲ REZULTATAI ......................................................................................................... 22

3.1. Epidemiologiniai tyrimų rezultatai ........................................................................................ 23

3.2. Klinikinių tyrimų rezultatai .................................................................................................. 24

3.3. Galvijų serologinių ir molekulinės biologijos tyrimų rezultatai ........................................... 25

3.3.1. GVD ir GIR serologiškai teigiamų ir neigiamų galvijų skirtingų amžiaus grupių

analizė.........................................................................................................................................25

3.3.2. GVD ir GIR serologiškai teigiamų ir neigiamų rezultatų analizė skirtingose amžiaus

grupėse........................................................................................................................................29

3.3.3. Mišrių GVD ir GIR virusų infekcijų analizė ............................................................... 32

3.3.4. 2006 m. ir 2014 m. mišrių GVD ir GIR virusų infekcijų analizė ................................ 34

4. REZULTATŲ APTARIMAS ................................................................................................... 36

IŠVADOS .......................................................................................................................................... 39

PADĖKA ........................................................................................................................................... 40

LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................. 41

4

SANTRAUKA

Galvijų virusinių ligų tyrimų analizė pietvakarių Lietuvos pienininkystės ūkyje X.

Agnė Budvytytė

Magistro baigiamasis darbas

Darbo tikslas atlikti svarbiausių virusinių ligų, GVD ir GIR analizę pietvakarių Lietuvos

pienininkystės ūkyje, kuriame šių ligų epidemijos nediagnozuotos. Darbo apimtis 45 lapai, juose 6

lentelės, 13 paveikslų, panaudota 61 literatūros šaltinių.

Literatūros apžvalgoje aprašoma tiriamajame ūkyje aptiktų virusinių ligų t.y. galvijų

infekcinio rinotracheito ir galvijų virusinės diarėjos paplitimas Lietuvoje, rizikos veiksniai, kurie

gali lemti šių ligų plitimą, bei GIR ir GVD epidemiologinių duomenų analizė.

Tiriamasis darbas buvo vykdomas 2014-2016 metais, jo metu LSMU VA Mikrobiologijos ir

virusologijos instituto labaratorijoje atlikti galvijų kraujo serumo mėginių tyrimai panaudojant IFA

ir PGR metodus GIR ir GVD atžvilgiu. Taip pat buvo analizuojami gauti klinikinių ir

epidemiologinių tyrimų duomenys siekiant įvertinti GVD ir GIR svarbą galvijų sveikatingumui.

Tyrimui buvo surinkti 36 skirtingo amžiaus galvijų kraujo mėginiai. Visi atrinkti galvijai

buvo kliniškai sveiki. Galvijai suskirstyti į 4 amžiaus grupes: 6-12 mėnesių amžiaus, 12-24 mėnesių

amžiaus, pirmaveršes ir karves. Atlikus IFA nustatyta, kad serologiškai teigiami galvijai GVD ar

GIR virusų atžvilgiu sudarė 44,4 proc. (16/36), serologiškai teigiami ir GVD, ir GIR virusų

atžvilgiu – 50,0 proc. (18/36), o 5,6 proc. (2/36) buvo serologiškai neigiami.

Tyrimai parodė, kad tiriamajame ūkyje galvijų virusinė diarėja (94,4proc.) (34/36) yra labiau

paplitusi (P<0,05) nei galvijų infekcinis rinotracheitas (44,4 proc.) (16/36). GVD seroteigiamų

galvijų atskirose grupėse buvo 90,0 proc. (9/10) ir 88,9 proc. (8/9) (6-12 ir 12-24 mėnesių amžiaus

grupėse) bei karvių ir pirmaveršių grupėse (100 proc.) (9/9;8/8). Serologiškai teigiamų galvijų

procentas statistiškai nesiskyrė (P>0,05).

GIR tyrimų rezultatai parodė, kad virusų antikūnų turi karvės (100 proc.) (8/8) ir pirmaveršės

(89,9 proc.) (8/9), o jaunesni galvijai buvo serologiškai neigiami. GVD užsikrėtimas vyksta 6-12

mėnesių ir 12-24 mėnesių amžiaus grupėse ar anksčiau, o GIR – pirmaveršių ir karvių amžiaus

grupėse. Serologiškai teigiamų galvijų procentas statistiškai skyrėsi (P<0,05) lyginant pirmaveršių

ir vyresnių karvių grupes su 6-12 ir 12-24 mėnesių amžiaus grupėmis.

GVD imlūs galvijai sudarė 5,6 proc. (2/36) visų tiriamųjų skaičiaus. Tirtieji serologiškai

neigiami galvijai nebuvo viruso nešiotojai. Jie aptikti 6-24 mėnėsių amžiaus grupėse. GIR infekcijai

imlūs galvijai aptikti 6-24 mėnesių ir pirmaveršių amžiaus grupėje (18/36). GIR imlių galvijų

5

mėginių skaičius (55,6 proc) statistiškai buvo didesnis (P<0,05) nei GVD atvžvilgiu, visose amžiaus

grupėse (5,6 proc.)

Raktažodžiai: galvijų virusinė diarėja, galvijų infekcinis rinotracheitas, epidemiologija

imunofermentinės analizės reakcija, polimerazės grandinės reakcija, paplitimas.

6

SUMMARY

Analysis of investigations of bovine viral diseases in southwestern Lithuanian diary farm

Agnė Budvytytė

Master‘s Thesis

The aim of this thesis is to perform the analysis of the most important viral diseases in the

dairy farm, located in the southwestern Lithuania, where bovine viral diarrhea (BVD) and infectious

bovine rhinotracheitis (IBR) occur as the endemic diseases without applying specific preventive

measures. The paper consists of 45 pages, including 6 tables, 13 images, and 61 references.

The literature review describes the prevalence of viral diseases, detected in the farm, i.e.

infectious bovine rhinotracheitis and bovine viral diarrhea, in Lithuania, the risk factors that could

determine the prevalence of these diseases, and presents analysis of epidemiological data of BVD

and IBR.

The research was carried out during the period of 2014-2016. During the research, bovine

blood serum samples were tested, using ELISA and PCR, with respect to BVD and IBR in Institute

of Microbiology and Virology, Faculty of Veterinary Medicine, Lithuanian University of Health

Sciences. In order to evaluate the importance of BVD and IBR to bovine wellness, the clinical and

epidemiological findings were also analysed.

36 blood samples of different ages of bovines were collected for this research. All selected

bovines were clinically healthy. Bovines were divided into 4 age groups: 6-12 months old, 12-24

months old, primiparous, and cows. ELISA revealed that bovines, seropositive for BVD or IBR,

made 44.4% (16/36), and seropositive for both BVD and IBR – 50.0% (18/36). 5.6% (2/36) were

seronegative.

The research revealed that bovine viral diarrhea (94.4%) (34/36) is more widespread (P<0.05)

than infectious bovine rhinotracheitis (44.4%) (16/36) in the farm under review. The level of spread

of BVD seropositive animals in different groups was 90.0% (9/10) and 88.9% (8/9) (age groups of

6-12 and 12-24 months), and age groups of cows and primiparous (100%) (9/9; 8/8). The

percentage of seropositive animals was not statistically different (P>0.05).

IBR test results showed that cows (100%) (8/8) and primiparous (89.9%) (8/9) have

antibodies, and younger animals were seronegative. BVD infection process takes place in the age

groups of 6-12 months, and 12-24 months, or earlier, while IBR– in age groups of primiparous and

cows. The percentage of seropositive animals was not statistically different (P >0.05).

7

BVD susceptible bovine made 5.6% (2/36) of the total number of the tested animals. The

tested serologically negative bovines were not carriers of the virus. The virus was detected in the

age group of 6-24 months.

IBR susceptible bovines were detected in age groups of 6-24 months and primiparous (18/36).

The actual number of IBR susceptible bovines (55,6%) was statistically higher (P<0.05) than BVD

in all age groups (5.6%).

KEY: Bovine viral diarrhea, infectious bovine rhinotracheitis, epidemiology, polymerase chain

reaction, ELISA, prevalence.

8

SANTRUPŲ SĄRAŠAS

AT-PGR - atvirkštinės transkriptazės polimerazės grandininė reakcija

GHV-1 - 1 tipo galvijų herpes virusas

cDNR – komplementari deoksiribonukleorūgštis

GIR – galvijų infekcinis rinotracheitas

GIRV – galvijų infekcinio rinotracheito virusas

GIRV ak – antikūnai prieš galvijų infekcinio rinotracheito virusus

GIRV ak- – serologiškai neigiami galvijų infekcinio rinotracheito atžvilgiu

GIRV ak+ – serologiškai teigiami galvijų infekcinio rinotracheito atžvilgiu

GVD – galvijų virusinė diarėja

GVDV – galvijų virusinės diarėjos virusas

GVDV ak antikūnai prieš galvijų virusinės diarėjos virusus

GVDV ak- – serologiškai neigiami galvijų virusinės diarėjos atžvilgiu

GVDV ak+ – serologiškai teigiami galvijų virusinės diarėjos atžvilgiu

IFA – imunofermentinė analizė

PGR – polimerazės grandininė reakcija

RNR – ribonukleorūgštis

σ - standartinis nuokrypis

9

ĮVADAS

Galvijų ligos yra plačiai nagrinėjama tema galvijų augintojams bei veterinarijos gydytojams.

Susirgus gyvuliams mažėja produkcijos kiekis, didelės išlaidos išleidžiamos jų gydymui bei

profilaktinėms priemonėms. Vienos iš sunkiausiai gydomų ligų – virusinės, todėl būtina

diagnozuoti galvijų virusines ligas bei užkirsti kelią jų plitimui Lietuvoje (8).

Dažnai virusinės ligos būna be simptomų arba pasireiškia nebūdingais požymiais. Tam turi

įtakos galvijų organizmo rezistentiškumas, laikymo sąlygos, viruso patogeniškumas,

virulentiškumas, transportavimas ir kt. (8). Norint išsiaiškinti kokios virusų padermės cirkuliuoja,

kaip jos kinta, ir kokią reikšmę turi profilaktai reikia atlikti įvairius labaratorinius tyrimus. Lietuvos

pramoniniuose pienininkystės ūkiuose virusinių ligų endemiškas pasireiškimas praktiškai netirtas.

Anksčiau atlikti tyrimai buvo nedidelės apimties. 2006-2007 m. atliktų tyrimų rezultatais nustatyta,

kad galvijų virusinės diarėjos ir galvijų infekcinio rinotracheito virusų paplitimas Lietuvoje yra

didžiausias. Šie virusai labiausiai paplitę karvių ir telyčių amžiaus grupėse (8, 54).

Pasaulio mokslininkai atlieka daug tyrimų su GVD ir GIR virusą nešiojančiais galvijais ir

juos supančia aplinka. Nagrinėjami šie biotiniai veiksniai, kurie yra susiję su lytimi, banda, veisle,

rušimi, mažesnis tyrimų kiekis atliktas lyginant tiriamųjų amžiaus grupių atžvilgiu. Taip pat tiriami

abiotiniai veiksniai: regionai, gyvūnų aplinka, laikymo sąlygos. Ligų pasireiškimui diagnozuoti

taikomi įvairūs klinikiniai, serologiniai ir molekulinės biologijos labaratoriniai tyrimai.

Diagnozei patvirtinti klinikinių ir epidemiologinių tyrimų duomenų nepakanka. Papildomai

reikia atlikti laboratorinius tyrimus pritaikant molekulinės biologijos bei serologinius tyrimų

metodus. Tokio tipo tyrimai Lietuvoje dažniausiai yra komerciniai. Nustatyta, kad remiantis

klinikiniais, epidemiologininiais požymiais bei labaratoriniais tyrimais, galvijams gali būti

diagnozuojamos galvijų virusinė diarėja ir galvijų infekcinis rinotracheitas kaip mono- ar mišrios

infekcijos esant skirtingam sergamumui.

Pastaruoju metu daugumoje pasaulio šalių diegiamos kontrolės programos bei sukurtos

specifinės vakcinos nuo GIR ir GVD, kurios gali apsaugoti nuo infekcinės ligos ar sumažinti galvijų

sergamumą ir gaištamumą (23,26). Dėl ekonominių sumetimų Lietuvoje laboratoriniai tyrimai bei

profilaktinės priemonės nėra plačiai naudojamos, todėl didžioji dalis ūkių, pasireiškusių ligų

nediferencijuoja ir galvijų kvėpavimo bei virškinimo ligas gydo simptomiškai. Dažniausiai

pasirenkami antibiotikai, kurie virusinėms ligoms yra neefektyvus. Todėl labai svarbu tiksliai

diagnozuoti galvijų kvėpavimo ir virškinimo trakto susirgimų sukėlėjus, įvertinti patogenų

paplitimą įvairiose amžiaus grupėse.

Galvijininkystės ūkiai paprastai profilaktinius tyrimus ir rezultatų analizę virusinių ligų

atžvilgiu atlieka tirdami tik suaugusių melžiamų karvių mėginius arba kai infekcinės ligos

10

pasireiškia epidemijomis įvairiose amžiaus grupėse. Tokie tyrimų rezultatai gali neatspindėti galvijų

imuninės struktūros įvairių infekcinių ligų atžvilgiu, nes netiriami visų amžiaus grupių galvijai.

