KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19221 2019-12-02 2019-12-02 2019-04-16 -

Nr. 4/2018

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MIŠKŲ ĮSTATYMO NR. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 IR 19 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO STATUTO 164 STRAIPSNIO 1 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2019 m. balandžio 16 d. Nr. KT12-N4/2019Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,dalyvaujant suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo nariui Kęstučiui Mažeikai,remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

įstatymo 1 straipsniu, Konstitucinio Teismo 2019 m. kovo 20 d. posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 4/2018 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-1/2018 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas, priimtas 2017 m. liepos 11 d.

Konstitucinis Teismasn u s t a t ė:

IPAREIŠKĖJOS ARGUMENTAI

1. Pareiškėjos Seimo narių grupės abejonės dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo, priimto 2017 m. liepos 11 d. (toliau – ir Įstatymas) atitikties Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiamos tuo, kad, pasak jos, jį priimant nebuvo laikomasi teisės aktuose nustatytų reikalavimų, inter alia Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnyje nustatyto reikalavimo atlikti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio (2008 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalies 2, 10 punktuose įtvirtinto reikalavimo atlikti teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto 135 straipsnio 3 dalyje nustatyto reikalavimo kartu su Seimui teikiamu įstatymo projektu pateikti aiškinamąjį raštą. Pareiškėjos teigimu, neišsamus ginčijamo Įstatymo projekto įvertinimas reiškia, kad buvo pažeisti ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti teisėkūros

principai (tikslingumo, proporcingumo, efektyvumo).1.1. Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamas Įstatymas priimtas Miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 7, 8, 13, 18 ir

19 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto, Seime užregistruoto 2017 m. liepos 11 d. (registracijos Nr. XIIP-4291(5); toliau – ir Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(5)), pagrindu. Pareiškėja teigia, kad Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(5) buvo parengtas pagal anksčiau Seime užregistruotus projektus, t. y. ankstesnes 2017 m. liepos 11 d. projekto Nr. XIIP-4291(5) versijas, ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengtą Miškų įstatymo Nr.  I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą, Seime užregistruotą 2017 m. kovo 10 d. (registracijos Nr. XIIIP-420; toliau – ir Vyriausybės teiktas Įstatymo projektas Nr. XIIIP-420).

1.2. Pareiškėja pažymi, kad Vyriausybės teiktas Įstatymo projektas Nr. XIIIP-420 buvo išsamiai įvertintas inter alia Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (buvo pateikta antikorupcinio vertinimo išvada), dviejų nepriklausomų ekspertų, tačiau Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(5) nebuvo tinkamai teisiškai įvertintas. Nors prie ankstesnių Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) versijų (pirmosios ir antrosios projekto versijų) buvo pateikti aiškinamieji raštai, juose buvo aptartas tik Miškų įstatymo 7 straipsnio keitimas. Nuo ketvirtosios šio projekto versijos buvo siūloma keisti daugiau Miškų įstatymo straipsnių (papildomai keisti Miškų įstatymo 2, 4, 5, 8, 13, 18 ir 19 straipsnius, be to, pasiūlyta keisti ne tik 7 straipsnio 1 dalį, bet ir jo 2 dalį). Po to, kai 2017 m. liepos 11 d. projektas buvo iš esmės papildytas, nebuvo atlikta jokių teisinių vertinimų (nebuvo projekte numatomo teisinio reguliavimo poveikio, ekspertinio ir antikorupcinio vertinimo), taip pat nebuvo pateiktas papildomas aiškinamasis raštas.

1.3. Pateikdama argumentus dėl Įstatymo prieštaravimo Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam efektyvumo principui kaip vienam iš teisėkūros principų, pagal kurį, be kita ko, teisėkūros veiksmai turi būti atliekami per protingus terminus, pareiškėja teigia, kad teisėkūros veiksmai buvo atlikti per neprotingus terminus – 2017 m. liepos 11 d. iš esmės pakeitus Įstatymo projektą, jis priimtas tą pačią dieną.

2. Pareiškėjos abejonės dėl Įstatymo atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiamos ir tuo, kad Įstatymo formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“ yra nepakankamai aiški, t. y. nenurodyta, kokia konkreti institucija nustatys, koks miškų urėdijų skaičius turi būti Lietuvos Respublikoje (Vyriausybė, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ar kt.). Be to, Įstatyme nėra įtvirtinta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kiek miškų urėdijų turėtų veikti Lietuvos Respublikoje, todėl nėra aišku, kaip Įstatymą įgyvendinančios institucijos turėtų tai nuspręsti.

IISUINTERESUOTO ASMENS ATSTOVO ARGUMENTAI

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovo Seimo nario Kęstučio Mažeikos rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas nei pagal priėmimo tvarką, nei pagal turinį Konstitucijai neprieštarauja. Taip pat gauti papildomi suinteresuoto asmens atstovo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose pateikiami argumentai dėl ginčijamo Įstatymo priėmimo skubos tvarka. Seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

3.1. Priimant Įstatymą buvo laikomasi Seimo statuto, Teisėkūros pagrindų įstatymo, Korupcijos prevencijos įstatymo reikalavimų.

3.1.1. Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(5) yra Seimo Aplinkos apsaugos komiteto (toliau – Aplinkos apsaugos komitetas) parengtas naujas (patobulintas) Seimo narių grupės teikto Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr.  I-671 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(2) (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(2)), Seime užregistruoto 2017 m. birželio 27 d., variantas. Kartu su Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291(2) Seimui buvo pateiktas aiškinamasis raštas, o Seimo statute nėra reikalavimo įstatymo projekto svarstymo Seime metu kartu su naujais (patobulintais) jau pateikto įstatymo projekto variantais pateikti ir jų aiškinamuosius raštus.

3.1.2. Seimo narių grupės teiktas Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(2) laikytinas alternatyviu projektu Vyriausybės teiktam Įstatymo projektui Nr. XIIIP-420, nes abiejuose šiuose Įstatymo projektuose buvo siūloma pakeisti valstybinių miškų valdymo modelį. Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 aiškinamajame rašte buvo nurodyti šiame įstatymo projekte numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, dėl šio įstatymo projekto Seime buvo gautos Specialiųjų tyrimų tarnybos parengta antikorupcinio vertinimo išvada ir dvi nepriklausomo ekspertinio įvertinimo išvados.

Palyginus Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5), kuris yra naujas Seimo narių grupės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(2) variantas, ir Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 nuostatų turinį darytina išvada, kad Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) nuostatų turinys yra iš esmės tapatus Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 nuostatų turiniui, išskyrus nuostatą, kuria reglamentuojamas valstybinių miškų valdymo modelis (Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis). Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 nuostatose siūlyta nustatyti tokį valstybinių miškų valdymo modelį, pagal kurį valstybinius miškus patikėjimo teise valdo, naudoja ir jais disponuoja, taip pat kompleksinę miškų ūkio veiklą valstybiniuose miškuose vykdo viena valstybės įmonė, o Įstatymo projekto Nr.  XIIP-4291(5) nuostatose siūlyta nustatyti, kad valstybinius miškus patikėjimo teise valdo, naudoja ir jais disponuoja, taip pat kompleksinę miškų ūkio veiklą valstybiniuose miškuose vykdo viena arba kelios valstybės įmonės  – miškų urėdija (urėdijos).

Todėl, pasak suinteresuoto asmens atstovo, galima teigti, kad teisinis reguliavimas, kuriuo siūlyta (tiek Vyriausybės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIIP-420, tiek Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291(5)) įtvirtinti vienos valstybinių miškų valdymo įmonės modelį, Seime buvo išsamiai apsvarstytas, buvo gautos specialistų išvados. Suinteresuoto asmens atstovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad iniciatyvų dėl nepriklausomo ekspertinio Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) įvertinimo Seime nebuvo pateikta, o tokiu atveju pagal Seimo statutą toks vertinimas nėra būtinas.

3.1.3. Suinteresuoto asmens atstovas kritiškai vertina pareiškėjos argumentus dėl Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) antikorupcinio vertinimo, nes šiuo projektu iš esmės nebuvo siūloma reglamentuoti naujų valstybės funkcijų perdavimo miškų urėdijoms. Joms buvo paliktos vykdyti tokios pačios funkcijos, kokios Miškų įstatyme buvo nustatytos iki ginčijamo Įstatymo įsigaliojimo. Pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktą teisės akto projekto antikorupcinis vertinimas atliekamas tik tais atvejais, kai dėl valstybės funkcijų perdavimo valstybės įmonėms gali didėti valstybės biudžeto pajamos ar išlaidos. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, pareiškėja nenurodo, kokios konkrečiai valstybės funkcijos, dėl kurių perdavimo sumažėtų (ar padidėtų) valstybės biudžeto pajamos ar išlaidos, buvo perduotos miškų urėdijoms.

Pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytą teisinį reguliavimą teisės akto projekto antikorupcinis vertinimas atliekamas ir tais atvejais, kai numatoma reglamentuoti visuomeninius santykius, susijusius su išimtų iš apyvartos ar ribotai apyvartoje esančių daiktų gamyba, laikymu ir realizavimu. Valstybinės reikšmės miškas, kaip išimtas iš apyvartos nekilnojamasis daiktas, neatitinka Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytų daiktų, kurie galėtų būti pagaminti ir kurių laikymas ar realizavimas reglamentuojamas, požymių. Įstatyme reglamentuojama kilnojamųjų daiktų, kurie nėra išimtinė valstybės nuosavybė ir kurie nėra išimti iš civilinės apyvartos, gamyba, didmeninė ir mažmeninė prekyba jais, t. y. prekyba pagaminta žaliavine mediena, miško kirtimo liekanomis ir pan., todėl atlikti Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) antikorupcinį vertinimą nebuvo teisinio pagrindo.

Be to, dėl Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 Specialiųjų tyrimų tarnyba buvo pateikusi Antikorupcinio vertinimo išvadą, todėl savo turiniu analogiškus Miškų įstatymo pakeitimus, kurie faktiškai buvo perkelti iš Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 į Įstatymo projektą Nr. XIIP-4291(5), dar kartą vertinti antikorupciniu požiūriu nebuvo reikalo.

3.1.4. Suinteresuoto asmens atstovas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad neišsamus Įstatymo projekto Nr.  XIIP-4291(5) įvertinimas reiškia, jog buvo pažeisti Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti teisėkūros principai (tikslingumo, proporcingumo, efektyvumo), nes, jo nuomone, Seime svarstant tiek Vyriausybės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIIP-420, tiek Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291(5) siūlytą valstybinių miškų valdymo modelį buvo įvertintos ekspertų pateiktos išvados. Seime svarstant Vyriausybės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIIP-420 atsiradus prieštaringoms nuomonėms, siekiant kompromiso buvo nuspręsta Seimui toliau svarstyti teikti alternatyvų Seimo narių grupės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIP-4291(2), kuriuo siūlyta Vyriausybei suteikti įgaliojimus pačiai pasirinkti valstybinių miškų valdymo modelį ir nustatyti optimalų valstybės įmonių (miškų urėdijų) skaičių.

3.1.5. Taigi, suinteresuoto asmens atstovo teigimu, priimant Įstatymą buvo laikomasi Seimo statute nustatytos įstatymų leidybos procedūros, nebuvo padaryta jokių esminių jos pažeidimų.

3.1.6. Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose suinteresuoto asmens atstovas nurodo, kad Įstatymas priimtas ypatingos skubos tvarka, tai pasiūlius Seimo Pirmininkui Įstatymo projekto svarstymo Seimo posėdyje metu. 2017 m. liepos 11 d. baigėsi neeilinė pratęsta Seimo pavasario sesija. Šią dieną vykusiame rytiniame Seimo posėdyje per diskusijas

dėl Įstatymo projekto Seimo Pirmininkas pažymėjo, kad atlikti miškų valdymo reformą buvo vilkinama dešimt metų, taip pat kad ja siekiama, kad valstybės turtas būtų naudojamas veiksmingai. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, dėl to paaiškėja motyvai, kodėl Seimo Pirmininkas vėliau tame pačiame rytiniame posėdyje pasiūlė Įstatymą svarstyti ypatingos skubos tvarka. Tai, kad šio pasiūlymo motyvai posėdyje dalyvavusiems Seimo nariams buvo aiškūs, patvirtina ta aplinkybė, kad nė vienas iš jų, įskaitant opozicijos atstovus, neprašė papildomai motyvuoti, kodėl Seimo Pirmininkas siūlo Įstatymą svarstyti ypatingos skubos tvarka.

3.2. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, Įstatymo formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“ neprieštarauja ir konstituciniam teisinio aiškumo principui.

3.2.1. Visame Įstatyme nuosekliai vartojama tik viena formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“, jame nustatytas teisinis reguliavimas yra aiškus ir tikslus. Iš Įstatymo nuostatų, aiškinamų kartu su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo nuostatomis, matyti, kad Vyriausybė turi teisę steigti valstybės įmones – miškų urėdijas, kad Lietuvoje gali veikti viena miškų urėdija, taip pat gali būti nustatytas ir kitas miškų urėdijų skaičius.

3.2.2. Įstatymų leidėjas, priimdamas Įstatymą, įgyvendino Konstitucijos 94 straipsnio 1 punkto nuostatą, kad Vyriausybė tvarko krašto reikalus, – suteikė Vyriausybei įgaliojimus pačiai nustatyti optimalų valstybės įmonių (miškų urėdijų) skaičių atsižvelgiant į valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principus, kad valstybės turto  – valstybinių miškų valdymo sąnaudos nebūtų nepagrįstai didelės, būtų maksimaliai užtikrinti visuomenės interesai, valstybės turtas būtų racionaliai valdomas ir naudojamas.

IIIKONSTITUCINIO TEISMO POSĖDYJE DALYVAVĘ ASMENYS IR JŲ PATEIKTI PAAIŠKINIMAI

4. Pareiškėjo Seimo narių grupės atstovas Seimo narys Remigijus Žemaitaitis į Konstitucinio Teismo posėdį neatvyko.5. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens Seimo atstovas Seimo narys Kęstutis Mažeika nurodė, kad

palaiko savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.5.1. Atsakydamas į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus, suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad, jo manymu,

Miškų įstatyme įtvirtinta sąvoka „miškų urėdija (urėdijos)“ yra aiški, pagal ją Lietuvoje gali veikti tiek viena urėdija, tiek kelios, o kiek konkrečiai urėdijų turi veikti, nustatoma vadovaujantis efektyvaus valdymo principais. Miškų įstatyme neturėtų būti nustatytas konkretus miškų urėdijų skaičius, tai, atsižvelgdama į poreikį, turėtų nustatyti Vyriausybė, be to, pati valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija gali nuspręsti, kiek įmonės padalinių reikia, kad būtų užtikrintas efektyvus jos veikimas. Suinteresuoto asmens atstovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad plečiant saugomų miškų plotus, kuriuose ūkinė veikla yra apribota, gali prireikti keisti miškų urėdijų skaičių. Toks teisinis reguliavimas, kai konkretus miškų urėdijų skaičius nėra įtvirtintas įstatyme, suteikia galimybę efektyviau įgyvendinti reformas ir nereikia kiekvieną kartą atitinkamai keisti Miškų įstatymo.

5.2. Atsakydamas į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus, suinteresuoto asmens atstovas taip pat paaiškino, kad kai kurios Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 nuostatos buvo perkeltos į Seimo narių grupės pateiktą Įstatymo projektą Nr. XIIP-4291(5) siekiant neįsivelti į platesnes diskusijas ir įgyvendinti Vyriausybės programoje numatytą miškų urėdijų reformą. Aiškindamas, kodėl Seimo Pirmininko teikimas svarstyti Įstatymo projektą ypatingos skubos tvarka nebuvo motyvuotas, suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad kiekvienas Seimo narys, jeigu jam buvo neaišku, galėjo per Seimo posėdį paklausti, kokie yra tie motyvai, tačiau Seimo nariai to nedarė, nes jiems jie buvo aiškūs iš posėdžio pradžioje Seimo Pirmininko pasakytos kalbos.

Suinteresuoto asmens atstovas taip pat pažymėjo, kad tokia įstatymų leidybos praktika, kai įstatymai ypač dažnai priimami ypatingos skubos tvarka, nėra gera, tačiau šiuo metu tokia tvarka priimamų įstatymų nėra daug. Ginčijamas įstatymas buvo priimtas ypatingos skubos tvarka, nes Miškų įstatymo pakeitimų priėmimo procesas užtruko ir reikėjo greitai priimti vienokį ar kitokį sprendimą, antraip būtų nukentėję valstybiniai miškai, kurių būklė dėl neefektyvaus valdymo prastėjo.

6. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo ir į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus atsakė liudytojas Seimo kanceliarijos Teisės departamento (toliau – Teisės departamentas) direktorius Andrius Kabišaitis.

Liudytojo teigimu, Teisės departamentas Seimo narių grupės teiktą Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-4291 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291) įvertino tiek pateikimo stadijoje, tiek prieš jo priėmimą. Nors prieš priėmimą Teisės departamentas įvertino tik Įstatymo projektą

Nr. XIIP-4291(4), tačiau tarp jo ir Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) turinio požiūriu esminių skirtumų nebuvo – Įstatymo projekte Nr. XIIP-4291(4) buvo padaryta redakcinė klaida.

Atsakydamas į suinteresuoto asmens atstovo klausimą, liudytojas pažymėjo, kad Seimo statute anksčiau buvo nuostata, pagal kurią, priimant įstatymo projektą bendra tvarka, Teisės departamentas turėjo įvertinti iki jo priėmimo Seimo posėdyje gautas pataisas ar papildymus. Šios nuostatos buvo atsisakyta kaip neįgyvendinamos, tačiau tokia pati nuostata liko Seimo statuto skirsnyje, kuriame reglamentuojamas įstatymo projekto svarstymas ypatingos skubos tvarka.

Atsakydamas į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus, liudytojas pažymėjo, kad Teisės departamentas vertino visą Seimo narių grupės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIP-4291(4) ir pateikė keletą pastabų dėl jo straipsnio, kuriame siūlyta keisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, o tai, kad Teisės departamento išvadoje yra neteisinga nuoroda į šį Įstatymo projekto straipsnį, tėra techninė klaida. Liudytojo teigimu, Seimo narių svarstant Įstatymo projektą ypatingos skubos tvarka per pertrauką iki jo priėmimo pateikti pasiūlymai Teisės departamente nebuvo įvertinti, nes apie juos Teisės departamentui nebuvo pranešta jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Liudytojas pažymėjo, kad apskritai tokių situacijų, kai reikėdavo vertinti tokius pasiūlymus, nebuvo daug, tačiau, jo nuomone, įgyvendinti Seimo statuto nuostatą, pagal kurią Teisės departamentas turi įvertinti svarstant įstatymo projektą ypatingos skubos tvarka per pertrauką iki jo priėmimo pateiktus pasiūlymus, sunkiai įmanoma, nes tokių pasiūlymų gali būti labai daug, todėl Teisės departamentas nespėtų į juos įsigilinti. Be to, Seimo statute nėra aiškiai reglamentuota, ar tie pasiūlymai turi būti įvertinti pagal galiojančių teisės aktų atitiktį, ar pagal suderinamumą su priimamu įstatymo projektu, ar pagal derėjimą tarpusavyje.

IVBYLOJE GAUTA MEDŽIAGA

7. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro Kęstučio Navicko rašytinė nuomonė, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos 2018 m. lapkričio 19 d. raštas Nr. S-2018–8696 „Dėl medžiagos pateikimo Konstitucinio Teismo byloje Nr. 4/2018“, Teisės departamento 2018 m. gruodžio 12 d. raštas Nr. S-2018–9568 „Dėl informacijos pateikimo Konstitucinio Teismo byloje Nr. 4/2018“.

8. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu pažymėti, jog Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės atlikto ir 2018 m. kovo 16 d. paskelbto valstybinio teisėkūros proceso audito ataskaitoje konstatuota, kad per vienus metus Seimui pateikiama vidutiniškai 700 įstatymų projektų; 2012–2016 m. Seime registruoti 3 779 įstatymų projektai, daugiau nei pusę jų (2 200) pateikė Seimo nariai (Valstybės kontrolės 2018 m. kovo 16 d. valstybinio audito ataskaita Nr. VA-2018-P-40-6-2, l. 25).

Šioje ataskaitoje taip pat pažymėta, kad Lietuvoje apie pusę visų 2008–2016 m. priimtų įstatymų sudaro įstatymai, kurie buvo svarstomi skubos ar ypatingos skubos tvarka:

– 2004–2008 m. priimti 1 777 įstatymai, iš jų skubos tvarka – 52, ypatingos skubos tvarka – 206;– 2008–2012 m. priimta 1 790 įstatymų, iš jų skubos tvarka – 66, ypatingos skubos tvarka – 869;– 2012–2016 m. priimti 2 105 įstatymai, iš jų skubos tvarka – 172, ypatingos skubos tvarka – 768 (Valstybės kontrolės

2018 m. kovo 16 d. valstybinio audito ataskaita Nr. VA-2018-P-40-6-2, l. 27).Valstybės kontrolės atlikto valstybinio teisėkūros proceso audito ataskaitoje pažymėta ir tai, kad išanalizavus Seimo

2017 m. pavasario sesijos duomenis nustatyta, jog 37,6 proc. (108 iš 287) įstatymų priimta apsvarsčius juos skubos ar ypatingos skubos tvarka, iš jų 65 proc. – Vyriausybės siūlymu; Vyriausybės siūlymai svarstyti įstatymų projektus skubos ar ypatingos skubos tvarka 67 proc. atvejų buvo motyvuojami Lietuvos vėlavimu perkelti Europos Sąjungos teisę į nacionalinę teisę; kiti motyvai: Lietuvos siekis tapti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau – EBPO) nare, poreikis įgyvendinti Vyriausybės programos nuostatas (Valstybės kontrolės 2018 m. kovo 16 d. valstybinio audito ataskaita Nr. VA-2018-P-40-6-2, l. 27–28). Iš šios audito ataskaitos matyti, kad Suomijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje tokia tvarka priimama ne daugiau kaip 5 proc. įstatymų, Estijoje – apie 10 proc. (Valstybės kontrolės 2018 m. kovo 16 d. valstybinio audito ataskaita Nr. VA-2018-P-40-6-2, l. 27).

Valstybės kontrolės atlikto valstybinio teisėkūros proceso audito ataskaitoje atkreiptas dėmesys į tai, kad 2014 m. Valstybių prieš korupciją grupė (GRECO), atlikdama vertinimą, pažymėjo, jog Lietuvoje pernelyg dažnas skubos procedūrų taikymas priimant teisės aktus gali pakenkti įvairių teisės aktų priėmimo proceso etapų viešumui ir sumažinti viso proceso skaidrumą, tačiau ir toliau įstatymų projektai labai dažnai svarstomi skubos ar ypatingos skubos tvarka

(Valstybės kontrolės 2018 m. kovo 16 d. valstybinio audito ataskaita Nr. VA-2018-P-40-6-2, l. 27–28).

Konstitucinis Teismask o n s t a t u o j a:

ITYRIMO RIBOS

9. Pareiškėja Seimo narių grupė prašo ištirti Miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo, priimto 2017 m. liepos 11 d., atitiktį Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

9.1. Iš pareiškėjos prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad abejonių jai kilo dėl Įstatymo atitikties Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, konstituciniam teisinės valstybės principui pagal priėmimo tvarką.

Taigi pareiškėja ginčija Įstatymo atitiktį Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui pagal priėmimo tvarką.

9.2. Pareiškėja taip pat abejoja Įstatymo formuluotės „miškų urėdija (urėdijos)“ atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės principui.

9.2.1. Formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“ yra vartojama Įstatymo 2, 3, 5 ir 8 straipsniuose.Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis (2016 m. birželio 30 d. redakcija) pakeista vietoj joje

buvusio nustatyto konkretaus miškų urėdijų skaičiaus (42 miškų urėdijos) nustačius, kad Lietuvos Respublikoje veikia miškų urėdija (urėdijos).

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnio 1, 4 dalis, 8 straipsnį buvo pakeista Miškų įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, 5 straipsnio 2 dalies 8 punktas, šio straipsnio 5 dalis, 18 straipsnio 1, 2 dalys, be kita ko, formuluotė „miškų urėdija“ pakeista formuluote „miškų urėdija (urėdijos)“.

9.2.2. Pareiškėjos teigimu, Įstatymo formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“ yra nepakankamai aiški, nežinia, kokia konkreti institucija nustatys, koks miškų urėdijų skaičius turi būti Lietuvos Respublikoje (Vyriausybė, Aplinkos ministerija ar kt.). Miškų įstatyme nėra įtvirtinta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kiek miškų urėdijų turėtų veikti Lietuvos Respublikoje, todėl nėra aišku, kaip šį įstatymą įgyvendinančios institucijos turėtų tai nuspręsti.

9.2.3. Kaip minėta, konkretus miškų urėdijų skaičius buvo nustatytas Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2016  m. birželio 30 d. redakcija), kuri pakeista Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi.

9.2.4. Taigi iš pareiškėjos argumentų matyti, kad ji abejoja inter alia Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies tiek, kiek ja Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2017 m. liepos 11 d. redakcija) yra įtvirtinta formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“, iš kurios, pasak pareiškėjos, nėra aišku, kiek miškų urėdijų turėtų veikti, atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės principui.

IISU GINČIJAMO ĮSTATYMO PRIĖMIMU SUSIJUSIOS FAKTINĖS APLINKYBĖS

10. Kaip minėta, pareiškėja Seimo narių grupė šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija Įstatymo atitiktį Konstitucijai pagal jo priėmimo tvarką.

11. Iš konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti šios aktualios su Įstatymo priėmimu susijusios faktinės aplinkybės.

11.1. Įstatymo priėmimo metu galiojusioje Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2016 m. birželio 30 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „Lietuvos Respublikoje veiklą vykdo 42 miškų urėdijos“, o pagal šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį (2005 m. vasario 15 d. redakcija) miškų urėdijoms priskirtų valstybinių miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą ir miško išteklių naudojimą organizavo ir koordinavo Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos.

11.2. 2016 m. balandžio 15 d. Seime buvo užregistruotas Seimo narių grupės (Eugenijaus Gentvilo, Eligijaus Masiulio, Andriaus Mazuronio, Viktorijos Čmilytės-Nielsen ir Gintaro Steponavičiaus) pateiktas Įstatymo projektas Nr.  XIIP-4291,

kuriuo buvo siūloma pakeisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį taip, kad vietoj konkretaus miškų urėdijų skaičiaus (42 miškų urėdijos) būtų nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje veikia miškų urėdijos.

11.2.1. Kartu su Seimo narių grupės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291 buvo pateiktas aiškinamasis raštas, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta, kad: tuo metu galiojusi Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtintas Lietuvos Respublikoje veikiančių miškų urėdijų skaičius, apriboja Vyriausybės ir jos įgaliotų institucijų galimybes siekti optimalaus valstybinių miškų valdymo, todėl projekto tikslas – įstatyme nenustatyti miškų urėdijų skaičiaus, taip suteikiant galimybę optimaliai valdyti valstybinius miškus; rengti projektą paskatino Valstybės kontrolės ir EBPO ekspertų pateiktos Lietuvos Respublikos valdomų įmonių veiklos efektyvinimo rekomendacijos, kuriose pabrėžta, kad tikslinga siekti geresnio urėdijų valdymo, geresnių finansinių urėdijų veiklos rezultatų ir reformuoti visą sistemą optimizuojant valdymo išlaidas; EBPO atstovai pažymėjo, kad Latvijoje, Estijoje, Suomijoje valstybinius miškus prižiūri ir administruoja viena valstybės valdoma įmonė; aiškinamajame rašte taip pat aptarti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai – nurodyta, kad neigiamų pasekmių nenumatoma.

11.2.2. Seimas po pateikimo 2017 m. kovo 16 d. posėdyje Įstatymo projektą Nr. XIIP-4291 grąžino iniciatoriams tobulinti (Seimo 2017 m. kovo 16 d. rytinio posėdžio protokolas Nr. SPP-33).

11.3. 2017 m. kovo 10 d. Seime buvo užregistruotas Vyriausybės 2017 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 154 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo Nr. VIII-2032 9 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo Nr. IX-966 2 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatymo Nr. IX-1225 18 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo Nr. I-301 27 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo Nr. VIII-546 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 8 straipsnio pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo Nr. XI-1307 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ pateiktas Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-420.

Pažymėtina, kad Vyriausybės 2017 m. kovo 8 d. nutarime Nr. 154, atsižvelgiant į tai, kad numatoma įstatymų įsigaliojimo data buvo 2018 m. sausio 1 d., ir siekiant užtikrinti sklandų valstybės įmonių reorganizavimo procedūrų įgyvendinimą, Seimo buvo prašoma nurodytus įstatymų projektus svarstyti skubos tvarka (3 punktas).

11.3.1. Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 5 straipsnio 1 dalyje siūlyta pakeisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį taip, kad vietoj Lietuvoje veikiančių 42 miškų urėdijų būtų įsteigta viena valstybės įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai“.

Vyriausybės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIIP-420 taip pat siūlyta keisti:– kai kurias Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytas pagrindines sąvokas – gamtotvarkos priemonės, kompleksinė

miškų ūkio veikla, miško valdytojas, valstybės įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai“, valstybiniai miškų pareigūnai (1 straipsnis);

– kai kurias Miškų įstatymo 4 straipsnio, kuriame reglamentuojama nuosavybės teisė į miškus ir valstybinės reikšmės miškus, nuostatas, be kita ko, nustatant, kad valstybės įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai“ patikėjimo teise valdo valstybinę miško žemę (2 straipsnis);

– kai kurias Miškų įstatymo 5 straipsnio, kuriame reglamentuojamas miškų valstybinis valdymas ir Miškų įstatymo vykdymo priežiūra, nuostatas, be kita ko, numatant, kokias funkcijas atlieka valstybės įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai“ (3 straipsnis);

– kai kurias Miškų įstatymo 6 straipsnio, kuriame reglamentuojamos valstybinių miškų pareigūnų pareigos, teisės ir socialinės garantijos, nuostatas (4 straipsnis);

– Miškų įstatymo 7 straipsnio, kuriame reglamentuojamas ekonominis valstybinio miškų ūkio reguliavimas, 2 dalį, nustatant, kaip finansuojamos bendrosios miškų ūkio reikmės ir gamtotvarkos priemonės miškuose (5 straipsnis);

– Miškų įstatymo 8 straipsnio, kuriame reglamentuojamas asmenų lankymasis miške, nuostatas (6 straipsnis);– Miškų įstatymo 13 straipsnio, kuriame reglamentuojami valstybinė miškų inventorizacija, miškų apskaita ir miškų

kadastras, nuostatas, be kita ko, numatant, koks yra miškų inventorizacijos ir miškų apskaitos tikslas (7 straipsnis);

– Miškų įstatymo 18 straipsnį, kuriame reglamentuojama miško apsauga nuo gaisrų ir stichinių nelaimių, be kita ko, numatant, kad valstybės įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai“ kartu su savivaldybėmis ir kitomis kompetentingomis institucijomis rengia bendrą valstybinę miško priešgaisrinės apsaugos sistemą ir organizuoja jos įgyvendinimą (8 straipsnis);

– Miškų įstatymo 19 straipsnio, kuriame reglamentuojama miško apsauga nuo ligų ir kenkėjų, nuostatas (9 straipsnis).11.3.2. Seimas 2017 m. kovo 16 d. rytiniame posėdyje po pateikimo svarstė Vyriausybės teiktą Įstatymo projektą

Nr. XIIIP-420 ir nutarė padaryti pertrauką iki kito posėdžio (Seimo 2017 m. kovo 16 d. rytinio posėdžio protokolas Nr. SPP-33). Po pertraukos tos pačios dienos vakariniame posėdyje Seimas po pateikimo pritarė Vyriausybės teiktam Įstatymo projektui Nr. XIIIP-420, pradėjo jo svarstymo procedūrą, paskyrė Aplinkos apsaugos komitetą pagrindiniu komitetu šiam projektui svarstyti, nepritarė Vyriausybės pasiūlymui svarstyti šį projektą skubos tvarka (Seimo 2017 m. kovo 16 d. vakarinio posėdžio protokolas Nr. SPP-34).

Kaip minėta, tos pačios dienos rytiniame posėdyje Seimas po pateikimo grąžino iniciatoriams tobulinti Seimo narių grupės pateiktą Įstatymo projektą Nr. XIIP-4291 (Seimo 2017 m. kovo 16 d. rytinio posėdžio protokolas Nr. SPP-33).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Vyriausybės teiktas Įstatymo projektas Nr. XIIIP-420 ir Seimo narių grupės teiktas Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291 Seimo 2017 m. kovo 16 d. posėdyje nebuvo pateikti kaip alternatyvūs, jie buvo svarstomi kaip atskiri Seimo darbotvarkės klausimai: Įstatymo projektas Nr. XIIIP-420 buvo darbotvarkės klausimas Nr. 1-7a, o Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291 – darbotvarkės klausimas Nr. 1.9.

11.3.3. Pažymėtina, kad kartu su Vyriausybės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIIP-420 buvo pateiktas aiškinamasis raštas, kuriame, be kita ko, aptarti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai  – nurodyta, kad neigiamų pasekmių nenumatoma, taip pat kad priėmus šiuo projektu siūlomus pakeitimus bus sudarytos sąlygos sukurti ilgalaikės perspektyvos požiūriu konkurencingą ir efektyviai veikiantį ūkio subjektą, kuris užtikrins valstybinio miškų ūkio sektoriaus ekonominį stabilumą, maksimalią finansinę grąžą valstybei už valstybinio turto (valstybinių miškų) naudojimą; medienos pramonei bus sudarytos sąlygos apsirūpinti žaliavine mediena, o tai turės teigiamą įtaką medienos pramonės plėtrai; dėl sklandaus žaliavinės medienos tiekimo pagerės sąlygos šalies medienos pramonės veiklai (įskaitant regiono lygmens smulkesnes įmones); siūlomas teisinis reguliavimas skatins investicijas į medienos pramonę, žaliavinės medienos apdirbimą ar perdirbimą Lietuvoje, taip sukuriant didžiausią pridėtinę vertę, sudarys palankias sąlygas medienos pramonės plėtrai, taip pat turės teigiamą įtaką gyventojų užimtumo didinimui, bus išlaikomos esamos ir sukuriamos naujos darbo vietos.

Aiškinamajame rašte taip pat pažymėta, kad poreikį tobulinti valstybinių miškų valdymo sistemą pabrėžė EBPO (narystės kurioje Lietuva siekė), kuri, atlikusi Lietuvos valstybės valdomų įmonių valdymo apžvalgą, pateikė konkrečias rekomendacijas dėl valstybės valdomų įmonių valdymo tobulinimo; Lietuvai nurodyta imtis priemonių užtikrinti, kad mažų valstybės valdomų įmonių grupės, kurių funkcijos tapačios, veiksmingai paskirstytų išteklius ir joms būtų taikomi aukštesni valdymo ir skaidrumo standartai; vienas iš sektorių, kuriame yra daug valstybės valdomų įmonių, vykdančių tas pačias funkcijas, – 42 miškų urėdijos; dėl šio sektoriaus pertvarkos pateikta rekomendacija – „<…> sektorius organizuoti taip, kad būtų pasiekta veiksmingo išteklių paskirstymo ir įgyvendinti aukšti valdymo ir skaidrumo standartai. Tai galėtų būti pasiekta per įmonių jungimą kiekviename iš šių sektorių.“ Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip nurodyta aiškinamajame rašte, Aplinkos ministerija buvo įpareigota iki 2017 m. pirmojo ketvirčio pabaigos parengti Miškų įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuriame būtų numatyta konsoliduoti miškų urėdijas, ir pateikti jį Vyriausybei; Seimui priėmus pateiktą įstatymo projektą, miškų urėdijų veikla ir valdymas turėjo būti optimizuoti iki 2018 m. pirmojo ketvirčio.

11.3.4. Specialiųjų tyrimų tarnyba 2017 m. kovo 29 d. Aplinkos apsaugos komiteto prašymu pateikė Antikorupcinio vertinimo išvadą Nr. 4-01-2522 dėl Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420. Antikorupcinio vertinimo išvadoje nurodyta, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba „pritaria Projekte pateiktam teisiniam reglamentavimui, kuriuo, jei būtų priimtas Projektas, Lietuvos Respublikoje būtų keičiamas valstybinių miškų valdymo modelis“.

11.3.5. Seimo valdyba 2017 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. SV-S-300 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 ir Seimo narių pasiūlymų dėl šio įstatymo projekto nepriklausomo ekspertinio įvertinimo“ pritarė Aplinkos apsaugos komiteto siūlymams dėl reikalavimų nepriklausomam ekspertui, kuris vertintų Vyriausybės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIIP-420 ir Seimo narių pasiūlymus dėl šio įstatymo projekto (1 punktas).

Vyriausybės teiktas Įstatymo projektas Nr. XIIIP-420 ir Seimo narių pasiūlymai dėl jo buvo įvertinti UAB „Civitta“ ir Lietuvos miškininkų sąjungos pateiktose nepriklausomo ekspertinio įvertinimo išvadose (Seimo posėdžių sekretoriate išvados registruotos atitinkamai 2017 m. birželio 29 d. ir 2017 m. birželio 30 d.).

11.4. Dar negavus minėtų nepriklausomo ekspertinio įvertinimo išvadų dėl Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420, 2017 m. birželio 27 d. Seime buvo užregistruotas Seimo narių grupės (E. Gentvilo, Kęstučio Glavecko, Gabrieliaus Landsbergio) parengtas Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(2), kuriame siūlyta pakeisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį – atsisakyti joje nustatyto konkretaus miškų urėdijų skaičiaus (42 miškų urėdijos) ir įtvirtinti, kad Lietuvos Respublikoje veikia miškų urėdija (urėdijos).

Kartu su Seimo narių grupės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291(2) buvo pateiktas aiškinamasis raštas, kuriame, kaip ir su Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291 pateiktame aiškinamajame rašte, pažymėta, kad rengti projektą paskatino Valstybės kontrolės ir EBPO ekspertų pateiktos Lietuvos Respublikos valdomų įmonių veiklos efektyvinimo rekomendacijos, kuriose pabrėžta, kad tikslinga siekti geresnio urėdijų valdymo; aiškinamajame rašte taip pat aptarti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai – nurodyta, kad neigiamų pasekmių nenumatoma.

11.5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimas 2017 m. birželio 30 d. priėmė nutarimą Nr. XIII-587 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo II (pavasario) sesijos pratęsimo“, kuriuo pratęsė Seimo sesiją iki 2017 m. liepos 7 d., o 2017 m. liepos 4 d. jį pakeitė – pratęsė Seimo II (pavasario) sesiją iki 2017 m. liepos 13 d.

11.6. Seimas 2017 m. liepos 4 d. posėdyje po pateikimo pritarė Seimo narių grupės teiktam Įstatymo projektui Nr. XIIP-4291(2), pradėjo jo svarstymo procedūrą ir paskyrė Aplinkos apsaugos komitetą pagrindiniu komitetu šiam projektui svarstyti (Seimo 2017 m. liepos 4 d. vakarinio posėdžio protokolas Nr. SPP-89).

11.7. Aplinkos apsaugos komitetas, kaip Seimo paskirtas pagrindinis komitetas, 2017 m. liepos 7 d. posėdyje svarstė abu įstatymo projektus – Vyriausybės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIIP-420 ir Seimo narių grupės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIP-4291(2).

11.7.1. Aplinkos apsaugos komitetas 2017 m. liepos 7 d. posėdyje nusprendė atmesti Vyriausybės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIIP-420; pažymėtina, kad prieš jį atmesdamas Aplinkos apsaugos komitetas nesvarstė nei dėl šio projekto pateiktų nepriklausomo ekspertinio įvertinimo išvadų, nei jokių kitų dėl šio projekto pateiktų konsultantų, specialistų išvadų, pasiūlymų, pataisų, pastabų, taip pat subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, Seimo paskirtų papildomų komitetų bei valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymų ir nenurodė jokių argumentų dėl šio projekto atmetimo (Pagrindinio komiteto 2017 m. liepos 7 d. išvada Nr. 107-P-27 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto NR. XIIIP-420“).

Pažymėtina, kad Aplinkos apsaugos komitetas 2017 m. liepos 7 d. posėdyje nepriėmė sprendimo sujungti Vyriausybės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIIP-420 ir Seimo narių grupės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIP-4291(2).

11.7.2. Tame pačiame posėdyje Seimo Aplinkos apsaugos komitetas nusprendė pritarti Seimo narių grupės teiktam Įstatymo projektui Nr. XIIP-4291(2), savo išvadoms dėl šio projekto ir teikti Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr.  I-671 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-4291(3) (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(3)) Seimui svarstyti; šiame posėdyje kartu su Seimo narių grupės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291(2), be kita ko, buvo apsvarstyti Seimo narių Simono Gentvilo ir Pauliaus Saudargo dėl šio projekto 2017 m. liepos 7 d. pateiktas pasiūlymas, kuriam Aplinkos apsaugos komitetas pritarė, taip pat Seimo narių K. Mažeikos ir Virginijos Vingrienės 2017 m. liepos 7 d. pateikti pasiūlymai, kuriems nebuvo pritarta (Pagrindinio komiteto 2017 m. liepos 7 d. išvada Nr. 107-P-27 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(2)“).

11.7.2.1. Pažymėtina, kad Seimo narių S. Gentvilo ir P. Saudargo dėl Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(2) pateiktame pasiūlyme, kuriam Aplinkos apsaugos komitetas pritarė, siūlyta pakeisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį – joje įtvirtinti, kad Lietuvos Respublikoje veikia miškų urėdijos, taip pat papildyti šią dalį nuostatomis, reglamentuojančiomis miškų urėdijos dydį: iki 2019 m. gruodžio 31 d. miškų urėdijos dydį turėtų sudaryti ne mažiau kaip 30 000 hektarų ir ne daugiau kaip 70 000 hektarų miškų ploto, o nuo 2020 m. sausio 1 d. miškų urėdijos miškų plotas būtų nustatomas Vyriausybės nustatyta tvarka.

11.7.2.2. Pažymėtina ir tai, kad Seimo narių K. Mažeikos ir V. Vingrienės dėl Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(2) pateiktuose pasiūlymuose, kuriems Aplinkos apsaugos komitetas nepritarė, buvo siūloma keisti tuos pačius Miškų įstatymo straipsnius, kaip ir Vyriausybės teiktame Įstatymo projekte Nr. XIIIP-420, kurį šis komitetas nusprendė atmesti (išskyrus

Miškų įstatymo 6 straipsnį, kurio Seimo nariai nesiūlė keisti), kaip antai siūlyta keisti:– kai kurias 2 straipsnyje nustatytas pagrindines šio įstatymo sąvokas;– 4 straipsnį, kuriame reglamentuojama nuosavybės teisė į miškus ir valstybinės reikšmės miškus;– 5 straipsnį, kuriame reglamentuojamas miškų valstybinis valdymas ir Miškų įstatymo vykdymo priežiūra;– 7 straipsnio, kuriame reglamentuojamas ekonominis valstybinio miškų ūkio reguliavimas, 2 dalį – nustatyti, kaip

finansuojamos bendrosios miškų ūkio reikmės ir gamtotvarkos priemonės miškuose;– 8 straipsnį, kuriame reglamentuojamas asmenų lankymasis miške;– 13 straipsnį, kuriame reglamentuojami valstybinė miškų inventorizacija, miškų apskaita ir miškų kadastras;– 19 straipsnį, kuriame reglamentuojama miško apsauga nuo ligų ir kenkėjų.Be to, Seimo narių pateiktuose pasiūlymuose, kitaip nei Vyriausybės teiktame Įstatymo projekte Nr. XIIIP-420, siūlyta

Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje reglamentuoti valstybės turto – iš valstybinių miškų pagamintos žaliavinės medienos ir miško kirtimo liekanų pardavimo būdus ir kitas esmines šio valstybės turto pardavimo sąlygas.

Tarp minėtų Seimo narių pasiūlymų ir Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 buvo ir kitų skirtumų, kaip antai Seimo nariai siūlė Miškų įstatymo 2 straipsnyje apibrėžti miško kirtimo liekanų sąvoką, šio įstatymo 18 straipsnį, kuriame reglamentuojama miško apsauga nuo gaisrų ir stichinių nelaimių, pakeisti taip, kad aplinkos ministras nustatytų specialiąsias apsaugos ir stichinių nelaimių padarinių šalinimo miškuose priemones, kai šalies mastu išdžiūvusių, išverstų, išlaužytų, išdegusių arba kitaip pažeistų medynų tūris sudaro daugiau kaip 25 tūkst. kubinių metrų, o ne 500 tūkst. kubinių metrų, kaip buvo siūloma Vyriausybės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIIP-420.

11.7.3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei Aplinkos apsaugos komiteto 2017 m. liepos 7 d. išvadoje Nr. 107-P-27 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-420“, nei jo tą pačią dieną priimtoje išvadoje Nr. 107-P-27 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(2)“ šie projektai nebuvo įvardyti kaip alternatyvūs; abiem buvo siūloma keisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį – Vyriausybės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIIP-420 siūlyta pakeisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį taip, kad vietoj Lietuvoje veikiančių 42 miškų urėdijų būtų įsteigta valstybės įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai“, o Seimo narių grupės pateiktu Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291(2) šią dalį siūlyta pakeisti atsisakant joje nustatyto konkretaus miškų urėdijų skaičiaus (42 miškų urėdijos) ir įtvirtinant, kad Lietuvos Respublikoje veikia miškų urėdija (urėdijos). Pažymėtina, kad Vyriausybės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIIP-420 buvo siūloma keisti ir kitus Miškų įstatymo straipsnius – 2, 4, 5, 6, 8, 13, 18 ir 19 straipsnius. Taigi Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 ir Seimo narių grupės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(2) turinys skyrėsi iš esmės.

11.8. 2017 m. liepos 7 d. Seime buvo įregistruotas po svarstymo Aplinkos apsaugos komitete pakeistas Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(3), kuriuo siūlyta pakeisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį – joje įtvirtinti, kad Lietuvos Respublikoje veikia miškų urėdijos, taip pat nustatyti, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. miškų urėdijos dydį turi sudaryti ne mažiau kaip 30 000 hektarų ir ne daugiau kaip 70 000 hektarų miškų ploto, o nuo 2020 m. sausio 1 d. miškų urėdijos miškų plotas nustatomas Vyriausybės nustatyta tvarka.

11.9. 2017 m. liepos 10 d. Seimo nariai Ramūnas Karbauskis, K. Mažeika ir Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė pateikė pasiūlymą dėl Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(3), kuriame siūlė pakeisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį – joje įtvirtinti, kad Lietuvos Respublikoje veikia miškų urėdija (urėdijos), reglamentuoti valstybės turto – iš valstybinių miškų pagamintos žaliavinės medienos ir miško kirtimo liekanų pardavimo būdus ir kitas esmines šio valstybės turto pardavimo sąlygas, taip pat atsisakyti Seimo narių S. Gentvilo ir P. Saudargo siūlyto urėdijų dydžio nustatymo.

11.10. 2017 m. liepos 11 d. rytiniame posėdyje Seimas pritarė Aplinkos apsaugos komiteto pateiktam Įstatymo projektui Nr. XIIP-4291(3) su posėdyje priimtomis pataisomis; šios pataisos buvo priimtos pagal dėl Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(3) Seimo narių K. Mažeikos ir V. Vingrienės pateiktus pasiūlymus, kurie iš dalies sutapo su Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 nuostatomis ir kuriems, kaip minėta, Aplinkos apsaugos komitetas 2017 m. liepos 7 d. posėdyje buvo nusprendęs nepritarti. Pagal šiuos pasiūlymus numatyta keisti ne tik Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį (kaip minėta, Seimo nariai siūlė šioje dalyje reglamentuoti valstybės turto – iš valstybinių miškų pagamintos žaliavinės medienos ir miško kirtimo liekanų pardavimo būdus ir kitas esmines šio valstybės turto pardavimo sąlygas), bet ir šio straipsnio 2 dalį, taip pat 2, 4, 5, 8, 13, 18 ir 19 straipsnius (Seimo 2017 m. liepos 11 d. rytinio posėdžio protokolas Nr. SPP-90).

11.10.1. Tame pačiame Seimo 2017 m. liepos 11 d. rytiniame posėdyje Seimo Pirmininkas svarstymo pradžioje surengtose diskusijose dėl Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(3) pažymėjo, kad atlikti miškų valdymo reformą buvo vilkinama dešimt metų ir kad ja siekiama, kad valstybės turtas būtų naudojamas veiksmingai. Vėliau, pasibaigus diskusijoms ir Seimui po balsavimo pritarus Įstatymo projektui Nr. XIIP-4291(3) ir minėtiems Seimo narių K. Mažeikos ir V. Vingrienės pateiktiems pasiūlymams dėl šio projekto, Seimo Pirmininkas pasiūlė svarstyti šį Įstatymo projektą ypatingos skubos tvarka, bet nepateikė šio pasiūlymo motyvų; Seimas pasiūlymui po balsavimo pritarė; laikantis Seimo statuto reikalavimų buvo padaryta pertrauka (Seimo 2017 m. liepos 11 d. rytinio posėdžio stenograma).

11.10.2. Per šio įstatymo projekto svarstymo pertrauką buvo gauti ir Seimo posėdžių sekretoriate užregistruoti Seimo narių Rimanto Jono Dagio ir Juozo Oleko pasiūlymai dėl jo.

11.10.2.1. Seimo narys R. J. Dagys siūlė patikslinti kai kurias Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytas pagrindines šio įstatymo sąvokas ir 5 straipsnyje įtvirtintas miško urėdijos (urėdijų) funkcijas, taip pat panašiai, kaip buvo siūloma Vyriausybės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIIP-420, pakeisti Miškų įstatymo 6 straipsnį – reglamentuoti valstybinių miškų miško apsaugos darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, gyvybės ir sveikatos draudimą.

11.10.2.2. Iš Seimo nario J. Oleko pasiūlymo keisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį turinio (pasiūlyme vartojama formuluotė „valstybės įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai““) matyti, kad buvo siūloma keisti ne Įstatymo projektą Nr. XIIP-4291(3), o Vyriausybės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIIP-420.

11.11. Pritaręs Įstatymo projektui Nr. XIIP-4291(3) ir nusprendęs jį svarstyti ypatingos skubos tvarka, tame pačiame 2017 m. liepos 11 d. rytiniame posėdyje Seimas svarstė ir Vyriausybės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIIP-420, kurį Aplinkos apsaugos komitetas, Seimo paskirtas pagrindiniu komitetu šiam projektui svarstyti, siūlė atmesti. Seimas nepritarė komiteto siūlymui ir Vyriausybės teiktam Įstatymo projektui Nr. XIIIP-420 svarstyti paskyrė kitą pagrindinį komitetą – Ekonomikos komitetą, taip pat paskyrė šį projektą svarstyti Seimo posėdyje III (rudens) sesijoje (Seimo 2017 m. liepos 11 d. rytinio posėdžio stenograma). Pažymėtina, kad Ekonomikos komitetas nėra apsvarstęs Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 ir nėra užregistravęs išvados Seimo posėdžių sekretoriate (Seimo kanceliarijos 2018 m. lapkričio 19 d. raštas Nr. S-2018–8696 „Dėl medžiagos pateikimo Konstitucinio Teismo byloje Nr. 4/2018“).

11.12. Atsižvelgus į pataisas, kurioms buvo pritarta Seimo 2017 m. liepos 11 d. rytiniame posėdyje, tą pačią dieną Seime buvo užregistruotas Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(4); jame pastebėjus redakcinių netikslumų ir juos pakoregavus, projektas buvo užregistruotas iš naujo ir jam suteiktas numeris XIIP-4291(5) (Seimo 2017 m. liepos 11 d. vakarinio posėdžio stenograma).

11.12.1. Seimo 2017 m. liepos 11 d. rytiniame posėdyje per svarstymą po balsavimo Seimui pritarus Seimo narių K. Mažeikos ir V. Vingrienės pasiūlymams, pateiktiems dėl Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(3), kuriuo buvo siūlyta pakeisti tik Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį – nebenustatyti konkretaus miškų urėdijų skaičiaus ir reguliuoti jų dydį, Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(5), palyginti su Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291(3), buvo papildytas nuostatomis, kuriomis siūlyta keisti:

– kai kurias Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytas pagrindines sąvokas (gamtotvarkos priemonės miškuose, kompleksinė miškų ūkio veikla, miško kirtimo liekanos, valstybinis miškų pareigūnas) (Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) 1 straipsnis);

– Miškų įstatymo 4 straipsnį, kuriame reglamentuojama nuosavybės teisė į miškus ir valstybinės reikšmės miškus, be kita ko, nustatyti, kad miškų urėdija (urėdijos) patikėjimo teise valdo valstybinę miško žemę (Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) 2 straipsnis);

– Miškų įstatymo 5 straipsnį, kuriame reglamentuojamas miškų valstybinis valdymas ir Miškų įstatymo vykdymo priežiūra, be kita ko, numatyti, kokias funkcijas atlieka miškų urėdija (urėdijos) (Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) 3 straipsnis);

– Miškų įstatymo 7 straipsnio, kuriame reglamentuojamas ekonominis valstybinio miškų ūkio reguliavimas, 1 dalį, t.  y. joje reglamentuoti valstybės turto – iš valstybinių miškų pagamintos žaliavinės medienos ir miško kirtimo liekanų pardavimo būdus ir kitas esmines šio valstybės turto pardavimo sąlygas, šio straipsnio 2 dalį, t.  y. joje nustatyti, kaip finansuojamos bendrosios miškų ūkio reikmės ir gamtotvarkos priemonės miškuose (Įstatymo projekto Nr.  XIIP-4291(5) 4 straipsnis);

– Miškų įstatymo 8 straipsnį, kuriame reglamentuojamas asmenų lankymasis miške (Įstatymo projekto Nr.  XIIP-

4291(5) 5 straipsnis);– Miškų įstatymo 13 straipsnį, kuriame reglamentuojama valstybinė miškų inventorizacija, miškų apskaita ir miškų

kadastras, be kita ko, numatyti, koks yra miškų inventorizacijos ir miškų apskaitos tikslas (Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) 6 straipsnis);

– Miškų įstatymo 18 straipsnį, kuriame reglamentuojama miško apsauga nuo gaisrų ir stichinių nelaimių, be kita ko, numatyti, kad miškų urėdija (urėdijos) kartu su savivaldybėmis ir kitomis kompetentingomis institucijomis rengia bendrą valstybinę miško priešgaisrinės apsaugos sistemą ir organizuoja jos įgyvendinimą (Įstatymo projekto Nr.  XIIP-4291(5) 7 straipsnis);

– Miškų įstatymo 19 straipsnį, kuriame reglamentuojama miško apsauga nuo ligų ir kenkėjų (Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) 8 straipsnis).

11.12.2. Dėl šio projekto buvo gauta papildoma Aplinkos apsaugos komiteto išvada, kurioje be kita ko, pritarta Seimo narių R. Karbauskio, K. Mažeikos ir R. Morkūnaitės-Mikulėnienės 2017 m. liepos 10 d. pateiktam pasiūlymui pakeisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį – joje įtvirtinti, kad Lietuvos Respublikoje veikia miškų urėdija (urėdijos), reglamentuoti valstybės turto – iš valstybinių miškų pagamintos žaliavinės medienos ir miško kirtimo liekanų pardavimo būdus ir kitas esmines šio valstybės turto pardavimo sąlygas, taip pat atsisakyti Seimo narių S. Gentvilo ir P. Saudargo siūlyto urėdijų dydžio nustatymo; šioje išvadoje, be kita ko, nepritarta per pertrauką prieš Įstatymo projekto XIIP-4291(5) priėmimą gautam Seimo nario J. Oleko pateiktam pasiūlymui, o Seimo nario R. J. Dagio pasiūlymas nebuvo svarstytas (Pagrindinio komiteto 2017 m. liepos 11 d. papildoma išvada (1) Nr. 107-P-28 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(4)“).

11.12.3. 2017 m. liepos 11 d. taip pat buvo gauta Teisės departamento išvada „Dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto“ Nr. XIIP-4291(4). Nors šios išvados pavadinimas rodytų, kad Teisės departamentas vertino Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291(4) siūlytus Miškų įstatymo 2, 4, 5, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimus, iš išvados turinio matyti, kad joje įvertintos tik tos šio Įstatymo projekto nuostatos, kuriomis siūlyta keisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą (atkreiptinas dėmesys, kad Teisės departamentas savo išvadoje nurodė, jog Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas keičiamas Įstatymo projekto 1 straipsniu, nors šis pakeitimas buvo numatytas šio projekto 4 straipsnyje). Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip Konstitucinio Teismo posėdyje nurodė liudytojas Teisės departamento direktorius A. Kabišaitis, tai, kad Teisės departamento išvadoje yra neteisinga nuoroda į projekto straipsnį, kuriuo keičiamas Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, yra techninė klaida, o dėl kitų projekto nuostatų Teisės departamentas pastabų nepateikė. Teisės departamentas nevertino per projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka padarytą pertrauką gautų Seimo narių R. J. Dagio ir J. Oleko pasiūlymų.

11.13. 2017 m. liepos 11 d. vakariniame posėdyje Seimas ypatingos skubos tvarka priėmė ginčijamą Įstatymą kartu su minėtais 2017 m. liepos 10 d. pateiktais Seimo narių R. Karbauskio, K. Mažeikos ir R. Morkūnaitės-Mikulėnienės pasiūlymais pakeisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį – joje įtvirtinti, kad Lietuvos Respublikoje veikia miškų urėdija (urėdijos), reglamentuoti valstybės turto – iš valstybinių miškų pagamintos žaliavinės medienos ir miško kirtimo liekanų pardavimo būdus ir kitas esmines šio valstybės turto pardavimo sąlygas, taip pat atsisakyti Seimo narių S.  Gentvilo ir P. Saudargo siūlyto urėdijų dydžio nustatymo. Seimas taip pat pritarė kai kuriems Seimo nario R.  J. Dagio per pertrauką po rytinio posėdžio pateiktiems pasiūlymams, inter alia panašiai, kaip buvo siūloma Vyriausybės teiktu Įstatymo projektu Nr. XIIIP-420, pakeisti Miškų įstatymo 6 straipsnį – reglamentuoti valstybinių miškų miško apsaugos darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, gyvybės ir sveikatos draudimą (Seimo 2017 m. liepos 11 d. vakarinio posėdžio protokolas Nr. SPP-91).

12. Iš nurodytų šiai konstitucinės justicijos bylai aktualių su Įstatymo priėmimu susijusių faktinių aplinkybių matyti, kad Seimas, 2017 m. liepos 11 d. rytiniame posėdyje svarstydamas Seimo narių grupės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIP-4291(2) (kuris svarstyti Seimo posėdyje buvo pateiktas kaip projektas Nr. XIIP-4291(3)), iš esmės pakeitė šį projektą – papildė jį naujomis nuostatomis, kurių dauguma sutapo su Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 nuostatomis (t. y. tie patys Miškų įstatymo straipsniai pakeisti pagal turinį tapačiomis arba panašiomis nuostatomis). Pažymėtina, kad toks iš esmės pakeistas Seimo narių grupės teiktas Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(2) (priėmimui užregistruotas kaip Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(5)) buvo priimtas ypatingos skubos tvarka tą pačią dieną (2017 m. liepos 11 d.) Seimo

Pirmininko siūlymu, nepateikus tokio siūlymo motyvų.Pažymėtina ir tai, kad Vyriausybės teiktas Įstatymo projektas Nr. XIIIP-420 ir Seimo narių grupės teiktas Įstatymo

projektas Nr. XIIP-4291(2) nei Aplinkos apsaugos komitete, kuris buvo paskirtas pagrindiniu komitetu abiem projektams svarstyti, nei Seimo posėdyje nebuvo svarstomi kaip alternatyvūs; Aplinkos apsaugos komitetas nepriėmė sprendimo sujungti šiuos projektus. Aplinkos apsaugos komitetas nepateikdamas argumentų atmetė Vyriausybės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIIP-420, jis nevertino dėl šio projekto pateiktų nepriklausomo ekspertinio įvertinimo išvadų, kitų konsultantų, specialistų, taip pat subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, Seimo paskirtų papildomų komitetų, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų išvadų, pastabų ir pasiūlymų; šios išvados, pastabos ir pasiūlymai nebuvo svarstomi ir Seimo 2017 m. liepos 11 d. rytiniame posėdyje, kuriame nuspręsta Vyriausybės teiktam Įstatymo projektui Nr. XIIIP-420 svarstyti paskirti kitą pagrindinį komitetą.

Paminėtina, kad iš 2017 m. liepos 11 d. Teisės departamento išvados dėl Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(4) matyti, kad Teisės departamentas vertino tik šio Įstatymo projekto nuostatas, kuriomis siūlyta keisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą (t. y. tos pačios Miškų įstatymo nuostatos, kurią siūlyta keisti Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291(2), pakeitimą); Teisės departamentas nevertino per projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka padarytą pertrauką Seimo narių pateiktų pasiūlymų.

IIISU GINČIJAMO ĮSTATYMO PRIĖMIMU SUSIJĘS TEISINIS REGULIAVIMAS

13. Pareiškėja Seimo narių grupė šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija Įstatymo atitiktį Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, konstituciniam teisinės valstybės principui pagal priėmimo tvarką.

Pareiškėjos teigimu, priimant Įstatymą nebuvo laikomasi Seimo statuto, Teisėkūros pagrindų, Korupcijos prevencijos įstatymų reikalavimų, susijusių su įstatymų projektų pateikimu, jų vertinimu, svarstymu ir priėmimu.

14. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidybos procedūra reglamentuojama Seimo statuto V dalyje „Įstatymų leidybos procedūra“.

14.1. Seimo statuto devynioliktojo skirsnio „Įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų registravimas“ 135 straipsnyje „Teikiamo registruoti projekto reikalavimai“ (2013 m. gruodžio 19 d. redakcija) inter alia nustatyta:

„1. Įstatymų ir kitų Seimo priimamų teisės aktų projektus ir pasiūlymus dėl jų leidybos Seimui pateikia institucijos ir asmenys, kurie pagal Konstituciją turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.

2. Seimui teikiamą įstatymo ar kito Seimo priimamo teisės akto projektą ar pasiūlymą turi pasirašyti jo iniciatoriai <…>

3. Kartu su Seimui teikiamu įstatymo projektu, išskyrus Konstitucijos suteiktą teisę įgyvendinančių Lietuvos Respublikos piliečių teikiamą įstatymo projektą, pateikiamas aiškinamasis raštas, kuriame turi būti nurodyta: <…> 5) numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta <…>“

Taigi Seimo statuto 135 straipsnyje (2013 m. gruodžio 19 d. redakcija) nustatyti reikalavimai įstatymų projektams, kurie teikiami įgyvendinant įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, inter alia reikalavimas pateikti kartu su Seimui teikiamu įstatymo projektu aiškinamąjį raštą, kuriame inter alia turi būti nurodyti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės.

14.1.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad su Seimo statuto 135 straipsnio (2013 m. gruodžio 19 d. redakcija) 3 dalimi yra susijęs Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnis „Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas“, kurio 1 dalyje nustatyta, kad „rengiant teisės akto, kuriuo numatoma reglamentuoti iki tol nereglamentuotus santykius, taip pat kuriuo iš esmės keičiamas teisinis reguliavimas, projektą, privalo būti atliekamas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas. Šio vertinimo išsamumas turi būti proporcingas galimoms numatomo teisinio reguliavimo pasekmėms. Sprendimą dėl numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo priima teisės akto projekto rengėjas“, o šio straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad „įstatymo ar kito Seimo teisės akto projekte numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai pateikiami aiškinamajame rašte arba atskiru dokumentu“.

14.1.2. Šioje konstitucinės justicijos byloje svarbiu aspektu aiškinant Seimo statuto 135 straipsnio (2013 m. gruodžio 19 d. redakcija) 3 dalies 5 punkto nuostatas kartu su Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1, 3 dalių nuostatomis pažymėtina, kad, rengiant įstatymo, kuriuo numatoma reglamentuoti iki tol nereglamentuotus santykius, taip pat kuriuo iš esmės keičiamas teisinis reguliavimas, projektą, privalo būti atliekamas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas; jo rezultatai turi būti pateikiami aiškinamajame rašte arba atskiru dokumentu.

Pažymėtina, kad nei Seimo statuto 135 straipsnyje (2013 m. gruodžio 19 d. redakcija), nei kituose jo straipsniuose nėra reikalavimo registruojant įstatymo projekto svarstymo metu pakeistą anksčiau pateiktą įstatymo projektą iš naujo pateikti aiškinamąjį raštą.

14.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualioje Seimo statuto dvidešimtojo skirsnio „Įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų pateikimas Seimo posėdyje“ 145 straipsnio „Privalomos išvados dėl įstatymo projekto“ 2 dalyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) nustatyta, kad „jeigu įstatymo projektu siūloma iš esmės keisti teisinį reglamentavimą (nustatyti, pakeisti arba panaikinti teisės subjektų teises arba pareigas, formuluoti tam tikrų sričių reformos kryptis arba raidos strategiją) ir pagrindinis komitetas arba ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių (bet ne vėliau kaip 72 valandos po svarstymo pagrindiniame komitete pabaigos) paremia tokią iniciatyvą, nutarus pradėti projekto svarstymo procedūrą Seimo valdybos nustatyta tvarka užsakomas nepriklausomas ekspertinis teisės akto projekto įvertinimas“, o šio straipsnio 3 dalyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) nustatyta, kad „ekspertinė išvada yra teisės aktą lydintis dokumentas, pristatomas svarstymų komitetuose ir Seimo posėdyje metu“.

Taigi pagal Seimo statuto 145 straipsnio 2 dalį (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija), jeigu įstatymo projektu siūloma iš esmės keisti teisinį reguliavimą (nustatyti, pakeisti arba panaikinti teisės subjektų teises arba pareigas, suformuluoti tam tikrų sričių reformos kryptis arba raidos strategiją), nepriklausomas ekspertinis teisės akto projekto įvertinimas yra būtinas, kai tokią iniciatyvą paremia pagrindinis komitetas arba ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių.

14.3. Šiai konstitucinės justicijos bylai taip pat aktualios Seimo statuto nuostatos, kuriomis reglamentuojamas alternatyvių ir kelių įstatymų projektų svarstymas ir priėmimas.

14.3.1. Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) devynioliktojo skirsnio „Įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų registravimas“ 137 straipsnio „Kelių įstatymų projektų svarstymas kartu bei alternatyvūs projektai“ 3 dalyje nustatyta, kad „jeigu yra gauti keli alternatyvūs to paties įstatymo projektai, Seimo komitete ir svarstymo Seimo posėdyje metu jie nagrinėjami kartu ir pasirenkamas vienas iš jų“.

Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) dvidešimt pirmojo skirsnio „Įstatymo projekto svarstymas pagrindiniame komitete“ 150 straipsnio „Pagrindinio komiteto sprendimai“ 3 dalyje nustatyta, kad „jeigu komitetui svarstyti buvo pateikti keli alternatyvūs projektai, komitetas viename iš artimiausių posėdžių apsisprendžia, kuriam iš alternatyvių projektų pritarti ir pradėti jo svarstymo komitete procedūrą“.

Seimo statuto dvidešimt antrojo skirsnio „Įstatymo projekto svarstymas Seimo posėdyje“ 151 straipsnio „Įstatymo projekto svarstymo Seimo posėdyje tvarka“ (su 2016 m. gegužės 3 d. pakeitimais) 3 dalyje inter alia nustatyta:

„Seimo posėdyje įstatymo projektas svarstomas tokia tvarka:<…>3) alternatyvių projektų, jeigu jų yra, iniciatorių atstovų pranešimai;<…>6) po bendrosios diskusijos, jeigu alternatyvaus projekto autoriai nesutinka su pagrindinio komiteto sprendimu

nepritarti alternatyviam projektui, balsuojama, ar pritarti komiteto sprendimui;<…>8) jeigu Seimas nepritaria pagrindinio komiteto pateiktam projektui arba jeigu Seimas nutaria pritarti alternatyviam

projektui, kuriam nepritarė pagrindinis komitetas, daroma svarstymo pertrauka Seimo posėdyje ir projektas arba grąžinamas tam pačiam pagrindiniam komitetui tobulinti, arba Seimas gali paskirti kitą pagrindinį komitetą ar sudaryti specialią Seimo komisiją įstatymo projektui redaguoti. Ši komisija tokiu atveju atlieka pagrindinio komiteto funkcijas ir dirba pagal tokio komiteto darbo tvarką;“.

