[Lt] M. Maksimaitis - Lietuvos Valstybes Ir Teises Istorija

Mindaugas MaksimaitisStasys Vansevičius

LIETUVOS VALSTYBĖS IR TEISĖS

ISTORIJA

UDK 34(474.5)(091)Ma 244

Maksimaitis M , Vansevičius SLietuvos valstybes ir teises istorija V Just i t ia, 1997 304 p

Prof. Stasys Vansevičius parašė įvadą, I, II ir IV skyrius,prof. Mindaugas Maksimaitis - III ir V skyrius

Rekomenduota Vilniaus universiteto Teises fakultetoValstybės ir teisės teorijos ir istorijos katedros

ISBN 9986-567-15-7 © M Maksimaitis, 1997©S Vansevičius 1997© "Justitia", 1997

Turinys

įvadas

LIETUVOS VALSTYBES IR TEISES ISTORIJOSDALYKAS IR JOS STUDIJAVIMO METODAI 10

Pirmas skyrius

LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTESVALSTYBE IR TEISE 15

l LIETUVOS VALSTYBES SUSIDARYMAS 151 Feodaliniu santykiu susidarymas ir klasių atsiradimas 152 Valstybinių teritorinių junginių susidarymas 17

II ANKSTYVOJI FEODALINĖMONARCHIJA(XIII-XIVa ) 181 Centralizuotos valstybės kūrimasis 182 Visuomeninė santvarka 203 Valstybinė santvarka 23

III LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTESVISUOMENINE IR VALSTYBINE SANTVARKAnuo XIV a pabaigos iki XVI a vidurio 26J Visuomenine santvarka 262 Valstybine santvarka 36

IV LIETUVOS VISUOMENINE IR VALSTYBINESANTVARKA LUOMINES MONARCHIJOSLAIKOTARPIU (nuo XVI a. iki XVIII a pabaigos) 431. Visuomenine santvarka 432 Valstybinė santvarka 59

3 Aukščiausiųjų valstybės organų sistema 1464 Posūkis į autoritarizmą 1928 m Lietuvos Valstybės Konstitucija

11 įstatyminis jos įgyvendinimas 1515 N a u j a s požiūris į valstybės ir visuomenės uždavinius

ir jo atspindėjimas 1938 m Lietuvos Konstitucijoje 1576 Administracinis aparatas 1637 Funkcinė savivalda ir vietos savivaldybės 1738 Teismas 178

III. TEISINE KLAIPĖDOS KRAŠTO PADĖTIS 184

IV PAGRINDINIAI TEISES BRUOŽAI 1901 Teisės š a l t i n i a i 1902. Civil inės teisės bruožai 1923 Baudžiamoji teisė 2044. Teismo procesas 209

Ketvirtas skyrius

I. LIETUVOS OKUPACIJAIR TARYBŲ VALDŽIOS ĮVEDIMAS 1940-1941 mLIETUVOS INKORPORACIJA Į TSRS SUDĖTĮ 2131. Tarybų Sąjungos ir Lietuvos 1939 m. spalio 10 d.

savitarpio pagalbos sutarties sudarymasir Lietuvos okupacija 213

2 Tarybinė konstituci ja ir jos ypatybės 2223 Valstybinio socializmo ekonomikos kūrimas 2254 Teisės sistemos ypatumai 227

II. VOKIEČIŲ OKUPACINISLIETUVOS VALDYMAS 1941-1945 m 2291 Okupaciniai valdymo institutai 2292 Gyventojų padėtis 232

3 Liublino u n i j a ir valstybes įstaigų sistema 704. Didiku o l igarchi ja 75

5 Konstitucinės monarchijos pradai 77

6 Ketverių metų seimas ir jo reformos 83

7. Targovicos konfederacija ir 1793 metų konstituci ja 89

V. LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 91

1 Teisės š a l t i n i a i 91

2. Pagrindimai teises bruožai 92

3. Magdeburgo miesto teise 100

Antras skyrius

LIETUVOS VALDYMASRUSIJOS IMPERIJOS SUDĖTYJE 1061. Valdymo įstaigų sudarymas ir jų veikla 1062. Teisme visuomenes luomu padėtis 1103 Užnemune Prūsijos valdžioje 1134. Kaizerinės Vokieti jos okupacinis režimas Lietuvoje 119

Trečias skyrius

NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS (l918-1940 m.)VALSTYBE IR TEISE 1211. LIETUVOS VALSTYBES ATKŪRIMAS 1211. Lietuvos tarybos sudarymas ir veikla 1917-1918 metais 1212. Valstybes kūrimo pradžia 1253. Pasirengimas sušaukti Ste ig iamąj į seimą 1354. Atkurtos Lietuvos valstybes paskelbimas 138

II VALSTYBINE IR VISUOMENINE SANTVARKAl 1922 m Lietuvos Valstybės Konstitucijos priėmimas 140

2. Piliečių teisme padėtis 142

III VALSTYBINIO SOCIALIZMOPAGRINDŲ KŪRIMAS IR PARTOKRATINISLIETU VOS VALDYMAS 1945-1952 m 2341 Socialinė-ekonominė ir politinė padėtis Lietuvoje.

Valstybės institucijų kūrimas ir jų veikla 2342 Vietiniu valdžios ir valdymo įstaigų

sudarymas ir jų veikla 2363 Teismas ir prokuratūra 241

IV VALSTYBINIO SOCIALIZMO PLĖTOJIMASIR BANDYMAS LIBERALIZUOTI PARTOKRATINĮVALDYMĄ 1953-1965 m 2431 Valstybes aparato tobulinimas 2432 Teismas ir prokuratūra 248

V VALSTYBINIO SOCIALIZMO KRIZES GILEJIMASIR BIUROKRATINIO ADMINISTRACINIO APARATOSTIPRINIMAS 1965-1985 m 2491 Socialinė-ekonomine ir politine padėtis 2492 1978 metų Konstitucija 2513 Valdžios ir valdymo į s ta igų veikla 2524 Liaudies deputatų tarybos 2545. Teismo ir prokuratūros įstaigos 255

VI MĖGINIMAI REFORMUOTIEKONOMINĮ IR POLITINI VISUOMENESGYVENIMĄ J 985-1990 m 2561. Socialinė-ekonomine padėtis 2562. Mėginimas tobulinti ir demokratizuoti valstybės įstaigas 258

VII TEISĖS SISTEMOS RAIDA 2651 Civiline teisė 2652 Šeimos teisė 2693 Darbo teisė 2704. Baudžiamoji teisė 2755. Civ i l in is piocesas 2806. Baudžiamasis procesas 282

Penktas skyrius

NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS VALSTYBĖSATKŪRIMAS IR KONSTITUCINE RAIDA 286l Nepriklausomybės paskelbimas

ir konstitucinis jos įtvirtinimas 2862. Aukšč iaus ių jų valstybes organų sistema 2913 Lietuvos valstybes tarptautinis pripažinimas

ir konstitucine jos raida 297

ĮVADAS

Lietuvos valstybės ir teisės istorijosdalykas ir jos studijavimo metodai

Lietuvos valstybės ir teisės istorija t iria Lietuvos valstybės irteisės atsiradimą ir raida, valstybės įstaigas ir teisės institutus,jų sistemą ir struktūrą, sudarymo priežastis ir sąlygas, praktinįjų taikymą, atskiru visuomenės sluoksniu ir grupių teisine pa-dėti, kurioje jie atsiduria įgyvendinant teisės normas. Politi-niai ir teisės institutai yra tyrinėjami nuo jų susidarymo ikimūsų dienų.

Valstybės ir teisės istorijos dalykas yra konkretūs politiniai irteisiniai reiškiniai. Iš pradžių tyrinėjama faktinė medžiaga, sie-kiant nustatyti bendrus dėsningumus, išryškinti bendrą valsty-bės ir teisės raidos tendenciją. Norint teisingai suvokti valsty-bės ir teisės esmę, tyrinėtinas apibrėžtas istorinis laikotarpis su-siejant su ekonominiais ir socialiniais santykiais, visuomeniniaisjudėjimais ir ideologiniais principais. Reikia nustatyti, koki vaid-menį vaidino politinės organizacijos ir įstaigos, politinės, teisi-nės, filosofinės teorijos, religiniai įsitikinimai ir tradicijos.

Visuomenė pati kuria savo istorija. Ji sukuria materialinesvertybes, tobulina darbo įrankius ir darbo įgūdžius, vaidina le-miamą vaidmenį politiniame gyvenime. Visuomenės politinisgyvenimas negali apsieiti be organizacijų ir partijų, kurioms va-dovauja patyrę vadovai, išreiškiantys tam tikrų visuomenėssluoksnių ar grupių interesus.

Pagrindinis šio kurso uždavinys - ištirti ir nustatyti valstybėsir teisės susidarymo ir raidos priežastis, valstybės ir teisės for-mas, valstybines įstaigas ir teisės institutus. Tiksliai ir sistemin-

gai išdėstyti svarbiausius lemiamus įvykius, valstybės ir teisėskitimo procesą ir moksliškai apibendrinti gausią istorinę ir tei-sine medžiaga.

Valstybė yra visuomenės politinės organizacijos sudedamojidalis ir jai būdingi bendri šios organizacijos dėsniai. Teisė yravisuomenės gyvenimo norminiu veiksnių dalis ir jai būdingi ben-dri žmonių gyvenimo norminio reguliavimo reikalavimai. Ta-čiau valstybė ir teisė turi ir savu specifiniu raidos ir funkciona-vimo dėsnių. Šie dėsniai lemia valstybės institucijų sistemos su-darymą, jų vidaus struktūrą, darbo metodus, teisės sistema irteisės normų struktūrą.

Valstybės ir teisės istorija nėra tik valstybės ir teisės veikimopraktikos faktų surinkimas ir jų aprašymas, nors be faktu apsieitinegalima. Tie faktai turi būti išanalizuoti ir apibendrinti jų rai-dos dėsningumai, nustatytas tarpusavio ryšys. Valstybė teisės pa-dedama gali daryti įtaką visuomenės raidai trejopai: 1) šalinti kliū-tis ir sudaryti palankias sąlygas ekonominei, politinei ir kultūri-nei žmonių veiklai; 2) daryti kliūtis tokiai veiklai ir stabdyti visuo-menės pažangą; 3) laikinai net pasukti visuomenės gyvenimą tamtikru mastu atgal, tačiau anksčiau ar vėliau objektyvūs visuome-nės raidos dėsniai pašalina tokias valstybės politines ir reakcinesteisines priemones, tokius valstybės vadovus ir jos įstaigas.

Nors istorija yra nenutrūkstamas judėjimas, tačiau tyrinėtii š t i s ine jos visuma yra neįmanoma. Mokslinei analizei ir api-bendrinimui istorine medžiagą reikia suskirstyti j chronologi-nius vienetus - periodus. Lietuvos valstybės ir teisės istorijosperiodai būtų tokie: 1) ankstyvoji feodalinė monarchija, 2) luo-minė atstovaujamoji monarchija, 3) didikų oligarchija, 4) kon-stitucinės monarchijos pradai, 5) Lietuvos Nepriklausomos Res-publikos laikotarpis (1918-1940 m.), 6) Lietuvos valdymas Ta-rybų Sąjungos sudėtyje (1940-1990 m.).

Valstybės formos kaita yra periodo kriterijus. Tam tikra vals-tybės forma nesirutulioja automatiškai. Ją nulemia atitinkamolaikotarpio visuomeniniai-ekonominiai pokyčiai. Papildomai vals-tybės formos kaitą gali lemti ir užsienio politiniai santykiai. Tačiauvalstybės forma gali ir nepasikeisti kartu su visuomenės sociali-

nes-ekonomines struktūros pokyčiais. Valstybės forma dažniau-siai pasikeičia vėliau ir yra socialinių-ekonominių santykiu pasi-keitimo padarinys Antai kapitalistiniai santykiai brendo feodali-nės visuomenės viduje, tačiau valstybės esmė ir forma pasikeitėtik įsigalėjus kapitalistiniams santykiams. Bet yra glaudūs eko-nominės sistemos, visuomeninių santykiu ir politinės santvarkosbei teisės ryšiai. Kiekvienai epochai būdinga ūkinių-visuomeniniųir valstybinių santykių vienybė. Pasikeitę ekonominiai santykiailaikui bėgant priverčia keisti ir politinę-teisinę santvarką, kurisavo ruožtu daro poveikį ūkiui ir visuomeniniams santykiams.

Valstybės ir teisės tyrimo metodus lemia jos dalykas. Taiko-mi Šie pagrindiniai metodai: istorinis, loginis, sisteminis ir lygi-namasis. Istorinio tyrimo metodo uždavinys - nustatyti konkre-čias vienų ar kitų reiškinių raidos sąlygas ir prielaidas, istorinįjų nuoseklumą ir perėjima iš vienų istoriškai būtinų stadijų įkitas. Istoriniam metodui reikia, kad kiekvienas valstybės ir tei-ses institutas būtu nagrinėjamas nuo jo atsiradimo iki mūsų die-nų, atskleidžiant jo susidarymo sąlygas ir priežastis, vaidinta vaid-menį, kad būtų galima teisingai suprasti dabartinio bet kuriovalstybės ir teisės instituto esmę ir paskirtį.

Loginio tyrimo uždavinys - nustatyti kai kurių sistemos ele-mentų vaidmenį visai sistemai.

Abu šie metodai padeda atskleisti istorinius vidinius reiškiniuryšius, sudarančius vieno ar kito mokslo dalyką arba objektą.

Istorinis tyrimo metodas papildo loginį realiais tikrovės rai-dos faktais, o loginis - atskleidžia dalykų ir reiškiniu esmę, tiriaistorinius faktus, nušviečia istorinės raidos kelią. Be istoriniotyrimo, t. y. be tikrovės objekto raidos, negali būti jo esmės ži-nių, t. y. teorijos, taip pat be dalyko esmės supratimo neįmano-ma nustatyti jo istorijos - atsiradimo ir raidos.

Neištyrus objekto esmės, istoriniai faktai atrodytų chaotiš-kai išsidėstė, atsitiktiniai. Loginis tyrimo metodas sudaro gali-mybę nustatyti istorinių faktų vietą ir tikrą vaidmenį, vaidintąkonkrečiu istoriniu visuomenės raidos etapu. Tik derinant isto-rinį ir loginį tyrimo metodus galima moksliškai suprasti ir pa-aiškinti tikrovės dėsningą raidą jos reiškinių įvairovėje.

12

Be faktu negali būt i mokslo. Tačiau faktai - tai tik medžiaga.Svarbiausia yra loginis jų apmąstymas, teorinis apibendrinimasir šiuo pagrindu objektyvaus istorinės tikrovės raidos dėsningu-mo atskleidimas. Tačiau nagrinėtini ne paskiri faktai, o jų visu-ma, susijusi su t ir iama problema, ieškoma jų objektyvaus ryšioir priklausomybės. Valstybės ir teisės institutai turi būti tiriamisusiejant su kitais visuomeniniais reiškiniais, su visuomenės raidaapskritai. Čia ir padeda sisteminis tyrimo metodas. Tik tada vals-tybės ir teisės istorija nebus vien istoriniu faktų, įvykių, valsty-bės įstaigų ir teisės formų aprašymas.

Be minėtų pagrindinių tyrimo metodų, taikomi ir pagalbi-niai metodai. Lyginamasis metodas padeda geriau suprasti vie-no ar kito valstybės ir teisės instituto savitumus, palyginti ji sukaimyninių ša l ių tuo pat metu buvusiais tokiais pačiais institu-tais ir nustatyti, kas tarp jų buvo bendra ir atskira, kad būtųgalima suprasti jų specifika ir ypatumus nulėmusius veiksnius.

Statistinis metodas padeda nustatyti vieno ar kito teisės ins-tituto vaidintą visuomenės raidoje vaidmenį.

Teisingi apibendrinimai ir išvados gali būti gauti tik kom-pleksiškai taikant istorinį, loginį, probleminį-teorinį, lyginamą-jį ir chronologini tyrimo metodus.

Tyrinėjant valstybės ir teisės istoriją, reikia laikytis moksli-nio objektyvumo, stengtis, kad politinis tikslingumas nepakeis-tų mokslinio pagrįstumo ir negintu vienų ar kitų grupuočių ar-ba partijų interesu. Be to, valstybės ir teisės raidos duomenysrenkami ir analizuojami konkrečių asmenų, todėl teisinei ana-lizei daro įtaka subjektyvumas. Tačiau subjektyvumas neturi virs-ti subjektyvizmu, t. y. sąmoningu faktų iškraipymu, vienų igno-ravimu ir tik tinkamų pateikimu.

Lietuvos valstybės ir teisės istorijos studijos padės studen-tams geriau perprasti dabar galiojančią teisę ir valstybinių įstai-gų paskirtį. Vadovėlis supažindina su valstybės ir teisės insti-tutų atsiradimu ir raida, su daugeliu įvairių teisės šakų kate-gorijų ir sąvokų, kurių moksliškai suformuluoti apibrėžimai,teisinė terminija vartojama ir mūsų dienomis. Valstybės ir tei-sės istorija yra savotiškas specialių teisės disciplinų įvadas ir

13

todėl dėmesingas jos studijavimas, svarbiausių teisinių šalti-niu tyrinėjimas b ū t i n a s studentų dalykiniam pasirengimui irjų teisinei kul tūra i .

PIRMAS SKYRIUS

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėsvalstybė ir teisė

1. LIETUVOS VALSTYBĖS SUSIDARYMAS

1. Feodalinių santykiu susidarymas ir klasių atsiradimas

Organizacinis lietuvių visuomenės vienetas akmens amžiuje(IX-V tūkstantmetyje pr. m. e.) buvo gimine, vadovaujama ren-kamo seniūno. Giminystę nustatydavo pagal motinos liniją (mat-riarchatas). Giminės narius jungė kraujo ryšys, bendri gamybosįrankiai, bendras darbas ir surinktų materialinių gėrybių pasi-dalijimas. Tuo metu vyrai medžiojo ir žvejojo, o moterys rinkoaugalini maistą, tvarkė namų ūkį ir rūpinosi šeima. Kelios gimi-nes, suėjusios į vedybinius santykius, sudarė gentį. Visus reika-lus sprendė genties vyrų susirinkimas (krivūlė). Krivūlė rinkogenties vadą, svarstė karo ir taikos bei kitus reikalus.

Antrojo tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje atsirado gyvulinin-kystė ir pradinė žemdirbystė, amatai ir kartu mainų prekyba.Gyvenvietes kuriamos tinkamesnėse gyvulininkystei ir žemdir-bystei vietose. Bendruomenėje pradėjo didėti vyrų vaidmuo, iržalvario amžiaus pabaigoje bei ankstyvajame geležies amžiujeįsigalėjo patriarchatas. Tuo metu organizacinis visuomenės vie-netas buvo patriarchalinė šeimine bendruomenė, kuri susidėjoiš keleto kartų seimu Šeiminei bendruomenei priklausė gyvu-liai, ganyklos ir tam tikras dirbamos žemės plotas. Gintis nuokitų bendruomenių užpuolimų buvo įrengiami piliakalniai ir su-stiprintos gyvenvietės (I tūkstantmečio pradžia).

Gimininė santvarka pradėjo irti I-IV mūsų eros amžiais. Gi-mininei santvarkai irti nemažą įtaką turėjo geležinių įrankių nau-dojimas. Atsirado lydiminė žemdirbystė, ir greta jos vystėsi ama-tai. Geresni geležiniai darbo įrankiai leido mažesniam kolekty-vui Įdirbti žemę ir pasigaminti pragyvenimo reikmenų. Šeiminėbendruomenė pamažu skaidėsi i mažesnes šeimas. Didėjo ben-druomenių ir šeimų turt inė nelygybė.

IV-VIII a. atsirado ariamoji žemdirbystė. Žemė ariama jau-čių traukiamu arklu. Toliau vystėsi amatai. Ūkiniu vienetu tapošeima. Gimininius ryšius pakeitė teritoriniai ryšiai, ir susidarėteritorines bendruomenės, kurių viduje didėjo turtinė jos nariųnelygybė. Šeimos, sukaupusios daugiau turto, pradėjo išnaudo-ti svetima darbą (vergų ir nuskurdusių bendruomenės narių).Tai davė pradžia klasinei visuomenei.

IX-XIl a. žemdirbystėje pradėtas naudoti arklas su geleži-niu noragu, įdirbami didesni žemės plotai, pakilo darbo našu-mas. Pereita prie pūdyminės žemdirbystės ir trilaukės žemėsdirbimo sistemos. Susidarė ariamos žemės šeiminė nuosavybė,ir žemės sklypai tapo paveldimi. Šeimos gyvenimo pagrindu ta-po gamybos priemonių nuosavybė, nes ūkininkauti galėjo tikšeimos, turėjusios gyvulių ir žemės ūkio įrankių. Nuosavybėssantykiai sudarė neturtingųjų išnaudojimo ir ekonominio pa-vergimo sąlygas.

XIII a. susidarė sodybų kompleksai, apėmė pil i , priešpilį irkelis arba keliolika sodžių. Iš pradžių kaimas buvo kilmingojo,vadinamo nobiliu (vėliau prigijo rusiškas bajoro vardas), sody-ba ir vadinosi jo vardu. Bajoro šeimyną sudarė paimti karo be-laisviai bei prasiskolinę ir patekę jo priklausomybėn bendruo-menės nariai. Dalis bajoro šeimynos narių dirbo jiems duotąžemės sklypą ir turėjo asmeninį ūkį. Be to, jie kartu su savošeima ir savo įrankiais dirbo bajoro žemę. Šeima buvo bajoronuosavybė ir jos nariai pavieniui arba drauge negalėjo išeiti.Tokie žemdirbiai buvo vadinami kaimynais. Bajorų ir kaimynųsantykiai buvo baudžiaviniai.

Kiti žemdirbiai, vadinamieji laukininkai, nuo bajorų nepri-klausė ir turėjo nuosavą žemę ir ūkius. Jie gyveno laukų ben-

16

druomenėmis. turėjusiomis savo teritoriją. Bendruomenėje vy-ko turt inė diferenciaci ja: vieni bendruomenės nariai nuskurs-davo, kiti kilo iki bajorų lygio. Bendruomenės savivaldos or-ganas buvo sueiga (krivūlė), ji rinko seniūną. Bendruomenėatsakydavo už savo nar ių nusikaltimus, spręsdavo jų tarpusa-vio ginčus, at l ikdavo prievoles ir duodavo duokle žemės kuni-gaikščiui. Kunigaikštis turėjo pili, keletą kaimų ir valdė vienąarba kelias laukininkų bendruomenes. Bendruomenės nariaivadint i kunigaikščio žmonėmis. Laikydamasi papročiu, ben-druomenė kunigaikšt i gerbė, jį vaišino, davė dovanas, statėpilis ir tiesė kelius. Kunigaikštis su savo tarnais važinėjo posodžius ir kaimus, rinko duoklę, sprendė ginčus, vadovavo ka-ro metu. Kunigaikščio žmonės laisvai disponavo savo žeme,galėjo pereiti į kitą bendruomenę, tačiau turėjo at l ikt i kuni-gaikščiui prievoles, duoti mezliavą, at l ikt i pastote, jį vaišinti irpan. Kunigaikščio ir bendruomenės narių santykiai buvo pu-siau feodaliniai, tačiau skyrėsi nuo baudžiavinių, nes bendruo-menės nariai buvo laisvi. Kunigaikščio galia priklausė nuo tu-rimų žemės plotų, kaimų ir jo valdžioje esančių laukininkųbendruomenių skaičiaus. Valdyti bendruomenes ir rinkti duok-lę kunigaikščiui padėjo jo kariniai būriai, susidėję iš bajorų.

2. Valstybinių teritorinių junginių susidarymas

Susidarius feodalų tėvonijoms ir didėjant antagonistiniamsprieštaravimams bendruomenių viduje, neišvengiamai kūrėsivalstybiniai teritoriniai junginiai. Feodalai stengėsi panaudotibendruomenių krivūles, seniūnus, kuopos teismus savo inte-resams tenkinti . Susidarė pusiau valstybiniai junginiai - feo-dalinės kunigaikštystės (žemės): Lietuva, Nalšia, Deltuva, Upy-tė, Keklys (Ceklis), Karšuva, Medininkai, Saulė (Šiauliai), Kni-tuva. Kunigaikščių valdžios aparatas buvo nesudėtingas ir iš-reiškė laisvų bendruomenės narių interesus. Tačiau žemių ku-nigaikščių valdžia, skirtingai nuo genčių vadų valdžios, buvone visuomeninio, o politinio pobūdžio - rėmėsi ne vien auto-ritetu, bet ir prievarta.

17

II. ANKSTYVOJI FEODALINE MONARCHIJA (XIII-XIV a.)

1. Centralizuotos valstybės kūrimasis

Susidariusios žemės - kunigaikštystės - ekonomiškai ir politiškaibuvo nevienodai išsivysčiusios. Todėl stipresnės pradėjo pajungtisilpnesnes. Kunigaikštystėms užmezgus ekonominius, politiniusir kultūrinius tarpusavio ryšius, susidarė sąlygos jungtis į sąjun-gas. XI-XII a. susidarę socialiniai-ekonominiai santykiai, tarpu-savio vaidai ir nuola t in i s priešų užpuolimu pavojus vertė kuni-gaikštystes jungtis į v ienų valstybę. Silpnesnės iš jų turėjo pripa-žint i stipriausios kunigaikščio valdžią ir laikyti jį vyresniuoju. JauXIII a. pradžioje Lietuvoje buvo kunigaikščių sąjungos ir vyres-nieji kunigaikščiai. 1219 m. sutartį su Volynės kunigaikščiais pa-sirašė 22 Lietuvos kunigaikščiai, tarp jų penki vyriausieji 1. Atski-ros žemės jungėsi į karinę kunigaikščių sąjungą, o tai sudarė val-džios centralizacijos galimybę. Centralizuotos valdžios kūrėjas bu-vo pietryčių Aukštaitijos kunigaikštis Mindaugas (1240-1263 m.).Nenorėjusius jam paklusti kunigaikščius išvydavo arba net nužu-dydavo. Nemažai kunigaikščių-Vykintas, Daumantas,Treniota,Tautvilas ir kiti - pripažino Mindaugo valdžią ir tapo jo vasalais.Mindaugas apie 1240 metus turėjo savo valdžioje didelę dali Lie-tuvos teritorijos ir tapo didžiuoju kunigaikščiu. Lietuvos DidžiojiKunigaikštystė XIII a. apėmė Aukštaitija, Žemaitija, Deltuvą,N alsią, Naršuvą, pietinę Kuršių žemės dali, šiaurinę sūduvių-jotvingių žemės dalį . Susidarius centralizuotai feodalinei Lietu-vos valstybei, sparčiau vystėsi gamybinės jėgos ir feodaliniai san-tykiai. Lietuva sėkmingai kovojo su Kryžiuočių ordinu.

Mindaugo centralizuota valdžia nepašalino prieštaravimų irbajorų viršūnių kovos dėl valdžios. Atskirų žemių kunigaikščiaibuvo nepatenkinti Mindaugo viešpatavimu ir net ieškojo para-mos pas savo priešą Livonijos ordiną. Jie stengėsi atgauti turėtąsavarankiškumą ir svajojo apie didžiojo kunigaikščio sostą. Pirmie-ji Mindaugui pasipriešino Tautvilas, Erdvilas ir Žemaitijos kuni-gaikštis Vykintas. Jie kreipėsi pagalbos į Lenkiją, Galičo-Volynės

Lietuvos TSR istorijos šalt iniai. Vilnius, 1955. T. I. P. 34.

kunigaikšti ir Livonijos ordiną. Mindaugo padėtį komplikavo rusųžemių su Slonimo, Volkovisko ir Naugarduko miestais įjungimasį Lietuvos sudėtį. Galičo-Volynės kunigaikštis Danilas Romano-vičius atsiėmė rusu žemes ir toliau nepuolė. Sukilę Lietuvos dali-niai kunigaikščiai gavo pagalbų iš Livonijos ordino, ir Mindaugasbuvo apsuptas Vorutos pilyje. Kad sužlugdytų priešų jėgas. Min-daugas papirko ordino magistrą Andrių ir taktiniais sumetimaispriėmė katalikų tikėjimą. Popiežius Inocentas IV pripažino Min-daugą Lietuvos karaliumi. Sukilę feodalai buvo priversti nurimti.

Lietuvos ankstyvoji monarchija buvo įvairiu žemių komplek-sas. Žemės buvo nevienodo ekonominio ir politinio išsivystymolygio. Nominaliai visa teritorija ir aukščiausia valdžia priklausėdidžiajam kunigaikščiui. Iš tikrųjų žemes valdė kunigaikščiai va-salai ir bajorai. Tarp Mindaugo ir jo vasalų dažnai kildavo prieš-taravimų. Natūrinis ūkis ir nepastovūs ekonominiai ryšiai ne-galėjo būti stiprios centralizuotos valdžios pagrindas. Vietiniaifeodalai įsitvirtindavo pilyse ir nepaisydavo nei Mindaugo val-džios, nei bendrų valstybės interesų.

XIII a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje Mindaugas stojo į ko-vą su Livonijos ordinu ir atsisakė krikščionybės, tačiau 1263 m.Žemaitijos kunigaikštis Treniota ir Nalšios kunigaikštis Dauman-tas sudarė sąmokslą ir Mindaugą su dviem sūnumis nužudė.

Kova dėl didžiojo kunigaikščio sosto vyko tarp pačių sąmoks-lininkų. Tik XIII a. pabaigoje iškilo Vytenis, kuris, tapęs didžiuo-ju kunigaikščiu (1295-1316 m.), sustiprino Lietuvos valstybę irkraštą padarė savo dinastijos tėvonija.

Dar labiau didžiojo kunigaikščio valdžią sustiprino Gedimi-nas (1316-1341 m.). Jis rūpinosi žemdirbyste ir amatais, miestųstatyba ir prekyba. Savo sostine perkėlė iš Kernavės j Vilnių irpavertė jį ekonominiu ir politiniu centru.

Rusų žemių prijungimas prie Lietuvos. Suskilus senovės Ru-sijos valstybei, joje įsigalėjo totoriai-mongolai. Lietuvos didiejikunigaikščiai, pasinaudoję rusų žemių nusilpimu, įvairiais bū-dais pradėjo jas jungti prie Lietuvos. Kartais pavienių rusų že-mių feodalai patys pasiduodavo Lietuvos didžiojo kunigaikščiovaldžion, kad išvengtu totorių-mongolų jungo, supratę, jog stipri

19

Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia ne tik apsaugos nuo to-torių vergovės, bet ir padės išlaikyti priklausomus valstiečius irjuos išnaudoti.

Prijungtoms rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemėms valdytiLietuvos didieji kunigaikščiai skirdavo savo sūnus arba gimi-naičius vasalinių santykių pagrindu arba palikdavo vasalais vie-tinius kunigaikščius. Jie nesikišo į tose žemėse susiklosčiusiussocialinius-ekonominius santykius, kultūrą ir papročius, stačia-tikių tikybą. Todėl rusų žemių feodalai drauge su lietuviais ko-vojo su bendrais priešais. Lietuva gynė juos nuo totorių-mongolųir Kryžiuočių ordino ir tuo vaidino teigiamą vaidmenį. Antravertus, šių žemių prijungimas prie Lietuvos turėjo ir neigiamųpadarinių. Lietuvos didieji kunigaikščiai, prijungę rusų žemes,rūpinosi savo valdžios stiprinimu jose ir netelkė jėgų kovai suKryžiuočiu ordinu, kad išvaduotų užgrobtas vakarines lietuviųžemes. Be to, dėl kai kurių žemių prijungimo prie Lietuvos nu-trūko istoriniai, ekonominiai ir kultūriniai visų Rusijos žemiųtarpusavio ryšiai, todėl jos negalėjo vienytis apie Maskvą ir taitrukdė kurtis centralizuotai Rusijos valstybei.

2. Visuomeninė santvarka

Feodalų klasės padėtis. Politiškai suvienijus Lietuvos žemesdidžiojo kunigaikščio valdžioje, susidarė sąlygos stiprėti feo-dalų tėvonijoms. Istoriniai šaltiniai kalba apie to meto bajorųkaimus, jų turtus. Praturtėję feodalai savo ūkiuose apgyven-dindavo vadinamąją šeimyną, t. y. nelaisvus žmones, kurie dir-bo jų ūkyje ir dvaro rūmuose. Smulkesni feodalai stengėsi gautiiš didžiojo kunigaikščio už tarnybą žemės plotus kartu su juo-se gyvenančiais valstiečiais. Lietuvoje feodalų žemės nuosavy-bė įs i tv ir t ino gana greitai, tačiau ta pati žemė neturėjo kel iųsavininkų, kuriuos būtų sieję vasaliniai santykiai. Feodalai gau-davo žemės iš didžiojo kunigaikščio ir už tai atlikdavo karinear kitą tarnybą. Jie turėjo statyti ir remontuoti pilis ir tiltus,tiesti kelius ir atlikti kitas prievoles. Feodalų pajamos buvovalstiečių duoklės, kurių didelę dalį sudarė medus ir kailiai,

20

Lurėje r i n k o j e paklausa. Mindaugo valdymo metais žinomosdvi feodalu grupės: stambūs feodalai - kunigaikščiai ir smul-kūs feodalai - bajorai. Smulkūs feodalai vyravo Žemaitijoje.Kiekvienas jų turė jo dvarą ir buvo karys. Smulkūs feodalai buvone vienos kilmės. Kunigai buvo senesnė feodalu grupė, iškilu-si pirmykštės bendruomenės laikotarpiu. Vėliau bajorų gretaspapildė kunigaikščiu kariai. Dalis karių sudarė pilių įgulas irbuvo kunigaikščių išlaikomi iš valstiečių duoklių. Kiti gyvenoiš kunigaikščio suteiktų žemių, valde dvarus ir valsčius, jiemsdirbo priskirti valstiečiai. Kunigai vis labiau darėsi priklauso-mi nuo kunigaikščių, prilygo jų kariams ir tapo bajorais. Taigibajorija susidarė susiliejus senai smulkiai aristokratijai ir aukš-tesniems kunigaikščio kariams ir administratoriams.

Valstiečiu padėtis. Laisvųjų valstiečių nuolat mažėjo, nesvis daugiau jų patekdavo feodalų priklausomybėn ir turėdavoat l ik t i j iems prievoles. Duodavo natūrines duokles grūdais, me-dumi, kailiais, žuvimis ir dirbo dvaro laukus. Valstiečiai pri-klausė kunigaikščiams, stambiems feodalams ir smulkiems ba-jorams. Bajorų iš didžiojo kunigaikščio paveldėti valstiečiai bu-vo vadinami veldamais. Valstiečių darbo sąlygos, duoklių nor-mos skirtinguose dvaruose buvo nelygios. Valstiečiai tapo ba-jorų veldamais ne visi iš karto ir ne vienodomis aplinkybėmisbei priemonėmis.

Didžiojo kunigaikščio dvaruose taip pat dirbo valstiečiai irjų darbo prievolė bei duoklės buvo panašios į veldamų prievo-les. Jogaila, 1387 metais atidavęs Vilniaus vyskupui du valsčius,kartu atidavė visus valstiečius ir atleido juos nuo visų dėklų,sidabrinės, duoklių, pilių ir t i ltų statymo ir taisymo, pastočių irsargybų kunigaikščiui. Tokias prievoles Aukštaitijoje atliko dau-gumos valsčių žmonės2. Veldamai buvo priklausomi nuo feoda-lų administracinės ir teismo valdžios.

Laisvi valstiečiai gyveno bendruomenėmis, savo bendrus rei-kalus tvarkė sueigoje. Bendruomenė solidariai atsakė už duok-lių davimą didžiajam kunigaikščiui. Duoklių dydis priklausė nuo

2 Lietuvos TSR istorijos Šal t in ia i . Vi lnius, 1955. T. I P. 58.

21

gauto derliaus, sumedžiotu žvėrių ir surinkto medaus kiekio.Didysis kunigaikštis ir feodalai nežinojo, kiek jie gaus duok-l i ų , o valstiečiai stengėsi atiduoti jų kuo mažiau. Todėl apie1380 m. didysis kunigaikšt is pertvarkė valstiečių prievoles.Kiekvienas valstiečio kiemas (dūmas) turėjo duoti nustatytągrūdų kiekį, vadinamąją dėklą. Ją sudarė statinė rugių ir stati-nė arba dvi avižų. Iki dėklos nustatymo valstiečiai turėjo ati-duoti dešimtąja dalį derliaus. Kol buvo imama dešimtinė, feo-dalai rūpinosi valstiečių žemės plotų plėtimu ir derliaus didi-nimu. Pakeitus prievolių nustatymo sistemą, didelę reikšmeturėjo valstiečiu ū k i ų skaičius. Valstiečių ūkis tapo feodaliniųprievolių vienetu. Didysis kunigaikštis ir feodalai žinojo, kiekjie turi valstiečių ūkių ir kiek gaus pajamų. Karo reikalamsvalstiečiai turėjo mokėti sidabrinę. Už sidabrinę buvo samdo-mi karo specialistai ir ginklų meistrai.

Pakeitus feodalinių prievolių sistemą, valstiečių išnaudoji-mas ir jų priklausomybė nuo feodalų padidėjo. Valstiečiai pasi-darė labiau priklausomi nuo kunigaikščio tijūnų ir mažiau - nuobendruomenės. Bendruomenė tik dalį prievolių, pvz., pasėdžioprievolę, medžioklės produktų prievolę, atlikdavo solidariai.

Valstiečių ūkiui tapus feodalinių prievolių vienetu, didysiskunigaikštis galėjo duoti bajorams už tarnybą ne visą bendruo-menę, o pavienių valstiečių. Bajorų vaikai už karo tarnybą da-bar gaudavo po kelis valstiečius vietoj gaunamo atlyginimomaistu, drabužiais ir pinigais. Atiduoti valstiečiai tapdavo vel-damais ir turėjo feodalo klausyti. Tai būdavo nurodyta didžio-jo kunigaikščio rašte. Veldamas ir toliau naudojosi savo že-mės sklypu, jo šeimos nariai buvo laisvi. Tačiau išleisdamasdukterį už vyro turėjo sumokėti feodalui nedidelį vedybinįmokestį (kiaunės kailiuką), vadinamąjį krieną. Veldamo tur-tas tekdavo feodalui tik išmirus visai šeimai. Veldamas nega-lėjo palikti feodalo. Didžiajam kunigaikščiui jis mokėjo dėkląir sidabrinę, o kitas prievoles turėjo atlikti savo feodalui.Valstiečių vertimas veldamais buvo pirmasis jų įbaudžiavini-mo etapas.

Miestiečiu padėtis. XIII-XIV a. amatai atsiskyrė nuo žemėsūkio ir tapo savarankiška šaka. Amatininkai tuo metu daugiau-sia gamino žemės ūkio inventorių ir ginklus.

V i s u o m e n i n i o darbo pasidalijimo didėjimas sudarė sąlygasplėtotis prekybai. Prekyba plėtėsi su Rusija ir Vakarų Europoskraštais. Iš Lietuvos buvo išvežamas vaškas, kailiai, medžio pe-lenai, derva ir gintaro dirbiniai, taip pat medžio dirbiniai, odos,linai ir kanapės, iš užsienio įvežama druska, geležis ir ginklai.

Amatų ir prekybos raida sudarė sąlygas kurtis ir plėstis mies-tams. Pilys, turėjusios karinę ir politinę reikšmę, tapo ir ūki-niais centrais. Aplink jas koncentravosi prekyba, amatai ir for-mavosi miestai.

Amatininkai buvo tėvoniniai ir laisvieji. Amatus plėtojo irtobulino laisvieji amatininkai. Tėvoniniai amatininkai nebuvosuinteresuoti savo darbu, nes visa jų pagamintą produkciją pa-imdavo feodalas. Geresnius gaminius feodalai pirko iš laisvųjųamatininku, sudariusiu miestų gyventojų daugumą.

Kartu su amatais ir žemės ūkiu plėtėsi prekyba, daugėjopirklių. Didysis kunigaikštis ir stambūs feodalai turėjo savopirklių, parūpindavusių jiems reikalingų dalyku. Tokie pirkliaivadinosi faktoriais, o jų kontoros-faktorijomis. Vilnius ir Kau-nas turėjo savo sankrovos teisę, ir visos gabenamos iš užsienioprekės buvo čia iškraunamos. Vietiniai pirkliai pirkdavo jų di-desnį kieki ir parduodavo gyventojams. Didysis kunigaikštispalaikydavo savo krašto pirklius konkurencinėje kovoje su už-sienio pirkliais, apmokestindamas pastaruosius didesniais mo-kesčiais. Prie stambių savo dvarų feodalai pradėjo steigti mies-tel ius ir rengti turgus. Miestelių gyventojai gaudavo teisę vers-tis amatais ir prekyba.

3. Valstybinė santvarka

Lietuvos centralizuotos feodalinės monarchijos ypatybė - stiprididžiojo kunigaikščio valdžia. Feodalinės valstybės susidarymolaikotarpiu laisvi bendruomenininkai jau buvo pasidaliję žemę,todėl jos neužgrobė nobiliai ir pati valstybė. Laisvi laukininkai

23

alodininkai tapo pavaldus didžiajam kunigaikščiui. Stambiųjųkunigaikščių buvo nedaug. Nedaug buvo ir bajorų. Todėl didy-sis kunigaikštis rinkosi tarnybinius žmones iš tur t ingų laukinin-kų, kurie, tapę eiliniais bajorais, sudarė socialini jo valdžios pa-grindų. Be to, ankstyvas rusų žemių prijungimas ir tai, kad ikipat XIV a. pabaigos nebuvo Bažnyčios valdų, leido didžiajamkunigaikščiui išlaikyti savo rankose didelį domeną. Už tarnybąj i s dal i jo žemes Baltarusijoje.

Didysis kunigaikštis turėjo savo patarėjų iš stambiausių fe-odalų ir karo vadų. Iš jų vėliau susiformavo didžiojo kunigaikš-čio taryba. Gediminas jau turėjo tokia nuolatinę tarybą. Didy-sis kunigaikštis rėmėsi kariuomene ir besikuriančiu centriniubei v i e t i n i u va ld ininkų aparatu. 1387 m. priėmus krikščiony-bę, rėmėsi ir bažnytiniu aparatu, nes Bažnyčia taip pat tapovalstybine organizacija. Stambūs bajorai buvo didžiojo kuni-gaikščio viet ininkai, dvarų laikytojai, valsčių t i jūnai ir seniū-nai. Už tarnyba j ie gaudavo dalį surinktų duoklių. Didysis ku-nigaikšt is buvo tampančių feodalais žemvaldžių priešakyje. Di-džiojo kunigaikščio žemėse gyvenę žmonės buvo dvarų laiky-tojų v a l d i n i a i . Didysis kunigaikštis laikė visa šalies teritorijąsavo tėvonija ir da l i jo žemę laikinai naudotis arba nuosavybėnkariams ir tarnybiniams žmonėms. Antai Gediminas laiškuo-se rašė: "...esame didžiausias savajame krašte, kur turime ga-l ią duoti nurodymus ir įsakinėti, pasmerkti ir pasigailėti, už-daryti ir atverti įėj imą į mūsų valdas." Lietuvoje nebuvo to-kių vasalinių santykių kaip Vakarų Europoje. Vietoj senjorųbuvo dvarų laikytojai, kurie įgyvendino dvarų savininkų teisesvalstiečiams. Tarnyba turėjo viešą valstybinį pobūdį. Stipri di-džiojo kunigaikščio valdžia gynė feodalus nuo priešų ir garan-tavo priklausomų žmonių išnaudojimą.

Didžiojo kunigaikščio valdžia nuo XIII a. buvo paveldima,tačiau paveldėjimo tvarka nebuvo nustatyta. Didžiojo kunigaikš-čio sūnūs turėjo bendrą teisę į valdžią, kuri buvo įgyvendinamataip: kunigaikštystė broliams buvo padalijama arba visi jie vai-

dė ja nepasidaliję. Didysis kunigaikštis turėjo aukščiausią val-džią visose žemėse, o kai kurias iš jų valdė jo broliai. Valstybepolitiškai vienijo didžiojo kunigaikščio valdžia. Iš pradžių vals-tybės teritorija sutapo su didžiojo kunigaikščio valdoma žeme.Gediminas, Algirdas ir Kęstutis manė esą ne vien tėvonijos, betir kitų ponų ir bajorų neužvaldytų žemių, o netiesiogiai ir jųdvarų bei žemių savininkai.

Palaikant santykius su užsieniu didysis kunigaikštis buvo vi-sos valstybės galva ir vyriausiasis karo vadas. Didžiojo kunigaikš-čio giminaičiai valdė didelius žemės plotus ir atliko valstybinespareigas rūmuose. Jie neturėjo sprendžiamojo balso teisės ir,sudarant teisinius aktus, dalyvavo kaip liudytojai. Sričių kunigaikš-čiai ir jų palikuonys valdė sritis savarankiškai, tačiau klausė di-džiojo kunigaikščio įsakymų karo metu, remontavo pilis, tiesėkelius, rūpinosi valstybės sienų sauga. Didysis kunigaikštis buvovyriausiasis teisėjas ir priimdavo skundus iš sričių gyventojų.

Vietinis valdymas. Administracinis vietos vienetas buvo vals-čius. Valsčių centrai buvo feodalu pilys. Pilių savininkai vykdėdidžiojo kunigaikščio valdžią savo teritorijoje. Jie organizavokariuomenę, naudodami valstiečių darbą ir lėšas statė įtvirtini-mus, tiese kelius. Centrinės ir vietinės valdžios ryšiai buvo sil-pni, todėl feodalai savavaliavo ir dažnai nukentėdavo nuo kry-žiuočių antpuolių.

Kaimo bendruomenei ilgą laiką buvo būdingi visuomeniniaiir valstybiniai pradai. Iš tokių bendruomenių ir susidėjo vals-čiai. Kiekvienas didžiojo kunigaikščio valsčius turėjo tijūną. Vals-čiai buvo nevienodo didumo: vieni jų apėmė ištisas buvusiaskunigaikštystes (Upytės, Deltuvos, Karšuvos), kiti - tik plotusaplink didžiojo kunigaikščio kaimus ir pilis. Valsčių tijūnai bu-vo stambūs ir įtakingi bajorai. Aukštaitijoje žemės susijungė grei-čiau, o Žemaitijoje jos dar ilgai buvo nedidelius valsčius val-džiusių bajorų rankose. Už valsčiaus valdymą tijūnai gaudavodalį surinktų iš valstiečių duoklių. Didesniuose valsčiuose tijū-nams talkino vadinamieji pristovai. Toks valsčius skirstėsi j ke-letą pristovysčių.

III. LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖSVISUOMENINĖ IR VALSTYBINĖ SANTVARKAnuo XIV a. pabaigos iki XVI a. vidurio


Bajorų padėtis. Visuomenės pagrindinės klasės buvo dvi: feo-dalai ir nuo jų priklausomi valstiečiai. Miestiečiai tik formavosiį klasę ir taip pat buvo feodalų valdžioje. Istorijos šaltiniai rodo,kad jau XIII a. Lietuvoje buvo trijų rūsiu žemės nuosavybė: di-džiojo kunigaikščio domenas, didikų (nobilių) tėvonijos ir lais-vųjų valstiečiu žemė. Didikai vis labiau pajungdami valstiečiuskonsolidavosi i luomą. Livonijos ir Kryžiuočių ordinu puolimaivertė jungtis sparčiau. Dėl turtinės nelygybės susidarė feodalųluomo grupės. Gausiausia buvo smulkių tarnybiniu bajorų gru-pė. Ją papildydavo didžiojo kunigaikščio pakelti į bajorus tur-tingesni laisvi valstiečiai. Ne tokia gausi buvo stambių bajorų,tarnavusių didžiojo kunigaikščio rūmuose, grupė. Pačioje vir-šūnėje buvo didžiojo kunigaikščio dinastijos grupė. Bajorai, nau-dodamiesi valstybės aparatu, laikė savo rankose žemės nuosa-vybe ir politinę valdžią. Kunigaikščių kariuomenę ir administ-raciją sudarė bajorai. Jie privalėjo nuo savo dvarų atlikti kuni-gaikščiui karo tarnybą ir kitas prievoles: statyti bei taisyti pilis,priimti kunigaikšti pasėdžio. Bajorų žmonės turėjo mokėti di-džiajam kunigaikščiui duokles. Bajorai dar nesudarė uždaro luo-mo. Didysis kunigaikštis skirdavo į valstybės tarnybas ir ne ba-jorus. Savita bajorų padėtis buvo ta, kad už tarnyba didžiajamkunigaikščiui jie gaudavo valdyti sritis ir valsčius. Tarnaudamibajorai stiprėjo ekonomiškai ir politiškai.

Lietuvoje senjorijos ir visiškas bajorų imunitetas formavosilėtai, todėl ir feodalinis skaidymasis vyko pamažu. Didžiojo ku-nigaikščio vasalai ir bajorų viršūnės gaudavo žemes su teise val-dyti iki gyvos galvos. Tėvoninė bajorų žemėvalda dar tik forma-vosi. Bajorus su didžiuoju kunigaikščiu jungė vasalitetas be le-no arba su lenu, kuris susidėjo iš duotinių žemių. Visiškai susi-formavęs alodas ir paveldimas žemės valdymas juridiškai buvoįformintas tik 1387 m. privilegija bajorams katalikams.

Ekonominis ir politinis stambiu bajoru stiprėjimas aiškinti-nas žemės valdų didėjimu ir prekiniais ryšiais su vidaus ir užsie-nio rinka. Kadangi vyravo natūrinis ūkis, didysis kunigaikštisgalėjo atlyginti savo tarnybiniams žmonėms tiktai žeme. Kiek-vienas žemvaldys turėjo atlikti karo tarnybą ir pagal žemės val-dų dydi atsivesti atitinkamą jam priklausomų žmonių skaičių.Feodalai buvo suinteresuoti turėti tokių žmonių, tinkamų karotarnybai. Jie savo tarnybiniams žmonėms duodavo žemės, vadi-namų beneficijų. Taip gausėjo smulkių ir vidutinių feodalusluoksnis. XIV a. pabaigoje jau buvo trys feodalų grupės: kuni-gaikščiai, ponai bajorai ir tarnybiniai bajorai. Kadangi kunigaikš-čiai bodėjosi stiprios didžiojo kunigaikščio valdžios, tai didiejikunigaikščiai remdavosi bajorija ir suteikdavo ištikimiems ba-jorams imunitetą, t. y. administracinę ir teismo valdžią jų val-dose gyvenantiems žmonėms.

Už neištikimybę ar dėl kitų priežasčių pašalinus kunigaikštįarba jam mirus, didysis kunigaikštis srities valdytoju paskirdavoponą bajorą. Kunigaikščių nuolat mažėjo. Dalis jų žuvo 1435 m.kare tarp Švitrigailos ir Žygimanto. Žygimantas rėmėsi ponaisbajorais. Ponų Įsigalėjimas vietoje dalinių kunigaikščių buvo pa-žangus reiškinys, nes stiprino didžiojo kunigaikščio valdžią irpačią feodalinę valstybe.

Ponai skyrėsi nuo kitų bajorų tuo, kad jie buvo ne tik stambūsimunitetą turintys feodalai, bet ir aukšti valstybės valdininkai.Juos galėjo teisti tik didysis kunigaikštis ir Ponų tarybos teismas.

Vidutiniai ir smulkūs bajorai neturėjo aukštų postu ir visiš-ko imuniteto. Juos teisė didžiojo kunigaikščio vietininkai po-nai. Tik valstybės organų leidimu jie turėjo teisę trečdalį turtoperleisti ir du trečdalius įkeisti už skolas. Kad žemė pasiliktųdidžiojo kunigaikščio žinioje, jo bajorai negalėjo jos įkeisti po-nams bajorams. Visų kategorijų bajorų vaidmuo kunigaikščiųkovose dėl didžiojo kunigaikščio sosto buvo labai didelis. Pre-tendentai į didžiojo kunigaikščio sostą rėmėsi viena ar kita ba-jorų grupe ir norėdami patraukti savo pusėn teikdavo privilegi-jų. Visi bajorai valdė ir teisė priklausomus valstiečius vienodateise. Visų gyvybė buvo vienodai saugoma ir ginama.

27

Lenkijos feodalai po 1385 m. Krėvos unijos baiminosi, kadLietuvos didysis kunigaikštis tapęs Lenkijos karaliumi ir rem-damasis Lietuvos bajorais nepaverstu jų savo tarnais. Jie nuta-rė suteikti Lietuvos bajorams tokias pačias privilegijas, kuriasturėjo Lenkijos bajorai, ir padaryti savo sąjungininkais. Tai bu-vo padaryta suteikiant Lietuvos bajorams teises, kurios išdėsty-tos 1387 m. Jogailos privilegijoje, 1413 m. Jogailos ir Vytautoprivilegijoje ir 1432 m. Jogailos privilegijoje4.

1387 m. privilegija duota Jogailos dalyvaujant keliems Lie-tuvos kunigaikščiams ir daugeliui aukštų Lenkijos bajorų. Jojesakoma, kad bajorai katalikai savo paveldėtus dvarus ir pilis ga-li valdyti ir tvarkyti tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir Lenkijosbajorai. Pilių ir kitose apskrityse turi būti paskirta po vieną tei-sėja, kurie spręstu bylas kaip Lenkijoje. Bajoru dukterys, gimi-naitės ir našlės gali būti laisvai išleidžiamos už vyrų, tačiau tikuž katalikų. Našlės gali ištekėti ir pirmojo vyro turtą grąžina jogiminėms arba lieka našlauti ir valdo mirusiojo vyro turtą. Ba-jorai atleidžiami nuo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išsky-rus naujų pilių statybą, kai šaukiama į darbą visa Lietuvos šalisir taip pat visi gyventojai senos pilies atstatymo ar remonto dar-bams vykdyti. Turėjo remontuoti senas pilis, kurias nuo seno-vės remontavo. Karo tarnybą bajorai turėjo atlikti savo lėšomis.

1413 m. Horodlės privilegija buvo savotiškas unijos aktas.Bažnyčiai suteiktos tokios pačios privilegijos kaip Lenkijoje. Lie-tuvos bajorai, gavę Lenkijos bajorų herbus, naudojosi privilegi-jomis, laisvėmis ir pačiais herbais kaip Lenkijos bajorai. Patvir-tintos bajorų teisės į jų paveldėtus turtus ir turtus, gautus pagaldidžiojo kunigaikščio raštus, tačiau perleisti juos galėjo tik di-džiojo kunigaikščio leidimu. Lenkijos papročiu turto perleidi-mo aktas turėjo būti atliekamas didžiojo kunigaikščio arba jourėdo akivaizdoje. Lietuvos bajorai gavo teisę paveldėti turtą,galėjo skirti krieną savo žmonoms kaip Lenkijos bajorai. Tačiaubajorai nebuvo atleisti nuo pilių statymo, karo tarnybos ir duok-

Lietuvos TSR istori jos šal t iniai . Vilnius, 1955. T. I. P. 57, 131-134.

lių pagal senus papročius. Šias privilegijas gavo tik tie bajorai,kurie turėjo Lenkijos bajorų herbus ir buvo katalikų tikėjimo.

Trečia privilegija 1432 m. duota Jogailos, dalyvaujant dau-geliui lenkų ponų ir sutinkant didžiajam kunigaikščiui Žygiman-tui. Joje patvirtinama, kad bajorų paveldėti ir pagal didžiojokunigaikščio raštus gauti turtai yra gavusiojo nuosavybė, bajo-rai turi teisę juos valdyti ir perleisti. Tačiau paminėtos pilių sta-tymo, karo tarnybos ir duoklių davimo prievolės. Bajorų privi-legijas šį kartą gavo ir stačiatikiu tikybos bajorai. Baltarusijos irUkrainos bajorams lietuviai bajorai žadėjo suteikti gautus iš len-kų bajorų herbus. Šios trys privilegijos duotos didžiojo kuni-gaikščio vardu Lenkijos bajorų Lietuvos bajorams. Lenkiškų her-bų Horodlėje buvo suteikta nedaugeliui bajorų giminių. KitiLietuvos bajorai pradėjo naudoti herbus raštams antspauduotivietoje parašo.

Norėdami perleisti žeme bajorai turėjo gauti didžiojo kuni-gaikščio leidimą. Tai buvo susiję su karo tarnyba, kurią bajoraiatliko savo lėšomis. Bajoras, netekės žemės ir priklausomų žmo-nių, būtų neįstengęs atlikti karo tarnybos. Teismai nebuvo su-daryti Lenkijos pavyzdžiu. Lenkų bajorams nepavyko Lietuvo-je sudaryti tokio paties bajorų luomo.

1434 m. didysis kunigaikštis Žygimantas davė bajorams pri-vilegiją, nedalyvaujant lenkams . Remiantis privilegija, tokiaspačias teises gavo bajorai katalikai ir stačiatikiai. Bajorai gavogarantiją, kad įskųsti be teismo jie nebus persekiojami. Turėjoteisę paveldėta turtą parduoti, iškeisti, kitaip perleisti, tačiauperleidimo aktai turėjo būti sudaromi prie didžiojo kunigaikš-čio arba jo pareigūnų akivaizdoje. Toliau pakartotos bajorų tei-sės iš pirmesnių privilegijų, taip pat našliu turtinės teisės, pažy-mint, kad karo tarnyba neturi nukentėti. Vytauto ir Žygimantobajorams duoti turtai turėjo būti valdomi pagal duotus raštus.Bajorų veldamai ir kiti valdiniai buvo atleisti nuo dėklos didžia-jam kunigaikščiui, bajorų žmonės - nuo kitokių darbų, išskyrus

29

valstybės p i l ių statyba, jų remontą ir karo tarnybų. Patvirtintosstačiatikiu bajorų teisės naudotis j iems suteiktais lenkų herbais.Pr iv i leg i ja garantavo, kad bajorai nebus baudžiami be teismo,ir suteikė j iems teisę plačiau išnaudoti veldamus. Privilegija su-stiprino bajorų padėtį. Neminimos politinės bajorų teisės, nesbajorai dar nebuvo pakankamai stiprūs ekonomiškai ir sava-rankiški: jie priklausė nuo didžiojo kunigaikščio.

Gerokai platesne pr iv i leg i juotą ba jorų padėtį į t v i r t i n o1447 m. Kazimiero privilegija. Lietuvos bajorai gavo šią privile-giją todėl, kad sutiko iš leist i Kazimierą į Lenkijos karaliaus sos-tą. Ši privilegija buvo bajorų ir didžiojo kunigaikščio sutartis,kuria bajorai plačiai patenkino savo poreikius. Joje patvirtintosjau turimos b a j o r ų teisės. Garantuojama, kad i bažnytines vie-tas bus skiriami Lietuvos gyventojai. Patvirtinta, kad bajorai irmiestiečiai nebus baudžiami be teismo. Už nusikaltimą bus bau-džiamas kaltininkas, o ne jo šeimos nariai ar tarnai. Bajorai ga-vo teisę laisvai išvykti į užsienį, išskyrus priešo šalis. Tačiau iš-vykdami turėjo pasirūpinti, kad būtų atliekama karo tarnyba.Pabrėžta bajorų teisė laisvai disponuoti visais turtais, tačiau per-leidimas turėjo būt i įforminamas prie kunigaikščio arba jo pa-reigūno. Našlės gavo teisę valdyti vyro turtą ir laisvai disponuo-ti joms užrašyta krieną. Moterys ir merginos galėjo laisvai ište-kėti už vyrų katalikų be pranešimo didžiajam kunigaikščiui.

Bajorų veldamai ir kiti valdiniai atleisti nuo prievolių didžia-jam kunigaikščiui, t. y. nuo sidabrinės, dėklų, pastočių, nuo ak-menų ir rąstų pilių remontui, malkų plytoms ar kalkėms degtivežimo, šienavimo ir kt. darbų. Sis atleidimas nelietė paties Ka-zimiero duotų bajorams valdinių. Jie nebuvo atleisti nuo naujųp i l i ų statymo ir senų remonto darbų. Nebuvo atleist i nuo senų-jų prievolių: rinkliavų, stacijų, naujų tiltų statymo ir senų re-monto, kelių tiesimo. Taigi bajorų valstiečiai buvo atleisti nuoprievolių didžiojo kunigaikščio dvarams, o ne nuo prievolių vals-tybei. Didysis kunigaikštis ir jo valdininkai pasižadėjo nepriimtinuo bajorų pabėgusių valstiečių ir vergų, tačiau ir bajorai netu-rėjo teisės priimti pabėgusių didžiojo kunigaikščio žmonių. Ba-

30

jorai gavo teisę valdyti ir teisti savo valdinius. Teismo vaznysbuvo atsiunčiamas tik bajorui atsisakius teisti nusikaltusi savožmogų, tačiau nuteistojo bauda buvo sumokama bajorui.

Teismo teisės bajorams suteikimas, pabėgusiu valstiečių grąži-nimo teisė ir jų žmonių atleidimas nuo mokesčių ir prievolių di-džiojo kunigaikščio dvarams buvo juridinis baudžiavos pagrindas.

Didysis kunigaikštis įsipareigojo nemažinti Lietuvos terito-rijos ir neskirti svetimšalių vietininkais ar kitais pareigūnais. Ta-čiau ši privilegija nenustatė bajorų dalyvavimo valdant valsty-bę, nes bajorai dar nesudarė vieningo luomo. Privilegija buvojur idinis bajorų savarankiškumo pagrindas.

1492 m. Aleksandras išrinkimo didžiuoju kunigaikščiu pro-ga davė bajorams privilegija. Si privilegija yra sutartis su ponaisbajorais. Joje patvirt inti Kazimiero 1447 m. privilegijos straips-niai. Kunigaikštis įsipareigojo nekeisti ir nenaikinti sprendimų,priimtų kartu su Fonų taryba. Pasižadėjo laikytis ponų patari-mu, nors su jais ir nesutikdamas. Be ponų patarimo didysis ku-nigaikštis negalėjo keisti valdininkų ir skirti naujų, negalėjo su-mažinti v ie t in inkų ir ki tų valdininku pajamų. Neturėjo teisėspaprastų žmonių pakelti į bajorus. Bajorų tarnyba dabar pri-klausė nuo jų iškilimo tarp bajorų, o ne nuo didžiojo kunigaikš-čio. Ponai pasidarė savarankiški ekonomiškai ir politiškai ir sie-kė paimti j savo rankas valstybės valdymą. Uždraudimas ne ba-jorui užimti valstybini postą sudarė bajorų luomo susiformavi-mo pagrindą. 1506 m. Žygimantas I buvo priverstas patvirtintiAleksandro duotą privilegiją.

Dvasininku luomo padėtis. Bažnyčia feodalinėje Lietuvojebuvo stambus žemvaldys. Vyskupų katedros, vienuolynai, kata-likų ir stačiatikių dvasininkai turėjo didelius žemės plotus nuo-savybės teise. Tie plotai nuolat didėjo, nes didysis kunigaikštisir ponai j iems duodavo žemių papildomai. Be to, dvasiškiai fe-odalai skolindavo pinigų ir gaudavo žemę įkaitu. Dvasininkųdvarai buvo privilegijuoti, t. y. atleisti nuo valstybinių mokesčiųir prievolių. Dvasininkams nereikėjo atlikti ir karo tarnybos.Jie turėjo savo teismą, teisę ir gaudavo dešimtinę iš visų privati-

31

nių žemių. Miestuose aukšt ie j i dvasininkai turėjo savo jurisdi-kas ir neribotai naudojosi feodalinės žemėvaldos atributu, su-teikiančiu žemės savininkui politines, administracines ir teismoteises priklausomiems gyventojams.

Dvasininkai stengėsi gauti ir valstybines tarnybas, tačiautam priešinosi ponai ba jorai , reikalavę, kad didysis kunigaikš-tis uždraustu dvasininkams užimti valstybinius postus. Aukš-t i e j i dvasininkai turėjo didelę įtaką visai feodalu klasei. Visosprivilegijos bajorams pirmiausia mini vyskupus, prelatus, o pojų - kunigaikščius ir ponus. Vi ln iaus vyskupijos katedros, pa-rapinių ir v ienuolynų bažnyčių valdoms buvo suteiktas imuni-tetas. Bažnyčių valdų imunitetas silpnino valstybę ekonomiš-kai ir poli t iškai . Pabėgusių iš vyskupų valdų valstiečių ieškojovalstybės pareigūnai ir, vadovaudamiesi didžiojo kunigaikščioraštu, juos gražindavo. Pasauliečiai feodalai tokios pagalbosnegaudavo.

Dvasininkai nebuvo vienalytis luomas nei ekonominiu, neiužimamos bažnytinėje hierarhijoje vietos atžvilgiu. Bažnyčiosaristokratai vyskupai, vienuolynų viršininkai, prelatai, kanau-ninkai ir d ide l ių parapijų klebonai palaikė ryšius su ponais ba-jorais ir sudarė Bažnyčios oligarchija.

Svarbiausia vaidmenį Bažnyčios ir valstybės gyvenime vaidi-no vyskupai. Jie buvo Ponų tarybos nariai ir valdė didelius že-mės plotus su priklausomais valstiečiais ir miestiečiais. Diece-zijos aukšto rango dvasininkai vadinti prelatais. Jie turėjo aukš-tas pareigas: kapitulos klebonų, dekanų, scholastų, kantorių,bibliotekų ir muziejų saugotojų. Kapitulai priklausė žemės plo-tai, kurie nebuvo vyskupo nuosavybė.

Mažiausi vienetai buvo parapijos, ponų steigiamos prie pri-vačių bažnyčių. Ponai parinkdavo kandidatą į klebonus, o kle-boną paskirdavo vyskupas. Vyskupą rinko kapitula, tačiau kan-didatą pristatydavo didysis kunigaikštis, todėl tie rinkimai buvoformalūs.

Bažnyčia savo žinioje turėjo visas mokyklas ir ligonines. Jaibuvo pavesta neturtingų žmonių globa.

Valstiečiu padėtis. Valstiečiai buvo tėvoniniai feodalu ir vals-t y b i n i a i , arba didžiojo kunigaikščio. XV a. ir dar XVI a. pra-džioje greta baudžiauninkų buvo nemažai laisvu valstiečių. An-tai 1447 m. Kazimiero žemės privilegijoje dar kalbama apie lais-vus ir nelaisvus valstiečius. Pabėgusių nelaisvu valstiečių didy-sis kunigaikštis ir feodalai neturėjo teisės priimti. Laisvi valstie-čiai buvo laisvi nuo dvaro darbų, bet ne nuo feodalinės priklau-somybės. XV a. dauguma valstiečiu turėjo teisę išeiti, tačiau su-sidarė ir senaties paprotys. Valstietis, išgyvenęs pas feodalą30 metų, netekdavo teisės išeit i . XVI a. tokios senaties termi-nas buvo t ik 10 metų. Senaties termino sutrumpinimas dauge-l iu i valstiečių atėmė teisę išeiti. Turinčių teisę išeiti valstiečiųpadėtis nebuvo geresnė. Atėję pas nauja feodalą, j ie dažniau-siai prasiskolindavo ir netekdavo asmens laisvės. Iki XV a. vi-durio valstiečiai turėjo teise naudotis giriomis. Girioje jie įdirb-davo žemės sklypelius, kurie iš t ikrųjų buvo jų nuosavybė.

Valstiečiai turėjo atl ikti feodalams prievoles: eiti lažą, duotinatūrines duokles, atiduoti feodalui pusę medaus (ši prievolėatsirado iš bičiulystės santykių), atlikti pasėdžio prievolę, t. y.vaišinti atvykusį feodalą ir duoti jam dovanų. Savo ūkiuose vals-tiečiai šeimininkavo nevaržomai. Iki XVI a. vidurio valstiečiųšeimos nariai prievolių neatliko. Valstiečių dukterys galėjo ište-kėti be feodalo sutikimo, sumokėjus kiaunės kai l iuką arba30 grašiu mokestį. Feodalai galėjo apkeisti valstiečių žemės skly-pus. Nubaustas valst ietis valstybinio teismo baudą mokėjo savofeodalui. Feodalas pats išreikalaudavo iš valstiečių mokesčiusir prievoles.

Valstybinių valstiečių prievolės buvo nustatytos apie XIV a.pabaiga ir vadinosi tarnyba. Tarnyba - tai vienas arba keli vals-tiečių kiemai, privalantys atlikti prievolių normą. Jie turėjo persavaitę 2-3 dienas dirbti dvaro ūkyje ir duoti dėklą. Feodalaitaip pat laikydavosi tokių pačių tarnybos normų, kad jų valstie-čiai neišbėgiotų. Jeigu valstietis turėdavo daugiau žemės arbapadidėdavo jo šeima, tarnyba buvo suskaldoma į dvi. Ilgainiuisusidarė didelis skirtumas tarp tarnybų: vienos susidėjo iš kelių

33

ū k i ų , o prievoles a t l i k o kaip viena, kitos - tik iš vieno ūkio, oprievoles turėjo at l ikt i tokias pačias. Todėl vieni valstiečiai nu-skurdo, k i t i - praturtėjo. Apskritai valstiečiai nebuvo suintere-suoti gerinti ūki, nes tada būtų padidėjusios prievolės.

Plėtojantis prekiniams piniginiams santykiams, didysis ku-nigaikštis ir feodalai pradėjo keisti prievolių sistemą ir mėginojas p a d i d i n t i . Buvo pabandyta nustatyt i prievoles pagal dirba-mos žemės plotą ir įvestas vadinamasis žagrės mokestis. Žagrė- tai dviejų jaučių jungas arba vienas arklys. Valstiečių dirbamažemė nebuvo išmatuota. Jos plotą nustatydavo iš turimo darbi-nių gyvuliu skaičiaus. Feodalai pradėjo domėtis valst iečių tur i-mos žemės plotu, ir valstiečiai neteko teisės disponuoti savožeme. Didysis kunigaikštis ir po jo feodalai paskelbė, kad vals-tiečiai ir jų turtas priklauso jiems. Pradėjo keisti valst iečių na-tūrines prievoles p inig inia is mokesčiais ir tuo padidino jų iš-naudojimą. Valstiečiai atsakė į tai sukilimais. Feodalu ir j iemspriklausomų valst iečių santykiu jokios teisės normos neregulia-vo. Tik dėl valstybinių valstiečių buvo leidžiami didžiojo kuni-gaikščio nuostatai dvarų valdytojams. Tuose nuostatuose buvonustatytos valstiečių prievolės ir jų normos.

Be baudžiauninkų, feodalai turėjo nelaisva šeimyną. Jos na-rius feodalas galėjo parduoti. Tačiau nelaisva šeimyna turėjošiokį tokį turtą. Be to, kad feodalui nereikėtų jos mait int i , kiek-vienas dirbantis gaudavo keturias statines nevėtytų rugių, tamtikrą kiekį daržovių, druskos, lašiniu. Galėjo ganyti gyvulius fe-odalo naudmenose. Nelaisvos šeimynos narių padėtis buvo ar-tima baudžiauninkų padėčiai. Jeigu laisvasis susituokdavo sunelaisvuoju, tai kiekvienas jų pasil ikdavo savo pirmesnėje pa-dėtyje. Gimusiu vaikų padėtis buvo tokia: sūnų kaip tėvo, duk-terų - kaip motinos. Todėl tokioje šeimoje buvo laisvų ir nelais-vų žmonių. Didelė dalis nelaisvos šeimynos buvo paverčiamibaudžiauninkais .

Dvaruose buvo ir bernų. J ie daugiausia dirbo lauko dar-bus, be to, remontavo pastatus, prižiūrėjo gyvulius, statė už-tvankas ir pan.

34

Miestiečių padėtis. Miestai ir miesteliai buvo steigiami pri-vi legi jų pagrindu. Feodalai prašydavo d i d į j į kunigaikšti privi-legi jos sava i t in iam turgui ir metiniams turgums organizuoti.Didysis kunigaikšt is reguliavo miestų steigimą, kad jie neda-rytų konkurencijos valstybinių miestų miestiečiams ir nesu-mažintų iždo pajamų, gaunamu iš miestiečių. Įsteigus mieste-l į , tos vietovės valstiečiai tapdavo miestiečiais. Be žemės ūkio,j ie galėjo verstis prekyba, laikyti karčemas. Už žemės sklypus,prekyba ir karčemas mokėjo feodalui mokesčius ir atidirbda-vo nustatyta dienų skaičių per metus. Feodalai draudė valstie-čiams parduoti produktus ne turguje, kad gautų pajamų iš tur-gaus r i n k l i a v ų .

Miestiečiai buvo laisvi . Jie galėjo parduoti savo turtą ir išeiti.Feodalas galėjo parduoti visų miestelį kitam feodalui.

Didesnių miestų, amatų ir prekybos centrų, Lietuvoje ikiXVI a. buvo nedaug. Paminėtini Vilnius, Trakai, Kaunas, Gar-dinas. Žemaitijoje nebuvo nė vieno didelio miesto. Didieji ku-nigaikščiai, ypač Gediminas, kvietė į miestus užsienio amati-ninkus ir pirklius. Kad galėtų plėstis amatai ir prekyba, reikėjosuteikti miestiečiams savarankiškumą. Negarantavus amatinin-kams ir pirkliams pajamų ir teisinės saugos, nebūtų galima jųparsikviesti iš užsienio. Todėl nuo Jogailos valdymo metų didelimiestai gaudavo Magdeburgo miesto teisę. Didysis kunigaikš-tis suteikdamas tokia teisę atleisdavo miesto gyventojus nuo vals-tietiškų prievolių; j ie gaudavo įvairių pajamų šaltinių ir nebū-davo pavaldūs vaivadai, seniūnui ar dvaro laikytojui. Miesto vaitųskyrė didysis kunigaikštis, o burmistrus, tarėjus ir šuolininkus(lovininkus) rinko patys miestiečiai. Vėliau įsigalėjo turtingiausimiesto gyventojai ir burmistro ar tarėjo jau neberinko, o juoskooptuodavo iš savo tarpo. Įsigalėjus miesto diduomenei, miestosavivaldos organai susidėjo iš keleto g iminių narių.

Vaitas, burmistrai ir tarėjai sprendė bylas. Kai kuriuose mies-tuose teismas skirstėsi į ta rybų ir lavų. Tarybų sudarė burmistraiir tarėjai. Ji užsiėmė ūkiniais reikalais ir sprendė civilines bylas.Lava susidėjo iš vaito ir šuolininkų ir sprendė baudžiamąsias

35

bylas. Vaitas turėjo ginkluota jėgų ir užtikrindavo viešąją tvarkųir saugumą mieste.

Miest iečia i nesudarė vieningo luomo. Diduomenė turėjo že-mės valdu ir dvarų, naudojosi feodalu teisėmis. Paprasti mies-t ieč ia i p r i v a l ė j o mokėti v a l s t y b i n i u s ir miesto mokesčius, at-l ikt i darbines prievoles (statyti namus, gristi gatves, t iesti šali-gatv ius ir pan.).

Miestuose ir feodalai turėjo sklypų ir namų. Feodalai buvonepavaldūs miesto organams. Žemės sklypų ir namų turėjo irBažnyčia. Visos tos žemės ir gyventojai priklausė ne miesto, ofeodalo ar Bažnyčios valdžiai. Tai buvo vadinamosios jurisdi-kos. Miesto organų aktų jurisdikos nevykdė, todėl kildavo daugginčų ir k o n f l i k t ų . Ypač dažnai kivirčydavosi amatininkai ir pir-kl iai . Amatininkai buvo susijungę į cechus. I cechą galėjo pa-tekti amatininkas, keletą metų pabuvęs mokiniu, iš laikęs egza-minus ir dar keletą metų dirbęs pameistriu. Pašaliniams verstisamatais a m a t i n i n k ų privilegijos draudė, kad apsaugotų nuo kon-kurencijos. Jurisdikų amatininkai nestodavo į cechus, dėl to irki ldavo k o n f l i k t ų . Jur isdikos turėjo neigiama į taka miesto ūkiuiir ardė mieste viešąją tvarką.


Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIV a. viduryje jau turėjo di-delę teritoriją. I jos sudėti įėjo nemaži rusų, baltarusių ir ukrai-niečių žemių plotai. Atskirų sričių ekonominiai ryšiai buvo sil-pni, nes viešpatavo natūrinis ūkis ir feodalų tėvonijos buvo už-daros. Feodalai apsiribojo tik artimiausia rinka.

Didysis kunigaikštis neįstengė centralizuoti tokios didelės te-ritorijos valdymo ir todėl vietose l iko vasalinės kunigaikštystės,valdomos didžiojo kunigaikščio giminaičių arba tenykščių vietiniųkunigaikščių. Jau valdant Gediminui, Lietuvos Didžioji Kunigaikš-tystė susidėjo iš pusiau savarankiškų dalinių kunigaikštysčių. Ge-dimino sūnūs valdė Kernavės ir Slonimo žemes, Trakus, Žemai-tiją, Gardiną ir Brestą; vietiniai rusų kunigaikščiai - Volynę, Tu-rovą, Pinską, Naugarduką, Polocką ir kai kurias kitas žemes.

36

Daliniai kunigaikščiai turėjo savo sostinę, kariuomenę, vals-tybini aparatą ir rinko pajamas. Jie mokėjo duoklę didžiajamkunigaikšč iui , duodavo jam dovanų, priimdavo atvykusį, karoatveju siųsdavo tam tikrą skaičių karių. Kartais didysis kuni-gaikštis sukviesdavo dal inius kunigaikščius tart is svarbiais vals-tybės reikalais. Antai Jogaila tarėsi su savo dinastijos kunigaikš-čiais derybų su Lenkija metu. Gediminas paliko Lietuvos Kuni-gaikštystę septyniems sūnums: Manvydui - Slonimą ir Kerna-vę, Karijotui - Juodąja Rusią su Naugarduku, Algirdui - Vi-tebską ir Krėva, Narimantui - Turovo ir Pinsko žemes, Liubar-tu i - Volynę, Kęstučiui - Gardina, Palenkę (Bretą, Drohočiną),Trakus ir Žemait i ją, Jaunučiui - Vi ln ių, Ukmerge ir Breslaująbei Ašmena. Minske liko vietinis kunigaikštis Vosylius, o Po-locke - Vainiaus sūnus Liubakas.

1345 m. Algirdas ir Kęstutis atėmė valdžia iš Jaunučio jėga.V i l n i a u s ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Algirdas: Kęs-tutis buvo Trakų ir Žemaitijos kunigaikštis. Kiti pripažino Al-girdą didžiuoju kunigaikščiu ir buvo jo vasalai, tačiau Algirdasnesikišo i vasalų vidaus reikalus. Daliniu kunigaikščių atskiru-mas neigiamai atsiliepė ekonominei, politinei ir kultūrinei rai-dai ir silpnino pačia valstybę.

Vytautas panaikino feodalini rusų žemių savarankiškumą iratėmė valdžią iš Gediminaičių: iš Skirgailos atėmė Polocką, išŠvitrigailos-Vitebską, iš Kaributo-Seversko Naugardą, iš Vla-dimiro - Ki jevą, iš Teodoro Karijotaičio - Podolę, iš TeodoroLiubartaičio - Volynę. Valdyti Šias žemes paskyrė vaivadas.

Didžiojo kunigaikščio valdžia. Ekonomini didžiojo ku-nigaikščio valdžios pagrindą sudarė dideli žemės plotai, miškai,pievos ir vandenys. Socialinė jo valdžios atrama buvo vidutiniaiir smulkūs bajorai. Jis turėjo nominalią teisę disponuoti visoster i tor i jos žeme. Bajorų pavaldumas buvo viešo teisinio pobū-džio ir nesirėmė sutartimis su didžiuoju kunigaikščiu. Tik senųgiminių didikai laikė save savarankiškais ir nebuvo tiesioginiaididžiojo kunigaikščio valdiniai. Didysis kunigaikštis gaudavo ka-r inių duoklių ir r i n k l i a v ų , taigi turėjo didel ių pajamų.

37

D i d į j į kuniga ikš t i r i n k o kunigaikščiai ir ponai iš valdančiosdinastijos. Didžiuoju kunigaikščiu buvo renkamas galingiau-sias iš kunigaikščių, kurio klausė ir jį rėmė kiti kunigaikščiai irbajorai.

Didysis kunigaikšt is buvo valstybės vadovas palaikant santy-kius su užsieniu, vyriausiasis karo vadas ir vyriausiasis teisėjas.Šalies viduje ji vadino šeimininku (gaspadoriumi). Didysis ku-nigaikštis skyrė feodalus į valstybines tarnybas ir už tai duodavojiems žemės arba trečdalį pajamų, gaunamu iš valdomo dvaroarba valsčiaus.

Iki Vytauto valdymo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susidė-jo iš atskiru žemių. Valstybe politiškai vienijo didžiojo kunigaikš-čio valdžia. Vytautas dėl da l in ių kunigaikščių maištų panaikinostambias Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo-Seversko, Ki-jevo, Podolės ir Volynės kunigaikštystes. Jis paėmė panaikintųkunigaikščiu turtus ir tuo sustiprino ekonominį savo valdžiospagrindą. Valdžios stiprėjimą rodo didžiojo kunigaikščio apa-rato didėjimas. Vytautas 1411 m. paskyrė Žemės maršalka, ku-ris tvarkė ūkio ir teismo reikalus, įsteigė kanceliari ja, vadovau-jama kanclerio, pradėjo leisti teisės aktus vidaus reikalais.

Nuo XV a. vidurio didžiojo kunigaikščio valdžia silpnėjo. Le-miama reikšmę čia turėjo ekonominių ir politinių bajorų teisiųišplėtimas ir sutartiniai ryšiai su Lenkija. Plėtojantis feodali-niams santykiams, dėl ekonominio ir politinio bajorų įsigalėji-mo, kovų dėl didžiojo kunigaikščio sosto ir personalinės unijossu Lenkija bajorai apribojo didžiojo kunigaikščio valdžia: jis ne-teko svarbių įstatymų leidybos ir teismo prerogatyvų.

Ponu taryba. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo reikalingafeodalams, kad atstovautų valstybei palaikant santykius su už-sienio šalimis, organizuotų kariuomene kraštui nuo priešo puo-limų gint i . Stambieji feodalai turėjo visišką imunitetą ir stipriąvaldžia savo valdose - karinius būrius ir administracinį aparatą.Tačiau kad būtų galima įvairiems feodalų sluoksniams paskirs-tyti surinktas pajamas ir išlaidas, nustatyti prievoles ginti šalį irvykdyti užpuolimus, j ie turėjo palaikyti nuolatinius ryšius. To-

38

kius ryšius garantavo kolektyvinis stambių feodalų diktatūromsorganas - Ponų taryba.

XIV a. Ponų taryba nebuvo nuolatinis organas. Taryboje da-lyvavo didžiojo kunigaikščio broliai, k i t i kunigaikščiai, kartaispakviesti Įtakingi bajorai ir Vi ln iaus miestiečiu viršūnės. Vytau-to valdymo metais taryboje buvo k i lming i bajorai, sričių vieti-ninkai, vaivados, kaštelionai, maršalkos. Ponų tarybos sudėtisdar nebuvo nusistovėjusi ir valdant Žygimantui Kęstutaičiui irKazimierui.

Lenkijos pavyzdžiu Lietuvos Kunigaikštystėje atsirado naujiva ldininkai : kancleris, žemės ir rūmu iždininkai, taurininkas,raikytojas, vyriausias virėjas, stalininkas, pakamorė, arklidinin-kas, žemės karužas, kalavijuotis. Jie visi pateko į Ponų tarybą.Galutinai Ponų tarybos sudėtis nusistovėjo Aleksandro ir Žygi-manto I valdymo metais. Iš jos išsiskyrė vyresnieji ponai, su ku-riais didysis kunigaikštis nuolat tardavosi. Tokie buvo: vysku-pai, vaivados, kaštelionai, Žemaičių ir Lucko seniūnai, žemės irr ū m u maršalkos ir žemės paiždininkis. XIV-XV a. Ponų tary-ba buvo de jure ir de facto. Prireikus didysis kunigaikštis su jatardavosi. Valdant mažamečiui Kazimierui Ponų taryba pasida-rė vyriausybinis organas, ir Kazimieras vėliau pripažino tokiąjos reikšme. Ponų taryba tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikš-tystės taryba, ji pavaduodavo didįj į kunigaikšti jo nesant ir rūpi-nosi valstybės reikalais. Aleksandras 1492 m. privilegija įtvirti-no Ponų tarybos teises6. Didysis kunigaikštis negalėjo keisti nu-tarimų, priimtų kartu su Ponų taryba, negalėjo be šios tarybospritarimo vykdyti savo nutarimo, skirti į valstybine tarnybą, leistiiždo lėšas ir pan. Žygimanto I 1506 m. privilegijoje sakoma, kadvisi įstatymai, skirti valstybės gerovei, turi būti leidžiami kartusu ponais tarėjais, su jų ž in ia ir pritarimu.

Poną tarybos narius skyrė didysis kunigaikštis ponų sutiki-mu. Ponų tarybos branduolį sudarė stambiausių feodalų šeimos.Ponai turėjo aukštas pareigas valstybėje, todėl jų įtaka buvo di-dele. Ponas veikė savarankiškai greta didžiojo kunigaikščio. Ta-

čiau Ponų taryba ne visada varžė didžiojo kunigaikščio valdžią.Einamuosius reikalus didysis kunigaikštis tvarkė be Ponu tary-bos. Visu ponų suvažiavimas (seimas) buvo šaukiamas išskirti-niais atvejais. Daug reikalų didysis kunigaikštis sprendė su arti-miausiais ponais: Vilniaus ir Žemaičių vyskupais, Vilniaus irTrakų vaivadomis, Žemaičių seniūnu ir rūmų valdininkais.

Ponų taryba buvo nuolatinis luominis s tambių feodalų orga-nas, kartu su didžiuoju kunigaikščiu turėjęs valstybinę valdžią.Nesant didžiojo kunigaikščio. Ponų taryba spręsdavo daugumą

vidaus ir užsienio politikos klausimų. Tačiau teisės aktus be di-džiojo kunigaikščio Ponų taryba priimdavo teta i .

Valdymo organai. Dėl plataus ponų ir bajorų imuniteto val-dymo aparatas dar nebuvo gausus. Aukštiej i va ldininkai vadi-nosi dignitoriais, o žemesnieji - urėdais. Vieni aukštieji valdi-n i n k a i buvo visos kunigaikštystės (visos žemės), k i l i - didžiojokunigaikščio rūmų. Kai kurių iš jų funkcijos buvo mišrios - rū-pint i s visos valstybės ir didžiojo kunigaikščio asmeniniais reika-lais. Pagal 1529 m. Lietuvos Statutą, senos pareigos yra šios:va ivadų, kaštelionų, Žemės ir rūmų maršalkų, kanelerio, seniū-nų ir didžiojo kunigaikščio dvariškių. Visi valdininkai buvo ski-riami iki gyvos galvos. Tik už nusikalt imą didysis kunigaikštisgalėjo pašalinti valdininką iš pareigų.

Svarbiausi dignitoriai buvo Žemės maršalka, kancleris, paiž-dininkis ir etmonas. Žemės maršalkos valdžia galiojo didžiojokunigaikščio rūmuose ir apskritai jo buvimo vietoje. Maršalkaturėjo jurisdikciją būdamas prie didžiojo kunigaikščio. Jis skel-bė teismo nuosprendžius ir galėjo skirt i net m i r t i e s bausmę. Di-džiajam kunigaikščiui mirus, Žemės maršalka Šaukė kunigaikš-čių ir ponų suvažiavimą naujam kunigaikščiui i š r inkt i . Kancle-ris buvo didžiojo kunigaikščio kanceliarijos viršininkas. Jis tu-rėjo valstybės antspaudą: be jo parašo ir antspaudo dokumen-tai negaliojo. Kancleris perduodavo didžiojo kunigaikščio atsa-kymus užsienio pasiuntimams. Jo žinioje buvo Lietuvos Metri-ka (valstybės archyvas). Kancleriui talkino ir ji pavaduodavopakancleris.

40

Paiždininkis saugojo iždą ir privilegijas, tvarkė valstybės pa-jamas ir išlaidas, turėjo teisę skirti revizijas ir d idint i arba ma-žinti mokesčius. Jis rūpinosi pinigų kaldinimu, išnuomodavovalstybinius dvarus, sandėlius, galėjo kontroliuoti iždui iš se-n i ū n i j ų ir valdu priklausančias pajamas. Paiždininiui talkino iž-dininkas, kuris priimdavo pinigus ir juos išmokėdavo. Iždas vyk-dė ir valstybės pašto funkcijas.

Etmonas buvo karo vadas. Jam pavaldus lauko etmonas va-dovavo samdytai kariuomenei. Etmonas turėjo teisę atleisti ba-jorus nuo karo tarnybos dėl ligos ar kitu priežasčių, karo metuj i s vykdė ir teisėjo funkci jas .

Vieni didžiojo kunigaikščio rūmu v a l d i n i n k a i tvarkė kurianors ūkio šaka arba dalyvavo jo svitoje, ki t i - ėjo valstybinių irrūmu urėdu pareigas. Antai virtuvės meistras, pataurininkis, sta-l ininkas, pakamorė ir ki t i buvo vien rūmu urėdai; medžioklis,instigatorius, rotmistrai turėjo ir valstybines funkcijas. Buvo urė-dų, kurie rūpinosi didžiojo kunigaikščio asmeniu: patalininkas,pakamorė, raikytojas, taurininkas, stalininkas. Be to, rūmuosebuvo nemažas būrys sekretorių ir raštininkų, taip pat rūmu tar-nu, kurie atlikdavo tam tikrus pavedimus.

Vietiniai valdymo organai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikš-tystės teritorija susidėjo iš vaivadijų, seniūnijų ir valsčių. Vaiva-dą skyrė didysis kunigaikštis arba rinko vaivadijos feodalai. Tikšiuo atveju didysis kunigaikštis turėjo rinkimus patvirtinti. Vai-vada atliko karines, administracines ir teismo funkcijas. Jis tu-rėjo savo tarnybinius žmones, vykdžiusius jo potvarkius. Vaiva-da žiūrėjo, kad visi žemvaldžiai atliktu prievoles valstybei. Jisbuvo Ponų tarybos narys ir tarpininkavo tarp vaivadijos gyven-tojų ir didžiojo kunigaikščio. Jis perduodavo didžiajam kuni-gaikščiui gyventoju prašymus, rekomenduodavo skirti į tarny-bą, suteikti žemės valdas.

| valsčius ir seniūnijas buvo skiriami vietininkai ir seniūnai.Dvarai buvo atiduodami valdyti laikytojams. Šie urėdai turėjovaldų valdymo, teismo ir ūkininkavimo teises. Seniūnijos ir val-dos buvo ūkiniai ir administraciniai vienetai.

41

Žemaitijoje vietos valdininkai buvo valsčių t i jūnai, pavaldus Že-maičiu seniūnui. Tijūnai at l iko dvarų laikytoju funkcijas.

Teisinas. Teismo funkci jas atliko adminis t rac inia i organai,nes viso aparato pagrindas buvo specifinis feodalinis principas-žemės s a v i n i n k u i priklauso administracija ir teismas. Teismof u n k c i j a s vykdė vaivados, seniūnai, v iet ininkai, Žemės maršal-ka, dvaru laikytojai kiekvienas savo valdose. Aukščiausiasis teis-mo organas buvo didysis kunigaikštis ir Ponų taryba. Iki 1447 m.Žemės pr iv i leg i jos didysis kunigaikštis buvo aukščiausiasis tei-sėjas visiems valdiniams. Minėta privi legi ja suteikė teise bajo-rams teist i pr ik lausomus žmones. Vaivados, v i e t i n i n k a i , seniū-nai, dvarų laikytojai du trečdalius gautų iš teismo pajamų turė-jo atiduoti valstybės iždui. Buvo atvejų, kai didysis kunigaikštisduodavo ba jorui kartu su žeme apsaugos raštą ir atleisdavo jįnuo vaivados, viet ininko ar seniūno teismo. Toks bajoras turėjoteise kreiptis į didžiojo kunigaikščio teismą. Nepatenkinti že-mesnių teismų sprendimais skųsdavosi apeliacine tvarka didžia-jam kunigaikščiui . Bylų žinybingumas priklausė nuo asmenų tu-rimų p r i v i l e g i j ų , jų tarnybos rango bei laipsnio ir kartais - nuoš a l i ų susi tar imo.

Ponus teisė pats didysis kunigaikštis, o kai jo nebučiavo, -Ponų taryba. Didysis kunigaikštis sprendė žemės, žmonų krai-čio garantijų ginčus, globos, duotinių raštų ir privilegijų galioji-mo, luominės bajorų priklausomybės bylas bei paveldėjimo klau-s imus. Jis taip pat sprendė va l s tyb in ių nusikal t imų, savavališkomuitų įvedimo, žemės užvaldymo, tarnybinių nusikaltimų, karoprievolės neatlikimo ir panašias bylas. Kadangi didysis kunigaikš-tis daugiau būdavo Lenkijoje kaip jos karalius negu Lietuvoje,tai aukščiausiojo teismo funkcijas čia vykdė Ponų taryba. Ji bu-vo apeliacinė instancija seniūnų ir vaivadų išspręstoms bylomsir kaip pirmoji instanci ja teisė ponus, valdininkus ir stambius žem-valdžius. Kai didysis kunigaikštis grįždavo į Lietuvą, Ponų tary-bos, kaip aukščiausiojo teismo, savarankiškas vaidmuo pasibaig-davo. Ponų tarybos sprendimus buvo gal ima apskųsti didžiajamkunigaikščiui.

IV. LIETUVOS VISUOMENINĖ IR VALSTYBINĖSANTVARKA LUOMINĖS MONARCHIJOSLAIKOTARPIU (nuo XVI a. iki XVIII a. pabaigos)


Bajorų (šlėktų) vieningo luomo susidarymas. XV a. pabaigojeir XVI a. pirmojoje pusėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystė-je ėmė sparčiau plėtotis žemės ūkis, amatai ir prekiniai-piniginiaisantykiai. Daugiau buvo parduodama kailių, medaus, vaško, gy-vulininkystės produktų, žuvies, medžio ir jo dirbinių, linų, ka-napių ir grūdų. Feodalai stiprėjo ekonomiškai ir politiškai. Plė-tėsi prekyba su Ryga ir Vakarų Europos miestais. Feodalai plė-tė savo žemės valdas ir ryšius su vidaus ir užsienio rinka. Nuola-tiniai karai vertė d i d į j į kunigaikštį stiprinti šalies gynybą ir daly-ti feodalams žemę kartu su valstiečiais. Kiekvienas žemvaldysturėjo atsivesti karių būrį pagal valdomos žemės plotą. Bajorainuolat prašė žemės ir k i tų naudmenų motyvuodami tuo, kadneįstengia atlikti karo tarnybos. Seniūnijose ir valsčiuose že-mes jiems duodavo vietininkai ir seniūnai, o po to tai patvirtin-davo didysis kunigaikštis. Gavę žemės laikinai valdyti, bajorailabai ją alino ir plėšė valstiečius, todėl didysis kunigaikštis pra-dėjo duoti žemę iki gyvos galvos. Laikinai duota žemę bajorųprašymu didysis kunigaikštis atiduodavo paveldimai valdyti beteisės perleisti kitam. Ilgainiui bajorai išprašydavo iš didžiojokunigaikščio raštą dėl la ikinai valdomos žemės pavertimo tėvo-nine žeme. Tokių raštų XV-XVI a. buvo gana daug.

XVI a. pradžioje atsirado žemių, įkeistų už skolas. Stambūsfeodalai skolino pinigus didžiajam kunigaikščiui ir gaudavo įkai-tu žemę su joje gyvenančiais valstiečiais, įkeistos žemės kaupė-si feodalų rankose ir stiprino ekonominę jų galią.