Todėl remiantis literatūros šaltiniais ir tendencijomis suformulavome ir iškėlėme šio darbo tikslą:

atlikti svarbiausių virusinių ligų, GVD ir GIR, analizę pietvakarių Lietuvos pienininkystės ūkyje,

kuriame šių ligų epidemijos klinikos nepasireiškė.

Darbo uždaviniai:

1. Atlikti laboratorinių tyrimų retrospektyvinę analizę

2. Atlikti pienininkystės ūkio galvijų laboratorinius tyrimus galvijų

virusinės diarėjos ir galvijų infekcinio rinotracheito atžvilgiu.

3. Įvertinti pienininkystės ūkio skirtingo amžiaus galvijų imuninę struktūrą

GVD ir GIR atžvilgiu.

4. Remiantis laboratoriniais tyrimų duomenimis nustatyti imlias GVD ir

GIR atžvilgiu galvijų amžiaus grupes.

11

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Virusinių ligų paplitimas Lietuvoje

Galvijininkystės ūkiuose nuolat pasitaiko veršelių, telyčių ir karvių įvairios kilmės kvėpavimo

takų, virškinamojo trakto ir reprodukcijos susirgimų, kurie pasireiškia skirtingais klinikiniais

požymiais ir sukelia didelius ekonominius nuostolius (3,1). 1990-2002 m. laikotarpio, tyrimo metu

nustatyta, kad šalyje vidutiniškai 48 proc. ir 30 proc. visų esančių galvijų ligų susiję su virškinimo ir

kvėpavimo organų sutrikimais (3). Šių susirgimų viena iš priežasčių – virusinės ligos. Vienais

atvejais galvijų susirgimus gali sukelti mono-, kitais atvejais - mišrios infekcijos. Todėl

monoinfekcijų atveju tiramių susirgimų priežastis vieno patogeno atžvilgiu, ligos sukėlėjas gali būti

nenustatytas, o tirdami mišrių infekcijų atvejus – vieno sukėlėjo vaidmuo stipriai pervertintas.

Esant mono- ar mišrioms virusinių ligų infekcijoms galvijai yra labiau pažeidžiami.

Nustatyta, kad dėl virškinamojo trakto ir kvėpavimo ligų galvijai gaišo žymiai dažniau nei nuo

reprodukcijos, medžiagų apykaitos ar mastitų (3). Didesnį susirgimų skaičių ir gaišimą dėl enterito

bei respiratorinių ligų sukeltų komplikacijų galima paaiškinti dideliu virusinių ligų išplitimu:

galvijų virusinės diarėjos, infekcinio rinotracheito ir koronavirusinių ligų ir kt.(2).

Mokslininkų tyrimai rodo, kad labiausiai paplitusios virusinės ligos sukeliančios didžiausius

susirgimus ir ekonominius nuostolius yra galvijų infekcinis rinotracheitas ir galvijų virusinė diarėja.

Galvijų virusinė diarėja yra vienas iš veiksnių sąlygojančių galvijų bandos sveikatingumą,

reprodukciją bei pieno primilžį. Vienas iš pagrindinių galvijų virusinės diarėjos virusų šaltinių yra

persistentiškai infekuoti gyvuliai. Jie išlieka virusų nešiotojais visą gyvenimą ir juos platina (7).

GVDV yra plačiai išplitęs Lietuvos galvijų populiacijoje. Šios ligos kraujo serumo tyrimai pradėti

nuo 1992 m. ir tęsiami iki šiol (4).

2001-2003 m. iš viso galvijų virusinės diarėjos antikūnų atžvilgiu buvo ištirta 6843 galvijų

kraujo serumo mėginių, iš kurių 2751 buvo teigiami. Buvo pradėtas sistemingas galvijų virusinės

diarėjos viruso likvidavimas veislininkystės įmonėse, bei sustabdytas infekuotų galvijų importas į

Lietuvą. 2001-2003 metais galvijų virusinės diarėjos ligos aptikimo tyrimų atlikta 77 proc. daugiau

nei ankstesniais metais. 2001-2003 metų tyrimo metu ištirtų mėginių rezultate, 37 proc. buvo

teigiami. Daugiausia GVD tyrimų atlika Kauno, Marijampolės, Panevėžio bei Šiaulių apskrityse,

kuriose mėginiai sudarė 85 procentus visų tiriamųjų mėginių. Didžiausias paplitimas aptiktas

Klaipėdos (55,9 proc.) ir Marijampolės (53,6 proc.) apskrityse. Apskrityse, kuriose galvijininkystė

bei pienininkystė nėra labai išvystyta, tyrimai atlikti mažesniu mastu, susirgimų buvo aptikta

ženkliai mažiau. (5)

12

Lietuvoje galvijų infekcinis rinotracheitas pradėtas tyrinėti nuo 1993 metų. Tuo metu

didžiausias dėmesys buvo skirtas ligos likvidavimui bulių – spermos donorų bandose. Iki 1997

metų veislininkystės įmonėse buvo likviduoti visi serologiškai teigiami buliai ir jų užkrėstų spermų

mėginiai (6). Vėlesni tyrimai parodė, kad įgyvendinus šias priemones veislininkystės įmonių buliai

daugiau nebeužsikrėtė galvijų infekciniu rinotracheitu, nors laboratorinių tyrimų metu, dar buvo

aptikti keli serologiškai teigiami bulių spermų mėginiai (3). Tuo tarpu galvijų infekcinis

rinotracheitas pramoniniuose pienininkystės ūkiuose beveik netirtas. Remiantis atliktais tyrimais,

labai produktyvių galvijų ūkiuose 26,7% – 77,8% galvijų yra užsikrėtę galvijų infkecinio

rinotracheito virusu, o viruso paplitimas Lietuvos galvijų populiacijoje sudarė 11,9%, nuo 2008

metų nustatyta didėjanti BoHV-1 plitimo tendencija. Tyrimai, kurie buvo atlikti, buvo labai mažos

apimties, ligos paplitimas visos šalies mastu analizuotas nebuvo. GIR paplitimas Lietuvos

pienininkystės ūkiuose, šios ligos enzootiškumas bei atlikti tyrimai rodo, kad mažai skiriama

dėmesio epidemiologinės situacijos nagrinėjimui. Skiriant diagnostines, profilaktikos bei kontrolės

priemones būtų galima sumažinti GIR paplitimą ir patiriamus ekonominius nuostolius galvijų

augintojams.

1.2 . Rizikos veiksniai įtakojantys virusinių ligų plitimą

Epidemiologija - tai procesas nuo ligos atsiradimo iki prevencinių priemonių plano vykdymo.

Nuolat analizuojami ligų protrūkiai padeda atskleisti rizikos veiksnius, kurie turėjo epidemijų

atsiradimui, plitimui ir stabdymui. Rizikos veiksniai įvairiuose ūkiuose yra skirtingi,

nepriklausomai nuo tos pačios gyvūno rūšies, skiriasi gyvūno laikymo sąlygos, veislinės savybių

įvairovės, atsparumas ligoms, regionas, gydymo priemonės, specifinės profilaktikos priemonės ir kt.

Vienas iš didžiausių veiksnių, kuris gali įtakoti virusinų ligų išplitimą yra naujų gyvulių

įvežimas į bandą. Įvairiose Europos šalyse virusinių ligų situacija yra skirtinga, tad perkant

galvijus, skirtinga ir rizika užkratui pateikti į mūsų šalį. Europos Sąjungos komisija 2004 m. priėmė

sprendimą suskirstyti šalis nares į grupes pagal ligos išplitimą ir tam tikrai šaliai taikyti kontrolės

priemones (8). 2006 metais į Lietuvą buvo importuoti 959 veisliniai galvijai, dauguma jų buvo

atvešti iš šalių, kuriose galvijų infekcinis rinotracheitas yra išplitęs ir užsikrėtimo galimybė yra

didelė (8). Tais pačiais metais įvežta 1795 veislinių pieninių galvijų iš šalių, kuriose galvijų

infekcinis rinotracheitas yra likviduotas arba išplitimas labai mažas, tačiau galvijų virusinės diarėjos

paplitimas didelis (9). Tai parodo, kad GIR ir GVD užsikrėtimo tikimybės ūkyje, į kurį bus vežami

galvijai išauga. Todėl eksportuotus gyvūnus būtina karantinuoti, stebėti, jei yra galimybė ir

vakcinuoti.

Virusinių ligų plitimui įtakos turi galvijų bandų dydis. Remiantis 2005 – 2010 metais

Lietuvoje atliktais tyrimais GIR viruso paplitimas yra proporcingas bandos dydžiui. Bandose nuo 1

13

– 200 galvijų užsikrėtimas vyravo 5,6 proc., o bandose, kuriose laikoma daugiau nei 200 galvijų

14,8 proc (4). Kuo didesnė galvijų koncentracija bandoje, tuo serologiškai teigiamų galvijų aptikta

daugiau. Didėjant galvijų skaičiui bandoje, didėja užsikrėtimo rizika, t.y. užsikrėtusių bandoje

skaičius auga nuolat. Virusinių ligų paplitimo priklausomybė nuo bandos dydžio pastebėta ir kitose

šalyse (58). Bandos dydžio kontroliavimas, kontrolės priemonės ir profilaktika turėtų būti griežčiau

atliekama bei stebima dideliuose ūkiuose, atskirose bandose, kadangi didėjant laikomų galvijų

skaičiui didėja ir tikimybė užsikrėsti plintančia liga.

Temperatūros kaita, drėgmė, pasikeitusi aplinka – tai dar keletas veiksnių sudarančių sąlygas

viruso plitimui. Keičiantis klimatui - orams atšilus ar vėstant, silpsta ir gyvūno imunitetas.

Sveikiems gyvūnams didesnė tikimybė užsikrėsti liga, virusų nešiotojams išryškina klinikinius

simptomus ir padidina patogenų išskyrimo kiekį, o sergantiems paūmina ligą, sukelia sunkesnes

komplikacijas. Remiantis užsienio literatūra, galvijo optimali laikymo temperatūra yra nuo -7 iki

17°C (13). Atsižvelgiant į tai patariama sudaryti visas sąlygas siekiant apsaugoti gyvūnus nuo

perkaitimo ir nuo peršalimo. Stebėti santykinį drėgmės kiekį, reguliuoti ventiliacijos pralaidumą,

guliaviečių sausumą bei šiltumą. Nors Lietuvoje streso nuo temperatūros pasikeitimų pasitaiko

nedažnai, pereinanamuoju laikotarpiu būtina, atkreipti dėmesį į laikymo sąlygas (12).

1.3 . Galvijų virusinės diarėjos epidemiologinių duomenų apžvalga

Galvijų virusinė diarėja (GVD) – tai užkrečiama virusinė liga, kurią sukelia Flaviviridae

šeimos Pestivirusai. Jie yra labai heterogeniški (13). GVDV turi viengrandinę, apvalkalėtąją RNR,

kurios genomas yra monocistroninis linijinis. Viengrandinė GVD RNR yra 2 tipų: BDVD – 1a - ir

2b. Dažniausiai pasitaikantis potypis yra 1a, remiantis tyrimų rezultatais jo paplitimas siekia 80%, o

2b tik 20%. Taip pat aptinkami 2 biotipai: citogeninis ir necitogeninis (14). Šie du biotipai skiriasi

virulentiškumu, bet antigeniškai jie yra giminingi. Citogeninis biotipas sukelia apoptozę ląstelių

kultūrose, (15) o necitogeninis yra ūminių infekcinių procesų priežastis, kurios gali būti plačiai

perduodamos su kūno skysčiais: seilėmis, išskyromis iš nosies, šlapimu, sperma (16). GVDV –

labiausiai paplitę patogenai pasaulio galvijų populiacijoje. GVDV užkrečia galvijus ir kitus

smulkius atrajotojus, sukeldamas įvairių klinikinių požymių pasireiškimą (17). Šis patogenas

padaro ženklius ekonominius nuostolius galvijus auginančiose šalyse (18).

Neveršinga, imuniteto neturinti karvė, ūmia GDV infekcija užsikrečia iškart, o klinikiniai

požymiai atsiranda po 3 dienų pasireiškiant viremijai, kuri trunka apie 2 savaites kol susiformuoja

imunitetas (19). Šia liga dažniausiai serga 2 mėn. – 2 metų galvijai, tačiau užsikrėsti gali ir itin jauni

1-4 dienų veršiukai, ir vyresnio amžiaus 3 – 7 metų suaugę galvijai. Galvijų virusinės diarėjos

virusu gali užsikrėsti ne tik galvijai, bet ir laukiniai gyvūnai: stirnos, muflonai, danieliai (20).

Virusą gali platinti užsikrėtę – klinikinių požymių turintys ir neturintys galvijai. Taip galime išskirti

14

3 pagrindines GVD formas: ūmiai pasireiškianti GVD, gimdoje esanti GVD infekcija ir

subklinikinė GVD forma. (21).

