UDK 821.112.2-31 Pe39

© 2010 by Verlag Kiepenheur & Witsch GmbH & Co. KG, Cologne/ Germany

© Vertimas į lietuvių kalbą, Giedrė Gricienė, 2011

© Viršelio fotografija, Ada Nieuwendijk© Leidykla VAGA, 2011ISBN 978-5-415-02206-9

First published in the German Language asDIE DIENSTAGFRAUEN by Monica Peetz.

Underlying rights licensed by the broadcasting corporation ARD/license through Degeto Film GmbH.

Pėteriui Janui, Lotei ir Semui

© 2010 by Verlag Kiepenheur & Witsch GmbH & Co. KG, Cologne/ Germany

© Vertimas į lietuvių kalbą, Giedrė Gricienė, 2011

© Viršelio fotografija, Ada Nieuwendijk© Leidykla VAGA, 2011

7

1

− Tomai, judinkis! − subliuvo Lukas. – Svečiai gali pasirodyti bet kurią akimirką.

„Le Jardin“ šeimininkas be gailesčio po salę gainiojo savo nau-jąjį padavėją, kas sekundę bombarduodamas jį vis naujomis už-duotimis.

− Penkis stiklus, juk sakiau.− Ne tuos, paprastus stalo įrankius.− Kur gėlės?− Negi turiu pats viskuo pasirūpinti?Tomas menkai tenutuokė, kas čia dedasi ir kodėl Lukas kelia

tokią sumaištį. Ne ką daugiau paaiškėjo ir pažvelgus į užsakymų knygą.

− Bet staliukas prie židinio net neužsakytas.Lukas akimirkai sustingo, jo veido išraiška iškalbingai bylojo,

kad tokio nesusivokimo šiame gyvenime jam dar nebuvo tekę pa-tirti.

− Ar šiandien žiūrėjai į kalendorių?− Žinoma.− Ir ką matei?− Na, kad antradienis.Luko balsas vėl ėmė skambėti kiek garsiau:− Pirmasis mėnesio antradienis. O tai reiškia...− Kažkokia prancūzų valstybinė šventė? – lyg televizinėse vikto-

rinose mėgino atspėti Tomas.

8

Lukas sudejavo. Gali būti, kad suteikdamas prieglobstį darbo ne-turinčiam mokyklos nebaigusiam vaikiui, jis suklydo. Vienintelę – gastronominę – patirtį Tomas įgijo pačios ankstyviausios jaunystės laikais, o pradėtas buvo Oiskircheno sportininkų viešbutyje galvą dėl hormonų audrų pametusio prietrankos. Bėda tik, kad tas prie-tranka buvo pats Lukas. Todėl ir negalėjo atsakyti, kai jo buvusioji šį nevykusį bendros aferos produktą prieš penkias savaites paliko prie restorano durų. Pamestinukui dabar jau buvo devyniolika ir jis labai priminė motiną. Bent taip atrodė Lukui.

− Aštuntai valandai tą staliuką rezervavo mano ištikimiausios lankytojos. Kaip ir kiekvieną pirmąjį mėnesio antradienį, dar nuo tų laikų, kai dirbau čia padavėju, − karščiavosi Lukas. Tokiais mo-mentais išryškėjęs Kelno akcentas leido įtarti jį turint prancūziškų šaknų. „Lukas“, matyt, tebuvo kūrybinis slapyvardis. Restoranas glaudėsi Prancūzų kalbos instituto pašonėje, tad prancūziška jo dvasia čia visai tiko.

Tomas vis dar nesusigaudė:− Ir ką?Lukas dar kartelį giliai atsiduso. Dabar, būdamas šešiasdešimt

penkerių, jau rimtai susimąstydavo apie tai, kam perduos savo verslą, bet kaip šitam nenuovokai dabar paaiškinti, kuo ypatingos tos penkios moterys? Jos lankosi čia jau penkiolika metų. Iš pra-džių vakarieniaudavo kiekvieną antradienį, o vėliau – kartą per mėnesį.

Kadaise, vienos pažliugusios ir nepelningos dienos vakarą, be-siruošiant uždaryti restoraną, jos kikendamos išdygo tarpduryje permirkusios iki paskutinio siūlo galiuko. Penkios moterys – tokios skirtingos, kad labiau nė nebūna: Karolina, šalta, sportiška klasi-kinio veido advokatė; išblyškusi, liesa ir tarsi peršviečiama Judita;

9

šviežiai licencijuota jauna gydytoja Eva; aukštuomenės dama Estela ir jauniausioji, į margą drugelį panaši, abiturientė Kikė.