Vieningas bajorų luomas formavosi pamažu. Nors feodalaiir turėjo imunitetą, tačiau bajorai liko didžiojo kunigaikščio val-diniai. Tik stambiu ponų žemės nuosavybė buvo suskaldyta, nesjie turėjo pr ik lausomų smulkių bajoru. Vieningas bajorų luo-mas išsirutuliojo iŠ trijų feodalinių grupių: buvusių dalinių ku-

43

nigaikščių, ponų bajorų ir tarnybinių bajorų. Vieningo feodalųluomo evoliucija vyko didėjant bajorų vaidmeniui. Iš pradžiųponai bajorai susilygino su daliniais kunigaikščiais. Susilyginusdviem stiprioms f e o d a l ų grupėms, trečioji -vidutiniai ir smul-kūs feodalai - stengėsi gauti vis daugiau žemės, teisių ir privi le-g i j ų . Kunigaikščiu tarpusavio kovu dėl valdžios metu vidutiniaiir smulkūs feodalai gaudavo vis didesnių teisių ir pr iv i leg i jų irstiprėjo ekonomiškai bei politiškai. Didieji kunigaikščiai, spręs-dami karinius ir mokesčių klausimus, buvo priversti kviesti irfeodalų atstovus. Feodalinių santykių raidos išdava - pol i t in isv i d u t i n i ų ir s m u l k i ų bajorų iškilimas. Buvę kunigaikštukai, po-nai ir v i d u t i n i a i bei smulkūs feodalai XVI a. viduryje susiliejo įv ieninga luomą, tur in t i vienodu teisių ir p r i v i l e g i j ų . Bajorų irponų teisės buvo sulygintos karo dėl Livonijos metu. Neturėjęsavo t ies ioginių interesų Livoni joje bajorai pradėjo bodėtis už-sitęsusiu karu, reikalavo sau daugiau te is ių ir reiškė nepasiten-k i n i m ą ponu po l i t ika . Reikalavo, kad ponai a t s i sakytų savo iš-i m t i n i ų te is ių, kad būtų renkamas seimas, visiems vienodas teis-mas. 1562 m. žygio ties Vitebsku metu bajorai pareikalavo uni-jos su Lenki ja, bendro karaliaus ir seimo, tokių pačių teis ių ko-kias turėjo l e n k ų šlėktos ir pareiškė, kad, kol nebus patenkintijų reikalavimai, neduosią lėšų karui 7. Ponai, vengdami skilimofeodalų klasės viduje, nutarė atsisakyti savo išimtinių politiniųte is iu ir sulyginti v i sų feodal inių grupių teises.

Bajorų luomas turėjo tik formaliai lygias teises. Ponai, kaipir anksčiau, faktiškai vadovavo šalies politiniam gyvenimui. Dau-guma bajoru turė jo nuosavus dvarus ir buvo savarankiški že-mės savininkai, mažesnė jų dalis gyveno ponų žemėse ir ėjo jiemstarnybą. Formaliai juridiškai bajorai galėjo užimti valstybinestarnybas, dalyvauti seimeliuose ir seimuose, 1566 m. Statutasį t v i r t i n o neribotą bajorų žemės nuosavybę, asmens laisvę ir ne-liečiamybę. Bajorai gavo teisę disponuoti dvarais savo nuožiū-ra, t. y. parduoti, dovanoti, įkeisti, užrašyti Bažnyčiai ir pan. Di-

44

dysis kunigaikštis pasižadėjo nebausti bajoru pagal įtarimą, slap-ta ar viešų Įskundimą. Bajoru ir didžiojo kunigaikščio santykiaibuvo normuojami sutartimi, kurią jie sudarydavo pastarojo rin-kimų metu.

Visi bajorai turėjo formalią teise r inkti didįjį kunigaikštį, o išt ikrųjų į r ink imus jų atvykdavo nedaug ir viską nulemdavo po-nai. Tarpuvaldžiu kiekvieno pavieto bajorai, susirinkę į kaptūri-nius seimelius ir sudarę kaptūrinius teismus, savarankiškai tvarkėsavo reikalus. Bajorai ir jų valdiniai nemokėjo valstybei mokes-čių. 1588 m. Statute pasakyta, kad didysis kunigaikštis be seimonutarimo negali skirti sidabrinės ir kitų mokesčių bajorams, dva-sininkams, miestiečiams ir jų valdiniams. Bajorai ir jų valdiniaibuvo atleisti nuo darbų ir prievolių valstybei, taip pat nuo piliųir t i l tu statybos bei remonto. Jau 1566 m. bajorai buvo atleistinuo mokesčių vidaus muitinėse, o jų pastotės su namų apyvo-kos gaminiais ir maisto produktais atleistos nuo t i l tų mokesčio.1588 m. Statutas leido bajorams be jokių muitų gabenti sausu-mos ir vandens keliais savo javus ir miško gaminius, nemokėtiturgų ir kitų mokesčių. Iš užsienio jie įsiveždavo reikalingų daiktųbe muitų mokesčių. Tik jei būdavo rimtas priešų užpuolimo pa-vojus, bajorai apmokestindavo savo valdinius karo reikalams.

Vienintelė bajorų prievolė - karo tarnyba. Pašauktinė jų ka-riuomenė buvo pagrindinė karinė jėga. Pagal 1588 m. Statutą, įvisuotinį šaukimą turėjo atvykti visi pilnamečiai bajorai žem-valdžiai su savo arkliais, pašaru ir maistu. Karo tarnyba buvosusijusi ne su bajoro asmeniu, bet su žemės valdymu. Jeigu šei-moje buvo keli suaugę broliai, tai į karą jodavo vienas iš jų supalydovais pagal valdomos žemės plota. Nepilnamečiai, našlėsir sergantys bajorai turėjo atsiųsti vietoj savęs tinkamą karį.

Ponai, kaip ir anksčiau, buvo aukšti valdininkai ir sričių valdy-tojai. Valstybinio aparato vietose nebuvo, todėl čia visi valdinin-kai buvo ponų tarnai. Eiliniai bajorai neturėjo savo valdininkųaparato, todėl į aukštus postus jų neskirdavo. Ponai buvo didžio-jo kunigaikščio patarėjai ir vaidino pagrindinį vaidmenį pavietųseimeliuose: jie buvo visų pavieto bajorų korporacijos vadai.

45

XVII a. bajorai savo valdiniams valstiečiams ir amatininkamsturėjo neribotą administracinę ir teismo valdžią. Bajoras, pasi-kvietęs vaitą ir savo kaimyną bajorą, galėjo nuteisti valstietį netmir t ie s bausme.

Padidėjus žemės ūkio produktu paklausai, bajorai ėmė plės-ti savo žemes ir didinti valstiečiams prievoles. Buvusioje vals-t iečiu žemėje kūrėsi palivarkai. Lietuvoje rinka buvo siaura, pre-kiniai-piniginiai santykiai plėtojosi lėtai, nes bajorai vis daugiauproduktu parduodavo užsienyje ir ten pirkdavosi reikalingus da-lykus. Iš užsienio j i e gabeno vyną, dalgius, p l ieną, peilius, gelum-be, popierių, š i lką, auksą, odos dirbinius, dažus, ginklus, pietųkraštu vaisius . Dvarų ūkiui užmezgus ryšius su užsienio rinka,amatai ir prekyba nusmuko. Miestuose nebuvo naudojamas sam-domasis darbas, todėl cechinė gamyba nesiplėtė. Žemės ūkyjesamdomasis darbas taip pat nebuvo naudojamas. Lietuvoje stip-rėjo feodal iniai , o ne kapita l i s t inia i santykiai. Ūkis liko natūrinis,žemdirbystės technika buvo primityvi. Feodalų ūki reikalingaisdaiktais turė jo aprūpinti valstiečiai. Feodalų pajamos didėjo neplečiant arba intensyvinant žemės ūkį, bet apiplėšiant valstiečius.Valstiečiai badavo ir skurdo, plito ligos. Valstiečiai priešindavosididėjančiam išnaudojimui arba mesdavo ūkius ir pabėgdavo. Dėlvalstiečiu bėgimo ir didelio mirtingumo XVII a. dirbamos žemėsplotai mažėjo. Visa tai stabdė gamybinių jėgų raidą. Bajorai at-sigabendavo įvair ių prekių iš užsienio ir versdavo valstiečius jasp i rk t i aukštomis kainomis. Prekyba be m u i t ų ir rinkliavų žlug-dė miestų amatus ir pati save; žemės ūkio gamybos mažėjimasdėl valstiečių apiplėšimo, amatų ir prekybos žlugdymas dėl pre-kių pirkimo užsienyje buvo Lietuvos ekonominio smukimo prie-žastys. Lietuvos ūkio smukimą pagreitino XVII a. viduryje pra-s idėję karai. Sustojo gamybos ir prekinio-piniginio ūkio plėtra.Lietuvoje siautė badas ir maras, daug kaimų ištuštėjo. Bajorainegalėjo atkurti savo palivarkų, nes valstiečių buvo nedaug irjie neturėjo darbinių gyvulių. Tik XVII a. pabaigoje dvarų ūkispradėjo atsigauti, tačiau valstiečių išnaudojimas padidėjo.

46

Mokesčiai, rinkliavos, kariuomenės plėšikavimai karų metusužlugdė amatininkus ir pirklius miestuose. Amatininku cechaitrukdė prekyba pirkliams, nes jie turėjo teisę neleisti prekiautisavo gaminamais gaminiais. Seimuose bajorai nustatydavo ama-tininkų gaminiams mažas kainas, o tai žlugdė amatus.

Karu metu prekyba plėtojosi labai menkai, nemaža jos dalisteko smulkiems amatininkams. Valstiečiai pirko prekes iš savobajoru; šie stengėsi neįsileisti į savo valdas pirklių. Lietuvojemuitai buvo gana dideli, o tai kliudė prekybai su kitomis šali-mis. Be to, buvo daugybė privačiu muitu už kelius, t i l tus , bras-tas ir pervažas. Miestiečius vargino butų prievolė. Jie turėjo ap-nakvyndinti bajorus, suvažiavusius j seimus ir seimelius. Feo-dalu savavaliavimas žlugdė miestus. Turtingieji miestiečiai pir-kosi dvarus, neturtingiej i nuomojo iŠ feodalu žemės sklypus.Miestiečiu perėjimas i valstiečiu kategorija reiškė darbo visuo-meninio pasidalijimo mažėjimą. Visa tai rodė ūkio smukimą.

Šiaurės karo metu (1700-1709 m.) Lietuva ūkiškai visiškainusilpo. 1708 m. prasidėjo badas, o vėliau - maras. Baudžiavi-nis ūkis pakriko dėl darbo jėgos trūkumo. Kadangi buvo daugdirvonu ir nežinia kiek valstiečiu, 1717 m. buvo surašyti gyven-tojai. Dvaru savininkai turėjo prisiekdami pasakyti, kiek turivalstiečiu kiemu, žmonių ir ar nieko nenuslepia9.

Dėl ūkio nuskurdimo ir kitu šalių konkurencijos grūdų eks-portas iš Lietuvos beveik sustojo. Bajorai neieškojo būdų kaipišbristi iš krizės, stengėsi išsaugoti sau žemes ir baudžiaunin-kus. Žeme jie ėmė dalyti valstiečiams už trečdalio arba ketvir-tadalio derliaus činšą. Tik XVIII a. daugėjant gyventojų ir gau-sėjant gyvulių palivarkai pradėjo atsigauti. Palivarkų steigimąskatino žemės ūkio produktu paklausos didėjimas užsienio rin-kose ir grūdu kainu kilimas.

Stambūs feodalai pradėjo steigti manufaktūras savo dvaruo-se. Manufaktūrose baudžiauninkai dirbo nemokamai arba užmažą užmokesti. Dėl prievartinio darbo ir nepakankamo dar-

47

b i n i n k ų sugebėjimo gaminiai buvo prastos kokybės ir negalėjokonkuruoti su i m p o r t i n i a i s . Tik po 1775 m. reformų Nuolat inėtaryba nustatė generalinius prekybos su užsieniu muitus ir pa-naik ino bajoru muitines privilegijas bei vidaus muitus. Tačiauk a p i t a l i s t i n i a i santykiai formavosi labai lėtai. Kapitalistinio ūkioraida stabdė bajoru p o l i t i n i s viešpatavimas ir jų privilegijos.

Dvasininkų padėtis. Dvasininkai, kaip ir anksčiau, buvo privi-legijuoti, laisvi nuo mokesčių ir prievolių. Jie gaudavo dešimtinęir išnaudojo savo valstiečius ir amatininkus. Rinkdavo kalėdinęir kitas bažnytines duokles. Ėmė mokesčius už santuoką, vaikukrikšti j imą ir m i r u s i ų j ų laidojimą. Gamindavo Įvair ius paveikslė-lius, rožančius ir pan. ir versdavo tikinčiuosius juos pirkti. Globo-jo nepilnamečius įpėdinius, našles, organizuodavo įvairias religi-nes šventes ir surinkdavo nemažas pajamas. Dideles pajamas gau-davo iš smukliu, kurias steigė ne tik miesteliuose, bet ir kaimuose.

XVI a. antrojoje pusėje ir XVII a. bajorai nepalankiai žiū-rėjo i dvasininku turtu ir politinės galios didėjimą. L635 m. sei-mo kons t i tuc i ja apribojo teisę steigti naujus vienuolynus, kadbajorų turta i nepatektu Į jų rankas. Bajoras, stojantis [ vienuo-lyną, turėjo savo dvarą parduoti pasauliečiui. Uždrausta apmo-kes t int i turtus Bažnyčios naudai mokesčiais, didesniais kaip7 proc. met inių pa jamų. Vietoje dešimtinės dvasininkai gauda-vo mokesti pinigais. Skundus dėl dešimtinės nemokėjimo nag-rinėjo pi l ies arba žemės teismas1 0. Visa tai aiškinama reforma-cijos į taka ir bajorų diktatūros įs igalėj imu.

XVII a. antrojoje pusėje ir XVIII a. centrinės valdžios pairi-mas sudarė sąlygas vėl sustiprėti Bažnyčiai. Dvasininkų viršū-nės glaudžiai bendradarbiavo su didikų oligarchija. Ypač su di-dikais bendradarbiavo jėzuitai, turėję ne tik didelius turtus, betir spaustuves bei p latų mokyklų t inklą. Antra vertus, prieš Baž-nyčios viešpatavimą ir jos idėjas stojo reformacijos ša l ininkai .

Socialinė ir ekonominė stambių feodalų ekspansija sukėlėpolitinę reakciją, kuri reiškėsi suaktyvėjusiu katalikybės plėti-mu. Katalikybė buvo feodalu ginklas prieš nacionalinę ir religi-

Volumina legum. T. 3. Str. 855.

48

ne kitų tautybių nepriklausomybe. 1596 m. pasirašyta Brestobažnytinė unija, kuri sukėlė miestiečiu opoziciją. Nemaža miestųpriėmė kalvinizmą. Reformacijos judėjimas suteikė feodalamsteisę valdyti savo žemėse esančias bažnyčias. Nors kalvinizmasiš esmės reiškė buržuazijos interesus, tačiau Lietuvos feodalaididikai pritaikė jį savo tikslams. Reformuodami Bažnyčią, jiekonfiskavo jos turtus ir žemes prijungė prie savo valdų.

Po Liublino unijos prasidėjo puolimas prieš reformaciją. Dau-gumas feodalų išsigando antifeodalinio judėjimo, reformacijosideologų griežtų reikalavimų ir grįžo į katalikybę.

Valstiečių padėtis. Prekinių-piniginių santykiu plėtra vertėfeodalus reikalauti iš valstiečių daugiau darbo ir natūrinės ren-tos. Norint gauti daugiau produktų, reikėjo racionaliau organi-zuoti ūkį ir valstiečiams skirti prievoles atsižvelgiant į jų ūkinįpajėgumą. Tai pasiekti buvo įmanoma tik apskaičiavus žemėskiekį ir jos kokybę dvaruose ir valstiečių ūkiuose, paskyrus vals-tiečiams prievoles pagal jų žemės plotą ir kokybę, pašalinus tarp-rėžius, žemės išsklaidymą mažais sklypeliais.

Būtinumas gauti didesnių pajamų pirmiausia paskatino didįjįkunigaikšti panaikinti senas žemėvaldos ir žemdirbystės formas.Jam reikėjo vis daugiau lėšų kariuomenei samdyti, nes bajorųpašauktinė kariuomenė nebuvo kovinga. Pradėtas valstiečių že-mės valdymo reorganizavimas ir tai pavadinta valakų reforma.

Valakų reformos uždaviniai buvo šie: 1) atskirti didžiojo ku-nigaikščio valstiečių valdomas žemes nuo bajorų žemių ir atim-ti iš jų užgrobtas žemes; 2) išmatuoti žemę valakais ir įkurdin-tiems juose valstiečiams paskirti prievoles pagal žemės kiekį irjos kokybę; 3) nustatyti dirbamos žemės plotus didžiojo kuni-gaikščio dvaruose ir sunormuoti valstiečių darbą; 4) išaiškinti irnustatyti įvairius pajamų šaltinius; 5) suorganizuoti naują vals-tiečių administraciją.

Didžiojo kunigaikščio valstiečių padėtis buvo nustatyta tei-sės aktų. 1514 m. išleisti nuostatai dvarų laikytojams, kuriaisbandyta reguliuoti ūkinę jų veiklą1 1. Dvarų valdytojai ir seniū-

11 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1955. T. L P. 101.

49

nai įpareigoti atvykus didžiajam kunigaikščiui duoti stacijų, reika-laujama išskirti lauka, kurį įdirbtų dvaro žmonės, iš kurių vieni eitųlažą, kiti - mokėtu už turimą žemę, mokėti činšo mokestį - po kapągrašių per metus. Osadiniai žmonės turėjo mokėti iždui žemės irpajamų mokesčius, eiti į talkas. Nuostatuose įsakyta palikti dvareįvairių tarnų ir amatininkų tiek, kiek jų būtinai reikia, o kitiemspaskirti činšo mokestį.

Dvaru laikytojai privalėjo iš surinktų pajamų mokėti dešim-tine Bažnyčiai, skirti reikalingą grūdų kieki dvaro nelaisvai Šei-mynai išlaikyti, o kitas pajamas padalyti i tris dalis, iš kurių dviatiduoti iždui, o trečią pasilikti. Teismo rinkliavos buvo paliktosdvaro valdytojui, o baudos paskirtos iždui. Dvarų laikytojai pošių nuostatų pradėjo didinti valstiečiams prievoles. Valstiečiaipriešinosi ir skundėsi didžiajam kunigaikščiui. Didysis kunigaikš-tis mėgino detalizuoti laikytojų teises ir valstiečių prievolių nor-mas. Tam reikalui 1529 m. jis išleido nuostatus Vilniaus ir Tra-kų vaivadijų dvarų laikytojams12. Šiais nuostatais siekta padi-dint i iŠ dvarų ūkio gaunamas pinigines pajamas. Visos natūri-nės duoklės buvo pakeistos piniginėmis, išskyrus tuos produk-tus, kurie suvartojami dvare. Surinkti žemės ūkio produktai tu-rėjo būti parduoti turguje ir pinigai atiduoti iždui. Nuostatuo-se įsakyta palikti reikiamą skaičių lažinių valstiečių, o kitusapgyvendinti sklypuose ir iš jų reikalauti po statine kviečių ar-ba po paršą. Lažininkai turėjo atlikti pastotes. Kitų kategori jųžmonės turėjo eiti į talką 12 dienų per metus. Be to, nuosta-tuose reikalaujama, kad būtų geri trobesiai, inventorius, t in-kamai prižiūrimi gyvuliai. Laisvą žemę buvo galima išnuomo-ti, tačiau atiduoti ją be prievolių - kategoriškai draudžiama.Nuostatai uždraudė dvarų valdytojams išnaudoti valstiečius sa-vo interesams tenkint i .

Valstiečiai priešinosi nauju prievolių įvedimui, todėl didysiskunigaikštis 1547 m. išleido nurodymus urėdams dėl baudžiavi-nių prievolių išieškojimo . Pagal juos, urėdai turėjo išėjusių vals-

tiečių žemes atiduoti kitiems už prievoles. Jeigu išėjęs valstietisgrįžtu, jam turėjo būti duota žemė kitoje vietoje. Laisvos žemėsneturėjo būti išnuomojamos už pinigus, kviečius ar medų, o ati-duotos už tarnybą, kad būtų gaunama daugiau pajamų. Dvarųvaldytojai neturėjo teisės savintis pabėgusių valstiečių arba iš-marų turto, įsakyta žiūrėti, kad valstiečiai nepardavinėtų ir ne-ikeistų žemės bajorams ir tuo nemažintų didžiojo kunigaikščiožemių ploto. Valstiečių sūnus urėdai turėjo išsiųsti mokytis ama-to, nes dvare reikalingi įvairūs meistrai. Minėti nuostatai nelie-tė valstiečiu žemės valdymo santykiu, o tik nustatė mokesčius irprievoles bei nurodė ūkininkavimo tvarka.

1557 m. balandžio l d. išleisti valakų nuostatai, o spalio 20 d.-jų pakeitimai 1 4. Pagal šiuos nuostatus valakų reformą vykdėrevizoriai ir matininkai.

Visa valstiečių žemė buvo paimta į feodalinį žemės fondą.Buvo sudaromi sklypai po 30-33 margus (20-21 ha), paskirsto-mi į tris laukus ir duodami valstiečiams taip, kad vienas jų kie-mas arba sujungti 2-3 silpni kiemai gautų tris lygias vienam va-lakui juostas žemės trijuose laukuose. Valstiečių kiemus per-keldavo į v idurinį lauką ir jie įsikurdavo juostoje prie kelio. Taipsusidarė gatviniai kaimai po 40-50 kiemų. Valstiečiams prievo-les paskirdavo pagal žemės kiekį ir kokybę vietoj buvusių tarny-bų, kiemų (dūmų) arba žagrės. Prievolių apskaičiavimo pagrin-das buvo žemė, t. y. pagrindinė gamybos priemonė. Reformosvykdytojai turėjo žiūrėti, kad kiekviena valstiečio šeima gautųžemės tiek, kad galėtų iŠ jos pragyventi ir atlikti prievoles. Že-mė buvo išmatuota ir sudarytas jos kadastras - suskirstyta į ke-turias rūšis: I rūšies - gera žemė, II - vidutinė, III - bloga ir IV- labai bloga. Buvo nustatyta: činšo mokestis - 21,12,8 ir 6 gra-šiai už atitinkamos rūšies žemės valaką; duoklė - po dvi statinesavižų už geros ir vidutinės ir po vieną - už blogos žemės valakąarba 10 grašių ir šieno vežimas, arba 5 grašiai už geros ir viduti-nės žemės valaką, viena žąsis arba 1,5 grašio, dvi vištos arba 16pinigėlių, 20 kiaušinių arba 4 pinigėliai - už blogos ir labai blo-

14 Lietuvos TSR istorijos Šaltiniui. Vilnius, 1955. T. I. P. 172-178.

51

gos žemės valaką. Lažiniai valstiečiai atliko lažą dvi dienas persavaitę ir keturias dienas talkų per vasara. Visi valstiečiai mo-kėjo žvejybos mokestį ir už stacija po 2,5 grašio.

Revizoriai turėjo žiūrėti, kad bajorai ir kit i valdiniai nedary-tų nuostolių didžiojo kunigaikščio ūkiui, kontroliuoti matinin-kų darbą. Jie kontroliavo ir vietos urėdų veiklą, pastebėję, kadšie nevykdo valakų nuostatų, pranešdavo didžiajam kunigaikš-čiui. Revizoriai organizavo žemės matavimo darbus, apkeisda-vo bajorų įsiterpusias žemes su valstybės žeme, ieškojo nuslėp-tų ir neteisėtai užimtų žemių, drauge su urėdais dalijo valstie-čiams valakus ir žiūrėjo, kad j ie apsigyventu viduriniame lauke,kad nesikurtų mažuose sklypuose, o urėdai ar bajorai nepasisa-v intų reformos fondui skirto miško.

Revizorius tikrino dvarų valdytojų pateiktus dvarų ūkio būk-les duomenis, jų ūkinio pertvarkymo tikslingumą, skyrė reikia-mą skaičių valstiečių valakų dvaro laukams įdirbti, nustatė gau-namas iš gyvulininkystės pajamas, žiūrėjo, kad urėdai spręstųbylas ir ginčus, tikrino mokesčių rinkimą ir išlaidas. Revizoriusprivalėjo surasti reikiamą skaičių tarnų dvarui ir piliai, kartu sugirininku parinkti žvėrių sekėjus, nustatyti reikalingą skaičiųamatininkų, skirti vaitus. Revizorių padėjėjai buvo matininkai;jie už darbą gaudavo po tris valakus be prievolių.

Dėl valakų reformos atsirado kelių kategorijų valstiečiai: la-žininkai, osadininkai, daržininkai, tarnybiniai žmonės. Lažininkųkaimai turėjo geresnių žemių, papildomų naudmenų, daugiaudarbiniu gyvulių. Jų skaičius priklausė nuo dvaro laukų ploto,nes septyni valstiečių valakai dirbo vieną dvaro žemės valaką.Lažą reikėjo atlikti su arkliu arba pora jaučių ir žagre. Už neat-likimą pirmą kartą buvo baudžiama vieno grašio bauda, už ne-atlikimą antrą kartą reikėjo duoti aviną, už neatlikimą trečiąkartą plakė rykštėmis ir reikėjo atlikti darbą. Buvo ir papildo-mų prievolių: šieno ruošimas, pastotės, nakties sargyba, kelių irti ltų remontas, sidabrinė arba asmens mokestis karo reikalams.Už mokesčių nesumokėjimą ir duoklių neat idavimą laiku buvobaudžiama areštu ir dar reikėjo mokėti už areštinę, be to, drau-

52

džiama ieškoti mokesčius iš inventoriaus ir gyvulių, kad nesuž-lugtų ūkis. Nuo mokesčių atleisdavo stichiniu nelaimiu, šeimosnarių ligos ir didelio skurdo atvejais.

Daugiausia buvo osadinių valstiečių. Jų padaugėjo todėl, kadnereikalingi dvarų tarnai buvo paversti osadiniais valstiečiais. Laisvųžemiu kolonizacija buvo uždrausta. Osadiniai valstiečiai mokėjočinšą ir davė dėklą. Vietoje lažo ir talkų jie mokėjo 30 grašių osa-dos ir 12 grašių už talkas. Be to, ruošė šieną, davė pastotes, atlikonaktine sargyba, remontavo kelius ir tiltus, mokėjo sidabrinę.

Daržininkai atsirado iš buvusių nelaisvų šeimyniškių. Jais tapoir nuskurdę valstiečiai. Daržininkai atliko lažą be arklio viena die-ną per savaitę, o jų žmonos ir dukterys vasarą šešias dienas pjovėjavus arba ravėjo daržus. Daržininkams duodavo po tris margusžemės. Jie parsisamdydavo dvare arba pas pasiturinčius valstiečiusir buvo pigi darbo jėga.

Geriausia buvo tarnybinių žmonių padėtis. Didžiojo ku-nigaikščio dvaruose gyveno kariniai tarnai, įvairūs amatinin-kai. Valstiečio tarnyba buvo kelio bajoro, arklininko, žvėriųsekėjo, burtininko, kalvio, dailidės ar kitas darbas, kuri jisdirbo vietoje činšo arba lažo. Tarnybinių žmonių šeimos bu-vo gausesnės, jų ūkiuose daugiau gyvulių ir inventoriaus, nesjie galėjo nuomotis laisvas žemes. Labiausiai privilegijuotibuvo šarviniai bajorai, maštalieriai, žvėrių sekėjai. Jie turėjopo du valakus be prievolių. Tačiau neatlikdami tiesioginėstarnybos, mokėjo činšą. Arklininkai turėjo atlikti papildo-mas prievoles: staciją, remontuoti kelius, ti ltus ir pan. Rūmųtarnai (durininkai, vartininkai) gaudavo valaką, laisvą nuoprievolių, o kitą valaką - už činšą. Sauliai, bebrininkai, bar-čiai, žvejai gaudavo po valaką žemės be kitų prievolių. Ama-tininkai taip pat turėjo po valaką žemės be prievolių.

Valstiečiai gaudavo valakus paveldėtinai. Net už nusikalti-mą žemė nebuvo atimama. Jiems leisdavo rinkti grybus ir uo-gas, medžioti mažus žvėrelius savo valakuose, žvejoti ežeruoseir upėse meškere ir mažais tinkleliais. Po rudens darbų su urė-

53

do ž i n i a valstietis galėjo išeiti uždarbiauti. Pabėgusiu valst iečiuieškodavo ir už tai konfiskuodavo jų turtą. Sugautus apgyven-dindavo laisvame neįdirbtame valake. Valstietis, apgyvendinęssavo valaką ir pardavęs trobesius, galėjo išeiti kitur, tačiau pri-valėjo apsigyventi didžiojo kunigaikščio valsčiuje.

Po valaku reformos buvo pertvarkyta valstiečiu administra-c i ja . Visi valst iečiai bendrai ir vienodai naudojo kiekvieną iš tri-jų l a u k ų , bendrai ganė gyvulius pūdymuose ir ganyklose. Ben-driems reikalams aptarti turėjo kaimo vyrų sueigą - kuopą. Kuo-pa rūpinosi bendrais ūkiniais reikalais ir santykiuose su dvarugynė savo narius. Kuopa pasipriešindavo didinamoms prievo-lėms, todėl feodalai turėjo su ja tartis.

Valsčiaus centriniame dvare buvo seniūno arba dvaro lai-kytojo būstinė. Reikalus tvarkė jo vietininkas su raštininkais.J ie prižiūrėjo dvaro ūkį, ieškojo naujų pajamų šaltinių, vykdėpolici jos ir teismo valdžia valstiečiams, kontroliavo prievoliųa t l i k i m ą . Valst iečių kaimai buvo suskirstyti j vaitystes po400 kiemų. Revizorius kartu su seniūnu arba dvaro laikytojupaskirdavo v a i t ą . Vaitas varė valstiečius j darbą, ragino ati-duot i duokles ir sumokėti mokesčius, t ikrino jų rėžius, kaimųir valsčių ribas, žemės ežias ir kapčius. Jis pranešdavo dvaroūkvedžiui apie nuosto l ius ir nusižengimus, atvesdavo valstie-čius į vietininko teisiną ir jame pats dalyvavo, pranešdavo re-vizoriui apie dvaro urėdų neteisėtus veiksmus. Be to, iš vals-t iečių buvo skiriami du šuolininkai, kurie žiūrėjo, kad valstie-čiams nebūtu daroma nuostolių ir kad šie jų nedarytų, padėjovaitui . Vaitai ir šuolininkai dažnai reikalaudavo sau įvair ių rin-k l iavų, todėl valst iečiai stengėsi, kad jais būtų skiriami kuopospasiūlyti žmonės.

Valakų nuostatai nustatė miškų naudojimo tvarką. Privatūsmiškai buvo atriboti nuo didžiojo kunigaikščio miškų. Tokį atri-bojimą vykdė paskirti komisarai. Miško žemė, tinkama žemdir-bystei, buvo išmatuota valakais ir atiduota valstiečiams už prie-voles. Netinkamą žemdirbystei žemę įrašydavo į registro kny-gas. Šienaujamus plotus prijungdavo prie dvaro žemių arba iš-

54

dalydavo valst iečiams. Medžioti miškuose buvo uždrausta. Bu-vo medžiojama tik didžiojo kunigaikščio naudai. Girininkai par-duodavo valstiečiams išvirtusius medžius.

Dešimtinė Bažnyčiai buvo panaikinta, ir Bažnyčia gaudavo1-2 valakus žemės. Bažnyčios iki reformos gaunama duoklė na-tūra buvo pakeista pinigais. Kai kur Bažnyčiai buvo palikta de-š i m t i n ė special iu didžiojo kunigaikščio rastu.

Vykdant valaku reformą, valstiečiai davė pastotes ir darbi-ninkus revizoriams ir matininkams. Seniūnai ir dvarų laikytojaisudarydavo gavusių valakus valstiečių sąrašus ir perduodavojiems sklypu valdymą.

1567 m. buvo išleistos taisyklės seniūnams ir dvarų laikyto-jams . Jose įsakyta paskirti valstiečiams tokius mokesčius, kad

jie galėtų sumokėti ir dar sumokėtu sidabrine. Bado, gaisro argyvul ių kri t imo atvejais valst iečiams suteikdavo mokesčiųlengvatas. Mokesčių rinkimo metu drausdavo ieškoti iš valstie-čių privačias skolas, skolinti jiems pinigus už procentus ir baus-ti piniginėmis baudomis. Toli nuo dvaro gyvenantiems valstie-čiams rekomendavo skirt i činšą, nes atvykti i darbą dvare atim-davo daug laiko. Duoti žemės vien už pinigini činšą buvo už-drausta. Valst iečiai galėjo parduoti namus, inventorių ir išeiti išūkio savo vietoje palikę kitą valstietį. Parduoti žeme jie neturė-jo teisės. Valstiečiai turėjo teisę apskųsti seniūnų ir laikytojųneteisėtus veiksmus revizoriui.

Didžiojo kunigaikščio valsčiuose valakų reforma buvo baigtaapie 1565 metus. XVI a. antrojoje pusėje visi vidutiniai ir stam-būs feodalai vykdė valaku reformą savo valdose. Buvo panaikin-ta valstiečių žemės nuosavybė, senos paprotinės prievolės, nuosenovės susiformavusi jų gyvenimo tvarka, nes ji netiko išsivys-čiusiems feodaliniams santykiams. Feodalinę rentą nustatydavonuo sklypo, ir feodalai galėjo lengvai keisti rentos formą ir dydį.Galėjo lengvai priderinti valstiečių išnaudojimo formas prie be-siplečiančios prekinės gamybos. Ši reforma buvo tolesnis feoda-l inių santykių ir baudžiavinės santvarkos raidos etapas.

Valstiečių padėtis nuolat blogėjo. Palivarkai buvo plečiamiatimant iš valstiečių žemę ir paliekant šeimai po puse valako.Ta pati darė ir valstybinių bei bažnytinių žemių laikytojai. Se-niūnai ir dvarų valdytojai steigė palivarkus savo nuožiūra. Ple-čiant palivarkus, valstiečiams daugėjo lažo dienų. XVI a. vidu-ryje vidurkis buvo dvi lažo dienos per savaite nuo valako, oXVII a. viduryje - šešios dienos. Feodalai pradėjo reikalauti mo-terų ir pusberniu lažo dienų, jų skaičių didindavo smulkindamivalstiečių valakus. Į talkas išvarydavo visus darbingus valstiečiošeimos narius, palikdami vieną žmogų saugoti namu.

Valstybiniu ir bažnytinių valstiečių atliekamos prievolės bu-vo analogiškos bajorų ir ponų valstiečių atliekamoms prievo-lėms. Feodalai daugiau reikalavo kiaušinių, naminių paukš-čių, l i n ų , grūdų, grybų, riešutų, apynių ir kitų duoklių. Valstie-čiai turėjo vežti feodalų prekes į turgus, pirkti prekes savo po-no krautuvėje, malti grūdus jo malūne, velti audeklus vėlyklo-se ir už viską mokėti.

Lažinis ūkis negalėjo gyvuoti be feodalų valdžios valstiečiųasmeniui. Tokia va ldžią feodalai XVII a. turėjo neribotą: vals-t ieč ius parduodavo, kartu su žeme ir be jos, turėjo visą admi-nistracinę ir teismo valdžią. Baudė f iz inėmis bausmėmis, pri-rišdavo prie stulpo, įsprausdavo į kaladę ir pan. Baudė už blo-gai atliktą darbą, už dvaro tarnų neklausymą, už bažnyčios ne-lankymą. Valstietis be pono leidimo negalėjo sukurti šeimos.Tik valstybinių žemių valstiečiai galėjo skųstis didžiajam ku-nigaikščiui, ir jis įsakydavo savo valdiniams ištirti skundus.

Feodalai savo valstiečius skirstė į valsčius, vaitystes ir dešim-tijas, kad būtų lengviau valdyti. Vaitai ir dešimtininkai buvo pa-renkami iš pasiturinčių valstiečių ir turėjo lengvatų.

XVIII a. susidarė kelios valstiečių kategorijos: prievolinin-kai, bajorai ir žemininkai. Daugiausia buvo prievolininkų, ku-rie turėjo nuo ketvirtadalio iki viso valako žemės. Jie atliko lažąarba mokėjo činšą, o dažniausiai - lažą ir činšą. Be to, turėjoatlikti 12 dienų talkų, šarvarkų (taisyti kelius ir tiltus), kulti ja-vus, eiti sargybą ir pan. Taip pat turėjo duoti duokles natūra.

56

Valstybiniu ir bažnytinių žemių valstiečiai, be mokesčių (pa-dūmės), turėjo mokėti kvarta ir hiberną (mokesčius kariuo-menei išlaikyti).

Atskira valstiečių kategorija buvo bajorai ir žemininkai. Iš-nykus bajoru pašauktinei kariuomenei, jie skyrėsi nuo valstie-čių tuo, kad neatliko lažo, o mokėjo činšą. Daugiausia gyvenovalstybinėse žemėse, tačiau jos savininkais nebuvo. Gyveno ge-riau už lažinius valstiečius ir atlikdavo dvarui karinę bei polici-ne tarnyba.

Žemininkai XVIII a. nebuvo žemės savininkai. Jie naudojo-si sodybine ir gauta dvaro žeme ir mokėjo už ją činšą, atlikodvarui sargybą prie rūmų, prižiūrėjo turguose tvarką, padėjosurinkti iš valstiečių mokesčius, saugoti ir ginti dvaro žemių ri-bas. Žemininkai turėjo turėti savo namus su seklyčia ir ūkiotrobesiais, gerą žirgą, balną, ginklus ir uniformą. Nusikaltusižemininką ponas perkeldavo j bajorus.

Visi valstiečiai turėjo atlikti prievoles Bažnyčiai produktaisir pinigais.

Miestiečių padėtis. Valakų reforma palietė ir miestiečius.Miestų, neturinčių Magdeburgo teisių, žemės buvo išmatuotosvalakais ir už jas nustatyti mokesčiai. Miestiečiai už valaką ge-ros žemės mokėjo 50 grašių, už vidutinės - 40 grasių ir už blo-gos- 30 grašių.

Miestų gyventojai susidėjo iš turtingos feodalų viršūnės, tur-tingų pirklių, vidutinių sluoksnių - amatininkų, prekybininkų,proletariato - pameistrių, mokinių, darbininku ir tarnų.

Svarbiausi prekių gamintojai buvo cechų amatininkai, nesįmonių miestuose buvo nedaug. Amatininkai, norėdami išvengtifeodalinės priklausomybės, organizuodavosi į cechus. Cechasgaudavo didžiojo kunigaikščio patvirtintą statutą ir privilegiją,kuri draudė ne cecho nariams verstis amatu. Cechų meistraipirkdavo žaliava, gamindavo gaminius ir juos parduodavo. Tarpcechų ir feodalų jurisdikų kildavo ginčų, nes įstojęs į cechą bu-vęs feodališkai priklausomas amatininkas tapdavo miestiečiu.Ilgainiui feodalai pasiekė, kad ir cechų nariai nuo jų priklausy-

57

t u . Ypač daug priklausomu cechų turėjo dvasininku viršūnės.Cechu nar ia i puldavo necechinius amat ininkus ir naikindavojų dirbtuves. Cechai patys realizuodavo savo gaminius. Juosemeistrai išnaudojo mokinius. Vyko kova tarp meistrų ir pa-m e i s t r i ų .

Amatų cechinį sutvarkymą rėmė didysis kunigaikštis, magist-ratas ir jurisdikų savininkai, nes gaudavo iš cechų pajamų. Ba-jorai seimuose ir seimeliuose nustatydavo žemas gaminių kai-nas ir tuo žlugdė amatininkus. Cechai darėsi uždari, nes meist-rai nenorėjo, kad jų daugėtų. Cechų nariai skirstė miestą i ap-tarnavimo rajonus ir naujų narių į cechus nenorėjo priimti. Ce-chai turėjo savo karine organizacija ir vėliava.

Pirkliai organizuodavosi į bendrijas. Tapti pirkliu buvo ganasunku. Žmogus turėjo būti laisvas ir 5-7 metus dirbti pas savopatroną padėjėju. Po to reikėjo duoti ištikimybės priesaika mies-tui, ir tada buvo priimamas i pirklių luomą. Miesto pirklių or-ganizacija buvo uždara ir naujų narių neįsileisdavo. Bendrijarėmė savo narius kreditais, organizavo jų apsaugą mieste ir užjo r i b ų , gynė reikalus magistrate ir seimuose. Stambiausi pir-k l i a i buvo bendri jos valdybos nariai.

Prekybos plėtotei labai trukdė muitai. Valstybiniai muitai bu-vo išnuomojami. Muitų nuomotojas, sugavęs nesumokėjusiusmuito pirklius, konfiskuodavo prekes; pusė prekių tekdavo jam,o kitos - iždui. Senieji muitai buvo imami už importo ir ekspor-to prekes. Naujais muita is buvo apmokestinti raguočiai, vaškas,medus, žuvys, oda, nustatyti ir papildomi muitai. Be to, feoda-lai imdavo muitus už ti ltus, pervažas, brastas ir kelius kiekvie-nas savo valdų ribose.

Ginkluoti feodalai, atvykę į miestus, gaudė gyventojus ir vežėį baudžiavą. Daug žalos miestiečiams padarydavo butų prievolė.Miestiečiai turėjo apgyvendinti atvykusius į seimus ir suvažiavi-mus feodalus, todėl vengė statyti gerus namus. Kiti bėgo iš mies-tu ir pirko žemę. Didelių miestų valdybų nariai turėjo bajorų tei-ses ir naudojosi miesto palivarkais. Miestiečių virtimas žemval-džiais buvo miestu organizacijos ir kartu ūkinės krizės padarinys.

58

Magdeburgo miesto teisę turintys miestai rinko valdyba, ku-rią sudarė administracijos, iždo ir teismo valdininkai. Rotušėjevykdavo valdybos posėdžiai, ten buvo miesto kasa, saikai ir ka-lėjimas. Valdybos narius rinko iki gyvos galvos. Magdeburgomiesto teises turintys miestai ir miesteliai mokėjo didžiajam ku-nigaikščiui mokesčius. Miesto magistratas buvo sudarytas iš pa-tricijų - miesto tarybos narių. Burmistrai, tarėjai ir šuolininkaibuvo kooptuojami iš giminių ir paprastu miestiečiu reikalais ma-žai rūpinosi.

Didysis kunigaikštis nesikišo j dvasininkų ir feodalu mieste-liu valdymą. Jis tik gaudavo vadinamąją kapščizną, t. y. mokestinuo smukl ių .


Seimo reforma. Seimas buvo aukščiausiasis valstybinės valdžiosorganas. Iš pradžių jis susidėjo iš Ponų tarybos su didžiuoju ku-nigaikščiu priešakyje. Svarbiausiems (didžiojo kunigaikščio rin-kimo, unijos su Lenkija arba karo) klausimams svarstyti buvoŠaukiamas išplėstinis seimas, kuriame turėjo dalyvauti įtakingidvasiškiu ir pasauliečiu feodalu atstovai. XVI a. pradžioje ypačaktualūs tapo karo ir mokesčių karo reikalams klausimai . Jietiesiogiai lietė tarnybinius bajorus-pagrindinę karinę jėgą. Tar-nybinių bajorų atstovai buvo kviečiami i seimą, kai reikėjo svars-tyti karo prievolės ir mokesčių karo reikalams dydi. Tokie sei-mai vadinti didžiaisiais. Nuo 1512 m. nustatyta, kad iš kiekvie-no pavieto j tokį seimą atvyktų po du bajorų šlėktų atstovus.

Didysis kunigaikštis turėjo kviesti i seimą bajorų atstovus,nes jų valstiečiai buvo atleisti nuo duoklių ir mokesčių valsty-bei. 1528-1529 m. seimas priėmė I Statutą ir ėmė leisti įstaty-mus. Tačiau tarnybinių bajoru atstovų pageidavimai seime ne-buvo privalomi. Seimo sudėtis juridiškai nebuvo nustatyta. Sei-muose visada dalyvaudavo vyskupai, vaivados, kaštelionai arbaponai, paiždininkis , kancleris, etmonas, pataurininkis, raikyto-jas, arklininkas, taurininkas, pakamorė, stalininkas, vyriausiasvirėjas, kalavijuotis, žemės ir rūmų maršalkos, karužai, seniū-

59

nai ir dvaru laikytojai, vietininkai, tijūnai, stačiatikių vyskupai.Bajorai turėjo teisę atvykti į seimą patys. Seime dominavo ku-nigaikščiai ir ponai, o bajorai nevaidino svarbaus vaidmens. Jiebuvo kviečiami pasakyti savo nuomonę kuriuo nors klausimu.Ponu taryba apsvarstydavo visus projektus ir pranešdavo nuta-rimų turinį bajorų atstovams. Taigi seimas - tai ponų pasitari-mas, kuriame dalyvaudavo ir bajorų atstovai.

Likvidavus dalines kunigaikštystes, reikėjo šaukti seimus ben-driems valstybės reikalams aptarti. Iki XVI a. šeštojo dešimt-mečio nebuvo teisės aktų, nustatančių seimo sudėti. Bajorų at-stovus i seimą parinkdavo vietos urėdai ponai. Seimo reformųklausima bajorai iškėlė 1565 m. Reformos būt inai reikėjo, nes įseimą atvykdavo ne visi šaukiami bajorai, ir todėl kildavo klau-simas, gali atvykusieji spręsti reikalus, ar ne. Dažnai bajorai pa-reikšdavo, kad jų laukia ūkio darbai ir jie negali posėdžiautiseime. Seimų organizavimo tvarka nustatyta 1566 m. Statute.Jame pasakyta (III skyrius, 6 str.), kad visus gynybos ir teisin-gumo reikalus svarstys seimas. Pavietuose įsteigiami bajorų sei-meliai, kuriuose dalyvauja vaivados, kaštelionai ir Žemės urė-dai. Seimeliai susirenka prieš keturias savaites iki seimo, ap-svarsto didžiojo kunigaikščio atsiųstame rašte iškeltus klausi-mus ir pavieto bei vaivadijos reikalus. Po to išrenka po du kiek-vieno žemės teismo pasiuntinius į seimą ir paveda jiems išdės-tyti seime pavieto bajorų nuomonę didžiojo kunigaikščio iškel-tais klausimais ir pavieto poreikius.

Seimas buvo pagrindinis valdžios organas, o didysis kunigaikš-tis tapo tik pirmuoju urėdu valstybėje. Jau 1566 m. Statutas nu-statė, kad valstybės gynimo klausimus sprendžia seimas, kuria-me dalyvauja kunigaikštėliai, ponai tarėjai, maršalkos ir kiti Že-mes bei rūmų urėdai, ponai vėliavininkai ir pavietų pasiunti-mai. Seimas svarstydavo ir kitus valstybės reikalus, kad būtųtenkinami bajorų interesai. Seimai buvo šaukiami pagal reikaląPonų tarybos patarimu ir bajorų prašymu. 1588 m. Statutas pa-brėžė, kad Įstatymai būtų leidžiami tik seime, visų luomų suti-kimu. Luomais buvo laikomi didysis kunigaikštis, Ponų tarybair bajorų pavietų seimelių išrinkti pasiuntiniai. Seimai sprendė

60

karo ir taikos klausinius, ekonominius ir finansinius reikalus,svarstė santykius su užsienio šalimis, įvairias sutartis, tvarkė iž-dą, skyrė mokesčius, nustatė muitus, rinkliavas ir net kainas.Tam tikrais atvejais seimas buvo aukščiausiasis teismo organas.Jis sprendė didžiojo kunigaikščio įžeidimo, valstybiniu nusikalti-mu, bajoru garbes paneigimo, valdininkų nužudymo ir jų sužalo-j imo bylas. Seimas rinko didįjį kunigaikštį ir iš dalies kontroliavojo veiklą. Kunigaikštis turėjo atsakyti į paklausimus ir įvairiuspriekaištus. Seimas buvo feodalų atstovaujamasis organas.

Didysis kunigaikštis šaukė ponus ir stambius žemvaldžius iseimą asmeniškai, bajorai buvo kviečiami bendrais šaukimais.Pagal 1567 m. nuostatus, raštai dėl seimo sušaukimo buvo siun-čiami pilies teismui prieš dvi savaites iki sesijos. Seimo kanc-leris bendrame posėdyje informuodavo ponus ir bajorų atsto-vus apie didžiojo kunigaikščio poziciją. Po to klausimus atski-rai apsvarstydavo ponai ir bajoru atstovai. Juos apsvarstę, vėlsusirinkdavo j bendra posėdi ir priimdavo sprendimą vienbal-siai. Nesutinkantiems dažnai grasindavo, o kartais priversda-vo sutikti su daugumos nuomone. Tokia tvarka buvo priimamisprendimai karo, mokesčiu, prievolių ir kitais klausimais.

Pavietų seimeliai. Pavietų seimeliai buvo organizuoti 1565 m.Vilniaus seimo nutarimu. Seimeliai turėjo rūpintis visais pavie-to reikalais, teisingumu ir gynyba. Į seimelius suvažiuodavo pa-vieto urėdai, kaštelionai, kunigaikštėliai, ponai ir bajorai.1567 m. Gardino seimas nustatė privalomą bajorų dalyvavimąseimeliuose. Be priežasties neatvykusius bajorus baudė baudair atimdavo teisę prieštarauti priimtiems nutarimams. Pirmiejipavietu seimeliai buvo sušaukti 1566 m. Bajorai gaudavo didžio-jo kunigaikščio universalą šaukti pavietų seimelius; jame būda-vo surašyti numatomi svarstyti seime klausimai. Be to, univer-sale galėjo būti įvairių didžiojo kunigaikščio įsakymų.

Seimeliai buvo įvairūs: priešseiminiai, poseiminiai, rinkimi-niai, kaptūriniai.

Priešseiminis seimelis pirmiausia išklausydavo didžiojo ku-nigaikščio pasiuntinio kalbą, po to rinkdavo delegatus į seimąir rengdavo jiems instrukciją kaip elgtis seime. Visada įsakyda-

61

vo delegatams priminti didžiajam kunigaikščiui apie bajoru tei-sių pažeidimus arba pažadų nevykdymą, paprašyti naujų teisiųir privi legi jų.

Poseiminiai seimeliai susipažindavo su seimo priimtais nuta-rimais. Pranešimai apie mokesčius arba ruošiamų karo žygį bū-davo įforminti didžiojo kunigaikščio universalu, kiti vidaus rei-kalai - surašyti į seimo konstitucijas. Be to, atskiri pavietai lauk-davo, kad seimas išspręstųjų reikalus. Poseiminis seimelis pavie-te turėjo būti sušauktas per keturias savaites po seimo sesijos.Lietuvos Statute nepasakyta, kad seimo nutarimai seimelyje galibūti svarstomi ir kritikuojami. Bajorai turėjo su jais susipažinti irvykdyti. Seimo konstitucijos būdavo skelbiamos turguose, iška-binamos prie bažnyčių ir pan. Poseiminio seimelio nutarimai va-dinosi laudemijomis. Kartais didysis kunigaikštis norėdamas su-žinoti visų bajorų nuomone pasiūlydavo apsvarstyti poseiminiuoseseimeliuose seime iškeltus, bet neišspręstus klausimus.

Rinkiminiai seimeliai rinko kandidatus (po 1565-1566 m. re-formos) i žemės teismo teisėjo, pateisėjo ir raštininko vietą. Rin-kimų teisė nuolat buvo plečiama, ir 1588 m. Statutas suteikėteisę rinkti pakamarį, karužą ir vaznius.

Nuo 1582 m. rinkosi (vasario 2 d.) vadinamieji grabnyčių sei-meliai, kurie išrinkdavo du Vyriausiojo tribunolo narius. J grab-nyčių seimelį niekas neturėjo teisės atvykti ginkluotas šauna-muoju ginklu. Kartais grabnyčių seimelyje bajorai svarstydavoir kitokius savo reikalus.

Kaptūriniai (tarpuvaldžio) seimeliai susirinkdavo, mirus di-džiajam kunigaikščiui. Bajorai susirinkdavo ginkluoti ir manė,kad visa valdžia priklauso jiems. Kaptūriniai seimeliai išrinkda-vo delegatus į seimų, kuris rinko d i d į j į kunigaikšti. Bajorai neiš-siskirstydavo, kol išrinkdavo naują didįjį kunigaikštį.

Centriniai ir vietiniai valdymo organai. Visi urėdai skirstėsiį centrinius ir vietinius. Centriniai savo ruožtu skirstėsi į visosŽemės ir didžiojo kunigaikščio rūmų urėdus. Žemės ir rūmųurėdų kompetencija nebuvo griežtai atribota.

Pirmasis urėdas buvo didysis maršalka, iš dalies vykdęs vi-daus reikalų ir teisingumo m i n i s t r ų funkcijas. Jis p i rmiaus ia rū-

62

pinosi tvarka ir saugumu didžiojo kunigaikščio buvimo vietoje,tvarkė jo garbei skirtas iškilmes. Didžiojo maršalkos valdžiosženklas buvo lazda; pakelta lazda reiškė, kad reikalaujama ty-los ir klausyti maršalkos. Seimu metu didysis maršalka žiūrėjotvarkos, turėjo teisę areštuoti ir bausti nusikaltėlius.

Rūmu maršalkai buvo pavaldūs didžiojo kunigaikščio rūmuurėdai ir tarnai. Jis rūpinosi didžiojo kunigaikščio saugumu irtvarka rūmuose, pavaduodavo didįjį maršalka.

Antrasis urėdas buvo kancleris, turėjęs žinioje valstybės kan-celiarija ir antspaudą. Kancleris tikrino visus valstybinės reik-mės raštus ir aktus vidaus ir užsienio klausimais. Jis buvo lai-komas Lietuvos teisiu saugotoju, todėl galėjo neantspauduotinet didžiojo kunigaikščio aktu, prieštaraujančių Statutui. Kanc-leris rūpinosi teisės kodifikacija, redagavo teisės aktus, pri-iminėjo užsienio šalių atstovus ir kalbėjo su jais didžiojo kuni-gaikščio vardu. Jis tvirt ino teismu išduotas banicijas bei infa-mijas (nuosprendžius dėl nusikaltėlių ištrėmimo ir garbės at-ėmimo ir mirties nuosprendžius), rūpinosi, kad iš valstybės kan-celiarijos neišeitų aktai, pažeidžiantys didžiojo kunigaikščioarba bajoru teises. Kanclerio pavaduotojas buvo pakaneleris,jis turėjo mažąjį antspaudą ir jo antspauduoti rastai taip patgaliojo.

Trečiasis urėdas- tai Žemės paiždininkis, kurio žinioje buvovalstybės pajamos ir išlaidos, pinigu kaldinimas, algų išmokėji-mas samdytai kariuomenei, valstybiniai dvarai, miškai ir vande-nys. Jis tvarkė šių turtų administravimą, kontroliavo gaunamasiš ekonomijų pajamas. Dalį pajamų rinko pats paiždininkis išatiduotu bajorams už nuopelnus valstybinių turtų.

Rūmų iždininkas tvarkė asmenini didžiojo kunigaikščio iždą.Tarp centrinių urėdų svarbūs buvo Didysis Lietuvos etmo-

nas ir lauko etmonai, vadovavę kariuomenei ir tvarkę jos rei-kalus. Etmono valdžios ženklas buvo buožė. Didysis Lietuvosetmonas turėjo savo žinioje bajoru pašauktinę ir samdytą ka-riuomene. Pagal jo išleistus artikulus valdžia buvo plati. Jisvadovavo karo veiksmams, turėjo bajorų, privalančių vykti įžygį, sąrašus. Senius ir sergančius atleisdavo nuo prievolės, o

63

neatvykusius į žygį ir nusikaltusius jo metu baudė įvairiomisbausmėmis.

Lauko etmonas buvo didžiojo etmono pavaduotojas ir vado-vavo samdytai kariuomenei.

Prie svarbesnių centrinių urėdų priskirtini referendoriai, rink-davę ir pateikdavę didžiajam kunigaikščiui skundus.

Ypatingas centrinis urėdas buvo Lietuvos instigatorius -vals-tybės prokuroras. Jis kaltino didžiojo kunigaikščio įžeidimo, ki-tokių nusikaltimų kunigaikščiui ir valstybei bylose.

Buvo nemažai antraeilių žemės ir rūmų urėdų, atlikusių nedi-deles pareigas arba buvusių tik garbės urėdais. Iš jų paminėtini:pakamorė, taurininkas, pataurininkis, raikytojas, stalininkas, me-džioklis, patalininkas, arklidininkas, kalavijuotis ir kt. Jie vadino-si didžiaisiais, siekiant atskirti nuo tokių pačių pavietų urėdų.

Pirmąją urėdų kategoriją sudarė didžiojo kunigaikščio dva-riškiai. Vieni jų dirbo raštinėje ir atliko administracijos funkci-jas, kit i buvo palydovai ir stovėdavo garbės sargyboje.

Antroji urėdų kategorija buvo vietos urėdai. Lietuvos Di-džioji Kunigaikštystė 1566 m. buvo suskirstyta į 13 vaivadijųir 30 pavietų 1 6. Vaivadijos priešakyje buvo vaivada ir kaštelio-nas. Vaivada atliko karines, administracines ir teismo funkci-jas, visuotinio šaukimo metu vadovavo bajorams. Valdė vals-tybines žemes, kurių j i s buvo seniūnas. Centriniame vaivadi-jos paviete jam visiškai priklausė administratoriaus ir teisėjopareigos. Necentriniuose pavietuose vaivadų vaidmuo buvomažesnis: j ie čia buvo tik kariniai viršininkai. Mirus žemės teis-mo teisėjui, vaivada šaukė pavieto seimeli kandidatams į tei-sėjo pareigas i šr inkt i ir pristatydavo išrinktus kandidatus di-džiajam kunigaikščiui tvirtinti. Magdeburgo miesto teisę tu-rinčiuose miestuose vaivada rūpinosi miesto apsauga ir tvarkajame, prižiūrėjo matus ir nustatinėjo prekių kainas. Vaivadateisė žydus visoje vaivadijoje. Vaivadai talkino jo paties pa-skirtas pavaivadis.

1 6 a o . B o e K . , 1910. C . 5 8 .

64

Žemaičiu seniūnas, Polocko ir Vitebsko vaivados buvo ren-kami seimeliuose. Išrinktuosius tvirtino didysis kunigaikštis. Kitųvaivadijų vaivadas skyrė didysis kunigaikštis.

Kaštelionas savarankišku funkcijų neturėjo ir buvo laikomasvaivados pavaduotoju. Kaštelionai - tai centrinių pavietų bajo-rų vadai. Jie atl iko necentrinių pavietų maršalkų funkcijas.

Pavietai turėjo administracinę, karinę ir politinę reikšmę, bu-vo gana savarankiški vienetai. Kiekvienas jų turėjo savo seime-lį, teismus, urėdus ir savo mokesčių sistemą. Necentriniuose pa-vietuose aukščiausiasis urėdas buvo maršalka. Karo metu jis nu-vesdavo vaivadai susirinkusius pavieto bajorus, taikos metu da-lyvavo bajorų karinės parengties apžiūrose, pirmininkavo bajo-rų seimeliuose.

Antrasis pagal svarbą po maršalkos buvo pakamaris - žemėsginčų teismo teisėjas. Po jo buvo vėliavininkas, pranešdavęs pa-vieto bajorams apie visuotini šaukimą, tikrindavęs atvykusius irjų ginkluote, surašydavęs ir perduodavęs juos maršalkai arbakaštelionui, nešdavęs pavieto vėliavą. Karo metu pradėdavo ei-ti pareigas vaiskis. Jis gyveno pilyje ir ja saugojo, rūpinosi pa-vieto saugumu. Svarbesnes pi l is saugojo horodnyčiai.

Paviete administracines ir teismo funkcijas turėjo pilies se-niūnas, buvęs ir pilies teismo pirmininku. Pilies seniūnų nebu-vo centriniuose pavietuose, nes tas pareigas atliko patys vaiva-dos. Tačiau Bresto, Mstislavlio ir Minsko vaivados neturėjo pi-lies seniūnu pareigų, nes nuo seno seniūnai buvo skiriami šiųvaivadijų centriniuose pavietuose. Teismo seniūnijas dažniau-siai gaudavo ponai, kurie patys neįstengdavo atlikti pareigų, to-dėl kiekvienos pilies seniūnas turėjo paskirti savo vietininką.Pilies seniūnas arba paseniūnis skelbė didžiojo kunigaikščio uni-versalus ir kitus raštus bei įsakymus bajorams, vykdė tuos įsaky-mus, prižiūrėjo mokesčių rinkimą, vykdė teismo sprendimus,savo žinioje turėjo vaznius ir kalėjimą. Pilies seniūnai teisė ba-jorus už padarytus nusikaltimus.

Antrai pavietų urėdų kategorijai priklausė valstybinių dvarųlaikytojai. Valstybiniai dvarai buvo suskirstyti į ekonomijas, skir-

65

tas didžiojo kunigaikščio šeimai išlaikyti, ir i seniūni jas , kuriosbuvo išdalijamos nusipelniusiems bajorams. Bajorai nedidelęgaunamu pajamų dali atiduodavo valstybės iždui. Valstybiniudvaru administratoriai vadinosi seniūnais ir laikytojais. Laiky-tojai turėjo mažesnes valdas. Seniūnai ir laikytojai privalėjo rū-pint i s ūkiu, valdyti ir teisti valstiečius.

Trečiai kategorijai priklausė įvairūs garbės urėdai. Kiekvie-name paviete buvo stalininkas, pastalininkis, taurininkas, pa-taurininkis, raikytojas, kalavijuotis, arklidininkas, raktininkas,paraktininkis, kel ininkas ir kt. Daugumas jų neturėjo pareigų irtai buvo bajorų tuščios garbės patenkinimas.

Teismas. 1564 m. Bielsko seime ponai atsisakė teisėjų teisiųir sutiko sudaryti bendrus visų feodalinių sluoksnių teismus, kaipto ilgą laika reikalavo eiliniai bajorai. Šiame seime didysis kuni-gaikštis išleido privilegija dėl naujų teismų ir kunigaikštystėsadministracinio-teritorinio suskirstymo į pavietus. 1565 m. Vil-niaus seimas suskirstė teritori ja į 30 pavietu, kiekvienas pavie-tas buvo teismo apygarda. 1566 m. Statutas nustatė tris teismus:žemės, pilies ir pakamario.

Žemės teismas nepriklausė nuo administracijos ir susidėjoiš teisėjo, pateisėjo ir raštininko. 1566 m. Statuto nustatyta tvarkadidysis kunigaikštis šaukdavo pavieto bajorų suvažiavimą, į ku-rį atvykdavo visi turintieji paviete nuosavas žemes. Suvažiavi-mas į teisėjo, pateisėjo ir raštininko vietas išrinkdavo po keturistinkamus ir sumanius bajorus, išmanančius teisės dalykus, krikš-čionis, seniai gyvenančius tame paviete, ir vaivada pristatydavojuos didžiajam kunigaikščiui. Didysis kunigaikštis iš šių kandi-datų rinko teisėją, pateisėjį ir raštininką. Teismo nariai buvoskiriami iki gyvos galvos arba iki suteikiant aukštesnes parei-gas. Visi teismo nariai sudarė teismo kolegija ir kolegialiai spren-dė bylas. Vienam teismo nariui dėl svarbių priežasčių negalėjusatvykti j teismo sesiją, kiti du pasirinkdavo iš bajorų tinkamą jopavaduotoją; šis prisiekęs įgydavo teisėjo teises. Teismo rašti-ninkas turėjo padėjėją, tačiau už protokolų teisingumą atsakėpats. Teismui talkino vaivados paskirtas vaznys. Vaznys kvies-

66

davo į teismą bylos šalis, liudydavo teisme, ką matė ir girdėjo,vykdė teismo sprendimus. Vaznys tyrimą vietoje įformindavoprotokolu ir uždėdavo savo antspaudą. Remiantis įrašytu į teis-mo knygas vaznio pareiškimu galėjo prasidėti byla.

Žemės teismas organizuodavo tris sesijas per metus. Jam bu-vo žinybingos karo tarnybos atlikimo ir žemėvaldos teisiu pa-žeidimo bylos. Šis teismas nagrinėjo skundus dėl trečiųjų teis-mo ir kuopos teismo sprendimu nevykdymo, ginčus dėl bajorųkilmės ir luomo, įžeidimu ir grasinimų atvejus.

Pilies teismas gynė bajoru gyvybę ir turtą bei garbę. Šio teis-mo pirmininkas buvo pavieto seniūnas, turintis teismo funkci-jas. Seniūnas turėjo daug kitokiu reikalų, todėl bylas sprendėpaseniūnis ir pilies urėdai. Paseniūnis pasiskirdavo pavaduoto-ja, sprendusi bylas jam nesant. Be to, seniūnas paskirdavo piliesteismo teisėja ir raštininką iš vietinės kilmės bajorų. Pagal Lie-tuvos Statutą, teismo nariai turėjo išmanyti teisės dalykus, būtivietinės kilmės, krikščionys ir mokėti baltarusiu kalbą. Teismoposėdyje dalyvaudavo trys teismo nariai. Teismo šaukimus iš-nešiodavo vaznys. Jis apžiūrėdavo įvykio vietą, teisme patvir-tindavo bylos aplinkybes, dalyvaudavo įvykdant teismo nuosp-rendžius, o teismo proceso metu atlikdavo tvarkdario pareigas.

Pilies teismas pradėdavo savo posėdžius kiekvieno mėnesiopirmą dieną, ir jo sesija trukdavo dvi savaites. Teismas vedė sa-vo knygas, kurių pirmoje dalyje buvo įrašomi pareiškimai, ant-roje - teisminio nagrinėjimo aktai. Pilies teismas buvo baudžia-masis teismas. 1566 metų Statutas jam paskyrė tokias bylas: ba-jorų namų užpuolimo, padegimo, plėšimų kelyje, išžaginimo,vagystės, sukčiavimo ir nužudymo. Pilies teismas teisė tik tik-ruosius savarankiškus bajorus. Ne bajorus, nesavarankiškus ba-jorus ir neturinčius Magdeburgo miesto teisių miestiečius teisėseniūnas kaip didžiojo kunigaikščio vietininkas.

Pakamario teismas sprendė žemės ežių ginčus. Bajorų, toto-rių, miestiečių ir bažnyčių žemės buvo susimaišiusios su valsčiųir pilių žeme, kai kurie dvarai buvo valdomi bendrąja valdymoteise ir dėl to kildavo daug žemės ginčų. Šių ginčų ypač padau-

67

gėjo, prasidėjus valakų reformai, nes buvo naikinami rėžiai irapkeičiamos žemės. Todėl nuo 1565 m. į pavietus pradėti skirtivadinamieji pakamariai, kurie sprendė žemės ginčus. Iš pradžiųpakamarį skyrė didysis kunigaikštis savo nuožiūra. 1588 m. Sta-tutas suteikė bajorams teisę išrinkti į pakamario vietą keturiskandidatus, iš kurių vieną didysis kunigaikštis skyrė pakamariu.Pakamaris pasirinkdavo pavaduotoją vadinamąjį kamarniką.Jam padarius byloje nedideliu pažeidimu, buvo galima skustispakamariui. Pakamaris sprendė bylas žemės ginčo kilimo vieto-je. Jis skirdavo kuopos teismo vietą, vedė teismo knygas, daly-vaudavo da l i jant i s paveldėtą žeme įpėdiniams, prašiusiems jįpadalyti jiems paveldėtą žemę.

Mirus didžiajam kunigaikščiui, bajorai sudarydavo vadinamąjįkaptūrinį teismą, sprendusį visas bylas, nes tuo metu sustodavoteismų ir kitų įstaigų veikla. 1587 metų Vilniaus bajorų suvažiavi-mas nustatė, kad kaptūrinis teismas susideda iš pilies bei žemėsteismų teisėjų ir pakamario.

Bylos šalys galėjo susitarti ir sudaryti vadinamąjį trečiųjų teis-mą. Vienas teisėjų buvo pasirenkamas abiejų šalių ir vadinosisuperarbitru. Kitus po vieną arba po du paprašydavo kiekvienašalis, ir j ie vadinosi arbitrais. Trečiųjų teismo sprendimas turėjobūt i vykdomas kaip ir kitų teismų sprendimai. Jie buvo įrašomiį žemės teismo knygas.

Didžiojo kunigaikščio dvarų valstiečių bylas sprendė kuoposteismas. Kuopos teismą sudarydavo trys teisėjai. Kiekviena šalisskirdavo savo teisėją, o trečiąjį teisėją pasirinkdavo abi šalys; ša-lims nesusitarus, teisėją paskirdavo vaivada arba seniūnas. Spręstibaudžiamųjų bylų kuopos teismas išvykdavo į nusikaltimo vietą,o civilinių bylų dėl žemės arba nuganymų - į sklypą, kur buvokilęs ginčas. Kuopos teismas sprendimą skelbė žodžiu. Sprendi-mo nevykdant, laimėjusi bylą šalis galėjo skųstis žemės teismui.

Turinčių Magdeburgo miesto teises miestų gyventojų bylassprendė miestu savivaldos teismai: civilines bylas - miesto tary-bos arba pačių miestiečių rinktas burmistras ir tarybos nariai, obaudžiamąsias ir svarbias civilines bylas - miesto vaito pirmi-

68

ninkaujamas šuolininkų teismas. Šuolininkus, dažniausiai sep-tynis, kasmet rinko miestiečiai arba miesto tarybos nariai.

Lietuvos didžiajam kunigaikščiui nuolat būnant Lenkijoje kara-liaus soste, jo teismas nepajėgė išspręsti visų bylų pagal gauna-mus apeliacinius skundus. Bylų vilkinimas neigiamai atsiliepda-vo asmeniniams ir turtiniams bajorų interesams. Be to, siekdamididesnio savarankiškumo, Lietuvos bajorai norėjo turėti savoaukščiausiąjį teismą. Todėl 1581 metais Varšuvos seimas leidoįsteigti Lietuvos Vyriausiąjį tribunolą. Pagal 1581 metų Vyriau-siojo tribunolo nuostatus, kiekviena vaivadija ir pavietas į tribu-nolą rinko po du teisėjus, o Žemaičių seniūnija turėjo teisę rinktitris teisėjus vieniems metams. Jeigu viena bylos šalių buvo dvasi-ninkas, bylą nagrinėjo mišri teismo sudėtis - keturi dvasininkai iršeši teisėjai pasauliečiai. Toks mišrus tribunolas sprendė bylas dėldešimtinės neatidavimo Bažnyčiai, dėl atskyrimo nuo Bažnyčios,dvasininkų ir pasauliečių ginčus dėl žemės.

Pagal 1588 metų Statutą, Vyriausiasis tribunolas nagrinėjoskundus dėl žemės, pilies ir pakamario teismų, taip pat dėl vaiva-dų, seniūnu ir jų vietininku nagrinėtų bylų sprendimų. VėliauVyriausiasis tribunolas nagrinėjo skundus dėl Iždo tribunolo irkaro teismų išspręstų bylų sprendimų. Kaip pirmosios instancijosteismas Vyriausiasis tribunolas nagrinėjo bylas dėl žemesniųjųteismų teisėjų nesąžiningumo, valdininkų neteisėtų veiksmų, dėlbylų vilkinimo teismuose ir pan. Jo sprendimas buvo galutinis.

Iždo tribunolas. Jis įsteigtas 1613 metais ir nagrinėjo mo-kesčių bylas, taip pat tikrino iždininko ataskaitas. Seimas išrink-davo 2-7 senatorius ir 16-26 bajorų rūmų atstovus tribunolonariais. Nuo 1703 metų deputatus į iždo tribunolą rinko pavie-to seimeliai po du iš kiekvieno pavieto.

Asesorių teismas. Šio teismo pirmininkas buvo kancleris.Teismas susidėjo iš sekretoriaus, raštininko, referendoriaus irketurių senatorių. Sprendė bajorų iždo bylas ir buvo apeliacinėinstancija didžiojo kunigaikščio miestų miestiečių byloms. Jistaip pat sprendė didžiojo kunigaikščio žemių valdytojų ir priva-čių asmenų žemės ginčus.

69

Referendorių teismas. Šis teismas nagrinėjo didžiojo kunigaikš-čio dvaru valstiečiu skundus, ginčus tarp ekonomijų valdytojų ir kaš-telionu bei kunigaikščio miestų gyventojų ginčus dėl žemės. Teis-mas turėjo žiūrėti, kad seniūnai nealintų didžiojo kunigaikščiodvaru, neskriaustu valstiečių ir nemažintu iždo pajamų.

3. Liublino unija ir valstybės įstaigų sistema

Jau 1385 metų Krėvos aktu lenkų magnatai siekė inkorporuotiLietuvą Į savo karalystės sudėti. Lietuvos ponai stengėsi išlaiky-ti savarankiškumą ir kartu savo valdžią. Bajorai, norėdami pa-laužti ponų viešpatavimą ir gauti lenkų šlėktų turimas teises,stengėsi suartėti su Lenkija. Lietuvos didieji kunigaikščiai pa-laikė Kunigaikštystės atskirumą, nes tuo garantavo sau galimy-be būti renkamais j Lenkijos karaliaus sostą. Lenkijos ponainorėjo per personalinę uniją pajungti Lietuvą.

Maskvos valstybės iškilimas ir nesisekantys karai dėl Rusijosžemių Lietuvos feodalus vertė ieškoti artimesnės sąjungos suLenkija. XVI a. viduryje Lietuvos bajorai juridiškai gavo lygiasteises su ponais; valstybinė santvarka buvo keičiama ir panašė-jo i Lenkijos santvarką. Atsirado vaivadijų ir vaivadų, turinčiųdidelę valdžią. Pavietuose sudaryti bajorų seimeliai ir teismai,nusistovėjo seimo sudėtis, konsolidavosi vieningas vadinamųjųšlėktų luomas ir stiprėjo jų diktatūra.

XVI a. viduryje Lenkijos didikai sustiprino ekspansiją į Ry-tus ir pradėjo kurti unijos su Lietuva projektus, kad per unijąprasiskverbtų į baltarusių ir ukrainiečių žemes. Abiejų valstybiųinteresai Livonijoje taip pat buvo bendri. Lietuvos feodalai ma-tė, kad vieni neįstengs išlaikyti baltarusių ir ukrainiečių žemių, irtodėl turėjo pradėti derybas su Lenkija dėl unijos. Lietuvos sava-rankiška politika silpnėjo. Be to, Žygimantas Augustas neturėjoįpėdinių, todėl kilo pavojus nutrūkti personalinei unijai.

Lietuvos bajorai reikalavo sudaryti uniją, ir kai ŽygimantasAugustas, Lenkijos senatorių verčiamas, savo įsakymu prijungėprie Karalystės Palenkę, Volynę, Braslavlį ir Kijevą, Lietuvos po-nai pasijuto gerokai silpnesni ir 1569 m. liepos i d. Liubline pasi-

70

rasė unijos akta. Unijos aktas buvo pasirašytas lygiais pagrindaiskaip tarptautinė dviejų valstybių sutartis. Lenkijos-Lietuvos valsty-bėje (Respublikoje) buvo karalius ir kartu Lietuvos didysis kunigaikš-tis ir bendras seimas. Šlėktų pasiuntinių rūmuose buvo Lietuvosbajorų delegatai, o senate -vyskupai, vaivados, kaštelionai, pen-ki ministrai ir Žemaičių seniūnas. Lietuva pasiliko savo centrinesĮstaigas ir teisės sistema. Buvo atskirta Lietuvos kariuomenė iriždas. Tačiau lenkai ir lietuviai feodalai galėjo įsigyti žemės Lie-tuvoje ir Lenkijoje ir laisvai kilnotis, o tai sudarė sąlygas lenkamsskverbtis į baltarusių ir lietuvių žemes.

Liublino unija nesukūrė vieningos valstybės. Lietuva ir Len-kija buvo lygiateisės sąjungos narės. Lietuvos feodalai stengėsiiš laikyti savo rankose turimas žemes ir tarnybas. Po ŽygimantoAugusto mirties Lietuvos bajorų savarankiškumo tendencijossustiprėjo. Prieš prisiekdami ištikimybe karaliui Steponui Ba-torui ir pripažindami ji Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, Lietu-vos feodalų pasiuntiniai gavo iš jo rasta, kuriame jis įsipareigo-jo Lietuvos senatorius įtraukti į karaliaus tarybos sudėtį, Lietu-vos teritorijoje esančius karaliaus dvarus perduoti Lietuvos Ku-nigaikštystei, uždraudė karūnos urėdams ir vaivadoms kištis įLietuvos jurisdikcija, kviesti pagal gautus iš Lietuvos šaukimusį teismą ir kėsintis į Lietuvos urėdų valdžia.

1697 metais Augustas 11 karūnacijos proga davė Lietuvos fe-odalams Aprobatio Coeguationis Iurium, t. y. pripažino Lietu-vos centriniams urėdams lygias teises su Lenkijos tokiais pa-čiais urėdais. Pažadėjo patvirtinti duotus antspaudus, dvarus irneleisti pažeisti turimų teisiu. Aprobavo vaivadijų ir pavietų sei-melių nutarimus dėl dvigubos hibernos, ekstraordinarinių mo-kesčių, kurie seimelių priimti ir ateityje bus priimti. Pažadėjo ne-dislokuoti kariuomenės dvaruose, išskyrus Gardino, Alytaus irPinsko ekonomijas, neleisti pažeisti Lietuvos santvarkos ir visko,kas įrašyta į pacta conventa (valdymo sąlygas). Taip pat pažadėjopripažinti teises, kurias luomai priims visuotiniu balsavimu.

Karaliaus valdžia. Karalių rinko rinkiminis (elektorinis) sei-mas. Formaliai visi bajorai turėjo teisę rinkti karalių, ir tai sudarė

sąlygas ponams bei užsienio šalims pinti intrigas ir prastumti įsostą pageidaujama kandidatą. Tarpuvaldžiu visą valdžią turėjobajorai, susiorganizavę į kaptūrinius seimelius. Jų valdžios prie-šakyje buvo arkivyskupas, nors visos karališkos valdžios ir netu-rėjo. Jis atstovavo valstybei užsienyje ir vadovavo administracijosveiklai, taip pat rūpinosi naujo karaliaus rinkimais. Karaliaus rin-kimai buvo gana sudėtingi. Pirmiausia rinkdavosi sušauktinis(konvokacinis) seimas. Jame bajorai susijungdavo į generalinękonfederaciją, patvirtindavo kaptūrinius teismus, tačiau jokių nau-jų aktų nepriimdavo. Sušauktinis seimas paskirdavo terminą su-sirinkti pavietų seimeliams, karaliaus rinkimų laiką, vietą ir pro-cedūrą. Po to susirinkdavo rinkiminis (elektorinis) seimas, kurisišklausydavo pavietų bajorų pasiuntinius ir priimdavo pacta con-venta - valdymo sąlygas. Rinkiminis seimas išrinkdavo karaliųvienu balsu ir pateikdavo karaliui valdymo sąlygas. Jos apėmėužsienio politiką, kariuomenės reikalus, finansus ir pan. Henri-kas Valua atsisakė patvirtinti jam pateiktas valdymo sąlygas, oSteponas Batoras 1576 m. jas patvirtino17. Šios sąlygos nustatėlaisvus karaliaus rinkimus, buvo reikalaujama be senato nespręs-ti karo ir taikos reikalų, kariuomenės neišvesti j užsieni, be seimonutarimo nešaukti bajorų į karą. Karaliui nesilaikant pažadų, ba-jorai turėjo teisę jo neklausyti. Valdžia karalius gaudavo karūna-cijos aktu, kurį atlikdavo primas. Karalius prisiekdavo ir pažadė-davo vykdyti konvokacinio ir elektorinio seimų nutarimus.

Po Žygimanto Augusto mirties karaliaus valdžia pradėjo silpnė-ti. Karalius tapo visiškai priklausomas nuo seimo. 1590 metaiskaraliaus iždas buvo atskirtas nuo valstybės iždo. Zigmantui IIIbandžius sustiprinti savo valdžią, bajorai su ginklu stojo prieš ab-soliutinės karaliaus valdžios įvedimų, ir karalius nusileido.

Karalius buvo sudedamasis seimo institutas. Jis turėjo įsta-tymu leidybos iniciatyvą, sankcionavo seimo nutarimus, juos ant-spauduodavo ir skelbė savo vardu, tačiau pabrėždamas, kad jieišleisti seimo sutikimu. Karalius vienasmeniškai valdė jo žinio-

Lietuvos TSR istorijos šalt iniai . Vilnius, 1955. T I. P. 234-235.

je buvusius miestus, sprendė žydų ir savo žemiu valstiečių rei-kalus, turėjo aukščiausiąją administracinę valdžia. Skyrė visuspareigūnus, nors kai kuriuos kandidatus siūle bajoru seimeliai.Pareigūnus galėjo nubausti tik bauda. Skirdavo seniūnijas ir dva-rus seniūnams ir laikytojams.

įgyvendinti karaliaus valdžią padėdavo seimas, sesijų metunustatydavęs administracijos veiklos krypti. Prie karaliaus buvosenatoriai rezidentai, patarnavę karaliui tarp seimo sesijų ir kon-troliavę jo veiklą. Senatorius rezidentus karalius kviesdavo dve-jiems metams pagal ranga ir vietų eiliškumą senate. Tokių se-natorių iš pradžių buvo 16, o vėliau net 28. Tai - vyskupai, vai-vados, kaštelionai. Prie karaliaus nuolat buvo keturi rezidentai,ir kas puse metų jie keitėsi. Apie savo veiklą rezidentai infor-muodavo seimą.

Formaliai karalius buvo kariuomenės vadas, o iš tikrųjų irčia jo valdžia ribojo etmonai. Daugiausia buvo apribota kara-liaus teismo valdžia. Karalius asmeniškai dalyvavo tik seimoteisme, davė apsauginius raštus, tačiau neturėjo nei amnesti-jos, nei malonės teisės.

Seimas 1607 ir 1609 metais priėmė konstitucijas, suteikusiasbajorams teisę neklausyti karaliaus, jei jis nesilaiko savo paža-dų. Pareiškus karaliui nepaklusnumą trečią kartą, seimas galė-jo ji pašalinti iš sosto. 1717 metų konstitucija įpareigojo karaliųvykdyti senatorių rezidentų nutarimus.

Nuo XVII a. antrosios pusės karaliais buvo renkami lenkųdidikai. Kiekvienas bajoras galėjo būti renkamas karaliumi. Nuopat XVII a. pradžios padažnėjo bajorų konfederacijos. Kara-lius arba organizuodavo savo šalininkų kontrkonfederaciją, ar-ba pripažindavo bajorų konfederaciją ir tenkino jų reikalavi-mus. Karaliaus nubaustus bajorus konfederatus seimas amnes-tuodavo. Lietuvoje taip pat organizuodavusi konfederacijos. Vi-suotinė arba generalinė konfederacija save laikė aukščiau užkaralių ir manė galinti net jį teisti. Konfederacijos vadas buvomaršalka, jis turėjo konsultantų. Aukščiausiąjį organą - vadi-namąją didžiąją tarybą, rinkdavo konfederaciniai seimeliai. Buvo

73

ir konfederacijos teismas. Seimas tv i r t indavo didžiosios tarybosnutarimus. Konfederacijos rodė karaliaus valdžios bejėgišku-mą, ardė valstybę.

Seimas. Seimas susidėjo iš dv ie jų rūmų: bajoru pasiuntiniuir senato. Bajoru pasiuntiniu buvo 170 (iš Lietuvos 48). Dvasi-ninki ja i senate atstovavo vyskupai. Seimas buvo aukščiausiasisvalstybės organas, o karalius - sudedamasis jo institutas. Be ka-raliaus seimas negalėjo funkcionuoti, nes jis buvo feodalu va-lios reiškėjas. Karalius šaukė seimą universalu. Seimo šaukimoterminai ir posėdžiu vieta nebuvo nustatyta. Karalius šaukė sei-mą, kai reikėjo. Jis nustatydavo seimo susirinkimo laika, vietąir darbotvarkę. Seimas buvo šaukiamas vieną du kartus per me-tus. 1573 metais vadinamuosiuose Henriko artikuluose kara-lius įpareigotas šaukti seimą kartą per dvejus metus. Seimo po-sėdžiai turėjo trukti šešias savaites, o nepaprastojo seimo - dvisavaites. Seimas posėdžiavo Varšuvoje, o nuo 1673 metų kiek-vienas trečias seimas posėdžiavo Gardine. Taip buvo pabrėžia-ma Lenkijos ir Lietuvos lygybė.

Senato nariu buvo 140, ir j ie vadinosi Ponu taryba. Senatassusidėjo iš vyskupu, vaivadų, kaštelionu, ministru, Žemaičiu se-niūno. Karalius kvietė senatorius į seimą asmeniškai. Senatas,pirmininkaujamas karaliaus, svarstė įstatymų projektus, gautusiš bajorų pasiuntinių rūmų, ir pareikšdavo savo nuomonę, taippat užsienio politikos klausimus. Senatoriai sudarė dalį asesoriųteismo narių. Senatas buvo karaliaus taryba ir iš dalies ribojo jovaldžią, tačiau kartu prieštaravo bajorų siekiams plėsti savo tei-ses. Jeigu seimas iširdavo nieko nenutaręs, tai karalius šaukdavosenato pasitarimą. Senato nutarimai karaliaus griežtai nevaržė.Senato posėdyje kiekvienas senatorius pasakydavo savo nuomo-nę, karalius suformuodavo bendrą senato nuomonę, kartais pri-tardamas mažumai senatorių. Seimo konstitucijos (aktai) buvoskelbiami karaliaus vardu. Karalius turėjo teisę jų tekstus inter-pretuoti plačiau.

Mokesčių ir bajorų privilegijų klausimus svarstė ir nutarimuspriėmė bajorų pasiuntiniai. Jie tik atstovaudavo savo pavieto sei-melio nuomonei, t. y. turėjo laikytis gautos iš pavieto seimelio

74

instrukcijos. Visi nutarimai turėjo būti priimti vienu balsu. Kiek-vienas atstovas turėjo teise pareikšti veto dėl to ar kito nutarimo.Tik seimo maršalka buvo renkamas balsu dauguma.

XVI a. pabaigoje dėl įsigalėjusio vienbalsiškumo principoseimuose išaugo pavietų seimelių vaidmuo. Pasiuntiniams bu-vo Įsakyta nesutikti su seimo nutarimais, kol nebus patenkintikurio nors pavieto seimelio reikalavimai. Seimo nutarimai bu-vo laikomi vieninga visuma: nepriėmus paskutinio seimo nuta-rimo, negaliojo ir anksčiau priimtieji.

Seimas nustatydavo mokesčius, pripažindavo bajoro titulą,sutikdavo skelbti bajoru visuotinį šaukimą, išklausydavo užsie-nyje buvusius pas iunt inius ir nustatydavo užsienio politiką, iš-klausydavo paiždininkių apyskaitas, atlikdavo asesorių teismofunkcijas ir turėjo malonės bei amnestijos teisę. Seimas išreikš-davo valstybės suverenitetą.

4. Didikų oligarchija

Lenkijos-Lietuvos karaliai Augustas II ir Augustas III nesuge-bėjo sustiprinti savo valdžios ir valstybėje prasidėjo didiku frak-cijų anarchija. Tos frakcijos palaikė ryšius su Prancūzija ir Tur-kija. Užsienio šalys papirkinėjo didikus ir darė įtaka politikai.Po Poltavos mūšio švedai buvo išstumti ir sustiprėjo Rusijos beiPrūsijos į taka. Pats Augustas II buvo už Respublikos dalybastarp kaimynų, kad išsaugotų savo tėvoniją ir įvestu absoliutiz-mą. Rusija organizavo Augusto III rinkimus, nors bajorai norė-jo Stanislovo Leščinskio. 1655 metais Lietuvos didikai Jonušasir Boguslavas Radvilos sudarė uniją su Švedija, žadėjusia gintiLietuvos žemes nuo Rusijos ir grąžinti prarastąsias. Vadinamo-ji bajoru respublika pasirodė nestipri. Didikų įsigalėjimas for-maliai nepakeitė valstybės institutų. Formaliai ir toliau buvoskelbiama bajoru demokratija, o faktiškai jų vardu valdė didi-kai. Tačiau abiejų feodalų grupių tikslai sutapo -jie stengėsi irtoliau valdyti valstiečius ir miestiečius.

Lenkijos-Lietuvos valstybėje toliau stiprėjo priešinimasis cen-tralizacijai. Konfederacijos baigdavosi riaušėmis, seimai ir sei-meliai nieko nenutardavo dėl vienbalsiškumo principo buvimo.

75

Didiku oligarchija buvo labai reakcinga valdymo forma, susida-riusi irstant feodalizmui. Didikai savo latifundijose valdė kaip no-rėjo, leido teisės aktus, turėjo savo valdininkus ir kariuomenę.

Seimas buvo pajungtas didikų interesams, nes eiliniai bajoraivykdė savo šeimininkų norus. Tik seime buvo sprendžiami karoir taikos klausimai, svarbiausius pareigūnus karalius galėjo pa-skirti tik seime. Seimą paralyžiavo vienbalsiškumo principas irbajorų pareiga laikytis seimelių intrukcijų. Kai seimas nustojotvarkingai funkcionavęs, įsigalėjo feodalinė anarchija. Didikai,jei priimtos konstitucijos jiems nepatikdavo, nutraukdavo seimą.

Pairus seimui, didėjo pavietų seimelių vaidmuo. Seimeliuo-se viską lemdavo didikai. XVII a. antrojoje pusėje seimeliai rin-kosi savo iniciatyva, o XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžiojejie pasidarė nepriklausomi nuo centro valdžios. Seimeliai ėmė-si tvarkyti f i n a n s i n i u s reikalus. Jų sutikimu buvo renkami mo-kesčiai. Jie vykdė administracines funkcijas, o seniūnų valdžiamažėjo. Karalius kreipdavosi į seimelius įvairiais reikalais, nesseimas buvo suiręs. Tik 1717 metų seimo konstitucija atėmė išseimelių teisę spręsti iždo ir kariuomenės reikalus. Savavališ-kas seimelių susirinkimas buvo pripažintas neleistinu18.1764 me-tais Vilniaus generalinė konfederacija nutarė žemės urėdus, mar-šalka, pakamorę, karužą, teisėjus ir raštininkus rinkti balsų dau-guma ir tik po vieną kandidatą. Uždraudė seimeliuose trukdytidarbą, atsivesti kareivių arba bajorų iš kitų vaivadijų, atvykti gin-kluotiems. Už tai grasino teisti žemės arba pilies teisme19. Taispačiais metais Varšuvos seimas nutarė, kad rinkiminiai ir zems-kiniai seimeliai priimtų nutarimus balsų dauguma ir jų posėdžiainebūtų nutraukiami. Balsuoti gavo teisę bajorai, turintys 18 me-tų amžiaus ir nuosavus dvarus. Tuo mėginta sumažinti didikų į ta-ką, tačiau didikai turėjo savo rankose valdininkų aparatą. Valdi-ninku pareigos buvo pardavinėjamos, iš to karalius gaudavo pa-jamų. Valdininkais tapdavo turtingiausi, tačiau neturintys suge-

l8 V o l u m i n a legum. T. 6 Str. 302.19 Prawa, konstylucje i przywileje Krolewstwa Polskiego i Wielkego Xsięstwa

Litewskiego. T. 7. Str. 183-184.

bėjimų feodalai. Aukščiausiai iškilo etmonas, pradėjęs varžytissu karaliumi. 1717 metų seimas atėmė iš etmono teise susiraši-nėti su užsienio šalimis, tvarkyti iždą, naudoti kariuomene priva-tiems tikslams. Praktiškai šie draudimai nebuvo įgyvendinti.

Didesnių teismo organų sistemos pokyčių neįvyko. XVII a.sumažėjo žemės ir pakamario teismų reikšmė. Pilies teismas iš-plėtė savo veiklą ir sprendė ne tik baudžiamąsias, bet ir civili-nes bylas, tačiau faktiškai priklausė nuo pavieto seimelio. Didi-kai tiesiog kreipdavosi į Vyriausiąjį" tribunolą, todėl jo kompe-tencija išsiplėtė. Asesorių teismas atsiskyrė nuo karaliaus ir ta-po įrankiu kanclerio rankose. Seimo teismas sprendė paiždi-ninkio bylas, baudė bajorus už melagingą priesaiką, teisėjus -už blogą pareigų atlikimą. Teisingumas buvo netobulas, bajorainevykdė teismų sprendimų.

5. Konstitucinės monarchijos pradai

Kardinalinės (pagrindinės) teisės. Po Augusto III mirties šau-kiamajame ir rinkiminiame seimuose nuo 1764 metų, kovojantsu reakcinga didikų grupuote, buvo parengtos dalinės reformos.Čartoriskių ir Poniatovskių grupuotės, siekdamos valdžios pa-siūlė panaikinti liberum veto teisę, sustiprinti seimo ir vyriausy-bės valdžia. Šios grupuotės rėmėsi Rusija ir jos kariuomenėspadedamos karaliumi išrinko Stanislavą Poniatovskį. Tačiau di-desnių reformų Rusija ir Prūsija įvykdyti neleido. Kai Čartoris-kiai pabandė išsivaduoti iš Rusijos imperatorės Jekaterinos IIglobos, ši pasinaudojo jų priešais ir 1767 metais Radome subū-rė juos į konfederaciją. Konfederatai pasirašė aktą ir kvietė pri-sijungti karalių, o Jekaterinos prašė garantuoti bajorų teises.1768 metais konfederatai, Rusijos kariuomenės padedami, už-ėmė Varšuvą ir sušaukė seimą, kuris pripažino Rusijai teisę pri-žiūrėti, kad nebūtų pakeista valstybinė santvarka ir paliestosbajorų teisės. Tos jų teisės buvo surašytos teisės akte, pavadin-tame "Kardinalinės bajorų teisės"20. Šis teisės aktas pripažino

77

Rusijai teisę prižiūrėti, kad nebūtų pakeista valstybinė santvar-ka ir paliestos bajorų teisės. Pagal šias teises Įstatymus leidokaralius, senatas ir bajoru pasiuntiniai. Be visu trijų institutusut ik imo negalėjo būti suteiktos tarnybos, dvarai ir leidžiamajais disponuoti. Tarpukariu visus klausimus turėjo spręsti sena-tas ir bajoru pasiuntiniai. Jų nutar imus turėjo aprobuoti išrink-tas naujas karalius. Jis turėjo tvirtinti pacta conventa. Karaliuiuž pacta conventa nesi laikymą grasino neklausymu.

Seime buvo palikta liberum veto teisė. Pagal nustatytą politi-ni statusą be seimo vienbalsio sutikimo negalėjo būti įvesti, pa-keisti ir panaikinti mokesčiai ir tarifai, padidinta kariuomenė,sudarytos konvencijos, sąjungos, sutartys, paskelbtas karas ar-ba sudaryta taika. Negalėjo būti pakeistas piniginis vienetas ar-ba val iutos kursas, įsteigtos naujos tarnybos, padidintos arbasumažintos ministru teisės, pakeista seimo ir seimelių darbo tvar-ka, įstaigų kompetencija, išplėstos senatorių rezidentų teisės.Be seimo leidimo karalius neturėjo teisės neribotai pirkti dva-rus ir posesijas savo įpėdiniams. Karalius turėjo atiduoti laisvasžemes bajorų nuosavybėn. Karaliaus rūmų dvarų žemes galėjoatiduoti seniūnai arba laikytojai, o karalius jų aktus patvirtin-davo. Bažnyčios valdų žemę galėjo atiduoti bažnyčios vadovai,o po to karalius konfirmuodavo.

Bajorų teisės ir privi legi jos buvo neliečiamos: tik teismas ga-lėjo nubaust i bajorą. Valstybines tarnybas atimti iš bajoru galė-jo tik seimas. Lietuva buvo laikoma provincija ir neatskiriamaRespublikos dalimi.

Katalikų tikyba buvo pripažinta valstybine vyraujančia reli-gija. Perėjimas i kita tikyba laikytas nusikaltimu ir už tai buvoištremiama iš valstybės. Tačiau disidentams ir graikams unitamspaliktos jų turimos bajorų teisės. Tarpukario arba konfederaci-jų metu kardinalinės teisės neturėjo būti pažeistos. Už pažeidi-mą nutarta pripažinti tėvynės priešu.

Kardinalinės teisės į tvirt ino feodalinės anarchijos ir didikųoligarchijos pradus. Tokie pradai buvo: laisvi karaliaus rinki-mai, liberum veto teisė, bajorų teisė neklausyti karaliaus, gautižemės valdas ir tarnybas ir absoliuti valdžia valstiečiams.

78

Čartoriskiai buvo palikti valdžioje, tačiau dalis feodalų1768 m. Baro miestelyje susiorganizavo į konfederaciją priešČartoriskius ir Rusijos įsigalėjimą. Konfederatai nesutiko su ki-tat ik iu ir katalikų teis ių sulyginimu, gynė karaliaus r inkimus irliberum veto teisę seime. Baro konfederatus rėmė Prancūzija,Austrija ir Turkija, norėjusios susilpninti Rusijos įtaką. Lietu-voje konfederatai nesudarė stipresnės karinės jėgos, ir rusų ka-riuomenė juos lengvai išvaikydavo. Lietuvos feodalai parodė tiksavo politinį aklumą, nes jokiu siekiu, naudingų Lietuvai, jieneturėjo, siekė tik asmeninės naudos.