GVDV labiausiai platina PI galvijai. Nustatyta, kad galimybė užsikrėsti lytinio kontakto ar

netiesioginio kontakto būdu per užterštą veterinarinę įrangą, muses ar pakratus yra ženkliai

mažesnė. (22). Tačiau dažniausiai GVD patogenas į galvijo organizmą patenka alimentiniu arba

respiratoriniu būdu. 1 – 4 dienas virusas dauginasi gleivinėse, jas pažeisdamas. Po inkubacinio

laikotarpio, virusas patenka į kraują, išplinta po visą oranizmą dažniausiai sukeldamas virškinimo

organų, akių, burnos bei nosies gleivinių pažeidimus. Gleivinių pažeidimus dažniausiai pasireiškia

opų pavidalu. Dėl atsiradusių šių pažeidimų, sutrinka normali organizmo būklė: galvijai pradeda

viduriuoti, seilėtis, sutrinka vandens ir mineralinių medžiagų apykaitos balansas, vystosi

dehidratacija. Apsikrėtęs galvijas taip pat pasidaro imlesnis ir kitiems, respiratoriniams ar

virškinamojo trakto patogenams (24).

GVD yra vienas iš didžiausių veiksnių, kuris neigiamai įtakoja reprodukciją, primilžį bei

bandos sveikatingumą. Dažniausiai galvijų virusinė diarėja pasireiškia be ryškesnių ligos simptomų,

tačiau liga gali prasidėti ir nuo stipraus karščiavimo, diarėjos ir net kvėpavimo takų pažeidimų, nors

anksčiau manyta, kad GVD virusai yra tik gausaus viduriavimo priežastis (25). Liga gali baigtis

gyvūno pasveikimu arba mirtimi, kurios baigtis dažniausiai priklauso nuo imuninio statuso, galvijo

amžiaus ir apsikrėtimo būdo (26). Pirmieji ligos požymiai pasireiškia per 2 – 14 parų. Liga gali

pasireikšti ūmiai, poūmiai, lėtiniu pavidalu ar be simptomų. Klinikiniai požymiai gali pasireikšti

trumpalaike leukopenija, limfopenia, trombocitopenija, apoptozėmis užkrūčio liaukoje,

imunosupresija, pireksija ir diarėja, kosulį, apetito netekimą, ištakas iš nosies ir akių. Imūninės

sistemos nusilpimas dėl galvijų virusinės diarėjos viruso, turi įtakos kito infekuoto patogeno

patekimui į organizmą, kuris sukelia įvairius susirgimus, dėl kurių pasireiškia klinikinių požymių

įvairovė. (26)

Didžiausi ekonominiai nuostoliai yra patiriami tada, kai GVD virusai užkrečia karves

nėštumo metu ir palikuonys gimsta persistentiškai infekuoti. (27). Veršingoms karvėms klinikiniai

požymiai pasireiškia embrionų mirtimi, išsimetimais ar persistentiškai infekuoto (PI) palikuonio

atsivedimu (28). Ligos sunkumas priklauso nuo karvės imuniteto, veršingumo laiko, amžiaus.

Sergančioms veršingoms karvėms ši liga dažniausiai yra lydima išsimetimų pirmąjį veršingumo

trimestrą. Kai išsimetimas neįvyksta, transplacentinė infekcija įvyksta iki 125 veršingumo dienos.

Gimę galvijai dažniausiai turi sulėtėjusio augimo sindromą, yra nekordinuotų judesių,

imunotolerantiški infekcijos nešiotojai (29). Kai užsikrėtimas įvyksta 100-150d. veršingumo

laikotarpiu – veršeliai gimsta su smegenų hiperplazija, hidrocefalija, katarakta bei kitomis

patologijomis (30). Veršiukai yra silpni, gaišta. Veršinga karvė užsikrėtusi patogenine GVD

15

infekcija nuo 150d. atsiveda veršiukus, kurie yra sveiki, bei turintys stirpų imunitetą, dėl jau

susiformavusios veršelių imuninės sistemos, bet virusą nešiojantys ir platinantys.

Galvijų virusinės diarėjos virusas yra siejamas su daugumos organizmo sistemų

patologijomis: reprodukcijos organų, kvėpavimo, virškinimo, imunologinėmis, limfinėmis,

raumenų, odos ir centrinės nervų sistemos (31). Gaišę gyvūnai yra anoreksiški, netekę daug skysčių,

dehidratavę. Galvijų plaukai būna pasišiaušę. Tarpunagėse galima pastebėti atsivėrusių opų.

Apžiūrėjus naturalias kūno angas, pastebimi paraudimai, nekrozės židinėliai, opos burnos ir nosies

ertmėse, gausios skadrios arba pūlingos išskyros. Skeleto raumenys sausi. Paviršiniai limfiniai

mazgai padidėję.

Virškinimo sistema stipriai pažeista. Stemplėje, šliuže, plonosiose žarnose erozijos ir opos.

Ryškus šliužo ir plonųjų žarnų uždegimas, žarnų submukoziniame sluoksnyje nustatomi arteriolių,

mažų arterijų vaskuliarinių sienelių segmentinė nekrozė bei perivaskuliarinių limfmazgių uždegimai

(32).

Galvijų virusinė diarėja galvijų augintojams yra labai aktuali liga. Vienas greičiausių galvijų

virusinės diarėjos diagnozavimo metodų yra nustatomas remiantis klinikiniais simptomais, nors šis

ir nėra 100 procentų tikslus. Taip pat liga nustatoma serologiniais tyrimais, kurių metu yra atliekami

IFA ir virusų neutralizacijos metodai. GVD galime nustatyti atlikę antigeno nustatymo reakciją,

kurios metu yra tiriama stabilizuoto kraujo limfocitų frakcija. Patogeną identifikuoti įmanoma ir

virusų išskyrimo būdu, naudojant pirmines ir perspėjamasias lastelių kultūras. Diagnostika

atliekama ir pačių organų, išskyrų pritaikant nukleorugščių nustatymo būdą, tokiu būdu atskiriant

citopatogeninius ir necitopatogeninius variantus. Tikslus galvijų virusinės diarėjos ligos

diagnozavimas yra labai svarbus ne tik gyvūno gydymo srityje, bet ir ligos kontroliavimui bei

viruso izoliavimui.

Tinkamiausia ir efektyviausia priemonė galvijų virusinės infekcijos pašalinimui yra

persistentiškai infekuotų galvijų identifikavimas ir pašalinimas (33). Vakcinacija taip pat gali būti

naudojama kaip pagalba kontrolėje ir prevencijos priemonė (34). Brazilijoje yra naudojamos 8 tipų

komercinės vakcinos ir visos jos yra GVDV-1 ar GVDV-2 inaktyvuotos padermės, tačiau jos

apsaugo tik mažą dalį bandos ir daugelyje atvejų tai nepasireiškia sistematiškai (35). Galvijai gali

būti taip pat vakcinuojami monovalentine, multivalentine, inaktyvuota ir modifikuota gyva vakcina.

Vakcinos naudojimo būdas gali būti įvairus: galima lašinti į nosies landą, švirkšti į raumenį ar po

oda. Pagal naujausius duomenis, veršiukus patartina pradėti vakcinuoti nuo 8 savaičių, pakartojant

po 6 mėnesių nusilpninta vakcina. Revakcinuoti būtina kiekvienais metais, taip stengiantis

sumažinti galvijų virusinės diarėjos paplitimą bei mažinant ekonominius nuostolius.

Galvijai patogeninį virusą gali platinti ir lytiškai. Bulių, kurie serga GVD sperma taip pat yra

užkrėsta. Apsėklinant karvę, sergančio bulio sperma, yra didelė susirgimo tikimybė. Dėl šios

16

priežasties būtina tikrinti bulių spermą, jei fermoje yra GVD susirgimų, net jei ir bulius klinikinių

simptomų neturi.

1.4 . Galvijų infekcinio rinotracheito epidemiologinių duomenų apžvalga

Galvijų virusinį rinotracheitą sukelia galvijų herpes virusas, priklausantis Herpesviridae

šeimai, Alphaherpesvirinae pošeimiui, galvijų I tipo herpės rušies virusams. DNR grandinę dengia

ikosaedrinė kapsidė apie 100 nm ilgio, kuri sudaryta iš 162 kapsomerų. Tarp kapsidės ir apvalkalo

yra nestruktūrinių baltymų sluoksnis (36). Pati svarbiausia viruso dalis - ištisinė DNR, kuri leido

ligą suskirstyti į 3 potypius: GHV.1.1 sukelia kvėpavimo takų ligas, GHV.1.2. užkrečia kvėpavimo

takų ir lytinių organų gleivines, o GHV.1.3. būdingi neurologinės kilmės infekcijos (37). Taip pat

skiriami 2a ir 2b subtipai, kurie yra mažiau virulentiški nei 1a subtipai (38) (39). Tai yra labiausiai

paplitęs virusas visoje pasaulio galvijų populiacijoje, kurio sukeliama liga teikia didelius

ekonominius nuostolius dėl sumažėjusios pieno gamybos, apvaisinimo problemų, abortavimosi bei

jaunų galvijų gaišimo.

Infekcinio rinotracheito inkubacinis laikotarpis trunka apie 2 – 4 paras. Po inkubacinio

laikotarpio pastebimas, ryškus ligos progresavimas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad virusas yra

labai svarbus faktorius, kuris sąlygoja sunkesnius susirgimus, sukeltų antrinių infekcijų, dėl

galimybės koduoti keletą baltymų, kurie yra atsakingi už organizmo imuninės sistemos atsaką (40)

(41). Remiantis ES šalių epidemiologiniais duomenimis pastebėta, kad didžiausia žalą padaro ne

virusas, o įsimetusi antrinė infkecija. Pastarella multodica, Histophilus somni – dažniausias

pasitaikantis antrinis patogenas, kuris sukelia pūliuojančią pneumoniją, infekcinę tromboemboliją,

meningoencefalitą bei gerklų abscesus (42). Todėl viruso sukeltos infekcijos metu tenka gydyti ir

atsiradusias antrines, dažniausiai bakterines infekcijas. Nors organizmo imuninė sistema ir formuoja

atsaką į Herpes patogeną, virusas infekuotame organizme pasilieka, gyvūnas tampa nešiotoju (42).

Bandoje esantys nešiotojai, ligą platina periodiškai, taip užkrėsdami sveikus gyvūnus tiesioginio

kontakto metu per kvėpavimo takus, akių ir nosies išskyras, oro lašeliniu būdu. Infekcija taip pat

gali plisti per šviežią arba užšaldyta infekuotų galvijų spermą (43). GIR plinta oro lašeliniu,

tiesioginio kontakto būdu, lytinio akto metu – per spermą, organizmo skysčius, sekretus, per

plancentą bei amonio audinius. Atkreipiamas dėmesys, kad GIR užsikrečia ir laukiniai atrajojantys

gyvūnai. Viruso platinimas tarp laukinių atrajotojų gali turėti didelės reikšmės plitimui ir naminių

gyvūnų populiacijoje Europoje, kadangi perdavimo ryšys tarp skirtingų rūšių gyvūnų dar nėra iki

galo ištirtas (44,45). Gyvūnai nuo šios ligos gaišta retai, tačiau, sirgdami šia liga, suteikia didelius

ekonominius nuostolius galvijų augintojams. Sumažėja duodamo pieno kiekis, jo kokybė, galvijams

krinta svoris, keičiasi mėsos sudėtis, kokybė. Sergant sunkia forma, kai organizmas paveikiamas

antrinės infekcijos, skiriama antimikrobinė terapija, dėl kurios būtina atsižvelgti į išlauką, nuostoliai

17

dėl profilaktikos, kritimų. Privaloma naikinti veislinių bulių užkrėsta spermą, užkrėstus veislinius

gyvūnus.

Galvijų infkecinis rinotracheitas pasižymi didele klinikinių požymių įvairove. Karščiavimas,

seilėtekis, gleivingos išskyros iš nosies ertmės, išliesėjimas, depresija, atsiranda uždegiminiai

procesai tokie kaip: laringitas, faringitas, rinotracheitas, bronchomneumoniją, pleuritas, encefalitas

(46). Esant 2 potypio rinotracheitui, šalia jau išvardytų požymių atsiranda lytinių organų infekcijos:

pustulės, opos vulvos ir makšties srityje, padažnėjęs šlapinimąsis, abortai. Buliams puslelės ir opos

susiformuoja apyvarpės ir varpos srityse. Jauniems veršeliams gali išsivystyti ir nervinis

pažeidimas: raumenų drebulys, ėjimas ratu, encefalitas. Pasireiškia ir įvairios ligos formos. Formos

gali būti ūmi, poūmė ir lėtinė. Liga gali pasireikšti ir subklinikine forma, kai ligai būdingi

simptomai nepasireiškia. Profilaktinių priemonių taikymas yra daug efektyvesnė priemonė, nei

simptominis gydymas gyvūnams susirgus.

Pagrindiniai patologiniai anatominiai pokyčiai skrodžiant nugaišusius galvijus yra nosies

ertmės paraudimas, paburkimas, erozijos, opos, ryklės, gerklų, trachėjos paraudimas taškinės

kraujosruvos. Lytinių organų paraudimas, paburkimas, opos, erozijos, nekrozės židinėliai, gleivinė

padengta pūlingu eksudatu.