Tą vakarą dar kelis butelius atkimšti Luką įkalbėjo Karolina. Jos žodis jau tada būdavo paskutinis. Nors po prancūzų kalbos kursų užsiėmimo anuomet dar kartu pasėdėti pirmoji pasiūlė Judita.

− Noriu iki galo pasimėgauti savo laisvu vakaru, − pareiškė ji. Vėliau paaiškėjo Juditos melas savo tuometiniam vyrui, kad pran-cūzų kalbos kursus lankyti reikalavęs jos viršininkas, kuris už juos ir sumokėjęs. Ji buvo linkusi tikėti, kad pedantiškas sutuoktinis, kas vakarą gulantis miegoti lygiai pusę vienuolikos, nepastebės, kad kiekvieną antradienį ji grįžtanti vis vėliau. Tie prancūzų kal-bos kursai žymėjo jos santuokos irimo pradžią. Judita primelavo Kajui kažką apie papildomas mokymosi valandas ir smagiai jas praleisdavo su draugėmis. Užtruko pusę amžinybės, kol antradie-nio moterys pagaliau įtikino ją nutraukti nelaimingą santuoką. Metams bėgant Lukas stebėjo, kaip ezoterika ir Tolimųjų Rytų išmintimi besidominti baikšti sekretorė Judita pamažu keitėsi ieš-kodama savęs.

Jo žvilgsnis lydėjo antradienio moteris metų metus. Būtų galėjęs paliudyti viena akimi matęs, kaip gabi teisininkė Karolina išaugo į garsią baudžiamųjų bylų advokatę, kaip prisiekusi medicinos fanati-kė Eva drauge su leidimu užsiimti medicinos praktika ant vinies pa-džiovė savo diplomą ir sukūrė šeimą, kaip užaugo abiturientė Kikė. Per tuos penkiolika metų daug kas keitėsi. Restoranas „Le Jardin“, išaugęs iš slaptų susibūrimų vietos marškinėlių, virto kunkuliuojan-čio gyvenimo įvykių scena, o Lukas, išaugęs padavėjo švarkelį, tapo restorano savininku. Sau ištikima ir nesikeičianti išliko tik superEs-tela, kuri itin vertino tai, kad bet kas, į ją pažvelgęs, galėjo nuspėti ir apie jos turtus, ir apie vasarnamį Sankt Morice, ir apie lengvatas,

10

teikiamas golfo varžybose. Lukas net įtarė ją jau gimus su „Chanel“ stiliaus namų marškinėliais.

− Tos pačios penkios moterys, kurios čia visai neseniai jau buvo. – pagaliau susivokė Tomas ir nušvito visu veidu. – Ar vėl ateis ir ta mažoji? Kur su ilgom kojom ir trumpu sijonu.

− Kikė? Nė negalvok apie Kikę, − įspėjo Lukas.− Bet ji atrodo tokia miela.Lukas žinojo geriau. Kikė nebuvo miela. Kikė buvo pritren-

kianti. Džiugi, laukinė, triuškinančiai energinga, chroniškai geros nuotaikos ir mėgstanti įsimylėti. „Nuo nekaltybės tik beria“, − tvir-tindavo ji, o prancūziškai panoro išmokti dėl savo naujo vaikino Metju iš Ruano, kurį įsimylėjo, kai baigė mokyklą ir išvyko į kelio-nę po Europą. Manė, kad galėdama su juo dar ir kalbėtis, suteiks santykiams naujų impulsų. Deja, po ketvirto „Įžanginio prancū-zų kalbos kurso“ užsiėmimo nustatė, kad Metju dažniausiai šneka apie savo buvusią draugę. Tuomet leidosi guodžiama Niko. Po to – Michaelio. Kikė svajojo apie pastovius santykius ir tvirtą abipusį ryšį, tačiau seksą mėgo kur kas labiau nei su juo susijusius vyrus. „Gyvendama viena bent jau gali visas jėgas skirti karjerai“, − pos-tringaudavo ji. Ir gyveno viena. Trūko tik karjeros. Dabar plušėjo visiems vietiniams gerai žinomoje Thalbergo dizaino studijoje, ku-rioje didelio karjeros proveržio kol kas nesulaukė. Kikė buvo Joha-nesui Thalbergui dirbusios dizainerių komandos narė. Įmonės kū-rybinis vadovas ir tėvas kūrė baldus, šviestuvus, įvairius buities bei virtuvės aksesuarus, net parduotuvių ir viešbučių interjerus. Kikei dar nebuvo tekę ypatingai sublizgėti kolegų būryje ar prasimušti kiek tolėliau į priekį, bet ji tikėjo rytojaus diena. Tuo įtikėdavo kas-dien vis iš naujo.

− Tai papasakok, − spaudė jaunasis padavėjas.

