ISSN 2029–011X. GImtaSaI kraštaS. 2009 pasaulio lietuviai

Vida Bagdonavičienė

Pasaulio lietuvių Parama atkuriant lietuvos valstybę„Jie tam ruošėsi penkiasdešimt metų“ (G. Žemkalnis)

ĮvadasLietuvių diasporos seniausiųjų ir įtakingiausių organizacijų indėlis padedant Lietuvai po 1990 metų nėra pa-kankamai išnagrinėtas. straipsniui pasirinktas 1989–1999 metų laikotarpis nėra atsitiktinis. Tai pirmasis atkur-tos Nepriklausomybės dešimtmetis. Mokslo darbų iš aptariamos tematikos beveik nėra. daugelis faktų yra tik buvusių liudininkų atsiminimuose arba fragmentiškai paminėti bendruomenių dokumentuose. O juk tai buvo pats intensyviausias paramos organizavimo bei siuntimo laikotarpis. Epizodiniai tyrinėjimai neatskleidžia to įvairiapusio paveikslo, kuris klostėsi po sąjūdžio atsiradimo. viso pasaulio lietuviškos organizacijos – PLB, vLIK‘as, diplomatinės atstovybės egzilyje, Katalikų bažnyčia per parapijas ir savo struktūras, kraštų bendruo-menės – visi sukauptą patyrimą, idėjas, lėšas, maldas skyrė Lietuvos atkūrimui po sovietinio režimo.

straipsnio tikslas yra apžvelgti svarbiausias Pasaulio lietuvių bendruomenės bei Jav, Kanados, didžiosios Britanijos, australijos, vokietijos bendruomenių iniciatyvas. apibendrinant turimą informaciją, paramos teiki-mo ir organizavimo vajų per pirmą Nepriklausomybės dešimtmetį galima suskirstyti į tokias temines grupes:

politinis lobizmas ir parama įsitvirtinant Lietuvai tarptautinėje erdvėje,nevyriausybinių organizacijų kūrimas, švietimo sistemos Lietuvoje tobulinimas, kultūros paveldo vertybių sugrąžinimas,ekonominių ryšių skatinimas. Šios veiklos kraštuose pasireiškė specifiškai. Kiekviena bendruomenė, atsižvelgdama į savo patirtį, skai-

tlingumą bei finansines galimybes, siuntė materialinę paramą, telkė specialistus ar organizavo renginius. Čia pasirinktos šalių bendruomenės tuo metu buvo gausiausios lietuvių organizacijos, labiausiai prisi-

dėjusios prie pagalbos Lietuvai organizavimo. Renkant medžiagą buvo sunku apsispręsti dėl paminėtinų asmenų ar organizacijų atrankos kriterijų, kadangi daug žmonių dirbo Lietuvos labui, tačiau oficialios in-formacijos apie tai nėra išleista, todėl paminėti tie vardai, kuriuos pavyko rasti literatūros šaltiniuose arba kuriuos interviu metu paminėjo pašnekovai.

Kiti, nors ir labai aktyvūs, palikę ryškų pėdsaką anuometiniame Lietuvos visuomeniniame paveiksle, nebu-vo ir nėra tapatinami su konkrečia bendruomene. Pavyzdžiui, Liucija Baškauskaitė, pradėjusi kurti komercinę televiziją Lietuvoje, Rita dapkutė, dirbusi seime bei naujovių pradininkė viešojo maitinimo rinkoje, moksli-ninkas, kunigas, profesorius a. Žygas, ne tik skaitęs paskaitas, bet ir keitęs studentų mąstyseną, kvietęs neįgaliuosius (sovietmečiu ignoruotą socialinę grupę) studijuoti ir aktyviai dalyvauti viešajame gyvenime. Bei daugelis kitų įdomių išskirtinių asmenybių, kurios buvo idėjų generatoriai, tie varikliai, kurie paveikė savo aplinkos pokyčius, remdamiesi vakarietiška patirtimi ir žiniomis.

Į Lietuvą atvyko ir ekscentriškų asmenybių, kurios bandė save tiek politikoje, tiek versle. Lietuvoje šie „atvy-kėliai“ buvo sutikti su atlaidžia šypsena, tačiau jų spalvinga veikla ir charakteriai padėjo susikausčiusiems, viską rimtai vertinantiems posovietiniams žmonėms pažvelgti į pasaulį tolerantiškiau, suvokti, kad ne viskas yra tik juoda ir balta, yra ir daug spalvų ir pustonių.

atgimimo laikotarpiu buvo jaučiamas didelis abipusis alkis užmegzti ryšius, padėti jaunai valstybei kur-ti vakarietiškas institucines struktūras. Buvo begalinis entuziazmas, kad, pagaliau atgavus laisvę, pavyks greitai pasivyti laisvojo pasaulio išsivystymo lygį. Užsienio lietuviai per daugelį laukimo dešimtmečių, nors ir ruošėsi Lietuvos išlaisvinimui, bet ne visada suprato, kokia yra situacija beprisikeliančioje Tėvynėje. Jau nuo pirmųjų vizitų ir susitikimų tapo aišku, kad praeities dešimtmečiai mus išskyrė ne tik geografine prasme. demokratinėje ir sovietinėje erdvėse gyvenę žmonės, nors kalbėjo viena kalba, bet pasaulį dažnai suvokė skirtingai. Tai dar 1990 metais skaudžiai atvirai įžvelgė prof. v. Landsbergis1: „Lietuvą reikia mylėti ne iš tolo, ne kaip svajonių karalaitę, o purviną, kruviną, dvasia ir kūnu sergančią, girtuokliaujančią, įtaringą ir kerštingą, demoralizuotą, vargingai ieškančią, kaip atkurti savo vertybes“. Ne visiems toks Lietuvos paveikslas buvo priimtinas, tačiau tie, kurie neišsigando ir buvo apsisprendę, stojo į Lietuvos atkūrimo darbus. Jų veikla turėtų būti kuo nuodugniau tyrinėjama, kadangi tai mūsų unikali ideologijomis išskirtos tautos patirtis.

Kaip diaspora padėjo savo Tėvynę atkurti, kaip įgyvendino daug sėkmingų sumanymų, kaip tai buvo priim-ta Lietuvoje – tai plačiajai visuomenei žinoma labai paviršutiniškai. Todėl šiuo straipsniu norėta nors iš dalies užpildyti mažai aprašytą mūsų šiuolaikinės istorijos sritį. Šimtai ir tūkstančiai aukojusių, organizavusių paramą Lietuvai žmonių išliks nežinomi, jeigu mes, gyvenantys Lietuvoje, nerodysime dėkingumo ir susidomėjimo

šiuo savanorišku ir pasiaukojamu darbu. Todėl diasporos filantropijos tematika turėtų susilaukti kuo didesnio istorikų dėmesio, nes įdomiausią medžiagą gali suteikti tų įvykių liudininkai.

Renkant medžiagą straipsniui, buvo atlikti interviu su Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininke Re-gina Narušiene, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovu Lietuvoje, ilgą laiką australijoje gyvenusiu Ga-brieliumi Žemkalniu, ilgamečiu Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininku, buvusiu Lietuvos ambasa-doriumi Prancūzijoje Ričardu Bačkiu, Lietuvos vyskupų Konferencijos sekretoriumi mons. Gintaru Grušu (buvusiu Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininku), anuometinio vokietijos lietuvių bendruomenės pirmininko armino Lipšio žmona Brone Lipšiene, Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacinio centro direktoriu-mi Žilvinu Bieliausku.

Besidomintiems išeivijos organizacijų veikla Lietuvoje tikslinga būtų perskaityti a. anušausko knygą „KGB Lietuvoje“2, kurioje nemažai vietos skiriama KGB kovai su politinėmis išeivijos organizacijomis, skverbimuisi net į meno kolekcininkų pasaulį. Politinė Jav ir Kanados lietuvių veikla plačiai pristatyta G. Jonausko mono-grafijoje. Remtasi disidento v. skuodžio atsiminimų knygomis bei kitais leidiniais, kurių sąrašas pridedamas.