Siekdami kontroliuoti galvijų infekcinio rinotracheito paplitimą, imtasi priemonių surasti

tinkamiausią būdą viruso plitimo užkirtimui. Efektyviausias būdas užkirsti viruso perdavimą yra

galvijų vakcinavimas. Vakcinavimą galima pradėti nuo 3-7 mėn. veršelių. Po vakcinacijos susidaręs

imuninis atsakas yra silpnas, todėl būtina pervakcinuoti po pirmosios vakcinos praėjus 10 - 14d.

Vakciną galima švirkšti į raumenį, po oda arba lašinti į nosies ertmę. Lašinimas į nosies ertmę yra

saugesnis, nesukelia šalutinio poveikio, saugi veršingoms karvėms, apsaugo nuo abortų. Po

vakcinacijos virusas dar gali būti platinamas 10-14 dienų (47). Vakcinavimo efektyvumas taip pat

priklauso nuo pasirinktos vakcinavimo programos. Kai kuriose Europos sąjungos šalyse yra

naudojamos vakcinavimo programos: vakcinavimas pažymėtomis vakcinomis, vakcinavimas

gyvomis vakcinomis ir inaktyvuotomis vakcinomis. Galvijų vakcinavimas sumažina galvijų

infekecinio rinotracheito sergamumą bei stabdo GHV- 1 viruso plitimą (48).

18

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Darbas buvo atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos

Mikrobiologijos ir virusologijos institute laikotarpiu 2014 m. – 2016 m., veterinarinės medicinos

magistrantūros vientisųjų studijų metais.

Virusinių ligų paplitimo pienininkystės ūkyje įvertinimui atlikta ūkio ankstesnių metų

klinikinių, epidemiologinių ir laboratorinių tyrimų analizė, taip pat paimti ir ištirti skirtingo amžiaus

galvijų kraujo serumo mėginiai. Mėginiai tirti naudojant serologinius (imunofermentinės analizės

metodai) ir molekulinės biologijos (polimerazės grandininės reakcijos metodai) metodus.

Tiriamasis ūkis augina galvijus. Šiai žemės ūkio bendrovei priklauso 3 fermos, esančios 1-2

km atstumu viena nuo kitos. Joje laikoma 1100 pieninių karvių. Karvės yra holšteinizuotos Lietuvos

juodmargių veislės.

Tyrimui atsitiktine tvarka atrinkti 36 kliniškai sveiki galvijai iš keturių amžiaus grupių: 6-12

mėnesių, 12-24 mėnesių, pirmaveršių ir suaugusių karvių. Detalūs mėginių paėmimo duomenys

pateikti 1 lentelėje.

1 lentelė: Galvijų kraujo serumo mėginių paėmimo schema serologiniams ir molekulinės

biologijos tyrimams.

Galvijų amžius ar grupė Mėginių kiekis

6 – 12 mėnesių 10

12 – 24 mėnesių 9

Pirmaveršės 9

Karvės 8

Iš viso: 36

Visi tyrimui naudoti kraujo mėginiai buvo paimti tą pačią dieną, vienkartinėmis priemonėmis.

Kraujas steriliai paimtas iš vena jugularis į vakuuminius mėgintuvelius be koagulianto. Atvežti

kraujo mėginiai centrifuguojami, atsiskyręs kraujo serumas nupilamas į kitus mėgintuvėlius ir iki

tyrimo laikytas -20 laipsnių temperatūroje. Kraujo mėginiai atgabenti į Mikrobiologijos ir

virusologijos institutą prieš tai užpildžius lydraščius ir nurodžius tyrimo tikslą: imunofermentinės

analizės metodu ištirti GVD ak atžvilgiu; GIR ak atžvilgiu. Prieš tyrimą reagentai yra laikomi

kambario temperatūroje (18-20 ºC), po naudojimo grąžinami į 2-8 ºC (56).

19

2.1 . Epidemiologiniai tyrimai

Veterinarijos specialistai buvo apklausiami apie galvijų susirgimus ir epidemiologinę situaciją

prieš mėginių paėmimą, mėginių paėmimo metu ir po mėginių paėmimo. Tyrimo metu ypač buvo

atkreipiamas dėmesys į būdingus galvijų virusinei diarėjai ir galvijų infekciniam rinotracheitui

klinikinius ir epidemiologinius požymius. Teirautasi, kokio amžiaus galvijams dažniausiai

pasireiškia šių ligų klinikiniai požymiai ir kokia ligos baigtis. Domėtasi retrospektyviais ūkyje

laikomų galvijų tyrimais, apie virusinių ligų dažnumą, kokios specifinės ar nespecifines

profilaktinės priemonės bei gydymas buvo ar yra taikomas. Aiškintasi ar į bandą buvo įvežami nauji

galvijai ir ar jie buvo karantinuojami. Kokie laboratoriniai tyrimai atlikti siekiant nustatyti

užsikrėtimą infekcinėmis ligomis ir kokie gauti jų rezultatai. Domėtasi, kokiu pašaru šeriamos

karvės, ar gali turėti kontaktą su kitais ūkiniais ar laukiniais gyvūnais.

2.2 . Klinikiniai tyrimai

Klinikinių tyrimų metu buvo atkreipiamas dėmesys į galvijų ligų klinikinius požymius,

sergamumą ir sveikatingumą. Ūkį aptarnaujančio veterinarijos gydytojo buvo paklausta, ar

laikotarpyje prieš kraujo ėmimą nebuvo pastebėti galvijų virusinei diarėjai ir galvijų infekciniam

rinotracheitui būdingi požymiai, ir ar ūkyje nepasireiškė kitoms virusinėms ar bakterinėms ligoms

būdingi simptomai. Aiškintasi ar atsiradę klinikiniai požymiai pasireiškia dažniausiai keletui

galvijų, ar tai apima masinius susirgimus ūkyje. Taip pat domėtasi ar įvairių amžiaus grupių

kontaktavimas tarpusavyje kraujo ėmimo metu, nesutrigdė galvijų sveikatos.

2.3 . Serologiniai metodai

Antikūnai prieš GVDV ir GIRV buvo nustatomi komerciniais diagnostiniais IFA rinkiniais.

2.3.1. Imunofermetinės reakcijos analizės metodai

LSIVet Ruminant BVD/BD p 80-Serum (LSIVet™) bei GIR LSIVet Bovine IBR screening-

serum (LSIVet™) pagamintais bei standartizuotais Švedijoje ir Prancūzijoje.

GVD LSIVet Ruminant BVD/BD p 80-Serum metodas yra paremtas blokuojančios IFA

principu. IFA tyrimo metodas paremtas principu, kai virusui specifiniai antikūnai tiriamajame

mėginyje konkuruoja su peroksidaze konjuguotus monoklininius virusui p-80 specifinius antikūnus

arba juos blokuoja. IFA atlikta pagal diagnostinių rinkinių metodikas. Tyrimo rezultatai įvertinti

tiriamo mėginio optinį tankį (OT) pamatuojant spektrometru „Multiscanex“ (Labsystems)“, kai

bangos ilgis λ= 450 nm. Remiantis IFA diagnostikumo gamintojo rekomendacijomis pagal optinį

tankį apskaičiuotas kiekvieno mėginio inhibijos procentas, kuris yra tiesiogiai proporcingas

20

specifinių antikūnų kiekiui. Mėginiai, kurių inhibijos procentas yra nuo 50 iki 80 procentų žymimi

„+“ ir vadinami serologiškai silpnai teigiamais, o mėginiai, kurių inhibijos procentas daugiau nei 80

procentų – žymimi „++“ ir vadinami serologiškai stipriai teigiamais.

Remiantis IFA tyrimų GVD atžvilgiu rezultatais mėginiai buvo suskirstyti į serologiškai

neigiamus ir silpnai bei stipriai teigiamus.

GIR LSIVet Bovine IBR screening-serum rinkinys. Šis metodas yra paremtas netiesioginės

IFA principu. Polistirolo mikroplokštelės šulinėliai padengti galvijų infekcinio rinotracheito viruso

antigenu. Metodo pagrindas – antikūno ir antigeno reakcija. Tam, kad išvengti kryžminės reakcijos

tiriamieji mėginiai skiedžiami skiedimo buferiu, kuriame yra GIR viruso ekstrakto ir inkubuojami.

Po inkubacijos tiriamieji mėginiai perkeliami į rinkinio mikroplokštelę. Kai tiriamajame mėginyje

yra antikūnų, reakcijos metu susidaro antigeno ir antikūno kompleksas, kuris yra surištas

šulinėliuose. Nesurištos medžiagos yra išplaunamos. Įpilamas konjugatas, kuris sureaguoja su

surištu antigenu. Po plovimo pilamas substratas, kuris sąveikoje su konjugatu pakeičia spalvą.

Spalvos intensyvumas yra proporcingas antikūnų koncentracijai serumo mėginyje. Tyrimo

rezultatai įvertinti tiriamo mėginio optinį tankį (OT) matuojant spektrometru „Multiscanex

(Labsystems)“, kai bangos ilgis λ= 450 nm.

2.4 . Molekulinės biologijos metodai

2.4.1. Lizdinė polimerazės grandininė reakcija

PGR tikslas buvo nustatyti virusų nešiotojus ar apsikrėtusių individus.

RNR išskyrimas buvo atliekamas pagal Trizolio gamintojų (Invitrogen, JAV) pateiktą

aprašymą. RNR išskirti 250 µl tiriamojo mėginio ( kraujo serumo) buvo paveikiama 750 µl trizoliu,

kuris sukelia visišką ląstelių lizę. Mėginys inkubuojamas apie 5 min. kambario temperatūroje ir

užpilamas 200 µl chloroformo. Po to stipriai pakratoma ir 2-3 min. laikoma kambario

temperatūroje. Taip paruoštas mėginys centrifuguojamas 15 min. 12 tks. g + 4 C temperatūroje.

Paviršinė frakcija perkeliama į naują mėgintuvėlį, užpilama 500 µl izopropanoliu, pakratoma

ir laikoma 10 min. kambario temperatūroje. Tada mėginys centrifuguojamas 15 min. 13 tks. g + 4

°C temperatūroje. Po to nusodintos virusinės RNR molekulės, prisitvirtinusios prie mėgintuvėlio

dugno pilamos 500 µl etanolio ir inkubuojamos 3-5 min. kambario temperatūroje. Taip apdorotas

mėginys centrifuguojamas 3-5 min. 15 tks. g + 4 C temperatūroje. Po to etanolis ir jo likučiai

išgarinami ir RNR ištirpinama 20 µl vandens, kuris neturi Rnazių ir kitų inhibitorinių medžiagų

(DEPC vanduo). Bendra iškirta RNR buvo naudota kaip matrica vieno mėgintuvėlio atvirkštinės

transkripcijos lizdinėje polimerazės grandininėje reakcijoje (AT-PGR).

21

Vieno mėgintuvėlio lizdinėje AT-PGR pirmiausia buvo ruošiami reagentai antram, t.y.

lizdinės PGR etapui. Šiam tikslui paruošiamas reakcijos mišinys, kuriame yra 5 µl 22 proc.

trechalozės (Sigma), sunaudojamos kitiems reakcijos komponentams išlaikyti, 20 pmol/µl

kiekvieno iš vidinių nukleotidų pradmenų A11 ir A14,1 µl dNTPs mišinio (dATP, dCTP, dGTP,

dTTP) 10 mM tirpalo ir 0,25 µl Taq DNA polimerazės (1,25 U). Į kiekvieno 0,2 ml Eppendorf

mėgintuvėlio dangtelį tokio lizdinės PGR mišinio pilstoma po 8,25 µl ir paliekama 2 val. kambario

temperatūroje išdžiūti. Tokiu būdu džiovinti lizdinės PGR reagentai yra tinkami naudoti 6 mėn.

2 lentelė. AT lizdinėje PGR panaudoti bendri visiems pestivirusams oligonukleotidų

pradmenys

Pradmenų

pavadinimai

Kryptis

5' 3' Oligonukleotidų pradmenų seka 5'--3'

Pozici

ja

nukleotide

Genomo

regionas

V324 Išoriniai ATGCCC(T/A)TAGTAGGACTAGCA

90-110 5’UTR

V326 TCAACTCCATGTGCCATGTAC 353-373 5UTR/NPRO

A11 Vidiniai

AGTACAGGGTAGTCGTCAGTGGT

TCG 161-186 5’UTR

A14

CAACTCCATGTGCCATGTACAGCA

G 348-372 5UTR/NPRO

Kitame etape buvo naudoti tie patys 0,2 ml Eppendorf mėgintuvėliai, kurių kamšteliuose buvo

trechalozėje išdžiovinti lizdinės PGR komponentai. Atvirkštinė transkripcija (AT) ir PGR-I buvo

atliekama paminėtų mėgintuvėlių dugne. Amplifikacijai buvo naudojamas 50 µl mišinys: 5 µl

bendros RNR, 5 µl 10xPGR buferio (UAB "Thermo Fisher Scientific Baltics", Lietuva), 5µl MgCl2

(25 mM, UAB "Thermo Fisher Scientific Baltics", Lietuva), 2 µl dNTPs (10 mM, UAB "Thermo

Fisher Scientific Baltics", Lietuva), po 0,25 µl (po 5 pmol) išorinių pradmenų V324 ir V326, 1µl

10% tritonX-100 (Sigma), 0,5 µl (2,5 U) Taq - DNR polimerazės (UAB "Thermo Fisher Scientific

Baltics", Lietuva), 0,25 µl (10 U) RNAnasin (UAB "Thermo Fisher Scientific Baltics", Lietuva) ir

0,5 µl (100U) M-MLV atvirkštinės transkriptazės (UAB "Thermo Fisher Scientific Baltics",

Lietuva) ir 30,25 µl DEPC vandens. AT-PGR mišinio, esančio mėgintuvėlio dugne, atskyrimui nuo

lizdinės PGR komponentų mėgintuvėlio kamštelyje buvo naudojamas mineralinis aliejus (Sigma).