11

Lukas būtų galėjęs daug papasakoti. Jis žinojo ne vien Kikės vyrų istorijas. Antradienio moterų penketas nė nenutuokė, kiek daug Lu-kas sukaupė informacijos apie jų gyvenimą. Dėmesingai klausyda-mas sužinojo net apie kasmetines daugiadienes penketuko išvykas. Tik ar verta stebėtis – juk kasmetinių kelionių įspūdžiais ir jose nu-tikusiomis anekdotinėmis situacijomis moterys noriai dalindavosi ir visa tai mielai vėl prisimindavo pirmaisiais mėnesio antradieniais. Tuomet kildavo tikros juoko audros.

Pirmą kartą jos išsiruošė į kalnus, kad ramios gamtos apsuptyje galėtų kuo geriau pasiruošti prancūzų kalbos egzaminui. Tas ben-dras turiningai praleistas savaitgalis puikiai pavyko. Net kur kas geriau nei egzaminas. Kikė ir Estela jame iš viso nepasirodė. Kikę tuo metu kur kas labiau domino prancūzų kūno kalbos studijos, o Estela su vyru apsisprendė, kad atostogų namelio Prancūzijoje ne-pirks, nes jau įsigijo Algarvėje. Tai kuriems galams ta prancūzų kal-ba? Jaunajai daktarei Evai per tą nelemtą egzaminą iš susijaudinimo taip susuko skrandį, kad didžiąją egzamino dalį ji buvo priversta praleisti Prancūzų kalbos instituto tualete. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad buvo kaltas ne tiek jaudulys dėl egzamino, kiek tam tikrus orga-nizmo ciklus reguliuojantis vidinis kompiuteris. Jis dar nebuvo pasi-ruošęs sklandžiai veikti nauju režimu, kaip ne ką daugiau šios žemės vargams tuo metu dar buvo pasiruošęs ir jos pirmagimis. Pasaulį jis išvydo po septynių mėnesių, svėrė daugiau nei keturis tūkstan-čius gramų, buvo penkiasdešimt septynių centimetrų ilgio ir tapo priežastimi, dėl kurios Evai daugiau nieko neišėjo. Nei su prancūzų kalbos egzaminu, nei su asistentės vieta Paryžiaus širdies ligų centre. Šio centro vadovų pasirašytą sutartį išsaugojo „kaip simbolį gyve-nimo, kurį nedaug truko, kad būčiau gyvenusi“, – mėgdavo sakyti ji pati.

12

Judita visas užduotis tvarkingai atliko iki galo ir vis tiek neiš-laikė egzamino. Tad solidžią pinigų sumą, kurią Kajui už nugaros nugvelbė iš šeimos biudžeto, kad paskirtų ją sistemingai egzaminų baimės mažinimo programai, būtų galėjusi panaudoti ir prasmin-giau.

Su pažymiais vertinamu egzaminu susidorojo tik Karolina. Ji, žinoma, išlaikė geriausiai – savo tobula prancūzų kalba tiesiog su-blizgėjo. Nors ir kaip atidžiai Lukas sekė Karolinos karjerą laikraš-čiuose, jam liko visiškai neaišku, kam šiai moteriai reikėjo prancūzų kalbos − nė vienas iš sunkių nusikaltėlių, kurių bylas sprendžiant ji dalyvavo, nei apvogė Luvrą, nei buvo užgrobę prancūzų oro linijų lėktuvą, nei ketino susprogdinti Eifelio bokštą. Atostogauti jos vy-rui, Lindentalio bendrosios praktikos gydytojui, labiau patikdavo Italijoje. Taip pat Lukui nebuvo tekę girdėti, kad Karolinos vaikams būtų reikėję padėti ruošiantis prancūzų pamokoms mokykloje. Ka-rolinos vaikai iš viso neturėjo mokykloje bėdų, tokių, kaip Evos ke-tveriukė.

Savo smalsiam sūnui Lukas būtų galėjęs valandų valandas pasa-koti vieną istoriją po kitos. Tačiau jis tylėjo kaip kapas. Restorano savininkas buvo pakankamai protingas, kad neduotų savo vieš-nioms progos susivokti, kiek daug žinių apie save nejučiomis yra jam perdavusios. Lukas buvo tylus savo ištikimų viešnių gyvenimų palydovas ir aistringas gerbėjas, o „Le Jardin“ tapo užsimaskavusia klausykla.

Staliukas laukė tobulai padengtas, virėjas pasilenkęs prie starto linijos, žvakės nudegintos iki pusės.

− Tai kur gi jos?Lukas neramiai žvilgtelėjo į laikrodį. Jau penkiolika po aštuo-

nių.