I daLIs. dIasPOROs IR KILMės ŠaLIEs BENdRadaRBIavIMas. ŽvILGsNIs PER TEORIJOs PRIzMęskaitytojų dėmesiui pateikiama teorinė medžiaga apie tai, kaip tarptautinėje praktikoje yra skirstomos dias-porų iniciatyvos savo kilmės šaliai. Pristatomi galimi paramos teikimo mechanizmai, kurie žinomi diasporos politikos moksle. Todėl toliau straipsnyje nagrinėjama lietuvių bendruomenių veika yra praktinė iliustracija, liudijanti, kokiomis formomis teorija pasireiškia realiame gyvenime.

Tiriant diasporų ir kilmės šalių bendradarbiavimo teorijas bei reglamentuojančius dokumentus, galima iš-skirti keletą diasporos politikos strategijų lygmenų, vertinant pagal įgyvendinamų priemonių apimtis. Tai – vie-tinio (regioninio), nacionalinio arba tarptautinio masto ir veiklos apimties.

Kiekviena šalis pagal politinius prioritetus bei ekonomines galimybes pasirenka, kokiomis kryptimis toks bendradarbiavimas turėtų vykti, ir siekiama koncentruotai nukreipti politikos įgyvendinimo priemones. dias-poros politikos dimensijų įvairovę galime suskirstyti šiomis pagrindinėmis kryptimis:

atstovavimas ekonominiams šalies interesams.Kultūrinių ryšių skatinimas.Politinės įtakos organizavimas.vystymosi ir naujovių projektai.Paskutinieji – vystymosi ir naujovių projektai paskutiniu laikotarpiu yra ypač populiari tema tarp migracijos

teoretikų. Jie net vadinami „migracijos ir vystymosi mantra“3. Pažymėtina, kad pasirinktų dimensijų poveikis vyksta abiem kryptimis į/iš transnacionalinės grupėse vs. kilmės šalis.

Tų šalių, kurios turi skaitlingas ir įtakingas diasporos grupes, ekspertai pripažįsta (lygindami Čilės, Indijos patirtį), kad diasporos suranda ir gali tik inicijuoti veiklas savo tėvynėse, kurios yra palankiai sutin-kamos ir priimtinos vietose, kadangi nėra instrumentų, kaip vykdyti nuolatinę tų iniciatyvų priežiūrą būnant užsienyje. Tuo remdamiesi pastebėsime, jog ir Lietuvoje kai kurie išeivijos sumanymai liko ne iki galo įgy-vendinti arba labai pakito.

diasporos iniciatyvos gali nurodyti silpnas vidaus gyvenimo sritis, į kurias būtina atkreipti dėmesį, pasiremiant ir užsienio specialistų – bendrataučių žiniomis, ir taip siekti institucinių reformų arba politinių sprendimų. supran-tama, kad politinės diasporos aspiracijos daryti įtaką kilmės šalyje dažniausiai yra sutinkamos priešiškai.

atliepdama į Lietuvoje dažnai girdimą kritiką, kad bendruomenės nėra skaitlingos ir neatstovauja užsienyje gyvenančių tautiečių interesams, noriu pasiremti alan Gamlen mintimi, kad „ne visi migrantai yra vadinami di-aspora. diaspora – tai priklausymas suinteresuotųjų grupei. Nebūtinai skaitlinga, ne kiekybėje yra kokybė“4.

Kad straipsnyje pateikiami lietuviškų bendruomenių filantropijos ir pagalbos įgyvendinti darbai neatro-dytų chaotiški ar neturintys sistemos, norėčiau pasiremti Pasaulio Banko eksperto siūloma schema „Kaip talentai užsienyje gali padėti kurti institucijas namuose?“5

Iš jos matome, jog pagrindinis pamatas, ant kurio laikosi parama kilmės šaliai, tai finansiniai pervedimai savo artimiesiems. aukščiausia pagalbos savo šaliai forma – pasitelkus kapitalą ir žinias, paveikti ir vykdyti institucines reformas.

Tai laikytina viena vertingiausių pagalbos formų, kadangi daugelio diasporų kilmės šalys yra politiškai, ekonomiškai silpnos valstybės, ir modernios reformos galėtų paspartinti jų raidą. Tačiau kol kas pasaulinėje praktikoje tokių sėkmingų pavyzdžių nedaug.

Lietuvoje tokiu galėtume laikyti vytauto didžiojo universiteto atkūrimą, kurio koncepcija ir akademinė dva-sia, atvykusiųjų dirbti išeivijos mokslininkų ir vėliau jų vietinių pasekėjų dėka labai skiriasi nuo veikiančių ir sovietmečiu susiformavusio aukštųjų mokyklų modelio.

Teorinės medžiagos intarpas straipsnyje pateikiamas siekiant skaitytoją supažindinti su migracijos moks-lo požiūriu į diasporos paramą, kokiomis formomis ji gali pasireikšti, ir suteikti galimybę palyginti, kaip atro-do mūsų „lietuviškasis modelis“.

II. PasaULIO LIETUvIų BENdRUOMENės IR fONdų PaGaLBa IR INIcIaTyvOsPenkis okupacijos dešimtmečius lietuviai užsienio valstybėse buvo susibūrę į bendruomenes svarbiausiam tikslui įgyvendinti – atgauti Lietuvos laisvę.

„Užsienio lietuviai darė tai, ką jautė turį pirmiausia padaryti: politinės jų organizacijos vLIK‘as (vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas) ir aLT‘a (amerikos lietuvių Taryba) palaikė Lietuvos klausimą tarptautinėse politinėse sferose; PLB (Pasaulio lietuvių bendruomenė) daugiau rūpinosi lietuvybės išlaikymu, lietuvių kul-tūros reprezentavimu vakaruose; liberalai ieškojo plyšių ryšiams su Lietuvos intelektualais palaikyti. BaLf‘as (Bendras amerikos lietuvių šalpos fondas) rėmė šalpa, mokslininkai pildė lituanistikos ir Lietuvos tyrinėjimų aruodą, menininkai populiarino savo kūrybą, paveiktą vakarų idėjų ir stilių, betgi likusią savaip lietuvišką“6.

Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas vyko tarp dviejų Pasaulio Lietuvių bendruomenės (toliau – PLB) seimų. 1988 metų PLB valdyba (pirm. dr. v. Bieliauskas) aktyviai reagavo į atgimstančios Lietuvos visuomeni-nį judėjimą. PLB Pirmininkas dalyvavo sąjūdžio steigiamajame suvažiavime, kuriame buvo užmegzti artimes-ni ryšiai su naujaisiais lyderiais. Nors ir iki to laiko sąjūdžio idėjos buvo labai palankiai sutiktos išeivijoje.

PLB buvo paskelbusi Pagalbos Lietuvai vajų. „Šis vajus vykdytas visuose kraštuose, kur tik gyveno lietuviai. surinktos lėšos buvo naudojamos Lietuvai paremti per blokadą, parūpinant modernias komunikacijos priemo-nes bei padedant užmegzti ryšius su užsienio šalimis“7.

1992 metų seimas, vykęs Lemonte, išsiskyrė ne tik delegatų gausumu (dalyvavo 96 atstovai iš 25 kraštų), bet ir diskusijomis. Iškilo poreikis kurti naujus santykius su Lietuva ir diskutuoti apie pakitusią pačios PLB paskirtį. Tapo aišku, kad PLB išgyveno naują etapą – pradėjo kurtis lietuvių bendruomenės visoje buvusioje sovietinėje erdvėje. su šiais iššūkiais reikėjo labai pamatuotai ieškoti pusiausvyros tarp pagalbos Lietuvai ir pagalbos kraštų bendruomenių steigimuisi.