Taigi apibendrinant šį Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 137 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje, 151 straipsnio (su 2016 m. gegužės 3 d. pakeitimais) 3 dalies 3, 6, 8 punktuose nustatytą alternatyvių įstatymo projektų svarstymo teisinį reguliavimą pažymėtina, kad pagal jį reikalaujama svarstyti šiuos projektus kartu ir nuspręsti, kuriam iš

alternatyvių projektų pritarti.14.3.2. Seimo statuto devynioliktojo skirsnio „Įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų registravimas“ 137 straipsnio

„Kelių įstatymų projektų svarstymas kartu bei alternatyvūs projektai“ 4 dalyje (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nustatyta, kad „jeigu yra gauti keli to paties įstatymo tų pačių arba skirtingų straipsnių pakeitimo ar papildymo įstatymų projektai, jie Seimo posėdyje pateikiami ir nagrinėjami kartu, o Seimo paskirtas pagrindinis komitetas gali juos sujungti ir pateikti Seimui svarstyti vieną bendrą projektą“.

Taigi pagal Seimo statuto 137 straipsnio 4 dalyje (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nustatytą kelių to paties įstatymo tų pačių arba skirtingų straipsnių pakeitimo ar papildymo įstatymų projektų svarstymo teisinį reguliavimą Seimo paskirtas pagrindinis komitetas gali sujungti šiuos projektus ir pateikti Seimui svarstyti vieną bendrą projektą.

14.4. Šiai konstitucinės justicijos bylai taip pat aktualios Seimo statuto nuostatos, kuriomis reglamentuojamas įstatymo projekto svarstymas skubos ir ypatingos skubos tvarka.

14.4.1. Seimo statuto dvidešimt ketvirtojo skirsnio „Įstatymo projekto svarstymas skubos ir ypatingos skubos tvarka“ 162 straipsnyje „Siūlymas svarstyti skubos tvarka“ (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) nustatyta:

„1. Skubos tvarka svarstomi Seimo nutarimų, o jei taip nusprendžia Seimas, ir įstatymų projektai.2. Siūlyti šią svarstymo tvarką motyvuotu teikimu turi teisę Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas arba Seimo

Pirmininką pavaduojantis jo pavaduotojas, Seimo opozicijos lyderis, pagrindinis komitetas, frakcija arba Vyriausybė.3. Sprendimas svarstyti įstatymo projektą skubos tvarka gali būti priimamas įstatymo projekto pateikimo arba

svarstymo Seimo posėdyje metu balsavusių Seimo narių dauguma, jeigu ji yra didesnė negu 1/5 visų Seimo narių.4. Siūlomas svarstyti skubos tvarka įstatymo ar Seimo nutarimo projektas iki jo svarstymo Seimo posėdyje turi būti

suredaguotas Dokumentų skyriuje.“Seimo statuto 163 straipsnyje „Svarstymas skubos tvarka“ (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) nustatyta:„1. Kai įstatymo projektas svarstomas skubos tvarka, trumpinamas laikas tarp svarstymo stadijų: svarstymo

pagrindiniame komitete, svarstymo Seimo posėdyje, priėmimo; be to, trumpinami ir kiti šiame statute nustatyti įstatymų leidybos terminai.

2. Šio straipsnio 1 dalyje numatyti laiko tarpai turi būti ne trumpesni kaip 24 valandos.3. Konkrečius terminus nustato Seimas kiekvienu atveju atskirai, tačiau svarstomas įstatymo projektas visuomet turi

būti užregistruotas Seimo posėdžių sekretoriate ir paskelbtas Seimo interneto svetainėje ne vėliau kaip prieš 24 valandas iki posėdžio, kuriame jis bus priimamas.“

14.4.2. Taigi pagal Seimo statuto 162 straipsnyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija), 163 straipsnyje (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą įstatymo projekto svarstymas skubos tvarka yra tam tikra speciali pagreitinta įstatymų leidybos procedūra, taikoma prireikus priimti įstatymo projektą skubiau nei bendra tvarka. Pažymėtina, kad šios procedūros metu trumpinamas laikas tarp svarstymo stadijų – svarstymo pagrindiniame komitete, svarstymo Seimo posėdyje, priėmimo (163 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalis): laiko tarpai tarp šių svarstymo stadijų turi būti ne trumpesni kaip 24 valandos, o įstatymo projektas visuomet turi būti užregistruotas Seimo posėdžių sekretoriate ir paskelbtas Seimo interneto svetainėje ne vėliau kaip prieš 24 valandas iki posėdžio, kuriame jis bus priimamas (163 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 2, 3 dalys); be to, gali būti trumpinami ir kiti Seimo statute nustatyti įstatymų leidybos terminai, konkrečius terminus nustato Seimas kiekvienu atveju atskirai (163 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1, 3 dalys).

Pažymėtina ir tai, kad įstatymo projekto svarstymo skubos tvarka procedūrai taikyti nustatytos dvi sąlygos:– turi būti motyvuotas Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko arba jį pavaduojančio Seimo Pirmininko

pavaduotojo, Seimo opozicijos lyderio, pagrindinio komiteto, frakcijos arba Vyriausybės teikimas (162 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 2 dalis);

– sprendimas įstatymo projekto pateikimo arba svarstymo Seimo posėdyje metu priimtas Seimo posėdyje balsavusių Seimo narių daugumos, kuri turi būti didesnė negu 1/5 visų Seimo narių (162 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 3 dalis).

14.4.3. Seimo statuto dvidešimt ketvirtojo skirsnio „Įstatymo projekto svarstymas skubos ir ypatingos skubos tvarka“ 164 straipsnyje „Svarstymas ypatingos skubos tvarka“ (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) nustatyta:

„1. Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko arba Seimo Pirmininką pavaduojančio Seimo Pirmininko pavaduotojo,

arba Vyriausybės motyvuotu teikimu įstatymų ir Seimo nutarimų projektai gali būti svarstomi ypatingos skubos tvarka.2. Sprendimas svarstyti projektą ypatingos skubos tvarka priimamas Seimo posėdyje balsavusių Seimo narių balsų

dauguma, jeigu ji didesnė kaip 1/4 visų Seimo narių.3. Sprendimas svarstyti projektą ypatingos skubos tvarka gali būti priimamas projekto pateikimo arba svarstymo Seimo

posėdyje metu.4. Svarstant projektą ypatingos skubos tvarka, netaikomi šio statuto 155 straipsnyje nustatyti reikalavimai ir priėmimo

procedūra po pateikimo gali būti pradėta ne anksčiau kaip po 3 valandų pertraukos. Per šią pertrauką raštu pateikiamos įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pataisos dėl projekto, Teisės departamento išvados dėl jų ir projektas suredaguojamas Seimo kanceliarijos Dokumentų departamente. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pataisos dėl projekto raštu pateikiamos ne vėliau kaip prieš vieną valandą iki projekto priėmimo pradžios.

5. Kai kuriais atvejais projektui svarstyti gali būti paskirtas pagrindinis komitetas.“Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimo statuto dvidešimt trečiojo skirsnio „Įstatymo projekto priėmimas Seimo

posėdyje“ 155 straipsnyje „Pataisų dėl įstatymo projekto pateikimas“ (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) nustatyta:„1. Pagrindinis komitetas Seimui priimti privalo pateikti Seimo kanceliarijos Dokumentų departamento iš naujo

suredaguotą įstatymo projektą. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas taip pat pateikia išvadas dėl šio projekto. Projektai šiems Seimo kanceliarijos padaliniams turi būti perduoti ne vėliau kaip prieš 4 darbo dienas iki jų priėmimo.

2. Suredaguotas įstatymo projektas ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados turi būti užregistruoti Seimo posėdžių sekretoriate ir paskelbti Seimo interneto svetainėje ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki Seimo posėdžio.

3. Priėmimo metu svarstomos tik tos pataisos, papildymai ir išbraukimai, kuriuos, Seimo posėdžio metu posėdžio pirmininkui paskelbus, paremia ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių. Visas siūlomas įstatymo projekto pataisas, papildymus ir išbraukimus įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turintys asmenys turi įteikti Seimo posėdžių sekretoriatui ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki posėdžio darbotvarkėje numatyto laiko pradėti įstatymo priėmimo procedūrą.

4. Seimo posėdžių sekretoriatas užregistruoja pataisas, papildymus ir išbraukimus ir juos paskelbia Seimo interneto svetainėje. Iki įstatymo projekto priėmimo pagrindinis komitetas turi būti įvertinęs gautas pataisas, papildymus, išbraukimus ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadas dėl įstatymo projekto.

5. Jeigu šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka yra gauta naujų pataisų, papildymų ir išbraukimų, kurių pagrindinis komitetas iki tol nebuvo svarstęs, daroma ne trumpesnė kaip 24 valandų projekto priėmimo pertrauka, per kurią pagrindiniame komitete turi būti apsvarstyti šie pasiūlymai.

6. Priėmimo metu naujos pataisos, papildymai ar išbraukimai, neatitinkantys šio straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų, nepriimami.“

14.4.4. Taigi, atsižvelgiant į Seimo statuto 164 straipsnyje (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su nustatytuoju jo 155 straipsnyje, pažymėtina, kad įstatymo projekto svarstymas ypatingos skubos tvarka yra tam tikra speciali itin pagreitinta įstatymų leidybos procedūra, kai prireikus Seimas gali priimti įstatymo projektą itin skubiai – įstatymo projekto priėmimo procedūra po pateikimo gali būti pradėta po 3 valandų pertraukos (164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 4 dalis), t. y. juo sudarytos prielaidos priimti įstatymo projektą tą pačią dieną, kurią jis yra pateiktas Seimui. Svarstant įstatymo projektą ypatingos skubos tvarka netaikomi inter alia šie Seimo statuto 155 straipsnyje nustatyti reikalavimai įstatymo projekto svarstymui bendra tvarka: ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki Seimo posėdžio pateikti Teisės departamento išvadas dėl įstatymo projekto, jas kartu su įstatymo projektu paskelbti Seimo interneto svetainėje (155 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1, 2 dalys); iki įstatymo projekto priėmimo pagrindiniam komitetui įvertinti gautas pataisas, papildymus, išbraukimus ir Teisės departamento išvadas dėl įstatymo projekto (155 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 4 dalis). Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 4 dalyje yra nustatytos šios specialios projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka taisyklės: per ne mažesnę nei 3 valandų projekto svarstymo pertrauką raštu gali būti pateiktos įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pataisos dėl projekto (šios pataisos turi būti pateiktos ne vėliau kaip prieš vieną valandą iki projekto priėmimo pradžios) ir turi būti pateiktos Teisės departamento išvados dėl jų, taip pat projektas turi būti suredaguotas Seimo kanceliarijos Dokumentų departamente.

Pažymėtina ir tai, kad įstatymo projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrai taikyti nustatytos dvi sąlygos:– turi būti motyvuotas Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko arba Seimo Pirmininką pavaduojančio Seimo

Pirmininko pavaduotojo, arba Vyriausybės teikimas (164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalis);– sprendimas įstatymo projekto pateikimo arba svarstymo Seimo posėdyje metu priimtas Seimo posėdyje balsavusių

Seimo narių daugumos, kuri turi būti didesnė negu 1/4 visų Seimo narių (164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 2, 3 dalys).

14.4.5. Palyginus Seimo statuto 164 straipsnyje (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) nustatytą įstatymo projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą su Seimo statuto 162 straipsnyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija), 163 straipsnyje (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) nustatyta įstatymo projekto svarstymo skubos tvarka procedūra, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, reguliuojant įstatymo projekto svarstymą ypatingos skubos tvarka, Seimo statuto 164 straipsnyje (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) yra nustatytas vienintelis itin trumpas (ne mažesnis nei 3 valandų) terminas įstatymo projektui priimti po jo pateikimo, nustatyta mažiau subjektų, galinčių inicijuoti įstatymo projekto svarstymą ypatingos skubos tvarka, sprendimui dėl įstatymo projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka priimti reikalaujama didesnės Seimo narių balsų daugumos, nustatytos specialios įstatymo projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka taisyklės, netaikant Seimo statuto 155 straipsnyje nustatytų reikalavimų įstatymo projekto svarstymui bendra tvarka.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip ir įstatymo projekto svarstymo skubos tvarka atveju, įstatymo projektas gali būti svarstomas ypatingos skubos tvarka tik motyvuotu Seimo statute nurodyto subjekto teikimu, taip pat Seimo statute nėra nustatyta atvejų, kuriais būtų taikytinos šios įstatymų leidybos procedūros, t.  y. jų taikymas priklauso išskirtinai nuo Seimo statute nurodytų subjektų teikimo ir nustatytos Seimo posėdyje balsavusių Seimo narių balsų daugumos sprendimo.

15. Kaip minėta, šiai konstitucinės justicijos bylai aktualios kai kurios Teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatos.15.1. Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio „Teisėkūros principai“ 2 dalyje inter alia nustatyta:„2. Teisėkūroje vadovaujamasi šiais principais:1) tikslingumo, reiškiančiu, kad teisės akto projektas turi būti rengiamas ir teisės aktas priimamas tik tuo atveju, kai

siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis;2) proporcingumo, reiškiančiu, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę

administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti;

<…>5) efektyvumo, reiškiančiu, kad rengiant teisės akto projektą turi būti įvertinamos visos galimos teisinio reguliavimo

alternatyvos ir pasirenkama geriausia iš jų, teisės akte turi būti įtvirtinamos veiksmingiausiai ir ekonomiškiausiai teisinio reguliavimo tikslą leisiančios pasiekti priemonės, turi būti skelbiami ir įvertinami dėl teisinio reguliavimo gauti pasiūlymai, o teisėkūros veiksmai atliekami per protingus terminus <…>“

Taigi, pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, priimdamas įstatymus, įstatymų leidėjas turi vadovautis ir tikslingumo, proporcingumo, efektyvumo principais, be kita ko, teisėkūros veiksmus atlikti per protingus terminus.

15.2. Pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 16 straipsnį „Numatomo teisinio reguliavimo poveikio korupcijos mastui vertinimas“ numatomo teisinio reguliavimo poveikio korupcijos mastui vertinimas (teisės aktų ar jų projektų antikorupcinis vertinimas) atliekamas Korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais.

15.2.1. Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnyje (2008 m. birželio 5 d. redakcija) „Teisės aktų ar jų projektų antikorupcinis vertinimas“ inter alia buvo nustatyta:

„1. Teisės akto projekto rengėjas atlieka teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su:

1) valstybės ar savivaldybių turto patikėjimo teisės perleidimu, valstybės ar savivaldybių turto nuosavybės ar valdymo teisės perleidimu privatiems asmenims;

2) valstybės ar savivaldybių biudžetų pajamų ar išlaidų didinimu ar mažinimu dėl valstybės ar savivaldybių funkcijų vykdymo perdavimo valstybės ar savivaldybių įmonėms, viešosioms įstaigoms ar privatiems asmenims;

3) subsidijų, dotacijų, kompensacijų, rentų, pašalpų, premijų ir kitų išmokų mokėjimu iš valstybės ar savivaldybių biudžetų;

4) Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos teikimu;5) prekių ar paslaugų viešaisiais pirkimais ar koncesijos suteikimu;

6) pilietybės teikimu išimties tvarka;7) konkursų eiti asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, pareigas organizavimu, reputacijos, kvalifikacijos,

atestacijos ir rotacijos reikalavimų asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, nustatymu, panaikinimu ar pakeitimu;8) asmenų ar daiktų registravimu viešuose registruose;9) vertybinių popierių, dokumentų blankų, banderolių, oficialių žymėjimo ženklų technologinės apsaugos priemonių

nustatymu, leidyba bei technologinės apsaugos lygiui ir grupei priskirtų vertybinių popierių, dokumentų blankų, banderolių, oficialių žymėjimo ženklų gamyba;

10) išimtų iš apyvartos ar ribotai esančių apyvartoje daiktų gamyba, laikymu ir prekyba;11) prekių ar paslaugų, teikiamų pagal viešąsias sutartis, teikimu;12) produktų saugos reikalavimų nustatymu, panaikinimu ar pakeitimu;13) licencijuojamos ūkinės komercinės veiklos ar ūkinės komercinės veiklos, kuriai vykdyti reikalingas valstybės ar

savivaldybės institucijų leidimas, subjektų kvalifikacijos ir dalykinės reputacijos reikalavimų nustatymu, panaikinimu ar pakeitimu;

14) akcizais apmokestinamų prekių gamyba, saugojimu, naudojimu, įsigijimu ir prekyba;15) teisės pažeidimų tyrimu, atsakomybės už teisės pažeidimus sąlygomis;16) žemėtvarka, teritorijų planavimu, statyba;17) farmacija ir medicina;18) kitais atvejais, jeigu, teisės akto projekto rengėjo nuomone, rengiamu teisės aktu numatomas teisinis reguliavimas

gali paveikti korupcijos mastą.2. Galiojančių teisės aktų ir jų projektų, kuriais numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, nurodytus šio straipsnio

1 dalyje, antikorupcinį vertinimą atlieka Specialiųjų tyrimų tarnyba savo iniciatyva arba Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, Seimo komiteto, komisijos, frakcijos teikimu <…>“

Šiame kontekste pažymėtina, kad Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio (2008 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalis buvo pakeista Seimo 2018 m. birželio 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo Nr. IX-904 5, 8 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 101 straipsniu įstatymu, tačiau joje įtvirtintas teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu nepakito.

15.2.2. Taigi, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste apibendrinant Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2008 m. birželio 5 d. redakcija su 2018 m. birželio 27 d. pakeitimu) nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad teisės akto projekto antikorupcinis vertinimas turėjo ir turi būti atliekamas inter alia, kai:

– reguliuojami santykiai, susiję su valstybės ar savivaldybių biudžetų pajamų ar išlaidų didinimu ar mažinimu dėl valstybės ar savivaldybių funkcijų vykdymo perdavimo valstybės ar savivaldybių įmonėms, viešosioms įstaigoms ar privatiems asmenims (2 punktas);

– reguliuojami santykiai, susiję su išimtų iš apyvartos ar ribotai esančių apyvartoje daiktų gamyba, laikymu ir prekyba (10 punktas).

Pažymėtina ir tai, kad pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį (2008 m. birželio 5 d. redakcija) Specialiųjų tyrimų tarnyba savo arba šioje dalyje nurodytų subjektų teikimu gali atlikti ir galiojančių teisės aktų, kuriais reguliuojami minėti visuomeniniai santykiai, antikorupcinį vertinimą.

IVGINČIJAMO ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO 1 DALYJE NUSTATYTAS IR SU JUO SUSIJĘS TEISINIS

REGULIAVIMAS

16. Kaip minėta, pareiškėja abejoja inter alia Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies tiek, kiek ja Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2017 m. liepos 11 d. redakcija) yra įtvirtinta formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“, iš kurios, pasak pareiškėjos, nėra aišku, kiek miškų urėdijų turėtų veikti, atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės principui.

17. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, kuria pakeista Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis (2016 m. birželio 30 d. redakcija) ir kurioje, kaip minėta, buvo nustatytas Lietuvos Respublikoje veikiančių urėdijų skaičius (42 miškų urėdijos), inter alia nustatyta: „Lietuvos Respublikoje miškų urėdija (urėdijos) veikia pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą <…>“

17.1. Taigi Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje veikia viena arba kelios miškų urėdijos.

Vadinasi, vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2017  m. liepos 11 d. redakcija) nėra nustatyta konkretaus Lietuvos Respublikoje veikiančių miškų urėdijų skaičiaus, kaip buvo nustatyta ginčijamo Įstatymo priėmimo metu galiojusiu Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2016 m. birželio 30 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu.

17.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 21 dalį (2017 m. liepos 11 d. redakcija) miškų urėdija yra valstybės įmonė, patikėjimo teise valdanti, naudojanti valstybinius miškus ir jais disponuojanti įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdanti juose kompleksinę miškų ūkio veiklą ir kitą įmonės įstatuose numatytą veiklą.

17.3. Kaip minėta, pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį miškų urėdija (urėdijos) veikia pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą. Šiame kontekste pažymėtina, kad Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatyme (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) yra nustatyta, jog valstybės įmonę nutarimu steigia Vyriausybė, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip (5 straipsnio 1 dalis), įmonė turi teisę steigti filialus ir atstovybes Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse (3 straipsnio 7 dalis (2014 m. spalio 16 d. redakcija)), sprendimus dėl įmonės filialų ir atstovybių steigimo ir jų veiklos nutraukimo priima įmonės valdyba (10 straipsnio (2014 m. spalio 16 d. redakcija) 12 dalies 5 punktas).

17.4. Taigi, Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį tiek, kiek pagal ją Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2017 m. liepos 11 d. redakcija) yra įtvirtinta formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“, aiškinant kartu su Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 3 straipsnio 7 dalimi (2014 m. spalio 16 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio (2014 m. spalio 16 d. redakcija) 12 dalies 5 punktu, darytina išvada, kad priklausomai nuo Vyriausybės sprendimo Lietuvoje gali veikti viena arba kelios Vyriausybės steigiamos valstybės įmonės miškų urėdijos, o jos (jų) valdyba (valdybos) turi teisę priimti sprendimus dėl įmonės filialų steigimo.

18. Šiame kontekste paminėtina, kad Vyriausybė 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 647 „Dėl sutikimo reorganizuoti valstybės įmones miškų urėdijas“, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.97 straipsnio 3 dalimi ir Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 18 straipsniu, nusprendė reorganizuoti Lietuvoje veikusias 42 miškų urėdijas jungimo būdu – prijungti jas prie reorganizavime dalyvavusios valstybės įmonės Valstybinio miškotvarkos instituto, kurio pavadinimas po reorganizavimo yra valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija (2.2–2.3 punktai).

19. Apibendrinant Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje tiek, kiek ja Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2017 m. liepos 11 d. redakcija) yra įtvirtinta formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“, nustatytąjį ir su juo susijusį Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, jog Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi įtvirtinta formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“ reiškia, kad pagal Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį (2017 m. liepos 11 d. redakcija) Lietuvos Respublikoje gali veikti viena arba kelios miškų urėdijos – pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą įsteigtos valstybės įmonės, patikėjimo teise valdančios, naudojančios valstybinius miškus ir jais disponuojančios įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdančios juose kompleksinę miškų ūkio veiklą ir kitą įmonės įstatuose numatytą veiklą; pagal šį teisinį reguliavimą Vyriausybė turi plačią diskreciją nuspręsti, kiek miškų urėdijų steigti Lietuvoje.

20. Kaip minėta, pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnio 1, 4 dalis, 8 straipsnį buvo pakeista Miškų įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, 5 straipsnio 2 dalies 8 punktas, šio straipsnio 5 dalis, 18 straipsnio 1, 2 dalys, be kita ko, formuluotė „miškų urėdija“ pakeista formuluote „miškų urėdija (urėdijos)“. Pažymėtina, kad iš šiuose straipsniuose įtvirtintos formuluotės „miškų urėdija (urėdijos)“ taip pat nėra aišku, kiek miškų urėdijų pagal Miškų įstatymą gali veikti Lietuvoje.

VKONSTITUCIJOS NUOSTATOS IR OFICIALIOJI KONSTITUCINĖ DOKTRINA

21. Šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama Įstatymo, kuriuo pakeistas Miškų įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, atitiktis Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui pagal priėmimo tvarką.

22. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų (inter alia 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2016 m. liepos 8 d., 2018 m. birželio 29 d. nutarimai).

22.1. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktus jie gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

22.2. Konstitucinis teisinės valstybės principas atsispindi ir konstitucinius atsakingo valdymo ir valdžios atsakomybės visuomenei principus įtvirtinančiose Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalyse, kuriose nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (2018 m. balandžio 12 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus ( inter alia 2015 m. lapkričio 19 d., 2016 m. liepos 8 d., 2018 m. balandžio 12 d. nutarimai).

Konstitucinis atsakingo valdymo principas, aiškinamas kartu su Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms imperatyvu, suponuoja teisėkūros procedūrų viešumo ir skaidrumo reikalavimus, kurių privalo laikytis inter alia valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos (2016 m. liepos 8 d., 2018 m. balandžio 12 d. nutarimai). Tokių reikalavimų paisymas priimant teisės aktus yra būtina visuomenės pasitikėjimo valstybe ir teise bei valdžios atsakomybės visuomenei sąlyga; jis sudaro prielaidas įtraukti visuomenę į sprendimų, susijusių su viešaisiais interesais, priėmimo procesą, inter alia sudarant galimybę susipažinti su rengiamais teisės aktų projektais ir kita su jais susijusia informacija, taip įgyvendinant inter alia Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtintas piliečių teises dalyvauti valdant savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus (2016 m. liepos 8 d. nutarimas).

23. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, susijusios su įstatymų priėmimo tvarka. Pamatinės įstatymų priėmimo taisyklės įtvirtintos Konstitucijos 69 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta: „Įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros“ (inter alia 1993 m. lapkričio 8 d., 2011 m. rugsėjo 28 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

23.1. Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis yra susijusi su Konstitucijos 76 straipsniu, kuriame nustatyta, kad Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, turintis įstatymo galią (2013 m. vasario 15 d. nutarimas). Seimo darbo tvarkos nustatymas apima ir įstatymų leidybos procedūros reglamentavimą (inter alia 2000 m. spalio 18 d., 2005 m. sausio 19 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Aiškindamas Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį kartu su Konstitucijos 76 straipsniu, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų priėmimo tvarka gali būti reguliuojama Seimo statutu, taip pat įstatymais (inter alia 2001 m. birželio 28 d., 2005 m. sausio 19 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

Seimas, nustatydamas įstatymų priėmimo tvarką, turi paisyti Konstitucijos normų ir principų (2005 m. sausio 19 d., 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalis, konstitucinius teisinės valstybės, atsakingo valdymo principus, Seimas, įgyvendindamas Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje, 76 straipsnyje įtvirtintus įgaliojimus reglamentuoti įstatymų leidybos procedūrą, privalo Seimo statute ir įstatymuose nustatyti tokį įstatymų leidybos proceso teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintas inter alia šio proceso viešumas ir skaidrumas, sudarytos prielaidos užtikrinti įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybę.

23.2. Įstatymų leidybos procesas – tai visuma juridiškai reikšmingų veiksmų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas, ir atliekamų tam tikra griežta logine ir laiko seka; visuotinai pripažintos yra šios pagrindinės įstatymų leidybos proceso stadijos: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas, įstatymo projekto svarstymas, projekto priėmimas, priimto įstatymo promulgavimas ir įsigaliojimas; tik pasibaigus vienai stadijai, nuosekliai prasideda kita stadija; nuosekli įstatymų leidybos proceso stadijų seka iš esmės yra įtvirtinta Konstitucijoje: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas – 68 straipsnyje, įstatymų priėmimas – 69 straipsnyje, įstatymų promulgavimas ir įsigaliojimas – 70–72 straipsniuose (inter alia 1993 m. lapkričio 8 d., 2008 m. vasario 22 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai). Juose atskirai nenurodyta įstatymų projektų svarstymo stadija, kuri yra demokratijos principų taikymą įstatymų leidybos procese laiduojanti stadija (1993  m. lapkričio 8 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai); tačiau apie jos faktinį buvimą galima spręsti iš kitų konstitucinių normų: 71 straipsnyje rašoma apie Respublikos Prezidento teisę grąžinti įstatymą „Seimui pakartotinai svarstyti“, 72 straipsnyje –

apie Seimo teisę Respublikos Prezidento grąžintą įstatymą „iš naujo svarstyti ir priimti“ (1993 m. lapkričio 8 d. nutarimas). Pabrėžtina, kad įstatymų projektų svarstymo stadija yra būtina įstatymų leidybos proceso stadija (1993 m. lapkričio 8 d. nutarimas); svarbus jos elementas yra pastabų, pasiūlymų dėl svarstomo įstatymo projekto, jo pataisų, papildymų teikimas (inter alia 1993 m. lapkričio 8 d., 2001 m. sausio 25 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų projektų svarstymo stadija yra ypač svarbi minėtiems iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylantiems įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, priimamų įstatymų kokybės reikalavimams įgyvendinti. Pažymėtina, kad įstatymų leidybos proceso svarstymo stadijos paskirtis – per ją išsamiai išnagrinėti ir įvertinti Seimui pateiktus įstatymų projektus ir su jais susijusią informaciją, reikšmingą Seimo nariams sprendžiant dėl atitinkamų įstatymų priėmimo, be kita ko, įvertinti visuomenės grupių, suinteresuotų asmenų nuomonę, kitų valstybės ar savivaldybių institucijų, specialių žinių turinčių asmenų nuomonę. Pažymėtina ir tai, kad, paisant minėtų iš Konstitucijos kylančių įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, priimamų įstatymų kokybės reikalavimų, Seimo statute turi būti nustatyti Seimo struktūriniai padaliniai (inter alia Seimo komitetai ar komisijos), kuriems būtų pavesta apsvarstyti ir įvertinti gautas pastabas ir pasiūlymus dėl svarstomų įstatymų projektų, taip pat turi būti nustatytos Seimo vidinės prevencinės teisinės priemonės, leidžiančios siekti, kad jo priimami įstatymai ir kiti teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai ir atitiktų kitus iš Konstitucijos kylančius įstatymų bei kitų Seimo aktų kokybės reikalavimus.

Šiame kontekste paminėtina, kad, atskirdamas įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimą nuo pastabų, pasiūlymų, pataisų, papildymų teikimo svarstant įstatymo projektą, Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, jog tai yra skirtingos įstatymų leidybos proceso stadijų dalys; įstatymų leidybos iniciatyvos teisės paskirtis  – inicijuoti įstatymų leidybos procesą, ji įgyvendinama pateikiant Seimui įstatymo projektą; pastabų, pasiūlymų, pataisų, papildymų teikimas įstatymo projekto svarstymo stadijoje nelaikytinas įstatymų leidybos iniciatyva, nes ji jau buvo įgyvendinta ( inter alia 1993 m. lapkričio 8 d., 2001 m. sausio 25 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai).

23.3. Konstitucinio Teismo aktuose taip pat ne kartą pabrėžta, kad negalima ignoruoti jokios Konstitucijoje, įstatymuose ar Seimo statute įtvirtintos įstatymų leidybos proceso stadijos ar įstatymų priėmimo taisyklės (inter alia 2010 m. rugsėjo 29 d., 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai); būtinybė įstatymus priimti nuosekliai laikantis įstatymų leidybos proceso stadijų ir taisyklių kyla iš Konstitucijos (2008 m. vasario 22 d., 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai).

23.4. Kaip minėta, iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kyla Seimo pareiga nustatyti tokį įstatymų leidybos proceso teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos prielaidos užtikrinti įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybę.

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip 2014 m. vasario 27 d. sprendime yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, konstituciniai teisinės valstybės, atsakingo valdymo principai suponuoja tai, kad tais atvejais, kai leidžiant įstatymus būtina remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija, Seimas iš atitinkamų valstybės institucijų turėtų gauti reikalingą informaciją ir į ją atsižvelgti.

Paminėtina ir tai, kad, kaip 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarime yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, iš Konstitucijos, būtent konstitucinio teisinės valstybės principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga Seimo statute ir (ar) įstatymuose nustatyti tokį įstatymų leidybos proceso teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtinta įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių subjektų ir (ar) Seimo pareiga rengiant ir (ar) priimant Seime teisės aktus, kuriais reguliuojami santykiai, galintys turėti įtakos inter alia kriminogeninei situacijai, neigiamų ekonominių pasekmių kilimui, atlikti tinkamą įstatymo projekto vertinimą, inter alia dėl neigiamų pasekmių, kurias gali sukelti įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalis, konstitucinius teisinės valstybės, atsakingo valdymo principus, siekiant užtikrinti priimamų įstatymų kokybę, inter alia juose nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės teisinės galios aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, jo aiškumą ir neprieštaringumą, taip pat visos teisės sistemos nuoseklumą ir vidinę darną, įstatymų leidybos procesas, ypač įstatymų projektų svarstymo stadija, turi būti reglamentuojamas taip, kad būtų sudarytos prielaidos svarstant įstatymų projektus tinkamai įvertinti juose numatomo teisinio reguliavimo turinį ir pasekmes. Pažymėtina, kad šiam tikslui pasiekti įstatymų leidybos proceso teisiniu reguliavimu turi būti sudarytos prielaidos prireikus gauti inter alia specialių žinių turinčių asmenų, atitinkamų valstybės institucijų nuomonę, pagrįstą jų atliktu išsamiu, objektyviu, nešališku svarstomo

įstatymo projekto ir galimų numatomo teisinio reguliavimo turinio ir padarinių vertinimu, taip pat šią nuomonę atsakingai ir motyvuotai įvertinti.

23.5. Kaip minėta, iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kyla Seimo pareiga nustatyti tokį įstatymų leidybos proceso teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintas inter alia šio proceso viešumas ir skaidrumas. Šiame kontekste taip pat paminėtinos Konstitucijos 33 straipsnio 1, 2 dalys, kuriose įtvirtintos inter alia piliečių teisės dalyvauti valdant savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalis, konstitucinius teisinės valstybės, atsakingo valdymo principus, siekiant užtikrinti įstatymų leidybos proceso viešumą ir skaidrumą, minėtas Konstitucijos 33 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas piliečių teises, šis procesas, ypač įstatymų projektų svarstymo stadija, kuri, kaip minėta yra demokratijos principų taikymą įstatymų leidybos procese laiduojanti stadija, turi būti reglamentuojamas taip, kad visuomenei būtų sudaryta galimybė dalyvauti svarstant įstatymų projektus. Pažymėtina, jog šiam tikslui pasiekti turi būti nustatytas toks įstatymų leidybos proceso teisinis reguliavimas, pagal kurį Seimui pateikti įstatymų projektai būtų skelbiami viešai, kad visuomenės grupės, suinteresuoti asmenys turėtų pakankamai laiko su jais susipažinti ir dėl jų pareikšti savo nuomonę, pastabas ir pasiūlymus, kurie turėtų būti atsakingai ir motyvuotai įvertinti.

23.6. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad leidžiant įstatymus, kitus teisės aktus Seimą ir kiekvieną Seimo narį saisto Konstitucija, konstituciniai įstatymai, įstatymai ir įstatymo galią turintis Seimo statutas (inter alia 2008 m. vasario 22 d., 2013 m. vasario 15 d., 2016 m. balandžio 27 d. nutarimai). Seimo pareiga laikytis Seimo statute apibrėžtų įstatymų priėmimo taisyklių – jo konstitucinė pareiga (inter alia 1993 m. lapkričio 8 d., 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai). Esminiai įstatymuose, Seimo statute nustatytos įstatymų leidybos procedūros pažeidimai reiškia, kad yra pažeidžiama ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros (inter alia 2001 m. birželio 28 d., 2008 m. vasario 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

Detalizuodamas tam tikrus Seimo konstitucinės pareigos laikytis įstatymų leidybos proceso stadijų ir įstatymų priėmimo taisyklių aspektus, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs:

– įstatymų, kitų Seimo priimtų teisės aktų atitiktį Konstitucijai užtikrina ne tik Konstitucinio Teismo vykdoma jų konstitucinė kontrolė, bet ir Seimo įgyvendinama vidinė prevencinė kontrolė Seimo statute nustatytais būdais užkertant kelią leisti įstatymus, kitus teisės aktus, kurie gali prieštarauti Konstitucijai arba kitiems aukštesnės galios teisės aktams; jeigu Seimo statute nustatyta, kad tam tikroje įstatymų leidybos proceso stadijoje turi būti vykdoma Seimo vidinė prevencinė įstatymų atitikties Konstitucijai kontrolė, ji turi būti įgyvendinama ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ( inter alia 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai);

– jeigu pagal Seimo statutą turi būti gaunama vieno iš Seimo struktūrinių padalinių (inter alia Seimo komiteto ar komisijos) išvada, konstituciškai nepateisinama būtų tai, kad tokia išvada nepateikiama dėl to, kad toks Seimo struktūrinis padalinys nevykdo šios savo pareigos, vėluoja ją įvykdyti ir pan.; Seimo statute nustatytos Seimo struktūrinio padalinio pareigos preliminariai įvertinti įstatymo projektą nevykdymas laikytinas esminiu įstatymų leidybos procedūros pažeidimu, lemiančiu ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies pažeidimą (2013 m. vasario 15 d. nutarimas);

– jeigu Seimo statute ar įstatymuose yra nustatyta, jog tam tikroje (-ose) įstatymų leidybos proceso stadijoje (-ose) turi būti atlikta įstatymo projekto patikra, tai inter alia turi būti atliktas įstatymu siekiamo santykių reguliavimo veiksmingumo vertinimas, įvertinama, ar įstatymas nesukels neigiamų pasekmių; konstituciškai būtų nepateisinama, jeigu kurioje nors įstatymų leidybos stadijoje (inter alia įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimo, įstatymų priėmimo) tokia patikra nebūtų atlikta arba būtų atlikta ne toje (tose) įstatymų leidybos stadijoje (-ose) (2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad Seimo pareiga laikytis Konstitucijoje, įstatymuose ar Seimo statute nustatytų įstatymų leidybos proceso stadijų ir įstatymų priėmimo taisyklių nėra savitikslė, ja siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi ne tik Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo priimti įstatymus Seime laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir iš Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų kylančių įstatymų leidybos proceso skaidrumo ir viešumo, taip pat įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimų.

23.7. Aiškindamas Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies, 76 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Seimas, leisdamas įstatymus, gali juos svarstyti ir Seimo statute numatyta skubos tvarka (2000  m. spalio 18 d.

nutarimas). Pažymėtina, kad įstatymų svarstymo skubos tvarka procedūra suponuoja įstatymų leidybos proceso stadijų, ypač svarstymo stadijos, sutrumpinimą, taigi ribotas galimybes užtikrinti, kad būtų laikomasi iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančių įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, įstatymų kokybės reikalavimų.

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimas, pagal Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį, 76 straipsnį reglamentuodamas įstatymų leidybos procedūrą, gali nustatyti tokį įstatymų projektų svarstymo skubos tvarka teisinį reguliavimą, pagal kurį ši tvarka būtų taikoma ypatingais atvejais, kai dėl susiklosčiusių politinių, socialinių, ekonominių ar kitų aplinkybių būtina skubiai nustatyti naują ar pakeisti galiojantį teisinį reguliavimą siekiant užtikrinti svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Taip pat pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kyla reikalavimas reguliuojant įstatymų projektų svarstymo skubos tvarka procedūrą sudaryti prielaidas užtikrinti Seimo vidinę prevencinę įstatymų atitikties Konstitucijai kontrolę.

23.8. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, negalima aiškinti vien taikant lingvistinį metodą, pažodžiui, esą tik įstatymai turi būti priimami laikantis teisės aktuose nustatytos procedūros; Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis aiškintina paisant viso konstitucinio teisinio reguliavimo konteksto, atsižvelgiant inter alia į Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios, paskirtį ir funkcijas, be kita ko, į tai, kad Seimas priima ne tik įstatymus, bet ir kitus Seimo aktus (Konstitucijos 67, 105 straipsniai) (2016 m. balandžio 27 d., 2018 m. birželio 29 d. nutarimai).

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Seimas, įgyvendindamas Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje, 76 straipsnyje nustatytus įgaliojimus reglamentuoti įstatymų leidybos procedūrą, turi numatyti ir kitų nei įstatymai Seimo aktų leidybos procedūrą. Kadangi šiais Seimo aktais paprastai nėra nustatomas naujas ar keičiamas galiojantis teisinis reguliavimas, pažymėtina ir tai, kad kitų nei įstatymai Seimo aktų leidybos procedūra gali būti paprastesnė, inter alia tokia pati, kaip įstatymų projektų svarstymo skubos tvarka procedūra. Tačiau pabrėžtina, kad bet kuriuo atveju reglamentuojant kitų nei įstatymai Seimo aktų leidybos procedūrą būtina paisyti minėtų iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančių teisėkūros procedūrų skaidrumo ir viešumo, Seimo aktų kokybės reikalavimų.

23.9. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimas, įgyvendindamas Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje, 76 straipsnyje nustatytus įgaliojimus reglamentuoti įstatymų leidybos procedūrą, Seimo statute gali numatyti ir įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą. Pažymėtina, kad įstatymų ir kitų Seimo aktų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūra suponuoja tai, kad įstatymų leidybos proceso stadijos, ypač svarstymo stadija, gali būti sutrumpinamos dar labiau nei svarstant įstatymų ir kitų Seimo aktų projektus skubos tvarka, t.  y. įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų svarstymo stadija, kuri, kaip minėta, yra demokratijos principų taikymą įstatymų leidybos procese laiduojanti stadija, gali tapti tik formali. Todėl taikant įstatymų ir kitų Seimo aktų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą yra itin ribotos galimybės užtikrinti, kad būtų laikomasi iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančių įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimų.

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimas, pagal Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį, 76 straipsnį reglamentuodamas įstatymų leidybos procedūrą, gali nustatyti tokį įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų svarstymo ypatingos skubos tvarka teisinį reguliavimą, pagal kurį tokia tvarka galėtų būti taikoma tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, kaip antai įvedant arba įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, skelbiant arba paskelbus mobilizaciją, priimant sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas ginkluoto užpuolimo atveju ir (ar) prireikus itin skubiai vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, stichinės nelaimės ar kitomis ekstremaliomis aplinkybėmis, kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai. Taip pat pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kyla reikalavimas ir reguliuojant įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą sudaryti prielaidas užtikrinti Seimo vidinę prevencinę įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikties Konstitucijai kontrolę. Pabrėžtina, kad kitoks teisinis reguliavimas, pagal kurį įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai galėtų būti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne

išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais arba būtų leidžiama įstatymų ir kitų Seimo aktų projektus, svarstomus ypatingos skubos tvarka, priimti neužtikrinus Seimo vidinės prevencinės jų atitikties Konstitucijai kontrolės, būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančiais įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimais.

24. Šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo, pasak pareiškėjos, nėra nustatytas miškų urėdijų skaičius ar kriterijai jam nustatyti.

24.1. Pažymėtina, kad miškų ūkio tvarkymo, kaip ir kitokios ūkinės veiklos, reguliavimo pagrindai yra įtvirtinti Konstitucijos 46 straipsnyje. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šio straipsnio nuostatas, be kita ko, yra konstatavęs, kad:

– pagal Konstituciją tik įstatymu galima nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir apribojimus, kuriais daromas esminis poveikis ūkinei veiklai (2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai);

– Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant šią veiklą, derinti įvairias konstitucines vertybes, inter alia saugomas pagal Konstitucijos 46, 54 straipsnius (2015 m. kovo 5 d., 2015 m. gruodžio 16 d., 2018 m. gegužės 24 d. nutarimai).

24.2. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 54 straipsnį valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai (1 dalis); įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją (2 dalis).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas; pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga ir gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (2006 m. kovo 14 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai).

24.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybei nuosavybės teise priklausantys miškai yra valstybės turtas. Pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį, yra pažymėjęs, kad valstybės turtas nėra savitikslis, bet turi duoti naudą visuomenei ir turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai tvarkomas ( inter alia 2003 m. rugsėjo 30 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai); įstatymų leidėjui kyla pareiga visus svarbiausius valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykių elementus nustatyti įstatymu (2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas). Be to, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad tik įstatymų leidėjas gali nustatyti disponavimo valstybiniu turtu būdus ir sąlygas (1996 m. spalio 22 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai).

25. Pareiškėja ginčija Įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo, kuriuo, pasak pareiškėjos, nėra nustatytas miškų urėdijų skaičius ar kriterijai jam nustatyti, atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pažymėtina, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir aiškumas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (inter alia 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu (inter alia 2009 m. birželio 22 d., 2013 m. lapkričio 6 d., 2018 m. gegužės 24 d. nutarimai).

26. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 46, 54 straipsnių, 128 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti esmines miškų ūkio valdymo sąlygas; įstatymų leidėjas turi nustatyti aiškų ir pagrįstą miškų ūkio valdymo modelį, inter alia atitinkamus subjektus, atsakingus už valstybei nuosavybės teise priklausančių miškų ūkio valdymą, arba kriterijus, pagal kuriuos tokie subjektai būtų nustatyti. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas miškų ūkio

valdymo teisinį reguliavimą, turi paisyti inter alia iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylančios valstybės pareigos reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, kartu įgyvendinti iš Konstitucijos 54 straipsnio, 128 straipsnio 2 dalies kylančius reikalavimus, inter alia užtikrinti tinkamą miškų apsaugą, taip pat jų, kaip valstybės turto, racionalų tvarkymą ir naudojimą.

VISEIMO STATUTO 164 STRAIPSNIO (2016 M. GEGUŽĖS 3 D. REDAKCIJA) 1 DALIES ATITIKTIES

KONSTITUCIJAI VERTINIMAS

27. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, nuostatos, kuriomis yra įsiterpiama į ginčijamo įstatymo reguliuojamus santykius, privalo tai konstatuoti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad mutatis mutandis tai taikytina ir teisės akto – Seimo statuto – nuostatoms, reguliuojančioms ginčijamo įstatymo priėmimo tvarką (2014 m. sausio 24 d. nutarimas). Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2015 m. rugsėjo 22 d., 2018 m. kovo 2 d. nutarimai).

28. Iš minėtų konstitucinės justicijos bylai aktualių su Įstatymo priėmimu susijusių faktinių aplinkybių matyti, kad jis priimtas taikant įstatymo projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą, kurią nustato Seimo statuto 164 straipsnis (2016 m. gegužės 3 d. redakcija).

29. Aiškinant Seimo statuto 164 straipsnyje (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą minėta, kad:– įstatymo projekto svarstymas ypatingos skubos tvarka yra tam tikra speciali itin pagreitinta įstatymų leidybos

procedūra, kai prireikus Seimas gali priimti įstatymo projektą itin skubiai – įstatymo projekto priėmimo procedūra po pateikimo gali būti pradėta po 3 valandų pertraukos (164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 4 dalis), t. y. juo sudarytos prielaidos priimti įstatymo projektą tą pačią dieną, kurią jis yra pateiktas Seimui;

– svarstant įstatymo projektą ypatingos skubos tvarka netaikomi inter alia šie Seimo statuto 155 straipsnyje nustatyti reikalavimai įstatymo projekto svarstymui bendra tvarka: ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki Seimo posėdžio pateikti Teisės departamento išvadas dėl įstatymo projekto, jas kartu su įstatymo projektu paskelbti Seimo interneto svetainėje (155 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1, 2 dalys); iki įstatymo projekto priėmimo pagrindiniam komitetui įvertinti gautas pataisas, papildymus, išbraukimus ir Teisės departamento išvadas dėl įstatymo projekto (155 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 4 dalis);

– Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 4 dalyje yra nustatytos šios specialios projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka taisyklės: per ne mažesnę nei 3 valandų projekto svarstymo pertrauką raštu gali būti pateiktos įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pataisos dėl projekto (šios pataisos turi būti pateiktos ne vėliau kaip prieš vieną valandą iki projekto priėmimo pradžios) ir turi būti pateiktos Teisės departamento išvados dėl jų, taip pat projektas turi būti suredaguotas Seimo kanceliarijos Dokumentų departamente;

– įstatymo projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrai taikyti nustatytos dvi sąlygos: 1) turi būti motyvuotas Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko arba Seimo Pirmininką pavaduojančio Seimo Pirmininko pavaduotojo, arba Vyriausybės teikimas (164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalis); 2) sprendimas įstatymo projekto pateikimo arba svarstymo Seimo posėdyje metu priimtas Seimo posėdyje balsavusių Seimo narių daugumos, kuri turi būti didesnė negu 1/4 visų Seimo narių (164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 2, 3 dalys).

30. Minėta, kad Seimas, įgyvendindamas Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje, 76 straipsnyje nustatytus įgaliojimus reglamentuoti įstatymų leidybos procedūrą, Seimo statute gali numatyti ir įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą; taikant įstatymų ir kitų Seimo aktų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą yra itin ribotos galimybės užtikrinti, kad būtų laikomasi iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančių įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimų.

Atsižvelgiant į tai, šiame Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad Seimas, pagal Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį, 76 straipsnį reglamentuodamas įstatymų leidybos procedūrą, gali nustatyti tokį įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų svarstymo ypatingos skubos tvarka teisinį reguliavimą, pagal kurį tokia tvarka galėtų būti taikoma tik išskirtiniais

konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, kaip antai įvedant arba įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, skelbiant arba paskelbus mobilizaciją, priimant sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas ginkluoto užpuolimo atveju ir (ar) prireikus itin skubiai vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, stichinės nelaimės ar kitomis ekstremaliomis aplinkybėmis, kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai; kitoks teisinis reguliavimas, pagal kurį įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai galėtų būti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančiais įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimais.

31. Minėta, kad viena iš Seimo statute nustatytų sąlygų įstatymo projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrai taikyti yra motyvuotas Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko arba Seimo Pirmininką pavaduojančio Seimo Pirmininko pavaduotojo, arba Vyriausybės teikimas (164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalis). Kaip minėta, Seimo statute nėra nustatyta atvejų, kuriais būtų taikytina įstatymo ar kito Seimo akto projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka, t. y. jos taikymas priklauso išskirtinai nuo Seimo statute nurodytų subjektų teikimo ir nustatytos Seimo posėdyje balsavusių Seimo narių balsų daugumos sprendimo.

Taigi pagal Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai gali būti svarstomi ypatingos skubos tvarka vadovaujantis bet kokiais joje nurodytų subjektų (Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko arba Seimo Pirmininką pavaduojančio Seimo Pirmininko pavaduotojo, arba Vyriausybės) pateiktais motyvais, inter alia ne tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai.

32. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu tiek, kiek pagal jį įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai gali būti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai, nepaisyta iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančių įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimų.

33. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai gali būti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

VIIMIŠKŲ ĮSTATYMO NR. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 IR 19 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO

ATITIKTIES KONSTITUCIJAI VERTINIMAS PAGAL JO PRIĖMIMO TVARKĄ

34. Kaip minėta, pareiškėja ginčija Miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo atitiktį Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui pagal priėmimo tvarką.

35. Pareiškėjos teigimu, papildžius ginčijamo Įstatymo projektą naujais straipsniais, nebuvo pateiktas papildomas aiškinamasis raštas, nebuvo atlikti ginčijamo Įstatymo projekte numatomo teisinio reguliavimo poveikio, ekspertinis ir antikorupcinis vertinimai, t. y. Įstatymo projektas nebuvo tinkamai teisiškai įvertintas. Be to, pasak pareiškėjos, teisėkūros veiksmai buvo atlikti per neprotingus terminus – 2017 m. liepos 11 d. iš esmės pakeitus įstatymo projektą, jis priimtas tą pačią dieną; taigi pareiškėjos argumentai šiuo aspektu yra susiję su tuo, kad Įstatymas priimtas ypatingos skubos tvarka.

36. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad jis, nustatęs, jog pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai kitu nei pareiškėjo nurodytasis aspektu, privalo tai konstatuoti (2015 m. rugsėjo 22 d., 2017 m. liepos 4 d. nutarimai); konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis)

turi būti pašalintas iš teisės sistemos (inter alia 2015 m. rugsėjo 22 d., 2017 m. liepos 4 d. nutarimai).37. Kaip minėta, iš nurodytų šiai konstitucinės justicijos bylai aktualių su Įstatymo priėmimu susijusių faktinių

aplinkybių matyti, kad:– Seimas, 2017 m. liepos 11 d. rytiniame posėdyje svarstydamas Seimo narių grupės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIP-

4291(2) (kuris svarstyti Seimo posėdyje buvo pateiktas kaip projektas Nr. XIIP-4291(3)), iš esmės pakeitė šį projektą – papildė jį naujomis nuostatomis, kurių dauguma sutapo su Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr. XIIIP-420 nuostatomis (t. y. tie patys Miškų įstatymo straipsniai pakeisti pagal turinį tapačiomis arba panašiomis nuostatomis);

– toks iš esmės pakeistas Seimo narių grupės teiktas Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(2) (priėmimui užregistruotas kaip Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(5)) buvo priimtas ypatingos skubos tvarka tą pačią dieną (2017 m. liepos 11 d.) Seimo Pirmininko siūlymu, nepateikus tokio siūlymo motyvų;

– Vyriausybės teiktas Įstatymo projektas Nr. XIIIP-420 ir Seimo narių grupės teiktas Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(2) nei Aplinkos apsaugos komitete, kuris buvo paskirtas pagrindiniu komitetu abiem projektams svarstyti, nei Seimo posėdyje nebuvo svarstomi kaip alternatyvūs; Aplinkos apsaugos komitetas nepriėmė sprendimo sujungti šiuos projektus; Aplinkos apsaugos komitetas nepateikdamas argumentų atmetė Vyriausybės teiktą Įstatymo projektą Nr. XIIIP-420, jis nevertino dėl šio projekto pateiktų nepriklausomo ekspertinio įvertinimo išvadų, kitų konsultantų, specialistų, taip pat subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, Seimo paskirtų papildomų komitetų, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų išvadų, pastabų ir pasiūlymų; šios išvados, pastabos ir pasiūlymai nebuvo svarstomi ir Seimo 2017 m. liepos 11 d. rytiniame posėdyje, kuriame nuspręsta Vyriausybės teiktam Įstatymo projektui Nr. XIIIP-420 svarstyti paskirti kitą pagrindinį komitetą;

– tą pačią 2017 m. liepos 11 d., kurią ginčijamas Įstatymas buvo priimtas ypatingos skubos tvarka, Teisės departamentas vertino tik Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(4) nuostatas, kuriomis siūlyta keisti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą (t. y. tos pačios Miškų įstatymo nuostatos, kurią siūlyta keisti Įstatymo projektu Nr. XIIP-4291(2), pakeitimą); Teisės departamentas nevertino per projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka padarytą pertrauką gautų Seimo narių pateiktų pasiūlymų.

38. Vertinant, ar Įstatymas neprieštarauja Konstitucijai pagal priėmimo tvarką, pažymėtina, kad, kaip minėta:– konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad

teisės aktus jie gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas;

– Seimo pareiga laikytis Seimo statute apibrėžtų įstatymų priėmimo taisyklių – jo konstitucinė pareiga; esminiai įstatymuose, Seimo statute nustatytos įstatymų leidybos procedūros pažeidimai reiškia, kad yra pažeidžiama ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros;

– negalima ignoruoti jokios Konstitucijoje, įstatymuose ar Seimo statute įtvirtintos įstatymų leidybos proceso stadijos ar įstatymų priėmimo taisyklės; Seimo pareiga laikytis Konstitucijoje, įstatymuose ar Seimo statute nustatytų įstatymų leidybos proceso stadijų ir įstatymų priėmimo taisyklių nėra savitikslė, ja siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi ne tik Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo priimti įstatymus Seime laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir iš Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų kylančių įstatymų leidybos proceso skaidrumo ir viešumo, taip pat įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimų;

– Seimas, pagal Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį, 76 straipsnį reglamentuodamas įstatymų leidybos procedūrą, gali nustatyti tokį įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų svarstymo ypatingos skubos tvarka teisinį reguliavimą, pagal kurį tokia tvarka galėtų būti taikoma tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, kaip antai įvedant arba įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, skelbiant arba paskelbus mobilizaciją, priimant sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas ginkluoto užpuolimo atveju ir (ar) prireikus itin skubiai vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, stichinės nelaimės ar kitomis ekstremaliomis aplinkybėmis, kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai; iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kyla reikalavimas ir reguliuojant įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą sudaryti prielaidas užtikrinti Seimo vidinę prevencinę įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikties Konstitucijai kontrolę;

– kitoks teisinis reguliavimas, pagal kurį įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai galėtų būti svarstomi ypatingos skubos

tvarka ne išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais arba būtų leidžiama įstatymų ir kitų Seimo aktų projektus, svarstomus ypatingos skubos tvarka, priimti neužtikrinus Seimo vidinės prevencinės jų atitikties Konstitucijai kontrolės, būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančiais įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimais.

39. Atsižvelgiant į minėtas konstitucinės justicijos bylai aktualias su Įstatymo priėmimu susijusias faktines aplinkybes konstatuotina, kad:

– ginčijamas Įstatymas buvo priimtas Seimo Pirmininko siūlymu taikant ypatingos skubos svarstymo tvarką be šios tvarkos taikymą pagrindžiančių motyvų, taigi, inter alia nesant tokios grėsmės valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai;

– priimant ginčijamą Įstatymą ypatingos skubos tvarka nesudaryta prielaidų Teisės departamentui įvertinti visas jo projekto (Įstatymo projektų Nr. XIIP-4291(4) ir XIIP-4291(5)) nuostatas, inter alia dėl projekto gautų Seimo narių pasiūlymų, pateiktų per projekto svarstymo ypatingos skubos tvarka pertrauką;

– ginčijamas Įstatymas buvo priimtas ypatingos skubos tvarka iš esmės pakeičiant jo projektą (Seimo narių grupės teiktą ir Aplinkos apsaugos komiteto apsvarstytą Įstatymo projektą Nr. XIIP-4291(3)), t. y. papildant jį naujomis nuostatomis, analogiškomis kito įstatymo projekto (Vyriausybės teikto Įstatymo projekto Nr.  XIIIP-420) nuostatoms, per vieną svarstymo ypatingos skubos tvarka dieną, taip išvengiant to kito įstatymo projekto (Įstatymo projekto Nr.  XIIIP-420) svarstymo stadijos, t. y. dėl to projekto pateiktų nepriklausomo ekspertinio įvertinimo išvadų, kitų konsultantų, specialistų, taip pat subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, Seimo paskirtų papildomų komitetų, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų išvadų, pastabų ir pasiūlymų svarstymo ir vertinimo.

40. Atsižvelgiant į minėtas Konstitucijos ir oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas konstatuotina ir tai, kad:– priimant ginčijamą Įstatymą ypatingos skubos tvarka nesant tokios grėsmės valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai

pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai, nesilaikyta konstitucinio reikalavimo įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą taikyti tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai, taigi ir iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančių įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimų;

– priimant ginčijamą Įstatymą ypatingos skubos tvarka nesudarius prielaidų Teisės departamentui įvertinti visas projekto nuostatas, nepaisyta konstitucinio reikalavimo taikant įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą užtikrinti Seimo vidinę prevencinę įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikties Konstitucijai kontrolę, taigi ir iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančių įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimų;

– priimant ginčijamą Įstatymą ypatingos skubos tvarka ir taip išvengiant kito įstatymo projekto svarstymo stadijos, t.  y. dėl to projekto pateiktų nepriklausomo ekspertinio įvertinimo išvadų, kitų konsultantų, specialistų, taip pat subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, Seimo paskirtų papildomų komitetų, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų išvadų, pastabų ir pasiūlymų svarstymo ir vertinimo, nepaisyta konstitucinio reikalavimo neignoruoti jokios Konstitucijoje, įstatymuose ar Seimo statute įtvirtintos įstatymų leidybos proceso stadijos ar įstatymų priėmimo taisyklės, taigi ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo priimti įstatymus Seime laikantis įstatymo nustatytos procedūros, iš Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų kylančių įstatymų leidybos proceso skaidrumo ir viešumo, taip pat įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimų.

41. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

42. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje byloje netirs, ar Įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui kitais pareiškėjo nurodytais aspektais, susijusiais su Įstatymo projekto papildomo aiškinamojo rašto, projekte numatomo teisinio reguliavimo poveikio, ekspertinio ir antikorupcinio vertinimo nebuvimu.

VIIIDĖL MIŠKŲ ĮSTATYMO NR. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 IR 19 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYME

ĮTVIRTINTOS FORMULUOTĖS „MIŠKŲ URĖDIJA (URĖDIJOS)“

43. Kaip minėta, pareiškėja abejoja inter alia Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies tiek, kiek ja Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2017 m. liepos 11 d. redakcija) yra įtvirtinta formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“, iš kurios, pasak pareiškėjos, nėra aišku, kiek miškų urėdijų turėtų veikti, atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės principui.

44. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavęs, kad Įstatymas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, Konstitucinis Teismas netirs Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir kitų Įstatymo nuostatų tiek, kiek jose yra įtvirtinta formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“, atitikties Konstitucijai pareiškėjos ginčijamu aspektu.

45. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip minėta, Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi įtvirtinta formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“ reiškia, jog pagal Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį (2017 m. liepos 11 d. redakcija) Lietuvos Respublikoje gali veikti viena arba kelios miškų urėdijos – pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą įsteigtos valstybės įmonės, patikėjimo teise valdančios, naudojančios valstybinius miškus ir jais disponuojančios įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdančios juose kompleksinę miškų ūkio veiklą ir kitą įmonės įstatuose numatytą veiklą; pagal šį teisinį reguliavimą Vyriausybė turi plačią diskreciją nuspręsti, kiek miškų urėdijų steigti Lietuvoje. Minėta ir tai, kad iš Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, 3 straipsnio 1, 4 dalyse, 8 straipsnyje, kuriais pakeista Miškų įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, 5 straipsnio 2 dalies 8 punktas, šio straipsnio 5 dalis, 18 straipsnio 1, 2 dalys, įtvirtintos formuluotės „miškų urėdija (urėdijos)“ taip pat nėra aišku, kiek miškų urėdijų pagal Miškų įstatymą gali veikti Lietuvoje.

Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip pažymėta šiame Konstitucinio Teismo nutarime, iš Konstitucijos, inter alia jos 46, 54 straipsnių, 128 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti esmines miškų ūkio valdymo sąlygas; įstatymų leidėjas turi nustatyti aiškų ir pagrįstą miškų ūkio valdymo modelį, inter alia atitinkamus subjektus, atsakingus už valstybei nuosavybės teise priklausančių miškų ūkio valdymą, arba kriterijus, pagal kuriuos tokie subjektai būtų nustatyti; įstatymų leidėjas, nustatydamas miškų ūkio valdymo teisinį reguliavimą, turi paisyti inter alia iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylančios valstybės pareigos reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, kartu įgyvendinti iš Konstitucijos 54 straipsnio, 128 straipsnio 2 dalies kylančius reikalavimus, inter alia užtikrinti tinkamą miškų apsaugą, taip pat jų, kaip valstybės turto, racionalų tvarkymą ir naudojimą.

IXDĖL KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMO OFICIALAUS PASKELBIMO

46. Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu Miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

47. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs inter alia tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas; Konstitucinis Teismas gali atidėti savo nutarimo oficialų paskelbimą, jeigu tai būtina, kad įstatymų leidėjas turėtų laiko pašalinti tas lacunae legis, kurių atsirastų, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir jeigu jos sudarytų prielaidas iš esmės paneigti tam tikras Konstitucijos ginamas, saugomas vertybes. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimo (inter alia nutarimo, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai) oficialaus paskelbimo atidėjimas – iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, kurių galėtų atsirasti, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą jo oficialaus paskelbimo dieną įsigaliotų (inter alia 2005 m. sausio 19 d., 2012 m. vasario 6 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

48. Pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 84 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) „Konstitucinio Teismo aktų ir Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimų paskelbimas ir įsigaliojimas“ 3 dalį, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, Konstitucinis Teismas gali nustatyti kitą, vėlesnę, Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams, paskelbimo datą.

49. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos Miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas, kuriuo pakeistas Miškų įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas ir kuris šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, negalės būti taikomas.

Todėl, jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, atsirastų Miškų įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo spragų ir neapibrėžtumo, dėl to galėtų būti sutrikdyti miškų ūkio valdymas ir tvarkymas.

Atsižvelgiant į tai, kad minėtoms Miškų įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo spragoms ir neapibrėžtumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas, šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai skelbtinas 2019 m. gruodžio 2 d.

XDĖL SEIMO STATUTO 164 STRAIPSNIO (2016 M. GEGUŽĖS 3 D. REDAKCIJA) 1 DALIES PRIPAŽINIMO

PRIEŠTARAUJANČIA KONSTITUCIJAI TEISINIŲ PADARINIŲ

50. Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir įstatymams. Konstitucinis Teismas užtikrina Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir vykdo konstitucinį teisingumą.

Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, jis vykdo konstitucinę teisminę kontrolę; Konstitucinis Teismas – konstitucinės justicijos institucija; pagal savo kompetenciją spręsdamas dėl žemesnės galios teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir vykdydamas kitus savo konstitucinius įgaliojimus, Konstitucinis Teismas – savarankiškas ir nepriklausomas teismas – vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos kylanti konstitucinio teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų vykdomą konstitucinį teisingumą, o tokius Konstitucinio Teismo baigiamuosius aktus, kurie savo turiniu nėra neteisingi; priešingu atveju, nesudarius galimybės Konstituciniam Teismui pagal jam suteiktus įgaliojimus priimti tokio baigiamojo akto, kuris atitiktų teisingumo kriterijus, nebūtų užtikrinta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje, būtų užkirstas kelias vykdyti konstitucinį teisingumą ir užtikrinti konstitucinį teisėtumą; Konstitucinio Teismo įgaliojimai vykdyti konstitucinį teisingumą ir užtikrinti konstitucinį teisėtumą yra neatskiriami nuo konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvų, inter alia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisingumo, protingumo reikalavimų (2018 m. birželio 19 d. nutarimas).

51. Kaip minėta, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2012 m. gruodžio 19 d., 2019 m. kovo 21 d. sprendimai). Pažymėtina ir tai, kad iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies kyla teisės aktų konstitucingumo ir jų taikymo padarinių teisėtumo prezumpcija: kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog tas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra oficialiai paskelbęs sprendimo, jog tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad tas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai, 2019 m. kovo 21 d. sprendimas).

52. Taigi, atsižvelgiant į minėtus konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvus, inter alia į teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisingumo, protingumo reikalavimus, taip pat į konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvą ir minėtą teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpciją, pažymėtina, kad vykdant

konstitucinį teisingumą ir užtikrinant konstitucinį teisėtumą Konstituciniam Teismui priimant nutarimus nagrinėjamose bylose negali būti pažeistas teisinės sistemos stabilumas, pakirstas teisinių santykių subjektų pasitikėjimas valstybėje priimtais teisės aktais.

Todėl tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai gali būti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai, prieštarauja Konstitucijai, savaime negali būti pagrindas ginčyti iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje priimtų, taikant Seimo statute nustatytą svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą, įstatymų ir kitų Seimo aktų atitiktį Konstitucijai vien dėl to, kad minėta svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūra buvo taikyta ne išskirtiniu konstituciškai pagrįstu atveju, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai.

53. Kartu pabrėžtina, kad, viešai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą Konstitucinio Teismo posėdyje, pagal Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalį įstatymų ir kitų Seimo aktų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūra turėtų būti taikoma motyvuotu šioje dalyje nurodytų subjektų (Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko arba Seimo Pirmininką pavaduojančio Seimo Pirmininko pavaduotojo, arba Vyriausybės) teikimu tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, kaip antai įvedant arba įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, skelbiant arba paskelbus mobilizaciją, priimant sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas ginkluoto užpuolimo atveju ir (ar) prireikus itin skubiai vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, stichinės nelaimės ar kitomis ekstremaliomis aplinkybėmis, kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai. Kitoks šio Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimas, esą įstatymų ir kitų Seimo aktų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūra pagal Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalį nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje iki jo oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre galėtų būti taikoma ne tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai, būtų nesuderinamas su konstitucinio teisingumo ir konstitucinio teisėtumo samprata.

54. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime, be kita ko, konstatuota, kad Seimas, pagal Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį, 76 straipsnį reglamentuodamas įstatymų leidybos procedūrą, gali nustatyti tokį įstatymų projektų svarstymo skubos tvarka teisinį reguliavimą, pagal kurį ši tvarka būtų taikoma ypatingais atvejais, kai dėl susiklosčiusių politinių, socialinių, ekonominių ar kitų aplinkybių būtina skubiai nustatyti naują ar pakeisti galiojantį teisinį reguliavimą siekiant užtikrinti svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat pažymėta, kad pagal Seimo statuto 162 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 2 dalį viena iš Seimo statute nustatytų sąlygų įstatymo projekto svarstymo skubos tvarka procedūrai taikyti yra motyvuotas Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko arba jį pavaduojančio Seimo Pirmininko pavaduotojo, Seimo opozicijos lyderio, pagrindinio komiteto, frakcijos arba Vyriausybės teikimas; šios procedūros taikymas priklauso išskirtinai nuo Seimo statute nurodytų subjektų teikimo ir nustatytos Seimo posėdyje balsavusių Seimo narių balsų daugumos sprendimo.