Kad iš Prancūzų kalbos instituto išėjusios ten besimokančiųjų grupelės užsuktų į „Le Jardin“ nutikdavo dažnai. Tačiau kad vis-kas išsirutuliotų į draugystę visam gyvenimui, buvo veikiau išimtis. O dar labiau nesuvokiama Lukui buvo tai, kad šį vakarą antradie-nio moterų staliukas taip ir liko tuščias.

Šiek tiek po vienuoliktos valandos vakaro uždarinėdamas res-toraną, prieš tai nepaskambinus nei Karolinai, nei kuriai kitai iš penketo moterų, Lukas buvo tvirtai įsitikinęs, kad kažkas atsitiko. Kažkas tokio, ko jam nė karto nebuvo tekę patirti per visus tuos penkiolika metų.

14

2

− Turime paskambinti Lukui, kad šį kartą mūsų nebus, – prieš porą dienų dar kalbėjo draugės. Tačiau išaušus antradienio rytui apie tai jau niekas nebegalvojo.

Dabartinis jų draugės Juditos vyras Arnis gulėjo ketvirtajame Kelno švento Juozapo ligoninės aukšte. Nekaltu „ketvirtojo aukš-to“ vardu gydytojai ir visas ligoninės personalas buvo pakrikštiję ligoninės skyrių su palatomis pasmerktiesiems. Čia viskas atrodė lyg prislopinta. Spingsėjo blausi šviesa, visi kalbėjo pakuždomis, vos ru-seno prigesusios viltys. Ketvirtajame aukšte buvo laukiama mirties. Arnis čia gulėjo jau šeštą dieną. O su juo – Judita ir kuri nors viena draugė iš antradienio moterų. Arnio ligos eiga priminė amerikietiš-kus kalnelius. Kiekvienas pagerėjimas pasirodydavo esąs vien iliu-zija. Kaskart sunkiai užkopus į kalną tekdavo pašėlusiu greičiu vėl lėkti žemyn. Blogos žinios sekė viena kitą:

− Neoperuotinas.− Prasti kraujo tyrimų rezultatai.− Chemoterapija nepadėjo.− Tai tik laiko klausimas.Ir taip jau devyniolika mėnesių. Devyniolika mėnesių Arnis ir

Judita vengė mirties temos kaip tik išmanė. Mintis apie tai, kad Arnio šalia nebus, Judita vis nustumdavo į šoną. Tačiau niūri ato-mazga artėjo.

− Turime pasistengti, kad kuri nors iš mūsų nuolat būtų šalia Juditos, − pasiūlė Eva ir suskirstė antradienio moteris pamainomis.

15

Tačiau kaip tik ji ir buvo pirmoji, negalėjusi budėti savu laiku. Visą motinos grafiką aukštyn kojomis apvertė jos trylikametė duktė, kuri, atlikusi priverstinį salto, nusivertė nuo dviračio ir liko su kli-bančiu priekiniu dantimi. Kai šitaip nutiko, Eva negalėjo palikti jos namuose vienos. „Gal galėtum dabar atlėkti vietoj manęs?“ − brūkš-telėjo ji Karolinai. „Pamėginsiu šiek tiek sutrumpinti posėdį“, − pa-žadėjo advokatė, tuo metu kaip tik besidarbuojanti teismo salėje.

Eva buvo priversta išeiti dar prieš pasirodant ją pakeičiančiai draugei. Įvyko tai, ko kaip tik ir buvo siekiama išvengti – Judita pir-mą kartą liko viena ketvirtajame aukšte. Su savimi ir savo baime.

− Šeimos atsisveikinimą padarysime kiek galima intymesnį! – pažadėjo kresna ryškiu Rytų Europos akcentu iš kitų išsiskirianti seselė. Ji tik retkarčiais užsukdavo pakeisti Arniui leidžiamų vaistų ir atnešti Juditai arbatos, įtartinai kvepiančios romu.

− Nelegalu, bet padeda, − suokalbiškai mirktelėjusi sušnibždėjo gailestingoji seselė, patiekdama tą paslaptingą gėrimą pirmą kar-tą. – Alkoholis tirpdo baimę.

− Labai ačiū, sesele...Koks jos vardas? Juditai norėjosi padėkoti kreipiantis į šią moterį

vardu, tačiau niekaip nesugebėjo surimuoti to įspūdingo priebalsių rinkinio, siūbuojančio ant įspūdingos čekiškos krūtinės prisegtoje kortelėje.

− Čekai kalbėdami labai šykšti balsių, − pokštavo Arnis pirmąją buvimo čia dieną, kai jo sąmonė buvo stebėtinai nuskaidrėjusi. – Bent dalį jų galėtų įsivežti iš Suomijos.

Juditos veidą tuomet retkarčiais dar nušviesdavo pavargusio žmogaus šypsena.

