Nauji teisės aktai - Teisėkūros žinios - Elektroniniai leidiniai · Web view2019/10/26 · Nr. (duomenys neskelbtini)), už tai, kad 2018 m. spalio 23 d. 10.35 val. vairavo transporto

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-16716 2019-10-22 2019-10-08 2019-10-08 -

Administracinių nusižengimų byla Nr. 2AT-44-976/2019Teisminio proceso Nr. 4-31-3-00169-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4.8; 21.11.8(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 8 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal neįtraukto į administracinio nusižengimo teiseną asmens UAB „M.“ įgaliotos atstovės Dianos Jankauskaitės prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. V. administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. nutarimu G. V. nubaustas pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį 1300 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams, konfiskuojant transporto priemonę (ANK 423 straipsnio 4, 5 dalys) ‒ A. N. priklausantį automobilį „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), už tai, kad 2018 m. spalio 23 d. 10.35 val. vairavo transporto priemonę – automobilį „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 0,98 promilės girtumas, važiuodamas nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu, nedavė kelio pagrindiniu keliu važiuojančiai transporto priemonei „Iveco 50C15“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir su ja susidūrė; eismo įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės, žmonės nenukentėjo.

2. Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. nutarimas paliktas nepakeistas; suinteresuoto asmens A. N. apeliacinis skundas atmestas.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutartimi priimtas neįtraukto į administracinio nusižengimo teiseną asmens UAB „M.“ įgaliotos atstovės Dianos Jankauskaitės prašymas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. PRAŠYMO ATNAUJINTI ADMINISTRACINIO NUSIŽENGIMO BYLĄ IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

4. Pareiškėja prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui arba panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartį ir pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. nutarimą, panaikinant nutarimo dalį dėl transporto priemonės konfiskavimo. Pareiškėja prašyme nurodo:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=01dca5d0f41c11e99681cd81dcdca52c

4.1. Teismai, taikydami neįtrauktam į administracinio nusižengimo teiseną asmeniui UAB „M.“ priklausančios transporto priemonės „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) konfiskavimą, nevisapusiškai, neobjektyviai ištyrė byloje surinktų įrodymų visumą ir nenustatė teisiškai reikšmingų faktų, t. y., visų pirma, kad transporto priemonė nuosavybės teise priklauso ne A. N. (kurį teismai įvardijo transporto priemonės savininku), o UAB „M.“, ir, antra, transporto priemonė, kuria pažeidėjas G. V. padarė ANK 423 straipsnio 3 dalyje nurodytą pažeidimą, buvo paimta be transporto priemonės savininkės UAB „M.“ sutikimo ir naudota prieš jos valią.

4.2. Administracinio nusižengimo padarymo metu transporto priemonė nuosavybės teise priklausė ir šiuo metu tebepriklauso UAB „M.“, tačiau teismai nesiaiškino transporto priemonės priklausomumo (nepatikrino VĮ „Regitra“ duomenų bazėje esančios informacijos ir nenustatė tikrojo transporto priemonės savininko), nesirėmė surinktų įrodymų visuma, vadovavosi prielaidomis, nepašalino prieštaravimų, todėl, vertinant įrodymus, buvo pažeistos ANK 567 straipsnio 1 dalies nuostatos.

4.3. UAB „M.“ ir A. N. 2018 m. gegužės 25 d. sudarė Transporto priemonės valdymo ir naudojimosi sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu UAB „M.“ nuosavybės teise įgijo transporto priemonę (tapo transporto priemonės savininke) ir suteikė klientui teisę laikinai valdyti ją ir naudotis nuomos pagrindu pagal Sutarties sąlygas su galimybe įsigyti bei išpirkti, neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, o klientas priėmė transporto priemonę (tapo transporto priemonės valdytoju) ir įsipareigojo kas mėnesį mokėti nuomos įmokas bei vykdyti kitus įsipareigojimus Sutartyje nustatyta tvarka. Sutarties 8.4.4 punkte nurodyta, kad klientas įsipareigoja „neperleisti transporto priemonės ir neleisti, kad ji būtų perleista, neįkeisti transporto priemonės ir kitaip jos neapsunkinti užtikrinant gavėjo ir/ar trečiojo asmens įsipareigojimų vykdymą; be išankstinio raštiško davėjo sutikimo neperduoti panaudai arba kaip nors kitaip neperduoti transporto priemonės trečiajam asmeniui naudotis ir/ar turėti, išskyrus, kai transporto priemonė perduodama gavėjo šeimos nariams“. Atsižvelgiant į Sutarties nuostatas, akivaizdu, kad konfiskuotos transporto priemonės savininkas yra ne administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, o neįtrauktas į administracinio nusižengimo teiseną asmuo – UAB „M.“, kuri ėmėsi visų priemonių, kad jai priklausančiu turtu nebūtų neteisėtai pasinaudota, tačiau klientas, nors ir buvo įpareigotas Sutartimi, pažeidė pirmiau nurodytą Sutarties nuostatą ir neturėdamas transporto priemonės savininkės UAB „M.“ leidimo leido trečiajam asmeniui pažeidėjui G. V. valdyti transporto priemonę. Klientas pažeidimo metu valdė automobilį pasinaudojęs UAB „M.“ teikiamomis verslo paslaugomis, o tai, kaip konkrečiai buvo padarytas teisės pažeidimas, neturėtų sunkinti UAB „M.“, negalėjusios tam užkirsti kelio, teisinės padėties, todėl UAB „M.“ nėra ir negali būti atsakinga už trečiojo asmens, savavališkai pasinaudojusio transporto priemone, padarytus administracinius nusižengimus. UAB „M.“ negalėjo užkirsti kelio administracinio nusižengimo padarymui, nes niekaip negalėjo žinoti, kad klientas netinkamai vykdo sutarties sąlygas ir kad transporto priemone naudojasi trečiasis asmuo, todėl nutarimas konfiskuoti transporto priemonę buvo priimtas netinkamai pritaikius ANK 29 straipsnio nuostatas. Taigi šiuo atveju ne pažeidėjui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė negalėjo būti konfiskuota.

4.4. Teismai neįtraukė į procesą suinteresuoto asmens – transporto priemonės savininkės UAB „M.“ bei nepranešė jai apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, taip nesudarė galimybės ginti savo nuosavybės teisės bei teisėtų interesų (įrodyti, kad ji nėra atsakinga už jos nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu). Tai yra esminis proceso teisės pažeidimas, nulėmęs UAB „M.“, kaip konfiskuoto daikto savininkės, teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-1/2012, 2AT-18-2012, 2AT-1-2012, 2AT-100-648/2015). UAB „M.“ nedalyvavimas bylos nagrinėjimo metu turėjo įtakos neteisingos nuobaudos pritaikymui asmeniui, kuris jokio teisės pažeidimo nepadarė.

4.5. Transporto priemonės, nuosavybės teise priklausančios ne pažeidėjui, o kitam asmeniui, konfiskavimas de facto (faktiškai) reiškia atsakomybės taikymą asmeniui, nesusijusiam su administracinio teisės pažeidimo padarymu. Teismas, priėmęs sprendimą konfiskuoti daiktą, priklausantį asmeniui, kuris nėra padaręs teisės pažeidimo, tokiu sprendimu panaikina daikto savininko prigimtinę teisę į nuosavybės neliečiamumą. Priimant sprendimą, kuriuo yra panaikinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos ginama prigimtinė teisė į nuosavybę, būtina nustatyti, ar konfiskuojamo daikto savininkas kokiu nors būdu yra susijęs su administracinio teisės pažeidimo padarymu, be to, būtina tokiam asmeniui suteikti teisę įrodyti, kad su inkriminuojamu pažeidimu jis nėra susijęs. Konstitucinėje jurisprudencijoje nuosekliai nurodoma, kad kiekvienas žmogus negali patirti jokių kitokių apribojimų, kaip tik įstatymo nustatytųjų. Visuotinai pripažinta, kad žmogaus teisės ir laisvės gali būti ribojamos esant būtinybei ir tik įstatymu nustačius tvarką bei ribas.

Demokratinėje visuomenėje prioritetas teikiamas žmogui, todėl viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais. Tai ir žmogaus teisių bei laisvių patvirtinimas, ir jų turinio apibrėžimas, ir apsaugos bei gynimo teisinės garantijos, ir leistinas jų apribojimas, ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai). Taigi toks asmens nuosavybės teisių ribojimas, kuris nenustatytas įstatyme, yra negalimas. Todėl tik atsižvelgdamas į visas bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes teismas turėtų svarstyti, ar ANK 423 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos papildomos nuobaudos taikymas yra būtinas, ar pritaikyta nuobauda bus proporcinga padarytam pažeidimui.

5. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininkas Ginas Pocevičius atsiliepimu į pareiškėjos prašymą prašo jo netenkinti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartį. Atsiliepime į prašymą nurodoma:

5.1. Teismai teisingai taikė ANK 29 straipsnio nuostatas ir paskyrė administracinio poveikio priemonę – transporto priemonės konfiskavimą. Administracinio poveikio priemonė buvo paskirta nusižengimą padariusiam asmeniui, įvertinus nusižengimo pobūdį, pavojingumą visuomenei, automobilio tiesioginį panaudojimą nusižengimui daryti ir kitas aplinkybes, siekiant ANK įtvirtintų administracinės nuobaudos tikslų. Toks teisinių santykių reguliavimas yra skirtas teisės pažeidėjo atsakomybei už savo veiksmus sugriežtinti ir negali būti vertinamas kaip trečiųjų asmenų nubaudimas. Neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuoti iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Konfiskuotos transporto priemonės savininkas gali reikalauti iš nusižengimą padariusio jo daikto valdytojo ar naudotojo atlyginti žalą civilinio proceso tvarka.

III. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

6. Neįtraukto į administracinio nusižengimo teiseną asmens UAB „M.“ įgaliotos atstovės D. Jankauskaitės prašymas tenkintinas.

Dėl proceso teisės pažeidimo

7. Nagrinėjamoje atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje ginčo dėl administracinio nusižengimo, nurodyto ANK 423 straipsnio 3 dalyje, padarymo, pažeidėjo G. V. kaltės, veikos kvalifikavimo nėra. Iš pareiškėjos UAB „M.“ įgaliotos atstovės D. Jankauskaitės prašymo matyti, kad keliami klausimai dėl šio juridinio asmens proceso teisių pažeidimo, neįtraukus jo į administracinio nusižengimo teiseną, neišsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo, netinkamo įrodymų vertinimo bei su tuo siejamas neteisingas turto konfiskavimo taikymas. Pareiškėjos teigimu, dėl to buvo padaryti esminiai proceso ir materialiosios teisės – ANK 29 straipsnio 4 dalies ir 567 straipsnio 1 dalies – pažeidimai.

8. Teismų sprendimais G. V. pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį paskirta 1300 Eur bauda ir administracinio poveikio priemonės: vadovaujantis ANK 423 straipsnio 4 dalimi, teisės vairuoti transporto priemones atėmimas ketveriems metams bei, vadovaujantis ANK 423 straipsnio 5 dalimi, transporto priemonės – A. N. priklausančio automobilio „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) – konfiskavimas. Pareiškėja ginčija taikytą turto konfiskavimą, nurodydama, kad konfiskuota transporto priemonė nuosavybės teise priklauso ne A. N., o UAB „M.“, kuri į administracinio nusižengimo bylos procesą nebuvo įtraukta ir negalėjo ginti savo teisių.

9. Pagal ANK 659 straipsnio 1 dalies 2 punktą, šio kodekso 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytais pagrindais (kai padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti) teisę paduoti prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, be kita ko, turi neįtrauktas į administracinio nusižengimo teiseną asmuo, kurio teises ar teisėtus interesus pažeidžia įsiteisėję nutarimas ar nutartis, jų atstovai. Sistemiškai aiškinant ANK nuostatas, darytina išvada, kad toks asmuo privalo būti įtrauktas į bylos procesą ir jam turi būti sudaryta galimybė ginti savo teises ir teisėtus interesus. Teismų praktikoje bylose, kur taikomas turto konfiskavimas, asmenimis, kurių teises ar teisėtus interesus pažeidžia įsiteisėjęs nutarimas ar nutartis, laikomi turto savininkai, kai jie nebuvo įtraukti į procesą. Tokiais atvejais, esant duomenų, patvirtinančių, kad konfiskuotino turto požymius atitinkantis turtas nuosavybės teise priklauso ne administracinėn atsakomybėn traukiamam, o kitam asmeniui, ir kai byla išnagrinėjama nepranešus šiam apie teismo posėdžio laiką ir vietą, konstatuojama, kad nebuvo užtikrintas teisingas teismo procesas bei

efektyvi savininko teisių gynyba ir taip padarytas esminis proceso teisės pažeidimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2A-1-2012, 2AT-18-2012, 2AT-82-303/2016, 2AT-55-699/2017, 2AT-40-495/2019).

10. Kaip matyti iš teismų sprendimų, vadovaujantis ANK 423 straipsnio 5 dalimi, transporto priemonės konfiskavimas G. V. paskirtas ir ANK 29 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos nustatytos teismams konfiskuotinos transporto priemonės savininku pripažinus A. N. Administracinio nusižengimo bylos dokumentuose (pvz., 2018 m. spalio 23 d. tarnybinis pranešimas dėl eismo įvykio, 2018 m. spalio 23 d. transporto priemonės techninės apžiūros aktas Nr. 0118000579195, 2018 m. spalio 23 d. transporto priemonės perdavimo–priėmimo aktas Nr. 0118000579195, kt.), taip pat teismų sprendimuose transporto priemonės „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) savininku nurodytas A. N., tačiau iš prie pareiškėjos prašymo pridėtų dokumentų – 2018 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 m. gegužės 25 d. transporto priemonės valdymo ir naudojimosi sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 m. gegužės 25 d. automobilio nuomos paraiškos, transporto priemonės registracijos liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) – galima manyti, kad G. V. pažeidimo padarymo metu A. N. konfiskuotą transporto priemonę tik laikinai valdė ir naudojosi nuomos pagrindu, o jos savininkė buvo UAB „M.“.

11. Taigi byloje yra nepašalintų abejonių dėl to, kas yra tikrasis konfiskuotos transporto priemonės savininkas: byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad konfiskuotino turto požymius atitinkantis turtas nuosavybės teise galėjo priklausyti ne suinteresuotam asmeniui A. N., bet kitam asmeniui – šiuo atveju UAB „M.“, o tai patvirtinantys svarbūs bylos duomenys teismų neišanalizuoti ir neįvertinti kitų įrodymų kontekste. Be to, administracinio nusižengimo byla išnagrinėta nepranešus UAB „M.“ apie teismo posėdžio laiką ir vietą.

12. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nebuvo užtikrintas teisingas teismo procesas bei efektyvi savininko teisių gynyba ir taip padarytas esminis proceso teisės pažeidimas, kuris sutrukdė išsamiai išnagrinėti bylą, suvaržė neįtraukto į administracinio nusižengimo teiseną asmens teisę būti išklausytam, teikti įrodymus ar paaiškinimus, susijusius su šioje byloje nutartu konfiskuoti turtu, ir tai galėjo turėti įtakos neteisėtam apygardos teismo sprendimui priimti. Šis pažeidimas yra pagrindas panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartį ir perduoti administracinio nusižengimo bylą iš naujo nagrinėti apygardos teismui. Teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą pagal suinteresuoto asmens A. N. apeliacinį skundą, be kita ko, įvertinęs įrodymų visumą, privalo nustatyti, kokiam asmeniui priklausė transporto priemonė „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), ir spręsti klausimą dėl UAB „M.“ įtraukimo į procesą. Teisėjų kolegija kitų pareiškėjos prašymo argumentų dėl ANK 29 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių turto konfiskavimą, taikymo nenagrinėja, t. y. nedaro išankstinių išvadų, kurias gali padaryti apygardos teismas, iš naujo nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą ir išsprendęs, kam nuosavybės teise priklauso transporto priemonė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartį ir perduoti administracinio nusižengimo bylą nagrinėti apygardos teismui.

TEISĖJAI OLEGAS FEDOSIUKAS

DAIVA PRANYTĖ-ZALIECKIENĖ

RIMA AŽUBALYTĖ_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=22595a00f4e511e99681cd81dcdca52c

Baudžiamoji byla Nr. 2K-169-895/2019Teisminio proceso Nr. 1-04-4-00055-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Eligijaus Gladučio ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui (Sergejus Bekiš),asmens, kuriam byla nutraukta, L. Č. gynėjui advokatui Valdui Andrijauskui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos

generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Jūratės Radišauskienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 9 d. nuosprendis pakeistas:

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria L. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – L. Č. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. L. Č. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 228 straipsnio 1 dalies į 229 straipsnį. Pritaikius BK 40 straipsnio nuostatas, L. Č. pagal BK 229 straipsnį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir perduotas R. Č. atsakomybėn be užstato, nustatant dvejų metų laidavimo terminą, ir L. Č. baudžiamoji byla nutraukta. Pakeista nuosprendžio dalis dėl baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo: vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu, 682 straipsnio 1, 2 dalimis, L. Č. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti darbą valstybės tarnyboje atėmimas dvejiems metams.

Pakeista nuosprendžio aprašomoji dalis pašalinant iš jos kaltinimo dalį, kurioje nurodyta, kad S. B. (S. B.) nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su L. Č. ir ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu ir kad šią nusikalstamą veiką padarė padedant L. Č. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nuteistojo S. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe. Pakeista nuosprendžio dalis dėl nuteistajam S. B. paskirtos bausmės – pagal BK 199 straipsnio 1 dalį jam paskirta 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2016 m. rugpjūčio 30 d. iki rugsėjo 6 d., vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir galutinė bausmė S. B. paskirta 184 MGL (6929,44 Eur) dydžio bauda, nustatant dvylikos mėnesių šios baudos sumokėjimo terminą.

Pakeista nuosprendžio dalis, kuria išspręstas vilkiko „Renault Magnum“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) konfiskavimo klausimas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, 4 dalies 1 punktu, nuspręsta konfiskuoti vilkiką „Renault Magnum“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)); vilkikas „Renault Magnum“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) grąžintas ribotos atsakomybės bendrovei (RAB) „E.“; vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš nuteistojo S. B. išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma – 7500 Eur valstybei.

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžiu L. Č. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda, BK 228 straipsnio 1 dalį – 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė L. Č. paskirta 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda, nustatant dvylikos mėnesių šios baudos sumokėjimo terminą. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1, 3 dalimis, 682 straipsnio 1, 2 dalimis, L. Č. paskirta baudžiamojo

poveikio priemonė – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas trejiems metams. S. B. nuteistas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda, nustatant dvylikos mėnesių šios baudos sumokėjimo terminą. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, 4 dalies 1 punktu, konfiskuotas vilkikas „Renault Magnum“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir puspriekabė-šaldytuvas (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, asmens, kuriam byla nutraukta, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:I. BYLOS ESMĖ

1. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžiu: L. Č. buvo nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir dėl to valstybė patyrė didelę žalą, būtent: būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) inspektorius, veikdamas priešingai tarnybos interesams, 2016 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Lietuvos Respublikos teritorijoje susitarė su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kad jis padės padalyti kontrabandą, mobiliąja rentgeno kontrolės sistema (toliau – ir MRKS) patikrinęs puspriekabę-šaldytuvą (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir nustatęs, kad puspriekabėje-šaldytuve įrengtose slėptuvėse yra gabenamos paslėptos cigaretės, muitinės Elektroninių žurnalų informacinėje sistemoje (EŽIS) pažymės, kad neatitikimų nerasta, t. y. sudarys galimybę vykti transporto priemonei iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką per (duomenys neskelbtini) kelio postą, esantį (duomenys neskelbtini), su joje gabenamomis paslėptomis cigaretėmis, žinodamas, kad minėtomis prekėmis bus neteisėtai disponuojama Lietuvos Respublikoje teritorijoje, išvengiant muitinės kontrolės. Po to 2016 m. rugpjūčio 30 d., laikotarpiu nuo 1 val. 36 min. 21 sek. iki 1 val. 39 min. 27 sek., veikdamas priešingais tarnybai interesais, pagal susitarimą vairuotojui S. B. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, (duomenys neskelbtini) kelio postą, (duomenys neskelbtini), iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką vilkiko „Renault Magnum“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) puspriekabėje-šaldytuve (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančioje ribotos atsakomybės bendrovei „E.“, specialiai grindyse ir lubose įrengtose slėptuvėse gabenant paslėptas cigaretes – 57 061 cigarečių pakelį „Jin Ling“, paženklintą Rusijos Federacijos banderolėmis, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 163 497,62 Eur, ir 7000 cigarečių pakelių „NZ Gold Super Slims“, nepaženklintų banderolėmis, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 20 057 Eur, t. y. nepaženklintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtintomis banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė su privalomais sumokėti mokesčiais yra 183 554,62 Eur ir viršija 250 MGL sumą, jis puspriekabę-šaldytuvą (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuskenavo mobiliąja rentgeno kontrolės sistema, skenavimo rentgenografiniame vaizde matydamas, kad puspriekabės-šaldytuvo ertmėse yra paslėpta draudžiamų daiktų, tyčia neišsaugojo puspriekabės skenavimo rentgenografinio vaizdo nuotraukos ir muitinės Elektroninių žurnalų informacinėje sistemoje neteisingai nurodė, kad neatitikimų nenustatyta. Taip ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui ir S. B. padėjo padaryti nusikalstamą veiką, t. y. gabenti kontrabandą, ir pažeidė 2004 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punkto, 4 dalies 2 punkto reikalavimus, nustatančius, kad (duomenys neskelbtini) inspektorius privalo vykdyti muitų teisės aktų reikalavimus, teisės aktų nustatyta tvarka įvesti į muitinės informacines sistemas <…> kitus šių sistemų apdorojamus duomenis, taip pat šiuos duomenis tvarkyti, analizuoti, perduoti (2004 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. IX-2183, įsigaliojusio 2004 m. gegužės 1 d., redakcija), ir 2016 m. balandžio 21 d. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1B-305 patvirtinto (duomenys neskelbtini) inspektoriaus pareigybės aprašymo Nr. 2 7 dalies 4, 5 punktų reikalavimus, nustatančius, kad (duomenys neskelbtini) inspektorius privalo užtikrinti (duomenys neskelbtini) pareigūnų kompetencijai priskirtų uždavinių ir funkcijų vykdymą, pagal nustatytus rizikos požymius naudojantis (duomenys neskelbtini) <…> atlikti muitinį tikrinimą teritorinės muitinės veiklos zonoje <…> ir nustatyta tvarka fiksuoti tikrinimo rezultatus. Taip L. Č. savo neteisėtais veiksmais sumenkino valstybės institucijos – Lietuvos Respublikos muitinės – prestižą, valstybei padarydamas didelę žalą. Be to, jis per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenant privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, padėjo padaryti kontrabandą, būtent: būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) inspektorius, veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu ir S. B., 2016 m. rugpjūčio 30 d., laikotarpiu nuo 1 val. 36 min. 21 sek. iki 1 val. 39 min. 27 sek., veikdamas priešingais tarnybai interesais,

pagal susitarimą vairuotojui S. B. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, (duomenys neskelbtini) kelio postą, (duomenys neskelbtini), iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką vilkiko „Renault Magnum“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) puspriekabėje-šaldytuve (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančioje ribotos atsakomybės bendrovei „E.“, specialiai grindyse ir lubose įrengtose slėptuvėse gabenant paslėptas cigaretes – 57 061 cigarečių pakelį „Jin Ling“, paženklintą Rusijos Federacijos banderolėmis, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 163 497,62 Eur, ir 7000 cigarečių pakelių „NZ Gold Super Slims“, nepaženklintų banderolėmis, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 20 057 Eur, t. y. nepaženklintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtintomis banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė su privalomais sumokėti mokesčiais yra 183 554,62 Eur ir viršija 250 MGL sumą, puspriekabę-šaldytuvą (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuskenavo mobiliąja rentgeno kontrolės sistema, skenavimo rentgenografiniame vaizde matydamas, kad puspriekabės-šaldytuvo ertmėse yra paslėpta draudžiamų daiktų, tyčia neišsaugojo puspriekabės skenavimo rentgenografinio vaizdo nuotraukos ir muitinės Elektroninių žurnalų informacinėje sistemoje neteisingai nurodė, kad neatitikimų nenustatyta. Taip ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui ir S. B. padėjo padaryti nusikalstamą veiką, t. y. gabenti kontrabandą.

2. S. B. nuteistas už tai, kad per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei, būtent: veikdamas bendrininkų grupe su L. Č. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, 2016 m. rugpjūčio 30 d. apie 0.33 val., vykdamas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, (duomenys neskelbtini), kelio postą, esantį (duomenys neskelbtini), iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką, žinodamas, kad vilkiko „Renault Magnum“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) puspriekabėje-šaldytuve (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančioje ribotos atsakomybės bendrovei „E.“, specialiai grindyse ir lubose įrengtose slėptuvėse yra paslėptos cigaretės, gabeno 57 061 cigarečių pakelį „Jin Ling“, paženklintą Rusijos Federacijos banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 163 497,62 Eur, ir 7000 cigarečių pakelių „NZ Gold Super Slims“, nepaženklintų banderolėmis, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 20 057 Eur, t. y. nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtintomis banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė su privalomais sumokėti mokesčiais yra 183 554,62 Eur ir viršija 250 MGL dydžio sumą. Valstybės tarnautojui (duomenys neskelbtini) inspektoriui L. Č., piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, veikiant priešingai valstybės interesams, vykdant išankstinį susitarimą su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, 2016 m. rugpjūčio 30 d., laikotarpiu nuo 1 val. 36 min. 21 sek. iki 1 val. 39 min. 27 sek. puspriekabę-šaldytuvą (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuskenavus mobiliąja rentgeno kontrolės sistema, skenavimo rentgenografiniame vaizde matant, kad puspriekabės-šaldytuvo ertmėse yra paslėpta draudžiamų daiktų, tyčia neišsaugojus puspriekabės skenavimo rentgenografinio vaizdo nuotraukos ir muitinės Elektroninių žurnalų informacinėje sistemoje neteisingai nurodžius, kad neatitikimų nenustatyta, ir taip jam padedant, krovinio nepateikė muitinės kontrolei.

3. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu L. Č. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuota į BK 229 straipsnį. Teismas nustatė šiuos L. Č. padarytos nusikalstamos veikos – tarnybos pareigų neatlikimo (BK 229 straipsnis) – požymius: kaltinime nurodytu laiku ir vietoje L. Č., būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) inspektorius, pažeisdamas tų pačių kaltinime nurodytų teisės aktų reikalavimus, t. y. 2004 m. balandžio 7 d. Muitinės įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus, nurodančius, kad (duomenys neskelbtini) inspektorius privalo vykdyti muitų teisės aktų reikalavimus, teisės aktų nustatyta tvarka įvesti į muitinės informacines sistemas <…> kitus šių sistemų apdorojamus duomenis, taip pat šiuos duomenis tvarkyti, analizuoti, perduoti, ir 2016 m. balandžio 21 d. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1B-305 patvirtinto (duomenys neskelbtini) inspektoriaus pareigybės aprašymo Nr. 2 7 dalies 4, 5 punktų reikalavimus, nustatančius, kad (duomenys neskelbtini) inspektorius privalo užtikrinti (duomenys neskelbtini) pareigūnų kompetencijai priskirtų uždavinių ir funkcijų vykdymą pagal nustatytus rizikos požymius naudojantis (duomenys neskelbtini), <…> atlikti muitinį tikrinimą teritorinės muitinės veiklos zonoje <…> ir nustatyta tvarka fiksuoti tikrinimo rezultatus, dėl neatsargumo, t. y. veikdamas nusikalstamai nerūpestingai, netinkamai atliko savo pareigas: mobiliąja rentgeno kontrolės sistema patikrinęs S. B. vairuojamo vilkiko „Renault Magnum“ puspriekabę-šaldytuvą (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), rentgenografiniame vaizde nepastebėjo, kad puspriekabės-šaldytuvo ertmėse yra paslėpta draudžiamų daiktų, ir muitinės Elektroninių žurnalų informacinėje sistemoje nurodė, jog

neatitikimų nenustatyta, taip pat neišsaugojo puspriekabės skenavimo rentgenografinio vaizdo nuotraukos. Dėl tokio netinkamo pareigų atlikimo buvo sumenkintas valstybės institucijos – Lietuvos Respublikos muitinės prestižas ir valstybei padaryta didelė žala, nes dėl L. Č. veiksmų buvo sudarytos sąlygos tęsti nusikalstamą veiką S. B., per Lietuvos Respublikos valstybės sieną puspriekabėje-šaldytuve įrengtose slėptuvėse gabenusiam paslėptas cigaretes, kurių bendra muitinė vertė su privalomais sumokėti mokesčiais yra 183 554,62 Eur, ir šią nusikalstamą veiką, t. y. kontrabandą, tik pakartotinio transporto priemonės patikrinimo metu nutraukė kiti muitinės posto pareigūnai.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

4. Lietuvos apeliacinis teismas, išteisindamas L. Č. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį, o nusikalstamą veiką iš BK 228 straipsnio 1 dalies perkvalifikuodamas į BK 229 straipsnį, nuosprendyje padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes teismo išvados pagrįstos ne įrodymais, o prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs pirmosios instancijos teismo kaltinančiais pripažintus bylos duomenis (2016 m. rugsėjo 15 d. (duomenys neskelbtini) muitinės raštas Nr. (12.1)11D-11277 ir jo priedai, 2017 m. sausio 4 d. tarnybinis pranešimas, R. J. parodymai, kt.), padarė kitokias išvadas nei pirmosios instancijos teismas ir nustatė, kad kaltinimo dalis dėl tyčinių L. Č. veiksmų neatitinka nustatytų bylos aplinkybių, nes jokie įrodymai nepatvirtina L. Č. ryšių su S. B. ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu bei susitarimo padėti padaryti kontrabandą. Kaip teigia teismas, pats S. B. parodė, kad cigarečių kontrabandą suorganizavo ir muitinės postą dėl cigarečių gabenimo nurodė jo pažįstamas, vardu Olegas, kuris ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas, ir nebuvo imtasi priemonių jam nustatyti. Nors L. Č. ir atliko transporto priemonės patikrinimą, nuskenavo ją mobiliąja rentgeno kontrolės sistema ir joje nurodė, kad neatitikimų nenustatyta, o rentgenografinio vaizdo nuotraukos neišsaugojo, nepaspaudęs atitinkamos ikonos, tačiau, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėti įrodymai nepatvirtina, kad L. Č. matė įrengtas slėptuves ir kad tyčia nurodė, jog neatitikimų nenustatyta. Teismas padarė išvadą, kad L. Č. buvo pervargęs, norėjo miego ir dėl neatsargumo (nerūpestingumo) neišsaugojo skenavimo rentgenografinio vaizdo nuotraukų. Teismui nenustačius L. Č. tyčios, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria L. Č. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį, buvo panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas, išteisinamasis, nuosprendis, L. Č. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 228 straipsnio 1 dalies į 229 straipsnį.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

5. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė J. Radišauskienė prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 26 d. nuosprendį: panaikinti šio nuosprendžio dalį, kuria pakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 9 d. nuosprendis ir L. Č. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį, L. Č. nusikalstama veika iš BK 228 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į 229 straipsnį, ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 9 d. nuosprendį dėl L. Č. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, dėl L. Č. paskirtų bausmių (jų rūšies, dydžių, subendrinimo) ir baudžiamojo poveikio priemonės – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimo – trukmės bei šiuo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės, jog S. B. nusikalstamą veiką padarė padedant L. Č., su pakeitimu: panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 9 d. nuosprendyje nurodytą aplinkybę, kad L. Č. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe ir kad ši aplinkybė sunkina L. Č. baudžiamąją atsakomybę; kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą. Kasatorė skunde nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir šis pažeidimas yra esminis, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

5.2. Teismas selektyviai vertino įrodymus, susijusius su L. Č. veikų subjektyviųjų požymių nustatymu, neišanalizavo visų tyčiai nustatyti reikšmingų įrodymų – nei atskirai, nei kaip visumos.

5.3. Teismas prioritetą suteikė L. Č. gynybinei pozicijai, kad jis dirbo vienas, buvo pavargęs ir veiką padarė dėl neatsargumo, tačiau šių aplinkybių nepalygino su 2017 m. kovo 3 d. tarnybiniu pranešimu, iš kurio matyti, kad 2016 m.

rugpjūčio 29–30 d. pamainos metu nuo ryto L. Č. buvo patikrinęs tik 12 transporto priemonių, o nuo paskutinės transporto priemonės iki S. B. vairuojamos transporto priemonės tikrinimo susidarė 43 min. pertrauka (2 t., b. l. 159). Be to, teismas tinkamai neįvertino L. Č. rentgenologo darbo stažo, įgytos kvalifikacijos, duomenų, kad jis neatitiko (duomenys neskelbtini) inspektoriaus pareigybės aprašyme nustatytų reikalavimų, nebuvimo, muitinėje rentgenologais dirbusių liudytojų nurodytos aplinkybės, kad neįmanoma per 3 min. 6 sek. nuskenuoti krovininės transporto priemonės ir lubose esančioje slėptuvėje nepastebėti tokio didelio cigarečių kiekio (64 tūkst. pakelių). Be to, logiška, kad, padarius klaidą ir iš tiesų nepastebėjus paslėptų cigarečių, rentgenologinio vaizdo nuotrauka būtų buvusi išsaugota ir pateikta į sistemą kaip nekelianti įtarimo, tačiau nagrinėjamu atveju, priešingai, baigus rentgenologinį patikrinimą, nuotrauka į sistemą įkelta nebuvo, o tai rodo buvus tyčinį veikimą nuslėpti, kad per postą 2016 m. rugpjūčio 30 d. buvo praleistas kontrabandinis krovinys.

5.4. Teismas, pasisakydamas dėl liudytojo R. J. nurodytų atvejų apie ankstesnius tos pačios transporto priemonės patikrinimus, kuriuos jis atsekė pagal elektroninį žurnalą, konstatavo, kad R. J. nurodyti atvejai kelia kai kurių abejonių, tačiau kokių, nenurodė. Deklaratyvus ir teismo teiginys, kad visi vienuolika atvejų, kai tikrinant tą pačią S. B. vairuotą transporto priemonę nebuvo rasti skenavimo vaizdai, detaliau nebuvo ištirti. Dėl skenavimo procedūros ir sistemos veikimo mechanizmo 2016 m. gruodžio 14 d. buvo atliktas parodymų patikrinimas, naudojant tą pačią mobiliąją rentgeno kontrolės sistemą (1 t., b. l. 134–137), prie bylos pridėtos transporto priemonių tikrinimo elektroninių žurnalų kopijos, dėl šių ir kitų klausimų apklausti liudytojai D. L., R. V., R. J., A. K. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokiu kitu būdu tie atvejai turėtų būti tiriami ir kokie tyrimo veiksmai nebuvo atlikti. Be to, kilus abejonių, apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę vadovautis BPK 287 straipsnio nuostatomis ir pavesti atlikti veiksmus prokurorui, juos prieš tai įvardijus.

5.5. Pagal byloje nustatytas ir įrodymais pagrįstas faktines nusikaltimų padarymo aplinkybes pirmosios instancijos teismas išdėstė ne vien objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius L. Č. padarytų nusikaltimų požymius. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kaltininko tyčios ir L. Č. nusikalstamą veiką kvalifikuodamas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, ne tik įvertino L. Č. parodymus, kad jis nepastebėjo kontrabandinio krovinio, bet ir lygino juos su kitais byloje surinktais įrodymais – rašytiniu L. Č. supažindinimu su pareiginėmis instrukcijomis, nuteistojo S. B. parodymais apie vykimo su kontrabandiniais kroviniais aplinkybes ne atsitiktiniu, o sutampančiu su L. Č. pamainomis laiku, t. y. taip, kaip jam nurodė nenustatytas asmuo, vardu Olegas, kuris užtikrino, kad „muitinėje reikalai sutvarkyti“, kad buvo dvi puspriekabės-šaldytuvai su tais pačiais valstybiniais numeriais – viena su slėptuvėmis, kita – be jų. S. B. parodymai taip pat buvo palyginti su transporto priemonių tikrinimo žurnalais ir nustatytomis aplinkybėmis apie L. Č. tos pačios puspriekabės nuotraukų neišsaugojimą dar vienuolika kartų, taip pat su liudytojų muitinės pareigūnų rentgenologų D. L., R. V., R. J., A. K. parodymais apie tinkamos rengenologinės patikros procedūrą apskritai ir įtarimą sukėlusį L. Č. elgesį prieš inkriminuoto nusikaltimo padarymą bei po jo. Vertindamas L. Č. padarytų veikų subjektyviuosius požymius, teismas išnagrinėjo ir skenavimo įrangos veikimo, duomenų išsaugojimo sistemoje principus, atidžiai įvertino tinkamos skenavimo procedūros eigą ir pan. Taigi pirmosios instancijos teismas įvertino kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, o tai atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytus reikalavimus ir suformuotą teismų praktiką. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir nepripažino įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nepatikimais ir nepaneigė šio teismo įrodytomis pripažintų aplinkybių, iš kurių atsiskleidžia asmens tyčios turinys, padarė priešingas, bylos įrodymais bei faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisingą sprendimą dėl L. Č. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 228 straipsnio 1 dalies į 229 straipsnį, t. y. veikas kvalifikavo ne pagal tuos BK straipsnius.

5.6. Kadangi L. Č. padarė tyčinį nusikaltimą darbinės veiklos srityje, apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl baudžiamojo poveikio priemonės, nurodytos BK 682 straipsnyje (atėmimas teisės dirbti valstybės tarnyboje), trukmės sumažinimo neatsargaus nusikaltimo kontekste netenka prasmės. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šios baudžiamojo poveikio priemonės trukmę, atitinkančią vidurkį, baudžiamojo įstatymo nepažeidė, todėl paliktinas galioti šio teismo nustatytas teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimo terminas trejiems metams.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

6. Prokuroro kasaciniu skundu skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo padarymo, argumentuojant tuo, kad teismas neišanalizavo visų L. Č. kaltės (tyčios) turiniui nustatyti reikšmingų įrodymų, įrodymus vertino selektyviai, o ne kaip visumą ir prioritetą teikė L. Č. gynybinei pozicijai. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

7. Pagal BPK 329 straipsnio 1 punktą pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, kad neįrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai nustatyti BPK 305 straipsnio 3 dalyje, kur nurodyta, kad joje išdėstoma: 1) kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė; 2) teismo nustatytos aplinkybės; 3) įrodymų vertinimo motyvai; 4) teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo.

8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys).

9. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

10. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, jame nurodytus įrodymų vertinimo motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas laikėsi visų pirmiau nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, keliamų įrodymų vertinimui ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriuo išteisino L. Č. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, pagrįstai perkvalifikavo pagal BK 229 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų netinkamo vertinimo bei esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo yra nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė teismo nustatytas faktines aplinkybes, aiškius motyvus, kodėl nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir kodėl juos vertino kitaip (BPK 331 straipsnio 2 dalis).

11. Kasaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies esminio pažeidimo ginčijamas ir įrodymų vertinimas kritikuojamas iš esmės tik keliais aspektais, t. y. kad teismas, darydamas išvadą, jog L. Č. ne tyčia, o dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) netinkamai atliko savo pareigas, neįvertino jo įgytos kvalifikacijos, darbo stažo, 2017 m. kovo 3 d. tarnybiniame pranešime nurodytų aplinkybių (dėl 2016 m. rugpjūčio 29–30 d. L. Č. patikrintų transporto priemonių kiekio, darbo trukmės ir pertraukų tarp tikrinimų), o suabejojęs liudytojo R. J.

parodymais ir jo surašytame tarnybiniame pranešime nurodytomis aplinkybėmis, konkrečiai nenurodė, kokių abejonių teismui kilo, ir nesiėmė priemonių reikšmingoms bylos aplinkybėms išsiaiškinti (BPK 287 straipsnis). Kasaciniame skunde taip pat visiškai pritariama pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teismo nustatytoms aplinkybėms bei daroma bendra išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepaneigė ir nepripažino nepatikimais tų įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas pripažindamas L. Č. kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

12. Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skunde nurodyti argumentai nesudaro pakankamo teisinio pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvadų patikimumu. Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra atskirai pasisakyta dėl L. Č. įgytos muitinės inspektoriaus kvalifikacijos, nuosprendyje, išdėstant visus bylos įrodymus, be kita ko, nurodyti su tuo susiję duomenys: (duomenys neskelbtini) inspektoriaus pareigybės aprašymai, L. Č. išduoti radiacinės saugos pažymėjimai, sertifikatai. Pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė išvados, kad L. Č. neatitiko (duomenys neskelbtini) inspektoriaus pareigybės aprašyme nustatytų reikalavimų, bet pripažino, kad L. Č. jam inkriminuotų veikų padarymo metu skyrė per mažai laiko transporto priemonės patikrinimui ir dirbo atmestinai. Be to, iš 2017 m. kovo 3 d. tarnybinio pranešimo (2 t., b. l. 159), kuris aptariamas kasaciniame skunde, matyti ne tik tai, kiek 2016 m. rugpjūčio 29–30 d. darbo metu L. Č. patikrino transporto priemonių, koks laiko tarpas buvo nuo paskutinės transporto priemonės iki S. B. vairuotos transporto priemonės tikrinimo, bet ir tai, kad ne tik S. B. vilkiko su puspriekabe-šaldytuvu tikrinimas truko per trumpai (3 min. 6 sek.), kitų transporto priemonių tikrinimo rentgenu trukmė buvo panaši (3, 6, 7 min.), nors, pagal liudytojų, muitinėje dirbusių rentgenolais, R. J., R. V. parodymus, tiek laiko nepakanka išsamiam patikrinimui muitinės mobiliąja rentgeno kontrolės sistema atlikti, taigi apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindo spręsti apie aplaidžiai L. Č. atliktą darbą. Kitais bylos įrodymais kategoriškai nepaneigti ir L. Č. parodymai dėl jo blogos savijautos įvykio metu, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo jų atmesti.

13. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio taip pat aišku, kodėl teismui kilo abejonių dėl kitų ankstesnių atvejų, kai buvo atliekamas tos pačios transporto priemonės muitinis tikrinimas ją skenuojant rentgenu, tačiau skenavimo rentgenografinio vaizdo nuotraukos nebuvo išsaugotos. Parodymus apie šias aplinkybes davė liudytojas R. J., kuris savo paties nustatytas aplinkybes aprašė 2016 m. rugsėjo 15 d. tarnybiniame pranešime, o šiuos bylos įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino kaip pavirtinančius kaltinimą L. Č. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje juos įvertino kritiškai, suabejojęs jų įrodomąja reikšme, atsižvelgiant į tai, kad ne visais atvejais tą pačią transporto priemonę vairavo nuteistasis S. B.; liudytojas R. J. parodė, kad L. Č. skenuojant transporto priemones vienais atvejais nuotraukos buvo pridedamos, kitais – ne; tą pačią transporto priemonę skenavo ir kitas pareigūnas; apskritai visi nurodyti atvejai, kada nebuvo išsaugoti transporto priemonės skenavimo vaizdai, detaliau nebuvo ištirti, ir dėl kokių priežasčių nuotraukos nebuvo išsaugotos, nebuvo aiškinamasi. Nesutikti su šiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis nei faktinio, nei teisinio pagrindo nėra – šie argumentai atitinka bylos medžiagą.

14. Nepritartina ir kasacinio skundo teiginiui, kad apeliacinės instancijos teismas nepripažino įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nepatikimais ir nepaneigė šio teismo įrodytomis pripažintų aplinkybių, – priešingai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyti motyvai, kodėl ir kuriuos įrodymus teismas vertina kitaip nei pirmosios instancijos teismas arba juos atmeta ir kokiais įrodymais remdamasis daro išvadas apie faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas papildomas įrodymų tyrimas ir šis teismas, dar kartą įvertinęs išnagrinėtų įrodymų visumą (L. Č. ir nuteistojo S. B., liudytojų A. K., R. J., R. V., D. L. parodymus, apžiūros protokolus ir jų priedus, tarnybinius pranešimus ir jų priedus, raštus, liudytojos R. V. parodymų patikrinimo vietoje protokolą ir kitą byloje esančią rašytinę medžiagą), nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas, kodėl šie duomenys nepatvirtina nei L. Č. susitarimo su kitais asmenimis padėti padaryti kontrabandą, nei kitos kaltinimo dalies – dėl jo tyčinių veiksmų dalyvaujant kontrabandoje ir piktnaudžiaujant tarnyba, ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

15. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualūs ir kaltinamojo nekaltumo prezumpcijos reikalavimai. BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu,

vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.“ Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barberà, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).

16. Atsižvelgdama į tai ir remdamasi pirmiau išdėstytais motyvais dėl bylos duomenų vertinimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad, išnaudojus visas procesines galimybes, nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, kurie patikimai patvirtintų kaltinamojo kaltę padarius BK 24 straipsnio 6 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką (turinčią reikšmės ir veikos, perkvalifikuotos pagal BK 229 straipsnį, teisiniam vertinimui) ir būtų teisinis pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį (su kasaciniame skunde nurodytais pakeitimais).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Atmesti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Jūratės Radišauskienės kasacinį skundą.

TEISĖJAI AUDRONĖ KARTANIENĖ

ELIGIJUS GLADUTIS

ARMANAS ABRAMAVIČIUS_______________________


Prašymo Nr. 2ATP-320/2019(S)


NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f0ad14c0f41b11e99681cd81dcdca52c

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkės), Alvydo Pikelio ir Tomo Šeškausko, susipažinusi su E. Č. prašymu atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Pakruojo priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2019 m. gegužės 8 d. R. V. surašyto administracinio nurodymo,

n u s t a t ė:

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Pakruojo priešgaisrinės gelbėjimo tarnyba 2019 m. gegužės 8 d. R. V. surašė administracinį nurodymą ir skyrė 5 Eur baudą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 525 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjas E. Č. prašo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, panaikinti R. V. surašytą administracinį nurodymą ir perduoti bylą ne teismo tvarka bylą išnagrinėjusiai institucijai nagrinėti iš naujo. Prašyme teigiama, kad E. Č. dėl kilusio gaisro patyrė turtinę žalą, kuri jam nebuvo ir nėra atlyginta, dėl ko administracinis nurodymas apskritai negalėjo būti surašytas. Be to, administracinis nusižengimas turėjo būti kvalifikuotas ne pagal ANK 525 straipsnio 1 dalį, o pagal 525 straipsnio 2 dalį.

Pareiškėjo E. Č. prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą atsisakytina priimti.ANK XXXVIII skyriuje įtvirtintas administracinio nusižengimo bylos atnaujinimas – specialus institutas, kurio

paskirtis užtikrinti teisingumo principo ir teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, tikrinant įsiteisėjusius nutarimus ir nutartis, ar jie nepažeidžia asmens teisių ir teisėtų interesų, ir išvengti galimai neteisėtų nutarimų ir nutarčių teisinių pasekmių. Tai yra išimtinė priimtų sprendimų administracinio nusižengimo byloje teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo (kontrolės) forma. Administracinio nusižengimo bylos atnaujinimas galimas tik esant ANK 658 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pagrindams. Vienas iš bylos atnaujinimo pagrindų, kurį nurodo ir pareiškėjas, – padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti (ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pažymėtina, kad bylos atnaujinimas nurodytu pagrindu galimas tik tada, kai byla yra užbaigta įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi (ANK 662 straipsnio 5 dalies 2 punktas). ANK vartojamos sąvokos „užbaigta“ ir „įsiteisėjusiu“ reiškia, kad byla yra baigta įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu, kuris įgyja res judicata galią ir negali būti tikrinamas ANK numatytomis procesinėmis procedūromis. Šiuo atveju prašoma atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, kuri nėra užbaigta įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi, o užbaigta įvykdytu administraciniu nurodymu. Darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytu pagrindu, numatytu ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte, priimti paduotą prašymą nėra pagrindo. Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal ANK 610 straipsnio 4 dalį administracinis nurodymas yra neskundžiamas. Administracinio nusižengimo byla, užbaigta įvykdytu administraciniu nurodymu, gali būti atnaujinta tik ANK 658 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 661 straipsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą atsisakytinas priimti ir grąžintinas pareiškėjui (ANK 662 straipsnio 5 dalies 2, 6 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2, 6 punktais, 6 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti E. Č. prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ALVYDAS PIKELIS

TOMAS ŠEŠKAUSKAS_______________________


Kasacinio skundo Nr. 2P-818/2019Teisminio proceso Nr. 1-08-1-03014-2014-5(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkės), Alvydo Pikelio ir Tomo Šeškausko, susipažinusi su nuteistojo R. L. kasaciniu skundu dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 19 d. nutarties, baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis R. L. kasaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde teigiama, kad byla iš esmės yra grindžiama specialiųjų liudytojų parodymais, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 80 straipsnio 1 dalies, 82 straipsnio 3 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus, dėl to šių specialiųjų liudytojų (A. Ž., E. A., P. L., K. M., E. F., G. P., D. J., M. N., V. R.) parodymai negali būti pripažinti leistinais įrodymais byloje ir jais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė svarbiausių bylos aplinkybių ir įrodymų, nepašalino prieštaravimų, neatliko įrodymų tyrimo ir iš esmės neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, o tik formaliai nurodė, kad jie nepagrįsti, taip padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimus.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas

kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Tai, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai ir asmuo nuteistas pagrįstai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. BPK reikalavimų pažeidimai vertinant bylos įrodymus sudaro pagrindą bylą nagrinėti kasacine tvarka tuo atveju, jeigu jie susiję su esminiais atitinkamų BPK normų pažeidimais.

Iš kasaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad iš esmės nuteistasis ginčija teismų atliktą, jo nuomone, neteisingą įrodymų vertinimą ir neigia nustatytas faktines aplinkybes. Teigdamas, kad skunde nurodytų specialiųjų liudytojų parodymų negalima pripažinti leistinais įrodymais, kasatorius nepateikia šiuos teiginius pagrindžiančių teisinių argumentų, o iš esmės tik vertina minėtų liudytojų parodymų turinį bei kritikuoja teismų išvadas kartu neigdamas savo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f213a9a0f41b11e99681cd81dcdca52c

kaltę. Skunde nors ir išvardijami teisės aktų pažeidimai bei nurodoma, kad buvo nesilaikyta BPK 80 straipsnio 1 dalies, 82 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, tačiau teisiniai argumentai, kurie pagrįstų vertinant įrodymus padarytus esminius BPK pažeidimus, neišdėstyti. Iš skundo turinio matyti, kad iš esmės kasatorius siekia, jog būtų iš naujo įvertinti atskiri bylos duomenys ir padarytos priešingos išvados, tačiau tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Be to, pažymėtina, kad kasaciniai skundai, kuriuose kaip kasacinis pagrindas nurodomas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, gali būti tenkinami ne tais atvejais, kai kasaciniame skunde vien tik reiškiama nuomonė, jog teismas turėjo kitaip įvertinti įrodymus ir priimti kitokį sprendimą, o tais atvejais, kai, vertinant įrodymus, nustatomos padarytos teisės taikymo klaidos. Tai, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Šiuo atveju skundo teiginiais grindžiamas savas atskirų įrodymų vertinimas ir jų viseto traktavimas, o tai nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko. Kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl neišnagrinėto apeliacinio skundo deklaratyvūs, juose aiškiai nenurodyta, į kokius konkrečius apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas neatsakė, todėl taip pat nėra pagrindo juos pripažinti tinkamais teisiniais argumentais BPK 368 straipsnio 2 dalies prasme.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo R. L. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ALVYDAS PIKELIS



Baudžiamoji byla Nr. 2K-223-495/2019Teisminio proceso Nr. 1-72-1-00191-2014-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.3; 2.1.4.11.3.1; 1.1.10.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0e523140f41c11e99681cd81dcdca52c

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. ir jo gynėjo advokato Ramūno Putino kasacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo 2018 m. balandžio 4 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 30 d. nutarties.

Alytaus apylinkės teismo 2018 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, uždraudžiant naudotis specialiąja teise – vairuoti transporto priemones dvejiems metams.

Priteista iš AB „Lietuvos draudimas“: E. K. – 3279,83 Eur turtinei ir 3400 Eur neturtinei žalai atlyginti, S. K. – 179,39 Eur turtinei ir 350 Eur neturtinei žalai atlyginti, J. B. – 850 Eur neturtinei žalai atlyginti, E. K. – 283,71 Eur turtinei ir 350 Eur neturtinei žalai atlyginti, D. K. – 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš A. S. neturtinei žalai atlyginti: 16 600 Eur E. K., 1650 Eur S. K., 4150 Eur J. B., 1650 Eur E. K., 150 Eur D. K.

D. K. pripažinta teisė į ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Priteista iš A. S. proceso išlaidos: 1200 Eur E. K., 300 Eur S. K., 669,61 Eur E. K., 350 Eur D. K.Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 30 d. nutartimi nuteistojo A. S.,

nukentėjusiojo E. K., nukentėjusiųjų E. K. ir S. K. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. A. S. nuteistas už tai, kad 2014 m. birželio 13 d. apie 15.45 val. Lazdijų r. Veisiejų sen. Šadžiūnų k., kelio Leipalingis–Lazdijai–Kalvarija 6-ajame kilometre, vairuodamas automobilį „Audi A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas link Leipalingio, pažeidė 2002 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14, 101 punktus, KET 3 priedo „Kelių ženklinimas ir jo charakteristikos“ 1.1 punktą, t. y. būdamas neblaivus (kraujyje nustatyta 2,41 promilės etilo alkoholio koncentracija), prieš keisdamas važiavimo kryptį neįsitikino, kad tai daryti yra saugu ir jis nekliudys kitiems eismo dalyviams, siaura ištisine linija paženklintame kelio ruože kirto šią liniją, įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą prieš artėjantį, link Lazdijų važiuojantį E. K. vairuojamą automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taip sudarė neprognozuojamą pavojingą kliūtį. Dėl to E. K., vengdamas akivaizdžios grėsmės savo ir keleivės E. K. gyvybei bei sveikatai, siekdamas išvengti susidūrimo, įvažiavo į tuo metu laisvą priešpriešinio eismo juostą, kur staiga neprognozuotai į savo važiavimo krypties eismo juostą grįžus A. S. vairuojamam automobiliui įvyko eismo įvykis, jo metu automobilio „Audi A4“ keleiviui J. B. ir automobilio „VW Passat“ keleivei E. K. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, o automobilio „VW Passat“ vairuotojui E. K. nesunkiai sutrikdyta sveikata.

II. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMŲ Į JUOS ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. ir jo gynėjas R. Putinas prašo teismų procesinius sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti. Kasaciniame skunde nurodoma:

3. Teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų pažeidimus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė teismų praktikos, tai sukliudė priimti teisėtus ir pagrįstus sprendimus.

4. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas A. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu apklausiant jį kaip liudytoją, t. y. duomenimis, neatitinkančiais įrodymų sampratos bei gautais nesilaikant BPK 21 straipsnio 4 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 28 straipsnio 3 dalies, 80 straipsnio 1 punkto, 82 straipsnio 3 dalies nuostatų.

4.1. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, A. S. buvo pripažintas nukentėjusiuoju, atitinkamai davė parodymus kaip liudytojas, tačiau nesuteikiant procesinės garantijos neduoti parodymų prieš save (nukentėjusysis privalo duoti parodymus, be to, atsako už melagingus parodymus kaip liudytojas). Pirmosios instancijos teismas perskaitė A. S. parodymus (BPK 276 straipsnio 4 dalis) ir šių parodymų pagrindu jį apklausė, be to, jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos

teismo išvada, kad šiais A. S. parodymais teismas negrindė jo kaltės, nepagrįsta. Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali būti veiksnys, formuojantis teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013, 2K-61/2014, 2K-276-976/2015, 2K-31-511/2018). Šiuo atveju teismai ne tik formavo savo vidinį įsitikinimą, bet ir A. S. liudijimus prieš save pripažino leistinu įrodymu. Be to, šiais jo parodymais buvo grindžiama tolesnė duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo analizė, grindžiamos išvados dėl jo parodymų patikimumo ir jų atmetimo. Maža to, pirmosios instancijos teisme buvo leista prokurorei, nukentėjusiesiems ir jų atstovams cituoti neteisėtų apklausų protokolus, remtis jų turiniu, uždavinėti jam klausimus. Apeliacinės instancijos teismas toleravo šį esminį BPK pažeidimą, nesilaikė teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2008, 2K-65-976/2017), kurioje išaiškinta apie įtariamojo teisę tylėti, draudimą bet kokiu būdu versti asmenį duoti parodymus prieš save (BPK 21 straipsnio 4 dalis).

4.2. Pagal teismų praktiką, neleidžiama bloginti įtariamojo (kaltinamojo) padėties dėl to, kokį gynybos būdą jis pasirinko. Šiuo atveju teismai blogino A. S. teisinę padėtį, nes, jam tapus įtariamuoju (kaltinamuoju), ankstesni jo parodymai buvo naudojami kaip jo paties kaltę įrodantys duomenys, be to, jie buvo vertinami; tai esminė duomenų pripažinimo įrodymais ir nuosprendžio surašymo yda (BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies pažeidimai). Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė. Minėta, kad A. S., būdamas nukentėjusysis, privalėjo duoti parodymus, o E. K., apklaustas kaip įtariamasis (ir tik vėliau tapęs nukentėjusiuoju), įgijo procesinių privilegijų: kaip įtariamasis turėjo teisę į gynybą, galėjo duoti bet kokius, net ir melagingus, parodymus, kelti įvairias versijas, visą kaltę dėl eismo įvykio perkelti A. S., apkalbėti jį, žinodamas, kad už tai jam negali būti taikoma jokia atsakomybė. Beje, E. K., kaip įtariamojo, pasirinkta gynybinė versija tapo pagrindine kaltinimo versija ir A. S. nuteisimo pagrindu.

5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BPK 178 straipsnio 5 dalies normą. Ikiteisminio tyrimo metu gynėjo iniciatyva buvo reiškiami prašymai atlikti nukentėjusiųjų parodymų patikrinimą vietoje. Gynėjo rašytinis prašymas buvo išreikštas skunduose, apygardos teismas pripažino tokio procesinio veiksmo būtinumą. Neužtikrinus A. S. gynybos teisių, iš esmės pažeista BPK 178 straipsnio 5 dalis, procesinio veiksmo rezultatai nepagrįstai pripažinti tinkamais įrodymais ir jais grįstas apkaltinamasis nuosprendis.

6. Teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y., tinkamai neįvertinę E. K. veiksmų KET reikalavimų laikymosi ir kilusių padarinių aspektu, kruopščiai nepatikrinę visų bylos duomenų jų patikimumo ir sąsajumo aspektu, netinkamai nustatė priežastinį ryšį ir nuteisė A. S. vadovaudamiesi prielaidomis (in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo pažeidimas). Nors vairavimas esant neblaiviam yra smerktinas, netoleruotinas ir dėl to A. S. gailisi, tačiau tai savaime nereiškia, kad kito eismo dalyvio veiksmai neturėjo būti tiriami priežastinio ryšio aspektu. Šios kategorijos bylose esminis dalykas yra eismo dalyvio galėjimo ir turėjimo numatyti padarinius nustatymas, atsižvelgiant į teisėtą lūkestį, kad kiti eismo dalyviai laikysis KET (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-380-511/2017). Ekspertizės akte nustatyta, kad 35 km/h greičiu važiuojantis automobilis „Audi A4“ neturėjo techninės galimybės įvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą ir vėl sugrįžti į savo važiavimo krypties eismo juostą, jeigu šį automobilį nuo priešinga kryptimi 73 km/h greičiu judančio automobilio „VW Passat“ skyrė 7,10 m, 15 m, 30 m, 29,40 m atstumas. Specialisto išvadoje konstatuota: jeigu automobilio „Audi A4“ vairuotojas A. S. iki eismo įvykio buvo įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, taip sudarydamas kliūtį automobilio „VW Passat“ vairuotojui E. K., <…> šiuo atveju tirti pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad automobilis „Audi A4“ prieš eismo įvykį buvo įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tokias prielaidų pobūdžio išvadas, sprendė, kad pagrindiniai kaltinamojo kaltės įrodymai yra nukentėjusiųjų E. K. ir E. K. parodymai, kad jis buvo įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą. Taigi teismai savo sprendimus grindė suinteresuotų asmenų parodymais (kurie, be kita ko, nėra nuoseklūs) ir prieštaringais specialistų ir ekspertinių tyrimų rezultatais. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, nuosprendį grindžiant specialisto išvada ar ekspertizės aktu, šie procesiniai dokumentai neturi kelti jokių abejonių dėl savo pagrįstumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2012, 2K-2/2005, 2K-187/2005, 2K-6/2008, 2K-353/2013), juolab tinkamai nenustačius pagrindinės kilusių padarinių priežasties, eismo įvykio mechanizmo. Be šių įrodymų, teismai rėmėsi ir A. S. prieš save duotais liudytojo parodymais bei jo pasirinktu gynybos būdu, taip blogindami jo teisinę padėtį. Beje, nors pirmosios instancijos teismas sutiko, kad nukentėjusiųjų parodymai dėl atstumų tarp automobilių iki eismo įvykio

kito, tačiau šių gynėjo argumentų tinkamai teisiškai neįvertino. Teismų dėmesio nesulaukė ir E. K. padaryti KET pažeidimai: greičio viršijimas, nevažiavimas savo krypties eismo juosta arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, įvažiavimas į priešingos krypties eismo juostą, kertant ištisinę liniją, nesustojimas, jeigu, kaip teigiama, A. S. pavojingai manevravo po visą važiuojamąją kelio dalį ir kt.

7. Apeliaciniu skundu buvo prašoma atlikti įrodymų tyrimą, t. y. patikrinti E. K. parodymus atliekant eksperimentą, paskirti kompleksinę eismo įvykio ir transporto trasologinę ekspertizę ir kt., nes pirmosios instancijos teismas šios pareigos tinkamai neatliko. Apeliacinės instancijos teismas šį prašymą nemotyvuotai atmetė, taip pažeidė teisę į tinkamą apeliaciją (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 2 straipsnio 1 dalis), nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nesilaikė teismų praktikos išaiškinimų, pavyzdžiui, pateiktų kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-260-303/2015, kurioje keltas klausimas, kad itin svarbu tirti automobilių spidometrų duomenis, atskleidžiant eismo įvykio mechanizmą, kokiu intensyvumu buvo stabdyta transporto priemonė, o ne vien tik remtis liudytojų parodymais.

8. A. S. paskirta pernelyg griežta bausmė, neatitinkanti bausmės paskirties (BK 41 straipsnio 2 dalis), be to, ją skiriant nesilaikyta BK 60 straipsnio 2 dalies, nes A. S. neblaivumas (kurį jis pripažino ir dėl to gailėjosi) keletą kartų buvo naudojamas jo teisinei padėčiai pasunkinti (tiek bausmės griežtumo prasme, tiek ir netaikant BK 75 straipsnio nuostatų, esant visoms sąlygoms ir pagrindams). Nepaisant BK 55 straipsnio reikalavimų, pirmą kartą už neatsargų nusikaltimą teisiamam asmeniui parinkta reali laisvės atėmimo bausmė, viršijanti vidurkį, nevertinant A. S. asmenybės, nepaisant to, kad nenustatyta sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių (BK 61 straipsnio 2 dalis), teisinę padėtį bloginant dar ir tuo, kad jis pasirinko gynybos būdą neigti kaltę. Nors teismai vertino A. S. asmenybę, tačiau taip ir neaišku, kodėl jam buvo būtina skirti realų laisvės atėmimą, dėl ko jo asmenybė tokia neigiama. A. S. ilgą laiką buvo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnas, šiuo metu gauna pareigūnų ir karių pensiją, tarnybos metu ne kartą skatintas, apdovanotas, anksčiau neteistas, nebaustas ir administracine tvarka. Apkaltinamajame nuosprendyje akcentuojamas jo amžius ar juolab pasirinktas gynybos būdas negali būti motyvas skirti tokią itin griežtą bausmę. Tai, kad po eismo įvykio jis nepadarė daugiau jokių teisės pažeidimų, galėjo būti pagrindas skirti švelnesnę bausmę. Be to, net ir paskyrus laisvės atėmimo bausmę, yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas, toks sprendimas neprieštarautų teismų praktikai, suformuotai šios kategorijos baudžiamosiose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418-222/2016, 2K-293-507/2016, 2K-329/2013, 2K-225-895/2016).

9. Nesant pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį, negalėjo būti tenkinami ir civiliniai ieškiniai. Teismų sprendimų dalys, kuriomis iš A. S. nukentėjusiesiems priteista neturtinė žala ir proceso išlaidos, yra nepagrįstos, nes teismai neatsižvelgė į kasaciniame skunde nurodytus argumentus, patvirtinančius, kad eismo įvykio padarinius lėmė ir kito eismo dalyvio – E. K. – neteisėti veiksmai arba bent jau ne vien tik A. S. veiksmai.

10. Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo teismų sprendimus pakeisti – vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėti bausmės vykdymą. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, t. y. netinkamai vertino bylos medžiagą, jį teigiamai apibūdinančias aplinkybes, bausmės individualizavimo principą, dėl to netinkamai nustatė jo resocializacijai būtiną bausmės dydį ir paskyrė neproporcingą bei neteisingą (per griežtą) bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016, 2K-268-942/2017, 2K-334-699/2017). Aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį bei kaltės formą, jo asmenybę, suponuoja išvadą, kad jis nėra linkęs nusikalsti ir ateityje nusikalstamų veikų nedarys, laikysis įstatymų ir sieks atlyginti nukentėjusiesiems priteistą žalą (atlikdamas realią laisvės atėmimo bausmę tokios galimybės jis neturės). Jis neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, po įvykio nepadarė naujų nusikaltimų ar administracinių nusižengimų, nuteistas už neatsargų nusikaltimą (visa tai liudija nusikalstamo elgesio atsitiktinumą, o ne polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus), yra ilgametis Valstybės saugumo departamento darbuotojas, ne kartą skatintas ir apdovanotas už nuopelnus tarnyboje (liudijimai ir pažymėjimas pridedami). Taigi yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį.

11. Nukentėjusieji E. K. ir D. K. atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad nuosprendis yra teisingas, paskirta bausmė yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo. A. S. vairavo būdamas visiškai girtas ir sunkiai orientavosi aplinkoje, medicinos terminais tariant – prekomos būsenos (būsena, kai asmens sąmonė tik retkarčiais praskaidrėja ir asmuo sugeba tik retkarčiais reaguoti į aplinką). A. S. kraujas tyrimui paimtas tik po trijų valandų ir nustatyta 2,41 promilės etilo alkoholio koncentracija, o

22.30 val. – 1,62 promilės. Taigi įvykio metu jo kraujyje buvo žmogui mirtina etilo alkoholio koncentracija (tai patvirtina ir A. S. pasirinktas maršrutas, kuris yra sudėtingesnis ir ilgesnis). A. S. elgesys yra pavojingas visuomenei, jis vairavo neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, neprisisegęs saugos diržu (keleivis taip pat), vairuodamas avėjo šlepetes (tai apsunkino vairavimą). A. S. šiurkščiai pažeidė KET, todėl jo veika padaryta ne dėl neatsargumo, o tyčia, t. y. netiesiogine tyčia. Nors jis savo pavojingos veikos padarinių nesiekė ar net jų nenorėjo, tačiau savo pavojingo elgesio nenutraukė ir nekeitė, nemąstė, kaip išvengti galimų pavojingų padarinių, todėl ir nebuvo jo pastangų išvengti padarinių. A. S. tikėjosi, kad padarinių nebus, tačiau tokia jo viltis niekuo nepagrįsta arba paremta tik abstrakčiais, subjektyviais, atsitiktiniais dalykais – sėkme, palankiu likimu ir pan. Tokia intelektinė valinė veikla rodo jo abejingumą galimiems pavojingiems padariniams ir yra vienas esminių požymių netiesioginę tyčią atribojant nuo nusikalstamo pasitikėjimo. Be to, nuteistasis nenuoseklus – viename kasaciniame skunde prašo sušvelninti paskirtą bausmę, todėl reikia manyti, kad jis sutinka su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, tačiau kitame skunde prašo bylą nutraukti. Nuteistasis siekia prisidengti prie kasacinio skundo pridėdamas apdovanojimus už nuopelnus ir pavyzdingą tarnybą. A. S. nuo pat įvykio pradžios aiškiai naudojosi savo pažintimis gydymosi įstaigoje, policijoje. Naudodamasis savo tarnybine padėtimi nuo pat pradžių klaidino tyrimą, nebuvo atviras (tai jis buvo blaivus, tai ne; kraujo tyrimo mėginiai buvo du, iš kurių vienas kažkodėl su pažeista plomba) ir pan. Taip pat A. S., galimai iš anksto susitaręs su sutuoktine, fiktyviai nutraukė santuoką, turėdamas tikslą išsaugoti turtą, nors iki šiol kartu gyvena ir puikiai sutaria. A. S. nepripažino kaltės, iki šiol neatsiprašė, neatlygino nė dalies padarytos žalos, nors tai padarius įstatymas nustato galimybę susitaikyti su nukentėjusiaisiais ir bylą nutraukti (BK 38 straipsnis), ir kaltininkas iš viso atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės.

12. Nukentėjusiosios E. K. ir S. K. atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti ir priteisti iš nuteistojo patirtas išlaidas surašant atsiliepimą (450 Eur, pinigų priėmimo kvitai pridėti). Atsiliepime nurodoma, kad teismai tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog A. S. kaltas dėl eismo įvykio. Kadangi A. S. nusikaltimą padarė būdamas sunkaus girtumo, jo parodymai buvo vertinami atsargiai ir teisingai. A. S. parodymų nenuoseklumą, įvykio faktų negalėjimą prisiminti arba vengimą duoti parodymus patvirtina bylos duomenys. Jis, kaip įtariamasis, naudojosi visomis procesinėmis teisėmis, tarp jų ir teise atsisakyti duoti parodymus. Šioje byloje nustatyti visi nusikaltimo sudėties požymiai, tarp jų ir priežastinis ryšys, A. S. kaltė. Kasaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad jo nuteisimas nulemtas neteisingo procesinio statuso suteikimo. Kitas eismo dalyvis E. K. nepažeidė KET reikalavimų, nes, siekdamas išvengti grėsmingos kliūties, priėmė vienintelį teisingą sprendimą, pasukdamas vairą į kairę. Švelninti bausmę A. S. nėra pagrindo. Atidėjus paskirtos bausmės vykdymą, nebūtų pasiekti bausmės tikslai ir užtikrintas teisingumo principas. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad įvykio dieną ryte jis vairavo automobilį galimai būdamas dar girtesnis nei įvykio metu. Tokie veiksmai galėtų būti vertinami kaip tyčiniai, tęstinio pobūdžio. Be to, jis vairavo avėdamas šlepetes. Visa tai patvirtina ne tik buvus ypač didelį neatsargumą, bet netgi tyčinius nusikalstamus veiksmus. Būdamas neblaivus jis sudarė neišvengiamą kliūtį priešais atvažiuojančiam automobiliui, taip tyčia sukėlė eismo įvykį, sunkiai sužalojo asmenis. Todėl jam paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui. Tuo tarpu uždraudimas vairuoti transporto priemones 2 metams yra per mažas laikotarpis, nevisiškai atitinkantis protingumo, proporcingumo principus bei teismų praktiką. Kasaciniame skunde nurodoma teismų praktika netinkama, nes joje nustatytos aplinkybės nėra tapačios ar bent labai panašios į šios bylos aplinkybes. Nuteistasis pateikė du visiškai skirtingus, vienas kitam prieštaraujančius kasacinius skundus, t. y. prašo bylą nutraukti ir kartu sušvelninti bausmę (akivaizdu, kad neturi aiškios pozicijos). Prie kasacinių skundų pridėti priedai apie apdovanojimus už pavyzdingą tarnybą turėjo būti pateikti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui. Neturtinės žalos klausimas išspręstas teisingai, įvertinus visas tam reikšmingas aplinkybes. E. K. iki šiol gydosi, jaučia skausmus, nepatogumus, apsunkintas judėjimas, negali ilgiau sėdėti, nes tinsta kojos, laukia eilinės operacijos, be to, išgyvena, kaip patirti sužalojimai paveiks jos sveikatą ateityje, ar sužalojimų pasekmes pavyks galutinai pašalinti. A. S. jos neatsiprašė, iki šiol neatlygino žalos, po eismo įvykio tik sumažino savo turtą, t. y. išsiskyrė su žmona ir sau paliko tik 1996 metų automobilį. Santuokos nutraukimas – apsimestinis, nesąžiningas veiksmas, siekiant išvengti žalos atlyginimo, juolab jie kartu su žmona toliau kartu gyvena. Nors pagal teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-556/2008) yra pagrindas priteisti žymiai didesnę neturtinę žalą, tačiau E. K. faktiškai sutinka su priteista žalos suma. Nors S. K. priteista neturtinės žalos suma faktiškai per maža, tačiau kasacine tvarka ji neprašo jos peržiūrėti. Tačiau sumažinus neturtinės žalos dydį būtų akivaizdžiai pažeistos jų teisės į teisingą teismą.

13. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius

Čaplikas atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje, įvertinus tai, kad eismo įvykis įvyko A. S. važiuojamojoje kelio dalyje ir todėl dėl eismo įvykio yra kaltas E. K., A. S. buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir apklaustas kaip liudytojas. Vėliau ikiteisminis tyrimas E. K. atžvilgiu buvo nutrauktas. Įvertinus A. S., kaip liudytojo, apklausą ikiteisminio tyrimo metu, darytina išvada, kad BPK normos, reglamentuojančios liudytojo apklausą, nepažeistos. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka pagarsintais A. S. parodymais, kuriuos jis davė apklausiamas kaip liudytojas. Tačiau įvertinus ne tik šiuos, bet ir kitus A. S., apklausto kaip liudytojo, parodymus matyti, kad iš esmės jis nieko reikšmingo apie eismo įvykio aplinkybes neparodė. Teismas iš esmės aptarė jo parodymus, susijusius su važiavimo greičiu, tačiau nesivadovavo jo parodymais, kurie galėtų įrodyti jo kaltę. Juolab įvertinus A. S., apklausto kaip liudytojo, parodymus matyti, kad jis save kaltinančių parodymų ir nedavė. Todėl nesutiktina su skundo argumentais, kad, perskaičius A. S., kaip liudytojo, duotus parodymus, jais buvo įrodinėjama jo kaltė, taip padarant esminį BPK pažeidimą, suvaržiusį kasatoriaus teises ar sukliudžiusį išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, ar A. S. buvo verčiamas duoti parodymus prieš save, t. y. apklausiamas kaip liudytojas parodė apie savo padarytą nusikalstamą veiką.

13.1. A. S. kaltė įrodyta išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų visuma. Nukentėjusiųjų parodymai, kad A. S. netikėtai įvažiavo į jų važiuojamą kelio juostą, buvo nuoseklūs nuo pat pradžios. Teismai nė vienam įrodymui nesuteikė prioriteto, todėl skundo argumentai, kad A. S. nuteistas vadovaujantis vien tik nukentėjusiųjų parodymais ar prielaidomis, nepagrįsti. Atliekant nukentėjusiųjų E. K. ir E. K. parodymų patikrinimą vietoje, BPK pažeidimų nepadaryta, šiuo klausimu pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadoms. Teismas įvertino nukentėjusiųjų nurodytų atstumų skirtumus ir pagrįstai konstatavo, kad jie buvo nurodyti tik apytiksliai dėl greitai besikeitusios situacijos, nukentėjusiųjų subjektyvaus vertinimo ir išgąsčio. Priešingai nei teigia kasatoriai, eismo įvykio mechanizmas nustatytas, nukentėjusiųjų E. K. ir E. K. parodymai, kad būtent nuteistasis įvažiavo į priešingos eismo krypties juostą, taip sudarydamas nenumatytą kliūtį, nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. E. K. automobilį vairavo blaivus, byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų įvažiavęs į priešingos krypties eismo juostą ir taip sudaręs kliūtį A. S. bei sukėlęs eismo įvykį. Įvertinus įvykio aplinkybes, darytina išvada, kad E. K. elgėsi pagal aplinkybes: matydamas į jo važiuojamą kelio juostą įvažiavusį A. S. vairuojamą automobilį, jis akimirksniu turėjo priimti sprendimą, kaip išvengti eismo įvykio, todėl pasuko į laisvą priešpriešinio eismo juostą (automobilio greitį buvo sulėtinęs ir važiavo laikydamasis arčiau dešiniojo kelio krašto anksčiau – kai A. S. įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą pirmą kartą). E. K. negalėjo prognozuoti, kad ir šį kartą A. S. vairuojamas automobilis laiku grįš į savo kelio juostą ir bus išvengta eismo įvykio. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad E. K. savo veiksmais KET nepažeidė.

13.2. Teismai tinkamai taikė BK 60 straipsnio 2 dalies, 55 straipsnio, 75 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 2 dalies normas. Byloje nustatytos ir įvertintos aplinkybės teismams leido pagrįstai manyti, kad tik reali laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju gali pasiekti bausmės tikslus. Teismai svarstė, tačiau nerado galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Transporto priemonės vairavimas apsvaigus nuo alkoholio laikomas šiurkščiu KET pažeidimu ir dėl eismo įvykio kilus sunkioms pasekmėms iš esmės eliminuoja BK 75 straipsnio taikymo galimybę, t. y. teismai nepadarė išvados, kad šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Skundo argumentai, kad administracinės nuobaudos negalioja, A. S. nelinkęs nusikalsti, nepadarė naujų pažeidimų, taip pat ir prie skundo pridėti dokumentai nėra išskirtinės aplinkybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Pažymėtina, kad nukentėjusieji prašė skirti griežčiausią bausmę, nurodė, kad žala jiems neatlyginta. Teismai nenustatė nei lengvinančių, nei sunkinančių A. S. atsakomybę aplinkybių, todėl kasatoriai yra neteisūs teigdami, kad apsvaigimas nuo alkoholio nuteistojo A. S. nenaudai buvo įvertintas kelis kartus. Įvertinę bylos aplinkybes, teismai pagrįstai sprendė, kad tik realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali pasiekti bausmės tikslus: A. S. kaltu neprisipažino, kritiškai savo veiksmų neįvertino, nors ir turėjo galimybę, nesistengė atlyginti padarytos žalos, kaip jau minėta, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nusikalstama veika sukėlė sunkias, ilgą laiką trunkančias pasekmes. Teismai tinkamai motyvavo didesnės nei vidurkis laisvės atėmimo bausmės paskyrimą. Civiliniai ieškiniai išspręsti teisingai.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

14. Nuteistojo A. S. ir jo gynėjo advokato R. Putino bei nuteistojo A. S. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

15. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Kadangi apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas BPK 178 straipsnio 5 dalies pažeidimo klausimas (A. S. apeliaciniame skunde jis nebuvo keliamas), jis negali būti nagrinėjamas ir kasacine tvarka.

Dėl BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatų

16. Kasatoriai nurodo, kad A. S. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kaip liudytojas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, nesuteikiant procesinės garantijos neduoti parodymų prieš save (BPK 80 straipsnio 1 punktas, 82 straipsnio 3 dalis); pirmosios instancijos teismas A. S. liudijimus prieš save pripažino leistinu įrodymu, perskaitė šiuos parodymus (BPK 276 straipsnio 4 dalis), jų pagrindu apklausė, vertino ir jais, t. y. duomenimis, neatitinkančiais įrodymų sampratos bei gautais nesilaikant BPK reikalavimų, grindė apkaltinamąjį nuosprendį.

17. Draudimo versti duoti parodymus prieš save principas (lot. nemo tenetur se ipsum accusare) yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte ir laikomas viena iš teisės į teisingą procesą garantijų. BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytus liudijimo ypatumus. Pagal teismų praktiką draudimas versti duoti parodymus prieš save pažeidžiamas, jei kaip liudytojas apklausiamas asmuo, kuris faktiškai yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių apklausos metu nėra pripažintas įtariamuoju BPK nustatyta tvarka; kad pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus gauti parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais; ar liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, sprendžiama pagal konkrečias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255/2009, 2K-348-303/2015, 2K-55-699/2017).

18. Formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai daryti išvados, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma. Sprendžiant, ar tokia teisė nebuvo varžoma, turi būti atsižvelgiama ne tik į tai, ar procesine prasme asmeniui nebuvo pareikšti įtarimai dėl aplinkybių, kurios buvo tiriamos baudžiamojoje byloje, bet būtina įvertinti visus faktinius duomenis. Ar liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, nustatoma pagal konkrečias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2009, 2K-597/2012).

19. Parodymai, gauti pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus, pripažįstami kaip neturintys įrodomosios reikšmės, todėl jeigu teismas remiasi tokiais parodymais, tai pripažįstama esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Tačiau, be kita ko, pažymėtina ir tai, kad netgi nustačius esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą tai nėra besąlygiškas (t. y. neatsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes, nustatytas remiantis leistinais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus, įrodymais) pagrindas teismų sprendimus pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-699/2017).

20. Liudijimo imunitetai yra įstatyme nustatyti atvejai, kai tam tikri asmenys yra atleidžiami nuo pareigos duoti parodymus baudžiamojoje byloje. Liudijimo imunitetą pagrindžia: 1) galimybė tapti įtariamuoju arba tam tikri santykiai su įtariamuoju (kaltinamuoju); 2) profesija ar procesinis statusas. Imunitetas dėl galimybės tapti įtariamuoju reiškia, kad įtariamasis (kaltinamasis) negali būti apklausiamas kaip liudytojas baudžiamajame procese, pradėtame dėl jo galimai padarytos nusikalstamos veikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20-303/2018, 2K-71-628/2019).

21. Nagrinėjamoje byloje pradėjus ikiteisminį tyrimą, asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, nebuvo nustatytas, įvykio aplinkybės buvo neaiškios, todėl visi eismo įvykio dalyviai (tiek vairuotojai A. S., E. K., tiek jų keleiviai J. B., E. K.)

apklausti kaip liudytojai. A. S. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas tris kartus: 1) 2014 m. birželio 19 d., įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, A. S. parodė, kad važiuodamas dešine kelio puse staiga pajuto smūgį į savo automobilio priekinę dalį; automobilį pastebėjo praktiškai smūgio metu; 2) 2014 m. rugpjūčio 8 d. parodė, kad staiga prieš save pamatė automobilį ir įvyko susidūrimas jo eismo juostoje, jis į priešpriešinę juostą įvažiavęs nebuvo; eismo įvykis įvyko galbūt dėl to, kad automobilio „VW Passat“ vairuotojas kelio vingiu atvažiavo dideliu greičiu ir nesuvaldęs automobilio įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kur ir įvyko susidūrimas; 3) 2015 m. kovo 30 d. parodė tik dėl jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos, nes 2015 m. kovo 24 d. įtarimas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį buvo pareikštas E. K. nustačius, kad jis įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su A. S. vairuojamu automobiliu (susidūrimas įvyko A. S. važiuojamojoje kelio dalyje). Tačiau vėliau 2016 m. kovo 30 d., 2017 m. sausio 26 d. prokuroro nutarimais ikiteisminis tyrimas E. K. atžvilgiu buvo nutrauktas, nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių. 2016 m. balandžio 5 d. įtarimas padarius BK 281 straipsnio 4 dalyje nurodytą veiką pareikštas A. S., kuris keturis kartus apklausiamas kaip įtariamasis parodymus duoti atsisakė. Bylą nagrinėjant teisme, A. S. kaltu neprisipažino ir iš esmės tvirtino tą patį, ką parodė liudytojo apklausos metu. Teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitė A. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kai jis buvo apklausiamas kaip liudytojas; A. S. parodė, kad šie jo parodymai iš esmės teisingi.

22. Reikia pripažinti, kad nors eismo įvykio aplinkybės nebuvo aiškios, t. y. nebuvo aišku, kuris vairuotojas kaltas dėl eismo įvykio, tačiau situacija, kai A. S. (taip pat ir E. K.) buvo apklaustas kaip liudytojas (įspėjant dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą), o vėliau dėl to paties eismo įvykio jam pareikštas įtarimas, neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-441/2014). Tokioje situacijoje abu vairuotojai negalėjo būti apklausti kaip liudytojai, kadangi tai prieštarauja BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatai, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio kodekso 82 straipsnio 3 dalyje nustatytus liudijimo ypatumus. Taip pat konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neturėjo, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, perskaityti A. S. kaip liudytojo duotų parodymų ir nuosprendyje juos analizuoti bei vertinti. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, A. S. parodymus taip pat vertino ir pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino juos nenuosekliais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju padarytas BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių, 80 straipsnio 1 punkto nuostatų pažeidimas, tačiau, priešingai nei teigia kasatoriai, nėra pagrindo nustatyto pažeidimo pripažinti esminiu. Nuteistojo A. S., ikiteisminio tyrimo metu apklausto kaip liudytojo, parodymų turinys rodo, jog jis jokių save kaltinančių aplinkybių nenurodė, todėl teismai, nors ir nepagrįstai vadovavosi BPK 276 straipsnio nuostatomis atlikdami įrodymų tyrimą, jo kaltės šiais parodymais negrindė. BPK 369 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimo pažeidimas šioje byloje nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, todėl šis proceso pažeidimas nelaikytinas esminiu BPK pažeidimu, lėmusiu neteisėto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Aplinkybė, kad pirmuosius parodymus A. S. davė apklausiamas kaip liudytojas, nagrinėjamu atveju nepaneigia teismų nustatytų faktinių aplinkybių. Kaip minėta, priešingai nei tvirtina kasatoriai, A. S. kaltė negrindžiama jo parodymais, duotais apklausiant jį kaip liudytoją (nors jie teismo apkaltinamajame nuosprendyje ir buvo vertinami). Tai konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas. A. S. kaltė pagrįsta įrodymų visuma, t. y. nuosekliais nukentėjusiųjų E. K. ir E. K. parodymais, kuriuos patvirtina specialisto ir eksperto išvados, kita bylos medžiaga. Taigi kasatorių nurodytą BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatų pažeidimą šiuo konkrečiu atveju pripažinti esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu nėra teisinio pagrindo.

Dėl BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų ir BK 281 straipsnio 4 dalies taikymo

24. Kasatoriai nurodo, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. išsamiai nepatikrino visų bylos duomenų jų patikimumo ir sąsajumo aspektu, tinkamai neįvertino E. K. veiksmų, jo padarytų KET pažeidimų, todėl neteisingai nustatė priežastinį ryšį ir nuteisė A. S. vadovaudamiesi prielaidomis (in dubio pro reo principo pažeidimas). Apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atmetė

prašymą atlikti įrodymų tyrimą, taip pažeidė teisę į tinkamą apeliaciją (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Šie teiginiai atmestini.25. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti,

teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

26. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo, ar šie argumentai nelogiški, painūs ir pan. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos, nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio.

27. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys (nuteistojo A. S., nukentėjusiųjų E. K., E. K. parodymai, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, kitų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, specialistų ir ekspertų išvados, kiti dokumentai) buvo ištirti, nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (kuriais grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išdėstyti. Pažymėtina, kad teismas tenkino A. S. gynėjo prašymą ir 2017 m. spalio 30 d. nutartimi paskyrė eismo įvykio ekspertizę (2017 m. gruodžio 22 d. ekspertizės aktas Nr. 11-2182(17)). Taigi nuteistojo A. S. kaltė pagrįsta įrodymais, o ne prielaidomis, kaip teigiama kasaciniame skunde. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė nukentėjusiųjų E. K. ir E. K. parodymais, nes jie dėl esminių eismo įvykio aplinkybių, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nuoseklūs, nekelia abejonių, juos patvirtina objektyvūs įrodymai – eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, specialisto išvados dėl automobilių susidūrimo vietos ir įvykio mechanizmo, eksperto atlikti skaičiavimai dėl „Audi A4“ techninių galimybių manevruoti. Pažymėtina, kad teismas išdėstė išsamius nukentėjusiųjų parodymų vertinimo motyvus specialistų ir ekspertų išvadų kontekste. Taip pat teismas įvertino ir nukentėjusiųjų parodymus dėl nurodytų atstumų tikslumo ir pažymėjo, kad netiksliai nurodyti atstumai nėra pakankamas pagrindas jų parodymus vertinti kaip nepatikimus (turint omenyje eismo įvykio aplinkybes, išgąstį), juolab kad ekspertizės aktas patvirtina, kad jų nurodomas atstumas techniniu požiūriu neprieštarauja automobilių susidūrimo mechanizmui. Kasatorių teiginiai, kad specialistų ir ekspertinių tyrimų rezultatai prieštaringi, niekuo nepagrįsti, t. y. deklaratyvūs, be to, toks argumentas nebuvo nurodytas nuteistojo apeliaciniame skunde, kuriame nuteistasis buvo nurodęs tik tai, kad tiek išvados, tiek ekspertizės aktas pagrįsti hipotetine prielaida.

28. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad A. S., vairuodamas automobilį, įvažiavo į priešingos krypties eismo juostą prieš artėjančią E. K. vairuojamą transporto priemonę, taip sudarydamas neprognozuojamą, grėsmę keliančią kliūtį, dėl to E. K., vengdamas susidūrimo, įvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kur, staiga į savo važiavimo krypties eismo juostą grįžus A. S. vairuojamam automobiliui, įvyko eismo įvykis. Teismas nenustatė, kad E. K. pažeidė KET 127, 128 punktų reikalavimus. A. S. vairuojamo automobilio staigus įvažiavimas į priešpriešinę, E. K. važiavimo krypties, eismo juostą negali būti pripažintas iš anksto numatoma kliūtimi, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad E. K. nepasirinko saugaus greičio (KET 127 punktas). E. K. sprendimas apvažiuoti staiga atsiradusią kliūtį įvažiuojant į tuo metu laisvą priešingos krypties eismo juostą sprendimo priėmimo momentu buvo saugus ir nekeliantis grėsmės eismo saugumui, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad jis pažeidė KET 128 punkto reikalavimus. Taigi E. K. veiksmai susidariusioje situacijoje neprieštaravo kelių eismo saugumo taisyklių reikalavimams.

29. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar

kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus ir nustatydamas eismo įvykio aplinkybes esminių BPK pažeidimų nepadarė, BK 281 straipsnio 4 dalį taikė tinkamai – esminė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo A. S. veiksmai. Šios instancijos teismas pritarė nukentėjusiųjų E. K. ir E. K. parodymų vertinimui, taip pat pasisakė dėl nukentėjusiųjų parodymų apie atstumus tarp automobilių iki eismo įvykio. Atsakydamas dėl priežastinio ryšio nustatymo, teismas vertino ir E. K. galimai padarytus KET pažeidimus, jų nenustatė ir konstatavo, kad būtent A. S. padarė itin šiurkščius KET pažeidimus, nurodytus 14, 101 punktuose, 3 priedo 1.1 punkte, kurie buvo pagrindinė ir būtinoji eismo įvykio kilimo priežastis. Jeigu analogiškoje situacijoje A. S. būtų laikęsis KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs.

30. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016, 2K-65-976/2017). Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nustatant faktines aplinkybes įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-509/2010, 2K-P-9/2012, 2K-135/2013, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-165-648/2015, 2K-348-303/2015, 2K-174-788/2017 ir kt.).

31. BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka įrodymų tyrimas gali būti atliekamas, tačiau BPK nenustatyta, jog, proceso dalyviams abejojant pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu, tirti įrodymus apeliacinės instancijos teisme būtų privaloma. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad bylai teisingai išspręsti svarbūs įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo organizuoti teismo posėdyje įmanomų ištirti įrodymų tyrimą. Tokią pareigą šis teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia. Ir priešingai, tais atvejais, kai nėra jokio pagrindo manyti, kad pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ar naujų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, įrodymų tyrimas neturi būti atliekamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-107-507/2016). Apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-516/2011, 2K-47/2012).

32. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolų turinio matyti, kad nuteistojo gynėjo prašymas atlikti įrodymų tyrimą – paskirti kompleksinę eismo įvykio ir trasologinę teismo ekspertizę, sudarant galimybę bylos nagrinėjimo dalyviams raštu pateikti klausimus ekspertams, motyvuotai atmestas, t. y. dėl to, kad prašomos tirti aplinkybės buvo tiriamos pirmosios instancijos teisme; taip pat atmestas prašymas į teismo posėdį šaukti ekspertą, nes nenurodoma, kokias aplinkybes reikia nustatyti apklausiant ekspertą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvuotai pasisakė ir dėl to, kodėl nuo eismo įvykio praėjus daugiau nei ketveriems metams nėra tikslinga skirti atlikti eksperimentą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad atlikus prašomos apimties įrodymų tyrimą gauti nauji duomenys leistų teismui nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar daryti kitas išvadas dėl bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes nėra pagrindo teigti ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, nesiėmė priemonių bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti ar kad pažeidė nuteistojo teisę į tinkamą apeliaciją.

33. Netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas kasaciniame skunde iš esmės argumentuojamas netinkamu įrodymų vertinimu, teigiant, kad eismo įvykio padarinius lėmė E. K. neteisėti veiksmai arba bent jau ne vien tik A. S. veiksmai. Nesant padarytų esminių BPK pažeidimų vertinant įrodymus ir nustatant faktines aplinkybes, taigi nesant pagrindo kvestionuoti teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 281 straipsnio 4 dalis – A. S. veiksmams pritaikytas tinkamai. Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai tenkinti ir nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai.

Dėl paskirtos bausmės34. Kasatoriai nurodo, kad A. S. paskirta neproporcinga ir pernelyg griežta laisvės atėmimo bausmė, taip pat nurodo,

kad yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.35. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė

susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis).36. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. S. bausmę, vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalimi, įvertino, kad jis

padarė neatsargų nusikaltimą, dėl kurio nukentėjo penki asmenys, du iš jų sunkiai, nukentėjusiesiems E. K. ir J. B. padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala, kuri visiškai neatlyginta, ir apskritai nesistengta nukentėjusiųjų atsiprašyti. Teismas taip pat įvertino, kad A. S. neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų (anksčiau baustas už greičio viršijimą), po nusikalstamos veikos padarymo naujų nusikalstamų veikų ar administracinių nusižengimų nepadarė, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas skyrė A. S. laisvės atėmimo bausmę, didesnę nei sankcijoje nustatytas jos vidurkis, nes, teismo įsitikinimu, tik tokia bausmė atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį. Taip pat teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnis). Teismas pagrįstai vadovavosi teismų praktika, kurioje išaiškinta, kad atvejai, kai asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, šiurkščiai pažeisdamas KET, sukelia eismo įvykį, dėl kurio žūsta žmonės ar būna sunkiai sutrikdyta kitų asmenų sveikata, paprastai vertinami kaip paneigiantys galimybę tokiam asmeniui taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, nes tai neatitinka teisingumo siekio ir nepadeda pasiekti kitų BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų. A. S. padarė šiurkščius KET pažeidimus, vairavo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (2,41 promilės etilo alkoholio), pavojingai manevravo, tai rodo itin didelį jo neatsargumą ir abejingumą ne tik įstatymų reikalavimams, bet ir kitiems eismo dalyviams, dėl jo kaltės dviem asmenims sunkiai sutrikdyta sveikata, jie neteko dalies darbingumo, tačiau A. S. dėl savo veiksmų neapgailestavo. Aplinkybė, kad A. S. po eismo įvykio pakankamai ilgą laiką nepadarė kitų teisės pažeidimų, negali būti sureikšminta sprendžiant BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimą.

37. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad teismas nepagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų, o paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio klausimo nekėlė. Apeliacinius skundus padavę nukentėjusieji E. K., E. K. ir S. K. prašė netaikyti A. S. bausmės vykdymo atidėjimo ir uždrausti jam vairuoti transporto priemonę maksimaliam laikotarpiui. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentus, kad A. S. paskirta per švelni bausmė, konstatavo, kad, įvertinus visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, A. S. paskirta tinkamo dydžio laisvės atėmimo bausmė. Taip pat šios instancijos teismas padarė išvadą, kad sprendimas netaikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatų yra motyvuotas ir teisingas, teismo išvada, kad tik paskyrus laisvės atėmimo bausmę galima tikėtis teigiamų A. S. elgesio pokyčių, pagrįsta ištirtų įrodymų visuma ir byloje nustatytomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę.

38. Teisėjų kolegija, patikrinusi teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad teismai, skirdami nuteistajam bausmę, tinkamai taikė BK bendrosios dalies nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, įvertino visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir paskyrė A. S. teisingą bausmę. Abiejų instancijų teismų išvada, kad bausmės tikslai šiuo atveju negali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, išsamiai motyvuota. Pažymėtina, kad, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją ir paskirtos bausmės dydį, esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Sunkinančių aplinkybių nebuvimas ar teigiama A. S. charakteristika nėra tos aplinkybės, kurios būtų pagrindas taikyti BK 75 straipsnį.

Dėl nukentėjusiųjų E. K. ir S. K. prašymo priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti

39. Nukentėjusiosios E. K. ir S. K. prašo priteisti iš nuteistojo A. S. 450 Eur patirtų išlaidų surašant atsiliepimą į kasacinius skundus, t. y. priteisti E. K. 225 Eur ir S. K. 225 Eur (2019 m. birželio 21 d. pinigų priėmimo kvitai, serija LAT, Nr. 920526, 920525, pridėti prie atsiliepimo).

40. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad minėtos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012, 2K-303/2014, 2K-153-696/2015, 2K-177-696/2015, 2K-143-696/2017).

41. Nuteistojo ir jo gynėjo kasaciniuose skunduose buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiųjų interesais, todėl E. K. ir S. K. kreipėsi į advokatę I. Leketienę teisinės pagalbos surašant atsiliepimą. Kasaciniai skundai atmetami. Dėl to nukentėjusiųjų prašymas priteisti patirtas išlaidas advokato darbui apmokėti už atsiliepimo parengimą tenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Atmesti nuteistojo A. S. ir jo gynėjo advokato Ramūno Putino kasacinius skundus.Iš nuteistojo A. S. nukentėjusiajai E. K. priteisti 225 Eur, S. K. priteisti 225 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms

apmokėti.

TEISĖJAI ELIGIJUS GLADUTIS

VYTAUTAS MASIOKAS

DAIVA PRANYTĖ-ZALIECKIENĖ_______________________


Nr. 3P-1682/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01975-2016-6(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski,

susipažinusi su 2019 m. spalio 4 d. gautu ieškovo R. J. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=00813480f41c11e99681cd81dcdca52c

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartimi Nr. 3P-1621/2019 atsisakė priimti ieškovo kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl draudimo išmokos ir palūkanų priteisimo.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad kasacijos byloje galimumas grindžiamas iš esmės tapačiais kaip ir ankstesniame skunde išdėstytais argumentais dėl CK 6.249 straipsnio 5 dalies pažeidimo ir nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, draudimo išmoką apskaičiavus draudžiamojo įvykio, bet ne teismo sprendimo priėmimo, dienai, taip pat dėl CK 6.251 straipsnio pažeidimo, ieškovo negrąžinus į pradinę iki draudžiamojo įvykio buvusią padėtį, be to, draudikei neišmokėjus net pripažintos draudimo išmokos; atrankos kolegijos vertinimu, šiais kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintų kasacijos pagrindų, kurių esmė ieškovui atskleista pirmiau nurodytoje atrankos kolegijos nutartyje.

Dėl to kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Žyminio mokesčio grąžinimo ieškovui klausimas išspręstas pirmiau nurodyta atrankos kolegijos nutartimi (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f7f00f30f41b11e99681cd81dcdca52c

Bublienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski,susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 25 d. gautu atsakovės F. Ž. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m.

birželio 25 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartimi Nr. 3P-1638/2019 atsisakė priimti atsakovės F. Ž. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.


Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad jis tapatus ankstesniam kasaciniam skundui, kurį teisėjų atrankos kolegijos pirmiau nurodyta nutartimi atsisakė priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų. Antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta jokių naujų argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka, todėl teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė teisėjų atrankos kolegija.

Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti.

Atsisakius priimti kasacinį skundą, nenagrinėtinas atsakovės prašymas sustabdyti teismo nutarties vykdymą.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.





Nr. 2ATP-322/2019Teisminio proceso Nr. 4-52-3-00010-2019-7(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ff65b260f41b11e99681cd81dcdca52c


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininko), Audronės Kartanienės ir Tomo Šeškausko, susipažinusi su pareiškėjos A. A. O. prašymu atnaujinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. Ž. (S. Z.) administracinio nusižengimo bylą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 8 d. nutarties,

n u s t a t ė:

S. Z. surašytas administracinio nusižengimo protokolas už tai, kad jis 2018 m. gruodžio 13 d. apie 21.40 val., Vilniaus rajone, Lavoriškių pasienio kontrolės punkte, vykdamas per valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką automobiliu „Honda Pilot“, valst. Nr. 3384IA-2, nedeklaravęs ir nepateikdamas muitinės kontrolei bei paslėpęs po galinių durelių apdaila, gabeno 100 pakelių cigarečių „Queen“, 180 pakelių cigarečių „NZ Gold Compact“, 148 pakelius cigarečių „NZ Black Superslims“, 120 pakelių cigarečių „Minsk Capital“ ir 290 pakelių cigarečių „Pall Mall“, nepaženklintų nustatyto pavyzdžio banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė 2622,94 eurų. Tuo jis pažeidė 2013 m. spalio 9 d. Europos parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 952/2013, Sąjungos muitinės kodekso 139 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatas, t. y. kaip galimai padariusiam administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 208 straipsnio 3 dalyje.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. sausio 10 d. nutarimu S. Z. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Administracinių nusižengimų kodekso 208 straipsnio 3 dalyje, paskiriant 2700 eurų baudą su kontrabandos daiktų ir automobilio „Honda Pilot“, valst. Nr. 3384IA-2, konfiskavimu.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. sausio 10 d. nutarimas dalyje dėl transporto priemonės konfiskavimo panaikintas ir priimtas naujas nutarimas, administracinio nusižengimo byla dalyje dėl transporto priemonės– automobilio „Honda Pilot“, valst. Nr. 3384IA-2, konfiskavimo grąžinta apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutarimu S. Z. priklausanti transporto priemonė – automobilis „Honda Pilot“, valst. Nr. 33841A-2, konfiskuotas.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 8 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. gegužės 14 d. nutarimas nepakeistas ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. Z. atstovo advokato Jurijaus Kovalenkos skundas netenkintas.

Pareiškėja prašo atnaujinti procesą administracinio nusižengimo byloje ir panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 8 d. nutartį dėl administracinio poveikio priemonės – transporto priemonės – automobilio „Honda Pilot“, valst. Nr. 33841A-2 konfiskavimo, pritaikius ANK 209 straipsnio 7 dalį, nekonfiskuoti sutuoktiniams S. Z. ir V. Z. nuosavybės teise priklausančio automobilio „Honda Pilot“, valst. Nr. 33841A-2 (ANK 29 straipsnio 1 dalis, ANK 208 straipsnio 3 dalis). Pareiškėjos nuomone, administracinio nusižengimo byla turėtų būti peržiūrėta, nes egzistuoja absoliutūs priimto nutarimo negaliojimo pagrindai dalyje dėl automobilio konfiskavimo. Pareiškėja tvirtina, kad teismai nusprendė dėl jos, kaip neįtrauktos į procesą, teisių ir pareigų. Ji, kaip S. Z. ir V. Z. kreditorė, privalėjo būti įtraukta į procesą. Žemesnės instancijos teismai padarė išvadą, kad automobilis yra registruotas S. Z. vardu, todėl nėra kliūčių pritaikyti administracinio poveikio priemonę – transporto priemonės konfiskavimą.

Prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą atsisakytina priimti.Pagal ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktą administracinio nusižengimo byla gali būti atnaujinta, jeigu padarytas

esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą turi būti nurodyti administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindai ir išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (ANK 662 straipsnio 2 dalis).

Prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą grindžiamas CK 3.88, 3.90 bei 3.91 normose įtvirtintomis bendrosios jungtinės nuosavybės nuostatomis bei teismų praktika šios kategorijos bylose, taip pat CK 3.126 straipsnyje nustatytomis kreditorių teisių garantijomis. Administracinių nusižengimų bylos atnaujinamos nustačius esminį

materialiosios ar proceso teisės pažeidimą, kuris turėjo įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti (ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Prašyme, kaip matyti iš jo turinio, nėra išdėstyti teisiniai grumentai, kurie pagrįstų nagrinėjant bylą padarytą esminį materialiosios teisės pažeidimą taikant ANK 29 straipsnio nuostatas ar padarytus esminius proceso pažeidimus. Pažymėtina, kad prašyme iš esmės keliami kitų asmenų teisių suvaržymai dėl administracinio poveikio priemonės turto konfiskavimo taikymo S. Z. gali būti ginami pareiškiant civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka asmeniui, kuris pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo.

Taigi pareiškėjos A. A. O. prašymas atnaujinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. Ž. (S. Z.) administracinio nusižengimo bylą neatitinka ANK 662 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų pagrindų, todėl prašymą atsisakytina priimti (ANK 662 straipsnio 5 dalies 3 ir 6 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 3 ir 6 punktais, 6 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjos A. A. O. prašymą atnaujinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. Ž. (S. Z.) administracinio nusižengimo bylą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 8 d. nutarties ir kartu su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI ALVYDAS PIKELIS

AUDRONĖ KARTANIENĖ



Kasacinio skundo Nr. 2P-801/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42080-2018-8


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininko), Audronės Kartanienės ir Tomo Šeškausko, susipažinusi su nuteistojo D. K kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, prašymu sustabdyti skundžiamo nuosprendžio vykdymą bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis D. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius D. K. nuteistas pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0904c540f41c11e99681cd81dcdca52c

atėmimas vieneriems metams keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto b papunkčiu, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartimi, pakeitus Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 4 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtą 166 MGL (6 251,56 Eur) dydžio baudą, paskirta ir neatlikta viešųjų darbų bausmės dalimi ir Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme – 16 MGL (602,56 Eur) dydžio bauda, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams penkiems mėnesiams ir 602,56 Eur bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi nuspręsta išieškoti iš D. K. konfiskuotino turto – automobilių „VW Transporter“, valstybinis numeris JHF 157, „Opel Vivaro“, valstybinis numeris HHF 993, „Volkswagen Crafter“, valstybinis numeris JZN755, „Mercedes Benz“, valstybinis numeris JUA 814, vertę atitinkančią pinigų sumą – 27 690 Eur.

Kasatorius nurodo, kad svarstytinas bausmės klausimas dėl neteisingai paskirtos bausmės, nes yra susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu. Dėstomi teiginiai dėl Konstitucijoje apibrėžto teisingumo principo skiriant bausmę, teikiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, aiškinami BK 54 straipsnyje nurodyti teiginiai dėl bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Nuteistasis nurodo, kad teismas, paskirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, jam pripažintam kaltu nors ir dėl sunkios nusikalstamos veikos padarymo, praeityje teistam, kai jis saistomas tvirtais socialiniais ryšiais (gyvena su buvusia žmona ir augina tris mažamečius vaikus, slaugo savo neįgalią mamą, dirba), akivaizdžiai suteikė valstybiniam kaltintojui palankumo prioritetą bei paskyrė per griežtą bausmę ir taip pažeidė teisingumo principą. Kasatorius teigia, kad jam neteisingai subendrinta bausmė, nes Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtą baudą, kuri skundžiamuoju nuosprendžiu buvo subendrinta su bausme, paskirta už nagrinėjamoje byloje padarytą nusikaltimą, jis sumokėjo iškart tik po skundžiamo nuosprendžio priėmimo ir teismas pripažino, kad bauda sumokėta, o tai reiškia, anot kasatoriaus, kad bausmė atlikta, tačiau bendrinant bausmes, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 65 straipsniu skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė vėl buvo subendrinta su Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bauda ir neatlikta bausme – 602,56 Eur dydžio bauda. Tokiu atveju jis antrą kartą turėsiąs sumokėti baudą.


kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Skundas grindžiamas deklaratyviais teiginiais dėl bausmės teisingumo, jos individualizavimo bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų teorinėmis nuostatomis. Skunde remiamasi teismų praktika, tačiau nurodyti teismų praktikos pavyzdžiai nėra identiški ar individualizuoti pagal teismų baigiamuosiuose aktuose nustatytas aplinkybes šiai bylai.

Skunde analizuojamas atsakomybę lengvinančių aplinkybių turinys, nepakankamas tų aplinkybių įvertinimas skiriant bausmę nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes tai susiję su bylos duomenų vertinimu.

Nesietina su baudžiamojo įstatymo netinkamu taikymu skundo teiginiai dėl bausmės subendrinimo, pagal skundo teiginius, pakartotinai paskiriant 602,56 Eur baudą, kuri įvykdyta.

Tai yra nuosprendžio ir nutarties vykdymo proceso klausimai ir abejonės ar neaiškumai, jei jie iškiltų dėl jau įvykdytos bausmės, gali būti sprendžiami Baudžiamojo proceso kodekso VII dalyje numatyta tvarka.

Šio skundo nagrinėjimui kasacine tvarka teisės taikymo aspektu nėra BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2

dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas sustabdyti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio vykdymą paliekamas nenagrinėtas (BPK 374 straipsnis).


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo D. K. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.







NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininko), Tomo Šeškausko ir Audronės Kartanienės, susipažinusi su nuteistojo G. G. kasaciniu skundu dėl Utenos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 28 d. nutarties, baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis G. G. kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 28 d. nutartį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 368 straipsnio 2 dalį Lietuvos Aukščiausiajam Teismui teikiamą kasacinį skundą pasirašo kasatorius. Teisę apskųsti įsiteisėjusį teismo nuosprendį ar nutartį remiantis BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais, be kita ko, turi teisę nuteistasis ir jo gynėjas arba atstovas pagal įstatymą (BPK 367 straipsnio 1 dalis). Nuteistojo gynėjas turi teisę paduoti kasacinį skundą tik tuo atveju, kai tai neprieštarauja raštu pareikštai ginamojo valiai (BPK 367 straipsnio 2 dalis). Gynėju gali būti advokatas ir įstatymų numatytomis sąlygomis – advokato padėjėjas (BPK 17 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu atstovais pagal įstatymą gali būti nepilnamečio arba neveiksnaus nuteistojo tėvai, įtėviai, globėjai ar rūpintojai arba įstaigos, kuri globoja ar rūpinasi nuteistuoju, įgalioti asmenys (BPK 53 straipsnio 2 dalis). Taigi, baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybės nuteistojo įgaliotam asmeniui, t. y. jo sutuoktiniui, nuteistojo vardu pasirašyti kasacinį skundą ir jį paduoti.

Atsižvelgiant į tai, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų jo formai keliamų reikalavimų ir yra paduotas asmens, neturinčio teisės paduoti kasacinį skundą, jį atsisakytina priimti (BPK 367 straipsnio 1 dalis, 372 straipsnio 4 dalies 3, 5 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 5 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e7d856c0f41b11e99681cd81dcdca52c

Atsisakyti priimti nuteistojo G. G. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


TOMAS ŠEŠKAUSKAS

AUDRONĖ KARTANIENĖ_______________________


Nr. 2P-809/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-54338-2018-7


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininko), Tomo Šeškausko ir Audronės Kartanienės, susipažinusi su nuteistojo Z. J. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutarties bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis Z. J. kasaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad sušvelninti bausmę jis prašė ir apeliaciniu skundu, tačiau apeliacinės

instancijos teismas jo prašymo netenkino. Nuteistasis mano, kad skiriant jam bausmę nebuvo atsižvelgta į svarbias aplinkybes, t. y. kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė išsamius ir nuoširdžius parodymus, prisipažino kaltu, atsiprašė nukentėjusiosios, sutinka dalimis atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą ir labai gailisi padaręs nusikaltimą.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1

dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija dėl nuteistojo kasacinio skundo argumentų, kuriais šis prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, pažymi, kad bausmės švelnumas ar griežtumas nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Ar teisingai paskirta bausmė, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę tik tada, jeigu neteisinga bausmė yra susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 1, 3 dalys). Iš nuteistojo kasacinio skundo turinio matyti, kad Z. J. siekia, jog iš naujo būtų peržiūrėtos ir įvertintos, jo manymu, bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės, o tai, kaip minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Vertinant teisės taikymo aspektu, teisėjų atrankos kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nėra pateikta teisinių

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fbd16810f41b11e99681cd81dcdca52c

argumentų, kurie leistų manyti, jog Z. J. skiriant bausmę buvo padaryti esminiai baudžiamojo įstatymo pažeidimai.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje

nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo Z. J. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


TOMAS ŠEŠKAUSKAS





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski,

susipažinusi su 2019 m. spalio 3 d. gautu ieškovo P. J. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 12 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, nustačiusi, jog yra praleistas terminas kasaciniam skundui paduoti ir nėra pateiktas prašymas atnaujinti praleistą terminą, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartimi Nr. 3P-1602/2019 atsisakė priimti ieškovo P. J. kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Kasacine tvarka skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėjo 2019 m. birželio 12 d. (CPK 331 straipsnio 6 dalis), todėl pagal CPK 345 straipsnio 1 dalį ieškovo kasacinis skundas turėjo būti pateiktas iki 2019 m. rugsėjo 12 d. Kasacinis skundas gautas 2019 m. spalio 3 d., t. y. praleidus įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fd146f60f41b11e99681cd81dcdca52c

Ieškovas prašo atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti, motyvuodamas, kad terminą praleido dėl svarbių aplinkybių. Kasatorius terminą praleido nežymiai dėl savo senyvo amžiaus ir prastos sveikatos būklės. Šias aplinkybes prašoma pripažinti svarbiomis termino praleidimo priežastimis (CPK 78 straipsnis).

Pagal CPK 345 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą teisėjų atrankos kolegija gali pripažinti priežastis, dėl kurių praleistas terminas kasaciniam skundui paduoti, svarbiomis ir šį terminą atnaujinti. Įstatymo nustatytų praleistų terminų atnaujinimas galimas tais atvejais, kai nustatoma, kad terminas praleistas dėl objektyvių priežasčių, t. y. kai termino eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios trukdė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios.

Susipažinusi su ieškovo prašymu, jame išdėstytais argumentais, teisėjų atrankos kolegija

sprendžia, kad terminas pateikti kasacinį skundą praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasacinis skundas grindžiamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, nukrypimu nuo kasacinio teismo praktikos, nepagrįstu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.472 straipsnio 1 dalies netaikymu ir teismų šališkumu. Ieškovo nuomone, jis pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas atliko veiksmus, nukreiptus prieš jį, kurie neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Atsakovo netinkami veiksmai įrodyti net valstybinių institucijų išduotais oficialiais įrodymais. Ieškovo manymu, byloje pateiktų įrodymų visuma sudaro pagrindą dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia pagal CK 6.472 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais ir teismų procesinių sprendimų motyvais, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas pažeidė teisės normas ar nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, šiuos teiginius būtina pagrįsti. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir (ar) nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 345 straipsnio 2 dalimi, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, teisėjų atrankos kolegija,

n u t a r i a:

Atnaujinti ieškovui P. J. terminą kasaciniam skundui paduoti.








NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 7 d. gautu ieškovės R. J. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė R. J. padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovams A. S. individualiai įmonei, V. S., tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, R. S., D. R., R. R., R. G., J. I., S. V. dėl žemės sklypo ribų nustatymo, A. S. individualios įmonės sprendimo panaikinimo, valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialo sprendimo panaikinimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=10ecd950f41c11e99681cd81dcdca52c

nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.


Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias žemės sklypų bendrų ribų nustatymą, jeigu gretimų žemės sklypų savininkai nesutaria dėl jų žemės sklypų bendrų ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.45 straipsnis). Pasak kasatorės, teismas ginčo ribą nustatė taip, kad ieškovės žemės sklypas sumažėjo 0,9043 ha, kas viršija leistiną ploto paklaidą, o atsakovės – padidėjo, taip pažeisdamas ieškovės teisę į nuosavybę, taip pat pažeidė teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176 – 178 straipsniai), nes išvadas dėl įrodinėjimo dalyko padarė atmesdamas ir nepasisakydamas dėl ieškovės pateiktų įrodymų bei argumentų. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos sprendžiant kaimynių žemės sklypų savininkų ginčus dėl žemės sklypų bendrų ribų ir dėl įrodymų vertinimo. Kasatorė teigia, kad buvo priimtas blogesnis sprendimas, nei pirmosios instancijos teisme. Sprendimas dėl ginčo ribos priimtas tik apeliacinės instancijos teisme, vadovaujantis teismo eksperto, kuris neturi tinkamos kvalifikacijos, išvadomis.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos yra nekonkretūs ir neinformatyvūs, jais nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ieškovei R. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 100 Eur (vieno šimto eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m.

spalio 4 d. AB Swedbank, dokumento Nr. 87,53.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.







NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininko), Audronės Kartanienės ir Tomo Šeškausko, susipažinusi su nuteistojo P. Z. kasaciniu skundu dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 14 d. nutarties bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis P. Z. prašo panaikinti kasacine tvarka skundžiamus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą prieš jį nutraukti, nesant veikoje nusikaltimo sudėties požymių.

Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių BPK pažeidimų ir šie pažeidimai buvo padaryti tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnis). Nesilaikymas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Nuteistasis nurodo, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 284 straipsnis, nes byloje nėra jokių patikimų įrodymų, neginčijamai įrodančių, kad įžūliais veiksmais arba grasinimais buvo demonstruota nepagarba aplinkiniams bei sutrikdyta visuomenės rimtis ar viešoji tvarka, nenustatyti objektyvieji veikos požymiai: grasinantys, įžūlūs ar vandališki veiksmai. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad šios nusikalstamos veikos sudėtis formali, nereikalaujanti padarinių. Be to, teismai neįvertino P. Z. tyčios turinio susidariusioje situacijoje ir jo elgesį nepagrįstai pripažino įžūliu, sutrikdžiusiu visuomenės rimtį ar tvarką. Nuteistasis nurodo, kad tarp jo ir nukentėjusiosios įvyko paprastas ginčas, kurio metu abi konfliktuojančios pusės priekaištavo viena kitai, tačiau nebuvo padaryta jokia nusikalstama veika, jis neturėjo ketinimų pažeisti viešąją rimtį ir tvarką ar demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Byloje esantys įrodymai ir nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad jo elgesys buvo grasinantis, įžūlus, akivaizdžiai agresyvus, nepriimtinas moralės požiūriu bei šokiruojantis aplinkinius. Teismai nepagrįstai kritiškai įvertino jo paaiškinimus, išskirtinę įrodomąją reikšmę suteikė nukentėjusiosios prieštaringiems parodymams bei liudytojo P. L. parodymams, abejonių nevertino kaltinamojo naudai. Anot kasatoriaus, jo veiksmai (necenzūrinių žodžių vartojimas ir žodinis konfliktas su nukentėjusiąja) pagal pavojingumo laipsnį turėjo užtraukti administracinę atsakomybę, numatytą ANK 481 straipsnyje, tačiau pirmosios instancijos teismas tokios galimybės net nesvarstė. Skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma.


kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kasacinės instancijos teismas žemesnių instancijų teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, šis teismas gali

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1b728950f4e511e99681cd81dcdca52c

tik tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir, ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniai skundai, kuriuose kaip kasacinis pagrindas nurodomas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, gali būti tenkinami ne tais atvejais, kai kasaciniame skunde vien tik reiškiama nuomonė, jog teismas turėjo kitaip įvertinti įrodymus ir priimti kitokį sprendimą, o tais atvejais, kai, vertinant įrodymus, nustatomos padarytos teisės taikymo klaidos. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-314-693/2018).

Šiuo atveju paduoto kasacinio skundo teiginiai negrindžiami aukščiau nurodytais argumentais ir iš esmės yra susiję su nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu, todėl nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko. Skunde nors ir keliami teisės taikymo klausimai (BK 284 straipsnio netinkamas taikymas bei BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai), tačiau tai argumentuojama ginčijant byloje įrodytomis pripažintas aplinkybes, pateikiant savą įvykio versiją. Pažymėtina ir tai, kad klausimą, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Tačiau kasaciniame skunde nėra teisinių argumentų, paneigiančių apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl įrodymų vertinimo, kurios yra išdėstytos skundžiamos nutarties 7–10 punktuose. BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas motyvuojamas tuo, kad apeliacinis skundas nebuvo išnagrinėtas, patikrintas kiek to buvo jame prašoma, neatliktas įrodymų tyrimas, tačiau konkrečių nuorodų, kas nebuvo išnagrinėta, nenurodyta.



n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo P. Z. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.







https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=20f58440f4e511e99681cd81dcdca52c

NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 4 d. gautu atsakovės F. Ž. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymu sustabdyti skundžiamos nutarties vykdymą,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria nutrauktas apeliacinis procesas, pradėtas pagal atsakovės F. Ž. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovės F. Ž. prašymas nutraukti apeliacinį procesą pagal UAB „Kaišiadorių butų ūkis“ paduotą apeliacinį skundą; teismas konstatavo, kad nutartis negali būti apeliacijos objektas, nes jos apskundimas nenustatytas CPK normų ir nutartis neužkerta galimybės tęsti bylos eigą. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad egzistuoja absoliutus teismo nutarties negaliojimo pagrindas, nes byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pažymima, kad šiuo atveju, esant CPK 65 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir CPK 71 straipsnio 1 dalyje nustatytam draudimui teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylas, teisėjas E. B. priėmė procesinį sprendimą dėl apeliacinio proceso nutraukimo, neįvertinęs, jog neturi teisės šios bylos nagrinėti, nes kitoje byloje (civilinės bylos Nr. 2S-1133-601/2019) pasisakė dėl ginčo esmės. Skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl UAB „Kaišiadorių butų ūkis“ apeliacinio proceso galimumo, priėmė tarpinę nutartį, kuri skundžiama atskiruoju skundu (CPK 17 straipsnis).

Kasaciniame skunde keliamas išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio nustatymo kriterijų klausimas, pažymima,

kad teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos; nagrinėjamoje byloje atsakovė pateikė atskirąjį skundą tik dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nutartis skundžiama; atsakovė UAB „Kaišiadorių butų ūkis“ patyrė bylinėjimosi išlaidas ne dėl F. Ž., bet pirmosios instancijos teismo, suklaidinusio dėl galimybės apskųsti nutartį, veiksmų; byloje susiklosčiusi procesinė situacija ir teisinis reguliavimas lėmė tai, kad UAB „Kaišiadorių butų ūkis“ buvo priversta samdyti advokatą ir patirti išlaidas, susidariusias ne dėl atsakovės F. Ž. kaltės; teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 93 straipsnį, CPK 94 straipsnio 1 dalį, CPK 98 straipsnį.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, nenagrinėjama prašymo sustabdyti skundžiamos nutarties vykdymą.


n u t a r i a:








NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 7 d. gautu atsakovų V. B. ir R. B. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=31ddd320f4e511e99681cd81dcdca52c

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartimi Nr. 3P-1630/2019 atsisakė priimti atsakovų V. B. ir R. B. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.



Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti.

Dėl žyminio mokesčio grąžinimo priimta pirmiau nurodyta teisėjų atrankos kolegijos nutartis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:








NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Bublienės,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=27cdaef0f4e511e99681cd81dcdca52c

Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski,susipažinusi su 2019 m. spalio 7 d. gautu ieškovo G. M. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl nuostolių (žalos) atlyginimo. Kasacine tvarka skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimas, kuriuo ieškinio netenkinta. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.



Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančias teisės normas (CPK 182, 185 straipsniai) ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje išaiškinta, jog teisės į ieškinio patenkinimą pripažinimas baudžiamajame procese reiškia, kad ieškinys negali būti atmestas civiliniame procese. Ieškovas laiko, kad teismai padarė nepagrįstas išvadas, jog baudžiamojoje byloje ieškovui pripažinta teisė tik į 100 000 Eur dydžio žalos atlyginimą; šias teismų išvadas ieškovas vertina prieštaraujančiomis įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje nustatytam faktui, kad atsakovai nusikalstamais veiksmais ieškovui padarė 289 620 Eur žalą; taip teismai pažeidė CPK 182 straipsnio 3 punktą. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai nukrypo nuo praktikos nuostatų dėl kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės vadovams bei dalyviams; nepagrįstai sprendė, kad nuostolius ieškovas patyrė dėl kredito unijos bankroto.


Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK

346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.


n u t a r i a:








NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 8 d. gautu suinteresuoto asmens E. G. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Suinteresuotas asmuo E. G. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tvorų tiekimas“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Idėjų rinka“ pareiškimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tvorų tiekimas“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=40b1e800f4e511e99681cd81dcdca52c

klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.



Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas pažeidė CPK 178 straipsnį ir 179 straipsnio 2 dalį, nes teismo teisę rinkti įrodymus interpretavo kaip pareigą, paneigė šalies pareigą įrodinėti aplinkybes, kuriomis ši remiasi, taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos aiškinant šias teisės normas. Kasatorius teigia, kad teismas ginčo sprendimą panaikino tik formaliais pagrindais, be pagrindo grąžino bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą bylai reikalingus dokumentus išsireikalauti iš bankroto administratoriaus, nes būtent bankroto administratorius turėjo imtis aktyvių veiksmų įrodinėjant reikšmingas aplinkybes. Tai, kad bankroto administratorius nepateikė reikalingų įrodymų, leidžia daryti išvadą, kad jų nėra, todėl teismas negalėjo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas padarė procesinį pažeidimą. Skunde teigiama, kad teismas, manydamas, jog pirmosios instancijos teismas sandorius analizavo netinkamai, turėjo pareigą pats įvertinti sandorius pagal byloje esančius įrodymus, o ne gražinti bylą nagrinėti iš naujo.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos yra nekonkretūs ir neinformatyvūs, jais nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.


Atkreiptinas dėmesys, kad kasaciniame skunde nėra nurodyti visi byloje dalyvaujantys asmenys.


n u t a r i a:




ANDŽEJ MACIEJEVSKI

_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininko), Tomo Šeškausko ir Audronės Kartanienės, susipažinusi su nuteistojo Rolando Gaigalo kasaciniu skundu dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutarties bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis Rolandas Gaigalas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutartį ir priimti naują nuosprendį ir jį išteisinti arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį nepagrįstai, nesurinkus pakankamai įrodymų kaltei pagrįsti. Nuteistojo nuomone, teismai padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20, 44 ir 305 straipsnių esminius pažeidimus, pažeidė nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo principus, nukrypo nuo teismų praktikos ir tai sukliudė teismams nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir nutartį. Nuteistasis įsitikinęs, kad byloje vertinant įrodymus buvo padaryta loginių klaidų, nepagrįstai kaltė grįsta išimtinai nukentėjusiojo bei jam palankių liudytojų parodymais, vieniems įrodymams teikta pirmenybė prieš kitus ir taip pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.


kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=364795e0f4e511e99681cd81dcdca52c

Nagrinėjamu atveju kasatorius nesutikimą su teismų išvadomis dėl veikos teisinio vertinimo grindžia subjektyvia bylos aplinkybių interpretacija ir netiesiogiai prašo atlikti faktinių aplinkybių vertinimą iš naujo, o tai, kaip minėta, nesudaro kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalyko.

Nors formaliai skunde ir nurodyti BPK straipsniai, kuriuos teismai, anot kasatoriaus, pažeidė, tačiau skundo teiginiai grindžiami tik išdėstant įvykio aplinkybes, analizuojant nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų turinį bei formuluojant priešingas, teismų padarytoms, išvadas. Pažymėtina, kad tokie teiginiai nelaikytini tinkamais teisiniais argumentais, pagrindžiančiais BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo Rolando Gaigalo kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


TOMAS ŠEŠKAUSKAS



Baudžiamoji byla Nr. 2K-189-1073/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00055-2013-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.2; 1.2.21.1.1; 1.2.28.8; 2.1.7.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Zdzislavui Tuliševski (Zdzislav Tuliševski),nuteistiesiems A. B., T. B., jų gynėjui advokatui Gintarui Černiauskui,nuteistajam S. A., jo gynėjui advokatui Žilvinui Kalinauskui,nuteistajam Ž. Š., jo gynėjai advokatei Liubovei Kuprusevičienei,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2af7c5c0f4e511e99681cd81dcdca52c

nuteistajam V. V., jo gynėjui advokatui Romui Aikevičiui,nuteistajam E. P., jo gynėjui advokatui Mantui Šriupšai,nuteistųjų S. G., D. B. gynėjui advokatui Dainiui Svirinavičiui,nuteistojo E. B. gynėjui advokatui Mantui Šriupšai,nuteistojo A. K. gynėjui advokatui Sergejui Milovui,nuteistojo S. L. gynėjui advokatui Šarūnui Vadeikiui,nuteistojo K. P. gynėjui advokatui Jevgenijui Bogdanovui,nuteistojo J. J. gynėjui advokatui Petrui Prijalgauskui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B. ir T. B.

gynėjo advokato Gintaro Černiausko, nuteistojo S. G. gynėjos advokatės Kristinos Česnauskienės, nuteistojo D. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus, nuteistojo V. V. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus, nuteistųjų S. A., Ž. Š., E. B., E. P. ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Zdzislavo Tuliševski kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžiu:A. B. nuteistas:– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dvylikai

metų;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabių su drabužiais „Bulloch Gladiator“ vagystė Danijos

Karalystėje) – laisvės atėmimu trejiems metams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu vagystė

Vokietijos Federacinėje Respublikoje (toliau – ir VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės su plieno kroviniu vagystė VFR) – laisvės atėmimu

trejiems metams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės „Koegel“ su BMW varikliais vagystė VFR) –

laisvės atėmimu trejiems metams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu

vagystė VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė VFR) – laisvės

atėmimu trejiems metams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės „Koegel“ vagystė) – laisvės

atėmimu trejiems metams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės „Schmitz“ vagystė) – laisvės

atėmimu trejiems metams dviem mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu

vagystė VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams dviem mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vagystė) –

laisvės atėmimu trejiems metams dviem mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vagystė) –

laisvės atėmimu trejiems metams dviem mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabių-šaldytuvų „Koegel SV 24“ vagystė VFR) – laisvės

atėmimu trejiems metams trims mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabių „Van Hool“ ir „Schmitz“

vagystė) – laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabių „Stas“ ir „Schmitz“ vagystė) –

laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė) –

laisvės atėmimu trejiems metams keturiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės-šaldytuvo „Koegel“ vagystė) –

laisvės atėmimu trejiems metams keturiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė

Belgijos Karalystėje, puspriekabės-šaldytuvo vagystė VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams keturiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabės „Schmitz“ vagystė VFR) –

laisvės atėmimu trejiems metams keturiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkikų „Volvo“ su puspriekabe, puspriekabės-šaldytuvo

„Schmitz“ vagystė Belgijos Karalystėje ir VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams keturiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ su puspriekabe vagystė Belgijos Karalystėje,

puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams penkiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo“ vagystė Belgijos Karalystėje ir puspriekabės

„Koegel“ vagystė VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams penkiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams aštuoniems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ su puspriekabe ir puspriekabės-šaldytuvo

vagystė Belgijos Karalystėje) – laisvės atėmimu trejiems metams penkiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vagystė

Belgijos Karalystėje) – laisvės atėmimu trejiems metams penkiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vagystė

Belgijos Karalystėje) – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo“ su puspriekabe „Schmitz“, vilkiko „Mercedes“

su puspriekabe „Schmitz“ vagystė VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo FH 440“, puspriekabės „Koegel“ su lauko

kepsninėmis, vilkiko „Volvo“, puspriekabės ir puspriekabės-šaldytuvo vagystė VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams septyniems mėnesiams;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams aštuoniems mėnesiams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, A. B. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir

dalinio sudėjimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2017 m. kovo 2 d. ir nuo 2017 m. kovo 15 d. iki 2017 m. liepos 14 d.

T. B. nuteistas:– pagal BK 249 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu vienuolikai metų šešiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabių su drabužiais „Bulloch Gladiator“ vagystė Danijos


VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės su plieno kroviniu vagystė VFR) – laisvės atėmimu


laisvės atėmimu trejiems metams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu














laisvės atėmimu trejiems metams keturiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkikų „Volvo“ su puspriekabe, puspriekabės-šaldytuvo



„Koegel“ vagystė VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams penkiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams aštuoniems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ su puspriekabe ir puspriekabės-šaldytuvo

vagystė Belgijos Karalystėje) – laisvės atėmimu trejiems metams penkiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vagystė

Belgijos Karalystėje) – laisvės atėmimu trejiems metams penkiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vagystė

Belgijos Karalystėje) – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo“ su puspriekabe „Schmitz“, vilkiko „Mercedes“



– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams aštuoniems mėnesiams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, T. B. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir

dalinio sudėjimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trylikai metų šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į T. B. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2017 m. kovo 2 d. ir nuo 2017 m. kovo 15 d. iki 2017 m. liepos 14 d.

S. A. nuteistas:– pagal BK 249 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešeriems metams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabių su drabužiais „Bulloch Gladiator“ vagystė Danijos


VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės su plieno kroviniu vagystė VFR) – laisvės atėmimu


laisvės atėmimu trejiems metams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo su maisto produktų kroviniu vagystė

VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės „Koegel“ vagystė) – laisvės

atėmimu trejiems metams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės „Schmitz“ vagystė VFR) –

laisvės atėmimu trejiems metams dviem mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu

vagystė VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams dviem mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabių-šaldytuvų „Koegel SV 24“ vagystė VFR) – laisvės







laisvės atėmimu trejiems metams keturiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ su puspriekabe vagystė Belgijos Karalystėje,


„Koegel“ vagystė VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams penkiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams aštuoniems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo“ su puspriekabe „Schmitz“, vilkiko „Mercedes“



– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams aštuoniems mėnesiams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, S. A. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir

dalinio sudėjimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams, ją paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į S. A. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2013 m. kovo 26 d.

Ž. Š. nuteistas:– pagal BK 249 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu penkeriems metams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu










laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės-šaldytuvo „Koegel“ vagystė) –


Belgijos Karalystėje, puspriekabės-šaldytuvo vagystė VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams keturiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkikų „Volvo“ su puspriekabe, puspriekabės-šaldytuvo


puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams penkiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ su puspriekabe ir puspriekabės-šaldytuvo

vagystė Belgijos Karalystėje) – laisvės atėmimu trejiems metams penkiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo“ su puspriekabe „Schmitz“, vilkiko „Mercedes“

vagystė VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo FH 440“, puspriekabės ir puspriekabės-šaldytuvo

vagystė VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams septyniems mėnesiams;Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, Ž. Š. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė

subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams penkiems mėnesiams, ją paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į Ž. Š. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d.

V. V. nuteistas:– pagal BK 249 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu

vagystė VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės su plieno kroviniu vagystė VFR) – laisvės atėmimu


laisvės atėmimu trejiems metams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabių-šaldytuvų „Koegel SV 24“ vagystė VFR) – laisvės

atėmimu trejiems metams trims mėnesiams;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabės „Schmitz“ vagystė VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams keturiems mėnesiams;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo FH 440“, puspriekabės „Koegel“ su lauko kepsninėmis, puspriekabės-šaldytuvo vagystė VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams keturiems mėnesiams;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams aštuoniems mėnesiams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, V. V. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo

ir apėmimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams vienam mėnesiui, ją paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, V. V. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2013 m. birželio 28 d.

E. B. nuteistas:– pagal BK 249 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu


atėmimu trejiems metams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabių-šaldytuvų „Koegel SV 24“ vagystė VFR) – laisvės



laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės-šaldytuvo „Koegel“ vagystė) –


Belgijos Karalystėje, puspriekabės-šaldytuvo vagystė VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams keturiems mėnesiams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, E. B. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė

subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams vienam mėnesiui, ją paskirta atlikti pataisos namuose.Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į E. B. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo

laikas nuo 2012 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. liepos 25 d.S. G. nuteistas:– pagal BK 249 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu penkeriems metams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabių su drabužiais „Bulloch Gladiator“ vagystė Danijos

Karalystėje) – laisvės atėmimu trejiems metams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu

vagystė VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu


atėmimu trejiems metams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu

vagystė VFR) – laisvės atėmimu trejiems metams dviem mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabių-šaldytuvų „Koegel SV 24“ vagystė VFR) – laisvės

atėmimu trejiems metams trims mėnesiams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, S. G. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė

subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams, ją paskirta atlikti pataisos namuose.Vadovaujantis BK 66 straipsniu, S. G. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo

laikas nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. liepos 25 d.

D. B. nuteistas:– pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės su jūriniu konteineriu ir firmos „Blend“ drabužiais

vagystė Danijos Karalystėje) – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2013 m. sausio

17 d. iki 18 d.Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, D. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems

metams šešiems mėnesiams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

A. K. nuteistas:– pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės „Koegel“ su BMW varikliais vagystė VFR) –

laisvės atėmimu dvejiems metams;– pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė VFR) – laisvės

atėmimu dvejiems metams dviem mėnesiams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, A. K. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė

subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į A. K. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo

laikas nuo 2012 m. gegužės 29 d. iki 2012 m. gegužės 31 d., nuo 2014 m. balandžio 9 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. kovo 24 d.

Pritaikius BK 75 straipsnio 1, 2 dalis, A. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

K. P. nuteistas:– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė VFR) – laisvės

atėmimu trejiems metams;– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabių-šaldytuvų „Koegel SV 24“ vagystė VFR) – laisvės

atėmimu trejiems metams;– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė) –

laisvės atėmimu trejiems metams dviem mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės „Schmitz“ vagystė VFR) –

laisvės atėmimu trejiems metams dviem mėnesiams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, K. P. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė

subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į K. P. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo

laikas nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. birželio 19 d.Pritaikius BK 75 straipsnio 1, 2 dalis, K. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams

šešiems mėnesiams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

S. L. nuteistas:– pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo FH 440“ su puspriekabe-šaldytuvu „Schmitz“,

vilkiko „Mercedes“ vagystė VFR) – laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo FH 440“, puspriekabės „Koegel“ su lauko

kepsninėmis, vilkiko „Volvo“, puspriekabės ir puspriekabės-šaldytuvo vagystė VFR) – laisvės atėmimu dvejiems metams dviem mėnesiams;

– pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, S. L. paskirtos bausmės subendrintos dalinio

sudėjimo ir apėmimo būdais ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.Pritaikius BK 75 straipsnio 1, 2 dalis, S. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams,

įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

J. J. nuteistas:– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabių „Van Hool“ ir „Schmitz“

vagystė) – laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabių „Stas“ ir „Schmitz“ vagystė) –

laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams;– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės-šaldytuvo „Koegel“ vagystė) –

laisvės atėmimu dvejiems metams aštuoniems mėnesiams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, J. J. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė

subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams keturiems mėnesiams.Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas

nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2016 m. spalio 22 d. ir nuo 2017 m. gegužės 29 d. iki 2017 m liepos 14 d. laikant, kad J. J. atliko paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

E. P. nuteistas:– pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams;– pagal BK 297 straipsnio 1 dalį – 27 paromis arešto.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, E. P. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo

būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į E. P. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2012 m. gruodžio 11 d.

Pritaikius BK 75 straipsnio 1, 2 dalis, E. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, solidariai iš A. B., T. B., S. A. konfiskuota pagrobto turto vertė, t. y. 369 000 Eur.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuota: iš Ž. Š. – 12 950 Eur, V. V. – 4500 Eur, E. B. – 2250 Eur, A. K. – 600 Eur, K. P. – 2500 Eur, S. L. – 6000 Eur, S. G. – 20 700 Eur, E. P. – 300 Eur kaip nusikalstamų veikų rezultatas.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, taip pat konfiskuota: 2012 m. kovo 2 d. kratos metu Kaune, (duomenys neskelbtini), pas T. B. rasti ir paimti 14 500 Eur ir 2930 Lt, 2012 m. kovo 2 d. asmens kratos metu pas S. A. paimti 452 Lt, saugomi Lietuvos kriminalinės policijos biuro Finansų skyriuje.

Taip pat Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžiu, dėl kurio dalies kasacinių skundų negauta:A. B. pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (24 nusikalstamos veikos), pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 3061

straipsnio 1 dalį (26 nusikalstamos veikos) išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

T. B. pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (24 nusikalstamos veikos), pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 3061


S. A.:– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ su puspriekabe, puspriekabės-šaldytuvo

„Schmitz“ vagystė Belgijos Karalystėje) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vagystė

Belgijos Karalystėje) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vagystė

Belgijos Karalystėje) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė VFR) išteisintas,

neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vagystė) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vagystė) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkikų „Volvo“ su puspriekabe, puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė Belgijos Karalystėje ir VFR) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (24 nusikalstamos veikos), pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 306 1


Ž. Š.:– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą

veiką.– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (16 veikų), BK 25 straipsnio 4 dalį, 306 1 straipsnio 1 dalį (17

veikų) išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.V. V. pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (5 nusikalstamos veikos), BK 25 straipsnio 4 dalį, 306 1


E. B. pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (7 nusikalstamos veikos), BK 25 straipsnio 4 dalį, 306 1


S. G.:– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vagystė)

išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (7 nusikalstamos veikos), BK 25 straipsnio 4 dalį, 306 1 straipsnio

1 dalį (7 nusikalstamos veikos) išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.A. K. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos), BK 25 straipsnio 3 dalį, 3061


K. P. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (4 nusikalstamos veikos), BK 25 straipsnio 3 dalį, 3061


S. L. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (1 nusikalstama veika), 25 straipsnio 3 dalį, 306 1 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos) išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

J. J. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (4 nusikalstamos veikos), 25 straipsnio 3 dalį, 3061 straipsnio 1 dalį (4 nusikalstamos veikos) išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu, baudžiamosios bylos dalis dėl kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo“ vagystė Belgijos Karalystėje) J. J. nutraukta.

D. U. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos) ir išteisintas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (1 nusikalstama veika), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 306 1 straipsnio 1 dalį (1 nusikalstama veika), nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

G. B. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (1 nusikalstama veika) ir išteisintas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (1 veika), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 306 1 straipsnio 1 dalį (1 veika), nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

P. R. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos) ir išteisintas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 3061 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos), nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. S. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (1 nusikalstama veika) ir išteisintas pagal BK 25

straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (1 nusikalstama veika), neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 306 1


Ž. J. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (1 nusikalstama veika), BK 25 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (1 nusikalstama veika) ir išteisintas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 3061 straipsnio 1 dalį (1 nusikalstama veika), nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. N. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (1 nusikalstama veika), BK 25 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (1 nusikalstama veika) ir išteisintas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 3061 straipsnio 1 dalį (1 nusikalstama veika), nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. Z. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos) ir išteisintas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos), BK 25 straipsnio 3 dalį, 3061 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos), nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. K. išteisintas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžiu taip pat priimti sprendimai dėl D. U., R. Z., D. Š. turto konfiskavimo; ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka nėra skundžiama.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nuosprendis pakeistas:

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria S. A. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2011 m. balandžio 14, 15 d. vilkiko „Scania“ ir puspriekabių „Van Hool“, „Schmitz“ vagystė Belgijos Karalystėje), BK 25 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2011 m. gegužės 7 d. vilkiko „Scania“ bei puspriekabių „Stas“ ir „Schmitz“ vagystė), ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: S. A. išteisintas pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2011 m. balandžio 14, 15 d. vilkiko „Scania“ ir puspriekabių „Van Hool“, „Schmitz“ vagystė Belgijos Karalystėje), nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2011 m. gegužės 7 d. vilkiko „Scania“ bei puspriekabių „Stas“ ir „Scmitz“ vagystė), nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

S. A. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė sušvelninta iki ketverių metų.Panaikinta nuosprendžio dalis dėl S. A. paskirtų bausmių subendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalis, 5 dalies 1

punktą.Vadovaujantis BK 63 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.) 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1

punktu, pagal BK 249 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais subendrinta su Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (17 nusikalstamų veikų), pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos) ir galutinė subendrinta bausmė S. A. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams, ją paskirta atlikti pataisos namuose.

A. B., nuteistam pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtas laisvės atėmimas šešeriems metams trims mėnesiams.

Panaikinta nuosprendžio dalis dėl A. B. paskirtų bausmių subendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalis, 5 dalies 1 punktą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.) 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 249 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdais subendrinta su Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (26 nusikalstamos veikos), BK 25 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos) ir A. B. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams trims mėnesiams, ji paskirta atlikti pataisos namuose.

Panaikinta Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžio

dalis dėl A. B. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiko įskaitymo į bausmės laiką. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2017 m. kovo 2 d. ir nuo 2017 m. kovo 15 d. iki 2017 m. gruodžio 11 d., bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2017 m. gruodžio 12 d.

T. B., nuteistam pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtas laisvės atėmimas šešeriems metams.

Panaikinta nuosprendžio dalis dėl T. B. paskirtų bausmių subendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalis, 5 dalies 1 punktą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.) 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 249 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdais subendrinta su Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (26 nusikalstamos veikos), pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos) ir T. B. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Panaikinta Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžio dalis dėl T. B. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiko įskaitymo į bausmės laiką.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2017 m. kovo 2 d. ir nuo 2017 m. kovo 15 d. iki 2017 m. gruodžio 11 d., bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2017 m. gruodžio 12 d.

S. G. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė sušvelninta iki trejų metų.Panaikinta nuosprendžio dalis dėl S. G. paskirtų bausmių subendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis.Vadovaujantis BK 63 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.) 1, 4 dalimis, pagal BK 249

straipsnio 1 dalį paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (6 nusikalstamos veikos) ir galutinė subendrinta bausmė S. G. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams, ją paskirta atlikti pataisos namuose.

E. B. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė sušvelninta iki trejų metų aštuonių mėnesių.Panaikinta nuosprendžio dalis dėl E. B. paskirtų bausmių subendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis.Vadovaujantis BK 63 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.) 1, 4 dalimis, pagal BK 249

straipsnio 1 dalį paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (7 nusikalstamos veikos) ir E. B. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams trims mėnesiams, ją paskirta atlikti pataisos namuose.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžiu įskaičius į E. B. paskirtos bausmės laiką sulaikymo ir suėmimo laiką laikyta E. B. atlikusiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Ž. Š., nuteistam pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams.

Panaikinta nuosprendžio dalis dėl Ž. Š. paskirtų bausmių subendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis.Vadovaujantis BK 63 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.) 1, 4 dalimis, pagal BK 249

straipsnio 1 dalį paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (17 nusikalstamų veikų) ir Ž. Š. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams, ją paskirta atlikti pataisos namuose.

V. V. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė sušvelninta iki trejų metų.Panaikinta nuosprendžio dalis dėl V. V. paskirtų bausmių subendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis.Vadovaujantis BK 63 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.) 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1

punktu, pagal BK 249 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdais subendrinta su Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (6 nusikalstamos veikos), pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 300

straipsnio 3 dalį ir V. V. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams, ją paskirta atlikti pataisos namuose.

A. K. nusikalstama veika iš BK 25 straipsnio 2 dalies ir 178 straipsnio 3 dalies perkvalifikuota į BK 25 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2010 m. lapkričio 11 d. puspriekabės vagystė VFR) ir paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams vienam mėnesiui.

Nusikalstama veika iš BK 25 straipsnio 2 dalies ir 178 straipsnio 3 dalies perkvalifikuota į BK 25 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2011 m. sausio 31 d. puspriekabės-šaldytuvo vagystė VFR) ir paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams.

Panaikinta nuosprendžio dalis dėl A. K. paskirtų bausmių subendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis.Vadovaujantis BK 63 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.) 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės

subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. K. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams keturiems mėnesiams keturioms dienoms.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžiu įskaičius A. K. į paskirtos bausmės laiką laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką, laikyta A. K. atlikusiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinta nuosprendžio dalis dėl BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) taikymo A. K.S. L. nusikalstama veika iš BK 25 straipsnio 2 dalies ir 178 straipsnio 3 dalies perkvalifikuota į BK 25 straipsnio 3 dalį

ir 178 straipsnio 3 dalį (2012 m. sausio 31 d. vilkikų ir puspriekabės-šaldytuvo vagystė VFR) ir paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams.

Nusikalstama veika iš BK 25 straipsnio 2 dalies ir 178 straipsnio 3 dalies perkvalifikuota į BK 25 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2012 m. vasario 26, 27 d. vilkikų ir puspriekabių vagystė VFR) ir paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams keturiems mėnesiams.

Nusikalstama veika iš BK 25 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 3 dalies perkvalifikuota į BK 25 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams aštuoniems mėnesiams.

Panaikinta nuosprendžio dalis dėl S. L. paskirtų bausmių subendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalis, 5 dalies 1 punktą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.) 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdais ir S. L. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), 2 dalies 8 punktu, S. L. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į S. L. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 17 d. (1 para).

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuota: iš A. B. – 48 620 Eur, iš T. B. – 48 620 Eur, iš S. A. – 23 680 Eur.

Vadovaujantis BPK 105 straipsnio 1, 3 dalimis, išieškota proceso išlaidų: iš A. B. – 607,30 Eur, T. B. – 607,30 Eur, S. A. – 303,65 Eur, Ž. Š. – 303,65 Eur, V. V. – 303,65 Eur, E. B. – 303,65 Eur.

Kitos nuosprendžio dalys paliktos nepakeistos.Nuteistųjų D. B. ir E. P. apeliaciniai skundai atmesti.Taip pat šiuo nuosprendžiu D. U. nusikalstama veika iš BK 25 straipsnio 2 dalies ir 178 straipsnio 3 dalies

perkvalifikuota į BK 25 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2010 m. spalio 11 d. dviejų puspriekabių su jūriniais konteineriais vagystė Danijos Karalystėje), tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų ir jų gynėjų kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, o prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. A. B., pravarde Dalgis, T. B., pravarde Čiurka, ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, 2010 m. pradžioje dėl savanaudiškų paskatų – siekdami nusikalstamai praturtėti – iš anksto susitarę bendrai nusikalstamai veiklai – daryti sunkius nusikaltimus, organizavo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ginkluotą nusikalstamą susivienijimą, kurio vadovu tapo A. B. A. B. nuo 2010 m. pradžios iki 2012 m. pavasario–vasaros vadovavo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ginkluotam nusikalstamam susivienijimui sunkiems nusikaltimams (didelės vertės svetimo turto vagystėms) daryti, o T. B. dalyvavo jo veikloje. A. B. ir T. B. įtraukė į nusikalstamo susivienijimo veiklą S. A., pravarde Svajka, D. Š., pravarde Šarka, (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), T. T., pravarde Džimis, (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), V. V., pravarde Vinciukas, Ž. Š., pravarde Žyma, E. B., pravarde Erkė, S. G., S. A., V. V., Ž. Š., E. B., S. G. nieko nežinant apie tai, kad tai ginkluotas nusikalstamas susivienijimas, sutelkė bendrai nusikalstamai veikai – atskiriems nusikaltimams daryti nusikalstamam susivienijimui nepriklausančius D. U., Ž. J., pravarde Žydriukas, R. S., pravarde Remyga, G. B., R. N., P. R., S. L., pravarde Storas, A. K., pravarde Afganas, R. Z., pravarde Auskariukas, K. P., pravarde Avietė, J. J., pravarde Smirdalas, V. K. (dėl kurio Belgijos Karalystės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis), G. G. (kuriai ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 40 straipsnio pagrindu), A. B., pravarde Akis, P. B., R. G., V. G., pravarde Kumpis, (dėl kurių priimti baudžiamieji įsakymai) ir kitus ikiteisminio tyrimo nenustatytus asmenis. Be to, tuo tikslu ne vėliau kaip nuo 2010 m. vasaros iki 2012 m. pavasario, kol egzistavo nusikalstamas susivienijimas, T. B. ir A. B., neturėdami leidimo, laikė didelį kiekį šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų, kuriuos planavo panaudoti nusikalstamo susivienijimo daromuose nusikaltimuose: A. B. ir T. B. nuo 2010 m. vasaros, neturėdami leidimo, laikė du 7,62 mm kalibro automatus „PMK Kalašnikov“ su keturiomis dėtuvėmis, 9 mm kalibro pistoletą-kulkosvaidį „PM-84P“ su dėtuve, 9 mm kalibro „P88 – Champion“ modelio pistoletą „Walther“ Nr. 11474 su dėtuve, kurioje 10 vnt. 9 mm kalibro „Luger“ šovinių, ir garso slopintuvu, 35 vnt. 9 mm kalibro „Luger“ šovinių, 23 vnt. 7,62 mm kalibro šovinių, 2 vnt. „RG-42“ markės kovinių puolamųjų skeveldrinių rankinių granatų su degtuvais UZRGM, prie namų adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas; po to, perdavę saugoti T. T., nuo 2010 m. vasaros iki 2010 m. gruodžio laikė pastarojo name, Kaune, (duomenys neskelbtini), o nuo 2010 m. gruodžio iki 2012 m. kovo 2 d. – T. T. name, Kaune, (duomenys neskelbtini).

2. A. B., vadovaudamas ginkluotam nusikalstamam susivienijimui, rengdavo ir vadovaudavo nusikalstamo susivienijimo dalyvių pasitarimams (juose dalyvaudavo ir T. B.), vykusiems pas T. B. namuose adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas, kurių metu buvo aptarinėjami nusikalstamo susivienijimo planai, konkretūs nusikaltimai ir jų rezultatai; skirstomi nusikalstamo susivienijimo dalyvių vaidmenys nusikaltimų darymo metu, įgyjami ir dalijami įrankiai ir priemonės nusikaltimų darymui palengvinti (įrankiai, pinigai, mobiliojo ryšio telefonai ir SIM kortelės, radijo ryšio priemonės, transportas ir pan.), svarstomi patalpų pagrobtam turtui laikyti nuomos klausimai, renkama 10 procentų nusikalstamu būdu įgytų lėšų į A. B. laikomą ir kontroliuojamą bendrą pinigų fondą, skirtą pasirengti nusikaltimams (transporto, ryšio priemonių, įrankių, nusikaltimų darymo išlaidoms padengti ir pan.), pasipelnyti iš nusikalstamos veiklos, skirstomos nusikalstamu būdu gautos lėšos ir pagrobtas turtas, koordinuojamos didelės vertės transporto priemonių bei turto vagystės Europos Sąjungos šalyse, pagrobto didelės vertės turto atgabenimas į Lietuvos Respubliką. A. B. su T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą dėl paieškos, ir S. A. užtikrindavo būtinų nusikaltimams daryti netikrų valstybinių numerių bei netikrų ir suklastotų dokumentų įgijimą, pagrobto didelės vertės turto realizavimą; sutelkdavo atskiriems nusikaltimams daryti nusikalstamam susivienijimui nepriklausančius asmenis – vilkikų vairuotojus. Be to, T. B. ir pats asmeniškai su kitais nusikalstamo susivienijimo nariais bei nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais asmenimis dalyvaudavo didelės vertės svetimo turto vagystėse. Taip A. B., organizavęs ginkluotą nusikalstamą susivienijimą, 2010–2012 m. laikotarpiu vadovaudamas šiam susivienijimui, taip pat asmeniškai dalyvaudamas nusikalstamo susivienijimo veikloje, kartu su kitais nusikalstamo susivienijimo dalyviais padarė nusikaltimus, nustatytus BK 178 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje. T. B., organizavęs ginkluotą nusikalstamą susivienijimą, 2010–2012 m. laikotarpiu asmeniškai dalyvaudamas šio nusikalstamo susivienijimo veikloje, kartu su kitais nusikalstamo susivienijimo dalyviais ir kitais nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais asmenimis padarė nusikaltimus, nustatytus BK 178 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje. Tokiais savo veiksmais A. B. ir T. B. padarė

nusikalstamą veiką, nurodytą BK 249 straipsnio 3 dalyje.3. S. A., pravarde Svajka, 2010 m. dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas nusikalstamai praturtėti, iš anksto susitaręs

bendrai nusikalstamai veiklai – daryti sunkius nusikaltimus kartu su D. Š., pravarde Šarka (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), T. T., pravarde Džimis (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), V. V., pravarde Vinciukas, Ž. Š., pravarde Žyma, E. B., pravarde Erkė, S. G., pravarde Drebulys, tapo A. B., pravarde Dalgis, T. B., pravarde Čiurka, asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą dėl paieškos, organizuoto bei A. B. vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo sunkiems nusikaltimams – didelės vertės svetimo turto vagystėms daryti dalyviu (S. A. nieko nežinant apie tai, kad tai yra ginkluotas nusikalstamas susivienijimas). S. A. dalyvavo A. B. rengiamuose ir vadovaujamuose nusikalstamo susivienijimo dalyvių pasitarimuose, vykusiuose pas T. B. namuose adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas, kurių metu buvo aptarinėjami nusikalstamo susivienijimo planai, konkretūs nusikaltimai ir jų rezultatai, skirstomi nusikalstamo susivienijimo dalyvių vaidmenys nusikaltimų darymo metu, dalijami įrankiai ir priemonės nusikaltimų darymui palengvinti (įrankiai, pinigai, mobiliojo ryšio telefonai ir SIM kortelės, radijo ryšio priemonės, transportas ir pan.), svarstomi patalpų pagrobtam turtui laikyti nuomos klausimai, renkama 10 proc. nusikalstamu būdu įgytų lėšų į A. B. laikomą ir kontroliuojamą bendrą pinigų fondą, skirtą pasirengti nusikaltimams (transporto, ryšio priemonėms, įrankiams įgyti, nusikaltimų darymo išlaidoms padengti ir pan.), pasipelnyti iš nusikalstamos veiklos, skirstomos nusikalstamu būdu gautos lėšos ir pagrobtas turtas, koordinuojamos didelės vertės transporto priemonių bei turto vagystės Europos Sąjungos šalyse, pagrobto didelės vertės turto atgabenimas į Lietuvos Respubliką bei turto realizavimas. Dalyvaudamas nusikalstamo susivienijimo veikloje, S. A. su A. B., T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą dėl paieškos, užtikrindavo būtinų nusikaltimams daryti netikrų valstybinių numerių bei netikrų ir suklastotų dokumentų įgijimą, pagrobto didelės vertės turto realizavimą, padėdavo surasti atskiriems nusikaltimams daryti vilkikų vairuotojus, pasitikdavo pagrobtas transporto priemones ir jas pergabendavo į saugojimo ar realizavimo vietas. S. A. 2010–2012 m. laikotarpiu dalyvaudamas nusikalstamo susivienijimo veikloje kartu su kitais nusikalstamo susivienijimo dalyviais bei nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais D. U., G. B., Ž. J., pravarde Žydriukas, R. S., pravarde Remyga, R. N., P. R., A. K., pravarde Afganas, K. P., pravarde Avietė, J. J., pravarde Smirdalas, V. K. (dėl kurio Belgijos Karalystės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis), R. Z., pravarde Auskariukas, S. L., pravarde Storas, G. G. (kuriai ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 40 straipsnio pagrindu), A. B., pravarde Akis, P. B., R. G., V. G., pravarde Kumpis, (dėl kurių priimti baudžiamieji įsakymai) ir kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis padarė nusikaltimus, nustatytus BK 178 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje. Tokiais savo veiksmais S. A. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 249 straipsnio 1 dalyje.

4. Ž. Š., pravarde Žyma, E. B., pravarde Erkė, V. V., pravarde Vinciukas, S. G., pravarde Drebulys, 2010 m. rudenį dėl savanaudiškų paskatų – siekdami nusikalstamai praturtėti, iš anksto susitarę bendrai nusikalstamai veiklai – daryti sunkius nusikaltimus kartu su D. Š., pravarde Šarka, (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), T. T., pravarde Džimis, (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), tapo A. B., pravarde Dalgis, T. B., pravarde Čiurka, asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, organizuoto bei A. B. vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo sunkiems nusikaltimams – didelės vertės svetimo turto vagystėms daryti dalyviais (Ž. Š., E. B., V. V. ir S. G. nieko nežinant apie tai, kad tai yra ginkluotas nusikalstamas susivienijimas). Dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje Ž. Š., E. B., V. V. su T. T., D. Š. buvo atsakingi už transporto priemonių ir didelės vertės turto suradimą bei grobimą Europos Sąjungos šalyse, durelių ir užvedimo spynelių išlaužimą, GPS navigacijų suradimą ir pašalinimą, pagrobto turto pergabenimą į Lietuvos Respubliką panaudojant netikrus valstybinius numerio ženklus ir suklastotus dokumentus, grobiamų transporto priemonių vairuotojų veiksmų koordinavimą vagysčių ir turto pergabenimo metu. S. G., dalyvaudamas nusikalstamo susivienijimo veikloje, užtikrindavo puspriekabių su vertingu kroviniu vagystėms būtinų vilkikų suteikimą, vilkikų vairuotojų samdymą, pagrobtų transporto priemonių pargabenimą, pagrobtų transporto priemonių bei turto saugojimą, pagrobto didelės vertės turto realizavimą. Ž. Š., E. B., V. V., S. G. 2010–2012 m. laikotarpiu, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, kartu su kitais nusikalstamo susivienijimo dalyviais bei nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais D. U., G. B., Ž. J., pravarde Žydriukas, R. S., pravarde Remyga, R. N., P. R., A. K., pravarde Afganas, K. P., pravarde Avietė, J. J., pravarde Smirdalas, V. K. (dėl kurio Belgijos Karalystės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis), R. Z., pravarde Auskariukas, S. L., pravarde Storas, G. G. (kuriai ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 40 straipsnio pagrindu), A. B., pravarde Akis, P. B., R. G., V. G., pravarde Kumpis, (dėl kurių

priimti baudžiamieji įsakymai) ir kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis padarė nusikaltimus, nurodytus BK 178 straipsnio 3 dalyje, V. V. – taip pat ir nusikaltimą, nurodytą BK 300 straipsnio 3 dalyje. Tokiais savo veiksmais Ž. Š., E. B., V. V. ir S. G. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 249 straipsnio 1 dalyje.

5. Be to, D. B. ir D. U., veikdami bendrininkų grupe su tyrimo nenustatytu asmeniu (vairuotoju), dėl savanaudiškų paskatų – turėdami tikslą nusikalstamai praturtėti, padarė didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: 2010 m. liepos mėnesį, susitarę su tyrimo nenustatytu asmeniu, turinčiu vairuoti vilkiką „Volvo“, Danijos Karalystėje pagrobti puspriekabę su vertingu kroviniu, D. U. su D. B. automobiliu „VW Golf“ išvyko į Danijos Karalystę, kur Vailės (Vejle) mieste surado tinkamą pagrobti puspriekabę. 2010 m. liepos 16 d. apie 3.44 val. nakties metu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, vairuojančiam vilkiką „Volvo“, atvykus į sutartą vietą (duomenys neskelbtini), Vailės m., Danijos Karalystėje, D. U. nurodė vairuotojui prisikabinti prie vilkiko „Volvo“ puspriekabę (valst. numeris (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), kurioje buvo pakrautas jūrinis konteineris, id. Nr. (duomenys neskelbtini), su firmos „Blend“ moteriškais ir vyriškais drabužiais, priklausančiais firmai „(duomenys neskelbtini)“, 1 000 000 Danijos kronų, 463 333 Lt (134 190,51 Eur) vertės, kurią vairuotojas prikabino prie minėto vilkiko, bei tas pats tyrimo nenustatytas vairuotojas vilkiku „Volvo“ su pagrobta puspriekabe ir joje esančiu jūriniu konteineriu, lydimas automobiliu „VW Golf“ važiuojančių D. U. ir D. B., nuvažiavo į Lietuvą, kur pagrobta puspriekabė su jūriniu konteineriu ir jame esančiu firmos „Blend“ drabužių kroviniu buvo pastatyta angare (duomenys neskelbtini), Kauno r. Vėliau pagrobta puspriekabė buvo realizuota tyrimo nenustatytam asmeniui, o pagrobtas krovinys išdalytas ir iš dalies realizuotas. Taip D. B., D. U. ir tyrimo nenustatytas asmuo, veikdami bendrininkų grupe, padarė turto, priklausančio bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, kurio vertė viršija 1 000 000 Danijos kronų (463 333 Lt, arba 134 190,51 Eur), pagrobimą, padarydami didelę – 463 333 Lt (134 190,51 Eur) žalą. Tokiais savo veiksmais D. B. ir D. U. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

6. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., D. Š. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), S. G., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais D. U. (kuris su nusikalstamo susivienijimo dalyviais veikė organizuota grupe), G. B. (kuris su nusikalstamo susivienijimo dalyviais veikė bendrininkų grupe), dėl savanaudiškų paskatų – turėdami tikslą nusikalstamai praturtėti, A. B. organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, o T. B., S. A., D. Š., S. G., D. U. ir G. B. padarė didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą, valstybinius numerius ir dokumentus bei su S. A. užtikrino pagrobto turto realizavimą, nurodė T. B. ir D. Š. su D. U. vykti į Danijos Karalystę pagrobti puspriekabės su vertingu kroviniu, nurodė S. G. užtikrinti vilkiko su vairuotoju atvykimą į Danijos Karalystę bei pagrobtos puspriekabės su kroviniu saugojimą savo įmonės teritorijoje, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką bei jo realizavimo metu. Vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, 2010 m. spalio mėn. T. B., D. Š. su D. U. automobiliu „Ford Galaxy“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvyko į Ellar mstl., VFR, iš ten, pakeitę sugedusį automobilį „Ford Galaxy“ į „VW Golf“, nuvyko į Danijos Karalystę, kur Odensės (Odense) miesto Fraugde rajone surado tinkamą pagrobti puspriekabę su joje esančiu jūriniu konteineriu. T. B. ir D. Š. pranešus S. G. apie susitikimo vietą, pastarasis nurodė G. B. S. G. UAB „R“ priklausančiu vilkiku „Mercedes Benz Actros 1844 IS 4x2“ iš Hamburgo m., VFR, vykti į Danijos Karalystę, kur sutartoje vietoje laukė D. Š., T. B. ir D. U. G. B. atvykus į sutartą vietą, ant vilkiko „Mercedes Benz Actros 1844 IS 4x2“ buvo uždėti D. Š., T. B. ir D. U. pavogti daniški valstybiniai numeriai. Tuomet 2010 m. spalio 11 d. apie 00.16 val. D. Š. G. B. vairuojamu vilkiku nuvyko į (duomenys neskelbtini), Odensės m., Danijos Karalystėje, T. B. netoliese stebėjo aplinką, kad įspėtų apie galimą pavojų, o D. U. automobiliu „VW Golf“ nuvyko į (duomenys neskelbtini), Odensės m., kur turėjo būti atgabenta pagrobta puspriekabė. D. Š. ir G. B. vilkiku privažiavus prie grobiamos puspriekabės „Van Hool“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pakrautos jūriniu konteineriu (duomenys neskelbtini), kurių bendra vertė viršija 250 MGL, prikabinus puspriekabę su konteineriu prie vilkiko ir pakeliui paėmus T. B., visi nuvažiavo į iš anksto sutartą vietą – automobilių aikštelę Odensės m., (duomenys neskelbtini), kur laukė D. U. Specialiomis žirklėmis nukirpę puspriekabėje pakrauto jūrinio konteinerio spyną bei apžiūrėję

ten esantį krovinį, T. B., D. Š. ir D. U. nusprendė pagrobti kitą puspriekabę su vertingesniu kroviniu. Tuomet nuo vilkiko „Mercedes Benz Actros 1844 IS 4x2“ buvo atkabinta ir aikštelėje palikta pagrobta puspriekabė „Van Hool“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su jūriniu konteineriu (duomenys neskelbtini), o G. B. buvo nurodyta sugrįžti į (duomenys neskelbtini), Odensės miestą, ir iš ten pagrobti kitą puspriekabę. 2010 m. spalio 11 d. apie 00.43 val., T. B., D. U. ir D. Š. automobiliu „VW Golf“ nuvykus į kitą iš anksto sutartą vietą, G. B. vilkiku „Mercedes Benz Actros 1844 IS 4x2“ privažiavo prie puspriekabės „Kedeldragter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančios firmai „(duomenys neskelbtini)“, ant kurios buvo pakrautas jūrinis konteineris (duomenys neskelbtini), kurių bendra vertė viršija 250 MGL, prikabino ją prie vilkiko ir nuvažiavo į iš anksto sutartą vietą, kurioje laukė D. Š., D. U. ir T. B. Apžiūrėjus konteineryje esantį krovinį – darbinius drabužius „Bulloch Gladiator“, buvo nuspręsta, kad jis tinkamas. Mobiliuoju ryšiu pranešus A. B. ir S. G. apie į Lietuvą siunčiamą vilkiką su pagrobta puspriekabe ir kroviniu, D. Š., D. U. ir T. B. automobiliu „VW Golf“ nuvyko į Ellar mstl., VFR, o G. B. vilkiku „Mercedes Benz Actros 1844 IS 4x2“ su pagrobta puspriekabe „Kedeldragter“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pakrauta konteineriu (duomenys neskelbtini) su jame esančiu darbinių drabužių „Bulloch Gladiator“ kroviniu, 67 234,35 JAV dolerio (166 687,40 Lt, arba 48 275, 89 Eur) vertės, nuvyko į Lietuvą. Pakeliui G. B. susitiko su S. G. ir šis užpildė krovinio dokumentus (CMR) bei lydėjo G. B. iki Kaišiadorių r., (duomenys neskelbtini), kur S. G. UAB „M“ teritorijoje buvo palikta pagrobta puspriekabė su konteineriu. Vėliau puspriekabė „Kedeldragter“ A. B., T. B. ir asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, buvo realizuota tyrimo nenustatytam asmeniui už 4000 Eur, o krovinys buvo išdalytas tarp nusikaltimo dalyvių ir iš dalies realizuotas tyrimo nenustatytiems asmenims. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., D. Š., S. G., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais D. U., G. B., organizavo didesnės nei 67 234,35 JAV dolerio (166 687,40 Lt, arba 48 275,89 Eur) vertės turto pagrobimą, o T. B., S. A., S. G., D. U. ir G. B. padarė didesnės nei 67 234,35 JAV dolerio (166 687,40 Lt, arba 48 276 Eur) vertės turto pagrobimą. Tokiais savo veiksmais A. B., T. B., S. A., S. G. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, o D. U. – nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, G. B. – nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

7. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais T. B., S. A., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, T. T. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), V. V., S. G., tyrimo nenustatytais asmenimis, dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, o T. B., S. A., V. V., S. G. padarė didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą, valstybinius numerius ir dokumentus bei užtikrino pagrobto turto realizavimą, nurodė T. B. ir T. T. su V. V. vykti į VFR pagrobti puspriekabės su vertingu kroviniu, nurodė S. G. užtikrinti vilkiko su vairuotoju atvykimą į VFR bei pagrobtos puspriekabės su kroviniu saugojimą savo įmonės teritorijoje, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką bei jo realizavimo metu. Vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, 2010 m. spalio mėn. E. B., T. T. ir V. V. automobiliu „VW Passat“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvyko į VFR, Ellar mstl., kur susitiko su D. Š., T. B. ir D. U., atvažiavusiais automobiliu „Ford Galaxy“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Kelias dienas VFR Frankfurto miesto apylinkėse ieškoję tinkamų pagrobti puspriekabių D. Š., E. B. ir D. U. automobiliu „VW Passat“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvyko į Lietuvą, o T. B., T. T. ir V. V. kelias dienas VFR Limburgo m. apylinkėse tęsė tinkamų pagrobti puspriekabių paiešką. Tuo metu į VFR A. B. nurodymu S. G. atsiuntė UAB „R“ priklausantį vilkiką „Mercedes Benz Actros 1844 IS 4x2“ su ikiteisminio tyrimo nenustatytu vairuotoju. Netoli Limburgo miesto viename iš pramoninių rajonų T. B., T. T. ir V. V. surado tinkamą pagrobti puspriekabę-šaldytuvą „Schmitz“, po to SMS žinute nurodė tyrimo nenustatytam vilkiko „Mercedes Benz Actros 1844 IS 4x2“ vairuotojui atvykti reikiamu adresu. Šiam atvažiavus, ant vilkiko buvo uždėti T. B., T. T. ir V. V. pavogti vokiški valstybiniai numeriai. Tuomet laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 15 d. 23.25 val. iki 16 d. 11.15 val. T. T. įsėdo į vilkiką ir kartu su vairuotoju privažiavo prie adresu: (duomenys neskelbtini),

esančios puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), didesnės nei 250 MGL vertės, priklausančios VFR kompanijai „(duomenys neskelbtini)“, pakrautos 100 000 Eur vertės 13 815 kg maisto produktų kroviniu. T. T. ir tyrimo nenustatytas vairuotojas prikabino puspriekabę-šaldytuvą prie vilkiko ir nuvažiavo į iš anksto sutartą vietą pas T. B. ir V. V., kurie netoliese stebėjo aplinką, kad įspėtų apie galimą pavojų. T. B. apieškojo puspriekabę-šaldytuvą, ar nėra GPS įrangos, ją suradęs nuplėšė, o T. T. ir V. V. pakeitė vilkiko valstybinius numerius iš vogtų vokiškų į originalius lietuviškus, o puspriekabės vokiškus valstybinius numerius – į iš Lietuvos atvežtus, tyrimo nenustatyto asmens pagamintus netikrus lietuviškus valstybinius numerius ir nurodė vairuotojui vykti į Lietuvą, SMS žinute apie tai pranešę A. B. Tyrimo nenustatytas vairuotojas vilkiku „Mercedes Benz Actros 1844 IS 4x2“ su pagrobta puspriekabe-šaldytuvu „Schmitz“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), didesnės nei 250 MGL vertės, su joje pakrautu 100 000 Eur vertės 13 815 kg maisto produktų kroviniu nuvažiavo į Lietuvos Respubliką, kur pastatė puspriekabę-šaldytuvą S. G. UAB „M“ teritorijoje Kaišiadorių r., (duomenys neskelbtini). Tuomet maisto produktų krovinys tarpininkaujant asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, buvo realizuotas tyrimo nenustatytam asmeniui Kauno „Urmo“ bazėje. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., V. V., T. T., S. G. ir tyrimo nenustatytais asmenimis, organizavo didesnės nei 100 000 Eur vertės turto pagrobimą, o T. B., S. A., V. V., S. G. padarė didesnės nei 100 000 Eur vertės turto pagrobimą. Tokiais savo veiksmais A. B., T. B., S. A., S. G. ir V. V. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

8. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., V. V., T. T. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu) ir tyrimo nenustatytais asmenimis, dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą, valstybinius numerius ir dokumentus bei užtikrino pagrobto turto realizavimą, nurodė VFR po 2010 m. spalio 16 d. naktį padarytos puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su maisto produktų kroviniu vagystės likusiems T. B., T. T. ir V. V. pagrobti puspriekabę su vertingu kroviniu, surado tyrimo nenustatytą vairuotoją ir nurodė šiam nusikalstamo susivienijimo dalyvių nusikaltimams daryti įgytu vilkiku „Renault Premium“ atvykti į VFR, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką bei jo realizavimo metu. Vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, T. B., T. T. ir V. V. automobiliu „VW Golf“, VFR valstybiniais numeriais, važinėdami po VFR miestų pramoninius rajonus, Sindorfo m. surado tinkamą pagrobti puspriekabę, pakrautą 22 t plieno. Tuo metu A. B. nurodymu vilkiku „Renault Premium“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) į VFR buvo atvykęs ikiteisminio tyrimo nenustatytas vairuotojas. Pranešus SMS žinute vairuotojui apie susitikimo vietą, T. B., T. T. ir V. V. parduotuvėje įgijo dažų bei nuo atsitiktinio automobilio pavogė vokiškus valstybinius numerius. Vairuotojui vilkiku atvažiavus į susitikimo vietą, ant vilkiko „Renault Premium“ T. T. uždėjo pavogtus vokiškus valstybinius numerius. Tuomet, T. B. ir V. V. netoliese stebint aplinką, kad įspėtų dėl galimo pavojaus, 2010 m. spalio 18 d. nuo 21.30 val. iki 19 d. 01.30 val. T. T. su vairuotoju vilkiku „Renault Premium“ privažiavo prie puspriekabės „Meusburger/MPS-3“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), prikabino ją prie vilkiko. Pribėgęs V. V. dažais uždažė reklaminius užrašus ant puspriekabės tento, o T. B. apieškojo puspriekabę, ieškodamas GPS įrangos. T. B., T. T. ir V. V. pakeitė vilkiko valstybinius numerius iš vogtų vokiškų į originalius lietuviškus, o puspriekabės vokiškus valstybinius numerius – į iš Lietuvos atvežtus, tyrimo nenustatyto asmens pagamintus netikrus lietuviškus valstybinius numerius, nurodė vairuotojui vykti į Lietuvą, SMS žinute apie tai pranešę A. B. Tuomet A. B. nurodė Lietuvoje esantiems asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, D. Š., D. U. vykti į Lenkijos Respubliką, ten sutartoje vietoje pasitikti ir iki Lietuvos Respublikos palydėti pagrobtą puspriekabę su vertingu kroviniu. Tyrimo nenustatytas vairuotojas vilkiku „Renault Premium“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su pagrobta puspriekabe „Meusburger/MPS-3“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), 10 000 Eur vertės, priklausančia VFR kompanijai „(duomenys neskelbtini)“, pakrauta 22 t 100 000 Eur vertės plieno, priklausančio VFR firmai „(duomenys neskelbtini)“, lydimas automobiliu „Ford Galaxy“ važiuojančių V. V., T. T. ir T. B., nuvažiavo link Lietuvos Respublikos.

Lenkijos Respublikos Lomžos miesto apylinkėse esančioje degalinėje asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, D. Š. ir D. U. susitiko su T. B., T. T. ir V. V. bei vilkiko vairuotoju. Iš šios degalinės vairuotojas vilkiku „Renault Premium“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su pagrobta puspriekabe, pakrauta plieno kroviniu, lydimas automobiliais „Ford Galaxy“ ir „VW Passat“ važiuojančių V. V., T. T., T. B., D. Š., asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, D. U., nuvyko į saugomą stovėjimo aikštelę Kauno r., (duomenys neskelbtini). Po to plieno krovinys buvo realizuotas tyrimo nenustatytiems asmenims už 100 000 Lt (28 962 Eur) viršijančią sumą. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., S. A., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, V. V., T. T. ir tyrimo nenustatytais asmenimis, organizavo didesnės nei 110 000 Eur vertės turto pagrobimą, o T. B., S. A., V. V. padarė didesnės nei 110 000 Eur vertės turto pagrobimą. Tokiais savo veiksmais A. B., T. B., S. A. ir V. V. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

9. Be to, A. B., būdamas šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamąja medžiaga ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., D. Š. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), V. V., T. T. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu A. K. (kuris su nusikalstamo susivienijimo dalyviais veikė organizuota grupe) ir tyrimo nenustatytais asmenimis, dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą, valstybinius numerius ir dokumentus bei užtikrino pagrobto turto realizavimą, nurodė D. Š. ir T. T. su V. V. vykti į VFR pagrobti puspriekabės su vertingu kroviniu, pasamdė vairuotoją A. K. ir nurodė šiam nusikalstamo susivienijimo dalyvių nusikaltimams daryti įgytu vilkiku „Renault Premium“ atvykti į VFR, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką bei jo realizavimo metu. Vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, 2010 m. lapkritį D. Š., T. T. ir V. V. automobiliu „Ford Galaxy“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvyko į VFR, kur Zosto (Soest) mieste surado tinkamą pagrobti puspriekabę „Koegel“ su joje esančiu automobilių BMW variklių kroviniu. Parą prieš vagystę A. B. nurodymu vilkiku „Renault Premium“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) į VFR atvyko A. K., kuris atvežė kelis komplektus netikrų lietuviškų transporto priemonių valstybinių numerio ženklų. Pranešus SMS žinute A. K. apie susitikimo vietą, D. Š., T. T. ir V. V. nuo atsitiktinio automobilio pavogė vokiškus valstybinius numerius. A. K. vilkiku atvažiavus į susitikimo vietą, ant vilkiko „Renault Premium“ buvo uždėti pavogti vokiški valstybiniai numeriai. Tuomet laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 10 d. 23.00 val. iki 11 d. 7.00 val., D. Š. ir T. T. netoliese stebint aplinką, kad įspėtų dėl galimo pavojaus, V. V. su A. K. vilkiku „Renault Premium“ privažiavo prie „Mercedes Benz“ atstovų įmonės teritorijoje adresu: (duomenys neskelbtini) Soest, stovinčios puspriekabės „Koegel“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), prikabino puspriekabę prie vilkiko, po to nuvyko į iš anksto sutartą susitikimo vietą. Joje D. Š., T. T., V. V. pakeitė vilkiko valstybinius numerius iš vogtų vokiškų į originalius lietuviškus, o puspriekabės vokiškus valstybinius numerius – į iš Lietuvos atvežtus tyrimo nenustatyto asmens pagamintus netikrus lietuviškus valstybinius numerius, nurodė vairuotojui vykti į Lietuvą, SMS žinute apie tai pranešę A. B. A. K. vilkiku „Renault Premium“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su pagrobta puspriekabe „Koegel“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), ne mažesnės nei 250 MGL vertės, priklausančia „(duomenys neskelbtini)“, pakrauta 230 000 Eur vertės automobilių BMW variklių kroviniu, nuvažiavo į Lietuvos Respubliką, o V. V., T. T. ir D. Š. liko VFR ieškoti kito tinkamo pagrobti turto. Lietuvoje pagrobta puspriekabė ir krovinys A. B. nurodymu buvo pastatyti Kaune, (duomenys neskelbtini), vėliau A. B. nurodymu paslėpti sandėlyje, Kaune, (duomenys neskelbtini), ir ten laikomi iki 2012 m. kovo 31 d., kol juos kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai, o tuo metu A. B., T. B., S. A. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, rūpinosi pagrobto turto realizavimu. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., S. A., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, D. Š., V. V., T. T., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu A. K. ir tyrimo nenustatytais asmenimis, organizavo didesnės nei 230 000 Eur vertės turto pagrobimą, o T. B., S. A., V. V., A. K. padarė didesnės nei 230 000 Eur vertės turto pagrobimą.