PLB valdybos pirmininko Broniaus Nainio ataskaitinėje kalboje, pasakytoje 1997 m. vilniuje vykusiame de-vintajame PLB seime, randame minčių, kurios, net praėjus daugiau nei dešimčiai metų, išlieka labai aktualios tiek visai PLB, tiek atskiroms bendruomenėms. B. Nainio įžvalgos pirmiausia palengvina lietuviškosios dias-poros galimybių suvokimą bei valstybės institucijų atliekamos veiklos užsienio lietuviams svarbą. siekdama išlaikyti autentiškumą bei jaudinantį autoriaus rūpestį, pateiksiu ilgesnę citatą:

„[...] mūsų dėmesys Lietuvai niekada negali dingti, tik iš jos laisvinimo reikia pereiti į pagalbos ieškojimo veiklą. svarstytini lieka tik pirmumai...Ir tai apsispręsti nebuvo lengva. Tačiau jau nuo pat savo veiklos pra-džios PLB valdybai atrodė, kad, Lietuvai išsilaisvinus ir pradėjus savarankiškai gyventi, užsienio lietuvių pa-galba, nors būtų ir reikalinga, ir paveiki, ir naudinga, Lietuvai nebus pagrindinis ekonominės atramos šaltinis, – nors tai jaunai ir okupacijos nuniokotai valstybei labiausiai reikia, todėl ir pastangos šia kryptimi mažai gero Lietuvai tegali padaryti, bet vakarų pasaulio lietuvius gali gerokai suvarginti ekonomiškai ir taip pakenkti kitam pagrindiniam Lietuvių bendruomenės tikslui – lietuvybės išlaikymui. Reikėjo atsargaus ir apgalvoto žingsnio.

vytauto didžiojo universiteto atkuriamojo senato nariai, dalyvavę 1993 m. sausio 27 d. senato posėdyje.atkuriamasis senatas, susidedąs iš 48 Lietuvos ir 48 išeivijos mokslininkų, palaikiusių universiteto atkūrimo

idėją bei nusipelniusių Lietuvos mokslui ir kultūrai, buvo išrinktas 1989 m. lapkričio 22–26 d. Čikagoje ir gruodžio 27 d. Kaune. 1993. Nuotrauka vlado Urbono. Iš vdU viešosios komunikacijos skyriaus archyvo.

[...] norėdami ir patys išsilaikyti, ir Lietuvai paveikiau padėti, ir iš Lietuvos ką nors gauti, ir savo „svorį“ Lietu-voje ir pasaulyje išlaikyti, mes turime turėti stiprią užsienio lietuvių jungtį – vieningą, sutariančią, bendrai vei-kiančią, bendrai planuojančią Pasaulio lietuvių bendruomenę. Kitaip, veikdami mažomis grupėmis arba net kiekvienas kraštas atskirai, mes tapsime visiškai nepaveikūs ir nereikšmingi ir... kas nors mus valdys...“8

Šis PLB pirmininko pasisakymas liudija, jog pasaulio lietuviai, nors ir jausdami pasididžiavimą ir džiaugs-mą dėl išsilaisvinusios Tėvynės, gebėjo racionaliai, pragmatiškai įvertinti savo jėgas ir poreikius, iškilusius siekiant įgyvendinti Lietuvos atkūrimo darbus.

Kraštų bendruomenės stengėsi padėti nepakenkdamos savo organizacijų gyvybingumui bei veiklos tęs-tinumui. Lietuvoje tuo tarpu iki šių dienų pagalbos iš užsienio lietuvių tema yra aptariama su didele euforija, perdėm emocingai, neįvertinant visų aplinkybių, kuriomis lietuviškos visuomeninės organizacijos veikia.

dar prieš du dešimtmečius buvo žinoma piktnaudžiavimo siunčiama pagalba faktų. apie tai Lietuvoje buvo kalbama plačiau, išeivijos atstovai, nors ir žinodavo apie atskirus tokius atvejus, kukliai nurydavo kartėlį ir toliau stengėsi dirbti, ieškodami patikimų žmonių. Tačiau savo organizacijų viduje apie tai apsitardavo. Tai aiškiai iliustruoja 1990 m. v. skuodžio kalbos „Išeivijos veiksniai ir Lietuva“, pasakytos Jav Lietuvių Bendruo-menės XII tarybos trečiosios sesijos suvažiavime detroite, fragmentas:

„Reikia, kad materialinę pagalbą Lietuvai koordinuotų vienas centras išeivijoje ir kad toks centras turėtų ryšį tiktai su Lietuvoje įkurtu kitu tokiu centru, kuris priimtų paraiškas pagalbai, jas patikrintų ir gautąją materialinę pagalbą skirstytų tikrai vertiems ir reikalingiems. atvykę iš Lietuvos individualūs aukų rinkėjai kartais tai daro kurios nors organizacijos vardu, bet savanaudiškais tikslais.“9

Kalbant apie paramą Lietuvos švietimo ir kultūros institucijoms, būtina atskirai paminėti dviejų paramos gigantų – Tautos fondo ir Lietuvių fondo indėlį.

Tautos fondas (įkurtas vLIK‘o darbui remti 1943 metais) jaut riai atsiliepė į Lietuvoje prasidėjusį atgimimą. 1989 metais „nutarė bemat telkti lėšas skubiems Lietuvos informaciniams ir švietimo poreikiams...Nepamirš-damas ir užsienio viešosios ir oficialiosios nuomonės reikšmės Lietuvos bylai, fondas 1991 m. per vLIK‘ą paskyrė 200 000 dolerių Lietuvos diplomatinei tarnybai Jav sostinėje paremti“10.

vLIK’ui nustojus veikti 1991 m. liepos 1 d., Tautos fondo pasiryžimas „tęsti savo veiklą nevalstybinėje ir nepolitinėje srityje buvo pakartotas 1992 m. gruodžio 13 d. tarybos posėdyje priimtame manifeste. Jame minimi tokie ateities tikslai ir uždaviniai: remti Lietuvos pastangas ugdyti ir įtvirtinti vakarietišką demokratinę santvarką...pirmiausia paremti tuos projektus, kurie padėtų Lietuvos jaunimui pasiruošti dirbti Lietuvai; remti Lietuvos mokyklas ir mokytojus, siekiant išvaduoti iš uždaros sovietinės galvosenos varžtų..., skatinti Lietuvos jaunimo tautinį sąmoningumą, remiant patriotinių organizacijų veiklą“ (Ten pat).

1992 m. Tautos fondas paskyrė po 100 000 dolerių Tarptautinių santykių institutui vilniaus universitete įkurti, Lietuvos ambasadai vašingtone ir Lietuvos misijai Jungtinėse Tautose (Ten pat).

antrasis lietuvybės rėmėjas – Lietuvių fondas, kurio pagrindinis tikslas – išlaikyti ir remti lietuvišką kultūrą, švietimą, lietuviškos veiklos centrus Jav, Lietuvoje ir visame pasaulyje.

vytauto didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto didžioji aula. Įrengta už Marcelės Totoraitytės-Liegienės paaukotas lėšas. 2009. v. didžpetrio nuotrauka. Iš „Žiemgalos leidyklos” rinkinių

„Per 45 metus Lietuvių fondas skyrė daugiau kaip 14 mln. dolerių paramos bei stipendijų. 1990 metais Lie-tuvių fondas skyrė vienkartinę paramą 1 mln. 354 tūkst. dolerių Lietuvos kultūros ir švietimo institucijoms“11.

Iki šiol Lietuvių fondas remia lituanistinį švietimą vilnijos krašte, etninėse žemėse Lenkijoje, Gudijoje.Ekonominiai ryšiai, verslo skatinimas Tėvynėje nėra tokios populiarios lietuviškoje diasporos politikos te-

matikoje kaip kultūra, kalbos išsaugojimas, lituanistinis švietimas. Tuo mes skiriamės nuo kitų valstybių, kur ekonominis matmuo yra vienas svarbiausių abipusiai naudingų ryšių vystymui, įtakos skleidimui tikslinėse grupėse. Kodėl tokios stambios investicijos, kaip brolių vytauto ir algio didžiulių iš Kolumbijos į įmonę „Klai-pėdos nafta“ yra tik pavieniai atvejai, netapę reiškiniu. Kokios buvo to objektyvios ir subjektyvios priežastys?

amb. R. Bačkio pastebėjimai iš dalies atskleidžia, kodėl užsienio lietuviai netapo investicine jėga Lietuvoje, kodėl neužsimezgė intensyvūs komerciniai ryšiai tarp Lietuvos ir užsienio lietuvių:

„viena objektyvi priežastis ta, kad mūsų tėvai Lietuvą paliko karo metu, su savimi pasiimdami tik keletą asmeninių daiktų. Nebuvo jokio paveldėjimo. Mūsų tėvai, pasitraukę į vakarus, sunkiai dirbo, kad išleistų vaikus į mokslus, mes rinkomės mokytis, o ne kurti verslus. Mes neturėjome biznio, kapitalo, todėl galė-jome Lietuvai padėti tik politiškai.

antra priežastis – Lietuvoje devyniasdešimtaisiais metais versle vyravęs kriminalinis elementas, turėjęs palaikymą valdžios struktūrose. Lietuva nebuvo saugus kraštas investicijoms, net per daug rizikinga. O tų nedaugelio, kurie atvyko čia su pinigais, kapitalai dingo, nes juos apgavo. Mūsų mentalitetas neatitinka. Mes skirtingai suprantame atsakomybę, moralę. Ir negalime jaustis ramiai. Biznio aplinkoje tai ypač jaučia-si. Mes sakome vagia, o čia tai yra natūralus reiškinys.