Vidiniu Lenkijos-Lietuvos pairimu pasinaudojo Rusija,Austrija ir Prūsija ir 1772 metais pirma kartą ją pasidalijo. Pa-sidalijimas buvo sankcionuotas 1773 m. rugsėjo 18 d. pasira-šyta sutart imi.

XVIII a. antrojoje pusėje pradėjo formuotis kapitalistiniaisantykiai, kuriuos atspindėjo visuomenės klasinė struktūra, idėjųkova, valstybinė santvarka ir teisė. Per dvejus metus buvo pa-rengtos ir 1775 m. seimo priimtos Kardinalinės teisės, gerokaipapildžiusios 1768 m. teises21. Bajorams buvo garantuoti dva-rai ir tarnybos, teisė visiškai valdyti valstiečius. Politinėje srityjepalikti laisvi karaliaus rinkimai, tačiau renkamas turėjo būti vie-tinis feodalas; sostas negalėjo būti perimtas iš tėvo arba sene-lio. Aukščiausioji valdžia priklausė seimui, tačiau Rusija, Aust-rija ir Prūsija nustatė t ik šešių savaičių jo darbo trukme, ir tikkai kurie klausimai buvo sprendžiami balsų dauguma. Seimaspasiliko dviejų rūmų, priimtas jo reglamentas, ir darbas taponuoseklesnis. Bajorų pasiuntinių priesaika pavietų seimeliamspanaikinta, bet po seimo sesijos pasiuntiniai turėjo atsiskaitytiseimeliuose. Sustiprėjo seimo maršalkos valdžia. Seimo priimamiaktai skirstėsi į materia status ir ekonominius. Prie materia sta-tus priskirti politinės santvarkos klausimai ir mokesčiai. Šie rei-kalai buvo sprendžiami vienbalsiai, kiti - balsų dauguma. Eko-nominiais klausimais priimti nutarimai turėjo galioti ir seimuiiširus. Seimai buvo konfederuoti, ir tai leido spręsti klausimus

balsų dauguma. Įstatymų projektams rengti buvo sudaromoskomisijos. Siekiant suvaržyti karaliaus valdžią ir garantuoti sei-mo jo veiklos kontrole, taip pat norint turėti nuolatini valdo-mąj į organą, sudaryta Nuolatinė taryba. Lenkijos-Lietuvos są-junga tapo glaudesnė, nes turėjo bendrus organus - Nuolat inętarybą ir Edukacinę komis i j ą . Siekiant didesnės valstybinės vie-nybės, sumažintas pavietu seimelių vaidmuo. Seimeliai savo de-legatus ir valdininkus rinko balsų dauguma, taip pat priimdavoinstrukcijas ir nutarimus. Tokia tvarka užkirto kelią konkuruo-j a n č i ų d id ikų grupuotėms išardyti seimelius ir į seimą išrinktitik savo grupės atstovus. Seimeliai neteko teisės nustatyti mo-kesčius. Tai leido seimo disponuojamas valstybės pajamas su-koncentruoti ižde. Teisės dalyvauti seimeliuose neteko bajorai,neturintys dvarų. Politinės teisės suteiktos turėjusiems atitin-kamą turtą. Šiuo atveju jau taikomas buržuazinis turto cenzo, one feodal inis luominis principas.

Karaliaus valdžia. Karaliaus valdžia buvo dar labiau apri-bota. Sušauktinio seimo nutarimai galiojo be karaliaus patvirti-nimo. Tačiau Nuolatinėje taryboje karaliaus vaidmuo buvo di-delis. Be to, jam buvo pavaldus kabinetas ir karo komisija. Ka-raliaus rūmų aparatas susidėjo iš finansų kameros, kariuome-nės kanceliarijos, kabineto, arklidės, virtuvės, aludės ir biblio-tekos. Kabinetas pradėjo veikti 1714 m. Jam vadovavo direkto-rius, prižiūrėjęs kanceliarijos darbą ir palaikęs ryšius su kara-liumi. Direktorius informuodavo karalių apie raštų turinį, reng-davo jo Įsakymų projektus. Kabinetas turėjo ryšių su vaivadijo-mis ir gaudavo informaciją apie politines nuotaikas šalyje. Ka-bineto skyriai buvo šie: asmeninis sekretoriatas, turtų administ-racijos, Bažnyčios ir Romos kurijos reikalų ir karaliaus kariuo-menės kanceliarijos. Kariuomenės ir užsienio reikalus karaliustvarkė per kabinetą.

Nuolatinė taryba. Nuolatinę taryba sudarė seimas 1775 m.ir perdavė jai visą valdymą, išskyrus švietimo reikalus. Taryboskūrėjai norėjo apriboti Stanislovo Augusto valdžią. Karalius ne-teko teisės vienasmeniškai leisti potvarkių administracijos or-ganams; jis tik galėjo skirti senatorius, maršalkas ir asesorius. Iš

80

jo atimta teisė skirti karininkus, disponuoti dvarais, seniūnijo-mis ir vadovauti gvardijai. Tačiau karalius pirmininkavo Nuola-tinėje taryboje ir turėjo viena balsą, o balsams pasiskirsčius ly-giomis, turėjo du balsus. Stanislovas Augustas nepaisė riboji-mų, nes buvo remiamas Rusijos imperatoriaus.

Nuolat ine taryba rinko seimas iš savo narių dvejiems me-tams. Pusė jos narių buvo senatoriai, kiti - bajorų rūmų atsto-vai. Kiekvienas naujas seimas išrinkdavo trečdali Tarybos na-riu, kad užt ikr intu jos darbo netrūkstamumą. Nuolatinė tarybaturėjo penkis departamentus: Užsienio reikalų (pirmininkas ka-ralius ir 4 nariai), Policijos arba Gerosios tvarkos (pirmininkasmaršalka ir 8 nariai valdė karališkuosius miestus), Kariuome-nės (pirmininkas etmonas ir 8 nariai), Teisingumo (pirminin-kas vyskupas ir 8 nariai) ir Iždo (pirmininkas iždininkas ir 8 na-riai). Visus aktus pasirašydavo karalius, pirmojo rango senato-rius ir Tarybos maršalka. Tarybos veiklą prižiūrėjo seimo atsto-vai, kurie, pastebėję neteisėtumų, turėjo pranešti seimui.

Nuolat inė taryba vadovavo administracinių organų veiklai irją kontroliavo, teikė seimui įstatymų projektus, vykdė įstaty-mus, siuntė karaliaus paskirtus pasiuntinius i užsienio šalis, rengėjiems instrukcijas, siūlė karaliui po tris kandidatus į valstybi-nius postus. Seimas išklausydavo Tarybos ataskaitas, ir už įsta-tymų pažeidimą jos nariams grėsė teismas.

Nuolatinės tarybos departamentai tvarkė einamuosius reika-lus ir teikė siūlymus Tarybos plenumui. Jie kontroliavo aukštųjųurėdų (maršalkos, kanclerio, etmonų, paiždininkių, kariuome-nės komisijos) veiklą. Taryba taikė priminimų metodą arba kvies-davo į seimo teismą. Tarybos ir kitų centrinių įstaigų ginčus spren-dė seimas. 1776 m. Nuolatinės tarybos teisės buvo išplėstos, jiįgaliota aiškinti prievolių teisę ir kontroliuoti, kaip laikomasi įsta-tymu. Tarybos duotas teisės išaiškinimas buvo privalomas visiemsvalstybės organams. Teisingumo departamentas rengdavo šiuoklausimu rezoliucijas. Bajorai turėjo teisę skųsti seimui Tarybosveiksmus. Nuolatinę tarybą panaikino Ketverių metų seimas.

Valdymo komisijos. Čartoriskių iniciatyva buvo sudarytos at-skirai Lenkijai ir Lietuvai didžiosios Iždo ir Kariuomenės ko-

81

misijos (1764 m.), o 1773 m. -bendra Edukacinė (švietimo) ko-misija. Komisijų sudarymas reiškė valdžios centralizavimą ir josadministracinių funkcijų plėtimą. Komisijų pirmininkai buvopaiždininkis ir etmonas, o Edukacinės komisijos pirmininkas -vyskupas. Komisijų narius rinko seimas dvejiems metams iš ka-raliaus pasiūlytu kandidatų. Komisijos už savo darbą buvo atsa-kingos seimui.

Lietuvos iždo komisija turėjo 16 narių. Ji rūpinosi Lietuvoskunigaikštystės iždo pajamų didinimu, kel ių gerinimu, ekono-mikos plėtra, pramonės ir prekybos plėt imu, komunikacijo-mis ir transportu. Be to, sprendė finansines ir prekybines by-las bei ginčus. Komisija turėjo įvairių valdininkų aparatą, ta-čiau dirbo menkai.

Kariuomenės komisija rūpinosi kariuomenės organizavimu,apmokymu ir jos biudžetu, sprendė kareivių bylas. Dėl etmonorungčių su karaliumi 1776 m. Kariuomenės komisija buvo lik-viduota ir jos funkcijos perduotos Nuolatinės tarybos Kariuo-menės departamentui.

Edukacinė komisija turėjo autonomines teises. Ji priklausėkaraliui ir seimui. J 775 m. seimo konstitucijos pagrindu jai bu-vo perduoti universitetai, gimnazijos, viešosios mokyklos. Švie-timo reikalams ji naudojo panaikinto jėzuitų ordino turtus.Komisijos narius skyrė karalius. Komisija rūpinosi mokytojuruošimu, rengė mokomąsias programas, instrukcijas. Mokyk-lose plito racional izmo idėjos, vyravo m a t e r i a l i s t i n ė pažiūra įpasaul į . Nemažas dėmesys buvo skiriamas teisei, ekonomikaiir istori jai .

Veikė kitokios komisijos, pavyzdžiui, ligoninių, mainų ir ki-tos, tačiau jos buvo ne tokios svarbios.

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės centriniai valdymo or-ganai buvo savarankiški. Kaip ir anksčiau, centriniai valdinin-kai buvo maršalkos, kancleris ir pakancleris, iždininkas ir paiž-dininkis, žemės ir lauko etmonai. Prie karaliaus rūmų iš Lietu-vos buvo sekretoriai, referendoriai, rūmų iždininkas, pakamo-rė, karužai, kalavijuotis, arklidininkas, paarklidininkis, taurinin-

82

kas, raikytojas, stalininkas, medžioklis, kanceliarijos regentai,metrikų vedėjai, teismo raštininkai, instignatorius ir painstig-natoris. Seimo klausimus, liečiančius Lietuvą, išdėstydavo Lie-tuvos kancleris. Seime visada buvo penki Lietuvos ministrai.Lietuva turėjo savo kanceliari ja, kuri siuntė raštus vaivadoms irseniūnams. Lietuvai skirtu konstitucijų leidimu ir saugojimu rū-pinosi Lietuvos kancleris.

1697 m. sulyginus Lenkijos ir Lietuvos teises, buvo susiau-rintos Lietuvos etmono, paiždininkio ir kanclerio teisės. Iki tei-siu sulyginimo Lietuvos etmonai galėjo laikyti kariuomene vi-suose valstybiniuose ir karaliaus dvaruose, teises sulyginus - tikseimo nustatytose vietose. Lietuvos etmonas turėjo atsakyti teis-ine už įvair ius kariuomenės padarytus ekscesus. Iki teisių suly-ginimo Lietuvos paiždininkis gaudavo visus mokesčius karo rei-kalams ir perduodavo etmonui. Po to lėšas iš mokesčiu rinkėjuetmonas gaudavo seimo nutarimu. Lietuvos kancleris netekoteisės tvirtinti teismo nuosprendžių, kuriuose buvo nustatytosištrėmimo ir bajoro garbės atėmimo bausmės. IŠ maršalkų bu-vo atimta teisė teisti bajorus. Užtat Lenkijos ministrai prireikusgalėjo pavaduoti Lietuvos ministrus, o Lietuvos ministrai - Len-kijos ministrus.

Kiekvienoje šalių veikėjos ministrai ir kiti urėdai. Pirmeny-bę turėjo šalies, kurioje seimas posėdžiavo, ministrai. Karaliusnesprendė Lietuvos reikalų, jei nedalyvavo Lietuvos ministrai.Lietuvos maršalka teisė nusikaltusius Lietuvos žmones, prižiū-rėjo, kad nebūtu pažeidžiamos Lietuvos bajorų teisės.

6. Ketverių metų seimas ir jo reformos

1791 m. gegužės 3 d. konstitucija. Susirinkęs 1788 metais sei-mas dirbo iki 1792 metų. Per pirmuosius dvejus metus aktyviaidirbo tik valdžios formų pakeitimo projektu komisija. Šios ko-misijos parengtus projektus 1789 metais reakcinė seimo dalisatmetė. Buvo nutarta seimo deputatų rūmų sudėtį palikti dve-jiems metams su sąlyga, kad per naujus rinkimus deputatų skai-čius bus padvigubintas. 1791 metais seimas priėmė du svarbius

83

įstatymus: "Dėl pavietų seimeliu reorganizacijos" ir "Dėl mies-tu valdymo organizacijos ir miestiečių padėties"22. Konstituci-jos projektas buvo rengiamas slaptai pas seimo maršalką Sta-nislovą Malachovskį, kuris buvo susitaręs su karaliumi dėl josprincipų. Konstitucija buvo priimta 1791 m. gegužės 3 d. supras-t inta procedūra. Reakciniai bajorai griežtai protestavo, tačiaukonstitucinė komisi ja, bajorų ir miestiečiu remiama, konstitu-ciją pasirašė ir pavadino "Valdymo įstatymu'' . Seimas priėmėnutarimą, kad bet kokie priešingi konstitucijai aktai bus laiko-mi negaliojančiais. Konstitucijoje numatytos gyventojų luomi-nės teisės ir pareigos bei valdžios sudarymo principai. Pagal kon-stitucija, vieninga Lenkijos karalystė turėjo būti vientisa suve-reni valstybė. Konstitucija keitė ne valstybės tipą, o tik jos for-ma. Valstybė liko feodalinė ir neatitiko besivystančių kapitalis-tinių santykių reikalavimų.

Bajorų padėtis. Konstitucija garantavo bajorams visas pri-vataus ir polit inio gyvenimo teises ir prerogatyvas. Tačiau šiasteises turėjo ne visi bajorai, o tik dvarininkai. Jie turėjo visasteises priklausomiems valstiečiams, galėjo gaminti įvairius ga-minius, jų asmuo buvo neliečiamas. Nors bajorai ir parėmė išdalies buržuazines idėjas, tačiau neatsisakė savo privilegijuotospadėties. Iš pol i t inio gyvenimo buvo išstumti nesėslūs bajoraičinšininkai. Nebajoriškos kilmės bajorai iki trečios kartos nega-lėjo gauti aukštų valstybės tarnybų. Ši nuostata buvo skirta mies-tiečiams, gavusiems bajoro t i tulą, kad jie nedarytų įtakos senųbajorų viešpatavimui.

Valstiečių padėtis. Konstitucija tik deklaratyviai skelbė vals-tiečių globą. Bajorai raginami sudaryti su valstiečiais sutartis dėljų lažinių ir činšinių prievolių. Sudarytos sutartys buvo privalo-mos abiems šalims, jų laikymąsi prižiūrėjo valdžios įstaigos. Ba-jorai arba jų dvarų valdytojai negalėjo savavališkai keisti sutar-čių, o valstiečiai turėjo laiku at l ikt i prievoles. Konstitucija garan-tavo asmens laisvę atvykusiems iš užsienio ir pabėgėliams, grįž-tantiems namo. Jie galėjo pasirinkti verslą ir gyvenamąją vietą.

22 Volumina legum. T. 9. Str. 233-239.23 Ten pat. Str. 220-225.

84

Miestiečių padėtis. 1791 m. balandžio 18 d. priimtas kara-liškųjų miestu Įstatymas tapo sudedamąja konstitucijos dali-mi. Neki lnojamojo turto savininkai gavo asmens neliečiamu-mo teise, teisę įgyti ir valdyti žemę, eiti žemesnes administra-cines ir te ismines pareigas, būti advokatais, bažnyčios tarnais,karininkais. Turtingiems miestiečiams ir intel igentams buvosuteikiamos bajoru teisės. Bajorai taip pat galėjo tapti mies-tiečiais, ir j iems galiojo miestų teisė. Miestiečiai, gavę tarnybąarba karininko laipsni, gaudavo ir bajoro t i tulų. Kiekvienameseime turėjo dalyvaut i 50 miestiečių atstovų, turto savininkų,tarnavusių kariuomenėje, dirbančių prekybos ir pramonės tvar-kymo komis i jo je . Konstituci joje mėginta išplėsti socialinį po-litinės santvarkos pagrindą, priimant į bajorų luomą turtingusmiestiečius. Luominį principą turėjo pakeisti turto cenzas, iš-silavinimas, visuomeninė veikla. Bajorai gavo teisę verstis pre-kyba ir pramone.

Konstitucija skelbė tikybos laisvę, tačiau pirmenybę teikė ka-ta l ikų tikybai. Karaliaus sostą ir ministrų postus galėjo užimtitik katal ikai .

Valstybinė santvarka. Konstitucija įjungė Lietuvą į Lenkijossudėti. Buvo bendros centrinės įstaigos, iždas ir kariuomenė.Tačiau į valdžios įstaigas buvo priimama pusė lenkų ir pusė lie-tuvių bajoru. Lietuvoje liko savo vietinės įstaigos, teismai ir tei-sės sistema.

Konstitucija skelbė, kad aukščiausiosios valdžios pradai - tau-tos valia. Valdžia suskirstyta į įstatymų leidžiamąja (seimas), vyk-domąja (karalius ir teisių sargyba) ir teismą. Iš tikrųjų visą val-džią turėjo seimas, susidėjęs iš senato ir bajorų deputatų rūmų.Deputatus rinko pavietų seimeliai, tačiau deputatai buvo laiko-mi tautos atstovais ir jų nevaržė seimelių instrukcijos. Deputa-tai pirmiausia turėjo spręsti valstybės reikalus ir tik sesijos pa-baigoje -vietinius.

Deputatų rūmuose posėdžiavo 24 miestų įgaliotiniai, išrink-ti miestų susirinkimuose, tačiau jie galėjo kelti tik klausimus,lietusius miestus, ir turėjo teisę tik kalbėti, o ne balsuoti. Į sei-mą jie patekdavo per prekybos ir pramonės komisijas.

85

Senato nariai buvo vaivados, kaštelionai, vyskupai, minist-rai. Karalius senate turėjo viena balsą. Jis neteko teisės sank-cionuoti įstatymų ir nustojo buvęs trečiuoju seimo institutu. Sei-mą šaukė karalius, kuris kartu su Teisiu sargyba pateikdavo svars-tyti įstatymų projektus. Įstatymai buvo skelbiami karal iaus var-du. Seimas galėjo susirinkti ir pats, jeigu karalius jo nešaukėnustatytu laiku.

Senato teisės buvo gerokai apkarpytos. Jis turėjo tik suspen-syvinio veto teisę politiniais ir nuolat iniu mokesčių bei civilinėsir baudžiamosios teisės klausimais. Deputatų rūmams antra kar-ia priėmus tą patį įstatymą, senato aprobavimo nereikėjo. Ma-žiau svarbiais klausimais deputatų ir senatorių balsai buvo skai-čiuojami bendrai, nors rūmai posėdžiavo atskirai. Valdymo įs ta i-gų veikla kontroliavo abeji rūmai bendrame posėdyje. Senato-riai neturėjo į s t a t y m ų leidybos iniciatyvos teisės.

Seimo deputatai buvo renkami dvejiems metams ir turėjobūti pasirengė karaliaus arba seimo maršalkos kvietimu vykti įsesija. Nepaprastoji sesija buvo šaukiama karo ir taikos klausi-mais, vidaus neramumų, karaliaus sunkios ligos ar mirt ies atve-jais, taip pat karal iaus ir Teisių sargybos arba komisi jų kolizijosatvejais. Seimas leido įstatymus, nustatė mokesčius, kontrolia-vo valdymą. Buvo uždraustos konfederacijos ir liberum veto tei-sė. Svarbius klausimus seimas sprendė kvalifikuota trijų ketvir-tadaliu balsų dauguma. Įstatymų projektus rengdavo sudarytoskomisijos. Seimo maršalka įėjo į Teisių sargybos sudėtį, kad pa-ragintų vykdyti seimo nutarimus.

Pavietų seimeliuose turėjo teisę posėdžiauti tik turintys nuo-savus dvarus bajorai. Seimeliai rinko seimo deputatus, valdymokomisijų narius ir teisėjus. Poseiminiai seimeliai turėjo teisę at-imti iš seimo deputato mandatą.

Karaliaus valdžia. Karaliaus sostas buvo paveldimas ir tuopašal inta įvair ių feodalinių grupuočių kova dėl sosto ir užsieniovalstybių kišimasis. Karalius neatsakė už šalies valdymą, už taiseimui atsakė ministrai. Karalius teisinius aktus pasirašydavokartu su atsakingu už akto vykdymą ministru.

86

Teisių sargyba. Tai buvo aukščiausiojo valdymo ištaiga. Jisusidėjo iš karaliaus (pirmininkas), primo (dvasininkų atstovasir edukacinės komisijos pirmininkas), penkių ministrų (polici-jos ministro, valdžiusio miestus, vieno kanclerio - antspaudoarba vidaus re ika lų ministro, antro kanclerio - užsienio reikalųministro, vieno etmono - karo ministro, vieno paiždininkio -f inansų ministro), sosto įpėdinio ir seimo maršalkos be balsoteisės. Ministru, ne Teisių sargybos narių, buvo 16, juos skyrė iratleisdavo karalius seime. Seimas galėjo pareikšti nepasitikėji-mą 2/3 balsų dauguma abiejų rūmų posėdyje. Seimas galėjo pa-traukti minis t rą teismo atsakomybėn. Teismą sudarydavo iš de-putatų ir senatorių.

Didžiosios komisijos. Didžiosios komisijos buvo pavaldžiosTeisių sargybai. Komisijų narius rinko seimas. Lenkijai ir Lietu-vai komisijos buvo bendros: policijos, kariuomenės, iždo ir edu-kacinė. Komisijos buvo sudaromos iš 14-15 komisarų, kuriuosrinko seimas dvejiems metams, ir šešių miestų Įgaliotinių, bu-vusių tik policijos ir iždo komisijų nariais. Iždo ir kariuomenėskomisijos, be tiesioginių pareigų, sprendė finansines ir karinesbylas. Be to, iždo komisija privalėjo rūpintis ekonomika, steigtimanufaktūras, padėti plėtoti prekyba, tiesti kelius, kasti kana-lus, tvarkyti upes, išlaikyti paštą ir pan. Tačiau bajorams ūki-niais reikalais turėjo teisę tik patarti.

Policijos komisija užsiėmė miestu valdymu. Ji rūpinosi vie-šosios tvarkos palaikymu, saugumu ir ramybe. Jos žinioje buvosveikatos apsaugos, gyventojų gerovės ir statybos reikalai, glo-ba, priverčiamojo darbo namai. Kraštas buvo suskirstytas į26 apygardas, ir kiekvienoje jų buvo policijos intendantas. Poli-cija kontroliavo literatūrą, rinko statistikos duomenis, prižiūrė-jo komunikacijas. Nors komisijos tenkino bajorų ir turtingų mies-tiečių interesus, tačiau apskritai prisidėjo prie tolesnės ekono-mikos ir kultūros plėtotės.

Tvarkymo komisijos. 1789-1792 metais buvo sudarytos va-dinamosios civilinės-karinės komisijos. Jų narius rinko vaivadi-jos arba pavieto seimeliai. Lietuvoje buvo 26 tokios komisijos.

87

Jos rūpinosi kariuomenės apgyvendinimu, rekrūtu surinkimu,pastotėmis, tikrino gyventoju judėjimą bei ekonominiais rei-kalais: rinko statistikos duomenis, organizavo žemės ūkio pa-rodas, padėjo plėtoti amatus ir prekybų, remontavo kelius, rin-ko mokesčius, rūpinosi priešgaisrine sauga, parapijų mokyk-lomis, vargšų ir našlaičių globa. Be to, vykdė didžių jų komisi-jų pavedimus ir joms talkino. Seniūnai savo funkcijas perdavėšioms komisijoms.

Miestu valdymas. Konstitucija palietė karališkuosius mies-tus, laikomus laisvais. Visi šie miestai buvo valdomi vienodai.Jų teisė buvo privaloma visiems miesto gyventojams, taip pat irbajorams. Feodalinės jurisdikos buvo panaikintos. Rinkimu teisęgavo tik turintys nekilnojamąjį turtą miestiečiai. Pagal 1791 m.birželio 17 d. ''Karūnos ir Lietuvos Kunigaikštystės miestu vi-daus valdymo sutvarkymo nuostatus"24 mažesniuose miestuosebuvo vienas miestiečių susirinkimas, kuriame dalyvavo visi tur-to savininkai. Didesnieji miestai buvo suskirstyti į rajonus (cir-kulus), o visa šalis - į zonas. Kiekviena zona apėmė tam tikraskaičių miestu. Tie miestai turėjo zonos susirinkimą, kuris susi-dėjo iš deputatų, išrinktų mažesnių miestų ir rajonų susirinki-muose. Miestiečių susirinkimai rinko miesto pareigūnus, depu-tatus, teisėjus, o zoniniai - įgaliotinius į seimą, klausė jų ata-skaitų, skyrė mokesčius ir šarvarkus policijos komisijos sutiki-mu. Mažesnius miestus valdė magistratas, susidėjęs iš preziden-to, viceprezidento ir tarėjų, kurių skaičius atitiko miesto rajonųskaičių. Rajonuose buvo vaitai. Magistratas atstovavo miestui,tvarkė miesto turtą, kasą, rūpinosi saugumu, globa, vykdė tei-singumą ir padėjo centrinei valdžiai.

Miestų valdymą prižiūrėjo policijos komisija. Į jos sudėtį įė-jo karaliaus rūmų maršalka, 15 komisarų: trys senatoriai, šešibajorų rūmų atstovai ir šeši miestų atstovai. Policijos komisijabuvo aukščiausias la i svų jų miestų organas. Privatiems bajorųmiestams policijos komisija galėjo duoti tik patarimus.

24 Volumina legum. T. 9. Str. 214-219.

88

1793 m. Gardino seime sudaryta atskira policijos komisijaLietuvai, tačiau joje nebuvo miestiečių atstovų. Miestų savival-da buvo pajungta c iv i l inei-karinei komisijai.

Teismas. Žemės, pilies ir pakamario teismai sujungti j vienąŽemės teismą . Šis teismas buvo pirmosios instancijos ir dirbonuolat. Antrosios instancijos teismas buvo Vyriausiasis tribu-nolas. Žemės teismas susidėjo iš 10 teisėjų ir 2 raštininkų, ku-riuos rinko pavieto seimelis ketveriems metams. Šis teismassprendė visas bajoru bylas.

Miestuose civi l iniai teismai buvo atskirti nuo baudžiamųjų.Buvo trys c i v i l i n i ų teismų instancijos: burmistras ir keturi teisė-j a i - p i r m o j i instancija, miestu zoninis teismas-apeliacinė ins-tancija ir asesorių teismas. Asesorių teismas prižiūrėjo visų kitųmiestų teismų veiklą.

Miestu zoninis teismas sprendė baudžiamąsias bylas pirmą-ja instancija. Apel iacinį skunda buvo galima paduoti tik dėl by-lų, kuriose nusikal tė l i s nuteisiamas kalėti ilgą laiką arba iki gy-vos galvos. Miestų teismams buvo žinybingos visų miestų gy-ventoju bylos, tarp jų ir bajorų bei miestiečių bylos.

7. Targovicos konfederacija ir 1793 metų konstitucija

Reakciniai didikai nenorėjo netekti turėtos valdžios. 1792 m.gegužės 14 d. Targovicos miestelyje (Ukrainoje) jie organizavo-si į konfederaciją, kurią parengė Jekaterina II. Žygiuojant Ru-sijos kariuomenei į Lenkiją, konfederatai steigė savo laikinąjąvaldžią ir Šalino Ketverių metų seimo sudarytas įstaigas. Kara-lius perėjo i konfederatų pusę. 1793 metais Gardine susirinkoteroro sąlygomis išrinktas seimas. Rusijos ambasadoriaus Se-verso re ikalavimu Lenkijoje vėl buvo gražinta didikų oligarchi-ja, vėl grąžintos ir 1775 metų "Kardinalinės teisės" . Bajoramspatvirtintos visos teisės ir laisvės, teisė nevaržomai valdyti vals-tiečius, leista neribota prekyba su užsieniu.

89

Miestiečiams palikta asmens neliečiamumo teisė. Teise pirktižeme turėjo t ik d idesniu miestu miestiečiai. Politinės teisės išmies t ieč iu buvo atimtos. Atimta savivalda ir panaik int i zoniniaiorganai. Miestu į g a l i o t i n i a i pašal inti iŠ seimo.

Formaliai valdžia atiduota seimui, tačiau jis rinkosi kas ket-veri metai . Seimas susidėjo iš vienerių rūmu. Grąžintas vien-balsiškumo principas, tačiau liberum veto teisė apribota, kara-liaus valdžia taip pat. Jis atsakė už "Kardinalinių teisių" ir pač-ia conventa pažeidimus. Administracijos priešakyje buvo Nuo-latinė taryba, kontroliavusi ir vietos įstaigas. Į Nuolatinės tary-bos sudėti įėjo karalius ir 24 nariai, seimo renkami ketveriemsmetams. Taryba turėjo teise vetuoti seimo aktus, prieštaravu-sius "Kardinalinėms teisėms". Nuolatinė taryba turėjo Šakiniusdepartamentus ir valdymo komisi jas. Jos žinioje buvo tvarky-mo komisijos, prižiūrėjusios miestu valdymą vaivadijose.

1793 m. sausio 23 d. Rus i ja ir Prūsija antrą kartą padalijoRespublika. Rusija prisijungė visas baltarusių žemes, buvusiasLietuvos Kunigaikštystės sudėtyje.

1794 metais Lenkijoje ir Lietuvoje prasidėjo sukilimas priešRusi jos okupacija ir reakcinius didikus, bendradarbiavusius suokupantais. Lietuvoje sudaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikš-tystės Laikinoji tautinė taryba. Ji sudarė deputacijas: priežiū-ros, saugumo, iždo ir slaptąja. Saugumo deputacija rūpinosi ka-riuomenės organizavimu ir jos aprūpinimu; priežiūros deputa-cija - administracija ir viešąja tvarka; slaptoji deputacija vado-vavo kariuomenei. Buvo sudarytas teismas konstitucijos prie-šams ir Targovicos konfederatams teisti.

Lenkijos didikai privertė sukilimo vadą T Kosciuška panaikintiLietuvos vyriausiąją tautinę tarybą ir vietoje jos buvo sudarytaLietuvos Didžiosios Kunigaikštystės deputacija kaip Lenkijos vy-riausybės atstovybė. Deputacija susidėjo iš 7 deputatu, kurie va-dovavo tvarkos, saugumo, iždo, maitinimo, kuro, švietimo ir tei-singumo skyriams. Deputacija neturėjo teisės priimti nutarimų.

Rusijos kariuomenė suki l imą numalšino. 1795 metais Res-publ ika buvo padalyta trečią kartą. Lietuvos žemės iki Nemunoatiteko Rusijai, o anapus Nemuno - Prūsijai.

V LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ

i. Teisės šaltiniai

Seniausias teisės Šalt inis - paprotinė teisė - kito kartu su feo-daliniu santykiu raida. Feodalai panaudodavo tik papročių for-ma, suteikdami jai luominį tur ini . Paprotinės teisės normosreguliavo feodalų ir jų valstiečių santykius, nes didžiojo kuni-gaikščio valdžia nesikišo į feodalu vidaus reikalus pagal feo-dalinį principą - žemės savininkas turi valdžią toje žemėje gy-venantiems žmonėms.

Seniausias žinomas rašytinis teisės šaltinis yra 1387 metų Jo-gailos žemės privilegija bajorams katalikams. Greta žemės pri-vilegijų, buvo leidžiamos ir sričių privilegijos. Lietuvos didiejikunigaikščiai prijungtose baltarusiu ir ukrainiečių žemėse pali-ko senus visuomeninius santykius ir miestu savivalda. Sričių pri-vilegijos nustatė srities arba miesto ir Lietuvos Didžiosios Ku-nigaikštystės santykius. Tos sritys turėjo savo papročius ir teisę.Privilegijos saugojo sričių papročius ir teises nuo didžiojo kuni-gaikščio urėdų pažeidimų. Privilegijose aptariami gyventoju irdidžiojo kunigaikščio vietininko arba vaivados santykiai. Ne-mažai dėmesio skiriama teismo proceso ir teisės klausimams.

Tarp teisės ša l t inių paminėtinas 1468 metų Kazimiero teisy-nas, reguliavęs teismo proceso, žemės ginčų sprendimo, atsa-komybės už įvairias vagystes ir kai kuriuos žalos atlyginimo klau-simus. Teisynas suteikė teisę bajorams teisti ir bausti savo pri-klausomus žmones. Bajorų žemės ginčus turėjo spręsti pakvies-ti teisėjai. Iš 25 teisyno straipsnių 17 skirta kovai su vagystėmisir nelaisvų žmonių išsivedimu. Teisynas nustatė nusikaltėlio as-meninę atsakomybę už padaryta nusikaltimą. Atsakomybė pra-sideda nuo septynerių metų amžiaus. Teisyne numatytas ir ben-drininkavimo institutas. Bausmės dydis priklausė nuo nusikal-timo objekto vertės ir nusikaltimo kartotinumo. Vagį už turto,kurio vertė didesnė kaip pusė kapos grašiu, vagystę, taip pat užpakartotinę vagystę baudė mirties bausme.

Pagrindinis teisės šaltinis buvo Lietuvos Statutai. 1529 me-tų Pirmasis Statutas buvo parengtas bajorų reikalavimu ir

91

priimtas jų seimo. Statutą sudaro 13 skyrių, apimančių beveikvisu teisės šakų normas. Pirmame skyriuje yra daugiausia didžio-jo kunigaikščio statuso normų; antrame - bajorų karo tarybosatlikimo normos, nors yra kai kurių baudžiamosios ir žemės tei-sės normų; trečio skyriaus normos nustato bajorų teises ir lais-ves; ketvirtame - normos, reguliuojančios moterų paveldėjimoteise ir jų išleidimą už vyru; penktas skyrius reguliuoja globossantykius; šeštas - teismo procesą; septintas - atsakomybę už ba-jorų nužudymą, sumušimą ir prievartavimą; aštuntas ir devintas- reguliuoja feodalų žemės nuosavybės ir kitus turtinius santy-kius; dešimtas - nustato įkeistų už skolas dvarų valdymą; vienuo-liktas - atsakomybe už bajorų -pasiuntinių, valstiečių ir nelaisvųšeimyniškių nužudymą; dvyliktas - atsakomybę už feodalų turtopagrobimą ir tryliktas - atsakomybe už vagystes. Statuto šaltiniaibuvo paprotinė teisė, žemės privilegijos ir romėnų teisė.

Pagal Pirmąjį Statutą bajorai gavo nemažas teises, tačiau josnebuvo lygios su ponų teisėmis. XVI a. pirmojoje pusėje padi-dėjo bajorų vaidmuo kariuomenėje ir kaip valstiečių valdytojų,be kurių sutikimo didysis kunigaikštis negalėjo valstiečių ap-mokestinti. Bajorai seime nuolat prašė papildyti Statutą ir įtvir-tinti jų naujas teises. 1554 metais didysis kunigaikštis kartu suPonų taryba sutiko sudaryti komisiją Statutui peržiūrėti. Komi-sija parengė Antrąj į Statutą, kuris buvo priimtas 1566 metais.

Stiprėjant bajorų diktatūrai, Antrasis Statutas buvo keičia-mas ir papildomas. Bajorai reikalavo visus laimėjimus įrašyti iStatutą. Trečiąjį Statutą Zigmantas III patvirtino 1588 metais.Antrasis ir Trečiasis Statulai susidėjo iš 14 skyrių.

Be to, teisės šaltiniai buvo ir seimų priimtos konstitucijos.Magdeburgo miesto teisė ir kanonų teisė.

2. Pagrindiniai teisės bruožai

Civilinė teisė. Ekonominis feodalinės santvarkos pagrindas bu-vo žemės nuosavybė. Susidarė kelios žemės nuosavybės for-mos. XV a. pradžioje susiformavo didžiojo kunigaikščio domenas. Iš jo didysis kunigaikštis gaudavo pajamų, aprūpinda-

92

vo žeme ir valstiečiais bajorus ir dvasininkus. Dėl to didžiojokunigaikščio domenas nuolat mažėjo. Daug žemių buvo įkeis-ta už skolas didikams.

XTII-XIV a. bajorų turimos žemės valdos daugiausia buvogautos už tarnyba. Greta laikino žemės valdymo vis plačiau įsi-gali paveldimas jos valdymas - tėvonija, kuri tapo pagrindinežemės nuosavybės forma. Bajorai žeme prarasdavo tik padaręvalstybini nusikaltimą.

Antra feodalinė žemės nuosavybės rūšis buvo pirkta žemė.Nuo visų žemėvaldos rūšių bajorai turėjo atlikti karo tarnybą, irjei žemės valda didelė, tai nuo 8-10 valstiečių kiemų turėjo pri-statyti po vieną kareivį.

Pagrindinė žemės nuosavybės forma buvo tėvonija. Tėvonijo-mis tapdavo ir užtarnauti dvarai. Bajorai turėjo teise iki 1566 m.Statuto laisvai perleisti tik trečdalį tėvonijos, nes kiti du trečda-liai buvo skirti karo tarnybos atlikimui garantuoti ir įpėdiniamsaprūpinti žeme. Du trečdalius valdos buvo galima laikinai įkeistiuž skolas. Už visos valdos pardavimą didysis kunigaikštis toki ba-jorą atiduodavo tarnauti pirkusiam žemę bajorui. Pagal AntrąjįStatutą, bajorai jau turėjo teisę disponuoti visa turima žeme.

Sutelktinė, arba užtarnauta, žemė buvo tokia valda, kuriadidysis kunigaikštis ar stambus ponas bajoras duodavo kaip at-lyginimą už nuopelnus arba su sąlyga, kad jos gavėjas atliks ka-ro arba kitokia tarnybą. Bajorai laikinai gaudavo žemės ir tada,kai jų turėtoji žemė buvo užimta priešo. Suteiktos žemės nebu-vo galima perleisti be didžiojo kunigaikščio arba pono bajoroleidimo. Suteiktų dvarų valstiečiai turėjo duoti dėklą iždui. Ka-dangi ponai bajorai nuo 10 valstiečių kiemų turėjo duoti vienąkarį, tai j ie savo kariniams tarnams taip pat duodavo žemės.Didysis kunigaikštis tarnybinius dvarus savo privilegijomis pa-versdavo tėvonijomis. Ponai bajorai to nedarė.

Kiekvieno bajoro žemės valda susidėjo iš dvaro žemės ir vals-tiečių turimos žemės. Bajoras turėjo teisę perleisti valstiečiųūkius. Jeigu su valstiečiu kildavo ginčas dėl žemės, tai į teismąreikėdavo kviesti jo bajorą, kuris su savimi atsivesdavo valstietį.

93

feodal inė žemės nuosavybės teisė buvo įgyjama tokiais bu-dais : pave ldė j imu, gaunama už tarnybą ir pirkiniu. XV a. Įsiga-l ė j o senaties inst i tutas. Jeigu bajoras valdė žeme 10 metų ne-g i n č i j a m a i , tai po to žemė buvo laikoma jo nuosavybe.

Buvo žinomas turto įkeit imo už skola institutas, t. y. laikinasjo perleidimas. 1529 m. Statutas leido bajorui įkeisti visą turtą.Įkai to la ikyto jas turėjo teise naudotis turtu ir privalėjo atliktiprievoles, jeigu sutartyje nebuvo aptarta kitaip. Sutartyje neap-tarus, kad jei pasibaigus skolos gražinimo terminui skola nebusgražinta, tai Įkeistas turtas pereis kreditoriaus nuosavybėn, ne-išpirktas turtas likdavo įkeistas iki kitų metų tos pačios dienos.Šitokia turto įkeitimo forma garantavo bajorams žemės nuosa-vybe jų luomo rankose. Įkaito laikytojas galėjo perleisti įkeistąturtą kitam ir atgauti savo paskolintą sumą, tačiau turtas vistiek buvo laikomas įkeistu.

Pagal Antrą j į ir Trečiąjį Statutus, bajorai turėjo teisę laisvaidisponuoti žeme, nepaisant, kokiu būdu ji Įgyta. J ie galėjo že-me parduoti, dovanoti, užrašyti, palikti testamentu kam nori.

Statutai pripažino žemės bendros nuosavybės institutą. Ben-drasavininkis turėjo teisę reikalauti išskirti j am priklausančiąturtą dal i . Buvo draudžiama daryti brastą nuo vieno upės kran-to iki kito be priešingo upės kranto savininko sutikimo.

Pasėjus ginčo žemėje javus, nebuvo galima jų pjauti, kol pa-kamaris neišspręs žemės nuosavybės klausimo. Žemės savinin-kui tekdavo javų derlius.

Radinys ir lobis buvo laikomi žemės savininko nuosavybe. Buvodraudžiama medžioti svetimose naudmenose. Už sumedžiotusžvėris medžiotojas turėjo sumokėti, o ji patį sodino Į kalėjimą.

Statutai pripažino servitutų institutą. Didžiojo kunigaikščioponų ir bajorų miškuose buvo galima turėti bartinių medžių irpagal papročius jais naudotis. Taip pat leidžiama turėti ežerų iršienaujamų plotų. Statutai draudė naikinti gulbių ir sakalų liz-dus. Už miško padegimą buvo išieškomi nuostoliai.

Paveldėjimo teisė. Vyrų ir moterų turto paveldėjimo teisėsnebuvo lygios, nes vyrai atlikdavo karo tarnybą. Statutai skyrė

94

tėvo ir motinos turtą. Tėvo turtą paveldėdavo sūnūs, o dukterysturėjo teisę gauti ketvirtadali tėvo palikimo kaip kraitį. Jei ne-būdavo sūnų, visą bajoro palikimą paveldėdavo dukterys lygio-mis dalimis. Žmona po vyro mirties gaudavo savo kraičio ga-rant ini turtų.

Buvo žinomas ir testamentinis turto paveldėjimas. Testamen-tą sudarydavo raštu, dalyvaujant liudytojams. Vyras turėjo teisedalį turto testamentu palikti žmonai, ir jo giminaičiai negalėjotos dalies reikalauti. Žmona turėjo teisę turtą pal ikt i testamen-tu, je igu neturėjo vaiku. Testamento negalėjo pal ikt i nepilna-mečiai, v ienuol ia i , sūnūs, neatsiskyrė nuo tėvo ūkio, baudžiau-ninkai ir asmenys, kuriems per teismą atimtos turtinės teisės.Testamentą surašydavo urėdas teisme, dalyvaujant dviems ba-jorams kaip liudytojams. Jeigu urėdo nebuvo, tai turėjo daly-vauti trys l iudytoja i . Testatorius galėjo keisti testamento turinį.Sūnui ir dukrai tėvas galėjo nepalikti nieko, jeigu jie tėvus mu-šė, eikvojo jų turtą, negynė jų teisiu, nesuteikė pagalbos senat-vėje ir nenorėjo išpirkti iš nelaisvės.

Valstiečiu tur tą taip pat paveldėdavo sūnūs. Jeigu sūnų ne-buvo, tai turtas tekdavo bajorui. Valstiečio ūkyje broliai pavel-dėjimo teisės neturėjo. Vienam jų mirus, kiti likdavo ūkio val-dytojais, kad nebūtų ardomas ūkis.

Prievolinė teisė. XIV-XV a. žemės ir valstiečių ūkių perlei-dimo sutartys buvo sudaromos žodžiu. Vėliau tokios sutartysjau sudaromos raštu, nurodant liudytojus. Liudytojai bajorai tu-rėjo būtinai uždėti savo antspaudus. Perleidžiant žemės sklypą,šalys kartu su liudytojais apeidavo jo ribas. Kitos sutartys buvosudaromos žodžiu.

Pagal Statutus prievoles reikėjo atlikti asmeniškai. Solida-rios atsakomybės, kai prievolę turėjo atlikti keli asmenys, nebu-vo. Nevykdantieji prievolės atsakė kiekvienas savo dalies dy-džiu. Buvo žinomos pirkimo-pardavimo, nuomos, Įkeitimo, pa-saugos ir paskolos sutartys. Jei būdavo parduotas svetimas tur-tas, tai savininkas ji atgaudavo, o pirkėjas savo sumokėtų pini-gų išieškodavo iš nesąžiningo pardavėjo. Bajorai turėjo teisę

95

96

laisvai išnuomoti smuklę, malūną, mišką. Didesnės nei 10 kapųgrasiu sumos paskolos sutartį reikėjo sudaryti raštu. Turto įkei-timo ir pasaugos sutartys taip pat buvo sudaromos raštu. Sau-goma turtą praradus, už ji reikėjo atlyginti. Tik žuvus turtui kartusu saugotojo turtu, Šiam prisiekus, kad saugomo turto nesunau-dojo, atsakyti neturėjo.

Šeimos teisė. Statutai gana nuodugniai reguliavo santuokossudarymo tvarka, kraičio ir įkraičio davimą, vyro ir žmonos, tė-vu ir vaiku santykius. Moterys ir merginos turėjo teisę draugųpatarimu laisvai ištekėti. Tačiau turėjo gauti tėvu, o jeigu jų ne-buvo, - dėdės arba broliu sutikimą. Už šio reikalavimo nevyk-dymą jos netekdavo teisės gauti kraičio ir paveldėti motinos tur-to. Santuoka buvo įforminama bažnyčioje pagal kanonų teise.Santuoką panaikinti galėjo tik bažnytinis teismas.

Tėvas, skirdamas ištekančiai dukrai kraitį, paimdavo iš žentoraštą, kuriuo šis trečdalį savo turto skirdavo įkraičiu, t. y. ga-rantuodavo kraiti savo turtu. Jeigu tokio rašto jaunosios tėvainegaudavo, tai, vyrui mirus, žmona negalėjo atgauti kraičio,nes tas turtas buvo grąžinamas į tėvo ūkį. Mirusio vyro įpėdi-niai turėjo teise pusę įkraičio išpirkti. Jeigu našlė ištekėdavo,tai vaikai turėjo jai sumokėti už įkraitį 30 kapų grašių arbaduoti ketvirtadalį to turto naudotis iki gyvos galvos. Nenorė-jusi antrą kartą ištekėti, ji kartu su vaikais naudojosi vyro tur-tu ir įkra ič iu.

Kai tėvas mirdavo neišleidęs dukterų už vyrų, joms kraitisbuvo duodamas pagal testamentą. Nesant turto tiek, kiek buvonurodyta testamente, broliai turėjo duoti seserims kraičio vie-ną ketvirtadalį dvaro. Jeigu duktė ištekėdavo be kraičio tėvuiesant gyvam, tai po jo mirties neturėdavo teisės ieškoti kraičio.

Statutai draudė santuoką tarp pirmosios eilės giminaičių. Užtokią santuoką iš sutuoktinio atimdavo pusę dvaro, o jo žmonanetekdavo kraičio ir pusės dvaro. Tokia santuoka buvo panaiki-nama, o vaikai laikomi gimusiais neteisėtoje santuokoje. Vyrasnebuvo skiriamas į valstybinę tarnybą. Už dvigubą santuoka nu-matyta mirties bausmė.

Globa. Globa buvo skiriama nepilnamečiams vaikams: ber-niukams iki 18 metu, o mergaitėms iki 13 metų. Globa galėjobūti paskirta ir nepilnamečių vaikų turtui. Globėją tėvas pa-skirdavo testamentu. Juo būdavo dėdė, vyresnysis brolis ir šiaipgeras žmogus. Globėjas kartu su vazniu ir liudytojais sudaryda-vo vaikų turto sąrašą ir įtraukdavo jį į Žemės teismo knygas.Globėjas išlaikė ir mokė vaikus atsižvelgdamas i jų turto dydį.Už rūpinimąsi vaikais globėjas gaudavo dešimtąją dalį vaikų ūkiopajamų. Globėjas atsakė už padarytus vaikų turtui nuostolius.

Civilinis procesas. Civilinis procesas vyko rungimosi būdu.Naudota lažybų forma. Šalys išdėstydavo savo reikalavimus irsavo teiginiams pagrįsti nurodydavo liudytoją arba dokumentą,kuris įrašytas į teismo knygas. Po to dėdavo prieš teismą kepuręir eidavo lažybų iš tam tikros pinigu sumos, kad liudytojas pa-liudys taip, o ne kitaip. Jeigu priešinga bylos šalis nesutikdavopriimti lažybų, tai bylą pralaimėdavo. Priešingai bylos šaliai bu-vo leidžiama pasirinkti kitos šalies vieną ar du liudytojus, ir teis-mas išspręsdavo bylą remdamasis jų parodymais. Nagrinėjantžemės ginčą, kiekviena šalis turėjo nurodyti po devynis liudy-tojus. Teismas išklausydavo ieškovą ir liepdavo atsakovui pasi-rinkti tris ieškovo liudytojus, su kuriais šis turėjo prisiekti, kadginčo žemė yra jo nuosavybė. Vienai šaliai neturint liudytojųir kitokių įrodymų, ginčo žemė buvo priteisiama kitai šaliai.Vienai šaliai be priežasčių neatvykus į teismą, bylą laimėdavoatvykusioji šalis. Pateisinamos priežastys buvo valstybinė tar-nyba arba liga.

Baudžiamoji teisė. Baudžiamosios atsakomybės pagrindasbuvo didžiojo kunigaikščio nustatytos visuomeninės tvarkos pa-žeidimas ir padaryta nukentėjusiajam skriauda. Bausmė taip patbuvo dvilypė: atlyginimas nukentėjusiajam už padarytą skriau-dą ir bauda didžiojo kunigaikščio iždui arba bajorui, kuris teisėnusikaltėlį. Už valstybinius nusikaltimus skirdavo mirties baus-me. Jeigu nusikaltėl io turto nepakakdavo atlyginti nukentėju-siajam ir sumokėti baudą, iždas nieko negaudavo. Be atlygini-mo nukentėjusiajam už skriaudą, dar galėjo būti padengiami

97

padaryti nuostoliai. Piniginė bauda buvo trijų rūšių: galvinė,smurto ir kompensacija. Gaivinęs baudos dydis priklausė nuonukentė jus io jo luomo. Jeigu nužudytas bajoras, tai bauda buvo100 kapu grasiu, už valstiečio nužudymą - 10 kapų.

Smurto bauda - 20 kapų grašių - buvo skiriama už bajorųdvarų užpuolimą. Jeigu užpuolimo metu buvo nužudyta ar su-žeista žmonių, buvo skiriama gaivine bauda. Už moterų nužu-dymą arba jų sužalojimą buvo skiriama dviguba bauda.

Kompensacija buvo skiriama už sužeidimą, įžeidimą, turtopagrobimą. Už sužeistą bajorą skyrė baudą 12 ilgųjų sidabriniųlazdelių, už valst iet i - 1-2 lazdeles.

Jau 1529 metų Statutas nustatė principą, kad niekas be kal-tės netur i nukentėt i . Todėl nebuvo kreipiamas dėmesys į nusi-kaltimo padarymo motyvus ir kaltės formą.

Antra pagrindinė bausmė už sunkius nusikalt imus buvo mir-ties bausmė pakariant. Ją skirdavo už valstybės išdavimą, de-zertyravimą iš karo lauko, už pareigūnų nužudymą, už plėšimąir pakartotine vagystę. Mirties bausmė 1529 m. Statute sudaro10 procentų visų bausmių. Mirties bausme baudė valstiečius užbajorų nužudymą. Asmenį, suklastojusi dokumentus, baudė mir-ties bausme sudeginant ant laužo. Statute minima ir kalėjimobausmė iki 6 savaičių. Kalėjimu bausdavo už didžiojo kunigaikš-čio ir Ponų tarybos sprendimų paniekinimą, teisėjo įžeidimą.Bajorams taikydavo ištrėmimo bausmę, kai j ie buvo kaltinaminužudymu ir neatvykdavo į teismą. Tokį bajorą paskelbdavo ba-nita, t. y. ištremtu, ir uždrausdavo su juo bendrauti ir suteiktipagalbą. Net už jo nužudymą atsakyti nereikėjo.

Antrasis ir Trečiasis Statutai pirmiausia numatė atsakomybęuž valstybinius nusikaltimus. Baudė mirties bausme, atimdavogarbę ir konfiskuodavo turtą. Konfiskuodavo turtą ir suaugusiųsūnų, jeigu j ie žinojo apie tėvo nusikaltimą ir nepranešė valdžiai.

Už bajoro dvaro, kaimo ar vienkiemio užpuolimą ir žmoniųnužudymą užpuoliką baudė mirties bausme, gaivine bauda, bau-da už prievartą ir išieškodavo nuostolius. Jeigu užpuolimo me-tu nukentėdavo žmonės, tai užpuolikas buvo baudžiamas 12 rub-

98

lių dydžio bauda už prievarta, 12 savaičių kalėti ir turėjo atly-ginti padarytus nuostolius.

Statutuose buvo numatytas kvalifikuotas ir paprastas nužu-dymas. Kvalifikuotu nužudymu laikytas vyro ar žmonos, tėvo,motinos arba giminaičio nužudymas. Toks žudikas buvo baudžia-mas mirties bausme. Tėvai už vaikų nužudymą buvo baudžiamikalėjimu ir turėjo keturis kartus prie bažnyčios garsiai pasakyti,kad tai jie padarė.

Už nužudymą per muštynes, jeigu jas pradėjo žudikas, taippat už nužudymą dvikovoje buvo baudžiama mirties bausme.

Buvo aiškus luominis bausmių politikos principas. Nužudęspaprastą žmogų bajoras baudžiamas gaivine bauda ir jam nu-kertama ranka, o paprastą žmogų baudė mirties bausme vienuž bajoro sužalojimą.

Griežtai buvo baudžiama už grupinius nusikaltimus. Jeigupaprastu žmonių grupė nužudydavo bajorą, tai trys iš tos gru-pės buvo nubaudžiami mirties bausme.

Už nužudymą dėl neatsargumo reikėjo mokėti išpirką ir sudviem liudytojais prisiekti, kad tai atsitiko dėl neatsargumo.

Už merginos išžaginimą, jeigu buvo įvykio liudytojų ir nu-kentėjusioji šaukėsi pagalbos, nusikaltėlį baudė mirties bausmeir bauda už negarbę. Mirties bausme baudė ir merginos pagro-bėja už privertimą tapti jo žmona.

Žiaurias bausmes Statutai numatė už pilies ar namų padegi-mą. Padegėją sugavus vietoje, savininkui reikėjo su šešiais liu-dytojais prisiekti, kad pastarasis padegė, ir tada padegėjas buvosudeginamas ir iš jo turto išieškomi nuostoliai.

Statutai visapusiškai reglamentavo vagystę ir turto grobimą.Bausmės dydis vagiui priklausė nuo pavogto turto vertės ir va-gystės kartotinumo. Trečią kartą pavogęs, kad ir mažavertį daik-tą, vagis buvo baudžiamas mirties bausme. Vagyste buvo laiko-mas ir nelaisvų žmonių išvedimas arba pagrobimas.

Už nusikaltėlių, nubaustų mirties bausme, slėpimą ir už pa-sinaudojimą nusikaltimo vaisiais Statutai numatė tokias patbausmes kaip už patį nusikaltimą. Be to, buvo išieškoma turtui

99

padaryta žala. Už padėjimą padaryti nusikaltimą buvo baudžia-ma kalė j imu ir reikėjo atlyginti nuostolius.

Jeigu nusikaltimą padarydavo tarnas, o ponas jo nenorėda-vo atiduoti teismui, tai turėjo sumokėti baudą už prievartą, gai-vine ir prisiekti, kad neliepė tarnui padaryti to nusikaltimo.

Baudžiamasis procesas. Lietuvos Statutai kai kuriems nusi-kaltimams nustatė atitinkamus procesinius reikalavimus. Ga-liojo formalios įrodymu teorijos principai. Atvykus ne visiemsreikalaujamiems liudytojams, bausmė nusikaltėliui buvo skiria-ma mažesnė.

Nusikaltimą padarius bajorų valdiniams, teisingumą turėjoįvykdyti patys bajorai. Sugautą vagi reikėjo vesti pas jo poną,ir šis turėjo jį teisti. Jeigu ponas vagies neleisdavo, pats buvokviečiamas į teismą ir turėjo atsivesti vagį. Vagies nesugavus,tačiau esant pagrindo manyti, kad jis yra iš konkretaus kaimo,kaltė tekdavo tam kaimui. Pavogtų gyvulių ieškojo sekdami jųpėdsakais.

Asmuo, kaltinamas vagyste, galėjo įrodyti, kur daiktą pirkoir įrašė į Žemės teismo knygas. Jeigu buvo surastas pardavėjas,jis turėjo įrodyti, iš kurio asmens gavo daiktą. Trečias asmuo,įrodęs, iš kur j is gavo daiktą, už vagystę neatsakydavo, tačiauprarasdavo sumokėtus pinigus.

Norint daryti kratą bajoro namuose, reikėjo paimti vaznį irdu kviestinius.

įtariamą padarius vagystę paprastą žmogų, jeigu buvo du artrys liudytojai, teigę, kad jis galėjo pavogti, kankino, kad prisi-pažintų.

Baudžiamasis procesas buvo aiškaus luominio pobūdžio supasitaikančiais bendruomeninės santvarkos likučiais. Be to, ja-me buvo ir formalių dalykų.

3. Magdeburgo miesto teisė

Lietuvos didieji kunigaikščiai, norėdami sudaryti palankias są-lygas amatams ir prekybai plėtotis miestuose, suteikdavo jiemssavivaldą Magdeburgo miesto teisės pagrindu. 1387 m. Jogaila

100

suteikė tokią teise Vilniui, o XV a. ja gavo Trakai, Brestas, Kau-nas, Luckas, Kamenecas, Vladimiras, Polockas, Kijevas, Mins-kas ir Naugardukas. XVI a. šią teisę gavo ir mažesni miestai.Magdeburgo miesto teisė buvo suteikiama privilegija, pagal ku-ria miestiečiai gaudavo pajamų šaltinių, būdavo atleidžiami nuovalstietišku prievolių, nuo vaivados ar seniūno teismo ir teisėsnormų, prieštaravusių Magdeburgo teisei.

Civilines ir baudžiamąsias bylas mieste sprendė vaitas su bur-mistrais ir tarėjais, o namų užpuolimų, padegimų, plėšimų, ba-jorų sužalojimo ir išžaginimo bylas -vaivada. Kai kuriuose mies-tuose teismas skirstėsi i tarybą ir miestiečių teismą - suolą (la-vą). Taryba, susidėjusi iš burmistrų ir tarėjų, tvarkė ūkinius rei-kalus ir sprendė civilines bylas, o suolas, kurį sudarė vaitas irprisiekusieji šuolininkai, -baudžiamąsias bylas.

Magdeburgo teise privalėjo vadovautis visi miesto gyvento-jai. Tiktai žydai turėjo prie sinagogų savo bendruomenes, ku-rios rinko seniūnus, o šie, vadovaujami rabino, sudarė kolegiją.Kolegija nagrinėjo civilinius ginčus ir skyrė dvasines bausmes.Baudžiamąsias bylas sprendė didžiojo kunigaikščio vietininkas.

Magdeburgo teisės šaltiniai buvo Saksų veidrodis ir Mag-deburgo miesto normos. Į Lietuvą ši teisė pateko iš Lenkijosmiestų, kurie padarė joje pakeitimų, ir dar buvo papildyta Lie-tuvos miestų papročiais, todėl ne visos normos atitiko galioju-sias Magdeburge.

Teisės subjektai buvo patys miestai ir pilnamečiai jų gyven-tojai. Tik 2 L metų amžiaus vyrai ir moterys turėjo visišką veiks-numą. Moterys teisinius veiksmus atlikdavo vyro arba globėjoakivaizdoje. Miestų vardu civiliniuose santykiuose dalyvavo bur-mistrai ir tarėjai. Miestų pretenzijoms nebuvo taikoma senatis.Teisės subjektais būdavo cechai ir pirklių draugijos, ligoninės irvaikų prieglaudos.

Nuosavybės teisė. Buvo aiškiai skiriama nuosavybės teisė irturto valdymo teisė. Pirmasis nuosavybės teisės įgijimo būdas buvoturto užvaldymas pasibaigus senaties terminui, kuris kilnojama-jam turtui buvo vieni metai ir šešios savaitės, o nekilnojamajam

101

tiek, kiek siekė žmogaus atmintis. Pasibaigus senaties terminui,nebuvo galima įsigyti valstybės ir Bažnyčios turto. Miestiečiai tu-rėjo alodinę nuosavybės teise i žemės sklypus, bet nuosavybėsteisė neapėmė žemės gelmių. Buvo skiriama paveldėta ir įgytanuosavybė. Įgytu turtu buvo galima disponuoti laisvai, o parduo-dant paveldėta turtą, reikėjo gauti įpėdinių sutikima. Uždraustaparduoti nekilnojamąjį turtą dvasininkams ir bajorams.

Nuosavybės teisė į kilnojamąjį turtą buvo perleidžiama, per-duodant turtą įgijėjui, o į nekilnojamąjį - sudarant sutarti, ku-rią įregistruodavo, ir teisėjas perduodavo įgyto turto valdymą.Savininkas turėjo naudotis turtu taip, kad nedarytų žalos ki-tiems. Buvo žinomi ir servitutai, kurie atsirasdavo sutarties ar-ba senaties pagrindu. Plačiai praktikuotas turto įkeitimas. Tur-tas galėjo būti įkeistas su teise valdyti arba be valdymo teisės.

Paveldėjimo teisė. Sūnūs ir dukterys turėjo vienodas pavel-dėjimo teises. Tačiau buvo skiriamas specifinis motinos ir tėvoturtas. Prie motinos turto priskiriamas jos kraitis, asmeninionaudojimo daiktai ir santuokoje įgytas turtas. Motinos turtastekdavo dukterims, kurios nebuvo gavusios kraičio, ir sūnums,įstojusiems į dvasininkų luomą. Tėvo specifiniu turtu buvo lai-komi ginklai, šarvai, arklys su kamanomis. Šį turtą gaudavo sū-nūs. Tėvai galėjo nepalikti turto vaikams, kurie blogai elgėsi.Pirmiausia turtą paveldėdavo žemutinės linijos giminaičiai, jųnesant - aukštutinės linijos, jeigu ir tokių nebuvo, turtą pavel-dėdavo šalutinės linijos giminaičiai iki septintosios kartos. Pas-kutiniai buvo vyras ir žmona. Tėvai turėjo pirmumo teisę toli-mesnių aukštutinės ir šalutinės linijos giminaičiu atžvilgiu. Vy-ras paveldėdavo žmonos kraitį, išskyrus specifinį motinos turtą.Nekilnojamasis žmonos turtas tekdavo vaikams. Našlė gauda-vo įkra i t į , o jo nebuvus išskirto, trečdalį arba ketvirtadalį san-tuokoje įgyto turto.

Turtą buvo galima palikti ir testamentu. Testamentas turėjobūti sudarytas dalyvaujant septyniems liudytojams, buvo sura-šomas teisme arba magistrate ir įrašomas į knygas. Paveldėtaturtą be įstatyminių įpėdinių sutikimo palikti testamentu buvo

102

uždrausta. Testamente nurodydavo ir jo vykdytoja, kuris kartubuvo našlės ir vaikų globėjas.

Prievolinė teisė. Šalys laisvai sudalydavo sutartis ir nustaty-davo jų Įvykdymo sąlygas. Kreditoriaus teisės buvo garantuoja-mos įka i tu ir laidavimu. Šalys susitardavo dėl mokėjimo sumosir prievolės Įvykdymo vietos. Prievolė pasibaigdavo ne tik tada,kai ja įvykdydavo, bet ir panaudojus depozitą, cesiją, prievolępakeitus arba atleidus nuo jos, taip pat jei prievolės nebuvo ga-lima įvykdyti ne dėl skolininko kaltės. Plačiai buvo paplitusiospirkimo-pardavimo, paskolos, nuomos ir rangos sutartys. Buvožinomos ir darbo sutartys. Teisės normos draudė išeiti iš darboprieš terminą. Samdytojas atsakė už žalą, padarytą tretiesiemsasmenims pas ji dirbančiu žmonių.

Buvo žinomos bendrovės, vežimo ir pasaugos sutartys, ku-rios atsirado plečiantis prekybai.

Šeimos teisė. Santuoką įformindavo Bažnyčia pagal kanonųteisę. Visus iškilusius klausimus sprendė bažnytinis teismas. Bu-vo praktikuojamos sužadėtuvės, kurių metu sudarydavo sutartįdėl būsimos santuokos, dėl kraičio, išrangos ir įkraičio. Žmonagaudavo vyro luomo teises ir vyras tapdavo jos globėju. Jis turė-jo teisę bausti žmona kūno bausmėmis.

Tėvų teises vaikams galėjo atimti teismas dėl tikybų skirtu-mo arba motinai ištekėjus antrą kartą.

Be tėvų likusiems vaikams buvo skiriamas globėjas iš vyriškoslyties g iminaič ių. Teismas galėjo priversti būti vaikų globėju.

Baudžiamoji teisė. Nusikaltimai buvo skirstomi į viešus irpr ivat in ius , į gėdingus ir negėdingus. Tarp veiksmo ir jo padari-nių turėjo būti priežastinis ryšys, ypač nužudymų ir kūno suža-lojimu atvejais. Kiekvienas nusikalstamas veiksmas buvo laiko-mas tyčiniu. Tai, kad nusikalstamos valios nebuvo, turėjo įrody-ti pats kaltinamasis. Buvo žinomos tyčios, neatsargumo ir atsi-tiktinumo sąvokos. Sumanymas padaryti valstybinį nusikaltimąbuvo laikomas nusikaltimu, o kitų nusikaltimų atvejais suma-nymas nebuvo laikomas nusikaltimu. Faktinė klaida pašalinda-vo atsakomybę, o juridinė - nepašalindavo. Nereikėjo atsakyti

103

už priverstinius veiksmus ir veiksmus esant būtinam reikalin-gumui. Vaikai ik i 12 metų už savo nusikaltimus neatsakė. Užvaiko veiksmus materialiai atsakė tėvai arba globėjai.

Atsakomybė buvo asmeninė. Girtumas nuo atsakomybės ne-atleido. Šeimos nariu interesai nukentėdavo tik valstybinių nu-s ikal t imų atvejais, nes būdavo konfiskuojamas turtas. Buvo bau-džiama už baigtą nusikaltimą. Valstybinių nusikaltimų atvejaisbaudė už sumanymą ir pasirengimą. Baudė už pasikėsinimą api-plėšti arba nužudyti kelyje, už pasikėsinimą panaudoti netikruspinigus ar svorio ir ilgio matus, už ginklo nešiojimą draudžiamumetu, už padegimo priemonių nešiojimąsi.

Visus bendrininkus baudė vienodai. Baudė ir už nepraneši-mą apie rengiamą arba padarytą nusikaltimą. Buvo numatytiatvejai, pašalinantys veikos nusikalstamą pobūdi, būtent: 1) sa-vo teisių apsauga; 2) būtinoji gintis; 3) būtinas reikalingumas;4) įsakymo vykdymas.

Bausmės, kaip ir nusikaltimai, buvo skirstomos į viešas irprivatines. Švelnesnė bausmė buvo skiriama, kai nuo nusikalti-mo padarymo praėjo daug laiko, nusikaltėlis kilmingo luomo,jam atleido nukentėjęs asmuo, bloga nusikaltėlio sveikata, nėš-čia moteris ir pan. Sunkinančios aplinkybės buvo šios: nusikal-timu suardyta viešoji tvarka, veika, nukreipta prieš giminaitį,viršininką, tarnybiškai aukštesnį arba aukštesnio luomo asme-nį, padaryti dideli nuostoliai, sugautas nusikaltimo vietoje, pa-kartotinis nusikaltimas. Nusikaltėlis, atsipirkęs nuo mirties baus-mės ar kūno sužalojimo bausmės, netekdavo garbės.

Pirmiausia numatyt i nusikaltimai miestui. Už išdavimą,maištą buvo baudžiama mirties bausme ir konfiskuojamas tur-tas. Lengvesniais nusikaltimais laikyti: miesto valdžios neklau-symas, teismo sprendimų nevykdymas, įvairių draudimų ne-paisymas ir pan.

Už religinius nusikaltimus buvo baudžiama mirties bausmesudeginant. Nemažai vietos buvo skiriama nusikaltimams gyvy-bei ir sveikatai. Pavojingais buvo laikomi moraliniai nusikalti-mai, turtiniai, pinigų, ilgio ir svorio matų padirbimas. Už pini-gų padirbimą ir jų paleidimą į apyvarta nukirsdavo galvą.

104

Bausmių paskirtis buvo garantuoti saugumą, suteikti satis-fakcija nukentėjusiam ir visuomenei. Bausmes buvo vykdomosviešai, turėjo luominį pobūdį. Turtingieji buvo baudžiami daž-niausiai pinigine bauda, o neturtingi plakami, ženklinami ir iš-varomi iš miesto.

ANTRAS SKYRIUS

Lietuvos valdymasRusijos imperijos sudėtyje

1. Valdymo įstaigų sudarymas ir jų veikla

Po trečiojo Lenkijos-Lietuvos padalijimo Lietuvos žemės deši-niajame Nemuno upės krante teko Rusijai, o kairiajame -Prū-sijai. Dar 1794 m. spalio 10 d. Jekaterina 11 paskyrė M. RepninąLietuvos generalgubernatoriumi. Lietuvos teritoriją buvo numatytasuskirstyti į Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijas. Kadangi gy-ventoju trims gubernijoms nepakako, tai Jekaterina II1795 m. gruo-džio 14 d. įsaku sudarė Vilniaus ir Slonimo gubernijas. Guber-nijos turėjo būti suskirstytos į apskritis, nepaisant ekonominiųsąlygų, gyventoju nacionalinės sudėties, jų interesų. Vilniaus gu-bernija buvo suskirstyta į 11 apskričių, o Slonimo gubernija į8 apskritis. Dėl Jekaterinos II mirties administracinio suskirs-tymo planas nebuvo įgyvendintas. Imperatorius Pavlas I palikovieną Lietuvos guberni ją ir įsakė įs teigt i gubernijos valdybą iriždo rūmus. Aleksandras I 1802 m. rugpjūčio 9 d. įsaku sudarėVilniaus ir Gardino guberni jas 1 .

Iš pradžių valdymo reikalus tvarkė karinės žinybos. Guber-nijose buvo korpusų vadai, o apskrityse - pulkų vadai, jiemstalkino komisarai. Komisarai rūpinosi maistu, butais, pastotė-mis ir pašaru kariuomenei. Komisarams padėjo komisijos, susi-dėjusios iš regentų ir pas iunt in ių .

Apskritai Lietuvą valdė Vyriausioji valdyba, kuri turėjo iž-do, baudžiamąj į , civilinį ir ekonominį skyrius. Skyriams vado-

1 oe c o 6 p a e P . T. 26. N 20004(Toliau rašoma C ) .

106

vavo viršininkai - Vyriausiosios valdybos nariai, jiems talkino išvietiniu bajoru paskirti ekspeditoriai. Aukščiausiąją valdžią tu-rėjo generalgubernatorius. Jis rūpinosi, kad būtų laikomasi vie-šosios tvarkos ir dorovės. Jam buvo pavaldi miestų ir apskričiupolicija. Generalgubernatorius turėjo teisę sustabdyti teismųsprendimų vykdymą, prižiūrėti, kaip renkami mokesčiai ir at-liekama rekrūtinė prievolė. Lietuvos vyriausioji valdyba buvoprie generalgubernatoriaus kanceliarijos. Valdyba sprendė to-kius uždavinius: 1) žiūrėjo, kad įstaigos ir valdiniai vykdytų įsta-tymus; 2) skyrė administracines baudas nepaklusniems arba juosperduodavo teismui; 3) rūpinosi tvarka ir saugumu miestuose,kaimuose ir keliuose. Vyriausioji valdyba nagrinėjo skundus dėlprievolių neįvykdymo, skyrė areštą turtui pagal teismo sprendi-mą. Jos potvarkius turėjo vykdyti žemesnieji žiemietėjos teis-mai ir miestų magistratai. Valdybos iždo skyriaus žinioje buvodvarai ir buvusios karaliaus ekonomijos, mirusių arba pabėgu-sių iš Lietuvos dvarininkų ir vienuolynų už Lietuvos ribų že-mės. Baudžiamasis ir civilinis skyriai buvo apeliacinė instancijažemesniems teismams.

Gubernijoms vadovavo gubernatoriai. Buvo gubernijos val-dyba. Valdyboje buvę gubernatoriaus patarėjai padėjo spręstiklausimus ir vykdė generalgubernatoriaus įsakymus. Teisėtu-mo laikymosi priežiūra rūpinosi gubernijos prokuroras ir dujo padėjėjai.

Apskrityse valdžia buvo kapitonų ispravnikų rankose. Isp-ravnikas žiūrėjo, kad gyventojai laikytųsi tvarkos, rūpinosi ke-lių ir ti ltų remontu ir garantavo važiavimo jais saugumą. Aprū-pindavo karines komandas butu ir maistu. Savo funkcijas vykdėkartu su administracine policine įstaiga -žemesniuoju žiemie-tėjos teismu, renkamu iš ispravniko ir dviejų trijų posėdininkų.Sis teismas turėjo prižiūrėti, kaip laikomasi viešosios tvarkos irramybės, kaip vykdomi Vyriausiosios valdybos ir jos skyrių nu-tarimai, stebėti, kad niekas nepriimtų pabėgusių valstiečių, irrūpintis kelių bei tiltų remontu. Žiemietėjos teismas buvo irvykdomasis organas apskrityje.

107

Jekaterina 11 leido atkurti pilies, žemės ir magistrato teismąmiestuose. Lietuvos Vyriausiasis tribunolas nebuvo sudarytas.Apeliacinė instancija buvo Vyriausiosios valdybos civilinis ir bau-džiamasis skyriai. Skundus dėl šių skyrių sprendimų siųsdavosenatui. Pavlas I 1797 m. vasario 6 d. įsaku leido bajorams rink-ti atkuriamus pilies, žemės ir pakamario teismus ir Vyriausiąjįtribunolą pagal Lietuvos Statutą2. Išrinktus teisėjus tvirtino im-peratorius. Vilniuje buvo išrinktas kiemo teismas, nagrinėjęsapskričiu miestu ir iždo privilegijų bylas.

Nuslopinusi 1830-1831 m. sukilimą, caro valdžia ėmėsi vie-nodinu Lietuvos ir kitų gubernijų valdymą. 1831 m. rugsėjo 16 d.sudarytas Vakaru gubernijų komitetas, kuris rengė įstatymų pro-jektus, uždarė Vilniaus universitetą, panaikino Lietuvos Statu-tą. 1842 m. iš Vilniaus gubernijos išskiriama Kauno gubernija.Nuo 1840 m. birželio 25 d. įvedami Rusijos imperijos įstatymai.Gubernatoriais, vicegubernatoriais, prokurorais ir net pašto vir-šininkais buvo skiriami tik rusai bajorai, o vietiniai perkeliami ikitas gubernijas.

Panaikinus Lietuvos Statutą ir pagal ji buvusius teismus.1840 m. gruodžio 4 d. sudaromi apskričių teismai iš teisėjo irtri jų posėdininkų. Teisėją ir posėdininkus rinko bajorų suvažia-vimas ir tvirtino generalgubernatorius. Gubernijose buvo aukš-tesnis žiemietėjos teismas, turėjęs baudžiamąjį ir civilini depar-tamentus. Kiekvienas departamentas susidėjo iš pirmininko, sky-riamo caro senato teikimu, ir penkių posėdininkų, kuriuos rin-ko gubernijos bajorų susirinkimas. Gubernijos teismas buvo ape-liacinė ir revizinė instancija apskrities teismui. Apskrities teismas sprendė nedideles visų luomų civilines ir baudžiamąsiasbylas, saugojo žemės knygas ir planus, tvirtino įvairius teisėsaktus ir dokumentus.

Miestuose buvo magistratas iš dviejų burmistrų ir keturiųratmanų, kuriuos rinko pirkliai ir miestiečiai trejiems metams.Gubernijos centriniame mieste buvo gubernijos magistratas, tu-

108

rėjęs civilinį ir baudžiamąjį departamentus. Departamentų pir-mininkus skyrė senatas, o tris posėdininkus rinko pirkliai ir mies-tiečiai. Šis teismas buvo apeliacinė ir revizinė instancija miestųmagistratams.

XIX a. antrojoje pusėje, vykdydama buržuazines reformas, ca-ro valdžia nepasitikėjo Lietuvos bajorais, ypač po 1863 metų su-kilimo. Apskrities įstaigų sudaryti neleido. Aukščiausiąją politi-nę priežiūrą vykdė generalgubernatorius. Gubernijose guberna-toriai vadovavo valdybai ir kanceliarijai. Gubernatorius buvo vi-sų Įstaigų ir komitetų bei komisijų pirmininkas. Per valstiečių rei-kalų įstaigą prižiūrėjo valstiečių luominių institucijų veiklą, permiestų reikalų ištaigą - miestų valdymo organų veiklą, per fabri-kų įstaigą - fabrikų ir įmonių veiklą, per gėrimų įstaigą - gėrimųgamybą ir pardavimą, per gubernijos sutvarkymo komitetą - na-tūriniu prievolių atlikimą, per miškų apsaugos komitetą rūpinosimiškų apsauga, per karo prievolės įstaiga vadovavo kariuomenėskomplektavimui. Gubernatorius turėjo teisę revizuoti visas civi-lines įstaigas, o nuo 1876 m. gavo teisę leisti privalomus nutari-mus. Nuo XIX a. devintojo dešimtmečio gubernatorių teisės darbuvo išplėstos. Jie gavo teisę peržiūrėti taikos teisėjų kandidatųir prisiekusiųjų posėdininkų sąrašus. 1889 m. gubernatoriai tapogubernijos administracinės-teisminės įstaigos pirmininkais. Šiįstaiga prižiūrėjo valstiečių luominių institucijų veikla.

Apskrityse visa valdžia buvo kapitono ispravniko rankose.Jis vadovavo policijos valdybai. Apskritys buvo suskirstytos į po-licinius vienetus - stanus. Stanams vadovavo pristovai ir jų pa-dėjėjai vadinamieji uriadnikai. Jiems buvo pavaldūs šimtinin-kai ir dešimtininkai.

Miestai turėjo renkamus organus - dūmas ir valdybas. Šieorganai sprendė administracinius ir ūkinius klausimus, rūpino-si miestų sutvarkymu, transportu, apšvietimu, šildymu, vadova-vo mokykloms, ligoninėms, prekybos įstaigoms. Miesto dūmarinko iš savo tarpo miesto valdybą -jos pirmininką ir narius.Nedideliuose miestuose namų savininkai rinko įgaliotinius, ošie - miesto seniūną ir vieną du jo padėjėjus.

109

Kaimo seniūni jos turėjo sueiga, kuri rinko seniūną, mokes-čių r inkėja, š i m t i n i n k u s ir dešimtininkus, skirstė mokesčius irjuos rinko. Kelios kaimo seniūni jos sudarė valsčių. Valsčiausorganai buvo sueiga, susidėjusi iš visu kaimo ir valsčiaus pa-reigūnu ir r i n k t i n i ų po vieną iš 10 kiemų. Sueiga rinko viršaitit r e j i e m s metams ir valsčiaus teismą. Valsčiaus valdyba susidė-jo iŠ viršaičio, visų k a i m u seniūnų, mokesčiu r inkėjų, vienodv ie jų posėdininkų ir raštininko. Šie organai rūpinosi admi-nistraciniais ir polit iniais reikalais, skirstė seniūni joms mokes-čius ir prievoles.

Pagal 1864 m. Rusijos imperijos teismu reformą Lietuvojesmulkias civilines ir baudžiamąsias bylas nagrinėjo apylinkių tai-kos teisėjai. Juos skyrė teisingumo ministras. Antroji instancijabuvo apskrities taikos teisėju suvažiavimas. Kelioms apskritimsbuvo sudarytas apygardos teismas, kuris susidėjo iš trijų vyriau-sybės skiriamų teisėjų. Jis sprendė svarbesnes civilines ir bau-džiamąsias bylas. Didesnes baudžiamąsias bylas nagrinėjo pri-siekusiųjų posėdininkų teismas. Bylą sprendė trys teisėjai ir dvy-lika posėdininkų. Posėdininkus parinkdavo specialios komisi-jos iš bajorų vado, gubernijos valdybos, prokuratūros ir polici-jos atstovu.

Valstiečių bylas nagrinėjo jų luominis valsčiaus teismas.1903 m. birželio 8 d. Lietuvos gubernijose įsteigtas zemski-

nių viršininkų institutas. Zemskiniai viršininkai pakeitė taikosteisėjus kaime. Zemskiniu virš ininkų ir valsčiaus teismo apskus-tus sprendimus ir nuosprendžius nagrinėjo apskrities zemski-nių viršininkų suvažiavimo teismo skyrius.

2. Teisinė visuomenės luomų padėtis

Bajorų padėtis. 1796 m. sausio 31 d. caro manifestu Lietuvosgyventojai gavo at i t inkamų Rusijos imperijos luomų teises irprerogatyvas. Aleksandras I 1801 m. kovo 15 d. įsaku grąžinobajorams Rusijos bajorų privilegijas, suteikė turėtas teises ap-skričių ir gubernijų seimeliams. Bajorai gavo asmens neliečia-mumo teisę, teisę gauti tarnybą. Seimeliai negalėjo liesti valsty-

110

bės reikalų, vienos ar kitos klasės te is ių. Seimeliai paskirstyda-vo gubernijai sk i r tus mokesčius, pašto prievole, kelių remontoir buto prievoles. Apskrities seimelis rinko pakamarį, karužą,teismo pirmininkus ir teisėjus, asesorius, policijos valdyba, vaz-nius. Tik kapitoną ispravniką skyrė vyriausybė.

Po 1830-1831 m. suk i l imo svarbesnius klausimus bajoraisprendė gubernijos seimelyje. Apskričiu seimeliai sprendė tikantrae i l ius k laus imus. Gubernatorius pateikdavo seimeliui sa-vo s iūlymus. Seimelio darbe dalyvavo prokuroras, prižiūrėjęs,kaip laikomasi teisėtumo. Bajoru išrinktus valdininkus tvirtinovyriausybė. Bajorai turėjo stoti i tarnyba Rusijos gubernijose.Pagal 1852 m. caro įsaką bajorų sūnūs privalomai turėjo stoti įkaro arba c iv i l inę tarnyba Rusijos gubernijose ir tarnauti pen-kerius metus.

Valstiečių padėtis. Valstiečių padėtis pablogėjo. Caro valdžiaįvedė naujus mokesčius ir prievoles. Buvo nustatytas asmensmokestis vyrams, mokesčiai zemstvų reikalams, rekrūtų apran-gai ir maistui, rekrūtų prievolė. Bajorai valstiečių rankomis at-liko kel ių remonto prievolę, už valstiečių pinigus statė pastatus,rinko pinigus paštui išlaikyti.

Valstybiniai va ls t iečia i buvo suskirstyti tik į bendruomenes.Kaimo bendruomenė turėjo administratorių. Bendruomenės or-ganai buvo sueiga, kaimo viršininkas, kaimo susidorojimo teis-mas. Sueiga rinko kaimo viršaitį, mokesčių rinkėja, seniūną. Šiųpareigūnų veikla prižiūrėjo apygardos viršininkas ir dvaro val-dytojas.

Valstybiniai valstiečiai turėjo civilines teises. Jie turėjo nuo-savybe, galėjo įsigyti namą mieste, sudaryti sutartis. Kaimo ben-druomenė galėjo steigti ūkines įmones, laikyti pašto stotis.

Miestiečių padėtis. Jekaterina II 1796 m. rugpjūčio 19 d. įsa-ku suteikė V i l n i u i ir apskričių centrams 1785 metų privilegijųraštą. Miestai buvo suskirstyti į guberni jų ir apskričių priklau-somybe. Miestiečiai pagal verslus ir turtingumą suskirstyti į še-šias kategorijas, o pirkliai - į tris gildijas pagal turimo kapitalodydį. Pirmai kategorijai buvo priskirti miestiečiai, turintys mieste

gyvenamąjį namą ar kitą pastatų arba žemės sklypą; antrai kate-gorijai -visų t r i jų gildijų pirkliai; trečiai - amatininkai; ketvirtai- atvykę iš kitų miestų imtis verslo ir svečiai iš užsienio; penktai -žymūs žmonės, t. y. stambūs kapitalistai, bankininkai, urmo pre-kybininkai, laivų savininkai, mokslininkai, menininkai ir miestopareigūnai, ir šeštai kategorijai - pasadų žmonės, gyvenę iš savodarbo. Miestiečių bendruomenė kas treji metai rinko miesto vir-šininką (galva) ir bendrąją dūmą. Bendroji dūma išrinkdavo še-šiabalsę dūmą - vykdomąjį organą. Be to, kasmet rinko magist-rato, t. y. teismo, narius ir seniūnus turto cenzo pagrindu.

Bendroji dūma rūpinosi prekyba, nustatė mokesčius, tvarkėmiesto ūkį, sprendė įvairius ginčus, rūpinosi tvarka ir saugumumieste. Bendrosios dūmos nutarimus vykdė šešiabalsė dūma.Jos veiklą kontroliavo gubernatorius ir gubernijos valdyba.

Feodalinės jurisdikos miestuose buvo panaikintos. Panevė-žys, Švenčionys ir Telšiai buvo atiduoti rusams karininkams ar-ba priklausė dvarininkams. Tik Vilnius, Kaunas ir Šiauliai buvolaisvi miestai. Privilegijų raštas miestams buvo pradėtas taikytitik nuo 1808 metui

Miestai buvo apdėti dideliais akcizais. Lietuvos gubernijų ap-skričių miestuose buvo gėrimų, druskos ir komunikacinė rin-kliava. Iš pradžių akcizus rinko apskričių akcizų komisijos, ovėliau šių mokesčių surinkimas buvo perduotas supirkėjams4.Jau 1808 m. rugsėjo l d. imperatorius Aleksandras l nustatė, kadsusidarius miestuose mokesčių nepriemokai, policija pareikalau-davo iš nepriemokininkų parašo ir įspėdavo likviduoti neprie-moką per tris mėnesius. Nelikvidavus nepriemokos, namai, krau-tuvės ir kiti objektai turi būti paimti priežiūron ir aprašyti, o nuo-mininkams uždrausta mokėti nuompinigius savininkui. Šie pini-gai buvo paimami nepriemokai padengti. Kai namai nebuvo nuo-mojami, juose paskirdavo policijos postą. Civilinio teismo rūmainetvirtino sutarčių, jeigu šalys turėjo mokesčių nepriemokų5.

Apie miestų įstaigų sudėtį galima spręsti iš Vilniaus miestoįstaigų. 1816 m. Vilniaus gubernijos valdyba įsakė miesto ma-gistrui išr inkti du burmistrus, keturis ratmanus, o į miesto du-rna - miesto viršininką ir narius: po vieną iš pirklių trijų gildijų,cechu, svečių, žymesnių garbės piliečių ir pasadinių žmonių. Žy-dų bendruomenei buvo leista išrinkti du atstovus6.

Miestuose policija buvo sudaryta pagal 1782 metų Policijosnuostatus. Policijos valdyba susidėjo iš policmeisterio, baudžia-m ų j ų bylu pristavo, civilinių bylų pristavo, dviejų ratmanų išnuėsto magistrato, sekretoriaus, vertėjo, protokoluotojo, dvie-jų ekspeditorių arba stalo viršininkų, dviejų kanceliarijos vyres-nių jų ir Šešių raštininkų. Miesto kvartaluose buvo: kvartalų pri-stavai, teisėjai iš magistrato, kanceliarijos darbuotojai, kvartalųprižiūrėtojai. Be to, kiekviename miesto kvartale buvo miestosargai ir policijos karininkai, taip pat gaisrinė dalis7.

3. Užnemunė Prūsijos valdžioje

Po trečiojo Lenkijos-Lietuvos padalijimo 1795 m. gruodžio 26 d.Prūsijos karalius perėmė valdyti Užnemunę. Visi valdiniai tu-rėjo prisiekti ištikimybę karaliui. Demarkacijos planą pasirašė1796 m. rugsėjo 2 d. Gardine Prūsijos paskirti komisarai ir Ru-sijos komisarai. Siena tarp Rusijos ir Prūsijos ėjo Bugu, Nare-vu, Kamenka, Lososum, Nemunu. Dešinieji upių krantai tekoRusijai, o kairieji - Prūsijai. Nemunui įtekėjus į senas Prūsijosžemes, siena ėjo sena riba žemaičių-prūsų siena iki Palangos8.Abiejų pusių žmonės galėjo laisvai plaukioti Nemunu, žvejoti,bet upėmis galėjo naudotis tik iki jų vidurio.

1796 m. rugpjūčio 9 d. Prūsijos karalius išleido manifestą, ku-riame nustatė, kad: 1) visiems gyventojams yra privalomas Prūsi-jos teisynas ir pagal jį bus griežtai baudžiami už maištą, sąmoksląprieš valstybę ir valdymo tvarką, už nepranešimą, pagalbos teiki-mą priešui; 2) dvarininkai atsakingi už pavaldinių veikas ir busbaudžiami už pavaldinių neprižiūrėjimą arba už netikusį tarnau-

113

t o j ų pasirinkimą; 3) valstiečiai neturi klausyti pono, kai j i s raginaardyti viešąją tvarką, dalyvauti maište, ir apie tai privalo praneštivaldžiai; 4) dvarininkai turėjo sugrįžti iš užsienio, o tu, kurie ne-sugrįš, turtas bus konfiskuotas; 5) vykstantys t užsieni turėjo gau-ti leidimą, o vykstantys verslo ar prekybos reikalais - tik kelionėspasą; 6) už važiavimą per sieną be leidimo bus baudžiama, o užsienos perėjimą slapta, bus konfiskuotas turtas ir atimtos vasaloteisės; 7) bežemiai bajorai ir nemokantys amato turėjo registruo-tis pas pavieto v i r š in inką, įrodyti, kad yra gero elgesio, ir pareikš-ti norą likti vietoje ar išvykti į užsienį; 8) visi atvykę užsieniečiaiturėjo prisistatyti policijai; 9) pranešusiam apie sąmokslą bus do-vanota kaltė už dalyvavimą sąmoksle.

Užnemunė buvo pavadinta Naujaisiais Rytu Prūsais. Prūsi-jos karal ius turėjo absoliučią valdžią. Valdininkai buvo vokie-čiai, vokiečiu kalba le idžiami ir Prūsijos įstatymai. Valdininkailabai stropiai reikalavo mokesčių ir rekrūtų. Teisėjai ir valdi-ninkai neturėjo žmonių pasitikėjimo. Teismuose buvo daug by-lų dėl įstatymų neaiškumo ir hipotekos stokos.

Valdymo įstaigos. 1796 m. gegužės 18 d. karaliaus vardu pa-skelbtas įsakymas, kuriuo visas kraštas perduotas Karo-ūkio rū-mų komisijai. Jai priklausė policija, mokesčiai, karo reikalai,kariuomenės aprūpinimas, domenų valdymas, turto perėmimas.Karaliaus dvarams buvo paskirti valdytojai, miškams - gaisri-ninkai, policijos komisarai ir teisės žinovai - jų pagalbininkai.Mokesčius rinko mokesčių kasos. Buvo sudarytos keturios apy-gardos su direktoriais priešakyje. Apygardos dalijamos į distrik-tus su pol ic i jos komisi ja iš dviejų narių. Miestuose tvarką užtik-rino policija ir magistratas, kaimuose - seniūnai ir šuolininkai.Pati Karo-ūkio rūmų komisija susidėjo iš prezidento, direkto-riaus, vyresniojo girininko, 14 patarėjų ir asesorių ir daugeliožemesnių valdininkų.

1797 m. birželio l d. įstatymu Naujieji Rytų Prūsai priskirtiRytų Prūsų departamentui, kurio virš ininku tapo ministras Šrio-teris. Visa provincija buvo padalyta į du Rūmų departamentussu Karo-ūkio rūmais priešakyje. Vieni rūmai buvo Baltstogėje,

114

o kiti Plocke. Baltstogės rūmu departamento sudėtis: preziden-tas, du direktoriai, polici jos viršininkas, vyriausiasis girininkas,12 patarėjų, statybos patarėjas, kanceliarijos viršininkas, 6 sek-retoriai, domenų registratorius ir trys asistentai, pajamų iždi-ninkas ir kt. Dar buvo tikybos ir mokslu komisija, medicinos irsveikatos kolegija ir penki juristai.

Baltstogės rūmams priklausė Marijampolė, Kalvarija, Vyg-riai, Dambava, Baltstogė, Bielskas, Dargukainas, Suražius, Go-nionis ir Lomža.

Pavietuose (apskrityse) buvo priklausantys Rūmams tarėjai,viršininkai, domenu justicijos komisaras, eiguliai. Pavieto virši-ninkas turėjo policine valdžia gyventojams, pavieto tarėjas -vir-šininko padėjėjas - buvo prievolių atlikimo kontrolierius. Rū-mų tarėjas prižiūrėjo domenus.

Teismas. 1796 m. kovo 31 d. išleistas Laikinasis teismų san-tvarkos įstatymas. Vietoje pilies, žemės ir pakamario teismųįsteigtos keturios teismo komisijos. Baudžiamąsias bylas spren-dė Prūsu teismo komisijos. Jų darbą prižiūrėjo Prūsų apygar-dos teismo komisija ir Vyriausioji teismo komisija. Vyriausiojiteismo komisija buvo vietoje Vyriausiojo tribunolo.

1797 m. balandžio 23 d. išleistas Teismu santvarkos (nuola-tinis) įstatymas. Pagal jį sudarytos dvi Vyriausiojo teismo kole-gijos, vadinamosios regentijos, sprendusios svarbias bylas ir pri-žiūrėjusios kitų teismų darbą. Jų žinioje buvo teisiamosios ko-misijos ir inkvizitoriatai.

Apskrityse (pavietuose) buvo žemesnieji teismai ir dvasiniai teis-mai. Be to, buvo keletas policijos teismų.

Tiesioginei regentijos jurisdikcijai priklausė bajorai, karaliaustarnautojai ir kunigai. Buvo teismingos bylos dėl dvarų, priklau-sančiu bajorams ir kito luomo žmonėms, kai dvaras buvo duotasbajoro teisėmis, taip pat visos baudžiamosios bylos, išskyrus pa-liktas miestų teismams. Regentija leido įsakymus karaliaus var-du ir sprendė skundus. Regentiją sudarė: prezidentas, direkto-rius, 11 teisėjų, vaikų tarėjas. Turėjo du senatus. Pirmam senatuipriklausė pirmosios instancijos bylos, antram - apeliacinės bylos.

Pagalbinės regentijos ištaigos buvo teisiamosios pavietų ko-misijos. Jose buvo ne teisėjai, o tik deputatai. Teisiamosios pa-vietu komisijos vykdė vietos apžiūra, patardavo, vykdė regenti-jos įsakymus, priiminėjo skundus, sprendė nedideles bylas, at-kurdavo pažeistą turto valdymų. Jos buvo tokios sudėties: komi-saras, asesorius, vertėjas, raštininkas, tekūnas arba vykdytojas.Teisiamosios pavietu komisijos buvo Seinuose, Vilkaviškyje, Go-nionyse, Bielske ir Lomžoje. Tardymą atliko inkvizitoriai.

Pavietuose buvo teismai, susidėję iš teisėjo, aktuarijaus ir ke-lių subalternų, asesorių arba šuolininku. Šie teismai sprendėbylas, neteismingas regentijai, - tarnų bylas, skundus magistra-to nariais, bažnyčių ir mokyklų tarnautojų, smulkių bajorų var-žytinių bylas ir pan. Be to, buvo policijos teismai. Jie teisė užpolicijos įsakymų pažeidimus, už mažas vagystes ir kitus nusi-žengimus. Mieste teisė policmeisteris su dviem tarybos nariais,o kaime - dvarininkas su kaimo teisėjais. Kaimo teismą sudarėtvarkos saugotojas ir kaimo sueigos vyriausieji. Baudė iki vienodolerio bauda, atliko kvotą mažų vagysčių ir įžeidimų atvejais.