Pažymėtina, kad Seimo statuto 162 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas nėra šios konstitucinės justicijos bylos tyrimo dalykas. Tačiau pažymėtina ir tai, kad, viešai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą Konstitucinio Teismo posėdyje, pagal Seimo statuto 162 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 2 dalį įstatymų svarstymo skubos tvarka procedūra turėtų būti taikoma motyvuotu šioje dalyje nurodytų subjektų (Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko arba jį pavaduojančio Seimo Pirmininko pavaduotojo, Seimo opozicijos lyderio, pagrindinio komiteto, frakcijos arba Vyriausybės) teikimu tik tokiais atvejais, kai šios tvarkos taikymas motyvuojamas ypatingais atvejais, kai dėl susiklosčiusių politinių, socialinių, ekonominių ar kitų aplinkybių būtina skubiai nustatyti naują ar pakeisti galiojantį teisinį reguliavimą siekiant užtikrinti svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Kitoks šio Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimas, esą įstatymų svarstymo

skubos tvarka procedūra pagal Seimo statuto 162 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 2 dalį nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje galėtų būti taikoma nemotyvuojant ypatingais atvejais, kai dėl susiklosčiusių politinių, socialinių, ekonominių ar kitų aplinkybių būtina skubiai nustatyti naują ar pakeisti galiojantį teisinį reguliavimą siekiant užtikrinti svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, būtų nesuderinamas su konstitucinio teisingumo ir konstitucinio teisėtumo samprata.

XIDĖL MIŠKŲ ĮSTATYMO NR. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 IR 19 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO

PRIPAŽINIMO PRIEŠTARAUJANČIU KONSTITUCIJAI TEISINIŲ PADARINIŲ

55. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

55.1. Kaip minėta, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos Miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas, kuriuo pakeistas Miškų įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas ir kuris šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, negalės būti taikomas.

Taigi, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, negalės būti taikoma inter alia Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, pagal kurią, kaip minėta, Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis (2016 m. birželio 30 d. redakcija) pakeista vietoj joje buvusio nustatyto konkretaus miškų urėdijų skaičiaus (42 miškų urėdijos) nustačius, kad Lietuvos Respublikoje veikia miškų urėdija (urėdijos).

55.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Vyriausybė 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 647 „Dėl sutikimo reorganizuoti valstybės įmones miškų urėdijas“, vadovaudamasi Civilinio kodekso 2.97 straipsnio 3 dalimi ir Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 18 straipsniu, nusprendė reorganizuoti Lietuvoje veikusias 42 miškų urėdijas jungimo būdu – prijungti jas prie reorganizavime dalyvavusios valstybės įmonės Valstybinio miškotvarkos instituto, kurio pavadinimas po reorganizavimo yra valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija (2.2–2.3 punktai). Taigi šis nutarimas yra grindžiamas ne tik Miškų įstatymo, bet ir kitų įstatymų nuostatomis (Civilinio kodekso 2.97 straipsnio 3 dalimi ir Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 18 straipsniu).

55.3. Kaip minėta, aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas yra atskleidęs iš jos kylančios teisės aktų konstitucingumo ir jų taikymo padarinių teisėtumo prezumpcijos turinį: Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog tas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra oficialiai paskelbęs sprendimo, jog tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad tas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti ( inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai, 2019 m. kovo 21 d. sprendimas).

55.4. Kaip minėta, oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą šioje byloje, atsirastų Miškų įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo spragų ir neapibrėžtumo, inter alia dėl Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2017 m. liepos 11 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo. Be kita ko, tai reiškia, kad oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą savaime nebūtų atkurtas Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2016 m. birželio 30 d. redakcija) buvęs teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvoje veikė 42 miškų urėdijos. Taigi, jeigu įstatymų leidėjas nesiimtų priemonių Miškų įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo spragoms ir neapibrėžtumui pašalinti, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą miškų ūkio valdymo modelis, inter alia tai, kiek miškų urėdijų galėtų veikti, įstatymu būtų teisiškai nesureguliuotas.

55.5. Kaip minėta, atsižvelgiant į konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvus, inter alia į teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisingumo, protingumo reikalavimus, taip pat į konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvą ir teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpciją, vykdant konstitucinį teisingumą ir užtikrinant konstitucinį teisėtumą Konstituciniam Teismui priimant nutarimus nagrinėjamose bylose negali būti pažeistas teisinės sistemos stabilumas, pakirstas teisinių santykių subjektų pasitikėjimas valstybėje priimtais teisės aktais. Šioje konstitucinės justicijos byloje pabrėžtinas viešasis interesas užtikrinti miškų ūkio teisinio reguliavimo stabilumą, kad nebūtų sutrikdyti miškų ūkio valdymas ir tvarkymas.

Taigi šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, atsižvelgiant į minėtus konstitucinius imperatyvus,

inter alia į teisinės sistemos stabilumo interesus, minėtas Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutarimas Nr. 647 „Dėl sutikimo reorganizuoti valstybės įmones miškų urėdijas“, kuris, kaip minėta, buvo priimtas vadovaujantis ne tik Miškų įstatymo, bet ir kitų įstatymų nuostatomis (Civilinio kodekso 2.97 straipsnio 3 dalimi ir Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 18 straipsniu), laikytinas galiojančiu ir oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą.

55.6. Vadinasi, tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog Miškų įstatymo Nr.  I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas prieštarauja Konstitucijai, savaime nesuteikia pagrindo ginčyti Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutarimo Nr. 647 „Dėl sutikimo reorganizuoti valstybės įmones miškų urėdijas“ atitikties Konstitucijai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

n u t a r i a:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas (TAR, 2017-07-14, Nr. 12233) pagal priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija; TAR, 2016-05-06, Nr. 11395) 1 dalis tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai gali būti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

3. Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre turi būti oficialiai paskelbtas 2019 m. gruodžio 2 d.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

KONSTITUCINIO TEISMO TEISĖJAI ELVYRA BALTUTYTĖ

GINTARAS GODA

VYTAUTAS GREIČIUS

DANUTĖ JOČIENĖ

GEDIMINAS MESONIS

VYTAS MILIUS

DAIVA PETRYLAITĖ

JANINA STRIPEIKIENĖ

DAINIUS ŽALIMAS_______________________

ĮSITEISĖJĘ TEISMŲ SPRENDIMAI IR NUTARTYS

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19086 2019-11-29 2019-06-25 2019-06-25 -

Nr. 3P-1046/2019Teisminio proceso Nr. 2-06-3-05912-2017-8(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 25 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 17 d. gautu ieškovo V. B. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 15 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Pateiktas kasacinis skundas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Šalims, išskyrus kasatorių, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-19097 2019-11-29 2019-06-25 2019-06-25 -

Nr. 3P-1059/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26313-2017-4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 25 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 18 d. gautu atsakovės Lietuvos kariuomenės kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 19 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas atitinka CPK normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Šalims ir tretiesiems asmenims, išskyrus kasatorę, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19084 2019-11-29 2019-06-27 2019-06-27 -

Nr. 3P-1085/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-01554-2018-6(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 21 d. gautu ieškovų V. I. ir J. I. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 28 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Pateiktas kasacinis skundas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Ieškovai prašo sustabdyti kasacine tvarka skundžiamo teismo procesinio sprendimo vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamu ir prašomu sustabdyti sprendimu paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą, kuriuo tenkintas atsakovių patikslintas priešieškinys ir nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. gegužės 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-690/2017 išaiškino, kad pagal CPK 363 straipsnio 1 dalį skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo vykdymo sustabdymas galimas tik tuomet, kai jo (sprendimo) rezultatas lemia proceso šalių, kitų suinteresuotų subjektų ar antstolio pareigą atlikti aktyvius veiksmus (pavyzdžiui, įvykdyti piniginę prievolę). Jei skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo teisiniai padariniai atsiranda neatliekant vykdymo veiksmų (pavyzdžiui, juo pripažįstama teisė, panaikinamas sandoris ir pan.), kasacinis teismas, gavęs prašymą ar savo iniciatyva, esant reikalui bei nustatęs teisinius pagrindus, gali taikyti tik CPK 363 straipsnio 2 dalies nuostatas, t.  y. taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 145 straipsnis, 4237 straipsnis). CPK 363 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama taip, kad pagal ją priimta kasacinio teismo atrankos kolegijos nutartimi sustabdomas apeliacinės instancijos teismo sprendimo galiojimas.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą kasacinio teismo išaiškinimą, teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo sustabdyti skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo vykdymą, nes apeliacinės instancijos teismo sprendimu ir juo palikti galioti pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu nereikalaujama aktyvių vykdymo veiksmų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis, 363 straipsnio 1 dalimi, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Ieškovų prašymo sustabdyti skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo vykdymą netenkinti.Byloje dalyvaujantiems asmenims, išskyrus kasatorių, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Nutarties kopiją išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19230 2019-12-02 2019-06-27 2019-06-27 -

Nr. 3P-1086/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-25696-2016-7(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 21 d. gautu atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 2 d. sprendimo peržiūrėjimo ir prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas atitinka CPK normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.Atsakovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – dėl ginčo statinių perleidimo, sandorių su statiniais sudarymo

draudimo, draudimo nukreipti išieškojimą į statinius, statybos darbų draudimo, projektavimo ir statybos darbų žemės sklype draudimo.

Atsakovės prašymas tenkintinas. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo; draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų; išieškojimo vykdymo procese sustabdymas; kitos įstatymuose numatytos ar teismo pritaikytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 145 straipsnio 1 dalis). Atsakovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra pakankamos atsakovės priešieškiniui dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo užtikrinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalimi, 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188704927, Gedimino pr. 19, Vilnius)

prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti.Įrašyti įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl ieškovės L. N. nuosavybės teisės į pastatą-buitinį pastatą su teniso kortais

lClp ir kitus statinius inžinerinius-kiemo statinius perleidimo draudimo, taip pat draudimą ieškovei dalyvauti bet kokiuose sandoriuose, susijusiuose su minėtu pastatu ir statiniais, išskyrus sandorius, kurie tiesiogiai susiję su šio priešieškinio reikalavimų įvykdymu, bei draudimą tretiesiems asmenims nukreipti išieškojimą į minėtus pastatą ir statinius, taip pat uždrausti ieškovei atlikti remonto, rekonstrukcijos ar renovacijos darbus, kapitalinį remontą ar kitaip pertvarkyti (išskyrus pašalinimą, nukėlimą, nugriovimą) minėtus pastatą ir statinius bei uždrausti ieškovei atlikti bet kokius projektavimo ir statybos darbus žemės sklype.

Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą.

Šalims ir tretiesiems asmenims, išskyrus kasatorę, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Nekilnojamojo turto registrui išsiųsti nutarties kopiją.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19073 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Nr. 3P-1808/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00824-2017-8(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 12 d. gautu ieškovės J. G. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 16 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė J. G. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 16 d. nutarties peržiūrėjimo, kuria atmestas jos ieškinys atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo suderinti žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik

išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje

nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Ieškovės J. G. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: apeliacinės instancijos teismas, nesant tam jokio įstatyminio pagrindo, paneigė ieškovės nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, be to, teismo išvados ir priimtas procesinis sprendimas kelia abejones dėl jų atitikties Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintiems nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos bei proporcingumo principams, savininko nuosavybės teisių, teisėtų lūkesčių apsaugai. Jokiuose dokumentuose nėra patvirtintas atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto visiškas išnykimo faktas, todėl ji, remdamasi CK 4.20, 4.37 straipsniais, turi teisę atstatyti buvusį gyvenamąjį namą. Nagrinėjamu atveju susidaro situacija, kai ieškovė negali atstatyti teisėtai pastatyto statinio, nes atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba neduoda sutikimo suformuoti žemės sklypo, nes pastatas yra sunykęs, t. y. atskirų teisių įgyvendinimas yra susijęs taip, kad, neįgyvendinus vienos teisės, negalimas kitos teisės įgyvendinimas ir atvirkščiai. Toks valstybės institucijos elgesys, kai iš asmens reikalaujama atlikti tai, ko objektyviai neįmanoma įvykdyti dėl pačios institucijos draudimo, negali būti pateisinamas.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti J. G. (a. k. duomenys neskelbtini) 75 (septyniasdešimt penkis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m.

lapkričio 10 d. AB Swedbank.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIS NORKŪNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19109 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Nr. 3P-1810/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02783-2018-0(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 12 d. gautu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Naujininkų ūkis“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Naujininkų ūkis“ padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių UAB „Žirmūnų būstas“, UAB „Antakalnio būstas“, UAB „Justiniškių būstas“, UAB „Karoliniškių būstas“, UAB „Lazdynų butų ūkis“, UAB „Namų priežiūros centras“, UAB „Naujamiesčio būstas“, UAB „Pašilaičių būstas“, UAB „Vilkpėdės būstas“, UAB „Viršuliškių būstas“, UAB „Verkių būstas“ bei UAB „Naujininkų ūkis“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 30-3400 „Dėl administravimo termino Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratoriams pratęsimo“ pakeitimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas, netinkamai taikydamas ir aiškindamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) Pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, pažeidė CK 4.84 straipsnio 4 dalį. Teisės normų aiškinimas nutartyje yra selektyvus, ignoruotas faktas, jog atsakovė dar 2014 – 2015 metais atliko administratorių atrankos procedūras. Teismo išvada, jog CK 4.84 straipsnio 4 dalis nagrinėjamu atveju nėra taikytina, yra nemotyvuota ir nepagrįsta. Teismas nepasisakė dėl to, ar buvo galima pratęsti administravimo terminą vienerių metų laikotarpiui. Kasatorė mano, kad nagrinėjamam ginčui turėjo būti taikomas CK 4.84 straipsnis, kuris numato, kad administratorius gali būti keičiamas tik esant tam tikroms sąlygoms, kitu atveju administravimo terminas pratęsiamas dar 5 metams.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje

nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju pagrindiniai kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Naujininkų ūkis“, įmonės kodas 121458016, 75 Eur (septyniasdešimt penkių

eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. lapkričio 12 d. AB Swedbank, mokėjimo nurodymas Nr. 495.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIS NORKŪNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19074 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Nr. 3P-1811/2019Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01711-2019-4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 12 d. gautu atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 22 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, padavė kasacinį

skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 22 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimas, kuriuo ieškovei S. G. iš atsakovės priteista 1187,68 Eur nuostolių atlyginimo.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik

išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Atsakovės paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) teismai netinkamai taikė paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Atsakovės nuomone, palikėjo, kaip įmonės vadovo, teisės ir pareigos pasibaigia jam mirus, todėl pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo negali būti paveldima, o tokia pareiga asmeniui, priėmusiam individualią įmonę kaip palikimą, atsiranda tik tuo atveju, jei jis gali būti individualios įmonės savininku. Pagal Individualių įmonių įstatymo (toliau – IĮĮ) 6 straipsnio 2 dalį tokios įmonės savininku gali būti tik fizinis asmuo, todėl atsakovė negali būti individualios įmonės savininke. Pagal IĮĮ 10 straipsnio 2 dalį, jeigu individualią įmonę paveldi asmuo, kuris pagal įstatymus negali būti individualios įmonės savininku, jis per 6 mėnesius nuo palikimo priėmimo dienos turi individualią įmonę perleisti kito fizinio asmens nuosavybėn, ją reorganizuoti, pertvarkyti ar likviduoti. Atsakovė, atsižvelgdama į tai, kad įmonė turėjo kreditorių, inicijavo jos likvidavimo procedūrą pagal Įmonių bankroto įstatymą, o ne įgyvendino savo kaip kreditorės teises. Valstybė, kuri pagal įstatymą negali būti individualios įmonės savininke, negali paveldėti įmonės savininko teisių ar pareigų, tarp jų ir pareigą atlyginti žalą dėl nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei; 2) teismai netinkamai taikė įmonės vadovo pareigą sumokėti bankroto administravimo išlaidas reglamentuojančias teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos 2019 m. spalio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2019. Atsakovei paveldėjus įmonę, ši veiklos nebevykdė, buvo nemoki ir neturėjo jokio turto, todėl akivaizdu, kad bankroto bylos neinicijavimas nelėmė žalos atsiradimo ar padidėjimo. Atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie lemtų jos pareigą atlyginti ieškovei administravimo išlaidas, teismai nenustatė jos neteisėtų veiksmų, padarytos žalos ir juos siejančio priežastinio ryšio.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIS NORKŪNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19080 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Nr. 3P-1802/2019Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00572-2017-5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 11 d. gautu ieškovo V. K. ir trečiojo asmens T. K. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2019 m. spalio 4 d. nutartimi Nr. 3P-1663/2019 atsisakė priimti ieškovo V. K. ir trečiojo asmens T. K. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą ieškovo ir trečiojo asmens paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jis iš dalies pakeistas: papildytas naujais argumentais dėl CPK 98 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo, dalies argumentų atsisakyta ir praplėsti pirmojo kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.129 straipsnio 2 dalies netinkamo taikymo. Tačiau atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentų praplėtimas ir papildymas naujais argumentais nepakeitė jo turinio esmės, jais taip pat nepatvirtinamas CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų buvimas. Taigi antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta naujų esminių argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka. Atrankos kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, neturi pagrindo dėl jo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei

padarė ankstesnė atrankos kolegija.Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl

jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIS NORKŪNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19106 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Nr. 3P-1809/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25636-2018-2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 12 d. gautu ieškovų R. P. ir A. P. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 24 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl servituto nustatymo. Kasacine tvarka skundžiama nutartimi panaikintas Utenos apylinkės teismo 2019 m. gegužės 17 d. sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintas, ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės

aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino prašomo nustatyti servituto kilmės, nenagrinėjo dalies sklypo pardavėjos civilinės atsakomybės sąlygų, savivaldybės nustatytų ribojimų servituto susitarimui, todėl nepagrįstai susiaurino ginčo objektą ir kvalifikavo teisinius santykius išskirtinai per įstatymo apibrėžtą servituto turinį, nors pripažino servituto būtinumą, bet jo nenustatė. Ieškovai laiko būtinu kasacinio teismo išaiškinimą, ar teismas tinkamai kvalifikavo ieškovų susitarimą dėl teisės į servitutą, kaip iš anksto aptartą sąlygą, laiduojančią galimybę naudoti ir valdyti įsigytą žemės sklypo dalį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.193 straipsnio 1, 2 dalys, 6.200 straipsnis, 6.398 straipsnio 4 dalis, Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnis).

Kaip pagrindu kasacijai remiamasi argumentu, kad teismas be pagrindo vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais dėl servituto nustatymo įstatymu sąlygų bylose, kuriose nesusitarta dėl teisės į servitutą ir nekeliama sklypo dalies pardavėjos atsakomybės klausimo. Pažymima, kad teismas perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl būtinumo įvertinti atsakovų siūlomus servituto variantus, nors atsakovai byloje nepateikė servituto variantų, neprašė kompensacijos, ieškovams pateikus leidžiamus privažiuojamojo kelio planus ir nurodžius kompensacijos sumą; taip teismas be motyvų panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad teismai, nustatę servituto egzistavimo faktą, gindami viešąjį interesą, savo iniciatyva turi aktyviai dalyvauti ir rinkti įrodymus dėl kelio servituto vietos ir krypties. Ieškovų teigimu, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo nustatyti trūkumai galėjo būti pašalinti apeliacinėje instancijoje, bylą išnagrinėjus iš esmės.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis); kartu pažymėtina tai, kad kasacinį skundą surašiusių ieškovų teisinę kvalifikaciją patvirtinantys įrodymai pagal CPK 347 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus turėjo būti pridėti prie kasacinio skundo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti A. P. (a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. lapkričio 8 d. Swedbank AB sumokėtą 75

(septyniasdešimt penkis) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIS NORKŪNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19076 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Nr. 3P-1817/2019Teisminio proceso Nr. 2-42-3-00077-2016-4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 14 d. gautu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kometa“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 10 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymu stabdyti skundžiamą nutartį,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl skolos ir delspinigių pagal rangos sutartį priteisimo bei dėl nuostolių dėl nekokybiškai atliktų statybos darbų atlyginimo. Kasacine tvarka skundžiama nutartimi iš esmės paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimas, kuriuo ieškinys ir prieiškinis tenkinti iš dalies – padarius įskaitymą iš ieškovės UAB „Kometa“ atsakovui A. R. priteista 46 932,07 Eur žalos atlyginimo bei procesinės palūkanos. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei

nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, spręsdami dėl statinio avarijos priežasties, dėl paslėptų statinio konstrukcijų ir jiems taikytino garantinio termino, taip pat dėl statybos defektų ištaisymo kainos ir būdo, nepagrįstai rėmėsi vien tik 2018 m. spalio 23 d. UAB „Vakarų regiono statybų konsultacinis biuras“ ekspertizės aktu, taip pat nemotyvuotai atmetė ir nevertino 2019 m. vasario 5 d. prof. S. M. ekspertinio tyrimo akto, taip pažeisdami įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Kaip pagrindu kasacijai taip pat remiamasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 35 ir 36 dalių nuostatų pažeidimu.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui. Skunde vyrauja fakto klausimai, pateikiamas kitoks, nei bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose, nustatytų aplinkybių vertinimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis); nesvarstomas prašymas stabdyti kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties vykdymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ieškovei UAB „Kometa“ (j. a. k. 176521658) už kasacinį skundą 2019 m. lapkričio 14 d. AB Lietuvos pašte

sumokėtą 1755 (vieno tūkstančio penkiasdešimt penkių) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIS NORKŪNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19072 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Nr. 3P-1807/2019Teisminio proceso Nr. 2-70-3-03777-2019-8

(N)(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 12 d. gautu atsakovės (duomenys neskelbtini) kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 30 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė (duomenys neskelbtini) padavė kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini) dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, santuokos nutraukimo bei atsakovės (duomenys neskelbtini) priešieškinį ieškovui (duomenys neskelbtini) dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad Šiaulių apygardos teismas išnagrinėjo ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovė padavė atskirąjį skundą, prašydama skundą persiųsti Lietuvos apeliaciniam teismui, tačiau Šiaulių apygardos teismas atsisakė priimti atskirąjį skundą, nurodydamas, kad nutartis neskundžiama, nes šis teismas ir yra apeliacinė instancija. Kasatorė teigia, turi teisę į apeliaciją, kurios šiuo atveju negavo.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju pagrindiniai kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4

punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIS NORKŪNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19103 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Teismingumo byla Nr. T-80/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-02229-2019-7Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5(S)

NUTARTIS

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojos Skirgailės Žalimienės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Kauno apygardos teismo prašymą išspręsti bylos pagal ieškovės valstybės įmonės Turto bankas ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dinaka“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, viešajai įstaigai „Lietuvos verslo paramos agentūra“ dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

Pareikštu ieškiniu ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 2 261,40 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (Lietuvos Respublikos civilino kodekso 6.4, 6.37, 6.38, 6.210 straipsniai).

Ieškinyje ieškovė nurodė, kad 2010 m. vasario 8 d. finansavimo ir administravimo sutartimi atsakovei suteiktos lėšos projekto „Tranzito centro šiuolaikinė valdymo sistema, jungianti transporto, viešbučio ir restorano valdymo paslaugas bei gamybą“ finansavimui. Viešoji įstaiga „Lietuvos verslo paramos agentūra“ 2015 m. lapkričio 26 d. surašė pažeidimo tyrimo išvadą ir informavo atsakovę bei Lietuvos Respublikos ūkio ministeriją (dabartinis pavadinimas – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija) apie Europos Sąjungos (toliau ir – ES) finansinės paramos suteiktos atsakovei naudojimo pažeidimus. Ūkio ministerija 2016 m. sausio 4 d. įsakymais Nr. 4-4 ir Nr. 4-5 nutraukė sutartį ir pareikalavo grąžinti 1 796,86 Eur ES fondų lėšų bei sumokėti Europos Komisijos nustatyto dydžio metines palūkanas ir Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytus delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną. Toks sprendimas priimtas

vadovaujantis Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590, 5.2.3 ir 8.1 punktais, Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443, 1881 ir 198.2 punktais, kurie numato, kad netinkamai panaudotos lėšos susigrąžinamos iš galutinių paramos gavėjų. Ieškinyje nurodoma, kad minėtus 2016 m. sausio 4 d. įsakymus Nr. 4-4 ir Nr. 4-5 atsakovė skundė teismui, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5805-821/2016 skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 10 d. nutartimi apeliacinį procesą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir – UAB) „Dinaka“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo panaikinimo, nutraukė. Kaip pažymima ieškinyje, 2017 m. spalio 11 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, 2018 m. spalio 18 d. reikalavimo teisės į UAB „Dinaka“ skolą perdavimo-priėmimo aktu Ūkio ministerija perdavė valstybės įmonei (toliau ir  – VĮ) Turto bankas reikalavimo teisę į UAB „Dinaka“ skolą.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2019 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai; priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 2 261,40 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisė iš atsakovės valstybei 58,18 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka pagal atsakovės apeliacinį skundą, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydama išspręsti kilusio ginčo rūšinio teismingumo klausimą.

Teismas nutartyje pažymi, kad iš ieškinyje nurodytų aplinkybių ir pateiktų dokumentų matyti, jog tarp šalių yra kilęs ginčas, susijęs su ES paramos lėšų gavimu ir panaudojimu, kurias atsakovė gavo pagal projektą „Tranzito centro šiuolaikinė valdymo sistema, jungianti transporto, viešbučio ir restorano valdymo paslaugas bei gamybą“. Finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590, 5.2.3. papunktyje nurodyta, kad priimamas sprendimas sugrąžinti išmokėtas paramos lėšas, jeigu projekto vykdytojui išmokėta arba už jį sumokėta didesnė, nei priklauso pagal ES, Lietuvos Respublikos arba kitus tarptautinę paramą reglamentuojančius teisės aktus, tarptautines sutartis arba paramos sutartis, lėšų suma. Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443, 1882 punktas numato, kad sprendimai dėl projekto finansavimo lėšų, išmokėtų ir (ar) panaudotų pažeidžiant ES arba Lietuvos Respublikos teisės aktus, taip pat dėl kitų lėšų, išmokėtų ir (ar) panaudotų nepažeidžiant ES arba Lietuvos Respublikos teisės aktų, susigrąžinimo priimami ir vykdomi, ES fondų ir (ar) Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto grąžintinos ir grąžintos lėšos administruojamos Finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklėse, patvirtintose Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 „Dėl Finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių patvirtinimo“, ir 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos grąžintinų ir grąžintų lėšų administravimo ir grąžintinų ir grąžintų lėšų ataskaitos rengimo taisyklėse, patvirtintose finansų ministro 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 1K-184 „Dėl 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos grąžintinų ir grąžintų lėšų administravimo ir grąžintinų ir grąžintų lėšų ataskaitos rengimo taisyklių patvirtinimo“, nustatyta tvarka. Tiek sukeliantys teisines pasekmes Ūkio ministro 2016 m. sausio 4 d. įsakymai Nr. 4-4 ir Nr. 4-5, tiek reikalavimas priteisti palūkanas yra grindžiamas Finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklėmis.

Kaip pažymi teismas nutartyje, Specialioji teisėjų kolegija dėl ginčų, kylančių tarp Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau ir – Nacionalinė mokėjimo agentūra) bei paramos gavėjo dėl skolos priteisimo, rūšinio teismingumo, yra pasisakiusi, kad ginčai, susiję su išmokomis iš ES struktūrinių fondų, tiek dėl tokių išmokų išmokėjimo, tiek ir dėl išmokų grąžinimo remiantis Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant ES žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137, yra nagrinėtini administraciniame teisme.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendė esant tikslinga kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją, siekiant išspręsti kilusio ginčo rūšinio teismingumo klausimą.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir  – ABTĮ) 22 straipsnio 2 dalis).

Pagal VĮ Turto bankas įstatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1K-300, 2 punktą, VĮ Turto bankas yra ribotos civilinės atsakomybės valstybei nuosavybės teise priklausantis viešasis juridinis asmuo, jam perduotą ir savo įgytą turtą valdantis, naudojantis ir juo disponuojantis patikėjimo teise. Pagal minėtų Įstatų 7.3. punktą, vienas iš VĮ Turto banko veiklos tikslų yra išieškoti skolas valstybei ir administruoti pagal pavedimo sutartis perduotas paskolas, valstybės garantijas ir kitus turtinius įsipareigojimus.

Pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 921 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 8 d. nutarimo Nr. 359 redakcija), 10.1. punktą, Ūkio ministerija planuoja ir įgyvendina Ūkio ministerijos kompetencijai priskirtas ES struktūrinės paramos programas ir priemones, o pagal 10.3. punktą – atlieka ES struktūrinių fondų lėšų valdymo ir kontrolės sistemos tarpinės institucijos funkcijas (šiuo metu galiojančių Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos nuostatų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 1403 redakcija) 11.1., 11.3. punktai). Veikdama šioje teisės aktais priskirtoje su ES struktūriniais fondais susijusioje srityje, Ūkio ministerija atlieka viešąjį administravimą. Priimdama 2016 m. sausio 4 d. įsakymus Nr. 4-4 ir 4-5, kuriais buvo nutraukta finansavimo ir administravimo sutartis, ir pareikalaudama grąžinti atitinkamą sumą, Ūkio ministerija veikė viešojo administravimo srityje. Ginčas dėl minėtų įsakymų panaikinimo yra išnagrinėtas administraciniame teisme, ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku.

Tuo tarpu VĮ Turto bankas, išieškodamas skolą pagal reikalavimo teisių perleidimo sutartį, neatlieka viešojo administravimo; keliamas ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo, reglamentuojamas privatinės teisės normų (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 5 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-85/2016).

Keliamas ginčas nepatenka į ABTĮ apibrėžtų ginčų kategoriją, kurie būtų priskirti administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis, 17 straipsnio 1 dalis), ir yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Pažymėtina, kad keliamo ginčo ir ginčų pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros ieškinius paramos gavėjams dėl skolos priteisimo, dėl kurių rūšinio teismingumo yra pasisakyta ankstesnėje Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje (pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 11 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-36/2010), ratio decidendi nėra analogiškas.

Byla grąžintina Kauno apygardos teismui, įstatymų nustatyta tvarka nagrinėti apeliacine tvarka.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a:

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Grąžinti bylą pagal pagal ieškovės valstybės įmonės Turto bankas ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei

„Dinaka“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, viešajai įstaigai „Lietuvos verslo paramos agentūra“ dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo, Kauno apygardos teismui, įstatymų nustatyta tvarka nagrinėti

apeliacine tvarka.Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMOPIRMININKO PAVADUOTOJA SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19098 2019-11-29 2019-11-21 2019-11-21 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-345-916/2019Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00101-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 3.6.5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės (pranešėja) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens N. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Alfa-Bank“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Minsko miesto notarės Veronikos Litvinenko 2018 m. balandžio 14 d. vykdomąjį įrašą, suinteresuotas asmuo N. M.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Baltarusijos Respublikos notaro vykdomojo įrašo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimus Lietuvos Respublikoje reglamentuojančių teisės normų, aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėja prašė pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje Baltarusijos Respublikos Minsko miesto notarės Veronikos Litvinenko 2018 m. balandžio 14 d. vykdomąjį įrašą.

II. LIETUVOS APELIACINIO TEISMO PROCESINIO SPRENDIMO ESMĖ

3. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. vasario 5 d. nutartimi pareiškėjos prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Minsko miesto notarės V. Litvinenko 2018 m. balandžio 14 d. atliktą ir išduotą vykdomąjį įrašą dėl 333 032,55 Baltarusijos rublio ir 34 981,31 JAV dolerio skolos pagal 2016 m. vasario 17 d. Generalinį susitarimą dėl kreditavimo multivaliutinės atnaujinamos kredito linijos forma Nr. 2016-35 išieškojimo iš suinteresuoto asmens N. M. UAB „Alfa-Bank“ naudai patenkino.

4. Teismas nustatė, kad 2016 m. vasario 17 d. UAB „Alfa-Bank“ ir RAB „Uniskan“ sudarė kredito sutartį Nr. 2016-35, kurios pavadinimas papildomu susitarimu Nr. 1 prie 2016 m. vasario 17 d. kredito sutarties Nr. 2016-35 nurodytas kaip Generalinis susitarimas dėl kreditavimo multivaliutinės atnaujinamos kredito linijos forma Nr.  2016-35 (toliau – Generalinis susitarimas). Pagal Generalinį susitarimą pareiškėja UAB „Alfa-Bank“ įsipareigojo išduoti kredito gavėjai RAB „Uniskan“ kreditą kredito linijos forma su 440 000 JAV dolerių dydžio ribiniu vienkartiniu įsiskolinimu, 35 000 000 Rusijos rublių ribiniu vienkartiniu įsiskolinimu, 420 000 Eur vienkartiniu įsiskolinimu ir 950 000 Baltarusijos rublių dydžio ribiniu vienkartiniu įsiskolinimu (Generalinio susitarimo 1.1 punktas). Pagal Generalinio susitarimo 5.1.1., 5.1.4.–5.1.8 punktus RAB „Uniskan“ įsipareigojimų vykdymą užtikrino N. M., RAB „Belkrep“, P. P. laidavimais, automobilio „Ford Tourneo Custom“ ir nekilnojamojo turto, kuris bus įgytas ateityje pagal dalinės statybos kūrimo sutartis, įkeitimu. Visų kreditų Baltarusijos rubliais grąžinimo terminas – 2019 m. birželio 30 d.; visų kreditų JAV doleriais grąžinimo terminas – 2018 m. rugpjūčio 30 d. (Generalinio susitarimo 2.5 punktas). Pagal Generalinio susitarimo 9.1 punktą RAB „Uniskan“ nevykdant šiuo susitarimu prisiimtų įsipareigojimų ar juos vykdant netinkamai, kredito davėja įgijo teisę reikalauti grąžinti kreditą prieš terminą. Tokiu atveju kredito gavėja įsipareigojo grąžinti kreditus prieš terminą ir sumokėti palūkanas per 10 dienų nuo atitinkamo reikalavimo gavimo dienos. Kredito gavėjai nevykdant savo įsipareigojimų pareiškėjos prašymu notarė V. Litvinenko atliko vykdomąjį įrašą, kuriame pasiūlė išieškoti solidariai iš RAB „Uniskan“, N. M., P. P. pareiškėjos UAB „Alfa-Bank naudai“ 333 032,55 Baltarusijos rublio ir 34 981 JAV dolerio skolą.

5. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose Nr. 43-779 (toliau – ir Dvišalė sutartis, Sutartis dėl teisinės pagalbos, Tarptautinė sutartis) 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog vienos susitariančiosios šalies piliečiai turi teisę laisvai ir nekliudomai kreiptis į kitos susitariančiosios šalies teismus, prokuratūrą, vidaus reikalų įstaigas, Baltarusijos Respublikos ūkinius teismus, notarines kontoras (toliau – teisingumo įstaigos) bei kitas įstaigas, kurioms pagal kompetenciją priklauso civilinės (įskaitant ūkines), šeimos ir baudžiamosios bylos, gali dalyvauti nagrinėjant šias bylas, teikti prašymus, paduoti ieškinius ir atlikti kitus procesinius veiksmus tokiomis pat sąlygomis kaip ir savi piliečiai. Atitinkamai abi susitarančiosios šalys tarpusavyje pripažįsta ir vykdo įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus civilinėse (ūkinėse) ir šeimos bylose, taip pat globos ir rūpybos įstaigų sprendimus bylose, esančiose jų žinioje, priimtus kitos susitariančiosios šalies teritorijoje (Dvišalės sutarties 52 straipsnio 1 punktas). Lietuvos teismų praktikoje konstatuota, kad pagal šias Dvišalės sutarties nuostatas teisingumo įstaigoms priskiriami ne tik teismai, bet ir prokuratūra bei notarinės kontoros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2012). Taigi Baltarusijos Respublikos notaro išduotas vykdomasis įrašas patenka į sprendimų, kurių pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimai gali būti sprendžiami pagal Dvišalę sutartį, sąrašą.

6. Pagal Baltarusijos Respublikos prezidento 2011 m. rugpjūčio 11 d. įsako Nr. 366 „Dėl kai kurių notarinės veiklos klausimų“ 1 punkto 8 pastraipą, 2 punkto 2 pastraipą, reikalavimai, kurie pagrįsti kredito sutartimi, kita sutartimi, kurioje yra esminės kredito sutarties, įsiskolinimo, netesybų (baudos, delspinigių) dėl tokio įsiskolinimo, jeigu jų mokėjimas nustatytas įstatymuose ar sutartyje, sąlygos, išieškomi notarams atliekant vykdomuosius įrašus. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju vykdomasis įrašas buvo atliktas remiantis aptartu Baltarusijos Respublikos Ministrų Tarybos 2006 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1737 patvirtinto „Dokumentų, pagal kuriuos išieškojimas vykdomas ne ginčo tvarka remiantis vykdomaisiais įrašais“ sąrašo 7 punktu, kuris įtvirtina, kad dokumentai, kurie nustato įsiskolinimą pagal reikalavimus, pagrįstus kredito sutartimi, kita sutartimi, kurioje yra esminės kredito sutarties, įsiskolinimo, netesybų (baudos, delspinigių) dėl tokio įsiskolinimo, jeigu jų mokėjimas nustatytas įstatymuose ar sutartyje, sąlygos, taip pat kurie pateikti atlikti vykdomąjį įrašą, yra: kredito sutartis (kita sutartis, kurioje yra esminės kredito sutarties sąlygos), kurios pagrindu atsirado skolininko įsipareigojimas, ir jos kopija; laiduotojo įsipareigojimas ir jo kopija (jei yra toks įsipareigojimas); dokumentas dėl įsiskolinimo, netesybų (baudos, delspinigių), jeigu jų mokėjimą nustato įstatymai ar sutartis, sumos apskaičiavimo, įsiskolinimo grąžinimo terminų, kurį pasirašė išieškotojo vadovas ar kitas įgaliotas pareigūnas (pateikiant dokumentus,

kurie patvirtina jo įgaliojimus pasirašyti). Vykdomąjį įrašą notarė atliko ant įsiskolinimo (išlaidų) sumos apskaičiavimo dokumento (pagal Instrukcijos dėl notarinių veiksmų atlikimo tvarkos, patvirtintos Baltarusijos Respublikos teisingumo ministerijos 2006 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 63, 213 punktą). Pagal šios Instrukcijos 215 punktą, jeigu išieškomas įsiskolinimas pagal solidarųjį įsipareigojimą, vykdomajame įraše gali būti nurodyti keli solidarieji skolininkai, tai nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta.

7. Teismas nustatė, kad pagal galiojančias Baltarusijos Respublikos įstatymų nuostatas notaro išduotas vykdomasis įrašas yra kompetentingos Baltarusijos Respublikos teisingumo institucijos – notariato – sprendimas. Remiantis Baltarusijos Respublikos teisės aktais, reikalavimai, kurie pagrįsti kredito sutartimi, kurioje yra esminės kredito sutarties, įsiskolinimo, netesybų (baudos, delspinigių) dėl tokio įsiskolinimo, jeigu jų mokėjimas nustatytas įstatymuose ar sutartyje, sąlygos, kaip yra nagrinėjamu atveju, išieškomi notarams atliekant vykdomuosius įrašus, o ne kreipiantis į teismą dėl sprendimo dėl skolos pagal kredito sutartį išieškojimo priėmimo. Pagal Dvišalės sutarties 3 straipsnį teisinė pagalba taip pat apima susitarančiosios šalies vykdomųjų užrašų pripažinimą ir vykdymą, o tai nėra susiję su teismo sprendimų priėmimu civilinėse bylose.

8. Pagal Dvišalės sutarties 55 straipsnį susitariančiosios šalies kompetentingam teismui su prašymu dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo būtina pridėti: 1) teismo patvirtintą sprendimo nuorašą, oficialų dokumentą apie sprendimo įsiteisėjimą, jeigu tai nėra aišku iš paties sprendimo teksto; 2) dokumentą, patvirtinantį, kad atsakovui, nedalyvavusiam procese, buvo laiku ir nustatyta forma bent vieną kartą įteiktas šaukimas į teismą; 3) šio straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytų dokumentų patvirtintus vertimus. Šiuos dokumentus būtina pateikti tik kai prašoma pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja objektyviai negalėjo pateikti oficialaus dokumento, pagrindžiančio tokio sprendimo, priimto teisme, įsiteisėjimą. Pagal Baltarusijos Respublikos 2004 m. liepos 18 d. įstatymo „Dėl notariato ir notarų veiklos“ 107 straipsnio 1 dalį, vykdomasis įrašas gali būti pateiktas vykdyti nuo jo atlikimo dienos, notarui išdavus vykdomąjį įrašą, nėra išduodamas dokumentas, patvirtinantis jo įsigaliojimą.

9. Teismas nurodė, kad pagal Instrukcijos dėl notarinių veiksmų atlikimo tvarkos, patvirtintos Baltarusijos Respublikos teisingumo ministerijos 2006 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 63, 212 punktą ir Baltarusijos Respublikos 2004 m. liepos 18 d. įstatymo „Dėl notariato ir notarų veiklos“ 105 straipsnio 4 dalį tam, kad būtų galima atlikti vykdomąjį įrašą, išieškotojas pateikia raštišką pareiškimą, adresuotą notarų kontorai (notarų biurui), su prašymu atlikti vykdomąjį įrašą. Pagal Baltarusijos Respublikos 2004 m. liepos 18 d. įstatymo „Dėl notariato ir notarų veiklos“ 107 straipsnio 1 dalį vykdomasis įrašas gali būti pateiktas priverstinai vykdyti per trejus metus nuo jo atlikimo dienos. Tai patvirtina, kad vykdomojo įrašo atlikimo (išdavimo) procedūra vykdoma rašytine tvarka ir nenustato išieškotojo ir (ar) notaro, atliekančio vykdomąjį įrašą, pareigos informuoti ir (ar) kviesti skolininką į vykdomojo įrašo atlikimo procedūrą. Pagal Baltarusijos Respublikos civilinio proceso kodekso 351 straipsnio 1 dalį, asmenys, kurių interesai suvaržyti dėl notaro atliktų veiksmų, turi teisę pateikti skundą teismui notarų kontoros buveinės vietoje. Taip užtikrinama skolininko teisė pasinaudoti procesinės gynybos priemonėmis. Teigti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista suinteresuoto asmens teisė į teisingą procesą, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju teismo šaukimas ar teismo sprendimas suinteresuotam asmeniui nebuvo ir negalėjo būti įteiktas, nes teisminis procesas dėl prievolės pagal kredito sutartį vykdymo nevyko ir negalėjo vykti.

10. Teismas pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo, tvirtindamas, jog vykdomajame įraše nurodytu adresu jis niekada negyveno ir šis adresas jam nėra žinomas, neneigė laidavimo pagal Generalinį susitarimą fakto. Į bylą pateiktas Generalinis susitarimas dėl kreditavimo multivaliutinės atnaujinamos kredito linijos forma Nr. 2016-35 ir papildomi susitarimai prie Generalinio susitarimo patvirtina, kad šis susitarimas buvo sudarytas Baltarusijos Respublikoje, Minske, ir yra patvirtintas suinteresuoto asmens parašu. Įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes, suinteresuotas asmuo nepateikė. Kita vertus, teismas neturi įgaliojimų tikrinti, ar užsienio valstybės teismas (teisingumo įstaigos) teisingai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl šį suinteresuoto asmens argumentą atmetė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 810 straipsnio 4 dalis).

11. Teismas nurodė, kad kredito sutarties įvykdymo užtikrinimo klausimas nepatenka į užsienio teisingumo įstaigos priimto sprendimo, šiuo atveju vykdomojo įrašo, pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūros metu vykdomos kontrolės ribas. Tai neturi jokios įtakos pareiškėjos teisei kreiptis dėl vykdomojo įrašo atlikimo visų solidariųjų skolininkų  – kredito gavėjo ir visų laiduotojų – atžvilgiu. Ši teisė kyla iš Baltarusijos Respublikos civilinio kodekso 304 straipsnio 1 punkto normos, pagal kurią, esant solidariajam skolininkų įsipareigojimui, kreditorius turi teisę reikalauti vykdymo tiek iš visų

skolininkų kartu, tiek iš bet kurio jų atskirai, tiek visos skolos, tiek ir jos dalies.12. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, rėmėsi Dvišalės sutarties 19 straipsniu, kuriame įtvirtinti atsisakymo

suteikti teisinę pagalbą pagrindai. Teismas atsižvelgė į tai, kad pateiktas prašymas ne dėl teismo sprendimo, bet dėl notaro vykdomojo įrašo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje, todėl sprendė, kad bylos aplinkybės patvirtina Dvišalės sutarties 19 straipsnyje įtvirtintų atsisakymo suteikti teisinę pagalbą pagrindų nebuvimą, taip pat Dvišalės sutarties 59 straipsnyje nurodytų pagrindų atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Minsko miesto notarės vykdomąjį įrašą nebuvimą. Notaro vykdomajam įrašui įsiteisėjimo procedūra nenustatyta. Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ nėra duomenų apie tai, kad dėl tapataus ginčo Lietuvos Respublikoje yra priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas ar pradėtas procesas, ginčai dėl prievolių pagal kredito sutartį vykdymo nepriklauso išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai (CPK 784–786 straipsniai), Baltarusijos Respublikos Minsko miesto notarės 2018 m. balandžio 14 d. atlikto vykdomojo įrašo vykdymo senaties terminas nėra pasibaigęs.

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI

13. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo N. M. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – pareiškėjos prašymo pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje vykdomąjį įrašą netenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CPK, Dvišalės sutarties ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatas bei teisės principus (lygiateisiškumo, rungimosi, sąžiningumo, teisingumo, teisės būti išklausytam, teisės į procesinę gynybą bei teisingą bylos nagrinėjimą principus). Galima išskirti būtinas pripažinti ir leisti vykdyti sprendimą taisykles ir sąlygas – pripažįstami tik teismų sprendimai. Kartu su prašymu turi būti pateiktas teismo sprendimas (teismo patvirtintas sprendimo nuorašas); sprendimas turi būti vykdomas (t.  y. turi būti teisėtas ir pagrįstas) ir turi būti įsiteisėjęs. Kartu su prašymu turi būti pateiktas sprendimo įsiteisėjimą pagrindžiantis dokumentas. Suinteresuotam asmeniui nebuvo tinkamai ir laiku pranešta apie teisminį procesą, t. y. nebuvo tinkamai ir laiku įteiktas šaukimas į teismą. Pagal statutinę ir tarptautinę teisę akivaizdu, kad yra siekiama užtikrinti būtent teismų (arbitražų) sprendimų vykdymą, nes tik tokiu atveju gali būti pasiektas procesinis lygiateisiškumas, įgyvendinti rungimosi, sąžiningumo, teisingumo principai, teisė būti išklausytam, teisė į procesinę gynybą bei teisingą bylos nagrinėjimą ir kt.

13.2. Nagrinėjamu atveju teisinės pagalbos teikimas kenkia Lietuvos Respublikos piliečio teisėms ir teisėtiems interesams. Suinteresuotas asmuo gyvenamosios vietos, buveinės ar buvimo vietos Baltarusijos Respublikos teritorijoje neturi, o gyvenamosios vietos Baltarusijos Respublikoje adresas, nurodytas vykdomajame įraše, yra klaidingas ir nurodytas galbūt turint tikslą įgyvendinti pareiškėjos reikalavimą, taip išvengiant Baltarusijos Respublikos teismo. Suinteresuotas asmuo pagal Baltarusijos Respublikos teisės aktų reikalavimus pateikė Minsko miesto centrinio rajono teismui skundą dėl notarinio veiksmo atlikimo, prašydamas panaikinti vykdomąjį įrašą, be to, jis pateikė Minsko miesto centrinės RVRV viršininkui pareiškimą dėl notaro patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl duomenų vykdomajame įraše klastojimo. Pareiškėja, teikdama prašymą dėl vykdomojo įrašo patvirtinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvos Respublikoje, neatskleidė teismui informacijos apie Baltarusijos Respublikoje inicijuotą ir vykdomą išieškojimo procesą iš įkeisto turto bei prekių. Jeigu pareiškėja savo reikalavimą įgyvendintų teismine tvarka Baltarusijos Respublikoje, kur būtų užtikrinta suinteresuoto asmens teisė pareikšti savo poziciją (atsikirtimus), teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, šią aplinkybę teisiškai įvertintų. Pareiškėja nesiėmė teisminės savo teisių ir interesų gynybos, o tai privalėjo padaryti, todėl yra pagrindas teigti, kad kreipimasis dėl vykdomojo įrašo išdavimo bei dėl jo pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje prasilenkia su teisingumo ir sąžiningumo principais.

13.3. Lietuvos apeliacinis teismas pabrėžė, kad vykdomojo įrašo išdavimo procedūra atliekama rašytine tvarka ir šiuo atveju nėra pareigos informuoti ir (ar) kviesti skolininką į vykdomojo įrašo atlikimo procedūrą. Toks ginčo išsprendimas akivaizdžiai neatitinka ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą principo, tiesiogiai įtvirtinto Konvencijos 6 straipsnyje, ir šiurkščiai pažeidžia visuotinai pripažintus lygiateisiškumo, rungimosi ir teisės būti išklausytam principus bei suinteresuoto asmens teisę į žodinį bylos nagrinėjimą, teisinę pagalbą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjai yra suteikiamas akivaizdžiai neproporcingas teisinis pranašumas ir galimybė piktnaudžiauti jai suteikta teise vykdomojo įrašo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje procese. Suinteresuotas asmuo nebuvo informuotas apie bet kokį jam inicijuotą procesą Baltarusijos Respublikoje. Atsižvelgiant į ribotą Lietuvos apeliacinio teismo kompetenciją pripažįstant ir leidžiant vykdyti

vykdomąjį įrašą Lietuvos Respublikoje, suinteresuotas asmuo taip pat neteko galimybės veiksmingai apginti savo teises ir teisėtus interesus Lietuvos Respublikoje. Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje, kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau  – ir EŽTT) 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimas byloje Švenčionienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 37259/04, par. 25).

13.4. Kiekvienai ginčo šaliai turi būti garantuota teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Suinteresuotam asmeniui nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos dalyvauti sąžiningame procese ir nebuvo suteiktos procesinės gynybos galimybės, todėl pareiškėjos prašymas neturėjo būti tenkinamas. Apeliacinis teismas turėjo įvertinti suinteresuoto asmens pateiktų argumentų visumą, įvertinti jo faktinę ir teisinę padėtį bei atsižvelgti į tai, kad jam objektyviai nebuvo suteikta galimybė pasisakyti dėl pareiškėjos reikalavimo esmės ir turėti įtakos teisminiam procesui Lietuvoje. Lietuvos apeliacinio teismo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2012, praplėtė CPK 773, 809–817 straipsniuose įtvirtintų Lietuvos Respublikoje pripažintinų dokumentų sąrašą, t. y. kad notaro išduotas vykdomasis įrašas patenka į sprendimų, pripažintinų pagal CPK ir tarptautinę sutartį, sąrašą. Tačiau nurodytos civilinės bylos ir šios civilinės bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios, nes civilinėje byloje Nr.  3K-3-304/2012 yra nustatyta, kad atsakovui buvo įteikti procesiniai dokumentai dėl skolos išieškojimo pagal vykdomąjį įrašą, todėl apie priverstinius išieškojimo veiksmus skolininkas buvo informuotas ir turėjo galimybę imtis teisinių priemonių savo teisėtiems interesams ginti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje būtų nagrinėjamas notaro vykdomojo įrašo pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje klausimas ir jo santykis su skolininko teise būti informuotam apie prieš jį inicijuotus teisinius veiksmus, nėra.

14. Atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl prašymo pripažinti ir leisti vykdyti užsienio notaro išduotą vykdomąjį įrašą

15. Nagrinėjamoje byloje spręstina dėl teisės normų, reglamentuojančių Baltarusijos Respublikos notaro vykdomojo įrašo pripažinimą ir leidimą vykdyti Lietuvos Respublikoje, aiškinimo ir taikymo.

16. Užsienio teismų (arbitražų) sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota institucija pripažinti sprendimą (CPK 809 straipsnio 1 dalis). CPK 809 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad šio kodekso nuostatos dėl užsienio teismų sprendimų pripažinimo mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos kitų užsienio valstybių institucijų, kurios pagal kilmės valstybės įstatymus turi teisę spręsti Lietuvos Respublikos teisinės sistemos teismo kompetencijai priskirtus klausimus, sprendimams (aktams) pripažinti. Užsienio teismų sprendimai yra pripažįstami tarptautinių sutarčių pagrindu (CPK 810 straipsnio 1 dalis). Užsienio teismų sprendimai tarptautinių sutarčių pagrindu pripažįstami pagal šiose sutartyse nustatytas sąlygas (CPK 810 straipsnio 5 dalis).

17. Sudarydamos tarptautines sutartis, valstybės savanoriškai apriboja savo suverenitetą, prisiima viena kitai tam tikrus įsipareigojimus ir išreiškia pasitikėjimą viena kitos viešąja tvarka ir institucijomis, šis principinis aspektas turi būti įvertinamas aiškinant ir taikant tarptautinių sutarčių nuostatas, be to, tarptautinių sutarčių nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos jų visumos kontekste, atsižvelgiant į tikslus, kurių siekė valstybės, sudarydamos sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2009).

18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimas ir leidimas vykdyti reiškia tai, kad jo galia išplečiama iš kilmės valstybės į pripažįstančiąją valstybę, kurioje jis įgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) ir prejudicinę galią. Sprendimas, kuris yra pripažįstamas ir leidžiamas vykdyti, pripažinusioje valstybėje tampa vykdytinas, t. y. turi būti vykdomas vykdymo vietos valstybės teisės aktuose nustatyta tvarka – tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip vykdymo valstybėje priimtas teismo procesinis sprendimas (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-695/2016, 20 punktas).19. Pažymėtina, kad prašymą pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės sprendimą nagrinėjantis teismas neturi

diskrecijos tikrinti, ar teisingai užsienio valstybės teismai taikė materialiuosius ir proceso įstatymus, jo diskrecijos ribos  – patikrinimas, ar nėra tarptautinėje sutartyje ar kitame teisės akte (įstatyme, reglamente, kt.) nustatytų pagrindų nepripažinti ir neleisti vykdyti sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2012).

20. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose Nr. 43-779 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vienos susitariančiosios šalies piliečiai turi teisę laisvai ir nekliudomai kreiptis į kitos susitariančiosios šalies teismus, prokuratūrą, vidaus reikalų įstaigas, Baltarusijos Respublikos ūkinius teismus, notarines kontoras bei kitas įstaigas, kurioms pagal kompetenciją priklauso civilinės (įskaitant ūkines), šeimos ir baudžiamosios bylos, gali dalyvauti nagrinėjant šias bylas, teikti prašymus, paduoti ieškinius ir atlikti kitus procesinius veiksmus tokiomis pat sąlygomis kaip ir savi piliečiai.

21. Tarptautinės sutarties 2 straipsnio („Teisinė pagalba“) 1 dalyje reglamentuota, kad abiejų susitariančiųjų šalių teisingumo įstaigos teikia viena kitai teisinę pagalbą civilinėse (įskaitant ir ūkines), šeimos ir baudžiamosiose bylose, vadovaudamosi šios sutarties nuostatais.

22. Tarptautinės sutarties 3 straipsnis („Teisinės pagalbos apimtis“) nurodo, kad teisinė pagalba apima susitariančiosios šalies, kuriai pateikiamas prašymas, įstatymuose nustatytų procesinių veiksmų atlikimą, kaip antai teismo sprendimų civilinėse bylose, nuosprendžių civilinio ieškinio dalyje, vykdomųjų užrašų pripažinimą ir vykdymą. Notaro vykdomųjų įrašų pripažinimas ir leidimas vykdyti patenka į Tarptautinės sutarties taikymo sritį, nes tokios rūšies dokumentai eksplicitiškai paminėti tarp dokumentų, kurie tarp susitariančiųjų valstybių cirkuliuoja pagal minėtą sutartį.

23. Sutarties dėl teisinės pagalbos 52 straipsnyje įtvirtinta, kad susitariančiosios šalys tarpusavyje pripažįsta ir vykdo įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus civilinėse ir šeimos bylose, taip pat nuosprendžius dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo. Abi susitariančiosios šalys tarpusavyje pripažįsta ir vykdo, be kita ko, įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus civilinėse (ūkinėse) ir šeimos bylose <…>.

24. Pagal Tarptautinės sutarties 59 straipsnį pripažinti teismo sprendimą arba leisti jį vykdyti gali būti atsisakyta: 1) jeigu pagal susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje priimtas sprendimas, įstatymus šis sprendimas nėra įsiteisėjęs arba neturi būti vykdomas, išskyrus atvejus, kada sprendimas turi būti vykdomas iki jo įsiteisėjimo; 2) jeigu padavęs prašymą asmuo arba atsakovas nedalyvavo procese dėl to, kad jiems arba jų įgaliotiniams (atstovams) nebuvo laiku ir nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą, arba dėl to, kad šaukimas buvo įvykdytas tik viešai paskelbiant arba būdu, neatitinkančiu šios sutarties nuostatų.

25. Tarptautinės sutarties 55 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios pareiškėjo pareigą pateikti oficialius dokumentus dėl sprendimo įsiteisėjimo ir šaukimo įteikimo atsakovui, ir jos 59 straipsnyje nustatyti atitinkami nepripažinimo pagrindai yra suformuluoti atsižvelgiant į įprastinę teismo proceso eigą, kai ieškovas inicijuoja bylos iškėlimą, atitinkamas subjektas įvykdo atsakovo informavimo pareigą, atsakovas naudojasi ar nesinaudoja teise atsiliepti, teismas priima procesinį sprendimą, šis įsiteisėja ir įgyja vykdytinumo savybę.

26. Teisės normos, pripažįstančiajam teismui nustatančios pareigą įsitikinti, ar atsakovas buvo tinkamai informuotas apie procesą, ar jam buvo įteikti procesiniai dokumentai, yra skirtos užtikrinti deramą pagarbą atsakovo teisei į tinkamą procesą, o normos, nustatančios pareigą įsitikinti dėl sprendimo įsiteisėjimo, užtikrina, kad sprendimas neįgytų kitokios teisinės galios ir nesukeltų kitokių teisinių padarinių pripažįstančioje valstybėje, nei jis turi kilmės valstybėje. Tai reiškia, kad teisė į tinkamą procesą sudaro neatskiriamą Tarptautinės sutarties ir iš jos išplaukiančių susitariančiųjų valstybių subjektams suteikiamų teisių garantijų dalį.

27. Tais atvejais, kai klausimas susijęs ne su teismo sprendimo, o kitos rūšies dokumento pripažinimu ir leidimu vykdyti, teisės normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į proceso, kuriame priimtas prašomas pripažinti sprendimas, esmę ir specifiką. Tai lemia, kad konkretūs būdai ir priemonės, kuriais byloje dalyvaujantiems asmenims užtikrinamos teisių garantijos, gali skirtis priklausomai nuo konkretaus proceso rūšies.

28. Taigi teismui, sprendžiančiam kitos valstybės teisingumo įstaigos sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, priimant pareiškimą būtina atsižvelgti į tai, kokie dokumentai ir procedūros yra būdingi atitinkamam procesui, kuriame priimtas prašomas pripažinti sprendimas (lot. lex non cogit ad impossibília), o nepripažinimo pagrindai

patikrinami atsižvelgiant į proceso, kuriame priimtas prašomas pripažinti sprendimas, ypatybes, įvertinant, ar atsakovui konkrečiame procese, atsižvelgiant į jo specifiką, buvo užtikrintos procesinės teisių garantijos, kurioms apsaugoti skirtas atitinkamas nepripažinimo pagrindas.

29. Nagrinėjamu atveju kasacinis teismas sprendžia, ar Lietuvos apeliacinis teismas turėjo teisinį pagrindą tenkinti pareiškėjos UAB „Alfa-Bank“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Minsko miesto notarės 2018 m. balandžio 14 d. vykdomąjį įrašą.

30. Byloje nustatytos tokios reikšmingos aplinkybės: pirma, pareiškėja Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą, skolų apskaičiavimą su jame atliktu notarės vykdomuoju įrašu bei Minsko Zavodsko rajono priverstinio vykdymo skyriaus raštus. Antra, teismui pateiktoje medžiagoje, taip pat pareiškėjos pateiktuose dokumentuose bei kituose įrodymuose suinteresuoto asmens nuolatinė gyvenamoji vieta nurodyta Lietuvos Respublikoje, Vilniuje, Žirgo g. 2-65. Pareiškėja teismui leistinomis priemonėmis neįrodė, kad suinteresuotas asmuo buvo nurodęs ar deklaravęs laikiną ar nuolatinę gyvenamąją vietą Baltarusijos Respublikoje. Trečia, teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, jog nei pareiškėja, nei atsakinga Baltarusijos Respublikos institucija ar pareigūnas nesiekė suinteresuotam asmeniui dokumentus dėl vykdomojo įrašo įteikti jo adresu Lietuvoje, nors šis, minėta, buvo nurodytas paskolos dokumentuose, taigi iš pareiškėjos pateiktų dokumentų ir kitų įrodymų nėra pagrindo spręsti, kad atliktas notarės vykdomasis įrašas būtų įteiktas suinteresuotam asmeniui, taip sudarant galimybę jį skųsti. Ketvirta, pareiškėja ir suinteresuotas asmuo neginčija, kad N.  M. apie notarės vykdomąjį įrašą ir prašymą jį pripažinti bei leisti vykdyti sužinojo gavęs 2018 m. gruodžio 5 d. Lietuvos apeliacinio teismo pranešimą apie prašymo pripažinti ir leisti vykdyti užsienio teismo sprendimą Lietuvos Respublikoje bylos nagrinėjimo vietą ir laiką.

31. Kadangi procesinių dokumentų įteikimo reikalavimas ir atitinkamas nepripažinimo pagrindas saugo teisę į tinkamą procesą, toliau reikia vertinti, ar vykdomojo įrašo neįteikimas po jo atlikimo nagrinėjamoje byloje lemia suinteresuoto asmens teisės į tinkamą procesą pažeidimą ir sudaro pagrindą atsisakyti pripažinti arba leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje minėtą Baltarusijos Respublikos notarės vykdomąjį įrašą.

32. Tarptautinės sutarties 57 straipsnyje nustatyta, kad sprendimų vykdymo tvarką reguliuoja susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje sprendimas vykdomas, įstatymai. Lietuvos Respublikos teismas, priimdamas sprendimą pripažinti ir leisti vykdyti Baltarusijos Respublikos teismo procesinį sprendimą ar vykdomąjį įrašą, turi pareigą įsitikinti, kad nėra sąlygų, nustatytų Tarptautinės sutarties 59 straipsnyje, kurios lemtų atsisakymą pripažinti ir leisti vykdyti teismo sprendimą. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad pripažinti teismo sprendimą arba leisti jį vykdyti gali būti atsisakyta, jeigu padavęs prašymą asmuo arba atsakovas nedalyvavo procese dėl to, kad jiems arba jų įgaliotiniams (atstovams) nebuvo laiku ir nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą, arba dėl to, kad šaukimas buvo įvykdytas tik viešai paskelbiant arba būdu, neatitinkančiu šios sutarties nuostatų.

33. Šia nuostata Tarptautinės sutarties šalys sutarė, kad pripažindamos ir leisdamos vykdyti viena kitos teismo ar teisingumo įstaigos sprendimus jos įsitikins, jog padavusiam prašymą asmeniui arba atsakovui buvo tinkamai pranešta apie vykusį procesą, taip užtikrinant jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisė būti informuotam apie teismo procesą ir būti išklausytam yra viena iš asmens teisės į teisingą teismą garantijų. Teisė į teisingą teismą – ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) saugoma vertybė, todėl kasacinio teismo praktikoje dėl procesinių dokumentų įteikimo instituto nuosekliai remiamasi EŽTT jurisprudencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019, 16 punktas).

35. Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas bylas Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją bei Aždajić prieš Slovėniją, nurodė, kad tais atvejais, kai civilinės bylos išnagrinėjamos nedalyvaujant vienai iš proceso šalių, reikia įvertinti šias aplinkybes: pirma, ar teismas buvo pakankamai rūpestingas (angl. diligent), informuodamas šalis apie teisminį procesą, ir ar šalys gali būti laikomos kaip atsisakiusios savo teisės stoti prieš teismą ir gintis; antra, ar nacionalinė teisė suteikia galimybę asmenims, sužinojusiems apie prieš juos priimtą teismo sprendimą, reikalauti naujo teismo proceso, atitinkančio rungimosi principą (EŽTT 2014 m. kovo 4 d. sprendimas byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijos Nr. 7942/05, par. 80; 2015 m. spalio 8 d. sprendimas byloje Aždajić prieš Slovėniją, peticijos Nr. 71872/12, par. 53). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali būti laikomas kaip atsisakęs teisės stoti prieš teismą, išankstinė sąlyga yra ta, kad jis turi būti tinkamai informuotas apie tokią turimą teisę bei vykstantį teisminį procesą (žr. jau cituotas Dilipak ir Karakaya prieš

Turkiją, par. 87, 106; Aždajić prieš Slovėniją, par. 58). EŽTT pabrėžė, kad aptariamu atveju pirmiausia bus analizuojama, ar valdžios institucijos ėmėsi būtinų priemonių pareiškėjui apie inicijuotą civilinį procesą informuoti ir ar pareiškėjas atsisakė savo teisės. Jei šios teisės nebuvo atsisakyta, bus sprendžiama, ar nacionalinė teisė suteikė pareiškėjui tinkamų priemonių naujam bylos nagrinėjimui, kuris atitiktų rungimosi principą, užsitikrinti.

36. Rungimosi principas ir procesinio lygiateisiškumo principas, kurie yra glaudžiai susiję, yra pagrindiniai sąžiningo proceso sąvokos, kaip ji apibrėžta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, komponentai. Jie reikalauja teisingos pusiausvyros tarp šalių: kiekvienai šaliai turi būti suteikta pagrįsta galimybė pateikti savo argumentus tokiomis sąlygomis, kurios nesukuria jai esminės nelygybės oponento atžvilgiu. Šie principai, apimantys visus susitariančiųjų valstybių proceso teisės aspektus, taip pat taikomi specifinėje teisminių dokumentų įteikimo šalims srityje, nors 6 straipsnio 1 dalis ir negali būti aiškinama kaip nustatanti konkrečią dokumentų įteikimo formą (žr. Didžiosios Kolegijos 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Avotinš prieš Latviją, peticijos Nr. 17502/07, 119 punktą ir nurodomą EŽTT jurisprudenciją).

37. Jeigu teismo dokumentai, įskaitant teismo šaukimus, nėra įteikiami asmeniškai, asmeniui gali būti užkertamas kelias ginti save teismo proceso metu (žr. EŽTT 2015 m. spalio 8 d. sprendimo byloje Aždajić prieš Slovėniją, peticijos Nr. 71872/12, par. 48).

38. Kalbant konkrečiai apie bylas dėl teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti, EŽTT yra išaiškinęs, kad ginčuose, kurių baigtis turi lemiamą reikšmę civilinėms teisėms, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis taikoma vykdant užsienio šalių galutinius sprendimus (žr. EŽTT 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Saccoccia prieš Austrija, peticijos Nr. 69917/01, 2012 m. liepos 31 d. sprendimas byloje Sholokhov prieš Armėniją bei Moldovą, peticijos Nr. 40358/05).

39. Sprendimas leisti vykdyti užsienio teismo sprendimą negali būti laikomas suderinamu su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, jei jis buvo priimtas nesuteikus pralaimėjusiai šaliai jokios galimybės veiksmingai pareikšti skundą dėl proceso nesąžiningumo teismo sprendimo kilmės valstybėje arba valstybėje, į kurią kreipiamasi (Didžiosios kolegijos 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Avotinš prieš Latviją, peticijos Nr. 17502/07, 98 punktas).

40. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija nagrinėjo faktinėmis aplinkybėmis panašią bylą. Sprendime byloje Avotinš prieš Latviją teismas vertino teisės į tinkamą procesą užtikrinimą, kai pareiškėjas apie Kipre prieš jį priimtą teismo sprendimą sužinojo iš Latvijos teismo, kuriame buvo paduotas prašymas pripažinti ir leisti vykdyti jį Latvijoje. Kaip ir nagrinėjamos bylos atveju, toje byloje procesiniai dokumentai, nepaisant aplinkybės, kad realus pareiškėjo adresas buvo žinomas, buvo siunčiami kitu adresu, neužtikrinant jam galimybės realiai priimti siunčiamus dokumentus.