Trečia – dėl rusų kalbos. Mes nemokame rusų kalbos, o tai labai sunkina bendravimą. Taigi mes čia nesijaučiame saugiai, nesuprantame verslo ypatybių, todėl daugelis žmonių čia gali atva-

žiuoti, praleisti kurį laiką, bet pasilikti nenori. Labai stipriai jaučiasi, kad mes, lietuviai iš užsienio, nesame lietuviai, lietuviai tik gyvenantieji Lietuvoje.“

Nors ir nesusikrovę didelių turtų, lietuviai daug aukojo labdaringiems projektams Lietuvoje ir kūrė filantropi-jos pamatus mūsų visuomenėje. vienas žinomiausių pasaulio lietuvių filantropų yra Juozas Kazickas. aktyvus Jav lietuvių bendruomenės veikėjas, dirbęs akademinį darbą, po to pasitraukęs į verslą. Jis vienas pirmųjų at-vyko investuoti į Lietuvą ir 1991 metais kartu su kitu Jav lietuviu viktoru Gruodžiu įkūrė pirmąją Baltijos šalyse privačią komunikacinių ryšių bendrovę („Litcom“, vėliau tapusią „Omnitel“). J. Kazicko ryšiai padėjo į Lietuvą ateiti tokiems pasaulio verslo gigantams kaip „Philip Morris“, „coca cola“, „Motorola“, „Wiliams“.

Kazickų šeimos labdaros ir paramos fondas remia švietimo ir kultūros programas visoje Lietuvoje12.viktoras Gediminas Gruodis, buvęs ilgametis „Omnitel“ prezidentas, įsteigė žmonos atminimui carol Mar-

tin Gruodis atminimo švietimo fondą, kurio stipendijos padeda Lietuvos ir užsienio lietuvių kilmės nepasiturin-čiam jaunimui studijuoti aukštosiose mokyklose.

Tautininkų partijos pirmininkas išeivijoje Leonas Kriaučeliūnas iš savo asmeninių lėšų skyrė milijoną dolerių Lietuvos veterinarijos akademijos smulkių gyvūnų klinikai Kaune įrengti13.

Nedaug išlikę informacijos apie II Pasaulio lietuvių verslininkų suvažiavimą, kuris vyko 1992 m. (pirma-sis 1990 m. n. d). suvažiavimo programinio komiteto pirmininkas R. Rajeckas pastebi, kad „kuo skubiau-siai turime visu veidu atsisukti į vakarų pasaulį, pašalinti visas kliūtis, trukdančias kitų šakų verslininkams veikti Lietuvoje“14.

Šiame renginyje dalyvavo 260 verslo ir mokslo atstovų, 27 užsienio verslininkai iš šešių valstybių, gausiau-siai iš Jav. ypač džiugu, kad po ilgos pertraukos šiemet vykusiame trečiajame Pasaulio Lietuvių ekonomikos forume dalyvavo kai kurie anuometiniai delegatai. 2009 Pasaulio lietuvių ekonomikos forume dalyvavo per tris šimtus užsienyje pasiekusių pripažinimą žmonių, kurių konsultacijos ir ryšiai, tikėtina, taps vertinga paskata toliau tęsti prasmingą bendradarbiavimą.

III. KRaŠTų BENdRUOMENIų vEIKLa Po Kovo 11-osios 1990 metais ir po Rusijos pučo 1991 metais prasidėjo tarptautinis Lietuvos valstybės pripažinimas. Tuo metu pagrindinis ryšys naujai atsikūrusiai valstybei buvo egzilinė diplomatija, išsaugo-jusi diplomatijos tradicijos tęstinumą. Šių institucijų organizacinės ir finansinės pajėgos buvo labai kuklios. didžiausias jų nuopelnas buvo istorinis valstybingumo ir užsienio politikos tradicijos tęstinumas. Todėl di-džiausią atgarsį visuomenėje sukeldavo gausių lietuviškų organizacijų veikla. Šioje dalyje pristatomi kraštų bendruomenių darbai, kurie suteikia galimybę retrospektyviai pažvelgti į suaktyvėjusią bendruomenių vei-klą, kuri įvairiais būdais reiškėsi daugelyje kraštų. Pasirinktos bendruomenės buvo gausiausios, geriausiai organizuotos, galėjusios skubiai sutelkti žmones reaguoti į Tėvynės pagalbos prašymus.

Be abejo, buvo šimtai privačių asmenų iniciatyvų, aukų, kurios nusipelno dėmesio, dėkingumo ir įvertinimų, tačiau, įvertinant straipsnio apimtį, apsiribota tais kraštų bendruomenių darbais, kurie geriausiai atspindi, kaip, pasinaudojant sukaupta visuomenine įtaka, ryšiais, finansiniais resursais, buvo užmegzti ryšiai su užsie-niu, stiprintos institucijos Lietuvoje arba atkurtos anksčiau veikusios organizacijos, padėjusios atkurti pilietinę visuomenę po ilgos sovietmečio okupacijos.

Iš interviu su mons. G. Grušu. (Monsinjoras Gintaras Grušas, Lietuvos vyskupų konferencijos sekretorius, buvęs PLB valdybos narys, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas gyvenimu tarnauja kaip pavyzdys išeivijos jaunosios kartos atsidavimo Lietuvos atkūrimui. atvykęs į Lietuvą 1992 metais, aktyviai įsiliejo į jauni-mo judėjimus padedant atkurti ateitininkų organizaciją).

Mons. G.Grušas atkreipė dėmesį, jog svarbiausia įvertinti išeivijos dvasinį nusiteikimą ir asmeninio gyve-nimo patirtis kalbant apie jų veiklą, nukreiptą į Lietuvos išlaisvinimo idėją. darbai, kurie vyko po dešimtojo dešimtmečio, buvo ilgai brandinti ir planuoti.

vaikai, gimę po karo išeivijoje, augo su mintimi, jog vieną dieną Lietuva bus laisva ir reikia tam ruoštis. Kelios kartos „dipukų“ vaikų buvo auklėjami remiantis tėvų išgyvenimais, kuriuos jie patyrė. Tai paveikė ir jų (jaunosios kartos) ryšį su Lietuva, ir padėtį toje visuomenėje, kurioje jie gyveno.

Jis rėmėsi M. Gladwell knygoje „Outliers“15 keliama mintimi, jog visuomenės įtaka labai paveikia atskiro individo pasirinkimą. „Tai, ką mes darome kaip visuomenė, kaip bendruomenė, kiekvienam iš mūsų yra tiek pat svarbu, kaip ir tai, ką mes patys darome dėl savęs“16.