Bajoru padėtis. Baltstogės departamente buvo apie 25 tūkst,bajorų šeimų9. Daugiausia buvo bežemių bajorų. Jiems reikėjoduoti žemės, bet Prūsu valdžia žeme laikė vokiečiams kolonis-tams, todėl tokius bajorus ragino stoti į kariuomenę.

Bajorai neteko Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turėtųpolitinių teisių. Jie tapo valdiniais, tačiau jų asmeninės ir turti-nės teisės buvo lygios su prūsų bajorų teisėmis.

Bajorai turėjo mokėti 10 proc. pajamų mokesčius. Smulkūsbajorai mokėjo padūmės mokestį. 1798 m. birželio 29 d. įstaty-mu bajorams uždrausta skaldyti dvarus be Karo-ūkio rūmų lei-dimo. Dvaras iki penkių valakų dydžio negalėjo būti skaldo-mas10. Valstiečių valdoma žemė, nors dvaras ir būtų skaidomas,buvo jiems paliekama. Neapgyvendintus žemės sklypus dvari-ninkai turėjo apgyvendinti.

116

Dvasininkų padėtis. 1797 metu Karo-ūkio rūmų reglamen-te pasakyta, kad rūmams priklauso visu tikybų bažnyčių ir mo-kyklos reikalai. Valdžios priežiūroje buvo viešosios pamaldos.Tikybos apeigos galėjo būti sustabdomos tik jeigu kenktų nu-statytai tvarkai. Reglamentas draudė tolimas keliones į atlai-dus, numatė sumažinti bažnytinius pasninkus. Į dvasininkų luo-mą buvo priimama t ik su vyriausybės leidimu. Kunigai negalėjobe leidimo išvykti j užsieni. Beneficijas suteikdavo vietos dvasi-ninkams. Vyriausybė kontroliavo ir bažnytinio teismo darbą.Dvasinė vyresnybė galėjo skirti tik saikingas kalėjimo bausmes,buvo draudžiama per daug plakti vienuolius ir juos kalinti. Baž-nyčios klebonas turėjo stropiai tvarkyti bažnyčios knygas.

Atsiskyrėliai buvo perduodami policijos priežiūrai, kad iš tik-rųjų pasitrauktų nuo pasaulio. Vienuolynai buvo kontroliuoja-mi ir žiūrima, dėl kokių motyvų stojama į vienuolynų ir ar laisvavalia. Kontroliuotas ir mokymas vienuolynų mokyklose. Į susi-r inkimą užsienyje v ienuol ia i galėjo išvykti tik gavę leidimą irpasą. Be karal iaus leidimo pr i imti į vienuolyną naujus nariusbuvo uždrausta. Taip pat uždrausta pašalinti vienuolius iš vie-nuolyno be leidimo, todėl kasmet buvo reikalaujama vienuoliųsąrašo ir lyginama su praėjusių metų sąrašu.

Iš bažnytinių žemių valdytojų buvo reikalaujama žemės, ka-pitalo ir namų valdymo ataskaitos.

Dvasininkai, sužinoję per išpažintį apie valstybei gresiantipavojų, privalėjo pranešti vyriausybei. Už dvasinių dalykų nusi-žengimus dvasininkus teisė bažnytinis teismas, o visais kitaisatvejais - bendrieji teismai.

Vyskupai buvo laikomi valdininkais ir turėjo vykdyti valdžiospolitiką. Vyskupų siunčiamus vyskupijai laiškus peržiūrėdavoKaro-ūkio rūmai.

Dvasininkai už religinius patarnavimus galėjo imti tik nustatytodydžio užmokesti. Paėmę didesnę suma, turėjo grąžinti perviršįir iždui sumokėti ketveriopą permokėtos sumos dydžio baudą 1 1.

Bažnyčios turtai buvo sekuliarizuoti. Palikta tik keletas dva-ru ir maži kleboni jų ūkiai. Dešimtinė Bažnyčiai taip pat pradė-ta n a i k i n t i .

Miestiečių padėtis. 1798 metais Naujųjų Rytų Prūsų rūmųkomis i ja nustatė, kad miestų magistratą skiria vyriausybė.1800 m. kovo 20 d. įstatymu buvo pal ikt i Rūmų paskirti miestų

va ld in inka i , o sudaromo naujo magistrato narius skyrė kara-lius, tačiau algas bajoru miestuose turėjo mokėti bajorai arbapatys miestai. Miestai pajamų gaudavo iš mokesčių: už gėrimus,parduotuves, turgų, t i l t u s , grindinį, gyvulių pervarymą, įstojantį miestiečiu luomą ir pan. Miestus kontroliavo valstybės institu-tai, todėl jų savivalda buvo gana ribota. Pagal 1797 m. balan-džio 23 d. ir 1797 m. rugsėjo 21d. įstatymus, visiems miestams(turintiems savivaldą, priklausantiems bajorams ir esantiems do-menuose) buvo sudaryti du teismai kiekviename paviete. Į pa-vieto teismo darbą neturėjo teisės kištis nei bajoras, nei miestomagistratas.

Valstiečių padėtis. Pagal Prūsų Žemės teisyną, valstiečiaiturėjo asmens laisve ir civilines teises. Jie galėjo įgyti nuosavybę,ginti savo teises teisme. Tačiau buvo priskirti prie dvaro ir be dva-rininko žinios negalėjo pasitraukti. Dvarininkas neturėjo teisėsjų perleisti kitam. Jis galėjo tai padaryti perleisdamas kitam visadvarą; bet kokiu atveju valstiečių padėtis neturėjo pablogėti.

Valstiečių buvo kelios kategorijos: laisvieji valstiečiai mokė-jo dvarui činšą pinigais ir natūra (duokles ir mezliavas) ir galėjolaisvai kilnotis; karališkieji valstiečiai atliko nustatytas prievo-les ir nebuvo baudžiauninkai, turėjo savo sklypus; bajorų vals-tiečiai - baudžiauninkai, nors Žemės teisyne skelbiami laisvais,bet santykiai su dvaru dėl žemės ir lažo liko kaip buvę. Prūsųvaldžios aktuose 1797 m. vasario 15 d. jiems įsakyta dirbti dva-re, o jeigu būtų skriaudžiami, galėjo skųstis.

Kaimuose buvo paskirti seniūnai, o jeigu kaimas didesnis(daugiau kaip 15 kiemų), tai buvo skiriami ir šuolininkai. Se-n i ū n u s skyrė bajorai, domenuose - domenų valdytojai. Kai ku-riuose kaimuose buvo leista bendruomenei išrinkti seniūną.

1807 m. liepos 7 d. Tilžėje Napoleonas ir Rusijos caras Alek-sandras l pasirašė taikos sutartį, pagal kuria užnemunė buvoį j u n g t a į Rusijos imperi ją.

4. Kaizerinės Vokieti jos okupacinis režimas Lietuvoje

1915 metu rudeni Lietuva okupavo kaizerinės Vokietijos kariuo-menė. Okupantai likvidavo buvusius carinės Rusijos valdymo irteismo inst i tutus . Iš pradžių kraštą valdė etapu inspekcijos. Eta-pu komendantai vykdė karinius uždavinius ir palaikė tvarka.1915 m. b i rže l io 15 d. feldmaršalas Hinderburgas įsteigė Tilžė-je Nemuno armijos civilinę valdyba, kuri valdė dali Kauno irSuvalkų guberni jų. 1916 m. buvo sudarytos šešios sritys: Lietu-vos, Vilniaus, Suvalkų, Baltstogės, Gardino ir Kuršo. Kiekvie-ną s r i t į valdė valdyba. Sritys buvo suskirstytos į apskritis, vado-vaujamas viršininku. Sričių valdybos veikė vyriausiojo Rytų fron-to vado vardu, vykdė jo ir kitu karo valdininkų įsakymus ir karonuostatus. 1916 m. balandžio mėnesį Kaune buvo įsteigta Kau-no-Suvalkų karo valdyba, o 1917 m. visos valdybos sujungtos įLietuvos karo valdybą, tur inčią centrą Vilniuje. Karo valdybaturėjo šiuos skyrius: centrini, teisingumo, ūkio, miškų ir preky-bos ir žaliavų. Karo valdybos žandarmerijos skyriai buvo Vil-niuje, Kaune, Panevėžyje ir Šiauliuose.

Lietuvos karo valdyba suskirstė kraštą į 32 kaimiškąsias irdvi miestu apskritis. Prie apskričių v i rš ininkų buvo patarėjai ūkioreikalams, taikos teisėjas, gydytojas, keletas karininku ir laukožandarmerija. Apskritys buvo suskirstytos į valsčius, kuriems va-dovavo v i r ša ič ia i . Viršaičiai turėjo karo sargybą, kuri palaikėtvarką ir padėjo rinkti duokles. Buvo 17 karo girininkijų, šešiosmokyklų apygardos ir trys teismo apygardos.

1918 m. rugpjūčio mėn. buvo sudaryta Lietuvos karo guber-nija, vadovaujama karo valdymo viršininko, o lapkričio mėnesipo buržuazinės revoliucijos Vokietijoje Ministrų kabinetas per-tvarkė Lietuvos karinį valdymą į civilinį ir paskyrė įgaliotinį.

Buvo sudarytos teismo ir prokuratūros institucijos. Rytų fron-to vyriausiojo vado 1916 m. kovo l d. potvarkiu "Dėl teismų san-

119

tvarkos Rusijos kraštuose" sudaryti taikos teismai, valsčių teis-mai ir vyriausiasis teismas. Taikos teismas susidėjo iš vieno arbakeleto teisėju, bet bylas sprendė vienas teisėjas. Valsčiaus teis-mą sudarė vienas arba keli teisėjai ir posėdininkai. Teisėjus irposėdininkus skyrė Lietuvos karo valdybos viršininkas apskri-ties viršininko teikimu. Vyriausiasis teismas susidėjo iš pirmi-ninko ir nariu. Prokuratūra buvo prie valsčiaus teismo. Apie90 proc. bylu nagrinėjama administracine tvarka. Apskričių vir-šininkai skyrė bauda arba kalėjimą iki šešių mėnesių už potvar-kių nevykdymą.

Be c i v i l i n i ų teismų, plačiai veikė karo teismai.Okupantai plėšė Lietuvą ir grobį vežė į Vokietiją. Jie įvedė

žemes ūkio produktu rekvizicijas. Valdžia kontroliavo prekybair vartojimą. Nustatė daugybę mokesčių: asmens, žemės, drus-kos, šunų. tiltų pervažiavimo ir pan.

Nesuspėjusias evakuotis i Rusijos giluma įmones demonta-vo ir įrengimus išvežė į Vokietiją. Buvo paliktos tik įmonės,gaminusios reikalingus dalykus frontui. Šalyje siautė badas irepidemijos . Vokiečiai kolonizavo dvarus ir vertė juose dirbtiaplinkinius valstiečius ir darbininkus. Miestuose bedarbius irkaimo jaunimą prievarta vežė darbams į Vokietiją arba siuntėį darbo batalionus Lietuvoje. Darbo batalionus saugojo gin-kluoti sargybiniai.

TREČIAS SKYRIUS

Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940 m.)valstybė ir teisė

L LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMAS

1. Lietuvos tarybos sudarymas ir veikla 1917-1918 metais

Nacionalinio išsivadavimo lietuviu tauta ėmė siekti XIX a.antrojoje pusėje. Konkretesnes formas šis siekis ėmė įgauti1905-1907 m., kai imtas kelti Lietuvos kultūrinės autonomi-

jos Rusijos sudėtyje reikalavimas. Nauja pakilimą l ietuvių na-cionalinis judėjimas išgyveno prasidėjus Pirmajam pasauliniamkarui.

Jau pirmaisiais karo metais politiškai aktyvi l ietuvių inteli-gentija, gyvenusi tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, kėlė politinėsautonomijos carinės imperijos sudėtyje mintį. O pasikeitusias1915 m. rudenį Lietuvos teritorija okupavus vokiečiams aplin-kybes lietuvių visuomenės veikėjai nutarė panaudoti mėgini-mams išsilaisvinti iš Rusijos priklausomybės. Naujas impulsas,skatinės susirūpinimą Lietuvos valstybingumo atkūrimu, buvoVokietijos ir Austrijos-Vengrijos 1916 m. lapkričio 5 d. nutari-mas atkurti Lenkijos valstybę. Naujų šio reikalo perspektyvųatvėrė Vasario revoliucija Rusijoje, nuvertusi caro patvaldystęir sustiprinusi pavergtųjų tautų pasitikėjimą savo jėgomis. Tačiaukilo grėsmė patekti i kito kaimyno - Vokietijos - priklausomybę.

Vokietijos valdantiesiems sluoksniams planuojant pajungtiokupuota Lietuvą, lietuvių veikėjams pasiūlyta prie vokiečių ka-rinės administracijos sudaryti pasitikėjimo tarybą. Šiuo pasiūly-

121

mu pasinaudota, paprašius okupacinės valdžios sutikimo sušauk-ti lietuvių atstovų konferencija tokiai tarybai išrinkti.

Konferencijai sušaukti buvo sudarytas organizacinis komi-tetas, numatęs delegatus į konferenciją, nes organizuoti jų rin-kimus vietose okupacinė valdžia neleido. Tarp numatytų dele-gatų buvo po 5-8 atstovus iš kiekvienos apskrities; čia buvo at-stovaujami Įvairūs socialiniai sluoksniai ir politinės srovės.

Lietuvių Vilniaus konferencija dirbo 1917 m. rugsėjo 18-23 d.Tačiau joje daugiausia dėmesio buvo skirta ne sudaryti okupan-tų pasiūlyta pasitikėjimo tarybą, o Lietuvos ateities problemai.Priimtoje rezoliucijoje buvo skelbiamas lietuvių tautos pasiry-žimas siekti laisvo Lietuvos vystymosi, sukurti nepriklausoma,demokratiniais pagrindais sutvarkyta Lietuvos valstybe jos et-nografinėmis sienomis, kurios pagrindus ir santykius su kito-mis šalimis turėsiąs nustatyti Steigiamasis seimas (Konstituan-ta). Nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimas konferenci-jos dokumentuose buvo minimas kaip konkretus netolimos at-eities uždavinys. Atsižvelgdama į politines krašto sąlygas, ati-duodama duoklę gyvenimo realijoms, Lietuvių Vilniaus konfe-rencija taip pat pareiškė pripažįstanti esant galimu užmegzti ne-kenkiančius savarankiškai Lietuvos raidai santykius su Vokieti-ja, jei tik ši sutiktų pripažinti Lietuvos valstybę ir būsimojojetaikos konferencijoje ja paremti.

Konferencija taip pat sudarė dvidešimties narių, atstovau-jančių visoms tuometinėms pagrindinėms lietuvių partijoms irnepartiniams, krašto tarybą, pavadintą Lietuvos taryba. Šiai lie-tuvių visuomenės institucijai, kol kas nevykdžiusiai jokių valdy-mo ar visuomeninio gyvenimo tvarkymo funkcijų, Vokietijos val-džia tepripažino patariamosios institucijos vaidmenį ir manė jąpanaudoti Lietuvai pajungti, nors pati Lietuvos taryba užsibrė-žė tikslą visomis priemonėmis siekti politinio Lietuvos savaran-kiškumo.

Rengiantis 1917 m. gruodžio deryboms Breste, Vokietijos vy-riausybės ir Lietuvos tarybos atstovai, kurie stengėsi pasiektibent tai, kas tomis sąlygomis buvo įmanoma, susitarė, kad Vo-

122

kietija suteiks Lietuvai savarankiškumą, bet ši turės Įsipareigotiužmegzti su ja sąjunginius ryšius.

Šiomis apl inkybėmis 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos tarybapriėmė akta, kurio pirmame straipsnyje skelbiama, kad Taryba"skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą su sosti-ne Vilniuje ir jos atpalaidavimą nuo visu valstybinių ryšių, kuriekada nors yra buvę su kitomis valstybėmis", t. y. su Rusija: ant-rame akto straipsnyje Taryba pareiškė prašanti Vokietijos pa-galbos ir pasisakanti "už nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšįsu Vokietijos valstybe", kuris turėtų pasireikšti pirmiausia kari-nės bei susisiekimo konvencijų ir muitų bei pinigų sistemos ben-drumo pagrindais.

Tačiau Vokieti jai atsisakius pripažinti Lietuvos nepriklauso-mybe ir ne le idus jai kurti civilinės valdžios, be to, kilus dėl mi-nėtosios gruodžio 11 d. akto provokiškos formuluotės nesutari-mui tarp Tarybos narių, Taryba 1918 m. vasario 16 d. ryžosi pa-skelbti naują pareiškimą, kuriuo kreipėsi į Rusijos, Vokietijos irkitų šalių vyriausybes, jog, remdamasi pripažintąja tautų apsi-sprendimo teise ir Lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu,skelbia ''atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais su-tvarkyta Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę at-skirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomistautomis". Savo teisę kalbėti visos lietuvių [autos vardu Tarybaišreiškė teiginiu, jog ji esanti tuo metu vienintelė lietuvių tautosatstovybė. Tačiau atsižvelgta, kad Taryba, kaip sudaryta ne vi-suotiniais ir laisvais rinkimais, negalinti atstovauti bendrajai tau-tos valiai, todėl pareikšta, jog Lietuvos valstybės pamatus ir san-tykius su kitomis valstybėmis nustatysiąs visų jos gyventojų de-mokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis seimas.

Sis aktas reiškė viešą pranešimą, tiesiogiai adresuotą užsie-nio valstybių vyriausybėms, o netiesiogiai - ir Lietuvos visuo-menei, kad Lietuvos taryba skelbia neturinčiais galios prievartasavo šaliai primestus valstybinius ryšius su kitomis šalimis. Kar-tu tai buvo pirmasis atviras pareiškimas, kad nepriklausomybėsatkūrimas iš idėjos pagaliau imtas versti tikrove, kad tiesiogiai

123

pradedamas įgyvendinti svarbiausias Lietuviu Vilniaus konfe-rencijos suformuluotas uždavinys.

Nors ši Lietuvos tarybos politinė deklaracija yra laikoma Vals-tybės atkūrimo aktu, bet faktiškai tuo metu Lietuva buvo Vokie-tijos okupacijos objektu ir nepriklausomybės paskelbimas teisi-niu padariniu neturėjo. Okupacinė valdžia ne tik atsisakė šioakto pagrindu pripažinti Lietuvos valstybe, bet ir apskritai ne-leido dokumento skelbti. Siekdamas šio pripažinimo, Tarybosprezidiumas vasario 28 d. rašte Vokietijos kancleriui buvo pri-verstas pareikšti, kad vasario 16 d. aktas neprieštaraująs 1917 m.gruodžio 11 d. nutarimui, kuris ir esąs būsimų Lietuvos ir Vo-kietijos santykių pagrindas.

Toks klausimo interpretavimas Vokietiją tenkino, todėl1918 m. kovo 23 d. kaizerio Vilhelmo II aktu buvo paskelbtaapie Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą gruodžio l ld. Ta-rybos pareiškimo sąlygomis. Tačiau ir oficialus Lietuvos valsty-bės pripažinimas nepanaikino buvusio okupacinio režimo, ne-suteikė Lietuvai valstybingumo. Negana to, politiniuose Vokie-tijos sluoksniuose pradėtas brandinti planas sujungti Lietuvąsu Prūsija ar Saksonija.

Šiomis sąlygomis, ieškodama mažesnės blogybės, Tarybosdauguma nutarė ieškoti ryšių su katalikiška vokiečiu Viurtem-bergo valstybėle, pasiūlydama hercogui Vilhelmui fon UrachuiLietuvos karaliaus sostą. Tarybos prezidiumo 1918 m. birželio4 d. aktu buvo nutarta Lietuvą skelbti konstitucine monarchija,o gavus Uracho sutikima - liepos 11 d. Tarybos narių balsų dau-guma jis buvo išrinktas karaliumi ir pavadintas Mindaugu II.

Šiam reikalui parengtame Lietuvos konstitucijos (Laikino-sios Konstitucijos Pagrindu) projekte buvo numatyta, kad Lie-tuvos karalystę valdo karalius ir dviejų rūmu tautos atstovybė.Karaliui pavedama vadovauti vykdomajai valdžiai, suteikiamaįstatymų leidybos iniciatyvos ir tautos atstovybės priimtų įstaty-mų tvirtinimo teisės.

Lietuvos tarybos, dabar pasivadinusios Valstybės taryba, nu-tarimo, kuriuo Lietuva buvo paskelbta konstitucine monarchi-

ja ir Urachas išrinktas karaliumi, Vokietijos vyriausybė nepri-pažino. Pats Urachas šioje situacijoje nesiryžo užimti Lietuvossosto, todėl Tarybos nutarimas liko, nors ir nepanaikintas, betnevykdomas.

Okupacinė valdžia ir toliau darė visa, kad Taryba liktu savo-tiška tarpininke tarp Vokietijos vyriausybės bei okupacinės ad-ministracijos ir Lietuvos gyventojų, kad neįgautų savarankiškosvalstybės institucijos reikšmės. Tarybai buvo leista tvarkyti tiknedidelius, neesminius reikalus. Šioms galimybėms įgyvendinti1918 m. buvo sudaryta keletas Tarybos komisijų: teisės komisi-ja būsimajai Lietuvos valstybei rengė įstatymų projektus, į lie-tuvių kalbą vertė Rusijos įstatymus; švietimo komisija mėginorūpintis l ietuviškomis mokyklomis ir kul tūra; veikla pagal gali-mybes plėtojo f inansų, agronomijos, sveikatos, tremtinių ir be-laisvių grąžinimo, skundų komisijos.

2. Valstybės kūrimo pradžia

Tik 1918 m. rudenį, paaiškėjus, kad Vokietijos karinis pralai-mėjimas neišvengiamas ir reikia atsisakyti pretenzijų į užgrob-tas šalis, spalio 21 d. Valstybės tarybai pagaliau buvo leista pri-imti Lietuvai konstitucija ir sudaryti vyriausybę, o lapkričio 3 d.kaizeris pasirašė įsakymą dėl karinės okupacinės administraci-jos pakeitimo civiline.

Taip susiklosčius aplinkybėms 1918 m. spalio 28 d. Vilniujeskubiai susirinko Valstybės taryba. Motyvuodama tuo, kad Vo-kietijai pralaimint karą netikslinga Urachą rinkti Lietuvos ka-raliumi, lapkričio 2 d. posėdyje priėmė rezoliuciją, skelbiančia,jog liepos 11 d. nutarimas dėl karaliaus išrinkimo nevykdomas,o galut inai valstybės valdymo formos klausimą spręsiąs Steigia-masis seimas. Tą pačią dieną Taryba priėmė Lietuvos ValstybėsLaikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius [LVŽ. 1918. Nr. lpapildymas], nustatančius savo pačios teisine padėtį.

Įstatymų leidžiamuoju organu paskelbta Valstybės taryba.Vykdomąją valdžią laikinoji konstitucija pavedė Valstybės ta-rybos Prezidiumui, susidedančiam iš prezidento ir dviejų vice-

125

prezidentų, ir Ministrų kabinetui, atsakingam Valstybės tary-bai. Konst i tuc inio akto ypatybė buvo ta, kad pagal jį Valstybėstarybos Prezidiumas buvo laikomas ne tik jos vadovaujančiuojuorganu, bet ir ko leg ia l iu valstybės vadovu, ske lb iančiu įstaty-mus, kviečiančiu ministrą pirmininką, tvirt inančiu Minis t ru ka-bineto sudėt i , Kiekvienam Prezidiumo aktu i reikėjo visų tr i jųjo nar iu parašu ir Ministru kabineto atstovo kontrasignacijos.

Konstituci joje buvo paskelbta visu lygybė prieš įstatymus, luo-mų p r i v i l e g i j ų panaikinimas, asmens, buto ir nuosavybės nelie-čiamybė, tikybos, spaudos, žodžio, susirinkimu, draugijų lais-vės, kurios "kilus karui, taip pat valstybei gresiančiam sukilimuiar riaušėms neprileisti" galėjo būti laikinai suvaržytos.

Konstitucija neaptarė daugelio principine reikšmę turinčiųklausimu: nepaskelbė respublikos, neužsiminė apie Valstybės ta-rybos ir jos Prezidiumo sudarymo tvarka, jų įgaliojimų terminus.Valstybės valdymo formą turėjo nustatyti Steigiamasis seimas. Ta-ryba įsipareigojo išleisti Steigiamojo seimo rinkimų įstatymą irdeklaravo v i suot in iu, t ies ioginių, lygių, slaptų r inkimų principus.

Konstituci jos keit imo teisė buvo pavesta Valstybės tarybai,nustatant tam reikalui kvalifikuota balsu daugumą.

Valstybės tarybos Prezidiumas 1918 m. lapkričio 11 d. patvir-tino A. Voldemaro vadovaujama Ministrų kabinetą, sudarytąne koalicijos, o darbo pagrindu, kuriame vyraujančią padėti už-ėmė dešiniųjų srovių atstovai. Kabineto nariams buvo paskirs-tyti devyni ministru portfeliai: Vidaus reikalu, Maitinimo ir vie-šųjų darbų. Finansų, prekybos ir pramonės, Žemės ūkio ir vals-tybės turtų, Susisiekimo, Švietimo, Teisingumo, Krašto apsau-gos ir Užsienio reikalų.

Dar tą pati mėnesį imta savanoriškumo pagrindu kurti ka-riuomenę, pradėta formuoti diplomatinė tarnyba.

Įstatymams ir kitiems valstybės aktams skelbti 1919 m. gruo-džio 29 d. pradėtas le i s t i periodinis o f ic ia lus leidinys -Laikino-sios vyriausybės žinios (nuo 1920 m. birželio 22 d. - Vyriausy-bės žinios).

Siekdama plėsti valdžią vietose, bet neturėdama valstybėsaparato, laikinoji Vyriausybė kreipėsi i Lietuvos gyventojus at-

126

sišaukimu, kviesdama nedelsiant rinkti parapijų komitetus irimti valdžia i savo rankas, organizuoti viešosios tvarkos apsau-ga. Parapi jų komitetai buvo raginami užmegzti tarpusavio ry-šius ir kurti apskričių komitetus. Vyriausybė įsipareigojo atsiųs-ti i vietas savo Įgaliotinius.

Vietose besikuriančius savivaldos organus pamėginta tei-siškai reglamentuoti j au gruodžio 17-20 d. išleistais t r imis vi-daus reikalų ministro aplinkraščiais (cirkuliarais) [LVŽ. 1919.Nr. 1-2].

Aplinkraštyje Nr. l "Dėlei savivaldybių Lietuvoje" valsčiaus(gminos) savivaldybe skelbiamas valsčiaus susirinkimas, kuria-me galėjo dalyvauti, r inkt i ir būti išrinktais valsčiaus gyventojai,sulaukę 21 metų amžiaus; susirinkime turėjo būti renkami vir-šaitis, jo padėjėjas ir valsčiaus komitetas. Iš valsčių, miestų irmies te l ių , turinčių valsčių teises, turėjo būt i renkami atstovai iapskričių seimelius arba susirinkimus, kurių vykdomaisiais or-ganais buvo numatyti apskričių komitetai ir "kiti viršininkai,kurie bus galutinai nurodyti įstatymuose". Rinkimų tvarkos do-kumentas nereglamentavo. Miestų savivaldybė privalėjo tvar-kytis pagal carinės Rusijos 1892 m. įstatymą, išskyrus tai, kadmiestų tarybų rinkimai turėjo būti visuotiniai, lygūs, slapti, tie-sioginiai ir vykti pagal proporcinę atstovavimo sistemą.

Savivaldybių kompetencijos aplinkraštis įsakmiai neregla-mentavo.

Apl inkraš t i s Nr. 2, pavadintas "Laikinosios apskričių virši-ninkų teisės ir pareigos", nustatė, kad vidaus reikalų ministro įapskritis skiriamas apskrities viršininkas "yra Laikinosios Vy-riausybės vietos atstovas, vykina visus jam pavestus įsakymus irtarp in inkau ja tarp Laikinosios Vyriausybės ir vietos gyventojų",jis įpareigojamas iš okupacinės valdžios perimti ūki, prižiūrėtisavivaldybių steigimą, organizuoti apskrities apsaugą, rūpintis vie-tos žmonių maitinimu, kooperacijos įstaigų steigimu, mokyklųorganizavimu, sveikatos apsauga ir kt. Apskrities viršininkas tu-rėjo dirbt i bendrai su kitų žinybų v a l d i n i n k a i s ir j i ems padėti.

Aplinkraštis Nr. 3 "Dėlei piliečių apsaugos sudarymo" nu-statė, kad vietose kuriama apsauga yra pavaldi vidaus reikalų

127

ministrui, bet jos finansavimu rūpintis ir jai vadovauti pirmiau-sia t u r i savivaldybės. Ši apsauga pavadinta milicijos.

Nors t i k r o j i valdžia Lietuvos teritorijoje ir toliau liko vokiečiųokupacinės administracijos rankose, jiems tebepriklausė visa ry-šių sistema, bet, atsiliepdami į laikinosios Vyriausybės kreipimą-si, aktyviausieji gyventojai energingai ėmėsi formuoti komitetus,tarybas ir kitų pavadinimų savaveiksmius organus ir, kiek tai bu-vo įmanoma, imti vietose valdžią į savo rankas. Tačiau kai kurio-se vietovėse susidurta su iš Rusijos grįžtančių komunistine ideo-logija persiėmusių asmenų, užsimojusių organizuoti vadinamą-sias darbininku ir valstiečių tarybas, priešiška veikla.

Negana to, 1918 m. gruodžio 8 d. Vilniuje jie įformino Mask-voje suorganizuotą bolševikine vadinamąją laikinąja revoliuci-ne darbininkų ir valstiečių vyriausybę, vadovaujamą V. Kapsu-ko, k u r i k i tą dieną patvirtino manifestą, skelbianti vokiečių oku-pacinės valdžios, lietuviškosios Valstybės tarybos ir kitų tauti-nių tarybų ir komitetų nuvertimą ir valdžios perėjima į Lietu-vos darbininkų, bežemių ir mažažemiu atstovų tarybų rankas.Be to, dvarininkų, "buožių", Bažnyčios žemių, taip pat gele-ž inkel iu, pašto įstaigų, fabrikų, bankų nacionalizavimą, darboužmokesčio pakėlimą, darbo laiko reguliavimą, kovą su spe-kul iaci ja .

Dokumentas numatė šios vyriausybės šliejimąsi prie sovieti-nės Rusijos.

Po to V. Kapsukas ir kai kurie jo vyriausybės nariai išvyko ĮDaugpili derinti rusų Raudonosios armijos veiksmų prieš be-sikuriančią Lietuvos valstybę, o pats manifesto projektas pa-siekė RKP(b) CK, kur buvo redaguojamas. Buvo numatytadokumentą paskelbti Vi lniu je gruodžio 16 d. rengiamo visuo-tinio politinio streiko metu, tačiau nespėta laiku pristatyti teks-tą ir todėl pirmiausia j i s buvo išspausdintas Maskvoje (gruo-džio 19 d.), o t ik po to (gruodžio 22 d.) - Vilniuje. Tą pačiądieną Maskva of icial iai pripažino V. Kapsuko vyriausybę ir Įsa-kė visoms Rusijos karinėms ir civi l inėms Įstaigoms teikti jaireikalingą pagalbą.

128

Manifesto turinys rodė, kad komunistai ignoruoja lietuviųtautos apsisprendimo teisę ir siekius sukurti savarankišką Lie-tuvos vals tybe.

Iš t ikrų jų manifestas, žinoma, nepašalino nei Valstybės tary-bos, nei vokiečių okupacinio valdymo aparato, be to, į valdžiąV i l n i j o j e pretendavo dar ir lenkai. Tačiau Valstybės tarybos pa-dėti komplikavo tai, kad okupacinei vokiečių kariuomenei1918 m. gale susirengus pal ikt i Lietuvą ir ėmus trauktis i Vaka-rus, jai iš paskos į Lietuvos giluma pradėjo plūsti Raudonosiosarmijos dal iniai . 1919 m. sausio 5 d. j ie užėmė Vilnių, vėliauŠiaulius, pasiekė Telšius, artinosi prie Alytaus ir Kauno.

Lietuvos Valstybės tarybos ir jos laikinosios Vyriausybės gy-vavimui iškilo mir t inas pavojus. Tarybos pirmininkas A. Sme-tona, ministras pirmininkas A. Voldemaras, kai kurie kiti poli-tikai, ieškodami efektyvesnės pagalbos besikuriančiai valstybei,buvo priversti skubiai išvykti j užsieni. Likę Lietuvoje veikėjaisuprato, kad A. Voldemaro kabinetas, atstovaudamas dešinio-sioms jėgoms, yra nepajėgus sutelkti visuomenę, kas buvo būti-na iškilusios grėsmės akivaizdoje.

1918 m. gruodžio 26 d. buvo sudarytas naujas Ministrų kabi-netas, prieš tai spaudoje paskelbus "Trijų Prezidiumo nutari-mą" apie tai, kad Valstybės tarybos Prezidiumo nutarimai, pasi-rašyti bent vieno nario, laikomi pasirašytais viso Prezidiumo.Vadovaujamas liaudininko M. Sleževičiaus, šis Ministrų kabi-netas, s k i r t i n g a i nuo ankstesniojo, atstovavo plačiausiai parti-nei koalicijai. Vokiečiu kariuomenei traukiantis iš Vilniaus, nau-joji laikinoji Vyriausybė 1918 m. gruodžio 31 d. persikėlė i Kau-ną. Čia buvo imtasi pr ie inamu priemonių st iprinti savo pajėgasir plėsti į taką krašte. Dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų įsibrovimoį Lietuvos teritori ją 1918 m. sausio 16 d. Lietuvos laikinoji Vy-riausybė pareiškė oficialų protestą Maskvai.

Pradėta organizuoti centrinių valstybės organų sistema, ku-rioje aiškiai dominavo Valstybės taryba, dėl nepakankamo lanks-tumo, trukdančio operatyviai reaguoti j sparčiai besikeičiančiąpolitinę situaciją, krizinei padėčiai aiškiai netiko. Tai atsispin-

129

dėjo Valstybės tarybos 1919 m. sausio 24 d. priimtame LietuvosValstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių papildy-me [LVŽ. 1919. Nr. 4], suteikusiame Ministru kabinetui teisetarp Valstybės tarybos sesijų pačiam leist i la ik inuos ius įstaty-mus, kuriuos j i s p r i v a l ė j o pateikti ar t imiausia i sesi jai i r galioju-sius, kol Valstybės taryba jų nepakeis.

Faktiškai šios tvarkos jau buvo laikomasi nuo sausio 9 d., opirmuoju tokiu Įstatymu buvo Laikinasis įstatymas apie Lie-tuvos p i l ie tybe [LVŽ. 1919. Nr. 2-3], pi l iečiais laikės gyvenan-čius Lietuvoje asmenis, k u r i ų tėvai ir seneliai joje gyveno, as-menis, ne mažiau 10 metų gyvenusius Lietuvoje iki 1914 m.,taip pat piliečio vaikus, žmona, našle; kitiems pilietybe galėjosuteikt i vidaus reikalų ministras, susitaręs su teisingumo mi-nis t ru, je i to page idau jantys i s išgyveno Lietuvoje ne mažiaukaip penkerius metus, tur i nuolatinį užsiėmimą ir nebuvo teis-mo baustas.

Siekdama tęsti pradėta valdžios koncentravimą Vyriausy-bės rankose, 1919 m. balandžio 4 d. Valstybės taryba priėmėn a u j u s Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos PamatiniusDėsnius [LVŽ. 1919. Nr. 6-priedas]. Tiesa, dauguma šio kon-s t i t u c i n i o dokumento nuostatų pažodžiui karto jo 1918 m. lap-kričio 2 d. Pamat in ių Dėsniu nuostatas. Iš esmės tebuvo pa-keista centrinių valstybės organų sistema, kurioje į pirmąją vie-tą naujoj i konst i tuci ja iškėlė vykdomuosius organus - Valsty-bės prezidentą (vietoje kolegialaus Tarybos Prezidiumo) ir Mi-nistru k a b i n e t ą .

Paskelbusi, kad prezidentą renka Valstybės taryba, konstitu-cija nenustatė nei jo r inkimų tvarkos, nei Įgaliojimų terminų.Prezidentui buvo suteikta išimtinė teisė sušaukti Valstybės ta-rybos sesijas ir jas paleisti. Šios prezidento prerogatyvos reikš-me didino tai, kad Konstituci jos Pamatiniai Dėsniai suteikė jamteisę pertraukų tarp Valstybės tarybos sesijų metu pačiam leistiįstatymus, prieš tai priimtus Ministrų kabineto. Kabineto pri-imta Įstatymo projektą prezidentas galėjo jam grąžinti, o pakar-tot inai p r i i m t o j o l ikimą turėjo spręsti Valstybės taryba.

Prezidento išleisti įstatymai jau buvo visiškai prilyginami įsta-tymams, priimtiems Valstybės tarybos.

Prezidentas turėjo tvirtinti ir Valstybės tarybos priimtus įsta-tymus. Jo pareikštas veto galėjo būti įveiktas tik Tarybai tą patįįstatymą priėmus antrą kartą.

Be to, prezidentui buvo suteikta teisė kviesti ministrą pirmi-ninką, pavesti jam sudaryti Ministrų kabinetą ir tvirtinti jo sudė-ti, skirti aukštuosius valdininkus, savo žinioje turėti kariuomene,reprezentuoti valstybe, skelbti amnestija. Visiems prezidento ak-tams reikėjo Ministru kabineto atstovo kontrasignacijos.

Be įstatymu leidybos, Valstybės tarybai buvo pavesta kon-troliuoti Ministrų kabineto veiklą; Ministrų kabinetas privalėjoturėti jos pasitikėjimą.

Balandžio 4 d. Valstybės taryba prezidentu išrinko A. Sme-toną, balandžio 12 d. jis patvirtino naują M. Sleževičiaus vado-vaujama Ministrų kabinetą, į kurio sudėti vėl įėjo visų pagrindi-nių par t i jų ir t a u t i n i ų mažumu atstovai.

Šiam M i n i s t r u kab inetu i funkcionuojant (iki 1919 m. spaliomėn.) Valstybės taryba nė karto nebuvo sušaukta. Tai leido iš-vengti ilgos ir sudėtingos įstatymų leidybos procedūros, kuri Vals-tybes taryboje buvo įgijusi tipiška parlamentinę forma: įstaty-mų projektus pre l iminar ia i svarstydavo komisijos, plenariniuo-se posėdžiuose jų priėmimas vyko trimis skaitymais. Tuo tarpuMinistrų kabinete, supaprastinant šią procedūrą, nuo liepos 31 d.įstatymų svarstymas pavestas komisijai iš ministro pirmininko,jo pavaduotojo ir ministro, kurio vadovaujama žinyba projektąbuvo pateikusi.

Visą valdžią savo rankose sutelkė vykdomosios valdžios ins-titucijos, o tai užtikrino karo sąlygomis reikalingą valdymo ope-ratyvumą.

Didelį dėmesį Vyriausybė sutelkė organizacinei centrinių irviet inių valstybės organų kūrimo veiklai.

Atit inkamas valstybinio ir visuomeninio gyvenimo sritis Mi-nistrų kabinetas ėmėsi tvarkyti per ministerijas, kurių dabar pa-daugėjo iki dešimties, nes buvo sudarytos atskiros Finansų bei

Prekybos ir pramonės ministerijos; be to, šio ministrų kabinetosudėtyje buvo du ministrai be portfelių pagrindinių Lietuvosteritorijoje gyvenusių tautinių mažumų - gudų ir žydų - reika-lams (analogiška vieta buvo siūloma ir lenkams, bet šie, tikėda-mi, jog Lietuva arba bent Vi lniaus kraštas bus įjungti į Lenkijossudėti, pasiūlymo nepriėmė).

Ieškant optimalios valdymo sistemos. Maitinimo ir viešųjųdarbų ministeri ja 1919 m. balandžio mėn. buvo reorganizuota įdvi savarankiškas - Tiekimo ir maitinimo (skirta kariuomeneiaprūpinti) bei Darbo ir socialinės apsaugos ministerijas, tačiaudėl nedidelės darbo apimties tų pačių metų spalio lapkričio mė-nesiais jos abi buvo likviduotos, o jų funkcijos perduotos atitin-kamai Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijoms, taip patatsisakyta savarankiškos Prekybos ir pramonės ministerijos: jivėl sujungiama su Finansų ministerija ir pavadinama Finansų,prekybos ir pramonės ministerija.

Siekiant sparčiau kurti ir stiprinti kariuomene, 1919 m. sau-sio 15 d. paskelbta karininkų, o vasario 13 d. - jaunuolių, su-laukusių 20-21 metų, mobilizacija. Jaunos tautinės ginkluoto-sios pajėgos Įsitraukė i kovos veiksmus prieš Raudonąją armija,kurios globojami komunistai mėgino kurti kitų, priklausančiąsovietinei Rusijai, valstybę.

Aukščiausiuoju savo valstybinės valdžios organu jie laikė liau-dies komisarų tarybą, kuri pati leido dekretus ir nutarimus vi-sais svarbiausiais klausimais bei vadovavo Vidaus reikalų, Švie-timo, Finansų, Susisiekimo, Pašto ir telegrafo, Prekybos ir pra-monės, Darbo, Žemdirbystės, Maitinimo, Karo reikalų, Svei-katos apsaugos, Socialinio aprūpinimo, Teisingumo, Valstybėskontrolės ir Užsienio reikalų liaudies komisariatams. Vietose-apskrityse, valsčiuose, miestuose - buvo kuriami revoliuciniaikomitetai, 1919 m. vasario mėn. reorganizuoti į darbininkų, be-žemių ir mažažemių valstiečių deputatų tarybas.

1919 m. vasario 18-20 d. Vilniuje įvyko vadinamasis Lietu-vos darbininkų, bežemiu, mažažemių valstiečių ir raudonarmie-čių tarybų suvažiavimas, kurio formaliai priimtais dokumentais

132

buvo paskelbtas Lietuvos sovietinės respublikos suku rimas beiproletariato diktatūros įvedimas, centro vykdomojo komitetosudarymas, nutarimas sukurti vieningą Lietuvos-Baltarusijos so-v i e t i n e respublika (Litbielą). Pastarasis nutarimas pradėtas įgy-vendint i 1919 m. vasario 27 d., kai Lietuvos ir Baltarusijos cen-tro v y k d o m ų j ų komitetu posėdyje pagal RTFSR 1918 m. kon-stitucijos pavyzdį buvo sudaryti bendri valstybiniai valdžios irvaldymo organai.

Šiomis sąlygomis jaunoms Lietuvos ginkluotosioms pajė-goms, besikaunančioms su bolševikais, Vakaru šal ių vyriausy-b i ų įpareigoti iš pradžių ėmė ta lk int i okupacinės vokiečių ka-riuomenės kariai, o 1919 m. balandžio 21 d. bolševikus iš Vil-niaus išvijo Lenkija, bet pati jį okupavo.

Didžiulėmis pastangomis stiprindama savo įtaka, jau 1919 m.pirmosiomis dienomis Lietuvos Vyriausybė ėmė steigti apskričiųkaro komendantūras. Vasario 10 d. jos įsakymu 30 km pločio zo-noje iš i lgai fronto linijos paskelbiama karo padėtis, kurios veiki-mas buvo plečiamas į traukiant išvaduotus rajonus. Karo padė-ties režimui reguliuoti 1919 m. kovo 5 d. išleistas specialus įstaty-mas - Ypat ingi valstybės apsaugos įstatai [LVŽ. 1919. Nr. 5].

Karo padėties paskelbimas, anot šio įstatymo, reiškė plačiųteis ių su te lk imą karo komendantų rankose, tvarkant politinį,ekonomini ir kultūrini gyvenimą jiems pavestose apskrityse. Ka-ro komendantai galėjo neleisti gyventojams rengti susirinkimų,turė jo teisę stabdyti laikraščių ir kitų spaudinių le id imą, iš-tremti gyventojus arba drausti jiems išsikelti iš gyvenamosiosvietos, daryt i rekvizici jas, uždaryti pramonės ir prekybos įmo-nes, drausti pirkti, parduoti, įvežti ar išvežti tam tikrus daik-tus. Civ i l in ia i vietos organai - policija, savivaldybė ir kitos įstai-gos - p r iva lė jo vykdyti karo komendantų nurodymus, teiktij iems visokeriopa pagalbą.

K o n k r e t i n a n t suteiktą karo komendantams kompetenciją,Ypatingais valstybės apsaugos įstatais buvo įtvirtinta jų teisėleisti gyventojams privalomus įsakymus, o už jų nevykdymą -bausti administracine tvarka pinigine bauda ir areštu.

133

1919 m. sausio 16 d. buvo išleistas Laikinasis Lietuvos teis-mu ir jų darbo sutvarkymas [LVŽ. 1919. Nr. 2-3], įteisinės ben-d r ų j ų teismu sistema ir paskelbęs carinės Rusijos 1903 m. Bau-džiamojo statuto įsigaliojimą Lietuvoje. Tų pačių metų kovo 27 d.Ministru kabinetas priėmė Karo teismo įstatus, o liepos 7 d. -Laikinuosius armijos teismo įstatus [LVŽ. 1919. Nr. 5,10], įtei-sinusius karo teismu, vaidinusiu svarbų vaidmenį esant karo pa-dėčiai, sistemą.

Lietuvos valstybė formavosi kaip u n i t a r i n ė valstybė. Svar-bia reikšmę v ie t in iu administraciniu organu sistemai kurt i tu-rėjo a d m i n i s t r a c i n i o - t e r i t o r i n i o Lietuvos suskirstymo Į te i s in i-mas. Tai buvo a t l i k t a 1919 m. liepos l d., i š le idžiant Apskričiųsienų ir jų centrų įstatymą [LVŽ. 1919. Nr. 9], pat iks l inus i ap-skričių centrus ir jų teritorijas, suskirsčiusi jas į valsčius. Ta-čiau tai nebuvo n a u j i teritoriniai dariniai, nes ir caro laikų ujez-dai, ir vokiečiu okupacijos kreisai l i e tuv ių buvo vadinami vie-nodai - apskrit imis.

Nepaisant organizacinių priemonių, laikinosios Vyriausybėsvaidmuo kuriamoje valstybėje buvo ribotas, nes Lietuva tebe-priklausė nuo Vokieti jos. Tik 1919 m. liepos 1l d. vokiečių ka-riuomenė pagaliau paliko Kauną, suteikdama veikimo laisvę tau-t iniams valstybės organams. Kitą diena laikinoji Vyriausybė pa-skelbė kreipimąsi Į Lietuvos piliečius, kuriame išdėstė a r t i m i a u -sios savo veiklos programą: buvo žadama tvarkyti valstybę tei-sėtumo ir teisingumo pagrindu, netrukus išleisti savivaldybiųĮstatymą, rengtis Steigiamojo seimo rinkimams; dokumente de-klaruojama piliečių lygybė prieš Įstatymą, kviečiami visi, nepai-sant tautybės ir tikėjimo skirtumų, aktyviai prisidėti kuriant ne-priklausomą Lietuvos valstybę.

Rugpjūčio mėnesi Lietuvos kariuomenė išstūmė Raudono-sios armijos da l in ius iš Lietuvos teritorijos, tačiau didelė etno-grafinės teritorijos dalis pietryčiuose buvo likusi lenkų rankose,š iaur inė je Lietuvos dalyje dar teko grumtis su bermontininkųgaujomis, buvo neišspręstas prancūzų administruojamo Klai-pėdos krašto likimas.

134

3. Pasirengimas sušaukti Steigiamąjį seimą

Poli t inei padėčiai stabilizuojantis, atkri to būtinumas Įvairiomspoli t inėms jėgoms vienytis į bendrą bloką, dirbti išvien, atsisa-kant savo s i e k i ų ir ideologinių nuostatų. Kartu tarp koalicijospartnerių vis labiau ryškėjo nuomonių tam tikrais klausimaiss k i r t u m a i i r nesutar imai .

1919 m. spalio 7 d. buvo patvirtintas naujas Ministrų kabine-tas, iš esmės susidedantis iš dešiniosios pakraipos atstovų. Ka-binetas a tnau j ino bendradarbiavimą su Valstybės taryba, norspagr indiniu Įstatymu leidėju tebeliko Vyriausybė.

Svarbiausiu naujosios Vyriausybės uždaviniu tapo sušauktiSteigiamąjį seimą ir teisiškai įtvirtinti naująją valstybę. Nedel-siant tai padaryti buvo neįmanoma jau vien dėl to, kad didelėLietuvos teritori jos dalis buvo bolševiku ir lenkų okupuota. Betir vė l iau atsirado s u n k u m u , nes ėmė siautėti bermontininkai,sąmokslą valstybės viduje mėgino organizuoti vadinamoji Len-kų karinė organizacija (POW). Tačiau ir šiomis be galo sudėtin-gomis sąlygomis buvo pradėti parengiamieji darbai.

Šiuo atžvilgiu aktualus Valstybės tarybos, prezidento ir Mi-nistrų kabineto veiklos baras buvo pirmiausia jau faktiškai vei-kusių valstybės aparato grandžių tobulinimas, jų pritaikymasprie r e a l i ų gyvenimo poreikių. Reikšmingas buvo 1920 m. gegu-žės mėn. išleistas etatų įstatymų, nustačiusių organizacinę visų tometo valdymo žinybų struktūrą, centrines ir vietines jų instituci-jas, paketas [LVŽ. 1920. Nr. 33]. Pažymėtinas 1920 m. gegužės14 d. Milicijos įstatymas [LVŽ. 1920. Nr. 32], suformulavęs ap-skričių viršininkų bei milicijos organų (nuo 1924 m. jie buvo pa-vadint i policija) uždavinius ir organizacinius principus, 1919 m.spalio 28 d. paskelbtas Savivaldybių įstatymas [LVŽ. 1919. Nr. 14].

1919-1920 m. išleisti įstatymai skirti sutvarkyti mokesčius,susis iekimą ir ryšius, ūkį, švietimą ir kultūrą, darbą ir socialinęapsaugą.

Siekdama sunorminti visuomeninių organizacijų, susirinki-mų ir spaudos veiklą, ypač aktualią rengiantis pirmiesiems poli-tiniams rinkimams, laikinoji Vyriausybė 1919 m. spalio 10 d. pri-

135

ėmė Draugi jų Įstatymą, lapkričio 30d. - Spaudos įstatymą,1920 m. vasario 21 d. - Susirinkimų įstatymą [LVŽ. 1919. Nr. 15,17; 1920. Nr. 20].

Draugijų įstatymo pagrindu netrukus Vidaus reikalų minis-ter i jo je oficialiai užsiregistravo Lietuvos politinės partijos, be-siskiriančios viena nuo kitos ne tiek klasiniu, pol i t iniu ar eko-nominiu, kiek ideologiniu pagrindu. Iš jų įtakingumu ypač išsi-skyrė Lietuvių tautos pažangos partija, 1924 m. reorganizavusis įLietuvių tautininkų sąjungą; Lietuvos krikščionių demokratų par-tija, kuri drauge su dviem giminingomis politinėmis organizaci-jomis - Darbo federacija, o vėliau ir Ūkininkų sąjunga - sudarėof ic ia lų bloką; Demokratinė tautos laisvės santara, 1925 m. per-siorganizavusi į Ūkininkų partijų; Lietuvos socialistų liaudininkųdemokratų partija, 1922 m. susijungusi su Lietuvos valstiečių są-junga ir pasivadinusi Lietuvos valstiečiu liaudininkų sąjunga; Lie-tuvos socialdemokratų partija.

Beveik penktadalį Lietuvos gyventojų ir piliečių sudarę kita-taučiai - žydai, vokiečiai, lenkai, rusai, gudai - grupavosi pagaltautybe ir nesijungė į lietuviškąsias partijas.

Kovojusi už Lietuvos pajungimą sovietinei Rusijai Lietuvoskomunistų partija,kurios atžvilgiu 1919 m. liepos 15 d. Ministrųkabinetas pareiškė oficialų neigiamą nusistatymą [LVŽ. 1919.Nr. 11], savo priešvalstybinių užmačių neatsisakiusi ir vėliau,liko veikti nelegaliai.

Visos oficialiai veikusios partijos aktyviai įsitaukė į Steigia-mojo seimo, turėjusio nustatyti Lietuvos valstybės pagrindus,parengti konstituciją ir laikinai atlikti aukščiausiojo valstybėsvaldžios organo funkcijas, rinkimus.

Steigiamojo seimo rinkimų įstatymas, priimtas 1919 m. spa-lio 30 d. [LVŽ. 1919. Nr. 16], rinkimų teisę suteikė Lietuvospiliečiams, sukakusiems 21 metų. Rinkimuose negalėjo dalyvautiasmenys, kuriems už tėvynės išdavimą ar kita sunkų nusikalti-mą teismo atimtos teisės, taip pat teismo nubaustieji už žmo-gaus garbę žeminantį nusikaltimą bei už r inkimų laisvę saugan-čio įstatymo pažeidimus, jei nuo bausmės atlikimo laiko nepra-

ėjo t re j i metai. Rinkimu teisė taip pat nebuvo suteikta kariš-kiams, tačiau po neramumų, komunistų išprovokuotų Kaunoįguloje, 1920 m. kovo 15 d. kariškiams leista dalyvauti rinki-muose nuo 17 metų amžiaus [LVŽ. 1920. Nr. 20].

Kartu su Steigiamojo seimo rinkimų įstatymu buvo paskelb-tas R i n k i m ų laisvės apdraudimo įstatymas [LVŽ. 1919. Nr. 16],numatęs pi l iečių ir valdininkų atsakomybę už neleistiną agita-ci ją , rinkimų trukdymą ir panašius veiksmus.

Rinkimai buvo organizuojami pagal proporcine atstovavimosistema.

R i n k i m u s ske lb iant jau nebebuvo laukiama užsitęsusio teri-tor in ių problemų sprendimo. Todėl, nepaisant to, kad Vyriau-siosios r i n k i m u komisijos nustatytoms v ienuol ika i r ink imų apy-gardų, jungusioms po 3-4 apskritis ir visiškai apėmusioms et-nografine Lietuvos teritoriją, buvo skirtos 229 Steigiamojo sei-mo atstovu vietos, iš t i k r ų j ų laisvoje Lietuvoje rinkimai tegalėjov y k t i šešiose r ink imu apygardose ir būti renkami tik 112 atsto-vų: VII-X apygardos buvo sudarytos didelei buvusios Vilniausgubernijos daliai, okupuotai lenku, o Klaipėdos kraštui ("prūsųLietuvai"), kuris tuokart dar neįėjo į Lietuvos sudėtį, pasak įsta-tymo, Steigiamojo seimo rinkimai galėjo būti skiriami atskirai,tuo parodant, kad Lietuva šį kraštą laiko savo teritorijos dalimi.

Siekiant sudaryti kiek galint palankesnes rinkimų sąlygas, jųišvakarėse, 1920 m. kovo 1 d., didžiojoje Lietuvos vyriausybėskontroliuojamoje teritorijos dalyje buvo panaikinta karo padė-tis [LVŽ. 1920. Nr. 20], galiojusi nuo 1919 m. spalio 9 d, kaibuvo k i lus i bermontininkų grėsmė.

Steigiamojo seimo rinkimuose, vykusiuose 1920 m. balan-džio 14-16 d., dalyvavo apie 90 procentų rinkimų teisę turėju-siu piliečių. Socialiniu požiūriu Steigiamajame seime buvo at-stovaujami įvairiausi gyventojų sluoksniai. Greta lietuvių, ats-tovais tapo keletas žydų, lenkų, vokietis. Politiškai gausiausiabuvo atstovaujamas krikščioniu demokratų blokas, gavęs abso-liučią atstovų daugumą -59. Bloko pergalei didelę reikšmę tu-rėjo Bažnyčios įtaka gyventojams, taip pat jo pažadėta sparti

137

agrarinė reforma. Socialistų l iaudininkų demokratų partija irValstiečių s ą j u n g a kartu paėmus turėjo 28 atstovų vietas, so-cialdemokratai - 13. Likusius mandatus dalijosi nepartiniai irt a u t i n i u mažumų atstovai. Tik dešinysis visuomenės sparnas l i-ko neatstovautas, nes Lietuvių tautos pažangos partijos, ma-žiau už kitas sroves pasidavusios radikalizmui ir todėl stokoju-sios masines paramos, gauti balsai nevykusiai išsidėstė apygar-dose ir nesuteikė j a i teisės nė į viena mandatą.

4. Atkurtos Lietuvos valstybės paskelbimas

Susirinkęs Į pirmąjį posėdį, 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasisseimas priėmė rezol iuci ją, skelbiančia, jog, reikšdamas Lietu-vos žmonių valią, j is proklamuoja "esant atstatytą nepriklauso-mą Lietuvos valstybę, kaip demokratine respubliką, etnografi-nėmis sienomis ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yrabuvę su kitomis valstybėmis". Tai buvo oficialus steigiamosiosvaldžios dokumentas, fiksuojantis naujos valstybės sukūrimą. Nu-statydama neribotą Lietuvos valstybės suverenumą, rezoliucijaįgavo principinę konstitucinę reikšmę. Ne mažiau svarbu ir tai,kad, nurodydamas konkrečią tos valstybės valdymo formą - de-mokratine respubliką, šia rezoliucija Steigiamasis seimas nustatėLietuvos valstybės pamatus, t. y. atliko tai, ką jam buvo pavedu-sios tiek Lietuvių Vilniaus konferencija, tiek Lietuvos taryba.

Tiesioginiam ir pagrindiniam Steigiamojo seimo uždaviniuiatl ikti - Lietuvos valstybės pagrindams įvilkti į konstitucini rū-bą - re ikėjo laiko, o pats Steigiamojo seimo buvimo faktas grio-vė ga l io jus ius 1919 m. Pamatinius Dėsnius, todėl 1921) m. bir-želio K) d. Steigiamasis seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Vals-tybės Konstituciją [LVŽ. 1920. N r. 37].

Laik inoj i Konstitucija pakartojo Steigiamojo seimo nuosta-tą dėl valstybės valdyme) formos, skelbdama Lietuvą esant de-mokratine respublika.

Remiantis populiaria konstitucinės teisės teorijoje "steigia-mosios ir įsteigtosios valdžių" koncepcija, pagal kurią tauta iš-imtinai jai priklausančią steigiamąją suverenią galią galinti pa-

vesti t i k specialiai šiai funkci jai atlikti išrinktiems reprezentan-tams, Konstitucija skelbė, kad Steigiamasis seimas yra suvere-nios Lietuvos galios reiškėjas, jam pavedama leisti įstatymus irpr iž iūrėt i jų vykdymą, tv ir t int i valstybės biudžetą.

Iškeldama neterminuoto ir neatšaukiamo Steigiamojo sei-mo va idmenį , Konst i tuci ja sumažino prezidento reikšme - da-bar jo Įstatymu leidybos teisės tesiribojo Steigiamojo seimo iš-leistu Įstatymu skelbimu.

Vykdomoji valdžia buvo pavesta Steigiamojo seimo renka-mam Respublikos prezidentui ir prezidento tvirtinamam Mi-nis t ru kabinetui, kuris vėlgi atsakingas Steigiamajam seimui: pa-reiškus nepasitikėjimą, Ministru kabinetas privalėjo atsistatydinti.

Politiniais sumetimais krikščionių demokratų blokas į nau-jai suformuota vyriausybę pakvietė l iaudininkus. Koalicijos part-neriu reikalavimu krikščionys demokratai sutiko, kad preziden-tas nebus renkamas, o jo pareigas eis, kaip numatė LaikinojiKonst i tuci ja , Steigiamojo seimo pirmininkas.

Laikinoji Konstitucija, palyginti su 1919 m. Laikinosios Kon-stitucijos Pamatiniais Dėsniais, išplėtė piliečių demokratinių tei-s ių ir laisvių sąrašą įtaukdama į jį dar streikų laisvę. Konstituci-ja taip pat deklaravo mirties bausmės ir luomų panaikinimą.Kartu nurodyta, kad, ki lus karui, g inkluotam suki l imui ar ki-tiems pavojingiems neramumams, Steigiamasis seimas gali skelb-ti karo ar kurią kita nepaprastąja padėti, kuriai galiojant su-stabdomas deklaruotų teisiu ir laisvių veikimas.

Laikinoji Konstitucija nenustatė jos keitimo ar papildymotvarkos: tai turėjo b ū t i savaime aišku iš Steigiamojo seimo pri-gimties ir paskirties.

Laikinosios Konstitucijos priėmimas užbaigė Lietuvos vals-tybės kūrimosi ir laikinosios Vyriausybės veiklos laikotarpi.

Tačiau Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės, tarptautinispripažinimas užsitęsė. Tiesa, 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje bu-vo pasirašyta Lietuvos Taikos sutartis su Rusijos TFSR, kuriaRusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklau-somybę l ietuvių gyvenamojoje teritorijoje su sostine Vilniumi.

Dar anksčiau - 1918 m. kovo 23 d. - tai, bet su išlygomis, buvopadariusi Vokietija. Tačiau į Tautų Sąjungą ji tebuvo priimta1921 m. rugsėjo 22 d., o didžiosios pasaulio valstybės Lietuvos

valstybę de jure pripažino tik 1922 m. pabaigoje.

11. VALSTYBINĖ IR VISUOMENINĖ SANTVARKA

L 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos priėmimas

Steigiamasis seimas posėdžiavo dvejus metus, išskyrus Lenkijosagresijos prieš Lietuvą laikotarpį, kai 1920 m. spalio-1921 m. sau-sio mėn. laikinai buvo nutraukęs savo darbą, įstatymų leidybąbei jų vykdymo priežiūrą pavesdamas jo tam tikslui specialiai su-formuotam Mažajam seimui, susidedančiam iš Steigiamojo seimopirmininko ir šešių narių, atstovaujančių pagrindinėms frakcijoms.

Svarbiausias Steigiamojo seimo uždavinys buvo parengti irkonstituciškai įtvirtinti naujos valstybės pagrindus. Politinės tometo sąlygos Lietuvoje ir aplink ja pasižymėjo didžiuliu demok-ratiniu jėgų pakilimu. Ilgus amžius kentusi rusu carizmo prie-spaudą, paskutiniais metais patyrusi kaizerinės okupacijos žiau-rumus, lietuvių tauta troško laisvės ir idealizavo demokratiją,su jos vėliava skynėsi kelią pro ją engusias imperijas. Demokra-tija turėjo tapti svarbiu veiksniu atremiant iškilusią bolševizmogrėsme; daugelis Lietuvos inteligentu, karą praleidusių Rusijo-je, kaip tik iš joje įsiliepsnojusios revoliucijos persiėmė radika-lizmo, atsiliepusio jiems ėmus atkurti savo valstybę.

Pagaliau demokratijos siekius stiprino visoje Europoje įsivy-ravusios tam palankios politinės ir socialinės sąlygos.

Visos šios aplinkybės turėjo lemiamos įtakos rengiamai Lie-tuvos konstitucijai.

Valstybės valdymo formos klausiniu Steigiamajame seime vyra-vo parlamentinės respublikos šalininkai. Šiuo požiūriu nesutapotik jame visiškai neatstovaujamos Tautos pažangos, mažiau pasi-davusios radikalizmui, nuomonė: taip pat propaguodama demok-ratiją, savo spaudoje ji pasisakė už kitokią jos konstrukciją - užprezidentine respubliką, už platesnių teisių suteikimą prezidentui.

Rengiant konstitucijos projektą, sprendžiant konkrečius kon-s t i tuc in ius klausimus, įvairiu partijų vienybės būta mažiau: kai-rysis sparnas - socialdemokratai ir l i audin inka i - reikalavo at-s k i r t i Bažnyčią nuo valstybės, atsisakyti prezidento institucijos,įvesti teisėju renkamumą, užtikrinti streikų laisve ir pan., o de-šinieji, atstovaujami krikščioniu demokratų bloko, pasisakė užkonservatyvesne konstitucija, reikalavo privilegijuotos padėtiesBažnyčiai, pasisakė prieš teisėjų renkamumą ir kitas liberales-nes priemones.

Krikščioniu demokratu blokas, turėdamas Steigiamajame sei-me absoliučią balsų daugumą ir todėl apsieidamas be kitų frak-c i j ų paramos, mažai tesiskaitė su partnerių nuomone, ir Lietu-vos Valstybės Konstitucija [VŽ. 1922. Nr. 100] 1922 m. rugpjū-čio l d. buvo priimta vien tik šio bloko balsais.

Konstitucija susidėjo iš preambulės ir 15 skyrių, suskirstytų į108 straipsnius.

Pagrindiniai jos bruožai atitiko bendrus demokratinių kon-stitucijų reikalavimus.

Konstitucijos l straipsnyje Lietuvos valstybė skelbiama nepri-klausoma demokratine respublika. Čia pat deklaruojama vienasvarbiausiu jos nuostatų - suvereni valstybės valdžia priklausotautai, kuri, kaip matyti iš 103 straipsnio, suprantama ne kaip et-ninė lietuvių tauta, o kaip turinčių rinkimų teisę piliečiu visuma.

Buvo užfiksuotas formalus teisinis Konstitucijos prioritetasvisų kitų teisės normų sistemoje. Tai matyti iš straipsnių, nuro-dančiu, jog valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingasKonstitucijai (3 str.), bei nustatančių ypatingą jos keitimo tvar-ką (102-103 str.). Kartu buvo laikomasi požiūrio, kad Konsti-tucija nėra tiesioginio veikimo teisės aktas, neturi piliečiui arvalstybės institucijai privalomos galios, ji tėra privaloma įstaty-mų leidėjui, kurio leidžiami įstatymai Konstitucija įgyvendina.

Steigiamasis seimas, išreiškęs tautos steigiamąją galią, nepa-geidavo, kad eilinis seimas lengvai kaital iotų jos priimtos Kon-stitucijos nuostatas. Todėl buvo numatyta, kad keisti ar papil-dyti Konstituciją tegali Seimas 4/5 visų atstovų balsų dauguma.

Ten, kur paliečiama steigiamoji tautos galia, Konstitucija nesi-tenkino vien reprezentaciniu veiksniu, o numatė ir tiesioginiosuvereninio tautos įsikišimo referendumo forma galimybę: Kon-s t i tuc i jos papildymas ar pakeitimas. Seimo priimtas 3/5 visų at-stovu balsu dauguma, galėjo įsigalioti tik per tris mėnesius Res-publikos prezidentui arba 1/4 visų Seimo atstovų, arba 50 tūks-tančių r i n k i m ų teisę tur inčių pil iečių nepareikalavus papildymoar pakeitimo likimą atiduoti spręsti tautai visuotiniu balsavimu.

Beje, šiai Konstituci jai galiojant nebuvo padaryta nė vienojos pakei t imo.

2. Piliečių teisinė padėtis

Nustatydama pi l ieč ių teisinę padėtį. Konstitucija pirmiausia pa-brėžė jų lygiateisiškumą, nepaisant lyties, kilmės, tautybės ir t i-kėjimo. Konstitucijos antrajame skyriuje, pavadintame "Lietu-vos piliečiai ir jų teisės", skelbiamas demokratinių teisių ir lais-v ių sąrašas: asmens ir buto neliečiamumas, tikėjimo ir sąžinėslaisvė, susirašinėjimo slaptumas, žodžio ir spaudos, susirinki-mų ir są jungų laisvės, peticijos ir įstatymų iniciatyvos teisės. Dau-guma Konstitucijos straipsniu, skelbusių piliečių teises ir lais-ves, papildė pastabos, kurios nustatė, kad jos galioja tam tikrųįstatymų ribose.

Iškeldama žmogų ir skelbdama jį visuomeninio gyvenimo cent-ru, deklaruodama gal imą jo teisiu ir laisvių ribojimą išimtinai įsta-tymu, Konstitucija rėmėsi liberaliosios filosofijos nuostatomis.

Antai Konstitucijos 17 straipsnyje skelbiama sąjungų laisvė,"jei jų tikslai ir vykdomos priemonės nėra priešingos baudžia-miesiems Įstatymams". Detaliau šios laisvės turinį nustatė vi-suomeninių organizacijų veiklą reguliavęs 1919 m. spalio 10 d.Draugijų įstatymas, pagal kurį kiekvienos visuomeninės orga-nizacijos į s tatų registravimas buvo pavestas specialiai komisi-ja i , susidedančiai iš apskrities viršininko (komisijos pirminin-ko), apskrities komiteto nario ir taikos teisėjo. Apskrities virši-n inkas ir Vidaus reikalų ministeri jos Piliečių apsaugos departa-mentas galėjo sustabdyti bet kurios organizacijos veiklą, jei ši

"igyja priešingo valstybės įstatymams krypsnio", o minėtoji ko-mis i ja - uždrausti organizacija, nesilaikančia savo Įstatu.

Draugijų laisvės turinys labai glaudžiai siejasi su susirinki-mu laisve. Konstitucijos 16 straipsnyje leidžiama susirinkimusrengti tik "be ginklo ir neardant viešosios tvarkos" bei laikantis"įstatymo nurodytos tvarkos". Susirinkimu įstatymas, priimtas1920 m. vasario 21 d., susirinkimu organizatorius įpareigojo apierengiamų susirinkimą iš anksto informuoti policija. Policijos at-stovai turėjo teise dalyvauti visuose viešuosiuose susirinkimuo-se, taip pat ir bet kuriame kitame susirinkime turėdami žinių,kad "bus keliama ar svarstoma, kas yra draudžiama baudžia-m ų j ų įstatymu". Policininkai, dalyvaudami susirinkimuose, pa-gal ši įstatymą, turėjo teisę uždaryti susirinkimų, jeigu jame ky-la netvarka arba kurstoma "prievarta nuversti esamąją valdžią","viena gyventoju dalį sukilti prieš kitą" ir pan.

Konstitucijos 15 straipsnyje skelbiama žodžio ir spaudos lais-vė ir kartu pabrėžiama, kad šia laisvę galima suvaržyti įstatymenurodytais atvejais, kai to reikia "dorai ar valstybės tvarkai sau-goti". Pagal 1919 m. lapkričio 30 d. Spaudos įstatymą, periodi-niu l e i d i n i u redaktoriai ir leidėjai turėjo pranešti vidaus reikalųorganams apie rengiamus leisti spaudinius. Buvo reikalaujama,kad kiekvieno spaudinio aštuonis egzempliorius spaustuvė pri-statytu apskrities viršininkui. Sis, įžiūrėjęs spaudinyje nusikalt i-mo žymiu, turėjo teisę sustabdyti jo platinimą ir iškelti baudžia-mąja byla. Galut inai sustabdytojo leidinio likimą sprendė teis-mas, įstatymas suteikė vidaus reikalu ministrui teisę drausti įvežtiį Lietuvą ir platinti užsienyje išleistus spaudinius.

Taigi visi šie įstatymai konstitucinėms teisėms ir laisvėms įgy-vendinti nustatė pareikštinį režimą: piliečius įpareigojo apie sa-vo ket inimus tik pareikšti atitinkamoms valstybės institucijoms,nereikalaudami siu sutikimo.

Tiesiogini poveikį šioms demokratinėms teisėms ir laisvėmsįgyvendinti turėjo nepaprastosios padėties veikimas.

Galimybė taikyti nepaprastąja padėti ir pagrindiniai to tai-kymo padariniai užfiksuoti Konstitucijos 32 straipsnyje, kur nu-

rodyta, kad karo ar kurią kitą nepaprastąją padėtį "kilus karui,ginkluotam sukilimui", taip pat atsiradus ''kitokiems pavojin-giems neramumams" gali įvesti Respublikos prezidentas, vė-liau patelkiant šį aktą tvirtinti Seimui. Čia pat pabrėžiama, kadnepaprastosios padėties paskelbimas yra susijęs su piliečių kon-stituciniu teisiu ir laisvių sustabdymu.

Karo padėtis dėl Rytų Lietuvoje vykstančiu karo veiksmųtarp RTFSR ir Lenkijos ginkluotųjų pajėgu ir kartu Lietuvoskomunistų išvystytos ginkluoto sukilimo prieš Lietuvos vyriau-sybe agitacijos Steigiamojo seimo 1920 m. liepos 24 d. buvo pa-skelbta visoje Lietuvos teritorijoje [VŽ. 1920. Nr. 41]. Vėliau,tų pačių metų spalio lapkričio mėnesiais Lietuvos kariuomeneiteko kautis su lenkų agresoriais, o po to šalia atplėštos teritori-jos dalies ribos Lietuva įgijo nesibaigiančios karinės įtamposžidinį. Dėl šios priežasties tik 1922 m. rugpjūčio 17 d., prasidė-jus rengimuisi pirmojo Seimo rinkimams, karo padėties veiki-mo teritorinės ribos buvo kiek apribotos [VŽ. 1922. Nr. 105].Karo padėtis, išskyrus l km pločio zoną išilgai demarkacijosl ini jos, buvo panaikinta dar vėliau - 1926 m. liepos 2 d.[VŽ. 1926. Nr. 229]. Tačiau tų pačių metų gruodžio 17 d. per-versmo vydytojų įvesta [VŽ. 1926. Nr. 242] ji veikė visoje Lietu-vos teritorijoje iki 1938 m. spalio 31 d. [VŽ. 1938. Nr. 624].

Karo padėties režimą visą šį laiką reguliavo Ypatingi valsty-bės apsaugos įstatai, keletą kartų papildyti, įskaitant nuostatą,suteikiančia karo komendantams teisę ištremti pavojingus vi-suomenės tvarkai asmenis į koncentracijos stovyklą, o nuo1934 m. liepos 12 d. - sustabdyti visuomeninių organizacijų veik-lą arba jas uždrausti. Pakeisdamas pareikštinį konstitucinių tei-sių ir laisvių įgyvendinimo režimą leidiminiu, šis įstatymas su-konkretino Konstitucijoje numatytą teisių ir laisvių sustabdymą.

Seimas 1925 m. gegužės 19 d. priėmė Sustiprintos apsaugosįstatymą [VŽ. 1925. Nr. 194], reguliavusi kitą nepaprastosiospadėties rūšį -vadinamąją sustiprintą apsaugą. Sustiprintos ap-saugos padėčiai buvo būdinga tai, kad teises, panašias į tas, ku-riomis naudojosi komendantai karo padėties metu - sustabdyti

visuomeninių organizacijų veiklą, drausti išleisti ir platinti spau-dos leidinius, drausti susirinkimus, taikyti ištrėmimą, sulaikyti as-menis, uždaryti pramonės ir prekybos įmones - gavo vidaus rei-kalų ministras ir jam pavaldūs pareigūnai, pirmiausia - apskričiųviršininkai. Įstatymas suteikė vidaus reikalu ministrui teisę leistiprivalomuosius įsakymus, už kuriu nevykdymą apskričiu viršinin-kai galėjo nusižengusius gyventojus bausti bauda ir areštu.

Sustiprintos apsaugos padėtis prireikus galėjo pakeisti karopadėti, tačiau jai nuolat veikiant sustiprinta apsauga ilga laikąnebuvo panaudota, ir tik 1938 m. gruodžio 10 d. ji buvo pa-skelbta Kauno mieste ir apskrityje, o 1939 m. kovo 22 d. -viso-je Lietuvos teritori joje.

Ypatingi valstybės apsaugos įstatai ir jų papildymai ir pake-t imai buvo inkorporuoti į 1939 m. gegužės 10 d. išleistą Nepa-prastojo meto įstatymą, kuris identišką karo padėčiai būklę pa-vadino valstybės gynimo metu; šis įstatymas taip pat naujai reg-lamentavo sustiprintos apsaugos režimą.

Reikšmingų piliečių teisinės padėties nuostatų buvo ir kaikuriuose kituose 1922 m. Konstitucijos skyriuose. Bet šios nuo-statos, atsižvelgiant į realia socialinę ir ekonominę Lietuvos vals-tybės padėti bei Konstitucijos rengėjų pažiūras, kiek nutolo nuoliberaliosios koncepcijos, buvo pakoreguotos katalikiškųjų so-c i a l i n i ų bei vals t iečių liaudininkų ir socialdemokratų socialisti-n i ų idėjų kryptimi: jos deklaravo valstybės rūpestį, kad kiekvie-nas pilietis turėtu darbo (88 str.), kad būtų sudarytos sąlygos"taisyklingai žemės ūkio gamybai" (90 str.), kad darbininkai būtųapsaugoti ligos, senatvės, nelaimingų atsitikimų atvejais, trūks-tant darbo (97 str.). Konstitucija skelbė nuosavybės teisės ap-saugą, nurodė, jog piliečio turtą galima nusavinti tik įstatymu irtik esant viešajam reikalui, bet nutylėjo visuotinai pripažintaišankstinio ir teisingo atlyginimo reikalavimą.

Konstitucijos septintajame skyriuje, skirtame tautinėms ma-žumoms, numatyta jų teisė savarankiškai tvarkyti savo tautinėskultūros reikalus ir tam tikslui įstatymo nustatyta tvarka suda-ryti savo atstovaujamuosius organus.

145

3. Aukščiausių jų valstybės organų sistema

Pripažinusi suverenia valstybės valdžią tautai, ja vykdyti Kon-stituci ja (2 str.) pavedė Seimui, Vyriausybei, susidedančiai iŠ Res-publikos prezidento ir Ministrų kabineto, ir teismui. Deklaruo-dama valdžių padali j imo principą, į pirmąją vietą Konstitucijavis dėlto iškėlė par lamenta.

Konstitucijos trečiajame skyriuje, pavadintame ''Seimas"(27-32 str.), išvardytos vienerių rūmų, renkamu trejiems me-tams, Seimo prerogatyvos - leisti įstatymus, tv i r t int i valstybėsbiudžetą ir jo vykdymą, rat i f ikuot i svarbiausias tarptautinessutartis (taikos, ter i tor ines ir kai kurias kitas), spręsti karo irtaikos klausimus, t v i r t i n t i nepaprastosios padėties Įvedimą, pri-ž iūrė t i vyriausybės darbus - toli gražu neatspindėjo viso tikro-jo Seimo vaidmens valstybėje, kuris ypač išryškėja santykiuosesu vykdomosios valdžios institucijomis.

Seimo teis inę padėti taip pat reglamentavo 1924 m. birželio18 d. priimtas Seimo statutas [VŽ. 1924. Nr. 163; pirmasis irantrasis seimai vadovavosi 1920 m. gegužės 18 d. Steigiamojoseimo statutu].

Svarbiausia Seimo funkcija, apibūdinanti jo vietą valstybėsorganų sistemoje, buvo įstatymų leidyba - Seimui priklausė iš-imtinė į s tatymų leidybos teisė.

į s tatymų leidybos iniciatyvos subjektai buvo: a) 25 tūkstan-čiai piliečių, turinčiu Seimo rinkimų teisę; b) Ministrų kabine-tas; c) Seimo atstovai. Tikroji šių subjektų įstatymų leidybos ini-ciatyva buvo nevienoda - pirmojo ir trečiojo seimų duomeni-mis, Ministrų kabinetas pasiūlė 82 proc., Seimo atstovai -18 proc. visų įstatymų projektų; rinkėjai įstatymų projektų ne-pateikė.

Pagal nustatytą tvarką įstatymų projektai pirmiausia buvosiunčiami Seimo komisijoms, plenariniuose posėdžiuose j ie bu-vo p r i i m a m i per tris skaitymus. Seimo pri imtus įstatymus skel-bė prezidentas. Seimo priimtą įstatymą prezidentas galėjo per21 dieną grąžinti su savo pastabomis svarstyti pakartotinai. Įsta-tymą Seimui vėl priėmus absoliučia atstovų balsų dauguma, pre-

zidentas privalėjo ji skelbti. Prezidentas negalėjo gražinti Įsta-tymo antram svarstymui tuo atveju, kai Seimas kvalifikuota balsųdauguma pripažino, jog įstatymas yra skubus.

Kita labai svarbi Seimo prerogatyva buvo Vyriausybės veiklospriežiūra. Konst i tuci ja nustatė, kad Seimas prižiūri Vyriausybėsdarbus, teikia jam paklausimus bei interpeliacijas, skiria revizi-jas. Be to, Seimas turėjo teise bet kuriam ministrui už tėvynėsišdavimą ar už tarnybinius nusikaltimus iškelti baudžiamąją byla.

Respublikos prezidentą rinko Seimas trejiems metams. For-maliai Konstitucija prezidentui suteikė reikšmingas teises: jisbuvo pagrindinis valstybės reprezentantas tarptautiniuose san-tykiuose, galėjo dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose ir juosepirmininkauti, skyrė aukštuosius pareigūnus, vadovavo respub-likos ginkluotosioms pajėgoms, turėjo bausmės dovanojimo teisę(46, 48-49, 51, 53-54 str.). Kabinetui pasiūlius, prezidentas ga-lėjo skelbti karo ar kita kurių nepaprastąja padėti, laikinai su-stabdyti konstitucines piliečiu teisių garantijas ir imtis priemo-nių kilusiam pavojui atremti (32 str.). Konstitucija (47 str.) su-teikė prez identui teisę kviesti m i n i s t r ą pirmininką, pavesti jamsudaryti Ministrų kabinetą, tvirtinti sudarytą Ministrų kabinetąir priimti jo atsistatydinimą. Prezidentas naudojosi nesunkiaiįveikiama veto teisė Seimo priimtiems įstatymams (50 str.), tei-se paleisti Seimą nesibaigus jo Įgalioj imų l a i k u i (52 str.), teisepratęsti Seimo įgalioj imų laiką karo atveju ar, kai daugiau neipusėje valstybes teritorijos įvesta karo padėtis, pateikdamas to-ki aktą t v i r t i n t i Seimui (25 str.).

Tačiau faktiškai, kaip paprastai esti parlamentinėse respub-likose, prezidentas nebuvo įtakinga politinė figūra. Esminę reikš-mę turėjo tai, kad Respublikos prezidentą rinko Seimas ir jųkadencijos visiškai sutapo: kiekvienas naujos sudėties Seimas,vėl išr inktas trejiems metams tiek pasibaigus ankstesniojo ka-dencijai, tiek ji paleidus anksčiau laiko, turėjo naujai rinkti pre-zidentą. Mandato gavimas iš Seimo bei visiškas kadencijų suta-pimas Respublikos prezidentą darė priklausomą nuo Seimo, ri-bojo jo savarankiškumą. Seimas kvalifikuota atstovų balsų dau-

147

guma galėjo nušal int i prezidentą nuo pareigu arba iškelti jambaudžiamąja byla (44, 63 str.). Visi be išimties prezidento kom-petencijos aktai Įsigaliodavo tik kontrasignuoti Ministrų kabi-neto atstovo (55 str.).

Ministru kabinetas, skirtingai nuo prezidento, Konstitucijo-je buvo traktuojamas kaip bendrosios kompetencijos valstybėsorganas. Konstitucija skelbė, kad Ministru kabinetas "vykdo res-publikos Konstitucija ir įstatymus, veda respublikos vidaus iružsienio politika, saugoja respublikos teritorijos neliečiamybęir vidaus tvarka" (61 str.).

Ministrų kabinetas buvo solidariai atsakingas Seimui už ben-drą Vyriausybės politika, o kiekvienas ministras - už savo dar-bą. Kabinetas privalėjo turėti Seimo pasitikėjimą, o tai reiškė,kad prezidento nutarimas dėl ministro pirmininko paskyrimo irkabineto sudėties patvirtinimo galėjo būti priimtas tik suderi-nus su p a g r i n d i n i ų Seimo frakcijų vadovybe.

Konstitucija formaliai ignoravo politiniu parti jų vaidmenįvalstybės mechanizme, nors iš tiesų šis vaidmuo buvo labai reikš-mingas. Įtvirtinus centrinių valstybės organų sistemą su aiškiuSeimo primatu, partijų konkurencinė kova dėl valdžios reiškėsiper Seimo rinkimus.

Konstituci ja skelbė, kad Seimo rinkimai vykdomi visuotiniu,lygiu, t ies ioginiu ir slaptu balsavimu, taikant proporcinę rinki-mų rezultatų nustatymo sistema (23 str.). Rinkti atstovus i Sei-mą turė jo teisę pi lnateis iai Lietuvos pi l iečiai , vyrai ir moterys,turi ne mažiau kaip 21 metus, o būti išrinkti - ne mažiau kaip24 metus amžiaus (24 str. ). Konstitucija taip pat nurodė, jog rin-kimu tvarką bei renkamų atstovų skaičių nustato įstatymas.

1922 m. liepos 19 d. Seimo rinkimų įstatymas [VŽ. 1922.Nr. 98] bendrais bruožais mažai tesiskyrė nuo Steigiamojo sei-mo rinkimų įstatymo.

Be apr iboj imų, numatytų Steigiamojo seimo rinkimu įstaty-me, Seimo r inkimų įstatymas papildomai nurodė, kad negalirinkti arba būti išr inkti asmenys, kuriems už tėvynės išdavimąar kitą sunku nusikalt imą ne tik atimtos, bet ir susiaurintos tei-

148

sės, ta ip pat kuriems teismo sprendimu paskirta globa. Akty-v i ą j a rinkimų teise negalėjo naudotis ir asmenys, rinkimų metulaikomi s u i m t ų j ų namuose, tačiau išrinkti j ie galėjo būti, je i tiknebuvo k i t ų įstatyme numatytų kliūčių.

Rinkimams buvo sudarytos devynios rinkimų apygardos, pa-dalytos i apylinkes. Kaip ir Steigiamojo seimo rinkimuose, rea-liai veikė t ik I-VI rinkimu apygardos, o 1926 m. Seimo rinki-mams papildomai buvo sudaryta X apygarda, kurios teritorijaapėmė Lietuvai sugražinta Klaipėdos kraštą.

Įstatymas nustatė, kad kiekvienoje rinkimų apylinkėje ne vė-liau kaip per šešias savaites iki rinkimų turi būti sudaryti ir pa-teikti susipažinti rinkėjų sąrašai. Rinkimams organizuoti ir pa-tiems rinkimams turėjo būti sudaromos Vyriausioji, apygardųir apyl inkių rinkimų komisijos. Vyriausiąją r inkimų komisiją Mi-nis t ru kabineto teikimu tvirtino prezidentas; apygardų ir apy-l i n k i ų komisijų pirmininkus skyrė aukštesnė komisija, o nariusrinko a t i t i n k a m a i apskričiu ir valsčių arba miestų tarybos.

Seimo atstovu, renkamu kiekvienoje apygardoje, skaičių (skai-čiuojant po atstovą 25 tūkstančiams gyventojų; atstovavimo nor-ma Steigiamojo seimo rinkimuose buvo vienas atstovas 15 tūks-tančių gyventojų) turėjo nustatyti Vyriausioji r inkimų komisija.

Kandidatų į Seimo atstovus sąrašus galėjo s iūlyt i partijos arkitokios žmonių grupės. Buvo tik reikalaujama, kad sąrašą pa-sirašytų ne mažiau kaip 50 tos apygardos rinkėjų. Minimalūsreikalavimai padarė tai, kad Steigiamojo seimo rinkimams bu-vo pas iū lyta 31 kandidatų sąrašas, pirmojo Seimo rinkimams -36, antrojo - 41, trečiojo - 55 sąrašai.

Mandatams tarp sąrašų paskirstyti buvo naudojamas renka-mojo skaičiaus, kuris gaunamas visus apygardoje atiduotus rin-kėjų balsus padalijus į apygardai skirtų vietų skaičių, metodas:kiekvieno kandidatų sąrašo surinkti balsai, dali jami iš renka-mojo skaičiaus, rodo to sąrašo gautas Seime vietas; likusios at-stovų vietos atiduodamos sąrašams, atsižvelgiant j paskutinia-me dalybos veiksme gautos liekanos dydi. Sąrašų viduje man-datai kandidatams atitekdavo pagal surašymo eiliškumą.

149

Vyriausiosios rinkimų komisijos nutarimu kandidatų sąrašai,balsavimo metu nesurinkę renkamojo skaičiaus, negalėjo dalyvautimandatų dalybose dėl likusių balsų. Ši tvarka mažino partini Sei-mo susiskaldymą, bet buvo naudinga Įtakingiausioms partijoms.

Seimo atstovo elgesys Seime priklausė nuo partijos, į t rauku-sios ji i savo kandidatu sąrašus, valios. Partinė drausmė ir priešrinkimus d u o t i papildomi Įsipareigojimai darė atstovą priklau-somą atitinkamai Seimo frakcijai, todėl Seimo sprendimai daž-niaus ia i išreiškė atitinkamos partijos sprendimą arba buvo kom-promiso rezultatas.

Kadangi nuo Seimo, kaip aukščiausiojo valstybinės valdžiosorgano, priklausė Vyriausybė, valdančioji partija savo rankoselaikė ir vykdomąją valdžią.

Dėl didelio visuomenės partinio susiskaldymo rinkimų re-zultatai paprastai nesuteikdavo kuriai nors vienai partijai aki-vaizdaus pranašumo. Esant šiai situacijai nuolat reikėjo parti-nės koalicijos.

Per pirmojo Seimo r ink imus 1922 m. nė viena partija nega-vo absoliučios atstovu daugumos. Seimo funkcionavimas pasi-darė sudėtingas tiek leidžiant Įstatymus, tiek formuojant Vy-riausybe. Partijoms nesusitarus, 1923 m. kovo 12 d. prezidentoaktu šis Seimas, neišbuvęs nė metų, buvo paleistas.

K r i k š č i o n i u demokratų blokas antra jame Seime gavo51,3 proc. atstovu vietų. Norėdami tvirčiau jaustis, iš pradžiųjie į vyriausybę pasikvietė liaudininkus, bet 1924 m. vasarą koa-l ic inius ryšius nutraukė. Partijų varžybos dėl to dar labiau pa-aštrėjo, ypač 1926 m. pradžioje, rengiantis naujiems Seimo rin-kimams. Kai r ių jų partijų opozicija, vykusiai išnaudojusi tikrasir pramanytas vyriausybės klaidas, kartu su tautinių mažumųbei pirmą kartą Seimo rinkimuose dalyvavusiais Klaipėdos kraš-to atstovais sugebėjo iš krikščionių demokratų paveržti daugu-mą Seime: jos tegavo 30 atstovų vietų iš 85, nors nė viena kitaskyrium paimta partija taip pat absoliučios daugumos neturėjo.

Naują vyriausybinę koaliciją sudarė liaudininkų ir socialde-mokratų partijos.

Gyvenimas parodė, kad pikta part i jų konkurencija perne-lyg skaldė tautos, neseniai atkūrusios savo valstybingumą irneturinčios demokratiniu tradicijų, jėgas. Todėl vos tik ėmusryškėti, kad j i , naudodama tradicinius demokratinius meto-dus ir institutus, neįstengia spręsti jaunai respublikai kylančiųsudėtingu problemų, atsirado jėgų, ėmusių bodėtis parlamen-tarizmu.

4. Posūkis į autoritarizmą. 1928 m. Lietuvos ValstybėsKonstitucija ir įstatyminis jos įgyvendinimas

Po karo Europoje nuvilnijusi demokratijos pakilimo banganetrukus ėmė slūgti: besiskverbiantis komunistinis judėjimas,propaguodamas klasių kovą, visur kėlė chaosą ir netvarką, ir tainegalėjo nekelt i priešingos reakcijos, pasireiškusios klasių ko-vos, nepripažįstančios tautos vienybės idėjų, propagavimu ir ten-denci ja s iaur int i demokrati ją, sudarančią palankias sąlygas de-struktyviems judėjimams.

Lietuvoje, konstituciškai įtvirtinusioje šeimini režimą, taippat greitai išryškėjo didėjantis visuomenės susiskaldymas, ver-tes valstybės gyvenime remtis netvirtomis ir trumpalaikėmis par-tinėmis koalicijomis, kęsti nuolat besikeičiančius ministrų ka-binetus, politinį nestabilumą, balansuojanti ant krizės ribos. To-dėl vos tik buvo pasiekta apčiuopiamesnių rezultatų stiprinantjauną valstybę, krašte ėmė stiprėti konservatyvios nuotaikos, pa-plito didesnio pastovumo ir ramybės troškimas, visuomenėjedidėjo nusivylimas parlamentarizmo negaliomis.

Jau pirmajam Seimui atskleidus nesugebėjimą atlikti pagrin-dines jam skirtas funkcijas, Lietuvoje ėmė bręsti sąmokslas priešparlamentarizmą. Jis telkėsi apie Tautos pažangos partiją (vė-liau - t a u t i n i n k u s ) , niekada nesimpatizavusią parlamentarizmui,ir apie krikščionis demokratus, patyrusius, jog jų politinė plat-forma nesusilaukia pastovesnio rinkėjų pritarimo, kurio jie ti-kėjosi. Šios jėgos susivienijo, krikščioniu demokratų blokui pra-laimėjus 1926 m. Seimo rinkimus ir susiformavus koalicinei liau-dininkų ir socialdemokratų vyriausybei.

151

Naujasis Seimas pakeitė keletą antrojo Seimo priimtų kon-servatyvesnių įstatymų, panaikino karo padėtį, paskelbė politi-nių k a l i n i u amnesti ja. Valstybės aparato kai kurie valdininkaiimti keisti "savais" žmonėmis, vyriausybiniai sluoksniai plana-vo mažinti aukštųjų pareigybių etatus kariuomenėje, nebemo-kėti algų dvasininkams, imtis tam tikrų kitų priemonių.

Tam tikras demokratijos išplėtimas sudarė naujas, palankes-nes politines sąlygas komunistinei veiklai reikštis, pagausėjostreikų, mitingų bei politinių susirinkimų. Komunistai stengėsipatraukti prie savęs profsąjungas.

Vyriausybė, atsižvelgdama į tai, kad ji Seime neturėjo abso-liučios balsų daugumos, dėl ko jos likimas nemažai priklausėnuo taut inių mažumų atstovų Seime pozicijos, darė mažumoms,ypač lenkams, šiokių tokių nuolaidų.

Visas šias aplinkybes opozicija panaudojo Vyriausybės politi-kai diskredituoti, kaltinti ją krašto bolševizavimu ir polonizavimu.

1926 m. gruodžio 17 d. ankstų rytą grupė kar in inkų n u t r a u -kė užsitęsusi Seimo posėdį, sulaikė jo Prezidiumą ir ministrus,o Respublikos prez identui K. Griniui paskyrė namų areštą. Poto sąmoksl ininkai paskelbė t a u t i n i n k ų veikėją A. SmetonąValstybės vadu.

Perversmas, reiškęs konstitucinės santvarkos žlugimą, pra-ėjo be pasipriešinimo. Tačiau, siekiant stabilizuoti padėti, tuo-jau pat buvo pamėginta sukurti valdžios tęstinumo vaizdą, le-galizuoti perversmo padarinius, ir tam gautas nuverstųjų liau-dininkų ir socialdemokratų sutikimas.

Jau ta pačia gruodžio 17 d. apie savo atsistatydinimą pareiš-kė l iaudininkų bei socialdemokratų Ministrų kabinetas. Atsi-statydinimą priėmęs prezidentas K. Grinius formuoti naują Mi-nistrų kabinetą pavedė tautininku veikėjui A. Voldemarui, poto patvirtino Kabineto, į kuri įėjo Tautininkų sąjungos, krikš-čionių demokratų bloko bei liaudininkams artimos Ūkininkųpartijos atstovai, sudėtį. Gruodžio 19 d. įvykusiame Seimo po-sėdyje buvo paskelbta apie K. Griniaus, kaip prezidento, atsi-statydinimą. Čia pat, nedalyvaujant pašalintųjų nuo valdžios par-tijų atstovams, 38 Seimo atstovų balsais prezidentu buvo išrink-

152

tas A. Smetona. Perrinkta ir Seimo vadovybė, atiduota i krikš-čionių demokratų bloko rankas.

Taigi formaliai konstituciniai politinės valdžios organai likotie patys - Seimas ir Vyriausybė, susidedanti iš Respublikos pre-zidento ir Ministru kabineto. Formaliai jie taip pat buvo suda-ryti laikantis Konstitucijos nustatytos tvarkos. Tačiau Konstitu-cijos reikalavimų nebeatitiko tai, kad Respublikos prezidentasir Ministru kabinetas, turėję remtis Seimo dauguma, tos dau-gumos neturėjo: Vyriausybė susidėjo iš politinių grupių, Seimeteturinčiu 38 balsus.