41. Minėtoje byloje Didžioji kolegija nenustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo, iš esmės konstatavusi, kad:

41.1. Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnyje įtvirtinta galimybė nepripažinti teismo sprendimo tik tuomet, jei jis buvo priimtas atsakovui nedalyvaujant procese ir jei atsakovas neturėjo galimybės laiku ir tinkamu būdu gauti bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento, išskyrus jei atsakovas nepradėjo proceso siekdamas apskųsti tokį sprendimą, kai tai jam buvo įmanoma padaryti;

41.2. pagal Kipro teisę atsakovas, kurio atžvilgiu buvo priimtas sprendimas už akių, gali kreiptis dėl teismo sprendimo panaikinimo. Tokiam prašymui pateikti netaikomi jokie terminai, tačiau atsakovas turi pateikti pagrįstą paaiškinimą dėl savo neatvykimo į teismą (žr. minėto sprendimo Avotinš 68 punktą);

41.3. kai atsakovas nebuvo tinkamai pakviestas atvykti į teismą, kuris priėmė sprendimą, teismas privalo panaikinti už akių priimtą teismo sprendimą, jis neturi diskrecijos nuspręsti kitaip (žr. ten pat, 68 punktas);

41.4. pareiškėjas apskritai nebandė skųsti teismo sprendimo jo kilmės valstybėje (ten pat, 122 punktas).42. Nagrinėjamoje byloje susiklostė kitokia situacija – Tarptautinėje sutartyje tiesiogiai nenustatyta galimybė ištaisyti

procesinių dokumentų įteikimo trūkumus asmeniui apskundžiant sprendimą kilmės valstybėje (t.  y. suinteresuotam asmeniui (atsakovui) užtikrinamos apsaugos lygis yra didesnis), o Baltarusijos teisėje nustatytas 10 dienų notarinio veiksmo apskundimo terminas nuo sužinojimo apie atliktą notarinį veiksmą (Baltarusijos CPK 351 straipsnio 3 dalis).

43. Tokiomis aplinkybėmis net ir rūpestingam asmeniui, gavusiam iš Lietuvos apeliacinio teismo procesinių dokumentų siuntą, kurioje yra pranešimas apie bylos Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjimo laiką ir vietą bei informacija apie galimybę teikti atsiliepimą dėl prašymo pripažinti ir leisti vykdyti bei atitinkami terminai, nėra akivaizdi tiek pati atitinkamo dokumento apskundimo galimybė, tiek tai, kad Lietuvoje vykstančio teismo proceso metu gali būti tikrinama ir tai, ar jis apskųs ta pačia dokumentų siunta jam įteiktus užsienio valstybėje išduotus dokumentus jų kilmės

valstybėje. Nevertinant suinteresuoto asmens procesinio elgesio Baltarusijos teismuose ir juose teiktų argumentų esmės, faktinė situacija, kai asmuo apie užsienio valstybėje prieš jį atliktą notarinį veiksmą sužino iš pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą nagrinėjančio teismo ir turi 10 dienų jam apskųsti, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta šiame nutarties punkte, neužtikrina realios galimybės gintis.

44. Apibendrinant pažymėtina, kad aptarta EŽTT praktika mutatis mutandis aktuali ir nagrinėjamoje byloje – nors Baltarusijos Respublikoje vykstančios notaro vykdomojo įrašo procedūros metu, kaip tai nurodė Lietuvos apeliacinis teismas, skolininkas nėra informuojamas apie prašymą tokį įrašą atlikti, toks įrašas riboja skolininko civilines teises, kaip jos suprantamos pagal Konvenciją, todėl jam turi būti užtikrinama ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą. Iš Konvencijos kylančių teisių apsaugai nepakanka teorinės galimybės apsaugoti savo teises  – reikalingos veiksmingos ir praktinės priemonės. Tam, kad ši teisė būtų veiksminga, asmuo privalo turėti aiškią, praktinę galimybę ginčyti veiksmą, ribojantį jo teises (žr., pvz., 2003 m. balandžio 10 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Nunes Dias prieš Portugaliją, peticijų Nr. 69829/01 ir 2672/03). Tam reikalingas vykdomojo įrašo įteikimas.

45. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, nebuvo informuotas apie pareiškėjos kreipimąsi į notarę dėl vykdomojo įrašo išdavimo, taip pat nebuvo informuotas apie išieškojimo veiksmus, galimai vykdytus Baltarusijos Respublikoje. Atitinkamai pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes N. M. galimybė kreiptis dėl vykdomojo įrašo ginčijimo per 10 dienų nuo jo išdavimo buvo labai ribota. Taigi nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste suinteresuoto asmens teisę į tinkamą procesą ir realią galimybę kreiptis į teismą bei jame gintis apsunkino dviejų aplinkybių: 1) aplinkybės, kad bylos duomenimis suinteresuotas asmuo apie prieš jį atliktą notaro vykdomąjį įrašą sužinojo tik iš Lietuvos apeliacinio teismo; ir 2) fakto, kad Baltarusijos teisėje nustatytas ypač trumpas apskundimo terminas, sinergija. Nors šios aplinkybės, kiekviena atskirai, savaime nebūtinai lemia teisės į tinkamą procesą pažeidimą, tačiau nurodytų aplinkybių sutaptis šioje byloje sudaro pagrindą konstatuoti suinteresuoto asmens teisių pažeidimą.

46. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, kad suinteresuotas asmuo nebuvo informuotas apie notaro vykdomojo įrašo išdavimą (nors nėra ginčo, kad kreditorė – pareiškėja žinojo, jog suinteresuotas asmuo faktiškai gyvena ir deklaravęs savo nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje), jam nebuvo suteikta galimybė šio įrašo skųsti, o patį tokio vykdomojo dokumento egzistavimo faktą suinteresuotas asmuo sužinojo iš Lietuvos apeliacinio teismo, šiam nagrinėjant UAB „Alfa-Bank“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti notarės vykdomąjį įrašą, neturėjo teisinio pagrindo pripažinti ir leisti vykdyti Baltarusijos Respublikos notarės vykdomojo įrašo.

47. Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinis skundas tenkinamas, o Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kuria tenkintas prašymas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Minsko miesto notarės Veronikos Litvinenko 2018 m. balandžio 14 d. atliktą ir išduotą vykdomąjį įrašą, naikintina ir priimamas naujas sprendimas atsisakyti pripažinti ir neleisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Minsko miesto notarės Veronikos Litvinenko 2018 m. balandžio 14 d. atlikto ir išduoto vykdomojo įrašo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

49. Kasacinis teismas turėjo 14,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atsižvelgiant į tai, kad suinteresuoto asmens N. M. kasacinis skundas tenkintinas, šių pašto išlaidų atlyginimas priteistinas iš pareiškėjos UAB „Alfa-Bank“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartį panaikinti.Atsisakyti pripažinti ir neleisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Minsko miesto notarės

Veronikos Litvinenko 2018 m. balandžio 14 d. atlikto ir išduoto vykdomojo įrašo.Priteisti valstybei iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Alfa-Bank“ (j. a. k. 101541947) 14,20 Eur

(keturiolika Eur 20 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19105 2019-11-29 2019-11-21 2019-11-21 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-469-469/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00538-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.4.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arbor Medical Corporation LT“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arbor Medical Corporation LT“ ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikoms dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Tradintek“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių reikalavimo tiekėjų kvalifikacijai (teisės verstis veikla, reikalinga sutarčiai įvykdyti) atitikties vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė UAB „Arbor Medical Corporation LT“ (toliau – ir ieškovė) ieškiniu prašė teismo panaikinti atsakovės VšĮ

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų (toliau – ir atsakovė, perkančioji organizacija) 2019 m. kovo 8 d. raštais Nr. 19SR-VPS-800 ir Nr. 19SR-VPS-799 įformintus sprendimus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškinyje nurodė, kad atsakovė vykdė atvirą konkursą „Medicinos įrangos pirkimas (I etapas)“ (toliau – Konkursas), jį skirstė į 3 dalis. Ieškovė pateikė pasiūlymą dėl 1-os ir 2-os Konkurso dalių. Atsakovė, vertindama ieškovės pasiūlymą, kelis kartus kreipėsi į ją, prašydama paaiškinti pasiūlymą, pateikti licenciją (-as) ar laikinąjį leidimą prekiauti, montuoti, prižiūrėti ir remontuoti pasiūlyme nurodytus jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius bei jų priedus (galiojančius pasiūlymų pateikimo dieną – 2018 m. rugpjū?io 24?d.). Ie?kov? pateik? atsakovei Radiacin?s saugos centro 2018?m. rugs?jo 11?d. ra?t?, kuriame nurodyta, kad buvo nuspr?sta pakeisti ie?kov?s turim? licencij? verstis veikla su jonizuojan?iosios spinduliuot?s ?altiniais priedus, ?ra?ant pakeitimus, susijusius su Konkurse ie?kov?s pasi?lytais ?Azurion? modelio angiografijos rentgeno aparatais, paai?kino, jog reikalavimas pateikti licencij? yra nepagr?stas, nes jokie kvalifikacijos reikalavimai Konkurso s?lygose nebuvo keliami. Taip pat ie?kov? pateik? Radiacin?s saugos centro 2014?m. i?duot? licencij? ir jos priedus, kuri? patikslinimai i?duoti 2018?m. rugs?jo 11?d.

4. Atsakov? 2018?m. spalio 11?d. informavo ie?kov?, kad Vie?ojo pirkimo komisija nustat? galim? 1-os ir 2-os Konkurso dalies laim?toj??? ie?kov?, bei papra?? pateikti dokumentus, patvirtinan?ius Konkurso s?lygose nustatyt? pa?alinimo pagrind? nebuvim?. Ie?kovei pateikus pra?omus dokumentus, atsakov? 2018?m. spalio 16?d. ra?tu informavo Konkurso dalyvius apie sudarytas pasi?lym? eiles ir nustatytus laim?tojus; 1-os ir 2-os Konkurso dali? laim?toja paskelbta ie?kov?. Gavusi kito tiek?jo pretenzij?, atsakov? panaikino 2018?m. spalio 16?d. sprendim? d?l pasi?lym? eili? sudarymo ir sugr??o ? pasi?lym? vertinimo stadij?, pareikalavo i? ie?kov?s paai?kinti savo kvalifikacij? d?l teis?s verstis veikla su jonizuojan?iosios spinduliuot?s ?altiniais, t.?y. pateikti dokumentus, ?rodan?ius ie?kov?s teis? pasi?lymo pateikimo dien??? 2018?m. rugpj??io 24?d.?? verstis veikla, susijusia su Konkursui pasi?lytu angiografu ?Azurion 7?. Ie?kovei paai?kinus, kad atsakov?s reikalavimas nepagr?stas, pastaroji 2019?m. sausio 2?d. informavo Konkurso dalyvius apie sudarytas pasi?lym? eiles ir nustatytus laim?tojus (analogi?kus nurodytiems 2018?m. spalio 16?d. sprendime).

5. Gavusi dar vien? pretenzij?, atsakov? panaikino savo 2019?m. sausio 2?d. sprendim?, sugr??o ? pasi?lym? vertinimo stadij? ir pareikalavo i? ie?kov?s pateikti dokumentus, ?rodan?ius, kad pasi?lym? pateikimo dien? ji tur?jo teis? verstis veikla su jonizuojan?iosios spinduliuot?s ?altiniais, arba nurodyti subtiek?j?, kuris tur?jo teis? vykdyti nurodyt? veikla ir kurio paj?gumais ie?kov? turi teis? remtis. Ie?kov? paai?kino, kad atsakov?s pra?ymas nepagr?stas, ir pareikalavo j? pripa?inti Konkurso laim?toja, ta?iau atsakov? 2019?m. kovo 8?d. ra?tu Nr.?19SR-VPS-800 prane??, jog ie?kov?s pasi?lymas atmestas tuo pagrindu, kad pasi?lymo pateikimo dien? ?i netur?jo licencijos, leid?ian?ios prekiauti, montuoti, remontuoti ir pri?i?r?ti angiografo aparat? ?Azurion 7? (pagal Lietuvos Respublikos radiacin?s saugos ?statymo 12 straipsn? visi subjektai, kurie vykdo veikl? su jonizuojan?iosios spinduliuot?s ?altiniais, privalo gauti Radiacin?s saugos centro licencij?). 2019?m. kovo 8?d. ra?tu Nr.?19SR-VPS-799 atsakov? informavo apie sudarytas pasi?lym? eiles ir nustatyt? 1-os bei 2-os Konkurso dali? laim?toj??? tre?i?j? asmen? UAB ?Tradintek?.

6. Kadangi ie?kov?s pretenzija buvo atmesta, ji kreip?si ? teism?. Ie?kinyje pa?ym?jo, kad Konkurso s?lygose buvo nustatyti tiek?j? pa?alinimo pagrindai, ta?iau nebuvo keliami jokie kvalifikacijos reikalavimai. Atsakov?, nek?lusi reikalavimo tur?ti teis? verstis atitinkama veikla, netur?jo pagrindo atmesti ie?kov?s pasi?lymo kaip neatitinkan?io minimali? kvalifikacijos reikalavim? d?l to, kad tiek?ja nepateik? atitinkamos licencijos, galiojan?ios nustatyt? pasi?lym? pateikimo dien?. Ie?kov? turi ir pateik? atsakovei visas reikalingas Radiacin?s saugos centro i?duotas licencijas, tod?l jos pasi?lymas buvo atmestas nepagr?stai, pa?eid?iant Lietuvos Respublikos vie??j? pirkim? ?statymo (toliau?? VP?) nuostatas, nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos.

čio 24 d.). Ieškovė pateikė atsakovei Radiacinės saugos centro 2018 m. rugsėjo 11 d. raštą, kuriame nurodyta, kad buvo nuspręsta pakeisti ieškovės turimų licencijų verstis veikla su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais priedus, įrašant pakeitimus, susijusius su Konkurse ieškovės pasiūlytais „Azurion“ modelio angiografijos rentgeno aparatais, paaiškino, jog reikalavimas pateikti licenciją yra nepagrįstas, nes jokie kvalifikacijos reikalavimai Konkurso sąlygose nebuvo keliami. Taip pat ieškovė pateikė Radiacinės saugos centro 2014 m. išduotą licenciją ir jos priedus, kurių patikslinimai išduoti 2018 m. rugsėjo 11 d.

4. Atsakovė 2018 m. spalio 11 d. informavo ieškovę, kad Viešojo pirkimo komisija nustatė galimą 1-os ir 2-os Konkurso dalies laimėtoją – ieškovę, bei paprašė pateikti dokumentus, patvirtinančius Konkurso sąlygose nustatytų

pašalinimo pagrindų nebuvimą. Ieškovei pateikus prašomus dokumentus, atsakovė 2018 m. spalio 16 d. raštu informavo Konkurso dalyvius apie sudarytas pasiūlymų eiles ir nustatytus laimėtojus; 1-os ir 2-os Konkurso dalių laimėtoja paskelbta ieškovė. Gavusi kito tiekėjo pretenziją, atsakovė panaikino 2018 m. spalio 16 d. sprendimą dėl pasiūlymų eilių sudarymo ir sugrįžo į pasiūlymų vertinimo stadiją, pareikalavo iš ieškovės paaiškinti savo kvalifikaciją dėl teisės verstis veikla su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, t. y. pateikti dokumentus, įrodančius ieškovės teisę pasiūlymo pateikimo dieną – 2018 m. rugpjū?io 24?d.?? verstis veikla, susijusia su Konkursui pasi?lytu angiografu ?Azurion 7?. Ie?kovei paai?kinus, kad atsakov?s reikalavimas nepagr?stas, pastaroji 2019?m. sausio 2?d. informavo Konkurso dalyvius apie sudarytas pasi?lym? eiles ir nustatytus laim?tojus (analogi?kus nurodytiems 2018?m. spalio 16?d. sprendime).

5. Gavusi dar vien? pretenzij?, atsakov? panaikino savo 2019?m. sausio 2?d. sprendim?, sugr??o ? pasi?lym? vertinimo stadij? ir pareikalavo i? ie?kov?s pateikti dokumentus, ?rodan?ius, kad pasi?lym? pateikimo dien? ji tur?jo teis? verstis veikla su jonizuojan?iosios spinduliuot?s ?altiniais, arba nurodyti subtiek?j?, kuris tur?jo teis? vykdyti nurodyt? veikla ir kurio paj?gumais ie?kov? turi teis? remtis. Ie?kov? paai?kino, kad atsakov?s pra?ymas nepagr?stas, ir pareikalavo j? pripa?inti Konkurso laim?toja, ta?iau atsakov? 2019?m. kovo 8?d. ra?tu Nr.?19SR-VPS-800 prane??, jog ie?kov?s pasi?lymas atmestas tuo pagrindu, kad pasi?lymo pateikimo dien? ?i netur?jo licencijos, leid?ian?ios prekiauti, montuoti, remontuoti ir pri?i?r?ti angiografo aparat? ?Azurion 7? (pagal Lietuvos Respublikos radiacin?s saugos ?statymo 12 straipsn? visi subjektai, kurie vykdo veikl? su jonizuojan?iosios spinduliuot?s ?altiniais, privalo gauti Radiacin?s saugos centro licencij?). 2019?m. kovo 8?d. ra?tu Nr.?19SR-VPS-799 atsakov? informavo apie sudarytas pasi?lym? eiles ir nustatyt? 1-os bei 2-os Konkurso dali? laim?toj??? tre?i?j? asmen? UAB ?Tradintek?.

6. Kadangi ie?kov?s pretenzija buvo atmesta, ji kreip?si ? teism?. Ie?kinyje pa?ym?jo, kad Konkurso s?lygose buvo nustatyti tiek?j? pa?alinimo pagrindai, ta?iau nebuvo keliami jokie kvalifikacijos reikalavimai. Atsakov?, nek?lusi reikalavimo tur?ti teis? verstis atitinkama veikla, netur?jo pagrindo atmesti ie?kov?s pasi?lymo kaip neatitinkan?io minimali? kvalifikacijos reikalavim? d?l to, kad tiek?ja nepateik? atitinkamos licencijos, galiojan?ios nustatyt? pasi?lym? pateikimo dien?. Ie?kov? turi ir pateik? atsakovei visas reikalingas Radiacin?s saugos centro i?duotas licencijas, tod?l jos pasi?lymas buvo atmestas nepagr?stai, pa?eid?iant Lietuvos Respublikos vie??j? pirkim? ?statymo (toliau?? VP?) nuostatas, nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos.

čio 24 d. – verstis veikla, susijusia su Konkursui pasiūlytu angiografu „Azurion 7“. Ieškovei paaiškinus, kad atsakovės reikalavimas nepagrįstas, pastaroji 2019 m. sausio 2 d. informavo Konkurso dalyvius apie sudarytas pasiūlymų eiles ir nustatytus laimėtojus (analogiškus nurodytiems 2018 m. spalio 16 d. sprendime).

5. Gavusi dar vieną pretenziją, atsakovė panaikino savo 2019 m. sausio 2 d. sprendimą, sugrįžo į pasiūlymų vertinimo stadiją ir pareikalavo iš ieškovės pateikti dokumentus, įrodančius, kad pasiūlymų pateikimo dieną ji turėjo teisę verstis veikla su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, arba nurodyti subtiekėją, kuris turėjo teisę vykdyti nurodytą veikla ir kurio pajėgumais ieškovė turi teisę remtis. Ieškovė paaiškino, kad atsakovės prašymas nepagrįstas, ir pareikalavo ją pripažinti Konkurso laimėtoja, tačiau atsakovė 2019 m. kovo 8 d. raštu Nr. 19SR-VPS-800 pranešė, jog ieškovės pasiūlymas atmestas tuo pagrindu, kad pasiūlymo pateikimo dieną ši neturėjo licencijos, leidžiančios prekiauti, montuoti, remontuoti ir prižiūrėti angiografo aparatą „Azurion 7“ (pagal Lietuvos Respublikos radiacinės saugos įstatymo 12 straipsnį visi subjektai, kurie vykdo veiklą su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, privalo gauti Radiacinės saugos centro licenciją). 2019 m. kovo 8 d. raštu Nr. 19SR-VPS-799 atsakovė informavo apie sudarytas pasiūlymų eiles ir nustatytą 1-os bei 2-os Konkurso dalių laimėtoją – trečiąjį asmenį UAB „Tradintek“.

6. Kadangi ieškovės pretenzija buvo atmesta, ji kreipėsi į teismą. Ieškinyje pažymėjo, kad Konkurso sąlygose buvo nustatyti tiekėjų pašalinimo pagrindai, tačiau nebuvo keliami jokie kvalifikacijos reikalavimai. Atsakovė, nekėlusi reikalavimo turėti teisę verstis atitinkama veikla, neturėjo pagrindo atmesti ieškovės pasiūlymo kaip neatitinkančio minimalių kvalifikacijos reikalavimų dėl to, kad tiekėja nepateikė atitinkamos licencijos, galiojančios nustatytą pasiūlymų pateikimo dieną. Ieškovė turi ir pateikė atsakovei visas reikalingas Radiacinės saugos centro išduotas licencijas, todėl jos pasiūlymas buvo atmestas nepagrįstai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) nuostatas, nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

7. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.8. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Konkurse perkami objektai yra susiję su jonizuojančiosios

spinduliuotės šaltiniais, t. y. tiekėjai pagal Radiacinės saugos įstatymo 8 ir 12 straipsnių nuostatas privalo turėti atitinkamas licencijas, leidžiančias prekiauti, montuoti, remontuoti ir prižiūrėti pirkimo objektus; taip pat nėra ginčo dėl to, kad Konkurso sąlygose nebuvo nustatyti kvalifikacijos reikalavimai turėti tokias licencijas.

9. Teismas nustatė, kad ieškovė savo kvalifikacijai įrodyti pateikė Radiacinės saugos centro 2014 m. išduotą licenciją bei jos priedus, kurie patikslinti 2018 m. rugsėjo 11 d., t. y. po galutinio pasiūlymų pateikimo termino; ieškovė neginčija, kad pasiūlymo pateikimo termino dieną (2018 m. rugpjūčio 24 d.) neturėjo licencijos, leidžiančios prekiauti, montuoti, remontuoti ir prižiūrėti angiografo aparatą „Azurion 7“. Ieškovė pažymėjo, kad ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga, nes kvalifikacijos reikalavimas turėti licenciją nebuvo nustatytas Konkurso sąlygose, savo poziciją grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pateiktais 2017 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017.

10. Teismas sprendė, kad, priešingai nei nurodo ieškovė, kasacinis teismas nurodytoje nutartyje nenustatė absoliutaus draudimo atmesti tiekėjo pasiūlymą dėl kvalifikacijos neturėjimo pagal neišviešintus pirkimo sąlygų reikalavimus; jeigu pagal pirkimo objekto apibrėžtį pirkimo sąlygose ir specialiųjų teisės aktų reikalavimus tiekėjai privalo turėti teisės verstis atitinkama veikla patvirtinimą (licenciją), perkančioji organizacija turi pareigą suteikti tiekėjui protingą terminą šio pasiūlymo trūkumui ištaisyti, tačiau pareiga suteikti tokį terminą pasiūlymo trūkumams pašalinti negali būti aiškinama kaip pareiga priimti pasiūlymą tiekėjo, kurio kvalifikacija yra netinkama ar nepakankama. Analogiška perkančiosios organizacijos pareiga įtvirtinta ir VPĮ 45 straipsnio 3 dalyje.

11. Teismas nustatė, kad atsakovė suteikė ieškovei terminą pasiūlymo trūkumui ištaisyti; ieškovė pateikė Radiacinės saugos centro 2014 m. išduotą licenciją ir jos priedus, kurie patikslinti po pasiūlymų pateikimo termino. Teismas pažymėjo, kad tinkamam tiekėjų kvalifikacijos vertinimui užtikrinti perkančiosios organizacijos turi atsižvelgti į tiekėjo kvalifikacijos įgijimo momentą. Tai svarbu dėl to, kad tiekėjo kvalifikacijos atitiktis iškeltiems reikalavimams gali būti vertinama tik tokiu atveju, jei tiekėjo kompetenciją, pajėgumą ar patikimumą liudijančios faktinės aplinkybės atsirado ne vėliau kaip galutinę pasiūlymų pateikimo dieną (įtvirtintą pirkimo dokumentuose), nors pats dokumentas kaip jų patvirtinimo šaltinis galėtų būti surašytas vėliau (pvz., praėjusių finansinių metų įmonės buhalterinės apskaitos dokumentas). Jei būtų priešingai, t.  y. būtų vertinama kaip lygiavertė tiekėjų kvalifikacija, įgyta tiek prieš, tiek po šio momento, būtų pažeistas tiekėjų lygiateisiškumo principas.

12. Vertindamas ieškovės pateiktos Radiacinės saugos centro 2018 m. rugsėjo 11 d. pažymos turinį pagal Radiacinės saugos įstatymo 8 ir 12 straipsnių bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugsėjo 12 d. nutarimo Nr. 918 „Dėl Lietuvos Respublikos radiacinės saugos įstatymo įgyvendinimo“ nuostatas, teismas sprendė, jog teisė vykdyti veiklą, atitinkančią registruotos veiklos pobūdį, ieškovei buvo suteikta nuo 2018 m. rugsėjo 11 d., t. y. ieškovė reikiamą kvalifikaciją įgijo po pasiūlymų pateikimo termino; iki pasiūlymų pateikimo termino pabaigos ieškovė reikiamos kvalifikacijos neturėjo.

13. Teismas nurodė, kad ieškovė į bylą pateikė Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – VPT) 2019 m. gegužės 21 d. išaiškinimą dėl tiekėjo teisės verstis veikla tikrinimo (vertinimo) vykdant viešojo pirkimo procedūras, kuriame ji nurodė, jog jeigu pareiga turėti teisę verstis specifine (licencijų reguliuojama) veikla yra nustatyta kituose teisės aktuose, tai perkančioji organizacija turėtų kelti šį kvalifikacijos reikalavimą pirkimo sąlygose; tais atvejais, kai kituose norminiuose teisės aktuose nustatyta pareiga tiekėjui turėti specifinę teisę verstis sertifikuojama (licencijuojama) veikla, pareiga pateikti pagal specialiuosius teisės aktus išduotus dokumentus ar kitus teisę veikti suteikiančius dokumentus išlieka net ir tais atvejais, kai iš anksto žinomas atitinkamas reikalavimas nebuvo įrašytas į pirkimo dokumentus ar buvo įrašytas klaidingai (galimas pasiūlymų trūkumo taisymas, jei jį lėmė išimtinai netikslios pirkimo dokumentų sąlygos) (Kvalifikacijos reikalavimų nustatymo metodikos (toliau – Metodika), patvirtintos VPT direktoriaus 2017 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 1S-105, 11 punktas). Vadinasi, jei pirkimo dokumentuose kvalifikacijos reikalavimas dėl teisės verstis veikla nebuvo keliamas, tokiu atveju tiekėjas neprivalo pagrįsti, kad jis minėtą licenciją turėjo pasiūlymų pateikimo dieną. Tačiau svarbu, kad pirkimo sutartį vykdys tik tokią teisę turintys asmenys.

14. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje VPT išvada, duota civilinėje byloje Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 49 straipsnyje nustatyta tvarka, vertinama kaip paprastas rašytinis įrodymas kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Kadangi ieškovės pateiktas elektroninis laiškas yra privati VPT specialisto konsultacija,

nesusijusi su nagrinėjama byla ir prieštaraujanti teismų praktikai, tai šį įrodymą teismas vertino kritiškai ir jį atmetė.15. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį

skundą, 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

16. Teisėjų kolegija nustatė, kad Konkurso dokumentuose nebuvo nurodytas reikalavimas tiekėjams turėti licenciją verstis veikla su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, tačiau pareiga turėti dokumentą, patvirtinantį teisę verstis šia veikla, kyla taikant specialaus pobūdžio teisės aktą – Radiacinės saugos įstatymą. Šios srities reguliavimas reiškia, kad subjektui yra suteikiama teisė vykdyti tik jam išduotoje licencijoje bei jos priede nurodytą veiklą ir tik esant licencijos priede nurodytiems konkretiems jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių modeliams.

17. Kolegija nurodė, kad ieškovės pasiūlytas „Azurion“ modelio angiografas į licencijos priedą buvo įtrauktas tik 2018 m. rugsėjo 11 d., t. y. pasibaigus pasiūlymų pateikimo terminui (2018 m. rugpjūčio 24 d.). Kolegija pažymėjo, kad tinkamam tiekėjų kvalifikacijos vertinimui užtikrinti perkančiosios organizacijos turi atsižvelgti į tiekėjo kvalifikacijos įgijimo momentą. Tiekėjo kvalifikacija objektyviai neatitinka pirkimo sąlygose įtvirtintų reikalavimų, jei iki galutinio pasiūlymų pateikimo momento tiekėjas neįgyja reikalaujamos patirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2013).

18. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais, sprendė, kad perkančioji organizacija pirkimo sąlygose nenurodė specialių reikalavimų tiekėjams, tačiau, šiems reikalavimams esant apibrėžtiems specialiuosiuose teisės aktuose ir tiekėjui (ieškovei) su pasiūlymu nepateikus konkrečių dokumentų, patvirtinančių jo teisę vykdyti konkrečią veiklą, privalėjo sudaryti galimybę tiekėjui pateikti trūkstamus (tiekėjo jau turimus ir pasiūlymo pateikimo dieną galiojančius) dokumentus. Kolegija pažymėjo, kad kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 suformuluota taisyklė nereiškia, jog tiekėjas, neturėdamas galiojančios licencijos, po pasiūlymų pateikimo termino pabaigos gali kreiptis į atitinkamas institucijas dėl specialios teisės įgijimo (papildymo). Šią specialią teisę pasiūlymo tiekėjas privalo turėti iki pasiūlymų pateikimo termino pabaigos, nepaisant to, ar specialus kvalifikacijos reikalavimas buvo nurodytas pirkimo sąlygose.

19. Atsakovė keletą kartų kreipėsi į ieškovę su prašymu pateikti licenciją (-as) ar laikinąjį leidimą prekiauti, montuoti, prižiūrėti ir remontuoti pasiūlyme nurodytus jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius bei jų priedus, todėl kolegija pripažino, kad aplinkybė, jog ieškovė iki tam tikro termino nepateikė įrodymų, patvirtinančių turimą teisę verstis atitinkama veikla, galiojančią 2018 m. rugpjūčio 24 d., suteikė pagrindą atsakovei pašalinti ieškovę iš Konkurso procedūrų.

20. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo nurodytam VPT specialisto elektroninio laiško teisiniam vertinimui, pažymėjo, kad toks dokumentas neturi didesnės įrodomosios galios, todėl teismo pagrįstai buvo vertinamas visų byloje esančių įrodymų kontekste ir pripažintas kaip nepatvirtinantis ieškovės pozicijos.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

21. Kasaciniu skundu ieškovė prašo įtraukti į bylą VPT išvadai duoti; panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 7 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Priimdami skundžiamus procesinius sprendimus teismai netinkamai taikė kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 pateiktus išaiškinimus. Šioje nutartyje teismas pakeitė savo ankstesnę praktiką, išaiškino, kad situacija, kai dėl pirkimo sąlygų netikslumo atitinkami reikalavimai dėl teisės verstis veikla jose nebuvo keliami, laikoma pasiūlymo trūkumu, kuris gali būti paaiškinamas, t. y. pasiūlymo trūkumo ištaisymas suprantamas ne tik kaip trūkstamo teisę verstis veikla įrodančio dokumento pateikimas, bet ir leidimas tiekėjui viešojo pirkimo sutarties vykdymui pasitelkti naujus subjektus – partnerius, subrangovus, jei jis pats negali ar neturi teisės atlikti tam tikrų darbų (teikti paslaugų). Perkančioji organizacija ir teismai, priimdami skundžiamus sprendimus, rėmėsi ankstesne kasacinio teismo praktika, kuri buvo pakeista civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad trūkumų šalinimas apsiriboja nepateikto dokumento pateikimu.

21.2. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) 2016 m. birželio 2 d. sprendime byloje Pizzo, C-27/15, nagrinėdamas situaciją dėl tiekėjo pašalinimo iš konkurso procedūros dėl nesumokėto mokesčio, kai toks

reikalavimas nebuvo nustatytas pirkimo dokumentuose, konstatavo, kad vienodo požiūrio principas ir skaidrumo pareiga turi būti aiškinami taip, jog pagal juos draudžiama pašalinti ūkio subjektą iš viešojo pirkimo procedūros dėl to, kad šis neįvykdė pareigos, kuri aiškiai nenustatyta šio pirkimo dokumentuose arba galiojančiame nacionaliniame įstatyme, tačiau kyla nacionalinėms valdžios institucijoms ar nacionaliniams administraciniams teismams aiškinant šį įstatymą ir užpildant tuose dokumentuose esančias spragas; tokiomis aplinkybėmis vienodo požiūrio ir proporcingumo principai aiškintini taip, kad pagal juos nedraudžiama suteikti ūkio subjektui galimybės ištaisyti trūkumus ir įvykdyti minėtą sąlygą per perkančiosios organizacijos nustatytą terminą. Taigi Teisingumo Teismas pripažino, kad perkančioji organizacija turėjo leisti tiekėjui ištaisyti pasiūlymo trūkumą per papildomą terminą ir toks trūkumų šalinimas neapsiriboja vien tik reikalingo dokumento pateikimu, o apima ir reikiamo statuso įgijimą (pašalinimą).

21.3. Atsakovė nepagrįstai ieškovės licencijos (jos patikslinimo) įgijimą (tariamai pavėluotai) siejo su pasiūlymų pateikimo terminu, nors toks kvalifikacijos reikalavimas Konkurso sąlygose nebuvo keliamas. Kadangi ieškovė turi ir perkančiosios organizacijos reikalavimu jai pateikė visas reikalingas Radiacinės saugos centro išduotas licencijas, tai, remiantis šios nutarties 21.1–21.2 punktuose nurodyta teismų praktika, ieškovės pasiūlymas negalėjo būti atmestas. Teismai nepagrįstai ir neteisėtai sprendė, kad ginčo atveju tiekėjams leistina pateikti tik su pasiūlymu nepateiktus kvalifikacijos dokumentus; toks aiškinimas neatitinka galiojančio VPĮ reguliavimo, pagal kurį tiekėjai su pasiūlymais teikia tik Europos bendrąjį viešųjų pirkimų dokumentą (deklaraciją), o ne kvalifikacijos dokumentus (juos turi pateikti tik laimėjęs tiekėjas).

21.4. VPĮ 35 straipsnio 2 dalies 3 punktas, kuriame nustatyta, kad jeigu tiekėjo kvalifikacija dėl teisės verstis atitinkama veikla nebuvo tikrinama arba tikrinama ne visa apimtimi, tiekėjas perkančiajai organizacijai įsipareigoja, kad pirkimo sutartį vykdys tik tokią teisę turintys asmenys, teikia pagrindą daryti išvadą, kad, perkančiajai organizacijai vykdant pirkimo procedūras, neprivaloma visais atvejais vertinti specialiuosiuose teisės aktuose įtvirtintos teisės verstis veikla turėjimo. Kadangi Konkurso dokumentuose buvo nurodyta, kad tiekėjų kvalifikacija nevertinama, tai pripažintina, kad atsakovė įtvirtino, jog ir teisė verstis veikla nebus tikrinama, kaip tą leidžia VPĮ 35 straipsnio 2 dalies 3 punktas. Tokiu atveju tiekėjas, siekdamas vykdyti sutartį, privalo užtikrinti teisės verstis veikla turėjimą arba pasitelkti tokią teisę turinčius asmenis. Atsakovė, reikalaudama iš ieškovės pasiūlymų pateikimo dieną turėti licenciją verstis veikla su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais ir ją pateikti Konkurso procedūrų metu, ignoravo VPĮ 35 straipsnio 2 dalies 3 punktą, neatsižvelgė į aplinkybę, kad vertinimo metu ieškovė jau turėjo teisę verstis atitinkama veikla.

21.5. Konstatuodami, kad tais atvejais, kai kvalifikacijos (teisės verstis veikla) reikalavimai pirkimo dokumentuose nenustatomi, tiekėjas privalo pagrįsti, jog pasiūlymų pateikimo dieną turėjo teisę verstis atitinkama veikla, teismai netinkamai aiškino ir taikė Metodikos 11 punktą. Pagal šią normą, tais atvejais, kai vertinamas teisės verstis veikla turėjimas dėl pirkimo dokumentuose neįtvirtintų (praleistų) reikalavimų, kvalifikacijos reikalavimų vertinimo principai ir procedūrinė tvarka nėra taikomi. Teismai ignoravo tiek Metodikos 11 punkto nuostatą, tiek ieškovės pateiktą VPT išaiškinimą dėl šios nuostatos taikymo (šios nutarties 13 punktas), pagal kurį ieškovės pasiūlymas negalėjo būti atmestas ir negalėjo būti reikalaujama, kad teisę verstis veikla ieškovė turėtų būtent pasiūlymų pateikimo dieną. Teismai, pateikdami formalius motyvus, atsisakė remtis šiuo prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) rašytiniu įrodymu ir teisės aktą priėmusios institucijos išaiškinimu (CPK 197 straipsnis), taip pat nepagrįstai atsisakė įtraukti šią instituciją į bylą išvadai teikti.

22. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:22.1. Ieškovės cituojamos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 45.2 punkte yra

pažodžiui įtvirtinta pozicija, priešinga nurodomai kasaciniame skunde, – pagal ją kvalifikacija ir teisė verstis veikla privalo būti įgyta iki pasiūlymų pateikimo momento: „rangovų kvalifikacijos atitiktis viešojo pirkimo sąlygoms, atitinkančioms VPĮ 34 straipsnio nuostatas, įrodinėtina specialiaisiais teisę verstis atitinkama statybos veikla suteikiančiais dokumentais (jei pagal pirkimo paskelbimo metu galiojančius Lietuvos teisės aktus jie reikalingi), kurie kompetentingų Lietuvos ar užsienio institucijų privalo būti išduoti iki perkančiosios organizacijos nustatyto galutinio pasiūlymų pateikimo termino“.

22.2. Kasacinis teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 suformulavo aiškias teisės aiškinimo ir taikymo taisykles (lot. ratio decidendi), nurodė, kad pasiūlymo trūkumo ištaisymas suprantamas arba kaip trūkstamo teisę verstis veikla įrodančio dokumento pateikimas, arba leidimas tiekėjui viešojo pirkimo sutarties vykdymui pasitelkti naujus subjektus – partnerius, subrangovus, jei jis pats negali ar neturi teisės atlikti tam tikrų darbų; šiomis taisyklėmis nebuvo

paneigta tos pačios nutarties 45.2 punkte nurodyta taisyklė, kad kvalifikacija privalo būti įgyta iki pasiūlymų pateikimo termino. Atsakovė suteikė ieškovei teisę ne tik pateikti anksčiau nepateiktą dokumentą, bet ir pasitelkti kitą (naują) ūkio subjektą, tačiau ieškovė šiomis teisėmis nepasinaudojo. Ieškovės įrodinėjama galimybė pateikti dokumentą, patvirtinantį įgytą kvalifikaciją po pasiūlymų pateikimo termino, cituotoje kasacinio teismo nutartyje nėra nurodyta (neįtvirtinta kaip privaloma teisės aiškinimo taisyklė, todėl teismai neprivalėjo vadovautis ieškovės aiškinimais).

22.3. Tiek ginčui aktualios, tiek anksčiau galiojusios redakcijos VPĮ buvo nustatyta, kad perkančioji organizacija privalo išsiaiškinti, ar tiekėjas yra kompetentingas, patikimas ir pajėgus įvykdyti pirkimo sąlygas (VPĮ 47 straipsnio 1 dalis, iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos VPĮ 32 straipsnio 1 dalis). Dėl šių nuostatų kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad imperatyvieji kitų įstatymų reikalavimai yra privalomi visiems teisės subjektams, todėl aplinkybė, kad iš anksto žinomas iš imperatyviųjų teisės normų kylantis reikalavimas tiekėjui turėti atitinkamą licenciją (sertifikatą), suteikiančią teisę vykdyti perkamus darbus, nebuvo tiesiogiai įrašytas pirkimo sąlygose, neatleidžia jo dalyvių nuo prievolės tokį dokumentą turėti ir jį pateikti; perkančioji organizacija negali sudaryti viešojo pirkimo sutarties, jei ūkio subjektas šių dokumentų neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-661-469/2015). Remdamosi šia praktika, perkančiosios organizacijos privalo patikrinti, ar tiekėjas turi dokumentus, leidžiančius įvykdyti pirkimo sutartį, nepriklausomai nuo to, ar toks reikalavimas buvo nustatytas pirkimo sąlygose.

22.4. Tiek VPT viešai pateikiami išaiškinimai, tiek kasacinio teismo praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2011; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-408/2012) patvirtina, kad tais atvejais, kai galimas pirkimo laimėtojas teikia dokumentus, gautus iš institucijų, laikoma, kad dokumentai, nurodantys duomenis po pasiūlymų pateikimo termino pabaigos, yra priimtini, tačiau tiekėjo kvalifikacija ir atitiktis reikalavimams turi būti įgyta iki pasiūlymų pateikimo termino pabaigos ir tai turi būti užfiksuota pačiame dokumente. Tokią poziciją patvirtina ir kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr.  e3K-7-23-248/2017 45 punkte nurodyti išaiškinimai.

22.5. Ieškovė netinkamai aiškina VPĮ 35 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Šioje normoje nustatyta būtina jos taikymo sąlyga – jeigu tiekėjo kvalifikacija dėl teisės verstis atitinkama veikla nebuvo tikrinama arba tikrinama ne visa apimtimi. Ginčo atveju, nors kvalifikacijos reikalavimas dėl teisės verstis veikla ir nebuvo nustatytas Konkurso dokumentuose, atsakovė tikrino Konkurse dalyvavusių tiekėjų teisę verstis atitinkama veikla. Tą padaryti atsakovė privalėjo tiek Metodikos 11 punkto pagrindu, tiek laikydamasi teismų praktikoje pateiktų išaiškinimų, tiek reaguodama į gautas tiekėjų pretenzijas.

22.6. Teismai pagrįstai nesivadovavo ieškovės pateiktu VPT paaiškinimu (glaustu el. paštu pateiktu atsakymu į nežinomą ieškovės atstovo užduotą klausimą), kuris nėra VPT išvada, padaryta ištyrus Konkurso vykdymo aplinkybes ir priimtus sprendimus. Pagal kasacinio teismo praktiką, net VPT vertinimo išvados negalėtų būti laikomos prima facie įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84-248/2015), o šiuo atveju buvo pateikta individuali konsultacija el. paštu, ji nemotyvuota, prieštarauja Metodikos 11 punkto nuostatoms ir kasacinio teismo išaiškinimams.

23. Trečiasis asmuo atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

23.1. Ieškovė netinkamai aiškina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 suformuluotą teisės aiškinimo taisyklę. Šioje nutartyje teismas tiesiogiai nurodė, kad kitų ūkio subjektų pajėgumų pasitelkimas leidžiamas, kai pats tiekėjas negali ar neturi teisės verstis veikla, t. y. nurodė, kad negalima vėliau įgyti teisės verstis veikla (ši teisė turi būti įgyta iki pasiūlymų pateikimo termino), o tokios teisės iki nurodyto momento neįgijęs tiekėjas gali kreiptis į ją jau turinčius ūkio subjektus. Tokia taisyklė nepakeitė ankstesnės teismų praktikos dėl tiekėjų kvalifikacijos kaip objektyvios kategorijos vertinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554-690/2015; kt.) ir būtinybės turėti kvalifikaciją iki pasiūlymų pateikimo termino pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-969/2016; kt.). Kadangi Konkurso dokumentuose nebuvo nustatyta galimybė įgyti kvalifikaciją po pasiūlymų pateikimo termino pabaigos (neįtvirtinta VPĮ 35 straipsnio 2 dalies 3 punkto sąlyga), tai kvalifikacija turėjo būti įgyta iki pasiūlymų pateikimo termino; toks reikalavimas taikomas tiekėjui ar jo pasitelkiamam kitam ūkio subjektui.

23.2. Priešingai negu teigia ieškovė, kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 nustatytos tik dvi alternatyvos – galimybė pateikti naują (su pasiūlymu nepateiktą) dokumentą, pagrindžiantį tiekėjo teisę verstis veikla, arba pasitelkti kito ūkio subjekto pajėgumus tam, kad tiekėjas atitiktų reikalavimą dėl teisės verstis veikla. Ieškovė nepagrįstai sutapatina teisės verstis veikla objektyvų neegzistavimą (nei tiekėjas, nei pasitelktas ūkio subjektas neturėjo pajėgumo) ir ieškovės nedisponavimą tuo pajėgumu (ūkio subjektas turėjo pajėgumą), tačiau nebuvo sudarytas joks susitarimas su ieškove dėl jo perdavimo (rėmimosi šiuo pajėgumu). Laikantis ieškovės pozicijos, kad teisę verstis veikla galima įgyti bet kuriuo metu, kiltų didelė rizika, kad pirkimą laimėjęs tiekėjas neįgis teisės verstis veikla, o perkančioji organizacija turės iš naujo vertinti kitų tiekėjų pasiūlymus ar netgi iš naujo vykdyti viešąjį pirkimą, būtų pažeisti viešųjų pirkimų operatyvumo ir efektyvumo, racionalaus lėšų panaudojimo tikslai, tiekėjų lygiateisiškumo principas (VPĮ 17 straipsnis).

23.3. Atsakovė tinkamai įgyvendino kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 įtvirtintą pareigą suteikti galimybę ištaisyti trūkumus ir į ieškovę kreipėsi net kelis kartus, todėl ši, tinkamai nepasinaudojusi suteiktomis galimybėmis, kilusių pasekmių negali perkelti perkančiajai organizacijai.

23.4. Kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi Teisingumo Teismo sprendimu byloje Pizzo, nes jis priimtas byloje, kurios aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, todėl negali būti laikomas precedentu. Nurodytoje byloje Teisingumo Teismas vertino reikalavimą dėl pareigos sumokėti mokestį, jis kilo ne iš pirkimo sąlygų ir ne iš teisės aktų, bet plačiai interpretuojant teisės normas (tiekėjai galėjo nežinoti apie tokią pareigą), o nagrinėjamos bylos atveju galimybę vykdyti veiklą tik gavus licenciją reguliuoja imperatyvūs teisės aktai, jie ieškovei žinomi; reikalavimas dėl mokesčio sumokėjimo nėra kvalifikacijos reikalavimas (tai kitas reikalavimas tiekėjams), jam netaikomas imperatyvas, kad tiekėjas jį atitiktų iki pasiūlymų pateikimo termino; reikalavimo dėl mokesčio sumokėjimo trūkumą galima objektyviai ištaisyti, o reikalavimams dėl teisės verstis veikla kasacinis teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 nustatė kitokios apimties trūkumų ištaisymo galimybę. Be to, byloje Pizzo perkančioji organizacija tiekėjui nesuteikė teisės ištaisyti trūkumą, o atsakovė net tris kartus kreipėsi į ieškovę dėl duomenų pateikimo.

23.5. Radiacinės saugos įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad tiekėjai turi įgyti licenciją prekiauti, montuoti, prižiūrėti ir remontuoti jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius. Kadangi pasiūlymo (ofertos) pateikimas, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.162, 6.167 straipsniais, laikytinas pardavimo santykių pradžia, tai ieškovė, neturėdama licencijos prekiauti „Azurion 7“ modeliais, net negalėjo pateikti Konkurso pasiūlymo. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugsėjo 12 d. nutarime Nr. 918 „Dėl Lietuvos Respublikos radiacinės saugos įstatymo įgyvendinimo“ nustatyta, kad veiklos registravimas suteikia teisę asmeniui vykdyti veiklą, atitinkančią registruotos veiklos pobūdį (5 punktas); veiklai įteisinti (licencijai gauti) turi būti pateiktas gamintojas ir modelis (13 punktas); viena iš licencijos priedo būtinų dalių yra informacija apie gamintoją ir modelį (29 punktas). Atsakovės po pasiūlymų pateikimo termino pabaigos gautoje licencijoje nėra nurodytas angiografo „Azurion 7“ modelis. Taigi ieškovės gauta licencija nėra tinkama, nesuteikia jai teisės prekiauti Konkursui pasiūlytais angiografo modeliais, todėl ieškovė negali būti pripažinta turinčia teisę verstis atitinkama veikla.

23.6. VPĮ 35 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostata reiškia, kad, nepriklausomai nuo to, ar perkančioji organizacija pirkimo sąlygose nustato reikalavimą, kad tiekėjas turėtų teisę verstis veikla, reikalinga viešojo pirkimo sutarčiai vykdyti, viešojo pirkimo sutartį gali vykdyti tik tokią teisę turintys tiekėjai. Jeigu atitinkamos veiklos vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyti reikalavimai dėl tokios veiklos vykdymo, jie taikomi nepriklausomai nuo to, ar yra nustatyti (pakartoti) viešojo pirkimo sąlygose. VPĮ 35 straipsnio 2 dalies 3 punktas aiškintinas taip, kad perkančioji organizacija turi galimybę tiesiogiai pirkimo dokumentuose nurodyti, kad teisė verstis veikla gali būti įgyta po pasiūlymų pateikimo termino; jeigu tokia teisė tiekėjams nėra nustatyta, taikoma bendra taisyklė – teisė verstis veikla turi būti įgyta iki pasiūlymų pateikimo termino. Ieškovė netinkamai aiškina nurodytą normą, ji negali būti suprantama kaip leidžianti po pasiūlymų pateikimo termino įgyti kvalifikaciją.

23.7. Ieškovė netinkamai aiškina Metodikos 11 punktą. Jame yra įtvirtinta pareiga perkančiosioms organizacijoms leisti ištaisyti trūkumus. Dėl trūkumų taisymo yra pasisakyta pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017, jis apima leidimą pateikti trūkstamą dokumentą, kuris gali būti išduotas ir po pasiūlymų pateikimo termino, arba pasitelkti naujus pajėgumus (naujus ūkio subjektus), tačiau tokia teisės aiškinimo taisyklė negali būti išplečiama ir pagal ją negali būti leidžiama ištaisyti trūkumus po pasiūlymų pateikimo termino įgyjant pačią teisę verstis

veikla.23.8. Teismai tinkamai įvertino ieškovės pateikto el. paštu gauto VPT darbuotojos paaiškinimo reikšmę. Šis įrodymas

pateiktas pavėluotai, po teismo posėdžio rašytinio proceso tvarka, kuriame buvo nustatyta teismo sprendimo paskelbimo data, o pagal CPK 181 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Kadangi VPT darbuotojos el. laiške yra nurodyta tik bendro pobūdžio informacija, o ne išanalizuota ginčo situacija, teismui nebuvo pateiktas VPT siųstas paklausimas, tai darytina išvada, kad VPT darbuotojos el. laiškas nepatvirtina jokių ieškovės įrodinėjamų aplinkybių (CPK 178 straipsnis).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

24. Nagrinėjamoje byloje spręstina dėl tiekėjų teisės verstis veikla vertinimo, kai atitinkamas kvalifikacijos reikalavimas nebuvo iš anksto išviešintas Konkurso sąlygose. Ginčo šalys iš esmės nesutaria dėl to, kaip – siaurai ar plačiai – reikėtų aiškinti kasacinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles. Dėl to šioje nutartyje bus pasisakoma vėliau.

25. Kasacinis teismas, vykdydamas viešąją teisės aiškinimo ir vienodo teisės normų taikymo užtikrinimo funkciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2014), vertina, kad šioje byloje, be kita ko, tikslinga pasisakyti dėl kai kurių Konkurso ir peržiūros procedūrų aspektų, priminti ir plėtoti kasacinio teismo jurisprudenciją šioje srityje.

Dėl tam tikrų Konkurso ir peržiūros procedūrų aspektų

26. Atsakovė, prieš priimdama ginčijamus sprendimus atmesti ieškovės pasiūlymą, sudaryti naujas pasiūlymų eiles ir nustatyti jų laimėtoją, pakartotinai vertino ieškovės kvalifikaciją, inter alia (be kita ko), dėl trečiojo asmens pateiktų pretenzijų. Atskirai atkreiptinas dėmesys į šių jos veiksmų, dėl kurių nėra ginčo byloje, seką:

26.1. 2018 m. rugsėjo 3 d. perkančioji organizacija paskelbė, kad, įvertinusi tiekėjų pasiūlymus, nenustatė jų pašalinimo pagrindų (galutinis pasiūlymų pateikimo terminas buvo 2018 m. rugpjūčio 24 d.);

26.2. 2018 m. rugsėjo 25 d. atsakovė kreipėsi į ieškovę, be kita ko, jos iki rugsėjo 28 d. prašydama pateikti licenciją (-as) ar laikinąjį leidimą prekiauti montuoti, prižiūrėti ir remontuoti pasiūlyme nurodytus jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius bei jų priedus;

26.3. 2018 m. spalio 3 d., įvertinusi gautus dokumentus, įskaitant ieškovės pateiktą Radiacinės saugos centro raštą, jos paprašė iki spalio 5 d. pateikti trūkstamą licenciją ir jos priedus; perkančioji organizacija nurodė, kad licencija ar laikinas leidimas vykdyti veiklą turi būti ne vėlesnės nei 2018 m. rugpjūčio 24 d. datos, priešingu atveju ieškovės pasiūlymas bus atmestas;

26.4. 2018 m. spalio 11 d., įvertinusi ieškovės pateiktą licenciją ir priedus bei atsakymą, kuriame pateikiama pozicija dėl tinkamo Konkurso sąlygų aiškinimo ir taikymo, taip pat nurodomos kai kurios kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės, atsakovė priėmė sprendimą ieškovę paskelbti Konkurso 1-os ir 2-os dalių galima laimėtoja ir paprašė jos pateikti pašalinimo pagrindų nebuvimą įrodančius dokumentus;

26.5. 2018 m. spalio 16 d. atsakovė priėmė sprendimus nustatyti visų trijų Konkurso dalių pasiūlymų eiles ir paskelbti jų laimėtojus; ieškovė pripažinta Konkurso 1-os ir 2-os dalių laimėtoja, trečiasis asmuo – Konkurso 3-ios dalies laimėtoju; laimėtojai pakviesti iki 2018 m. spalio 26 d. pasirašyti viešojo pirkimo sutartis (šis terminas vėliau patikslintas nurodant 2018 m. lapkričio 1 d.);

26.6. 2018 m. lapkričio 2 d. atsakovė sustabdė Konkurso procedūras dėl spalio 31 d. gautos trečiojo asmens pretenzijos;

26.7. 2018 m. lapkričio 9 d. perkančioji organizacija išnagrinėjo trečiojo asmens pretenziją, ją tenkino iš dalies, panaikino savo 2018 m. spalio 16 d. sprendimus (šios nutarties 26.5 punktas), atnaujino Konkurso procedūras pasiūlymo

vertinimo stadijoje;26.8. 2018 m. lapkričio 28 d. atsakovė vėl kreipėsi į ieškovę; nurodė, kad iš naujo įvertino jos pasiūlymą, priminė

ankstesnį tarpusavio susirašinėjimą dėl ieškovės teisę verstis veikla įrodančių dokumentų, ieškovės paprašė iki lapkričio 30 d. paaiškinti ir pateikti įrodymus, kad susipažinimo su tiekėjų pasiūlymais dieną (2018 m. rugpjūčio 24 d.) ji turėjo atitinkamus aptariamą kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus;

26.9. 2019 m. sausio 2 d. atsakovė, gavusi ieškovės paaiškinimus, pakartotinai nustatė Konkurso 1–3 dalių pasiūlymų eiles, ieškovę pripažino 1-os ir 2-os dalių laimėtoja, ją pakvietė iki 2019 m. sausio 12 d. pasirašyti viešojo pirkimo sutartis;

26.10. 2019 m. sausio 11 d. atsakovė, tą pačią dieną gavusi antrąją trečiojo asmens pretenziją, priėmė sprendimą stabdyti 1-os ir 2-os dalių Konkurso procedūras;

26.11. 2019 m. sausio 18 d. atsakovė priėmė sprendimą tenkinti trečiojo asmens pretenziją iš dalies, panaikinti 2019 m. sausio 2 d. sprendimus dėl Konkurso 1-os ir 2-os dalių pasiūlymų eilių sudarymo ir laimėtojų paskelbimo; nurodė, kad atnaujinamos Konkurso procedūros;

26.12. 2019 m. vasario 14 d. atsakovė kreipėsi į ieškovę, jos prašydama iki vasario 19 d. paaiškinti ir patikslinti pasiūlymą nekeičiant jo esmės, pateikti dokumentus dėl teisės verstis veikla, kurie būtų išduoti (sukurti) ne vėliau kaip 2018 m. rugpjūčio 24 d., arba nurodyti subtiekėją, kuris iki šios dienos įgijo analogišką teisę ir kurio pajėgumu ieškovė gali remtis; nurodė, kad, nepateikus šių duomenų, ieškovės pasiūlymas bus atmestas;

26.13. 2019 m. vasario 25 d. atsakovė pagal savo paklausimą gavo Radiacinės saugos centro raštą, kuriame nurodyta, kad ieškovė 2018 m. rugpjūčio 24 d. neturėjo teisės prekiauti, montuoti, remontuoti ir prižiūrėti angiografą „Azurion 7“, o licencija teikti šias paslaugas išduota 2018 m. rugsėjo 11 d.;

26.14. 2019 m. kovo 8 d. atsakovė priėmė ginčo sprendimus atmesti ieškovės pasiūlymą, sudaryti naujas pasiūlymų eiles ir nustatyti Konkurso dalių laimėtojus.

27. Iš pirmiau nurodytų aplinkybių matyti, kad klausimas, kaip vertinti ieškovės pasiūlymą dėl pavėluotai įgytos teisės verstis veikla, kai šis tiekėjų pajėgumo reikalavimas nebuvo įtvirtintas Konkurso sąlygose, buvo sprendžiamas bent tris kartus. Tai – daugiau teisės, o ne fakto klausimas, nes atsakovei apie tai, kad ieškovės kvalifikacijos dokumentai išduoti vėlesne nei 2018 m. rugpjūčio 24 d. data, tapo žinoma iš ieškovės 2018 m. spalio 4 d. atsakymo, kuriame, be kita ko, buvo iš dalies cituojama kasacinio teismo praktika, dėl kurios reikšmės šalys ginčijasi teismo procese.

28. Pažymėtina, kad atsakovė iki ginčo sprendimų priėmimo du kartus sudarė pasiūlymų eiles ir Konkurso 1-os ir 2-os dalių laimėtoja pripažino ieškovę, o vėliau šiuos sprendimus panaikino. Tai suponuoja vertinimą, kad, pirma, perkančioji organizacija iš tiesų neturėjo aiškios ir nuoseklios pozicijos dėl ieškovės pasiūlymo vertinimo ir Konkurso sąlygų bei VPĮ nuostatų (pirmiausia šio įstatymo 35 straipsnio 2 dalies 3 punkto) aiškinimo ir taikymo, antra, tai lėmė užsitęsusį, neracionalų ir neekonomišką pirkimo ir peržiūros procedūrų vykdymą, nes nuo pradinių pasiūlymų vertinimo veiksmų iki ginčo sprendimų priėmimo praėjo pusė metų.

29. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pirkimo procedūrų stabdymas perkančiųjų organizacijų sprendimu – VPĮ griežtai reglamentuota, išimtinė priemonė, kuri taikoma joms ne naudojantis teisėmis, o vykdant pareigas; aptartas reguliavimas, be kita ko, koreliuoja su įstatymo nuostata, kad pirkimo sutartis turi būti sudaryta nedelsiant, iš karto po atidėjimo termino; įstatymų leidėjas iš esmės įtvirtino nepertraukiamų ir operatyviai vykdomų viešojo pirkimo procedūrų modelį, kurio išimtys yra atskirai reglamentuotos ir pagrįstos svarbiomis aplinkybėmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-690/2017 49 punktą).

30. Šiame kontekste taip pat primintina kasacinio teismo praktika šioje srityje, pagal kurią, kai perkančioji organizacija, gavusi pretenziją, iš naujo vertina atitinkamo tiekėjo pasiūlymą ir sprendžia dėl skundžiamo savo sprendimo teisėtumo, tai nelaikytina priimto sprendimo persvarstymu, o tiesiog VPĮ nustatytu pretenzijos nagrinėjimu. Sprendimas tenkinti tiekėjo pretenziją ir panaikinti prieš tai priimtą sprendimą – perkančiosios organizacijos teisėtai išreikšta valia pasinaudoti įstatyme įtvirtinta teise pakeisti savo ankstesnį sprendimą; jei perkančiajai organizacijai, siekiančiai išnagrinėti pretenziją, kyla poreikis dar kartą įvertinti tiekėjo pasiūlymą ir jos pačios priimto tiekėjo skundžiamo sprendimo pagrįstumą, skundžiamo sprendimo naikinti vien dėl to, kad tiekėjo pasiūlymas vertinamas dar kartą, nėra būtina.

31. Tiekėjo pasiūlymo atitikties iškeltiems reikalavimams pakartotinis vertinimas pačios perkančiosios organizacijos iniciatyva ir kai tai atliekama gavus tiekėjo pretenziją – ne tapatūs jos veiksmai, todėl ir neturėtų būti vienodai vertinami. Pirmasis atvejis yra išimtinis, o pretenzijos nagrinėjimas, inter alia, skundžiamo sprendimo įvertinimas pagal pretenzijoje

pateiktus argumentus yra įprastinis, įstatyme aiškiai reglamentuotas išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos atvejis. Be to, laiku pateiktos pretenzijos nagrinėjimas nepriklauso nuo joje nurodytų prielaidų pagrįstumo ir bet kokiu atveju ne pažeidžia viešųjų pirkimų principus, o juos įgyvendina dėl tinkamo įstatymo taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje Nr. e3K-3-106-690/2017, 32–33 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

32. Nors, pristatytas aplinkybes formaliai vertinant pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką, atsakovė nepakeitė savo sprendimų dėl ieškovės kvalifikacijos vertinimo, tačiau iš perkančiosios organizacijos sprendimų turinio ir jų priėmimo sekos darytina priešinga išvada. Pažymėtina, kad, išnagrinėjusi pirmąją trečiojo asmens pretenziją, kurioje buvo keliamas kvalifikacijos atitikties klausimas dėl ieškovės pajėgumo įgijimo momento, atsakovė 2018 m. lapkričio 28 d. pakartotinai kreipėsi į ieškovę (šios nutarties 26.8 punktas), o dėl gautų ieškovės paaiškinimų atsakovė 2019 m. sausio 2 d. pakartotinai nustatė tą pačią pasiūlymų eilę (šios nutarties 26.9 punktas). Taigi tokiu sprendimu de jure (teisiškai) trečiojo asmens pirmoji pretenzija buvo galutinai atmesta.

33. Trečiasis asmuo vėliau pateikė pakartotinę pretenziją, šios perkančioji organizacija galėjo nenagrinėti (VPĮ 103 straipsnio 1 dalis). Tačiau atsakovė šią pretenziją tenkino iš dalies, trečią kartą kreipėsi į ieškovę iš esmės dėl analogiškų paaiškinimų, o gavusi panašaus pobūdžio atsakymą galiausiai priėmė ginčo sprendimus.

34. Nurodytų aplinkybių teisinis vertinimas teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad atsakovė, pakartotinai vertindama ieškovės pasiūlymą, spręsdama teisės klausimą dėl ieškovės kvalifikacijos atitikties ir dėl to priimdama priešingus sprendimus, ne tik užvilkino Konkurso procedūras, bet ir pažeidė ieškovės kaip Konkurso dalyvės, įskaitant ir kaip į peržiūros procedūrą įtraukto subjekto, teises, neužtikrino teisinio saugumo ir viešųjų pirkimų principų. Teisėjų kolegija, remdamasi kasacinio teismo praktika, atsižvelgs į šiuos perkančiosios organizacijos veiksmus (šios nutarties 26.1–26.14 punktai), skirstydama proceso šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas.

35. Kasacinis teismas toliau pasisako dėl ginčijamų atsakovės sprendimų teisėtumo.

Dėl perkančiosios organizacijos (atsakovės) veiksmų vertinant ieškovės teisę verstis veikla teisėtumo

36. Kasacinėje byloje spręstina dėl perkančiosios organizacijos sprendimų atmesti ieškovės pasiūlymą dėl jos kvalifikacijos neatitikties (VPĮ 45 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir dėl to nustatyti naujus Konkurso 1-os ir 2-os dalių rezultatus (anksčiau ieškovė buvo du kartus paskelbta jų laimėtoja). Pagrindinis šalių nesutarimo objektas – vertinimas, ar tiekėjo teisė verstis veikla, kurią liudijantis dokumentas išduotas po galutinio pasiūlymų pateikimo termino, yra įgyta tinkamai, jei atitinkamas pajėgumo reikalavimas nebuvo įtvirtintas viešojo pirkimo sąlygose.

37. Atsakovė ir trečiasis asmuo laikosi pozicijos, kurią kaip pagrįstą pripažino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kad, nepriklausomai nuo to, jog Konkurso sąlygose nebuvo įtvirtinto reikalavimo tiekėjams turėti (ir įrodyti) teisę verstis veikla, reikalinga sutarčiai įvykdyti, dalyviai privalėjo įgyti šį pajėgumą ne vėliau kaip galutinę pasiūlymų pateikimo dieną; dėl Konkurso sąlygų turinio ieškovė pagal kasacinio teismo praktiką galėjo pasitelkti subrangovą, tačiau ir jis bet kokiu atveju turėjo būti įgijęs kvalifikaciją ne vėliau kaip 2018 m. rugpjūčio 24 d. Ieškovė, priešingai, vertino, kad, jeigu pagal kasacinio teismo praktiką dėl Konkurso sąlygose neįtvirtinto tiekėjų teisės verstis veikla reikalavimo dalyviui galima pasitelkti iš anksto neišviešintą subrangovą, jam turėtų būti leidžiama ir vėlesne data įgyti šią kvalifikaciją, svarbu, jog viešojo pirkimo sutartį vykdytų tam reikalingą teisę turintys subjektai.

38. Kaip ne kartą nurodyta šioje nutartyje, proceso šalių nesutarimas pagrįstas skirtingu kasacinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 motyvų turinio aiškinimu ir galimybe juos pritaikyti bei išplėtoti ginčo situacijai. Pastarojoje išplėstinės kasacinio teismo teisėjų kolegijos nutartyje, inter alia, nurodyta:

38.1. ankstesnė (iki 2017 m. vasario 14 d.) kasacinio teismo praktika, pagal kurią tiekėjų pasiūlymai iš esmės vertinti kaip neatitinkantys reikalavimų, neįtvirtintų pirkimo sąlygose, bet išplaukiančių iš specialiųjų teisės normų, taip pirmenybę suteikiant ne viešųjų pirkimų sąlygų aiškumui, o specialiųjų teisės normų taikymui, sukuria prielaidas perkančiųjų organizacijų galimam piktnaudžiavimui ar bent pernelyg didelei diskrecijai vertinant tiekėjų pajėgumą pagal iš anksto neišviešintus reikalavimus;

38.2. pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką tiekėjams suteikiama plati galimybė pateikti trūkstamus jų kvalifikaciją pagrindžiančius dokumentus, įskaitant trūkstamus duomenis dėl teisės verstis veikla, reikalinga viešojo

pirkimo sutarčiai įvykdyti; vis dėlto neretai dalyviai arba neturi teisės atlikti tam tikros siauros specializacijos darbų (teikti paslaugų), arba pagal įstatymą yra ribojami tai daryti, todėl ligšiolinė praktika dėl kvalifikacijos duomenų tikslinimo yra nepakankama ir nuo šiol turėtų apimti ir tiekėjo sudėties pasikeitimo ar pasitelkiamų naujų trečiųjų asmenų situacijas;

38.3. atsižvelgiant į tai, keistina ligšiolinė kasacinio teismo praktika (šios nutarties 38.1 punktas) taip, kad perkančiosios organizacijos tiekėjų pasiūlymus (plačiąja prasme) vertina išimtinai pagal viešojo pirkimo sąlygas; bet kokiu atveju perkančiosios organizacijos negali atmesti tiekėjo pasiūlymo pagal iš anksto aiškiai neišviešintus reikalavimus, nepriklausomai nuo to, kad jų taikymo poreikis kyla dėl kitų specialiųjų teisės aktų taikymo;

38.4. jei viešojo pirkimo dokumentuose aiškiai nenurodyta, kokios konkrečios teisės turėjimą tiekėjas turi įrodyti perkančiajai organizacijai ir (ar) kokius konkrečius atestatus ar kitokius įrodomuosius dokumentus reikėtų jai pateikti, bet dėl pirkimo objekto apibrėžties pirkimo sąlygose ir specialiųjų teisės aktų taikymo tokie dokumentai būtini vykdant viešojo pirkimo sutartį, perkančioji organizacija privalo leisti tiekėjui ištaisyti pasiūlymo trūkumus;

38.5. tokiu atveju pasiūlymo trūkumo (jei jį lėmė išimtinai pirkimo sąlygos) ištaisymas suprantamas ne tik kaip trūkstamo teisės verstis veikla įrodančio dokumento (atestato) pateikimas, bet ir leidimas tiekėjui viešojo pirkimo sutarties vykdymui pasitelkti naujus subjektus – partnerius, subrangovus, jei jis pats negali ar neturi teisės atlikti tam tikrų darbų (teikti paslaugų).