Tokiais savo veiksmais A. B., T. B., S. A., V. V. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, o A. K. – nusikalstamą veiką, nustatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

10. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., Ž. Š., E. B., T. T. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), S. G. ir tyrimo nenustatytais asmenimis, dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą, valstybinius numerius ir dokumentus bei užtikrino pagrobto turto realizavimą, nurodė Ž. Š. ir T. T. su E. B. vykti į VFR pagrobti puspriekabės su vertingu kroviniu, pasamdė tyrimo nenustatytą vairuotoją ir organizavo šio kelionę į VFR, nurodė S. G. užtikrinti vilkiko su vairuotoju atvykimą į VFR bei pagrobtos puspriekabės su kroviniu saugojimą savo įmonės teritorijoje, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką bei jo realizavimo metu. Vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, 2010 m. gruodžio mėn. E. B., Ž. Š. ir T. T. automobiliu „Opel Signum“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvyko į VFR, kur nakties metu Hamo (Hamm) mieste, (duomenys neskelbtini), surado tinkamą pagrobti puspriekabę-šaldytuvą su joje esančiu maisto produktų kroviniu. Tuo metu A. B. nurodymu S. G. į VFR buvo atsiuntęs tyrimo nenustatytą vairuotoją ir S. G. UAB „R“ priklausantį vilkiką „Mercedes Benz Actros 1844 IS 4x2“. Pranešus SMS žinute vairuotojui apie susitikimo vietą, E. B., T. T. ir Ž. Š. nuo atsitiktinio automobilio pavogė vokiškus valstybinius numerius. Vairuotojui vilkiku atvažiavus į susitikimo vietą, ant vilkiko „Mercedes Benz Actros 1844 IS 4x2“ buvo uždėti pavogti vokiški valstybiniai numeriai. Tuomet 2010 m. gruodžio 13 d. nuo 0.00 val. iki 5.00 val., T. T. ir E. B. netoliese stebint aplinką, kad įspėtų apie galimą pavojų, Ž. Š. su vairuotoju vilkiku „Mercedes Benz Actros 1844 IS 4x2“ nuvyko į Hamo m., (duomenys neskelbtini), privažiavo prie puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz/SKO 24“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), prikabino ją prie vilkiko, po to nuvažiavo į iš anksto sutartą vietą Bėneno (Bönen) mieste, (duomenys neskelbtini), kur T. T., E. B. ir Ž. Š. pakeitė vilkiko valstybinius numerius iš vogtų vokiškų į originalius lietuviškus, o puspriekabės-šaldytuvo vokiškus valstybinius numerius – į iš Lietuvos atvežtus tyrimo nenustatyto asmens pagamintus netikrus lietuviškus valstybinius numerius, nurodė vairuotojui vykti į Lietuvą, SMS žinute apie tai pranešę A. B. Tyrimo nenustatytas vairuotojas vilkiku „Mercedes Benz Actros 1844 IS 4x2“ su pagrobta 45 000 Eur vertės puspriekabe-šaldytuvu „Schmitz/SKO 24“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančia Vokietijos firmai „(duomenys neskelbtini)“, pakrauta 68 000 Eur vertės maisto produktų kroviniu, lydimas automobiliu „Opel Signum“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) važiuojančių T. T., E. B., Ž. Š., nuvažiavo link Lietuvos Respublikos. 2010 m. gruodžio 13 d. apie 13.15 val. Lenkijos Respublikoje, apie 44 km nuo VFR sienos, netoli Pozrzadlo miesto esančioje degalinėje „Nevada“, T. T., Ž. Š., E. B. susitiko su T. B., D. U., S. A., lydinčiais pačių pagrobtus balninį vilkiką su puspriekabe. D. U. užlipo ant pagrobtos puspriekabės „Schmitz/SKO 24“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) viršaus ir nuplėšė palydovinio ryšio anteną. Tuomet vilkikas su pagrobta puspriekabe dėl saugumo buvo perstatyti į už 30–40 km esančią kitos degalinės aikštelę ir 2010 m. gruodžio 14 d. tyrimo nenustatytas vairuotojas vilkiku „Mercedes Benz Actros 1844 IS 4x2“ su pagrobta puspriekabe-šaldytuvu „Schmitz/SKO 24“, pakrauta maisto produktų kroviniu, lydimas automobiliu „Opel Signum“ važiuojančių T. T., E. B., Ž. Š., nuvažiavo į Kaišiadorių r., (duomenys neskelbtini), kur A. B. nurodymu buvo pastatytas S. G. UAB „M“ teritorijoje. Paros laikotarpiu maisto produktų krovinys A. B., T. B., S. A., D. Š. buvo perkrautas į S. G. suteiktą transportą, po to nugabentas į Kauno „Urmo“ bazės sandėlius, kur tarpininkaujant asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, realizuotas tyrimo nenustatytam asmeniui už ne mažesnę kaip 50 000 Lt (14 481 Eur) sumą. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., Ž. Š., T. T., E. B., S. G. ir tyrimo nenustatytais asmenimis, organizavo didesnės nei 113 000 Eur vertės turto pagrobimą, o T. B., S. A., Ž. Š., E. B., S. G. padarė didesnės nei 113 000 Eur vertės turto pagrobimą. Tokiais savo veiksmais A. B., T. B., S. A., Ž. Š., E. B., S. G. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

11. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo

dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, Ž. Š., T. T. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), E. B., S. G., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais A. K. ir K. P. (A. K. ir K. P. su nusikalstamo susivienijimo dalyviais veikė organizuota grupe), dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą,valstybinius numerius ir dokumentus, nurodė Ž. Š., T. T. su E. B. vykti į VFR pagrobti puspriekabės su vertingu kroviniu, pasamdė vairuotojus A. K. ir K. P. bei organizavo jų išvykimą į VFR, nurodė S. G. suteikti vilkiką puspriekabės vagystei ir organizuoti šio vilkiko bei vairuotojo A. K. kelionę į VFR, taip pat užtikrinti pagrobtos puspriekabės saugojimą savo įmonės teritorijoje, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką metu. Vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, 2011 m. sausio mėn. E. B., Ž. Š. ir T. T. automobiliu „Opel Signum“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvyko į VFR. Tuo pačiu metu A. B. nurodė S. G. suteikti UAB „R“ priklausantį vilkiką „Mercedes Benz Actros 1844 IS 4x2“, kuriuo A. B. nurodymu A. K. išvyko į VFR, kur laukė tolesnių T. T., E. B. ir Ž. Š. nurodymų. Taip pat į VFR A. B. išsiuntė K. P., kurį pasitiko E. B., Ž. Š. ir T. T. Frankfurto prie Maino miesto apylinkėse E. B., Ž. Š. ir T. T. firmos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje surado tinkamą pagrobti puspriekabę-šaldytuvą „Schmitz“. Pranešus SMS žinute A. K. ir K. P. apie susitikimo vietą, E. B., T. T. ir Ž. Š. nuo atsitiktinio automobilio pavogė vokiškus valstybinius numerius. Vairuotojams vilkiku atvažiavus į susitikimo vietą, ant vilkiko „Mercedes Benz Actros 1844 IS 4x2“ buvo uždėti pavogti vokiški valstybiniai numeriai. Tuomet K. P. buvo parodyta vogti tinkama puspriekabė-šaldytuvas ir nurodyta jam bei A. K. prie vilkiko prisikabinti minėtą puspriekabę. 2011 m. sausio 31 d. nakties metu, E. B., T. T. ir Ž. Š. netoliese stebint aplinką, kad įspėtų apie galimą pavojų, A. K. ir K. P. vilkiku „Mercedes Benz Actros 1844 IS 4x2“ nuvyko į firmos „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją adresu: (duomenys neskelbtini), Langgons, privažiavo prie puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), prikabino ją ir grįžo į vietą, kur laukė Ž. Š., T. T. ir E. B. T. T. pakeitė vilkiko valstybinius numerius iš vogtų vokiškų į originalius lietuviškus, o puspriekabės-šaldytuvo vokiškus valstybinius numerius – į iš Lietuvos atvežtus tyrimo nenustatyto asmens pagamintus netikrus lietuviškus valstybinius numerius, nurodė vairuotojams vykti į Lietuvą, SMS žinute apie tai pranešę A. B. A. K. su K. P. vilkiku „Mercedes Benz Actros 1844 IS 4x2“ su pagrobta puspriekabe-šaldytuvu „Schmitz“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), didesnės nei 250 MGL vertės, priklausančia firmai „(duomenys neskelbtini)“, lydimi automobiliu „Opel Signum“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) važiuojančių T. T., E. B., Ž. Š., išvyko į Lietuvos Respubliką, kur puspriekabė-šaldytuvas A. B. ir S. G. nurodymu buvo pastatyta Kaišiadorių r., (duomenys neskelbtini) esančioje UAB „M“ teritorijoje. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, T. T., Ž. Š., E. B., S. G., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais K. P., A. K., organizavo didesnės nei 250 MGL vertės turto pagrobimą, o T. B., Ž. Š., E. B., S. G., K. P., A. K. padarė didesnės nei 250 MGL vertės turto pagrobimą. Tokiais savo veiksmais A. B., T. B., Ž. Š., E. B., S. G. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, K. P., A. K. – nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

12. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais, asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., T. B., Ž. Š., T. T. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais P. R. (kuris su nusikalstamo susivienijimo dalyviais veikė bendrininkų grupe), A. B. (dėl kurio priimtas baudžiamasis įsakymas), G. G. (kuriai ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 40 straipsnio pagrindu), R. G. (dėl kurio priimtas baudžiamasis įsakymas), dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą, nurodė S. A. iš A. B., G. G., R. G. įgyti netikrus valstybinius numerius, pasamdė vairuotoją P. R. ir organizavo jo kelionę į Belgijos Karalystę, nurodė Ž. Š., T. T. ir P. R.

vykti į Belgijos Karalystę pagrobti vilkiko ir puspriekabės su vertingu kroviniu, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką metu. Vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, 2011 m. pradžioje, tačiau ne vėliau kaip iki 2011 m. vasario 22 d., S. A. Kaune susitiko su A. B. ir užsakė pas jį pagaminti netikrus vilkiko ir puspriekabės valstybinius numerio ženklus. A. B. Kaune dėl netikrų transporto priemonių valstybinių numerių ženklų pagaminimo kreipėsi į G. G., perduodamas jai lapuke surašytus skaičius ir raides. Veikdama pagal susitarimą nurodytu laikotarpiu, Kauno m. G. G. susitiko su R. G. ir perdavė jam iš A. B. gautus valstybinio numerio ženklo duomenis. R. G. paros dviejų laikotarpiu nuo užsakymo gavimo specialiais įrankiais – pasitelkdamas presą, metalines raides ir skaičius, metalines plokštes, lipnią juostą ir dažus, garažo Nr. 34, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), patalpose pagamino netikrus valstybinių numerių ženklus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ir Kaune pardavė juos G. G., gavęs už tai 120–150 Lt (34,75–44,02 Eur). Kaune įgijusi iš R. G. netikrus valstybinių numerių ženklus, G. G. pardavė juos A. B., gavusi už tarpininkavimą 50–80 Lt (14,48–23,17 Eur). Pagamintus netikrus valstybinius numerių ženklus nurodytu laikotarpiu paros dviejų laikotarpiu nuo užsakymo gavimo A. B. Kauno m. pardavė S. A., gaudamas iš pastarojo po 250 Lt (72,41 Eur) už kiekvieną, valstybinių numerių ženklų (2 vnt.) komplektą. S. A. minėtus netikrus valstybinius numerius perdavė A. ir T. B., kurie 2011 m. vasario mėn. Kaune, (duomenys neskelbtini), perdavė netikrų transporto priemonių valstybinių numerio ženklų komplektą T. T. Tuomet Ž. Š. ir P. R. automobiliu „Ford Mondeo“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), T. T. nusikalstamo susivienijimo dalyvių nusikaltimams daryti įgytu vilkiku „Renault Premium“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), gabendamas netikrus valstybinius numerio ženklus (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), išvyko į VFR, kur Kelno priemiestyje paliko vilkiką „Renault Premium“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Ž. Š., P. R. ir T. T. automobiliu „Ford Mondeo“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuvyko į Belgijos Karalystę, kur surado tinkamą pagrobti balninį vilkiką „Scania“. Nuo 2011 m. vasario 22 d. 17.00 val. iki 2011 m. vasario 23 d. 5.30 val. Ž. Š., T. T. ir P. R. nuėjo prie (duomenys neskelbtini), stovinčio vilkiko „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), kur Ž. Š. specialiais įrankiais išlaužė vilkiko durelių ir užvedimo spyneles, o T. T. apžiūrėjo, ar nėra GPS įrangos, po to abu nuo vilkiko atkabino puspriekabę, kurios neketino vogti. P. R. vairavo pagrobtą vilkiką „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), o T. T. ir Ž. Š. sėdo į automobilį „Ford Mondeo“ ir visi nuvažiavo į Unnos m., VFR, pramoninį rajoną, kur surado tinkamą pagrobti puspriekabę-šaldytuvą „Koegel“. 2011 m. vasario 23 d. naktį (duomenys neskelbtini), Unnos m., T. T. ir Ž. Š. apžiūrėjo puspriekabę „Koegel“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), patikrino, ar nėra palydovinės įrangos, ir nurodė P. R. prikabinti ją prie vilkiko. P. R. pagrobtu vilkiku „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) privažiavo prie puspriekabės-šaldytuvo „Koegel“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), prikabino ją prie vilkiko, o T. T. ir Ž. Š. pakeitė vilkiko belgiškus numerio ženklus į netikrus lietuviškus (duomenys neskelbtini) bei puspriekabės vokiškus numerio ženklus – į netikrus lietuviškus (duomenys neskelbtini), nurodė P. R. važiuoti link Lietuvos. P. R. vilkiku „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (buvę (duomenys neskelbtini)), didesnės nei 250 MGL vertės, su puspriekabe-šaldytuvu „Koegel“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (buvę (duomenys neskelbtini)), 35 000 Eur vertės, priklausančia VFR firmai „(duomenys neskelbtini)“, pakrauta 33 vnt. padėklų su užšaldytais pyragaičiais, 5000 Eur vertės, lydimas automobiliu „Ford Mondeo“ važiuojančių T. T. ir Ž. Š., nuvažiavo link Lietuvos, tačiau 2011 m. vasario 24 d. apie 10.00 val. greitkelyje Nr. 12, 6,1 km iki VFR ir Lenkijos Respublikos sienos, automobilių stovėjimo aikštelėje „Skaby“, vilkikas ir puspriekabė buvo sulaikyti policijos pareigūnų. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., Ž. Š., T. T., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais P. R., A. B., G. G., R. G. organizavo didesnės nei 40 000 Eur vertės turto pagrobimą, o T. B., S. A., Ž. Š. ir P. R. padarė didesnės nei 40 000 Eur vertės turto pagrobimą. Tokiais savo veiksmais A. B., T. B., S. A., Ž. Š. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, P. R. – nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

13. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., T. B., Ž. Š., T. T. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu P. R. (kuris su nusikalstamo susivienijimo dalyviais veikė bendrininkų grupe), dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė

vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą, pasamdė vairuotoją P. R. ir organizavo šio kelionę į Belgijos Karalystę, nurodė Ž. Š., T. T. ir P. R. vykti į Belgijos Karalystę pagrobti vilkiko ir puspriekabės su vertingu kroviniu, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką metu. 2011 m. vasario 24 d. apie 10.00 val. greitkelyje Nr. 12, 6,1 km iki VFR ir Lenkijos Respublikos sienos, pareigūnams sulaikius vilkiką „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (buvę (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe-šaldytuvu „Koegel“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (buvę (duomenys neskelbtini)), vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, T. T., Ž. Š. ir P. R. automobiliu „Ford Mondeo“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) iš VFR nuvyko į Belgijos Karalystę, kur Antverpeno mieste surado tinkamą pagrobti balninį vilkiką „Scania“. 2011 m. vasario 25 d. nakties metu, P. R. atokiau stebint aplinką, Ž. Š. ir T. T. nuėjo prie Antverpeno mieste, (duomenys neskelbtini), stovinčio vilkiko „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe, pakrauta tuščiu jūriniu konteineriu, kur Ž. Š. specialiais įrankiais išlaužė vilkiko durelių ir užvedimo spyneles, o T. T. apžiūrėjo, ar nėra GPS įrangos. Grįžus pas P. R., T. T. liepė jam ir Ž. Š. eiti prie vilkiko. P. R. ir Ž. Š. nuėjo prie vilkiko „Scania“, kur Ž. Š. atkabino nuo vilkiko nereikalingą puspriekabę, kurios neketino vogti, o P. R. pagrobtu vilkiku „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), 94 000 Eur vertės, nuvažiavo į sutartą vietą VFR, lydimas automobiliu „Ford Mondeo“ važiuojančių T. T. ir Ž. Š. P. R. laukiant sutartoje vietoje automobilių stovėjimo aikštelėje, Ž. Š. ir T. T. pramoniniuose rajonuose ieškojo tinkamos pagrobti puspriekabės. Unnos miesto pramoniniame rajone suradus tinkamą pagrobti puspriekabę-šaldytuvą „Schmitz“, Ž. Š. ir T. T. nurodė P. R. vilkiku „Scania“ atvykti į jos stovėjimo vietą. 2011 m. vasario 26 d. nakties metu, (duomenys neskelbtini), Unnos mieste, „Lidl“ automobilių aikštelėje, T. T. ir Ž. Š. parodė P. R. puspriekabę-šaldytuvą „Schmitz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), liepė ją prikabinti prie vilkiko ir vykti Lietuvos kryptimi į sutartą vietą, o patys nuvažiavo į atokesnę vietą stebėti aplinkos, kad įspėtų apie galimą pavojų. P. R. pagrobtu vilkiku „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) privažiavo prie puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), 20 000 Eur vertės, priklausančios VFR firmai „(duomenys neskelbtini)“, prikabino ją prie vilkiko ir nuvažiavo į sutartą vietą, kur susitiko su Ž. Š. ir T. T. Sumokėjus kelių mokesčius, P. R. vilkiku „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe-šaldytuvu „Schmitz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), bendros ne mažesnės nei 114 000 Eur vertės, lydimas automobiliu „Ford Mondeo“ važiuojančių T. T. ir Ž. Š., nuvažiavo link Lietuvos, tačiau vietovėje 39167 Hole Burde, Irxleben r., VFR, greitkelyje A 2,96, vilkikas ir puspriekabė buvo sulaikyti policijos pareigūnų. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., Ž. Š., T. T., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu P. R., organizavo didelės – 114 000 Eur vertės turto pagrobimą, o T. B., S. A., Ž. Š. ir P. R. padarė didelės – 114 000 Eur vertės turto pagrobimą. Tokiais savo veiksmais A. B., T. B., S. A., Ž. Š. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, P. R. – nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

14. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., T. B., Ž. Š., T. T. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), S. G. ir tyrimo nenustatytais asmenimis, dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą, valstybinius numerius ir dokumentus bei užtikrino pagrobto turto realizavimą, nurodė Ž. Š. ir T. T. vykti į VFR pagrobti puspriekabės su vertingu kroviniu, nurodė S. G. saugoti pagrobtą puspriekabę su kroviniu savo įmonės teritorijoje, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką bei jo realizavimo metu. 2011 m. vasario 26 d. 39167 Hole Burde, Irxleben r., greitkelyje A 2,96, pareigūnams sulaikius vilkiką „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe-šaldytuvu „Schmitz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, T. T. ir Ž. Š., išsiuntę P. R. į Lietuvą, automobiliu „Ford Mondeo“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuvažiavo į Kelno m., VFR apylinkes, kur surado tinkamą pagrobti puspriekabę-šaldytuvą su joje esančiu maisto produktų (sausainių) kroviniu.

Tuomet Ž. Š. nuvežė T. T. iki vilkiko „Renault Premium“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) stovėjimo vietos, pakeliui pavogę vokiškus valstybinius numerius, kuriuos uždėjo ant vilkiko. Palikę aikštelėje automobilį „Ford Mondeo“, T. T. ir Ž. Š. persėdo į vilkiką „Renault Premium“ ir 2011 m. kovo 1 d. nuvyko į (duomenys neskelbtini), Kelno m., kur 1.07–1.22 val. laikotarpiu prikabino puspriekabę-šaldytuvą „Schmitz“ (VIN (duomenys neskelbtini)), priklausančią firmai „(duomenys neskelbtini)“, po to grįžo į aikštelę prie palikto automobilio. T. T. ir Ž. Š. pakeitė vilkiko „Renault Premium“ valstybinius numerius iš vogtų vokiškų į originalius lietuviškus, o puspriekabės-šaldytuvo vokiškus valstybinius numerius – į iš Lietuvos atvežtus netikrus lietuviškus valstybinius numerius, apžiūrėjo puspriekabę, ar nėra GPS įrangos, o ją radę sunaikino. T. T., lydimas automobiliu „Ford Mondeo“ važiuojančio Ž. Š., nuvairavo vilkiką su pavogta puspriekabe-šaldytuvu „Schmitz“ į aikštelę, kur paliko parai stebėti, ar neseka policija. Kitą dieną, pranešus SMS žinutėmis A. B. apie pagrobtą puspriekabę ir susitarus susitikti Lenkijos Respublikoje prie Lomžos m. esančioje degalinėje „Orlen“, T. T. vilkiku „Renault Premium“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su pagrobta puspriekabe-šaldytuvu „Schmitz“, pakrauta maisto produktų kroviniu, bendros ne mažesnės nei 250 MGL vertės, lydimas automobiliu „Ford Mondeo“ važiuojančio Ž. Š., nuvažiavo iki degalinės „Orlen“ netoli Lomžos m., kur susitiko su A. B. ir T. B. Gavęs iš A. B. pinigų kelionei ir kurui T. T. vilkiku „Renault Premium“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su pagrobta puspriekabe-šaldytuvu, lydimas A. B., T. B. ir Ž. Š., nuvažiavo iki automobilių stovėjimo aikštelės adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas, kur pagal susitarimą jų laukė ir į vilkiką persėdo S. A. Pastarasis nuvairavo vilkiką „Renault Premium“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su pagrobta puspriekabe-šaldytuvu bei joje esančiu sausainių kroviniu į (duomenys neskelbtini), Kaišiadorių r., kur paliko UAB „M“ teritorijoje. Vėliau A. B., T. B. ir asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, nurodymu S. A. iš (duomenys neskelbtini), Kaišiadorių r., nuvairavo vilkiką „Renault Premium“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su pagrobta puspriekabe-šaldytuvu bei joje esančiu sausainių kroviniu į Kauno „Urmo“ bazę adresu: (duomenys neskelbtini), Kauno m., kur krovinys tarpininkaujant asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, buvo realizuotas tyrimo nenustatytiems asmenims. Pagrobta puspriekabė-šaldytuvas S. A. buvo vėl atgabenta į UAB „M“ teritoriją, o vėliau A. B., T. B., asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, buvo realizuota tyrimo nenustatytam asmeniui. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., Ž. Š., T. T., S. G. ir tyrimo nenustatytais asmenimis, organizavo didesnės nei 250 MGL vertės turto pagrobimą, o T. B., S. A., Ž. Š. ir S. G. padarė didesnės nei 250 MGL vertės turto pagrobimą. Tokiais savo veiksmais A. B., T. B., S. A., Ž. Š. ir S. G. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

15. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, Ž. Š., T. T. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu) ir tyrimo nenustatytais asmenimis, dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atsikirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą, valstybinius numerius ir dokumentus, pasamdė tyrimo nenustatytą vairuotoją Anicetą ir organizavo jo kelionę į Belgijos Karalystę, nurodė Ž. Š., T. T. vykti į Belgijos Karalystę pagrobti vilkiko ir puspriekabės su vertingu kroviniu, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės metu. Vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, T. T. ir Ž. Š. automobiliu „Ford Mondeo“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvyko į Belgijos Karalystę. T. T., Ž. Š. ir vairuotojas Anicetas Antverpeno m. surado tinkamą pagrobti balninį vilkiką „Scania“. Nuo 2011 m. kovo 19 d. 19.00 val. iki 2011 m. kovo 21 d. 6.00 val., palikę vairuotoją Anicetą automobilyje „Ford Mondeo“ apie 500–700 m nuo vagystės vietos, T. T. ir Ž. Š. nuėjo prie vilkiko „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), stovinčio (duomenys neskelbtini), Antverpeno m., kur Ž. Š. specialiais įrankiais ir atsuktuvu išlaužė vilkiko durelių ir užvedimo spyneles, o T. T. apžiūrėjo, ar nėra GPS įrangos. T. T. ir Ž. Š. grįžo prie automobilio „Ford Mondeo“ ir nurodė tyrimo nenustatytam vairuotojui Anicetui nuvairuoti pagrobtą vilkiką „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), ne mažesnės kaip 250 MGL vertės, priklausantį Belgijos Karalystės bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, į sutartą vietą automobilių stovėjimo aikštelėje prie Belgijos ir Nyderlandų Karalysčių sienos, Nyderlandų Karalystės pusėje. Šioje vietoje pagrobtas vilkikas „Scania“ buvo paliktas stebėti, ar nėra sekamas policijos, ir kelių dienų laikotarpiu buvo

surastas policijos pareigūnų. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, Ž. Š., T. T. ir tyrimo nenustatytais asmenimis, organizavo didesnės nei 250 MGL vertės turto pagrobimą, o T. B. ir Ž. Š. padarė didesnės nei 250 MGL vertės turto pagrobimą. Tokiais savo veiksmais A. B., T. B. ir Ž. Š. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

16. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, Ž. Š., T. T. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu) ir tyrimo nenustatytais asmenimis, dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą, valstybinius numerius ir dokumentus bei užtikrino pagrobto turto realizavimą, pasamdė tyrimo nenustatytą vairuotoją Anicetą ir organizavo šio kelionę į Belgijos Karalystę, nurodė Ž. Š. ir T. T. vykti į Belgijos Karalystę pagrobti vilkiko ir puspriekabės su vertingu kroviniu, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką bei jo realizavimo metu. Vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, T. T. ir Ž. Š. automobiliu „Ford Mondeo“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvyko į Belgijos Karalystę. Pareigūnams sulaikius vilkiką „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), T. T., Ž. Š. ir Anicetas Antverpeno m. surado kitą tinkamą pagrobti balninį vilkiką „Scania“. Nuo 2011 m. kovo 21 d. 18.00 val. iki 2011 m. kovo 22 d. 4.30 val., palikę vairuotoją Anicetą automobilyje „Ford Mondeo“ apie 500–700 m nuo vagystės vietos, T. T. ir Ž. Š. nuėjo prie vilkiko „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), stovinčio (duomenys neskelbtini), Antverpeno m., kur Ž. Š. specialiais įrankiais ir atsuktuvu išlaužė vilkiko durelių ir užvedimo spyneles, o T. T. apžiūrėjo, ar nėra GPS įrangos. T. T. ir Ž. Š. grįžo prie automobilio „Ford Mondeo“ ir nurodė tyrimo nenustatytam vairuotojui Anicetui nuvairuoti pagrobtą vilkiką „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), 39 000 Eur vertės, į sutartą aikštelę Genko m., Belgijos Karalystėje. Susitikus sutartoje vietoje, pagrobtas vilkikas „Scania“ buvo paliktas parai stebėti, ar neseka policija. Kitą dieną, Ž. Š. pakeitus vilkiko belgiškus valstybinius numerius į iš Lietuvos atvežtus netikrus lietuviškus, tyrimo nenustatytas vairuotojas Anicetas pagrobtu vilkiku „Scania“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), lydimas automobiliu „Ford Mondeo“ važiuojančių T. T. ir Ž. Š., nuvažiavo į sutartą vietą Unnos m., VFR, kur laukė nurodymų. 2011 m. kovo 25 d. pagrobtas vilkikas „Scania“ buvo panaudotas puspriekabės vagystės metu, po to pergabentas į Lietuvos Respubliką realizuoti, tuo užsiėmė A. B., T. B. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, Ž. Š., T. T. ir tyrimo nenustatytais asmenimis, organizavo didelės – 39 000 Eur vertės turto pagrobimą, o T. B. ir Ž. Š. padarė didelės – 39 000 Eur vertės turto pagrobimą. Tokiais veiksmais A. B., T. B. ir Ž. Š. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

17. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., Ž. Š., T. T. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), V. V., E. B., S. G., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais K. P. (kuris su nusikalstamo susivienijimo dalyviais veikė organizuota grupe) ir tyrimo nenustatytais asmenimis, dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą, valstybinius numerius ir dokumentus bei užtikrino pagrobto turto realizavimą, pasamdė tyrimo nenustatytą vairuotoją Anicetą ir K. P., organizavo jų kelionę į Belgijos Karalystę, nurodė Ž. Š., T. T., E. B., V. V. vykti į Belgijos Karalystę pagrobti vilkiko ir puspriekabės su vertingu kroviniu, nurodė S. G. suteikti vilkiką puspriekabės vagystei, užtikrinti pagrobtos puspriekabės saugojimą savo įmonės teritorijoje, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką bei jo realizavimo metu. Vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, S. G. suteikus UAB „R“ priklausantį

vilkiką „Mercedes Benz Actros 1844 IS 4x2“, K. P. šiuo vilkiku, o E. B. ir V. V. automobiliu „Ford Mondeo“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvyko į VFR, kur Ellar m. susitiko su Ž. Š. ir T. T., nuo 2011 m. kovo 21 d. 18.00 val. iki 2011 m. kovo 22 d. 4.30 val. Antverpeno m., Belgijos Karalystėje, pagrobusiais vilkiką „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Pasitarimo metu nusprendę pagrobti dvi puspriekabes, E. B., Ž. Š., T. T. ir V. V. dviem automobiliais „Ford Mondeo“ nuvyko į Unnos m., VFR, pramoninį rajoną, kur firmos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, (duomenys neskelbtini), rado tinkamas grobti puspriekabes-šaldytuvus „Koegel SV 24“, po to SMS žinutėmis nurodė vairuotojams Anicetui ir K. P. į sutartą vietą Unnos m. atvairuoti balninius vilkikus „Mercedes Benz Actros 1844 IS 4x2“ ir „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Vairuotojams atvykus, E. B. liko su tyrimo nenustatytu Anicetu, o V. V., T. T., Ž. Š. ir K. P. automobiliu „Ford Mondeo“ nuvažiavo iki firmos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos, kur parodė K. P. pagrobti skirtas dvi puspriekabes-šaldytuvus „Koegel SV 24“. Ž. Š. liko prie puspriekabių-šaldytuvų stebėti aplinkos, o V. V., K. P. ir T. T. grįžę prie savo vilkikų nurodė vairuotojams važiuoti atitempti vienos iš puspriekabių. E. B., V. V. ir T. T. likus stebėti aplinkos, kad įspėtų apie galimą pavojų, 2011 m. kovo 25 d. 2.45 val. K. P. ir Anicetas vogtu vilkiku „Scania“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuvažiavo į firmos „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją (duomenys neskelbtini), Unnos m., VFR, kur prie vilkiko prikabino puspriekabę-šaldytuvą „Koegel SV 24“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), 72 099,01 Eur vertės, priklausančią bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, pakrautą šaldytų bandelių kroviniu, 7150,08 Eur vertės, priklausančiu firmai „(duomenys neskelbtini)“, po to nutempė pagrobtą puspriekabę į vietą, kur laukė E. B., V. V. ir T. T. Pastarieji perkabino pagrobtą puspriekabę-šaldytuvą „Koegel SV 24“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo vilkiko „Scania“ prie vilkiko „Mercedes Benz Actros 1844 IS 4x2“, po to K. P. ir Anicetas vilkiku „Scania“ nuvažiavo į firmos „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją, kur prie vilkiko prikabino antrą puspriekabę-šaldytuvą „Koegel SV 24“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), 72 099,01 Eur vertės, priklausančią bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, pakrautą 7150,08 Eur vertės šaldytos tešlos kroviniu, priklausančiu firmai „(duomenys neskelbtini)“, po to nutempė pagrobtą puspriekabę į vietą, kur jų laukė bendrininkai. Laukdami grįžtančių vairuotojų, T. T., V. V. ir E. B. apžiūrėjo pagrobtą puspriekabę-šaldytuvą „Koegel SV 24“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), ar joje nėra GPS įrangos, pakeitė jos valstybinius numerio ženklus į lietuviškus. Anicetui ir K. P. atgabenus antrą pagrobtą puspriekabę-šaldytuvą „Koegel SV 24“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), T. T., V. V. ir E. B. apžiūrėjo, ar joje nėra GPS įrangos, pakeitė jos valstybinius numerio ženklus į lietuviškus ir nurodė vairuotojams vykti į Lietuvą. Tyrimo nenustatytam Anicetui vilkiku „Scania“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su pagrobta puspriekabe-šaldytuvu „Koegel SV 24“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), K. P. vilkiku „Mercedes Benz Actros 1844 IS 4x2“ su pagrobta puspriekabe-šaldytuvu „Koegel SV 24“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvykus į Lietuvos Respubliką, T. T., V. V., E. B. ir paimtas iš firmos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos Ž. Š., pranešę SMS žinutėmis A. B. apie pagrobtas puspriekabes, lydėjo vairuotojus dviem automobiliais „Ford Mondeo“. Pagrobtas vilkikas „Scania“ su dviem pagrobtomis puspriekabėmis-šaldytuvais A. B. nurodymu buvo pastatyti S. G. UAB „M“ teritorijoje (duomenys neskelbtini), Kaišiadorių r., o vėliau A. B., T. B. ir S. G. buvo realizuoti D. M. už 15 000 Eur ir A. K. už tyrimo nenustatytą sumą, dalis šaldytų tešlos gaminių realizuota duonos ir bandelių kepyklai Lazdijuose, (duomenys neskelbtini). Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., Ž. Š., T. T., V. V., E. B., S. G., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais K. P. ir tyrimo nenustatytais asmenimis, organizavo didelės – 158 498,18 Eur vertės turto pagrobimą, o T. B., S. A., Ž. Š., V. V., E. B., S. G., K. P. padarė didelės – 158 498,18 Eur vertės turto pagrobimą. Tokiais savo veiksmais A. B., T. B., S. A., Ž. Š., V. V., E. B., S. G. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, o K. P. – nusikalstamą veiką, nustatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

18. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, D. Š. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), Ž. Š., E. B., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais J. J. (kuris su nusikalstamo susivienijimo dalyviais veikė organizuota grupe), dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą,

valstybinius numerius ir dokumentus bei užtikrino pagrobto turto realizavimą, pasamdė vairuotoją J. J., organizavo jo kelionę į Belgijos Karalystę, nurodė Ž. Š., D. Š., E. B. vykti į Belgijos Karalystę pagrobti vilkiko ir puspriekabės su vertingu kroviniu, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką bei jo realizavimo metu. Vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, D. Š., E. B. ir Ž. Š. automobiliu „Opel Signum“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvyko į Belgijos Karalystę, kur Genko miesto apylinkėse surado tinkamą pagrobti balninį vilkiką „Scania“. Tuo pat metu A. B. į Belgijos Karalystę buvo atsiuntęs vairuotoją J. J., kurį pasitiko D. Š., E. B. ir Ž. Š. Nuo 2011 m. balandžio 14 d. 18.00 val. iki 2011 m. balandžio 15 d. 18.00 val. D. Š. ir J. J. automobilyje „Opel Signum“ stebint aplinką, kad įspėtų apie galimą pavojų, Ž. Š. ir E. B. nuėjo prie (duomenys neskelbtini) stovinčio vilkiko „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), 43 312,50 Eur vertės, su puspriekabe „Van Hool“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), 8000 Eur vertės, priklausančių Belgijos Karalystės bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, kur Ž. Š. specialiais įrankiais išlaužė vilkiko durelių ir užvedimo spyneles, o E. B. apžiūrėjo, ar nėra GPS įrangos. Tuomet Ž. Š. ir E. B. grįžo pas D. Š. ir J. J. Nurodžius J. J. atsuktuvu užvesti pagrobtą vilkiką „Scania“ su puspriekabe „Van Hool“ ir važiuoti į sutartą vietą, D. Š., E. B. ir Ž. Š. sėdo į automobilį „Opel Signum“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir nuvažiavo į apie 20 km atstumu esančią automobilių stovėjimo aikštelę adresu: (duomenys neskelbtini), Genko m. Aikštelėje palikę pagrobtą vilkiką ir puspriekabę stebėti, ar neseka policija, 2011 m. balandžio 15 d. D. Š., E. B., Ž. Š. ir J. J. Genko m. pramoniniuose rajonuose ieškojo tinkamos pagrobti puspriekabės. Radus tinkamą pagrobti puspriekabę-šaldytuvą, J. J. D. Š., E. B., Ž. Š. buvo nuvežtas prie pagrobto vilkiko „Scania“ su puspriekabe. J. J. buvo nurodyta atkabinti ir palikti puspriekabę „Van Hool“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) aikštelėje (duomenys neskelbtini), Genko m., po to vilkiku „Scania“ vykti prie surastos puspriekabės-šaldytuvo, šią prisikabinti ir važiuoti į sutartą vietą. 2011 m. balandžio 15 d. nuo 11.00 val. iki 20.52 val. J. J. vilkiku „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuvažiavo prie puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), 41 160 Eur vertės, priklausančios Belgijos Karalystės bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, stovinčios (duomenys neskelbtini), prikabino ją prie vilkiko „Scania“ ir atvyko į sutartą stovėjimo aikštelę, tuo metu D. Š. nuvežė E. B. ir Ž. Š. į sutartą vietą, o pats nuvažiavo atokiau ir stebėjo aplinką. Ž. Š. ir E. B. patikrino, ar puspriekabėje nėra GPS navigacijos, pakeitė vilkiko ir puspriekabės belgiškus valstybinius numerius į netikrus lietuviškus, nurodė vairuotojui vykti į Lietuvą. J. J. vilkiku „Scania“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe-šaldytuvu „Schmitz“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), bendros 84 472,5 Eur vertės, lydimas automobiliu „Opel Signum“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) važiuojančių D. Š., E. B. ir Ž. Š., išvyko į Lietuvos Respubliką, apie tai SMS žinute pranešus A. B. Lietuvoje vilkikas „Scania“ ir puspriekabė-šaldytuvas buvo nugabenti D. M. į Kėdainių r., (duomenys neskelbtini), kur A. B. ir asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, puspriekabė-šaldytuvas buvo parduota D. M. už 12 000 Eur, o vilkikas „Scania“ vėliau Kauno r. buvo parduotas T. P. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, D. Š., Ž. Š., E. B., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu J. J., organizavo didelės – 92 472,50 Eur vertės turto pagrobimą, o T. B., Ž. Š., E. B. ir J. J. padarė didelės – 92 472,50 Eur vertės turto pagrobimą. Tokiais savo veiksmais A. B., T. B., Ž. Š., E. B. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, J. J. – nusikalstamą veiką, nustatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

19. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, D. Š. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), Ž. Š., E. B., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu J. J. (kuris su nusikalstamo susivienijimo dalyviais veikė organizuota grupe), dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą, valstybinius numerius ir dokumentus bei užtikrino pagrobto turto realizavimą, pasamdė vairuotoją J. J., organizavo jo kelionę į Belgijos Karalystę, nurodė Ž. Š., D. Š., E. B. vykti į Belgijos Karalystę pagrobti vilkiko ir puspriekabės su vertingu kroviniu, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos

Respubliką bei jo realizavimo metu. Vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, D. Š., E. B. ir Ž. Š. automobiliu „Ford Mondeo“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvyko į Belgijos Karalystės Antverpeno ir Gento miestų apylinkes, kur 2011 m. gegužės 6 d. surado tinkamą pagrobti balninį vilkiką „Scania“ su puspriekabe. Tuo metu A. B. į Belgijos Karalystę buvo atsiuntęs vairuotoją J. J., kurį pasitiko D. Š., E. B. ir Ž. Š. Nuo 2011 m. gegužės 6 d. 17.45 val. iki 2011 m. gegužės 7 d. 10.00 val. D. Š. ir J. J. automobilyje „Ford Mondeo“ stebint aplinką, kad įspėtų apie galimą pavojų, Ž. Š. ir E. B. nuėjo prie (duomenys neskelbtini), Dendermonde, stovinčio vilkiko „Scania PRT“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), 28 380 Eur vertės, su puspriekabe (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), 10 580 Eur vertės, priklausančių Belgijos Karalystės bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, kur Ž. Š. specialiais įrankiais ir atsuktuvu išlaužė vilkiko durelių ir užvedimo spyneles, o E. B. apžiūrėjo, ar nėra GPS įrangos. Tuomet Ž. Š. ir E. B. grįžo pas D. Š. ir J. J. Nurodžius J. J. atsuktuvu užvesti pagrobtą vilkiką „Scania“ su puspriekabe ir važiuoti į sutartą vietą VFR, D. Š., E. B. ir Ž. Š. sėdo į automobilį „Ford Mondeo“ ir visi nuvažiavo į VFR, kur sustojo tyrimo metu nenustatytoje automobilių stovėjimo aikštelėje. Šioje aikštelėje stebėti palikę pagrobtus vilkiką su puspriekabe, 2011 m. gegužės 8 d. Hanoverio miesto, VFR, apylinkėse D. Š., E. B., Ž. Š. ir J. J. ieškojo tinkamos pagrobti puspriekabės. Po paros grįžę prie aikštelėje paliktų vilkiko „Scania“ su puspriekabe, E. B., Ž. Š. pakeitė vilkiko belgiškus valstybinius numerius į netikrus lietuviškus (duomenys neskelbtini), nurodė J. J. atkabinti ir palikti puspriekabę (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), važiuoti į sutartą vietą ir ten laukti nurodymų. Kelias dienas važinėdami po Hanoverio miesto, VFR, pramoninius rajonus, D. Š., E. B., Ž. Š. rado tinkamą pavogti puspriekabę-šaldytuvą. 2011 m. gegužės 12 d. nuo 0.35 iki 6.50 val. D. Š., E. B., Ž. Š. nuvyko Isernhagen-Altwarmbuechen, (duomenys neskelbtini), kur, D. Š. stebint aplinką, E. B. ir Ž. Š. išardė teritoriją uždarančius automatinius vartus, po to visi nuvyko pas J. J. ir nurodė vilkiku važiuoti jiems iš paskos. Nuvykus į uždarą teritoriją adresu: (duomenys neskelbtini), Isernhagen-Altwarmbuechen, E. B. liko prie automatinių vartų, kad užtikrintų jų atidarymą vagystės metu, o J. J. parodžius reikiamą puspriekabę-šaldytuvą ir liepus ją prikalbinti ir nutempti į sutartą vietą, D. Š. ir Ž. Š. liko atokiau stebėti aplinkos. E. B. atidarius vartus, J. J. vilkiku „Scania“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) privažiavo prie puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), didesnės nei 250 MGL vertės, priklausančios VFR bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, prikabino ją ir nuvyko į sutartą vietą, kur Ž. Š. ir E. B. surado ir pašalino GPS navigacijos įrenginį, pakeitė pagrobtos puspriekabės-šaldytuvo valstybinį numerį iš vokiško į netikrą lietuvišką, nurodė J. J. vykti į Lietuvą, SMS žinute apie tai pranešus A. B. J. J. vilkiku „Scania“ su pagrobta puspriekabe-šaldytuvu „Schmitz“, kurių bendra vertė viršijo 28 380 Eur, lydimas automobiliu „Ford Mondeo“ važiuojančių D. Š., E. B. ir Ž. Š., atvažiavo į Kauno miesto apylinkes, kur paliko vilkiką aikštelėje. Vėliau pagrobtas vilkikas A. B. ir asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, buvo parduotas T. P. už 7000–9000 Eur, o pagrobta puspriekabė-šaldytuvas parduota D. M. už 12 000–13 000 Eur. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, Ž. Š., D. Š., E. B., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu J. J., organizavo didesnės nei 38 960 Eur vertės turto pagrobimą, o T. B., Ž. Š., E. B. ir J. J. padarė didesnės nei 38 960 Eur vertės turto pagrobimą. Tokiais savo veiksmais A. B., T. B., Ž. Š., E. B. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, J. J. – nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

20. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., T. T. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu K. P. (kuris su nusikalstamo susivienijimo dalyviais veikė organizuota grupe), dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą, valstybinius numerius ir dokumentus bei užtikrino pagrobto turto realizavimą, pasamdė vairuotoją K. P., organizavo jo kelionę į Belgijos Karalystę, nurodė T. T. vykti į Belgijos Karalystę pagrobti vilkiko ir puspriekabės su vertingu kroviniu, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką bei jo realizavimo metu. Vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, T. T. ir K. P. automobiliu „Ford Mondeo“

(Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvyko į Belgijos Karalystę, kur Antverpeno mieste surado tinkamą pagrobti balninį vilkiką. 2011 m. gegužės 11 d. apie 2.00 val. (duomenys neskelbtini), Antverpeno mieste, T. T. priėjo prie vilkiko „Scania PRT“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), 33 000 Eur vertės, priklausančio Belgijos Karalystės bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, specialiais įrankiais ir atsuktuvu išlaužė durelių ir užvedimo spyneles, apžiūrėjo, ar nėra GPS įrangos. Tuomet K. P. pagrobtu vilkiku „Scania PRT“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), o T. T. automobiliu „Ford Mondeo“ nuvažiavo į Belgijos Karalystės Genko miestą. Palikę pagrobtą vilkiką aikštelėje stebėti, ar jo neieško policija, T. T. ir K. P., važinėdami po Genko miestą, surado tinkamą pagrobti puspriekabę-šaldytuvą. 2011 m. gegužės 12 d. nuo 4.00 iki 6.00 val., T. T. likus atokiau stebėti aplinką, K. P. vilkiku „Scania PRT“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) įvažiavo į firmos „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją adresu: (duomenys neskelbtini), Genko miestas, prisikabino puspriekabę-šaldytuvą „Schmitz“ (vals. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), ne mažesnės nei 250 MGL vertės, priklausančią Belgijos Karalystės bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, grįžo į sutartą vietą, iš kur lydimas T. T. nuvažiavo į VFR Acheno miestą. Ten esančioje aikštelėje T. T. pakeitė pagrobto vilkiko ir puspriekabės-šaldytuvo valstybinius numerio ženklus į netikrus lietuviškus, po to K. P. vilkiku „Scania PRT“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe-šaldytuvu „Schmitz“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), bendros didesnės nei 33 000 Eur vertės, lydimas automobiliu „Ford Mondeo“ važiuojančio T. T., SMS žinute apie tai pranešus A. B., atvažiavo į Alytų, kur pagrobtus vilkiką su puspriekabe paliko UAB „D“ automobilių saugojimo aikštelėje adresu: (duomenys neskelbtini), Alytus. Lietuvoje pagrobtas vilkikas ir puspriekabė-šaldytuvas A. B., S. A. ir asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, buvo parduoti T. P. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., T. T., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu K. P., organizavo didesnės nei 33 000 Eur vertės turto pagrobimą, o T. B., S. A. ir K. P. padarė didesnės nei 33 000 Eur vertės turto pagrobimą. Tokiais savo veiksmais A. B., T. B., S. A. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, K. P. – nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

21. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., Ž. Š., E. B., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu J. J. (kuris su nusikalstamo susivienijimo dalyviais veikė organizuota grupe), dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą, valstybinius numerius ir dokumentus bei užtikrino pagrobto turto realizavimą, pasamdė vairuotoją J. J., organizavo jo kelionę į Belgijos Karalystę, nurodė Ž. Š., E. B. vykti į Belgijos Karalystę pagrobti vilkiko ir puspriekabės su vertingu kroviniu, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką bei jo realizavimo metu. Vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, Ž. Š. ir E. B. kartu su J. J. automobiliu „Ford Mondeo“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvyko į Belgijos Karalystę, kur važinėdami po Genko ir Antverpeno miesto apylinkes pramoniniame rajone surado tinkamą grobti vilkiką „Scania“. Nuo 2011 m. gegužės 26 d. 17.00 val. iki 2011 m. gegužės 27 d. 5.00 val. atvykus netoli vilkiko stovėjimo vietos (duomenys neskelbtini), Antverpeno mieste, J. J. likus automobilyje stebėti aplinkos, E. B. ir Ž. Š. nuėjo prie vilkiko „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), 63 000 Eur vertės, kur Ž. Š. specialiais įrankiais ir atsuktuvu išlaužė vilkiko durelių ir užvedimo spyneles, o E. B. apžiūrėjo, ar nėra GPS įrangos. Po to jie sugrįžo pas J. J. ir nurodė jam važiuoti vilkiku „Scania“, o E. B. ir Ž. Š. automobiliu „Ford Mondeo“ nuvažiavo į Genko miesto pramoniniame rajone esančią automobilių stovėjimo aikštelę, kur pagrobtą vilkiką paliko parai stebėti, ar jo neieško policija. Kitą dieną E. B. ir Ž. Š. pakeitus vilkiko „Scania“ valstybinius numerio ženklus į netikrus lietuviškus, J. J. vilkiku „Scania“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), lydimas automobiliu „Ford Mondeo“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) važiuojančių E. B. ir Ž. Š., nuvažiavo į VFR. E. B. ir Ž. Š. tyrimo nenustatytoje vietoje VFR surado tinkamą pagrobti puspriekabę-šaldytuvą „Koegel“. Nurodžius SMS žinute J. J. adresą, kur jis turi atvairuoti vilkiką „Scania“, E. B. pasiliko prie automobilio „Ford Mondeo“ stebėti aplinkos, kad įspėtų apie galimą pavojų, o Ž. Š. įsėdo į atvažiavusio J. J. vairuojamo vilkiko „Scania“ kabiną ir kartu

nuvažiavo prie puspriekabės-šaldytuvo „Koegel“, kurią kartu prikabino prie vilkiko, ir nuvažiavo į kitą vietą. Ten Ž. Š. pakeitė puspriekabės-šaldytuvo valstybinius numerio ženklus į netikrus lietuviškus ir nurodė J. J. vykti į Lietuvą, o pats su E. B. lydėjo pagrobtas transporto priemones automobiliu „Ford Mondeo“, apie tai SMS žinute pranešę A. B. A. B. ir T. B. pasitiko J. J. vairuojamą vilkiką „Scania“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir puspriekabę-šaldytuvą „Koegel“, bendros didesnės nei 63 000 Eur vertės, bei juos lydinčius E. B. ir Ž. Š. netoli Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos valstybinės sienos, po to lydėjo iki Kauno r., kur pagrobti vilkikas „Scania“ ir puspriekabė-šaldytuvas „Koegel“ A. B., T. B., S. A. ir asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, buvo parduoti A. K. už 28 000–29 000 Eur. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., Ž. Š., E. B., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu J. J., organizavo didesnės nei 63 000 Eur vertės turto pagrobimą, o T. B., S. A., Ž. Š., E. B. ir J. J. padarė didesnės nei 63 000 Eur vertės turto pagrobimą. Tokiais savo veiksmais A. B., T. B., S. A., Ž. Š., E. B. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, J. J. – nusikalstamą veiką, nustatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

22. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., Ž. Š., E. B. ir tyrimo nenustatytais asmenimis, dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą bei užtikrino pagrobto turto realizavimą, pasamdė tyrimo nenustatytą vairuotoją bei R. S., organizavo jų kelionę į Belgijos Karalystę; nurodė Ž. Š., E. B. vykti į Belgijos Karalystę pagrobti vilkiko ir puspriekabės su vertingu kroviniu, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką bei jo realizavimo metu. Vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, Ž. Š. ir E. B. kartu su R. S. automobiliu „Ford Mondeo“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvyko į Belgijos Karalystę, kur susirado tinkamą pagrobti tyrimo nenustatytą vilkiką „Scania“, kurį tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje, nakties metu pagrobė, išlauždami vilkiko durelių ir užvedimo spyneles, po to paliko kitoje vietoje esančioje aikštelėje stebėti, tačiau minėtą vilkiką „Scania“ rado ir paėmė policijos pareigūnai. Tuomet R. S. buvo išsiųstas į Lietuvą, o A. B. iš Lietuvos automobiliu „Ford Mondeo“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atsiuntė tyrimo nenustatytą vairuotoją, kurį pasitiko E. B. ir Ž. Š. Kartu važinėdami netoli Briuselio miesto esančiame pramoniniame rajone jie susirado tinkamą pagrobti vilkiką „Scania“. Nuo 2011 m. liepos 4 d. 21.30 val. iki 2011 m. liepos 5 d. 8.00 val. (duomenys neskelbtini), Vilvordėje (Vilvoorde), vairuotojui likus automobilyje stebėti aplinkos, kad įspėtų apie galimą pavojų, Ž. Š. ir E. B. nuėjo prie vilkiko „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), 40 000 Eur vertės, su puspriekabe-šaldytuvu „Schmitz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), 40 000 Eur vertės, kur Ž. Š. specialiais įrankiais ir atsuktuvu išlaužė vilkiko durelių ir užvedimo spyneles, o E. B. apžiūrėjo, ar nėra GPS įrangos. Tuomet Ž. Š. ir E. B. grįžo pas vairuotoją ir nurodė jam važiuoti pagrobtu vilkiku „Scania“, o patys sėdo į automobilį „Ford Mondeo“ ir visi nuvažiavo į Disto (Diest) rajone esančią automobilių stovėjimo aikštelę, kur paliko pagrobtą vilkiką stebėti, ar jo neieško policija. Kitą dieną E. B. ir Ž. Š. nuo pagrobto vilkiko atkabino puspriekabę-šaldytuvą, kurią paliko, o patys pakeitė pagrobto vilkiko valstybinius numerio ženklus į lietuviškus. Tada tyrimo nenustatytas vairuotojas vilkiku „Scania“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini), lydimas automobiliu „Ford Mondeo“ važiuojančių E. B. ir Ž. Š., nuvažiavo į VFR, kur E. B. ir Ž. Š. Hamo miesto apylinkėse esančiame pramoniniame rajone susirado tinkamą pagrobti tyrimo nenustatytą puspriekabę-šaldytuvą. Nurodžius SMS žinute vairuotojui adresą, kur šis turi atvairuoti vilkiką, E. B. ir Ž. Š. pasitiko tyrimo metu nenustatytą vairuotoją, padėjo prie vilkiko prikabinti puspriekabę-šaldytuvą, nurodė vykti į sutartą aikštelę ir ten palikti vilkiką su puspriekabe stebėti. Kitą dieną įsitikinus, kad neseka policija, E. B. ir Ž. Š. pakeitė puspriekabės valstybinius numerio ženklus į lietuviškus, po to tyrimo nenustatytas vairuotojas vilkiku „Scania“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su pagrobta puspriekabe-šaldytuvu, pakrauta šaldytu gyvuliniu pašaru, bendros didesnės nei 40 000 Eur vertės, lydimas automobiliu „Ford Mondeo“ važiuojančių E. B. ir Ž. Š., išvyko į Lenkijos Respubliką, apie tai SMS žinute pranešus A. B. Lenkijos Respublikoje, netoli Lietuvos Respublikos valstybės sienos, juos pasitiko A. B., S. A. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, kurie perėmė

pagrobtų vilkiko su puspriekabe lydėjimą iki aikštelės Kauno r. Pagrobti vilkikas „Scania“ ir puspriekabė-šaldytuvas A. B., T. B., S. A. ir asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, buvo parduoti tyrimo nenustatytam asmeniui už nenustatytą sumą. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., Ž. Š., E. B. ir tyrimo nenustatytais asmenimis, organizavo didesnės nei 80 000 Eur vertės turto pagrobimą, o T. B., S. A., Ž. Š., E. B. padarė didesnės nei 80 000 Eur vertės turto pagrobimą. Tokiais savo veiksmais A. B., T. B., S. A., Ž. Š. ir E. B. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

23. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., T. T. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), V. V., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu K. P. (kuris su nusikalstamo susivienijimo dalyviais veikė organizuota grupe) ir tyrimo nenustatytais asmenimis, dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą, valstybinius numerius ir dokumentus bei užtikrino pagrobto turto realizavimą, pasamdė vairuotoją K. P., organizavo jo kelionę į VFR; nurodė T. T. ir V. V. vykti į VFR pagrobti vilkiko ir puspriekabės su vertingu kroviniu, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką bei jo realizavimo metu. Vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, T. T., V. V. ir K. P. automobiliu „Ford Mondeo“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), gabendami netikrus valstybinius numerių ženklus, išvyko į VFR, kur Langenfeldo mieste surado tinkamus pagrobti balninį vilkiką „Scania“ (Vokietijos valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)) ir puspriekabę „Schmitz“ (Vokietijos valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), pakrautą porceliano ir santechnikos gaminiais, bendros 200 000 Eur vertės. Nuo 2011 m. liepos 10 d. 19.30 val. iki 2011 m. liepos 11 d. 5.10 val., V. V. likus automobilyje, kad stebėtų aplinką ir įspėtų apie galimą pavojų, T. T. ir K. P. nuėjo prie (duomenys neskelbtini), Langenfeldo m., VFR, stovinčio vilkiko, kur T. T. specialiais įrankiais ir atsuktuvu išlaužė vilkiko durelių ir užvedimo spyneles, apžiūrėjo, ar nėra GPS įrangos. Tuomet K. P. ir T. T. pagrobtais vilkiku „Scania“ su puspriekabe, o V. V. automobiliu „Ford Mondeo“ nuvažiavo VFR, Hanoverio miesto link, kur sustojo aikštelėje. Apieškojus pagrobtus vilkiką ir puspriekabę T. T. pašalino GPS navigaciją, į netikrus lietuviškus pakeitė pagrobtų vilkiko ir puspriekabės valstybinių numerių ženklus, po to K. P. vilkiku „Scania“ su pagrobta puspriekabe, pakrauta kroviniu, bendros 200 000 Eur vertės, lydimas automobiliu „Ford Mondeo“ važiuojančių T. T. ir V. V., parvyko į Lietuvą, kur vilkikas ir puspriekabė buvo pastatyti angare, Kaune, (duomenys neskelbtini). Vėliau puspriekabė A. B., T. B., S. A., asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, buvo parduota M. M., vilkikas – tyrimo nenustatytam asmeniui, o pagrobtas krovinys buvo išdalytas tarp nusikalstamo susivienijimo dalyvių ir iš dalies realizuotas tyrimo nenustatytiems asmenims. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., V. V., T. T., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu K. P. ir tyrimo nenustatytais asmenimis, organizavo didelės – 200 000 Eur vertės turto pagrobimą, o T. B., S. A., V. V., K. P. padarė didelės – 200 000 Eur vertės turto pagrobimą. Tokiais savo veiksmais A. B., T. B., S. A., V. V. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, K. P. – nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

24. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, Ž. Š., D. Š. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), T. T. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais J. J. (kuris su nusikalstamo susivienijimo dalyviais veikė organizuota grupe) ir tyrimo nenustatytais asmenimis, dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą, valstybinius

numerius ir dokumentus bei užtikrino pagrobto turto realizavimą, nurodė T. T., Ž. Š. ir D. Š. vykti į Belgijos Karalystę pagrobti vilkiko ir puspriekabės su vertingu kroviniu, pasamdė tyrimo nenustatytą vairuotoją ir J. J. ir organizavo jų kelionę į Belgijos Karalystę, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką bei jo realizavimo metu. Vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, T. T. ir tyrimo nenustatytas vairuotojas automobiliu „Ford Mondeo“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), o D. Š., Ž. Š. ir J. J. automobiliu „Audi A6“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvyko į Belgijos Karalystę, kur susitiko Antverpeno mieste. Apgyvendinę vairuotojus viešbutyje „Etap“, D. Š. ir Ž. Š. automobiliu „Audi A6“, o T. T. automobiliu „Ford Mondeo“ važinėdami po Gento miesto apylinkėse esančius pramoninius rajonus ieškojo tinkamų pagrobti vilkikų. D. Š. ir Ž. Š., suradę vilkikus „Volvo“, susisiekė su T. T. ir nurodė tikslią susitikimo vietą. Nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. 19.30 val. iki 2011 m. rugpjūčio 5 d. 5.25 val. (duomenys neskelbtini), Kill mieste, Belgijos Karalystėje, D. Š. automobilyje „Audi A6“ stebint aplinką, kad įspėtų apie galimą pavojų, T. T. ir Ž. Š. nuėjo prie vilkiko „Volvo FMFH E5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), 85 195,45 Eur vertės, priklausančio Belgijos Karalystės bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, su puspriekabe „Renders“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), ne mažesnės nei 250 MGL vertės, priklausančia Belgijos Karalystės bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, taip pat prie dar vieno tyrimo nenustatyto vilkiko „Volvo“, kur Ž. Š. specialiais įrankiais ir atsuktuvu išlaužė abiejų vilkikų durelių ir užvedimo spyneles, o T. T. apžiūrėjo, ar nėra GPS įrangos, išėmė vilkikų užvedimo sistemos blokus. Ž. Š. likus prie vilkikų stebėti aplinkos, T. T. grįžo pas D. Š. ir jie kartu nuvyko į viešbutį, kur T. T. specialia įranga nuskaitė, perprogramavo ir perrašė į naujus imobilizatorius vilkikų „Volvo“ užvedimo kodus, po to paėmę abu vairuotojus T. T. ir D. Š. sugrįžo prie vilkikų, prijungė nuskaitytus ir perrašytus užvedimo sistemos blokus ir atsuktuvais su prie jų pritvirtintais imobilizatoriais užvedė grobiamus vilkikus. Tyrimo nenustatytas vairuotojas užvedė vilkiko „Volvo FMFH E5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe „Renders“ (valst. (duomenys neskelbtini)) variklį, tačiau kito tyrimo nenustatyto vilkiko „Volvo“ variklio J. J. nesugebėjo užvesti, todėl Ž. Š. nurodymu persėdo į kitą vilkiką ir nuvažiavo į iš anksto sutartą aikštelę (duomenys neskelbtini). Šioje aikštelėje D. Š., T. T., Ž. Š. bei vairuotojai atkabino nereikalingą puspriekabę „Renders“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). D. Š., T. T., Ž. Š., pakeitę vilkiko valstybinius numerio ženklus į netikrus lietuviškus, nurodė tyrimo nenustatytam vairuotojui nuvairuoti pagrobtą vilkiką „Volvo FMFH E5“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) į sutartą vietą VFR, o jį automobiliu „Audi A6“ lydėjo D. Š. T. T., Ž. Š. ir J. J. tuo pačiu metu nuvyko į Antverpeno miestą, kur rado tinkamą pagrobti vilkiką „Volvo“. Nuo 2011 m. rupjūčio 4 d. 15.30 val. iki 2011 m. rugpjūčio 5 d. 6.30 val. (duomenys neskelbtini), Antverpeno mieste, Belgijos Karalystėje, J. J. automobilyje „Ford Mondeo“ stebint aplinką, kad įspėtų apie galimą pavojų, T. T. ir Ž. Š. nuėjo prie vilkiko „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), didesnės nei 250 MGL vertės, priklausančio Belgijos Karalystės bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, kur Ž. Š. specialiais įrankiais ir atsuktuvu išlaužė vilkiko durelių ir užvedimo spyneles, o T. T. apžiūrėjo, ar nėra GPS įrangos, išėmė vilkiko užvedimo sistemos bloką, grįžo į automobilį ir, Ž. Š. likus prie vilkiko stebėti aplinkos, specialia įranga nuskaitė, perprogramavo ir perrašė į naujus imobilizatorius vilkiko „Volvo“ užvedimo kodus, po to su J. J. sugrįžo prie vilkiko, prijungė nuskaitytą ir perrašytą užvedimo sistemos bloką ir, panaudodamas atsuktuvą su prie jo pritvirtintu imobilizatoriumi, užvedė grobiamą vilkiką. J. J. vilkiku „Volvo FMFH E5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuvažiavo į iš anksto sutartą aikštelę, esančią Olandijoje, Herleno (Heerlen) mieste, kur vilkikas buvo paliktas stebėti, ar neseka policija. Toje aikštelėje J. J. buvo sulaikytas policijos pareigūnų, o tai supratę T. T. ir Ž. Š. nuvyko į VFR, kur susitiko su D. Š. ir tyrimo nenustatytu vairuotoju. 2011 m. rugpjūčio 5 d. apie 19.00 val. (duomenys neskelbtini), Max-Planck-Str (netoli greitkelio Nr. 4) D. Š., T. T. ir Ž. Š. rado tinkamą pavogti puspriekabę-šaldytuvą „Schmitz“. Ž. Š. stebint aplinką, kad įspėtų apie galimą pavojų, T. T. ir D. Š. nuėjo prie puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), ne mažesnės nei 250 MGL vertės, priklausančios VFR firmai „(duomenys neskelbtini)“, apžiūrėjo ją ir pašalino palydovinę įrangą (GPS), pakeitė valstybinius numerio ženklus į netikrus lietuviškus, SMS žinute nurodė vairuotojui atvažiuoti vilkiku „Volvo FMFH E5“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) prie puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir prikabinti ją prie vilkiko. Tyrimo nenustatytas vairuotojas, SMS žinute pranešus apie tai A. B., pagrobtais vilkiku su puspriekabe-šaldytuvu, kurių bendra vertė didesnė nei 85 195,45 Eur, lydimas automobiliu „Audi A6“ važiuojančių D. Š. ir Ž. Š. bei automobiliu „Ford Mondeo“ važiuojančio T. T., nuvažiavo į Kauno miesto apylinkes. Lietuvoje pagrobtas vilkikas „Volvo FMFH E5“ ir puspriekabė-šaldytuvas „Schmitz“ A. B., T. B. ir asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, buvo

parduoti T. P. už 28 000 Eur. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, Ž. Š., D. Š., T. T., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu J. J. ir tyrimo nenustatytais asmenimis, organizavo didesnės nei 85 195,45 Eur vertės turto pagrobimą, o T. B., Ž. Š., J. J. padarė didesnės nei 85 195,45 Eur vertės turto pagrobimą. Tokiais savo veiksmais A. B., T. B., Ž. Š. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, o J. J.– nusikalstamą veiką, nustatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

25. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., D. Š. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), Ž. Š., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu R. S. (kuris su nusikalstamo susivienijimo dalyviais veikė bendrininkų grupe), dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą, valstybinius numerius ir dokumentus bei užtikrino pagrobto turto realizavimą, pasamdė vairuotoją R. S., organizavo jo kelionę į Belgijos Karalystę, nurodė Ž. Š., D. Š. vykti į Belgijos Karalystę pagrobti vilkiko ir puspriekabės su vertingu kroviniu, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką bei jo realizavimo metu. Vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, D. Š. ir Ž. Š. automobiliu „Audi A6“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvyko į Lenkijos Respubliką, kur susitiko su A. B. ir jo atvežtu R. S. „Audi A6“ visi kartu nuvyko į Belgijos Karalystę, kur tyrimo nenustatytoje vietoje surado tinkamą pagrobti balninį vilkiką „Scania“ su puspriekabe. Nakties metu, D. Š. ir R. S. automobilyje stebint aplinką, kad įspėtų apie galimą pavojų, Ž. Š. nuėjo prie vilkiko, specialiais įrankiais išlaužė vilkiko durelių ir užvedimo spyneles, apžiūrėjo, ar nėra GPS įrangos. R. S. su Ž. Š. atkabinus netinkančią puspriekabę, vairuotojas pagrobtu vilkiku „Scania“, o D. Š. ir Ž. Š. automobiliu „Audi A6“ atvažiavo į sutartą automobilių stovėjimo aikštelę, kur paliko vilkiką stebėti, ar neseka policija. Kitą dieną D. Š. ir Ž. Š. pakeitė pagrobto vilkiko valstybinius numerio ženklus į netikrus lietuviškus ir nurodė vykti į sutartą vietą VFR. R. S. vilkiku, o D. Š. ir Ž. Š. automobiliu „Audi A6“ nuvyko į VFR, kur pramoniniame rajone ieškojo ir surado tinkamą pagrobti puspriekabę-šaldytuvą. Nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. 16.25 val. iki 2011 m. rugpjūčio 27 d. 11.00 val., atokiau palikę automobilį „Audi A6“, D. Š. ir Ž. Š. nuėjo prie Bad Fallingbostel, (duomenys neskelbtini) stovinčios puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), priklausančios Vokietijos firmai „(duomenys neskelbtini)“, pakrautos maisto produktų kroviniu, kurių bendra vertė didesnė nei 250 MGL, apieškojo ją, ar nėra palydovinės įrangos (GPS), apžiūrėjo krovinį, pakeitė valstybinius numerio ženklus į netikrus lietuviškus, nurodė R. S. prisikabinti puspriekabę-šaldytuvą prie vilkiko, po to R. S., SMS žinute apie tai pranešus A. B., pagrobtu vilkiku „Scania“ su pagrobta puspriekabe-šaldytuvu „Schmitz“, pakrauta maisto produktų kroviniu, kurių bendra vertė didesnė nei 250 MGL, lydimas automobiliu „Audi A6“ važiuojančių D. Š. ir Ž. Š., išvyko į Lietuvos Respubliką. Kitą dieną maisto produktų krovinys A. B. nurodymu buvo nugabentas ir tarpininkaujant asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, realizuotas Kauno „Urmo“ bazėje, (duomenys neskelbtini), Kaune. Vėliau vilkikas „Scania“ ir puspriekabė-šaldytuvas „Schmitz“ A. B., S. A., asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, buvo parduoti A. K. už 25 000 Eur. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., D. Š., Ž. Š., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu R. S., organizavo didesnės nei 250 MGL vertės turto pagrobimą, o T. B., S. A., Ž. Š. ir R. S. padarė didesnės nei 250 MGL vertės turto pagrobimą. Tokiais savo veiksmais A. B., T. B., S. A., Ž. Š. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, R. S. – nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

26. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais S. A., T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, T. T. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais Ž. J., R. N. (kurie su nusikalstamo susivienijimo dalyviais veikė bendrininkų grupe), P. B. (kuriam priimtas baudžiamasis įsakymas), G. G. (kuriai ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 40 straipsnio pagrindu), R. G. (kuriam priimtas baudžiamasis įsakymas) ir tyrimo nenustatytais

asmenimis, dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, taip pat dokumentų suklastojimą padarant didelę žalą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą bei užtikrino pagrobto turto realizavimą, nurodė S. A. iš P. B., G. G., R. G. ir tyrimo nenustatyto asmens įgyti netikrus dokumentus ir padirbtus valstybinius numerius, pasamdė R. N. ir Ž. J., organizavo jų kelionę į Belgijos Karalystę, nurodė T. T. vykti į Belgijos Karalystę bei VFR pagrobti vilkiko ir puspriekabės su vertingu kroviniu, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką ir jo realizavimo metu. Vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, 2011 m. rudenį, tačiau ne vėliau kaip iki 2011 m. lapkričio 13 d., S. A., panaudodamas duomenis apie Lietuvos Respublikoje registruotus vilkiką ir puspriekabę, Kaune susitiko su P. B. ir užsakė pas jį pagaminti netikrus dokumentus – vilkiko ir puspriekabės registracijos liudijimą bei valstybinio numerio ženklus. P. B. Kaune dėl netikrų transporto priemonės valstybinio numerio ženklų pagaminimo kreipėsi į G. G., perduodamas šiai lapuke surašytus skaičius ir raides, o dėl transporto priemonių registracijos liudijimų blankų įgijimo Kauno m. kreipėsi į tyrimo nenustatytą asmenį. Veikdama pagal susitarimą nurodytu laikotarpiu Kaune G. G. susitiko su R. G. ir perdavė jam iš P. B. gautus valstybinio numerio ženklų duomenis. R. G. paros dviejų laikotarpiu nuo užsakymo gavimo specialiais įrankiais – pasitelkdamas presą, metalines raides ir skaičius, metalines plokštes, lipnią juostą ir dažus, garažo Nr. 34, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), patalpose pagamino netikrus valstybinio numerio ženklus (duomenys neskelbtini) ir Kaune pardavė juos G. G., gavęs už tai 120–150 Lt (34,75–43,44 Eur). Kaune įgijusi iš R. G. netikrus valstybinio numerio ženklus, G. G. pardavė juos P. B., gavusi už tarpininkavimą 50–80 Lt (14,48–23,17 Eur). Tuo pačiu metu, kai buvo užsakomi ir gaminami netikri valstybinio numerio ženklai, P. B. Kaune iš tyrimo nenustatyto asmens, vardu Ženka, įgijo kompiuteriu ir rašaliniu spausdintuvu pagamintus netikrus dokumentus – LT transporto priemonės registracijos liudijimą (EB) Nr. (duomenys neskelbtini), sumokėdamas 250 Lt (72,41 Eur) už vieną transporto priemonės registracijos liudijimą. Pagamintus netikrus dokumentus ir netikrus valstybinio numerio ženklus nurodytu paros dviejų laikotarpiu nuo užsakymo gavimo P. B. Kaune pardavė S. A., gaudamas iš jo po 400 Lt (115,85 Eur) už kiekvieną transporto priemonės registracijos liudijimą bei 250 Lt (72,41 Eur) už valstybinio numerio ženklų komplektą. S. A. šiuos netikrus transporto priemonių dokumentus ir valstybinius numerius nugabeno ir perdavė A. ir T. B., kurie juos laikė savo namuose ir 2011 m. spalio–lapkričio mėn. (duomenys neskelbtini), Kaune, perdavė T. T. T. T. ir Ž. J., automobiliu „VW Passat“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) gabendami netikrus valstybinio numerio ženklus bei netikrus dokumentus, išvyko į Belgijos Karalystės Antverpeno miestą. Tuo pačiu metu į Belgijos Karalystę A. B. buvo išsiųstas vairuotojas R. N. T. T. ir Ž. J. Belgijos Karalystėje pasitikus R. N., 2011 m. lapkričio 13 d. Antverpeno miesto pramoniniame rajone T. T. ir Ž. J. surado tinkamą pagrobti balninį vilkiką „Volvo FMFH E5“. 2011 m. lapkričio 14 d. apie 1.00 val., R. N. likus automobilyje ir stebint aplinką, kad įspėtų apie galimą pavojų, T. T. ir Ž. J. nuėjo prie (duomenys neskelbtini), Antverpeno m., stovinčio vilkiko „Volvo FMFH E5“ (valst. Nr (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), 35 000 Eur vertės, priklausančio Belgijos Karalystės firmai „(duomenys neskelbtini)“, kur T. T. specialiais įrankiais ir atsuktuvu išlaužė vilkiko durelių ir užvedimo spyneles, apžiūrėjo, ar nėra GPS įrangos, išėmė vilkiko užvedimo sistemos bloką. T. T. ir Ž. J. grįžus į savo automobilį „VW Passat“, T. T. specialia kompiuterine įranga nuskaitė, perprogramavo ir perrašė į naują imobilizatorių vilkiko „Volvo“ užvedimo kodą, po to, Ž. J. likus automobilyje stebėti aplinkos, su R. N. nuėjo prie vilkiko, prijungė nuskaitytą ir perrašytą užvedimo sistemos bloką ir atsuktuvu užvedė grobiamą vilkiką, nurodė vairuotojui važiuoti į kitą sutartą vietą. R. N. vilkiku „Volvo FMFH E5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), o T. T. ir Ž. J. automobiliu „VW Passat“ nuvažiavo į iš anksto sutartą vietą, kur paliko vilkiką stebėti, ar neseka policija. Kitą dieną T. T. ir Ž. J. pakeitė vilkiko valstybinius numerio ženklus į netikrus lietuviškus (duomenys neskelbtini), perdavė R. N. netikrus transporto priemonės registracijos dokumentus – registracijos liudijimą (EB) Nr. (duomenys neskelbtini), naudodami tam iš P. B. įgytus netikrus dokumentus ir valstybinius numerius. Tuomet R. N. vilkiku „Volvo FMFH E5“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), o T. T. ir Ž. J. automobiliu „VW Passat“ nuvažiavo į Vokietijos Federacinės Respublikos Sindorfo miestą. Ž. J. grįžus į Lietuvą, 2011 m. lapkričio 18 d. T. T. surado tinkamą pagrobti puspriekabę. 2011 m. lapkričio 18 d. apie 0.00–3.45 val. (duomenys neskelbtini), Sindorfo mieste, T. T. nurodė R. N. vilkiku „Volvo FMFH E5“ privažiuoti prie puspriekabės, įrankiais perpjovė puspriekabės spyną, po to padėjo R. N.

prikabinti puspriekabę „Leda Koegel“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), ne mažesnės nei 250 MGL vertės, priklausančią VFR firmai „(duomenys neskelbtini)“, pakrautą 100 000 Eur vertės metalo kroviniu, nurodė R. N. važiuoti į VFR Limburgo miestą ir ten laukti stovėjimo aikštelėje. T. T. ir R. N. susitikus aikštelėje Limburgo mieste, T. T. nuėmė ir išmetė puspriekabės valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir prie puspriekabės prisuko netikrus lietuviškus valstybinius numerio ženklus. Po to T. T. SMS žinute pranešė A. B. apie pagrobtas transporto priemones ir susitarė susitikti Lenkijos Respublikoje, 2/92 kelyje esančioje degalinėje „Port 2000“. 2011 m. lapkričio 14 d. R. N. pagrobtu vilkiku „Volvo FMFH E5“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su pagrobta puspriekabe „Leda Koegel“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir joje esančiu kroviniu, kurių bendra vertė didesnė nei 135 000 Eur, lydimas automobiliu „VW Passat“ važiuojančio T. T., gabendamas su savimi netikrus transporto priemonės registracijos dokumentus, atvažiavo į degalinę „Port 2000“, kur susitiko su A. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos. Iš ten pagrobti vilkikas su puspriekabe ir kroviniu buvo pervežti ir pastatyti į aikštelę kelyje „Via Baltica“ Marijampolė–Klaipėda, Kauno aplinkkelyje, o vėliau A. B., T. B., S. A., asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, vilkikas „Volvo FMFH E5“ buvo parduotas T. P. už 13 000–14 000 Eur, puspriekabė „Leda Koegel“ ir metalo krovinys parduoti tyrimo nenustatytiems asmenims. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., T. T., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais Ž. J., R. N., P. B., G. G., R. G. ir tyrimo nenustatytais asmenimis, organizavo didesnės nei 135 000 Eur vertės turto pagrobimą, o T. B., S. A., Ž. J., R. N. padarė didesnės nei 135 000 Eur vertės turto pagrobimą. Be to, A. B., T. B., S. A., Ž. J. ir R. N. laikė ir gabeno netikrus dokumentus padarydami didelę žalą. Tokiais savo veiksmais A. B., T. B., S. A. padarė nusikalstamas veikas, nurodytas BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, o Ž. J., R. N.– nusikalstamas veikas, nurodytas BK 25 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje.

27. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, Ž. Š., D. Š. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu R. Z. (kuris su nusikalstamo susivienijimo dalyviais veikė bendrininkų grupe), dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą, valstybinius numerius ir dokumentus bei užtikrino pagrobto turto realizavimą, pasamdė vairuotoją R. Z., organizavo jo kelionę į Belgijos Karalystę, nurodė Ž. Š., D. Š. vykti į Belgijos Karalystę pagrobti vilkiko ir puspriekabės su vertingu kroviniu, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką bei jo realizavimo metu. Vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, D. Š. ir Ž. Š. automobiliu „Audi A6“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvyko į Belgijos Karalystę, kur netoli Briuselio miesto surado tinkamą pagrobti vilkiką „Scania“ su puspriekabe. Tuo metu A. B. į Belgijos Karalystę atsiuntė vairuotoją R. Z., kurį D. Š. ir Ž. Š. pasitiko ir apgyvendino viešbutyje. Nuo 2011 m. gruodžio 3 d. 17.00 val. iki 2011 m. gruodžio 4 d. 11.00 val., R. Z. atokiau stovinčiame automobilyje stebint aplinką, kad įspėtų apie galimą pavojų, D. Š. ir Ž. Š. nuėjo prie (duomenys neskelbtini), Leuvensesteenweg mieste, stovinčio vilkiko „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), 49 500 Eur vertės, priklausančio Belgijos Karalystės bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, su puspriekabe (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), 23 000 Eur vertės, priklausančia Belgijos Karalystės bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, kur Ž. Š. specialiais įrankiais ir atsuktuvu išlaužė vilkikų durelių ir užvedimo spyneles, apžiūrėjo, ar nėra GPS įrangos. Tuomet SMS žinute jie nurodė R. Z. privažiuoti automobiliu „Audi A6“ prie vilkiko. Atvykęs R. Z. persėdo į pagrobtus vilkiką su puspriekabe ir lydimas automobiliu „Audi A6“ važiuojančių D. Š. ir Ž. Š. nuvyko į sutartą vietą, esančią apie 50 km atstumu nuo vagystės vietos, ir ten paliko pagrobtus vilkiką „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) stebėti, ar neseka policija. Kitą dieną D. Š. ir Ž. Š. (duomenys neskelbtini), Hoegaarden mieste, surado tinkamą pagrobti puspriekabę-šaldytuvą „Schmitz“ su šveicariškais valstybiniais numeriais. D. Š. ir Ž. Š. nuvyko į viešbutį, paėmė R. Z. ir parodė jam reikiamą pagrobti puspriekabę, po to nuvežė jį prie pagrobtų vilkiko „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe (valst.

Nr. (duomenys neskelbtini)). Nakties metu D. Š. ir Ž. Š. nurodymu R. Z. pagrobtu vilkiku „Scania“ su pagrobta puspriekabe privažiavo prie puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“, atkabino puspriekabę (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir paliko bei prikabino prie vilkiko „Scania“ puspriekabę-šaldytuvą, po to nuvyko į sutartą vietą, kurioje paliko vilkiką su puspriekabe-šaldytuvu stebėti, ar neseka policija. Kitą dieną D. Š. ir Ž. Š. pakeitė puspriekabės valstybinius numerio ženklus į netikrus lietuviškus, po to, SMS žinute pranešus apie tai A. B., R. Z. vilkiku „Scania“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe-šaldytuvu „Schmitz“, bendros didesnės nei 49 500 Eur vertės, lydimas automobiliu „Audi A6“ važiuojančių D. Š. ir Ž. Š., išvyko į Lietuvos Respubliką, kur pastatė pagrobtas transporto priemones Kauno apylinkėse esančioje aikštelėje. Lietuvoje pagrobti vilkikas ir puspriekabė-šaldytuvas A. B., T. B., asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, buvo parduoti A. K. už 27 000 Eur. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, D. Š., Ž. Š., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu R. Z., organizavo didesnės nei 72 500 Eur vertės turto pagrobimą, o T. B., Ž. Š. ir R. Z. padarė didesnės nei 72 500 Eur vertės turto pagrobimą. Tokiais savo veiksmais A. B., T. B., Ž. Š. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, o R. Z. – nusikalstamą veiką, nustatytą BK 25 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

28. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, T. T. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu V. K., dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą, valstybinius numerius ir dokumentus, pasamdė vairuotoją V. K. ir organizavo jo kelionę į Belgijos Karalystę, nurodė T. T. ir asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, vykti į Belgijos Karalystę pagrobti vilkiko ir puspriekabės su vertingu kroviniu, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką metu. Vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, T. T. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, automobiliu „VW Passat“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvyko į Belgijos Karalystę, kur Antverpeno miesto apylinkėse surado tinkamą pagrobti vilkiką „Volvo“ ir apie tai SMS žinute pranešė A. B., kuris iš Lietuvos į Belgijos Karalystę atsiuntė vairuotoją V. K. 2011 m. gruodžio 4 d. apie 19.22 val. (duomenys neskelbtini), Antverpeno mieste, V. K. likus automobilyje stebėti aplinkos, kad įspėtų apie galimą pavojų, T. T. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, nuėjo prie vilkiko „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), 42 000 Eur vertės, priklausančio Belgijos Karalystės bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, kur T. T. specialiais įrankiais ir atsuktuvu išlaužė vilkiko durelių ir užvedimo spyneles, su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, apžiūrėjo, ar nėra GPS įrangos, išėmė vilkiko užvedimo sistemos bloką, po to abu sugrįžo į automobilį. Ten T. T. kompiuterine įranga nuskaitė, perprogramavo ir perrašė į naują imobilizatorių vilkiko „Volvo“ užvedimo kodą. Po to, asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, likus stebėti aplinkos, T. T. ir V. K. nuėjo prie vilkiko, kur T. T. prijungė perrašytą užvedimo sistemos bloką ir atsuktuvu užvedė grobiamą vilkiką. V. K. sėdo į pagrobtą vilkiką „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir lydimas automobiliu „VW Passat“ važiuojančių T. T. ir asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, nuvažiavo į iš anksto sutartą aikštelę Genko miesto pramoniniame rajone, kur paliko pagrobtą vilkiką, norėdami išsiaiškinti, ar neseka policija, o patys nuvyko į viešbutį „Etap“, Antverpeno mieste, ilsėtis. Kitos dienos vakare T. T., asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, ir V. K. sugrįžus į Genko miesto pramoninio rajono automobilių stovėjimo aikštelę pasiimti 2011 m. gruodžio 4 d. pagrobto vilkiko „Volvo“, jo nerado, nes vilkikas buvo surastas policijos pareigūnų. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, T. T., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu V. K., organizavo didelės – 42 000 Eur vertės turto pagrobimą, o T. B. padarė didelės – 42 000 Eur vertės turto pagrobimą. Tokiais savo veiksmais A. B. ir T. B. padarė nusiklastamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

29. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, T. T. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas

BK 39¹ straipsnio pagrindu), nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu V. K., dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą, valstybinius numerius ir dokumentus, pasamdė vairuotoją V. K. ir organizavo jo kelionę į Belgijos Karalystę, nurodė T. T. ir asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, vykti į Belgijos Karalystę pagrobti vilkiko ir puspriekabės su vertingu kroviniu, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką metu. Vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal susitarimą, T. T. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, automobiliu „VW Passat“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvyko į Belgijos Karalystę, kur Antverpeno miesto apylinkėse surado tinkamą pagrobti vilkiką „Volvo“ ir apie tai SMS žinute pranešė A. B., kuris iš Lietuvos į Belgijos Karalystę atsiuntė vairuotoją V. K. Policijai radus 2011 m. gruodžio 4 d. pagrobtą vilkiką „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), T. T. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, Lokereno mieste rado kitą tinkamą vogti vilkiką „Volvo“. Nuo 2011 m. gruodžio 6 d. 17.00 val. iki 2011 m. gruodžio 7 d. 4.20 val. (duomenys neskelbtini), Lokereno mieste, 1 km atstumu nuo grobiamo vilkiko palikus V. K. automobilyje stebėti aplinkos, kad įspėtų apie galimą pavojų, T. T. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, nuėjo prie vilkiko „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), 78 000 Eur vertės, priklausančio Belgijos Karalystės bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, kur asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, specialiais įrankiais ir atsuktuvu išlaužė vilkiko durelių ir užvedimo spyneles, o T. T. apžiūrėjo, ar nėra GPS įrangos, išėmė vilkiko užvedimo sistemos bloką, po to abu sugrįžo į automobilį. Ten T. T. kompiuterine įranga nuskaitė, perprogramavo ir perrašė į naują imobilizatorių vilkiko „Volvo“ užvedimo kodą. Po to, asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, likus stebėti aplinkos, T. T. ir V. K. nuėjo prie vilkiko, kur T. T. prijungė perrašytą užvedimo sistemos bloką ir atsuktuvu užvedė grobiamą vilkiką. V. K. pagrobtu vilkiku „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), lydimas automobiliu „VW Passat“ važiuojančių T. T. ir asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, nuvažiavo į iš anksto sutartą aikštelę, kur paliko pagrobtą vilkiką, norėdami išsiaiškinti, ar neseka policija, o patys nuvyko į viešbutį „Etap“, Antverpeno mieste, ilsėtis. Kitą dieną apie 22.00 val. T. T. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, nuvežė V. K. prie pagrobto vilkiko „Volvo“, nurodė važiuoti link Lietuvos, tačiau netoli Briuselio miesto V. K., vairuojantis vilkiką „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, T. T., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiu V. K., organizavo didelės – 78 000 Eur vertės turto pagrobimą, o T. B. padarė didelės – 78 000 Eur vertės turto pagrobimą. Tokiais savo veiksmais A. B. ir T. B. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

30. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., Ž. Š., D. Š. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), T. T. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais S. L. (kuris su nusikalstamo susivienijimo dalyviais veikė organizuota grupe), R. Z. (kuris su nusikalstamo susivienijimo dalyviais veikė bendrininkų grupe), P. B. (dėl kurio priimtas baudžiamasis įsakymas), G. G. (kuriai ikiteisminis tyrimas nutrauktas BPK 40 straipsnio pagrindu), R. G. (kuriam priimtas baudžiamasis įsakymas), dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą bei užtikrino pagrobto turto realizavimą, nurodė S. A. iš P. B., G. G., R. G. įgyti netikrus valstybinius numerius, pasamdė vairuotojus S. L. ir R. Z., organizavo jų kelionę į VFR, nurodė Ž. Š., T. T., D. Š., asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, vykti į VFR pagrobti vilkikų ir puspriekabės su vertingu kroviniu, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką bei jo realizavimo metu. Vykdydami A. B. nurodymus bei veikdami pagal

susitarimą, 2012 m. pradžioje, tačiau ne vėliau kaip iki 2012 m. sausio 30 d., S. A., panaudodamas duomenis apie Lietuvos Respublikoje registruotus vilkiką ir puspriekabę, Kauno m. susitiko su P. B. ir užsakė pas jį pagaminti netikrus valstybinio numerio ženklus. P. B. Kaune dėl netikrų transporto priemonės valstybinio numerio ženklų pagaminimo kreipėsi į G. G., perduodamas šiai lapuke surašytus skaičius ir raides. Veikdama pagal susitarimą nurodytu laikotarpiu Kaune G. G. susitiko su R. G. ir perdavė jam iš P. B. gautus valstybinių numerio ženklų duomenis. R. G. paros dviejų laikotarpiu nuo užsakymo gavimo specialiais įrankiais – pasitelkdamas presą, metalines raides ir skaičius, metalines plokštes, lipnią juostą ir dažus, garažo Nr. 34, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, patalpose pagamino netikrus valstybinius numerio ženklus, iš jų (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), Kaune pardavė juos G. G., gavęs už tai 120–150 Lt (34,75–43,44 Eur) už komplektą. Įgijusi iš R. G. netikrus valstybinius numerio ženklus, G. G. pardavė juos P. B., gaudama už tarpininkavimą 50–80 Lt (14,48–23,17 Eur). Pagamintus netikrus valstybinius numerio ženklus nurodytu paros dviejų laikotarpiu nuo užsakymo gavimo P. B. Kaune pardavė S. A., gaudamas iš šio po 250 Lt (72,41 Eur) už valstybinių numerio ženklų komplektą. S. A. minėtus netikrus valstybinius numerius perdavė A. ir T. B., kurie 2012 m. sausio mėn. (duomenys neskelbtini), Kaune, perdavė netikrų valstybinių numerio ženklų komplektus D. Š., Ž. Š., T. T. ir asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos. Tada D. Š. ir Ž. Š. automobiliu „Audi A6“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), T. T., asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, ir R. Z. automobiliu „Opel Signum“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) gabendami netikrus valstybinius numerius išvyko į VFR Ellar miestą. R. Z. buvo apgyvendintas viešbutyje, o tuo metu A. B. lėktuvu į VFR išsiuntė S. L., kurį pasitiko asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, ir Ž. Š. Pastarieji, pasiėmę iš viešbučio R. Z., jį kartu su S. L. apgyvendino viešbutyje „Etap“, netoli Hamburgo. Asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, su Ž. Š. ir T. T. su D. Š., važinėdami po Hamburgo miesto apylinkes, firmos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje surado tinkamus pagrobti vilkikus ir puspriekabes. 2012 m. sausio 31 d. naktį D. Š. su T. T. automobiliu „Opel Signum“, o Ž. Š. su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, automobiliu „Audi A6“ nuvažiavo link aptvertos, vartais uždarytos firmos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos (duomenys neskelbtini), Seevetal-Maschen, VFR. Automobilius palikę atokiau, visi nuėjo link aptvertos teritorijos. D. Š., T. T. ir Ž. Š. perlipo per metalinę tvorą, o asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, liko už tvoros ir stebėjo aplinką, kad įspėtų apie galimą pavojų. T. T. priėjo prie vilkiko „Daimler-Benz Mercedes 1844 LS“ (VIN (duomenys neskelbtini)), 50 000 Eur vertės, priklausančio Vokietijos firmai „(duomenys neskelbtini)“, atsineštais įrankiais išlaužė vairuotojo durelių spynelę ir įlipo į kabiną, o D. Š. ir Ž. Š. nuėjo prie vilkiko „Volvo FH440“ (VIN (duomenys neskelbtini)), 50 000 Eur vertės, priklausančio firmai „(duomenys neskelbtini)“. Ž. Š. atsineštais įrankiais išlaužė vilkiko vairuotojo durelių spynelę ir su D. Š. įlipo į kabiną. Ž. Š. savadarbiu įrankiu išlaužė automobilio užvedimo spynelę, o D. Š. tuo pačiu metu apieškojo vilkiko kabiną, ieškodamas GPS įrenginio. Tuo metu T. T. prijungė prie vilkiko „Daimler-Benz Mercedes 1844 LS“ iš anksto perprogramuotą ir A. B. kelios dienos iki vagystės į Hanoverio miestą atsiųstą užvedimo apsaugos bloką ir įsitikinęs, kad automobilis užsives, nuėjo prie vilkiko „Volvo FH440“. D. Š. padavė T. T. iš vilkiko „Volvo FH440“ išmontuotą užvedimo bloką, kurį paėmęs T. T. nuvažiavo į viešbutį ir ten specialia kompiuterine įranga nuskaitė, perprogramavo ir perrašė į imobilizatorių užvedimo kodus, po to sugrįžo į „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją. Tuo pačiu metu Ž. Š. nuvyko į viešbutį ir atvežė S. L. ir R. Z., išleido juos netoli teritorijos, o pats atsistojo atokiau ir stebėjo aplinką. D. Š., atsukęs varžtus, atidarė teritorijos vartus. S. L. vilkiku „Volvo FH440“ privažiavo prie toje pačioje teritorijoje stovinčios puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz SKO24“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), 40 000 Eur vertės, priklausančios firmai „(duomenys neskelbtini)“, ir padedant T. T. prisikabino ją. Tuo pačiu metu R. Z. vilkiku „Daimler-Benz Mercedes 1844 LS“ privažiavo prie kitos toje pačioje teritorijoje stovinčios puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz SKO24“, tačiau jos prikabinti nesugebėjo nepavykus sulaužyti spynos. D. Š., Ž. Š. ir T. T. nuo atsitiktinių automobilių pavogė vokiškus valstybinius numerius ir uždėjo juos ant pagrobtų vilkikų ir puspriekabės-šaldytuvo. Tada S. L. vairuojamas vilkikas „Volvo FH440“ su prikabinta puspriekabe-šaldytuvu „Schmitz SKO24“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvažiavo iš teritorijos. D. Š. su T. T. nubėgo iki asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, kuris buvo atvairavęs automobilį „Opel Signum“, ir trise nuvažiavo iki aikštelėje laukiančio Ž. Š. D. Š. ir T. T. automobiliu „Opel Signum“ apie 40 km lydėjo S. L. vairuojamą vilkiką su puspriekabe iki aikštelės, kurioje paliko juos stebėti, ar neseka policija. Tuo pačiu metu asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, ir Ž. Š. automobiliu „Audi A6“ lydėjo vilkiku „Daimler-Benz Mercedes 1844 LS“ važiuojantį R. Z. iki aikštelės, kurioje paliko pagrobtas transporto priemones stebėti, ar neseka policija. Kitą dieną Ž. Š.

pakeitė pagrobto vilkiko „Volvo FH440“ ir puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz SKO24“ vokiškus valstybinius numerio ženklus į netikrus lietuviškus. Tada S. L. vilkiku „Volvo FH440“ su puspriekabe-šaldytuvu „Schmitz SKO24“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), SMS žinute pranešus apie tai A. B., lydimas automobiliu „Audi A6“ važiuojančių D. Š. ir Ž. Š., išvyko į Lietuvą, kur pastatė vilkiką ir puspriekabę Kauno apylinkėse esančioje aikštelėje. Vėliau pagrobtas vilkikas „Volvo FH 440“ ir puspriekabė-šaldytuvas „Schmitz SKO24“ S. A. ir D. Š. buvo parduoti M. M. už 29 000 Eur. Tuo tarpu T. T. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, automobiliu „Opel Signum“ bei R. Z. pagrobtu vilkiku „Daimler-Benz Mercedes 1844 LS“ nuvyko iki Brėmeno miesto, VFR, kur T. T. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, rado tinkamą pagrobti puspriekabę bei SMS žinute nurodė vairuotojui atvykti į sutartą vietą netoli puspriekabės stovėjimo vietos. R. Z. atvykus T. T. pakeitė vilkiko vokiškus valstybinius numerio ženklus į netikrus lietuviškus (duomenys neskelbtini), naudodamas tam iš P. B. įgytus netikrus valstybinius numerius. Naktį iš 2012 m. vasario 2 d. į 3 d. asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, stebint aplinką, kad įspėtų apie galimą pavojų, T. T. nuėjo prie (duomenys neskelbtini), Brėmeno mieste, stovinčios puspriekabės „Schmitz S01“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini), 11 750 Eur vertės, priklausančios H. B. (H. B.), su braziliško riešutmedžio lentų kroviniu, 48 669 Eur vertės, priklausiusiu bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, įrankiais nulaužė apsauginę spyną, po to grįžo pas asmenį, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, ir SMS žinute pranešė R. Z. puspriekabės stovėjimo vietą ir jos išvaizdą, nurodydamas puspriekabę prisikabinti ir važiuoti į sutartą vietą. R. Z. prikabinus puspriekabę „Schmitz S01“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) prie pagrobto vilkiko „Daimler-Benz Mercedes 1844 LS“ ir atvykus į sutartą vietą Brėmeno mieste, T. T. pakeitė puspriekabės vokiškus valstybinius numerio ženklus į netikrus lietuviškus (duomenys neskelbtini), naudodamas tam iš P. B. įgytus netikrus valstybinius numerius. SMS žinute pranešus apie tai A. B., R. Z. vilkiku „Daimler-Benz Mercedes 1844 LS“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe „Schmitz S01“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), lydimas automobiliu „Opel Signum“ važiuojančių T. T. ir asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, parvairavo vilkiką ir puspriekabę į Lietuvą, kur pastatė į pagrobtam turtui saugoti išnuomotą angarą, Kaune, (duomenys neskelbtini). Vilkikas „Daimler-Benz Mercedes 1844 LS“ S. A., T. T. ir asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, buvo parduotas D. M. už 20 000 Eur, o puspriekabė „Schmitz S01“ su braziliško riešutmedžio lentų kroviniu 2012 m. kovo 2 d. kratos metu rasta ir paimta policijos pareigūnų. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., D. Š., Ž. Š., T. T., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais R. Z., S. L., P. B., G. G., R. G., organizavo 200 419 Eur vertės turto pagrobimą, o T. B., S. A., Ž. Š., R. Z., S. L. padarė 200 419 Eur vertės turto pagrobimą. Tokiais savo veiksmais A. B., T. B., S. A., Ž. Š. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, S. L. – nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, ir R. Z. – nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

31. Be to, A. B., būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas bendrai su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., T. T. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), D. Š. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnio pagrindu), Ž. Š., V. V., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais S. L. (kuris su nusikalstamo susivienijimo dalyviais veikė organizuota grupe), P. B. (dėl kurio priimtas baudžiamasis įsakymas), G. G. (kuriai ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 40 straipsnio pagrindu), R. G. (kuriam priimtas baudžiamasis įsakymas) ir tyrimo nenustatytais asmenimis, dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą, dokumentų suklastojimą padarant didelę žalą, būtent: jam ir nusikalstamo susivienijimo dalyviams susitarus Europos Sąjungos šalyse grobti didelės vertės svetimą turtą – vilkikus ir puspriekabes su vertingu kroviniu, A. B. paskirstė vaidmenis nusikaltimo darymo metu: kartu su T. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, iš nusikalstamo susivienijimo bendrų lėšų parūpino transportą, ryšio priemones, įrankius, kelionės išlaidų finansavimą bei užtikrino pagrobto turto realizavimą, nurodė S. A. iš P. B., G. G., R. G. ir tyrimo nenustatyto asmens įgyti suklastotus dokumentus ir valstybinius numerius, pasamdė tyrimo nenustatytą vairuotoją ir S. L., organizavo jų kelionę į VFR, ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2012 m. vasario 26 d., pagamino ir iš Kauno m. iki nenustatytos vietos Lenkijos Respublikoje gabeno bei Lenkijos Respublikoje perdavė T. T., o jis – S. L. naudoti užsienio valstybėse netikrus asmens dokumentus – vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir

asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) V. M. vardu, nurodė Ž. Š., T. T., V. V., asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, vykti į VFR pagrobti vilkikų ir puspriekabių su vertingu kroviniu, koordinavo bendrininkų veiksmus vagystės, pagrobto didelės vertės turto gabenimo į Lietuvos Respubliką bei jo realizavimo metu. Vykdydamas A. B. nurodymus bei veikdamas pagal susitarimą, 2012 m. pradžioje, tačiau ne vėliau kaip iki 2012 m. vasario 26 d., S. A., panaudodamas duomenis apie Lietuvos Respublikoje registruotus vilkiką ir puspriekabę, Kaune susitiko su P. B. ir užsakė pas jį pagaminti netikrus dokumentus – vilkiko registracijos liudijimą bei valstybinius numerio ženklus. P. B. Kaune dėl netikrų transporto priemonės valstybinio numerio ženklų pagaminimo kreipėsi į G. G., perduodamas jai lape surašytus skaičius ir raides, o dėl transporto priemonių registracijos liudijimų blankų įgijimo Kaune kreipėsi į tyrimo nenustatytą asmenį. Veikdama pagal susitarimą nurodytu laikotarpiu, Kauno m. G. G. susitiko su R. G. ir perdavė jam iš P. B. gautus valstybinio numerio ženklų duomenis. R. G. paros dviejų laikotarpiu nuo užsakymo gavimo specialiais įrankiais – pasitelkdamas presą, metalines raides ir skaičius, metalines plokštes, lipnią juostą ir dažus, garažo Nr. 34, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, patalpose pagamino netikrus valstybinius numerio ženklus, iš jų ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei Kaune pardavė juos G. G., gavęs už komplektą 120–150 Lt (34,75–43,44 Eur). Kaune įgijusi iš R. G. netikrus valstybinius numerio ženklus, G. G. pardavė juos P. B., gaudama už tarpininkavimą 50–80 Lt (14,48–23,17 Eur). Tuo pačiu metu, kai buvo užsakomi ir gaminami netikri valstybinio numerio ženklai, P. B. Kaune iš tyrimo nenustatyto asmens, vardu Ženka, įgijo kompiuteriu ir rašaliniu spausdintuvu pagamintus netikrus dokumentus – LT transporto priemonės registracijos liudijimą (EB) Nr. (duomenys neskelbtini), sumokėdamas 250 Lt (72,41 Eur) už vieną transporto priemonės registracijos liudijimą. Pagamintus netikrus dokumentus bei suklastotus valstybinius numerio ženklus nurodytu paros dviejų laikotarpiu nuo užsakymo gavimo P. B. Kaune pardavė S. A. ir gavo iš jo po 400 Lt (115,85 Eur) už kiekvieną transporto priemonės registracijos liudijimą bei 250 Lt (72,41 Eur) už valstybinių numerio ženklų komplektą. S. A. netikrus dokumentus ir suklastotus valstybinius numerius perdavė A. ir T. B., kurie 2012 m. vasario mėn. (duomenys neskelbtini), Kaune, perdavė netikrų transporto priemonių dokumentų ir valstybinių numerio ženklų komplektus T. T. ir V. V. 2012 m. vasario mėn. T. T. ir V. V. automobiliu „Opel Signum“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) gabendami suklastotus valstybinius numerius ir netikrus transporto priemonių dokumentus išvyko į Lenkijos Respubliką, kur susitiko su A. B., automobiliu „VW Passat“ atvežusiu S. L. T. T. ir V. V., pasiėmę S. L., nuvyko į VFR. Ž. Š. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, automobiliu „Audi A6“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvyko į VFR. Tuo metu A. B. iš Lietuvos į VFR atsiuntė tyrimo nenustatą vairuotoją, kurį pasitiko Ž. Š. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos. Apgyvendinę naudojant netikrus asmens dokumentus V. M. vardu S. L. viešbutyje, T. T. ir V. V. Loksšteto (Loxstedt) m., VFR, rado tinkamus pagrobti vilkiką „Volvo FH 440“ su puspriekabe „Koegel“, pakrauta jūriniu konteineriu „Springfield“. Paėmę S. L. iš viešbučio ir palikę netoliese automobilyje stebėti aplinkos, naktį iš 2012 m. vasario 26 d. į 27 d. (duomenys neskelbtini), Loksšteto mieste, VFR, T. T. ir V. V. nuėjo prie vilkiko „Volvo FH 440“ su puspriekabe „Koegel“, kur T. T. specialiais įrankiais išlaužė vilkiko durelių ir užvedimo spyneles, apžiūrėjo, ar nėra GPS įrangos, išėmė vilkiko užvedimo sistemos bloką, o V. V. stebėjo aplinką. V. V. ir T. T. grįžo į automobilį, kur T. T. kompiuterine įranga nuskaitė, perprogramavo ir perrašė į naują imobilizatorių vilkiko „Volvo FH 440“ užvedimo kodą, po to perprogramavo užvedimo sistemos bloką. T. T. ir V. V. perdavė S. L. užvedimo sistemos bloką, atsuktuvą su pritvirtintu imobilizatoriumi ir nurodė prijungti juos, atsuktuvu užvesti vilkiką ir važiuoti į sutartą vietą. S. L. vilkiku „Volvo FH 440“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini)), 47 000 Eur vertės, priklausančiu W. R. (W. R.), su puspriekabe „Koegel“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), priklausančia bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, pakrauta jūriniu konteineriu „Springfield“ Nr. (duomenys neskelbtini) su 816 vnt. lauko kepsninių kroviniu, bendros 78 400 Eur vertės, lydimas automobiliu „Opel Signum“ važiuojančių T. T. ir V. V., nuvyko į (duomenys neskelbtini), Oiteno (Oyten) mieste, VFR, kur pagrobtos transporto priemonės buvo paliktos stebėti, ar neseka policija. Po paros dviejų įsitikinus saugumu T. T. ir V. V. atvežė S. L. prie pagrobtų transporto priemonių, pakeitė vilkiko ir puspriekabės vokiškus valstybinius numerius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kuriuos išmetė, į iš P. B. įgytus netikrus lietuviškus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), po to pergabeno pagrobtus vilkiką ir puspriekabę į kitą stovėjimo vietą. S. L. nuvežę į viešbutį, T. T. ir V. V. Brėmerhafeno (Bremerhaven) mieste, VFR, susitiko su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, ir Ž. Š., kur pasitarę apsikeitė vairuotojais, t. y. T. T. ir V. V. pasiėmė tyrimo nenustatytą vairuotoją, o asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, ir Ž. Š. pasiėmė S. L. Tuomet

T. T., V. V. ir tyrimo nenustatytas vairuotojas automobiliu „Opel Signum“ nuvažiavo iki vilkiko „Volvo FH 440“ su puspriekabe „Koegel“ stovėjimo vietos ir jie bei vairuotojas vilkiku nuvažiavo į Lietuvą. 2012 m. kovo 2 d. Kaune vilkiku „Volvo FH 440“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe „Koegel“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pakrauta konteineriu „Springfield“ Nr. (duomenys neskelbtini), S. A. nuvažiavo į angarą adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas, kur atvyko A. B., T. B. ir T. T., kur 2012 m. kovo 2 d. visi buvo sulaikyti policijos pareigūnų. Tuo tarpu Ž. Š. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, apgyvendinę S. L. viešbutyje, važinėdami automobiliu „Audi A6“ (Jungtinės Karalystės valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) po Štutgarto miesto apylinkes, pramoniniame rajone surado tinkamą pagrobti balninį vilkiką „Volvo“. Asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, pasilikus automobilyje atokiau nuo vagystės vietos stebėti aplinkos, kad įspėtų apie galimą pavojų, 2012 m. kovo 2 d. apie 3.00 val. Ž. Š. priėjo prie (duomenys neskelbtini), Štutgarto mieste, stovinčio vilkiko „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), 68 900 Eur vertės, priklausančio VFR lizingo bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, su puspriekabe, kurioje buvo pakrautas jūrinis konteineris, priklausančiais VFR bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, didesnės nei 250 MGL vertės, kur specialiais įrankiais išlaužė vilkiko durelių ir užvedimo spyneles, apžiūrėjo, ar nėra GPS įrangos, po to sugrįžo pas asmenį, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos. Pastarieji automobiliu „Audi A6“ nuvažiavo į viešbutį ir paėmę S. L. sugrįžo prie vilkiko. S. L. pagrobtu vilkiku „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe, pakrauta konteineriu, lydimas automobiliu „Audi A6“ važiavusių Ž. Š. ir asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, nuvyko į iš anksto sutartą vietą Ulmo mieste, VFR, kur paliko pagrobtas transporto priemones stebėti, ar neseka policija. Važinėdami po VFR miestus, Ž. Š. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, ieškojo tinkamos pagrobti puspriekabės, tačiau jos neradę nuvažiavo į Ellar mstl., kur susitiko su V. V. Tuomet asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, Ž. Š. ir V. V. automobiliu „Audi A6“ važinėjo po Frankfurto miesto apylinkes, kur pramoniniame rajone susirado tinkamą pagrobti puspriekabę-šaldytuvą. Asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, parašė S. L. SMS žinutę, kurioje nurodė atkabinti nuo vilkiko puspriekabę su konteineriu ir palikti ją stovėjimo aikštelėje Ulmo mieste, ties įvažiavimu į B10 greitkelį, taip pat nurodė tikslų adresą, kur S. L. turi prisikabinti kitą puspriekabę-šaldytuvą. Asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, ir Ž. Š. automobilyje stebint aplinką, kad įspėtų apie galimą pavojų, V. V. nurodė S. L. prisikabinti puspriekabę-šaldytuvą ir liepė važiuoti į greitkelį. Tuomet V. V., asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, ir Ž. Š. automobiliu „Audi A6“ nuvažiavo į greitkelį ir SMS žinute nurodė S. L. stovėjimo aikštelę. S. L. atvairavus į aikštelę pagrobtą vilkiką „Volvo“ su pagrobta puspriekabe-šaldytuvu, V. V., Ž. Š. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, pakeitė pagrobto vilkiko ir puspriekabės-šaldytuvo valstybinius numerio ženklus į netikrus lietuviškus. S. L. pagrobtu vilkiku „Volvo“ (buvę valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su pagrobta puspriekabe-šaldytuvu, kurių bendra vertė yra 68 900 Eur, lydimas automobiliu „Audi A6“ važiuojančių V. V. ir Ž. Š., gabendamas su savimi netikrus asmens dokumentus – vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) V. M. vardu, išvažiavo į Lietuvą. Tuo pačiu metu asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, susisiekė su Lietuvoje esančiu D. Š. ir nurodė jam pasitikti S. L. Vykdydamas asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, nurodymus D. Š. susisiekė su apie nusikaltimą nežinančiu Ž. Ž., kuris už pažadėtą 500 Eur atlygį Lenkijos Respublikoje pasitiko S. L. vairuojamą pagrobtus vilkiką su puspriekabe-šaldytuvu bei palydėjo iki automobilių stovėjimo aikštelės degalinėje „Orlen“ „Via Baltica“ kelyje Marijampolė–Kaunas, kur vilkikas ir puspriekabė D. Š. buvo parduoti T. P. už 27 000 Eur. Taip A. B., ginkluoto nusikalstamo susivienijimo vadovas, veikdamas kartu su šio susivienijimo dalyviais T. B., asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas dėl paieškos, S. A., D. Š., Ž. Š., T. T., V. V., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais S. L., P. B., G. G., R. G. ir tyrimo nenustatytais asmenimis, organizavo didesnės nei 194 300 Eur vertės turto pagrobimą, o T. B., S. A., Ž. Š., V. V., S. L. padarė didesnės nei 194 300 Eur vertės turto pagrobimą. Be to, A. B., T. B., S. A., V. V., S. L. laikė ir gabeno (A. B. – ir pagamino) netikrus dokumentus padarydami didelę žalą. Tokiais savo veiksmais A. B., T. B., S. A., V. V. padarė nusikalstamas veikas, nurodytas BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, Ž. Š. – nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, S. L. – nusikalstamas veikas, nurodytas BK 25 straipsnio 3 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje.

32. Be to, E. P., būdamas statutinis valstybės tarnautojas, dirbdamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėju, tyčia šiurkščiai pažeisdamas 2002 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos

valstybės tarnybos įstatymo Nr. IX-855 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pagrindinius įstatymų viršenybės, teisėtumo, lygiateisiškumo ir lojalumo valstybės tarnybos principus, to paties straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose ir 8 punkte nurodytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo ir pavyzdingumo principus, taip pat šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5, 9 punktuose nurodytas pareigūno pareigas – laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, nepiktnaudžiauti tarnyba, nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai, konkretizuojant Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (Žin., 2003, Nr. 42-1927) 3 straipsnyje apibrėžtais įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, nuolatinio bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principais, sulaužydamas duotą policijos pareigūno priesaiką, tyčia iškraipydamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintus policijos veiklos principus vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, teisėtumo principus, iš esmės iškraipydamas to paties įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintus policijos uždavinius, šiurkščiai pažeisdamas to paties įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą policijos pareigūno pareigą laikyti paslaptyje konfidencialaus pobūdžio informaciją, pažeisdamas savo pareigybės aprašymo, patvirtinto 2008 m. rugpjūčio 1 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 20-V-200 (2012 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. 20-V-423 redakcija), 15 punkte įtvirtintą pareigą užtikrinti slaptumo režimą ir tarnybinės paslapties išsaugojimą, sulaužydamas 1995 m. rugsėjo 1 d. ir 1996 m. liepos 29 d. paties pasirašytus raštiškus pasižadėjimus dėl valstybinių ir tarnybinių paslapčių saugojimo, siekdamas turtinės ir asmeninės naudos (pinigų, dovanų, automobilio remonto paslaugų, atsarginių dalių, vaišių), kurią 2010–2012 m. laikotarpiu gavo iš A. B. vadovaujamo ginkluoto nusikalstamo susivienijimo dalyvių ir tyrimo nenustatytų asmenų, piktnaudžiavo tarnyba ir atskleidė tarnybinę paslaptį sudarančią informaciją, kurią sužinojo dėl savo tarnybos, dėl to šiurkščiai diskreditavo ir iškraipė Lietuvos policijos, kaip pagrindinės teisėsaugos institucijos, autoritetą ir funkcinę paskirtį, savo veiksmais diskreditavo policijos pareigūno vardą, sumenkino valstybės tarnybos autoritetą ir įvaizdį visuomenėje, padarydamas didelę neturtinę žalą valstybei.

32.1. Siekdamas neteisėtai gauti duomenis apie registruotas transporto priemonių dalis, tyčia, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi ir jam suteiktais įgaliojimais, pasinaudodamas jam suteiktu prisijungimo prie Policijos informacinės sistemos vardu (duomenys neskelbtini), 2010 m. rugsėjo 14 d. darbo vietoje, (duomenys neskelbtini), 15.02 val. ir 15.05 val. prisijungė iš savo tarnybinio kompiuterio, IP (duomenys neskelbtini), prie Vidaus reikalų informacinės sistemos centrinio duomenų banko (VR IS CDB), atliko registruotų transporto priemonių dalių pagal paieškos kriterijus – jų valstybinius numerius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) – paiešką, duomenų paieškos pagrindu melagingai nurodydamas „Ikiteisminis Tyrimas Tarnybinis“, ir taip gavo duomenis apie vilkiką „Scania R420“ ir puspriekabę „Lamberet SR2“, jų techninius, registracijos duomenis, jų valdytojus ir naudotojus, ir šiuos duomenis atspausdino. Po to, atskleisdamas minėtą tarnybinę paslaptį sudarančią informaciją, kurią sužinojo dėl savo tarnybos, Kauno m. laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2010 m. spalio 29 d., siekdamas asmeninės naudos, perdavė paminėtus duomenis tyrimo nenustatytiems asmenims, kurie iš E. P. gautus duomenis panaudojo gaminant netikrus Lietuvos Respublikos valstybinius transporto priemonių numerius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių registracijos dokumentus, po to šiuos numerius ir dokumentus panaudojo vagysčių metu: 2010 m. spalio 29 d. (duomenys neskelbtini), Sindorf m., VFR, grobiant puspriekabę „Schmitz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), 2010 m. spalio 30 d. Belgijos Karalystėje grobiant vilkiką „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).

32.2. Siekdamas neteisėtai gauti duomenis apie registruotas transporto priemonių dalis, tyčia, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi ir jam suteiktais įgaliojimais, pasinaudodamas jam suteiktu prisijungimo prie Policijos informacinės sistemos vardu (duomenys neskelbtini), 2011 m. rugsėjo 6 d. darbo vietoje (duomenys neskelbtini), 10.56 val. prisijungė iš savo tarnybinio kompiuterio IP (duomenys neskelbtini) prie VR IS CDB, atliko registruotų transporto priemonių dalių pagal paieškos kriterijus – jų valstybinius numerius (duomenys neskelbtini) – paiešką, duomenų paieškos pagrindu melagingai nurodydamas „Ikiteisminis Tyrimas Tarnybinis“, ir taip gavo duomenis apie vilkiką „Scania R420“, jo techninius, registracijos duomenis, jo valdytojus ir naudotojus, ir šiuos duomenis atspausdino. Po to, atskleisdamas šią tarnybinę paslaptį sudarančią informaciją, kurią sužinojo dėl savo tarnybos, siekdamas asmeninės ir turtinės naudos, Kauno m. laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. vasario 2 d. perdavė paminėtus duomenis nusikalstamo susivienijimo dalyviui S. A., kuris iš E. P. gautus duomenis panaudojo nusikalstamo susivienijimo dalyvių naudai gaminant netikrus Lietuvos Respublikos valstybinius transporto priemonės numerius (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikos

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.4FC026AC03AE

transporto priemonės registracijos dokumentus, po to šiuos numerius ir dokumentus panaudojo vagystės metu: 2012 m. vasario 2 d. (duomenys neskelbtini), Seevetal-Maschen m., VFR, grobiant vilkiką „Daimler-Benz Mersedese 1844 LS“ (VIN (duomenys neskelbtini)).

32.3. Siekdamas neteisėtai gauti duomenis apie registruotas transporto priemonių dalis, tyčia, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi ir jam suteiktais įgaliojimais, pasinaudodamas jam suteiktu prisijungimo prie Policijos informacinės sistemos vardu (duomenys neskelbtini), 2011 m. rugsėjo 27 d. darbo vietoje (duomenys neskelbtini), 11.11 val., 11.14 val. ir 11.21 val. prisijungė iš savo tarnybinio kompiuterio IP (duomenys neskelbtini) prie VR IS CDB, atliko registruotų transporto priemonių dalių pagal paieškos kriterijus – jų valstybinius numerius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) – paiešką, duomenų paieškos pagrindu melagingai nurodydamas „Ikiteisminis Tyrimas 2011“, ir taip gavo duomenis apie dvi puspriekabes „Schmitz S. KO 24/L-13.4FP60COOL“ ir vilkiką „Volvo FH16“, jų techninius, registracijos duomenis, jų valdytojus ir naudotojus, ir šiuos duomenis atspausdino. Po to, atskleisdamas šią tarnybinę paslaptį sudarančią informaciją, kurią sužinojo dėl savo tarnybos, siekdamas asmeninės ir turtinės naudos, Kauno m. laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2011 m. spalio 24 d. perdavė duomenis apie puspriekabę „Schmitz S. KO 24/L-13.4FP60COOL“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nusikalstamo susivienijimo dalyviui S. A., o duomenis apie puspriekabę „Schmitz S. KO 24/L-13.4FP60COOL“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vilkiką „Volvo FH16“ (valst. (duomenys neskelbtini)) – ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims. S. A. iš E. P. gautus duomenis panaudojo nusikalstamo susivienijimo dalyvių naudai gaminant netikrus Lietuvos Respublikos valstybinius transporto priemonės numerius (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikos transporto priemonės registracijos dokumentus, po to šiuos numerius ir dokumentus panaudojo vagystės metu: 2012 m. vasario 3 d. (duomenys neskelbtini), Brėmene, VFR, grobiant puspriekabę „Schmitz S01“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)). Ikiteisminio tyrimo nenustatyti asmenys iš E. P. gautus duomenis panaudojo nusikalstamo susivienijimo dalyvių naudai gaminant netikrus Lietuvos Respublikos valstybinius transporto priemonių numerius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių registracijos dokumentus, po to šiuos numerius ir dokumentus panaudojo vagystės metu, po kurios 2011 m. spalio 24 d. Frankfurte prie Oderio, VFR, policijos pareigūnai sulaikė pagrobtą vilkiką „Volvo“ (netikri valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su pagrobta puspriekabe (netikri valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).

32.4. Siekdamas neteisėtai gauti duomenis apie registruotas transporto priemonių dalis, tyčia, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi ir jam suteiktais įgaliojimais, pasinaudodamas jam suteiktu prisijungimo prie Policijos informacinės sistemos vardu (duomenys neskelbtini), 2011 m. lapkričio 3 d. darbo vietoje (duomenys neskelbtini), 8.01 val. prisijungė iš savo tarnybinio kompiuterio IP (duomenys neskelbtini) prie VR IS CDB, atliko registruotų transporto priemonių dalių pagal paieškos kriterijus – jų valstybinius numerius (duomenys neskelbtini) – paiešką, duomenų paieškos pagrindu melagingai nurodydamas „Ikiteisminis Tyrimas Tarnybinis“, ir taip gavo duomenis apie vilkiką „Volvo FM“, jo techninius, registracijos duomenis, jo valdytojus ir naudotojus, ir šiuos duomenis atspausdino. Po to, atskleisdamas šią tarnybinę paslaptį sudarančią informaciją, kurią sužinojo dėl savo tarnybos, Kauno m. laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 3 d. iki 2011 m. gruodžio pradžios, siekdamas asmeninės naudos, perdavė paminėtus duomenis tyrimo nenustatytiems asmenims, kurie iš E. P. gautus duomenis panaudojo gaminant netikrus Lietuvos Respublikos valstybinius transporto priemonių numerius (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių registracijos dokumentus, po to šiuos numerius ir dokumentus panaudojo vagysčių metu – 2011 m. lapkričio mėnesį Danijos Karalystėje grobiant vilkiką „Volvo“.

32.5. Siekdamas neteisėtai gauti duomenis apie registruotas transporto priemonių dalis, tyčia, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi ir jam suteiktais įgaliojimais, pasinaudodamas jam suteiktu prisijungimo prie Policijos informacinės sistemos vardu (duomenys neskelbtini), 2011 m. lapkričio 24 d. darbo vietoje, (duomenys neskelbtini), 10.43 val. ir 10.44 val. prisijungė iš savo tarnybinio kompiuterio IP (duomenys neskelbtini) prie VR IS CDB, atliko registruotų transporto priemonių dalių pagal paieškos kriterijus – jų valstybinius numerius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) – paiešką, duomenų paieškos pagrindu melagingai nurodydamas „Administracinis Tyrimas Tarnybinis“, ir taip gavo duomenis apie puspriekabę „Schmitz SKO 24/L“, puspriekabę „Schmitz S. KO 24/L-13.4FP60COOL“ ir vilkiką „Volvo FH12“, jų techninius, registracijos duomenis, jų valdytojus ir naudotojus bei šiuos duomenis atspausdino. Po to, atskleisdamas šią tarnybinę paslaptį sudarančią informaciją, kurią sužinojo dėl savo tarnybos,

Kauno m. laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2011 m. gruodžio pradžios, siekdamas asmeninės naudos, perdavė paminėtus duomenis tyrimo nenustatytiems asmenims, kurie iš E. P. gautus duomenis panaudojo gaminant netikrus Lietuvos Respublikos valstybinius transporto priemonių numerius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių registracijos dokumentus, po to šiuos numerius ir dokumentus panaudojo vagysčių metu: 2011 m. gruodžio mėnesio pradžioje Danijos Karalystėje ir VFR grobiant vilkiką „Volvo FH 460“ ir dvi puspriekabes „Schmitz“.

32.6. Siekdamas neteisėtai gauti duomenis apie registruotas transporto priemonių dalis, tyčia, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi ir jam suteiktais įgaliojimais, pasinaudodamas jam suteiktu prisijungimo prie Policijos informacinės sistemos vardu (duomenys neskelbtini), 2012 m. sausio 12 d. darbo vietoje (duomenys neskelbtini), 16.20 val. prisijungė iš savo tarnybinio kompiuterio IP (duomenys neskelbtini) prie VR IS CDB, atliko registruotų transporto priemonių dalių pagal paieškos kriterijus – jų valstybinius numerius (duomenys neskelbtini) – paiešką, duomenų paieškos pagrindu melagingai nurodydamas „Administracinis Tyrimas Tarnybinis“, ir taip gavo duomenis apie puspriekabę „Schmitz SKO 24“, jos techninius, registracijos duomenis, jos valdytojus ir naudotojus bei šiuos duomenis atspausdino. Po to, atskleisdamas minėtą tarnybinę paslaptį sudarančią informaciją, kurią sužinojo dėl savo tarnybos, siekdamas asmeninės ir turtinės naudos, Kauno m. 2012 m. sausio 13 d. apie 17.00 val. perdavė paminėtus duomenis tyrimo nenustatytiems asmenims, kurie panaudojo šiuos duomenis gaminant netikrus Lietuvos Respublikos valstybinius transporto priemonės numerius (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikos transporto priemonės registracijos dokumentus, po to šiuos numerius ir dokumentus panaudojo vagystės metu – 2012 m. liepos 20 d. (duomenys neskelbtini), Vienoje, Austrijoje, grobiant puspriekabę „Krone SDP 27“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).

32.7. Siekdamas neteisėtai gauti duomenis apie registruotas transporto priemonių dalis, tyčia, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi ir jam suteiktais įgaliojimais, pasinaudodamas jam suteiktu prisijungimo prie Policijos informacinės sistemos vardu (duomenys neskelbtini), 2012 m. sausio 13 d. darbo vietoje (duomenys neskelbtini), 16.20 val. prisijungė iš savo tarnybinio kompiuterio IP (duomenys neskelbtini) prie VR IS CDB, atliko registruotų transporto priemonių dalių pagal paieškos kriterijus – jų valstybinius numerius (duomenys neskelbtini) – paiešką, duomenų paieškos pagrindu melagingai nurodydamas „Administracinis Tyrimas Tarnybinis“, ir taip gavo duomenis apie vilkiką „Volvo FH“, jo techninius, registracijos duomenis, jo valdytojus ir naudotojus bei šiuos duomenis atspausdino. Po to, atskleisdamas minėtą tarnybinę paslaptį sudarančią informaciją, kurią sužinojo dėl savo tarnybos, siekdamas asmeninės ir turtinės naudos, Kauno m. 2012 m. sausio 13 d. apie 17.00 val. perdavė paminėtus duomenis tyrimo nenustatytiems asmenims, kurie panaudojo šiuos duomenis gaminant netikrus Lietuvos Respublikos valstybinius transporto priemonės numerius (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikos transporto priemonės registracijos dokumentus, po to šiuos numerius ir dokumentus panaudojo vagystės metu – 2012 m. liepos 20 d. (duomenys neskelbtini), Vienoje, Austrijoje, grobiant vilkiką „Volvo FHA 3C“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)).

32.8. Siekdamas neteisėtai gauti duomenis apie registruotas transporto priemonių dalis, tyčia, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi ir jam suteiktais įgaliojimais, pasinaudodamas jam suteiktu prisijungimo prie Policijos informacinės sistemos vardu (duomenys neskelbtini), 2012 m. sausio 19 d. darbo vietoje (duomenys neskelbtini), 15.02 val. ir 15.03 val. prisijungė iš savo tarnybinio kompiuterio IP (duomenys neskelbtini) prie VR IS CDB, atliko registruotų transporto priemonių dalių pagal paieškos kriterijus – jų valstybinius numerius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) – paiešką, duomenų paieškos pagrindu melagingai nurodydamas „Administracinis Tyrimas 2012“, ir taip gavo duomenis apie puspriekabę „Schmitz SKO 24/L“ ir vilkiką „Volvo FH12“, jų techninius, registracijos duomenis, jų valdytojus ir naudotojus, ir šiuos duomenis atspausdino. Po to, atskleisdamas minėtą tarnybinę paslaptį sudarančią informaciją, kurią sužinojo dėl savo tarnybos, siekdamas asmeninės ir turtinės naudos, Kauno m. 2012 m. sausio 19 d. apie 16.30 val. perdavė paminėtus duomenis nusikalstamo susivienijimo dalyviui S. A., kuris iš E. P. gautus duomenis panaudojo nusikalstamo susivienijimo dalyvių naudai gaminant netikrus Lietuvos Respublikos valstybinius transporto priemonės numerius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikos transporto priemonės registracijos dokumentus, po to šiuos numerius ir dokumentus panaudojo vagystės metu: 2012 m. vasario 23 d. (duomenys neskelbtini), Loksšteto m., VFR, grobiant vilkiką „Volvo FH 440“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe „Koegel“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)). Tokiais savo veiksmais E. P. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, ir baudžiamąjį nusižengimą, nurodytą BK

297 straipsnio 1 dalyje.

II. KASACINIŲ SKUNDŲ ARGUMENTAI

33. Kasaciniu skundu nuteistųjų A. B. ir T. B. gynėjas advokatas G. Černiauskas prašo: pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir nuteistuosius A. B. ir T. B. išteisinti pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, nesant šios nusikalstamos veikos požymių; pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalį dėl A. B. nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį ir 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir priimti jam naują išteisinamąjį nuosprendį; pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalį dėl T. B. nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį ir 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir priimti jam naują išteisinamąjį nuosprendį (išskyrus dėl šių nusikalstamos veikos epizodų: 2010 m. spalio 11 d. puspriekabės „Van Hool & Zonen“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su jūriniu konteineriu (duomenys neskelbtini) bei puspriekabės HFR (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su jūriniu konteineriu (duomenys neskelbtini) ir drabužiais „Bulloch Gladiator“ vagystės Danijos Karalystėje, 2010 m. spalio 15 d. puspriekabės „Schmitz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su 13 815 kg maisto produktų kroviniu vagystės VFR, 2010 m. spalio 19 d. puspriekabės „Meusburger/MPS-3“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su 22 t plieno kroviniu vagystės VFR); pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalį dėl pirmiau nurodytų trijų nusikalstamos veikos epizodų, nuteistojo T. B. nusikalstamas veikas iš BK 25 straipsnio 4 dalies, 178 straipsnio 3 dalies perkvalifikuojant į BK 178 straipsnio 3 dalį ir skiriant jam minimalias bausmes. Kasatorius skunde nurodo:

33.1. Teismai netinkamai pritaikė BK 249 straipsnio 1 dalį, nes nenustatė visų nusikalstamo susivienijimo formaliųjų (pastovūs tarpusavio ryšiai, vaidmenų ir užduočių pasiskirstymas) ir neformaliųjų (hierarchinė struktūra, stabilumas, vadovavimas, veiklos planavimas, pelno siekimas, drausmės ir subordinacijos palaikymas bauginimu ar kitokiais būdais, periodiškas susirinkimų rengimas, ryšio ir kitų techninių priemonių naudojimas nusikalstamai veiklai, nusikalstamos veiklos specializacija, gerai organizuotų nusikaltimų planavimas ir vykdymas, detalus pasiskirstymas vaidmenimis ir užduotimis, sumanymų ir pavedimų vykdymo kontrolė, konspiracinis bendravimas, disponavimas bendromis lėšomis ir jų panaudojimas rengiant nusikaltimus, apmokant advokatų, ginančių susivienijimo narius baudžiamosiose bylose, paslaugas, suteikiant materialią pagalbą suimtiems ir laisvės atėmimo bausmę atliekantiems susivienijimo nariams, tam tikros materialinės bazės, skirtos nusikaltimams daryti, bendrų lėšų, gautų iš nusikalstamos veikos, turėjimas, kurios nors nusikalstamos srities monopolizavimas tam tikroje teritorijoje ir pan.) požymių, neįvertino jų visumos, nesilaikė kasacinio teismo pateiktų išaiškinimų nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17-139/2015, 2K-209-69912017, kad nusikalstamas susivienijimas gali būti identifikuojamas tik esant ir neformaliųjų požymių visumai, todėl nepagrįstai konstatavo, kad nustatyti visi būtinieji BK 249 straipsnyje nurodytos veikos požymiai.

33.2. Teismai netinkamai pritaikė BK 249 straipsnio 3 dalį, nes nepagrįstai inkriminavo nuteistajam A. B. organizavimo ir vadovavimo nusikalstamam susivienijimui, o nuteistajam T. B. – organizavimo ir dalyvavimo nusikalstamame susivienijime požymius. Teismai neišsiaiškino visų aplinkybių, tiesiogiai susijusių su pareikštais kaltinimais pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų, byloje surinktus įrodymus vertino atsietai nuo tariamo nusikalstamo susivienijimo egiztavimo fakto, nuteistųjų A. B. ir T. B. vaidmenį jame vertino labiau kaip teorinį, nepagrįsdami to bylos duomenimis. Kasatoriaus teigimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad nuteistasis A. B. galėjo organizuoti ginkluotą nusikalstamą susivienijimą ir jam vadovauti, o nuteistasis T. B. – organizuoti ginkluotą nusikalstamą susivienijimą ir dalyvauti jo veikloje, ir kad toks nusikalstamas susivienijimas iš viso buvo. Kasatorius, aptardamas nuteistųjų parodymus, kitus bylos įrodymus, teigia, kad byloje nėra duomenų, kad nuteistieji A. B. ir T. B. būtų kvietę, siūlę, įtikinėję, skatinę ar kitaip prašę kitus nuteistuosius dalyvauti nusikalstamo susivienijimo veikloje ar vykdyti konkrečias nusikalstamas veikas. Be kaltinimo pagal BK 249 straipsnį, jokie kiti kaltinimai nuteistiesiems nėra susiję su šaunamųjų ginklų panaudojimu darant kokią nors nusikalstamą veiką, todėl savo pavojingumu neatspindi nusikalstamo susivienijimo sudėties. Vieninteliai bylos duomenys, patvirtinantys ginkluoto nusikalstamo susivienijimo egzistavimą, yra subjektyvūs atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu T. T. parodymai apie pas jį namuose rastų ginklų arsenalo atsiradimo aplinkybes. Tuo tarpu byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad šaunamieji ginklai buvo kur nors panaudoti. Kasatorius, aptardamas BK 25 straipsnio nuostatas dėl skirtingų bendrininkavimo formų požymių, kasacinio teismo praktiką dėl organizuotos grupės bei nusikalstamo

susivienijimo atribojimo, kartu plačiai aptardamas kiekvieną nusikalstamo susivienijimo požymį ir dėstydamas aplinkybes, kurios, jo manymu, nepatvirtina ar paneigia nusikalstamo susivienijimo formaliųjų ir neformaliųjų požymių visumos buvimą, nurodo, kad nors teismai byloje nustatė tam tikrus formaliuosius nusikalstamo susivienijimo požymius, tačiau nustatyti neformalieji nusikalstamo susivienijimo požymiai yra nepakankami konstatuoti, jog nuteistieji A. B. ir T. B. veikė kaip nusikalstamas susivienijimas. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia pripažinti nuteistųjų veikimą atskirose nusikalstamose veikose organizuota grupe.

33.3. Kasatorius, pasisakydamas dėl A. B. ir T. B. nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį dėl atskirų nusikalstamos veikos epizodų, nurodo, kad teismai, vertindami kiekvieną epizodą, pažeidė įrodymų vertinimo, jų leistinumo, sąsajumo taisykles ir padarė formalias išvadas, pagrįstas tik subjektyviais suinteresuotų liudytojų T. T. ir D. Š. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Nepagrįsta teismų išvada, kad pagal teismų praktiką nusikalstamo susivienijimo vadovas atsako už visus susivienijimo dalyvių padarytus nusikaltimus, kuriuos apėmė bendra jų tyčia. Byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis A. B. tiesiogiai atliko kokius nors veiksmus pagrobiant vilkiką, puspriekabę ar jos krovinį. Teismų išvada, kad nuteistasis organizavo tokias vagystes, paremta vien tik liudytojų T. T. ir D. Š. parodymais. Byloje nenustatyta jokių objektyvių duomenų dėl A. B. bendravimo su svetimą turtą užsienyje grobusiais asmenimis.

33.4. Teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatų pažeidimus, nes įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai, selektyviai, vienpusiškai, todėl padarė nelogiškas, prieštaraujančias viena kitai išvadas, kurios grindžiamos ne įrodymais, o spėjimais bei prielaidomis. Teismai, tirdami ir tikrindami įrodymus, nesivadovavo BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatomis dėl įrodymų leistinumo, sąsajumo, nuosprendžiuose išdėstė nemotyvuotas išvadas dėl nuteistųjų A. B. ir T. B. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, rėmėsi prieštaringais suinteresuotų liudytojų D. Š. ir T. T. parodymais, nuoseklius nuteistųjų A. B. ir T. B. parodymus atmetė tik dėl jų procesinės padėties, taip paneigė nekaltumo prezumpciją, neįvertino įrodymų visumos, pirmenybę teikdami nuteistuosius kaltinantiems duomenims, o juos teisinančių duomenų nevertindami. Teismai pažeidė ir BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, nes nepaneigė nuteistųjų A. B., T. B. parodymų, neatliko įrodymų analizės, nenurodė motyvų, kodėl atmetė nuteistuosius teisinančius įrodymus, taip pat nesilaikė principo in dubio pro reo, nes byloje esančių nepašalintų abejonių nevertino nuteistųjų naudai.

33.5. Buvo padaryti esminiai BPK 242 straipsnio 1 dalies, 279 straipsnio 6 dalies, 282 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimai, nes atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu liudytojas T. T. teisiamajame posėdyje be jokio pagrindo buvo apklaustas nuotoliniu būdu, dėl tokio apklausos būdo prieštaraujant gynybai, o teismai nuteistųjų kaltę grindė T. T. parodymais, taip suvaržė nuteistųjų teisę teisiamojo posėdžio metu apklausti kaltinimo liudytojus.

33.6. Buvo padaryti esminiai BPK 223, 242 straipsnių pažeidimai, nes pirmosios instancijos teisme pasikeitus bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos sudėčiai BPK 276 straipsnio 5 dalies pagrindu buvo pagarsinti liudytojų parodymai, nors gynyba tam prieštaravo ir prašė pradėti bylos nagrinėjimą iš pradžių, o baigus garsinti liudytojų parodymus, nebuvo pagarsinti kaltinamųjų pirmiau duoti parodymai, todėl naujas kolegijos teisėjas neturėjo objektyvios galimybės visapusiškai įvertinti kaltinamųjų duotus parodymus. Taip tiesiogiai neištyrus bylos įrodymų, teisėjai neišnagrinėjo bylos betarpiškai.

33.7. Buvo padaryti esminiai BPK 22, 247 straipsnių, 275 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimai ir suvaržytos kaltinamųjų teisės, nes, nepaisant gynybos pastabų, pirmosios instancijos teisme ne kartą buvo nuspęsta tęsti bylos nagrinėjimą nedalyvaujant visiems kaltinamiesiems, o teisme apklausiamiems kaltinamiesiems ir liudytojams buvo užduodami atsakymą menantys klausimai, pažeistas rungtyniškumo principas, be to, byla vienam iš kaltinamųjų (E. P.) buvo be aiškaus pagrindo išskirta į kitą bylą ir vėl sujungta.

33.8. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas nuteistųjų A. B. ir T. B. atžvilgiu, nes, be padarytų šiurkščių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie suvaržė nuteistųjų teisę į gynybą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, teismas ir atskiri teisėjai nuteistųjų gynėjams ne kartą teikė nepagrįstas pastabas, rodė susierzinimą dėl reiškiamų prašymų ar pastabų, logiškai nepaaiškindavo savo sprendimų. Kasatorius pažymi ir tai, kad tiek prieš A. B., T. B. ir kitus nuteistuosius atliktas ikiteisminis tyrimas, tiek bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme buvo tendencingas, nes atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu D. Š. ir T. T., kurie vieninteliai tvirtino, kad buvo nusikalstamas

susivienijimas, apklausos ikiteisminio tyrimo metu buvo ilgos, be pertraukų, apklausų metu proceso dalyviams buvo daromas spaudimas, o jų parodymai surašomi netinkamai ir pan.

33.9. Buvo padarytas esminis BPK 219 straipsnio pažeidimas, nes nuteistiesiems A. B. ir T. B. buvo suformuotas neaiškus kaltinimas, tai apsunkino galimybę gintis. Kasatorius, aptardamas kaltinimų A. B. ir T. B. formuluotes, teigia, kad juose neindividualizuota, dėl kokių konkrečių veiksmų kaltintas kiekvienas iš nuteistųjų, nes pastarieji abu kaltinti iš esmės analogiškais veiksmais, dirbtinai priskiriant jiems T. T. ir D. Š. veiksmus.

33.10. Teismai, vertindami atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu D. Š. ir T. T. parodymus, kuriais iš esmės grindžiama nuteistųjų kaltė, nesilaikė kasacinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos dėl tokių asmenų, taip pat toje pačioje byloje kartu kaltinamų asmenų ar kitų kaltinamųjų parodymų vertinimo, nepaisė reikalavimų tokius duomenis vertinti atsakingiau, visapusiškiau, skiriant didesnį dėmesį jų patikimumui, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kasatoriaus teigimu, teismai padarė nepagrįstas ir nemotyvuotas išvadas, kad byloje nėra aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti D. Š. ir T. T. parodymais, kad jų parodymus, kaip neva reikšmingus bylai, patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Kasatorius, atskirai ir detaliai pasisakydamas dėl liudytojų T. T. ir D. Š. parodymų, jų prieštaringumo, neatitikties kitiems bylos duomenims, pažymi, kad byloje liko nepaneigta versija, kad šių asmenų parodymai buvo išgauti neteisėtai, naudojant neleistinus tyrimo metodus, t. y. spaudžiant, kurstant apkalbėti A. B., T. B. ir kitus nuteistuosius. Kasatorius, taip pat detaliai pasisakydamas dėl kitų nuteistųjų ir liudytojų parodymų, kuriais teismai grindė nusikalstamo susivienijimo egzistavimą, nurodo, kad jie paneigia ginkluoto nusikalstamo susivienijimo egzistavimą arba yra visiškai neinformatyvūs.

33.11. Nuteistajam T. B. nepagrįstai taikytas turto konfiskavimas (BK 72 straipsnio 2 dalis), nes byloje nėra jokių įrodymų, iš kokios konkrečios veikos buvo gauti teismo nuosprendžiu konfiskuoti kratos metu pas jį rasti ir paimti 14 500 Eur ir 2930 Lt (849 Eur). Priešingai, konfiskuoti pinigai priklauso tretiesiems asmenims, kurie teisiamojo posėdžio metu paaiškino pinigų šaltinį ir kurių parodymai nebuvo paneigti.

34. Kasaciniu skundu nuteistasis S. A. prašo: panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, jį dėl šios veikos išteisinti kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir bylą nutraukti; panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį ir 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, jį dėl šių veikų išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas, ir bylą nutraukti; neišteisinus jo pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį ir 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, perkvalifikuoti šias nusikalstamas veikas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį; skirti jam galutinę subendrintą ne didesnę nei ketverių metų laisvės atėmimo bausmę ir, pritaikius BK 75 straipsnį, jos vykdymą atidėti arba taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Kasatorius skunde nurodo:

34.1. Teismai, pripažindami S. A. kaltu pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, nesant jo veiksmuose šių nusikalstamų veikų sudėties, netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, o apeliacinės instancijos teismas padarė ir esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus.

34.2. Kasatorius, aptardamas BK 25 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas, kasacinio teismo praktiką dėl nusikalstamo susivienijimo požymių nustatymo, nusikalstamo susivienijimo atribojimo nuo organizuotos grupės, nurodo, kad teismai nepagrįstai konstatavo, jog egzistavo nusikalstamas susivienijimas ir S. A. dalyvavo jo veikloje. Kasatorius, ginčydamas teismų nustatytas aplinkybes ir dėstydamas savą įvykių versiją, nurodo, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai parodė, jog nedalyvavo, nesuprato ir negalėjo suprasti, kad dalyvauja nusikalstamo susivienijimo veikloje, niekada savęs neidentifikavo kaip nusikalstamo susivienijimo dalyvio. Priešingai nei konstatavo bylą nagrinėję teismai, nusikalstamo susivienijimo požymiai nenustatyti, t. y. nenustatyti pastovūs tarpusavio ryšiai, aukštas organizuotumo lygis, hierarchinė struktūra, vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas, nuolatinių funkcijų atlikimas, vidinė drausmė ir pavedimų vykdymo kontrolė, narių susirinkimai, bendra kasa ir pan. Jokie bylos įrodymai, išskyrus atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu D. Š. ir T. T. parodymus, nepatvirtina, kad nusikalstamas susivienijimas, juolab ginkluotas, egzistavo ir kad S. A. dalyvavo jo veikloje. Nustatyta, kad S. A. ir kiti nuteistieji atliko atskirus ir pavienius veiksmus įgyjant, gabenant ir laikant netikrus dokumentus, grobiant didelės vertės svetimą turtą, jį realizuojant. Tačiau nuteistųjų veikimas atskirose nusikalstamos veikose gali būti vertinamas nebent kaip veikimas organizuota grupe.

Kasatoriaus veiksmai – dviejų netikrų vilkikų ir puspriekabių valstybinių numerių komplektų įgijimas bei perdavimas D. Š. ir T. T. negali būti vertinami kaip jam priskirtų nuolatinių pareigų ir funkcijų vykdymas nusikalstamo susivienijimo veikloje. Kasatorius pažymi, kad neįrodytas ir nusikalstamos veikos, nustatytos BK 249 straipsnyje, subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia.

34.3. Dėl jo nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį kasatorius nurodo, kad nė vienoje iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nedalyvavo ir apie jas nežinojo. Teismų išvados yra prieštaringos ir neatitinka bylos aplinkybių, nes teismai, nors pripažino, kad yra įrodyta, jog S. A. nedalyvavo darant nė vieną jam inkriminuotą nusikaltimą, remdamiesi jo, kaip tariamo nusikalstamo susivienijimo dalyvio, statusu, deklaratyviai nurodė, kad jis visgi atliko tam tikras funkcijas, susijusias su įvykdytomis nusikalstamomis veikomis. Kasatoriaus teigimu, jo vaidmuo buvo antraeilis, jo pavieniai veiksmai pasireikšdavo jau po įvykdyto ir baigto nusikaltimo pagrobtų vilkikų, jų puspriekabių ar kitų materialinių daiktų gabenimu Lietuvoje į saugojimo ar realizavimo vietas, apie įvykdytas vagystes ar pagrobtą turtą jis sužinodavo po jų įvykdymo ir pagrobto turto pargabenimo į Lietuvą. Nekonkrečių kasatoriaus veiksmų dėl automobilių Lietuvoje nuvairavimo į nurodytą vietą ir galimo nusikalstamu būdu įgyto turto realizavimo užtikrinimo nepakanka konstatuoti, kad S. A. dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje ir padarė jam inkriminuotas vagystes. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistajam galėjo būti inkriminuotas nebent dalyvavimas organizuotos grupės veikloje. Tuo tarpu kasatoriaus nuteisimas dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 25 straipsnio 4 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, iš esmės yra pagrįstas ikiteisminio tyrimo metu neteisėtu būdu gautais jo paties parodymais. Jokie objektyvūs ir teisėtu būdu gauti įrodymai šių veikų padarymo nepagrindžia.

34.4. Teismai išvadas byloje padarė nesiėmę įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, vertindami įrodymus padarė klaidų dėl jų turinio, rėmėsi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, taip padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Teismai netinkamai vertino ir rėmėsi suinteresuotų bylos baigtimi asmenų D. Š. ir T. T. parodymais, nes jie yra nepatikimi, gauti pažeidžiant BPK 179 straipsnio, 183 straipsnio 3 dalies nuostatas, abstraktūs, deklaratyvūs, pagrįsti tik spėjimais bei prielaidomis, be to, jų nepatvirtina kiti bylos duomenys. Nė vienas asmuo, kuriam inkriminuotas dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje, neįvardijo aiškiai apibrėžtų S. A. pareigų ir funkcijų, nusikalstamo susivienijimo struktūra, narių funkcijos yra sumodeliuotos išimtinai tik remiantis D. Š. ir T. T. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi selektyviai atrinktais bylos duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais.

34.5. S. A. parodymai, duoti 2013 m. kovo 1 d. įtariamojo apklausos metu (dėl kasos, atskirų asmenų duodamų nurodymų, transporto priemonių realizavimo, vagysčių, kuriose jis nedalyvavo, o tik sužinojo iš T. T. ir D. Š.), neatitinka BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytų įrodymų leistinumo reikalavimų, nes buvo išgauti neteisėtu būdu, ikiteisminio tyrimo pareigūnams spaudžiant duoti parodymus tam, kad paskirta kardomoji priemonė suėmimas nebebūtų tęsiama ir būtų pakeista į švelnesnę kardomąją priemonę. Be to, iš 2013 m. kovo 25 d. įtariamojo S. A. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo matyti, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas jo apklausos neatliko ir tik perkėlė į protokolą ikiteisminio tyrimo pareigūno 2013 m. kovo 1 d. surašytą apklausos tekstą. Taip buvo pažeistos BPK 179, 188, 189 straipsnių nuostatos. Teismai, grįsdami nuosprendžius neteisėtai gautais ir užfiksuotais parodymais, padarė esminius BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimus. Šie pažeidimai buvo nurodyti ir apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl jų iš esmės nepasisakė.

34.6. Ikiteisminio tyrimo metu atliekant S. A. kaip įtariamojo apklausą ne visada dalyvavo jo gynėjas, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino esminiu pažeidimu to, kad pirmosios instancijos teisme pasikeitus bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos sudėčiai BPK 276 straipsnio 5 dalies pagrindu buvo perskaityti liudytojų parodymai, nors gynyba tam prieštaravo ir prašė, kad liudytojai ir kaltinamieji būtų apklausti pakartotinai.

34.7. Kadangi su S. A. iš pagrobto ir parduoto turto gautais pinigais nebuvo dalijamasi, jis pats tiesiogiai realizuojant pagrobtą turtą nedalyvavo ir dėl dalies nusikalstamų veikų jis yra išteisintas, teismai nepagrįstai konfiskavo iš jo 23 680 Eur. Kasatoriaus teigimu, išteisinus jį dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, būtų pagrindas panaikinti teismų sprendimus dėl turto konfiskavimo ir 303,65 Eur proceso išlaidų iš jo priteisimo.

34.8. Yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl kasatorius, prašydamas atsižvelgti į jo asmenybę apibūdinančius duomenis (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl visų jam žinomų nusikalstamų veikų, nepažeidė jam skirtų kardomųjų priemonių, nepadarė administracinių nusižengimų, turi darbą,

šeimą, jo sveikatos būklė bloga), taip pat padarytus esminius proceso pažeidimus bei neteisėtai skirtą ir tęsiamą ilgalaikį suėmimą, prašo paskirti jam ne didesnę nei ketverių metų laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėti arba taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir neskirti realios laisvės atėmimo bausmės.

35. Kasaciniu skundu nuteistasis Ž. Š. prašo: panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 249 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priimti išteisinamąjį nuosprendį; panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl 2426,22 Eur proceso išlaidų išieškojimo iš jo Lietuvos kriminalinės policijos biuro naudai; panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl 12 950 Eur konfiskavimo iš jo; paskirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atlikimu, taikant intensyviąją priežiūrą ir papildomus teismo įpareigojimus; sudaryti sąlygas rūpintis globojamu senyvo amžiaus žmogumi. Kasatorius skunde nurodo:

35.1. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad nuteistieji šioje byloje veikė kaip nusikalstamas susivienijimas. Kasatorius, aptardamas nusikalstamo susivienijimo ir organizuotos grupės požymius, jų panašumus ir skirtumus, teismų praktikos pavyzdžius, kuriuose asmenų grupių nusikalstamos veikos nekvalifikuotos kaip padarytos nusikalstamo susivienijimo, teigia, kad šioje byloje nenustatyti nusikalstamo susivienijimo požymiai – vadovaujančio asmens buvimas, hierarchiniai grupuotės narių ryšiai, tarpusavio pavaldumas, vidinė drausmė, bendra kasa, narių susirinkimai ir pan., neįrodyta, kad nuteistieji būtų save identifikavę kaip bendrai veikiančią nusikalstamą grupuotę, nenustatyti jokie nusikalstamų grupuočių įprastai turimi atributai, ir kad pagal byloje nustatytas aplinkybes atskiros nusikalstamos veikos padarytos veikiant organizuota grupe.

35.2. Teismai nepagrįstai konstatavo Ž. Š. veikoje esant nusikalstamos veikos, nustatytos BK 249 straipsnio 1 dalyje, požymius. Pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad Ž. Š. dalyvavo grupuotės dalyvių susirinkimuose, taikant operatyvinės veiklos metodus taip pat nesurinkta jokių duomenų apie jo kaltumą. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu Ž. Š. savo kaltę pripažino tik dėl dalyvavimo vykdant vilkikų ir puspriekabių vagystes, o į jo parodymus buvo perkelti atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės T. T. parodymai dėl nusikalstamo susivienijimo. Tuo tarpu apklausiamas teisiamajame posėdyje kasatorius dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje neigė. Pagrindiniai įrodymai, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas pagal BK 249 straipsnį, yra atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės D. Š. ir T. T. parodymai, kurių nepatvirtina kiti įrodymai. Kasatorius, aptardamas šių asmenų parodymus, teigia, kad teismai, jais patikėję, taip pat turėjo pripažinti, jog Ž. Š. nedalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje ir nesuvokė savęs kaip nusikalstamo susivienijimo dalyvio, nes nedalyvavo grupuotės susirinkimuose, nesprendė bendrų klausimų, nesitarė dėl nusikalstamų veikų, neplanavo jų, nedalyvavo rengiantis jas daryti, neatliko pasiruošimo darbų, neaprūpino jokiais nusikaltimų įrankiais, neįtraukė į nusikalstamų veikų darymą kitų asmenų, nesidalijo pelno, nesinaudojo grupės finansine ar kitokia pagalba, tarp jo ir kitų nuteistųjų nebuvo nuolatinių ryšių. Kasatoriaus teigimu, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, apibūdinančių asmenų grupę, visuma rodo, kad svetimo turto grobimus jis padarė dalyvaudamas organizuota grupe.

35.3. Bylos įrodymai patvirtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu D. Š. ir T. T. atliko tipinius organizatorių veiksmus – organizavo Ž. Š. ir kitiems nuteistiesiems inkriminuotų atskirų nusikalstamų veikų vykdymą ir patys dalyvavo jas darant, duodami nurodymus bendrininkams vadovavo organizuotai grupei ir koordinavo jos veiklą, o kasatorius bei kiti asmenys atliko jiems priskirtas užduotis tiesiogiai dalyvaudami svetimo turto pagrobime ar padėdami tai daryti. Tačiau organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo organizatorius ir vadovas negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį. D. Š. ir T. T. taip pat nebuvo taikomas turto konfiskavimas, nors, kaip patys teigė, jie dalijosi pelną. Šios aplinkybės kelia abejonių minėtų asmenų parodymų patikimumu, ar siekdami išvengti atsakomybės jie nedavė „reikalingų“ tyrimui parodymų.

35.4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnį, nuosprendyje išdėstytas išvadas dėl turto konfiskavimo iš Ž. Š. grindė prielaidomis, nenurodė, kas sudaro konfiskuotiną 12 950 Eur sumą. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti konkretūs duomenys, rodantys tokį praturtėjimą, jokio turto (ar pinigų) pas Ž. Š. nerasta, o kaltinime konfiskuotina suma nenurodyta. Pirmosios instancijos teismas tiesiog perrašė prokuroro baigiamųjų kalbų metu nurodytas niekuo nepagrįstas sumas. Apeliacinės instancijos teismas į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes neįsigilino ir tik formaliai pasisakė dėl konfiskavimo taikymo teisinio reguliavimo.

35.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš Ž. Š. Lietuvos kriminalinės policijos biuro naudai proceso išlaidas už transporto priemonių, paimtų iš įtariamųjų, saugojimą, nes paimtos transporto priemonės nuosavybės teise

priklausė kitiems asmenims, jis pats jokių transporto priemonių neturėjo, jomis nedisponavo ir nė viena iš jo nebuvo paimta. Byloje nėra jokių sutarčių su automobilių saugojimo aikštelėmis, kitų įrodymų, kad priteistos išlaidos buvo realiai patirtos. Pirmosios instancijos teismas šių išlaidų pagrįsti nereikalavo ir minėtų aplinkybių netyrė.

35.6. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir paskyrė Ž. Š. per griežtą bausmę. Kasatorius, aptardamas jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, kurių, jo manymu, neįvertino teismas ir kurios rodo nuteistojo norą keistis, gyventi teisėtą socialinį gyvenimą, teigia, kad BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, atsižvelgiant ir į ilgą baudžiamojo proceso trukmę, prieštarautų bausmės paskirčiai ir teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad nėra Ž. Š. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Kasatoriaus įsitikinimu, teisingumo principas būtų įgyvendintas ir bausmės tikslai pasiekti skiriant švelnesnę bausmę ir atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Kasatoriaus teigimu, reali laisvės atėmimo bausmė jam neskirtina ir dėl to, kad jis yra 75 metų močiutės globėjas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šios aplinkybės neįvertino.

36. Kasaciniu skundu nuteistojo V. V. gynėjas advokatas R. Aikevičius prašo: panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalį dėl V. V. nuteisimo pagal BK 249 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį jam nutraukti; V. V. padarytas aštuonias nusikalstamas veikas kvalifikuoti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį ir, pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, subendrintos bausmės vykdymą jam atidėti. Kasatorius skunde nurodo:

36.1. Nuteistojo V. V. veikoje nėra objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos, nustatytos BK 249 straipsnio 1 dalyje, požymių. Jokie objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina, kad V. V. priklausė nusikalstamam susivienijimui ar ką nors žinojo apie jo veiklą. Pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo didelę dalį požymių, kuriais buvo grindžiamas V. V. dalyvavimas nusikalstamame susivienijime, tačiau iš teismo nuosprendžio nėra aišku, kaip nuteistasis, nedalyvaudamas nusikalstamo susivienijimo dalyvių pasitarimuose, galėjo su jais iš anksto susitarti bendrai nusikalstamai veikai. V. V. dalyvavo atskirose vilkikų ir puspriekabių vagystėse, į kurias jį pakvietė T. T., jo vaidmuo vykdant vagystes buvo antraeilis, jis vykdė atskirus T. T. nurodymus, gavo atlyginimą bei suprato, kad T. T. ir yra vagysčių organizatorius. Taigi V. V. nesuprato ir negalėjo suprasti, kad dalyvauja nusikalstamo susivienijimo veikloje. Atsitiktinis prisijungimas prie nusikalstamo susivienijimo atskirų dalyvių daromos veikos, atskiras veiksmas, kad ir padarytas nusikalstamo susivienijimo naudai, apie jo veiklą neturint jokio supratimo, nesudaro pagrindo teigti, kad V. V. su nusikalstamo susivienijimo dalyviais siejo nuolatiniai ryšiai, todėl jo veika kvalifikuotina kaip padaryta bendrininkų arba organizuota grupe.

36.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes skundžiamą nuosprendį motyvavo bendro pobūdžio teiginiais, nesusietais su konkrečiais apeliacinio skundo argumentais ir bylos aplinkybėmis, neatsakė į esminius nuteistojo V. V. apeliacinio skundo argumentus ir deklaratyviai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms.

37. Kasaciniu skundu nuteistasis E. B. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

37.1. Teismai neteisingai aiškino ir taikė BK 249 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos. Kasatorius, aptardamas kasacinio teismo praktiką dėl nusikalstamo susivienijimo požymių nustatymo ir dėstydamas savą įvykių versiją, nurodo, kad jo veiksmuose nusikalstamo susivienijimo požymių nenustatyta. Pirma, nenustatyta, kad tarp jo ir nusikalstamo susivienijimo dalyvių būtų susiklostę nuolatiniai tarpusavio ryšiai. Pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad jis dalyvavo nusikalstamo susivienijimo dalyvių pasitarimuose, tai rodo, kad jis su nusikalstamo susivienijimo dalyviais nepalaikė nuolatinių ryšių. Antra, nustatyta, kad jis įvykdė pavienes vagystes, tačiau nebuvo pasiskirstęs užduotimis ir vaidmenimis su kitais nuteistaisiais. Trečia, nenustatytas nusikalstamos veikos planavimas ir aukštas organizuotumo lygis. Ketvirta, nenustatyta, kad E. B. suvokė priklausąs organizuotai nusikalstamai struktūrai, kurioje egzistuoja hierarchija, drausmė ir subordinacija. Priešingai, jis buvo nepriklausomas, galėjo laisvai pasirinkti, ar daryti nusikaltimus. Kasatorius pažymi, kad dalyvauti darant nusikalstamas veikas jis pradėjo po to, kai grupuotės nariai jau buvo padarę septynis nusikaltimus. Be to, grupuotės paskutinės nusikalstamos veikos padarytos praėjus septyniems mėnesiams po to, kai E. B. atsisakė daryti naujus

nusikaltimus. Taigi, nesistemingas ir nenuolatinis bendravimas, nežinojimas apie naujų nusikaltimų darymą, susitarimo iš anksto daryti naujus nusikaltimus nebuvimas, naujų nusikaltimų darymas tik esant finansiniam poreikiui rodo, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo, nustatyto BK 249 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

37.2. Kasatorius, aptardamas organizuotos grupės ir nusikalstamo susivienijimo panašumus bei skirtumus, nurodo, kad teismai netinkamai atribojo šias bendrininkavimo formas. Nesant išankstinio susitarimo daryti naujus nusikaltimus, E. B. veiksmai galėjo būti kvalifikuoti kaip atlikti veikiant organizuota grupe.

38. Kasaciniu skundu nuteistojo S. G. gynėja advokatė K. Česnauskienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteistojo S. G. ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

38.1. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, apsiribojo abstrakčiu jų vertinimu ir padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą, kuris lėmė ir netinkamą BK 249 straipsnio, 25 straipsnio 4 dalies, 178 straipsnio 3 dalies taikymą. Kasatorė, aptardama byloje surinktus įrodymus (kitų nuteistųjų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu asmenų, liudytojų parodymus), teigia, kad jie nepatvirtina, jog nuteistasis S. G. dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, priešingai, šie įrodymai patvirtina, kad S. G. nepriklausė jokiai nusikalstamai grupuotei ir jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė. Teismai, vertindami bylos įrodymus, nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad vilkikų priekabos kartais buvo paliekamos šalia S. G. įmonės naudojamos teritorijos, neįvertinę kitų nuteistųjų bei liudytojų parodymų, kad nusikaltimams daryti buvo įsigyta sodyba, išsinuomotas angaras, o atgabentos priekabos tik kartais buvo pastatomos kartu su S. G. vilkikais. Teismų išvados, kad S. G. užduotis buvo suteikti teritoriją vogtoms priekaboms saugoti, paremtos prielaidomis, nes nenustatyta nei kam priklausė minėta teritorija, nei ar ji buvo saugoma. Vien tik aplinkybė, kad kratos S. G. įmonėje metu buvo rasti keturi kostiumai iš vogtos priekabos, nepatvirtina nusikalstamos veikos, nustatytos BK 249 straipsnyje, sudėties nuteistojo veikoje buvimo. Nors nuteistasis S. G. apeliaciniame skunde nurodė pirmosios instancijos teismo padarytus įrodymų vertinimo pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė, formaliai išnagrinėjo apeliacinį skundą ir padarė abstrakčias išvadas, paremtas spėjimais ar tik dalimi įrodymų.

38.2. S. G. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį nuteistas teismams padarius nepagrįstą išvadą, kad jo dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje yra įrodytas. Kasatorė, aptardama kasacinio teismo praktiką dėl nusikalstamo susivienijimo požymių nustatymo, nesutinka su teismų išvadomis dėl nuolatinių nuteistojo S. G. tarpusavio ryšių su kitais nuteistaisiais, vaidmenų ir užduočių pasiskirstymo, bendros kasos buvimo. Kasatorės teigimu, byloje nesurinkta įrodymų, kad S. G. susitikinėjo, dalyvavo pasitarimuose ar kitaip dalyvavo vidinėje nusikaltėlių organizacijoje, kad buvo kaip nors susijęs, priklausė ar vykdė funkcijas hierarchinėje valdymo struktūroje, nenustatytas jo statusas, nesurinkta jokių objektyvių duomenų, kad jis pokalbiais telefonu ar žinutėmis būtų bendravęs, taręsis su kitais nuteistaisiais dėl nusikaltimų darymo. Neįrodyta ir tai, kokiomis aplinkybėmis S. G. prisijungė prie nusikalstamo susivienijimo bei kiek ilgai jam priklausė. Teismai neįvertino, kad vagystes vykdė nuolatiniai asmenys, o S. G. dėl dalies veikų yra išteisintas. Nors byloje nustatyta, kad S. G. išnuomojo A. B. vilkiką, realizavo pavogtą, tačiau lauke paliktą šaldytą tešlą, jam buvo atiduoti aštuoni darbiniai kostiumai, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina, kad S. G. dalyvavo nusikalstamame susivienijime ir veikė bendram nusikalstamam tikslui. Iš nuosprendžių taip pat nėra aišku, kokiais įrodymais remiantis padaryta išvada, kad nuteistasis suvokė, jog priklauso nusikalstamam susivienijimui ir dalyvauja jo veikloje. Priešingai, iš liudytojo T. T. parodymų matyti, kad S. G. nežinojo ir negalėjo įtarti apie kitų nuteistųjų daromus nusikaltimus. Be to, nuteistasis nedalyvavo dalijant pinigus lygiomis dalimis.

38.3. Kasatorė, detaliai analizuodama atskirus S. G. inkriminuotų šešių puspriekabės ir puspriekabių-šaldytuvų vagysčių epizodus, ginčydama teismų byloje nustatytas aplinkybes, nurodo, kad byloje nesurinkta jokių objektyvių įrodymų, jog nuteistasis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, nustatytas BK 25 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje. Kasatorės teigimu, teismai tinkamai nevertino kitų nuteistųjų, liudytojų parodymų dėl šių nusikalstamos veikos epizodų visumos, netinkamai įvertino atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu D. Š. ir T. T. nepatikimus parodymus, kitus bylos įrodymus, byloje esančių prieštaravimų nevertino nuteistojo naudai, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl S. G. kaltės padarius minėtas nusikalstamas veikas įrodytumo.

39. Kasaciniu skundu nuteistojo D. B. gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria atmestas nuteistojo D. B. apeliacinis skundas, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti

apeliacine tvarka arba panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl D. B. nuteisimo ir bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

39.1. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo D. B. apeliaciniame skunde, savo išvadų tinkamai nemotyvavo, taip padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Nuteistasis D. B. apeliaciniame skunde nurodė, kad iš bylos duomenų ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nėra aišku, kokius konkrečiai nusikalstamus veiksmus jis atliko pagrobiant svetimą didelės vertės turtą ir kodėl priimant jam apkaltinamąjį nuosprendį buvo remtasi netiesioginiais įrodymais, t. y. nusikaltime nedalyvavusių ir tik abstrakčiai apie jį esą girdėjusių asmenų parodymais – nuteistojo S. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ir liudytojo T. T. parodymais teisiamajame posėdyje, kuriuose niekaip nekonkretizuoti tariamo nusikaltimo dalyvio D. B. veiksmai. Apeliacinės instancijos teismas šių esminių apeliacinio skundo argumentų neišnagrinėjo ir, vertindamas minėtų asmenų parodymų patikimumą, nevertino jų pakankamumo pripažįstant D. B. kaltu.

39.2. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 3, 4, 5 dalių, 192 straipsnio, 276 straipsnio nuostatų pažeidimus, nes, atmesdamas nuteistojo D. B. apeliacinį skundą, nepagrįstai rėmėsi nuteistojo S. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui (kad esą D. Č. jam pasakė, jog Danijos Karalystėje D. B. ir D. U. pavogė puspriekabę su drabužių kroviniu), kurių davimą S. A. paneigė teisiamajame posėdyje. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi ir ikiteisminio tyrimo metu T. T. atlikto įtariamojo D. B. asmens atpažinimo iš fotonuotraukų protokolu, nes D. B. T. T. nebuvo parodytas atpažinti BPK 192 straipsnyje nustatyta tvarka. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, neįvertino jų visumos ir nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmetė remdamasis prielaidomis.

39.3. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nuteisė D. B. nesant jo veikoje jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties. Kasatoriaus teigimu, byloje nenustatyta ir teismų nuosprendžiuose nenurodyta, kokius konkrečiai veiksmus atlikto D. B. padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Taip pat nesurinkta, neišnagrinėta ir teismų nuosprendžiuose nenurodyta jokių tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų D. B. dalyvavus padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

40. Kasaciniu skundu nuteistasis E. P. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

40.1. Teismai, pripažindami jį kaltu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 297 straipsnio 1 dalį nesant jo veiksmuose šių nusikalstamų veikų sudėties, netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

40.2. Teismai be jokio teisinio pagrindo konstatavo, kad E. P. gauti elektroniniai duomenys apie vilkikus ir puspriekabes, jų techninius, registracijos duomenis, jų valdytojus ir naudotojus sudaro tarnybos paslaptį. Informacija, už kurios atskleidimą šioje byloje jis nuteistas pagal BK 297 straipsnio 1 dalį, negali būti laikoma tarnybos paslaptimi, nes nepatenka į Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytą baigtinį sąrašą duomenų, kurie laikomi tarnybos paslaptimi. Teismai neįvertino, kad analogiškais duomenimis disponuoja daugelis subjektų (draudimo bendrovių, valstybės įmonės „Regitra“ darbuotojai, dalis duomenų yra prieinami viešai). Kaltinime nurodytuose kituose norminiuose teisės aktuose taip pat nėra įtvirtinta, kokie registrų ar informacinių sistemų duomenys sudaro tarnybos paslaptį. Kasatoriaus teigimu, iš Vidaus reikalų informacinės sistemos centrinio duomenų banko jo gauti duomenys nebuvo įslaptinti, norint su jais susipažinti nebuvo reikalingas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, šie duomenys nebuvo pažymėti slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Priešingai nei nuosprendyje nurodė apeliacinės instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kad kasatoriaus atliktas duomenų perdavimas būtų sutrikdęs tinkamą svarbių valstybės institucijų funkcijų atlikimą, jo veiksmai gali būti traktuojami tik kaip vidaus taisyklių pažeidimas, bet ne kaip baudžiamasis nusižengimas. Be to, su nuteistojo E. P. pozicija, kad jo veiksmuose nėra baudžiamojo nusižengimo, nustatyto BK 297 straipsnio 1 dalyje, sudėties, savo baigiamojoje kalboje apeliacinės instancijos teismo posėdyje sutiko ir valstybinis kaltintojas. Analogiškoje situacijoje, kai valstybės tarnautojas – policijos patrulis policijos duomenų bazėje tikrino, rinko ir teikė tarnybinę informaciją apie privatų asmens gyvenimą, Kauno apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-210-327/2013 ir Lietuvos apeliacinis teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-339/2014 konstatavo, kad tokie veiksmai nėra laikomi tarnybos paslapties atskleidimu.

40.3. Pripažinus, kad iš Vidaus reikalų informacinės sistemos centrinio duomenų banko gauti duomenys apie vilkikus, puspriekabes nėra tarnybos paslaptis, nėra pagrindo konstatuoti ir BK 228 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos

sudėties. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo suformuluotą praktiką iš esmės analogiškoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76-222/2016. Kasatoriaus teigimu, nenustatytas ir nusikalstamos veikos, nurodytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, būtinasis turtinės ar asmeninės naudos požymis. Byloje nenustatyta, kad E. P. veikė siekdamas turtinės naudos ar kad dėl tariamo piktnaudžiavimo tarnyba ir tariamos tarnybinę paslaptį sudarančios informacijos atskleidimo būtų gavęs turtinę naudą. Tai, kad iš nuteistojo S. A. gaudavo alkoholinio gėrimo butelį ar kitą smulkmeną, negalima laikyti atsiskaitymu, nes juos siejo draugiški santykiai, vienas kitam padėdavo. Byloje taip pat nėra objektyvių, neginčijamų duomenų, kad dėl E. P. veiksmų valstybė būtų patyrusi didelę žalą. Kasatorius pažymi, kad šioje byloje neturtinio pobūdžio žalos padariniai yra išvestiniai iš baudžiamojo nusižengimo, nustatyto BK 297 straipsnio 1 dalyje, todėl nėra pagrindo teigti, kad jam inkriminuota veika pagal savo pavojingumą galėjo sukelti daug sunkesnius padarinius, kvalifikuojančius ją pagal BK 228 straipsnį. Be to, E. P. pareigos nėra tokios svarbios ir reikšmingos, kad jo veiksmais, neteisėtai gaunant ir perduodant duomenis, kurie nėra tarnybos paslaptis, būtų padaryta didelė žala. Dėl jo kaip valstybės tarnautojo poelgio nesutriko normali valstybės veikla ir nebuvo pakirstas pasitikėjimas valdymo tvarka, niekieno konstitucinės teisės nebuvo suvaržytos, taigi negalima teigti, kad E. P. savo veiksmais diskreditavo ir iškraipė Lietuvos policijos paskirtį, policijos pareigūno vardą, sumenkino valstybės tarnybos autoritetą bei įvaizdį visuomenėje ir padarė didelę neturtinę žalą Lietuvos Respublikos valstybei.

40.4. Teismai, atidėdami kasatoriui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą maksimaliam trejų metų terminui, kuris, atsižvelgiant į išskirtinai teigiamą jo asmenybę, yra neproporcingai ilgas, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

41. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Z. Tuliševski prašo: pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalis dėl bausmių nuteistiesiems A. B., T. B., S. A., Ž. Š., E. B., S. G., V. V., J. J., S. L., K. P., A. K., E. P. ir paskirti jiems šias bausmes:

A. B.:– pagal BK 249 straipsnio 3 dalį – šešiolikos metų laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabių su drabužiais „Bulloch Gladiator“ vagystė Danijos

Karalystėje) – ketverių metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu vagystė

VFR) – penkerių metų laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės su plieno kroviniu vagystė VFR) – penkerių metų

penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės „Koegel“ su BMW varikliais vagystė VFR) –

penkerių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu

vagystė VFR) – šešerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė VFR) – šešerių metų

aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės „Koegel“ vagystė) – septynerių

metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės „Schmitz“ vagystė) – septynerių

metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu

vagystė VFR) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vagystė) –

aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vagystė) –

aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabių-šaldytuvų „Koegel SV 24“ vagystė VFR) –

aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabių „Van Hool“ ir „Schmitz“ vagystė) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabių „Stas“ ir „Schmitz“ vagystė) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės-šaldytuvo „Koegel“ vagystė) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė Belgijos Karalystėje, puspriekabės-šaldytuvo vagystė VFR) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabės „Schmitz“ vagystė VFR) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkikų „Volvo“ su puspriekabe, puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė Belgijos Karalystėje ir VFR) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ su puspriekabe vagystė Belgijos Karalystėje, puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė VFR) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo“ vagystė Belgijos Karalystėje ir puspriekabės „Koegel“ vagystė VFR) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ su puspriekabe ir puspriekabės-šaldytuvo vagystė Belgijos Karalystėje) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vagystė Belgijos Karalystėje) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;


– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo“ su puspriekabe „Schmitz“, vilkiko „Mercedes“ su puspriekabe „Schmitz“ vagystė VFR) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo FH 440“, puspriekabės „Koegel“ su lauko kepsninėmis, vilkiko „Volvo“, puspriekabės ir puspriekabės-šaldytuvo vagystė VFR) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.), teismo subendrintą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis už atskirus nusikaltimus (26 nusikalstamos veikos), prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirti galutinę subendrintą devyniolikos metų laisvės atėmimo bausmę, pusę bausmės laiko atliekant kalėjime, o likusią dalį – pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2017 m. kovo 2 d. ir nuo 2017 m. kovo 15 d. iki 2017 m. gruodžio 11 d.

T. B.:– pagal BK 249 straipsnio 3 dalį – penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabių su drabužiais „Bulloch Gladiator“ vagystė Danijos

Karalystėje) – ketverių metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu vagystė

VFR) – penkerių metų laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės su plieno kroviniu vagystė VFR) – penkerių metų

penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės „Koegel“ su BMW varikliais vagystė VFR) –

penkerių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu

vagystė VFR) – šešerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė VFR) – šešerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės „Koegel“ vagystė) – septynerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės „Schmitz“ vagystė) – septynerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu vagystė VFR) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vagystė) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vagystė) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabių-šaldytuvų „Koegel SV 24“ vagystė VFR) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabių „Van Hool“ ir „Schmitz“ vagystė) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabių „Stas“ ir „Schmitz“ vagystė) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės-šaldytuvo „Koegel“ vagystė) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė Belgijos Karalystėje, puspriekabės-šaldytuvo vagystė VFR) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabės „Schmitz“ vagystė VFR) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkikų „Volvo“ su puspriekabe, puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė Belgijos Karalystėje ir VFR) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ su puspriekabe vagystė Belgijos Karalystėje, puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė VFR) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo“ vagystė Belgijos Karalystėje ir puspriekabės „Koegel“ vagystė VFR) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ su puspriekabe ir puspriekabės-šaldytuvo vagystė Belgijos Karalystėje) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;



– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo“ su puspriekabe „Schmitz“, vilkiko „Mercedes“ su puspriekabe „Schmitz“ vagystė VFR) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo FH 440“, puspriekabės „Koegel“ su lauko kepsninėmis, vilkiko „Volvo“, puspriekabės ir puspriekabės-šaldytuvo vagystė VFR) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.), teismo subendrintą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis už atskirus nusikaltimus (26 nusikalstamos veikos), prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirti galutinę subendrintą aštuoniolikos metų laisvės atėmimo bausmę, pusę bausmės laiko atliekant kalėjime, o likusią dalį – pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2017 m. kovo 2 d. ir nuo 2017 m. kovo 15 d. iki 2017 m. gruodžio 11 d.

S. A.:– pagal BK 249 straipsnio 1 dalį – devynerių metų laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabių su drabužiais „Bulloch Gladiator“ vagystė Danijos

Karalystėje) – ketverių metų penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu vagystė

VFR) – ketverių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės su plieno kroviniu vagystė VFR) – penkerių metų

vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės „Koegel“ su BMW varikliais vagystė VFR) –

penkerių metų penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu

vagystė VFR) – penkerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės „Koegel“ vagystė) – šešerių

metų vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės „Schmitz“ vagystė) – šešerių

metų penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu

vagystė VFR) – šešerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabių-šaldytuvų „Koegel SV 24“ vagystė VFR) –

septynerių metų vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė) –

septynerių metų penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės-šaldytuvo „Koegel“ vagystė) –

septynerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė

Belgijos Karalystėje, puspriekabės-šaldytuvo vagystė VFR) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabės „Schmitz“ vagystė VFR) –

aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ su puspriekabe vagystė Belgijos Karalystėje,

puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė VFR) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo“ vagystė Belgijos Karalystėje ir puspriekabės

„Koegel“ vagystė VFR) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo“ su puspriekabe „Schmitz“, vilkiko „Mercedes“

su puspriekabe „Schmitz“ vagystė VFR) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo FH 440“, puspriekabės „Koegel“ su lauko

kepsninėmis, vilkiko „Volvo“, puspriekabės ir puspriekabės-šaldytuvo vagystė VFR) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.), teismo subendrintą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis už atskirus nusikaltimus (17 nusikalstamų veikų), prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirti galutinę subendrintą trylikos metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2013 m. kovo 26 d.Ž. Š.:– pagal BK 249 straipsnio 1 dalį – devynerių metų laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu

vagystė VFR) – ketverių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė VFR) – ketverių metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės „Koegel“ vagystė) – ketverių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės „Schmitz“ vagystė) – penkerių metų vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu vagystė VFR) – penkerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vagystė) – penkerių metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vagystė) – penkerių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabių-šaldytuvų „Koegel SV 24“ vagystė VFR) – penkerių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabių „Van Hool“ ir „Schmitz“ vagystė) – šešerių metų vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabių „Stas“ ir „Schmitz“ vagystė) – šešerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės-šaldytuvo „Koegel“ vagystė) – šešerių metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė Belgijos Karalystėje, puspriekabės-šaldytuvo vagystė VFR) – šešerių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkikų „Volvo“ su puspriekabe, puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė Belgijos Karalystėje ir VFR) – septynerių metų vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ su puspriekabe vagystė Belgijos Karalystėje, puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė VFR) – septynerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ su puspriekabe ir puspriekabės-šaldytuvo vagystė Belgijos Karalystėje) – septynerių metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo“ su puspriekabe „Schmitz“, vilkiko „Mercedes“ vagystė VFR) – septynerių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo FH 440“, puspriekabės ir puspriekabės-šaldytuvo vagystė VFR) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.), teismo subendrintą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis už atskirus nusikaltimus (15 nusikalstamų veikų), prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirti galutinę subendrintą dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką, t. y. nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d.V. V.:– pagal BK 249 straipsnio 1 dalį – devynerių metų laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu

vagystė VFR) – ketverių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės su plieno kroviniu vagystė VFR) – ketverių metų

septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės „Koegel“ su BMW varikliais vagystė VFR) –

ketverių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabių-šaldytuvų „Koegel SV 24“ vagystė VFR) –

penkerių metų vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabės „Schmitz“ vagystė VFR) –

penkerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo FH 440“, puspriekabės „Koegel“ su lauko

kepsninėmis, puspriekabės-šaldytuvo vagystė VFR) – penkerių metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.), teismo

subendrintą penkerių metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis už atskirus nusikaltimus (6 nusikalstamos veikos), prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirti galutinę subendrintą vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2013 m. birželio 28 d.E. B.:– pagal BK 249 straipsnio 1 dalį – devynerių metų laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu

vagystė VFR) – ketverių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė VFR) – ketverių metų

septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabių-šaldytuvų „Koegel SV 24“ vagystė VFR) –

ketverių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabių „Van Hool“ ir „Schmitz“

vagystė) – penkerių metų vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabių „Stas“ ir „Schmitz“ vagystė) –

penkerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės-šaldytuvo „Koegel“ vagystė) –

penkerių metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė

Belgijos Karalystėje, puspriekabės-šaldytuvo vagystė VFR) – penkerių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.), teismo

subendrintą penkerių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis už atskirus nusikaltimus (7 nusikalstamos veikos), prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirti galutinę subendrintą vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2012 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. liepos 25 d.S. G.:– pagal BK 249 straipsnio 1 dalį – devynerių metų laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabių su drabužiais „Bulloch Gladiator“ vagystė Danijos

Karalystėje) – ketverių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu

vagystė VFR) – ketverių metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu

vagystė VFR) – ketverių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė VFR) – penkerių

metų vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu

vagystė VFR) – penkerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabių-šaldytuvų „Koegel SV 24“ vagystė VFR) –

penkerių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.), teismo

subendrintą penkerių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis už atskirus nusikaltimus (6 nusikalstamos veikos), prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirti galutinę subendrintą vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. liepos 25 d.

J. J.:– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabių „Van Hool“ ir „Schmitz“

vagystė) – ketverių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabių „Stas“ ir „Schmitz“ vagystė) –

ketverių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės-šaldytuvo „Koegel“ vagystė) –

ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.), teismo

subendrintą ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis už atskirus nusikaltimus (3 nusikalstamos veikos), prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę šešerius metus laisvės atėmimo, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2016 m. spalio 22 d. ir nuo 2017 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. liepos 14 d. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, įskaityti pagal Belgijos Karalystės teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendį atliktą bausmę.

S. L., panaikinus BK 75 straipsnio taikymą:– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo FH 440“ su puspriekabe-šaldytuvu „Schmitz“,

vilkiko „Mercedes“ vagystė VFR) – ketverių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo FH 440“, puspriekabės „Koegel“ su lauko

kepsninėmis, vilkiko „Volvo“, puspriekabės ir puspriekabės-šaldytuvo vagystė VFR) – ketverių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį – trejų metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmę.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, teismo paskirtas bausmes pagal BK 25 straipsnio 3

dalį, 178 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti subendrintą ketverių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.), teismo už atskirus nusikaltimus paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę ketverius metus septynis mėnesius laisvės atėmimo, ją atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo laiką.