− Tikrai, − dėstė toliau Arnis silpnu balsu. – Imkim kad ir žodį „ledai“: čekiškai būtų „zmrzlina“, o suomiškai? „Jäätelöä!“

16

Judita nežinojo, ar tikrai taip skamba „ledai“ kitomis kalbomis. Ji tik suprato, kodėl Arnis tai sako. Net mirties patale jis mėgino ją pralinksminti ir pakelti ūpą. Kol vėl neteko jėgų.

Negalėdama niekuo pagelbėti, Judita turėjo stebėti, kaip Arnis vis labiau blykšta ir menksta savo ligos patale. Jo nosis smailėjo, alsavimas darėsi vos girdimas, o rankos virpėdavo taip, lyg būtų norėjusios išskristi. Taip minutė po minutės nyko aukštas, stiprus vyras, kurį Judita ligi ausų įsimylėjo prieš penkerius metus, nepai-sydama jo kutenančios barzdos ir keisto pomėgio nešioti margintus flanelinius marškinius.

− Jis atrodo taip, lyg galėtų čia pat stverti gitarą ir užplėšti kokią dainušką apie viskį, mergas ir pistoletus, − pusbalsiu draugėms pa-reiškė Estela, kai pamatė jį pirmą kartą.

− Bekraštis dažo nematęs veidas ir siaubingas garderobas yra mano skiriamieji požymiai, – lygiai taip pat įžūliai tada atsikirto Arnis.

Vienas iš skiriamųjų požymių dar buvo Juditos buvimas šalia. Nuo pat šešiasdešimt trečiosios dienos, likusios iki jų vestuvių vie-name Reino laive. Tą dieną Arnis susirado ją vieno knygyno ezote-rikos skyriuje tarp lentynų, skirtų fengšui ir budizmui.

− Visas mūsų gyvenimas − kaip upė, − paskelbė Arnis vestuvių dieną. – Tai mums tinka.

Antradienio moterys buvo ne vienintelės, kurias visi tie įvykiai užklupo netikėtai.

− Mes labai džiaugiamės pažintimi su Julija, − džiaugsmingai tvirtino kamuolio apvalumo tetulė su alyvų spalvos kostiumėliu. Ji skleidė rutuliukų nuo kandžių ir 4711 kvepalų kvapus.

− Jos vardas Judita, − mandagiai pataisė Karolina, sakydama tai jau ne pirmą kartą, nes Arnis turėjo daug tetų.

17

Senos damos veidas nusidažė spalva, labai tinkančia prie alyvi-nio jos rūbo atspalvio.

− Nieko baisaus, − ranka numojo Estela. – Mes su Endriu taip pat susipažinome neseniai.

− Arniu, − priminė teta, nesupratusi Estelos pokšto.− Viskas taip netikėtai, − tuomet prisipažino abi pusės ir perėjo

prie stebėjimosi. „Kas būtų galėjęs atspėti, kad šitaip nutiks?“− Aš, − paskelbė Judita, − nuo pat pirmosios sekundės žinojau,

kad pasensiu su Arniu. O štai dabar likimas ją atvedė į ketvirtąjį ligoninės aukštą.Lauke po daugelio dienų slapstymosi už debesų pagaliau pasiro-

dė saulė, ligoninės skyriuose prasidėjo lankymo valandos, o ketvir-tajame aukšte pamažu lašėjo laikas. Dar penkiasdešimt devynios minutės, kol vėl užeis seselė, tada dešimt minučių arbatai, trys mi-nutės Arnio pagalvės pataisymui, trisdešimt sekundžių, kol morfi-jaus tirpalo lašiukai tekės permatoma žarnele.

Kur gi ta Karolina? Moteris džiaugėsi bet kurios iš antradienio moterų draugija. Tai ją guodė. Eva specialiuose „Tupperware“ firmos indeliuose atnešdavo ko nors guodžiančiai gardaus, Estela − naujau-sias paskalas, Kikė − geros nuotaikos dozę su šiokia tokia nervingos skubos priemaiša. Tačiau net ir tai buvo kur kas geriau už mirtiną tylą, kurioje tenka valandų valandas laukti to paskutinio lemiamo momento.

Koridoriuje pasigirdo kažkokie garsai. Tai laidotojai. Juos išgirs-davai dar iš tolo. Skyriaus lovos vežant ligonius dardėdavo, tik lai-dojimo namų vežimaičiai tyliai slysdavo linoleumu savo minkštais guminiais ratukais. Iš pradžių pasigirsdavo tik tas tylus jų zirzavi-mas, vėliau − sunkūs mirties palatą paliekančiųjų žmonių žingsniai. Po valandos ar dviejų prisistatydavo dezinfekuotojų komanda su

18

savo girgždančia valymo įranga. O dar vėliau − kita dardanti lova. Judita paskutinėmis dienomis šią mirties dainą tarsi kanonu girdėjo skambant jau kelis kartus. Tai buvo gal net blogiau už triukšmingą Arnio kvėpavimą.