Prievarta nušalinta nuo valdžios dauguma, neperžengdamanuosaikios parlamentinės opozicijos ribų, sudarė sąlygas atėju-sioms j valdžia jėgoms laimėti laiko ir Įsitvirtinti. Tačiau 1927 m.balandžio 12 d., kilus konfliktui tarp opozicinės Seimo daugu-mos ir Vyriausybės dėl Seimo atstovo J. Pajaujo arešto, parla-mentas buvo paleistas, nepaskiriant, kaip to reikalavo Konstitu-cija, naujų jo rinkimų. Po to tuojau pat suiro ir partinė koalicija.

Valdžioje likę tautininkai iš savo pirmtakų - Tautos pažan-gos partijos - buvo paveldėję ir į savo programų įrašę neigiamąpožiūrį i parlamento viršenybę valstybės organu sistemoje, pa-siryžimą siekti prezidentinio valdymo. Ir nors 1922 m. Konsti-tucija faktiškai buvo nustojusi galios perversmo metu, tautinin-kai ėmė kalbėti ir rašyti apie būtinumą ją keisti, nes ji buvusipriimta revoliucinio pakilimo sąlygomis, autoriams neturint rei-kiamo patyrimo.

Apie teisėta Konstitucijos reformos būdą, panaudojant tamreikalui Seimą, nebuvo kalbama. Buvo tikimasi tai padaryti re-ferendumu, tačiau nesulaukusi paramos iš kitų politinių jėgų,Vyriausybė 1928 m. gegužės 25 d. oficialiai paskelbė preziden-to dekretuotą dokumentą, pavadintą Lietuvos Valstybės Konsti-tucija [VŽ. 1928. Nr. 275]. Šis Konstitucijos oktrojavimo faktasbuvo švelninamas nuostata (106 str.), jog ji ne vėliau kaip perdešimtį metų būsianti ''patikrinta" ''tautos atsiklausimo", t. y.referendumo, būdu.

Naujoji Konstitucija pažodžiui pakartojo daugelį 1922 m.Konstitucijos nuostatų, bet būdingiausias jų skiriamasis bruo-

žas -vykdomosios valdžios, pirmiausia Respublikos preziden-to, galios išplėtimas, autoritariniu elementų įdiegimas. Kartubuvo išsaugota pagrindinių demokratinių institutų, skyriumimant-parlamentarizmo regimybė, netgi demonstruojamas iš-augės pasitikėjimas tokiu tiesioginės demokratijos institutu kaipreferendumas.

Stiprinant prezidento galia ji pamėginta atpalaiduoti nuo pri-klausomybės Seimui. Tam tikslui atsisakyta prezidento rinkimųSeime, nurodoma, kad prezidentą rinks ypatingieji tautos at-stovai, o rinkimu tvarka nustatys specialus įstatymas (43 str.);prezidento kadencija išplečiama iki 7 metų, nesiejant jos su sei-mų kaita.

Atvirkščiai, Konstitucija sustiprino prezidento Įtakų Seimui.Viena svarbiausių šio pobūdžio priemonių - prezidento teisė,nesant Seimo arba pertraukos tarp jo sesijų metu, pačiam vyk-dyti Seimo funkcijas: leisti įstatymus, tvirtinti valstybės biu-džetą ir jo vykdymą, ratifikuoti tarptautines sutartis, iškelti mi-nistrams dėl valstybės išdavimo ar tarnybinio nusikaltimo bau-džiamąja byla.

Esant taip formuluotam įstatymų leidybos dualizmui, kiek-vieno įstatymų leidybos subjekto lyginamoji dalis priklausė nuoSeimo posėdžiavimo trukmės. Konstitucija nustatė, kad Seimaskasmet šaukiamas dviem sesijoms, kurios, kartu paėmus, galėjotrukti iki 6 mėnesių (28 str.). Be to, prezidentas savo iniciatyvaarba 3/5 Seimo atstovų pasiūlymu gavo teisę sušaukti Seimą ne-paprastajai sesijai, iš anksto numatytiems klausimams spręsti(36 str.). Prezidentas galėjo baigti sesijas, taip pat paleisti Sei-mą pirma laiko (53 str.). Seimo galiai riboti buvo panaudotas irreferendumo institutas, nes Konstitucija, nenumatydama gali-mybių skelbti referendumą dėl Respublikos prezidento priimtųar atmestų įstatymų, tokią galimybę numatė (104 ir 105 str.) dėlSeimo priimtų ar atmestų Konstitucijos pakeitimų ir papildy-mų bei kitų įstatymų.

Ypač reikšmingas buvo Konstitucijos 28 straipsnis, nusta-tęs, kad pirmajam Seimui sušaukti jokie terminai nenumato-

154

mi, ir tuo visiškai nuvertinės visas Seimą liečiančias konstitu-cines nuostatas.

Nuo prezidento ėmė priklausyti ir Ministrų kabinetas. Pre-zidentas gavo teisę pats skirti ir atleisti ministrą pirmininką, ojo te ik imu - ir kitus ministrus, taip pat paleisti Ministru kabi-netą arba atskirus minis trus . Pažymėtina, kad pastaruoju at-veju prezidento aktams Ministru kabineto atstovo kontrasig-nacijos nereikėjo.

Konstitucija nustatė tam tikrą formalu Ministrų kabineto pri-klausomumą ir nuo Seimo: buvo reikalaujama, kad Kabinetasturėtu Seimo pasitikėjimą. Tačiau nepasitikėjimui pareikšti bu-vo būtina kval i f ikuota (3/5) Seimo atstovų balsų dauguma.

Koncentravimas, nesant Seimo, prezidento rankose jo tei-sių, ypač įstatymų leidybos bei biudžetinės galios sferose, taippat prezidento teisė be kontrasignacijos paleisti Ministrų kabi-netą -pagrindinės Konstitucijos nuostatos, pavertusios Respub-likos prezidentą centrine konst i tucine inst i tuci ja .

1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija-vienas pirmųjų Eu-ropoje konstitucinių aktų, pasukusių nuo demokratijos į auto-ri tar izmą.

Nepaisant prezidento prioriteto valstybės organų sistemojekonst i tucinio Įtvirtinimo, realią valdžią savo rankose pamėginotelkti mini s t ras pirmininkas A. Voldemaras. Prasidėjusios tarpdviejų pretendentų i lyderius varžybos baigėsi prezidento per-gale: 1929 m. rugsėjo 12 d., pasinaudojęs konstitucine nuosta-ta, suteikiančia prezidentui teisę paleisti Ministrų kabinetą irnereikalaujančia šiuo atveju kabineto kontrasignacijos, A. Sme-tona, varžovui to nesitikint, pasirašė aktą dėl Kabineto paleidi-mo. Rugsėjo 23 d. patvirtintas naujas Ministrų kabinetas, vado-vaujamas J. Tūbelio.

1931 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbtas Prezidento r inkimujstatymas [VŽ. 1931. Nr. 369], o jo esmę sudarė netiesioginių irdaugialaipsnių rinkimų kombinacija: dalyvauti prezidento rin-kimuose galėjo ne tiesiogiai piliečiai, o tik savivaldybių -vals-čių, miestų ir apskričių tarybų - nariai, o Klaipėdos krašte -

155

apskričių ir Klaipėdos miesto seimelių nariai. Įrašyti į apskričiųv i r š i n i n k ų sudarytus sąrašus. Prezidento rinkimai jiems buvopatikėti ne tiesiogiai: vadovaujant apskričių viršininkams, jiemstebuvo pavesta iš savo tarpo išrinkti rinkikus - ypatinguosiustautos atstovus. Ministro pirmininko sukviesti i specialų susi-rinkimą iš kandidatų, tame pačiame susirinkime pasiūlytų nemažiau kaip 20-ties ypatingųjų tautos atstovų, jie slaptu balsa-vimu turėjo išrinkti prezidentą.

Šio Įstatymo pagrindu 1931 m. gruodžio 11 d. prezidentu bu-vo išrinktas A. Smetona, o 1938 m. perrinktas.

Konstitucijoje numatyto Seimo Lietuvos Vyriausybė ilgą lai-ka apskritai nešaukė, prezidentas vienas leido Įstatymus ir vyk-dė kitas par lamentines funkcijas. Tuo tarpu opozicija labai ak-tyviai reikalavo demokratijos ir Seimo rinkimų, juose matyda-ma vienintele legalią galimybe sugrįžti į valdžią.

1936 m. kovo 6 d. buvo paskelbtas naujas Seimo rinkimų Įsta-tymas [VŽ. 1936. Nr. 533].

1928 m. Konstitucija buvo pakėlusi rinkėjų amžiaus cenzą irtai atsispindėjo nauja jame įstatyme: dabar aktyviąją rinkimų tei-se turėjo piliečiai, sulaukę 24, pasyviąją - 30 metų amžiaus. Beto, nustatyta, jog balsavimo teisės neturi asmenys, iš kurių teis-mas atėmė arba kuriems apribojo teises; kaltinami nusikalti-mais, už kuriuos gali būti atimtos teisės; priklausantys organi-zacijoms, siekiančioms ''atimti Lietuvai nepriklausomybe arbaatplėšti Lietuvos teritorijos dalį", jei teismas pripažino organi-zaciją turint Šiuos tikslus ir nuo teismo sprendimo dienos ne-praėjo 10 metų; organizacijų, kurių veikla sustabdyta ar uždraus-ta, nariai, jei jie neišėjo iš organizacijos bent prieš 6 mėnesiusiki sustabdymo arba uždraudimo. Be to, rinkti negalėjo asme-nys, r inkimų dieną laikomi s u i m t ų j ų namuose.

Visiškai nauja Seimo rinkimų įstatyme buvo tai, kad rinki-muose tarp savęs turėjo varžytis kandidatų sąrašai, sudaryti sa-vivaldybių - apskričių (arba miestų), įeinančių Į rinkimu apy-gardą, tarybų. Rinkėjai rinkimų metu galėjo savo nuožiūra išsi-rinkti kandidatą iš bet kurio savo apygardos sąrašo. Rinkimu

156

rezultatus apygardose nustatydavo paskirstydami mandatus tarpsąrašu, proporcingai atiduotiems už kiekvieno tu sąrašu kandi-datus balsams. Kiekviename sąraše pirmenybė buvo teikiamakandidatams, gavusiems daugiau balsų.

Nustatytoji r inkimu rezultatų apskaičiavimo tvarka vietojepartinės kandidato priklausomybės pripažino tik jo teritorinepriklausomybe, pasalindama galimybe susidaryti Seime organi-zuotai opozicijai.

Seimo rinkimai vyko 1936 m. birželio 9-10 d. Net 85 proc.išrinktų Seimo narių priklausė Tautininku sąjungai.

Pradėjęs veiklų, Seimas priėmė savo statutą [VŽ. 1936.Nr. 550], detaliai reglamentavusi įvairius procedūrinius klausimus.

Viena pagrindiniu Seimo funkcijų liko Įstatymų leidyba. Ta-čiau tai jau nebebuvo išimtinė Seimo teisė, nes ja naudojosi irprezidentas. Per visa šio Seimo veikimo laiką Seimo išleisti įsta-tymai tesudarė 53 proc. visų per tą laiką įsigaliojusių įstatymų.

Įstatymų leidybos iniciatyva priklausė Ministrų kabinetui:91,3 proc. v isų į s tatymų projektų, svarstytų Seime, buvo jo pa-siūlyti, likusia dali sudarė paties Seimo projektai.

Tam tikra įstatymų leidybos vaidmenį 1928 m. Konstitucijaskyrė pagalbinei, iš specialistų sudarytai institucijai - Valstybėstarybai. Ji veikė pagal 1928 m. rugsėjo 21 d. Valstybės tarybosįstatymą [VŽ. 1929. Nr. 283]. Įstatyme nurodyta, kad Taryba,kurios narius skiria prezidentas, "rengia įstatymu kodifikacijossumanymus, praneša Kabinetui ar at i t inkamam ministrui apiepastebėtus prasi lenkimus su Konstitucija vykdomosios valdžiosorganų aktuose, kelia klausimą dėl naujų įstatymu reikalingu-mo, svarsto Kabineto ar įstatymų leidimo įstaigos pateikiamusįstatymų sumanymus, reikalaujant prezidentui teikia nuomonęapie veikiančius įstatymus".

5. Naujas požiūris į valstybės ir visuomenės uždaviniusir jo atspindėjimas 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje

Rengiant 1928 m. Konstituciją, tautininkų konstitucinės valdžiosorganizacijos koncepcija ir apskritai požiūris į valstybės ir vi-

suomenės uždavinius dar tik kristalizavosi, veikiamas Europojejau vykusių procesų ir politinių tendencijų, kurių pagrindą su-darė visuomenės sol idarumo arba tautos vienybės siekimas, be-siremiantis nuostatomis, kad tauta nesanti vienalytė masė, to-dėl jos interesai ga l į sutapti tik tada, kai individai paklūsta vie-nam vadui, kad valstybė, siekdama tautos vienybės, negalintitenkintis nustatinėdama jos ga l imybių ribas, o privalanti šiamtikslui mobil izuoti visu jos narių pastangas.

Aktyviai šias idėjas Įgyvendinti Vyriausybė pradėjo ketvirto-jo dešimtmečio pradžioje. Delsimas šaukti Seimą faktiškai pa-vertė Lietuva valstybe su vienpartine sistema, nes, nesant par-lamento rinkimų ir valdžią monopolizavus tautininkams, kitospolitinės partijos neteko gal imybių atl ikti svarbiausia savo funk-c i j ų - legaliomis priemonėmis siekti valdžios. Įteisinti šią situa-ciją leido 1936 m. vasario l d. paskelbtas naujas Draugijų įsta-tymas [VŽ. 1936. Nr. 522], suteikęs vidaus reikalu ministrui teisęsustabdyti jų veiklą arba jas uždrausti . Remdamasis šiuo įstaty-mu, vidaus r e i k a l ų ministras tų pačiu metų vasario 6 d. paskel-bė, jog uždraudžiamos visos politinės partijos, išskyrus Tauti-n inkų sąjungą.

Uždraudė opozicines partijas, tautininkai suaktyvino pastan-gas kurti vadinamąja organizuota tautą, Įkūnijančią tautos vie-nybe. Tam tikslui buvo mėginama kuo plačiausiai gyventojussutelkt i Į įvairias valstybės įtakojamas politines, ekonomines,kultūros organizacijas. Be Tautininkų sąjungos, šio pobūdžioorganizacijomis buvo "Ūkininkų vienybė", sukarinta sporto or-ganizacija ''Geležinis vilkas" (dėl užkulisinių intrigų abi uždraus-tos 1930-1936 m.), Lietuvių mokytojų dr. J. Basanavičiaus są-junga, studentų korporacija Neo Lithuania, jaunimo organiza-cija "Jaunoji Lietuva" ir nemažai kitų. Kai kurių šių organizaci-jų - Saulių sąjungos, J a u n ų j ų ūkininkų ratelių sąjungos, Skautųsąjungos - teisinę padėtį reglamentavo specialūs įstatymai.

Siekiant organizacinio sutelkimo, 1933 m. buvo paskelbtas Tau-tiškojo darbo talkos statutas, pasak kurio, Talką sudarė visos lie-tuviškos organizacijos, remiančios Tautininkų sąjungos idėjas.

Labai ryški naujo Vyriausybės požiūrio i valstybės ir visuo-menės uždavinius išraiška buvo 1935 m. Spaudos įstatymo nuo-stata, suteikusi minis t rui pirmininkui arba jo pavedimu kitam as-m e n i u i teisę ne tik drausti skelbti spaudoje tam tikra medžiagą,bet ir įpareigoti redaktorius ir leidėjus privalomai spausdintitam tikra medžiaga, smulkiai nušviesti atitinkamus valstybinioar v i suomeninio gyvenimo reiškinius. Ši priemonė sudarė Vy-riausybei sąlygas panaudoti opoziciniu politiniu sroviu spaudavalstybės politikai reikšti, aktyviai joje propaguoti net priešta-raujančias tų srovių nusistatymui Vyriausybės priemones.

Išryškėjo valstybės kišimosi Į ūkini gyvenimą suaktyvėjimas,ypač ekonominės krizės metais, kai valstybė ėmė reguliuoti kaikuriu pramonės gaminiu kainas, nustatinėti tvirtas eksportuo-jamų prekių kainas, stengėsi mažinti neigiamą žemės ūkio pro-duktu ir pramonės gaminiu kainų neatitikima ir pan.

1939 m. buvo įsteigta finansų ministro vadovaujama Tautosūkio taryba. Tais pačiais metais, prasidėjus Antrajam pasauli-niam karui, išleistas Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkytiĮstatymas [VŽ. 1939. iNr. 661], suteikęs finansų ministrui teiseleisti įsakymus prekių ir medžiagų įvežimo, išvežimo ir paskirs-tymo, gamybos ir taupymo, gaminių paskirstymo ir pardavimo,kainų klausimais. Remdamasis šiuo įstatymu, finansų ministras1939 m. pabaigoje- 1940 m. pradžioje įsteigė 10 privalomu pra-monės į m o n i ų są jungų, jungiančių visas nustatytoms gamybosšakoms priklausančias įmones; pramonės sąjungos buvo įparei-gotos vykdyti ministro nurodymus gamybos normavimo, prekiųir medžiagų Įvežimo bei išvežimo, realizacijos sąlygų nustatymoklausimais. 1939 m. rugsėjo 7 d. paskelbiamas Nepaprastojo me-to įstatymo papildymas [VŽ. 1939. Nr. 662], suteikęs vidaus rei-kalų ministrui teisę įvesti darbo prievole darbingiems asmenimsnuo 16 iki 60 metų amžiaus.

Naujų jų politinių pažiūru fone 1928 m. Konstitucija pasiro-dė esanti beviltiškai pasenusi. Be to, artinosi 10 metų termino,per kurį Konstitucijos leidėjai buvo įsipareigoję ją patikrinti re-ferendumu, pabaiga. Todėl, užuot rengusis referendumui, vir-

159

šūnėse buvo nutarta parengti nauja konstituciją. Šią Lietuvos Kon-stitucijų Seimas priėmė 1938 m. vasario 1l d. Paskelbta preziden-to, ji įsigaliojo tų pačių metų gegužės 12 d. [VŽ. 1938. Nr. 608].

Konstitucija susidėjo iš 21 skyriaus, suskirstyto i 156 straips-nius, ir buvo atvirai autoritarinė. Jos 3 straipsnis skelbė: "Lie-tuvos Valstybė yra respublika. Jos priešakyje yra RespublikosPrezidentas. Jis vadovauja Valstybei".

Prezidento rinkimų tvarka ir įgaliojimu laikas nepasikeitė.Konstitucija neberibojo valstybės vadovo kompetencijos įsak-miu jo prerogatyvų išvardijimu, teigdama, kad prezidentas "rep-rezentuoja Lietuvos Valstybe, priima svetimųjų valstybių atsto-vus, skiria Lietuvos Valstybės atstovus ir daro kita, kas Konsti-tucija ir įstatymais jam pavesta" (61 str.). Kituose straipsniuosenurodyta prezidento teisė skirti ir atleisti valstybės kontrolieriųir kitus įstatymų nustatytus pareigūnus, prezidentas buvo skel-biamas vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu, galinčiu skirti iratleisti kariuomenės vada. "Kai yra pavojus viešajai tvarkai ar-ba valstybės saugumui", jam suteikta teisė skelbti nepaprastąjįmeta. Prezidentas, Vyriausybei pasiūlius, sprendė mobilizaci-jos, karo ir taikos klausimus.

Kardinaliai keitėsi prezidento ir kitų valstybės institucijų san-tykiai.

Prezidentas skyrė Seimo rinkimus. Konstitucijai nustačiusdvi Seimo paprastąsias sesijas per metus, prezidentui buvo pa-vesta jas sušaukti ir suteikta teisė baigti sesijos darbą pirma lai-ko. Prezidentui suteikta teisė savo nuožiūra ar kvalifikuotos Sei-mo narių daugumos reikalavimu sušaukti nepaprastąja sesija irnustatyti joje svarstytinus klausimus, taip pat ją nutraukti netnebaigus tų klausimų svarstyti. Prezidentui pavesta paleisti iš-buvusį penkerių metų kadencijos laika Seimą, taip pat leista jįpaleisti ir pirma laiko.

Išimtinei Seimo kompetencijai Konstitucija tepavedė priim-ti savo statutą bei Konstitucijos pakeitimo projektą.

Ir pagal šią Konstituciją Seimas neturėjo išimtinės įstatymųleidybos teisės: joje nustatyta, kad, Seimo ar jo sesijos nesant,

J

įstatymus leidžia prezidentas. Seimui Konstitucija pavedė svars-tyti ir pri imti tik įstatymu projektus, kurie įstatymais tapdavotik prezidento p a t v i r t i n t i ir paskelbti. Per 30 dienu prezidentasįstatymo projektą galėjo gražinti Seimui svarstyti antrą karta.Seimui pakartot inai ta patį projektą priėmus absoliučia halsudauguma, prezidentas turėjo jį skelbti arba Seimą paleisti. Tiknauja i i šr inktas Seimas, vėl priimdamas tą patį įstatymo projek-tą, galėjo įveikt i prezidento veto.

Panaši procedūra buvo numatyta prezidentui vetuojant Sei-mo pri imta Konstitucijos pakeitimo projektą: šiuo atveju vetogalėjo būt i įveiktas t ik naujam Seimui tą patį projektą priėmuskvalif ikuota balsų dauguma.

Prezidentas naudojosi teise ratifikuoti tarptautines sutartis.Ir t ik Seimo sesijai esant, norint gauti ratifikavimo pritarimą,jam turėjo būt i pristatomos sutartys, pakeičiančios galiojanti arįpareigojančios išleisti naują įstatymą.

Prezidentui taip pat buvo pavesta tvirtinti Seimo priimtą vals-tybės biudžetą, bet, Seimo nesant arba jam biudžeto nepriėmusiki sesijos pabaigos, Vyriausybė galėjo jį pristatyti tv i r t int i tie-siai prezidentui.

Pagal 1938 m. Lietuvos Konstituciją Vyriausybę sudarė jau tikministras pirmininkas ir ministrai, visi kartu pavadinti MinistrųTaryba, o prezidentas iš Vyriausybės institucijos buvo eliminuo-tas. Ministrą pirmininką ir jo pristatymu kitus ministrus skyrė iratleido prezidentas. Jam suteikta teisė savo iniciatyva šaukti Vy-riausybės posėdžius, dalyvauti juose ir pirmininkauti. Preziden-tui suteikta teisė duoti sutikimą kelti ministrui pirmininkui, mi-nistrui ar valstybės kontrolieriui bylą dėl tarnybinio nusikaltimo.

Tai, kad prezidento aktams, kuriais skiriami ir atleidžiamiministras pirmininkas ir valstybės kontrolierius, taip pat duo-damas sutikimas iškelti jiems bylą, Konstitucija nereikalavo Vy-riausybės atstovo kontrasignacijos, gerokai išplėtė valstybės va-dovo galimybes. Kartu Vyriausybė menkai tepriklausė nuo Sei-mo - Konstitucija jau neužsiminė apie Seimo pasitikėjimą Vy-riausybe, apie teisę reikalauti jos atsistatydinimo. Netgi išklau-

sęs mini s t ro p i r m i n i n k o atsakymą į interpeliaciją ir kval i f ikuotabalsu dauguma pripažinęs, jog atsakymas nepatenkinamas, Sei-mas galėjo s u l a u k t i iš prezidento ne ministro pirmininko atlei-dimo, o paties Seimo paleidimo. Ir tik n a u j a i susirinkęs Seimas,pripažinęs m i n i s t r o pirmininko atsakymą j tą pačią interpelia-cija esant nepatenkinama, galėjo prezidentą priversti atleisti mi-nistrą pirmininką.

Suteikdama prezidentui plačiausias teises, Konstitucija nu-rodė, jog už savo galios veiksmus prezidentas neatsako, o užk i tus veiksmus ta ip pat negali būti traukiamas atsakomybėn,kol vadovauja valstybei (73 str.).

Apibūdindama valstybės ir piliečio santykius, Konstitucijaaiškiai pabrėžia valstybės primatą: "Piliečiui valstybė yra jo pa-ties buvimo pamatas" (16 str.).

Konstitucijos trečiajame skyriuje, pavadintame "Piliečiu tei-sės ir pareigos", apie teises kalbama neatsiejamai nuo pareigu:čia skelbiama, kad pilietis naudojasi savo laisve, "visuomet atsi-mindamas savo pareigas Valstybei", ir kad piliečio pareiga - būtiištikimam valstybei (17 str.).

Pagrindines piliečių laisves Konstitucija (25 str.) sujungė j' 'visuomeninio veikimo laisve", kurią "valstybė saugo", žiūrė-dama, kad n e b ū t ų veikiama "kenksminga valstybei kryptimi".Prieš tai nurodyto bendro reikalavimo kontekste šiame straipsny-je išskirta visuomeninė veikla, ypač spaudoje, organizacijose irsusirinkimuose, turėjo atitikti ištikimybės valstybei reikalavimą.

Konstitucijos 21-24 straipsniuose skelbiamas asmens ir bu-to neliečiamumas, susižinojimo turinio paslapties valstybinė ap-sauga, kilnojimosi ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė. Nu-rodoma, kad valstybė ga l int i šias laisves varžyti "valstybės sau-gumo", "kovos su nusikalt imais" sumetimais, t. y. nebekeliami,kaip ankstesnėse konstitucijose, konkretūs reikalavimai teisiuir laisvių subjektams, o jų įgyvendinimo priežiūra pavedama ati-tinkamoms valstybės institucijoms.

Valstybės va idmeniui ūkio sferoje nusakyti skiriamas specia-lus Konstitucijos skyrius "Tautos ūkis". Čia, greta tradicinės de-

162

klaracijos apie tai, kad valstybė saugo nuosavybės teise, yra nauja,savininką Įpareigojanti nuostata: "Turtas deda jo valdytojui pa-reigą turto naudoj imą derinti su Valstybės reikalais" (51 str.).Skelbiama, kad valstybė "prižiūri ir rikiuoja" ūkio ir jo atskiruį m o n i ų veikla, rūpinasi veikliu ūkininkų dalyvavimu tikslingojeir taisyklingoje žemės ūkio veikloje, pramonės, prekybos ir amatųūkiniu ga l imumu tikslingu panaudojimu ir t. t. Konstitucija nu-stato aktyvia valstybės poziciją šeimos ir motinystės, auklėjimoir švietimo, darbo, sveikatos ir socialinio aprūpinimo klausimais.

6. Administracinis aparatas

Aukščiausioji Lietuvos valdžia savo funkcijas vykdė per centri-nius valdymo organus- ministerijas, kurių sąrašas netrukus nu-sistovėjo ir tapo stabilus visą tarpukario laikotarpi. Specialusįstatymas - Ministerių kabineto etatai [VŽ. 1924. Nr. 156] -išvardijo šias aštuonias ministerijas: Finansų, Žemės ūkio, Su-sisiekimo, Vidaus reikalų, Teisingumo, Švietimo, Krašto apsau-gos ir Užsienio reikalų.

Trys pirmosios ministerijos rūpinosi Lietuvos valstybės ūki-nės-ekonominės politikos rengimu ir įgyvendinimu. Pagrindinėjų - Finansų ministerija. Ji buvo sudaryta 1924 m. reorganiza-vus Finansų, prekybos ir pramonės ministeriją. Ši ministeri jane tik disponavo pagrindiniais valstybės poveikio ūkiniam kraš-to gyvenimui svertais, bet ir sudarė viso valstybinio aparato veik-los ekonomini pagrindą.

Centrinio Finansų ministerijos aparato struktūra nekart kei-tėsi, bet du pagrindiniai jo padaliniai - Finansų ir Mokesčiųdepartamentai - funkcionavo nuolat.

Pagrindinis ministerijos padalinys buvo Finansų departamen-tas (iki 1921 m. jis vadinosi Bendrųjų reikalų ir valstybės lėšųdepartamentu), užsiiminėjęs valstybės biudžeto sudarymu ir Įgy-vendinimu, valstybės lėšų tvarkymu. Departamentui buvo pa-valdžios vietinės iždinės, Į kurias patekdavo mokesčiai ir rin-kliavos, bet kasinį biudžeto aptarnavimą perdavus Lietuvos ban-kui, jos buvo panaikintos.

163

Valstybės įplaukomis rūpinosi Mokesčių departamentas. Jambuvo pavaldžios 1924 m. įsteigtos vietinės mokesčių inspekci-jos, kontroliavusios, kad laiku būtų sumokėti visi mokesčiai.

Atsižvelgiant į netiesioginiu mokesčių - akcizo, kaip svar-baus valstybės pajamų šaltinio, svarbą, 1921-1924 m. Finansųminister i jos sudėtyje funkcionavo savarankiškas Akcizo depar-tamentas.

Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvos pramonė smarkiainukentėjo, dalis įmonių buvo evakuota į Rusijos giluma. Finan-sų ministerijos sudėtyje sudarytas Prekybos ir pramonės depar-tamentas turėjo padėti įveikti čia iškilusius sunkumus. Jam, bekita ko, buvo pavesta spręsti organizacinius klausimus, susiju-sius su pramonės įmonių atstatymu ir kūrimu; tam daugiausiabuvo naudojamas akcinių bendrovių bei privačių asmenų kapi-talas. Prekybos srityje privati iniciatyva dėl kreditu stokos reiš-kėsi silpnai, todėl valstybė ėmėsi iniciatyvos organizuoti būt inųprekių importą ir talkinti eksporto organizavimui.

Iki 1924 m. tiek prekybos, tiek ir pramonės srityse jau ėmėaktyviai reikštis privati iniciatyva, todėl šiose srityse su valsty-bės pagalba spręstinų uždavinių apimtis susiaurėjo. Tai lėmėPrekybos ir pramonės departamento reorganizavimą: jame bu-vo panaikintas pramonės skyrius, o likusio Prekybos departa-mento ž inia i pavestas daugiausia muitų politikos įgyvendinimas.Tuo tikslu departamentui buvo perduotos muitinės ir pereina-miej i punktai, anksčiau priklausę specialiam tos pačios minis-terijos M u i t i n i ų departamentui, kurio buvo atsisakyta. Tik pa-aštrėjus tarptaut inei s i tuaci jai ir valstybei aktyviau ėmus regu-l iuot i ūkio gyvenimą, 1939 m. Prekybos departamentas buvo re-organizuotas į Užsienio prekybos departamentą ir įsteigtas nau-jas Pramonės ir prekybos departamentas, turintis pramonės irprekybos inspektorių vietose.

Finansų ministerijos sistemoje taip pat veikė (l 924 m.) Vals-tybinio draudimo įstaiga, Centrinis statistikos biuras, Matų, sai-kų, svarstyklių ir prabavimo rūmai, Taupomosios valstybės ka-sos ir kai kurios kitos institucijos.

Finansų minister i ja i pavaldi Kredito ištaigų ir kooperatyvųinspekcija 1932 m. buvo reorganizuota j Viešojo atsiskaitymoĮstaigų ir į m o n i ų priežiūros inspekciją, kuri turėjo kontroliuoti,kad kredito, draudimo, biržų, prekybos, pramonės ir kitos įstai-gos ir įmonės, kurias bendrieji įstatymai ar jų įstatai įpareigojaviešai atsiskaityti, laikytųsi įstatymų, nedarytų žalos visuome-nės reikalams ir kt. Finansų ministras gavo teisę skirti šių įstai-gų ir įmonių priežiūrai valdininkus, reikalauti pašalinti netin-kamus darbuotojus, drausti joms atlikti tam tikras operacijas irnet jas uždaryti. 1938 m. buvo sudaryta Kredito inspekcija.

Siekiant įveikti ekonominės krizės sukeltus sunkumus, Fi-nansų minis ter i jos sistemoje 1935 m. buvo įsteigta Kainų tvar-kytojo įstaiga, kuriai suteikta teisė nustatyti prekių kainas ir už-mokesti už patarnavimus, prekių paskirstymą ir kt., ir iškeltasuždavinys mažinti neigiama žemės ūkio produktų ir pramonėsgaminių kainų neatit ikimą.

Lietuvoje, agrariniame krašte, didžiulė reikšmė buvo skiria-ma žemės ūkio žinybai.

Kurį laika Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos struk-tūra mažai tesikeitė: ji susidėjo iš Bendrojo, Žemės ūkio, Že-mės tvarkymo ir matavimo bei Miškų departamentų. 1924 m.žinybą imta vadint i tiesiog Žemės ūkio ministerija, o jos struktū-roje atsirado nauji padaliniai: greta Žemės ūkio ir Miškų de-partamentų, joje buvo sukurta Žemės reformos valdyba, susi-dedanti iš Žemės reformos bei Žemės tvarkymo departamentų.Ministerijos sudėtyje 1931 m. papildomai suformuotas Veteri-narijos departamentas, o 1938 m. Žemės reformos valdyboje -dar ir Melioracijos departamentas. Į ministerijos sudėtį įėjo irkai kurie kiti padaliniai.

Viel iniams Žemės ūkio ministerijos organams priklausė apy-gardų žemės tvarkytojai, miškų ūkio tarnybos, veterinarijos tar-nybos; min i s te r i j a i buvo pavaldžios žemės ūkio mokyklos.

Susisiekimo ministerijos veiklos sritis visiškai atspindėjo josstruktūra, be Bendrųjų reikalų departamento, apimanti Gele-žinkelių, Plentų, vandens kelių ir uostų, Pašto, telegrafo ir tele-

fono valdybas. Šių valdybų tvarkomi objektai iš esmės sudarėvalstybės nuosavybe ir jiems eksploatuoti bei aptarnauti funk-cionavo platus šakinių ir vietiniu įstaigų ir įmonių, turinčių dau-giausia gamybini pobūdį, t ink las ir daug tarnautoju.

įva i r i buvo Vidaus reikalų ministerijos veikla: daug kartų struk-tūriškai keitęsis Šios Įstaigos centrinis aparatas ir jam pavaldžiosvietinės įstaigos vadovavo viešosios tvarkos apsaugai, kovai sunusikal t imais, v iet iniam valdymui, prižiūrėjo vietos savivaldy-bes, rūpinosi sveikatos bei socialine apsauga, statybų ir sauske-lių priežiūra, tikybų reikalais.

Atkuriant Lietuvos valstybę susiformavusi savaveiksmė mi-licija buvo menkai organizuota, negausi ir silpna, todėl nepajė-gė t inkamai atl ikti savo funkci jų. Jos veiklos sritis buvo siaura,o daugeli p o l i c i n i ų funkci jų apskritai vykdė kariuomenė: ji pa-dėjo palaikyt i viešąją tvarka, saugojo valstybės sienas, geležin-kel į ; prie Genera l in io štabo Rikiuotės skyriaus sudarytoji Žiniųdalis, 1919 m. pertvarkyta į Žvalgybos skyrių, be karinės žvalgy-bos bei kontržvalgybos atliko dar ir politinio sekimo valstybėsv i d u j e funkci jų.

Svarbus žingsnis stiprinant Lietuvoje milicija žengtas 1920 m.gegužės 14d. - i š le idžiamas Milici jos įstatymas, nusakęs jospaskirtį ir naujus organizacinius principus. Milicija buvo cen-tralizuota ir įpareigota saugoti įstatymų nustatyta valstybės irvisuomenės tvarką, vykdyti įstatymus ir įsakymus. Įstatyme nu-rodyta, kad vidaus reikalu ministras gali steigti slaptosios mili-cijos skyrius.

Remiantis tą pačią diena priimtu Vidaus reikalų ministeri-jos etatų įstatymu centriniame aparate įsteigiamas Piliečių ap-saugos departamentas vadovauti milicijai, o tarp jų vietinių ins-titucijų jau figūravo ir kriminalinės milicijos pareigūnai. Tai ro-dė praktiškai prasidėjusį milicijos veiklos specializavimą.

Viešosios milicijos, turinčios tikslą užtikrinti visuomenės rimtįir saugumą, žemutine organizacine grandimi tapo teritorinėsnuovados, apimančios 2-3 valsčius arba atitinkamo dydžio mies-to rajoną, mil ici ja . Apskrities mastu milicijai vadovavo milicijos

vadas. Besikuriančios slaptosios - kriminalinės milici jos veiklossieros buvo nusikal tė l ių išaiškinimas, paieška ir sulaikymas, pir-miniu tardymo veiksmų atlikimas.

1923 m. rugp jūč io 13 d. V idaus reikalu m i n i s t e r i j a i perduo-tos pol i t inio sekimo krašto viduje funkcijos, tam tikslui Piliečiųapsaugos departamento ž i n i o j e organizuotas Kriminalinis sky-rius B, 1924 m. reorganizuotas į Politinės policijos skyrių (kaipminėta, tais melais m i l i c i j ą imta vadinti polici ja).

Stengiantis telkti slaptosios policijos materialines jėgas ir ga-limybes, 1927 m. sausio 1 d. Vidaus reikalų ministerijoje buvosukurta savarankiška, nebepavaldi Piliečių apsaugos departa-mentui, Kriminalinės policijos valdyba su skyriais A (politinė)ir B ( k r i m i n a l i n ė ) . Kriminalinės policijos, centriniame ministe-rijos aparate ėmusios veikti departamento teisėmis, direktoriustapo pavaldus tiesiogiai vidaus reikalų ministrui. Tais pačiaismetais viet iniai kriminalinės policijos punktai buvo pavadintikr iminal inės policijos rajonais; jų būta septynių.

1933 m. Kriminalinės policijos valdyba reorganizuota i sa-varankiška Vidaus reikalų ministerijos Valstybės saugumo de-partamentą, vadovavusi valstybės saugumo ir kriminalinei poli-cijoms. Kasdienei veiklai vykdyti Lietuvos teritorija buvo su-skirstyta i šešias apygardas, o šios - į rajonus. Kauno apygardo-je valstybės saugumo ir kriminalinė policijos veikė skyrium, Klai-pėdos apygardoje buvo tik valstybės saugumo policija (krimi-nalinės policijos veiklos sfera įėjo i autonominės administraci-jos kompetenci ja), likusiose apygardose jos veikė išvien.

Iš karinės žinybos Vidaus r e i k a l ų ministerija 1923-1924 me-tais taip pat perėmė valstybės s ienų ir geležinkelio apsaugosfunkcijas, kurioms vykdyti sudarytos specializuotos pasienio irgeležinkelio policijos nuovados.

Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamen-tas, kuriam buvo pavaldi visa viešoji policija, 1935 m. reorgani-zuotas į Policijos departamentą, tvarkiusį policijos reikalus. Jamir tol iau liko nepavaldi tik valstybės saugumo ir kriminalinė po-licijos šakos.

167

Kitas svarbus Vidaus reikalu ministerijos darbo baras buvovielos savivaldybių priežiūra. Šia veikla, taip pat socialine ap-sauga, 1920 m. užsiėmė Savivaldybių ir darbo bei socialinėsapsaugos departamentas, o nuo 1921 m. -jau savarankiškasSavivaldybių departamentas. Departamentui vadovaujant bu-vo organizuojami savivaldybių r inkimai, kontroliuojama vals-čių v i rša ič iu ir tarybų narių sudėtis, prižiūrima savivaldybiųveikla, nagrinėjamos apeliacijos dėl miestų ir apskričių tarybųnutarimų.

Vidaus reikalų ministerijai pavesta rūpinimąsi samdinių irjų šeimų narių interesais nuo 1921 m. atliko nauja i sukurtas at-skiras Darbo ir socialinės apsaugos departamentas. Jį 1924 m.panaikinus, šios funkcijos atiteko 1919 m. sukurtai Darbo ins-pekcijai, vietose turinčiai 12 darbo inspektorių. Specialus Dar-bo inspekcijos įstatymas [VŽ. 1925. Nr. 179] nustatė, kad jostikslas yra "kelti darbingumą, saugoti gyvybę ir sveikatą darbuipasamdytų žmonių, kurie dirba einant samdymo sutartimi", iš-skyrus žemės ūkius, mažesnius kaip 80 ha, taip pat saugoti gy-vybę ir sveikata ''darbui pasamdytų žmonių šeimynų". 1926 m.dar buvo įsteigta Vyriausioji socialinio draudimo valdyba, stei-gusi ir prižiūrėjusi teritorines ligoniu kasas.

Vidaus reikalų ministerijoje nuolat veikė Sveikatos departa-mentas, kuriam buvo pavesta rūpintis užkrečiamų ligų profi-laktika, spręsti bendruosius sanitarijos reikalus, išduoti specia-listams leidimus verstis privačia medicinos praktika, steigti vais-tines ir t. t. Departamentui buvo pavaldūs keletos valstybiniųgydymo ir sanitari jos įstaigų, apskričių gydytojai.

1920 m. prie Vidaus reikalų ministerijos įkūrus Lietuvos at-statymo komisariatą, šios ministerijos kompetencijai buvo pa-vesta statybos ta i sykl ių priežiūra. Komisariatas 1925 m. reorga-nizuotas į Statybos inspekciją. Statybos darbams prižiūrėti į ap-skritis ir miestus, turinčius apskričių teises, vidaus reikalų mi-nistras skyrė inspekcijai pavaldžius technikus.

Iki 1924 m. Vidaus reikalų ministerijoje funkcionavo Tiky-bų departamentas, vėliau reorganizuotas į Tikybos reikalų re-

ferentūrą. Tik 1928 m. tikybų reikalų tvarkymas perduotas Švie-t imo m i n i s t e r i j a i .

I š sk i r t inė vieta ne tik vidaus reikalų, bet ir apskritai viet iniųadminis t rac in iu valstybės organu sistemoje ir toliau teko ap-skričiu viršininkams. Tiesa, apsitvarkius kitoms žinyboms, jieneteko bendrosios kompetencijos organo pobūdžio, bet tarp vi-daus re ika lu ministeri jos vietos organų neabejotinai užėmė vy-raujančią padėtį.

Skinamu vidaus reikalų ministro ir jam pavaldžiu apskri-ties virš ininkų teisinė padėtis ir kompetencija specialaus įsta-tymo nebuvo reglamentuota. Tačiau galiojantys kitiems reika-lams skir t i Į s tatymai j iems patikėjo išties plačias teises ir pa-reigas. Pagal 1920 m. Mil ic i jos įstatymą, apskrities v irš ininkuibuvo pavaldus apskrities milicijos vadas, apskrities viršininkasgalėjo leisti privalomus įsakymus gyventojams visuomenės tvar-kai ir ramybei, sveikatai bei švarai pala ikyt i ; 1919 m. Savival-dybių įstatymas jam suteikė teisę revizuoti savivaldybių veik-lų, protestuoti jų nutarimus, re ikalaut i valsčiaus viršaičio irk i t ų tarybos nar ių atleidimo; 1924 m. pakeistas Savivaldybiųįs tatymas s u j u n g ė apskrities viršininko ir apskrities valdybospirmininko pareigybes.

Teisingumo ministerija vadovavo teismų sistemai, prokuratū-rai, notar ia tui ir įkalinimo vietoms. Negausus jos centrinis apa-ratas iš pradžių struktūriškai susidėjo iš Pirmojo bendrųjų rei-kalų, Antrojo te i s ių ir Kalėjimų departamentų. 1924 m. minis-terijos struktūra buvo supaprastinta: visas jos funkcijas ėmė vyk-dyti sekretoriatas, kurio sudėtyje taip pat buvo kalėjimų ins-pektorius ir Teisingumo ministro taryba, susidedanti iš trijų pre-zidento skiriamų nuolat inių narių ir šešių vadovaujančių minis-terijos sistemos valdininkų - generalinio sekretoriaus bei teis-mo, prokuratūros ir advokatūros atstovų. Tarybai buvo paves-tas kodil ikacinis darbas, svarstyti teisingumo ministro siūlomusįstatymų projektus, teikti išvadas teisiniais klausimais.

Apskritai teismai nepriklausė administraciniam valstybės apa-ratui. Tačiau 1933 m. Teismų santvarkos įstatymas aukštesnie-

169

šiems teismams žemesnių jų atžvilgiu suteikė ir administracinėspriežiūros teises: lankyti teismus ir t ikrinti jų darbą, išreikalautiatskiras bylas, re ikalaut i iš teismų ir teisėju žinių ir paaiškini-mu; nurodyti teismams pašalinti pastebėta netvarkų, siūlyti iš-kelti teisėjui drausmine bylą.

M i n i s t e r i j a i priklausė kalė j imai ir arešto namai, turintys sa-vo admini s t rac i ja , prižiūrėtojus ir kt. tarnautojus.

Vadovauti švietimo ir kultūros sritims buvo pavesta Švietimoministerijai. Struktūriniu požiūriu ji susidėjo iš Aukštesniojomokslo, Pradžios mokslo ir Bendrųjų reikalų departamentų. Beto, 1922 m. mini s te r i j a i priklausė Valstybės centrinis knygynas.Valstybės centrinis archyvas. Valstybės muziejus, Knygų leidy-bos komis i ja ir kai kurie kiti padal iniai .

Svarbi buvo karinė valdymo žinyba, vadovaujama Krašto ap-saugos ministerijos. Krašto apsaugos ministras remiantis Kariuo-menės vadovybės įstatymu [VŽ. 1935. Nr. 465] buvo visos ka-riuomenės virš ininkas. Jam tiesiogiai buvo pavaldūs kariuome-nės vadas, kariuomenės tiekimo viršininkas ir kai kurie kiti aukš-tieji pareigūnai.

Kariuomenės vadas atsakė už ginkluotųjų pajėgų karini ren-gimą ir vadovavimą karinėms operacijoms. Jis nebuvo skiria-mas t ik 1928-1935 m., ir jo pareigas tuokart ėjo Vyriausiojo štabovirš ininkas . Kariuomenės vadui buvo pavaldūs Vyriausiojo šta-bo viršininkas, divizijų vadai, ginklų rūšių viršininkai ir inspek-toriai, karo mokymo ištaigų viršininkai, Šaulių sąjungos virši-ninkas ir vyriausiasis kariuomenės kapelionas.

Vyriausias is štabas buvo sudarytas 1924 m., reorganizavusGeneralinį štabą, ir susidėjo iš Generalinio štabo ir Administ-racijos va ldybų. Vėliau, 1935 m., Vyriausiasis štabas buvo pava-dintas Kariuomenės štabu, panaikintos jo buvusios valdybos,kurių skyriai perėjo i tiesioginį štabo viršininko pavaldumą.

Kar in io valdymo požiūriu Lietuvos teritorija buvo suskirsty-ta į tr is karo apygardas.

Pirmą kartą Lietuvos ginkluotųjų pajėgų organizavimo pa-grindus įstatymiškai sureguliavo 1919 m. rugsėjo 27d. išleisti

Laikinieji naujoku šaukimo įstatai [LVŽ. 1919. Nr. 13], paskel-bę visuotinę karinę prievolę ir nustatę šaukimo tvarką bei atlei-dimo iš tarnybos pagrindus.

Pagal Steigiamojo seimo išleista Karinės prievolės įstatymą[VŽ. 1922. Nr. 91 ], ginkluotosios pajėgos susidėjo iš kadrinėskariuomenės, naujoku rezervo, atsargos ir apsaugos. Atlikti ka-ro prievolę privalėjo visi Lietuvos piliečiai vyrai. Šauktinų as-menų skaičių kasmet turėjo nustatyti įstatymas. Galėjo būti šau-kiami bur tų keliu 20 metų sulaukė vyrai ir priklausomai nuokariuomenės rūšies turėjo tarnauti dvejus trejus metus. Atliku-sieji tarnybą 13 metų buvo laikomi atsargoje ir galėjo būti šau-kiami trumpalaikei tarnybai, o vėliau dar 10 metu - apsaugoje.Nepašauktieji į t ikrąja tarnybą 12 metų buvo laikomi naujokųrezerve, o po to 13 metų - apsaugoje.

Naujas Karinės prievolės įstatymas [VŽ. 1936. Nr. 538] nu-statė, kad tikroji karo tarnyba trunka 1,5-2 metus, į ją šaukiami21 metų amžiaus vyrai, o po tarnybos iki 45 metų amžiaus jiebuvo atsargoje.

Naujokams kariuomenėn šaukti, mobilizacijai rengti ir vyk-dyti kiekvienoje apskrityje veikė karo komendantūros.

Užsienio reikalų ministerija Lietuvos valstybės gyvavimo pra-džioje - 1919-1920 m. plėtojo veikla, kuria svarbiausia buvosiekiama tarptautinio pripažinimo, stengiamasi propaguoti už-sienyje Lietuvos tautinę nepriklausomą valstybę ir jos proble-mas. Šiems uždaviniams spręsti veikė Bendrasis ir Informacijųdepartamentai.

Užsienio šalims ėmus skirti Lietuvai daugiau dėmesio, nu-stat inėt i su ja kai kuriuos politinius ir ekonominius ryšius, Už-sienio reikalų ministerijos veiklos apimtis išaugo ir tapo įvaires-nė. Tai matyti iš jos vidaus struktūros, 1921 m. reorganizuotosregioniniu principu: ministerijoje, be Bendrojo departamento,buvo Rytų. Europos centro ir Vakaru departamentai. Tačiau1924 m. ministeriją imtasi pertvarkyti funkciniu principu: Poli-tikos ir ekonominiu reikalu departamentas įgyvendino valsty-bės užsienio politiką, ekonominius ryšius su užsienio valstybė-

mis, vadovavo informaci jos reikalams; Teisiu ir administracijosdepartamentui buvo pavesti tarptautinės privatinės teisės, kon-s u l i n i a i , ūkiniai-administraciniai klausimai.

Užsienio reikalų ministerijai buvo pavaldūs Lietuvos atsto-vybė ir konsulatai.

Lietuvos valstybės gyvavimo pradžioje Ministru kabineto su-dėtyje funkcionavę ministrai be portfelio žydų ir gudų reikalamstaip pat turėjo atitinkamų etatų įstatymų nustatyta savo aparatą.Šių ministru institutas gyvavo iki 1923 m. pabaigos, o 1924 m.valstybės išlaidų sąmatoje neskyrus finansavimo, jie likvidavosi.

iš imtine vietą aukščiausiųjų valstybės organų sistemoje už-ėmė Valstybės kontrolieriaus ištaiga, įsteigta 1919 m. vasario 20 d.Įstatymo valstybės kontrolei tvarkyti [LVŽ. 1919. Nr. 5] pagrin-du. Tai buvo savarankiška, nepriklausanti nuo Ministrų kabine-to, valstybės valdymo institucija. Jai vadovavo Valstybės kon-trolierius, skiriamas ir atleidžiamas Respublikos prezidento, pri-lygintas ministrui, bet kabineto darbe dalyvavęs patariamojo bal-so teise. Valstybės kontrolieriaus kompetencijai priklausė vals-tybės pajamų ir išlaidų, turto, skolų ir apskaitos priežiūra. Vals-tybės kontrolieriaus įstaigai turėjo atsiskaityti valstybės ir savi-valdybės įstaigos, besinaudojančios valstybės lėšomis, taip patvisuomeninės organizacijos, gavusios valstybės kreditus. Struk-tūriškai Ši įstaiga susidėjo iš Biudžeto vykdymo apskaitos sky-riaus, Bendrosios revizijos, Susisiekimo revizijos ir Krašto ap-saugos revizijos departamentų.

Lietuvoje būta valstybės institucijų, pavaldžių tiesiogiai Mi-nistrų kabinetui. Antai, siekiant pajungti valstybei piliečių vi-suomenine veiklą, buvo paskelbtas Visuomeninio darbo valdy-bos įstatymas [VŽ. 1938. Nr. 617]. Ministro pirmininko žiniojesukurta i institucijai buvo pavesta prižiūrėti žodinę agitaciją,spaudą, sąjungas, meną ir kitas visuomeninės veiklos sritis. Val-dybai iš Vidaus reikalų ministerijos žinios perduota kino f i lmųcenzūra, iš Švietimo ministerijos - Valstybės radiofonas. Kitaismetais panaikinus Valdybą, Vidaus reikalų ministerijos siste-moje šiam reikalui buvo sudarytas Spaudos ir draugijų skyrius,

172

o Valstybės radiofonas perduotas ministro pirmininko žinion[VŽ. 1939. Nr. 644].

Valstybės administracinio aparato raidai tam tikrą poveikįpadarė 1939 m. V i l n i a u s krašto sugrąžinimas Lietuvai: prezi-dentas, ministrui pirmininkui pristačius, skyrė įgal iot inį Vil-niaus miestui ir s r ič ia i , kuriam pavesta s iū ly t i re ik iamus įsta-tymu pakeitimus, prižiūrėti ir koordinuoti valstybės ir savival-dybių darbą ir kt.

Skirtingai nuo ministru, kuriuos parenkant svarbiausias vaid-muo teko valdančiosios partijos arba bloko vadovybei, o autori-tarinio režimo metais - Respublikos prezidentui ir jo aplinkai,kitus aparato tarnautojus skirdavo atitinkamo rango viršinin-kas, o nemažai aukščiausiųjų tarnautoju, vadovaujantis Konsti-tucija, - prezidentas. Ministrų padėtis poste buvo nestabili, nespriklausė nuo daugelio politinių veiksniu, o dauguma valstybėstarnautoju savo postuose likdavo nuolat. Profesionalūs tarnau-tojai užtikrino administracijos veiklos perimamumą.

Lietuvos valstybės kūrimosi pradžioje tarnautojai neturėjo pa-tyrimo ir pakankamo išsilavinimo. Jų kadrai buvo labai margi:čia atėjo d i rbt i negausus būrys buvusiu Rusijos imperijos valdinin-kų, bet dauguma jų buvo energingas ir entuziastingas jaunimas.Ilgainiui šie žmonės įgijo patyrimo, gavo reikiamą išsilavinimą.

7. Funkcinė savivalda ir vietos savivaldybes

Jau 1922 m. Konstitucijos 89 straipsnis (po to ir 1928 m. Kon-st i tuci ja) skelbė, kad atskiroms ūkio sritims įstatymai suteikiatam tikrą savivaldą, turinčia bendradarbiauti su valstybės val-džia normuojant ūkio gyvenimą. 1938 m. Konstitucijoje taip patbuvo numatyta galimybė ūkio ir verslo sritims suteikti funkcinę(veikmens) savivalda (126 str.).

Si konstitucinė nuostata buvo pradėta įgyvendinti sukuriantsavivaldžias visuomenines institucijas - Pramonės ir prekybosbei Žemės ūkio rūmus [VŽ. 1925. Nr. 181].

Vėliau šios institucijos buvo reorganizuotos pritaikant nau-jiems uždaviniams spręsti.

173

1936 m. Pramonės ir prekybos rūmai reorganizuoti į pusiauv a l s t y b i n i o pobūdžio Pramonės, prekybos i r a m a t ų rūmus[VŽ. 1936. Nr. 539]. Rūmų pirmininkų skyrė prezidentas, finan-sų ministras skyrė 33 iš 75 rūmų narių, likusieji buvo renkamipramonės, prekybos, amatu, kredito ir draudimo ištaigu ir įmo-nių savininku. Rūmai atstovavo pramonei, prekybai ir amatams,turėjo t i r t i jų sąlygas, reikšti nuomonę dėl j iems a k t u a l i ų į s ta ty-mų projektų, organizuoti reikiamas pramonės, prekybos ir amatųšakas, rengti gaminių normas ir standartus, rūpintis negarbin-gos konkurenci jos š a l i n i m u .

1935 m. reorganizuoti Žemės ūkio rūmai [VŽ. 1935. Nr. 539]tapo pavaldūs žemės ūkio ministrui . Rūmų p i r m i n i n k ą skyrėprezidentas, 5 narius - Ministrų kabinetas, kitus 55 narius rin-ko apskričių tarybos arba delegavo įvairios organizacijos ar įstai-gos, susijusios su žemės ūkio gamyba. Rūmai buvo įpareigotikaupti žinias apie žemės ūkį, iškilus reikalui parūpinti eksper-tus, te ik t i išvadas, imtis priemonių žemės ūkio kul tūrai kelt i ,išsakyti nuomone dėl Įstatymų, išvežamos ir įvežamos žemėsūkio produkcijos muitų tarifų, transporto tarifų ir kt.

Tais pačiais metais įsteigti Darbo rūmai [VŽ. 1935. Nr. 505],kurie turėjo rūpintis ekonominiais ir socialiniais darbininkų rei-kalais - teikti žinias samdomojo darbo klausimais, reikšti nuo-mone darbą dirbančių asmenų ekonominiais, kultūriniais ir so-cialiniais, darbo našumo reikalais, galėjo reikšti nuomone ir siū-lyti įstatymų projektus, liečiančius samdomąjį darbą ir jį dirban-čius žmones. Kandidatus į rūmus galėjo s iūlyt i 30 rinkėjų - pri-valomai apdraustų ligonių kasose, taip pat kai kurių kitų katego-ri jų d a r b i n i n k ų ir tarnautojų -grupė; vidaus reikalų ministro pa-skirta rinkimų komisija iš šių kandidatų turėjo atrinkti 90 tinka-m i a u s i ų tam reikalui asmenų, iš kurių buvo renkama 30 rūmųn a r i ų ir tiek pat kandidatų.

Vietiniams reikalams tvarkyti buvo skirtos vietos savivaldybės.Vietos savivaldybėms įstatymai suteikė teises tvarkyti vietos

ūkio, f inansų, buities, kultūros ir kitus reikalus: tvarkyti v iet i-nės reikšmės pajamas ir išlaidas bei mokesčius, rinkti valstybi-nius mokesčius, remti žemės ū k į , pramone ir prekybą, steigti ir

174

išlaikyti smulkaus kredito ištaigas, Įrengti ir prižiūrėti vietinėsreikšmės kelius, gatves ir t i l tus, rūpintis labdara, švietimu, svei-kata, priešgaisrine apsauga, paskirstyti gyventojams prievoles,užtikrinti visuomenės tvarka ir rimti, atl ikti kitus įstatymais pa-vestus valstybės ir vietos reikalus. Ketvirtajame dešimtmetyjespecialiais įstatymais savivaldybėms buvo pavestos svarbios funk-cijos prezidento ir Seimo rinkimuose.

Savivaldybės organai valsčiuose buvo valsčiaus taryba (iš pra-džių dar ir valsčiaus valdyba) ir viršaitis (vėliau valsčiaus savi-valdybės organams buvo priskirti ir seniūni jų krivulės bei se-niūnai ) ; apskrityse - apskrities taryba ir apskrities valdyba;miestuose -miesto taryba (iš pradžių dar ir miesto valdyba) irburmistras.

Savivaldybių sudarymo tvarką, be 1919 m. Savivaldybių įsta-tymo, reguliavo dar ir 1921 m. kovo 11 d. priimtas Savivaldybiųrinkimų įstatymas [VŽ. 1921. Nr. 62] bei 1931 m. gegužės 2 d.Vietos savivaldybės įstatymas [ VŽ. 1931. Nr. 356]. Aktyviąją rin-kimų teisę iš pradžių turėjo asmenys, sulaukę 20, vėliau -24 me-tų, o pasyviąją - 24 metus amžiaus.

1919 m. Savivaldybių įstatymas rinkėjams nustatė sėslumocenzą, reikalaudamas, kad piliečiai, dalyvaują savivaldybių rin-kimuose, ik i rinkėjų sąrašų sudarymo būtų išgyvenę tame vals-čiuje ne mažiau kaip šešis mėnesius. 1921 m. Savivaldybių rin-k i m ų įstatyme, nors ir neužsimenama apie sėslumo terminus,tačiau nurodoma, kad savivaldybių rinkimuose negali dalyvautipiliečiai, negyvenantys tame valsčiuje ir neturintys buto, tarny-bos ar kito nuolatinio užsiėmimo. Didžiausius reikalavimus rin-kėjams kėlė 1931 m. Vietos savivaldybės įstatymas, pagal kurį,be reikalavimo išgyventi tame valsčiuje ar mieste ne mažiau kaipmetus, buvo reikalaujama, kad rinkėjai mokėtų ar privalėtų mo-kėti nekilnojamojo turto, žemės, prekybos, pramonės, amato,asmens pajamų ar buto savivaldybės mokesčius arba būtų vals-tybės ar savivaldybės įstaigos tarnautojai; dalyvauti valsčiaus sa-vivaldybės organų rinkimuose galėjo ir asmenys, baigę aukštąjįarba specialųjį žemės ūkio mokslą.

175

Įstatymas r inkėjams kėlė ir ki tų reikalavimų, panašiu j tuos,kurie buvo nustatyti Seimo rinkėjams.

Didžiausią reikšmę pagal 1921 m. įstatymą turėjo valsčių ta-rybų r i n k i m a i , nes jas r i n k ė j a i rinko tiesiogiai, o jau apskričiųtarybų nar ius savo posėdžiuose rinko valsčių tarybos. Tiesa,1921 m. įstatymas nustatė tiesioginius ir apskričių tarybų rinki-mus, bet 1921 m. ir 1924 m. toks jų vykdymas kaskart buvo ati-dedamas ir apskritai neįvyko.

1919 m. Savivaldybių įstatymas, atsižvelgdamas į menka dau-gumos gyventojų išprusima, nustatė balsavimą įmetant rutul iu-kus į skirtingų spalvų dėželes. Pagal 1921 m. Savivaldybių rinki-mų įstatymą, kandidatus i savivaldybių narius siūlė partijos irgrupės reikalaujant, kad kandidatų sąrašus pasirašytų bent20 r inkėjų. Rinkimų rezultatus nustatydavo pagal proporcinęsistema, visą valsčiaus teritoriją laikant viena rinkimų apygarda.

193 l m. vietos savivaldybės įstatymas pagrindinį vaidmenįkomplektuojant savivaldybes skyrė krivūlei, t. y. seniūnijos gy-v e n t o j ų sus ir inkimui, kuriame galėjo dalyvauti turį minėtuo-sius cenzus asmenys. Ji buvo laikoma teisėta, je i dalyvavo benttrečdalis turinčių teisę joje dalyvauti gyventojų. Krivūlė atvirubalsavimu rinko seniūną, jo padėjėją ir seniūnijos atstovą į vals-čiaus tarybą. Išr inktais laikydavo gavusiuosius paprastą daly-v a u j a n č i ų j ų krivūlėje balsų daugumą. Valsčiaus taryba, susi-dedanti iš s e n i ū n i j ų atstovų ir savo pačios išrinkto viršaičio,rinko savo atstovą į apskrities tarybą, kuri susidėjo iš valsčiųatstovų bei v iršaičių ir antraeil iu miestų atstovų bei burmist-rų. Tik miestų tarybos buvo renkamos slaptais tiesioginiais rin-kimais, kandidatus siūlydavo sąrašais, miestas sudarė vieną rin-kimu apygardą. Kauno miesto tarybos trečiąja dalį skyrė Vy-riausybė.

Išrinktos visų lygių tarybos savo susirinkimuose rinko kole-gialius vykdomuosius organus -valsčių valdybas ir jų viršaičius,apskričiu valdybas ir pirmininkus ir miestų valdybas ir jų bur-mistrus. Bet 1931 m. įstatyme jau nutolta nuo kolegialumo prin-cipo: kolegialumas išliko t ik apskrities savivaldybės grandyje,

176

nes buvo renkami du valdybos nariai; trečiasis čia buvo apskri-ties v irš ininkas.

Savivaldybės buvo pavaldžios aukštesnio lygio savivaldybėsorganui : apskričiu tarybos prižiūrėjo valsčių ir miestu tarybųveikla, t i k r i n o žemesniųjų tarybų nutarimus, kontroliavo, kadjie atitiktų "valsčiaus gyventojų reikalams ir naudai". Įstatymasreikalavo, kad apskričių tarybos tvirtintų žemesnių tarybų nu-tarimus tam tikrais klausimais - dėl paskolų, valstybės iždo pa-šalpų panaudojimo ir kt.

Savivaldybės buvo pavaldžios ir administracijos organams, įsta-tymai savivaldybių veiklą pavedė prižiūrėti Vidaus reikalų minis-terijos Savivaldybių departamentui, kad jos "neiškryptu iš nusta-tomų joms šiuo Įstatymu vėžių" ir kad jų veikla nebūtu priešingavalstybės įstatymams. Departamentas naudojosi teise nagrinėtiapeliacijas dėl miestų ir apskričiu tarybų nutarimų, nušalinti vals-čiaus viršaiti arba valsčiaus tarybos narį, jei taryba apskrities vir-šininko reikalavimu to nepadaro pati. Apskričių viršininkai gavoteise revizuoti savivaldybes, protestuoti jų potvarkius.

Vėlesnieji Savivaldybių įstatymo pakeitimai ir papildymai darlabiau apribojo savivaldybių teises ir išplėtė apskričių viršinin-kų galia savivaldybėms. Šiuo požiūriu ypač buvo reikšmingi1924 m. liepos 29 d. pakeitimai, kai apskrities viršininkas gavoteisę tvirtinti viršaitį iš trijų valsčiaus tarybos pateiktų kandida-tų, sustabdyti viršaičio ar kito valsčiaus tarybos nario veiklą, osvarbiausia -jis pats buvo paskelbtas apskrities tarybos pirmi-ninku. 1931 m. įstatymas suteikė vidaus reikalų ministrui teisę,Ministrų kabinetui nutarus, paleisti bet kurios grandies tarybą;apskričių v i r š in inkai tvirtino seniūnus, viršaičius, antraeilių mies-tų burmistrus; netvirtinant seniūnas turėjo būti renkamas iš nau-jo, o viršaitis ir burmistras galėjo būti paskirti vidaus reikalųministro; ministras tvirtino apskričių valdybų narius bei pirma-e i l i ų miestų burmistrus; visus minimus savivaldybių pareigūnusapskričių viršininkai arba vidaus reikalu ministras galėjo nuša-l in t i nuo pareigu. Svarbiausieji savivaldybės aktai buvo reika-lingi administracinių organu tvirtinimo.

177

Didele reikšmę v i e t i n i ų valstybės organų, valstybės ir savi-valdybės organu santykiams turėjo nepaprastosios padėties ga-liojimas. Priklausomai nuo nepaprastosios padėties rūšies kaikurios funkci jos , dažniausiai priklausančios savivaldybei, buvoperduodamos vietos kariniams arba vidaus reikalų organams.Pavyzdžiui, Ypatingi valstybės apsaugos įstatai iškėlė apskritieskaro komendantu reikšmę. Komendantai savo žinioje turėjo ko-mendantūrų įgulas, j iems paklusti turėjo policija. Komendan-tai galėjo sustabdyti civilinių valstybės bei savivaldybės įstaigųir va ld in inkų įsakymų vykdymą.

8. Teismas

Visos trys laikinosios Lietuvos konstitucijos apie teismo valdžiąneužsiminė. Pirmą kartą ji buvo konstitucionizuota 1922 m. Lie-tuvos Respublikos Konstitucijoje.

Lietuvos bendrųjų teismu sistema pirmiausia įteisino 1918 m.lapkričio 28 d. Valstybės tarybos priimtas ir 1919 m. sausio 16 d.oficial iai paskelbtas Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo su-tvarkymo įstatymas bei 1921 m. liepos 8 d. šio įstatymo papildy-mas [LVŽ. 1919. Nr. 2-3; VŽ. 1921. Nr. 68].

įstatymas nustatė trijų pakopų teismą.Žemiausia teismų sistemos grandis buvo taikos teisėjai, nag-

rinėję bylas vienasmeniškai. Kiekvienas taikos teisėjas turėjosavo veiklos teritorija - nuovada, į kurią įeidavo keletas valsčių.Jų kompetencijai priklausė dalis civiliniu ir nedidelės baudžia-mosios bylos. Taikos teisėjas galėjo nagrinėti bylas dėl neteisė-tumų rinkėjų sąrašuose, valsčiaus tarybos rinkinių panaikini-mo, susirinkimų [statymo pažeidimų.

Kita teismų sistemos grandis - apygardų teismai. Jie buvosudaryti Kaune, Marijampolėje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Kaippirmosios instancijos teismams jiems buvo teismingos iš esmėsvisos bylos, kurios nepriklausė taikos teisėjų kompetencijai. Tamtikrais atvejais buvo numatyta galimybė apskųsti apygardų teis-mams administracinių Įstaigų nutarimus, pavyzdžiui, nutarimąatsisakyti [registruoti visuomeninę organizaciją ir kt. Kaip ape-

liacinė instancija apygardų teismai pagal apeliacinį skundų nag-rinėjo taikos teisėju išnagrinėtas bylas. Apygardų teismuose by-las nagrinėjo t r i j ų teisėju kolegijos.

Aukščiausioji teisminė instancija Lietuvoje buvo LietuvosVyriausiasis tribunolas. Kaip pirmosios instancijos teismas Vy-riausiasis t r ibunolas galėjo spręsti prezidento, ministro pirmi-ninko ar kurio kito ministro bylas. Visas kitas bylas Tribuno-las nagrinėjo kaip apeliacinė instancija apygardos teismu spren-dimams ir nuosprendžiams ir (nuo 1921 m.) kaip kasacinė ins-tanci ja taikos teisėjų sprendimams ir nuosprendžiams, apelia-cine tvarka patikrintiems apygardos teismuose. Vyriausiojo tri-bunolo sprendimai buvo galut iniai ir neskundžiami, bet bau-džiamosiose bylose buvo leidžiama kreiptis į prezidentą su pra-šymu dovanoti arba švelninti skirta bausmę. Vyriausiojo tri-bunolo teisiamojo posėdžio sudėtį sudarė taip pat trijų teisėjųkolegi ja .

1933 m. liepos J l d. buvo paskelbtas naujas Teismų santvar-kos įstatymas [VŽ. 1933. Nr. 419], pakeitęs 1919 m. LaikinąjįLietuvos teismu ir jų darbo sutvarkymo įstatymą.

Įstatymas įvedė keturių pakopų teismą.Žemutine teismų sistemos grandimi tapo apylinkių teismai,

kuriuose galėjo dirbti po kelis teisėjus. Apylinkių teisėjų veik-los formos ir kompetencija buvo panašūs į anksčiau buvusiųtaikos teisėju.

Kita teismu sistemos grandimi liko apygardų teismai, kuriųkompetencija taip pat iš esmės nepakito: kaip pirmosios instan-cijos teismai j ie sprendė svarbesnes civilines ir baudžiamąsiasbylas, išskyrus politines; kaip apeliacinė instancija - apylinkiųteismuose išnagrinėtas bylas.

Teismų santvarkos įstatymas į bendrųjų teismų sistema įtrau-kė visai naują grandį - vienus visai respublikai Apeliacinius rū-mus, apeliacine tvarka nagrinėjusius bylas, pirmąja instancijajau nagrinėtas apygardų teismuose. Be to, Apeliaciniai rūmaikaip pirmosios instanci jos teismas nagrinėjo nusikalt imų vals-tybės saugumui bylas, anksčiau teismingas apygardų teismams.

179

Aukščiausiąja teismu sistemos grandimi ir toliau liko Vyriau-siasis tribunolas. Tiesa, jis neteko apeliacinių teisių ir veikė iš-imt ina i kaip kasacinė instancija byloms, išnagrinėtoms apylin-k i ų ir apygardų teismuose, Apeliaciniuose rūmuose ir Kariuo-menės teisme, taip pat kaip pirmosios instancijos teismas by-loms, kuriose ka l t inami Vyriausybės nariai.

Apygardos teismai, Apeliaciniai rūmai ir Vyriausiasis tribu-nolas j iems teismingas bylas dažniausiai nagrinėjo trijų teisėjųkolegijomis; kai kuriems klausimams spręsti buvo numatyti vi-suotiniai š ių teismų narių susirinkimai.

Vyriausiojo tribunolo visuotiniam narių susirinkimui priklau-sė įstatymų aiškinimo teisė, ginču tarp teismų bei tarp teismų iradministracijos organų dėl bylų priklausomybės nagrinėjimasir t. t. Visuotinis susirinkimas leido potvarkius ir instrukcijasteismams.

Visų grandžių žemesniųjų teismų veikla prižiūrėjo aukštes-niej i te ismai; visų teismu priežiūra buvo pavesta teisingumo mi-nistrui .

Pagal 1919 m. įstatymą taikos teisėjus skyrė ir atleido teisin-gumo ministras, apygardos teismų narius - Respublikos prezi-dentas teisingumo ministro teikimu, Vyriausiojo tribunolo na-rius-prezidentas. 1933 m. įstatymas nustatė, kad visus be išim-ties teismų sistemos grandžių teisėjus skiria prezidentas teisin-gumo minis t ro teikimu; kandidatus į apygardos teismų bei Ape-l iacinių rūmų teisėjus turėjo siūlyti atitinkamo teismo visuoti-nis susirinkimas, kandidatai buvo pristatomi ministrui, o jis tu-rėjo teisę savo nuožiūra parinkti asmenis iš pasiūlytų kandidatuarba ir ne iš jų ir su atitinkamomis atestacijomis pristatyti prezi-dentui .

Teismo valdžios nereglamentavimas pirmuosiuose konstitu-ciniuose aktuose, taip pat laikinojo įstatymo neribojamos gali-mybės teisėjus pašalinti iš pareigų aiškinamas tuo, kad besiku-rianti Lietuvos valstybė neturėdama pakankamai teisininkų tei-sėjais buvo priversta skirti tam nepasirengusius žmones, todėlvaldžia, kol teismai buvo organizuojami ir teisėjų t ik ieškoma,buvo suinteresuota išlaikyti priklausomą teismo padėtį.

180

Labai trūkstant specialistų dirbti teismuose, 1919 m. gruo-džio 11 d. pr i imtas Teismo kandidatų įstatymas [LVŽ. 1919.N r. 18]. Remiantis šio įstatymo reikalavimais, teismo kandida-tais buvo p r i i m a m i ne jaunesni kaip 20 metų amžiaus asmenys,dažniausiai turintys vidurini išsilavinimą. Jie vienus dvejus metusturėjo stažuotis pas taikos teisėjus, tardytojus, valstybės gynėja arjo p a d ė j ė j u s , apygardos teismo rastinėje, rengtis teoriškai ir lai-kyti egzaminus. Po to j ie galėjo būti skiriami į laisvus taikos teisė-jų, valstybės gynėjo padėjėju ir teismo tardytojų etatus.

Per daugiau nei dešimtį metų aukštuosius teisės mokslus Lie-tuvoje baigė nemažai žmonių, todėl 1933 m. Teismų santvarkosįstatymas jau turėjo pagrindą teismų darbuotojams kelti kur kasaukštesnius reikalavimus. Teisėjais, pagal šį įstatymą, galėjo taptip i l i e č i a i , sukakę 25 metus amžiaus, turintys aukš tą j į issimoksli-n i m ą . Teisėjais negalėjo būti asmenys, kuriems teismo sprendi-mu atimtos teisės, kurie paskelbti neišsimokančiais skolininkais,ir kt. Be to, apylinkės teismo teisėjais skiriami asmenys turėjobūti ne mažiau kaip dvejus metus ištarnavę teismo kandidatais,išlaikę nustatytus egzaminus ir po to bent vienus metus ėję teis-me sekretoriaus ar panašias pareigas; apygardos teismų teisėjasturėjo būti ne mažiau kaip trejus metus dirbęs apylinkės teisėju;Apeliacinių rūmų ir Vyriausiojo tribunolo nariams reikėjo atitin-kamai trejų ir Šešerių metų apygardos teismo teisėjo stažo. Dardidesni reikalavimai buvo keliami visų teismų pirmininkams.

įteisindamas teisėjų nepakeičiamumo principą, 1933 m. Teis-mų santvarkos įstatymas nustatė, kad teisėjas iš tarnybos atlei-džiamas t ik pareiškęs savo sutikimą; be jo sutikimo teisėjas ga-lėjo b ū t i a t le idžiamas tik jam be pateisinamos priežasties nu-statytu la iku neatvykus į paskirtą teisėjo vietą, netekus Lietu-vos pi l ietybės, paskelbus neišsimokančiu skolininku, teismosprendimu uždėjus globą, dėl ligos nesugebant eiti pareigų. Šieapr ibo j imai galėjo būti netaikomi tik teisėjui, neištarnavusiamtrejų m e t ų , jam dėl ligos neinant pareigų ilgiau nei nustatytavalstybės tarnautojams, taip pat sulaukus 65 metų (Vyriausiojotr ibunolo teisėjui - 70 metų) amžiaus. Visais atvejais atleisti tei-sėją galėjo prezidentas teisingumo ministro teikimu.

181

Prie apygardos teismu bei Vyriausiojo tribunolo, o įsteigusApeliacinius rūmus - ir prie jų buvo organizuoti valstybės gy-nėjai (prokurorai). Jiems pavesta ginti valstybės interesus, pa-laikyt i valstybini kalt inimą nagrinėjant bylas teismuose. Vado-vauti žemesniu grandžių prokuratūroms ir prižiūrėti jų veiklaturėjo aukštesnės prokuratūros. Pagal 1933 m. įstatymą, vyriau-s iuoju prokuroru buvo laikomas teisingumo ministras.

Prie apygardos teismų veikė tardytojai, a t l i k i n ė j ę parengtinitardymą apygardos teismams teismingose bylose. Vėliau, nuo1933 m., prie apygardos teismų buvo apygardų ir apylinkų tar-dytojai, o prie Apeliacinių rūmų -ypatingieji tardytojai.

Prie teismų buvo priskirti taip pat notarai, teismo antstoliai,teismo kandidata i .

1922 m. Konstitucijos 69 straipsnis (taip pat 1928 m. Kon-stitucijos 70 straipsnis) skelbė: "Teismas visiems piliečiams yralygus". Toliau tame pačiame straipsnyje nurodomos dvi minėtobendro principo išimtys: ''Karius dėl tarnybos nusikaltimų tei-sia tam tikri teismai. Ypatingieji teismai gali būti steigiami tikkaro metu arba karo padėčiai esant", įgyvendinant šią konsti-tucinę nuostata, "tam tikri teismai" kariams, karo padėčiai esant,buvo kartu ir ypatingaisiais teismais kitiems gyventojams.

Pagrindinis teismo organas karo teismų sistemoje buvo ka-riuomenės (armijos) teismas, organizuotas pagal Laikinuosiusarmijos teismo įstatus [LVŽ. 1919. Nr. 10].

Teritoriniu požiūriu kariuomenės teismo teismingumas apė-mė visą Lietuvą, o jam buvo teismingos, be grynai karinio po-būdžio bylų, dar ir kai kurių sunkių nusikaltimų, padarytų karopadėties sąlygomis, išvardytų Ypatinguose valstybės apsaugosįstatuose, bylos. Šio Įstatymo papildymu [VŽ. 1936. Nr. 532]krašto apsaugos ministras gavo teisę, susitaręs su vidaus reikalųministru, "ypatingais atvejais" bet kurią bylą perduoti karo teis-mui; Nepaprastojo meto įstatymas [VŽ. 1939. Nr. 644], veikiantsustiprintos apsaugos metui, suteikė vidaus reikalų ministrui tei-sę, susitarus su teisingumo ministru, prašyti krašto apsaugos mi-nistrą perduoti kariuomenės teismui nagrinėti tam tikrų kate-gorijų bylas.

182

Kariuomenės teismas susidėjo iš dviejų nuolatinių nariu, ku-riuos krašto apsaugos ministro teikimu skyrė prezidentas, ir išdešimties laikinųjų narių (penkių karininkų ir penkių kareivių),k a r i n i u da l ių vadu t e i k i m u v ieniems metams skiriamu kraštoapsaugos ministro. Teismas posėdžiavo kolegijomis, susidedan-čiomis iš p i rmininko (iš n u o l a t i n i ų narių) ir ketur ių teisėjų (išl a i k i n ų j ų nariu - dviejų karininkų ir dviejų kareivių, o karinin-ku bylose - keturių karininkų).

Kariuomenės teismo nuosprendžius buvo galima skųsti irapeliacine, ir kasacine tvarka, nuo 1928 m. gegužės 14 d., iš da-lies pakeitus Laikinuosius armijos teismo įstatus [VŽ. 1928.Nr. 273], tik kasacine tvarka. Speciali instancija tokiems skun-dams nebuvo sudaryta. Apskųstus kariuomenės teismo nuosp-rendžius nagrinėjo Vyriausiasis tribunolas, dalyvaujant vienamkariuomenės teismo nuolatiniam nariui, o nuo 1933 m. tribu-nolo sudėtyje buvo karo teisėjas, skiriamas prezidento, kraštoapsaugos ministrui pristačius, iš kariuomenės teismo teisėjų.

Prie kariuomenės teismo dirbo karinis valstybės gynėjas, jopadėjėjai ir tardytojai.

Karo teismų kategorijai priklausė pulkų teismai, kurie pagal1919 m. vasario 13 d. Pulko teismo įstatus [LVŽ. 1919. Nr. 4]buvo steigiami prie stambesnių karinių dalių bei įstaigų. Jų su-dėtį - pirmininką ir keturis narius - parinkdavo dalies ar įstai-gos vadas, o tvirtindavo krašto apsaugos ministras. Pulko teis-mai nagr inė jo kariškių bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos įstaty-mas numatė bausmes, nesusijusias su teisių siaurinimu.

1919 m. Karo teismo įstatai [LVŽ. 1919. Nr. 5] reglamenta-vo karo lauko (karo) teismu sudarymą ir veikla. Skirtingai nuokitų, šie teismai nebuvo nuolatiniai: juos sudarydavo nagrinėtikiekvienai atskirai bylai ar keletai konkrečių bylų; j ie buvo skir-ti "greitai teisti svarbiems nusikaltėliams, kurių nusikaltimas yravisiškai aiškus ir nereikalauja didelio tardymo". Šie teismai ga-lėjo būti sudaromi aktyvių karo veiksmų vietose; galiojant karopadėčiai, juos galėjo sudaryti vyriausiasis kariuomenės vadas,krašto apsaugos ministras, kai kurie žemesnieji vadai ir karokomendantai. Teismo nariais buvo skiriami trys karininkai ir du

183

kareiviai. Prireikus kaip karo lauko teismas buvo panaudojamapulko teismu sudėtis.

Plačia karo lauko teismų kompetenciją dar labiau išplėtė Ka-ro teismo Įstatu papildymas [LVŽ. 1920. Nr. 23], suteikęs vy-riausiajam kariuomenės vadui ar krašto apsaugos ministrui tei-se karo lauko teismui perduoti asmenis už nusikaltimus, "jeigutam atsiras reikalo dėl min imųjų darbų svarbos arba armijosinteresams apsaugoti, arba dėl valstybės ar visuomenės tvarkosir saugumo".

Karo lauko teismai procesiniais ryšiais nebuvo susiję su aukš-tesnėmis teisminėmis instancijomis, todėl šių teismų nuospren-džiai negalėjo būti skundžiami nei apeliacine, nei kasacine tvar-ka, bet juos dar turėjo t v i r t i n t i teismą sudaręs asmuo. Jam nuo-sprendžio nepatvirtinus, byla turėjo būti perduodama vyriau-siajam kariuomenės vadui ar krašto apsaugos ministrui, kuriearba galėjo nuosprendį patvirtinti patys, arba sušvelninti skirtąbausmę, arba bylą persiųsti kariuomenės teismo valstybės gy-nėjui; suinteresuoti asmenys galėjo kreiptis tik į Respublikosprezidentą su malonės prašymu.

III. TEISINĖ KLAIPĖDOS KRAŠTO PADĖTIS

Klaipėdos kraštas - tai šiaurės rytinė vadinamosios MažosiosLietuvos, nuo seno apgyventos prūsų ir lietuvių, teritorijos da-lis, dėl dar X1I-X1I1 a. vokiečių ekspansijos ilgus amžius tapusisudedamąja Vokietijos dalimi.

Vokietijai patyrus pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame ka-re, Versalio taikos sutartimi (99 str.) Klaipėdos kraštas, moty-vuojant tuo, kad krašto gyventojų dauguma yra lietuviai, buvonuo jos atskirtas. Tačiau kalbos apie šio krašto perdavimą Lie-tuvai, dar neturėjusiai tarptautinio pripažinimo, nebuvo: taikoskonferencija ji perdavė trečiosioms šalims - Didžiajai Britani-jai , Prancūzijai, Itali jai ir Japonijai; kraštą administruoti buvopavesta Prancūzijai.

Bet tai dar nebuvo galutinis problemos išsprendimas. 1922 m.didžiųjų valstybių politiniuose sluoksniuose tapo populiari "lais-vojo miesto" statuso suteikimo Klaipėdai idėja, tačiau 1923 m.

184

sausio 15 d. fakt inį jos valdymą į savo rankas perėmė vietos lie-tuviai - Klaipėdos krašto sukilėliai, Lietuvos Vyriausybės re-miami. Atsižvelgdama į tai, Ambasadorių konferencija 1923 m.vasario 16 d. nutarė Klaipėdos kraštą priskirti Lietuvai valsty-bės autonominės dalies teisėmis, taip pat numatyta, kad detalikrašto valdymo tvarka bus reglamentuota vėliau.

Šiam reikalui konvencijos projektą rengė Tautu Sąjunga. Poilgų ir sunkių derybų tik 1924 m. gegužės 8 cl. Lietuvos ir Di-džiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos bei Japonijos įgaliotiatstovai pasirašė Konvenciją dėl Klaipėdos krašto perdavimoLietuvai ir priedus: Klaipėdos krašto autonomijos statutą, Klai-pėdos uosto statutą ir Tranzito statutą [VŽ. 1924. Nr. 169].

Nuo šiol Klaipėdos kraštas oficialiai tapo sudedamąja de-mokratiniais pagrindais organizuota Lietuvos valstybės dalimi,nors centrinės Vyriausybės teisės jame ir buvo ribotos.

Klaipėdos krašto autonomijos ribas nusakė Konvencijos2 straipsnis, kuriame nurodyta, jog kraštas Lietuvos valstybėjesudarys te r i tor in i vienetą, tur int i įstatymų leidybos, teismų, ad-ministracijos ir finansų autonomiją.

Visus krašto teisinės padėties Lietuvos sudėtyje klausimusdetaliai reglamentavo Klaipėdos krašto statutas.

Statuto 5 straipsnis skelbė, jog Klaipėdos krašto autonomi-nių organų kompetencijai priklauso valsčių ir apskričių organi-zavimas ir administravimas, civilinių, baudžiamųjų, žemės ūkio,miškų, prekybos, socialinės apsaugos ir darbo įstatymų leidi-mas, teismų santvarka, tikybos ir švietimo reikalai, vietinės reikš-mės keliai, vietos policija ir nemažai kitų klausimų. Statute įsak-miai nepaminėti dalykai buvo palikti Lietuvos centrinės valdžioskompetencijai.

Vykdydamos savo galią, autonominės Klaipėdos krašto ins-titucijos turėjo laikytis bendrųjų Lietuvos Konstitucijos prin-cipų. Vietiniai Klaipėdos krašto gyventojai naudojosi tomis pa-čiomis teisėmis ir laisvėmis, apribotomis viešosios tvarkos irvalstybės saugumo interesais, kaip ir visi Lietuvos gyventojai,pagal bendruosius įs tatymus dalyvavo renkant Lietuvos Sei-mo atstovus.

185

Remiantis Statutu, Klaipėdos kraštas turėjo aukščiausiuo-sius autonominius organus - Seimelį, ir Direktoriją. LietuvosVyriausybei krašte atstovavo gubernatorius.

Seimel is - tai atstovaujamasis organas, renkamas trejiemsmetams. Rinkimai vyko visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptubalsavimu, vadovaujantis Lietuvos Seimo išleistu Klaipėdoskrašto Seimelio r inkimu Įstatymu bei jo pakeit imais ir papi l-dymais [VŽ. 1925. Nr. 195; 1926. Nr. 222; 1930. Nr. 336; 1932.Nr. 380]. Rinkimuose galėjo dalyvauti Lietuvos piliečiai-vie-t in ia i Klaipėdos krašto gyventojai, sukakę 24 metus, būti ren-kami - 30 metu, išskyrus asmenis, kuriems teismo sprendimuatimtos ar susiaurintos teisės, kurie teismo bausti už žmogausgarbę žeminantį nus ikal t imų arba nusikaltimą rinkimu įstaty-mui ( je i nuo bausmės atlikimo nepraėjo treji metai) ir kurieteismo sprendimu yra globojami. Įstatymu buvo įvesta pro-porcinė atstovavimo sistema. Kandidatų sąrašus galėjo siūlytipartijos ir visuomenės grupės, juos turėjo pasirašyti bent 20 rin-kėju. Rinkimu metu Klaipėdos krašto teritori ja sudarė vienąrinkimų apygarda. Rinkėjai balsavo už jų pasirinktą kandida-tų sąrašą.

įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Statuto 18 straipsnis su-teikė Seimeliui ir Direktorijai, tačiau įstatymu leidybos teise tu-rėjo tik Seimelis. Įstatymų leidybos, paklausimų ir interpeliaci-jų pateikimo bei svarstymo ir kitas procedūros Seimelyje tai-sykles, jo organus, jų sudarymą ir funkcionavimą detaliai regla-mentavo paties Seimelio 1926 m. priimta darbų tvarka.

Prie Seimelio kaip patariamasis organas ekonominiais ir f i-nansiniais klausimais veikė Ekonominė taryba. Ir nors ji netu-rėjo sprendžiamojo balso teisės, Seimelis, priimdamas ekono-minio ar f i n a n s i n i o pobūdžio įstatymą, turėjo išklausyti Ekono-minės tarybos išvadą.

Seimelio atstovai turėjo parlamentinį imunitetą: jų negali-ma buvo traukti atsakomybėn už veiksmus bei pareiškimus, pa-darytus einant atstovo pareigas, negalima buvo sesijos metu su-imti ir traukti atsakomybėn be Seimelio sutikimo, išskyrus at-

vėjus, kai jie užklumpami nusikaltimo vietoje. Imunitetu netru-kus ėmė piktnaudžiauti Seimelio atstovai hitlerininkai: j ie čiagalėjo nebaudžiami varyti agitaciją prieš Lietuvą.

Aukščiausiasis krašto vykdomosios valdžios organas buvo Di-rektorija, sudaroma dviem etapais: gubernatorius skyrė Direk-torijos pirmininką, šis - kitus keturis Direktorijos narius. Visijie turėjo būti vietiniai krašto gyventojai. Direktorija privalėjoturėti Seimelio pasitikėjimą. Jeigu ji buvo sudaroma ne Seime-lio sesijos metu, tai per keturias savaites Seimelis turėjo susi-rinkti ir apsvarstyti pasitikėjimo klausima. Pareiškus nepasiti-kėjimą, Direktorija turėjo atsistatydinti.

Gubernatorių skyrė Respublikos prezidentas. Jam buvo pa-vesta prižiūrėti krašto autonomiją. Gubernatorius skelbė Sei-melio priimtus įstatymus. Jei kuris nors įstatymas pažeisdavoStatutu nužymėtas krašto organu kompetencijos ribas, priešta-raudavo Lietuvos Konstitucijai arba tarptautiniams įsipareigo-jimams, gubernatorius galėdavo jį vetuoti. Netikslingumas arprieštaravimas Lietuvos interesams, kaip Seimelio priimto įsta-tymo vetavimo motyvas, Statute nebuvo numatytas.

Gubernatorius galėjo sušaukti Seimelį nepaprastajai sesijai,baigti ir atidėti jo sesijas, paleisti ji anksčiau laiko. Visais šiaisatvejais turėjo būti Direktorijos pritarimas.

Direktorija - autonominės centrinės administracijos orga-nas, prižiūrėjo viso krašto administracija, vadovavo finansų, tei-singumo ir vidaus administracijoms: finansams administruotikrašto teritorija buvo padalyta į dvi apygardas, kiekvienoje jųbuvo mokesčių komisaras, vadovavęs gyventoju apmokestini-mui, tačiau bendras vadovavimas mokesčių srityje priklausė Di-rektorijai; teisingumo administracija priklausė išimtinei Direk-torijos kompetencijai: vidaus administracija dar buvo padalytaį kulto, susisiekimo ir policijos administracijas.

Administracijoms apskrityse (jų Klaipėdos krašte buvo trys)atstovavo apskričių viršininkai, skinami Direktorijos. Jie pri-žiūrėjo vietos policiją, kitas vietos administracijas, leido priva-lomuosius įsakymus ir kt.

187

Savivaldybės institucijos apskrityse - tai apskrities seimelis,susidedantis iš apskrities viršininko (jis ir pirmininkas) ir gy-ventoju renkamu seimelio narių, taip pat apskrities komitetas, įkurio sudėtį, be apskrities viršininko, įėjo šeši apskrities seime-lio rinkti nariai. Komitetas rengė apskrities seimelio nutarimųprojektus, vykdė priimtus nutarimus, tvarkė einamuosius rei-kalus, skyrė ir prižiūrėjo apskrities valdininkus.

Miestų savivaldybės organai buvo gyventojų renkama mies-to taryba - sprendžiamasis organas - ir magistratas (miesto valdy-ba), susidedantis iš burmistro, jo pavaduotojo ir magistrato na-riu. Magistratą rinko miesto taryba, o tvirtinti turėjo Direktorija.Magistratas - tai miesto savivaldybės vykdomasis organas.

Savivaldos teise taip pat naudojosi valsčiai ir kaimai. Vals-čiuose priklausomai nuo balsavimo teisę turinčiu piliečių skai-čiaus veikė valsčių susirinkimai (jei turinčiųjų balsavimo teisęnebuvo daugiau kaip 40) arba valsčių atstovybės. Buvo renka-mos kaimų valdybos, susidedančios iš pirmininko ir narių.

Be autonominės administracijos, Klaipėdos krašte veikė kaikurios centrinės Vyriausybės įstaigos. Tiesiogiai joms priklausėpasienio, muit inių ir geležinkelio policija. Centrinės valstybėssaugumo policijos sistemoje veikė saugumo policijos Klaipėdosapygarda, turėjusi šiame mieste savo būstine.

įvykus 1926 m. gruodžio 17 d. perversmui, visoje Lietuvosteritorijoje įvesta karo padėtis galiojo ir Klaipėdos krašte, Čiaįsigaliojo Ypatingi valstybės apsaugos įstatai, iš centro Klaipė-dos kraštui buvo paskirtas karo komendantas.

Pagal Klaipėdos krašto statuto 24 straipsnį Lietuvos Vyriau-siojo tribunolo jurisdikcija apėmė ir Klaipėdos kraštą. Tribuno-le buvo sudarytas specialus skyrius Klaipėdos krašto byloms, ojo narius skyrė prezidentas iš priklausančių Klaipėdos kraštomagistratūrai teisėju. Klaipėdos krašto teismų sistemos Statu-tas nereglamentavo, ji buvo sudaryta pagal Vokietijos teismųsantvarkos įstatymus. Žemiausia teismų sistemos grandis buvovalsčiaus teismas. Valsčiaus teisėjas vienasmeniškai sprendė ci-vilines ir nedideles baudžiamąsias bylas, kuriose teisiamasis bu-

vo prisipažinęs. Kitas smulkias baudžiamąsias bylas valsčių tei-sėjas sprendė dalyvaujant dviems "šefenams" - posėdininkams.

Klaipėdos apygardos teismas, kuris susidėjo iš grupės teisė-jų, buvo apeliacinė instancija visoms Klaipėdos krašto valsčiųteismų išspręstoms byloms ir pirmoji instancija byloms, nepri-klausančioms valsčių teismu kompetenci jai . Apygardos teismebylas sprendė trijų teisėjų kolegija, o jame kaip pirmosios ins-tancijos teisine nagrinėjant baudžiamąsias bylas - dar dalyvavošeši prisiekusieji posėdininkai.

Visus Klaipėdos krašto teisėjus iš diplomuotų teisininkų, tu-r i n č i ų kandidato stažą ir išlaikiusių nustatytą egzaminą, tarposkyrė Direktorija.

Prie Klaipėdos krašto apygardos teismo veikė prokuratūra.Konvencija ir Statutas nepakankamai aiškiai ir preciziškai

atskyrė centrinei Lietuvos vyriausybei ir autonominiams orga-nams suteikiamas teises. Tai sudarė sąlygas kiekvienai suintere-suotai šal iai savaip komentuoti šiuos dokumentus. Vengiantt a r p t a u t i n i ų pretenzijų, prie Ministrų kabineto veikė konsul-tantų Klaipėdos krašto reikalams komisija, užsiėmusi prevenci-ne Klaipėdos karšto gubernatoriaus veiklos priežiūra, o vėl iaubuvo išleistas Statutinio teismo įstatymas [VŽ. 1935. Nr. 474],s te ig iant is Vyriausiojo tr ibunolo instituciją, kuriai pavesta nag-r inėt i bylas dėl Lietuvos bei Klaipėdos krašto įstatymų ir atitin-kamų institucijų aktų prieštaravimo Klaipėdos krašto statutui.