K. P., panaikinus BK 75 straipsnio taikymą:– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė VFR) – ketverių metų

dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabių-šaldytuvų „Koegel SV 24“ vagystė VFR) –

ketverių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė) –

ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės „Schmitz“ vagystė VFR) –

ketverių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.), teismo

subendrintą ketverių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis už atskirus nusikaltimus (4 nusikalstamos veikos), prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę šešerius metus laisvės atėmimo, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. birželio 19 d.A. K., panaikinus BK 75 straipsnio taikymą:– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės „Koegel“ su BMW varikliais vagystė VFR) –

ketverių metų laisvės atėmimo bausmę;– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė VFR) – ketverių metų

vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmę.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.), teismo

subendrintą ketverių metų vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis už atskirus nusikaltimus (2 nusikalstamos veikos), prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę ketverius metus du mėnesius laisvės atėmimo, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2012 m. gegužės 29 d. iki 2012 m. gegužės 31 d., nuo 2014 m. balandžio 9 d. iki 2016 m. balandžio 8 d., nuo 2016 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. kovo 24 d.

E. P., panaikinus BK 75 straipsnio taikymą:– pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Į bausmės laiką įskaityti laikinojo

sulaikymo ir suėmimo laiką.Kitą Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžio ir

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kasatorius skunde nurodo:

41.1. Teismų nuosprendžiai dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių keistini dėl netinkamai pritaikytų BK bendrosios dalies normų (BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalys, 61 straipsnio 1, 2 dalys) ir dėl to neteisingai paskirtų bausmių – teismai nepagrįstai paskyrė nuteistiesiems A. B., T. B., S. A., Ž. Š., V. V., E. B., S. G., A. K., J. J., K. P., S. L. per švelnias laisvės atėmimo bausmes ir nepagrįstai atidėjo paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą A. K., K. P., S. L. bei E. P.

41.2. Vertinant teismų sprendimus teismų praktikos kontekste, tiek pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistiesiems bausmes, tiek apeliacinės instancijos teismas jas švelnindamas nesilaikė bausmių skyrimo taisyklių, įtvirtintų BK 41 straipsnio 2 dalyje, 54 straipsnio 2 dalyje, 61 straipsnio 1, 2 dalyse, šias normas taikė selektyviai, pirmenybę teikdami nuteistųjų interesams, todėl nuteistiesiems paskirtų, o vėliau sušvelnintų bausmių dydžiai neatitinka padarytų nusikalstamų veikų ir pačių nuteistųjų pavojingumo ir tai lėmė bausmės paskirties turinio iškraipymą.

41.3. Pirmosios instancijos teismas visų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių iš esmės neaptarė, pateikė deklaratyvaus pobūdžio formuluotes, kurios neatitinka bausmės individualizavimo, proporcingumo ir teisingumo principų, bei paskyrė per švelnias, nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų sankcijų vidurkių nesiekiančias bausmes, o apeliacinės instancijos teismas, dar labiau švelnindamas nuteistiesiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes (atidėdamas jų vykdymą), teisingumo principo įgyvendinimą vertino vienpusiškai, suabsoliutino baudžiamojo proceso ilgą trukmę, kitas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes vertino per šios aplinkybės prizmę, ir nors buvo aptartos tiek nuteistuosius, tiek jų padarytus nusikaltimus apibūdinančios aplinkybės, jų svarba, nepaisant proporcingumo principo, teismo buvo paneigta atsižvelgiant į nuteistųjų baudžiamojo proceso metu patirtus suvaržymus.

41.4. Apeliacinės instancijos teismas, nuteistiesiems nusikalstamo susivienijimo vadovams ir organizatoriams T. B., A. B. pagal BK 249 straipsnio 3 dalį ir už dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje Ž. Š. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį paskirdamas švelnesnes, nei straipsnių sankcijose nustatyta, bausmes, netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas – nors baudžiamasis procesas šioje byloje buvo ilgas, o nuteistieji T. B. ir A. B. ilgą laiką buvo suimti, tačiau šios aplinkybės, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, nelaikytinos išimtinėmis, lemiančiomis švelnesnių, nei įstatymas nustato, bausmių paskyrimą nuteistiesiems. Teismas teisingumo principo įgyvendinimą aiškino atsižvelgdamas tik į nuteistųjų interesus, suabsoliutino ilgo baudžiamojo proceso trukmės įtaką skirtinų bausmių dydžiui ir paskyrė bausmes, kurios aiškiai neatitinka veikų ir asmens pavojingumo.

41.5. Baudžiamasis procesas, įskaitant ikiteisminį tyrimą bei bylos nagrinėjimą teismuose, truko šešerius metus ir devynis mėnesius, tačiau šis laikotarpis buvo nulemtas objektyvių ir pateisinamų priežasčių – tam įtakos turėjo apeliacinės instancijos teismo nurodytos, tačiau kaip visuma tinkamai neįvertintos aplinkybės, būtent – bylos sudėtingumas ir didelė jos apimtis, nuteistųjų elgesys, proceso poveikis jiems ir institucijų veiksmai organizuojant baudžiamąjį procesą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nors ir buvo dėtos pastangos sklandžiam bylos nagrinėjimui užtikrinti, tačiau jos buvo nepakankamos, o baudžiamojo proceso trukmė neoptimali. Vertinant skundžiamo nuosprendžio turinį, apeliacinės instancijos teismas optimalumo ir pakankamų pastangų reikalavimus atitinkantį baudžiamąjį procesą būtų pripažinęs tik tuo atveju, jeigu bylai nagrinėti BPK 222 straipsnio nustatyta tvarka būtų paskirtas atsarginis teisėjas, o gynėjai nebūtų užimti kitose bylose. Nors baudžiamojo proceso optimalumo, kaip ir kitų vertinamųjų kriterijų, aiškinimas priklauso teismo diskrecijai, tačiau teismas turėjo vadovautis ne tik nuteistųjų interesais, bet ir proporcingumo principu, atsižvelgti į

analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose teismų pateiktas išvadas dėl valstybės institucijų indėlio siekiant užtikrinti operatyvų baudžiamąjį procesą. Teismų praktikoje analogiško pobūdžio bylose (dėl nusikalstamų susivienijimų padarytų nusikaltimų), kuriose taip pat analizuota baudžiamojo proceso trukmė, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo akcentuotas posėdžių atidėjimas dėl gynėjų ir nuteistųjų nedalyvavimo buvo pripažintas tokių baudžiamųjų bylų nagrinėjimo ypatumu, bet ne besąlygiška aplinkybe, patvirtinančia valstybinių institucijų neveiklumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171-1073/2018, 2K-281-942/2018). Be to, baudžiamojoje byloje, kurioje nagrinėti organizuotos grupės padaryti sunkūs ar labai sunkūs nusikaltimai, septynerius metus trukęs baudžiamasis procesas, du kartus pasikeitusi bylą nagrinėjusio teismo sudėtis, gynėjų bei nuteistųjų neatvykimas į teismo posėdžius, bylą nagrinėjusio teisėjo ligos, suplanuotos teisėjų atostogos ir jų užimtumas kitose baudžiamosiose bylose nebuvo pripažinta aplinkybėmis, dėl kurių baudžiamasis procesas neatitiko optimalumo kriterijaus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-895/2017).

41.6. Pažymėtina, kad jau pirmosios instancijos teisme buvo imtasi papildomų priemonių, skirtų optimaliai baudžiamojo proceso trukmei užtikrinti: 2013 m. spalio 23 d. buvo kreiptasi į Nacionalinę teismų administraciją dėl būtinybės valstybinį kaltinimą palaikantiems prokurorams, proceso dalyvių gynėjams bei bylą nagrinėjantiems teisėjams sudaryti sąlygas šią baudžiamąją bylą nagrinėti ir joje dalyvauti pirmumo tvarka. Analogiško turinio prašymas buvo pateiktas ir 2014 m. birželio 13 d. Nors tiek proceso dalyviams, tiek teismų sistemai buvo pranešta apie būtinybę šią bylą išnagrinėti kuo greičiau, tačiau teismo posėdžiai buvo atidedami. Detaliai ir chronologiškai apžvelgus teismo posėdžių, vykusių 2013 m. spalio 21 d. – 2017 m. gegužės 22 d., atidėjimo priežastis, matyti, kad dažniausios teismo posėdžių atidėjimo priežastys buvo susijusios su nuteistųjų, gynėjų ar liudytojų neatvykimu. Taigi dauguma jų buvo atidėta dėl pačių nuteistųjų ir jų gynėjų kaltės. Tiek nuteistieji, tiek gynėjai, būdami supažindinti su baudžiamosios bylos prioritetine reikšme, ėmėsi veiksmų, kurie sudarė kliūtis operatyviam bylos nagrinėjimui, – sistemingai neatvykdavo į teismo posėdžius, apie neatvykimą nepranešdavo arba tai padarydavo prieš pat teismo posėdį, teismo posėdžių metu ėmėsi veiksmų, lėmusių posėdžių atidėjimą (nurodė apie neįteiktą kaltinamąjį aktą, inicijavo teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės atlikimą, pasikeitus teisėjų kolegijai, nesant būtinybės, reikalavo bylą nagrinėti iš naujo). Šios aplinkybės patvirtina tiesioginį nuteistųjų ir jų gynėjų suinteresuotumą ilgesne baudžiamojo proceso trukme.

41.7. Apeliacine tvarka baudžiamąją bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija nepakankamai išanalizavo priežastis, lėmusias teismo posėdžių atidėjimą; šis klausimas buvo aptartas paviršutiniškai, nuteistųjų interesų kontekste, abstrakčiai atkreipiant dėmesį į nepakankamas pirmosios instancijos teismo pastangas bylą nagrinėti operatyviau, nors pirmosios instancijos teismas ėmėsi pakankamų priemonių procesui paspartinti – dėl neatvykusių nuteistųjų ir liudytojų buvo priimami sprendimai juos atvesdinti, nepavykus to padaryti – griežtinamos nuteistiesiems taikomos kardomosios priemonės, gynėjams dėl pateisinamų priežasčių neatvykus į teismo posėdžius, skiriamos baudos, iš anksto buvo derinamos būsimos teismo posėdžių datos, proceso dalyviams nuolat buvo primenama apie prioritetinę bylos reikšmę, o procesiniai veiksmai, įskaitant ir tuos, kurie buvo atlikti pasikeitus teisėjų kolegijos sudėčiai, atitiko BPK nustatytus optimalumo ir operatyvumo reikalavimus. Be to, pirmosios instancijos teismas buvo pakankamai aktyvus ir paskelbtų pertraukų metu nagrinėjo teisme gautus įvairaus pobūdžio nuteistųjų, jų gynėjų ir kitų proceso dalyvių prašymus. Visų šių aplinkybių kontekste akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismui organizuojant bylos nagrinėjimą nebuvo nustatyta jokių nepagrįstų delsimų, priešingai, teismas, siekdamas užtikrinti kuo greitesnį ir efektyvesnį teismo procesą, ėmėsi visų BPK nurodytų aktyvių veiksmų, todėl pagrindo proceso organizavimą pripažinti netinkamu bei bausmes BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu švelninančiu nėra.

41.8. Negalima paneigti, kad nuteistieji A. B. ir T. B. iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo buvo suimti penkerius metus ir dešimt mėnesių, tačiau nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste kardomosios priemonės – suėmimo – termino įtaka nuteistiesiems skirtinų bausmių dydžiui buvo pakankamai įvertinta prokuroro tiek pirmosios instancijose teisme baigiamųjų kalbų metu, tiek jo apeliaciniame skunde ir, priešingai, ši aplinkybė teismų buvo iškreiptai aptarta, argumentuojant būtinybe bet kokiu būdu, priešingai teisingumo principo turiniui, kompensuoti nuteistųjų baudžiamojo proceso metu patirtus suvaržymus. Nuteistiesiems skirtinų bausmių sumažinimas iki tokio dydžio, kuris iš esmės, įskaičius kardomojo kalinimo metu išbūtą laiką, lemtų beveik visišką jiems paskirtų bausmių įvykdymą, neatitinka tiek įstatyme nustatytos bausmės paskirties, tiek nuteistųjų ir jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų pavojingumo.

41.9. Nusikalstamo susivienijimo daromi nusikaltimai kelia pavojų svarbiausioms valstybės saugomoms vertybėms, o ypač švelnių, šiuo atveju – švelnesnių, nei nustatyta BK straipsnio sankcijoje, bausmių nuteistiesiems paskyrimas ne tik

užkerta kelią įgyvendinti bausmės paskirtį, bet ir iš esmės visuomenėje suformuoja nebaudžiamumo principą. Tai reiškia, kad ilgai trunkančiose baudžiamosiose bylose nusikalstamo susivienijimo vadovams, organizatoriams ar jų dalyviams apkaltinamuoju nuosprendžiu paskiriant bausmes, švelnesnes nei už jiems inkriminuotus nusikaltimus nustatyta baudžiamajame įstatyme, visuomenėje suformuojama nuomonė, kad veikiant pavojingiausia bendrininkavimo forma ir imantis kryptingų veiksmų, skirtų baudžiamajam procesui užtęsti, kaltininkai iš esmės gali išvengti realios bausmės. Akivaizdu, kad tokios pirmosios instancijos teismo paskirtos ir apeliacinės instancijos teismo sumažintos bausmės taikymas iškraipo tiek bausmės paskirtį, tiek šiuo klausimu valstybės formuojamą baudžiamąją politiką.

41.10. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, aptardamas nusikalstamo susivienijimo vadovų ir organizatorių asmenybių ir jų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, išsamiai šių aplinkybių kaip visumos neįvertino. Priešingai, skundžiamame nuosprendyje buvo akcentuota vienintelė aplinkybė, lemianti mažesnį šių asmenų pavojingumą, – nusikalstamo susivienijimo veikloje nebuvo naudoti šaunamieji ginklai, o jų padaryti nusikaltimai buvo išimtinai turtinio pobūdžio. Nors teismas nurodė, kad nuteistieji A. B. ir T. B. organizavo šaunamaisiais ginklais disponuojančio nusikalstamo susivienijimo veiklą ir jai vadovavo, įvykdė dvidešimt šešis sunkius turtinius nusikaltimus, anksčiau buvo teisti užsienio valstybėse, nedirbo, tačiau iš esmės šių aplinkybių visumos reikšmė buvo paneigta vienintelės aplinkybės, būtent – neva nedidelio nusikalstamo susivienijimo pavojingumo. Su šia apeliacinės instancijos teismo išvada negalima sutikti. Teismas visiškai neįvertino nuteistiesiems inkriminuoto BK 249 straipsnyje nurodyto nusikaltimo išskirtinio pavojingumo, kuris pabrėžiamas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas), kuria remiantis apibendrintai galima teigti, jog jau pats dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje, nepadarius konkretaus nusikaltimo, faktas baudžiamojo įstatymo leidėjo yra kriminalizuotas ir pripažintas atskiru nusikaltimu, keliančiu ypač didelę grėsmę ne tik tam objektui, į kurį, darydami konkrečius nusikaltimus, kėsinasi nusikalstamo susivienijimo nariai, bet ir visuomenės saugumui. Įstatymų leidėjas BK 249 straipsnį įtvirtino XXXV skyriuje – „Nusikaltimai visuomenės saugumui“, priskirdamas šį nusikaltimą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, nustatydamas maksimalią BK 50 straipsnio 2 dalyje nurodytą terminuoto laisvės atėmimo sankciją – laisvės atėmimą iki dvidešimties metų bei laisvės atėmimą iki gyvos galvos. BK 249 straipsnyje nustatyta sankcija rodo, kad įstatymų leidėjas dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje, šių susivienijimų organizavimą bei vadovavimą jiems priskyrė pačių sunkiausių, pavojingiausių nusikaltimų, kurie nukreipti į visą visuomenę, valstybę, kategorijai. Todėl ir asmenys, kurie yra šių nusikaltimų subjektai, pasižymi išskirtiniu pavojingumu. Nors baudžiamojoje byloje nustatyta, kad A. B. ir T. B. ne kartą buvo teisti, anksčiau nedirbo, subūrė ginkluotą nusikalstamą susivienijimą, pasižymintį konkrečia vidine struktūra, ir jam vadovavo, atliko ne pavienius, bet daugkartinius, kryptingus, versliškumo požymius atitinkančius tyčinius nusikalstamus veiksmus, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių nuteistiesiems skirtinų bausmių dydžiui reikšmingų aplinkybių tinkamai neįvertino ir neaptarė. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio turinio darytina išvada, kad nusikalstamo susivienijimo veikla, nukreipta į ypač didelio kiekio turtinių nusikaltimų padarymą kelių valstybių teritorijose, teismo iš esmės buvo vertinama kaip įprasti nusikaltimai, nepasižymintys išskirtiniu pavojingumu, o šiuos nusikaltimus organizavę ne kartą teisti, nedirbantys, tyčinius, kryptingus, daugkartinius nusikalstamus veiksmus atlikę A. B. ir T. B. – kaip didelio pavojaus visuomenei nekeliantys asmenys. Tą neva patvirtino ir tas faktas, kad nusikalstamo susivienijimo organizatoriai darydami nusikalstamas veikas nenaudojo turimų šaunamųjų ginklų. Tačiau šios aplinkybės negali atsverti ir būti prioritetinės, palyginti su pagrindinėmis baudžiamosios atsakomybės nuostatomis ir įvykdytų nusikaltimų bei asmenų pavojingumu.

41.11. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos buvo pritaikytos ir nuteistajam Ž. Š., todėl pirmiau nurodytas teismo paskirtų bausmių pagrįstumą paneigiančias aplinkybes (proceso trukmės, kaip išimtinės aplinkybės, paneigimas, nusikalstamo susivienijimo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumas, būtinybė skiriant bausmes laikytis proporcingumo bei nesivadovauti išimtinai nuteistųjų interesais) taip pat būtina įvertinti skiriant bausmę nuteistajam Ž. Š. Negalima paneigti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytų nuteistąjį Ž. Š. apibūdinančių duomenų – jo integravimosi į visuomenę, t. y. įsidarbinimo, studijų, pagalbos senyvo amžiaus močiutei, tačiau šios aplinkybės, atsižvelgiant į teismų praktiką (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-648/2016), nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų skaičių, jų tyčinį, savanaudišką, verslišką pobūdį, padarymą nusikalstamo susivienijimo sudėtyje, didelės turtinės žalos padarymą, jokių baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat nuteistojo veiksmų įtaką ilgesniam baudžiamosios bylos nagrinėjimui, pripažintinos ne išimtinėmis, o gyvenimiškai įprastomis. Išvardytų aplinkybių

apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino. Skundžiamame nuosprendyje iš esmės aptarti tik teigiamai nuteistąjį apibūdinantys duomenys, taigi teismas teisingumo principo turinį aiškino atsižvelgdamas į nuteistojo interesus.

41.12. Abiejų instancijų teismai, nuteistiesiems A. B., T. B., Ž. Š., S. A., V. V., E. B., S. G. skirdami bausmes, kurios mažesnės nei BK 249 straipsnio 1 ar 3 dalių sankcijų vidurkis (pirmosios instancijos teismo nuosprendis) arba artimos ar atitinka BK 249 straipsnio 1 dalies sankcijose nurodytą bausmės minimumą (apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl S. A., V. V., E. B. ir S. G.), nesilaikė BK 41 straipsnyje bei 54 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytų reikalavimų – dominuojančią reikšmę suteikė nuteistųjų socialiniams ryšiams, nepagrįstai sumenkino jų padarytų nusikaltimų pobūdį ir kiekį, neįvertino kitų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių ir paskyrė bausmės paskirtį neatitinkančias bausmes. BK 41 straipsnio ir 54 straipsnio 1, 2 dalių taikymo aspektu, be kita ko, būtina įvertinti pirmiau kasaciniame skunde nurodytus argumentus, susijusius su teisingumo principo, bausmės paskirties įgyvendinimu, proceso trukmės, bylos sudėtingumo ir padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo aplinkybėmis.

41.13. Nors skundžiamuose teismų nuosprendžiuose teisingai nurodyta, kiek ir kokių nusikalstamų veikų padarė nuteistieji A. B., T. B., Ž. Š., S. A., V. V., E. B. ir S. G., tačiau sprendžiant iš skundžiamų nuosprendžių turinio šios aplinkybės nebuvo pripažintos itin reikšmingomis nustatant nuteistiesiems skirtinų bausmių dydžius. Priešingai, nusikalstamų veikų pakartotinumas buvo pripažintas ne nuteistųjų didesnį pavojingumą atskleidžiančia, bet jį paneigiančia aplinkybe, kurią sugretinus su jų šeimine padėtimi pripažinta būtinybė nuteistiesiems skirti BK 249 straipsnio 1 ar 3 dalies sankcijos vidurkį nesiekiančias bausmes arba pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmes sumažinti iki BK 249 straipsnio 1 dalies sankcijos minimumo ar tik nežymiai jį viršyti. Tokių bausmių dydžius teismai iš esmės nustatė nepagrįstai suabsoliutinę ir dominuojančią reikšmę suteikę proceso trukmei ir nuteistųjų šeiminei padėčiai, taip pat sumenkinę ir priešingai byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms interpretavę nuteistųjų padarytų nusikaltimų pobūdį. Nuteistųjų socialiniai ryšiai (santuoka, darbas, vaikų turėjimas), taip pat selektyviai abiejų instancijų teismų įvertintas nuteistųjų vaidmuo nusikalstamo susivienijimo sudėtyje nusvėrė nuteistųjų A. B., T. B., Ž. Š., S. A., V. V., E. B. ir S. G. padarytų nusikaltimų kiekį, jų didelį pavojingumą ir kilusius pavojingus padarinius, būtent tai, kad jie dalyvavo aukščiausio organizuotumo lygio bendrininkavimo formos veikloje, du iš šių asmenų nusikalstamam susivienijimui vadovavo, o dėl jų padaryto didelio kiekio iš anksto suplanuotų, savanaudiškų nusikaltimų ne tik buvo prarastas didelės vertės turtas, bet ir sukeltas pavojus esminėms valstybės saugomoms vertybėms. Nors į kaltininko šeiminę padėtį turi būti atsižvelgiama skiriant bausmes, tačiau ši aplinkybė nėra prioritetinė ir vien ji negali lemti skirtinos už nusikalstamo susivienijimo nusikaltimus bausmės dydžio bei nuvertinti kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Todėl teismai buvo saistomi pareigos išsamiai išanalizuoti ir įvertinti nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamo susivienijimo sudėtyje padarytų nusikaltimų kiekį, pavojingumą, kaltės rūšį, nusikalstamų veikų tikslus ir motyvus, taip pat nuteistųjų asmenybes ne tik po nusikalstamų veikų padarymo, bet ir iki jų.

41.14. Nuteistiesiems A. K. ir J. J. paskyrus kardomojo kalinimo trukmę atitinkančias bausmes taip pat buvo netinkamai taikytos BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos. Skirdami šias bausmes nuteistiesiems A. K. ir J. J., teismai išskirtinę reikšmę suteikė proceso trukmės ir kardomojo kalinimo metu išbūto laiko aplinkybei. Nors nuteistieji A. K. ir J. J. suimti buvo ilgą laiką, tačiau toks šių asmenų teisių ir laisvių suvaržymas, priešingai apeliacinės instancijos teismo išvadai, nebuvo betikslis. Be to, nors suėmimas pagal savo pobūdį ir yra artimas laisvės atėmimo bausmei, tačiau šių pagal paskirtį skirtingų kategorijų tapatinti negalima. Kardomoji priemonė – suėmimas – nėra prilyginama bausmei, o taikoma siekiant BK 41 straipsnyje nurodytų tikslų. Šios kardomosios priemonės tikslas yra išimtinai procesinis, skirtas įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimui procese, netrukdomam ikiteisminiam tyrimui, bylos nagrinėjimui teisme ir nuosprendžio įvykdymui užtikrinti, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 straipsnis). Būtinybė nuteistųjų A. K. ir J. J. judėjimo laisvę suvaržyti taikant suėmimą atsirado dėl jų sistemingo trukdymo baudžiamąją bylą išnagrinėti per kuo trumpiausią terminą. Nuteistasis A. K. nuo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios nevykdė jam tiesiogiai įstatymo nustatytos pareigos dalyvauti teismo posėdžiuose ir sistemingai be pateisinamos priežasties neatvykdavo į baudžiamosios bylos nagrinėjimą. Kai bylos nagrinėjimo teisme metu nuteistajam J. J. taikytas suėmimas buvo pakeistas švelnesne kardomąja priemone, jis taip pat nevykdė pareigos dalyvauti bylos nagrinėjime, todėl jam pakartotinai buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas, išnaudojęs nuteistųjų atvesdinimo galimybes, ėmėsi būtinų priemonių jų dalyvavimui baudžiamajame procese užtikrinti. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas neįvertino, priešingai, apsiribojo

deklaratyviais teiginiais, neva patvirtinančiais būtinybę kompensuoti nuteistųjų patirtus suvaržymus, neatskleidžiant tų suvaržymų tikrosios priežasties bei neaptariant šių asmenų ir jų padarytų nusikaltimų pavojingumo, t. y. tai, kad nuteistasis A. K., nors ir neteistas, nedirba, baustas administracine tvarka, veikdamas organizuotos grupės sudėtyje padarė du sunkius nusikaltimus, jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta; J. J. anksčiau teistas, nedirba, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, veikdamas organizuotos grupės forma, padarė keturis sunkius nusikaltimus, slapstėsi nuo teisėsaugos institucijų. Šie duomenys abiejų instancijų teismų turėjo būti įvertinti kartu su apeliacinės instancijos teismo akcentuotomis kardomojo kalinimo ir proceso trukmės aplinkybėmis, tačiau, priešingai bausmių skyrimo tvarką reglamentuojančioms nuostatoms, buvo pripažinti nereikšmingais ir tai vertintina kaip nuteistojo interesų prioriterizavimas bausmės paskirties kontekste.

41.15. Teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir spręsdami dėl nuteistiesiems S. L., K. P. bei E. P. paskirtų bausmių vykdymo atidėjimo. Abiejų instancijų teismai, konstatuodami, kad nuteistiesiems S. L., K. P. ir E. P. paskirtų bausmių tikslai bus pasiekti netaikant jiems realios laisvės atėmimo bausmės, vadovavosi išimtinai nuteistųjų interesais ir išskirtinę reikšmę suteikė jų padarytų nusikaltimų rūšiniam objektui – nuosavybei bei valstybės tarnybai. Vien tai, kad šie asmenys padarė sunkius nusikaltimus, priskiriamus ne smurtinių nusikaltimų rūšiai, abiejų instancijų teismų buvo pripažinta esminėmis sąlygomis taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Taigi sprendimas dėl BK 75 straipsnio taikymo buvo paremtas ne teismų praktikoje suformuota taisykle vertinti visas byloje nustatytas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, bet selektyviu bylos aplinkybių vertinimu. Abiejų instancijų teismai, spręsdami dėl BK 75 straipsnio taikymo, iš esmės pasirinko tik kelis kriterijus ir juos vertino paviršutiniškai. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo abstrakčiais deklaratyviais teiginiais, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas aplinkybes, reikšmingas skiriant BK 75 straipsnyje nurodytą bausmės vykdymo atidėjimą. Teismai neatsižvelgė į tai, kad K. P. padarė keturis sunkius nusikaltimus, S. L. – du sunkius nusikaltimus ir vieną apysunkį nusikaltimą veikiant organizuotos grupės forma, o E. P. – vieną tęstinį sunkų nusikaltimą valstybės tarnybai; šie nusikaltimai tyčiniai, padaryti dėl savanaudiškų paskatų, dėl jų nuteistieji neprisipažino ir nesigailėjo, bandė išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Šių duomenų kontekste negalima vienareikšmiškai teigti, kad nuteistieji padarė išvadas dėl neteisėtų veikų ir ateityje naujų nusikalstamų veikų nedarys bei laikysis įstatymų, priešingai, nurodytos aplinkybės sukelia pagrįstų abejonių dėl nuteistiesiems paskirtos bausmės įgyvendinimo formos pagrįstumo. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-115-648/2016, 2K-396-746/2016). Šiuo atveju teismų nurodomos nuteistuosius teigiamai apibūdinančios aplinkybės – padarė turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, turi tvirtus socialinius ryšius – ne tik nepakankamos minėtoms abejonėms pašalinti, bet ir prieštaraujančios baudžiamojo proceso principams ir baudžiamojo proceso paskirčiai apskritai. Taigi teismai nuteistiesiems S. L., K. P. ir E. P. BK 75 straipsnio nuostatas taikė nesant šios normos taikymo pagrindui – nenustačius pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.


42. Nuteistojo E. P. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, o kitų kasatorių kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

43. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.).

44. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių patikrinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose

Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

45. Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

46. Kaip matyti iš nuteistųjų A. B. ir T. B. gynėjo advokato G. Černiausko, nuteistojo S. A., nuteistojo S. G. gynėjos advokatės K. Česnauskienės, nuteistojo D. B. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasacinių skundų turinio, juose pateikiama nemažai argumentų, kuriais ginčijamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir nesutinkama, kad minėti nuteistieji būtų dalyvavę padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Dėl to tokie kasacinių skundų teiginiai, kuriais kvestionuojamos atskiros teismų padarytos išvados dėl įrodytomis pripažintų faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskiras nustatytas bylos aplinkybes daryti išvadas dėl teismų sprendimuose esančių išvadų atitikties bylos aplinkybėms, šioje nutartyje nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

47. Nuteistųjų A. B. ir T. B. gynėjas advokatas G. Černiauskas kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas nuteistųjų A. B. ir T. B. atžvilgiu, nes teismas ir atskiri teisėjai nuteistųjų gynėjams ne kartą teikė nepagrįstas pastabas, rodė susierzinimą dėl reiškiamų prašymų ar pastabų, logiškai nepaaiškindavo savo sprendimų.

48. Teismo nešališkumo principo esmė yra ta, kad nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-388/2014). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-187/2011, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016, 2K-65-976/2017).

49. Atkreiptinas dėmesys, kad nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pavyzdžiui, 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje Vera Fernández-Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01).

50. Pažymėtina, kad nuteistieji A. B. ir T. B. savo apeliaciniuose skunduose taip pat skundė pirmosios instancijos teismo nešališkumą, teigdami, kad teismas buvo šališkas, iš anksto nusistatęs prieš juos. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į tokius apeliacinių skundų teiginius, išdėstė išsamius argumentus, kodėl nėra pagrindo pirmosios instancijos teismą laikyti objektyviai ar subjektyviai šališku, ir darydamas išvadas šiuo klausimu teisės taikymo klaidų nepadarė. Jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo ar atskirų teisėjų šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnyje išvardytus teisėjo nušalinimo ar nusišalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, kasaciniame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismą šališku. Taigi darytina išvada, kad nuteistųjų A. B. ir T. B. teisė į nešališką teismą nebuvo pažeista.

51. Nuteistųjų A. B. ir T. B. gynėjas advokatas G. Černiauskas, nuteistasis S. A. kasaciniuose skunduose kaip esminį

baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą nurodo tai, kad pirmosios instancijos teisme pasikeitus bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos sudėčiai BPK 276 straipsnio 5 dalies pagrindu buvo perskaityti liudytojų parodymai, nors gynyba tam prieštaravo ir prašė, kad liudytojai ir kaltinamieji būtų apklausti pakartotinai.

52. Pagal BPK 276 straipsnio 5 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), kai ankstesnis teismo nuosprendis ar nutartis yra panaikinti ar kitais atvejais, kai byla nagrinėjama teisme iš naujo, liudytojai ir nukentėjusieji, apklausti anksčiau šią bylą nagrinėjant teismo posėdyje, pakartotinai į apklausą gali būti nekviečiami, o jų parodymai, duoti pirmiau teismo posėdžio metu, balsu perskaitomi, jeigu nagrinėjimo teisme dalyviai su tuo sutinka ir nepageidauja, kad liudytojai ir nukentėjusieji būtų pakartotinai apklausti.

53. Išnagrinėjęs analogiškus nuteistųjų A. B. ir T. B. apeliacinių skundų argumentus apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad dėl pasikeitusios teisėjų kolegijos sudėties bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teismas, nusprendęs perskaityti pirmiau teisiamajame posėdyje duotus liudytojų parodymus, nors tam prieštaravo nagrinėjimo teisme dalyviai (A. B. ir T. B. gynėjai), kurie pageidavo, kad liudytojai ir kaltinamieji būtų pakartotinai apklausti, padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 276 straipsnio 5 dalies, galiojusios bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje metu, nuostatas, tačiau šis pažeidimas nagrinėjamoje byloje pagrįstai nepripažintinas esminiu. Pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Pažymėtina, kad šiuo atveju baudžiamoji byla buvo peržiūrėta apeliacinės instancijos teismo, galinčio spręsti visus pirmosios instancijos teismo išspręstus tiek fakto, tiek teisės klausimus, taip pat taisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Antai apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, atsižvelgdamas į proceso dalyvių prašymus teismo posėdyje apklausė liudytojus V. V., L. J., R. K., G. R., R. S., nuteistuosius S. A. ir Ž. Š., dar kartą išnagrinėjo liudytojų ir nuteistųjų parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus ir jų visumos vertinimo pagrindu padarė motyvuotas išvadas dėl įrodytomis pripažintų faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad dėl pasikeitusios pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėties bylą nagrinėjant iš naujo, pakartotinai neapklausus liudytojų, buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kad šis pažeidimas sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

54. Nuteistųjų A. B. ir T. B. gynėjo advokato G. Černiausko, nuteistojo S. A., nuteistojo Ž. Š., nuteistojo S. G. gynėjos advokatės K. Česnauskienės, nuteistojo D. B. gynėjo D. Svirinavičiaus kasaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes neįvertino įrodymų visumos, be to, nesilaikė BPK 20 straipsnio 3, 4 dalyse įtvirtintų reikalavimų. Minėti pažeidimai iš esmės argumentuojami tuo, kad teismai nuteistųjų kaltę grindė BK 391 straipsnio pagrindu atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės liudytojų D. Š. ir T. T. parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos įrodymai, tinkamai nevertino jų patikimumo.

55. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal BPK nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka. Tačiau nors BPK nenustatyta papildomų ar specialių reikalavimų asmenų, kurie atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, parodymams ir jų vertinimui, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, formuojami tam tikri kriterijai, taikytini vertinant toje pačioje byloje kartu kaltinamų asmenų, taip pat asmenų, kurie buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pritaikius BK 391 straipsnį, parodymus.

56. EŽTT praktikoje pagal Konvencijos 6 straipsnį nuosekliai pripažįstama, kad parodymų, kuriuos liudytojai duoda mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo ar kitas privilegijas, panaudojimas yra svarbi priemonė valstybėms kovojant su itin pavojingais, be kita ko, organizuotais, nusikaltimais (2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07, § 33; Didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95, § 157; 2004 m. gegužės 25 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03). Tačiau tokių parodymų panaudojimas gali pakenkti baudžiamojo proceso prieš kaltinamąjį teisingumui ir sukelti keblių (jautrių) klausimų ta apimtimi, kiek tokie parodymai dėl savo pobūdžio yra atviri manipuliacijoms ir gali būti duodami tik siekiant gauti mainais pasiūlytus privalumus arba dėl asmeninio keršto (Shiman prieš Rumuniją, § 33; Cornelis prieš Nyderlandus). Taigi negalima sumenkinti kartais nevienareikšmio tokių parodymų pobūdžio ir pavojaus, kad asmuo gali būti apkaltintas ir nuteistas vadovaujantis

nepatikrintais parodymais, kurie nebūtinai yra nešališki (objektyvūs). Tačiau tokio pobūdžio parodymų panaudojimo savaime nepakanka, kad procesas taptų neteisingas (ten pat; 2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 44484/98, ir Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00).

57. Dėl toje pačioje byloje kartu kaltinamų asmenų ar kitų kaltinamųjų parodymų įrodomosios reikšmės pasisakoma ir kai kuriuose EŽTT sprendimuose dėl kaltinamojo teisės apklausti kaltinimo liudytojus pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktą, juose yra nurodoma, kad yra didelis pavojus, jog toje pačioje byloje kartu kaltinamo asmens parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi vertinant tokius parodymus gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo (jie turėtų būti tikrinami atidžiau), nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (pvz., 2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02, § 102; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Melnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03, § 75; Pichugin prieš Rusiją, peticijos Nr. 38623/03, § 199).

58. Iš esmės analogiškos pozicijos dėl toje pačioje byloje kartu kaltinamų asmenų ar kitų kaltinamųjų (įtariamųjų) parodymų vertinimo laikomasi ir kasacinėje praktikoje, kurią formuojant vadovaujamasi, be kita ko, EŽTT sprendimais. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu, parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau vis dėlto tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų liudytojų parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2006, 2K-177/2008); kad vertinant parodymus liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamieji, taip pat turi būti skiriamas didesnis dėmesys jų parodymų patikimumo aspektu vertinimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015). Asmenų, kuriems suteiktas anonimiškumas, parodymų patikimumas turi būti tikrinamas itin atsakingai ir kruopščiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-942/2015 ir joje nurodyta teismų praktika). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų) parodymai įrodymais pripažįstami tada, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Byloje esantiems duomenims patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad tokie parodymai savarankiškos įrodomosios reikšmės neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant ir įvertinant tiek kaltinamojo teisme duotus parodymus, tiek kitus byloje teismo ištirtus duomenis (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015 ir joje nurodoma teismų praktika).

59. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje teismai pirmiau nurodytus atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų parodymų vertinimo kriterijus taikė tinkamai. Teismai išsamiai išanalizavo atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu liudytojų D. Š. ir T. T. parodymus, duotus viso baudžiamojo proceso metu, atsižvelgė į minėtų asmenų procesinio statuso byloje specifiškumą, įvertino jų parodymų patikimumą, lygino juos su kitais byloje ištirtais įrodymais (nuteistųjų ir liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, specialistų išvadomis ir kitais byloje ištirtais įrodymais) ir padarė išvadas, kad yra pagrindas vadovautis laisva valia šių asmenų duotais parodymais nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina, kad liudytojai D. Š. ir T. T. dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kur visi proceso dalyviai galėjo užduoti jiems klausimus ir ginčyti jų parodymus. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė apeliacinės instancijos teismas, dėl liudytojui T. T. taikomų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonių, jis tinkamai, įstatymo nustatyta tvarka teisiamajame posėdyje buvo apklaustas garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis. Nuteistųjų A. B. ir T. B. gynėjo advokato G. Černiausko kasacinio skundo argumentai, kad tokia liudytojo T. T. apklausa buvo neteisėta ir suvaržė nuteistųjų teisę užduoti šiam liudytojui klausimus, nepagrįsti ir deklaratyvūs. Pabrėžtina, kad iš teismų atlikto įrodymų vertinimo matyti, jog atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį liudytojų D. Š. ir T. T. parodymai, nors ir svarbūs šioje byloje, nebuvo vieninteliai įrodymai, kuriais teismai grindė nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio matyti, kad liudytojų D. Š. ir T. T. parodymus apie nusikalstamo susivienijimo veiklą, jo narių tarpusavio santykius, vaidmenų pasiskirstymą, padarytas nusikalstamas veikas ir pan. patvirtino iš dalies pačių nuteistųjų parodymai, liudytojų parodymai, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai, kiti byloje surinkti ir ištirti rašytiniai įrodymai,

užfiksuoti kratos, daiktų ir dokumentų apžiūros protokoluose ir kt. Teismai visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek jų visumą, susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdami išskirtinės reikšmės, priimtuose nuosprendžiuose išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės byloje nustatytos ir kokie įrodymai pagrindžia nuteistųjų kaltumą. Vien tai, kad liudytojai D. Š. ir T. T., kaip padėję atskleisti nusikalstamo susivienijimo padarytas didelės vertės turto vagystes ir kitus nusikaltimus (BK 391 straipsnis), nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nereiškia, kad jų parodymais negalima vadovautis. Svarbu, kad tokių asmenų parodymų teisingumas būtų patikrintas, o tai ir buvo padaryta. Šiame kontekste pažymėtina, kad savaiminis su teisėsauga bendradarbiauti sutikusių asmenų liudijimų atmetimas kaip nepatikimų ar duotų tik dėl suinteresuotumo tokius parodymus duoti mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo eliminuotų galimybę efektyviai kovoti su organizuotais nusikaltimais, ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, kas yra kertinė baudžiamojo proceso paskirtis (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

60. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismai, tirdami, tikrindami ir vertindami BK 39 1 straipsnio pagrindu atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės liudytojų D. Š. ir T. T. parodymus, tinkamai taikė įrodinėjimo taisykles, atsižvelgė į atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu asmenų parodymų vertinimo ypatumus, suformuotus kasacinės instancijos teismo ir EŽTT jurisprudencijoje, ir grįsdami jais skundžiamus nuosprendžius baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė.

61. Nuteistojo D. B. gynėjo D. Svirinavičiaus kasaciniame skunde pažymima, kad nuteistojo D. B. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (puspriekabės su jūriniu konteineriu ir firmos „Blend“ drabužiais vagystę Danijos Karalystėje) teismai grindė tik netiesioginiais įrodymais – padarant nusikaltimą nedalyvavusių ir tik abstrakčiai esą apie jį girdėjusių nuteistojo S. A. ir liudytojo T. T. parodymais. Šie argumentai nepagrįsti. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas konstatavo, kad D. B. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų grandinė – kitų nuteistųjų (D. U., dalyvavusio padarant šią nusikalstamą veiką, ir S. A.), liudytojų (T. T.) parodymai, rašytiniai bylos įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai bei jų visumą, S. A. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, apie tai, kad iš D. Č. sužinojo, jog Danijos Karalystėje jo brolis D. B. ir D. U. pavogė puspriekabę su joje esančiu „Blend“ firmos drabužių kroviniu, vertino bendrame bylos duomenų kontekste. Tuo tarpu dėl T. T. parodymų, susijusių su D. U. ir D. B. įvykdyta puspriekabės vagyste Danijos Karalystėje, teismas padarė išvadą, kad jie buvo nuoseklūs ir neprieštaringi viso ikiteisminio tyrimo metu, taip pat bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Priešingai nei teigia kasatorius, skundžiamų teismų sprendimų turinys patvirtina, kad D. B. dalyvavimas padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką – puspriekabės su firmos „Blend“ drabužiais vagystę Danijos Karalystėje – yra įrodytas byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendžiuose išdėstytais įrodymais.

62. Nuteistųjų A. B. ir T. B. gynėjo advokato G. Černiausko kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo laikomasi BPK 247 straipsnio nuostatų, nes teismas ne kartą nusprendė tęsti bylos nagrinėjimą nedalyvaujant visiems kaltinamiesiems, taip suvaržė kaltinamųjų teises.

63. BPK 247 straipsnyje nustatyta, kad jei kaltinamasis neatvyko į teisiamąjį posėdį, daroma posėdžio pertrauka arba bylos nagrinėjimas atidedamas, išskyrus šio kodekso 246 straipsnio 1 dalyje nustatytą atvejį, t. y. jeigu kaltinamasis yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir vengia atvykti į teismą. Pagal BPK 248 straipsnio 2 dalį, kai byloje yra keli kaltinamieji, teismas gali laikinai leisti vienam ar keliems kaltinamiesiems, jų atstovams pagal įstatymą ir gynėjams nedalyvauti tiriant įrodymus, kurie nesusiję su šiais kaltinamaisiais.

64. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš tiesų buvo situacijų, kai byla buvo nagrinėjama nedalyvaujant visiems kaltinamiesiems, tačiau tai buvo daroma esant pačių kaltinamųjų prašymams, prieš tai išklausius proceso dalyvių nuomonių ir suderinus tolesnių apklausų laiką. Minėta, kad bylą nagrinėjantis teismas gali nuspręsti laikinai leisti kaltinamajam nedalyvauti tiriant įrodymus, kurie nesusiję su jam pareikštais kaltinimais. Tai yra gana įprasta praktika. Be to, BPK 2421 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą rūpintis, kad baudžiamoji byla teisme būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką, ir siekti, kad byla būtų išnagrinėta darant kiek įmanoma mažiau teisiamojo posėdžio pertraukų. Taigi tokio pobūdžio bylose, kurios yra sudėtingos tiek dėl bylos medžiagos apimties, tiek dėl proceso dalyvių gausos, bylos nagrinėjimas nedalyvaujant vienam ar keliems kaltinamiesiems, kai yra

sprendžiami su jais nesusiję klausimai (apklausiami asmenys), yra vienas iš būdų užtikrinti kiek įmanoma operatyvesnį bei efektyvesnį bylos nagrinėjimą ir atitinka anksčiau minėtą BPK 2421 straipsnio nuostatą dėl bylos išnagrinėjimo per kuo trumpesnį laiką, siekiant, kad nebūtų nepagrįsto bylų vilkinimo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju buvo suvaržytos kaltinamųjų teisės.

65. Nuteistųjų A. B. ir T. B. gynėjas advokatas G. Černiauskas taip pat nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teisme apklausiamiems kaltinamiesiems ir liudytojams buvo užduodami atsakymą menantys klausimai, pažeistas rungtyniškumo principas.

66. Pagal BPK 275 straipsnio 1 dalį draudžiama užduoti atsakymą menančius klausimus, kurių formuluotė užprogramuoja lauktiną, norimą rezultatą. Nustačius, kad teismo posėdyje apklausiamiems asmenims buvo užduodami atsakymą menantys klausimai, spręstina, ar šie klausimai buvo susiję su bylai teisingai išspręsti reikšmingomis aplinkybėmis, ar jie tokiais nelaikytini, ar tai sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą byloje, t. y. ar tai laikytina baudžiamojo proceso pažeidimu, ar esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, kai pastarasis turi visiškai kitas pasekmes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-423-303/2016).

67. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs teisiamojo posėdžio protokolą, konstatavo, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko laikantis rungtyniškumo principo, kad teismo ir prokuroro klausimai buvo užduodami pagal kaltinamiesiems pareikštus kaltinimus. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas kaltinamiesiems ar liudytojams būtų uždavęs menamus klausimus. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis.

68. Taip pat nepagrįsti A. B. ir T. B. gynėjo advokato G. Černiausko kasacinio skundo argumentai dėl nuteistiesiems A. B. ir T. B. suformuoto neaiškaus, BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto (kaltinimo), dėl kurio, kaip teigia kasatorius, buvo apsunkinta nuteistųjų galimybė gintis.

69. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos BPK 219 straipsnio 3 punkte išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme. Iš kaltinamajame akte išdėstyto nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392/2014, 2K-88-942/2016, 2K-111-677/2016, 2K-34-303/2017, 2K-141-693/2018, 2K-264-689/2018 ir kt.).

70. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surašytas kaltinamasis aktas yra pakankamai konkretus, nuteistųjų A. B. ir T. B. nusikalstamos veikos kaltinamajame akte aprašytos išsamiai ir pakankamai aiškiai, laikantis BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų. Antai kaltinamajame akte nurodytas nusikalstamų veikų padarymo laikas, vieta, būdas, konkretūs nuteistųjų veiksmai, taip pat kitos nusikalstamų veikų aplinkybės bei šias aplinkybes atitinkantys nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nenustačius kaltinamojo akto trūkumų nėra pagrindo daryti išvadą apie BPK 10 straipsnyje nustatytos teisės į gynybą pažeidimą.

71. Nuteistojo S. A. kasaciniame skunde nurodoma, kad buvo pažeisti BPK 179, 188, 189 straipsnių reikalavimai, reglamentuojantys asmenų apklausos protokolo surašymo tvarką, nes ikiteisminio tyrimo teisėjas kasatoriaus apklausos neatliko, o į 2013 m. kovo 25 d. apklausos protokolą tik perkėlė ikiteisminio tyrimo pareigūno 2013 m. kovo 1 d. surašytos apklausos tekstą, todėl užfiksuoti parodymai neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo.

72. Pagal BPK 188 straipsnio 4 dalies nuostatas, kurios, vadovaujantis BPK 189 straipsnio 4 dalimi, taikomos ir tuo atveju, kai prokuroro iniciatyva įtariamąjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas, įtariamojo apklausos protokolas surašomas laikantis BPK 179 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Įtariamojo parodymai apklausos protokole užrašomi pirmuoju asmeniu ir kiek galima pažodžiui. Jeigu reikia, nurodomi įtariamajam užduoti klausimai ir jo atsakymai.

73. Iš bylos medžiagos matyti, kad iš tiesų dalis ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. kovo 25 d. atliktos S. A. apklausos protokolo teksto visiškai sutampa su prieš tai ikiteisminio tyrimo pareigūno 2013 m. kovo 1 d. atliktos apklausos protokolo dalimi ir todėl kelia pagrįstų abejonių, ar įtariamojo S. A. parodymai išties buvo užrašyti kiek galima pažodžiui. Tačiau, nenustačius kitų BPK reikalavimų pažeidimų, vien tik nesilaikymas šios nuostatos savaime nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, kad tokie parodymai gauti neteisėtu būdu ir kad taip padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti abejones dėl S. A. per apklausas ikiteisminio tyrimo metu galimai padarytų BPK 20 straipsnio 1 dalies pažeidimų ir jo duotų parodymų patikimumo, teismo posėdyje apklausė patį S. A., taip pat jo apklausose dalyvavusius asmenis – ikiteisminio tyrimo pareigūnę R. K., prokurorą R. S., advokatą L. J., advokato padėjėją G. R. Išanalizavęs minėtų asmenų parodymus apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad S. A. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją iš tiesų vyko, ir ne vieną dieną, kad prokuroras R. S. parodė, jog pagal nusistovėjusią praktiką didelės apimties apklausose galėjo būti perdavęs teisėjui skaitmeninį S. A. apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną protokolo variantą, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu buvo perskaitytas didelės apimties įtariamojo apklausos protokolas, pats S. A. prašė leisti jam naudotis apklausos pas tyrėją protokolu, S. A. buvo užduotas klausimas, ar jis laisva valia davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu, jam buvo pasiūlyta skaityti parodymus iš protokolo dalimis, teisėjui užduodant klausimus, ar jis tvirtina savo parodymus, ar jie yra teisingi, ar nori dar juos papildyti. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokole užrašant aptartu būdu duotus S. A. parodymus jų esmė būtų buvusi iškraipyta. Pažymėtina, kad protokole užfiksuotų duomenų teisingumą patvirtino visi jį pasirašę asmenys, tarp jų ir S. A. bei jo gynėjas. Aplinkybių, kurios leistų abejoti, kad šios apklausos metu bylai reikšmingi duomenys buvo gauti teisėtu būdu, nenustatyta. Skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas tikrino S. A. tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų patikimumą, gretino juos su kitais įrodymais ir vadovavosi jais tiek, kiek jie buvo patvirtinti bylos nagrinėjimo teisme metu. Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad S. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, teismų pripažinti įrodymais nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų.

74. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatoriai, neturi, o kasaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi bylą nagrinėję teismai, priimdami skundžiamus nuosprendžius, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir teismų išnagrinėti.

Dėl apeliacinių skundų išnagrinėjimo apimties

75. Nuteistojo V. V. gynėjas advokatas R. Aikevičius, nuteistojo D. B. gynėjas advokatas D. Svirinavičius kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistųjų V. V. ir D. B. apeliaciniuose skunduose, ir neatsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus.

76. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia teismo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-10-976/2016).

77. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje esminiai nuteistųjų V. V. ir D. B. apeliacinių skundų argumentai dėl jiems inkriminuotų BK straipsnių sudėties buvimo jų veikose, įrodymų vertinimo, jų leistinumo ir pakankamumo grindžiant nuteistųjų kaltę, faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir padarytų išvadų pagrįstumo yra išsamiai aptarti ir į juos atsakyta. Tai, kad šis teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidavo nuteistieji, savaime nereiškia, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši baudžiamoji byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytų reikalavimų.

Dėl BK 25 straipsnio 4 dalies, 249 straipsnio taikymo

78. Nuteistųjų A. B. ir T. B. gynėjo advokato G. Černiausko, nuteistojo S. A., nuteistojo Ž. Š., nuteistojo V. V. gynėjo advokato R. Aikevičiaus, nuteistojo E. B., nuteistojo S. G. gynėjos advokatės K. Česnauskienės kasaciniuose skunduose teigiama, kad A. B. ir T. B. nepagrįstai nuteisti pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, o S. A., Ž. Š., V. V., E. B., S. G.– pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, nes jų veiksmuose nenustatyti objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamam susivienijimui, kaip vienai iš BK 25 straipsnyje įtvirtintų bendrininkavimo formų, būdingi požymiai. Kasatoriai nurodo, jog byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad A. B. ir T. B. buvo organizatoriai, kad neteisėtoje grupėje dalyvavę S. A., Ž. Š., V. V., E. B., S. G. ir kiti asmenys turėjo konkrečius vaidmenis ar užduotis, kad buvo pastovūs tarpusavio ryšiai, aukštas organizuotumo lygis, hierarchinė struktūra, pavaldumas, vidinė drausmė, pavedimų vykdymo kontrolė, narių susirinkimai, bendra kasa ir pan., o šie požymiai yra būtini inkriminuojant dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje.

79. BK 25 straipsnyje nustatytos tokios bendrininkavimo formos: bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas. Nusikalstamo susivienijimo sąvoka pateikta šio straipsnio 4 dalyje – nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veiklai – vienam ar keliems apysunkiams, sunkiems ar labai sunkiems (pagal iki 2013 m. liepos 13 d. galiojusią įstatymo redakciją – vienam ar keliems sunkiems ar labai sunkiems) nusikaltimams daryti – susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Pagal BK 249 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, šio straipsnio 2 dalį – tas, kas dalyvavo šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, o pagal šio straipsnio 3 dalį – tas, kas organizavo šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytus nusikalstamus susivienijimus arba jiems vadovavo.

80. Kvalifikuojant veiką pagal BK 249 straipsnį būtina nustatyti pagrindinius BK 25 straipsnio 4 dalyje nustatytus nusikalstamo susivienijimo požymius. Nusikalstamam susivienijimui būtini jo narių pastovūs tarpusavio ryšiai ir vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas teismų praktikoje suprantami kaip šių asmenų ilgalaikis susitelkimas tam, kad bendromis, suderintomis pastangomis būtų lengviau įgyvendinama susivienijimo numatyta nusikalstama veika – sunkių ar labai sunkių (o nuo 2013 m. liepos 13 d. – ir apysunkių) nusikaltimų darymas. Pagal teismų praktiką, vertinant bylos duomenis pagal šį požymį, atkreipiamas dėmesys į susivienijimo organizacinę hierarchiją, vidinės drausmės buvimą, dalyvių specializaciją, veiklos planavimą, sumanymų ir pavedimų vykdymo kontrolę, bendras lėšas, jų paskirtį ir panaudojimą, ryšių, transporto priemonių turėjimą, konspiracinius bendravimo būdus ir pan. Atsižvelgiant į konkrečios bylos ypatybes, šiam požymiui konstatuoti gali būti reikšmingos ir kitos aplinkybės. Nenustačius vienos ar kelių minėtų aplinkybių, jeigu jos konkrečioje byloje nėra esminės, požymiui konstatuoti gali būti pakankama ir kitų aplinkybių visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154/2009). Taigi iš esmės tokie požymiai, kaip grupės hierarchinė struktūra, stabilumas, vadovavimas, veiklos planavimas, pelno siekimas, drausmės ir subordinacijos palaikymas bauginimu ar kitokiais būdais, periodiškas susirinkimų rengimas, ryšių ir kitų techninių priemonių naudojimas nusikalstamai veiklai, nusikalstamos veiklos specializacija, gerai organizuotų nusikaltimų planavimas ir vykdymas, detalus pasiskirstymas vaidmenimis ir užduotimis, sumanymų ir pavedimų vykdymo kontrolė, konspiracinis bendravimas, disponavimas bendromis lėšomis ir jų panaudojimas rengiant nusikaltimus, tam tikros materialinės bazės, skirtos nusikaltimams daryti, bendrų lėšų, gautų iš nusikalstamos veiklos, turėjimas, kurios nors nusikalstamos srities monopolizavimas tam tikroje teritorijoje ir panašiai, yra nusikalstamo susivienijimo požymio – pastovių tarpusavio ryšių bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymo – pasireiškimo formos, kurias konkrečiu atveju nustato teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-17-139/2015). Minėti ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas yra labai svarbus nusikalstamo susivienijimo ir organizuotos grupės atribojimo kriterijus, tačiau ne vienintelis, todėl teismų praktikoje yra atkreiptas dėmesys į tai, kad, sprendžiant tokį klausimą, svarbu įvertinti požymių visumą. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą pasisakyta, kad apie baudžiamajame įstatyme nurodytų nusikalstamo susivienijimo požymių buvimą sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, kad nusikalstamam susivienijimui būdingas aukštas organizuotumo lygis ir tai yra vertinimo dalykas, kurį nulemia konkrečios bylos ypatybės, joje nustatytų aplinkybių visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57/2013). Tai, kad nusikalstamo susivienijimo požymių – pastovių tarpusavio ryšių bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymo – pasireiškimo formos yra svarbios konstatuojant sunkiausią bendrininkavimo formą – nusikalstamą susivienijimą, pažymėta ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177/2008. Šioje nutartyje teisėjų kolegija

konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo nustatyti faktiniai duomenys „rodo tiek formaliuosius nusikalstamo susivienijimo kaip bendrininkavimo formos požymius (trys ir daugiau asmenų; susitarimas vienam ar keliems sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti; pastovūs grupės narių tarpusavio ryšiai; vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas), tiek ir neformaliuosius požymius, leidžiančius daryti išvadą apie aukštą šio nusikalstamo junginio organizavimo lygį ir priskirti jį organizuoto nusikalstamumo fenomenui (hierarchinė struktūra, vadovavimas, veiklos planavimas, pelno siekimas, disponavimas bendromis lėšomis, drausmės ir subordinacijos palaikymas, ryšių su teisėsaugos institucijų pareigūnais palaikymas vengiant baudžiamosios atsakomybės ir kt.)“.

81. Teismų praktikoje dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje suprantamas kaip nuolatinis bet kokių funkcijų, užtikrinančių nusikalstamo susivienijimo tikslų pasiekimą, atlikimas. Dalyvavimas gali pasireikšti tiek konkrečių nusikaltimų darymu arba rengimu, tiek ir kitokia veikla grupės naudai, kuri leidžia identifikuoti asmenį kaip nusikalstamo susivienijimo narį (susivienijimo apsauga, jo dalyviams teikiamas prieglobstis, rūpinimasis susivienijimo ginklais, transportu, turtu, lėšomis, informuotumu ir kt.), todėl dalyvavimu nusikalstamo susivienijimo veikloje gali būti kaltinamas ir toks susivienijimo narys, kuris nėra padaręs atskiro nusikaltimo. Nusikalstamo susivienijimo organizavimas (kūrimas) gali pasireikšti veiksmais, kuriais parenkami, verbuojami, telkiami bendrai nusikalstamai veiklai susivienijimo dalyviai, atliekamas vaidmenų susivienijimo dalyviams skirstymas ir pan. Vadovavimas nusikalstamam susivienijimui – susivienijimo dalyvių ryšių koordinavimas, vidaus elgesio taisyklių nustatymas, drausmės palaikymas, nusikalstamos veikos planų rengimas, ginklų, sprogstamųjų medžiagų, transporto, ryšio ar kitokių techninių priemonių įgijimo, saugojimo, priežiūros, skirstymo valdymas ir pan. Vadovavimu pripažįstami ir kitokie veiksmai, kuriais palaikomas nusikalstamo susivienijimo gyvybingumas, konkrečių nusikaltimų rengimas, jų darymo kontrolė, individualių užduočių susivienijimo nariams skyrimas, ginčų sprendimas, disponavimas ginklais, lėšomis ir kitokiomis nusikalstamo susivienijimo turimomis priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209-699/2017).

82. Nagrinėjamoje byloje nustatytos ir teismų sprendimuose nurodytos aplinkybės rodo, kad teismai teisingai aiškino minėtas baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatas. Kasacinių skundų teiginiai, neva nuteistųjų A. B., T. B., S. A., Ž. Š., V. V., E. B., S. G. veikose nebuvo nusikalstamo susivienijimo požymių, atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys abiejų instancijų teismų nustatytoms aplinkybėms, nuosprendžių turiniui ir esmei. Pažymėtina, kad skunduose nurodytus esminius argumentus (susijusius su organizuotumo lygiu, pastoviais tarpusavio ryšiais, vaidmenų ir užduočių pasiskirstymu, vidine hierarchija ir pan.) išnagrinėjo ir į juos motyvuotai atsakė apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas dėl nusikalstamo susivienijimo pagrįstomis ir teisingomis. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė išsamius motyvus, atskleidžiančius visų nuteistųjų tarpusavio ryšius, organizuotumo lygį, veiklos pastovumą, vaidmenų ir užduočių pasiskirstymą, bendrą kasą, kitus nusikalstamo susivienijimo požymius, šiems asmenims darant sunkius ir apysunkius nusikaltimus, susijusius su didelės vertės transporto priemonių bei turto (jose esančių didelės vertės krovinių) vagystėmis Europos Sąjungos šalyse, pagrobtų transporto priemonių identifikacinių numerių klastojimu ir atgabenimu į Lietuvos Respubliką pasinaudojus kitų transporto priemonių valstybiniais numeriais ir registracijos dokumentais, jų slėpimu iš anksto parinktose saugomose stovėjimo aikštelėse, angaruose bei didelės vertės pagrobto turto realizavimu (BK 178 straipsnio 3 dalis, 300 straipsnio 3 dalis).

83. Kaip matyti iš bylos medžiagos, byloje surinktų ir teisiamajame bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog A. B. organizavo nusikalstamą susivienijimą ir kartu su T. B. bei V. V. (dėl kurio byla išskirta) vadovavo didelės vertės turto vagystėms, paskirstydavo užduotis kitiems nariams, ieškodavo vairuotojų pagrobtoms transporto priemonėms pargabenti į Lietuvos Respubliką, kontroliavo narių ir jų parinktų, susivienijimui nepriklausiusių, asmenų, vykdžiusių atskiras atsitiktinio pobūdžio funkcijas, (vairuotojų) judėjimą, susižinojimą, pavogto didelės vertės turto pargabenimą į Lietuvos Respubliką, slėpimą bei realizavimą. A. B. žinioje buvo ir iš nusikalstamos veikos gautų bendrų pinigų valdymas, paskirstymas. T. B. ne tik kartu su A. B. organizavo nusikalstamą susivienijimą, bet ir pats dalyvavo darant sunkius nusikaltimus, rūpinosi pagrobto turto realizavimu, duodavo nurodymus grupuotės nariams, kontroliavo jų veiklą. Nusikalstamo susivienijimo organizatoriai rūpinosi ir vykdomos nusikalstamos veiklos saugumu bei konspiravimu: naudojo Jungtinėje Karalystėje registruotus automobilius, kuriuose įrengdavo slėptuves, vagystėms įgydavo ir dažnai keisdavo mobiliojo ryšio priemones su jokiam abonentui nepriskirtinomis išankstinio apmokėjimo kortelėmis, parūpindavo suklastotus dokumentus pagrobtoms transporto priemonėms. A. B. ir T. B. į nusikalstamo susivienijimo veiklą įtraukti nuteistieji S. A., V. V., Ž. Š., E. B. ir S. G. turėjo savo aiškiai apibrėžtą vaidmenį ir funkcijas vykdant didelės

vertės turto vagystes. S. A. su nusikalstamo susivienijimo lyderiais A. B., T. B. ir kitais aukštą statusą nusikalstamame susivienijime užimančiais asmenimis siejo ilgalaikiai, pastovūs ryšiai. S. A. su jais dalyvavo nusikaltimų planavimo, pasirengimo veiksmuose, ieškojo vairuotojų vogtoms transporto priemonėms pargabenti į Lietuvos Respubliką, buvo atsakingas už suklastotų dokumentų ir valstybinių numerių tiekimą, dalyvaudavo pagrobtas transporto priemones pasitinkant ir lydint į numatytas saugojimo vietas, rūpinosi pagrobto turto realizavimu. V. V., Ž. Š. ir E. B. kartu su nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį atleistais T. T. ir D. Š. vykdė vilkikų ir puspriekabių vagystes Europos Sąjungos valstybėse. Jie pasirūpindavo vagystėms reikalingomis priemonėmis, vykdavo į Europos Sąjungos valstybes, suradę tinkamą vilkiką ar puspriekabę organizuodavo ir įvykdydavo jos vagystę, pranešinėdavo apie vagystės eigą, lydėdavo pagrobtą transporto priemonę į Lietuvos Respubliką, kartu su tam įtrauktais kitais bendrininkais (vairuotojais), pargabendavo Europos Sąjungos valstybėse pagrobtas transporto priemones į Lietuvos Respubliką, gaudavo atlygį už padarytus nusikaltimus. S. G. vaidmuo buvo suteikti vagystėms reikalingus, jo įmonei priklausančius vilkikus ir (ar) vairuotojus, užtikrinti pagrobtų transporto priemonių pargabenimą, teritoriją pagrobtam turtui laikyti ir saugoti, padėti realizuojant pagrobtus krovinius. Taip visi nusikalstamo susivienijimo nariai atliko svarbius vaidmenis ir užduotis, be kurių tam tikroje nusikalstamo susivienijimo veikimo stadijoje nebuvo įmanoma įvykdyti suplanuotų nusikaltimų.

84. Pažymėtina, kad nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo vykdomos sistemingai nuo 2010 m. pradžios iki 2012 m. pavasario–vasaros, o didelės vertės transporto priemonių (ir jų krovinio) vagystės padarytos kitose Europos Sąjungos valstybėse (Belgijoje, Vokietijoje, Danijoje). Taigi tarptautinis šios grupuotės veikimo mastas rodo sudėtingesnį organizuotumo lygį, koks yra būdingas būtent nusikalstamam susivienijimui kaip vienai iš bendrininkavimo formų. Bylos aplinkybės patvirtina, kad bendrininkų padaryti nusikaltimai buvo gerai organizuoti ir kruopščiai suplanuoti, jiems ruošiantis buvo atliekama daug įvairių ir sudėtingų parengiamųjų veiksmų: klastojami transporto priemonių dokumentai ir valstybiniai numeriai, įrengiamos joms gabenti skirtos slėptuvės automobiliuose, organizuojamas pavogtų transporto priemonių pargabenimas į Lietuvos Respubliką ir saugojimas, transporto priemonių ir jų krovinių realizavimas, ryšio palaikymas tarpusavyje ir su vagystėms vykdyti įtrauktu pareigūnu. Vagysčių metu buvo imamasi iš anksto apgalvotų ir sutartų atsargumo veiksmų: stebima aplinka, pasitelkus specialų kompiuterį išmontuojamos saugos sistemos iš pagrobtų transporto priemonių, kurios po to būdavo nugabenamos į atokią vietą ir dar stebima, ar jų neieškoma. Pagrobtos transporto priemonės būdavo pasitinkamos Lietuvos Respublikoje ir su apsauga palydimos į iš anksto numatytus saugomus angarus ar stovėjimo aikšteles, pargabentos transporto priemonės (su kroviniais) slepiamos ir kuo skubiau realizuojamos. Vykdant šiuos sunkius nusikaltimus, siekiant išvengti galimų teisėsaugos pareigūnų patikrinimų bei konspiracijos sumetimais buvo naudojamasi Jungtinėje Karalystėje registruotomis transporto priemonėmis, kontaktuojama atskiroms vagystėms įgytais mobiliojo ryšio telefono aparatais ir mobiliojo išankstinio apmokėjimo ryšio kortelėmis.

85. Teismai konstatavo, kad A. B., T. B. ir V. V. (dėl kurio byla išskirta) įkurtai grupuotei buvo būdingi hierarchinės struktūros požymiai, pastarieji grupuotėje buvo įtakingiausi, jie ir S. A. atliko pagrindines organizacines paruošiamąsias, planavimo funkcijas; aukšto lygio dalyviai T. T. ir D. Š. atliko pagrindinių vagių vaidmenį, koordinuodavo kiek žemesnio lygio dalyvių Ž. Š., V. V., E. B. veiksmus jų sistemingai vykdytų vagysčių metu; S. G. suteikė savo įmonės vilkikus ir vairuotojus pagrobtam turtui pargabenti bei teritoriją jam laikyti ir saugoti, pagalbą realizuojant pagrobtus krovinius. Apie pavogto turto realizavimą buvo atsiskaitoma nusikalstamo susivienijimo įtakingiausiems asmenims – dažniausiai A. B., gauti pinigai pasidalijami. Grupuotės nariai A. B., T. B., V. V. (dėl kurio byla išskirta), S. A., T. T., D. Š., S. G., E. B., V. V. ir Ž. Š. buvo susieti pastoviais, ilgalaikiais, glaudžiais, kasdieniu bendravimu paremtais ryšiais, kurie buvo pakankamai lojalūs ir vieningi, egzistavo paklusnumas A. B., T. B. ir V. V. (dėl kurio byla išskirta). Užtikrinant nusikalstamo susivienijimo veiklą ir sprendžiant kylančius vidinius nesutarimus, nusikalstamo susivienijimo nariai (S. A.) bei kiti į nusikaltimų darymą įtraukti asmenys (K. P.) būdavo spaudžiami tikromis ar tariamomis skolomis, o už nepaklusnumą – baudžiami. Byloje nustatyta, kad buvo rengiami bendri susirinkimai, jų metu buvo aptariami rengiamų nusikaltimų planai, skirstomi dalyvių vaidmenys nusikaltimų darymo metu, dalijami įrankiai ir priemonės nusikaltimų darymui palengvinti, transporto priemonėms atrakinti, užvesti. Dalis iš nusikalstamos veiklos gautų pinigų buvo skiriama vėlesnėms nusikalstamoms veikoms finansuoti, šias bendras lėšas valdė ir bendriems reikalams skirstė nusikalstamo susivienijimo lyderiai. Šios įrodytomis pripažintos bylos aplinkybės leido teismams pagrįstai konstatuoti nusikalstamo susivienijimo buvimą nuteistųjų veikloje.

86. Nuteistųjų A. B. ir T. B. gynėjo advokato G. Černiausko, nuteistojo S. A., nuteistojo Ž. Š., nuteistojo V. V. gynėjo

advokato R. Aikevičiaus, nuteistojo E. B. kasaciniuose skunduose keliamas klausimas dėl organizuotos grupės, o ne nusikalstamo susivienijimo buvimo nuteistųjų veikoje. Šie argumentai iš esmės motyvuojami nusikalstamo susivienijimo sudėties požymių visumos nenustatymu.

87. Organizuota grupė apibrėžiama BK 25 straipsnio 3 dalyje, kur nurodyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupuotės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. BK 25 straipsnio 4 dalyje pateiktame nusikalstamo susivienijimo apibrėžime nurodyta, kad nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veiklai – vienam ar keliems apysunkiams, sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti – susivienija trys ir daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Baudžiamasis įstatymas nepateikia konkrečių kiekybinių (dėl asmenų, dalyvaujančių darant nusikaltimus, ar daromų nusikaltimų skaičiaus) šių dviejų bendrininkavimo formų atribojimo kriterijų. Sprendžiant organizuotos grupės ir nusikalstamo susivienijimo atribojimo klausimą, svarbu įvertinti požymių visumą, ypač kreipiant dėmesį į organizuotumo lygį, kurį lemia maksimalaus pelno siekimas, tarptautinis daromų nusikalstamų veikų pobūdis, vidinė hierarchinė struktūra, vaidmenų pasidalijimas, kriminaliniai ryšiai, pastovumas.

88. Minėta, kad šioje byloje teismai, įvertinę nuteistųjų veiklą pirmiau nurodytais aspektais, pagrįstai nustatė, kad jų bendrininkavimas buvo pasiekęs pačią pavojingiausią formą – nusikalstamą susivienijimą. Tokią išvadą lėmė būtent tai, kad byloje nustatyti visi esminiai nusikalstamo susivienijimo sudėties požymiai, iš jų nusikalstamo susivienijimo vidinė struktūra, narių pavaldumas, vadovas, stabilūs ryšiai, bendri pinigai nusikalstamai veikai vykdyti, narių vaidmenų, užduočių pasiskirstymas ir suvokimas, kad kiekvienas bendrininkas savo veiksmais prisideda prie bendro rezultato – nusikalstamo susivienijimo vykdomų didelės vertės svetimo turto vagysčių, bei noras taip elgtis. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog bendrininkai suvokė dalyvaujantys nusikalstamo susivienijimo veikloje, suvokė jam priklausą ir veikią kaip jo nariai, todėl teismai teisingai ir pagrįstai pripažino nuteistųjų A. B., T. B., S. A., Ž. Š., V. V., E. B., S. G. veikoje egzistavus ne tik objektyviuosius (skirtingi vaidmenys, užduočių pasiskirstymas, veikos planavimas, aiški hierarchija ir kt.), bet ir subjektyviuosius nusikalstamo susivienijimo požymius, įtvirtintus BK 25 straipsnio 4 dalyje. Visų paminėtų nuteistųjų bendrininkavimas nusikalstamame susivienijime ir dalyvavimas jo veikloje nustatytas ir pagrįstas teismų ištirtais ir įvertintais įrodymais: iš dalies pačių nuteistųjų (S. A., Ž. Š., V. V., E. B., S. G.), nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį atleistų liudytojų T. T. ir D. Š., kitų liudytojų parodymais, operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose, kratų, apžiūrų, asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose užfiksuotais duomenimis, specialistų išvadomis, kitais rašytiniais bylos įrodymais. Kiekvieno bendrininko kaltė – tiesioginė tyčia – taip pat nustatyta, atskleistas jų tyčios turinys; išsamios išvados apie tai išdėstytos pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje, šių išvadų tikrumą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas.

89. Taigi, teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad BK 25 straipsnio 4 dalis ir atitinkamai BK 249 straipsnio 1 bei 3 dalys nuteistųjų A. B., T. B., S. A., Ž. Š., V. V., E. B., S. G. veiksmams pritaikytos tinkamai.

90. Nuteistųjų A. B. ir T. B. gynėjo advokato G. Černiausko kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byloje nesurinkta jokių objektyvių duomenų, kad nuteistieji A. B. ir T. B. galėjo organizuoti būtent šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ginkluotą nusikalstamą susivienijimą ir atitinkamai jam vadovauti bei dalyvauti jo veikloje. Kasatorius pažymi, kad vieninteliai bylos duomenys, patvirtinantys ginkluoto nusikalstamo susivienijimo egzistavimą, yra nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu atleisto liudytojo T. T. parodymai apie pas jį namuose rastų ginklų arsenalo atsiradimo aplinkybes, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie šaunamųjų ginklų panaudojimą.

91. Iš tiesų, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šaunamieji ginklai, šaudmenys ar sprogmenys vykdytuose nusikaltimuose panaudoti nebuvo. Nuteistieji S. A., Ž. Š., E. B., V. V. ir S. G. nuosekliai parodė, kad nebuvo matę ginklų ir sprogmenų ar ką nors apie juos girdėję. Iš nuteistųjų S. A., Ž. Š., E. B., V. V., taip pat ir nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu atleistų liudytojų D. Š. ir T. T. parodymų matyti, kad apie kokio nors smurto ar ginklų panaudojimą vykdomose didelės vertės turto vagystėse nebuvo net užuominų, nebuvo aptariamos pasipriešinimo situacijos, jokių ginklų į vagystes nebuvo vežamasi. Kita vertus, bylos medžiaga patvirtina, kad kratos pas T. T. metu buvo rastas pistoletas, automatai, granatos, granatų sprogdikliai, šoviniai. Be to, iš T. T. parodymų matyti, kad A. B. prašymu jis paėmė pasaugoti ginklus, kuriuos laikė savo namuose, iki tol ginklai buvo sudėti šarvuotame mikroautobuse, stovinčiame netoli T. B. namų saugomoje aikštelėje. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad aplinkybė, jog

nusikalstamo susivienijimo organizatoriai A. B. ir T. B. šioje byloje inkriminuotiems nusikaltimams daryti savo žinioje turėtų šaunamųjų ginklų, šaudmenų ir sprogmenų nepanaudojo, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad neteisėtai laikomus ginklus buvo planuojama naudoti nusikalstamo susivienijimo veikloje. Taigi nuteistiesiems A. B. ir T. B. ginkluoto nusikalstamo susivienijimo organizavimas ir atitinkamai vadovavimas jam bei dalyvavimas jo veikloje inkriminuoti pagrįstai.

Dėl BK 297 straipsnio 1 dalies taikymo

92. Nuteistasis E. P. kasaciniame skunde nurodo, kad jis pagal BK 297 straipsnio 1 dalį už tarnybos paslapties atskleidimą nuteistas nepagrįstai, nes jo atskleista informacija nesudaro tarnybos paslapties. Šie argumentai pagrįsti.

93. Pagal BK 297 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas atskleidė informaciją, sudarančią tarnybos paslaptį, kuri jam buvo patikėta ar kurią jis sužinojo dėl savo tarnybos ar darbo, jeigu nebuvo šnipinėjimo ar padėjimo užsienio valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką požymių. Pažymėtina, kad tarnybos paslapties sąvoka baudžiamajame įstatyme nėra apibrėžta, todėl ji turi būti aiškinama sistemiškai, siejant su Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu. Antai Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo, galiojusio E. P. inkriminuotų veikų padarymo metu, 2 straipsnio 3 dalis tarnybos paslaptį apibrėžė kaip šio įstatymo nustatyta tvarka įslaptintą politinę, karinę, ekonominę, teisėsaugos, švietimo, mokslo ir technikos informaciją, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybės ar jos institucijų interesams arba sudaryti prielaidas neteisėtam valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui, sukelti pavojų žmogaus sveikatai. Tarnybos paslapčių kategorijų sąrašą nustato šis įstatymas.

94. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad E. P., būdamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėjas, pasinaudodamas jam suteiktu prisijungimo prie Policijos informacinės sistemos vardu, savo darbo vietoje iš savo tarnybinio kompiuterio prisijungdavo prie Vidaus reikalų informacinės sistemos centrinio duomenų banko (VRIS CDB), atlikdavo registruotų transporto priemonių dalių pagal paieškos kriterijus – jų valstybinius numerius paiešką, duomenų paieškos pagrindu melagingai nurodydamas „Ikiteisminis Tyrimas Tarnybinis“, „Administracinis Tyrimas Tarnybinis“ arba „Administracinis Tyrimas 2012“, tokiu būdu gaudavo duomenis apie transporto priemones – vilkikus ir puspriekabes, jų techninius, registracijos duomenis, jų valdytojus ir naudotojus, šiuos duomenis atspausdindavo ir perduodavo nusikalstamo susivienijimo nariams (S. A.) bei nenustatytiems asmenims, kurie iš E. P. gautus duomenis panaudojo gaminant netikrus valstybinius transporto priemonių numerius ir transporto priemonių registracijos dokumentus, kuriuos vėliau naudojo didelės vertės transporto priemonių vagysčių metu Europos Sąjungos valstybėse.

95. Valstybės tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas informacijos, galinčios sudaryti tarnybos paslaptį, sąrašas. E. P. savo kasaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad informacijos, už kurios atskleidimą jis šioje byloje yra nuteistas pagal BK 297 straipsnio 1 dalį, t. y. apie policijos valdomų registrų duomenis, minėtame sąraše nėra. Nors apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę pripažino, tačiau konstatavo, kad tokios informacijos minėtame sąraše nebuvimas dar nereiškia, jog ji nelaikytina tarnybine paslaptimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad tarnybos paslaptimi gali būti pripažįstama iš esmės bet kokia asmeniui jo tarnybos pagrindu patikėta informacija, kurios neteisėtas perdavimas kitiems asmenims gali sutrikdyti tinkamą svarbių valstybės institucijų funkcijų atlikimą, pernelyg plačiai aiškino atsakomybės pagal BK 297 straipsnį ribas.

96. Pažymėtina, kad, remiantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatomis, tam, kad konkreti informacija būtų pripažinta tarnybos paslaptimi, ji turi būti įslaptinta pagal nustatytas procedūras. Kaip teisingai kasaciniame skunde nurodo E. P., iš Vidaus reikalų informacinės sistemos centrinio duomenų banko jo gauti duomenys įstatymo nustatyta tvarka nebuvo įslaptinti, norint su jais susipažinti nebuvo reikalingas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Iš tiesų, policijos valdomų registrų informacija yra nevieša, jai gauti yra ribota prieiga ir ją galima gauti tik vykdant tarnybines pareigas. Kita vertus, pagal byloje nustatytas aplinkybes E. P. dėl tarnybos sužinota ir kitiems asmenims atskleista informacija apie transporto priemones – vilkikus ir puspriekabes, jų techninius, registracijos duomenis, jų valdytojus ir naudotojus nesudaro tarnybos paslapties kaip tokios, kuri įtvirtinta Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. P. veikoje nėra BK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties, t. y. būtinojo šios nusikalstamos veikos požymio – dalyko (informacijos, sudarančios tarnybos paslaptį).

97. Nesant E. P. veikoje BK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria jis nuteistas pagal BK 297 straipsnio 1 dalį už tarnybos paslapties atskleidimą,

bei paskesnio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria E. P. apeliacinis skundas dėl šio įstatymo taikymo atmestas, naikintina ir ši bylos dalis nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl E. P. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį

98. Nuteistasis E. P. kasaciniame skunde taip pat nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, teigdamas, kad jo veikoje nėra šios nusikalstamos veikos sudėties požymių – pavojingos veikos, padarinių (didelės žalos), turtinės ar kitokios asmeninės naudos siekimo.

99. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi teismų praktikoje suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014). BK 228 straipsnyje nustatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – nurodytos didelės žalos kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-7-84-489/2018).

100. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai yra pažeidžiami, veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdį (ar padaryti formaliai teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai), nukentėjusiųjų skaičių, kaip jie vertina pareigūno padarytą veiką, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą ir padarytos veikos įtaką valstybės tarnautojo bei valstybės institucijų autoritetui, ir kt. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, jei sumenkinamas valstybės ar kitų institucijų autoritetas, sutrikdomas darbas. Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-16/2010, 2K-232/2012, 2K-7-335/2013, 2K-100/2014, 2K-102-699/2015, 2K-361-895/2016).

101. Teismų praktikoje piktnaudžiavimą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį kvalifikuojantis požymis – siekimas turtinės naudos suprantamas kaip siekimas bet kokios turtinio pobūdžio naudos (pvz., neatlygintinai naudotis įmonės turtu ar įsigyti jį sumažintomis kainomis, gauti jo iš kitų asmenų) ne tik sau, bet ir savo giminėms, šeimos nariams ar kitiems asmenims, su kuriais kaltininkas susijęs draugystės, partnerystės ar pan. ryšiais, o siekimas kitokios asmeninės naudos – kaip siekimas gauti neturtinio pobūdžio naudos (garbės, pareigų paaukštinimo ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-577/2011, 2K-268/2012, 2K-180-976/2017).

102. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad E. P. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nes tyčia veikė priešingai tarnybos interesais, pažeisdamas kaltinime pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nurodytų svarbių teisės aktų, susijusių su policijos veikla, darbu su policijos tarnyboje įdiegtais registrais ir informacinėmis sistemomis, nuostatas. E. P. neteisėtai naudojo neviešą, vykdant tarnybines pareigas sužinotą informaciją, siekdamas turtinės naudos, perdavinėjo ją nusikalstamo susivienijimo nariams bei nenustatytiems asmenims, kurie iš jo gautus duomenis panaudojo gaminant netikrus valstybinius transporto priemonių numerius ir transporto priemonių registracijos dokumentus, kuriuos vėliau naudojo didelės vertės transporto priemonių vagysčių metu. Teismai byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų pagrindu konstatavo, kad E. P., savo darbo vietoje prisijungdamas prie policijos duomenų bazių ir iš jų gautą informaciją perduodamas nusikalstamo susivienijimo nariams, veikė nuosekliai, sistemiškai, sąmoningai, be to, siekdamas turtinės naudos – pinigų, dovanų, automobilio remonto paslaugų, atsarginių dalių, vaišių. Jo nusikalstamos veikos padariniais tapo sistemingos didelės vertės svetimo turto – transporto priemonių vagystės kitose Europos Sąjungos valstybėse. Taigi, E. P. eitos pareigos, jo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės, pažeistų teisės aktų reikalavimų pobūdis, turtinės ar kitokios asmeninės naudos siekimas, taip pat kitos byloje nustatytos aplinkybės abiejų teismų pagrįstai buvo įvertinti kaip pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog nuteistasis, siekdamas turtinės naudos, diskreditavo policijos pareigūno vardą, sumenkino valstybės tarnybos autoritetą ir įvaizdį visuomenėje ir padarė didelę neturtinę žalą valstybei. Tokios teismų išvados atitinka tiek įstatymu įtvirtintą reguliavimą, tiek ir suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84-489/2018, 2K-348-648/2018). Todėl konstatuotina, kad kasacinio skundo teiginiai, jog E. P. padaryta nusikalstama veika nesiekia piktnaudžiavimui tarnyba būtino pavojingumo laipsnio, reikalingo baudžiamajame įstatyme nustatytiems

padariniams atsirasti, yra nepagrįsti.103. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, pripažindami E. P. kaltu dėl

nusikalstamos veikos, nustatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, padarymo, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl bausmių skyrimo

104. Prokuroro kasaciniu skundu skundžiamas netinkamas BK bendrosios dalies normų, būtent BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2, 3 dalių, 61 straipsnio 1, 2 dalių bei 75 straipsnio, taikymas, ginčijant apeliacinės instancijos teismo pagal BK 249 straipsnio 3 dalį nuteistiesiems A. B., T. B. ir pagal BK 249 straipsnio 1 dalį Ž. Š., vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirtas švelnesnes, nei šių straipsnių sankcijose nustatyta, bausmes, nuteistiesiems S. A., E. B. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį – artimas šio straipsnio sankcijoje nustatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui bausmes, V. V., S. G. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį – straipsnio sankcijoje nustatytas minimalias laisvės atėmimo bausmes, o K. P., S. L. ir E. P. dar be pagrindo apeliacinės instancijos teismui palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą atidėti jiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Skunde taip pat nepritariama teismų už atskirus nusikaltimus pagal BK 178 straipsnio 3 dalį nuteistiesiems paskirtoms laisvės atėmimo bausmėms, kurios yra mažesnės nei šio straipsnio sankcijos laisvės atėmimo bausmės vidurkis (A. K., J. J. atveju galutinės subendrintos bausmės, be kita ko, atitinka jų kardomojo kalinimo trukmę). Iš esmės kasaciniu skundu prašoma paskirti nuteistiesiems didesnes laisvės atėmimo bausmes nei atitinkamų BK straipsnių, pagal kuriuos kvalifikuotos jų padarytos nusikalstamos veikos, sankcijų bausmių vidurkis (pagal BK 249 straipsnio 1 dalį (tik dėl A. B.), 25 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (išskyrus A. K., nuteistą pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (dvi nusikalstamos veikos), ir E. P., kuris nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį)) arba bausmių vidurkį atitinkančias bausmes (pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, 249 straipsnio 3 dalį (dėl T. B.)).

105. Prokuroro kasaciniame skunde netinkamas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas pagal BK 249 straipsnio 3 dalį A. B. ir T. B. bei pagal BK 249 straipsnio 1 dalį Ž. Š., vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, paskyrė švelnesnes, nei įstatymo nustatyta, bausmes, argumentuojamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išimtinėmis aplinkybėmis, leidžiančiomis švelninti bausmes nuteistiesiems, pripažino tai, kad baudžiamasis procesas šioje byloje tęsėsi pernelyg ilgai, o nuteistiesiems labai ilgai buvo taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, be to, teismas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes vertino pirmenybę teikdamas nuteistųjų interesams, todėl paskyrė bausmes, kurios neatitinka padarytų nusikalstamų veikų ir pačių nuteistųjų pavojingumo, ir tai lėmė bausmės paskirties, proporcingumo, teisingumo principų turinio iškraipymą. Su šiais kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo sutikti.

106. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Viena iš bausmės paskirčių – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, t. y. pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-77/2007, 2K-226/2010, 2K-19/2011, 2K-412/2014, 2K-126-693/2018). Taigi teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui

(kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-361/2014, 2K-447/2014, 2K-186-942/2015, 2K-126-693/2018, 2K-281-942/2018).

107. Teismų praktikoje pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010, 2K-102/2011, 2K-147-677/2015). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-7-109/2013, 2K-147-677/2015). Tokia teismų praktika atitinka EŽTT praktiką, pagal kurią bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, yra laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Konvenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, 2K-150/2014, 2K-281-746/2016, 2K-107-489/2017). Pabrėžtina, kad ir pagal EŽTT, ir pagal nacionalinių teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime formaliu proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99, ir kt.). Viso bylos konteksto vertinimas, tikrinimas, ar proceso metu buvo nepateisinamo delsimo požymių, ar buvo laikotarpių, kai ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba jie atliekami per ilgai, yra teismo diskrecija ir teismo išvadą dėl konkretaus proceso atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-895/2015, 2K-87-942/2017, 2K-107-489/2017, 2K-281-942/2018).

108. BK 249 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo nuo trejų iki penkiolikos metų bausmė, BK 249 straipsnio 3 dalies sankcijoje – laisvės atėmimo nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 249 straipsnio 3 dalį A. B. paskirtas laisvės atėmimas dvylikai metų, T. B. – laisvės atėmimas vienuolikai metų šešiems mėnesiams. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimo bausmės šiems nuteistiesiems paskirtos mažesnės nei nurodyto straipsnio sankcijos minimumas: A. B. – šešeri metai trys mėnesiai, o T. B. – šešeri metai.

109. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas pagal visus pirmiau nurodytus EŽTT ir nacionalinėje teismų praktikoje suformuotus kriterijus vertino baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumą, t. y. aiškinosi, ar nagrinėjamoje byloje baudžiamasis procesas buvo optimalus (nebuvo nepagrįstų delsimų) ir kokią įtaką jis turėjo nuteistiesiems. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje detaliai pasisakyta dėl šios bylos sudėtingumo – didelės kaltinimų apimties (vienas labai sunkus nusikaltimas (BK 249 straipsnis), dvidešimt septyni sunkūs (BK 178 straipsnio 3 dalis, 228 straipsnio 2 dalis), du apysunkiai (BK 300 straipsnio 3 dalis), vienas baudžiamasis nusižengimas (BK 297 straipsnio 1 dalis)) ir tarptautinio kaltinimo, susijusio su turtinių nusikaltimų dalyvaujant nusikalstamo susivienijimo veikloje padarymu užsienio valstybėse, pobūdžio, atliktų įvairių ikiteisminio tyrimo veiksmų kiekio, bendradarbiavimo su užsienio teisėsaugos institucijomis, proceso dalyvių skaičiaus (byloje nuteistas dvidešimt vienas asmuo), jų elgesio proceso metu (jų pateiktų prašymų, nedalyvavimo nagrinėjant bylą teisme priežasčių), nuteistiesiems taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumo ir trukmės, bylos ikiteisminio tyrimo (pradėtas 2012 m. kovo 2 d., baigtas 2013 m. liepos 17 d., kaltinamasis aktas surašytas 2013 m. rugpjūčio 19 d. (iš viso truko vienerius metus penkis mėnesius)) bei jos nagrinėjimo teismuose trukmės (pirmosios instancijos teisme nagrinėjimas tęsėsi nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d., kai byla buvo perduota teismui (2013 m. spalio 4 d. perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje), iki 2017 m. liepos 14 d., kai buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis (beveik ketverius metus); apeliacine tvarka bylos nagrinėjimas truko nuo 2017 m. rugpjūčio 16 d. (byla su apeliaciniais skundais gauta Lietuvos apeliaciniame teisme) iki 2018 m. gruodžio 20 d. (paskelbtas

apeliacinės instancijos teismo nuosprendis) (vienerius metus keturis mėnesius), taip pat dėl pirmosios instancijos teismo proceso organizavimo. Prokuroro kasaciniame skunde neginčijama tai, kad baudžiamoji byla didelės apimties ir yra sudėtinga, taip pat sutinkama su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai ir išsamiai nurodė visas su baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumu susijusias ir kitas faktines aplinkybes, kurios turi reikšmės sprendžiant, ar (ne)buvo padarytas teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas, tačiau nesutinkama su atskirų aplinkybių vertinimu, būtent tuo, kad beveik septynerius metus trukęs baudžiamasis procesas buvo nepagrįstai pernelyg ilgas, o ilgai trukęs nuteistųjų A. B. ir T. B. kardomasis kalinimas (suėmimas), anot prokuroro, buvo sureikšmintas, parenkant jiems laisvės atėmimo bausmės dydžius.

110. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši baudžiamoji byla iš tiesų yra išskirtinai sudėtinga ir tai pagrindžiantys faktai išdėstyti bei išsamiai aptarti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Akivaizdu ir tai, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje bendra proceso trukmė (skaičiuojant nuo nuteistųjų sulaikymo 2012 m. kovo 2 d. iki šios kasacinės nutarties priėmimo), t. y. daugiau kaip septyneri su puse metų, atsižvelgiant į EŽTT ir Lietuvos teismų praktiką, traktuotina kaip labai ilga ir gali būti pateisinama tik išskirtiniais atvejais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-677/2015, 2K-358/2011, 2K-31-511/2018).

111. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo nepritarti motyvuotai apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad nors nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo dėtos pastangos užtikrinti sklandžią bylos nagrinėjimo eigą, jos buvo nepakankamos – dalis suplanuotų posėdžių neįvyko, taip pat įpusėjus bylos nagrinėjimui keitėsi bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos narys, todėl procesas taip pat užtruko garsinant jau apklaustų liudytojų parodymus, tikslinant kaltinamųjų duotus parodymus, taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų priemonių, kad būtų išvengta bylos nagrinėjimo delsimo, nors BPK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu baudžiamajai bylai nagrinėti reikia daug laiko, gali būti paskirtas atsarginis teisėjas, kuris būna teisiamojo posėdžio salėje nuo bylos nagrinėjimo pradžios ir, kai procese negali dalyvauti bylą nagrinėjantis teisėjas, šį pakeičia. Taip pat apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nuteistiesiems A. B. ir T. B. proceso metu labai ilgai buvo taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, t. y. beveik šešerius metus dešimt mėnesių, skaičiuojant nuo 2012 m. kovo 2 d., kai buvo suimti, iki apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo 2018 m. gruodžio 20 d., kai įsiteisėjo nuteistiesiems priimtas apkaltinamasis nuosprendis, iš jų penkerius metus devynis mėnesius tardymo izoliatoriaus sąlygomis. Taigi laikytina, kad teismas išdėstė motyvus, pagrindžiančius išvadą, jog proceso organizavimas pirmosios instancijos teisme, vertinant jį kaip visumą, nebuvo visiškai tinkamas ir vertintinas kaip per ilgas, o nuteistųjų patirti jų teisių reikšmingi suvaržymai, teisinio netikrumo dėl baudžiamosios bylos baigties būsena truko per ilgai, ir motyvavo sprendimą šias aplinkybes pripažinti išimtinėmis BK 54 straipsnio 3 dalies prasme bei tuo pagrindu, atsižvelgiant ir į kitas su padarytų nusikaltimų ir kiekvieno individualiai nuteistojo pavojingumu susijusias aplinkybes, paskirti švelnesnes, nei įstatyme nustatyta, terminuoto laisvės atėmimo bausmes. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 54 straipsnio nuostatas bei nukrypo nuo teismų praktikos.

112. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas Ž. Š. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį paskiriant mažesnę laisvės atėmimo bausmę, nei straipsnio sankcijoje nustatyta minimali (treji metai), apeliacinės instancijos teismo taip pat motyvuotas atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę teigiamai apibūdinančius bylos duomenis bei įvertinus aplinkybes, susijusias su padarytų nusikalstamų veikų pavojingumu, baudžiamojo proceso trukme, taikytų kardomųjų priemonių griežtumu ir trukme. Prokuroro kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad pagal teismų praktiką vien kaltininko asmenybė, šeiminės aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tačiau apeliacinės instancijos teismo sprendimui skirti nuteistajam mažesnę, nei įstatyme nustatyta minimali, laisvės atėmimo bausmę įtakos turėjo ne tik tokios aplinkybės (tai, kad nuteistasis yra jauno amžiaus, neteistas, dirba, studijuoja, teismo sprendimu paskirtas savo močiutės, su kuria gyvena ir kurią prižiūri, rūpintoju, kardomųjų priemonių sąlygų nepažeidė, naujų nusikalstamų veikų nepadarė), bet ir kitos nuosprendyje išvardytos aplinkybės – pernelyg ilgai trukęs baudžiamasis procesas, nusikalstamų veikų nesmurtinis pobūdis. Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybių visumą, pripažinęs, kad BK 249 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas Ž. Š., vadovaujantis vien tik bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, aiškiai prieštarautų teisingumo principui, įvertinęs situaciją kaip išskirtinę, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskyrė mažesnę laisvės atėmimo bausmę, nei šio straipsnio sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmės minimumas. Antai pripažinusi pagrįstu šį

apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti Ž. Š. kasacinio skundo prašymą dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę, nes, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino visas tiek Ž. Š. asmenybę apibūdinančias, tiek ir kitas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir į jas atsižvelgė parinkdamas nuteistajam tinkamiausią bausmę bei netaikydamas bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis).

113. Apeliacinės instancijos teismas pagal BK 249 straipsnio 1 dalį nuteistiesiems S. A., E. B. paskyrė artimas įstatymo sankcijos minimumui laisvės atėmimo bausmes – atitinkamai ketverius metus ir trejus metus aštuonis mėnesius, o nuteistiesiems S. G. ir V. V. – minimalias laisvės atėmimo bausmes, t. y. trejus metus. Nors prokuroro kasaciniame skunde kvestionuojamas toks bausmių sušvelninimas nuteistiesiems, kartu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo šiems nuteistiesiems paskirtomis mažesnėmis nei BK 249 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis bausmėmis, tačiau argumentai, kuriais grindžiamas netinkamas BK 41, 54 straipsnių, 61 straipsnio 1, 2 dalių taikymas, iš esmės susiję su visumos bausmių skyrimui aktualių aplinkybių vertinimu. Skunde neteigiama, kad teismai nenustatė tam tikrų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių arba jas nustatė neteisingai. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, teismas detaliai aptarė nuteistųjų S. A., E. B., S. G., V. V. asmenybes apibūdinančius bylos duomenis (amžių, teistumą, jų socialinę, šeiminę padėtį ir pan.), elgesį po nusikalstamų veikų padarymo (nepažeidė kardomųjų priemonių sąlygų, nepadarė naujų nusikalstamų veikų), jų vaidmenį padarant nusikalstamas veikas, pasisakė dėl atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimo, įvertino padarytų nusikalstamų veikų kiekį, pavojingumo pobūdį ir laipsnį (nusikaltimų nuosavybei padarymas dalyvaujant nusikalstamo susivienijimo veikloje, nepanaudojus šaunamųjų ginklų (nors A. ir T. B. organizavo šaunamaisiais ginklais ginkluotą nusikalstamą susivienijimą), be to, atsižvelgė į pernelyg ilgo baudžiamojo proceso trukmės įtaką bausmės dydžiui. Į šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmių nuteistiesiems (taip pat A. K. ir J. J.) paskyrimo už nusikalstamo susivienijimo padarytus turtinius nusikaltimus, kvalifikuotus pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė prokuroro kasaciniame skunde nurodytas bausmių skyrimo taisykles. Priešingai, individualizuodamas nuteistiesiems S. A., E. B., S. G., V. V. skirtinas terminuoto laisvės atėmimo bausmes, teismas atsižvelgė tiek į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, tiek ir į nuteistųjų asmenybes, taip pat kitas nurodytas reikšmingas aplinkybes, vadovavosi aktualia teismų praktika. Vadovaujantis BK 61 straipsnio 1, 2 dalimis, vertinti visų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių svarbą, parenkant teisingą bausmę, įstatymo priskirta teismo diskrecijai, o tai, kad toks vertinimas kasatoriui nepriimtinas, savaime nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestini kaip nepagrįsti ir nuteistojo S. A. bei nuteistojo V. V. gynėjo advokato R. Aikevičiaus kasacinių skundų teiginiai, susiję su bausmių nuteistiesiems S. A. ir V. V. skyrimu.

114. Teismų nuosprendžiuose išsamiai aptartos aplinkybės, atskleidžiančios nuteistųjų S. L., K. P. ir E. P. bei jų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, bei, remiantis formuojama teismų praktika, išdėstyti motyvai, pagrindžiantys BK 75 straipsnio taikymą, t. y. nuteistiesiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymo atidėjimą. Teismai pagrįstai vadovavosi nuteistiesiems palankesne apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu galiojusia šio įstatymo 2015 m. kovo 19 d. redakcija, pagal kurią asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų; bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas, svarstydamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, ir sprendimą atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą privalo motyvuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-157/2010, 2K-488/2013, 2K-536/2014, 2K-132-942/2016, 2K-326-303/2018). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 75 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas neužkerta kelio taikyti bausmės vykdymo atidėjimo instituto ir tais atvejais, kai padaromi

keli tyčiniai (įstatyme nurodyti) nusikaltimai, už kuriuos paskirta galutinė bausmė neviršija ketverių metų, arba asmeniui, praeityje teistam ir turinčiam neišnykusį teistumą, ar asmeniui, kuriam jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K– 437/2010, 2K-203/2014, 2K-326-303/2018). Pažymėtina ir tai, kad laisvės atėmimas yra taikomas kaip kraštutinė priemonė, todėl esant galimybei būtina siekti išsaugoti asmens teigiamus socialinius ryšius bei siekti jo veiksmingos resocializacijos kitais būdais. Priešingai nei nurodoma prokuroro kasaciniame skunde, teismai, spręsdami dėl BK 75 straipsnio taikymo galimybės, vertino ne tik tai, kad nuteistieji padarė nusikaltimus nuosavybei arba valstybės tarnybai, valdymo tvarkai, susijusius su dokumentų klastojimu, kurie yra mažiau pavojingi nei nusikaltimai žmogaus gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir pan., ir šios aplinkybės nesureikšmino, nes atsižvelgė į visus sprendimui priimti reikšmingus bylos duomenis, be kita ko, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių (ne)buvimą, nuteistųjų asmenybes (ar praeityje teisti, bausti administracine tvarka), jų teigiamus socialinius ryšius (išsilavinimą, darbo, šeimos turėjimą ir kt.), tai, kad nusikalstamos veikos buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio, naujų nusikalstamų veikų nepadaryta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas BK 75 straipsnio taikymo klausimą, pateikė pakankamus ir tinkamus argumentus, pagrindžiančius bausmės vykdymo atidėjimą nuteistiesiems S. L., K. P. ir E. P., o apeliacinės instancijos teismas, pritardamas tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui, savo išvadas motyvavo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje aiškiai netinkamo BK 75 straipsnio taikymo atidedant bausmės vykdymą nenustatyta.

115. Kartu atmestinas kaip nepagrįstas nuteistojo E. P. kasacinio skundo argumentas dėl netinkamo BK 75 straipsnio taikymo nustatant jam pernelyg ilgą bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Šiuo atveju BK 75 straipsnio 1 dalies reikalavimai, keliami termino trukmei, nebuvo pažeisti. Nors pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl atideda E. P. laisvės atėmimo bausmės vykdymą maksimaliam įstatyme nustatytam terminui, tačiau to tiesiogiai daryti neįpareigoja ir įstatymas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę, nusikalstamos veikos pobūdį, galimybę pasiekti bausme įgyvendinamus tikslus, kontroliuojant nuteistojo elgesį bei jam skirtus įpareigojimus, trejų metų bausmės vykdymo atidėjimo terminas parinktas tinkamai.

Dėl turto konfiskavimo ir proceso išlaidų

116. Nuteistojo T. B. gynėjo advokato G. Černiausko, nuteistųjų S. A. bei Ž. Š. kasaciniuose skunduose nurodoma apie nepagrįstai nuteistiesiems taikytą turto konfiskavimą, t. y. teigiama, kad byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių, jog kratos metu pas T. B. gyvenamojoje vietoje rasti ir paimti, teismo konfiskuoti pinigai (14 500 Eur ir 2930 Lt (849 Eur)) priklausė ne jam, o tretiesiems asmenims, nuteistasis S. A. neigia, kad iš nusikalstamų veikų gavo 23 680 Eur, o konfiskuodami 12 950 Eur iš Ž. Š. teismai rėmėsi prielaidomis, nenurodė, kas sudaro šią konfiskuotiną sumą ir kokie konkretūs duomenys patvirtina tokį praturtėjimą. Šie kasacinių skundų argumentai deklaratyvūs, neatitinka bylos duomenų, prieštarauja teismų nustatytoms faktinėms aplinkybėms, išvadoms ir iš esmės yra fakto, ne teisės taikymo ir aiškinimo klausimas.

117. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio ir šio teismo pakeisto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aišku, kokiu teisiniu pagrindu, kokiais bylos duomenimis remiantis ir kokiu būdu buvo apskaičiuotos iš nuteistųjų konfiskuotos ginčijamos pinigų sumos. Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta bendra nusikalstamo susivienijimo už realizuotą pagrobtą turtą gauta suma, t. y. bendras nusikalstamos veikos rezultatas, ir kiekvieno nusikalstamo susivienijimo dalyviui tekusi jo dalis. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs atitinkamus skaičiavimus, nustatė, kad S. A. iš nusikalstamų veikų, dėl kurių jis nuteistas, gavo 23 680 Eur piniginės naudos (dalis, kuri gauta realizavus pagrobtą turtą), o iš Ž. Š. konfiskuotino turto dydis (12 950 Eur) nustatytas atsižvelgiant į tai, kiek jam buvo sumokėta už dalyvavimą didelės vertės transporto priemonių vagystėse. Neginčijamų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad kratos metu pas T. B. namuose rasti ir paimti pinigai priklausė jo motinai, byloje nėra. Todėl teismai, atsižvelgdami į tai, kad T. B. dvejus metus niekur nedirbo ir pelnėsi iš nusikalstamos veiklos, pagrįstai nusprendė konfiskuoti šį jo gyvenamojoje vietoje rastą turtą. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad buvo teisinis ir faktinis pagrindas konfiskuoti nurodytą turtą, kaip nusikalstamos veikos rezultatą, todėl šiuo aspektu kasacinių skundų argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

118. Nuteistojo Ž. Š. prašymas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl 2426,22 Eur proceso išlaidų priteisimo iš jo Lietuvos kriminalinės policijos biuro naudai nepagrįstas. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad

ši skundžiama pirmosios instancijos nuosprendžio dalis apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo pakeista ir, vadovaujantis BPK 103 straipsnio 5 punktu, 105 straipsnio 1, 3 dalimis, pritaikius ne solidariąją, o subsidiariąją atsakomybę, iš nuteistojo Ž. Š. nuspręsta išieškoti 303,65 Eur proceso išlaidų, susidariusių už transporto priemonių, paimtų iš nuteistųjų kaip daiktų, turinčių reikšmės tyrimui, saugojimo ir transportavimo paslaugas, kurias patyrė Lietuvos kriminalinės policijos biuras ir kurios pagrįstos bylos dokumentais. Analogiškas sprendimas priimtas ir dėl nuteistojo S. A., kuris kasaciniu skundu, be kita ko, prašo jį išteisinus dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų panaikinti teismų sprendimus ir dėl 303,65 Eur proceso išlaidų iš jo priteisimo. BPK 103 straipsnio 5 punkte nurodyta, kad proceso išlaidas, be kita ko, sudaro daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos. Pagal BPK 105 straipsnio 1 dalį teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, o pagal šio straipsnio 3 dalį – jeigu byloje pripažinti kaltais keli kaltinamieji, teismas, atsižvelgdamas į šių asmenų kaltę, jų atsakomybės dydį ir pobūdį, nusprendžia, kiek proceso išlaidų turi būti išieškota iš kiekvieno. Taigi apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas vadovaujantis BPK normomis, motyvuotas bylos duomenimis, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,

n u t a r i a:

Nuteistojo E. P. kasacinį skundą tenkinti iš dalies. Nuteistųjų A. B. ir T. B. gynėjo advokato Gintaro Černiausko, nuteistojo S. G. gynėjos advokatės Kristinos Česnauskienės, nuteistojo D. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus, nuteistojo V. V. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus, nuteistųjų S. A., Ž. Š., E. B. ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Zdzislavo Tuliševski kasacinius skundus atmesti.

Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendį.

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžio dalį, kuria E. P. nuteistas pagal BK 297 straipsnio 1 dalį, ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžio dalis dėl E. P. nuteisimo pagal BK 297 straipsnio 1 dalį palikta nepakeista, ir šią bylos dalį nutraukti.

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalis dėl E. P. paskirtų bausmių subendrinimo.

Kitas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

TEISĖJAI ELIGIJUS GLADUTIS

ARTŪRAS PAŽARSKIS

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-219-693/2019Teisminio proceso Nr. 1-04-4-00053-2015-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.1; 2.4.7; 2.1.7.4

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2ddb84c0f4e511e99681cd81dcdca52c

(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Kančauskienei,gynėjui advokatui Sauliui Zakarevičiui,atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės A. M.,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos

generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Jolitos Kančauskienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 15 d. nutarties atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. M. baudžiamojoje byloje.

Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu A. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 204 straipsnio 1 dalį pagal laidavimą be užstato, perduodant jį laiduotojai V. M., ir byla nutraukta; laidavimo terminas nustatytas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, A. M. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 25 MGL (1250 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Daiktai, kuriuos naudojant buvo neteisėtai gaminamos (išpilstomos ir supakuojamos į taras) bei pažymimos prekės su svetimu prekių ženklu, išvardyti pareiškimo dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu priedo II skyriuje (eil. Nr. nuo 1 iki 23), konfiskuoti; daiktai, neturint leidimo svetimu prekių ženklu pažymėtos prekės, nurodytos pareiškimo dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu priedo I skyriuje (eil. Nr. nuo 1 iki 23), prekių fasavimo bei apipavidalinimo priemonės, nurodytos pareiškimo dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu priedo I skyriuje (eil. Nr. nuo 46 iki 172), kurių civilinė apyvarta yra uždrausta, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti. Daiktai, nurodyti pareiškimo dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu priedo I skyriuje (eil. Nr. nuo 24 iki 45) ir priedo III skyriuje (eil. Nr. nuo 1 iki 13), nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti UAB „O“ direktoriui A. M. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 15 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. gegužės 25 d. nuosprendis pakeistas. Iš kaltinimo pašalinta aplinkybė, kad A. M., žinodamas, kad prekės pažymėtos svetimu prekių ženklu, neturint leidimo, įsigijo ir laikė prekes, pažymėtas JAV įmonei „The Procter & Gamble Company“ priklausančiais prekių ženklais „Ariel“, „Fairy“, „Lenor“ bei Vokietijos įmonei „Henkel AG & Co. KGaA“ priklausančiu prekių ženklu „Persil“, t. y. 3 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 450 g; 1 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 10,4 kg; 2 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 6,500 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 2,56 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 9 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 2,8 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Fairy“, 1 l; 2 vnt. prekių su žymenimis „Lenor“, 2 l; 1 vnt. prekių su žymenimis „Lenor“, 4,620 l; 1 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 3 l; 2 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 3,96 l; 1 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 3,2 l; 1 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 6 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 3 kg, ir šie daiktai buvo grąžinti UAB „O“ direktoriui A. M. Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, gynėjo ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. M., prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. A. M. pagal BK 204 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad neturėdamas leidimo svetimu prekių ženklu pažymėjo didelį prekių kiekį, t. y. nuo 2013 m. lapkričio 4 d., būdamas UAB „O“ direktorius, nuo ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatyto laiko iki 2015 m. gruodžio 15 d. Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), UAB „O“ panaudos pagrindais naudojamose patalpose, panaudodamas tam specialiai skirtus įrenginius, išpilstė miltelius ir pažymėjo didelį prekių kiekį svetimais prekių ženklais: JAV įmonei „The Procter & Gamble Company“ priklausančiu prekių ženklu „Ariel“ (904 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 8,125 kg; 296 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 6,825 kg; 4120 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 5,600 kg; 133 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 15 kg; 53 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 8,8 kg); Vokietijos įmonei „Henkel AG & Co. KGaA“ priklausančiu prekių ženklu „Persil“ (194 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 5 kg; 58 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 4,5 kg). Taip pat išpilstė skystas priemones ir pažymėjo didelį prekių kiekį JAV įmonei „The Procter & Gamble Company“ priklausančiais prekių ženklais „Ariel“, „Fairy“, „Mr. Proper“, „Lenor“ (2984 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 4,745 l; 2459 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 4,97 l; 899 vnt. prekių su žymenimis „Mr. Proper“, 5 l; 1397 vnt. prekių su žymenimis „Fairy“, 5 l; 790 vnt. prekių su žymenimis „Lenor“, 5 l), Vokietijos įmonei „Henkel AG & Co. KGaA“ priklausančiu prekių ženklu „Persil“ (1352 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 5 l; 323 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 8,395 l; 68 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 8,03 l). Be to, išpilstė 9905 kg miltelių, supakuotų į 500 g talpos plastiko dėžutes, ir 1472 l skystos priemonės, išpilstytos į 1 l tarą, kurių dalį pažymėjo Olandijos įmonėms „Reckitt Benckiser N.V“ ir „Reckitt Benckiser S.àr.l“ priklausančiu prekių ženklu „Vanish“ (8207 vnt. prekių su žymenimis „Vanish“, 500 g; 1472 vnt. prekių su žymenimis „Vanish“, 1 l). Taip pat 394,75 l šampūno, išpilstyto į 250 ml tarą, pažymėjo JAV įmonei „The Procter & Gamble Company“ priklausančiu prekių ženklu „Head & Shoulders“ (1579 vnt. prekių su žymenimis „Head & Shoulders“, 250 ml). A. M., neturėdamas šių prekių ženklų savininkų leidimo, pažeidė Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus, nustatančius, kad „įregistruoto ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra tapatus įregistruotam ženklui tapačioms prekėms ir (ar) paslaugoms; tapatus įregistruotam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai į jį panašus ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asocijavimą su įregistruotu ženklu“, 38 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus, nustatančius, kad „ženklo savininkas gali uždrausti: tokiu žymeniu žymėti prekes ar jų pakuotę; siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti“, 44 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad „ženklo savininkas turi teisę suteikti kitam asmeniui savanorišką išimtinę ar neišimtinę licenciją visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų žymėti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje arba tam tikroje jos dalyje“.

Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad A. M. žinodamas, jog prekės yra pažymėtos svetimu prekių ženklu be leidimo, įgijo ir laikė prekes, pažymėtas JAV įmonei „The Procter & Gamble Company“ priklausančiais prekių ženklais „Ariel“, „Fairy“, „Lenor“ (3 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 450 g; 1 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 10,4 kg; 2 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 6,500 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 2,56 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 9 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 2,8 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Fairy“, 1 l; 2 vnt. prekių su žymenimis „Lenor“, 2 l; 1 vnt. prekių su žymenimis „Lenor“, 4,620 l); Vokietijos įmonei „Henkel AG & Co. KGaA“ priklausančiu prekių ženklu „Persil“ (1 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 3 l; 2 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 3,96 l; 1 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 3,2 l; 1 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 6 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 3 kg). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pašalindamas šią kaltinimo dalį, argumentuodamas tuo, kad pagal BK 204 straipsnio 1 dalį nenustatyta baudžiamoji atsakomybė už prekių, neteisėtai pažymėtų svetimu prekių ženklu, įgijimą ir laikymą.

II. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Kančauskienė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

3. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3, 4 dalių pažeidimą, nes prokurorui, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, paprašius pakeisti kaltinimą (patikslinti pirminiame kaltinime išdėstytas faktines aplinkybes, sukonkretinant nusikaltimo dalyką bei BK 204

straipsnio 1 dalyje nustatytus veiką apibūdinančius objektyviuosius požymius) tai vertino kaip A. M. kaltinimo nepagrįstą pasunkinimą, pabrėždamas, kad to nebuvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde.

4. Apeliaciniu prokuroro skundu buvo prašoma atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, apklausti kaltinamąjį A. M., taikyti BPK 255 straipsnio 2 dalies, 256 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taigi proceso dalyviai buvo tinkamai informuoti apie prokuroro norą keisti kaltinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016). Prašyme pakeisti kaltinimą apeliacinės instancijos teisme buvo siekiama ištaisyti pirminiame kaltinime netiksliai nurodytus nusikaltimo, nustatyto BK 204 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius požymius: vietoj pirminiame kaltinime nurodytų požymių „įsigijo ir laikė“ nurodant požymį „pažymėjo“ (prekes Vokietijos ir JAV įmonėms priklausančiais prekių ženklais), kaltinimą grindžiant ne naujomis, o patikslintomis faktinėmis aplinkybėmis. Be to, prašyme pakeisti kaltinimą išdėstytos aplinkybės neigiamos įtakos kaltinamojo teisei gintis neturėjo: siekiamos pakeisti veikos faktinės aplinkybės nelemtų veikos kvalifikavimo pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, neturėtų įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ir niekaip kitaip nesuvaržytų kaltinamojo teisės į gynybą, gynyba dėl pakeisto kaltinimo nebūtų buvusi kitokia, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos nebūtų buvusios praplėstos, taigi apeliacinės instancijos teismas, formaliais pagrindais atmesdamas prokuroro prašymą pakeisti kaltinimą, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniu skundu.

5. Taip pat apeliacinės instancijos teismas selektyviai vertino įrodymus byloje, netinkamai atskleidė jų turinį. Paslaugų sutartis Nr. 2015/08/04-01 vertinta nepagrįstai kaip patikimas įrodymas byloje, atkreipiant dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu klausimas dėl byloje esančių dokumentų tikrumo nebuvo keliamas, ikiteisminis tyrimas pagal BK 300 straipsnį nebuvo pradėtas. Tokia teismo interpretacija dėl rašytinio įrodymo patikimumo laikytina per siaura. Vertinant kaltinamojo pateiktų dokumentų patikimumą, turi būti atsižvelgta į tai, kad jie pateikti jau pradėjus ikiteisminį tyrimą ir užėmus gynybinę poziciją, neigiant pasikėsinimą tęsti neteisėtą veiklą. Dokumentai buvo susiję su kaltinamojo tiesiogiai kontroliuotomis įmonėmis, paslaugų sutartyje pasirašiusi T. B. proceso metu nebuvo apklausta. Kaltinamasis nenurodė jokių šio asmens kontaktų, dėl to nebuvo galimybės nustatyti T. B. tapatybės bei apklausti ją teismo posėdžio metu, patikrinant kaltinamojo pateiktų dokumentų patikimumą. Taip pat, vertinant dokumentų, pateiktų 2017 m. gruodžio 22 d. teismo posėdžio metu, patikimumą, atsižvelgtina į tai, kad jie pateikti tik teismui įpareigojus, surašyti juridinių asmenų, susijusių su A. M., vardu, žaliavos, iš kurių buvo ketinama gaminti neva teisėtą produkciją, nebuvo apskaitytos. Šios aplinkybės, anot prokurorės, rodo dokumentų, kaip įrodymų, nepatikimumą.

6. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, taip pat nepagrįstai nepripažino liudytojų A. Ma. ir R. C. parodymų, 2015 m. gruodžio 15 d. kratos protokolų kaip įrodymų, pagrindžiančių faktą, kad A. M. Lenkijos įmonėje „S“ užsakė pakuočių, pažymėtų prekių ženklu „Ariel“, ruošinius, kurie 2015 m. gruodžio 15 d. buvo pristatyti į UAB „O“. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo nepagrįstoms išvadoms dėl kaltinimo dalies pasikėsinus svetimais prekių ženklais pažymėti daugiau prekių iš kaltinamojo turimos žaliavos (20 373 kg miltelių, 73 055 l skystų priemonių ir 5807 kg miltelių, išpilstytų į 500 g talpos plastiko dėžutes) pašalinimo, konstatavo, kad byloje nesurinkta įrodymų, kurie paneigtų A. M. parodymus, jog jis tam tikrą produkcijos kiekį planavo žymėti svetimais prekių ženklais tik iki 2015 m. gruodžio 15 d. – dienos, kurią buvo atlikta krata, savo išvadą grindė ne išsamiais liudytojų D. V. ir O. C. parodymais, o tik šių parodymų fragmentais. Šių liudytojų parodymai nebuvo vertinti kaip visuma, be to, kartu su liudytojo S. S. parodymais. Padarydamas esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos klaidos iš kaltinimo nepagrįstai pašalinus aplinkybę, kad A. M. pasikėsino svetimais prekių ženklais pažymėti daugiau prekių iš turimos žaliavos (20 373 kg miltelių, 73 055 l skystų priemonių ir 5807 kg miltelių, išpilstytų į 500 g talpos plastiko dėžutes).

7. Apeliacinės instancijos teismas, be to, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, netinkamai pritaikydamas BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Teismas nepagrįstai pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad A. M., žinodamas, jog prekės pažymėtos svetimu prekių ženklu be leidimo, įsigijo ir laikė tas prekes (19 vienetų prekių, neteisėtai pažymėtų JAV įmonei „The Procter & Gamble Company“ priklausančiais prekių ženklais „Ariel“, „Fairy“, „Lenor“ bei Vokietijos įmonei „Henkel AG & Co. KGaA“ priklausančiu prekių ženklu „Persil“), pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria buvo nuspręsta šias prekes sunaikinti, ir nusprendė jas grąžinti A. M. Toks teismo sprendimas reiškia, kad į apyvartą buvo sugrąžintos falsifikuotos, svetimais prekių ženklais pažymėtos prekės, kurių apyvarta negalima. Kaltinime nurodyta 19 vienetų prekių, neteisėtai pažymėtų JAV įmonei „The Procter & Gamble Company“

priklausančiais prekių ženklais „Ariel“, „Fairy“, „Lenor“ bei Vokietijos įmonei „Henkel AG & Co. KGaA“ priklausančiu prekių ženklu „Persil“, yra falsifikuotos prekės, t. y. nusikalstamos veikos, nurodytos BK 204 straipsnio 1 dalyje, rezultatas. Vadovaujantis BK 72 ir BPK 94 straipsniais, šios prekės konfiskuotinos, todėl jų grąžinimas A. M. yra negalimas. Taip pat neteisingai vertindamas įrodymus ir neištaisydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos klaidos iš kaltinimo nepagrįstai pašalinus aplinkybę, kad kaltinamasis pasikėsino svetimais prekių ženklais pažymėti daugiau prekių iš turimos žaliavos (20 373 kg miltelių, 73 055 l skystų priemonių ir 5807 kg miltelių, išpilstytų į 500 g talpos plastiko dėžutes), apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 94 straipsnį, pritarė nepagrįstam pirmosios instancijos teismo sprendimui grąžinti nusikaltimo padarymo priemones ir įrankius kaltinamajam. Nustačius, kad A. M. iš 2015 m. gruodžio 15 d. kratos metu UAB „O“ patalpose adresu: (duomenys neskelbtini) Šiaulių r., rastos žaliavos, t. y. 20 373 kg miltelių, 73 055 l skystų priemonių ir 5807 kg miltelių, išpilstytų į 500 g talpos plastiko dėžutes, kėsinosi tęsti svetimu prekių ženklu pažymėtų prekių gamybą, tačiau jos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, šie daiktai ir kiti kratos metu paimti daiktai turėjo būti pripažinti nusikalstamos veikos įrankiais bei priemonėmis ir konfiskuoti.

8. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai atleido A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes nebuvo BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 3 dalyje nustatytų aplinkybių visumos. A. M. viso proceso metu neigė turėjęs tikslą tęsti svetimu prekių ženklu neturint leidimo pažymėtų prekių gamybą, siekdamas išvengti nusikaltimo priemonių bei įrankių konfiskavimo, todėl akivaizdu, kad kaltę pripažino tik iš dalies, viso proceso metu nebuvo nuoširdus, pripažino tik dalį kaltinimo ir tai padarė ne savo noru, o tik po to, kai jo kaltė ir kitos nusikalstamos veikos aplinkybės jau buvo įrodytos byloje surinktais faktiniais duomenimis. Prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką vertinimas negali būti formalus. Iš bylos matyti, kad A. M. nepadėjo išaiškinti nusikalstamos veikos, nebuvo nuoširdus, davė melagingus parodymus ir jais klaidino ikiteisminį tyrimą atliekančius pareigūnus bei teismą: apklausiamas apeliacinės instancijos teisme atsakydamas į klausimus dėl Vokietijos įmonės atstovės, pasirašiusios dokumentus, kuriais kaltinamasis grindžia savo poziciją, nenurodė jos duomenų, pažymėjo, kad ji buvo paskirta direktoriaus pavaduotoja, kad dokumentų reikia prašyti iš Vokietijos, viso proceso metu apie asmenį, vardu Andžej, jokių duomenų, kurie padėtų jį identifikuoti, nenurodė; gynybos pagrindimas neegzistuojančiomis aplinkybėmis laikytinas siekiu atsakomybę už neteisėtą veiką priskirti kitam, išgalvotam asmeniui, taip neigiant savo kaltę, ir patirti kiek įmanoma mažesnius turtinius praradimus (išvengti turto konfiskavimo). Tad nėra pagrindo daryti išvadą, kad A. M. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką.

9. Taip pat pažymėtina, kad teismui pateikti duomenys apie laiduotoją V. M. – pažyma apie teistumą ir baustumą, pažyma iš medicinos įstaigos dėl priklausomybių, gyvenamosios vietos deklaracija – rodo teigiamą jos socialinę charakteristiką, būdingą daugeliui asmenų. Tačiau dokumentuose nurodytos aplinkybės niekaip nepatvirtina laiduotojos galimybių daryti teigiamą įtaką kaltinamajam, o V. M., apklausiama pirmosios instancijos teisme, nepaaiškino, kaip ketina daryti įtaką kaltininkui. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo lakonišku vertinimu, kad V. M. yra kaltinamojo motina, tad yra pagrindo manyti, kad V. M. asmeninės savybės, gyvenimo būdas, veiklos pobūdis bei tarpusavio santykiai su A. M. leis daryti teigiamą įtaką A. M. Tai rodo, kad laidavimo klausimas teisme buvo tiriamas paviršutiniškai. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad nusikalstama veika buvo sisteminga ir ilgalaikė, daroma siekiant pasipelnyti, versliškai. A. M. vadovaujamoje įmonėje nebuvo apskaitytos nei medžiagos, nei priemonės, naudotos prekių gamybai, nei lėšos, gaunamos iš veiklos. Neteisėtai gaminant prekes dalyvavo daugiau nei dešimt neoficialiai įdarbintų asmenų, pagamintos ir svetimais prekių ženklais pažymėtos prekės buvo laikomos ne tik UAB „O“, bet ir kitų įmonių sandėliuose, dalis prekių buvo gabenama parduoti į Latviją, medžiagas užsakant Vokietijoje, dėžutes – Lenkijoje, maskuojant veiką, gabenimo važtaraščiuose nurodomi neteisingi duomenys apie prekių gavėją, veika buvo pažeistos kelių prekių ženklų savininkų teisės ir teisėti interesai. Tokiais neteisėtais veiksmais daroma žala ne tik prekių ženklų savininkams, bet ir galutiniams vartotojams, įsigyjantiems prekes ir besitikintiems originalių gaminių kokybės. Šios aplinkybės rodo didesnį veikos pavojingumą ir kelia pagrįstų abejonių, ar A. M. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atitinka BK 40 straipsnio 3 dalį, ar tokiu sprendimu įgyvendinami teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimai ir ar pasiekti BK 41 straipsnyje nurodyti bausmės skyrimo tikslai.


10. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Jolitos Kančauskienės kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

11. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Todėl, nesant tokių apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas. Be to, teismas privalo imtis visų įstatymo nurodytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek kaltinančios, tiek teisinančios aplinkybės ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis).

12. Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-94/2013, 2K-P-1/2014). Tačiau šio proceso metu turi būti atsižvelgiama į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320 straipsnis). Pagal šio straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Interpretuojant šią nuostatą darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016).

13. Prokuroras apeliaciniu skundu ginčijo pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytą išvadą, kad nesurinkta patikimų įrodymų, jog A. M. iš kratos metu rastos likusios žaliavos – 20 373 kg miltelių, 73 055 l skystų priemonių ir 5807 kg miltelių, išpilstytų į 500 g talpos plastiko dėžutes, kėsinosi tęsti svetimu prekių ženklu pažymėtų prekių gamybą, tačiau veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes 2015 m. gruodžio 15 d. buvo atlikta krata ir veika užkardyta. Be to, prokuroro apeliaciniu skundu buvo prašoma atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, apklausti A. M., taikyti BPK 255 straipsnio 2 dalies, 256 straipsnio 1 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teisme prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes (40 t., b. l. 83–86) ir šis prašymas buvo priimtas. Prašyme, kaip ir kaltinamajame akte, nurodyta, kokios prekės rastos pažymėtos svetimais prekių ženklais (pirmosios instancijos teismas dėl jų konstatavo A. M. kaltę ir dėl to ginčo nėra), bei nurodyta, jog A. M. iš kratos metu rastos likusios žaliavos – 26 180 kg miltelių, 73 055 l skystų skalbimo priemonių kėsinosi tęsti svetimais prekių ženklais „Ariel“, „Persil“, „Lenor“ „Fairy“, „Vanish“ ir „Mr. Proper“ pažymėtų prekių gamybą dideliu kiekiu neturint tam leidimo. Be to, prokuroras minėtame prašyme nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad A. M., žinodamas, jog prekės pažymėtos svetimu prekių ženklu, neturint leidimo, įsigijo ir laikė prekes, pažymėtas JAV įmonei „The Procter & Gamble Company“ priklausančiais prekių ženklais „Ariel“, „Fairy“, „Lenor“ bei Vokietijos įmonei „Henkel AG & Co. KGaA“ priklausančiu prekių ženklu „Persil“, t. y. 3 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 450 g; 1 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 10,4 kg; 2 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 6,500 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 2,56 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 9 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Ariel“, 2,8 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Fairy“, 1 l; 2 vnt. prekių su žymenimis „Lenor“, 2 l; 1 vnt. prekių su žymenimis „Lenor“, 4,620 l; 1 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 3 l; 2 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 3,96 l; 1 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 3,2 l; 1 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 6 kg; 1 vnt. prekių su žymenimis „Persil“, 3 kg. BK 204 straipsnyje nenustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtai svetimais prekių ženklais pažymėtų prekių įgijimą ir laikymą, dėl to prokuroras šią kaltinimo dalį prašė pašalinti.

14. Taigi prokuroro prašyme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes, lyginant su kaltinamuoju aktu, A. M. veikoje papildomai nurodyta tik aplinkybė, kokiais konkrečiais svetimais prekių ženklais turėtą žaliavą kėsintasi pažymėti, o dalį kaltinimo dėl tam tikrų prekių įgijimo ir laikymo apskritai buvo siūloma pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies.

15. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje (17 lapas) aprašo A. M. kaltinimo dalį dėl tam tikrų prekių įgijimo ir laikymo (pirmosios instancijos teismas šią kaltinimo dalį pripažino įrodyta) ir nurodo, kad prokuroras prašo šią kaltinimo

dalį pašalinti, tačiau toliau daro priešingą išvadą, kad prokuroras prašyme pakeisti kaltinime nurodytos A. M. veikos faktines aplinkybes išplėtė kaltinimą jį pasunkindamas, nors apeliaciniu skundu to nebuvo prašoma. Iš tiesų prokuroro apeliaciniu skundu nebuvo prašoma A. M. pasunkinti kaltinimą, todėl prokuroras prašyme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes ir prašė dalį kaltinimo A. M. dėl tam tikrų prekių įgijimo ir laikymo pašalinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl prokuroro prašymo pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes A. M. veikoje papildomai nurodant, kokiais konkrečiais svetimais prekių ženklais turėtą žaliavą kėsintasi pažymėti, o tai buvo vienas iš esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų, nes juo prašoma inkriminuoti A. M. kėsinimąsi iš likusios žaliavos tęsti svetimais prekių ženklais pažymėtų prekių gamybą dideliu kiekiu neturint tam leidimo. Su šios aplinkybės nustatymu susiję ir kiti prokuroro apeliacinio skundo esminiai argumentai: dėl netinkamo BK 40 straipsnio taikymo; dėl daiktų konfiskavimo.

16. Taigi apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminį prokuroro apeliacinio skundo argumentą.17. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK

pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių, kad būtų nustatytos visos bylai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-139-689/2018).

18. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas skundus turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą. Šioje byloje šis teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė A. M. ir liudytoją M. D., perskaitė liudytojų A. Ma., D. B. ir R. C. parodymus, kuriais galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. M. parodymus, byloje esančius dokumentus dėl kartono ruošinių ir etikečių pristatymo iš Lenkijos įmonės, kratos protokole užfiksuotus bei kitus bylos duomenis). Apeliacinės instancijos teismas analizavo ir vertino tik dalį liudytojos A. Ma. parodymų (dėl vyriškio, vardu Aurelijus), o kitos dalies jos parodymų, kad įmonei kartoną dėžučių gamybai pristatydavo vairuotojas iš Lietuvos, kuris perduodavo ir pinigus už darbą – 1000 Eur, apskritai nevertino, taip pat nevertino liudytojo R. C. parodymų ir bylos rašytinių duomenų, kad iš Lenkijos įmonės „S“ į UAB „O“ patalpas (duomenys neskelbtini) Šiaulių r., 2015 m. spalio 1 d., lapkričio 30 d. ir gruodžio 15 d. buvo pristatyti kartono dėžučių ruošiniai, kurie naudoti prekėms svetimu prekių ženklu pažymėti ir supakuoti. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad neįrodyta, jog A. M. kėsinosi iš kratos metu rastos likusios žaliavos (20 373 kg miltelių, 73 055 l skystų priemonių ir 5807 kg miltelių, išpilstytų į 500 g talpos plastiko dėžutes) tęsti svetimais prekių ženklais pažymėtų prekių gamybą dideliu kiekiu neturint tam leidimo, iš esmės rėmėsi paties A. M. (nuosekliai neigė kėsinimąsi tęsti veiką), įmonės patalpose buvusių darbininkų parodymais bei dokumentais dėl legalių prekių gamybos, kurie buvo pateikti tik teismui.

19. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-410-489/2016 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas, kad neįrodyta, jog A. M.: 1) pakuočių ruošinius nelegaliai veiklai gaudavo iš Lenkijos įmonės „S“; 2) kėsinosi tęsti svetimais prekių ženklais pažymėtų prekių gamybą iš 2015 m. gruodžio 15 d. kratos metu rastos žaliavos, neįvertino šių objektyvių bylos duomenų: bylos rašytinių duomenų, kad iš Lenkijos įmonės „S“ į UAB „O“ patalpas (duomenys neskelbtini) Šiaulių r., tris kartus buvo pristatyti kartono dėžučių ruošiniai, kurie naudoti prekėms svetimu prekių ženklu pažymėti ir supakuoti; kratos metu nepateikti dokumentai dėl rastos žaliavos apskaitymo įmonės buhalterijoje; 5807 kg miltelių jau buvo išpilstyti į 500 g talpos plastiko dėžutes, tik nepažymėti prekių ženklais; rasta popierinių dėžučių, 5 ir 10 litrų plastikinių talpyklų, rankenėlių, sutvirtinimo popierius ir kniedės, klijai, įvairios etiketės su prekių ženklais; įmonėje gautų naujų pakuočių ruošinių su užrašu „Ariel“ iš Lenkijos įmonės „S“ (buvo iškraunamas sunkvežimis); didelio darbuotojų skaičiaus įmonės patalpose. Sprendžiant, ar iki kratos atlikimo įmonės patalpose vyko prekių fasavimas, vertintini ne tik liudytojų (darbuotojų) parodymai ir ta aplinkybė, kad patekus į patalpas (beje, į jas pareigūnai nebuvo gera valia įleisti) fasavimo įrenginiai neveikė, bet ir objektyvūs bylos duomenys: kur buvo žaliavai fasuoti skirta tara, etiketės, ar buvo paruošti spausdinimo įrenginiai ir kt. Be to, kasatorė

pagrįstai nurodo, kad liudytojų D. V., O. C., S. S. parodymai vertinti tik fragmentiškai.20. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje

apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pakuočių ruošinių gavimo ir kad neįrodyta, jog A. M. kėsinosi iš kratos metu rastos likusios žaliavos tęsti svetimais prekių ženklais pažymėtų prekių gamybą dideliu kiekiu neturint tam leidimo, yra nepakankamai motyvuotos ir jomis neatsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus.

21. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai), be to, neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas).

22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

23. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Vadovaudamasi šia procesine taisykle, kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, nes jame kartojami ir apeliacinio skundo argumentai (dėl netinkamo BK 40, 72 straipsnių taikymo ir kt.), dėl kurių turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

TEISĖJAI RIMA AŽUBALYTĖ


VYTAUTAS MASIOKAS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-236-689/2019Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00347-2011-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.12.1; 2.4.2.1; 2.4.7(S)




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=378c23d0f4e511e99681cd81dcdca52c

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Prano Kuconio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,išteisintojo V. J. gynėjui advokatui Anatolijui Novikovui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinės ieškovės

uždarosios akcinės bendrovės P atstovo J. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 25 d. nutarties išteisintojo V. J. baudžiamojoje byloje.

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu V. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį, 246 straipsnio 1 dalį ir 208 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs šių nusikalstamų veikų; vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 3 punktu, civilinis procesas dėl civilinės ieškovės UAB P pareikšto civilinio ieškinio nutrauktas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nuosprendis pakeistas: vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, civilinės ieškovės UAB P civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro ir išteisintojo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. V. J. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį už tai, kad dėl UAB „V“ nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams – UAB P, būtent: V. J., būdamas UAB „V“ akcininkas ir direktorius bei pagal 2003 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2009 m. liepos 7 d. veikdamas tyčia, žinodamas, kad bendrovė dirba nuostolingai – už 2008 metus UAB „V“ deklaravo 43 444 Lt (12 582,25 Eur) nuostolį bei 85 550 Lt (24 776,99 Eur) trumpalaikių ir ilgalaikių įsipareigojimų, bei 2009 m. birželio 30 d. per ataskaitinį laikotarpį deklaravo 56 535 Lt (16 373,67 Eur) nuostolį, t. y. UAB „V“ esant nemokiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, po to, kai didžiausia jos kreditorė UAB P 2009 m. kovo 17 d. pateikė Panevėžio miesto apylinkės teismui ieškinį dėl teismo įsakymo išdavimo, priteisiant iš V. J. vadovautos UAB „V“ 59 824,43 Lt (17 326,35 Eur) skolą už 2008 m. birželio 19 d. – 2009 m. vasario 26 d. pateiktas apmokėti sąskaitas faktūras, neturėdamas galimybės patenkinti visų UAB „V“ kreditorių reikalavimų, kai laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 20 d. iki 2009 m. liepos 7 d. UAB „V“ pradelstų įsipareigojimų bendrovės kreditoriams suma sudarė 79 708,82 Lt (23 085,27 Eur), ir per nurodytą laikotarpį iš UAB „M“ gautas lėšas – 32 000 Lt (9267,84 Eur) – panaudojo atlikdamas UAB „V“ vardu finansines operacijas visiškai ar iš dalies patenkindamas tik keleto kreditorių – UAB „S“, UAB „A“, UAB „T“, A. B. įmonės „A“, UAB „Š“, UAB „I“, UAB „L“, UAB „E“, UAB „R“, UAB „Z“ – iš viso 25 485,31 Lt (7381,06 Eur) sumos reikalavimus, taip padarė likusiai kreditorei UAB P 59 195,52 Lt (17 144,21 Eur) turtinę žalą.

2. V. J. taip pat išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 245 straipsnį, 246 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis kasacine tvarka neapskųsta.

II. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu civilinės ieškovės UAB P atstovas J. M. prašo panaikinti nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl V. J. išteisinimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį bei civilinio ieškinio palikimo nenagrinėto ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba pakeisti šias nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties

dalis, pripažinti V. J. kaltu pagal BK 208 straipsnio 1 dalį ir tenkinti UAB P civilinį ieškinį. Kasatorius skunde nurodo:3.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės

ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Pagal iki 2009 m. liepos 1 d. galiojusio 1999 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 3 dalį tos pačios eilės įsipareigojimai, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, vykdomi pagal jų atsiradimo laiką. Jeigu šių įsipareigojimų atsiradimo laikas sutampa, jie tenkinami proporcingai. Bylos duomenimis, visi mokėjimai, išskyrus 2009 m. liepos 3 d. neesminį 36,50 Lt (10,57 Eur) sumos mokėjimą UAB „E“, V. J. UAB „V“ vardu buvo atlikti kitiems juridiniams asmenims 2009 m. kovo–birželio mėn., t. y. minėto įstatymo galiojimo laikotarpiu. UAB „V“ įsipareigojimai UAB P buvo seniausi, nepadengti nuo 2008 m. birželio mėn., ir pagal minėto įstatymo nuostatas jie turėjo būti padengti pirmiausia. Antstoliui 2009 m. kovo 31 d. areštavus UAB „V“ lėšas banko sąskaitose, iš bendros atliktų mokėjimų sumos – 25 485,31 Lt (7381,06 Eur) – net 23 365,15 Lt (6767,02 Eur) buvo sumokėti grynaisiais pinigais iš UAB „V“ kasos, o likę 2120,16 Lt (614,04 Eur) – mokėjimo pavedimais iki sąskaitų arešto. Per inkriminuojamą laikotarpį UAB „V“ gavo grynųjų pinigų į UAB „V“ kasą 49 867,21 Lt (14 442, 54 Eur) ir iš šios sumos nieko nebuvo sumokėta pagrindinei kreditorei UAB P. V. J. patvarkymu UAB „V“ atlikti daugkartiniai mokėjimai kaltinime išvardytiems asmenims 2009 m. kovo–birželio mėn. pažeidė įstatymu imperatyviai nustatytą tvarką ir padarė kreditorei UAB P žalą. Šios aplinkybės patvirtina V. J. nesąžiningumą, norą išvengti atsiskaitymo su pagrindine kreditore, tyčią vykdant BK 208 straipsnyje nustatytą veiką. V. J. vadovaujamos bendrovės mokėjimų aplinkybės 2009 m. kovo–birželio mėn. nustatytos ir ginčijamais teismų sprendimais, tačiau jais minėti mokėjimai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3, 5 dalis, nepripažinti tinkamais įrodymais, dėl to nenustatyti ir neįvertinti V. J. nusikalstamos veikos objektyvieji (žala kreditoriui) ir subjektyvieji (kaltė) požymiai. Teismai netyrė, nenustatė ir neįvertino aplinkybių, kada kilo prievolė mokėti UAB P, kitiems kreditoriams. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą, minėto įstatymo nuostatoms prieštaraujančią išvadą apie atsiskaitymų su kreditoriais vienodumą nepriklausomai nuo prievolės atsiradimo laiko.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pagal BK 208 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai turtinė žala padaroma dviem ir daugiau kreditorių. Kasatorius, remdamasis baudžiamosios teisės doktrina dėl baudžiamosios teisės normų, nustatančių atsakomybę už nusikalstamas veikas ekonomikai ir verslo tvarkai, aiškinimo, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas BK 208 straipsnio 1 dalį aiškino taikydamas supaprastintą lingvistinį aiškinimo būdą, kuris neatspindi tikrosios normos paskirties ir reikšmės. Kasatoriaus teigimu, aiškinant ir taikant šią normą prioritetas turi būti teikiamas kitiems šios normos aiškinimo būdams, pvz., loginiam, įstatymų leidėjo ketinimų, geriau atskleidžiantiems šios normos reikšmę, paskirtį ir atitinkantiems konstitucinius teisės taikymo principus. Teisingai aiškinant BK 208 straipsnio 1 dalį prioritetas turi būti teikiamas ne kreditorių skaičiui, o jų statusui, t. y. kreditoriui ar kreditoriams, su kuriais neatsiskaityta. BK 208 straipsnio 1 dalis turi būti taikoma nepriklausomai nuo kreditorių skaičiaus, nes šios normos paskirtis – ginti kreditoriaus interesus. Aiškinant šią normą lingvistiškai, pripažinimas nukentėjusiuoju ar civiliniu ieškovu siejamas su procesine priklausomybe nuo kito asmens, kito kreditoriaus, su kuriuo nebuvo atsiskaityta. Tokio procesinio priklausomumo netiesioginis nustatymas neatitinka BPK 28 straipsnio 1 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies nuostatų. Bylos duomenimis, UAB „V“ inkriminuojamu laikotarpiu su UAB P neatsiskaitė, t. y. civilinė ieškovė patenka į įstatyme minimą likusių kreditorių sąrašą. Be to, neatsiskaityta ir su kitais kreditoriais, įskaitant „Sodrą“. Taigi, apeliacinės instancijos teismui nenustačius teisingo aiškinimo būdo, BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstamos veikos sudėtis buvo aiškinta ir V. J. netaikyta neteisingai. Nagrinėdamas civilinės ieškovės apeliacinį skundą apeliacinė instancijos teismas galėjo atkreipti prokuroro dėmesį į netinkamą kaltinimą, įpareigoti pateikti duomenis apie kitus nukentėjusiuosius ar civilinius ieškovus, pateikti duomenis iš bankroto bylos, pakeisti kaltinimą. To nepadarius buvo padaryti esminiai BPK 320 straipsnio, 324 straipsnio 7 dalies pažeidimai.

3.3. Teismai išvadas dėl V. J. kaltės (tyčios) įvykdyti BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką nebuvimo padarė netinkamai įvertinę byloje nustatytas aplinkybes, nepagrįstai nepripažinę įrodymais aplinkybių, patvirtinančių V. J. siekį neatsiskaityti su UAB P, taip padaryti jai žalą. Teismai savo išvadas siejo su nusikalstamos veikos, nustatytos BK 208 straipsnio 1 dalyje, padarymu veikiant tiesiogine tyčia ir neanalizavo netiesioginės tyčios

buvimo V. J. veikoje. Pagal byloje nustatytas aplinkybes UAB „V“ V. J. inkriminuojamu laikotarpiu negalėjo atsiskaityti su visais kreditoriais. V. J. kaip bendrovės savininkui ir vadovui bloga bendrovės finansinė padėtis buvo žinoma, jis suvokė, kad atsiskaitydamas su pasirinktais kreditoriais negalės atsiskaityti su kitais kreditoriais ir padarys jiems žalos, taip pat didžiausiai ir seniausiai kreditorei UAB P. V. J. teiginiai apie siekimą išvengti bankroto, pagal galimybes atsiskaityti su kreditoriais yra deklaratyvūs, juos paneigia objektyvūs bylos įrodymai. V. J. supratimas, kad neatsiskaičius su UAB P šiai bendrovei bus padaryta žala, patvirtina tiesioginę tyčią įvykdyti šią nusikalstamą veiką. V. J. dar iki bankroto bylos iškėlimo UAB „V“ nesiėmė adekvačių priemonių ir nesudarė plano šios bendrovės veiklai atgaivinti ir atsiskaityti su likusiais kreditoriais. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. J. neturėjo tikslo ir motyvo atsiskaityti išskirtinai tik su tam tikrais kreditoriais, visaip bandė atgaivinti bendrovės veiklą, nes atlyginimų mokėjimas darbuotojams, įmonei esant nemokiai, nereiškia įmonės veiklos atgaivinimo, o teismų atliktas mokėjimų UAB P ir kitiems kreditoriams vertinimas neteisingas. Teismai netyrė ir nevertino aplinkybės, kad V. J., esant areštuotoms UAB „V“ banko sąskaitoms, gautus pinigus grynaisiais išmokėjo kitiems kreditoriams, neanalizavo ir nenustatė atsiskaitymų grynaisiais pinigais tikslo, teisėtumo ir V. J. motyvų, todėl padarė neteisingas išvadas dėl V. J. sąžiningumo, siekio padaryti žalos kreditoriams nebuvimo.

3.4. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino Panevėžio apygardos teismo 2010 m. liepos 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-245-425/2010 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2011 nustatytų aplinkybių. Nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad minėtose civilinėse bylose nustatytas V. J. nesąžiningumas nėra tolygus skolininko nesąžiningumui pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, nes civilinėse ir baudžiamosiose bylose vertinamos visiškai skirtingos aplinkybės ir tokių veiksmų pavojingumas, tačiau neatsakė į apeliacinio skundo argumentą, kad minėtose civilinėse bylose nustatytos aplinkybės reikšmingos ir kartu su kitais įrodymais patvirtina V. J. nesąžiningumą ir jo tyčią įvykdyti BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką. Kasatorius, remdamasis baudžiamosios teisės doktrina dėl kreditoriaus padėties apsunkinimo kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijaus, nurodo, kad minėtose teismų nutartyse civilinėje byloje nustatytos aplinkybės, kurios pripažintinos įrodymais ir baudžiamojoje byloje, patvirtina V. J. nesąžiningą, tyčinį ir sąmoningą veikimą apsunkinant kreditorės UAB P turtinę padėtį. Kasatoriaus teigimu, nors V. J. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį buvo inkriminuota veika kitu laikotarpiu, tačiau jo veikimo būdas, nesąžiningumas liko tapatus ir peraugo į nusikalstamą veiką. Šią aplinkybę patvirtina V. J. inkriminuojamu laikotarpiu UAB „V“ vardu sudaryti nebūtini sandoriai ir atsiskaitymai pagal juos, operacijos grynaisiais pinigais, apeinant taikytas laikinąsias apsaugos priemones, seniausios kreditorės UAB P padėties apsunkinimas ir pagrindinės skolos dalies jai nesumokėjimas. Nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje šios aplinkybės tinkamai netirtos, nevertinos, taip padaryti esminiai BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų pažeidimai.

3.5. V. J. pripažinus kaltu pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, tenkintinas ir UAB P civilinis ieškinys.


4. Civilinės ieškovės UAB P atstovo J. M. kasacinis skundas atmestinas.


5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai aiškino BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir V. J. išteisino nepagrįstai.

6. Pagal BK 208 straipsnio („Skolininko nesąžiningumas“) 1 dalį baudžiamas tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams.

7. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad teismo posėdyje išnagrinėti įrodymai ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina tai, jog V. J. stengėsi išsaugoti savo vadovaujamą įmonę UAB „V“, kad ji nebankrutuotų, jo veiksmai – atlikti mokėjimai kreditoriams už paslaugas iš UAB „M“ gautų grynųjų pinigų, įskaitant ir

pačiai UAB P, – buvo nulemti ekonominio būtinumo; byloje nėra jokių duomenų, jog V. J. įmonės UAB „V“ gautus pinigus būtų panaudojęs savanaudiškais tikslais ar kitokiu elgesiu būtų šiurkščiai pažeidęs sąžiningo ūkininkavimo principus, todėl jis nepadarė nusikalstamos veikos, nustatytos BK 208 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta, nes, įvertinus byloje ištirtų įrodymų visumą, matyti, kad V. J. neturėjo tikslo ir motyvo atsiskaityti išskirtinai tik su tam tikrais kreditoriais, visaip bandė atgaivinti bendrovės veiklą, mokėjo atlyginimus darbuotojams, buvo atliekami pavedimai ir UAB P, nesiekė padaryti žalos kreditoriams, o tai įrodo, kad jis neturėjo tyčios padaryti šią nusikalstamą veiką. Taigi V. J. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį išteisintas todėl, kad jo veikoje nėra būtinojo šio nusikaltimo sudėties elemento – kaltės.

8. BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties būtinojo elemento – kaltės – turinys išaiškintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-181-895/2015. Šioje nutartyje išaiškinta, kad BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikaltimas yra tyčinis – padaromas arba tiesiogine, arba netiesiogine tyčia. Kaltininkas, tenkindamas (užtikrindamas) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, suvokia, kad bendrovei akivaizdžiai gresia bankrotas ir kad nėra galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, taip pat suvokia, kad tenkinant (užtikrinant) šių kreditorių reikalavimus bus padaryta turtinė žala likusiems kreditoriams, ir nori šios žalos (tiesioginė tyčia) ar sąmoningai jai leidžia atsirasti (netiesioginė tyčia). Nors kaltininko veiksmų, tenkinant (užtikrinant) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, motyvai, tikslai BK 208 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nėra tiesiogiai nurodyti kaip būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai, tačiau jie turi pakankami svarbią reikšmę sprendžiant civilinės ir baudžiamosios atsakomybės už skolininko nesąžiningumą atribojimo klausimus. Būtent kaltininko tyčios kryptingumas atliekant šiuos veiksmus, tokių veiksmų tikslai, motyvai nemaža dalimi lemia tokios veikos pavojingumo mastą ir jos pripažinimą (ar nepripažinimą) nusikaltimu. Antai BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti objektyvieji požymiai savaime nereiškia, kad bendrovės (kito ūkio subjekto) vadovas, savininkas ar kitas asmuo, turintis teisę disponuoti bendrovės, kuriai akivaizdžiai gresia bankrotas, turtu, apskritai iki bankroto bylos iškėlimo negali atlikti jokių turtinio pobūdžio veiksmų, taip pat ir susijusių su kreditorių reikalavimų užtikrinimu (patenkinimu). Sprendžiant, ar tokius veiksmus šio straipsnio prasme laikyti nusikalstamais, atsižvelgtina ir į tai, ar šie veiksmai buvo piktavališki, ar nulemti ekonominio būtinumo, ar jie buvo atliekami sąmoningai kenkiant kreditorių interesams, ar priešingai – siekiant šiuos interesus apsaugoti, ar tokie veiksmai buvo daromi dėl savanaudiškų paskatų, ar siekiant pozityvių tikslų, pavyzdžiui, susijusių su siekiu apsaugoti kreditorių ir (ar) bendrovės interesus (ar nepabloginti jų). Viena vertus, veiksmai, užtikrinant (patenkinant) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, susiję su ypatingu kaltininko nesąžiningumu, sąmoningu kitų kreditorių turtinių teisių pažeidimu, veikimu savanaudiškais tikslais ar kitokiu kaltininko elgesiu šiurkščiai pažeidžiant sąžiningo ūkininkavimo principus, dažniausiai, esant kitiems nusikaltimo sudėties požymiams, laikytini skolininko nesąžiningumu BK 208 straipsnio 1 dalies prasme. Kita vertus, paprastai nelaikytini nusikalstamais BK 208 straipsnio 1 dalies prasme veiksmai patenkinant (užtikrinant) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, kurie yra nulemti ekonominio būtinumo ir kuriais siekiama išvengti bendrovės bankroto, padaryti veiksmingesnę likusių kreditorių interesų apsaugą ar kitų itin pozityvių, reikšmingų tikslų. Pažymėtina, kad šios nutarties nuostatos yra naujas teisės normos – BK 208 straipsnio 1 dalies – taikymo aiškinimas teismų praktikoje (BPK 378 straipsnio 1 dalis).

9. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismai, spręsdami dėl V. J. kaltės padarius BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikaltimą, minėtus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus žinojo ir priimdami sprendimus jais vadovavosi. Tiek nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje analizuojami byloje esantys įrodymai, pagal juos sprendžiama apie V. J. inkriminuotos veikos motyvus, tikslus, ar jo veiksmai buvo piktavališki, ar jais sąmoningai buvo kenkiama kreditorių interesams, ar buvo siekiama savanaudiškų tikslų, ar jo veiksmus lėmė ekonominis būtinumas, pozityvių tikslų siekimas, t. y. noras išsaugoti įmonę ir grąžinti kreditoriams skolas, bei daromos atitinkamos išvados.

10. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad užtikrinant iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi

aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksčiau) žinomi teisės subjektams, inter alia (be kita ko), žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia, Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą); teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia, anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

11. Pažymėtina, kad kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-181-895/2015 buvo sprendžiama, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 208 straipsnio 1 dalis. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. B. buvo nuteista pagal BK 208 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdama UAB akcininkė ir direktorė 2010 metų rugsėjo mėnesį, veikdama tyčia, žinodama, kad bendrovė dirba nuostolingai – 2010 m. lapkričio 1 d. turi 547 668 Lt (158 615,62 Eur) nuostolio bei 1 010 972 Lt (292 797,73 Eur) trumpalaikių ir ilgalaikių įsipareigojimų, t. y. esant sunkiai UAB ekonominei padėčiai, jai esant nemokiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, po to, kai 2010 m. rugsėjo 14 d. ji pateikė teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB, neturėdama galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus: 2010 m. rugsėjo 14 d. išmokėjo 9000 Lt (2606,58 Eur) UAB „A“ už bankroto administravimo paslaugas; 2010 m. rugsėjo 15 d. už skolą perleido UAB „R“ turto už 20 000 Lt (5792,4 Eur) (su PVM) ir UAB „N B“ turto už 20 000 Lt (5792,4 Eur) (su PVM); susijusiam asmeniui UAB akcininkui V. B. (savo vyrui) 2010 m. rugsėjo 20 d. iš įmonės kasos pagal kasos išlaidų orderį išmokėjo 13 770 Lt (3988,07 Eur) už negyvenamųjų patalpų nuomą ir padarė likusiems kreditoriams 62 770 Lt (18 179,45 Eur) turtinę žalą. Taigi šios bylos faktinės aplinkybės yra labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, todėl minėta nutartis turėjo precedentinę reikšmę ir teismai, nagrinėdami bylą, turėjo vadovautis BK 208 straipsnio 1 dalies turinio, taip pat šios teisės normos taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi ją taikant baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-181-895/2015. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-181-895/2015 padarė išvadą, kad R. B. veiksmai nelaikytini susijusiais su ypatingu jos nesąžiningumu, sąmoningu, piktybišku kitų kreditorių turtinių teisių pažeidimu ir užtraukiančiais baudžiamąją atsakomybę pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl teismų sprendimus panaikino dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir baudžiamosios bylos dalį dėl R. B. nuteisimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį nutraukė.

12. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai išvadas dėl V. J. kaltės (tyčios) padaryti BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką nebuvimo padarė netinkamai įvertinę byloje nustatytas aplinkybes, nepagrįstai nepripažinę įrodymais aplinkybių, patvirtinančių V. J. siekį neatsiskaityti su UAB P, taip padaryti jai žalą, netyrė, nevertino aplinkybės, kad V. J., esant areštuotoms UAB „V“ banko sąskaitoms, gautus pinigus grynaisiais išmokėjo kitiems kreditoriams, neanalizavo ir nenustatė atsiskaitymų grynaisiais pinigais tikslo, teisėtumo ir V. J. motyvų, todėl padarė neteisingas išvadas dėl V. J. sąžiningumo, siekio padaryti žalos kreditoriams nebuvimo. Taigi kasatorius nesutinka su byloje esančių įrodymų vertinimo rezultatais ir ginčija byloje nustatytas faktines aplinkybes. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad

skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Todėl kasacinio skundo teiginiai, kuriais kvestionuojamos atskiros teismų padarytos išvados dėl įrodytomis pripažintų faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskiras nustatytas bylos aplinkybes daryti išvadas dėl teismų sprendimuose esančių išvadų atitikties bylos aplinkybėms, nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.

13. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pagal BK 208 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai turtinė žala padaroma dviem ir daugiau kreditorių, ir išdėsto argumentus, pagrindžiančius poziciją, kad BK 208 straipsnio 1 dalis turi būti taikoma nepriklausomai nuo kreditorių, kuriems padaryta žala, skaičiaus. Iš tikrųjų apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra sakinys: „Teisėjų kolegijos nuomone, pagal BK 208 straipsnio prasmę baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai turtinė žala padaroma dviem ir daugiau kreditorių.“

14. BK 208 straipsnio 1 dalies nuostata „padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams“ apibūdina objektyvųjį šioje normoje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymį – padarinius. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. J. buvo išteisintas ne todėl, kad savo veiksmais padarė žalos ne keliems, o vienam kreditoriui, o, kaip minėta, todėl, kad jo veikoje nėra kito būtinojo BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties elemento – kaltės. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimo išteisinti V. J. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį pagrįstumas ir teisėtumas patvirtinamas irgi ne todėl, kad jis padarė žalos vienam kreditoriui, o todėl, kad jis neturėjo tyčios padaryti šį nusikaltimą. Taigi minėta apeliacinės instancijos teismo nutarties nuostata, kurioje pareikšta teisėjų kolegijos nuomonė dėl kreditorių, kuriems turi būti padaryta žala, skaičiaus, neturi reikšmės apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumui, todėl kasacinio skundo argumentai, pagrindžiantys poziciją, kad BK 208 straipsnio 1 dalis turi būti taikoma nepriklausomai nuo kreditorių, kuriems padaryta žala, skaičiaus, nenagrinėjami. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje jau pasisakyta, kad toks įstatymo (BK 208 straipsnio 1 dalies) aiškinimas, pagal kurį didelė turtinė žala turi būti padaryta keliems kreditoriams, nėra tikslus, nes prieštarauja BK 1 straipsnio nuostatai ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų (negali būti apibrėžiama tik grupės asmenų gynyba) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-693/2019).

15. Konstatavus, kad kasacinio skundo argumentai, pagrindžiantys poziciją, jog BK 208 straipsnio 1 dalis turi būti taikoma nepriklausomai nuo kreditorių, kuriems padaryta žala, skaičiaus, neturi reikšmės apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumui, nenagrinėjami ir deklaratyvūs kasacinio skundo teiginiai dėl BPK 320 straipsnyje, 324 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimų, padarytų apeliacinės instancijos teismui neieškant galimybės padidinti nukentėjusiųjų ar civilinių ieškovų skaičių.

16. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo išvada apie tai, jog sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams, yra neteisinga. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje ši išvada pateikiama kaip suformuluota ankstesnėje teismų praktikoje, nurodant tokios praktikos šaltinius. Pažymėtina, kad tokia nuostata pirmą kartą buvo suformuluota kasacinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010, vėliau pakartota kasacinėse nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-3-511/2012, 3K-3-513/2014 ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-181-895/2015. Šiame kontekste paminėtina, kad teismų praktikoje yra nutarčių, kuriose aptariama situacija traktuojama kitaip (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-361/2009, 3K-7-130/2013, 3K-3-442-686/2015 ir kt.).

17. Kasatorius teisus teigdamas, kad bylai aktualiu laikotarpiu (2009 m. kovo 30 d. – 2009 m. liepos 1 d.) galiojo Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas (neteko galios nuo 2009 m. liepos 1 d. (2009 m. birželio 16 d. įstatymas Nr. XI-293). Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalį tos pačios eilės įsipareigojimai, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, vykdomi pagal jų atsiradimo laiką; jeigu šių įsipareigojimų atsiradimo laikas sutampa, jie tenkinami proporcingai. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nevertintas UAB „V“ piniginių įsipareigojimų UAB P ir kitiems kreditoriams atsiradimo laikas, tačiau pažymėtina, kad mokėjimų eilės tvarkos nustatymas yra civilinių teisinių santykių dalykas, o ginčai, kilę dėl Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatų taikymo, sprendžiami civilinio proceso tvarka

(kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-361/2009, 3K-7-130/2013, 3K-3-442-686/2015). Taip pat pažymėtina, kad bylai aktualiu laikotarpiu (2009 m. kovo 30 d. – 2009 m. liepos 1 d.) kreditorių teisių pažeidimas buvo administracinis teisės pažeidimas, nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 506 straipsnyje (1998 m. vasario 24 d. įstatymo redakcija). Šio straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad įmonių ir įstaigų kreditorių teisių pažeidimas (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui nepateikimas, kreditorių susirinkimų nesušaukimas įstatymų nustatytais atvejais) užtraukia baudą įmonių ir įstaigų administracijų vadovams ar administratoriams nuo penkių tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų, o 2 dalyje – kad tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytus pažeidimus, užtraukia baudą nuo dešimties tūkstančių iki penkiasdešimties tūkstančių litų su nušalinimu nuo darbo (pareigų). Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nuostata dėl to, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, pateikiama atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl V. J. nesąžiningumo jau po to, kai buvo padaryta išvada, kad V. J. neturėjo tyčios padaryti nusikalstamą veiką. Taigi aptariama apeliacinės instancijos teismo nutarties nuostata, nors ir neatitiko teisinio reguliavimo, įtvirtinto Laikinajame mokėjimų eilės tvarkos įstatyme, neturėjo įtakos apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumui.

18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 208 straipsnio 1 dalį, teismų sprendimai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo yra arba nepagrįsti, arba, kad ir teisingi, neturintys įtakos priimtų sprendimų teisėtumui, todėl juos naikinti arba keisti nėra teisinio pagrindo.

Dėl BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių taikymo

19. Kasaciniame skunde baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių) pažeidimai grindžiami teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentą, jog Panevėžio apygardos teismo 2010 m. liepos 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-245-425/2010 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2011 nustatytos aplinkybės yra reikšmingos baudžiamajai bylai ir kartu su kitais įrodymais patvirtina V. J. nesąžiningumą ir jo tyčią įvykdyti BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką.

20. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. liepos 23 d. nutartimi patenkino ieškovės UAB P apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys atsakovui V. J., ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – priteisė subsidiariai iš abiejų atsakovų – UAB „V“ ir V. J. – 59 824,43 Lt (17 326,35 Eur) skolos, 3639,09 Lt (1053,95 Eur) delspinigių, šešių procentų dydžio metines palūkanas. Kolegija, įvertinusi atsakovės UAB „V“ finansinę būklę, nustatė, kad UAB „V“ jau 2008 metais turėjo labai didelių finansinių sunkumų ir bendrovės vieninteliam akcininkui ir direktoriui atsakovui V. J. buvo pareiga pagal Akcinių bendrovių ir Įmonių bankroto įstatymus mažinti įstatinį kapitalą, pertvarkyti juridinį asmenį arba kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau jis toliau vykdė ūkinę komercinę veiklą, taip padarydamas nuostolių ieškovei, t. y. elgėsi nesąžiningai, todėl kolegija juridinio asmens dalyvio (V. J.) veiksmus pripažino nesąžiningais ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalį taikė subsidiariosios atsakovų atsakomybės institutą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2011 Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 23 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės yra pakankamos padaryti išvadai, jog V. J., kaip vienintelio bendrovės akcininko, elgesys neatitiko sąžiningumo kriterijų, nes jis, būdamas vienintelis bendrovės valios reiškėjas, turėjo lemiamą įtaką juridiniame asmenyje bei plačius įgaliojimus ir realias galimybes elgtis taip, kad nesukeltų papildomų nuostolių ieškovei (tartis dėl sutarties sąlygų pakeitimo, informuoti ieškovę apie susiklosčiusią finansinę padėtį, nutraukti sutartį, kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, spręsti klausimą dėl juridinio asmens pertvarkymo ir pan.), tačiau jokių veiksmų neatliko, todėl apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens dalyvio atsakomybę pagal prievoles.

21. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šiose nutartyse nustatytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas V. J. nesąžiningumas, nereiškia skolininko nesąžiningumo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, nes civilinėse ir baudžiamosiose

bylose vertinamos skirtingos aplinkybės ir tokių veiksmų pavojingumas, t. y. civilinėse bylose vertinamas atsakovo nesąžiningumas, susijęs su jo sutartiniais santykiais, o baudžiamosiose bylose – su siekiu sąmoningai pažeisti kitų kreditorių turtinius reikalavimus, veikiant savanaudiškai ar šiurkščiai pažeidžiant sąžiningo ūkininkavimo principus. Taigi nutartyje netiesiogiai pasakyta, kad civilinėje byloje nustatytos aplinkybės šiuo atveju nėra įrodymai baudžiamojoje byloje. Tokia išvada yra pagrįsta.

22. Konstitucijos 109 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu. Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Taigi Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 23 d. nutartis, kuria priteista subsidiariai iš abiejų atsakovų – UAB „V“ ir V. J. – 59 824,43 Lt (17 326,35 Eur) skolos, 3639,09 Lt (1053,95 Eur) delspinigių, šešių procentų dydžio metinės palūkanos, kol ji įstatymo nustatyta tvarka nepanaikinta ar nepakeista, turi būti vykdoma.

23. Sprendžiant, ar šioje nutartyje (taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2011) nustatytos aplinkybės turi įrodomąją reikšmę baudžiamojoje byloje, pažymėtina, kad baudžiamajame procese, skirtingai nuo civilinio proceso (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnis), nenurodyta galimybė naudoti prejudicinius faktus. Tai reiškia, kad nagrinėdamas bylą teismas privalo tiesiogiai ištirti įrodymus ir savarankiškai nustatyti bei nuosprendyje išdėstyti aplinkybes ir duomenis, nurodytus BPK 305 straipsnyje. Taigi minėtose nutartyse, priimtose civilinėje byloje, nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės reikšmės baudžiamojoje byloje.

24. Įrodomosios reikšmės baudžiamojoje byloje negali turėti ir šiose nutartyse išdėstytos teismų išvados, padarytos motyvuojant priimtą sprendimą (teismo argumentai), kadangi teismo sprendimas yra individualus teisės taikymo aktas; teismas savo išvadas padaro įvertinęs konkrečią situaciją ir tai situacijai taikydamas konkrečią teisės normą. Nagrinėjamu atveju civilinėje byloje buvo sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalies, pagal kurią, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai, taikymo. Civilinėje byloje buvo sprendžiama, ar UAB „V“ dalyvio – V. J. – veiksmai sudarant sutartis su UAB P buvo sąžiningi. Taigi teismų išvados, kuriomis vadovaujantis V. J. veiksmai toje situacijoje pripažinti nesąžiningais, neturi įrodomosios reikšmės dėl V. J. veiksmų sąžiningumo atsiskaitant su UAB „V“ kreditoriais.

25. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas Panevėžio apygardos teismo 2010 m. liepos 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-245-425/2010 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2011 padarytų išvadų dėl V. J. nesąžiningumo, BPK 20 straipsnyje, 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintų reikalavimų nepažeidė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Civilinės ieškovės UAB P atstovo J. M. kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI ARMANAS ABRAMAVIČIUS

OLEGAS FEDOSIUKAS

PRANAS KUCONIS_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=308c73f0f4e511e99681cd81dcdca52c

Baudžiamoji byla Nr. 2K-243-689/2019Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01053-2012-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.11; 2.1.7.4.1; 2.3.2.2.13(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Prano Kuconio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. K. ir V. K. kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 15 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu:D. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės

atėmimu ketveriems metams; BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, bausmes subendrinus apėmimo būdu, D. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant D. K. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, neišeiti iš namų nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu. D. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (250 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią jis privalo įmokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas D. K. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2013 m. balandžio 16 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. (iš viso 29 dienos), vieną sulaikymo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai;

V. K. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas V. K. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2013 m. balandžio 16 d. 7.05 val. iki 2013 m. balandžio 16 d., iš viso viena diena, ją prilyginant 2 MGL dydžių baudai.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 15 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. nuosprendis pakeistas: nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytas kaltinimas D. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pakeistas, nurodant kitą siektos turtinės naudos rūšį, t. y. kad jis UAB „A“ naudai siekė ne išvengti mokėtino pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), tačiau įgyti turtinę teisę į PVM susigrąžinimą; savo neteisėtais veiksmais jis įgijo didelės vertės turtinę teisę į valstybės biudžeto lėšas – 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur); pašalinta iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuostata, kad D. K. veikė galimai su Lenkijos Respublikos piliečiais M. K. (M. K.) ir P. B. (P. B.), o K. M. vykdė pastarųjų nurodymus; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistųjų D. K. ir V. K. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. D. K. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 16 d., būdamas UAB „A“ komercijos direktorius, tačiau realiai vadovavęs UAB „A“, duodamas nurodymus dėl

įmonės veiklos bei buhalterinės apskaitos vedimo direktoriaus pareigas tuo metu ėjusiam savo tėvui V. K., o nuo 2012 m. rugpjūčio 17 d. būdamas UAB „A“ direktorius, veikdamas kartu su UAB „T“ direktoriumi K. M. (mirusiu (duomenys neskelbtini)), siekdamas UAB „A“ naudai įgyti turtinę teisę į PVM susigrąžinimą perkeliant privalomą mokėti PVM fiktyviai veiklai naudojamai UAB „T“, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d., užsiėmė parduodamų krovininių vilkikų ir jų puspriekabių paieška, suradęs realiai parduodamą transporto priemonę, į jų pirkimo–pardavimo grandinę įtraukė fiktyviai veiklai naudojamą UAB „T“. D. K. žinodamas, kad UAB „T“ realiai perkamų vilkikų bei jų priekabų neįgyja, o yra įforminami tik fiktyvūs jų įsigijimą patvirtinantys dokumentai, kuriuose nurodomi melagingi duomenys apie tai, kad perkamus vilkikus bei priekabas įgyja ne UAB „A“, o UAB „T“, kurios direktorius K. M., vykdydamas visus D. K. bei kitų tiksliai nenustatytų asmenų nurodymus, vilkikų bei jų priekabų įsigijimą įformino UAB „T“ vardu; taip pat D. K. žinodamas, kad UAB „T“, neturėdama jokių finansinių, materialinių resursų, negalės savarankiškai vykdyti prekybos vilkikais ir puspriekabėmis, kad realiai krovininius automobilius bei priekabas iš įvairių pardavėjų perka jo vadovaujama UAB „A“, kad UAB „T“ Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) deklaruojamo pridėtinės vertės mokesčio nemokės, organizavo transporto priemonių įsigijimą UAB „T“ vardu, o vėliau kartu su kitais tiksliai nenustatytais asmenimis, duodamas nurodymus K. M. dėl dokumentų išrašymo, organizavo jų pardavimą UAB „A“ pagal K. M. parengtus dokumentus, kuriuose buvo nurodyti melagingi duomenys apie tai, kad transporto priemones parduoda UAB „T“. Po to D. K. įtraukti į UAB „A“ buhalterinės apskaitos registrus buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui pateikė K. M. parengtą 151 fiktyvią PVM sąskaitą faktūrą su nurodytais melagingais duomenimis apie transporto priemonių įgijimą iš UAB „T“ iš viso dėl 69 974 797,56 Lt (20 266 102,17 Eur), iš jų 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur) PVM, sumos. Taip pat D. K., imituodamas atsiskaitymus su UAB „T“ už neva pirktas transporto priemones pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras, nurodė K. M. išrašyti teismų sprendimuose nurodytus apmokėjimą patvirtinančius fiktyvius UAB „T“ vardu išrašytus kasos pajamų orderius litais, kuriuos D. K. įtraukti į apskaitos registrus pateikė UAB „A“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui. Taip D. K., žinodamas, kad UAB „T“ realiai nedalyvavo transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandoriuose, UAB „A“ vardu VMI pateikė PVM deklaracijas už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn., kuriose nepagrįstai į PVM ataskaitą įtraukė 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur) pirkimo PVM. Šiais savo veiksmais D. K. įgijo didelės vertės turtinę teisę į valstybės biudžeto lėšas – 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur).

2. Be to, D. K. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas UAB „A“ direktorius, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, 2012 m. laikotarpiu apgaulingai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą, t. y. pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, kuriame nurodyta, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama; 12 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; 6 straipsnio 2 dalies, kurioje nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros pasikeitimu, reikalavimus, žinodamas, kad realiai ūkinės finansinės operacijos tarp UAB „A“ ir UAB „T“ nėra įvykusios, įtraukti į UAB „A“ buhalterinės apskaitos registrus pateikė buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui žinomai suklastotas UAB „T“ PVM sąskaitas faktūras. Taip D. K. apgaulingai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės veiklos rezultatų, įvertinti jos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, buvusių 2012 m. laikotarpiu.

3. V. K. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 17 d. būdamas UAB „A“ direktorius, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, aplaidžiai tvarkė teisės reikalaujamą UAB „A“ buhalterinę apskaitą, t. y., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, 12 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, vadovavimą UAB „A“ perleido komercijos direktoriui – savo sūnui D. K., pats nekontroliavo įmonės veiklos ir jos buhalterinės apskaitos vedimo, dėl to D. K. pasinaudojus galimybe teikti nurodymus dėl įmonės apskaitos ir pateikus įtraukti į UAB „A“ buhalterinės apskaitos registrus buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui žinomai jam (D. K.) suklastotas UAB „T“ PVM sąskaitas faktūras bei apmokėjimą už neva pirktas transporto priemones pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras

patvirtinančius fiktyvius UAB „T“ vardu išrašytus teismų sprendimuose nurodytus kasos pajamų orderius litais, t. y. suklastotus dokumentus, kuriuose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie transporto priemonių įsigijimą, apskaitos registruose buvo apskaitytos realiai neįvykusios ūkinės operacijos, turėjusios įtakos buhalterinėje apskaitoje turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio pasikeitimams. Taip V. K. aplaidžiai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „A“ veiklos rezultatų, įvertinti jos turto.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUTARTIES ESMĖ

4. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatavo, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, atlikus dalinį įrodymų tyrimą, paaiškėjo, jog D. K. ne išvengė mokėtino PVM, tačiau įgijo teisę į šio mokesčio susigrąžinimą, t. y. jam turi būti inkriminuotas kitas alternatyvus sukčiavimo objektyviosios pusės požymis. Teismas sprendė, kad šis kaltinimo keitimas nepasunkina nuteistojo teisinės padėties, todėl yra galimas. Kartu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad dar nenuteistų Lenkijos Respublikos piliečių M. K. ir P. B. nurodymas kaltinime nėra pagrįstas, tai tėra prielaida dėl jų kaltės, kuria teismas negali vadovautis, todėl jų pavardes iš kaltinimo pašalino.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMO Į JUOS ARGUMENTAI

5. Kasaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 ir 6 dalių, 256 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus.

5.2. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal nuteistųjų D. K. ir V. K. apeliacinius skundus, juose nebuvo prašoma keisti kaltinimo D. K., todėl apeliacinės instancijos teismas, savo iniciatyva keisdamas kaltinimą, t. y. nurodydamas kitą veikos padarymo būdą, ne tik peržengė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, taip padarė BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, bet ir pažeidė jo teisę į gynybą. Kaip tvirtina kasatorius, jis daugiau nei 5 su puse metų baudžiamajame procese gynėsi nuo kaltinimo, kad UAB „A“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – mokėti į valstybės biudžetą 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur), ir turėjo tik vieną teismo posėdį, kuriame nebuvo nei apklausiami liudytojai, nei tiriami kiti įrodymai, gintis nuo kito kaltinimo, pagal kurį jis yra nuteistas. Jeigu jam nuo pradžių būtų buvęs inkriminuotas apeliacinės instancijos teismo priešpaskutiniame posėdyje nurodytas nusikalstamos veikos padarymo būdas, jo gynyba nuo pasikeitusio kaltinimo būtų buvusi kitokia.

5.3. Byloje kaltinimas jam buvo suformuluotas pagal mirusio asmens K. M., kurio nei jis, nei jo gynėjas neturėjo galimybės apklausti, parodymus, o jo kaltė padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, buvo įrodinėjama iš esmės tik K. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei byloje pateiktomis specialistų išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas K. M. parodymų leistinumą, nevertino ir nepasisakė dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kasacinio teismo praktikoje suformuotų asmens, kurio kaltinamasis ir gynyba neturėjo galimybės apklausti, parodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi. K. M. baudžiamajame procese turėjo įtariamojo statusą, o įtariamojo ar kaltinamojo parodymams keliami dar aukštesni patikimumo reikalavimai. K. M. buvo pareikšti įtarimai pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 203 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, savo kaltę pagal šiuos įtarimus jis neigė ir atsakomybę perkėlė D. K. K. M. parodymų nuoširdumu suabejojo ir apeliacinės instancijos teismas bei konstatavo, kad K. M. su D. K. veikė kaip bendrininkai. Apeliacinio teismo nutarties argumentai rodo, kad iš tiesų teismas K. M. parodymus laikė nepatikimais. Be to, specialisto išvada dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos – K. M. parodymus patvirtinantis įrodymas – buvo pateikta vadovaujantis K. M. parodymais. Taigi šioje byloje nebuvo pagrindo remtis K. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir jų pagrindu atsiradusiais kitais įrodymais.

5.4. Kasatorius, detaliai aptardamas byloje nustatytas aplinkybes, dėstydamas apeliacinės instancijos teismo išvadas ir pateikdamas jų kritiką, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl skirtingų jo apeliacinio skundo

argumentų, juos atmetė darydamas vieną kitai prieštaraujančias ir bylos aplinkybių bei susiklosčiusios situacijos neatitinkančias išvadas. Dėl to D. K. gintis šioje byloje buvo neįmanoma. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi neįsigaliojusia mokestinio tyrimo išvada, taip pat nėra aišku, kuo remdamasis teismas nustatė 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur) sumą, į kurią savo tariamai neteisėtais veiksmais D. K. įgijo didelės vertės turtinę teisę. Apeliacinės instancijos teismas nebuvo objektyvus ir nešališkas D. K. atžvilgiu, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nekaltumo prezumpcijos principą.

6. Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Nors jis pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nekontroliavo įmonės veiklos ir jos buhalterinės apskaitos vedimo, tačiau šiame straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis nėra susijusi su įmonės veiklos kontrole. Dėl to teismai, pritardami ydingam kaltinimui, padarė aiškią teisės taikymo klaidą. Į UAB „A“ buhalterinę apskaitą įtrauktos UAB „T“ PVM sąskaitos faktūros nėra suklastotos, o UAB „T“ išrašyti kasos pajamų orderiai nėra fiktyvūs, todėl kaltinime nurodytos aplinkybės, klaidingai patvirtintos teismų, neatitinka tikrovės, jam inkriminuota nusikalstama veika, nustatyta BK 223 straipsnio 1 dalyje, nebuvo padaryta. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neatmetė galimybės, kad D. K., jam (V. K.) matant, UAB „T“ direktoriui K. M. mokėjo dideles pinigų sumas grynaisiais pinigais, taip pat buvo daromi banko pavedimai, kaltinime nurodytos transporto priemonės atvyko į UAB „A“ aikštelę, buvo registruojamos, o vėliau parduotos išvyko daugiausia į trečiąsias šalis. Dėl to, vadovaujantis teismų pozicija dėl UAB „T“ ir UAB „A“ ūkinių operacijų fiktyvumo, visiškai neaišku, kuo pasireiškė V. K. aplaidumas – neatsargi kaltė kaltinime nurodytu laikotarpiu jam būnant atsakingam už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Atsižvelgiant į tai, kad jis matė kaltinime nurodytų transporto priemonių atvykimą ir išvykimą iš UAB „A“ aikštelės, taip pat atsiskaitymą pinigais su K. M., darytina išvada, kad jis neturėjo objektyvios pareigos nustatyti, kad tuometinis komercijos direktorius D. K. į šių transporto priemonių pirkimus įtraukė fiktyvią bendrovę, todėl jo veikoje negali būti nustatytas subjektyviosios kaltės – neatsargumo kriterijus. Kasatorius pažymi, kad VMI, grąžindama PVM, kiekvieną mėnesį tikrino UAB „A“ ir jokių pažeidimų nenustatė, o PVM grąžinimą sustabdė tik 2012 m. rugpjūčio mėn., todėl visiškai neaišku, kuo pasireiškė jo neapdairumas kaltinimo laikotarpiu kontroliuojant UAB „A“ buhalterinės apskaitos vedimą. Šioje byloje susiklostė situacija, kai jis (V. K.), kuris negavo jokio pranešimo iš VMI, kad UAB „T“ nemoka PVM ir VMI iki 2012 m. rugpjūčio mėn. vykdė PVM grąžinimą UAB „A“, yra nuteisiamas pagal Baudžiamąjį kodeksą iš esmės dėl to, kad nesukontroliavo ir neužkardė, kaip įvertino baudžiamąją bylą nagrinėję teismai, D. K. nusikalstamų veiksmų. Tačiau VMI darbuotojų veiksmų teismas nusprendė nevertinti net kasatoriaus neatsargios kaltės nustatymo kontekste, bet iš esmės pateisino juos, nes, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, sukčiavimas ir daromas tam, kad būtų apsunkintas tokios veikos nustatymas. Teismo pozicija, kad jis (V. K.), nepaisant apsunkinto šios nusikalstamos veikos nustatymo, turėjo sukčiavimą išaiškinti ir užkardyti, yra nesuderinama su teisingumo principu bei konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu.

