Marcelijus Martinaitis

g. 1936 m.

Biografija Poetas, eseistas, vertėjas Marcelijus Teodoras

Martinaitis gimė 1936 m. balandžio 1 d.Paserbentyje (Raseinių r.). 1964 m. baigė Vilniaus universitetą, dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose, nuo 1980 m.dėsto Vilniaus Universitete. 1989 m. nuo Sąjūdžio išrinktas SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1992-1997 m. Nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto pirmininkas. Nacionalinės premijos laureatas(1998).

Poetas vertė Ch. Marti, P.Nerudos, Ch.R.Chimeneso, M.Cvetajevos, E.P.Rumo, ir kt. eilėraščius. Martinaičio poezijos knygos išleistos anglų, švedų, norvegų, prancūzų, lenkų, rusų, latvių, estų, ukrainiečių kalbomis; stambesnės publikacijos - ispanų, vokiečių, italų, čekų, slovakų, rumunų, baltarusių kalbomis.

Vilniaus Universiteto Kiemo teatras pastatė spektaklį Kukutynė (1989), Vilniaus "Lėlės" teatras - pjeses vaikams Pelenų antelė (past. 1971), Avinėlio teismas (past.1976), Žemės duktė (past. 1981, 1982).

Vaikystėje su šeima

Rašytojų sąjungos suvažiavime Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje

Prie savo sodybos

Vilniaus senamiestyje

Knygos Poezija• Balandžio sniegas (1962) • Debesų laiptais (1966) • Saulės grąža (1969) • Akių tamsoj, širdies šviesoj

(1974) • Tie patys žodžiai (1980)• Vainikas (1981) • Toli nuo rugių (1982) • Kukučio baladės (1986) • Amžinas tiltas (1987) • Gailile raso (1990)• Atmintys (1995)

• Atrakinta (1996)• Sugrįžimas (1998)• Pareisiu su paukščiais (2002) • Tolstantis (2002) • K.B. įtariamas (2005)

Eseistika

• Poezija ir žodis (1977)• Papirusai iš mirusiųjų lapų

(1992) • Prilenktas prie savo gyvenimo

(1998) • Laiškai Sabos karalienei (2002)• Lietuviškos utopijos (2003)

Literatūros kryptis• M. Martinaičio eiles sunku būtų priskirti kuriai vienai poezijos pakraipai. Netiktų nei tradicionalisto, nei eksperimentatoriaus etiketė.• Rimtu poezijos pašaukimo supratimu, susikaupimu jo eilės primena klasikinės minties lyrikos tradicijas. •Kalbos lankstumu, asociatyvumu, ironija jos artimos kitų poeto bendraamžių kūrybai. •Poetas savo gimimo metais ir kūryba įsiterpia tarp dviejų poetų kartų -1930 –ųjų metų gimimo J. Marcinkevičiaus, A. Maldonio, A. Baltakio ir dešimtmečiu už pastaruosius jaunesnių J. Strielkūno, S. Gedos.• Šių laikų lyrikos kontekste M. Martinaičio kūryba atrodo perėmusi ir vienos, ir kitos kartos pasaulėjautą bei suteikusi jai savitą stilių.

Kūrybos temos• Žemdirbių kultūra ir pasaulis• Tautinės vertybės – Tėvynė, žemė,

motina, kalba, žodis

Dažniausi eilėraščių tipai

1. Lyrinis Jis reiškiamas:elegija, kuriai būdinga atvirai išpažinta

nuotaika ar jausmas (eil. „Nakties motulė", „Sugalvok man vakarą su žiburiu", „Lyg džiovininkas, grįžęs mirt, žiūriu su grauduliu...");

sonetu, kuriam būdinga nuotaikas bei jausmus suvaldyti griežta forma („Atminčių" ciklas);

2. Epinis tipas Jis reiškiamas balade, kuriai būdinga epinio turinio ir lyrinės formos sintezė („Kukučio baladės").

Kūrybos bruožai• M. Martinaičio poezijos

kalbantysis susilieja su praeitimi • Nuolat gręžiasi į savo valstietišką

kultūrą ir istoriją, mylėdamas, gerbdamas, įsisąmonindamas

• Žodžio atmintis nuolat gaivinama senųjų folkloro žanrų (rauda, melų pasaka, sakmė, baladė, mįslė, humoristinė dainelė) bei ankstesnės lietuvių poezijos stilizacija, paprastumo siekiu ir primityvumo poetika.