Po karo pasitraukusieji iš Lietuvos patyrė sunkius išbandymus, ieškodami vietos kitakalbėje kultūrinėje aplin-koje. „Tiems, kurių profesiniams gebėjimams kalba nebuvo tokia svarbi (techninės specialybės, medikai) pri-sitaikė daug sėkmingiau nei tie, kurių pagrindinė veikla priklausė nuo kalbos vartojimo (politikai, žurnalistai, juristai). Tai labai paveikė antros kartos išeivijoje auklėjimą. Tarp jų labai mažai rastume politikos mokslų, žurna-listikos atstovų, užtat labai daug medikų ir inžinierių. Mons. G. Grušas pastebi, kad karo pabėgėlių šeimos kau-pė maisto atsargas, kai tam jau nebuvo jokių objektyvių priežasčių, tai buvo išgyvento nepritekliaus pasekmė. Tokia mąstysena persidavė ir jaunajai kartai. Tarp jų yra „neproporcingai“ daug baigusiųjų aukštuosius mokslus. „Tėvams net klausimas nekildavo „ar mokysiesi universitete?“, o klausimas būdavo „Tada, kai baigsi...“

ateitininkija išeivijoje turėjo du organizacijos tikslus – Lietuvybės išlaikymas ir Lietuvos nepriklausomybė. dar septintajame dešimtmetyje ateitininkų stovykloje Gabija Petrauskienė (vėliau buvusi Lietuvos Respubli-kos premjero G. vagnoriaus patarėja) davė „Nepriklausomos valstybės atkūrimo plano“ užduotį. auklėjimas vyko kryptingai, ruošiantis sukauptas žinias panaudoti Lietuvoje. Tačiau atvykus į Lietuvą laukė nauji ir niekam netikėti išbandymai. Tapo aišku, kad mus skiria kultūros ir mentaliteto skirtumai.

Ir kalbos skirtumai. „antrą kartą susidūriau gyvenime, kad ta pati kalba padalina žmones. Romoje seminari-joje patyriau, kad anglų kalba amerikoje ir britų anglų kalba nėra tas pats. Tai buvo gera praktika prieš atvyks-tant dirbti į Lietuvą. dvi grupės žmonių gali būti padalintos bendra kalba. visi vartojame tuos pačius žodžius, tik skirtinga prasme. Potekstė skiriasi. Todėl nemažai žmonių, atvykusių į Lietuvą su geriausiais ketinimais, dėl nesusikalbėjimo, nesupratimo vietos gyvenimo specifikos negalėjo įgyvendinti savo sumanymų. Jei nesusikalbi su žmonėmis, negali jiems padėti. Kultūra turi bendras šaknis, bet žmones atskiria kraštų specifika. Tokie nenu-matyti kalbos ir kultūrinio prisitaikymo barjerai iškilo kasdieniniame bendravime.“ (Interviu su mons. G. Grušu.)

Kaip vieno ryškiausių Katalikų bažnyčios atstovų iš išeivijos, atvykusių į Lietuvą, paminėtina vilniaus ar-kivyskupo metropolito audriaus Juozo Bačkio veikla. 1993 metais jo iniciatyva atkurta vilniaus kunigų semi-narija ir vilniaus Pedagoginiame universitete įkurta Tikybos katedra. Jis įkūrė ir globoja vargšų ir neįgaliųjų organizacijas, globos namus. Įkūrė vilniaus arkivyskupijos Šeimos centrą, Trinapolio rekolekcijų namus, vilniaus arkivyskupijos sielovados centrą, amatų centrą, tėvo dr. s. Bačkio atminimui pastatė vilniaus uni-versiteto santariškių klinikos koplyčią17.

Lietuvos visuomenei mažiau žinomos tokios iškilios asmenybės, kaip prelatas Jurgis Šarauskas (Jav ka-talikų vyskupų konferencijos Rytų Europos šalpos direktorius), prelatas algimantas Bartkus (Lietuvių Šv. Ka-zimiero kunigų kolegijos Romoje sekretorius). Jie ir kiti lietuviai kilmės dvasininkai daug nuveikė, kad lietuviai klierikai ir kunigai gautų išsilavinimą užsienyje ir grįžtų į Lietuvą, kūrė katechetikos tinklą Lietuvoje, padėjo atsigauti bažnyčios organizacijai po sovietmečio represijų.

aUsTRaLIJOs LIETUvIaIŽiniomis apie australijos lietuvių paramą Lietuvai dalijosi Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas Lietuvoje Gabrielius Žemkalnis. australijos lietuviai aktyviai siuntė labdarą į Lietuvą. Paminėtinos ir Lietuvos švietimo įstaigų darbo sąlygų gerinimo iniciatyvos:

„Nepavykus įkurti lietuvių senelių namų australijoje, sukaupti 20 tūkst. australijos dolerių Lietuvos švietimo ministro d. Kuolio prašymu buvo perduoti Lietuvos švietimo ministerijai spaustuvės įrangai įsigyti. 1993 me-tais organizuotai buvo persiųsta iš australijos mokyklos į Lietuvą apie 40 panaudotų kompiuterių.“

australijos lietuviai atsiliepė ir į tremtinių prašymą pagelbėti statant Tremtinių namus valakampiuose. Tuo metu G. Žemkalnis vedė lietuviškas radijo laidas. Jis paskelbė vajų, siekdamas surinkti 100 000 australijos dolerių šiam kilniam tikslui. daugelis iš tokio utopinio plano juokėsi, tačiau per šešias savaites žmonės, atsi-liepę į radijo raginimą, suaukojo 160 000 tūkstančių.

Lietuvių bankas „Talka“ užmezgė ryšius su vilniaus banko anuometiniu direktoriumi J. Niedvaru. Buvo su-tarta dėl supaprastintų pinigų pervedimo procedūrų (per 3 dienas), pervedant pinigus giminėms Lietuvoje. Per 10 mln. australijos dolerių taip pasiekė sąskaitas Lietuvoje.

dIdŽIOsIOs BRITaNIJOs LIETUvIaIdidžiojoje Britanijoje buvo keletas fondų, kurie siuntė lėšas į Lietuvą. 1979 metais buvo įsteigtas Tautinės paramos fondas, kurio vienas svarbiausių tikslų buvo „dalyvauti materialinės pagalbos telkime lietuviams, persekiojamiems arba patekusiems vargan už lietuvių tautos ir žmogaus laisvių gynimą, ir lietuviams, ypač jaunimui, gyvenantiems lietuvybės išlaikymui nepalankiomis sąlygomis” 18.

Šis fondas rėmė politinius kalinius, tremtinius, siuntė siuntinius, rėmė knygų leidimą. Pasikeitus politinei si-tuacijai, dBLs pirmininkas J. alkis 1990 metais pasiūlė steigti naują fondą, „kurio tikslas būtų rūpintis Lietuvos pripažinimu, jos ekonominiu vystymusi, skatinant vakarų prekybos ir pramonės institucijas bendradarbiauti, o ir iš viso praktiškos pagalbos teikimas Lietuvai“19.

Pagalbos Lietuvai fondui aukojo ir anglai, norintys padėti Lietuvai. Šis fondas išlaikė ir Lietuvos informacijos tarnybą, kuri teikė spaudai informaciją apie įvykius Lietuvoje. 1993 m. pradžioje paskelbta fondo ataskaita rodo, kad 1992 metais fondas turėjo 27 695,88 svarų pajamų, išlaidų turėta 25 844,85 svarų Ministrės pirmi-ninkės vizitas kainavo 568,96 svarų, prezidento vizitas 5 455 svarų, užsienio reikalų ministro – 5 379,11 svarų, užsienio reikalų ministro – 100 svarų, Lietuvos informacijos centro išlaikymui skirta 9 336,78 svarų20. 1990 metais buvo įkurtas paramos sergantiems ir vaikų namuose augantiems vaikams fondas British–Lithuanian Relief Fund for Children in Lithuania. Šis fonas organizavo siuntas į Lietuvos vaikų namus, ligonines, kvietė gydytojus į stažuotes. Paminėtina, kad „1993 metais Little Rissington buvo panaikinta buvusi Jav karinė bazė ir vyriausybės įsakymu visa medicinos aparatūra, įskaitant rentgeno aparatus, buvo siunčiama į Lietuvą. Šis turtas į Lietuvą atgabentas 33 sunkvežimiais, o išdalintas 27 ligoninėms”21.