6.2. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad įmonės vadovas pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos išsaugojimą. Kaltinimą palaikantis prokuroras 2017 m. gruodžio 19 d. teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad UAB „T“ ir UAB „A“ sandoriai buvo forminami tinkamai. Be to, visi UAB „A“ buhalterinės apskaitos dokumentai buvo išsaugoti. Šiais motyvais gynyba įrodinėjo, kad V. K., kaip UAB „A“ vadovas, buhalterinę apskaitą organizavo tinkamai ir buhalterinę apskaitą reguliuojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų formaliai nurodė, kad buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas jam inkriminuotas nebuvo.

6.3. Apeliaciniame skunde jis nurodė, kad buvo operuotas dėl širdies ir kraujagyslių ligų dar iki kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį laikotarpio ir dėl to jam buvo nustatytas tik 40 procentų darbingumas. Jo gynėjas teisiamojo posėdžio metu teismui pateikė tai patvirtinančią neįgaliojo pažymėjimo kopiją. Jis dėl savo sunkios sveikatos būklės nuolat sirgo ir kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį laikotarpiu – nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 17 d., o jo nedarbingumo laikotarpiu jį pavadavo ir laikinojo direktoriaus pareigas UAB „A“ ėjo komercijos direktorius D. K. Tačiau šių aplinkybių teismas neįvertino, o tam, kad jis būtų pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nurodytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, pakako nustatyti vienintelę aplinkybę, kad jis minėtu laikotarpiu ėjo UAB „A“ direktoriaus pareigas.

6.4. Apeliacinės instancijos teismas V. K. kaltinančioms išvadoms pritarė dėl tam tikrų duomenų (ligų, nedarbingumo

laikotarpio), kuriuos apeliacinės instancijos teismas, būdamas aktyvus, galėtų gauti, nebuvimo ir nesivadovavo principu in dubio pro reo, pagal kurį visos nepašalintos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

6.5. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad vien tai, jog ūkio subjekto vadovas pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, savaime nepagrindžia jo atsakomybės už aplaidų buhalterinės apskaitos vedimą (tvarkymą). BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos – aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo – subjektu ūkio subjekto vadovas gali būti tik tada, kai jis pats tiesiogiai tvarko buhalterinę apskaitą, arba ją aplaidžiai tvarko asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, o tik žodžiu susitaręs su ūkio subjektu. Kitais atvejais aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą ūkio subjekto arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikiančios įmonės darbuotajai (Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 ir 11 straipsniai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-370-139/2016). Apeliacinės instancijos teismas nieko nepasisakė dėl apeliacinio skundo teiginių, kad V. K. negali būti laikomas tinkamu BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektu, ir tokius teiginius pagrindžiančios kasacinio teismo praktikos. Šioje byloje nustatyta, kad V. K. kaltinime pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nurodytu laikotarpiu – nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 17 d. – buvo UAB „A“ direktorius, tačiau pats tiesiogiai UAB „A“ buhalterinės apskaitos netvarkė, o už buhalterinės apskaitos tvarkymą atsakingas buvo su UAB „A“ darbo teisiniais santykiais susijęs buhalteris L. D., kuris realiai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą.

7. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Tomas Staniulis atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

7.1. Nėra pagrindo tvirtinti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose byla išnagrinėta neišsamiai. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, pripažino juos įrodymais bei konstatavo, kad D. K. ir V. K. yra kalti padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuosprendyje yra išdėstyti teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl D. K. ir V. K. kaltės, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus, pasak kasatorių, juos teisinančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir dar kartą įvertinęs surinktus įrodymus, konstatavo, kad D. K. ir V. K. kaltę pagrindžia byloje surinkti įrodymai. Šis teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė, byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, į esminius D. K. ir V. K. apeliacinių skundų argumentus, kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniuose skunduose, teismo nutartyje atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Apeliacinės instancijos teismas pateikė gana išsamius atsakymus į nuteistųjų D. K. ir V. K. apeliacinių skundų argumentus, susijusius su byloje surinktų įrodymų vertinimu, jų patikimumu ir kt. Teismų sprendimų turinys rodo, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nepažeistos.

7.2. D. K. argumentai dėl teisės į gynybą pažeidimo apeliacinės instancijos teisme keičiant jam kaltinimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nepagrįsti, nes, nepaisant pakeisto kaltinimo, D. K. gynybos pozicija nepakito, ką patvirtina ir jo apeliacinio bei kasacinio skundų esmė, taip pat jis apeliacinio proceso metu teismui nurodė, kad pasikeitusią faktinę aplinkybę suprato, o jo gynėjui buvo suteiktas prašomas laikas pasiruošti baigiamosioms kalboms.

7.3. Apeliacinės instancijos teismas itin argumentuotai ir plačiai atsakė į D. K. apeliacinio skundo argumentus dėl K. M. parodymų vertinimo. Šis teismas mirusio asmens parodymus vertino visų byloje surinktų duomenų kontekste, neteikdamas jiems išskirtinumo, palygindamas juos su kitais bylos duomenimis, ir rėmėsi jais tik tiek, kiek juos patvirtino kiti baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai. Teismas pažymėjo, kad BPK 189 straipsnio, įtvirtinančio ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos įtariamojo apklausos tvarką, nuostatos nebuvo pažeistos. D. K. argumentai, kad specialistės byloje vadovavosi vien mirusio asmens parodymais bei užduotį pateikusio ikiteisminio tyrimo pareigūno nustatytomis aplinkybėmis, nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad visų specialisčių parodymai yra nuoseklūs ir iš esmės sutampantys tarpusavyje, todėl jais nesivadovauti nebuvo pagrindo.

7.4. D. K. kasaciniame skunde cituoja nedideles ištraukas iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuriose buvo aptariamos iš esmės kitokios aplinkybės, jas sugretindamas pateikia savo subjektyvų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad šioje byloje yra nustatytas klasikinis „karuselinio“ sukčiavimo atvejis. Byloje neginčijamai nustatyta, kad Lenkijos Respublikoje veikė įmonės bei jų atstovai, dėl kurių Lenkijos Respublikoje vykdomas atskiras ikiteisminis tyrimas, iš kurių UAB „T“ pirko vilkikus ir toliau juos pardavė UAB „A“, o ši vėl juos parduodavo, neretai ir toms pačioms Lenkijos įmonėms. UAB „T“ buvo fiktyviai veiklai naudojama

įmonė, nes realiai krovininius automobilius bei priekabas iš įvairių pardavėjų pirko nuteistojo D. K. vadovaujama UAB „A“. Kaip pagrįstai pažymėjo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, UAB „T“ prekybai vilkikais ir puspriekabėmis savarankiškai vykdyti neturėjo jokių finansinių, materialinių resursų.

7.5. Nepagrįstas D. K. kasacinio skundo argumentas, kad nėra aišku, kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas nustatė 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur) sumą, į kurią savo neteisėtais veiksmais D. K. įgijo didelės vertės turtinę teisę. D. K., žinodamas, kad UAB „T“ realiai nedalyvavo transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandoriuose, UAB „A“ vardu VMI pateikė PVM deklaracijas už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, kuriose nepagrįstai į PVM ataskaitą įtraukė 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur) pirkimo PVM, ir taip savo neteisėtais veiksmais jis įgijo didelės vertės turtinę teisę į valstybės biudžeto lėšas – 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur). Nors kasatorius nurodo, kad pagal Šiaulių VMI pateiktus duomenis bendra UAB „T“ įsiskolinimo suma sudarė 9 936 789,02 Lt (2 877 893,02 Eur) PVM, tačiau, kaip pažymi ir pats kasatorius, apskaičiuota būtent visa įgyta turtinė teisė į valstybės lėšas, t. y. neteisėtai įgyta turtinė teisė į PVM lėšas, kylančias iš UAB „A“ ir UAB „T“ sandorių, kuri ir sudaro 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur).

7.6. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, V. K. buvo inkriminuotas aplaidus, nekokybiškas buhalterinės apskaitos organizavimas, kuris pasireiškė nekontroliavimu įmonės veiklos ir jos buhalterinės apskaitos vedimo. Nors V. K. kasaciniame skunde nurodo, kad visi į UAB „A“ buhalterinę apskaitą įtraukti dokumentai yra teisingi, tačiau tai paneigia teismų sprendimuose išanalizuoti byloje surinkti įrodymai. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad V. K. žinojo apie bendrovės apskaitoje fiksuojamus sandorius tarp UAB „A“ ir UAB „T“, tačiau kaip įmonės vadovas nesirūpino šių sandorių skaidrumu ir tinkamu jų atvaizdavimu buhalterinėje apskaitoje. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, į sukčiavimo grandinę įtraukiant fiktyvią veiklą vykdančią įmonę buvo bandoma nuslėpti tikrąsias pajamas ir taip suklaidinti VMI, dėl to ši iš pradžių nepastebėjo tarp UAB „A“ ir UAB „T“ sudaromų sandorių aktyvumo. Apeliacinės instancijos teismui pasisakius, kad mokesčių administratoriaus atliekamų funkcijų kokybė neturi įtakos D. K. baudžiamosios atsakomybės klausimui, nebuvo jokios prasmės dėl jų veiksmų pasisakyti vertinant V. K. veiksmus, dėl kurių jis buvo nuteistas, nes jie visiškai nesusiję su mokesčių administratoriaus funkcijomis.

7.7. Priešingai nei skunde nurodo V. K., apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bei atmetė argumentus dėl jo nedarbingumo inkriminuojamu laikotarpiu, nustatęs, kad byloje yra pateiktas tik neįgaliojo pažymėjimas, patvirtinantis, kad V. K. nuo 2012 m. liepos 1 d. neterminuotai yra nustatytas vidutinių poreikių lygis, tačiau jokie papildomi duomenys, patvirtinantys jo ligas, nedarbingumo laikotarpius, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti. Kaip liudytojai apklausti UAB „A“ darbuotojai V. K. ligų bei negalėjimo eiti direktoriaus pareigas dėl sveikatos būklės nenurodė, tik patvirtino, kad V. K. pakankamai aktyviai dalyvavo UAB „A“ vykdomoje veikloje, tačiau buhalterine įmonės apskaita nesidomėjo, elgėsi nerūpestingai ir leido visus įmonės piniginius klausimus tvarkyti D. K. savo nuožiūra.

7.8. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad V. K. pagal einamas direktoriaus pareigas turėjo galimybę užtikrinti tinkamą apskaitos dokumentų surašymą, tačiau dėl savo nerūpestingumo, nepagrįsto pasitikėjimo sūnaus veikla, to nepadarė. V. K. su sūnumi D. K. dalijosi tuo pačiu kabinetu, todėl galėjo ne tik stebėti pastarojo veiklą, fiksuojamas ūkines operacijas, bet ir tinkamai organizuoti buhalterinės apskaitos vedimą. Vien buhalterio įmonėje įdarbinimas, visiškai nesidomint, kokie dokumentai šiam pateikiami ar nepateikiami įforminti, nesigilinant į bendrovės veiklos skaidrumą, nešalina V. K. atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju daugkartinis realiai neįvykusių ūkinių operacijų apskaitymas įmonės apskaitos registruose buvo tiesioginė BK 223 straipsnyje nurodytų padarinių kilimo sąlyga, todėl V. K. nuteistas pagrįstai.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

8. Nuteistojo V. K. kasacinis skundas tenkintinas, o nuteistojo D. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

9. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose

sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.).

10. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių patikrinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

11. Dėl to nuteistųjų D. K. ir V. K. kasacinių skundų teiginiai, kuriais kvestionuojamos atskiros teismų padarytos išvados dėl įrodytomis pripažintų faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskiras nustatytas bylos aplinkybes daryti išvadas dėl teismų sprendimuose esančių išvadų atitikties bylos aplinkybėms, šioje nutartyje nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BPK 256 straipsnio, 320 straipsnio 3, 4 dalių taikymo

12. Nuteistasis D. K. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas jam kaltinimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nors byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama tik pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, peržengė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, taip pažeidė BPK 256 straipsnį, 320 straipsnio 3 dalį, jo teisę į gynybą.

13. BPK 44 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo, be kita ko, turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai.

14. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje; šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnyje įtvirtinta kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme procedūra. Šios baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (BPK 320 straipsnio 6 dalis), atsižvelgiant į BPK XXV skyriuje nurodytus apeliacinio proceso ypatumus. Taigi apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujus įrodymus ar įvertinęs pirmosios instancijos teismo jau tirtus ir vertintus įrodymus, gali keisti kaltinime nurodytos veikos esmines faktines bylos aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kai nustato tokią būtinybę, tačiau tokiu atveju turi būti laikomasi kaltinimo keitimo procedūrų, įtvirtintų BPK 255, 256 straipsniuose, ir, nesant prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundo, kuriuo siekiama pabloginti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinę padėtį, šių asmenų padėtis negali būti pabloginama (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

15. BPK 255, 256 straipsnių prasme nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę arba kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės; ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta; ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo

kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan. ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015).

16. Nagrinėjamoje byloje D. K. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad savo veiksmais UAB „A“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – mokėti į valstybės biudžetą 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur) PVM. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka. Apeliacinius skundus padavė nuteistieji D. K. ir V. K. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, šios instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, nustatė, kad kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje galimai nurodytas ne tas nusikalstamos veikos padarymo būdas. Teismas nurodė, kad jeigu nusikalstama veika ir buvo padaryta, ji buvo padaryta ne išvengiant didelės vertės turtinės prievolės mokėti į biudžetą 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur), bet tokiu būdu apgaule įgyjant teisę į šią sumą. Dėl to, laikydamasis BPK 256 straipsnio 1 dalies nuostatų, teismas nuteistąjį D. K. ir jo gynėją teismo posėdžio metu informavo apie galimą nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, faktinės aplinkybės – jos padarymo būdo keitimą. D. K. nurodė, kad apie pasikeitusią faktinę aplinkybę suprato. Taip pat, kaip ir nustatyta BPK 256 straipsnio 3 dalyje, D. K. ir jo gynėjui buvo išaiškinta jų teisė prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Nuteistojo D. K. gynėjas šia teise pasinaudojo ir paprašė laiko pasirengti baigiamosioms kalboms. Teismas tokį prašymą tenkino. Išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad D. K. UAB „A“ naudai siekė ne išvengti mokėtino PVM mokesčio, tačiau įgyti turtinę teisę į PVM susigrąžinimą; savo neteisėtais veiksmais jis įgijo didelės vertės turtinę teisę į valstybės biudžeto lėšas – 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur).

17. Įvertinus bylos nagrinėjimo aplinkybes, susijusias su kaltinimo keitimu apeliacinės instancijos teisme, konstatuotina, kad šios instancijos teismas, pakeisdamas nuteistajam D. K. kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, faktinę aplinkybę, BPK 256 straipsnyje nustatytos tvarkos ir BPK 320 straipsnio 3, 4 dalyse nurodytų reikalavimų nepažeidė. Nepagrįstas nuteistojo D. K. kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas, keisdamas kaltinimą, pažeidė jo teisę į gynybą, nes, pagal bylos duomenis, jo gynyba dėl pasikeitusio kaltinimo nebuvo kitokia. Antai nuteistasis D. K. visose baudžiamosios bylos stadijose žinojo, dėl kokios veikos padarymo, kokiomis aplinkybėmis jis yra įtariamas ir vėliau kaltinamas, kokia veika jam inkriminuojama; žinojo apie galimą nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės keitimą apeliacinės instancijos teisme, o gynyba turėjo galimybę ginčyti kaltinimą tiek fakto, tiek ir teisės aspektu. Taigi, nuteistojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir galimybė veiksmingai gintis nuo kaltinimo nebuvo suvaržyta. Be to, pažymėtina, kad nuteistasis D. K. kasaciniame skunde tik deklaratyviai teigia, kad jo gynyba nuo pasikeitusio kaltinimo būtų buvusi kitokia, nes jokių kitokios gynybos argumentų skunde neišdėsto.

18. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokole neteisingai įvardyta nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, faktinė aplinkybė, kuri buvo keičiama. Protokole nurodoma, kad gali būti keičiamas kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas nusikalstamos veikos padarymo būdas: veika buvo padaryta ne išvengiant didelės vertės turtinės prievolės mokėti į biudžetą 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur), bet tokiu būdu apgaule įgyjant teisę į šią sumą. BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo būdas yra apgaulės panaudojimas, o dėl tokių veiksmų savo ar kitų naudai įgytas svetimas turtas ar turtinė teisė, turtinės prievolės išvengimas ar panaikinimas yra šios veikos padariniai (rezultatas). Taigi apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo keičiamas ne nusikaltimo, nurodyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo būdas, o šio nusikaltimo padariniai (rezultatas). Neteisingas nusikalstamos veikos teisinio požymio įvardijimas nevertintinas kaip BPK 256 straipsnyje įtvirtintų ar kokių nors kitų BPK įtvirtintų reikalavimų pažeidimas, nes neteisingas veikos teisinio požymio įvardijimas nuteistajam jokių teisinių padarinių nesukėlė, taip nuteistojo teisinė padėtis nebuvo pasunkinta, nuteistasis žinojo, kokios konkrečios veikos padarymu jis kaltinamas, todėl jo teisei į gynybą toks neteisingas požymio įvardijimas įtakos neturėjo.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 276 straipsnio taikymo

19. Nuteistojo D. K. kasaciniame skunde nurodomas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas iš esmės argumentuojamas tuo, kad teismai netinkamai vertino liudytojo K. M., kurio nei D. K., nei jo gynėjas negalėjo apklausti, ikiteisminio tyrimo

metu duotų ir teisiamajame posėdyje perskaitytų parodymų leistinumą, tinkamai neįvertino jų patikimumo ir nepagrįstai šiais parodymais rėmėsi skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje.

20. Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).

21. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, neturi. Liudytojo K. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai įrodymais pripažinti ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių nuostatų.

22. BPK 276 straipsnyje reglamentuojama kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų perskaitymo teisiamajame posėdyje tvarka ir sąlygos. Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai, kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas, be kita ko, yra miręs arba nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas.

23. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015). Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui. Tuo tarpu kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir perskaityti teisme, turi savarankišką įrodomąją reikšmę. Tai, ar šiuos duomenis laikyti įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-1-693/2017, 2K-73-689/2018).

24. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, taip pat kasacinio teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuomonės, kad tokia situacija, kai apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę

Karalystę; EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, Nr. 9154/10) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015, 2K-211-489/2016, 2K-295-507/2016). Tokiose situacijose būtina vertinti, ar liudytojo nedalyvavimo teismo procese arba atsisakymo duoti parodymus (ar atsakyti į gynybos klausimus) priežastis yra svarbi ir ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. EŽTT Didžioji kolegija sprendime byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją išaiškino, kad svarbios priežasties, dėl kurios kaltinimo liudytojas nedavė parodymų teismo posėdyje, nebuvimas savaime nenulemia bylos nagrinėjimo neteisingumo, tačiau tai yra labai svarbus veiksnys vertinant viso bylos nagrinėjimo teisingumą ir, įvertintas kartu su kitomis aplinkybėmis, gali lemti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto pažeidimo nustatymą (Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, par. 113). Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi. Atsižvelgiant į proceso kaip visumos teisingumo vertinimą, patikrinti, ar yra pakankamų kompensuojančių garantijų, privalu ir tokiose bylose, kuriose negalima padaryti vienareikšmės išvados, ar tokie parodymai buvo vieninteliai ar lemiami, tačiau matyti, kad buvo pakankamai reikšmingi ir jų pripažinimas įrodymu galėjo sukelti kliūčių gynybai (EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimai bylose Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, par. 147; Schatschaschwili prieš Vokietiją, par. 116). EŽTT praktikoje kaip lemiamas traktuojamas tokios reikšmės ar svarbos įrodymas, kuris gali nulemti bylos baigtį. Tuo atveju, kai liudytojo parodymus patvirtina kiti įrodymai, vertinimas, ar tokie parodymai yra lemiami, priklauso nuo juos patvirtinančių įrodymų įrodomosios reikšmės; kuo svaresni patvirtinantys įrodymai, tuo mažiau tikėtina, kad teismo procese nedalyvaujančio liudytojo parodymai bus traktuojami kaip lemiami (pvz., Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, par. 123–124).

25. Kaip matyti iš bylos medžiagos, BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 4 dalyje nustatyta tvarka teisiamajame posėdyje buvo balsu perskaityti ir priimant skundžiamus nuosprendį ir nutartį panaudoti liudytojo K. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat šio liudytojo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai. Viena vertus, iš tiesų, nuteistasis D. K. ir jo gynėjas proceso metu neturėjo galimybės pateikti klausimų minėtam liudytojui, tačiau, kita vertus, pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad K. M. nagrinėjant bylą teisme nebuvo apklaustas dėl svarbių priežasčių, nes jis (duomenys neskelbtini) mirė, o kaltinamasis aktas kartu su visa bylos medžiaga teismui perduotas 2017 m. kovo 2 d. Dėl to pagrįstai buvo nuspręsta liudytojo K. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus vertinti kartu su kitais bylos įrodymais. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, nuteistojo D. K. kasaciniame skunde nurodomų BPK 44 straipsnio 7 dalies, taip pat Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimų, kurie būtų suvaržę jo teisę į gynybą bei rungtynišką procesą, nenustatė.

26. Byloje nustatyta, kad K. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas penkis kartus, iš jų kartą pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Nors K. M. šioje byloje teisme apklaustas nebuvo, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo nuoseklūs, vienas kitą papildantys. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad K. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina liudytojos R. Š. parodymai, specialistų išvados, specialisčių paaiškinimai bei kita rašytinė bylos medžiaga. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad byloje esanti 2014 m. vasario 24 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada Nr. 5-2/35 dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos buvo pateikta iš esmės vadovaujantis ikiteisminio tyrimo pareigūno nurodytomis aplinkybėmis, kurios nustatytos remiantis K. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Iš minėtos specialisto išvados ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose apklaustų UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusių ir išvadas surašiusių specialisčių A. K. ir L. J. paaiškinimų matyti, kad tyrimo išvados padarytos įvertinus visus duomenis: ikiteisminio tyrimo medžiagą, buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus, VMI atliktų mokestinių tyrimų metu gautą informaciją. Abi specialistės savo išvadų teisingumą patvirtino teisme. Nors specialistės nurodė, kad darant išvadas buvo vadovautasi ir ikiteisminio tyrimo pareigūno nurodytomis bei ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, tačiau specialistė L. J. pažymėjo, kad jos išvada nesikeistų, jei nebūtų pateikta bylos medžiaga. Antai bylą nagrinėję teismai taip pat nenustatė pagrindo netikėti šia ar kitomis specialistų išvadomis, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad specialisčių A. K. ir L. J. parodymus papildė VMI specialistė A. B., visų specialisčių parodymai yra nuoseklūs, iš esmės sutampantys tarpusavyje, ir padarė išvadą, kad jais

nesivadovauti nėra pagrindo.27. Šiame kontekste pažymėtina, kad, teisiamajame posėdyje balsu perskaičius liudytojo K. M. ikiteisminio tyrimo

metu duotus parodymus, tiek nuteistasis D. K., tiek jo gynėjas turėjo galimybę ginčyti juose nurodytas aplinkybes ir pateikti savąją įvykių versiją bei ją patvirtinančius įrodymus. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, šia galimybe gynyba pasinaudojo, nes nuteistojo D. K. gynėjas baigiamojoje kalboje pasisakė tiek dėl K. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumo, tiek dėl juose nurodytų aplinkybių vertinimo.

28. Nuteistojo D. K. kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis ir jo gynėjas ne tik nedalyvavo K. M. apklausose ikiteisminio tyrimo metu, bet net nebuvo į jas kviečiami ar apie jas informuoti. Minėta, kad K. M. ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamasis keturis kartus buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūno ir vieną kartą pas ikiteisminio tyrimo teisėją. BPK 188, 189 straipsniuose, nustatančiuose įtariamojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos įtariamojo apklausos tvarką, nenustatyta, kad apie tokią apklausą privalomai būtų informuojami, juolab į ją kviečiami kiti bylos įtariamieji ar jų gynėjai. Pagal BPK 189 straipsnio 5 dalį, įtariamojo prašymu atliekamos jo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu turi dalyvauti jo gynėjas. Iš bylos medžiagos matyti, kad trijose iš penkių įtariamojo K. M. apklausų, iš jų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat dalyvavo jo gynėjas. Kitais dviem atvejais K. M. nepageidavo, kad gynėjas dalyvautų apklausoje. Bylą nagrinėję teismai įtariamojo K. M. apklausos ikiteisminio tyrimo metu tvarkos pažeidimų nenustatė, jų nepagrindė ir kasatorius.

29. Nuteistasis D. K. taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas jo atžvilgiu. Tačiau kasaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo šališkumas iš esmės siejamas su šio teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad, nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio ar nutarties motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu, kitais nuosprendžio surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-349/2014, 2K-P-89/2014, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015). Šiuo atveju jokių konkrečių apeliacinės instancijos teismo šališkumo požymių nenustatyta, kasaciniame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo pripažinti šį teismą šališku. Taigi darytina išvada, kad nuteistojo D. K. teisė į nešališką teismą nebuvo pažeista.

Dėl D. K. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį

30. D. K., ginčydamas jo nuteisimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, be kasaciniame skunde nurodytų ir pirmiau šioje nutartyje aptartų BPK pažeidimų, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atskirų jo apeliacinio skundo argumentų, juos atmetė darydamas vieną kitai prieštaraujančias, byloje nustatytos situacijos ir valstybinio kaltintojo pozicijos neatitinkančias išvadas, pvz., dėl UAB „T“ direktoriaus K. M. veiksmų, realiai nevykusių ūkinių operacijų, nustatyto klasikinio „karuselinio“ PVM sukčiavimo, dėl 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur) sumos, į kurią jis (D. K.) savo neteisėtais veiksmais įgijo didelės vertės turtinę teisę, ir kt.

31. Pažymėtina, kad šiais ir panašiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl baudžiamosios bylos aplinkybių tyrimo ir įrodymų vertinimo. Kasatoriaus teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų prieštaringumo bei neatitikties byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms iš esmės grindžiami kasatoriaus išdėstyta sava versija (supratimu) apie faktines bylos aplinkybes, o tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo neatitinka jo pozicijos (lūkesčių), laikoma įrodymų vertinimo taisyklių ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu. Vadinasi, nuteistojo D. K. kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo iš esmės yra teisiškai neargumentuoti ir pateikti be konkrečių nuorodų į, kasatoriaus nuomone, netinkamai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą (jo dalis), iš esmės tik formaliai nurodant, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepateikdami teisinių argumentų BPK 376 straipsnio 1 dalies prasme.

32. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ar nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio teiginiai, laikoma,

kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Dėl to paminėti D. K. kasacinio skundo teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs ir nesudarantys bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindo ir yra paliekami nenagrinėti.

33. Minėta, kad iš naujo vertinti bylos įrodymus, nustatyti faktines aplinkybes nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą išsamiai patikrino apeliacinės instancijos teismas. Visi nuteistojo D. K. argumentai dėl jo kaltės įrodytumo išnagrinėti, jo teiginiai, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais, motyvuotai atmesti. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos išvados, kad pirmosios instancijos teismas D. K. priėmė pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, yra grindžiamos aplinkybėmis, nustatytomis remiantis įrodymų visetu, įvertinus tiek teisinančių, tiek kaltinančių įrodymų pakankamumą bei patikimumą. Nagrinėjant bylą pagal D. K. apeliacinį skundą esminių BPK pažeidimų nepadaryta, priimta nutartis atitinka BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. D. K. baudžiamosios atsakomybės klausimas pagal teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes išspręstas teisingai, nustačius BK specialiosios dalies straipsniuose, pagal kuriuos jis nuteistas, nurodytų nusikalstamų veikų sudėtį sudarančius požymius. Teismų sprendimuose pripažinti įrodyta D. K. veikoje nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų sudėties požymiai, kurie tinkamai bei pakankamai argumentuotai atskleisti, – juos pakartoti ir daryti tapačias išvadas nėra teisinio pagrindo.

34. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nustatytas klasikinis „karuselinio“ PVM sukčiavimo atvejis, kuris pasireiškė siekiu apgaule UAB „A“ naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę į PVM susigrąžinimą. Teismai nustatė, kad UAB „T“ vykdė 0 procentų PVM tarifu apmokestinamą vilkikų ir puspriekabių pirkimą iš Lenkijos Respublikoje veikusių įmonių ir toliau juos pardavė taikant 21 procento PVM tarifą UAB „A“, o pastaroji šias transporto priemones vėl parduodavo, neretai ir toms pačioms Lenkijos įmonėms taikant 0 procentų PVM tarifą. Tačiau byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad UAB „T“ buvo tik fiktyviai naudojama įmonė, nes realiai perkamų vilkikų ir puspriekabių neįgijo, o buvo įforminti tik fiktyvūs jų įsigijimą patvirtinantys dokumentai, kuriuose nurodomi melagingi duomenys apie tai, kad perkamus vilkikus bei puspriekabes įgyja UAB „T“. Realiai šias transporto priemones iš įvairių pardavėjų pirko D. K. vadovaujama UAB „A“. UAB „T“ prekių pardavimo PVM į valstybės biudžetą nesumokėjo, o UAB „A“ įgijo teisę susigrąžinti iš biudžeto dėl vykdytų 0 procentų PVM tarifu apmokestinamų pardavimų susidariusį PVM skirtumą. Be to, nustatyta ir tai, kad D. K., būdamas UAB „A“ direktorius, žinodamas, jog realiai ūkinės finansinės operacijos tarp UAB „A“ ir UAB „T“ nėra įvykusios, pateikė įtraukti į UAB „A“ buhalterinės apskaitos registrus buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui žinomai suklastotas uždarosios akcinės bendrovės „T“ PVM sąskaitas faktūras. Įvertinus bylos medžiagą ir teismų sprendimų turinį, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad D. K. apgaule įgijo didelės vertės turtinę teisę į valstybės biudžeto lėšas – 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur) (šią sumą sudaro pirkimo PVM pagal UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje užfiksuotas fiktyvias „T“ PVM sąskaitas faktūras) ir apgaulingai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos rezultatų, įvertinti jos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, buvusių 2012 m. laikotarpiu.

35. Taigi konstatuotina, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes D. K. baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnio 2 dalis, 222 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai, nepažeidžiant iš BPK kylančių reikalavimų.


36. Kasatorius V. K., ginčydamas jo nuteisimą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, kasaciniame skunde nurodo, kad jis nėra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas, nes pats UAB „A“ buhalterinės apskaitos netvarkė – už jos tvarkymą buvo atsakingas buhalteris L. D., ir kad jis (V. K.), kaip UAB „A“ vadovas, būdamas atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, savo pareigas atliko tinkamai bei buhalterinę apskaitą reguliuojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Šie kasacinio skundo argumentai yra pagrįsti.

37. Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už trijų

alternatyvių veikų padarymą: buhalterinės apskaitos netvarkymą, aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą ir buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai šios veikos sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius. Pagal šį BK straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; ūkio subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką.

38. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos – aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo – subjektu ūkio subjekto vadovas gali būti tik tada, kai jis pats tiesiogiai tvarko buhalterinę apskaitą, arba ją aplaidžiai tvarko asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, o tik žodžiu susitaręs su ūkio subjektu. Kitais atvejais aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą ūkio subjekto arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikiančios įmonės darbuotojai (Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 ir 11 straipsniai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-370-139/2016).

39. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41/2012, 2K-69-895/2018). Įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį (2001 m. lapkričio 6 d. redakcija) ūkio subjekto vadovas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą. Realizuoti šią atsakomybę jis paprastai privalo priimdamas įmonės buhalterinės apskaitos politikos įsakymą. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajam buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tačiau jei tokia pareiga atlikta nekokybiškai, aiškiai ignoruojant teisės aktus ir sukelia BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius, galima kalbėti apie aplaidų teisės aktų reikalaujamos apskaitos organizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237-489/2015, 2K-69-895/2019, 2K-109-942/2019).

40. Nagrinėjamoje byloje V. K. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad aplaidžiai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos rezultatų, įvertinti jos turto. Kaltinime V. K. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nurodoma, kad jis, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 17 d. būdamas UAB „A“ direktorius, vadovavimą bendrovei perleido komercijos direktoriui D. K., pats nekontroliavo įmonės veiklos ir jos buhalterinės apskaitos vedimo, dėl to D. K. pasinaudojus galimybe teikti nurodymus dėl bendrovės apskaitos ir pateikus įtraukti į UAB „A“ buhalterinės apskaitos registrus buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui jam (D. K.) žinomai suklastotus dokumentus (PVM sąskaitas faktūras bei apmokėjimą pagal jas patvirtinančius fiktyvius kasos pajamų orderius), kuriuose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie transporto priemonių įsigijimą, apskaitos registruose buvo apskaitytos realiai neįvykusios ūkinės operacijos, turėjusios įtakos buhalterinėje apskaitoje turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio pasikeitimams.

41. Kaip matyti iš 2014 m. vasario 24 d. specialisto išvados dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos, kitų bylos duomenų, V. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 17 d., UAB „A“ buhalterinę apskaitą tvarkė bendrovėje nuo 2007 m. birželio 18 d. įdarbintas vyr. finansininkas L. D. Tai, kad UAB „A“ dirbo buhalteriu, vedė bendrovėje buhalterinę apskaitą, teisiamojo posėdžio metu patvirtino tiek pats L. D., tiek nuteistieji V. K. bei D. K.

42. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. K. yra inkriminuotas būtent aplaidus, nekokybiškas buhalterinės apskaitos organizavimas, kuris pasireiškė nekontroliavimu įmonės veiklos ir jos buhalterinės apskaitos vedimo. Tačiau minėta, kad buhalterinės apskaitos organizavimo negalima sutapatinti su jos vedimu (tvarkymu). Buhalterinės apskaitos organizavimas pasireiškia tuo, kad ūkio subjekto vadovas paskiria ar įdarbina už finansus atsakingą asmenį, kuris ją tvarko. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. K. tinkamai organizavo buhalterinę apskaitą – bendrovėje buvo įdarbintas vyr. finansininkas L. D., kuris ir tvarkė buhalterinę apskaitą. Remiantis minėtomis Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 ir 11 straipsnių nuostatomis, kai ūkio subjekte yra darbuotojas, šiuo atveju – vyr. finansininkas, būtent jis yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos vedimą.

43. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad teismai nepagrįstai V. K. pripažino BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektu ir nuteisė, nes jis tiek pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, tiek įvertinus bylos duomenis buvo atsakingas tik už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne už tvarkymą. Dėl to pirmosios

instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria V. K. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, bei apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl V. K. nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį palikta nepakeista, naikintina ir ši bylos dalis nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44. Kadangi dalis V. K. kasacinio skundo argumentų pripažįstami pagrįstais ir byla nutraukiama, kiti kasacinio skundo argumentai nenagrinėjami.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,

n u t a r i a:

Nuteistojo D. K. kasacinį skundą atmesti.Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 15 d. nutartį pakeisti.Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria V. K. nuteistas pagal BK 223

straipsnio 1 dalį, ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 15 d. nutarties dalį, kuria nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestas, ir šią bylos dalį nutraukti.

Kitas Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 15 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

TEISĖJAI ARMANAS ABRAMAVIČIUS

OLEGAS FEDOSIUKAS

PRANAS KUCONIS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Antano Simniškio,

susipažinusi su 2019 m. spalio 7 d. gautu ieškovės BUAB „Kasdairas“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=263c3980f4e511e99681cd81dcdca52c

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolos ieškovei BUAB „Kasdairas“ priteisimo. Kasacine tvarka skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimas, ieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde keliamas CPK 182 straipsnio 2 punkto, nustatančio, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, šiuo atveju – Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-2531-262/2018 ir Lietuvos apeliacinio teismo2018 m. spalio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1319-381/2018, kuriose ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, pažeidimo klausimas; nurodoma, kad tyčinio bankroto byloje nustatytos aplinkybės galėjo suponuoti išvadą nagrinėjamoje byloje dėl ginčo sandorių negaliojimo. Ieškovė taip pat pažymi, kad teismas pažeidė CK 6.66, 6.67 straipsnių ir CK 6.9301 straipsnio reglamentuojančių actio Pauliana institutą, nesąžiningumo prezumpcijos taikymą ir atsiskaitymų grynaisiais bei negrynaisiais pinigais eiliškumą, taip pat Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 80 straipsnio 1 dalies 8 punktą.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.



n u t a r i a:


TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 8 d. gautu atsakovės D. K. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos, nenustačiusios pagrindų kasacijai, du kartus atsisakė priimti atsakovės D. K. kartu su atsakovu D. K. teiktą kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolos ieškovei BUAB „Kasdairas“ priteisimo. Atsakovei buvo išaiškinta kasacijos esmė ir atsakyta, kodėl byloje negalima kasacija.

Atrankos kolegija, susipažinusi su trečią kartą paduodamu atsakovės D. K. kasaciniu skundu, kuriame kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais, pažymi tai, kad kasacinio skundo argumentai iš esmės kartojami ir, juos įvertinus skundžiamų procesinių sprendimų kontekste, nepatvirtina kasacijos byloje galimumo.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.


n u t a r i a:



ANDŽEJ MACIEJEVSKI


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4330a3a0f4e511e99681cd81dcdca52c




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 8 d. gautu atsakovo K. K. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolos ieškovei BUAB „Kasdairas“ priteisimo. Kasacine tvarka skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimas, ieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasacinis skundas paduodamas dėl tų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalių, kuriomis pripažinti negaliojančiais ieškovės ir atsakovo D. K. atliktas reikalavimų įskaitymas 2017 m. gegužės 18 d. PVM sąskaita–faktūra Nr. 8071 ir solidariai iš K. K. ir D. K. priteista ieškovei BUAB „Kasdairas“ 10 518,20 Eur, taip pat kuriomis solidariai iš atsakovų D. K. ir K. K. priteista 47 000 Eur skola bei palūkanos. Kasacija byloje grindžiama argumentais dėl netinkamo CK 6.129 straipsnio 1, 3 dalių, CK 6.130 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo bei teisinių santykių kvalifikavimo pažeidimo reikšmės CK 6.66 straipsnyje nustatytoms sąlygoms konstatuoti. Nurodoma, kad teismų pagal 2017 m. gegužės 18 d. PVM sąskaitą–faktūrą įskaitymu kvalifikuotas vienašalis sandoris turėjo būti vertinamas kaip

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=15aa4800f4e511e99681cd81dcdca52c

atleidimas nuo dalies prievolės įvykdymo, nes ieškovės ir atsakovo D. K. nesiejo priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai, o valią dėl teisinių padarinių išreiškė tik D. K., kuris buvo lygiavertis kitiems ieškovės kreditorius. Teismai netinkamai nustatė skolininką ir kreditorių teisiniame santykyje, atsiradusiame pagal buto nuomos sutartį, netinkamai taikė CK 6.66 straipsnį, nes pripažino negaliojančiu vienašalį sandorį, kuriame nebuvo išreikšta skolininko valia atlikti įskaitymą, nors actio Pauliana instituto esmė ir tikslas – skolininko sudaryto sandorio, kurio jis sudaryti neprivalėjo, jeigu jis pažeidžia kreditoriaus teises, ginčijimas. Kaip pagrindu kasacijai taip pat remiamasi argumentais dėl CK 6.969 straipsnio 1 dalies pažeidimo, nepagrįstai iš atsakovo K. K. ir atsakovės D. K. priteisus 47 000 Eur skolą ir palūkanas, teigiant, kad kai turtas perleidžiamas kaip įsipareigojimas pagal jungtinės veiklos sutartį dalis, toks perleidimas, nepriklausimai nuo to, kad įformintas pirkimo–pardavimo sutartimi, nesukuria atskirų mokėjimo ar skolinių įsipareigojimų kuriai nors šaliai.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.



n u t a r i a:



ANDŽEJ MACIEJEVSKI



Nr. 3P-1688/2019Teisminio proceso Nr. 2-06-3-05099-2018-5 (S)


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 7 d. gautu ieškovo A. D. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=38f32de0f4e511e99681cd81dcdca52c

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, reikalavimą Lietuvos valstybei grindžiant nepateisinamai ilgai vykdytu ikiteisminiu tyrimu. Kasacine tvarka skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi paliktas nepakeistas Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimas, kuriuo ieškinio netenkinta. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.



Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 6.272 straipsnio nuostatas, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą asmens teisę į tinkamą teismo procesą, nukrypo nuo nacionalinės ir EŽTT praktikos dėl baudžiamojo proceso trukmės kvalifikavimo per ilga. Pažymima, kad, konstatavę ieškovo teisės į jam pareikšto baudžiamojo kaltinimo (įtarimo) nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą, teismai netaikė kompensuojamojo pobūdžio teisinės gynybos priemonių; iš teismų sprendimų neaišku, kokio dydžio buvo tariamas nuosprendžio ieškovui sušvelninimas, darant išvadą, kad jam už teisės pažeidimą kaip kompensacija sušvelninta bausmė. Ieškovo teigimu, teismų procesiniuose dokumentuose baudžiamojoje byloje tariamas bausmės sušvelninimas dėl pernelyg ilgo proceso neaiškus ir nekonkretus, todėl už Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą ieškovui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.


Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip

neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.


n u t a r i a:






Civilinė byla Nr. 3K-3-265-421/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02517-2012-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.5; 2.5.3; 2.5.8.8; 2.5.9.2; 2.5.16.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių Ukmergės rajono savivaldybės bei uždarosios akcinės bendrovės „Ukmergės šiluma“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Miesto energija“ ieškinį atsakovėms Ukmergės rajono savivaldybei ir uždarajai akcinei bendrovei „Ukmergės šiluma“ dėl įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus ir nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Energijos taupymo centras“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3c992b70f4e511e99681cd81dcdca52c

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kompensacijos už turtinio komplekso pagerinimui panaudotų išlaidų atlyginimą, ir proceso teisės normų, nustatančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo:2.1. priteisti solidariai iš atsakovių 5 856 085 Lt (1 696 039,45 Eur) kompensacijos už šilumos ūkio pagerinimus pagal

turto nuomos teisinius santykius;2.2. priteisti solidariai iš atsakovių 2 209 629,28 Lt (639 952,87 Eur) kompensacijos už kitą iš ieškovės perimtą naujai

sukurtą (įgytą) turtą;2.3. priteisti iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ 50 000 Lt (14 481 Eur) kompensacijos už jos perimtą trumpalaikį

turtą;2.4. priteisti iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ 468 334,67 Lt (135 639,10 Eur) kompensacijos, susijusios su

Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ieškovės lėšomis grąžinta paskola;2.5. priteisti iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ 239 475,33 Lt (69 356,85 Eur) kompensacijos dėl ieškovės iš šios

atsakovės perimto trumpalaikio turto ir įsipareigojimų skirtumo;2.6. priteisti iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ 58 195,03 Lt (16 854,45 Eur) kompensacijos dėl ieškovės už

atsakovę sumokėto nekilnojamojo turto mokesčio;2.7. priteisti solidariai iš atsakovių 1 739 197,52 Lt (503 706,42 Eur) tiesioginių nuostolių, ieškovės patirtų dėl

atsakovių pareigos perimti ieškovės darbuotojus neįvykdymo, atlyginimo;2.8. priteisti iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ 1 930 770 Lt (559 189,64 Eur) kompensacijos dėl kuro ir vandens

kainų skirtumo;2.9. įpareigoti atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“ perimti iš ieškovės 2014 m. spalio 8 d. procesinių prašymų ir

paaiškinimų Priede Nr. 2 nurodytas vartotojų skolas, nustatant atsakovei 14 dienų terminą šiam įpareigojimui įvykdyti, o šio įpareigojimo neįvykdžius, skirti atsakovei 1000 Lt (289,62 Eur) dydžio baudą už kiekvieną dieną, kol sprendimas bus įvykdytas, taip pat priteisti ieškovei iš atsakovės 1 292 175,01 Lt (374 239,75 Eur) kompensacijos, susijusios su vartotojų skolomis;

2.10. įpareigoti atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“ perimti iš ieškovės rezervinį kurą, nustatant 14 dienų terminą šiam įpareigojimui įvykdyti, o jo neįvykdžius, skirti atsakovei 1000 Lt (289,62 Eur) dydžio baudą už kiekvieną dieną, kol sprendimas bus įvykdytas, taip pat priteisti ieškovei iš atsakovės 1 163 801,21 Lt (337 239,75 Eur) kompensacijos už šias perimtas rezervinio kuro atsargas;

2.11. įpareigoti atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“ perimti iš ieškovės 2014 m. spalio 8 d. procesinių prašymų ir paaiškinimų Priede Nr. 5 nurodytus karšto vandens skaitiklius, nustatant 14 dienų terminą šiam įpareigojimui įvykdyti, o jo neįvykdžius, skirti atsakovei 1000 Lt (289,62 Eur) dydžio baudą už kiekvieną dieną, kol sprendimas bus įvykdytas, taip pat priteisti ieškovei iš atsakovės 555 883,80 Lt (160 995,08 Eur) (neįskaitant PVM) kompensacijos už karšto vandens skaitiklių įrengimo išlaidas;

2.12. priteisti iš atsakovių po 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą iš atitinkamos atsakovės sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

2.13. priteisti ieškovei iš atsakovių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.3. Ieškovė nurodė, kad su Ukmergės rajono savivaldybe ir UAB „Energijos taupymo centras“ 2000 m. gruodžio 20 d.

sudarė SP UAB „Ukmergės šiluma“, UAB „Šventupė“ ir UAB „Dainavos energetika“ šilumos ūkių modernizavimo ir renovacijos sutartį (toliau – Modernizavimo sutartis). Ši sutartis buvo sudaryta Ukmergės rajono savivaldybės skelbto 2000 m. rugsėjo 12 d. konkurso dėl SP UAB „Ukmergės šiluma“, UAB „Šventupė“ ir UAB „Dainavos energetika“ šilumos ūkių modernizavimo ir renovacijos (toliau – konkursas) rezultatų pagrindu, UAB „Energijos taupymo centras“ laimėjus šį konkursą. Modernizavimo sutarties 1.1 punkte nurodyta, kad operatorius – UAB „Ukmergės energija“ (ieškovė), UAB „Energijos taupymo centras“ patronuojamoji įmonė, šios sutarties prieduose Nr. 1a, 1b ir 1c patvirtintose „Turto nuomos formose“ vadinama nuomininku. Minėto konkurso tikslas buvo parinkti šilumos tinklų modernizavimo ir renovacijos investuotoją Ukmergės rajono šilumos ūkiui sutvarkyti (konkurso nuostatų 1.1 punktas). Pagrindiniai investuotojo įsipareigojimai buvo nustatyti Modernizavimo sutartyje (2.2 punktas). Šios sutarties Priede Nr. 2 buvo nurodyta, kad iki 2008 metų ieškovė investuos ne mažiau kaip 8 015 000 Lt (2 321 304,45 Eur) į Investicijų grafike, kuris buvo sudarytas

pagal konkursinio pasiūlymo programą, nurodytus objektus. Investicijų grąža konkurso laimėtojui turėjo pasireikšti per teisę nustatytą sutarties terminą tiekti šilumos energiją Ukmergės rajono šilumos ūkio vartotojams. Minėta sutartis turėjo galioti 15 metų nuo jos pasirašymo dienos, bet ne trumpiau kaip 15 šildymo sezonų skaičiuojant po 2000 m. rudens – 2001 m. žiemos šildymo sezono (Modernizavimo sutarties 10.4 punktas).

4. Įgyvendindama Modernizavimo sutarties nuostatas 2001 m. sausio 2 d. su atsakove UAB „Ukmergės šiluma“, UAB „Šventupė“ ir UAB „Dainavos energetika“ ieškovė sudarė atitinkamai Turto nuomos sutartis Nr. 1, Nr. 2 bei Nr. 3. Turto nuomos sutartys nustatė, kad turtas ieškovei išnuomojamas 15 metų terminui, bet ne trumpiau, nei pasibaigs 15 šildymo sezonų, skaičiuojant po 2000 m. rudens – 2001 m. žiemos šildymo sezono iki paskutinių nuomos metų birželio 1 d.

5. Nepasibaigus Modernizavimo sutarties ir Turto nuomos sutarčių galiojimo terminui, 2009 metais Ukmergės rajono savivaldybė priėmė sprendimą nutraukti Modernizavimo sutartį ir pasiūlė ieškovei ją nutraukti šalių susitarimu. Ukmergės rajono savivaldybės taryba 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 7-82 nusprendė nuo 2010 m. gegužės 30 d. vienašališkai nutraukti Modernizavimo sutartį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnio 1 dalies pagrindu. Savivaldybė 2010 m. balandžio 22 d. raštu Nr. (6.17)-18-841 informavo ieškovę, kad, nutrūkus Modernizavimo sutarčiai, nutrūksta ir Turto nuomos sutartys.

6. Tarp šalių kilo teisminis ginčas dėl Modernizavimo sutarties nutraukimo teisėtumo. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimu, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi vienašališkas sutarties nutraukimas pripažintas teisėtu ir ieškovė įpareigota perduoti šilumos ūkio įmonėms pagal Turto nuomos sutartis išnuomotą ir naujai sukurtą turtą. Minėtais teismų procesiniais sprendimais nebuvo spręstas kompensavimo už ieškovės investicijų pagrindu pagerintą bei naujai sukurtą ir įgytą turtą, kuris buvo perduotas šilumos ūkio įmonėms, klausimas. Tačiau šiais procesiniais sprendimais buvo patvirtinta ieškovės teisė reikalauti kompensacijos už praradimus, patirtus dėl sutarties nutraukimo, šį klausimą sprendžiant derybų keliu, o šalims nesusitarus – kreipiantis dėl savo teisių gynybos į teismą.

7. Ieškovė ieškiniu reiškiamus reikalavimus dėl Modernizavimo sutarties pagrindu padarytų investicijų ir nuostolių kompensavimo grindė nepagrįsto praturtėjimo (CK 6.237, 6.242 straipsniai) ir civilinės atsakomybės institutais, taip pat specifiniais CK įtvirtintais nuomininko teisių gynimo būdais.

8. Minėtais teismų procesiniais sprendimais nagrinėjant ginčą dėl sutarčių nutraukimo, inter alia (be kita ko), buvo konstatuota, kad tiek visas šilumos ūkio turtas, tiek ir visi investicijų pagal Modernizavimo ir Turto nuomos sutartis pagrindu atlikti jo pagerinimai bei sukurti nauji objektai laikytini turtiniu kompleksu, todėl pasibaigus sutarčių galiojimui jie perduotini atsakovėms. Todėl ieškovė taip pat prašė įpareigoti atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“, kuri šiuo metu valdo šilumos ūkį ir vykdo šilumos tiekimo veiklą Ukmergės rajone, perimti turtą – rezervinio kuro atsargas, turtines reikalavimo teises į vartotojus ir vartotojų butuose įrengtus karšto vandens skaitiklius, kuris sudarė neatskiriamą šilumos ūkio, kaip turtinio komplekso, dalį.

9. Ieškovės teigimu, tikslas sutvarkyti Ukmergės rajono šilumos ūkį buvo pasiektas: iki sutarčių nutraukimo ieškovės atliktos investicijos iš esmės pagerino šilumos ūkio technologinius rodiklius, todėl Ukmergės rajono savivaldybė ir šilumos ūkio įmonės gavo iš esmės visą naudą iš sudarytų Modernizavimo ir Turto nuomos sutarčių. O ieškovės investicijos, nutraukus minėtas sutartis prieš terminą, nebuvo susigrąžintos.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

10. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei:10.1. 1 696 039,45 Eur solidariai iš abiejų atsakovių kaip kompensaciją už šilumos ūkio pagerinimus pagal turto

nuomos teisinius santykius;10.2. 227 269,46 Eur solidariai iš abiejų atsakovių kaip kompensaciją už kitą iš ieškovės perimtą naujai sukurtą (įgytą)

turtą;10.3. 135 639,10 Eur iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kaip kompensaciją, susijusią su Finansų ministerijai

ieškovės lėšomis grąžinta paskola;10.4. 16 854,45 Eur iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kaip kompensaciją ieškovei už atsakovę UAB „Ukmergės

šiluma“ sumokėjus nekilnojamojo turto mokestį;10.5. 503 706,42 Eur solidariai iš abiejų atsakovių kaip ieškovės tiesioginių nuostolių, patirtų dėl atsakovių pareigos

perimti darbuotojus neįvykdymo, atlyginimą;10.6. 559 189,64 Eur iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kaip kompensaciją dėl kuro ir vandens kainų skirtumo;10.7. 37 423,97 Eur iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kaip kompensaciją, susijusią su vartotojų skolomis,

įpareigojant atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“ perimti iš ieškovės vartotojų skolas, nustatant 14 dienų terminą šiam įpareigojimui įvykdyti bei nurodant, kad neįvykdžiusiam šio sprendimo asmeniui skirtina 289,62 Eur dydžio bauda už kiekvieną dieną, kol sprendimas bus įvykdytas;

10.8. 337 060,12 Eur iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“, kaip kompensaciją už perimtas rezervinio kuro atsargas, įpareigojant atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“ perimti iš ieškovės rezervinį kurą, nustatant 14 dienų terminą šiam įpareigojimui įvykdyti bei nurodant, kad neįvykdžiusiam šio sprendimo asmeniui skiriama 289,62 Eur dydžio bauda už kiekvieną dieną, kol sprendimas bus įvykdytas;

10.9. 160 995,08 Eur (neįskaitant PVM) iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kaip kompensaciją už karšto vandens skaitiklių įrengimo išlaidas;

10.10. iš atsakovių 6 proc. dydžio palūkanas;11. Teismas, spręsdamas dėl 5 856 085 Lt (1 696 039,45 Eur) kompensacijos už šilumos ūkio pagerinimus pagal turto

nuomos teisinius santykius ir 2 209 629,28 Lt (639 952,87 Eur) kompensacijos už kitą iš ieškovės perimtą naujai sukurtą (įgytą) turtą, nustatė, kad pagal konkurso sąlygas investuotojas (ieškovė) privalėjo modernizuoti, renovuoti ir eksploatuoti SP UAB „Ukmergės šiluma“, UAB „Šventupė“, UAB „Dainavos energetika“ šilumos ūkį, užtikrindamas optimalų šilumos ūkio funkcionavimą, ir garantuoti techniškai tvarkingą jo būklę investicijų sutarties galiojimui pasibaigus; atnaujinti šilumos energijos generavimo, paskirstymo ir vartojimo įrenginius, statyti naujus; perimti visus bendrovių darbuotojus dirbti savo įmonėje, vykdyti mokymą ir žinių perdavimą (nuomos atveju); daryti investicijas naujam turtui įsigyti; neturėjo teisės įkeisti, parduoti arba kitaip perleisti perimto ir naujai sukurto turto; esant nuomos sutarčiai, atlikus šilumos ūkio sutvarkymą ir nuomos sutarties galiojimui pasibaigus, parduoti Ukmergės rajono savivaldybei (jos bendrovėms) naujai sukurtą turtą už 1 Lt (0,29 Eur); šalys susitarė, kad ieškovė į šilumos ūkį investuos 8 015 000 Lt (2 321 304,45 Eur) (su PVM).

12. Teismas pažymėjo, kad ieškovės iniciatyva bylą nagrinėjant teisme 2013 m. rugsėjo 24 d. buvo atliktas šilumos ūkio vertinimas turto rinkos vertei nustatyti ir surašyta Turto vertinimo ataskaita Nr. 10A0-1308-0009. Šioje ataskaitoje sukurtas ilgalaikis turtas pagal Investicijų grafiką įvertintas 5 856 085 Lt (1 696 039,45 Eur), kitas naujai sukurtas ir įgytas ilgalaikis turtas – 2 209 629,28 Lt (639 952,87 Eur) (784 716 Lt, arba 227 269,46 Eur, – turto vertintojo nustatyta turto rinkos vertė, 1 175 692,43 Lt, arba 340 504,06 Eur, – investicijos (remontai) į išnuomotą turtą, 249 220,85 Lt, arba 72 179,35 Eur, – investicijos (remontai) į nuosavą ilgalaikį turtą). Ieškovė reikalavimą dėl kompensacijos už šilumos ūkio pagerinimus grindė Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo, CK 6.237, 6.242 straipsnių nuostatomis ir Modernizavimo sutarties 10.6.1 punktu. Ji prašė atlyginti ne visą jos faktinių išlaidų, vykdant investicijas, dydį, o tik Turto vertinimo ataskaitoje nustatytą šilumos ūkio turto vertę šio turto perdavimo atsakovėms dieną (Investicijų įstatymo 7 straipsnis).

13. Teismas, įvertinęs investavimą reglamentuojančias nuostatas ir bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas dėl investicijų grąžinimo po Modernizavimo sutarties, sudarytos dviejų lygiaverčių ūkio subjektų, nutraukimo, bet ne dėl neatlygintino jų paėmimo pagal Investicijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, nesutiko su ieškove, jog šalių ginčui išspręsti gali būti taikomos Investicijų įstatymo nuostatos. Tačiau teismas pažymėjo, kad tai nepaneigia ieškovės teisės reikalauti grąžinti jai lėšas, investuotas į šilumos ūkio pagerinimą ar naujų objektų sukūrimą remiantis kitu teisiniu pagrindu.

14. Teismas, įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, teisinį reglamentavimą bei Modernizavimo sutarties nuostatas, sprendė, kad atsakovė Ukmergės rajono savivaldybė privalėjo atlyginti ieškovei lėšas, kurios buvo skirtos šilumos ūkiui pagerinti bei sukurti (CK 6.501 straipsnio 1 dalis, Modernizavimo sutarties 10.6.1, 10.5.2, 10.5.3, 10.5.5 punktai). Kartu teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju privalu atsižvelgti į ginčo turto – šilumos ūkio – pobūdį, kuris vertintinas kaip vienas turtinis kompleksas, iš kurio eliminavus nors vieną dalį nebus užtikrintas šilumos tiekimas vartotojams (CK 1.110 straipsnio 2 dalis). Kadangi turtinis kompleksas, kaip civilinių teisių objektas, laikomas bendros ūkinės paskirties vienijamų daiktų visuma, jį sudarantys daiktai funkciniu ryšiu susiję taip, kad, nesant kuriam nors iš susidedančių daiktų ar jį atskyrus, normaliai nefunkcionuotų visas kompleksas ar neproporcingai sumažėtų jo vertė, tai teismas konstatavo, jog nutraukus Modernizavimo sutartį atsakovėms buvo perduotas

visas – ir investicijų pagrindu naujai sukurtas, ir pagerintas – turtas, neskaidant jo į buvusį iki investicijų ir investavimo pagrindu modernizuotą ar sukurtą turtą.

15. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad po Modernizavimo sutarties nutraukimo iš ieškovės atsakovėms perduotas turtas vertintinas kaip turtinis kompleksas, kurio neįmanoma suskaidyti į sudėtines dalis, sprendė, jog taip pat nėra galimybės atskirti į šilumos ūkį investuotas lėšas nuo bendros turto masės, buvusios iki investicijų.

16. Teismas, atlikęs Turto vertinimo ataskaitos analizę, padarė išvadą, kad vertintojai pateikė atsakovių iš ieškovės perimto turto, kaip viso komplekso, rinkos vertę, t. y. apskaičiavo pinigų sumą, už kurią galėtų būti perduotas visas turtas ar verslas jo vertinimo dieną, nenustatant iki pagerinimų buvusios jo rinkos kainos ir pagerinimų apimties.

17. Teismas vertino atsakovių perimtą šilumos ūkio turtą kompleksiškai, po investavimo galintį funkcionuoti tik esant visoms jo sudedamosioms dalims, kaip naujai sukurtą, kas lemia jo kompleksinį funkcionavimą ir visiškai naują vertę. Teismas, atsižvelgdamas į tokį iš ieškovės perimto ilgalaikio turto pagal Investicijų grafiką traktavimą ir į atsakovių pareigą grąžinti ieškovei investicijas, pripažino pagrįstu ieškovės reikalavimą dėl 5 856 085 Lt (1 696 039,45 Eur) priteisimo už šilumos ūkio pagerinimus.

18. Atsižvelgdamas į tai, kad Turto vertinimo priežiūros tarnyba nenustatė ieškovės pateiktos turto vertinimo ataskaitos neatitikties imperatyviesiems Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio reikalavimams, teismas atmetė atsakovių argumentus dėl šios ataskaitos ydingumo. Teismas taip pat nevertino atsakovių pateiktų turto vertinimo ataskaitų Nr. 340/2183 (UKM):12, Nr. 340/2184 (UKM):12, Nr. 340/2218 (UKM):13, Nr. 340/2167 (UKM):12, Nr. 340/2187 (UKM):12, Nr. 340/2204 (UKM):12, Nr. 340/2128 (UKM):12 ir nepripažino jų tinkamais įrodymais nustatant atsakovių perimto šilumos ūkio vertę, nes Turto vertinimo priežiūros tarnyba, patikrinusi minėtų verslo vertinimo ataskaitų atitiktį Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio reikalavimams, pripažino jas neteisingomis ir neatitinkančiomis įstatymo normų.

19. Aplinkybę, kad Ukmergės rajono savivaldybė 2010 m. kovo mėn. rašte dėl sutarties nutraukimo ir kompensacijos skaičiavimo sutiko kompensuoti ieškovei 5,5 mln. Lt (1,59 mln. Eur) nuostolių, patirtų nutraukus Modernizavimo sutartį, teismas vertino kaip pripažinimą, jog ieškovė turėjo teisę į savo investuotų lėšų grąžinimą Modernizavimo sutartį nutraukus prieš terminą.

20. Teismas nustatė, kad ieškovė, formuluodama reikalavimą dėl kompensacijos už kitą naujai sukurtą ir įgytą ilgalaikį turtą, prie turto vertintojo nustatytos turto rinkos vertės (784 716 Lt, arba 227 269,46 Eur) pridėjo lėšas, panaudotas išnuomotam ilgalaikiam turtui remontuoti (1 175 692,43 Lt, arba 340 504,06 Eur), ir lėšas, kurios buvo skirtos nuosavam ilgalaikiam turtui remontuoti (249 220,85 Lt, arba 72 179,35 Eur); kad turto vertintojas, nustatydamas kito naujai sukurto ir įgyto ilgalaikio turto rinkos vertę, ją apskaičiavo neatsižvelgdamas į buvusią iki pagerinimų turto rinkos kainą ir pagerinimų apimtį atskirai bei turto pagerinimus laikydamas naujai sukurtu ilgalaikiu turtu. Teismas nesutiko su ieškovės pateiktu kompensacijos už iš jos perimtą naujai sukurtą (įgytą) turtą dydžiu, nes kompensacijos dydis apskaičiuotas imant padidėjusią turto rinkos vertę po remonto (pagerinus turtą) prie jos pridedant į remontą investuotas lėšas. Tačiau ieškovė neįrodinėjo jos iš atsakovių pagal Modernizavimo sutartį ir Turto nuomos sutartį Nr. 1 perimto turto kainos, buvusios iki investavimo į jį momento.

21. Teismas ieškovės naujai sukurtą ilgalaikį turtą vertino kaip atsakovėms perduotą turtinį kompleksą, todėl laikė, kad turto vertintojų nustatyta turto rinkos vertė po atliktų pagerinimų negalėjo būti mažesnė nei į jį investuotų lėšų dydis, be to, vertintojo nustatyta turto rinkos vertė apėmė ir remonto į išnuomotą bei nuosavą ilgalaikį turtą išlaidas. Atsižvelgdamas į tai, teismas ieškovės reikalavimą dėl 2 209 629,28 Lt (639 952,87 Eur) kompensacijos už kitą iš ieškovės perimtą ir pagerintą turtą tenkino iš dalies, priteisdamas 784 716 Lt (227 269,46 Eur).

22. Kadangi po Modernizavimo sutarties nutraukimo šilumos ūkio turtas iš ieškovės buvo perimtas abiejų atsakovių, o atsakovė Ukmergės rajono savivaldybė priėmė sprendimus dėl šios sutarties vykdymo ir nutraukimo, taip pat ji yra atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ pagrindinė akcininkė, tai 5 856 085 Lt (1 696 039,45 Eur) ir 784 716 Lt (227 269,46 Eur) kompensacijas teismas ieškovei priteisė solidariai iš abiejų atsakovių.

23. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 22 straipsnio, Energijos išteklių rezervinio kuro atsargų sudarymo, tvarkymo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu (galiojusių iki 2012 m. gegužės 9 d.), nuostatas, padarė išvadą, kad ieškovė reikalavimą dėl įpareigojimo perimti rezervinį kurą ir 1 163 801,21 Lt (337 060,13 Eur) kompensacijos už perimtas rezervinio kuro atsargas grindė įstatymo nustatyta pareiga

kaupti rezervinį kurą. Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reglamentavimą, teismas laikė šias atsargas vientisu būtinu kompleksu su turtu, reikalingu nepertraukiamam šilumos energijos tiekimui vykdyti, perduotinu atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ po Modernizavimo sutarties nutraukimo.

24. Faktas, kad atsakovių valdomas šilumos ūkis vykdė veiklą ir be rezervinio kuro, likusio pas ieškovę, teismo vertinimu, nepaneigė išvados dėl atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ perduotino šilumos ūkio vientisumo. Teismo teigimu, atsakovės neįrodė, kad rezervinio kuro įsigijimo išlaidos buvo įskaičiuotos į vartotojams nustatytą šilumos kainą, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog kuras įsigytas didesne nei rinkos kaina (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių teismas pripažino, kad atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“ privalo perimti iš ieškovės rezervinį kurą, sumokėti už jį 1 163 801,21 Lt (337 060,13 Eur), nustatė 14 dienų terminą šiam įpareigojimui įvykdyti bei nurodė, kad neįvykdžiusiai šio sprendimo atsakovei skiriama 1000 Lt (289,62 Eur) dydžio bauda už kiekvieną dieną, kol sprendimas bus įvykdytas.

25. Teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“ perimti iš ieškovės karšto vandens skaitiklius ir priteisti ieškovei 555 883,80 Lt (160 995,08 Eur) (neįskaitant PVM) kaip kompensaciją už karšto vandens skaitiklių įrengimo išlaidas, nustatė, kad ieškovė, vykdydama Modernizavimo sutartį, vartotojų patalpose įrengė 7192 vnt. karšto vandens skaitiklių, šie po sutarties nutraukimo buvo perimti atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kartu su kitu turtu. Ieškovės teigimu, atsakovė, išvengusi būtinybės įrengti savo apskaitos prietaisus ir juos perėmusi iš ieškovės, nepagrįstai praturtėjo 555 883,80 Lt (160 995,08 Eur).

26. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad nuo 2010 m. gegužės 31 d. atsakovė tapo vienintele šilumos ir karšto vandens tiekėja Ukmergėje ir Ukmergės rajone. Šiai veiklai vykdyti iš ieškovės buvo perimtas turtas, turintis užtikrinti sklandų šilumos ūkio funkcionavimą ir vartotojų aprūpinimą šilumos energija. Teismas padarė išvadą, kad karšto vandens skaitikliai, nutraukus Modernizavimo sutartį, atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ buvo perimti kartu su kitu turtu kompleksiškai, be jų atsakovė negalėtų organizuoti šilumos ūkio veiklos. Atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“, teigdama, kad ji nėra perėmusi ieškovei priklausančių skaitiklių, nepaaiškino, kaip šilumos ūkis galėtų funkcionuoti be šių apskaitos prietaisų.

27. Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, nustatė, kad apskaitos prietaisai ieškovės buvo pradėti montuoti 2009 m., jie tinka naudoti iki 2015 m.; atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“ ieškovės sumontuotus skaitiklius vartotojų butuose savo iniciatyva ir ieškovei nesutinkant pradėjo keisti po 2013 m. rugpjūčio 2 d.; atsakovė pakeitė 1378 skaitiklius.

28. Teismas padarė išvadą, kad perėmusi apskaitos prietaisus atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“ jais naudojosi tiekdama karštą vandenį ir taip išvengė būtinybės juos įrengti vartotojų patalpose. Vėlesnis masinis skaitiklių keitimo faktas atsakovės iniciatyva nepaisant jų pakeitimo būtinumo nepaneigė šių prietaisų perėmimo iš ieškovės po Modernizavimo sutarties nutraukimo, taip pat naudojimosi jais kaip neatsiejama šilumos ūkio dalimi. Teismo vertinimu, skaitiklių keitimas, atsakovei neįrodžius jų eksploatavimo netinkamumo, neatleido jos nuo pareigos atlyginti ieškovei šių prietaisų įsigijimo ir sumontavimo sąnaudas, t. y. 555 883,80 Lt (160 995,08 Eur). Teismas ieškovės reikalavimą nustatyti 14 dienų šių prietaisų perdavimo terminą laikė netikslingu, nes atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“ iki skaitiklių keitimo naudojosi ieškovei priklausančiais apskaitos prietaisais, t. y. faktiškai perėmė skaitiklius.

29. Teismas, tenkinęs dalį ieškovės pareikštų reikalavimų, atsižvelgdamas į tai, kad dalis ieškovės prašomų sumų buvo priteista solidariai iš abiejų atsakovių, o dalis – tik iš vienos atsakovės, sprendė, kad 6 proc. dydžio procesinės palūkanos, skaičiuotinos nuo 2 427 015,33 Eur, priteistinos solidariai iš abiejų atsakovių, o 6 proc. dydžio procesinės palūkanos, skaičiuotinos nuo 1 247 162,36 Eur, – tik iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“.

30. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovių apeliacinį skundą, 2016 m. vasario 5 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą:

30.1. panaikino sprendimo dalį, kuria priteista 135 639,10 Eur iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kaip kompensacija, susijusi su Finansų ministerijai ieškovės lėšomis grąžinta paskola, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė;

30.2. panaikino sprendimo dalį, kuria priteistas 503 706,42 Eur solidariai iš abiejų atsakovių kaip ieškovės tiesioginių nuostolių, patirtų dėl atsakovių pareigos perimti darbuotojus neįvykdymo, atlyginimas, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė;

30.3. panaikino sprendimo dalį, kuria priteista 559 189,64 Eur iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kaip

kompensacija dėl kuro ir vandens kainų skirtumo, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė;30.4. panaikino sprendimo dalį, kuria priteista 37 423,97 Eur iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kaip kompensacija,

susijusi su vartotojų skolomis, įpareigojant atsakovę perimti iš ieškovės vartotojų skolas, nustatant 14 dienų terminą šiam įpareigojimui įvykdyti bei nurodant, kad neįvykdžiusiam šio sprendimo asmeniui skirtina 289,62 Eur dydžio bauda už kiekvieną dieną, kol sprendimas bus įvykdytas, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė;

30.5. panaikino sprendimo dalį, kuria priteista 337 060,12 Eur iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kaip kompensacija už perimtas rezervinio kuro atsargas, įpareigojant atsakovę perimti iš ieškovės rezervinį kurą, nustatant 14 dienų terminą šiam įpareigojimui įvykdyti bei nurodant, kad neįvykdžiusiam šio sprendimo asmeniui skiriama 289,62 Eur dydžio bauda už kiekvieną dieną, kol sprendimas bus įvykdytas, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė;

30.6. panaikino sprendimo dalį, kuria priteista 160 995,08 Eur (neįskaitant PVM) iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kaip kompensacija už karšto vandens skaitiklių įrengimo išlaidas, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė;

30.7. panaikino sprendimo dalį, kuria priteistos iš atsakovių 6 proc. dydžio palūkanos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas bei perskirstė bylinėjimosi išlaidas;

30.8. kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs ieškovės ir atsakovių kasacinius skundus, 2016 m. spalio 27 d.

nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties dalį pakeitė, dalį panaikino, dalį paliko nepakeistą:31.1. panaikino nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo dalis,

kuria ieškovei UAB „Miesto energija“ solidariai iš atsakovių Ukmergės rajono savivaldybės ir UAB „Ukmergės šiluma“ priteista 1 696 039,45 Eur kompensacija už šilumos ūkio pagerinimus pagal turto nuomos teisinius santykius ir 227 269,46 Eur kompensacija už kitą iš ieškovės perimtą naujai sukurtą (įgytą) turtą, ir perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui;

31.2. panaikino nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo dalis, kuria ieškovei UAB „Miesto energija“ iš atsakovės UAB „Ukmergės energija“ priteista 135 639,10 Eur kompensacija, susijusi su Finansų ministerijai ieškovės lėšomis grąžinta paskola, 559 189,64 Eur kompensacija dėl kuro ir vandens kainų skirtumo, ir dėl šios bylos dalies paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą;

31.3. panaikino nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo dalis, kuria ieškovei UAB „Miesto energija“ iš atsakovės UAB „Ukmergės energija“ priteista 337 060,12 Eur kompensacija už perimtas rezervinio kuro atsargas ir 160 995,08 Eur kompensacija už karšto vandens skaitiklių įrengimo išlaidas, ir perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui;

31.4. panaikino nutarties dalį, kuria ieškovei UAB „Miesto energija“ iš atsakovių Ukmergės rajono savivaldybės ir UAB „Ukmergės šiluma“ priteistos 6 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, perskirstytos pirmosios instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos ir priteistas apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas;

31.5. kitą nutarties dalį paliko nepakeistą.32. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už šilumos ūkio pagerinimus ir naujai sukurtą (įgytą) turtą, sutiko

su atsakovių kasacinio skundo argumentais, kad teismai, siekdami tinkamai nustatyti ieškovės atliktų investicijų į šilumos ūkio turto pagerinimą dydį, šio turto pagerinimų vertę, byloje esant tik vienam šilumos ūkio turto vertę nurodančiam įrodymui – ieškovės pateiktai Turto vertinimo ataskaitai Nr. 10A0-1308-0009, o atsakovių pateiktų turto vertinimo ataskaitų byloje nevertinę dėl jose padarytų Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio reikalavimų pažeidimų, atsižvelgdami į byloje nagrinėjamų klausimų sudėtingumą ir specifiškumą, turėjo paskirti ekspertizę. Kasacinis teismas konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, jog, ieškovei įvykdžius pareigą modernizuoti, renovuoti šilumos ūkį bei atlikti investicijas, tokios investicijos, Modernizavimo sutarčiai pasibaigus prieš terminą, nepriklausomai nuo sutarties pasibaigimo pagrindo, privalo būti kompensuotos. Kasacinis teismas nurodė, kad teismai, spręsdami dėl ieškovei priteistinos kompensacijos dydžio, netinkamai taikė įrodinėjimo procesą ir ekspertizės atlikimą reglamentuojančias teisės normas, todėl šią bylos dalį grąžino apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

33. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą iš naujo, 2019 m. sausio 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei priteista 1 696 039,45 Eur solidariai

iš atsakovių kaip kompensacija už šilumos ūkio pagerinimus, 227 269,46 Eur solidariai iš atsakovių kaip kompensacija už kitą iš ieškovės perimtą naujai sukurtą (įgytą) turtą, 337 060,12 Eur iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kaip kompensacija už perimtas rezervinio kuro atsargas, 160 995,08 Eur (neįskaitant PVM) iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kaip kompensacija už karšto vandens skaitiklių įrengimo išlaidas, paliko nepakeistą; pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, jas perskirstydama.

34. Dėl prašymų priimti naujus įrodymus ir skirti teismo ekspertizę kolegija nurodė, kad šie prašymai išnagrinėti ir netenkinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. ir 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimis, jomis konstatuota, jog atsakovių prašymas dėl ekspertizės skyrimo pateiktas pavėluotai, jis nėra tinkamai parengtas, kaip ekspertai siūlomi asmenys nesutiko atlikti prašomos skirti ekspertizės. Kolegija, remdamasi CPK 2 straipsniu, 7 straipsnio 1 dalimi, 8, 12, 17, 21 straipsniais, 185 straipsnio 2 dalimi, 212 straipsniu, papildomai nurodė, kad toks tinkamai neparengtas prašymas rodo, jog atsakovės netinkamai naudojosi procesinėmis teisėmis ir vykdė procesines pareigas, teismas negali būti šalies advokatu ir už ją atlikti procesinius veiksmus, byloje surinktų duomenų pakanka išvadoms dėl ginčo esmės.

35. Kolegija pažymėjo, kad kasacinis teismas nagrinėjamoje byloje nustatė visų sąlygų, būtinų turto pagerinimo išlaidoms kompensuoti, egzistavimą, o bylos dalį perdavė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik dėl kompensacijos dydžio nustatymo.

36. Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartyje išdėstytus išaiškinimus, 2017 m. vasario 1 d. nutartimi paskyrė turto rinkos vertės ekspertizę, siekdamas nustatyti: 1) kokia Ukmergės rajono šilumos ūkio turto rinkos vertė buvo 2000 m. gruodžio 20 d. Modernizavimo sutarties ir 2001 m. sausio 2 d. Turto nuomos sutarčių sudarymo momentu; 2) kokia šilumos ūkio turto (turtinio komplekso – pagerinto, naujai sukurto, rezervinio kuro, karšto vandens apskaitos prietaisų) rinkos vertė buvo 2010 m. gegužės 31 d.; 3) koks yra šilumos ūkio turto (turtinio komplekso – pagerinto, naujai sukurto, rezervinio kuro, karšto vandens apskaitos prietaisų) vertės skirtumas; 4) kiek šio šilumos ūkio turtinio komplekso vertė padidėjo dėl ieškovės atliktų investicijų (dėl jo pagerinimo, naujo sukūrimo, rezervinio kuro, karšto vandens apskaitos prietaisų); 5) koks yra šio turto nusidėvėjimas.

37. Lietuvos apeliaciniame teisme 2018 m. gegužės 2 d. gautas teismo eksperto Tauro Antano Tupinio atliktos ekspertizės aktas Nr. 1710/04-1, kuriame padarytos tokios išvados: 1) Ukmergės rajono šilumos ūkio turto rinkos vertė 2000 m. gruodžio 20 d. Modernizavimo sutarties sudarymo momentu – 5 942 704 Lt, 2001 m. sausio 2 d. Turto nuomos sutarčių sudarymo momentu – 5 678 743 Lt; 2) šilumos ūkio turto (turtinio komplekso – pagerinto, naujai sukurto, rezervinio kuro, karšto vandens apskaitos prietaisų) rinkos vertė 2010 m. gegužės 31 d. – 22 600 919 Lt; 3) šilumos ūkio turto (turtinio komplekso – pagerinto, naujai sukurto, rezervinio kuro, karšto vandens apskaitos prietaisų) verčių skirtumas: 2010 m. gegužės 31 d. ir 2000 m. gruodžio 20 d. – 16 658 215 Lt, 2010 m. gegužės 31 d. ir 2001 m. sausio 2 d. – 16 922 076 Lt; 4) dėl atliktų investicijų į nuomojamo turto pagerinimą šilumos ūkio vertė 2010 m. gegužės 31 d. padidėjo 2 962 473 Lt, dėl atliktų investicijų į šilumos ūkio pagerinimą, sukuriant naują turtą, vertė 2010 m. gegužės 31 d. padidėjo 8 634 087 Lt (į pastarąją sumą įskaičiuotos investicijos į naujai sukurto turto pagerinimą – 149 022 Lt); 5) naujai sukurto turto nuvertėjimas 2001–2010 metų laikotarpiu sudarė 4 945 520 Lt (į šią sumą įtrauktas naujai sukurto turto pagerinimų nuvertėjimas – 79 691 Lt), nuomojamo turto visas nuvertėjimas (visu tarnavimo laikotarpiu) sudarė 12 675 862 Lt (tarp jų atliktų pagerinimų 2001–2010 metais nuvertėjimas sudarė 706 029 Lt).

38. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei 5 856 085 Lt kompensacijos už šilumos ūkio pagerinimus pagal turto nuomos teisinius santykius, 784 716 Lt kompensacijos už kitą iš ieškovės perimtą naujai sukurtą (įgytą) turtą, 1 163 801,21 Lt kompensacijos už perimtas rezervinio kuro atsargas, 555 883,80 Lt (neskaitant PVM) kompensacijos už karšto vandens skaitiklių įrengimo išlaidas, t. y. mažesnę bendrą kompensacijos sumą nei nagrinėjamoje apeliacinėje byloje teismo paskirtos ekspertizės metu nustatyta ieškovės investicijų vertė. Nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo ieškovei priteistos kompensacijos suma, apeliacinį skundą šioje byloje padavė tik atsakovės. Todėl teismo ekspertizės metu nustatyta didesnė ieškovės investicijų vertė nei kompensacijos dydis, priteistas ieškovei pirmosios instancijos teismo, teisėjų kolegijai suponavo išvadą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuri grąžinta apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pagrįstumo ir teisėtumo.

39. Kolegija nurodė, kad atsakovės savo argumentus dėl atlygintinos kompensacijos dydžio grindė iš esmės vien tik ekspertinių tyrimų išvadų kritika ir prašė nesivadovauti nei Turto vertinimo ataskaita, nei apeliacinės instancijos teismo

paskirtos ekspertizės išvadomis.40. 2018 m. lapkričio 21 d. žodinio teismo posėdžio metu ekspertas T. A. Tupinis išsamiai atsakė į šalių užduotus

klausimus, atsakydamas į atsakovių atstovo klausimus, nuodugniai paaiškino, kad šilumos ūkio vertė padidėjo būtent dėl ieškovės investicijų, tai matyti iš viso ekspertizės akto turinio, kitokios investicijos nebuvo vertinamos; nurodant turto rinkos vertę buvo įskaičiuotas turto vertės pokytis dėl ekonomikos augimo, infliacijos ir kt.; investicijomis buvo laikomi visi remonto darbai, o buhalterinės apskaitos dokumentuose esantis įrašas „atliktas remontas nepailgina turto tarnavimo laiko, nepagerina naudingųjų turto savybių“ yra standartinis, formalus įrašas, tačiau faktiškai tai buvo investicijos; dėl rezervinio kuro kokybės buvo laikoma, kad kuras yra tinkamos kokybės, nes byloje kitokių duomenų nebuvo. Taip pat ekspertas, atsakydamas į ieškovės atstovų klausimus, nurodė, kad turto nuvertėjimas buvo įvertintas, o skaitiklių vertė po nustatytos vertinimo datos nebuvo skaičiuojama. Teisėjų kolegijos vertinimu, į šalių klausimus dėl ekspertizės akto turinio ir išvadų eksperto apklausos metu buvo išsamiai ir argumentuotai atsakyta. Atsakovių atstovo baigiamųjų kalbų metu išsakytos abejonės dėl ekspertinio tyrimo turinio, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinos nesavalaikiu naudojimusi procesinėmis teisėmis.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMŲ Į JUOS TEISINIAI ARGUMENTAI

41. Kasaciniu skundu atsakovės prašo panaikinti pirmosios instancijos sprendimo dalį, kuria tenkinta ieškinio dalis, taip pat apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, ir priimti naują sprendimą – ieškinį visiškai atmesti bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

41.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas grąžino bylą apeliacinės instancijos teismui iš naujo nagrinėti tam, kad teismas papildomai aiškintųsi, išnagrinėtų ir nustatytų tam tikras faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą ir spręsdamas ieškovei priteistinos kompensacijos dydžio klausimą, privalėjo nustatyti ir įvertinti visas aplinkybes, atsakovių nurodomas apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad visos reikiamos aplinkybės yra konstatuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartimi, o bylos dalis perduota apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik dėl kompensacijos dydžio, rėmėsi tik vienu įrodymu – UAB „Matininkai“ Turto vertinimo ataskaita. Teismas nenagrinėjo atsakovių apeliaciniame skunde suformuluotų argumentų: turi būti nustatyta, kurie ieškovės atlikti darbai vertintini kaip Modernizavimo sutartimi išnuomoto turto pagerinimas; turi būti nustatyta, kokios ieškovės išlaidos buvo patirtos tik išsinuomoto turto tinkamai būklei palaikyti, nes nuomininkas savo sąskaita turi daryti išsinuomoto turto einamąjį remontą; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priskyrė ieškovės atliktoms investicijoms pagal Modernizavimo sutartį su atsakovėmis nesuderintas papildomas 1 222 916,20 Lt (354 468,55 Eur) investicijas; ieškovė patirtas išlaidas susigrąžino, gaudama amortizacinius atskaitymus, įskaičiuotus į vartotojams parduotos šilumos bazinę kainą, – 8 001 733 (be PVM) (2 319 342,90 Eur); ieškovės pateiktoje Turto vertinimo ataskaitoje (Priedas Nr. 4.2) yra ieškovės parengta pažyma, kurioje ieškovė naujai sukurto turto pirminę vertę nurodė 9 244 649,29 Lt, o balansinę likutinę vertę 2010 metais – 2 448 712,76 Lt (709 771,80 Eur); nuomininkui gali būti atlyginama už turto pagerinimus tiek, kiek nuomojamas turtas dėl pagerinimų tapo vertingesnis, tačiau atlyginama suma negali viršyti nuomininko patirtų išlaidų turtui pagerinti. Nepasisakęs dėl apeliacinio skundo argumentų, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurino bylos nagrinėjimo ribas apeliaciniame procese (CPK 320 straipsnis), pažeidė atsakovių teisę į tinkamą teismo procesą apeliaciniame procese (CPK 5 straipsnio 1 dalis).

41.2. Teismai, vertindami išsinuomoto daikto pagerinimą, apsiribojo teiginiu, jog neįmanoma atskirti į šilumos ūkį investuotų lėšų nuo bendros turto masės, buvusios iki investicijų. Ieškovė daiktų pagerinimo išlaidų dydį įrodinėjo tik UAB „Matininkai“ ataskaita, tačiau šis įrodymas tiesiogiai nepatvirtina išlaidų būtinumo ir realumo. Pagal CK 6.499 straipsnį prie išlaidų daiktui pagerinti paprastai nepriskiriamos išlaidos, patirtos palaikant normalią daikto būklę, reikalingą jam eksploatuoti, nes nuomininkas turi pareigą grąžinti daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas, atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą, arba sutartyje nurodytos būklės. Teismai ieškinį tenkino, atleisdami ieškovę nuo įrodinėjimo pareigos, nes nereikalavo pagrįsti išsinuomoto turto pagerinimo dydžio. Taip buvo pažeista CPK 178 straipsnyje nustatyta ieškovo pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus.

41.3. Būtinosiomis atlygintinomis turto pagerinimo išlaidomis pripažįstamos tokios, dėl kurių padidėjo nuosavybės objekto vertė, t. y. atlygintina ne turėtų išlaidų suma, o jos dalis, atitinkanti turto vertės padidėjimą. Teismų naudota UAB

„Matininkai“ parengta Turto vertinimo ataskaita patvirtina ieškovės investicijų pagrindu sukurto naujo (įgyto) pagal Modernizavimo sutartį turto rinkos vertę, tačiau nepagrindžia ieškovės realių išlaidų (investicijų) pagal Modernizavimo sutartį.

41.4. Teismai, nagrinėjamoje byloje taikydami Modernizavimo sutarties 10.6.1 punktą, įpareigojusį Ukmergės rajono savivaldybę grąžinti operatoriui visas iki šios sutarties nutraukimo dienos operatoriaus padarytas investicijas į išsinuomotą turtą (atskaičius nusidėvėjimą), nepaisė aplinkybės, kad Modernizavimo sutarties pasibaigimo pasekmės kyla tik jos šalims, o atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“ nebuvo šios sutarties šalis, vadinasi, nurodytas jos punktas negali sukelti šiai atsakovei teisinių pasekmių.

41.5. Skundžiami teismų sprendimas ir nutartis leidžia daryti išvadą, jog teismai, tenkindami ieškovės reikalavimą dėl investicijų sugrąžinimo, iš esmės taikė restituciją, t. y. grąžino visas ieškovės patirtas išlaidas vykdant Modernizavimo sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. spalio 27 d. nutartyje pažymėjo, kad ieškovės atliktoms investicijoms negali būti taikomos restitucijos taisyklės, o ieškovei siekiant investicijų pagrindu atliktų turto pagerinimo išlaidų atlyginimo turi būti taikomos specialiosios nuomos santykius reguliuojančios teisės normos – CK 6.501 straipsnis ir ikisutartinių dokumentų nuostatos (Investicijų projektas – Modernizavimo sutarties priedas Nr. 2 ir kt.).

41.6. Savivaldybė, sudarydama Modernizavimo sutartį, turėjo tikslą per 15 metų laikotarpį pritraukti (gauti) 8 mln. Lt lėšų, kad ieškovės lėšomis pagerintų šilumos ūkio būklę, už tai ieškovei suteikiant išimtinę (monopolinę) teisę 15 metų vykdyti šilumos tiekimo ūkinę veiklą ir gauti pajamų už parduotą šilumos energiją vartotojams. Tuo tikslu Modernizavimo sutartyje ir buvo įrašyta esminė sąlyga – visos ieškovės investicijos ir jomis padaryti šilumos ūkio pagerinimai, modernizavimas ir pertvarkymai, taip pat ieškovės investicijų pagrindu sukurti nauji objektai (ir žemė) pagal atskirą operatoriaus ir nuomotojo susitarimą tampa nuomotojų nuosavybe – yra parduodami nuomotojams už 1 litą. Taigi ieškovės tikslas buvo 2001–2015 metų laikotarpiu gauti pelno (pajamų) iš vykdomos šilumos tiekimo ūkinės veiklos (o ne iš investavimo objekto) ir taip susigrąžinti išleistas lėšas šilumos ūkiui modernizuoti. Vadinasi, Modernizavimo sutartis buvo komercinis sandoris, nelaikytinas ieškovės investicija Investicijų įstatymo prasme.

41.7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartyje nenurodyta kompensaciją ieškovei apskaičiuoti remiantis pagerinto turto rinkos verte, todėl apeliacinės instancijos teismas, skirdamas ekspertizę, nepagrįstai ekspertui suformulavo klausimą dėl ieškovės išsinuomoto bei naujai sukurto (įgyto) turto rinkos vertės nustatymo.

41.8. Apeliacinės instancijos teismas netyrė teismo ekspertizės akte nurodytų aplinkybių, padaręs išvadą, kad „teismo ekspertizės metu nustatyta didesnė ieškovės investicijų vertė, nei kompensacijos dydis, priteistas ieškovei pirmosios instancijos teismo“. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį, 185 straipsnį ir 218 straipsnį teismas turėjo pareigą įvertinti ekspertizės aktą kaip įrodymą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje nagrinėjami svarbūs ir jautrūs šilumos vartotojams klausimai, joje yra aiškus viešojo intereso elementas, turėjo vertinti ekspertizės akto turinį, eksperto išvadų pagrįstumą, net atsakovėms ir neteikiant dėl ekspertizės akto turinio argumentų. Pagrindas nesiremti eksperto išvada ar jos dalimi gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvada neišplaukia iš tyrimo eigos, yra neišsami, neaiški, tyrimas atliktas neišsamiai, neįvertintos tam tikros reikšmingos aplinkybės, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertizės tyrimo eigos ir rezultatų.

41.9. Ieškovė investavo ne tik 8 001 733 Lt (be PVM), bet papildomai dar 1 222 916 Lt, nenurodytų Modernizavimo sutartimi, nes pagal šią sutartį privalėjo vykdyti šilumos tiekėjo funkcijas, o kartu – Energetikos įstatyme, Šilumos ūkio įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytas šilumos tiekėjo pareigas. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovės būtų sutikusios su ieškovės papildomomis investicijomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012 pažymėjo, kad nesuderintos papildomai atliktos investicijos gali būti vertinamos kaip investuotojo rizika.

41.10. Teismai, priimdami atsakovių skundžiamus sprendimą ir nutartį, netyrė ir nepasisakė dėl atsakovių argumentų, kad ieškovė yra susigrąžinusi lėšas, išleistas išsinuomotam turtui pagerinti ir naujam turtui sukurti (įsigyti). Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir VKEKK) 1997 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 6, 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-43 bei vėlesniais nutarimais patvirtino centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų metodikas, pagal kurias pajamos už parduotą centralizuotą šilumą turi padengti šilumos gamybos, pirkimo, perdavimo ir paskirstymo pastoviąsias, kintamąsias ir veiklos sąnaudas bei užtikrinti normatyvinį pelną, o šios pajamas surenkamos iš visų šilumos vartotojų, todėl Ukmergės rajono šilumos vartotojai, pirkę ieškovės patiektą šilumą, yra sumokėję ieškovei už

investuotas lėšas. Bylos medžiagoje yra VKEKK pateikti duomenys apie ieškovei atitekusias lėšas, t. y. susigrąžintas investicijas.

41.11. Teismai nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovėms, nurodydami, kad atsakovės, ginčydamos Turto vertinimo ataskaitą bei ekspertizės aktą, neigė vertintojo pateiktą turto rinkos vertę, bet nepateikė apskaičiavimo, kokia suma, jų manymu, būtų realiausia siekiant kompensuoti investicijas ir kiek kainuoja ieškovės pagal Investicijų grafiką sukurtas ilgalaikis turtas.

41.12. Turto vertintojo ataskaitos 33 lentelės 2 punkte (102 lapas) kaip ieškovės sukurtas ilgalaikis turtas pagal Investicijų grafiką nurodoma Šventupės katilinė su priestatu ir įrenginiais, pirminė turto vertė buvo 201 882,07 Lt, o balansinė vertė 2010 metais – 59 907,68 Lt. Vertintojas be jokio objektyvaus pagrindimo šio turto rinkos vertę nurodė net 1 356 112 Lt, šią sumą teismas ieškovei prisiteisė iš atsakovių.

42. Ieškovė ir trečiasis asmuo atsiliepimais į kasacinį skundą prašo atsakovių skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimai grindžiami iš esmės analogiškais argumentais, todėl jie pateikiami apibendrinti. Atsiliepimuose nurodoma, kad:

42.1. Kasacinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartimi buvo pripažinta, kad dalis ieškinio reikalavimų teismų sprendimais buvo pagrįstai tenkinta, o dalis – atmesta, todėl dėl šių reikalavimų, priėmus galutinius ir neskundžiamus sprendimus, atsakovių kasaciniame skunde suformuluotas reikalavimas ieškinį visiškai atmesti yra ydingas.

42.2. CK 6.501 straipsnio taikymui turi egzistuoti visos sąlygos dėl daikto pagerinimo ir jas teismai tinkamai aiškino ir taikė. Šių aplinkybių egzistavimo pagrindimas buvo išdėstytas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams teiktuose ieškovės procesiniuose dokumentuose. Taigi visos CK 6.501 straipsnio taikymo sąlygos byloje jau yra įrodytos. Be to, nurodant rinkos vertę buvo įvertintas turto vertės pokytis dėl ekonomikos augimo, infliacijos, buvo įvertintas ir turto nusidėvėjimas.

42.3. Atsakovės teigia, kad ieškovei priteista kompensacija už šilumos ūkio pagerinimą turėjo būti priteista ne pagal pagerinto turto rinkos vertę, tačiau niekada nekvestionavo, kad šilumos ūkio turto vertė turi būti nustatoma būtent pagal rinkos vertę. Investicijų įstatymo 7 straipsnyje buvo nustatyta, kad atlyginimo už paimtą investavimo objektą dydis nustatomas pagal jo rinkos vertę, buvusią prieš pat atlygintiną paėmimą.

42.4. Nepagrįstais laikytini atsakovių argumentai, kad byloje nebuvo nustatoma, kiek šilumos ūkio turto vertė padidėjo dėl ieškovės atliktų investicijų. Byloje buvo pateikta ir teismų įvertinta Turto vertinimo ataskaita, paskirta ir atlikta teismo ekspertizė, pateikta bei įvertinta ekspertizės išvada, kuri nustatė šilumos ūkio vertės padidėjimą būtent dėl ieškovės atliktų investicijų.

42.5. Nepagrįstu laikytinas kasacinio skundo argumentas, kad Modernizavimo sutarties nutraukimo pasekmės negali kilti atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“, nes ji nėra Modernizavimo sutarties šalis. Modernizavimo ir Turto nuomos sutartys (vienos iš nuomos sutarčių šalis buvo atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“) kompleksiškai reglamentavo sudėtingus sutarčių šalių tarpusavio teisinius santykius. Modernizavimo sutartis buvo sudaryta dėl, inter alia, UAB „Ukmergės šiluma“ šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos; teismų sprendimais šilumos ūkio turtas buvo perduotas abiem atsakovėms; teismų procesiniai sprendimai, priimti šioje byloje, grindžiami ne vien Modernizavimo sutarties nuostatomis, bet ir ikisutartiniais dokumentais bei įstatymo (CK 6.501 straipsnis) nuostatomis. Be to, šį argumentą atsakovės pradėjo kelti tik kasaciniame teisme teikdamos savo 2016 m. balandžio 13 d. kasacinį skundą, nors įstatymas draudžia kasaciniame skunde remtis žemesnės instancijos teismų netirtomis aplinkybėmis (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

42.6. Atsakovės kelia klausimą dėl aplinkybės, kad ieškovės atliktos investicijos į išsinuomotą ir pagal Investicijų grafiką naujai sukurtą (įgytą) turtą buvo įtraukiamos į VKEKK tvirtinamą šilumos bazinę kainą. Ieškovė ne kartą akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas kompensacijos už paimtą pagerintą ir naujai sukurtą turtą klausimas, dėl to informacija apie gautas ir negautas abiejų šalių pajamas nėra aktuali nagrinėjamai bylai. Šalių pajamų faktas ir dydis nėra teisiškai reikšmingas, nes nedaro įtakos ieškovės sukurto turto rinkos vertei ir nėra kriterijus, kurį šalys susitarė vertinti. Be to, Ukmergės rajono savivaldybė dar iki Modernizavimo sutarties nutraukimo siūlė ieškovei kompensaciją, pripažindama ieškovės teisę į kompensaciją ir tai, kad ieškovės investicijos nebuvo atsipirkusios.

42.7. Atsakovių nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėjo dar kartą analizuoti bylos medžiagą, tačiau to neatliko, nes sprendė, kad visos reikiamos aplinkybės konstatuotos kasacinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartyje. Šis atsakovių argumentas nepagrįstas, nes bylos nagrinėjimo iš naujo ribos, klausimų, kuriuos grąžinus bylą

nagrinėti iš naujo spręs žemesnės instancijos teismas, ratas priklauso nuo kasacinio teismo nutartyje nurodytų pagrindų ir argumentų, kuriais remiantis buvo panaikintas žemesnės instancijos teismo sprendimas. Kasacinis teismas 2016 m. spalio 27 d. nutartyje nurodė, kad teismai, spręsdami dėl ieškovei priteistinos kompensacijos dydžio, netinkamai taikė įrodinėjimo procesą ir ekspertizės atlikimą reglamentuojančias teisės normas, dėl šios priežasties ši bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi byla nagrinėti iš naujo buvo grąžinta tik dėl proceso teisės normų pažeidimų, kurie buvo susiję su kompensacijos dydžiu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pakartotinai nenagrinėjo visos bylos aplinkybių, nes visos reikšmingos aplinkybės buvo patvirtintos kasacinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartimi.

42.8. Atsakovių argumentai, susiję su ekspertizės akto ir Turto vertinimo ataskaitos įrodomosios reikšmės kvestionavimu, atmestini. Konkretaus įrodymo vertinimas byloje yra faktinių aplinkybių nustatymo sudėtinė dalis ir galėtų būti svarstoma kasacijoje tik teisės nuostatų pažeidimo aspektu, bet ne remiantis faktinio pobūdžio aplinkybėmis, kiek yra pagrįsta eksperto išvada. Atsakovių dėstomi ekspertizės akte ir Turto vertinimo ataskaitoje pateikiami turto vertės apskaičiavimai, duodamos nuorodos į konkrečius skaičius ir lenteles nesudaro kasacijos dalyko. Nuo ekspertizės akto pateikimo atsakovės neteikė jokių pastabų dėl šio akto turinio ir jo pagrįstumo, bylos nagrinėjimo metu neuždavė ekspertui klausimų, kuriuos kelia kasaciniame teisme, nekėlė klausimo dėl papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ekspertizės akto 500 lape yra ne atsakovių nurodomas skaičius 5 678 884 Lt, bet 5 678 843 Lt, o ekspertizės akto 373–375 lapuose nėra jų nurodomo skaičiaus 11 355 799 Lt.

42.9. Atsakovės teigia, jog teismai nepagrįstai priskyrė ieškovės investicijoms su atsakovėmis nesuderintas 354 468,55 Eur papildomas investicijas, kurios, kaip atliktos savo rizika, pagal CK 6.501 straipsnio 3 dalį neturėjo būti kompensuotos. Šie teiginiai nepagrįsti, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. spalio 27 d. nutarties 116 punkte nurodė, kad atsakovių ieškovei suteiktą leidimą atlikti išnuomoto turto pagerinimus patvirtina konkurso paskelbimas, konkurso nuostatai, Modernizavimo sutarties sudarymo faktas, Modernizavimo sutarties priedas Nr. 2 – Investicijų projektas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutarties argumentas, kad nesuderintos papildomai atliktos investicijos gali būti vertinamos kaip investuotojo rizika, turi įtakos sprendžiant dėl ieškovei kompensuotinų investicijų už šilumos ūkio turto pagerinimą dydžio nustatymo, tačiau nepaneigia aplinkybės, kad ieškovei buvo suteiktas atsakovių leidimas pagerinti šilumos ūkio turtą. Ši kasacinio teismo konstatuota aplinkybė iš naujo apeliacinės instancijos teisme neturėjo būti nustatoma.

43. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kasacine tvarka nagrinėdama šią civilinę bylą, 2019 m. birželio 26 d. nutartimi informavo dalyvaujančius byloje asmenis apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas ir pasisakyti dėl už turto pagerinimą priteistino atlyginimo apskaičiavimo kriterijų, atsižvelgiant į Modernizavimo ir renovacijos sutarties 5.2 ir 10.6.1 punktų nuostatas, reglamentuojančias investicijų pardavimo kainą, pasibaigus turto nuomos terminui, bei jų grąžinimą, nutraukus sutartį prieš terminą, bei šių nuostatų tarpusavio santykio. Ieškovė pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose pasisakė dėl jos teisės gauti kompensaciją už atliktus šilumos ūkio pagerinimus, nustatytą pagal rinkos vertę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl kasacinio skundo argumentų apimties

44. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. spalio 27 d. nutartimi Lietuvos apeliaciniam teismui perdavė iš naujo nagrinėti bylos dalį dėl ieškovei UAB „Miesto energija“ priteistinos kompensacijos už: 1) šilumos ūkio pagerinimus pagal turto nuomos teisinius santykius; 2) kitą iš ieškovės perimtą naujai sukurtą (įgytą) turtą; 3) perimtas rezervinio kuro atsargas; 4) karšto vandens skaitiklių įrengimą. Lietuvos apeliaciniam teismui 2019 m. vasario 5 d. nutartimi šią bylos dalį išnagrinėjus ir palikus nepakeistą atitinkamą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo dalį, atsakovės paduotu kasaciniu skundu prašo panaikinti atitinkamas abiejų instancijų teismų procesinių sprendimų dalis ir dėl jų priimti naują sprendimą, tačiau pateikė argumentus tik dėl kompensacijos už šilumos ūkio pagerinimus ir už kitą iš ieškovės

perimtą naujai sukurtą (įgytą) turtą. Kasaciniame skunde nėra argumentų, kuriais būtų nesutinkama su teismų sprendimų dalimis dėl kompensacijos už perimtas rezervinio kuro atsargas ir karšto vandens skaitiklių įrengimą, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad šia apimtimi teismų sprendimus peržiūrėti nėra pagrindo.

Dėl pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas

45. CPK 353 straipsnis apibrėžia bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas. Pagal šio straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

46. Pažymėtina, kad toks bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų apibrėžimas yra pamatinio civilinio proceso principo, t. y. dispozityvumo principo, inter alia, reiškiančio, jog bylos šalys savo reikalavimais ir atsikirtimais nustato teisminio nagrinėjimo dalyką, išraiška. Kita vertus, aptariama (bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų apibrėžimo) taisyklė nėra absoliuti. CPK 353 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims.

47. Poreikį nagrinėjamoje byloje peržengti kasacinio skundo ribas sudaro teisinė situacija, susiklosčiusi sprendžiant šalių ginčą dėl kompensacijos už šilumos ūkį sudarančio turto pagerinimą, kurios netinkamas išsprendimas galėtų turėti nepagrįstos neigiamos įtakos ne tik savivaldybei bei jos valdomai šilumos energiją tiekiančiai įmonei, bet ir didelio skaičiaus asmenų – šilumos energijos vartotojų – teisėms ir teisėtiems interesams.

48. Būtinoji kasacinio skundo ribų peržengimo sąlyga (lot. conditio sine qua non), kuri išplaukia ir iš CPK 353 straipsnio 2 dalies, yra pranešimas dalyvaujantiems byloje asmenims apie ketinimą imtis tokio procesinio veiksmo, t. y. peržengti skundo ribas. Tokio pranešimo paskirtis – eliminuoti ar sumažinti procesinės staigmenos kilimo ir kartu teisės į teisingą teismą pažeidimo galimybę. Pažymėtina, jog dalyvaujantiems byloje asmenims dar iki galutinio procesinio sprendimo priėmimo turi būti sudarytos sąlygos žinoti, kad teismas gali analizuoti ir kasaciniame skunde nenurodytus teisinius argumentus bei dėl jų pasisakyti ir jais remtis. Be to, nepakanka vien tik užtikrinti dalyvaujančių byloje asmenų teisę žinoti apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas – be šios procesinės teisės, turi būti užtikrinta ir jų teisė pateikti paaiškinimus dėl to teisės klausimo, kuriuo ketinama pasisakyti peržengiant kasacinio skundo ribas.

49. Pirmiau nurodyta, kad teisėjų kolegija 2019 m. birželio 26 d. nutartimi informavo dalyvaujančius byloje asmenis apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas ir atidėjo civilinės bylos nagrinėjimą terminui, pakankamam, kad šalys pateiktų paaiškinimus. Ieškovė, gavusi nurodytą nutartį, pateikė rašytinius paaiškinimus.

50. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, peržengia kasacinio skundo ribas ir pasisako toliau nurodytu teisės klausimu.

Dėl kompensacijos už šilumos ūkio pagerinimus ir naujai sukurtą (įgytą) turtą

51. Dėl ieškovės teisės į kompensaciją už atliktą ginčo šilumos ūkio modernizavimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė jau 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012, kurioje buvo ginčijamas Modernizavimo sutarties nutraukimo teisėtumas. Šioje nutartyje konstatuota, kad, Modernizavimo sutartį nutraukus prieš terminą, atsakovės neturi teisinio pagrindo, vadovaudamosi Modernizavimo sutarties 5.2 straipsnio b punktu, perimti ieškovės nuomoto ir pagal Modernizavimo sutartį investicijomis pagerinto ir (ar) naujai sukurto (įgyto) turto už vieną litą, nes pagal minėtą sutarties nuostatą tokie sutarties pabaigos padariniai kiltų tik suėjus turto nuomos terminui, t. y. po sutarties sudarymo praėjus 15 metų. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad Modernizavimo sutarties 10.6 straipsnyje įtvirtinti šalių tarpusavio atsiskaitymai, nutraukus sutartį prieš terminą. Nė viename punktų nenustatyta atsiskaitymo tvarka tuo atveju, kai sutartis prieš terminą yra nutraukiama vienašališkai dėl šilumos ūkio operatoriaus, t. y. ieškovės, padaryto esminio sutarties pažeidimo. Nesant šalių abipusio susitarimo dėl sutarties nutraukimo, vienai šaliai ją iš esmės pažeidus, padarinių, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovės atliktos investicijos galėtų būti kompensuotos pagal CK 6.501 straipsnio ir ikisutartinių dokumentų nuostatas (Investicijų projekto – Modernizavimo sutarties Priedo Nr. 2 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į nuomos santykių ir objekto specifiką, taip pat konstatavo, kad ieškovės atliktoms investicijoms negali būti taikomos restitucijos taisyklės.

52. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, vadovaudamasis CK 6.501 straipsnio 1 dalimi ir Modernizavimo sutarties 10.6.1 punktu, pagal kurį savivaldybė privalo grąžinti operatoriui (ieškovei) visas iki to momento operatoriaus padarytas investicijas į išsinuomotą turtą (atskaičius nusidėvėjimą), sprendė, kad savivaldybė privalo atlyginti ieškovei lėšas, kurios buvo skirtos šilumos ūkiui pagerinti, ir priteisė ieškovei 5 856 085 Lt kompensaciją.

53. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012 nurodė, jog, sprendžiant dėl ieškovei priteistinos kompensacijos už turto pagerinimą, Modernizavimo sutarties nei 10.6.1, nei 5.2 punktai tiesiogiai negali būti taikomi dėl to, kad faktinis sutarties nutraukimo pagrindas neatitinka minėtuose sutarties punktuose išvardytų sutarties pasibaigimo pagrindų. Be to, pagal Modernizavimo sutarties 10.6.1 punktą nutraukusi sutartį savivaldybė įpareigota grąžinti operatoriui jo padarytas investicijas į išsinuomotą turtą, o nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėjo teisę į savo pateikta turto vertinimo ataskaita grindžiamą 5 856 085 Lt (1 696 039,45 Eur) kompensaciją ne kaip į investuotų lėšų sumą, bet kaip į turto pagerinimų rinkos vertės sumą.

54. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad teismo ekspertizės išvados, kuriomis nustatytos šilumos ūkio turto vertės, nekonkuruoja su turto vertinimo ataskaitos išvadomis, kurių duomenimis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, todėl padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

55. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmiau nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta grąžinti ieškovei visas jos atliktas investicijas, įvertinta pagerinto turto rinkos kaina, priimta neatsižvelgiant į ginčo santykių specifiką, kuri matyti tiek iš teismo analizuotos Modernizavimo sutarties nuostatų, tiek iš ikisutartinius santykius patvirtinančių dokumentų, bei neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012 nuostatų dėl restitucijos negalimumo ir būtinybės visų dokumentų kontekste aiškinti tikruosius šalių ketinimus.

56. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 1–5 dalys).

57. Kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2013).

58. Tiek pirmiau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje, tiek šioje byloje priimtoje 2016 m. spalio 27 d. nutartyje konstatuota, kad Ukmergės rajono savivaldybė, vykdydama Ukmergės rajono tarybos 2000 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 85, su laimėjusia konkursą UAB „Energijos taupymo centras“, kaip investuotoja, bei UAB „Miesto energija“ (tuo metu – UAB „Ukmergės energija“), kaip operatore, 2000 m. gruodžio 20 d. sudarė SP UAB „Ukmergės šiluma“, UAB „Šventupė“ ir UAB „Dainavos energetika“ šilumos ūkių modernizavimo ir renovacijos sutartį. Ši Modernizavimo sutartis buvo sudaryta pagal konkurso rezultatus, vadovaujantis šio konkurso dokumentų nuostatomis bei konkurso laimėtojo paraiškoje išdėstytų įsipareigojimų ir sąlygų pagrindu bei siekiu sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis įgyvendinti konkurso nuostatas (Modernizavimo sutarties 2.1, 2.2 straipsniai). Konkurso nuostatų 1.1.1 punkte įtvirtinta, kad šilumos ūkio sutvarkymo laikotarpiu investuotojas privalės modernizuoti, renovuoti ir eksploatuoti SP UAB „Ukmergės šiluma“, UAB „Šventupė“, UAB „Dainavos energetika“ šilumos ūkį, užtikrindamas optimalų šilumos ūkio

modernizavimą, bei garantuoti techniškai tvarkingą jo būklę, investicijų sutarties galiojimui pasibaigus.59. Be to, tiek 2012 m. išnagrinėtoje, tiek nagrinėjamoje byloje teismai atkreipė dėmesį į Modernizavimo sutarties 5.2

straipsnio b punktą. Jame nustatyta, kad, pasibaigus turto nuomos terminui pagal Turto nuomos sutartis, visos operatoriaus investicijos ir jomis padaryti šilumos ūkio pagerinimai, modernizavimas ir pertvarkymai, taip pat operatoriaus investicijų pagrindu sukurti nauji objektai (ir žemė) pagal atskirą operatoriaus ir nuomotojo susitarimą tampa nuomotojų nuosavybe – yra parduodami nuomotojams už vieną litą. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Turto nuomos sutarčių Nr. 2 ir 3 4.8 straipsniuose.

60. Minėta, kad šios sutarčių nuostatos netaikytinos tiesiogiai, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad, nagrinėjant šalių ginčą dėl Modernizavimo sutarčių pasibaigimo padarinių, į šias nuostatas atsižvelgtina visos sutarties kontekste, kad būtų tiksliau įvertinta jos sudarymo metu buvusi šalių valia dėl sutarties tikslo, esmės, jos vykdymo, šalių teisių ir pareigų.

61. Modernizavimo sutartimi 4.2 punkte savivaldybė, be kita ko, įsipareigojo, kad: visą Turto nuomos sutarties galiojimo laikotarpį ieškovė nekliudomai ir nevaržomai galės naudoti išnuomotą turtą pagal šios Modernizavimo sutarties ir Turto nuomos sutarties sąlygas; operatorius bus ir išliks vieninteliu šilumos energijos tiekėju vartotojams, kuriems šilumos energija buvo tiekiama iki Turto nuomos sutarties pasirašymo momento; nei savivaldybė, nei nuomotojas nepriims sprendimų ir be operatoriaus sutikimo neužsiims jokia veikla, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai sudarytų konkurenciją operatoriaus vykdomai šilumos energijos tiekimo veiklai; visas pajamas ir naudą, gautą iš naudojimosi išnuomotu turtu, ieškovė turi teisę naudoti savo nuožiūra (Turto nuomos sutarčių 4.11 punktas).

62. Aiškinant sutartį pagal jos sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, byloje reikšmingi toliau nurodyti aspektai. Ieškovė įsipareigojo Modernizavimo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis investuoti į atsakovių valdomą šilumos ūkį, jį pagerinti, modernizuoti ir pertvarkyti. Sutartis sudaryta 15 metų laikotarpiui, kuriam pasibaigus visos ieškovės investicijos ir jomis padaryti šilumos ūkio pagerinimai, modernizavimas ir pertvarkymai, taip pat operatoriaus investicijų pagrindu sukurti nauji objektai (ir žemė) turėjo būti parduoti nuomotojoms už vieną litą. Pažymėtina, kad konkursą laimėjusi UAB „Energijos taupymo centras“ ir jos įkurta patronuojamoji įmonė UAB „Miesto energija“ yra privatūs pelno siekiantys subjektai, kurie, įsipareigoję atlikti numatytus atsakovių šilumos ūkio pagerinimus ir vėliau juos perduoti atsakovėms, sutarė tai padaryti už tai, kad ieškovei veikti buvo sudarytos tokios sąlygos, kuriomis ieškovė turėjo galimybę gauti pajamų, iš jų padengti atliktas investicijas ir gauti tam tikrą pelną – Modernizavimo sutartimi atsakovės ieškovei suteikė išskirtines teises 15 metų teikti paslaugas jau esančioje rinkoje, turinčioje nuolatinius vartotojus, atsakovei užtikrinus, kad nepriims sprendimų, kurie sudarytų konkurenciją ieškovės veiklai. Už investicijas šilumos ūkio turtui pagerinti ieškovei nebuvo sutarta atlyginti kitaip nei suteikiant teisę išskirtinėmis sąlygomis vykdyti šilumos energijos tiekimo veiklą ir iš jos gauti pajamų. Taigi ieškovei suteikta teisė 15 metų laikotarpį veikti išnuomotame šilumos ūkyje buvo vienintelis šalių sutartas atlyginimas už ieškovės atliktus pagerinimus.

63. Iš pirmiau aptartų Modernizavimo sutarties nuostatų matyti šalių susitarimo dėl atlyginimo ieškovei už jos atliktas investicijas principas – per 15 m. ieškovė iš veiklos išnuomotame šilumos ūkyje atgauna jam modernizuoti investuotas lėšas, todėl, šiam laikotarpiui pasibaigus, grąžinant pagerintą turtą nuomotojui, papildomas atlyginimas už investicijas jai nepriklauso, t. y. teisė valdyti išnuomotą ūkį Modernizavimo sutarties sąlygomis šalių susitarimu yra atlyginimas už investicijas.

64. Byloje teismai, spręsdami dėl kompensacijos dydžio, nevertino to, kad, ieškovei 10 metų (2/3 dalis sutarto 15 metų termino) įgyvendinus pagal Modernizavimo ir Nuomos sutartyse suteiktą teisę išskirtinėmis sąlygomis veikti Ukmergės rajono savivaldybės šilumos ūkyje, atsakovių sutartinė prievolė suteikti ieškovei tokią teisę yra iš dalies įvykdyta. Dėl to nėra pagrindo kompensuoti ieškovei už investicijas ta apimtimi, kuria prievolė už jas atlyginti jau buvo tinkamai įvykdyta pirmiau nurodytu šalių sutartu būdu.

65. Nė viena šalis neturi teisės nepagrįstai praturtėti nei iš sutarties vykdymo, nei iš jos pasibaigimo. Kadangi ieškovei už atliktą šilumos ūkio modernizavimą turėjo būti atlyginta jai suteikiant teisę veikti šiame ūkyje nustatytą terminą, nėra pagrindo manyti, kad, pasinaudojusi tokia teise 2/3 dalis šio termino, ji turi teisę atsiimti visą šilumos ūkio pagerinimo vertę, kuri Modernizavimo sutartyje buvo nurodyta kaip atlyginimas atsakovėms už ieškovei suteiktą teisę. Toks sutarties aiškinimas reikštų nesąžiningumą atsakovių atžvilgiu, nes, atsakovėms įvykdžius didžiąją dalį savo prievolės, ieškovė iš esmės būtų visiškai atleista nuo savosios prievolės – perduoti visus pagerinimus ieškovėms už 1 litą – vykdymo, o atsakovės būtų priverstos už juos sumokėti visą rinkos vertę. Taip ieškovei įgyvendinus didžiąją dalį sutartimi siektų tikslų,

atsakovių tikslas nebūtų pasiektas.66. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovės Modernizavimo sutartyje nustatytas savo prievoles 2/3 termino

dalis tinkamai vykdė, sprendžia, kad ieškovei priteistina 1/3 dalis šilumos ūkio pagerinimų vertės už likusią neįvykdytą sutarties termino dalį.

67. Pažymėtina, kad ieškovė, apskaičiuodama reikalaujamą kompensaciją už perimtą Finansų ministerijos paskolą, taip pat už perimto trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų skirtumą, analogiškai atsižvelgė į likusį sutarčių terminą, sudariusį 1/3 sutarto termino, ir prašė priteisti iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ 1/3 dalį grąžintos paskolos ir 1/3 dalį perimtų finansinių įsipareigojimų sumos.

Dėl ekspertizės akto išvadų interpretavimo ir ieškinio reikalavimų subendrinimo

68. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino teismo ekspertizės aktą, apsiribojęs išvada, kad teismo ekspertizės metu nustatyta didesnė ieškovės investicijų vertė nei kompensacijos dydis, priteistas ieškovei pirmosios instancijos teismo.

69. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei 5 856 085 Lt kompensacijos už šilumos ūkio pagerinimus pagal turto nuomos teisinius santykius ir 784 716 Lt kompensacijos už kitą iš ieškovės perimtą naujai sukurtą (įgytą) turtą.

70. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartyje išdėstytus išaiškinimus, 2017 m. vasario 1 d. nutartimi paskyrė turto rinkos vertės ekspertizę, šią atlikus, be kita ko, nustatyta, kad dėl atliktų investicijų į nuomojamo turto pagerinimą šilumos ūkio vertė 2010 m. gegužės 31 d. padidėjo 2 962 473 Lt, o dėl atliktų investicijų į šilumos ūkio pagerinimą, sukuriant naują turtą, šilumos ūkio vertė 2010 m. gegužės 31 d. padidėjo 8 634 087 Lt (į pastarąją sumą įskaičiuotos investicijos į naujai sukurto turto pagerinimą – 149 022 Lt).

71. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei mažesnę bendrą kompensacijos sumą, nei byloje teismo paskirtos ekspertizės metu nustatyta ieškovės investicijų vertė. Kadangi apeliacinį skundą šioje byloje padavė tik atsakovės, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovei pagal atskirus reikalavimus priteistų sumų subendrinimu vertinant jų atitiktį ekspertizės išvadoms.

72. Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Ginčas privalo būti išspręstas pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, teismas negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylas, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017, 31 punktas).

73. Ieškovė pareiškė atskirus reikalavimus – dėl kompensacijos už šilumos ūkio pagerinimus pagal turto nuomos teisinius santykius ir dėl kompensacijos už kitą iš ieškovės perimtą naujai sukurtą (įgytą) turtą. Šiuos reikalavimus ji grindė skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į šiuos reikalavimus buvo suformuluoti klausimai ekspertui ir jo padarytos išvados – atitinkamai nustatytas 2 962 473 Lt šilumos ūkio vertės padidėjimas dėl atliktų investicijų į nuomojamo turto pagerinimą, o dėl atliktų investicijų į šilumos ūkio pagerinimą, sukuriant naują turtą, – 8 634 087 Lt. Atsakovėms ginčijant pirmosios instancijos teismo priteistas kompensacijos sumas, ekspertizės metu nustatytas šilumos ūkio vertės padidėjimas dėl atliktų investicijų į nuomojamo turto pagerinimą 2 962 473 Lt sudarė pagrindą apeliacinės instancijos teismui sumažinti pirmosios instancijos teismo ieškovei iš atsakovių priteistą 5 856 085 Lt kompensaciją už šilumos ūkio pagerinimus pagal turto nuomos teisinius santykius.

74. Be to, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus dėl atsakovių sutartinės prievolės dalinio įvykdymo, eksperto nustatyta 2 962 473 Lt suma mažintina iki 1/3 šios sumos, t. y. 987 491 Lt (285 997,16 Eur). 784 716 Lt (227 269,46 Eur) kompensacijos už kitą iš ieškovės perimtą naujai sukurtą (įgytą) turtą mažinti, atsižvelgiant į ekspertizės išvadą, nebuvo pagrindo, nes priteista kompensacijos suma yra mažesnė nei sukurto naujo turto vertės 1/3 dalis, o ieškovė šios priteistos sumos neginčijo.

Dėl kitų kasacinio skundo klausimų

75. Atsakovai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas jam perduotą bylos dalį dėl kompensacijos dydžio, neatsižvelgė į apeliaciniame skunde suformuluotus argumentus dėl darbų, vertintinų kaip Modernizavimo sutartimi išnuomoto turto pagerinimas; ieškovės išlaidų pobūdžio; ieškovės patirtų išlaidų susigrąžinimo iš gautų pajamų; būtinybės nustatyti, kiek nuomojamas turtas dėl pagerinimų tapo vertingesnis; turto verčių, nurodytų ieškovės pateiktoje Turto vertinimo ataskaitoje.

76. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nurodyti atsakovių argumentai apeliaciniame skunde buvo suformuluoti po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Po to, bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, atlikus ekspertizę, atsakovių suformuluoti klausimai iš esmės buvo išspręsti, dėl jų pasisakius teismams ir ekspertui ekspertizės akte. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus 2016 m. spalio 27 d. nutartyje buvo suformuluoti klausimai ekspertui, į juos atsakius buvo nustatytas būtent ginčo turto vertės padidėjimas, kaip atsakovės ir siekė. Ieškovės išlaidų investicijoms susigrąžinimo iš jos vykdytos veiklos faktiškai gautų pajamų klausimas nagrinėjamoje byloje apskritai nebuvo aktualus, nes realus pajamų iš nuomojamo turto ir vykdytos veiklos gavimas, šių pajamų dydis, pagal šalių sudarytas sutartis nebuvo siejamas su investicijų kompensavimu sutarties nutraukimo prieš terminą atveju.

77. Pasisakant dėl atsakovių argumentų, kuriais keliami klausimai dėl teismo ekspertizės akte nurodytų duomenų, eksperto išvadų pagrįstumo, neaiškumo ir neišsamumo, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo motyvais, kad tuo atveju, jei po eksperto tyrimo kyla abejonių dėl išvados patikimumo, abejonės gali būti pašalinamos eksperto apklausos metu. Teisė užduoti klausimus ekspertui šalims buvo išaiškinta. Atsakovės šią teisę įgyvendino raštu suformuluodamos klausimus ekspertui, šie klausimai buvo jam užduoti teismo posėdžio metu. Žodinio teismo posėdžio metu teismo ekspertas išsamiai atsakė į šalių užduotus klausimus, paaiškino ekspertizės metu padarytas išvadas, išdėstė ekspertinio tyrimo eigą, naudotus vertinimo metodus. Atsakovės, būdamos ginčo teisinių santykių dalyvės ir geriausiai žinodamos ginčui reikšmingas aplinkybes, laiku nepasinaudojusios teise užduoti ekspertui klausimus, kad pašalintų joms kilusius ekspertizės neaiškumus, nepagrįstai nurodo šiuos neaiškumus kaip ekspertizės trūkumus eksperto apklausai pasibaigus. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs ekspertizės trūkumų, neturėjo pagrindo ja nesiremti.

Dėl procesinių palūkanų skaičiavimo

78. Ieškovei solidariai iš atsakovių priteista 285 997,16 Eur kompensacija už šilumos ūkio pagerinimus pagal turto nuomos teisinius santykius ir 227 269,46 Eur kompensacija už kitą iš ieškovės perimtą naujai sukurtą (įgytą) turtą, iš viso – 513 226,62 Eur. Dėl to ieškovei iš atsakovių solidariai priteistinos 6 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 513 226,62 Eur sumos, pradedant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. spalio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis). Kitos sumos, nuo kurių skaičiuojamos procesinės palūkanos, yra nustatytos apeliacinės instancijos teismo nutartyje ir lieka nepakeistos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

79. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 93 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

80. Pakeitusi apeliacinės instancijos teismo nutartimi tenkintų ieškinio reikalavimų apimtį, teisėjų kolegija atitinkamai proporcingai perskirsto apeliacinės instancijos teismo apskaičiuotas atlygintinas bylinėjimosi išlaidas.

81. Dalyvaujančių byloje asmenų pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas atliktinas įvertinus šioje byloje susiklosčiusį galutinį procesinį rezultatą. Byloje pareikšto ieškinio reikalavimai patenkinti 40 proc.

82. Dalis ieškinio reikalavimų buvo pareikšta atsakovėms solidariai, kita dalis – atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“. Sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcijas tarp atsakovių, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų piniginę

išraišką (solidariai iš abiejų atsakovių – 513 226,62 Eur, iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ – 1 209 918,02 Eur), atsakovei Ukmergės rajono savivaldybei tenka pareiga atlyginti 20 proc. bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ – 80 proc. bylinėjimosi išlaidų.

83. Apeliacinės instancijos teismo apskaičiuotos atlygintinos pirmosios instancijos teisme ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro bendrą 138 979 Lt sumą. Kadangi ieškinio reikalavimai buvo patenkinti 40 proc., ieškovei iš atsakovių priteistina 55 592 Lt. Pagal pirmiau nustatytą proporciją atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ tenka pareiga atlyginti 44 474 Lt, o atsakovei Ukmergės rajono savivaldybei – 11 118 Lt ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų.

84. Atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ iš ieškovės priteistina 16 353 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atlikus nurodytų ieškovei ir atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ priteistinų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, ieškovei iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ priteistina 28 121 Lt (8144 Eur), iš atsakovės Ukmergės rajono savivaldybės – 11 118 Lt (3220 Eur). Trečiajam asmeniui, byloje dalyvavusiam ieškovės pusėje, iš atsakovių priteistina 702 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo: iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ – 562 Eur, iš atsakovės Ukmergės rajono savivaldybės – 140 Eur.

85. Įvertinus galutinį nagrinėjamos bylos rezultatą, apeliacinis skundas, kuriuo atsakovės prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis ieškinys patenkintas, ir ieškinį atmesti, patenkintas 55 proc.

86. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovei atlygintinas šiame teisme patirtų teisinės pagalbos išlaidų dydis mažintinas iki 5000 Eur. Įvertinus tai, kad apeliacinio skundo reikalavimai apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose procesiniais sprendimais buvo atmesti 45 proc., ieškovei iš atsakovių priteistina 2250 Eur. Atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ tenka pareiga atlyginti 1800 Eur, o atsakovei Ukmergės rajono savivaldybei – 450 Eur ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ iš ieškovės priteistina 747 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (1358,06 Eur x 55 proc.). Atlikus nurodytų ieškovei ir atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ priteistinų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, ieškovei iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ priteistina 1053 Eur, iš atsakovės Ukmergės rajono savivaldybės – 450 Eur. Trečiajam asmeniui, byloje dalyvavusiam ieškovės pusėje, iš atsakovių priteistina 449 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (998,25 Eur x 45 proc.): iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ – 359 Eur, iš atsakovės Ukmergės rajono savivaldybės – 90 Eur.

87. Įvertinus galutinį nagrinėjamos bylos rezultatą, tiek ieškovės, tiek atsakovių kasaciniai skundai, pateikti 2016 m., buvo patenkinti 70 proc. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atlygintinos yra ieškovės patirtos 19 416 Eur bylinėjimosi išlaidos, įskaitant žyminį mokestį, o įvertinus tai, kad ieškovės kasacinio skundo reikalavimai buvo patenkinti 70 proc., ieškovei iš atsakovių priteistina 13 591 Eur. Atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ tenka pareiga sumokėti 10 873 Eur, o atsakovei Ukmergės rajono savivaldybei – 2718 Eur ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Ukmergės rajono savivaldybė patyrė 3188,57 Eur išlaidų teisinėms paslaugoms, todėl iš ieškovės priteistina 70 proc. šių išlaidų atlyginimo, t. y. 2232 Eur. Atsakovės sumokėjo po 6277,50 Eur žyminio mokesčio, todėl joms iš ieškovės priteistina po 4394 Eur šių išlaidų atlyginimo. Atlikus nurodytų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, ieškovei iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ priteistina 6479 Eur, o atsakovei Ukmergės rajono savivaldybei iš ieškovės priteistina 3908 Eur.

88. Minėta, kad įvertinus galutinį nagrinėjamos bylos rezultatą atsakovių apeliacinis skundas patenkintas 55 proc. Antrą kartą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ieškovė sumokėjo už teismo ekspertizę 11 667 Eur. Atsakovės už teismo ekspertizę taip pat sumokėjo po 11 667 Eur. Įvertinus tai, kad apeliacinis skundas buvo atmestas 45 proc., iš atsakovių ieškovei priteistina 5250 Eur išlaidoms ekspertizei padengti: iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ – 4200 Eur, iš atsakovės Ukmergės rajono savivaldybės – 1050 Eur. Kadangi apeliacinis skundas 55 proc. buvo patenkintas, atsakovėms atlygintina po 6417 Eur jų patirtų išlaidų ekspertizei atlikti. Priteistinas sumas įskaičius atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ iš ieškovės priteistina 5367 Eur, atsakovei Ukmergės rajono savivaldybei – 2217 Eur. Atsižvelgiant į pasikeitusį tenkintų ir atmestų reikalavimų santykį, ieškovei apeliacinės instancijos teismo priteistas teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo dydis mažintinas nuo 8500 Eur iki 4500 Eur. Atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ tenka pareiga atlyginti 3600 Eur ieškovės bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei Ukmergės rajono savivaldybei – 900 Eur. Trečiajam asmeniui priteistinas teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo dydis mažintinas iki 675 Eur: iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ – 540 Eur, iš atsakovės Ukmergės rajono savivaldybės – 135 Eur.

89. Kasaciniame teisme, nagrinėjant bylą antrąjį kartą, buvo patenkinta 40 proc. atsakovių reikalavimų, skaičiuojant pagal jų kasaciniu skundu ginčytą sumą. Atsakovės sumokėjo po 5625 Eur žyminio mokesčio, todėl joms iš ieškovės priteistina po 2250 Eur šių išlaidų atlyginimo. Atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“ patyrė 2102,79 Eur išlaidų teisinėms

paslaugoms, todėl jai atlygintina 841 Eur šių išlaidų, šį atlyginimą priteisiant iš ieškovės.90. Ieškovė pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad ji patyrė 13 450,50 Eur išlaidų už teisinę pagalbą kasaciniame

teisme. Ieškovės prašoma priteisti teisinės pagalbos išlaidų suma viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro kartu su advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, (2015 m. kovo 19 d. įsakymo redakcija) 8.14, 8.16–8.17 punktuose nustatytą maksimalų dydį. Įvertinus šią aplinkybę, taip pat teiktų teisinių paslaugų pobūdį, atsižvelgiant į tai, kad faktiškai kasaciniame skunde buvo kvestionuojami tik du ieškovės reikalavimai, spręstina, kad ieškovei priteistinas teisinės pagalbos išlaidų dydis mažintinas iki 5000 Eur dydžio sumos. Kadangi atsakovių reikalavimai kasaciniame skunde tenkinami 40 proc. apimtimi, ieškovei atlygintina 3000 Eur jos patirtų išlaidų, iš kurių 2400 Eur atlyginti tenka atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“, o atsakovei Ukmergės rajono savivaldybei – 600 Eur. Trečiajam asmeniui, patyrusiam 2057 Eur bylinėjimosi išlaidų, atlygintina 1234 Eur suma: iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ – 987 Eur, iš atsakovės Ukmergės rajono savivaldybės – 247 Eur.

91. Sudėjus visas ieškovei iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumas, gaunama 21 676 Eur suma, o šiai atsakovei iš ieškovės iš viso priteistina 8458 Eur tokių išlaidų atlyginimo. Šias sumas įskaičius ieškovei iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ priteistina 13 218 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

92. Ieškovei iš atsakovės Ukmergės rajono savivaldybės iš viso priteistina 5170 Eur, o šiai atsakovei iš ieškovės – 8375, todėl įskaičius nurodytas sumas atsakovei Ukmergės rajono savivaldybei iš ieškovės priteistina 3205 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

93. Trečiajam asmeniui iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ iš viso priteistina 2448 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o iš atsakovės Ukmergės rajono savivaldybės – iš viso 612 Eur.

94. Pirmosios instancijos teisme patirtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos sudaro 119,94 Lt (34,74 Eur). Apeliacinės instancijos teisme patirta 6,35 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasaciniame teisme – 5,72 Eur nagrinėjant bylą 2016 m. ir 10,40 Eur – ją nagrinėjant 2019 m. Iš viso dokumentų įteikimo išlaidos sudaro 57,21 Eur. Ieškinio reikalavimus tenkinus 40 proc., byloje patirtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (jų atlyginimas valstybei) tarp šalių paskirstytinos tokiu būdu: ieškovei tenka 34,32 Eur, atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ – 18,30 Eur, atsakovei Ukmergės rajono savivaldybei – 4,58 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 3 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo dalis, kuria ieškovei UAB „Miesto energija“ (j. a. k. 183204042) priteista 1 696 039,45 Eur kompensacija solidariai iš atsakovių UAB „Ukmergės šiluma“ (j. a. k. 182714850) ir Ukmergės rajono savivaldybės (j. a. k. 188752174) už šilumos ūkio pagerinimus pagal turto nuomos teisinius santykius, šią kompensaciją sumažinant iki 285 997,16 Eur.

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 3 d. nutarties dalį, kuria pakeista Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, ir ją išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovei UAB „Miesto energija“ (j. a. k. 183204042) solidariai iš atsakovių UAB „Ukmergės šiluma“ (j. a. k. 182714850) ir Ukmergės rajono savivaldybės (j. a. k. 188752174), 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą 513 226,62 (penkių šimtų trylikos tūkstančių dviejų šimtų dvidešimt šešių Eur 62 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. spalio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei UAB „Miesto energija“ (j. a. k. 183204042) iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ (j. a. k. 182714850) 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą 1 209 918,02 Eur (vieno milijono dviejų šimtų devynių tūkstančių devynių šimtų aštuoniolikos Eur 2 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. spalio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei UAB „Miesto energija“ (j. a. k. 183204042) iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ (j. a. k.

182714850) 13 218 (trylika tūkstančių du šimtus aštuoniolika) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Priteisti atsakovei Ukmergės rajono savivaldybei (j. a. k. 188752174) iš ieškovės UAB „Miesto energija“ (j. a. k.

183204042) 3205 (tris tūkstančius du šimtus penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Priteisti trečiajam asmeniui UAB „Energijos taupymo centras“ (j. a. k. 147832026) iš atsakovės UAB „Ukmergės

šiluma“ (j. a. k. 182714850) 2448 (du tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt aštuonis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti trečiajam asmeniui UAB „Energijos taupymo centras“ (j. a. k. 147832026) iš atsakovės Ukmergės rajono savivaldybės (j. a. k. 188752174) 612 Eur (šešis šimtus dvylika) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės UAB „Miesto energija“ (j. a. k. 183204042) 34,32 Eur (trisdešimt keturis Eur 32 ct), iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ (j. a. k. 182714850) – 18,30 Eur (aštuoniolika Eur 30 ct), o iš atsakovės Ukmergės rajono savivaldybės (j. a. k. 188752174) – 4,58 Eur (keturis Eur 58 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.“

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 3 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ-BALYNIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Donato Šerno,

susipažinusi su 2019 m. spalio 2 d. gautu ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos (arbitražo byloje – ieškovės, pagal priešieškinį – atsakovės) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2019 m. liepos 1 d. sprendimo, priimto arbitražo byloje Nr. V-0003/2017e pagal ieškovės Vilniaus miesto

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=177fa440f4e511e99681cd81dcdca52c

savivaldybės ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei VilniusLux, Italijos bendrovei Gemmo S.p. A., Estijos bendrovei VSLS OU dėl baudos priteisimo ir atsakovių priešieškinį ieškovei dėl nuostolių priteisimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.




Kasaciniame skunde teigiama, kad skundžiama nutartimi pažeista teismo procesinių dokumentų motyvavimo pareiga, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (CPK 263, 270, 291, 331 straipsniai). Lietuvos apeliacinis teismas priėmė visiškai šabloninę nutartį, t. y. pateikė tik teisės normų citatas ir bendrąsias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų formuluotes ir visiškai nepateikė priimto procesinio sprendimo motyvų. Skundžiama nutartis yra be motyvų, pateikiamos perteklinės citatos ir praktika, kuri skundžiamoje nutartyje nepaaiškinama. Lietuvos apeliacinis teismas visiškai ignoravo ieškovės teisinius motyvus dėl Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 50 straipsnyje įtvirtintų arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindų. Skundžiamoje nutartyje teismas apsiriboja šabloniniais išaiškinimais, kurie be jokios teisės aktų ir įrodymų analizės, reziumuoti, jog nėra pagrindo tenkinti Ieškovo reikalavimo, nes neva tais pačiais argumentais. Skundžiamoje nutartyje ignoruotas faktas, jog arbitražo procesas neatitiko imperatyvių KAĮ nuostatų – arbitrų nešališkumo ir objektyvumo kriterijų. Teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 176, 185 straipsniuose įtvirtintas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, ignoravo faktus ir aplinkybes, visapusiškai neištyrė ir neįvertino Ieškovo pateiktų įrodymų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Skundžiamą nutartį, kuri turėtų būti panaikinta bylą nagrinėjant kasacine tvarka.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos yra nekonkretūs ir neinformatyvūs, jais nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.


Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis). Nespręstinas prašymas dėl procesinio sprendimo vykdymo stabdymo.


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, į. k. 188710061, 450 Eur (keturių šimtų penkiasdešimties eurų)

žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. spalio 2 d. Luminor banke, dokumento Nr. 2105.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ANDŽEJ MACIEJEVSKI

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 8 d. gautu ieškovės D. J. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 11 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartimi Nr. 3P-1598/2019 atsisakė priimti ieškovės D. J. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.



Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=67e4e700f5ae11e99681cd81dcdca52c

priimti.Dėl žyminio mokesčio grąžinimo priimta pirmiau nurodyta teisėjų atrankos kolegijos nutartis (CPK 350 straipsnio 4

dalis).


n u t a r i a:








NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 10 d. gautu ieškovės I. S. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 22 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl įsakymų, kuriais buvo įforminti juridinių faktų išregistravimas pasibaigus nuomos sutarties terminui, panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=79ee5d50f5ae11e99681cd81dcdca52c

2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.



Kasaciniame skunde nurodomas netinkamas materialiosios teisės normų taikymas ir aiškinimas dėl valstybinės žemės nuomos bei su tuo susijusios terminuotos žemės nuomos sutarties nutraukimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.481 straipsnis, 6.496 straipsnis, 6.548 straipsnio 2 dalis, 6.551 straipsnio 2 dalis, 6.562 straipsnio 1 punktas, 5 punktas, 6.564 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalis, 3 dalis, 4 dalis, 6 dalies 1 punktas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, 4 dalis); netinkamas materialiosios teisės normų taikymas ir aiškinimas dėl Nekilnojamojo turto registro tvarkymo (CK 6.547 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, Žemės įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, 4 dalis, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, 4 dalis); nevienoda Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl valstybinės žemės nuomos sutarties termino ir CK 6.481 straipsnio taikymo.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatorės nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos yra nekonkretūs ir neinformatyvūs, jais nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.


Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ieškovės atstovui advokatui Eduardui Kudriavcevui (Eduard Kudriavcev, a. k. (duomenys neskelbtini) 75

(septyniasdešimt penkis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto už ieškovę 2019 m. spalio 10 d.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.







NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 11 d. gautu ieškovo K. Z. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. spalio 10 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atrankos kolegija pažymi tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 347 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog kasacinį skundą surašo advokatas. Kasacinį skundą turi teisę surašyti ir jį paduodantis fizinis asmuo, jeigu jis turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Kasacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo ir skundą surašęs asmuo. Prie kasacinio skundo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys jį surašiusio asmens teisinę kvalifikaciją (CPK 347 straipsnio 4 dalis). Be to, CPK 347 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kasacinis skundas turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui (CPK 111 straipsnis).

Ieškovo paduodamas kasacinis skundas neatitinka CPK 347 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytų reikalavimų: kasacinį skundą surašęs ieškovas nepridėjo aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą patvirtinančio dokumento, iš kurio būtų galima spręsti apie jo teisę surašyti kasacinį skundą, bet remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. kovo 1 d. nutarimu, kuriuo CPK 306 straipsnio 3 dalis (CPK 306 straipsnyje nustatyti apeliacinio skundo turinio reikalavimai) pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad CPK 347 straipsnio 3 dalies nuostata dėl kasacinį skundą surašančiam fiziniam asmeniui įtvirtinto išsilavinimo reikalavimo, t. y. kad jis turi turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, nebuvo ieškovo nurodytos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo dalykas, todėl nėra pagrindo spręsti dėl fizinio asmens teisės surašyti kasacinį skundą kitaip, nei tai nustatyta CPK 347 straipsnio 3 dalyje.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 4 punktas).Kadangi kasacinio skundo nepriimama dėl jo neatitikties CPK 347 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytiems reikalavimams,

tai nesprendžiama dėl kasacijos byloje galimumo.Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 4 dalimi, atrankos

kolegija

n u t a r i a:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4c124090f5ae11e99681cd81dcdca52c








NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 10 d. gautu kreditoriaus V. D. (V. D.) kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 11 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kreditorius V. D. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties, kuria atmestas skundas dėl bankrutavusios akcinės bendrovės „Vievio paukštynas“ kreditorių komiteto nutarimų pripažinimo negaliojančiais atsakovės akcinės bendrovės „Vievio paukštynas“ bankroto byloje Nr. B2-308-258/2019. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=65469570f5ae11e99681cd81dcdca52c


Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nes atsisakė priimti naujus įrodymus, neatskleidė bylos esmės, nepasisakė dėl esminių atskirojo skundo argumentų; padarė proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo posėdžio tvarką, pažeidimus, nes nevertino, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė kviesti liudytojus, išreikalauti įrodymus, todėl toks pažeidimas turėjo būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme skiriant žodinį bylos nagrinėjimą; teismo nutartis yra nemotyvuota, nepagrįsta, kodėl teismas nenustatė pagrindo skirti žodinį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme; bylą nagrinėję teismai pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 23, 25 straipsnius; pažeidė CPK 71 straipsnio 1 dalį; apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atskirus bylą nagrinėjusios teisėjos procesinius veiksmus, o ne jų visumą, atmesdamas kasatoriaus pareiškimą dėl bylą nagrinėjusios teisėjos nušalinimo, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, 31 straipsnio 2 dalį ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį; apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino kreditorių komiteto pareigas, susijusias su pareiga informuoti apie priimtus nutarimus kitus kreditorius, tokiu būdu pažeisdamas Įmonių bankroto įstatymo 25 straipsnio 4 dalį; nepagrįstai laikė, jog kreditorių susirinkimo patvirtinta tvarka, numatanti, jog apie priimtus nutarimus kreditorius gali būti informuotas tik pateikęs neapibrėžtą paklausimą dėl informacijos suteikimo (nors net nežinodamas, ar tokia informacija apskritai egzistuoja), sukuria pareigas kreditoriui periodiškai kreiptis dėl informacijos pateikimo, o to nepadarius – sukelia neigiamas pasekmes, tokiu būdu netinkamai aiškino Įmonių bankroto įstatymo 24 straipsnio 5 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį, 1.131 straipsnio 1 dalį; bylą nagrinėję teismai priteisė bylinėjimosi išlaidų sumas, viršijančias Rekomendacijose nurodytas maksimalias priteistinas bylinėjimosi išlaidų sumas, kurių priteisimo nei Rekomendacijos, nei CPK nenumato.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos yra nekonkretūs ir neinformatyvūs, jais nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.



n u t a r i a:




ANDŽEJ MACIEJEVSKI

_______________________


Prašymo Nr. 2ATP-330/2019Teisminio proceso Nr. 4-68-3-02887-2018-7(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininko), Audronės Kartanienės ir Tomo Šeškausko, susipažinusi su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P. M. prašymu atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo,

n u s t a t ė:

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 662 straipsnio 2 dalį prie prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą turi būti pridėti ginčijamų nutarimo ar nutarties ir su ginčijamu sprendimu susijusių nutarimų ar nutarčių kopijos (nuorašai). Iš prašymo turinio matyti, kad pareiškėjas teikia prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutarties, tačiau prie paduoto prašymo neprideda šio sprendimo kopijos (nuorašo).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą neatitinka įstatymo nustatytų jo formai keliamų reikalavimų, todėl šį prašymą atsisakytina priimti (ANK 662 straipsnio 5 dalies 3 punktas).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P. M. prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo.





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=697e99d0f5ae11e99681cd81dcdca52c

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5a2687e0f5ae11e99681cd81dcdca52c

Prašymo Nr. 2ATP-325/2019Teisminio proceso Nr. 4-06-3-00586-2019-4


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Tomo Šeškausko, susipažinusi su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens Viktoro Ščenikovo (Viktor Ščenikov) atstovo advokato Dovydo Cvetkovo prašymu atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gegužės 31 d. nutarimo ir Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. liepos 19 d. nutarties,

n u s t a t ė:

Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. gegužės 31 d. nutarimu V. Ščenikovą pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 8 dalį, 423 straipsnio 3 dalį, 426 straipsnio 1 dalį ir paskyrė galutinę administracinę nuobaudą – 1 200 Eur baudą bei administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 3 metams. V. Ščenikovas nubaustas už tai, kad 2019 m. kovo 19 d., apie 16.20 val., Dragūnų g. 11, Klaipėdoje, atbuline eiga vairuodamas automobilį „Hyundai Santa Fe“, valst. Nr. JOK 071, nesiėmė visų atsargumo priemonių, nepasirinko reikiamo saugaus atstumo, dėl ko atsitrenkė į stovintį kitą automobilį ir jį apgadino; iš įvykio vietos nuvažiavo; be to, vartojo alkoholį po eismo įvykio iki kol įvykio vietoje nebuvo nustatytos ar ištirtos aplinkybės (nustatytas 1,07 promilės girtumas). Taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 126, ir 222 punktų reikalavimus.

Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. liepos 19 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. Ščenikovo atstovo advokato D. Cvetkovo apeliacinio skundo netenkino ir Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gegužės 31 d. nutarimą paliko nepakeistą.

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. Ščenikovo atstovas advokatas D. Cvetkovas prašo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, pakeisti skundžiamus nutarimą ir nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną V. Ščenikovui dėl ANK 423 straipsnio 3 dalies ir/ar 426 straipsnio 1 dalies nutraukti; arba taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir sutrumpinti specialiosios teisės atėmimo terminą. Prašyme teigiama, kad nebuvo nustatyta ir įrodyta V. Ščenikovo tyčia dėl ANK 423 straipsnio 3 dalyje bei 426 straipsnio 1 dalyje numatytų nusižengimų padarymo.

Administracinėn atsakomybėn patraukto V. Ščenikovo atstovo advokato D. Cvetkovo prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą atsisakytina priimti.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 658 straipsnio 1 dalies 5 punktą administracinio nusižengimo byla gali būti atnaujinta, jeigu padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą turi būti nurodyti administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindai ir išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (ANK 662 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad nagrinėjant prašymus atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, sprendimus priėmusių žemesnės instancijos teismų ar institucijų nutarimai ir (ar) nutartys patikrinami tik teisės taikymo aspektu, t. y., ar nebuvo padaryta esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, galėjusių turėti įtakos neteisėtų nutarimo ar nutarties priėmimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria, faktinių aplinkybių nenustatinėja (ANK 662 straipsnio 13 dalis). Ar administracinio nusižengimo byloje buvo tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos sprendžiama pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat patikrina, ar nepadaryti procesinės teisės pažeidimai atliekant įrodymų vertinimą.

Šiuo atveju paduotame prašyme pakartojama administracinėn atsakomybė patraukto asmens gynybinė versija dėl įvykio aplinkybių bei alkoholio vartojimo, kuri teismų buvo išnagrinėta, pateikiant argumentuotas išvadas. Prašyme

išdėstyti ne teisiniai argumentai dėl esminio materialiosios ar procesinės teisės pažeidimo, bet gyvenimiški samprotavimai, interpretuojant administracinės teisenos proceso metu nustatytas aplinkybes. Be to, pažymėtina ir tai, kad paduotas prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą iš esmės yra tapatus anksčiau pateiktam pareiškėjo prašymui, kuris Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi buvo atsisakytas priimti. Paduotame prašyme naujai išdėstyti tik teiginiai dėl netinkamo ANK 426 straipsnio 1 dalies taikymo, tačiau ir jie grindžiami ne teisiniais argumentais, o neigiant V. Ščenikovo kaltę apskritai žinojus apie įvykusį eismo įvykį. Teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad teisiniai argumentai, pagrindžiantys administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindų buvimą, prašyme nenurodyti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą neatitinka ANK 662 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (ANK 662 straipsnio 5 dalies 3 punktas).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 6 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens Viktoro Ščenikovo atstovo advokato Dovydo Cvetkovo prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.







NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Tomo Šeškausko, susipažinusi su nuteistojo E. N. kasaciniu skundu dėl Telšių apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutarties, pareiškimu dėl praleisto kasacinio skundo padavimo termino atnaujinimo ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis E. N. kasaciniu skundu prašo pakeisti skundžiamus nuosprendį ir nutartį ir paskirti jam švelnesnę bausmę;

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=451d3f10f5ae11e99681cd81dcdca52c

taip pat taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti. Kartu su kasaciniu skundu gautas prašymas atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą.

Nuteistojo E. N. kasacinis skundas paduotas praleidus baudžiamojo proceso įstatymo numatytą trijų mėnesių nuo teismų procesinių sprendimų įsiteisėjimo terminą (skundas išsiųstas 2019 m. spalio 1 d., nors terminas paduoti skundą baigėsi 2019 m. rugsėjo 9 d.). Teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad prašyme nurodytos priežastys (ankstesnį skundą nuteistasis išsiuntė 2019 m. rugsėjo 11 d., t. y. praėjus tik kelioms dienoms po termino pabaigos, tačiau šis skundas jam buvo grąžintas, nesant pridėto prašymo atnaujinti praleistą terminą. Tuo tarpu taip atsitiko dėl to, nes advokatas, surašęs minėtą skundą, jį išsiuntė ne į tuos pataisos namus ir dėl skundo persiuntimo į kitus pataisos namus terminas ir buvo praleistas) pripažintinos svarbiomis ir praleistas terminas atnaujintinas.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, spręsdami skirtinos bausmės klausimą, apsiribojo formaliu BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių išvardijimu ir vertinimu, pažeidė bausmės individualizavimo, proporcingumo principus, netinkamai taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nesilaikė BK 41, 54, 61, 62, 75 straipsnių nuostatų, dėl to nebuvo įgyvendinta baudžiamojo įstatymo paskirtis, teisingumo principas ir paskirta neadekvati padarytai nusikalstamai veikai pernelyg griežta bausmė. Teismai neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis yra vedęs, turi mažamečių vaikų, kuriems reikia nuolatinio išlaikymo, pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, turi deklaruotą gyvenamąją vietą, nepadarė niekam žalos.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1

dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes.

Nuteistasis skunde nesutinka su jam paskirta bei, jo nuomone, per griežta bausme, ir prašo iš naujo įvertinti bausmės skyrimui svarbias aplinkybes. Pažymėtina, kad nuteistojo asmenybės, šeiminių aplinkybių ir kitų aplinkybių, reikšmingų skiriant bausmę, vertinimas pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas baigiamas apeliacinės instancijos teisme. Tuo tarpu kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju skunde išvardyti BK straipsniai, kurių nuostatas, nuteistojo nuomone, netinkamai taikė žemesnės instancijos teismai, deklaratyvūs, o teisiniai argumentai, kurie teisės taikymo aspektu pagrįstų netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, neišdėstyti.


Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 370 straipsnio 2 dalimi, 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą.Atsisakyti priimti nuteistojo E. N. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.



TOMAS ŠEŠKAUSKAS

_______________________


Civilinė byla Nr. 3K-3-298-695/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03934-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.2; 2.4.2.10; 2.4.4.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dirbtinis pluoštas“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Quinta essential“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dirbtinis pluoštas“ dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, servituto panaikinimo ir pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dirbtinis pluoštas“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Quinta essential“ dėl servituto ir atlyginimo už servitutą nustatymo (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Liningas“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl: 1) statinių dalių, esančių kitam asmeniui priklausančiame žemės sklype, teisinio likimo, žemės sklypo savininkui reikalaujant įpareigoti statinių savininką nugriauti šias statinių dalis, o statinių savininkui reikalaujant nustatyti servitutą joms naudoti pagal paskirtį; 2) servituto pasibaigimo išnykus servituto būtinumui.

2. Ieškovė pareiškė ieškinį, prašydama:2.1. įpareigoti atsakovę per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos

padarinius – demontuoti ieškovės žemės sklype savavališkai įrengtas: 7,97 m ilgio metalinę tvorą, 2017 m. rugsėjo 22 d. esamos padėties plane pažymėtą tarp taškų 1 ir 2; 9,48 m ilgio metalinę tvorą, 2017 m. rugsėjo 22 d. esamos padėties plane pažymėtą tarp taškų 3 ir 4; 455 kv. m ploto asfalto dangą, 2017 m. rugsėjo 22 d. esamos padėties plane pažymėtą tarp taškų 1, 2, 3 ir 4, ir sutvarkyti statybvietę;

2.2. panaikinti servitutą, suteikiantį teisę naudotis pėsčiųjų taku, nustatytą ieškovės žemės sklypui pagal Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 8SK-746-(14.8.100.).

3. Ieškovė nurodė, jog ji 2016 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo 0,0958 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovei priklausantis žemės sklypas ribojasi su valstybinės žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini). Šio žemės sklypo dalis, kurios plotas sudaro 3005,40 kv. m, yra užstatyta atsakovei priklausančia aikštele ir kartu aptverta tvora, tačiau kita

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7fb03600f5ae11e99681cd81dcdca52c

aikštelės dalis, viršijanti pirmiau įvardytą plotą, ir tvoros dalis, juosianti šią aikštelės dalį, yra įsiterpusios į ieškovei priklausantį žemės sklypą. Šie statiniai – savavališkos statybos rezultatas: atsakovė pastatė šiuos statinius, neturėdama statybą leidžiančio dokumento, ieškovės ar ankstesnių žemės sklypo savininkų sutikimo (leidimo) juos įrengti, žemės sklypo dalis, užstatyta šiais statiniais, nėra išnuomota ar kitaip perduota atsakovei valdyti. Ieškovė 2016 m. gruodžio 1 d. raštu kreipėsi į atsakovę dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, reikalaudama per 30 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos demontuoti tvorą ir asfalto dangą iki žemės sklypo ribos ir sutvarkyti statybvietę, tačiau atsakovė nesureagavo į šį ieškovės reikalavimą.

4. Ieškovė taip pat nurodė, jog administraciniu aktu jai priklausančiam žemės sklypui yra nustatytas servitutas – teisė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudotojams naudotis pėsčiųjų taku. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė nesinaudoja šiuo taku, patekti į žemės sklypą galima per kitus įėjimus ir įvažiavimus, t. y. atsakovė gali nekliudomai naudotis žemės sklypu ir panaikinus nustatytą servitutą, vadinasi, yra išnykęs servituto būtinumas.

5. Atsakovė pareiškė priešieškinį, prašydama nustatyti neterminuotą 455 kv. m ploto servitutą tarnaujančiajam daiktui – ieškovei priklausančiam žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viešpataujančiųjų daiktų – atsakovei priklausančių inžinerinių statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimui pagal paskirtį užtikrinti ir nustatyti 80 Eur (įskaitant mokesčius) metinį atlyginimą už servitutą.

6. Atsakovė nurodė, jog jai priklausančių statinių dalis yra įsiterpusi į ieškovei priklausantį žemės sklypą. Ieškovės žemės sklypas, kaip nekilnojamojo turto objektas, buvo suformuotas tik 2016 m. rugpjūčio 17 d., o atsakovei priklausančios aikštelė ir tvora buvo pastatytos žymiai anksčiau (1981–2001 metais). Ieškovei priklausantis žemės sklypas buvo suformuotas po aikštele ir tvora, tačiau, formuojant aptariamą žemės sklypą, nebuvo išspręstas atsakovės, kaip pirmiau minėtų statinių savininkės, teisės naudotis šiuo žemės sklypu klausimas. Atsakovė neturi teisinio pagrindo naudotis ieškovei priklausančiu žemės sklypu, o nesutarimai su ieškove sudaro pagrindą nustatyti servitutą jos žemės sklypui. Nenustačius servituto, atsakovė negalės tinkamai naudoti, prižiūrėti jai priklausančių statinių.


7. Kauno apylinkės teismas 2018 m. vasario 28 d. sprendimu atmetė ieškinį ir patenkino priešieškinį.8. Teismas nustatė, kad ieškovei priklausantis žemės sklypas buvo suformuotas, Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m.

rugpjūčio 16 d. sprendimu atkūrus pretendentui nuosavybės teises į jį. Ieškovė 2016 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo šį žemės sklypą iš pirmojo savininko įpėdinės pagal įstatymą. Kitas žemės sklypas, esantis tuo pačiu adresu, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, šio žemės sklypo dalis yra išnuomota atsakovei. Atsakovė nuosavybės teise valdo gamyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jos eksploatacijai reikalingus statinius – aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane pažymėtą indeksu „b6“, tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane pažymėtą indeksu „t1“, ir tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane pažymėtą indeksu „t2“. Asfalto dangos aikštelės („b6“) dalis, sudaranti 455 kv. m, ir tvoros („t1“ ir „t2“) yra įsiterpusios į ieškovei priklausantį žemės sklypą.

9. Teismas taip pat nustatė, kad ginčo aikštelė buvo pradėta statyti 1981 metais, baigta – 1990 metais, tvora, pažymėta indeksu „t1“, pastatyta 2001 metais, tvora, pažymėta indeksu „t2“, – 1981 metais, t. y. iki žemės sklypo suformavimo ir padalijimo į atskirus nekilnojamojo turto vienetus. Teismas nurodė, jog tarp bylos faktinių duomenų nėra duomenų, patvirtinančių, kad šie statiniai yra savavališkai pastatyti, kad kompetentinga institucija, t. y. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, būtų informuota apie savavališką statinių statybą žemės sklype. Teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys apie ginčo objektus – aikštelę ir tvoras – yra nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, vadinasi, yra teisingi ir išsamūs, todėl, teismo vertinimu, šie nekilnojamojo turto objektai negali būti pripažinti savavališkos statybos rezultatais.

10. Teismas nustatė, kad ginčo servituto objektas – pėsčiųjų takas – yra pagrindinis takas, kuriuo atsakovės darbuotojai patenka į gamyklą iš Pramonės pr. nuo pat jos pastatymo dienos (nuo 1968 metų). Atsakovė savo lėšomis eksploatuoja šviesoforą, esantį Pramonės pr., prieš pat pėsčiųjų taką, taip papildomai užtikrindama savo darbuotojų saugų patekimą į gamyklą. Teismas taip pat nustatė, jog egzistuoja kitas patekimas į teritoriją, tačiau jis skirtas transporto priemonėms ir nėra saugus pėstiesiems. Atsakovė šiuo metu vykdo gamyklos rekonstrukciją ir laikinai, kol yra vykdoma rekonstrukcija,

užtvėrė praėjimą tvora, kad tretieji asmenys nepatektų į teritoriją. Teismo vertinimu, kelio servituto būtinumas neišnyko. Žemės sklypo plotas sudaro 10,3832 ha, gamyklos plotas siekia 82 600,87 kv. m, todėl šiems objektams tinkamai eksploatuoti yra reikalingi keli patekimai į juos, pritaikyti tiek transporto priemonėms, tiek pėstiesiems. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos (2016 m. rugsėjo 5 d.) iki ieškinio pateikimo teismui dienos sąlygos taip pasikeitė, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas be kelio servituto, nustatyto ieškovei priklausančiam žemės sklypui.

11. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas ir teismų praktiką teisėtai pastatyto statinio savininkas turi teisę naudotis jam priklausančiu statiniu, nors jis ir neturi nuosavybės teisės į žemę. Bylos šalims nepavyko geruoju susitarti dėl servituto nustatymo ieškovei priklausančiam žemės sklypui, todėl atsakovės prašymu jis nustatytinas teismo tvarka tai ieškovės žemės sklypo daliai, kuri būtina, kad atsakovė galėtų nevaržomai naudotis asfalto aikštele ir tvora. Teismas priėjo prie išvados, kad, nenustačius servituto, atsakovė negalėtų normaliomis sąnaudomis naudotis pagal paskirtį jai priklausančia aikštele ir tvora. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į ieškovės žemės sklypo plotą, servituto turinį, nelaikytina, kad ieškovės teisių ribojimas neatitinka proporcingumo ir abiejų savininkų interesų pusiausvyros principų.

12. Teismas, nustatydamas kompensaciją už servitutą, rėmėsi ta ieškovei priklausančio žemės sklypo verte, kuri užfiksuota Nekilnojamojo turto registre ir pirkimo–pardavimo sutartyje (23 100 Eur). Teismo vertinimu, atsižvelgiant į žemės sklypo plotą, kuriam nustatytinas servitutas (455 kv. m), atsakovės siūloma 80 Eur metinė kompensacija atitinka abiejų šalių interesus ir nesudaro sąlygų nė vienai šaliai nepagrįstai praturtėti.

13. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. vasario 6 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – patenkino ieškinį ir atmetė priešieškinį.

14. Kolegija nustatė, kad atsakovei priklausanti gamykla yra apleista ir neveikia, patekimas į ją pro žemės sklypą, kuriam nustatytas ginčo servitutas, yra užtvertas tvora ir gelžbetoniniais blokais. Kolegija, įvertinusi atsakovės pateiktus rekonstrukcijos pasiūlymą ir žemės sklypo detalųjį planą, konstatavo, kad, be pėsčiųjų tako Pramonės pr., yra dar vienas patekimas į žemės sklypą – įvaža, taip pat yra įvaža ir iš Chemijos pr., be to, yra suplanuotos kelios kitos įvažos. Kolegija priėjo prie išvados, kad atsakovei priklausantis statinys gali būti tinkamai naudojamas ir be pėsčiųjų tako servituto, kuris šiuo metu ir nėra naudojamas. Kolegija pažymėjo, kad tokia išvada darytina atsižvelgiant į paties servituto prigimtį ir tikslą, taip pat į faktinę situaciją, kuri rodo, kad įvyko esminis aplinkybių pasikeitimas – statinys atitinkamą laiko tarpą yra nenaudojamas, be to, ketinama daryti statinio rekonstrukciją, yra suprojektuotos papildomos įvažos į žemės sklypą, pastarasis nėra izoliuotas, egzistuoja kiti patekimai į jį, kurie gali būti naudojami ne tik automobiliams, bet ir pėstiesiems patekti į teritoriją. Kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad nėra būtinybės ir toliau naudotis tarnaujančiuoju daiktu. Priešingas tokios faktinės situacijos vertinimas neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir ekonomiškumo principų ir be pagrindo suvaržytų ieškovės teisę nevaržomai naudotis savo nuosavybe.

15. Kolegija pažymėjo, kad, nors ieškovė pareikštu ieškiniu reikalauja, be kita ko, pašalinti savavališkos statybos padarinius, nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog atsakovei priklausantys ginčo statiniai yra teisėtai pastatyti ir įregistruoti. Kolegija nurodė, jog yra susiklosčiusi tokia faktinė situacija, kad gretimas žemės sklypas, priklausantis ieškovei, buvo netinkamai suformuotas dėl netiksliai atliktų žemės sklypų ribų matavimų ir todėl atsakovei priklausančių statinių dalis yra įsiterpusi į ieškovės žemės sklypą. Šios aplinkybės buvo nustatytos ir neginčytos pirmosios instancijos teisme, jas papildomai patvirtina ir apeliacinės instancijos teisme pateikta aikštelės ploto nustatymo schema. Kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl reikalavimo pašalinti statinių dalis, kartu nurodytina ir ta aplinkybė, kad atsakovei buvo išnuomotas mažesnis valstybinės žemės plotas, negu faktiškai užima jai priklausantys statiniai.

16. Kolegija nurodė, jog atsakovei valstybinės žemės sklypas buvo išnuomotas 2016 m. vasario 22 d., t. y. pirmiau, nei buvo suformuotas gretimas žemės sklypas, šiuo metu priklausantis ieškovei. Kolegijos vertinimu, ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad atsakovė negalėjo nesuprasti, jog jai išnuomotas valstybinės žemės sklypas yra mažesnio ploto, negu užima jos nuosavybės teise valdomi statiniai, ir todėl turėjo imtis veiksmų valstybinės žemės nuomos sutarčiai pakeisti, tačiau ji negynė savo teisių. Taip susiklostė situacija, kad, vėliau atkūrus nuosavybės teises ir suformavus gretimą žemės sklypą, atsakovei priklausančių statinių dalis atsidūrė gretimame žemės sklype. Kolegijos vertinimu, atsakovė, laiku nesirūpinusi savo teisių gynimu, dabar turi prisiimti pasekmes – spręsti dėl statinių dalies likimo, t. y. pašalinti ieškovės žemės sklype

be teisinio pagrindo esančias statinių dalis arba įrodyti servituto nustatymo būtinybę, t. y. kad ginčo aikštelė, kurios dalis yra įsiterpusi į ieškovės sklypą, atsakovei yra būtina ir mažesnė aikštelė nepatenkina jos būtinų poreikių ir kitaip jos neįmanoma naudoti pagal paskirtį (servituto būtinumas). Kolegija pažymėjo, kad atsakovė neįrodinėjo tokių aplinkybių, todėl nėra pagrindo nustatyti servitutą, reikalingą aikštelės ir tvoros dalims tinkamai naudoti. Kolegija nurodė, jog, atmetus šį reikalavimą, atsakovė įpareigotina pašalinti aikštelės ir tvoros dalis, esančias ieškovės žemės sklype.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į KASACINĮ SKUNDĄ TEISINIAI ARGUMENTAI

17. Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 6 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.37 straipsnio 1 dalies, 4.39 straipsnio 1 dalies ir 4.93 straipsnio nuostatas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad galima situacija, kai dėl tam tikrų priežasčių statinio savininkas neturi nuosavybės teisės į sklypą, kuriame statinys pastatytas, o žemės sklypo savininkui priklausančiame sklype gali būti kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2012). Tokia situacija susiklostė ir šios bylos ginčo atveju. Nustačius, kad nekilnojamasis daiktas yra teisėtai sukurtas, nuosavybės teisė į tokį daiktą ar jo dalį negali pasibaigti vien dėl tos priežasties, kad daiktas ar jo dalis patenka į kitam asmeniui priklausantį žemės sklypą. Pažymėtina, kad įpareigojimas nugriauti teisėtai pastatytą ir įregistruotą statinį gali būti prilyginamas faktiniam nuosavybės paėmimui. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-916/2017). Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas griauti statinius vien dėl tos priežasties, kad jie patenka į ieškovės sklypą, paneigė atsakovės teisę į nuosavybę ir jos apsaugą. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė dėl nuosavybės teisės pasibaigimo, nesant teisinio šios konstitucinės teisės pasibaigimo pagrindo, – netiksliai atlikti žemės sklypų ribų matavimai negali būti nuosavybės teisės į statinius pasibaigimo priežastis.

17.2. Apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Ieškovė pareikštu ieškiniu reikalavo nugriauti aikštelės ir tvoros dalis, remdamasi tuo faktiniu pagrindu, kad šie statiniai yra tariamai savavališkai pastatyti. Atsakovei įrodžius, kad taip nėra, apeliacinės instancijos teismas, net ir konstatavęs, jog statiniai yra teisėtai pastatyti, ne atmetė ieškinį, o tenkino jį kitais pagrindais, negu buvo nurodyta ieškinyje (iš esmės dėl paties fakto, kad jie patenka į ieškovės žemės sklypą). Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 265 straipsnio 2 dalies nuostatas.

17.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus proporcingumo, teisėtų lūkesčių, nuosavybės neliečiamumo principus, neužtikrino šalių interesų pusiausvyros. Įpareigojimas nugriauti statinius – sunaikinti nuosavybės teisės objektą – yra pati griežčiausia ir didžiausias neigiamas pasekmes savininkui sukelianti nuosavybės teisės varžymo priemonė. Tokios priemonės taikymo nukreipimas į teisėtai pastatytus statinius, kurių dalis patenka į gretimą žemės sklypą, kuris nėra saugoma teritorija ir kuriam nėra taikomi išskirtiniai veiklos ar statybos jame ribojimai, susiję su viešojo intereso užtikrinimu, yra akivaizdžiai neproporcingas. Tokiais atvejais kaip šis pirmenybė turi būti teikiama statinių savininko nuosavybės teisės apsaugai, o ne žemės sklypo savininko teisei naudotis užstatyta sklypo dalimi.

17.4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.126 straipsnio 1 dalį. Pagal šią materialiosios teisės normą servituto būtinybę lemia negalėjimas tinkamai naudotis daiktu. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino tokios faktinės aplinkybės, ėmėsi tirti ir vertinti, ar atsakovei yra reikalingas visas jai priklausantis daiktas, ar jos poreikiams patenkinti nepakaktų naudoti sumažinto daikto (aikštelės). Toks pirmiau nurodytos materialiosios teisės aiškinimas yra ydingas, nes yra netinkamai identifikuotas servituto nustatymo pagrindas. Nustačius faktą, kad statinys patenka į kitam asmeniui priklausantį sklypą ir kad nėra protingo būdo kitaip naudotis visu statiniu, turėtų būti konstatuojamas servituto būtinumas. Pažymėtina, kad šios bylos procese nebuvo nustatyta, jog atsakovė objektyviai turi kitas galimybes naudotis ginčo statiniais, nesinaudodama ieškovei priklausančio žemės sklypo dalimi, esančia po šiais statiniais. Akcentuotinas ir tas aspektas, kad apeliacinės instancijos teismas, įpareigodamas griauti statinius, nesprendė klausimo dėl kompensavimo už prarastą nuosavybę.

17.5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.130 straipsnio 1 dalies, 4.135 straipsnio nuostatas, be to, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant šias materialiosios teisės normas (pvz.,

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis materialiosios teisės normomis ir kasacinio teismo praktika, spręsdamas dėl servituto panaikinimo išnykus jo būtinumui, privalėjo: 1) išsiaiškinti aplinkybes, kurios egzistavo servituto nustatymo momentu (2016 m. rugpjūčio 16 d.) ir nulėmė servituto nustatymą; 2) nustatyti aplinkybes, esančias bylos nagrinėjimo metu; 3) palyginti šias aplinkybes, siekdamas išsiaiškinti, ar egzistuoja esminis aplinkybių pasikeitimas. Apeliacinės instancijos teismas netyrė to, kokiomis aplinkybėmis buvo nustatytas servitutas, ir atitinkamai neišsiaiškino, ar įvyko esminis aplinkybių pasikeitimas.

18. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovės kasacinį skundą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Atsakovė savo kasaciniame skunde iškraipo teismo nustatytas ir rašytiniais įrodymais pagrįstas bylos faktines aplinkybes. Nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad jai priklausantys statiniai, kurių dalys patenka į ieškovei priklausantį žemės sklypą, yra teisėtai pastatyti ir įregistruoti, kad statinių dalys patenka į ieškovės žemės sklypą dėl tos priežasties, jog buvo netiksliai atlikti žemės sklypų ribų matavimai. Apeliacinės instancijos teismas, kitaip negu nurodo atsakovė, nenustatė, kad atsakovės statinių dalys, kurios patenka į ieškovės žemės sklypą, t. y. būtent tos dalys, kurias įpareigojo nugriauti teismas, yra teisėtai pastatytos. Pažymėtina, kad šios bylos ginčas yra kilęs ne dėl tų statinių dalių, kurios yra teisėtai pastatytos ir įregistruotos viešame registre, bet dėl tų statinių – aikštelės ir tvoros – dalių, kurios yra papildomai pastatytos ieškovės žemės sklype. Šios statinių dalys, užimančios 675 kv. m plotą, nėra registruotos viešame registre. Atsakovei įvykdžius apeliacinės instancijos teismo sprendimą, jos nuosavybės teisė į viešame registre registruotas aikštelę („b6“) ir tvoras („t1“ ir „t2“) neišnyks ir turto masė nesumažės. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ginčo statinių dalys yra be teisinio pagrindo įsiterpusios į ieškovei priklausantį žemės sklypą, vadinasi, ne atsakovės, o būtent ieškovės teisė į nuosavybę, jos apsaugą ir neliečiamumą yra pažeista, nes ji negali naudotis be teisinio pagrindo užstatyta žemės sklypo dalimi. Atsakovė savo kasaciniame skunde remiasi kasacinio teismo praktika (žr. šios nutarties 17.1 punktą), tačiau jos nurodyti išaiškinimai nėra aktualūs šiai bylai, nes skiriasi nagrinėjamos bylos ir bylų, kuriose suformuluoti tie išaiškinimai, faktinės aplinkybės.

18.2. Atsakovė nepagrįstai nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Ieškovė savo ieškinio reikalavimą dėl aikštelės ir tvoros dalių nugriovimo grindė ta faktine aplinkybe, kad reikalaujamos nugriauti statinių dalys yra savavališkai pastatytos, t. y. kad atsakovės statiniai be jokio teisinio pagrindo yra ieškovei priklausančiame žemės sklype. Apeliacinės instancijos teismas būtent ir konstatavo, kad atsakovė yra atsakinga dėl esamos faktinės situacijos ir turi pašalinti statinių dalis, be teisinio pagrindo esančias ieškovės žemės sklype.

18.3. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 1.2 straipsnyje įtvirtintų principų pažeidimo yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas šios bylos faktinėmis aplinkybėmis būtent ir turėjo ginti ieškovės, kaip žemės sklypo savininkės, interesus, o ne atsakovės interesus turėti savavališkai ir neteisėtai pastatytus statinius.

18.4. Atsakovės teiginiai dėl netinkamo CK 4.126 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad ieškovė, dar prieš kreipdamasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, raštu pasiūlė atsakovei susitarti dėl žemės, užimtos atsakovei priklausančių statinių dalimis, nuomos arba išpirkimo. Atsakovė visiškai ignoravo šį ieškovės pasiūlymą, nebendradarbiavo. Toks atsakovės elgesys vertintinas kaip nepasinaudojimas galimybe naudotis žemės sklypu kitu negu servitutas pagrindu. Atsakovė, reikalaudama nustatyti servitutą, nenurodė jokių motyvų, kurie pateisintų ieškovės nuosavybės teisės suvaržymą atsakovės naudai, be to, ji nepagrindė būtinybės naudotis statiniais, esančiais ieškovės žemės sklype. Pažymėtina, kad ginčo aikštelės ir tvoros dalys yra savavališkai pastatytos, o neteisėtai pastatytiems statiniams naudoti apskritai negali būti nustatytas servitutas.

18.5. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu argumentuoja atsakovė, tinkamai aiškino ir taikė CK 4.130 straipsnio 1 dalies ir 4.135 straipsnio nuostatas. Teismas, kitaip negu yra nurodyta kasaciniame skunde, nustatė, kad pasikeitė aplinkybės (žr. šios nutarties 14 punktą), kad yra išnykęs servituto būtinumas. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jai vis dar yra būtinas kelio servitutas. Atsakovė nurodo, jog ji vykdo gamyklos rekonstrukciją, tačiau netgi nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad gamykla iš tikrųjų yra rekonstruojama. Ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad, net ir panaikinus servitutą, atsakovė nepraranda galimybės patekti į savo naudojamą žemės sklypą pro kitus jau egzistuojančius įėjimus ir įvažiavimus.

Teisėjų kolegija



Dėl statinių dalių, esančių kitam asmeniui priklausančiame žemės sklype, teisinio likimo, žemės sklypo savininkui reikalaujant įpareigoti statinių savininką nugriauti šias statinių dalis, o statinių savininkui reikalaujant nustatyti servitutą joms naudoti pagal paskirtį

19. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovei priklausančių statinių – aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane pažymėtos indeksu „b6“, tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane pažymėtos indeksu „t1“, ir tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane pažymėtos indeksu „t2“, – dalys yra įsiterpusios į ieškovei priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Teismai skirtingai išsprendė šią ieškovės nuosavybės teisės į žemės sklypą ir atsakovės nuosavybės teisės į statinius koliziją: pirmosios instancijos teismas, tenkindamas priešieškinio reikalavimą, nustatė servitutą ieškovei priklausančiam žemės sklypui, kad būtų užtikrintas tinkamas viešpataujančiųjų daiktų – pirmiau nurodytų statinių – naudojimas pagal paskirtį; apeliacinės instancijos teismas atmetė priešieškinio reikalavimą dėl servituto nustatymo ir, tenkindamas ieškinio reikalavimą, įpareigojo atsakovę pašalinti statinių dalis, įsiterpusias į ieškovei priklausantį žemės sklypą. Atsakovė, nesutikdama su pastaruoju pirmiau įvardytos kolizijos išsprendimo būdu, savo kasaciniame skunde, be kita ko, argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, įpareigodamas nugriauti jai priklausančių statinių dalis, įsiterpusias į ieškovei priklausantį žemės sklypą, paneigė jos nuosavybės teisę į statinius. Teisėjų kolegija, neperžengdama kasacinio skundo ribų, pasisako dėl šio teisės klausimo.

20. Nuosavybės teisė – teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo (CK 4.39 straipsnio 1 dalis). Niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus (CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

21. Pirmiau išdėstytos materialiosios teisės normos, bendriausia prasme apibrėžiančios nuosavybės teisės turinį, inter alia (be kita ko), ir šios teisės apsaugos ribas, patvirtina, kad, viena vertus, savininkas turi plačią diskreciją nuosavybės teisės įgyvendinimo kontekste ir kartu jam yra garantuojama aukšto lygio šios teisės apsauga, kita vertus, nuosavybės teisė, kad ir kokio aukšto lygio apsauga jai suteikiama, nėra absoliuti. Aptariamos materialiosios subjektinės teisės sąlygiškumas yra pabrėžiamas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai), ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 55 punktas; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019, 29 punktas). Vis dėlto nuosavybės teisė, nors jai ir būdingas sąlygiškumas, be paties savininko valios gali būti apribota išimtinai tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka (pvz., CK 4.93 straipsnio 3–4 dalys, 4.94 straipsnis ir kt.). Konstitucinis Teismas aptariamu klausimu, be kita ko, yra pažymėjęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Jeigu nuosavybės teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai yra pagrindas teigti, kad pažeidžiama nuosavybės teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (pvz., Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutarimas).

22. Nuosavybės teisė gali būti apribota įvairiais teisiniais pagrindais ir būdais, kraštutinė ir didžiausius neigiamus padarinius savininkui sukelianti ribojimo (tiksliau – netgi paneigimo, panaikinimo) priemonė yra įpareigojimas nugriauti (išardyti) statinį (jo dalį), t. y. sunaikinti nuosavybės teisės objektą. Šios priemonės taikymas paprastai yra siejamas su statinio neteisėta statyba (taip, kaip neteisėta statyba suprantama pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalį), tačiau reikalavimas įpareigoti nugriauti statinį (ar jo dalį) gali būti pagrįstas ir kitais teisiniais pagrindais (pvz., CK 4.104, 4.105 straipsniai ir kt.). Pažymėtina, kad ieškovė savo ieškinio reikalavimui dėl įpareigojimo nugriauti atsakovei priklausančių statinių dalis pagrįsti būtent ir nurodė faktines aplinkybes, susijusias su šių statinių statybos teisėtumu, t. y. ieškovė įrodinėjo, jog ginčo statiniai pastatyti, neturint statybą leidžiančio dokumento, ieškovės ar ankstesnių žemės sklypo savininkų sutikimo

(leidimo) juos įrengti.23. Bylą nagrinėję teismai, kitaip negu įrodinėjo ieškovė, nustatė, kad atsakovei priklausančių statinių, sudarančių šios

bylos ginčo objektą, statyba yra teisėta, tačiau šių statinių dalimis užstatyta ieškovei priklausanti žemės sklypo dalis yra naudojama be teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodyta, jog tokia faktinė situacija susiklostė dėl tos priežasties, kad ieškovei priklausantis žemės sklypas, netiksliai atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus, buvo netinkamai suformuotas, todėl atsakovei priklausančių statinių dalys yra įsiterpusios į ieškovės žemės sklypą.

24. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad, viena vertus, CK 4.103 straipsnio 1 dalies prasme nėra pagrindo įpareigoti atsakovę pašalinti ginčo statinių dalis, patenkančias į ieškovei priklausantį žemės sklypą, antra vertus, atsakovės nuosavybės teisė į šiuos statinius konkuruoja su ieškovės nuosavybės teise į žemės sklypą: atsakovė be teisinio naudojimosi užstatyta žeme pagrindo neturi galimybės visapusiškai įgyvendinti savo nuosavybės teisę į statinius; ieškovės galimybė užsitikrinti visapusišką nuosavybės teisės į savo žemės sklypą įgyvendinimą ribojama tuo aspektu, kad jai priklausančio žemės sklypo dalis yra užstatyta svetimais daiktais.

25. Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis, be kitų principų, jų subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais (CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Civiliniams teisiniams santykiams būdingas skirtingų subjektinių interesų egzistavimas ir kartu yra neišvengiama konkurencija tarp tokių interesų, o pirmiau įvardytų principų, kuriais, be kitų, grindžiami civiliniai teisiniai santykiai, taikymas reikalauja užtikrinti, kad, konkuruojant dviem skirtingiems subjektiniams interesams, būtų pasiekta tinkama, inter alia, protinga, tokių interesų pusiausvyra (tiek, kiek tokios pusiausvyros užtikrinimas yra objektyviai įmanomas), kad vienas interesas nebūtų suabsoliutintas ir be pagrindo iškeltas virš kito konkuruojančio intereso.

26. Atsakovei priklausančių statinių dalių buvimas ieškovės žemės sklype varžo jos nuosavybės teisę į šį nekilnojamojo turto objektą, nes ji negali užstatytos žemės sklypo dalies panaudoti savo poreikiams tenkinti, kita vertus, kaip nustatyta, ginčo statinių statyba yra teisėta, o šių statinių dalys įsiterpė į ieškovei priklausantį žemės sklypą dėl tos priežasties, kad taip buvo atlikti šio žemės sklypo kadastriniai matavimai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, tokiomis faktinėmis aplinkybėmis įpareigojus atsakovę nugriauti jai priklausančių statinių dalis, įsiterpusias į ieškovei priklausantį žemės sklypą, būtų be pakankamo teisinio pagrindo iš esmės paneigta (sunaikinant savininkui priklausančių daiktų dalį) atsakovės nuosavybės teisė į statinius. Be to, toks įpareigojimas prieštarautų teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principams, kartu suponuotų esminį bylos šalių subjektinių teisių disbalansą atsakovės teisių nenaudai. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad savininkui priklausančių statinių įsiterpimas į kito asmens žemės sklypą dėl taip padarytų žemės sklypo kadastrinių matavimų per se (pats savaime) nėra pakankamas pagrindas įpareigoti savininką nugriauti statinių dalis, t. y. taikyti kraštutinę nuosavybės teisės ribojimo priemonę. Šios priemonės taikymas vieno asmens nuosavybės teisei į žemės sklypą apginti Konstitucijos 23 straipsnio prasme reikštų statinio savininko nuosavybės teisės į statinius suvaržymą peržengiant protingai suvokiamas ribas ir kartu būtų, inter alia, konstituciškai nepagrįstas.

27. Atsakovė priešieškiniu savo nuosavybės teisei į statinius užsitikrinti prašo nustatyti servitutą ieškovei priklausančiam žemės sklypui. CK 4.126 straipsnis reglamentuoja servituto nustatymo teismo sprendimu sąlygas. Šio straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad egzistuoja abi servituto nustatymo teismo sprendimu sąlygos: bylos šalys nesutaria dėl ieškovės žemės sklypo dalies, užstatytos atsakovei priklausančiais statiniais, naudojimo, o servituto nustatymas yra būtinas, kad atsakovė galėtų užsitikrinti tinkamą (normaliomis sąnaudomis pagrįstą) statinių naudojimą pagal paskirtį. Nustatytas servitutas (teisėtai) ribos ieškovės nuosavybės teisę į žemės sklypą, kita vertus, ieškovės patiriami ribojimai bus kompensuojami (bent jau tiek, kiek reikia bylos šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrai užtikrinti) atsakovės periodiškai mokamu atlyginimu už servitutą.

28. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais ir išvadomis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias teisę į nuosavybę ir jos apsaugą, principus, kuriais grindžiami civiliniai teisiniai santykiai, servituto teismo sprendimu nustatymą, ir todėl neteisingai išsprendė bylos dalis pagal ieškinio reikalavimą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo ir pagal priešieškinio reikalavimą dėl servituto ir atlyginimo už servitutą nustatymo. Pirmosios instancijos teismas savo ruožtu tinkamai

kvalifikavo ginčo materialųjį teisinį santykį ir teisingai išsprendė bylos dalis pagal pirmiau įvardytus šalių materialiuosius subjektinius reikalavimus, todėl teisėjų kolegija naikina apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis išspręsti ieškinio reikalavimas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo ir priešieškinio reikalavimas dėl servituto ir atlyginimo už servitutą nustatymo, ir palieka galioti atitinkamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl servituto pasibaigimo išnykus servituto būtinumui

29. CK 4.130 straipsnio 1 dalis reglamentuoja servituto pasibaigimo pagrindus. Šio straipsnio antrojoje dalyje nurodyta, jog servitutas gali pasibaigti tik pirmojoje dalyje įtvirtintais pagrindais, vadinasi, servituto pasibaigimo pagrindų sąrašas yra reglamentuotas numerus clausus (baigtinis sąrašas) principu.

30. Servitutas, be kitų pagrindų, baigiasi, išnykus servituto būtinumui (CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Šio servituto pasibaigimo pagrindo turinys yra atskleistas CK 4.135 straipsnio 1 dalyje. Ši materialiosios teisės norma nurodo, jog, kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas, nebesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu. Pagal CK 4.135 straipsnio 2 dalį, jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas nesusitaria, sprendimą dėl servituto pabaigos priima teismas.

31. Servitutas lemia tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės varžymus, o tokie varžymai negali egzistuoti ilgiau, negu jų reikia tiems tikslams, kuriems užtikrinti buvo nustatytas servitutas, pasiekti. Servituto nustatymas sietinas su viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį užtikrinimu, todėl būtinybės užtikrinti tokį viešpataujančiojo daikto naudojimą per tarnaujantįjį daiktą išnykimas suponuoja galimybę panaikinti nustatytą servitutą. Tolesnis servituto egzistavimas be teisinio pagrindo (nebent būtų savininkų susitarimas) ribotų tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę.

32. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 4.135 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, kad turi iš esmės pasikeisti konkrečios šalių sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010).

33. Teisėjų kolegija, plėtodama pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, konstatuoja, kad bylų dėl servituto panaikinimo išnykus būtinumui atvejais turi būti ištirta ir įvertinta, ar įvyko esminis faktinių aplinkybių, buvusių servituto nustatymo momentu ir nulėmusių servituto būtinybę, pasikeitimas, o šis klausimas spręstinas taip: 1) turi būti išsiaiškintas servituto nustatymo faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės, nulėmusios servituto būtinybę; 2) turi būti išsiaiškinta, ar egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas servituto būtinumo išnykimas; 3) turi būti įvertinta, ar faktinių aplinkybių pasikeitimas, jeigu jis ir įvyko, yra esminis, t. y. ar viešpataujantysis daiktas iš tikrųjų gali būti naudojamas pagal paskirtį be tarnaujančiojo daikto. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog esminio tokių aplinkybių pasikeitimo įrodinėjimo našta tenka asmeniui, reikalaujančiam servituto panaikinimo (CPK 12 ir 178 straipsniai).

34. Ieškovė pareikštu ieškiniu reikalavo panaikinti jos žemės sklypui nustatytą servitutą, suteikiantį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudotojams teisę naudotis pėsčiųjų taku. Bylą nagrinėję teismai skirtingai kvalifikavo faktines aplinkybes, reikšmingas nurodyto servituto egzistavimo būtinybei įvertinti, ir atitinkamai skirtingai išsprendė šį ieškovės materialųjį subjektinį reikalavimą:

34.1. pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo servituto objektas – pėsčiųjų takas – yra pagrindinis takas, kuriuo atsakovės darbuotojai patenka į gamyklą iš Pramonės pr. nuo pat jos pastatymo dienos (nuo 1968 metų), kad egzistuoja kitas patekimas į teritoriją, tačiau jis skirtas transporto priemonėms ir nėra saugus pėstiesiems, kad atsakovė šiuo metu vykdo gamyklos rekonstrukciją ir laikinai, kol yra vykdoma rekonstrukcija, užtvėrė praėjimą tvora, kad tretieji asmenys nepatektų į teritoriją. Teismas, esant tokioms faktinėms aplinkybėms, sprendė, kad ginčo servituto būtinumas, priešingai negu įrodinėja ieškovė, nėra išnykęs, ir todėl atmetė ieškovės reikalavimą dėl servituto panaikinimo;

34.2. apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovei priklausanti gamykla yra apleista ir neveikia, patekimas į ją pro žemės sklypą, kuriam nustatytas ginčo servitutas, yra užtvertas tvora ir gelžbetoniniais blokais, kad, be pėsčiųjų tako Pramonės pr., yra dar vienas patekimas į žemės sklypą – įvaža, taip pat yra įvaža ir iš Chemijos pr., be to, yra suplanuotos kelios kitos įvažos. Teismas, remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, priėjo prie išvados, kad atsakovei priklausantis statinys gali būti tinkamai naudojamas ir be pėsčiųjų tako servituto, t. y. kad nėra būtinybės ir toliau naudotis tarnaujančiuoju daiktu, ir todėl patenkino ieškovės reikalavimą dėl servituto panaikinimo.

35. Atsakovė savo kasaciniame skunde, be kita ko, argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė to, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis buvo nustatytas ginčo servitutas, ir atitinkamai neišsiaiškino, ar įvyko esminis aplinkybių, lėmusių servituto būtinybę, pasikeitimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, pirma, aiškiai įvardijo, kad pėsčiųjų takas, kaip ginčo servituto objektas, buvo reikalingas gamyklai tinkamai eksploatuoti, t. y. kad ginčo servitutas buvo nustatytas, siekiant užtikrinti gamyklos naudojimą pagal paskirtį. Antra, kaip minėta, nustatė, kad atsakovei priklausanti gamykla yra apleista ir neveikia, patekimas į ją pro žemės sklypą, kuriam nustatytas ginčo servitutas, yra užtvertas tvora ir gelžbetoniniais blokais, t. y. nustatė faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad pati gamykla (o kartu ir servitutas) nėra eksploatuojama. Be to, sprendžiamo klausimo kontekste būtina dar kartą akcentuoti, kad servitutas, kaip tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę varžanti priemonė, gali (teisine prasme) egzistuoti tik tiek, kiek jis yra būtinas viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį galimybei užtikrinti. Tokios būtinybės išnykimas ar, kitaip tariant, galimybės alternatyviais būdais užsitikrinti normaliomis sąnaudomis pagrįstą viešpataujančiojo daikto naudojimą pagal paskirtį buvimas (atsiradimas) CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 4.135 straipsnio 1 dalies prasme reiškia, kad yra įvykęs esminis faktinių aplinkybių pasikeitimas, sudarantis pagrindą panaikinti servitutą. Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos faktinės aplinkybės (žr. šios nutarties 34 punktą) patvirtina, jog patekimas į žemės sklypą, kuriame, be kitų statinių, yra atsakovei priklausanti gamykla, inter alia, pėsčiųjų priėjimas prie šių objektų, gali būti užtikrintas kitais patekimo į aptariamą žemės sklypą būdais, vadinasi, ginčo servitutas nėra būtinas, kad pėstieji galėtų prieiti prie atsakovei priklausančios gamyklos. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismas, kitaip negu argumentuoja atsakovė, pagrįstai sprendė, kad CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 4.135 straipsnio 1 dalies prasme išnyko ginčo servituto būtinybė ir kad tokios būtinybės išnykimas, ieškovei reikalaujant, sudaro pagrindą panaikinti servitutą.

36. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, kitaip negu nurodo atsakovė, tinkamai aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias servituto panaikinimą išnykus jo būtinybei, ir teisingai išsprendė bylos dalį pagal ieškinio reikalavimą dėl servituto panaikinimo, todėl atitinkama apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37. Kiti kasacinio skundo argumentai neturi reikšmės vienodai teismų praktikai formuoti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Pasikeitus bylos išsprendimo rezultatui, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

39. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 2247,98 Eur bylinėjimosi išlaidas (82 Eur žyminio mokesčio išlaidas ir 2165,98 Eur išlaidas už advokato pagalbą), atsakovė – 41 Eur bylinėjimosi (žyminio mokesčio) išlaidas. Be to, pirmosios instancijos teisme susidarė 64 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.

40. Ieškovė šios bylos procese pareiškė du materialiuosius subjektinius reikalavimus, atsakovė – vieną reikalavimą. Ieškinio reikalavimas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo yra atmestas, o reikalavimas dėl servituto panaikinimo – patenkintas. Priešieškinio reikalavimas dėl servituto nustatymo yra patenkintas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išsprendimo rezultatą, konstatuoja, kad ieškovė turi teisę gauti vienos trečiosios bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, dalies atlyginimą, o atsakovė – dviejų trečiųjų bylinėjimosi išlaidų dalių atlyginimą (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

41. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcijomis, priteisia ieškovei iš atsakovės 749,33 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir atsakovei iš ieškovės 27,33 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

42. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstomos remiantis tokiomis pačiomis proporcijomis (tik atvirkščiai): teisėjų kolegija priteisia valstybei iš ieškovės 42,67 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir iš atsakovės 21,33 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

43. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 1602 Eur bylinėjimosi išlaidas (150 Eur žyminio mokesčio išlaidas ir 1452 Eur išlaidas už advokato pagalbą), atsakovė – 5031,24 Eur bylinėjimosi išlaidas (išlaidas už advokato pagalbą). Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovei apeliacinės instancijos teisme suteiktų teisinių paslaugų pobūdį (suteiktos paslaugos bendriausia prasme apima atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą teismo posėdyje, kuris truko maždaug vieną valandą) ir remdamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), sumažina paskirstytinų išlaidų už advokato pagalbą dydį iki 1195,56 Eur (1106,04 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (Rekomendacijų 8.11 punktas) ir 89,52 Eur už atstovavimą teismo posėdyje (Rekomendacijų 8.19 ir 9 punktai) (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

44. Šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, paskirstytinos tokiomis pačiomis proporcijomis, kokiomis paskirstytos išlaidos, susidariusios pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija priteisia ieškovei iš atsakovės 534 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir atsakovei iš ieškovės 797,04 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

45. Atsakovė kasaciniame teisme patyrė 2115 Eur bylinėjimosi išlaidas (300 Eur žyminio mokesčio išlaidas ir 1815 Eur išlaidas už advokato pagalbą), ieškovė – 1210 Eur bylinėjimosi išlaidas (išlaidas už advokato pagalbą). Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 40 punkte įvardytomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcijomis, priteisia atsakovei iš ieškovės 1410 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir ieškovei iš atsakovės 403,33 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

46. Teisėjų kolegija, siekdama supaprastinti šalių šios civilinės bylos procese patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo procedūrą, akumuliuoja šalims priklausančius bylinėjimosi išlaidų atlyginimus ir, juos įskaitęs, nurodo, jog atsakovei priteisiamas iš ieškovės 547,71 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (2234,37 Eur – 1686,66 Eur).

47. Kasaciniame teisme susidarė 13,88 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškovei tenkanti šių išlaidų dalis sudaro 9,25 Eur, atsakovei tenkanti išlaidų dalis – 4,63 Eur. Tokie šių išlaidų atlyginimai (kartu su šios nutarties 42 punkte įvardytais atlyginimais) ir priteisiami valstybei iš atitinkamos bylos šalies.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 361 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 6 d. sprendimo dalis, kuriomis patenkintas uždarosios akcinės bendrovės „Quinta essential“ ieškinio reikalavimas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo ir atmestas uždarosios akcinės bendrovės „Dirbtinis pluoštas“ priešieškinio reikalavimas dėl servituto ir atlyginimo už servitutą nustatymo, ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas reikalavimas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo ir patenkintas reikalavimas dėl servituto ir atlyginimo už servitutą nustatymo.

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Dirbtinis pluoštas“ (j. a. k. 135154525) iš uždarosios akcinės bendrovės „Quinta essential“ (j. a. k. 302344451) 547,71 Eur (penkių šimtų keturiasdešimt septynių Eur 71 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti valstybei iš uždarosios akcinės bendrovės „Quinta essential“ 51,92 Eur (penkiasdešimt vieno Eur 92 ct) ir iš uždarosios akcinės bendrovės „Dirbtinis pluoštas“ 25,96 Eur (dvidešimt penkių Eur 96 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su

procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimus. Šios valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.



ALGIS NORKŪNAS

VINCAS VERSECKAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-301-219/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00605-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens T. R. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarties peržiūrėjimo uždarosios akcinės bendrovės „Finansų srautai“ bankroto byloje pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės firmos „Lietuvos melioracija“ prašymą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Finansų srautai“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bankroto pripažinimą tyčiniu, aiškinimo ir taikymo.

2. Trečiasis asmuo UAB firma „Lietuvos melioracija“ prašė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalies, 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktų pagrindu pripažinti UAB „Finansų srautai“ bankrotą tyčiniu.

3. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 26 d. nutartimi iškelta UAB „Finansų srautai“ bankroto byla; Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Finansų srautai“ kreditorių sąrašas ir finansiniai reikalavimai; bendra teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų suma – 491 899,29 Eur, tarp jų patvirtintas 403 036,96 Eur trečiojo asmens UAB firmos „Lietuvos melioracija“ kreditoriaus reikalavimas.

4. Trečiasis asmuo UAB firma „Lietuvos melioracija“ nurodė, kad UAB „Finansų srautai“ tapo nemoki 2006 m.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5f79e750f5ae11e99681cd81dcdca52c

balandžio 1 d., tačiau įmonės vadovas ir akcininkas T. R. neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, taip didindamas įmonės nuostolius ir įsipareigojimus kreditoriams (netesybas, delspinigius, palūkanas už neįvykdytus įsipareigojimus); sąmoningai ir tikslingai sudarė sandorius, pabloginusius įmonės finansinę padėtį (2006 m. spalio 4 d. pardavė paskutinį įmonės turtą, o gautas lėšas, pažeisdamas atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, pervedė kreditoriams, kuriems bendrovės įsipareigojimai nebuvo pradelsti).

5. UAB „Finansų srautai“ bankroto administratorė palaikė trečiojo asmens poziciją ir prašė UAB „Finansų srautai“ bankrotą pripažinti tyčiniu.


6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 21 d. nutartimi pripažino BUAB „Finansų srautai“ bankrotą tyčiniu.7. Teismas nustatė, kad nuo 2002 m. spalio 8 d. iki 2014 m. birželio 27 d. įmonės vadovas buvo T. R.; jam priklausė

99 proc. įmonės akcijų, o 1 proc. akcijų – A. P.; Lietuvos teismo ekspertizės centro finansinės ekspertizės 2016 m. gruodžio 5 d. akte nurodyta, kad UAB „Finansų srautai“ pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas tapo nemoki 2006 m. balandžio 1 d.; bendrovė 2006 m. balandžio 1 d. turėjo 428 927,25 Eur (1 481 000 Lt) ilgiau kaip 3 mėnesius pradelstų įsipareigojimų, iš jų R. J. – 276 587,12 Eur (955 000 Lt), A. P. – 152 340 Eur (526 000 Lt); šie pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę bendrovės turimo turto; didžiosios knygos duomenimis, 2006 m. kovo 31 d. bendra turto suma buvo 809 935,34 Eur (2 796 544,73 Lt).

8. Teismas konstatavo, kad įmonė buvo nemoki nuo 2006 m. balandžio mėn., todėl jos vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; įmonės vadovas T. R. faktiškai nuo įmonės įregistravimo žinojo apie įmonės finansinę padėtį, nes ir pats buvo suteikęs įmonei paskolą, įmonė jam buvo skolinga 420 668,30 Eur (1 452 483,48 Lt), ir nors 2006 m. įmonės įsipareigojimai jam nebuvo pradelsti, vadovas galėjo ir privalėjo suvokti, jog įmonė yra nemoki.

9. Teismas, įvertinęs įmonės 2005 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą, kurį sudarė AB Paminklų restauravimo instituto (196 640,41 Eur (678 960 Lt)) ir UAB „Molesta“ (562 826,70 Eur (1 943 328 Lt)) akcijos, taip pat aplinkybę, kad 2007 m. AB Paminklų restauravimo instituto akcijos buvo nurašytos į nuostolius, nes ši bendrovė buvo išregistruota (2005 m. gruodžio 20 d. iškelta bankroto byla), sprendė, kad BUAB „Finansų srautai“ vadovui jau 2006 m. rugsėjo 29 d. turėjo būti žinoma, kad bankrutavusios įmonės akcijos yra bevertės ir įmonėje lieka vienintelis turtas (UAB „Molesta“ akcijos).

10. Teismas nustatė, kad UAB „Finansų srautai“ 2006 m. spalio 4 d. vertybinių popierių pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė UAB „Molesta“ akcijas už 633 180,03 Eur (2 186 244 Lt), o gautos lėšos buvo paskirstytos šiems kreditoriams: 2006 m. spalio mėn. – 2007 m. vasario mėn. R. J. sumokėta 208 526,42 Eur (720 000 Lt) skolos, A. P. – 28 962,01 Eur ir 356 232,63 Eur – T. R.

11. Teismas pagal eksperto vertinimą pripažino, kad 2006 m. spalio 4 d. akcijų pirkimo–pardavimo sandoris pelningas įmonei, tačiau pažymėjo, kad vien šis faktas negali būti vertinamas atskirai nuo įmonės bendros finansinės situacijos ir tolesnių vadovo veiksmų pasirenkant gautų lėšų paskirstymo būdą. Aplinkybė, kad, pardavus vienintelį įmonės turtą, gautomis lėšomis buvo dengiami iš dalies pradelsti įsipareigojimai ir didžioji dalis nepradelstų įmonės įsipareigojimų vadovui ir akcininkui, suteikia pagrindą daryti išvadą, kad nebuvo imtasi priemonių nemokios įmonės veiklai subalansuoti, ieškota galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto, o nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo, padidinti įmonės nuostoliai.

12. Teismas nepripažino, kad buvo siekiama atgaivinti įmonės veiklą, nes 2011 m. spalio 28 d. ketinimų protokole dėl BUAB „Finansų srautai“ akcijų ir investicijų į įmonę įsipareigojimai investuoti ateityje yra abstraktūs, neaptartas jų dydis, įvykdymo laikotarpis. Be to, 2007–2014 m. laikotarpiu bendrovės veikla buvo nuostolinga ir įmonės veikla vadovo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu buvo sustabdyta penkeriems metams. Teismas sprendė, kad liudytojo M. Apanavičiaus paaiškinimai dėl galimų investicijų į įmonę neinformatyvūs, prieštaringi ketinimų protokolo turiniui. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių visų bendrovės kreditorių ir akcininkų sutarimą nekelti bendrovei bankroto bylos, nėra sutarimų dėl skolų nukėlimo, reikalavimo teisės atsisakymo ar pan. Aplinkybė, kad kreditoriai raštu nereiškė pretenzijų ir neginčijo sandorių, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai išvadai dėl tokio sutarimo buvimo. Dėl to teismas sprendė, kad nors ir yra prielaida, jog visi kreditoriai ir akcininkai susitarė nekelti bankroto bylos, tačiau tokio susitarimo egzistavimas nepašalina ar neatleidžia vadovo nuo pareigos atsakingai vykdyti pareigas įmonei.

13. Įvertinęs tai, kad įmonė buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme; įmonei pardavus vienintelį likusį savo turtą,

gautomis lėšomis buvo apmokėta dalis pradelstų įsipareigojimų ir didžioji dalis nepradelstų įsipareigojimų T. R. (pervesta 1 230 000 Lt, likusi nepradelsta skola 223 483,48 Lt), teismas padarė išvadą, kad, esant tokiai faktinei įmonės finansinei būklei, įvykdyti atsiskaitymai vertintini kaip pažeidžiantys Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301

straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą ir proporcingumą.14. Teismas atmetė trečiojo asmens T. R. argumentą dėl trečiojo asmens UAB firmos „Lietuvos melioracija“ pavėluoto

kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nurodydamas, kad UAB „Finansų srautai“ bankroto byla nėra užbaigta, nepriimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos. Byloje nėra objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad su pareiškimu į teismą kreipęsis trečiasis asmuo netinkamai naudojasi teise teikti prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, nurodomos aplinkybės dėl sąsajų su R. J., kaip buvusiu verslo partneriu, įmonių UAB „Molesta“, UAB „Lietuvos melioracija“ akcininku, jų tarpusavio nesutarimų, teisinių ginčų ir konfliktų, nepašalina ir nepaneigia įstatymo nustatytos vadovui pareigos inicijuoti nemokiai įmonei bankroto bylos iškėlimą nevykdymo.

15. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal trečiojo asmens T. R. atskirąjį skundą, 2019 m. kovo 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 17 d. nutartį paliko nepakeistą.

16. Teismas nurodė, kad nustačius, jog nuo 2006 m. balandžio 1 d. UAB „Finansų srautai“ buvo nemoki, trečiasis asmuo T. R. turėjo pareigą 2006 m. kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, įmonei faktiškai esant nemokiai, trečiasis asmuo T. R. už parduotą turtą gautas lėšas paskirstė pažeisdamas CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą ir proporcingumą. Pats 2006 m. spalio 4 d. akcijų pirkimo–pardavimo sandoris vertintinas kaip pelningas, tačiau iš jo gautomis lėšos daugiausia apmokėti nepradelsti įmonės įsipareigojimai T. R., nors liko neapmokėtos pradelstos skolos R. J. ir A. P., šios skolos 2013 m. sausio 10 d. reikalavimo perleidimo sutartimis buvo perleistos UAB firmai „Lietuvos melioracija“ (pastaroji iš R. J. perėmė 235 104,85 Eur (811 770 Lt) skolą, iš A. P. – 167 932,12 Eur (579 836 Lt). Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutartimi patvirtintas bendras 403 036,95 Eur UAB firmos „Lietuvos melioracija“ reikalavimas skolininkei BUAB „Finansų srautai“. Teismas padarė išvadą, kad nors pradelsti įsipareigojimai BUAB „Finansų srautai“ nemokumo atsiradimo dieną (2006 m. balandžio 1 d.) sudarė 428 927,25 Eur, o bankroto bylos iškėlimo dieną (2014 m. gegužės 26 d.) – 274 531,64 Eur (sumažėjo 154 395,61 Eur suma), tačiau nuo likusių neapmokėtų pradelstų skolų turėjo būti skaičiuojamos palūkanos (delspinigiai, baudos), todėl didėjo finansinio reikalavimo suma. Iškėlus BUAB „Finansų srautai“ bankroto bylą, patvirtinti kreditorių reikalavimai atspindi realius bendrovės finansinius įsipareigojimus kreditoriams ir aplinkybę, kad, nevykdant pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovės skola kreditoriams tik augo.

17. Teismas tokius įmonės vadovo veiksmus kvalifikavo kaip sąmoningai blogą įmonės valdymą ir sąmoningą sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, sudarymą. Trečiasis asmuo T. R. pažeidė atsiskaitymų eiliškumą ir proporcingumą; įmonei faktiškai esant nemokiai, jis turėjo pareigą ne tik inicijuoti bankroto bylos iškėlimo procedūrą, bet ir dėl kreditorių elgtis ypač atidžiai. Teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2011 m. spalio 28 d. ketinimų protokole dėl BUAB „Finansų srautai“ akcijų ir investicijų į įmonę nustatyti įsipareigojimai yra abstraktūs, tai tik formalus bandymas plėtoti įmonės veiklą, nenurodant konkrečių tikslų. Be to, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių bendrovės kreditorių ir akcininkų susitarimą nekelti bendrovei bankroto bylos. Aplinkybė, kad įmonės kreditorius R. J. ir akcininkas A. P. nuo 2001 m. iki 2014 m. nekėlė įmonei bankroto bylos, nebandė prisiteisti skolų, nereiškė pretenzijų, nepašalina bendrovės vadovui pareigos daryti viską, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Teismo posėdžio metu R. J. pripažino, kad pretenzijas buvusiam vadovui reiškė žodžiu.

18. Faktas, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-285-661/2019 atmetė bankroto administratorės ieškinį T. R. dėl žalos atlyginimo, neturi reikšmės sprendžiant įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą.

19. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir jas įvertino, tinkamai taikė ĮBĮ 20 straipsnio nuostatas, atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, suformuotą tyčinio bankroto bylose, ir pagrįstai pripažino BUAB „Finansų srautai“ bankrotą tyčiniu.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

20. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo T. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 17 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 019 m. kovo 21 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – atmesti prašymą pripažinti bankrotą

tyčiniu. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:20.1. Teismų praktikoje nurodyta, kad aiškinantis, ar įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, reikia pagal visas bylos

aplinkybes nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; kt.). Teismai neįvertino aplinkybių visumos, išskyrė du formalius tyčinio bankroto požymius ir jais vadovaudamiesi nepagrįstai pripažino bendrovės bankrotą tyčiniu. Teismai, nustatę nemokumo momentą, nenustatė tyčinių vadovo veiksmų, kuriais pabloginta įmonės turtinė padėtis, esminių kreditorių teisių pažeidimo. Byloje nustatyta, kad po nemokumo momento atsiradimo bendrovės vadovas sudarė pelningą sandorį. Toks sandoris negali būti pripažįstamas veiksmu, pabloginusiu nemokios įmonės turtinę padėtį. Be to, Ekspertizės akte nustatyta, kad, sudarius pelningą sandorį, gautos lėšos padalytos vieninteliams bendrovės kreditoriams, taip sumažinant bendrovės įsipareigojimus jiems (nuo 428 927,25 Eur iki 274 531,64 Eur). Tokie veiksmai, kuriais sumažinama bendra įsipareigojimų suma kreditoriams, negali būti pripažįstami bloginančiais nemokios įmonės turtinę padėtį. Pažymėta tai, kad vadovas gautomis lėšomis atsiskaitinėjo su visais bendrovės kreditoriais, nuo kurių ir priklausė tolesnė bendrovės veikla, t. y., be įmonės vadovo, įmonės kreditorius buvo verslo partneris R. J. ir jo artimas giminaitis bei bendrovės akcininkas A. P., iš jų trečiasis asmuo UAB firma „Lietuvos melioracija“ perėmė reikalavimo teises. Nuo šių trijų kreditorių priklausė visa tolesnė įmonės veikla, todėl lėšų padalijimas visiems kreditoriams nepripažintinas bloginusiu įmonės turtinę padėtį, juolab kad nė vienas kreditorius nereiškė pretenzijų ir reikalavimų, iki įvyko konfliktas tarp buvusių verslo partnerių (T. R. ir R. J.).

20.2. Teismai nukrypo nuo teismų praktikos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Teismų praktikoje nurodyta, kad būtina byloje analizuoti aplinkybių visumą, o ne atskirus tyčinio bankroto požymius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019). Šiuo atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, kad T. R. savo asmeninėmis lėšomis finansavo bendrovės veiklą, dėjo pastangas surasti investuotoją ir jį rado; kreditoriai 11 metų nereiškė pretenzijų, 2011 m. rugsėjo 26 d. neeiliniame akcininkų susirinkime akcininkas A. P. pritarė sprendimui laikinai stabdyti įmonės veiklą ir ieškoti investuotojo, pats bankroto bylos nekėlė, tačiau teismai šių įrodymų neįvertino, dėl jų nepasisakė. Teismai nukrypo nuo praktikos dėl žalos kriterijaus nustatymo privalomumo, kai bankrotą prašoma pripažinti tyčiniu dėl pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šioje situacijoje žalos klausimas nėra tyčinio bankroto požymis.

20.3. Pažymėta, kad trečiasis asmuo UAB firma „Lietuvos melioracija“ pateikė prašymą bankrotą pripažinti tyčiniu tuomet, kai suprato, kad bankroto administratorei nepavyks prisiteisti žalos atlyginimo. Po skundžiamos nutarties priėmimo bendrovės bankroto administratorė UAB „Būrai“ Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį dėl sandorių, kuriais T. R. pelningai pardavė UAB „Molesta“ akcijas, pripažinimo negaliojančiais.

21. Trečiasis asmuo UAB firma „Lietuvos melioracija“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

21.1. Trečiasis asmuo T. R. nepagrįstai nurodo, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019, nes joje formuluojamos tos pačios taisyklės, kaip ir taisyklės, kurių teismai laikėsi priimdami kitas šio pobūdžio civilines bylas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017; 2018 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-219/2019).

21.2. Trečiasis asmuo T. R. nepagrįstai nurodo, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017, kurioje nurodyta, jog tyčiniam bankrotui dėl laiku neinicijuotos bankroto bylos pripažinti privalomas žalos kriterijaus nustatymas. Pažymėta, kad šioje nutartyje nebuvo konstatuotas žalos kriterijaus nustatymo privalomumas, tik nurodyta, kad vien pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos pažeidimas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti; ginčo atveju tyčinis bankrotas konstatuotas ne vien dėl šios pareigos pažeidimo.

21.3. Teismai išvadas padarė vertindami aplinkybių visumą, išsamiai išanalizavę ir įvertinę byloje esančius rašytinius įrodymus, jais grįsdami T. R. veiksmus (neveikimą), jų įtaką esminiam bendrovės turtinės padėties pablogėjimui, pagrįstai

konstatuodami ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nustatytus tyčinio bankroto požymius. Šioje byloje teismai grindė išvadas 2016 m. gruodžio 5 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktu; aktas nenuginčytas; ekspertizė buvo atlikta Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje pagal BUAB „Finansų srautai“ bankroto administratorės ieškinį T. R. dėl žalos atlyginimo. Teismai, vadovaudamiesi ekspertizės aktu, pagrįstai nurodė, kad UAB „Finansų srautai“ jau 2006 m. balandžio 1 d. buvo nemoki, tačiau bendrovės vadovas ir savininkas T. R., užuot inicijavęs bankroto bylą, sudarė sandorius, vykdė atsiskaitymus, iš esmės pabloginančius UAB „Finansų srautai“ finansinę padėtį ir pažeidžiančius kreditorių interesus; jis nesiėmė veiksmų įmonės veiklai subalansuoti.

Teisėjų kolegija



Dėl teisinių pagrindų pripažinti bankrotą tyčiniu

22. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

23. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu; tarp kitų kriterijų nurodyti – kai įmonės valdymo organai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (1 punktas); kai įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė neturės pakankamai turto (4 punktas); ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje nustatytos tyčinio bankroto prezumpcijos: pagal šios dalies 2 punktą preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, jie taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 30 punktas).

25. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).

26. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti

kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 29 punktą).

27. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 31 punktą; 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017 15 punktą; 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018 26 punktą).

28. Trečiasis asmuo (kreditorė) UAB firma „Lietuvos melioracija“ prašė bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje ir 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytais teisiniais pagrindais, t. y. bankrutavusios įmonės akcininkas ir vadovas T. R., įmonei esant nemokiai, sąmoningai nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, didino skolas netesybų, palūkanų forma; be to, sąmoningai ir tikslingai sudarė sandorį ir iš šio gautus pinigus paskirstė kreditoriams pažeisdamas atsiskaitymo eiliškumą.

29. Teismai pripažino, kad kreditorės nurodytos ir teismo nustatytos aplinkybės sudaro ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu.

30. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi ir šis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo nedelsdami pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Aiškindamas ĮBĮ 8 straipsnio nuostatą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta dėl to, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017 20 punktą).

31. Kaip nurodyta nutarties 23 punkte, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, kai įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Taigi ir įmonės vadovo pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidimas formaliai atitinka tyčinio bankroto požymius. Tačiau kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, nes ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta įmonės vadovo, kitų asmenų pagal kompetenciją, kurie, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti, civilinė atsakomybė, išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla sąmoningai laiku neinicijuojama (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018 27 punktą; 2019 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 29 punktą).

32. Teismai šioje byloje konstatavo UAB „Finansų srautai“ nemokumą buvus jau 2006 m. balandžio 1 d. Nei kreditoriai, nei įmonės vadovas T. R. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo; akcininko ir įmonės vadovo T. R. 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu įmonės veikla buvo sustabdyta penkeriems metams. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors ir yra prielaida, jog visi kreditoriai ir akcininkai susitarė nekelti nemokiai įmonei bankroto bylos, tačiau tokio susitarimo egzistavimas nepašalina ar neatleidžia vadovo nuo pareigos atsakingai vykdyti pareigas įmonei. Teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai, kad prielaidos buvus žodinį nemokios įmonės akcininkų ir kreditorių susitarimą dėl

įmonės teisinės padėties ir likimo nepašalina nemokios įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau vien ši aplinkybė, kad įmonės vadovas nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nagrinėjamu atveju negali būti savarankiškas teisinis pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu. Reikalavimą pripažinti bankrotą tyčiniu grindžiant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos vadovo pareigos kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo pažeidimu, įvertintina ir tai, ar faktinės aplinkybės įrodo bankrutuojančios įmonės vadovo siekį privesti įmonę prie bankroto ir yra pakankamos tyčiniam bankrotui konstatuoti, t. y. ar laikotarpiu, kai turėjo būti iškelta bankroto byla, įmonės vadovas sąmoningai sudarė sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, bloginančius jau nemokios įmonės turtinę padėtį.

33. Bylos duomenimis, įmonei „Finansų srautai“ jau esant nemokiai, jos vadovas T. R. ir UAB firma „Lietuvos melioracija“, atstovaujama generalinio direktoriaus R. J., 2006 m. spalio 4 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Finansų srautai“ už 633 180,03 Eur (2 186 244 Lt) pardavė UAB firmai „Lietuvos melioracija“ faktiškai vienintelį turintį vertės savo turtą – UAB „Molesta“ akcijas. Teismai pripažino, kad tai pelningas sandoris, tačiau sprendė, kad vadovas, prieš ir po sandorio sudarymo nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, didino skolas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas tyčiniam bankroto požymiui ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu konstatuoti nepagrįstai reikšmingomis laikė ir aplinkybes dėl tolesnių vadovo veiksmų parenkant gautų lėšų paskirstymo būdą. Minėtos aplinkybės reikšmingos vertinant kitą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą pagrindą, bet ne minėto straipsnio 1 punkte įtvirtintą pagrindą.

34. Sprendžiant, ar įmonės vadovas nevykdė pareigos inicijuoti bankroto bylą ir sąmoningai sudarė sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, įvertintina tai, kad, pardavus UAB „Molesta“ akcijas, naujų kreditorių neatsirado. Gautos už šį sandorį lėšos buvo paskirstytos visiems esamiems bendrovės kreditoriams, taip įsipareigojimus įmonės kreditoriams sumažinant nuo 428 927,25 Eur iki 274 531,64 Eur; nė vienas kreditorius nereiškė reikalavimų dėl negrąžintos skolos dalies, netinkamo gautos po sandorio sumos paskirstymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nemokumo metu bendrovė turėjo tris kreditorius, susijusius verslo ryšiais, nuo kurių priklausė tolesnė įmonės veikla: be įmonės vadovo, buvo du kreditoriai: R. J., trečiojo asmens T. R. verslo partneris, iš jo reikalavimo teises perėmė trečiasis asmuo UAB „Lietuvos melioracija“, ir bendrovės akcininkas A. P. 2011 m. rugsėjo 26 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo metu akcininkas ir kreditorius A. P., žinodamas įmonės situaciją, pritarė sprendimui laikinai (penkeriems metams) sustabdyti bendrovės veiklą. Tokiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis nėra besąlygiškai patvirtinama, kad vadovas, nesikreipdamas į teismą, iš tiesų padidino įmonės skolas ir siekė įmonės bankroto.

35. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas byloje nustatytoms aplinkybėms, nes šios nesuteikia teisinio pagrindo daryti išvadą, jog įmonės vadovas, nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos UAB „Finansų srautai“ iškėlimo, tyčia blogino įmonės turtinę padėtį ir siekė privesti įmonę prie bankroto; netinkamai rėmėsi teismų praktika šiuo klausimu, todėl nepagrįstai konstatavo esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu.

36. Pažymėtina ir tai, kad, Lietuvos informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis, BUAB „Finansų srautai“ bankroto administratorius pasinaudojo teise reikalauti iš įmonės vadovo žalos atlyginimo tuo pagrindu, jog įmonės vadovas, žinodamas, kad įmonė nemoki, laiku nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-285-661/2019 paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimas atmesti ieškinį dėl žalos priteisimo, taigi byloje nebuvo nustatytas žalos įmonei padarymo faktas dėl įmonės vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimo.

37. Teismai pripažino kreditoriaus nurodytas aplinkybes (gautos už parduotą nemokios įmonės turtą lėšos paskirstytos pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą) sudarančiomis pagrindą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktu.

38. Bankrotas pripažįstamas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu tuo atveju, kai nustatoma, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Teisėjų kolegija pažymi, kad sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas

vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia sąmoningą blogą įmonės valdymą ir gali būti teisiniu pagrindu bankrotą pripažinti tyčiniu, tačiau tokiai teisinei išvadai turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki (nutarties 26, 27 punktai).

39. Nagrinėjamu atveju nėra ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytos prezumpcijos, kad UAB „Finansų srautai“ bankrotas tyčinis, nes nebuvo pažeistos šiame punkte nustatytos atsiskaitymo sąlygos. Dėl to pareiškimą dėl tyčinio bankroto pareiškęs asmuo privalo įrodyti, kad vadovas, pažeisdamas atsiskaitymo tvarką, tyčia siekė išvengti atsiskaityti su kreditoriais, esmingai pabloginti jau nemokios įmonės turtinę padėtį ir sukelti įmonės bankrotą.

40. Teismų nustatytomis aplinkybėmis patvirtinta, kad 2006 m. spalio 4 d. sandoris ir iš jos gautos lėšos nepablogino UAB „Finansų srautai“ turtinės padėties, priešingai – ekspertas nustatė, kad sandoris įmonei buvo naudingas. Taigi sandorio sudarymas savaime nereiškia blogo įmonės valdymo. Tačiau teismų nustatyta, kad įmonės vadovas, paskirstydamas gautus pinigus, atliko neteisėtus veiksmus ir pažeidė CK 6.930 1 straipsnio nuostatas, nes, įmonei esant nemokiai, padengė dalį savo kaip kreditoriaus reikalavimo, kuris nebuvo pradelstas, nepadengdamas visų pradelstų dviejų įmonės kreditorių įsipareigojimų. Tokie nemokios įmonės vadovo veiksmai, netgi jei jie būtų vertinami kartu su įstatymo pažeidimu dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia, nes tai neatitiktų nutarties 26, 27 punktuose pateikto ĮBĮ 8 ir 20 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Šiuo atveju svarbu tai, kad kreditoriai buvo verslo ryšiais susiję asmenys: kreditorė UAB firma „Lietuvos melioracija“, pateikusi pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, bankrutavusi UAB „Finansų srautai“, jų vadovai ir akcininkai (T. R., R. J. ir kiti) tarpusavyje susiję įvairiais verslo santykiais, yra bendri kitų įmonių akcininkai. Pažymėtina, kad 2006 m. spalio 4 d. UAB „Molesta“ akcijų pirkimo–pardavimo sandorį sudarė trečiasis asmuo T. R. ir UAB firmos „Lietuvos melioracija“ generalinis direktorius R. J., kuris buvo ir UAB „Finansų srautai“ kreditorius; UAB „Finansų srautai“ kreditoriai R. J. ir A. P. neginčijo nei paties sandorio, nei atlikto su kreditoriais atsiskaitymo; 2011 m. rugsėjo 26 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo metu akcininkas ir kreditorius A. P., žinodamas įmonės turtinę padėtį, pritarė sprendimui laikinai sustabdyti bendrovės veiklą. Taigi kreditoriams buvo žinoma įmonės verslo situacija, iš sandorio gautomis lėšomis buvo atsiskaityta tam tikra dalimi su visais kreditoriais ir jie ilgą laiką nereiškė reikalavimų dėl nesumokėtos skolos dalies. Pažymėtina, kad aptartas nemokios įmonės vadovo padarytas teisės reikalavimų pažeidimas gali būti įvertintas naudojant kitas teisės priemones (žr. nutarties 27 punktą).

41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai šioje byloje netinkamai taikė ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies, 8 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų nuostatas bei jas aiškinančią teismų praktiką, nes bankrotą pripažino tyčiniu nustatę formalius tyčinio bankroto požymius, bet nenustatę tokių faktinių aplinkybių, kurios sudarytų teisinį pagrindą šios įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytoms aplinkybėms teismų netinkamai taikytos materialiosios teisės normos sudaro pagrindą panaikinti priimtus teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – UAB firmos Lietuvos melioracija“ pareiškimą dėl UAB „Finansų srautai“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti.


42. Panaikinus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priėmus naują sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 5 dalis), be to, paskirstytinos ir tos bylinėjimosi išlaidos, kurios susidarė kasaciniame teisme.

43. Byloje pateiktais duomenimis, trečiasis asmuo T. R. procese dėl bankroto pripažinimo tyčiniu patyrė 1996,55 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir 1210 Eur apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.2 ir 8.9 punktais, priteisia iš trečiojo asmens UAB firmos „Lietuvos melioracija“ 3206,55 Eur šių išlaidų atlyginimą.

44. Trečiasis asmuo T. R. pateikė prašymą priteisti 1815 Eur kasaciniame teisme patirtų išlaidų atlyginimą ir pateikė tai patvirtinančius duomenis. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.12 punktais, sprendžia tenkinti ieškovės prašymą ir priteisti iš trečiojo asmens UAB firmos „Lietuvos melioracija“ šių išlaidų atlyginimą.

45. Susumavus nutarties 43-44 punktuose priteistinas sumas, iš viso iš trečiojo asmens UAB firmos „Lietuvos melioracija“ trečiojo asmens T. R. naudai priteistina 5021,55 Eur (3206,55 Eur +1815 Eur) išlaidų atlyginimo.

46. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 17 d. nutartimi iš trečiojo asmens T. R. kreditorės UAB firmos „Lietuvos melioracija“ naudai priteista 2448,75 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartimi –1590,69 Eur šių išlaidų atlyginimo. Trečiasis asmuo T. R. pateikė duomenis, kad antstolis D. Bliznikas, vykdydamas šiuos procesinius sprendimus, išieškojo iš trečiojo asmens T. R. ir pervedė trečiojo asmens UAB firmos „Lietuvos melioracija“ naudai 4039,44 Eur, taip pat išieškojo 86,96 Eur vykdymo išlaidų atlyginimo. Kadangi teisėjų kolegija panaikino teismų procesinius sprendimus ir prašymą atmetė, tai atgręžtinas procesinių sprendimų vykdymas ir iš UAB firmos „Lietuvos melioracija“ trečiojo asmens T. R. naudai priteistina 4126,40 Eur (4039,44 Eur + 86,96 Eur) jo sumokėtų lėšų atlyginimo (CPK 760, 762 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 760, 762 straipsniais,

n u t a r i a:

Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 17 d. nutartį panaikinti ir priimti naują procesinį sprendimą – prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti.

Priteisti iš trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės firmos „Lietuvos melioracija“ (j. a. k. 122264338) trečiojo asmens T. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 5021,55 Eur (penkis tūkstančius dvidešimt vieną Eur 55 ct) išlaidų atlyginimo.

Atgręžti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 17 d. nutarties vykdymą, pagal kurį iš trečiojo asmens T. R. uždarosios akcinės bendrovės firmos „Lietuvos melioracija“ naudai išieškota 4126,40 Eur (keturi tūkstančiai vienas šimtas dvidešimt šeši Eur 40 ct), ir šias sumokėtas lėšas grąžinti trečiajam asmeniui T. R. (a. k. (duomenys neskelbtini).



ALGIS NORKŪNAS

VINCAS VERSECKAS_______________________


Civilinė byla Nr. 3K-3-303-378/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-24851-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.7; 2.6.1.4; 3.2.4.11(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=74275480f5ae11e99681cd81dcdca52c



Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos J. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje, kurioje pagal kreditoriaus A. A. L. (A. A. L.) prašymą atnaujintas procesas civilinės bylos Nr. 2YT-3000-800/2017 pagal pareiškėjų T. Š. (T. Š.) ir J. Š. (J. L.) prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu dalies dėl santuokoje įgyto turto padalijimo; suinteresuoti asmenys: akcinė bendrovė SEB bankas, uždaroji akcinė bendrovė „IPF Digital Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Vingės Transsphere logistika“, V. B. (V. B.), antstolis Mindaugas Dabkus, antstolis Darius Stakeliūnas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutuoktinių kreditorių teisių gynimą, sutuoktiniams nutraukiant santuoką bendru sutikimu ir sudarant sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.109 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

2. Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2YT-3000-800/2017, nutraukė pareiškėjų J. Š. (J. L.) ir T. Š. santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtino pareiškėjų sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių.

3. Kreditorius A. A. L. 2018 m. sausio 29 d. teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą dėl civilinės bylos Nr. 2YT-3000-800/2017 dalies dėl turto padalijimo ir prievolės pagal 2017 m. sausio 30 d. paskolos sutartį pripažinimo T. Š. ir J. L. solidariąja prievole, o netenkinus reikalavimo pripažinti prievolę solidariąja, pripažinti prievolę daline (lygiomis dalimis), priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

4. Kauno apylinkės teismas 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi atnaujino procesą civilinės bylos Nr. 2YT-3000-800/2017 pagal pareiškėjų T. Š. ir J. Š. (J. L.) prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu dalies dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, pasiūlė buvusiems sutuoktiniams pateikti naują sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje turi būti nurodyti kreditoriai, aptarti turto pasidalijimo klausimai.

5. Pareiškėja J. L. pateikė teismui prašymą patvirtinti 2018 m. liepos 9 d. sudarytą patikslintą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Nurodė, kad civilinės bylos Nr. 2YT-3000-800/2017 iškėlimo metu (2016 m. gruodžio 15 d.) ji nebuvo mačiusi, nepažinojo kreditoriaus A. A. L. Pažymėjo, kad paskolos sutartis tarp paskolos gavėjo T. Š. ir paskolos davėjo A. A. L. sudaryta 2017 m. sausio 30 d., jau iškėlus civilinę bylą Nr. 2YT-3000-800/2017.

6. Pareiškėjas T. Š. prašė patvirtinti patikslintą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Nurodė, kad į sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių nebuvo įtrauktas kreditorius, nes pareiškėjas, žinodamas, kad jam suteiktą paskolą jis turi grąžinti iki 2018 m. gegužės 1 d., nelaikė A. A. L. savo kreditoriumi. J. L. nežinojo apie 2017 m. sausio 30 d. sudarytą paskolos sutartį. Paskolos pinigai buvo perduoti įmonei „4Wheels OÜ“. Pagal 2016 m. rugsėjo 7 d. vekselį gauti pinigai panaudoti Estijoje registruotai įmonei (T. Š. yra jos akcininkas), kurios veikloje J. L. nedalyvavo.

7. Kreditorius A. A. L. atsiliepime į pareiškimą dėl patikslintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo prašė atsisakyti ją tvirtinti, pripažinti T. Š. ir J. L. prievolę pagal 2017 m. sausio 30 d. paskolos sutartį solidariąja, netenkinus reikalavimo pripažinti prievolę solidariąja, pripažinti prievolę daline (lygiomis dalimis), priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

8. Jis nurodė, kad 2018 m. liepos 9 d. patikslintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygoje dėl prievolės įvykdymo A. A. L. nurodoma, jog prievolė grąžinti šiam kreditoriui skolą kilo iš Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-4245-653/2017, t. y. pareiškėjas T. Š. privalo sumokėti kreditoriui tik tą sumą, kurią sprendimu priteisė Vilniaus apygardos teismas (49 582,82 Eur). Tačiau vienintelis prievolės grąžinti skolą atsiradimo pagrindas yra 2017 m. sausio 30 d. paskolos sutartis, kuri galioja, nebuvo nutraukta ar nuginčyta. Pareiškimo dėl proceso atnaujinimo duomenimis, skolos dydis yra 168 376,68 Eur, tačiau sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygoje dėl prievolės įvykdymo tokia suma neįrašyta, kreditorius sutiktų tokio dydžio reikalavimą fiksuoti ir įrašyti į nurodytą sąlygą, jeigu J. L. ir T. Š. geranoriškai pripažintų, kad tokia prievolė yra solidarioji. Kreditoriaus manymu, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-4245-653/2017 priteista suma negali būti laikoma galutine, nes paskolos sutartis yra galiojanti, todėl jos pagrindu skaičiuojamos palūkanos ir netesybos.

9. Kreditorius nesutiko, kad prievolė grąžinti skolą pagal 2017 m. sausio 30 d. paskolos sutartį būtų pripažinta asmenine T. Š. prievole. Į bylą buvo pateiktos J. L. 2015 ir 2016 metų pajamų deklaracijos ir nurodyta, kad 2015 metais J. L. pajamas sudarė 16 808,81 Eur, atitinkamai 2016 metais iš viso – 34 014,41 Eur. Nurodytų pajamų dydžių negalima laikyti grynosiomis J. L. pajamomis, nes iš šių pajamų turėjo būti sumokėti mokesčiai. Remiantis sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 1.3.2.2 punktu, iki 2017 m. spalio mėn. J. L. sumokėjo T. Š. 20 600,55 Eur kompensaciją ir dar 2017 m. rugpjūčio 2 d. už 20 000 Eur įsigijo automobilį „Audi Q7“. Iš nurodytų duomenų akivaizdu, kad, netgi nevertinant kasmėnesinių pragyvenimo išlaidų, J. L. iš asmeninių lėšų negalėjo ir sumokėti kompensacijos, ir įsigyti automobilio, nes bendra šių išlaidų suma – 40 600,55 Eur – viršija per 2015 ir 2016 metus gautų pajamų bendrą sumą. Vertinant į bylą pateiktus J. L. banko sąskaitų išrašus matyti, kad į banko sąskaitas buvo įdėti grynieji pinigai, jie buvo naudojami kasdienėms reikmėms, mokėjimams per banko sąskaitas atlikti. Kadangi T. Š. banko sąskaitos areštuotos dėl kitų kreditorių reikalavimų, į šias sąskaitas pinigų neįnešta.

10. Nuotraukomis kreditorius įrodinėjo aplinkybę, kad T. Š. ir J. L. santuokos nutraukimas buvo formalus, pastarieji iki ir po teismo sprendimo nutraukti santuoką gyveno kaip šeima ir vedė bendrą ūkį – tam tikra forma vykdė jungtinę veiklą. Po formalaus santuokos nutraukimo buvę sutuoktiniai gyveno kartu, juos toliau siejo ir bendras tikslas bei interesas – santuokos metu įgyto turto (buto) išsaugojimas (apsaugojimas nuo kreditorių reikalavimų, kurie buvo pripažinti asmeninėmis T. Š. prievolėmis). Pagal 2017 m. sausio 30 d. paskolos sutartį iš A. A. L. gautas lėšas buvę sutuoktiniai naudojo šeimos interesams tenkinti, kasdieniams poreikiams, pirko automobilį „Audi Q7“. Dėl nurodytų priežasčių prievolė grąžinti skolą pagal 2017 m. sausio 30 d. paskolos sutartį teismo turi būti pripažinta solidariąja J. L. ir T. Š. prievole, o nepripažinta solidariąja, pripažintina daline J. L. ir T. Š. prievole.


11. Kauno apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pakeitė Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo dalį, kuria nutraukta pareiškėjų J. Š. (J. L.) ir T. Š. santuoka abiejų sutuoktinių bendru sutikimu bei patvirtinta 2017 m. vasario 14 d. pareiškėjų sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, ir ją papildė nurodydamas, kad T. Š. įgijo asmeninę prievolę grąžinti skolą kreditoriui A. A. L. pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-4245-653/2017; priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

12. Teismas nustatė, kad 2017 m. sausio 30 d. tarp A. A. L. ir T. Š. sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu kreditorius paskolino T. Š. 39 175 Eur. Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2YT-3000-800/2017, buvo nutraukta pareiškėjų T. Š. ir J. Š. (J. L.) santuoka abiejų sutuoktinių bendru sutikimu bei patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu nenurodė, kad turi kreditorių A. A. L., nepranešė šiam kreditoriui apie civilinės bylos Nr. 2YT-3000-800/2017 iškėlimą. Dėl to Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu patvirtinta sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių liko neaptartas įsipareigojimų kreditoriui A. A. L. padalijimo klausimas.

13. Pagal 2018 m. liepos 9 d. patikslintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 1.2.8 papunktį T. Š. įgijo asmeninę prievolę grąžinti skolą pirmiau nurodytam kreditoriui pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-4245-653/2018 (pagrindas – 2017 m. sausio 30 d. paskolos sutartis). Pagal minėtos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 1.4.7 papunktį prievolė grąžinti skolą pagal Vilniaus apygardos

teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą už akių išlieka asmenine T. Š. prievole.14. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo duomenų, jog J. L. buvo žinoma apie 2017 m. sausio 30 d. sudarytą paskolos

sutartį. Kreditorius nepateikė įrodymų, kad būtent ginčo paskolos suma buvo perduota dalyvaujant J. L., kad ji sutiko, jog T. Š. sudarytų 2017 m. sausio 30 d. paskolos sutartį, ar vėliau tokią paskolos sutartį patvirtino. Be to, byloje nebuvo duomenų, kad ginčo paskolos suma buvo panaudota bendriems šeimos poreikiams tenkinti, šeimos namų ūkiui išlaikyti ir vaiko auklėjimui bei švietimui užtikrinti. Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendime nustatė, kad pareiškėjai daugiau nei vienerius metus negyveno kartu. Byloje pateiktos UAB „Eurotransas“, UAB „Terminalas LT“ ir Estijos įmonės „4Wheels OÜ“ pažymos patvirtino, kad T. Š. ir J. L. nėra suteikę minėtoms bendrovėms jokių paskolų ar kreditų. Taigi kreditorius neįrodė bendros prievolės iki santuokos nutraukimo sąlygų pagal CK 3.109 straipsnį. Teismas pažymėjo ir tai, kad 2017 m. sausio 30 d. paskolos sutartis sudaryta po civilinės bylos Nr. 2YT-3000-800/2017 iškėlimo (2016 m. gruodžio 15 d.), taikant atskirą sutuoktinių turtinių teisių nuosavybės režimą, taigi pareiškėjams J. L. ir T. Š. neatsirado solidarioji ar bendra prievolė pagal 2017 m. sausio 30 d. paskolos sutartį (CK 3.67 straipsnio 1 dalis).

15. Teismas atmetė kaip nepagrįstus kreditoriaus argumentus, kad J. L. neturėjo pakankamai savo lėšų sumokėti T. Š. 20 600,55 Eur kompensaciją pagal Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4.3.3.2 papunktį, įsigyti minėtą automobilį už 20 000 Eur, tenkinti savo asmeninius poreikius ir išlaikyti savo nepilnametį sūnų. Iš 2015–2016 metų metinių pajamų deklaracijų teismas nustatė, kad 2015 metais J. L. metinės pajamos sudarė 16 808,81 Eur (vidutiniškai 1400 Eur per mėn.), 2016 metais J. L. su darbo santykiais susijusios pajamos sudarė 11 954,41 Eur, iš individualios veiklos – 22 060 Eur, iš viso metinės pajamos sudarė 34 014,41 Eur (vidutiniškai 2835 Eur per mėn.). 2016 m. kovo 31 d., 2016 m. birželio 4 d., 2016 m liepos 4 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pranešimai patvirtino, kad J. L. mokestinės prievolės už teisę verstis ūkine komercine veikla pagal verslo liudijimą buvo tik 14 Eur, 11 Eur, 18 Eur.

16. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-4245-653/2017 priteisus skolą, palūkanas ir netesybas, tarp šalių kilęs ginčas dėl 2017 m. sausio 30 d. paskolos sutarties yra išspręstas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 279 straipsnio 4 dalis).

17. Dėl to pirmosios instancijos teismas sprendė, kad prievolė pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-4245-653/2017 yra asmeninė pareiškėjo T. Š. prievolė.

18. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal kreditoriaus A. A. L. apeliacinį skundą, 2019 m. vasario 5 d. nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo rezoliucinę dalį: pakeitė Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-3000-800/2017, kuriuo nutraukta pareiškėjų J. Š. (J. L.) ir T. Š. santuoka abiejų sutuoktinių bendru sutikimu bei patvirtinta 2017 m. vasario 14 d. pareiškėjų sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, dalį papildydama, kad T. Š. ir J. L. įgijo solidariąją prievolę grąžinti skolą kreditoriui A. A. L. pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-4245-653/2017 (pagrindas – 2017 m. sausio 30 d. paskolos sutartis); priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; paliko galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-6463-285/2018 kreditoriaus A. A. L. pareikštiems reikalavimams užtikrinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones iki teismo sprendimo įvykdymo.

19. Kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes bei teismų sprendimais patvirtintą šalių sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria pasidalytas šalių bendras turtas ir prievolės kreditoriams, pripažino, kad sutuoktiniai santuokos nutraukimo procese bendru sutikimu turimą, santuokoje įgytą ir realiai turimą vertingą turtą siekė apsaugoti nuo galimo kreditorių išieškojimo, taip išvengdami turimų kreditorių reikalavimų patenkinimo. Tokia sutuoktinių sudaryta ir teismo patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis neapsaugo sutuoktinių kreditorių turtinių interesų.

20. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Paskolos sutartį T. Š. su A. A. L. sudarė 2017 m. sausio 30 d., kai sutuoktinių santuoka dar nebuvo nutraukta, paskolos sutartimi buvo skolinamasi didelė pinigų suma, todėl pagrįstu pripažintas kreditoriaus teiginys, jog paskolą T. Š. sudarė su sutuoktinės žinia ir ji apie gautus pinigus pagal paskolos sutartį žinojo. Pažymėtina, kad įstatyme įtvirtintos žinojimo apie sudarytą paskolos sandorį prezumpcijos T. Š. ir J. L. bylos nagrinėjimo metu nepaneigė (CPK 178 straipsnis).

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybes, kad T. Š. pinigus pagal 2017 m. sausio 30 d. paskolos sutartį iš A. A. L.

gavo grynaisiais, paskolos suma į asmeninę T. Š. sąskaitą nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. balandžio 13 d. nepateko; duomenų, kad iš A. A. L. gautus paskolos sutartyje nurodytus 39 175 Eur T. Š. panaudojo asmeninėms reikmėms tenkinti, nei jis pats, nei buvusi sutuoktinė bylos nagrinėjimo metu nepateikė; pagal Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą iki 2017 m. spalio 13 d. J. L. turėjo sumokėti buvusiam sutuoktiniui 20 600,55 Eur kompensaciją už didesnę tenkančią turto dalį, tačiau įrodymų, kad ji šią sumą sumokėjo buvusiam sutuoktiniui, byloje nepateikta; J. L. 2017 m. rugpjūčio 2 d. įsigijo automobilį „Audi Q7“ už 20 000 Eur iš T. Š.; iš J. L. banko sąskaitos išrašų matyti, kad nurodomu laikotarpiu ji mokėjimų T. Š. nevykdė, sprendė, kad kreditorius nagrinėjamoje byloje įrodė aplinkybes, jog T. Š. kartu su J. L. iš A. A. L. gautus paskolintus pinigus panaudojo šeimos reikmėms tenkinti (CPK 178 straipsnis).

22. Kadangi kreditorius nėra subjektas, kuris turi galimybę tiesiogiai dalyvauti sutuoktiniams sprendžiant dėl bendro santuokinio turto naudojimo, gaunamų ir turimų lėšų panaudojimo klausimus, tai kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių visumą ir įvertinusi įrodymus, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog T. Š. įgijo asmeninę prievolę grąžinti skolą kreditoriui A. A. L. pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-4245-653/2017 (pagrindas – 2017 m. sausio 30 d. paskolos sutartis).

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

23. Kasaciniu skundu pareiškėja J. L. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 5 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą kasaciniame teisme atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas sutuoktiniams solidariąją prievolę kreditoriui pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą už akių vienam iš sutuoktinių (kitam sutuoktiniui nedalyvavus byloje dėl skolos priteisimo), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010 pateiktos teisės taikymo taisyklės, nustatančios, jog tuo atveju, kai bylos nagrinėjimo metu kitas sutuoktinis nebuvo įtrauktas atsakovu, kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį šiam sutuoktiniui įrodinėdamas CK 3.109 straipsnio taikymo pagrindus. Kreditorius, inicijuodamas civilinę bylą Vilniaus apygardos teisme dėl skolos iš T. Š. pagal 2017 m. sausio 30 d. paskolos sutartį priteisimo, žinojo apie skolininko sutuoktinę, tačiau ieškiniu nereiškė jokių reikalavimų J. L.

23.2. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas kreditoriaus reikalavimą, pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-4245-653/2017 taip, jog pagal šį sprendimą atsakytų naujas (kitas) skolininkas, o tai reiškia procesinio sprendimo pakeitimą, nustatant teises ir pareigas byloje nedalyvavusiam asmeniui. Taip buvo paneigta teismo sprendimo res judicata (galutinis teismo sprendimas) galia, teismo sprendimo privalomumo bei kiti pamatiniai proceso teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2013). Jeigu teismas priėmė sprendimą tik dėl vieno atsakovo (skolininko), tai pakeisti sprendimo vykdymo tvarką taip, kad jis sukeltų pareigų ir kitam asmeniui, išskyrus to atsakovo (skolininko) teisių perėmėjus, negalima.

23.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.67 straipsnio nuostatas. Nustatydamas sutuoktinių solidariąją prievolę kreditoriui teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal CK 3.67 straipsnio 1 dalį santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Be to, kreditorius nepateikė jokių įrodymų, kad sudarant paskolos sutartį su T. Š. ar perduodant jam pinigus pagal paskolos sandorį būtų dalyvavusi ir J. L. Priešingai, pats T. Š. bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad buvusi jo sutuoktinė apie paimtą paskolą nieko nežinojo, šie pinigai nebuvo panaudoti šeimos poreikiams, o pati paskola buvo paimta verslo Rusijoje tikslais.

24. Atsiliepimu į pareiškėjos kasacinį skundą kreditorius A. A. L. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Nagrinėdamas tarp sutuoktinių kilusį ginčą dėl prievolės kreditoriams kvalifikavimo teismas privalo nustatyti jos pobūdį pagal CK 3.109 straipsnį; faktas, kad teismo sprendimu kreditoriaus naudai jau yra priteista iš vieno sutuoktinio, nesaisto turto padalijimo klausimą sprendžiančio teismo spręsti dėl prievolės pobūdžio. J. L. turėjo teisę gintis nuo kreditoriaus reikalavimo pripažinti prievolę jam solidariąja ir įrodinėti kitokį prievolės pobūdį, tą ir darė atnaujinus procesą santuokos nutraukimo byloje. Teismo sprendimas neturi res judicata galios neįtrauktiems dalyvauti bylose asmenims,

tačiau jeigu tokių asmenų teisės yra pažeistos, jie turi teisę reikalauti atnaujinti procesą (CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas) arba pareikšti ieškinį teisme savo teisėms ir teisėtiems interesams ginti (CPK 279 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010). Nagrinėjamu atveju kreditorius turėjo teisę pasirinkti, kokiu būdu gins savo teisę, t. y. pareikšdamas atskirą ieškinį teisme ar reikšdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, ir pasirinko būtent šį teisių gynybos būdą bei jį teisėtai įgyvendino.

24.2. Kauno apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-179-259/2019 nustatyta, kad T. Š. ir J. L. yra solidarieji kreditoriaus A. A. L. skolininkai. Ši teismo sprendimo dalis, kuria konstatuotas pareiškėjų prievolės kreditoriui solidarusis pobūdis, atitinka teismo sprendimo dėl pripažinimo požymius. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi teismas, ištyręs bylos faktinius duomenis, nustatė pareiškėjų solidariosios prievolės kreditoriui sąlygas, nepakeitė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo už akių ir šio sprendimo vykdymo tvarkos. Pareiškėja savo teisę įrodinėti prievolės pobūdį įgyvendino kreditoriui atnaujinus santuokos nutraukimo bylos dalies dėl turto padalijimo procesą, kurioje kreditorius, kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, prašė teismo nustatyti, kad pareiškėjų prievolė pagal paskolos sutartį yra solidarioji.

24.3. Nagrinėjamu atveju kreditorius, siekdamas pareiškėjų prievolę pripažinti solidariąja, įrodinėjo CK 3.109 straipsnyje nurodytus pagrindus ir apeliacinės instancijos teismas, ištyręs faktinius bylos duomenis ir įrodymus, padarė pagrįstas išvadas, jog byloje esančių pateiktų įrodymų visumos pakako daryti išvadai, kad J. L. žinojo apie paskolos sutarties sudarymą, buvę sutuoktiniai gautą paskolą panaudojo šeimos reikmėms tenkinti.

Teisėjų kolegija



Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutuoktinių kreditorių teisių gynimą, sutuoktiniams nutraukiant santuoką bendru sutikimu ir sudarant sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (CK 3.109 straipsnis), aiškinimo ir taikymo

25. Santuokos nutraukimas yra vienas iš bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo pagrindų (CK 3.100 straipsnio 4 punktas), todėl, nutraukiant santuoką, be kitų privalomai spręstinų santuokos nutraukimo padarinių, turi būti išsprendžiamas ir bendro turto padalijimo klausimas (CK 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis). Teismas, savo sprendimu nutraukdamas santuoką, patvirtina ir sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje sutuoktiniai, be kita ko, turi aptarti savo turtines teises ir pareigas (CK 3.53 straipsnio 3 dalis).

26. Vieno ar abiejų sutuoktinių kreditoriai turi teisę įstoti į bylą dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo kaip tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus (CK 3.126 straipsnio 1 dalis). Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl turto padalijimo, privalo pareiškime dėl ieškinio nurodyti jam žinomus bendrus sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir apie bylos iškėlimą jiems pranešti, nusiųsdamas jiems pareiškimo dėl ieškinio kopiją (CK 3.126 straipsnio 2 dalis). Šie reikalavimai privalomi ir tais atvejais, kai santuokos nutraukimo procesas vyksta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, CPK 539 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad teisę įstoti į santuokos nutraukimo bylą turi visi sutuoktinių kreditoriai, nepriklausomai nuo to, ar prievolė yra bendra abiejų sutuoktinių, ar vieno jų asmeninė.

27. Teismų praktikoje pripažįstama, kad CK 3.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta sutuoktinio, pareiškusio ieškinį dėl turto padalijimo, pareiga nurodyti jam žinomus bendrus sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir apie bylos iškėlimą jiems pranešti, nusiunčiant pareiškimo dėl ieškinio kopiją, yra imperatyvi. Sutuoktinių pareiga informuoti kreditorių (kreditorius) apie bylos iškėlimą dėl jų turto padalijimo nustatyta tam, kad sutuoktinių kreditoriai galėtų realiai įgyvendinti savo teisę būti įtrauktiems į turto padalijimo bylą trečiaisiais asmenimis, nes šioje byloje priimtas sprendimas gali turėti įtaką jų teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514-684/2015).

28. Pasisakydamas dėl kreditorių teisių gynybos, kai šie kreditoriai nebuvo įtraukti į santuokos nutraukimo bylą, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad santuokos nutraukimą reglamentuojančių teisės normų ypatumai – reikalavimas

santuokos nutraukimo byloje išspręsti visus sutuoktinių turtinių teisių ir pareigų klausimus, taip pat susijusius su įsipareigojimais kreditoriams, sudarantis galimybę pagal byloje surinktus duomenis nustatyti sutuoktinių turto teisinę padėtį, tinkamai padalyti jų turtą ir nustatyti kiekvieno sutuoktinio civilinės atsakomybės kreditoriams ribas, leidžia daryti išvadą, kad kreditoriai, kurių teisės pažeistos išsprendus santuokos nutraukimo teisinių padarinių (turto ir turtinių prievolių padalijimo) klausimus, jas pirmiausia turi ginti kreipdamiesi dėl proceso atnaujinimo santuokos nutraukimo byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu ir tik nesant galimybių apginti pažeistas teises šiuo būdu reikšti ieškinį teisme kitais įstatyme nustatytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58-218/2015; 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-915/2019, 20 punktas).

29. Santuokos nutraukimo byloje poveikis į bylą neįtraukto kreditoriaus materialiosioms teisėms ir pareigoms yra tada, kai teismo procesiniu sprendimu pasisakoma dėl kreditoriaus reikalavimo teisės pobūdžio arba sutuoktinių turtas padalijamas tokiu būdu, kuris daro įtaką kreditoriaus reikalavimo patenkinimui, arba kitokiu būdu paveikiamos kreditoriaus teisės. Kasacinio teismo minėti išaiškinimai dėl kreditorių teisių gynimo būdų yra pateikti būtent šiame kontekste. Kasacinis teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad padalijant turtą turi būti pasirinktas toks padalijimo būdas ir nustatytos tokios sutuoktinių dalys, kad nepažeistų sutuoktinių kreditorių teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2010). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, konstatuoja, kad sutuoktinių kreditorių teisė dalyvauti santuokos nutraukimo byloje yra viena iš kreditorių materialiųjų teisių apsaugos garantijų, sudaranti procesines prielaidas kreditoriams pareikšti savo atsikirtimus dėl sutuoktinių pasirinkto turto padalijimo būdo, pareikšti savarankiškus reikalavimus dėl prievolių dydžio bei rūšies ir pan.

30. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu nutraukė pareiškėjų J. Š. (J. L.) ir T. Š. santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtino pareiškėjų sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Į sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių nebuvo įtraukta prievolė kreditoriui A. A. L., todėl jis pateikė prašymą atnaujinti procesą ir prievolę pagal 2017 m. sausio 30 d. paskolos sutartį pripažinti solidariąja abiejų sutuoktinių prievole.

31. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą bei jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nagrinėjamu atveju sutuoktiniams pasidalijus turtą, tačiau neišsprendus pačios prievolės pobūdžio (bendra sutuoktinių ar vieno jų asmeninė) bei rūšies (solidarioji ar dalinė), buvo teisinis pagrindas konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimą ir atnaujinti procesą santuokos nutraukimo byloje.

32. CPK 370 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias šio kodekso taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Atnaujintos bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia pagrindai, pagal kuriuos išnagrinėta byla buvo atnaujinta, – pagal atnaujinimo pagrindus patikrinamas ankstesnio teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Atnaujinus procesą, teismas turi pasisakyti dėl visų pareiškėjo (pareiškėjų) nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų ir juos analizuoti atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, nes tik šitaip galima atsakyti į klausimus, ar pareiškėjo nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai iš tikrųjų leidžia abejoti byloje priimto ir įsiteisėjusio sprendimo (nutarties) teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2006). Nagrinėjamos bylos faktinį proceso atnaujinimo pagrindą sudarė aplinkybės, susijusios su kreditoriaus teise būti įtrauktam į santuokos nutraukimo bylą bei prievolės pobūdžio (bendroji sutuoktinių ar asmeninė vieno iš jų) nustatymu, todėl teismas atnaujintą bylą nagrinėjo būtent pagal šiuos pagrindus.

33. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja J. L. iš esmės nekvestionuoja pagrindo atnaujinti procesą buvimo, tačiau kelia klausimą, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas sutuoktiniams solidariąją prievolę kreditoriui pagal įsiteisėjusį sprendimą už akių vienam iš sutuoktinių, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir, tenkindamas pareiškėjo reikalavimą, pakeitė įsiteisėjusį teismo sprendimą.

34. Dėl nurodyto teisės klausimo kasacinio teismo praktikoje jau yra pasisakyta, kad jeigu kreditorių, neįrauktų į bylos dėl santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo nagrinėjimą, teisės yra pažeistos, jie turi teisę reikalauti atnaujinti procesą (CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas) arba pareikšti ieškinį teisme savo teisėms ir teisėtiems interesams ginti (CPK 279 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

35. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009).

36. Nagrinėjamoje byloje sutuoktiniams nutraukiant santuoką jų kreditoriumi nebuvo nurodytas A. A. L., todėl šis kreditorius apie jo turtiniams interesams turintį įtakos procesą santuokos nutraukimo byloje nebuvo tinkamai informuotas. Kreditorius pareiškė savarankiškus reikalavimus pareiškėjų santuokos nutraukimo byloje ir prašė vieno sutuoktinio kreditoriaus įsipareigojimą, kuris jau priteistas teismo sprendimu, pripažinti solidariąja abiejų sutuoktinių prievole.

37. Teismo sprendimas, kuriuo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių, kuria sutuoktiniai susitarė dėl byloje nedalyvaujančio asmens – kreditoriaus teisių ir pareigų, kuriam nebuvo tinkamai pranešta apie santuokos nutraukimo bylos iškėlimą, neturi res judicata galios kreditoriui ir neužkerta jam kelio kreiptis į teismą su ieškiniu dėl pažeistų teisių gynimo, nes kreditoriaus ir skolininkų ginčas liko neišspręstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010).

38. Faktas, kad teismo sprendimu kreditoriaus naudai jau yra priteista iš vieno sutuoktinio, nesaisto turto padalijimo klausimą sprendžiančio teismo spręsti dėl prievolės pobūdžio, išskyrus atvejus, kai toks sprendimas abiem sutuoktiniams turi res judicata galią ar juo nustatyti faktai turi prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-378/2019, 21 punktas).

39. Teisinis reglamentavimas ir kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad kreditoriaus savarankiškas reikalavimas santuokos nutraukimo byloje yra jo pasirinktas procesinis materialiųjų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-378/2019, 19 punktas).

40. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, spręstina, kad kreditoriaus pasirinkimas savo teises ginti reiškiant savarankiškus reikalavimus atnaujintoje byloje dėl santuokoje įgyto turto padalijimo atitiko CPK 5 straipsnyje įtvirtintus teisminės gynybos instituto tikslus, o atnaujintą civilinę bylą nagrinėjęs teismas, kvalifikuodamas sutuoktinių prievoles, pagrįstai nustatinėjo, kokio pobūdžio ginčas ir tarp ko – kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių) ar tarp sutuoktinių – kilo.

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą sprendžiant klausimą dėl bendros sutuoktinių prievolės grąžinti skolą kreditoriui, aiškinimo ir taikymo

41. Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui, arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys). Bendrose sutuoktinių prievolėse yra skolininkų (abiejų sutuoktinių) daugetas. Tokios prievolės gali būti solidariosios arba dalinės, o prievolės kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

42. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad prievolės, atsirandančios iš vieno iš sutuoktinių sudaryto sandorio, solidarumas gali būti konstatuotas nustačius, kad tas sandoris yra būtinas šeimos namų ūkiui išlaikyti ir vaikų auklėjimui bei švietimui užtikrinti, sandorio kaina nėra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 straipsnio 2, 3 dalys). Sprendžiant, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidarioji, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidariąsias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis (specialusis įstatymas) taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys. Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos namų ūkiui, abu sutuoktiniai atsako solidariai (CK 3.109 straipsnio 2 dalis). Nurodyta teisės norma sistemiškai turi būti taikoma su CK 3.109 straipsnio 3 dalimi, taip pat 4 dalimi, kurioje nustatyta

sutuoktinio, prisiimančio ir vykdančio prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, pareiga elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir prisiimant ir vykdant savo asmenines prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453-701/2015; 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-969/2018, 57 punktas).

43. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad 2017 m. sausio 30 d. tarp A. A. L. ir T. Š. buvo sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu A. A. L. paskolino T. Š. 39 175 Eur, šalys susitarė dėl palūkanų, netesybų mokėjimo. Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu nutraukė J. Š. (L.) ir T. Š. santuoką.

44. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjams J. L. ir T. Š. neatsirado solidarioji ar bendra prievolė pagal 2017 m. sausio 30 d. paskolos sutartį (CK 3.67 straipsnio 1 dalis), o apeliacinės instancijos teismas sprendė priešingai, jog T. Š. kartu su J. L. gautą iš A. A. L. paskolą pagal 2017 m. sausio 30 d. paskolos sutartį panaudojo šeimos reikmėms tenkinti (CPK 178 straipsnis).

45. Teisėjų kolegija nurodo, kad iš paskolos sutarties kilusi prievolė gali būti pripažinta solidariąja sutuoktinių prievole, jeigu įrodoma, kad paskolos sutartis sudaryta šeimos interesais ir kreditorius pagal CK 3.109 straipsnio nuostatas įrodo bendros prievolės sąlygas (CPK 178 straipsnis) bei toks įrodinėjimo naštos paskirstymas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2012 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012; 2012 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2012). Procesinė pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio prisiimta prievolė pagal paskolos sutartį būtų pripažinta bendra abiejų sutuoktinių prievole (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-611/2017, 34 punktas). Taigi, kreditorius, nors ir būdamas susijęs sutartiniais santykiais su vienu iš sutuoktinių, gali būti suinteresuotas įrodyti, kad prievolė turi būti vykdoma iš bendro turto (pvz., yra solidarioji sutuoktinių prievolė).

46. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme kreditorius, teikdamas atsiliepimą į pareiškimą dėl patikslintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kartu į bylą pateikė J. L. 2015 ir 2016 metų pajamų deklaracijas, kuriose atsispindėjo J. L. pajamos 2015–2016 metais. Byloje taip pat buvo pateikti J. L. banko sąskaitų išrašai, iš jų nustatyta, kad į banko sąskaitas buvo įnešami grynieji pinigai, kurie vėliau naudoti kasdienėms reikmėms, mokėjimams per banko sąskaitas atlikti. Nuotraukomis kreditorius siekė įrodyti, kad T. Š. ir J. L. santuokos nutraukimas buvo formalus, pastarieji ir po teismo sprendimo nutraukti santuoką gyveno kaip šeima ir vedė bendrą ūkį. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad paskolos suma į asmeninę T. Š. sąskaitą nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. balandžio 13 d. nepateko; nei jis, nei sutuoktinė bylos nagrinėjimo metu nepateikė duomenų, įrodančių, jog paskolos sutartyje nurodytus 39 175 Eur T. Š. panaudojo asmeninėms reikmėms tenkinti. Nors pagal 2017 m. balandžio 13 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą iki 2017 m. spalio 13 d. J. L. turėjo sumokėti pareiškėjui T. Š. 20 600,55 Eur kompensaciją už didesnę jai tekusią turto dalį, tačiau byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad ji šią sumą sumokėjo buvusiam sutuoktiniui. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir tai, kad paskolos sutartis buvo sudaryta santuokos metu. Be to, apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad J. L. 2017 m. rugpjūčio 2 d. įsigijo automobilį „Audi Q7“ už 20 000 Eur iš T. Š., nors faktiškai nuo 2017 m. rugpjūčio iki 2017 m. spalio mėnesio jos išlaidos turėjo būti 40 600,55 Eur. Iš byloje pateiktų J. L. banko sąskaitos išrašų teismas nustatė, kad nurodomu laikotarpiu ji mokėjimų T. Š. nevykdė.

47. Sprendžiant dėl sutuoktinių prievolės pobūdžio nustatymo vadovaujamasi CPK 185 straipsnio nuostatomis, tačiau taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog kreditoriaus, siekiančio, kad prievolė būtų vykdoma iš bendro turto, galimybės įrodyti kito sutuoktinio bendrus veiksmus ar sutikimą sudarant paskolos sutartį yra labai ribotos, nes jis dažniausiai niekaip nėra susijęs kitais santykiais su sutuoktiniais, todėl apie paskolos panaudojimą šeimos reikmėms gali spręsti tik iš jo turimų dokumentų ir duomenų. Dėl to tokiu atveju patikimesniais įrodymais laikytini ne šalių paaiškinimai, o pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. finansiniai sutuoktinių pajamų ir išlaidų dokumentai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-313/2019 20 punktą).

48. Šioje byloje, vadovaujantis CPK 185 straipsniu, pateiktų rašytinių įrodymų pakako daryti išvadą, kad T. Š. kartu su J. L. gautą iš A. A. L. paskolą pagal 2017 m. sausio 30 d. paskolos sutartį panaudojo šeimos reikmėms tenkinti (CPK 178 straipsnis).

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas vertino visus byloje pateiktus įrodymus ir jų visumą, sprendimą grindė įrodymų visumos analize, turimais faktiniais duomenimis. Tuo tarpu pareiškėja kasaciniame skunde

argumentus dėl paskolos sudarymo aplinkybių grindė argumentais, kad ji apie paskolą nieko nežinojo ir gauti pinigai nebuvo panaudoti šeimos reikmėms, tačiau šiuos argumentus pareiškėja grindė tik paaiškinimais ir prielaidomis, nepatvirtintomis jokiais įrodymais.

50. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvados, padarytos vadovaujantis CPK 185 straipsniu, sudaro pagrindą pripažinti, kad kreditorius įrodė, jog jo T. Š. 2017 m. sausio 30 d. suteikta paskola buvo panaudota T. Š. ir J. L. šeimos interesais. Tokia teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.

Dėl bylos procesinės baigties

51. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas tinkamai vadovaujantis materialiosios ir proceso teisės normomis, nenukrypstant nuo teismų praktikos sprendžiant dėl įrodinėjimo taisyklių nustatant sutuoktinių prievolės pobūdį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas, o kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

52. Netenkinus pareiškėjos kasacinio skundo, iš jos priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnis).53. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų

įteikimu, kasacinis teismas patyrė 21,31 Eur tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus netenkinti kasacinio skundo, šis bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš kasacinį skundą teikusios pareiškėjos.

54. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus pareiškėjos kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusiai šaliai. Kreditoriaus advokatui sumokėti 500 Eur už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.14 punkte nurodyto dydžio, todėl konstatavus, kad kasacinis skundas atmestinas, šių išlaidų atlyginimas kreditoriui priteistinas iš pareiškėjos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti A. A. L. (A. A. L.) (paso numeris (duomenys neskelbtini), gyv. adresu (duomenys neskelbtini) iš J. L. (a. k.

(duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.Priteisti valstybei iš J. L. (a. k. 48611170341) 21,31 Eur (dvidešimt vieną Eur 31 ct) išlaidų, susijusių su bylos

nagrinėjimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.




VINCAS VERSECKAS

_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-300-823/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22076-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 3.1.9.1.3(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos rytas“, uždarajai akcinei bendrovei „Lrytas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos ryto“ televizijai dėl garbės ir orumo gynimo; tretieji asmenys: A. J., R. J. ir S. P.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių baudos skyrimą už teismo sprendimo, įpareigojančio paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, nevykdymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnio 7 dalis), ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo naštos paskirstymą, aiškinimo ir taikymo.

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 7 d. sprendimu iš dalies tenkino ieškovo V. V. ieškinį atsakovėms UAB „Lietuvos rytas“, UAB „Lrytas“ ir UAB „Lietuvos ryto“ televizijai dėl garbės ir orumo gynimo: pripažino, kad atsakovės nepagrįstai atsisakė paskelbti tikrovės neatitinkančių duomenų, žeminančių ieškovo garbę ir orumą, paneigimus ir, be kita ko, įpareigojo atsakovę UAB „Lietuvos ryto“ televiziją per septynias kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos televizijos kanale „Lietuvos rytas“, („lrytas.tv“) artimiausioje laidoje „Patriotai“ (jeigu laida nebus transliuojama, tai analogiško pobūdžio laidoje), be komentarų paskelbti tokį paneigimą: „Paneigimas: Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime nustatyta, kad 2016 m. balandžio 12 d. UAB „Lietuvos ryto televizija“ televizijos kanalu „Lietuvos rytas“ („lrytas.tv“) transliavo laidą „Patriotai“, kurioje R. J. ir S. P. paskelbti teiginiai: „Dabar paplepėkime apie Lietuvos banką ir V. V. (…) 50 tūkst. Eur ima“; „Juokaujate, kyšio, kyšio reikalauja 50 tūkstančių“; „Jūs galite paaiškinti, kodėl jūs (kalbama apie V. V.) užgniaužėte STT tyrimą ir įsikišote į tai? Ar dėl to, kad jis galėjo privesti iš tikrųjų prie pono V.?“ – neatitinka tikrovės, pažeidžia V. V. garbę ir orumą.“

3. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovių apeliacinį skundą, 2018 m. liepos 5 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 26 d. išdavė ieškovui vykdomąjį raštą. Antstolis R. K. pradėjo vykdymo procesą, 2018 m. liepos 27 d. išsiųsdamas raginimą įvykdyti sprendimą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=82392ad0f5ae11e99681cd81dcdca52c

5. Atsakovė UAB „Lietuvos ryto“ televizija teismo sprendime nurodyto turinio paneigimą laidoje „Patriotai“ paskelbė 2018 m. spalio 2 d.

6. Ieškovas 2018 m. lapkričio 12 d. kreipėsi į teismą prašydamas skirti atsakovei UAB „Lietuvos ryto“ televizijai 3280 Eur baudą už savavališką teismo sprendimo nevykdymą. Nurodė, kad, vykdydama įsiteisėjusį teismo sprendimą, paneigimą atsakovė UAB „Lietuvos ryto“ televizija privalėjo paskelbti analogiško pobūdžio laidoje per teismo sprendime nustatytą 7 dienų terminą, t. y. iki 2018 m. liepos 12 d., tačiau jį paskelbė tik praėjus 82 dienoms nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Per nurodytą laikotarpį atsakovės paskleisti ir nepaneigti tikrovės neatitinkantys teiginiai padarė itin neigiamą įtaką ieškovo reputacijai.

7. Atsakovė UAB „Lietuvos ryto“ televizija su prašymu skirti baudą nesutiko. Nurodė, kad vasarą analogiškų laidų televizija nerodo, todėl nebuvo galimybės paneigimą paskelbti anksčiau dėl objektyvių priežasčių. Laida „Patriotai“, kurioje buvo paskelbti tikrovės neatitinkantys duomenys, naują sezoną pradėjo 2018 m. spalio 2 d. Paneigimas buvo paskelbtas pirmoje naujojo sezono laidoje. Be to, atsakovės vertinimu, baudos už teismo sprendimo, įpareigojančio paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, nevykdymą skyrimas negalimas po to, kai sprendimas jau yra įvykdytas.


8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 14 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir priteisė ieškovui V. V. iš atsakovės UAB „Lietuvos ryto“ televizijos 40 Eur baudą už kiekvieną teismo sprendimo neįvykdymo dieną, t. y. 3280 Eur.

9. Teismas nurodė, kad atsakovė įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo įpareigota per 7 kalendorines dienas paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis artimiausioje laidoje „Patriotai“, o jeigu laida nebus transliuojama, tai analogiško pobūdžio laidoje, tačiau teismo sprendimas buvo įvykdytas tik 2018 m. spalio 2 d. Televizija nurodytu laikotarpiu vykdė veiklą, transliavo kitas laidas. Egzistuojant įsiteisėjusiam ieškovo naudai priimtam teismo sprendimui, paneigimo nepaskelbimas sudaro klaidingą įspūdį, kad viešojo asmens garbę ir orumą žeminančios žinios apie tokį asmenį atitinka tikrovę. Teismo vertinimu, atsakovės UAB „Lietuvos ryto“ televizijos veiksmai nustatytu terminu neįvykdant teismo sprendimo nesuderinami su etiškos žurnalistikos principų laikymusi, yra nesąžiningas žiniasklaidos atstovų elgesys, kuriuo akivaizdžiai siekiama ne skelbti teisingą ir objektyvią informaciją apie viešojo asmens privatų gyvenimą, bet pateikti klaidingus duomenis, iš anksto žinant apie jų klaidingumą, apie viešojo asmens privatų gyvenimą turint tikslą jį įžeisti, pažeminti ar jam pakenkti, kai tokie duomenys neturi nieko bendra su konkretaus viešojo asmens atliekama vieša veikla.

10. Teismas pažymėjo, kad parinkdamas baudos dydį teismas nėra saistomas jokiomis konkrečiomis įstatyme įtvirtintomis nuostatomis ar kriterijais, todėl privalo vadovautis bendraisiais Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) taikymo principais, atsižvelgti į ginčo šalių teisinių santykių prigimtį, kilusius padarinius dėl teismo sprendimo neįvykdymo, jų poveikį išieškotojo ir visuomenės interesams, kokioms vertybėms ir kokiu mastu šie padariniai darė įtaką ir kaip tai paveikė skolininko ir išieškotojo turtinius interesus. Baudos dydį teismas motyvavo tuo, kad šiuo atveju itin svarbias pareigas valstybėje einantis asmuo be jokių įrodymų buvo apkaltintas kriminaliniu nusikaltimu, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, nukentėjo tiek jo paties, tiek valstybės reputacija, buvo suformuotas nepasitikėjimas Lietuvos banko veikla valstybės ir tarptautiniu lygmeniu, nesant tam jokio pagrindo.

11. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovės UAB „Lietuvos rytas“ atskirąjį skundą, 2019 m. vasario 21 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartį ir ieškovo prašymą dėl baudos skyrimo atmetė.

12. Teismas nurodė nesutinkantis su atskirojo skundo argumentu, kad bauda negali būti skiriama po sprendimo įvykdymo, nes įstatyme nustatyta bauda yra sankcija už teismo sprendimo netinkamą vykdymą – nevykdymo terminą, per kurį teismo sprendimas nepagrįstai nevykdytas. Iš to išplaukia, kad ieškovas turi teisę į satisfakciją už sprendimo nevykdymo laikotarpį nepaisant to, kad, jam kreipusis dėl baudos, sprendimas jau buvo įvykdytas. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar atsakovė apskritai turėjo realią galimybę paskelbti paneigimą anksčiau, negu ji tai padarė.

13. Teismas pažymėjo, kad teismo sprendimas imperatyviai įpareigojo atsakovę paneigimą skelbti tik laidoje „Patriotai“ arba analogiško pobūdžio laidoje, vadinasi, atsakovė, paskelbusi paneigimą kitoje laidoje, kuri nėra analogiška laidai „Patriotai“, nebūtų laikoma tinkamai įvykdžiusia teismo sprendimą. Byloje nėra ginčo, jog atsakovė paskelbė

paneigimą geranoriškai, savo iniciatyva ir tai padarė pirmoje naujo laidos „Patriotai“ sezono laidoje, kadangi vasaros sezonu televizija tokio pobūdžio laidų netransliavo. Ieškovas, prašydamas atsakovei skirti baudą, nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų šias aplinkybes. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad sprendimo įvykdymo uždelsimą konkrečiu atveju lėmė objektyvios priežastys – vasaros sezonas, kurio metu nei laida „Patriotai“, nei analogiško pobūdžio laida nebuvo transliuojamos. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė įvykdė teismo sprendimą, vos tik tam atsirado objektyvių galimybių, t. y. per pačią pirmą transliuotą laidą „Patriotai“, apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog nėra pagrindo atsakovei taikyti vieną iš griežčiausių poveikio priemonių, t. y. skirti baudą.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

14. Kasaciniu skundu ieškovas V. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas CK 2.24 straipsnio 7 dalį, nevertino itin svarbios baudos skyrimo aplinkybės – subjektyvaus atsakovės elgesio ir jos pastangų įvykdyti imperatyvų teismo sprendimą laiku nebuvimo (neveikimo). Vasaros sezono metu „Lietuvos ryto“ televizija rodė kitas publicistines, tiriamąsias ir informacines laidas, jose galėjo paskelbti paneigimą. Atsakovė šią aplinkybę ignoravo ir savavališkai nusprendė nepaskelbti paneigimo teismo nustatytu terminu nė vienoje iš jų. Taip pat atsakovė turėjo galimybę parodyti ir laidos „Patriotai“ pakartojimą su paneigimu. Toks atsakovės neveikimas ir savavališkas teismo sprendimo nevykdymas negali būti pateisinamas.

14.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CK 2.24 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą teisės normą, nurodydamas, kad teismo sprendimas gali būti nevykdomas, esant tam tikroms aplinkybėms. Toks aiškinimas iš esmės paneigia teismo sprendimo privalomumo principą. Sąžiningas ir teismo sprendimą gerbiantis asmuo, objektyviai negalintis vykdyti sprendimo, gali pasinaudoti procese įtvirtintomis galimybėmis ir kreiptis į teismą dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo. Teismo sprendimo vykdymo tvarką gali pakeisti tik teismas CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, o nesant teismo sprendimo dėl vykdymo tvarkos pakeitimo, jokios objektyvios priežastys negali būti pagrindas pripažinti sprendimo nevykdymą teisėtu, ką iš esmės skundžiama nutartimi padarė apeliacinės instancijos teismas.

14.3. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai kvalifikavo atsakovės nurodytas aplinkybes, trukdžiusias jai įvykdyti teismo sprendimą, kaip objektyvias. Atsakovės sudarytas laidų rodymo grafikas yra išimtinai nuo pačios atsakovės valios priklausanti aplinkybė. Tai, kad atsakovė pati nusprendė rodyti pirmąją sezono laidą spalio mėnesį, yra subjektyvus atsakovės valios nulemtas įvykis, tačiau ne objektyvi aplinkybė.

14.4. Apeliacinės instancijos teismas pareigą įrodyti, kad tuo metu buvo rodytos analogiško pobūdžio laidos, neteisėtai perkėlė ieškovui, nors ši pareiga akivaizdžiai priklausė atsakovei, kuri turėjo įrodyti, jog tikrai dėjo visas pastangas tinkamai įvykdyti teismo sprendimą, tačiau neturėjo tokios galimybės. Neaišku, kuo paremta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jokių analogiškų laidų atsakovė tuo metu nerodė.

14.5. Teismo sprendimo vykdymo privalomumas yra sudėtinė asmens teisės į teismą dalis, tik tinkamai įvykdžius sprendimą galima konstatuoti, kad asmeniui buvo suteikta galimybė įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą ir pasinaudoti veiksmingomis teisinės gynybos priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė teisėtai pakeitė teismo sprendimo vykdymą savavališkai, t. y. paskelbė paneigimą 82 dienomis vėliau, teisėtai net 82 dienas tęsė ieškovo neturtinių teisių pažeidimą. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas paneigė teisėtą ieškovo lūkestį, kad priimtas teismo sprendimas bus įgyvendintas tinkamai, o jo reputacija bus atkurta.

15. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė UAB „Lietuvos ryto“ televizija prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

15.1. Teismo sprendimas, kuriuo atsakovė buvo įpareigota paskelbti paneigimą, turi būti suprantamas vienareikšmiškai – paneigimas turi būti paskelbtas artimiausioje laidoje „Patriotai“, ir tik tuo atveju, jei ši laida po teismo sprendimo įsiteisėjimo nebūtų transliuojama, – analogiško pobūdžio laidoje. Laidos „Patriotai“ transliavimas nebuvo nutrauktas, artimiausia laida buvo transliuojama 2018 m. spalio 2 d., jos metu ir buvo paskelbtas paneigimas. Vasaros sezono metu buvo tik padaryta laidos transliavimo pertrauka, todėl nebuvo jokios būtinybės svarstyti alternatyvaus sprendimo vykdymo būdo – skelbti informaciją analogiško pobūdžio laidoje. Dėl tos pačios priežasties nebuvo jokio poreikio kreiptis dėl sprendimo vykdymo išaiškinimo.

15.2. Laidos „Patriotai“ kūrėjai yra nepriklausomi prodiuseriai ir vedėjai, todėl ir pats paneigimo tekstas buvo

personalizuotas, įvardijant laidos vedėjus, ji yra originalaus turinio ir formos, todėl negali būti laikoma analogiška pačios atsakovės kurtoms žinių laidoms.

15.3. Teismo sprendimo neįvykdymas nustatytu terminu buvo nulemtas ne subjektyvaus atsakovės elgesio, o objektyvių priežasčių. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, įrodinėjimo našta paskirstyta tinkamai.

Teisėjų kolegija



Dėl baudos už teismo sprendimo, įpareigojančio paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, nevykdymą skyrimo sąlygų

16. CK 2.24 straipsnis, reglamentuojantis asmens garbės ir orumo gynimą, nustato ne tik asmens teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, bet ir šios teisės įgyvendinimo tvarką. Tais atvejais, kai tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę, kuri atsisako paskelbti paneigimą, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą, kuris nustato duomenų, neatitinkančių tikrovės ir žeminančių kito asmens reputaciją, paneigimo tvarką ir terminus.

17. Jeigu nevykdomas teismo sprendimas, įpareigojantis paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius asmens garbę ir orumą, teismas nutartimi gali išieškoti iš atsakovo baudą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną. Baudos dydį nustato teismas. Ji yra išieškoma ieškovo naudai, nepaisant neturtinės žalos atlyginimo (CK 2.24 straipsnio 7 dalis).

18. Pagrindas skirti atsakovui baudą pagal CK 2.24 straipsnio 7 dalį yra teismo sprendimo, įpareigojančio paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius asmens garbę ir orumą, nevykdymas (netinkamas vykdymas). Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas (CPK 18 straipsnis), be kita ko, reiškia, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti vykdomas jame nurodytu būdu. Taigi, sprendžiant dėl CK 2.24 straipsnio 7 dalies taikymo, yra būtina nustatyti: 1) kokia buvo teismo sprendime nurodyta tikrovės neatitinkančių ar (ir) žeminančių asmens garbę ir orumą duomenų paneigimo tvarka ir terminai; 2) ar atsakovas įvykdė teismo sprendimą ir paneigė pirmiau nurodytus duomenis; 3) ar duomenys buvo paneigti teismo nustatytais terminais ir tvarka.

19. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimu atsakovė UAB „Lietuvos ryto televizija“ buvo įpareigota per septynias kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos televizijos kanale „Lietuvos rytas“ („lrytas.tv“), artimiausioje laidoje „Patriotai“ (jeigu laida nebus transliuojama, tai analogiško pobūdžio laidoje), be komentarų paskelbti atitinkamo turinio paneigimą. Taigi, teismo sprendime buvo nustatyta aiški duomenų, neatitinkančių tikrovės, žeminančių ieškovo garbę ir orumą, paneigimo tvarka ir terminai. Pirma, buvo nustatyta, kokioje visuomenės informavimo priemonėje turi būti išplatintas paneigimas, t. y. televizijos kanale „Lietuvos rytas“, („lrytas.tv“). Antra, atsižvelgiant į tai, kad ieškovo garbę ir orumą žeminantys, tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per šią visuomenės informavimo priemonę transliuojamoje laidoje „Patriotai“, pirmiausia, siekiant pasiekti atitinkamą tikslinę auditoriją, paneigimas turėjo būti paskelbtas šioje laidoje, tačiau teismas nurodė ir kitas galimybes, t. y. tuo atveju, jei laida nebus transliuojama, paneigimą paskelbti kitoje analogiškoje laidoje. Trečia, teismas nurodė, kad duomenys turi būti paneigti per septynias dienas, nenustatant jokių šio termino atidėjimo ar sustabdymo sąlygų.

20. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė paneigimą laidoje „Patriotai“ paskelbė tik 2018 m. spalio 2 d., t. y. teismo sprendimas nebuvo įvykdytas jame nurodytu terminu. Tiek paneigimo nepaskelbimas, tiek paneigimo paskelbimas vėliau, nei tai nurodyta teismo sprendime, yra netinkamas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymas, t. y. neteisėtas veiksmas, už kurį atsakovei gali būti skiriama atitinkama sankcija (bauda) CK 2.24 straipsnio 7 dalies pagrindu.

21. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės argumentu, kad teismo sprendimas, įpareigojantis ją paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, buvo įvykdytas tinkamai. Kaip jau minėta, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio

7 d. sprendimu buvo nustatytas konkretus septynių dienų terminas paneigimui paskelbti vienu iš nurodytų būdų, t. y. paneigimą paskelbiant laidoje „Patriotai“, o jei ji netransliuojama, kitoje alternatyvioje laidoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju paskelbti paneigimą buvo įpareigota atsakovė, o ne kurios nors konkrečios laidos kūrėjai, tad laidos „Patriotai“ transliavimas kaip būtina duomenų paneigimo sąlyga buvo nurodyta tik septynių dienų teismo sprendimo įvykdymui, o ne apskritai. Vadinasi, tuo atveju, jei laida „Patriotai“ nebuvo transliuojama per septynias dienas, per kurias turėjo būti įvykdytas teismo sprendimas, atsakovė turėjo taikyti kitą teismo sprendimo įvykdymo būdą ir duomenų paneigimą paskelbti teismo nurodytu terminu alternatyvioje laidoje.

22. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsiliepime į kasacinį skundą pateikiamu iš esmės kitokiu teismo sprendimo, įpareigojančio paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, aiškinimu, nes juo teismo sprendime aiškiai įtvirtintas septynių dienų sprendimo įvykdymo terminas yra visiškai ignoruojamas. Pažymėtina, kad teismo sprendime nustatytas jo įvykdymo terminas yra reikšmingas, nes, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, per tą laikotarpį, kol paneigimas nėra paskelbtas, visuomenei sudaromas klaidingas įspūdis, kad paskelbtos viešojo asmens garbę ir orumą žeminančios žinios atitinka tikrovę. Šiuo atveju, kaip nustatė bylą nagrinėję teismai, teismo sprendime nustatytas sprendimo įvykdymo terminas buvo praleistas itin ženkliai, t. y. daugiau nei dešimt kartų, – tokia situacija neabejotinai laikytina pažeidžiančia ieškovo teises ir teisėtus interesus.

23. CK 2.24 straipsnio 7 dalyje nustatyta bauda yra išieškoma ieškovo naudai už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną. Taigi, ši bauda atlieka kompensavimo funkciją, nes skiriama išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas turi teisę į satisfakciją už sprendimo nevykdymo laikotarpį nepaisant to, kad, jam kreipusis dėl baudos paskyrimo, sprendimas jau buvo įvykdytas.

24. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs sprendimo netinkamo vykdymo faktą, ieškovo reikalavimą dėl baudos skyrimo atmetė iš esmės remdamasis atsakovės kaltės dėl pažeidimo nebuvimu. Teisėjų kolegija sutinka, kad pažeidėjo kaltė yra viena iš CK 2.24 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos sankcijos skyrimo sąlygų, nes už teismo sprendimo nevykdymą skiriama bauda yra ne kas kita kaip civilinės atsakomybės forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2013). Tačiau apeliacinės instancijos teismo išvada dėl atsakovės kaltės nebuvimo nagrinėjamu atveju padaryta netinkamai aiškinant ir taikant įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas bei netinkamai paskirsčius šalims įrodinėjimo pareigą ir tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimą.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nustačius įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymo (netinkamo vykdymo) faktą (neteisėtą veiksmą), atsakovo kaltė dėl tokio pažeidimo yra preziumuojama, todėl būtent atsakovei nagrinėjamoje byloje teko procesinė pareiga įrodyti, kad ji ėmėsi visų būtinų priemonių teismo sprendimui tinkamai įvykdyti, tačiau, nepaisant to, teismo sprendimas negalėjo būti tinkamai įvykdytas dėl nuo atsakovės valios nepriklausančių priežasčių. Nagrinėjamos bylos atveju tai, pirma, reiškia atsakovės pareigą pateikti įrodymus, kad teismo sprendimo įvykdymo terminu nei laida „Patriotai“, nei alternatyvi jai laida nebuvo transliuojama dėl objektyvių nuo atsakovės valios nepriklausančių priežasčių (vasaros sezono pertrauka pati savaime, atsakovei nepateikus įrodymų, kad ji neturėjo objektyvios galimybės keisti laidų rodymo grafiko, nėra pakankama atsakovės kaltei paneigti). Atsakovė neteikė tokių įrodymų, laikydamasi pozicijos, kad teismo sprendimą ji įvykdė tinkamai, o būtinybės svarstyti alternatyvaus sprendimo vykdymo būdo – skelbti informaciją analogiško pobūdžio laidoje – apskritai nebuvo. Taigi, jau vien dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo išvada dėl atsakovės kaltės dėl netinkamo sprendimo vykdymo nebuvimo negali būti pripažinta pagrįsta.

26. Antra, kaip pagrįstai nurodoma kasaciniame skunde, proceso įstatymai nustato bylos šalių teisę prašyti teismo pakeisti sprendimo vykdymo tvarką tuo atveju, jei teismo sprendimas jame nurodyta tvarka negali būti įvykdytas (CPK 284 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, jei, atsakovės teigimu, ji objektyviai negalėjo įvykdyti sprendimo jame nurodytu būdu (nes nei laida „Patriotai“, nei jai alternatyvi laida per teismo sprendimo įvykdymo laikotarpį transliuojama nebuvo), veikdama kaip sąžiningas ir apdairus asmuo, siekiantis pašalinti ieškovo teisių pažeidimą, ji turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis į sprendimą priėmusį teismą siekdama sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovė tokia teise nepasinaudojo, savavališkai (be proceso įstatymų nustatyta tvarka gauto teismo leidimo) pakeisdama sprendime nustatytą jo įvykdymo terminą, todėl nėra pagrindo spręsti, kad atsakovė išnaudojo visas protingas galimybes siekdama teismo priimtą sprendimą įvykdyti tinkamai ir kad sprendimas negalėjo būti įvykdytas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo atsakovės valios.

27. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija panaikina Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį ir palieka galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartį.


28. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šių išlaidų atlyginimas negali būti priteisiamas, jeigu prašymas dėl jo priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

29. Ieškovas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pateikė 2019 m. rugsėjo 23 d., t. y. kasaciniam teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (kasacinis teismas civilinę bylą nagrinėjo 2019 m. rugsėjo 18 d.), vadinasi, ieškovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo negali būti tenkinamas.

30. Kasacinis teismas patyrė 2,76 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, todėl šiuo atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei nepriteisiamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartį.

Netenkinti ieškovo V. V. (a. k. duomenys neskelbtini) prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.


ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________


Civilinė byla Nr. 3K-3-299-313/2019Teisminio proceso Nr. 2-06-3-07553-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 3.5.21.1(S)





Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens D. S. kasacinį skundą ir antstolio Jono Petriko pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Danės perlas“ skundą suinteresuotiems asmenims D. S., S. L. (S. L.) ir antstoliui Jonui Petrikui dėl antstolio veiksmų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis priteisto išlaikymo išieškojimą iš skolininko kitų pajamų (dienpinigių), aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėja UAB „Danės perlas“ pateiktu skundu dėl antstolio veiksmų prašė panaikinti antstolio Jono Petriko 2018 m. liepos 23 d. patvarkymą Nr. S-18-21973 „Dėl įpareigojimo padaryti išskaitymus iš skolininkui išmokėtų pinigų sumų“.

3. Nurodė, kad antstolis J. Petrikas atlieka vykdymo veiksmus vykdomosiose bylose Nr. 0172/16/00356 ir Nr. 0172/18/00445 pagal pateiktus vykdyti vykdomuosius dokumentus, išduotus teismo sprendimo, kuriuo iš skolininko S. L. priteistas nepilnamečio vaiko išlaikymas. Ginčijamu antstolio 2018 m. liepos 23 d. patvarkymu Nr. SI8-21973 „Dėl įpareigojimo padaryti išskaitymus iš skolininkui išmokėtų pinigų sumų“ pareiškėja, kaip skolininko darbdavė, buvo įpareigota nedelsiant padaryti išskaitas iš skolininkui S. L. priskaičiuotų kitų su darbo santykiais susijusių sumų (dienpinigių) ir išskaičiuotas sumas pervesti į išieškotojos D. S. sąskaitą. Nurodė, jog minėtas patvarkymas yra neteisėtas, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 739 straipsnio 2 punkte įtvirtintai imperatyviai teisės normai, kurioje nustatytas draudimas išieškoti iš sumų, kurios mokamos skolininkui, kaip darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves.

4. Antstolis 2018 m. rugpjūčio 22 d. patvarkymu Nr. S18-24247 skundo netenkino, nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.199 straipsnį priteistas išlaikymas vaikui turi būti išskaičiuojamas iš jį privalančio mokėti tėvo (motinos) darbo užmokesčio, taip pat iš visų kitų jo pajamų rūšių, įskaitant butpinigius ir maitinimosi išlaidų piniginę kompensaciją, kurios laikytinos kitos rūšies papildomomis pajamomis.


5. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. spalio 1 d. nutartimi tenkino pareiškėjos skundą ir nutarė panaikinti antstolio J. Petriko 2018 m. liepos 23 d. patvarkymą Nr. S-18-21973.

6. Nurodė, kad CPK 739 straipsnio 2 punkte įtvirtinta norma, ribojanti galimybę išieškoti iš sumų, kurios mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, t. y. dienpinigių ir kitų su komandiruote susijusių sumų, yra imperatyvi. Teismas nurodė, kad darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio

pavedimu darbdavio nurodomai užduočiai atlikti. Darbuotojui ne tik mokami dienpinigiai, bet ir kompensuojamos su komandiruote susijusios kitos išlaidos: gyvenamojo ploto nuomos, transporto ir degalų išlaidos, susijusios su komandiruotės tikslais, dokumentų tvarkymo, mokesčių už kelius, ryšių, automobilių saugojimo aikštelėse išlaidos bei kitos su komandiruote susijusios būtinosios išlaidos.

7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007 nėra suformuluotos skolos išieškojimo vykdymo proceso metu iš visų kitų pajamų, kurios nėra darbo užmokestis, taisyklės, todėl ši kasacinio teismo nutartis yra neaktuali, kai sprendžiamas priteisto išlaikymo išieškojimo klausimas.

8. Kadangi antstolio J. Petriko 2018 m. liepos 23 d. patvarkymu Nr. S-18-21973 išieškojimas yra nukreipiamas į darbuotojo pajamas, iš kurių išieškoti yra draudžiama įstatymo, todėl jame nurodytas įpareigojimas darbdavei padaryti išskaitymus iš skolininkui priskaičiuotų kitų su darbo santykiais priskaičiuotų sumų (dienpinigių) ir išskaičiuotas sumas pervesti į išieškotojos sąskaitą laikytinas nepagrįstu.

9. Vadovaujantis CK 3.199 straipsniu, nepilnamečiams vaikams priteistas išlaikymas išieškomas iš privalančio jį mokėti tėvo (motinos) darbo užmokesčio, taip pat visų kitų pajamų rūšių. Visos kitos pajamų rūšys turėtų būti suprantamos kaip pajamos, nepatenkančios į CPK 739 straipsnyje išvardytas pajamų rūšis, iš kurių išieškojimas yra draudžiamas. Tai gali būti autorinis atlyginimas, pensijos, stipendijos, dividendai ar kitos pajamos, nepatenkančios į išmokų grupę, iš kurios pagal teisės aktus išieškojimas negalimas.

10. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. kovo 7 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nutartį paliko nepakeistą.

11. Nurodė, kad CPK 739 straipsnyje įtvirtintas baigtinis sąrašas pinigų sumų, iš kurių negalima išieškoti. Šio straipsnio 2 punkte nurodyta, jog negalima išieškoti iš sumų, kurios mokamos skolininkui, kaip darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves. Iš šios teisės normos turinio akivaizdu, kad išieškojimas iš dienpinigių yra negalimas. Ginčijamu patvarkymu būtent ir nurodyta išieškoti iš darbuotojui mokamų dienpinigių, o tai yra draudžiama pagal CPK 739 straipsnio 2 punktą. Aplinkybė, kad skolininkui yra mokami dienpinigiai, kurių dydis viršija jo gaunamą darbo užmokestį, nesudaro pagrindo kitaip vertinti aptariamoje teisės normoje įtvirtintą draudimą.

12. CK 3.199 straipsnis, pagal kurį nepilnamečiams vaikams priteistas išlaikymas išieškomas iš privalančio jį mokėti tėvo (motinos) darbo užmokesčio, taip pat iš visų kitų pajamų rūšių, nepakeičia CPK 739 straipsnyje įtvirtinto draudimo. Būtent CPK 739 straipsnyje yra įtvirtintos išimtys. Tuo tarpu skolininko pajamų, kurios prilyginamos darbo užmokesčiui ir iš kurių galimas išieškojimas, baigtinis sąrašas įtvirtintas CPK 737 straipsnyje, kuriame dienpinigiai, kaip pajamų rūšis, nėra nurodyta.

III. KASACINIO SKUNDO, PAREIŠKIMO DĖL PRISIDĖJIMO PRIE KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

13. Suinteresuotas asmuo D. S. kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartį bei Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjos UAB „Danės perlas“ skundą dėl antstolio veiksmų. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1. Teismai ignoravo esminę aplinkybę, kad skundžiamu antstolio patvarkymu išieškojimas buvo nukreiptas į kitas skolininko su darbo santykiais susijusias pajamas (dienpinigius), siekiant priverstinai įvykdyti teismo sprendimo pagrindu atsiradusią jo prievolę dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui teikimo. Atsižvelgiant į tai, teismai turėjo taikyti ne bendrąsias CPK 739 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, kurios reglamentuoja, iš kokių pinigų sumų išieškojimas yra negalimas, bet specialiąją CK 3.199 straipsnyje įtvirtintą teisės normą, kuria remiantis nepilnamečiams vaikams priteistas išlaikymas išieškomas iš privalančio jį mokėti tėvo (motinos) darbo užmokesčio, taip pat visų kitų jų pajamų rūšių. CK 3.199 straipsnis traktuotinas kaip lex specialis (specialusis įstatymas) tais atvejais, kai antstolis išieško priteistą išlaikymą nepilnamečiam vaikui.

13.2. Nors kasacinis teismas savo nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-251/2003 ir Nr. 3K-7-6/2007, pasisakė dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiam vaikui priteisimo, priskirdamas tokio pobūdžio pajamas, dėl kurių nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas, prie asmens pajamų, turinčių įtakos jo turtinei padėčiai ir išlaikymo prievolės dydžiui nustatyti, toks asmens turtinės padėties vertinimas, nesant galimybės vėliau nukreipti išieškojimą į šias pajamas,

prarastų prasmę ir būtų netikslingas.13.3. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, nors dienpinigiai nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką, tačiau jie laikytini

pajamomis, kadangi pajamos yra viskas, kas atneša naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016).

13.4. Teisės doktrinoje nurodoma, kad nepilnamečių vaikų išlaikymas gali būti išieškomas iš bet kokių skolininko pajamų ir turto (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga. Vilnius: Justitia, 2002).

14. Suinteresuotas asmuo antstolis J. Petrikas pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo prašo tenkinti suinteresuoto asmens D. S. kasacinį skundą. Pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo grindžia šiais argumentais:

14.1. Dienpinigių mokėjimo tvarką reglamentuoja Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526. Šio aprašo 11 punkte įtvirtinta taisyklė, kuria siekiama užkirsti kelią mokesčių vengimui. Pagal šią taisyklę delspinigiai, kurių bendra suma per mėnesį viršija 50 procentų darbuotojui nustatyto darbo užmokesčio, tuo atveju, kai darbuotojui nustatytas darbo užmokestis neviršija minimaliosios mėnesinės algos, padaugintos iš koeficiento 1,3, arba kai darbo užmokestis apskaičiuotas taikant valandinį tarifinį atlygį, neviršijantį minimaliojo valandinio atlygio, padauginto iš koeficiento 1,3, nelaikomi komandiruočių kompensacijomis.

14.2. Nagrinėjamu atveju skolininkui darbdavė per laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio iki 2018 m. gegužės mėnesio (per devynis mėnesius) priskaičiavo 4509,54 Eur darbo užmokesčio (501,06 Eur per mėnesį). Kitos su darbo santykiais susijusios priskaičiuotos sumos už tą patį laikotarpį sudarė 13 554 Eur (1506 Eur per mėnesį). Taigi sumos, atitinkančios CK 3.199 straipsnyje nurodytas kitas pajamų rūšis, tris kartus viršija priskaičiuotą darbo užmokestį.

14.3. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant teisės aktų nuostatas, pripažįstama, kad paprastai dienpinigiai yra neapmokestinamosios pajamos, tačiau tai nėra absoliuti taisyklė. Jei komandiruotės metu darbuotojui išmokėta dienpinigių suma viršija teisės aktais nustatytus dydžius ir ši suma nėra grąžinama, tai minėtus dydžius viršijanti suma yra gyventojų pajamų mokesčio objektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016).

15. Pareiškėja UAB „Danės perlas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartį bei Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistas. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

15.1. CPK 737 straipsnyje yra įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kai skolininko gaunamos pajamos prilyginamos darbo užmokesčiui. Komandiruotpinigiai nepatenka į CPK 737 straipsnio reguliuojamą sritį. Tuo tarpu CPK 739 straipsnio 2 punkte įtvirtintas draudimas išieškoti iš sumų, mokamų skolininkui, kaip darbuotojui, kai jis vyksta į tarnybinę komandiruotę, yra perkeliamas, priimamas į darbą ir pasiunčiamas dirbti į kitas vietoves, yra imperatyvus.

15.2. Įstatymų leidėjas net tris kartus keitė CPK 739 straipsnį, tačiau nė vieną kartą neįtvirtino išimties dėl CPK 739 straipsnio 2 punkte įtvirtinto draudimo netaikymo, kai išieškojimas atliekamas, siekiant įvykdyti skolininko prievolę dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui teikimo.

15.3. Kasaciniame skunde nurodytose kasacinio teismo nutartyse nebuvo suformuota jokia praktika, jog, vykdant išieškojimą dėl priteisto išlaikymo, galima išieškoti lėšas ir iš skolininko gaunamų dienpinigių.

Teisėjų kolegija



16. Teismo sprendimu išlaikymas gali būti priteisiamas, kai nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus arba jeigu tėvai, nutraukdami santuoką ar pradėdami gyventi skyrium, nesusitaria dėl savo nepilnamečių vaikų išlaikymo (CK 3.194 straipsnio 1 ir 2 dalys). Nepilnamečiams vaikams priteisto išlaikymo išieškojimas vykdomas pagal CPK VI dalyje įtvirtintas bendras vykdymo proceso taisykles, taikomas teismo sprendimų (nutarčių, nutarimų ir įsakymų) civilinėse bylose vykdymui.

17. Išieškojimas iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų jo pajamų yra viena iš CPK 625 straipsnyje įtvirtintų

priverstinio vykdymo priemonių, kuri gali būti taikoma antstoliui pradėjus priverstinai vykdyti teismo sprendimą (CPK 624 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Šią priverstinio vykdymo priemonę reglamentuoja CPK VI dalies LI skyriaus normos. Išieškojimo iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų jo pajamų, kaip priverstinio vykdymo priemonės, esmė – skolininko darbdavys ar kitas lėšas išmokantis asmuo, vykdydamas antstolio patvarkymą, privalo iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų pajamų daryti CPK 736 straipsnyje nurodyto dydžio išskaitas, o išskaitytus pinigus išmokėti (pervesti) patvarkyme nurodytam asmeniui.

18. CPK 663 straipsnyje nustatyti apribojimai, taikomi išieškant iš fizinio asmens turto, lemia, kad išieškojimas iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų pajamų yra ta priverstinio vykdymo priemonė, kuri turi būti panaudota pirmiau už išieškojimo nukreipimą į skolininko turtą tuo atveju, kai išieškomos periodinės išmokos (tarp jų nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis priteistas išlaikymas), jeigu jas galima išieškoti darant CPK 736 straipsnyje nurodyto dydžio išskaitas (CPK 663 straipsnio 2 dalis). Remiantis CPK 742 straipsnio, reglamentuojančio išlaikymo, mokamo vaikams periodinėmis išmokomis, išieškojimo ypatumus, 4 dalimi, išieškojimo nukreipimas į skolininko turtą galimas tik tuo atveju, jeigu asmuo, privaląs mokėti vaikams išlaikyti periodines išmokas, šių išmokų nemoka ir nedirba arba išlaikymo įsiskolinimo negalima išieškoti CPK 663 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (per šešis mėnesius, darant CPK 736 straipsnyje nurodyto dydžio išskaitymus iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų).

19. Darant išskaitas iš skolininkui priklausančio darbo užmokesčio ir kitų jo pajamų CPK 736 straipsnyje nustatyta tvarka, teisinę reikšmę turi pajamų rūšių bei pagrindo, nuo kurio apskaičiuojamas išskaitų dydis, nustatymas.

20. CPK 733 straipsnio, kuriame įtvirtintos bendrosios išieškojimo iš skolininko pajamų tvarkos nuostatos, 1 dalyje nustatyta, kad išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų pajamų antstolis pradeda skolininko darbdaviui ar kitam lėšas išmokančiam asmeniui pateikdamas patvarkymą dėl išieškojimo iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų pajamų. Taigi šioje teisės normoje įtvirtinta, kad išieškojimas nukreipiamas ne tik į darbo užmokestį, bet ir į kitas pajamas. CK 3.199 straipsnis, apibrėždamas pajamų, iš kurių išskaitomas nepilnamečiams vaikams priteistas išlaikymas, rūšis, taip pat nustato priteisto išlaikymo išieškojimo nukreipimo galimybę į privalančio jį mokėti tėvo (motinos) darbo užmokestį ir visas kitas jų pajamų rūšis. Ši CK teisės norma yra vykdymo procese įtvirtinto bendrojo principo išraiška materialiojoje teisėje, remiantis kuriuo tuo atveju, kai kaip priverstinio vykdymo priemonė pasitelkiamas išieškojimas iš skolininko pajamų, skolininkui išmokėti priskaičiuotos sumos, nuo kurių daromos išskaitos, apima ne tik darbo užmokestį, jam prilyginamas pajamas, bet ir visas kitas skolininko pajamų rūšis, išskyrus atvejus, kaip įstatymuose nustatyta kitaip. 21. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų pajamų, CPK 737 straipsnyje įtvirtino baigtinį skolininko pajamų, prilygintų darbo užmokesčiui, kurioms taikomos išieškojimo iš darbo užmokesčio taisyklės, sąrašą, o CPK 739 straipsnyje apibrėžė pinigų sumų, iš kurių negalima išieškoti, baigtinį sąrašą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CPK LI skyriaus normas išieškojimas vykdomas ne tik iš darbo užmokesčio ir jam prilygintų pajamų, kaip jos apibrėžiamos CPK 737 straipsnyje, bet ir iš kitų skolininko gaunamų pajamų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-315-421/2017, 41–43 punktai).

22. Pažymėtina, kad nei CK, nei CPK LI skyriaus nuostatos neapibrėžia, koks yra sąvokos „kitos pajamos“ turinys ir kokios pajamų rūšys patenka į šios sąvokos apibrėžimą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK normose, reglamentuojančiose išieškojimą iš skolininko pajamų, nesant apibrėžtos kitų pajamų sąvokos, subsidiariai taikytina Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta pajamų sąvoka (CPK 3 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-315-421/2017, 44 punktas).

23. Vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje pateikiamu pajamų sąvokos apibrėžimu, pajamos – tai pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra. Taigi įstatyme pajamos apibrėžiamos kaip bet kokia kita nauda pinigais ir (arba) natūra.

24. Įstatymų leidėjas, CPK 739 straipsnyje apibrėždamas skolininkui priklausančias sumas, iš kurių negalima išieškoti, įtvirtina baigtinį tokių skolininkui priklausančių sumų sąrašą, kurios, nors ir laikytinos skolininko pajamomis, bet dėl savo paskirties, siekiant apsaugoti skolininko interesus, negali būti priverstinio vykdymo metu atliekamų išskaitų iš skolininko pajamų pagrindu. Pažymėtina, jog tokių CPK 739 straipsnyje įtvirtintų skolininkui priklausančių pinigų sumų, iš kurių

negalima išieškoti, paskirtis – užtikrinti skolininko interesų apsaugą vykdymo procese, nustatant draudimą nukreipti išieškojimą į tas skolininko pajamas, kurių išmokėjimo tikslinė paskirtis – įstatymų nustatytais atvejais kompensuoti šių išmokų gavėjo (skolininko vykdymo procese) patirtas išlaidas, negautas pajamas, pajamų sumažėjimą, ar kitų svarbių interesų apsaugą.

25. Pagal CPK 735 straipsnį, reglamentuojantį išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų jo pajamų dydžio apskaičiavimą, išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio ir iš kitų jam prilygintų išmokų bei davinių dydis apskaičiuojamas imant pagrindu skolininkui išmokėti priskaičiuotas sumas, atskaičius iš jų mokesčius (privalomąsias įmokas).

26. Tuo atveju, kai išieškomas išlaikymas periodinėmis išmokomis, iš skolininkui priklausančios darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų bei davinių dalies, neviršijančių Vyriausybės nustatytos MMA, gali būti išskaitoma pagal vykdomuosius dokumentus iki penkiasdešimties procentų, kol bus visiškai padengtos išieškomos sumos, jeigu kitaip nenustatyta pačiame vykdomajame rašte arba ko kita nenustato įstatymai ar teismas, o iš darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų bei davinių dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą MMA dydį, išskaitoma septyniasdešimt procentų, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar teismas (CPK 736 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).

27. Nagrinėjamoje byloje skundžiamu 2018 m. liepos 23 d. patvarkymu Nr. S18-21973 antstolis, priverstinai vykdydamas nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų pajamų, nurodė darbdavei išskaityti išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų jam prilygintų išmokų, patikslindamas, kad išskaitos turi būti daromos ir iš skolininkui priskaičiuotų dienpinigių už komandiruotes į užsienį.

28. CPK 739 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves. Į šią CPK 739 straipsnio 2 punkte įtvirtintą skolininkui priklausančių pinigų sumų apibrėžtį patenka ir komandiruočių atveju mokami dienpinigiai.

29. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalyje darbuotojo komandiruotė apibrėžiama kaip jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis. Jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti. Remiantis Darbo kodekso 107 straipsnio 3 dalimi, jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

30. Dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018, 11 punktas). Be to, be dienpinigių, darbuotojas papildomai turi teisę į kitų dėl komandiruotės patirtų išlaidų (transporto, kelionės, nakvynės ir kt.) atlyginimą.

31. Kaip komandiruotė negali būti kvalifikuojamas darbas, atliekamas kitoje vietoje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta dėl kilnojamojo darbo pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

32. Nors dienpinigiai patenka į skolininko kitų pajamų apibrėžtį, tačiau, vadovaujantis CPK 739 straipsnio 2 punktu, įstatymų leidėjo valios dėl išieškojimo iš šios pajamų rūšies negalimumo įgyvendinimą užtikrintų tokie darbdavio mokami dienpinigiai, kurie atlieka komandiruotės metu darbuotojo turėtų padidėjusių išlaidų kompensavimo funkciją. Todėl tuo atveju, jeigu darbo sutarties šalys darbo sutartimi susitaria dėl kilnojamojo darbo pobūdžio, nėra pagrindo darbuotojo darbo pareigų atlikimo kitoje vietoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, kvalifikuoti kaip komandiruočių, o jo dienpinigių forma gaunamoms pajamoms taikyti įstatyme įtvirtintą apsaugą dėl išieškojimo negalimumo. Nustačius, kad darbo sutarties šalys buvo susitarusios dėl kilnojamojo darbo pobūdžio, būtų pagrindas pripažinti, kad darbuotojui dienpinigių forma išmokėtos pajamos atlieka ne kompensavimo, bet atlyginimo darbuotojui už atliktą darbą funkciją, dėl to, priverstinai vykdant teismo sprendimą dėl išieškojimo iš darbuotojo, kaip skolininko, pajamų, atsirastų teisinis pagrindas nukreipti į jas išieškojimą.

33. Pažymėtina, kad, siekiant atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, svarbu aiškinti darbo sutartį, t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi būti nustatytas darbo sutartimi. Kai lingvistiškai aiškinant

darbo sutartį negalima konstatuoti tokio susitarimo buvimo, siekdamas atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, teismas konkretaus ginčo kontekste turi atsižvelgti į darbo teisinių santykių subjektų specifiškumą, sulygtų darbo funkcijų pobūdį ir kitas aplinkybes (darbo funkcijų atlikimo kitoje vietoje nei nuolatinė darbo vieta reguliarumą, periodiškumą, tęstinumą; įrodymais pagrįstą dienpinigių faktinį panaudojimą darbuotojo išlaidoms kompensuoti; ar darbuotoją komandiruojantis darbdavys pasirūpina kelione, aprūpina maitinimu ar apgyvendinimu arba kompensuoja šias išlaidas ir kt.).

34. Byloje nustatyta, kad skolininkas dirba UAB „Danės perlas“ vairuotoju-vadybininku. Laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio iki 2018 m. gegužės mėnesio jam buvo priskaičiuota 4509,54 Eur darbo užmokesčio ir 13 554 Eur dienpinigių. Minėtu laikotarpiu skolininkui kiekvieną mėnesį išmokama dienpinigių suma iki trijų kartų viršijo jam išmokėtą darbo užmokestį. Šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl skolininko darbo pareigų atlikimo kitoje vietoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, kvalifikavimo kaip komandiruočių tinkamumo ir (ar) jam priskaičiuotų dienpinigių kompensacinės paskirties.

35. Atsižvelgdama į šios nutarties 31–33 punktuose išdėstytus argumentus ir 34 punkte nurodytas nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, jog, siekiant teisingai išspręsti šią bylą, visų pirma turi būti išspręstas klausimas dėl darbo sutarties kvalifikavimo, taip pat ar kaip dienpinigiai priskaičiuotos sumos atitiko dienpinigių kompensacinę paskirtį (jei taip, ar visa išmokėta suma), ir tik tada turėtų būti sprendžiama dėl išieškojimo iš darbuotojui (skolininkui vykdymo procese) priskaičiuotų dienpinigių galimybės bei skundžiamo antstolio patvarkymo teisėtumo.

36. Kadangi nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė nagrinėjamai bylai teisinę reikšmę turinčių aplinkybių ir šios aplinkybės, atsižvelgiant į CPK 353 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas, negali būti nustatytos kasaciniame teisme, tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamas apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų nutartis, o bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis). Teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turi patikslinti įrodinėjimo dalyką ir pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti reikalingus įrodymus (CPK 179 straipsnis).


37. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 14,78 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

38. Nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, buvo gautas pareiškėjos UAB „Danės perlas“ prašymas priteisti iš suinteresuoto asmens D. S. 796,58 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, kurias pareiškėja patyrė bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme metu, atlyginimą.

39. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartį ir Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nutartį ir perduoti bylą Klaipėdos apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.



ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________


Administracinė byla Nr. A-1290-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00192-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 18.4.2

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. P. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. K., Č. B., uždarajai akcinei bendrovei „Lidl Lietuva“, uždarajai akcinei bendrovei „Panevėžio autobusų parkas“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos investicijų grupė“, uždarajai akcinei bendrovei „Lauktuvėms Jums“, uždarajai akcinei bendrovei „Rukatonas“, uždarajai akcinei bendrovei „Viregdus“, uždarajai akcinei bendrovei „Kentauras“, L. įmonei „Egzotika“, dėl administracinių sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas L. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 23S-34-(14.23.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei D. B.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 23S-34-(14.23.3.)), kuriuo nuosavybės teisės D. B. į jai tenkančią buvusio savininko J. B. nekilnojamojo turto dalį, t. y. 0,9932 ha ploto žemės, atkurtos atlyginant pinigais (neindeksuota vertė – 2 956,00 Eur, indeksuota vertė – 4 7300,00 Eur); 2) panaikinti Nacionalinė žemės tarnybos 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 23S-33-(14.23.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. B.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 23S-33-(14.23.3.)), kuriuo nuosavybės teisės J. B. į jai tenkančią buvusio savininko J. B. nekilnojamojo turto dalį, t. y. 0,1449 ha ploto žemės, atkurtos atlyginant pinigais (neindeksuota vertė – 431,00 Eur, indeksuota vertė – 690,00 Eur); 3) įpareigoti atsakovą Panevėžio miesto savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ar kitą teismo nustatytą terminą suformuoti žemės sklypus, skirtus nuosavybės teisėms atkurti buvusio žemės savininko J. B. iki nacionalizacijos valdytos žemės ribose, pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „GeoVegas“ parengtus grąžinamos žemės sklypų Nr. 1 – Nr. 10 planus ar kitus panašius žemės sklypus ir pagal Panevėžio miesto savivaldybės administracijos parengtą Grąžinamo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=06a46710f41c11e99681cd81dcdca52c

natūra žemės sklypo schemą M1:500 – apie 0,0800 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) gatvėje.2. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos sprendimai atkurti nuosavybės teises yra

nepagrįsti, kadangi ne visa buvusio žemės savininko J. B. iki nacionalizacijos valdyta žemė, patenkanti į žemės sklypus Nr. 1 – Nr. 10, kurių planus parengė UAB „GeoVegas“, ir 0,0800 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) gatvėje, yra užimta statiniais ir ne į visą buvusio savininko žemę visuomenė turi poreikį. Teigė, kad jis visą laiką siekė į Panevėžio mieste esančią buvusio savininko J. B. žemę nuosavybės teises atkurti natūra ir niekada nėra išreiškęs valios gauti piniginę kompensaciją už valstybės išperkamą žemę. Dėl šios priežasties Nacionalinė žemės tarnyba neturėjo jokio pagrindo priimti Sprendimus Nr. 23S-34-(14.23.3.) ir Nr. 23S-33-(14.23.3.). Remdamasis Lietuvos Respublikos 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 34–37 punktais, tvirtino, kad įstatymai nenumato galimybės nepaisyti pretendentų valios ir nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurti pinigais.

3. L. P. nurodė, kad jo prašymu UAB „GeoVegas“ parengė 10 žemės sklypų, patenkančių į buvusio žemės savininko J. B. valdytos žemės ribas, planus. Pareiškėjas tvirtino, kad šie sklypai ir 0,0800 ha ploto žemės sklypas prie (duomenys neskelbtini) gatvės yra laisvi ir neužstatyti.

4. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu, vertindamas Savivaldybės administracijos pateiktus duomenis, teigė, kad nė į vieną pareiškėjo nurodytą sklypą nėra išreikšta aiškaus ir konkretaus siekio paimti visuomenės poreikiams. Teigė, kad žemės sklypai Nr. 1, Nr. 2, Nr. 5, Nr. 10 nėra realiai užstatyti statiniais, be to, abejotina, ar sklypai Nr. 3 ir Nr. 4 tikrai reikalingi ūkio subjektų veiklai. Nurodė, kad prie (duomenys neskelbtini) gatvės daugiabučių gyvenamųjų namų esančios teritorijos, į kurią patenka sklypai Nr. 6 – Nr. 9, žemės paskirtis nenustatyta, šių sklypų teritorijose tėra pieva, želdiniai. Tvirtino, kad nėra jokių kliūčių teritoriją prie (duomenys neskelbtini), suformuoti kaip natūra grąžinamą žemės sklypą.

5. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybės administracija) atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti.

6. Savivaldybės administracija, remdamasi nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis bei vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismine praktika, nurodė, kad galimybė grąžinti laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje siejama su realiu ir pagrįstu visuomenės poreikiu. Paaiškino, kad atsakant į L. P. 2017 m. balandžio 3 d. prašymą, pareiškėjui buvo parengtas 2017 m. gegužės 9 d. raštas Nr. 19-1250(4.5.), kuriuo pranešta, jog prašoma sugrąžinti natūra teritorijos dalis yra žemė, priskiriama valstybės išperkamai ir piliečiams negrąžinama žemė. Tokią poziciją Savivaldybės administracija grindė tuo, kad pareiškėjo nurodytų sklypų teritorijos užimtos statiniais ir jiems eksploatuoti reikalingais žemės sklypais, o pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta žemės sklypams, skirtiems bendroms gyventojų reikmėms, žaliesiems plotams. Pareiškėjas 2017 m. birželio 1 d. kreipėsi į Savivaldybės administraciją su prašymu suformuoti natūra grąžintiną sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) gatvėje, bei suformuoti žemės sklypus buvusio savininko valdytos žemės teritorijoje, patenkančioje į uždarosios akcinės bendrovės „Panevėžio autobusų parkas“ (toliau – ir UAB „Panevėžio autobusų parkas“) nuomojamą žemę. Savivaldybės administracija 2017 m. birželio 21 d. raštu L. P. atsakė, kad šios žemės teritorijos priskiriamos valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinamos. Teigė, kad nėra pagrindo formuoti grąžinimui natūra žemės sklypų Nr. 1 – Nr. 10 pagal UAB „GeoVegas“ parengtus planus, kadangi visi šie žemės sklypai, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsniu, priskiriami valstybės išperkamai žemei.

7. Atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atstovaujantis Panevėžio skyrius (toliau – ir NŽT Panevėžio skyrius) atsiliepime prašė L. P. skundą atmesti.

8. NŽT Panevėžio skyrius nurodė, kad į buvusio savininko J. B. nuosavybės teise valdytą 9,8255 ha ploto žemę, patenkančią į Panevėžio miesto teritoriją, atkurti nuosavybės teises pretendavo jo vaikai. Pretendentai, tarp jų – ir D. B. ir J. B., notarine tvarka susitarė, į kokias buvusio savininko valdytos žemės dalis bus atkuriamos nuosavybės teisės. Priėmus pareiškėjo skundžiamus Sprendimus Nr. 23S-34-(14.23.3.) ir Nr. 23S-33-(14.23.3.), nuosavybės teisių pretendentėms J. B. ir D. B. į joms priklausančias buvusio savininko turto dalis atkūrimo klausimas išspręstas visiškai. NŽT Panevėžio skyrius nurodė, kad L. P. iki ginčijamų administracinių sprendimų priėmimo pasinaudojo Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje suteikta teise už valstybės išperkamą žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, gauti lygiavertį miško plotą kaimo teritorijoje ir iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti savo valią ir pasirinkti nurodytą atlyginimo būdą. NŽT Panevėžio skyrius

2017 m. sausio 2 d. raštu L. P. pranešė, kad už buvusio savininko žemę, į kurią nuosavybės teisės pretendentėms D. B. ir J. B. dar neatkurtos, jis turi teisę gauti lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą kaimo vietovėje. Tokio turinio prašymo iš L. P. nebuvo gauta.

9. NŽT Panevėžio skyrius nurodė, kad priimant ginčijamus Sprendimus Nr. 23S-34-(14.23.3.) ir Nr. 23S-33-(14.23.3.), buvo vadovaujamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią, piliečiai savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pasirinkimo ir jo pakeitimo turėjo teisę pareikšti raštu iki 2003 m. balandžio 1 d. Nurodytas terminas yra naikinamasis ir negali būti atnaujintas, todėl pareiškimai, paduoti po šio termino, jokių teisinių pasekmių nesukuria.

10. Paaiškino, kad L. P. buvo pakviestas atvykti į 2017 m. gegužės 8 d. vyksiantį sprendimų priėmimą, 2017 m. gegužės 3 d. pateikė prašymą atidėti iki Panevėžio miesto savivaldybė išspręs jo prašymą dėl žemės grąžinimo natūra, kadangi pareiškėjas siekia nuosavybės teises atkurti lygiaverčiais sklypais ir natūra. Savivaldybės administracija 2017 m. gegužės 9 d. raštu pranešė pareiškėjui, kad žemė priskiriama valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. NŽT Panevėžio skyrius pažymėjo, kad valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodika (toliau – ir Metodika). Metodika ir kiti teisės aktai nenumato, jog už valstybės išperkamą žemę turi būti atlyginama pagal rinkos kainą. Paaiškino, jog apskaičiuojant valstybės išperkamos žemės vertę, buvo atsižvelgta į 1938 m. Panevėžio miesto mokesčiais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo duomenis, pagal kuriuos, buvęs savininkas J. B. valdė II, III ir IV rūšies žemes, bei pataisos koeficientą 6 ir indeksavimo koeficientą 1,6. Tvirtino, kad Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama ginčijamus Sprendimus, veikė jai suteiktų įgaliojimų ribose, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra vyko teisės aktų nustatyta tvarka, Sprendimai neprieštarauja aukštesnę galią turintiems teisės aktams. Pažymėjo, kad Nacionalinė žemės tarnyba sprendimus atkurti nuosavybės teises natūra į Panevėžio mieste esančią žemę gali priimti tik tuo atveju, jeigu Savivaldybės administracija pateikia duomenis apie tam tikslui suformuotus ir patvirtintus žemės sklypų planus.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Panevėžio autobusų parkas“ atsiliepime prašė L. P. skundą atmesti. Nurodė, kad Savivaldybės administracija neturi pagrindo pagal UAB „GeoVegas“ parengtą planą formuoti žemės sklypo Nr. 10, kadangi šis sklypas patenka į komercinės paskirties objektų žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Šiam žemės sklypui yra parengtas ir Panevėžio miesto valdybos 2002 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. 198v patvirtintas (duomenys neskelbtini) sklypų detalusis planas. Nacionaline žemės tarnyba pagal 2004 m. gegužės 31 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N27/04-0066 žemės sklypą nuomoja UAB „Panevėžio autobusų parkas“.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. įmonė „Egzotika“ atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad L. P. norimas natūra susigrąžinti žemės sklypas Nr. 5 patenka į įmonės nuomojamą 1,410 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Įmonė šį žemės sklypą nuomoja pagal 1996 m. balandžio 9 d. valstybinės žemės nuomos sutartį iki 2046 m. balandžio 9 d, jis buvo išnuomotas pagal tuometinio Panevėžio apskrities valdytojo 1996 m. vasario 29 d. įsakymą Nr. 141ž prie trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausančių pastatų. Šiuo metu nurodytame žemės sklype stovi L. įmonei „Egzotika“ priklausantys penki statiniai, per sklypą yra nutiesti įvairūs inžinieriai tinklai: požeminė elektros tiekimo linija, požeminė šilumos ir karšto vandens tiekimo trasa, be to, teritorijos įrengta apšvietimo ir perimetrinės signalizacijos sistemos.

13. Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Viregdus“, UAB „Kentauras“, D. K. ir Č. B. prašė L. P. skundą atmesti.

II.

14. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

15. Teismas nustatė, kad į buvusio savininko J. B., mirusio 1967 m. gruodžio 27 d., valdytą žemę, atkurti nuosavybės teises patenkančią iki 1995 m. birželio 1 d. Panevėžio miestui priskirtą teritoriją, pretendavo jo vaikai: J. B., D. B., A. G. P. ir V. S. B. Buvęs savininkas J. B. nuosavybės teisėmis valdė bendro 9,8255 ha ploto žemės, šiuo metu esančios Panevėžio mieste.

16. Nuosavybės teises į buvusio savininko J. B. valdytą žemę atkuriantys pretendentai notarine tvarka 1997 m. spalio 31 d. patvirtintu susitarimu, reg. Nr. 6560, susitarė, kad į buvusio savininko J. B. 9,8255 ha ploto valdytą žemę, esančią Panevėžio mieste, nuosavybės teisės bus atkuriamos tokiomis dalimis: V. S. B. – į 2,457 ha, J. B. – į 2,4565 ha, D. B. – į

2,456 ha, A. G. P. – į 2,456 ha. Mirusiųjų J. B. (mirė 2006 m. gruodžio 4 d.) ir D. B. (mirė 2013 m. gruodžio 9 d.) įpėdinis pagal testamentus yra pareiškėjas L. P.

17. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad nuosavybės teisės J. B. į buvusio savininko J. B. valdytą žemę atkurtos taip: Panevėžio miesto valdybos 1992 m. rugpjūčio 17 d. potvarkiu Nr. 409v ir 1993 m. gruodžio 27 d. potvarkiu Nr. 814 perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,0601 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 88409-975 už 1,1982 ha atlyginant vertybiniais popieriais (akcijomis); Panevėžio apskrities viršininko 2009 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 110113–2171 perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujo 0,1813 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,1000 ha ploto dalį; Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 23S-548-(14.23.3.) perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują lygiavertį 0,0551 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); D. B. – Panevėžio miesto valdybos 1993 m. gruodžio 27 d. potvarkiu Nr. 814v perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,1187 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 88408-974 už 1,1686 ha atlyginant vertybiniais popieriais (akcijomis); Panevėžio apskrities viršininko 2009 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 110112–2170 perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujo 0,1813 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,0813 ha ploto dalį; Panevėžio apskrities viršininko 2010 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 110525–2303 grąžinant natūra 0,0106 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); Panevėžio apskrities viršininko 2010 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 110482–2295 grąžinant natūra 0,0246 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 23S-547-(14.23.3.) perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują lygiavertį 0,0590 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); pretendentei parengta NŽT Panevėžio skyriaus 2015 m. kovo 30 d. išvada Nr. 23IP-184.

18. Teismas, pasisakydamas dėl buvusio savininko žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei ir nuosavybės teisių atkūrimo natūra, nurodė, jog ginčo teisiniams santykiams reguliuoti taikomi Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka), vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika.

19. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog buvusio savininko J. B. valdyta žemė patenka į Panevėžio miestui iki 1995 m. priskirtą teritoriją.

20. Pažymėjo, kad sprendžiant, ar Savivaldybės administracija pagrįstai pareiškėjo nurodytus žemės sklypus priskyrė valstybės išperkamai žemei ir dėl to neatliko Tvarkoje jos kompetencijai priskirtų veiksmų, būtina nustatyti, ar yra visuomenės (jos dalies) interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra įpareigota užtikrinti; ar šie interesai yra konkretūs ir aiškiai išreikšti ir ar šių interesų nebūtų galima patenkinti, jeigu ginčo žemės sklypai būtų grąžinti natūra.

21. Teismas nustatė, kad L. P. nurodytų žemės sklypas Nr. 1, esantis šalia (duomenys neskelbtini), ir Nr. 2, esantis šalia (duomenys neskelbtini) tako, patenka į Panevėžio miesto teritoriją, kuri Panevėžio miesto želdynų tvarkymo specialiuoju planu suplanuota kaip (duomenys neskelbtini) gatvės parkas. Nurodytas specialusis planas patvirtintas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. 1-241 „Dėl Panevėžio miesto želdynų tvarkymo specialiojo plano patvirtinimo“, viešai skelbiamais duomenimis, jis 2014 m. rugsėjo 1 d. nustatyta tvarka įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre, registracijos Nr. T00072986. Pagal Panevėžio miesto želdynų tvarkymo specialiojo plano sprendinius, (duomenys neskelbtini) gatvės parkas formuojamas palei (duomenys neskelbtini) gatvę, kuri yra viena iš pagrindinių miesto gatvių; šio parko, kaip apsauginių gatvės želdinių želdyno, paskirtis yra atlikti apsauginę funkciją nuo gatvės triukšmo ir taršos. (duomenys neskelbtini) gatvės parke numatyta palei (duomenys neskelbtini) gatvę einantį pėsčiųjų taką rekonstruoti į dviejų juostą taką, skirtą dviratininkams ir pėstiesiems; įrengti pėsčiųjų takus, vedančius gyvenamųjų namų kvartalo, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, link, rekonstruoti (išplatinti) vietinio įvažiavimo kelią į (duomenys neskelbtini) gatvę, ties (duomenys neskelbtini) gatve įrengti krepšinio aikštelę, pastatyti suolų. Pažymėjo, kad Panevėžio miesto želdynų tvarkymo specialusis planas yra norminis administracinis aktas, šio plano ar jo dalies, susijusios su (duomenys neskelbtini) gatvės parku, teisėtumas nustatyta tvarka nebuvo tiriamas.

22. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas), specialiojo

teritorijų planavimo tikslas yra nustatyti tam tikroms veikloms reikalingų teritorijas ir saugomų teritorijų naudojimo, tvarkymo ir (ar) apsaugos priemones (2 straipsnio 15 ir 16 dalys). Teismas vadovavosi Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio, 14 straipsnio 5 dalies, 4 straipsnio 1 ir 2 dalies, 5 dalies nuostatomis bei atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes priėjo išvadą, kad Panevėžio miesto savivaldybė, veikdama vietos bendruomenės interesais ir vykdydama Želdynų įstatymo priskirtas funkcijas valdyti želdynų ir želdinių apsaugą, tvarkymą, želdynų kūrimą, želdinių veisimą bei Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka organizuoti želdynų sistemos ir atskirų jos dalių išskyrimo, atskirųjų želdynų ribų nustatymo, atskirųjų ir priklausomųjų želdynų apsaugos ir naudojimo privalomuosius reikalavimus nustatančių teritorijų planavimo dokumentų rengimą, patvirtindama Panevėžio miesto želdynų tvarkymo specialųjį planą, įtvirtino aiškius ir konkrečius poreikius apibrėžtoje miesto teritorijoje suformuoti apsauginių gatvės želdinių želdynų sistemą ((duomenys neskelbtini) gatvės parką), atliekančią apsauginę funkciją nuo intensyvaus eismo gatvės triukšmo ir taršos ir užtikrinančią miesto gyventojams tinkamas sąlygas gyvenimui ir poilsiui.

23. Teismas konstatavo, kad Savivaldybės administracija, remdamasi galiojančiu Panevėžio miesto želdynų tvarkymo specialiuoju planu, buvusio žemės savininko J. B. valdytos žemės teritorijas, pareiškėjo apibrėžtas kaip žemės sklypas Nr. 1 ir Nr. 2, pagrįstai priskyrė Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nurodytai valstybės išperkamai žemei.

24. Nustatė, kad pareiškėjo nurodytų žemės sklypų Nr. 3 ir Nr. 4 teritorijos patenka į 1,0740 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, žemės sklypo savininkė yra Lietuvos Respublika, jį valstybinės žemės patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba; šiam sklypui nustatytas komercinės paskirties objektų teritorijos naudojimo būdas; visa jo teritorija yra užstatyta; žemės sklype stovi tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. K., Č. B. ir UAB „Viregdus“ nuosavybės teise priklausantys statiniai: metalo cechas, 3 sandėliai, garažas, įrengti kiemo statiniai – kiemo aikštelė ir aptvėrimas; metalo cechą pagal nustatyta tvarka 2012 m. sausio 1 d. sudarytą panaudos sutartį naudoja UAB „Rukatonas“; žemės sklypą nustatyta tvarka nuo 2004 m. spalio 5 d. iki 2044 m. spalio 5 d. nuomoja UAB „Viregdus“, o nuo 2003 m. gegužės 6 d. iki 2043 m. gegužės 6 d. – UAB „Kentauras“. Be to, pareiškėjo nurodyto žemės sklypo Nr. 5 teritorija patenka į 1,4107 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro ir kitų dokumentų duomenimis, žemės sklypo savininkė yra Lietuvos Respublika, jį valstybinės žemės patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba; žemės sklypui nustatytas komercinės paskirties objektų teritorijos naudojimo būdas, visa jo teritorija yra užstatyta; žemės sklype stovi L. įmonei „Egzotika“ nuosavybės teise priklausantys statiniai: sandėlis, kompresorinė, elektros skydinė, kiemo statiniai (aikštelė, kiemo aptvėrimas), sandėlį pagal sudarytą nuomos sutartį nuo 2015 m. lapkričio 27 d. iki 2025 m. gruodžio 31 d. nuomoja UAB „Kredora“; žemės sklypas nustatyta tvarka nuo 1996 m. balandžio 9 d. iki 2046 m. balandžio 9 d. nuomojamas L. įmonei „Egzotika“.

25. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytų žemės sklypų Nr. 3, Nr. 4 ir Nr. 5 teritorijos patenka į nustatyta tvarka suformuotus ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotus žemės sklypus, kuriems atlikti kadastriniai matavimai, nustatytos naudojimo paskirtys ir būdai; žemės sklypai yra nuomojami pagal galiojančias nuomos sutartis; juose stovi įvairios paskirties statiniai, įskaitant ir apie pastatus esančias aikšteles, kuriuose veikiantys ūkio subjektai (uždarosios akcinės bendrovės „Viregdus“, „Rukatonas“, Kentauras“, Kredora“, L. įmonė „Egzotika“) naudoja savo vystomoje ūkinėje veikloje. Teritorijoms, į kurias patenka pareiškėjo pageidaujami suformuoti žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui natūra, detalieji planai neparengti.

26. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų taikymo, priėjo išvadą, kad Savivaldybės administracija buvusio žemės savininko J. B. valdytos žemės teritorijas, pareiškėjo apibrėžtas kaip žemės sklypai Nr. 3, Nr. 4 ir Nr. 5, pagrįstai priskyrė Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai valstybės išperkamai žemei.

27. Teismas nustatė, kad pareiškėjo nurodyto žemės sklypo Nr. 10 teritorija patenka į 7,1622 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro ir kitais duomenimis, šio žemės sklypo savininkė yra Lietuvos Respublika, jį valstybinės žemės patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba; žemės sklypui nustatytas komercinės paskirties objektų, susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijų naudojimo būdas; žemės sklypo 6,6121 ha dalis yra užstatyta, 0,4576 ha – užima keliais; žemės sklype stovi statiniai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)); žemės sklypui nustatyti servitutai, suteikiantys teises tiesti požemines, antžemines komunikacijas, jas aptarnauti ir naudoti, bei kelio servitutai; žemės sklypas

dalimis pagal galiojančias sutartis nuomojamas uždarosioms akcinėms bendrovėms „Lauktuvės jums (iki 2083 m. rugpjūčio 11 d.), „Baltijos investicijų grupei“ (iki 2083 m. rugpjūčio 29 d.), „Panevėžio autobusų parkas“ (iki 2084 m. gegužės 31 d.) ir „Lidl Lietuva“ (iki 2084 m. gegužės 31 d.). UAB „Panevėžio autobusų parkas“ atsiliepime nurodė, kad žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys statiniai priklauso šiam trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teise. Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2002 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. 198v „Dėl supaprastinta tvarka parengtų detaliųjų planų tvirtinimo ir adresų suteikimo“ 2 punktu patvirtino (duomenys neskelbtini) sklypų detalųjį planą, kurio sprendiniai taikomi visam žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Viešai skelbiamais Teritorijų planavimo dokumentų registro duomenimis, nurodytas detalusis planas įregistruotas, registracijos Nr. T00045728.

28. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo nurodytų žemės sklypų Nr. 6, Nr. 7, Nr. 8 ir Nr. 9 teritorijos yra išsidėsčiusios šalia gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini). Išvardinti žemės sklypai patenka į Panevėžio miesto teritoriją, kuri suplanuota Teritorijų prie esamų daugiaaukščių namų ir laisvos valstybinės žemės Panevėžio mieste (teritorija prie (duomenys neskelbtini) gatvės) detaliuoju planu. Nurodytas detalusis planas patvirtintas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 1-107. Viešai skelbiamais Teritorijų planavimo dokumentų registro duomenimis, minėtas detalusis planas įregistruotas 2013 m. balandžio 12 d., registracijos Nr. T00048184. Pagal Teritorijų prie esamų daugiaaukščių namų ir laisvos valstybinės žemės Panevėžio mieste (teritorija prie (duomenys neskelbtini) gatvės) detaliojo plano sprendinius, pareiškėjo nurodyti žemės sklypai Nr. 6 – Nr. 9 patenka į teritorijas, kurioms nustatytas atskirųjų želdynų ir rekreacinės paskirties želdynų teritorijų, gyvenamųjų daugiabučių gyvenamųjų namų ir bendrabučių statybos teritorijų, inžinierinės infrastruktūros susisiekimo ir inžinierinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybos teritorijų naudojimo būdai ir pobūdžiai. Savivaldybės administracija 2013 m. balandžio 11 d. raštu Nr. 19-4.5.-782 pareiškėjui pranešė, kad galimybės grąžinti natūra buvusio savininko J. B. valdytą žemę, patenkančią į aukščiau nurodytu detaliuoju planu suplanuotą teritoriją, nėra.

29. Taip pat nustatė, kad pareiškėjo nurodytas 0,0800 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) gatvėje patenka į teritoriją, kuriai yra parengtas detalusis planas „Detalaus išplanavimo projektas (duomenys neskelbtini) prie namo (duomenys neskelbtini)“, kuris patvirtintas Panevėžio miesto valdybos 1995 m. balandžio 3 d. potvarkiu Nr. 229v. Minėtas detalusis planas nustatyta tvarka įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre, suteiktas registracijos Nr. T00048788. Pagal nurodyto detaliojo plano sprendinius, teritorijoje yra suplanuoti du sklypai. Pradiniuose projektavimo duomenyse nurodyta, kad atlikus teritorijos padėties analizę, įvertinus inžinierines komunikacijas ir gretimų sklypų ribas, bei nustačius, jog (duomenys neskelbtini) gatvėje nutiesta daug inžinierinių komunikacijų, detaliuoju planu grąžinimui buvo suprojektuotas vienas 0,0600 ha (6 arų) sklypas. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nurodytas 0,0600 ha ploto žemės sklypas, pažymėtas raidėmis E, F, G, H, turintis nustatytą komercinės paskirties objektų teritorijos naudojimo būdą, Panevėžio miesto valdybos 1995 m. vasario 6 d. potvarkiu perduotas fizinio asmens nuosavybėn.

30. Savivaldybės administracija 2012 m. vasario 22 d. raštu Nr. 19-4.5.-422 „Dėl žemės grąžinimo natūra“ L. P. pranešė, kad teritorija, pareiškėjo apibrėžta kaip 0,0800 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) gatvėje, pagal detaliojo plano „Detalaus išplanavimo projektas (duomenys neskelbtini) prie namo (duomenys neskelbtini)“ sprendinius nebuvo suplanuota kaip grąžinimui skirtas žemės sklypas.

31. Teismas, vadovaudamasis Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma, priėjo išvadą, jog Savivaldybės administracija pagrįstai nustatė, kad galiojančių (duomenys neskelbtini) sklypų detaliojo plano, Teritorijų prie esamų daugiaaukščių namų ir laisvos valstybinės žemės Panevėžio mieste (teritorija prie (duomenys neskelbtini) gatvės) detaliojo plano, detaliojo plano „Detalaus išplanavimo projektas (duomenys neskelbtini) prie namo (duomenys neskelbtini)“ sprendiniais žemės teritorijoms, į kurias patenka L. P. nurodyti sklypai (duomenys neskelbtini) ir 0,0800 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) gatvėje, visuomenės poreikiai yra konkretūs ir aiškiai išreikšti, dėl ko ši buvusio savininko J. B. valdytą žemė pagrįstai priskirta valstybės išperkamai žemei ir į ją nuosavybės teisės neatkuriamos. Aukščiau nurodyti teritorijų detalieji planai nustatyta tvarka įregistruoti Teritorijų planavimo dokumentų registre, jie nenuginčyti, todėl nėra pagrindo jais nesivadovauti.

32. Teismas konstatavo, kad visuomenės interesų nebūtų galima patenkinti, jeigu pareiškėjo nurodyti žemės sklypai būtų grąžinti natūra, todėl Savivaldybės administracija turėjo pagrindą neatlikti Tvarkoje numatytų veiksmų, skirtų suprojektuoti pretendentėms J. B. ir D. B. natūra grąžintinus žemės sklypus, atlikti žemės sklypų kadastrinius matavimus, tvirtinti žemės sklypų planus. Esant nurodytoms aplinkybėms, skundo reikalavimas įpareigoti atsakovę Savivaldybės

administraciją atlikti veiksmus atmetamas kaip nepagrįstas.33. Dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises priėmimo procedūros teismas pažymėjo, jog pagal Nacionalinės žemės

tarnybos 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. 23S-548-(14.23.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. B.“ 4-ąjį punktą, nurodytai pretendentei liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,1449 ha žemės, kurios vertė 431,00 Eur, o pagal 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. 23S-547-(14.23.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei D. B.“ 4 punktą – šiai pretendentei liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,9932 ha žemės, kurios vertė 2956,00 Eur. Nuosavybės teisės į nurodytas buvusio savininko J. B. valdytos žemės dalis buvo atkurtos pareiškėjo skundžiamais Sprendimais Nr. 23S-33-(14.23.3.) ir Nr. 23S-34-(14.23.3.).

34. Nustatė, kad NŽT Panevėžio skyrius 2017 m. balandžio 20 d. raštu pareiškėją pakvietė atvykti į 2017 m. gegužės 8 d., 9 val. vyksiantį posėdį, kuriame turėjo būti priimami sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. L. P. 2017 m. gegužės 3 d. pateikė prašymą atidėti sprendimų priėmimą iki Savivaldybės administracija jo prašymu išspręs klausimą dėl žemės sklypų formavimo nuosavybės teisių atkūrimui natūra. NŽT Panevėžio skyrius pareiškėjo prašymą patenkino ir 2017 m. gegužės 8 d. posėdyje nutarė klausimą dėl nuosavybės teisių pretendentėms J. B. ir D. B. atkūrimo atlyginimo pinigais priimti gavus iš Savivaldybės administracijos informaciją, jog buvusio savininko J. B. valdytos žemės ribose laisvos (neužstatytos) ir natūra grąžinamos žemės nėra. Tokią informaciją Savivaldybės administracija pateikė 2017 m. gegužės 9 d. raštu Nr. 19-1250(4.5.) „Dėl žemės grąžinimo natūra“. Jame pareiškėjui ir NŽT Panevėžio skyriui buvo pranešta, kad žemės sklypai grąžinimui natūra pretendentėms J. B. ir D. B. nebus formuojami, nes L. P. prašyme nurodytos teritorijos priskiriamos valstybės išperkamai žemei. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo skundžiami Sprendimai Nr. 23S-33-(14.23.3.) ir Nr. 23S-34-(14.23.3.) buvo priimti 2017 m. gegužės 18 d., t. y. gavus iš Savivaldybės administracijos informaciją ir vykdant NŽT Panevėžio skyriaus 2017 m. gegužės 8 d. posėdžio protokolinį sprendimą.

35. Teismas, atsižvelgdamas į teisminę praktiką, sprendė, kad Nacionalinė žemės tarnyba, 2017 m. gegužės 12 d. gavusi Savivaldybės administracijos 2017 m. gegužės 9 d. raštą Nr. 19-1250(4.5.) „Dėl žemės grąžinimo natūra“ ir įvertinusi, kad jame Savivaldybės administracija jai suteiktos kompetencijos ribose priėmė sprendimą dėl konkrečios Panevėžio miesto žemės priskyrimo valstybės išperkamos žemės kategorijai, turėjo teisę priimti Sprendimus Nr. 23S-33-(14.23.3.) ir Nr. 23S-34-(14.23.3.) dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas priėjo išvadą, kad nagrinėjant bylą, Nacionalinės žemės tarnybos padarytų procedūrinių taisyklių, taikomų priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pažeidimų nenustatyta.

36. Pasisakydamas dėl nuosavybės teisių į valstybės išperkamą žemę atkūrimo atlyginant pinigais, teismas pažymėjo, jog pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą, už valstybės išperkamą žemę atlyginama pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio, reguliuojančio atlyginimo piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą klausimus, 1 dalyje nustatyta, kad už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat už nekilnojamąjį turtą, kuris iki 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs, tačiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų, piliečiams atlygina valstybė.

37. Nustatyta, kad pretendentės J. B. ir D. B. 2002 m. rugsėjo 24 d. tuometiniam Panevėžio žemėtvarkos skyriui buvo pateikusios prašymus atitinkamai buvusio savininko 1,1982 ha ir 1,116865 ha žemės grąžinti natūra. Panevėžio žemėtvarkos skyrius pretendentėms parengė išvadas „Dėl nuosavybės teisių į Panevėžio mieste turėtą žemę (mišką) atkūrimo piliečiui (-tei)“, kuriose nurodė, kad nuosavybės teisės natūra į aukščiau nurodytą žemę bus atkurtos Panevėžio miesto tarybai nustatyta tvarka patvirtinus grąžinamų natūra žemės sklypų planus; L. P. su šiomis išvadomis susipažino 2002 m. gruodžio 17 d. Pagal nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusį naujos redakcijos Atkūrimo įstatymą, atkuriantiems nuosavybės teises piliečiams buvo suteikta teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo; piliečiai prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. sausio 1 d.

38. Išanalizavęs bylos dokumentus, teismas priėjo išvadą, kad vykdant nuosavybės teisių į buvusio savininko J. B. valdytą žemę atkūrimo procedūras, valstybės įgalioti viešojo administravimo subjektai pareiškėjui suteikė informaciją apie nuosavybės teisių atkūrimo būdus į buvusio savininko valdytą žemę, priskiriamą valstybės išperkamai žemei ir dėl to negrąžinamą natūra. Tokią išvadą, teismo vertinimu, patvirtina Panevėžio žemėtvarkos skyriaus 2005 m. gegužės 23 d. raštas Nr. S01-353, Panevėžio apskrities viršininko administracijos raštas Nr. 20-1635-(1.38)-60, 2011 m. kovo 18 d. raštas Nr. 23SS-34.

39. Panevėžio žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 13 d. raštu Nr. 23SD-(14.23.104.)-573 „Dėl atlyginimo pinigais už

mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ pareiškėjui išaiškino, kad jis turi galimybę teisę pakeisti valią ir iki 2012 m. birželio 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir už Panevėžio mieste esančią žemę, priskirtą valstybės išperkamai žemei, prašyti atlyginti pinigais. NŽT Panevėžio skyrius 2012 m. spalio 30 d. raštu Nr. 23SD-(14.23.104.)-4084 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ L. P. dar kartą išaiškino įstatymo Nr. XI-1650 nuostatas ir nurodė, jog pretendentei J. B. ir D. B. išvados dėl žemės, miško vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn nebus rengiamos. Analogišką išaiškinimą pareiškėjui 2013 m. sausio 31 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-183 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ pateikė ir Nacionalinė žemės tarnyba.

40. NŽT Panevėžio skyrius 2014 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. 23SD-(14.23.104.)-7444 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ L. P. pranešė, kad jis turi teisę iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir už buvusio savininko J. B. Panevėžio mieste valdytą žemę, priskiriamą valstybės išperkamai žemei, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško sklypu. L. P. 2015 m. vasario 27 d. ir 2015 m. kovo 23 d. prašymais pareiškė valią nuosavybės teises pretendentei J. B. į 0,8982 ha buvusio savininko J. B. žemės atkurti perduodant lygiavertį miško plotą, o už likusią dalį – atlyginti lygiaverčiu žemės sklypu natūra. NŽT Panevėžio skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2015 m. kovo 30 d. parengė pažymą Nr. 23IP-184 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, su kuria susipažinęs, L. P. 2015 m. kovo 30 d. pareiškė pageidavimą miško sklypą gauti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. NŽT Panevėžio skyrius 2017 m. sausio 2 d. raštu Nr. 23SD-17-(14.23.10.) „Dėl dokumentų perdavimo“ pareiškėjui išsiuntė dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo D. B. ir J. B. vardu, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bei vadovaudamasis Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2016 m. lapkričio 29 d. pavedimu (duomenys neskelbtini), išaiškino, kad jis, kaip šių pretendenčių įpėdinis, turi teisę per vieną mėnesį nuo šio rašto gavimo dienos NŽT Panevėžio skyriui paduoti prašymą už visą buvusio savininko žemę, į kurią dar neatkurtos nuosavybės teisės, ar jos dalį gauti lygiavertį turėtajam žemės, miško ar vandens telkinio plotą kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę.

41. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 3 d. NŽT Panevėžio skyriui pateikė prašymą, kuriame pareiškė, jog nesutinka, kad į likusią buvusio savininko valdytą žemę nuosavybės teisės būtų atkurtos atlyginant pinigais, kad jis sieks nuosavybes atkurti natūra ir kreipsis į Savivaldybės administraciją, kad nuosavybės teisės būtų atkuriamos suteikiant lygiaverčius sklypus. NŽT Panevėžio skyrius 2017 m. balandžio 20 d. raštu pareiškėjui pateikė informaciją apie priimtus sprendimus atkuriant nuosavybės teises pretendentėms J. B. ir D. B. bei nurodė, kad pretendentėms atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko žemę, joms Panevėžio mieste yra perduota po vieną naują lygiavertį žemės sklypą; pareiškėjas iki nustatytos datos prašymo į likusią buvusio savininko žemę nuosavybės teises atkurti suteikiant lygiavertį turėtajam žemės, miško ar vandens telkinio plotą kaimo vietovėje nepareiškė, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, nuosavybės teisės bus atkuriamos atlyginant pinigais.

42. Teismas vertino, kad Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama Sprendimus Nr. 23S-33-(14.23.3.) ir Nr. 23S-34-(14.23.3.), taisyklių, užtikrinančių objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir priimamo administracinio sprendimo pagrįstumą, nepažeidė, t. y. pareiškėjui buvo išaiškinta, kokiu būdu bus atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko valdytą žemę, priskirtą valstybės iš piliečių išperkamo turto kategorijai; nurodytos tokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą nulėmusios priežastys ir teisės aktai; pasiūlyta teisės aktų nustatyta tvarka pasirinkti teisės aktais nustatytą kitą nuosavybės teisių būdą.

43. Be to, sprendžiant dėl L. P. skundžiamų Sprendimų Nr. 23S-33-(14.23.3.) ir Nr. 23S-34-(14.23.3.) teisėtumo ir pagrįstumo, atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuosavybės teisių atkūrimo klausimais suformuotą jurisprudenciją. Teismas, vertindamas Sprendimuose Nr. 23S-33-(14.23.3.) ir Nr. 23S-34-(14.23.3.) nurodyto atlyginimo piniginių lėšų sumas, atsižvelgia į tai, jog pareiškėjas neteikė argumentų ir juos pagrindžiančių nustatytų įrodymų, kad šios sumos apskaičiuotos neteisingai. NŽT Panevėžio skyrius nurodė, kad piniginių lėšų sumos apskaičiuotos vadovaujantis Metodika, įvertinus buvusio savininko J. B. turėtos žemės rūšis, pritaikius pataisos koeficientą (Panevėžio mieste – 6) ir indeksavimo koeficientą 1,6; teisės aktai nenustato reikalavimo už valstybės išperkamą žemę atlyginti rinkos kaina; Metodikos 4 punkte nustatyta aiški tvarka, kaip apskaičiuojama valstybės išperkamos (pinigais) žemės, miško sklypo vertė.

44. Įvertinus NŽT Panevėžio skyriaus pateiktus duomenis ir atsižvelgus į Metodikoje įtvirtintas nuostatas, daroma išvada, kad nagrinėjant bylą, aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti Sprendimuose Nr. 23S-33-(14.23.3.) ir Nr. 23S-34-(14.23.3.) nurodytomis buvusio savininko valdytos žemės dalių, į kurias nuosavybės teisės J. B. ir D. B. atkuriamos

atlyginant pinigais, vertėmis, nenustatyta. Be to, sprendžiant dėl Metodikoje įtvirtintų nuostatų taikymo, atsižvelgiama į tai, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 3 punktu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostata „valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <…> 4.2 miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6 000 Lt/ha“ neprieštaravo Konstitucijai, Atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai.

45. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančių įrodymų visetą, sprendė, kad Nacionalinės žemės tarnybos priimti Sprendimai Nr. 23S-33-(14.23.3.) ir Nr. 23S-34-(14.23.3.) yra pagrįsti objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis, neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų ir taisyklių. Dėl šios priežasties pagrindo naikinti pareiškėjo skundžiamus Sprendimus Nr. 23S-33-(14.23.3.) ir Nr. 23S-34-(14.23.3.) nėra.

46. Teismas, atmesdamas kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo materialinius reikalavimus, netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

47. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Panevėžio autobusų parkas“ prašė priteisti iš L. P. 300 Eur turėtų atstovavimo išlaidų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 3 dalimi, teismas tenkino UAB „Panevėžio autobusų parkas“ prašymą.

III.

48. Pareiškėjas L. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 4 d. sprendimą, taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

48.1. Panevėžio mieste 1 aras žemės kainuoja apie 2 000 – 3 000 Eur, tuo tarpu už daugiau kaip 1 ha negrąžintos žemės sklypo, valstybė siūlo sumokėti 1 121 Eur kompensaciją. Akivaizdu, kad atkuriant nuosavybės teises kitais būdais, ne natūra, pareiškėjui būtų padaryta didelė skriauda.

48.2. Teritorijų žymėjimas detaliajame plane, kaip infrastruktūros teritorija, neapibrėžia negalėjimo tokio žemės sklypo grąžinti piliečiui natūra. Žemės sklypai realiai neužstatyti statiniais, kuriuose yra privestos ar per juos einančios komunikacijos, nekliudo tokius žemės sklypus sugrąžinti (atkurti) nuosavybės teise asmenims pagal Atkūrimo įstatymą. Atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, priešingai, nei teigia pirmosios instancijos teismas, tokia žemė išperkama, jeigu ji užimta naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų, tačiau ginčo žemės sklypuose nėra nei vieno infrastruktūros objekto, kuris užtikrintų krašto ar gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso.

48.3. Pareiškėjo pageidaujamas susigrąžinti žemės sklypas Nr. 1 patenka į Panevėžio miesto teritoriją, kuri yra prie (duomenys neskelbtini), sklypas Nr. 2, esantis šalia (duomenys neskelbtini) tako, patenka į Panevėžio miesto teritoriją, kuri Panevėžio miesto želdinių tvarkymo specialiuoju planu suplanuota kaip (duomenys neskelbtini) gatvės parkas. Žemės teritorijai suteiktas statusas nėra kliūtis grąžinti natūra prašomus žemės sklypus, nes grąžinamai žemei gali būti nustatyti apribojimai, kurie privalomi žemės savininkui. Nėra teisės akto, kuriuo būtų draudžiama turėti žemės sklypus, kuriems specialiuoju planu būtų nustatyti apribojimai. Pažymi, kad sklype nėra suprojektuoti pėsčiųjų takai, krepšinio aikštelės, suolai, kas patvirtina, kad nėra išreikšto visuomenės poreikio.

48.4. Žemės sklypai Nr. 3, ir Nr. 4, esantys (duomenys neskelbtini), kurių savininkė yra valstybė, išnuomoti kitiems asmenims. Šie sklypai realiai yra laisvi, neužstatyti, nenaudojami. Tai matyti iš pateiktų nuotraukų, todėl nėra kliūčių žemės sklypus suformuoti kaip atskirus sklypus ir grąžinti savininkui. Žemės nuomos sutartys liktų galioti ir naujam savininkui.

48.5. Žemės sklypo Nr. 5, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė yra valstybė. Žemės sklypo dalis yra laisva, neužstatyta, nenaudojama. Esantys apšvietimo įrenginiai nėra laikomi statiniais, o yra infrastruktūros dalis, todėl šis žemės sklypas gali būti grąžinamas.

48.6. Žemės sklypai Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5 patenka į detaliaisiais planais suplanuotus žemės sklypus, tačiau žemės savininkė yra valstybė gali atlikti žemės sklypų pertvarkymo, perplanavimo darbus ir suformuoti naujus žemės sklypus, tam kad būtų suderinti buvusio žemės savininko ir pastatų savininkų interesai.

48.7. Žemės sklypo Nr. 10, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas yra valstybė. Žemės sklypas yra komercinės paskirties, susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijų paskirties. Žemės sklypas nėra užimtas statiniais. Pažymi, kad UAB „Panevėžio autobusų parkas“ išnuomotas žemės sklypas Nr. 10, tačiau teismo sprendimas nesukelia jam jokių teisių ir pareigų. Be to, teismas nepagrįstai trečiajam suinteresuotam asmeniui priteisė bylinėjimosi išlaidas.

48.8. Žemės sklypai Nr. 6, Nr. 7, Nr. 8, Nr. 9 yra šalia gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini). Šis teritorija suformuota kaip laisva valstybinė žemė. Minimi žemės sklypai yra laisvi, neužstatyti, nėra jokio konkretaus visuomenės poreikio, nes tenkina tik dalies atskirų namų gyventojų poreikius.

48.9. Žemės sklypas 0,0800 ha ploto, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į teritoriją, kuriai parengtas detalusis planas. Teritorijoje suplanuoti du žemės sklypai. Kitam asmeniui perduotas 0,0600 ha ploto žemės sklypas, todėl yra likęs 0,0200 ploto žemės sklypas, kuris gali būti grąžintas natūra. Pažymi, kad žemės sklypo perdavimas kitam asmeniui, pažeidė pareiškėjo teises, nes tuo metu nebuvo išspręstas nuosavybės teisių atkūrimas buvusiam savininkui klausimas. Šis sklypas nebuvo laisvas, nes į jį pretendavo pareiškėjas, todėl pažeidė pareiškėjo teises. Apie šio sklypo grąžinimą kitam asmeniui, pareiškėjas sužinojo tik bylos nagrinėjimo metu.

48.10. Pareiškėjas teigia, kad nėra išreiškęs valios gauti piniginę kompensaciją už valstybės išperkamą žemę. Teigia, jog žemę norėjo gauti natūra. Todėl atsakovas negalėjo priimti sprendimo atkurti nuosavybės teises pinigais.

48.11. Pažymi, kad Seimo kontrolierius konstatavo, jog Panevėžio miesto savivaldybė nepriimdama sprendimo atkurti nuosavybės teisių į jau suformuotą žemės sklypą, 0,0800 ha vilkina nuosavybės teisių atkūrimą. Pirmosios instancijos teismas šio įrodymo nevertino ir dėl jo nepasisakė.

49. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Panevėžio skyriaus nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

50. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas objektyviai ir išsamiai, įvertinęs visas byloje pateiktas aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Mano, kad pareiškėjo teiginiai dėl priimtų NŽT Panevėžio skyriaus sprendimų, yra nepagrįsti, nes nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo vykdoma vadovaujantis teisės aktuose nustatyta tvarka. Apeliacinio skundo pareiškėjo subjektyvi nuomonė dėl prašomų ir siūlomų grąžinti žemės sklypų nepagrįsta, žemės sklypai suformuoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Atsakovas nesutinka, kad būtų pareiškėjui priteistos bylinėjimosi išlaidos, kadangi nėra atsakovo kaltės.

51. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

52. Nurodo, jog pareiškėjas 2017 m. balandžio 3 d. kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administraciją su prašymu atkurti nuosavybės teises, suteikiant lygiaverčius žemės sklypus turėtai žemei, o ne grąžinti natūra žemės. 2017 m. birželio 1 d. pareiškėjas pakartotinai pateikė prašymą, prašydamas atkurti žemės sklypus natūra. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos teigimu, pareiškėjo nurodyta teritorija nėra laisva valstybinė žemė, kurioje galėtų būti teisės aktų nustatyta tvarka atkurta nuosavybė.

53. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Panevėžio autobusų parkas“ prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą bei priteisti UAB „Panevėžio autobusų parkas“ 500 Eur atstovavimo išlaidų iš atsakovo.

54. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. įmonė „Egzotika“ prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Teigia, jog prašomas suformuoti žemės sklypas Nr. 5 prieštarauja Taisyklių nuostatoms. Taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo 540 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija


IV.

55. Pirmosios instancijos teismo sprendime nuosekliai nurodomas teisinis reglamentavimas, taikytinas atkuriant nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose.

56. Teisėjų kolegija, nekartodama visų šio teisinio reglamentavimo nuostatų, tik pažymi esminę teisinę taisyklę, kad

nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 p.).

57. Šioje byloje esminės, ginčui išspręsti reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės yra vertinimai, ar pareiškėjo nurodyti žemės sklypai (visi, dalis iš jų) pagal įstatymą yra priskirtini valstybės išperkamai žemei ir dėl to nuosavybės teisės į žemę natūra negali būti atkuriamos.

58. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta:

1) pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų;2) kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus,

užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų;

3) žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai;

4) valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti;5) gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams;6) savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos,

reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui;

7) įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė;

8) žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje;

59. Teisėjų kolegija šio teisinio reglamentavimo kontekste vertins, ar pagrįstos ir teisėtos yra pirmosios instancijos teismo išvados, kad visi pareiškėjo nurodyti sklypai priskirtini prie valstybės išperkamos žemės Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytais pagrindais.

60. Dėl L. P. nurodytų žemės sklypo Nr. 1, esančio šalia (duomenys neskelbtini), ir Nr. 2, esančio šalia (duomenys neskelbtini) tako.

60.1. Byloje nustatyta, kad šie sklypai patenka į Panevėžio miesto teritoriją, kuri Panevėžio miesto želdynų tvarkymo specialiuoju planu suplanuota kaip (duomenys neskelbtini) gatvės parkas.

60.2. Specialusis planas patvirtintas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. 1-241 „Dėl Panevėžio miesto želdynų tvarkymo specialiojo plano patvirtinimo“, viešai skelbiamais duomenimis, jis 2014 m. rugsėjo 1 d. nustatyta tvarka įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre, registracijos Nr. T00072986.