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, viena svarbiausių nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 taisyklių, dėl kurios, inter alia, ir buvo keičiama ligtolinė kasacinė jurisprudencija, – šios nutarties 38.3 punkte pacituotas imperatyvas, pagal kurį bet kokiu atveju (net ir dėl ūkio subjektų teisės verstis veikla, kuri įtvirtinta kituose privalomuosiuose teisės aktuose) draudžiama atmesti tiekėjų pasiūlymus pagal iš anksto neišviešintas sąlygas.

40. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad kasacinis teismas aptariamoje nutartyje nenustatė absoliutaus draudimo atmesti tiekėjo pasiūlymo dėl kvalifikacijos neturėjimo pagal neišviešintus privalomuosius reikalavimus. Priešingai, nurodyta teisės aiškinimo taisyklė vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje iš esmės (be tam tikrų toliau išvardijamų išimčių) įtvirtinta kaip universalus (bendrasis) imperatyvas, kurio esmė – tiekėjų nenaudai negalima taikyti bet kokių iš anksto viešojo pirkimo sąlygose neišviešintų reikalavimų, net ir visuotinai ar tam tikram subjektų ratui žinomo (ar turimo žinoti) teisinio reguliavimo; tiekėjų pasiūlymai negali būti vertinami kaip neatitinkantys aiškiai neišviešintų reikalavimų ir dėl to atmetami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-469/2019 23 punktą).

41. Iš kasacinio teismo praktikos matyti, kad yra nustatytos tik kelios šio imperatyvo išimtys, pagal kurias galima atmesti tiekėjo pasiūlymą pagal aiškiai viešojo pirkimo sąlygose neišviešintus kriterijus: pirma, kai tiekėjas nesugeba ištaisyti trūkumo, susijusio su pareiga turėti tam tikrą veiklos vykdymo teisę, išplaukiančią iš imperatyviųjų teisės normų; antra, kai tiekėjas pateikia per didelę, perkančiajai organizacijai nepriimtiną kainą, užfiksuotą iki viešojo pirkimo procedūrų pradžios parengtuose dokumentuose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-160-469/2018 57–59 punktus). Šios dvi situacijos pagrįstos objektyviomis, siaurai aiškinamomis ir taikomomis priežastimis, susijusiomis su perkančiųjų organizacijų negalėjimu sudaryti viešojo pirkimo sutarties su pirkimo laimėtoju.

42. Vis dėlto, kiek tai susiję su tiekėjų teisės verstis veikla turėjimo (įgijimo) įrodinėjimu pagal neišviešintus viešojo pirkimo sąlygų reikalavimus, kaip nurodyta pirmiau, perkančiosios organizacijos negali atmesti tiekėjų pasiūlymų prieš tai jiems neleisdamos (jų neįpareigodamos) išsitaisyti nustatyto privalomo pajėgumo trūkumo. Kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 išplėstinės teisėjų kolegijos suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės iš esmės vertintinos kaip kompromisas, kuriuo suderinama tiekėjų teisių apsauga nuo neskaidraus ir savavališko pasiūlymų vertinimo bei imperatyviųjų teisės normų taikymo užtikrinimas. Atsižvelgiant į tai, iš tiesų nėra tiek svarbu, kaip (kokiu būdu) tiekėjui leisti ištaisyti nustatytą trūkumą (jei tai apskritai jam įmanoma padaryti), nulemtą specialiųjų teisės normų taikymo, nes, kaip ne kartą nurodyta šioje nutartyje, priešingu atveju pirmenybė neteisėtai būtų suteikta ne viešojo pirkimo sąlygoms.

43. Kitais atvejais, kai nereikia taikyti specialiojo (privalomojo) reguliavimo, apskritai nekyla poreikio taisyti trūkumo, nes jo perkančiosios organizacijos, kaip neišplaukiančio iš pirkimo sąlygų, ir negali nustatyti. Šiuo aspektu kasacinio teismo pažymėta, kad svarbiausiu kriterijumi įvertinti, ar tiekėjo pajėgumas atitinka perkančiosios organizacijos nustatytus minimalius kvalifikacijos reikalavimus, laikytinos pirkimo sąlygos, pagal kurias nustatoma, kokia ūkio subjekto

kompetencija atitinkamo pirkimo atveju yra tinkama, o kokia – ne; atsižvelgiant į tai, dėl skirtingų teisėtai nustatytų pirkimo sąlygų to paties tiekėjo kvalifikacija panašiuose pirkimuose vieną kartą gali būti tinkama, o kitą  – nepakankama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-340/2013).

44. Atsakovė, trečiasis asmuo ir teismai pernelyg siaurai aiškina šios nutarties 38.5 punkte nurodytą trūkumo šalinimo sąvoką, ją susiedami tik su naujo subrangovo pasitelkimu. Ši jų (ypač trečiojo asmens) pozicija pagrįsta kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuota kvalifikacijos kaip objektyvios kategorijos samprata (doktrina), taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, pagal kurias tiekėjų kvalifikacija privalo būti įgyta ne vėliau kaip iki galutinio pasiūlymo pateikimo momento.

45. Neginčytina, kad galimybė pasitelkti papildomą trečiąjį asmenį – subrangovą privalomajame reguliavime įtvirtintos specialiosios teisės (kuri kompetentingų subjektų būtų suteikta pagal prieš tai pristatytą pajėgumo įgyties momento taisyklę) atitikčiai įrodyti iš esmės atitinka kasacinio teismo jurisprudenciją dėl tiekėjų kvalifikacijos kaip objektyvios kategorijos ir jų pajėgumo įgijimo vėliausio momento. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad naujo, iš anksto dalyvio pasiūlyme neišviešinto subrangovo pasitelkimas įprastiniu atveju draudžiamas, nebent susiklostytų aptariamoje kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 spręstos teisės verstis veikla neišviešinimo situacijos atvejis.

46. Šiame kontekste kasacinio teismo praktika nuosekliai bei nenustatant specifinių išimčių plėtojama ta linkme, kad būtina išviešinti visus subjektus, kurie vykdant sutartį veiks aktyviai, savo veiksmais prisidės prie perkančiosios organizacijos poreikio įsigyti pirkimo objektą tenkinimo, nepriklausomai nuo tokių subjektų statuso pasiūlymų pateikimo ir vertinimo metu; teisinis tiekėjo ir kito ūkio subjekto ryšys nepripažįstamas objektyvia kategorija, kurią būtų galima tikslinti, t. y. tiekėjas, savo pasiūlyme neišviešinęs tiesioginiam sutarties vykdymui pasitelkiamų ūkio subjektų, netenka teisės savo atitikties kvalifikacijos ar pasiūlymo siaurąja prasme reikalavimams grįsti tokių subjektų turimais pajėgumais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-469/2019 30, 31 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

47. Taigi tik viešojo pirkimo dalyvio pasitelkiamo trečiojo asmens pajėgumas laikytinas objektyvia kategorija (su iš tokio vertinimo išplaukiančiomis teisėmis), tačiau pati tokio subjekto pajėgumo pasitelkimo aplinkybė objektyvumu nepasižymi. Vadinasi, tais atvejais, kai vertinama aiškiai pirkimo sąlygose įtvirtintų kitokio pobūdžio ūkio subjektų kvalifikacijos reikalavimų (pvz., profesinis pajėgumas) atitiktis, leidžiama tikslinti tik pasitelkiamo trečiojo asmens kvalifikacijos duomenis, jei iš dalyvio pasiūlymo galima tiksliai ir neabejotinai nustatyti šio subjekto ir dalyvio teisinių santykių egzistavimą, bet ne nurodyti naują pasitelktiną subtiekėją. Draudimas tiekėjui pasitelkti naują, iš anksto pasiūlyme neišviešintą trečiąjį asmenį įtvirtintas ir Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (pvz., Teisingumo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimas byloje Esaprojekt, C-387/14).

48. Teisėjų kolegija konstatuoja kad, priešingai nei nurodo atsakovė ir trečiasis asmuo, iš anksto neišviešinto ūkio subjekto pasitelkimas tiekėjo pajėgumui pagrįsti, kai jis pats jo neturi, neturėtų būti aiškinamas ir vertinamas kaip vienintelė galima jų pasitaisymo (trūkumo šalinimo) priemonė. Iš tiesų iš kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 motyvų neišplaukia aiškios trūkumo šalinimo mechanizmo ribos, todėl tiekėjai iš esmės turi turėti galimybę pasitaisyti ir kitokiu būdu, kuris gali būti aktualus tokioms situacijoms, kokia susiklostė nagrinėjamoje byloje.

49. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš esmės neatmestini atvejai, kai dėl specifinio pirkimo objekto, atitinkamos rinkos struktūros ar kitokių priežasčių tiekėjui, net ir siekiančiam tą padaryti, nepavyks rasti jokio kito ūkio subjekto arba galimų subrangovų ratas bus itin siauras, dėl to jų pasitelkimas taps sudėtingas, ilgai truks ir pan. Pažymėtina, kad cituotoje kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 pažymėtas konkretus trūkumo pašalinimo būdas nurodytas, inter alia, atsižvelgiant į tos konkrečios bylos aplinkybėms aktualaus statybos rangos teisinio reguliavimo specifiką (ilgai trunkantis ar kartais kai kuriems subjektams net negalimas specialiosios teisės įgijimas).

50. Nesutiktina su pozicija, kad nagrinėjamu atveju atitinkamos teisės įgijimas po galutinio pasiūlymų pateikimo termino, bet prieš viešojo pirkimo sutarties sudarymą prieštarauja Radiacinės saugos įstatymo nuostatoms. Šio įstatymo 12 straipsnyje įtvirtinta, kad asmuo, atitinkantis šio straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, gali vykdyti veiklą Vyriausybės patvirtintose veiklos su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais įteisinimo taisyklėse nustatyta tvarka užregistravęs veiklą, nurodytą šio įstatymo 1 priede pateiktame Registruojamos veiklos rūšių sąraše, arba turėdamas licenciją ar laikinąjį leidimą vykdyti veiklą, nenurodytą šio įstatymo 1 priede pateiktame Registruojamos veiklos rūšių sąraše, pagal šio straipsnio 3 dalyje nurodytas licencijų ar laikinųjų leidimų rūšis, išskyrus veiklas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje.

51. Radiacinės saugos įstatymo 2 straipsnio 56 punkte įtvirtinta, kad veikla su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais – veikla, dėl kurios gali padidėti žmonių ir aplinkos apšvita dėl jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių skleidžiamos jonizuojančiosios spinduliuotės ir kuri valdoma kaip planuojama apšvitos situacija. Taigi iš šios normos expresis verbis (aiškiais žodžiais) neišplaukia, kad licencijuojama veikla, be kita ko, apima ikisutartinius santykius (ofertos teikimą), o ji labiau reiškia faktinį veiklos plačiąja prasme (įrengimą, eksploatavimą, priežiūrą ir pan.) vykdymą.

52. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisinė problema dėl ieškovės pasiūlymo vertinimo (iš esmės, be tam tikrų trečiojo asmens abejonių, dėl kurių atsakovė atskirai nesprendė, nėra ginčo, jog ieškovė faktiškai gali prisiimti sutartinius įsipareigojimus ir įvykdyti viešojo pirkimo sutartį, juolab kad ji du kartus buvo paskelbta Konkurso 1-os ir 2-os dalių laimėtoja) iš esmės buvo nulemta Konkurso sąlygų, kuriose nebuvo jokių nuorodų apie tiekėjų teisės verstis veikla reikalavimą, nors ieškovė reikalingus dokumentus iš Radiacinės saugos centro gavo per mažiau nei dvi savaites.

53. Pažymėtina, kad pareiga įsitikinti ūkio subjektų pajėgumu įtvirtinta būtent VPĮ, o jo nuostatas aiškinančioje jurisprudencijoje suformuluota taisyklė, kad tiekėjų pajėgumas turi būti įgytas iki galutinio pasiūlymų pateikimo termino. Jei šie imperatyvai išplaukia būtent iš VPĮ, tai dėl objektyvių priežasčių gali būti keičiama jo taikymo praktika, nepažeidžiant specialiojo teisinio reguliavimo. Šiuo aspektu aktualu tai, kad kituose (ne viešųjų pirkimų) teisiniuose santykiuose, kuriuose nėra tiek detaliai reglamentuota ikisutartinė santykių stadija (laimėtojo išrinkimo procedūros), pirmiau nurodyto privalomojo teisinio reguliavimo imperatyvas iš esmės užtikrinamas sutarties sudarymo stadijoje.

54. Teisėjų kolegija, inter alia, atsižvelgdama į ieškovės poziciją procese, taip pat atkreipia dėmesį į VPĮ nuostatas, pagal kurias pirkimo dokumentuose turi būti nurodyta informacija, kad jeigu tiekėjo kvalifikacija dėl teisės verstis atitinkama veikla nebuvo tikrinama arba tikrinama ne visa apimtimi, tiekėjas perkančiajai organizacijai įsipareigoja, kad pirkimo sutartį vykdys tik tokią teisę turintys asmenys (VPĮ 35 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Sąvoka „kvalifikacija nebuvo tikrinama“, atsižvelgiant į perkančiųjų organizacijų pareigas, išplaukiančias iš skaidrumo principo, apima ne tik prašymą pateikti atitinkamą teisę liudijantį dokumentą, bet pirmiausia – paties reikalavimo dėl šio tiekėjų pajėgumo turėjimo suformulavimą (įtvirtinimą) viešojo pirkimo sąlygose, t. y. laikoma, kad kvalifikacija tikrinama, kai atitinkami reikalavimai nustatyti pirkimo sąlygose ir perkančioji organizacija, vertindama pasiūlymą, paprašo pateikti atitinkamus dokumentus.

55. Imperatyviosios teisės normos privalomos visais atvejais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.157 straipsnio 1 dalis), net jeigu viešųjų pirkimų procedūros metu dalyvių kvalifikacija – jų teisės vykdyti atitinkamą veiklą turėjimas – nėra tikrinama (VPĮ 35 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Pastaroji VPĮ norma teikia pagrindą daryti išvadą, kad į šį įstatymą iš esmės yra perkelta privatinių teisinių santykių praktika atitinkamos veiklos vykdymo teisės turėjimą užtikrinti ne ikisutartiniuose, o sutartiniuose teisiniuose santykiuose (nors perkančiosioms organizacijoms iš tiesų nedraudžiama reikalavimą dėl šio pajėgumo nustatyti viešojo pirkimo dokumentuose). Perkančiosios organizacijos bet kokiu atveju, prieš sudarydamos viešojo pirkimo sutartį, privalo įsitikinti, ar atitinkami subjektai turės teisę prisiimti sutartinius įsipareigojimus ir juos vykdyti.

56. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors VPĮ 35 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos iš esmės (daugiausia) koreliuoja su kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, tačiau dėl naujojo reguliavimo leidimas tiekėjui šalinti trūkumą kvalifikuotinas ne kaip bendrųjų teisės normų išimtis, o kaip atskiras institutas – įrodinėjimas, kad pirkimo sutartį vykdys tik tokią teisę turintys asmenys.

57. Atsižvelgiant į tai, toks tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų bendradarbiavimas šioje srityje paskelbus galutinius viešojo pirkimo rezultatus nereiškia pakartotinio pasiūlymų vertinimo, todėl atsakingų asmenų teisės vykdyti veiklą įrodinėjimui prieš sudarant viešojo pirkimo sutartį apskritai nėra poreikio de jure taikyti kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuotų teisės aiškinimo taisyklių (ar jų išimčių) dėl kvalifikacijos objektyvumo sampratos, ribojimo tikslinti kvalifikacijos duomenis laiko atžvilgiu ar pasitelkti naujus trečiuosius asmenis. Viešojo pirkimo laimėtojai bet kokiu atveju de facto negalės pradėti vykdyti viešojo pirkimo sutarties neturėdami atitinkamos veiklos vykdymo teisės (leidimo).

58. Byloje nėra ginčo, kad Konkurso sąlygose nebuvo keliama apskritai jokių tiekėjų kvalifikacijos reikalavimų, be to, jose neįtvirtinta VPĮ 35 straipsnio 2 dalies 3 punkto formuluotė. Vienintelė aplinkybė, kad perkančioji organizacija į viešojo pirkimo sąlygas neperkėlė šios VPĮ normos, nesuponuoja vertinimo, jog toks reguliavimas jiems netaikytinas (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-378/2016 64 punktą).

Dėl bylos procesinės baigties

59. Remdamasi pirmiau nurodytų argumentų visuma, teisėjų kolegija sprendžia patenkinti kasacinį skundą ir panaikinti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus. Dėl to ieškovės ieškinys tenkintinas, panaikinami atsakovės 2019 m. kovo 8 d. sprendimai atmesti ieškovės pasiūlymą ir sudaryti naujas Konkurso 1-os ir 2-os dalių pasiūlymų eiles bei paskelbti jų laimėtojus.

60. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdytos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų vykdomo viešojo pirkimo „Medicinos įrangos pirkimas (I etapas) Nr. 17231 vykdant iš ES struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamą projektą Nr. 08.1.3-CPVA-V-610-01-0002“ procedūros ir atsakovė įpareigota nesudaryti viešojo pirkimo sutarties, o jei ji sudaryta – sustabdytas jos vykdymas, iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Kasaciniam teismui konstatavus, kad kasacinis skundas tenkintinas ir priimtinas naujas sprendimas, pirmiau nurodyta teismo nutartimi taikyti apribojimai išnyko.

61. Atsižvelgiant į ginčo sprendimų panaikinimą, perkančioji organizacija įpareigotina priimti naujus sprendimus, reikalingus Konkurso 1-os ir 2-os dalių procedūroms įvykdyti ir pabaigti. Primintina, kad nauji atsakovės sprendimai negali pažeisti šios nutarties res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-437-690/2015).

62. Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų kaip teisiškai nereikšmingų galutinei bylos baigčiai teisėjų kolegija nepasisako.

63. Kasaciniame skunde ieškovė taip pat prašė įtraukti į bylą VPT išvadai duoti. Atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, šis ieškovės prašymas netenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

64. Kasaciniam teismui patenkinus ieškovės kasacinį skundą ir nusprendus, kad skundžiami teismų procesiniai sprendimai naikintini bei priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas, atitinkamai iš naujo turėtų būti paskirstytos šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

65. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

66. Kasacinio teismo ne kartą konstatuota, kad kai ieškovė savo interesus gina prieš du procesinius varžovus (paprastai prieš perkančiąją organizaciją ir viešojo pirkimo laimėtoją), nustačius pastarųjų bylos šalių argumentų nepagrįstumą, yra teisinga iš jų lygiomis dalimis priteisti ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-398-469/2018 51 punktą). Primintina, kad trečiasis asmuo inicijavo peržiūros procedūrą, pateikė pakartotinę pretenziją, ginčo sprendimai, be kita ko, priimti dėl jo veiksmų.

67. Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad, nustatęs veiksmingumo principo pažeidimą, teismas į šią aplinkybę gali atsižvelgti vertindamas perkančiosios organizacijos veiksmus dėl tiekėjo pasiūlymo vertinimo, taip pat paskirstydamas tarp šalių jų patirtas bylinėjimosi išlaidas; šis vertinimo modelis, be kita ko, reiškia tai, kad tiekėjui gali būti priteisiamas ir tokios išlaidos, kurių dydis viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (toliau – Rekomendacijos), nuostatose nurodytus rekomenduojamus priteisti užmokesčio dydžius. Taigi byloje nustatęs, kad perkančioji organizacija ne tik priėmė neteisėtą sprendimą, bet ir neužtikrino tiekėjų pažeistų teisių gynybos, teismas, atsižvelgdamas į ginčo aplinkybes, gali nemažinti prašomų atlyginti išlaidų dydžio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2013).

68. Teisėjų kolegija pagal aptartą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo praktiką, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, taip pat į tai, kad kasacinis skundas tenkinamas, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra naikinami ir priimamas naujas procesinis sprendimas, sprendžia, jog visos ieškovės patirtos teismo procese

bylinėjimosi išlaidos turėtų būti atlyginamos tokia tvarka: pirma, iš atsakovės ir trečiojo asmens lygiomis dalimis tiek, kiek išlaidos neviršija Rekomendacijose įtvirtintų dydžių, antra, papildomai tik iš atsakovės – kiek išlaidų dydis viršija Rekomendacijose įtvirtintus dydžius.

69. Bylos duomenys patvirtina, kad pateikdama ieškinį, apeliacinį ir kasacinį skundus ieškovė sumokėjo po 3750 Eur žyminio mokesčio, taip pat sumokėjo 38 Eur žyminio mokesčio už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teisme. Kasaciniam teismui konstatavus, kad priimtinas naujas sprendimas ieškovės ieškinį tenkinti, jos sumokėtas žyminis mokestis (iš viso 11 288 Eur) priteistinas lygiomis dalimis (po 5644 Eur) iš atsakovės ir trečiojo asmens.

70. Kartu su kasaciniu skundu ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovę sustabdyti Konkurso procedūras ir nesudaryti viešojo pirkimo sutarties, tačiau šio prašymo neapmokėjo žyminiu mokesčiu (CPK 80 straipsnio 5 dalis). Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos nutartimi šis ieškovės prašymas buvo patenkintas, todėl konstatavus, kad kasacinis skundas tenkintinas, už laikinųjų apsaugos priemonių taikymą mokėtinas 38  Eur dydžio žyminis mokestis valstybei priteistinas iš atsakovės ir trečiojo asmens (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1 dalis) lygiomis dalimis (po 19 Eur).

71. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad ieškovė už ieškinio ir procesinių prašymų parengimą turėjo 3630 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; šių išlaidų atlyginimą prašė priteisti iš atsakovės. Prašomų atlyginti išlaidų advokato pagalbai dydis viršija Rekomendacijų 8.2, 8.16 punktuose nurodytus dydžius (3058,11 Eur). Atsižvelgiant į šios nutarties 68 punkte nurodytą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iš atsakovės ir trečiojo asmens modelį, ieškovei už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme iš trečiojo asmens priteistinas 1529,05 Eur atlyginimas, o iš atsakovės – 2100,95 Eur atlyginimas.

72. Konstatavus, kad priimtinas naujas sprendimas ieškovės ieškinį tenkinti, trečiojo asmens prašymas priteisti iš ieškovės už atsiliepimo į ieškinį parengimą turėtų 1415,70 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

73. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad ieškovė už apeliacinio skundo parengimą turėjo 1840,41 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; šių išlaidų atlyginimą prašė priteisti iš atsakovės. Prašomų atlyginti išlaidų advokato pagalbai dydis viršija Rekomendacijų 8.10 punkte nurodytą dydį (1590,69 Eur). Atsižvelgiant į šios nutarties 68 punkte nurodytą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iš atsakovės ir trečiojo asmens modelį, ieškovei už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš trečiojo asmens priteistinas 795,34 Eur atlyginimas, o iš atsakovės – 1045,07 Eur atlyginimas.

74. Konstatavus, kad priimtinas naujas sprendimas ieškovės ieškinį tenkinti, trečiojo asmens prašymas priteisti iš ieškovės už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turėtų 1790,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

75. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad ieškovė už kasacinio skundo parengimą turėjo 2265,12 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; šių išlaidų atlyginimą prašė priteisti iš atsakovės. Prašomų atlyginti išlaidų advokato pagalbai dydis viršija Rekomendacijų 8.13 punkte nurodytą dydį (2058,54 Eur). Atsižvelgiant į šios nutarties 68 punkte nurodytą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iš atsakovės ir trečiojo asmens modelį, ieškovei už advokato pagalbą kasaciniame teisme iš trečiojo asmens priteistinas 1029,27 Eur atlyginimas, o iš atsakovės – 1235,85 Eur atlyginimas.

76. Konstatavus, kad ieškovės kasacinis skundas tenkintinas, trečiojo asmens prašymas priteisti iš ieškovės už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą turėtų 6110,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 7 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Arbor Medical

Corporation LT“ ieškinį tenkinti, panaikinti atsakovės VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų 2019 m. kovo 8 d. sprendimus atmesti ieškovės pasiūlymą ir sudaryti naujas atviro konkurso „Medicinos įrangos pirkimas (I etapas)“ 1-os ir 2-os dalių pasiūlymų eiles bei paskelbti jų laimėtoją.

Perskirstyti šalių procese turėtas bylinėjimosi išlaidas.Priteisti ieškovei UAB „Arbor Medical Corporation LT“ (j. a. k. 30157716) iš atsakovės VšĮ Vilniaus universiteto

ligoninės Santaros klinikų (j. a. k. 124364561) 5644 Eur pirmosios ir apeliacinės instancijos bei kasaciniame teisme sumokėto žyminio mokesčio, 2100,95 Eur pirmosios instancijos, 1045,07 Eur apeliacinės instancijos ir 1235,85 Eur kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, iš viso – 10 025,87 Eur (dešimt tūkstančių dvidešimt penkis Eur 87 ct).

Priteisti ieškovei UAB „Arbor Medical Corporation LT“ (j. a. k. 30157716) iš trečiojo asmens UAB „Tradintek“ (j. a. k. 124942182) 5644 Eur pirmosios ir apeliacinės instancijos bei kasaciniame teisme sumokėto žyminio mokesčio, 1529,05 Eur pirmosios instancijos, 795,34 Eur apeliacinės instancijos ir 1029,27 Eur kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, iš viso – 8997,66 Eur (aštuonis tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt septynis Eur 66 ct).

Priteisti valstybei iš atsakovės VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų (j. a. k. 124364561) 19 (devyniolika) Eur už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mokėtino žyminio mokesčio (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti valstybei iš trečiojo asmens UAB „Tradintek“ (j. a. k. 124942182) 19 (devyniolika) Eur už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mokėtino žyminio mokesčio (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJOS BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ

DALIA VASARIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19102 2019-11-29 2019-11-21 2019-11-21 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-349-248/2019Teisminio proceso Nr. 2-70-3-00742-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.11(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje

byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas pareiškė teisme ieškinį, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovės netekto darbingumo periodinę kompensaciją po 715,80 Eur kas mėnesį nuo 2017 m. spalio 16 d. iki 2018 m. sausio 1 d. ir netekto darbingumo periodinę kompensaciją remiantis Lietuvos statistikos departamento skelbiamu vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. spalio 15 d., netekto darbingumo periodines išmokas indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; 2) priteisti iš atsakovės 1385,39 Eur žalos atlyginimą gydymosi, vaistų ir klausos aparatų įsigijimo išlaidoms kompensuoti; 3) priteisti iš atsakovės 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 4) priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovas nurodė, jog jis 1995 m. lapkričio 11 d., dirbdamas apsaugos specialistu AB banko „Hermis“ Šiaulių filiale, per šaudymo pratybas dėl netinkamų darbo sąlygų patyrė akustinę traumą. Ieškovui, be kita ko, 2002 m. spalio 17 d. buvo išduotas profesinio darbingumo netekimo pažymėjimas, patvirtinantis, kad jam nuo šio pažymėjimo išdavimo dienos neterminuotai nustatytas 20 proc. netekto profesinio darbingumo lygis. Vėliau, t. y. 2017 m. spalio 17 d., ieškovui išduota darbingumo lygio pažyma, pagal kurią jam nuo 2017 m. spalio 16 d. iki 2018 m. spalio 15 d. nustatytas 55 proc. netekto darbingumo lygis. Ieškovas, padidėjus jo netekto darbingumo lygiui, 2017 m. spalio 30 d. raštu kreipėsi į atsakovę – jo buvusio darbdavio teisių perėmėją, tačiau ji nereagavo į ieškovo kreipimąsi.

4. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovė, be netekto darbingumo periodinės kompensacijos sumokėjimo, turi padengti ieškovo išlaidas, patirtas gerinant sveikatos būklę, be to, turi atlyginti ir neturtinę žalą, t.  y. dėl sveikatos sužalojimo patirtus didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu atmetė ieškinį.6. Teismas, be kitų, nustatė tokias faktines aplinkybes:6.1. Lietuvos apeliacinis teismas 1998 m. sausio 20 d. nutartimi priteisė ieškovui iš AB banko „Hermis“ 191,15 Eur

(660 Lt) gydymo išlaidų atlyginimą ir 888,70 Eur (3068,52 Lt) prarasto darbingumo kompensaciją už laikotarpį nuo 1996 m. rugsėjo 9 d. iki 1997 m. rugsėjo 9 d.;

6.2. Šiaulių miesto apylinkės teismas 1999 m. kovo 16 d. sprendimu priteisė ieškovui iš AB banko „Hermis“ 559,44 Eur (1931,65 Lt) žalos atlyginimą;

6.3. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2001 m. kovo 8 d. sprendimu priteisė ieškovui iš AB Vilniaus banko 126,31 Eur (436,13 Lt) žalos atlyginimą;

6.4. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. sausio 20 d. sprendimu priteisė ieškovui iš AB Vilniaus banko 2766,48 Eur (9552,10 Lt) netekto darbingumo kompensaciją.

7. Teismas pažymėjo, jog nėra ginčo tarp šalių dėl tų aplinkybių, kad 1995 m. lapkričio 11 d. įvyko nelaimingas atsitikimas darbe ir kad ieškovui dėl šio įvykio nuo 2002 m. spalio 17 d. buvo neterminuotai nustatytas 20 proc. netekto profesinio darbingumo lygis. Teismas nustatė, kad ieškovui 2017 m. spalio 17 d. buvo išduota nedarbingumo lygio pažyma, kurioje nurodyta, jog jam laikinai, t. y. nuo 2017 m. spalio 16 d. iki 2018 m. spalio 15 d., nustatytas 55 proc. netekto darbingumo lygis, o 2018 m. lapkričio 16 d., pakartotinai įvertinus ieškovo darbingumo lygį, išduota pažyma, kurioje nurodyta, kad jam laikinai, t. y. nuo 2018 m. spalio 16 d. iki 2020 m. spalio 17 d., nustatytas 65 proc. netekto darbingumo lygis.

8. Teismas, sutikdamas su atsakovės argumentais, nurodė, jog, vadovaujantis šios bylos ginčui spręsti taikytino Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatomis, asmuo įgyja teisę į periodinę kompensaciją tik tuo atveju, jeigu nustatoma, kad jis neteko 30 ir daugiau proc. darbingumo. Šio įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad darbingumo netekimas – darbingumo netekimas dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba dėl susirgimo profesine liga. Teismas, remdamasis šiomis nuostatomis, konstatavo, kad įstatymas sieja nukentėjusio asmens teisę gauti periodinę išmoką ne su bet kokiu darbingumo netekimu, o būtent su darbingumo netekimu (padidėjimu) dėl nelaimingo atsitikimo darbe.

9. Teismas nurodė, kad ieškovui pagal jo pateiktas pažymas (šios nutarties 7 punktas) nustatytas atitinkamai 55 proc. ir 65 proc. netekto darbingumo lygis, tačiau pažymų grafoje „Darbingumo lygio priežastys“ nurodyta „27.1 ligos arba būklės“ ir kartu įvardyti diagnozių kodai: H90.3; H93.3; E78.2; I11.9. Teismas taip pat nurodė, jog 2018 m. lapkričio 16 d. pažymoje papildomai nurodytas kodas H81.9. Teismas, remdamasis šiomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatavo, kad ne tie sveikatos sutrikimai, kurie pasireiškė kaip nelaimingo atsitikimo, įvykusio 1995 m. lapkričio 11 d., pasekmė, o kitos ieškovo ligos nulėmė jo nedarbingumo lygio padidėjimą.

10. Teismas papildomai nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. A1-1/V-2 patvirtintų Darbingumo lygio, susijusio su nelaimingais atsitikimais darbe ar profesinių ligų padariniais, nustatymo taisyklių 9 punktą Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinis skyrius, priėmęs sprendimą dėl asmens darbingumo lygio, susijusio su nelaimingais atsitikimais darbe ar profesinių ligų padariniais, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas išrašo ir išduoda socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintos formos darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažymą (tipas DLN-2). Teismas pažymėjo, kad ieškovas, nors ir nurodo, jog kreipėsi į pirmiau įvardytą instituciją dėl šios pažymos išdavimo, nepateikė teismui tokios pažymos.

11. Teismas, apibendrindamas nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad ieškovui nustatytas padidėjęs netekto darbingumo lygis nėra susijęs su nelaimingu atsitikimu darbe, ir todėl atmetė ieškinį.

12. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2019 m. gegužės 6 d. nutartimi paliko nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą.

13. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas pateikė prašymą priimti naujus įrodymus, tarp jų – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos 2019 m. sausio 30 d. darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažymą (DLN-2). Kolegijos vertinimu, ieškovas pateiktais naujais įrodymais įrodinėja aplinkybes, kurios nebuvo tirtos ir vertintos pirmosios instancijos teisme, vadinasi, nėra teisinio pagrindo priimti naujus rašytinius įrodymus.

14. Kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir pasyvus, kad netyrė ir neanalizavo šios bylos procese surinktos medžiagos. Kolegija pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas buvo labai aktyvus, ne kartą informavo ieškovą, kad jis turi pareigą įrodyti ieškinio pagrįstumą, pateikdamas atitinkamus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nusprendė išreikalauti iš sveikatos priežiūros įstaigos ieškovo ligos istoriją, iškviesti ir apklausti bendrosios praktikos gydytoją, kuri gydo ieškovą, ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo pavaduotoją. Kolegija taip pat pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugsėjo 17 d. sustabdė bylos nagrinėjimą, kad ieškovas turėtų galimybę pakartotinai kreiptis į atitinkamą instituciją dėl netekto darbingumo lygio įvertinimo atsižvelgiant į nelaimingą atsitikimą darbe, įvykusį 1995 m. lapkričio 11 d.

15. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 2 straipsnio 8 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies prasme teisės į periodinę kompensaciją įgijimas yra siejamas su darbingumo netekimu dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar dėl susirgimo profesine liga. Ieškovui pagal jo pateiktas pažymas nustatytas atitinkamai 55 proc. ir 65 proc. netekto darbingumo lygis, tačiau tokio darbingumo lygio priežastimis nurodytos ieškovo ligos ir būklė. Kolegija taip pat pažymėjo, kad ieškovo pateiktuose medicinos dokumentuose yra nurodyta, jog jis daug metų skundžiasi atitinkamais klausos sutrikimais, tačiau šiuose dokumentuose nėra duomenų, patvirtinančių, kad klausos pablogėjimas nulemtas nelaimingo atsitikimo darbe. Ieškovui 2017 m. spalio 16 d., įvertinus visas jo ligas ir diagnozes, buvo nustatytas bendras netekto darbingumo lygis ir išduota DL-1 formos pažyma, o ne DLN-2 formos pažyma, kuri išduodama vertinant darbingumo lygio netekimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar dėl profesinės ligos.

16. Kolegija apibendrindama nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad nustatytas

padidėjęs netekto darbingumo lygis nėra susijęs su nelaimingu atsitikimu darbe.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į KASACINĮ SKUNDĄ TEISINIAI ARGUMENTAI

17. Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 6 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Kasaciniame skunde nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnio nuostatas ir be pagrindo atsisakė priimti ieškovo pateiktą 2019 m. sausio 30 d. darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažymą. Pateiktos pažymos išdavimo data patvirtina, kad dokumentas buvo išduotas po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, vadinasi, jis objektyviai negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme. Be to, ši pažyma yra labai svarbi sprendžiant šalių ginčą. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį nurodydamas, kad ieškiniui patenkinti yra reikalinga tokia pažyma. Aptariamas dokumentas sudaro pagrindą pripažinti priežastinį ryšį tarp 1995 metais patirtos traumos ir paskutiniais metais atsiradusių pasekmių, susijusių su ieškovo sveikatos būkle. Apeliacinės instancijos teismo atsisakymas priimti minėtą pažymą nulėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Be to, toks teismo procesinis veiksmas prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Pažymėtina, kad būtų netikslinga ir neekonomiška ieškovui ateityje reikšti savarankišką ieškinį pagal aptariamą pažymą. Tokio ieškinio pareiškimas užtęstų ginčo išsprendimą, be to, nulemtų didesnių bylinėjimosi išlaidų susidarymą.

18. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 6 d. nutartį. Atsiliepime į kasacinį skundą argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad ieškovas kreipėsi į teismą, reikalaudamas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei netekto darbingumo kompensacijos už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 16 d. iki 2018 m. spalio 15 d. Remiantis ieškovo kasaciniame skunde akcentuojama 2019 m. sausio 30 d. darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažyma, 60 proc. netekto darbingumo lygis dėl nelaimingo atsitikimo darbe yra nustatytas nuo 2018 m. spalio 16 d. iki 2020 m. spalio 17 d. Vadinasi, ieškovo pateiktas naujas įrodymas neapima ginčui aktualaus laikotarpio ir atitinkamai nėra susijęs su pareikšto ieškinio dalyku, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė jį priimti. Be to, atsisakymas priimti aptariamą įrodymą yra procesiškai pagrįstas ir tuo aspektu, kad ieškovas šiuo įrodymu siekė įrodyti aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos ir tirtos pirmosios instancijos teisme, o naujų aplinkybių įrodinėjimas apeliacinės instancijos teisme draudžiamas pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme sąlygų

19. CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Perfrazavus šią taisyklę, darytina išvada, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Kaip žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Teisėjų kolegija papildomai

nurodo, jog šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę.

20. Vis dėlto ribojimas teikti naujus įrodymus, kad ir kokiems procesiniams tikslams užtikrinti jis yra nustatytas, nėra absoliutus. Kita vertus, šio ribojimo išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t.  y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, kad šių juridinių faktų egzistavimas pats savaime nėra pakankamas naujiems įrodymams priimti. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54–55 punktus).

21. Teisėjų kolegija, plėtodama pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, konstatuoja, kad, sprendžiant naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą, be pirmiau įvardytų kriterijų, taip pat svarbu patikrinti ir įvertinti, ar naujais įrodymais nėra įrodinėjamos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos, tirtos ir vertintos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), t. y. ar jais nesiekiama paneigti kito ribotai apeliacijai užtikrinti nustatyto draudimo, kuris, kitaip negu draudimas teikti ir priimti naujus įrodymus, yra absoliutus.

22. Teisėjų kolegija apibendrindama nurodo, jog naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme vis dėlto yra bendrosios procesinės taisyklės išimtis, todėl šios išimties taikymas yra galimas tik tiek, kiek jis atitinka proceso įstatyme reglamentuotus atvejus ir pirmiau įvardytų kriterijų, suformuluotų kasacinio teismo praktikoje, visetą.

23. Ši kasacine tvarka peržiūrima byla pradėta pagal ieškinį, kuriuo ieškovas prašė, be kita ko, priteisti iš atsakovės netekto darbingumo periodinę kompensaciją po 715,80 Eur kas mėnesį už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 16 d. iki 2018 m. sausio 1 d. ir netekto darbingumo periodinę kompensaciją, apskaičiuotą pagal vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį, už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. spalio 15 d. Ieškovas pirmosios instancijos teisme, be kitų faktinių aplinkybių, įrodinėjo, kad jam 2017 m. spalio 16 d. nustatytas netekto darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe padidėjimas.

24. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą, konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog netekto darbingumo lygio padidėjimas yra susijęs su nelaimingu atsitikimu darbe, ir todėl atmetė ieškovo reikalavimus. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, vėliau apeliacinės instancijos teisme pateikė prašymą dėl naujų įrodymų, įskaitant 2019 m. sausio 30 d. darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažymą, priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti ieškovo pateiktus naujus įrodymus ir, apeliacine tvarka peržiūrėdamas šią bylą, vertino tuos įrodymus, kurie buvo pateikti ir surinkti pirmosios instancijos teisme.

25. Ieškovas savo kasaciniame skunde nurodo, jog 2019 m. sausio 30 d. darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažyma turi esminę reikšmę šios bylos ginčui teisingai išspręsti, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo priimti šį įrodymą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

26. Darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažymoje nurodyta, jog atitinkamas darbingumo lygis dėl nelaimingo atsitikimo (suluošinimo) darbe yra nustatytas nuo 2018 m. spalio 16 d. iki 2020 m. spalio 17 d., o ieškovo reikalavimas dėl netekto darbingumo periodinės kompensacijos priteisimo, kaip minėta, grindžiamas ta faktine aplinkybe, kad jam 2017 m. spalio 16 d. nustatytas netekto darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe padidėjimas (nuo 2017 m. spalio 16 d. iki 2018 m. spalio 15 d.). Vadinasi, 2019 m. sausio 30 d. darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažyma, kaip naujas įrodymas, yra pateikta faktinei aplinkybei, kuri nesudarė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalyko, apibrėžto pirmiausia paties ieškovo suformuluotais ieškinio faktiniu pagrindu ir reikalavimais (dalyku), įrodinėti. Pirmiau jau buvo minėta, kad apeliacinės instancijos teisme

negalima remtis tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos, tirtos ir vertintos pirmosios instancijos teisme, ir kad šis draudimas yra absoliutus. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, pripažįsta, kad, net ir nepatikrinus kitų kriterijų, kurie yra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme, egzistuoja pagrindas konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti 2019 m. sausio 30 d. darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažymą – šios pažymos priėmimas, joje užfiksuotų faktinių duomenų tyrimas ir vertinimas reikštų naujos faktinės aplinkybės aiškinimąsi, o tokia proceso apeliacinės instancijos teisme eiga prieštarautų pačiam apeliacijos modeliui, įtvirtintam civilinio proceso įstatyme.

27. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, kitaip negu nurodo ieškovas, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija atmeta kasacinį skundą ir palieka nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

28. Atmetus ieškovo kasacinį skundą, atsakovė turi teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Atsakovė pateikė faktinius duomenis, patvirtinančius, kad ji patyrė 847 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išsprendimo kasacine tvarka rezultatą, priteisia atsakovei iš ieškovo 847 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

29. Kasaciniame teisme susidarė 6,81 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos, atsižvelgiant į bylos išsprendimo kasacine tvarka rezultatą, tenka ieškovui, tačiau jis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2019 m. gegužės 21 d. sprendimu yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei mokėjimo, todėl šiame nutarties punkte nurodytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 361 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti akcinei bendrovei SEB bankui (j. a. k. 112021238) iš V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 847 (aštuonių šimtų

keturiasdešimt septynių) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19075 2019-11-29 2019-11-21 2019-11-21 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-354-701/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26428-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.4.1.5.2.1.8; 1.3.5.10; 3.3.1.20; 3.3.3.3(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. Č. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NT Valdos“ ieškinį atsakovei S.  Č. dėl nepagrįstai išmokėtos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimą, nutraukiant darbo sutartį darbuotojui išmokėtos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas grąžinimo pagrindus, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 2126,32 Eur išmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 5 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinį ieškovė grindė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 150 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 1 dalies, 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis. Ji nurodė, kad 2018 m. balandžio 9 d. atsakovės prašymu nuo 2018 m. gegužės 6 d. buvo nutraukta darbo sutartis, 2018 m. balandžio 13 d. pasirašytas susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo pasekmių, išmokėta 4040,46 Eur kompensacija (neatskaičius mokesčių) už nepanaudotas atostogas. 2018 m. gegužės 22 d. UAB Verslo aptarnavimo centrui suformavus ataskaitą pastebėta, kad sistema klaidingai skaičiuoja nepanaudotas atostogas darbuotojams, kurie yra ar buvo vaiko priežiūros atostogose. Atsakovė nesutiko grąžinti permokėtų lėšų.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė ieškovei iš atsakovės 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

4. Teismas nustatė, kad atsakovė pas ieškovę dirbo nuo 2010 m. spalio 22 d. iki 2018 m. gegužės 6 d. Šiuo laikotarpiu atsakovei du kartus buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos: nuo 2011 m. spalio 3 d. iki 2013 m. spalio 6 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2017 m. balandžio 2 d.

5. Prašoma priteisti nepagrįstai išmokėta suma, teismo vertinimu, neprilyginama atsakovės prašymui taikyti išskaitą (išskaitas darbdavė turėjo teisę atlikti iki atsakovės atleidimo iš darbo dienos, atsiskaitydama su ja), ginčas spręstinas pagal nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas ir draudimą išreikalauti. Atsakovės prašymą taikyti sutrumpintą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas rėmėsi CK 6.237, 6.241 straipsnių nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais 2013 m. liepos 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2013, 2015 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015 dėl nepagrįsto praturtėjimo prielaidų, konstatavo, kad atsakovės nesąžiningi veiksmai byloje nenustatyti, ieškovė atsakovės nesąžiningumo neįrodinėja.

7. Išmokas už nepanaudotas kasmetines atostogas teismas kvalifikavo kaip darbo užmokesčiui prilygintinas išmokas. Remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais 2002 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1355/2002 dėl skaičiavimo, sąskaitybos klaidos sąvokų, įvertinęs bylos duomenis, teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog išmokant kompensaciją atsakovei už nepanaudotas atostogas buvo padaryta skaičiavimo klaida. Išmoka už nepanaudotas atostogas atsakovei tuo metu buvo išmokėta esant teisiniam pagrindui, t. y. ieškovei apskaičiavus nepanaudotas atostogas. Apskaičiuodama atostogas už (vaiko priežiūros atostogų) laikotarpį, už kurį jos neturėjo būti skaičiuojamos, tokį skaičiavimą taikydama visą ieškovės dirbtą pagal darbo sutartį laikotarpį, ieškovė, teismo vertinimu, neteisingai pritaikė teisės aktą, taigi prisiėmė tokių veiksmų riziką. Sąskaitybos klaida neapima įstatymo neteisingo taikymo atvejų. Atostogos klaidingai buvo skaičiuojamos ne tik atsakovei, bet ir kitiems ieškovės darbuotojams, tai rodo sistemingą neteisingą teisės aktų taikymą. Todėl CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, įtvirtinančios galimybę išreikalauti be pagrindo išmokėtas sumas kaip darbo užmokesčiui prilygintas išmokas tuo atveju, kai padaryta sąskaitybos klaida, netaikytinos.

8. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovei iš atsakovės be pagrindo išmokėtus 2126,32 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. rugpjūčio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 96 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

9. Kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutiko su ieškove, kad šiuo atveju permoka darbuotojai yra susidariusi dėl sąskaitybos klaidos, todėl šios permokos priteisimas ieškovei pagal įstatymą ir teismų praktiką nelaikomas nesąžiningu ar nepagrįstu darbuotojo teisių suvaržymu.

10. Kolegija nurodė, kad teismų praktika, sprendžiant be pagrindo išmokėto darbo užmokesčio grąžinimo klausimus, nėra aiškiai atribojusi teisės taikymo klaidos nuo sąskaitybos klaidos (CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Išaiškinimai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-370-313/2015, pagal kuriuos kompensacijos už nepanaudotas atostogas permoka neturėtų būti priteisiama, jei ji atsirado dėl teisės taikymo klaidos, pateikti įvertinus tik tai bylai reikšmingas faktines aplinkybes (byloje nustatyta, kad kompensacija už kasmetines atostogas darbuotojui buvo permokėta ne dėl skaičiavimo klaidos, o dėl to, jog tokia kompensacija apskritai neturėjo būti skaičiuojama ir mokama, nes darbo sutartis darbdavio sprendimu buvo nutraukta neteisėtai). Nagrinėjama byla, kolegijos vertinimu, labiau susijusi su kitomis situacijomis, kai kompensacija už nepanaudotas atostogas darbuotojui iš tikrųjų priklausė, o jos permoką nulėmė neteisingi techninio pobūdžio skaičiavimai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2007 (kasacinis teismas technine, t. y. sąskaitybos, klaida laikė kompensacijos už nepanaudotas atostogas išmokėjimą, kai ji buvo išmokėta antrą kartą); Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-894-524/2013 (technine ir sąskaitybos klaida laikytas atvejis, kai darbdavys kompensaciją už nepanaudotas atostogas darbuotojui išmokėjo nepritaikęs darbo dienų perskaičiavimo koeficiento).

11. Kolegija konstatavo, kad, vadovaujantis DK 213 straipsnio 3 dalies, 220 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šios bylos šalių ginčui turėjo būti taikoma privaloma neteisminė nagrinėjimo tvarka. Atsižvelgdama į tai, kad darbo ginčo neišnagrinėjimas darbo ginčų komisijoje dėl praleisto procedūrinio kreipimosi į ginčų komisiją termino nekliudo darbo ginčo šalims keiptis į teismą, kolegija šį ginčą išsprendė iš esmės.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

12. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą, priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 331 straipsnio 4 dalies nuostatas, priėmė priešingą pirmosios instancijos teismui sprendimą, jo nemotyvavęs, neatsakęs į esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Naujas teismo sprendimas turi būti priimtas aiškiai motyvuojant ir argumentuojant, ištiriant visus byloje surinktus įrodymus ir pasisakant dėl materialiosios teisės normų taikymo ir aiškinimo byloje ginčijamais klausimais, t. y. nurodant teisinius argumentus, kuriais teismas vadovaujasi darydamas išvadas. Teismas nenurodė sprendimo panaikinimo teisinio pagrindo, nepagrindė, kuo remiantis

panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas, visiškai nevertino byloje surinktų įrodymų, nepateikė teisės normų vertinimo nagrinėjamais ir ginčo klausimais.

12.2. Bylų, kuriomis rėmėsi teismas, konstatuodamas, kad permoka susidarė dėl sąskaitybos klaidos, aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos: nagrinėjamoje byloje klaida truko daugelį metų; klaida padaryta ne „IS Paskata“ apskaitos programai pačiai parenkant skaičiavimo kriterijus, ne atsiskaitymo metu atsiradus techniniams trukdžiams; skaičiavimo klaidos faktas nustatytas ne vien atsakovės, bet ir kitų darbuotojų atveju; byloje nustatytas darbdavės aplaidumas ir neapdairumas, pasyvus veikimas, kuris pasireiškė tuo, kad klaida buvo nustatyta po daugelio metų formuojant finansinę ataskaitą, kuri įmonėje turi būti formuojama bent kartą per metus. Šios aplinkybės turi esminę įtaką vertinant, ar klaida buvo teisės taikymo ar sąskaitybos klaida. Šios bylos situacija dėl klaidos suponuoja faktines aplinkybes teisiškai vertinti ne pagal teismų praktiką, o vadovaujantis visapusišku ir išsamiu faktinių bylos aplinkybių, rašytinių įrodymų ištyrimu, tinkamu materialiosios teisės normų aiškinimu ir taikymu.

12.3. Teismas sprendime nurodo, kad vadovaujasi atsakovės rašytiniais paaiškinimais, nors atsakovė teikė tik atsiliepimą, kuri buvo atsisakyta priimti.

12.4. Klaida šiuo atveju atsirado ne dėl „IS Paskata“ sistemos klaidos, o dėl žmogiškojo faktoriaus. Darbuotojo veiksmai, kai iš „IS Paskata“ apskaitos programos klasifikatoriaus darbuotojas sąmoningai parenka klaidingą atostogų tipą ir tą klaidą kartoja daugelį metų ne vienam, bet daliai įmonėje dirbančių tam tikros kategorijos darbuotojų, savaime reiškia, jog tai nėra techninė ir (ar) momentinė klaida, susiformavusi atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju metu. Atsakovės įsitikinimu, laikytina, kad šiuo atveju darbuotojo padaryta klaida kvalifikuotina kaip teisės taikymo klaida.

12.5. Ieškovės nurodyta skaičiavimo klaida vertintina ne kaip sąskaitybos klaida, o kaip teisės taikymo klaida, atsižvelgiant į tokius esminius kriterijus: subjektyvusis kriterijus, kuris pasireiškia sąmoningu asmens veiksmu renkantis neteisingą teisės aktą ar teisės normą, jį identifikuojant kaip toje situacijoje teisingą; klaidos trunkamasis pobūdis; klaidos pasikartojimas; klaidos pakartojimas analogiškoje situacijoje ar jos pritaikymas subjektams, kuriuos galima priskirti tam tikrai tikslinei grupei.

13. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

13.1. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, atsakyta į esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus. Teismas vadovavosi teismų praktika, atribojo atvejus, kada klaida pripažįstama sąskaitybos (techninio pobūdžio) klaida, kada – teisės taikymo klaida. Teismas atsižvelgė į atsakovės rašytinius paaiškinimus, taigi išklausė abi bylos šalis.

13.2. Skundžiamame sprendime pagrįstai ir teisingai konstatuota sąskaitybos klaida. Sąskaityba, be kita ko, reiškia ir veiksmus, susijusius su darbo užmokesčio apskaita ir mokėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1355/2002). Tokia klaida laikytini teisiniu požiūriu nepakankamai teisingi darbdavio veiksmai, susiję su darbo užmokesčio apskaita ir mokėjimu. Pirmasis atsakovės vaiko priežiūros atostogų laikotarpis buvo pažymėtas teisingai, antrasis per klaidą pažymėtas kaip kita tikslinių atostogų rūšis. Dėl šios klaidos nurodytu laikotarpiu nepagrįstai kauptos kasmetinių atostogų dienos. Klaida pastebėta parengus vidinę įmonės ataskaitą, kuri daroma pagal poreikį. Ji susidarė dėl techninio pobūdžio taisyklių netinkamo pritaikymo.

13.3. Tai, kad ieškovės darbuotojai pastebėjo ir ištaisė padarytą klaidą, įrodo, jog jiems buvo žinomas teisingas teisės aktų turinys. Klaida padaryta nesąmoningai. Nebuvo ketinimo ar valios aiškinti teisės aktą, reglamentuojantį kasmetinių atostogų kaupimą vaiko priežiūros atostogų metu kitaip, nei tai nustatė teisės aktai.

13.4. Teismas įvertinos bylos duomenis, pagrįstai konstatavo pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

13.5. Teismų praktika aiškinant ir taikant CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas yra suformuota ir vienoda.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl be pagrindo įgyto turto išreikalavimo išimčių (CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų) aiškinimo ir

taikymo, sąskaitybos klaidos įrodinėjimo

14. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo prievolių teisės sistemoje užima savarankišką vietą ir priskiriamas prie prievolių atsiradimo pagrindų (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 6.2 straipsnis). CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens naudą, gautą kreditoriaus sąskaita.

15. CK 6.237 straipsnyje įtvirtinta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis (1 dalis); nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje nustatytus atvejus (2 dalis).

16. Pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas negali būti išreikalaujamos kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos. Taigi įstatymų leidėjas nustatė dvi alternatyvias draudimo išreikalauti be pagrindo įgytą darbo užmokestį ir jam prilygintas išmokas išimtis: be pagrindo įgytų lėšų gavėjo nesąžiningumą ir sąskaitybos klaidą.

17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos šios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010  m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2010).

18. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas. Kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013).

19. Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, asmuo visų pirma turi turtą įgyti be teisinio pagrindo. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo (CK 6.237 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-313/2015).

20. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinį reiškė vadovaudamasi DK 150 straipsnio (reglamentuojančio išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio) 2 dalies 2 punkto, CK 6.237 straipsnio 1 dalies, 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, kaip pagrindą, suponuojantį tenkinti reikalavimą priteisti iš atsakovės jai išmokėtą kompensacijos už nepanaudotas atostogas dalį, ieškovė nurodė padarytą sąskaitybos klaidą.

21. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikavęs šalių materialinius teisinius santykius ir nustatęs, kad šioje byloje ginčas spręstinas pagal nepagrįstą praturtėjimą ir draudimą išreikalauti reglamentuojančias teisės normas (ne pagal DK nuostatas), konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad išmokant kompensaciją atsakovei už nepanaudotas atostogas buvo padaryta

skaičiavimo klaida, ir, byloje nesant nustatytų atsakovės nesąžiningų veiksmų, sprendė, kad CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, įtvirtinančios galimybę išreikalauti be pagrindo išmokėtas sumas tuo atveju, kai padaryta sąskaitybos klaida, netaikytinos. Išmoka už nepanaudotas atostogas atsakovei tuo metu buvo išmokėta esant teisiniam pagrindui. Apskaičiuodama atostogas už (vaiko priežiūros atostogų) laikotarpį, už kurį jos neturėjo būti skaičiuojamos, tokį skaičiavimą taikydama visą ieškovės dirbtą pagal darbo sutartį laikotarpį, ieškovė, teismo vertinimu, neteisingai (ir pagal bylos duomenis sistemingai) pritaikė teisės aktą, taigi prisiėmė tokių veiksmų riziką. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad sutinka su ieškove, jog šiuo atveju permoka darbuotojai yra susidariusi dėl sąskaitybos klaidos, todėl šios permokos priteisimas ieškovei pagal įstatymą ir teismų praktiką nelaikomas nesąžiningu ar nepagrįstu darbuotojo teisių suvaržymu. Taigi šią bylą nagrinėję teismai padarė skirtingas išvadas dėl pagrindo išreikalauti atsakovei išmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas dalį buvimo, sąskaitybos klaidos fakto įrodytumo.

22. Atsakovė, prašydama panaikinti skundžiamą nutartį, kasaciniame skunde argumentuoja, kad ieškovės nurodyta klaida, atsižvelgiant į faktines šios bylos aplinkybes, vertintina ne kaip sąskaitybos, o kaip teisės taikymo klaida. Tokiu atveju teisiškai reikšminga sąskaitybos sąvokos samprata.

23. Žodis „sąskaityba“ lietuvių kalboje apibrėžiamas kaip sąskaitų tvarkymas, buhalterinė apskaita; „sąskaitininkas“ – sąskaitybos specialistas, buhalterijos darbuotojas; „sąskaita“ – atsiskaitymų ir įsipareigojimų eigos dokumentas; dokumentas, kur suskaičiuoti mokėtini pinigai; finansinių–ūkinių operacijų, įrašomų į specialias knygas, visuma, sudaroma pagal apyvartą (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 2012, p. 676; Lietuvių kalbos institutas. Lietuvių kalbos žodynas [interaktyvus]. <http://www.lkz.lt/ > ). Sąskaitybos sinonimai – apskaita, buhalterija; buhalterinė apskaita. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme buhalterinė apskaita apibrėžiama kaip ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui sudaryti (įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Taigi sąskaityba gali būti suprantama kaip vienas iš (buhalterinės) apskaitos proceso etapų, kuriame išanalizuojamos ir užrašomos ūkinės veiklos operacijos (tvarkomos sąskaitos). Bendrai šiuolaikinę apskaitą galima apibrėžti kaip informacinę sistemą, kuria remiantis matuojama, apdorojama ir perduodama finansinė informacija apie tam tikrą ekonominį subjektą.

24. Kasacinis teismas 2002 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1355/2002, kurioje pateiktais išaiškinimais dėl skaičiavimo, sąskaitybos klaidos sąvokų rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sąvoka „skaičiavimo klaida“ yra aiškinama kaip sąskaitybos klaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2001). Sąskaityba pagal šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus gali reikšti ne tik aritmetinį darbo užmokesčio skaičiavimą, bet ir kitus veiksmus, susijusius su darbo užmokesčio apskaita ir išmokėjimu.

25. Kasacinio teismo praktikoje dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo reiškiant reikalavimą grąžinti be pagrindo įgytą turtą išaiškinta, kad šios kategorijos bylose ieškovas turi įrodyti, jog atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018  m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; taip pat žr. 2007 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2007).

26. Teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovui teigiant, jog buvusiam darbuotojui be pagrindo išmokėta dalis darbo užmokesčiui prilygintos išmokos (šiuo atveju – dalis kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas), ir nurodant sąskaitybos klaidą, kaip pagrindą taikyti CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą draudimo (išreikalauti iš darbuotojo išmoką (jos dalį) išimtį, būtent ieškovui tenka sąskaitybos klaidos fakto įrodinėjimo pareiga.

27. Sąskaitybos klaidos faktą teismai konstatuoja, vadovaudamiesi įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, ištyrę ir įvertinę konkrečios bylos duomenų visumą, kuri suponuoja klaidos kvalifikavimą būtent kaip sąskaitybos, ne teisės taikymo ar kitokio pobūdžio klaidą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1355/2002; 2007 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2007; 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-313/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-122/2002; 2014 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-484/2014).

Pažymėtina, kad kasacinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-313/2015, atsižvelgiant į konkrečias tos bylos faktines aplinkybes, konstatuota, kad netinkamas įstatymo taikymas (dėl ko buvo neteisėtai nutraukta darbo sutartis ir išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas) negali būti prilyginamas sąskaitybos klaidai.

28. Nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl sąskaitybos klaidos fakto įrodytumo nagrinėjamoje byloje, atsakovė iš esmės kelia įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo klausimą. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, neteikia pagrindo daryti išvados, jog padarytas įrodymų vertinimo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-687/2016, 29 punktas; 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019, 40 punktas).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė pagrįstai akcentuoja šios bylos faktines aplinkybes, kurios, jos vertinimu, nesuponuoja ieškovės nurodytos klaidos kvalifikavimo kaip sąskaitybos klaidos, kartu – pagrindo grąžinti ieškovei dalį atsakovei išmokėtos sumos. Nagrinėjamoje byloje nėra pakankamų duomenų, kurie teiktų pagrindą daryti išvadą dėl sąskaitybos klaidos įrodytumo, t. y. pagrįstų ieškovės įrodinėtą teisiškai reikšmingą – sąskaitybos klaidos – aplinkybę. Nors ieškovė nurodė, kad klaida padaryta dėl žmogiškojo faktoriaus nulemtos sąskaitybos klaidos, ieškovės, turinčios įrodinėjimo pareigą (žr. šios nutarties 26 punktą), pateikti paaiškinimai bei įrodymai tokios išvados nepagrindžia.

30. Ieškovė į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad duomenys apie ieškovės darbuotojų darbo laiko apskaitą suvedami į darbo santykių administravimo ir apskaitos informacinę sistemą „Paskata“ („IT Paskata“). UAB Technologijų ir inovacijų centras (TIC) teikia informacinių technologijų ir telekomunikacijų paslaugas ieškovei ir UAB Verslo administravimo centrui (VAC). TIC administruoja „IS Paskata“, o VAC teikia darbo santykių administravimo ir buhalterinės apskaitos paslaugas pagal šalių sudarytą sutartį. Ieškovė pastebėjo galimus sistemos skaičiavimo netikslumus 2018 m. gegužės 22 d. ir informavo TIC bei VAC darbuotoją. TIC patikrino programą ir nustatė, kad atostogų tipų klasifikatoriuje buvo nustatytas tipas su kodu, kuriam netaikoma kasmetinių atostogų nekaupimo darbuotojams, esantiems vaiko priežiūros atostogose, taisyklė (formulė). Atsakovei per klaidą iš klasifikatoriaus buvo parinktas neteisingas atostogų tipo kodas. Dėl to apskaitos programoje nebuvo pritaikyta atostogų nekaupimo taisyklė. Tai suponavo, kad atsakovei buvo neteisingai apskaičiuota ir išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. TIC pažymėjo, kad nustačius klaidą „IS Paskata“ neteisingai parinktas parametras 2018 m. gegužės 22 d. buvo pakoreguotas, pataisytas į teisingą. VAC informavo ieškovę, kad atliko kasmetinių atostogų apskaitos programoje „IS Paskata“ taisyklės (formulės) peržiūrą ir korekciją bei kasmetinių atostogų likučio perskaičiavimą; nurodė, kad programoje personalo valdymo duomenys yra susieti su darbo užmokesčio skaičiavimu, priskaitymai ir išmokėjimai vykdomi pagal sistemoje „IS Paskata“ esančius duomenis, programoje suvesta informacija netikrinama, neperskaičiuojama. Ieškovės į bylą pateiktame TIC 2018 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. 5D-111-18 „Dėl atostogų skaičiavimo informacinėje sistemoje PASKATA“ nurodyta, kad sistemoje nenustatytas atostogų tipų klasifikatoriaus papildymo ar keitimo istorijos duomenų kaupimas.

31. Nurodytos aplinkybės ir ieškovės pateikti įrodymai, kolegijos vertinimu, nepagrindžia, kuriuo momentu ieškovės nurodomas žmogiškasis faktorius turėjo įtakos klaidos padarymui (kuriant pačią apskaitos programą ar naudojantis ja, t.  y. atliekant žymėjimą atitinkamose vietose), ar klaida yra techninio pobūdžio, ar tai – ne sąmoningai kurio nors subjekto (darbuotojo) padaryta klaida, kurią lėmė netinkamas įstatymo taikymas.

32. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl sąskaitybos klaidos, kaip pagrindo ieškovei susigrąžinti dalį atsakovei išmokėtos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, įrodytumo padarė

pažeisdamas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nurodytas šios nutarties 28 punkte, netinkamai aiškindamas ir taikydamas CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Konstatuoti pažeidimai, byloje nesant nustatyto (neįrodinėto) atsakovės nesąžiningumo fakto, teikia pagrindą panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė pagrindo taikyti CK 6.241 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo išimtį, įtvirtintą 4 punkte.

33. Nors atsakovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klaidos kvalifikavimo klausimą, nepagrįstai rėmėsi išaiškinimais bylose, nurodytose skundžiamoje nutartyje (žr. šios nutarties 10 punktą), teisėjų kolegija nurodo, kad teismas vertino, jog šios bylos situacija yra labiau susijusi su tokiomis situacijomis, kai kompensacija už nepanaudotas atostogas iš tikrųjų priklausė, o jos permoką nulėmė neteisingi techninio pobūdžio skaičiavimai. Taigi teismas atsižvelgė į nurodytuose teismų procesiniuose sprendimuose pateiktus išaiškinimus, tačiau nėra pagrindo teigti, jog juos vertino kaip precedentą ir juo vadovavosi. Minėta, kad sąskaitybos klaidos faktą teismai gali konstatuoti, vadovaudamiesi įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, ištyrę ir įvertinę konkrečios bylos duomenų visumą (žr. šios nutarties 27 punktą), o teismų precedentais remtis reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015).

Dėl pareigos motyvuoti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (nutartį)

34. Kasaciniame skunde atsakovė argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatas, priėmė priešingą pirmosios instancijos teismui sprendimą, jo nemotyvavęs, neatsakęs į esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

35. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas.

36. Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų, tai pripažįstama esminiu proceso teisės pažeidimu.

37. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir EŽTT, nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti apeliacinės instancijos teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Motyvuota nutartimi galima pripažinti tik tokią apeliacinės instancijos teismo nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek ir teisiniai, apeliacinio skundo argumentai. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais

teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

39. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad skundžiamas sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Teismo motyvai išdėstyti nesilaikant CPK 331 straipsnio nuostatų reikalavimų – nenurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl pagrindo klaidą kvalifikuoti kaip sąskaitybos klaidą, nepateikti išsamūs teisiniai argumentai dėl priešingos pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytai pozicijos (dėl teisiškai reikšmingos – sąskaitybos klaidos – aplinkybės įrodytumo). Nors apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodyta, kad atsakovė pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose su apeliaciniu skundu nesutinka, tačiau iš bylos duomenų matyti, kaip teisingai nurodo atsakovė kasaciniame skunde, kad atsakovė teikė teismui atsiliepimą (ne rašytinius paaiškinimus) į apeliacinį skundą, tačiau šis teismo buvo atsisakytas priimti (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-32622-294/2018). Tačiau pirmiau nurodyti proceso teisės normų pažeidimai, teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytini esminiais, galėjusiais turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, ir nevertintini kaip pagrindas jį panaikinti. Skundžiamas sprendimas panaikintinas dėl šios nutarties 32 punkte nurodytų teisės normų pažeidimų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

41. Atsakovės atsiliepimas į ieškovės apeliacinį skundą teismo buvo atsisakytas priimti, todėl išlaidų advokato pagalbai rengiant atsiliepimą atlyginimo priteisimo klausimas nespręstinas.