Jav LIETUvIų BENdRUOMENėRengiant šią straipsnio dalį, vienas sunkiausių iššūkių buvo – kaip atsirinkti svarbiausius ir turėjusius didžiausią poveikį Lietuvoje galingiausios ir įtakingiausios lietuviškos diasporos organizacijos darbus. Jav LB veikla yra tokia įvairialypė, pasireiškusi (ir besireiškianti iki šiol) daugelyje sričių, kad verta ne vienos knygos ir būrio istorikų tyrinėjimų. Kaip pokalbio metu poetiškai yra pasakęs G. Žemkalnis: „Jie tam ruošėsi penkiasdešimt metų“.

siekiant struktūrizuoti visą Jav LB veiklos lauką, galima išskirti pagrindines kryptis:Politinio lobizmo veiklaverslo investitoriaiakademinės ir švietimo programosKultūra ir menassocialinė karitatyvinė veiklavisuomeninių organizacijų ir klubinė veiklafilantropinė veikla

valdovų rūmai. Katedros aikštė. vilnius. 2009. v. didžpetrio nuotrauka. Iš „Žiemgalos leidyklos“ rinkinių

visą spektrą Jav LB aktyvaus įsijungimo į Lietuvos gyvenimą iš dalies demonstruoja pašnekovai Regina Narušienė (PLB pirmininkė) bei Žilvinas Bieliauskas (Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacinio centro direkto-rius). Iš šių dviejų žmonių pasakojimų galime tik įsivaizduoti, kiek plačiai ir skaitlingai Jav lietuviai pasireiškė atkuriamuosiuose darbuose. Išskirtinis fenomenas Lietuvos istorijoje yra Jav lietuvių politinė veikla Lietuvos laisvinimo byloje. apie tai, remiantis autentiška faktografine medžiaga, yra aprašyta G. Janausko monografi-joje22, todėl ši tema straipsnyje nebus gvildenama.

Iš interviu su R. Narušiene: „Kiekvienas darėme savo srityje. Kiekvienas, kuris turėjo specialybę, stengėsi padėti iš savo patirties. Mes, amerikos lietuvių advokatų draugija, 1993 metais organizavome vilniuje pirmą teisininkų konferenciją. Renginys vyko Operos ir baleto teatre, dalyvavo per tūkstantis asmenų. Buvo disku-tuota Lietuvos teisinės sistemos pamatų klausimu.

verslininkas Gruodis, atvykęs į Lietuvą, suprato, kad Lietuvos verslas nesupranta vakarietiškų naujovių, nebuvo daromi viešųjų ryšių tyrimai, jis padėjo įvertinti Lietuvos verslininkų projektus.

Generolas J. Kronkaitis su savo patirtimi daug prisidėjo prie Lietuvos kariuomenės parengimo pagal NaTO standartus, taip pat ir buvęs KaM viceministras R. Kilikauskas, kuris stengėsi, kad naujos kariuomenės kari-ninkai gautų išsilavinimą vakaruose.

didžiulis socialinis darbas buvo atliktas renkant ir siunčiant labdarą partizanams, našlaičiams, vaikų namams, ligoninėms per „saulutę“, „Mercy lift“. Mes aukojome vaistus, knygas, siuntėme archyvus, meno kūrinius.

M.K. Čiurlionio galerijoje vykstančiose parodose buvo tradicija, kad kiekvienas autorius paaukotų po vieną darbą, kad, kai Lietuva bus laisva, būtų galima padovanoti. Taip į Lietuvos muziejus atkeliavo per du tūkstančius darbų.

Išeiviai lenkai, stebėdami mūsų veiklą, sakė esą jūs viską atliksit, nebebūsit jiems reikalingi.“daug įdomios medžiagos randama Jav LB istorijoje „Penki laisvės dešimtmečiai“. Pavyzdžiui (aut. asta

Banionytė, kuri dešimt metų buvo Jav LB informacinio centro, skirto ryšiams su Lietuva koordinuoti bei teikti žinias Jav visuomenei direktorė): „po to, kai Lietuva pasiekė pasaulio kraštų pripažinimo, Jav LB pra-dėjo intensyviai siekti didesnės ir efektyvesnės užsienio paramos Lietuvai... dirbome su Jav atstovų rūmų Užsienio reikalų komitetu. Jav LB rūpinosi į Lietuvą pritraukti Jav investicijų ir paskatinti prekybą tarp Jav ir Lietuvos. dėl to vėliau buvo įsteigta Jav LB Ekonominių reikalų taryba, bet prieš tai, 1992 m. balandžio mėn., su Lietuvos ambasadoriumi stasiu Lozoraičiu Jav LB vR įstaiga surengė pirmąją Prekybos ir amatų konferenciją (Doing Bussines and Investing in Lithuania). daugiau kaip 150 verslininkų, specialistų ir val-dininkų dalyvavo dviejų dienų konferencijoje. 1992 ir 1993 metais Jav LB didžiausias pastangas politinėje veikloje skyrė dviem klausimams: didinti Jav užsienio paramą Lietuvai ir užtikrinti Jav palankumą, siekiant iš Lietuvos teritorijos išstumti okupacinę kariuomenę“23.

Jav lietuvių iniciatyva įgyvendintu sumanymu laikytinas Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacinio centro įsteigimas vilniuje. Šis centras buvo kuriamas tam, kad grįžtantys į Lietuvą išeiviai turėtų galimybę pasi-konsultuoti, gauti konkrečią informaciją apie socialines garantijas, įsikūrimo galimybes. Nuo pat įstaigos įkūrimo jam vadovavęs Žilvinas Bieliauskas asmeniškai daug pažįsta sugrįžusiųjų ir pateikia įvairiapusišką paletę asmenybių, kurios vienaip ar kitaip tapo žinomos Lietuvos gyvenime (iš interviu su Ž. Bieliausku): „Politikoje reiškėsi R. dapkutė, G. damušytė, L. Kojelis, K. Bobelis, v. dudėnas, R. Mieželis, J. Šmulkštys. Politikos analitikai ir apžvalgininkai – K. almenas, R. Misiūnas. akademinio pasaulio atstovai J. Greimas, v. Kavolis, a. Štromas. Meno žmonės – v. Kašuba, K. varnelis, K. Jonynas. aktyviai matoma vizgirdų pora. Birutė vizgirdienė (Lietuvos operos ir baleto teatro paramos fondo pirmininkė ir Rimtautas vizgirda, Jav lietuvis, asociacijos amerikos prekybos rūmų (aPR) Lietuvoje valdybos pirmininkas). Mecenatas albinas Markevičius iš santa Monikos. Edmundas Kulikauskas – Užsienio lietuvių klubo įkūrėjas. Klubo nariai kas mėnesį rinkdavosi Šlapelių namuose aptarti „naujo“ gyvenimo Lietuvoje ypatumų“.

Šimtai didesnių ir mažesnių iniciatyvų amerikos lietuvių pastangomis buvo įgyvendinta Lietuvoje. vis dėlto vieną norisi išskirti kaip unikalią, rezultatyvią, padariusią įtaką tūkstančiams žmonių Lietuvoje.

Tai šviesios atminties vaivos vėbraitės-Gust (aktyvios LB narės – „ji 1990 metais iniciavo connecticut valstijoje (o po to prisijungė ir kitos apylinkės) rinkti parašus po peticija, kuri reikalavo Jav vyriausybės pri-pažinti naują, demokratiškai išrinktą Lietuvos valdžią. Ši akcija prasidėjo kaip tos vietovės projektas, bet į ją greitai įsijungė visi amerikos lietuviai, ir per šešias savaites buvo surinkta daugiau kaip 160 000 parašų, kurie buvo įteikti Jav Kongresui24.)