60.3. Pagal Panevėžio miesto želdynų tvarkymo specialiojo plano sprendinius, (duomenys neskelbtini) gatvės parkas formuojamas palei (duomenys neskelbtini) gatvę, kuri yra viena iš pagrindinių miesto gatvių; šio parko, kaip apsauginių gatvės želdinių želdyno, paskirtis yra atlikti apsauginę funkciją nuo gatvės triukšmo ir taršos. (duomenys neskelbtini) gatvės parke numatyta palei (duomenys neskelbtini) gatvę einantį pėsčiųjų taką rekonstruoti į dviejų juostą taką, skirtą dviratininkams ir pėstiesiems; įrengti pėsčiųjų takus, vedančius gyvenamųjų namų kvartalo, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, link, rekonstruoti (išplatinti) vietinio įvažiavimo kelią į (duomenys neskelbtini) gatvę, ties (duomenys neskelbtini) gatve įrengti krepšinio aikštelę, pastatyti suolų.

60.4. Panevėžio savivaldybės tarybos sprendimas, nurodytas Nutarties 60.2 punkte, ir specialiojo plano sprendiniai, nurodyti Nutarties 60.3 punkte, atitinka Nutarties 58 punkte numeriu 6 nurodytą teisinį pagrindą, taip pat ir numeriu 2 nurodytą teisinį pagrindą – teritorijos, aptarnaujančios gyventojus, dėl kurių tokie sklypai yra valstybės išperkami.

61. Dėl pareiškėjo nurodytų žemės sklypų Nr. 3 ir Nr. 4.61.1. Sklypų teritorijos patenka į 1,0740 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys

neskelbtini) (b. l. 135). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, žemės sklypo savininkė yra Lietuvos Respublika, jį valstybinės žemės patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba; šiam sklypui nustatytas komercinės paskirties objektų teritorijos naudojimo būdas; žemės sklype stovi tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. K., Č. B. ir UAB „Viregdus“ nuosavybės teise priklausantys statiniai: metalo cechas, 3 sandėliai, garažas, įrengti kiemo statiniai – kiemo aikštelė ir aptvėrimas; metalo cechą pagal nustatyta tvarka 2012 m. sausio 1 d. sudarytą panaudos sutartį naudoja UAB „Rukatonas“; žemės sklypą nustatyta tvarka nuo 2004 m. spalio 5 d. iki 2044 m. spalio 5 d. nuomoja UAB „Viregdus“, o nuo 2003 m. gegužės 6 d. iki 2043 m. gegužės 6 d. – UAB „Kentauras“ (b. l. 112-115). Kad statiniais užstatyti pareiškėjo nurodyti žemės sklypai Nr. 3 ir Nr. 4, akivaizdžiai matyti iš jo paties teismui pateikto siūlomo suformuoti grąžinamos žemės sklypo plano (t. 1, b. l. 16).

61.2. Šie sklypai priskirtini valstybės išperkamai žemei Nutarties 58 punkte numeriu 1 nurodytu teisiniu pagrindu.62. Dėl pareiškėjo nurodyto žemės sklypo Nr. 5.62.1. Sklypas patenka į 1,4107 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys

neskelbtini) (b. l. 135). Nekilnojamojo turto registro ir kitų dokumentų duomenimis, žemės sklypo savininkė yra Lietuvos Respublika, jį valstybinės žemės patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba; žemės sklypui nustatytas komercinės paskirties objektų teritorijos naudojimo būdas.

62.2. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo, kad žemės sklype stovi L. įmonei „Egzotika“ nuosavybės teise priklausantys statiniai: sandėlis, kompresorinė, elektros skydinė, kiemo statiniai (aikštelė, kiemo aptvėrimas), sandėlį pagal sudarytą nuomos sutartį nuo 2015 m. lapkričio 27 d. iki 2025 m. gruodžio 31 d. nuomoja UAB „Kredora“; žemės sklypas nustatyta tvarka nuo 1996 m. balandžio 9 d. iki 2046 m. balandžio 9 d. nuomojamas L. įmonei „Egzotika“ (b. l. 110–111, 146, 147–153).

62.3. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime ir nenurodė, koks teisinis pagrindas pripažinti L. įmonei „Egzotika“ išnuomoto viso žemės sklypo, kaip valstybės išperkamos žemės, teisinį statusą, tačiau iš sprendime nurodomų argumentų spręstina, kad tai Nutarties 58 punkte numeriu 1 nurodytas teisinis pagrindas.

62.4. Šiuo pagrindu valstybės išperkama žeme pripažįstama žemė, reikalinga pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti.

62.5. Iš byloje esančių planų (t. 1., b. l. 14, 16, 135), kurių duomenis teisėjų kolegija vizualiai įvertino viešai prieinamomis priemonėmis į Google paieškos sistemą įvedus aktualų adresą (žr. https://www.google.lt/maps/search/panev%C4%97%C5%BEys ,+basanavi%C4%8Diaus+69b/@55.7137058,24.374893,226a,35y,39.45t/data=!3m1!1e3 ), yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo nurodoma šio sklypo dalis negali būti vertinama, kaip žemė, reikalinga pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti.

62.6. Vadovaujantis Žemės įstatymo 9 straipsnio 11 dalimi, be aukciono išnuomotos valstybinės žemės nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu, kai į šią žemę atkuriamos nuosavybės teisės, išskyrus įstatymų, reglamentuojančių piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nustatytus atvejus. Šis teisinis reglamentavimas suponuoja, kad žemės nuomos sutartis neatima iš asmenų, pretenduojančių į nuosavybės teisių atkūrimą, teisės į tokią žemę, jei ji nepriskirtina prie valstybės išperkamos žemės Nutarties 58 punkte nurodytais pagrindais. Siekiant interesų pusiausvyros, yra galimas valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimas sumažinant išnuomoto sklypo plotą tokia dalimi, kiek yra pagrindas pripažinti, kad žemė nepriskirtina prie tokios, kuriai taikytinos Nutarties 58 punkte numeriu 1 nurodytos įstatymo nuostatos, ir suformuojant natūra nuosavybėn grąžintiną žemės sklypą.

62.7. Tai, kad žemės sklypui nustatytas komercinės paskirties objektų teritorijos naudojimo būdas, taip pat nėra pagrindas paneigti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į miesto žemę natūra.

62.8. Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje remiamasi LVAT formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika panašaus pobūdžio bylose, teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad minimose LVAT nutartyse: 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1140-492/2017 ir 2017 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1089-525/2017, pateikiamas teisės aiškinimas ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) kontekste sutampa su faktine fabula nagrinėjamoje byloje, nes šiuo atveju ne tik nėra patvirtinto detaliojo plano, bet ir neįrodytas konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Toks poreikis gali

https://www.google.lt/maps/search/panev%C4%97%C5%BEys,+basanavi%C4%8Diaus+69b/@55.7137058,24.374893,226a,35y,39.45t/data=!3m1!1e3

https://www.google.lt/maps/search/panev%C4%97%C5%BEys,+basanavi%C4%8Diaus+69b/@55.7137058,24.374893,226a,35y,39.45t/data=!3m1!1e3

būti grindžiamas miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų sprendiniais, tačiau tokių ar kitų, visuomenės poreikį pagrindžiančių argumentų pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodoma.

62.9. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjo nurodytas žemės sklypas Nr. 5. pripažintas, kaip valstybės išperkama žemė, yra nepagrįstas ir naikintinas, o ši bylos dalis grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

62.10. Nagrinėdamas šią bylos dalį iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi įvertinti, ar pareiškėjo nurodoma žemės sklypo dalis gali būti suformuota kaip atskiras sklypas, įvertinti atsakovų ir šio sklypo naudotojų argumentus Nutarties 62 punkte paminėtų motyvų kontekste ir padaryti išvadas, ar gintinos pareiškėjo teisės į nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo natūra.

63. Dėl pareiškėjo nurodyto žemės sklypo Nr. 10.63.1. Ši teritorija patenka į 7,1622 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys

neskelbtini) (b. l. 135).63.2. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo, kad iš Nekilnojamojo turto registro ir kitų duomenų nustatyta,

kad šio žemės sklypo savininkė yra Lietuvos Respublika, jį valstybinės žemės patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba; žemės sklypui nustatytas komercinės paskirties objektų, susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijų naudojimo būdas; žemės sklypo 6,6121 ha dalis yra užstatyta, 0,4576 ha – užimta keliais; žemės sklype stovi statiniai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (reg. Nr. 35/44451); žemės sklypui nustatyti servitutai, suteikiantys teises tiesti požemines, antžemines komunikacijas, jas aptarnauti ir naudoti, bei kelio servitutai; žemės sklypas dalimis pagal galiojančias sutartis nuomojamas uždarosioms akcinėms bendrovėms „Lauktuvės jums (iki 2083 m. rugpjūčio 11 d.), „Baltijos investicijų grupei“ (iki 2083 m. rugpjūčio 29 d.), „Panevėžio autobusų parkas“ (iki 2084 m. gegužės 31 d.) ir „Lidl Lietuva“ (iki 2084 m. gegužės 31 d.) (b. l. 107-109). UAB „Panevėžio autobusų parkas“ atsiliepime nurodė, kad žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys statiniai priklauso šiam trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teise (b. l. 124). Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2002 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. 198v „Dėl supaprastinta tvarka parengtų detaliųjų planų tvirtinimo ir adresų suteikimo“ 2 punktu patvirtino (duomenys neskelbtini) sklypų detalųjį planą, kurio sprendiniai taikomi visam žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 69). Viešai skelbiamais Teritorijų planavimo dokumentų registro duomenimis, nurodytas detalusis planas įregistruotas, registracijos Nr. 00045728.

63.3. Išdėstęs paminėtus faktus, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kaip ši situacija vertintina teisės taikymo aspektu ir kokių detaliojo plano sprendinių pagrindu pripažintina, kad pareiškėjo nurodomas sklypas yra valstybės išperkama žeme vadovaujantis Nutarties 58 punkte nurodytais teisiniais pagrindais.

63.4. Teisėjų kolegija neturi galimybių pati įvertinti visų bylai (šiai jos daliai) išspręsti reikšmingų aplinkybių, nes pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl konkrečių detaliojo plano sprendinių, lemiančių žemės išpirkimą – išreiškiančių konkretų visuomenės poreikį, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinama ir byla dėl šios reikalavimų dalies gražinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

64. Dėl pareiškėjo nurodytų žemės sklypų Nr. 6, Nr. 7, Nr. 8 ir Nr. 9.64.1. Teritorijos yra išsidėsčiusios šalia gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini) (b. l. 135). Šie žemės

sklypai patenka į Panevėžio miesto teritoriją, kuri suplanuota Teritorijų prie esamų daugiaaukščių namų ir laisvos valstybinės žemės Panevėžio mieste (teritorija prie (duomenys neskelbtini) gatvės) detaliuoju planu (b. l. 135), patvirtintu Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 1-107 (b. l. 65-68). Viešai skelbiamais Teritorijų planavimo dokumentų registro duomenimis, detalusis planas įregistruotas 2013 m. balandžio 12 d., registracijos Nr. T00048184.

64.2. Pagal Teritorijų prie esamų daugiaaukščių namų ir laisvos valstybinės žemės Panevėžio mieste (teritorija prie (duomenys neskelbtini) gatvės) detaliojo plano sprendinius, pareiškėjo nurodyti žemės sklypai patenka į teritorijas, kurioms nustatytas atskirųjų želdynų ir rekreacinės paskirties želdynų teritorijų, gyvenamųjų daugiabučių gyvenamųjų namų ir bendrabučių statybos teritorijų, inžinierinės infrastruktūros susisiekimo ir inžinierinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybos teritorijų naudojimo būdai ir pobūdžiai (b. l. 66).

64.3. Vertinant, ar ši žemė yra priskiriama prie valstybės išperkamos žemės taikant Nutarties 58 punkte nurodytus teisinius pagrindus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemė yra valstybės išperkama remiantis teisiniais pagrindais, Nutarties

58 punkte pažymėtais 2 ir 6 numeriais, todėl ši pareiškėjo reikalavimų dalis pagrįstai pirmosios instancijos teismo atmesta.65. Dėl pareiškėjo nurodyto 0,0800 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) gatvėje.65.1. Šis sklypas patenka į teritoriją, kuriai yra parengtas detalusis planas „Detalaus išplanavimo projektas (duomenys

neskelbtini) prie namo (duomenys neskelbtini)“, patvirtintas Panevėžio miesto valdybos 1995 m. balandžio 3 d. potvarkiu Nr. 229v (b. l. 76-82). Detalusis planas nustatyta tvarka įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre, suteiktas registracijos Nr. T00048788 (b. l. 75).

65.2. Pagal detaliojo plano sprendinius, teritorijoje yra suplanuoti du sklypai (b. l. 82). Pradiniuose projektavimo duomenyse nurodyta, kad atlikus teritorijos padėties analizę, įvertinus inžinierines komunikacijas ir gretimų sklypų ribas, bei nustačius, jog palei (duomenys neskelbtini) gatvę praeina daug inžinierinių komunikacijų, detaliuoju planu grąžinimui buvo suprojektuotas vienas 0,0600 ha (6 arų) sklypas (b. l. 78).

65.3. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, šis 0,0600 ha ploto žemės sklypas, pažymėtas raidėmis E, F, G, H, turintis nustatytą komercinės paskirties objektų teritorijos naudojimo būdą, Panevėžio miesto valdybos 1995 m. vasario 6 d. potvarkiu perduotas fizinio asmens nuosavybėn (b. l. 156).

65.4. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad teritorijoje yra suplanuoti du sklypai. Vienas jau yra privati nuosavybė. Kokie detaliojo plano sprendiniai patvirtina, kad į antrąjį žemės sklypą negali būti atkurta nuosavybės teisė, pirmosios instancijos teismas nenurodė. Tai, kad pradiniuose projektavimo duomenyse nurodyta, kad atlikus teritorijos padėties analizę, įvertinus inžinierines komunikacijas ir gretimų sklypų ribas, bei nustačius, jog palei (duomenys neskelbtini) gatvę praeina daug inžinierinių komunikacijų, niekaip neįrodo, kad į pareiškėjo nurodomą žemės sklypą negali būti atkurtos nuosavybės teisės. Pažymėtina, kad Pradiniuose projektavimo duomenyse nurodytas architektūrinis-planinis sprendinys, kuris patvirtina statybų perspektyvą. Tai, kad palei (duomenys neskelbtini) gatvę praeina daug inžinierinių komunikacijų, galimai, nebūtų suteikti leidimai statyboms antrame, pareiškėjo nurodomame, sklype. Tačiau tai, o juo labiau abstraktus argumentas, kad 0,0800 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) gatvėje pagal detaliojo plano „Detalaus išplanavimo projektas (duomenys neskelbtini) prie namo (duomenys neskelbtini)“ sprendinius nebuvo suplanuotas kaip grąžinimui skirtas žemės sklypas, nėra teisinis pagrindas konstatuoti kurio nors iš Nutarties 58 punkte nurodytų valstybės išperkamos žemės teisinį statusą apibrėžiančių pagrindų egzistavimą.

65.5. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinama ir byla dėl šio reikalavimo gražinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas turi įvertinti, kokios faktinės aplinkybės patvirtina konkretų visuomenės poreikį pageidaujamai grąžinti natūra žemei, kaip ir kiek pagrįstai jis išreikštas detaliajame plane, o jeigu toks poreikis detaliojo plano sprendiniuose nėra pagrįstas, būtų teisinis pagrindas konstatavimui, kad yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės į nuosavybės teisių į žemę mieste atkūrimą natūra.

65.6. Pagrindžiant Nutarties 65.5. punkte išdėstytus argumentus dėl nustatytinų aplinkybių iš naujo nagrinėjant bylą, būtina priminti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotas teisės aiškinimo taisykles. Detalusis planas, kurio būtinybę numato Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas, yra viena iš sąlygų laikyti žemę valstybės išperkama, tačiau vien detaliojo plano buvimas nereiškia, jog nekvestionuojamai patvirtinamas objektyviai išreikštas visuomeninis poreikis konkrečiam žemės sklypui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A7-276/2004; 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-305/2008; 2010 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-598/2010; 2014 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1183/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. kovo 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-63-2003 yra apibūdinta detaliojo plano reikšmė nuosavybės teisių atkūrimo procese, nurodant, kad šiais planais nustatomas tam tikros teritorijos juridinis statusas, kuris yra susijęs su teritorijoje vykdomos veiklos tam tikrų sąlygų nustatymu. Visas detalusis planas (ar jo atskiros dalys) visada yra susiję su konkrečiu, vietos atžvilgiu aiškiai nustatomu (identifikuojamu) sklypu (teritorija). Taigi, sąlygų, kurioms esant išlikusį nekilnojamąjį turtą išperka valstybė, buvimas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienam individualiam ginčo atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Tais atvejais, kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra pašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte, žemės sklypas negrąžintinas natūra, o valstybės išperkamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-305/2010).

66. Tretieji suinteresuotieji asmenys UAB „Panevėžio autobusų parkas“ ir L. įmonė „Egzotika“ pateikė prašymus priteisti iš pareiškėjo jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šie prašymai tokioje bylos stadijoje, kai su nurodytais trečiaisiais suinteresuotais asmenimis sietini reikalavimai perduoti nagrinėti iš naujo, nesprendžiami. Dėl prašymų teismas pasisakys ginčą išsprendus teismo sprendimu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. P. apeliacinį skundą iš dalies patenkinti.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 4 d. sprendimo dalis, kuriomis atmesti

pareiškėjo reikalavimai dėl siūlomų formuoti nuosavybės teisių į miesto žemę natūra atkūrimui žemės sklypų Nr. 5, Nr. 10 ir 0,0800 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), panaikinti ir bylą dėl šių reikalavimų dalies perduoti Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. A-1288-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03592-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ed26d430f41b11e99681cd81dcdca52c

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) priimti ir jam pateikti sprendimą dėl pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 3 d. skundo; 2) priteisti iš atsakovo 100 Eur neturtinės žalos, padarytos dėl atsakovo neveikimo ir pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Patikslintu 2017 m. lapkričio 22 d. skundu pareiškėjas atsisakė reikalavimo – įpareigoti atsakovą priimti bei pateikti motyvuotą sprendimą dėl 2017 m. rugpjūčio 3 d. skundo; prašė priteisti iš Tarnybos 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą

3. Pareiškėjas nurodė, jog Tarnybos Lazdijų skyriaus vyriausioji specialistė 2017 m. liepos 7 d. jam surašė ir atsiuntė įpareigojimą Nr. 4SD-3533-(14.4.104), kuriuo jį įpareigojo iki 2017 m. liepos 21 d. jam priklausiančiame žemė sklype (kadastro Nr. 5910/0003:105) atlaisvinti vietinės reikšmės viešo naudojimo kelio atkarpą, kuri reikalinga pateikti į žemė sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Nesutikdamas su šiuo įpareigojimu kreipėsi į Tarnybą. Iki skundo pateikimo teismui dienos (t. y. 2017 m. spalio 23 d.) praėjo 33 darbo dienos, tačiau atsakovas neatsiuntė jokio sprendimo ar atsakymo į paklausimą, taip pat pranešimo, jog skundo nagrinėjimo terminas yra pratęstas, todėl kreipėsi į teismą su skundu dėl atsakovo neveikimo.

4. Tarnyba nenurodė, kodėl nevykdė įstatymu numatytos termino pratęsimo procedūros (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 31 straipsnis). Be to, Tarnyba nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji nespėjo laiku parengti atsakymo dėl didelio darbo krūvio.

5. Teigė, kad dėl Tarnybos neveikimo jis patyrė moralinę žalą, psichologinį stresą, kadangi pareiškėjas turėjo ieškoti galimybių ir buvo priverstas kreiptis į teismą. Pareiškėjas neturtinę žalą vertino 100 Eur.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 7 d. gavęs pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 3 d. skundą ėmėsi veiksmų jį nagrinėti, nes norint detaliai išanalizuoti pareiškėjo skunde išdėstytus teiginius, šį skundą nagrinėjo trys Tarnybos darbuotojai iš skirtingų struktūrinių padalinių. Aplinkybė, kad skundo nagrinėjimui prireikė daug laiko ir žmogiškųjų išteklių sąnaudų, parodo ir išsamus, motyvuotas bei pagrįstas Tarnybos atsakymas į jį. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl skundo nagrinėjimo vilkinimo yra nepagrįsti.

8. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo pirminis skundas surašytas 2017 m. spalio 24 d., o atsakymo projektas pradėtas derinti 2017 m. lapkričio 6 d., t. y. pareiškėjo skundas tarnyboje jau buvo iš esmės išnagrinėtas, kai ji gavo iš teismo pareiškėjo pirminį skundą.

9. Pažymėjo, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų priežastinį ryšį tarp pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos ir Tarnybos veiksmų/neveikimo. Teigė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui buvo sukeltas psichologinis stresas ar pablogėjo jo sveikata.

10. Remiasi VAĮ 42 straipsnio 1 dalimi, Civilinio kodekso 6.250 straipsni, 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (2007 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17–1001/2007; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63–1720/2010), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2007 m. spalio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006.

11. Dėl pareiškėjo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų nurodo, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo pagal pavedį išlaidų atlygimo tik tuo atveju, jei jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas (CPK 98 straipsnis, LAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-212-219/2015), todėl pareiškėjo patirtos teisinių paslaugų išlaidos iš UAB „Pocita“ negali būti priteistos.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priėmė pareiškėjo A. M. atsisakymą dėl skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą pateikti motyvuotą sprendimą dėl jo 2017 m. rugpjūčio 3 d. ir administracinę bylą šioje dalyje nutraukti; pripažino, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pažeidė pareiškėjo teisę gauti atsakymą į pateiktą skundą Viešojo administravimo įstatyme bei Taisyklėse nustatytais terminais; priteisė A. M. iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 6,14 Eur pašto išlaidų.

13. Teismas pažymėjo, kad gautas pareiškėjo atsisakymas nuo skundo dalies, kuriame nurodoma, jog po bylos iškėlimo atsakovas atsiuntė atsakymą į jo 2017 m. rugpjūčio 3 d. skundą.

14. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 2 dalimi, 103 straipsnio 4 punktu, bei nenustatęs aplinkybių, dėl kurių negalėtų priimti pareiškėjo skundo dalies atsisakymo, pareiškėjo prašymą patenkino ir bylą dalyje dėl atsakovo įpareigojimo, nutraukė.

15. Pareiškėjas prašė priteisti 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kadangi dėl Tarnybos neveikimo patyrė neturtinę žalą ir buvo priverstas kreiptis į teismą. Skundo nagrinėjimo vilkinimas sukėlė jam nepatogumus, rūpesčius ir psichologinį stresą.

16. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos viešojo įstatymo administravimo 31 straipsnis numato, kad administracinė procedūra turi būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo jos pradžios, o kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą administracinė procedūra negali būti baigta, administracinę procedūrą pradėjęs viešojo administravimo subjektas gali ją pratęsti, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Išankstinio ginčų nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Tarnybos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1P-90 (toliau – ir Taisyklės) 20 punktas numato, jog skundai turi būti išnagrinėti ir sprendimai priimti per 20 darbo dienų, išskyrus šių Taisyklių 21 punkte nurodytus atvejus, numatančius galimybę pratęsti skundo nagrinėjimo terminą. Skundų nagrinėjimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo skundo Tarnyboje gavimo dienos.

17. Teismas nustatė, kad 2017 m. rugpjūčio 3 d. skundu pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą. Skundas Tarnyboje gautas 2017 m. rugpjūčio 7 d., pareiškėjui atsakymas pateiktas 2017 m. lapkričio 7 d., t. y. jau po to, kaip pareiškėjas skundu (2017 m. spalio 25 d.) kreipėsi į teismą. Nagrinėjamu atveju Tarnyba nepateikė duomenų, jog pareiškėjo skundo nagrinėjimo terminas būtų pratęstas, todėl 2017 m. rugpjūčio 7 d. Tarnyboje gautas skundas turėjo būti išnagrinėtas 2017 m. rugsėjo 5 d. Teismas konstatavo, kad Tarnyba nesilaikė Viešojo administravimo įstatyme ir Taisyklėse nustatytų skundų nagrinėjimo terminų, be to, neinformavo pareiškėjo apie užsitęsusį skundo nagrinėjimą. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų tikslinęs skundą ar jį pildęs naujais reikalavimais, kas leistų Tarnybai išnagrinėjimo terminą skaičiuoti nuo tokio patikslinto skundo gavimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog Tarnyba pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę gauti atsakymą į pateiktą skundą, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymą buvo įpareigota veikti.

18. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie pareiškėjo psichinės sveikatos pablogėjimą skundo nagrinėjimo laikotarpiu ar po jo, to netvirtino ir pats pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, jog nėra pagrindo pripažinti, jog savalaikio skundo išnagrinėjimo neužtikrinimas pareiškėjui sukėlė žymias neigiamas pasekmes, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 100 Eur suma.

19. Įvertinęs Tarnybos padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį ir trukmę (skundas buvo nagrinėjamas vasaros laikotarpiu, atsakymą į skundą rengė trijų padalinių specialistai, pateikę išsamų atsakymą į pareiškėjo skundą, atsakovas atsiprašė pareiškėjo dėl užsitęsusio skundo nagrinėjimo), pareiškėjo patirtų nepatogumų dydį, sprendė, jog pripažinimas, kad pareiškėjo teisė gauti atsakymą į pateiktą skundą buvo pažeista, yra pakankama satisfakcija pareiškėjui.

20. Pareiškėjas prašė priteisti iš Tarnybos bylinėjimosi išlaidas. Teismas, remdamasis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi bei pripažindamas, kad Tarnyba nustatytais terminais neišnagrinėjo pareiškėjos skundo, vertino, kad pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas priteisė pareiškėjui 6,14 Eur pašto išlaidas.

21. Pareiškėjas prašė priteisti išlaidas, patirtas rengiant teismui dokumentus bei pateikė Teisinių paslaugų 2017 m. spalio 20 d. sutartį tarp pareiškėjo ir UAB „Pocita“. Teismas pažymėjo, jog pagal ABTĮ gali būti atlyginamos tik advokato arba advokato padėjėjo pagalbai apmokėti patirtos bylinėjimosi išlaidos, o išlaidos susijusios su bendrovės teisinių paslaugų teikimu, nėra reglamentuotos, todėl nepriteistinos.

III.

22. Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą.

23. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia iš esmės tais pačiai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais, bei papildomai nurodo:

23.1. Atsakovas, teigdamas, kad atsakymo nepateikė laiku dėl didelio darbo krūvio, nenurodė jokių priežasčių, kodėl nebuvo pasinaudota įstatymo suteikta teise pratęsti terminą skundui išnagrinėti ir apie tai informuoti pareiškėją. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas aplaidžiai vykdė savo pareigas, tokiais veiksmais sukeldamas pareiškėjui nepatogumus, rūpesčius bei psichologinį stresą.

23.2. Pažymi, kad tos pačios srities teismai to paties pobūdžio bylas sprendžia skirtingai. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai (administracinėje byloje Nr. I-592-422/2018) pareiškėjai priteisė 50 eurų neturtinei žalai atlyginti dėl Tarnybos 4 dienas praleisto termino atsakymui pateikti. Tokiu atveju, pareiškėjui turėtų būti priteista 550 Eur.

23.3. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas pažeidimą, tačiau nepriteisdamas žalos atlyginimo, tik parodo, kad nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo ir Taisyklėse įtvirtintų nuostatų.

23.4. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad nesulaukęs iš atsakovo atsakymo, pareiškėjas patyrė emocinį išgyvenimą, rūpesčius, papildomas išlaidas.

24. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

25. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų nepatogumų dydį, pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju, pripažinimas, kad pareiškėjo teisė gauti atsakymą į pateiktą skundą teisės aktuose nustatytais terminais, buvo pažeista, yra pakankama satisfakcija pareiškėjui.

26. Atsakovo nuomone, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad skundo nagrinėjimo termino praleidimas pareiškėjui sukėlė pasekmes, numatytas CK 6.250 straipsnyje. Pažymi, kad termino praleidimas negali būti vertinamas kaip intensyvus, nuolatinio pobūdžio neigiamas poveikis ar dvasinė skriauda, pastovi neigiama įtampa. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas savo veiksmais sukėlė nepatogumus, rūpesčius bei psichologinį stresą, tačiau įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius, pareiškėjas nepateikė.

Teisėjų kolegija


IV.

27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Nacionalinę žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos neteisėtų veiksmų, nagrinėjant pareiškėjo skundą, atlyginimo priteisimo.

28. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pripažinta pareiškėjo teisė iš Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos gauti atsakymą į pateiktą skundą Viešojo administravimo įstatyme bei Taisyklėse nustatytais terminais, tačiau reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas.

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

30. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą,

pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

32. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Tarnyba, pateikdama 2017 m. lapkričio 7 d. atsakymą į pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 3 d. skundą, pažeidė Viešojo įstatymo administravimo 31 straipsnyje bei Taisyklių 20 punkte numatytus 20 darbo dienų terminus atlikti administracinę procedūrą ir priimti administracinės procedūros sprendimą, o taip pat neinformavo pareiškėjo apie užsitęsusį skundo nagrinėjimą. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti atsakymą į skundą.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikimą su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu iš esmės grindžia tuo, jog teismas, konstatavęs Tarnybos neteisėtus veiksmus, neįvertino pareiškėjo patirtus išgyvenimus, rūpesčius, papildomas išlaidas bei nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

34. Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).

35. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

36. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Taigi priteisiamas neturtinės žalos dydis nustatomas, visų pirma, atsižvelgiant į kompensacinę neturtinės žalos paskirtį ir remiantis teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-237-415/2018).

37. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką žalos atlyginimo bylose, pareiškėjas, prašydamas priteisti žalos atlyginimą, paprastai turi nurodyti, dėl kokių konkrečių viešojo administravimo subjekto veiksmų jam

atsirado žala, konkretų prašomo priteisti žalos atlyginimo dydį bei pateikti žalos atsiradimą pagrindžiančių įrodymų (žr., pvz., 2011 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-231/2011; 2011 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-242/2011). Pareiškėjas skunde neindividualizavo kilusios žalos, o apibendrintai nurodė, jog dėl Tarnybos neveikimo jis patyrė moralinę žalą, psichologinį stresą. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, išanalizavę pareiškėjo nurodytus argumentus (nutarties 18 punktas), priėjo išvadą, kad patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti 100 Eur suma. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada bei konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai, jog dėl negauto atsakymo jis patyrė emocinį išgyvenimą, rūpesčius, papildomas išlaidas, nagrinėjamoje byloje nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, tuo tarpu Tarnybos atsakymo gavimas praleidus terminą, pareiškėjui galėjo sukelti tik nežymų trumpalaikį nepatogumą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į teisės aktuose įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuoto pažeidimo ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į pažeidimo trukmę, kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovo padaryto pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija ir nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, yra adekvati pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

39. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad nagrinėjamoje byloje turi būti atsižvelgiama į Regionų apygardos administracinio teismo sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



Administracinė byla Nr. A-5311-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04574-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 15.5(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=07eb6600f41c11e99681cd81dcdca52c





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. R., I. R., O. L., I. B., dėl įpareigojimo įvykdyti administracines procedūras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas T. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) įpareigoti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministeriją (toliau – ir Ministerija, atsakovas) priimti individualų administracinį sprendimą įgyvendinant žemės paėmimo visuomenės poreikiams (toliau – ir ŽPVP) projektą, įstatymo numatyta tvarka jo valdomam nedalomam daiktui žemės sklypui Nr. (duomenys neskelbtini), kurio tiksli 4350/8710 dalis yra 4,35 ha, atlikti individualų turto vertinimą ir bendros nuosavybės teise pareiškėjams priklausančią dalį 4,35 ha paimti visuomenės poreikiams, teisingai atlyginant; 2) įpareigoti atsakovą, vykdant ŽPVP projektą, priimti individualų administracinį sprendimą, specialiajame plane projektuojamus naujus kelius jiems reikalingą numatytą plotą įtraukti į visuomenės poreikiams reikalingą paimti žemę, vykdant ŽPVP.

2. Teigė, jog pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 21 d. pateikė Ministerijai skundą Nr. 18-09-20_039, kurio prašė jo valdomam nekilnojamam turtui – žemės sklypui Nr. (duomenys neskelbtini), kurio tiksli 4350/8710 dalis yra 4,35 ha, atlikti individualų turto vertinimą ir visą pareiškėjui priklausančią dalį 4,35 ha paimti visuomenės poreikiams. Atsakovas 2018 m. spalio 19 d. raštu Nr. 2-13793 atsisakė tai padaryti, nurodydamas, kad žemės gali būti paimama tik tiek, kiek yra būtina.

3. Pareiškėjo nuomone, atsakovas vilkina priimti prašomą individualų administracinį aktą, neteisingai interpretuoja Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo (toliau – ir Žemės paėmimo įstatymas) nuostatas, pažeidžia objektyvumo, nešališkumo ir teisingumo principus. Nesutiko su atsakovo teiginiu, kad sklypo kadastro procedūros nėra baigtos, dėl ko nepagrįstai nevykdė viešajam administraciniam subjektui priskirtos funkcijos bei pažeidė pareiškėjo teises bei interesus.

4. Nurodė, kad kadastriniai matavimai buvo atlikti dalyvaujant atsakovo atstovams 2018 m. rugpjūčio 20 d., 2018 m. spalio 4 d. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) patikrino kadastrinių matavimų bylą ir 2018 m. spalio 11 d. priėmė sprendimą Nr. 23SK-2164-(14.23.110.), o 2018 m. spalio 18 d. sklypo ribos buvo registruotos valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centre. Kadangi atsakovo atsakymas gautas 2018 m. spalio 20 d., vadinasi atsakovui nebuvo pagrindo vilkinti ir atsisakyti priimti sprendimą. Teigė, jog imdamasis aktyvių veiksmų, pateikė atsakovui 2018 m. lapkričio 11 d. skundą Nr. 18-11-11 043-5, prašydamas pradėti administracinę procedūrą, tačiau 2018 m. lapkričio 22 d. gavo atsakymą Nr. 2-14725, kuriame nurodomos formalios atsisakymo tenkinti prašymą priežastys.

5. Pažymėjo, jog atsakovas nepagrįstai nepriima administracinio akto, taip pažeisdamas Paėmimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, numatančią, kad žemės paėmimo projekto rengėjas, rengdamas žemės paėmimo projektą, projekto sprendinių brėžinyje be kadastrinių matavimų, žymint projektuojamo sklypo ribas, turi būti atliekamas naujų kelių projektavimas.

Kaip matyti iš Specialiojo plano sprendinio, žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) yra numatytas „Rail Baltica“ geležinkelį aptarnaujantis naujas kelias, kuris UAB „Kelprojektas“ projekte nėra pažymėtas, ir tokiu būdu UAB „Kelprojektas“ neišpildo ir pažeidžia Žemės paėmimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte keliamus reikalavimus.

6. Atsakovas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukti pareiškėjui praleidus nustatytą skundo padavimo terminą, o teismui nusprendus skundą nagrinėti – skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Ministerijai ir kitoms institucijoms nuolat teikė skundus, susijusius su vykdoma ŽPVP procedūra, šie skundai buvo nagrinėjami ir į juos buvo laiku pateikiami atsakymai. Susirašinėjimas su pareiškėju vyko elektroniniu paštu. Paskutinis atsakymas išsiųstas pareiškėjui elektroniniu paštu 2018 m. lapkričio 22 d., todėl terminas skundui paduoti suėjo 2018 m. gruodžio 27 d., tačiau pareiškėjas skundą teismui pateikė 2018 m. gruodžio 28 d. ir neprašė atnaujinti praleisto termino. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas su pirminiu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą 2018 m. gruodžio 28 d., vėliau skundą tikslino 2019 m. sausio 21 d. ir 2019 m. vasario 12 d., todėl laikytina, kad yra praleistas vieno mėnesio terminas apskųsti Ministerijos atsakymus.

8. Pažymėjo, kad pareiškėjo patikslintame skunde keliami reikalavimai iš esmės sutampa su pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 20 d. skundais Nr. 18-09-20_039 ir Nr. 18-09-20_40, į kuriuos buvo atsakyta ministerijos 2018 m. spalio 19 d. raštu Nr. 2-13793 (toliau – ir pirmasis atsakymas), ir su skundais Nr. 18-11-05_43-1 ir Nr. 18-11-06_043-3 į kuriuos atsakyta 2018 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 2-14725 (toliau – ir antrasis atsakymas).

9. Atsakovas vertino, jog pareiškėjas klaidingai aiškino Žemės paėmimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi privačios žemės visuomenės poreikiams paimama tik tiek, kiek konkrečiai reikia atitinkamam projektui įgyvendinti. Tai buvo paaiškinta pareiškėjui, atsakant kodėl Ministerija neturi galimybės atsižvelgti į 4350/8710 pareiškėjo sklypo dalį. Ministerija, kaip ŽPVP projektą įgyvendinanti institucija, neturi jokios teisinės galimybės savo nuožiūra spręsti, kiek žemės turi būti paimta iš kiekvieno žemės savininko, o privalo griežtai laikytis teisės aktuose nustatyto reguliavimo. Be to, įvertinant tai, jog iš pareiškėjo turėto 8,71 ha dydžio žemės sklypo, numatyta paimti tik 1,3663 ha dydžio žemės plotą, pareiškėjui likę žemės sklypai yra racionalaus dydžio, turi privažiavimą ir gali būti toliau naudojami pagal pagrindinę jų paskirtį (t. y. žemės ūkio veiklai). Ministerija vertino kaip nepagrįstą pareiškėjo reikalavimą paimti visą žemės sklypą jo nedalant.

10. Nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja, kad būtų atliktas vertinimas jo valdytai daliai, kuri nėra atidalinta, be to pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad ministerija vėluoja atlikti jo sklypo dalies vertinimą. Vadovaujantis Žemės paėmimo įstatymo nuostatomis, individualus turto vertinimas privalo būti atliekamas tokiam žemės sklypui ar žemės sklypo daliai, kurią ketinama paimti visuomenės poreikiams. Tam, kad būtų aišku, kokia konkreti žemės sklypo dalis bus paimta visuomenės poreikiams, privalo būti atlikti kadastriniai matavimai. Nagrinėjamu atveju, turto vertinimas negalėjo būti atliktas, nes nebuvo pabaigti atlikti kadastriniai matavimai. Ministerija informavo pareiškėją raštu ir prašė nekliudyti atlikti kadastrinių matavimų. Žemės paėmimo įstatymas numato, kad turi būti paimama konkreti žemės dalis, todėl ji ir turi būti įvertinta pagal individualų turto vertinimo būdą.

11. Žemės paėmimo įstatymo nuostatose nėra apibrėžtų konkrečių terminų, per kuriuos turi būti atlikti kadastriniai žemės matavimai, parengtas ŽPVP projektas ir atliktas paimamo turto vertinimas, todėl Ministerija negalėjo pažeisti terminų, kurie nėra nustatyti. Žemės paėmimo įstatymo 5 straipsnio 1–2 dalyse nurodyti veiksmai atliekami nuosekliai po ŽPVP procedūros pradžios iki kreipimosi į NŽT su prašymu paimti žemę visuomenės poreikiams. Taigi, pareiškėjo turto vertinimas buvo atliktas tinkamai ir laiku, iškart nustačius sklypų ribas. Dėl pareiškėjo žemės sklypų, kuriuos numatoma paimti visuomenės poreikiams 2018 m. lapkričio 6 d. nepriklausomas turto vertintojas R. M. parengė turto vertinimo ataskaitas.

12. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas savo veiksmais prisidėjo prie proceso vilkinimo, t. y. kelis kartus į sklypą neįsileido matininko, atvykęs į matavimus nesutikdavo su ribų ženklinimu ir nepasirašydavo ribų ženklinimo dokumentų, vengė priimti dokumentus ir pan.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

14. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. XI-1612 „Dėl projekto „Rail Baltica“ pripažinimo ypatingos valstybinės svarbos projektu“ projektas „Rail Baltica“ pripažintas ypatingos valstybinės svarbos projektu (12 straipsnis). Nuspręsta taikyti Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatyme nustatytas procedūras, vykdant žemės, reikalingos ypatingos valstybinės svarbos projektui „Rail Baltica“ įgyvendinti, paėmimą visuomenės poreikiams (2 straipsnis). Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija patvirtinta ypatingos valstybinės svarbos projekto „Rail Baltica“ įgyvendinančia institucija (3 straipsnis). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 438 nutarė pradėti rengti ypatingos valstybinės svarbos projekto „Rail Baltica“ Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas–Lietuvos ir Latvijos valstybių siena specialųjį planą.

15. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 31 (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 31) patvirtino Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas–Lietuvos ir Latvijos valstybių siena specialųjį planą (toliau – ir Specialusis planas) ir pradėjo žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą pagal Specialųjį planą bei nustatė, kad Specialiojo plano sprendiniai turi būti įgyvendinti ne vėliau kaip iki 2025 m. gruodžio 31 d. Specialusis planas paskelbtas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre (numeris yra T00079723), Specialiuoju planu nustatyta geležinkelio linijos trasa Kauno miesto, Kauno rajono, Jonavos rajono, Kėdainių rajono, Panevėžio rajono ir Pasvalio rajono savivaldybių teritorijose.

16. Specialiojo plano pagrindu pradėta Žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, kuri taikoma ir pareiškėjui nuosavybės teise priklausančios žemės atžvilgiu.

17. Nustatė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, pareiškėjui dalinės nuosavybės teise su byloje dalyvaujančiais trečiaisiais suinteresuotais asmenimis priklauso dalis (145/871 bei 725/8710 dalis) 8,7100 ha žemės sklypo, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas). Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje 2017 m. vasario 1 d. įregistruota žyma, kad pradėta žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, kurios pagrindas Vyriausybės nutarimas Nr. 31.

18. Ministerija 2017 m. sausio 23 d. raštu „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžios“ informavo pareiškėją apie pradėtą žemės paėmimo procedūrą pareiškėjo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo atžvilgiu, nurodant, kad bus rengiamas žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektas, kurio rengimo metu bus nustatomos tikslios pareiškėjo žemės sklypo dalies, paimamos visuomenės poreikiams, ribos, bus atliekamas paimamos žemės vertinimas ir kiti įstatyme nustatyti veiksmai.

19. Ministerijos teikimu NŽT direktorius priėmė 2019 m. sausio 24 d. įsakymą Nr. 1P-24-(1.17E) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams (Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas–Lietuvos ir Latvijos valstybių siena Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje) projekto (II dalis, žemės sklypai, proj. Nr. 295-304) patvirtinimo ir dėl suprojektuotų žemės sklypų pertvarkymo, nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo, žemės savininkų nuosavybės teisių įregistravimo nekilnojamojo turto registre“ (toliau – ir NŽT įsakymas), kuriuo buvo patvirtintas ŽPVP projektas Panevėžio rajono savivaldybės teritorijos dalyje, taip pat šiuo įsakymu buvo pertvarkytas pareiškėjo žemės sklypas, nurodyti žemės sklypai, kurie numatomi paimti visuomenės poreikiams, nustatyti pertvarkytų žemės sklypų kadastriniai duomenys. NŽT įsakymo pagrindu žemės sklypas (8,7100 ha) buvo pertvarkytas į šešias dalis.

20. NŽT direktorius 2019 m. vasario 18 d. priėmė keturis ŽPVP aktus: Nr. ŽVP-535-(1.18), ŽVP-534-(1.18), ŽVP-548-(1.18), ŽVP-547-(1.18), kuriais įformino sprendimą paimti atsakovo žemės sklypus visuomenės poreikiams teisingai už juos atlyginant. ŽPVP aktų nuorašai ministerijos 2019 m. vasario 27 d. raštu buvo išsiųsti su prašymu pareiškėjui (ir bendraturčiams) atvykti jų pasirašyti.

21. Byloje esančiais duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas atsakovui bei kitoms institucijoms, kurios dalyvauja žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūroje, teikė skundus, susijusius su vykdoma žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra: 1) 2018 m. rugsėjo 20 d. skundas Nr. 18-09-20_039, 2018 m. rugsėjo 20 d. skundas Nr. 18-09-20_040, 2018 m. rugsėjo 23 d. skundas Nr. 18-09-23_041, į šiuos skundus atsakovas atsakė 2018 m. spalio 19 d. raštu Nr. 2-13793; 2) 2018 m. spalio 29 d. skundas Nr. 18-10-29_044, 2018 m. spalio 29 d. skundas Nr. 045, į šiuos skundus atsakovas atsakė 2018 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. 2-14605; 3) 2018 m. lapkričio 5 d. skundas Nr. 18-11-05_043-1, 2018 m. lapkričio 5 d. skundas Nr. 18-11-05_043-2, 2018 m. lapkričio 6 d. skundas Nr. 18-11-06_043-3, 2018 m. lapkričio 7 d. skundas Nr. 18-11-05_043-4, 2018 m. lapkričio 11 d. skundas Nr. 18-11-11_043-5, į šiuos skundus atsakovas atsakė

2018 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 2-14725.22. Teismas, vertindamas atsakovo prašymą nutraukti bylą, nes pareiškėjas praleido apskundimo terminą, pažymėjo,

jog pareiškėjas skundą teismui pateikė elektroninėmis priemonėmis 2018 m. gruodžio 27 d. 23 val. 58 min., todėl pareiškėjas nėra praleidęs skundo padavimo termino.

23. Nustatyta, kad pareiškėjas atsakovui teiktais skundais dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų įgyvendinant ypatingos valstybinė svarbos „Rail Baltica“ projektą, reikalavo paimti visuomenės poreikiams visą pareiškėjui priklausančią žemės sklypo dalį, atliekant jo žemės sklypo individualų vertinimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui į jo skunduose keliamus klausimus buvo išsamiai atsakyta atsakovo 2018 m. spalio 19 d. raštu Nr. 2-13793, kuriame išaiškinta, kada bus atliekamas paimamo turto įvertinimas, bei išaiškinant, kad valstybės poreikiams gali būti paimama tik tiek žemės, kiek yra būtina.

24. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 5 d. skundu Nr. 18-11-05_043-1, 2018 m. lapkričio 5 d. skundu Nr. 18-11-05_043-2, 2018 m. lapkričio 6 d. skundu Nr. 18-11-06_043-3, 2018 m. lapkričio 7 d. skundu Nr. 18-11-05_043-4, 2018 m. lapkričio 11 d. skundu Nr. 18-11-11_043-5 kėlė analogiško pobūdžio reikalavimus, kurie buvo išdėstyti 2018 m. rugsėjo 20 d. skunde Nr. 18-09-20_039, 2018 m. rugsėjo 20 d. skunde Nr. 18-09-20_040, 2018 m. rugsėjo 23 d. skunde Nr. 18-09-23_041, todėl atsakovas 2018 m. lapkričio 22 d. rašte Nr. 2-14725, nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu pakartotinai skundo nenagrinės, kadangi į skunde keliamus klausimus yra pateiktas atsakymas 2018 m. spalio 19 d. raštu Nr. 2-13793. Atsakovas 2018 m. spalio 19 d. raštu Nr. 2-13793 pareiškėjui atsakė į jo keliamą klausimą dėl naujų kelių projektavimo, nurodydamas, kad Europinio standarto geležinkelio linijos specialiajame plane nurodytų automobilių kelių pertvarkymo sprendiniai yra detalizuojami rengiant ir įgyvendinat žemės paėmimo visuomenės poreikiams vietinės reikšmės automobilių kelių statybai ir rekonstrukcijai dėl Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas–Lietuvos ir Latvijos valstybių siena tiesimo Kauno m. sav., Kauno r. sav., Jonavos r. sav., Kėdainių r. sav., Panevėžio r. sav., Pasvalio r. sav. teritorijose projektą bei, kad bus rengiamas naujas Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektas, kurio pagrindu žemė, reikalinga automobilių kelių pertvarkymui, bus paimama visuomenės poreikiams.

25. Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktas nustato, kad prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą.

26. Teismas sutiko su atsakovo išdėstytais argumentais, kad pareiškėjas klaidingai aiškina Žemės paėmimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad projektą įgyvendinanti institucija turi diskreciją nuspręsti visą ar dalį privačios žemės sklypo paimti visuomenės poreikiams. Ši įstatymo nuostata reglamentuoja ŽPVP pradinį etapą, kai tvirtinant specialųjį planą, jo sprendinių pagrindu sudaromas pirminis žemės sklypų, kurių visą plotą arba jų dalis numatoma paimti visuomenės poreikiams, sąrašas. Sutiktina, kad šie duomenys preliminarūs, kadangi šiame etape nėra tiksliai žinoma ateityje numatomų paimti sklypų tikslūs duomenys (plotai). Į šį sąrašą įrašomi sklypai, kurie visiškai arba tik iš dalies patenka į projekto ribas. Šio sąrašo pagrindu žemės sklypų registro įrašuose įrašomos žymos dėl ŽPVP procedūros pradžios (t. y. reikalingi sklypai užfiksuojami) ir apie procedūros pradžią informuojami sąraše esančių sklypų savininkai (naudotojai). Konkretūs paimami sklypai ar konkrečios jų dalys paaiškėja tik atlikus kadastrinius matavimus ir pagal specialiojo plano sprendinius patvirtinus ŽPVP projektą, t. y. kitame ŽPVP etape. Vadovaudamasis Žemės paėmimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 2 dalies, 9 straipsnio 3 dalies ir 12 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kurios išsamiai reglamentuoja ŽPVP rengimą, ir pagal teismų formuojamą praktiką analogiškose ŽPVP bylose (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis Nr. 3K-3-180-684/2016 ir kt.) teismas priėjo išvadą, kad privačios žemės visuomenės poreikiams paimama tik tiek, kiek konkrečiai reikia atitinkamam projektui įgyvendinti. Pažymėjo, kad ši aplinkybė ir buvo nurodyta atsakovo atsakyme, teiktame pareiškėjui 2018 m. spalio 19 d. raštu Nr. 2-13793, atsakant pareiškėjui, kodėl į jo reikalavimą paimti visuomenės poreikiams jo valdomą 4350/8710 sklypo dalį ministerija neturi galimybės atsižvelgti. Konkrečiam projektui įgyvendinti reikalingų paimti žemės plotų poreikiui nustatyti, vadovaujantis Žemės paėmimo įstatymo nuostatomis, Specialiojo plano sprendinių pagrindu yra rengiamas ir

NŽT direktoriaus tvirtinamas ŽPVP projektas, kurio metu atliekami tikslūs žemės sklypų kadastriniai matavimai, nubraižomos paimamų žemės sklypų ribos ir pan. Ministerija, kaip projektą įgyvendinanti institucija, neturi jokios teisinės galimybės savo nuožiūra spręsti, kiek žemės turi būti paimta iš kiekvieno žemės savininko, o privalo griežtai laikytis teisės aktuose nustatyto reguliavimo.

27. Pareiškėjo reikalavimą atlikti visos jo nuosavybės teise valdomos 8,71 ha dydžio sklypo dalies (t. y. 4350/8710) individualų vertinimą, teismas vertino kaip nepagrįstą. Įvertinus nekilnojamojo turto registro duomenis nustatyta, kad pareiškėjo valdyta žemės dalis nėra atidalinta iš kitų bendraturčių bei nustatyta, kad tarp bendraturčių nėra nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, kurios pagrindu būtų aiški pareiškėjo valdoma žemės sklypo dalis. Žemės sklypo bendraturčiai yra ne tik pareiškėjas, I. R. ir V. R., tačiau ir O. L., I. B. Pagal Žemės paėmimo įstatymą paimti visuomenės poreikiams galima tik tiek žemės, kiek jos reikia konkrečiam projektui įgyvendinti. Individualus turto vertinimas, vadovaujantis Žemės paėmimo įstatymo nuostatomis, privalo būti atliekamas tokiam žemės sklypui ar žemės sklypo daliai, kurią ketinama paimti visuomenės poreikiams. Tam, kad būtų aišku, kokia konkreti žemės sklypo dalis bus paimta visuomenės poreikiams, privalo būti atlikti kadastriniai matavimai. Tik po kadastrinių matavimų atlikimo bei nustačius konkrečiai paimamą žemės sklypo dalį gali būti atliekamas turto vertinimas. Teismas pažymėjo, jog apie tai pareiškėjas buvo informuotas jam pateiktame atsakyme, kuriame ministerija prašė nekliudyti atlikti kadastrinių matavimų, kadangi be jų nebus įmanoma atlikti turto vertinimo. Žemės paėmimo įstatymas numato, kad turi būti paimama konkreti žemės dalis, todėl ji ir turi būti įvertinta Žemės paėmimo įstatymo 13 straipsnio bei Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka pagal individualų turto vertinimo būdą, t. y. kadastriniais matavimais nustatytas konkretus visuomenės poreikiams numatomas paimti sklypas yra įvertinamas kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas pagal Turto ir verslo vertinimo metodikos nustatytus metodus pagal rinkos vertę. Žemės vertė nustatoma atsižvelgiant į pagrindinę jos naudojimo paskirtį ir būdą, ir atsižvelgiant į tą pačia žemės verčių zoną žemės verčių žemėlapiuose patenkančių žemės sklypų sandoriuose, sudarytuose nuo specialiojo plano, kurio pagrindu buvo pradėta ŽPVP, patvirtinimo iki turto vertinimo ataskaitos parengimo, nurodytų kainų pokytį. Sklypo vertė nustatoma pagal jo parametrus, buvusius iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dienos; visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertė nustatoma sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną; savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas ne bet kokio, o būtent konkretaus individualias savybes turinčio žemės sklypo.

28. Žemės paėmimo įstatymo nuostatose nėra apibrėžta konkrečių terminų, per kuriuos turi būti atlikti kadastriniai žemės matavimai, parengtas ŽPVP projektas ir atliktas paimamo turto vertinimas, todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad atsakovas pažeidė terminus. Iš Žemės paėmimo įstatymo 5 straipsnio 1–2 dalių nuostatų matyti, kad šie veiksmai atliekami nuosekliai po ŽPVP procedūros pradžios iki kreipimosi į NŽT su prašymu paimti žemę visuomenės poreikiams. Dėl pareiškėjo žemės sklypų, kuriuos numatoma paimti visuomenės poreikiams, 2018 m. lapkričio 6 d. nepriklausomas turto vertintojas R. M. parengė turto vertinimo ataskaitas Nr. 18-11-314K ir Nr. 18-11-315K.

29. Pažymėjo, kad į pareiškėjo keliamą reikalavimą įpareigoti atsakovą specialiajame plane projektuojamiems naujiems keliams reikalingą numatytą plotą įtraukti į visuomenės poreikiams reikalingą paimti žemę vykdant žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras suformuoti ŽPVP projekte privažiuojamuosius ir kitus kelius, atsakovas atsakė 2018 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 2-14725. Atsakovas rašte nurodė, kad vykdant ŽPVP bus suformuoti visi reikalingi nauji ir koreguojami seni privažiuojamieji keliai, kurių reikės įgyvendinant projektą, ir likę pareiškėjo sklypai turės privažiavimą.

30. Atsakovas nurodė, kad įgyvendinant projektą dėl itin didelės jo apimties ir finansavimo aspektų, ŽPVP procedūras suskaidė į du etapus. Pirmajame etape parengtas ir patvirtintas Žemės paėmimo visuomenės poreikiams Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas–Lietuvos ir Latvijos valstybių siena tiesimo Kauno m. sav., Kauno r. sav., Jonavos r. sav., Kėdainių r. sav., Panevėžio r. sav., Pasvalio r. sav. teritorijose projektas, kuris šiuo metu yra įgyvendinimo stadijoje. Antrajame etape bus parengtas ir patvirtintas Žemės paėmimo visuomenės poreikiams vietinės reikšmės automobilių kelių statybai ir rekonstrukcijai dėl Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas–Lietuvos ir Latvijos valstybių siena tiesimo Kauno m. sav., Kauno r. sav., Jonavos r. sav., Kėdainių r. sav., Panevėžio r. sav., Pasvalio r. sav. teritorijose projektas. Atsakovas nurodė, kad šiuo metu pradedami šio projekto rengimo pradžios darbai. Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad Paėmimo įstatymo nuostatos nenustato draudimo žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto procedūrą išskirti į kelis etapus. Paėmimo įstatymo III skyriuje reglamentuota ŽPVP projektų rengimo, derinimo

ir tvirtinimo tvarka ir pan. Šiose Paėmimo įstatymo nuostatose nustatytos Vyriausybės nutarimu patvirtinto specialiojo plano įgyvendinimo gairės, t. y. nustatytas reikalavimas specialiojo plano sprendinių pagrindu parengti ŽPVP projektus, kuriais būtų išspręsti svarbiausi žemės paėmimo klausimai, t. y. nustatomos ir nubraižomos žemės sklypų ribos, projektuojami keliai ir pan. Ministerija, atsižvelgdama į tai, kad projektas itin didelės apimties, bei į tai, kad projektas yra finansuojamas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų (pradiniame etape lėšų buvo skirta tik geležinkelio vėžės projektui įgyvendinti), priėmė sprendimą Specialųjį planą įgyvendinti dviem etapais, t. y. pirma parengiant ir įgyvendinant geležinkelio vėžės projektą, o gavus finansavimą iš Europos Sąjungos, parengiant ir įgyvendinant kelių projektą.

31. Teismas vertino, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas vilkina atlikti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras. Vyriausybės nutarimu Nr. 31 patvirtino Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas–Lietuvos ir Latvijos valstybių siena specialųjį planą ir pradėjo žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą pagal Specialųjį planą bei nustatė, kad Specialiojo plano sprendiniai turi būti įgyvendinti ne vėliau kaip iki 2025 m. gruodžio 31 d.

32. Įvertinęs teisės aktų normas, reguliuojančias ginčo teisinius santykius, ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad atsakovas, kaip ypatingos valstybinės svarbos projekto „Rail Baltica“ įgyvendinanti institucija, nepažeidė jos veiklą reglamentuojančių teisės nuostatų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas atsisakė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ar vilkino atlikti veiksmus.

III.

33. Pareiškėjas T. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

33.1. Vykdant žemės paėmimą visuomenės poreikiams, Nacionalinė žemės tarnyba yra patvirtinusi žemės paėmimo aktus, bet savininkų žemės nėra pilnai sutvarkytos – nėra suprojektuota privažiuojamųjų kelių ir melioracijos sistemos. Tačiau yra skelbiamas dar vienas žemės paėmimas „Rail Baltica“ projektui – kelių įrengimui. Tampa neaišku, kokiu aktu remiantis yra atliekamas papildomas žemės paėmimas, nes „Rail Baltica“ procedūra yra baigta, kai žemės sklypai įregistruojami valstybės registre ir teisingai atlyginama. Žemės paėmimo procedūra kartojama tuo pačiu Vyriausybės nutarimu Nr. 31. Pareiškėjo vertinimu, tai pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus už visuomenės poreikiams paimamą turtą gauti savalaikį teisingą atlyginimą ir atkurti savo turtą, o ne skaidant etapais vilkinant ŽPVP procedūrą.

33.2. Specialiojo plano sprendinyje (registracijos Nr. T00079723) sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra numatytas „Rail Baltica“ geležinkelį aptarnaujantis naujas kelias, kuris žemės sklypo ribų fragmente nėra pavaizduotas, tokiu būdu yra pažeistas Žemės paėmimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkto reikalavimas. Dėl to yra pažeidžiami pareiškėjo interesai, nes dalis ploto, kuris turės būti paimtas visuomenės poreikiams, projektuojant ir įrengiant naują kelią, nėra įtrauktas į brėžinio sprendinius, o tokiu būdu plotas neįvertintas ir už jį nenumatytas teisingas atlyginimas.

33.3. Pareiškėjas motyvuotai skundė Ministerijos neveikimą ir reikalavo priimti individualų administracinį sprendimą dėl daugybės procedūrinių pažeidimų bei galimų įstatymo nesilaikymo atvejų. Ministerija pateikė atsakymus, tačiau nepriėmė motyvuotų administracinių sprendimų.

33.4. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundus 2018 m. lapkričio 5 d. Nr. 18-11-05_043-1 ir Nr. 18-11-05_043-2 vertino pakartotinais. Teismas nenurodė, kuris skundas laikytinas pakartotiniu, nenurodė motyvų, kodėl jie laikomi pakartotinais, kokiu teisės aktu remiantis grindžiamas toks vertinimas. Pareiškėjas pažymi, kad dėl didelės skundo apimties jis skundą išskaidė į du dokumentus.

33.5. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad kadastriniai matavimai pareiškėjo sklype buvo atlikti 2018 m. rugpjūčio 20 d. ir 2018 m. spalio 17 d., ir duomenys įtraukti į VĮ Registrų centrą. Atsakovo atsakymai, bet ne administracinis sprendimas, buvo pateiktas 2018 m. spalio 19 d., t. y. po kadastrinių matavimų įregistravimo, todėl pareiškėjo vertinimu, teismo sprendime nurodomi tikrovės neatitinkantys faktai, kad pareiškėjas savo skunduose nepateikė naujų faktinių aplinkybių.

33.6. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad projektą įgyvendinanti institucija turi diskreciją nuspręsti paimti visą ar dalį privačios žemės sklypo visuomenės poreikiams. Pareiškėjo teigimu, konkretūs paimami sklypai ar konkrečios jų dalys paaiškėja tik atlikus kadastrinius matavimus. Atsakovas painioja projektui įgyvendinti reikalingą žemės sklypo dydį su žemės dydžiu, kuris reikalingas paimti visuomenės poreikiams.

33.7. Pareiškėjas nesutinka su teismo bei atsakovo teiginiu, kad žemė yra paimama tiek, kiek reikia. Teigia, jog tokios

įstatymo normos nėra.34. Atsakovas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį

atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:35. Pareiškėjas neteisingai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė motyvų, kodėl pareiškėjo skundus vertino

kaip pasikartojančius. Teismas sprendime išsamiai aprašė, kokius reikalavimus savo skunduose išsakė pareiškėjas Ministerijai, nurodė, kuriuose skunduose keliami analogiški reikalavimai, vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatomis.

36. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Ministerija, gavusi jo skundus, turėjo priimti individualų administracinį aktą (sprendimą). Pažymi, kad atsakovas atsiliepime argumentuotai pagrindė, kodėl tokio sprendimo jis negali priimti.

37. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius dokumentus bei šalių argumentus, teisingai konstatavo, kad Ministerija nepažeidė jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, tinkamai vykdė ŽPVP procedūras, laikėsi Žemės paėmimo įstatyme įtvirtintų nuostatų. Teigia, kad Ministerija, siekdama tinkamai įgyvendinti pirmą tokios didelės apimties projektą Baltijos šalyse, parengė Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą, suprojektavo visus reikalingus infrastruktūros objektus, todėl nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad ŽPVP procedūra yra vilkinama.

Teisėjų kolegija


IV.

38. Kai ketinama žemę paimti visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus, projektą įgyvendinanti institucija kreipiasi į Vyriausybę su prašymu priimti nutarimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Projektą įgyvendinanti institucija kartu su prašymu Vyriausybei pateikia ypatingos valstybinės svarbos projekto specialiojo plano (toliau – ir specialusis planas) projektą, parengtą Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) nustatyta tvarka, žemės sklypų, kurių visą plotą arba jų dalis numatoma paimti visuomenės poreikiams, sąrašą, taip pat valstybinės žemės sklypų, kurių valstybinės žemės nuomos ar panaudos sutartis numatoma nutraukti, sąrašą su nurodytais šių plotų savininkais ir (ar) kitais naudotojais ir šių žemės sklypų unikaliais numeriais (Žemės paėmimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis).

39. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektas (toliau – ir žemės paėmimo projektas) yra specialiojo teritorijų planavimo dokumentas, rengiamas šio įstatymo nustatyta tvarka specialiojo plano, nurodyto šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, sprendinių pagrindu. Rengiant žemės paėmimo projektą, gali būti keičiamas specialusis planas, kurio pakeitimai tvirtinami šio įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka. Žemės paėmimo projektas rengiamas siekiant suprojektuoti paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą ir (ar) po žemės sklypo dalies, reikalingos visuomenės poreikiams, padalijimo likusį žemės sklypą (sklypus) (Žemės paėmimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys).

40. Nutarties 38 ir 39 punktuose nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja, kad visuomenės poreikiams paimama tik tiek privačios žemės, kiek yra būtina konkretaus objektyviai egzistuojančio visuomenės poreikio patenkinimui. Tai inter alia (be kita ko) įtvirtinta Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje, kurioje reikalaujama pagrįsti ne tik tą konkretų objektyviai egzistuojantį visuomenės poreikį paimti privačią žemę, bet ir tai, kad jis negalės būti patenkintas, jeigu nebus paimtas konkretus žemės sklypas, taip pat nurodyti konkrečius tikslus, kuriems numatoma panaudoti paimamą visuomenės poreikiams žemę.

41. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta, kad nuosavybė neliečiama (1 dalis); nuosavybės teises saugo įstatymai (2 dalis); nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama (3 dalis).

42. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo praktikoje yra nurodęs, kad ribojant nuosavybės teises, visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama įstatymo pagrindu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir / arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo (žr., pvz., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimą). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje

nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė, – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; paimant nuosavybę visuomenės poreikiams, turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visos visuomenės bei jos narių teisėtų interesų; visuomenės poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui; paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, kad nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei (žr., pvz., 2002 m. rugsėjo 19 d.; 2003 m. kovo 4 d. nutarimus).

43. Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT), aiškindamas Europos žmogaus teisių konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio nuostatas, yra pažymėjęs, kad žinodamos visuomenės poreikius nacionalinės institucijos turi geresnį suvokimą, kas tai yra viešasis interesas, kurio labui gali būti ribojamos nuosavybės teisės, pati sąvoka „viešasis interesas“ yra neišvengiamai plati, o įgyvendindamas socialinę ar ekonominę politiką įstatymų leidėjas neišvengiamai turi plačią vertinimo laisvę. Vis dėlto tokiais atvejais svarbu užtikrinti sąžiningą individo ir visuomenės interesų pusiausvyrą, kad asmuo nepatirtų neproporcingos ir perdėtos naštos (žr., pvz., 2004 m. birželio 22 d. EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimą B. prieš Lenkiją ir jame nurodytą teismo praktiką).

44. Nurodytų teisinių argumentų kontekste teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad projektą įgyvendinanti institucija ne tik kad neturi diskrecijos nuspręsti paimti visą ar dalį privačios žemės sklypo visuomenės poreikiams, tačiau, priešingai, iš Konstitucijos ir įstatymų projektą įgyvendinančiai institucijai kyla pareiga kuo mažiau intervuoti į privačią nuosavybę, kad būtų užtikrinta sąžininga individo ir visuomenės interesų pusiausvyra, kad asmuo nepatirtų neproporcingos ir perdėtos naštos.

45. Šiuo atveju įgyvendinant projektą siekiama visuomenės poreikiams paimti tik dalį pareiškėjo žemės sklypo. Tai atitinka jau minėtą teisinį reglamentavimą.

46. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Žemės paėmimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos reglamentuoja ŽPVP pradinį etapą, kai tvirtinant specialųjį planą, jo sprendinių pagrindu sudaromas pirminis žemės sklypų, kurių visą plotą arba jų dalis numatoma paimti visuomenės poreikiams, sąrašas. Šiame etape nėra identifikuojami numatomų paimti sklypų tikslūs duomenys (plotai). Į sąrašą įrašomi sklypai, kurie visiškai arba tik iš dalies patenka į projekto ribas. Konkrečios paimamų sklypų dalys (plotai) paaiškėja tik atlikus kadastrinius matavimus ir pagal specialiojo plano sprendinius patvirtinus ŽPVP projektą (Žemės paėmimo įstatymo 8, 9, 12 straipsniai).

47. Dėl paimamo žemės sklypo vertinimo. Paimamo žemės sklypo vertinimas Žemės paėmimo įstatymo 13 straipsnio bei Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka atliekamas po Žemės paėmimo projekto patvirtinimo. Pažymėtina, kad vertinimas apima tik paimamą, kaip yra šiuo atveju, žemės sklypo dalį.

48. Teisėjų kolegija neturi teisinių argumentų paneigti atsakovo argumentų, kad įgyvendinant projektą dėl itin didelės jo apimties ir finansavimo aspektų, ŽPVP procedūros suskaidytos į du etapus: pirmajame etape parengtas ir patvirtintas Žemės paėmimo visuomenės poreikiams Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas–Lietuvos ir Latvijos valstybių siena tiesimo Kauno m. sav., Kauno r. sav., Jonavos r. sav., Kėdainių r. sav., Panevėžio r. sav., Pasvalio r. sav. teritorijose projektas, kuris šiuo metu yra įgyvendinimo stadijoje; antrajame etape bus parengtas ir patvirtintas Žemės paėmimo visuomenės poreikiams vietinės reikšmės automobilių kelių statybai ir rekonstrukcijai dėl Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas–Lietuvos ir Latvijos valstybių siena tiesimo Kauno m. sav., Kauno r. sav., Jonavos r. sav., Kėdainių r. sav., Panevėžio r. sav., Pasvalio r. sav. teritorijose projektas, pagrįstumą ir administracinės procedūros teisėtumą.

49. Todėl nepagrįsti yra pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, išdėstyti Nutarties 33.1 ir 33.2 punktuose, nes ŽPVP procedūrų antrajame etape, remiantis tomis pačiomis Žemės paėmimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 1–4 dalių nuostatomis, bus siekiama 8 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų, kur galėtų būti reikšmingi ir pareiškėjo nurodomi aspektai formuojant išperkamos žemės sklypus keliams įrengti. Šiame atliekamų procedūrų etape nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo teises.

50. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas be argumentų pareiškėjo skundus 2018 m. lapkričio 5 d. Nr. 18-11-05_043-1 ir Nr. 18-11-05_043-2 vertino pakartotinais.

51. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti

nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą.

52. Aiškinant šias įstatymo nuostatas, būtina pažymėti, kad faktinių aplinkybių modifikavimas iš esmės nesiremiant naujais argumentais arba argumentus interpretuojant kitokiais būdais, tačiau siekiant to paties rezultato negali būti pagrindu paneigti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto taikymo teisę.

53. Kita vertus, teismo sprendime nurodžius, kad pareiškėjo skundai atsakovo pagrįstai pripažinti pakartotiniais, jų turinio lyginamuoju būdu neįvertinant, negali būti pripažinta, kaip procesinis teismo sprendimo trūkumas, kaip antai, neatsakyta į pareiškėjo argumentus ar sprendimas šioje dalyje yra be motyvų (ABTĮ 86 str. 1–3 dalys, 87 str. 4 d.).

54. Pirmosios instancijos teismas įvertino skundų turinį jo nedetalizuodamas, o prieidamas prie išvados, kad skundai pagrįstai pripažinti pakartotiniais įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė (ABTĮ 56 str. 6 d.).

55. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų skundų dėl pažeistų teisių ir teisėtų interesų ir atsakovo pateiktų atsakymų nepriimant individualių administracinių aktų, teisėjų kolegija pažymi, kad individualiais administraciniais aktais sprendžiamos tokios teisinės situacijos, kai yra teisiniai pagrindai asmeniui nustatyti pareigas arba suteikti tam tikras teises. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi, individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei.

56. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo skundų faktinius ir teisinius argumentus, nenustatė pagrindų keisti administracinių teisinių santykių, panaikinti ar nustatyti naujas administracines teisines prievoles kitiems administraciniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantiems subjektams, pakeisti, nustatyti ar nutraukti teises ar pareigas, kylančias ar galinčias atsirasti pareiškėjui. Todėl konstatuotina, kad nebuvo teisinių pagrindų dėl pareiškėjo skundų priimti individualių administracinių aktų, pareiškėjo apeliaciniame skunde dar vadinamų sprendimais.

57. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo T. R. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



Administracinė byla Nr. eA-1311-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00694-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 41(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0b9a6440f41c11e99681cd81dcdca52c





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Agrovet“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Agrovet“, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Klaipėdos skyriaus 2017 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. SHI-8, 2017 m. kovo 7 d. sprendimus Nr. SFI-15, Nr. SHI-22, Nr. SHI-23 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. (9.8)I-2801.

2. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV), išnagrinėjusi ginčą neteismine tvarka 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. (9.8)I-2801 paliko galioti VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimus Nr. SHI-8, Nr. SFI-15 ir Nr. SHI-22, Nr. SHI-23 (toliau – ir Sprendimai), kuriais buvo nustatyta priverstinė hipoteka pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiam turtui, kurio bendra vertė – 191 688 Eur.

3. Pareiškėjas nurodė, jog VSDFV Klaipėdos skyrius hipotekos kreditoriaus teises nepagrįstai įgijo po to, kai jau buvo įsigaliojęs Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatyme (toliau – ir ĮRĮ) 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas draudimas nustatyti priverstinę hipoteką, t. y. po teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjo teigimu, skundžiamais sprendimais VSDFV Klaipėdos skyrius nesąžiningai paneigė ĮRĮ nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką.

4. Nurodė, kad įkeičiamo turto vertė neturi būti didesnė už hipoteka užtikrinamų reikalavimų sumą, tačiau, nagrinėjamu atveju, turto, kuriam VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimais buvo nustatyta priverstinė hipoteka, vertė, kelis kartus viršijo įsipareigojimo sumą. Teigė, kad VSDFV Klaipėdos skyrius, priverstinės hipotekos objektu parinkdamas turtą, vadovavosi ne proporcingos, bet maksimalios interesų apsaugos principu, pasinaudodamas jam suteiktais įgaliojimais, netinkamai įgyvendindamas jam įstatymu suteiktas teises, priėmė administracinius sprendimus, kurie jo interesams suteikė perdėtą pranašumą, o pareiškėjo turtą suvaržė kelis kartus daugiau nei būtina turimiems įsiskolinimams užtikrinti. Pažymėjo, jog nustatyto turto vertė neatitiko realios turto vertės, be to, sprendimuose nenurodyta, kokia metodika vadovaujantis, buvo nustatytos kilnojamojo turto, t. y. transporto priemonių vertės. Teigė, kad objektyvios turto vertės nustatymą patvirtinančių dokumentų nepateikimas, sudaro pagrindą abejoti įrašytų duomenų teisingumu, todėl pareiškėjo interesai liko neapsaugoti, nes nesudaryta galimybių įvertinti kreditoriaus įrašytų duomenų teisingumo. Pareiškėjo teigimu, skundžiami sprendimai Nr. SHI-8, Nr. SFI-15, Nr. SHI-22, Nr. SHI-23 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.

5. Nurodė, kad Bendrovė yra pajėgi pati laipsniškai sumokėti kreditoriams skolas, todėl neproporcingai taikomos priverstinės poveikio priemonės apsunkina pareiškėjo kompromiso su kreditoriais derinimo procesus ir kenkia restruktūrizavimo procesams. Pažymėjo, kad 2016 m. lapkričio 22 d. Europos Komisija pateikė Europos taisyklių dėl įmonių nemokumo rinkinį, pagal kurį visuotinai Europos Sąjungos mastu pripažįstama, kad pirmenybė turi būti suteikiama įmonės gaivinimui restruktūrizavimo proceso metu, o ne įmonės bankrotui.

6. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2016 m. liepos 6 d., civilinėje byloje Nr. B2-1200-459/2016 UAB „Agrovet“ iškelta restruktūrizavimo byla; Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartimi patvirtintas 33 356,74 Eur, iš jų 32 239,52 Eur valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų už apdraustuosius, 1 109,90 Eur delspinigių, priskaičiuotų už pavėluotą VSD įmokų už apdraustuosius pervedimą ir 7,32 Eur delspinigių, priskaičiuotų už pavėluotą VSD įmokų už autorius, sportininkus, atlikėjus, susijusius su darbo santykiais, pervedimą VSDFV Klaipėdos skyriaus kreditorinis reikalavimas, iš jų 32 770,05 Eur reikalavimas užtikrintas UAB „Agrovet“ turto priverstine hipoteka. Iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo buvo nustatyta priverstinė hipoteka (pirminė) UAB „Agrovet“ turtui: žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turto vertė – 133 250,00 Eur, VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pavaduotojo 2016 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. ĮAS-6E-85 25 356,33 Eur skolos Fondo biudžetui užtikrinimui; žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turto vertė 47 700,00 Eur VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pavaduotojo 2016 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. ĮAS-6E-163 7 509,98 Eur skolos Fondo biudžetui užtikrinimui. Teigė, kad po restruktūrizavimo bylos iškėlimo taikyta pirminė priverstinė hipoteka/įkeitimas turtui, kurio vertė 10 738,00 Eur bei antrinė hipoteka/įkeitimas: VSDFV Klaipėdos skyriaus direktoriaus 2017 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. SHI-8 22 277,12 Eur einamųjų VSD įmokų skolos, susidariusios už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. gruodžio mėn., užtikrinimui RUAB „Agrovet“ turtui – žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendra turto vertė 2 838,00 Eur, nustatyta priverstinė hipoteka (pirminė).

8. Nurodė, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2017 m. kovo 7 d. sprendimais Nr. SHI-22, Nr. SHI-23, 2017 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. SHI-8 einamųjų VSD įmokų skolų VSDFV biudžetui išieškojimas užtikrintas priverstine hipoteka. Pažymi, kad šiam turtui buvo nustatyta priverstinė hipoteka (pirminė) (VSDFV direktoriaus pavaduotojo 2016 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. ĮAS-6E-163) skolos, susidariusios iki restruktūrizavimo bylos UAB „Agrovet“ iškėlimo, išieškojimo užtikrinimui. RUAB „Agrovet“ nuosavybės teise priklausančio žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 133 250,00 Eur, 25 356,53 Eur skolos išieškojimo užtikrinimui VSDFV direktoriaus pavaduotojo 2016 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. ĮAS-6E-85 nustatyta priverstinė hipoteka (pirminė), 12 974,66 Eur einamųjų VSD įmokų skolos, susidariusios už 2017 m. sausio mėn., išieškojimo užtikrinimui VSDFV Klaipėdos skyriaus direktoriaus 2017 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. SHI-22 nustatyta priverstinė hipoteka (antrinė).

9. Nurodė, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus direktoriaus 2017 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. SFI-15 einamųjų VSD įmokų skolos, susidariusios už 2017 m. sausio mėn., užtikrinimui RUAB „Agrovet“ turtui nustatytas priverstinis įkeitimas (pirminis). Pažymi, jog UAB „Agrovet“ restruktūrizavimo plano projekte nurodyta, kad bendrovė turi transporto priemonių, kurių likutinė vertė nurodoma 8 748,99 Eur suma (Restruktūrizavimo plano projekto 6 priedas, 54 psl.). Transporto priemonės Toyota Land Cruiser rinkos vertė nustatyta įvertinus http://www.autoplius.lt 2017 m. vasario 28 d. duomenis. Įvertinus RUAB „Agrovet“ restruktūrizavimo plane nurodytus duomenis apie RUAB „Agrovet“ transporto priemonių likutines vertes, ir atsižvelgiant į tai, jog http://www.autoplius.lt priekaboms įvertinti analogiškų duomenų nerasta, likusių transporto priemonių rinkos vertė nustatyta žymiai didesnė nei nurodyta likutinė vertė RUAB „Agrovet“ restruktūrizavimo plane.

10. Atsakovas teigė, jog VSDFV Klaipėdos skyriui pateiktame UAB „Agrovet“ restruktūrizavimo plano projekte nurodyta, kad bendrovė turi žemės sklypų, kurie veikloje nenaudojami, jie bus parduodami restruktūrizavimo metu. Pažymi, kad skola VSDFV biudžetui kiekvieną mėnesį didėja. Skola VSDFV biudžetui susidariusi po Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą UAB „Agrovet“ įsiteisėjimo dienos Registro duomenimis sudaro 106 752,41 Eur, iš jų 105 573,31 Eur VSD įmokų, priskaičiuotų už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. birželio mėn., 1 179,10 Eur delspinigių. Atsikirtimą grindžia tuo, kad VSDFV Klaipėdos skyrius, jam

http://www.autoplius.lt/

http://www.autoplius.lt/

suteiktos kompetencijos ribose, ir įgyvendindamas Socialinio draudimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje jam iškeltus uždavinius, siekdamas užtikrinti einamųjų VSD įmokų surinkimą ir išieškojimą, teisėtai ir pagrįstai nustatė priverstinę hipoteką (įkeitimą) sprendimais Nr. SHI-8, Nr. SFI-15, Nr. SHI-22, Nr. SHI-23.

11. Nurodo, kad RUAB „Agrovet“ turto – žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė VĮ Registrų centro 2009 m. kovo 30 d. duomenimis – 133 250,00 Eur, o RUAB „Agrovet“ restruktūrizavimo plano projekte pateiktais duomenimis (Restruktūrizavimo plano projekto 12–13 psl.) nurodyto turto vidutinė pardavimo kaina – 53 200 Eur, t. y. ženkliai mažesnė nei įsiskolinimas VSDFV biudžetui.

II.

12. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.13. Teismas informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m.

birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-512-459/2017 pareiškėjui UAB „Agrovet“ iškelta restruktūrizavimo byla, administratoriumi paskirtas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Klaipėdos administratorių biuras“, nutartis įsiteisėjusi. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi RUAB „Agrovet“ restruktūrizavimo byla nutraukta, nutartis įsiteisėjusi 2017 m. liepos 27 d.

14. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintomis hipotekos nuostatomis, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ), Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatomis.

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad valstybinio socialinio draudimo įmokos yra privalomosios, tai einamosios valstybinio socialinio draudimo įmokos privalo būti mokamos nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos. Nei ĮRĮ, nei CK, nei VSDĮ nenustato draudimo reikalavimų, kurie atsirado po to, kai įsiteisėja nutartis iškelti restruktūrizavimo bylą, tenkinti įprasta tvarka, o netenkinus tokių reikalavimų – įmonės atžvilgiu taikyti įstatymų numatytus skolų užtikrinimo būdus. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neteisingai interpretuoja ĮRĮ nuostatas, teigdama, jog pareiškėjo nuosavybės teise valdomam turtui VSDFV Klaipėdos skyrius negalėjo taikyti hipotekos po to, kai įmonei įsiteisėjusia nutartimi buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Pareiškėjui buvo nustatyta skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, VSDFV Klaipėdos skyrius pagal jam suteiktą kompetenciją turėjo teisę priimti ginčijamus sprendimus nustatyti priverstinę hipoteką nekilnojamajam turtui. Iš VĮ Registrų centro išrašo, matyti, kad įmonės nekilnojamajam turtui priverstinė hipoteka buvo įregistruota jau po nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos. Konstatavo, kad VSDFV savo veiksmais nepažeidė ĮRĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto draudimo.

16. Dėl pareiškėjo teiginio, kad VSDFV elgėsi nesąžiningai kitų kreditorių atžvilgiu, teismas nurodė, jog įregistruodamas privertinę hipoteką, skyrius nepažeidė CK, ĮRĮ bei VSDĮ nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokias įstatymų nuostatas VSDFV pažeidė. Tai, kad VSDFV žinojo apie restruktūrizacijos bylos iškėlimą, negali būti laikoma netinkamu jos teisių įgyvendinimu ar kitų kreditorių interesų pažeidimu. Šiuo metu situacija yra pasikeitusi, nes pagal teismų informacinės sistemos Liteko duomenis restruktūrizavimo byla nutraukta.

17. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad įkeisto turto vertė yra didesnė už hipoteka ir įkeitimu užtikrinamų reikalavimų sumą, teismas nustatė, kad pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro 2017 m. lapkričio 20 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatyta vidutinė rinkos vertė – 250,00 Eur; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė – 708,00 Eur; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė – 1 880,00 Eur; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė – 133 250,00 Eur; žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė – 47 700,00 Eur. Minėti nekilnojamieji daiktai nuosavybės teise priklauso pareiškėjui UAB „Agrovet“ ir šiems žemės sklypams įregistruota hipoteka.

18. Teismas nustatė, kad VSDFV Klaipėdos skyrius 2017 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. SHI-8 skolos, kurios dydis 22 277,12 Eur, išieškojimo užtikrinimui nustatė pirminę priverstinę hipoteką turtui, kurio bendra vertė – 2 838,00 Eur (žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 250,00 Eur; žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 708,00 Eur; žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 1 880,00 Eur). VSDFV Klaipėdos

skyriaus 2017 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. SFI-15 skolos, kurios dydis 12 974,66 Eur, išieškojimo užtikrinimui nustatytas pirminis priverstinis įkeitimas turtui, kurio bendra vertė – 7 900,00 Eur (traktoriaus priekaba 2PTS-4, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis reg. Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 300,00 Eur; traktoriaus puspriekabė, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis reg. Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 300,00 Eur; traktoriaus puspriekabė, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis reg. Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 300,00 Eur; transporto priemonė TOYOTA LAND CRUISER, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis reg. Nr. (duomenys neskelbtini) vertė 7 000,00 Eur). VSDFV Klaipėdos skyrius 2017 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. SHI-22 skolos, kurios dydis 40 057,53 Eur, išieškojimo užtikrinimui nustatė pirminę priverstinę hipoteką turtui, kurio bendra vertė – 133 250,00 Eur (žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 133 250,00 Eur). VSDFV Klaipėdos skyrius 2017 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. SHI-23 skolos, kurios dydis 22 277,12 Eur, išieškojimo užtikrinimui nustatė papildomą priverstinę hipoteką turtui, kurio bendra vertė – 47 700,00 Eur (žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 47 700,00 Eur).

19. VSDFV Klaipėdos skyrius 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. SPHI-FI-9 pakeitė VSDFV Klaipėdos skyriaus 2017 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. SHI-22 nustatytos priverstinės hipotekos reikalavimo sumą į 40 057,53 Eur. VSDFV Klaipėdos skyrius 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. SPHI-FI-13 pakeitė VSDFV Klaipėdos skyriaus 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. SPHI-FI-9 nustatytos priverstinės hipotekos reikalavimo sumą į 57 101,84 Eur. Sprendimai pareiškėjui yra įteikti. Taigi, pareiškėjui pagrindines teisines pasekmes sukelia VSDFV Klaipėdos skyriaus 2017 m. kovo 7 d. sprendimas Nr. SHI-22, o 2017 m. balandžio 26 d. ir 2017 m. gegužės 31 d. sprendimai yra šio sprendimo pakeitimai.

20. VĮ Registrų centro duomenimis, hipoteka įkeisto turto vertė yra 183 788,00 Eur. Atsakovo atstovo paaiškinimais, UAB „Agrovet“ skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui bylos nagrinėjimo metu yra 127 176,70 Eur. Įmonės skola Valstybinio socialinio draudimo fondui kas mėnesį didėja. Byloje ginčo dėl skolos dydžio nėra.

21. Įvertinęs Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 718 ir 722 straipsnių nuostatas, teismas darė išvadą, kad priverstinės hipotekos nustatymo metu nėra galimybių nustatyti tikslios įkeisto turto būsimos pardavimo kainos. Tiksli įkeisto daikto vertė paaiškėja tik pardavus jį varžytynėse. Teismas vertino, jog atsakovas pasirinkęs turtą, kurio rinkos vertė yra didesnė nei hipoteka užtikrinamų reikalavimų, nepažeidžia imperatyvių teisės aktų nuostatų, nes vykdymo proceso eigoje turto vertė mažėja ir gauta kaina už įkeistą turtą iš esmės nebėra didesnė nei hipoteka užtikrinamų reikalavimų suma. Pažymėjo, kad hipoteka užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo skola VSDFV kiekvieną mėnesį didėja, todėl šiuo atveju skolininko (pareiškėjo) teisės ir teisėti interesai inter alia (be kita ko) nėra pažeidžiami.

22. Pareiškėjo turtui skundžiamais sprendimais nustatyta pirminė hipoteka (įkeitimas) – 2017 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. SHI-8 (bendra turto vertė – 2 838,00 Eur), 2017 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. SFI-15 (bendra turto vertė – 7 900,00 Eur), o antrinė hipoteka nustatyta 2017 m. kovo 7 d. sprendimais Nr. SHI-22 (su vėlesniais pakeitimais) (bendra turto vertė – 133 250,00 Eur) bei Nr. SHI-23 (bendra turto vertė – 47 700,00 Eur). Tai, kad pardavus turtą gauta kaina būtų mažesnė nei hipoteka (įkeitimu) užtikrinamų reikalavimų suma, patvirtina atsakovo atsiliepime ir posėdžio metu nurodytos aplinkybės, jog RUAB „Agrovet“ restruktūrizavimo plano projekte pateiktais duomenimis (medžiaga Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-512-459/2017 pripažinta nevieša) kai kurio įkeisto turto vidutinė pardavimo kaina yra ženkliai mažesnė nei įsiskolinimas VSDFV biudžetui.

23. Teismas konstatavo, jog nors skundžiamame sprendime nurodyta nekilnojamojo turto vertė yra didesnė už hipoteka užtikrinamų reikalavimų sumą, tačiau kreditoriaus (atsakovo) interesams esminę reikšmę turi iš varžytinių parduodamo turto reali kaina ir užtikrintų reikalavimų suma, todėl šis dydžio neatitikimas laikytinas formaliu ir iš esmės nepažeidžiančiu pareiškėjo teisių ir jos teisėtų interesų.

24. Teismas sutiko su pareiškėjo skundo teiginiu, kad 2017 m. kovo 7 d. sprendime Nr. SFI-15 nėra nurodoma, kokiu principu ir metodais buvo nustatyta transporto priemonių vertė, tačiau atsižvelgdamas į atsakovo atsiliepime pateiktus duomenis, jog vertė buvo nustatyta pagal UAB „Agrovet“ restruktūrizavimo plano projekte nurodytą transporto priemonių likutinę vertę ir į duomenis interneto svetainėje autoplius.lt, sprendė, jog nėra pagrindo netikėti atsakovu, juo labiau, toks vertės nustatymo būdas neprieštarauja teisės normoms, be to, pareiškėjas nenurodė kito objektyvaus būdo nustatyti jo turimo kilnojamojo turto vertę ir nepateikė duomenų, kad priverstinai įkeičiamų objektų rinkos vertės yra žymiai didesnės nei nurodytos skundžiamame sprendime.

https://autoplius.lt/

25. Teismas, pasisakydamas dėl sprendimų atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau –VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams bei įvertinęs sprendimų turinį, pažymėjo, kad šiuose individualiuose administraciniuose aktuose yra duomenys, kurių reikalauja įstatymų normos: sprendimuose nurodyti visi reikšmingi duomenys apie mokesčių mokėtoją (skolininką), apie kreditorių, apie priverstinės hipotekos (įkeitimo) objektą ir apie užtikrinamą reikalavimų sumą, taip pat teisinis tokio sprendimo priėmimo pagrindas. Kadangi visi ginčijami sprendimai yra elektroniniai dokumentai, tai iš į elektroninės bylos medžiagą pateiktų detalių metaduomenų matyti dokumento sudarytojas, dokumento pavadinimas (antraštė), dokumento registravimo data ir numeris, parašą sukūrusio asmens vardas, pavardė, pareigos bei kiti duomenys. Tai, kad pateiktuose dokumentų nuorašuose nėra nurodyta jų priėmimo data, numeris, juos priėmusio asmens vardas, pavardė, parašas bei kiti duomenys, nedaro šių sprendimų neteisėtais ir nepagrįstas, nes tokie duomenys matomi valstybės informacinėje sistemoje bei į bylą pateiktuose metaduomenyse. Tai, kad sprendimuose nėra duomenų, kokiais šaltiniais rėmėsi atsakovas, nurodydamas priverstinai įkeičiamo turto kainas (vertes), ir tai, kad juose yra nurodytas didesnės vertės turtas nei hipoteka užtikrinamų reikalavimų suma, teismo vertinimu, nėra pagrindas juos pripažinti neatitinkančių VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismas konstatavo, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2017 m. vasario 13 d. sprendimas Nr. SHI-8, 2017 m. kovo 7 d. sprendimai Nr. SFI-15, Nr. SHI-22, Nr. SHI-23 ir VSDFV 2017 m. gegužės 4 d. sprendimas Nr. (9.8)I-2801, priimtas išnagrinėjus ginčą neteismine tvarka, yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo juos panaikinti.

26. Teismas atmetė pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, kadangi skundas atmestas.

III.

27. Pareiškėjas UAB „Agrovet apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą.

28. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:28.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad VSDFV Klaipėdos skyrius turėjo teisę taikyti priverstinę hipoteką. Pažymi, kad

ĮRĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas draudimas taikyti priverstinę hipoteką nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. birželio 28 d. nutartimi pareiškėjui iškėlė restruktūrizavimo bylą (nutartis įsiteisėjo 2017 m. sausio 13 d., Lietuvos Apeliaciniam Teismui išnagrinėjus skundus). Restruktūrizavimo byla nutraukta Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2017 m. liepos 27 d. VSDFV Klaipėdos skyriaus ir VSDFV sprendimai buvo priimti, esant įtvirtintam draudimui nustatyti priverstinę hipoteką įmonės turtui.

28.2. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nesiaiškino, iš kokių nepriemokų susidarė įsiskolinimas VSDFV, kuriam VSDFV Klaipėdos skyrius pritaikė priverstinę hipoteką pareiškėjui priklausančiam turtui. Teismas nenustatė, per kokį laikotarpį susidarė įsiskolinimas Sodros biudžetui, t. y. neįvertino, kokia įsiskolinimo dalis atsirado iki restruktūrizavimo bylos pareiškėjui iškėlimo dienos. Teismas neatsižvelgė, kad pareiškėjo įsiskolinimo suma VSDFV buvo įtraukta į teismo patvirtiną pareiškėjo kreditorinių reikalavimų sąrašą.

28.3. VSDFV Klaipėdos skyrius, nustatydamas priverstinę hipoteką po restruktūrizacijos bylos iškėlimo, pasinaudojo savo išimtine prerogatyva reikalauti papildomų užtikrinimo priemonių ne tik einamųjų įsiskolinimų įvykdymo užtikrinimui, bet dar ir tik galimai ateityje atsirasiančių įsipareigojimų, kai kiti kreditoriai to padaryti negalėjo dėl iškeltos restruktūrizavimo bylos. VSDFV Klaipėdos skyrius ir VSDFV skundžiamais sprendimais nesąžiningai paneigė ĮRĮ nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką.

28.4. Pažymi, kad tuomet, kada nustatoma priverstinė hipoteka (ir/ar įkeitimas) turi būti teisingai įvertinta, ar priverstinės hipotekos nustatymas nesuvaržys skolininko teisių ir interesų labiau, negu yra būtina turtinių reikalavimų įvykdymui užtikrinti.

28.5. Nesutinka su VSDFV Klaipėdos skyriaus paaiškinimu, kad pareiškėjo skola VSDFV kas mėnesį didėja bei Teismo vertinimu, kad nekilo tarp šalių ginčas dėl pareiškėjo didėjančio įsiskolinimui VSDFV. Pareiškėjas teigia, kad proceso metu teikė teismui rašytinius įrodymus, kad mažinamas ne tik įsiskolinimas, bet ir mokamos privalomos einamosios įmokos Sodros biudžetui. Be to, atsakovas pateikė teismui VSDFV duomenų išrašą apie sumažėjusį pareiškėjo įsiskolinimą, tačiau šias aplinkybes teismas įvertino priešingai. Pažymi, kad apeliacinio skundo padavimo metu skola yra dar sumažėjusi, todėl vertina, kad teismas klaidingai nustatė faktines aplinkybes ir tai galėjo lemti nepagrįstą sprendimo

priėmimą.28.6. Pažymi, kad iš viso pareiškėjo skolinis įsipareigojimas VSDFV yra užtikrintas priverstine hipoteka ir priverstiniu

įkeitimu už 191 688 Eur sumą, o skolinis įsipareigojimas šiuo metu yra 123 028,66 Eur, t. y. priverstine hipoteka ir priverstiniu įkeitimu ženkliai viršytas mastas. Priverstine hipoteka ir priverstiniu įkeitimu įkeičiamo turto vertė neturi būti didesnė už hipoteka ar įkeitimu užtikrinamų reikalavimų sumą, tačiau pareiškėjos turto vertė, kuriam VSDFV Klaipėdos skyrius sprendimais nustatė priverstinę hipoteką, kelis kartus viršija pareiškėjo įsipareigojimų VSDFV sumą. Nesutinka su teismo pozicija, kad priverstinai taikytas įkeitimas didesnę vertę nei įsiskolinimas pareiškėjo turtui yra tik formalus neatitikimas, kuris iš esmės nepažeidžia pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Akcentuoja, kad pakanka vieno pareiškėjo turto, t. y. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė – 133 250,00 Eur, kad būtų užtikrintas esamas įsiskolinimas Sodros biudžetui.

29. Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

30. ĮRĮ 23 straipsnio 3 dalyje patvirtina, kad į kreditorių sąrašą įtraukiami tik tie kreditorių reikalavimai, kurie atsirado iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Visi kiti reikalavimai, t. y. atsiradę jau iškėlus restruktūrizavimo bylą, turi būti tenkinami įprasta tvarka, o tokių reikalavimų netenkinančios įmonės atžvilgiu gali būti taikomi įstatymų numatyti skolų užtikrinimo būdai. Teismo nutartis dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB „Agrovet“ įsiteisėjo 2016 m. liepos 6 d., todėl nuo 2016 m. liepos 6 d. pareiškėjas UAB „Agrovet“ turėjo pareigą mokėti einamąsias VSD įmokas į Fondo biudžetą Socialinio draudimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad valstybinio socialinio draudimo įmokos yra privalomosios ir jos turi būti mokamos nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos.

31. Sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas netinkamai interpretuoja ĮRĮ nuostatas, jog VSDFV Klaipėdos skyrius negalėjo taikyti hipotekos po to, kai įmonei buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Pareiškėjui buvo nustatyta skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, todėl VSDFV Klaipėdos skyrius pagal jam suteiktą kompetenciją turėjo teisę priimti ginčijamus sprendimus nustatyti priverstinę hipoteką nekilnojamajam turtui. Iš VĮ Registrų centro išrašo, matyti, kad įmonės nekilnojamajam turtui priverstinė hipoteka buvo įregistruota jau po nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos. VSDFV savo veiksmais nepažeidė ĮRĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto draudimo.

32. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad teismas netyrė ir nesiaiškino aplinkybių, dėl kokių nepriemokų susidarė įsiskolinimas VSDFV. Nurodo, jog nors teismo sprendime nėra pasisakyta, tai nereiškia, jog šios aplinkybės teismui buvo nežinomos ir jų nevertino. Po restruktūrizavimo bylos iškėlimo, skola biudžetui Registro duomenimis sudarė 106 752, 41 Eur, iš jų 105 573,31 Eur VSD įmokų, priskaičiuotų už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. birželio mėn., 1 179,10 Eur delspinigių. Registro 2018 m. kovo 5 d. duomenimis, UAB „Agrovet“ skola biudžetui sudaro 119 451,45 Eur, iš jų 112 195,99 Eur VSD įmokų ir 7 255,46 Eur delspinigių.

33. Nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl turto vertės nustatymo. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė jokių argumentų, kuo remiantis UAB „Agrovet“ įkeisto turto vertė yra ženkliai didesnė nei ji nurodyta skundžiamuose VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimuose. Nurodo, jog pirminė hipoteka įregistruota 10 738,00 Eur vertės turtui, antrinė – 180 950,00 Eur vertės turtui. Sutinka su teismo išvada, kad turto vertės nustatymo būdas neprieštarauja teisės aktų normoms, todėl pripažįstamas tinkamu, taip pat, kad įkeisto turto vidutinė pardavimo kaina yra ženkliai mažesnė nei įsiskolinimas VSDFV biudžetui.

34. Nesutinka su teiginiu, kad priverstine hipoteka įkeisto turto vertė viršija įsipareigojimų VSDFV sumą, dėl ko pažeidžiamos pareiškėjo teisės. Nurodo, jog teismas, vertindamas, ar buvo suvaržytos pareiškėjo teisės labiau, nei yra būtina, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, CPK nuostatomis, bei darė pagrįstą išvadą, kad atsakovo pasirinktas turtas, kurio rinkos vertė yra didesnė nei hipoteka užtikrinamų reikalavimų suma, nepažeidžia teisės aktų nuostatų.

35. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi analogiški kaip ir VSDFV Klaipėdos skyriaus atsiliepime, išdėstyti nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai.

Teisėjų kolegija


IV.

36. Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatyme (toliau – ir ĮRĮ) 8 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę hipoteką, servitutus, uzufruktą, įskaityti reikalavimus, įkeisti, parduoti ar kitaip perduoti įmonės turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti. Šio punkto apribojimai netaikomi gavus teismo leidimą šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais.

37. Vadovaujantis ĮRĮ 8 straipsnio 4 punktu, restruktūrizuojama įmonė moka visas einamąsias įmokas.38. Restruktūrizuojamos įmonės einamosios įmokos (toliau – ir einamosios įmokos) – visi įmonės ūkinei komercinei

veiklai užtikrinti reikalingi mokėjimai ir įmokos, įskaitant ir privalomąsias, kurie (kurios) mokami (mokamos) įmonės restruktūrizavimo metu, pradedant nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos (ĮRĮ 2 str. 9 d.).

39. Šis teisinis reglamentavimas suponuoja, kad einamąsias įmokas, tarp jų ir privalomąsias VSD įmokas, restruktūrizuojama įmonė pradeda mokėti nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos.

40. Įstatyme nėra nustatyta draudimo po restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo susidarančių privalomųjų mokėjimų įsiskolinimo – neįvykdytos esamos prievolės įvykdymui užtikrinti taikyti priverstinę hipoteką pagal CK 4.175 straipsnio 3, 4 dalių, 4.176 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas.

41. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. birželio 28 d. nutartimi pareiškėjui iškėlė restruktūrizavimo bylą. Ši nutartis įsiteisėjo 2017 m. sausio 13 d. Restruktūrizavimo byla nutraukta Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2017 m. liepos 27 d.

42. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartimi patvirtintas 33 356,74 Eur Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus kreditorinis reikalavimas. Skola Fondo biudžetui, susidariusi po Klaipėdos apygardos teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą UAB „Agrovet“, įsiteisėjimo dienos pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro 2017 m. liepos 17 d. duomenis sudarė 106 752, 41 Eur, tarp jų 105 573,31 Eur VSD įmokų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. birželio mėn., ir 1 179,10 Eur delspinigių.

43. Nurodyto teisės aiškinimo ir faktų vertinimo pagrindu teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. vasario 13 d. sprendimas Nr. SHI-8 ir 2017 m. kovo 7 d. sprendimai Nr. SFI-15, Nr. SHI-22, Nr. SHI-23 dėl priverstinės hipotekos nustatymo priimti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo. Šiais sprendimais nustatyta privalomąja hipoteka (CK 4.175 str. 3, 4 dalys, 4.176 str.) užtikrintas esamų, po įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo nutarties įsiteisėjimo atsiradusių, prievolių įvykdymas.

44. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad prievolių užtikrinimo mastas viršijo prievolės dydį ir tai, kad pareiškėjas nuolat mažina įsiskolinimą, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjimo dalykas yra faktinės ir teisinės situacijos, buvusios ginčijamų sprendimų dėl priverstinės hipotekos taikymo priėmimo metu, vertinimas. Byloje surinkti įrodymai patvirtina Nutarties 42 punkte nurodytus duomenis apie pareiškėjo įsiskolinimus. Skirtumas tarp įsiskolinimo sumos ir turto, kuriam nustatyta priverstinė hipoteka, vertės pagal VĮ Registrų centro duomenis byloje yra nustatytas, dėl to nesiginčija ir atsakovas. Tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu teisės taikymo vertinimu kalbant apie CK 4.192 straipsnio 7 dalies nuostatas dėl hipotekos kreditoriaus teisių įgyvendinimo ir CPK 681, 718, 722 straipsniuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nustatantį turto pardavimo iš viešųjų varžytinių taisykles parduodamo turto kainos formavimo aspektu. Tai suponuoja, kad nustatytieji skirtumai negali būti vertinami kaip neprotingi ir pažeidžiantys skolininko teises.

45. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



Administracinė byla Nr. eP-85-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02377-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 60.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sigeras“ prašymo atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-3828-821/2018 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sigeras“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Sigeras“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. SP1-2349(11.2.12E), kuriuo pareiškėjas įpareigotas grąžinti 9 423,51 Eur dydžio permoką.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 21 d. nutartimi priėmė pareiškėjo atsisakymą nuo skundo ir bylą nutraukė.

Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą dėl proceso

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=14f409b0f41c11e99681cd81dcdca52c

atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-3828-821/2018, kuriuo prašo atnaujinti procesą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu).

ABTĮ 161 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą, taip pat priimtą nagrinėti prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija. Nagrinėjant prašymo priėmimą, mutatis mutandis (su (būtinais) atitinkamais pakeitimais) vadovaujamasi šio įstatymo 33 straipsniu, taip pat patikrinama, ar prašymas atitinka šio įstatymo 157, 158, 159 ir 160 straipsniuose nustatytus reikalavimus.

Pagal ABTĮ 159 straipsnio 1 dalį prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienų metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. I-3828-821/2018, kuria užbaigtas šios administracinės bylos procesas, priimta 2018 m. lapkričio 21 d. (įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 29 d.), o pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas 2019 m. rugsėjo 27 d.

Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, jog naujai paaiškėjusi aplinkybė, dėl kurios turi būti atnaujinta administracinė byla yra ta, kad jam atstovavęs advokatas savarankiškai, nepasitaręs ir nepranešęs pareiškėjui, atsisakė skundo administracinėje byloje Nr. I-3828-821/2018, o pareiškėjas apie šią aplinkybę sužinojo tik 2019 m. rugpjūčio 29 d., kuomet kita UAB „Sigeras“ atstovė susipažino su administracinės bylos Nr. eI-7331-386/2019 medžiaga, kurioje yra paminėta aplinkybė dėl skundo atsisakymo administracinėje byloje Nr. eI-3828-821/2018.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo aplinkybes dėl ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti skaičiavimo, pirmiausia pažymi, kad pagal šią teisės normą prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo apie nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo buvimą, bet ir nuo turėjimo sužinoti apie tokias aplinkybes momento. Nustačius, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis subjektas apie jo nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą turėjo sužinoti anksčiau, nei jo nurodomas sužinojimo momentas, prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo nurodomo sužinojimo momento, bet nuo turėjimo sužinoti apie nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą momento (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-16/2009; 2016 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-7-146/2016).

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

ABTĮ įtvirtintų terminų prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, jų pasibaigimo teisinėms pasekmėms vertinti taikytinos bendros ABTĮ įtvirtintos procesinius terminus reglamentuojančios normos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015; kt.).

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatymo nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-31-756/2016). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas termino paduoti prašymą dėl

proceso atnaujinimo pradžios skaičiavimas, pažymi, kad pagal į bylą pateiktą 2018 m. liepos 13 d. išrašą iš Sutarties dėl teisinės pagalbos (šiame išraše nurodoma apie atstovavimą administracinėje byloje), pareiškėjas advokatui L. S. suteikė teisę veikti kaip pareiškėjo atstovui administracinėje byloje su visomis teisėmis suteiktomis pareiškėjui (iš jų ir teisę atsiimti ar atsisakyti skundo, gauti iš teismo įstaigos su pareiškėju susijusius dokumentus; kt.). Taigi pareiškėjas administracinėje byloje veikė per atstovą (ABTĮ 47 str. 1 d.).

ABTĮ 47 straipsnyje yra įtvirtintas procesinio atstovavimo institutas, kurio esmė yra ta, jog procesinis atstovas veikia procese atstovaujamojo vardu ir interesais, neperžengdamas jam suteiktų įgaliojimų ribų; procesinis atstovavimas apima kelių subjektų tarpusavio teisinius santykius: atstovaujamojo ir atstovo (vidinis atstovavimo aspektas), atstovo ir teismo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų proceso dalyvių (išorinis atstovavimo aspektas). ABTĮ 47 straipsnyje nustatytu teisiniu reglamentavimu, kad advokato įgaliojimai patvirtinami advokato su klientu pasirašyta sutartimi ar sutarties išrašu, užtikrinamas ne tik tinkamas procesinis atstovavimas, dalyvaujant kvalifikuotiems teisininkams, bet kartu principo, kad „tas, kuris veikia per atstovą, veikia pats“, įgyvendinimas.

Pažymėtina, kad 2018 m. liepos 13 d. išraše iš Sutarties dėl teisinės pagalbos nėra nurodyta jokių išimčių dėl pareiškėjo atstovui suteiktų teisių atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, iš jų ir gauti teismo priimtus procesinius sprendimus. Pagal bylos duomenis pareiškėjo pasirinktam atstovui pirmosios instancijos teismas išsiuntė 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties nuorašą per Elektroninių paslaugų posistemį 2018 m. lapkričio 21 d. Taigi pareiškėjas nutartį, kuria buvo priimtas pareiškėjo atsisakymas nuo skundo ir byla buvo nutraukta, gavo 2018 m. lapkričio 21 d., nutarties neapskundė (nesikreipė į teismą su atskiruoju skundu) ir ji įsiteisėjo, o tai reiškia, kad pareiškėjui aplinkybė apie tai, jog atstovas galbūt nepagrįstai atsisakė nuo skundo ir dėl to byla buvo nepagrįstai nutraukta, turėjo paaiškėti 2018 m. lapkričio 21 d., ir kai nutartis įsiteisėjo, pareiškėjas turėjo kreiptis į teismą per tris mėnesius su prašymu dėl proceso atnaujinimo, jei laikosi pozicijos, kad jo nurodoma naujai paaiškėjusi procesinio pobūdžio aplinkybė yra būtent ta aplinkybė, dėl kurios galėtų būti atnaujinamas procesas pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą, prašymas atnaujinti praleistą terminą nepaduotas, todėl pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą atsisakytina priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p., 159 str. 1 d. ir 161 str. 1 d.).

Pareiškėjas už prašymą dėl proceso atnaujinimo sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį (tai patvirtina į bylą pateiktas Lėšų pervedimo nurodymas Nr. 1211). ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai atsisakoma priimti skundą (prašymą, pareiškimą) arba jie grąžinami pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui grąžintinas 22,50 Eur žyminis mokestis. Pareiškėjui žyminį mokestį turi grąžinti Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 159 straipsnio 1 dalimi ir 161 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sigeras“ prašymą dėl proceso atnaujinimo Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-3828-821/2018.

Grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Sigeras“ 22,50 Eur (dvidešimt du eurus ir 50 euro centų) žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-4242-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03682-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 34.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akepus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akepus“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Akepus“ (toliau – ir pareiškėjas, Įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – Departamentas) 2018 m. rugsėjo 20 d. nutarimą taikyti ekonomines sankcijas už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus Nr. ATK2-139/18 (toliau – skundžiamas nutarimas, Nutarimas) ir bylą nutraukti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:2.1. Nutarimas, kuriuo Įmonei paskirta 360 Eur bauda, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Nutarimu pareiškėjas nubaustas dėl

to, kad pardavė nepilstomus alkoholinius gėrimus Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ, Įstatymas) draudžiamu laiku ir neužtikrino parduotų alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje, t. y. konstatuotas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimas. Faktinės pažeidimo aplinkybės fiksuotos neplaninio patikrinimo metu, Departamentui surašant 2018 m. rugpjūčio 9 d. patikrinimo protokolą Nr. ATK2-172 (toliau – ir Patikrinimo protokolas). Alkoholinių gėrimų pardavimo metu be L. S. bei pačių pirkėjų baro viduje nieko nebuvo, dėl to šios faktinės aplinkybės nustatytos pagal šių asmenų paaiškinimus. Pareigūnai atlikę patikrinimą iš lauko nufilmavo kaip įeina ir išeina pirkėjas. Patikrinimo metu buvo užfiksuoti labai trumpi L. S. paaiškinimai ir vėliau (2018 m. rugpjūčio 10 d.) policijos pareigūnų persiųsti labai neišsamūs pirkėjų paaiškinimai. Nagrinėjant bylą Departamente L. S., pirkėjai, ar pareigūnai apklausti nebuvo. Byloje nėra nei vieno pareigūno, dalyvavusio baro patikrinime, tarnybinio pranešimo. Savo paaiškinime darbdaviui pardavėja L. S. nurodė, kad ji pardavė pilstomus alkoholinius gėrimus, dalinai įpiltus į vienkartines stiklines, prieš tai perspėjusi pirkėjus, kad įsigytų alkoholinių gėrimų išsinešti iš baro negalima. Po patikrinimo buvo surašytas Patikrinimo protokolas, kuris įteiktas pareiškėjo darbuotojai L. S., tačiau, kaip pažymėjo pareiškėjas, darbuotoja negali būti laikoma pareiškėjo įgaliotu atstovu, nes L. S. nesuteikta teisė atstovauti pareiškėjo santykiuose su Departamentu ar

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f9671ed0f41b11e99681cd81dcdca52c

nagrinėjant bylą Departamente. L. S. taip pat neįgaliota teikti paaiškinimus pareiškėjo vardu ir galėjo būti apklausiama ne kaip įgaliotas Įmonės atstovas, o tik kaip liudytojas, ar asmuo, kuris traukiamas administracinėn atsakomybėm už padarytą administracinį nusižengimą.

2.2. AKĮ ar kiti teisės aktai (tame tarpe ir reguliuojantys mažmeninę prekybą) nenurodo, kas laikytina pilstomu alkoholiniu gėrimu. Vertinant sąvoką „pilstomi alkoholiniai gėrimai“ akivaizdu, kad išpylus nors dalį gėrimo iš gamyklinės pakuotės, pagal faktą šis gėrimas tapo išpilstytu, t. y. vertintinas kaip pilstomas. Šiuo atveju įpiltą gėrimą į stiklinę pirkėjai išgėrė ir tik po to priėmė sprendimą išsinešti iš baro nepabaigtus gerti alkoholinius gėrimus. Pareiškėjo požiūriu, faktas, kad dalis gėrimo buvo išpilta į vienkartinę vartojimui skirtą stiklinę, leidžia teigti, kad buvo parduotas pilstomas alkoholinis gėrimas. Įstatyme nėra nustatyta, kas laikytina pilstomu alkoholiniu gėrimu, ar kokiomis priemonėmis turi būti užtikrinama, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami įsigijimo vietoje. L. S. (tuo pačiu ir pareiškėjo) veiksmai parduodant alkoholinius gėrimus, kai prekybos vietoje buvo iškabinti informaciniai pranešimai, pirkėjai papildomai žodžiu įspėjami, kad alkoholiniai gėrimai gali būti vartojami tik įsigijimo vietoje, įsigytų alkoholinių gėrimų pardavimas tik išpylus dalį jų į stiklinę, visiškai atitiko proporcingumo principą. Nesant konkretaus teisinio reglamentavimo, kokios priemonės pripažintinos tinkamu įstatymo reikalavimų įgyvendinimu, negali būti konstatuojama, kad šiuo atveju pareiškėjas nesiėmė pakankamų veiksmų užtikrinti, kad Įstatyme nustatytu draudžiamu laiku būtų parduodami tik pilstomi alkoholiniai gėrimai ir tik vartoti vietoje. Pareiškėjas negali būti atsakingas už pirkėjų veiksmus po alkoholinių gėrimų įsigijimo momento. Nėra jokių objektyvių įrodymų, kad L. S. žinojo ar galėjo žinoti, kad pirkėjai, išgėrę dalį išpilstyto alkoholinio gėrimo, ruošiasi išsinešti juos neišgertus iki galo. Alkoholiniai gėrimai buvo parduoti pirkėjams vartoti vietoje (bare). Tai rodo, kad prieš parduodama alkoholinius gėrimus pardavėja juos pilnai atidarė ir paėmė kamštelius, dalį alkoholinio gėrimo iš butelių išpylė į stiklines, bare aiškiai matomose vietose (ant išėjimo durų yra pakabinti skelbimai apie alkoholio vartojimą vietoje ir draudimą išsinešti), be to, bare sudarytos tinkamos sąlygos vartoti gėrimus vietoje.

2.3. Priimant Nutarimą buvo pažeistos pagrindinės priėmimo procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl paskirta ekonominė sankcija ir pats Nutarimas negali būti vertinami kaip pagrįsti ir teisėti. Surašytas Patikrinimo protokolas neatitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies reikalavimų, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) reikalavimų. Įmonės darbuotoja L. S. nelaikytina tinkamu pareiškėjo atstovu. Patikrinimo metu pareiškėjas nebuvo tinkamai atstovaujamas, neužtikrintos jo teisės duoti paaiškinimus, susipažinti su bylos medžiaga, neužtikrinta teisė į gynybą. Patikrinimo metu nepagrįstai nepaimti pirkėjų įsigyti alkoholiniai gėrimai. Įstatymo pažeidimai nebuvo įforminti teisės aktų nustatyta tvarka, pažeistos pagrindinės procedūros. Nors Patikrinimo protokolas, kuriame buvo nustatyti tariamai pareiškėjo padaryti AKĮ pažeidimai, turėjo būti surašomas tik dalyvaujant pareiškėjui (pareiškėjo vadovui ar jos įgaliotam atstovui), Departamentas į Patikrinimo protokolo surašymą pareiškėjo bei jo atstovų nekvietė ir atskirai apie Patikrinimo protokolo surašymą pareiškėjo neinformavo.

2.4. Neplaninis patikrinimas pas pareiškėją buvo atliktas neteisėtai. Pavedime nurodyta, kad neplaninis patikrinimas atliekamas pagal Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 364 straipsnio 12 dalies 1 punktą ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) Vilniaus m. 6–ojo policijos komisariato 2018 m. liepos 31 d. raštą Nr. 10-S-73552 (toliau – Raštas). Raštas negali būti vertinamas kaip VAĮ (364 str. 12 d. 1 p.) numatytas „viešojo administravimo subjekto motyvuotas prašymas ar pavedimas atlikti ūkio subjekto veiklos patikrinimą“, nes jame nenurodyta, kad ruošiamasi atlikti neplaninį Įmonės patikrinimą ir tokio patikrinimo priežastys. Pavedime taip pat nenurodoma, kad neplaninis patikrinimas bus atliekamas kartu su kita institucija.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

3.1. Atliekant neplaninį patikrinimą, buvo nustatyta, jog 2018 m. rugpjūčio 9 d. apie 20.55 val. pareiškėjo viešojo maitinimo vietoje (bare), (duomenys beskelbtini), Įmonės darbuotoja L. S., veikdama pareiškėjo vardu, naudai ir interesais, pirkėjams D. R. ir A. J. pardavė nepilstomus alkoholinius gėrimus gamyklinėje taroje, kuriuos pirkėjai išsinešė iš baro. Tokiu būdu, pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą, draudžiantį prekiauti alkoholiniais gėrimais pirmadieniais – šeštadieniais iki 10 val. ir nuo 20 val., o sekmadieniais – iki 10 val. ir nuo 15 val. viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams

gėrimams ir tik vartoti vietoje.3.2. Skunde dėstomi argumentai yra subjektyvus faktinių aplinkybių vertinimas bei pasirinkta gynybinė taktika siekiant

išvengti atsakomybės. Pareiškėjas nepagrįstai tapatina alkoholinius gėrimus, esančius atidarytoje pakuotėje (iš dalies nupiltus), su pilstomais alkoholiniais gėrimais. Iki 2018 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte sąvoka „pilstomi alkoholiniai gėrimai“ buvo atribota nuo sąvokos „alkoholiniai gėrimai atidarytoje pakuotėje“. Prekybos vietose alkoholiu gali būti prekiaujama tiek gamyklinėse pakuotėse, tiek ir įpylus (išpylus) į vartojimui pritaikytą tarą (stiklinę, bokalą, taurę ir pan.), tačiau kadangi viena iš Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte būtinųjų sąlygų yra alkoholio vartojimas vietoje, logiška, jog sąvoka „pilstomas alkoholinis gėrimas“ Įstatymo prasme gali būti siejama tik su prekyba vartojimui vietoje. Tam, kad alkoholis būtų pritaikytas vartoti vietoje, jis turi būti tinkamai pateiktas vartotojui, t. y. tam pritaikytoje taroje – stiklinėje, taurėje ar pan., todėl darytina išvada, kad tik iš gamyklinės pakuotės į vartojimui pritaikytą tarą išpiltas alkoholis yra laikomas pilstomu. Toks Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto aiškinimas atitiktų įstatymo leidėjo tikslus mažinti alkoholio vartojimą ir paplitimą, kadangi iš gamyklinės pakuotės į tiesioginiam vartojimui pritaikytą tarą supilto alkoholinio gėrimo transportavimas ar dalinimasis, o tuo pačiu ir paplitimas, tampa daug sudėtingesnis. Departamento pozicija sutampa su „pilstomo alkoholinio gėrimo“ sąvokos aiškinimu, kuris pateiktas įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo nutartyje, kuri, beje, suformuota vienoje iš pareiškėjo darbuotojų administracinio nusižengimo bylų (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-358-626/2018). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pardavė nepilstomus alkoholinius gėrimus. Pažymėjo, kad vien šios aplinkybės yra pakankamas pagrindas pareiškėjo atsakomybei už Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimus kilti.

3.3. Pareiškėjas neužtikrino alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje – akivaizdu, kad parduodamas alkoholinius gėrimus gamyklinėje pakuotėje, nesudarant patogių sąlygų alkoholinius gėrimus vartoti vietoje ūkio subjektas nesiekė užtikrinti jų vartojimo vietoje, o priešingai – sudarė patogias sąlygas pirkėjui alkoholinius gėrimus išsinešti, taigi, pareiškėjas vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais išsinešimui. Aplinkybės, kad alkoholiniai gėrimai parduodami gamyklinėje taroje, alkoholiniai gėrimai iš pareiškėjo viešojo maitinimo vietos draudžiamu laiku išsinešami sistemingai, kad nėra patogių sąlygų alkoholinius gėrimus vartoti vietoje (nėra viešojo maitinimo vietai būdingų stalų ir kėdžių), aptarnavimas vykdomas „per langelį“, patvirtina, kad pareiškėjas viešojo maitinimo veiklą tik imituoja, o realiai vykdo alkoholinių gėrimų pardavimo išsinešimui veiklą. Papildomai atsakovas akcentavo, kad nuo 20 val. iki 10 val., o sekmadieniais nuo 15 val. alkoholiniai gėrimai pareiškėjo parduodami su 50 proc. antkainiu. Tokia praktika (antkainio nustatymas) nėra būdinga įmonei, vykdančiai įprastą viešojo maitinimo veiklą. Pareiškėjas iš esmės neginčija, kad pirkėjas išsinešė alkoholinį gėrimą gamyklinėje taroje, kurio tik minimali dalis įpilta į vienkartinę stiklinę.

3.4. Pareiškėjas, siekdamas išvengti atsakomybės, subjektyviai interpretuoja teisės aktų nuostatas, teigdamas, kad atliekant patikrinimą ir surašant procesinius dokumentus, bei nagrinėjant bylą Departamente, buvo padaryti procesiniai pažeidimai. Atsakovas nurodė, kad Departamentas užtikrino pareiškėjo teisę pateikti paaiškinimus, nes 2018 m. rugpjūčio 9 d. Patikrinimo protokole bei 2018 m. rugpjūčio 9 d. pranešime informavo apie atsakomybėn traukiamojo asmens teises ir pareigas (įskaitant ir apie teisę pateikti paaiškinimus). Pareiškėjo darbuotoja atsisakė teikti rašytinius paaiškinimus Patikrinimo protokole. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis iki bylos nagrinėjimo Departamente siuntė paaiškinimus ir juos Departamentas atsisakė priimti. Apie tokią teisę pareiškėjas buvo informuotas tinkamai, apie ją pareiškėjui žinoma, kadangi Departamente nagrinėjama ne viena pareiškėjo byla. Tai, kad pareiškėjas pasirinko gynybinę taktiką, paaiškinimo nepateikinėti, niekaip negali reikšti, kad buvo pažeistos jo teisės. Pareiškėjo darbuotoja (pardavėja) laikytina tinkama atstovė patikrinimo metu, tai pareiškėjui neužkirto kelio iki bylos nagrinėjimo Departamente pateikti papildomus paaiškinimus bei dokumentus, kurių pareigūnai reikalavo. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui buvo žinoma, jog jo atžvilgiu yra nagrinėjama Įstatymo pažeidimo byla, kadangi Departamentas 2018 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. S-2382(3) pakartotinai pareikalavo pateikti 2018 m. rugpjūčio 9 d. kasos aparato kontrolines juostas. Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 5 d. elektroniniu laišku pateikė Departamentui kontrolinių kasos juostų kopijas. Taip pat pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 5 d. raštu prašė susipažinti su byla ir atidėti bylos nagrinėjimą. Šis pareiškėjo prašymas buvo patenkintas ir bylos nagrinėjimas nukeltas, taip pat pateikta pareiškėjui bylos medžiaga (Departamento 2018 m. rugsėjo 10 d. raštas Nr. S-2441). Pareiškėjo teisės pateikti paaiškinimus ir susipažinti su byla buvo užtikrintos, taip pat ir nepažeista teisė į gynybą. Departamentas pažymėjo, kad Patikrinimo protokolą surašė Departamento valstybės tarnautojai, kurie, vadovaujantis

Departamento direktoriaus 2013 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. T1-25 patvirtintų Ūkio subjektų veiklos, susijusios su alkoholio produktais ir tabako gaminiais, patikrinimų atlikimo taisyklių (Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento direktoriaus 2018 m. birželio 8 d. įsakymo Nr. T1-80 redakcija) (toliau – Taisyklės) 34 punktu, turi teisę fiksuoti patikrinimo rezultatus. Departamentas tiek Patikrinimo protokole, tiek 2018 m. rugpjūčio 9 d. pranešime pareiškėją supažindino su jo teisėmis numatytomis Įstatymo 36, 37, 371, 38 straipsniuose.

3.5. Patikrinimo protokolo turinys atitinka reikalavimus, nurodytus ANK 609 straipsnyje. Vilniaus AVPK Vilniaus m. 6-ojo policijos komisariato Raštas yra motyvuotas, todėl Departamento kartu su Vilniaus AVPK Vilniaus m. 6-ojo policijos komisariato pareigūnais atliktas patikrinimas buvo teisėtas. Priimant skundžiamą nutarimą, nebuvo pažeistos nei materialinės, nei procesinės teisės normos, šis nutarimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką, todėl dėl šių priežasčių naikinti Nutarimą nėra pagrindo.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.5. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog Įmonės darbuotoja L. S. 2018 m. rugpjūčio 9 d. apie 20.55 val. ir apie

21.10 val. pardavė alkoholinius gėrimus. Iš esmės pareiškėjas nesutinka su tuo, kad buvo parduoti nepilstomi gėrimai draudžiamu Įstatymo laiku ir tuo, kad buvo neužtikrintas alkoholinių gėrimų vartojimas vietoje. Taip pat pareiškėjas teigia, kad priimant Nutarimą, buvo pažeistos pagrindinės jo priėmimo procedūros ir neteisėtai atliktas neplaninis Įmonės patikrinimas.

6. Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja AKĮ 18 straipsnio nuostatos (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.). AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais pirmadieniais – šeštadieniais iki 10 val. ir nuo 20 val., o sekmadieniais – iki 10 val. ir nuo 15 val. viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ir tik vartoti vietoje. Teismas, vadovaudamasis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytu draudimu, pabrėžė, kad šios nuostatos pažeidimui konstatuoti užtenka nustatyti, jog mažmeninės prekybos vietoje nepilstomais alkoholiniais gėrimais buvo prekiaujama pirmadienį – šeštadienį iki 10 val. ir nuo 20 val., o sekmadienį iki 10 val. ir nuo 15 val., t. y. draudžiamu laiku.

7. Teismas nustatė, kad, nepilstomus gamyklinėje taroje alkoholinius gėrimus draudžiamu laiku, t. y. apie 20.55 val. ir 21.10 val. pardavė pareiškėjo darbuotoja L. S., bare, esančiame (duomenys neskelbtini), taip pažeisdama AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus. Nors pareiškėjas nurodo, kad abiem pirkėjams parduodant alkoholį, pardavėja atkimšo butelius ir dalį alkoholinių gėrimų įpylė į vienkartinę stiklinę bei kad prieš tai perspėjo pirkėjus, kad įsigytų alkoholinių gėrimų išsinešti iš baro negalima ir kad pardavėja neturėjo galimybės užtikrinti, jog pirkėjai gėrimus vartotų vietoje, be to, bare aiškiai matomose vietose (tame tarpe ir ant išėjimo durų) yra pakabinti skelbimai apie alkoholio vartojimą vietoje ir draudimą išsinešti, bare sudarytos tinkamos sąlygos vartoti gėrimus vietoje, šiuo atveju nedaro įtakos Įstatymo pažeidimo faktui. Pareiškėjas nepagrįstai tapatina alkoholinius gėrimus, esančius atidarytoje pakuotėje (iš dalies nupiltus), su pilstomais alkoholiniais gėrimais. „Pilstomo alkoholinio gėrimo“ sąvokos aiškinimas pateiktas įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo nutartyje, kuri suformuota vienoje iš pareiškėjo darbuotojų administracinio nusižengimo bylų (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-358-626/2018). Nutartyje nurodoma, kad teismas, aiškindamas AKĮ įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinta sąvoką „pilstomiems alkoholiniams gėrimams“, pagrįstai sprendė, jog reikalavimas yra pakankamai aiškus tiek lingvistine, tiek logine prasme ir reiškia, kad sąvoka „pilstomas“ šiuo atveju sietina ne su alkoholinio gėrimo kaip skysčio, savybėmis, o su jo patiekimo vartotojui būdu, t. y. tik išpylus iš gamyklinės pakuotės į tiesioginiam vartojimui skirtą tarą, nes nesant galimybės kitaip išlaikyti įstatymo reikalavimus, liko paprastai po įstatymo pakeitimo įgyvendinamas sprendimas – neparduoti pirkėjui alkoholinio gėrimo gamyklinėje taroje, o parduoti tik pilstomą. Teismas taip pat pažymėjo, kad konkrečiais atvejais sprendimas parduoti gėrimą išpiltą į didelės talpos tarą (pavyzdžiui, 0,5 l trauktinės išpilant (perpilant) į 0,5 l talpos tarą) taip pat gali būti pripažįstamas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimo pažeidimu.

8. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad aplinkybės, jog alkoholiniai gėrimai parduodami gamyklinėje taroje, kad pareiškėjo bare nėra patogių sąlygų alkoholinius gėrimus vartoti vietoje (nėra viešojo maitinimo vietai būdingų stalų ir

kėdžių), aptarnavimas vykdomas „per langelį“, tai matyti iš pateiktų fotonuotraukų (I t., b. l. 110, 139), be to, yra nurodyta, kad nuo 20 val. iki 10 val., o sekmadieniais nuo 15 val. alkoholiniai gėrimai pareiškėjo parduodami su 50 proc. antkainiu, kai tokia praktika (antkainio nustatymas) nėra būdinga įmonei, vykdančiai įprastą viešojo maitinimo veiklą, pagrindžia tai, kad pareiškėjas sudaro tinkamas sąlygas pirkėjams išsinešti gėrimus, viešojo maitinimo veikla yra tik imituojama, o realiai vykdo alkoholinių gėrimų pardavimo išsinešimui veiklą.

9. AKĮ 2 straipsnio 30 dalyje nustatyta, kad viešojo maitinimo vieta – laikantis maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų viešojo maitinimo reikalavimų įrengti restoranas, kavinė, baras ar kita maisto tvarkymo vieta, kurioje ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas, skirtas viešajam maitinimui. Vadinasi, subjektai, kuriems yra taikoma AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta išimtis privalo vykdyti baro, restorano, kavinės ar kitą maisto tvarkymo veiklą, šiose įstaigose alkoholiniai gėrimai, nesvarbu, ar pilstomi iš gamyklinių pakuočių ar kitų rezervuarų, turi būti pateikiami taip, kad jie būtų suvartoti viešojo maitinimo vietos patalpose ar teritorijoje, bet ne tokiu būdu ir forma, kuris nekliudo pirkėjui išsinešti įsigytus alkoholinius gėrimus iš viešo maitinimo vietos ir jais disponuoti savo nuožiūra. Nagrinėjamu atveju, kaip nurodė teismas, pareiškėjo darbuotoja pardavė alkoholinius gėrimus būdu, kuris neužtikrino viso įsigyto alkoholio suvartojimo vietoje, tik dalį jų įpylus į vienkartinę stiklinę bei likusią dalį gėrimo atidavusi gamyklinėje taroje.

10. Pareiškėjas pabrėžė, kad neturi teisės aktais pagrįstų įgaliojimų kontroliuoti pirkėjų elgesio po alkoholinių gėrimų įsigijimo ir drausti jiems išnešti gėrimus iš viešojo maitinimo vietos. Tačiau teismas įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, patikrinimo dieną Įmonės bare alkoholinius gėrimus pirkusių asmenų (liudytojo D. R.) paaiškinimus aktualaus teisinio reglamentavimo ir suformuluotos teismų praktikos kontekste, šiuos pareiškėjos teiginius vertintino kritiškai. AKĮ 18 straipsnio 3 dalyje nustatyti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais draudimai ir apribojimai taikomi šia prekyba užsiimantiems subjektams, t. y. alkoholinių gėrimų pardavėjams, todėl pirkėjų veiksmai, nepriklausantys nuo pardavėjo valios, pareiškėjo veiksmų kvalifikavimui teisinės reikšmės neturi. Patikrinimo protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad Įmonės darbuotoja pardavėja L. S. pardavė pirkėjams alkoholinius gėrimus atidarytose gamyklinėse pakuotėse, dalį jų pateikė pirkėjams vienkartinėse stiklinėse, bet šie asmenys viešo maitinimo vietoje suvartojo tik nedidelę dalį įsigyto alkoholio ir vėliau jį išsinešė iš baro patalpų. Kaip nustatyta iš liudytojo D. R. paaiškinimų teismo posėdžio metu, jis bare iš viso nevartojo nuo jo nupirkto butelio nupilto alkoholinio gėrimo, o jį paliko bare, be to, nurodė, kad jo pardavėja iš viso neįspėjo, kad nupirkto gėrimo išsinešti negalima. Be to, pati pardavėja pripažino, jog pardavė atkimštus butelius, įpylusi nedidelį kiekį alkoholio į plastikines stiklines, jiems atidavė ir likusį alkoholį atidarytose gamyklinėse pakuotėse. Pareiškėjo darbuotojos pasikartojantys veiksmai, parduotų gėrimų kiekis, rūšys ir jų pateikimo forma, nesiimant kitų veiksmų, kurie būdingi aptarnaujant klientus, teismui nekėlė abejonių, kad pareiškėjas vykdė mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais draudžiamu paros laiku. Vien tik pardavėjos veiksmai, kai pardavimo momentu atidaromos parduodamų alkoholinių gėrimų gamyklinės pakuotės ir nedidelė dalis gėrimų įpilama į vienkartines stiklines, nesudaro pagrindo teigti, kad parduoti gėrimai buvo skirti vartoti viduje, ir vertinti ginčo situaciją kitaip, nei tai atliko Departamentas skundžiamame nutarime. Raštiškas įspėjimas ant durų, pardavėjos įspėjimas pirkėjams žodžiu vartoti alkoholinius gėrimus tik viduje taip pat neįtakoja pažeidimo padarymo fakto ir skundžiamo nutarimo pagrįstumo (I t., b. l. 156). Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pardavė nepilstomus alkoholinius gėrimus ir pažymėjo, kad vien ši aplinkybė yra pakankamas pagrindas pareiškėjo atsakomybei už Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimus kilti.

11. Teismas nustatė, kad Patikrinimo protokolo surašymo metu pareiškėjo darbuotoja L. S. atsisakė duoti paaiškinimus, pasirašė, kad Patikrinimo protokolą gavo (I t., b. l. 49–51). Protokole bei pranešime dėl bylos nagrinėjimo Departamentas informavo pareiškėją apie atsakomybėn traukiamojo asmens teises ir pareigas (įskaitant ir apie teisę pateikti paaiškinimus) pagal Įstatymo 36, 37, 371, 38 straipsnius. Taigi, teismas laikė, kad Departamentas užtikrino pareiškėjo teisę pateikti paaiškinimus ir pareiškėjui buvo žinoma, jog jo atžvilgiu yra nagrinėjama Įstatymo pažeidimo byla, kadangi Departamentas 2018 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. S-2382(3) pakartotinai pareikalavo pateikti 2018 m. rugpjūčio 9 d. kasos aparato kontrolines juostas. Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 5 d. elektroniniu laišku pateikė Departamentui kontrolinių kasos juostų kopijas. Taip pat 2018 m. rugsėjo 5 d. raštu pareiškėjas prašė susipažinti su byla ir atidėti bylos nagrinėjimą. Šis pareiškėjo prašymas buvo patenkintas ir bylos nagrinėjimas atidėtas. Be to, pareiškėjui buvo pateikta ir bylos medžiaga (Departamento 2018 m. rugsėjo 10 d. raštas Nr. S-2441 (3). Pareiškėjo darbuotoja (pardavėja) laikytina tinkama atstove patikrinimo metu, tai pareiškėjui neužkirto kelio iki bylos nagrinėjimo Departamente pateikti papildomus paaiškinimus bei dokumentus, kurių pareigūnai reikalavo.

12. Teismas, vadovaudamasis į bylą pateiktais duomenimis, taip pat nustatė, kad nėra pažeista pareiškėjo teisė pateikti paaiškinimus ir susipažinti su byla, aktyviai dalyvauti bylos nagrinėjime, atvykti į bylos nagrinėjimą Departamente, ginti savo poziciją, teikti įrodymus ir naudotis kitomis įstatymų suteiktomis teisėmis, teise į gynybą. Nėra duomenų ir įrodymų, kad pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo būtų pateikęs Departamentui paaiškinimus, į bylos nagrinėjimą neatvyko, nors apie nagrinėjimą pareiškėjui buvo žinoma. Pareiškėjo argumentai, kad surašytas Patikrinimo protokolas neatitinka AKĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, yra taip pat nepagrįsti. AKĮ 35 straipsnio 1 dalis numato, kad šio Įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nurodytų kontrolės institucijų tam įgalioti darbuotojai (pareigūnai), nustatę, kad šio Įstatymo reikalavimai pažeisti, surašo ANK nustatyto turinio protokolą.

13. Patikrinimo protokolą nagrinėjamu atveju surašė Departamento valstybės tarnautojai, kurie, vadovaudamiesi Taisyklių 35 punktu, turi teisę fiksuoti patikrinimo rezultatus. Protokolo turinys atitinka reikalavimus, nurodytus ANK 609 straipsnio 1 dalyje, t. y. jame nurodyta surašymo data ir vieta, tyrimą atlikusio ir protokolą surašiusių asmenų pareigos, vardas, pavardė, duomenys apie administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, administracinio nusižengimo padarymo vieta, laikas ir esmė, atsakomybę už nusižengimą nustatantis įstatymo straipsnis. Protokole pareiškėjas informuotas apie atsakomybėn traukiamo asmens teises ir pareigas pagal Įstatymo 36, 37, 371, 38 straipsnius. Taigi, pareiškėjui labai aiškiai buvo suformuluotas kaltinimas, jis turėjo galimybę gintis, dalyvaujant jos atstovui advokatui nagrinėjant bylą Departamente, tačiau, kaip nustatyta į nagrinėjimą atstovas neatvyko ir iki bylos nagrinėjimo jokių paaiškinimų nepateikė. Kaip nurodyta, remiantis teisiniu reglamentavimu pareiškėjo pardavėja laikytina tinkama atstove, Patikrinimo protokole pasirašė, kad dokumentą gavo ir su jo turiniu susipažino. Įvertinus Patikrinimo protokolo turinį ANK 609 straipsnių nuostatų kontekste, teismas darė išvadą, kad jis atitinka esminius administracinio nusižengimo protokolui keliamus reikalavimus, būtinus nustatytam AKĮ pažeidimui ištirti, todėl pareiškėjos argumentai šiuo klausimu atmestini.

14. Pareiškėjo argumentai, kad negalėjo teikti paaiškinimų, pirkėjų paaiškinimai neišsamūs, pažeista teisė teikti įrodymus neatitinka faktinės situacijos. Pirkėjų paaiškinimai raštu išdėstyti aiškiai ir konkrečiai, nurodant, kad nusipirkę alkoholinius gėrimus išsinešė iš baro. Pareiškėjui buvo tinkamai įteiktas ir Patikrinimo protokolas, ir kiti tyrimo dokumentai. Apie bylos nagrinėjimą Įmonei buvo pranešta tinkamai, Įmonės atstovas į posėdį neatvyko, įmonė rašytinių paaiškinimų nepateikė, nors buvo sudarytos visos galimybės, pareiškėjo prašymu bylos nagrinėjimas buvo atidėtas. Byla buvo išnagrinėta Įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka Įmonės atstovams nedalyvaujant. Taigi, teisė pateikti tiek paaiškinimus, tiek įrodymus bei teisė į gynybą, teismo vertinimu, pareiškėjui buvo užtikrinta.

15. Teismas nustatė, kad 2018 m. rugpjūčio 2 d. pavedime yra aiškiai nurodytas neplaninio patikrinimo pagrindas: Raštas (I t., b. l. 52–53), taip pat nurodytas tikslas – tikslinės policinės priemonės vykdymas dėl prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklių laikymosi. Todėl Departamento, kartu su Vilniaus Apskrities VPK Vilniaus m. 6-ojo policijos komisariato pareigūnais, atliktas patikrinimas buvo teisėtas. Teisinių pagrindų laikyti, kad buvo atliktas neteisėtas neplaninis patikrinimas teismas nenustatė.

16. Teismas, įvertinęs skundžiamo nutarimo atitikimą VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui, konstatavo, kad Departamento priimtas Nutarimas pareiškėjo atžvilgiu šiuos reikalavimus atitinka – jame nuosekliai išdėstytos faktinės aplinkybės, nurodytos konkrečios AKĮ nuostatos, kuriose nustatytas draudimas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, bei šio draudimo netaikymo atvejai, nurodyti pareiškėjos veiksmai, kuriais pasireiškė nustatyti pažeidimai, pateikiama šių veiksmų teisinė kvalifikacija, nurodytas pareiškėjo atsakomybės teisinis pagrindas bei išdėstyti motyvai, susiję su paskirtos baudos dydžiu. Nutarimas yra priimtas kompetentingo subjekto, teisiškai pagrįstas, motyvų išdėstymas pakankamas, todėl teismas neturi pagrindo jį naikinti. Nutarimas visiškai atitinka jo turiniui ir formai keliamus reikalavimus, nustatytus AKĮ 39 straipsnyje. Priimant skundžiamą Nutarimą, nebuvo pažeistos nei materialinės, nei procesinės teisės normos, šis nutarimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, LVAT formuojamą praktiką.

17. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas skunde išdėsto daugiau argumentų dėl Nutarimo nepagrįstumo, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Be to, teismas nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

18. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad Departamentas teisingai

įvertino bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė AKĮ nuostatas. Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo jį naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

19. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Akepus“ skundą patenkinti – panaikinti Departamento Nutarimą ir bylą nutraukti; 2) priteisti iš atsakovo pareiškėjui už apeliacinį skundą sumokėtą 11.25 Eur žyminį mokestį; 3) priteisti iš atsakovo išlaidas advokato pagalbai bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas, nes įvertino Brendžio butelio ir Trauktinės butelio (toliau – ir Alkoholiniai gėrimai) pardavimą kaip nepilstomų alkoholinių gėrimų pardavimą Įstatymo draudžiamu laiku. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai vertino, kad tik išpylus visą alkoholinį gėrimą iš gamyklinių pakuočių galima būtų laikyti, jog buvo parduodamas pilstomas alkoholinis gėrimas. Be to, AKĮ ar kiti teisės aktai (tame tarpe ir reguliuojantys mažmeninę prekybą) nenurodo, kas laikytina pilstomu alkoholiniu gėrimu. Vertinant sąvoką „pilstomas alkoholinis gėrimas“ svarbu ne tai, kokioje fizinėje būklėje (konsistencijoje) yra alkoholinis gėriams (skystas; kurį galima išpilti), o tai, kokie veiksmai parduodamo alkoholinio gėrimo atžvilgiu buvo atlikti pardavėjo. L. S. išpylė dalį alkoholinio gėrimo, t. y. galimybę pilstyti realizavo – išpylė dalį Alkoholinių gėrimų turinio į vienkartines stiklines. Faktas, kad dalis gėrimo buvo išpilta į vienkartinę vartojimui skirtą stiklinę, leidžia teigti, kad buvo parduotas pilstomas alkoholinis gėrimas.

19.2. Teismo sprendime iš esmės nepagrįstai remiamasi bendrosios kompetencijos teismo sprendimu, priimtu nagrinėjant fizinio asmens, niekaip nesusijusio su nagrinėjama byla, administracinio nusižengimo bylą (2018 m. rugpjūčio 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-358-626/2018). Teismo cituojamoje administracinio nusižengimo byloje buvo nagrinėjamas kitas alkoholinių gėrimų pardavimo atvejis. L. S. už Alkoholinių gėrimų pardavimą 2018 m. rugpjūčio 9 d. nebuvo traukiama administracinėn atsakomybėn (jai nėra surašytas administracinio nusižengimo protokolas).

19.3. Pareiškėjas ėmėsi proporcingų atsargos priemonių reikalavimui, jog Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintų reikalavimų būtų laikomasi, t. y. jos konkrečioje situacijoje pritaikytų priemonių visuma atitiko teisingą pusiausvyrą siekiamam tikslui. Teismas be pagrindo konstatavo, kad pareiškėjas „realiai vykdo alkoholinių gėrimų pardavimo išsinešimui veiklą“. Pareiškėjas paaiškina, kad pirma, teismas, vertindamas Alkoholinių gėrimų pardavimą ir sankcijos pareiškėjui paskyrimo teisėtumą, turėjo įvertinti ne tai, kuo iš esmės užsiima pareiškėjas, o tai, ar abiem Alkoholinių gėrimų pardavimo atvejais pareiškėjas ėmėsi pakankamai priemonių užtikrinti parduotų Alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje. Antra, Alkoholiniai gėrimai pirkėjams buvo parduoti vartoti bare. Kitoks alkoholinių gėrimų pardavimas įstatymo draudžiamu laiku bare yra draudžiamas. Sprendimą išsinešti Alkoholinius gėrimus priėmė pirkėjai, nors ir buvo informuoti, kad išsinešti įsigytus alkoholinius gėrimus iš baro draudžiama. Trečia, Įstatyme nėra nustatyta, nei kas laikytina pilstomu alkoholiniu gėrimu, nei kokiomis priemonėmis turi būti užtikrinama, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami įsigijimo vietoje. L. S. (tuo pačiu ir pareiškėjo) veiksmai parduodant Alkoholinius gėrimus visiškai atitiko proporcingumo principą. Nesant konkretaus teisinio reglamentavimo, kokios priemonės pripažintinos tinkamu Įstatymo reikalavimų įgyvendinimu, negali būti konstatuojama, kad šiuo atveju pareiškėjas nesiėmė pakankamų veiksmų užtikrinti, kad Įstatyme nustatytu draudžiamu laiku parduodami tik pilstomi alkoholiniai gėrimai ir tik vartoti vietoje. Pareiškėjas negali būti atsakingas už pirkėjų veiksmus po alkoholinių gėrimų įsigijimo momento. Asmenys, norintys alkoholinius gėrimus išsinešti, o ne vartoti vietoje, turėtų būti sulaikomi prievarta, ar net jėga. Kitų asmenų teises pažeidžiančių priemonių naudojimas turi būti aiškiai reglamentuotas įstatyme. Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintas draudimas negali būti laikomas teisiniu imperatyvu, patvirtinančiu prievartos prieš kitus asmenis panaudojimo teisėtumą. Vadinasi, iš pareiškėjo negali būti reikalaujama elgtis neteisėtai ir neadekvačiai, t. y. pardavėjas negali reikalauti iš pirkėjo ir juo labiau priversti jį, kad pastarasis įsigytą alkoholį suvartotų vietoje. Ketvirta, pareiškėjas ėmėsi visų priemonių, kad parduoti alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje ir neturėjo jokio pagrindo laikyti, kad pirkėjams parduoti Alkoholinių gėrimų buteliai bus išsinešti iš baro.

19.4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pirkėjas D. R., teikdamas paaiškinimus teisme, nurodė, kad „jo pardavėja iš viso

neįspėjo, kad nupirkto gėrimo išsinešti negalima“. Priešingai, kaip liudytojas apklausiamas pirkėjas iš pradžių nurodė, kad jam pardavėja pasakė, kad negalima išsinešti, po to nurodė, kad pardavėja iš vis nieko negali pasakyti (t. y. iš esmės jos niekas neklauso), po to, jau pakartotinai klausiamas teisėjos, nurodė, kad pardavėja jam nieko nepasakė, nors vėliau nurodė „nepamenu, gal ir pasakė“. Pareiškėjas teigia, kad neaišku, kodėl prieštaringą liudytojo parodymą (esant kito liudytojo (L. S.) parodymams, kad prieš perduodant pirkėjui D. R. brendžio butelį jį įspėjo, kad vartoti reikia vietoje ir išsinešti negalima), kai apklausiamas teisme jis 4 kartus keitė savo paaiškinimus ir galiausiai pasakė, kad nepamena, teismas vertino išimtinai neigiamai pareiškėjo atžvilgiu (atvirkščiai, bet kokia abejonė turėtų būti vertinama administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai).

19.5. Pareiškėjas tvirtina, kad bare yra sudarytos tinkamos sąlygos vartoti gėrimus vietoje ir pabrėžia, jog tai, kad bare buvo sąlygos vartoti įsigytą alų pripažino ir pirkėjas D. R. Nei parduodamo alkoholio kiekis, nei jo pardavimo forma nesudarė pagrindo vertinti, kad parduoti Alkoholiniai gėrimai bus išsinešti. Pareiškėjui nežinoma dėl kokių priežasčių pirkėjai su Alkoholiniais gėrimais, parduotais vartoti vietoje, išėjo iš baro ir net pats pirkėjas D. R., teismui negalėjo paaiškinti, kodėl žinodamas apie draudimą išsinešti įsigytą alkoholinį gėrimą, pažeisdamas Įstatymo reikalavimus, vis tiek išsinešė iš baro.

19.6. Teismas visiškai nepagrįstai vertino, kad 50 % antkainio nustatymas pareiškėjui parduodant alkoholį po 20 val., laikytinas patvirtinimu, kad vykdoma prekyba išsinešimui, nes tokia veikla yra nebūdinga įmonei, vykdančiai įprastą viešojo maitinimo veiklą. Priešingai, parduodant alkoholį viešojo maitinimo įmonėse visada yra nustatomas antkainis parduodamiems alkoholiniams gėrimams (paprastai viešojo maitinimo įstaigoje parduodamo alkoholinio gėrimo kaina yra ženkliai didesnė nei parduodamo mažmeninės prekybos vietoje), kurio dydis dažnai priklauso nuo tokios vietos populiarumo ar lygio (kuo geresnis restoranas ar kavinė, tuo šis antkainis yra didesnis). Antkainio taikymą būtent ir lemia tai, kad pirkėjams vartojant alkoholį bare pareiškėjas dėl to patiria papildomas išlaidas (suteikiama vieta vartoti alkoholiui; baras turi atitikti viešojo maitinimo įstaigai keliamus reikalavimus ir turi būti nuolat tvarkomas; teikiamos maitinimo paslaugos pagal pirkėjų pageidavimą; atsiranda būtinybė užtikrinti papildomą apsaugą ir pan.).

19.7. Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad „pirkėjų veiksmai, nepriklausantys nuo pardavėjo valios, pareiškėjo veiksmų kvalifikavimui teisinės reikšmės neturi“. Akivaizdu, kad net jei pareiškėjas būtų atitikęs visus Departamento nurodytus jo veiklos trūkumus (nėra atitinkamų stalų ir kėdžių, aptarnavimas vykdomas per langelį, gėrimai parduodami su 50 % antkainiu), kuriems pritarė teismas, vis tiek pirkėjas turi galimybę išeiti iš baro su jam parduotu alkoholiniu gėrimu, tačiau nei pareiškėjui, nei pardavėjai nesuteikta teisė sulaikyti iš baro išeinantį pirkėją. Būtent dėl to ir numatyta pirkėjo atsakomybė (Įstatymo 17 str. 4 dalis) už tai, kad jis išsineša jam parduotą alkoholinį gėrimą iš baro Įstatymo nustatytu laiku nepriklausomai nuo to ar jie pilstomi, ar nepilstomi. Pareiškėjas negali būti atsakingas už pirkėjo veiksmus, atliekamus pažeidžiant AKĮ nustatytą tvarką, t. y. pareiškėjo atsakomybė negali atsirasti vien dėl to, kad kitas asmuo pažeidžia Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad visi neaiškumai turi būti vertinami atsakomybėn traukiamo asmens naudai, t. y. vadovaujamasi in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) principu. Kadangi nėra aiškaus teisinio reguliavimo, negali būti pripažįstama, kad pareiškėjo veiksmai nebuvo pakankami pardavimo momentu galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatoms įgyvendinti.

19.8. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad Departamento nurodyti pareiškėjo padaryti AKĮ pažeidimai nebuvo konstatuoti ir įforminti įstatymų nustatyta tvarka, o atliekant galimą pareiškėjo pažeidimo tyrimą, bylos nagrinėjimą Departamente bei priimant Nutarimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Todėl, pareiškėjo vertinimu, paskirta ekonominė sankcija ir Nutarimas negali būti vertinami kaip pagrįsti ir teisėti.

19.9. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad „pareiškėjo argumentai, jog surašytas Patikrinimo protokolas neatitinka AKĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, yra taip pat nepagrįsti“. Teismas tokią išvadą padarė konstatavęs, kad „ANK 609 straipsnių nuostatų kontekste, darytina išvada, jog jis atitinka esminius administracinio nusižengimo protokolui keliamus reikalavimus, būtinus nustatytam AKĮ“. Teismas visiškai nepagrįstai vertino tai, ar Patikrinimo protokolas iš esmės atitinka reikalavimus nurodytus ANK 609 straipsnio 1 dalyje, nes Departamentas turėjo surašyti ne ANK 609 straipsnyje nurodytus reikalavimus iš esmės atitinkantį protokolą, bet būtent ANK nustatyto turinio protokolą.

19.10. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, kad pardavimus atlikusi pareiškėjo darbuotoja (L. S.) negali būti laikoma pareiškėjo atstovu Departamento atliekamame pareiškėjo Įstatymo pažeidimo fiksavime (Patikrinimo

protokolo surašyme) bei bylos nagrinėjime. Pareiškėjas nuosekliai ir pagrįstai teigė, kad pareiškėjo darbuotoja L. S. nėra pareiškėjo įgaliotas asmuo, turintis teisę jį atstovauti fiksuojant Įstatymo pažeidimą – neturi teisės teikti paaiškinimų ir pasirašyti Patikrinimo protokolą pareiškėjo vardu. t. y. L. S. nėra įgaliota atstovauti pareiškėją jo pažeidimo tyrime, pasirašyti Patikrinimo protokolą bei teikti paaiškinimus pareiškėjo vardu.

19.11. Teismas nepagrįstai laikė, kad vien tas faktas, kad pardavėjos L. S. veiksmai vertintini kaip pareiškėjo veiksmai parduodant Alkoholinius gėrimus, leidžia laikyti, kad šis asmuo (L. S.) yra įgaliotas veikti pareiškėjo vardu atliekant pareiškėjo galimą Įstatymo pažeidimo tyrimą (fiksavimą, surašant Patikrinimo protokolą) bei teikti paaiškinimus pareiškėjo (juridinio asmens, organizuojančio alkoholinių gėrimų pardavimą) vardu. LVAT ne kartą yra pasisakęs, kad Įstatymas nustato savarankišką atsakomybę juridiniams asmenims, kurie besiverčia prekyba alkoholiniais gėrimais, ir jų veiksmai turi būti vertinamai atskirai nuo šių subjektų darbuotojų veiksmų. Pareiškėjo vertinimu, jo darbuotoja gali teikti pasiaiškinimus ir pasirašyti dokumentus dėl jai, kaip fiziniam asmeniui teikiamų kaltinimų padarius administracinį nusižengimą, bet ne dėl pareiškėjui teikiamų kaltinimų dėl Įstatymo pažeidimo. L. S. paaiškinimas šioje byloje gali būti vertinamas tik kaip liudytojo parodymai, bet ne kaip administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimas. Tai akivaizdžiai patvirtina ir tas faktas, kad L. S. teisme buvo apklausiama kaip liudytoja, o ne kaip pareiškėjo atstovė, kitaip tariant, jei teismas laikė L. S. pareiškėjo atstove Įstatymo pažeidimo tyrime, ji negalėjo būti apklausiama byloje kaip liudytoja.

19.12. Teismas nevertino, kad tuo pačiu metu buvo atliekamas ne tik pareiškėjo, kaip įmonės, padaryto galimo AKĮ pažeidimo tyrimas ir fiksavimas (tai darė Departamento pareigūnai), bet ir pačios L. S. atžvilgiu turėjo būti atliekamas jos administracinio nusižengimo, numatyto ANK 168 straipsnio 1 dalyje tyrimas ir fiksavimas. Atliekant du skirtingus dviejų skirtingų asmenų padarytus nusižengimų tyrimus, negalima apsiriboti tik vieno iš asmenų (L. S.) informavimu apie atliekamą tyrimą ir galimą pažeidimo fiksavimą. Neaišku, kokioje byloje (L. S. galimai iškeltoje administracinio nusižengimo byloje, ar pareiškėjo atžvilgiu departamento pradėtoje galimo AKĮ pažeidimo byloje) buvo prašoma L. S. pateikti paaiškinimus (Patikrinimo protokole L. S. nėra įvardijama kaip pareiškėjo atstovė). Antra, pareiškėjas nesiginčijo su teismo atliktu vertinimu, kad L. S. veiksmai parduodant alkoholinius gėrimus AKĮ požiūriu laikytini paties ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais. Pareiškėjas nuosekliai teigė kitą aplinkybę – kad L. S., kaip pareiškėjo darbuotoja, nėra įgaliota atstovauti pareiškėją tiek fiksuojant, tiek tiriant galimą pareiškėjo (įmonės) AKĮ pažeidimą, t. y. šis asmuo neturi jokių įgalinimų atstovauti pareiškėją procese, nors jos atlikti faktiniai veiksmai ir yra vertintini kaip pareiškėjo veiksmai parduodant alkoholinius gėrimus.

19.13. Patikrinimo protokolas turėjo būti surašomas dalyvaujant pareiškėjui (pareiškėjo vadovui ir / ar įgaliotam asmeniui), paėmus jo paaiškinimus bei pasirašytas pareiškėjo. Kadangi Patikrinimo protokolas turėjo būti surašomas pagal ANK nustatytas taisykles, akivaizdu, kad ir vertinimas ar L. S. gali būti laikoma pareiškėjo atstovu, turi būti atliekamas pagal ANK įtvirtintas nuostatas dėl atstovavimo. Nei pagal ANK 575, 584, 585 straipsnius, nei pagal AKĮ 36 straipsnio 3 dalį (numato, kad proceso šalis atstovauja jų įgaliotas asmuo) paprastas pareiškėjo darbuotojas, kuris nors ir atliko veiksmus dėl kurių pareiškėjui inkriminuojamas Įstatymo pažeidimas, negali būti laikomas tinkamu atsakomybėn traukiamo asmens atstovu (įstatymo normos nustato tam tikrus reikalavimus atstovui, kurių L. S. tikrai netenkina). L. S. nei pagal ANK, nei pagal Įstatymą negali būti laikoma įgaliotu pareiškėjo atstovu. Pareiškėjas niekada ir jokia forma nebuvo įgaliojęs L. S. jį atstovauti bet kokiame Departamento atliekame tyrime ar bet kurioje byloje, kur pareiškėjui reiškiami kaltinimai dėl Įstatymo pažeidimo.

19.14. Surašant Patikrinimo protokolą buvo iš esmės pažeista pareiškėjo teisė teikti paaiškinimus, naudotis advokato pagalba, susipažinti su bylos medžiaga. Tai, kad tokia galimybė pareiškėjui buvo sudaryta vėliau, nepanaikina to fakto, kad Patikrinimo protokolas buvo surašytas ir Įstatymo pažeidimas buvo fiksuotas neteisėtai. Teisės aktai numato kad AKĮ pažeidimo, padaryto pareiškėjo tyrime, fiksavime, atitinkame bylos nagrinėjime tiek Departamente, tiek ir teisme, turi dalyvauti specialų procesinį statusą turintis atsakomybėn traukiamo asmens atstovas – įgaliotas atstovas arba vadovas. Tai, kad L. S. veiksmai parduodant Alkoholinius gėrimus vertinti kaip pareiškėjo veiksmai, nesudaro pagrindo teigti, kad šis asmuo turi teisę atstovauti pareiškėją, jo atžvilgiu pradėtoje galimo AKĮ pažeidimo byloje. Patikrinimo Protokolas buvo surašytas nedalyvaujant pareiškėjui, jam net nepranešus apie šio Patikrinimo Protokolo surašymą ir nepasiūlius jam pateikti paaiškinimo. Nedalyvaujant pareiškėjui Patikrinimo Protokolas gali būti surašomas tik tada, kai jis neatvyksta kviečiamas 2 kartus (ANK 608 str. 1d.). Pareiškėjas nebuvo kviečiamas atvykti pasirašyti Patikrinimo protokolo. Tai, kad pareiškėjas vėliau turėjo galimybę teikti paaiškinimus (nukėlus bylos nagrinėjimą ar dalyvaujant bylos nagrinėjime departamente),

niekaip nepašalina to fakto, kad Patikrinimo protokolas buvo surašytas neteisėtai. Tokiu būdu pati byla Departamente buvo išnagrinėta vadovaujantis netinkamai ir neteisėtai surašytu Patikrinimo protokolu, visiškai ignoruojant pareiškėjo procesines teises. Iš esmės neįtraukus tinkamo pareiškėjo atstovo į pažeidimo fiksavimą bei neinformavus jo apie reiškiamus kaltinimus, nebeliko galimybės tokiems pareiškėjo prašymams, kaip parduotų alkoholinių gėrimų poėmis, pardavimo aplinkybes mačiusių asmenų apklausa pareiškėjo byloje iš karto po įvykio (kai dar nuosekliai atsimenamos pardavimo aplinkybės). Reikalavimas, kad protokolas būtų surašomas dalyvaujant asmeniui įtariamam padarius AKĮ pažeidimą nėra savitikslis, nes būtent taip užtikrinama jo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas ir galimybė jam teikti savo paaiškinimus bei organizuoti savo gynybą.

19.15. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad „pareiškėjo argumentai, kad neplaninis patikrinimas buvo atliktas neteisėtai yra visiškai nepagrįsti.“ Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu anksčiau buvo pradėti tyrimai, susiję su Įstatymo pažeidimais, ir pareiškėjas dėl to buvo traukiamas atsakomybėn, nesudaro teisėto pagrindo pareiškėjo atžvilgiu bet kada atlikti neplaninius veiklos patikrinimus. Pavedime (I t., b. l. 28–29) nurodyta, kad jis atliekamas pagal VAĮ 364straipsnio 12 dalies 1 punktą ir Raštą. Vertinant šį policijos raštą (I t., b. l. 54) akivaizdu, kad jis negali būti vertinamas kaip viešojo administravimo įstatyme (364 str. 12 d. 1 p.) numatytas „viešojo administravimo subjekto motyvuotas prašymas ar pavedimas atlikti ūkio subjekto veiklos patikrinimą“. Jame net nenurodyta, kad ruošiamasi atlikti neplaninį UAB „Akepus“ patikrinimą bei tokio neplaninio patikrinimo priežastys bei pagrindai. Rašte tiesiog nurodoma, kad policija „vykdys tikslinę policinę priemonę dėl prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklių laikymosi“. Nėra jokių paaiškinimų, kodėl ši priemonė atliekama pareiškėjo atžvilgiu, t. y. neaišku, kodėl neplaniniam patikrinimui buvo pasirinktas būtent pareiškėjas (pareiškėjas nevienkartinius policijos ir departamento atliekamus neplaninius jo veiklos patikrinimus vertina kaip spaudimą pareiškėjui, kuris ginčija nepagrįstus institucijų sprendimus teismuose).

20. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškais argumentais kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija


IV.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Nutarimo, kuriuo pareiškėjui UAB „Akepus“ už AKĮ 13 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą skirta 360 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta

pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisės taikymu ir, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, tik papildo teismo sprendimo išvadas ginčui taikytinos teisės aiškinimu.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus bei bylos medžiagą, visų pirma pasisako dėl pareiškėjo argumentų, kad pardavimus atlikusi pareiškėjo darbuotoja L. S. negali būti laikoma pareiškėjo atstovu Departamento atliekamame pareiškėjo AKĮ pažeidimo fiksavime (Patikrinimo protokolo surašyme) bei bylos nagrinėjime. Šiuo aspektu pažymėtina, jog LVAT yra išaiškinęs, jog prekybą vykdantys ūkio subjekto darbuotojai veikia to ūkio subjekto vardu (žr., pvz., LVAT 2008 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-159/2008). Taip pat LVAT praktikoje nurodoma, jog ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai AKĮ požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais (žr., pvz., LVAT 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į minėtus LVAT išaiškinimus, nagrinėjamu atveju UAB „Akepus“ darbuotoja L. S. laikytina tinkamu pareiškėjo atstovu ir neplaninio patikrinimo metu galėjo dalyvauti patikrinime, teikti rašytinius paaiškinimus, pastabas bei pasirašyti tikrinimo dokumentus galėjo be atskiro įmonės savininko įgaliojimo ar leidimo.

26. Dėl kitų pareiškėjo argumentų, susijusių su Departamento atlikto patikrinimo teisėtumu, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis (Departamento 2018 m. rugpjūčio 2 d. pavedimą atlikti patikrinimą Nr. ATK-1-132 (I t., b. l. 52–53), Patikrinimo protokolą (I t., b. l. 50–51), Nutarimą (I t., b. l. 19–22), rašytinius paaiškinimus ir kitus į bylą pateiktus duomenis), nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad patikrinimas buvo atliktas laikantis nustatytų teisės aktų reikalavimų, todėl yra laikytinas teisėtu.

27. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama pirmadieniais – šeštadieniais iki 10 val. ir nuo 20 val., o sekmadieniais – iki 10 val. ir nuo 15 val. viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ir tik vartoti vietoje.

28. Iš paminėto teisinio reguliavimo matyti, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinta išimtimi, kai viešojo maitinimo vietoje leidžiama draudžiamu laiku parduoti alkoholinius gėrimus, galima pasinaudoti, kai yra tenkinamos abi nustatytos sąlygos – parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai ir tik vartoti vietoje. LVAT praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ reikalavimų. Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012). Būtina pažymėti, jog tokios priemonės turi būti efektyvios, kad užtikrintų AKĮ nustatytų imperatyvų laikymąsi (žr., pvz., 2017 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-506-822/2017).

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo, nurodo, kad buvo parduoti pilstomi alkoholiniai gėrimai. Pareiškėjas paaiškina, kad darbuotojai L. S. išpylus dalį pirkėjų įsigytų Alkoholinių gėrimų į vienkartines stiklines, parduoti Alkoholiniai gėrimai laikytini pilstomu alkoholiniu gėrimu. Be to, pareiškėjas tvirtina, kad ėmėsi proporcingų atsargos priemonių, jog Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintų reikalavimų būtų laikomasi.

30. Teisėjų kolegija dar kartą atkreipia dėmesį, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinta išimtimi galima pasinaudoti tik tada, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvios sąlygos, t. y. parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai ir tik

vartoti vietoje. Kaip teisingai nurodo pareiškėjas, AKĮ ar kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kas laikytina pilstomu alkoholiniu gėrimu, tačiau pažymėtina, kad iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatos akivaizdu, jog parduodant pilstomus alkoholinius gėrimus turi būti užtikrinamas jo vartojimas vietoje. Ginčui aktualios redakcijos AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta išimtis taikoma tik tiems verslo subjektams, kurie faktiškai, o ne formaliai atitinka viešojo maitinimo įstaigos sąvoką. AKĮ 2 straipsnio 30 dalyje nustatyta, kad viešojo maitinimo vieta – laikantis maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų viešojo maitinimo reikalavimų įrengti restoranas, kavinė, baras ar kita maisto tvarkymo vieta, kurioje ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas, skirtas viešajam maitinimui. Vadinasi, subjektai, kuriems yra taikoma AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta išimtis privalo vykdyti baro, restorano, kavinės ar kitą maisto tvarkymo veiklą, šiose įstaigose alkoholiniai gėrimai, nesvarbu, ar pilstomi iš gamyklinių pakuočių ar kitų rezervuarų, turi būti pateikiami taip, kad jie būtų suvartoti viešojo maitinimo vietos patalpose ar teritorijoje, bet ne tokiu būdu ir forma, kuris nekliudo pirkėjui išsinešti įsigytus alkoholinius gėrimus iš viešo maitinimo vietos ir jais disponuoti savo nuožiūra.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad: L. S. prieš parduodama Alkoholinius gėrimus pirkėjams atsuko kamštelius, dalį Alkoholinių gėrimų išpylė į vienkartines stiklines, kartu parduodama Alkoholinius gėrimus gamyklinėje taroje (iš kurių dalis alkoholio nupilta į vienkartines stiklines), bare nėra patogių sąlygų alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, aptarnavimas vykdomas „per langelį“, nurodyta, kad nuo 20 val. iki 10 val., o sekmadieniais nuo 15 val. alkoholiniai gėrimai pareiškėjo parduodami su 50 proc. antkainiu, konstatuoja, jog tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas sudaro tinkamas sąlygas išsinešti gėrimus ir maitinimo veikla yra tik imituojama, t. y. pardavėja pardavė alkoholinius gėrimus būdu, kuris neužtikrino viso alkoholio suvartojimo vietoje, tik dalį jų įpylusi į vienkartinę stiklinę, o likusią gėrimo dalį atidavusi gamyklinėje taroje.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės nepagrįstai rėmėsi vien bendrosios kompetencijos teismo sprendimu, priimtu nagrinėjant fizinio asmens, niekaip nesusijusio su nagrinėjama byla, administracinio nusižengimo byla Nr. eAN2-358/2018. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, vadovaudamasis administracinio nusižengimo byla Nr. eAN2-358/2018 pateikė sąvokos „pilstomas alkoholinis gėrimas“ išaiškinimą, o paminėtos bylos nelaikė turinčios prejudicinę galią byla. Todėl su tuo susiję pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.

33. Atmestini pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu buvo imtasi priemonių, jog parduoti alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje ir neturėjo pagrindo laikyti, kad pirkėjams parduoti Alkoholiniai gėrimai bus išsinešti iš baro. Teisėjų kolegija pažymi, kad proporcingumo principas atsargos kontekste suponuoja tai, jog konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar priemonės, kurių imtasi, buvo tinkamos bei pakankamos pasiekti tikslą. Protingumo kriterijus savo ruožtu suponuoja, jog būtina patikrinti, ar pareiškėjas priemones pasirinko apdairiai, t. y. taip, kaip iš jo, kaip iš ūkinę veiklą vykdančio subjekto, buvo galima pagrįstai tikėtis (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-466-261/2018). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad nors bare buvo pakabintas skelbimas apie alkoholio vartojimą vietoje ir draudimą išsinešti (I t., b. l. 156), tai (kaip L. S. nurodė paaiškinime (I t., b. l. 25)), kad pardavėja atidariusi butelį ir dalį alkoholio įpylusi į stiklinę perspėjo pirkėjus apie alkoholio vartojimą vietoje, nepatvirtina fakto, jog buvo imtasi tinkamų priemonių dėl alkoholinių gėrimų vartojimo viduje. Kaip teisingai nurodo atsakovas, Įmonė AKĮ reikalavimus pažeidinėja sistemingai, t. y. per trumpą laiką nustatyti 2 alkoholinių gėrimų išsinešimo epizodai. Be to, byloje surinktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo abejoti, kad pareiškėjas sudarė sąlygas baro klientams alkoholinius gėrimus išsinešti, o ne priešingai – juos vartoti vietoje.

34. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, jog iš ūkio subjekto, teisės aktuose tiesiogiai neįtvirtinus ūkio subjektų darbuotojų ar kitų asmenų teisės pirkėjo atžvilgiu taikyti tam tikras prievartos priemones, kuomet pirkėjas atidarytoje pakuotėje parduotą gėrimą rengiasi išsinešti ar nešasi iš ūkio subjekto patalpų, nepagrįsta reikalauti elgtis neteisėtai ir prievarta užtikrinti gėrimo vartojimą vietoje. T. y. pardavėjas neturi teisės imtis prievartos veiksmų prieš pirkėją, siekdamas užtikrinti, kad pastarasis neišsineštų parduoto alkoholinio gėrimo ar kad jį suvartotų vietoje. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nesudarė net minimalių ir pakankamų sąlygų pirkėjams įsigytus alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, todėl ir pirkėjo neva savavališki veiksmai šiuo atveju negali panaikinti pareiškėjo atsakomybės.

35. Įvertinusi kitus pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad jais arba kartojami pirminiame skunde išdėstyti argumentai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendime motyvuotai atsakyta,

arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami.

36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo LVAT praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

37. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas nagrinėjamoje byloje atmetamas, todėl prašymas dėl teismo išlaidų netenkinamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akepus“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. AS-641-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02649-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.9; 59.2(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovams

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=17978b60f41c11e99681cd81dcdca52c

Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl įsakymų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas E. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. 47TE-172 „Dėl E. Š. atleidimo iš valstybės tarnybos“ (toliau – ir 2019 m. kovo 27 d. įsakymas); 2) panaikinti Tarnybos vado 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. 47V-1414 „Dėl Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. 47V-723 „Dėl Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vado 2007 m. balandžio 1 d. įsakymo Nr. V-2 „Dėl Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigybių sąrašo ir pareigybių aprašymų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymas); 3) grąžinti pareiškėją į Tarnybos Štabo Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas; 4) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Tarnybos vidutinį iki 2019 m. balandžio 1 d. užimtos karjeros valstybės tarnautojo Tarnybos Štabo Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant jį nuo neteisėto atleidimo 2019 m. balandžio 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 5) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 3 000 Eur neturtinę ir 52,76 Eur turtinę žalą.

Kartu su skundu pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui dėl Tarnybos vado 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymo paduoti. Pareiškėjas nurodė, kad su Tarnybos vado 2018 n. lapkričio 30 d. įsakymu, kurio pagrindu 2019 m. balandžio 1 d. buvo panaikinta jo užimama pareigybė, taip pat ir su kitais dokumentais, kurių pagrindu buvo priimtas šis įsakymas, nebuvo supažindintas nei per dokumentų valdymo sistemą (toliau – ir DVS), t. y. pareiškėjui nebuvo suformuota atitinkama užduotis, nei pasirašytinai. Tarnyba 2018 n. lapkričio 30 d. įsakymo jam neįteikė, apie jo turinį pareiškėjas galėjo spręsti iš Tarnybos vado 2018 n. lapkričio 30 d. įspėjimo Nr. 47-PD-216 (toliau – ir Įspėjimas), kuriuo buvo įspėtas, kad nuo 2019 m. balandžio 1 d. naikinama pareiškėjo užimama pareigybė. Pareiškėjo teigimu, Tarnybos vado 2018 m. lapkričio 30 d. Įsakymas turėjo atitikti individualiam aktui keliamus reikalavimus ir atsakovas su šiuo įsakymu turėjo supažindinti pareiškėją ir įteikti jam patvirtintą nuorašą.

Dėl Tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymo pareiškėjas nurodė, kad su juo 2019 m. birželio 14 d. buvo supažindintas Tarnyboje, Personalo skyriuje. Todėl nelaukdamas, kol Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėtas jo atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-3505-1047/2019, kuria nutarta jo 2019 m. balandžio 2 d. skundą (pastaba: Liteko duomenimis, pareiškėjo skundas teismui išsiųstas 2019 m. gegužės 2 d.) dėl tų pačių įsakymų panaikinimo laikyti nepaduotu, pareiškėjas, siekdamas nepraleisti termino skundui dėl Tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymo paduoti, nesutikdamas su 2018 m. lapkričio 30 d. ir 2019 m. kovo 27 d. įsakymais, teikia skundą administraciniam teismui.

Po Įspėjimo įteikimo Tarnyboje nebuvo geros darbo atmosferos, o nuo 2019 m. kovo 29 d. iki kreipimosi į teismą pareiškėjas gydėsi įvairius sveikatos sutrikimus (nurodė, kad pagrindžiančius įrodymus pridėjo prie skundo). Dėl šių aplinkybių, taip pat dėl nežinomybės, ar bus pasiūlytos lygiavertės pareigos iki 2019 m. balandžio 1 d., dėl Tarnybos vado 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymo panaikinimo į teismą nesikreipė.

Spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, teismas 2019 m. liepos 19 d. raštu kreipėsi į Tarnybą ir įpareigojo pateikti duomenis, kada ir kokiu būdu pareiškėjui buvo įteikti ginčijami įsakymai.

Tarnyba 2019 m. rugpjūčio 2 d. teismui pateikė pranešimą, kuriame paaiškino, kad Tarnybos vado 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymas, kuriuo buvo patvirtinti pareigybių sąrašai, registruotas ir paskelbtas DVS 2018 m. lapkričio 30 d. (7 val. 51 min.) ir pareiškėjas turėjo galimybę su juo susipažinti. Įspėjimo lapeliu 2018 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas buvo pasirašytinai informuotas apie šio įsakymo turinį. Faktinę aplinkybę, jog pareiškėjas jau 2018 m. gruodžio mėnesį buvo susipažinęs su šio įsakymo turiniu, patvirtino prie pareiškėjo skundo pridėti Tarnybos raštai, kuriais pareiškėjui buvo siūlomos užimti laisvos pareigos.

Dėl 2019 m. kovo 27 d. įsakymo Tarnyba nurodė, kad šis įsakymas buvo registruotas ir paskelbtas DVS 2019 m. kovo 27 d. (8 val. 39 min.) ir pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su šiuo įsakymu. Iš DVS aplikacijos įvykių žurnalo išrašo matyti, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 27 d. 13 val. 41 min. skaitė šį dokumentą ir DVS priemonėmis susipažino su šio įsakymo turiniu. Tarnyba 2019 m. balandžio 2 d. raštais Nr. 47SD-512 ir Nr. 47SD-513 registruotu paštu minėtą įsakymą išsiuntė pareiškėjui, tačiau iš pašto buvo gauta informacija, kad jis šios siuntos neatsiėmė. Faktinę aplinkybę, jog pareiškėjas jau 2019 m. balandžio mėnesį buvo susipažinęs su šio įsakymo turiniu, patvirtino pareiškėjo 2019 m. balandžio 2 d. skundas teismui administracinėje byloje Nr. 1-3505-1047/2019, dėl kurio priėmimo klausimo pasisakė LVAT 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-533-629/2019.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir jį atsisakė priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti. Vadovaudamasis ABTĮ 29 straipsnio 1 dalimi, 30 straipsniu, teismas pažymėjo, kad terminas skundui paduoti gali būti atnaujinamas, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties, svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Įvertinęs pareiškėjo argumentus, kad jis su ginčijamais Tarnybos vado įsakymais nebuvo supažindintas nei per DVS, nei asmeniškai, Tarnybos pateiktus paaiškinimus, teismas nurodė, kad pareiškėjas su abiem skundžiamas įsakymais faktiškai susipažino per DVS, o tai, įvertinus aplinkybę, kad pats pareiškėjas buvo Tarnybos teisininkas, akivaizdu, kad suprato, jog viešas tokių teisės aktų paskelbimas patvirtina supažindinimo faktą. Teismo vertinimu, vėlesni duomenys rodė, kad pareiškėjas žinojo įsakymo dėl pareigybių pakeitimo (t. y. 2018 m. lapkričio 30 d. Įsakymo) turinį, kadangi būtent visuose pridėtuose Tarnybos raštuose iki pareiškėjo atleidimo minėtas 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymas buvo nurodomas. Teismas pažymėjo, kad ir įsakymas apie pareiškėjo atleidimą (t. y. 2019 m. kovo 27 d. įsakymas), atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas per DVS susipažino su pastarojo turiniu 2019 m. kovo 27 d., kai jau buvo šis įsakymas paskelbtas, rodo, kad pareiškėjui tikrai buvo žinomas jo turinys.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas apie skundžiamą 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymą žinojo jau tą pačią dieną, gavęs Įspėjimo lapelį, o apie 2019 m. kovo 27 d. įsakymą sužinojo tą pačią dieną, susipažinęs sistemoje, vėliausiai 2019 m. balandžio 2 d., pateikdamas skundą teismui.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas administracinėje byloje Nr. I-3505-1047/2019 pateikė skundą, ginčydamas tuos pačius Tarnybos įsakymus bei keldamas analogiškus kitus reikalavimus. Minėtoje byloje teismas 2019 m. gegužės 9 d. nutartimi pareiškėjui nustatė terminą skundo trūkumams šalinti bei išaiškino teisę teikti prašymą atnaujinti terminą skundu paduoti, terminas skundo trūkumams šalinti buvo pratęstas iki 2019 m. birželio 7 d., tačiau pareiškėjui dar kartą pateikus prašymą pratęsti terminą skundo trūkumams šalinti, teismas 2019 m. birželio 11 d. nutartimi pareiškėjo prašymo netenkino ir skundą laikė nepaduotu. Ši nutartis įsiteisėjo 2019 m. rugpjūčio 7 d., kai LVAT išnagrinėjo pareiškėjo atskirąjį skundą.

Teismas konstatavo, kad šioje byloje pareiškėjas skundą padavė 2019 m. liepos 17 d. Pareiškėjas teismui nepaaiškino, kodėl jis ne iš karto kreipėsi su nauju skundu į teismą, teismas nurodė, kad administracinėje byloje Nr. I-3505-1047/2019 pareiškėjui buvo sudarytos palankios sąlygos, t. y. nustatytas terminas trūkumams šalinti. Teismo vertinimu, per tą laiką jis galėjo rinkti papildomus dokumentus, prašyti, kad juos išreikalautų teismas. Pareiškėjas pats delsė, o objektyvių aplinkybių, kurios pateisintų tokį delsimą, nenurodė.

Teismas pažymėjo, kad spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, šiuo atveju svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų.

Teismas darė išvadą, kad nustatytų aplinkybių visuma patvirtino, jog pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti tik nuo jo paties pasirinkto netinkamo elgesio modelio. Pareiškėjas, siekdamas ginti pažeistas teises, turėjo operatyviai reaguoti į teismo nutartis ir siekti pašalinti nustatytus trūkumus, o jų nepašalinus ir skundą laikius nepaduotu, iš karto

kreiptis į teismą, teikdamas ABTĮ nustatytus reikalavimus atitinkantį skundą. Šiuo atveju pareiškėjo delsimas yra paties pasirinkta gynybos priemonė. Jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių terminas skundui paduoti gali būti atnaujinamas, pareiškėjas nenurodė. Teismas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo argumentus, kad jis nežinojo skundžiamų aktų turinio. Įvertinęs Tarnybos pateiktą informaciją, teismas sprendė, kad pareiškėjui buvo žinomas ginčijamų aktų turinys.