Vieno mėgintuvėlio AT lizdinė PGR buvo atliekama amplifikatoriuje Mastercycler ® (Eppendorf).

Sumaišius RNR ir AT-PGRI mišinį, atvirkštinė transkripcija buvo atliekama termocikleryje esant

42°C temperatūrai 30 min. AT fermentai inaktyvuojami kaitinant 95°C 5 min. ir kartu po to

pradedama 20 ciklų amplifikacijos reakcija: cDNR denatūravimas – 94°C 1 min., hibridinimas su

22

specifiniais pradmenimis - esant 52°C 1 min., cDNR elongacija (prailginimas) – esant 72°C

temperatūrai 1 min. Pasibaigus pirmajam amplifikacijos etapui mėgintuvėliai buvo pakaitinami

65°C 2 min., apverčiami ir laikomi 2 min., siekiant sumaišyti ir ištirpinti lizdinės PGR

komponentus mėgintuvėlio dangtelyje su PGRI produktais, esančiais dugne. Po to mėgintuvėliai

buvo trumpai nucentrifuguojami ir atliekama lizdinė PGR naudojant 30 amplifikavimo ciklų: 94°C

1 min., 52°C 1 min., 72°C 1 min. Galutiniam amplifikavimui užbaigti buvo panaudojama

prailginimo procedūra 72°C 10 min. Tokiu būdu gaunamas AT-PGR produktas 212 bp.

AT-PGR amplifikacijos produktai buvo analizuojami 2% agarozės gelyje (Top VisionTM GQ

Agarose, UAB "Thermo Fisher Scientific Baltics", Lietuva), dažytame etidžio bromidu

(koncentracija 1 µg/ml.). 10µl PGR produkto buvo atliekama elektroforezė 1xTBE (90mM Tris,

90mM boro rūgšties, 2 mM EDTA) arba 1xTAE buferyje, leidžiant 100 V srove 45 min. PGR

rezultatai buvo matomi UV lempos spinduliuose, esant specifiniam DNR juostelių švytėjimui 212

bp molekulinį žymeklį GeneRulerTM 100 bp DNA Ladder Plus (UAB "Thermo Fisher Scientific

Baltics", Lietuva) atitinkančioje pozicijoje.

2.5 . Duomenų vertinimas

Gauti galvijų duomenys buvo susisteminti ir sugrupuoti pagal:

1. Epidemiologinius ir klinikinius duomenis;

2. GVD ir GIR serologiškai teigiamų ir neigiamų galvijų skirtingų amžiaus grupių duomenis;

3. GVD ir GIR serologiškai teigiamų ir neigiamų galvijų atskirose amžiaus grupėse duomenis;

4. Mišrių GVD ir GIR infekcijų tyrimų duomenis;.

5. 2006 ir 2014 vm. Atliktų tyrimų rezultatų duomenis, juos palyginant.

2.6 . Statistiniai metodai

Rezultatai apdoroti naudojant Microsoft Office programą. CHITEST - testas buvo panaudotas

siekiant įvertinti rezultatų skirtumų patikimumą. Rezultatai tarpusavyje lyginami tokiu principu: jei

gauti duomenys P<0,05, tai duomenys patikimi ir statistiškai yra reikšmingi, jei P>0,05 tai

duomenys yra nepatikimi ir statistiškai yra nereikšmingi. Taikant šiuos statistinius metodus buvo

įvertinta ar serologiškai teigiamų GIR ir GVD virusų atžvilgiu, gyvūnų skaičius statistiškai skiriasi

skirtingo amžiaus galvijų grupėse.

3. TYRIMŲ REZULTATAI

23

3.1. Epidemiologiniai tyrimų rezultatai

Veterinarijos gydytojų teigimu, GVD ir GIR Lietuvoje yra diagnozuojama, ir ši liga stipriai

paplitusi visos Lietuvos mastu. Pagrindiniai ligos simptomai yra virškinamojo trakto ir kvėpavimo

takų ligos, kuriomis dažnai sergama vienu metu. Suaugusios karvės gaišta staiga, o veršeliams

dažniausiai pasireiškia kvėpavimo takų ir virškinimo ligos (33).

Tyrimams kraujo serumo mėginiai buvo imti Šakių rajone esančiame X ūkyje. Čia laikoma

apie 1100 pieninų karvių. Tvartuose laikomi galvijai dėl judėjimo tvarkos turi kontaktą tarpusavyje.

Kontaktas su laukiniais gyvūnais tikėtinas tik vasaros metu. Fermoje karvės vasarą laikomos

ganykloje, o žiemos laikotarpiu taikomas tvartinis galvijų laikymas. Galvijų mocionas - ganykloje

šalia tvartų apie 2 valandas per dieną. Naujai įsigytų galvijų karantinavimas vyksta fermoje, kuri

ganykliniu laikotarpiu būna tuščia, tuo metu išvaloma ir dezinfekuojama. Galvijai šeriami savos

gamybos pašarais: šienainis, kukurūzų silosas, prieaugliui – šienas. Kombinuotieji pašarai

gaminami fermoje, o kombinuotojų pašarų priedai perkami. Karvės ir telyčios sėklinamos UAB

„Litgenas“ tiekiama sperma. Vidutinis karvių amžius yra 3-4 laktacijos.

Tiriamojo ūkio aptarnaujantis veterinarijos gydytojas, teigė, kad pagrindinės galvijų

sveikatingumo problemos yra tai, kad jauni veršeliai suserga kvėpavimo takų ir virškinamojo trakto

ligomis vienu metu. Pastebėta, kad šių susirgimu protrūkis prasidėjo tada, kai į banda buvo įvestos

146 telyčios, kurios buvo pirktos Vokietijoje ir Olandijoje. 2006 m. metų liepos ir rugpjūčio

mėnesiais nuo šių ligų nugaišo ~50 procentų fermoje laikytų veršelių. Pagrindiniai simptomai buvo

karščiavimas, seilėtekis, išskyros iš nosies ertmės, anoreksija, apatija, smarkus viduriavimas.

Skrodimo metu, pastebėti žarnų ir plaučių pažeidimai, jų uždegimai.

Nuo 2006 m. tiriamajame ūkyje buvo pradėti tyrimai GIR ir GVD ligos paplitimui nustatyti.

Tyrimo metu nustatyta, kad didžiausias užsikrėtimas GIR virusu buvo karvių amžiaus grupėje (80

proc.), o GVD – telyčių (30 proc.). 2006-2008 metais ūkyje buvo vykdoma vakcinacija nuo galvijų

infekcinio rinotracheito. Virusai nebuvo labai išplitę, užsikrėtimas prieauglio grupėje buvo 20-27

proc. Tačiau 2012 metais atlikto tyrimo duomenimis, prasidėjus respiratorinių ligų protrūkiui,

seroteigiamų padaugėjo iki 87 proc. Tų metų rudenį veršelių gaištamumas siekė 30 proc (50).

Dauguma gaišo nuo lėtinės kvėpavimo takų ligos formos.

Nuo 2010 metų vakcinacija ūkyje nebevykdoma.

Kalbant apie kitas ūkyje paplitusias ligas, veterinarijos gydytojas sakė, kad 2012 metais buvo

atlikti papildomi patologiniai, serologiniai, mikrobiologiniai tyrimai dėl užkrečiamųjų ligų. Tyrimų

rezultatai pateikti lentelėje nr. 3:

24

3 lentelė: Serologinio ir mikrobiologinio tyrimo rezultatai.

Nustatytas sukėlėjas Metodas

Galvijų virusinės diarėjos virusas Serologinis

Galvijų infekcinio rinotracheito virusas Serologinis

Galvijų respiratorinis sincitinis virusas Serologinis

Šmalenbergo virusai Serologinis

Paragripo 3 virusas Serologinis

Mycoplasma bovis Mikrobiologinis

M. Dispar Mikrobiologinis

Pasteurellaceae spp. Mikrobiologinis

Mannheimia haemolytica Mikrobiologinis

Cl. Perfringens Mikrobiologinis

Staphylococcus spp. Mikrobiologinis

Patologinių tyrimų rezultatai, parodė, kad skrodimo metu, ryškesnių patognominių

patologinių pakitimų organuose nebuvo aptikta.

3.2 . Klinikinių tyrimų rezultatai

Ūkį aptarnaujančio veterinarijos gydytojo teigimu, pastaruoju metu (prieš mėginių paėmimą,

mėginių paėmimo metu ir po mėginių paėmimo), karvėms nepasireiškė GIR ar GVD infekcijoms

būdingi klinikiniai požymiai. Gydytojas taip pat užsiminė, kad yra galimybė, jog šie simptomai

galėjo būti nežymūs ir nepastebimi. Kalbant apie kitų bakterinių ar virusinių ligų klinikinius

požymius, sipmtomai taip pat nebuvo pastebėti.

Šiame ūkyje ryškūs klinikiniai požymiai dažniausiai pasireiškė daugumai galvijų vienu metu

vienos epidemijos metu, kai buvo įvežtas didelis skaičius galvijų iš užsienio. Aptikta ir pavienių

atvejų, kai galvijui pasireiškia virškinamojo trakto ar kvėpavimo ligos, tačiau šiuos susirgimus ne

visada galima sieti su virusinėmis ligomis. Taip pat pastebima, kad kai kuriems galvijams

klinikiniai požymiai yra nelabai ryškūs, galvijai greitai pasveiksta.

25

3.3 . Galvijų serologinių ir molekulinės biologijos tyrimų rezultatai

3.3.1. GVD ir GIR serologiškai teigiamų ir neigiamų galvijų skirtingų amžiaus

grupių analizė

Iš viso tyrimo metu ištirti 36 galvijų kraujo serumo mėginiai. Pirmame pav. pateiktas

serologiškai teigiamų ir neigiamų galvijų pasiskirstymas remiantis GVD IFA tyrimų rezultatais.

Tyrimų atsakymai rodo, kad tik dviejų (5,6 %; 2/36) galvijų kraujo serumuose nerasta antikūnų

prieš galvijų virusinės diarėjos virusus. Likusieji 34 (94,4 proc.; 34/36) galvijai buvo serologiškai

teigiami GVD atžvilgiu.

1 pav. Serologiškai teigiamų ir neigiamų galvijų mėginių pasiskirstymas remiantis GVD

IFA tyrimų rezultatais

2 pav. pateiktas serologiškai silpnai ir stipriai teigiamų bei neigiamų galvijų pasiskirstymas

remiantis GVD IFA rezultatais. Kaip matome 61,1 proc. (22/36) galvijų kraujo serumo mėginių

buvo serologiškai stipriai (++) teigiami, o 33,3 proc. (12/36) - silpnai teigiami (+).

26

2 pav. Serologiškai neigiamų ir silpnai bei stipriai teigiamų galvijų pasiskirstymas

remiantis GVD IFA tyrimų rezultatais.

Trečiame pav. pavaizduotas GVD serologiškai neigiamų ir teigiamų galvijų pasiskirstymas

amžiaus atžvilgiu remiantis GVD IFA tyrimo rezultatais. Serologiškai teigiami galvijai aptikti

visose amžiaus grupėse. Serologiškai neigiamų galvijų mėginių aptikta tik 6-12 mėnesių (2,8 proc.)

(1/36) ir 12-24 mėnesių (2,8 proc.) (1/36) grupėse. Visose amžiaus grupėse serologiškai teigiamų ir

neigiamų galvijų mėginių skaičius statistiškai nesiskyrė (P>0,05).

3 pav. Serologiškai neigiamų ir teigiamų galvijų pasiskirstymas amžiaus atžvilgiu

remiantis GVD IFA tyrimo rezultatais

27

Galvijų GVDV ak mėginių pasiskirstymo rezultatai buvo paremti imunofermentinės reakcijos

metu gautų rezultatų optinio tankio matavimais. Mėginio inhibicijos procentas yra tiesiogiai

proporcingas specifinių antikūnų kiekiui. Atsižvelgiant į gautus mėginių optinio tankio matavimus,

apskaičiavome skirtingo amžiaus serologiškai teigiamų galvijų grupių inhibicijos vidurkį bei

standartinį nukrypimą. Paveikslėlyje nr. 4 pateikti atskirų grupių serologiškai teigiamų galvijų GVD

inhibicijos procentų vidurkiai GVDV ak inhibicijos vidurkis buvo nuo 87,7 proc. yra 6-12 mėnesių

grupėje iki 77,6 proc. – melžiamų karvių grupėje. Inhibicijos vidurkiai buvo skirtingi, tačiau

skirtumai tarp vidurkių nebuvo statistiškai ženklūs (P>0,05).