42. Atsakovė kasaciniam teismui pateikė įrodymus, pagrindžiančius 48 Eur sumokėto žyminio mokesčio ir 900 Eur patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, šių išlaidų atlyginimas atsakovei priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.13 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą.

Priteisti atsakovei S. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „NT Valdos“ (j. a. k. 300634954) 948 (devynis šimtus keturiasdešimt aštuonis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-19087 2019-11-29 2019-11-21 2019-11-21 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-352-421/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12222-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.1; 3.2.4.11.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bendrovės „Seesam Insurance AS“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bendrovės „Seesam Insurance AS“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Švykai“ dėl turtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys – akcinė bendrovė „Volfas Engelman“, uždaroji akcinė bendrovė „RDS Group“, K. S.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, sprendžiant dėl deliktinės atsakomybės taikymo sąlygų, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė bendrovė „Seesam Insurance AS“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Švykai“, prašydama priteisti iš atsakovės 7884,44 Eur turtinės žalos atlyginimą, 260,11 Eur palūkanų, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė teigia, kad jos nurodytos transporto priemonės, kurios buvo ieškovės apdraustos savanoriškuoju transporto priemonių draudimu (kasko), buvo sugadintos, kai atsakovė vykdė Kauno geležinkelio (Žaliojo) tilto per Nemuno upę remonto darbus, t. y. už statybvietės ribų išplitę atsakovės naudojami dažai prilipo prie greta statybvietės teritorijos esančių automobilių ir šiuos sugadino. Atsakovė, kaip statybvietės valdytoja, neužtikrino greta statybvietės teritorijos esančio turto apsaugos, todėl šiuo atveju egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp statybvietės trūkumų ir padarytos žalos.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Kauno apylinkės teismas 2018 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.5. Teismas nurodė, kad nei pateikti įrodymai (Fizinių ir technologijos mokslų centro raštas, ekspertizės aktas,

fotonuotraukos ir kt.), nei liudytojų parodymai nepatvirtina, kad žalą padarė atsakovė, t.  y. ieškovės nurodytos aplinkybės nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Tai, kad atsakovė vykdė didelės apimties darbus netoli tos vietos, kur stovėjo ir žalą patyrė transporto priemonės, neleidžia daryti išvados, jog žala buvo patirta dėl atsakovės veiksmų, juolab kad tame rajone yra nemažai įvairią gamybinę veiklą vykdančių įmonių. Teismo įsitikinimu, jei dažai būtų pasklidę, žala būtų buvusi padaryta ir visiems aplinkiniams statiniams bei kelio ženklams, šviesoforams, tačiau nei savivaldybė, nei šalia esančios

įmonės atsakovei nepareiškė jokių pretenzijų. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog žala ginčo transporto priemonėms buvo padaryta dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ar neveikimo arba pažeidus bendrą atidumo ir rūpestingumo pareigą. Taigi teismas, nenustatęs vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – neteisėtų veiksmų, sprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą, todėl, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, ieškinį atmetė, iš esmės neanalizuodamas kitų byloje nurodytų šalių argumentų ir aplinkybių.

6. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 12 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

7. Kolegija nurodė, kad ieškovė nesutikimą su teismo sprendimu grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodžiusi pirmosios instancijos teisme ir kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino priimdamas sprendimą. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai bei išsamiai motyvavo teismo sprendimą, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartojo.

8. Pasisakydama dėl ekspertizės akto vertinimo, kolegija nurodė, kad eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino ekspertizės aktą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir padarė išvadą, kad tai nėra pakankamas įrodymas atsakovės neteisėtų veiksmų buvimui pripažinti (žalos automobiliams atsiradimui dėl objekto dažymo). Kolegija pažymėjo, kad ekspertizės išvados buvo duotos vadovaujantis medžiagų ir gaminių ekspertizių išvadų skale. Pagal šią skalę buvo duotos tikimybinės išvados, t. y. „didelė tikimybė“ arba „tikėtina“. Taigi, ekspertizės išvadų tikėtinumo laipsnis nėra labai aukštas. Be to, ekspertizės akto, kaip įrodymo, patikimumą mažina tai, jog tyrimo objektai ekspertui buvo pateikti praėjus beveik trejiems metams nuo žalos nustatymo. Kolegija taip pat nurodė, kad byloje liko nepaneigtos atsakovės nurodytos aplinkybės (pateikti įrodymai), kurios leidžia daryti priešingas išvadas, negu nurodo ieškovė, t. y. kad: 1) šalia objekto buvusiam savivaldybės turtui dėl objekto remonto žala nebuvo padaryta, 2) atliekant dažymo darbus gruntas ir dažai gali būti paskleisti maksimaliu 20 metrų atstumu, 3) atlikus bandymus su naudotu objekte dažymo aparatu („Gmax 5900“) už 25 metrų nebuvo rasta jokių purkštų medžiagų dalelių požymių. Byloje nėra ginčo, kad automobiliai, kuriems buvo padaryta žala, nuo objekto stovėjo daug didesniu negu 25 metrų atstumu (apie 200–300 metrų ar apie 500 metrų), o tai leidžia pagrįstai abejoti, jog žala jiems padaryta dėl objekto dažymo darbų.

9. Kolegija sprendė, kad fotonuotraukos taip pat negali nei patvirtinti, nei paneigti bylai reikšmingų aplinkybių, t.  y. ar žalos padarymo metu (2014 m. rugpjūčio 14 d., 2014 m. rugpjūčio 25 d., 2014 m. spalio 28 d.) dažomas objektas buvo uždengtas armuota plėvele.

10. Kolegija nurodė, kad ieškovė nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 ir 6.266 straipsnių nuostatomis, nes nagrinėjamu atveju žala kildinama ne dėl statinio konstrukcijų sugriuvimo ar kitokių jo trūkumų, bet dėl atsakovės netinkamai atliktų statinio dažymo darbų, dėl ko galimai buvo padaryta žala aplinkiniam turtui. Taigi šiuo atveju, sprendžiant dėl atsakovės civilinės atsakomybės, taikytini bendrieji žalos atlyginimo pagrindai ir turi būti nustatomos visos būtinosios civilinės atsakomybės kilimo sąlygos.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ TEISINIAI ARGUMENTAI

11. Kasaciniu skundu ieškovė bendrovė „Seesam Insurance AS“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 12 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Ieškovei yra žinoma, kad dėl atsakovės vykdytų darbų žala buvo padaryta stambiu mastu, net 62 automobiliams, tačiau bylą nagrinėję teismai šios aplinkybės nevertino.

11.2. Iš byloje esančių įrodymų yra aišku, kad žala pirmiausia pasireiškė dažų ir dažymo medžiagų poveikiu blizgiems paviršiams. Nėra aišku, ar savivaldybė įvykio teritorijoje turėjo kokio nors materialaus turto, kuriam teoriškai galėjo būti padaryta žala, todėl nėra aišku, kodėl teismai atsakovės pateiktą savivaldybės informaciją apie savivaldybės turtui nepadarytą žalą vertino kaip įrodymą, turintį reikšmės bylai.

11.3. Ieškovė buvo pateikusi fotonuotraukas, kuriose užfiksuotas tilto dažymo proceso momentas. Iš šių fotonuotraukų

galima spręsti, kad tilto dažymo darbų metu jokia armuota plėvelė nebuvo naudota, o dažymo produktai dulkių (dulksnos) pavidalu ne tik slenka nuo dažomo tilto, bet ir kyla į viršų, apačioje stovint (važiuojant) transporto priemonėms.

11.4. Teismai atidžiai vertino atsakovės pateiktą jos iniciatyva atliktą eksperimento aktą dėl galimo medžiagų pasklidimo aplinkoje atliekant darbus, tačiau neįvertino, kad eksperimentas buvo darytas ne tokiomis pat oro sąlygomis.

11.5. Ekspertizės akte nurodyta, kad ant tirtų automobilių rasta dviejų tipų žalios ir rudos spalvos dažų, kurie yra vienodi su Kauno geležinkelio (Žaliojo) tilto dažų dangos viršutinio sluoksnio žalios spalvos dažais, taip pat rudos spalvos dažų, todėl didelė tikimybė, kad šie dažai ant tirtų automobilių pateko atliekant Kauno geležinkelio (Žaliojo) tilto dažymo darbus. Nors ekspertizė atlikta praėjus trejiems metams nuo įvykio ir jos išvados nėra kategoriškos, tai jokiu būdu nemenkina ekspertizės akto kaip įrodymo patikimumo.

12. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė UAB „Švykai“ prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 12 d. nutartį ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

12.1. Atsakovė objekte darbus vykdė tinkamai, teismai, tirdami, ieškovės teigimu, analogiškus skundus, nustatė, kad atsakovė nėra atsakinga už analogišką tariamai padarytą žalą.

12.2. Byloje tiriant šalių pateiktus įrodymus buvo vertinama, ar atsakovės veiksmai dirbant objekte galėjo lemti ieškovės nurodomų automobilių apgadinimą. Tačiau nei ieškovė, nei tretieji asmenys nesugebėjo aiškiai nurodyti tikslaus automobiliams padarytos žalos pobūdžio, tariamai matomų pažeidimų savybių bei tinkamai pagrįsti reikalaujamų atlyginti automobilių remonto išlaidų būtinumo.

12.3. Nėra aišku, kuo remdamasi kasaciniame skunde ieškovė teigia, kad žala pasireiškė išimtinai tik poveikiu blizgiems transporto priemonių paviršiams. Tiriant tariamos žalos padarymo aplinkybes konstatuota, kad jei dažai atsakovei vykdant darbus būtų pasklidę, žala neabejotinai būtų buvusi padaryta ir visiems aplinkiniams statiniams, pastatams, kelio ženklams ir pan., tačiau nei savivaldybė, nei šalia esančios įmonės atsakovei nepareiškė jokių pretenzijų.

12.4. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė vykdė didelės apimties darbus netoli tos vietos, kur stovėjo ir tariamai buvo apgadinti automobiliai, neleidžia daryti išvados, kad žala automobiliams buvo padaryta dėl atsakovės neteisėtų veiksmų.

12.5. Pirmosios instancijos teismas vertino ekspertizės aktą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir padarė išvadą, kad tai nėra pakankamas įrodymas atsakovės neteisėtų veiksmų buvimui pripažinti. Ekspertizės akte nebuvo padarytos neabejotinos išvados, kad ant tirtų automobilių būtent rastos medžiagos naudotos atsakovės atliekant darbus objekte. Tai, kad ieškovė kitaip interpretuoja ekspertizės akto išvadas, nesudaro jokių prielaidų teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl įrodymų vertinimo nustatant deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygas

13. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti esant šioms sąlygoms: asmens, įpareigoto atlikti atitinkamus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, neteisėtiems veiksmams ar neveikimui (CK 6.246 straipsnis), kaltei dėl šių neteisėtų veiksmų padarymo ar neveikimo (CK 6.248 straipsnis), žalai (CK 6.249 straipsnis) ir priežastiniam ryšiui tarp veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis). Teisę į žalos atlyginimą asmuo turi tik tuomet, kai jis ją patyrė dėl kito asmens neteisėtų veiksmų.

14. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008).

15. Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019, 77 punktas). Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010; 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1089-701/2019, 33 punktas).

16. Neteisėti veiksmai yra objektyvioji teisinės atsakomybės atsiradimo sąlyga. Kasacinio teismo praktikoje neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

17. Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, gali pasireikšti ne tik tyčia, bet ir neatsargumu, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgiasi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2009). Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017, 29 punktas).

18. Žala (nuostoliai) asocijuojasi su pakenkimu tam tikram objektui, neigiamu poveikiu jam, kuris pasireiškė to objekto ekonominės vertės sumažėjimu, jo kokybinių savybių praradimu. Žala visada turi būti įvertinama, išreiškiama pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2002).

19. Priežastinis ryšys suprantamas kaip sąsaja tarp skolininko veiksmų ir atsiradusių pasekmių, jog neigiamos pasekmės yra skolininko veiksmų rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1597/2002). Teismai vertina visas aplinkybes ir žalos atsiradimo priežastis, kad nustatytų pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių ryšį. Priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos nustatymas kartu reiškia teismo diskreciją svarstyti apie civilinės atsakomybės ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010).

20. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės savanoriškuoju transporto priemonių draudimu (kasko) apdraustos transporto priemonės buvo apgadintos, t. y. smulkiomis žalios ir rudos spalvos dalelėmis buvo padengti automobilių kėbulai, stiklai, apdailos juostos ir kitas paviršius. Ieškovė automobilių savininkams išmokėjo draudimo išmokas, jų dydį prilygino savo patirtos žalos dydžiui. Ginčas kilo siekiant nustatyti, dėl kokių priežasčių buvo pakenkta minėtiems automobiliams. Ieškovės teigimu, to priežastis yra atsakovės vykdyti Kauno geležinkelio (Žaliojo) tilto per Nemuno upę remonto darbai, kuriuos atsakovė vykdė neužtikrindama saugaus darbo statybos objekte (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies 5 punktas), todėl dažų dalelės pasklido po aplinką ir padengė netoliese stovinčius automobilius. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, taip pat ir ekspertizės aktą, sprendė, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo, ir sutiko su atsakovės argumentais, kad ji darbus objekte vykdė vadovaudamasi patvirtintu technologiniu projektu ir neteisėtų veiksmų neatliko, o ant automobilių ir remontuojamo tilto rastų dažų panašūs komponentai nepatvirtina priežastinio ryšio, nes šių dažų komponentai gali būti randami visuose dažuose.

21. Kasacinis teismas faktinių įrodymų netiria ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, tačiau, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas atlikdami byloje surinktų įrodymų vertinimą (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

22. Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir faktines aplinkybes, susijusias su atsakovės atliktų veiksmų teisėtumu ir priežastinio ryšio tarp transporto priemonėms padarytos žalos ir atsakovės veiksmų nustatymu. Sprendžiant dėl šių kasacinio skundo argumentų, aktualūs proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

23. Nors įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis) ir teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę (CPK 178 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis ir pan.), tokios teisės bendrais procesiniais atvejais neturėjimas nereiškia, kad teismui įrodinėjimo procese tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 21 punktas).

24. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, jog atsakovė nesilaikė technologinio projekto reikalavimų, kad nėra pateikta jokių pretenzijų dėl atsakovės netinkamai atliekamų darbų ar darbų saugos reikalavimų nesilaikymo, konstatavo, kad atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vien tai, jog atsakovė vykdė didelės apimties darbus netoli tos vietos, kur stovėjo žalą patyrusios transporto priemonės, neleidžia daryti išvados, kad žala buvo patirta dėl atsakovės veiksmų, juolab kad tame rajone yra nemažai įvairią gamybinę veiklą vykdančių įmonių.

25. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos pirmosios instancijos teismo argumentus, nurodo, kad taikant civilinę atsakomybę neteisėti veiksmai yra ne tik akivaizdžiai teisei prieštaraujantys veiksmai, kurie šiuo atveju nebuvo nustatyti, nes nėra duomenų, kad atsakovė būtų atlikusi tilto dažymo darbus nesilaikydama teisės aktų reikalavimų, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas.

26. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartams aspektu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

27. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas vertino tiek ieškovės, tiek atsakovės pateiktas fotonuotraukas, iš kurių matyti galimai atliktų darbų atitiktis teisei. Vertindamas atsakovės pateiktus įrodymus, teismas konstatavo, kad remontuojama tilto atkarpa buvo apdengta armuota plėvele, tačiau ieškovės pateiktų fotonuotraukų, kuriose užfiksuota, kad tilto dažymo metu jokia armuota plėvelė nebuvo naudota, nevertino. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad nėra aišku, kada šios nuotraukos darytos, todėl nėra galimybės nustatyti, kad jose užfiksuoti veiksmai galėjo lemti žalos transporto priemonėms atsiradimą. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo argumentu, tačiau taip pat pažymi, kad vien tai, jog yra matyti, kad tam tikrais atvejais armuota plėvelė nebuvo naudojama, kaip teigia atsakovė, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad žalos padarymo metu armuota plėvelė buvo naudojama. Vadinasi, konstatuoti, kad atsakovės elgesys visais atvejais atitiko tvarkingo ir rūpestingo asmens standartą, nėra pagrindo.

28. Laikydamiesi atsakovės pozicijos, kad dažomas tiltas neginčijamai buvo apdengtas armuota plėvele, bylą nagrinėję teismai atitinkamai vertino ir kitus byloje surinktus įrodymus, pvz., atsakovės pateiktą UAB „Litmobiles“ raštą, kuriame nurodyta, kad dirbant lauko sąlygomis su medžiagomis: gruntu „Intercure 202“, gruntu „Intergard 475HS“ bei dažais „Interhane 990SG“ RAL6000, kai darbų vykdymo vieta yra uždengta armuota plėvele, jokių apsaugos zonos ribų nėra, kadangi armuota plėvelė nepraleidžia medžiagų dalelių. O beoris dažymo aparatas „Gmax 5900“ minėtas medžiagas leidžia paskleisti maksimaliu 20 metrų atstumu, todėl objektų, esančių didesniu nei 250 metrų atstumu nuo darbų vykdymo vietos, padengimas minėtomis medžiagomis yra techniškai neįmanomas net ir palankiausiomis dažų sklidimo sąlygomis. Kadangi ieškovės nurodytos transporto priemonės stovėjo gerokai didesniu atstumu nuo dažomo tilto, t. y. nuo 200 iki 500 metrų, bylą nagrinėję teismai sprendė, kad dažų dalelių ant automobilių dėl atsakovės atliekamų dažymo darbų atsirasti negalėjo.

29. Teisėjų kolegija taip pat laiko nepakankamai pagrįstais bylą nagrinėjusių teismų argumentus vertinant Kauno miesto savivaldybės raštą, patvirtinantį, kad šalia objekto buvusiam savivaldybės turtui žala tilto remonto momentu nebuvo padaryta, kaip neva paneigiantį ieškovės įrodinėjamas aplinkybes, kad atsakovės naudojami dažai išplito už statybvietės ribų. Vien nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi dėl galimai atsakovės neteisėtais veiksmais padarytos žalos devynioms transporto priemonėms atlyginimo, panaši žala buvo padaryta ir dar 62 transporto priemonėms, tačiau bylą nagrinėję teismai detaliau šių aplinkybių neanalizavo. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad nagrinėdamas analogiškas bylas Kauno apygardos teismas atmetė ieškinius dėl žalos atlyginimo, todėl ieškovės teiginiai apie tariamai didelį

atsakovės apgadintų automobilių mastą yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovės minimose bylose Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis tais pačiais įrodymais, jog atsakovė darbus objekte vykdė vadovaudamasi patvirtintu technologiniu projektu, nenustatė atsakovės neteisėtų veiksmų. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei šiose, nei nagrinėjamoje byloje nebuvo vertinami atsakovės veiksmai kaip atitinkantys tvarkingo ir rūpestingo asmens standartą.

30. Nesant iki galo ištirtų bylos faktinių aplinkybių dėl galimai neteisėtų atsakovės veiksmų, nėra pagrindo spręsti ir dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės atliktų veiksmų ar neveikimo (pavyzdžiui, neužtikrinimo, kad dažai nesklistų aplinkoje) bei pakenkimo transporto priemonėms, t. y. kilusios žalos.

31. Kadangi priežastinis ryšys iš dalies yra fakto klausimas, kasacinis teismas gali pasisakyti tik dėl teisės normų, reglamentuojančių priežastinį ryšį, aiškinimo ir taikymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priežastinis ryšys, kaip civilinės teisės pažeidimo sudėties elementas, yra teisinė, o ne techninė kategorija. Yra ar ne priežastinis ryšys, sprendžia teismas, visapusiškai įvertinęs visas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2007).

32. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017, 28 punktas).

33. Kasaciniame skunde ieškovė teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino ekspertizės aktą, kuriame buvo konstatuota, kad ant dviejų automobilių rasti dažai yra vienodi kaip ir ant Kauno geležinkelio (Žaliojo) tilto, todėl vienu atveju yra didelė tikimybė, o kitu atveju tikėtina, kad dažai ant nurodytų automobilių pateko dėl tilto dažymo darbų. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad ekspertizės išvadų tikėtinumo laipsnis nėra labai aukštas, be to, objektai tyrimui buvo pateikti praėjus beveik trejiems metams nuo žalos nustatymo. Nors ekspertizės aktas patvirtina, kad dažai ant tirtų automobilių ir tilto yra tos pačios rūšies ir vienodos cheminės sudėties, teismai konstatavo, kad ekspertizės akte nepadarytos neabejotinos išvados dėl atsakovės neteisėtų veiksmų.

34. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl eksperto išvados, yra nurodęs, kad eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu. Eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2007).

35. CPK 185 straipsnis nustato, kad jokie įrodymai nėra teismui privalomi, neturi iš anksto nustatytos galios (išskyrus įstatyme nustatytą išimtį – oficialiuosius įrodymus, CPK 197 straipsnio 2 dalis) ir vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, tas pats pasakytina ir apie eksperto išvados įvertinimą (CPK 218 straipsnis), tačiau ekspertizės akte esantys duomenys, atsižvelgiant į jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio ir gavimo aplinkybių, paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2010).

36. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai pagrįstai ekspertizės aktą laikė netiesioginiu įrodymu, tiriamu kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, tačiau ekspertizės akte nustatytus duomenis vertindami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, pavyzdžiui, šios nutarties 28 punkte nurodytu raštu, nepagrįstai juos laikė mažiau patikimais. Nagrinėjamu atveju kategoriškos išvados apie transporto priemonėms padarytos žalos atsiradimo priežastį nėra ir praėjus daugiau nei penkeriems metams nuo žalos atsiradimo momento vargu ar bus galima ją tiksliau nustatyti, todėl teismai išvadą apie tai, kad atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų, dėl to negalėjo kilti ir ieškovės nurodyta žala, turėjo padaryti ne tik formaliai ištyrę atsakovės darbų atitiktį patvirtintam technologiniam projektui, bet ir įvertinę įrodymų visetą, leidžiantį daryti labiau

tikėtiną išvadą, kad atsakovė, atlikdama objekto dažymo darbus, iš tikrųjų elgėsi tvarkingai ir rūpestingai.37. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl to, kad atsakovė neatliko

neteisėtų veiksmų ir dėl to nėra priežastinio ryšio su ieškovės nurodytoms transporto priemonėms kilusia žala, padaryta netinkamai taikant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176–185 straipsniai). Dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas byloje pareikštas reikalavimas (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Kadangi šios aplinkybės turi būti nustatomos iš naujo ir pagal įrodinėjimo rezultatą sprendžiama dėl deliktinės atsakomybės taikymo, tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuriuo paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir perduoti šią bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Kadangi byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų, taip pat išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė 16,64 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. pažyma).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TeisėjaiALGIS NORKŪNAS

DONATAS ŠERNAS

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19083 2019-11-29 2019-11-21 2019-11-21 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-348-219/2019Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00270-2014-2Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bartas ir Ko“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro, pareiškimą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Bartas ir Ko“ bankroto pripažinimo tyčiniu; suinteresuotas asmuo A. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių tyčinį bankrotą, aiškinimo ir taikymo.2. Atsakovė BUAB „Bartas ir Ko“, atstovaujama bankroto administratorės UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos

centro, kreipėsi į atsakovės bankroto bylą nagrinėjantį Kauno apygardos teismą su prašymu pripažinti UAB „Bartas ir Ko“ bankrotą tyčiniu. Atsakovė teigė, kad, pirma, ji nuo 2011 m. buvo faktiškai nemoki ir iki bankroto bylos iškėlimo Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi jos turto vertė mažėjo, dėl to 2011 m. BUAB „Bartas ir Ko“ vadovas ir savininkas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba imtis priemonių bendrovės finansinei padėčiai gerinti, tačiau to nedarė (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas); antra, bendrovė sudarė sau nenaudingus sandorius, t. y. atliko nesąžiningus tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymus, pažeidžiančius kitų bendrovės kreditorių interesus ir teises, ir nemokios bendrovės turtą perleido su ja susijusiai UAB „Diklita“ (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas); trečia, pirkimo–pardavimo bei įskaitymo su UAB „Diklita“ sandorių atlikimo metu UAB „Bartas ir Ko“ buvo skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau  – VMI) bei Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF), Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžetams ir kitiems kreditoriams, o su darbuotojais bendrovė neatsiskaitinėjo nuo 2011 m. (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ NUTARČIŲ ESMĖ

3. UAB „Bartas ir Ko“ bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi. Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartimi UAB „Bartas ir Ko“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

4. Kauno apygardos teismas 2018 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovės BUAB „Bartas ir Ko“ bankrotą pripažino tyčiniu.

5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogas vadovavimas įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamas darbo, technologinių procesų organizavimas, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kuriuos būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).

6. Teismas konstatavo, kad UAB „Bartas ir Ko“ bankrotas pripažintinas tyčiniu šiais teisiniais pagrindais: ĮBĮ 20

straipsnio 2 dalies 1 punktas (įmonės akcininkas ir vadovas nevykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu), 20 straipsnio 2 dalies 2, 4 punktai (buvo sudaryti ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, apribojant ir panaikinant kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą bei išieškojimo pirmenybę sąmoningai suteikiant pasirinktam kreditoriui).

7. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją pareiga, įmonei negalint atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šiems nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti.

8. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą, įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teismas išaiškino, kad įmonės faktiniam mokumui nustatyti svarbu ne tik formalus pradelstų įsipareigojimų ir į įmonės balansą įrašyto turto vertės santykis, tačiau ypač svarbios yra objektyvaus turinio aplinkybės, iš kurių galima būtų spręsti apie faktinį įmonės mokumą, nes nustačius, kad įmonė daug metų nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, ji galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant 1/2 balansinės turto vertės.

9. Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą nustatyta, kad iš 2014 m. kovo 31 d. UAB „Bartas ir Ko“ balanso duomenų matyti, jog jame įrašytas įmonės turtas yra vertas 678 322 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 1 676 524 Lt. Pagal atsakovės įmonės administracijos vadovo pateiktą kreditorių sąrašą visi įsipareigojimai kreditoriams yra pradelsti, įmonė yra nemoki. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, byloje nebuvo ankstesnių UAB „Bartas ir Ko“ finansinės atskaitomybės duomenų. Iš bankroto administratorei perduotų 2012 m. ir 2013 m. bendrovės finansinių ataskaitų rinkinių matyti, kad 2011 m. pabaigoje UAB „Bartas ir Ko“ turėjo 1 625 733 Lt vertės turto, o įsipareigojimai (visi jie buvo trumpalaikio pobūdžio) siekė 1 564 122 Lt. 2012 m. pabaigoje UAB „Bartas ir Ko“ turėjo 1 438 352 Lt vertės turto, o įsipareigojimai (visi jie buvo trumpalaikio pobūdžio) siekė 1 649 290 Lt. 2013 m. pabaigoje UAB „Bartas ir Ko“ turėjo 924 593 vertės Lt turto, o įsipareigojimai (visi jie buvo trumpalaikio pobūdžio) siekė 1 808 431 Lt. 2011 m. į teismą kreipėsi kreditorė UAB „Mecro technikonas“. 2011 m. lapkričio 29 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2977-153/2011 byla nutraukta sudarius taikos sutartį. UAB „Bartas ir Ko“ pripažino kreditorės reikalavimus dėl 341 200,31 Lt skolos, 61 416,06 Lt delspinigių, 1003,25 Lt žyminio mokesčio sumos ir 3100 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir įsipareigojo šią sumą dalimis sumokėti nuo 2011 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d., tačiau šių įsipareigojimų nevykdė. Tai patvirtina, kad įmonė jau 2011–2012 m. faktiškai buvo nemoki, turto vertė kiekvienais metais mažėjo, įsipareigojimai kreditoriams ir patiriamas nuostolis nuolat didėjo, todėl jau 2011 m. įmonės vadovas ir savininkas turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos nevykdė.

10. VĮ Registrų centro duomenimis, A. B. 2004 m. liepos 17 d. – 2014 m. gegužės 22 d. buvo UAB „Bartas ir Ko“ direktorius, nuo 2013 m. gruodžio 23 d. – ir vienintelis akcininkas (2006 m. vasario 28 d. – 50 proc.), 2013 m. vasario 8 d. – 2013 m. rugpjūčio 8 d. jis buvo ir UAB „Diklita“ direktorius, o nuo 2013 m. vasario 8 d. iki 2014 m. vasario 10 d. – ir vienintelis akcininkas. A. B. sesuo M. G. J. nuo 2014 m. vasario 10 d. yra UAB „Diklita“ akcininkė, jos sutuoktinis V. J. nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. yra UAB „Diklita“ direktorius, abiejų įmonių buhalterinę apskaitą tvarkė tos pačios buhalterės.

11. 2017 m. spalio 24 d. įsiteisėjo Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-721-264/2016 pagal ieškovės BUAB „Bartas ir Ko“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro, patikslintą ieškinį atsakovams UAB „Diklita“, M. G. J., V. J., A. B. dėl įskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolos ir delspinigių priteisimo, šiuo sprendimu teismas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnyje įtvirtintą pagrindą pripažino negaliojančiais UAB „Diklita“ su UAB „Bartas ir Ko“ įskaitymo sandorius dėl 51 346,80 Eur (177 146, 47 Lt) sumos, priteisė iš UAB „Diklita“ 51 346,80 Eur skolą. Be to, 2013 m. rugsėjo 10 d. buvo sudaryta trišalė pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „Bartas ir Ko“ įsipareigojo šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka parduoti UAB „Diklita“ per finansuotoją UAB „Alson“ septynias transporto priemones. UAB „Bartas ir Ko“ nepateikė duomenų, kad lėšas panaudojo atsiskaityti su UAB „Swedbank lizingas“, taip pat nepateikė duomenų, kada, kokiu pagrindu ir kam šios transporto priemonės faktiškai buvo perduotos. UAB „Diklita“ įskaitymais jokie

mokėjimai faktiškai nebuvo atlikti, dėl jų UAB „Bartas ir Ko“ prarado teisę reikalauti sumokėti už prekes, kad galėtų atsiskaityti su kreditoriais, kuriems prievolių vykdymo terminai jau buvo suėję. Tai patvirtina pareiškėjos įrodytą tyčinio bankroto pripažinimo pagrindą, nustatytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Ginčijamų įskaitymo sandorių atlikimo metu UAB „Bartas ir Ko“ dar nebuvo iškelta bankroto byla, tačiau įmonė faktiškai jau buvo nemoki.

12. Įskaitymo sandorių sudarymo metu UAB „Bartas ir Ko“ buvo skolinga VMI bei VSDFV biudžetams, antstolis vykdė vykdomąjį dokumentą dėl skolos UAB „Mecro technikonas“ išieškojimo, o UAB „Diklita“ reikalavimas yra atsiradęs tik iš 2013 m. sandorių, kuriais ji sumokėjo UAB „Bartas ir Ko“ skolas tiesiogiai kreditoriams. CK 6.9301

straipsnio prasme UAB „Diklita“ buvo penktos eilės kreditorė, kiti minėti kreditoriai – trečios ir ketvirtos eilės. Iš 2016 m. lapkričio 7 d. VSDFV Kauno skyriaus pažymos matyti, kad įsiskolinimas VSDFV Kauno skyriui tęsiasi nuo 2013 m. balandžio 15 d., iš 2016 m. lapkričio 4 d. VMI pažymos matyti, kad įsiskolinimas jai tęsiasi nuo 2009–2010 metų. Iš 2014 m. gegužės 31 d. pažymos dėl skolos darbuotojams matyti, kad bankroto bylos iškėlimo dieną įmonė buvo neatsiskaičiusi su 18 darbuotojų, bendra skola jiems siekė 126 320,74 Lt, ji su darbuotojais neatsiskaitinėjo jau nuo 2011 m. Sudarydamos įskaitymo sandorius UAB „Bartas ir Ko“ bei UAB „Diklita“ pažeidė nustatytą mokėjimų eiliškumą, nes atsiskaitė su penktos eilės kreditore. UAB „Bartas ir Ko“ turtą perkėlė į UAB „Diklita“, tačiau negavo pinigų, kuriais galėtų atsiskaityti su anksčiau atsiradusiais kreditoriais.

13. Apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjus bylą pagal suinteresuoto asmens A. B. atskirąjį skundą Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 8 d. nutartimi palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis.

14. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Pripažįstant bankrotą tyčiniu svarbus bendrovės nemokumo fakto nustatymas, t. y. teismas turi nustatyti momentą, kada bendrovė tapo faktiškai nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1789-241/2017; 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-736-798/2018 ir kt.).

15. Vertinant 2011 ir 2012 m. balansų duomenis, UAB „Bartas ir Ko“ buvo nemoki 2011–2012 m. 2011 m. gruodžio 31 d. bendrovės nemokumas (ir nuostolių didėjimo duomenys) UAB „Bartas ir Ko“ vadovui ir akcininkui A. B. buvo žinomas nuo 2012 m. birželio 1 d. (finansinių ataskaitų rinkinio pateikimo VĮ Registrų centrui datos). Bendrovės pajamos nuo 2011 m. pabaigos iki bankroto bylos iškėlimo mažėjo, nuostoliai augo, buvo vykdomas priverstinis skolos išieškojimas, bendrovės veikla buvo apsunkinta dėl turto (sąskaitų) areštų. Nuo 2011 m. nebuvo mokamas darbo užmokestis darbuotojams, o bankroto bylos iškėlimo dieną (2014 m. balandžio 30 d.) bendrovė buvo neatsiskaičiusi su 18 darbuotojų, jiems liko skolinga iš viso 126 320,74 Lt, nurodytu laikotarpiu didėjo skolos kitiems kreditoriams.

16. ĮBĮ 4 straipsniu (ĮBĮ redakcija, galiojusi nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) nustatyti pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindai: 1) įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų; 2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų; 3) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų; 4) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų; viešu paskelbimu taip pat laikomas šios informacijos paskelbimas šio įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje nurodytos Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka; 5) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus (ĮBĮ 4 straipsnio 1–5 punktai).

17. Taigi, nuo 2012 m. birželio 1 d. A. B. turėjo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Bartas ir Ko“ iškėlimo, nes žinojo, jog bendrovės veiklos nuostolingumas nuo 2011 m. pabaigos pradėjo didėti, bendrovė laiku nemokėjo darbo užmokesčio, nevykdė kitų prisiimtų įsipareigojimų bei negalėjo laiku sumokėti įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir priteistų sumų (ĮBĮ 4 straipsnio 1–3 punktai, 5 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, 8 straipsnio 1 dalis). Yra priežastinis ryšys tarp delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Bartas ir Ko“ ir bendrovės padėties esminio pabloginimo, nes nuo 2011 m. pabaigos egzistavęs atsakovės nuostolingumas tęsėsi iki bankroto bylos iškėlimo – bendrovės veiklos pelningumas mažėjo, o nuostoliai augo, ji neturėjo likvidaus turto, iš kurio galėjo būti patenkinti didėjantys ir vėliau jokiomis dalimis nedengiami kreditorių reikalavimai.

18. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei

sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

19. Su susijusiu asmeniu UAB „Diklita“ atlikti skolų įskaitymo sandoriai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis) yra įvertinti naudojant kitas teisines priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais) ir nelemia konstatavimo, kad bendrovė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Tačiau Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-721-264/2016 nustatyti faktai, susiję su tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymais, yra prejudiciniai faktai, kurių nagrinėjamojoje byloje nereikia įrodinėti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008).

20. Veiksmai, kai nemokios bendrovės lizingo būdu išpirktos transporto priemonės perleistos susijusiai įmonei atlikus tarpusavio skolų įskaitymą, apeliacinės instancijos teismo pripažinti tyčiniu bankrotu, nes dėl ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymo dauguma nemokios bendrovės kreditorių prarado galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą (bendrovė turto ir lėšų neturi). Bylos įrodymų visuma suponavo teismui labiau tikėtiną išvadą, kad įskaitymo sandoriais tarp susijusių įmonių nesąžiningai buvo siekiama išvengti finansinių įsipareigojimų vykdymo (taip pat darbuotojams bei valstybei), taip pat buvo siekiama perkelti bendrovės turtą į susijusią įmonę.

21. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017).

22. UAB „Bartas ir Ko“ nemokumo momentas nustatytas 2011 m. gruodžio 31 d. Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-721-264/2016, juo teismas konstatavo, jog bylos duomenys patvirtino ir šalys pripažino aplinkybę, kad UAB „Bartas ir Ko“ jau 2013 m. pradžioje faktiškai buvo nemoki, turėjo didžiausią kreditorę UAB „Mecro technikonas“ (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

23. Nuo 2011 m. UAB „Bartas ir Ko“ pradėjo nemokėti darbo užmokesčių darbuotojams, o nuo 2013 m. vasario–liepos mėnesių darbo užmokesčiai darbuotojams nebuvo mokami. 88 502,57 Lt skola kreditorei VMI susidarė nuo 2008 m. ir nuo 2013 m. didėjo; skola kreditoriui VSDFV Kauno skyriui susidarė ir didėjo nuo 2013 m.; nuo 2012 m. susidariusios skolos kreditorėms UAB „Mecro technikonas“ (144 302,30 Lt), UAB „Transfirus“ (4443,81 Lt), UAB „GJ Magma“ (12 214,39 Lt skola ir 2262,50 Lt palūkanos), UAB „Jures“ (5132,49 Lt), UAB „Autokompanija“ (987,91 Lt) ir kt. nebuvo dengiamos, nes 2013 m. pabaigoje bendrovė neturėjo lėšų ir turto. Taigi, egzistavo pirmesnės eilės kreditoriai, palyginti su kreditoriais, kuriems buvo atlikti mokėjimai (įskaitymai). UAB „Diklita“ buvo penktos eilės kreditorė, kiti minėti kreditoriai – trečios ir ketvirtos eilės. Tiek 2013 m. rugsėjo 10 trišalės sutarties sudarymo, tiek ir 2013 m. lapkričio 4 d. mokėjimo (skolos įskaitymo) kreditorei UAB „Diklita“ metu atsakovė turėjo kreditorių, kurių reikalavimai buvo suėję anksčiau. Tai pažeidė CK 6.9301 straipsnio reikalavimą (UAB „Bartas ir Ko“ atsiskaitymo (įskaitymo) metu buvo nemoki ir neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems kreditorių reikalavimams patenkinti). Tai patvirtina, kad šiuo atveju egzistuoja tyčinio bankroto prezumpcija (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į KASACINĮ SKUNDĄ TEISINIAI ARGUMENTAI

24. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo A. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 8 d. nutartį, Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartį ir priimti naują nutartį – prašymą pripažinti UAB „Bartas ir Ko“ bankrotą tyčiniu atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Teismai padarė išvadą, kad UAB „Bartas ir Ko“ sudarė neteisėtus įskaitymo sandorius su UAB „Diklita“, kuriais pažeistas atsiskaitymo negrynaisiais pinigais eiliškumas, nustatytas CK 6.9301 straipsnyje. Įskaitymo sandoriai tais atvejais, kai neišreiškiama šalies valia vykdyti atsiskaitymą, apskritai negali būti laikomi atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonėmis, kurioms keliami reikalavimai atitikti CK 6.9301 straipsnio 1 dalies reguliavimą. CK 6.9301 straipsnyje nustatytų atsiskaitymų negrynaisiais pinigais priemonėmis įgyvendinama vienpusė šalies valia, tad iš tokios valios ydingos

išraiškos ir galimi CK 6.9301 straipsnio pažeidimai. Įskaitymas (CK 6.130 straipsnis) reglamentuojamas visai kitame CK skyriuje „Prievolių pabaiga“ ir yra vienašalis sandoris, kuris savaime sukuria atsiskaitymą ir kitai šaliai, kurios valia nėra išreiškiama. Tai, kad UAB „Bartas ir Ko“, be kurios valios išraiškos UAB „Diklita“ ir atliko įskaitymo sandorius, neatliko veiksmų, pažeidžiančių kreditorių interesus, atitinka ir suformuotą teismų praktiką dėl įskaitymo sandorių vertinimo, būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-346-969/2018 išaiškinimą, jog „įskaitymas, kaip atsiskaitymo už UAB „Edilaris“ akcijas būdas, nuo A. Š. valios visiškai nepriklausė. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamas įskaitymas buvo atliktas vienašališku bendrovės „Allied Building Company Limited“ pranešimu A. Š. – t. y. vienašalio sandorio pagrindu. Taigi, šį sandorį sudarė ne ieškovo A. K. skolininkas A. Š., o pastarojo kreditorius ir skolininkas (pagal skirtingas prievoles)“. UAB „Diklita“, atlikusi įskaitymo sandorius savo buhalterinėmis pažymomis savo vienašale valios išraiška, nesuponavo UAB „Bartas ir Ko“ vadovo siekio apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, o priešingai, sudarė sąlygas tęsti įmonės veiklą, prieš tai įvykdžius einamuosius atsiskaitymus su įmonės veiklos tęstinumą lemiančiais kreditoriais (UAB „Swedbank lizingas“, VMI, „Sodra“, darbuotojais ir kt.), o jei ir buvo atsiskaityta ne pagal įstatyme nustatytą eilę, tai dar nereiškia, kad įmonės vadovui buvo akivaizdu, jog kreditoriai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo.

24.2. Byloje neatskleistas esminis įmonės veiklos pablogėjimas dėl netinkamo valdymo. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

24.3. Teismai pripažino UAB „Bartas ir Ko“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktų pagrindais, t.  y. pritaikydami materialiosios teisės normas, priimtas 2013 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2, 10, 11, 13-1, 20, 21, 28, 29, 30, 33, 35, 36 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d., nors veiksmai, kurių pagrindu bankrotas pripažintas tyčiniu, t. y. sudaryti įskaitymo sandoriai (dalis), 2013 m. rugsėjo 10 d. trišalė sutartis tarp UAB „Bartas ir Ko“, UAB „Diklita“ ir UAB „Alson“, atlikti iki šio įstatymo įsigaliojimo ir turėjo būti vertinami pagal galiojusią iki 2013 m. rugsėjo 30 d. įstatymo redakciją bei atitinkamai dėl šio straipsnio tinkamo taikymo galiojusią teismų praktiką, tačiau to teismai nepadarė.

24.4. UAB „Bartas ir Ko“ bankrotą pripažindami tyčiniu teismai taikė ir ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą prezumpciją, jog bankrotas tyčinis, nes atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930 1

straipsnio nuostatas. Tačiau teismai padarė netinkamas išvadas, visų pirma ignoruodami aplinkybę, jog įskaitymo sandoriai, sudaryti 2013 m. gegužės – gruodžio mėn., apskritai nelaikytini UAB „Bartas ir Ko“ sudarytais sandoriais, nes jie buvo vienašališkai sudaryti atsakovės UAB „Diklita“, be UAB „Bartas ir Ko“ valios išraiškos. Antra, padarytos neteisingos išvados dėl faktinių aplinkybių, susiklosčiusių iki 2013 m. spalio 1 d., t. y. dėl UAB „Diklita“ sudarytų įskaitymo sandorių bei 2013 m. rugsėjo 10 d. trišalės sutarties, nurodytu pagrindu bankrotą pripažįstant tyčiniu, nes dar negaliojo nei ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta prezumpcija, nei CK 6.9301 straipsnis.

24.5. Skundžiamoje nutartyje motyvuotai nenurodyta, kaip ir kiek galimas atsiskaitymo eiliškumo tvarkos pažeidimas lėmė vieno ar kito kreditoriaus teises, ar jas esmingai pažeidė, ar esmingai pablogino įmonės turtinę padėtį. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nebuvo vadovo sąmoningų tyčinių veiksmų atsiskaityti tik su pasirinktais kreditoriais žinant, kad likusieji neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė, priešingai nei teismai priėjo išvadas pagal nustatytas faktines aplinkybes, turto turėjo ir vadovas neturėjo pagrindo manyti, jog šio turto nepakaks kreditorių teisėms užtikrinti. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nevertindamas visų apeliacinio skundo argumentų, tarp jų dėl nemokumo atsiradimo laiko, padarė nepagrįstas išvadas, jog UAB „Bartas ir Ko“ vadovo sąmoningi veiksmai (neveikimas), o ne verslo nesėkmė lėmė įmonės bankrotą.

24.6. Teismai padarė nepagrįstą išvadą, jog 2011 m. atlyginimai darbuotojams nebuvo mokami todėl, kad įmonė buvo nemoki. Tokios teismų išvados nepagrindžia įrodymai. Teismų nustatytas faktas, kad 2011 m. nebuvo mokamas darbo užmokestis darbuotojams, savaime neįrodo, jog tai dėl įmonės nemokumo būsenos. Yra žinomas faktas, jog darbo santykiai su A. R., N. Š., V. J. nutrūko 2011 m. birželio–liepos mėn., tačiau tai neįrodo, jog tai dėl nemokumo, o ne dėl kitų priežasčių. VMI kreipėsi dėl išieškojimo tik 2014 m. vasario 6 d. vykdomojo dokumento pagrindu. Tad teismai formaliai

sprendė dėl įmonės nemokumo 2012 m., tik įvardiję pavienes bankroto administratorės nurodomas skolas, nenustatydami bendros pradelstų įsipareigojimų masės ir iš esmės remdamiesi įmonės 2012 metų balansu, tačiau jame nurodytas turto (1 438 352 Lt) santykis su turimais įsipareigojimais (1 649 290 Lt) neatskleidžia, kiek įsipareigojimų yra pradelstų. Teismai tokių pradelstų įsipareigojimų dydžio nenustatė, tik apsiribojo įmonės skolų vardijimu pamečiui, kas nesudaro pagrindo nustatyti pradelstų įsipareigojimų apimtį.

24.7. Teismai padarė netinkamas išvadas dėl nustatytų faktinių aplinkybių, kad įmonės vadovo priimtais verslo sprendimais, t. y. dėl areštuotų UAB „Bartas ir Ko“ sąskaitų negalint atsiskaityti su kreditoriais, kreditoriams atsiskaitymus vykdyti susitariant su UAB „Diklita“, nebuvo siekiama įmonės reabilitacinių tikslų, o įmonė buvo sąmoningai blogai valdoma ir tyčia vedama prie bankroto. Teismai padarė netinkamas išvadas apie gautas pajamas 2013 m. rugsėjo–gruodžio mėn. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, kad nuo 2013 m. rugsėjo iki gruodžio gauta ne 41 190,41 Lt pajamų, kaip nurodoma teismų nutartyse, o 130 970,90 Lt (108 240,41 Lt be PVM).

24.8. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nepagrįstai padarė išvadą dėl prejudicinių faktų egzistavimo. Apeliacinės instancijos teismas priėmė nepagrįstą nutartį, netinkamai taikydamas proceso teisės normas (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas), padarė netinkamas išvadas skundžiamoje nutartyje laikydamas prejudiciniu Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-721-264/2016 neegzistuojantį faktą, kad 2013 m. gegužės–gruodžio mėn. įskaitymus atliko ir UAB „Bartas ir Ko“, o tai turėjo reikšmės priimant nepagrįstą skundžiamą nutartį. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-579-302/2017, kuria įsiteisėjo Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimas, tokio fakto nenustatė.

24.9. Įmonės vadovas nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, jog 2013 m. nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo buvo pažeistos vadovo pareigos, nustatytos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (taikytina 2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 15 d. priimto įstatymo Nr. XII-1962), nes šis įstatymas nenustato, per kurį laikotarpį vadovas turi pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo). Vadovas ėmėsi priemonių finansinei situacijai gerinti sudarydamas susitarimus su UAB „Diklita“ dėl atsiskaitymų pagal einamuosius mokėjimus, vykdė mokėjimus kreditoriams ir toliau organizavo bei vykdė įmonės veiklą: vien nuo 2013 m. rugsėjo mėn. iki gruodžio mėn. buvo gauta 130 970,90 Lt pajamų, šios buvo skirtos atsiskaityti su kreditoriais, 2013 m. skolų darbuotojams nebuvo, UAB „Mecro technikonas“ reikalavimas nuo 340 842,06 Lt sumažintas iki 144 302,30 Lt. Bankroto administratorės parengtoje 2014 m. lapkričio 21 d. – 2015 m. kovo 23 d. laikotarpio ataskaitoje dėl bankroto atsiradimo laiko (skyriuje 2.1.2 „Bankroto savalaikiškumas“) konstatuota tikėtina išvada, kad bankrotas iškeltas laiku. Teismai nepasisakė dėl šio reikšmingo įrodymo.

25. Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja BUAB „Bartas ir Ko“, atstovaujama bankroto administratorės UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro, prašo atmesti kasacinį skundą kaip nepagrįstą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 8 d. bei Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis palikti nepakeistas. Atsiliepime nurodoma:

25.1. Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1127-555/2012 priimta remiantis visiškai kitomis faktinėmis aplinkybės bei įrodymais, nei buvo surinkta šioje nagrinėjamoje byloje, t. y. nurodytoje byloje teismas turėjo įmonės finansinius duomenis tik už laikotarpį iki 2011 m. spalio mėn. Taigi pagal turėtus 2010 m. ir nepilnų 2011 metų duomenis teismas sprendė, kad UAB „Bartas ir Ko“ turi finansinių sunkumų, tačiau jie yra laikino pobūdžio. Tuo tarpu įmonės nemokumą teismai šioje nagrinėjamoje byloje konstatavo remdamiesi jau 2011 m. ir 2012 m. parengtais įmonės balansais. Jokių įrodymų, kad įmonė 2011–2012 m. būtų buvusi moki, įmonės vadovas nėra pateikęs. Priešingai, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-579-302/2017 patvirtinta, kad ginčijamų įskaitymo sandorių atlikimo metu UAB „Bartas ir Ko“ dar nebuvo iškelta bankroto byla, tačiau įmonė faktiškai jau buvo nemoki. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Įmonės faktinis nemokumas yra įrodytas ne tik šioje, bet ir kitose, jau išnagrinėtose, bylose, todėl tai yra prejudiciniai faktai, kurių iš naujo įrodinėti nereikia. Aplinkybė, jog teismai, įvertinę surinktų įrodymų visumą, nusprendė priešingai įmonės vadovo nurodomoms aplinkybėms, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų padarytų išvadų teisingumu, kai nėra jokių duomenų, kad būtų pažeistos įrodymų vertinimą reglamentuojančios taisyklės.

25.2. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius,

jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Buvusio įmonės vadovo A. B. sąmoningas ir tyčinis blogas įmonės valdymas pasireiškė neteisėtų ir įmonės naudai prieštaraujančių sandorių sudarymu. Tik suprastėjus įmonei veiklai visi buvusio įmonės vadovo veiksmai buvo nukreipti susijusios UAB „Diklita“ naudai. Skolų įskaitymo sandoriais BUAB „Bartas ir Ko“ negavo 177 746,47 Lt (51 478,94 Eur) lėšų, dėl to sumažėjo bendrovės turto, kuris galėjo būti skiriamas visiems įmonės kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Ginčijamu įskaitymu buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės. Nustatytos aplinkybės taip pat sudaro pagrindą konstatuoti, kad įskaitymas prieštarauja imperatyviai CK 6.9301 straipsnio nuostatai, ir pripažinti šį sandorį negaliojančiu (CK 1.80 straipsnis). Įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-579-302/2017 suinteresuoto asmens iniciatyva sudaryti sandoriai buvo panaikinti pripažinus juos neteisėtais ir nesąžiningais BUAB „Bartas ir Ko“ bei jos kreditorių atžvilgiu.

25.3. Pirkimo–pardavimo bei įskaitymo su UAB „Diklita“ sandorių atlikimo momentu UAB „Bartas ir Ko“ buvo skolinga VMI, VSDF ir PSDF biudžetams, buvo faktiškai nemoki. Iš 2014 m. gegužės 31 d. pažymos „Darbuotojams skola (neišmokėtas darbo užmokestis)“ matyti, kad bankroto iškėlimo dieną įmonė buvo neatsiskaičiusi su 18 darbuotojų, bendra skola jiems siekė 126 320,74 Lt. Įmonė su darbuotojais jau neatsiskaitinėjo nuo 2011 m. (pvz., darbo santykiai su A. R., N. Š., V. J. nutrūko 2011 m. birželio–liepos mėnesiais, tačiau su jais iki bankroto bylos iškėlimo (2014 m. balandžio mėn.) nebuvo atsiskaityta). Taigi egzistuoja tyčinio bankroto požymis, nustatytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte, bei prezumpcija, nustatyta ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte, atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, o įmonės darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės buvo nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio, reglamentuojančio tyčinį bankrotą, aiškinimo ir taikymo

26. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

27. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu; tarp kitų kriterijų – ir kai įmonės valdymo organai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (1 punktas); kai buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai įmonei nenaudingi sandoriai (2 punktas); kai įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė neturės pakankamai turto (4 punktas); ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje nustatytos tyčinio bankroto prezumpcijos: pagal šios dalies 2 punktą preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-

915/2017, 30 punktas).29. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam

teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).

30. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t.  y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 29 punktą).

31. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 31 punktą; 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017 15 punktą; 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018 26 punktą).

32. BUAB „Bartas ir Ko“ bankroto administratorė prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu reiškė keliais ĮBĮ 20 straipsnyje nurodytais teisiniais pagrindais, vienu jų nurodė, kad bankrutavusios įmonės akcininkas ir vadovas A. B., įmonei nuo 2011 m. esant nemokiai, sąmoningai nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, atliko nenaudingus bendrovei sandorius ir didino skolas.

33. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi ir šis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsiant, o šio straipsnio 4 dalyje nustatyta įmonės vadovo, kitų asmenų pagal kompetenciją, kurie, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti, civilinė atsakomybė.

34. Aiškindamas ĮBĮ 8 straipsnį, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta todėl, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017 20 punktą).

35. Minėta, ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, kai įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, todėl įmonės vadovo pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas gali būti pripažintas tyčinio bankroto požymiu, tačiau kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams

atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas).

36. Teismai nustatė, kad įmonė jau 2011 m. faktiškai buvo nemoki, turto vertė kiekvienais metais mažėjo, įsipareigojimai kreditoriams ir patiriamas nuostolis nuolat didėjo. Įmonė nuo 2011 m. nemokėjo darbuotojams darbo užmokesčio; bankroto bylos iškėlimo dieną (2014 m. balandžio 30 d.) bendrovė buvo neatsiskaičiusi su 18 darbuotojų, liko skolinga jiems iš viso 126 320,74 Lt; įsiskolinimas VSDFV Kauno skyriui tęsėsi nuo 2013 m. balandžio 15 d.; įsiskolinimas VMI tęsėsi nuo 2009–2010 metų; nurodytu laikotarpiu didėjo skolos ir trečios eilės kreditoriams. Šias aplinkybes, kurios rodo, kad atsakingi įmonės asmenys jau 2011–2012 metais privalėjo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, patvirtina byloje surinkti įrodymai.

37. Teismai pagal VĮ Registrų centro duomenis nustatė, kad A. B. nuo 2004 m. liepos 17 d. iki 2014 m. gegužės 22 d. buvo UAB „Bartas ir Ko“ direktorius, nuo 2013 m. gruodžio 23 d. – ir vienintelis akcininkas (2006 m. vasario 28 d. – 50 proc.); 2013 m. vasario 8 d. – 2013 m. rugpjūčio 8 d. laikotarpiu jis buvo ir UAB „Diklita“ direktorius bei nuo 2013 m. vasario 8 d. iki 2014 m. vasario 10 d. – ir vienintelis akcininkas; A. B. sesuo M. G. J. nuo 2014 m. vasario 10 d. yra UAB „Diklita“ akcininkė, jos sutuoktinis V. J. nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. yra UAB „Diklita“ direktorius; abiejų įmonių buhalterinę apskaitą tvarkė tos pačios buhalterės. Tai rodo, kad abi įmonės tarpusavyje susijusios ir jas siejo A. B. vaidmuo jų veikloje. Ši aplinkybė reikšminga sprendžiant dėl bankrutavusios UAB „Bartas ir Ko“ ir UAB „Diklita“ sudarytų sandorių teisėtumo ir reikšmės.

38. A. B., būdamas įmonės akcininkas ir vienasmenis vadovas, žinojo, kad UAB „Bartas ir Ko“ nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto, tačiau toliau vykdė nuostolingą įmonės veiklą ir didino skolas kreditoriams, įskaitant darbuotojus. Taigi A. B., esant tokiai įmonės turtinei padėčiai, privalėjo vykdyti įstatymu jam nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau šią pareigą atlikti vengė ir į teismą nesikreipė. Bankroto byla iškelta ne jo iniciatyva. Kauno apygardos teismas 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi ieškovei UAB „Bartas ir Ko“ iškėlė bankroto bylą pagal kreditorių S. M., UAB „Jures“, UAB „Conlex“ ieškinius. Toks A. B. elgesys – ilgalaikis, kelerius metus trukęs nemokios įmonės turtinės padėties bloginimas – rodo ne siekį išsaugoti įmonę, o tyčinius veiksmus pratęsti įmonės veiklą ir bankrutuoti labai nepalankiomis kreditoriams sąlygomis. Šios ir kitos teismų nustatytos faktinės aplinkybės rodo bankrutavusios įmonės vadovo neteisėtus veiksmus ir sudaro teisinį pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu.

39. Be kita ko, byloje nustatyta, kad 2017 m. spalio 24 d. įsiteisėjo Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-721-264/2016 pagal ieškovės BUAB „Bartas ir Ko“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro, patikslintą ieškinį atsakovams UAB „Diklita“, M. G. J., V. J., A. B. dėl įskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolos ir delspinigių priteisimo, šiuo sprendimu teismas CK 6.66 straipsnyje nustatytu pagrindu pripažino negaliojančiais UAB „Diklita“ ir UAB „Bartas ir Ko“ įskaitymo sandorius dėl 51 346,80 Eur (177 146, 47 Lt) sumos, priteisė iš UAB „Diklita“ 51 346,80 Eur skolą. Be to, byloje nustatyta, kad 2013 m. rugsėjo 10 d. buvo sudaryta trišalė pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „Bartas ir Ko“ įsipareigojo šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka parduoti UAB „Diklita“ per finansuotoją UAB „Alson“ septynias transporto priemones. UAB „Bartas ir Ko“ nepateikė duomenų, kad lėšas panaudojo atsiskaityti su UAB „Swedbank lizingas“, taip pat nepateikė duomenų, kada, kokiu pagrindu ir kam šios transporto priemonės faktiškai buvo perduotos. UAB „Diklita“ įskaitymais jokie mokėjimai faktiškai nebuvo atlikti, dėl jų UAB „Bartas ir Ko“ prarado teisę reikalauti sumokėti už prekes, kad galėtų atsiskaityti su kreditoriais, kuriems prievolių vykdymo terminai jau buvo suėję.

40. Nurodytais sandoriais sumažėjo UAB „Bartas ir Ko“ turto, kuris galėjo būti skirtas atsiskaityti su kreditoriais, sandorius sudarė ir vykdė šios bendrovės tuometis vadovas ir vienintelis akcininkas A. B. Šios aplinkybės yra patvirtintos įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Todėl kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių nereikia įrodinėti nagrinėjamoje byloje. Kasaciniame skunde cituojamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-346-969/2018 teisinis

argumentas (išvada), kad įskaitymas, kaip atsiskaitymo už trečiojo asmens akcijas būdas vienašaliu pranešimu (sandoriu), nuo atsakovo (skolininko) valios visiškai nepriklausė, nėra aktualus nagrinėjamai bylai, nes nagrinėjamoje byloje yra visiškai kitokios aplinkybės, t. y. įskaitymo sandoriai pripažinti negaliojančiais pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, taip pat kad šiuos įskaitymo sandorius sudarė susiję asmenys UAB „Bartas ir Ko“ ir UAB „Diklita“, kontroliuojami to paties asmens A. B.

41. Taigi nustatytos aplinkybės rodo, kad A. B. ne tik pažeidė įstatymu nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir atsiskaitymo su kreditoriais, įskaitant vengimą atsiskaityti su savo darbuotojais, eilę, bet ir turėjo bei įgyvendino siekį sudaryti nemokios įmonės kreditoriams nenaudingą ir naudingą sau artimai UAB „Diklita“ sandorį.

42. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šioje byloje tinkamai taikė ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies, 8 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktų nuostatas bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką, nes bankrotą pripažino tyčiniu nustatę kelis tyčinio bankroto faktinius ir teisinius pagrindus. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, ji paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme nesusidarė 3 Eur siekianti išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma. CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikоs teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur. Todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALGIS NORKŪNAS

DONATAS ŠERNAS

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19229 2019-12-02 2019-11-21 2019-11-21 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-282-458/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-67932-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.24.7.2; 2.4.7(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Arvydo Daugėlos (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės R. M. ir A. M. gynėjo advokato Stasio Zabitos kasacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutarties.

Alytaus apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. nuosprendžiu R. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 272 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis BK 40 straipsniu, perduodant V. M. atsakomybei vienerių metų laikotarpiui ir baudžiamoji byla jam nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, R. M. paskirta šešių MGL (300 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. A. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 272 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis BK 40 straipsniu, perduodant V. M. atsakomybei vienerių metų laikotarpiui ir baudžiamoji byla jam nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, A. M. paskirta 6 MGL dydžio (300 Eur) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Šiuo nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir L. K., tačiau dėl jo kasacine tvarka nesiskundžiama.

Civilinio ieškovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos civilinis ieškinys atmestas.Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutartimi R. M. ir A. M.

gynėjo advokato S. Zabitos apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I. BYLOS ESMĖ

1. A. ir R. M. buvo kaltinami tuo, kad jie, veikdami bendrininkų grupe su L. K., šiam 2017 m. gruodžio 11 d. apie 18.30 val. suradus dvi sumedžiotas saugomų rūšių laukinių gyvūnų – lūšių – gaišenas ir taip jas įgijus, jas visi kartu laikė R. M. ir A. M. namuose šaldymo įrenginyje, (duomenys neskelbtini), A. M. ir L. K. nutarus parduoti vieną lūšį, L. K. suradus pirkėją, R. M. 2018 m. sausio 3 d. apie 18.00 val. automobiliu „Peugeot 307“ (duomenys neskelbtini) gabeno lūšį į L. K. nurodytą vietą, esančią (duomenys neskelbtini); ten L. K. pardavė ją už 250 Eur asmeniui, veikiančiam pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį, šia veika kaltinamieji padarė didelę žalą saugomų rūšių laukinių gyvūnų apsaugos būklei ir šią veiką padarė komerciniais tikslais.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės R. ir A. M. gynėjas advokatas S. Zabita prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutartį ir baudžiamąją bylą R. ir A. M. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė, kokiais konkrečiais R. ir A. M. veiksmais buvo pažeista saugomų rūšių laukinių gyvūnų apsaugos būklė, padaryta didelė žala. Nors analogiškas argumentas buvo pateiktas apeliaciniame skunde, tačiau į jį liko neatsakyta, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį. Lietuvoje lūšis saugoma naudojant specialiąsias jos apsaugos priemones – ribojant miško kirtimą, draudžiant medžioklę, brakonieriavimą, ypač kilpininkavimą ir pan. Taigi žala lūšių apsaugos būklei gali būti padaryta tik

jas sunaikinus, sužalojus, sugavus ar kitaip neteisėtai paėmus iš natūralios aplinkos, paprastai naudojant tam ir konkrečias priemones, tokias kaip kilpos, spąstai ir pan. Pagal byloje nustatytas aplinkybes buvo įgytos ir laikomos dviejų lūšių gaišenos, iš jų tik viena gabenta bei ketinta realizuoti. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad žala padaryta ne atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės R. ir A. M., o kitų asmenų veiksmais, juolab pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp kaltinamųjų veiksmų (lūšis paimant negyvas, jas laikant ir realizuojant) bei padarytos žalos gyvosios gamtos aplinkai nėra tiesioginio priežastinio ryšio, todėl jie neturi pareigos atlyginti ieškinio.

2.2. Veikos, nustatytos BK 272 straipsnio 3 dalyje, padarymas buvo išprovokuotas. Tiek Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje, tiek BPK 158 straipsnio 4 dalyje bei 159 straipsnio 3 dalyje nustatytas provokacijos atlikti įstatymo uždraustą veiką draudimas. Kaltininko prisipažinimas provokacijos fakto nepaneigia. Vadovaujantis kasacinės instancijos teismo suformuluotomis taisyklėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-6/2008), nusikalstamos veikos imitavimo modelis gali būti atliekamas tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką jau turima duomenų, nes tik tokiu atveju galėtų būti daroma išvada apie prisijungimą prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą; privatūs asmenys gali vykdyti pareigūnų užduotis, jei jie prieš tai kreipėsi į pareigūnus ir pranešė apie gautus siūlymus atlikti nusikalstamus veiksmus; teisėsaugos įstaigų pareigūnai negali veikti kaip privatūs asmenys, o privačių asmenų veiksmai gali būti pripažinti provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima. Išvada apie provokaciją taip pat gali būti daroma, kai pareigūnų skatinimas atlikti tam tikrus veiksmus nėra ypač intensyvus, primygtinis ar kai valstybės pareigūnai ar jų kontroliuojami asmenys su jau įtariamu asmeniu, kurį siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kontaktuoja ne tiesiogiai, o per tuo metu nieko neįtariančius tarpininkus. Valstybės institucijoms tenka našta paneigti gynybos argumentus dėl provokavimo; tikrinant, ar kaltinamasis nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, būtina nustatyti priežastis, dėl kurių buvo nuspręsta vykdyti operaciją, pareigūnų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką laipsnį ir kaltininkui taikyto provokavimo ar spaudimo pobūdį. Pageidautina, kad neviešo pobūdžio veiksmų kontrolę atliktų teismas, nors prokuroro kontrolė savaime Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimo nereiškia. Kasatorius pabrėžia, kad liudytojas M. K. veikė kontroliuojamas bei prižiūrimas pareigūnų, skatino L. K. nusikalsti. M. K., 2017 m. gruodžio 20 d. pas L. K. pamatęs galimai nelegaliai sumedžiotų lūšių nuotraukas ir pamanęs, jog šis galbūt lūšis ketina parduoti, apie tai telefonu informavo Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyresnįjį specialistą A. V., vėliau ir Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspektorių T. B. M. K. buvo liepta palaikyti ryšį su lūšių pardavėju tam, kad pardavimą būtų galima fiksuoti. Pokalbio, įvykusio tarp L. K. ir M. K., metu šis sukūrė legendą apie tariamą pažįstamą, kuris neva norėtų įsigyti lūšių gaišenas. Taip buvo akivaizdžiai skatinta jas parduoti (domėtasi jų spalva, dydžiu, kaina ir pan.). Sankcionuotus veiksmus liudytojui M. K. prieš L. K. buvo leista atlikti tik nuo 2018 m. sausio 3 d., o iš pokalbio turinio matyti, kad pokalbis vyko prieš žiemos šventes, vadinasi, dar nesankcionavus tyrimo veiksmų. Telefono pokalbio įrašu, esančiu byloje, nebuvo galima remtis, nes tai prieštarauja BPK 20 straipsnio nuostatoms dėl įrodymų tinkamumo. Valstybės institucija, atstovaujama kompetentingo asmens (T. B.), užuot vykdžiusi pareigą užkardyti neteisėtą veiką (pvz., imtis priemonių dėl galimai atitinkamų taisyklių pažeidimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą), savavališkai pasitelkė privatų asmenį (liudytoją M. K.) įrodymams baudžiamajame procese rinkti. Taip pat neįvyko ir pats lūšies gaišenos pirkimo sandoris, nes, R.  M. pagal L. K. prašymą atvežus vieną lūšies gaišeną į jo nurodytą vietą, maišą su negyvu gyvūnu išsiėmė patys slaptieji dalyviai ir, nesumokėję pinigų, įsidėjo į automobilį, kuriuo buvo atvykę. Taigi ne kaltinamieji ieškojo pirkėjo, o tariami pirkėjai per L. K. aktyviai siekė, kad galėtų iš jo šias lūšių gaišenas tariamai nupirkti.

3. Atsiliepimu į atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės R. ir A. M. gynėjo advokato S. Zabitos kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Paškevičius prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma:

3.1. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas išsamiai atskleidė kiekvieno iš atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų veiksmus, suradus lūšių gaišenas, pasisakė, kodėl ir lūšių gaišenų paėmimas laikytinas BK 272 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo dalyku, nepriklausomai nuo to, kad lūšys buvo sumedžiotos kitų asmenų.