Kadangi pareiškėjas nebuvo pakankamai operatyvus ir rūpestingas, pareiškėjas, teismo vertinimu, jokių kitų svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių termino praleidimo priežasčių nenurodė, o nurodomos priežastys nagrinėjamu atveju negalėjo būti vertinamos kaip objektyvios kliūtys, dėl kurių praleistas terminas turėtų būti atnaujinamas, teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti. Atsižvelgdamas į tai, teismas atsisakė priimti skundą.

Nustatęs šį skundo atsisakymo priimti pagrindą, teismas nevertino kaip kitų skundo atsisakymo priimti pagrindų. Kadangi pareiškėjas išvestinius reikalavimus kildino iš ginčijamų įsakymų, kuriuos atsisakyta priimti, teismas atsisakė priimti ir kitus suformuluotus reikalavimus dėl grąžinimo į pareigos, išmokos už priverstinę pravaikštą bei žalos priteisimo tuo pačiu pagrindu. Teismas pažymėjo, kad visi keliami reikalavimai tarpusavyje susiję.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutartį, kuria atsisakyta atnaujinti terminą skundui dėl Tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymo paduoti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, jog DVS patalpintą 2019 m. kovo 27 d. įsakymą atsitiktinai perskaitė 2019 m. kovo 27 d. po to, kai Tarnyboje dirbantis darbuotojas manęs paklausė, ar aš žinau, kad DVS yra patalpintas įsakymas dėl mano atleidimo iš darbo. Tačiau 2019 m. kovo 27 d. ir 2019 m. kovo 28 d. DVS užduotis susipažinti su šiuo įsakymu jam nebuvo suformuota. Tarnyba dėl neaiškių priežasčių pareiškėjo nesupažindino su šiuo individualiu administraciniu aktu ir jo neįteikė. Pareiškėjas negalėjo žinoti, ar tai galutinis Tarnybos vado įsakymo variantas ir ar jis nebus pakeistas. Iš DVS atspausdinti pats nurodytą įsakymą, kuris būtų oficialiai patvirtintas, nebuvo galimybės, nes šį individualų administracinį aktą turėjo įteikti darbdavys.

Tarnyba savo vidiniais įsakymais uždraudusi iš DVS atspausdinti nepatvirtintus dokumentus ir juos pateikti kitoms institucijoms, todėl pareiškėjas negalėjo šio įsakymo tinkamai patvirtinto egzemplioriaus pateikti teismui su pirminiu skundu, parengtu ir išsiųstu 2019 m. gegužės 2 d. Pareiškėjas nuo 2019 m. kovo 29 d. iki 2019 m. balandžio 5 d. turėjo nedarbingumo pažymėjimą, o 2019 m. balandžio 1 d. buvo atleistas iš valstybės tarnybos. Todėl sirgdamas vėliau neturėjo jokių galimybių prisijungti prie DVS, nurodytą įsakymą atsispausdinti ir pateikti teismui. Pareiškėjas nežinojo, ar Tarnyba iš valstybės tarnybos jį atleido 2019 m. kovo 27 d. įsakymu, ar kitu įsakymu, ar tai buvo galutinis 2019 m. kovo 27 d. įsakymo variantas.

Pareiškėjas iki 2019 m. birželio 14 d. iš Tarnybos paštu negavo jokių raštų ir prie raštų pridėtų Tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymo nuorašų, iš viso nežinojo, kad atsakovas pareiškėjui juos siuntė. Tarnyba nesistengė apie tai informuoti pareiškėją, nors galėjo tai padaryti telefonu ar kitu būdu. Tarnyba prie 2019 m. gegužės 17 d. rašto Nr. 47SD-768, adresuoto teismui, pridėjo pašto informaciją dėl siuntos neatsiėmimo (pašto informacijos dėl siuntos neatsiėmimo patvirtinta kopija pridedama). Iš šios pašto informacijos matyti, kad 2019 m. balandžio 3 d. išsiųsti raštai pareiškėjui, kaip neįteikti jau 2019 m. balandžio 5 d. buvo gražinti Tarnybai, o pareiškėjas tuo metu sirgo ir nieko nežinojo.

Pareiškėjas pabrėžė, kad neturėdamas atleidimo iš tarnybos įsakymo nuorašo, pirminį skundą dėl neteisėto atleidimo pareiškėjas pateikė laiku, o teismo nurodyto trūkumo – pateikti skundžiamą įsakymą teismui, pašalinti negalėjo dėl objektyvių, nuo pareiškėjo nepriklausiusių priežasčių – sveikatos sutrikimų.

Kadangi 2019 m. kovo 27 d. perskaitęs atleidimo iš tarnybos įsakymą pareiškėjas nežinojo, koks bus galutinis atleidimo iš valstybės tarnybos įsakymo turinys, tvirtina, kad terminas skundui paduoti turėjo būti skaičiuojamas nuo atleidimo iš tarnybos įsakymo įteikimo man ir susipažinimo su galutiniu įsakymo turiniu dienos – 2019 m. birželio 14 d. Todėl teismui 2019 m. liepos 14 d. pateikdamas pakartotinį skundą dėl šio įsakymo panaikinimo pareiškėjas neprašė atnaujinti skundo dėl Tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. Įsakymo padavimo terminą. Teismas nepasiūlė pateikti tokį prašymą. Jeigu teismas pareiškėjui būtų pasiūlęs pašalinti trūkumus – pasiūlęs pateikti prašymą atnaujinti skundo dėl Tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. Įsakymo padavimo terminą, pareiškėjas būtų tokį prašymą pateikęs.

Tarnyba, pareiškėjo teigimu, galimai sąmoningai kartu su 2019 m. gegužės 17 d. raštu teismo pateiktais, neva

apreiškėjui siųstais 2019 m. balandžio 2 d. lydraščiais, teismui nepateikė šių lydraščių priedų – pareiškėjo ginčijamo atleidimo įsakymo kopijos. Tokiais veiksmais Tarnyba siekė, kad teismas neturėtų šio dokumentų ir atleidimo iš tarnybos įsakymo tinkamai patvirtinto nuorašo. Tarnybos elgesys yra nesąžiningas ir tam tikra prasme lėmė, kad pareiškėjas negalėjo pašalinti pirminio skundo trūkumų. Visas šias aplinkybes turėjo įvertinti teismas.

Skundžiamoje 2019 m. rugpjūčio 12 nutartyje pirmosios instancijos teismas vadovavosi LVAT 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-533-629/2019, kurioje dėl akivaizdžios klaidos padaryta klaidinga išvada, kad pirminį skundą pareiškėjas padavė 2019 m. balandžio 2 d., t. y. savo nedarbingumo laikotarpiu, kai bylos duomenys pagrindžia, kad skundą pareiškėjas išsiuntė 2019 m. gegužės 2 d. Minėtoje nutartyje LVAT klaidingai nurodė, kad pareiškėjas buvo susipažinęs su teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-3505-1047, kuria teismas pratęsė terminą skundo trūkumams pašalinti, nors pareiškėjas sunkiai sirgo ūmiu bronchitu ir gydėsi, paskambinęs į teismą sužinojo šios nutarties rezoliucinę dalį, tačiau motyvus, t. y. visą dokumentą atsiėmė 2019 m. birželio 13 d. teisme. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis negalėjo teismo nustatytu terminu (iki 2019 m. birželio 7 d.) pašalinti nustatytų skundo trūkumų dėl sveikatos būklės – ypatingai dėl (duomenys neskelbtini), kuris užkrečiamas, gydymosi nuo 2019 m. gegužės 23 d. iki 2019 m. birželio 7 d., nes tuo metu jis labai blogai jautėsi dėl kosulio, dusulio kvėpuojant, slogos, galvos skausmo, pakilusios temperatūros, šią ligą gydosi iki šiol. Iki 2019 m. birželio 7 d. jis neturėjo galimybės kreiptis į atsakovą dėl skundžiamų įsakymų pateikimo, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, tikrai specialiai nevilkino proceso. Tačiau teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl sveikatos sutrikimų gydymosi ir nevertino jų ir 2019 m. birželio 11 d. priėmė nepagrįstą nutartį, tokiu būdu užkirsdamas kelią ginti pažeistas teises.

Pareiškėjas siekdamas savo procesinėmis teisėmis naudotis kuo operatyviau, pakartotinį skundą teismui pateikė net nesulaukęs LVAT 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutarties dėl pirminio skundo laikymo nepaduotu.

Atsižvelgdamas į tai, kad 2019 m. kovo 27 d. ir 2019 m. kovo 28 d. DVS užduotis susipažinti su atleidimo iš tarnybos įsakymu pareiškėjui nebuvo suformuluota, kad Tarnyba dėl neaiškių priežasčių pareiškėjo nesupažindino su šiuo individualiu administraciniu aktu 2019 m. kovo 27 d. ir 2019 m. kovo 28 d. ir jo neįteikė, pareiškėjas prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iš Tarnybos išreikalauti įrašus (duomenis, nuorašus) iš Tarnybos DVS aplikacijos įvykių žurnalo skilties „Rezoliucijos užduotys“ iš kurių būtų matyti, ar atsakovas suformulavo pareiškėjui užduotį susipažinti su atleidimo iš tarnybos įsakymu.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo E. Š. atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutarties, kuria, nutarus neatnaujinti praleisto termino skundui paduoti, jį atsisakyta priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Bylos ir Liteko duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. gegužės 2 d. (pagal žymą ant voko) Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymą; 2) panaikinti Tarnybos vado 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymą; 3) grąžinti pareiškėją į Tarnybos Štabo Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas; 4) priteisti pareiškėjui iš Tarnybos vidutinį iki 2019 m. balandžio 1 d. užimtos karjeros mokėtą darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant jį nuo neteisėto atleidimo 2019 m. balandžio 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 5) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Tarnybos 3 000 Eur neturtinę ir 23,47 Eur turtinę žalą.

Teismas 2019 m. gegužės 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-3505-1047/2019 nustatė pareiškėjui terminą iki 2019 m. gegužės 27 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti teismui skundžiamus Tarnybos vado įsakymus; pateikti įrodymus/argumentus, kada pareiškėjas konkrečiai sužinojo apie Tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. Įsakymą bei tai patvirtinančius įrodymus; pasiūlė pareiškėjui pateikti motyvuotą, įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti skundo dėl 2018 m. lapkričio 30 d. Įsakymo padavimo terminą; reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo formuluoti Lietuvos valstybei,

atstovaujamai Tarnybos. Taip pat minėta nutartimi buvo pareiškėjui išaiškinta, kad teismas gali atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, jeigu bus nustatyta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, o pareiškėjui neprašant atnaujinti termino ar teismui atmetus tokį prašymą, teismas gali atsisakyti priimti skundą. Pareiškėjas buvo informuotas, kad minėtoje nutartyje nustatytu terminu nepašalinus trūkumų, skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2019 m. gegužės 27 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas pratęsti terminą skundo trūkumams pašalinti. Teismas 2019 m. gegužės 28 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir terminą skundo trūkumams pašalinti pratęsė iki 2019 m. birželio 7 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2019 m. birželio 10 d. gautas pareiškėjo 2019 m. birželio 7 d. prašymas pratęsti terminą skundo trūkumams pašalinti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 11 d. nutartimi pareiškėjo E. Š. 2019 m. birželio 7 d. prašymo pratęsti terminą skundo trūkumams pašalinti netenkino ir pareiškėjo skundą laikė nepaduotu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2019 m. birželio 11 d. nutarties, 2019 m. rugpjūčio 7 d. administracinėje byloje Nr. AS-533-629/2019 nutartimi šį atskirąjį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismas 2019 m. gegužės 9 d. nutartimi pagrįstai nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti, nes jie buvo esminiai, trukdė pradėti administracinės bylos teiseną. Minėtoje nutartyje nurodyti trūkumai turėjo būti pareiškėjo pašalinti iki 2019 m. gegužės 27 d., tačiau, pareiškėjui prašant, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 28 d. nutartimi dar kartą pratęsė terminą skundo trūkumams pašalinti iki 2019 m. birželio 7 d. Iki nurodytos datos pareiškėjas skundo trūkumų nepašalino ir tik 2019 m. birželio 10 d. teisme buvo gautas pareiškėjo 2019 m. birželio 7 d. prašymas pratęsti terminą skundo trūkumams pašalinti, pateikti pareiškėjo prastą sveikatos būklę ir paskirtą gydymąsi pagrindžiantys įrodymai. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas teismui skundą padavė 2019 m. balandžio 2 d., t. y. kai jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas (bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas buvo nedarbingas nuo 2019 m. kovo 29 d. iki 2019 m. balandžio 5 d.) ir tai nebuvo kliūtis, trukdžiusi pareiškėjui kreiptis į teismą su skundu. Įvertinusi pareiškėjo pateiktus medicininių dokumentų išrašus, teisėjų kolegija sprendė, jog pareiškėjas gydėsi namuose, laikydamasis medikų rekomendacijų bei paskirtų medikamentų, į sveikatos priežiūros įstaigą vykdavo tik atlikti reikalingus tyrimus bei konsultuotis su gydytojais, o pati jo sveikatos būklė, laikinas nedarbingumas negalėjo būti objektyvia kliūtimi įvykdyti teismo įpareigojimą ištaisyti skundo trūkumus nuo 2019 m. gegužės 9 d. iki 2019 m. birželio 7 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai 2019 m. birželio 11 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu teismo nustatytu terminu nepašalinus nurodytų procesinio dokumento – skundo – bei jo priedų trūkumų.

Nustatyta, kad šioje byloje pareiškėjas skundą pirmosios instancijos teismui išsiuntė 2019 m. liepos 15 d., jame prašė panaikinti Tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. Įsakymą, panaikinti Tarnybos vado 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymą, grąžinti jį į iki atleidimo eitas pareigas, priteisti iš Tarnybos vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, priteisti 3 000 Eur neturtinę ir 52,76 Eur turtinę žalą. Kartu su skundu pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Tarnybos vado 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymo panaikinimo paduoti, šiame prašyme ir skunde pareiškėjas tvirtino, kad nėra praleidęs kito ginčijamo akto – 2019 m. kovo 27 d. įsakymo – apskundimo termino, nes pastarojo įsakymo, kuriuo pareiškėjas atleistas iš valstybės tarnybos, nuorašą jis gavo tik 2019 m. birželio 14 d., nuvykęs į Tarnybos personalo skyrių.

Iš ginčijamos nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl visų reikalavimų atsisakė priimti vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, t. y. skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Skundžiamoje nutartyje teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie prašomus panaikinti įsakymus iš esmės sužinojo jų įkėlimo į DVS dieną ar iš kitų Tarnybos dokumentų, pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sutrukdžiusias laiku kreiptis į teismą laikė nesvarbiomis ir priklausiusiomis nuo pareiškėjo valios. Konstatavęs, kad nėra ABTĮ 30 straipsnyje nustatytų pagrindų atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, teismas atsisakė priimti skundą dėl Tarnybos vado abiejų įsakymų panaikinimo, o dėl kitų reikalavimų pažymėjo, kad jie išvestiniai ir betarpiškai susiję su skundžiamais aktais, todėl ir šią skundo dalį atsisakoma priimti.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas įtvirtina, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Taigi apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė minėtąją ABTĮ nuostatą.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, be kita ko, laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Pareiškėjas skunde suformulavo skirtingo pobūdžio reikalavimus: prašė panaikinti 2018 m. lapkričio 30 d. ir 2019 m. kovo 27 d. įsakymus, grąžinti pareiškėją į eitas pareigas, priteisti nesumokėtą darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį ir atlyginti turtinę bei neturtinę žalą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio skundo padavimo terminas taikytinas skundui dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, šiuo atveju – Tarnybos vado įsakymų, ir išvestinių pareiškėjo reikalavimų – grąžinimo į eitas pareigas, nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo, paduoti.

Kaip minėta, pareiškėjas kėlė reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Skundo turinys patvirtina, kad šią žalą jis kildina iš Tarnybos veiksmų – Tarnybos vado 2018 m. lapkričio 30 d. ir 2019 m. kovo 27 d. įsakymų, kurių pagrindu buvo panaikinta pareiškėjo pareigybė ir jis 2019 m. balandžio 1 d. atleistas iš Tarnybos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad reikalavimas priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų, nėra išvestinis iš reikalavimo panaikinti konkretų tokio viešojo administravimo subjekto sprendimą, dėl kurio galbūt ir kilo žala (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-762/2012, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-11/2013, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013, 2013 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-943/2013, 2015 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-23-520/2015). Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra savarankiškas ir gali būti nagrinėjamas atsietai nuo pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamus Tarnybos vado įsakymus, todėl šios pareiškėjos skundo dalies priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų, kuriais remiantis atsisakyta atnaujinti terminą skundui dėl Tarnybos vado 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymo, Tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymo paduoti, teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas kartu su skundu pateiktame prašyme prašė atnaujinti terminą tik dėl Tarnybos vado 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymo, kuriuo, kaip teigiama skunde, buvo panaikinta pareiškėjo užimama pareigybė. Įvertinusi bylos medžiagą, pareiškėjo skundo ir atskirojo skundo argumentus, ABTĮ 30 straipsnyje nustatytus termino skundui paduoti atnaujinimo pagrindus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad esminę informaciją apie ginčijamą Tarnybos vado 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymą ir juo sukeliamas ateityje teisines pasekmes pareiškėjas sužinojo gavęs 2018 m. lapkričio 30 d. įspėjimą. Kadangi pareiškėjas atskirajame skunde dėl šios 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutarties išvados savarankiškų, faktais ir teise grindžiamų argumentų nepateikia, teisėjų kolegija plačiau dėl jų ir nepasisako.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad pareiškėjo skundas dėl Tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymo paduotas praleidus ABTĮ nustatytą terminą, nors pareiškėjas skunde ir kartu su juo pateiktame prašyme tvirtino, kad teikia skundą dėl minėto įsakymo panaikinimo nepraleidęs vieno mėnesio termino, nes šio įsakymo nuorašą gavo 2019 m. birželio 14 d. nuvykęs į Tarnybą. Teismas išvadą, kad pareiškėjas su Tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymu susipažino, kai šis dokumentas tą pačią dieną buvo įkeltas į DVS, padarė, įvertinęs Tarnybos pateiktą informaciją ir tai, kad pareiškėjas 2019 m. balandžio 2 d. padavė skundą teismui.

Įvertinusi pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus, susijusius su pareiškėjo informavimu apie Tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymą, kuriuo jis buvo atleistas iš valstybės tarnybos, teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiuo klausimu nesutinka. Visų pirma pažymėtina, kad teismo nustatyta faktinė aplinkybė, jog pareiškėjas DVS skaitė Tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymą, nepatvirtina, kad Tarnyba

pareiškėją supažindino su šiuo sprendimu ar jį įteikė. Byloje esantis Tarnybos 2019 m. balandžio 2 d. raštas Nr. 47SD-512 „Dėl supažindinimo su įsakymu“ ir Tarnybos 2019 m. balandžio 2 d. raštas Nr. 47SD-513 „Dėl supažindinimo su įsakymu“, su kuriais pareiškėjui buvo siųsta Tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymo kopija ir atsiskaitymo lapelis Tarnybai grįžo neįteikti. Tai reiškia, kad net ir darant prielaidą, kad pareiškėjas galėjo perskaityti DVS įkeltą ginčo įsakymą, Tarnyba siekė jį individualiai supažindinti su šiuo dokumentu 2019 m. balandžio 2 d. išsiųsdama minėtus raštus, tačiau jų pareiškėjas negavo. Pareiškėjas tvirtina, kad su minėtu įsakymu buvo supažindintas Tarnybos Personalo skyriuje 2019 m. birželio 14 d., jam, pasirašius žurnale, buvo išduotas Tarnybos 2019 m. balandžio 2 d. raštas Nr. 47SD-512 „Dėl supažindinimo su įsakymu“ ir Tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymo kopija. Tuo tarpu Tarnyba pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymais pagrįstų duomenų, kad pareiškėjas su Tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymu supažindintas anksčiau nei nurodė skunde ir, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės nepaneigė.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjas su Tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymu buvo supažindintas tik 2019 m. birželio 14 d., skundą, be kitų reikalavimų, ir dėl šio įsakymo panaikinimo teismui išsiuntė 2019 m. liepos 15 d. (2019 m. liepos 14 d. buvo sekmadienis), todėl darytina išvada, kad ABTĮ nustatyto termino skundui dėl Tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymo nepraleido. Pareiškėjo skundo reikalavimai grąžinti jį į eitas pareigas, priteisti nesumokėtą darbo užmokestį yra išvestiniai iš skundo reikalavimo panaikinti Tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymą, todėl terminas jiems pareikšti taip pat nėra praleistas. Kadangi pirmosios instancijos teismas be faktinio pagrindo konstatavo, kad Tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymo apskundimo terminas praleistas, todėl negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta nutarties dalis, kuria atsisakyta skundą dėl šio įsakymo panaikinimo, grąžinimo į eitas pareigas ir darbo užmokesčio priteisimo priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos atskirasis skundas tenkinamas iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, kuriuo prašoma panaikinti Tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymą, grąžinti pareiškėją į iki atleidimo eitas pareigas, priteisti iš Tarnybos vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, priteisti 3 000 Eur neturtinę ir 52,76 Eur turtinę žalą, naikinama ir šių skundo reikalavimų priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. Š. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo

E. Š. skundo reikalavimus – panaikinti Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. 47TE-172 „Dėl E. Š. atleidimo iš valstybės tarnybos“; grąžinti pareiškėją į Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Štabo Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas; priteisti pareiškėjui iš atsakovo vidutinį iki 2019 m. balandžio 1 d. užimtos karjeros valstybės tarnautojo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Štabo Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant jį nuo neteisėto atleidimo 2019 m. balandžio 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, 3 000 Eur neturtinę ir 52,76 Eur turtinę žalą – panaikinti ir šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-3868-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00481-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir atsakovo A. B. apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų̨ 2019 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, patikslintą prašymą̨ atsakovams A. B., L. Š., K. Š., L. Š. dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) (toliau – pareiškėjas), kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama: 1) iš E. Š. paveldėtojų: L. Š., K. Š., L. Š. solidariai priteisti pareiškėjo naudai 300 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) iš atsakovo A. B. priteisti pareiškėjo naudai 300 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas pareiškime dėl žalos atlyginimo nurodė, kad:2.1. Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. V-1600 „Dėl Tauragės apskrities

viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. 2205 papildymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-1600) ir šio įsakymo priedo „Šilalės rajono Laukuvos seniūnijos Laukuvos kadastro vietovės suprojektuotos žemėnaudos pagal nustatytas VIII-IX eiles“ 15 punktu buvo patvirtintos T. N. suformuotų žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 2,53 ha bei Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 1,75 ha, ribos, specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Tauragės apskrities viršininko 2005 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-710 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo arba jų perdavimo nuosavybėn neatlygintinai ir žemės pardavimo Šilalės rajone“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-710) ir šio įsakymo priedo „Piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, mišką ir vandens telkinius Šilalės rajone, sąrašas bei grąžinamų natūra, perduodamų neatlygintinai ir parduodamų sklypų kadastro duomenys“ 11 punktu T. N. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, perduodant nuosavybėn neatlygintinai 2,53 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Šilalės rajone, bei 1,75 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Šilalės rajone. Tauragės apskrities

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0fbd8110f41c11e99681cd81dcdca52c

viršininko 2005 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 87-13155 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. N.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 87-13155) T. N. neatlygintinai nuosavybėn perduoti lygiaverčiai turėtajam 2,48 ha žemės sklypas ir 1,80 ha miško sklypas (toliau – ir žemės sklypai) (duomenys neskelbtini), Šilalės rajone. Nustatyta, kad T. N. 2004 m. suprojektuoti 1,75 ha ir 2.53 ha žemės sklypai ir perduoti jam nuosavybėn neatlygintinai, pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) yra saugomoje teritorijoje, t. y. žemės sklypai yra Varnių regioninio parko dalis. Tačiau, T. N. ir jo sutuoktinės deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) Šilalės r., ir T. N. vardu šiuo adresu įregistruoti jam nuosavybės teise priklausantys pastatai.

2.2. Klaipėdos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą dėl nuosavybės teisių atkūrimo T. N. į 1,75 ha dydžio žemės sklypą teisėtumo. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą administracinėje byloje Nr. I-221-583/2011 2011 m. balandžio 15 d. sprendimu jį patenkino. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. sausio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-198/2012 panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį dėl įsakymų panaikinimo ir šioje dalyje bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Klaipėdos apygardos administracinis teismas, pakartotitinai išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. 1-306/609/2012, 2012 m. birželio 29 d. sprendime konstatavo, kad atkuriant nuosavybės teises T. N., buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, t. y. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis ir 9 dalies 9 punktas. Klaipėdos apygardos administracinis teismas panaikino Įsakymo Nr. V-1600 dalį – įsakymo priedo „Šilalės rajono Laukuvos seniūnijos Laukuvos kadastro vietovės suprojektuotos žemėnaudos pagal nustatytas VIII-IX eiles“ 15 punktą ir Įsakymo Nr. V-710 dalį bei šio įsakymo priedo „Piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, mišką ir vandens telkinius Šilalės rajone, sąrašas bei grąžinamų natūra, perduodamų neatlygintinai ir parduodamų sklypų kadastro duomenys“ 11 punktą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms iš esmės pritarė ir atmetė T. N. apeliacinį skundą (LVAT 2013 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-131/2013).

2.3. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT), išnagrinėjęs T. N. skundą dėl žalos atlyginimo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9660-142/2014 (toliau – ir VAAT 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimas) iš dalies jį tenkino ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, priteisė T. N. naudai 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. LVAT 2015 m. liepos 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1735-438/2015 (toliau – ir LVAT 2015 m. liepos 1 d. nutartis) paliko galioti VAAT 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą, kuriam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, T. N. naudai priteistas 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Taigi, teismų sprendimais buvo panaikinti šie administraciniai aktai: Įsakymas Nr. V-1600, Įsakymas Nr. V-710 ir Sprendimas Nr. 87-13155.

2.4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.280 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi teisę į padariusį žalą asmenį regreso teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 33 straipsnio 2 dalimi, materialinės valstybės tarnautojo atsakomybės kilimui būtina nustatyti tam tikras sąlygas, t. y. tarnautojo veikos neteisėtumą, tarnautojo kaltę, dėl neteisėtų veiksmų atsiradusią tiesioginę materialinę žalą ir priežastinį ryšį tarp tarnautojo neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo.

2.5. Įvertinus Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus, nustatyta, kad nors žemės sklypas buvo Varnių regioninio parko teritorijoje, t. y. planuose nurodyta, kad žemės sklypas pateko į nacionalinio ir regioninio parko bei geomorfologinio draustinio teritorijas, tačiau priimti sprendimai ir žemės sklypų planai nebuvo derinami su Varnių regioninio parko direkcija ar Valstybine saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, kaip tai numato Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 „Dėl Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo“, ir Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“, nuostatos. Atsakovai neatliko savo pareigos ir nepatikrino, ar T. N. atitiko teisės aktų reikalavimus, ar jam galėjo būti vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas jo pageidaujamojoje teritorijoje. LVAT 2015 m. liepos 1 d. nutartimi konstatuotas valstybei žalos padarymo faktas. Be to, tarp kilusios žalos ir nurodytos

neteisėtos veikos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. jei atsakovai nebūtų pažeidę imperatyvių teisės normų rengdami, vizuodami ir pasirašydami teismų panaikintus įsakymus bei sprendimą, laiku būtų patikrinę T. N. gyvenamąją vietą, nebūtų neteisėtai perduoda privačion nuosavybėn valstybinė žemė, T. N. nebūtų vykdęs investicijų į žemės sklypus ir nebūtų patyręs dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, kurie tęsėsi nuo 2011 m.

2.6. Atsakovai S. D., J. K., S. B., J. J., R. B., R. U., D. G. ir A. M. sumokėjo į NŽT atsiskaitomąją sąskaitą po 300 Eur, todėl NŽT, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pateikė teismui atsisakymą nuo pareiškimo reikalavimų atsakovų atžvilgiu.

2.7. E. Š. yra miręs, o jo paveldėtojai yra L. Š., L. Š. ir K. Š., todėl NŽT turi regreso teisę reikalauti žalos atlyginimo iš mirusio žalą padariusio valstybės tarnautojo E. Š. turto paveldėtojų, t. y. L. Š., L. Š. ir K. Š.

3. Atsakovė L. Š. atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, patikslintą pareiškimą tenkinti. Atsakovė taip pat nurodė, kad neprieštarauja, jog solidariai iš atsakovų K. ir L. Š. būtų priteista likusi neapmokėta reikalaujamos žalos dalis (200 Eur) pareiškėjo naudai bei neprieštarauja, jog iš atsakovo A. B. būtų priteista 300 Eur žala. Atsakovė informavo, kad atsiliepimo pateikimo teismui dieną yra atlyginusi Lietuvos valstybei, atstovaujamai NŽT, 100 Eur dydžio žalą. Taip pat atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas patikslintu pareiškimu prašo solidariai priteisti iš atsakovės L. Š., K. ir L. Š. 300 Eur, mano, kad kiekvienam priskirtina pareiga atlyginti 100 Eur dydžio žalą. Taip pat, atsižvelgdama į tai, kad visi atsakovai yra dirbantys ir turintys turto, vadovaudamasi protingumo ir sąžiningumo principais, mano, kad likusią žalos dalį turėtų atlyginti K. ir L. Š. po 100 Eur, o A. B. turėtų atlyginti 300 Eur.

4. Atsakovai K. ir L. Š. atsiliepime į pareiškėjo patikslintą pareiškimą nurodė, kad su patikslintu pareiškimu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Šie atsakovai teigė, kad paveldėjimo teisę įgijo 2009 m. gegužės 7 d. pagal notarinio registro įrašą Nr. (duomenys neskelbtini). Jie nurodė, kad pateiktas patikslintas pareiškimas dėl žalos atlyginimo atmestinas, kadangi yra praleistas terminas, numatytas CK 5.63 straipsnio 1 dalyje, šio termino nebuvo prašoma atnaujinti. Be to, praleistas 3 metų naikinamasis terminas.

5. Atsakovas A. B. atsiliepime į pareiškėjo patikslintą pareiškimą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad:5.1. Jo pareigybės aprašyme nebuvo nurodytos funkcijos vizuoti Tauragės apskrities viršininko priimamų įsakymų,

sprendimų bei rengiamų dokumentų projektus. Tauragės apskrities viršininkas buvo jam pavedęs kuruoti Tauragės apskrities viršininko administracijos veiklą žemėtvarkos srityje. Atsakovas A. B., kaip kuratorius, prižiūrėjo, jog žemėtvarkos srityje parengtuose Tauragės apskrities viršininko įsakymų ir sprendimų projektuose būtų visų darbuotojų, kurių pareigybių aprašymuose buvo nurodyta funkcija pagal savo kompetenciją vizuoti parengtus Tauragės apskrities viršininko įsakymų ir sprendimų projektus, vizos. Jis tik susipažino su Įsakymo Nr. V-710 projektu ir jį pasirašė kaip kuratorius.

5.2. Jis nežinojo ir negalėjo žinoti, jog Įsakymu Nr. V-1600 patvirtinus Šilalės rajono Laukuvos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto tęstinumą ir jame suprojektuotą T. N. 1,75 ha žemės sklypą, minėtas sklypas pateko į regioninio parko teritoriją. Vykdydamas Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo funkcijas, atsakovas neprivalėjo užtikrinti Tauragės apskrities viršininko priimamų žemėtvarkos srityje įsakymų ir sprendimų, rengiamų dokumentų ir atliekamų veiksmų teisėtumą bei Tauragės apskrities viršininkui teikiamų įsakymų ir sprendimų bei kitų dokumentų projektų atitikimą Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimams. Nėra atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip būtinų sąlygų žalai atsirasti bei materialinei atsakomybei taikyti regreso tvarka. Be to, VAAT priteisė iš Lietuvos valstybės neturtinę žalą neatsižvelgdamas į protingumo kriterijų, kadangi šis dydis galimai žymiai viršijo 2012 m. buvusią T. N. neteisėtai grąžintos žemės vidutinę rinkos vertę ir tikrąją kainą.

II.

6. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, patikslintą pareiškimą atsakovams A. B., L. Š., K. Š., L. Š. tenkino iš dalies. Teismas nutraukė administracinės bylos dalį dėl reikalavimų atsakovei L. Š., atmetė pareiškėjo patikslinto pareiškimo dalį dėl reikalavimų atsakovams K. ir L. Š. Teismas taip pat priteisė iš atsakovo A. B. pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, naudai 300 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 300 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2018 m. birželio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

7. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, sumokėjęs priteistą neturtinės žalos atlyginimą, įgijo regreso

(atgręžtinio reikalavimo) teisę reikalauti žalos atlyginimo iš šią žalą padariusių valstybės tarnautojų. VTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės.

8. Dėl neteisėtų veiksmų ir kaltės teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, nustatė, kad E. Š., eidamas Tauragės apskrities viršininko pareigas, ir priimdamas neteisėtus administracinius aktus, o A. B., vizuodamas neteisėtą administracinį aktą, elgėsi neteisėtai, t. y. parengė ir priėmė dokumentus, prieštaraujančius imperatyvioms teisės aktų nuostatoms (Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 daliai, 9 dalies 9 punktui bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. rugsėjo 3 d. iki 2005 m. rugpjūčio 10 d.), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 24, 82 punktams).

9. Nagrinėjamoje byloje nustatęs, kad apskrities viršininkas ir jo pavaduotojas tinkamai neįvykdė jiems priskirtų pareigų ir teisės aktų reikalavimų, o kiti 8 asmenys, rengę, vizavę ir pasirašę administracinius aktus su pareiškėjo reikalavimu sutiko, bei nenustatęs, kad nagrinėjamu atveju buvo ir kitų aplinkybių neturtinei žalai atsirasti, teismas konstatavo, jog šių asmenų neteisėti veiksmai tiesiogiai prisidėjo prie žalos valstybei kilimo, nes toks neteisėtas veikimas buvo priežastimi, nulėmusia valstybės pareigą atlyginti žalą.

10. Pagal VTĮ 33 straipsnio 2 dalį, valstybės tarnautojo padarytą žalą atlyginusi valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga turi regreso teisę reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo tokio dydžio žalos atlyginimo, kiek ji sumokėjo, bet ne daugiau kaip 9 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Byloje nėra ginčo, kad iš žalą padariusių valstybės tarnautojų reikalaujamas žalos atlyginimo dydis viršytų jų 9 vidutinius darbo užmokesčius. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 257 straipsnio 5 dalis numato galimybę atsižvelgiant į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, sumažinti atlygintinos žalos dydį, jei žala nėra padaroma tyčia, tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta. CK 6.280 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad atlyginęs kelių asmenų bendrai padarytą žalą asmuo turi teisę iš kiekvieno reikalauti jų išmokėto žalos atlyginimo dalies, proporcingos jų kaltei, o kai neįmanoma nustatyti kiekvieno iš žalą padariusių asmenų kaltės dydžio, laikoma, kad jie žalą turi atlyginti lygiomis dalimis. Teismas pažymėjo, jog asmenys, rengę, vizavę ir pasirašę administracinius aktus laikomi padariusiais žalą bendrais veiksmais, nes nustatyti (individualizuoti), kuris iš jų turėjo didesnę ar mažesnę pareigą tinkamai veikti bei kurio atsakomybė turėtų būti didesnė ar mažesnė, neįmanoma, t. y. indentifikuoti kiekvieno kaltės laipsnį objektyviai nėra galimybių. Teismas padarė išvadą, kad juos sieja bendri veiksmai dėl padarinių, todėl šie asmenys dėl jų neteisėtų veiksmų kilusią žalą turi atlyginti lygiomis dalimis, t. y. kiekvienas po 300 Eur (3 000 Eur: 10). Teismas pažymėjo, jog analogiškos pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2581-662/2017).

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. gruodžio 20 d. pareiškimu atsisako nuo patikslinto pareiškimo reikalavimų atsakovės L. Š. atžvilgiu ir prašo administracinę bylą atsakovės L. Š. atžvilgiu, vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 4 punktu, nutraukti. Prašymą motyvuoja tuo, kad 2018 m. spalio 30 d. NŽT sąskaitoje gauti atsakovės L. Š. sumokėti pinigai, t. y. 100 Eur. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsisakymas nuo patikslinto prašymo dalies neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, todėl priimtinas ir administracinės bylos dalį dėl reikalavimo atsakovei L. Š., vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 4 punktu, nutraukė.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas į teismą šioje byloje kreipėsi 2018 m. gegužės 11 d. ir neginčija aplinkybės, kad per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos nepareiškė reikalavimų palikimą priėmusiems įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui, taip pat nepareiškė teisme ieškinio dėl paveldimo turto. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, neprašė šio termino atnaujinti, be to, akivaizdu, kad nuo palikimo atsiradimo dienos praėjo daugiau kaip treji metai (CK 5.63 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo patikslinto prašymo dalį dėl reikalavimų (įskaitant išvestinį reikalavimą dėl palūkanų priteisimo) atsakovams K. ir L. Š. teismas atmetė.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjo patikslintas prašymas dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo A. B. pareiškėjo naudai 300 Eur, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 4 punktu, tenkintinas. A. B. atsiliepime nurodyti argumentai, kad jis nesutinka su VAAT 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu, kuriuo priteista neturtinė žala T. N., laikytini kaip neturintys reikšmės,

kadangi minėtas sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis, be to, priešingai nei nurodo atsakovas, šiuo sprendimu nustatytas priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis nebuvo siejamas su grąžintos žemės vidutine rinkos verte ar kaina.

14. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl konstatavus sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisus neturtinės žalos atlyginimą, taikytinos ir CK 6.2 straipsnio, 6.37 straipsnio 2 dalies bei 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tokios praktikos laikomasi ir LVAT bylose dėl žalos atlyginimo priteisimo (žr., pvz., LVAT 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1049-624/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2545-662/2018, 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-855-575/2019). Vadovaudamasis ABTĮ 88 straipsnio 4 punktu, pareiškėjo išvestinį reikalavimą teismas tenkino ir iš atsakovo A. B. priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 300 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2018 m. birželio 14 d. (patikslinto pareiškimo priėmimo diena) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III.

15. Atsakovas A. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo teismo sprendimo dalį dėl 300 Eur žalos ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo 300 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2018 m. birželio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo iš atsakovo A. B. panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo patikslintą pareiškimą atmesti. Atsakovas A. B. apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

15.1. Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymas – pagrindinis dokumentas, nustatantis atsakovo funkcijas, į bylą nebuvo pateiktas ir įvertintas (atsakovas Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymo kopijos nerado ir negalėjo pateikti). Teismas remiasi vien tik atsakovo parašu, esančiu Įsakymo Nr. V-710 projekte. Atsakovas pabrėžia, kad Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo pareigybės aprašyme nebuvo reikalavimo asmeniui, einančiam šias pareigas, turėti žemėtvarkininko ar teisininko išsilavinimą. Pareigybės aprašyme taip pat nebuvo nustatytos funkcijos ir pareigos vizuoti Tauragės apskrities viršininko priimamų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir sprendimų žemėtvarkos srityje ar kitų įsakymų projektus. Teismas, remdamasis aplinkybe, jog atsakovas A. B. pripažino, kad kuravo žemėtvarkos sritį, nepagrįstai parašą administracinio akto projekte laikė viza, o ne susipažinimo žyma. Už Tauragės apskrities viršininko įsakymų ir sprendimų žemėtvarkos srityje atitikimą teisės aktų reikalavimams buvo atsakingi Tauragės apskrities viršininko administracijos darbuotojai (žemėtvarkininkai) ir teisininkas, kurių pareigybių aprašymuose buvo įtvirtintos funkcijos – vizuoti parengtų Tauragės apskrities viršininko įsakymų ir sprendimų projektus. Taip pat darbuotojų (žemėtvarkininkų) pareigas nustatė Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 26 d. įsakymo Nr. 376 redakcija) patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodika. Teismas rėmėsi prielaidomis, netinkamai vertino įrodymus, teismo sprendimo nurodyti teisės aktai neįpareigojo vizuoti Tauragės apskrities viršininko priimamų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo projektų.

15.2. Tauragės apskrities Šilalės rajono Laukuvos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriame buvo suprojektuoti žemės sklypai T. N., ir kurie pateko į saugomą teritoriją, parengė UAB „Hidroprojektas“, kuris yra atsakingas už netinkamai parengtą žemėtvarkos projektą ir žala turėjo būti išieškoma būtent iš UAB „Hidroprojektas“.

15.3. Atsakovas A. B., atsižvelgdamas į tai, kad nebuvo atsakingas už Tauragės apskrities viršininko priimamų įsakymų ir sprendimų žemėtvarkos srityje atitikimą teisės aktų reikalavimams, neteisėtų veiksmų neatliko, sprendžia, kad nėra kaltas dėl padarytos žalos. Vien žemėtvarkos srities kuravimas nėra teisinis pagrindas šiuo atveju taikyti materialinę atsakomybę regreso tvarka.

15.4. VAAT nagrinėjant administracinę bylą pagal T. N. prašymą dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, atsakovas A. B. nebuvo įtrauktas į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. VAAT 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu priteista T. N. 3 000 Eur neturtinė žala yra per didelė.

16. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas atmetė pareiškimo dalį dėl reikalavimų atsakovams K. ir L. Š. ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – NŽT pareiškimą atsakovams K. ir L. Š. tenkinti. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

16.1. CK 5.52 straipsnio 1 dalis numato, kad įpėdinis, kuris priėmė palikimą turto valdymo perėmimu arba padavęs

pareiškimą notarui, už palikėjo skolas atsako visu savo turtu, išskyrus šiame kodekse numatytus atvejus. Jeigu šiuo palikimo priėmimo būdu palikimą priėmė keletas įpėdinių, visi jie už palikėjo skolas atsako solidariai visu savo turtu. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu įpėdinis notarui pateiktame pareiškime dėl palikimo priėmimo nurodo, kad palikimą pageidauja priimti pagal turto apyrašą, turto apyrašas sudaromas ir įpėdinio atsakomybė už palikėjo skolas nustatoma CK 5.53 ir 5.54 straipsniuose nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų, kad atsakovai K. ir L. Š. palikimą priėmė pagal turto apyrašą, todėl šie atsakovai už palikėjo E. Š. prievoles atsako solidariai ir visu savo turtu (CK 5.52 str. 1 d.).

16.2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad yra visos būtinos sąlygos E. Š. atsakomybei atsirasti, todėl jam atsirado pareiga atlyginti žalą valstybei. Regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri atsiranda asmeniui įvykdžius prievolę už atsakingą už žalą asmenį. Reikalavimo teisę į žalą padariusius asmenis, įskaitant E. Š., NŽT įgijo tik gavusi iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. spalio 20 d. raštą Nr. (1.81.)7R-8077, kuriuo informavo NŽT, kad vykdydama LVAT 2015 m. liepos 1 d. nutartį išmokėjo T. N. 2015 m. spalio 17 d. mokėjimo nurodymu 3 000 Eur. Anksčiau NŽT neturėjo teisės pareikšti pretenzijas atsakovams.

16.3. Pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Šiuo atveju žala valstybei atsirado tik tada, kai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, vykdydama LVAT 2015 m. liepos 1 d. nutartį, 2015 m. spalio 7 d. išmokėjo T. N. 3 000 Eur, todėl žalos atsiradimo diena yra 2015 m. spalio 7 d., t. y. nuo 2015 m. spalio 7 d. Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, turėjo teisę pateikti teismui reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. NŽT prašymą teismui pateikė 2018 m. rugsėjo 28 d., t. y. nepraleidus teisės aktuose nustatyto ieškinio senaties termino.

16.4. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl CK 5.63 straipsnio 1 dalies taikymo šioje administracinėje byloje, nes NŽT neturėjo nei galimybių, nei pareigos per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus palikimą priėmusiems asmenims, nes žalos atsiradimo diena yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atlikto mokėjimo diena.

17. Atsakovė L. Š. pateikė atsiliepimą į A. B. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, apeliacinius skundus, kuriame prašo teismo pateiktus apeliacinius skundus vertinti savo nuožiūra.

18. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į A. B. apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, naudai iš atsakovo A. B. priteista 300 Eur ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, palikti nepakeistą, o atsakovo A. B. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į A. B. apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

18.1. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 19 „Dėl Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. liepos 11 d. iki 2006 m. gegužės 28 d.), 31 ir 32 punktuose buvo nustatyti skirtingi reikalavimai, taikomi vizai ir supažindinimo žymai. Analizuojant šiuos reikalavimus bei Įsakymo Nr. V-710 turinį, nekyla abejonių, jog A. B. vizavo Įsakymą Nr. V-710, o ne su juo susipažino, ką pagrįstai konstatavo ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai. Raštvedybos taisyklių, patvirtintų Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 88 „Dėl Raštvedybos taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. liepos 11 d. iki 2005 m. lapkričio 9 d.), 14.1 papunktis numatė, kad tvarkomieji ir jais tvirtinami organizaciniai dokumentai turi būti vizuoti rengėjų, kitų atsakingų darbuotojų, teisės norminių aktų nustatytais atvejais – suderinti su suinteresuotomis įstaigomis. Atsižvelgiant į šias nuostatas, darytina išvada, jog A. B. Įsakymą Nr. V-710 vizavo kaip atsakingas darbuotojas (tarnautojas), o dėl vizuojamo dokumento nepateikdamas jokių pastabų (atskiros nuomonės), tokiu būdu išreiškė savo sutikimą su šiuo dokumentu bei prisidėjo prie jo priėmimo.

18.2. Atsakovo A. B. argumentai, kad vizą Įsakyme Nr. V-710 jis galėjo parašyti be įgaliojimo (atlikdamas jo pareigybei nepriskirtas funkcijas), vertintini kritiškai. Į Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo pareigas A. B. buvo paskirtas nuo 2004 m. gruodžio 29 d., o iš šių pareigų buvo atleistas nuo 2006 m. liepos 26 d. Iki paskyrimo į minėtas pareigas, 2000–2004 m., A. B. buvo Tauragės apskrities viršininku, todėl Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo pareigybei priskirtos funkcijos jam turėjo būti žinomos ir suprantamos. Pažymėtina, kad remiantis Tipinių apskrities viršininko administracijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 401

„Dėl Tipinių apskrities viršininko administracijos nuostatų patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. spalio 1 d. iki 2005 m. lapkričio 6 d.), 13.8 papunkčiu bei 15 punktu, per apskrities viršininko pavaduotoją buvo koordinuojama apskrities viršininko administracijos padalinių veikla; apskrities viršininko pavaduotojas (pavaduotojai) taip pat vykdė apskrities viršininko jam (jiems) priskirtas funkcijas, o nesant apskrities viršininko, atliko jo pareigas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teiginiai, jog jis tik susipažindavo su Tauragės apskrities viršininko administracinių aktų projektais, kelia pagrįstų abejonių.

18.3. Įsakymo Nr. V-1600 priede „Šilalės rajono Laukuvos seniūnijos Laukuvos kadastro vietovės suprojektuotos žemėnaudos pagal nustatytas VIII-IX eiles“ nurodyta, jog abiem žemės sklypams (projektiniai Nr. 1215-1 ir 1215-2), kurie suprojektuoti T. N., taikytinos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – „XXXIV“ ir „XXXVII“. Šie žymėjimai reiškia Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, atitinkamus skyrius: „XXXIV. Nacionaliniai ir regioniniai parkai“ ir „XXXVII. Geomorfologiniai draustiniai“. Analogiški minėtų žemės sklypų kadastro duomenys (t. y. šiems žemės sklypams taikytinos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos) nurodyti ir Įsakymo Nr. V-710, kurį vizavo A. B., priede „Piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, mišką ir vandens telkinius Šilalės rajone, sąrašas bei grąžinamų natūra, perduodamų neatlygintinai ir parduodamų sklypų kadastro duomenys“. Taigi, šiuo atveju neabejotina, jog iš nurodytų duomenų žemėtvarkos sritį kuravusiam Tauragės apskrities viršininko pavaduotojui A. B., kuris, kaip jau minėta, anksčiau taip pat ėjo Tauragės apskrities viršininko pareigas, turėjo būti aišku, kad T. N. suprojektuoti žemės sklypai yra saugomose teritorijose.

18.4. Pažymi, jog institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, nėra įpareigota priimti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į atitinkamą žemės sklypą vien dėl to, kad šis žemės sklypas yra suprojektuotas žemės reformos žemėtvarkos projekte. Turėdama duomenų, jog nuosavybės teisių atkūrimas į tam tikroje teritorijoje esantį žemės sklypą nėra galimas dėl įstatyme įtvirtintų apribojimų, susijusių su šios teritorijos statusu, nuosavybės teisių atkūrimo klausimus nagrinėjanti institucija privalo imtis priemonių, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tokį žemės sklypą nebūtų priimtas (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-602-552/2018). Nagrinėjamu atveju, A. B., eidamas Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo pareigas, neatliko jokių veiksmų, kurie būtų sudarę galimybę užkirsti kelią neteisėtam nuosavybės teisių atkūrimui į T. N. suprojektuotus žemės sklypus. Kaip jau minėta, A. B. vizavo Įsakymą Nr. V-710 dėl jo nepateikdamas jokių pastabų (atskiros nuomonės).

18.5. Apeliaciniame skunde A. B. teigia, kad jis neatliko neteisėtų veiksmų ir kad nėra jo kaltės dėl padarytos žalos, tačiau taip pat akcentuoja, jog jis nebuvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu į VAAT išnagrinėtą administracinę bylą Nr. I-9660-142/2014, kurioje buvo sprendžiamas T. N. padarytos žalos atlyginimo klausimas, todėl negalėjo pateikti teismui savo argumentų ir įrodymų. Dėl nurodytų priežasčių, A. B. nuomone, buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, tačiau šie apeliacinio skundo argumentai prieštarauja vieni kitiems: viena vertus, A. B. nesutinka su tuo, jog vizuodamas Įsakymą Nr. V-710 atliko neteisėtus veiksmus, taip pat teigdamas, kad nėra jo kaltės dėl T. N. padarytos žalos; kita vertus, akcentuoja, jog jis turėjo būti įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu į administracinę bylą dėl T. N. padarytos žalos atlyginimo, pastaraisiais teiginiais iš esmės pripažindamas savo neteisėtus veiksmus bei kaltę dėl padarytos žalos, tačiau nesutinka su įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistos bei atlygintos neturtinės žalos dydžiu.

18.6. Pareiškėjas pažymi, kad administracinių teismų praktikoje žalą galimai padarę valstybės tarnautojai nėra įtraukiami trečiaisiais suinteresuotais asmenimis bylose dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis), kadangi tokiose bylose sprendžiama tik dėl viešosios atsakomybės sąlygų, kurioms esant valstybei kyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Tą patvirtina ir CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pažymėtina, jog buvusio valstybės tarnautojo Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo A. B. veikos neteisėtumas bei kaltė, kaip būtinos jo materialinės atsakomybės sąlygos, turėjo būti ir išsamiai buvo įvertintos Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-141-386/2019. Būtent šioje byloje A. B. turėjo teisę ir pareigą pateikti savo argumentus bei įrodymus, kurie paneigtų jam taikytinos materialinės atsakomybės sąlygų buvimą. Vadinasi, minėti apeliacinio skundo argumentai dėl teisės būti išklausytam tariamo pažeidimo taip pat laikytini nepagrįstais.

18.7. Nustačius akivaizdžius A. B., kaip Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo, tarnybinės veiklos trūkumus,

turėjusius svarbią reikšmę nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumui ir lėmusius žalos atsiradimą bei visas materialinės atsakomybės sąlygas, pagrįstai tenkintas pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamo NŽT, atgręžtinis reikalavimas. A. B. apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

19. Atsakovai L. ir K. Š. atsiliepime į Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Šie atsakovai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad:

19.1. Tuo atveju, jeigu terminas būtų atnaujintas, atsakovai dėl pareiškėjo savalaikio neveikimo galėtų patirti neigiamas pasekmes. Atsižvelgiant į tai, kad yra prašoma priteisti 5 procentų palūkanas, akivaizdu, jog pareiškėjas turėtų galimybę reikalauti didesnių palūkanų. Toks elgesys liudija pareiškėjo gero administravimo principo nesilaikymą bei piktnaudžiavimą procesine padėtimi.

19.2. Atsakovai L. ir K. Š., vadovaudamiesi CK 5.63 straipsniu, nurodo, kad pareiškėjas nesikreipė į teismą dėl termino atnaujinimo ir nuo palikimo atsiradimo dienos yra praėję daugiau kaip trys metai. Taip pat įvertinus priimtą teismo sprendimą matyti, kad buvo išsamiai vertintos visos bylos faktinės aplinkybės, o pareiškėjo nesutikimas su teismo sprendimu nedaro jo neteisėtu ir negaliojančiu. Atsakovai mano, kad teismo sprendime buvo išanalizuotos visos situacijai aktualios ir reikšmingos aplinkybės.

19.3. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai dėl paveldėjimo teisės, tačiau atsakovai pažymi, kad paveldėjimo teisė nėra šio ginčo dalis. Apeliacinio skundo turinys, kuriame pateikiami su ginču nesusiję bei su ginčo aplinkybėmis nesusieti argumentai, laikytini pertekliniu informacijos pateikimu, teismo ir atsakovų klaidinimu.

19.4. Atsakovų L. ir K. Š. nuomone, esminis momentas šioje byloje yra tai, kad CK 5.63 straipsnis aiškiai nurodo, kad trejų metų terminas skaičiuojamas nuo palikimo atsiradimo dienos, o ne nuo papildomų aplinkybių. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra pateikiama argumentų, kodėl terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2015 m. spalio 7 d., o ne nuo palikimo atsiradimo dienos pagal CK 5.63 straipsnį. Atsakovų nuomone, terminai skaičiuojami ne nuo papildomų veiksmų, sprendimų atlikimo, o nuo esminio momento – palikimo atsiradimo. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką trejų metų terminas yra naikinamojo pobūdžio.

Teisėjų kolegija


IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią padarė netinkamai funkcijas vykdydami NŽT valstybės tarnautojai, atlyginimo regreso tvarka.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pareiškimą tenkino iš dalies, be kita ko, atmetė jo dalį dėl reikalavimų atsakovams K. ir L. Š. ir priteisė iš atsakovo A. B. pareiškėjo naudai 300 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas. Pareiškėjas apeliacinį skundą padavė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesti jo reikalavimai iš atsakovų K. ir L. Š. priteisti neturtinės žalos dalį ir procesines palūkanas. Apeliacinį skundą padavė ir atsakovas A. B., kuris nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo pareiškėjo naudai priteista 300 Eur neturtinė žala ir 5 procentų dydžio metines palūkanos.

22. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniuose skunduose akcentuojamus aspektus.

23. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto

sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

24. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria šio teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo ir atsakovo A. B. apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, juos papildo.

25. Atsakovas A. B. apeliaciniame skunde iš esmės dėsto tuos pačius argumentus, kokie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime. Tikrinamame teismo sprendime (žr. teismo sprendimo 8–9 psl.) pateikti išsamūs motyvai, kuriais remiantis atmesti atsakovo A. B. teiginiai esą jis nevizavo Įsakymo Nr. V-710, o tik susipažino su juo, ir dėl to jis nėra atsakingas dėl neturtinės žalos, kurią NŽT privalėjo atlyginti T. N. Šiems motyvams teisėjų kolegija pritaria ir jų nebekartoja, papildomai pažymėdama, kad paminėti teismo motyvai yra pakankami atsakovo A. B. kaltei konstatuoti. Įvertinus tai, kad A. B. ginčui aktualiu laikotarpiu užėmė Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo pareigas, taip pat padaryto pažeidimo, dėl kurio NŽT privalėjo atlyginti neturtinę žalą T. N., pobūdį kaip teisiškai nereikšmingi atmetami ir kiti šio atsakovo apeliacinio skundo argumentai nurodyti Nutarties 15.1–15.3 punktuose. Atmesdama Nutarties 15.4 punkte nurodytus atsakovo A. B. argumentus, teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad jo nurodytas VAAT 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimas, kuriuo T. N. priteista neturtinė žala, įsiteisėjo priėmus LVAT 2015 m. liepos 1 d. nutartį, o paminėtų procesinių sprendimų teisėtumas nei procesinės, nei materialinės teisės taikymo aspektu nėra ir negali būti vertinamas nagrinėjamoje byloje.

26. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti jo pareiškimo reikalavimą priteisti neturtinę žalą (su tuo susijusias procesines palūkanas) iš E. Š. palikimą priėmusių įpėdinių K. ir L. Š. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes (inter alia (be kita ko) tai, kad K. ir L. Š. palikimą priėmė 2009 m. gegužės 7 d., o pareiškėja dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi tik 2018 m. gegužės 11 d.), taikytą CK 5.63 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą ir aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pritaria tikrinamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies skyriuje „Dėl atsakovų K. Š. ir L. Š.“ išdėstytiems motyvams ir išvadai – pareiškėjo patikslinto prašymo dalį dėl reikalavimų (įskaitant išvestinį reikalavimą dėl palūkanų priteisimo) atsakovams K. ir L. Š. atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas nepagrįstai CK 1.127 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, taiko ir aiškina neatsižvelgdamas į šiai bylos daliai išnagrinėti reikšmingų faktinių aplinkybių visumą, t. y. kad jis regreso tvarka siekia išieškoti turtinę žalą ne iš ją padariusio E. Š., o iš palikimą priėmusių šio asmens įpėdinių. Atsižvelgdama į paminėtus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde dėstomi argumentai (Nutarties 16–16.4 p.) nesudaro jokio pagrindo nustatytas faktines aplinkybes vertinti ir aktualų teisinį reguliavimą taikyti kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, todėl pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

27. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir atsakovo A. B. apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų̨ 2019 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________




NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=164baa70f41c11e99681cd81dcdca52c

Pareiškėjas D. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 68-42; 2) panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. (6.5)FR0682-594.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

II.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. rugsėjo 13 d. gautas atsakovo prašymas, kuriame nurodoma, kad pareiškėjas ir atsakovas 2019 m. rugsėjo 9 d. pasirašė susitarimą Nr. 210-30, kuriuo abi šalys pripažino, jog neturi pakankamai įrodymų savo pozicijoms pagrįsti, taip pat prašoma administracinės bylos nagrinėjimą nutraukti.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. rugsėjo 17 d. gautas pareiškėjo pareiškimas dėl apeliacinio skundo atsisakymo, kuriame pareiškėjas nurodo, jog su atsakovu 2019 m. rugsėjo 9 d. pasirašė susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų pagal Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymo 71 straipsnį.

Teisėjų kolegija


III.

Apelianto teisė atsisakyti teismui paduoto apeliacinio skundo yra nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad apeliantas turi teisę apeliacinio skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius (ABTĮ 136 str. 2 d.).

Iš Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjo (apelianto) pateikto pareiškimo dėl apeliacinio skundo atsisakymo turinio matyti pareiškėjo valia atsisakyti apeliacinio skundo. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo kiti proceso dalyviai neskundė. Pareiškėjo atsisakymas nuo apeliacinio skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų bei viešojo intereso nepažeidžia, todėl atsisakymas nuo apeliacinio skundo priimamas, o apeliacinis procesas nagrinėjamoje byloje nutraukiamas. Pareiškėjui išaiškintina, jog, vadovaujantis ABTĮ 136 straipsnio 3 dalimi, apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo D. V. apeliacinio skundo atsisakymą.Nutraukti apeliacinį procesą pagal pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo

2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių

inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.



RYTIS KRASAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. B. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja N. B. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Klaipėdos skyriaus 2019 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-438-881 „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Tarnybos Klaipėdos skyrių (toliau – ir Klaipėdos skyrius) paskirti pareiškėjai sąžiningą ir kompetentingą advokatą paruošti procesinius dokumentus.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Tarnyba nepagrįstai nutraukė jai antrinės teisinės pagalbos teikimą. Ji siekia atkurti nuosavybės teises į žemę ir teigia, kad pareiškime Ariogalos apylinkės agrarinės reformos tarnybai, kuriuo ji tariamai atsisakė nuosavybės teisių atkūrimo į žemę savo sesers A. J. naudai, yra suklastotas jos parašas. Taip pat pareiškėja siekia, kad būtų atlikta jos parašo ekspertizė. Ji nurodo savo nuomonę dėl išnagrinėtų bylų, liudytojų parodymų, ją atstovavusių advokatų nesąžiningumo. Pareiškėjos teigimu, Tarnyba rėmėsi šališkais ir nepagrįstais institucijų veiksmais ir sprendimais,


nenagrinėjo jos prašymo iš esmės, pažeidė jos teisę į objektyvų ir nešališką skundų išnagrinėjimą.3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovas nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 13 d. Tarnybos Klaipėdos skyriaus sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-18-T-438-

15999 suteikė pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl valdžios institucijų veiksmais padarytos žalos atlyginimo, parengti procesinius dokumentus, atstovauti pirmos instancijos teisme. Antrinę teisinę pagalbą teikti buvo paskirta advokatė M. S., kuri 2019 m. sausio 4 d. Klaipėdos skyriui pateikė pranešimą, kad tolimesnis antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjai būtų neperspektyvus ir paprašė Klaipėdos skyriaus nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą. Klaipėdos skyrius, susipažinęs su paskirtosios advokatės M. S. pranešimu bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, VGTPĮ) 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Sprendimu nutraukė pareiškėjai antrinės teisinės pagalbos teikimą.

5. Klaipėdos skyrius nustatė, kad Pareiškėja 1994 m. balandžio 25 d. sudarė vienašalį sandorį dėl jai priklausančios tėvo ir senelio žemės dalies atsisakymo savo sesers A. J. naudai. Vienašalis pareiškėjos sudarytas sandoris buvo patvirtintas Raseinių rajono Ariogalos apylinkės viršaičio pavaduotojos. Pareiškėjos teigimu, 2005 metais ji sužinojo, kad A. J. visą tėvo ir senelio žemę, įskaitant ir pareiškėjai priklausančią dalį, įregistravo savo vardu. Pareiškėja kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti jos 1994 m. balandžio 25 d. atsisakymą nuo jai priklausančios tėvo ir senelio žemės dalies A. J. naudai negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2006 m. liepos 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-189-06/2006 pareiškėjos ieškinį atmetė. Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. lapkričio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-772-159/2006 pirmos instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui. Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2008 m. sausio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-26-714/2008 pareiškėjos ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, jog A. J. būtų suklaidinusi pareiškėją, priešingai, sandorio sudarymo metu pati pareiškėja veikė pakankamai aktyviai, neneigė, kad atsisakė savo žemės dalies, perrašydama ją A. J. Teismas taip pat pažymėjo, kad dar iki nuosavybės teisių atkūrimo A. J., pareiškėja turėjo teisinę galimybę keisti savo valią, tačiau to nepadarė. Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. birželio 5 d. nutartimi pirmos instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

6. Tarnyba atsiliepime taip pat nurodė, kad pareiškėja kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kadangi, pareiškėjos teigimu, A. J. teismo posėdžių metu davė melagingus parodymus, o pareiškėją apgavo bei užgrobė jai teisėtai priklausančią žemę, kad jos parašas 1994 m. balandžio 25 d. pareiškime buvo suklastotas. Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros prokuroras 2008 m. rugsėjo 16 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, o 2009 m. spalio 2 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 30-9-00020-09 buvo nutrauktas nenustačius, kad pareiškėjos parašas buvo suklastotas. Pareiškėjos skundai dėl šių nutarimų panaikinimo nebuvo tenkinti.

7. Pareiškėjos įgaliotas atstovas susitikimo su advokate M. S. metu nurodė, kad siekia kreiptis į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kadangi teismai priėmė klaidingus sprendimus, remdamiesi 1994 m. balandžio 25 d. pareiškėjos atsisakymu, kuris yra suklastotas, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai neatliko šio dokumento ekspertizės.

8. Tarnyba nurodė, jog nesant nustatytų neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, nėra ir vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų. Dėl šios priežasties Klaipėdos skyrius padarė išvadą, kad tolimesnis antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjai civilinėje byloje dėl valdžios institucijų veiksmais padarytos žalos atlyginimo būtų neperspektyvus ir ginčijamu Sprendimu nutraukė pareiškėjai antrinės teisinės pagalbos teikimą.

II.

9. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 10 d. sprendimu pareiškėjos N. B. skundą atmetė.10. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2019 m. vasario 27 d. pateikė Tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Tarnyba 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-18-T-438-15999 suteikė jai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl valdžios institucijų veiksmais padarytos žalos atlyginimo, parengti procesinius dokumentus ir atstovauti pirmosios instancijos teisme bei paskyrė advokatę M. S. teikti antrinę teisinę pagalbą.

11. Teismas nurodė, jog Tarnyba, įvertinusi įsiteisėjusius teismų sprendimus ir nutartis bei prokuratūros atliktus tyrimus, pagrįstai konstatavo, jog nenustatyta neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, todėl neperspektyvu kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, t. y. tinkamai pagrindė, kodėl atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Taip pat iš ginčijamo Sprendimo matyti, jog nagrinėjamu atveju Tarnyba, priimdama sprendimą, įvertino tiek pareiškėjos, tiek

advokatės M. S. pateiktą informaciją, dokumentus bei kitą medžiagą, ir, savarankiškai išanalizavusi visus klausimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai aktualius duomenis, priėmė sprendimą, kad pareiškėjos atstovavimas byloje neperspektyvus, todėl, vadovaudamasi Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą.

12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra įstatyminio pagrindo jį panaikinti. Netenkinęs pareiškėjos reikalavimo panaikinti ginčijamą Sprendimą, teismas taip pat atmetė jos skundo dalį dėl išvestinio reikalavimo – įpareigoti Tarnybos Klaipėdos skyrių paskirti jai sąžiningą ir kompetentingą advokatą paruošti procesinius dokumentus.

III.

13. Pareiškėja N. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

14. Pareiškėja teigia, jog teismas neišnagrinėjo ir nevertino jos skundo dėl žmogaus teisių pažeidimo atkuriant nuosavybės teisę į žemę, taip pat pažeistas teises, kurias atsisakė ginti. Teismas neįvykdė teisingumo ir vadovavosi tik ankstesnių teismų bei prokuratūros klaidingomis nutartimis bei sprendimais. Pareiškėjos nuomone, teismo sprendimas yra naikintinas, nes: jis prieštarauja Konstitucijai, atsisakyti žemės draudžia įstatymas, nebuvo paskirta padirbto parašo ekspertizė, pareiškimas nebuvo patvirtintas notaro.

15. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

16. Tarnyba palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjos skundą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.

Teisėjų kolegija


IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Tarnybos Klaipėdos skyriui paskirti pareiškėjai sąžiningą ir kompetentingą advokatą paruošti procesiniams dokumentams.

18. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja N. B. pateikė Tarnybos Klaipėdos skyriui prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Tarnybos Klaipėdos skyrius 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-18-T-438-15999 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ suteikė pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl valdžios institucijų veiksmais padarytos žalos atlyginimo, parengti procesinius dokumentus ir atstovauti pirmosios instancijos teisme bei paskyrė teikti antrinę teisinę pagalbą advokatę M. S. 2019 m. sausio 4 d. Klaipėdos skyriuje buvo gautas M. S. pranešimas, reg. Nr. (2.3)NO-1-179, kuriame advokatė nurodė, kad tolimesnis antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjai būtų neperspektyvus ir paprašė Klaipėdos skyriaus nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą. Tarnybos Klaipėdos skyrius, susipažinęs su advokatės M. S. pranešimu bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, ginčijamu Sprendimu nutraukė pareiškėjai antrinės teisinės pagalbos teikimą.

19. Pažymėtina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai

asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010; 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.). Atitinkamai, sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, įvertinus ginčijamo Sprendimo priėmimo motyvus, aktualios Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos, numatančios, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

20. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis bylą. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia Tarnybai, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-2853/2011; 2011 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-684/2011; 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2177/2013; 2017 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4273-624/2017 ir kt.).

21. Atkreiptinas dėmesys, jog atstovavimo byloje perspektyvumas VGTPĮ taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų kontekste. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pranešimų (VGTPĮ 23 str. 2 d.), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt. Antrinės teisinės pagalbos teikimas, remiantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi realios teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010; 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3096/2011).

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010; 2017 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4273-624/2017 ir kt.).

23. Taigi, šiuo atveju Tarnybos Klaipėdos skyrius turėjo teisę vertinti, ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjai kreiptis į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir ar atstovavimas tokioje byloje bus perspektyvus. Tokio vertinimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrą vėliau atlieka teismai, jei asmuo skundžia Tarnybos sprendimus. Tai atliekama ir šioje byloje.

24. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius dokumentus ir kitus duomenis, pareiškėjos Tarnybai teiktų prašymų bei paaiškinimų turinį, įvertinusi pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą paskirtos advokatės M. S. 2019 m. sausio 3 d. pranešime išsamiai išdėstytas aplinkybes, sprendžia, jog nagrinėjimu atveju Tarnybos Klaipėdos skyrius skundžiamame Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos atstovavimas civilinėje byloje nėra perspektyvus, kadangi nustatytos aplinkybės jau dabartiniu momentu leidžia teigti, kad šiuo atveju nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, t. y. neteisėtų valdžios institucijos veiksmų. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas Klaipėdos skyriaus Sprendimas nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjai yra teisėtas ir pagrįstas.

25. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neišnagrinėjo ir nevertino jos teiginių dėl žmogaus teisių pažeidimo atkuriant nuosavybės teises. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjai buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, rengiant procesinius dokumentus dėl žalos, galimai padarytos neteisėtais valdžios institucijų veiksmais, atlyginimo, o ne nuosavybės teisių atkūrimo ar prokuroro nutarimų ikiteisminiame tyrime apskundimo klausimais. Teismui pareiškėja pateikė skundą dėl Sprendimo, kuriuo jai nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas, panaikinimo. Nuosavybės teisių atkūrimo ir ikiteisminio tyrimo kokybės klausimai nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo nagrinėto ginčo apimtini, laikytini nepagrįstais.

26. Teisėjų kolegija pažymi, jog net ir nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjai, tai neužkerta jai kelio pačiai ar per atstovus savarankiškai kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, jei ji laiko savo reikalavimą pagrįstu ir perspektyviu.

27. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos N. B. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. AS-554-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01762-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 57.2.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,


teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. R. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. R. skundą atsakovui Alytaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Alytaus miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja L. R. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Alytaus miesto savivaldybės 4 798,40 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai L. R. iš Alytaus miesto savivaldybės 3 999,11 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėja ir atsakovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašė Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo dalį dėl priteistos neturtinės žalos dydžio panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovas Alytaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi pareiškėjos ir atsakovo apeliacinius skundus atmetė, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėja 2019 m. balandžio 26 d. pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 2 320 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas atsiliepime su prašymu nesutiko ir prašė jo netenkinti.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 17 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai L. R. iš atsakovo Alytaus miesto savivaldybės 1 201,65 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Teismas nustatė, kad pareiškėją byloje atstovavo advokatas Raimundas Jurka pagal 2016 m. rugpjūčio 22 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. 391. Atstovavimo išlaidos grindžiamos 2016 m. rugpjūčio 29 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 619, 2017 balandžio 10 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 688, 2017 m. liepos 17 d. mokėjimo nurodymais (b. l. 168–173). Pareiškėja nurodė, kad patyrė 720 Eur išlaidas už skundo parengimą. Pareiškėjos skundas teisme buvo gautas 2016 m. rugpjūčio 30 d., todėl aktualus Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2016 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje – 748 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintų rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) 8.2 punktą maksimalus koeficientas už skundo parengimą – 2,5, todėl maksimali priteistina suma – 1 870 Eur (748 x 2,5). Kadangi pareiškėjos prašomos išlaidos už skundo parengimą neviršijo rekomenduojamo dydžio, teismas jas priteisė.

Pareiškėja prašė priteisti išlaidas už pateiktų dokumentų analizę (Alytaus miesto savivaldybės atsiliepimas) ir 2017 m. balandžio 10 d. pasitarimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, jog išlaidos už dokumentų analizę, susipažinimą su dokumentais, susitikimus su klientais ir konsultacijas yra tiesiogiai susijusios ir vertintinos kaip sudėtinė Rekomendacijų 8.2 ir 8.19 punktuose numatytų skundo surašymo, pasirengimo teismo posėdžiui ir atstovavimo teisme teisinių paslaugų dalis, todėl pareiškėjos prašymo dėl šių išlaidų teismas netenkino.

Pareiškėja taip pat prašė priteisti 960 Eur už pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą teisme. Pareiškėjos atstovas 2017 m. vasario 15 d. dalyvavo teismo posėdyje, kuris truko nuo 10.03 val. iki 11.05 val. (62 min.), tai pagal

Rekomendacijų 9 punktą prilyginama 1 val. Todėl maksimali rekomenduojama priteisti suma yra 79,33 Eur (793,3 x 0,1). Pareiškėjos atstovas taip pat dalyvavo 2017 m. balandžio 10 d. teismo posėdyje, kuris truko nuo 10.09 val. iki 10.55 val. (46 min.), tai prilyginama 1 val., todėl maksimali priteistina suma 82,28 Eur.

Pasirengimas 2017 m. vasario 14 d. posėdžiui truko 1 val. (ataskaita už teisines paslaugas Nr. 688). Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2016 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje – 793,30 Eur, todėl maksimali rekomenduojama priteisti suma yra 79,33 Eur (793,30 Eur x 0,1). Pasirengimas 2017 m. balandžio 9 d. teismo posėdžiui truko 3 val. (ataskaita už teisines paslaugas Nr. 688). Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2016 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje – 822,80 Eur, todėl maksimali priteistina suma yra 246,84 Eur (822,80 x 0,1 x 3). Kadangi prašoma priteisti suma už pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą teismo posėdžiuose viršijo rekomenduojamus dydžius, teismas sumažino šią sumą iki 457,78 Eur.

Teismas sprendė, kad pareiškėjai galėtų būti priteista 1 447,78 Eur (960+487,78) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu Kauno apygardos administraciniame teisme, tačiau pareiškėjos skundas buvo tenkintas iš dalies, todėl patirtos išlaidos mažintinos atsižvelgiant į patenkinto reikalavimo apimtį. Kadangi pareiškėjos reikalavimas buvo patenkintas 0,83 dalimi (3 999,11/4 798,40), tai teismas priteisė pareiškėjai 1 201,65 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 447,78 Eur x 0,83).

Teismas atsakovo argumentus dėl atstovavimo išlaidų priteisimo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu atmeta, kadangi priteista bylinėjimosi išlaidų suma (3 466,71 Eur už advokato paslaugas ir 532,40 Eur už įrodymų gavimą) buvo priteista už patirtas išlaidas nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, kaip turtinės žalos atlyginimas. Taip pat teismas atmetė atsakovo argumentus, kad pareiškėja nepateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

III.

Pareiškėja L. R. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 17 d. nutartį ir priimti naują – pareiškėjos naudai priteisti patirtas 2 320 Eur atstovavimo išlaidas.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo naujausios Konstitucinio Teismo suformuotos doktrinos, pagal kurią bylą laimėjusiam asmeniui priteisiamos visos patirtos bylinėjimosi išlaidos, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Taip pat, pareiškėjos nuomone, skundžiama nutartis prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, kai teismų priteistos bylinėjimosi išlaidos visiškai „absorbuoja“ pareiškėjui priteistą žalą. Dėl atsakovo elgesio pareiškėja buvo priversta kreiptis į teismą, todėl ji turi teisę į visišką patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismui pateiktoje 2017 m. balandžio 10 d. sąskaitoje už teisines paslaugas Nr. 688 yra akivaizdžiai patirtos bylinėjimosi išlaidos, skirtos pasirengimui teismo posėdžiui ir atstovavimui teisme. Byloje vyko net keli teismo posėdžiai, atsakovo pateiktas atsiliepimas absoliučiai prieštaravo pamatiniams teisiniams principams, todėl šių išlaidų sumažinimas iki 487,78 Eur yra akivaizdžiai neteisėtas.

Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad 2017 m. liepos 11 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 715 yra už apeliacinio skundo parengimą. Pareiškėjos teigimu, ši sąskaita yra už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą, todėl pareiškėjai turi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos, patirtos dėl atsakovo nepagrįsto apeliacinio skundo. Taip pat pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjos prašymo dalį dėl išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. JI laikosi nuomonės, kad šioje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismas privalo priimti sprendimą dėl visų patirtų bylinėjimosi išlaidų, įskaitant ir pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas dėl atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą. Be to, pareiškėja nesutinka su pritaikytU 0,83 koeficientu ir teigia, jog ji turi teisę į visišką patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsakovas Alytaus miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos prašymą dėl proceso išlaidų priteisimo atmesti.

Atsakovas pažymi, jog prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo šioje byloje pateiktas 2019 m. balandžio 26 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams po Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo priėmimo. Pareiškėja iki bylos išnaginėjimo iš esmės pabaigos nepateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, kur būtų nurodytas advokato paslaugų užmokesčio dydis, nors kitus prašymus teikė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo priteisti pareiškėjos prašomas išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 17 d. nutarties, kuria pareiškėjos L. R. prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo priteisimo buvo tenkintas iš dalies, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir teigia, kad ji turi teisę į visišką bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, be to, teismas nepagrįstai nenagrinėjo jos prašymo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013). Taigi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008; 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-238/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013).

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vertinant kokia patirtų išlaidų dalis turi būti priteista pareiškėjams, atsižvelgiama į CPK 93 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, jog jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (ABTĮ 40 str. 5 d.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja suformulavo du reikalavimus: 1) iš atsakovo Alytaus miesto savivaldybės priteisti 4 798,40 Eur turtinės žalos; ir 2) iš atsakovo Alytaus miesto savivaldybės priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė jai 3 999,11 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos skundas buvo tenkintas iš dalies, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėja įgijo teisę gauti turėtų išlaidų atlyginimą proporcingai jos patenkintų reikalavimų daliai ir vietoje 1 447,78 Eur sumos priteisė 1 201,65 Eur.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismo išlaidos gali būti paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turi būti paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-962-525/2015). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 17 d., vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jau suformuota praktika, pagrįstai pareiškėjos prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidų atlyginimo priteisimo, nepažeidė proceso teisės normų, tinkamai vadovavosi Rekomendacijomis bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 17 d. nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjos L. R. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eAS-588-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02413-2019-5Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo uždarosios akcinės bendrovės „Teleklinika“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 8 d. nutarties, priimtos sprendžiant uždarosios akcinės bendrovės „Teleklinika“ skundo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Teleklinika“ (toliau – ir UAB „Teleklinika“, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 21R-268 (AG-190/03-2019) (toliau – Sprendimas) ir įpareigoti Komisiją priimti naują sprendimą – panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2019 m. vasario 11 d. įsakymą Nr. T4-28(1.34). Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 8 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą.

Teismas pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis nustatė, jog pareiškėjas su analogišku skundu dėl Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus jau buvo pasikreipęs į Vilniaus apygardos administracinį

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=24ee35b0f4e511e99681cd81dcdca52c

teismą. Teismas konstatavo, kad šie duomenys patvirtino, kad pareiškėjas jau buvo pasikreipęs į teismą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu – per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas yra juridinis asmuo, turintis savo organizacinę struktūrą, išteklius, profesionalų atstovavimą, teismas darė išvadą, kad prašyme atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti nurodytos aplinkybės nepagrindžia objektyvaus termino skundui paduoti praleidimo fakto ir yra nelaikytinos svarbiomis priežastimis, nepriklausančiomis nuo pareiškėjos valios.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl savo pasirinkto elgesio modelio – neveiklumo, t. y. nesiimdamas aktyvių veiksmų ir delsdamas kreiptis į teismą teisės aktų nustatytu terminu ir tvarka.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 8 d. nutartį panaikinti, atnaujinti terminą skundui paduoti ir perduoti pirmosios instancijos teismui skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 22 d. iki 2019 m. birželio 10 d. pareiškėjo vadovas K. V. buvo išvykęs į komandiruotę, todėl skundo trūkumai nustatytu laiku nebuvo pašalinti, nes nebuvo asmens, kuris galėtų pašalinti teismo nustatytus trūkumus. Pareiškėjas akcentuoja, kad skundžiamas Sprendimas buvo išsiųstas netinkamu adresu, kas turėjo įtakos tam, kad pareiškėjo vadovas su Sprendimu susipažino tik 2019 m. birželio 15 d., jam grįžus iš komandiruotės. Pirmąjį kartą Sprendimas buvo įteiktas ne pareiškėjo darbuotojui, o trečiajam asmeniui. Pareiškėjo įsitikinimu, terminas skundui paduoti turėtų būti atnaujintas, nes terminas buvo praleistas dėl objektyvių aplinkybių.

Pareiškėjo vertinimu, formalus prašymų dėl termino atnaujinimo išnagrinėjimas, neatsižvelgiant į administracinių subjektų piktybinį neveikimą, skatina administracinius aktus turinčių teisę priimti subjektų piktnaudžiavimą, didina nepasitikėjimą jais, sukelia abejones dėl veiklos skaidrumo.

Teisėjų kolegija


IV.

Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 8 d. nutartis, kuria teismas neatnaujinęs pareiškėjui termino skundui paduoti, jo skundą atsisakė priimti.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011 ir kt.). Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012 ir kt.). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012 ir kt.). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais

atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Teismų praktikoje sprendžiant termino atnaujinimo klausimą taip pat yra vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., LVAT 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008 ir kt.). Tad, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės, t. y. kaip minėta, teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012 ir kt.).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas 2019 m. gegužės 15 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui ginčijo šioje byloje ginčijamą Sprendimą ir kartu su skundu jį pateikė teismui. Nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjas teigia, kad su Sprendimu susipažino tik grįžęs iš komandiruotės (2019 m. birelio 15 d.), byloje esantys duomenys patvirtina, kad jau 2019 m. gegužės 15 d. pareiškėjui buvo žinomas Skundžiamo akto turinys, jis pats jį, per savo įgaliotą atstovą, pateikė teismui, todėl pareiškėjo argumentai, kad jis su aktu susipažino 2019 m. birželio 15 d., teisėjų kolegijos vertintini kritiškai.

Atkreiptinas dėmesys, jog asmuo negali neribotą laiką ginčyti administracinių aktų su kuriais nesutinka, tai jis turi galimybę atlikti per įstatyme nustatytus terminus. Pareiškėjo nurodytos termino praleido priežastys (komandiruotė) yra subjektyvios, nuo pačio pareiškėjo valios priklausiusios, todėl teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti pagrįstai.

Papildomai pasisakytina, kad pareiškėjas inicijuodamas ginčą teisme privalo būti aktyvus ir sekti procesą, aplinkybė, jog juridiniam asmeniui, turinčiam profesionalų teisinį atstovavimą byloje, sutrukdė komandiruotė ištaisyti trūkumus, kas lėmė termino praleidimą, taip pat atmestina. Teismas pažymi, kad pareiškėjas abu kartus pateikė skundus elektroniniu būdu, todėl teismo nutartis turėjo sąlygas gauti ir su jomis susipažinti prisijungęs į savo inicijuotos elektroninės bylos paskyrą. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo termino praleidimo priežastis pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip subjektyvias, nuo jo paties valios priklausiusias ir šiuo atveju nesudarančias pagrindo atnaujinti skundo padavimo termino.

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta bei paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Teleklinika“ atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-595-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02615-2019-9Procesinio sprendimo kategorija 43.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 19 d. nutarties, priimtos sprendžiant pareiškėjo A. R. skundo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas), kreipėsi į teismą prašydamas: 1) pripažinti neteisėtu norminio administracinio akto, kurio pagrindu buvo priimtas skundžiamas individualus administracinės teisės taikymo aktas – Lietuvos karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų tarptautinių operacijų kariniuose vienetuose, tarptautinėse operacijose ir rengimosi joms Sąlygų, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 287 (2007 m. kovo 28 d. redakcija, galiojo nuo 2007 m. balandžio 1 d.), 13-ą punktą, kaip prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktui – Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 60 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių nuostatoms (2008 m. birželio 17 d. redakcija, galiojo nuo 2008 m. liepos 1 d.), o taip pat teisingumo, protingumo ir teisinės valstybės principams; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos įgalioto atstovo – ministerijos kanclerės 2019 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. VP-70 2.2 punktą, kuriuo buvo nustatytas pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydis 24,63 procento nuo 851,80 Eur darbo užmokesčio vidurkio ir nustatyta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos suma 209,80 Eur; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 19 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos įgalioto atstovo – ministerijos kanclerės 2019 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. VP-70 2.2 punkto panaikinimo. Skundo reikalavimą dėl norminio administracinio akto ištyrimo, teismas atsisakė priimti bei išaiškino pareiškėjui, jog ši skundo dalis yra teisminga Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teismas pažymėjo jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, jog, netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3b51de60f4e511e99681cd81dcdca52c

ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo. ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo, taip pat šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytoms byloms. Iš pareiškėjo skundo pirmojo reikalavimo teismas nustatė, jog jis yra teismingas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, todėl konstatavo, kad apygardos teismas nėra įgaliotas spręsti tokio pobūdžio ginčų. Teismas pareiškėjui išaiškino, jog su šiuo reikalavimu jis turėtų kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kadangi pastarasis teismas nagrinėja bylas dėl norminių administracinių aktų, priimtų centrinių valstybinio administravimo subjektų.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 19 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta priimti jo reikalavimą dėl norminio akto ištyrimo, panaikinti ir perduoti šią pareiškėjo skundo dalį pirmosios isntancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo vertinimu Vilniaus apygardos administracinis teismas turi nuspręsti, ar yra pagrindas atmesti pareiškėjo prašymą arba išsakyti savo poziciją, ar teismas abejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu. Priėjęs išvados, kad nėra pagrindo atmesti pareiškėjo prašymą arba pats teismas abejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, Vilniaus apygardos teismas turėtų sustabdyti nagrinėjamą bylą ir pagal ABTĮ 114 straipsnyje nurodytą kompetenciją kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas atitinka įstatymą. Jeigu Vilniaus apygardos administracinis teismas nuspręstų, kad yra pagrindas atmesti pareiškėjo prašymą arba nesuabejotų norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, pareiškėjo įsitikinimu, teismas turėtų ne atsisakyti priimti pareiškėjo prašymą, o vadovaudamasis ABTĮ 113 straipsnio 2 dalies nuostatomis, tokį prašymą atmesti.

Teisėjų kolegija


IV.

Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 19 d. nutarties dalis, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimą dėl norminio akto ištyrimo.

Ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) II skyriuje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 straipsnis) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 113 straipsnis).

ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kas turi teisę kreiptis su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Minėtoje normoje įtvirtinta, jog kreiptis į administracinį teismą prašydami ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Nurodyti subjektai taip pat turi teisę kreiptis į administracinį teismą prašydami ištirti konkrečios bendrijos, politinės partijos, politinės organizacijos ar asociacijos priimto bendro pobūdžio teisės akto teisėtumą.

ABTĮ 113 straipsnyje reglamentuota galimybė prašyti ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla. Šiuo atveju prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 113 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas nepatenka į subjektų, numatytų ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje, ratą, todėl

neturėjo teisės kreiptis su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad norminio administracinio akto ištyrimą atlieka Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Pareiškėjo įsitikinimu pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti pareiškėjo reikalavimą pripažinti norminio akto dalį neteisėta. Su tokiu pareiškėjo situacijos vertinimu nesutiktina. Asmuo besikreipiantis į teismą turi suformuluoti skundo pagrindą ir dalyką. Pareiškėjas skunde suformulavo reikalavimą – pripažinti norminio administracinio akto dalį, kurios pagrindu buvo priimtas skundžiamas individualus administracinės teisės taikymo aktas, kaip prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktui, teisingumo, protingumo ir teisinės valstybės principams.

Šiuo atveju pareiškėjas pirmosios instancijos teismui suformulavo konkretų reikalavimą ištirti norminio akto dalies teisėtumą ir tai atlikus, pripažinti ją kaip prieštaraujančią aukštesnės galios teisės aktui, teisingumo, protingumo ir teisinės valstybės principams. Atsižvelgiant į tai, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo reikalavimą atsisakė priimti pagrįstai, kadangi tokio pobūdžio norminio administracinio akto ištyrimas yra ne šio teismo kompetencija.

Tačiau, atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, kad jis, bylos eigoje, turi teisę pateikti prašymą pirmosios instancijos teismui dėl norminio administracinio akto ištyrimo, kaip tai yra numatyta ABTĮ 113 straipsnyje. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kaip ir ši nutartis, neužkerta pareiškėjui kelio, kreiptis dėl norminio administracinio akto ištyrimo, kuris yra susijęs su pareiškėjo teisme inicijuotu ginču, tačiau pareiškėjas turėtų atkreipti dėmesį į savo reikalavimo formuluotę, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas šiuo konkrečiu atveju, pareiškėjo prašymo įvykdyti negalėjo, kadangi, kaip minėta aukščiau, tokio pobūdžio norminio administracinio akto ištyrimas ir jo pripažinimas neteisėtu, yra ne šio teismo kompetencija. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui aiškiai nurodė, šio reikalavimo atsisakymo motyvus, todėl teisėjų kolegija jiems pritaria ir jų nekartoja.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias skundo priėmimo klausimą, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, paliktina nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. R. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 19 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-16725 2019-10-22 2019-10-14 2019-10-14 -

Administracinė byla Nr. eA-551-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01886-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 41(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=12329fc0f41c11e99681cd81dcdca52c




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės būstas“ skundą atsakovui viešajai įstaigai Būsto energijos taupymo agentūrai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Pagėgių savivaldybės administracijai, D. S., A. G., M. K., R. Č., Ž. Č., V. V., V. V., A. S., V. I. (buvusiai J.), V. S., A. A., V. A., K. A., V. A., I. D. ir A. N. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas UAB „Šilutės būstas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 3R-111(AG-72/03-2017) (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir atsakovo VšĮ Būsto energijos taupymo agentūros (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2017 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. (4)-B2-845 „Dėl permokėtų valstybės paramos lėšų sugrąžinimo“ (toliau – ir Agentūros sprendimas) ir bylą nutraukti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Komisijos sprendimas, kuris buvo priimtas netenkinus jo skundo dėl Agentūros sprendimo panaikinimo, buvo priimtas neįvertinus pareiškėjo argumentų. Komisija neatskleidė ginčo esmės, nevertino, ar pareiškėjas, kaip bendro naudojimo objektų valdytojas ir projektų administratorius, turi pareigą grąžinti valstybės paramą. Komisija Agentūros sprendimo teisėtumo nevertino ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies aspektu. Nei Agentūros sprendime, kuriuo pareiškėjas įpareigotas sugrąžinti permokėtas lėšas, nei Komisijos sprendime nėra detalizuota, kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė pareiškėjo priešingas teisei, kaltas veikimas ar neveikimas.

3. Pareiškėjo nuomone, Agentūros sprendimas turėtų būti skirtas namo, esančio (duomenys neskelbtini), Pagėgiuose, (toliau – ir namas) gyventojams, nes būtent gyventojų teisėms ir pareigoms šis sprendimas turi įtakos. Agentūra savo sprendimą skirdama pareiškėjui, kaip atstovui, užkirto kelią tikriesiems šio administracinio akto gavėjams reikšti pretenzijas, t. y. pateikti skundą ar kaip kitaip apginti savo teises.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam nurodytos grąžinti permokėtos lėšos neatitinka Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) teikimo ir daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektų įgyvendinimo priežiūros taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1725, (toliau – ir Taisyklės) 85 punkte įtvirtintos permokėtų lėšų sąvokos. Nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta jokių duomenų, rašytinių įrodymų, taip pat ir Agentūros sprendime nenurodyta, kokius klaidingus duomenis pateikė pareiškėjas, ar kokiais veiksmais pažeidė nurodytus teisės aktus.

5. Pareiškėjas teigė, kad jis, kaip projekto administratorius, yra tik bendro naudojimo objektų valdytojas arba butų ir kitų patalpų savininkų sprendimu pagal pavedimo sutartį veikiantis asmuo, teikiantis projekto įgyvendinimo administravimo paslaugas. Projekto administratoriui projekto įgyvendinimo laikotarpiu mokamas sprendime nurodyto dydžio administravimo mokestis. Pagėgių savivaldybės administracijai pritarus, namo atnaujinimo modernizavimas buvo nutrauktas, todėl Agentūros sprendimas dėl lėšų susigrąžinimo turėjo būti nukreiptas namo gyventojams.

6. Pareiškėjas akcentavo, kad jis nepriėmė sprendimo nei dėl gyvenamojo namo modernizavimo, nei dėl finansavimo būdo, o tik vykdo butų ir kitų patalpų savininkų daugumos priimtus sprendimus. Administratorius atstovauja savininkams santykiuose su kitais subjektais išoriniuose santykiuose, tačiau nėra atsakingas už jų asmenines prievoles. Valstybės paramą gavo namo gyventojai, todėl jiems ir turėtų kilti prievolė grąžinti gautą naudą. Tarp pareiškėjo, kaip projekto administratoriaus, ir namo gyventojų susiklostė atstovavimo teisiniai santykiai pavedimo sutarties pagrindu. Pavedimo sutartimi buvo sutarta, kad visas išlaidas, susijusias su atnaujinimo (modernizavimo) projekto parengimu ir įgyvendinimu, įskaitant projekto įgyvendinimo administravimo išlaidas, atėmus savininkams suteiktos valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) lėšų dalį, apmoka patalpų savininkai (1.2.3 punktas). Ši nuostata patvirtina, kad nutraukus namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto įgyvendinimą, pavedimo sutartis tapo negaliojančia, o patalpų savininkams tenka pareiga sugrąžinti permokėtą lėšų dalį.

7. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad tiek Komisija, tiek Agentūra priimtuose sprendimuose nepagrįstai remiasi Taisyklių 85 punkto nuostata, galiojusia sprendimo sustabdyti projekto įgyvendinimą metu, reglamentuojančia paramos susigrąžinimą tuo atveju, kai per nustatytą terminą projektas nėra įgyvendinamas. Pareiškėjo teigimu, namo butų ir kitų patalpų savininkai dalyvauti namo atnaujinimo programoje sutiko 2013 m., kai ši Taisyklių nuostata dar nenumatė prieš tai nurodyto permokėtų lėšų grąžinimo atvejo. Todėl vėliau įsigaliojusios Taisyklių nuostatos neturėtų būti taikomos.

8. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.9. Atsakovas paaiškino, kad Agentūra 2013 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. BETA-2-703 suderino Pagėgių savivaldybės

administracijos pateiktą investicinį planą. Pagėgių savivaldybės energinio efektyvumo didinimo daugiabučiuose namuose programos įgyvendinimo administratoriumi buvo paskirtas UAB „Šilutės būstas“, kuris vykdo daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administravimo – techninės priežiūros eksploatavimo administravimą Pagėgių savivaldybėje. Daugiabučio namo butų ir patalpų savininkai protokoliniu sprendimu patvirtino B indeksu (II paketas 391 550 Lt) pažymėtą investicijų planą ir nustatė, kad visas su namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto įgyvendinimu susijusias išlaidas (investicija), atėmus valstybės paramą, privalo apmokėti patalpų savininkai, taip pat buvo nuspręsta, kad namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto parengimo organizavimas ir administravimas, jo įgyvendinimas, vadovaujantis investicijų planu, pavedamas UAB „Šilutės būstas“. Projekto administratorius skelbė rangos darbų su projektavimu konkursus, tačiau rangos darbai su projektavimu nebuvo nupirkti.

10. Projekto administratorius Agentūrai pateikė prašymus apmokėti projekto įgyvendinimo administravimo išlaidas, patirtas laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Agentūra pervedė suteiktą valstybės paramą į projekto administratoriaus atsiskaitomąją sąskaitą. Pagal tuo metu galiojusių Taisyklių 38 punktą, projekto įgyvendinimo administravimo išlaidas sudarė lėšos už Taisyklių 5 punkte nurodytų administratoriaus pareigų vykdymą apmokėti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 290 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 16 d. nutarimo Nr. 1725 „Dėl valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) teikimo ir daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektų įgyvendinimo priežiūros taisyklių patvirtinimo ir daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projektui įgyvendinti skirto kaupiamojo įnašo ir (ar) kitų įmokų didžiausios mėnesinės įmokos nustatymo“ pakeitimo“ buvo papildytas Taisyklių 85 punktas, nurodant, kad projekto neįgyvendinus per Taisyklėse nustatytą projekto įgyvendinimo laikotarpį, Agentūra priima sprendimą dėl permokėtų lėšų susigrąžinimo. Taigi projekto administratorius turėjo informuoti butų ir kitų patalpų savininkus, kad valstybės parama bus teikiama tik iki galo įgyvendinus daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projektą. Projekto administratorius savo iniciatyva nutraukęs projekto įgyvendinimą prisiima prievolę grąžinti visą suteiktą valstybės paramą.

11. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl netinkamo subjekto grąžinti išmokėtą valstybės paramą pasirinkimo. Namo butų ir kitų patalpų savininkų sprendimu būtent projekto administratoriui buvo pavestas projekto įgyvendinimas. Tarp projekto administratoriaus ir daugiabučio namo bendrojo naudojimo objekto valdytojo, veikiančio pagal jungtinės veiklos sutartį, buvo sudaryta pavedimo sutartis, kurios 2 skyriuje suformuotas nurodymas įvykdyti duotą pavedimą pagal sutartį, vadovaujantis gyventojų sprendimu ir patvirtintu daugiabučio namo investiciniu planu. Pavedimo sutarties 2.6 punkte nustatyta, kad bendrojo naudojimo objektų valdytojas turi teisę vienašališkai nutraukti pavedimo sutartį, tačiau apie tai turi informuoti Agentūrą, kuri šiuo atveju neturi duomenų, kad bendrojo naudojimo objektų valdytojas būtų nutraukęs pavedimo sutartį ir po šios sutarties nutraukimo būtų prisiėmęs projekto administratoriaus įsipareigojimus.

12. Atsakovo teigimu, investicijų planas buvo patvirtintas 2013 m. spalio 29 d. namo butų ir kitų patalpų savininkų protokoliniu sprendimu. Atsakovas neturi duomenų apie gyventojų priimtą sprendimą nutraukti projekto įgyvendinimą. Projekto administratorius, nutraukdamas projekto įgyvendinimą savo iniciatyva, prisiima visus teisės aktuose nustatytus įsipareigojimus, reglamentuojančius daugiabučių namų atnaujinimą (modernizavimą) bei paramos grąžinimą neįgyvendinus projekto. Agentūra, vadovaudamasi Taisyklių nuostatomis, tinkamai pasirinko subjektą, atsakingą už išmokėtos paramos grąžinimą, neįgyvendinus projekto per Taisyklėse numatytą terminą.

13. Atsakovas nurodė, kad Taisyklių 85 punkto nuostata dėl lėšų grąžinimo galiojo ir tuo metu, kai daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai patvirtino investicijų planą. Taisyklių 85 punkto nuostata, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu, praplėtė šios nuostatos formuluotę, įtvirtindama, kad lėšos turėtų būti grąžinamos ir tuo atveju, jei projektas neįgyvendinamas per Taisyklėse nustatytą projekto įgyvendinimo terminą.

14. Atsakovas apibendrino, kad projekto administratoriui neįgyvendinus projekto per Taisyklėse nustatytą projekto įgyvendinimo terminą, neatlikus Taisyklių 5 punkte nustatytų funkcijų bei savo iniciatyva nutraukus daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto įgyvendinimą, valstybės parama negalėjo būti suteikta. Daugiabučių namų atnaujinimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato galimybės valstybės lėšomis kompensuoti neįgyvendinto projekto išlaidų.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Pagėgių savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą tenkinti.16. Tretieji suinteresuoti asmenys V. I. ir A. N. atsiliepime prašė pareiškėjo skundą nagrinėti teismo nuožiūra.17. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. S. atsiliepime paaiškino, kad butą name įsigijo iš A. P. 2016 m. lapkričio mėnesį

pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Ginčo aplinkybių nežino, todėl negali pakomentuoti susiklosčiusios situacijos.18. Tretieji suinteresuoti asmenys V. V., A. G., V. A., M. K., I. D. ir V. V. atsiliepime prašė pareiškėjo skundą tenkinti.19. Tretieji suinteresuoti asmenys pažymėjo, kad dėl netinkamo teisinio reglamentavimo ir viešojo administravimo

subjektų kaltės pirminis investicinis planas buvo netinkamas, nebuvo įmanoma įsigyti rangos darbų, todėl reikėjo šį planą tikslinti. Agentūra investicinį planą įvertino atsainiai, neobjektyviai bei nerūpestingai.

20. Tretieji suinteresuoti asmenys, kurie yra ir vartotojai, 2013 m. susirinkimo metu tvirtindami investicinį planą, nuoširdžiai tikėjosi, jog jis yra tinkamas, jame pateikti rodikliai, darbų kiekiai ir planuojamos investicijos yra teisingi. Abejingas ir pasyvus institucijų (ypatingai Agentūros) veikimas pažeidė jų teisėtus lūkesčius, todėl tretieji suinteresuoti asmenys nesutiko, kad būdami nukentėję dėl institucijų aplaidumo, turi atsakyti prieš valstybę. Be to, Agentūra net nebandė įrodyti, kokius neteisėtus veiksmus atliko namo bendraturčiai.

21. Tretieji suinteresuoti asmenys pažymėjo, jog pirmojo susirinkimo metu, kai gyventojai patvirtino investicinį planą ir nusprendė renovuoti namą, projektų administratorius jiems nenurodė, kad tuo atveju, jei projektas nebus įgyvendintas, iš jų bus reikalaujama sugrąžinti permokėtas lėšas. Apie tai jų neinformavo ir kitos institucijos. Jeigu būtų buvę informuoti apie galimas pasekmes, būtų nepriėmę sprendimo dalyvauti renovacijoje arba jį priėmę tik gerai įvertinę visas aplinkybes.

II.

22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

23. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš esmės neginčijo, jog namo atnaujinimo (modernizavimo) projektas nebuvo įgyvendintas per teisės aktuose nustatytą terminą ir neįvykdžius Taisyklių 2 punkto sąlygų. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Agentūros apskaičiuota permokėta valstybės paramos suma turi būti pervesta į Agentūros sąskaitą iš namo butų ir kitų patalpų savininkų, o ne iš pareiškėjo.

24. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog Agentūra suderino daugiabučių namų, tame tarpe ir namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Pagėgiuose, investicijų planą. Pagėgių savivaldybės taryba patvirtino programą atkurti ir pagerinti Pagėgių savivaldybėje esančių daugiabučių namų technines ir energetines normatyvines savybes. Programos įgyvendinimo administratoriumi paskyrė UAB „Šilutės būstas“. Namo savininkų susirinkimo 2013 m. spalio 29 d. protokolu butų savininkų balsų dauguma buvo nuspręsta pasirinkti II paketą, taip pat pavesta UAB „Šilutės būstas“ atlikti namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto parengimo organizavimą ir administravimą ir (ar) jo įgyvendinimą ir (ar) finansavimą, vadovaujantis patvirtintu namo atnaujinimo (modernizavimo) investicijų planu. Tarp namo savininkų ir UAB „Šilutės būstas“ 2013 m. spalio 29 d. buvo sudaryta pavedimo sutartis, kurios pagrindu UAB „Šilutės būstas“ pavesta namo

gyventojams atlikti visus būtinus administracinius ir teisinius veiksmus, susijusius su projekto įgyvendinimu. UAB „Šilutės būstas“ organizavo rangos darbų konkursus, tačiau negavo nustatytus reikalavimus atitinkančių pasiūlymų. Pagėgių savivaldybė (investicijų plano užsakovas) atsisakė sudaryti investicijų plano tikslinimo sutartį, todėl pareiškėjas pasiūlė Pagėgių savivaldybei nutraukti namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto vykdymą. Agentūra pagal pareiškėjo prašymus 2015 m. pervedė į jo atsiskaitomąją sąskaitą suteiktos valstybės paramos sumas administravimo išlaidoms apmokėti. Agentūra 2017 m. sausio 12 d. kreipėsi į UAB „Šilutės būstas“ dėl tolimesnės veiklos įgyvendinant projektą ir buvo informuota, kad namo savininkai nepatvirtino investicinio plano, renovacijos projektas nutrauktas. Agentūra, atsižvelgdama į tai, kad namo atnaujinimo (modernizavimo) projektas neįgyvendintas per Taisyklėse nustatytą terminą ir neįvykdytos Taisyklių 2 punkte nustatytos sąlygos, paprašė UAB „Šilutės būstas“ grąžinti permokėtą valstybės paramos sumą.

25. Lietuvos Respublikos valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatų analizė leido teismui padaryti išvadą, kad Agentūra, vykdydama Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos įgyvendinimo administravimą, veikė kaip administracinių teisinių santykių dalyvis. Iš minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto teismas nustatė, kad projekto įgyvendinimo administravimo išlaidos yra priskiriamos prie valstybės paramos.

26. Teismas nurodė, kad tarp pareiškėjo ir namo butų ir kitų patalpų savininkų buvo sudaryta pavedimo sutartis, kuria UAB „Šilutės būstas“ įsipareigojo namo gyventojams atlikti visus būtinus administracinius ir teisinius veiksmus, susijusius su projekto įgyvendinimu. Šios sutarties pagrindu tarp šalių susiklostė sutartiniai (civiliniai) teisiniai santykiai. Tuo tarpu tarp pareiškėjo ir Agentūros, vykdančios Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos įgyvendinimo administravimą, – administraciniai teisiniai santykiai. Namo savininkų su Agentūra tiesiogiai nesieja nurodyti teisiniai santykiai. Agentūra valstybės paramą namo savininkams teikė per UAB „Šilutės būstas“. Į Agentūrą dėl valstybės paramos projekto ar jo dalies apmokėjimo/kompensavimo kreipėsi būtent UAB „Šilutės būstas“, o ne atskirai kiekvienas namo savininkas. UAB „Šilutės būstas“ savo iniciatyva nutraukė projekto įgyvendinimą grįsdama tuo, kad namo savininkai nepatvirtino investicijų plano. Teismo vertinimu, investicijų planas buvo patvirtintas 2013 m. spalio 29 d. namo savininkų protokoliniu sprendimu. Byloje nėra pateikta įrodymų apie priimtą namo savininkų sprendimą nutraukti projekto įgyvendinimą. Aplinkybę, kad šių įrodymų neturi ir Agentūra, teismo posėdyje patvirtino ir jos atstovas. UAB „Šilutės būstas“, nutraukdama projekto įgyvendinimą savo iniciatyva, turi prisiimti visus sutartinius įsipareigojimus, taip pat visus įsipareigojimus, nustatytus teisės aktuose, reglamentuojančiuose daugiabučių namų atnaujinimą (modernizavimą).

27. Teismas, išanalizavęs visą byloje surinktą medžiagą, konstatavo, kad Agentūra yra susieta administraciniais teisiniais santykiais būtent su UAB „Šilutės būstas“, o ne su namo savininkais. Agentūra nustačiusi, kad namo atnaujinimo (modernizavimo) projektas nebuvo įgyvendintas per teisės aktuose nustatytą terminą ir nebuvo įvykdytos Taisyklių 2 punkte nustatytos paramos gavimo sąlygos, pagrįstai permokėtą valstybės paramos sumą nusprendė susigrąžinti iš UAB „Šilutės būstas“. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas buvo nustatyta, padarė išvadą, kad Agentūros 2017 m. vasario 2 d. sprendimas Nr. (4)-B2-845 „Dėl permokėtų valstybės paramos lėšų sugrąžinimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

28. Teismas pažymėjo, kad Taisyklių 85 punkto nuostata grąžinti permokėtas lėšas galiojo ir tuo metu, kai namo savininkai patvirtino investicijų planą, tik šiek tiek kitaip suformuluota. Teismas sutiko su Komisijos išvada, kad tai, jog 2013 m. galiojusioje Taisyklių redakcijoje tiesiogiai nebuvo nustatyta, kad parama susigrąžinama tuo atveju, jei projektas neįgyvendinamas per nustatytą terminą (neįvykdžius Taisyklių 2 punkto sąlygų), nereiškia, jog valstybės parama neturi būti susigrąžinta. Priešingas aiškinimas paneigtų valstybės paramos skyrimo esmę, jog parama skiriama būtent numatytiems tikslams pasiekti, bei sudarytų galimybę asmenims, šių tikslų nepasiekus, nepagrįstai naudotis valstybės paramos lėšomis.

29. Teismas įvertino, kad nagrinėjamoje byloje tarp pareiškėjo ir namo butų ir kitų patalpų savininkų (gyventojų) yra susiklostę privatinės teisės reglamentuojami santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.85, 6.756–6.765 straipsniai) ir negali būti aiškinama taip, jog viešosios teisės reglamentuojami santykiai būtų atsiradę tarp Agentūros ir namo butų bei kitų patalpų savininkų. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad 2009 m. spalio 29 d. tarp namo butų ir kitų patalpų savininkų buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, todėl nurodyti namo butų ir kitų patalpų savininkai, kaip šios sutarties dalyviai, yra namo bendrojo naudojimo objektų valdytojas. Būtent namo bendrojo naudojimo objektų

valdytojas (įgaliotojas) 2013 m. spalio 29 d. su pareiškėju (įgaliotiniu) ir sudarė pavedimo sutartį. Šia sutartimi įgaliotojas pavedė įgaliotiniui atlikti visus pavedimo sutartyje nurodytus būtinus administracinius ir teisinius veiksmus, susijusius su namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto įgyvendinimu (1.1 punktas). Šalys susitarė, kad už atnaujinimo (modernizavimo) projekto įgyvendinimo administravimą projekto įgyvendinimo laikotarpiu įgaliotiniui mokamas administravimo mokestis (1.2.1 punktas), o projekto įgyvendinimo administravimo išlaidas apmoka patalpų savininkai (1.2.3 punktas). Agentūra suteikė valstybės paramą butų ir kitų patalpų savininkams, atlygindama gyventojams projekto administravimo išlaidas bei suteiktą valstybės paramą už projekto įgyvendinimo administravimą pervesdama į pareiškėjo atsiskaitomąją sąskaitą.

30. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Pagėgių savivaldybės tarybos 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. T-193 buvo paskirtas ne namo bendrojo naudojimo objektų valdytoju (CK 4.84 straipsnis), o Pagėgių savivaldybės energinio efektyvumo didinimo daugiabučiuose namuose programos įgyvendinimo administratoriumi. Būtent namo butų ir kitų patalpų savininkai 2013 m. spalio 29 d. balsuodami susirinkime, tos pačios dienos minėta pavedimo sutartimi paskyrė pareiškėją namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto administratoriumi. Projekto administratorius veikia ne savo naudai, o namo butų ir kitų patalpų savininkų naudai, jų vardu sudaro sutartis, būtinas namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto parengimui ir įgyvendinimui finansuoti pagal Taisykles (2013 m. spalio 29 d. susirinkimo protokolo 4 punktas, pavedimo sutarties C, 1.1 punktai). Todėl namo bendrojo naudojimo objektų valdytojo ir projekto administratoriaus, veikiančio pagal su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyviais sudarytą pavedimo sutartį dėl namo atnaujinimo projekto administravimo, santykiams yra taikomos tiek privatinės teisės, tiek viešosios teisės normos.

31. Teismas pritarė pareiškėjo skunde daromai išvadai, kad valstybės parama, tame tarpe ir parama projekto administravimo išlaidoms padengti, yra suteikiama modernizuojamo daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams, o pareiškėjas, būdamas investicinio projekto administratoriumi, tik atstovauja šiems savininkams santykiuose su kitais subjektais, dalyvaujančiais namo modernizavimo projektuose (bankais, rangovais ir kt.).

32. Tačiau esant tokiai teisinei situacijai, kai namo modernizavimo projektas nebuvo įgyvendintas, yra sprendžiamas ginčas, kylantis viešojo administravimo srityje, kai projekto administratorius turi grąžinti valstybei Agentūros permokėtas lėšas, kurios buvo skirtos projekto administravimui. Tarp pareiškėjo ir Agentūros yra susiklostę viešosios teisės reglamentuojami santykiai, ir nėra pagrindo kvestionuoti Komisijos išvadą, jog įgaliotojo (butų ir kitų patalpų savininkų) atsakomybės, galimos pareigos pareiškėjui atlyginti (įgaliotiniui) nuostolius, kuriuos jis patyrė vykdydamas pavedimą, klausimai nėra šio ginčo dalykas bei jų nagrinėjimas nėra priskirtas nei Komisijos, nei administracinių teismų kompetencijai. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Taisyklių 5 punkto prasme projekto administratorius atlieka statytojo (užsakovo) funkcijas, nurodytas Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, organizuoja projekto parengimą, įgyvendinimą ir (ar) finansavimą, atlieka visas kitas funkcijas, nustatytas Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme, Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 1213, Taisyklėse, Daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto rengimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. D1-677, (toliau – ir Aprašas), todėl Agentūra pagrįstai dėl permokėtų valstybės paramos lėšų grąžinimo kreipėsi į pareiškėją.

33. Teismas nurodė, kad Komisijos priimtas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus individualaus administracinio akto turiniui keliamus reikalavimus. Sprendime aiškiai išdėstytas faktinis ir teisinis sprendimo priėmimo pagrindas, sprendimo teisinė argumentacija nukreipta į atitinkamas Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos įgyvendinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, iš kurio galima suprasti, kokią įtaką, reikšmę sprendimas turi pareiškėjo teisėms ir pareigoms, taip pat aiškiai nurodyta sprendimo apskundimo tvarka. Teismas padarė išvadą, kad Komisija tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, VAĮ 8 straipsnyje suformuluoti bendrieji aiškumo, teisėtumo, pagrįstumo reikalavimai, taikytini individualiam administraciniam aktui, nebuvo pažeisti, todėl nenustatė teisinio pagrindo naikinti Komisijos sprendimą pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais.

III.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują

sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.35. Pareiškėjas, kartodamas savo skundo argumentus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo

priimtas pažeidus materialinės ir procesinės teisės normas, neįvertinus visų pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus.

36. Pareiškėjas akcentuoja, kad namo atnaujinimo (modernizavimo) programoje dalyvauja butų ir kitų patalpų savininkai; projekto administratorius organizuoja projekto įgyvendinimą ir įgyvendina gyventojų priimtus sprendimus; Taisyklių 41 punktas numato, jog dėl projekto įgyvendinimo administravimo išlaidų apmokėjimo arba kompensavimo į Agentūrą gali kreiptis tik projekto administratorius (kaip gyventojų atstovas); valstybės parama apmokant arba kompensuojant išlaidas teikiama butų ir kitų patalpų savininkams; projekto administratorius turi teisę iš gyventojų gauti apmokėjimą už suteiktas projekto administravimo paslaugas; valstybė teisės aktų nustatyta tvarka apmoka arba kompensuoja gyventojams jų patirtas išlaidas. Taigi, pirmosios instancijos teismo teiginys, jog namo savininkų su Agentūra tiesiogiai nesieja administraciniai teisiniai santykiai, yra nepagrįstas.

37. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo konstatavimas, jog jis nagrinėja tik tuos ginčus, kurie kilę iš administracinių teisinių santykių, pažeidžia ekonomiškumo principą. Šioje byloje vyrauja administraciniai teisiniai santykiai, tačiau pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą visapusiškai išnagrinėti bylą, o neapsiriboti vien tik konstatavimu, jog Agentūra turėjo tiesioginius santykius su pareiškėju, o ne su gyventojais. Nors pareiškėjas ir namo bendro naudojimo objektų valdytojas sudarė pavedimo sutartį, tačiau ši sutartis buvo sudaryta turint tikslą įgyvendinti administracinius veiksmus, susijusius su projekto įgyvendinimu tam, kad gyventojai galėtų per projekto administratorių įgyvendinti projektą, gauti valstybės paramą ir pan.

38. Pareiškėjas teigia, kad pateikė byloje paaiškinimus bei įrodymus, patvirtinančius, jog projekto administratorius kelis kartus organizavo rangos darbų pirkimą, tačiau nieko nepavyko nupirki, nes nė vienas rangovas nepateikė pasiūlymo. Pagrindinė priežastis – per maža kaina, kuriai pritarė gyventojai pagal Plėtros agentūros parengtą projektą. Dėl šios priežasties pareiškėjas kreipėsi į Pagėgių savivaldybę, kuri buvo investicijų plano užsakovas ir tik ji galėjo sudaryti investicinio plano tikslinimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad jokia sutartis nebuvo sudaryta, rangos darbai nebuvo nupirkti, Pagėgių savivaldybė nutraukė namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto įgyvendinimą. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenurodė, jog projekto administratorius savo iniciatyva nutraukė projekto įgyvendinimą, todėl turi prisiimti visus sutartinius įsipareigojimus, nustatytus teisės aktuose.

39. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą pareiškėjui grąžinti valstybės išmokėtas sumas, kuri yra valstybės parama gyventojams, buvo pažeista tiek Taisyklėse (38 p.), tiek ir pavedimo sutartyje įtvirtinta pareiškėjo teisė gauti projekto administravimo mokestį. Pareiškėjui grąžinus gautą apmokėjimą už suteiktas paslaugas, butų ir kitų patalpų savininkai nepagrįstai praturtėtų, nes pareiškėjo suteiktomis paslaugomis bus pasinaudoję nemokamai.

40. Pareiškėjas pažymi, kad butų ir kitų patalpų savininkai priėmė sprendimą dėl namo atnaujinimo (modernizavimo) programos įgyvendinimo 2013 m., kuomet Taisyklėse nebuvo sąlygos dėl permokėtų lėšų susigrąžinimo, kai projektas neįgyvendinamas, t. y. gyventojams nebuvo žinoma, kad ši sąlyga bus numatyta vėliau. Todėl akivaizdu, reikalaujant susigrąžinti neva neteisėtai išmokėtas valstybės lėšas, yra pažeidžiami gyventojų teisėti interesai, jų lūkesčiai, nėra užtikrinamas viešasis interesas.

41. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

42. Atsakovas, pritardamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams, pažymi, kad šis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

43. Trečiasis suinteresuotas asmuo Pagėgių savivaldybės administracija atsiliepime, sutikdamas su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais ir jo reikalavimais, prašo šį skundą tenkinti.

44. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. S. atsiliepime nurodo, kad butą name įsigijo 2016 m. ir jai susidariusi situacija nėra žinoma.

45. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. N. atsiliepime prašo teismo nagrinėti pareiškėjo apeliacinį skundą savo nuožiūra.46. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. I. atsiliepime prašo teismo nagrinėti pareiškėjo apeliacinį skundą savo nuožiūra.

Teisėjų kolegija


47. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – VšĮ Būsto energijos taupymo agentūros 2017 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. (4)-B2-845 „Dėl permokėtų valstybės paramos lėšų sugrąžinimo“, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas taip pat teismo prašė panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 3R-111(AG-72/03-2017) ir bylą nutraukti.

48. Agentūra 2013 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. BETA-2-703 suderino daugiabučių namų, tame tarpe ir namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Pagėgiuose, investicijų planą. Namo investicijų planu buvo suderinta numatomų įgyvendinti atnaujinimo (modernizavimo) priemonių skaičiuojamoji kaina: I paketas – 561 53 Lt, II paketas – 391 550 Lt.

49. Pagėgių savivaldybės taryba 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. T-193 patvirtino Pagėgių savivaldybės energinio efektyvumo didinimo daugiabučiuose namuose programą. Programos paskirtis – atkurti ir pagerinti Pagėgių savivaldybėje esančių daugiabučių namų technines ir energetines normatyvines savybes. Programos įgyvendinimo administratoriumi paskirta UAB „Šilutės būstas“.

50. Daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo 2013 m. spalio 29 d. protokole nurodyta, kad butų savininkų balsų dauguma buvo nuspręsta pasirinkti II paketą, taip pat, kad namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto parengimo organizavimas ir administravimas ir (ar) jo įgyvendinimas ir (ar) finansavimas, vadovaujantis patvirtintu namo atnaujinimo (modernizavimo) investicijų planu, pavedamas UAB „Šilutės būstas“.

51. Tarp daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytojo ir UAB „Šilutės būstas“ 2013 m. spalio 29 d. sudaryta pavedimo sutartis, kurios pagrindu UAB „Šilutės būstas“ pavesta namo gyventojams atlikti visus būtinus administracinius ir teisinius veiksmus, susijusius su projekto įgyvendinimu.

52. UAB „Šilutės būstas“ laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio mėn. iki 2014 m. birželio mėn. organizavo rangos darbų konkursus, tačiau nebuvo gauta reikalavimus atitinkančių pasiūlymų. Dėl šios priežasties pareiškėjas su 2014 m. liepos 23 d. raštu kreipėsi į Agentūrą dėl namo investicijų plano tikslinimo paslaugų pirkimo. Agentūra 2014 m. rugpjūčio 8 d. pritarė namo investicijų plano tikslinimo paslaugų pirkimui. Pareiškėjas kreipėsi į Pagėgių savivaldybę (investicijų plano užsakovas) dėl sutarties tarp Pagėgių savivaldybės ir Agentūros sudarymo. Prašoma sudaryti sutartis nebuvo sudaryta.

53. Pareiškėjas kreipėsi į Agentūrą dėl administravimo išlaidų apmokėjimo su prašymais: 2015 m. balandžio 27 d. prašymu Nr. U0112667 už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., 2015 m. rugpjūčio 3 d. prašymu Nr. U0120809 už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d., 2015 m. rugsėjo 28 d. prašymu Nr. U0125593 už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d., 2015 m. gruodžio 3 d. prašymu Nr. U0130216 už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d., 2016 m. kovo 10 d. prašymu Nr. U0138423 už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2015 m. spalio 22 d.

54. Agentūra 2016 m. balandžio 12 d. raštu Nr. (4)-B2.2-2983, 2016 m. sausio 8 d. raštu Nr. (4)-B2.2-253, 2015 m. spalio 26 d. raštu Nr. (4)-B2.1-7753, 2015 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. (4)B2.1-6606 ir 2015 m. birželio 29 d. raštu Nr. (4)-B2.1-4332 informavo administratorių apie valstybės paramos suteikimą butų ir kitų patalpų savininkams už projekto įgyvendinimo administravimą ir suteiktos valstybės paramos pervedimą į projekto administratoriaus atsiskaitomąją sąskaitą.

55. Agentūra 2017 m. sausio 12 d. raštu Nr. (3)-B2-281 kreipėsi į UAB „Šilutės būstas“ dėl tolimesnės veiklos, įgyvendinant projektą, vykdymo, pasibaigus Taisyklių 6 punkte nustatytam terminui.

56. Agentūra nustačiusi, kad projektas nebuvo įvykdytas per Taisyklių 6 punkte nustatytą terminą, priėmė 2017 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. (4)B2-845 dėl permokėtų lėšų grąžinimo.

57. Pareiškėjas 2017 m. kovo 21 d. raštu Nr. SB-RS-17-0139 Agentūrą informavo, kad dėl tos priežasties, jog namo butų ir kitų patalpų savininkai investicinių planų nepatvirtino, renovacijos procesas nutrauktas.

58. Pareiškėjas, nesutikdama su Agentūros 2017 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. (4)B2-845, su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. 3R-111(AG-72/03-2017) netenkino pareiškėjo skundo.

59. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas (akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) ir Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) teikimo ir daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektų

įgyvendinimo priežiūros taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1725, (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. gruodžio 30 d. iki 2017 m. gegužės 20 d.).

60. Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) teikimo ir daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektų įgyvendinimo priežiūros taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1725, (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. gruodžio 30 d. iki 2017 m. gegužės 20 d.) 85 punkte įtvirtinta, kad jeigu paaiškėja, kad <…> projektas neįgyvendintas per Taisyklėse nustatytą projekto įgyvendinimo laikotarpį ir (ar) neįvykdytos Taisyklių 2 punkte nustatytos sąlygos, Agentūra priima sprendimą dėl išmokėtų ir (ar) permokėtų lėšų sugrąžinimo. Apie tai ji raštu praneša finansuotojui, jeigu suteiktas lengvatinis kreditas, Projekto administratoriui, savivaldybei ir (ar) atitinkamų butų ir kitų patalpų savininkams. Projekto administratorius ir (ar) atitinkamų butų ar kitų patalpų savininkai privalo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pranešimo gavimo dienos pervesti Agentūros sprendime dėl išmokėtų ir (ar) permokėtų lėšų sugrąžinimo nurodytą sumą į Agentūros pranešime nurodytą sąskaitą. Per nustatytą laiką negrąžinta išmokėta ir (ar) permokėta suma iš Projekto administratoriaus ir (ar) atitinkamų butų ar kitų patalpų savininkų išieškoma Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

61. Taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. rugpjūčio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d.) 85 punkte nustatyta, kad jeigu paaiškėja, kad Projekto administratorius teisei į valstybės paramą ir valstybės paramos dydžiui nustatyti pateikė klaidingus duomenis, arba kitų aplinkybių, dėl kurių išmokėta per didelė valstybės parama (išskyrus lengvatinius kreditus), arba valstybės parama negalėjo būti suteikta, arba butų ir kitų patalpų savininkai, vykdantys ūkinę veiklą atnaujinamo (modernizuojamo) daugiabučio namo nuosavybės teise priklausančiame bute ar kitose patalpose, neinformavo Projekto administratoriaus apie nuosavybės teise jiems priklausančiuose butuose ir kitose patalpose jų vykdomą ūkinę veiklą arba pateikė klaidingą informaciją, Agentūra priima sprendimą dėl permokėtų lėšų sugrąžinimo. Apie tai ji raštu praneša finansuotojui, jeigu suteiktas lengvatinis kreditas, Projekto administratoriui ir (ar) atitinkamų butų ir kitų patalpų savininkams. Projekto administratorius ir (ar) atitinkamų butų ar kitų patalpų savininkai privalo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pranešimo gavimo dienos pervesti Agentūros sprendime dėl permokėtų lėšų sugrąžinimo nurodytą sumą į Agentūros pranešime nurodytą sąskaitą. Per nustatytą laiką negrąžinta permokėta suma iš Projekto administratoriaus ir (ar) atitinkamų butų ar kitų patalpų savininkų išieškoma Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

62. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nustatęs, jog Agentūra pagrįstai pareikalavo iš pareiškėjo, o ne iš daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų, grąžinti permokėtas valstybės paramos lėšas (1 800,93 Eur), sumokėtas už projekto įgyvendinimo administravimą, nes projektas nebuvo įgyvendintas per Taisyklėse nustatytą terminą bei neįvykdžius Taisyklių 2 punkte nustatytų sąlygų, projekto vykdymą nutraukus pareiškėjo iniciatyva. Teismas konstatavo, kad būtent pareiškėją ir Agentūrą siejo administraciniai teisiniai santykiai.

63. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis nurodydamas, kad jis veikė kaip daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų atstovas pastarųjų santykiuose su Agentūra, todėl būtent savininkai turi grąžinti permokėtas valstybės paramos lėšas, be to, Taisyklių 85 punkto nuostata, kuria rėmėsi atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą, įsigaliojo jau daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams priėmus sprendimą dėl namo atnaujinimo (modernizavimo) programos įgyvendinimo, todėl atsakovas šia nuostata negalėjo remtis.

64. Teismų praktikoje, nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas, yra laikomasi nuostatos, kad jei projektas neįgyvendintas per Taisyklėse nustatytą projekto įgyvendinimo laikotarpį ir neįvykdytos Taisyklių 2 punkte nustatytos sąlygos, VšĮ Būsto energijos taupymo agentūros sprendimas įpareigoti projekto administratorių grąžinti valstybės paramą yra pagrįstas ir teisėtas, projektų administratorių argumentai, kad valstybės paramą turi grąžinti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, kad priimant sprendimą dėl namo atnaujinimo (modernizavimo) programos įgyvendinimo Taisyklės nenustatė sąlygos dėl permokėtų lėšų susigrąžinimo dėl to, kad projektas neįgyvendintas, nepripažįstami pagrįstais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2709-662/2018; 2019 kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-915-662/2019; 2019 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-802-520/2019; 2019 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-694-502/2019 ir jose išdėstytus argumentus).

65. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Taisyklėse nebuvo sąlygos dėl permokėtų lėšų susigrąžinimo, kai

projektas neįgyvendintas, todėl bendraturčiai negalėjo ir neturėjo numatyti, kad neįgyvendinus projekto, bus reikalaujama sugrąžinti permokėtas lėšas, atmestini kaip nepagrįsti. Ir ankstesnėse Įstatymo ir Taisyklių nuostatose parama buvo numatyta kaip tikslinė ir neatsiejamai susieta su projekto įgyvendinimu. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kad projektas būtų įgyvendintas. Priešingai, pats pareiškėjas nurodo, jog jis nėra įgyvendintas, nes kreiptasi dėl projekto nutraukimo. Neįgyvendinus projekto ir reikalaujant sugrąžinti išmokėtas valstybės lėšas, skirtingai nei nurodo pareiškėjas, nėra pažeidžiami gyventojų teisėti interesai, jų lūkesčiai, nes gyventojai tokio teisėto lūkesčio negalėjo turėti. Tokios pačios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-715-492/2019.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės būstas“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. eA-537-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00886-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baldų meistras“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0a66ed50f41c11e99681cd81dcdca52c

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas UAB „Baldų meistras“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 143 (toliau – ir Agentūros sprendimas, ginčijamas sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, jog Agentūra ginčijamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad jis ir UAB „GJ baldai“ (toliau – ir bendrovė) dirbtinai išskaidė projektus, siekdami pasisavinti kuo didesnę paramos sumą. Abi bendrovės projektus įgyvendina tame pačiame gamybinių patalpų komplekse, tačiau skirtingose patalpose, bendrovės savarankiškai vykdo veiklą, veda atskirą buhalterinę apskaitą, gamybiniai procesai atliekami skirtingomis technologijomis, bendrovėse dirba skirtingi darbuotojai. Agentūra sutiko su pakeista projekto įgyvendinimo vieta. Dėl pareiškėjo įrangos, kuri buvo UAB „GJ baldai“ patalpose, pareiškėjas paaiškino, kad su minėta bendrove buvo susitarta, kad pareiškėjas galės naudotis dalimi bendrovės patalpų. Be to, pasak pareiškėjo, Agentūra ne kartą anksčiau atliktų patikrų metu buvo užfiksavusi pareiškėjo įrangos buvimą bendrovės patalpose, tačiau jokių pretenzijų dėl to nereiškė. Pareiškėjas gamina baldus iš laminuotos medienos drožlių, o UAB „GJ baldai“ specializuojasi medžio masyvo darbuose. Pareiškėjo nuomone, jokių pažeidimų nerodo ir aplinkybė, kad abiem bendrovėms vadovauja tas pats asmuo. Informacija apie vadovų pasikeitimus yra vieša ir Agentūrai visada buvo prieinama. Pasak pareiškėjo, Agentūrai buvo žinoma ir tai, kad pareiškėjas vykdo pirkimus iš UAB „Conctruction ace“, tačiau jokių pažeidimų niekada nebuvo nustačiusi. Agentūra paramą galėjo pareiškėjui išmokėti tik visapusiškai įvertinusi mokėjimo prašymus ir nustačiusi tinkamumą finansuoti išlaidas. Agentūra atliko ne vieną patikrą vietoje, pripažino, kad buvo pasirinktas tinkamas prekių pirkimo būdas, todėl dabar reiškiamos pretenzijos yra nepagrįstos. Agentūra negali būti atleista nuo savo ankstesnių sprendimų, kuriuos priėmė atlikusi išsamius patikrinimus, nes priešingu atveju būtų pažeidžiami valstybinių institucijų sprendimų tvarumo, apibrėžtumo, objektyvumo ir pagrįstumo reikalavimai, atsakingo valdymo (gero administravimo), teisėtų lūkesčių principai. Aplinkybė, kad dalis UAB „GJ baldai“ sąskaitų faktūrų serijos numerių yra „BM“, reiškia tik tai, kad buhalterinės apskaitos įmonė UAB „Apskaitos analizė“, kuri tvarko tiek pareiškėjo, tiek ir bendrovės buhalterinę apskaitą, suklydo, už ką pareiškėjas negali būti atsakingas. Pasak pareiškėjo, šiuo atveju Agentūra nenustatė objektyviojo elemento, nes 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1698/2005) 46 straipsnio konstatuojamoje dalyje numatyti tikslai buvo pasiekti. Šiuo metu, kai darbai jau faktiškai atlikti, papildomos kontrolės priemonės yra akivaizdžiai nepagrįstos ir nereikalingos. Pritaikius sankcijas, kiltų reali grėsmė viso projekto įgyvendinimui.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas dirbtinai sukūrė sąlygas paramai gauti. Parama buvo skirta mikroįmonių

kūrimui. Parama turėjo pasiekti kiek įmanoma platesnį asmenų ratą, todėl paramos suma negalėjo viršyti 500 000 Eur. Agentūra nustatė, jog pareiškėjas ir UAB „GJ baldai“ vykdo veiklą tuo pačiu adresu, pareiškėjo įranga yra minėtos bendrovės patalpose, abi bendrovės parduoda savo produkciją tai pačiai įmonei, bendrovių vadovų ir akcininkų istorijoje figūruoja tie patys asmenys, todėl Agentūra padarė išvadą, kad tikrasis dviejų vienoje vietoje įgyvendinamų projektų tikslas buvo dirbtinai išskaidyti projektus, siekiant gauti beveik dvigubai didesnę paramos sumą ir įgyti paramos tikslams prieštaraujantį pranašumą. Agentūros nustatytų faktinių aplinkybių visuma (objektyvusis ir subjektyvusis elementai) leido konstatuoti 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (toliau – ir Reglamentas Nr. 2988/95) 4 straipsnio 3 dalies ir 2011 m. sausio 27 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 65/2011 (toliau – Reglamentas Nr. 65/2011) 4 straipsnio 8 dalies pažeidimus. Atskiri pareiškėjo veiksmai (pavyzdžiui, akcininkų, direktorių pasikeitimas), priklausomai nuo pareiškėjo veiksmų ir aplinkybių visumos, atskiru paramos administravimo etapu gali būti laikomi teisėtais, tačiau atsižvelgiant į kitus tęstinio pobūdžio veiksmus – sudaryti pažeidimo pagrindą. Pareiškėjas kartu su UAB „GJ baldai“ sukūrė teisinę struktūrą, leidusią apeiti teisės aktuose nustatytus apribojimus, todėl pareiškėjo projektas neprisideda prie Europos Sąjungos paramai keliamų tikslų pasiekimo.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos Rizikų vertinimo ir valdymo departamento

2016 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 143 „Dėl UAB „Baldų meistras“ išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos 3 krypties „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) susigrąžinimo ir sutarties nutraukimo“.

6. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Agentūros sprendimo nutraukti su pareiškėju sudarytą sutartį ir susigrąžinti pareiškėjui išmokėtą paramą teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Ginčijamame sprendime Agentūra nurodė nustačiusi, kad pareiškėjas, įgyvendindamas projektą „Labai mažos įmonės UAB „Baldų meistras“ plėtra“ (toliau – ir projektas), dirbtinai sukūrė sąlygas gauti paramą. Sprendime nurodyta, kad dirbtinės sąlygos pasireiškė sukuriant paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą – gauti didesnę maksimalią paramos sumą nei nustatyta vienam paramos gavėjui. Atsižvelgdama į tai, Agentūra, pritarus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, nusprendė susigrąžinti iš pareiškėjo visą jam išmokėtą paramą (409 453,07 Eur). Agentūra ginčijamame sprendime nurodė, kad pareiškėjas pažeidė Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio 3 dalį ir Reglamento Nr. 65/2011 4 straipsnio 8 dalį. Sprendime nurodyta, kad vertinant dirbtinių sąlygų sukūrimą, buvo vadovautasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimu byloje Nr. C-434/12, t. y. buvo įvertinti minėtame ESTT sprendime nurodyti objektyvusis ir subjektyvusis elementai. Agentūros sprendime konstatuota, kad pareiškėjas ir UAB „GJ baldai“, dirbtinai padaliję investicijas keletui projektų, sukūrė teisinę struktūrą, leidusią apeiti paramos dydžio apribojimus, todėl šių bendrovių projektai ne tik neprisidėjo prie Europos Sąjungos paramai keliamų tikslų pasiekimo, bet ir sudarė jiems rimtą kliūtį. Sprendime nurodyta, kad tokiais atvejais pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153, (toliau – ir Administravimo taisyklės) 197.3.16 punktą, susigrąžinama išmokėta parama ar jos dalis. Agentūra nusprendė nutraukti sutartį ir susigrąžinti iš pareiškėjo visą jam išmokėtą paramą.

8. Teismas, pasisakydamas dėl objektyviojo elemento, nurodė, kad ESTT išaiškino, jog šiuo atveju turi būti nustatomos objektyvios aplinkybės, kuriomis remiantis būtų galima daryti išvadą, jog nebus galima pasiekti parama siekiamo tikslo. Agentūra ginčijamame sprendime įvardydama paramos tikslus remiasi Tarybos reglamento Nr. 1698/2005 52 straipsnio a dalies ii punktu. Reglamentas Nr. 1698/2005 nuo 2014 m. sausio 1 d. buvo panaikintas, tačiau jis ir toliau taikomas veiksmams, įgyvendinamiems pagal programas, kurias Komisija pagal tą reglamentą patvirtino iki 2014 m. sausio 1 d. (2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1305/2013 88 straipsnis). 2007 m. sausio 22 d. Lietuvos kaimo plėtros 20072013 m. programa buvo patvirtinta 2007 m. spalio 19 d. Komisijos sprendimu Nr. C (2007) 5076, todėl nagrinėjamu atveju Reglamentas Nr. 1698/2005 yra taikytinas. Reglamento Nr. 1698/2005 3 skirsnis nustato paramos priemones, skirtas gyvenimo kokybei kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimui. Pagal šio reglamento 52 straipsnio a dalį priemones kaimo ekonomikai įvairinti sudaro: (i) ne žemės ūkio veiklos įvairinimas; (ii) parama mikroįmonių kūrimui ir plėtrai, siekiant skatinti verslumą ir plėtoti ekonominę struktūrą; (iii) turizmo veiklos skatinimas. Nagrinėjamu atveju paramos priemonės tikslas buvo mikroįmonių kūrimas ir plėtra, siekiant skatinti verslumą ir plėtoti ekonominę struktūrą. Nacionaliniais teisės aktais buvo nustatytas paramos teikimo apribojimas, kad bendra paramos suma vienam projektui neviršytų 500 000 Eur (Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 3D-882, (toliau – Įgyvendinimo taisyklės) 10.2 ir 13.2.3 punktai). Agentūra nustatė, kad parama siekiamo tikslo nebus galima pasiekti, nes projektas buvo dirbtinai išskaidytas į du smulkesnius projektus, siekiant išvengti Įgyvendinimo taisyklėse nustatyto maksimalaus paramos dydžio taikymo. Šiuo aspektu teismas pastebėjo, kad ESTT byloje Nr. C-434/12 nurodė, jog vien dėl šios priežasties (projekto dirbtino išskaidymo į smulkesnius) negalima atmesti galimybės, kad projektas padės pasiekti Reglamento Nr. 1698/2005 52 straipsnio a dalies ii punkte numatytus tikslus (36 pastraipa). Agentūra nenustatė objektyvių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad dėl jos nurodomo projekto išskaidymo negali būti pasiekti paramos tikslai, t. y. mikroįmonės (pareiškėjo) verslumo skatinimas ir ekonominės struktūros plėtojimas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad ginčijamame sprendime objektyvusis elementas buvo nustatytas nepagrįstai.

9. Teismas, pasisakydamas dėl subjektyviojo elemento, nurodė, kad ESTT konstatavo, jog Reglamento Nr. 65/2011 4 straipsnio 8 dalies taikymui yra reikalingas tiek objektyvusis, tiek ir subjektyvusis elementai. Vieno iš šių elementų nebuvimas lemia tai, kad minėta teisės nuostata negali būti taikoma. Atsižvelgiant į tai, kad objektyvusis elementas buvo nustatytas nepagrįstai, teismui nėra pagrindo vertinti aplinkybių dėl subjektyviojo elemento buvimo.

Nesant bent vieno iš būtinų elementų, negalima konstatuoti, kad pareiškėjas, siekdamas įgyti paramos tikslams prieštaraujantį pranašumą, dirbtinai sukūrė tokioms išmokoms gauti reikalingas sąlygas.

10. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamame sprendime Agentūra nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Reglamento Nr. 65/2011 4 straipsnio 8 dalį ir Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pažeidimai buvo konstatuoti nepagrįstai, pareiškėjui ginčijamu sprendimu už šiuos pažeidimus negalėjo būti skiriama sutarties nutraukimo ir paramos susigrąžinimo sankcija.

11. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino ginčijamą Agentūros sprendimą kaip neteisėtą dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

III.

12. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsakovas, kartodamas savo atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė vienintelį argumentą, kurio pagrindu panaikino Agentūros sprendimą – nors Agentūra ir nustatė, kad parama siekiamo tikslo nebus galima pasiekti, nes projektas buvo dirbtinai išskaidytas į du smulkesnius projektus, siekiant išvengti Įgyvendinimo taisyklėse nustatyto maksimalaus paramos dydžio taikymo, tačiau vien dėl šios priežasties (projekto dirbtino išskaidymo į smulkesnius) negalima atmesti galimybės, kad projektas padės pasiekti Reglamento Nr. 1698/2005 52 straipsnio a dalies ii punkte numatytus tikslus, taip pat, jog neva Agentūra nenustatė objektyvių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad dėl jos nurodomo projekto išskaidymo negali būti pasiekti paramos tikslai, t. y. mikroįmonės (pareiškėjo) verslumo skatinimas ir ekonominės struktūros plėtojimas.

14. Agentūros vertinimu, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados yra nepagrįstos, nes Agentūra ginčijamame sprendime išsamiai nurodė ir aprašė visas reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad paramą gauti turi teisę tik savarankiškos įmonės, kurios šį kriterijų atitinka nustatytą laikotarpį, ir paramos gavėjas negali pretenduoti į paramą pagal kitus projektus, įgyvendinamus tuo pačiu metu. Neatsižvelgė į tai, kad būtent šiomis sąlygomis siekiama sudaryti galimybę gauti paramą didesniam paramos gavėjų skaičiui, kurie nėra tarpusavyje susiję. Tam tikslui pasiekti ir yra nustatyta maksimali galima paramos suma vienam ūkio subjektui.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenustatė jokio ekonominio tokio veiklos organizavimo pagrindimo, kuris paneigtų Agentūros nustatytą realų veiklos tikslą – apeiti Įgyvendinimo taisyklėse nustatytus ribojimus dėl maksimalios paramos sumos, tuo kenkiant programos tikslams, kad paramą gautų kaip įmanoma daugiau paramos gavėjų – labai mažų įmonių. Neatsižvelgė į tai, kad fizinių ir juridinių asmenų grupė, dirbtinai padalijusi investicijas dviem projektams, sukūrė teisinę struktūrą, leidusią apeiti teisės aktuose nustatytus apribojimus dėl paramos dydžio, todėl projektai neprisideda prie Europos Sąjungos paramai keliamų tikslų pasiekimo.

16. Pareiškėjas, sukūręs dirbtines sąlygas paramai gauti ir įgijęs paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą, pažeidė teisės normas, pažeidimas yra itin šiurkštus, taigi, Agentūros nuomone, sankcija paskirta teisėtai ir pagrįstai.

17. Agentūros sprendimo priėmimą lėmė visuma geografinių, ekonominių, funkcinių, teisinių ir asmeninių pareiškėjo ir kitų paramos gavėjų ryšių, t. y. kompleksas objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Byloje nėra įrodymų, kad šį aplinkybių kompleksą pareiškėjas būtų nurodęs Agentūrai, o Agentūra būtų davusi pritarimą. Teismas dėl šių aplinkybių taip pat nepasisakė sprendime.

18. Reglamentų normos, draudžiančios paramos gavėjui dirbtinai sukurti išmokoms gauti reikalingas sąlygas, siekiant įgyti paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą, ir nustatančios gautos naudos panaikinimą, egzistavo dar prieš pareiškėjui pateikiant paraišką.

19. Pirmosios instancijos teismas nevertino subjektyvaus elemento, kuris taip pat išsamiai ir pagrįstai buvo aprašytas Agentūros sprendime. Tai reiškia, kad teismas neišsamiai tyrė bylos aplinkybes, t. y. Agentūros sprendimo panaikinimo nepagrindinė visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, neįvertino byloje esančių duomenų, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos

tokios kategorijos bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartis administracinėse bylose Nr. eA-1866-575/2017 ir Nr. eA-2230-575/2017).

20. Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Pareiškėjas, kartodamas savo skundo argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

22. Pareiškėjas akcentuoja, jog atsakovas niekuomet neginčijo (to nedaro ir apeliaciniame skunde) aplinkybės, kad pareiškėjas pasiekė paramos sutarties tikslus, o būtent, kad pareiškėjas panaudojo paramą verslumui skatinti ir ekonominei struktūrai plėtoti. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas sėkmingai įgyvendino projektą, įkūrė modernų gamybos vienetą, sukūrė darbo vietas. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad atsakovas nenustatė objektyvių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima daryti išvadą, jog nebus galima pasiekti paramos lėšomis siekiamo tikslo.

23. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas pats suteikė pareiškėjui leidimus pakeisti atitinkamus duomenis, pasirašydamas atskirus paramos sutarties pakeitimus, taip pat atliko daug pareiškėjo patikrinimų vietoje, po kurių pateikė teigiamas tokių patikrinimų išvadas. Taigi, atsakovas buvo informuotas apie objektyvias ir subjektyvias pareiškėjo veiklos aplinkybes ir davė joms pritarimą.

24. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl to, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, yra nepagrįsti. Atsakovo nurodytose bylose buvo nustatytos visai kitokios faktinės aplinkybės nei šioje byloje. Pareiškėjo ir kitos bendrovės akcininkai yra skirtingi asmenys, todėl šios dvi bendrovės nėra laikytinos susijusiomis, kaip buvo laikomos atsakovo nurodytose bylose. Taip pat labai svarbu tai, kad šioje byloje pareiškėjas sėkmingai įgyvendino paramos sutartį ir pasiekė jos tikslus, būtent dėl ko pirmosios instancijos teismas ir konstatavo, kad net jei projektai ir būtų išskaidyti, tai nebūtų pagrindo išvadai, jog nebuvo pasiekti paramos tikslai. Tuo tarpu atsakovo nurodytoje byloje paramos tikslai nebuvo pasiekti.

25. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai nebevertino subjektyviojo elemento, nes nebuvo nustatytas objektyvusis elementas.

Teisėjų kolegija


26. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 143 „Dėl UAB „Baldų meistras“ išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos 3 krypties „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) susigrąžinimo ir sutarties nutraukimo“, teisėtumas ir pagrįstumas.

27. Pareiškėjas ir Agentūra 2011 m. vasario 7 d. sudarė paramos sutartį Nr. 3VKKA102003821-PR001, pagal kurią pareiškėjas įgyvendino projektą „Labai mažos įmonės UAB „Baldų meistras“ plėtra Nr. 3VK-KA-10-2-003821-PR001“, o Agentūra jam išmokėjo 409 453,09 Eur paramos lėšų.

28. Ginčijamame sprendime atsakovas nurodė, kad pareiškėjas turi grąžinti 409 453,09 Eur išmokėtų paramos lėšų, nes pareiškėjo ir UAB „GJ baldai“ įgyvendinamų projektų tikslas buvo dirbtinai išskaidyti projektus, siekiant pasisavinti kuo didesnę paramos sumą, o jų bendrai gauta paramos lėšų suma viršija maksimalią bendrą paramos sumą.

29. Agentūra išvadą dėl pažeidimo buvimo padarė atsižvelgusi į tokias dėl pareiškėjo įmonės nustatytas aplinkybes: jo veikla vykdoma tuo pačiu adresu kaip ir UAB „GJ baldai“; jo įranga yra UAB „GJ baldai“ patalpose; jis ir UAB „GJ baldai“ parduoda savo produkciją tai pačiai įmonei; jo ir UAB „GJ baldai“ vadovų ir akcininkų istorijoje figūruoja tie patys asmenys; jo ir UAB „GJ baldai“ projektuose dalyvauja tie patys tiekėjai (rangovai); jo ir UAB „GJ baldai“ sąskaitos-faktūros yra identiškos, vienodi prekių pavadinimai, dalis UAB „GJ baldai“ sąskaitų-faktūrų serijos numerių yra „GJ“, kita dalis – „BM“.

V.

30. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos kaimo plėtros 20072013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ įgyvendinimo taisyklių (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra), patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 3D-882, 64 punktu, Lietuvos kaimo plėtros 20072013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153, 197.3.1 punktu, paramos sutarties 19.1 punktu, 2011 m. sausio 27 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 65/2011 4 straipsnio 8 dalimi.

31. Įgyvendinimo taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. lapkričio 7 d. iki 2011 m. balandžio 3 d.) 64 punkte įtvirtinta, kad paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ir pažeidžiant įsipareigojimus, numatytus Taisyklėse, paramos paraiškoje ir paramos sutartyje, taikomos sankcijos, numatytos Administravimo taisyklėse.

32. Nuo 2012 m. birželio 29 d. įsigaliojusioje Įgyvendinimo taisyklių 64 punkto redakcijoje įtvirtinta, kad paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ir (arba) pažeidžiant paramos sutarties sąlygas, ir (arba) nesilaikant Taisyklėse, paramos paraiškoje ir paramos sutartyje numatytų reikalavimų ir įsipareigojimų, taikomos sankcijos, numatytos Administravimo taisyklėse.

33. Administravimo taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 10 d. iki 2015 m. spalio 31 d.) 197.3.1 punkte nurodyta, kad pareiškėjui ir (arba) paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ir (arba) pažeidžiant paramos gavimo ir naudojimo sąlygas ir (arba) nesilaikant paramos paraiškoje numatytų reikalavimų ir (arba) prisiimtų įsipareigojimų, numatomos trys sankcijų rūšys: paramos sumažinimas, paramos neskyrimas ir paramos ar jos dalies susigrąžinimas. Paramos ar jos dalies susigrąžinimas taikomas, kai paramos gavėjas, vykdydamas projektą, pažeidė ES ar Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, susijusius su projekto įgyvendinimu.

34. Paramos sutarties 19.1 punkte nurodyta, kad Agentūra turi teisę sumažinti paramą, neskirti paramos, susigrąžinti paramą ar jos dalį ir (arba) nutraukti sutartį paramos gavėjui, paaiškėjus aplinkybėms, išvardytoms sutarties 18.2–18.4 bei 25 punktuose.

35. Paramos sutarties 25.3 punkte įtvirtinta, kad sutarties pažeidimas gali būti nustatomas tuomet, kai paramos gavėjas, vykdydamas projektą, pažeidė Lietuvos Respublikos ir (arba) Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus, kiek jie susiję su projekto įgyvendinimu.

36. Reglamento Nr. 65/2011 4 straipsnyje yra įtvirtinti bendrieji kontrolės principai. Reglamento Nr. 65/2011 4 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtintas principas, kad kai nustatoma, jog paramos gavėjai, siekdami įgyti paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą, dirbtinai sukūrė tokioms išmokoms gauti reikalingas sąlygas, jiems išmokos neskiriamos.

37. Agentūra ginčijamame sprendime taip pat rėmėsi Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio 3 dalimi, kurioje nurodyta, kad, jeigu nustatoma, kad tam tikrais veiksmais buvo siekiama gauti naudos, kuri neatitinka konkrečiu atveju taikomų Bendrijos teisės tikslų, dirbtinai sukuriant sąlygas, būtinas tokiai naudai gauti, toji nauda, atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, panaikinama arba sutrukdoma ją gauti; ir Reglamento Nr. 1975/2006 5 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

38. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu panaikinimo ginčijamą Agentūros sprendimą, nustatęs, kad Agentūra nenustatė objektyvių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog dėl jos nurodomo projekto išskaidymo negali būti pasiekti paramos tikslai, t. y. mikroįmonės (pareiškėjo) verslumo skatinimas ir ekonominės struktūros plėtojimas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad ginčijamame sprendime objektyvusis elementas buvo nustatytas nepagrįstai. Teismas subjektyvaus elemento nevertino, nes pažeidimo nustatymui reikalingas abiejų elementų egzistavimas.

39. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymi, kad jo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas; jame nurodyta visuma aplinkybių, kurios patvirtina esant tiek objektyvųjį, tiek subjektyvųjį pažeidimo elementą; teismo sprendimo išvados prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai.

VI.

40. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl paramos labai mažos įmonės plėtrai susigrąžinimo ir sutarties nutraukimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui parama buvo suteikta, tačiau ginčijamu sprendimu nuspręsta, jog parama turi būti grąžinta. Agentūra ginčijamame sprendime padarė šias išvadas: paramos gavėjas dirbtinai sukūrė sąlygas gauti

paramą; paramos schemos tikslą norėta apeiti siekiant įgyti paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą, – gauti didesnę maksimalią paramos sumą nei nustatyta vienam paramos gavėjui. Iš Agentūros sprendimo galima daryti išvadą, kad sudarant sutartį buvo pripažinta, jog investicinis projektas formaliai atitinka paramos gavimo kriterijus pagal Reglamento Nr. 1698/2005 52 straipsnio a punkto ii papunktį ir nacionalinės teisės aktus, tačiau ginčijamu sprendimu konstatuotas paramos gavėjo piktnaudžiavimas.

41. Taigi nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl paramos, kaip tai yra suprantama pagal Reglamento Nr. 1698/2005 52 straipsnio a punkto ii papunktį (parama mikroįmonių kūrimui ir plėtrai, siekiant skatinti verslumą ir plėtoti ekonominę struktūrą).

42. 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai (OL L 277, p. 1) nustatytos šio fondo paramos teikimo taisyklės. Šio reglamento taikymo nuostatos įtvirtintos Reglamente Nr. 65/2011.

43. Atsižvelgiant į 3-ią paramos teikimo kryptį, susijusią su gyvenimo kokybės kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimu, Reglamento Nr. 1698/2005 52 straipsnio a punkto ii papunktyje numatyta: „Parama mikroįmonių kūrimui ir plėtrai siekiant skatinti verslumą ir plėtoti ekonominę struktūrą“.

44. Reglamento Nr. 65/2011 4 straipsnio 8 dalis suformuluota taip: „Nepažeidžiant specialiųjų nuostatų, kai nustatoma, kad siekdami įgyti paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą, paramos gavėjai dirbtinai sukūrė tokioms išmokoms gauti reikalingas sąlygas, jiems išmokos neskiriamos.“

45. ESTT 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendime byloje Nr. C-434/12 konstatavo, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šiomis aplinkybėmis siekiant įrodyti potencialaus tokios pagalbos gavėjo piktnaudžiavimą, būtina objektyvių aplinkybių, iš kurių matyti, kad, nors taikytinuose teisės aktuose numatytos sąlygos formaliai įvykdytos, juose numatytas tikslas nepasiektas, visuma ir subjektyvus elementas, kurį sudaro siekis gauti naudos pagal Sąjungos teisės aktus, dirbtinai sukuriant jame numatytas sąlygas šiai naudai gauti (šiuo klausimu žr. 2005 m. liepos 21 d. Sprendimo Eichsfelder Schlachtbetrieb, C515/03, Rink. p. I7355, 39 punktą ir nurodytą teismo praktiką) (29 p.).

46. ESTT byloje Nr. C-434/12 akcentavo, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog negalima atsisakyti finansuoti projekto, kai nagrinėjama investicija gali būti pateisinama kitaip nei paprasta išmoka pagal EŽŪFKP paramos schemą (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Halifax ir kt. 75 punktą).

47. ESTT byloje Nr. C-434/12 sprendė, jog Reglamento Nr. 65/2011 4 straipsnio 8 dalis turi būti aiškinama taip, kad jos taikymo sąlygoms reikalingas objektyvus ir subjektyvus elementas. Kiek tai susiję su pirmuoju elementu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti objektyvias bylos aplinkybes, kuriomis remiantis būtų galima daryti išvadą, kad nebus galima pasiekti ŽŪFKP paramos schema siekiamo tikslo. Kiek tai susiję su antruoju elementu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti objektyvius įrodymus, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad dirbtinai sukūręs sąlygas, reikalingas išmokoms pagal ŽŪFKP paramos schemą gauti, paraiškos teikėjas išimtinai siekė įgyti šios schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą. Šiuo tikslu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali remtis ne vien tokiais elementais, kaip antai teisiniai, ekonominiai ir (arba) asmeniniai su panašiais investiciniais projektais susijusių asmenų ryšiai, bet ir požymiais, liudijančiais tai, kad būta sąmoningo tų asmenų veiksmų derinimo.

48. ESTT byloje Nr. C-434/12 sprendė, kad Reglamento Nr. 65/2011 4 straipsnio 8 dalis turi būti aiškinama taip, jog ja draudžiama atmesti prašymą dėl paramos mokėjimo pagal ŽŪFKP paramos schemą vien todėl, kad investicinis projektas, kuriam prašoma skirti paramą pagal tą schemą, funkciniu požiūriu yra nesavarankiškas arba kad paraiškas dėl tokios paramos pateikusius asmenis sieja teisinis ryšys, neatsižvelgus į kitus objektyvius konkrečios bylos elementus.

49. Nagrinėjamoje byloje teismas turėtų vertinti, ar teisėtas yra administracinis sprendimas, kuriame konstatuota, kad investicinis projektas formaliai atitinka paramos gavimo kriterijus, nustatytus mikroįmonių kūrimui ir plėtrai pagal Reglamento Nr. 1698/2005 52 straipsnio a punkto ii papunktį ir nacionalinės teisės aktus, tačiau institucija įrodinėja pagalbos gavėjo piktnaudžiavimą. Taigi byloje turi būti nustatinėjama, ar institucija turėjo pagrindą nuspręsti, kad dėl pagalbos gavėjo piktnaudžiavimo nebus pasiektas paramos teikimą reguliuojančiuose teisės aktuose nustatytas tikslas (objektyvus elementas, kaip yra nurodoma ESTT byloje) ir, ar yra nustatytas pagalbos gavėjo siekis išimtinai gauti naudos pagal Sąjungos teisės aktus, dirbtinai sukuriant jame numatytas sąlygas šiai naudai gauti (subjektyvus elementas, kaip yra nurodoma ESTT byloje).

50. Dėl objektyvaus elemento ir institucijos tvirtinimo, kad pareiškėjas norėjo apeiti apribojimus dėl finansuotinų projektų dydžio ir maksimalios paramos sumos vienam gavėjui, teismas turi vertinti, ar dėl šio ketinimo negali būti pasiekti Reglamento Nr. 1698/2005 52 straipsnio a dalies ii punkte numatyti tikslai. Teismas visų pirma turėtų atsižvelgti į mikroįmonių, kurių steigimą ir plėtrą siekiama užtikrinti Reglamento Nr. 1698/2005 52 straipsnyje numatyta parama, sąvokos apibrėžimą, kaip yra nurodoma minėtoje ESTT byloje Nr. C-434/12. Būtent teismas turėtų vertinti, ar institucija turėjo pagrindą spręsti, kad konkrečiu atveju yra nustatytas objektyvus paramos gavėjo piktnaudžiavimo elementas.

51. Dėl subjektyvaus elemento, teismas turi nustatyti tikrąjį ginčijamos finansavimo paraiškos turinį ir reikšmę, kaip yra nurodoma minėtoje ESTT byloje Nr. C-434/12. Būtent teismas turėtų vertinti, ar institucija turėjo pagrindą spręsti, kad konkrečiu atveju yra nustatytas subjektyvus paramos gavėjo piktnaudžiavimo elementas.

52. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtus esminius bylos aspektus, galėjo spręsti, teisėtai ar neteisėtai institucija paneigė pareiškėjo teisę gauti paramą, kurios gavimo formalius reikalavimus pareiškėjas atitiko, tačiau nuspręsta, kad parama turi būti grąžinta dėl paramos gavėjo piktnaudžiavimo paramos teise. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Agentūra nenustatė objektyvių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog dėl jos nurodomo projekto išskaidymo negali būti pasiekti paramos tikslai. Tačiau teismas nemotyvavo, kuo remiantis padaryta ši išvada. Pirmosios instancijos teismas nepagrindęs klausimo dėl objektyvaus elemento nebuvimo, be pagrindo nenagrinėjo kito bylos aspekto – dėl subjektyvaus elemento.

53. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo minėtų bylos aspektų, kurie turi esminę reikšmę bylos išsprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo neišnagrinėti esminiai bylos klausimai negali būti nagrinėjami vien apeliacinės instancijos teisme. Teismas neįvertino tinkamai administracinio akto teisėtumo, kaip tai yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnyje. Remiantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl minėto proceso teisės normų pažeidimo, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d., 145 str., 144 str. 1 d. 4 p.).


n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS


VESLAVA RUSKAN_______________________



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f66f62a0f41b11e99681cd81dcdca52c




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Ecoservice“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės švara“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Ecoservice“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės švara“ skundus atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Ekoaplinka“) dėl nutarimo pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Marijampolės švara“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba) 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 2S-16(2016) „Dėl ūkio subjektų veiksmų dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose komunalinių atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugoms pirkti atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) rezoliucinės dalies 2.3 punktą, kuriuo UAB „Marijampolės švara“ skirta 48 500 Eur bauda, ir tyrimą UAB „Marijampolės švara“ atžvilgiu nutraukti; 2) nustačius, kad nėra pagrindo tyrimą nutraukti, pakeisti Nutarimo 2.3 punktą ir sumažinti paskirtą baudą.

2. Pareiškėjas UAB „Ecoservice“ kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimu, kuriuo prašė pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies 2.2 punktą, sumažinti UAB „Ecoservice“ paskirtą baudą iki ne didesnės kaip 23 846,25 Eur.

3. Administracinės bylos pagal pareiškėjų UAB „Marijampolės švara“ ir UAB „Ecoservice“ skundus sujungtos į vieną administracinę bylą, kuriai suteiktas Nr. eI-1901-426/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04925-2016-2).

4. UAB „Marijampolės švara“ skunde nurodė, kad Nutarimu buvo pripažinta, jog įmonė, dalyvaudama 2015 metų UAB „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“ organizuotame viešajame mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir jų transportavimo į apdorojimo įrenginius paslaugų pirkime, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, todėl jai buvo skirta 48 500 Eur bauda. UAB „Marijampolės švara“ pabrėžė, kad jos veiksmai nepadarė esminės žalos įstatymų saugomiems interesams. Pažeidimu reali ekonominė žala nebuvo padaryta. Nors dalyvaudama viešajame konkurse įmonė sudarė Konkurencijos įstatymo draudžiamą susitarimą, tai nėra pagrindas konstatuoti, kad sutarimu ji sukėlė ar siekė sukelti neigiamų pasekmių perkančiajai organizacijai. Sudarytas susitarimas neapsunkino perkančiosios organizacijos pastangų įsigyti paslaugas mažiausiomis kainomis, nes bet kuris kitas ūkio subjektas turėjo galimybę teikti pasiūlymus ir konkuruoti dėl atliekų tvarkymo paslaugų teikimo perkančiajai organizacijai, o pastaroji turėjo galimybę rinktis geriausią pasiūlymą pateikusį paslaugų teikėją. UAB „Marijampolės švara“ ir jos partnerių pasiūlymas nebuvo pripažintas laimėjusiu, pasiūlymų eilėje buvo tik trečias. Net ir pripažinus, kad UAB „Marijampolės švara“, dalyvaudama viešajame pirkime, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, reikėtų konstatuoti, kad nei UAB „Marijampolės švara“, nei jos partneriai iš neteisėtais pripažintų veiksmų negavo jokios papildomos naudos, o kiti rinkos dalyviai dėl to nepatyrė jokios žalos. Veiksmų mastas nebuvo didelis,

sudarytas tariamai neteisėtas susitarimas apėmė nedidelę atitinkamos rinkos dalį, o veiksmai tęsėsi pakankamai trumpą laiką. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-762-381/2016 konstatavo UAB „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“ parengtų pirkimo sąlygų neaiškumą ir dviprasmiškumą, lėmusį nevienodą jų turinio suvokimą ir taikymą, pripažino pirkimo sąlygas neteisėtomis ir nusprendė pirkimo procedūras nutraukti. Po šio sprendimo įsiteisėjimo pirkime dalyvavusių subjektų veiksmai, susiję su minėtu konkursu, tapo visiškai nereikšmingi ir neimplikuojantys jokių padarinių nei tuos veiksmus atlikusių subjektų, nei kitų rinkos dalyvių atžvilgiu. Skunde UAB „Marijampolės švara“ papildomai pažymėjo, jog nutraukė darbo santykius su generaliniu direktoriumi, vadovavusiu įmonei ginčo viešojo pirkimo metu, bei jo pavaduotoju, taip pat ėmėsi priemonių šviesti darbuotojus, supažindinti juos su sąžiningos konkurencijos principus įtvirtinančiu teisiniu reglamentavimu.

5. UAB „Ecoservice“ skunde nurodė, kad Taryba nepagrįstai su pažeidimu susijusiomis pajamomis pripažino visas įmonės gautas pajamas iš atliekų tvarkymo veiklos Lietuvoje, nors pažeidimas susijęs tik su jos veikla Marijampolės regione. UAB „Ecoservice“ pažeidimas niekaip negalėjo daryti įtakos jos pajamoms kituose Lietuvos regionuose dėl atliekų tvarkymo paslaugų teikimo specifikos ir skirtingų paslaugos teikimo sąlygų kiekvienoje savivaldybėje. Kiekvienos savivaldybės teritorija, kurioje įmonė veikia, pasižymi skirtingomis veiklos sąlygomis ir konkurencine aplinka. Apskaičiuodama baudą Taryba nepagrįstai nustatė maksimalų dydį už pažeidimo pavojingumą, nes pažeidimas truko labai trumpą laiką, susitarimas praktikoje nebuvo įgyvendintas ir nesukėlė jokios žalos, veiksmai buvo lokalūs, apėmė tik nedidelę Lietuvos teritoriją. Faktinės pažeidimo aplinkybės leidžia nustatyti mažesnį baudos dydį, t. y. ne daugiau kaip 20 proc. nuo bazinį baudos dydį sudarančių pajamų. Tyrimo metu nenustatyta, kad susitarimu buvo siekiama dirbtinai sukelti kainas ar kitaip neigiamai paveikti paslaugų kainas – skirtumai tarp pasiūlymų buvo minimalūs, o tai lemia mažesnį pažeidimo pavojingumo laipsnį. UAB „Ecoservice“ veiksmai nedarė lemiamos įtakos konkurso rezultatams, be to, pastarieji buvo panaikinti teismo sprendimu dėl su identifikuotu draudžiamu susitarimu visiškai nesusijusių priežasčių. Veiksmų derinimas tarp draudžiamo susitarimo dalyvių vyko epizodiškai, bendradarbiavimas nebuvo intensyvus. Šios aplinkybės leidžia pažeidimą vertinti kaip mažiau pavojingą. UAB „Ecoservice“ taip pat nurodė, jog nesuprato, kad jos veiksmai sąlygos Konkurencijos įstatymo pažeidimą, o sužinojusi apie tai, visokeriopai bendradarbiavo su Taryba, siekė padėti visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes. Į tai turėjo būti atsižvelgta sprendžiant apie pažeidimo pavojingumą. Taryba neteisingai apskaičiavo dėl lengvinančių aplinkybių mažintiną baudos dydį. Taryba turėjo pareigą baudą už besąlygišką tyrimo metu nustatytų esminių aplinkybių pripažinimą bei bendradarbiavimą mažinti ne 19, bet 20 proc.

6. Atsakovas Taryba atsiliepimuose į pareiškėjų skundus prašė juos atmesti.7. Atsiliepimuose Taryba nurodė, kad:7.1. Nutarime pagrįstai konstatuota, jog buvo netenkintos būtinosios sąlygos, t. y. nėra pagrindo teigti, kad nebuvo

padaryta esminė žala įstatymų saugomiems interesams ir kad pažeidimas buvo nutrauktas pačių ūkio subjektų geranoriška valia. Pirkimo, kuriame buvo nustatytas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimas, procedūras įpareigojo nutraukti Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-762– 381/2016. Teismo nustatytas pirkimo sąlygų neaiškumas ar dviprasmiškumas nepaneigia ir negali paneigti ar pateisinti pareiškėjų su UAB „Ekopalinka“ sudaryto draudžiamo susitarimo, kurio sudarymas nėra priemonė spręsti pirkimo procedūrų netinkamumą, o procedūrų nutraukimas, ypač teismui įpareigojus tai padaryti, nereiškia, kad draudžiamas susitarimas nebuvo sudarytas. Tai, kad UAB „Marijampolės švara“, UAB „Ecoservice“ ir UAB „Ekoaplinka“ draudžiamo susitarimo tęsimui kliūtis galėjo sudaryti teisme dėl pirkimo procedūrų teisėtumo kilęs ginčas, nėra pagrindas teigti, jog draudžiamo susitarimo sudarymo faktas yra nereikšmingas, o pareiškėjų veiksmai nelaikytini ribojančiais konkurenciją ir kad dėl jų neturėtų būti taikoma atsakomybė.

7.2. UAB „Marijampolės švara“ nepateikė argumentų dėl to, kad būtent ji būtų atsiribojusi ar nutraukusi veiksmus ir tokiu būdu išsprendusi konkurencijos laisvės problemą. Tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas įpareigojo UAB „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“ nutraukti pirkimo procedūras, kaip tik pagrindžia, jog UAB „Marijampolės švara“ pati nesiėmė jokių veiksmų, siekdama nutraukti draudžiamą susitarimą ar kitaip pašalinti ir išvengti draudžiamo susitarimo padarinių.

7.3. Nėra pagrindo teigti, jog UAB „Ekoaplinka“, UAB „Ecoservice“ ir UAB „Marijampolės švara“ draudžiamas kainų nustatymo susitarimas neturėjo jokios įtakos pirkime dalyvavusiems kitiems tiekėjams ar perkančiajai organizacijai. Nepriklausomai nuo to, ar buvo kitos aplinkybės, kurios turėjo ar galėjo turėti tam tikros įtakos pirkimo procedūros eigai,

Nutarime nustatytais ūkio subjektų veiksmais buvo pažeistas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio draudimas ir paneigta viešųjų pirkimų esmė – sąžininga tiekėjų konkurencija teikiant nepriklausomus pasiūlymus, iš kurių UAB „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“ išsirinktų geriausią. Aplinkybė, kad po kelių mėnesių nuo pasiūlymų eilės pirkime sudarymo Lietuvos apeliacinis teismas įpareigojo UAB „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“ nutraukti pirkimo procedūras, nereiškia, jog konkurencijos laisvės problema buvo galutinai išspręsta. Tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas pirkimo sąlygas pripažino neteisėtomis, kad pirkime galėjo dalyvauti ir draudžiamo susitarimo nesudariusios įmonės, taip pat tai, jog UAB „Marijampolės švara“ po draudžiamo susitarimo sudarymo atleido pirkime dalyvavusius savo darbuotojus, nereiškia, jog nebuvo padaryta esminė žala būtent Konkurencijos įstatymo saugomiems interesams. Argumentai, kad Taryba turėjo atlikti pažeidimo ekonominį vertinimą yra nepagrįsti, kadangi Tarnyba ir neatlikusi tokio tyrimo, galėjo įvertinti ir įvertino esminės žalos įstatymo saugomiems interesams kriterijų. Konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo pirkime vien jau pagal savo tikslą laikytinas ribojančiu konkurenciją ir vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi visais atvejais pripažįstamas ribojančiu konkurenciją, nepriklausomai nuo to, ar tokie veiksmai buvo įgyvendinti, ir nuo faktinio tokių veiksmų poveikio konkurencijai, t. y. toks poveikis neįrodinėjamas. Nagrinėjamu atveju nustatytas horizontalusis konkurentų susitarimas dėl kainų viešajame pirkime, o toks susitarimas visais atvejais laikomas ribojančiu konkurenciją.

7.4. Esminės žalos Konkurencijos įstatymo saugomiems interesams vertinimas nėra tapatus susitarimų poveikio konkurencijai vertinimui. Taryba neturi pareigos palyginti faktinę padėtį su padėtimi, kuri būtų buvusi, jeigu nebūtų buvę draudžiamo susitarimo. Nesant UAB „Marijampolės švara“ ir UAB „Ekoaplinka“, UAB „Ecoservice“ draudžiamo susitarimo pirkime, šios įmonės būtų galėjusios dalyvauti savarankiškai, nesudarydamos jungtinės veiklos sutarčių, ir varžytis dėl pirkimo sutarties sudarymo. Net ir nenustačius konkrečių UAB „Ekoaplinka“, UAB „Ecoservice“ ir UAB „Marijampolės švara“ konkurentų ar vartotojų, kuriems buvo padaryta žala, ar tokios žalos dydžio, akivaizdu, kad buvo padaryta žala konkurencingai rinkos struktūrai, skaidriai ir veiksmingai konkurencijai, efektyviam išteklių naudojimui viešajame pirkime. Nors pirkimo laimėtoju nebuvo pripažinta UAB „Marijampolės švara“, tačiau juo buvo pripažintas kitas draudžiamo susitarimo dalyvis – UAB „Ekopalinka“. Dėl tokio susitarimo pirkime nevyko sąžininga konkurencija, o kiti tiekėjai būtų turėję konkuruoti su draudžiamą susitarimą sudariusiomis UAB „Ekoaplinka“, UAB „Ecoservice“ ir UAB „Marijampolės švara“. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog susitarimas nebuvo įgyvendintas.

7.5. UAB „Marijampolės švara“ nepateikė jokių argumentų, kurie pagrįstų ir patvirtintų, jog Taryba turėjo nuspręsti tyrimą dėl UAB „Marijampolės švara“ nutraukti pagal Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punktą. UAB „Ekoaplinka“, UAB „Ecoservice“ ir UAB „Marijampolės švara“ veiksmai, sudarant draudžiamą kainų nustatymo susitarimą pirkime, padarė esminės žalos Konkurencijos saugomiems interesams, be to, šie veiksmai nebuvo geranoriškai nutraukti, todėl bendrovei pagrįstai taikyta atsakomybė pagal Konkurencijos įstatymą. Vertindama pažeidimą ir skirdama baudą, Taryba tinkamai atsižvelgė į faktines aplinkybes. Nepriklausomai nuo to, kokie buvo subjektyvūs pareiškėjų siekiai pirkime, UAB „Ekoaplinka“, UAB „Ecoservice“ ir UAB „Marijampolės švara“ draudžiamu susitarimu buvo siekiama riboti konkurenciją. UAB „Ekoaplinka“, UAB „Ecoservice“ ir UAB „Marijampolės švara“, teikdamos komercinius pasiūlymus, sąžiningai nekonkuravo, siekė sau palankių pirkimo rezultatų – iš anksto užsitikrinti laimėtoją.

7.6. UAB „Marijampolės švara“ draudžiamame susitarime dalyvavo nuo 2015 m. rugsėjo 28 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d., t. y. tris mėnesius, todėl Nutarimo 7.1.2 dalyje skaičiuojant bazinį baudos dydį pažeidimo trukmė baudos dydžio nustatymo tikslu pagrįstai nustatyta kaip pusė metų. Aplinkybė, jog pažeidimas truko tik apie tris mėnesius, buvo įvertinta ir tuo aspektu, kad skaičiuojant bazinį baudos dydį, buvo remiamasi tik 3/12 UAB „Marijampolės švara“ pajamų, gautų iš mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir jų transportavimo į apdorojimo įrenginius paslaugų teikimo veiklos 2015 metais. Vertindama padaryto pažeidimo pavojingumą, Taryba atsižvelgė į tai, kad horizontalūs kainų nustatymo susitarimai dėl savo pobūdžio laikomi vienu iš sunkiausių konkurencijos pažeidimų. UAB „Marijampolės švara“ nurodytos aplinkybės dėl darbuotojų atleidimo ar mokymų rengimo nėra Konkurencijos įstatyme nustatytos atsakomybę lengvinančios ar naikinančios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog UAB „Marijampolės švara“ atsakomybės dydis už padarytą pažeidimą turėtų būti mažinamas, nes bendrovė sieks nedaryti pažeidimų ateityje, kai tokią pareigą jai jau ir taip įtvirtina Konkurencijos bei kiti įstatymai. Bauda UAB „Marijampolės švara“ skirta vadovaujantis Konkurencijos įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64 patvirtinto Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) reikalavimais,

tinkamai įvertinus visas reikšmingas faktines aplinkybes, yra teisinga ir proporcinga.7.7. Aprašas nenustato, jog tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimo pajamos turėtų būti tik iš

pažeidimo gautos pajamos pažeidimo geografinėje teritorijoje, jeigu tokia nustatyta, ar apibrėžtoje atitinkamoje geografinėje rinkoje ūkio subjekto gautos pajamos. Nagrinėjamu atveju pirkimo objektu buvusi komunalinių atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų teikimo sutartis nebuvo sudaryta, todėl vertinami ūkio subjektai negavo pajamų, tiesiogiai susijusių su pažeidimu; tačiau ūkio subjektų pajamos, gautos iš tų pačių paslaugų teikimo, t. y. mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir jų transportavimo, laikomos netiesiogiai susijusiomis su pažeidimu, nes būtent dėl šių paslaugų teikimo vyko pirkimas. UAB „Ecoservice“ atžvilgiu nustatytas 30 proc. dydis nuo 3/12 pajamų, gautų iš mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir jų transportavimo į apdorojimo įrenginius paslaugų teikimo veiklos 2015 metais atitinka Aprašo reikalavimus. Draudžiamų konkurentų susitarimų dėl kainų nustatymo atveju baziniam baudos dydžiui apskaičiuoti naudojama pardavimų vertės dalis turi būti bent nuo 20 proc. Pažeidimo trukmė buvo tinkamai įvertinta nustatant bazinį baudos dydį. Nėra pagrindo teigti, jog Taryba šį aspektą ar draudžiamo susitarimo įrodymų kiekį turėtų vertinti kaip draudžiamo susitarimo pirkime pavojingumą mažinantį elementą.

7.8. UAB „Ecoservice“ tik besąlygiškai pripažino tyrimo metu nustatytas esmines aplinkybes, t. y. pripažino Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, pagrįsta numatyti mažesnį bazinio baudos dydžio mažinimo procentą nei tuo atveju, kai bazinis baudos dydis mažinamas nuo 20 iki 50 proc. už tai, jog ūkio subjektas, kuris yra draudžiamo susitarimo dalyvis, pateikia draudžiamo susitarimo įrodymus, kurių neturi Taryba ir kurie yra reikšmingi įrodant draudžiamą susitarimą. UAB „Ecoservice“ bendradarbiavimas su Taryba pateikiant papildomus paaiškinimus buvo papildomai įvertintas pripažinus, kad bendrovė padėjo Tarybai tyrimo metu, todėl nustatytas baudos dydis buvo sumažintas dar 5 proc.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu pareiškėjų UAB „Ecoservice“ ir UAB „Marijampolės švara“ skundus atmetė.

9. Dėl UAB „Marijampolės švara“ skundo reikalavimo nutraukti tyrimą pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Taryba neprivalėjo atlikti tyrimo ir konkrečiai nustatyti, kokia reali ekonominė žala buvo padaryta draudžiamu susitarimu. Taip pat nebuvo būtina nustatyti, ar dėl draudžiamo susitarimo kilo realios neigiamos pasekmės UAB „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“. Vertinant, ar buvo padaryta esminė žala, pakako konstatuoti, kad draudžiamu susitarimu buvo pažeisti įstatymo saugomi interesai ir dėl to kilo potencialus konkurencijos pavojus. Todėl teismas sprendė, jog UAB „Marijampolės švara“ yra neteisi teigdama, kad atsakovas, remdamasis vien Konkurencijos įstatymo pažeidimu, negalėjo konstatuoti esminės žalos padarymo fakto. Teismas taip pat akcentavo, kad aplinkybė, jog pirkimo sąlygos buvo pripažintos neteisėtomis, nėra pagrindas teigti, kad sudaryto draudžiamo susitarimo faktas, kuriuo pažeistas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, tapo nereikšmingas ir kad UAB „Marijampolės švara“ neturėtų būti taikoma atsakomybė. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog UAB „Marijampolės švara“ geranoriškai nutraukė savo neteisėtus veiksmus, nes tai atliko teismas, nuspręsdamas pirkimo procedūras nutraukti. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo nutraukti tyrimą dėl UAB „Marijampolės švara“ veiksmų, kadangi ji netenkina Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintų abiejų nustatytų sąlygų.

10. Vertindamas pareiškėjų teiginius dėl Tarybos jiems skirtų baudų pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalimi, 37 straipsnio 1 dalies 1–5 punktais ir 2–3 dalimis, taip pat Aprašo 4.1, 4.2, 5, 10–12, 17 punktais, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad su pažeidimu susijusių pajamų sąvoka negali būti pernelyg susiaurinama. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Taryba pagrįstai pripažino visas UAB „Ecoservice“ gautas pajamas iš vykdomos mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir jų transportavimo veiklos Lietuvoje, o ne tik tas, kurios gautos iš veiklos Marijampolės rajone. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimai yra vieni sunkiausių ir žalingiausių konkurencijos teisės pažeidimų. Vien draudžiamo susitarimo, kuris tiesiogiai susijęs su kainų nustatymu, sudarymas daro žalą konkurencijos procesui ir savaime jį apriboja, todėl teismas, įvertinęs tai, kad draudžiamo susitarimo šalys ne tik suderino pasiūlymų kainas, bet ir pateikė tarpusavyje suderintus komercinius pasiūlymus, sprendė, kad Taryba skundžiamame Nutarime pagrįstai baziniam baudos

dydžiui apskaičiuoti nustatė maksimalų dydį už pažeidimo pavojingumą, t. y. 30 proc.11. Pirmosios instancijos teismas atmetė argumentus, kad, spręsdama dėl to, koks gautų pajamų dydis reikalingas

baudos baziniam dydžiui apskaičiuoti, Taryba turėjo atsižvelgti į pažeidimo trukmę. Teismas pabrėžė, jog pažeidimo trukmė ir pavojingumas yra du skirtingi kriterijai, į kuriuos, sprendžiant dėl ūkio subjektui skirtinos baudos dydžio, atsižvelgiama atskirai. Nagrinėjamoje situacijoje Taryba įvertino pažeidimo trukmę vadovaudamasi Aprašo 12 punktu ir konstatavo, kad pažeidimo trukmė baudos dydžio nustatymo tikslu yra pusė metų, kadangi pažeidimas truko 3 mėn. Tokį vertinimą teismas laikė tinkamu ir teisingu.

12. Nepagrįstais pirmosios instancijos teismas pripažino ir teiginius, esą aplinkybės, kad susitarimo dalyvių veiksmai apėmė tik nedidelę Lietuvos dalį, praktikoje susitarimas nebuvo įgyvendintas ir nesukėlė jokios žalos, mažina šio susitarimo pavojingumą. Konkurencijos 5 straipsnio pažeidimai yra laikomi vienais sunkiausių, todėl vien tik susitarimo, kuriuo pažeidžiamas minėtas straipsnis, sudarymas laikomas žalingu. Faktas, jog pažeidimas apėmė tik nedidelę Lietuvos dalį, nėra laikomas esmine aplinkybe kitų nustatytų pažeidimo didelį pavojingumą rodančių aplinkybių kontekste.

13. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Aprašo 22 punkto normą, nurodė, kad tais atvejais, kai draudžiamo susitarimo dalyvis tik pripažįsta padarytą pažeidimą, jo bauda gali būti mažinama iki 20 proc. Nutarime Taryba, atsižvelgdama į tai, kad UAB „Ecoservice“ besąlygiškai pripažino padarytą pažeidimą, taip pat įvertinusi tai, kad UAB „Ecoservice“ atsakovui papildomai pateikė paaiškinimus dėl to, kaip konkrečiai pasiektas draudžiamas susitarimas, jo logiką ir ekonominę prasmę bei kitas dalyvavimo sudarant susitarimą aplinkybes, kurios atsakovui nebuvo tiksliai žinomos po tyrimo baigimo, baudos dydį sumažino 19 proc. Prie apskaičiuoto baudos bazinio dydžio, pagal Aprašo 13 straipsnį pridėtą 15 proc. pardavimų vertę, Taryba baudos dydį sumažino 5 proc. Teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad UAB „Ecoservice“ bendradarbiavimas su atsakovu atitinka Aprašo 22 punkto nuostatą, dėl to jai skirtos baudos dydis gali būti mažinamas nuo 20 iki 50 proc., kadangi bendrovė Tarybai pateikė tik paaiškinimus, o ne konkrečius įrodymus apie sudarytą draudžiamą susitarimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad Taryba, atsižvelgdama į bendrovės pastangas ir bendradarbiavimą, prie apskaičiuoto baudos bazinio dydžio pridėtą 15 proc. pardavimų vertę ir taip sumažino 5 proc., nors teisės aktai jai nenustatė pareigos dar labiau sumažinti skirtos baudos dydį. Todėl teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti UAB „Ecoservice“ reikalavimą sumažinti jai skundžiamu Nutarimu paskirtą baudą.

14. Vertindamas UAB „Marijampolės švara“ paskirtos baudos dydį pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Nutarime, vadovaujantis Aprašo 5 punktu, UAB „Marijampolės švara“ bazinis baudos dydis apskaičiuotas remiantis jos pajamomis, gautomis iš mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir jų transportavimo į apdorojimo įrenginius paslaugų teikimo veiklos 2015 metais. Atsižvelgus į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo pavojingumą, bendrovės baudos dydžiui apskaičiuoti buvo nustatyta 30 proc. nuo gautų pajamų. Pažeidimo trukmė, skaičiuojant baudos dydį, buvo nustatyta pusė metų, kadangi pažeidimas truko nuo 2015 m. rugsėjo 28 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d., t. y. 3 mėn. Prie apskaičiuoto bazinio dydžio, vadovaujantis Aprašo 13 punktu, buvo pridėta 15 proc. nustatytos pardavimų vertės. UAB „Marijampolės švara“ besąlygiškai pripažino tyrimo metu nustatytas esmines aplinkybes, t. y. pripažino Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, todėl baudos dydis jai sumažintas iki 19 proc. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė neturintis pagrindo abejoti Tarybos UAB „Marijampolės švara“ apskaičiuotos baudos dydžiu, jį laikė tinkamu.

III.

15. Pareiškėjas UAB „Ecoservice“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir UAB „Ecoservice“ skundą tenkinti.

16. Apeliaciniame skunde UAB „Ecoservice“ nurodo, kad:16.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė su pažeidimu susijusias bendrovės pajamas, nes neatsižvelgė į

tai, jog nustatytas pažeidimas yra regioninis, susijęs tik su bendrovės veiksmais Marijampolės regione, o kituose regionuose bendrovės veikla yra teisėta. Bendrovė pateikė argumentus ir įrodymus, kad Nutarimu nustatytas pažeidimas negalėjo turėti įtakos bendrovės pajamoms Vilniaus mieste ir kitose savivaldybėse, nes jose vyko savarankiški konkursai dėl komunalinių atliekų tvarkymo. Šie konkursai su UAB „Marijampolės atliekų tvarkymo centras“ organizuotu konkursu nesutapo nei sąlygomis, nei terminais, nei dalyvių sudėtimi. Bendrovė taip pat pateikė įrodymus, kad jos veikla iš esmės yra sukoncentruota Vilniaus rajone – net 83 proc. bendrovės pajamų yra gaunamos iš veiklos Vilniaus savivaldybėje,

kurioje draudžiamo susitarimo dalyviai UAB „Marijampolės švara“ ir UAB „Ekoaplinka“ veiklos nevykdo. Proporcingumo principas reikalauja, kad su pažeidimu susijusiomis pajamomis būtų laikomos bendrovės pajamos iš veiklos Marijampolės regione, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, jog tiek UAB „Ecoservice“, tiek UAB „Marijampolės švara“ ir UAB „Ekoaplinka“ vykdė veiklą šioje teritorijoje. Šių argumentų nepaneigia teismo argumentai, kad konkursas, kuriame buvo nustatytas pažeidimas, buvo nutrauktas ir bendrovė tiesioginių pajamų iš neteisėtos veiklos negavo. Su pažeidimu susijusių pajamų nustatymo tikslas yra proporcingos pažeidimo mastui baudos nustatymas, todėl svarbu įvertinti, kokias pajamas bendrovė būtų gavusi, jei konkursas būtų įvykęs. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl su pažeidimu susijusių pajamų prieštarauja tarptautinei praktikai – Europos Komisijos išaiškinimams (Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairės 2006/C 210/02 – toliau ir Baudų apskaičiavimo gairės), kad su pažeidimu susijusios pajamos yra siejamos su atitinkama geografine teritorija, kurioje buvo daromas pažeidimas. Be to, ir pati Taryba anksčiau yra atsižvelgusi į pažeidimo apimamą teritoriją ir su pažeidimu susijusias pajamas apibrėžusi siauriau.

16.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paliko nepakeistą maksimalų galimą baudos dydį už pažeidimo pavojingumą, netinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, netinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes. Teisės aktai įtvirtina galimybę, net ir nustačius Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą, nustatyti mažesnį nei maksimalų procentinį dydį už pažeidimo pavojingumą. Apraše aiškiai nustatyta, kad pardavimų vertės dydis gali būti 20 proc. Todėl išvadai, kad turi būti taikomas maksimalus dydis, nepakanka paties pažeidimo pobūdžio ar fakto, jog susitarimas buvo horizontalus bei apima kainų nustatymą. Nustačius šias aplinkybes, vis tiek reikia įvertinti pažeidimo pavojingumą atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes (pvz., kad ginčo pažeidimas nesukėlė jokio faktinio neigiamo poveikio rinkai ar konkurencijai, pirkimas buvo nutrauktas ne dėl bendrovės veiksmų, pažeidimas buvo trumpalaikis, susitarimu konkurencija apribota sąlyginai nedidelėje teritorijoje). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika taip pat nėra pagrindo teigti, kad bendrovei turi būti nustatytas maksimalus dydis už pažeidimo pavojingumą, o ir pačios Tarybos praktika analogiškose bylose rodo, jog nagrinėjamu atveju Taryba per griežtai vertino bendrovės veiksmus, nes Taryba ne kartą už viešųjų pirkimų metu sudarytus draudžiamus susitarimus yra nustačiusi 5 proc. pavojingumo dydį. Be to, vienam iš draudžiamo susitarimo dalyvių – UAB „Ekoaplinka“ Taryba nustatė daug mažesnį dydį (5 proc.) už pažeidimo pavojingumą.

16.3. Teismas netinkamai vertino bendrovės veiksmus nustatant dėl lengvinančių aplinkybių mažintiną baudos dydį, netinkamai aiškino Aprašo nuostatas, nustatančias galimybę sumažinti baudos dydį, nustačius atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Bendrovė pripažino esmines tyrimo metu Tarybos nustatytas aplinkybes, tačiau į tai buvo nepakankamai atsižvelgta mažinant jai skirtą baudą, nors ankstesnėje savo praktikoje Taryba į tokias aplinkybes atsižvelgdavo ir baudą mažindavo 20 proc., o ne 19 proc., dydžiu. Nagrinėjamu atveju bendrovė padėjo Tarybai tyrimo metu, jos bendradarbiavimas buvo maksimalus – bendrovė Tarybai pateikė paaiškinimus, kaip konkrečiai buvo pasiektas draudžiamas susitarimas, pateikė visus turimus įrodymus, nurodė platesnį, nei nustatė Taryba, dalyvių ratą, nurodė asmenis, galinčius paliudyti jos nurodytas aplinkybes. Tai, kad Taryba panaudojo ne visą bendrovės pateiktą informaciją, nemažina bendradarbiavimo masto.

17. Pareiškėjas UAB „Marijampolės švara“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas UAB „Marijampolės švara“ skundas, ir priimti naują sprendimą – UAB „Marijampolės švara“ skundą tenkinti.

18. UAB „Marijampolės švara“ apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad Taryba skundžiamame Nutarime žalos vertinimą atliko formaliai, rėmėsi tik tuo, kad buvo pažeisti Konkurencijos įstatymo reikalavimai, tačiau nepagrįstai atsiejo padarytą pažeidimą nuo ekonominio tyrimo konteksto, neatsižvelgė į realų ir į potencialų pažeidimo poveikį konkurencijai. Esminės žalos saugomiems interesams padarymas yra vertinamoji sąlyga, jos buvimas turi būti konstatuojamas kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į aplinkybes. Nagrinėjamu atveju esminė žala įstatymų saugomiems interesams nebuvo padaryta, kadangi sudarytas draudžiamas susitarimas neapsunkino perkančiosios organizacijos pastangų įsigyti paslaugas mažiausiomis kainomis – bet kuris kitas ūkio subjektas turėjo galimybę teikti pasiūlymus ir konkuruoti dėl atliekų tvarkymo paslaugų teikimo perkančiajai organizacijai, o pastaroji turėjo galimybę rinktis geriausią pasiūlymą pateikusį tiekėją. Nei UAB „Marijampolės švara“, nei jos partneriai iš neteisėtais pripažintų veiksmų negavo jokios papildomos naudos, o kiti rinkos dalyviai nepatyrė jokios žalos. Padėtis rinkoje nepasikeitė, o draudžiami susitarimai apskritai nebuvo įgyvendinti. UAB „Marijampolės švara“

teigimu, veiksmų mastas nebuvo didelis, veiksmai buvo trumpi. Be to, pirmosios instancijos teismo išvada, jog Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto nėra pagrindo taikyti, nes nebuvo UAB „Marijampolės švara“ geranoriškų veiksmų nutraukimo, yra formali. Teismas ignoravo faktinės situacijos esmę, t. y. tai, kad įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. e2A-762-381/2016, UAB „Marijampolės švara“ net ir norėdama nebegalėjo atlikti jokių pažeidimą šalinančių veiksmų.

19. Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinius skundus prašo juos atmesti.20. Atsiliepime Taryba palaiko pirmosios instancijos teismui teiktuose atsiliepimuose į pareiškėjų skundus išdėstytus

argumentus, papildomai pažymi, kad:20.1. Apeliantai nepagrįstai menkina savo padaryto pažeidimo pavojingumą, nes draudžiamas susitarimas buvo

vykdomas. Apeliantai nepateikė įrodymų, kad su pažeidimu susijusių prekių pardavimų sąvoka turėtų būti siaurinama pagal tam tikrus regionus ar kad Taryba netinkamai nustatė skiriamų baudų dydį. Pagrįsta ir proporcinga vertinti, jog analogiškos prekės (paslaugos), toms prekėms (paslaugoms), dėl kurių kainų nustatymo buvo sudarytas draudžiamas susitarimas, laikytinos tiesiogiai ir netiesiogiai susijusiomis prekėmis (paslaugomis) ir jų pardavimo pajamos turėtų būti vertinamos nustatant pardavimų vertę baudos skaičiavimo tikslais. Geografinės rinkos apibrėžimas ir veiklos teritorijos vertinimas nėra išimtinis kriterijus vertinant su pažeidimu susijusias pajamas. Nagrinėjamu atveju konkurenciją ribojantis susitarimas įvyko pirkime dėl paslaugų penkiose Marijampolės regiono savivaldybėse, o UAB „Ecoservice“ aiškinimu, pardavimų vertę turėtų sudaryti tik jos pajamos iš dviejų šio regiono savivaldybių. Toks vertinimas nėra proporcingas. Aprašas nenustato, kad pajamos turi būti gaunamos tik iš pažeidimo. Bazinis baudos dydis skaičiuojamas pagal ūkio subjekto pardavimų pajamas, gautas iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių (paslaugų), tokios pajamos leidžia įvertinti ir paskirti proporcingą baudą už pažeidimą. Susijusių pajamų nustatymas priklauso nuo kiekvieno konkretaus pažeidimo, o Tarybos ir Europos Komisijos praktika kitose pažeidimų bylose ar vykdant kitas joms priskirtas funkcijas savaime nelemia tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimo pajamų nustatymo šiuo atveju.

20.2. UAB „Ekoaplinka“, UAB „Ecoservice“ ir UAB „Marijampolės švara“ konkurenciją ribojantis susitarimas dėl kainų nustatymo padarė esminę žalą Konkurencijos įstatymo saugomiems interesams, šie veiksmai buvo nutraukti Lietuvos apeliacinio teismo, o ne geranoriška ūkio subjektų valia. Pažeidimo trukmė ir pavojingumas yra atskiri kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama konkrečiame baudos skyrimo etape, todėl nėra pagrindo juos vertinti kartu. Nagrinėjamu atveju pažeidimo trukmė buvo tinkamai įvertinta nustatant bazinį baudos dydį ir nėra pagrindo teigti, jog Taryba šį aspektą turėjo vertinti ir kaip pažeidimo pavojingumą mažinantį elementą.

20.3. Susitarimas riboti konkurenciją savaime yra laikomas vienu pavojingiausių konkurencijos teisės pažeidimų ir neabejotinai laikomas žalingu, todėl ūkio subjektų užimama rinkos dalis ar susitarimo užimtas atitinkamos rinkos plotas nėra pagrindas teigti, kad tokio pobūdžio susitarimas neturėtų būti laikomas pavojingu. Apeliaciniuose skunduose nurodytų Tarybos skirtų baudų atvejai iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, kadangi juose draudžiami susitarimai buvo ne viešuosiuose pirkimuose arba bauda buvo skaičiuojama remiantis bendrosiomis ūkio subjekto pajamomis. UAB „Ekoaplinka“ situacija taip pat nebuvo analogiška apeliantų padėčiai, kadangi UAB „Ekoaplinka“ 2015 metais negavo pajamų iš mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir jų transportavimo į apdorojimo įrenginius paslaugų teikimo veiklos, todėl jai baudos dydis buvo skaičiuojamas nuo bendrųjų pajamų, o ne nuo su pažeidimu tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių pajamų.

20.4. Lengvinančia aplinkybe Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies požiūriu yra laikomi ne bet kokie ūkio subjektų veiksmai ar informacijos teikimas, o tik tokie, kurie padeda Tarybai tyrimo metu.

20.5. Taryba ir neatlikusi pažeidimo ekonominio vertinimo galėjo įvertinti ir įvertino esminės žalos įstatymo saugomiems interesams kriterijų. Nagrinėjamu atveju buvo padaryta neigiama įtaka konkurencijai pirkime, įskaitant ir kitam jame dalyvavusiam tiekėjui, kuris turėjo varžytis su kartelį sudariusiomis įmonėmis, ir perkančiajai organizacijai, kuri negalėjo pasinaudoti viešojo pirkimo teikiama nauda. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog Taryba neturėjo pagrindo nutraukti tyrimo dėl UAB „Marijampolės švara“ veiksmų. Bendrovė nepateikė į rodymų, kad būtent ji nutraukė pažeidimą.

Teisėjų kolegija


IV.

21. Ginčas šioje byloje kilo dėl Konkurencijos tarybos 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 2S-16(2016), kuriuo Konkurencijos taryba pripažino, kad UAB „Ekoaplinka“, UAB „Ecoservice“ ir UAB „Marijampolės švara“, dalyvaudamos 2015 m. Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro organizuotame viešajame mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir jų transportavimo į apdorojimo įrenginius paslaugų pirkime, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ir skyrė UAB „Ecoservice“ 601 700 Eur, o UAB „Marijampolės švara“ – 45 500 Eur baudą, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė. Teismas nusprendė, kad netenkinus Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto sąlygų, nebuvo pagrindo nutraukti tyrimą, o baudos dydžio skaičiavimas Tarybos buvo atliktas tinkamai. Pareiškėjas UAB „Marijampolės švara“ nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir apeliaciniame skunde nurodė, kad Taryba bendrovės atžvilgiu turėjo nutraukti tyrimą Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, o nesant pagrindo taikyti šį punktą – sumažinti pareiškėjui paskirtą baudą. Pareiškėjas „Ecoservice“ apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog su pažeidimu susijusios UAB „Ecoservice“ pajamos yra visos iš komunalinių atliekų tvarkymo veiklos gautos pajamos Lietuvoje, be to, turėjo būti nustatytas mažesnis nei maksimalus baudos dydis, atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, ir įvertintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Dėl tyrimo nutraukimo pagal Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punktą

23. Pareiškėjas UAB „Marijampolės švara“ apeliaciniame skunde nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo taikyti Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir Tarybos tyrimą pareiškėjo atžvilgiu nutraukti. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta pozicija neva suponuoja tai, kad teismas vienodai vertina bet kokius Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimus, neatsižvelgdamas į jokias svarbias aplinkybes (pavyzdžiui, pažeidimo laipsnį, mastą, trukmę ir pan.), o konkrečiu atveju faktines aplinkybes vertino pernelyg formaliai.

24. Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko ir todėl atmeta tokius pareiškėjo UAB „Marijampolės švara“ argumentus. Pirmiausia pabrėžtina, kad Konkurencijos taryba yra valstybės įstaiga, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką ir prižiūrinti, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo. Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokio turinio nutarimus dėl atliekamų tyrimų gali priimti Taryba, o 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodoma teisė Konkurencijos tarybai nutraukti tyrimą, jei veiksmai nepadarė esminės žalos įstatymų saugomiems interesams, o ūkio subjektas, įtariamas pažeidęs įstatymą, geranoriškai nutraukė veiksmus ir pateikė Konkurencijos tarybai rašytinį įsipareigojimą tokių veiksmų neatlikti ar atlikti veiksmus, šalinančius įtariamą pažeidimą ar sudarančius prielaidas jo išvengti ateityje.

25. Kaip savo praktikoje dėl tyrimo nutraukimo Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu reikšmės jau yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisė teikti įsipareigojimus neatlikti atitinkamų veiksmų nėra savitikslė. Ji sietina su abipuse nauda, kurią gali gauti tiek ūkio subjektas, kuris įsipareigodamas nebevykdyti konkurencijai priešingos veiklos, gali išvengti dar didesnių sąnaudų, kurias jis patirtų dėl Konkurencijos tarybos tyrimo, tiek Konkurencijos taryba, kuri išsprendžia konkurencijos problemą anksčiau, neturėdama priimti galutinio nutarimo. Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu tyrimas nutraukiamas tik tada, jei yra visos šios sąlygos: 1) ūkio subjekto, įtariamo pažeidus įstatymą, veiksmai nepadarė esminės žalos įstatymų saugomiems interesams; 2) ūkio subjektas, įtariamas pažeidęs įstatymą, geranoriškai nutraukė veiksmus; 3) ūkio subjektas, įtariamas pažeidęs įstatymą, pateikė Konkurencijos tarybai rašytinį įsipareigojimą tokių veiksmų neatlikti ar atlikti veiksmus, šalinančius įtariamą pažeidimą ar sudarančius prielaidas jo išvengti ateityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-143-624/2018). Pabrėžtina, kad visų normoje nurodytų sąlygų buvimo visuma yra įsipareigojimų vertinimo prielaida. Todėl negalima vertinti įsipareigojimų pagrįstumo, jei bent viena iš sąlygų nėra nustatyta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3075-822/2017).

26. Spręsdama dėl pirmosios Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos tenkinimo Taryba turėjo įvertinti tai, ar pareiškėjo veiksmai nepadarė esminės žalos įstatymų saugomiems interesams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant esminės žalos įstatymo saugomiems interesams sąvoką sprendžiant klausimą dėl tyrimo nutraukimo, nurodoma, kad esminės žalos įstatymo saugomiems interesams padarymas yra vertinamoji sąlyga ir jos buvimas turi būti konstatuojamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-783/2006, 2016 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-79-624/2016, 2018 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-143-624/2018). Pareiškėjas UAB „Marijampolės švara“ apeliaciniame skunde nurodo, kad tam, jog būtų galima konstatuoti esminės žalos padarymą, negalima apsiriboti tik Konkurencijos įstatymo pažeidimo nustatymu, o taip pat būtina nustatyti ir tai, kokia reali ekonominė žala buvo padaryta.

27. Teisėjų kolegija tokį pareiškėjo argumentą dėl būtinybės nustatyti realios ekonominės žalos padarymą atmeta kaip nepagrįstą, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje jau yra išaiškinęs, kad atliekant tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymo, tinkamas Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatų taikymas nėra išimtinai sietinas su būtinybe nustatyti, kad draudžiamu susitarimu konkurencija atitinkamoje rinkoje buvo apribota, t. y. draudžiamo susitarimo pasekmes: tiek pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio, tiek pagal SESV 101 straipsnio 1 dalies nuostatas visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami. Taigi, atskirais atvejais tam, kad būtų konstatuotas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies arba SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas, pakanka nustatyti, jog susitarimu konkurencija ribojama potencialiai, todėl tokiu atveju, aiškinant, kad Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto tinkamam taikymui nepakanka nustatyti galimą konkurencijos ribojimą, t. y. visada būtina nustatyti, ar susitarimu konkurencija atitinkamoje rinkoje buvo / nebuvo apribota, kadangi tik tada galima įvertinti, ar veiksmai padarė esminę žalą įstatymų saugomiems interesams, susidaro šių teisės normų taikymo požiūriu nepriimtina situacija: tam, kad būtų tinkamai kvalifikuotas ir konstatuotas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies arba SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas, atitinkamai – ir priimtas Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas nutarimas taikyti šio įstatymo nustatytas sankcijas, Konkurencijos tarybai nėra būtina nustatyti, ar susitarimu konkurencija atitinkamoje rinkoje buvo apribota, t. y. pakanka nustatyti, kad konkurencija gali būti ribojama, tačiau tam, kad būtų priimtas sprendimas tyrimą dėl jo (pažeidimo) nutraukti, tokią aplinkybę, t. y. ar susitarimu konkurencija atitinkamoje rinkoje buvo apribota, nustatyti jau būtina. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-79-624/2016). Papildomai pažymėtina, kad Tarybos pareiga neapima būtinybės kiekvienu atveju atlikti visapusišką analizę, nes tyrimo nutraukimas, tvirtinant ūkio subjekto įsipareigojimus, yra priemonė, pirmiausiai skirta efektyviai išspręsti kilusią problemą rinkoje, bet ne atlikti visapusišką tyrimą, pritaikant poveikio priemones (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-706/2013). Svarbu pažymėti ir tai, kad pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją; jų neigiamas poveikis konkurencijai yra preziumuojamas. Todėl iš minėtų nuostatų yra akivaizdu, kad, jei susitarimas patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, Taryba neprivalo atskirai įrodinėti susitarimo tikslo priešingumo sąžiningai konkurencijai ir (arba) neigiamo jo poveikio konkurencijai. Priešingas aiškinimas nulemtų, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies tikslas ir galia būtų paneigta ir neįgyvendinama (analogiškai žr., pvz., 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą European Night Services (ENS) ir kiti prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos T-374/94, 375/94, 384-388/94, Rink., p. II-03141, 136 punktą, kuriame susitarime esantis kainų nustatymas traktuojamas kaip akivaizdus konkurencijos ribojimas). Pastebėtina ir tai, kad apskritai įtvirtinant prezumpciją, jog susitarimas dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų fiksavimo pats savaime riboja konkurenciją (Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. ir 2 d.), pirmiausia siekiama apsaugoti ne tik atitinkamoje rinkoje dalyvaujančius kitus konkurentus ar vartotojų interesus, bet ir rinkos struktūrą bei kartu pačią konkurenciją kaip visuotines vertybes, garantuojančias inter alia konstitucinę ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą. Laisvas konkuravimas kainomis yra viena iš pagrindinių sąžiningos konkurencijos formų, o kainų fiksavimas tiesiogiai įsiterpia ir kliudo formuotis konkurencingų procesų rezultatams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1704/2012).

28. Papildomai pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką suderinti veiksmai patenka į SESV 101 straipsnio 1

dalies reguliavimą net tais atvejais, kai nekyla antikonkurencinis poveikis rinkai. Iš šios nuostatos teksto išplaukia tai, kad, kaip ir įmonių susitarimų, įmonių asociacijų sprendimų atveju, suderinti veiksmai yra draudžiami, neatsižvelgiant į jokį poveikį, kai jų tikslas yra antikonkurencinis. Be to, nors pati suderintų veiksmų sąvoka suponuoja dalyvaujančių įmonių veiksmus rinkoje, tai nebūtinai reiškia, kad šis elgesys privalo sukelti specifinį poveikį, kuriuo būtų ribojama, kliudoma ar iškraipoma konkurencija (pvz., Teisingumo Teismo 1999 m. liepos 8 d. sprendimo Europos Komisija prieš Anic Partecipazioni, 49/92 P, EU:C:1999:356, 122–124 p., 1999 m. liepos 8 d. sprendimo Hüls AG prieš Europos Komisiją, 199/92 P, EU:C:1999:358, 123–125 p.) eA-169-822/2017.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, tyrimo metu pagrįstai nenustatyta, kad UAB „Marijampolės švara“ veiksmai nepadarė esminės žalos įstatymų saugomiems interesams: nagrinėjamu atveju konkurentų buvo susitarta dėl kainų nustatymo viešajame pirkime, o tokie veiksmai vien jau pagal savo tikslą laikytini ribojančiais konkurenciją; vertintinas ne realios ekonominės žalos, o žalos įstatymų saugomiems interesams padarymas, todėl, priešingai nei nurodo UAB „Marijampolės švara“, Taryba nėra įpareigota nustatyti realios ekonominės žalos padarymo faktą, nes, kaip jau minėta anksčiau, esminės žalos įstatymų saugomiems interesams nepadarymas nėra išimtinai siejamas su draudžiamo susitarimo sukeltomis pasekmėmis ar jų nebuvimu.

30. Kadangi pareiškėjas UAB „Marijampolės švara“ netenkino pirmosios iš trijų kumuliatyvių Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo sąlygų, atitikties kitoms sąlygoms vertinimas minėtos įstatymo normos taikymo tikslu neturi prasmės. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo UAB „Marijampolės švara“ argumentus ir konstatuoja, jog Tarybai nebuvo pagrindo nutraukti vykdytą tyrimą Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu.

Dėl baudos skaičiavimo

31. Pareiškėjai nesutiko su Tarybos atliktu baudų dydžių apskaičiavimu. UAB „Ecoservice“ apeliaciniame skunde nurodė, kad buvo nepagrįstai nuspręsta, jog su pažeidimu susijusios UAB „Ecoservice“ pajamos yra visos iš komunalinių atliekų tvarkymo veiklos gautos pajamos Lietuvoje, be to, turėjo būti nustatytas mažesnis nei maksimalus baudos dydis, atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, ir įvertintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

32. Konkurencijos taryba yra viešojo administravimo subjektas, vykdantis valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojantis, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo, ir turintis teisę už konkurencijos teisės pažeidimus įstatymo numatytais atvejais ūkio subjektams skirti baudas (Konkurencijos įstatymo 18 straipsnis, 35 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas neatlieka viešojo administravimo funkcijų ir nevykdo atitinkamos srities politikos, o tik sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1433/2011, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-634/2013). Visa tai lemia, kad Konkurencijos taryba, skirdama baudas, turi plačią diskreciją (žr., pagal analogiją, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. birželio 28 d. sprendimo byloje Dansk Rørindustri prieš Europos Komisiją, C-189/02 P, ECLI:EU:C:2005:408, 172 punktą). Kita vertus, tai nereiškia, kad Konkurencijos taryba šioje srityje gali veikti nevaržomai. Ją saisto tiek bendrieji teisės principai (pavyzdžiui, proporcingumo, vienodo vertinimo), tiek specialiosios konkurencijos teisės ar bendrosios viešojo administravimo normos. Teismas turi įgaliojimus patikrinti, ar Konkurencijos taryba laikėsi šių teisės reikalavimų. Pažymėtina, jog pareiškėjas, siekdamas įrodyti jam skirtų baudų ar jų dydžių nepagrįstumą, turi pateikti duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad Konkurencijos taryba, skirdama baudą ir nustatydama jos dydį, netinkamai pasinaudojo savo diskrecija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2016/2012, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-634/2013).

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudų skyrimo tvarką pagal Aprašą išsamiai išdėstė pirmosios instancijos teismas, todėl detali baudų apskaičiavimo metodika apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nebus atkartojama. Pareiškėjas UAB „Ecoservice“ siekia įrodyti, kad Tarybos pasirinktas baudos skaičiavimas, pagal kurį netiesiogiai su pažeidimo padarymu susijusiomis pajamomis pripažintos visos pareiškėjo iš komunalinių atliekų tvarkymo veiklos gautos pajamos Lietuvoje, o ne tik Marijampolės regione, yra neteisingas. Šiam pareiškėjo argumentui pritarti teisėjų kolegija neturi pagrindo.

34. Pirmiausia pažymėtina tai, jog Aprašo 4.1. papunktyje nurodyta, kad bazinis baudos dydis apskaičiuojamas

remiantis ūkio subjekto tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų pajamomis ir pažeidimo trukme, o pagal Aprašo 5 punktą pardavimų vertė paprastai nustatoma pagal paskutinių vienerių ūkio subjekto dalyvavimo darant pažeidimą ūkinių metų pardavimų pajamas, gautas iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „Ecoservice“ neginčija pajamų, nuo kurių buvo skaičiuota Tarybos skirta bauda, rūšies (t. y. neprieštarauja, jog nesant tiesioginių su pažeidimu susijusių pajamų, Taryba, remdamasi Aprašo nuostatomis, turėjo atsižvelgti į netiesiogines pajamas, kuriomis laikė – ir pareiškėjas to neginčijo – viešojo pirkimo objektu buvusių komunalinių atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų pagrindu gautas pajamas), tačiau siekia tokių pajamų apimtį susiaurinti iki tų bendrovės pajamų, kurios buvo gautos vien tik iš veiklos Marijampolės regione.

35. Kaip matyti iš Aprašo nuostatų, pardavimų vertės nustatymui geografinės teritorijos kriterijaus taikymas nėra nurodytas (Aprašo 5–7 p.) – vertė nustatoma pagal pardavimų pajamas, gautas iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų, o inter alia į pažeidimo geografinį plotą gali būti atsižvelgta jau vertinant pažeidimo pavojingumą (Aprašo 10 p.). Taigi, pagrindinis kriterijus nustatant minėtas pajamas yra tai, ar jos tiesiogiai arba netiesiogiai susijusios su Tarybos ūkio subjektui inkriminuojamu pažeidimu. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Teisingumo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pardavimo vertės sąvoka neturi būti taip išplėsta, kad apimtų įmonės pardavimus, kurių tiesiogiai ar netiesiogiai neapima jai inkriminuojamas kartelis, vis dėlto būtų pakenkta šia nuostata siekiamam tikslui, jeigu ši sąvoka būtų aiškinama kaip apimanti tik apyvartą, gautą vien iš tų pardavimų, kuriuos, kaip nustatyta, realiai paveikė kartelis (Teisingumo Teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimo Dole Food Company, Inc., Dole Fresh Fruit Europe prieš Europos Komisiją, C-286/13 P, EU:C:2015:184, 148 p.; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo LG Display Co. Ltd, LG Display Taiwan Co. Ltd prieš Europos Komisiją, C– 227/14 P, ECLI:EU:C:2015:258, 56, 63 p.). Be to, ūkio subjektų prašymai tam tikra apimtimi sumažinti pajamas, nuo kurių skaičiuojama bauda, fragmentuojant jas, pavyzdžiui, pagal vykdomos veiklos sektorių, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra akceptuojami, nes bazinis baudos dydis apskaičiuojamas nuo tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai su pažeidimu susijusių pajamų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-417-822/2017, 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje eA-909-552/2017). Analogiškai teismų praktikoje pagrįstais nepripažinti ir savo pobūdžiu panašūs prašymai nepranešimo apie koncentraciją atveju įsigytų objektų pajamų skaidymo atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-858/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015). Taigi, Taryba, apibrėžusi atitinkamą rinką (ginčijamo Nutarimo 115 p. atitinkama rinka apibrėžta kaip mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir jų transportavimo į apdorojimo įrenginius Lietuvos Respublikos teritorijoje rinka), ją apribojusi visos Lietuvos Respublikos teritorija, nustačiusi, kurios ūkio subjekto pajamos laikytinos tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų pajamomis, neprivalėjo papildomai išskirti atitinkamos pažeidimo vykdymo teritorijos, kaip to pageidauja pareiškėjas UAB „Ecoservice“.

36. Pareiškėjas UAB „Ecoservice“ taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl su pažeidimu susijusių pajamų prieštarauja Europos Komisijos Baudų apskaičiavimo gairėms, kadangi su pažeidimu susijusios pajamos turi būti siejamos su atitinkama geografine teritorija, kurioje buvo daromas pažeidimas. Šis pareiškėjo argumentas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi minėtose gairėse nurodytas pardavimų vertės atitinkamame geografiniame Europos ekonominės erdvės teritorijos sektoriuje vertinimas, susijęs su ūkio subjektų vykdomų pažeidimų eksteritorialumu, galinčiu peržengti ir pačios Sąjungos ribas, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo tvirtinti, kad ir su nacionalinio masto pažeidimu susijusiomis pajamomis turėtų būti laikomos dar siauresnės nei Tarybos nustatyta geografinė rinka pajamos. Kaip jau minėta anksčiau, Aprašas nenumato geografinio ploto kaip vertinamojo kriterijaus pardavimų vertei nustatyti. Tuo tarpu tai, kad, kaip nurodo pareiškėjas, Taryba anksčiau savo praktikoje yra ribojusi pačią rinką kaip regioninę ir dėl to su pažeidimu susijusiomis pajamomis laikė tik tame regione gautas pajamas, per se nereiškia, kad ir šiuo atveju turėjo būti pasielgta analogiškai, nes kiekvieną atvejį Taryba sprendžia naudodamasi jai suteikta diskrecija, atsižvelgdama į visas konkrečios situacijos aplinkybes, be to, pareiškėjo nurodytu atveju, priešingai nei nagrinėjamoje byloje, pati atitinkama geografinė rinka buvo apibrėžta kaip regioninė, todėl ir atitinkamos susijusios pajamos buvo skaičiuojamos to regiono ribose.

37. Pareiškėjas UAB „Ecoservice“ nesutinka ir su maksimaliu galimu baudos dydžiu už nustatytą pažeidimo pavojingumą.

38. Ginčijamame Nutarime nurodyta, kad nuosekli Konkurencijos tarybos praktika patvirtina, jog visais draudžiamų susitarimų viešuosiuose pirkimuose atvejais nustatant bazinį baudos dydį buvo atsižvelgiama į 30 proc. pardavimų vertės dydį (Nutarimo 191 p.) ir tiek UAB „Ecoservice“, tiek UAB „Marijampolės švara“ nustatė 30 proc. bazinį baudos dydį nuo nurodytų susijusių pajamų.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad Tarybos skirtos baudos vertintinos visų faktinių aplinkybių kontekste jų teisėtumo ir pagrįstumo atžvilgiu. Kaip nurodyta Aprašo 10 punkte, baziniam baudos dydžiui apskaičiuoti naudojama pardavimų vertės dalis, atsižvelgiant į Aprašo 9 punkte numatytą ribą, nustatoma pagal pažeidimo pavojingumą. Pažeidimo pavojingumas įvertinamas atsižvelgiant į visas su konkrečiu pažeidimu susijusias aplinkybes, tokias kaip pažeidimo pobūdis, visų pažeidimo dalyvių bendra rinkos dalis, pažeidimo geografinis plotas, ir kitas aplinkybes. Šių aplinkybių svarba ir jų vertinimo poreikis priklauso nuo kiekvieno konkretaus pažeidimo. Pagal Aprašo 11 punktą draudžiamų konkurentų susitarimų dėl kainų nustatymo, rinkos pasidalijimo, gamybos ar pardavimų kiekių ribojimo atvejais baziniam baudos dydžiui apskaičiuoti naudojama pardavimų vertės dalis sudaro nuo 20 iki 30 proc. pagal Aprašo III skyrių nustatytos pardavimų vertės.

40. Atsižvelgdama į šią Apraše pateiktą metodiką, Taryba nustatė, kad horizontalūs kainų nustatymo ir rinkos pasidalijimo susitarimai, tarp jų ir įmonių susitarimai, suderinti veiksmai bei sprendimai viešuosiuose pirkimuose, kurie paprastai būna slapti, dėl savo pobūdžio laikomi vienu iš sunkiausių konkurencijos pažeidimų. Kaip pažymėta Nutarime, aptariami ūkio subjektai sudarė sunkų konkurencijos teisės pažeidimą – kartelį; tokie susitarimai daro žalą visai šalies ekonomikai, nes eliminuoja susitarimo dalyvių iniciatyvą efektyviai panaudoti ribotus išteklius. Tik esant sąžiningai konkurencijai gali būti pasiektas viešųjų pirkimų tikslas – racionaliai naudoti valstybės lėšas (Nutarimo 190 p.). Nors sutiktina su UAB „Ecoservice“ argumentais, jog vertinant baudos skyrimui reikšmingas aplinkybes reikia atsižvelgti į pažeidimo pavojingumą bei trukmę, tačiau teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nei pareiškėjo kaltė, nei pažeidimo sukeltos pasekmės nėra įrodinėtinos bei vertintinos aplinkybės remiantis Nutarties 27–28 punktuose išdėstytu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismų praktika. Tiek pačiame Nutarime, tiek šios Nutarties 27–28 punktuose yra nurodyta, kodėl pažeidimas laikytinas labai pavojingu netgi nepaisant to, kokių padarinių jis sukėlė, taigi, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Taryba neperžengė savo diskrecijos ribų, įvertindama pareiškėjo padarytą pažeidimą kaip pavojingą. Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas UAB „Ecoservice“ siekia pripažinti pažeidimą kaip mažiau pavojingą dėl jo sąlyginai neilgos trukmės, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje jau yra pažymėta, kad bauda gali būti diferencijuojama atsižvelgiant į pažeidimo trukmę ir į pažeidimo pavojingumą, taigi šie du kriterijai – trukmė ir pavojingumas – yra kokybiškai skirtingi kriterijai, pagal kuriuos vertintinas pažeidimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-3003/2012) ir kaip vien tai, kad pažeidimas truko ilgai, nėra pagrindas pripažinti, kad jis buvo pavojingas, taip ir vien ta aplinkybė, jog pažeidimas truko sąlyginai trumpai, nėra pagrindas diferencijuoti jį kaip mažiau pavojingą. Dėl pareiškėjo argumento, jog turėjo būti atsižvelgta į tai, kad susitarimu konkurencija galėjo būti apribota sąlyginai nedidelėje teritorijoje (Marijampolės regione), pažymėtina, kad pažeidimo geografinis plotas yra tik viena iš aplinkybių, aktualių vertinant pažeidimo pavojingumą, o šių aplinkybių svarba ir jų vertinimo pobūdis, kaip tai nurodyta Aprašo 10 punkte, priklauso nuo kiekvieno konkretaus pažeidimo. Nustačiusi, kad atitinkama geografinė rinka yra Lietuvos Respublikos teritorija, taip pat įvertinusi pažeidimo pavojingumą suponuojantį pažeidimo pobūdį, Taryba pagrįstai ir neperžengdama jai suteiktos diskrecijos ribų sprendė, kad nustatytinas 30 proc. bazinis baudos dydis.

41. Pareiškėjas UAB „Ecoservice“ nesutiko ir su pirmosios instancijos teismo aiškinimais, susijusiais su lengvinančių aplinkybių mažinant baudos dydį nustatymu. Pareiškėjas teigia pripažinęs esmines tyrimo metu Tarybos nustatytas aplinkybes, tačiau, nepaisant to, pareiškėjui paskirta bauda buvo sumažinta nepakankamai – vietoj galimų 20 proc., tik 19 proc., o pirmosios instancijos teismas tokį sumažinimą laikė pagrįstu. Be to, pareiškėjas pabrėžė, kad jo bendradarbiavimas su Taryba buvo maksimalus, o aplinkybė, kad Taryba kaip įrodymus byloje panaudojo ne visą pareiškėjo suteiktą informaciją, nemažina pareiškėjo bendradarbiavimo masto.

42. Teisėjų kolegija primena, jog nustačius bazinį baudų dydį, jis, vadovaujantis Aprašo V skyriumi, yra tikslinamas, atsižvelgiant į individualias aplinkybes (atsakomybę lengvinančių arba sunkinančių aplinkybių buvimą, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai). Taigi, vadovaujantis baudų už konkurencijos teisės pažeidimus nustatymą reglamentuojančiais teisės aktais, individualizuojant baudą, be kita ko, būtina

vertinti, ar ūkio subjektų veiksmuose yra lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-97-858/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-169-822/2017). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skiriant baudą turi būti atsižvelgta į baudos individualizavimo tikslus, tai reiškia, kad baudos dydis turi priklausyti ir nuo baudos skyrimo metu esančių aplinkybių, pažeidėjo finansinės padėties ir kt. Be to, teisėjų kolegija akcentuoja, kad vienas iš baudos už konkurencijos teisės pažeidimus tikslų yra atgrasymas nuo pažeidimo darymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-337/2010).

43. Kaip sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, Taryba, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas besąlygiškai pripažino padarytą pažeidimą, baudos dydį sumažino 19 proc. Įvertinusi tai, kad pareiškėjas Tarybai papildomai pateikė paaiškinimus dėl to, kaip konkrečiai pasiektas draudžiamas susitarimas, jo logiką ir ekonominę prasmę bei kitas dalyvavimo sudarant susitarimą aplinkybes, kurios Tarybai nebuvo tiksliais žinomos po tyrimo baigimo, prie apskaičiuoto bazinio baudos dydžio pagal Aprašo 13 punktą pridėtą 15 proc. pardavimų vertę sumažino dar 5 proc., taip įvertindama pareiškėjo dedamas pastangas bendradarbiauti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai yra susiję ne su klaidingai pirmosios instancijos teismo atliktu teisinio reguliavimo nuostatų aiškinimu bei taikymu, bet su pareiškėjo subjektyviu aplinkybių vertinimu, siekiant jas interpretuoti pareiškėjui palankiu būdu.

44. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo, taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-341/2013; 2014 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-706/2014 ir kt.). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms bei nurodytiems argumentams.

45. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pareiškėjų apeliaciniai skundai juose nurodytais motyvais netenkinami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ecoservice“ apeliacinį skundą atmesti.Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės švara“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI GINTARAS KRYŽEVIČIUS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-16829 2019-10-24 2019-10-14 2019-10-14 -

Teismingumo byla Nr. T-64/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00349-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5(S)

NUTARTIS


Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojos Skirgailės Žalimienės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjos E. C. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys byloje K. S. ir akcinė bendrovė „Panevėžio specialusis autotransportas“) rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

pareiškėja E. C. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus su skundu, prašydama: 1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 19-2666(4.5) „Dėl atsakingo už kapavietės priežiūrą asmens įrašymo į Laidojamų ir kapaviečių statinių registravimo žurnalą“;

2) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją pareiškėją pripažinti asmeniu, atsakingu už (duomenys neskelbtini) kapavietės (toliau – ir Kapavietė) priežiūrą ir apie tai padaryti įrašą Laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnale bei panaikinti šiame žurnale padarytą įrašą, nurodantį, kad atsakingu už kapavietės priežiūrą asmeniu yra K. S.

Pareiškėja skunde nurodė, kad kreipėsi į atsakovą su prašymu pripažinti ją asmeniu, atsakingu už Kapavietės priežiūrą ir apie tai įrašyti Laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnale bei panaikinti šio žurnalo įrašą, kad atsakingas už kapavietės priežiūrą asmuo yra K. S. Pareiškėja nurodė, kad ji yra T. R., kuris iki savo mirties buvo atsakingas už Kapavietės priežiūra, dukra. Paaiškino, kad šiuo metu atsakingu už Kapavietės priežiūrą asmeniu nurodyta K. S., kurią tokiu asmeniu savo testamente nurodė pareiškėjos tėvas. Pareiškėja akcentavo, kad ji turi teisę būti pripažinta atsakingu už Kapavietės priežiūrą asmeniu, dėl to sutaria visi giminaičiai. Skunde pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas kapaviečių priežiūrą turi vykdyti vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais, o ne pagal buvusio atsakingo už kapavietės priežiūrą asmens testamente išreikštus pageidavimus.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai, nagrinėdami bylą, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydami išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjos keliamo ginčo esmės matyti, jog konfliktas kilo ne tarp asmens ir viešojo administravimo subjekto, o tarp fizinių asmenų. Teismas akcentavo, kad nors pareiškėja ginčija ir prašo panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės sprendimą, tačiau jame jokie imperatyvūs patvarkymai nėra suformuluoti, taip pat pareiškėja neteikia argumentų, kad ginčijamu aktu jai buvo pateikta nepakankama ar neteisinga informacija. Teismas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1207

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=42a84770f5ae11e99681cd81dcdca52c

patvirtintos Kapinių tvarkymo taisyklės (toliau – ir Kapinių tvarkymo taisyklės), nei Panevėžio miesto kapinių tvarkymo taisyklės, patvirtintos Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 1-58-8 (Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 1-363 redakcija) (toliau – ir Panevėžio miesto kapinių tvarkymo taisyklės) nenustato, kad atsakingu už kapavietės priežiūrą asmeniu konkretus asmuo turi būti pripažįstamas savivaldybės institucijos priimamu individualiu administraciniu aktu, kuris galėtų būti ginčijamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad pagal Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punkto bei Panevėžio miesto kapinių tvarkymo taisyklių 22 punkto nuostatas atsakingas už kapavietės priežiūrą asmuo nustatomas pagal įrašus Laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnale, kurį pildo kapinių prižiūrėtojas, nagrinėjamu atveju – akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Panevėžio specialusis autotransportas“. Teismas vadovavosi Specialiosios teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 12 d. nutartimi byloje Nr. T-11/2019, kurioje, teismo vertinimu, analogiško ginčo sprendimas buvo priskirtas bendrosios kompetencijos teismams.

Specialioji teisėjų kolegija


Ginčas teismingas administraciniam teismui.Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam

teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis, ABTĮ 22 straipsnio 2 dalis).

Šioje byloje keliamais reikalavimais pareiškėja siekia, kad būtų pakeistas už Kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo, t. y., kad vietoje trečiojo suinteresuotojo asmens K. S. atsakingu asmeniu už Kapavietės priežiūrą būtų paskirta pareiškėja. Pareiškėja teismui pateiktame skunde be kita ko nurodo, kad atsakovas – Panevėžio miesto savivaldybės administracija – nepagrįstai atsisako ją įrašyti į Laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnalą kaip atsakingą už kapavietės priežiūrą asmenį bei prašo panaikinti šio žurnalo įrašą, jog toks asmuo yra K. S.

Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 41 punktą, ritualinių paslaugų teikimo užtikrinimas ir kapinių priežiūros organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų. Ši savivaldybės funkcija įgyvendinama vadovaujantis Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo, Kapinių tvarkymo taisyklėmis, o konkrečiu atveju – ir Panevėžio miesto kapinių tvarkymo taisyklėmis. Taip pat pagal 2015 m. gruodžio 28 d. Panevėžio miesto kapinių priežiūros paslaugų teikimo sutartį Nr. 22-1737, sudarytą tarp Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir AB „Panevėžio specialusis autotransportas“, AB „Panevėžio specialusis autotransportas“ teikia Panevėžio miesto kapinių priežiūros paslaugas, be kita ko pildo Laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnalą.

Pagal Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punktą, už kapavietės arba kolumbariumo nišos priežiūrą atsakingas laidojantis asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė ar kolumbariumo niša, arba asmuo, apie kurį šių taisyklių 21 punkte nustatyta tvarka pranešta kapinių prižiūrėtojui, arba asmuo, kuriam šių taisyklių 24 punkte nustatyta tvarka suteikta teisė prižiūrėti neprižiūrimą kapavietę, jeigu toks yra. Kapinių tvarkymo taisyklių 21 punkte be kita ko nustatyta, kad jeigu asmuo, įrašytas žurnale atsakingu už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą, miršta arba dėl kitų priežasčių negali rūpintis kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūra, jo giminaičiai, sutuoktinis (-ė) arba (ir) kapavietėje ar kolumbariumo nišoje palaidotų mirusiųjų giminaičiai ir sutuoktinis (-ė) turi susitarti, kas bus atsakingas už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą, ir raštu apie tai pranešti kapinių prižiūrėtojui. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Panevėžio miesto kapinių tvarkymo taisyklėse.

Skundas grindžiamas argumentu, kad sprendžiant, kas turi būti atsakingas už Kapavietės priežiūrą, turėjo būti atsižvelgta į pareiškėjos pateiktą Kapavietėje palaidotų asmenų giminaičių susitarimą, o ne į vieno iš ten palaidotų asmenų, pareiškėjos tėvo, išreikštą valią testamente – t. y. pareiškėja iš esmės tvirtina, kad įrašant trečiąjį suinteresuotąjį asmenį atsakingu už kapavietės priežiūrą, buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.

Vertinant byloje susiklosčiusių aplinkybių visumą, darytina išvada, kad byloje dominuoja administraciniai teisiniai

santykiai, t. y. pareiškėja nesutinka su Panevėžio miesto savivaldybės veiksmais, teisės aktų nustatyta tvarka organizuojant kapinių tvarkymą, o tokios bylos Specialiosios teisėjų kolegijos priskirtinos administracinių teismų kompetencijai (žr., Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 27 d. nutartį byloje Nr. T-71/2018; 2015 m. rugsėjo 18 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-105/2015; 2008 m. vasario 27 d. nutartį teismingumo byloje V. V. K. v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija).

Nors, kaip matyti iš procesinių dokumentų, tarp pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens yra kilę nesutarimų dėl kapavietės priežiūros, tačiau, vertinant byloje susiklosčiusių aplinkybių visumą, darytina išvada, kad byloje dominuoja administraciniai teisiniai santykiai, t. y. ginčas kilo dėl savivaldybės veiklos, teisės aktų nustatyta tvarka organizuojant kapinių tvarkymą. Vadovaujantis šiais argumentais, ginčas teismingas administraciniam teismui (Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams).

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a:

Ginčas teismingas administraciniam teismui.Bylą pagal pareiškėjos E. C. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl akto panaikinimo ir

įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys byloje K. S. ir akcinė bendrovė „Panevėžio specialusis autotransportas“) grąžinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams nagrinėti įstatymų nustatyta.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMOPIRMININKO PAVADUOTOJA SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS DAINIUS RAIŽYS_______________________






https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8d7c50c0f5ae11e99681cd81dcdca52c

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NMA) 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. 2024443 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti NMA netaikyti sankcijų pagal 2014 m. birželio 16 d. pateiktoje paramos už žemės naudmenų ir kitus plotus paraiškoje deklaruotus duomenis (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Paraiška); 3) įpareigoti NMA grąžinti pareiškėjui 2017 m. spalio 20 d. išskaitytas 983,32 Eur išmokas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4939-473/2017 (toliau – ir 2017 m. spalio 3 d. teismo sprendimas) konstatavo, kad sankcija už neteisingą laukų plotų deklaravimą negali būti taikoma. NMA savaip interpretuoja šį teismo sprendimą ir Sprendime tik perrašė šabloniškus argumentus iš ankstesnių sprendimų, kurie Vilniaus apygardos administracinio teismo buvo panaikinti.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendime pateikta nauja neatitikčių formuluotė dėl geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (toliau – ir GAAB) ir be jokio pagrindo buvo pakeisti naudmenų kodai vietoje auginamų 1,62 ha lazdynų kontroliniame žemės sklype (toliau – ir KŽS) Nr. 167487–0256 lauke Nr. 4 (toliau – ir laukas Nr. 4) į 5GP-1 (ganyklos (pievos) iki 5 m.), o KŽS Nr. 167487–2850 lauke Nr. 1 (toliau – ir laukas Nr. 1), kuriame deklaruotas lazdynų plotas 1,82 ha, į pūdymą (5PD-1). NMA išsiuntė nuotraukas su auginamais lazdynais, kurios buvo padarytos iš arti bei panoraminę nuotrauką, iš kurios matyti, kad ji analogiška NMA panoraminei nuotraukai.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad Sprendime klaidingai yra teigiama, jog pareiškėjas buvo informuotas apie NMA 2015 m. kovo 9 d. atliktą patikrą vietoje (toliau – ir Patikra vietoje) 2015 m. kovo 10 d. pranešimu Nr. 476 (toliau – ir Pranešimas), nes apie Patikrą sužinojo tik 2015 m. kovo 25 d., paskambinęs į NMA. NMA Sprendime nepateikė jokių objektyvių duomenų, sankcijos kildinamos iš menamų ir nepagrįstų aplinkybių, o priimtas Sprendimas nėra pagrįstas.

5. Pareiškėjas vadovavosi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5991-596/2016 (toliau – ir 2016 m. liepos 5 d. teismo sprendimas), pabrėždamas, kad teismas nurodė, jog NMA turi įvertinti pareiškėjo pateiktą vaizdinę medžiagą ir pareiškėjo išdėstytus argumentus, tačiau to nepadarė. NMA Sprendime išdėstyti argumentai nėra pagrįsti, aiškūs ir tikslūs, todėl sankcijos negalėjo būti taikomos.

6. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose pažymėjo, kad NMA netyrė pateiktų papildomų rašytinių įrodymų dėl lazdynų buvimo fakto ir žemės sklypų matavimo, o vykdant teismų sprendimus tik formaliai priėmė Sprendimą.

7. Atsakovas NMA atsiliepime į akundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 16 d. pateikė Paraišką dėl paramos teikimo pagal Lietuvos

kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Ekologinis ūkininkavimas“ (toliau – ir EKO programa). Administruojant Paraišką buvo patikrintas viešosios įstaigos „Ekoagros“ (toliau – ir Ekoagros) 2014 m. spalio 28 d. sertifikavimo išrašas Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Išrašas), pagal kurį KŽS Nr. 167487–2850 esančiame lauke Nr. 5 (toliau – ir laukas Nr. 5) ir lauke Nr. 4 neauginami kultūriniai augalai, todėl buvo užsakyta šių dviejų laukų patikra vietoje, o KŽS Nr. 167487–2850 esančiame lauke Nr. 3 (toliau – ir laukas Nr. 3) plotas neatitinka sėjomainos, todėl, vadovaujantis EKO taisyklių 36.21 papunkčiu, šių trijų laukų pasėlio kodas buvo pakeistas į 5KT-1 ir išmoka pagal EKO programą už šiuos laukus neišmokėta. NMA 2015 m. kovo 9 d. pareiškėjo valdoje

atliko Patikrą vietoje, kurios metu lauke Nr. 1, Paraiškų priėmimo informacinės sistemos (toliau – ir PPIS) duomenimis įvardintame kaip laukas Nr. 5, nustatė ploto trūkumą ir faktą, kad jame nėra auginami žemės ūkio augalai, o lauke Nr. 4 nėra auginami žemės ūkio augalai. Apie nustatytus neatitikimus pareiškėjas buvo informuotas Pranešimu, prie kurio buvo pridėta ir Patikros vietoje ataskaita. 2015 m. kovo 30 d. NMA gavo pareiškėjo skundą, kuriame pareiškėjas prašė patikslinti Patikros vietoje duomenis. NMA priėmė sprendimą patikslinti Patikros vietoje duomenis (ataskaitą). Apie tai pareiškėjas buvo informuotas 2015 m. balandžio 28 d. raštu. Pakartotinai apdorojus Patikros vietoje rezultatus, NMA nustatė neatitikimus, apie kuriuos pareiškėjas buvo informuotas 2015 m. birželio 22 d. pranešimu Nr. 9322, prie kurio buvo pridėta ir Patikros vietoje ataskaita. NMA, išnagrinėjusi pareiškėjo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. birželio 30 d., 2015 m. rugpjūčio 7 d., 2015 m. rugsėjo 7 d. NMA teiktuose raštuose nurodytas aplinkybes bei pateiktus dokumentus ir nuotraukas, 2015 m. liepos 10 d., 2015 m. rugpjūčio 20 d., 2015 m. spalio 14 d. pateikė pareiškėjui atsakymus raštu. NMA 2015 m. lapkričio 30 d. priėmė sprendimą Nr. BR6-237102 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ (toliau – ir 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimas), su kuriuo pareiškėjas nesutiko ir apskundė jį Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir teismas). Teismas 2016 m. liepos 5 d. sprendimu pripažino NMA 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo dalį neatitinkančia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei įpareigojo NMA priimti VAĮ reikalavimus atitinkantį sprendimą. Teismas neįpareigojo Paraiškai netaikyti sankcijų. NMA, vykdydama 2016 m. liepos 5 d. teismo sprendimą, 2016 m. rugpjūčio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 237102 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ (toliau – ir 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas). NMA pakartotinai vertino pareiškėjo Paraišką, nes Paraiškai 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu buvo pritaikytos ne visos sankcijos ir priėmė 2017 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. BR6-2024443 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ (toliau – ir 2017 m. liepos 14 d. sprendimas), su kuriuo pareiškėjas nesutiko ir jį apskundė teismui. Teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino NMA 2017 m. liepos 14 d. sprendimą, tačiau neįpareigojo NMA netaikyti sankcijų Paraiškai. NMA, vykdydama 2017 m. spalio 3 d. teismo sprendimą, priėmė ginčijamą Sprendimą.

9. Atsakovas nurodė, kad NMA neanalizuoja trečiųjų asmenų atliktų žemės sklypų matavimų rezultatų, todėl komentuoti tam tikrų asmenų darbo rezultatų neturi teisės. Taip pat tokios funkcijos nėra numatytos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 3D-17 patvirtintuose Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos nuostatuose (toliau – ir Nuostatai). Kadastrinių matavimų tikslas – nustatyti nuosavybės ar kitais teisėtai valdomais pagrindais turimų žemės sklypų plotą bei ribas, tačiau tai nebūtinai sutaps su realiai sklype dirbamu žemės plotu. Būtent dėl to ir galėjo skirtis pareiškėjo turimi geodezinių matavimų duomenys ir Patikros duomenys. Geodeziniai matavimai buvo atlikti 2016 m. birželio 2 d., o Patikra vietoje buvo atlikta ir pareiškėjo laukai buvo matuojami siekiant patikrinti 2014 m. birželio 16 d. pateiktoje Paraiškoje deklaruotų laukų (juose esančių žemės ūkio naudmenų) duomenis.

10. Atsakovas pažymėjo, kad administruojant Paraišką, buvo patikrinti Išraše esantys duomenys ir nustatyta, kad lauke Nr. 5 ir lauke Nr. 4 neauginami kultūriniai augalai, todėl šių laukų pasėlio kodas pagrįstai buvo pakeistas į 5KT-1.

11. Atsakovas nurodė, kad Patikros metu buvo nustatytas faktinis laukų Nr. 4 ir Nr. 5 pasėlis. Patikros metu nustatyta, kad lauke Nr. 4 neauginami žemės ūkio augalai, nėra pasodinta vaismedžių, o faktiškai rastas 1,65 ha plotas, kurio naudmenos 5GP-1 (ganyklos (pievos) iki 5 m.). Taip pat lauke Nr. 1 nustatytas ploto trūkumas – rastas tinkamas paramai plotas 1,70 ha pūdymo (5PD-1), t. y. nustatytas 0,12 ha ploto skirtumas.

12. Atsakovas teigė, kad esant galiojančiam ir nepanaikintam NMA 2017 m. liepos 19 d. sprendimui, NMA teisėtai ir pagrįstai, 2017 m. spalio 20 d. padengė (išskaičiavo) dalį (221,63 Eur) ilgalaikės sankcijos. Dalis ilgalaikės sankcijos išskaičiuota vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 1122/2009 58 straipsnio 3 dalimi. Taip pat iš pareiškėjui skirtų išmokų dalies už 2017 metais pateiktą paraišką buvo padengtos palūkanos (11,55 Eur), apskaičiuotos iki 2017 m. spalio 19 d. (imtinai), ir dalis (750,14 Eur) skolos. Skolos dalis ir palūkanos išskaičiuotos vadovaujantis Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 17.2 papunkčiu.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.14. Teismas, įvertinęs ginčui aktualias faktines aplinkybes, akcentuodamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų

teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nustatė, jog 2016 m. liepos 5 d. ir 2017 m. spalio 3 d. teismo sprendimais NMA priimti sprendimai buvo panaikinti dėl sprendimų neatitikimo VAĮ įstatymo nuostatoms, o NMA įpareigota priimti sprendimus, atitinkančius VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

15. Teismas nurodė, kad patikslinus Patikros vietoje duomenis (ataskaitą) buvo nustatyti šie neatitikimai – lauke Nr. 4 nustatyta, kad šiame lauke neauginami žemės ūkio augalai, nėra pasodinta vaismedžių, rastas 1,65 ha plotas naudmenų kodu 5GP-1 (ganyklos (pievos) iki 5 m.), nors pareiškėjas pagal pirminius duomenis Paraiškoje deklaravo lazdynus (5SD-1) (kiti sodai (vaismedžiai, lazdynai); lauke Nr. 1 nustatytas ploto trūkumas – pareiškėjas pagal pirminius duomenis Paraiškoje deklaravo 1,82 ha lazdynus (5SD-1) (kiti sodai (vaismedžiai, lazdynai)), tačiau rastas tinkamas paramai plotas 1,70 ha pūdymo (5PD-1), t. y. nustatytas 0,12 ha ploto skirtumas.

16. Teismas, akcentuodamas Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 (toliau – ir Taisyklės), 4 punkte ir Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programų „Kraštovaizdžio tvarkymas“, „Ekologinis ūkininkavimas“ ir „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-152 (toliau – ir Eko taisyklės), 3 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, iš Sprendimo turinio nustatė, jog Paraiškoje nustatytas didesnis nei 20 proc. ploto tyčinio neteisingo deklaravimo atvejis – deklaruotas plotas pagrindinei išmokai už žemės ūkio naudmenų plotus bei išmokai už pirmuosius hektarus gauti yra 9,44 ha, o atlikus Patikrą nustatytas faktinis plotas yra 7,85 ha. Nustatytas skirtumas tarp deklaruoto ir faktinio ploto yra 1,59 ha, t. y. 20,25 procento (1,59 ha / 7,85 x 100 procentų). Teismas, įvertinęs Sprendime išdėstytus detalius skaičiavimus, pritarė jiems ir papildomai dėl jų nepasisakė, pažymėdamas, kad pareiškėjas jokių argumentų dėl Sprendime pateiktų ploto skaičiavimų nepateikė. Teismas akcentavo, kad nesutikimą su žemės sklypų plotų neatitikimais pareiškėjas grindžia atliktų geodezinių matavimų duomenų kontekste.

17. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2015 m. birželio 26 d. rašte „Dėl 2015 m. birželio 22 d. pranešimo Nr. 9322 ir patikros rezultatų netikslumų tikslinimo“ nurodė, jog dėl pakitusių plotų dydžių pretenzijų nereiškia, tačiau kategoriškai nesutinka su Patikslintoje ataskaitoje pakeistais naudmenų kodais. Galima būtų spręsti, kad pareiškėjas sutiko, jog neteisingai deklaravo žemės sklypo plotą, tačiau jau vėliau pakeitė savo poziciją ir teigė, kad NMA nepagrįstai vadovavosi neteisingais Patikros duomenimis, o ne 2016 m. birželio 2 d. atliktais geodeziniais lauko Nr. 1 matavimais.

18. Teismas nustatė, kad geodeziniai matavimai buvo atlikti 2016 m. birželio 2 d., o Patikra vietoje – 2015 m. kovo 9 d., todėl sprendė, kad duomenys galėjo skirtis. Teismas pritarė NMA pozicijai, kad atliktų geodezinių matavimų duomenys ir Patikros duomenys gali skirtis dar ir todėl, kad kadastrinių matavimų tikslas nustatyti nuosavybės ar kitais teisėtais būdais turimų žemės sklypų plotą bei ribas, tačiau tai nebūtinai sutaps su realiai sklype dirbamu žemės plotu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, pareiškėjo argumentus, kad NMA nepagrįstai vadovavosi neteisingais Patikros duomenimis, o ne 2016 m. birželio 2 d. atliktais geodeziniais matavimais, atmetė kaip nepagrįstus.

19. Teismas nustatė, kad žemės ūkio naudmenų kodai buvo nustatyti ir patikslinti remiantis atlikta Patikra vietoje ir jos metu užfiksuotų faktinių duomenų vizualiniu vertinimu bei Ekoagros Išrašu, kuriame nurodyta, kad lauke Nr. 1 ir lauke Nr. 4 neauginami kultūriniai augalai. Pareiškėjo pateiktos nuotraukos neįrodo fakto, jog Patikros vietoje deklaruotose laukuose lazdynai buvo pasodinti. 2015 m. kovo 26 d. ir 2015 m. rugpjūčio 4 d. raštuose NMA pareiškėjas nurodė, kad lauko Nr. 4 1,66 ha plote buvo pasodinti vienmečiai lazdynai „Barselona“ ir „Concordia“, o lauke Nr. 1 – „Hales“, tačiau rašytiniai lazdynų įsigijimo dokumentai tvirtina, kad lazdynų sodinukus pareiškėjas buvo įsigijęs iš ūkininko R. B. „Barselona“ ir „Katalonsky“ veislių. Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 4 d. ir 2015 m. rugsėjo 2 d. raštuose NMA ir 2014 m. spalio 27 d. rašte Ekoagros nurodė, kad nušienautus sodinukus atsodino, sutankino 2014 m. spalį. Pareiškėjas Ekoagros prašė ginčo laukuose atlikti pakartotinį tikrinimą, tačiau byloje nėra rašytinių įrodymų, kad toks tikrinimas buvo atliktas. Teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl lazdynų sodinukų buvimo laukuose 2014 m. paramos laikotarpiu nepagrįsti ir prieštaringi. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad NMA lauko Nr. 4 ir Nr. 5 naudmenų kodus keitė vadovaudamasi Ekoagros Išrašo duomenimis bei Patikros vietoje rezultatais, kurių pareiškėjas nenuginčijo, todėl pareiškėjo argumentai, kad NMA savo nuožiūra, bet ne vadovaudamasi faktinėmis aplinkybėmis ir pareiškėjo pateiktais paaiškinimais, pakeitė lauko Nr. 4 ir Nr. 5 naudmenų kodus, yra nepagrįsti.

20. Teismas sprendė, kad, vadovaujantis Taisyklių nuostatomis, Patikros vietoje metu nustačius kitų, nei pareiškėjas

deklaravo Paraiškoje, naudmenų, kurios priklauso vienodai remiamoms naudmenoms, sankcijos pagrindinei išmokai netaikomos, išskyrus Taisyklių 4 punkte nustatytą tyčinį neteisingo deklaravimo atvejį.

21. Teismas konstatavo, kad NMA Sprendimas yra pagrįstas Paraiškos administravimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisės normomis ir atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas, netenkinęs pagrindinį skundo reikalavimą, atmetė skunde keliamus išvestinius reikalavimus dėl NMA įpareigojimo atlikti viksmus ir išmokų grąžinimo.

III.

22. Pareiškėjas M. S. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

23. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog pareiškėjas neįrodė sodinukų buvimą laukuose 2014 metais bei, vertindamas Patikros ataskaitą ir joje esančius duomenis, netaikė imperatyvių įstatymų nuostatų, reglamentuojančių Patikrų vietoje tvarką.

24. Pareiškėjo teigimu, NMA Patikrą vietoje atliko 2015 m. kovo 9 d., šaltuoju metų laiku, kuomet augalai nevegetuoja, todėl Taisyklių 31.6 papunkčio kontekste NMA atliko neteisėtus veiksmus. NMA patikrą turėjo teisę atlikti tik iki pasėlių vegetacijos pabaigos arba iš karto po jos. Vegetacijos laikotarpis yra aktualus tikslu fiziškai matyti sudygusius, gyvybingus augalus ir tokiu būdu fiziškai nustatyti deklaruotų pasėlių atitikimą užsodintų pasėlių plotui.

25. Pareiškėjas pažymi, kad, vadovaudamasis Taisyklių 16 punktu, kartu su skundu NMA teikė nuotraukas ir paaiškinimus dėl laukuose augančių lazdynų sodinukų, tačiau NMA pateiktų duomenų nevertino. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad 2016 m. rugpjūčio 4 d. NMA pateikė informaciją, kad 2014 m. spalio 27 d. kreipėsi į Ekoagros su prašymu atlikti papildomą laukų Nr. 4 ir Nr. 1 patikrą. Be to, NMA pateikė įrodymus, jog dėjo pastangas, kad būtų atnaujintas Ekoagros Išrašas, kuriame užfiksuota informacija negalima naudotis atliekant Patikrą, kadangi prieš Išrašo pateikimą pareiškėjas atsodino per klaidą 2014 metų liepos 28 d. nušienautus sodinukus ir juos sutankino. Taigi, NMA buvo žinoma, jog pareiškėjas prašo atlikti pakartotinę patikrą vietoje dėl to, kad Ekoagros pateikta informacija Patikros atlikimo metu nebeatitiko tikrovės, tačiau NMA tos aplinkybės niekaip neįvertino ir pakartotinės patikros neatliko.

26. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo šiam ginčui aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos 2013 m. kovo 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-146-386/2013.

27. Pareiškėjo teigimu, teismas privalėjo įvertinti NMA veiksmų atitiktį teisės aktų reikalavimams, tačiau to nepadarė, neįvertino, kad NMA pažeidė gero viešojo administravimo principą ir tokiu būdu netinkamai administravo Paraišką, pareiškėjui sukeldama nepatogumus ir finansinius nuostolius.

28. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jo pateiktos nuotraukos neįrodo fakto, kad Patikros vietoje deklaruotuose laukuose lazdynai buvo pasodinti. Ši išvada yra neargumentuota. Pasak pareiškėjo, nuotraukos NMA buvo teikiamos vadovaujantis Taisyklių 16 punktu. Pateiktos nuotraukos turėtų būti vertinamos kompleksiškai su kitais byloje esančiais įrodymais, t. y. liudytojų parodymais, kurių teismas netyrė bei faktu, kad pareiškėjas 2014 metais sodinukus įsigijo tikslu juos pasodinti ir deklaruoti.

29. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, pažeisdamas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, nepagrįstai vertino, jog NMA padarytos dvi panoraminės nuotraukos yra tinkamas rašytinis įrodymas, patvirtinantis, kad Patikros ataskaitoje nurodomos išvados yra pagrįstos. Be to, dėl netinkamos NMA padarytų nuotraukų kokybės teismas negalėjo objektyviai įvertinti sklypų vaizdo. Pareiškėjo vertinimu, panoramine nuotrauka neįmanoma parodyti, ar lauke Nr. 1 ir lauke Nr. 4 faktiškai egzistavo sodinukai. Šiai aplinkybei pagrįsti yra reikšmingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai 2011 m. sausio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-134/2011, pagal kuriuos dvi nuotraukos nėra pakankami įrodymai, patvirtinantys faktus, kad lauke tam tikri faktai egzistuoja arba neegzistuoja. Pareiškėjo pateiktuose nuotraukose yra matomas sodinukų dydis. Kovo mėnesį atliktos Patikros metu dar nebuvo prasidėjusi medelių vegetacija ir todėl jie buvo be lapų. Patikros atlikimo metu prie sodinukų nebuvo įkalti kuolai. Nors Taisyklės neįpareigoja sukalti kuoliukus prie kiekvieno augalo, per lauko galus jie buvo likę po atsodinimo, o 2015 metų pavasarį kuoliukų sukalta tankiau, bet ne prie kiekvieno augalo.

30. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo išvadomis dėl sodinukų įsigijimo aplinkybių, pažymi, kad NMA 2015 m.

rugsėjo 2 d. pateiktu prašymu ir 2014 m. liepos 1 d. PVM sąskaita-faktūra siekė įrodyti, kad įsigijo 600 vnt. lazdynų „Barselona“ ir 390 vnt. lazdynų „Katalonsky“ ir 2014 m. vasarą juos pasodino. Sodinukų „Barselona“ įsigijimas yra užfiksuotas, todėl nėra aišku, kodėl teismas vertino, kad „Barselona“ veislės sodinukų įsigijimas yra laikytinas prieštaringu įrodymu.

31. Atsakovas NMA atsiliepime į apeliacinį skundą, akcentuodamas pirmosios instancijos teismui nurodytas faktines aplinkybes, prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 2 d. sprendimą, kuris, atsakovo teigimu, yra pagrįstas ABTĮ 86 straipsnio prasme, palikti nepakeistą.

32. Atsakovas nurodo, kad žemės ūkio naudmenų kodai buvo nustatyti ir patikslinti remiantis NMA atlikta Patikra vietoje ir jos metu užfiksuotų faktinių duomenų vizualiniu vertinimu bei Ekoagros Išrašu, kuriame nustatyta, kad laukuose Nr. 1 ir Nr. 4 neauginami kultūriniai augalai. Pareiškėjo pateiktos nuotraukos neįrodo fakto, jog Patikros vietoje deklaruotose laukuose lazdynai buvo pasodinti. 2015 m. kovo 26 d. ir 2015 m. rugpjūčio 4 d. raštuose NMA pareiškėjas nurodė, kad lauke Nr. 4 buvo pasodinti vienmečiai lazdynai „Barselona“ ir „Concordia“, o lauke Nr. 1 – „Hales“. Sodinukų įsigijimo dokumentai neįrodo fakto, kad jie buvo pasodinti 2014 m. Paraiška pateikta 2014 m. birželio 16 d., o sodinukai įsigyti 2014 m. liepos 1 d. Sodinukų įsigijimo dokumentai įrodo, kad deklaravimo dieną Pareiškėjas nebuvo pasodinęs lazdynų.

33. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 4 d., 2015 m. rugsėjo 2 d. raštuose NMA ir 2014 m. spalio 27 d. rašte Ekoagros nurodė, kad nušienautus sodinukus atsodino, sutankino 2014 m. spalį. Pareiškėjas Ekoagros prašė ginčo laukuose atlikti pakartotinį patikrinimą, tačiau jokių rašytinių įrodymų, kad toks patikrinimas buvo atliktas, nepateikė nei NMA, nei teismui.

34. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, pateikdamas NMA 2015 m. birželio 9 d., 2015 m. birželio 26 d., 2015 m. rugpjūčio 4 d. bei 2015 m. rugsėjo 2 d. raštus, pretenzijų dėl pakitusių laukų plotų dydžių nereiškė.

35. Atsakovas nurodo, kad NMA neanalizuoja trečiųjų asmenų atliktų žemės sklypų matavimų rezultatų, todėl komentuoti tam tikrų asmenų darbo rezulatatų NMA neturi teisės. Kadastrinių matavimų tikslas – nustatyti nuosavybės ar kitais teisėtai valdomais pagrindais turimų žemės sklypų plotą bei ribas, tačiau tai nebūtinai sutaps su realiai sklype dirbamu žemės plotu. Tikėtina, kad būtent dėl to ir galėjo skirtis pareiškėjo turimi geodezinių matavimų duomenys ir Patikros duomenys. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenys neįrodo, kad būtent visame 1,8867 ha plote buvo auginamos Paraiškoje deklaruotos žemės ūkio naudmenos. Lauke Nr. 1 pareiškėjas deklaravo 1,82 ha plotą, patikros vietoje metu rastas ir išmatuotas 1,70 ha plotas. Geodeziniai matavimai buvo atlikti 2016 m. birželio 2 d., o Patikra vietoje buvo atlikta ir pareiškėjo laukai buvo matuojami siekiant patikrinti 2014 m. birželio 16 d. pateiktoje Paraiškoje deklaruotų laukų (juose esančių žemės ūkio naudmenų) duomenis.

36. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad 2017 m. vasario 3 d. raštu atsakė į pareiškėjo prašymą, pateikdamas išsamią informaciją ir paaiškinimus dėl Patikros vietoje ir geodezinių matavimų.

37. Atsakovas pažymi, kad administruojant Paraišką buvo nustatyta, kad laukuose Nr. 5 ir Nr. 4 neauginami kultūriniai augalai, todėl šių laukų pasėlio kodas buvo pakeistas į 5KT-1. NMA laukų Nr. 4 ir Nr. 5 naudmenų kodus keitė vadovaudamasi Ekoagros Išrašo duomenimis bei Patikros vietoje rezultatais, kurių pareiškėjas nenuginčijo.

38. Pareiškėjas papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir atsakovo atsiliepimu į apeliacinį skundą, prašo prijungti prie bylos naujus įrodymus – ekspertizės aktą su foto nuotraukomis ir žemės sklypų schemas.

39. Pareiškėjas nurodo, kad iš esmės byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar faktiškai galima nustatyti, ar pareiškėjui nuosavybės teisėmis priklausančiuose laukuose 2014 metais buvo pasodinti lazdynų sodinukai. Nustačius, kad faktiškai sodinukai buvo pasodinti iki Paraiškos pateikimo, atsakovo priimti sprendimai turėtų būti naikinami kaip nepagrįsti. 2016 m. liepos 5 d. ir 2017 m. spalio 3 d. teismo sprendimuose nebuvo analizuojama, ar pareiškėjui nuosavybės teisėmis priklausančiuose žemės sklypuose 2014 metais buvo pasodinti lazdynų sodinukai. Šioje byloje skundžiamu teismo sprendimu konstatavus faktą, kad pareiškėjo laukuose sodinukai 2014 metais pasodinti nebuvo, iškilo būtinybė teikti į bylą naujus šią aplinkybę paneigiančius įrodymus. Teikiamų naujų įrodymų turinys patvirtina, kad žemės sklypų schemose nurodytuose laukuose esantys lazdynų sodinukai pasodinti iki 2015 metų, lazdynai yra 4 skirtingų rūšių. Nors ekspertizės akte neidentifikuojamos daigyne auginamų lazdynų sodinukų veislės, tačiau matyti, kad pareiškėjas turi sodinukų daigyną, iš kurio ir buvo vykdomas „Concordia“ veislės lazdynų sodinimas.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 2024443 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimų atlikti veiksmus.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo M. S. skundą atmetė. Teismas sprendime konstatavo, kad NMA Sprendimas yra pagrįstas Paraiškos administravimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisės normomis ir atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Reikalavimus įpareigoti NMA netaikyti sankcijų už 2014 m. birželio 16 d. pateiktoje paramos už žemės naudmenų ir kitus plotus paraiškoje deklaruotus duomenis (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir grąžinti pareiškėjui 2017 m. spalio 20 d. išskaitytas 983,32 Eur išmokas laikė išvestiniais reikalavimais iš reikalavimo panaikinti Sprendimą, todėl sprendė, jog teismui konstatavus Sprendimo teisėtumą, atmestini ir išvestiniai skundo reikalavimai.

18. Pareiškėjas su Vilniaus apygados administracinio teismo 2018 m. liepos 2 d. sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – M. S. skundą tenkinti. Teigia, kad minėtas sprendimas yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas nepagrįstai pripažino, jog pareiškėjas neįrodė sodinukų buvimo laukuose 2014 metais, netaikė imperatyvių įstatymų nuostatų, reglamentuojančių NMA teisę atlikti patikras vietoje tvarką.

19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Ginčo teisinius santykius reguliuoja 2009 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1122/2009, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 patvirtintų Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 (2014 m. rugpjūčio 18 d. įsakymo Nr. 3D-489 redakcija) patvirtintų Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-152 (2014 m. balandžio 10 d. įsakymo Nr. 3D-208 redakcija) patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programų „Kraštovaizdžio tvarkymas“, „Ekologinis ūkininkavimas“ ir „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“ įgyvendinimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 3D-327 patvirtinto Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės aprašo nuostatos. Šių teisės aktų aktualios normos išsamiai aptartos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja teismo išvardytų ir aptartų Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aktų taikymo tinkamumą byloje nagrinėjamai situacijai ir jų nebekartoja.

21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi –

vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

22. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Sprendime atsakovas nurodė, kad atliktos Patikros duomenys buvo nuodugniai išnagrinėti ir nustatyta, kad Patikra vietoje atlikta tinkamai, įvertinant šiuos aspektus: matavimmo duomenų tikslumą, deklaruoto lauko vietos nustatymą, atliktų matavimų koordinatės sutampa su žemėlapyje elektroniniu būdu įbraižyto lauko duomenimis, Patikra vietoja atlikta vadovaujantis pareiškėjo pateiktame žemėlapyje elektroniniu būdu įbraižytų deklaruojamų laukų duomenimis. Taip pat nurodyta, jog Patikros vietoje metu GPS prietaisu buvo pamatuoti deklaruoti laukai, o laukų faktinė būklė (jog jose neauginami žemės ūkio augalai, nėra pasodinta medžių) užfiksuota nuotraukuose, kuriose nurodyta nuotraukų darymo data, koordinatės ir kryptis.

23. Taigi Patikros vietoje rezultatai ir išvados vienareikšmiškai patvirtina, kad KŽS Nr. 167487–2850 lauke Nr. 1 (PPIS šis laukas įvardijamas kaip KŽS Nr. 167487–2850 esantis laukas Nr. 5) nustatytas ploto trūkumas – deklaruotas 1,82 ha plotas, naudmenų kodu 5SD-1 (kiti sodai (vaismedžiai, lazdynai)), rastas faktinis plotas 1,70 ha, taip pat nustatyta, kad nėra auginami žemės ūkio augalai (pūdymas (5PD-1)), t. y. nustatytas 0,12 ha ploto skirtumas, o KŽS Nr. 167487–0256 lauke Nr. 4 (PPIS šis laukas įvardiamas kaip KŽS Nr. 167487–2850 esantios laukas Nr. 4) kuriame deklaruotas 1,65 ha 5SD-1 plotas, nustatyta, kad šiame lauke neauginami žemės ūkio augalai (nėra pasodinta vaismedžių, naudmenų kodas 5GP-1 (ganyklos (pievos) (iki 5 m.)). Taip pat Patikros vietoje metu nustatyta, jog KŽS Nr. 167487–2850 lauke Nr. 1 (pažeidimo plotas 1,70 ha) ir KŽS Nr. 167487–0256 lauke Nr. 4 (pažeidimo plotas 1,65 ha) nesilaikyta Geros agrarinės ir apslinksauginės būklės aprašo reikalavimų (1.1 punktas).

24. Vertinant byloje surinktus įrodymus įrodymų teorijos suformuluotų kriterijų kontekste nėra jokio pagrindo išvadai, kad atsakovo ginčijamas sprendimas priimtas remiantis nepatikimais ir / ar nepakankamais įrodymais. Tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas pareiškėjo veiksmus teisingai pripažino neatitinkančiais teisės aktų nustatytų reikalavimų ir byloje surinktus įrodymus pagrįstai vertino kaip patikimus ir pakankamus pareiškėjo padarytam pažeidimui konstatuoti, todėl nėra jokio pagrindo jais abejoti (pavyzdžiui, atsakovo pateiktos nuotraukos aiškios, juose jokių kuoliukų ir sodinukų nematyti ir pan.). Ir priešingai, pareiškėjo pateikti įrodymai (žymiai vėlesnės datos) nepatvirtina fakto, kad Patikros vietoje metu deklaruotuose laukuose lazdynai buvo pasodinti, t. y. teismo vertinami kaip nepatikimi. Visuma kitų bylos duomenų taip pat rodo, kad anksčiau minėtuose deklaruojamuose plotuose lazdynų pasodinta nebuvo. Taigi Patikros vietoje rezultatai ir kiti bylos dokumentai vienareikšmiškai patvirtina, jog Paraiškos pateikimo dieną (2014 m. birželio 16 d.) ir Patikros vietoje atlikimo metu žemės ūkio augalai (lazdynai) nebuvo pasodinti.

25. M. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad NMA Patikrą vietoje atliko šaltuoju metu laiku (2015 m. kovo 9 d.), kuomet augalai nevegetuoja. Anksčiau minėtų įrodymų visumos kontekste aplinkybės apie augalų vegetacijos pradžią yra visiškai nereikšmingos ir niekaip nepaneigia lazdynų nebuvimo laukuose fakto.

26. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė geodezinių matavimų duomenis, pasisakė dėl žemės ūkio naudmenų kodų nustatymo ir patikslinimo remiantis patikra vietoje ir bylos įrodymų vertinimo bei padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl lazdynų sodinukų buvimo laukuose 2014 m. paramos laikotarpiu nepagrįsti ir prieštaringi. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi šioje dalyje teismo sprendimą teisės taikymo ir anksčiau nurodytų argumentų vertinimo aspektais, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, teisės aktų nuostatų ir surinktų įrodymų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebeanalizuoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų, pirmosios instancijos teismo neaptartų, nagrinėjamo ginčo teisingam išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartą byloje esančių įrodymų įvertinimą, pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą šioje dalyje pagrįstu ir teisingu.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi M. S. apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

28. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išsiaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eP-88-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02607-2017-9Procesinio sprendimo kategorija: 60.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. S. G. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eAS-201-502/2019 pagal pareiškėjos A. S. G.atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. S. G. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5754ca40f5ae11e99681cd81dcdca52c

n u s t a t ė:

Pareiškėja A. S. G. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eAS-201-502/2019.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 161 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą, taip pat priimtą nagrinėti prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija. Nagrinėjant prašymo priėmimą, mutatis mutandis vadovaujamasi šio įstatymo 33 straipsniu. Taip pat patikrinama, ar prašymas atitinka šio įstatymo 157, 158, 159 ir 160 straipsniuose nustatytus reikalavimus.

Proceso atnaujinimą reglamentuojančios ABTĮ IV dalies I skyriaus (Prašymų dėl proceso atnaujinimo padavimas) 156 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pabrėždamas šios proceso stadijos (proceso atnaujinimo) išimtinumą, yra ne kartą konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimais; antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-71-624/2016; 2016 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-75-520/2016). Taigi proceso atnaujinimas ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies prasme galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, t. y. tose, kuriose išspręsti materialiniai, o ne procesiniai reikalavimai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja procesą sieja su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartimi, kuria buvo palikta nepakeista Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 24 d. nutartis, kuria teismas netenkino pareiškėjos prašymų dėl vykdomojo rašto išdavimo.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 24 d. nutartis nėra tas procesinis dokumentas, kuriuo byla išnagrinėta iš esmės, todėl ji negali būti prilyginta užbaigtai bylai ir dėl kurios gali būti paduodamas prašymas atnaujinti bylos procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P520-102/2013; 2016 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-10-438/2016; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-19-662/2017).

Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtoji nutartis nelaikytina sprendimu, nutarimu ar nutartimi, kuria ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies prasme galutinai išspręstas šalių ginčas, taigi ji negali būti proceso atnaujinimo objektu. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, atsisakytina priimti pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eAS-201-502/2019 (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas).


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjos A. S. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eAS-201-502/2019 pagal pareiškėjos A. S. G. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. S. G. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.



ARŪNAS DIRVONAS



Administracinė byla Nr. A-1486-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00008-2018-2Procesinio sprendimo kategorija: 37.5(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas R. V. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti 1) Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimą Nr. 28-749(1); 2) Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 2S-7244.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus PN 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 28-749(1) skyrė jam nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas 15-ai parų. Kalėjimų departamentas 2017 m. gruodžio 14 d. sprendime Nr. 2S-7244 konstatavo, kad nuobauda skirta pagrįstai.

3. Pareiškėjas nurodė, kad kratos metu jo miegamoje vietoje buvo rastas mobilaus ryšio telefonas. Pareiškėjo teigimu, krata atlikta neteisėtai, nes nei viename ginčijamame akte nėra nurodyta kokiu teisiniu pagrindu ji buvo atlikta. Krata suvaržo asmens teisę į privatų gyvenimą, nuosavybę. Nei vienas teisės aktas nenustato, kada ir kas gali atlikti nuteistųjų kratas (asmens ir jo daiktų), nenustato kratų tvarkos ir ribų, todėl pareigūnai kratą atliko neteisėtai ir nutarimas yra neteisėtas.

4. Atliekant kratą ir po kratos jis nebuvo supažindintas su sprendimais atlikti kratą, teise apskųsti tokius veiksmus, todėl ginčijami sprendimai nėra teisėti.

5. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimo išaiškinimu, kad teisė į privatų gyvenimą gali būti suvaržyta tik motyvuota teismo nutartimi ir teigė, kad šiuo atveju teismo nutarties nebuvo, todėl ginčijami aktai yra neteisėti.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis buvo filmuojamas, tačiau įrašas, kuris galėjo patvirtinti, kad telefone nebuvo SIM

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=80f11a70f5ae11e99681cd81dcdca52c

kortelės ir, kad telefonas priklauso ne jam, dingo.7. Be to, Vilniaus PN direktorius 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymu perkėlė jį į 2 būrį. Kiti dokumentai (2017 m.

lapkričio 23 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. 33-205, 2017 m. gruodžio 11 d. nutarimas Nr. 28-786(1)) įrodo, kad perkėlimas į 2 būrį buvo bausmė. Taigi už vieną neteisėtą veiką jis buvo nubaustas du kartus, o tai daro skundžiamus aktus neteisėtais.

8. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.9. Atsakovas paaiškino, kad bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, nuteistųjų teisinę padėtį,

bausmių vykdymo institucijų ir įstaigų pareigūnų teises, pareigas ir atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK). Pagal BVK 142 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam šių pareigų (bausmės atlikimo režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas jam skirti šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas.

10. Nuobauda pareiškėjui R. V. skirta už tai, kad 2017 m. lapkričio 13 d. 22.45 val. atlikus kratą gyvenamojoje patalpoje Nr. 407 gyvenančio 7-o būrio nuteistojo R. V. miegamojoje vietoje, kurioje tuo metu gulėjo minėtas nuteistasis, pakėlus antklodę, lovoje buvo rastas ir paimtas įjungtas mobilaus ryšio telefonas „NOKIA“.

11. BVK 112 str. 4 d. ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 124 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 76 p. nustatytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas. Šis sąrašas yra baigtinis, sąraše nenumatyta mobiliojo ryšio telefonų ar SIM kortelių įsigijimas ir turėjimas nuteistiesiems.

12. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ir pats pareiškėjas nurodė nustatytas kratos aplinkybes pateiktame rašytiniame paaiškinime. Kratos aplinkybės yra fiksuotos tarnybiniuose dokumentuose, t. y. 2017 m. lapkričio 13 d. tarnybiniame pranešime Nr. 43-1185(1) ir 2017 m. lapkričio 13 d. protokole dėl nuteistojo asmens kratos Nr. 51-2986(1), todėl pareiškėjo skundo teiginiai, jog jis jokio telefono neturėjo ir nesupranta iš kur jis buvo paimtas yra nepagrįsti. Krata buvo atlikta iš karto pareiškėjui atsikėlus iš miegamos vietos, pareiškėjui esant šalia, tiesiogiai stebint kratos procesą. Iš pareiškėjo 2017 m. lapkričio 15 d. pateikto rašytinio pasiaiškinimo matyti, jog pareiškėjas pateikė analogiškas aplinkybes, tačiau užėmė gynybinę poziciją, jog jam nėra žinoma iš kur jo miegamoje vietoje, po antklode atsirado mobiliojo ryšio telefonas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo abejoti pareigūnų surašytais pažeidimo faktą fiksuojančiais dokumentais, nenustatyta duomenų, jog pareigūnai būtų šališki pareiškėjo atžvilgiu ir siektų jį nubausti, tokių aplinkybių nepateikė ir pats pareiškėjas nei rašytiniame pasiaiškinime, nei skunde.

13. Kratų ir apžiūrų atlikimo tvarką laisvės atėmimo vietose reglamentuoja laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – Instrukcija). Instrukcijoje nėra nustatyta, kad nuteistajam, kurio atžvilgiu atliekama krata būtų pateikiamas atliekamos kratos teisinis pagrindas, kaip nurodė pareiškėjas skunde.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.15. Teismas nustatė, kad 2017 m. lapkričio 13 d. patalpoje Nr. 407 buvo atlikta nuteistojo R. V. miegamosios vietos,

kurioje tuo metu gulėjo nuteistasis, krata. Kratą atlikęs pareigūnas surašė 2017 m. lapkričio 13 d. tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė, kad 2017 m. lapkričio 13 d. 22.45 val. gyvenamojoje patalpoje Nr. 407, buvo atlikta 7-o būrio nuteistojo R. V. miegamosios vietos krata, kurioje tuo metu gulėjo minėtas nuteistasis. Kratos metu, pakėlus antklodę, lovoje buvo rastas ir paimtas įjungtas mobilaus ryšio telefonas „Nokia“. Savo veiksmais nuteistasis R. V. pažeidė BVK 112 str. 4 d. reikalavimus bei Vidaus tvarkos taisyklių 76 p. ir 18 priedo reikalavimus.

16. Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai surašė 2017 m. lapkričio 13 d. protokolą Nr. 51-2986(1), kuriame konstatavo, kad pareiškėjo miegamoje vietoje 2017 m. lapkričio 13 d. 22.45 val. buvo atlikta krata, tuo metu pareiškėjas gulėjo savo miegamoje vietoje. Kratos metu miegamoje vietoje po antklode buvo rastas įjungtas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“. Nuteistasis R. V. 2017 m. lapkričio 15 d. paaiškinime patvirtino, kad 2017 m. lapkričio 13 d. apie 22.50 val. jo miegamoje vietoje buvo atlikta krata, kurios metu buvo rastas daiktas, panašus į mobiliojo ryšio telefoną. Paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad jam nėra žinoma, iš kur jo miegamoje vietoje atsirado mobiliojo ryšio telefonas.

17. Vilniaus PN Drausmės komisijos 2017 m. lapkričio 15 d. posėdžio metu buvo svarstomas nuteistojo R. V. 2017 m.

lapkričio 13 d. padarytas bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimas. Drausmės komisija, įvertinusi R. V. veiksmus konstatavo, kad jis pažeidė BVK 112 str. 4 d., Vidaus tvarko taisyklių 76 p. ir 18 priedo reikalavimus.

18. Vilniaus PN Drausmės komisija 2017 m. lapkričio 15 d. Teikimu Nr. 40-188(1) nusprendė siūlyti pataisos įstaigos direktoriui nuteistajam R. V. skirti nuobaudą – perkėlimą 10 parų į kamerų tipo patalpas. Vilniaus PN direktorius, atsižvelgdamas į pareiškėjo padarytą bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, vadovaudamasis BVK 142 ir 143 str., taip pat atsižvelgdamas į pareiškėjo rašytinį pasiaiškinimą, 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 28-749(1) skyrė pareiškėjui nuobaudą – perkėlimą 15 parų į kamerų tipo patalpas. Pareiškėjas minėtą nutarimą apskundė Kalėjimų departamentui, kuris 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 2S-7244 konstatavo, kad Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

19. Teismas nurodė, kad tiek pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą, tiek pagal BVK nuostatas sulaikytieji ir bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesys yra varžomas tam tikrais draudimais arba pareigomis. Bausmės vykdymo institucijos arba pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis, privalo laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo, tuo tarpu nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus, laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Nesilaikant numatytų reikalavimų asmenims gali būti taikoma atsakomybė.

20. Teismas, išanalizavęs BVK 112 straipsnio 4 dalį, Vidaus tvarko taisyklių 76 punktą bei šių taisyklių 18 priedą, nurodė, kad sąrašas yra baigtinis, sąraše nenumatytas mobiliojo ryšio telefonų ar SIM kortelių įsigijimas ir turėjimas nuteistiesiems. Teismas padarė išvadą, kad rastas mobilusis telefonas patenka į daiktų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems.

21. Teismas, išanalizavęs administracinėje byloje esančius įrodymus, sprendė, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti visapusiškai pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas buvo pagrįstai nubaustas už draudžiamo daikto laikymą laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje. Teismas akcentavo, kad įstatymu nustatyti draudimai nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietose turėti atitinkamus daiktus ir reikmenis yra adekvati teisinė priemonė užtikrinant galimų režimo pažeidimų prevenciją, sukuriant teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai. Taigi, byloje yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjui pagrįstai buvo inkriminuotas BVK 112 str. 4 d. ir Vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo reikalavimų pažeidimas. Teismas, atsižvelgęs į BVK 142 straipsnį padarė išvadą, kad pareiškėjui paskirta nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, leidžiančių kitaip vertinti jam skirtą nuobaudą. Teismas manė, kad nuobaudos rūšis ir dydis pareiškėjui parinkta tinkamai, jokių esminių procedūrinių pažeidimų teismas taip pat nenustatė. Ginčijami individualūs administraciniai aktai priimti kompetentingų pareigūnų, laikantis BVK reikalavimų, drausminė nuobauda parinkta tinkamai, pareiškėjo procesinės teisės pažeistos nebuvo, todėl ginčijamų administracinių aktų naikinti nėra pagrindo.

22. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog nėra teisės aktų nustatančių kratos atlikimo tvarką ir, kad jis nebuvo įspėtas dėl kratos atlikimo, kas pažeidė jo teises. Teismas nurodė, kad kratų ir apžiūrų atlikimo tvarką laisvės atėmimo vietose reglamentuoja Instrukcija. Teismas atkreipė dėmesį, kad Instrukcijoje nėra nustatyta, kad nuteistajam, kurio atžvilgiu atliekama krata, būtų pateikiamas atliekamos kratos teisinis pagrindas.

23. Teismas pažymėjo, kad kiti pareiškėjo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

III.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą ir panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimą Nr. 28-749(1) bei Kalėjimų departamento 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 2S-7244.

25. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendime yra iškraipoma pareiškėjo skundo esmė.26. Teismas nevertino pareiškėjo nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo, o tai vertintina kaip teismo šališkumas.

Teismas nepasisakė, kad kratos veiksmai buvo galimi, tik juos įstatyme nustačius tvarką ir ribas. Pareiškėjo teigimu, kaliniai gyvena ne teisinėje valstybėje, o represinėje valstybėje, kurioje pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės gali būti paneigiamos Kalėjimų departamento instrukcijomis. Be to, Instrukcija yra paneigiami Konstitucinio Teismo sprendimai, kadangi nuteistieji nėra supažindinami su teisės aktais, o tai išeina už protingumo ribų.

27. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą, jog prevencinio poveikio priemonės, kuriomis įsiterpiama į žmogaus teisės į privatų gyvenimą, gali būti skiriamos tik įstatyme nustatytais pagrindais.

28. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad Vilniaus PN atlikta krata buvo neteisėta, nes pareigūnai kratą darė be pirštinių, be to, krata buvo atliekama apie 22.50 val., kai vyko pasiruošimas miegui.

29. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 28-749(1) bei Kalėjimų departamento 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 2S-7244 pagrįstumo ir teisėtumo.

31. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas buvo pagrįstai nubaustas už draudžiamo daikto laikymą laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje, todėl teismas Vilniaus PN direktoriaus įsakymą bei Kalėjimų departamento sprendimą pripažino teisėtais ir pagrįstais.

32. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nepasisakydamas dėl Konstitucinio Teismo nutarimo, buvo šališkas, be to, tik įstatyme nustačius kratos tvarką, galima atlikti nuteistųjų atžvilgiu kratas.

33. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

34. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, todėl priėmė iš esmės teisingą sprendimą.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjas pagrįstai nubaustas už draudžiamo daikto laikymą laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje, todėl detaliau dėl pirmosios instancijos teismo atlikto aplinkybių vertinimo nepasisako ir argumentų dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo nekartoja.

36. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad įstatyme nėra įtvirtina teisė atlikti kratas nuteistųjų atžvilgiu. Pažymėtina, kad BVK 112 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog nuteistiesiems daromos kratos. Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad nuolatinę asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose,

priežiūrą atlieka šių įstaigų pareigūnai. Šių asmenų priežiūrai gali būti naudojamos techninės priemonės, daroma asmenų krata, tikrinami turimi daiktai, gaunami pašto bei perduodami siuntiniai ir smulkieji paketai. Pas asmenis jų laikymo tardymo izoliatoriuose metu rasti ir protokolu įforminti pinigai motyvuotu tardymo izoliatoriaus direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į šios įstaigos socialinės paramos suimtiesiems fondą. Socialinės paramos suimtiesiems fondo sudarymo ir jo lėšų naudojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Daiktai ir reikmenys, kurie nenumatyti tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, paimami ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka saugomi ar sunaikinami. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, BVK ir Suėmimo vykdymo įstatyme yra įtvirtinta, jog siekiant užtikrinti nuolatinę nuteistųjų priežiūrą gali būti atliekamos kratos. Aplinkybė, kad Instrukcijoje yra nustatyta detali kratų atlikimo tvarka, nepaneigia pataisos įstaigų pareigūnų teisės atlikti asmens kratos.

37. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su sprendimų atlikti kratą nesupažindimu ir teise į gynybą užtikrinimu, pastebi, kad nors Instrukcija nenustato tokios asmens teisės susipažinti su sprendimu dėl kratos atlikimo, vis dėlto pareiškėjui, atlikus kratą ir surašius protokolą, buvo suteikta teisė pateikti paaiškinimus, be to, pareiškėjas turėjo teisę apskųsti Vilniaus PN nutarimą dėl paskirtos nuobaudos ir šiomis teisėmis pareiškėjas pasinaudojo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju buvo užtikrinta pareiškėjo teisė į gynybą. Be to, viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos (BVK 183 straipsnio dalis). Taigi, pareiškėjas, manydamas, kad pataisos įstaigos pareigūnai neteisėtai atliko veiksmus kratos metu, juos galėjo skųsti BVK nustatyta tvarka.

38. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad Vilniaus PN atlikta krata buvo neteisėta, nes pareigūnai kratą darė be pirštinių, be to, krata buvo atliekama apie 22.50 val., kai vyko pasiruošimas miegui. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. kratos neteisėtumą sieja su pirštinių (ne)mūvėjimu ir kratos atlikimo laiku. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas sprendimų neteisėtumą siejo su tuo, kad nei viename ginčijamame akte nėra nurodyta kokiu teisiniu pagrindu ji buvo atlikta, be to, pareiškėjas nebuvo supažindintas su sprendimais dėl kratos atlikimo. Nė vienas iš minėtų papildomuose paaiškinimuose nurodytų argumentų ir reikalavimų nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo papildomuose paaiškinimuose nurodyti argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

39. Dėl teismo šališkumo pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla (t. y. teismas netenkino pareiškėjo skundo), tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjai byloje buvo šališki. Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

40. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų

kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1611-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02060-2017-2Procesinio sprendimo kategorija: 41.(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. M. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. M. B. skundą atsakovui Birštono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja G. M. B. (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Birštono savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (13.1)-SR-1165 „Dėl gyvenamosios vietos deklaravimo“, kuriuo atsisakyta deklaruoti pareiškėjos gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Birštono mieste; 2) įpareigoti Birštono savivaldybės administraciją priimti naują sprendimą dėl pareiškėjos gyvenamosios vietos deklaravimo (duomenys neskelbtini), Birštono mieste.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=612af2b0f5ae11e99681cd81dcdca52c

2. Pareiškėja paaiškino, kad atsakovas 2017 m. rugpjūčio 31 raštu atsisakė deklaruoti jos gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Birštone. Gyvenamąją vietą nuo 1999 metų pareiškėja yra deklaravusi neužbaigtos rekonstrukcijos ir netinkamame gyventi būste, (duomenys neskelbtini), Birštone. Nuo 1996 metų faktiškai pareiškėja gyveno (duomenys neskelbtini), nes sergančiai motinai buvo reikalinga nuolatinė slauga. Motinai mirus 1999 metais, pareiškėja ir toliau gyveno gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpose, kurios pagal testamentą motinos buvo paliktos pareiškėjai. Tai, jog pareiškėja faktiškai gyvena šiuo adresu patvirtina Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. el-2722-414/2017 atsakovo pateikti Socialinių reikalų komisijos 2014 m. lapkričio 27 d. ir 2015 m. lapkričio 25 d. posėdžių protokolai, prie skundo pateikti 2016 m. spalio 26 d. ir 2017 m. birželio 28 d. posėdžių protokolai. Tarp AB „Lietuvos dujos“ ir pareiškėjos 2003 m. spalio 21 d. buvo sudaryta gamtinių dujų pirkimo ir pardavimo sutartis, pagal kurią pareiškėjos naudojamos patalpos (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) šildymui teikiamos gamtinės dujos, o pareiškėja už jas laiku moka.

3. Pareiškėja nurodė, kad remdamasi Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi, pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 29 d. Birštono savivaldybės administracijai pateikė prašymą deklaruoti jos gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Birštone. Atsakovui taip pat pateikė dokumentus, kurie patvirtina pareiškėjos teisę gyventi šiame name: 2003 m. birželio 3 d. liudijimą dėl palikimo priėmimo, 1997 m. balandžio 18 d. testamentą, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Birštone, Kadastro duomenų bylos Nr. 322 rūsio ir pirmo aukšto planus. Atsakovas atsisakė patenkinti prašymą ir nurodė, kad pareiškėjos nuosavybės teisė į gyvenamąją patalpą neįregistruota Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke.

4. Pareiškėja paaiškino, kad su broliu vis dar derasi dėl gyvenamųjų patalpų dalies: tambūro 1-5, dalies koridoriaus 1-2 perleidimo pareiškėjos nuosavybėn. Siekdama išvengti papildomų išlaidų, nuosavybę savo vardu pareiškėja nori įregistruoti viešajame registre tik galutinai išsprendusi ginčą dėl paminėtų patalpų. Atsakovas neteisėtai reikalavo pateikti patalpos savininko sutikimą, nes neįvertino, kad pagal testamentą paveldėtos patalpos yra tik pareiškėjos nuosavybė, o ne bendroji dalinė jos ir jos brolio nuosavybė.

5. Atsakovas Birštono savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas paaiškino, kad asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo sąlygas ir tvarką, gyvenamosios vietos

deklaravimo duomenų pateikimą, apskaitą, tvarkymą ir naudojimą nustato Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas, taip pat ir Gyvenamosios vietos deklaravimo taisyklės, patvirtintos 2015 m. gruodžio 30 d. VĮ Registrų centro direktoriaus įsakymu Nr. V-294 (toliau – Taisyklės). Deklaravimo funkciją įgyvendina Birštono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius ir jis privalo vadovautis paminėtais teisės aktais.

7. Pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į Civilinės metrikacijos skyrių dėl jos gyvenamosios vietos deklaravimo (duomenys neskelbtini), Birštone. Pareiškėja taip pat pateikė testamentą, surašytą 1997 m. balandžio 18 d., kuriuo dalis gyvenamojo namo, esančio Birštone, (duomenys neskelbtini), yra aprašyta pareiškėjai, 2003 m. birželio 3 d. liudijimą dėl palikimo priėmimo bei kai kuriuos dokumentus iš kadastro duomenų bylos.

8. Vadovaudamiesi Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi bei Taisyklių 16 punktu, Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai patikrino duomenis VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke ir nustatė, kad pareiškėjos nuosavybės teisė į dalį gyvenamųjų patalpų, esančių Birštone, (duomenys neskelbtini), nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke. Dėl paminėtų priežasčių 2017 m. rugpjūčio 31 d. raštu buvo atsisakyta deklaruoti pareiškėjos gyvenamąją vietą Birštone, (duomenys neskelbtini). Pareiškėja tuo pačiu raštu buvo informuota apie galimybę deklaruoti gyvenamąją vietą jos norimu adresu tik tada, jeigu būtų pateiktas patalpos ar pastato savininko sutikimas, tačiau pareiškėja tuo nepasinaudojo. Pareiškėjos pateikti dokumentai negali būti vertinami kaip įrodymai, kad jos nuosavybės teisė į dalį gyvenamųjų patalpų yra įregistruota Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke. Šis sprendimas visiškai atitinka Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo imperatyvias nuostatas, kuriomis reglamentuojama, kad deklaravimo duomenys turi atitikti juos patvirtinančių dokumentų ir valstybės registrų duomenis.

II.

9. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.10. Teismas nustatė, kad pareiškėja savo gyvenamąją vietą teisės aktų nustatyta tvarka yra deklaravusi (duomenys

neskelbtini), Birštone. Pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į atsakovo Civilinės metrikacijos skyrių ir prašė jos gyvenamąją vietą deklaruoti (duomenys neskelbtini), Birštone. Pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjos motina V. M. mirė (duomenys neskelbtini). Po motinos mirties jos palikimą laiku priėmė pareiškėja – tai patvirtina notaro išduoto 2003 m. birželio 3 d. Liudijimo duomenys. Testamento turinio analizė patvirtina, kad po pareiškėjos mirties gyvenamasis namas atskiromis patalpomis nuosavybės teisėmis atiteko 2 savininkams: pareiškėjai ir jos broliui. VĮ Registrų centro duomenys patvirtina, kad šiuo metu gyvenamojo namo dalis patalpų registruota kaip pareiškėjos brolio asmeninė nuosavybė, o likusi dalis – mirusios pareiškėjos motinos vardu. Patalpos 1-2, 1-5, 1-13 nekilnojamojo turto registre įregistruotos tiek pareiškėjos brolio vardu, tiek ir jau mirusios pareiškėjos motinos vardu.

11. Teismas išanalizavo Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 9 straipsnio 3 dalį, 10 straipsnio 5 dalį. Teismui pateikti duomenys patvirtino, kad pareiškėja, priimdama palikimą po motinos mirties, paveldėjimo būdu įgijo nuosavybės teises į dalį gyvenamojo namo patalpų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 str. 2 p.). Be to, dalį patalpų ji faktiškai valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise su savo broliu (bendraturčiu). Tai patvirtina viešojo registro duomenų analizė. Šie duomenys duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėja turi teisę gyventi (naudotis) jai motinos testamentu paliktose patalpose. Viešojo registro duomenys taip pat patvirtina (šios aplinkybės pareiškėja neneigia), kad pareiškėja savo daiktinių teisių neišviešino teisės aktų nustatyta tvarka – neįregistravo VĮ registrų centro tvarkomame nekilnojamojo turto registre. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 9 str. 3 d. imperatyviai nustato, kad deklaravimo duomenys turi atitikti juos patvirtinančių dokumentų ir valstybės registrų duomenis. Teismas akcentavo Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 ir 17 straipsnius. Tai suponavo pagrindą teiginiui, kad gyvenamosios vietos deklaravimas – formalizuotas ir tikslus procesas, apimantis kelių valstybinių registrų sąveiką. Taigi, pareiškėjos atsakovui pateikti duomenys (testamentas ir t. t.) apie patalpų savininką (pareiškėją) visiškai neatitiko nekilnojamojo turto registro duomenų, taip pat atsakovui nebuvo pateiktas ir dalies patalpų, kurios pareiškėjai priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, bendraturčio (brolio) sutikimas.

12. Teismas pažymėjo, kad atsakovas yra viešojo administravimo subjektas ir savo veikloje jis privalo tiksliai vadovautis teisės aktų reikalavimais. Atsakovas gali veikti tik taip, kaip numato teisės aktai ir veiksmų laisvės jis neturi. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 9 str. 3 d., 10 str. 5 d. imperatyvai atsakovą įpareigoja deklaruoti pareiškėjos gyvenamąją vietą tik tada, kai jos nuosavybės teisės bus įregistruotos viešajame registre ir bus pateiktas dalies patalpų bendraturčio sutikimas.

13. Teismas nurodė, kad atsakovo priimtas ginčijamas sprendimas išsamus, paremtas faktiniais duomenimis ir teisės aktais, nurodyta apskundimo tvarka, todėl jis visiškai atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str., 8 str. reikalavimus ir naikinti jo nėra jokio pagrindo. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio pareiškėjos skundo reikalavimo – įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą dėl pareiškėjos gyvenamosios vietos deklaravimo (duomenys neskelbtini), Birštono mieste.

14. Likusieji pareiškėjos ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl teismas detaliau jų neanalizavo.

III.

15. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

16. Pareiškėjos nuomone, teismas neteisingai nurodė, kad patalpos 1-2, 1-5, 1-13 nekilnojamojo turto registre įregistruotos pareiškėjo brolio ir mirusios motinos vardu. Tai paneigia pateikti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai.

17. Nesant bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių patalpų neteisėtas savivaldybės ir teismo nurodymas pateikti dalies patalpų bendraturčio sutikimą.

18. Teismas neteisingai nurodo, kad Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalis ir 10 straipsnio 5 dalis įpareigoja gyvenamąją vietą deklaruoti tik tada, kai viešame registre bus įregistruota nuosavybės teisė ir bus pateiktas dalies patalpų bendraturčio sutikimas.

19. Teismas, atmesdamas skundą, pažeidė pareiškėjos teisę deklaruoti gyvenamąją vietą, kurioje teisėtai pareiškėja gyvena nuo 1996 m.

20. Atsakovas Birštono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.21. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsakovo atsiliepime į

skundą pirmosios instancijos teismui.22. Birštono savivaldybės administracija papildomai nurodo, kad neneigia pareiškėjos teisės gyventi jos paveldėtose

patalpose Birštone. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnis įtvirtina, kad gyvenamosios vietos deklaravimo tikslai yra rinkti ir kaupti duomenis apie asmenų gyvenamąją vietą, gerinti viešąjį administravimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad gyvenamosios vietos deklaravimas – formalizuotas ir tikslus procesas, apimantis kelių valstybinių registrų sąveiką.

23. Pareiškėja nei patikslintame skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, o pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovo sprendimo panaikinimo pagrindų.

Teisėjų kolegija


24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Birštono savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta deklaruoti pareiškėjos gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Birštono mieste, pagrįstumo ir teisėtumo.

25. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pagal nekilnojamojo turto registro duomenis gyvenamasis namas priklauso mirusiai pareiškėjos motinai ir pareiškėjos broliui, be to, pareiškėja nėra deklaravusi nekilnojamojo turto registre daiktinių teisių į paveldėtą turto dalį, nurodė, kad pareiškėjos atsakovui pateikti duomenys (testamentas ir t. t.) apie patalpų savininką (pareiškėją) visiškai neatitiko nekilnojamojo turto registro duomenų, taip pat atsakovui nebuvo pateiktas ir dalies patalpų, kurios pareiškėjai priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, bendraturčio (brolio) sutikimas. Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai atsisakė deklaruoti pareiškėjos gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Birštone.

26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Iš pareiškėjos apeliacinio skundo ir pareiškėjos prašymo atsakovui matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja iš esmės siekė deklaruoti gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Birštone kaip savininkė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos pateikti duomenys neatitiko valstybės registrų duomenų (pareiškėja nėra registruota kaip patalpų savininkė), alternatyviai pareiškėjos gyvenamoji vieta galėjo būti registruota, pareiškėjai pateikus patalpų savininko sutikimą.

28. Dėl pareiškėjos argumentų, jog gyvenamoji vieta gali būti deklaruojama, nesant viešame registre įregistruotos nuosavybės teisės ir nepateikus dalies patalpų bendraturčio sutikimo, teisėjų kolegija pažymi, kad Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (2015 m. birželio 30 d. redakcija Nr. XII-1919, galiojusi 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo priėmimo metu) 9 straipsnio 3 dalis nustato, kad deklaravimo duomenys turi atitikti juos patvirtinančių dokumentų ir valstybės registrų duomenis. Be to, deklaruojant gyvenamąją vietą, deklaravimo įstaigai turi būti pateikti duomenys apie patalpos ar pastato savininką (bendraturčius) (Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 9 punktas), taip pat patalpos ar pastato savininko (bendraturčių) arba jo įgalioto asmens parašu patvirtintas sutikimas, kad asmuo apsigyventų savininkui (bendraturčiams) priklausančioje patalpoje ar pastate, arba kitas dokumentas, patvirtinantis asmens teisę gyventi toje patalpoje ar pastate (Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalis). Taisyklių 15.8-15.10 punktai taip pat nustato, kad deklaruojant turi pateikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės ar kitokio teisėto valdymo, naudojimo ar disponavimo teisę į patalpą ar pastatą, kuriame asmuo gyvena (toliau – būstas arba gyvenamoji patalpa), taip pat atskirą gyvenamosios patalpos savininko arba bendraturčių ar jo (jų) įgalioto asmens sutikimą, kad asmuo apsigyventų savininkui (bendraturčiams) priklausančioje gyvenamojoje patalpoje, patvirtintą šių taisyklių 45 punkte nustatyta tvarka (išskyrus atvejus, kai gyvenamąją vietą deklaruoja gyvenamosios patalpos bendraturčiai), kai savininkas,

jo atstovas ar vienas iš bendraturčių neatvyksta į deklaravimo įstaigą.29. Sistemiškai įvertinus nurodytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad deklaruojami duomenys turi atitikti

valstybės registrų duomenis. Be to, tuo atveju, jeigu asmuo nėra patalpų savininkas, deklaruojant gyvenamąją vietą, turi būti pateiktas savininko sutikimas. Atsižvelgusi į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos pateikti duomenys neatitiko valstybės registruose esančių duomenų, be to, alternatyviai pareiškėja nepateikė patalpų dalies savininko sutikimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas pagrįstai atsisakė deklaruoti pareiškėjos gyvenamą vietą.

30. Iš pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų taip pat matyti, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes šiam ginčui išnagrinėti. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas susipažinęs su byloje esančiais įrodymais vertina, kad pirmosios instancijos teismas aukščiau paminėtų taisyklių laikėsi. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja, prašydama deklaruoti jos gyvenamą vietą (duomenys neskelbtini), Birštone, nėra deklaravusi nekilnojamojo turto registre savo daiktinių teisių, be kita ko, nepateikė ir patalpų savininko sutikimo. Atkreiptinas dėmesys, kad šių aplinkybių pareiškėja neginčijo ir teigė, kad nuosavybę savo vardu pareiškėja nori įregistruoti viešajame registre tik galutinai išsprendusi ginčą su broliu dėl dalies patalpų.

32. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas.

33. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos G. M. B. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. eA-1532-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03571-2017-9Procesinio sprendimo kategorija: 21.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas T. J. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – Valstybės saugumo departamentas) direktoriaus 2017 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. P-264 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo T. J.“ (toliau – Įsakymas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamu Įsakymu jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas dėl tariamai vykdomos komercinės veiklos ir jos nedeklaravimo privačių interesų deklaracijoje teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjo teigimu, nei Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – Interesų įstatymas), nei Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo (toliau – Žvalgybos įstatymas) nuostatų jis nepažeidė.

3. Pareiškėjas nesutiko, kad padarė Interesų įstatymo pažeidimą, nes jis nepasinaudojo jokia viešai neskelbiama informacija, taip pat savo tarnybine padėtimi (pareigomis) asmeninei naudai gauti, nes žemės sklypų dalių nuomos sutartims sudaryti pareiškėjui nebuvo reikalinga jokia viešai neskelbiama informacija, o sudarytos sutartys niekaip nesusijusios su pareiškėjo tarnyba. Be to, pareiškėjas negavo jokios asmeninės naudos. Pareiškėjas taip pat nesutiko, kad pažeidė Žvalgybos įstatymo nustatytų reikalavimų, nes žemės sklypų dalių nuomos sutartys faktiškai niekada nebuvo vykdomos. Pareiškėjas niekada neturėjo jokių ketinimų vykdyti ekonominę veiklą ir nesiėmė jokių veiksmų tokią veiklą vykdyti. Aplinkybė, kad buvo sudaryti sandoriai, kurie nebuvo vykdomi, dar nereiškia ekonominės veiklos siekimo. Pareiškėjas taip pat nesutiko su atsakovo nustatytomis aplinkybėmis, kad paveldėjo MB „Saulės Jonas“ ir yra jos steigėjas bei kad privalėjo deklaruoti sudarytas žemės sklypų dalių nuomos sutartis privačių interesų deklaracijoje, nes sandorių vertė neviršijo 3 000,00 Eur ribos. Sudaryti žemės sklypo dalių nuomos sandoriai neturėjo įtakos jo sprendimams, atliekant tarnybines pareigas.

4. Skundžiamas Įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytų reikalavimų, o paskirta nuobauda yra akivaizdžiai neproporcinga, nes atsakovas nevertino pareiškėjo asmeninių savybių ir jo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=70f638d0f5ae11e99681cd81dcdca52c

charakteristikos.5. Atsakovas Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas sudarė 6 atlygintino pobūdžio žemės sklypų dalių nuomos sandorius,

siekdamas gauti pajamų per tęstinį laikotarpį, t. y. per nuomos sutarčių galiojimo laikotarpį, kuris yra 20 metų. Atsiskaitymai tarp nuomininkų ir nuomotojų nebuvo vykdomi tik dėl to, kad Seime nebuvo priimti mažosioms bendrijoms naudingi elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių vystymą reglamentuojantys teisės aktų pakeitimai ir mažosios bendrijos nepradėjo vykdyti savo veiklos. Pareiškėjas pats aktyviai dalyvavo steigiant mažąsias bendrijas, kad jos plėtotų veiklą, susijusią su atsinaujinančių energijos šaltinių elektrines energetika. Faktą, kad pareiškėjas dalyvavo steigiant mažąsias bendrijas, patvirtino ir liudytojas, t. y. asmuo, kuris rūpinosi žemės sklypų dalių nuomos sutarčių sudarymu.

7. Pareiškėjo viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje pažeidimo faktą patvirtino Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (toliau – VTEK). Pareiškėjas, dirbdamas Valstybės saugumo departamente ir būdamas atsakingas už informacijos rinkimą energetikos srityje, 2012 m. spalio 31 d. kartu su A. J., A. D. ir G. D. sudarė 6 žemės sklypo dalių nuomos sutartis 20 metų terminui atlygintinai, t. y. už 400,00 Eur dydžio nuomos mokestį per kalendorinius metus, laikinai valdyti ir naudotis bei perdavė žemės sklypus elektrinių iš atsinaujinančių energijos šaltinių statybai (įrengimui) ir eksploatacijai, tačiau, sudaręs šiuos sandorius, pareiškėjas nepatikslino privačių interesų deklaracijos. Visos tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybės, kurios buvo nustatytos tarnybinio patikrinimo metu ir įtvirtintos tarnybinio patikrinimo išvadoje, yra žinomos pareiškėjui ir jis dar 2017 m. rugsėjo 11 d. susipažino su tarnybinio patikrinimo išvada. Skiriant tarnybinę nuobaudą, buvo įvertintos visos aplinkybės, susijusios su padarytu pažeidimu.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad 2017 m. liepos 19 d. pranešimu apie tarnybinį nusižengimą Nr. (07)-22-330 (toliau –

Pranešimas) pareiškėjas buvo informuotas, kad 2012 m. spalio 31 d. kartu su A. J., A. D. ir G. D. sudarė 6 žemės sklypo dalies nuomos sutartis ir 20 metų terminui atlygintinai, t. y. už 400 Eur dydžio nuomos mokestį per kalendorius metus, laikinai valdyti ir naudotis perdavė: MB „Saulės Jonas“ 6,54 ha bendro ploto žemės sklypo dalį (20 arų), MB „Giedrės energija“ 6,54 ha bendro ploto žemės sklypo dalį (20 arų), MB „Vakaro slėnis“ 6,54 ha bendro ploto žemės sklypo dalį (20 arų), MB „Saulėnauda“ 3,7 ha bendro ploto žemės sklypo dalį (20 arų), MB „Adelės Energija“ 3,7 ha bendro ploto žemės sklypo dalį (20 arų), MB „Jonėnų saulė“ 3,7 ha bendro ploto žemės sklypo dalį (20 arų) (toliau – ir mažosios bendrijos). Tokiu būdu pareiškėjas galimai pažeidė Žvalgybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytą žvalgybos pareigūnams taikomą draudimą – vykdyti ekonominę, ūkinę veiklą komercinę arba individualią veiklą. Su šiuo Pranešimu pareiškėjas supažindintas 2017 m. liepos 20 d. pasirašytinai. 2017 m. liepos 20 d., 2017 m. liepos 21 d., 2017 m. rugsėjo 4 d. ir 2017 m. rugsėjo 7 d. buvo gauti pareiškėjo paaiškinimai dėl Pranešime nurodytų aplinkybių.

10. Atlikus tarnybinį patikrinimą, 2017 m. rugsėjo 11 d. surašyta Tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 33-6S (toliau – Išvada), kurioje konstatuota, kad T. J. nuo 2000 m. iki 2015 m. Valstybės saugumo departamente dirbo pagal energetikos sritį, įskaitant ir atsinaujinančios energijos išteklių kryptį. 2012 m. dalyvavo steigiant mažąsias bendrijas, kurios gavo leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus. 2012 m. spalio 31 d. T. J., kartu su A. J., A. D. ir G. D. su šiomis bendrijomis sudarė 6 žemės sklypo dalies nuomos sutartis 20 metų terminui atlygintinai, t. y. pagal kiekvieną sutartį už 8 000,00 Eur. Taip pat konstatuota, jog T. J., sudaręs 6 žemės sklypo dalies nuomos sutartis, nepatikslino privačių interesų deklaracijos, nors tai atlikti jis privalėjo.

11. Atsakovas, vadovaudamasis Interesų įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, 2017 m. rugsėjo 14 d. raštu kreipėsi į VTEK, siekdamas, kad VTEK įvertintų Valstybės saugumo departamento Išvadoje užfiksuotus faktus. VTEK 2017 m. rugsėjo 20 d. raštu pripažino, kad Valstybės saugumo departamento 2017 m. rugsėjo 14 d. rašte pateiktas pareiškėjo veiksmų įvertinimas atitinka Interesų įstatymo nuostatas, taigi Valstybės saugumo departamento išvados, jog pareiškėjas pažeidė Interesų įstatymo nuostatas, yra pagrįstos.

12. Skundžiamu Įsakymu pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas už tai, kad pareiškėjas nesilaikė Interesų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktuose ir 7 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų ir Žvalgybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyto draudimo žvalgybos pareigūnams.

13. Teismas pabrėžė, kad, siekiant suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės

viešuosius interesus, suteikti viešiesiems interesams pirmenybę prieš privačius interesus ir tokiu būdu užtikrinti valstybinėje tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumą, Interesų statymo 3 straipsnyje yra įtvirtintos asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, bendrosios prievolės.

14. Teismas, išanalizavęs Interesų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad iš šių teisės normų matyti, kad jose asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, yra nustatytos šios elgesio taisyklės: draudimas naudotis savo pareigomis asmeninei naudai gauti; draudimas naudotis viešai neskelbiama tarnybine informacija ne tarnybinei veiklai ir pareiga per įstatyme numatytą terminą pasikeitus deklaruojančio asmens pateiktoje deklaracijoje nurodytiems duomenims, patikslinti deklaraciją. Iš šių teisės normų taip pat aiškiai matyti, kad jose įtvirtintos elgesio taisyklės asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, tampa privalomos ir turi būti vykdomos tais atvejais, kai atsiranda situacija, atitinkanti interesų konflikto, kylančio tarp privačių ir viešųjų interesų, kriterijus.

15. Teismas, atsižvelgęs į Žvalgybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, pabrėžė, kad šiuo atveju yra svarbu atsižvelgti į tai, ar pareiškėjas vykdė ekonominę veiklą, taip įvertinti pareiškėjo padėtį šiame procese ir galimą interesų konfliktą bei pareiškėjo veikimą Interesų įstatymo keliamų reikalavimų kontekste.

16. Byloje nustatyta, kad 2012 m. spalio 31 d. T. J. kartu su A. J., A. D. ir G. D. sudarė 6 žemės sklypo dalies nuomos sutartis 20 metų terminui atlygintinai, t. y. už 400,00 Eur dydžio nuomos mokestį per kalendorinius metus, laikinai valdyti ir naudotis bei perdavė žemės sklypus elektrinių iš atsinaujinančių energijos šaltinių statybai (įrengimui) ir eksploatacijai, t. y. MB „Saulės Jonas“ 6,54 ha bendro ploto žemės sklypo dalį (20 arų), MB „Giedrės energija“ 6,54 ha bendro ploto žemės sklypo dalį (20 arų), MB „Vakaro slėnis“ 6,54 ha bendro ploto žemės sklypo dalį (20 arų), MB „Saulėnauda“ 3,7 ha bendro ploto žemės sklypo dalį (20 arų), MB „Adelės Energija“ 3,7 ha bendro ploto žemės sklypo dalį (20 arų), MB „Jonėnų saulė“ 3,7 ha bendro ploto žemės sklypo dalį (20 arų). Tai patvirtina byloje esančios 2012 m. spalio 31 d. žemės sklypo dalies nuomos sutartys. Tarnybinio patikrinimo metu, apklausus patį pareiškėją ir kitus asmenis, nustatyta, kad pareiškėjas dalyvavo steigiant mažąsias bendrijas, kreipdamasis į T. Ž. dėl dokumentų sutvarkymo, sudarė 6 žemės sklypo dalies nuomos sutartis su mažosiomis bendrijomis, kurios yra atlygintinos ir pagal kurias mažosios bendrijos įsipareigojo per 20 metų sumokėti po 8 000,00 Eur. Kaip patvirtino visi tarnybinio patikrinimo metu apklausti asmenys, atsiskaitymai pagal 6 žemės sklypo dalies nuomos sutartis nebuvo vykdomi, nes nebuvo priimti mažųjų bendrijų veiklai naudingi teisės aktai ir bendrijos veiklos nevystė būtent dėl šios priežasties. Taigi tarnybinio patikrinimo metu įrodyta, kad sudarant minėtas sutartis buvo siekiama vystyti tokio pobūdžio elektros energijos gamybą ir jų ekonominį suinteresuotumą, o pareiškėjo veikla yra vertintina kaip ekonominė bei sudarytų 6 žemės sklypo dalių nuomos galutinis tikslas – gauti pajamas išgaunant elektros energiją ir ją parduodant. Nors pareiškėjas tvirtina, kad tokia atsakovo tarnybinio patikrinimo metu padaryta nepagrįsta išvada, tačiau šį pareiškėjo teiginį paneigia byloje esantys duomenys. Pareiškėjo teiginiai, kad sudarytos sutartys niekaip nesusijusios su jo tarnyba, niekada neturėjo jokių ketinimų vykdyti ekonominę veiklą ir nesiėmė jokių veiksmų tokią veiklą vykdyti, kad nepasinaudojo jokia viešai neskelbiama informacija, yra tik deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl niekaip nepaneigiantis tarnybinio patikrinimo metu padarytų išvadų ir nekeičiantis nagrinėjamos situacijos.

17. Teismas išanalizavo teismų praktiką dėl Interesų įstatymo taikymo.18. Teismas pabrėžė, kad vienas iš svarbiausių valstybės tarnautojų veiklos etikos principų yra nesavanaudiškumo

principas, reiškiantis, kad valstybės tarnautojas privalo vadovautis visuomenės interesais, naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą, tarnybinę informaciją tik visuomenės gerovei, atlikdamas tarnybines pareigas nesiekti naudos sau, savo šeimai, savo draugams. Šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo veiksmai, sudarant anksčiau paminėtus sandorius ir siekiant vykdyti veiklą bei ateityje gauti iš jos pajamų, yra suderinami su minėtu principu. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas, dirbdamas Valstybės saugumo departamente, jis rinko ir kaupė informaciją, susijusią su strateginę reikšmę turinčių elektros energijos ūkio objektų funkcionalumu. Atsižvelgiant į tai, atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas veikė asmeniniais tikslais ir pasinaudojo savo tarnybine padėtimi, sudarydamas anksčiau minėtus sandorius tuo metu, kai Valstybės saugumo departamente dirbo energetikos srityje, įskaitant ir atsinaujinančios energijos išteklių kryptį.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nevykdė pareigos deklaruoti sandorių, kaip tai numato Interesų įstatymo nuostatos ir Žvalgybos įstatymo 47 straipsnio 1 dalis. Teismas atmetė pareiškėjo teiginį, kad jis neprivalėjo to daryti, nes Interesų įstatyme yra numatyta pareiga per įstatyme numatytą terminą pasikeitus deklaruojančio asmens pateiktoje

deklaracijoje nurodytiems duomenims, patikslinti deklaraciją. Be to, VTEK 2017 m. rugsėjo 20 d. raštu pripažino, kad pareiškėjo veiksmų įvertinimas atitinka Interesų įstatymo nuostatas ir Valstybės saugumo departamento išvada, jog pareiškėjas pažeidė Interesų įstatymo nuostatas, yra pagrįsta. Teismas konstatavo, kad atsakovas pareiškėjo veiksmus pagrįstai įvertino kaip pažeidžiančius Interesų įstatymo ir Žvalgybos įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą.

20. Dėl pareiškėjo argumento, kad paskirta nuobauda yra akivaizdžiai neproporcinga, nes atsakovas nevertino visų aplinkybių, teismas pažymėjo, kad Išvadoje sprendžiant dėl pareiškėjui taikytinos tarnybinės nuobaudos atsižvelgta į tai, kad nenustatytos jokios tarnybinę atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Žvalgybos įstatymo 53 straipsnio 7 punktą žvalgybos pareigūnas iš tarnybos gali būti atleistas, kai jis pažeidžia šio įstatymo 40 straipsnyje nustatytus draudimus ar apribojimus. Taigi vertindamas šią teisės normą, teismas padarė išvadą, kad už tokį pažeidimą pareiškėjui atsakovas skyrė švelnesnę galimą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Tokia nuobauda pareiškėjui paskirta įvertinus pareiškėjo asmenybę, jo paskatinimus ir kitas aplinkybes. Teismas, įvertinęs aplinkybes, apibūdinančias pareiškėjo asmenybę ir jo tarnybinę veiklą, taip pat pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, padarė išvadą, kad pareiškėjui ginčijamu Įsakymu paskirta tarnybinė nuobauda yra ne per griežta. Paskirta nuobauda atitinka padarytą nusižengimą bei tarnybinės nuobaudos skyrimo tikslus.

21. Vertindamas pareiškėjo teiginį, kad skundžiamas Įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nustatytų reikalavimų, teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju skundžiamo Įsakymo motyvuojamoji dalis yra Išvada. Palyginęs Išvadoje aptartas faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo tarnybiniu nusižengimu, ir Išvadoje pareiškėjo nusižengimui inkriminuotas teisės aktų normas, įvertinęs bylos medžiagos visumą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo veikoje buvo jam inkriminuojamo tarnybinio nusižengimo sudėtis, todėl jis pagrįstai ir teisėtai buvo patrauktas tarnybinėn atsakomybėn. Kaip matyti iš Išvados, joje yra aiškiai nurodyta, kokiais veiksmais pasireiškė pareiškėjo neteisėtas elgesys, atskleista objektyvioji tarnybinio nusižengimo pusė (nurodyti pareiškėjo veiksmai, kuriais jis pažeidė atitinkamas teisės normas). Išvadoje tinkamai aptarta tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, t. y. atskleista subjektyvioji tarnybinio nusižengimo pusė. Pareiškėjas yra susipažinęs su teisės aktų reikalavimais ir žinojo, kaip privalo elgtis; objektyvių aplinkybių, trukdžiusių elgtis tinkamai, pareiškėjas nenurodė. Teismas, vertindamas tarnybinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjo veikoje yra tarnybinio nusižengimo sudėties požymiai, padaryta veika kvalifikuota teisingai.

22. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Interesų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktuose ir 7 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir Žvalgybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyto draudimo žvalgybos pareigūnams nuostatas.

III.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Įsakymą.

24. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas dalyvavo, steigiant mažąsias bendrijas, kurios planavo vykdyti su energetika susijusią veiklą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dalyvavo, steigiant bendrijas.

25. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo sudarytų žemės sklypų dalių nuomos sutarčių tikslas buvo gauti pajamas išgaunant elektros energiją ir ją parduodant. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų, jog nuomos sutartimi nebuvo ir negalėjo būti siekiama vykdyti kokią nors su energetika susijusią veiklą. Nuomos sutarčių tikslas gali būti tik nuomos mokesčio gavimas.

26. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų, jog sudarytos žemės sklypo dalių nuomos sutartys faktiškai nebuvo vykdomos, pareiškėjas šių sutarčių pagrindu jokių pajamų nėra gavęs. Vadovaujantis teismo logika, teismas pripažino, kad pareiškėjui nuobauda paskirta už ketinimą vykdyti žemės sklypo dalių nuomos sutartis.

27. Teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjas vykdė ekonominę veiklą, nepateikė jokių šią išvadą pagrindžiančių argumentų.

28. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų dėl Žvalgybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymo. Žvalgybos įstatymas nedraudžia sudaryti sandorių dėl pareigūnui priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto ir gauti iš šių sandorių pajamų. Pareiškėjo sudarytos sutartys savaime neprieštarauja Žvalgybos įstatymo nuostatoms.

29. Sprendime nėra pateikta paaiškinimų, kokiu būdu pareiškėjas pasinaudojo tarnybine padėtimi, kokią tarnybinę informaciją panaudojo sudarydamas nuomos sutartis.

30. Teismas nepagrįstai nurodė, kad tarnybinės nuobaudos pagrįstumą patvirtino VTEK, be to, teismas nevertino pareiškėjo argumentų, kad yra suėjęs senaties terminas pareiškėjo atžvilgiu.

31. Pareiškėjas taip pat prašo iškviesti ir teismo posėdyje apklausti liudytojus.32. Atsakovas Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.33. Aplinkybę, kad pareiškėjas dalyvavo, steigiant mažąsias bendrijas, patvirtino T. Ž.34. Pareiškėjo veikla, kuria jis dalyvavo 2012 m. steigiant mažąsias bendrijas, o vėliau sudarant sutartis su minėtomis

bendrijomis, buvo įvertina kaip ekonominė, kadangi pareiškėjas kartu su kitais asmenimis sudarydamas atlygintino pobūdžio sutartis, t. y. žemės sklypo dalių nuomos sutartimis siekė gauti pajamų. Šiuo atveju buvo sudarytos šešios žemės sklypo dalių nuomos sutartys, kurių skaičius negali būti laikytinas atsitiktinio pobūdžio žemės sklypų nuomos sutartimis.

35. Žemės sklypo dalių nuomos sutartys, kurias sudarė pareiškėjas, tarnybinio patikrinimo atlikimo metu buvo galiojančios. Pareiškėjas informaciją apie nutrauktas sutartis pateikė tik kartu su skundu pirmosios instancijos teismui.

36. Pareiškėjas, dirbdamas Valstybės saugumo departamente, rinko ir kaupė informaciją, susijusia su strateginę reikšmę turinčių elektros energijos ūkio subjektų funkcionalumu, įskaitant atsinaujinančios energijos išteklių kryptį, kuria pasinaudojo asmeniniais tikslais. Pareiškėjas, būdamas Valstybės saugumo departamento pareigūnu ir žinodamas teisės aktus, privalėjo vengti interesų konfliktų, nesinaudoti tarnyboje gauta informacija asmeninei naudai gauti, vengti veikimo ar neveikimo, kurie kenktų Valstybės saugumo departamento reputacijai. Pareiškėjas turėjo ir privalėjo numatyti, kad jo nedarbinė veikla, susijusi su žemės sklypų nuoma, gali sukelti interesų konfliktą. Aplinkybė, kad žiniasklaida iškėlė tokį faktą ir kad asmuo nėra deklaravęs savo interesų, parodė interesų konflikto kilimą pareiškėjui.

Teisėjų kolegija


IV.

37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės saugumo departamento direktoriaus 2017 m. rugsėjo 22 d. įsakymo Nr. P-264, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda pareiškėjui T. J., pagrįstumo ir teisėtumo.

38. Apeliantas prašo teismo posėdžio metu apklausti liudytojus T. Ž. ir G. S. Dėl šio prašymo teismas pažymi, kad apelianto nurodyti liudytojai jau yra apklausti tarnybinio patikrinimo metu (I t., b. l. 107-108, 112-116). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jie apklausti išsamiai, užfiksuoti ir užduodami klausimai bei pilni atsakymai. Prašyme nėra aiškiai suformuluota, kokius papildomus klausimus reiktų užduoti liudytojams, taip pat nėra nurodyta, kokias papildomas reikšmingas bylos nagrinėjimui aplinkybes galėtų paaiškinti pareiškėjo nurodyti asmenys. Taigi, poreikio dar kartą juos apklausti paminėtus asmenis nėra. Papildomas asmenų iškvietimas duoti paaiškinimus prieštarautų racionalaus proceso principui. Taip pat apeliantas prašo prijungti prie bylos 2018 m. vasario 8 d. teismo posėdžio ištraukos stenogramą. Esant byloje posėdžio įrašui, ištraukos stenograma yra perteklinė. Dėl to pareikšti prašymai netenkinami.

39. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

40. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas dalyvavo steigiant mažąsias bendrijas. Iš apeliacinio skundo argumentų šiuo klausimu matyti, kad apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų

vertinimu, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes šiam ginčui išnagrinėti. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas susipažinęs su byloje esančiais įrodymais vertina, kad pirmosios instancijos teismas aukščiau paminėtų taisyklių laikėsi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pritardamas pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui argumentų nekartoja.

41. Teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus daro išvadą, kad byloje įrodyta, kad pareiškėjas aktyviai dalyvavo steigiant mažąsias bendrijas tam, kad jos plėtotų veiklą, susijusią su atsinaujinančių energijos šaltinių elektrinių energetika. T. Ž., t. y. asmuo, kuris rūpinosi mažųjų bendrijų steigimu, žemės sklypų dalių nuomos sutarčių sudarymu, kuris yra ir vienos iš mažųjų bendrijų, išsinuomojusių iš pareiškėjo žemę, vadovas, patvirtino, kad patį planą pristatė pareiškėjas, kuris prašė padėti sutvarkyti mažųjų bendrijų steigimo dokumentus. Šiuos tiesioginius įrodymus patvirtina ir visuma kitų įrodymų esančių byloje, t. y. nuomos sutartys, kitų asmenų paaiškinimai, įrodantys glaudžius santykius tarp visų asmenų dalyvavusių sudarant sutartis bei steigiant mažąsias bendrijas. Sudarytos nuomos sutartys, vertinant visumą aplinkybių, nebuvo atsitiktinės. Pareiškėjo veikla, kuria jis dalyvavo steigiant mažąsias bendrijas, o vėliau ir sudarant 6 žemės sklypo dalių nuomos sutartis su mažosiomis bendrijomis, iš esmės yra grupės asmenų bendras privatus verslas, be jokios abejonės yra ekonominė veikla, nes pareiškėjas kartu su kitais asmenimis organizavo verslo struktūros tinklą, nuomos sutartis, visa ko galutinis tikslas buvo pateikti rinkai elektros energiją ir gauti pajamų.

42. Apelianto nurodyti įrodymai nėra pakankami paneigti aukščiau paminėtas aplinkybes. Apelianto teiginiai, kad žemės sklypus įsigijo neturėdamas ketinimų juose vykdyti veiklą, kad veikla, susijusi su saulės energetika, žemės sklypuose niekada nebuvo vykdoma, faktiškai žemė nebuvo nuomojama, nuomininkai ja nesinaudojo, nepaneigia fakto, kad sutarčių sudarymo metu jis dalyvavo steigiant mažąsias bendrijas, siekė gauti pajamų per ilgą tęstinį laikotarpį. Tai, kad apeliantas negauna ir negavo iš nuomos sutarčių pajamų, nepanaikina galimybės jam teisės aktų nustatyta tvarka pareikalauti iš nuomininkų nuomos mokesčio. Apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įtvirtinta 2013 m. birželio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-822-1356/2013, yra priimta kitų faktinių aplinkybių kontekste ir šiai bylai neaktuali. Taigi, apeliantas neabejotinai pažeidė Žvalgybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytą žvalgybos pareigūnams taikomą draudimą vykdyti ekonominę, ūkinę komercinę arba individualią veiklą. Vien tai sudaro pagrindą skirti nuobaudą pareiškėjui.

43. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas nesutinka su teismo konstatuotais Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimais. Teismas sutinka su apeliantu, kad VTEK realaus tyrimo neatliko ir jos nuomonė neturi reikšmingos įrodomosios reikšmės byloje. Dėl kitų apelianto argumentų teismas pažymi, kad Interesų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktuose punkte numatyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti ir nesinaudoti viešai neskelbiama tarnybine informacija ne tarnybinei veiklai. Jeigu atsirado naujų šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje išvardytų duomenų ar pasikeitė pateiktoje deklaracijoje nurodyti duomenys, deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją patikslinti per 30 kalendorinių dienų nuo duomenų pasikeitimo ar naujų duomenų atsiradimo dienos (7 straipsnio 1 dalis).

44. Apeliantas teigia, kad jis nuomos sutartis sudarė kartu su kitais asmenimis, tai sudarytų sandorių vertė neviršija įstatymu įtvirtintos 3 000 Eur ribos jo atžvilgiu, dėl to jis neturėjo pareigos šiuos sandorius deklaruoti. Teismas atmeta šiuos paaiškinimus. Ginčo nuomos sutarčių objektas yra vientisas, sutartys gali būti tęsiamos neribotai, jokia konkreti pareiškėjui tenkanti suma sutartyse nėra įtvirtinta. Todėl teismui nebuvo jokio pagrindo dirbtinai skaidyti bendrą sutarties sumą bandant apskaičiuoti galbūt pareiškėjui tenkančią dalį.

45. Aplinkybės, ar apeliantas pasinaudojo pareigomis asmeninei naudai gauti ir naudojosi viešai neskelbiama tarnybine informacija ne tarnybinei veiklai yra įrodinėjimo dalykas šioje byloje. Galutines išvadas teismas daro atsižvelgdamas į bendras įrodinėjimo taisykles nurodytas šios nutarties 40 p. Apeliantas apeliaciniame skunde ignoruoja visumą įrodymų ir aplinkybių esančių byloje, analizuoja byloje esančius įrodymus jų nesiedamas vienų su kitais. Tokį požiūrį teismas atmeta. Teismo nuomone, byloje įrodyta, kad apeliantas ilgą laiką buvo atsakingas už informacijos rinkimą ir kaupimą energetikos srityje, susijusią su elektros energijos ūkio objektų funkcionavimu, ūkinės-finansinės veiklos patikimumu. Pareiškėjas turėjo tarnybinių žinių energetikos srityje, įskaitant ir atsinaujinančios energijos išteklių sritį. Byloje įrodyta, kad pareiškėjo aktyvūs veiksmai dalyvaujant steigiant mažąsias bendrijas tam, kad jos plėtotų veiklą, susijusią su atsinaujinančių energijos šaltinių elektrinių energetika, 6 žemės sklypo dalių nuomos sutarčių organizavimas bei žemės sklypų perdavimas elektrinių iš atsinaujinančių energijos šaltinių statybai (įrengimui) ir eksploatacijai buvo sąlygotas jo turimų specialiųjų tarnybinių žinių energetikos srityje ir asmeninių interesų.

46. Apeliantas apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A-492– 607-13, tačiau apelianto nurodytos ir šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa, todėl nėra pagrindo vadovautis joje pateiktais išaiškinimais. Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytų išvadų, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

47. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo T. J. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.



RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. A-843-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01378-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.3.2; 22.2(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7e5253b0f5ae11e99681cd81dcdca52c




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovams Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. KP-55 pareiškėjo 2016 metų tarnybinę veiklą įvertinti gerai (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Komisiją įvertinti pareiškėjo 2016 metų tarnybinę veiklą labai gerai; 3) priteisti pareiškėjui iš Departamento 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Pareiškėjas 2016 metais įgyvendino jam keliamus tarnybinės veiklos uždavinius, vertinimo rodikliai buvo geri, tarnybinių nusižengimų neturėjo, o tiesioginio vadovo buvo įvertintas labai gerai. Nepaisant to, 2017 m. kovo 29 d. atliekant pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimą už 2016 metų laikotarpį, Komisija posėdžio metu neatsižvelgė nei į pareiškėjo puikius rezultatus, nei į tiesioginio vadovo vertinimą, o priėmė Sprendimą pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertinti gerai. Toks Komisijos Sprendimas yra neteisėtas, neteisingas ir nepagrįstas, nes pokalbio su Komisijos nariais metu pareiškėjui buvo užduodami klausimai, susiję ne su jo tarnybine veikla, o su 2015 metais pareiškėjui paskirta nuobauda, kurią pareiškėjas yra apskundęs teismui.

1.2. Komisija tarnybinį vertinimą atliko neobjektyviai. Pareiškėjo atveju vertinimo procedūros buvo laikomasi tik iš dalies, nes pareiškėjas pakartotinai (kaip ir 2016 metų neeilinio tarnybinės veiklos vertinimo metu) buvo klausiamas dėl apskųstos tarnybinės nuobaudos, teismo proceso dėl minėtos nuobaudos, posėdžio metu taip pat buvo apeliuojama į pareiškėjo nelojalumą įstaigai. Nėra pagrindo pareiškėją bausti už 2015 metais galbūt padarytą tarnybinį nusižengimą, dėl kurio vis dar vyksta ginčas teisme.

1.3. Pareiškėjo tarnybinę veiklą antrą kartą įvertinus tik gerai, nepakeičiant pareiškėjo teisinės padėties lyginant su kitais pareigūnais, kuriems tiek po 2016 metais vykusių neeilinių tarnybinės veiklos vertinimų, tiek po 2017 metais vykusių eilinių tarnybinės veiklos vertinimų buvo padidintas darbo užmokestis, pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas.

1.4. Pareiškėjas vienintelis yra išskiriamas iš kitų pareigūnų, antrą kartą iš eilės patiria nesaugumo, nepasitikėjimo ir pažeminimo kitų kolegų atžvilgiu jausmą. Tokia nepakantumo atmosfera pareiškėjo atžvilgiu jau yra antrus metus. Departamento administracijos atstovų priešiškumas pareiškėjui kelia įtampą, lemiančią neigiamą poveikį – pareiškėjas patiria didelių nepatogumų darbe, išgyvena dėl to. Dėl šių priežasčių pareiškėjas yra patyręs neturtinę žalą, kurią vertina 500 Eur.

2. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir atsakovas Departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Komisija su pareiškėju aptarė pareiškėjo tiesioginio vadovo surašytą 2017 m. vasario 28 d. tarnybinės veiklos

vertinimo išvadą Nr. AKV-276, 2017 metų tarnybinės veiklos užduotis. Komisija taip pat pareiškėjui uždavinėjo klausimus, siekdama įvertinti pareiškėjo tinkamumą einamoms pareigoms ir kvalifikaciją pagal tokius vertinimo kriterijus kaip bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai, atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, atsakingumas, lojalumas tarnybai ir kt. Nagrinėjamu atveju Komisijai nepakako pagrindo vertinti pareiškėjo veiklą labai gerai.

2.2. Komisija, vertindama pareiškėjo tarnybinę veiklą, laikėsi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Statutas) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 1V-13 patvirtintose Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklėse (įsakymas neteko galio nuo 2019 m. liepos 24 d.) (toliau – ir Taisyklės) nustatytos vertinimo ir sprendimų priėmimo procedūros, nepiktnaudžiavo jai suteikta diskrecijos teise, nepažeidė nediskriminavimo, lygiateisiškumo, skaidrumo ir kitų principų bei tinkamai atliko minėtos išvados, kurią surašė pareiškėjo tiesioginis vadovas, pagrįstumo patikrinimo funkciją.

2.3. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju ginčija jam tiesioginių teisinių pasekmių nesukeliantį Sprendimą (Komisijos posėdžio protokolą), kuris yra tik tarpinis aktas tarnybinės veiklos vertinimo procedūroje ir juo nėra įformintas baigiamasis (galutinis) Komisijos sprendimas.

2.4. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų daryti pakankamai pagrįstą išvadą, kad Komisija, įgyvendindama jai suteiktą teisę vertinti pareiškėjo tarnybinę veiklą ir įvertinusi jį gerai, piktnaudžiavo, pažeidė nustatytus vertinimo kriterijus ar lygiateisiškumo principą. Komisija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir neturtinės žalos jam nepadarė.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – panaikino Komisijos 2017 m. kovo 29 d. išvadą Nr. AKV-599 (toliau – ir Išvada) ir įpareigojo Komisiją įvertinti pareiškėjo 2016 metų tarnybinę veiklą iš naujo; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas pažymėjo, kad nustatant nagrinėjamo reikalavimo ribas yra aktuali Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 2 dalis, kuris numato, jog administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo reikalavimo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Pareiškėjas vienu iš skundo reikalavimų prašo panaikinti Komisijos Sprendimą pareiškėjo 2016 metų tarnybinę veiklą įvertinti gerai. Iš skundo turinio ir pareiškėjo teismo posėdžio metu išdėstytos pozicijos matyti, kad pareiškėjas nesutinka su Komisijos 2017 m. kovo 29 d. posėdyje priimtu Sprendimu pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertinti gerai, kuris yra užfiksuotas Išvadoje. Taigi nors pareiškėjas nagrinėjamos bylos atveju neformuluoja konkretaus reikalavimo panaikinti Komisijos Išvadą, teismo nuomone, šiuo atveju yra pagrindas peržengti pareikšto skundo reikalavimo ribas, įvertinant Komisijos Išvados, kuriame užfiksuotas pareiškėjo ginčijamas Komisijos 2017 m. kovo 29 d. posėdyje priimtas Sprendimas pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertinti gerai, teisėtumą ir pagrįstumą.

5. Teismas nurodė, kad ginčijamas Komisijos Sprendimas pareiškėjui teisinių padarinių nesukuria ir jo teisių ar pareigų apimties nekeičia. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, išvada, kad skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia (nebesukelia) asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą. Taigi pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Komisijos Sprendimą netenkintinas.

6. Teismas pabrėžė, kad nei iš 2017 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. KP-55, nei Komisijos Išvados turinio nėra matyti, kokiais kriterijais remiantis Komisija nustatė pareiškėjo tarnybinės veiklos trūkumus ir nesutiko su pareiškėjo tiesioginio vadovo pozicija pareiškėjo tarnybinę veiklą vertinti labai gerai. Teismo posėdžio metu nei vienas iš liudytojų taip pat nenurodė konkrečių kriterijų, kuriais remiantis darytina išvada, kad pareiškėjo tiesioginio vadovo įvertinimas yra netinkamas, ar priežasčių, jog toks įvertinimas priimtas pažeidžiant Taisyklių nuostatas. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas įvykdė visas jam 2016 metais keltas užduotis, Komisijos nariai patvirtino, kad su šia aplinkybe sutinka.

7. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jų nepateikė nei atsakovas, nei teismo posėdyje dalyvavę liudytojai, kokius konkrečius rodiklius pareiškėjas turėjo viršyti, kad jo tarnybinė veikla būtų įvertinta labai gerai. Reikalavimo viršyti nustatytus užduočių rodiklius, siekiant būti įvertintam aukščiausiu įvertinimu, nenustato ir Taisyklių 5 priede (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. vasario 15 d.) išdėstyti pareigūno tarnybinės veiklos vertinimo kriterijai. Todėl ši aplinkybė (nustatytų užduočių rodiklių neviršijimas) nėra pagrindas nesutikti su pareiškėjo tiesioginio vadovo įvertinimu. Teismas

atkreipė dėmesį, kad Komisija 2017 m. kovo 29 d. posėdžio metu 2016 metais pareiškėjui iškeltų užduočių rodiklių apskritai neaptarė, pastabų dėl šių rodiklių netinkamo ar nepakankamo įvykdymo pareiškėjui neturėjo. Nors atsakovas teigė, kad Komisijos sprendimas pareiškėjo veiklą įvertinti gerai įformintas užpildžius atitinkamą formą, kurioje nenumatyta nurodyti sprendimo priėmimo motyvų, tačiau ši aplinkybė nepaneigia Komisijos pareigos atlikti objektyvų, nešališką ir visapusišką tarnybines pareigas einančio asmens vertinimą ir tokio vertinimo pagrindu priimti galutinį sprendimą. Nagrinėjamos bylos atveju, įvertinus rašytinę bylos medžiagą ir pateiktus garso įrašus, matyti, kad Komisija neatliko visapusiško pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo, neanalizavo pareiškėjo 2016 metais įvykdytų užduočių.

8. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamos bylos atveju Komisijos Išvada yra nepagrįsta, nes vertinant pareiškėjo tarnybinę veiklą Komisija nesilaikė Taisyklių 133 punkte (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. vasario 15 d.) nustatytų reikalavimų. Iš byloje esančios medžiagos ir Komisijos posėdžio garso įrašo duomenų matyti, kad Komisija, vertindama pareiškėjo tarnybinę veiklą, neanalizavo pareiškėjo pasiektų tarnybinės veiklos rezultatų vykdant nustatytas užduotis, tačiau, kaip Komisijos nariai nurodė teismo posėdžio metu, šiuo pagrindu priėmė sprendimą pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertinti gerai. Komisijos Išvada priimta netinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikintina kaip nemotyvuota ir nepagrįsta.

9. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jo patirtą neturtinę žalą ir šios žalos dydį, o tik abstrakčiai nurodė patirtus nepatogumus. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad pareiškėjas patirtos neturtinės žalos neįrodė. Todėl teismas pareiškėjo reikalavimo dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo netenkino.

III.

10. Atsakovas Departamentas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

10.1. Teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai neišsiaiškino bei neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, taip pažeisdamas ABTĮ nuostatas.

10.2. Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad vertindama pareiškėją Komisija nesilaikė Taisyklių 133 punkte nustatytų reikalavimų, nes tokia teismo išvada padaryta akivaizdžiai neanalizuojant byloje surinktų įrodymų, atsakovo ir Komisijos narių pateiktų argumentų.

10.3. Teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad Komisijos 2017 m. balandžio 3 d. protokolas Nr. KP-55 ir Komisijos Išvada surašyti užpildžius atitinkamas nustatytas formas, kuriose nėra nuorodų dėl būtinumo pateikti išsamius argumentus dėl vienokio ar kitokio pareigūno tarnybinės veiklos vertinimo. Išvada yra bendro pobūdžio tarnybinę veiklą pagal nustatytus kriterijus apibūdinantis dokumentas, kuriame neturi būti nurodyti konkretūs valstybės tarnautojo pažeidimai ir netinkamo elgesio faktai, sprendimo priėmimo motyvai.

10.4. Pareigūno tarnybinės veiklos vertinimo metu išsamūs argumentai dėl vienokio ar kitokio pareigūno tarnybinės veiklos vertinimo (pareigūno tinkamumas einamoms pareigoms, kvalifikacija, pasiektų tarnybinės veiklos rezultatų vykdant nustatytas užduotis įvertinimas balais) nurodomi pareigūno tarnybinės veiklos įvertinimo etape Komisijos nariams įvertinus visumą aplinkybių. Nei Statute, nei Taisyklėse nėra numatyta Komisijos pareiga pareigūno tarnybinės veiklos įvertinimo etapo fiksuoti Komisijos posėdžio protokole ir išvadoje (išvadoje fiksuojamas tik bendras Komisijos įvertinimas). Minėti teisės aktai nenumato pareigos pareigūno tarnybinės veiklos įvertinimo fiksuoti skaitmeniniame garso įraše, nes Taisyklių 156 punktas (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. vasario 15 d.) numato, kad pareigūno tarnybinės veiklos nagrinėjimo eigai fiksuoti daromas skaitmeninis garso įrašas, t. y. skaitmeniniame garso įraše fiksuojamas tik pareigūno tarnybinės veiklos nagrinėjimas, kuris susideda iš pokalbio su pareigūnu ir tiesioginio vadovo vertinimo išvados nagrinėjimo.

10.5. Nepagrįstas teismo argumentas, kad byloje nėra duomenų, jų nepateikė nei atsakovas, nei teismo posėdyje dalyvavę liudytojai, kokius konkrečius rodiklius pareiškėjas turėjo viršyti. Tam, kad pareigūno pasiekti tarnybinės veiklos rezultatai vykdant nustatytas užduotis būtų įvertinti 4 balais, būtina sąlyga – pareigūnas įvykdė užduotis ir viršijo kai kuriuos sutartus vertinimo rodiklius.

10.6. Komisija nesutiko su pareiškėjo tiesioginio vadovo pasiektų tarnybinės veiklos rezultatų vykdant nustatytas užduotis įvertinimu 4 balais, nes pareiškėjas neviršijo nustatytų užduočių vertinimo rodiklių (pareiškėjas tik įvykdė užduotis pagal sutartus vertinimo rodiklius, tačiau jų neviršijo).

10.7. Vilniaus apygardos administracinis teismas rezoliucine sprendimo dalimi panaikino Komisijos 2017 m. kovo 29 d. išvadą Nr. AKV-559. Komisijos 2017 m. kovo 29 d. išvada Nr. AKV-559 buvo įvertinta kito Departamento pareigūno tarnybinė veikla. Pareiškėjo tarnybinė veikla buvo įvertinta Komisijos 2017 m. kovo 29 d. išvada Nr. AKV-599.

11. Pareiškėjas atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad:

11.1. Nagrinėjamu atveju yra neaišku, kokie pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo rezultatai nebuvo viršyti, su kokiais rezultatais lyginant ir kokiu būdu Komisija priėjo tokios išvados.

11.2. Pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimas negali būti grindžiamas gandų, nuomonių pagrindu, nes pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo procedūra yra reglamentuota teisės aktais, turi būti objektyvi, skaidri ir nešališka. Komisijos nariai nenurodė nei vienos aplinkybės, kuri patvirtintų, kad pareiškėjo bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai bei lojalumas tarnybai neatitiktų aukščiausio įvertinimo. Jokių kitų Taisyklių Nr. 5 priede nurodytų pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijų, pagal kuriuos pareiškėjo tarnybinė veikla būtų įvertinta prasčiau nei buvo įvertinta pareiškėjo tiesioginio vadovo, nei atsakovas, nei Komisijos nariai nenurodė ir nepateikė teismui.

11.3. Nors tiek atsakovo apeliaciniame skunde, tiek teismo posėdžio metu buvo ne kartą akcentuojama, kad Komisija įvertina visumą aplinkybių pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo procedūros metu, tačiau toks argumentas negali būti įvertintas kaip pagrįstas, nes kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėjant tarnybinės veiklos vertinimo rezultatus visuma aplinkybių privalo būti išskaidyta į konkrečius vertinimo rezultatus pagal Taisyklių Nr. 5 priedo nuostatas, motyvuotai pagrįsta ir patvirtinta ar paneigta, nes priešingu atveju vertinamas pareigūnas apskritai netektų objektyvių galimybių ginčyti jo tarnybinės veiklos įvertinimą ir gauti konkrečius atsakymus, dėl kokių priežasčių jo tarnybinė veikla yra įvertinama vienaip ar kitaip ir kokių konkrečių rezultatų jis turėtų pasiekti ateinančiais metais, siekiant, kad jo tarnybinė veikla būtų įvertinta geriau.

11.4. Pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo Komisijoje metu nustatytos procedūros buvo laikomasi tik iš dalies, nes pareiškėjas pakartotinai (kaip ir 2016 metų neeilinio tarnybinės veiklos vertinimo metu) buvo klausiamas dėl jam paskirtos ir jo apskųstos tarnybinės nuobaudos, buvo apeliuojama į pareiškėjo nelojalumą Departamentui nepateikiant jokių tai pagrindžiančių faktų, o tik nepagrįstas prielaidas.

11.5. Teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija


IV.

12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos sprendimo pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertinti gerai, o ne labai gerai, teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

13. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino pareiškėjo skundą iš dalies – panaikino Komisijos 2017 m. kovo 29 d. išvadą Nr. AKV-599 (teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje padaryta rašymo apsirikimo klaida, t. y. nurodytas neteisingas Komisijos Išvados numeris) įvertinti pareiškėjo 2016 metų tarnybinę veiklą gerai.

14. Atsakovas Departamentas, nesutikdamas su minėtu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors atsakovas apeliaciniame skunde ir prašo panaikinti visą skundžiamą teismo sprendimą, tačiau iš apeliacinio skundo turinio yra akivaizdu, kad Departamentas ginčija tik tą teismo sprendimo dalį, kurią pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies.

15. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ

140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Atsižvelgiant, kad atsakovas teismo sprendimo dalies, kuria dalis pareiškėjo skundo netenkinta (pvz., dėl neturtinės žalos atlyginimo nepriteisimo), nekvestionuoja, o pareiškėjas apeliacinio skundo šioje byloje nepateikė, konstatuotina, kad šios bylos apeliacinio proceso stadijoje ginčas kyla tik dėl skundžiamo teismo sprendimo dalies, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Taigi ginčas šios bylos apeliacinio proceso stadijoje kyla tik dėl to, ar pirmosios instancijos turėjo pagrindą panaikinti Komisijos Išvadą, kuria pareiškėjo 2016 metų tarnybinė veikla, priešingai nei jo tiesioginio vadovo, buvo įvertinta gerai, o ne labai gerai, ir įpareigoti Komisiją įvertinti pareiškėjo 2016 metų tarnybinę veiklą iš naujo.

17. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo tikslas – kasmet visapusiškai ir objektyviai įvertinti pareigūnų kvalifikaciją, tarnybinės veiklos rezultatus ir tinkamumą einamoms ar aukštesnėms pareigoms. Tiesioginis vadovas, įvertinęs pareigūno tarnybinę veiklą labai gerai, vertinimo komisijai teikia vertinimo išvadą su vienu iš šio straipsnio 15 dalyje nurodytų siūlymų (Statuto 25 str. 9 d.). Vertinimo komisija pareigūno tarnybinę veiklą gali įvertinti: 1) labai gerai; 2) gerai; 3) patenkinamai; 4) nepatenkinamai (Statuto 25 str. 14 d.).

18. Minėtą Statuto 25 straipsnyje nustatyta tarnybinės veiklos vertinimo procedūra išsamiau detalizuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 1V-13 patvirtintos Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklės (įsakymo redakcija galiojusi iki 2019 m. vasario 15 d.). Taisyklių 133 punkte nustatyta, kad, pareigūno tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo metu nagrinėdama pareigūno tarnybinę veiklą, vertinimo komisija vertina pareigūno tinkamumą einamoms pareigoms, jo kvalifikaciją ir pasiektus tarnybinės veiklos rezultatus vykdant nustatytas užduotis. Pasibaigus pareigūno tarnybinės veiklos nagrinėjimui, vertinimo komisijos nariai aptaria būsimąjį pareigūno tarnybinės veiklos įvertinimą (Taisyklių 136 p.). Pagal Taisyklių 156 punktą vertinimo komisijos posėdis protokoluojamas. Pareigūno tarnybinės veiklos nagrinėjimo eigai fiksuoti daromas skaitmeninis garso įrašas, kuris perkeliamas į kompiuterinę laikmeną. Skaitmeninis garso įrašas pridedamas prie vertinimo komisijos posėdžio protokolo (9 priedas) ir saugomas įstaigoje, kurios vertinimo komisija įvertino pareigūno tarnybinę veiklą.

19. Tiek Statuto 25 straipsnyje, tiek Taisyklėse įtvirtintos procedūros ABTĮ taikymo prasme laikytinos pagrindinėmis taisyklėmis, kurios turi užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo, kuriuo įvertinama vidaus tarnybos sistemos pareigūno tarnybinė veiklą, pagrįstumą. Šių procedūrų nesilaikymas gali būti pagrindu pripažinti administravimo subjekto priimtą sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

20. Nors pritartina atsakovo Departamento pozicijai, kad Komisijos Išvadoje neprivalo būti nurodyti išsamūs argumentai, kodėl pareiškėjo tarnybinė veikla įvertinta gerai, o ne labai gerai, tačiau tai nepaneigia atsakovo pareigos atskleisti Komisijos Išvados priėmimo motyvus, t. y., kitaip tariant, pagrįsti Išvados, o kartu ir visos pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo procedūros teisėtumą (pagrįstumą).

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, kad Komisijos Išvada neprivalo būti detaliai motyvuota, vienas iš pagrindinių įrodymų, turinčių atskleisti Išvados motyvaciją, yra skaitmeninis Komisijos posėdžio garso įrašas (Taisyklių 156 p.), kuriame, priešingai nei teigia atsakovas, turi būti įrašytas visas Komisijos posėdžio garso įrašas, t. y. ne tik pareigūno tarnybinės veiklos nagrinėjimas, kuris susideda iš pokalbio su pareigūnu ir tiesioginio vadovo išvados nagrinėjimo, bet ir Komisijos posėdžio stadija, kurios metu Komisijos nariai aptaria pareigūno tarnybinės veiklos vertinimą ir nutaria pareigūno tarnybinę veiklą įvertinti vienu iš įstatyme numatytų būdų.

22. Byloje pateiktame Komisijos posėdžio garso įraše įrašyta tik dalis Komisijos posėdžio, iš šio įrašo negalima nustatyti, kokie buvo konkretūs Komisijos narių motyvai pareiškėjo 2016 metų tarnybinę veiklą įvertinti gerai, o ne labai gerai. Komisijos narių, apklaustų kaip liudytojų, parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, taip pat yra gana abstraktūs, ne itin nuoseklūs, dėl to nepakankami pagrįsti išvadai, kad Komisija atliko visapusišką ir objektyvų pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimą ir tuo pagrindu priėmė teisėtą ir pagrįstą Išvadą.

23. Dėl Komisijos narių duotų parodymų pirmosios instancijos teisme, be kita ko, pažymėtina, kad pareiškėjui skirtos tarnybinės nuobaudos ankstesniais nei 2016 metais vertinimas negalėjo būti Komisijos vertinimo dalyku vertinant pareiškėjo 2016 metų tarnybinę veiklą. Tai, kad pareiškėjas minėtą skirtą tarnybinę nuobaudą buvo apskundęs teismui, manydamas, kad jokio pažeidimo nepadarė, ir tai pripažindamas Komisijos posėdyje, nenustačius, kad pareiškėjas toliau būtų daręs tarnybinius pažeidimus, negali būti pagrindu pareiškėją vertinti kaip neatsakingą ar nelojalų tarnybai 2016

metais. Liudytojai teisme taip pat nepateikė jokių pagrįstu argumentų, kad pareiškėjo bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai, atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, būtų netinkami. Dėl atsakovo ir liudytojų (Komisijos narių) nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas neviršijo nustatytų užduočių rodiklių, pritartina pirmosios instancijos teismui, kad reikalavimo viršyti nustatytus užduočių rodiklius, siekiant būti įvertintam aukščiausiu įvertinimu, Taisyklės nenustatė. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Taisyklių 117 punkte nustatyta, jog bendras pareigūno tarnybinės veiklos įvertinimas (labai gerai, gerai, patenkinamai arba nepatenkinamai) nurodomas vertinimo išvadoje pagal bendrą pasiektų tarnybinės veiklos rezultatų vykdant nustatytas užduotis, tinkamumo einamoms pareigoms ir kvalifikacijos įvertinimų vidurkį.

24. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus bylos duomenis (Komisijos Išvadą, Komisijos 2017 m. kovo 29 d. posėdžio garso įrašą, liudytojų parodymus) ir kitus bylos duomenis (2017 m. vasario 15 d. pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo anketą, pareiškėjo tiesioginio vadovo priimtą 2017 m. vasario 15 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvadą Nr. AKV-276, Komisijos 2017 m. balandžio 3 d. posėdžio protokolą Nr. KP-55), konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog Komisija atliko objektyvų ir visapusišką pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimą. Aplinkybės, kad Komisija atliko objektyvų ir visapusišką pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimą, nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai. Todėl konstatuotinas Statuto 25 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo nustatyti, kad Komisija, vertindama pareiškėjo tarnybinę veiklą, analizavo pareiškėjo pasiektus tarnybinės veiklos rezultatus vykdant nustatytas užduotis. Todėl pažeistas ir Taisyklių 133 punktas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas byloje nepateikė Komisijos 2017 m. kovo 29 d. posėdžio garso įrašo, iš kurio būtų galima nustatyti Komisijos motyvus pareiškėjo 2016 metų tarnybinę veiklą įvertinti gerai, nors Departamentas tokį garso įrašą privalėjo turėti, taip pat konstatuotini Taisyklių 136 ir 156 punktų pažeidimai.

25. Nustatytų minėtų teisės aktų nuostatų pažeidimų visuma yra pagrindas pripažinti, kad Komisija padarė esminius pareiškėjo 2016 metų tarnybinės veiklos vertinimo procedūros pažeidimus, dėl kurių buvo priimta neteisėta ir nepagrįsta Komisijos Išvada. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė Komisijos Išvadą panaikinti ir įpareigoti Komisiją iš naujo įvertinti pareiškėjo 2016 metų tarnybinę veiklą (ABTĮ 88 str. 2 ir 4 p., ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

26. Teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti kaip pagrįstų atsakovo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai neišsiaiškino bei neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, taip pažeisdamas ABTĮ nuostatas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei bylai reikšmingas aplinkybes. Šioje byloje nustatytų duomenų pakako teismui pagrįstai konstatuoti, kad Komisijos Išvada (atlikta pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo procedūra) yra neteisėta ir nepagrįsta.

27. Aplinkybė, kad skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje buvo nurodytas klaidingas Komisijos Išvados numeris, nėra esminis teismo sprendimo trūkumas, dėl kurio toks sprendimas galėtų būti pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu. Kaip minėta, tai yra tik rašymo apsirikimo klaida, kuri ištaisytina šia teismo nutartimi (žr. šios nutarties 3 p.).

28. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS


_______________________


Administracinė byla Nr. A-850-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05321-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-ajai rinktinei dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės (toliau – ir Kariuomenė) 2015 m. rugsėjo 7 d. įsakymą Nr. D-516 „Dėl sprendimo neatleisti nuo nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015 m. spalio 23 d. raštą Nr. 12-01-2028 „Dėl 2015 m. rugsėjo 15 d. skundo“ (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti Kariuomenę atleisti pareiškėją, kaip Jehovos liudytojų bendruomenės dvasininką, nuo karinės tarnybos – tiek privalomosios karinės tarnybos, tiek alternatyviosios tarnybos. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 3 straipsnio 7 punktas (neteko galios nuo 2018 m. sausio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnis nepažeidžia religinės diskriminacijos uždraudimo, kuris apibrėžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 26 ir 29 straipsniuose, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 9 ir 14 straipsniuose, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 10 ir 21 straipsniuose ir Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 4 ir 7 dalyse. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Jehovos liudytojų bendruomenė yra Lietuvoje įregistruota religinė organizacija. Ši bendruomenė pareiškėją yra paskyrusi eiti patarnautojo (diakono) pareigas. Pareiškėjas gavo šaukimą prisistatyti atlikti karinę tarnybą. Tačiau pareiškėjo sąžinė, lavinama Biblijos mokymų pagrindu, taip pat meilė Dievui ir artimui skatina jį atsisakyti karinės tarnybos. Todėl pareiškėjas, vadovaudamasis Karo prievolės įstatymo 3 straipsnio 7 punktu, pateikė Kariuomenei prašymą atleisti jį nuo karinės tarnybos. Pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas, todėl jis kreipėsi į Ministeriją, kuri taip pat Sprendimu konstatavo, kad pareiškėjas negali būti atleistas nuo karinės tarnybos, nes Jehovos liudytojų bendruomenė nėra


įtraukta į Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnį, t. y. minėtu įstatymu ši bendruomenė nepriskirta tradicinėms Lietuvos religinėms bendruomenėms.

1.2. Nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė į religijos laisvę ir teisė būti nediskriminuojamam dėl religijos, kurias jam garantuoja Konstitucijos 26, 29 straipsniai, Konvencijos 6, 9, 14 straipsniai ir Chartijos 10 ir 21 straipsniai. Taip pat buvo pažeistas Lygių galimybių įstatymas.

1.3. Karo prievolės įstatymo 3 straipsnio 7 punktas ir Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnis pažeidžia religinės diskriminacijos draudimą. Tokia išvada darytina remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

2. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad sustabdytos šaukimo procedūros yra tik laikino pobūdžio. Galimybė pateikti prašymą dėl privalomosios karo tarnybos atidėjimo taip pat nesuteikia pareiškėjui tokių pačių teisių, kurios yra suteikiamos atleidimu nuo karo tarnybos ar alternatyviosios tarnybos, nes tai taip pat turi laikinumo požymį ir priklauso nuo prašymą nagrinėsiančių asmenų vertinimo, kuriam jokie kriterijai teisės aktuose nėra nustatyti. Privilegijos, teikiamos tradicinėms religijoms (jų bendruomenėms), privalo būti sąžiningai ir be jokios diskriminacijos suteiktos ir kitoms religijoms (jų bendruomenėms). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-202-281/2017, kurios aplinkybės yra analogiškos šios bylos aplinkybėms (atsakovai priėmė analogiškus sprendimus), tenkino asmens skundą iš dalies ir panaikino ginčijamus sprendimus.

3. Atsakovas Ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Ministerijos Sprendimas neturėtų būti panaikintas, nes atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme tokiems sprendimams keliamus reikalavimus (yra motyvuotas, pagrįstas teisės aktais, jame nurodyta apskundimo tvarka ir kt.), taip pat nagrinėjamu atveju nėra šio Sprendimo panaikinimo pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme.

3.2. Pareiškėjas neatitinka Karo prievolės įstatymo 3 straipsnio 7 punkto, nes pagal jį nuo karo prievolės (t. y. nuo karo tarnybos ir alternatyviosios tarnybos) atleidžiami tik valstybės pripažintų tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai. Kadangi Jehovos liudytojų bendruomenė tokia nėra, Ministerija neturėjo pagrindo panaikinti Kariuomenės Įsakymą pareiškėjo neatleisti nuo nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos.

3.3. Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime yra nurodęs, jog Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostata yra tas konstitucinis pagrindas, kuriuo remiantis valstybėje gali būti nustatoma skirtinga tradicinių bažnyčių ir religinių organizacijų būklė, palyginti su kitomis bažnyčiomis ir religinėmis organizacijomis.

4. Atsakovas Kariuomenė atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas skunde nurodė, kad:4.1. Kitų (ne tradicinių) religijų dvasininkams taikoma nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos ir

alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atidėjimo procedūra negali būti laikoma diskriminacine, nes ši tvarka yra būtina įsitikinti, ar prašymai atleisti nuo karo prievolės nėra nepagrįsti.

4.2. Nėra abejonės, kad tradicinių religinių bendruomenių dvasininkai atlieka svarbią visuomeninę misiją, todėl jų neatleidimas nuo karo prievolės visuomenei padarytų žalą, o kitų religinių bendruomenių vaidmuo visuomenėje nėra patvirtintas įstatymais, todėl būtinos procedūros, siekiant įsitikinti, ar tokie dvasininkai atlieka iš esmės tą pačią funkciją visuomenėje kaip ir tradicinių religinių bendruomenių dvasininkai.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.6. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl sprendimų neatleisti pareiškėjo nuo karo prievolės (karo tarnybos).7. Teismas, įvertinęs bylos duomenis ir atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. liepos 4 d.

nutarimą, kuriuo Karo prievolės įstatymo 3 straipsnio 7 punktas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 29 straipsniui, 139 straipsnio 2 daliai, darė išvadą, jog nėra pagrindo panaikinti Kariuomenės Įsakymą ir Ministerijos Sprendimą. Kariuomenės Įsakymas, kuriuo buvo nuspręsta neatleisti pareiškėjo nuo privalomosios karo tarnybos, ir Ministerijos Sprendimas, kuriuo nutarta netenkinti pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 15 d. skundo ir palikti galioti Kariuomenės Įsakymą, iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, šie aktai priimti, vadovaujantis tuo metu galiojančiomis įstatymų nuostatomis. Taigi nėra teisinio pagrindo naikinti Įsakymą ir Sprendimą remiantis pareiškėjo

skunde nurodytais argumentais.8. Teismas taip pat pažymėjo, kad nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo funkcijos

atitinkamoje srityje, bet sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Teismas neįpareigoja viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, o gali įpareigoti tik iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Kariuomenę atleisti jį, kaip Jehovos liudytojų dvasininką, nuo privalomosios ir alternatyviosios karinės tarnybos netenkinamas.

III.

9. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą spręsti, ar tai, kad Karo prievolės įstatymas nenumato galimybės atleisti karo tarnybos dėl įsitikinimų atsisakančius asmenis nuo karo tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos dėl jų religiniais įsitikinimais pagrįstos sąžinės, neprieštarauja Konstitucijos 26 straipsniui, Konvencijos 9 straipsniui, Chartijos 10 straipsniui ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – ir Paktas) 18 straipsniui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

9.1. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatskleidė bylos esmės, netinkamai nustatė reikšmingas bylos aplinkybes, neatsižvelgė į EŽTT praktiką, todėl padarė nepagrįstas išvadas, bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neobjektyviai.

9.2. Šios bylos aplinkybės visiškai atitinka EŽTT 2011 m. liepos 7 d. sprendimu byloje Bayatyan prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23459/03) vertintas aplinkybes. EŽTT minėtame sprendime pripažino, kad Jehovos liudytojai yra religinė grupė, pagal kurios įsitikinimus karo tarnyba, net ir beginklė, yra nepriimtina, todėl šiuo atveju reikia užtikrinti laisves, numatytas Konvencijoje.

9.3. Konstitucinis Teismas 2017 m. liepos 4 d. nutarimu išnagrinėjo tik tai, ar Lietuvoje pripažįstamų tradicinių religijų dvasininkų atleidimas nuo šios tarnybos neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nenagrinėjo atleidimo nuo karo tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos klausimo tokiems asmenims kaip pareiškėjas, kurie tokios tarnybos negali atlikti dėl religinių įsitikinimų.

9.4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovai neįvertino pareiškėjo prašymo atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą, kuri nėra baudžiamojo pobūdžio, nėra kontroliuojama karinių struktūrų. Teismas iš esmės nusprendė, kad joks Lietuvos Respublikos pilietis neturėtų būti atleidžiamas nuo karo tarnybos ar alternatyviosios karšto apsaugos tarnybos.

9.5. Vadovaujantis EŽTT ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto (toliau – ir Komitetas) praktika: i) karo tarnybos dėl įsitikinimų atsisakančius asmenis būtina atleisti nuo privalomosios karo tarnybos; ii) karo tarnybos dėl įsitikinimų atsisakantiems asmenims būtina suteikti galimybę atlikti tikrą alternatyviąją civilinę tarnybą; iii) karinės institucijos negali dalyvauti priimant sprendimą, ar atleisti karo tarnybos dėl įsitikinimų atsisakantį asmenį nuo karo tarnybos ir alternatyviosios tarnybos.

10. Atsakovas Ministerija atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

10.1. Teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, tinkamai nustatė ginčo dalyką ir bylos nagrinėjimo ribas, tinkamai taikė teisės normas, todėl priėmė pagrįstą sprendimą.

10.2. Konstitucinio Teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarimas patvirtina, kad Įsakymas ir Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, t. y. įrodo, kad pareiškėjas pagrįstai nebuvo atleistas nuo tarnybos kariuomenėje.

10.3. Pareiškėjas, motyvuodamas apeliacinį skundą EŽTT praktika, ne tik klaidina teismą, bet iš esmės pakeičia ginčo dalyką, jo paties suformuluotą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nes pareiškėjo nurodomuose EŽTT sprendimuose aptariamos faktinės aplinkybės nėra tapačios šios bylos aplinkybėms.

10.4. Tiek Konstitucija (139 str.), tiek Karo prievolės įstatymas numato galimybę atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą asmenims, kurie dėl religinių ar pacifistinių pažiūrų negali atlikti karinio pobūdžio privalomosios tarnybos. Tarp šalių nėra ir niekada nebuvo ginčo tiek dėl galimybės atlikti alternatyviąją tarnybą, tiek dėl šios tarnybos pobūdžio, sąlygų ir pan., nes dėl to nebuvo priimti jokie atsakovų sprendimai, kurie kaip nors galėtų pažeisti pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Documents

Nauji teisės aktai - Teisėkūros žinios - Elektroniniai leidiniai · Web view2019/10/26 · Nr. (duomenys neskelbtini)), už tai, kad 2018 m. spalio 23 d. 10.35 val. vairavo transporto