4 pav. GVD inhibicijos procento vidurkiai remiantis GVD IFA tyrimų rezultatais

Penktame pav. matome serologiškai neigiamų, silpnai teigiamų bei stipriai teigiamų galvijų

mėginių pasiskirstymą amžiaus atžvilgiu remiantis GVD IFA tyrimų rezultatais. Iš duomenų

matome, kad serologiškai stipriai teigiamų galvijų mėginių buvo nuo 80 proc. (8/10) ir 66,7 proc.

(6/9) 6-12 mėnesių ir 12-24 mėnesių grupėse iki 45proc. (4/9) ir 50 proc. (4/8) pirmaveršių ir karvių

grupėse. Visose amžiaus grupėse serologiškai stipriai teigiamų galvijų mėginių skaičius statistiškai

nesiskyrė (P>0,05).

Serologiškai silpnai teigiamų galvijų mėginių remiantis pagal IFA tyrimo rezultatus, vyravo

vyresniųjų karvių amžiaus grupės nuo 55 proc. (5/9) ir 50 proc. (4/8) pirmaveršių ir karvių grupėse

iki 22,2 proc. (2/9) ir 10 proc. (1/10) 12-24 mėnėsių ir 6-12 mėnesių amžiaus grupėse. Visose

amžiaus grupėse serologiškai silpnai teigiamų galvijų mėginių skaičius statistiškai nesiskyrė

(P>0,05).

GVD serologiškai neigiami galvijai rasti tik 6-12 mėnesių (10 proc.) ir 12-24 (11,1 proc.)

mėnesių amžiaus grupėse.

28

5 pav. Serologiškai neigiamų ir silpnai bei stipriai teigiamų skirtingo amžiaus galvijų

mėginių pasiskirstymas remiantis GVD IFA tyrimų rezultatais

Nagrinėjant procentinį galvijų infekcinio rinotracheito serologiškai neigiamų bei teigiamų

galvijų paplitimą, 6 pav. matome, kad mažesnė dalis (44,4 proc.), (16/36) tirtų galvijų turi galvijų

infekcinio rinotracheito antikūnus.

6 pav. Serologiškai teigiamų ir neigiamų galvijų pasiskirstymas remiantis GIR IFA

metodo tyrimų rezultatais.

Tyrimo metu nustatyta, kad iš 36 galvijų kraujo mėginių 16 atvejų buvo teigiami GIR

atžvilgiu. Detalesnė tyrimų analizė pavaizduota 7 pav. Jame matomas tirtų galvijų GIR IFA

29

rezultatų pasisikirstymas serologiškai teigiamų ir neigiamų galvijų amžiaus grupių atžvilgiu. Iš

gautų rezultatų matome, GIRV antikūnai kraujo serume nustatyti tik vyresniųjų galvijų mėginiuose,

t.y. pirmaveršių 22,2 proc. (8/36) ir karvių 22,2 proc., (8/36) grupėse. Jaunesnėse amžiaus grupėse

nerasta nei vieno GIR serologiškai teigiamo galvijo. GIR serologiškai neigiamų galvijų mėginių 12-

24 mėnesių atžvilgiu skaičius (25 proc.) statistiškai buvo didesnis (P<0,05) nei serologiškai

teigiamų pirmaveršių amžiaus atvžvilgiu (22,2 proc.) (7 pav.).

7 pav. Serologiškai neigiamų ir teigiamų galvijų mėginių pasiskirstymas amžiaus

grupėse, remiantis GIR IFA tyrimų rezultatais.

3.3.2. GVD ir GIR serologiškai teigiamų ir neigiamų rezultatų analizė skirtingose

amžiaus grupėse

Aštuntame pav. pateikti GVD ir GIR serologiškai teigiamų ir neigiamų galvijų mėginių

tyrimų rezultatai, 6-12 mėnesių amžiaus grupės atžvilgiu. Pirmoje amžiaus grupėje labiausiai

paplitę serologiškai teigiami GVD atžvilgiu 90proc. (9/10). GIR serologiškai teigiamų galvijų

nerasta. GVDV ak serologiškai teigiami atvejai tiriant galvijų kraujo mėginius 6-12 mėnesių

amžiaus grupėje statistiškai dažniau (P<0,05) buvo nustatomi nei tiriant mėginius GIR ak

serologiškai teigiamų atžvilgiu.

30

8 pav. Serologiškai teigiamų ir neigiamų galvijų mėginių pasiskirstymas 6-12 mėnesių

amžiaus grupėje remiantis GVD ir GIR IFA tyrimų rezultatais

Devintame pav. matome GVD ir GIR serologiškai teigiamų galvijų pasiskirstymą 12-24

mėnesių amžiaus atžvilgiu. GVDV ak labiausiai paplitę tarp šios amžiaus grupės galvijų 88,9 proc.

(8/9), o GIR nerasta šios amžiaus grupės galvijų kraujo serume. GVDV ak serologiškai teigiami

atvejai tiriant galvijų kraujo mėginius 12-24 mėnesių amžiaus grupėje statistiškai dažniau (P<0,05)

buvo nustatomi nei tiriant mėginius GIR ak serologiškai teigiamų atžvilgiu.

9 pav. GVD ir GIR seroteigiamų galvijų mėginių pasiskirstymas 12-24 mėnesių amžiaus

grupėje remiantis IFA tyrimų rezultatais

31

Pirmaveršių amžiaus grupės pasiskirstymas pagal GIR ir GVD teigiamus virusų antikūnus

kraujo serume, pateiktas pav. nr. 10. Iš šios diagramos matome, kad šioje amžiaus grupėje, GVDV

ak yra paplitę visuose mėginiuose (100proc.) (10/10), o GIRV ak aptikti didesnėje dalyje mėginių

(88,9 proc.) (8/9). GVD ir GIR atžvilgiu serologiškai teigiamų galvijų procentas statistiškai

nesiskyrė (P>0,05) pirmaveršių amžiaus grupėje.

10 pav. Pirmaveršių amžiaus grupės pasiskirstymas remiantis GVD ir GIR IFA tyrimu

rezultatais

Karvių amžiaus grupėje taip pat pastebimi panašūs rezultatai kaip ir pirmaveršių. Visi galvijai

karvių amžiaus grupėje buvo serologiškai teigiami GIRV ak (100 proc.) (8/8) ir GVDV (100 proc.)

(8/8) ak atžvilgiu. GVD ir GIR atžvilgiu serologiškai teigiamų galvijų procentas statistiškai

nesiskyrė (P>0,05).

32

11 Pav. Karvių amžiaus grupės pasiskirstymas remiantis GVD IR GIR IFA tyrimų

rezultatais.

3.3.3. Mišrių GVD ir GIR virusų infekcijų analizė

Iš viso tirti 36 galvijų kraujo serumo mėginiai. 2 galvijų mėginių atsakymai parodė, kad jų

kraujo serumuose nerasta nei galvijų virusinės diarėjos nei galvijų infekcinio rinotracheito viruso

antikūnų. 18 tirtų galvijų kraujo serumuose, buvo aptikti serologiškai teigiami vieno iš virusų

atžvilgiu (50 proc.). O likusioje tiriamų galvijų dalyje - kraujo serume rasta abiejų GVD ir GIR

viruso antikūnų, tai sudarė 44,4 proc. (16/36) tirtų mėginių.

4 lentelė: Karvių kraujo serumo mėginių tyrimų IFA metodu GVD ir GIR rezultatai.

Tyrimo rezultatai Galvijų kiekis, n

n %

Serologiškai neigiami 2 5,6

Serologiškai teigiami vieno

iš virusų atžvilgiu

18 50,0

Serologiškai teigiami

GVD ir GIR virusų

atžvilgiu

16 44,4

Iš viso: 36 100

5 lentelėje iš pateiktų duomenų matome GVD ir GIR serologiškai teigiamų ir neigiamų

galvijų pasiskirstymą atskirose amžiaus grupėse. 6-12 mėnesių amžiaus grupėje, kraujo serume

nerasta abiejų rūšių virusų antikūnų, tačiau serologiškai teigiamų tik GVDV ak ar GIRV ak rasta net

33

9 veršelių kraujo mėginiuose. Šioje amžiaus grupėje matoma, kad 1 individo kraujo serume tiriamų

virusų antikūnų išvis nerasta. Vyresnėje 12-24 mėnesių amžiaus grupėje, serologiškai neigiamas

vienas galvijas, o net 7 veršeliai yra serologiškai teigiami tik GVD ar GIR viruso atžvilgiu.

Atkreipus dėmesį į pirmaveršes ir karves matome, vyravimą abiejų rūšių virusų antikūnų kraujo

serumuose, t.y. abi grupės yra serologiškai teigiamos ir GVD ir GIR virusų atžvilgiu išskyrus vieną

galviją pirmaveršių amžiaus grupėje, kuris serologiškai teigiamas tik GVD ar GIR viruso atžvilgiu.

5 lentelė: Serologiškai teigiamų ir neigiamų galvijų mėginių pasiskirstymas atskirose

amžiaus grupėse GVD ir GIR atžvilgiu

Amžiaus grupė Galvijai

Serologiškai neigiami Serologiškai teigiami

GVDV ar GIRV

atžvilgiu

Serologiškai

teigiami ir GVD, ir

GIR virusų atžvilgiu

n % n % n %

6-12 mėnesių 1 10,0 9 90,0 0 0

12-24 mėnesių 1 11,1 8 88,9 0 0

Pirmaveršės 0 0 1 11,1 8 88,9

Karvės 0 0 0 0 8 100,0

Iš viso: 2 5,6 18 50,0 16 44,4

Iš viso ištirti 36 galvijų kraujo serumo mėginiai PGR tyrimo metodu GVD atžvilgiu. Tyrimo

rezultatai pateikti 6 lentelėje. Iš pateiktų duomenų matome, kad nei vienas iš tirtųjų mėginių nebuvo

teigiamas. Tai parodo, kad nei vienas tiriamas galvijas nebuvo užsikrėtęs galvijų virusine diarėja.

6 lentelė: Galvijų kraujo serumo mėginių tyrimų PGR metodu galvijų virusinės diarėjos

atžvilgiu rezultatai

Amžius Tirta mėginių, n PGR teigiami

n %

6-12 mėnesių 10 0 0

12-24 mėnesių 9 0 0

Pirmaveršės 9 0 0

Karvės 8 0 0

Iš viso: 36 0 0

34

3.3.4. 2006 m. ir 2014 m. mišrių GVD ir GIR virusų infekcijų analizė

2006 metais mūsų tiriamajame ūkyje buvo atliktas tyrimas galvijams, GVD ir GIR

antikūnams kraujo serume nustatyti. Tyrimo metu buvo ištirti 30 galvijų. 12 paveikslėlyje pateikti

duomenys rodo 2006 ir 2014 metų GIR rezultatų pasiskirstymą atsižvelgiant į galvijų amžių. GIR

antikūnų turinčių galvijų didžiausias kiekis buvo aptiktas karvių amžiaus grupėje 2014 metais

atliktuose tyrimo rezultatuose (80 proc.). Telyčių amžiaus grupėje serologiškai teigiami galvijai

rasti tik 2006 metų tyrimo rezultatuose (20 proc.). GIR atžvilgiu serologiškai teigiamų galvijų

mėginių procentas statistiškai nesiskyrė (P>0,05) 2006 ir 2014 metais.

12 pav. Galvijų pasiskirstymas amžiaus grupėse remiantis 2006 ir 2014 metais GIR IFA

tyrimo rezultatais

13 paveikslėlyje matome galvijų pasiskirstymą pagal amžiaus grupes ūkyje atliktų skirtingų tyrimų

metais. Matome, kad pagal GVD IFA tyrimų rezultatus, galvijų turinčių GVD antikūnus kraujo

serume ženkliai daugiau 2014 metais visose tirtose galvijų amžiaus grupėse nei 2006 metais.

GVDV ak serologiškai teigiami atvejai tiriant galvijų kraujo mėginius 2014 m. statistiškai dažniau

(P<0,05) buvo nustatomi nei tiriant GIR ak mėginius 2006 m.

35

13 pav. Galvijų pasiskirstymas amžiaus grupėse 2006 ir 2014 metais remiantis GVD

IFA tyrimo rezultatais

36

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Galvijų virusinės diarėjos ir infekcinio rinotracheito susirgimai yra vieni iš aktualiausių

galvijininkystės ūkiams. Šie susirgimai gali pasireikšti įvairios lyties, amžiaus, veislės galvijams,

buliams reproduktoriams, veršingoms karvėms ir sukelti didelius ekonominius nuostolius (55). Šių

susirgimų eiga priklauso nuo daugybės veiksnių: virusų patogeniškumo ir virulentiškumo, bandos

imunologinės struktūros, genetikos, taikomų specifinės profilaktikos priemonių, transportavimo,

gyvulio priėmimo ir laikymo vietos, amžiaus, lyties, veislės, aplinkos veiksnių - aplinkos temperatūros,

drėgmės, ventiliacijos, kenksmingų dujų koncentracijos ir dulkių dalelių. Rizika taip pat dažnai padidėja

esant stresinėms situacijoms - nujunkymo laikotarpio, netinkamo transporto, mitybos kaitos, didelio

gyvulių tankumo ir chirurginių procedūrų (ragų šalinimas) (8,11,17).