Tačiau apskr i ta i Konvencija ribojo Lietuvos centrinės val-džios teises ir tuo pačiu sudarė sąlygas Klaipėdos krašte tarptinacizmo ir vokiečių revanšizmo idėjoms. Hitlerininkai ilgai-niui tapo v iešpatau jančia jėga krašto poli t iniame ir ekonomi-niame gyvenime. Jų veikla ypač išsiplėtė 1938 m. pabaigoje,rengiantis eiliniams Seimelio rinkimams: vietinė hitlerinė agen-O O

tūrą atvirai ėmė ke l t i reikalavimus pr i jungt i kraštą prie Vo-kieti jos, ėmėsi prievartos veiksmų prieš šios idėjos priešinin-kus. O jau 1939 m. kovo mėn. Lietuvos vyriausybė, tenkinda-ma Berlyno reikalavimą, sutiko perleisti Klaipėdos kraštą Vo-kietijai.

189

IV PAGRINDINIAI TEISES BRUOŽAI

1. Teisės šaltiniai

Nepr ik lausomybės Akto te ig inys apie nepriklausomos Lietu-vos valstybės atstatymą preziumuoja jos saitus su Didžiąja Lie-tuvos Kunigaikštyste, šių dviejų valstybių tęstinumą, pol i t ini ,e k o n o m i n į , k u l t ū r i n i , te i s in į per imamumą. Tačiau politinės,social inės ir kitos sąlygos atkuriamoje Lietuvoje smarkiai sky-rėsi nuo są lygų, buvusiu joje XVIII a. pabaigoje. Kol Lietuvamerdėjo carizmo nelaisvėje, gyvenimas Europoje buvo spėjęsnužengti, į s k a i t a n t ir tai , kad jau aiškiai atgyveno luominė fe-oda l inė teisė. Taigi ir Lietuvos Statutai, teis iškai į t v i r t i n ę feo-dalinę žemės nuosavybę ir kitus pasenusius ir nebeegzistuo-janč ius i n s t i t u t u s , netenkino gyvenimo poreikių ir negalėjo būtiatgaivinami.

Tačiau Lietuvos politiniai veikėjai, neatmesdami teisės tęsti-numo principo, nuėjo kitu ke l iu ir apie tai paskelbė konst i tuci-niuose aktuose. Štai 1918 m. Laikinosios Konstitucijos Pamati-niu Dėsnių 24 s t ra ipsny je buvo rašoma: "Srityse, kuriose Lietu-vos Valstybės nėra išleista naujų įstatymų, laikinai palieka tie,kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja LaikinosiosKonstitucijos Pamatiniams Dėsniams''; ši bendra nuostata, tikkiek kitais žodžiais išreikšta, buvo visose be išimties laikinose irnuolatinėse Lietuvos konstitucijose. Taip Lietuvoje buvo sukur-tas teisinis pamatas recepuoti svetimų šalių įstatymus, kuriemsgalioti nustatytos šios ribos: l) jie Lietuvoje galiojo iki karo, t. y.ik i 1914 m. rugpjūčio l d; 2) neprieštarauja Lietuvos Konstitu-ci jai; 3) nepakeisti nacional in ia i s įstatymais.

Ši nuostata reiškė, kad atkuriamoje Lietuvoje įteisinamas tei-sės part ikul iar izmas: atskiros jos teritorijos dalys paveldėjo ilgąlaika jose politiškai viešpatavusiu užsienio pavergėju čia įdieg-tus sk i r t ingus teisės, ypač civilinės, šalt inius: kai Lietuva buvop r i j u n g t a prie Rusi jos imperijos, didžiojoje jos etnografinės te-ritorijos dalyje 1840 m. įsigaliojo Rusijos civilinės teisės siste-ma, taigi pagrindinis civilinės teisės šaltinis čia tapo Rusijos įsta-

190

tymu sąvado X tomo l dalis; Užnemunės Lietuvoje, kuri, su-t r iušk inus Napoleoną, buvo prijungta prie Rusijos kaip Varšu-vos hercogystės sudedamoji dalis, ir toliau galiojo 1808-1809 m.čia įvestas 1804 m. Prancūzijos Civilinis (Napoleono) kodeksassu pakeit imais, 1807 m. Prancūzijos prekybinis kodeksas,1818m. Nekilnojamojo turto nuosavybės teisiu įtvirtinimo,1825 m. Privilegijų ir hipotekos, 1836 m. Santuokos įstatymai;Lietuvai atitekusioje buvusios Kuršo gubernijos teritorijos da-lyje - Palangos valsčiuje bei nedidelėje Zarasu apskrities dalyje- galiojo Pabaltijo gubernijų civil inių Įstatymų rinkinys.

Gerokai vienodesnė buvo baudžiamoji teisė. Šioje srityje ne-sitenkinta bendro pobūdžio ikikariniu teisės šaltinių galiojimonuostata, o 1919 m. sausio 16 d. buvo paskelbtas įstatymas dėlpalikimo galioti Rusijos imperijos 1903 m. Baudžiamojo statuto,beje, įvesto vokiečių okupacijos metais [LVŽ. 1919. Nr. 2-3]. ŠisStatutas ir padaryti jo pakeitimai ir papildymai galiojo visoje Lietu-vos teritorijoje, išskyrus Klaipėdos kraštą. Lygiai taip pat Lietuvanaudojosi carinės Rusijos civilinio proceso ir baudžiamojo pro-ceso įstatymais, kurių pagrindą sudarė 1864 m. Teismų statutas.

Iš minėtos konstitucinės nuostatos taip pat matyti, kad Lie-tuvos įstatymų leidėjas rezervavo galimybę savo nuožiūra ma-žint i teisės šaltinių įvairovę, unifikuoti teisę. Nacionaliniai įsta-tymai gal io jo visoje Lietuvos teritorijoje, išskyrus kai kuriuosdalykus, Klaipėdos krašte tvarkomus vietinių Įstatymų. Ketvir-tajame dešimtmetyje Valstybės taryba plačiai užsiėmė teisės ko-difikavimu, tačiau darbams baigti nebeužteko laiko.

Lietuvos teisės šaltinių įvairovę taip pat nulėmė Konvenci-jos dėl Klaipėdos krašto nustatyta šio krašto įstatymų leidybosautonomija, reiškusi, kad Lietuvos valstybė prisiėmė tarptauti-nį įsipareigojimą pripažinti savus Klaipėdos krašto teisės šalti-nius. Vadinasi, šiame krašte galiojusios ir visoje Lietuvoje ga-liojusios teisės suvienodinimas priklausė ne nuo Lietuvos įsta-tymų leidėjo valios, o buvo įmanomas tik autonominiam kraštoĮstatymų leidėjui sumanius išleisti įstatymus, identiškus galioju-siems likusioje Lietuvos dalyje įstatymams.

Klaipėdos krašte liko galioti Vokietijos imperijos Įstatymai(1900 m. Civilinis kodeksas, 1871 m. Baudžiamasis kodeksas ir dau-gybė kitų XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Vokietijos bei Prūsi-jos teisės ša l t in iu) , prancūzų administracijos 1920-1923 m. ir Lie-tuvos vyriausybės įgaliotinio 1923-1924 m. išleisti norminiai aktai- paliepimai ir galiausiai autonominio Seimelio įstatymai.

2. Civilinės teisės bruožai

Pagrindinis Lietuvoje galiojęs civilinės teisės šaltinis - RusijosĮstatymu sąvado X tomo 1 dalis - susidėjo iš keturių knygų:l. Dėl šeimos teisių ir pareigų; 2. Dėl teisių turtui įgijimo ir įtvir-t inimo apskritai; 3. Dėl turt inių teisių įgijimo ir įtvirtinimo tvar-kos; 4. Dėl sutartinių prievolių.

Vienas pagrindinių civilinės teisės institutų buvo nuosavybėsteisė. Įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 420 straipsnyje nuosavy-bės teisė apibūdinama kaip savininko teisė "išimtinai ir nepri-klausomai nuo pašalinio asmens valdyti turtų, juo naudotis irdisponuoti amžinai ir paveldėtinai". Čia pabrėžiamas nuosavy-bės teisės amžinumas ir paveldimumas reiškė, kad savininkasšia teise naudojasi tol, kol įvyksta juridinis faktas, nutraukiantissavininko ir jo turimos nuosavybės ryšį; išimtinumas reiškė, kadbe savininko valios niekas neturi teisės naudotis daiktu; nepri-klausomumas -visiška savininko laisvė įgyvendinti savo teisę.

Suprantama, dėl gamybos plėtojimo ar k i t ų savininkų inte-resų tam tikras nuosavybės ribojimas yra neišvengiamas. To-dėl Lietuvoje buvo priimtas Įstatymas dėl atlyginimo už pri-verčiama nekilnojamųjų turtų nusavinimą, už laikiną jų paė-m i m ą i r už s u t e i k i m ą teisės d a l y v a u t i juos n a u d o j a n t[VŽ. 1922. N r. 87]. Šis įstatymas pakeitė to paties pavadini-mo skyrių įstatymų sąvade. Jis nustatė, kad tuo atveju, kai vals-tybei ar visuomenei naudinga, nekilnojamąjį turtą galima nu-savinti prievarta, laikinai paimti arba suteikti kam nors teisędalyvauti jį naudojant. Kartu buvo pabrėžta, kad tai galimapadaryti t i k iš leidus kiekvienam konkrečiam atvejui specialųĮstatymą ir tik už atlyginimą.

Svarbiausi nuosavybės požymiai buvo turto valdymas, juonaudojimasis ir disponavimas. Pagal šių požymių buvimą ar ne-buvimą Įstatymas skyrė visiškąją ir dalinę nuosavybę.

Nuosavybė buvo laikoma visiškąja, kai vienas asmuo be jo-kio pašalinio asmens dalyvavimo Įstatymo nustatytose riboseturėjo valdymo, naudojimo ir disponavimo teises (423 str.). Vi-siškosios nuosavybės teisės turėtojui priklausė vaisiai, pajamos,pelnas, prieaugis, visa, kas jo darbu bei sumanumu padarytatam turtui (425 str.).

Visiškoji žemės nuosavybė suteikė jos turėtojui teisę į visą,kas yra žemės paviršiuje ir gelmėse, taip pat virš nuosavos že-mės ore (424 str.). Todėl užkastas turtas priklausė žemės savi-n i n k u i , be kurio sutikimo jo ieškoti negalėjo ne tik privatūs as-menys, bet ir vietos valstybiniai organai. Žemės savininkui pri-klausė ežerai, esantys jo žemes valdose (išskyrus ežerus, nusa-v i n t u s Žemės reformos įstatymu), ir upės, tekančios jo žeme.Savininkas turėjo teisę savo nuožiūra keisti upės tėkmę su sąly-ga, kad upė iš jo žemės ištekėtų toje vietoje, kur ištekėjo natū-raliai. Jei upė teka dviejų žemės savininkų valdų riba, tai į jąteise turėjo abu savininkai, kiekvienas savo pusėje iki upės vi-durio. Savininkas galėjo nukapoti kaimyno medžiu šakas ir šak-nis, išsikišusias į jo žemės valdą.

Nuosavybė buvo laikoma daline, kai savininko teisę turtąvaldyti, juo naudotis ir disponuoti ribojo pašalinių asmenų turi-mos j ta patį turtą dalinės teisės (432 str.): teisė dalyvauti naudo-jant svetimą turtą, servitutų teisė ir kai kurios kitos retesnės teisės.

Teisė dalyvauti naudojant svetimą turtą (Užnemunėje galio-ję Įstatymai Šios teisės neskyrė nuo servitutu) buvo skirstoma įviešąja ir privačiąją dalyvavimo teisę.

Esant viešajai dalyvavimo teisei, nuosavybės apribojimai bu-vo nustatomi bendrai visų žmonių naudai. Pagal šią teisę, pavyz-džiui, savininkui buvo neleidžiama suarti einantį per jo žemę ke-lią, trukdyti kam nors juo eiti ar važiuoti, plaukioti vandenimis,esančiais jo žemėje; plukdomų upių krantų žemės savininkai ne-galėjo statyti užtvankų, kurios trukdytų plukdyti mišką, ir t.t. Vie-

šąją dalyvavimo teisę nustatydavo, pakeisdavo ar panaikindavotik įstatymai, o ja saugodavo administracinės institucijos.

Privačioji dalyvavimo teisė varžė savininko teises konkrečiuasmenų - dažniaus ia i k a i m y n u - naudai, todėl ji dar buvo vadi-nama kaimynystės teise. Ja nustatydavo, keisdavo ar panaikin-davo savininko ir dalyvio raštu sudarytas tarpusavio susitari-mas, o saugojo teismas.

įstatymai skyrė miesto ir kaimo kaimynystės teisę. Mieste,pavyzdžiui, namo savininkas galėjo reikalauti, kad kaimynas savonamo stogo nenule i s tų į jo kiemą; statydamas namą pačiamekiemo pakraštyje, savininkas neturėjo teisės iškirsti langų į sa-vo kaimyno kiemo puse be jo sutikimo; statydamas namą, ati-trauktą nuo kiemo ribos, savininkas galėjo kirsti langus į kai-myno pusę savo nuožiūra, tačiau pastarajam niekas nedraudėpačiame kiemo pakraštyje statyti sieną ar kitą pastatą, nors sta-tinys užstotu ka imynui šviesą, ir pan. Kaime upės aukštupyjeesančios žemės savininkas galėjo reikalauti, kad kaimynas dirb-t ina i nekel tu upės vandens lygio; priešingų upės k r a n t u savi-ninkai, norėdami priglausti statomą užtvanka prie svetimo kran-to, turėjo prašyti kito savininko sutikimo ir kt.

Servitutas - teisė naudotis svetimu daiktu. Servitutu buvolaikomas, pavyzdžiui, vadinamasis naudojimasis įvažiavimo į miš-ką teise, t. y. teisiškai į tvirtinta galimybe naudotis statybine me-džiaga ir kuru iš svetimo miško.

Daiktus, ga l inčius b ū t i nuosavybės teisės objektu, įstatymaiskirstė į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius, įsigytinius ir gimini-nius. Daiktų klasifikacija turėjo reikšmės įgyjant juos nuosavybėn.

Nuosavybės teisė į turtą galėjo būti įgyjama t ik įstatymu nu-statytais būdais (699 str.), iš kurių labiausiai paplitę buvo: do-vanojimas ( t ikrą ja prasme, taip pat atidali j imas, kraitis), pavel-dėjimas, pirkimas-pardavimas, mainai, dešimties metų valdy-mo senatis. Nuosavybės teisės įgi j imas visais būdais buvo laiko-mas t ikru, jei šalys tai atlikdavo laisva valia.

Kilnojamąjį turtą įstatymai leido įgyti žodine sutartimi ar susi-tar imu be jokių rašytiniu aktų, išskyrus specialiai įstatymo numa-

tytus atvejus. Įgyti nuosavybėn nekilnojamąjį turtą įstatymai lei-do t ik būt inai jo perdavimą į forminus sudėtinga notarine tvarka.

Gimininiam (j is nebuvo žinomas Užnemunėje ir Klaipėdoskrašte), t. y. paveldėtam, nekilnojamajam turtui perleisti įstaty-mai numatė kai k u r i u o s suvaržymus. Buvo draudžiama gimini-ni turtą dovanoti svetimiems ar giminėms, išskyrus artimiau-s ius įpėdinius . Giminin į tur tą savininkui pardavus, giminės tu-rėjo teisę per trejus metus jį atpirkti.

Įstatymai nuosavybės teisę skyrė nuo valdymo teisės, kuriąsavininkas perduoda kitam asmeniui sutartimi ar kitokiu aktu.Valdymas galėjo būti teisėtas ir neteisėtas: teisėtas valdymas bu-vo įgyjamas įstatymų leistais būdais, neteisėtas - klasta, smurtuar savivale. Bet ir neteisėtas valdymas galėjo būti sąžiningas: kaivaldytojas nežino, jog valdomas turtas iš tikrųjų priklauso kitam.

Valdymą, ir neteisėtą, įstatymai saugojo tol, kol turtas nebu-vo priteisiamas kitam asmeniui.

Lietuvoje galioję Rusijos imperijos civiliniai įstatymai daugvielos skyrė prievolinei teisei, į s tatymai skyrė prievoles, atsiran-dančias iš žalos padarymo (deliktų), ir prievoles, atsirandančiasiŠ sutarčių.

Pagal Įstatymų sąvado X tomo l dalies 574 straipsnį, "pada-ryta kam nors žala bei nuostoliai, iš vienos pusės - įpareigojaduoti, o iš antros pusės -suteikia teisę reikalauti atlyginimo".

Sąvadas numatė, kad asmuo, neteisėtai valdės svetimą turtą(nepaisant to, sąžiningas ar nesąžiningas buvo valdymas), teis-mui nutarus, privalėjo jį grąžinti savininkui. Be to, nesąžiningasvaldytojas buvo įpareigotas apmokėti savininkui už visa, kas su-menkino to turto vertę, gražinti iš jo gautas pajamas ir atlygintinuostolius, padarytus savininkui turto valdymu. Sąžiningas valdy-tojas galėjo grąžinti turtą tokį, koks jis buvo ieškinį iškeliant; tu-rėjo teisę reikalauti atlyginti už to turto patobulinimą; už turtuipadarytą žalą turėjo atlyginti tik tuo atveju, jei ja padarė sąmo-ningai; turtą valdant gautų pajamų apskritai neprivalėjo grąžinti.

Asmuo, tyčia ar netyčia padaręs kokį nusikaltimą ar nusi-žengimą, turėjo atlyginti visus tiesiogiai dėl to atsiradusius nuo-

195

stol ius. Jei nusikalt imą ar nusižengimų padarydavo keli susita-rė žmonės, nuostolius turėdavo atlyginti visi solidariai, o jei su-sitarimo nebuvo, - kiekvienas kaltųjų atlygindavo tik savo veiks-mais padarytus nuostolius.

Žala ir nuostolius taip pat privalėjo atlyginti tas, kuris juospadarė veiksmu ar neveikimu, nors tai ir nebuvo nusikaltimasar nusižengimas. Paprastai tėvai buvo atsakingi už mažamečiusvaikus, g lobėjai - už globotinius, samdytojai - už jų pavedimupadarytus samdiniu veiksmus, laukinių ir kitų pavojingų gyvu-l ių laikytojai, nepakankamai prižiūrėję juos, - už gyvulių pada-ryta žalų.

Užnemunėje galioję civiliniai įstatymai klausimams "apie nu-sižengimus ir tariamus nusižengimus" teskyrė penkis straips-nius. Apskritai ir čia galiojo tie patys principai, bet už gyvuliopadarytus nuostolius savininkas visada turėjo atsakyti.

Specialus įstatymų sąvado skyrius skirtas sutartiniu santykiųteisiniam reguliavimui. Sąvado nuostatos šioje srityje rėmėsi kla-sikiniais principais: susitariančių šalių lygybės (1528 straipsnisskelbė, jog sutartis sudaroma susitariančių asmenų tarpusavio su-tikimu), sutarties laisvės (tebuvo nustatyta, kad sutarties objek-tas gali būti žmonių turtas arba veiksmai, taip pat nurodyta, kadsutarties tikslas negali "prieštarauti įstatymams, padorumui ir vi-suomenės tvarkai"), sutarties stabilumo (sutartys turėjo būti vyk-domos "pagal tikrąją jų prasmę, nežiūrint pašaliniu aplinkybių irnepaisant jokių asmenų"; sutarčių padariniai buvo privalomi iršalių įpėdiniams, išskyrus sutartis dėl konkretaus asmens darbų).

Sutartys galėjo būti sudaromos namine tvarka žodžiu arbaraštu ir notarine tvarka.

Reglamentuodamas pirkimo-pardavimo sutartį, Sąvadas nu-rodė, kad esminė jos sąlyga yra Šalių susitarimas sumokėti pini-gus. Parduodamas daiktas turėjo būti pardavėjo nuosavybė, lais-va nuo arešto, o nekilnojamasis turtas - dar ir nuo bet kokiųapribojimų. Pirkti ir parduoti buvo galima ir per įgal iotų asme-nį. Nuosavybę parduodamam kilnojamajam daiktui pirkėjas įgy-davo sumokėdamas pinigus, o kai būdavo parduodama kredi-

tan, nuosavybė atsirasdavo perduodant daiktą. Savotiška pirki-mo-pardavimo sutartis buvo privataus turto pirkimas iš viešųvaržytynių, savininkui praleidus mokesčių bei skolų mokėjimoterminus, nes šiuo atveju nebuvo laisvo šalių susitarimo, kurisbūdingas pirkimui-pardavimui.

Prieš sudarydamos pirkimo-pardavimo sutartį, šalys galėjo su-daryti vadinamąja užpardavimo sutarti, kuria viena šalis įsiparei-godavo kitai šaliai parduoti sutartu laiku kilnojamąjį ar nekilno-jamąjį turtą, iš anksto nustatydama kaina ir netesybų dydį.

Turto nuomos sutartyje turėjo būti nurodomas nuomos ob-jektas, sutarties terminas ir atlyginimo dydis. Nustatyti turto nuo-mos terminą buvo palikta susitariančių Šalių nuožiūrai, tačiaušiuo klausimu būta ir tam tikrų nurodymų: nekilnojamojo turtonuomos terminas negalėjo būti ilgesnis nei 36 metai; mažame-čio vaiko turtą globėjai galėjo išnuomoti iki jam sukaks 17 me-t ų . Nuomos užmokestis dažniausiai buvo nustatomas pinigineišraiška, bet galėjo būti sumokamas ir kitomis vertybėmis: Lie-tuvoje labai paplitusi buvo žemės nuoma, kai nuomininkas įsi-pareigodavo atseikėti žemės savininkui pusę nuomojamamesklype išauginto derliaus (pusininkavimas); žemė galėjo būti iš-nuomojama trobesiams statyti - nuomos terminui pasibaigus,trobesiai l ikdavo žemės savininko nuosavybe.

Nekilnojamojo turto, jūrų ir upių laivų nuomos sutartys tu-rėjo būti sudaromos raštu, kito turto nuomos sutartims užtekožodinio susitarimo.

Pagal į s tatymą paskolos sutartis negaliojo, jei ji buvo nepi-niginė (pagal ją nebuvo gauta pinigų), jei sudaryta apgaulin-gai ar lošimui, jei buvo lupikiška. Tiesa, Įstatymų sąvadas nenu-statė maksimalaus palūkanų dydžio, tai buvo padaryta Lietuvosįstatymų, draudusių didesnes nei 12 proc. per metus palūkanas[VŽ. 1932. Nr. 402]. Kai palūkanų dydis sutartyje nebuvo nuro-dytas, kreditorius turėjo teisę iš skolininko reikalauti iki 6 proc.palūkanų per metus.

Paskolos sutartys galėjo būti sudaromos namine arba nota-rine tvarka. Paskolos raštą kreditorius galėjo perduoti kitam as-

197

m e n i u i , pareiškusiam norą sumokėti jam už skolininką ir kartuįgyti teisę pačiam reikalauti iš skolininko skolos. Šiuo atvejukreditorius perduodamajame rašte turėjo įrašyti vadinamąjį per-duodamąjį įrašą.

Į paskolos sutar t į iš dalies buvo panaši, dažnai taip pat irvadinama, panaudos sutartis, pagal kurią vienas asmuo neatly-gintinai perduodavo kitam teisę laikinai naudotis savo kilnoja-muoju turtu su sąlyga, kad tas pats daiktas bus gražintas toks,koks buvo duotas.

Reguliuodamas samdos sutartį, įstatymu sąvadas išvardijonamu patarnavimu, žemės, amato, fabriku ir gamyklų darbo,prekybos ir kitokiu verslų atlikimo sutartis; taip pat buvo nu-matytos visokių darbų ir tarnybų, kurių nedraudžia Įstatymas,sutartys. Samdos sutarties terminas negalėjo būti ilgesnis neipenkeri metai. Imant į darbą nepilnamečius vaikus, buvo reika-laujama tėvų ar globėjų sutikimo; žmona, gyvendama su vyru,negalėjo parsisamdyti be jo sutikimo. Įstatymas taip pat draudėtėvams išleisti ta rnaut i savo vaikus be jų pačių sutikimo, išsky-rus atvejus, kai vaikai atiduodami mokytis amato. Keletas Są-vado straipsniu Įpareigojo samdinį būt i išt ikimą, paklusnu irmandagų Šeimininkui ir jo šeimos nariams, neeikvoti šeiminin-ko turto, nepadaryti jam nuostolių ir pan.

Samdos sutarčiai teisiškai reglamentuoti Lietuvoje buvo iš-leista keletas savo Įstatymų.

Pramonės darbininkų samdos įstatymas [VŽ. 1933. Nr. 429]nustatė, kad samdos sutartis gali būti sudaroma raštu arba žo-džiu, ribotam arba neribotam laikui, taip pat tam tikram darbuiatlikti. Įstatymas draudė samdyti paauglius, jaunesnius nei 14 me-tų, draudė nakties darbą moterims ir 14-16 metų paaugliams.Nustatyta, kad samdiniu uždarbio normas tvirtina darbo inspek-torius. Išdirbusiems metus, nustatomos kasmetinės 12 darbo dienųmokamos atostogos. Įstatymas normavo samdos sutarties nutrau-kimo sąlygas, kompensacines išmokas, šalių atsakomybę ir kt.

Žemės ūkio d a r b i n i n k ų samdos į s ta tymas [VŽ. 1929.Nr. 306] nustatė, kad asmenys, sukakę 17 metų, gali sudaryti

samdos sutarti be tėvų, o ištekėjusi moteris - be savo vyro suti-kimo. Samdytojui buvo leidžiama nutraukti sutarti, jei samdi-nys serga i l g i a u kaip dvi savaites, o ištarnavęs šešis mėnesius -j e i serga i lg iau nei šešias savaites, taip pat dėl kai kurių kitupriežasčių. Samdytojui buvo leista nustatyti samdinio darbo ap-i m t į , poilsi ir kita, vadovaujantis vietos papročiais.

Abiem atvejais darbininkas ir samdytojas buvo Įpareigoti su-darant sutart i l a ikyt i s ne tik Įstatymų, bet ir "geru Įpročių".

Didele reikšme civil iniai Įstatymai skyrė bendrovės sutarčiai.Į s ta tymu sąvadas skelbė, kad bendrovė susidaro iš asmenų, su-s i jungus ių į vieningą organizaciją ir veikiančių bendru vardu(2126 str.). Galėjo būt i steigiamos prekybos, draudimo, trans-porto, Įvairių gamybos šakų bendrovės. Jos buvo steigiamos pa-gal sutartis, laikantis įstatymų nustatytų taisyklių. Įstatymas iš-vardijo keturias bendrovių rūšis: pilnąja, patikimąją (indėlių),darbo, dalininkų (akcinę).

P i l n o j i bendrovė - tai asmenų, už bendrovės sandorius atsa-kančių visu savo turtu, susivienijimas. Patikimoji bendrovė buvoasmenų (bendrininkų), atsakančių visu savo turtu, ir asmenų (in-dėlininkų), kurių atsakomybė buvo ribojama tam tikru Įnašu, jun-ginys. Darbo bendrovė susidarydavo tam tikriems darbams arbaverslams pačių dalyvių darbu, lėšomis bei solidaria atsakomybe.

išskirtinė padėtis buvo akcinių bendrovių, susidedančių vieniš asmenų, kurių turt inė atsakomybė buvo ribojama tam tikrujų Įmokų, padarytų įsigyjant akcijas, dydžiu. Iš pradžių akcinėsbendrovės Lietuvoje veikė pagal Rusijos įstatymus, o vėliau bu-vo išleistas specialus Akcinių bendrovių įstatymas [VŽ. 1925.Nr. 179]. Akcinių bendrovių kapitalas pagal šį įstatymą negalė-jo būti mažesnis nei 100 tūkstančių l i t ų . Akcinės bendrovės stei-gimą t v i r t i n o f inansų ministras (akcinių bankų - Ministrų kabi-netas) ir apie tai buvo skelbiama "Vyriausybės žiniose''.

Kapitalo koncentracijai plačiai buvo naudojamasi koopera-t inėmis bendrovėmis-smulkaus kredito, vartotoju, žemės ūkio,pieno perdirbimo ir kt. Tai buvo laisvas neriboto žmonių skai-čiaus formaliai savivaldus susivienijimas bendriems ūkiniams

199

reikalams tvarkyti. Formaliai visi kooperatyvo nariai turėjo ly-gias teises, asmeniškai jame dalyvavo ir materialiai atsakė užkooperatyvo įsipareigojimus, paprastai Įmokėto pajaus dydžiu,nors ta atsakomybė galėjo būti ir didesnė. Kooperatyvai buvosteigiami ir veikė pagal Kooperacijos bendrovių ir sąjungų įsta-tymą [LVŽ. 1919. Nr. 4 priedas]. Vėlesniu įstatymo pakeitimu[VŽ. 1929. Nr. 212] buvo gerokai išplėsta kooperacijos valsty-bės priežiūra.

Visu rūšių bendrovės turėjo juridinio asmens statusą.Civiliniai įstatymai, be čia minėtų sutarčių, taip pat regla-

mentavo mainu, dovanojimo, rangos, tiekimo, pasaugos, drau-dimo sutartis.

Sutarčių vykdymui garantuoti Įstatymų sąvade (l 554 str.) bu-vo nustatytos šios priemonės: laidavimas, netesybos, kilnojamojoturto užstatymas ir nekilnojamojo turto įkeitimas. Ypač smul-kiai reglamentuotas nekilnojamojo turto įkeitimas; tokį turtąįkeist i buvo galima tiktai notariškai.

Klaipėdos krašte. Užnemunėje bei buvusioje Kuršo guber-ni jo je gal iojusiais įstatymais buvo numatyta ir sutarčių užtikri-nimo neki lnojamuoju turtu forma- hipoteka. Visoje Lietuvojehipotekos inst i tutas įvestas 1938 m. sausio l d., vadovaujantis1936 m. šiam reikalui išleistu įstatymu [VŽ. 1936. Nr. 560]. Jįvykdant apskrityse buvo steigiamos hipotekos įstaigos, kuriostvarkė vadinamąsias nekilnojamojo turto hipotekos knygas. Jo-se turėjo būti įrašomi turto įkeitimo duomenys, įkeistojo turtosavininkui negrąžinus skolos, hipotekinis kreditorius turėjo pir-menybe tenkinant reikalavimus iš to turto.

Specialūs įstatymai reglamentavo savotišką skolos (kredi-to) raštą - pasižadėjimą nustatytu terminu sumokėti tam tikrąpinigų sumą - vekseli. Vekselis, tai įstatymo apibrėžta formaant specia laus blanko surašytas vienašalis įsipareigojimas nu-statytu te rminu sumokėt i vekselio pateikėjui nurodytą pinigųsumą, dažnai sutvirtinamas žirantų bei laiduotojų parašais. Pa-g r i n d i n ė j e Lietuvos daly je šiuo klausimu g a l i o j o Rusi jos1902 m. Vekselių statutas, Užnemunėje-Prancūzijos 1807 m.

200

Prekybinis kodeksas, o Klaipėdos krašte - Vokietijos vekseliųĮstata i . Jei dokumente nurodytu terminu vekselio davėjas joneišpirkdavo, termino suėjimo dieną arba per artimiausias dvidienas vekselis suinteresuoto asmens turėjo būti pristatomasnotarui protestuoti, t. y. išduoti o f ic ia lų vekselio nemokėjimopažymėjimą. Protestas suteikė vekselio laikytojui teisę ieškotivekselio sumos iš visų į vekselį įs irašiusių asmenų: vekseliodavėjo, ž irantų, laiduotojų.

Lietuvoje iš esmės buvo laikomasi šeimos teisės principų, įsi-tvirt inusiu Rusijoje dar XVIII a. Vienintelė santuokos formabuvo pripažįstama bažnytinė, t. y. santuoka, sudaryta religinė-mis apeigomis. Civilinės metrikacijos nebuvo ir Užnemunėje:Prancūzijos 1804 m. Civilinio kodekso pirmoji knyga, skirta, beki ta ko, šeimos teisei ir numačiusi civiline santuokų, čia nega-liojo, buvo pakeista 1836 m. Santuokos įstatymu. Civilinė met-rikacija galiojo tik Klaipėdos krašte.

Tokia tvarka prieštaravo Lietuvos konstituciniams aktams,deklaravusiems fakultatyvinę c iv i l inę metrikaciją, skatino visuo-mene siekti, kad santuokos sudarymo monopolis iš Bažnyčiosbūtų atimtas.

Nesant c iv i l inės metrikacijos, santuokos sudarymo tvarką,jos nutraukimą reguliavo įvair ių konfesi jų bažnytinės normos.

Įstatymų sąvadas nustatė santuokini amžių vyrams 18, mo-terims - 16 metų. Buvo neleidžiama tuoktis, jei nepanaikintasenoji santuoka. Įstatymai draudė tuoktis be tėvų, globėjų arrūpintoju leidimo, o kariams ir civiliams valdininkams - be jųviršininko sutikimo. Panaikinti santuoką galėjo tik dvasinis teis-mas, jei to prašė vienas iš sutuoktinių, motyvuodamas kito su-tuoktinio svetimavimu, netikimu santuokiniam gyvenimui arbadingimu (VŽ. 1930. Nr. 332].

Įstatymai įpareigojo sutuoktinius gyventi drauge, todėl buvodraudžiami visokie aktai, kurių tikslas savavališkai perskirti vy-rą su žmona; žmona turėjo sekli vyrą, kai jis keitė nuolatinęgyvenamąją vietą (103 str.). Vyras privalėjo išlaikyti žmoną pa-gal savo materialines išgales (106 str.). Žmona taip pat turėjo

201

pr i s idė t i prie šeimos i š l a i k y m o ir net p r i s i imt i jos iš laikymo iš-laidas, je i vyras buvo beturtis ir negalėjo užsidirbti. "Žmona tu-ri k lausyt i savo vyro, šeimos gaivos, mylėti j i , gerbti, būti neri-botai p a k l u s n i jam, stengtis visaip jam į t i k t i ir būti prisirišusi,kaip namu š e i m i n i n k ė " (107 str.).

S u t u o k t i n i u turt iniams santykiams buvo būdingas vyro iržmonos turto atskirumas (109 str.). Susituokus vyro ir žmonosturtas netapdavo bendras: kiekvienas jų galė jo turėti ir dar įsi-gyti atskira nuosavybe, tvarkyti ja savo nuožiūra. Įstatymai ne-draudė s u t u o k t i n i a m s p e r l e i s t i vienas kitam tur tą už atlyginimąar be jo (116 str.). Juodu neatsakė vienas už kito skolas.

Užnemunėje turt inė sutuoktiniu padėtis buvo kitokia: čia žmo-nos tur tu naudojosi ir ji valdė vyras. Nors Lietuvoje paskelbtasC i v i l i n i u įstatymų pakeit imas ir papildymas [VŽ. 1922. Nr. 85]Užnemunėje taip pat buvo nustatęs sutuoktiniu turto atskirumoprincipą, bet čia ir toliau liko priešvedybinės sutartys, kuriose, bekita ko, buvo galima susitart i ir dėl turto bendrumo.

Tėvinė valdžia vaikams atsirasdavo teisėtai gimus, įteisinus(nustatyta tvarka sutuoktiniams pripažįstant ne santuokoje gi-musi savo vaiką) ir Įvaikinus (suteikiant svetimam vaikui visassavo vaiko teises; tai buvo leidžiama tik neturintiems savo vai-ku sutuoktiniams).Tėvinė valdžia nesantuokoje gimusiems ir ne-į te i s int iems vaikams priklausė motinai. Tokio vaiko tėvas priva-lėjo ''pagal savo lėšas ir motinos visuomeninę padėtį" duoti lė-šų jam i š la ikyt i .

Tėvai pr iva lė jo nepi lnamečius vaikus m a i t i n t i , auklė t i , ginti,išmokyti verslo, vėliau-sūnus įtaisyti į jų padėčiai tinkama tar-nybą ar verslą, o dukteris i š leist i už vyrų. Vaikai turėjo gerbtitėvus, jų klausyti, juos mylėti, pri imti jų pamokymus, su pagar-ba apie juos atsi l iepti . Nepaklusniems vaikams taisyti tėvai tu-rėjo teise naudoti "namines taisomąsias priemones" (165 str.).

Tėvai valdė nepilnamečiu vaikų turtą globos teisėmis - tik pri-žiūrėjo ji ir negalėjo naudoti savo naudai. Turtinė pilnamečių vaikųpadėtis priklausė nuo to, at idalyti j ie ar ne. Neatidalytieji, t. y.negavę iš tėvų jokios turto dalies, negalėjo daryti sandorių dėl jųnumatomo paveldėti turto; atidalytieji, t. y. gavę iš tėvų savo dalį,

202

sudarė atskiras nuo tėvų šeimas ir su turtu galėjo elgtis savo nuo-žiūra, o tėvai jau nebegalėjo tokio turto tvarkyti. Atidalytieji vai-kai prireikus turėjo mai t int i ir išlaikyti savo tėvus.

Labai daug dėmesio buvo skiriama paveldėjimo teisei, turė-jusiai į t v i r t i n t i nuosavybės šventumą ir nepajudinamumą, besi-tęsianti ir po savininko mirties.

Pagal Įstatymu sąvada, surašant testamentą kiekvienas te-statorius galėjo savo nuožiūra pasirinkti paveldėtojus, savo tur-tą palikti kam nori (1067str.). Apribojimai buvo taikomi tikgimininei nuosavybei: savininkas, turėjęs žemutinių tiesioginėseilės g iminaičiu (vaikų, vaikaičių), galėjo visa giminini turtą už-rašyti vienam iš j ų ; jei tokių nebuvo, -savininkas giminini turtągalėjo pavesti vienam iš tolimesnių giminaičių. Be to, testato-rius turėjo teise pavesti 1/7 dalį gimininio turto arba užrašytiteise valdyti visą giminini turtą iki gyvos galvos liekančiam su-tuoktiniui .

Užnemunėje bei Klaipėdos krašte galioję įstatymai Šiuo po-žiūriu skyrėsi: jais buvo numatyta privalomoji dalis palikėjo tei-sėtiems vaikams.

Testamento nesant arba jei jame paminėtas ne visas turtas,mirusiojo asmens turto arba likusios jo dalies paveldėtojus nuro-dė Įstatymai. Šiuo atveju paveldima buvo pagal kraujo giminystę.

Artimiausią paveldėjimo teisę turėjo žemutinės eilės gimi-naičiai, jų nesant, - šalutinės eilės arba kai kuriais atvejais mi-rusiojo tėvai ir kiti aukštutinės eilės giminaičiai. Kiekvienojeeilėje artimesnio laipsnio giminystė šalino nuo paveldėjimo to-limesnio laipsnio giminaičius. Jei vienas paveldinčių giminai-čių, palikimui atsiradus, buvo miręs, jo vietą užimdavo ir jo gi-minystės laipsniui priklausančią teisę gaudavo jo vaikai, o vai-kams mirus - vaikaičiai. Toje Lietuvos dalyje, kur galiojo Rusi-jos bei Vokietijos teisė, giminystės laipsnis paveldint pagal įsta-tymą nebuvo ribojamas. Bet Užnemunėje tolimesni kaip dvy-liktojo laipsnio giminaičiai įpėdiniais nebuvo laikomi.

Iš pradžių pagal didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje galio-jusį Rusijos 1912 m. įstatymą moterų teisės paveldėti nekilno-j a m ą j į turtą buvo apribotos. Tačiau jau minėtu Lietuvos 1922 m.

203

civilinių Įstatymu pakeitimu vyrų ir moterų paveldėjimo teisėsbuvo sulygintos. Likęs sutuoktinis iki 1922 m. galėjo gauti 1/7 da-lį nekilnojamojo ir 1/4 kilnojamojo mirusio sutuoktinio turto,vėl iau - l ikus iam s u t u o k t i n i u i buvo suteikta teisė gauti 1/4 kil-nojamojo ir neki lnojamojo mirusio sutuoktinio turto. Jei miru-sysis nepal iko va iku ar jų t iesioginių įpėdinių, likęs sutuokt inisgalėjo gauti l ikusias 3/4 dalis turto valdyti iki gyvos galvos arbaiki naujos santuokos sudarymo.

3. Baudžiamoji teisė

Lietuvoje galiojęs Rusijos 1903 m. Baudžiamasis statutas susi-dėjo iš 37 skyrių (vienas jų, įvedant Statutą Lietuvoje, buvo pri-pažintas negaliojančiu [LVŽ. 1919. Nr. 2-3]). Pirmame šio Sta-tuto skyriuje, apėmusiame 8 poskyrius, išdėstyti baudžiamosiosteisės bendrosios dalies klausimai. Kiti Statuto skyriai sudarėypatingąja baudžiamosios teisės dalį.

Statutas smulkiai reglamentavo nusikaltimo sudėties elemen-tus: subjektą ir subjektyviąją pusę, objektą ir objektyviąją pusę.Pagal jį nusikal t imas - tai kiekvienas žmogaus veiksmas, kurisjo atlikimo metu buvo draudžiamas baudžiamuoju įstatymu iruž kur į nustatyta bausmė (1 str.). Būtinas nusikalt imo požymisbuvo kaltė. Statutas apibūdino kaltės formų - tyčios ir neatsar-gumo -požymius.

įstatymai nurodė, jog nelaikomi nusikaltimu veiksmai, teismopripažinti būt inąja gintimi ar būtinuoju reikalingumu (45-46 str.).

Baudžiamasis statutas aptarė nusikaltimo raidos stadijas.Skirdami bausmę įstatymai atsižvelgė į kaltųjų asmenų daly-

vavimo padarant nusikal t imą laipsnį. Bendrininkams ir vykdy-tojams numatyta vienoda bausmė, tačiau teismas, atsižvelgda-mas į nedidelę jų pagalbos svarbą, bausmę galėjo švelninti.

Asmenys, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalėję suprastisavo veiksmų reikšmės, buvo laikomi nepakaltinamais. Jais taippat buvo laikomi vaikai, nesulaukę 10 metų amžiaus.

Baudžiamojo statuto įvedimo Lietuvoje įstatyme, be kita ko,nurodoma, kad Statute numatyta mirties bausmė naikinama.

204

Tačiau netrukus ji of icial iai buvo atgaivinta: įvedus Lietuvojekaro padėti. Įsigaliojo Ypatingi valstybės apsaugos įstatai, užkai kuriuos nusikaltimus numatę mirties bausme, o 1920 m. va-sario 25 d. Baudžiamojo statuto papildymo ir pakeitimo įstaty-mas [LVŽ. 1920. Nr. 20] už veikas, susijusias su ginkluotu suki-l i m u , mirties bausme numatė jau ir karo padėtį panaikinus.

Susir inkęs Steigiamasis seimas 1920 m. Laikinojoje Konsti-tuci jo je pakartotinai deklaravo mirties bausmės panaikinimą,tačiau ir vėl tu pačiu metų liepos 23 d. Įstatyme karo padėčiaiįvesti buvo nurodyta, kad konstitucinės garantijos sustabdomosir įvedama mirties bausmė. Paskesnėse konstitucijose apie mir-ties bausmės panaikinimą jau nebeužsimenama.

Įstatymas, įvesdamas Lietuvoje galioti Baudžiamąjį statutą,šiek t iek pakeitė Statute numatytu bausmių sistemą ir nustatėšias jų rūšis: sunkiųjų darbų kalėjimą, paprastąjį kalėjimą, areš-tą ir p inig ine baudą.

Sunkiųjų darbų kalėjimas galėjo būti skiriamas nuo 4 iki15 metų arba ik i gyvos galvos. Kalėti paprastajame kalėjime ga-lėjo būt i skiriama nuo dviejų savaičių iki m e t ų ; areštas buvoskiriamas nuo vienos dienos iki šešių mėnesių. Atsisakius Lie-tuvoje ta ikyt i kai kurias Statuto nustatytas bausmes, buvo nu-statyta, kad vietoje mirties bausmės, nutrėmimo ir grasos kalė-jimo taikomas sunkių jų darbų kalėjimas, o vietoje tvirtovės ka-lėjimo -paprastasis kalėjimas įvairiems terminams. Papildomaipinigine bauda leista keisti areštą ir paprastąjį kalėjimą, nusta-tyta, kad piniginės baudos, Statute išreikštos rusų rubliais, ver-čiamos l i tais santykiu l rublis lygus 5 litams [VŽ. 1924. Nr. J59].

Paaugliai nuo l0 iki 14 metų amžiaus vietoje mirties ir kalė-jimo bausmių turėjo būt i atiduodami į drausmės įstaigas. Ne-pi lnamečiai nuo 14 iki 17 metų amžiaus vietoje mirties arba sun-kiųjų darbų kalėjimo iki gyvos galvos bausmių turėjo būt i bau-džiami paprastuoju kalėjimu iki 12 metų, vietoj terminuoto sun-kiųjų darbų kalėjimo - paprastuoju kalėjimu iki 8 metų; nepil-namečiams nuo 17 iki 21 metų amžiaus mirties bausmė turėjobūti pakeičiama sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos, sun-

205

kiųjų darbų ka lė j imas iki gyvos gaivos - sunkiųjų darbu kalėji-mu 15 m e t ų ir t. t.

N u b a u s t i e j i mir t ies bausme, s u n k i ų j ų darbu kalėj imu, taippat paprastuoju ka lė j imu atimant "luomo padėties teises" ne-tekdavo garbės t i t u l ų , l a i p s n i ų , ordinų, pensi jų, Bažnyčios ir vi-suomenės pareigu (28 str.). Nubaustieji mirties bausme arba sun-kių jų darbų kalėjimu, be to, dar netekdavo turtinių teisių, vedy-b i n i ų te i s ių (santuoka buvo nutraukiama kito sutuoktinio pra-š y m u ) bei tėviškosios valdžios vaikams teis ių (29 str.). Nubaus-t ie j i s u n k i ų j ų darbų kalėjimu, taip pat paprastuoju kalėjimu at-imant "luomo padėties teises" netekdavo teisės rinkti ir būtirenkami, eiti valstybės, savivaldybės ar visuomenės tarnybą, ei t itarnyba kariuomenėje ir kt. (30 str.).

T o b u l i n a n t bausmių sistemą buvo įvestas lygtinis nuteisimas[VŽ. 1928. N r. 284 ].

Nusikalstamus veiksmus, už kuriuos įstatymų numatyta mir-ties arba s u n k i ų j ų darbų kalėjimo bausmė, Baudžiamasis statu-tas vadino didžia is ia i s nusikal t imais, numatančius areštą arbabaudą - nusižengimais (3 str.).

Rusijos 1903 m. Baudžiamojo statuto trečiasis skyrius, ku-riame kalbama apie maištą (kėsinimąsi i imperatorių ir jo šei-ma, kėsinimąsi smurtu pakeisti Rusi joje esamą valdymo tvarkąir kt.) ir bausmes už j i , įvedant kodeksą galioti Lietuvoje buvopanaik intas . Šiame s k y r i u j e numatytos nus ikal t imų sudėtys, pri-taikytos Lietuvos sąlygoms, netrukus buvo atgaivintos 1920 m.vasario 25 d. išleistame jau minėtame Baudžiamojo statuto pa-pildymo ir pakeitimo įstatyme. Apibrėžta sankciją - mirties baus-mę - šis įstatymas nustatė už ginkluotą sukilimą, siekiant atimtiLietuvos nepriklausomybę, atplėšti Lietuvos teritorijos dali, su-daryti su kitomis valstybėmis ryšius, pažeidžiančius Lietuvos su-verenumą, nuversti konstituciniu būdu įvestą tvarką ir valdžią,įstatyme taip pat buvo numatyta griežta baudžiamoji atsako-mybė už kėsinimąsi a t l i k t i minėtus nusikaltimus, rengimąsijiems, priklausymą slaptoms organizacijoms, siekiančioms mi-nėtų t iks lų, ta ip pat atsakomybė už valstybės gynybinės galios

mažinimą, geležinkelių, telegrafo, telefono, t i l tu , susisiekimopriemonių, kariniu medžiagų naikinimą, be to, d i d i n t i atsako-mybę už v idaus tvarkos ir ramybės ardymą, plėšima ir kt. Pana-šaus pobūdžio veiką - rengimąsi ginkluotam sukilimui ir gin-kluota suki l imą prieš Lietuvos valstybę - karo padėties sąlygo-mis numatė Ypatingu valstybės apsaugos įstatu 14 straipsniol punktas.

Už komunistinę veikla, nuolat kėlusia grėsmę Lietuvos ne-priklausomybei, paprastai buvo taikomas Baudžiamojo statutopenktasis skyrius ''Apie sąmyšį", kuriame skiriamos trys nusi-ka l t imu sudėčių grupės:

Kurstymas. S ta tuto 129 straipsnyje buvo numatytas viešosprakalbos sakymas, rašinio skaitymas, viešas paveikslo rodymas,kuriais kurstoma sukelti maištą arba išduoti valstybę, nuverstiesama valstybėje visuomenės sutvarkymą, neklausyti arba prieš-tarauti įstatymui ir pan.: 130 straipsnis nusikaltimu laikė nevie-ša mokslų arba nuomonių, kurstančiu atlikti minėtus veiksmus,skleidimą. Be šių ir kai kurių kitų Statuto nuostatų, apibūdi-nančių kurstymą, 1919 m. gegužės 23 d. buvo išleistas Karo teis-mo Įstatų papildymo įstatymas [LVŽ. 1919. Nr. 8]. Šio įstatymo14 straipsnis numatė nuo dvejų metų kalėjimo iki mirties baus-mės "už bolševistinę, priešvalstybinę ir priešininkų valstybių nau-dai agitaciją kariuomenės tarpe, kurstančią prie aktingo priešvalstybės tvarka ėjimo, prie sukilimo prieš vyriausybę, prie su-darymo bolševistinių ir kitų Lietuvos valdžiai priešingų organi-zacijų". Ypatingų valstybės apsaugos įstatų 14 straipsnio 2 punk-te taip pat numatyta atsakomybė už priešvalstybini kariuome-nės ir visuomenės kurstymą karo padėties metu;

Sambūris kaip neteisėtas minios susibūrimas. Statutas nu-matė atsakomybę už viešo sambūrio, kuriam policija ar ka-riuomenė buvo įsakiusi išsiskirstyti (120 str.). nepasidalinimų,dalyvavimą sambūryje, susirinkusiame kritikuoti esama vals-tybės valdymą, pr i tar t i maištui arba mokslui, "kuris mokosmurtu sugriauti esamąjį valstybėje visuomenės sutvarkymų",ir pan. (121 str.);

207

Nusikalstamos sąjungos. Statutas draudė dalyvauti žinomaiuždraustoje s ą j u n g o j e (124 str.), taip pat sąjungoje, kurios tiks-las yra kurstyti neklausyti [statymų, kiršinti atskiras gyventojudalis, klases, šeimininkus ir darbininkus, kurstyti darbininkuss u k e l t i arba tęsti streiką (125 str.) arba kurios tikslas nuverstiesamą valstybėje visuomenės sutvarkymą (126 str.).

Emigravusiems į Lenki ją nepavykusio pučo Lietuvoje da-lyviams užsienyje plečiant antivyriausybinę veiklą, buvo išleis-tas Organizaci jų, sudarytų okupuotoje Lietuvoje ar svetimosev a l s t y b ė s e , d a l y v i a m s i r j ų padė jė jams b a u s t i į s t a t y m a s[VŽ.1929. Nr. 304].

1934 m. vasar io 6d. buvo paskelbtas platus (apimantis38 s tra ipsnius) Tautai ir valstybei saugoti įstatymas [VŽ. 1934.Nr. 437], numatęs daug įva ir ių, kartais neapibrėžtu, nusikalti-mų sudėčių: l ie tuv ių tautos, Lietuvos valstybės, jos ženklo, vė-liavos ir t.t. į že id imas ar niekinimas, pi l iečių valstybinės i š t ik i-mybės, vieningumo ar atsparumo silpninimas, maišto kėlimas,pramanytų ar iškraipytų ž inių apie valstybės valdžios organo arvalstybės įstaigos veikimą ir kt. skleidimas.

V i e n ą iš c e n t r i n i ų vietų baudžiamajame statute užėmė nuo-savybės apsaugos nuostatai . Statutas skyrė paprastą vagystę, užkurią numatyta kalėjimo bausmė ne trumpesniam kaip 3 mė-nesių laikui (58 str. l d.), ir kvalifikuota vagyste, už kurią kaikada galėjo būti paskirta sunkiųjų darbų kalėjimo iki 8 metųbausmė. Statutas numatė 23 kvalifikuotos vagystės rūšis: su ypa-tingu įžūlumu, peržengiant pasitikėjimą, sulaužant užraktus,traukinyje, nakties metu, iš kapo, bažnytinių šventenybių ir kt.Be to, Statutas buvo numatęs nemažai kitų turtinių nusikalti-mų sudėčių: plėšimą, prievartavimą ir šantažavimą, sukčiavi-mą, pas isavinimą ir pasit ikėj imo naudojimą piktam, nesąžinin-gumą, bankrutavimą, lupikavimą, turto sužalojimą, savavališkąnaudojimąsi svetimu t u r t u ir pan.

Tarp n u s i k a l t i m ų asmeniui Statutas numatė atsakomybę užnusikaltimus žmogaus gyvybei, sveikatai, laisvei, dorai, garbei.Be to, į Statutą buvo į t r a u k t i nuostatai, numatę baudžiamąją

208

atsakomybe už nusikalt imus religijai, šeimai, samdos įstatymams,tarnybinius n u s i k a l t i m u s ir kt.

Plačiai praktikuojant karo padėties taikymą, reikšminga vietątarp Lietuvos baudžiamųjų įstatymų užėmė Ypatingų valstybėsapsaugos įstatų 14 straipsnis, taip pat jo papildymai, išvardiję dau-giau kaip 100 nusikaltimų sudėčių, numatytų įvairiuose Baudžia-mojo statuto skyriuose, ir nustatę, kad už juos, esant karo padė-čiai, "svarbesniais atsitikimais" gali būti taikoma mirties bausmė.

Reikšmingas baudžiamosios teisės šaltinis buvo taip pat išcarizmo laikų paveldėtas 1869 m. Rusijos imperijos Karinis bau-džiamasis statutas, pagal kurio normas buvo teisiami už pada-rytus nusikaltimus kariškiai, o karo apdėties metu kai kuriaisatvejais - ir civiliai asmenys.

Baudžiamosios teisės normų buvo ir kai kuriuose kituose įsta-tymuose, skirtuose įvairiems visuomeniniams santykiams tei-s i ška i r e g l a m e n t u o t i . Tai, pavyzdžiu i , Tranzito t a i s y k l ė s[VŽ. 1924. Nr. 154], Muitinių įstatai [VŽ. 1924. Nr. 164], Me-džioklės įstatymas [VŽ. 1925. Nr. 191], Emigracijos įstatymas[VŽ. 1929. Nr. 3l0] ir kt.

4. Teismo procesas

Bylos teismuose paprastai buvo nagrinėjamos viešai, laikantisžodiškumo ir rungimosi principų. Sprendimai ir nuosprendžiaivisuose teismuose buvo priimami Lietuvos Respublikos vardu.

Pas taikos teisėja, o nuo 1933 m. - apylinkės teisme civilinės irbaudžiamosios bylos buvo nagrinėjamos supaprastinta tvarka, ne-skirstant proceso į stadijas. Taikos ir apylinkės teismo teisėjas fak-tiškai buvo ne tik teisėjas, bet kartu ir tardytojas, ir kaltintojas.

Civilinėse ir privataus kaltinimo baudžiamosiose bylose tei-sėjas privalėjo lenkt i šalis taikytis. Šalims nesusitaikius, remda-masis surinktais ir patikrintais įrodymais teisėjas priimdavosprendimus civilinėse ir nuosprendžius baudžiamosiose bylose.Visi pagrindiniai procesiniai teisėjo veiksmai, taip pat sprendi-mo ar nuosprendžio esmė trumpai buvo įrašomi specialioje pro-tokolų knygoje. Tiesiogiai teismo posėdyje buvo skelbiama

209

sprendimo ar nuosprendžio esmė, o galutinai tai buvo Įformi-nama per tris dienas.

Teismo procesas aukštesniuose teismuose, pradedant apy-gardos teismu, skyrėsi nuo proceso žemiausioje teismo grandy-je, buvo daug sudėtingesnis.

Civilinės bylos paprastai prasidėdavo ieškininio prašymo teis-mui Įteikimu. Prašymo nuorašas buvo siunčiamas atsakovui. Ieš-k i n i u i užt ikr int i ieškovo prašymu teismas galėjo skirt i atsakovokilnojamojo turto areštą (per teismo antstolį) arba nekilnoja-mojo turto draudimą (per notarą).

Prieš pradedama nagrinėti byla galėjo būt i raštiškai paren-giama: atsi l iepdamas į ieškininį prašymą, atsakovas galėjo pa-rašyti atsakymą, o ieškovas savo ruožtu - ats ikirt imų, į kuri at-sakovas atsi l iepdavo rašydamas paneigimą. Tačiau ši procedūrašalims nebuvo privaloma.

Atsakovui i teismą neatvykus, byla galėjo būti nagrinėjamabe jo, o neatvykus ieškovui - byla nutraukdavo, jei tik ieškovasieškininiame prašyme nebuvo prašės tokiu atveju byla nagrinė-ti jam nedalyvaujant .

Teisminis nagrinėjimas prasidėdavo bylos esmės išdėstymu. Poto vykdavo šalių ginčai, įrodinėjimo našta tekdavo šaliai, iškėlu-siai aplinkybes, turėjusias bylai reikšmę ir kurias reikėjo jrodyti.

Įrodymais civi l inėse bylose galėjo būti l iudytojų, apylinkėsžmonių, parodymai, raštiški įrodymai ir dokumentai, pripažini-mas ir priesaika.

Apylinkės ž m o n i ų (kaimynu, pažįstamų ir kt.) parodymaibuvo į forminami ypatingu protokolu, surašytu teisėjo ar tar-dytojo, ir pateikiami teisminiam tardymui; patys apylinkės žmo-nės i teismini tardymą nebuvo šaukiami. Pripažinimu buvo va-dinamas šalies pareiškimas apie tokią aplinkybę, kuri turi įro-domąją reikšmę priešingos šalies naudai; bet kuriai šaliai raš-tu ar žodžiu teisme pačiai pripažinus tokią aplinkybę, faktasbuvo laikomas į rodytu. Šalims susitarus, įstatymai leido pra-šyti teismą jų bylą išspręsti pagal priesaiką, kur ią viena iš jųapsiima duoti; šalį prisaikdindavo dvasininkas bažnyčioje, ir

210

tai buvo la ikoma j rodymu, kuris jokiais kitais įrodymais nega-lėjo b ū t i paneigtas.

Įs tatymų buvo nustatytas į rodymų patikrinimas ir patikri-n i m o b ū d a i : vietos apžiūra, žinovų išvados ir dokumentų pa-tikrinimas.

Baigęs teisminį nagrinėjimą, teismas skelbė vadinamąją rezo-l i u c i j a , o galutinis sprendimas šalims buvo pranešamas ne vėliaukaip per dvi savaites.

Apeliacinėse instanci jose civilinės bylos iš esmės buvo nag-rinėjamos ta pačia tvarka. Šalių neatvykimas į apeliacinę ins-tancija netrukdė ja i priimti sprendimo; šiuo atveju vienos šaliesneatvykimas neatimdavo teisės kitai šaliai duoti teismui savopaaišk inimus.

Teisėtos vados baudžiamajai bylai pradėti buvo privačių as-menų skundai, policijos ir pareigūnų pranešimai, atvykimas pri-sipažinti . Bylą kėlė valstybės gynėjas arba teismo tardytojas.

Nusikaltimo fakto buvimą ir kaltuosius asmenis nustatinėjokvotos organai, dažniausia policija. Bet politinio pobūdžio kvotaatlikdavo specialūs - žvalgybos ar politinės policijos - organai,Lietuvoje, kaip minėta, skirtingu la iku veikę ir Įvairiai vadinti.

Parengtini tardymą baudžiamosiose bylose atlikdavo teismotardytojai valstybės gynėjų prižiūrimi. Jie rinkdavo ir pagal pro-ceso reikalavimus Įtvirtindavo Įrodymus: kaltinamojo bei liudy-tojų parodymus, apylinkės žmonių parodymus, daiktinius ir ra-šyt inius įrodymus, organizuodavo ekspertizes. Atliekant tardy-mo veiksmus, tardytojui turėjo padėti policija. Gynėjams daly-v a u t i per parengtinį tardymą nebuvo leidžiama. Baigus tardy-mą, visa bylos medžiaga buvo pateikiama kaltinamajam ir jopageidavimu galėjo būti papildoma.

I k i t e i s m i n ė veikla baigdavosi tardymo surinktos medžiagostikrinimu ir kaltinamojo akto surašymu; tai turėjo atlikti valsty-bės gynėjas. Po to teismo sudėtis remdamasi vieno teisėjų pra-nešimu ir valstybės gynėjo išvada sprendė Įrodymų pakanka-mumo klausimą ir priimdavo nutartį dėl bylos perdavimo teis-me n a g r i n ė t i .

Teismo posėdis prasidėdavo kaltinamojo akto paskelbimu.Po to buvo tardomi teisiamieji, apklausiami l iudytojai, tikrina-mi kiti Įrodymai. Teismas Įrodymus turėjo vertinti laisvai, vado-vaudamasis v idiniu Įsit ikinimu. Jei teisiamojo prisipažinimas ne-kėlė abejonių, o proceso dalyviai nereikalavo teisminio tardy-mo, teismas galėjo iš karto pereiti prie baigiamųjų ginčų -vals-tybinio ar privataus ka l t into jo ir gynėjo kalbų ir teisiamojo pas-kut inio žodžio. Teisiamojo gynėjas ginamojoje kalboje ir teisia-masis paskutiniame žodyje neturėjo teisės kalbėti klausiniais,neliečiančiais bylos esmės; apie religiją, įstatymus ir valdžią jieprivalėjo atsiliepti tik pagarbiai.

Nuosprendžio esmė buvo skelbiama tuoj pat ji priėmus, o de-talus ir motyvuotas jo turinys - ne vėliau kaip po dviejų savaičių.Nuosprendžiai pagal pobūdi buvo skirstomi Į negalutinius, t. y.tokius, kurie dar galėjo būti peržiūrimi apeliacine tvarka, ir galu-t in ius , kurie tegalėjo būti peržiūrimi ne iš esmės, o tik dėl jų tei-sėtumo, t. y. kasacine tvarka. Kol terminai šalims skųstis nebuvopasibaigė, nuosprendis buvo laikomas neįsiteisėjusiu.

Baudžiamųjų bylų nagrinėjimas karo teismuose turėjo savoypatumų. Kariuomenės teismas vadovavosi procesinėmis nor-momis, i šdėstytomis Rusijos 1869 m. Karo į s t a t ų r i n k i n i oXXIV knygoje. Karo lauko teismų veiklos baudžiamosios pro-cesinės normos apskritai nelietė.

KETVIRTAS SKYRIUS

I. LIETUVOS OKUPACIJAIR TARYBŲ VALDŽIOS ĮVEDIMAS 1940-1941 m.LIETUVOS INKORPORACIJA l TSRS SUDĖT[

1. Tarybų Sąjungos ir Lietuvos 1939 m. spalio 10 d.savitarpio pagalbos sutarties sudarymas ir Lietuvos okupacija

1939 m. rugsėjo 17 d. Raudonoji armija įžengė į Vakaru Ukrai-na, Vakarų Baltarusiją ir į Vilniaus kraštą. 1939 m. rugsėjo 28 d.Vokietijos užsienio reikalu ministras J. Ribentropas ir TSRS už-sienio re ikalų komisaras V. Molotovas pasirašė slaptąjį proto-kolą ir pasidali jo Lietuva: dešinysis Nemuno krantas teko Tary-bų Sąjungai, kairysis - Vokietijai.

Lietuvos vyriausybė per TSRS reikalų patikėtinį N. Pozdnia-kovą pranešė TSRS vyriausybei, kad norėtu tartis dėl Vilniausmiesto ir Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai. Rugsėjo pabaigo-je užsienio reikalų komisaras V. Molotovas Lietuvos pasiuntiniuiL. Natkevičiui pareiškė, kad TSRS vyriausybė norėtų tartis su Lie-tuvos ministru pirmininku arba su užsienio reikalu ministru. 1939 m.spalio 3 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys išskrido įMaskva. J. Stal inas jam pranešė, kad TSRS ir Vokietija sudarėsutarti, pagal kuria didesnė Lietuvos teritorijos dalis teko TarybųSąjungai, o pasienio ruožas - Vokietijai1.

J. Stalinas ir V. Molotovas, piršdami Lietuvos delegacijai Vil-niaus miesto ir Vi lniaus krašto perdavimo Lietuvai ir savitarpiopagalbos sutartį įtikinėjo, jog ji nekelia grėsmės Lietuvos nepri-klausomybei ir kad TSRS karinių dalinių įvedimas pagal tą su-

tarti bus tikra Lietuvos gynimo nuo užpuolimo garantija, ka-riuomenė padės u ž t i k r i n t i Lietuvos saugumą ir kartu TSRS sau-gumą, kadangi niekas iš imperialistu neįsitvirtins Lietuvoje. Jietiesiog pareikalavo sutikti su Raudonosios armijos įvedimu įLietuva. Kaip pažymėjo tuometinis užsienio reikalų ministrasJ. Urbšys, pasir inkimas Lietuvos vyriausybei buvo toks: arba pa-sirašo TSRS reikalaujama savitarpio pagalbos sutarti, suteikian-čia TSRS vyriausybei teise dislokuoti tam tikrose Lietuvos teri-tori jos vietovėse sutartą k iekį įgulos ir atgauna V i l n i ų ir Vi l-niaus kraštą, arba sutarties nepasirašo, negauna Vilniaus ir su-eina į karinį k o n f l i k t ą su Tarybų Sąjunga, kuris Lietuvai būtųaišk ia i pražūtingas 2 . Lietuvos delegacija (užsienio reikalu mi-nistras J. Urbšys, premjero pavaduotojas K. Bizauskas ir kariuo-menės vadas generolas S. Raštikis) buvo priversta priimti Tary-bų Sąjungos pasiūlymus ir sutarti pasirašyti.

Sutarties šeštame straipsnyje buvo pasakyta, kad šalys pasi-žada nesudarinėti bet kur ių sąjungų ir nedalyvauti koalicijoseprieš vieną iš susitariančių šalių. Septintame straipsnyje pabrėžta,kad sutarties įgyvendinimas jokiu būdu neturi pažeisti susita-riančių šalių suvereniu teisių, ypač jų valstybinės santvarkos,ekonominės ir socialinės sistemos, karinių priemonių ir apskri-tai nesikišimo į vidaus reikalus principo.

Lietuvos vyriausybė labai sąžiningai vykdė sutarties reikala-vimus, tačiau TSRS vyriausybė be jokio pagrindo ją apkaltinosabotuojant sutartį, kad esą dingsta raudonarmiečiai, Lietuvasudariusi slaptą karinę sąjungą su Latvija ir Estija prieš TarybųSąjungą. 1940 m. gegužės 25 d. V. Molotovas Lietuvos pasiun-t i n i u i L. Natkev ič iu i padarė TSRS vyriausybės pare išk imą:1) kad neseniai iš Lietuvoje esančių tarybinių karinių daliniuvėl dingę du kareiviai; 2) Tarybų Sąjunga esą tikrai žino, jogkareivių dingimą organizuoja asmenys, esantys Lietuvos vyriau-sybės organų globoje, -jie nugirdą tarybinius karius, į t r a u k i ajuos į nusikaltimą ir paskui paruošia jų pabėgimą arba juos su-naikiną. Toliau sakoma, jog TSRS vyriausybė laiko tokį Lietu-

2 Urbšys J. Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 metais. Vi ln ius , 1988. P. 34.

214

vos vyriausybės elgesį provokaciniu ir reikalauja, kad Lietuvosvyriausybė nutrauktu provokacinius veiksmus ir imtųsi priemo-nių dingusiems kariams surasti ir juos pristatyti į g u l u vadovy-bei. V. Molotovas pagrasino, kad jeigu reikalavimai nebus pa-tenk int i , Tarybų Sąjungos vyriausybė imsis k i tų priemonių .

Lietuvos vyriausybė jokių kareiviu dingimo faktų nenustatėir kreipėsi Į TSRS vyriausybe, kad pateiktų duomenų apie orga-nus ir asmenis, kaltus dėl karių dingimo. Tačiau TSRS vyriausy-bė jokių duomenų pateikti negalėjo.

1940 m. birželio 7 d. TSRS užsienio reikalų komisaras V. Mo-lotovas Lietuvos ministrui pirmininkui A. Merkiui pareiškė, kadLietuva esą sudarė su Latvija ir Estija karinę konvenciją priešTarybų Sąjunga. Iš t ikrų jų jokia konvencija nebuvo sudaryta.

Tarybų Sąjungos 1940 m. birželio 14d. notoje Lietuvosvyriausybei nurodyta, kad esančios panaudotos nežabotos rep-resijos prieš Lietuvos piliečius, aptarnaujančius Tarybų Sąjun-gos kar inius d a l i n i u s , ir tai daroma siekiant ne tik padaryti ne-įmanomą tarybinės kariuomenės daliniu buvimą Lietuvoje, betir sukel t i priešišką nusistatymą jų atžvilgiu ir paruošti tu daliniųužpuolimą. Toliau notoje sakoma: "Tarybų Sąjungos vyriausy-bė mano, kad panaši padėtis ilgiau negali trukti. Tarybų Sąjun-gos vyriausybė laiko būt inai reikalingu ir skubiu: 1) kad vidausreikalu ministras K. Skučas ir saugumo departamento viršinin-kas A. Povilaitis būtų atiduoti teismui kaip tiesiog kalti už provo-kacijos veiksmus prieš Tarybų Sąjungos įgulas Lietuvoje; 2) kadtučtuojau Lietuvoje būtų sudaryta vyriausybė, sugebanti ir no-rint i užt ikr int i Tarybų Sąjungos ir Lietuvos tarpusavio pagalbossutarties padorų vykdymą ir ryžtinai nuslopinti sutarties priešus;3) kad tučtuojau būtų užtikrintas laisvas Tarybų Sąjungos kariuo-menės dalinių įėjimas į Lietuvos teritoriją, kurie bus įkurdintipačiuose svarbiausiuose Lietuvos centruose ir bus pakankamaigausūs, kad galėtu užtikrinti galimumą įgyvendinti Tarybų Są-jungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį ir užkirsti kelią pro-vokaciniams veiksmams, nukreiptiems prieš Tarybų Sąjungos įgu-

las Lietuvoje. Tarybų Sąjungos vyriausybė tų reikalavimų įgyven-dinimą laiko pirmaeile sąlyga, be kurios neįmanoma užtikrintiTarybų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties pado-raus ir lojalaus vykdymo"4. Šie ultimatyvūs reikalavimai rodė, kadTarybų Sąjunga okupuoja Lietuvą, nes visiškai nepaisoma Lietu-vos suvereniteto ir jos teritorijos neliečiamybės.

Tarybų Sąjungos vyriausybė atmetė generolo S. Raštikio kan-didatūrą i ministro pirmininko postą. V. Molotovas pareiškė:"... kaip jūs galite be mūsų žinios ir be mūsų pritarimo skirtinaują ministrą pirmininką" 5.

1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos prezidentas An-tanas Smetona, nenorėdamas aprobuoti Lietuvos nepriklauso-mybės praradimo, išvyko į Vokietiją. Naujos vyriausybės suda-rymą jau kontroliavo TSRS vyriausybės Įgaliotinis užsienio rei-kalų komisaro pavaduotojas V. Dekanozovas.

Tarybų Sąjungos vyriausybė Lietuvos aneksiją [formino pa-naudojusi 1938 metų Lietuvos Konstituciją. Ministras pirminin-kas A. Merkys, pagal Konstitucijos 72 straipsnį einąs preziden-to pareigas, V. Dekanozovo nurodymu pavedė sudaryti vyriau-sybę žurnalistui J. Paleckiui. Prof. M. Riomerio teigimu, pagalKonstituciją, Respublikos Prezidentui išvykus į užsienį, minist-ras pirmininkas tiktai jį pavaduoja, tačiau valstybei nevadovau-ja, tik atlieka atskirus jo galios veiksmus ir nepriima visos prezi-dento galios6. Tačiau TSRS reikalavimu A. Merkio vadovauja-ma vyriausybė priėmė nutarimą, kad prezidento išvykimas toly-gus jo atsistatydinimui.

Pagal 1938 metų Lietuvos Konstitucijos 72 straipsnį paskir-tas ministru pirmininku J. Paleckis užėmė prezidento postą, oA. Merkys atsistatydino. Pagal Konstitucijos 102 straipsnį, mi-nistras pirmininkas, gavęs prezidento postą, negali eiti ministropirmininko pareigų, todėl šias pareigas vykdė jo pavaduotojas.Naujos vyriausybės sudėtis buvo tokia: ministras pirmininkas

216

J. Paleckis, jo pavaduotojas, užsienio reikalų ministras ir laiki-nai einas švietimo ministro pareigas V. Krėvė-Mickevičius, kraš-to apsaugos ministras ir kariuomenės vadas gen. V. Vitkauskas,teisingumo ministras P. Pakarklis, finansų ministras ir laikinaieinas susisiekimo ministro pareigas E. Galvanauskas, žemės ūkiom i n i s t r a s i r l a i k i n a i e inas v idaus re ika lu minis t ro pareigasM. Mickis, sveikatos apsaugos ministras L. Koganas.

Faktiškai .J. Paleckis gavo prezidento valdžių iš TSRS reika-lų patikėtinio N. Pozdniakovo ir vyriausybės įgaliotinio V. De-kanozovo. Tai buvo konstitucinis perversmas, skirtas komunis-tinei "proletariato diktatūros revoliucijai"7.

Pasak M. Riomerio, naujoji vadinamoji Liaudies vyriausybėTarybų Sąjungos jai skirtos funkcijos nesuprato. Ji naiviai pasiti-kėjo Tarybų Sąjungos valdžios sąžiningumu ir manė, kad išlaisvinsLietuvos valstybe nuo "plutokratinio", reakcinio A. Smetonos tau-tininkų režimo ir pasuks demokratijos ir liaudiškumo linkme8.

Liaudies vyriausybė paskelbė savo politinę programa, grindžia-ma tokiais principais: užsienio politikoje palaikyti normalius san-tykius su visomis valstybėmis ir iš tikrųjų nuoširdžius su TarybųSąjunga; krašto suklestėjimui pasiekti dėti pastangas, kad būtųapsaugotos visos liaudies teisės, pakelti kultūrinį gyventoju lygįir materialinę gerove; tarp artimiausių uždavinių buvo politinėssantvarkos pertvarkymas (paleisti seimą, panaikinti cenzinius rin-kimus, paleisti politinius kalinius, uždaryti privilegijuotas sąjun-gas ir partijas); tautybių lygybės įgyvendinimas ir šovinizmo tarptautų pašalinimas; sveikatos apsaugos gerinimas ir švietimo plė-tojimas. Apie proletariato diktatūros įvedima nebuvo nė žodžio.

LKP CK stengėsi įtraukti į vyriausybės sudėtį komunistus.1940 m. birželio 19 d. vidaus reikalų ministru buvo paskirtasLKP narys M. Gedvilas, darbo ministru - M. Jučas-Kučinskas,susisiekimo-S. Pupeikis, švietimo-A. Venclova, valstybės kon-trolieriumi paskirtas L. Adomauskas. Liaudies vyriausybė klausėLKP CK, o šis aklai vykdė VKP (b) CK reikalavimus.

217

LKP CK 1940 m. birželio 18 d. atsišaukime sveikino Liaudiesvyriausybės pažadus vykdyti sutarti su TSRS, įsipareigojimus su-t e i k t i l i a u d ž i a i demokratines teises ir ragino išvalyti valdžios apa-ratą nuo " l iaudies priešų" ir juos izol iuoti , uždrausti antivalstybi-nes organizacijas, legalizuoti LKP, profsąjungas, konfiskuoti pa-bėgusiu i užsieni asmenų turtą, kovoti su spekuliacija9.

Nuo birže l io 18 d. i k i rugpjūčio mėnesio iš d e v y n i ų kalė j i-mų ir dv ie jų stovyklų buvo paleista 516 politinių ka l in ių 1 0 . Bir-želio 25 d. legalizuota LKP, o birželio 28 d. - komjaunimo or-ganizacija.

1940 m. birželio 18 d. atitinkamu ministrų įsakymais pakeis-ti m i n i s t r ų pavaduotojai, generaliniai sekretoriai, departamen-tų direktoriai, miestų burmistrai, apskričių virš ininkai ir karokomendantai , va l s tyb in ių ekonominių įmonių vadovai. Iš dvyli-kos svarbiausių miestų burmistrų nušalinti vienuolika ir paskir-ti nauj i , iš dvidešimt trijų antraeilių miestų burmistrų paskirtadevyniolika n a u j ų , naujai paskirti 175 valsčiaus viršaičiai" . Bu-vo keičiami ir policijos viršininkai, teisėjai ir prokurorai. Iš kar-to prasidėjo represijos. Ankstesnieji valdžios pareigūnai buvoareštuojami, be jokios kaltės teisiami kaip liaudies priešai ir iš-t remiami į koncentracijos stovyklas.

Ministrų Tarybos 1940 m. liepos 29 d. nutarimu buvo likvi-duota p o l i c i j a ir visuomenės tvarkos apsauga perduota mil ici-j a i . Mi l ic i ja turėjo saugoti valstybės santvarką, prižiūrėti val-džios aktų vykdymą, garantuoti tvarką ir ramybę, kovoti su nu-s ika l tė l ia i s . Kandidatus į mi l ic i ją siūlė fabrikų ir įmonių, kurio-se dirbo ne mažiau kaip 50 žmonių, darbininkų komitetai, tary-bos ir profsąjungų valdybos.

Sunkiau buvo pakeisti teisingumo įstaigų ir žinybų darbuo-tojus, nes naujai valdžiai t inkančių parengtu kadrų nebuvo, to-dėl 1941 metų pradžioje Teisingumo liaudies komisariate dardirbo 55 senieji valdininkai 1 2 .

218

Lietuvos kariuomenė buvo pavadinta Liaudies kariuomeneir iš jos pašalinti nepatikimi karininkai. Ministru Tarybos 1940 m.birželio 25 d. nutarimu atleista 17 generolų ir 33 aukštesniejikarininkai. At le i s t ie j i ir dalis neatleistų Lietuvos kariuomenėskarininkų buvo ištremti į Sibirą. Buvo ištremti 329 kareiviai ir276 k a r i n i n k a i 1 3 .

Vidaus reikalų ministro 1940 m. birželio 19 d. įsakymu už-daryta Tautininkų sąjunga ir visi jos padaliniai, nuo birželio 27 d.sustabdyta visų draugijų ir jų padalinių veikla.

1940 m. liepos 2 d. Ministrų Taryba nutraukė konkordatą suVatikanu ir nutarė nemokėti dvasininkams algų, iš mokyklų irkariuomenės atleido kapelionus, įvedė civiline metrikaci ją, pa-naikino privalomą bažnytinių švenčių šventimą, uždarė kleri-kalines pasaulietines ir klerikalines religines organizacijas.

Prof. Vinco Krėvės-Mickevičiaus tvirtinimu, vadinamoji Liau-dies vyriausybė tikrosios valdžios neturėjo. Ji buvo bejėgė, tačiauuž viską, kas dėjosi Lietuvoje, turėjo atsakyti savo tautai. Vidausreikalu ministerijoje buvo Maskvos atsiusti valdininkai. Ministeri-ja vykdė LKP CK ir V. Dekanozovo nurodymus, o ne vyriausy-bės įsakymus. Tarybinė atstovybė ir Tarybų Sąjungos įgaliotinisV. Dekanozovas duodavo nurodymus komunistų partijai, spau-dos organams, Eltai, reikalavo atleisti vienus ar kitus valdinin-kus, šeimininkavo ministerijose, kurioms vadovavo komunis-tai. Raudonosios armijos vadai ultimatyvia forma reikalavo leistidemonstracijas ir eisenas ir jas organizuoti. Kai dėl tokios ne-normalios padėties ministro pirmininko pavaduotojas V. Krėvėkreipėsi į TSRS Liaudies Komisarų Tarybos pirmininką V. Mo-lotovą, kad neleistų TSRS atstovams kištis į Lietuvos vidaus rei-kalus, šis atsakė, kad prezidentas A. Smetona savo politika pri-vertė Tarybos Sąjungos vyriausybę kariška jėga okupuoti Lietu-vą ir nors tarybinė vyriausybė yra sudariusi su Vokietijos vy-riausybe draugišką sutarti, bet toji sutartis neatleidžia jos nuoatsargumo žygių. Todėl visai nemanydama kištis į pasaulinį ka-

219

ra, s iaučiant i Vakaruose, saugumo sumetimais tarybinė vyriau-sybė turėjo okupuoti tiek Lietuva, tiek ir kitas Baltijos šalis.Tarybų Sąjungos vyriausybė nutarė įtraukti Baltijos valstybes į"tarybinių respublikų šeimą''14.

Nepaisant LKP CK ir TSRS atstovų kišimosi į vyriausybėsveikla, Liaudies vyriausybė sprendė socialinius-ekonominius už-davinius. 1940 m. birželio 17 d. finansų ministro įsakymu buvouždrausta didinti prekių kainas, sunkinti prekybos sąlygas ir plės-ti spekuliacijų. Prekybos ir pramonės įmonių savininkams už-drausta slėpti prekes ir sudaryti nenormalias jų atsargas. Savi-ninkai buvo įpareigoti rūpestingai tvarkyti įmones ir jas plėsti.Žemės ūkio savininkai privalėjo gerai ūkininkauti ir didinti že-mės ūkio produktu gamybą. Darbininkai ir tarnautojai turėjolaikytis darbo drausmės, didinti darbo našumą. Buvo išleistas vals-tybinių įmonių įstatymas ir pakeistas valstybės kontrolės įstaty-mas. Valstybės kontrolierius prižiūrėjo valstybės pajamas ir išlai-das, skolas ir atskaitomybę, kad visose valstybės finansų ir ūkiosrityse būtų dirbama teisingai ir tikslingai. Valstybės kontrolė re-vizavo valstybines, savivaldybių ir privačias įmones, kurių žiniojebuvo valstybės turtas arba kurios naudojosi valstybės kreditais.

Buvo priimtas sveikatos ir socialinės apsaugos įstatymas, dar-bininkų ir tarnautojų butų statybos fondo įstatymas.

1940 m. liepos 20 d. priimtas ūkio planavimo tarybos statu-tas. Jame sakoma, kad plačiųjų gyventojų sluoksnių gerovei kelti,visų tautos ūkio šakų gamybai padidinti bei atpiginti ir visų iš-teklių bei jėgų įtraukimo į gamybos procesą planams parengti,parengtų planų vykdymui kontroliuoti ir rekomendacijoms reng-ti sudaroma ūkio planavimo taryba. Jos parengtus planus tvirti-no Ministrų Taryba.

Liaudies vyriausybė neturėjo tikslo daryti socialistinių per-tvarkymų ir spręsti valstybės santvarkos keitimo klausimo. To-dėl TSRS vyriausybės įgaliotinis V. Dekanozovas, vykdydamasTarybų Sąjungos planą inkorporuoti Lietuvą į TSRS sudėtį, pa-reikalavo, kad vyriausybė priimtų Liaudies seimo rinkimų įsta-

14 Lietuvių archyvus. Bolševizmo metai. Kaunas, 1942. T. 2. P. 11.

220

tyma ir s k u b i a i surengtu seimo rinkimus. Liaudies seimo rinki-mų Įstatymas paskelbtas liepos 6 dienų. Remiantis šiuo įstaty-mu Lietuvos teritorija buvo suskirstyta i 8 apygardas. Kiekvie-noje apygardoje buvo pasiūlyta tiek kandidatu, kiek reikėjo iš-r inkt i seimo n a r i ų . LKP sudarė vadinamąja Lietuvos darbo są-jungą, kuri parinkdavo kandidatus ir juos patvirtindavo apskri-čių miestuose sušaukti "darbo žmonių susirinkimai".

Vadovaujant i s rinkimų įstatymu, balso teisę gavo piliečiai,sukakę 21 metus. Teisės dalyvauti rinkimuose neturėjo tie, kamteismas atėmė teises, išskyrus atvejus, kai teisės atimtos dėl po-l i t i n i o nus ika l t imo; taip pat te is t i už vagystes, sukčiavimą, sveti-mo turto pasisavinimą, vogtų daiktų pirkimą arba slėpimą, ky-šių ėmimą ir kitus nusikalstamus darbus, kurie plėšia žmogausgarbę, j e i nuo teismo nuosprendžio nepraėjo penkeri metai; kvo-čiamieji ir tardomieji, įtariant padarius nusikaltimą, už kuri gre-sia te i s ių atėmimas, arba tokį, kuris nuplėšia žmogaus garbę;globojamieji teismo sprendimu. Rinkėjų sąrašai nebuvo suda-ryti. Į balsavusiųjų pasus buvo dedamas spaudas "balsavo". Rin-kimai vyko liepos 14-15 dienomis. Seimo rinkimų išvakarėse -liepos l L ir 12 dienomis - areštuoti keli tūkstančiai žmonių, va-d i n a m ų j ų l iaudies priešų. Į Liaudies seimą buvo išrinkti 79 at-stovai (vienas į posėdžius neatvyko). Iš 78 atstovu buvo 21 dar-bininkas, 25 valstiečiai, 27 inteligentai ir tarnautojai, l amati-ninkas, l kumetis, 3 kareiviai. Pirmasis teismo posėdis buvo su-šauktas liepos 21 dieną. Seimas patvirtino šią darbotvarkę:1) Lietuvos santvarkos klausimas; 2) apie Lietuvos įėjimą į Ta-rybų Sąjungos sudėtį; 3) žemės nacionalizacija; 4) bankų ir stam-biosios pramonės nacionalizacija.

Liaudies seimas, neturėdamas jok ių liaudies įgaliojimų, spe-kuliuodamas liaudies valia, paskelbė Lietuvą "tarybine socialis-tine respublika". Už tarybinės santvarkos įvedimą pasisakėM. Gedvilas (žemės ūkio ministras), D. Ročius (žemės ūkio dar-bininkas), S. Vainauskienė (Palangos miesto burmistre), R. Že-benka (agronomas), B. Abdulskaitė (valstietė). Tiek kalbų už-teko tarybų valdžiai įvesti. Įstoti į TSRS sudėtį pasiūlė A. Snieč-

221

kus. Pranešimą dėl Lietuvos įstojimo į Tarybų Sąjungos sudėtįpadarė teisingumo ministras P. Pakarklis 15. Lietuvos į s to j imui įTSRS pritarė P. Cvirka, Liudas Gira, Latvis-Fridmanas, M. Meš-kauskienė, T. Tamulevičius. P. Pakarklis įrodinėjo, kad t ik įsto-jus į TSRS bus garantuotas Lietuvos valstybės suverenitetas,tikras pramonės ir žemės ūkio pakilimas, tautinės kultūros su-žydėjimas, "medžiaginiu ir dvasinių l iaudies jėgų išvystymas".

Liaudies seimas, išrinktas nedemokratiniu būdu, tautai ne-atstovavo ir todėl negalėjo spręsti politikos, ekonomikos ir kul-tūros k laus imu. Jis aklai vykdė TSRS vyriausybės Į g a l i o t i n i u nu-rodymus. Seimas pamynė 1938 metų Lietuvos Konstituciją, jamtokios galios nesuteikusia. Liaudies seimas, pasak profesoriausM. Riomerio, atliko savo, bet ne Lietuvos l iaudies darbą, atlikopakelta n u o t a i k a ir sąžiningai, bona fide, iš t i k r ų j ų būdami sve-timos p o l i t i n ė s jėgos sąmoningo, tikslaus, iš anksto paruošto irracionalaus sprendimo agentai 1 6. "Visa, kas nuo birželio 15 ikiliepos 21 dienos vyko Lietuvoje - tai buvo t iktai šios sovietųjėgų spaudimu pagristos jų politikos inscenizavimas, sui generispoli t inio teatro vaidinimas. Šio inscenizavimo žymiausias sąmo-ningas veikėjas buvo Lietuvos kompartija, režisieriais buvo De-kanozovas su Pozdniakovu, Molotovui ir Sta l inui vadovaujant,o agentais buvo Liaudies vyriausybė ir Liaudies seimas."1 7

1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausioji Taryba priėmėLietuvos TSR i Tarybų Sąjungos sudėti są junginės respublikosteisėmis.

2. Tarybinė konstitucija ir jos ypatybės

Liaudies seimas 1940 m. liepos 23 d. išrinko 11 narių konstitu-cinę komisi ją ir pavedė jai parengti konstitucijos projektą. Pa-rengtą konstitucijos projektą Liaudies seimas priėmė rugpjūčio25 dieną. Konstituci ja skelbė, kad Lietuvos TSR yra socialisti-nė darbininkų ir valstiečių valstybė, po l i t in į jos pagrindą suda-ro Darbo žmonių deputatų tarybos. Ši konstitucija turėjo k e l e -

tą ypatybių, skyrusių ją nuo kitų respublikų konstitucijų. Ji už-fiksavo t r i j ų socialinių-ekonominių sanklodų - socializmo, pri-valaus ūkio (kapital izmo) ir smulkiosios prekių gamybos bu-vimą. Konst i tuc i jo je pasakyta, kad socialistinio ūkio pagrindąsudaro valstybinė gamybos priemonių nuosavybė: žemė, josgelmes, vandenys, miškai, stambios gamyklos, fabrikai, trans-portas, bankai, ryšių priemonės. Skyrėsi nuo kitu respublikųir kooperatinė nuosavybė, nes ji buvo organizuota LietuvosRespublikos kooperatiniu susivienijimų pagrindu ir nebuvo ko-operatinė-kolūkinė, kadangi nebuvo kolūkių. Privataus ūkiokapital ist inę nuosavybę sudarė stambesnieji valst iečiu ūkiai irsmulkios kapitalistinės įmonės mieste, o smulkiaprekę nuosa-vybę - smulkūs valstiečių ūkiai, namudininkai ir amatininkųdirbtuvėlės.

1940 metų Konstitucija neskelbė išnaudojimo panaikinimo, so-cialistinės visuomenės sukūrimo, o tai formulavo kaip tikslą.

1940 m. rugpjūčio 25-26 d. Liaudies seimas pradėjo kurti Ta-rybų Lietuvos valstybini aparatą. Jis pasiskelbė Laikinąja Aukš-čiausiąja Taryba, išrinko Prezidiumą, sudarė Liaudies Komisa-rų Tarybą ir išrinko Aukščiausiąjį teismą. Kuriant valstybini apa-ratą buvo atleisti ne iš darbininkų ir dvaro valstiečių kilę patyrędarbuotojai ir vieloj jų paskirti mažai išsilavinę ir be jokio paty-rimo asmenys. Buvę valstybės tarnautojai buvo represuojami irištremiami. LKP CK griežtai kritikavo liaudies komisarus, ne-skubėjusius atleisti senų darbuotojų ir priimti neparengtų dirb-ti proletarų. Antai Žemės ūkio komisariate dirbo 60 proc. senųdarbuotoju, o Finansų komisariate net 81,7 proc. Panaši padė-tis buvo Teisingumo, Sveikatos apsaugos komisariatuose1 8.1940 m. lapkričio 5 d. LKP (b) CK biuras įpareigojo liaudieskomisarus per dvi savaites atleisti iš vadovaujančių postų bur-žuazijos atstovus.

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940 m.lapkričio 12 d. Įsaku vietoje apskričių viršininkų, miestų bur-mistru, valsčių viršaičiu, kaimų seniūnų sudaryti la ikinie j i vyk-

domie j i komiteta i . Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Š i a u l i ų mies-tų ir apskričių centrų vykdomieji komitetai buvo sudaromi išpirmininko, jo pavaduotojo, sekretoriaus ir 2-6 nariu, o vals-čių, miestelių ir apylinkių - iš pirmininko, jo pavaduotojo irsekretoriaus. Parinkti apskričių ir respublikinio pavaldumomies tų v y k d o m ų j ų k o m i t e t ų sudėtį buvo pavesta Liaudies Ko-misarų Tarybai ir ją tv i r t ino Aukščiausiosios Tarybos Prezidiu-mas. Apskričių centrų, valsčių, mies te l ių ir apylinkių vykdo-m ų j ų komitetų sudėtį pavesta tvirtinti patiems apskričių vyk-domiesiems komitetams. Iki 1940 m. gruodžio 29 d. buvo su-daryti visu 23 apskričiu, 36 miestų, 267 valsčių ir 1866 apylin-k i ų vykdomiej i komitetai 1 9 .

Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1940 m. lapkričio 30 d.išleido įsaką "Dėl Lietuvos TSR teismų sistemos pertvarkymo"20.Pagal šį įsaką buvo sudaryti Lietuvos TSR Aukščiausiasis teis-mas, apygardų teismai ir liaudies teismai. Liaudies teismų tei-sėjus rinko apskričių vykdomieji komitetai, o miestuose - mies-tų vykdomieji komitetai. Liaudies tarėjus pagal Teisingumo liau-dies komisariato 1940 m. gruodžio 15 d. instrukciją miestuoserinko visuotiniai įmonių ir ištaigų darbuotojų susirinkimai, ka-riniuose daliniuose-visuotiniai karių susirinkimai, o kaimuose-valstiečių susirinkimai. Kandidatus i liaudies tarėjus siūlė vi-suomeninės organizacijos ir darbo žmonių kolektyvai. Rinki-mai vyko atviru balsavimu.

Lietuvos TSR konstitucijos 77 straipsnyje numatyti apskri-čių teismai nebuvo organizuoti. Lietuvos TSR AukščiausiosiosTarybos Prezidiumas 1940 m. spalio 16 d. išleido įsaką "Dėl apy-gardų teismų sudaigino". Apygardų teismų pirmininkus, jų pa-vaduotojus ir narius, taip pat liaudies tarėjus rinko Aukščiau-sioji Taryba penkeriems metams. Buvo sudaryti penki apygardųteismai: Vi lniaus, Kauno, Marijampolės, Šiaulių ir Panevėžio.Apygardų teismai buvo kasacinė instancija liaudies teismams irpirmąja instancija nagrinėjo svarbesnes bylas.

'''Tarybų Lietuvos valstybės ir teisės dvidešimtmetis. Vilnius, 1960. P. 55.2 0 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ž inios. 1941. Nr. 1.

224

Aukščiausiasis teismas susidėjo iš pirmininko, dviejų pava-duotoju ir šešių nar ių, taip pat šešiolikos liaudies tarėjų. Sis teis-mas prižiūrėjo kitų teismų darbą, turėjo baudžiamųjų ir civili-nių bylu kolegijas.

Be to, buvo sudaryti specialūs teismai: Lietuvos l ini j inis ge-l e ž i n k e l i o teismas ir karo tribunolai. Linijinio geležinkelio teis-mo sudėti rinko Prezidiumas ir tvirtino Aukščiausioji Taryba.Karo tribunolu organizacija ir kompetencija numatė karo tri-bunolų ir karinės prokuratūros nuostatai.

Buvo paskirti Lietuvos TSR prokuroras, apskričių ir miestųprokurorai. Lietuvos Vyriausiojo tribunolo, Apeliacinių rūmų,Vi ln iaus , Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Marijampolės prokura-tūros ir teismu tardytojai buvo perduoti Lietuvos TSR proku-roro ž in ion.

3. Valstybinio socializmo ekonomikos kūrimas

Tarybinė ekonomika buvo kuriama dviem būdais- nacionalizaci-jos ir konfiskacijos. 1940 m. liepos 26 d. paskelbtas bankų nacio-nalizacijos įstatymas 2 1 . Bankai buvo panaudoti valstybinei nuo-savybei gausinti. Įstatymas apėmė ir privačių asmenų seifus,draudimo ištaigas, taupomąsias kasas, tarpusavio kredito drau-gijas ir lombardus. I nacionalizuojamus bankus buvo paskirtikomisarai. Nacionalizuota 17 stambių kredito ištaigų.

Dar iki nacionalizuojant privačias įmones, fabrikus buvo su-rašytas stambesnių Įmonių turtas. Įmonėse ir fabrikuose suda-ryti darbininkų komitetai, kurie kontroliavo įmonių savininkųir administracijos veikla, saugojo gamyklų turtą. 1940 m. liepospabaigoje prie Ministrų Tarybos sudaryta Nacionalizacijos ko-misija. Į stambias įmones paskirti komisarai. Stambiose įmo-nėse buvo sudarytos 3-5 asmenų komisijos iš Pramonės minis-terijos, profsąjungų ir darbininkų komitetų atstovų. Komisijos,vadovaujamos įmonių komisarų, per penkias dienas turėjo na-cionalizuoti įmones.