Kai Arnis dar buvo sveikas, ji tiek daug visko norėdavo. O dabar tenorėjo vieno. Dar bent kartelį išgirsti jo balsą, pamatyti lengvą šypseną, dar bent kartą pajusti jo rankas ant savo odos. Bent vieną paskutinį kartą. Prašau.

Judita nežinojo, kaip jai reikės toliau gyventi be Arnio. Ji nega-lėjo įsivaizduoti, kaip iš ketvirtojo ligoninės aukšto vėl grįš į tuščią judviejų butą. Ir kaip galės viena miegoti toje lovoje, kurioje gulė-davo drauge su Arniu? To beformio gremėzdiško baldo, užimančio visą miegamąjį, ji jau ir anksčiau nemėgo.

Keista. Juditai greitai keturiasdešimt, o dar niekada nepirko sau lovos. Būdama septyniolikos tiesiai iš dviaukštės lovos, kuria dali-josi su aštuoneriais metais jaunesniu broliu, persikraustė pas savo draugą. Dvidešimt septynerių Kajus tuomet buvo teisėtas aštuo-niasdešimties centimetrų pločio čiužinio šeimininkas. Versdamasi ant kito šono, Judita nuolat nusibrozdindavo rankas į sieną, kuri prisilietus priminė švitrinį popierių. Mat darydamas remontą Kajus baltus sienų dažus maišė su pjuvenomis.

− Tikri natūralaus pluošto tapetai per brangu, − pranešė jis dik-tatoriaus tonu.

Judita mėgo margus šiltų spalvų sienų apmušalus, bet čia juk buvo Kajaus butas. Kajaus pinigai ir Kajaus požiūris į gyvenimą, apėmęs tuos paprastuosius natūralaus pluošto tapetus, taupumą ir vestuvinius žiedus. Net mylėdamasis Kajus viską tiksliai apskaičiuo-davo. Visada iš pradžių bučiuodavo įstrižai žemyn iki bambos ir tuo pat metu delnu darbuodavosi ties dešiniąja šlaunimi. Tarsi būtų

19

viso to išmokęs iš kokios nors patarimų knygos apie lytinį gyveni-mą. Keletą metų su juo gyvendama Judita taip suledėjo, kad spruko pas Volfą, didelės ir minkštos vandens lovos savininką. O vėliau perbėgo pas Arnį. Kajus, lietui lyjant, laikraščiais dangstydavo savo automobilio sėdynes, Arnis šokio žingsniu basas keliaudavo parko takeliais ir plaudavosi kojas balose.

− Teoriškai, − sunkiai ištarė Arnis. Judita krūptelėjo. Dienų die-nas palatoje karaliavo tyla ir štai dabar nuskambėjo tas žodis.

− Teoriškai, − vėl sumurmėjo Arnis, kilstelėjo ranką ir pavargęs ją vėl nuleido.

Ko Judita tik nedarė, kaip arti jo lūpų bebuvo pasilenkusi, išsky-rus tą „teoriškai“, nieko daugiau taip ir neišgirdo.

Tomas Manas prieš mirdamas pareikalavo akinių, Gėtė − dau-giau šviesos, Jėzui, jei tikėtume legenda, nepristigo nieko. „Atlik-ta“, − turėjo būti jo pasakyta prieš iškeliaujant pas dangiškąjį Tėvą. Juditos ausyse tai skambėjo taip, lyg penki marketingo ekspertai prieš tai būtų ilgai diskutavę, kokie paskutiniai žodžiai geriausiai suveiktų nukryžiuojant. Arnio paskutinė žinia pasiliekantiems, jo paskutinis žodis buvo „teoriškai“.

Jis atrodė beprasmis. Teoriją įkūnijo jos pirmasis vyras Kajus. Arnis buvo tas, kuris mėgavosi gyvenimu praktiškai, buvo nepa-taisomas optimistas, palankus viskam, kas tik pasitaikydavo tarp dangaus ir žemės. Kitaip argi būtų išsiruošęs piligriminėn kelionėn į Lurdą?