Patekus GVDV ir GIRV sukėlėjams į neapkrėstą ūkį liga pasireiškia sunkiausiai. Ligų eiga

dažniausiai pasireiškia ūmiomis formomis. Šios ligos tęsiasi ilgai, galvijai gaišta (22). GIR

klinikiniai požymiai prasideda seilėtekiu, pakilusia temperatūra, gleivingomis išskyromis iš nosies

ertmės, depresija anoreksija, esant sunkesniai GIR formai, atsiranda pažeidimai ir lytiniuose

organuose. Kalbant apie GVD, klinikiniai požymiai pasireiškia pireksija, diarėja, ištakomis iš nosies

ertmės, reprodukcijos sumažėjimu (25,26). Veršingoms karvėms būdingi išsimetimai, abortai (26).

GVD endemijos metu gaiša iki proc. 11 proc., o bandoje gali būti iki 44 proc. serologiškai teigiamų

(61). GIR epizootijos metu gaiša iki 9 proc., o bandoje gali būti iki 77 proc. serologiškai teigiamų

(62).

Ūkiuose, kuriuose šie sukėlėjai seniai paplitę liga dažniausiai pasireiškia endemiškai, rečiau

epidemijomis. Tai paaiškinama tuo, kad didelė dalis suaugusių galvijų būna įgiję specifinį aktyvų

poinfekcinį imunitetą, o veršelių – pasyvų kolostrinį imunitetą. Atliekant serologinius tyrimus tokių

galvijų kraujo serumo mėginiuose nustatomi specifiniai antikūnai.

Ligos šiuose ūkiuose dažniausiai praeina lengvesne forma ar pasireiškia poūmia eiga. Kai

kuriems galvijams klinikiniai požymiai gali būti nepastebėti ar visai nepasireikšti. Veršingoms

karvėms, besilaukiančioms palikuonių, transplacentinė infekcija gali sukelti abortus, vaisius gali

gimti negyvas, išsigimimęs, o palikuonims gali sukelti persistentišką infekciją. Persistentiškai

užsikrėtę galvijai virusą platina visą gyvenimą (26,57). Persistentiškai infekuotiems gyvuliams

dažniausiai klinikiniai požymiai nepasireiškia, tačiau dalis veršelių yra apatiški, mažesnio svorio,

nekoordinuotų judesių. Tokie veršeliai ilgai neišgyvena (57).

Ūkyje atlikti klinikiniai ir epidemiologiniai tyrimai. Aptarnaujančio veterinarijos gydytojo

buvo paklausta apie buvusią ir esamą epidemiologinę situaciją virusinių ir bakterinių ligų atžvilgiu.

Veterinarijos gydytojas teigė, kad tyrimai šiame ūkyje buvo atliekami, todėl virusinių ir bakterinių

ligų rasta pakankamai ankstesniais metais, kalbant apie šiuos metus ryškių, kurios nors ligos

37

klinikinių požymių galvijams nepastebėta. Ūkyje be galvijų virusinės diarėjos ir infekcinio

rinotracheito taip pat buvo aptiktas Respiracinis sincitinis virusas , Paragripo 3 virusas , paplitusios

bakterijos Mycoplasma bovis ir M. Dispar, Mannheimia haemolytica (50). Prieš imant kraują GVD

ir GIR analizei, tiriamiems galvijams, buvo atlikti klinikiniai tyrimai, galvijų sveikatos būklei

įvertinti. Veterinarijos gydytojo teigimu, GIR ar GVD infekcijoms būdingi klinikiniai požymiai

ūkyje nebuvo pastebėti jau kurį laiką. Tiriamajame ūkyje kraujo ėmimo metu ir po jo, GVD ir GIR

liga endemiškai nepasireiškė.

Klinikiniai požymiai mūsų tiriamajame ūkyje pasireiškė virškinamojo trakto bei kvėpavimo

ligomis 2006 metais ligų protrūkio metu, kai iš iš Vokietijos ir Olandijos buvo atvešta daug naujų

galvijų. Dažniausi simptomai buvo kosulys, ištakos iš nosies ertmės ir akių, viduriavimas, pakilusi

temperatūra. Sukelėjai pirmiausia pažeidžia viršutinius kvėpavimo takus, bronchus, sukeldami

bronchopneumoniją, o galiausiai liga komplikuojasi – išsivysto plaučių uždegimas t.y. pneumonija.

Sunkiausiai šiomis infekcijomis persirgo veršeliai. 2006 metais, protrūkio metu nuo kvėpavimo

ligos gaišo 50 proc. veršelių. Tuo metu, serologiškai teigiamų galvijų ūkyje aptikta 33,3 proc.

galvijų infekcinio rinotracheito atžvilgiu, o 16,7 proc – galvijų virusinės diarėjos.

Šiame ūkyje GVD ir GIR virusinės infekcijos serologiškai diagnozuotos jau daugybę metų.

Serologiškai teigiamų gyvūnų skaičius skirtingais tyrimų laikotarpiais buvo įvairus. Tyrimo metu

nustatėme, kad GVD serologiškai teigiami galvijai aptinkami visose tirtose amžiaus grupėse ir

beveik pas visus galvijus, o GIR aptiktas tik karvių grupėje. 2006 metais atlikto tyrimo tame

pačiame ūkyje metu, nustatyta, kad GIR aptinkamos telyčių ir karvių grupėse aptiktas 20 proc. – 80

proc., o GVDV aptinkamas visose amžiaus grupėse tačiau jo paplitimas siekė 20 - 30 proc. Pateikti

duomenys parodo, kad GVDV ak turinčių galvijų skaičius išaugo, o GIRV ak pasiskirstymas

panašus tarp suaugusių karvių.

Serologiškai teigiamų galvijų mėginių GVD atžvilgiu aptikta 94,4 proc. Kitų šalių ūkiuose

įvairių tyrimų duomenimis nustatyti skirtingi seroteigiamų galvijų procentai Airijoje (98,4 proc.),

Tailande (73 proc.) ir Australijoje (75 – 85 proc.) (52,55,56). Šiaurės Rytų Tailande atliktų tyrimų

rezultatai, kuriuose tiriamas serologiškai teigiamų galvijų pasiskirstymas amžiaus grupėse rodo, kad

iki 2 metų amžiaus 13 proc., pirmaveršių amžiaus grupėje 20 proc., o karvių net 50 proc. galvijų yra

serologiškai teigiami visų tiriamųjų atvejų atžvilgiu (55). Kalbant apie amžiaus grupes mūsų

tiriamajame ūkyje, visos tirtos karvės ir pirmaveršės buvo serologiškai teigiamos. O jaunesniųjų

amžiaus grupėse 6-12 mėn aptikti 90 proc, o 6-24 mėn 88,8 proc. Tačiau šis skirtumas nėra

statistiškai patikimas (p>0,05).

Didelis serologiškai teigiamų GVD atžvilgiu galvijų skaičius reiškia, kad gyvūnai buvo

anksčiau apsikrėtę galvijų virusine diarėja. Nagrinėjant amžiaus grupes, matoma kad vyresnėse

galvijų amžiaus grupėse serologiškai teigiami GVD atžvilgiu, visi tirti galvijai. Jaunesniųjų

38

grupėse: 6-12 mėnesių ir 12-24 mėnesių galvijų didžioji dalis buvo serologiškai teigiami (90 proc.

ir 88,9proc), tačiau aptikti ir keli serologiškai neigiami atvejai (10 proc. ir 11,1 proc). Tačiau šis

skirtumas nėra statistiškai patikimas (p>0,05). Galime tik manyti, kad 6-24 mėnesių galvijai

apsikrečia būtent šiose amžiaus grupėse ar net anksčiau. Šį teiginį taip pat patvirtina ir tai, kad

daugiausia serologiškai stipriai teigiamų galvijų aptikti būtent šiose grupėse. Aukštas antikūnų titras

rodo, neseniai pasireiškusią infekciją.

PGR tyrimai GVD atžvilgiu atlikti norint įvertinti ar nėra virusų nešiotojų ir sergančių tyrimo

metu. Gauti tyrimų rezultatai buvo neigiami. Tai rodo, kad tiriamųjų galvijų kraujas imtas ne

infekcijos metu ir kad serologiškai teigiami galvijai nebuvo GVD nešiotojai.

Bendras galvijų infekcinio rinotracheito serologiškai teigiamų galvijų pasiskirstymas mūsų

ūkyje yra 44,4 proc., tai yra mažesnis nei Airijoje (71,3 proc.) ir Šiaurės Rytų Tailande.(52,55)

Analizuojant galvijų infekcinio rinotracheito antikūnų paplitimą seroteigiamuose galvijuose –

Šiaurės Rytų Tailande pastebimas 0 proc. paplitimas 6 - 24 amžiaus grupėse, pirmaveršių – 5 proc.

ir vyresnių karvių grupėje aptiktas 21 proc. (55). Mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad GIRV ak turėjo

tik karvės (100 proc.) ir pirmaveršės (89 proc.), 6-12mėnesių ir 12-24mėnesių galvijai buvo

serologiškai neigiami. GIR serologiškai neigiamų 12-24 mėnesių galvijų skaičius statistiškai buvo

didesnis (P<0,05) nei serologiškai neigiamų pirmaveršių amžiaus atvžvilgiu.

Didelis serologšikai teigiamų karvių ir pirmaveršių skaičius GIR atžvilgiu parodo, kad jos taip

pat yra virusų nešiotojos. GIR virusais apsikrėtę galvijai lieka nešiotojais visą gyvenimą.(42)

Bandoje esantys nešiotojai, ligą platina periodiškai, taip užkrėsdami sveikus galvijus. Tyrimo metu

pastebėta, kad karvių amžiaus grupėje serologiškai teigiami buvo visi tiriamieji atvejai, o

pirmaveršių tik 2,8 proc. aptikti serologiškai neigiamų galvijų. Tačiau šis skirtumas nėra statistiškai

patikimas (p>0,05). Tačiau, remdamiesi tyrimo rezultatais galime manyti, kad galvijų infekciniu

rinotracheitu ūkyje užsikrečiama būtent pirmaveršių amžiaus grupėje. Tai gali lemti galvijų

pergrupavimas prie vyresnių karvių, sėklinimas užkrėsta sperma. O didelis serologiškai neigiamų

galvijų skaičius 6-24 mėnesių amžiaus grupėse reiškia, kad šie galvijai nebuvo apsikrėtę GIRV,

nėra virusų nešiotojai ir priklauso rizikos grupei, galinčia užsikrėsti šia infekcija.

Atlikto tyrimo metu, gauti rezultatai parodė, kad galvijų virusinė diarėja visose amžiaus

grupėse yra labiau paplitusi už infekcinį rinotracheitą. Taip pat pastebėta, kad yra galvijų

serologiškai teigiamų abiejų virusų (GIR ir GVD) atžvilgiu. Remiantis tyrimo duomenimis,

matome, jog virusai plačiai paplitę tirtame ūkyje, tačiau virusų infekcijos ligomis nepasireiškia.

39

IŠVADOS

1. GVD ir GIR virusai plačiai paplitę tirtame pienininkystės ūkyje. Ištyrus 6-12 mėnesių, 12-

24 mėnesių, pirmaveršių bei karvių amžiaus grupių kraujo serumo mėginius IFA metodu

nustatyta 94,4 proc. serologiškai teigiamų mėginių GVD atžvilgiu ir 44,4 proc. - GIR

atžvilgiu.

2. Ūkyje nuo šių ligų galvijai nevakcinuojami. Tai rodo, kad serologiškai teigiami individai

turėjo poinfekcinės kilmės imunitetą.

3. GVD atžvilgiu visose tirtose amžiaus grupėse nustatyti serologiškai teigiamų galvijų

procentas buvo atitinkamai, nuo 89,0 proc. (12-24 mėn.), 90,0 proc. (6-12 mėn.) iki 100

proc. pirmaveršių ir karvių gupėse ir statistiškai nesiskyrė (P>0,05).

4. GVD imlūs galvijai nustatyti tik 6-24 mėnesių amžiaus grupėje (5,6%). Tirtieji serologiškai

neigiami galvijai nebuvo viruso nešiotojai.

5. GVD virusu galvijai dažniausiai apsikrečia 6-24 mėnesių amžiaus ar jaunesni .

6. GIR atžvilgiu serologiškai teigiami galvijai yra tik pirmaveršių ir vyresnių karvių grupėje.

(nuo 88,9 iki 100 proc.) ir statistiškai nesiskyrė (P>0,05).

7. GIR imlūs galvijai nustatyti 6-24 mėnesių amžiaus ir pirmaveršių grupėje (55,6%).

8. PGR rezultatai yra neigiami GVD atžvilgiu. Tai rodo, kad serologiškai neigiami galvijai

nėra GVDV nešiotojai, o stipriai ir silpnai serologiškai teigiami galvijai nėra apsikrėtę

tyrimo metu.

40

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju vadovui dr. Raimundui Lelešiui už kantrybę, bei konsultacijas ir visus

pastebėjimus ir patarimus atliekant magistro baigiamąjį darbą. Esu dėkinga už suteiktą galimybę

lankytis bei atlikti tyrimą LSMU VA Mikrobiologijos ir virusologijos instituto virusologijos

laboratorijoje.