Nors Pramonės nacional izaci jos įstatymas ( l940 m. liepos26 d.) buvo taikomas įmonėms, kuriose dirbo daugiau kaip20 d a r b i n i n k u , ir mechanizuotoms įmonėms, turėjusioms ne ma-žiau kaip 10 darb in inku, tačiau buvo suvalstybintos ir kai ku-rios įmonės, kuriose dirbo mažiau d a r b i n i n k u . Iki 1941 m. ge-gužes mėnesio nacionalizuota daugiau kaip 1000 stambių ir vi-dut in ių įmonių 2 2 .

j n u m a t y t a s n a c i o n a l i z u o t i stambesnes prekybos ĮmonesPrekybos m i n i s t e r i j a paskyrė 1600 komisaru. Buvo nacional i-zuotos 1597 parduotuvės, restoranai, valgyklos, sandėl ia i . Na-cional izuot i 43 viešbučiai, 2555 namai, suvalstybintos trans-porto priemonės 2 3 .

Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940 m. spalio 8 d. Įsa-ku nacionalizuotos j u r i d i n i u ir f i z in ių asmenų laivininkystės įmo-nės ir visas turtas, tačiau buvo numatytas 25 proc. laivų vertėsatlyginimas, nes daugelio laivų savininkai buvo užsieniečiai 2 4.

Svarbia reikšmę okupacinei valdžiai turėjo žemės nacionali-zacija ir žemės reforma. 1940 m. rugpjūčio mėnesį pradėta vyk-dyti žemės reforma. Sudaryta Valstybinė žemės ūkio komisija irapskričių bei valsčių žemės ūkio komisijos. Pradėjo darbą ir Že-mės tvarkymo departamentas. I dvarus paskirti komisarai. Mi-n i s t r ų Taryba 1940 m. rugpjūčio 5 d. priėmė nutarimą "Dėl vals-tybinio žemės fondo sudarymo"2 5. Į valstybinį žemės fondą bu-vo paimta valstybinė ir savivaldybių žemė, dvarininku žemė susodybomis, trobesiais ir inventoriumi, visų bažnyčių, vienuoly-nų ir r e l i g i n i u organizacijų žemė, p i l ieč ių, gyvenančių miestuo-se, išskyrus darbininkus, e i l inius tarnautojus, mokytojus ir nu-sipelniusius asmenis, jeigu sklypas buvo iki 10 ha, žemė, ir že-mė per 30 ha. Žemes gavo du trečdaliai visų prašančių jų. Kitažemė buvo atiduota tarybiniams ūkiams ir kitoms įstaigoms. Visimiškai perduoti valstybės žinion.

226

Kitas valstybinės nuosavybės kūrimo būdas buvo konfiskaci-ja ir sekvestracija. Konfiskacija buvo vykdoma pagal teismo nuo-sprendžius kaip papildoma bausmė. Administracine tvarka bu-vo konfiskuotas pabėgusiu i užsienį po 1940 m. biržel io 15 d.a s m e n ų turtas. 1940 m. birželio 2cS d. Aukščiausioji Taryba iš-leido į s ta tymą "Dėl pasislėpusių Lietuvos piliečių turto konfis-kavimo"26. Pagal ji buvo konfiskuojamas piliečiu, po birželio15 dienos dėl pol i t in iu motyvu išvykusiu i užsieni ir vidaus rei-kalų m i n i s t r u i r e i k a l a u j a n t per mėnesi negrįžusių atgal, turtas.1940 m. rugpjūčio 8 d. priimtas naujas įstatymas "Dėl asmenų,pabėgusių iš Lietuvos ir besislapstančiu, turto konfiskavimo"27.Konfiskavimą vykdė komisija, sudaryta iš vidaus reikalų minist-ro, f i n a n s ų ministro, valstybės kontrolieriaus ir valstybės sau-gumo departamento direktoriaus.

Sekvestras buvo vykdomas pagal Aukščiausiosios Tarybos1940 m. gegužes 7 d. Įstatymą "Dėl nacionalinio ūkio valdymonepaprastame laikotarpyje"2 8. Minis t rų Taryba f inansų minist-ro t e i k i m u galėjo sekvestruoti privačia įmone, jos savininkuiatsisakius vykdyti finansų ministro reikalavimą atnaujinti įmo-nės v e i k l ą arba i šplėst i gamybą. Sekvestruotos įmonės buvoeksploatuojamos iždo sąskaita arba perduodamos privatiemsasmenims.

4. Teisės sistemos ypatumai

Teismai ir k i t i valstybės organai iki RTFSR kodeksų įvedimo,t. y. iki 1940 m. gruodžio l d., taikė Lietuvos Respublikos įsta-tymus kiek j ie neprieštaravo 1940 m. Konst i tuc i ja i ir TSRS įsta-tymams. Seniej i Įs tatymai iš dalies buvo keičiami ir papildomi.Prezidiumo 1940 m. spalio 22d. į saku papi ldyt i Baudžiamojostatuto 578 ir 639 s t ra ipsn ia i ir numatyta atsakomybė už kenki-mą ir sabotažą. Už tyčinį turto sužalojimą ar sunaikinimą sie-kiant pakenkti socialistiniam ūkiui buvo baudžiama 10 metų sun-

227

k i ų j ų darbų kalėj imo; už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi,tyčini nesirūpinimą reikalais, siekiant susilpninti tarybų valdžiųarba sutrikdyti valstybės aparato veikimą, nustatyta kalėjimobausmė i k i 10 metu; už sąmoninga įstatymų arba sutarčių ne-vykdymą, siekiant pakenkti socialistiniam ūkiui, - kalėjimas iki5 metų. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1940 m. spalio22 d. pakeitė Baudžiamojo statuto 562, 563 ir 568 straipsnius iruž turto sužalojimą, padegimų, susprogdinimų nustatė 15 metųlaisvės atėmimo arba mirties bausme.

Griežtai buvo baudžiami nacionalizuotų įmonių savininkai,akcininkai, tarnautojai, kurie savinosi pinigus, prekes ar kitų turtų.

Papildžius Baudžiamojo statuto 242 straipsnį sustiprinta at-sakomybė už spekul iaci jų. Spekuliacijos sąvoka apėmė slaptąprekyba, kainų pakėl imų, prekių atsargų sudarymų, jų slėpimųir už tai buvo baudžiama nuo 5 iki 10 metų kalėjimo ir turtokonfiskavimu. Prezidiumo 1940 m. spalio 24 d. įsaku papildy-tas Baudžiamojo statuto 2622 straipsnis ir sugriežtinta bausmėuž chuliganizmų iki 5 metų laisvės atėmimo.

Nuo 1940 m. gruodžio l d. įvedus RTFSR kodeksus, nusta-tyta, kad išspręstos iki 1940 m. liepos 21 d. bylos, jeigu jų nuo-sprendžiai neįvykdyti, turėjo būti perspręstos pagal RTFSR bau-džiamąjį kodeksų. Civilinėse bylose teismo sprendimai buvo vyk-domi tik peržiūrėti ir pripažinti vykdytinais.

Už nusikaltimus, padarytus iki okupacijos, asmenys buvo bau-džiami pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksų. Tai buvo didžiau-sias teisės principų ir teisingumo paneigimas. Juk Lietuvos Res-publikoje daugelis veikų nebuvo laikoma nusikaltimais, oRTFSR baudžiamasis kodeksas laikė jas pavojingomis tarybi-nei santvarkai ir numatė žiaurias bausmes. Toks valdžios elge-sys pavadintinas cinišku.

Buvo parengti ir nauji įstatymai - Santuokos ir metrikų, LTSRšvenčių, Prezidiumo įsakas "Dėl skolų išieškojimo", "Dėl mies-telių ir pramonės vietovių žemės tvarkymo" ir k i t i .

Svarbus buvo Liaudies seimo 1940 m. rugpjūčio 12 d. priim-tas Santuokos ir metrikų įstatymas. Santuokos registravimas bu-vo perduotas apylinkių metrikų vedėjams. Bažnytinės apeigos

228

neteko teisinės reikšmės. Vyrų santuokinis amžius buvo nusta-tytas 18 metų, o merginų - 16 metų. Vienintelis reikalavimasbuvo a b i e j ų bes i tuokiančiųjų laisva valia. Nebuvo registruoja-ma art imų g i m i n a i č i ų , sergančių psichine liga, užkrečiamomisligomis ir j au s u s i t u o k u s i ų j ų santuoka. Nustačius, kad yra fakti-nė santuoka, abiejų šalių sutikimu metrikų vedėjas turėjo teisepr ipažint i santuoka nuo jos pradžios, nepaisant, kad ji nebuvoniekur įregistruota.

Nustatytas abiejų sutuoktinių lygiateisiškumas ir jų turto at-skirumas. Santuoka galėjo būt i nutraukta liaudies teismo vienosutuoktinių reikalavimu.

Gimimo ir mirties faktus registravo taip pat metrikų vedėjai.Nuo 1940 m. gruodžio l d. įsigaliojo 1926 m. RTFSR santuo-kos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas.

Okupacinė valdžia prieš buvusius Lietuvos Respublikos valsty-bės ir visuomenės veikėjus, inteligentus, karininkus, dvasininkusir pasiturinčius ū k i n i n k u s be jokios jų kaltės griebėsi represijų.1941 m. birželio 14- 17 d. pagal TSRS valstybės saugumo komisa-riato direktyvą iš Lietuvos buvo ištremta 34 260 žmonių29. Už"antitarybinę" veiklą nuteisti 3 649 žmones. Tai uždraustų organi-zacijų nariai, valstybės tarnautojai, karininkai ir kultūros veikėjai30.

II. VOKIEČIŲ OKUPACINISLIETUVOS VALDYMAS 1941-1945 m.

1. Okupaciniai valdymo institutai

Lietuvos teritoriją hitlerinė kariuomenė okupavo pirmosiomis ka-ro dienomis. Iš pradžių aukščiausia valdžią turėjo pražygiuojan-čių kar inių dal inių vadai, o vėliau - karo lauko komendantūros.

1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne buvo įkurtas Lietuvių akty-vistų frontas (LAF). LAF organizacijos pogrindyje buvo kuria-mos ir Lietuvoje. 1941 m. birželio 23 d. vienas LAF vadovųL. Prapuolenis paskelbė Laikinosios vyriausybės sudarymą. Mi-

229

nistru pirmininku buvo paskirtas K. Škirpa, tač iau Vokietijosvyriausybė neleido jam išvykti iš Berlyno. Tada ministru pirmi-ninku ir šv iet imo m i n i s t r u buvo paskirtas J. Ambrazevičius, vi-daus reikalu minis t ru - pulk. J. Šlepetys, teisingumo - P. Mac-kevičius, pramonės - A. Damušis, sveikatos - K. Vencius, susi-s iekimo - A. Navickis, kontrolės ir kartu prekybos - P. Vainaus-kas, f i n a n s ų - J . Matulionis, darbo ir socialinės apsaugos-J. Pa-j a u j i s , žemės ūkio - B. Vitkus, komunal in io ūkio - V. Landsber-gis-Žemkalnis 3 1. Partizanų jėgoms koordinuoti vyriausybė su-darė Krašto gynimo taryba. Taryba organizavo apsaugos bata-l ionus ir aprūpindavo juos ginklais .

1941 m. birželio 25 d. buvo sudarytas Vilniaus miesto ir srit ieskomitetas. Komiteto žinioje buvo Įvairios valdybos: krašto ap-saugos, vidaus reikalų, finansų, prekybos, pramonės, žemės ūkio,miškų ūkio, teisingumo, susisiekimo, švietimo, social inio aprūpi-nimo, sveikatos ir valstybės kontrolės. Komitetui buvo pavaldi irVilniaus miesto savivaldybė, provincijos administracinės Įstaigos,spaudos ir telegramų agentūra ELTA. Apskričių ir valsčių valdy-mas pavestas Vilniaus miesto ir srities komitetui.

Laikinoj i vyriausybė ir Vilniaus miesto ir srities komitetassudarė apskričių, miestu ir valsčių administracines įstaigas. Bu-vo paskirti apskričiu viršininkai, miestų burmistrai, pol ici jos va-dai, gimnazijų direktoriai, aukštųjų mokyklų rektoriai. Per 43 gy-vavimo dienas Laikinoji vyriausybė priėmė apie 100 įstatymų, nu-tarimų ir potvarkių. Patys pirmieji buvo denacionalizacijos įsta-tymai. Jais remiantis tarybinės valdžios nacionalizuoti fabrikai,įmonės, namai ir kitas turtas buvo gražinamas buvusiems savi-ninkams. Žemės denacionalizacijos įstatymas panaikino tarybi-nę žemės reforma ir žemė iki 50 ha buvo grąžinta savininkams.

Vokiečiu okupantai turėjo tikslą kolonizuoti Lietuvą, todėlLaikinosios vyriausybės priimtų įstatymų vykdyti neleido. Vil-n iaus miesto ir s r i t i e s komitetui nurodė nuosavybės klausimaisdaryti, kas būtina, ir nacionalizuotus turtus sąžiningai valdyti.Be to, pažymėjo, kad Laikinosios vyriausybės potvarkiai Komi-

31 S ū d u v i s N. E. V i e n ų vieni. Brooklyn, New York, 1964. P. 66.

230

tetui neprivalomi ir j i s turi vykdyti karo lauko komendantūrosnurodymus3 2.

1941 m. liepos 28 d. reichskomisaras Lozė paskelbė apie vo-kiečiu okupacinės valdžios įvedimą Ostlande. Ostlandas susidėjoiš keturių generalinių sričių: Lietuvos, Latvijos, Estijos ir didesnėsdalies Baltarusijos. Lietuva buvo suskirstyta i šešias apygardas:Vi lniaus ir Kauno miestu, Vilniaus krašto, Kauno krašto, Šiauliųir Panevėžio. Lietuvai valdyti paskirtas general inis komisarasA. Rentelnas. 1941 m. rugpjūčio 5 d. jis pareiškė Laikinajai vyriau-sybei, jog mano esant jos darbą baigtą ir perima krašto valdymą.Generalinis komisaras turėjo didelį aparatą: politinę valdyba, eko-nomine valdybą, krašto ūkio skyrių, teisės, propagandos, moksloir kultūros, darbo ir soc ia l in ių reikalų skyrius. Apygardas valdėkomisarai, pavaldūs generaliniam komisarui. Generalinis komisa-ras iš sutikusiųjų bendradarbiauti su okupantais paskyrė genera-l inius tarėjus. Pirmuoju generaliniu tarėju ir vidaus reikalų tarė-ju buvo generolas P. Kubil iūnas, krašto ūkio - VI. Jurgutis, žemėsūkio-B. Vitkus, švietimo-Pr. Germantas, teisingumo-M. Mac-kevičius, susis iekimo - K. Germanas, darbo ir socialinės apsau-gos - J. Paukštys, f inansų - J. Matulionis, administracinės kon-trolės-St. Puodžius. Generaliniai tarėjai ir jų žinybos buvo tar-pininkai tarp vokiečių okupacinės valdžios ir apskričiu viršinin-kų, burmistrų ir kitų jiems pavaldžių ištaigų. General inių tarėjųžinybų darbą prižiūrėjo generalinio komisaro referentai.

1942 m. hitlerininkai, patyrė nesėkmių Rytų fronte, paskel-bė, kad suteikia savivalda, ir tuo įteisino lietuvių įstaigas. Gene-ra l in ia i tarėjai gavo teisę leisti potvarkius, tačiau liko okupaci-nių įstaigų kontrolė.

Apskričiu v i r š i n i n k ų Įstaigų darbuotojai apygardų komisarųįsakymu ir vidaus reikalu generalinio tarėjo nurodymu apmo-kestindavo gyventojus, vykdė Įvairias rinkliavas, rekvizavo že-mės ūkio produktus, r inko žmones i reicho darbo tarnybą, sky-rė bausmes už pr ievol ių ir valdžios įsakymų nevykdymą .

231

Daugelis savivaldos ištaigu darbuotoju priešinosi okupantamsplėšti kraštą, mobilizuoti žmones darbams.

Generaliniam komisarui buvo pavaldi vokiečių saugumo po-lici ja (Gestapo) ir saugumo tarnyba (SD). Buvo sudaryti okupan-tu teismai: aukštesnysis teismas visam Ostlandui - apeliacinė irpriežiūros instanci ja, vokiečių teismas - byloms, kurias gaudavoiŠ prokuroro arba policijos teismo, karo teismai prie saugumoįstaigų, sprendę gyventojų bylas savo nuožiūra. Prie aukštesniojoir vokiečių teismo bei ypatingojo teismo buvo prokuratūros.

Apskrityse visų įstaigų vadovas buvo apskrities viršininkas, vals-čių -viršaitis ir miestų - burmistras, kuris buvo pavaldus apskri-ties viršininkui. Visos įstaigos turėjo bendradarbiauti su vokiečiųįstaigomis ir vykdyti jų įsakymus. Vietinių valdymo ištaigų užda-viniai buvo palaikyti saugumą ir tvarką, parūpinti vokiečių ka-riuomenei reikalingų dalykų, valstybės nuosavybės apsauga ir val-dymas, maisto produktų racionu Įvedimas gyventojams.

Okupantams talkino ir teismai. Buvo sudaryti apylinkių teis-mai, apygardų teismai ir apeliacinis teismas. Jų kompetencijabuvo ribota. General inio komisaro potvarkiu civil inės bylosdėl v o k i e č i ų ir žydų, bylos dėl žemės sklypų ir įmonių buvoperduotos vokiečių te ismui arba sprendžiamos administraci-ne tvarka. Baudžiamosiose bylose lietuvių teismai buvo kom-petentingi t i k jeigu teis iamiej i buvo ne vokiečiai, je igu negrė-sė laisvės atėmimas daugiau kaip šešeri metai, jeigu vokiečiųteismo prokuroras nereikalauja bylos perduoti vokiečių teis-mui ir kai vokiečių prokuroras perduoda bylą. Teismai, pro-kurorai ir tardyto ja i turėjo vadovautis Vokietijos įstatymais.Vietiniai prokurorai turėjo perduoti kaltinamąjį aktą vokiečiųprokurorui ir laukt i , kuriam teismui byla bus perduota. Vo-kiečių prokuroras galėjo bet kurią bylą paimti iš lietuvių teis-mų ir perduoti vokiečių teismui.

2. Gyventojų padėtis

Okupantai panaikino gyventojų teises ir laisves. Reicho komi-saro 1941 m. rugsėjo 21 d. potvarkiu buvo uždrausti susirinki-

232

mai, sąjungos ir eisenos. Karo komendantai įvedė karo padėtįir uždraudė išeiti iš namų nuo 21 valandos iki 5 valandų ryto.Buvo suvaržytas važiavimas t raukin ia i s ir be apygardos komi-saro arba jo nurodymu apskrities viršininko leidimo važiuotit raukiniu buvo draudžiama.

Valstiečiams buvo nustatytos pr ivalomos natūr inės duok-lės, o už jų nevykdymą grasinta mirties bausme. Duoklių išieš-k o j i m u rūpinosi apygardų komisarai ir apskričių viršininkai.Darbininkams už darbo drausmės pažeidimus buvo taikomasareštas.

1944 m. sausio mėnesį general inis tarėjas P. Kubiliūnas iš-leido slaptą potvarkį "Dėl ypatingų priemonių saugumui, tvar-kai ir r imčiai užt ikr int i Lietuvos generalinėje srityje". Pagal šįpotvarki apskrities karo komendantas galėjo i š t remti asmenį,jeigu manė, kad jis pavojingas vokiečių kariuomenei arba vie-šajai tvarkai, galėjo įsakyti pasilikti asmenims, kuriu darbasnaudingas tvarkai ir rimčiai palaikyti, bausti gyventojus baudaiki l0 tūkst, markių, kalėjimu iki šešių mėnesių arba abiembausmėmis kartu, arba siųsti į darbo stovyklą iki v ienų metų,o išskirtiniais atvejais - perduoti karo teismui. Karo teismaitaikė mirties bausme už ginkluotą pasipriešinimą, už rengi-mąsi arba kėsinimąsi užpult i kariuomenės dalinius, valdžiosįstaigas ar pareigūnus arba jų užpuolimą, už kariuomenės irvisuomenės kurstymą, už susisiekimo pr iemonių (geležinke-lio, telefono, t i l t ų ) gadinimą, už kariškos medžiagos naikini-mą, už pagalbos priešui teikimą, už valstybinio, savivaldybiųar v i suomeninio tur to grobimą, už smurtą asmeniui , už betkurį tvarkos ir rimties ardymą. 1943 m. rugsėjo 10 d. Genera-l i n i s komisaras davė direktyvą pirmajam generaliniam tarėjuidėl kolektyvinės atsakomybės už part izanų veiksmus. Buvoduotas nurodymas išvežti gyventojus ir sunaikint i gyvenvietesir ar t imiaus ius namus, išsprogdinti geležinkelio, t i l tų ir kitusobjektus3 4.

III . VALSTYBINIO SOCIALIZMOPAGRINDU KŪRIMAS IR PARTOKRATINISLIETUVOS VALDYMAS 1945-1952 m.

1. Socialinė-ekonominė ir politinė padėtis Lietuvoje.Valstybės institucijų kūrimas ir jų veikla

Tarybinė armija, 1945 m. sausio 28 d. išstūmusi vokiečius iš Klai-pėdos, užėmė beveik visa (išskyrus nedidelę Klaipėdos kraštodal i) Lietuvos teritori ja. 1944 m. rugpjūčio 29 d. į sesija susirin-ko Aukščiausioji Taryba. Ji pritarė vyriausybės veiklai ir rugpjū-čio 30 diena priėmė įstatymą "Dėl sąjunginio-respublikinio Lie-tuvos TSR Užsienio re ika lu l iaudies komisariato įsteigimo" ir"Dėl są junginio-respubl ik inio Lietuvos TSR Gynybos l iaudieskomisariato įsteigimo" 3 5. Lietuva gavo teisę nustatyti tiesiogi-nius santykius su užsienio valstybėmis, sudaryti su jomis sutar-tis ir keistis diplomatiniais ir konsuliniais atstovais. Tačiau už-s ienio valstybės, nepripažinusios Lietuvos į jungimo į Tarybų Są-jungos sudėti teisėtumo, jokiais atstovais su Lietuva nesikeitė.Toje pačioje ses i jo je pri imtas įstatymas "Dėl vokiečiu okupaci-jos padariniu žemės ūkyje likvidavimo"3 6. Pagal šį įstatymą išnaujo buvo pradėta vykdyt i žemės reforma ir at imama žemė išjos savininku, p a l i e k a n t vienam ūkiui 30 ha, geresnės žemės -20 ha, o okupantu vokiečių rėmėjams iki 5 ha žemės.

Ypatingosios valstybinės komisi jos vokiečiu fašistų grobikųbei jų bendrininkų piktadarybėms nustatyti ir ištirti duomeni-mis, Lietuvos ū k i u i ir kultūrai buvo padaryta apie 17 mili jardųrubliu nuostol ių. Pramonės pajėgos sumažėjo iki vieno trečda-lio ikikarinio lygio, daug nuostolių patyrė žemės ūkis3 7.

Aukščiausioj i Taryba 1946 m. rugpjūčio 6 d. priėmė įstaty-mą "Dėl penkmečio plano Lietuvos TSR liaudies ūk iu i atkur-ti ir išvystyti 1946-1950 m.". Buvo planuojama atkurti sugriautąūki, pasiekti i k i k a r i n i pramonės ir žemės ūkio lygį. Norint įvyk-

234

dyti p lan ines užduotis, re ikėjo a tkur t i ir visiškai sukomplek-tuoti valstybės ins t i tuc i ja s ir gerinti jų darbą. 1947 d. vasa-rio 9 d. įvyko r ink imai į Aukščiausiąją Tarybą. Rinkimai ne-buvo demokratiški , kadangi kandidatus parinko part inia i or-ganai, nedaug r i n k ė j u balsavo ir todėl deputatai neišreiškėž m o n i ų valios.

Aukščiausioji Taryba sesijose priimdavo biudžetą, aptarda-vo ūkio raidą, nubrėždavo metinius ekonominius ir kultūri-n i u s uždavinius . Buvo pakeistas Konstitucijos 37 straipsnis irnustatyta, kad naujai išrinktą Aukščiausiųjų Taryba Prezidiu-mas sušaukia ne vėl iau kaip per tris mėnesius po r inkimų. Bu-vo deklaruojamos piliečiu teisės i poilsį, mokslų, moterų ir vy-rų lygiateisiškumas, valstybės pagalba daugiavaikėms ir vieni-šoms motinoms. 1948 m. balandžio 7 d. Aukščiausioji Tarybapatvir t ino Prezidiumo 1946 m. kovo 25 d. įsaką dėl LiaudiesKomisarų Tarybos pertvarkymo į Ministrų Tarybų ir komisa-r i a t u į minister i jas . Šiuo pertvarkymu buvo išplėstos ministe-r i j ų ir m i n i s t r u teisės. Aukščiausioji Taryba darė pakei t imuKonstitucijoje dėl n a u j ų minister i jų įsteigimo ir jų pertvarky-mo, Darbo žmonių deputatų tarybų ir jų vykdomųjų komitetųkompetencijos išplėtimo, svarstė Prezidiumo darbų ir tvirtinojo įsakus.

1951 m. gruodžio 25-26 dienomis įvykusi Aukščiausiosios Ta-rybos sesija konstatavo, kad esą įvykdyti milžiniški socialistiniaipertvarkymai ir Lietuvoje "visose liaudies ūkio srityse nedalo-mai viešpatauja socializmas". Iš t ikrųjų visa ekonomika buvosukoncentruota valstybės rankose, o nuo ūkinių reikalų spren-dimo darbininkai ir kolūkiečiai nušalinti. Toje sesijoje Aukš-čiausioji Taryba pakeitė 1940 m. Konstitucijos 4-10 straipsnius.Ketvirtame straipsnyje buvo įtvirtinta valstybinė nuosavybė irkonstatuota, kad panaikinama privatinė nuosavybė. Penktamestraipsnyje buvo įtvirtinta kooperatinė-kolūkinė nuosavybė. Ko-lūkiečio kiemui buvo paliktas nedidelis žemės sklypas ir pagal-binis ūkis, kolūkiams žemė perduota amžinai ir neatlygintinainaudotis. Leistas privatus smulkus individual iu valstiečiu ir ama-t i n i n k ų ūkis, grindžiamas tik asmeniniu darbu. Prie asmeninės

235

nuosavybės objektu priskiriamas ūkio inventorius, namų ūkioir apyvokos daiktai.

Iš t i k r ų j ų Aukščiausioji Taryba tik formaliai patvirtindavo biu-džetą ir Prezidiumo Įsakus. Nuolatinės jos komisijos dirbo sil-pnai, deputatai neatsiskaitydavo už savo darbą rinkėjams, žmo-n i ų dalyvavimas pol i t in iame ir ūkio gyvenime buvo pasyvus.

Tarp Aukščiausiosios Tarybos sesijų valdžios institucija buvojos Prezidiumas. Tačiau jis daugiausiai pakartodavo TSRS Aukš-čiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakus ir be LKP CK parengtųprojektu savo iniciatyva Įsakų nepriimdavo. Iš svarbesniu Įsakupaminėtini šie: 1946 m. lapkričio 27 d. įsaku padidintas renkamųAukščiausiosios Tarybos deputatais piliečiu amžiaus cenzas iki21 metų: 1948 m. gruodžio 14 d. '"Dėl tvarkos Lietuvos TSR vals-tybinėms įstaigoms ir pareigūnams susižinoti su užsienio valstybiųĮstaigomis ir pareigūnais"; 1950 m. birželio 20 d. įsaku panaikintasLietuvos administracinis teritorinis suskirstymas į apskritis ir vals-čius ir sudarytos 4 sritys ir 87 rajonai. 1950 m. spalio 7 d. Prezidiu-mas įsaku patvirtino rinkimų į vietinius valdžios organus nuosta-tus, o gruodžio 12 d. - rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą nuostatus38.

Ministrų Taryba rūpinosi įstatymų ir kitų norminiu aktų vyk-dymu, politiniais, ūkiniais ir ideologiniais reikalais. Visais atve-jais pirmenybė buvo teikiama ne žmonių, o totalitarinės valsty-bės interesams.

Stiprinant biurokratinį aparatų, dažnai buvo pertvarkomosvaldymo įstaigos ir organizacijos, vienos jų likviduojamos ir su-daromos kilos. Ministru Taryba vienijo 19 są junginių-respubli-kinių ir 5 respublikines ministerijas, Meno reikalų valdybą, Kul-tūros-švietimo įstaigų komitetą.

2. Vietiniu valdžios ir valdymo ištaigu sudarymas ir jų veikla

Liaudies Komisarų Taryba 1944 m. liepos 14 d. sudarė Vilniausmiesto vykdomąjį komitetą. Rugpjūčio mėnesį buvo sudaryti išvokiečių a t imtų apskričių vykdomieji komitetai. Šie komitetai pra-

236

dėjo organizuoti vietos ūkio atkūrimą, steigė švietimo, sveikatosapsaugos ir kitas įstaigas. Siekdama pagerinti vykdomųjų komi-tetu darbą, Liaudies Komisaru Taryba 1945 m. kovo 9 d. nutari-mu patvirtino apskričiu ir valsčių vykdomųjų komitetų nuolati-niu darbo žmonių komisijų darbo formų ir metodų nuostatus39.Buvo sudarytos Šios apskričiu ir valsčių vykdomųjų komitetu nuo-latinės komisijos: žemės ūkio, paruošų, kultūros-švietimo, svei-katos apsaugos, prekybos, komunalinė-kelių, finansų-mokesčių,pagalbai karių šeimoms teikti. Šios komisijos turėjo talkinti vyk-domiesiems komitetams ir kontroliuoti jų darbą, be to, atitinka-mų vykdomųjų komitetų skyrių veikla, kitų vietos įstaigų ir Įmo-nių darbą, įstatymų laikymąsi. Komisijos turėjo teisę į posėdžiuskviesti įstaigų ir įmonių vadovus, reikalauti pašalinti įstatymų pa-žeidimus, parengti klausimus vykdomojo komiteto posėdžiui.

Apylinkių vykdomųjų komitetų pagalbininkai buvo dešimt-kiemių įgaliotiniai. Jie dirbo vadovaudamiesi Ministrų Tarybos1947 m. balandžio 4 d. patvirtintais nuostatais40, atlikdavo vyk-domųjų komitetu pavedimus ir buvo laikomi kadrų rezervu.

Liaudies Komisarų Taryba 1945 m. rugsėjo 13 d. priėmė nu-tarimų "Dėl Lietuvos TSR apskričių ir respublikinio pavaldu-mo miestu vykdomųjų komitetų darbo organizavimo"41. Nuta-rime nurodytos formos, kuriomis vykdomieji komitetai turėjoorganizuoti darbą: a) posėdžiuose išklausyti įmonių vadovų pra-nešimus; b) priimti sprendimus ir numatyti įmonių veiklos ge-rinimo, darbo našumo didinimo, gamybos planų vykdymo prie-mones; c) leisti savo sprendimų ir vyriausybės nutarimų vykdy-mo potvarkius; d) organizuoti savo sprendimų ir vyriausybės nu-tarimų vykdymo kontrolę. Apskričių vykdomieji komitetai bu-vo įpareigoti: a) sistemingai išklausyti valsčių ir apylinkių vyk-domųjų komitetų ataskaitas ir skleisti teigiamųjų darbo patyri-mą; b) rūpintis valsčių ir apylinkių vykdomųjų komitetų orga-nizacijų stiprinimu; c) kiekvieną mėnesį rengti seminarus pir-

237

m i n i n k a m s ir sekretoriams; d) a p r ū p i n t i vykdomuosius komi-tetus t inkamais kadrais: e) kontroliuoti, kaip vykdomi įstatymai.

Per 1945 metus iš esmės buvo baigta žemės reforma, atkurtit a r y b i n i a i ūk ia i , mašinų-traktorių stotys ir mašinų-arklių nuo-m o j i m o punkta i , vykdomi kel ių tiesimo ir tvarkymo darbai.

Miestų vykdomiej i komitetai ėmėsi atkurti komunalinį ūki,sveikatos apsaugos, kultūros-švietimo, socialinio aprūpinimoįstaigas. V i l n i u j e periodiškai buvo rengiami apskričių vykdomųjųkomitetų pirmininku ir sekretorių seminarai. Tačiau vykdomie-ji komiteta i dėl kadrų nepatyr imo ir didel iu materialinių nepri-t e k l i ų dirbo s i l p n a i . Dėl to 1945 m. rugpjūčio 17 d. LKP (b) CKbiuras davė nurodymą apskričių vykdomiesiems komitetams per-r inkt i valsčių ir a p y l i n k i ų v y k d o m ų j ų komitetų narius. Į valsčiusbuvo p a s i u s t i p a t i k i m e s n i darbuotojai 4 2 . Plečiant valsčių vyk-d o m ų j ų komitetu veikla, jų sudėtyje buvo pradėta organizuotižemės ūkio, l iaudies švietimo, sveikatos apsaugos ir kitus skyrius.

1946 metais buvo organizuojami apylinkių ir valsčių valstie-čių susirinkimai, kuriuose apylinkių ir valsčių vykdomųjų komi-tetu p i rmininkai pateikdavo darbo ataskaitas. Susirinkimuosea t s k l e i s t i v y k d o m ų j ų k o m i t e t ų organizacinio darbo trūkumai,nepakankama žemės paskirstymo kontrolė, silpna parduotuvių,mašinų-arkl ių nuomojimo punktų darbo kontrolė.

VKP (b) CK 1947 m. gegužės 21 d. priėmė nutarimą "Dėl ko-lūkių kūrimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR". "Savanorišku-mas" stoti į kolūkius atsirado, kai valstiečiams nuo 1948 metų50 proc. padidint i žemės ūkio mokesčiai, nuo karvės pareikalauta438 l i t rų pieno, grūdų ir mėsos prievolės padidintos 20-50 proc.Valstiečių pajamos po 1947 metų pinigų reformos sumažėjo, pro-duktai atpigo keletą kartų. 1948 metais tik 66 proc. valstiečių įsten-gė sumokėti mokesčius. 1949 metais žemės ūkio mokesčiai buvopadidinti dar 42 proc. Už mokesčių nesumokėjimą 1949 metaisbuvo aprašytas 30 tūkst, ūkių turtas, l 200 valstiečių perduoti teis-mui, o iš 2 500 valstiečių buvo atimtas turtas ir 550 pasodinta įkalė j imą. 1949 metų pradžioje kolūkiuose buvo vos 4 proc. vals-

Komunistas. 1945. N i . 4. P. 38.

238

tiečių, o metų pabaigoje jau 62 proc. 1950 metais mokesčiai pa-didinti trigubai. Daugiau kaip 29 010 ūkių buvo pripažinti buo-žių. Tariamieji buožes į kolūkius nebuvo priimami.

1950 metu pabaigoje apie 90 proc. valstiečių buvo suvaryti įkolūkius. Kolūkiu administravimas ir analfabetizmas žemės ūky-je greitai nual ino kolūkius. 1950 metais gauta 1,2 mi l i jonų tonųgrūdų, o 1955 metais - tik 0,4 mil i jono tonų, 1956-1960 metais- 0,8 m i l i j o n o tonų. Ikikarinis žemės ūkio lygis buvo pasiektastik aštuntojo dešimtmečio viduryje43.

Individualių valstiečių žemės sklypai neturėjo būti įsiterpę ikolūkiu žemę, todėl iš jų prievarta buvo paimama žemė ir duoda-mas sklypas už kolektyvinio ūkio žemių masyvo. Tokie sklypaibuvo labai toli nuo valstiečio sodybos ir sunkino ūkininkavimą.Lietuvos Minis t rų Tarybos ir LKP (b) CK 1948 m. kovo 20d.nutar imu "Dėl kolūkiu organizavimo Lietuvos Respublikoje" iškarto numatyta steigti kolūkines gyvenvietes. Žemės ūkio ban-kas turėjo duoti trejų metų laikotarpiui iki 2000 rb paskolą tro-besiams perkelti. Taip pat numatyta skirti miško medžiagos ne-turintiems namų valstiečiams. Privalomai buvo suvisuomenina-mi arkliai, žemės ūkio inventorius, pašarai, sėklos, ūkiniai pasta-tai. Valstiečiui palikdavo gyvenamąjį namą, asmeninius gyvulius,paukščius, smulkų žemės ūkio inventorių, reikalingų 60 arų že-mės sklypui įdirbti. Buvo galima laikyti dvi karves, iki dviejų gal-vų raguočių prieauglio, dvi kiaules, ligi 10 avių ir ožkų draugepaėmus, neribota kieki paukščių ir triušiu ir iki 20 avi l ių bičių.

Kolūkiet i s privalėjo per metus dirbti 100 darbadienių. Nuta-rime pasakyta, jog privalu laikytis demokratijos, svarbiausiusreikalus spręsti kolūkiečių susirinkime, kad kolūkio valdymoorganai turi b ū t i renkami ir atskaitingi visuotiniam kolūkiečiųsusirinkimui. Ateityje numatyta gerinti vadovavimą pramonėsįmonėms, ieškoti nauju gamybos rezervu, plėsti gyvulininkystę,didinti žemės ūkio kul tūrų derlingumą, gerinti mašinų-trakto-rių stočių darbą. Reikėjo pertvarkyti prekybą, plėsti parduotu-vių ir valgyklų t ink lą , plėtoti kooperatinę ir vietinę pramonę.

Vieni vykdomieji komitetai neįstengė visų šių uždavinių išspręsti.Todėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas1947 m. spalio 4 d. įsaku paskyrė rinkimus į apskričių, miestų irjų ra jonų, valsčių ir apylinkių bei gyvenviečių Darbo žmoniųdeputatų tarybas. Rinkimai įvyko 1948 m. sausio 18 d. Buvo iš-r i n k t i deputatai į 37 apskričių, 54 mies tų, 8 miestu ra jonų,320 valsčių, 2772 a p y l i n k i ų ir 8 gyvenviečių tarybas. Priklauso-mai nuo gyventojų skaičiaus į apskričių tarybas buvo išrinktanuo 40 iki 70 deputatu, į valsčių tarybas nuo 15 iki 35 deputatų,į mies tų tarybas - nuo 15 iki 250 deputatų. Iš viso išrinkta40 tūkst, deputatų4 4. Pirmosiose tarybų sesijose buvo išrinkti vyk-domie j i komitetai ir nuolat inės komisijos.

Vietinėms taryboms buvo įsakyta rūpintis organizaciniu ūki-niu kolūkiu stiprinimu, jų visuomeninės nuosavybės gausinimuir ypač intensyv ia i dirbti p o l i t i n i darbą. Vykdomieji komitetaibuvo įpareigoti Šalinti ko lūkių įstatų pažeidimus, paspartinti že-mėtvarkos darbus, gerinti darbo organizaciją kolūkiuose, rū-pintis kolūkių kadrų rengimu.

1950 metais buvo įvykdytas pokarinis ūkio atkūrimo penkme-čio planas. Tolesnis vietines pramonės plėtojimas ir ūkinis or-ganizacinis stiprinimas, visų gyvenimo sričių biurokratinis ad-ministravimas reikalavo pakeisti administracinį teritorinį suskirs-tymą. Sudarius sritis ir rajonus, 1950 m. gruodžio 17d. buvopaskirti rinkimai į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių sričių,87 rajonų, miestų ir jų rajonų bei apylinkių tarybas45. Pagrindi-ne visų ekonominių ir politinių priemonių įgyvendinimo gran-dimi tapo rajonai, o politinės atramos punktais - sritys. Prakti-nis gyvenimas greitai įtikino, kad sritys nereikalingos, jos tikdubliuoja rajonų darbą. Todėl Aukščiausiosios Tarybos Prezi-diumas 1953 m. gegužės 28 d. įsaku jas panaikino4 6.

1951 m. liepos 20 d. Prezidiumo nutarimu patvirtinti Vieti-nių tarybų n u o l a t i n i ų komisi jų nuostatai47. Rajonu tarybos su-

darė nuolatines biudžeto-finansų, žemės ūkio, kultūros-švieti-mo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo, prekybos ir pa-ruošų, gerovės, ryšiu ir kelių komisijas. Nuolatinės komisijosturėjo teisę gauti iš vykdomojo komiteto ir vietinių Įstaigų beiįmonių veiklai reikalinga medžiaga, teikti tarybos sesijai arbavykdomojo komiteto posėdžiui svarstyti klausimus, reikšti nuo-monę svarstomais klausimais.

3. Teismas ir prokuratūra

Jau 1944 m. gruodžio 20 d. pradėjo darbą 35 liaudies teismai.Liaudies teisėjai ir tarėjai buvo parenkami Lietuvos TSR Aukš-čiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940 m. lapkričio 30 d. įsako "DėlLietuvos TSR teismų sistemos pertvarkymo" nustatyta tvarka.Dėl tinkamų kadrų stokos 1945 m. gruodžio 1 d. iš numatytų136 dirbo 60 liaudies teisėjų48. 1948 m. lapkričio 24 d. buvo pa-skelbtas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas "Dėl Lietu-vos TSR liaudies teismų rinkimu"49. Rinkimai įvyko 1949 m. sau-sio mėnesį - išrinkti 104 liaudies teisėjai ir 6 210 liaudies tarėjų.Kiti liaudies teismų rinkimai įvyko 1951 m. gruodžio 16 d. - iš-rinkta 119 liaudies teisėjų ir 8 870 liaudies tarėjų5 0.

1951 m. sausio mėnesį sričių teismų pirmininkus, jų pava-duotojus, teisėjus ir liaudies tarėjus išrinko sričių Darbo žmo-nių deputatų tarybos savo sesijose. Sričių teismai buvo kasacinėinstancija liaudies teismams ir pirmąja instancija sprendė svar-bias baudžiamąsias ir civilines bylas. Respublikos Aukščiausia-sis teismas pagrindinį dėmesį skyrė teisminei priežiūrai.

Sričių teismai buvo panaikinti 1953 m. birželio mėnesį kartusu sričių likvidavimu.

Aukščiausiąjį teismą rinko Aukščiausioji Taryba penkeriemsmetams. Šis teismas susidėjo iš civilinių bylų kolegijos, baudžia-mųjų bylų kolegijos ir teisėjų drausminių bylų kolegijos. Aukš-čiausiasis teismas buvo kasacinė instancija visiems teismams.

241

Jis periodiškai darė atskirų kategori jų bylų apibendrinimus.Liaudies te i sė ja i atlikdavo Aukščiausiajame teisme praktika.

Greta c i v i l i n i ų teismu veikė kar in ių įgulų karo t r ibunola i iratskirų karo j u n g i n i ų kariniai t r ibunolai . Jie nagrinėjo baudžia-mąsias bylas dėl karių padarytų nusikaltimų ir dėl c iv i l ių asme-nų padarytu kai k u r i ų nus ikal t imu, tarp jų ir dėl hit lerininku irjų talkininkų n u s i k a l t i m ų .

Iki 1946 m. veikė Lietuvos geležinkelio karo tribunolas ir Ne-muno baseino vandens transporto tribunolas. 1946 metais šietr ibunolai reorganizuoti į Lietuvos geležinkelio linijini teismųir į Nemuno baseino vandens transporto l inij inį teismą. 1953 me-tais abu šie teismai l ikviduoti .

1941 metais įsteigtos 22 apskričių ir miestų prokuratūros. Ap-skričių ir miestų prokurorai turėjo pavaduotojus, padėjėjus irtardytojus. 1950 metais vietoje apskričių prokuratūrų sudary-tos sričių ir rajonų prokuratūros. Respublikos prokurorą skyrėTSRS generalinis prokuroras, rajonu ir miestų prokurorus -respublikos prokuroras ir tvirtino generalinis prokuroras.

Prokuratūros uždaviniai buvo vykdyti teisėtumo priežiūrą,kelti baudžiamąsias bylas, kaltinti teisiamuosius teisme valsty-bės vardu, ginti pil iečių teises ir teisėtus interesus. Tačiau Stali-no asmenybės kulto sąlygomis ir teroro režimo aplinkybėmisprokuratūra savo paskirties neatliko.

LKP (b) CK 1944 m. liepos 19 d. nutarimu sukūrė n a i k i n a -muosius batalionus diversantams likviduoti. Plečiantis ginkluotaipogrindinei kovai, šie batalionai buvo perduoti valstybės sau-gumo ir vidaus reikalu organams. LKP (b) CK 1945 m. spalio19 d. nutar imu Šie bata l ionai pavadinti l iaudies gynėju būriais.Jų nar ių buvo apie 7 tūkstančiai, žuvo apie du t ū k s t a n č i u s .

Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 1941-1952 metaisiš Lietuvos buvo ištremta 37 362 šeimos arba 120 926 asmenys52.Be jokios kaltės ir teisinio pagrindo buvo tremiami pripažintibuožėmis ūkininkai, privatūs savininkai, įskųstieji pagal nepa-

242

tikrintus skundus ir pranešimus, neva remia ginkluotą pogrin-di, neatsargiai pasakę tiesą apie tarybinių represinių organų veik-la. Visos šios teroristinės priemonės buvo grindžiamos proleta-riato diktatūros valstybės nuverstųjų klasių slopinimo funkcijosįgyvendinimu. Lietuvoje buvo neteisingai nuteistas ir ištremtaskas dešimtas žmogus53.

IV VALSTYBINIO SOCIALIZMOPLĖTOJIMAS IR BANDYMAS LIBERALIZUOTIPARTOKRATINĮ VALDYMĄ 1953-1965 m.

1. Valstybės aparato tobulinimas

1953 metais Lietuvoje baigta prievartinė žemės ūkio kolektyvi-zacija, pramonė įvykdė bendrosios produkcijos gamybos pla-nus, 1954 metais daugiausia biudžeto lėšų skirta pramonei, že-mės ūkiu i , transportui ir komunaliniam ūkiui toliau plėtoti beigyvenamųjų namų statybai. Padidinti įdėjimai į plataus vartoji-mo prekes gaminančią pramonę. 1954 m. vasario mėnesi įvykęsLKP VIII suvažiavimas įpareigojo pramonės, statybos ir trans-porto įmones garantuoti tolesnį industrializavimą5 4. Buvo nu-matyta paleisti Kauno hidroelektrinę, pastatyti televizijos apa-ratūros, grąžtų, staklių, kasos aparatų gamyklas.

LKP IX suvažiavimas (1956 m. sausio mėn.) svarstė pramo-nės raidos, technikos pažangos, žemės ūkio atsilikimo įveiki-mo, ideologinio darbo gerinimo klausimus. Turėdama tikslą sėk-mingai šiuos uždavinius spręsti, vietos valdžia turėjo gauti pla-tesnių teisių. TSKP XX suvažiavimas (1956 m.) nutarė suteiktisą junginėms respublikoms platesnių teisių, sprendžiant ekono-minius, polit inius ir kultūrinius uždavinius.

Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1955 m. spalio 8 d. priėmėnutarimą "Dėl Respublikos ūkio valstybinio planavimo ir finan-savimo tvarkos pakeitimo"5 5. Pagal šį nutarimą Lietuvos TSR

243

vyriausybė tvirtino planus, skirstė visų rūšių pramonės produk-ciją, kuria gamino respublikinių ministerijų ir žinybų įmonės,nustatė kapitalinės statybos t itulinių sąrašų tvirtinimo tvarka.TSRS ūkio plane buvo nustatoma tik visų respublikos įmoniųbendrosios ir prekinės produkcijos apimtis ir centralizuotai pa-skirstoma tik ta fondinės produkcijos dalis, kuri nepanaudojamarespublikos ūkyje. Lietuvos TSR vyriausybė gavo teise nustatytisąjunginės priklausomybės įmonėms papildomas gamybines už-duotis, pasilikti 25-50 proc. sąjunginių ir sąjunginių-respubliki-nių ministeri jų įmonių viršum plano pagamintos produkcijos.

Ministru Taryba tvirtino ministerijų ir žinybų administraci-jos bei valdymo personalo etatus, gavo teisę nustatyti respubli-kinio ir vietinių biudžetų pajamas. Papildomas pajamas Minist-rų Taryba skyrė gyvenamųjų namų statybai, komunaliniam ūkiuiir socialinėms bei kultūrinėms priemonėms finansuoti, pertvar-kytas ir žemės ūkio planavimas.

Kai kurios sajunginės-respublikinės ministerijos pertvarky-tos į respublikines. Be to, sąjunginių respublikų Ministrų Tary-bų pirmininkai buvo į t raukt i į TSRS Ministrų Tarybos sudėtį.

Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1959 m. balandžio mė-nesį priėmė įstatymą "Dėl mokyklos ryšio su gyvenimu stiprini-mo ir dėl tolesnio liaudies švietimo sistemos vystymo LietuvosTSR"56. Buvo įvestas visuotinis aštuonmetis mokymas, bandytaderinti bendrąjį ir politechninį mokymą bei darbinį auklėjimą.Parengtas liaudies švietimo tobulinimo planas. Decentralizuo-tas aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo valdymas ir įsteig-tas Ministrų Tarybos Valstybinis aukštojo ir specialiojo viduri-nio mokslo komitetas.

TSRS Aukščiausioji Taryba 1957 m. vasario 11 d. perdavėrespublikoms teismų santvarkos ir teismo proceso, civilinių irbaudžiamųjų, darbo, santuokos ir šeimos įstatymų leidybą57.

Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba nagrinėjamuoju laikotar-piu svarstė ūkinio ir kultūrinio gyvenimo klausimus. Ji tvirtino

244

ūkio plėtojimo planus, valstybės biudžetą ir priėmė nemaža įstaty-mu. Skirtingai nuo trečiojo šaukimo Aukščiausiosios Tarybos, ku-ri buvo išrinkta l951 metais ir patvirtino tik biudžetų ir metini ūkioplaną, ketvirtojo šaukimo Aukščiausioji Taryba (išrinkta 1955 m.vasario mėnesi) posėdžiavo gana dažnai, deputatai buvo aktyves-ni, priėmė svarbius įstatymus: "Dėl apylinkių Darbo žmonių de-putatu tarybų nuostatų patvirtinimo", Gamtos apsaugos Įstatymą,"Dėl Aukščiausiosios Tarybos deputato atšaukimo tvarkos" ir kt.

1957 m. birželio 5 d. priimtas įstatymas "Dėl tolesnio pra-monės ir statybos organizavimo tobulinimo Lietuvos TSR"58.Pramonei ir statybai valdyti sudarytas ekonominis administra-cinis rajonas ir Lietuvos TSR liaudies ūkio taryba. Panaikintosaštuonios sąjunginės-respublikinės ir dvi respublikinės minis-terijos ir Liaudies ūkio tarybos žinion perduota 440 įmonių, anks-čiau priklausiusių devyniolikai sąjunginių ir sąjunginių-respub-l ikinių m i n i s t e r i j ų . Įmonėms valdyti sudarytos Liaudies ūkio ta-rybos valdybos: Energetinio ūkio, Kuro pramonės, Prietaisų ga-mybos, Mašinų gamybos ir metalo apdirbimo pramonės, Leng-vosios pramonės, Žuvies pramonės, Maisto pramonės, Mėsosir pieno pramonės, Statybinių medžiagų pramonės, Popieriausir medžio apdirbimo pramonės, Materialinio-techninio aprūpi-nimo ir realizavimo. Liko respublikinės Autotransporto ir plen-t ų , Miškų ūkio ir miško pramonės, Socialinio aprūpinimo, Sta-tybos, Švietimo ir Teisingumo ministerijos.

Naujų uždavinių iškilo Plano komisijai. Ji turėjo koordinuo-ti Liaudies ūkio tarybos žinioje esančią pramonę ir vietinių ta-rybų ir nepramoninių ministerijų koordinuojamą pramonę, nag-r inėt i ekonominius ryšius su kitais ekonominiais rajonais. Ra-joninės priklausomybės įmonės buvo perduotos miestų ir rajo-nų Darbo žmonių deputatų taryboms. Joms i pagalbą prie Mi-nistrų Tarybos buvo sudaryta Vietinio ūkio valdyba.

Tačiau ir pertvarkius pramonės ir statybos valdymą, įmonėssavarankiškumo ir savivaldos neturėjo. Joms buvo nustatomosne t ik bendros užduotys, bet ir produkcijos nomenklatūra.

245

Centralizuotai skirstomi beveik visi kapitalo įdėjimai. Valdybosstengėsi aprėpti visus kiekvienos įmonės darbo barus. Buvo svar-bu įvykdyti ir viršyti gamybos planų, nepaisant gaminių kokybėsir asortimento. Centrinės žinybos gaudavo iš įmonių netikras ži-nias. Įmones slėpė savo gamybinio pajėgumo duomenis ir gau-davo mažesnius p lanus ir užduotis, nei galėjo įvykdyti. Nepakan-kamai kilo darbo našumas, produkcijos kokybė buvo žema. Nei-giamus reiškinius bandyta šalinti administraciniais, o ne ekono-miniais metodais. Pradėta steigti daugybė šakiniu valstybiniu są-junginiu komitetu, kurie buvo labiau konsultaciniai. Pramonėsšakos dirbo nuostolingai, kaimyniniai ekonominiai rajonai negau-davo pagal sutartis medžiagų ir pusfabrikačiu. Todėl 1965 metaisvėl buvo sudalytos ministerijos, įvestas šakinis pramonės valdy-mas, o liaudies ūkio tarybos likviduotos. Taigi pakeista ne organi-zacinė forma, o pramonės vadovavimo sistema. Išbujojo biurok-ratiniai komandiniai valdymo metodai, atvedę į ekonominę krizę.

Aukščiausioji Taryba sustiprino valdymo įstaigų veiklos kon-trole. Suaktyvino savo veikla jos nuolatinės komisijos. Buvo suda-rytos nuolatinės mandatų, įstatymų sumanymo, biudžeto, žemėsūkio, švietimo ir kultūros, sveikatos apsaugos ir socialinio aprūpi-nimo komisijos. Nuolatinės komisijos kontroliavo ministerijų iržinybų darbą, padėjo vykdyti Aukščiausiosios Tarybos nutarimus.

Suaktyvino veikla ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas.Jis tobulino valstybės aparatą. 1957 m. vasario 9 d. įsaku per-tvarkė Vidaus reikalų ministerijos miestu ir rajonų milicijos val-dybas ir skyrius į miestu ir rajonų Darbo žmonių deputatų tary-bų vykdomųjų komitetų vidaus reikalų valdybas ir skyrius, pa-tvirtino Vietinių tarybų nuolatinių komisijų nuostatus"59. Išleistiįsakai ir nustatyta pi l iečių civilinė ir administracinė atsakomy-bė už pasėliu nuganymą kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose, užmelioracijos įrenginiu gadinimą ir už neteisėtą statybinių me-džiagų įs igi j imą 6 0 . Prezidiumas kontroliavo įstatymų vykdymąir valstybiniu įstaigų veiklos teisėtumą.

59 Lietuvos TSR įstatymų, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakų ir Vy-riausybės n u t a r i m u chronologinis rinkinys. Vi lnius, 1958. T. 6. P. 119.

60 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1957. Nr. 1.

246

Teisių i šplėt imas pareikalavo iš Ministrų Tarybos suaktyvintiveiklą ir tvarkyti gerokai daugiau reikalų. Ministrų Taryba1955 m. spalio mėnesi priėmė nutarimą "Dėl darbo organizavi-mo Lietuvos TSR Ministrų Taryboje"61, kur numatė priemonespagerinti vadovavimą liaudies ūkiui ir atsisakė tvarkyti tokiusreikalus, kur ia is turėjo rūpintis tiesiogiai ministerijos, žinybosir vykdomiej i komitetai.

Buvo numatytos priemonės plano komisijos darbui pagerin-ti, priimtų nutarimų vykdymo kontrolei stiprinti ir valstybineidrausmei visose aparato grandyse didinti. Ministrų Taryba pra-dėjo t v i r t i n t i minis ter i jų ir žinybų administracijos ir valdymoįstaigų s t ruktūra ir etatus.

V i e t i n i u tarybų darbui pagyvinti didelę reikšmę turėjo gru-baus teisėtumo normų pažeidimo šalinimas. Iki 1956 metų vie-tinės tarybos neturėjo jokiu teisių įmonėms ir ūkinėms organi-zacijoms. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1956 m. spalio9 d. įsaku nustatė, kad rajonų, miestų, miestų rajonu ir apylin-kių tarybų sesijos turi vykti ne rečiau kaip šešis kartus per me-tus, o rajonais suskirstytu miestų - ne rečiau kaip keturis kar-tus. Siekiant įtraukti daugiau gyventojų atstovų į tarybų darbą,1956 metais buvo susmulkintos rinkimų apygardos ir tuo padi-dintas deputatų skaičius62. Tarybos sesijose turėjo svarstyti pla-no, biudžeto, pramonės, žemės ūkio, švietimo, sveikatos apsau-gos, gyvenamųjų namų statybos, komunalinius, prekybos, vie-šojo maitinimo, milicijos veiklos, piliečių ir valstybės nuosavy-bės apsaugos, kovos su nusikaltimais reikalus. Po kiekvienossesijos deputatai turėjo susitikti su savo rinkėjais, informuotiapie tarybos darbą ir organizuoti priimtu sprendimų vykdymą.

Buvo supaprastintas vietinio valdymo aparatas. Panaikintivykdomųjų komitetų valstybinių pašalpų daugiavaikėms ir vie-nišoms motinoms skyriai, kadrų sektoriai, prekybos, sveikatosapsaugos, kel ių, komunal in io ūkio, vietinės ir kuro pramonėsskyriai. Vie t in iam ū k i u i valdyti rajonuose ir miestuose sudary-

61 L i e t u v o s TSR į s t a t y m ų , Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakų ir Vy-riausybes n u t a r i m ų chronologinis r inkinys. Vi lnius, 1957. T 5. P. 230.

62 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1956. Nr. 12.

247

tos v i e t i n i o ūkio valdybos. Joms perduotas komunalinis butųūkis, k e l i u - t i l t ų ūkia i , vietinės pramonės ir gyventojų buit inioaptarnavimo įmonės, remonto ir statybos organizacijos. Reor-ganizavus mašinų-traktorių stotis, tarybų žinion perėjo žemėsūkio inspekcijos ištaigos, o nuo 1959 metų - beveik visas valsty-binis butų fondas, butų statyba ir eksploatavimas.

2. Teismas ir prokuratūra

Buvo imtasi priemonių šalinti grubius teisėtumo pažeidimus iružkirsti kelią savivalei. Jau 1958 metais likviduotas Ypatingas pa-sitarimas prie vidaus reikalų ministro, peržiūrėta daug genocidoir savivalės aukų bylų, reabilituoti nekalti žmonės. 1957 metaispaskelbta plati amnestija. Buvo likviduoti specialūs transportoteismai, Vidaus reikalų ministerijos karo tribunolai, reorganizuotikiti karo tribunolai ir iš jų paimtos civilių asmenų bylos.

Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1954 m. rugpjūčio 30 d.Įsaku sudarytas Aukščiausiojo teismo prezidiumas, kuris nagri-nėjo civilines ir baudžiamąsias bylas priežiūros tvarkei63. TSRSAukščiausiasis teismas priežiūros tvarka peržiūrėdavo bylas tikdviem atvejais: kai respublikos Aukščiausiojo teismo sprendi-mas prieštaravo sąjunginiams įstatymams arba buvo pažeistosk i tų respublikų teisės.

1957 metais įvyko liaudies teismų "rinkimai". Buvo išrinkta112 liaudies teisėjų ir 8 399 l iaudies tarėjai6 4. Patobulinta liau-dies teismų struktūra: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių irPanevėžio miestų apylinkių liaudies teismai sujungti į miestoarba miesto rajono liaudies teismą. Liaudies teisėjai galėjo spe-cializuotis spręsti civilines, darbo ar baudžiamąsias bylas ir bu-vo išspręstas teisėjo pavadavimo klausimas.

1960 m. birželio 8 d. Aukščiausioji Taryba priėmė "LietuvosTSR teismų santvarkos įstatymą" 6 5, nustačiusį tokią teismų sis-temą: Aukščiausiasis teismas, rajonų liaudies teismai. Teisingu-

mo vykdymas buvo deklaruojamas šiais principais: piliečiu ly-gybės teisme, tikslaus įstatymų laikymosi, kolegialumo nagri-nėjant bylas, teisėjų nepriklausomumo ir klausymo tik įstaty-mo. Bylose galėjo dalyvauti visuomeniniai kaltintojai ir gynėjai.Teisėjai, nepateisinę teisėjo vardo ir praradę pasitikėjimą, galė-jo būti atšaukti iki pasibaigiant jų kadencijai.

Stiprinant teisėtumo priežiūrą ir kovą su nusikaltimais, TSRSAukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1955 m. gegužės 25 d. pa-tvirtino "Prokurorinės priežiūros nuostatus"66 ir gražino proku-ratūrai jai priklausančias teises. Pagal naujus nuostatus, proku-ratūra turėjo stiprinti teisėtumą ir saugoti nuo pasikėsinimų į:l) visuomeninę ir valstybinę santvarką, socialistinio ūkio sistemąir socialistinę nuosavybę; 2) piliečiu politines, darbo, buto ir ki-tas asmenines ir turtines teises; 3) valstybinių ištaigų, įmonių, ko-lūkių, kooperatyvų ir visuomeninių organizacijų teises. Prokura-tūra prižiūrėjo kvotos ir parengtinio tardymo įstaigų, teismo or-ganų darbo teisėtumą, laisvės atėmimo įstaigų veiklos teisėtumą,pirmą kartą gavo teisę prižiūrėti vidaus reikalų ir valstybės sau-gumo įstaigų veiklos teisėtumą.

V. VALSTYBINIO SOCIALIZMO KRIZĖSGILĖJIMAS IR BIUROKRATINIO ADMINISTRACINIOAPARATO STIPRINIMAS 1965-1985 m.

1. Socialinė-ekonominė ir politinė padėtis

Iki 1981 metų Lietuvoje buvo sukurta elektros energetika, che-mijos, mašinų gamybos ir metalo apdirbimo, staklių ir radijotechnikos pramonė. Plečiama žemės ūkio produktų perdirbi-mo, žemės ūkio mašinų, pašarų gamybos pramonė. Gana pla-čiai išvystyta statybinių medžiagų pramonė, ryšių sistema ir ke-lių tiesimas. Pagal ekonomikos laimėjimus Lietuva pakilo į pir-maujančią padėtį, o žemės ūkyje pirmavo. Ji viena pirmųjų pra-dėjo kurti šakinius susivienijimus, taikyti brigadinės rangos darboorganizavimo ir skatinimo formą.

tas žemės ūkio produktų gamybos lygis, neįvykdytos pašaru ga-mybos užduotys, menki derliai, žemi gyvulininkystės intensyvi-nimo rodikl iai .

Pabrėžti dideli geležinkelio ir automobilių transporto, staty-bos organizacijų darbo trūkumai. Ūkiniai vadovai nesilaikė vals-tybinės drausmės ir neįvykdydavo vyriausybės nurodymų.

Kitaip ir negalėjo būti esant administracinei komandinei ūkiovaldymo sistemai, kai biurokratinis aparatas savo nuožiūra skirs-tė materialinius išteklius ir finansus, reikalavo vykdyti ir viršytiplanus, nepaisant gaminiu kokybės ir asortimento. Įmonių irkolūkiu kolektyvai nebuvo suinteresuoti dirbti geriau ir gamin-ti daugiau geresnių gaminiu. Įsivyravo apgaudinėjimas, neat-liktų darbų prirašymas, buvo klastojamos ataskaitos.

2. 1978 metų Konstitucija

Konstitucijos projektas buvo pateiktas svarstyti visuomenei.Konstitucijos preambulėje teigiama, kad ji priimama siekiantt o b u l i n t i respublikos konsti tucinius įs tatymus ir perimti1940 metų Konstitucijos idėjas bei principus. Konstitucijoje gau-su deklaratyvių ir programiniu teiginių. Joje yra nauji skirsniai;socialistinis vystymas ir kultūra, užsienio politikos veikla ir so-cialistinės tėvynės gynimas, Liaudies deputatu tarybų sistema irjų veiklos principai, liaudies deputatas, Lietuvos TSR valstybi-nis ekonominio ir socialinio vystymo planas.

Konstitucija [tvirtino socialistinio ūkio sistema ir socialisti-nę (valstybinę) gamybos priemonių nuosavybę, komunistų par-tijos vadovavimą, deklaravo liaudies suverenitetą, piliečių tei-ses ir laisves, nustatė jų pareigas, skelbė socialistinio teisėtumoprincipą, socialistinį internacionalizmą ir demokratinį centra-lizmą. Tačiau visa tai liko tik popieriuje. Iš tikrųjų buvo di-džiulė praraja tarp ideologinių dogmų, šūkių ir tikrosios pa-dėties visose gyvenimo srityse. Apgaudinėjant visuomenę bu-vo tvirt inama, kad nėra nesutaikomų prieštaravimu, manipu-liuojama utopinėmis brandaus socializmo, išplėstinės komu-nizmo statybos idėjomis, o tai turėjo neigiamą [taką mokslo irkultūros raidai. Neapibrėžtas centralizmas ir biurokratizmas

251

žlugdė ekonomikos plėtojimą, skatino korupcija, inertiškumą,žmonių apatiją ir nepasitikėjimą valdžia bei jos politika. Politi-ka ir ideologija turėjo prioritetų, buvo suabsoliutintas partijosir valstybės vaidmuo, jų interesai keliami virš kitų vertybių, ožmogaus asmenybė nevertinta.

Dešimtmečius skelbus žmonių gyvenimo lygio kilimą, gamy-biniu planų viršijimą, taktinę lygybe, paneigus ekonominius ūki-ninkavimo metodus prieita iki darbo užmokesčio lygiavos labaižemu lygiu. Tuo tarpu kai kurios socialinės grupės gyveno labaigerai, o tai rodė valdžios dviveidiškumą ir socialinę nelygybę.

Buvo akivaizdi valdžios aparato hierarchija, vienasmeniški arbamažos grupės sprendimai, tikėjimas skundais ir pranešimais, abe-jingumas žmogaus likimui, įstatymų nepaisymas, moralės normųignoravimas, bendrųjų žmogiškųjų vertybių pakeitimas dogmi-niais stereotipais, neretai absurdiškais, prievarta, diktatas spren-džiant kai kurias problemas. Daugybė įvairių draudimų, riboji-mų ir įsakymų, dažnai visiškai beprasmių, lėmė situaciją, kuriojebuvo neįmanoma jų nepažeisti. Galų gale pradėta jų nesilaikyti.

Tuo laikotarpiu kritinį pobūdį įgavo tokie dalykai - dirban-čiųjų atskyrimas nuo nuosavybės ir savo darbo produktų, eko-nomikos suvalstybinimas ir ministerijų monopolija, visuome-nės gyvenimo suvalstybinimas ir piliečių nušalinimas nuo svar-biu gyvenimo reikalų tvarkymo, mažas dėmesys žmonių porei-kiams tenkinti, jų apgaudinėjimas pažadais ir neteisėti valdžiospareigūnų veiksmai.

3. Valdžios ir valdymo įstaigų veikla

Aukščiausiosios Tarybos "rinkimai" vyko 1967, 1975, 1980 ir1985 metais. Deputatai, kurių buvo jau 350, sesijose svarstė ūkiokėlimo, racionalaus žemės naudojimo, gamtos apsaugos, prekybosgerinimo ir prekių gamybos didinimo, švietimo ir kitus klausimus.

Aukščiausioji Taryba 1980 m. balandžio 9 d. priėmė savo reg-l a m e n t ą . Jame nustatė sesijų sušaukimo ir posėdžių vedimoprocedūrą, Prezidiumo darbo tvarką, nuolatinių komisijų veik-

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1980. Nr. 11.

252

lą, vyriausybės sudarymo procedūrą, į s tatymų priėmimo tvar-ką, plano ir biudžeto svarstymą, kontrolės vykdymų. Parengti irpri imti svarbūs įstatymai, Lietuvos TSR kodeksai: 1969 m. San-tuokos ir šeimos, 1970 m. Žemės ir miškų, 1971 m. Pataisos dar-bų, 1972 m. Darbo įstatymų ir Vandens kodeksai. 1984 metaispriimtas Administraciniu teisės pažeidimu kodeksas.

Priėmus 1978 metų konstitucija, atnaujinti įstatymai. Išleis-tas Ministrų Tarybos įstatymas (1978 m.), 1979 m. birželio 20 d.priimtas naujas Aukščiausiosios Tarybos rinkimų įstatymas.1981 m. priimti Lietuvos TSR gyvūnijos apsaugos ir naudojimobei Atmosferos oro apsaugos įstatymai.

Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas rūpinosi AukščiausiosiosTarybos sesijų sukvietimu ir tinkamųjų darbo parengimu, organi-zavo nuolatinių komisijų darbą, kontroliavo valdymo įstaigų veik-la, tobulino v ie t in ių tarybų darbą. Posėdžiuose svarstė įstatymųir nutar imų vykdymą, rengė vietinių tarybų rinkimus, tvirtino ži-nybų ir susivienijimų nuostatus. Prezidiumui talkino nuolatinėskomisijos, kurių 1980 m. padaugėjo iki 15 (mandatų, įstatymųsumanymo, užsienio reikalų, plano ir biudžeto, pramonės, trans-porto ir ryšių, statybos ir statybinių medžiagų, žemės ūkio, liau-dies švietimo, liaudies vartojimo prekių gamybos ir prekybos, ko-munalinio ūkio ir buitinio aptarnavimo, sveikatos apsaugos ir socia-linio aprūpinimo, mokslo ir kultūros, moterų darbo ir buities, moti-nystės ir vaikų apsaugos, jaunimo reikalų, gamtos apsaugos).

Prezidiumui buvo pavesta nagrinėti piliečių pareiškimus irskundus, tikrinti, kaip šį darbą atlieka tarybos, ministerijos iržinybos.

Ministrų Taryba pertvarkė pramonės šakų ir Statybos minis-terijos struktūra. Buvo steigiamos naujos ministerijos, komite-tai ir žinybos. Pertvarkant valdymą šakiniu principu, buvo su-darytos sąjunginės-respublikinės ministerijos: Celiuliozės, po-pieriaus ir medžio apdirbimo pramonės, Lengvosios pramonės,Maisto pramonės, Mėsos ir pieno pramonės, Statybinių medžia-gų pramonės, Melioracijos ir vandens ūkio. Taip pat buvo įsteig-tos respublikinės Vietinės pramonės, Kaimo statybos ir Žemėsūkio ministerijos.

253

Ministrų Taryba susidėjo iš pirmininko, jo pirmojo pavaduo-tojo, p e n k i ų pavaduotoju, reikalu valdytojo, 22 sąjunginių-res-publ ik in ių m i n i s t e r i j ų m i n i s t r ų , penkių respublikinių minis ter i-jų m i n i s t r ų , 12 s ą j u n g i n i ų - r e s p u b l i k i n i ų komitetų pirmininkų,vieno respublikinio komiteto pirmininko ir dviejų valdybų pir-m i n i n k ų . Ministrų Tarybos Prezidiumas turėjo ekonominių ry-šių su užs ien io ša l imis , žemės ūkio rajonu suplanavimo sche-moms analizuoti, stebėjimo, nepilnamečių reikalų, kovos su gir-tavimu, eismo saugumo ir kitas komisijas.

4. Liaudies deputatų tarybos

Tarybų vaidmuo, sprendžiant iš jų veiklai gerinti priimtų teisi-nių aktų, buvo padidintas. Aukščiausioji Taryba 1968 m. gruo-džio 25 d. priėmė "Lietuvos TSR apylinkių, gyvenviečių DŽDTįstatymų" 6 9 . Jame nustatyt i apyl inkių Liaudies deputatų tary-bų sudarymo ir veiklos pr incipai , teisės ir pareigos, darbo or-ganizavimas, deputatų statusas. Įvesti v isuotiniai pi l iečių susi-r inkimai ir kaimo sueigos kaip gyventojų dalyvavimo tarybųdarbe formos.

Aukščiausioji Taryba 1971 m. gruodžio 10 d. priėmė "LietuvosTSR miesto, miesto rajono Darbo žmonių deputatų tarybos įsta-t y m ą " . Jame nustatė tarybų sudarymo ir veiklos principus, ta-rybos ir deputatų teises ir pareigas, darbo organizavimo tvarka,nuolat iniu komisijų statusą. Nustatė, kad taryba svarbiausius vals-tybinės, ūkinės ir socialinės kultūrinės veiklos klausimus pateikiasvarstyti v isuotiniam susirinkimui įmonėse, įstaigose ir organiza-cijose, taip pat p i l i eč ių gyvenamosiose vietose, be to, taryba nu-kreipia savanoriškųjų draugijų veikla ir vadovauja visuomeniniamdarbui. Pagal įstatymus taryboms priklausė jų teritorijos ūkiniai,socialiniai, ku l tūr in ia i reikalai, visų įmonių ir organizacijų veik-los koordinavimas, piliečių teisių ir interesų apsauga. 1972 m. rug-sėjo 20 d. patvirtintas Darbo žmonių deputatų tarybų deputatųstatusas71. Jame nurodyti deputatų įgaliojimai, deputato pareigų

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1968. Nr 36Lietuvos TSR A u k š č i a u s i o s i o s Tarybos ir Vyriausybės žinios, l97l Nr. 35.Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1972. Nr. 31.

254

suderinimas su tarnybinėmis pareigomis, pareiga palaikyti ryšiussu rinkėjais, sistemingai jiems atsiskaityti už savo veiklą.

1972 m. rugpjūčio 30 d. patvirtinti rajono, miesto, miesto rajo-no, gyvenvietės ir apylinkės DŽDT nuolatiniu komisi jų nuostatai.

Tarybų darbas labai priklausė nuo jų kadrų kompetentingu-mo. Jau 1977 metais 98,4 proc. tarybų pirmininkų ir 95,5 proc.pavaduotoju turėjo aukštą j į ir vidurinįj į išsilavinimą. Vėliau be-veik visi vykdomųjų komitetų pirmininkai ir pavaduotojai turė-jo aukštąjį arba specialųjį vidurinį išsilavinimą.

Tačiau liaudies deputatų veikla dėl menko tarybų biudžeto ne-davė akivaizdžių rezultatų. Dėl finansų ir materialinių išteklių sto-kos daug ūkinių ir socialinių-kultūrinių klausimų liko neišspręsta.

5. Teismo ir prokuratūros įstaigos

Tobulinant teismų organizavimą ir veikla, Aukščiausiosios Ta-rybos Prezidiumas 1970 m. rugsėjo 30 d. įsaku72 įsteigė sąjungi-nę-respublikinę Teisingumo ministeriją ir pavedė ja i vadovautiteismo, notariato, advokatūros, civilinės metrikacijos įstaigoms,tobulinti teismu darbą, rūpintis teisės aktų leidimu ir jų kodifika-vimu. Aukščiausiasis teismas buvo atleistas nuo jam nebūdingųteismų valdymo pareigų, teismų darbo kontrolės, kadrų parinki-mo, teisminės statistikos tvarkymo, vadovavimo notariatui.

1981 m. gruodžio 4 d. priimtas naujas Lietuvos TSR teismųsantvarkos įstatymas73. Liaudies teismams pavestos nagrinėti be-veik visos civi l ines ir baudžiamosios bylos. Tais pačiais metaispriimtas ir rajono liaudies teismo teisėjų ir tarėjų atšaukimo,jeigu jie nepateisina rinkėjų pasitikėjimo arba padaro veiksmus,nesuderinamus su teisėjo vardu, tvarkos įstatymas. Pagal ji, tei-sėja atšaukia rinkimų apygardos rinkėjai paprasta balsų daugu-ma viešai balsuodami.

TSRS Aukščiausioji Taryba 1979 m. lapkričio 30d. priėmėįstatymą ''Dėl TSRS prokuratūros"74. Jame nubrėžė prokura-tūros uždavinius, jos veiklos kryptis ir principus, prokuratūros

72 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1970. Nr. 28.73 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1981. Nr. 34.74 TSRS Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1979. Nr. 49.

255

į s ta igų sistema. Šiame įstatyme nustatyti tokie prokuratūros už-daviniai: prižiūrėti, kaip valstybės valdymo organai, įmonės, įstai-gos, organizacijos, pareigūnai ir piliečiai laikosi įstatymų; kaipkvotos ir parengtinio tardymo organai vykdo įstatymus; prižiū-rėti įstatymų laikymąsi teismo organų veikloje; prižiūrėti, kaiplaikomasi įstatymų sula ikytų jų laikymo vietose, kardomojo ka-linimo vietose, vykdant teismo skiriamas bausmes ir kitokiaspriverčiamąsias priemones.

VI. MĖGINIMAI REFORMUOTI EKONOMINĮIR POLITINI VISUOMENĖS GYVENIMĄ 1985-1990 m.

1. Socialinė-ekonominė padėtis

Oficialiais duomenimis, Lietuvos nacionalinės pajamos vienuo-liktajame penkmetyje (1980-1985 m.) padidėjo 25,4 proc. Rekonst-ruojama ir techniškai modernizuojama gamyba. Padidėjo darbonašumas. Vienu trečdaliu atnaujinti pagrindiniai gamybos fon-dai. Sparčiausiai buvo plečiamos elektronikos, prietaisų gamy-bos ir chemijos pramonės šakos. Suaktyvėjo moksliniai tyrimai.Liaudies ūkis ir gyventojai buvo geriau aprūpinami ryšio priemo-nėmis. Bandyta tobulinti valdymo struktūra, gerinti planavimų irplėsti ūkiskaitą. Tačiau visa tai buvo sužlugdyta partinio ir admi-nistracinio biurokratinio aparato. Be to, Tarybų Sąjungos įstai-gos savo nuožiūra skirstė visus materialinius išteklius ir prekiųfondus. Todėl žmonių gerovė ne gerėjo, o nuolat blogėjo.

Greta kai kurių laimėjimų buvo ir didel ių trūkumu. Nevisiš-kai panaudojami gamybos efektyvumo didinimo rezervai, nuo-lat pažeidžiama planinė ir sutartinė drausmė. Baldų ir Medžioapdirbimo pramonės ministerijos, Statybinių medžiagų pramo-nės ministerijos įmonės, mašinų gamybos ir metalo apdirbimogamybiniai susivienijimai ir įmonės sistemingai neįvykdydavosutart inių įs ipareigoj imų.

Nepakankamai efektyviai buvo naudojami gamybos fondai,materialūs, darbo ir f inansų ištekliai Lengvosios pramonės, Sta-tybinių medžiagų pramonės ministerijų, maisto, mėsos ir pieno

256

pramonės, masinu gamybos Įmonėse. Buvo dideli darbo laikonuostoliai ir kadru kaita. Nebuvo įvykdyti mokslo ir technikosraidos planai ir silpnai diegiama nauja technologija. Nepagerėjogaminiu kokybė, buvo pažeidinėjami vietinės pramonės, lengvo-sios pramonės ir staklių gamybos standartai ir techninės sąlygos.

Transportas nesusidorojo su vežimu terminais, ilgai stovė-davo neiškrauti vagonai ir la ivai 7 5 .

Visiškai sužlugo 1985 m. spalio mėnesi priimta liaudies var-to j imo prekių gamybos ir paslaugu sferos vystymo kompleksinėprograma 1986-2000 metams76.

TSRS Aukščiausioji Taryba 1989 m. lapkričio 27 d. priėmė"Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonominio savarankiškumo įsta-tymų"7 7. Lietuva gavo teisę nuo 1990 m. sausio l d. priimti eko-nomikos ir socialinės sistemos pertvarkymo ir funkcionavimoįstatymus, valdyti žeme ir kitus gamtos turtus, reguliuoti ūkiošakų ir ūkio subjektu veikla, vadovauti finansų sistemai ir ban-kams, formuoti pajamų sistemą, nustatyti darbo apmokėjimo,pensijų, s t ipendi jų, pašalpų sąlygas, kainodaros tvarką, vado-vauti tarptaut inei ekonominei veiklai, tvarkyti gamtos ištekliųfondą, gamtos apsaugą, kurti finansų rinką.

įmonėms buvo leista savarankiškai tvarkytis, ištaigos, organi-zacijos ir ūkiai galėjo sudaryti sutartis, sąjungas, asociacijas, tu-rėti Įvairias nuosavybės formas. Lietuva turėjo savo biudžetą,nustatė lėšų gavimo šaltinius ir jų dydi. Rinka pradėta regu-liuoti f inansiniais ir piniginiais-kreditiniais svertais.

Sudarant 1990 metų ekonominės ir socialinės raidos metme-nis, atsisakyta komandavimo, sumažinta užduočių, paliktas tikvalstybinis užsakymas tiekti Į TSRS fondą bei jos respublikasmaisto produktus ir žemės ūkio produkciją bei kai kuriuos pra-monės gaminius. Kita produkcija buvo realizuojama tiesiogi-niais ryšiais tarp gamintojų ir vartotojų. Vietinės tarybos gavoteisę spręsti kapitalinės statybos klausimus.

257

Tačiau ekonominė padėtis 1989-1990 metais buvo labai sun-ki. Augo produkcijos kainos, didėjo dalies gyventoju nepadeng-tos prekėmis pajamos, stiprėjo infliacija ir šešėlinė ekonomika,krito daugelio žmonių pragyvenimo lygis. Vis daugiau jų atsi-durdavo prie skurdo ribos arba ir žemiau. Mažiau buvo gami-nama a u d i n i ų , drabužių, televizorių ir k i tų prekių. Mažėjo gy-v u l i u , paukščių ir pieno supirkimas.

Biudžeto deficitas buvo 220 milijonų rublių, o padengta vos80 m i l i j o n u rubl ių. Skola bankui už kreditus, išduotus žemėsūkio produkcijos kainų skirtumui padengti, viršijo mili jardą rub-l i ų . 1990 metais biudžeto deficitas siekė 160 m i l i j o n ų rubl ių 7 8 .

Siekdama apsaugoti gyventojų interesus, Aukščiausioji Tary-ba 1989 m. gruodžio 7 d. nutarė sustabdyti vartojamųjų prekių iržemės ūkio produktų išvežimą. Ne mažiau kaip 70 proc. prekių,pagamintų viršum plano, turėjo būti realizuojama Lietuvoje79.

2. Mėginimas tobulinti ir demokratizuoti valstybės įstaigas

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1988 m. ge-gužės 27 d. Įsaku padaryta valstybės įstaigų sistemos pakeitimų.Buvo įsteigtas Lietuvos TSR valstybinis statybos komitetas irpanaikintas Valstybinis statybos reikalų komitetas bei Statybosminis ter i ja . Taip pat buvo Įsteigtas Valstybinis kuro komitetasir panaik intas Valstybinis naftos produktų tiekimo ir Valstybi-nis dujofikacijos komitetai, vietoj Automobil ių transporto irplentų minister i jos įkurta Transporto ministerija. Įsteigta Dar-bo ir socialinio aprūpinimo ministerija ir panaikintas Valstybi-nis darbo komitetas ir Socialinio aprūpinimo ministerija.

Sąjunginė-respublikinė Miškų ūkio ir miško pramonės minis-terija pertvarkyta į sąjunginę-respublikinę Miškų ūkio ministeri-ją, sąjunginė-respublikinė Baldų ir popieriaus pramonės minis-terija - į sąjunginę-respublikinę Miško pramonės ministeri ją, są-junginė-respublikinė Statybinių medžiagų pramonės ministerijatapo respublikine Statybinių medžiagų pramonės ministerija.

78 Tiesa, 1989 m. gruodžio 7 d. N r. 279.79 Ten pat.

258

Be to, panaikintos Melioracijos ir vandens ūkio, Grudų pro-duktų ministerijos ir Valstybinis žuvininkystės komitetas ir jųfunkcijos perduotos Valstybiniam agropramoniniam komitetui.

Valstybinis kinematografijos komitetas savo funkcijas per-davė Kultūros ministerijai. Iš viso buvo panaikinta 10 ministe-ri jų ir žinybų8 0.

Po pertvarkymu liko šios sąjunginės-respublikinės ministe-rijos: Finansų, Kultūros, Lengvosios pramonės, Liaudies švieti-mo, Miško pramonės, Mišku ūkio, Prekybos, Ryšiu, Sveikatosapsaugos, Teisingumo, Užsienio reikalu, Vidaus reikalų ir vieti-nės ministerijos: Buitinio gyventoju aptarnavimo. Darbo ir so-cialinio aprūpinimo, Komunalinio ūkio, Statybinių medžiagų,Transporto, Vietinės pramonės. Be to, liko šie sąjunginiai-res-publikiniai valstybiniai komitetai: Piano, Agropramoninis, Gam-tos apsaugos, Materialinio-techninio tiekimo, Kainų, Statistikos,Televizijos ir radijo, Leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos, Sau-gumo, Pramonės ir kalnakasybos, Darbu saugumo priežiūros, Kū-no kultūros ir sporto bei vietiniai statybos ir kuro komitetai8 1.

Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1989 m. liepos 4 d. pri-ėmė įstatymą "Dėl agropramoninio komplekso valdymo orga-nu sistemos pakeitimo"8 2, kuriuo įsteigė Žemės ūkio ministeri-ja ir Valstybini agropramoninio komplekso gamybinio techni-nio aprūpinimo komitetą, panaikinusi sąjunginį-respublikinį Ag-ropramoninį komitetą. Rajonų vykdomuosiuose komitetuosebuvo sudarytos žemės ūkio valdybos. Naujos žemės ūkio Įstai-gos turėjo rengti agropramoninio komplekso plėtojimo planus,ilgalaikių koncepcijų projektus, teikti ekonominių ir teisinių nor-matyvų sudarymo, kaimo socialinio pertvarkymo, ekologijos ge-rinimo ir pan. siūlymus.

Ministerijos ir komitetai atsisakė smulkmeniškos įmonių glo-bos ir nuola t in ių nurodinėjimų, operatyvinio gamybos klausi-mu sprendimo ir visa dėmes] turėjo skirti ekonominei strategi-

jai, mokslo ir technikos pažangai, socialiniams klausimams spręs-ti. Ministerijų ir žinybų aparatas buvo sumažintas 50 proc., otai sudarė daugiau nei 2 800 žmonių. Šiek tiek buvo sumažintasPlano komitetas, Finansų ministerija, Kainų komitetas, Mate-r ia l inio-techninio t iekimo komitetas. Buvo sumažintas ir Mi-nistrų Tarybos aparatas.

1987 m. rugpjūčio l dieną buvo 32 tūkst, valdymo aparatodarbuotojų. Valdymo aparatas buvo mažinamas naikinant įvai-rius trestus, valdybas, prekybos organizacijas. 20 proc. suma-žintas miestų ir rajonų vykdomųjų komitetu darbuotojų skai-čius. Tiek pat buvo numatyta sumažinti rajonų agropramoniniosusivienij imo aparatą. Aptarnaujančiųjų organizacijų (metodi-nių kabinetų, normatyvų tyrimo stočių, laboratorijų ir pan.) val-dymo darbuotojų sumažėjo 50 procentų.

Sąjunginio pavaldumo organizacijų darbuotojų sumažėjo50 proc., visuomeninių organizacijų - 24 proc. Iš viso buvo suma-žinta 8 000 valdymo darbuotojų, t. y. 25 proc. bendro jų skai-čiaus83.

Nepaisant valstybinio aparato persitvarkymo ir jo mažini-mo, valstybės valdymo įstaigos dirbo senu stiliumi, neatsisakėadministravimo ir komandavimo. Toliau gi lė jo visų gyvenimosričių krizė.

Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba pakeitė savo darbo sti-l ių, pradėjo dažniau posėdžiauti ir spręsti sudėtingus sociali-nius, ekonominius, politinius ir kultūrinius klausimus. 1989 m.gegužės 18 d. sesijoje buvo pakeisti kai kurie Lietuvos TSR kon-stitucijos straipsniai.

11 straipsnis nustatė, kad žemė, jos gelmės, vidaus ir terito-riniai vandenys, miškai ir kiti gamtos ištekliai yra Respublikosnacionalinis turtas ir išimtinė Lietuvos nuosavybė. Gamybospriemonės pramonėje., statyboje ir žemės ūkyje, energetikos,transporto ir ryšių tinklai bei priemonės yra bankų, įmonių, ūkiųir kitų Lietuvos teritorijoje esančių juridinių asmenų bei pilie-čių nuosavybė. Visos Lietuvos istorijos ir kultūros vertybės taip

260

pat yra respublikos nacionalinis turtas ir yra jos jurisdikci joje.Lietuvos TSR priklauso išimtinės teisės oro erdvei virš respub-likos ter i tori jos, jos kontinentiniam šel fui ir ekonominei zonaiBalti jos jūroje. Nuosavybės santykius, tuo pačiu ir f i z in iu asme-nų nuosavybės, reguliuoja Lietuvos TSR įstatymai.

31 straipsnis nustatė Lietuvos TSR pilietybę. Piliečius už res-publikos ribų gina ir globoja Lietuvos TSR.

37 straipsnis reglamentavo, kad piliečiai turi visas socialines,ekonomines, politines ir asmenines teises bei laisves, kurias skel-bia Konstituci ja bei respublikos Įstatymai ir tarptautiniai teisėsaktai. Teisiu ir laisvių gynimas garantuojamas teisme.

Ypač svarbus pakeit imas buvo padarytas 70 straipsnyje: Lie-tuvos TSR galioja tik jos Aukščiausiosios Tarybos arba referen-dumu priimti įstatymai. TSRS įstatymai ir TSRS valstybinių val-džios ir valdymo organu teisės aktai Lietuvos teritorijoje galio-ja tik nustatyta tvarka patvirtinti ir įregistruoti. Jų galiojimasgali būt i sustabdytas ir apribotas Lietuvos TSR AukščiausiosiosTarybos nutarimu. TSRS teisės aktus įregistruoja Aukščiausio-sios Tarybos prezidiumas 8 4 .

Aukščiausioji Taryba 1989 m. gegužės 18 d. priėmė Dekla-raci jų apie Lietuvos TSR valstybinį suverenitetą8 5. Ten pasaky-ta, kad 1940 metais Lietuva neteisėtai prievarta buvo prijungtaprie TSRS ir prarado politinį, ekonominį bei ku l tūr in i savaran-kiškumą. Ateities santykiai su TSRS ir kitomis valstybėmis turibūti nustatomi tik sutartimis.

1989 m. gegužės 19 d Aukščiausioji Taryba priėmė LietuvosTSR ekonominio savarankiškumo pagrindų įstatymą86. Jame pa-brėžta, kad Lietuva savarankiškai įgyvendina socialinę ir ekono-mine politiką, ekonominius ryšius su kitomis respublikomis grin-džia lygiateisėmis sutartimis. Respublika sąjunginiams organamsdeleguoja tik tam tikras funkcijas ir skiria lėšų joms vykdyti. Eko-nominio savarankiškumo tikslai yra šie: sudaryti sąlygas gyvento-

261

jams, kolektyvams atskleisti ir panaudoti kūrybines galimybes irgarantuoti pragyvenimo lygio kilimą, įtvirtinti socialinį teisingu-mą, sveikas gyvenimo sąlygas. Šiuos tikslus turi įgyvendinti plė-tojamas Lietuvos ūkis, kurį sudaro įmonės, įstaigos bei organiza-cijos ir vers l ininkai. Leidžiamos savarankiškos ir autonominėsvalstybinės įmones, akcinės bendrovės, mišrios kompanijos, ko-operatyvai. Pabrėžta nuosavybės formų įvairovė, ūkinės veikloslaisvė, rinkos santykių, ūkio valdymo centralizavimas, valstybinisekonomikos regul iavimas, ryšių su TSRS ir užsienio šalimis atvi-rumas. Valstybinė, kolektyvinė ir asmeninė nuosavybė yra vieno-do statuso, ir valstybė jas saugo vienodai, savininkai gali laisvaidisponuoti turtu ir turi ūkinės veiklos laisve.

Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. rugsėjo 23 d. sesijoje apsvars-tyti Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo įgyvendinimoklausimai, papildyta Lietuvos TSR Konstitucija, apsvarstytas rinki-mų įstatymas, pilietybės įstatymo projektas, piliečiu karinės tarny-bos klausimai, 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų padari-nių tyrimo komisi jos išvados, referendumo įstatymo projektas87.

1989 m. lapkričio 3 d. Aukščiausioji Taryba priėmė piliety-bės ir referendumo įstatymus, pakeitė Konstitucijos 50 straips-nį ir į t v i r t i n o sąžinės laisvę, apsvarstė informaciją dėl Lietuvosnuosavybės santykių su Tarybų Sąjunga88.

Aukščiausioji Taryba 1989 m. gruodžio 7 d. priėmė įstaty-mą "Dėl Lietuvos TSR Konstitucijos 6 ir 7 straipsnių pakeiti-mo"8 9. Komunistų part i ja atsisakė savo valstybiniu prerogaty-vų ir partinės diktatūros . Buvo nustatyta, kad parti jos, visuo-meninės organizacijos ir visuomeniniai judėjimai steigiami įsta-tymų nustatyta tvarka ir veikia neperžengdami Lietuvos TSRKonstituci jos bei į s tatymų ribų. Politinės, profesinės, jauni-mo, moterų, veteranų visuomeninės organizacijos ir visuome-ninia i judėj imai, kūrybinės sąjungos ir mokslo draugijos vado-vaudamosi savo įs tatais bei programų uždaviniais dalyvauja

262

tvarkant v a l s t y b i n i u s ir visuomeninius reikalus, sprendžiant po-l i t i n i u s , ū k i n i u s i r soc ia l in ius bei k u l t ū r i n i u s k laus imus.

Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 7 d. priėmė nutarimą"Dėl 1939 metų Vokietijos-Tarybų Sąjungos sutarčių ir jų pa-sekmių Lietuvai likvidavimo"9 0, kuriame sakoma:

1. Paskelbti, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d.Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuviųtautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti;

2. Pareikšti, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas "DėlLietuvos TSR priėmimo Į TSRS" grindžiamas Lietuvos Liau-dies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracija, yra neteisėtas irLietuvos jur id iškai nesaisto;

3. Pasiūlyt i TSRS pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos vals-tybės nepriklausomybės atstatymo.

Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 9 d. priėmė daug svar-bių Įstatymų: Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių,Lietuvos savivaldos pagrindų, Švenčiu ir atmintinų dienų, Lie-tuvos banko. Prokuratūros, Teismu ir teisėjų statuso, Nuosavy-bės, Archyvų 9 1 .

Spaudos ir ki tų masinės informacijos priemonių įstatymasgarantavo spaudos laisvę, teisę gauti informacija, nurodė ne-ske lbt ina informacija (valstybės paslaptys, karo kurstymas, na-cionalinės, religinės nesantaikos kurstymas, pornografijos, žmo-gaus asmeninio gyvenimo, tardymo duomenų). Už įstatymo pa-žeidimą, padarytą moralinę žalą teismas galėjo priteisti atlygi-nimą iki 3 tūkst, r u b l i ų .

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko teikimu Lie-tuvos TSR prokurorą skyrė Aukščiausioji Taryba penkeriems me-tams, o jo pavaduotoją prokuroro teikimu -Aukščiausioji Taryba.Rajonų ir miestų prokurorus skyrė Lietuvos TSR prokuroras.

Remiantis Archyvų Įstatymu, archyvų fondas buvo paskelb-tas valstybės nuosavybe. Pagal Banko įstatymą Lietuvos bankaspriklausė Lietuvos valstybei.

263

1990 m. vasario 12 d. buvo pakeista ir papildyta Konstituci-j a . Nustatyta, kad asmenys, kurie į e i n a į Ministrų Tarybos irv iet inių tarybų sudaromų valdymo organų sudėtį, taip pat mi-n i s t e r i j ų , va l s tyb in iu komitetų ir ž inybų vadovai, teisėjai, pro-kurorai ir v a l s t y b i n i a i arbitrai bei k i t i pareigūnai negali būti ta-rybos, kuri juos renka, skiria ar tvirtina, deputatais92.

Minis t rų Taryba gavo teise protestuoti Aukščiausiojoje Tary-boje aukštesnės pakopos savivaldybės tarybos sprendimus, jeiguj ie prieštarauja įstatymams, įstatymu numatytais atvejais Minist-rų Taryba galėjo sustabdyti ir protestuoti aukštesnės savivaldy-bės valdymo organų sprendimus šios savivaldybės taryboje. Kilusginčui, klausimą turėjo spręsti Aukščiausioji Taryba. Žemesnėspakopos savivaldybės Liaudies deputatų tarybos turėjo teisę pro-testuoti Aukščiausiojoje Taryboje aukštesnės pakopos savivaldy-bės organų sprendimus klausimais, priskirtais žemesnės pako-pos savivaldybės išimtinei kompetencijai. Aukštesnės pakoposLiaudies deputatų taryba turėjo teisę sustabdyti žemesnės pako-pos savivaldybės organų sprendimus, jeigu j ie prieštarauja Lietu-vos įstatymams. Kilus ginčui, klausimą sprendė Aukščiausioji Ta-ryba. Savivaldybių tarybos formavo ir skyrė joms atskaitingus pa-reigūnus ir institucijas: apylinkės, gyvenvietės viršaiti, miesto bur-mistrą, rajono valdytoją ir valdyba, tarybos prezidiumą (pirmi-ninką, pavaduotoją, nuolatinių komisijų pirmininkus)9 3.

Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 12 d. priėmė Konstitu-cijos pakeit imo įstatymą 9 4, kuriame nustatė, kad Lietuvos TSRekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos TSR nuosavybė,kurią sudaro piliečių privati, piliečių, susijungusių į grupes (ko-lektyvus) nuosavybė ir valstybinė nuosavybė. Nuosavybės san-tykius reglamentuoja įstatymai ir nuosavybės subjektų sutartys.Kitų vals tybių, tarptautinių organizacijų ir kitų valstybių pil ie-čių bei jų grupių nuosavybės objektų buvimo Lietuvoje sąlygasnustato Įstatymai ir tarptautinės sutartys. Lietuvos TSR garan-tuoja visiems nuosavybės subjektams galimybę savarankiškai val-

92 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1990. Nr. 7.93 Ten pat.94 Ten pat.

264

dyti jiems nuosavybės teise priklausančius objektus, jais naudo-tis ir disponuoti. Savininkai turi teise samdyti kitus asmenis nuo-savybės teisėms įgyvendinti.

Be to, buvo patikslinti anksčiau pakeisti Konstitucijos straips-niai ir nustatyta, kad žemė, jos gelmės, vidaus teritoriniai vande-nys, miškai, kita augmenija, gyvūnija bei kiti gamtos ištekliai yrarespublikos nacionalinis turtas ir išimtinė Lietuvos TSR nuosa-vybė. Žemės gelmių nuosavybės teisė gali priklausyti tik Lietu-vos valstybei. Kiti Lietuvos TSR išimtinės nuosavybės teisės ob-jektai nuosavybės teise gali priklausyti ir piliečiams bei jų gru-pėms; Lietuvos TSR priklauso išimtinės teisės į oro erdvę viršrespublikos teritorijos, jos kontinentinį šelfą ir ekonominę zonaBaltijos jūroje; Lietuvai priklausantis turtas gali būti perduotasatlygintinai arba neatlygintinai piliečių ir jų grupių nuosavybėn.

išimtiniais atvejais Lietuvos interesais gali būti atlygintinai pa-imtas piliečių ir jų grupių, taip pat kitų valstybių piliečių turtas.

Šie demokratiški įstatymai buvo Įgyvendinti ne visi, nes ne-buvo reikiamo ekonominio pagrindo ir trūko patirties.

VII. TEISĖS SISTEMOS RAIDA

1. Civilinė teisė

1940 metais Liaudies vyriausybė bandė rūpintis turtinių santykiųsureguliavimu. Pagrindinis uždavinys buvo užtikrinti šalies ūkiogyvenimą ir piliečių aprūpinimą vartojimo prekėmis. Finansų mi-nistras savo įsakymais uždraudė didinti prekių kainas, sudarytinenormalias jų atsargas arba jas nuslėpti. Gyventojai neturėjoteisės kaupti nenormalias prekių atsargas. Valstybė nustatė dau-gelio plataus vartojimo prekių kainas. Manufaktūros, galanteri-jos, trikotažo ir avalynės parduotuvių savininkai turėjo vesti pir-kėju sąskaitas ir jose nurodyti parduotą kiekvienam pirkėjui pre-kių kieki. Tik Finansų ministerijos leidimu eksporto ir importoįmonės galėjo sudaryti prekių tiekimo sutartis su užsienio firmo-mis. Gyvulius buvo galima parduoti ir skersti tik neviršijant nu-statytų ribų gavus Žemės ūkio rūmų agronomo arba gyvulinin-kystės instruktoriaus specialų leidimą. Be to, 10-20 proc. buvo

265

sumažintas butu nuomos mokestis, sustabdytas n u o m i n i n k ų ,la iku nesumokančių b u t u nuomos, iškeldinimas iš butų 9 5 .

1940 m. liepos 16 d. prezidentas patvirtino Valstybinių įmo-n i ų į s ta tymų. Jame nustatyta įmonės fondų sudarymo, nekilno-jamojo turto įs igi j imo tvarka, numatyta įmonės atsakomybė užskolas ir padarytus nuostolius. Apskritai buvo priimti tik priva-čios gamybos kontrolės aktai. Esminių t u r t i n i ų santykių regu-liavimo pakeitimų nebuvo padaryta.

įvedus tarybų valdžia ir inkorporavus Lietuva į Tarybų Są-jungos sudėti, plačiai pradėta kurti valstybinė nuosavybė. Jau1940 m. liepos 29 d. prezidentas pasirašė bankų ir stambiosiospramonės nacionalizavimo įstatymus. Nacionalizacija pasidarė pa-grindiniu valstybinės nuosavybės atsiradimo šaltiniu. Formavosikooperatinė nuosavybė ir valstybiniai -socialistiniai turtiniai san-tykiai. Pradėjo ga l io t i okupaciniai teisės aktai, reguliavę tieki-mo, prekybos, butų nuomos, kapitalinės statybos, vežimų, kre-dito, draudimo ir k i tus santykius.

Pr iva t ine gamybos priemonių ir Įrankių nuosavybė, priėmus1940 metų Lietuvos TSR Konstituciją, buvo nacionalizuojamapagal pramonės šakas ar nuosavybės objektų grupes. Išskyruslaivus, kurių savininkai gavo 25 procentų laivu vertės kompen-saci ją, visi k i t i nuosavybės objektai buvo paimti be jokio atlygi-nimo. Net nacionalizuotos įmonės skolos privatiems asmenimsbuvo išieškomos iš buvusio įmonės savininko asmeninio turto.

Pertvarkytas kreditų ir paskolų teikimas. Įsteigtas žemės ūkiobankas tarybiniams ūkiams kredituoti ir valstiečiams suteiktipiniginę paramą. Buvo teikiamas kreditas nebaigtų namų mies-tuose ir miesteliuose statybai baigti, naujakurių ūkiams Įkurti .Mažažemiai valstiečiai buvo atleisti nuo žemės ūkio paskolų grą-ž inimo bankui, o turintiesiems 5-10 ha žemės paskola suma-žinta 50 procentų Įsiskolinimo sumos96.

Draudimo re ika lus tvarkė naujai įsteigta Lietuvos TSR drau-dimo valdyba.

95 Vyriausybės Žinios. 1940. Nr. 715; 721.96 LTSR Vyriausybės n u t a r i m ų ir potvarkių r ink inys . 1941, Nr. l ; Tiesa, 1941 m.

kovo 21d.

266

Finansų ministro įsakymu buvo nustatyta 9 kv. metrų gyve-namojo plolo norma vienam asmeniui ir viršpločio paėmimotvarka. Namų savininkai neturėjo teisės kelti butu nuomos ar-ba imti mokestį avansu daugiau kaip už vieną mėnesį.

Kadangi greitai parengti ir priimti civilinį kodeksą nebuvoįmanoma, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas1940 m. lapkričio 30d. priėmė įsaką "'Dėl la ikino taikymoRTFSR baudžiamųjų, civiliniu ir darbo įstatymu Lietuvos TSRteritorijoje" 9 7. 1922 m. RTFSR civilinis kodeksas nustatė lygųpiliečių teisinimą, sandoriu galiojimo sąlygas, nuosavybės rūšisir formas bei prievolių rūšis.

1944 m. rugpjūčio 26 d. Liaudies Komisarų Taryba priėmėnutarimą "Dėl pamesto ir bešeimininkio turto apskaitos ir pa-naudojimo"98. Neatsiradus savininko per tris mėnesius, tokį turtąvietos valdžios organai galėjo parduoti.

Gerinant pramonės material ini aprūpinimą ir didinant įmo-nių savitarpio atsakomybę, jau 1945 m. kovo 9 d. LKT priėmėnutarimą "Dėl ūkinių sutarčių sudarymo 1945 metams". Visosįmonės bei organizacijos savo santykius privalėjo į forminti su-tartimis. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1947 m. kovo13 d. įsaku padarė Civilinio kodekso pakeitimus ir nustatė, kadĮpėdiniais gali būti nedarbingi tėvai bei broliai ir seserys. Testa-mentu turtą buvo galima palikti tik įstatyminiams įpėdiniams.Nepilnamečiai ir nedarbingi išlaikytiniai gaudavo įstatymine turtodalį nepaisant testamento turinio.

Ministrų Taryba įpareigojo vykdomuosius komitetus skirtisklypus individualiems namams statyti, aprūpinti statybinėmismedžiagomis, nustatyti pastatytų namų priėmimo tvarką9 9. Mi-nistrų Taryba 1949m. sausio 15d. patvirtino pastatų teisinėsregistracijos atlikimo tvarkos instrukciją. 1955 m. liepos 2 d. nu-tarimu Ministru Taryba pripažino naujakuriams perduotus nau-dotis pastatus jų nuosavybe.

267

Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1950-1960 m. laikotarpiu pa-tvirtino daug pagrindiniu pramonės įmonių gaminamos pro-d u k c i j o s t iekimo sąlygų, nustatė kapitalinės statybos sutarčiųsudarymo, t i t u l i n i u sąrašu tvirtinimo ir baigtu objektu priėmi-mo tvarką. 1951 m. sausio 10 d. ji patvirtino visuotines krovi-niu vežimo bendrojo naudojimo automobilių transportu tai-sykles, nustačiusias vežimo sutarčių sudarymo ir šalių atsako-mybės tvarka.

Po TSKP XX suvažiavimo, plečiant respublikų, tarp jų ir oku-puotų, teises, TSRS Aukščiausioji Taryba 1957 m. vasario l l d .priėmė įstatymą "Dėl sąjunginių respublikų teismų santvarkosĮstatymų leidybos, civilinio, baudžiamojo ir procesiniu kodeksųpriėmimo perdavimo sąjunginių respublikų žiniai", o 1961 m.gruodžio 8 d. įstatymu patvirtino TSR Sąjungos ir sąjunginiurespublikų civilinių įstatymų pagrindus, kuriais remiantis buvoparengtas Lietuvos TSR civilinis kodeksas ir AukščiausiosiosTarybos Įstatymu patvirtintas 1964 m. liepos 7 d. (įsigaliojo nuo1965 m. sausio 1d) . Civilinis kodeksas susidėjo iš aštuonių sky-rių: bendrų jų nuostatų, nuosavybės teisės, prievolinės teisės, au-torinės teisės, teisės į atradimą, išradimų teisės, paveldėjimoteisės, užsieniečių ir asmenų be pilietybės teisnumo, užsieniovalstybių civilinių Įstatymų, tarptautinių sutarčių ir susitarimųtaikymo, turėjo 610 straipsnių.

Lietuvos TSR civilinis kodeksas įtvirtino valstybinę, kolūki-nę-kooperatinę, organizacijų ir jų susivienijimų bei visuomeni-niu organizacijų nuosavybę, nustatė valstybinės, kolūkinės-ko-operatinės ir visuomeninių organizacijų nuosavybės teisės ob-jektus, išimtinės valstybinės nuosavybės teisės objektus, uždrau-dė išieškoti iŠ valstybės įstaigų, kolūkių, kooperatinių ir visuo-m e n i n i ų organizacijų turtą, priskirtą jų pagrindinėms priemo-nėms, nustatė taisykles, reguliuojančias disponavimą valstybėsturtu (CK 98, 99, 100, 101, 103, 104, 108 str.).

Naujas dalykas - Civilinis kodeksas buvo jungtinės veiklossutarčių institutas, leidęs kolūkiams kartu su kitomis organiza-cijomis statyti stambius gamybinius ir kultūrinius objektus.

268

Pagal Civilini kodeksą, piliečiams asmeninės nuosavybės teisegalėjo priklausyti turtas, skirtas jų materialiniams ir kultūriniamsporeikiams t e n k i n t i . Visuomeninės organizacijos gavo teisę gintip i l ieč ių subjeklines teises ir teisėtus interesus ir įstatymų nusta-tytais atvejais spręsti kai kuriuos civilinius ginčus.

2. Šeimos teisė

1940 m. gruodžio l d. įvestas 1926 m. RTFSR Santuokos, šei-mos ir globos įstatymų kodeksas galiojo Lietuvoje iki 1970 m.sausio l d. Pagal šį kodeksą, civilinės būklės aktai buvo regist-ruojami civilinės metrikacijos biuruose, o kaimo vietovėse - apy-linkių tarybose. Santuokinis vyrų ir moterų amžius nustatytas18 metų. Sutuoktiniu santykiai visose srityse lygiateisiai. Jų tu-rėtas iki santuokos sudarymo turtas pripažįstamas atskiru, o įgy-tas santuokoje tampa bendra sutuoktinių nuosavybe.

Kodeksas į te is ino faktine santuoka ir nustatė, kad esant fak-tinėje santuokoje negalima įregistruoti naujos santuokos. Fak-tinės santuokos požymiais buvo laikoma pripažinimas vienaskito sutuoktiniu, bendras šeimos ūkis, vaikų auklėjimas draugeir pan.

Santuokinių ir nesantuokinių vaikų teisės buvo lygios. Moti-na galėjo reikalauti metrikacijos organų įrašyti vaiko tėvu as-menį, su kuriuo ji nebuvo įregistravusi santuokos.

Nustatyta tėvų pareiga be jokių išlygų išlaikyti vaikus iki jų pil-nametystės. Tėvai privalėjo išlaikyti nedarbingus ir neturinčiuspragyvenimo lėšų pilnamečius vaikus. Savo ruožtu pilnamečiaivaikai turėjo išlaikyti nedarbingus ir neturinčius pragyvenimolėšų tėvus.

Savitarpio išlaikymo prievolė taip pat galiojo broliams ir sese-rims, senoliams ir vaikaičiams. Be to, atsisakę savo teisių, įtėviaiturėjo išlaikyti buvusius įvaikius.

Pagal šį kodeksą, santuoką nutraukdavo civilinės metrikaci-jos skyriai, gavę vieno ar abiejų sutuoktinių pareiškimą. Jie bejokių paaiškinimų įregistruodavo ištuoka ir išduodavo liudiji-mą. Ši supaprastinta tvarka pakeista TSRS Prezidiumo 1944 m.

269

liepos 8 d. Įsaku, kuriuo buvo nustatyta santuokos registracijair numatyta t ik teisminė santuokos nutraukimo tvarka.

TSRS Aukščiausioj i Taryba 1968 m. birželio 27 d. priėmėTSR Sąjungos ir s ą j u n g i n i u respublikų santuokos ir šeimos įsta-tymų pagrindus. Jais remiantis parengtas ir Lietuvos TSR Aukš-čiausiosios Tarybos 1969 m. liepos 6 d. Įstatymu patvirtintas Lie-tuvos TSR Santuokos ir šeimos kodeksas, Įsigaliojęs nuo 1970 in.sausio l d. Kodeksas nustatė, kad galioja t ik civilinės metrika-cijos biuro registruota santuoka. Ji Įregistruojama praėjus vie-nam mėnesiui nuo pareiškimo padavimo dienos. Nustatytos san-tuokos sudarymo sąlygos: abiejų besituokiančiųjų laisva valia,18 metų santuokinis amžius, artimos giminystės ir kitos santuo-kos nebuvimas, abiejų veiksnumas.

Turtinės vyro ir žmonos teisės pagal kodeksą buvo lygios.Įgytas santuokos metu turtas pripažįstamas bendra abiejų su-tuoktinių nuosavybe. Nustatyta, kad sutuoktinių pareiga mate-rialiai vienas k i ta remti išlieka ir santuoka nutraukus, jeigu vie-nas jų yra nedarbingas ir jam reikia materialinės paramos, oantras gali tokią paramą teikti. Kodeksas nustatė alimentus nėš-čiai ir iki vienų metų vaiką auginančiai žmonai. Santuoka nu-traukiama teismine tvarka, vieno sutuoktinių prašymu; santuo-ką abiejų sutuoktiniu, neturinčių nepilnamečių vaikų, prašymunutraukia civilinės metrikacijos įstaigos. Vyras neturi teisės bežmonos sutikimo kelti santuokos nutraukimo bylos, kai žmonanėščia, ir vienus metus po vaiko gimimo.

3. Darbo teisė

1940 metais sudaryta Liaudies vyriausybė ėmėsi organizuotiprofsąjungas pramonėje ir žemės ūkyje, įvesti darbininkų kon-trole, peržiūrėti darbo samdos įstatymus, aprūpinti bedarbiusdarbu arba pašalpomis, organizuoti socialinį draudimą iš sam-dytojo lėšų, gerinti materialines ir buitines darbininkų sąlygas.1940 m. birželio 28 d. vidaus reikalų ministro įsakymu buvo le-galizuotos profesinės sąjungos ir joms suteikta teisė dalyvautirengiant pagrindinių gamybos priemonių nacionalizaciją, dar-

270

bo įstatymus, kontroliuoti jų vykdymą, priėmimų į darbą ir at-leidimą iš darbo, spręsti darbo ginčus.

Darbui reguliuoti, darbo jėgos apskaitai ir paskirstymui at-l i k t i buvo įsteigta Darbo ministerija, o apskričių ir miestų vyk-domuosiuose komitetuose sudaryti darbo skyriai, kurie rūpino-si darbo sauga, tvarkė darbo jėgos apskaita ir paskirstymą, rin-ko duomenis darbo užmokesčiu] normuoti.

Ik i 1940 m. gruodžio l d. greta tarybinių darbo teisės aktubuvo taikomi ir senieji darbo įstatymai, juos papildant arba kaikurias jų nuostatas atitinkamai pakeičiant. Nuo 1941 m. gruo-džio l d., įsigaliojus 1922 m. RTFSR darbo įstatymų kodeksui,senieji darbo įstatymai nustojo galios.

1922 m. RTFSR darbo įstatymu kodekso taikymas Lietuvo-je turėjo ir ypatumų. Priėmimą į darbą ir darbo jėgos paskirsty-mą kontroliavo apskričių ir miestų vykdomųjų komitetų darboskyriai, o juos prižiūrėjo profsąjungos. 1941 m. sausio 8 d. Dar-bo l iaudies komisariatas patvirtino ''Bedarbiams registruoti ir idarbus skirstyti taisykles". Visos Įmonės ir privatūs samdytojaidarbininkus samdė tik per darbo skyrius arba punktus, įmonėsadministracija galėjo nepriimti i darbą siūlomo kandidato ir pa-sirinkti kita. Darbuotojas dėl svarbių priežasčių turėjo teise at-sisakyti siūlomo darbo. Darbo santykių atsiradimo pagrindasbuvo ne siuntimas i darbą, o abiejų kontrahentų sutartis. Admi-nistracija atleisti darbuotoją iš darbo savo iniciatyva galėjo tikgavusi darbininku ir tarnautoju komitetų sutikimą. Galutinaidarbo ginčą sprendė profsąjungos.

Pagal 1922 m. RTFSR darbo įstatymų kodeksą administra-cija galėjo atleisti darbuotoja iš darbo tik esant įstatyme nusta-tytam pagrindui. Neteisėtai atleistas darbuotojas turėjo teisę rei-kalauti gražinti į darbą ir sumokėti už priverstine pravaikštą.

Darbininkai ir tarnautojai turėjo teisę savo noru nutrauktidarbo sutartį, įspėję apie tai administraciją prieš dvi savaites.Darbininkams ir tarnautojams buvo padidintas darbo užmokes-tis nuo 5 iki 30 procentų1 0 0.

Moterys už lygu darbą gaudavo vienoda užmokesti su vyrais.Liaudies Komisaru Tarybos 1940 m. lapkričio 23d. nutarimubuvo numatyta padidinti darbo užmokestį vidutiniškai 20 pro-centu pramonės, transporto, ryšių, statybos, komunalinio ūkio,žemės ūkio, prekybos, sveikatos apsaugos ir valstybiniu įstaigųdarbuotojams ir įvesti vienetine darbo užmokesčio sistema, kadbūtu didinamas darbo našumas.

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940 m.lapkr ič io 23 d. į saku įvestas darb in inkų ir tarnauto ju socialinisdraudimas socialistinėse ir privačiose įmonėse. Draudimo įmo-kas mokėjo įmonės, įstaigos ir privatūs samdytojai. Buvo nusta-tytas ir socialinis nedarbingų ir mažai darbingų asmenų aprūpi-nimas. Bedarbiai, negalėje gauti darbo, gaudavo pašalpas. Nuo1941 m. sausio l d. pašalpos buvo mokamos ir daugiavaikėmsmotinoms.

Liaudies Komisarų Tarybos 1941 m. kovo 25 d. nutarimu nu-statyta 8 valandų darbo diena visose įmonėse ir įstaigose. Dar-b i n i n k a i ir tarnautoja i turėjo teisę gauti kasmetines mokamasatostogas. Viršvalandžiai buvo uždrausti. Esant būtinam reika-l u i sk i r t i v iršvalandžius administraci ja galėjo t ik gavusi konflik-tų vertinimo komisijos arba darbininkų ir tarnautoju komitetobei darbo inspektoriaus sutikimą.

Siekdama stiprinti darbo drausmę, Liaudies Komisarų Tary-ba 1941 m. balandžio 14 d. patvirtino Pavyzdines vidaus darbo tvar-kos taisykles. Jose buvo išdėstytos dirbančiųjų ir administraci-jos teisės ir pareigos, nuobaudos darbo drausmės pažeidėjamsir paskatos už gera darbą. Aukščiausioji nuobauda buvo atleidi-mas iš darbo, įmonės administracija kartu su profsąjungos ko-mite tu nustatydavo įmonės vidaus darbo tvarkos taisykles. Beto, įmonėse, kuriose dirbo ne mažiau kaip 50 darbininkų, buvosudaryti draugiškieji teismai.

Darbo sauga prižiūrėjo darbo inspektoriai ir saugumo tech-nikos inspektoriai. Pramoniniuose komisariatuose darbo sau-gos reikalus sprendė vadinamieji socialinio būvio reikalų sekto-riai. Visose įmonėse buvo išrinkti visuomeniniai darbo inspek-toriai, o kur dirbo ne mažiau kaip 50 žmonių, prie profsąjungos

272

komiteto buvo sudaromos darbo saugos komisijos. Liaudies Ko-misaru Tarybos 1941m. kovo 26 d. nutarimu Darbo liaudies ko-misariato Darbo apsaugos valdyba buvo perduota profsąjungųorganizacijų Centro biurui ir tuo pašalintas dualizmas darbosaugos srityje.

Darbo santykiai privačiose įmonėse buvo reguliuojami deri-nant darbo sąlygų normavimą su kolektyvinėmis sutartimis.1940 m. spalio 30 d. Lietuvos TSR profsąjungų Centro biurasįpareigojo visus samdytojus sudaryti su dirbtuvių ir įmonių prof-sąjungų komitetais kolektyvines sutartis pagal tipinės kolekty-vinės sutarties reikalavimus. Tipinėje kolektyvinėje sutartyje bu-vo nustatytos darbo užmokesčio, darbo ir poilsio normos, dar-bo sauga, socialinis draudimas ir pan.

Samdos santykius žemės ūkyje reguliavo Liaudies KomisarųTarybos 1941 m. sausio 25 d. patvirtintos "Žemės ūkio darbi-ninkų samdos privačiuose ūkiuose taisyklės". Jose buvo nusta-tyta darbininkų samdymo tvarka, darbo užmokesčio normos,darbo ir poilsio laikas ir pan.

Po karo, siekiant atkurti ūkį, reikėjo įtraukti į darbą kuo dau-giau žmonių. Greta individualios darbo sutarties, taikytos nau-jos įtraukimo į darbą formos: darbo prievolė, organizuotas dar-bininkų telkimas, darbininkų rengimas darbo rezervų mokyk-lose, specialistų rengimas vidurinėse ir aukštesniosiose mokyk-lose ir jų skyrimas į darbą.

Liaudies Komisarų Taryba 1944 m. rugpjūčio 25 d. patvirti-no Laikinąja darbo jėgos mobilizacijos instrukciją. Darbams pra-monės, statybos ir kitose įmonėse buvo mobilizuoti darbingimiestų ir kaimų gyventojai, išskyrus moksleivius ir studentus.Vengiantieji mobilizacijos galėjo būti baudžiami teismo. Tai buvolaikina priemonė: 1946 m. balandžio mėnesį mobilizacija be spe-cialaus vyriausybės leidimo uždrausta. Tik kaimo gyventojamsiki 1952 metų reikėjo ruošti miško medžiagą.

Asmenys, baigę darbo rezervų mokyklas, buvo laikomi mo-bilizuotais ir turėjo atidirbti pagal paskyrimą ketverius metus.

Atliekamieji darbo prievolę arba mobilizuotieji darbams ne-galėjo pasitraukti iš darbo, kol nesibaigė terminas arba neįvyk-

273

dė užduočių. Už savavališkų pasitraukimą iš darbo buvo bau-džiama. Įmonių ir ištaigu vadovai neturėjo teisės priimti į darbąj a u n ų j ų specialistų, neatidirbusių pagal paskyrimą.

1945 m. spalio 24 d. Lietuvos TSR LKT patvirtino Samdomojo darbo privačiuose Lietuvos TSR ūkiuose naudojimo tai-sykles ir Tipinę žemės ūkio darbininko samdos sutartį. Vykdo-m i e j i komitetai registravo rašytines sutartis ir t ikr ino jų teisėtu-mą. Darbo užmokestis turėjo būti ne mažesnis ka ip tarybiniųūkių d a r b i n i n k ų , darbo diena trukti 8 valandas. Derliaus nuė-mimo metu šalių susitarimu darbo diena galėjo būti ilgesnė iruž ja papildomai mokama.

Lietuvos TSR LKT 1951 m. gruodžio 31d. Lietuvos valsty-binių, kooperatinių ir visuomeninių įmonių bei įstaigų darbi-ninkams ir tarnautojams patvirtino naujas Tipines vidaus dar-bo taisykles. Pagal šias taisykles darbuotojai, padarę ilgalaikęarba pakartotinę pravaikšta, turėjo atsakyti baudžiamąja tvar-ka. Tačiau darbo drausmė nuo to nestiprėjo, nes įmonių vado-vai tikėjo gras inimu poveikiu ir nesirūpino darbuotojų suinte-resuotumu geru darbu.

Ministrų Taryba 1951 m. liepos 14 d. patvirtino Draugiškųjųteismų įmonėse ir įstaigose nuostatus. Šiems teismams buvo pa-vesta nagrinėti darbo drausmės pažeidimus.

Nuo 1953 metų darbo santykius daugiausia reguliavo TSRSdarbo įstatymai. Lietuvoje teisės aktų buvo išleista labai mažai.1956 m. spalio 29 d. Lietuvos TSR Ministrų Taryba patvirtino mi-nimalius darbo užmokesčio dydžius pagal liaudies ūkio šakas.

Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1972 m. birželio l d. pri-ėmė Lietuvos TSR darbo įstatymų kodeksą (DĮK), kuris įsiga-liojo nuo 1973 m. sausio l d. DĮK, greta teisės į darbą, poilsi,garantuotą darbo užmokestį, skelbė darbuotojų teises į sveikasir saugias darbo sąlygas, nemokamą profesinį rengimą ir kvali-fikacijos kėlimą bei teise dalyvauti valdant gamybą. Kodeksepabrėžta, kad įvairios lengvatos socialinio-kultūrinio ir buitinioaptarnavimo srityse pirmiausiai suteikiamos darbininkams ir tar-nautojams, sąžiningai atliekantiems savo pareigas. Kodeksas

274

Į t v i r t i n o darbo sutarties laisvės principą. Administracija netu-rėjo teisės reikalauti at l ikt i darbo, nenumatyto darbo sutartyje.Darbuotojai turėjo teisę nutraukti darbo sutartį, įspėję admi-nistracija prieš dvi savaites. Grąžinimo į darbą bei darbininkų irt a r n a u t o j ų materialinės atsakomybės ginčai ga lut inai buvosprendžiami teismo. Profsąjungos atstovavo darbininku ir tar-nauto jų interesams gamybos, darbo, buities ir kultūros srityse,t u r ė j o Įs ta tymų leidybos iniciatyvos teisę.

4. Baudžiamoji teisė

Nuo l 9 4 0 m . gruodžio l d Lietuvoje pradėjo galioti 1926 m.RTFSR baudžiamasis kodeksas, o iki tol taikomi baudžiamiejiįstatymai neteko galios. Buvo nustatyta, kad teismų nuospren-džiai, p r i i m t i ik i tarybų valdžios įvedimo ir dar neįvykdyti, netu-ri būt i vykdomi. Tokias bylas teismai turėjo perspręsti pagalRTFSR baudžiamąjį kodeksą. Pagal šį kodeksą buvo baudžia-mi asmenys, padarę nusikalt imus i k i tarybų valdžios įvedimo.Tai buvo pasityčiojimas iš baudžiamosios teisės principų, visuo-tinai pripažintų civilizuotose visuomenėse.

Iki TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1946 m. liepos4 d. įsako "Dėl karo padėties panaikinimo" Lietuvoje Baudžia-mojo kodekso normos buvo taikomos karo padėties sąlygomis.

Po karo buvo nustatytos naujos TSRS baudžiamosios teisėsnormos. Kai kurių normų galiojimas apsiribojo tik dispozicijaarba sankcija, o galutinai straipsnio tekstas buvo papildomasLietuvos TSR valdžios organų.

Siekiant pagerinti moterų padėti, Lietuvos TSR Aukščiau-siosios Tarybos Prezidiumas 1949 m. rugpjūčio 12 d. priėmė įsa-kymą "Dėl Lietuvos TSR teritorijoje veikiančio RTFSR BK 133a

straipsnio papildymo". Jame numatyta atsakomybė už atsisaky-mų pri imti i darbą moteris nėštumo motyvais, taip pat maitinan-čias k ū d i k i u s moteris arba darbo užmokesčio sumažinimą dėl tųpačių motyvu. Bausmė - pataisos darbai iki šešių mėnesiu arbabauda iki 1000 r u b l i ų . Minėto pažeidimo kartotinumo atveju baus-mė galėjo būti padidinta iki dvejų melų laisvės atėmimo.

275

Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1949 m. sausio 25 d. įsa-ku pripažinti nustojusiais galios BK 84 , 84 ir 193 straips-niai, numatė atsakomybę už valstybinės paslapties paskelbimą.

Stalino asmens kulto metais Lietuva neturėjo teisės leistisavarankišku baudžiamosios teisės aktų. Pasmerkus asmenskultų ir jo metu padarytus nusikaltimus, imtasi priemonių lik-viduoti teisėtumo pažeidimus. Lietuvos TSR AukščiausiosiosTarybos Prezidiumas 1954 m. gruodžio 30 d. išleido įsaką "DėlLietuvos TSR teritorijoje galiojančio RTFSR BK papildymo".Baudžiamasis kodeksas buvo papildytas 54' straipsniu ir nu-statyta, kad lygtinis paleidimas iš įkalinimo vietų prieš laikągali būti pritaikytas tiems, kurie sąžiningu darbu bei pavyz-dingu elgesiu įrodė, kad pasitaisė, ir atliko ne mažiau kaip dutrečdalius jiems paskirtos bausmės. Atleidimo nuo tolesniobausmės atl ikimo arba jos pakeitimo lengvesne klausimą spren-dė teismas įkalinimo vietų administracijos teikimu. RemiantisLietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1959 m. va-sario 28 d., įsaku prieš laiką galėjo būti paleisti sąžiningai dir-bę ir pavyzdingai elgėsi ir atlikę pusę bausmės asmenys. Tiknuteis t ies iems už vals tybinius ir k i tus sunkius nusikaltimuspriešlaikinis paleidimas galėjo būti taikomas at l ikus ne ma-žiau kaip du trečdalius bausmės.

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1959 m.birželio 19 d. priėmė įsaką "Dėl Lietuvos TSR teritorijoje ga-liojančio RTFSR BK 541 straipsnio suderinimo su TSR Sąjun-gos ir sąjunginių respublikų baudžiamųjų įstatymų pagrindais".Įsake nustatyta, kad asmuo, nuteistas laisvės atėmimu, patai-sos darbais, nutrėmimu, ištrėmimu ar pasiuntimu į drausmėsbatalioną, pavyzdingu elgesiu ir sąžiningu darbu įrodęs, kadpasitaisė, ir atlikęs ne mažiau kaip pusę bausmės, teismo galibūti atleistas nuo bausmės prieš laiką arba neatliktoji baus-mės dalis pakeista švelnesne. Taip pat nuteistasis galėjo būtiatleistas ir nuo papi ldomųjų bausmių - ištrėmimo, nutrėmi-mo, teisės eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą.Tik nuteistiesiems už itin pavojingus nusikaltimus lygtinis pa-

276

leidimas prieš terminą ir neatliktos bausmės dalies pakeiti-mas švelnesne galėjo būti taikomas tik atlikus du trečdaliusbausmės. Lygtinis paleidimas ir neatliktos bausmės dalies pa-kei t imas švelnesne negalė jo būt i ta ikomas i t i n pavojingiemsrecidyvistams.

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1956 m.kovo 24 d. įsaku pakeistas Baudžiamojo kodekso 140 straipsnisir numatyta, kad už abortu darymą ne ligoninės sąlygomis arbaasmens, neturinčio medicinos mokslo, yra baudžiama laisvėsatėmimo bausme.

1956 m. gruodžio 28 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumoįsaku baudžiamoj i atsakomybė už nedideli chuliganizmą pakeistaadministracine nuobauda ir nustatytas areštas iki penkiolikosparų. Areštą skyrė vienasmeniškai liaudies teisėjas.

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1957 m.balandžio 19 d. išleido įsaką "Dėl baudžiamosios atsakomybėsuž smulk ia spekuliaci ją" ir nustatė bausmę - laisvės atėmimąnuo dvejų iki trejų metu arba pataisos darbus nuo trijų mėnesiųiki vienų metų, arba baudą iki 3000 rublių konfiskuojant spe-kuliacijos objektą.

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1957 m.rugsėjo 19 d. įsaku nustatė atsakomybę už grasinimą liudytojuijį nužudyti, sunaikinti jo turtą ar panaudoti smurtą.

Remdamasis TSRS Aukščiausiosios Tarybos 1957 m. vasa-rio 15 d. įstatymu "Dėl baudžiamosios atsakomybės už kariniusnusikaltimus", Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiu-mas 1957 m. liepos 12 d. išleido įsaką ir pakeitė daug BK straips-niu, kurie numatė atsakomybe už karinius nusikaltimus.

Siekiant užkirsti kelią nusikalstamoms statyboms, LietuvosTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1958 m. liepos 22 d.i š le ido Įsaką ir nustatė, kad be leidimo statybų vykdyti negali-ma, už šiurkštų statybos technikos taisyklių pažeidimą buvo nu-matyta baudžiamoji atsakomybė.

Kovojant su nusikalstamu nerūpestingumu elgiantis su ugni-mi ir kitais nerūpestingumo veiksmais, kai sunaikinamas turtas,

277

1958 m. rugpjūčio 27 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas iš-leido įsaką ''Dėl atsakomybės už neatsargu valstybinio, visuome-ninio ar p i l i eč iu asmeninio turto sunaikinimą ar sugadinimą".Už valstybinio ir visuomeninio turto sunaikinimą ar sugadinimąbuvo numatyta bausmė - laisvės atėmimas iki trejų metų arbapataisos darbai iki vienų metų, o už piliečių turtą - laisvės atėmi-mas i k i dvejų metų arba pataisos darbai iki vienų metų.

Būdingas 1953-1960 metų la ikotarpio baudžiamosios teisėsraidos bruožas yra tas, kad buvo panaikinta atsakomybė už vei-kas, praradusias visuomenei pavojinga pobūdi, sušvelnintosbausmės už mažai pavojingus nusikaltimus ir sugriežtintos uži t in pavojingus nus ika l t imus .

1958 m. gruodžio 25 d. TSRS Aukščiausioji Taryba priėmėTSR Sąjungos ir s ą j u n g i n i ų respubl ikų baudžiamųjų į s ta tymųpagrindus. Lietuvos valdžia rėmėsi Šiais pagrindais, tačiau dau-geliu a t v e j ų skirtingai reguliavo kai kuriuos dalykus. Antai 1959 m.gegužes 22 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiu-mas išleido įsaką "Dėl atsakomybės už neteisėta statybinių me-džiagų įs igi j imą' ' ir numatė už tai laisvės atėmimą iki dvejų metųarba pataisos darbus iki vienų metų, konfiskuojant neteisėtai Įgy-tas medžiagas arba pastatą, kuriam ši medžiaga panaudota. Tąpačią dieną Prezidiumas priėmė ir įsaką "Dėl atsakomybės užkliudymą vaikams ar paaugliams išeiti visuotini privalomą moky-mą". Tėvai arba globėjai, taip pat pareigūnai, piktybiškai kliudė vai-ku ir paauglių privalomam mokymui, buvo baudžiami pataisosdarbais iki trijų mėnesių arba bauda iki 500 rubliu.

Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1959 m. gegužės 22 d.įsaku pakeitė ir papildė BK 136 ir 137 straipsnius ir nustatė tyči-nio nužudymo sunkinančias aplinkybes. Tokiomis aplinkybėmislaikė: 1) savanaudiškas paskatas, kerštą, chuliganizmą; 2) tiksląnuslėpti kitą nusikaltimą; 3) kartotinumą arba įvykdymą asmens,bausto už sunkų kūno sužalojimą, nužudymą vienu metu keletoasmenų; 4) tur int pareiga specialiai rūpint i s nužudytuoju arbapasinaudojant bejėgiška jo padėtimi; 5) būdą, pavojingą dauge-lio žmonių gyvybei arba žiauriai kankinant nužudytąj į .

278

Siekdamas užtikrinti saugų eismą, Aukščiausiosios TarybosPrezidiumas 1959 m. rugsėjo 16 d. išleido įsaką "Dėl baudžia-mosios atsakomybės už autotransporto eismo ir eksploatavimotaisykl ių pažeidimą". Baudžiamoji atsakomybė buvo numatytatokiais atvejais: a) kai pažeidimas sudarė realia grėsmę kilti ne-laimingam atsitikimui arba avari jai ar kitiems sunkiems padari-niams; b) kai pažeidimas sukėlė nelaimingą atsitikimą, avarijąar kitus sunkius padarinius: c) kai pažeidimas buvo piktybiniopobūdžio ir sukėlė i t in sunkių padarinių žmonėms. Nustatytaatsakingu už transporto priemonių techninę būkle arba jų eks-ploatavimą asmenų, išleidusių į kelionę netvarkingas autotrans-porto priemones, leidusiu vairuoti neblaiviam vairuotojui bau-džiamoji atsakomybė, šiurkštų vairuotojo darbo režimo pažei-dimą, jei tokie veiksmai sukėlė nelaimingą atsitikimą, avariją arki tų sunkių p a d a r i n i u .

Iš RTFSR baudžiamojo kodekso Lietuvoje veikė 162 straips-nis, numatęs slaptą svetimo turto paėmimą, padarytą dėl skur-do, nedarbo; 160 ir 161 straipsniai, numatę atsakomybę už pa-naikintų specialių mokesčių nesumokėjimą, 173 straipsnis- at-sakom) be už lupikavimą ir pan. Todėl 1957 m. gegužės 21 d.Lietuvos TSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą "Dėl LietuvosTSR teismų santvarkos įstatymo ir kodeksų projektų paruoši-mo". Buvo sudaryta vyriausybinė komisija ir darbo komisijoskiekvienam kodeksui rengti.

Rengiant BK projektą, panaudoti galiojantys baudžiamiejiįstatymai ir j ie tobulinti atsižvelgiant i Lietuvos ypatumus. Buvonumatyta baudžiamąją atsakomybę už kai kuriuos ūkinius, bui-t in ius , ta rnybin ius ir k i tus nepavojingus nusikalt imus pakeistiadminis t racinėmis arba visuomeninėmis poveikio priemonė-mis. Antra vertus, buvo stiprinama piliečių asmens ir jų teisiųapsauga. Lietuvos TSR baudžiamąjį kodeksą (BK) Aukščiau-sioji Taryba priėmė 1961 m. birželio 26 d. Jame atsirado dunauji skyriai: nusikaltimai piliečių politinėms ir darbo teisėmsir nus ikal t imai te i s ingumui . Sukurta daugiau nei 40 naujų nor-m ų . Nusikalt imu laikomos tik kodekse numatytos veikos ir nu-

279

matyta atitinkamuose jo straipsniuose bausmė galėjo būti pa-skirta tik teismo nuosprendžiu. Lietuvos piliečiai, padare nu-sikaltimus užsienio šalyse, atsakė pagal Lietuvos TSR baudžia-mąj į kodeksą nepriklausomai nuo sulaikymo, tardymo ar teis-mo vietos.

Nepilnamečiu baudžiamoji atsakomybė kodekse numatytanuo 16 metu. Tačiau už tyčini nužudymą, tyčinį kūno sužaloji-mą, suardžiusį sveikatą, išžaginimą, plėšimą, vagystę ir chuliga-nizmą sunkinančiomis aplinkybėmis baudžiamoji atsakomybėprasideda nuo keturiolikos metų. Teismas turėjo teise besitai-santi nepilnametį, atlikusį trečdalį bausmės, atleisti nuo liku-sios dalies bausmės arba sutrumpinti jos laiką ar paskirti švel-nesne bausmę.

1961 m. Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso bendrąją dalįsudarė penki skyriai: bendrieji nuostatai, nusikaltimas, baus-mė, bausmės skyrimas ir atleidimas nuo bausmės, priverčiamo-sios medicininės ir auklėjamojo pobūdžio priemonės. Ypatin-goji dalis suskirstyta į vienuolika skirsnių: valstybiniai nusikalti-mai, nusikaltimai socialistinei nuosavybei, nusikaltimai asmensgyvybei, sveikatai, laisvei ir orumui, nusikaltimai politinėms irdarbinėms piliečių teisėms, nusikaltimai asmeninei nuosavybei,ūkiniai nusikaltimai, pareiginiai nusikaltimai, nusikaltimai tei-singumui, valdymo tvarkai, visuomenės saugumui ir viešajai tvar-kai ir kariniai nusikalt imai. Vertinant nusikaltimų pavojingu-mą, čia pirmavo valstybės interesai ir jos nuosavybė, o ne žmo-gaus gyvybė ir jo interesai.

5. Civilinis procesas

Nuo 1940 m. gruodžio l d. Lietuvoje įsigaliojo 1923 m. RTFSRcivilinio proceso kodeksas (CPK). Jis buvo taikomas sprendžiantcivilinius ginčus, kylančius iš civilinių santykių, kurie buvo grin-džiami socialistine ir privatine nuosavybe. Prokuroras turėjo tei-sę iškelti civilinę bylą piliečių interesais ir įsitraukti į bylą bet kurio-je jos stadijoje, jeigu to reikalavo piliečių ar valstybės interesai.

CPK buvo papildytas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tary-bos Prezidiumo 1946 m. rugpjūčio 3 d. įsaku "Dėl galiojančių

280

Lietuvos TSR teritorijoje Santuokos, šeimos ir globos įstatymųkodekso ir Civilinio proceso kodekso pakeitimų", įsakas nusta-tė teisminės ištuokos tvarka. Teisminės ištuokos procesas pa-skelbtas viešu ir turėjo dvi stadijas. Pirmoji s tadi ja vyko liaudiesteisme, kuris nustatydavo ištuokos motyvus, paskelbdavo apieištuokos bylos iškėlimą laikraštyje ir bandydavo šalis sutaikyti.Sutuoktiniams nesusitaikius, liaudies teismas priimdavo nuta-rimą dėl bylos užbaigimo. Po to ieškovas turėjo kreiptis su pa-reiškimu i LTSR Aukščiausiąjį teismą, kuris bylą sprendė iš es-mės. Aukščiausiasis teismas, nutraukdamas santuoka, kartu nu-spręsdavo, su kuriuo iš tėvų vaikai lieka, kuriam iš tėvų ir kokiatenka vaikų išlaikymo išlaidų dalis, nustatydavo išsituokiančių-jų turto padalijimo tvarką, išsituokiančiųjų pageidavimu suteik-davo jų turėtas iki santuokos pavardes ir nustatydavo mokesčiosumą, kurią turė jo sumokėti vienas arba abudu sutuoktiniai užištuokos l i u d i j i m ą .

Plečiantis gamybos apyvartai tarp organizacijų pagausėjot u r t i n i ų g inčų, o teismai neįstengė jų greit išspręsti. Todėl Lie-tuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1955 m. lie-pos l d. įsaku pakeitė CPK 21 straipsnį, o 1959 m. gruodžio25 d. ir 1960 m. lapkričio 2 d. įsakais dar kartą pakeitė CPK21, 22 ir 248 straipsnius. Remiantis šiais pakeitimais, daugu-ma by lų , kylančių tarp organizacijų, išskyrus kolūkius, buvoperduota spręsti arbitražui.

Ilgainiui galiojantis Lietuvoje RTFSR civilinio proceso ko-deksas, nepaisant nuolatinių jo keitimų ir papildymų, negalėjotenkinti naujų ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimoporeikių, todėl buvo parengtas ir Lietuvos TSR Aukščiausio-sios Tarybos 1964 m. liepos 7 d. patvirtintas Lietuvos TSR civi-l in io proceso kodeksas. Pirmame šio kodekso skyriuje išdėsty-tos normos, apimančios bendrus civilinio proceso institutus. Ja-me pabrėžti principai, kuriais turi vadovautis teismas spręsda-mas bylas. Pagrindiniai principai buvo šie: suinteresuotų asme-nų teisė nustatyta tvarka kreiptis į teismą, ir teismas negali at-mesti (nepriimti) ieškininio pareiškimo; visų piliečių lygybė priešįstatymą ir teismą; bylų nagrinėjimo kolegialumas; teisėjų ne-

281

priklausomumas ir vadovavimasis t ik įstatymais; teismo proce-so viešumas; proceso vedimas l ie tuv iu kalba.

Civi l inio proceso kodeksas nustatė tris teisenas: ieškinine,bylu, kylančiu iš administracinių teisinių santykių, ir ypatingąjateiseną. Pirmos ir antros teisenos tvarka sprendžiamos ginčobylos, o ypatingosios teisenos tvarka - ne ginčo bylos.

C i v i l i n i o proceso kodeksas numatė nauja inst i tutą, t. y, ieš-kinio palikimą nenagrinėto. Ieškovas turėjo teisę vėl pareikštita patį ieškinį, kai pašalinamos sąlygos, nulėmusios ieškinio pa-likimą nenagrinėto.

CPK sudarė galimybę dalyvauti civiliniame procese visuo-menės atstovams. Antai pagal 380 straipsnį visuomeninių orga-nizacijų ir darbo kolektyvų atstovai galėjo dalyvauti vykdant teis-mo sprendimą.

6. Baudžiamasis procesas

Lietuvos prezidentas 1940 m. rugpjūčio 5 d. aktu panaikinoBaudžiamojo proceso į s tatymo straipsnius, te ikusius privile-gi juotą padėti teismo procese dvasininkams. Pavyzdžiui, buvopanaik intas 93 straipsnio 2 punktas, draudęs dvasininkui būtil i u d y t o j u dėl f a k t u , sužinotų per i špažint į , ir tuo buvo paneig-ta išpažinties paslaptis, pažeistas sąžinės laisvės principas. Taippat panaikinta priesaika, kurią privalėjo duoti l i u d y t o j a i perparengtinį tardymą ar teismo posėdyje. Kartu su priesaikospanaikinimu buvo panaik int i 95-97, 99, 443-445, 706-708 irk i t i s traipsniai . 98 ir 716 straipsniuose buvo nustatyta, kad teis-mas įspėja l iudytoją, jog j i s privalo sakyti tiesą, ir primena,kad už melagingus parodymus bus patrauktas baudžiamojonatsakomybėn. 109 straipsnyje pasakyta, kad kviestiniais nega-li būt i asmenys, dalyvaujantys byloje šalių teisėmis, taip patšalių g iminaič ia i .

1940 metų Lietuvos TSR Konstitucijoje buvo deklaruojamiasmens neliečiamybės, nepriklausomumo, nacionalinės teismoproceso kalbos principai, todėl reikėjo priimti naują Baudžia-mojo proceso kodeksą (BPK). Nuo 1940 m. gruodžio l d. buvo

282

įvestas 1923 m. RTFSR BPK. Šio kodekso pirmame skyriujeišdėstyti bendrieji nuostatai, bylu žinybingumo normos, teismosudėtis, teisėju nušalinimas, įrodinėjimo klausimai, procesiniaiterminai. Antrame skyriuje nustatytas baudžiamosios bylos iš-kėlimas, kvotos ir parengtinio tardymo atlikimas. Trečias sky-rius reguliavo bylų nagrinėjimą liaudies teisme. Ketvirtas sky-rius nustatė procesų apygardų, sričių teismuose, penktas sky-rius - procesą Aukščiausiajame teisme, šeštasis skyrius - nuo-sprendžių vykdymo tvarka.

Bylų nuosprendžiai, priimti iki tarybų valdžios įvedimo ir darneįvykdyti, neturėjo būti vykdomi. Tokias bylas Lietuvos TSRteismai turėjo nagrinėti iš naujo pagal RTFSR BPK. Už nusi-ka l t imus, padarytus Lietuvos teritorijoje, asmenys turėjo būtitraukiami atsakomybėn pagal RTFSR BPK, nors galiojo įstaty-mu atgalinio neveikimo principas. Tai buvo vienas iš būdų susi-doroti su okupacinės valdžios priešais.

Po TSKP XX suvažiavimo buvo panaikintos BPK normos,nustačiusios supaprastintą ir pagreitintą baudžiamųjų bylų pro-cesą. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas1956 m. lapkričio 17 d. įsaku panaikino BPK 466-473 straips-nius, reguliavusius bylų dėl teroristinių aktų prieš valdžios at-stovus ir teroristiniu organizacijų, taip pat dėl kontrrevoliuci-nio kenkimo ir diversijų, tyrimą ir nagrinėjimą. Šie straipsniaibuvo grubus elementaraus teisėtumo iškraipymas. Tardymas te-roristinių aktų ir teroristinių organizacijų bylose turėjo būti baig-tas ne vėliau kaip per 10 dienų. Kaltinamoji išvada įteikiamaprieš parą iki teismo. Byla nagrinėjama šalims nedalyvaujant,apskųsti nuosprendžio neleidžiama, mirties bausmė įvykdomatuoj pat, priėmus nuosprendi.

TSRS Aukščiausioji Taryba 1958 m. gruodžio 25 d. priėmėTSR Sąjungos ir sąjunginiu respublikų baudžiamojo procesopagrindus. Jais vadovaujantis buvo parengtas ir Aukščiausio-sios Tarybos 1961 m. birželio 29 d. patvirtintas LTSR BPK.

Lietuvos TSR BPK susidėjo iš 7 skyrių ir 439 straipsnių. Pir-mame skyriuje išdėstyti baudžiamojo proceso uždaviniai, jo prin-

283

cipai, aplinkybės, šalinančios bylos iškėlimų, ir pan. Nustatyta teis-mo, prokuratūros ir kvotos organų kompetencija, proceso daly-vių teises ir pareigos, įrodymų rūsys, kardomosios priemonės.

Antrame skyriuje apibūdintas baudžiamųjų bylų iškėlimaskaip atskira savarankiška stadija, baudžiamosios bylos iškėlimovados, pagrindai ir tvarka.

Trečiame skyr iu je apibrėžtos parengtinio tardymo sąlygos,kvotos organų veikla, išdėstyti atskiri veiksmai, parengtinio tar-dymo sustabdymas ir pabaigimas.

Ketvirtas skyrius reguliavo procesą pirmosios instancijos teis-me. Jame buvo išdėstytos normos, nustatančios kaltinamojo ati-davimą teismui, teisminio nagrinėjimo sąlygas, teismo posėdžiosudedamąsias dalis, nuosprendžio priėmimą.

Penktas skyrius skirtas procesui kasacinėje instancijoje. Ja-me išdėstyta neįsiteisėjusių nuosprendžių apskundimo ir pro-testavimo tvarka, kasaciniai nuosprendžio panaikinimo arbapakeitimo pagrindai, bylų nagrinėjimo kasacinėje instancijojeprocedūra.

Šeštame skyriuje nustatytos nuosprendžio vykdymo sąlygosir tvarka, įvairių klausimų, kylančių nuosprendį vykdant, spren-dimo tvarka.

Septintas skyrius nustatė įsiteisėjusių teismo nuosprendžių,nutarčių ir nutarimų peržiūrėjimą. Čia nustatytas bylų peržiū-rėjimo priežiūros tvarka ir jų atnaujinimo dėl naujai išaiškintųaplinkybių procesas.

Baudžiamojo proceso kodeksas nuolat buvo tobulinamas irpapildomas: 1966 m. spalio 24 d. papildytas aštuntuoju skyriu-mi dėl chuliganizmo bylu ypatybių. 1967 m. spalio 27 d. į jį įra-šytos normos, reguliuojančios garso įrašo panaudojimą atlie-kant apklausą ir kitus tardymo veiksmus.

1969 m. rugpjūčio 27 d. BPK papildytas 91 straipsniu ir leis-ta nekelti baudžiamosios bylos, o pasiųsti medžiagą visuomeni-nio poveikio priemonėms taikyti.

1970 m. BPK buvo papildytas devintuoju skyriumi, kuriamenustatytas kardomasis kalinimas, jo pagrindai ir motyvai.

284

1977 m. kovo 30 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios TarybosPrezidiumo įsaku BPK buvo papildytas dešimtuoju ir vienuo-l i k t u o j u skyriais. Juose nustatytas trumpalaikis sulaikymas ir ad-ministraciniu nuobaudų skyrimas vietoje baudžiamosios atsa-komybes už nepavojingus teisės pažeidimus.

PENKTAS SKYRIUS

Nepriklausomos Lietuvos valstybėsatkūrimas ir konstitucinė raida

1. Nepriklausomybės paskelbimasir konstitucinis jos įtvirtinimas

Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą teisiškai parengė,moksl inės i n t e l i g e n t i j o s iniciatyva ir plat ies iems gyventojųsluoksniams aktyviai remiant, vienuoliktojo šaukimo LietuvosTSR Aukščiausiosios Tarybos, pasipildžiusios keletu energingųdeputatų iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio aktyvistų tarpo,1989 m. žengti ž ingsniai . Svarbiausia buvo reformuotos kai ku-rios principinės 1978 m. Lietuvos TSR konstituci jos nuostatos,paskelbusios, be ki ta ko, kad Lietuvoje turi galia tik Aukščiausio-sios Tarybos priimti ar ratifikuoti įstatymai, kad žemė, jos gel-mės, vidaus ir teritoriniai vandenys, miškai ir kiti gamtos ištek-liai, gamybos priemonės ir kt. yra Lietuvos nacionalinis turtasir jos išimtinė nuosavybė, nustačiusios Lietuvos pilietybę [ATVŽ.1989. Nr. 15], Į t e i s i n u s i o s daugiapartinę sistema [ATVŽ. 1989.Nr. 36]. Lietuvos kelias, kokį jį matė lietuvių tauta, buvo mė-ginamas m o d e l i u o t i 1989 m. gegužės 18 d. LTSR Aukščiausio-sios Tarybos Deklaraci joje "Apie Lietuvos v a l s t y b i n į suvere-ni te tą" . Apžvelgusi Lietuvos valstybingumo kelią, prasidėjusįXIII a. ir pasibaigusi 1940 m. prievart iniu neteisėtu pri jungi-mu prie Tarybų Sąjungos, Aukščiausioji Taryba išeitį iš esa-mos padėties matė "tik atgaunant valstybini suverenitetą", ku-ris, jos nuomone, yra "jau šiandien išryškėjęs l ietuvių tautossiekis ir neat imama t a u t ų teisė, įgyvendinama tik laisvo tautų

286

apsisprendimo sąlygomis". Deklaracijoje pabrėžta, kad atei-ties s a n t y k i a i su TSRS ir k i t o m i s vals tybėmis turi būti nusta-tomi tik tarpvalstybinėmis sutartimis.

1990 m. vasario 7 d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba pri-ėmė principinės reikšmės nutarimą "Dėl 1939 m. Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo", kuriamesakoma, kad Lietuvos Liaudies seimo 1940 m. liepos 21 d. pri-imta Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lie-tuv ių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti, todėl šia dekla-racija grindžiamas TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas ''DėlLTSR priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga" taippat yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nevaržo.

Reikšmingi buvo taip pat Lietuvos TSR Aukščiausiosios Ta-rybos Prezidiumo 1989 m. sausio 25 d. įsakai dėl Lietuvos vals-tybinio h imno, vėliavos, dėl Vasario 16-osios - Lietuvos vals-tybės a t k ū r i m o dienos - paskelb imo tautine švente, ir kai ku-rie kiti aktai.

Šie visi aktai atspindėjo prasidėjusi ir, nepaisant įnirtingoTSKP ir Tarybų Sąjungos viršūnių priešinimosi, grasinimu ir ple-čiamos piktos antilietuviškos propagandos, vis sparčiau įsibė-g ė j a n t i nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo procesą. Jaunuo 1989 m. pradžios ėmė atsikurti politinės partijos-Lietuvosdemokratu partija, Lietuvos socialdemokratu partija, Lietuviutautininkų sąjunga, gruodžio mėnesi suskilo ilgus metus buvusivaldančiąja Lietuvos komunistu partija: didžioji dauguma josnarių rėmė Lietuvos suvereniteto idėją.

1990 m. vasario 24 d. Lietuvoje įvyko demokratiški ir laisviLietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimai daugiapartiniupagrindu, atnešę užtikrintą pergalę Sąjūdžiui. Aukščiausioji Tary-ba susirinko ir sesija buvo atidaryta tu pačiu metų kovo l O d.

išr inkta ir pradėdama darbą kaip Lietuvai svetimos valstybėsprimesta institucija, bet turėdama lietuviu tau tos atstovu manda-tą atkurti tą pačią Lietuvos valstybę, egzistavusią 1918-1940 me-tais, Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba kovo II d. pirmiausiapriėmė Deklaraciją dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos

287

deputatų įgal ioj imų [ATVŽ. 1990. Nr. 9], argumentavusią tai,kad svetimos valstybės inst i tuci jų panaudojimas neturi būti in-terpretuojamas kaip tos valstybės suvereniteto l ietuviu tautaipripažinimas, kad r inkimu teisę turintys Lietuvos gyventojai sa-vo val ia patikėjo išrinktiems šios Lietuvos TSR AukščiausiosiosTarybos deputatams tautos suverenią galią, t. y. ji teisiniu po-žiūriu yra kokybiškai nauja institucija, ir tik sąlygiškai naudoja-si senu pavadinimu. Be to, Deklaracija skelbė, kad Aukščiau-sioji Taryba nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. bus vadinama Lietu-vos Aukščiausiąja Taryba.

Po to buvo priimtas Įstatymas dėl valstybes pavadinimo ir her-bo, nustatęs oficialų valstybės pavadinimą Lietuvos Respublika,sutrumpintai -Lietuva. Šiuo [statymu Lietuvos Aukščiausioji Ta-ryba ėmė vadintis Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba.

Tik po to imt i svarstyti ir priiminėti Lietuvos likimą lemian-tys konst i tuciniai dokumentai, o pirmiausia -Aktas dėl Lietu-vos nepriklausomos valstybės atstatymo. Jame, be kita ko, skel-biama: "Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdamaTautos val ią, nutar ia ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės su-

vereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklau-soma valstybė."

Toliau Aktas nurodė, kad Lietuvos tarybos 1918 m. vasario16 d. Nepriklausomybės aktas ir Steigiamojo seimo 1920 m. ge-gužės 15 d. rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės vals-tybės niekada nebuvo nustoję teisines galios ir lieka Lietuvosvalstybės konstitucinis pamatas. Ji skelbė Lietuvos valstybės te-ritorijos v ient isumą ir nedalomumą, negaliojimą joje kitos, t. y.sovietinės, valstybės konstitucijos. Dokumente pabrėžiama, kadLietuvos valstybė lieka ištikima visuotinai pripažintiems tarp-tautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, ga-rantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises. Aktas bai-giamas pareiškimu, kad Aukščiausioji Taryba "kaip suvereni-nių galių reiškėją šiuo aktu pradeda realizuoti visą Valstybėssuverenitetą".

288

Vardiniu b a l s a v i m u už Akta balsavo 124 deputatai, susilaikėšeši. prieš nebalsavo niekas.

Po to, s iekdama pabrėžti atkuriamos Lietuvos valstybės irjos konsti tucines tvarkos tęstinumą. Aukščiausioji Taryba pri-ėmė įstatymą "Dėl 1938 metu gegužės 12 dienos Lietuvos Kon-s t i tuc i jos g a l i o j i m o atstatymo". Jame buvo nurodyta, kad Aukš-čiausioji Taryba, atsižvelgdama i LTSR Aukščiausiosios Tary-bos nutarimą "Dėl 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jųpasekmių Lietuvai likvidavimo", konstatuodama, kad 1938 m.Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai dėl TSRS įvyk-dytos prieš Lietuva agresijos sustabdytas ir, siekdama atstatytipažeistas tautos ir Lietuvos valstybės suverenines teises, nuta-ria n u t r a u k t i 1978 m. Lietuvos TSR Konstitucijos, taip pat1977 m. TSRS Konstitucijos galiojimą Lietuvos teritorijoje iratnaujinti 1938 m. Lietuvos Konstitucijos galiojimą.

Šis nutarimas turėjo principine reikšme, tačiau jo faktiškasįgyvendinimas, susijęs su būtinumu greitai atlikti plačius viso vals-tybinio-teisinio gyvenimo pertvarkymus, buvo sunkiai įmanomasir netikslingas. Todėl pačiame minėtame akte buvo nurodyta, kad1938 m. Konstitucijos skyrių ir straipsniu, reglamentuojančių Res-publikos prezidento, Seimo, Valstybės tarybos ir Valstybės kon-trolės statusą, galiojimas sustabdomas. Be to, nurodyta, kad se-nosios Konstituci jos galiojimo atkūrimas pats savaime neatkuriaLietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų.

Tam pačiam tikslui skirtas ir kitas kovo 11 d. priimtas Aukš-čiausiosios Tarybos aktas - įstatymas "Dėl Lietuvos RespublikosLaikinojo Pagrindinio Įstatymo", įstatyme, motyvuojant Aukš-čiausiosios Tarybos siekiu suderinti atkurtosios 1938 m. LietuvosKonstitucijos nuostatas su pakitusiais politiniais; ekonominiaisir kitais visuomeniniais santykiais, skelbiamas 1938 m. LietuvosKonstitucijos galiojimo sustabdymas ir Lietuvos Respublikos Lai-kinojo Pagrindinio Įstatymo įsigaliojimas.

Kartu šiame įstatyme nustatoma, kad Lietuvos Respublikoje irtoliau lieka gal ioti tie iki šiol veikė Lietuvos įstatymai bei kiti teisėsaktai, kurie neprieštarauja Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui.

289

Laikinasis Pagrindinis Įstatymas susidėjo iš 132 straipsniu,suski r s ty tu į 16 sk i r sn ių .

Tai nebuvo originalus konstitucinis aktas, nes AukščiausiojiTaryba nauja i konstituci jai parengti paprasčiausiai neturėjo lai-ko. Tiek Pagrindinio Įstatymo struktūroje, tiek tur iny je ganaryškiai atsispindėjo nemažai 1978 m. Lietuvos TSR Konstituci-jos nuostatu, žinoma, griežtai atmetus bet kokias užuominasapie politinius Lietuvos ir Tarybų Sąjungos ryšius, apie i š i m t i n evienos partijos padėt į .

Lietuvos Respublika skelbiama suverenia demokratine vals-tybe, išreiškiančia "Lietuvos liaudies bendra valią bei interesus"(l str.). Suvereni Valstybės valdžia priklauso Lietuvos l iaudžiai .

Laikinojo Pagr indinio Įstatymo trečiasis skirsnis "Pagrindi-nės Lietuvos p i l ieč iu teisės, laisvės ir pareigos" beveik visais pa-rametrais at i t iko to paties pavadinimo 1978 m. Konstitucijosskirsni. Bet lyginant abiejų dokumentų skirsnius "Ekonominėsistema", naujajame dokumente ryškiai matyti naujos tenden-cijos: visiškai atsisakydamas sovietinės konst i tuci jos aukšt intossocialistinės nuosavybės, kurios pagrindų sudarė valstybinė irkolūkinė-kooperatinė nuosavybės formos, Laikinasis Pagrindi-nis Įstatymas (44 str.) teigė, kad Lietuvos ekonominės sistemospagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kur io je į pir-mąja vieta iškeliama pi l iečių privati nuosavybė, toliau - pilie-čių, susijungusių į grupes (kolektyvus), nuosavybė ir pagaliauvalstybinė nuosavybė. Jau aiškiai matomas ketinimas Šia ten-denciją g i l int i : "Valstybinės nuosavybės teise Lietuvos Respub-likai pr iklausantis turtas Lietuvos į s tatymu nustatyta tvarka ga-li būti perduotas at lygint inai arba neatlygintinai pi l iečių, jų gru-pių (kolektyvų) nuosavybėn" (46 str.).

Dėl skubotumo, su kuriuo buvo priversta rengti ir priimtiLaikinąjį Pagrindinį Įstatymą, taip pat atsižvelgdama į užsimo-tas esmines įva i r iaus ių v i suomeninio gyvenimo sr ič ių reformas,Aukščiausioji Taryba sąmoningai nustatė nesudėtingą kelią jamkeisti ir t o b u l i n t i . Laikinojo Pagrindinio Įs tatymo 132 straips-nyje nustatyta, kad jo keitimo ar papildymo sumanymas turi

290

b ū t i svarstomas, jei jį pateikia dešimtadalis Aukščiausiosios Ta-rybos deputatų arba Vyriausybė, o 1990 m. rugsėjo 11 d. šie rei-kalavimai dar labiau sumažinti: sumanymui pateikti užteko vie-nos penkioliktosios deputatu dalies, tai dar galėjo padaryti jaune tik Vyriausybė, bet ir bet kuri Aukščiausiosios Tarybos nuo-l a t i n ė komisi ja. Visais atvejais Laikinasis Pagrindinis Įstatymasgalėjo būt i keičiamas Aukščiausiosios Tarybos sprendimu, pri-imtu ne mažesne kaip dviejų trečdaliu balsų dauguma, arba re-ferendumu (131 str.).

Jau ta pačia 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba pavedėsudarytai Redakcinei komisijai parengti Laikinojo PagrindinioĮstatymo t o b u l i n i m o pasiūlymus. Kovo 17 d. buvo priimti pir-m i e j i jo pakeit imai.

2. Aukščiausiųjų valstybės organų sistema

Laikinasis Pagrindinis Įstatymas vykdyti valstybinę valdžią pa-vedė Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, Vyriausybeiir Teismui (2 str.). Tačiau faktiškai išliko sovietinė valdžios struk-tūra, besiremianti vieningos valdžios koncepcija, kurios esmęsudarė vieninga Liaudies deputatų tarybų -Lietuvos Respubli-kos Aukščiausiosios Tarybos, rajonų, miestu, gyvenviečių ir apy-l i n k i ų Liaudies deputatų tarybų, kaip Lietuvos atstovaujamųjųvalstybės valdžios organu, -sistema, įtvirtinta Laikinojo Pagrin-dinio įstatymo 60 straipsnyje.

Nustatydamas organizacinius Aukščiausiosios Tarybos prin-cipus ir teisinį jos statusą, Laikinasis Pagrindinis Įstatymas te-besivadovavo jos visavaldiškumo ir viršenybės kitų valstybės or-ganu atžvilgiu principais. Aukščiausiajai Tarybai pavesta formuo-ti kitus svarbiausius valstybės organus, kurie buvo jos kontro-liuojami ir jai atskaitingi.

Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 78 straipsnio 22 punktuosebuvo išvardyti dalykai, priskirti Aukščiausiosios Tarybos kom-petencijai, į skai tant teisę pri imti Lietuvos Respublikos Konsti-tuci ja ir daryti jos pakeitimus, tvirtinti valstybės biudžetą, leistiir aiškinti įstatymus, skirti Ministrų Tarybos pirmininką, jo tei-

kimu tv i r t int i Minis t rų Tarybos sudėti ir daryti jos pakeitimus,r inkt i visų lygių te i sė jus , skirt i Respublikos prokurorą ir jo pa-vaduotojus, vyriausiąjį valstybinį arbitrą, išklausyti savo skina-mų ar renkamų organų ir skir iamų pareigūnų ataskaitas, r a t i f i -kuoti ir denonsuoti tarptautines sutartis, priimti sprendimą su-rengti referendumą, leisti amnestijos aktus ir kt.; dalis numaty-tos Aukščiausiosios Tarybos kompetencijos - tvirtinti svarbiau-sių ekonominės ir socialinės raidos programų projektus, nusta-tyti Lietuvos Respublikos aukščiausiųjų ir vietinių valstybės val-džios organų steigimo ir veiklos tvarka, prokuratūros, teismų irkitų teisingumo organų sistema, kompetencija ir veiklos tvar-ką, sudaryti nau jus rajonus, keisti rajonų ir miestų pavadinimusir pan. - t iesiogiai rodė, kad ji užsimojusi plačioms įva i r ių vi-suomeninio ir valstybinio gyvenimo sričių retormoms. Tačiau irŠis didžiulis dalykų, priskirtų Aukščiausiosios Tarybos kompe-tencijai, sąrašas nebuvo išsamus, nes taip pat pavedė jai "spręs-ti kitus valstybinės reikšmės klausimus".

Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nenumatė vienašmenio vals-tybės vadovo inst i tuci jos . Jame buvo kalbama apie aukščiausią-jį Lietuvos Respublikos pareigūną, atstovaujantį Lietuvos Res-publikai tarptautiniuose santykiuose. Šiais žodžiais buvo api-būdinamas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas. Pagal savokompetenciją -vadovauti klausimų, kuriuos tur i svarstyti Aukš-čiausioji Taryba rengimui - tai buvo parlamentinės institucijosvadovas; tačiau kartu Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui bu-vo pavesta pasirašyti įstatymus, pateikti Aukščiausiajai Tarybaipranešimus apie šalies padėtį ir kitus svarbius vidaus ir užsieniopolitikos klausimus, teikti Ministrų Tarybos pirmininko, Aukš-čiausiojo Teismo pirmininko, Respublikos prokuroro, vyriau-siojo valstybinio arbitro kandidatūrą, t. y. dalykai, kurie paprastaipriklauso valstybės vadovo kompetencijai.

Dviejų atsakingų pareigų sugretinimas viename asmenyje dėldidžiulės darbo apimties nepasiteisino, todėl jau 1990 m. ko-vo 29 d. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 80 straipsnio pakeiti-mu buvo numatytas Aukščiausiosios Tarybos renkamas seniū-

292

nas, kur iam suteikta teisė pirmininkauti Aukščiausiosios Tary-bos posėdžiams.

Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas buvo renkamas iš de-putatu s laptu balsavimu penkeriems metams, ne daugiau kaipdviem kadencijoms paeiliui. Aukščiausiosios Tarybos jis galėjob ū t i atšauktas anksčiau laiko.

Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku 1990 m. kovo 11 d. bu-vo išrinktas Vytautas Landsbergis.

Aukščiausiosios Tarybos instituci ja, užtikrinančia šio organodarbo organizavimą, taip pat padedančia organizuoti referen-dumus, į s tatymu projektų liaudies svarstymus, teikiančia pilie-tybe, skiriančia apdovanojimus, teikiančia malone, skiriančia irat le idžiančia diplomatinius atstovus, priimančia užsienio vals-tybių atstovų skiriamuosius raštus. Laikinasis Pagrindinis Įsta-tymas į v a r d i j o Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą (84 str.). ĮPrez id iumo sudėti pagal einamas pareigas įėjo AukščiausiosiosTarybos Pirmininkas (jis - ir Prezidiumo pirmininkas), jo pava-duotojai, Aukščiausiosios Tarybos sekretorius, nuolat inių ko-mis i jų pirmininkai. Be to, Prezidiumo nariais galėjo būti renka-mi neribojant jų skaičiaus ir kiti deputatai.

1990 m. kovo 29 d. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeiti-mu Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas imtas rinkti iš 11 na-r i ų , tarp kurių pagal pareigas teliko Aukščiausiosios TarybosPirmininkas, jo pavaduotojai ir sekretorius.

Aukščiausioj i Taryba buvo renkama penkeriems metams, o1990 m. rugsėjo 11 d. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeiti-mu nustatyta, kad Aukščiausioji Taryba dviem trečdaliais balsųgali nutraukt i savo įgaliojimus anksčiau laiko. Tokiu atveju tu-rėjo būt i vykdomi pirmalaikiai rinkimai [ATVŽ. 1990. Nr. 27].

Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nustatė, jog Aukščiausioji Ta-ryba renkasi į dvi ilgalaikes eilines sesijas per metus ir į neeilines,kurios gali būti kviečiamos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumoarba trečdalio deputatų iniciatyva.

įgyvendinti vykdomąją valdžią buvo pavesta Vyriausybei, darvadinamai Ministrų Taryba, susidedančiai iš Ministro Pirminin-

293

ko, jo pavaduotoju ir ministrų (93 str.). Ministrą P i rmininką,kuriam pavesta vadovauti Vyriausybei ir jai atstovauti, tvirtinoAukščiaus io j i Taryba Aukščiausiosios Tarybos P i r m i n i n k o pa-s i ū l y m u (94 str.). Vyriausybės sudėti Ministru Tarybos Pirmi-ninko te ikimu tvirtino Aukščiausioji Taryba. Ministrų Tarybabuvo atsakingu Aukščiausiajai Tarybai, o tarp jos sesijų -Aukš-čiausiosios Tarybos Prezidiumui. Ji privalėjo turėti Aukščiau-siosios Tarybos pasitikėjimą. Aukščiausiajai Tarybai dviejų treč-dalių balsu dauguma pareiškus Vyriausybei ar atskiram minist-rui nepasitikėjimą. Vyriausybė solidariai arba ministras turėjoats is tatydint i .

1991 m. sausio 8 d. buvo nustatyta, kad nepasi t ikė j imui Vy-riausybe ar atskiru m i n i s t r u pareikšt i užtenka pusės Aukščiau-siosios Tarybos deputatų b a l s ų .

Laikinasis Pagrindinis Įstatymas Ministrų Tarybai pavedė pri-i m t i nutarimus, leist i potvarkius, organizuoti ir t i k r i n t i jų vyk-dymą. Konkretindamas kompetencija, 1990 m. kovo 22 d. Lie-tuvos Respublikos Vyriausybės Įstatymas jai pavedė spręsti vi-sus valstybes klausimus, jei tik Konstitucija jų nepriskyrė Aukš-čiausiosios Tarybos, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, Aukš-čiausiosios Tarybos Pirmininko kompetencijai: toliau detalizuo-jant ši kompetencija apėmė ekonomikos, teisėtumo, krašto ap-saugos užtikrinimo, socialinio aprūpinimo, švietimo, mokslo,kul tūros, užsienio politikos srit is.

Įstatymas reikalavo, kad Vyriausybės narys būtų Lietuvos pi-lietis ir j šias pareigas būtų skiriamas ne daugiau kaip dviemkadencijoms paei l iui .

Ministerijų skaičius buvo sumažintas. Veikė Ekonomikos,Energetikos, Finansų, Krašto apsaugos, Kultūros ir švietimo,Mater ia l in ių išteklių, Miškų ūkio, Pramonės, Prekybos, Ryšių,Statybos ir urbanistikos, Susisiekimo, Socialinės apsaugos, Svei-katos apsaugos, Teisingumo, Užsienio reikalų, Vidaus reikalųir Žemės ūkio ministerijos. Šis ministerijų sąrašas nebuvo sta-bilus: jau netrukus, 1990 m. balandžio 3 d., Krašto apsaugos mi-nisterija reorganizuota į departamentą, 1991 m. vasario 28 d.

294

p a n a i k i n t a Pramonės ministeri ja, jos funkcijas paskirsčius Eko-nomikos ir Materialiniu ištekliu ministerijoms, ir t. t.

Skelbdama Lietuvos nepriklausomybę, Aukščiausioji Tary-ba priėmė Įs ta tymu, kuriuo visos buvusios Lietuvos TSR sąjun-ginio-respubl ikinio pavaldumo ministeri jos, valstybiniai komi-tetai ir žinybos paskelbtos pavaldžiomis Lietuvos Respublikai.

Daug dėmesio, kaip ne vienoje kitoje buvusioje nepriklauso-mos Lietuvos konstitucijoje. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas sky-rė tiesioginės demokratijos institucijoms. Jo 2 straipsnyje sako-ma, kad savo suverenią galia liaudis laisvai išreiškia ne tik rink-dama deputatus arba per deputatu balsavimą, bet ir tiesiogiaiper įstatymų sumanymo iniciatyva, piliečių balsavimą konstituci-niais klausimais ir demokratiška referendumą. Šią bendro pobū-džio nuostata konkret ino k i t i Pagrindinio Įstatymo straipsniai.

Tiesa, tarp įstatymu leidybos iniciatyvos teisės subjektų -Aukščiausiosios Tarybos deputatų, Aukščiausiosios Tarybos Pre-z id iumo, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko, AukščiausiosiosTarybos n u o l a t i n i ų komis i jų, Ministrų Tarybos, AukščiausiojoTeismo, Respublikos prokuroro, taip pat politiniu partijų beivisuomeninių organizacijų respublikinių komitetų -LaikinasisPagrindinis įstatymas (81 str.) tiesiogiai piliečių nepaminėjo.

Teise skelbti referendumą turėjo Aukščiausioji Taryba savoiniciatyva arba 300 tūkstančiu r inkimu teise turinčių Lietuvosp i l i e č i ų reikalavimu. Be to, vadovaudamasis paskutiniąja sovie-tine konstitucija, Laikinasis Pagrindinis Įstatymas minėjo dar irį s ta tymų projektų bei kitų svarbiausių Lietuvos valstybinio irvisuomeninio gyvenimo klausimų pateikimą Aukščiausiosios Ta-rybos sprendimu l iaudžia i svarstyti (pagal Laikinojo Pagrindi-nio Įstatymo 1990 m. rugsėjo 11 d. pakeitimą-visuomenei svars-tyti). Pastaroji priemonė, nors teturėdama tik patariamąją reikš-mę, gerokai išplėtė tiesioginio tautos poveikio parlamentinėsįstaigos sprendimams galimybes.

Laik inas i s Pagrindinis Įstatymas nustatė bendrus visų lygiųtarybų rinkimų teisės principus -visuotiniai, lygūs, tiesioginiairinkimai, slaptas balsavimas, kurie apskritai buvo formuluoja-

295

mi kaip ir 1978 m. LTSR Konsti tuci joje. Toks pat nustatytas iramžiaus cenzas: teisė rinkti buvo įgyjama sulaukus 18, teisė bū-ti išr inktam į Aukščiausiąja Taryba - 21, i kitas tarybas - 18 me-tu amžiaus. Tačiau nustatęs kandidatų kėlimo tvarka, LaikinojoPagrindinio į s ta tymo 70 straipsnis, prieštaraudamas nusistovė-j u s i a i s o v i e t i n e i nea l ternatyv ių r inkimų praktikai, pabrėžė, kadkandidatu skaičius neribojamas, į rinkimų biuletenį gali būtiįrašytas bet koks jų skaičius.

Laikinasis Pagrindinis Įstatymas rinkimų sistemos Įsakmiain e į v a r d i j o , bet buvo akivaizdu, jog kalbama apie mažoritarinęsistema.

Vietinėms Liaudies deputatų taryboms Laikinasis Pagrindi-nis Įstatymas (103 str.) pavedė spręsti vietos reikalus, Įgyven-d i n t i aukštesniųjų valstybės organų sprendimus, svarstyti vals-tybinės reikšmės klausimus, teikti dėl jų savo siūlymus.

Skelbdama Lietuvos nepriklausomybę Aukščiausioji Tary-ba s p e c i a l i u Į s t a t y m u Aukščiausiajam Teismui, rajonų ir mies-tų teismams. Respublikos prokurorui ir jam pavaldiems pro-kurorams (taip pat Valstybiniam arbi t ražui ir l iaudies kontro-lės organams) buvo pavedusi to l iau vykdyti turimus į g a l i o j i -mus. L a i k i n o j o Pagrindinio įstatymo nustatyta teismo ir pro-kuratūros sistema taip pat iš esmės nesiskyrė nuo nustatytos1978 m. LTSR Konstitucijoje.

Lietuvos Respublikos teismais buvo skelbiami AukščiausiasisTeismas, laikomas aukščiausiąja teismine valdžia Lietuvoje, įsta-tymu nustatyta tvarka vykdanti teisingumą ir prižiūrinti kitų teis-mų veikla, ir rajonų (miestų) teisinai (113,115 str.). Visi j ie suda-romi iš renkamų teisėjų ir teismo tarėjų, ir bylas, išskyrus įstaty-mo numatytas išimtis, turėjo nagrinėti kolegialiai (116 str.). Rinktivisų grandžių teisėjus, taip pat Aukščiausiojo Teismo tarėjus bu-vo pavesta Aukščiausiajai Tarybai, o rajonų (miestu) teismu tarė-jus -vietinėms Liaudies deputatų taryboms. Teisėjai buvo renka-mi dešimčiai, o tarėjai - penkeriems metams (114 str.).

Įmonių, įstaigų ir organizacijų ūkiniai ginčai turėjo būti spren-džiami valstybinio arbitražo organų (124 str.).

296

Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 125 straipsnis skelbė, jogaukščiausiąja priežiūrą, kad visos ministerijos, žinybos, įmonės,įstaigos ir organizacijos, vietinių Liaudies deputatų tarybų vyk-domieji organai, kolūkiai, kooperatinės bei kitokios visuome-ninės organizacijos, pareigūnai, taip pat piliečiai Lietuvos teri-torijoje t iksl iai ir vienodai vykdytų Įstatymus, įgyvendina Lietu-vos Respublikos prokuroras bei jam pavaldūs žemesnieji pro-kurorai. Skirti Respublikos prokurorą pavesta AukščiausiajaiTarybai Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko teikimu. Visų pro-kuroru į g a l i o j i m ų laikas - penkeri metai.

1990 m. liepos 27 d. įsigaliojo Prokuratūros įstatymas [ATVŽ.1990. Nr. 23], detalizavęs prokuratūros organų uždavinius, jųsistemą, organizavimo ir veiklos principus. Šiame įstatyme irdrauge paskelbtame Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimeRespublikos prokuroras imtas vadinti generaliniu prokuroru.

3. Lietuvos valstybės tarptautinispripažinimas ir konstitucinė jos raida

TSRS nenoras pr ipažint i procesus, vykstančius Lietuvoje, ska-tino jos valdančiąją viršūne, pasitelkus kolaborantiškuosius ele-mentus, daryti viską, kad išlaikytų lietuvių tautą savo priklauso-mybėje. Tam buvo panaudotos įvairiausios priemonės. Iš pra-džių -jėgos demonstravimas, prievarta ir tyčiojimasis, po to pra-dėtas ekonominis karas: buvo tikimasi, kad dėl ekonominės blo-kados atsiradusi žaliavų ir gamybos komponentų stoka sukelsprekių trūkumą, nedarbą, socialinius neramumus. PriešiškosLietuvai TSRS akcijos pasiekė apogėjų 1991 metais.

1991 m. sausio 10 d. Aukščiausioji Taryba gavo TSRS prezi-dento pasirašytą ultimatumą, kategoriška forma "siūlantį" tuč-tuojau visiškai atkurti TSRS konstitucijos ir LTSR konstituci-jos galiojimą bei atšaukti anksčiau priimtus "antikonstitucinius"aktus. Po u l t imatumo TSRS kariuomenė pradėjo atvirą agresi-ja prieš Lietuvos valstybę, o TSKP organizacija Lietuvoje sau-sio ii d. paskelbė įkur iant i "nacionalinio gelbėjimo komitetą"ir kad šis komitetas "ima valdžią į savo rankas".

297

Iškilusios realios grėsmės teisėtų valstybės valdžios institucijųveiklai akivaizdoje Aukščiausioji Taryba sausio 14 d. priėmė nu-tarimą, jog tam atvejui , jei ji nebegalėtų vykdyti savo įga l io j imų,sudaroma Lietuvos Respublikos Vyriausybė emigracijoje. Vidausreikalų ir krašto apsaugos daliniams svarbiausių valstybės objek-tų užpuolimo atveju oficialiai suteikta teisė priešintis.

Tautos v ienybės ir pasišventimo dėka nepriklausomos Lie-tuvos valstybės ins t i tuc i ja s pavyko apginti. Bet TSRS ginkluo-tosios pajėgos ėmėsi teroro aktų prieš Lietuvos įstaigas, parei-gūnus, pi l iečius .

Tomis grėsmingomis dienomis 1991 m. vasario 28 d. priim-tame Aukščiausiosios Tarybos nutar ime nurodyta, kad TarybųSąjungai t o l i a u vykdant prieš Lietuvos Respublika agresijosveiksmus ir iš l iekant aktyvios okupacijos galimybei, visos TSRSir jos kolaborantų kuriamos Lietuvoje valdymo struktūros yraneteisėtos, Lietuvos valdžios institucijos ir pareigūnai negali ben-dradarbiauti su okupantais , o piliečiai aktyviosios okupacijosrežimo atve ju kviečiami laikytis nepaklusnumo, gintis ir gintikitus. Akte nurodyta, kad aktyviosios okupacijos pradžia nusa-ko padėtis, kai Aukščiausio j i Taryba yra prievarta suvaržoma.

Kartu Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 2 straipsnis buvo papil-dytas piliečių teise priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lie-tuvos valstybės suverenumą ir vientisumą [ATVŽ. 1991. Nr. 8].

Tarybinę agresiją Lietuvos gyventojai sutiko ryžtingai nusi-teikę, vieningi ir susitelkę. Tai parodė Aukščiausiosios Tarybosnutar imu 1991 m. vasario 9d. atlikta visuotinė gyventojų ap-klausa (plebiscitas): daugiau nei trys ketvirtadaliai turinčių ak-tyv ią ją r inkimų teisę Lietuvos gyventojų slaptu balsavimu pasi-sakė už Lietuva kaip nepriklausoma demokratinę valstybe. Rem-damasi Šia aiškiai pareikšta tautos valia, Aukščiausioji Taryba1991 m. vasario l1 d. priėmė konstitucinį įstatymą "Dėl Lietu-vos valstybės" [ATVŽ. 1991. Nr. 6], kurio teiginys "Lietuvos vals-tybė yra nepriklausoma demokratinė respublika" skelbiamasLietuvos Respublikos konstitucine norma ir pamatiniu valsty-bės principu; ji gali būti pakeista tik visuotinės apklausos būdu,

298

jei už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvosp i l i e č i u , t u r i n č i u aktyviąją rinkimu teisę.

Nepavykęs 1991 m. rugpjūčio 19 d. pučas Maskvoje ir po josekės TSRS subyrėj imas at i tol ino tiesiogine grėsme Lietuvosnepriklausomybei, susidarė palankesnės jos tarptautinio įsitvir-t inimo ir reformų sąlygos.

Siekdama Lietuvos Respublikos įsitraukimo į laisvų pasau-lio tautu ir valstybių bendrija ir tam rengdamasi, AukščiausiojiTaryba jau 1991 m. sausio 29d. buvo pr iėmusi pareiškimą[ATVŽ. 1991. Nr. 4], kuriuo įsipareigojo gerbti ir sąžiningai vyk-dyti J u n g t i n i ų Tautu Įstatus ir kitus tarptautinius aktus, regla-mentuojančius diplomatinius ir konsulinius santykius.

Per labai trumpa laika Lietuvos Respublika pripažino dau-giau nei 100 pasaulio valstybių, tarp jų ir Rusija. 1991 m. rugsė-jo 17 d. Lietuva tapo pilnateise Jungtinių Tautu nare, po to bu-vo pri imta į kitas autoritetingiausias tarptautines organizacijas,pasirašė Helsinkio Baigiamąjį aktą.

Kartu matydama tam tikrų jėgų pastangas bet kokiu pavida-lu išsaugoti buvusia Tarybų Sąjungą bei ket inimus ir Lietuvąįtraukti į posovietinio Rytų bloko erdves, Aukščiausioji Taryba,remdamasi 1918 m. vasario 16d. ir 1990 m. kovo 11 d. aktaisdėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo ir 1991 m. va-sario 9 d. tautos pareikšta valia, 1992 m. birželio 8 d. priėmėkonstitucini įstatymą "Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo įpostsovietines Rytų sąjungas", kuriuo įsipareigojama niekadanesijungti į jokias buvusios TSRS pagrindu kuriamas naujas po-litines, karines, ekonomines ir kitokias valstybių sąjungas; to-kie mėginimai laikomi priešiškais Lietuvos nepriklausomybei iružtraukiančiais atsakomybę pagal Lietuvos įstatymus. Įstatymetaip pat nurodyta, kad Lietuvos teritorijoje negali būti jokių Ru-sijos, NVS ir į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuome-nės d a l i n i u .

Iškilo aktuali politinės dienotvarkės problema - buvusios so-vietinės kariuomenės išvedimas iš Lietuvos teritorijos. Aukš-čiausiosios Tarybos iniciatyva 1992 m. birželio 14 d. vykusiame

299

r e f e r e n d u m e už re ika lav imų besąlygiškai ir n e a t i d ė l i o t i n a i1992 metais išvesti iš Lietuvos teritori jos buvusią TSRS kariuo-mene ir atlyginti Lietuvai padaryta žalą, pasisakė per 90 pro-centų referendume dalyvavusių pil iečiu. Reikalai pajudėjo, betsvetima kar iuomene Lietuvos teritoriją paliko tik baigiantis1993 m. rugpjūčiui .

Lietuva žengė i rinkos santykius, pamažu įsisiūbavo ekonominėir ypač agrarinė reformos. 1993 m. birželyje vėl įvesta naciona-linė valiuta- litas.

Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, turintis daugybe aiškiaipasenusių normų, nors dažnai keičiamas ir taisomas, bent kiek jįp r i d e r i n a n t prie sparčiai kintančių Lietuvos visuomenės politi-niu, ekonominių ir socialinių santykių, negalėjo būti Lietuvos tei-sinės sistemos reformos pagrindu jau vien dėl to, kad atspindėjolabiau ne Lietuvos Respublikos, o tarybinių konstitucijų tradici-jas ir nuostatas. Naujos konstitucijos, atitinkančios Lietuvos kon-stitucines tradicijas ir demokratinių valstybių konstitucinius prin-cipus, rengimas buvo pradėtas dar 1990 m. lapkričio 7 d., Aukš-čiausiosios Tarybos Prezidiumui priėmus nutarimą "Dėl Lietu-vos Respublikos Konstitucijos rengimo". Tačiau šis nutarimas bu-vo įgyvendinamas lėtai ir sunkiai. Lietuvos valstybės Konstituci-jos samprata bei pagrindinės jos nuostatos brendo diskusijose,dažnai aštriai polemizuojant. Ypač daug buvo diskutuojama dėlAukščiausiosios Tarybos Pirmininko įgaliojimų, prezidento insti-tucijos atkūrimo, Konstitucinio teismo įsteigimo.

Konstitucijos rengimo ir apskritai Aukščiausiosios Tarybosdarbą komplikavo tai, kad Sąjūdyje susitelkusius įvairiu politi-nių pažiūrų žmones, vienijamus Lietuvos nepriklausomybės idė-jos, tą nepriklausomybę pasiekus ėmė veikti išcentrinės jėgosir, kaip nekart Lietuvoje jau buvo atsitikę, buvusios vienybės irsusitelkimo nebeliko.

Esant šiai situacijai 1992 m. vasarą Aukščiausiosios Tarybosdeputatu frakcijoms vis dėlto pavyko susitarti dėl Aukščiausio-sios Tarybos įga l io j imu nutraukimo anksčiau laiko ir naujų rin-kimų paskelbimo. Jiems numatyta pataisyti senąjį rinkimų įsta-

300

tymą arba išleisti nau ja , kuriuo remiantis pusė deputatu būtųrenkama pagal mažoritarinę, pusė - pagal proporcinę sistema.Susitar imas teisiškai buvo į t v i r t i n t a s Aukščiausiosios Tarybostu pačiu metu birželio 18 d. ir liepos 9 d. nutarimais [ATVŽ.1992. Nr. 19,21 ]. Kartu buvo žengtas esminis konstitucinės Lie-tuvos raidos žingsnis.

Pirmiausia tai matyti iš 1992 m. liepos 7 d. įstatymo "Dėl Lai-kinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo ir Lietu-vos Respublikos aukščiausiosios valstybės valdžios institucijos

pake i t imo" [ATVŽ. 1992. Nr. 22]. Įstatymo reikšme ta, kad ga-iojančiame nepriklausomos Lietuvos konstituciniame akte bu-vo atsisakyta tarybines vieningos Liaudies deputatų tarybų sis-temos. Šiuo į s t a t y m u apskritai panaikintas Laikinojo Pagrindi-nio įstatymo septintasis skirsnis ''Liaudies deputatu tarybų siste-ma ir jų veiklos principai", o Aukščiausioji Taryba čia jau vadina-ma Seimu (nurodant, kad ši nuostata įsigalioja, kai pradedamaspirmasis po rinkimų Seimo posėdis). Pažymėta, kad Seimas susi-deda iš 141 deputato, renkamo ketveriems metams, ir dviem treč-daliais balsų gali nutraukti savo įgal io j imus anksčiau laiko.

Vietines Liaudies deputatų tarybos imtos vadinti savivaldybiųtarybomis, jų kadencija taip pat sutrumpinta iki ketverių metų.

Kiek anksčiau, sausio 16 d. [ATVŽ. 1992. Nr. 3], pakeistosLaikinojo Pagrindinio Įstatymo nuostatos, reglamentuojančiosteismų sistema. Dabar ji susidėjo iš Aukščiausiojo Teismo, Ape-liacinio teismo, apygardų teismų ir apylinkių teismų. Nurodo-ma, kad teismai sudaromi iš skiriamu teisėju ir renkamu tarėjų.Aukščiaus ią j į Teismą skirti pavedama Aukščiausiajai Tarybai,kitus - Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui. Įdiegiant " t e i s ė j ųnepakeičiamumo" principą, nustatoma, kad teisėjai skiriamipenkeriems metams, o šiam terminui pasibaigus - moterys, ikisukaks 60, vyrai - 65 metus amžiaus.

Šie konstituciniai principai buvo išplėtoti ir konkretinti, tie-sa, jau atsisakant tarėjų instituto, vasario 6 d. Teismų įstatyme[ATVŽ. 1992. Nr. 8], iš dalies įgyvendintame 1992 m., o visaapimtimi-l995 m.

301

1992 m. spalio 13 d Aukščiausioji Taryba pr i tarė LietuvosRespublikos Konst i tuci jos pro jektui [ATVŽ. 1992. Nr. 31], ku-riame buvo atsižvelgta į Lietuvos valstybės konstitucines tradi-c i jas-v i sapus i ška i įver t intos Lietuvos 1922 m. ir 1938 m. Kon-st i tuci jos, jų paskiros nuostatos: pasinaudota turtinga Vakarųš a l i ų k o n s t i t u c i n ė s kūrybos pat i r t imi . Kartu Aukšč iaus io j i Tary-ba pritarė įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsi-gal ioj imo tvarkos" projektui ir nutarė abu projektus pateiktire ferendumui kartu su Seimo rinkimais.

Specialiai šiam referendumui buvo priimtas įstatymas "Dėlreferendumo Lietuvos Respublikos Konst i tuci ja i priimti". Ja-me pažymėta, kad dalyvavimas referendume yra laisvas, refe-rendumas gr indžiamas visuotine, lygia ir t iesiogine rinkimų tei-se, s laptu balsavimu. Teise jame dalyvauti suteikta Lietuvos pi-l iečiams, referendumo diena sukakusiems 18 metų amžių. Kon-s t i t u c i j a bus la ikoma p r i i m t a , j e i referendume ja i pritars dau-giau nei puse visų t u r i n č i ų rinkimų teise Lietuvos p i l i e č i ų .

Referendumas, įvykęs 1992 m. spalio 25 d., projektui prita-rė ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, lapkričio 6 d. pasirašytaAukščiausiosios Tarybos Pi rmininko [ATVŽ. 1992. Nr. 33], ta-po ga l io jančiu konst i tuc iniu aktu.

Documents

[Lt] M. Maksimaitis - Lietuvos Valstybes Ir Teises Istorija