Staiga atsilapojusios durys išblaškė Juditos susimąstymą. Karoli-na. Pagaliau. Pagaliau! Su palengvėjimu ji paslėpė savo galvą draugės glėbyje. O juk baudžiamųjų bylų advokatė nebuvo ta, su kuria žmo-nės mielai glebėsčiuojasi. Juditai paprasčiausiai buvo smagu, kad ji jau nebe viena. Karolina švelniai glostė draugės nugarą kalbėdama:

− Man taip gaila, Judita.− Eva turėjo anksčiau išeiti. Dėl tų Lėnės dantų. Ji juk nukrito

nuo dviračio.− Kada tai nutiko?Karolinos balsas skambėjo užjaučiančiai. O kaip tik ji labiausiai

ir mėgdavo pakritikuoti Evą už pernelyg didelį atsidavimą šeimos reikalams.

− Vakar po pietų. Kai Lėnė važiavo namo iš mokyklos. Bet dan-tų gydytojas dėl visa ko dar norėjo apžiūrėti ją ir šiandien.

− Judita, aš kalbu apie Arnį.Karolina atidžiai pasižiūrėjo į draugę. Tai buvo tos pačios blai-

vios, protingos, bešališkos akys, kurios įvarydavo baimės jos prieši-ninkams teisme. O kartais išgąsdindavo ir Juditą. Lyg ieškodama pagalbos ji nusisuko į Arnį ir pamatė tai, ką Karolina suprato iš pir-mo žvilgsnio. Arnis nebekvėpavo. Plona veidą aptraukusi oda atrodė papilkėjusi. Taip tyliai išėjo − lyg būtų nenorėjęs jos gąsdinti.

21

3

Arnis Novakas mirė ankstyvą antradienio vakarą. Savo žmonai Ju-ditai jis paliko trijų kambarių butą Bliumentalio gatvėje, kelis tu-zinus flanelinių marškinių ir uždelsto veikimo bombą. Tačiau tai Arnis iki galo įsisąmonino tik tada, kai jau buvo beveik pakeliui į ketvirtąjį ligoninės aukštą. Nuo morfijaus aptemusios sąmonės rūką blankiai persmelkė mintis, kad piligriminės kelionės dieno-raštis, juodoji moleskino užrašų knygelė vis dar guli jo spintoje. Ta vieta buvo patikima. Kol jis gyvas. Tačiau paskutiniu metu visiškai jo pamiršta.

Jo beribis optimizmas paskutinį kartą pakišo jam koją – Arnis niekaip negalėjo patikėti, kad jo laikas jau baigėsi. Kasdien sau ir Juditai vis užkalbėdavo dantis pažadais, kad vėžys jo dar palauks. Kiekvieną naktį jis vis meldė pagerėjimo. Kodėl nesudegino to die-noraščio − išdaviko, kol dar turėjo laiko ir jėgų? Judita neturėjo sužinoti, ką jis padarė. Prisiminimo apie judviejų bendro gyvenimo metus neturėjo sudrumsti nė krislas.

Kas, jei Judita rado tuos nelemtus užrašus? Kas, jei apie tai prasitarė antradieninėms draugėms? Gal net parodė? Dešimt akių juk mato daugiau nei dvi. Estela juk jaučia silpnybę skandalams, o Karolina turi tokią gerą uoslę melui. Kartą patekęs į ketvirtąjį aukštą jis jau nebepajėgė įsivaizduoti pasekmių, kurias galėjo su-kelti išaiškėjusi tiesa. Ne vien Juditai, bet ir kitoms antradienio moterims.

− Teoriškai...

− Teoriškai mąstant, mano daiktus jau gali išmesti, − norėjo jis tuomet ištarti Juditai atsisveikindamas. – Neprivalai apsikrauti senu šlamštu!

Tačiau mintis prapuolė dar nespėjus sugalvoti jos iki galo.− Teoriškai, − teištarė Arnis ir minties siūlas nutrūko. Akimirką

jis dar manė turįs atlikti kai ką svarbaus, o vėliau tiesiog pavargo. Visus rūpesčius užklojo silpnumo uždanga. Išdžiūvo burna. Tapo nebesvarbu. Nebuvo noro net kvėpuoti.

Kartais lyg per rūką jį pasiekdavo koks nors žodis, kartais pajus-davo Juditos ranką ant savosios. Vos įstengė atsimerkti, matė drė-gnas žmonos akis, o po akimirkos vėl jas pamiršdavo. Jau negalėjo nieko sulaikyti ir ištaisyti jokios klaidos. Kartais net nesusivokdavo, kur esąs. Ir kvepėjo taip keistai. Seniai praėjusiomis dienomis. Ci-garetėmis. „Eckstein Nr. 5“. Jis jas žinojo. Tą cigarečių rūšį po karo rūkydavo jo senelis.

− Tą dienoraštį juk galėtų ir senelis... man reikėjo..., − plaukė minčių nuotrupos jo galvoje.