41

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Gapšys A. Lietuvos žemės ūkis ir kaimo plėtra 2004. Lietuvos agrarinės ekonomikos

institutas. 2005. P.47–60.

2. Milius J., Lukauskas K., Tamašiūnas V. Išlaidos galvijų virusinių tyrimams Lietuvoje 2000–

2004 metais. 2005. Veterinarija ir zootechnika. P. 2-4.

3. Mockeliūnas R., Sederevičius A., Šalomskas A., Mockeliūnienė V., Mačiulskis P., Jacevičius

E. Galivijų ligų paplitimo ir gaišimo ligų analizė. 2005. Veterinarija ir zootechnika P. 1-4.

4. Jacevičius E. Epidemiology diagnosis and prevetion of infectious bovine rhinotracheitis in

Lithuania. Summary of the Doctoral Dissertation Agricultural Sciences, Veterinary Medicine.

2012. P. 16-21.

5. Kliučinskas R., Lukauskas K., Milius J., Mauricas M. Galvijų virusinės diarėjos paplitimas

Lietuvoje ir kontrolės priemonių efektyvumas nustatant persistentiškai infekuotus galvijus.

2004. veterinarija ir zootechnika. P. 1-3.

6. Šalomskas A., Mockeliūnienė V., Mockeliūnas R. Galvijų virusinės diarėjos ir rotavirusinės

infekcijos epizootologinių ypatumų palyginimasis tyrimas. 2005. Veterinarija ir zootechnika.

P. 2-4;

7. Sayersa, G. R., Byrnea N, Dohertya E., Atkins St. Prevalence of exposure to bovine viral

diarrhoea virus (BVDV) and bovine herpesvirus-1 (BoHV-1) in Irish dairy. 2015. Department

of Life Sciences, University of Limerick, Limerick, Ireland. P. 2-16;

8. Šalomskas A., Jacevičius E., Kęstaitienė K., Petkevičius S., Laukauskas K., Liuktevičienė V.,

Milius J., Ventskutonis D., Mockeliūnas R., Jokimas J. Ekonomiškai svarbių virusinių ligų

paplitimas Lietuvoje. 2008. Veterinarija ir zootechnika. P. 2-6;

9. Gunn G. J., Saatkamp H. W., Humphry R. W., Stott A. W. As-sessing economic and social

pressure for the control of bovine viral diarrhoea virus. Preventive Veterinary Medicine. 2005.

P. 149–162;

10. Kálmán D., Egyed L., PCR DETECTION OF BOVINE HERPESVIRUSES FROM

NONBOVINE RUMINANTS IN HUNGARY. 2005. Journal of Wildlife Diseases: July 2005,

P. 482-488;

11. Šalomskas A., Mockeliūnienė V., Jacevičius E., Lelešius R., Mockeliūnas R., Kliučinskas R.,

Petkevičius S. Galvijų infekcinio rinotracheito ir virusinės diarėjos diagnostikos ir prevenci-

jos problemos. 2006. Veterinarija ir zootechnika. P. 1–5.

12. Miniotas D., Karvių aplinkos veiksnių įtaka pieno kokybei. 2013. LSMU.

42

13. Larson L. R. Bovine Viral Diarrhea Virus–Associated Disease in Feedlot Cattle, November

2015. P. 367–38.

14. Peterhans E., Bachofen C., Stalder H., Schweizer M. Cytopathic bovine viral diarrhea viruses

(BVDV): emerging pestiviruses doomed to extinction. 2010. Veterinary Research. P. 41;

15. Gamlen T., Richards K.H., Mankouri J., Hudson L., McCauley J., Harris M., Macdonald A.

Expression of the NS3 protease of cytopathogenic bovine viral diarrhea virus results in the

induction of apoptosis but does not block activation of the beta interferon promoter. 2010. P.

21-23;

16. Meyling A., Houe H., Jensen M. A., Epidemiology of bovine virus diarrhoea virus Revue

Scientifique et Technique. 1990. International Office of Epizootics. P. 75–93.

17. Mainar-Jaime R.C., Berzal-Herranz B., Arias P.,, Rojo-Vázquez R.O., Epidemiological

pattern and risk factors associated with bovine viral-diarrhoea virus (BVDV) infection in a

non-vaccinated dairy-cattle population from the Asturias region of Spain. 2001. P. 3-4;

18. Houe H. Epidemiology of bovine viral diarrhea virus. Vet Clin North Am Food Anim Pract.

1995. P. 13-16.

19. Kampa J., Ståhl K., Moreno-López J., Chanlun A., Aiumlamai S., and Alenius-Acta S.,

BVDV and BHV-1 Infections in Dairy Herds in Northern and Northeastern Thailand. 2004.

Veterinaria Scandinavica P. 8-9;

20. Pedrera M., Gómez-Villamandos J.C., . Risalde M.A., Molina V., Sanchez-Cordon P.J.,

Characterisation of apoptosis pathways (intrinsic and extrinsic) in lymphoid tissues of calves

inoculated with non-cytopathic bovine viral diarrhoea virus genotype 1. 2012. Journal of

Comparative Pathology. P. 30–39;

21. Kálmán D. and Egyed L. Pcr detection of bovine herpesviruses from nonbovine ruminants in

hungary. 2005. Journal of Wildlife Diseases: July 2005. P. 482-488.

22. .Smith, B. Bovine Virus Diarrhea; Mucosal Disease: Large Animal. 1996. Internal Medi-cine.

Mosby Publications. P. 806-814;

23. Niskanen R., Lindberg A., Transmission of bovine viral diarrhoea virus by unhygienic

vaccination procedures, ambient air, and from contaminated pens. 2003. P. 125–130;

24. Muller M., Schonrich G. Herpesvirus homologues of cellular genes. 2000. Virus Genes P. 65-

75;

25. Ganheim C., Hulten C. U., Carlsson, H. Kindahl, R. Niskanen, K. P. Waller. The Acute Phase

Response in Calves Experimentally Infected with Bovine Viral Diarrhoea Virus and/or

Mannheimia haemolytica. 2003. J. Veterinary Medicine. P. 183–190;

26. Bolin, S.R. The clinical sig-nificance of genetic variation among bovine viral diarrhea viruses.

1996. Veterinary Medicine. P. 18-24;

43

27. Lanyon S.R., Hill F.I., Reichel M.P., Brownlie J. Bovine viral diarrhoea: Pathogenesis and

diagnosis. 2014. P. 2-16;

28. Baker J.C., The clinical manifestations of bovine viral diarrhea infection The Veterinary

Clinics of North America. 1995. Food Animal Practice. P. 425–445.

29. Mainar-Jaime R.C.,Berzal-Herranz B., Arias P., Rojo-Vázquez F.A. Epidemiological pattern

and risk factors associated with bovine viral-diarrhoea virus (BVDV) infection in a non-

vaccinated dairy-cattle population from the Asturias region of Spain. 2001. Veterinary

Medicine. 2001 Nov. P. 63-73;

30. Kvasnika, B: Bovine virus diarrhea: mucosal disease and persistent infec-tion. 2013. Animal

Health 2013 Fact Sheet Number 3 University of Nevada-Reno. P. 2-6;

31. Brock, K.V. Diagnosis of bovine viral diarrhea virus infections. Veterinary Clinics of North

America. 1995. P. 11-34;

32. Brock, K.V. The many faces of bovine viral diarrhea virus. 2004. The Veterinary Clinic of

North America: Food Animal Practice. P. 1–3;

33. Liebler-Tenorio K. Lesions and tissue distributionof viral antigen in severe acute versus

subclinical acute infection with BVDV. 2003.

34. BOLIN, S. Control of bovine viral diarrhea virus infection by use of vaccination. Veterinary

Clinics of North America: 1995. Food Animal Practice, P.615-626.

35. HOUE, H. et al. Test strategies in bovine viral diarrhea virus control and eradication

campaigns in Europe. 2006. Journal of Veterinary Diagnostic Investigation. P.427-436,

36. ANZILIERO, D. et al. Serological response to bovine herpesvírus 1 and 5 and bovine viral

diarrea virus induced by comercial vacines. 2015. Ciência Rural, P. 58-63.

38. Bougeard S.R., Aleksejev S., Orro T., Viltrop A. Associated of herd BRSV and BHV1 serop

revalence with respiratory disease and reproductive performance in adult dairy cattle. 2012.

Act a Veterinaria Scandinavica. P. 2-14

39. Heather S.M. The cattle health handbook. Preventive care, disease treatments, emergency

procedures. 2009. P. 3.

40. Edwards S., Newman R.H., White H. The virulence of British isolates of bovid herpesvirus 1

in relationship to viral genotype. 1991. British Veterinary Journal P. 201-206.

41. Mars M.H., de Jong M.C., van Maanen C., Hage J.J., Van Oirschot, J.T. Airborne

transmission of bovine herpesvirus 1 infections in calves under field conditions. 2002.

Veterinary Microbiology P.1-13.

42. Jones C., Chowdhury S., A review of the biology of bovine herpesvirus type 1 (BHV-1), its

role as a cofactor in the bovine respiratory disease complex, and development of improved

vaccines. 2007. Adv. Anim. Health, P.187–205.

44

43. Jones C., Chowdhury S., Bovine herpesvirus type 1 (BHV-1) is an important cofactor in the

bovine respiratory disease complet. 2010. Vet. Clin. N. Am. Food Anim. P. 303–321.

44. ALW G., Wagter LHA, Hage JJ The use of a polymerase chain eaction assay for the detection

of bovine herpesvirus 1 in semen during a natural outbreak of infectious bovine

rhinotracheitis. 2000. Vet Microbiol. P. 8.

45. Lillehaug A., Vikoren T., Larsen I.L., Akerstedt J., Tharaldsen J., Handeland K. Antibodies to

ruminant alpha-herpes-viruses and pestiviruses in Norwegian cervides. 2003. J. Wildl. Dis. P.

2;

47. Frölich K, Hamblin C, Parida S, Tuppurainen E, Schettler E, Serological survey for potential

disease agents of free-ranging cervids in six selected national parks from Germany. 2006. J

Wildlife Dis. P. 836-843.

48. Ackermann, M. and M. Engels,. Pro and contra IBR-eradication. 2006. Vet. Microbiol. P. 293-

302.

49. Kholy A., Sharawi S., Saad A. Comparing of utilization serological and molecular tools or

detection of BHV-1 in specimens from clinically suspected cattle and buffalo. 2011. Benha

veterinary medical journal P. 157‐165.

50. Nardelli S., Farina G., Lucchini R., Valorz C., Moresco A., Dal Zotto R., Costanzi C.

Dynamics of infection and immunity in a dairy cattle population undergoing an eradication

programme for Infectious Bovine Rhinotracheitis (IBR). 2008. Veterinary Medicine. P. 68-80

51. Nacionalinio maisto ir rizikos vertinimo instituto metodikos, 2012m.

52. Šalomskas A., Kubilių virusinės ligos. 2006-2012m.

53. Bosco Cowley D.J., Graham A., Guelbenzu M., Doherty L., and More J.S., Aspects of

bovine herpesvirus 1 and bovine viral diarrhoea virus herd-level seroprevalence and

vaccination in dairy and beef herds in Northern Ireland. 2013. P. 2-6.

54. Sayersa R. G., Byrnea N, O'Dohertya E., Arkins S.; Prevalence of exposure to bovine viral

diarrhoea virus (BVDV) and bovine herpesvirus-1 (BoHV-1) in Irish dairy herds. 2015.

Veterinary Research. P – 21-30.

55. Heather S.T. The cattle health handbook. Preventive care, disease treatments, emergency

procedures. 2009. P. 4-5.

56. Dave L.s, Yimer N., Arshad S. S., Sarsaifi S., Omar M.A., Yusoff R., PhD Haron W. A.,

Abdullah F. F. J. A. Prevalence of Bovine Viral Diarrhea Virus in Bovine Samples from the

Intermountain West of the USA - Comparison between Age, Sex, Breed and Diagnostic

Methods. 2016. Utah Veterinary Diagnostic Laboratory. P. 14-22.

57. Lanyon S., Reichel M. Bovine viral diarrhoea virus (’pesti-virus’) in Australia: To control

or not to control? 2014. Australian Veterinary Journal. P. 277-282.

45

58. Nacionalinis maisto rizikos ir vertinimo instututas. 2010.

59. Arias P., Orlich M., Prieto M., Cedillo Rosales S., Genetic heterogeneity of bovine viral

diarrhea viruses from Spain. 2003, Vet.Microbiol .P. 327–336.

60. Woodbine K.A., Medley G.F., Moore S.J., Ramirez-Villaescusa A.M., Mason S., Green L.E.

A four year longitudinal sero-epidemiological study of bovine herpesvirus type-1 (BHV-1) in

adult cattle in 107 unvaccinated herds in south west England. 2009, Veterinary Reseach. P. 1-

12

61. Susan E. Kane, PhD; Larry D. Holler, DVM, PhD; Lyle J. Braun, MS; John D. Neill, PhD;

Douglas B. Young, BA; Julia F. Ridpath, PhD; Christopher C. L. Chase, DVM, PhD. Bovine

viral diarrhea virus outbreak in a beef cow herd in South Dakota. 2015. Journal of the

American Veterinary Medical Association June 15, 2015, P. 1358-1362