3.2. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikiami išsamūs motyvai apie provokacijos atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 272 straipsnio 3 dalį asmenims nusikalsti nebuvimą.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. Atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės R. ir A. M. gynėjo advokato S. Zabitos kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 332 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Įstatymas nenustato apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui keliamų reikalavimų, kurie būtų analogiški nuosprendžio turiniui. Vienas iš pagrindinių reikalavimų atmetant apeliacinį skundą – nutartyje nurodyti aiškūs motyvai, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės nutarties (BPK 332 straipsnis) turinys, kuriame nurodytas teismo argumentavimas dėl pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo, atitikties bylos aplinkybėms, turi būti racionalus, aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-489/2016). Apeliacinės instancijos teismo pareiga yra patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal bylos medžiagą ir tik ja remiantis padaryti išvadas ir pateikti motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

6. Pagal BK 272 straipsnį baudžiamoji atsakomybė nurodyta už neteisėtą medžiojimą ar žvejojimą arba kitokį laukinės gyvūnijos išteklių naudojimą. Pagal BK 272 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas neteisėtai naikino, paėmė, žalojo, paėmė iš natūralios aplinkos, gaudė ar kitaip įgijo, laikė, perdirbo, gabeno, realizavo ar kitaip naudojo didelį kiekį saugomų rūšių laukinių gyvūnų, jų dalių ar gaminių iš jų arba tokia veika padarė didelę žalą saugomų rūšių laukinių gyvūnų apsaugos būklei, arba tokią veiką padarė komerciniais tikslais. Taigi BK 272 straipsnio 3 dalyje nurodyta nusikalstamos veikos sudėtis objektyviai pasireiškia alternatyviomis veikomis – laukinių gyvūnų, jų dalių, gaminių iš jų neteisėtu naikinimu, žalojimu, gaudymu, ėmimu iš natūralios aplinkos ar kitokiu įgijimu, laikymu, perdirbimu, gabenimu, realizavimu ar kitokiu naudojimu. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 272 straipsnio 3 dalį kyla tik tada, kai minėtos veikos padaro didelę žalą saugomų rūšių laukinių gyvūnų apsaugos būklei arba jos daromos su dideliu saugomų rūšių laukinių gyvūnų, jų dalių ar gaminių iš jų kiekiu, arba tokios veikos daromos komerciniais tikslais, t. y. siekiant pasipelnyti iš tokios veikos.

7. Iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymo „Dėl Lietuvos Respublikoje saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo patvirtinimo“ matyti, kad lūšis patenka į šį sąrašą (1 E kategorija, 2 punktas). Pagal Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, laukinis gyvūnas  – laisvėje gyvenantis arba nelaisvėje laikomas laukinio gyvūno rūšies bet kurios savo biologinio vystymosi stadijos individas. Gyvūnu taip pat laikomos gyvūno dalys ar gaminiai iš jų, taip pat negyvi gyvūnų egzemplioriai. Taigi negyva lūšis gali būti saugomas laukinis gyvūnas. Pagal Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo 10 straipsnio 3 dalį, prekiauti, siūlyti parduoti ar pirkti, importuoti, eksportuoti, reeksportuoti saugomų rūšių gyvūnus leidžiama vadovaujantis Prekybos laukiniais gyvūnais taisyklėmis. Pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį medžiojamieji gyvūnai – laukiniai gyvūnai, kurie Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse yra priskirti medžiojamiesiems dėl visuomeniniais ir asmeniniais tikslais grindžiamos vertės ir atsižvelgiant į šalies medžioklės kultūros tradicijas. Medžiojamieji gyvūnai yra ribotos civilinės apyvartos objektai. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 4 punkto 2 dalį, medžioti leidžiama tik tuos medžiojamuosius gyvūnus, kuriems Medžioklės taisyklėse yra nustatytas leistinas jų medžioklės terminas. Žvėris ir paukščius, kurie nepriskirti medžiojamiesiems, taip pat medžiojamuosius gyvūnus, kuriems nenustatytas leistinas jų medžiojimo terminas, be atskiro Aplinkos apsaugos agentūros leidimo medžioti, tyčia žudyti ir gaudyti kitais būdais draudžiama visus metus. Lūšis pagal Medžioklės taisyklių 3 punktą priskiriama stambiajai medžiojamajai faunai, jai nenustatytas medžioklės terminas, vadinasi, lūšis medžioti draudžiama.

8. R. M. ir A. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už veikos, nustatytos BK 272 straipsnio 3 dalyje, padarymą, kaltinant juos nusikalstamą veiką padarius kaip bendravykdžiams su L. K. Tiek kaltinamajame akte, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose jų veikų apimtis išdėstyta taip: A.  M., R. M. ir L. K., veikdami bendrininkų grupe, L. K. suradus dvi sumedžiotas saugomų rūšių laukinių gyvūnų – lūšių – gaišenas ir taip jas įgijus, jas

visi kartu laikė R. M. ir A. M. namuose, šaldymo įrenginyje; A. M. ir L. K. nutarus parduoti vieną lūšį, L. K. suradus pirkėją, R. M. automobiliu gabeno lūšį į L. K. nurodytą vietą, kur L. K. pardavė ją už 250 Eur asmeniui, veikiančiam pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį. Tokia veika kaltinamieji padarė didelę žalą saugomų rūšių laukinių gyvūnų – lūšių – apsaugos būklei bei šią veiką padarė komerciniais tikslais.

9. Pažymėtina, kad pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Pripažįstant asmenį bendrininku, būtina nustatyti, kad jo veiksmai yra reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudaro sąlygas kitų bendrininkų veiksmams ar papildo juos, t. y. jei bendrininkas neatliktų savo veiksmų, bendros nusikalstamos veikos būtų neįmanoma padaryti arba jos padarymas iš esmės pasunkėtų. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nustatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-90/2013). Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

10. Dėl kokios konkrečios bendros veikos R. ir A. M. su L. K. susitarė, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, aiškiai, logiškai ir konkrečiai nenurodė. Teismas pagrįstai teigė, kad BK 272 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyviąją pusę apibūdina alternatyvios veikos: saugomų rūšių laukinių gyvūnų, jų dalių, gaminių iš jų neteisėtas naikinimas, žalojimas, paėmimas iš natūralios aplinkos, gaudymas ar kitoks įgijimas, laikymas, perdirbimas, gabenimas, realizavimas ar kitoks naudojimas, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš minėtų veikų. Bylos duomenimis, dvi lūšių gaišenas įgijo tik L. K. Laikymas, kaip alternatyvi BK 272 straipsnio 3 dalyje nurodyta veika, inkriminuotas L. K., R. M., A. M., gabenimas – R. M. Ar R. ir A. M. suvokė nusikalstamos veikos dalyką (byloje yra duomenų, kad R. M. L. K. buvo paprašytas šaldiklyje palaikyti mėsą) ir jos tikslus, nes komerciniai tikslai inkriminuoti dėl lūšių gaišenų įgijimo, laikymo bei gabenimo visiems bendrininkams, nenurodyta. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo spręstina, kad vieną lūšies gaišeną realizavo L. K., taigi R. ir A. M. bendros tyčios kryptingumas realizuoti nusikalstamos veikos, nurodytos BK 272 straipsnio 3 dalyje, dalyką taip pat keltų abejonių. Vadinasi, tiek bendrininkų susitarimo turinys, tiek pasiryžimas veikti kartu, tiek kiekvieno bendrininko sąmoningi ir kryptingi tyčiniai veiksmai realizuojant bendrą sumanymą aiškiai, nuosekliai ir konkrečiai apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime nenustatyti.

11. Inkriminuojant taip pat didelės žalos padarymą saugomų gyvūnų rūšių apsaugos būklei, pažymėtina, kad turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp bendrininkų padarytos veikos ir kilusių padarinių. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą apie didelės žalos padarymą saugomų rūšių gyvūnų apsaugos būklei, rėmėsi Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės elektroniniu paštu pateikta informacija apie lūšių populiacijos būklę Lietuvoje bei gaišenos patologinio anatominio tyrimo aktais, iš kurių matyti, kad lūšys sumedžiotos draudžiamu būdu – naudojant kilpas – ir kad sumedžiotos buvo apytikriai vienerių metų amžiaus lūšių patelės. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą apie didelės žalos saugomų rūšių gyvūnų apsaugos būklei įvertinimą, pabrėžė, kad L. K. surastos ir paimtos lūšių gaišenos buvo jaunos ir reproduktyvios patelės. Iš apeliacinės instancijos teismo argumentacijos matyti, jog priežastinis ryšys, kaip būtinas materialiosios nusikaltimo sudėties, nurodytos BK 272 straipsnio 3 dalyje, požymis, nustatytas ne tarp bendros bendrininkų veikos ir kilusių padarinių, o tarp lūšių sumedžiojimo fakto ir kilusių padarinių. Apeliacinės instancijos teismas savo procesiniame sprendime pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl civilinio ieškinio išsprendimo, pažymėdamas, kad byloje nenustatyti kaltinamųjų neteisėti veiksmai, kuriais jie būtų sumedžioję ar kitaip iš gyvosios gamtos aplinkos paėmę lūšis, jas radus jau negyvas, tiesioginė turtinė žala jų veiksmais aplinkai nepadaryta. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl priežastinio ryšio tarp bendrininkų veikos ir kilusių padarinių yra prieštaringos. Teismas neatskleidė, kaip R. ir A.  M. inkriminuotu saugomos rūšies laukinių

gyvūnų – lūšių gaišenų – laikymu, R. M. inkriminuotu lūšies gabenimu buvo padaryta didelė žala saugomų rūšių laukinių gyvūnų apsaugos būklei. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkretaus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis apibrėžiama BK specialiosios dalies straipsnio (jo dalies) dispozicijoje; atsižvelgiant į tai, motyvuotos teismo išvados dėl byloje įrodytomis pripažintų aplinkybių būtinos tam, kad asmens baudžiamosios atsakomybės klausimas būtų išspręstas teisingai. Apeliacinės instancijos teismui šioje byloje atmetus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistų asmenų – R. ir A. M. gynėjo advokato S. Zabitos apeliacinį skundą, neišdėstytos aiškios motyvuotos išvados, kodėl skundas atmetamas, taigi padarytas esminis BPK pažeidimas, dėl kurio buvo suvaržytos kaltinamųjų teisės (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Priimant šį sprendimą dalis kasacinio skundo argumentų (susijusių su provokacijos padaryti nusikalstamą veiką galimu buvimu) paliekami nenagrinėti; provokacijos klausimas tikrintinas iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutartį ir bylą pagal R. ir A. M. gynėjo advokato Stasio Zabitos apeliacinį skundą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

TEISĖJAI RIMA AŽUBALYTĖ

TOMAS ŠEŠKAUSKAS

ARVYDAS DAUGĖLA_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19224 2019-12-02 2019-11-21 2019-11-21 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-266-719/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15860-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.2.14.5.2.1; 1.2.18.2; 1.2.18.3; 1.1.9.8; 2.1.2.7; 2.1.2.12(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. V. kasacinį

skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį, 214 straipsnio 1 dalį (dėl pasikėsinimo apgaule įgyti AB DNB banko turtą) laisvės atėmimu vieneriems metams, 25 straipsnio 3 dalį, 215 straipsnio 1 dalį (dėl pasikėsinimo apgaule įgyti AB DNB banko turtą) laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl pasikėsinimo apgaule įgyti AB DNB banko turtą) laisvės atėmimu trejiems metams, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (dėl pasikėsinimo apgaule įgyti AB DNB banko turtą) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (dėl pasikėsinimo apgaule įgyti AB DNB banko turtą), subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 6 d. nutartimi paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

A. J. V. dėl kaltinimų pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl pasikėsinimo apgaule įgyti AB „Swedbank“ turtą) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Iš A. J. V., N. A., S. P. ir D. P. priteista solidariai AB bankui „Luminor Bank AS“ 8074,63 Eur turtinei žalai atlyginti.Konfiskuoti A. J. V. priklausantis kompiuteris „Apple“, serijos Nr. (duomenys neskelbtini), ir mobiliojo ryšio telefonas

„iPhone A1687“.Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d.

nutartis, kuria nuteistojo A. J. V. ir jo gynėjo advokato Aivaro Surblio apeliacinis skundas atmestas.Šioje byloje taip pat nuteisti N. A., D. P., S. P., bet dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. A. J. V. nuteistas už tai, kad su N. A. 2016 m. pabaigoje parengė nusikalstamos veikos planą daryti sunkų nusikaltimą, įgijus veikiančią įmonę, kurios paskirtas direktorius vėliau sudarytų su banku sutartį, pagal kurią įmonė įgytų elektroninį banko kortelių skaitytuvą, kurį panaudojant būtų sudarytos sąlygos, kortelei fiziškai nedalyvaujant, tik suvedant neteisėtai įgytus elektroninių mokėjimo priemonių duomenis (mokėjimo kortelės numeris, kortelės galiojimo data bei cvv2 numeris), atlikti pinigų nurašymą iš kortelės sąskaitos ir po to, suklaidinant banką, t.  y. jam pateikiant suklastotas ir netikras sutartis su tariamais užsakovais dėl perkamų prekių, įgyti didelės vertės bankui priklausantį turtą, subūrė D.  P. ir S. P. į organizuotą grupę, joje bendrininkai pasiskirstė atitinkamomis užduotimis – A. J. V. ir N. A. organizavo nusikalstamo sukčiavimo mechanizmą ir davė nurodymus S. P. ir D. P. suvedinėti į elektroninį kortelių skaitytuvą mokėjimo kortelių duomenis, pagaminti netikrus dokumentus ir išgryninti pinigus. A. J. V. su N. A. susitarė, kad A. J. V. neteisėtai įgis elektroninių mokėjimo priemonių duomenis (mokėjimo kortelės numeris, kortelės galiojimo data bei cvv2 numeris), o N. A. suras veikiančią įmonę su elektroniniu banko kortelių skaitytuvu. N. A., vykdydamas bendrą susitarimą, internetiniame skelbimų puslapyje surado skelbimą dėl parduodamos įmonės UAB „G.“, iš anksto telefonu susitaręs pirkti įmonę, nuvyko su S. P. ir D. P. į Šiaulius, kur iš I. S. ir R. S. įsigijo visas UAB „G.“ akcijas, perėmė buhalterinius dokumentus bei elektroninį kortelių skaitytuvą „Ingenico iCT220“, ir tą pačią dieną VĮ Registrų centre įregistravo naują UAB „G.“ direktorių D. P. Tą pačią dieną nuvyko į S. P. namus (duomenys neskelbtini), kur N. A. prijungė elektroninį kortelių skaitytuvą prie interneto prieigos ir laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 2 d. iki 2017 m. kovo 9 d., telefonu iš A. J. V. gavęs iki 2017 m. kovo 2 d. iš nenustatytų asmenų įgytus 23 užsienio ir 2 Lietuvos Respublikos piliečių elektroninių mokėjimo priemonių duomenis (mokėjimo kortelės numeris, kortelės galiojimo data bei cvv2 numeris) į asmeninį mobiliojo ryšio telefoną „Apple iPhone A1586“ (IMEI Nr. (duomenys neskelbtini)) per programą „Viber“, juos į elektroninį banko kortelių skaitytuvą pats ir duodamas nurodymus S. P. telefonu per programą „Viber“ suvedė, taip

panaudojo neteisėtai A. J. V. įgytus elektroninių mokėjimo priemonių duomenis ir perdavė nurodymus bankui iš banko sąskaitų, susietų su šiomis kortelėmis, nuskaityti iš viso 195 562,42 Eur, iš jų 13 atvejų bankas pripažino nurodymus, kurių bendra suma 51 750,21 Eur, vykdytinais (tam panaudojus 11 mokėjimo kortelių duomenis) ir 2017 m. kovo 6 d. pervedė į UAB „G.“ sąskaitą banke už tariamus atsiskaitymus per skaitytuvą 8316 Eur. Šias lėšas N. A. pervedė į kitą UAB „G.“ sąskaitą ir nurodė D. P. jas išgryninti. D. P. tą pačią dieną (2017 m. kovo 6 d.) AB DNB banko skyriuje, esančiame Klaipėdos prekybos centre „Akropolis“, išgryninus 8230 Eur ir perdavus N. A., savo nusikalstamo kėsinimosi nepratęsė, nes 2017 m. kovo 9 d. AB DNB bankas užblokavo UAB „G.“ sąskaitas, kilus abejonių dėl operacijų teisėtumo. Tada A. J. V. ir N. A. sugalvojo pateikti AB DNB bankui suklastotas ir netikras sutartis su tariamais užsakovais dėl perkamų prekių, o N. A. šią informaciją perdavė S. P., liepdamas parengti, t. y. pagaminti, netikras sutartis anglų kalba. S. P., vykdydamas organizatorių nurodymą bei veikdamas tiesiogine tyčia, laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 12 d. iki 2017 m. kovo 13 d. parengė, t. y. pagamino, netikrus dokumentus – sąskaitas faktūras bei prekių įsigijimo sutartis su tariamais užsakovais, už juos pats pasirašė, o UAB „G.“ direktoriaus vardu davė pasirašyti D. P. ir šiuos dokumentus 2017 m. kovo 13 d. 9.19 val. elektroniniu paštu persiuntė AB DNB bankui, taip žinomai suklastotus dokumentus panaudojo. Taip A. J. V. ir N. A., vadovaudami pačių suburtos organizuotos grupės veiklai, ją koordinuodami ir tiesiogiai realizuodami dalį objektyviųjų veikos požymių, kartu su kitais nusikalstamos veikos bendrininkais – vykdytojais S. P. ir D. P. – neteisėtai įgijo elektroninių mokėjimo priemonių duomenis, juos panaudojo bei pagaminę netikrus dokumentus pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą – 195 562,42 Eur AB DNB banko lėšų, iš kurių įgijo tik 8230 Eur, o nusikalstoms veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, banko darbuotojams įtarus apgaulę ir sustabdžius tolesnį lėšų pervedimą.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. V. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nes bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, taip pat, tenkinus šį prašymą, paleisti jį iš laisvės atėmimo vietos, paskiriant švelnesnę kardomąją priemonę; arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl jo ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Byloje buvo pažeisti teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą ir rungimosi principai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 7, 44, 47, 61 straipsniuose, nesilaikant BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas nebuvo grįstas išsamiu ir nešališku visų bylai reikšmingų aplinkybių išnagrinėjimu, dėl to padarytos nepagrįstos, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančios išvados, lėmusios netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų, nes tinkamai neatsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus, todėl juos atmetė nemotyvuotai, o nepašalinęs abejonių dėl esminių aplinkybių, nuo kurių priklauso kasatoriaus teisinė padėtis, pažeidė ir BPK 305 straipsnio reikalavimus.

2.2. Nepaisant kasatoriaus, kuris, paskyrus kardomąją priemonę suėmimą, buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir jo gynėjo prašymų pristatyti į teismo posėdžius kasatorių, kuris norėjo tiesiogiai dalyvauti teismo posėdžiuose, kad galėtų ne tik užduoti proceso dalyviams klausimus ar į juos atsakyti, bet, svarbiausia, ir su savo gynėju tiesiogiai tartis dėl gynybos pozicijos, bylos procesas pirmosios instancijos teisme vyko vaizdo konferencijos būdu, nors BPK 246 straipsnio 1 dalies nuostatos nėra imperatyviosios, o ją naudoti būtinų svarbių aplinkybių (kaltinamojo liga, atsisakymas būti pristatytam į teismo posėdžius ir pan.) šiuo atveju nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepagrįstai pasisakė tik tiek, kad kasatorius, dalyvaudamas teisiamuosiuose posėdžiuose vaizdo konferencijos būdu, davė parodymus, apklausiamiems asmenims užduodavo klausimus, teikė paaiškinimus, taip aktyviai dalyvavo teismo posėdžiuose ir toks dalyvavimas teisiamuosiuose posėdžiuose yra galimas ir laikytinas teisėtu, todėl nėra pagrindo teigti, kad jo teisės į gynybą buvo suvaržytos. Kasatoriaus manymu, taip pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 246 straipsnio 1 dalies reikalavimai, užtikrinti visišką kasatoriaus bendravimo su gynėju konfidencialumą, įrašinėjamos vaizdo konferencijos metu apklausos vietoje dalyvaujant ir už šį konferencinį ryšį atsakingam pareigūnui, buvo neįmanoma, nes nėra jokios galimybės bendrauti su savo gynėju be pašalinių asmenų, dėl to kasatoriaus teisė į gynybą ir teisingą teismą

buvo suvaržyta, o tai reiškia, jog teisingumas šioje byloje buvo vykdomas sudarant tik išorinę vykdomo teisingumo regimybę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d., 2006 m. rugsėjo 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Brennan prieš Jungtinę Karalystę, Castravet prieš Moldovą).

2.3. Pirmosios instancijos teismas nevykdė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismas šių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ne tik kad nepašalino, bet jiems pritarė. Kasatoriaus kaltė iš esmės grindžiama tik kito nuteistojo N. A. parodymais, šis, siekdamas sumenkinti savo vaidmenį organizuojant nusikalstamas veikas, melagingai teismui teigė ir teismas patikėjo, kad kasatorius buvo vienas iš vykdomų nusikalstamų veikų organizatorių, nors dėl panašaus kaltinimo – pasikėsinimo apgaule įgyti AB „Swedbank“ turtą – kasatorius A. J. V. buvo išteisintas suabejojus N. A. parodymų patikimumu. Objektyvių įrodymų, kad kasatorius iš savo mobiliojo ryšio telefono, kuris iš jo buvo paimtas, būtų persiuntęs N. A. kokius nors duomenis (kodus) finansinėms operacijoms inicijuoti, byloje nėra. Vienintelis kodas yra užfiksuotas neva kasatoriaus per „Viber“ programėlę persiųstoje nuotraukoje, bet joje nėra datos, nėra aišku, kieno telefonas nufotografuotas, koks tame telefone buvo įvestas numeris prie kontakto „A. K.“, kai buvo daryta ši nuotrauka, be to, tuo kodu net nebuvo pasinaudota inicijuojant kokią nors finansinę operaciją. Nuteistasis S. P. proceso metu nurodė, kad nusikaltimų organizatorius buvo N. A., o apie tai, kad su jų vykdomomis nusikalstamomis veikomis yra susijęs ir A. J. V., sužinojo tik iš žiniasklaidos, kad AB DNB bankui suklastotas sutartis su tariamais užsakovais dėl perkamų prekių parengė pagal N. A. internete rastus ir persiųstus pavyzdžius. N. A. dėl šių dokumentų teismui tvirtino, esą juos gavo iš kasatoriaus A. J. V. Tokie prieštaravimai bylos proceso metu taip ir nebuvo pašalinti. Nuteistasis D. P. taip pat nurodė, kad nusikalstamų veikų organizatorius buvo N. A., kad kasatoriaus A. J. V. net nepažinojo, nežino, su kuo N. A. telefonu kalbėjo, kad gautų kortelių kodus. Tačiau bylą nagrinėjęs teismas padarė nepagrįstą ir nepatvirtintą prielaidą, kad dėl šių duomenų N. A. kalbėjosi ir galiausiai tuos duomenis gavo iš kasatoriaus A. J. V. Be to, D. P. nurodė, kad jis buvo sulaukęs ir nepažįstamo asmens skambučių su grasinimais dėl kortelių kodų, bet dėl šių grasinimų niekas taip ir nesidomėjo, identifikuoti grasintoją net nebuvo mėginta. Nors akivaizdu, kad D. P., ieškodamas N. A., skambinėjo kaltinime minėtus duomenis perdavęs asmuo, su kuriuo ar kuriais N. A. veikiausiai neatsiskaitė. 2017 m. lapkričio 3 d. iš N. A. paimtame telefone buvo rastas susirašinėjimas per „Viber“ su kontaktu „A. K.“ ir įvairių nuotraukų, vaizdo medžiagos, bet šiame susirašinėjime, manant, kad tas kontaktas yra kasatoriaus A. J. V., nebuvo aptikta jokių neteisėtai įgytų, laikomų kodų finansinėms operacijoms atlikti. Byloje nesurinkta ir nėra jokių įrodymų, neginčijamai leidžiančių teigti, jog minėtas N. A. telefone likęs susirašinėjimas buvo su kasatoriumi, o ne su kitu asmeniu, taip pat nėra jokių duomenų, kad iki 2017 m. kovo 10 d. kasatoriui priklausančiame telefone „iPhone A1586“ apskritai būtų buvusi įdiegta „Viber“ programėlė. Vienas iš kaltės įrodymų yra tyrėjo 2017 m. lapkričio 22 d. tarnybinis pranešimas apie kasatoriaus ir N. A. tarpusavio bendravimo mobiliojo ryšio telefonų abonentiniais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) srauto duomenis. Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams buvo leista susipažinti su elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos srautais nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 4 d. Kasatorius ir N. A. buvo susisiekę nurodytais abonentiniais numeriais tik 11 kartų ir tas bendravimas vyko laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. balandžio 28 d. Tačiau kasatorius nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 2 d. iki 2017 m. kovo 9 d. iš savo mobiliojo ryšio telefono perdavė N. A. į jo asmeninį mobiliojo ryšio telefoną „iPhone A1586“ iš nenustatytų asmenų neteisėtai įgytus 23 užsienio ir 2 Lietuvos Respublikos piliečių elektroninių mokėjimo priemonių duomenis. Taigi, kyla pagrįstas klausimas, kaip kasatorius perdavė N. A. elektroninių mokėjimo priemonių duomenis, jeigu mobiliojo ryšio operatorius laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 2 d. iki 2017 m. kovo 9 d. nėra užfiksavęs nė vieno jų tarpusavio kontakto. Teismams pakako vien tik N. A. tvirtinimo, kad mokėjimo priemonių duomenis gavo iš kasatoriaus. 2017 m. lapkričio 21 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole nustatyta, jog užfiksuoti 9 pokalbiai tarp N. A. ir jo motinos L. A., iš kurios jis prašo pinigų S. P. ir D. P. papirkti. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme teisėjas šiuos pokalbius paskelbė balsu ir juose konkrečiai įvardijama kasatoriaus pavardė. Svarbu yra tai, kad pokalbiai dėl S. P. ir D. P. papirkimo vyko prieš pat kasatoriaus akistatą su N. A., bet teismas padarė išvadą, kad pokalbiai tarp kaltinamojo N. A. ir jo motinos dėl minėtų asmenų papirkimo nėra susiję su šia byla. Tačiau pažymėtina, kad S. P. 2017 m. spalio 10 d. pakeitė 2017 m. birželio 13 d. duotus parodymus, o 2017 m. lapkričio 24 d. apklausoje dar patikslino, kad jam žinoma, jog N. A. nuolatos bendravo su dar kažkokiu asmeniu (kaip vėliau

paaiškėjo, A. J. V.), kurio teikiamus duomenis jam perduodavo N. A. Dėl to pagrįsta išvada, kad S. P. parodymus pakeitė dėl N. A. ar jo artimųjų poveikio, galbūt net už tai priėmė siūlomą perduoti pinigų sumą. Pažymėtina, kad teismo proceso metu S. P. taip ir nepaaiškino, kaip jam „paaiškėjo“, kad jų vykdomoje nusikalstamoje veikoje dalyvavo ir kasatorius A. J. V. Kartu pažymėtina, kad D. P., tvirtinęs, kad nusikalstamų veikų organizatorius buvo N. A., jau papildomos apklausos metu nurodė, kad N. A. 2017 m. rugpjūtį (būtent tuo metu, kai su motina derino klausimus dėl papirkti reikalingų 4000 Eur) buvo atvykęs pas jį į darbą (duomenys neskelbtini) ir pasakė, jog su S. P. „padarė klaidą“. Taigi, šio N. A. apsilankymo pas D. P. kitaip nei poveikiu keisti parodymus, kad nusikalstamų veikų organizatorius yra ne jis, o tariamai kasatorius, vertinti negalima, o tai bylos proceso metu ir įvyko. Apeliacinės instancijos teismas dėl nurodytų aplinkybių pasisakė labai neargumentuotai ir aptakiai, todėl teismo nutartis nėra įtikinama. Šis teismas nutartyje tik nurodė, kad nuteistojo N. A. parodymai yra nuoseklūs, nes atitinka kitus bylos duomenis, ir byloje nenustatyta aplinkybių, kodėl jis galėtų siekti apkalbėti kasatorių. Tačiau, darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas konkrečiai nenurodė, kokie bylos duomenys atitinka N. A. parodymus, kiek tai susiję su kasatoriui pateiktu konkrečiu kaltinimu, kad jis neva laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 2 d. iki 2017 m. kovo 9 d. perdavė telefonu N. A. 23 užsienio ir 2 Lietuvos Respublikos piliečių elektroninių mokėjimo priemonių duomenis. Tokių duomenų byloje nėra. Kasatorius neneigia, kad pažįsta N.  A., bet su juo bendravo tik dėl legalaus priekabų verslo ir jam niekada nesiuntė jokių kodų, kaltinime nurodytų asmenų banko kortelių duomenų ar suklastotų dokumentų. Taip apeliacinės instancijos teismas be jokių konkrečių įrodymų, remdamasis tik faktu apie bendravimą su N. A., padarė tik tikėtiną prielaidą, kad kasatorius N. A. atsiuntė minėtus elektroninių mokėjimo priemonių duomenis. Be to, kasatorius, neva būdamas šio nusikaltimo organizatorius, negavo jokių pinigų iš N. A. su jo bendrininkais – 2017 m. kovo 6 d. išgrynintų 8230 Eur. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nesivadovauta N. A. ir jo motinos L. A. tyrime užfiksuotais pokalbiais, kurių metu jis prašo motinos pinigų S. P. ir D. P. papirkti. Tačiau, priešingai, šiais pokalbiais būtina vadovautis sprendžiant N. A. parodymų patikimumo klausimą.

2.4. Teismų sprendimas konfiskuoti kasatoriui priklausančius mobiliojo ryšio telefoną „iPhone A1687“ ir kompiuterį „Apple“, serijos Nr. (duomenys neskelbtini), kaip nusikalstamos veikos įrankius neteisėtas. Paimtas kompiuteris kasatoriui nepriklausė ir tai teismui buvo žinoma, o svarbiausia, kad 2017 m. liepos 17 d. apžiūros metu jame rastos nuotraukos, laikmenos niekaip nėra susijusios su kasatoriui pateiktais kaltinimais, nėra ir nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas. Iš 2017 m. liepos 4 d. apžiūros protokolo matyti, kad mobiliojo ryšio telefono, paimto iš kasatoriaus 2017 m. birželio 22 d., apžiūra negalima, nes jį įjungus pasirodo užrašas anglų kalba, kad šis telefonas užrakintas kaip pamestas, jame esantys duomenys ištrinti. Tai reiškia, kad šis telefonas nuo sulaikymo dienos buvo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų žinioje, todėl, būdamas suimtas, neįjungtame telefone esančių duomenų kasatorius negalėjo ištrinti. Kaip pirmiau minėta, kaltinimas kasatoriui iš esmės grindžiamas vien kito kaltinamojo N. A. parodymais, bet visi neteisėtai gauti duomenys (kodai, fiktyvios sutartys, kt.), dėl kurių priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuos neva perdavė kasatorius, buvo rasti būtent N. A., S. P., D. P. tarpusavio bendravimui naudotose elektroninėse laikmenose, S. P. automobilyje, UAB „G.“ patalpose. Dėl to pagrįsta išvada, kad nuosprendžiu teismas kasatoriui priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „iPhone A1687“ ir G. M. priklausantį kompiuterį „Apple“ konfiskavo be jokio teisinio pagrindo.

3. Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Saulius Galminas atsiliepimu į nuteistojo A. J. V. kasacinį skundą prašo kasacinio skundo netenkinti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į šios įstatymo nuostatos taikymo išaiškinimus teismų praktikoje, visi kasacinio skundo argumentai, kuriais siūloma kitaip vertinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas aplinkybes, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko, todėl plačiau šiais klausimais šiame atsiliepime nepasisakoma.

3.2. BPK 246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla pirmosios instancijos teismo posėdyje nagrinėjama dalyvaujant kaltinamajam; be kita ko, kaltinamojo, kuris negali atvykti į teismą, kuriame nagrinėjama byla, arba kuris yra laikomas areštinėje, kardomojo kalinimo ar pataisos įstaigoje, dalyvavimas teismo posėdyje gali būti užtikrinamas garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis. Iš bylos duomenų matyti, kad A. J. V. nuo 2017 m. birželio 23 d. buvo taikyta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas ir jis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, į teisiamuosius posėdžius

pirmosios instancijos teisme nebuvo etapuojamas, o jo dalyvavimas posėdžiuose buvo užtikrinamas vaizdo konferencijos būdu, posėdžiuose dalyvaudavo ir A. J. V. gynėjas advokatas. Po teisiamųjų posėdžių, vykusių vaizdo konferencijos būdu, iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus būdavo gaunami patvirtinimai dėl asmens tapatybės dokumentų pateikimo, neteisėto ar neleistino poveikio nebuvimo, techninių apklausos sąlygų. Pranešimų apie sutrikimus nebuvo gauta. Iš teismo posėdžių protokolų matyti, kad A. J. V., dalyvaudamas teisiamuosiuose posėdžiuose vaizdo konferencijos būdu, davė parodymus, apklausiamiems asmenims užduodavo klausimus, teikdavo paaiškinimus. Akivaizdu, kad A. J. V. aktyviai dalyvavo teismo posėdžiuose naudojant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones ir toks kaltinamojo dalyvavimas teisiamuosiuose posėdžiuose yra galimas ir laikytinas teisėtu. Pažymėtina, kad nuteistojo kasaciniame skunde nurodomus argumentus, kad taip pat nebuvo užtikrintas jo kaip kaltinamojo ir gynėjo konfidencialus bendravimas, nuteistojo gynėjas išsakė tik apeliaciniame skunde ir klausimas, jog apeliantui ir jo gynėjui gali būti kokių nors kliūčių suderinti gynybinę poziciją, nebuvo keliamas. Todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad A. J. V. teisė bendrauti su gynėju buvo kaip nors suvaržyta. Be to, paminėtina ir tai, kad, nagrinėjant nuteistojo apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis posėdžiuose dalyvavo tiesiogiai, turėjo visas galimybes bendrauti su gynėju, tartis dėl gynybos ir įrodymų tyrimo metu užduoti klausimus apklausiamiems liudytojams.

3.3. A. J. V. pripažintas kaltu dėl AB DNB banko turto įgijimo bei pasikėsinimo įgyti apgaule. Ištyrus įrodymus pasitvirtino kaltinime nurodytas nusikaltimo padarymo mechanizmas, pagal kurį nusikalstamam sumanymui įgyvendinti buvo naudojami atitinkami daiktai, kurie pagal BK 72 straipsnio nuostatas kaip šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas yra konfiskuotinas turtas. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Pagrįstai pripažinus A. J. V. kaltu dėl inkriminuoto nusikaltimo, nėra jokių abejonių, kad iš jo asmens kratos metu paimtas mobilusis telefonas „iPhone“ yra nusikaltimo įrankis, kuriuo buvo teikiama informacija kitam nusikaltimo bendrininkui N. A. Be to, pats nuteistasis apeliaciniame skunde pripažino, kad kratos metu iš jo namų paimtame kompiuteryje „Apple A312“ yra nuotraukų, kurias jam su dokumentais siuntė N. A. Byloje yra nustatyta, kad nuteistasis A. J. V. su N. A. bendravo dėl suklastotų dokumentų, tariamai patvirtinančių neteisėtas finansines operacijas, pateikimo bankui. Be to, bylą nagrinėjant teisme nustatyta, kad kompiuteryje buvo rastos dviejų asmenų pasų nuotraukos, kurios kartu su suklastotais dokumentais buvo pateiktos ir bankui, abiejų asmenų kortelių duomenys buvo panaudoti neteisėtose operacijose, dėl kurių nuteistasis buvo pripažintas kaltu. Taigi nekyla abejonių, kad per kratą A.  J. V. namuose paimtas kompiuteris taip pat buvo naudojamas kaip nusikaltimo įrankis. Nors nuteistasis kasaciniame skunde teigia, kad kompiuteris priklauso ne jam, o draugei G. M., nepateikė jokių objektyvių tokius teiginius patvirtinančių duomenų. Todėl aptartų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu minėti kompiuteris ir mobilusis telefonas visiškai pagrįstai konfiskuoti kaip nusikaltimo įrankiai.

4. Civilinio ieškovo AB banko „Luminor Bank AS“ atstovė Dina Olševskaja atsiliepimu į nuteistojo A. J. V. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Civilinio ieškovo atstovė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Civilinis ieškovas palaiko prokuroro Sauliaus Galmino atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą išsakytus argumentus, dėl kurių nuteistojo kasacinis skundas neturi būti tenkinamas.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. Nuteistojo A. J. V. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas

(kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

6.1. Taigi tai reiškia, kad šioje byloje kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas (taip pat ir siekiant sumenkinti tam tikrų įrodymų įrodomąją reikšmę) ir pateikiamas jų savas vertinimas bei interpretavimas ir prašoma atskirus įrodymus vertinti kitaip, jų pagrindu daryti kitokias išvadas ir priimti kitokius sprendimus, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi šie kasacinio skundo argumentai nebus nagrinėjami.

6.2. Šioje byloje bus nagrinėjami kasacinio skundo argumentai dėl to: 1) ar buvo pažeista teisė į gynybą; 2) ar šioje byloje, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų; 3) ar buvo pažeistas BK 72 straipsnis.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl pažeistos teisės į gynybą

7. Teisė į gynybą – konstitucinė asmens teisė. Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą yra absoliučios, jos negali būti paneigtos ar suvaržytos jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis; iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

8. Teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą realizavimo tvarka yra nustatyta BPK. Šio kodekso 44 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Draudžiama kontroliuoti įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo, išteisintojo ir jų gynėjo bendravimą – susitikimus, korespondenciją, pokalbius telefonu ar kitų formų bendravimą. Tam, kad būtų užtikrintos proceso dalyvių teisės, tarp jų ir teisė į gynybą, BPK 10 ir 45 straipsniai įpareigoja teisėsaugos pareigūnus, prokurorą ir teismą ne tik išaiškinti kiekvienam įtariamajam, kaltinamajam bei nuteistajam jo procesines teises, bet ir sudaryti realias galimybes ir sąlygas tomis teisėmis pasinaudoti. Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas neturi trukdyti ar ignoruoti aktyvių įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo procesinių veiksmų ginantis. Taip pat tai reiškia pareigą, gavus proceso dalyvio bet kokio pobūdžio prašymą, skundą ar pareiškimą, susijusį su nagrinėjamos bylos dalyku, jį svarstyti ir dėl jo priimti motyvuotą sprendimą.

9. Kasatorius skunde nurodo, kad jis pirmosios instancijos teismo posėdžiuose norėjo tiesiogiai dalyvauti. To prašė tiek jis pats, tiek ir jo gynėjas, kad galėtų ne tik užduoti ar atsakyti į proceso dalyvių klausimus, bet, svarbiausia, tartis su savo gynėju tiesiogiai, nepažeidžiant konfidencialumo, dėl gynybos pozicijos, nes vaizdo konferencijos būdu to padaryti neįmanoma. Todėl, kasatoriaus manymu, jo teisė į gynybą ir teisingą teismą buvo suvaržyta. Iš tikro, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pirmame teismo posėdyje, kuris vyko 2018 m. sausio 10 d. ir buvo atidėtas, kasatoriaus gynėjas prašė, kad jo ginamasis būtų etapuotas į kitus teismo posėdžius, o per kitą posėdį – 2018 m. sausio 22 d. – pats kasatorius išreiškė pageidavimą būti etapuotas ir teismas tokius gynėjo ir kasatoriaus prašymus atmetė, nurodydamas, kad tokią posėdžio organizavimo tvarką nustato Baudžiamojo proceso kodeksas ir šis prašymas jau buvo išspręstas. Nors toks teismo sprendimas ir nebuvo išsamiau motyvuojamas, tačiau šiuo konkrečiu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą svarstyti proceso dalyvių prašymus ir motyvuoti savo sprendimą, kadangi byloje esantys duomenys niekaip nepatvirtina, kad kasatorius ir jo gynėjas patys būtų pateikę bent kokius savo prašymų motyvus. BPK 246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kaltinamojo, kuris yra laikomas areštinėje, kardomojo kalinimo ar pataisos įstaigoje, dalyvavimas teismo posėdyje gali būti užtikrinamas garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis. Minėta norma nenustato išimčių, dėl kurių tokia suimto ar bausmę atliekančio kaltinamojo dalyvavimo posėdyje tvarka negalėtų būti taikoma, ir sprendimą dėl tokios tvarkos palieka bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai. Todėl nėra jokio pagrindo

teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas nemotyvuotą kasatoriaus prašymą jį etapuoti, pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus.

10. Kolegija taip pat pažymi, kad kasatorius savo skunde nenurodė visiškai jokių bylos duomenų, kurie patvirtintų tokius jo kasacinio skundo teiginius, kad „viso proceso metu tiek jis pats, tiek ir jo gynėjas pageidavo ir primygtinai prašė teismo, kad būtų pristatytas į teismo posėdžius, nes nori betarpiškai dalyvauti juose, duoti parodymus, užduoti klausimus ir atsakyti į proceso dalyvių klausimus, o svarbiausia – dėl gynybos pozicijos suderinimo betarpiškai „čia ir dabar“ tartis su savo pasirinktu gynėju“. Išskyrus vieną gynėjo ir vieną paties kasatoriaus paminėtus niekaip nemotyvuotus prašymus etapuoti, užfiksuotus teismo posėdžio protokole, tokius kasacinio skundo teiginius patvirtinančių duomenų nėra. Todėl tokie kasacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs, niekuo nepagrįsti ir smulkiau dėl jų nepasisakoma.

11. Atkreiptinas dėmesys, kad viso teisminio proceso metu, taip pat ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kasatoriui buvo užtikrinamas gynėjo dalyvavimas. Kai buvo gauti duomenys, kad A. J. V. gynėjui sustabdyta teisė užsiimti advokato praktika, teismas nusprendė bylos nenagrinėti ir padarė pertrauką, sudarydamas galimybę kasatoriui pasikviesti kitą gynėją, o to nepadarius, pats paskyrė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos parinktą gynėją. Taigi teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad kasatoriui būtų užtikrinta teisė į gynybą. Byloje nėra jokių duomenų, kad kasatoriui ar jo gynėjui būtų varžomos galimybės pasinaudoti teisėmis, numatytomis BPK 21 straipsnio 3 dalyje ar 48 straipsnio 1 dalyje, tame tarpe ir teisė reikšti prašymus. Tačiau, nors pirmosios instancijos teisme posėdžiai vyko ne vieną kartą (jie buvo atidedami ar daromos pertraukos), nei pats kasatorius, nei jo gynėjas nepateikė jokių prašymų ar pareiškimų, jog kažkokiu būdu varžomos jų teisės į gynybą ir bendravimo konfidencialumas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ką pažymėjo ir apeliacinis teismas, A. J. V., dalyvaudamas teismo posėdžiuose vaizdo konferencijos būdu, apklausiamiems asmenims užduodavo klausimus, teikdavo paaiškinimus dėl tiriamų įrodymų, pats buvo apklausiamas ir davė parodymus. Tai rodo, kad A. J. V. aktyviai dalyvavo teismo posėdžiuose ir nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad jo teisės dėl tokio dalyvavimo posėdžiuose būdo galėjo būti suvaržytos. Kolegija neturi jokio teisinio pagrindo nesutikti su tokiais apeliacinės instancijos teismo motyvais.

12. Nepaisant jau aptartų motyvų, kolegija atkreipia ypatingą dėmesį į tai, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, kasatorius, jo paties ir gynėjo prašymu buvo pristatytas į teismo posėdį, kur jam negalėjo kilti jokių kliūčių bendrauti tiesiogiai su savo gynėju, dalyvauti atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, tiesiogiai užduoti klausimus apklausiamiems asmenims, tame tarpe ir asmeniui, kurio parodymai, pagal kasacinio skundo argumentus, buvo lemiami priimant kasatoriui nepalankų nuosprendį. Taigi, apeliacinės instancijos teismas ne tik atsakė į visus A.  J. V. ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentus dėl nurodomo teisės į gynybą pažeidimo, bet ir ėmėsi priemonių, kad tokie pažeidimai, jei ir būtų buvę padaryti, būtų ištaisyti ir neliktų jokių abejonių dėl tokių pažeidimų padarymo.

Dėl kasaciniuose skunduose nurodomų BPK pažeidimų

13. Kasatorius kasaciniame skunde teigia, jog teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė išvadas nenustatę visų bylai reikšmingų aplinkybių, bylos duomenis vertino neišsamiai, kasatorių teisinančių įrodymų visiškai neįvertino, dalį duomenų nepagrįstai laikė jo kaltės nepaneigiančiais įrodymais. Tokie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

14. Surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu. Tokiu atveju kasacinės instancijos teismas patikrina, ar renkant duomenis, juos tiriant bei vertinant (darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai) nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis).

15. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta jų analizė ir išvados dėl įrodymų vertinimo. Teismas A. J. V. dėl dalies jam inkriminuotų nusikalstamų veikų išteisino, o dėl kitos dalies kaltę motyvuotai pagrindė įvertinęs bylos įrodymų visumą, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–4 punktai.

16. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas išanalizavo visus turinčius reikšmės bylai įrodymus, patikrino jų patikimumą, liečiamumą, pakankamumą, tarpusavio ryšį, įvertino jų visumą ir tinkamai motyvavo savo sprendimą. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šis teismas nurodė motyvus ir dėl kasaciniame skunde minimo N. A. parodymų patikimumo

bei vertinimo, dėl duomenų ištrynimo iš telefono ir kt., išsamiai išnagrinėjo kasatoriaus ir jo gynėjo apeliacinius skundus ir motyvuotai paneigė skundo argumentus. Nutartis visiškai atitinka įstatymo keliamus reikalavimus nutarties turiniui ir formai (BPK 332 straipsnis).

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo skyrimo

17. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, nutarę konfiskuoti jam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „iPhone A1687“ bei G. M. priklausantį kompiuterį „Apple“, netinkamai taikė BK 72 straipsnį.

18. Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK 72 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, o 4 dalyje  – kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, jeigu: 1) perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti; 2) šis turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį; 3) šis turtas jam buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; 4) šis turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra kaltininkas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai; 5) įgydamas šį turtą, jis arba juridiniame asmenyje vadovaujamas pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, juridinio asmens vardu priimti sprendimus ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga konfiskuoti nusikalstamos veikos priemones bei iš nusikalstamos veikos gautas pajamas įtvirtinta daugelyje Europos Sąjungos teisės aktų ir Lietuvos Respublikos ratifikuotų tarptautinių sutarčių: 2000 m. Jungtinių Tautų konvencijoje prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, Europos Sąjungos Tarybos 2005 m. vasario 24 d. pamatiniame sprendime 2005/212/TVR dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo ir t. t.

20. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kasaciniame skunde nurodomi mobiliojo ryšio telefonas ir kompiuteris laikytini nusikalstamos veikos įrankiais, todėl konfiskuotini. Šį teismo sprendimą, nurodydamas išsamius motyvus, patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ir nepagrįstais pripažinęs apeliacinių skundų argumentus šiuo klausimu. Todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su žemesniųjų instancijų teismų sprendimais.

21. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai, keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Vien tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atsakyta į visus esminius apeliantų argumentus. Todėl kolegija konstatuoja, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidus BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo A. J. V. kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI ARMANAS ABRAMAVIČIUS

ELIGIJUS GLADUTIS

ARTŪRAS RIDIKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19226 2019-12-02 2019-11-21 2019-11-21 -

Nr. 3P-1805/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00245-2019-8(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 11 d. gautu ieškovės UAB „DTC LT“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 10 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė UAB „DTC LT“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 10 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 2 d. sprendimas, kuriuo iš dalies patenkintas jos ieškinys ir jai iš atsakovės UAB „Ignitis gamyba“ priteista 533,22 Eur skolos ir 47,98 Eur delspinigių pagal statybos rangos sutartį.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik

išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovės UAB „DTC LT“ paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė rangos teisinius santykius bei sutarčių aiškinimą reglamentuojančias teisės normas, dėl to neteisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius kaip pirkimo–pardavimo. Akivaizdu, kad atsakovė viešame konkurse pirko rangos darbus, o ne prekes ir paslaugas, todėl ieškovė, atlikusi darbus, neturėjo pareigos parduoti ir perduoti atsakovei įrangą, medžiagas, pastolius ir kitą inventorių, naudotą atliekant darbus; 2) apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, CPK 12, 17 straipsnius ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes: ignoravo ieškovės nurodytas aplinkybes ir rašytinius įrodymus apie atliktus darbus; vadovavosi atsakovės deklaratyviais teiginiais; netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą; neužtikrino šalių lygiateisiškumo procese bei pažeidė rungimosi principą; 3) teismai ignoravo materialiosios teisės normas, draudžiančias keisti viešojo prikimo sutarties kainą (CK 6.653 straipsnio 5 dalis, VPĮ 86 straipsnio 3 dalis ir kt.), o savo išvadas grindė išimtinai bendraisiais teisės principais. Tačiau vien bendraisiais teisės principais negali būti paneigta ieškovės teisė į sutartyje fiksuotą 275 000  Eur kainą už atliktus darbus.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai aiškino, taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti UAB „DTC LT“ (į. k. 160427584) 2381 (du tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt vieną) Eur žyminio

mokesčio, sumokėto 2019 m. lapkričio 11 d. AB Swedbank.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Alė Bukavinienė

ALGIS NORKŪNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19225 2019-12-02 2019-11-22 2019-11-22 -

Nr. 3P-1821/2019Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00252-2018-7(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. lapkričio 22 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 18 d. gautu atsakovo M. M. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 3 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymu sustabdyti skundžiamos nutarties vykdymą,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo. Kasacine tvarka skundžiama nutartimi iš esmės paliktas nepakeistas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai byloje dėl žalos, padarytos bendrovės buvusių vadovų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, kai nesikreipta laiku dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, nepagrįstai taikė solidariąją atsakomybę ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Pažymima, kad civilinėje byloje ieškinį grindžiant ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimu, teismai taikė atsakovams solidariąją atsakomybę, remdamiesi kasacinio teismo (kasacinės bylos Nr. 3K-3-429-313/2015) pateiktu išaiškinimu byloje, kurioje ieškinys pareikštas ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkto pagrindu. Teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė CPK 13, 135 straipsnius ir priėmė siurprizinį sprendimą, konstatavo aplinkybes (esą atsakovas M. M. neteikė finansinės atskaitomybės ataskaitų Juridinių

asmenų registrui, dėl jo veiksmų nėra galimybės nustatyti, kaip bendrovės finansinė padėtis pakito kiekvieno iš jų valdymo laikotarpiu), kurių ieškovė neįrodinėjo ir jomis nesirėmė, tačiau jų pagrindu teismas nepagrįstai konstatavo atsakovų solidariąją atsakomybę. Teismai, atsakovo vertinimu, netinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos analogiškose bylose, todėl netinkamai nustatė ieškovės nemokumo momentą.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, nenagrinėjama prašymo taikyti nutarties vykdymo sustabdymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIS NORKŪNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19223 2019-12-02 2019-11-22 2019-11-22 -

Nr. 3P-1820/2019Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00590-2018-1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. lapkričio 22 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 18 d. gautu ieškovės SIA „Tilts“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė SIA „Tilts“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimo dalis, kuria atmestas jos ieškinys atsakovėms Jonavos rajono savivaldybės administracijai, UAB „Kongera“ ir Viešųjų pirkimų tarnybai dėl jungtinės veiklos ir rangos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik

išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovės SIA „Tilts“ paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) teismai nepagrįstai sprendė, kad perkančioji organizacija neturi pareigos įsitikinti, ar tiekėjai turi teisę sudaryti sutartis, taip netinkamai taikė CK 2.81, 2.82, 2.140 straipsnius, Viešųjų pirkimų įstatymą ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Ieškovės nuomone, perkančioji organizacija privalo patikrinti, ar sutartys, kurių pagrindu tiekėjai dalyvauja konkurse, yra sudarytos teisėtai. Nagrinėjamu atveju perkančioji organizacija privalėjo įsitikinti, ar buvo teisėtai išduotas įgaliojimas R. K., atitinkamai patikrinti ir V. J. išduoto įgaliojimo apimtį; 2) teismai konstatuodami, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiomis jungtinės veiklos ir rangos sutartis, netinkamai taikė CK 1.5, 1.80, 1.92, 2.133, 2.136 straipsnius, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Ieškovė niekada nebuvo suteikusi V.  J. plačių įgaliojimų ir byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovės žinojo arba turėjo žinoti, kokia yra jo teisių veikti ieškovės vardu apimtis, taip pat ir tai, kad R. K. veikia neteisėtai. Dėl to ginčijamos sutartys nesukūrė ieškovei teisinių padarinių ir turi būti pripažintos negaliojančiomis.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti SIA „Tilts“ (į. k. 50103005351) 75 (septyniasdešimt penkis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m.

lapkričio 14 d. OP Corporate Bank, mokėjimo dokumento Nr. 613.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIS NORKŪNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19228 2019-12-02 2019-11-22 2019-11-22 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-364-469/2019Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00544-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.6; 2.6.11.4.5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 22 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Gražinos Davidonienės ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nimetus“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nimetus“ ieškinį atsakovei Zarasų rajono savivaldybės administracijai dėl skolos už papildomus statybos rangos darbus priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl viešojo pirkimo būdu sudarytos rangos sutarties kainos tipo nustatymo, taip pat dėl kainos tipą nustatančios sutarties sąlygos keitimo.

2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 85 029,16 Eur skolos už papildomus statybos rangos darbus, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad 2015 m. per Centrinės perkančiosios organizacijos (CPO LT) elektroninį katalogą buvo rengiamas viešasis pirkimas Nr. CPO68887 dėl Zarasų rajono socialinių paslaugų centro pastato Zarasuose, Malūno g. 2, Zarasų jaunimo centro ir Zarasų policijos komisariato pastato Zarasuose, S. Dariaus ir S. Girėno g. 11, modernizavimo, taip pat viešasis pirkimas Nr. CPO69030 dėl mokslo paskirties pastato Zarasų r., Suvieko k., Parko g. 28, modernizavimo. 2015 m. rugpjū?io 20?d. su pirkimo laim?toju (ie?kove) buvo sudarytos pagrindin?s sutartys pagal tiek?jo pasi?lyt? ?kain? u? atsakov?s technin?se specifikacijose nurodytus darbus.

4. Prad?jus darbus, paai?k?jo, kad technin?se specifikacijose nurodytas per ma?as toki? darb? kiekis, tod?l ie?kov? 2016?m. bir?elio 16?d. informavo atsakov?, jog ji atliks tik technin?je specifikacijoje nurodytus darbus, ?gytus pagal vie?ojo pirkimo sutartis. Po deryb? ?alys (ie?kov?s direktorius G.?V. ir tuometis Zaras? rajono savivaldyb?s administracijos direktorius R.?K.) sudar? 2016?m. rugs?jo 19?d. akt? Nr.?2 (toliau?? aktas Nr.?2), kuriuo sutar?, kad pagrindin? sutartis Nr.?CPO68887 yra fiksuoto ?kainio kainodaros sutartis. Atsakov? nutar? pirkti akte Nr.?2 nurodytus papildomus darbus. 2016?m. spalio 18?d. ie?kov? su atsakove sudar? Rangos darb? sutart? (toliau?? Rangos sutartis) d?l akte Nr.?2 nurodyt? papildom? darb? kiekio ?sigijimo u? 57 858,67?Eur kain?.

5. Ie?kov? atliko modernizavimo darbus, atsakov? juos pri?m? 2016?m. lapkri?io 25?d. baigiamaisiais rangos darb? perdavimo?pri?mimo aktais. Ie?kov? nurod?, kad nebuvo ?manoma i? anksto ?vertinti vis? reikaling? darb? ir j? kieki?, tod?l buvo nustatyti preliminar?s kiekiai ir ?alys sutar?, kad prad?ioje perkami tik akte nurodyti kiekiai, o faktiniai darb? kiekiai bus nustatyti atlikus detali?sias nuotraukas ir apskai?iuoti pagal fiksuot? darb? ?kain?. D?l to po darb? perdavimo UAB ?Geodezija ir topografija? atliko detali?sias nuotraukas, pagal jas paai?k?jo didesnis atlikt? darb? kiekis, nei atsakov? buvo ?sigijusi pagal Rangos sutart?. Ie?kov? 2017?m. vasario 3?d. sura?? ir pateik? papildomus atlikt? darb? aktus, pa?ymas ir PVM s?skaitas fakt?ras d?l 37 096,66?Eur u? Zaras? rajono socialini? paslaug? centro pastato modernizavim? ir d?l 45 344,79?Eur u? Zaras? jaunimo centro ir Zaras? policijos komisariato pastato modernizavim? pagal faktinius darb? kiekius.

6. D?l pagrindin?s sutarties Nr.?CPO69030 ?alys deryb? metu taip pat sutar? papildom? darb? kieki? klausim? i?spr?sti padarius detali?sias nuotraukas. Pagal UAB ?Geodezija ir topografija? detali?sias nuotraukas paai?k?jo, kad atlikta daugiau darb?, nei atsakov? nupirko pagrindine sutartimi Nr.?CPO69030. D?l to ie?kov? 2017?m. vasario 3?d. sura?? ir pateik? papildomus atlikt? darb? aktus, pa?ymas ir papildomos 2587,71?Eur sumos PVM s?skaitas fakt?ras. Atsakov? darb? akt? nepasira?? ir u? juos atsisak? sumok?ti. Ie?kov? darb? aktus pasira?? viena?ali?kai. Kadangi atsakov? nesumok?jo u? papildomus darbus, tai ie?kov? pra?? priteisti 82 441,45?Eur skolos pagal sutart? Nr.?CPO68887 ir 2587,71?Eur skolos pagal sutart? Nr.?CPO69030.

čio 20 d. su pirkimo laimėtoju (ieškove) buvo sudarytos pagrindinės sutartys pagal tiekėjo pasiūlytą įkainį už atsakovės techninėse specifikacijose nurodytus darbus.

4. Pradėjus darbus, paaiškėjo, kad techninėse specifikacijose nurodytas per mažas tokių darbų kiekis, todėl ieškovė 2016 m. birželio 16 d. informavo atsakovę, jog ji atliks tik techninėje specifikacijoje nurodytus darbus, įgytus pagal viešojo pirkimo sutartis. Po derybų šalys (ieškovės direktorius G. V. ir tuometis Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius R. K.) sudarė 2016 m. rugsėjo 19 d. aktą Nr. 2 (toliau – aktas Nr. 2), kuriuo sutarė, kad pagrindinė sutartis Nr. CPO68887 yra fiksuoto įkainio kainodaros sutartis. Atsakovė nutarė pirkti akte Nr. 2 nurodytus papildomus darbus. 2016 m. spalio 18 d. ieškovė su atsakove sudarė Rangos darbų sutartį (toliau – Rangos sutartis) dėl akte Nr. 2 nurodytų papildomų darbų kiekio įsigijimo už 57 858,67 Eur kainą.

5. Ieškovė atliko modernizavimo darbus, atsakovė juos priėmė 2016 m. lapkričio 25 d. baigiamaisiais rangos darbų perdavimo–priėmimo aktais. Ieškovė nurodė, kad nebuvo įmanoma iš anksto įvertinti visų reikalingų darbų ir jų kiekių, todėl buvo nustatyti preliminarūs kiekiai ir šalys sutarė, kad pradžioje perkami tik akte nurodyti kiekiai, o faktiniai darbų kiekiai bus nustatyti atlikus detaliąsias nuotraukas ir apskaičiuoti pagal fiksuotą darbų įkainį. Dėl to po darbų perdavimo UAB „Geodezija ir topografija“ atliko detaliąsias nuotraukas, pagal jas paaiškėjo didesnis atliktų darbų kiekis, nei atsakovė buvo įsigijusi pagal Rangos sutartį. Ieškovė 2017 m. vasario 3 d. surašė ir pateikė papildomus atliktų darbų aktus, pažymas ir PVM sąskaitas faktūras dėl 37 096,66 Eur už Zarasų rajono socialinių paslaugų centro pastato modernizavimą ir dėl 45

344,79 Eur už Zarasų jaunimo centro ir Zarasų policijos komisariato pastato modernizavimą pagal faktinius darbų kiekius.6. Dėl pagrindinės sutarties Nr. CPO69030 šalys derybų metu taip pat sutarė papildomų darbų kiekių klausimą išspręsti

padarius detaliąsias nuotraukas. Pagal UAB „Geodezija ir topografija“ detaliąsias nuotraukas paaiškėjo, kad atlikta daugiau darbų, nei atsakovė nupirko pagrindine sutartimi Nr. CPO69030. Dėl to ieškovė 2017 m. vasario 3 d. surašė ir pateikė papildomus atliktų darbų aktus, pažymas ir papildomos 2587,71 Eur sumos PVM sąskaitas faktūras. Atsakovė darbų aktų nepasirašė ir už juos atsisakė sumokėti. Ieškovė darbų aktus pasirašė vienašališkai. Kadangi atsakovė nesumokėjo už papildomus darbus, tai ieškovė prašė priteisti 82 441,45 Eur skolos pagal sutartį Nr. CPO68887 ir 2587,71 Eur skolos pagal sutartį Nr. CPO69030.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

7. Utenos apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu tenkino ieškinį.8. Teismas nustatė, kad šalys sudarė dvi pagrindines viešojo pirkimo sutartis Nr.  CPO68887 ir Nr. CPO69030 dėl

rangos darbų pirkimo statybos objektams modernizuoti pagal atsakovės pateiktas technines specifikacijas. Abi sutarties šalys pripažino, kad objektams modernizuoti nepakako atsakovės techninėse specifikacijose nurodytų ir pagal sutartis įgytų darbų kiekio, todėl jos susitarė dėl papildomo, sutartyse nenurodyto darbų kiekio būtinybės. Aktu Nr.  2 šalys patvirtino, kad papildomai atliekamas darbų kiekis bus apskaičiuojamas pagal fiksuoto įkainio kainodaros principą.

9. Teismas nustatė ir tai, kad atsakovė, pradėdama viešuosius pirkimus, nurodė pirkimo objektus ir reikalavimus jų modernizacijai, taip pat ir reikalavimą visiškai užbaigti visų trijų statybos objektų modernizavimą ir pateikti statybos užbaigimo aktus. Atsakovė, prieš pradėdama pirkimus, techninėse specifikacijose privalėjo nurodyti reikalingą darbų kiekį, bet jų rūpestingai ir atidžiai neįvertino bei nenurodė. Ieškovė, teikdama pirkimo siūlymą, CPO LT elektroniniame kataloge galėjo pasiūlyti tik darbų įkainį, bet negalėjo koreguoti užsakovės techninėse specifikacijose nurodyto darbų kiekio. Iškilus nesutarimui dėl reikiamo darbų kiekio, atsakovė techninėse specifikacijose netikslino darbų kiekio, neskyrė ekspertizės darbų kiekio poreikiui įvertinti. Apie papildomų darbų būtinybę ieškovė pranešė atsakovei 2016 m. birželio 16 d. raštu.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovė pripažino, jog pagrindinės sutartys yra fiksuoto įkainio; nė viena šalis neginčija, jog visi papildomi darbai buvo reikalingi ir atlikti tam, kad būtų gauti statybos užbaigimo aktai. Dėl to atsakovė turi apmokėti statybos objektuose atliktus būtinus pagal statybos normatyvinius dokumentus papildomus darbus, apie kurių būtinybę ji žinojo. Teismas pagal Rangos sutarties, rašytinių įrodymų ir liudytojo parodymų visumą sprendė, kad šia Rangos sutartimi nebuvo susitarta dėl viso galutinio papildomų darbų kiekio visiems statybos objektams už fiksuotą sutartyje kainą.

11. Teismas nurodė, kad sutartis Nr. CPO68887 ir sutartis Nr. CPO69030 buvo atlygintinės, pagal Viešųjų pirkimų tarnybos 2015 m. lapkričio 2 d. viešųjų pirkimų vertinimo išvadą kvalifikuojamos kaip fiksuoto įkainio sutartys, kuriose darbų kiekis apskaičiuojamas dauginant darbų kiekį iš fiksuoto įkainio, o ne fiksuotos galutinės kainos sutartys. Rangos sutartimi šalys sutarė tik dėl šioje sutartyje nurodytų papildomų darbų ir fiksuotos, tik šioje sutartyje nustatytos 57 858,67 Eur darbų kainos, tačiau Rangos sutartis nepakeitė sutarčių Nr. CPO68887 ir Nr. CPO69030 kainodaros ar užsakovės galimybės pirkti papildomus darbus laikantis sutarčių 11.6 punktų principų. Sudarytos pagrindinės sutartys leido įsigyti daugiau darbų, nei buvo nurodyta techninėje specifikacijoje, neviršijant 30 procentų sutarties kainos. Tokiam papildomų darbų kiekiui įgyti netaikomas draudimas padidinti kainą.

12. Be to, pagal darbų aktus nustatyta, kad papildomų darbų atlikta daugiau, nei jų įsigyta pagal Rangos sutartį Nr. SR-695. Sutartyje nustatyta fiksuota nurodyto darbų kiekio, bet ne visų papildomų darbų įgijimo kaina, todėl šioje sutartyje nenurodytas papildomų darbų kiekis turėjo būti įgytas ir apmokėtas papildomai. Teismas pažymėjo, kad atsakovė neginčijo nei statybos darbų, nei jų kiekio, nei jų kiekį patvirtinančių ir perduodančių darbų aktų. Dėl to teismas padarė išvadą, kad atsakovė privalo apmokėti likusius papildomus darbus, nenurodytus Rangos sutartyje Nr. SR-695, kuriuos buvo būtina atlikti, kad sutartys Nr. CPO68887 ir Nr. CPO69030 būtų užbaigtos.

13. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu panaikino Utenos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir ieškinį atmetė.

14. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo tenkinti ieškinį. Kolegija nepritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pagrindinės sutartys buvo fiksuoto įkainio sutartys,

nurodydama, jog jose buvo nustatyta fiksuota darbų kaina, už kurią ieškovė įsipareigojo atlikti techninio ir darbo projekto parengimo paslaugas ir darbus, nustatytus sutartyse.

15. Atsakovė viešuosius pirkimus vykdė per CPO LT, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu (toliau – VPĮ) ir atsakovės parengtais pirkimo dokumentais, taip pat Pirkimo sąlygų 1.6 punktu, Elektroninio katalogo aprašymo 2 dalies 2.1, 2.2 punktais. Pagal šiuos reikalavimus techninėje specifikacijoje atsakovė nurodė konkrečius minėtiems pastatams atnaujinti reikalingus ir perkamus darbų kiekius, pagal šiuos ieškovė pateikė savo pasiūlymo kainas. Ieškovė buvo pripažinta konkurso laimėtoja ir su ja sudarytos pagrindinės sutartys, todėl techninė specifikacija ir tiekėjo pasiūlymas tapo neatskiriama pagrindinių sutarčių dalimi.

16. Kolegija svarbia aplinkybe pripažino tai, kad viešojo pirkimo konkursas skelbtas ne tik minėtiems pastatams atnaujinti, bet ir projektavimo paslaugoms pirkti. Tai reiškia, kad techninėse specifikacijose buvo nurodyti preliminarūs atliktinų darbų kiekiai, tikslintini projektavimo metu, ir tik tuomet galėjo būti ir buvo apskaičiuojami tikslūs statybos darbų kiekiai.

17. Šalių sudarytose pagrindinėse sutartyse nurodyta bendra visų darbų kaina: pagal sutartį Nr. CPO69030 – 217 111,51 Eur su PVM, pagal sutartį Nr. CPO68887 – 509 961 Eur su PVM. Pagal pagrindinių sutarčių 3.3, 3.6, 3.14 punktus net ir nustačius, kad atnaujinamuose pastatuose atlikta daugiau darbų, nei buvo nustatyta techninėje specifikacijoje ir kituose dokumentuose, tai nesuteikia pagrindo pripažinti papildomų darbų egzistavimo, jeigu šalys dėl to nesudarė atskiro rašytinio susitarimo, o atsakovė neatliko atskiro viešojo pirkimo.