Iš v. vebraitės interviu25: „Organizacija aPPLE (angliškai obuolys – tai mokytojų ir mokinių draugystės simbo-lis) įsikūrė 1990 m. rudenį. Iššifravus tai reiškia – amerikos mokytojų talka Lietuvai. Labai įdomių rezultatų su-laukėme jau pirmaisiais metais. 1991 m. vasarą į kvalifikacijos kursus susibūrė apie 30 pedagogų iš Jav, vėliau tas skaičius kilo iki 80. Pirmieji kursai buvo labai emocingi, sakyčiau, kad Lietuvos mokytojai labai laukė kolegų iš Jav. Jiems buvo įdomu, kas vakarų švietimo sistemoje vyko daugelį metų. Juk geležinė uždanga egzistavo ir profesine prasme. Mokytojai persiėmė entuziazmu kurti šiuolaikišką Lietuvos mokyklą, ir tarp pirmųjų kursų lankytojų atsirado tokių, kurie nutarė steigti savas mokyklas, kokių dabar yra įvairiuose miestuose. Jos taiko aP-

PLE taikomas metodikas, tai nėra jokie stebuklai, bet labai paprasti dalykai – tiesiog truputį kitaip žiūrėti į vaiką, į asmenybę, į bendravimo galimybes. Manau, kad tai po truputį ateina į visas Lietuvos mokyklas, bet tuo metu tai atrodė labai nauja. Kita grupė įstaigų, kurios išaugo iš aPPLE, yra regioniniai mokytojų kvalifikacijos kėlimo centrai. aPPLE dirba ir toliau“. aPPLE kursai buvo gaivaus oro gurkšnis Lietuvos mokytojams, kurie norėjo dirbti naujoviškai, norėjo ugdyti laisvas asmenybes. Per veiklos vasaras tūkstančiai mokytojų jau yra baigę šiuos kur-sus, ir jų mokiniai sėkmingai įsisavina žinias pagal vakarietiškas dėstymo metodikas.

KaNadOs LIETUvIų BENdRUOMENėKanados lietuviai, prasidėjus atgimimui, taip pat labai suaktyvino savo veiklą. Naujo darbo esmę apibūdi-no anuometinis KLB pirmininkas v. Bireta: „Pagalvokime, ar būtų išmintinga nurodinėti kovojančiai tautai kovos strategijas bei taktikos ėjimus, tačiau mūsų pareiga remti visus, kurie siekia mūsų kraštui valstybi-nės nepriklausomybės“26. Kanados lietuviai ypač buvo aktyvūs, moraliai ir politiškai palaikydami Lietuvos siekius. Buvo organizuojamos parašų rinkimų akcijos ir demonstracijos. Išsamiai tai aprašyta G. Janausko knygoje. Galima tik paminėti, jog Lietuvių namuose Toronte buvo įkurtas centras, teikęs informaciją apie atgimimo laikotarpio įvykius Lietuvoje. Kanados lietuviai daug ir dosniai prisidėjo materialai paremdami įvai-rias veikas Lietuvoje ir Lietuvos atstovavimą pasaulyje, kaip iliustraciją galima pateikti informaciją, paimtą iš KLB metinių krašto tarybos suvažiavimų protokolų, kuria pasidalino KLB aktyvus veikėjas a. Pabedinskas „1989 m. birželio mėn. Gabija Petrauskienė ir Juozas danys dalyvavo U.N. Human Rights Commission suva-žiavime Paryžiuje, kur buvo išdalinta per 300 egzempliorių memorandumo apie padėtį Lietuvoje.

1989 m. spalį Kanados lietuvių bendruomenės Krašto Taryba paskyrė 15 000 dolerių sąjūdžio fondui rin-kimų veiklai paremti.

1990 m. Kanados Lietuvių Bendruomenės pradėtas Milijonų dolerių vajus, per kurį buvo surinkta daugiau nei milijonas Kanados dolerių paramos Lietuvai. Iš tų milijonų dolerių buvo nupirktas pastatas Briuselyje Lie-tuvos ambasadai; įvesta nauja komunikacinė sistema aukščiausioje Taryboje; paremtas įsteigimas invalidų draugijos namų Lietuvoje ir paremta Lietuvos diplomatinė tarnyba, įskaitant Gedimino vagnoriaus kelionių susitikti su vakarų kraštų vyriausybėmis išlaidų padengimą.

1994 m. iki 1996 m. vasaros metu mokytojai iš Kanados vyko į Lietuvą vesti intensyvius anglų kalbos kursus Lietuvos mokytojams ir supažindinti juos su naujausiomis žiniomis apie mokytojavimo metodus. 1994 m. aštuonios mokytojos vedė kursus Šiauliuose, 1995 m. aštuoni mokytojai vyko į Kauną, 1996 m. kursai pravesti skuode.

2003 m. birželio mėn. atidaryta anastazijos ir antano Tamošaičių galerija „Židinys“ prie vilniaus dailės akademijos. Galerija remiama Kanados lietuvių fondo iš kasmetinių pajamų nuo antano Tamošaičio dosnaus įnašo į fondą.

Nuo 1992 m iki 2009 m. Kanados lietuvių fondas yra paskyręs per 670 000 dolerių paramos įvairiems rei-kalams Lietuvoje – stipendijomis nepasiturintiems studentams, aukomis ligoninėms, mokykloms bei kitoms įstaigoms ir pašalpa organizacijoms, kurios rūpinasi našlaičiais, tremtiniais, invalidais ir neturtingaisiais.

1991 m. per blokadą Kanados lietuvių bendruomenė parūpino 6 000 kg medikamentų siuntą Lietuvos sveikatos ministerijai.

1991 m. Kanados lietuvių bendruomenės pastangomis buvo pasiųsta 500 Toronto mokyklų paaukotų kom-piuterių Lietuvos švietimo ministerijai.

1992 m. dr. Petras Lukoševičius padėjo įsteigti Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovybę prie seimo ir tai atstovybei vadovavo apie pusę metų. Irena Lukoševičienė (Kemežytė) ypač daug energijos ir jėgų atidavė profesionalaus socialinio darbo kūrimui ir plėtrai Lietuvoje27.

Prof. Romas vaštokas yra vytauto didžiojo universiteto sociologijos katedros profesorius; vdU socialinės antropologijos centro vyriausiasis mokslo darbuotojas; dokumentinių filmų režisierius bei prodiuseris.

Toronto miesto bei Ontario provincijos policininkai vyko į Lietuvą ir priėmė policininkus iš Lietuvos pasida-linti įvairiais duomenimis ir patirtimi.

1993 m. Toronto policininkai paaukojo radijo aparatūrą 1 000 policininkų automobilių kartu su radijų bazė-mis bei rankines radijas“.

Pažymėtina, kad Kanados lietuvių finansinė parama Lietuvos kultūros projektams, studentų stipendijoms tęsiasi iki šiol.

vOKIETIJOs LIETUvIų BENdRUOMENėaprašomuoju laikotarpiu sustiprėjo vokietijos lietuvių bendruomenės pastangos aktyviau prisidėti prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. 1990–1991 metais, kai vokietija dar nesiryžo užmegzti diplomatinių santykių su Lietuva, vLB valdyba įsteigė fondą „Pagalba Lietuvai“, kuris tarp kitų darbų išlaikė Lietuvių informacinį biurą, vadovaujamą seimo nario antano Račo. Jam vLB padėjo užmegzti ryšius su įtakingais vokietijos politikais. Šie ryšiai davė pradžią Lietuvos ambasados veiklai.

Paskelbus apie nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, vLB kreipėsi į šalies kanclerį Helmut Kohl ir užsienio reikalų ministrą ditrich Genscher, prašydama jų pripažinti Lietuvą de facto ir kitais diplomatiniais būdais remti Lietuvos žmonių pastangas. sovietų sąjungai pradėjus Lietuvos blokadą, vokietijos lietuviai įsijungė į huma-nitarinės pagalbos akciją. „Štai Lietuvių kultūros institutas (LKI) per trumpą laiką surinko ir į Lietuvą nusiuntė šešias siuntas vaistų ir kitų medicinos reikmenų“28.

Iš anuometinio pirmininko armino Lipšio žmonos B. Lipšienės interviu: „Kartais reikėjo ir gana slaptų pavedimų atlikti. antai, iškilus pavojams, buvo susirūpinta, kad Lietuvos Parlamentas nebūtų atskirtas nuo pasaulio informacijos atžvilgiu, jei kartais būtų apsuptas, apgultas sovietinių dalinių. Gimnazijos direktorius andrius Šmitas su žmona Maryte iš amerikos parūpino televizijos siųstuvą ir specialią anteną ir rado būdą šitai sėkmingai pargabenti į Lietuvą“.

vokietijos lietuviai, išnaudodami vasario 16 gimnazijos patalpas, mokinius, patyrusį ir kvalifikuotą ko-lektyvą, ilgą laiką tapo atraminiu Lietuvos politikos punktu Europoje. Gimnazijos direktoriaus a. Šmito pasiaukojimo dėka gimnazija tapo svetingais namais tiek Lietuvos politikams, meno kolektyvams, moks-lininkams, vykstantiems toliau į Europą, tiek vokiečių politikams, žurnalistams, visiems besidomintiems nauja valstybe – tiltu į Lietuvą.