Kūrybos savitumas• M. Martinaičio poezijoje

ryškus atsiribojimas nuo spontaniškos saviraiškos

• Orientuojamasi į epinę tradiciją

• Poezijai būdinga pasakos logika, tikroviškumo ir netikroviškumo samplaika.

• M. Martinaičio poezijoje nuolat grumiasi priešingi pradai – skausmas ir džiaugsmas, mirtis ir gyvybė

• Eilėse yra sielvarto ir liūdesio

• Pažįstamos nevilties ir vienišumo akimirkos

• Poezijoje nėra ribos tarp to, kas asmeniška ir kas bendra

• Kūrybos pasaulyje daug kas netobula, netikslu, deformuota, tačiau sąmoninga

• M. Martinaičiui yra itin būdinga netikėti žodžių, veiksmų ryšiai.

• M. Martinaitis labai plačiai įteisino netikslų rimavimą. Taip rimuojama tik liaudies dainose arba primityvioje kūryboje.

• Poetui būdingas ramus įsižiūrėjimas, įsiklausymas, ramus vidinis kitimas, bet kartu ir netikėtumas.

• Šio poeto kūryba dvinarė: lyrinė, nuotaikos, tylos prasmės, ir siužetinė, su veikėjais, įvykiais, su itin savita poetine logika.

,,Kukučio baladės’’• Tai nedidelis Martinaičio rinkinys, išleistas

1977m. • Kukutis yra savarankiškas veikėjas,kuris neturi

žmogiškojo pavidalo. Jis savaip suvokia įvairiausias situacijas, jas dažnai išreiškia pajuokavimais.

• Žemaičių tautosakoje yra daug humoro ir ten yra minimas Kukutis, o pats žemaitis retkarčiais vadinamas kukučiu.

• Kukutį galime vadinti ne veikėju, o kauke, kuri kaskart vis kitokia. Veikėją galime vadinti kvaileliu- išminčiumi.

• Kukučio poelgiuose kiekvieną kartą nereikia ieškoti perkeltinės prasmės, juos kartais reikia palydėti su šypsena ir vaizduotės išradingumu.

• Visgi Kukučio kalba – vienas ryškiausių ezopinės kalbos variantų.

• Šiame rinkinyje rasime ne tik paradoksų, bet ir ironiją, groteską.

• Baladėmis tekstai vadinami todėl, kad yra aiškus siužetas bei veikėjas ir vyksta tai, kas iš tikrųjų vykti negali.

• “Kukučio baladės” yra daugiausia į kitas pasaulio kalbas versta lietuvių poezijos knyga.

“K.B. įtariamas”-naujausia poeto knyga

Poeto manymu, tokia poezija kaip rinkinyje “K.B. įtariamas” šiek tiek atspindi dabartinio laiko žmones - netikrus, neapsisprendusius, nuolat kažko bijančius. Be to, šiandien kultūroje yra susidariusi tiesiog kriminalinė atmosfera - ja persismelkusi literatūra, kinas, televizijos laidos provokuoja ir visokias baimes žmogaus pasąmonėje.

Tu numegzk man, mama, kelią Iš vaikystės ir iš spindulių. Iš mirties, iš kur sugrįžt

negalima, Kad galėčiau aš sugrįžt tuo

keliu.... M.

Martinaitis

Apsilankykite rašytojo svetainėje

http://rugelis.night.lt/martinaitis/