O paskui jau nebebuvo nieko.Arnis Novakas mirė, neaiškiai jusdamas, kad bus pamiršęs kaž-

ką svarbaus. Taip ir buvo.

23

4

Laidotuvės buvo puikios, ne ką prasčiau atrodė ir jų nuotaikas pra-tęsę gedulingi pietūs „Le Jardin“ restorane. „Mirtinai nuobodžios kalbos“, – būtų tikrai pasiskundęs Arnis. Tačiau renginyje dalyva-vusieji liko patenkinti. Tik Juditą graužė sąžinė.

Jausmas, kad nesugebėjo dorai pasidžiaugti bendru gyvenimu su Arniu, įsitaisė joje kaip piktas kirminas. Judita kamavosi priekaiš-taudama sau. Ji jautėsi vėjais paleidusi tiek daug gražių gyvenimo momentų. Ilgėjosi laimingos bendro gyvenimo pradžios drauge su Arniu. Pusryčiai lovoje, pietūs lovoje, vakare – miegas trupinių pil-noje lovoje. Kokia būtų buvusi laiminga dabar galėdama pasiskųsti tokiais nepatogumais.

Praslinkus šešiems mėnesiams po Arnio mirties, Judita jautėsi pasiekusi patį žemiausią dugno tašką. Be Arnio žemo balso skam-besio, be charakteringų jo naminio apavo garsų, be visur išdėliotų tų jo popierių kambariai atrodė kaip negyvi. Ji vos įstengė išmesti šį tą iš Arnio daiktų, kurie dabar gulėjo visur be jokios naudos. Kur tik išdrįsdavo įvesti tvarką, atsirasdavo niūraus vakuumo plotai – tuščios drabužių pakabos, apleistas ir dykas naktinis staliukas, ne-naudojama vonios kambario spintelė. Judita neturėjo kuo užpildyti Arnio paliktos tuštumos.

Ligi šiol nebuvo ryžto imtis Arnio rūbų spintos. Iki šiandien. Ju-dita atsargiai atstūmė į šoną spintos duris. Jos ranka atsargiai nusly-do odinės striukės paviršiumi, švarku oda apsiūtomis rankovėmis, kuriuo vilkėjo anąkart knygyne, ir pagaliau – marškiniais. Kokie

24

niekam tikę jie atrodė anksčiau, tokie mieli buvo dabar ir žadino malonius prisiminimus. Judita atsargiai ėmė traukti laukan tuos ru-dus, žalius ir oranžinius flanelinius nesusipratimus. Kažkas iškrito. Kažkoks daiktas. Sąsiuvinis. Arnio dienoraštis.

Ant juodo viršelio lipnia juosta Arnis buvo priklijavęs šventą pa-veikslėlį – upelio pakraštyje apsupta avių jai pasirodžiusiai Merge-lei Marijai meldėsi mergaitė. Judita žinojo tą istoriją. Toji mergaitė buvo malūnininko dukra Bernadeta Subiru, kuriai prieš daugiau nei pusantro šimto metų buvo pasirodžiusi Dievo Motina. Ten, kur mažoji mergaitė išvydo viziją, šiandien yra maldininkų gausiai lan-komas Lurdas. Tūkstančiai piligrimų ieško čia išgijimo ir stiprybės. Tokie piligrimai, kaip Arnis.

Kelionę į Santjago de Kompostelą Arnis pradėjo dvejus metus prieš tai, kai sužinojo, kad serga vėžiu. Nuo savo buto durų Kelne iki vakarinio impozantiškos ispanų katedros, kurioje saugomi apaštalo Jokūbo palaikai, portalo. Arnis visą ilgą kelią buvo padalinęs į eta-pus, kurių kiekvieną pajėgdavo įveikti per dvi–tris savaites. Dirbda-mas mokykloje mokytoju jis turėjo kur kas daugiau atostogų nei Ju-dita, kuri tuo metu buvo Kelno terapijos centro registratorė, ir pasa-kodavo pacientams, kaip patekti pas fizioterapeutus, ergoterapeutus, šokio, žaidimų ar kalbos specialistus, plušančius ten po vienu stogu. Arniui mirus, Judita metė darbą, nors draugės jai to ir nepatarė.

Arnio piligriminė kelionė buvo numatyta keleriems metams. Kelionės stoteles jis skrupulingai aprašinėdavo dienoraštyje. Ret-karčiais parodydavo jai kokį puslapį – piešinį, eilėraštį, atvirutę, įklijuotą vieno ar kito kelionės etapo metu. Judita buvo visiškai pa-miršusi šituos užrašus. O dabar jie tapo reikšmingiausia Arnio pa-likimo dalimi. Pamiršusi viską aplinkui, puslapį po puslapio ji sekė Arnio nueitais maldininkų takais.