PaBaIGOs ŽOdIssurinkta medžiaga liudija, jog užsienio lietuviai, daugiau nei penkis dešimtmečius laukę laisvos Lietuvos atkū-rimo ir aktyviai ta linkme dirbę, savo istorinę galimybę prisidėti prie atkuriamųjų darbų įvykdė labai sėkmingai ir rezultatyviai. Tai padarė ilgalaikį poveikį Lietuvos švietimo įstaigoms, padėjo praturtinti kultūrą, atsirasti naujoms visuomeninėms iniciatyvoms. Buvo labdaros ir šalpos organizavimo pradžia.

Įvertinant didžiulį darbą, kurį atliko išeivijos lietuviai, organizuodami pagalbą Lietuvai, nesinori visko paro-dyti vien rožinėmis optimistinėmis spalvomis. Liūdina ne vien tai, kad per du dešimtmečius daugelis šių darbų yra Lietuvoje pamiršti, iš naujo kalbama apie tai, kam remti pasaulio lietuvių organizacijas, ką jos gali duoti Lietuvai. Renkant medžiagą sutikti pašnekovai išsakė nusivylimą, jog pasaulio lietuvių parama, neapmoka-mas, savanoriškas darbas iki šiol nėra įvertinti. sprendžiant naujai iškilusius bendradarbiavimo su diaspora klausimus, pamirštama, kiek daug pasaulio lietuviai yra nuveikę, padėdami jaunai valstybei sustiprėti.

Laikas ir sukaupta patirtis tiek Lietuvoje, tiek tarp užsienio lietuvių parodė, kad reikalinga ryšių koordinacija. Be abejo, suvokiant tą beribį džiaugsmą, kad Tėvynė laisva, nebuvo laiko kurti įstaigas, daugelis darbų buvo atlikta šimtų aktyvių žmonių pasiaukojimo dėka. O sprendžiant, kokios institucijos turėtų šią bendradarbiavi-mo veiklą vystyti toliau, pasaulio lietuvių atstovai pasigenda įsiklausymo į jų patirtį bei pasiūlymus.

Kaip žinome, nors praėjo du dešimtmečiai, diskusijos dėl paramos skirstymo prioritetų, kontroliavimo, pa-naudojimo efektyvumo, nepaisant, kuria kryptimi parama vyksta, išlieka aktualios ir labai jautrios. Laikas dik-tuoja naujus uždavinius užtikrinant prasmingus ryšius tarp lietuvių visame pasaulyje. Įvertindami pavykusias iniciatyvas, turėtume dabar, iš šių dienų patyrimo, modeliuoti tolimesnį abipusiai naudingą bendradarbiavi-mą. Pasaulio lietuvių organizacijose lyderiauti ateina nauja karta, kuri norėtų ir galėtų prisidėti prie Lietuvos garsinimo pasaulyje, prie valstybės modernizavimo, pilietinės visuomenės kūrimo. Reikia sudaryti sąlygas Lietuvoje, kad aktyvūs mūsų tautiečiai turėtų galimybes save realizuoti dar aukštesniu lygiu, ne tik siųsdami į Lietuvą pinigus artimiesiems ar rengdami labdaros projektus.

Tikėtina, kad tam pasitarnaus vieningos – Globalios Lietuvos idėja. Šią idėją įgyvendinti turėtų naujai rengiama veiklos strategija, bet tik nuo to, ar užsienio lietuviai aktyviai dalyvaus jos kūrime, priklausys rezultato sėkmė.

Nuorodos

1 Bačkaitis s. Šeštojo mokslo ir kūrybos simpoziumo uždangai nusileidus. – aidai, 1990, nr. 1.2 anušauskas a. KGB Lietuvoje, vilnius, 2009.3 castles s. Miller M. The age of migration, Palgrave Macmillan, 2009, p. 305.4 Gamlen a. diaspora engagement: what, how, why? National University of Ireland, Maynooth; diaspora stra-tegy Workshop. – January 26th-28th, 2009.

5 Kuznecov y. How can Talent abroad Help Build Institutions at Home? Lessons from various Generations of diaspora Initiatives, National University of Ireland, Maynooth diaspora strategy Workshop, January 26th-28th, 2009.

6 Eidintas a. Istorija kaip politika, versus aureus, 2008.7 Pasaulio lietuvių bendruomenė 1949–2003, artlora, 2004, p. 69.8 Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos pirmininko Broniaus Nainio pranešimo ištraukos PLB IX seimui, http://www3.seimas.lt/pls/inter/w5_show?p_r=529&p_d=42352&p_k=1

9 skuodis v. Lietuva iš anapus 1990–1992. – Gairės, 2006, p. .112.10 Tautos fondas, draugo spaustuvė, 2002, p. 27.11 Informacija pateikta oficialioje Lietuvos fondo internetinėje svetainėje www.lithuanianfoundation.com

12 Naujų investicijų banga iš Jav lietuvių vargiai įmanoma. – Kauno diena, 2004 05 31.13 http://www.xxamzius.ltarchyvas/20020227/darb_01.html 14 antrasis Pasaulio lietuvių verslininkų suvažiavimas, vilnius, 1992, LUvLN sU.15 Gladwell M., Outliers, Little, Brown and company, 2008.16 http://www.avclub.com/articles/malcolm-gladwell,14333/ 17 http://www.1000metu.ltpages/biography.aspx?id=5017818 Britanijos lietuviai 1974–1994, Londonas, 1997, p. 79.19 Ten pat.20 Ten pat, p. 82.21 Ten pat, p. 83.22 Janauskas G. Kongresinė akcija. Jav ir Kanados lietuvių politinis lobizmas XXa. 6–9 deš. 23Jav LB Penki laisvės dešimtmečiai, vilnius, 2003, p. 618.24 Jav LB Penki laisvės dešimtmečiai, vilnius, 2003, p. 615.25„Mane žeidžia, kai ciniškai kalbama apie politiką“. – atodangos. „XXI amžiaus“ priedas. visuomenės gyve-nimo analizė ir komentarai Nr. 12, 2004.

26 Pasaulio lietuvių bendruomenė 1949–2003, artlora, 2004.27 Oficiali Kauno medicinos universiteto internetinė svetainė, http://www.kmu.lt/avevita/text.php?str_id=126128 Pasaulio lietuvių bendruomenė 1949–2003, artlora, 2004.

vida Bagdonavičienė

THE sUPPORT PROvIdEd By WORLd LITHUaNIaNs WHILE REsTORING THE LITHUaNIaN sTaTE“They were preparing for this for fifty years”. (G. Žemkalnis)

summaryThe article describes the aspects of the world Lithuanian organizations and communities’ support in 1989-1999 for the restored Lithuanian state. The gathered material illustrates the Lithuanian emigrants’ political, financial, humanitarian, scientific, medical support, aid for the army, schools, and universities, by investments, training, etc. It poured from different countries to Lithuania after many years of occupation.

There are given fields of activities which received the help, the structured forms of this support and shown the peculiarities of activities from the communities in different countries.

This support acted as a stimulus to create public structures and organizations of a new model and formed an initial basis for new activities.

The time and concentrated experience both in Lithuania and among the Lithuanians abroad showed that there was needed coordination of communication. Without doubt, perceiving that the Motherland is free there was no time to establish institutions and a lot of work was done thanks to the selflessness of hundreds of active people. discussing what institutions could develop these activities in distant future the representatives of world Lithuanians feel that their experience and suggestions are not listened to attentively.

Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybėsT. Kosciuškos g. 30, LT-01100, vilnius

Gauta 200 09 11atiduota spausdinti 2009 11 10