18. Ieškovei statybos verslas yra profesinė veikla, todėl jos profesinės veiklos žinios ir patirtis leido tinkamai įvertinti viešojo pirkimo konkurse pasiūlytų atnaujinti objektų kainą, jos padidėjimo pasekmes, sutarčių vykdymo riziką, ieškovė turėjo galimybę susipažinti su statybos rangos darbų vykdymo vieta, atnaujinamais statiniais, kita reikšminga informacija, atsakovė tokią galimybę suteikė. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad pagrindinės sutartys buvo fiksuoto įkainio sutartys. Tokio vertinimo nekeičia ir 2015 m. lapkričio 2 d. Viešųjų pirkimų tarnybos išvados, kuriose pripažinta, kad CPO LT pagrindinėje sutartyje, pagal kurios sąlygas buvo pasirašytos pagrindinės sutartys, yra kainos apskaičiavimo būdo neaiškumas (fiksuotos kainos ar fiksuoto įkainio sutartis) ir kad tokiose sutartyse turėtų būti nustatomas fiksuoto įkainio kainos apskaičiavimo būdas, kuris leistų tiek užsakovui, tiek ir tiekėjui pasiekti pirkimų tikslą – įsigyti reikalingų darbų racionaliai naudojant skirtas lėšas. Išvados yra rekomendacinio pobūdžio ir pateiktos po to, kai pagrindinės sutartys buvo sudarytos ir beveik įvykdytos.

19. Pagrindinėse sutartyse nustatyta rangos darbų atlikimo kaina buvo šalių sulygta atliekant viešuosius pirkimus, todėl ji negali būti didinama. Didesnę darbų kainą, neskelbiant naujo pirkimo papildomiems darbams, galėjo lemti sutarčių vykdymo metu pasikeitę pridėtinės vertės mokesčio tarifai, statybos sąnaudų kainų indeksavimas. Atsakovė turėjo teisę pirkti papildomus darbus VPĮ nustatyta tvarka, jei dėl aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, paaiškėtų, kad reikia papildomų darbų, neįrašytų į pagrindinę sutartį, tačiau be kurių negalima užbaigti sutarčių vykdymo. Tokia teise ji pasinaudojo pasirašydama aktą Nr. 2. Atsakovė viešojo pirkimo būdu nupirko papildomus darbus, būtinus pagrindinei sutarčiai Nr. CPO68887 įvykdyti. Šalių sudaryta Rangos sutartimi nustatyta, kad ši sutartis yra fiksuotos kainos, o ne fiksuoto įkainio sutartis. Byloje nėra ginčo, kad minėta sutartis įvykdyta. Kolegija pažymėjo, kad Rangos sutartimi buvo nupirkti visiems pastatams atnaujinti reikalingi papildomi darbai, kurie nebuvo pagrindinės sutarties Nr.  CPO68887 dalykas. Byloje, išskyrus ieškovės paaiškinimus, nėra patikimų ir objektyvių įrodymų, kad Rangos sutartimi buvo nusipirktas tik tam tikras kiekis tuo metu žinomų darbų.

20. Ieškovė po darbų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo, statybos užbaigimo aktų sudarymo pateikė atsakovei 2017 m. vasario 3 d. atliktų darbų aktus, pažymas apie atliktų darbų vertę ir 85 029,16 Eur sąskaitas faktūras, tačiau atsakovė dokumentus grąžino ieškovei nepasirašytus, atsisakė sumokėti už nurodomus papildomus darbus. Kolegija tokius atsakovės veiksmus pripažino teisėtais, nes po perdavimo aktų pasirašymo ieškovė neatliko jokių darbų, visi atlikti rangos darbai buvo perduoti atsakovei ir už juos buvo sumokėta; sutartys buvo fiksuotos kainos sutartys; vienašališkai ieškovės pasirašytuose aktuose nenurodytas ataskaitinis laikotarpis ar darbų etapas; ieškovė neginčija ankstesnių darbų perdavimo–priėmimo aktų ir baigiamąjį rangos darbų perdavimo–priėmimo akto duomenų teisingumo.

21. Kolegija pripažino, kad reikalavimas negali būti tenkinamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.685 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes reikalaujama apmokėti suma neviršija 15 procentų pagrindinių sutarčių kainos. Kolegija pripažino, kad ieškovė vis dėlto reiškė reikalavimą CK 6.685 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes, tardamasi dėl

papildomų darbų atlikimo ir mokėjimo už juos, sudarydama aktą Nr. 2 būtent šia teisės norma ir rėmėsi.22. Kolegija sprendė, kad šalys tose pačiose 2016 m. rugsėjo 19 d. derybose nesitarė dėl papildomų darbų pagal

pagrindinę sutartį Nr. CPO69030. Minėtu aktu Nr. 2 nurodytas tik perkamas papildomas darbų kiekis sutarčiai Nr. CPO68887 įvykdyti.

23. Ieškovė, dalyvavusi viešojo pirkimo konkurse ir jį laimėjusi, pagal sutartis įsipareigojusi savo pačios sąskaita atlikti darbus, kurių ji nenurodė teikdama pirkimo pasiūlymą ir rengdama projekto dokumentus, užbaigusi vykdyti pagrindines sutartis negali reikalauti padidinti pagrindinėse sutartyse nurodytų kainų, nes tai neatitiktų viešojo pirkimo konkurso sąlygų, pažeistų VPĮ 3 straipsnio principus. Šalių sudarytos pagrindinės sutartys yra fiksuotos kainos sutartys ir pakeisti šių sąlygų sutarties galiojimo metu negalima (VPĮ 18 straipsnio 8 dalis). Kolegija pažymėjo, kad sutarčių vykdymo metu atsakovė laikėsi nuoseklios pozicijos, jog ieškovės nurodyti ir įvardyti kaip papildomi darbai turi būti atlikti neviršijant aptartose sutartyse nustatytos kainos. Ieškovė, žinodama tokią atsakovės poziciją, savo iniciatyva ėmėsi atlikti šiuos darbus, taigi veikė savo rizika, kad atsakovė už šiuos darbus nemokės daugiau nei nustatyta sutarčių kaina.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

24. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą ir palikti galioti Utenos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl sutartyse nustatyto kainodaros būdo, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, sutarties laisvės principą, sutarties galios (privalomumo) principą. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas sutarčių kainodarą, nepagrįstai nesivadovavo akte Nr. 2 išreikšta šalių laisva valia; šiame akte šalys aiškiai ir nedviprasmiškai sulygo, jog sutartis Nr. CPO68887 yra fiksuoto įkainio sutartis. Šalims susitarus dėl pagrindinėse sutartyse įtvirtinto kainodaros būdo, byloje apskritai nebuvo poreikio ir pagrindo aiškinti kainodarą pagal įstatyme įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Aiškindamas šias sutartis, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.193 straipsnio nuostatas, nes nenustatė šalių tikrųjų ketinimų, neįvertino to, kad sutartis ieškovė sudarė prisijungimo būdu pagal atsakovės pasiūlytas standartines sąlygas, neatsižvelgė į šalių elgesį po jų sudarymo ir pan.

24.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2003 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1S-21 nustatytas Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių kainodaros taisyklių nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 4.2, 9, 11, 24, 25 punkto nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė techninėse specifikacijose nurodė preliminarius darbų kiekius, kurie pagal Metodikos 11 ir 25 punktus pirkimo dokumentuose nurodytini būtent fiksuoto įkainio atveju. Tačiau teismas rėmėsi Metodikos 9 ir 24 punktais bei sprendė, kad sutartyse vis dėlto yra įtvirtintas fiksuotos kainos kainodaros būdas (kuris nustatytinas tuomet, kai pirkimo dokumentuose nurodomas pakankamai tikslus darbų kiekis). Be to, buvo pažeistas Metodikos 4.2 punkte įtvirtintas principas, kad kainodaros taisyklės turi atitikti ne tik perkančiosios organizacijos, bet ir tiekėjo (ieškovės) interesus. Dėl netinkamo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo sutartys buvo kvalifikuotos neteisingai.

24.3. Vertindamas ieškovės atliktus darbus ir darydamas išvadą, kad tai nėra papildomi darbai, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.684 straipsnio 4 dalį bei Metodikos 26 punktą, netinkamai aiškino šiam teisiniam klausimui aktualius sutarčių 3.2, 3.3 ir 11.6 punktus, nesivadovavo aktu Nr. 2, preliminariąja sutartimi, jos priedu esančiu Elektroninio katalogo aprašymu. Teismas išsamiai ir visapusiškai neišanalizavo, neįvertino (neatribojo) visų šalių sudarytų sutarčių objektų, deklaratyviai konstatuodamas, kad papildomi darbai buvo nustatyti pagrindinėse sutartyse ir Rangos sutartyje; neatsižvelgė į tai, kad, sudarydama sutartis, ieškovė negalėjo ir neturėjo numatyti visų papildomų darbų. Tai pripažino ir pati atsakovė, pasirašydama aktą Nr. 2 (konstatuodama, jog ieškovė negalėjo numatyti tokio didelio techninėse specifikacijose nurodytų ir siekiant tinkamai įvykdyti sutartis faktiškai reikalingų darbų apimčių skirtumo). Be to, teismas neįvertino to, kad pagal preliminariąją sutartį būtent atsakovė buvo atsakinga už techninėse specifikacijose nurodytų darbų kiekių teisingumą, todėl ieškovė neturėjo pareigos tikrinti ir (ar) vertinti šių kiekių bei neprisiėmė jokios su tuo susijusios rizikos.

24.4. Apeliacinės instancijos teismas pripažino akte Nr. 2 nurodytus ieškovės atliktų darbų kiekius pagrindinėse sutartyse nenurodytais papildomais darbais, tačiau darbų, dėl kurių apmokėjimo pareikštas šis ieškinys, tokiais nepripažino, nors darbai pagal savo esmę ir pobūdį yra identiški, todėl negali būti kvalifikuojami skirtingai. Kadangi teismas tinkamai identifikavo ir pritaikė papildomiems darbams keliamus kriterijus, tai netinkamai kvalifikavo darbus, dėl kurių kilęs ginčas

byloje, nes pagal pagrindines sutartis atsakovė nusipirko tik (būtent) techninėse specifikacijose nurodytus darbų kiekius, o pagal Rangos sutartį – tik techninėje specifikacijoje Nr. SR-695 nurodytus konkrečius papildomus (padidėjusius) darbų kiekius, bet ne visus ar bet kokius darbų kiekius, būtinus objektų statybai užbaigti.

24.5. Teismas, spręsdamas, kad ieškovės reikalavimas priteisti skolą už darbus kvalifikuotinas kaip sutartyse nustatytų kainų keitimas (didinimas), netinkamai aiškino VPĮ 18 straipsnio 8 dalies normą. Papildomų darbų įsigijimas nėra viešojo pirkimo sutarties sąlygų, taip pat ir kainos, keitimas, taigi, nedraudžiamas pagal VPĮ 18 straipsnio 8 dalį. Tiek VPĮ 92 straipsnio 7 dalies 1 punktas, tiek pagrindinių sutarčių 11.6 punktas „leido“ atsakovei teisėtai įsigyti papildomus darbus, neviršijančius 30 procentų kiekvienos iš sutarčių kainos, ir tam nebuvo būtinas VPT sutikimas. Taikydamas VPĮ 18 straipsnio 8 dalyje nustatytą draudimą keisti (didinti) sutarties kainas, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai perkėlė ieškovei riziką ir neigiamus padarinius, kilusius neįvykdžius ginčo darbų viešojo pirkimo ir (ar) nesudarius atitinkamo rašytinio šalių susitarimo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tai yra perkančiosios organizacijos pareiga ir būtent atsakovė jos neįvykdė. Pagal pagrindinių sutarčių 11.6 punkto, VPĮ 92 straipsnio 7 dalies 1 punktą ir teismų praktiką ieškovė pagrįstai turėjo lūkestį, kad iš anksto nenurodyti, bet būtini sutarčiai tinkamai įvykdyti papildomi darbai bus apmokėti. Aplinkybė, kad dėl atsakovės neveikimo nebuvo įvykdytas pirkimas ir šalys nesudarė rašytinio susitarimo dėl tokių darbų, savaime neatleidžia atsakovės nuo pareigos už juos atsiskaityti.

24.6. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.685 straipsnio 2 dalies normą. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė pradinę sutarties Nr. CPO68887 kainą, nepagrįstai į ją įskaičiuodamas sutarties Nr. SR-695 objektu esančių papildomų (padidėjusių) darbų kiekių kainą. Sutarties Nr. CPO68887 ir sutarties Nr. SR-695 kainos negali būti sudedamos. Pradinė ir galutinė (faktinė) darbų kainos skyrėsi ne daugiau kaip 15 procentų, todėl buvo padaryta nepagrįsta išvada, jog nėra faktinio pagrindo perskaičiuoti sutarties Nr. CPO68887 kainą. Teisingai nustačius pradinę kainą, būtų matyti, kad faktinė darbų kaina padidėjusi daugiau kaip 15 procentų, o tai reiškia, kad šios sutarties kaina perskaičiuotina priteisiant 82 441,45 Eur.

25. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

25.1. Pagal pagrindinės sutarties Nr. CPO68887 16.4 punktą pagrindinės sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu gali būti keičiamos tik esant Viešųjų pirkimų tarnybos leidimui; rašytiniai susitarimai prie pagrindinės sutarties nelaikomi pagrindinės sutarties sąlygų keitimu; pagal sutarčių 3.14 punktus darbai, kurie nėra šios sutarties dalykas, yra atskiro viešojo pirkimo objektas. Aktas Nr. 2 negali būti vertinamas kaip susitarimas, keičiantis, naikinantis ar nustatantis pagrindinių sutarčių sąlygą. Šis aktas sudarytas šalims derybų būdu siekiant nustatyti reikalingus papildomus darbų kiekius pagrindinei sutarčiai Nr. CPO68887 iki galo įvykdyti. Tai įforminantis pagrindinei sutarčiai reikalingų papildomų darbų atlikimą aktas. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepadarė jokios šio akto vertinimo klaidos.

25.2. Vadovaujantis pagrindinių sutarčių 3.14 ir 11.6 punktais, buvo įvykdytos viešojo pirkimo procedūros dėl viešojo papildomų darbų pirkimo ir šalys pasirašė Rangos sutartį. Šios sutarties 2 punkte nustatytas sutarties tipas  – fiksuotos kainos sutartis, kartu ir pati sutarties kaina (57 858,67 Eur). Ieškovė šį faktą nutyli ir juo nesiremia. Ieškovei atlikus papildomus darbus pagal Rangos sutartį, buvo pasirašytas baigiamasis rangos darbų perdavimo–priėmimo aktas, vėliau ir statybos užbaigimo aktas; atsakovė atsiskaitė su ieškove ir pagal pagrindines sutartis, ir pagal Rangos sutartį. Kadangi buvo parengtas techninis darbo projektas, atlikta dalis statybos darbų, ieškovė galėjo papildomus darbus įtraukti į aktą Nr. 2.

25.3. Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalauja skolos už papildomus darbus, kurie nebuvo nurodyti nei sutartyse Nr. CPO68887 ir Nr. CPO69030, nei Rangos sutartyje dėl papildomų darbų atlikimo. Tokiems darbams pirkti nebuvo vykdytas papildomas viešasis pirkimas, todėl atsakovei nekilo pareiga už juos atlyginti. Ieškovė, atlikusi tam tikrus papildomus darbų kiekius, veikė išimtinai savo rizika.

25.4. Metodikos 24 punkte nustatyta, kad, sutartyje nustačius fiksuotą kainą, perkančioji organizacija šią kainą sumoka tiekėjui už visus sutartyje nurodytus darbus. Jei rangovas įvykdo darbų, nurodytų sutartyje, daugiau, nei buvo nurodyta, laikoma, kad tie darbų kiekiai buvo įskaičiuoti į mokėtiną pagal sutartį kainą, t.  y. nepriklausomai nuo atliktų darbų apimties, sutarties kaina negali būti keičiama. Taikant šį metodą, didesni atliktų darbų pagal sutartį kiekiai (apimtys) nelaikomi papildomais darbais. Nagrinėjamu atveju ieškovė, prieš pateikdama pasiūlymą viešojo pirkimo konkurse, galėjo susipažinti su statybos rangos darbų vykdymo vieta, modernizuojamais objektais ir visa aktualia informacija, reikalinga pasiūlymo kainai apskaičiuoti. Be to, ieškovė buvo įsipareigojusi atlikti ir projektavimo darbus, todėl pagal pagrindines

sutartis atliko projektavimo darbus, rengė techninį projektą ir turėjo visas galimybes įvertinti tikslius atliktinų darbų kiekius; ieškovė pati parengė techninius ir darbo projektus (detaliai apskaičiavo atliekamų darbų apimtis), papildomai įvertino bei nustatė reikalingų papildomų darbų mastą, buvo įvykdytas papildomų darbų viešasis pirkimas. Ieškovei statybos verslas – profesinė veikla, todėl jos profesinės veiklos žinios ir gebėjimai suponuoja išvadą, kad, sudarydama rangos sutartis, ji galėjo numatyti viešojo pirkimo konkurse pasiūlytų modernizuoti objektų kainą, jos padidėjimo pasekmes, prisiimtų prievolių vykdymo sutartyse sulygtomis sąlygomis riziką.

25.5. Ieškovė, nurodydama, kad neturėjo jokių teisinių priemonių papildomų darbų pirkimo procedūrai organizuoti, prieštarauja pati sau. Būtent jos iniciatyva vyko šalių derybos dėl papildomų darbų ir buvo įvykdytas papildomas jų pirkimas. Rizika dėl papildomų darbų apimties nustatymo tenka ieškovei, nes ji rengė techninį projektą, atlikto projektavimo darbus, taigi turėjo visas galimybes įvertinti pagrindinėms sutartims užbaigti reikalingų papildomų darbų apimtis ir kiekius. Šalys pasirašė baigiamąjį atliktų darbų aktą, vėliau buvo surašytas statybos užbaigimo aktas, todėl būtų nelogiška teigti, jog atsakovė galėjo įvertinti, kad įvykdžius sutartį dar reikia vykdyti papildomų darbų pirkimą.

25.6. Viešojo pirkimo būdu sudarytos sutarties sąlygos negali būti keičiamos visą tokios sutarties galiojimo laikotarpį, išskyrus neesmines pirkimo sutarties sąlygas, kurias (gavus tam Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą) pakeitus nebūtų pažeisti VPĮ 3 straipsnyje nustatyti lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principai. Laimėjusio pasiūlymo kaina yra viena svarbiausių sutarties sąlygų, kurios keitimas yra ribojamas. Pagal nagrinėjamoje byloje analizuojamų rangos sutarčių nuostatas vykdymo kaina buvo galutinė (fiksuota). Kartu kaip išimtinė buvo aptarta ir jos korekcijos galimybė, o pagrindas koreguoti kainą – ją mažinant, bet ne didinant – galėjo atsirasti tik iš konkrečių sutarčių nuostatų (vieni darbai pakeičiami kitais, tam tikri darbai neatliekami ir pan.). Toks sutartyse nenustatytas jų sąlygų keitimas, kurio siekia ieškovė (sutarčių vykdymo kainos didinimas), patenka į VPĮ 18 straipsnio 8 dalies taikymo sritį. Sutartyse nustatyta rangos darbų atlikimo kaina buvo šalių sulygta atliekant viešuosius pirkimus, todėl ji negali būti didinama. Ieškovės pasiūlyta kaina buvo kriterijus, pagal kurį ji laimėjo viešojo pirkimo konkursą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl ginčo sutartyse nustatyto kainodaros būdo

26. Darbų kaina arba jos apskaičiavimo būdas ir kriterijai nurodomi rangos sutartyje (CK 6.653 straipsnio 1 dalis). CK 6.653 straipsnio 1–3 dalies normose nustatyta galimybė šalims pasirinkti kainos nustatymo būdus. Pagal šias normas darbų kaina gali būti nustatoma sutartyje nurodant konkrečią kainą, sudarant konkrečią ar apytikrę sąmatą arba sutartyje įtvirtinant kainos nustatymo kriterijus ir būdus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šių nuostatų tikslas – statybos rangos sutarties šalims suteikti alternatyvias galimybes joms labiau priimtinu būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, susijusias su darbų kainos koregavimu, taip užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą, drausminti statybos proceso dalyvius ir kt. Šalys, statybos rangos sutartyje nustačiusios konkrečią kainą, privalo prisiimti tokio susitarimo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2006; 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2012).

27. Nagrinėjamam ginčui taikytinos sutarčių sudarymo ir vykdymo metu galiojusios VPĮ normos. Pagal ginčui taikytiną VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 3 punktą pirkimo sutartyje, be kitų sąlygų, turi būti nustatyti perkamos prekės, paslaugos ar darbai, jei įmanoma, – tikslūs jų kiekiai bei kainodaros taisyklės, nustatytos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką.

28. Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių kainodaros taisyklių nustatymo metodikos, patvirtintos Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 2003 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1S-21 (2013 m. gruodžio 17 d. įsakymo Nr. 1S-249 redakcija), 8 punkte nustatyta, kad, sutartyje nustačius fiksuotą kainą, perkančioji organizacija įsipareigoja šią kainą sumokėti tiekėjui už visas pagal sutartį pateiktas prekes, suteiktas paslaugas ar atliktus darbus; 9 punkte nustatyta, kad fiksuota kaina nustatoma, kai iš anksto (iki pirkimo pradžios) perkančioji gali pirkimo dokumentuose

nurodyti pakankamai tikslų reikalingų prekių ar darbų kiekį, ir tiekėjas, pateikdamas pasiūlymą, turi realias galimybes numatyti ir įvertinti sutarties vykdymo išlaidas bei gali prisiimti riziką dėl šių išlaidų dydžio. Pagal Metodikos 24 punktą, sutartyje nustačius fiksuotą kainą, perkančioji organizacija šią kainą sumoka tiekėjui už visus sutartyje nurodytus darbus.

29. Kainodaros taisyklėse nustačius fiksuotą įkainį, galutinė kaina, kurią perkančioji organizacija turės sumokėti tiekėjui, priklauso nuo vykdant sutartį suteiktų prekių ar įvykdytų darbų kiekio (Metodikos 10 punktas). Fiksuotas įkainis nustatomas, kai perkančioji organizacija iki pirkimo pradžios nežino tikslaus numatomų pirkti prekių kiekio ar tikslios vykdytinų darbų apimties, tačiau rengdamas pasiūlymą tiekėjas turi realias galimybes iš anksto numatyti ir įvertinti sutarties vykdymo išlaidas pirkimo objekto mato vienetui ir gali prisiimti riziką dėl sutarties vykdymo išlaidų pirkimo objekto mato vienetui dydžio (Metodikos 11 punktas). Paprastai fiksuotas įkainis turėtų būti nustatomas, kai vykdomų darbų pagal sudaromas sutartis kiekis priklauso nuo aplinkybių, sunkiai prognozuojamų pirkimo metu, taip pat nuo tarpinių sutarties vykdymo rezultatų (Metodikos 12 punktas).

30. Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino sutarčių nuostatas, pažeidė jų aiškinimą reglamentuojančias normas, todėl padarė neteisingą išvadą dėl šalių pagrindinėse sutartyse nustatyto kainodaros būdo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad šalių sudarytose pagrindinėse sutartyse nėra aiškus kainodaros būdas, todėl šalys, pasirašydamos aktą Nr. 2, susitarė, kad pagrindinėse sutartyse yra susitarta dėl fiksuoto įkainio. Tai, kad sutartimis galėjo būti susitarta tik dėl fiksuoto įkainio, bet ne dėl fiksuotos kainos, patvirtina ir aplinkybė, jog atsakovė pirkimo dokumentuose nurodė netikslius atliktinų darbų kiekius. Šiuos ieškovės argumentus teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais.

31. Apeliacinės instancijos teismas išvadą apie pagrindinėse sutartyse nustatytą kainodaros būdą, padarė, be kita ko, įvertinęs tiek atsakovės rengtų viešojo pirkimo dokumentų, tiek ieškovės pasiūlymų turinį. Pagal Pirkimo sąlygų D dalies 2 priedo „Pagrindinės sutarties forma“ 2.1, 9.4.1 punktus, preliminariosios sutarties 4.3 punktą tiekėjai varžėsi siūlydami galutinę kainą už techninėje specifikacijoje nurodytus darbus, o ne siūlydami įkainius pirkimo objekto mato vienetui. Nors atsakovė pagal savo parengtų pirkimo dokumentų reikalavimus techninėje specifikacijoje ir pažymėjo, kad specifikacijoje pateikti apytikriai darbų kiekiai, kurie projektavimo metu gali keistis, tačiau iš esmės nurodė gana konkrečius pastatams atnaujinti (modernizuoti) reikalingus ir perkamus darbų kiekius, o ieškovė pagal juos pateikė savo pasiūlymų kainas. Šalių sudarytų pagrindinių sutarčių 18.1.1 punkte nustatyta, kad techninė specifikacija ir tiekėjo pasiūlymas (įkainotų veiklų sąrašas) yra neatskiriama šių sutarčių dalis.

32. Kaip pagrįstai nurodyta apeliacinės instancijos teismo sprendime, svarbi aplinkybė nagrinėjamu atveju yra ta, kad skelbtas ne tik statybos rangos darbų, skirtų nurodytiems pastatams atnaujinti (modernizuoti), bet ir projektavimo paslaugų viešojo pirkimo konkursas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad projektavimo paslaugų pobūdis lemia tai, jog jas perkantis užsakovas negali nurodyti tikslių projektuojamų darbų apimčių, plotų, nes tai paaiškėja atlikus projektavimo darbus, t. y. jau vykdant tokio pobūdžio rangos sutartį ir suteikiant užsakovui paslaugas; esant konkrečiai apibrėžtam rekonstrukcijos objektui, jo rekonstrukcijos darbų apimtis nustatyti ir pagal tai pateikti kainos pasiūlymą konkursui yra konkurso dalyvių užduotis ir rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2012).

33. Nagrinėjamu atveju šalys pagrindinių sutarčių 1.1.3 punkte apibrėžė darbus – atliekami statybos rangos darbai ir projektavimo paslaugos; 3.2 punkte ieškovė įsipareigojo atlikti techninio darbo projekto parengimo paslaugas bei sutartyse nurodytus darbus. Be to, techninėse specifikacijose, kurios yra pagrindinių sutarčių dalys, konkrečiai įvardyta, kad joje pateikti apytikriai darbų kiekiai, kurie projektavimo metu gali keistis. Dėl to konkurso sąlygos ir pirkimo objekto apibrėžtis pirkimo dokumentuose leido ieškovei, kaip profesionaliai statybos verslo dalyvei, suprasti, kad galutiniai atnaujinimo darbų kiekiai ir apimtys gali paaiškėti tik atlikus projektavimo darbus, todėl ji savo rizika turėjo nustatyti rekonstrukcijos darbų apimtis ir pagal tai pateikti kainos pasiūlymą konkursui. Bylos duomenimis, ieškovė, pateikdama viešojo pirkimo konkurso pasiūlymą, galėjo susipažinti su statybos rangos darbų vykdymo vieta, modernizuojamais objektais ir ta informacija, kurios galėjo reikėti apskaičiuojant pasiūlymo kainą.

34. Šalių sudarytos pagrindinės sutarties Nr. CPO68887 3.1 punkte šalys nurodė, kad bendra pagrindinės sutarties kaina yra 509 961,76 Eur su PVM; sutarties Nr. CPO69030 bendra kaina – 217 111,51 Eur su PVM; šios sumos atitinka kainas tiekėjo elektroniniame kataloge pateiktame siūlyme. Pagrindinių sutarčių 3.3 punkte nustatyta, kad jeigu, siekiant laiku ir tinkamai įvykdyti sutartis, reikia atlikti darbus, kurių ieškovė nenurodė sudarydama sutartį, bet turėjo ir galėjo juos

numatyti pagal techninę specifikaciją ir kitus pirkimo dokumentus, ir jie yra būtini sutartims tinkamai įvykdyti, juos ieškovė atlieka savo sąskaita. Sutarčių 3.6 punkte nustatyta ir tai, kad į sutarčių kainą įtrauktas visas už darbus nustatytas užmokestis, todėl ieškovė neturi teisės reikalauti padengti jokių išlaidų, viršijančių kainą, jeigu dėl to nebuvo atskiro rašytinio šalių susitarimo sutartyse nustatyta tvarka. Pagal sutarčių 3.8–3.12.7 punktų nuostatas didesnę darbų kainą galėjo lemti sutarčių vykdymo metu pasikeitę pridėtinės vertės mokesčio tarifai, statybos sąnaudų kainų indeksavimas tuo atveju, jeigu ieškovė laikėsi darbų vykdymo grafike nustatytų darbų atlikimo terminų. Sutarčių 3.13 punkte šalys susitarė, kad darbų kaina detalizuojama įkainotų veiklų sąraše; 3.14 punkte – kad darbai, kurie nėra sutarčių dalykas, yra atskiro viešojo pirkimo objektas; už sutartyse nenurodytus, tačiau ieškovės dėl kokių nors priežasčių atliktus darbus (jeigu taip įvyktų) atsakovė nemoka.

35. Nurodytų sutartinių nuostatų analizė paneigia ieškovės teiginius, kad pagrindinės sutartys yra fiksuoto įkainio. Pirmiau nurodyti argumentai leido apeliacinės instancijos teismui prieiti prie pagrįstos išvados, kad pagrindinėse sutartyse šalys susitarė dėl fiksuotos kainos, kuri atitiko Metodikos principus. Sutartyje nustačius fiksuotą kainą, atsakovė įsipareigojo sumokėti ir sumokėjo šią kainą tiekėjai už visus sutartyje nurodytus darbus.

36. Ieškovė nepagrįstai kasaciniame skunde teigia, kad kainodaros būdas pagrindinėse sutartyse turi būti nustatomas pagal akte Nr. 2 užfiksuotą šalių susitarimą. Šalių sudarytas aktas Nr. 2 negali būti vertinamas kaip pagrindinių sutarčių sąlygas keičiantis, naikinantis ar nustatantis susitarimas. Laimėjusio pasiūlymo kaina yra viena iš svarbiausių sutarties sąlygų, kurios keitimas yra ribojamas specialiu teisiniu reglamentavimu. Ginčui aktualios VPĮ redakcijos 18 straipsnio 8 dalyje buvo nustatyta, kad viešojo pirkimo būdu sudarytos sutarties sąlygos negali būti keičiamos visą tokios sutarties galiojimo laikotarpį, išskyrus neesmines pirkimo sutarties sąlygas, kurias (gavus tam Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą) pakeitus nebūtų pažeisti VPĮ 3 straipsnyje nustatyti lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principai ir (ar) pirkimų tikslai. Taigi šalių sudarytas aktas Nr. 2 vertintinas kaip sudarytas dėl papildomų darbų, reikalingų pagrindinei sutarčiai Nr. CPO68887 užbaigti, bet nepakeičiantis pagrindinėje sutartyje nustatyto kainodaros būdo.

37. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir tai, kad akto Nr. 2 ir pagrindinių sutarčių 3.14 ir 11.6 punktų pagrindu buvo įvykdyta viešojo pirkimo procedūra dėl papildomų darbų viešojo pirkimo ir šalys 2016 m. spalio 18 d. pasirašė Rangos sutartį. Šios sutarties 2 punkte šalys nurodė sutarties tipą – kad tai yra fiksuotos kainos sutartis, kartu nurodyta kaina – 57 858,67 Eur. Taigi kaip pagrindinių sutarčių, taip ir Rangos sutarties dėl papildomų darbų atveju buvo susitarta dėl fiksuotos kainos. Sutarčių aiškinimo taisyklės nesudaro pagrindo kitaip aiškinti ir vertinti šalių sudarytų sutarčių nuostatas.

38. Apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad pagrindinėse sutartyse nustatyta fiksuota kaina, neturi reikšmės Viešųjų pirkimų tarnybos 2015 m. lapkričio 2 d. išvada, kurioje pripažinta, jog CPO LT pagrindinėje sutartyje, pagal kurios sąlygas buvo pasirašytos nagrinėjamoje byloje pagrindinės sutartys, yra kainos apskaičiavimo būdo neaiškumas (ar tai fiksuotos kainos, ar fiksuoto įkainio sutartis), todėl tokiose sutartyse, kai perkami ne tik rangos darbai, bet ir projektavimo paslaugos, turėtų būti nustatomas fiksuoto įkainio kainos apskaičiavimo būdas. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo teiginiui, kad šios išvados yra rekomendacinio pobūdžio ir neturi esminės reikšmės sprendžiant šią bylą, nes pateiktos po to, kai buvo sudarytos ir beveik įvykdytos pagrindinės sutartys.

39. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl pagrindinėse sutartyse nustatytos kainos apskaičiavimo būdo atitinka šalių sudarytų sutarties sąlygų turinį, viešojo pirkimo konkursu pirkto objekto pobūdį, ši išvada padaryta tinkamai taikant sutarčių aiškinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, vadovaujantis kasacinio teismo praktika šiuo klausimu.

Dėl sutarties kainos keitimo

40. Kasacinis teismas, aiškindamas rangos sutartimi sutartų darbų kainą reglamentuojančias normas, yra pažymėjęs, kad galimybė keisti šią kainą yra išimtinio pobūdžio. Statybos rangos sutartyje nustačius konkrečią kainą, įstatyme neįtvirtinta galimybės jos keisti nei didinant, nei mažinant (CK 6.653 straipsnio 5 dalis). Tai imperatyvioji teisės norma, draudžianti keisti konkrečią kainą net ir tais atvejais, kai rangos sutarties sudarymo momentu nebuvo galima tiksliai numatyti viso darbų kiekio arba visų darbams atlikti būtinų išlaidų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006  m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2006; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202-

248/2015; kt.). Šalys, sudarančios statybos rangos sutartį, kurioje nustatyta konkreti kaina, privalo prisiimti tokio susitarimo padarinius. Taigi darbų kainos keitimas galimas tais atvejais, kai sulygta statybos kaina yra orientacinė, apytikrė arba kai kaina nenurodyta, o tik susitarta dėl jos nustatymo kriterijų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2012).

41. Jei vykdant rangos sutartį paaiškėja, kad būtina atlikti papildomų darbų ar dėl kitų svarbių priežasčių rangovui tenka didinti kai kurių darbų kainą, sutartyje nustatytą darbų kainą galima keisti ir prievolės vykdymo metu (CK 6.653 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas su darbų kainos keitimu susijusias teisės normas, yra pažymėjęs, jog konkrečios kainos keitimas prievolių vykdymo metu gali būti tik išimtiniais atvejais. Tokios išimtys nustatytos bendrosiose rangos teisinius santykius reglamentuojančiose normose (CK 6.653 straipsnio 6 dalis) bei specialiosiose statybos rangos sutartis reglamentuojančiose normose – CK 6.684 straipsnio 4 dalyje ir 6.685 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2009; kt.). CK 6.653 ir 6.685 straipsnių nuostatų taikymas yra susijęs su sutarties vykdymo suvaržymu, kuris iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą. Vienas tokios pusiausvyros pažeidimo variantų – iš esmės padidėjusi įvykdymo kaina (CK 6.204 straipsnio 2 dalis). Tokia situacija susidaro tuo atveju, kai vykdoma ta pati šalių sudaryta sutartis, t. y. vykdoma pradinė darbų apimtis, bet neatliekami papildomi darbai, kurie aiškiai išeina už pradinio šalių susitarimo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2004; 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2012;). Taigi galimybė keisti (didinti) rangos sutartyje sulygtą darbų kainą galima tais atvejais, kai ją lemia svarbios, objektyvios, nuo rangovo nepriklausančios priežastys, kurių nebuvo galima numatyti tariantis dėl fiksuotos darbų kainos. Atsižvelgiant į šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principus, šalis, siekianti keisti rangos sutarties darbų kainą, privalo įrodyti šių būtinų sąlygų buvimą, todėl ir rangovas, siekiantis, kad rangos sutarties kaina būtų padidinta, privalo įrodyti buvus tokias išimtines aplinkybes.

42. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl rangovams tenkančios rizikos vykdant viešojo darbų pirkimo sutartį. Iš šios praktikos, be pirmiau nurodytų CK įtvirtintų ribojimų keisti sutarties kainą, matyti, kad tiekėjams tenkančios rangos sutarties vykdymo rizikos apimtis pirmiausia priklauso nuo viešojo pirkimo sąlygų. Kai pirkimo sąlygų turinys yra tokio pobūdžio ir detalumo, kad tiekėjai gali (turi galimybę) pateikti tikslią ar objektyviai patikrintiną darbų kainą, tai papildomų darbų, nenustatytų pirkimo sąlygose, atlikimo rizika neturėtų būti jiems priskirta; ir priešingai, jei dėl sutarties vykdymo specifikos tiekėjui tenka papildoma rizika, kurios suvaldymas priklauso nuo jo veiksmų, papildomų išlaidų neturi tekti perkančiajai organizacijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609-690/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

43. Kasacinis teismas viešųjų pirkimų bylose, susijusiose su išlaidų dėl papildomų darbų atlikimo atlyginimo priteisimu, yra nurodęs dėl tiekėjui pagal pirkimo sąlygas pagrįstai priskiriamos rizikos, t. y. tiekėjams gali tekti tam tikra rizikos dalis, ypač jei ji neišvengiama pagal pirkimo objekto pobūdį (pvz., projektavimo ranga), o jos suvaldymas priklauso nuo paties tiekėjo veiksmų (perkant projektavimo ir statybos darbus, tiekėjas turi galimybę apžiūrėti objektą ir patikslinti preliminarų perkančiosios organizacijos nurodytą darbų kiekį) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3-3K-161/2012).

44. Apeliacinės instancijos teismas byloje nustatytų aplinkybių ir sulygtų pagrindinių sutarčių, sudarytų viešojo pirkimo būdu, sąlygų pagrindu padarė išvadą, kad šalys buvo sudariusios fiksuotos kainos sutartis, sutartyse nustatyta konkreti galutinė darbų kaina, o rangovas įsipareigojo, be statybos rangos darbų, atlikti ir projektavimo darbus. Kadangi pagrindinėse sutartyse nustatyta rangos darbų atlikimo kaina buvo šalių sulygta atliekant viešuosius pirkimus, todėl ji negalėjo būti didinama. Išimtinė galimybė keisti sutarties sąlygas įtvirtinta tik pagrindinių sutarčių 3.4–3.12 nuostatose aptartais atvejais: sutarčių kaina gali būti perskaičiuojama pagal dvišaliame akte įformintą atskirų darbų (jų dalies) atsisakymą, jų apimties sumažinimą ar pakeitimą kitais darbais; sutarčių vykdymo metu pasikeitę pridėtinės vertės mokesčio tarifas, statybos sąnaudų kainos indeksavimas ir tai tik tuomet, jeigu ieškovė laikėsi darbų vykdymo grafike nustatytų darbų atlikimo terminų. Taigi ieškovė, dalyvaudama viešuosiuose pirkimuose, privalėjo įvertinti riziką ir savo galimybes atlikti rangos darbus už siūlomą kainą jau teikdama pirkimo pasiūlymą bei sudarydama rangos sutartis.

45. Pažymėtina ir tai, kad pagrindinių sutarčių 11.6 punkte buvo nustatyta atsakovės teisė pirkti papildomus darbus VPĮ įtvirtinta tvarka, jei dėl aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, paaiškėtų, kad reikia papildomų darbų, neįrašytų į pagrindinę sutartį, tačiau be kurių negalima užbaigti sutarčių vykdymo. Tokia papildomai sudarytų pirkimo sutarčių kaina

negali viršyti 30 procentų pradinės pagrindinės sutarties kainos.46. Teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šalys pasinaudojo tokia teise: ieškovės iniciatyva vyko šalių derybos

dėl papildomų darbų; ieškovė ir atsakovė 2016 m. rugsėjo 19 d. sudarė aktą Nr. 2, kuriuo susitarė dėl papildomų, būtinų sutarčiai įvykdyti darbų, kurių neapėmė pagrindinė sutartis Nr. CPO68887, pirkimo ir nutarė pirkti papildomus akte Nr. 2 nustatytus darbų kiekius. Atsakovė viešojo pirkimo konkurso būdu nupirko šiuos papildomus darbus pagrindinei sutarčiai Nr. CPO68887 užbaigti ir 2016 m. spalio 18 d. sudarė su ieškove Rangos sutartį. Byloje nustatyta ir tai, kad tiek pagrindinės sutartys, tiek ir Rangos sutartis visiškai įvykdytos: visi pagal aptartas sutartis atlikti rangos darbai buvo perduoti atsakovei, o šios baigiamuoju rangos darbų perdavimo–priėmimo aktu priimti ir už juos sumokėta. Byloje nėra įrodymų, kurie būtų leidę apeliacinės instancijos teismui pripažinti, jog Rangos sutartimi buvo nusipirktas tik tam tikras kiekis tuo metu žinomų papildomų darbų ir dėl to negalėjo būti visiškai baigta vykdyti pagrindinė sutartis.

47. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino šalių sudarytų sutarčių nuostatas, kuriose apibrėžti jų sąlygų keitimo būdai ir atvejai, taip pat atvejai, kada atliekami papildomi darbai. Teismas turėjo pagrindą spręsti, kad ieškovės reikalavimas nustatyti, jog sutartys yra fiksuoto įkainio ir dėl to padidintina vykdymo kaina pagal vienašalį ieškovės apskaičiavimą, neatitinka šalių sutartyse ir pirkimo dokumentuose nustatytų atvejų ir patenka į VPĮ 18 straipsnio 8 dalies taikymo sritį. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai vadovavosi teismų praktika dėl galimybės keisti rangos sutarties, sudarytos viešojo pirkimo metu, kainą ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovės nurodyti kaip papildomi darbai turėjo būti atlikti neviršijant pagrindinėse sutartyse nustatytos kainos.

48. Ieškovė kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad net ir konstatavus, jog pagrindinėse sutartyse buvo nustatytas fiksuotos kainos kainodaros būdas ir sutarties sąlyga dėl kainos negali būti keičiama dėl VPĮ 18 straipsnio 8 dalyje nustatyto draudimo, kaina gali būti perskaičiuota CK 6.685 straipsnio 2 dalies pagrindu. Pagal CK 6.685 straipsnio 2 dalį rangovas turi teisę reikalauti perskaičiuoti kainą, jeigu dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių faktiška statybų kaina padidėjo daugiau kaip 15 procentų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nėra CK 6.685 straipsnyje 2 dalyje nustatyto pagrindo priteisti ieškovei atlyginimo už papildomus darbus, nes jų kaina neviršija 15 procentų pagrindinių sutarčių kainos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigia ieškovė, apeliacinės instancijos teismas tinkamai atliko pradinės ir galutinės sutarčių kainų palyginimą; 2016 m. spalio 18 d. Rangos sutartimi buvo susitarta dėl papildomų darbų, būtinų pagrindinei sutarčiai Nr. CPO68887 atlikti, todėl jų kainos pagrįstai sudėtos, apskaičiuojant galutinę sutarties kainą.

49. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, tiek darydamas išvadą dėl pagrindinėse sutartyse nustatytos kainos apskaičiavimo būdo, tiek spręsdamas dėl galimybės keisti sutarties kainą, materialiosios teisės normų nepažeidė, teismo išvados atitinka teismų praktiką šiais klausimais. Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o ieškovės kasacinis skundas atmestinas kaip nesudarantis pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

50. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

51. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos ieškovei neatlygintinos.52. Atsakovė nepateikė duomenų apie kasaciniame teisme savo patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl teisėjų kolegija jų

atlyginimo nepriteisia.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti

nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJOS BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

GRAŽINA DAVIDONIENĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19107 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Administracinė byla Nr. eA-1163-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01907-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 17.7(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Senvagės rezidencija“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Senvagės rezidencija“ skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui dėl privalomojo nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Senvagės rezidencija“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir atsakovas, Šiaulių departamentas) 2017 m. gegužės 17 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-788-(19.29) (toliau – ir Nurodymas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. gegužės 23 d. gavo Šiaulių departamento direktorės V. Š. pasirašytą Nurodymą, kuriuo reikalaujama: 1) sutvarkyti statybvietę adresu (duomenys neskelbtini), daugiabutis gyvenamasis namas, gyvenamosios paskirties pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užtikrinti nelaimingų atsitikimų statybvietės prevenciją, priešgaisrinę apsaugą ir aplinkos apsaugą nuo taršos iš statybvietės; 2) įrengti statybvietės aptvėrimą pagal

Lietuvos Respublikos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346 patvirtintų Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT-500 20 punktą, nuolat tikrinti, kad nebūtų pažeidžiami įspėjamieji ženklai, pastato užtaisytų angų stovį, kad nebūtų galimybės pašaliniams asmenims patekti į pastatą. Pareiškėjas nurodė, kad tokį savo sprendimą pareigūnas motyvavo tuo, jog atliekant patikrinimą buvo nustatyta, kad žemės sklypas, kuriame yra nebaigtas statyti pastatas (baigtumas 10 %), nėra aptvertas, statybos darbai nevykdomi, pastato rūsio perdanga nesandari, per angas galima patekti į rūsį, atviri šuliniai. Pareiškėjas teigė, kad sprendime minimas patikrinimas niekaip nėra įformintas (nėra įtvirtintas, kaip to reikalauja viešąjį administravimą reglamentuojantys teisės aktai), vien tai sudaro pakankamą pagrindą skundžiamo sprendimo panaikinimui, skundžiamas sprendimas apskritai neturi jokių priedų.

3. Pareiškėjas nurodė, kad dėl nekilnojamojo turto (žemės sklypo ir daugiabučio gyvenamojo namo), esančio (duomenys neskelbtini), nuo 2015 metų iki šiol vyksta teisminiai ginčai pagal bankrutavusios įmonės UAB „Nevėžio vingis“ teismams reiškiamus ieškinius, kuriuos nagrinėja skirtingų instancijų teismai, kai kurios bylos šiuo metu jau yra išnagrinėtos, kai kuriose bylinėjimasis dar vyksta. Nuo šių bylų baigties priklauso, koks bus tikrasis šio turto savininkas ir ar šis turtas bus įkeistas hipotekos kreditoriui. Dėl tokios specifinės faktinės situacijos šiuo metu nėra aišku, kas turi rūpintis turto būkle ir kas turėtų patirti išlaidas vykdant skundžiamą sprendimą. Pareiškėjas nurodė, kad investuoti į statybvietės aptvėrimą ir kitus nurodytus privalomuosius darbus jis šiuo metu negali, kadangi nėra aišku, ar jis tikrai liks šio turto savininku, ar išlaidos bus patirtos pagrįstai (ar tikrai bus investuojama į nuosavą turtą). Esant tokiai situacijai būtų prasminga sulaukti teisminių ginčų pabaigos ir surašyti privalomąjį nurodymą tam asmeniui, kuris bus tikrasis ginčo turto savininkas. Surašius Nurodymą dabar, kyla pagrįstų abejonių, ar Nurodymas surašytas tinkamam asmeniui, nes teisminiams ginčams pasibaigus gali paaiškėti, jog Nurodymas turi būti surašytas bankrutavusiai įmonei UAB „Nevėžio vingis“ arba UAB „Senvagės rezidencija“ hipotekos kreditoriui, o ne pačiam pareiškėjui. Pareiškėjas nurodė, kad netinkamas sprendimo įforminimas (jis nėra pagrįstas jokiais faktinę situaciją pagrindžiančiais dokumentais) sudaro atskirą savarankišką pagrindą priimto sprendimo panaikinimui.

4. Atsakovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, jog 2017 m. gegužės 11 d. gavo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2017 m. gegužės 4 d. patikrinimo aktą su nuotraukomis, kuriame nurodyta, kad pagal (duomenys neskelbtini) namo (duomenys neskelbtini) pirmininko M. B. kreipimąsi dėl netvarkingos statybvietės, esančios (duomenys neskelbtini) buvo atliktas patikrinimas, kurio metu užfiksuota, kad prie nebaigto statyti namo pamatų adresu (duomenys neskelbtini) rasti trys atviri šuliniai, pastato pamatai nesandarūs, nesaugūs, pašaliniai asmenys į namo pamatus gali patekti pro nesandarias ertmes, patikrinimo metu viduje rasti nepilnamečiai vaikai. Šio patikrinimo akto pagrindu Šiaulių departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 2 dalies 9 punktu ir 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2017 m. gegužės 16 d. pagal kompetenciją atliko nebaigto statyti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) patikrinimą.

6. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. gegužės 17 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu konstatuota, kad statybos darbai patikrinimo metu nevykdomi, nėra užtikrinta ir neatlikta nelaimingų atsitikimų statybvietėje prevencija  – nėra įrengtas aptvėrimas, pastato perdanga nesandari, angos neužtaisytos, atviri šuliniai. Nagrinėjamu atveju, nevykdydamas daugiabučio gyvenamojo namo statybos, pareiškėjas, vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 1.06.01:2016 „Statybos darbai. Statinio statybos priežiūra“ 5 priedu „Statinio konservavimo tvarkos aprašas“, privalo atlikti statinio minimalius konservavimo darbus, kurie užtikrintų nelaimingų atsitikimų statybvietėje prevenciją: statybvietės aptvėrimą, įėjimų į statinius laikiną uždarymą, laikinų statybvietės inžinerinių tinklų atjungimą nuo veikiančių inžinerinių tinklų, iškasų užpylimą ar aptvėrimą, šulinių uždengimą, įspėjamųjų ženklų pastatymą ir kitų saugos priemonių atlikimą, priešgaisrinę apsaugą, aplinkos apsaugą nuo taršos iš statybvietės. Šiaulių departamentas surašė Nurodymą pašalinti pažeidimus, Nurodymo įvykdymo terminas – 2017 m. rugpjūčio 17 d. 2017 m. rugpjūčio 24 d. buvo atliktas patikrinimas, patikrinimo akte konstatuota, kad privalomasis nurodymas neįvykdytas.

7. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad sprendime minimas patikrinimas nėra niekaip įformintas, kad skundžiamas sprendimas neturi jokių priedų ir nurodė, kad atsakovas statybos patikrinimus atlieka viešojo administravimo subjektų, fizinių ar juridinių asmenų ir jų padalinių, kitų organizacijų pateiktų skundų ar pranešimų pagrindu. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 6 dalį, užbaigus statybos patikrinimą surašomas statybos patikrinimo aktas. Jeigu statybos

patikrinimo metu nustatoma teisės aktų ar statinio projekto sprendinių pažeidimų, Inspekcijos pareigūnas surašo privalomąjį nurodymą statytojui, o jeigu jo nėra – vienam iš šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, t. y., statinio ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui, per privalomajame nurodyme nustatytą, bet ne ilgesnį negu 6 mėnesių terminą, šiuos pažeidimus pašalinti. Atsakovas nurodė, kad atlikęs nebaigto statyti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) patikrinimą, surašė 2017 m. gegužės 17 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą, kuriame konstatavo, jog statybos darbai patikrinimo metu nevykdomi, nėra užtikrinta ir neatlikta nelaimingų atsitikimų statybvietėje prevencija – nėra įrengtas aptvėrimas, pastato perdanga nesandari, angos neužtaisytos, atviri šuliniai. Nustatyti pažeidimai buvo atkartoti ir Nurodyme.

8. Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo argumentais dėl to, kad tikrasis nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) savininkas paaiškės tik pasibaigus teisminiams ginčams. Pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto centriniame duomenų banke esančią informaciją, 0,3569 ha žemės sklypas ir nebaigtas statyti pastatas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise įregistruoti pareiškėjo vardu 2014 m. balandžio 17 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Remiantis oficialiai skelbiama informacija pareiškėjas šiuo metu yra žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo, dėl kurio surašytas privalomasis nurodymas, savininkas.

II.

9. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Senvagės rezidencija“ skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad 2017 m. gegužės 11 d. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Teisės ir viešosios tvarkos skyriaus vedėja Šiaulių departamentui persiuntė pagal kompetenciją savivaldybės administracijos darbuotojų 2017 m. gegužės 4 d. patikrinimo metu surinktą medžiagą (patikrinimo akto Nr. VTKa-329 (30.1.) su fotonuotraukomis kopiją) dėl netvarkingos statybvietės žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) Patikrinimo akte Nr. VTKa-329 (30.1.) nurodyta, kad pagal (duomenys neskelbtini) namo (duomenys neskelbtini) pirmininko M. B. kreipimąsi dėl netvarkingos statybvietės, esančios (duomenys neskelbtini) buvo atliktas patikrinimas, kurio metu užfiksuota, jog prie nebaigto statyti namo pamatų adresu (duomenys neskelbtini), rasti trys atviri šuliniai, pastato pamatai nesandarūs, nesaugūs, pašaliniai asmenys į namo pamatus gali patekti pro nesandarias ertmes, patikrinimo metu viduje rasti nepilnamečiai vaikai. Gavusi šią informaciją Šiaulių departamento vyriausioji specialistė R. T. 2017 m. gegužės 16 d. atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje ir nustatė, kad patikrinimo metu statybos darbai gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) nebuvo vykdomi, patikrinimo akte užfiksuota, kad nėra užtikrinta ir neatlikta nelaimingų atsitikimų statybvietėje prevencija – nėra įrengto statybvietės aptvėrimo, pastato perdanga nėra sandari, neužtaisytos angos, atviri šuliniai; prie patikrinimo akto pridėtos dvi fotonuotraukos. Nustačius Statybos techninio reglamento STR1.08.02:2002 „Statybos darbai“ 5 priedo 8.2, 8.3 ir 8.4 punktų pažeidimus, Šiaulių departamento direktorė V. Š. surašė pareiškėjui Nurodymą iki 2017 m. rugpjūčio 17 d. pašalinti pažeidimus. Nurodymas pareiškėjui buvo išsiųstas 2017 m. gegužės 18 d. 2017 m. rugpjūčio 24 d. patikrinimo metu nustatyta, kad privalomasis nurodymas neįvykdytas ir surašytas privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus patikrinimo aktas Nr. RE-216-(19.29).

11. Teismas analizavo Įstatymo 11 straipsnio 6 dalį, Statybos techninio reglamento STR 1.06.01:2016 „Statybos darbai. Statinio statybos priežiūra“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-848, 5 priedo „Statinio konservavimo tvarkos aprašas“, kurio 8 bei 15 punktus ir nurodė, kad Šiaulių departamento darbuotojai, nustatę nurodyto teisės akto (Statybos techninio reglamento STR 1.06.01:2016) pažeidimus, teisėtai ir pagrįstai surašė Nurodymą. Teismas nustatė, kad Nurodymas surašytas Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui – nekilnojamojo turto registre įregistruotam statinio savininkui – UAB „Senvagės rezidencija“, todėl pareiškėjo teiginį, jog Nurodyme minimas patikrinimas nėra įformintas, atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas pažymėjo, kad faktinės aplinkybės, patvirtinančios, jog statybvietė adresu (duomenys neskelbtini) apleista, neaptverta, yra atvirų šulinių, nesandarūs ir nesaugūs pastato pamatai, užfiksuotos net dviejuose patikrinimo aktuose – Panevėžio miesto savivaldybės administracijos darbuotojų surašytame patikrinimo akte ir Šiaulių departamento vyriausiosios specialistės R. T. surašytame Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos darbuotojų surašytame patikrinimo akte nurodyta, kad patikrinimo metu namo pamatų viduje rasti nepilnamečiai vaikai. Patikrinimų metu buvo daromos fotonuotraukos, kurios pridėtos prie patikrinimo aktų, jose

užfiksuota statybvietės būklė – neuždengtos pamatų duobės, atviri šuliniai, statybvietė neaptverta.13. Teismas nusprendė, kad nepagrįsti ir atmestini pareiškėjo argumentai, jog Nurodymas surašytas nesulaukus

teisminių ginčų pabaigos, kol paaiškės tikrasis turto savininkas. Į bylą pateikti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai, iš kurių matosi, kad tiek žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), tiek nebaigto statyti pastato – gyvenamojo namo, esančio ten pat, nuosavybės teisė 2014 m. balandžio 17 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu nuo 2014 m. balandžio 29 d. nekilnojamojo turto registre įregistruota UAB „Senvagės rezidencija“ vardu. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.262 straipsniu, nurodė, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka ir darė išvadą, kad Nurodymas surašytas tinkama asmeniui – nebaigto statyti pastato savininkui – UAB „Senvagės rezidencija“ ir būtent jis atsako už statinio priežiūrą. Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas nurodė, kad šiuo metu negali investuoti į statybvietės aptvėrimą ir kitus nurodytus privalomus darbus, nes nėra aišku, ar jis tikrai liks šio turto savininku, tačiau atkreipė dėmesį, kad pagal CK 4.97 straipsnio 3 dalį, sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti visas jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas, kurių nepadengė iš daikto gautos pajamos.

14. Išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas nusprendė, kad Nurodymas surašytas tinkamai pritaikius ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, Nurodymo turinys iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl jis yra pagrįstas bei teisėtas ir naikinti jį nėra teisinio pagrindo.

III.

15. Pareiškėjas UAB „Senvagės rezidencija“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Nurodymą.

16. Pareiškėjas teigia, kad Nurodymas buvo surašytas vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 1.06.01:2016 „Statybos darbai. Statinio statybos priežiūra“ 5 priedu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jame taip pat nurodyta, kad statytojas, sustabdęs statybos darbus, privalo atlikti statinio minimalius konservavimo darbus. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis nėra ir niekada nebuvo pastato-daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statytojas, šį turtą įsigijo kartu su žemės sklypu 2014 m. balandžio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimi. Pareiškėjas teigia, kad pastatas-daugiabutis gyvenamasis namas yra užbaigtas statyti dar 1993 metais, UAB „Senvagės rezidencija“ yra įsteigta 2010 m. birželio 3 d. Pareiškėjas pabrėžia, kad dėl minėtų priežasčių, jam nėra taikytinos teisės normos, kuriomis Šiaulių departamentas grindė Nurodymą. Nurodymas priimtas nesilaikant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyto reikalavimo, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas teisės aktų normomis, ką visiškai priešingai konstatavo teismas sprendime.

17. Pareiškėjas teigia, jog teismas neatsižvelgė į teisminių ginčų aplinkybę bei nurodo, kad 2017 m. gruodžio 7 d. vykusiame teismo posėdyje pateikė teismui procesinį prašymą – įtraukti į šios bylos nagrinėjimą bankrutavusią UAB „Nevėžio vingis“, kaip asmenį kuris galimai ateityje (priklausomai nuo civilinių ginčų pabaigos) bus turto (žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); daugiabučio-gyvenamojo namo, gyvenamosios (trijų ir daugiau butų) paskirties pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) savininkas, tačiau teismas atsisakė tai padaryti, kas pareiškėjo vertinimu sudaro atskirą savarankišką procesinį pagrindą skundžiamo teismo sprendimo panaikinimui, kadangi byla yra išnagrinėta suinteresuotam asmeniui apie bylos nagrinėjimą nežinant ir bylos nagrinėjime nedalyvaujant.

18. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nutartimi į šios bylos nagrinėjimą atsisakė įtraukti ir kitą suinteresuotą asmenį (suinteresuotumas grindžiamas pridedamu 2017 m. spalio 19 d. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos raštu Nr. 19-2696 (4.12) Panevėžio miesto savivaldybės administraciją, kas taip pat sudaro atskirą savarankišką procesinį pagrindą skundžiamo teismo sprendimo panaikinimui.

19. Atsakovas Šiaulių departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovas dėl pareiškėjo argumento, jog jis nėra statytojas, vadovaujasi Įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi ir pabrėžia, kad Nurodymas surašytas ne statytojui, o statinio savininkui. Atsakovas nurodo, kad ir teismas sprendime nurodė, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai surašė Nurodymą Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui  – nekilnojamojo turto registre įregistruotam statinio savininkui – UAB „Senvagės rezidencija“. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas teismui

nepateikė įrodymų apie bankrutavusios UAB „Nevėžio vingis“ keliamus ieškininius reikalavimus, todėl teismas teisingai konstatavo, kad Nurodymas surašytas tinkamam asmeniui.

21. Atsakovas dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos neįtraukimo trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodo, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracija persiuntė pagal kompetenciją 2017 m. gegužės 4 d. patikrinimo metu surinktą medžiagą, nes pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 49 straipsnį statinių naudojimo priežiūrą atlieka savivaldybių administracijos, o pagal 31 straipsnio 1 dalį statybos valstybinė priežiūra atliekama Įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo 8 straipsnyje apibrėžta atsakovo kompetencija, o 8 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad statybos valstybinė priežiūra apima privalomųjų nurodymų pateikti reikalingą informaciją, dokumentus, pašalinti patikrinimų metu nustatytus teisės aktų pažeidimus teikimą, o 23 straipsnio 1 dalies 12 punkte įtvirtinta teisė teikti privalomuosius nurodymus pašalinti statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių departamento Nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo.23. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nurodyta (redakcija,

galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.), kad užbaigus statybos patikrinimą, surašomas statybos patikrinimo aktas. Jeigu statybos patikrinimo metu nustatoma teisės aktų ar statinio projekto sprendinių (išskyrus šio straipsnio 11 dalyje nurodytus atvejus) pažeidimų, Inspekcijos pareigūnas surašo privalomąjį nurodymą statytojui, o jeigu jo nėra, – vienam iš šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, per privalomajame nurodyme nustatytą, bet ne ilgesnį negu 6 mėnesių terminą šiuos pažeidimus pašalinti: pagal privalomąjį nurodymą pakeisti statinio projektą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su projektine dokumentacija, atlikti reikalingus statybos darbus, kad statinys (jo dalis) atitiktų statinio projekto sprendinius ir (ar) teisės aktų reikalavimus, ar nugriauti statinį ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę, pašalinti kitus pažeidimus.

24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo teiktus atsiliepimus, byloje surinktus įrodymus, pripažino, kad Nurodymas yra pagrįstas ir teisėtas, tačiau pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka. Apeliaciniame skunde teigia, kad jo skundas turėjo būti tenkintas dėl to, kad pažeistas VAĮ 8 straipsnis, apeliantas nebuvo tinkamas Nurodymo adresatas. Be kita ko, teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padarė procesinį pažeidimą, kas taip pat turi lemti skundžiamo teismo sprendimo naikinimą.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

26. Nutarties 25 punkte įvardytų aplinkybių nenustatyta, todėl administracinė byla nagrinėtina tik apeliacinio skundo ribose, pasisakant dėl pareiškėjo (apelianto) nurodytų argumentų.

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje

Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).28. Bylą tikrinanti teisėjų kolegija pažymi, kad priimant apskųstą Nurodymą reikalavimų paminėtų šio baigiamojo

teisės akto 27 punkte laikytasi: nurodytas teisinis pagrindas – Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalis; nurodyti pagrindiniai faktai – konkretus žemės sklypas bei jame nebaigtas statyti pastatas (baigtumas 10 proc.); išdėstytas teisinis reguliavimas, kuris laikytas nesuderinamu su esama faktine situacija – Statybos įstatymo 31 straipsnis, statybos techninis reglamentas STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“; aiškiai apibrėžtas konkretus privalomojo patvarkymo įvykdymo terminas – 2017 m. rugpjūčio 17 d.; Nurodymo apskundimo tvarka bei laikas. Visa tai eliminuoja teisinę galimybę daryti išvadą, kad VAĮ 8 straipsnio reikalavimų nebuvo laikomasi, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat negali sutikti, kad pareiškėjas buvo netinkamas Nurodymo subjektas. Byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, kad tiek ginčo žemės sklypo, tiek ginčo pastato (nebaigto statyti) oficiali registracija yra UAB „Senvagės rezidencija“ vardu. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 6 dalį, skaitomą kartu su to paties įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, privalomas nurodymas gali būti adresuojamas ne tik statytojui, bet ir statinio ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui; žemės sklypo ar jo dalies, kurioje nustatyta savavališka statyba, savininkui, valdytojui ar naudotojui.

30. Nurodymas duotas UAB “Senvagės rezidencija“ atsakovo vardu, vadovaujantis Įstatymu. Taigi teisinis disputas yra kilęs tik tarp šių dviejų teisinių vienetų. Iš bylos medžiagos matyti, kad Nurodymo priėmimo metu, joks kitas asmuo neturėjo materialinio suinteresuotumo, o priimtu bei apskųstu pirmosios instancijos teismo sprendimu nepasisakoma dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ar pareigų. Todėl apeliacija dėl neįtraukimo į procesą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis bankrutavusios UAB „Nevėžio vingis“ ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, teisiškai nepagrįsta ir yra atmestina taip pat (ABTĮ 46 str. 2 d.).

31. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Senvagės rezidencija“ apeliacinį skundą atmesti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19101 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Administracinė byla Nr. eA-1060-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02482-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 14.10(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Atliekų tvarkymo centras apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Atliekų tvarkymo centras skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui (teisių perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) dėl sprendimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas, Vilniaus RAAD) direktoriaus 2017 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-4942 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. birželio 9 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-1.2-09 (toliau – ir Privalomasis nurodymas).

2. Pareiškėjas nurodė Privalomajame nurodyme, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – Kontrolės įstatymas) 18 straipsnio 1 ir 2 punktais, pareiškėjui buvo nurodyta pateikti visus Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros 2017 m. vasario 24 d. raštu Nr. (38-14)-VR-1.7-1424 „Pranešimas apie planinį teminį patikrinimą“ (toliau – ir Raštas) prašomus planiniam teminiam patikrinimui atlikti reikalingus dokumentus. Reikalavimo įvykdymo terminas nustatytas iki 2017 m. birželio 19 d. Kontrolės įstatymo 18 straipsnyje įstatymų leidėjas nustatė visus atvejus, kuriems esant įgalioti pareigūnai turi teisę pateikti privalomuosius nurodymus. Tačiau nei viename iš nurodytų atvejų, nėra suteikta teisė teikti privalomąjį nurodymą, susijusį su planiniu teminiu patikrinimu ir  / ar dokumentų nepateikimu.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Privalomajame nurodyme nesuformuluotas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimas, nenurodytos jį pagrindžiančios faktinės aplinkybės, neaišku, ar pareiškėjui nurodyta imtis priemonių, kad būtų išvengta pažeidimo, nutraukti pažeidimą ar pašalinti pažeidimo pasekmes. Tokie administracinio akto trūkumai pripažįstami esminiais ir sudarančiais pagrindą jį panaikinti. Esant tokio pobūdžio Privalomojo nurodymo turinio trūkumams, nėra aiškios administracinio ginčo ribos skundžiant aktą. Tai pažeidžia subjekto, kuriam duotas Privalomasis nurodymas, teises bei apsunkina darbą institucijų, nagrinėjančių ginčą, ir neturinčių kompetencijos savarankiškai suformuluoti teisės aktų pažeidimus, kurie neįvardyti Privalomajame nurodyme.

4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros Rašte yra išsamiai nurodyti teisiniai pagrindai, kuriais vadovaujantis yra prašomi pateikti reikalaujami dokumentai. Rašte nurodyta, jog dokumentus prašoma pateikti vadovaujantis Kontrolės įstatymo 12 ir 14 straipsniais. Todėl akivaizdu, kad prašant pateikti reikalaujamus dokumentus nebuvo ir neegzistavo joks dokumentų pateikimo pagrindas, kurį galima būtų sieti su Kontrolės įstatymo 18

straipsnyje nurodytais pagrindais. Pareiškėjas teigė, jog Privalomasis nurodymas buvo pateiktas nepagrįstai ir neteisėtai, bei galimai piktnaudžiaujant tarnybiniais įgalinimais ir tai įrodo susiklosčiusią konfliktinę situaciją su atsakinga institucija.

5. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros Rašte išdėstyti reikalavimai yra neteisėti, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. D1-145 patvirtintų Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, reikalavimų aprašo (toliau – ir Aprašas) 12 punktu, planiniai patikrinimai atliekami ne dažniau kaip 2 kartus per kalendorinius metus. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus RAAD pradėtas patikrinimas yra trečias per kalendorinius metus, todėl yra neteisėtas ir privalėjo būti nutrauktas.

6. Pareiškėjas nurodė, jog dėl Rašte reikalaujamų dokumentų nepateikimo yra pradėta savarankiška administracinio nusižengimo procedūra, kurios pagrindu bus skiriama administracinė nuobauda. O už Privalomojo nurodymo nevykdymą taip pat yra numatyta administracinė atsakomybė. Taigi atsakingi pareigūnai savo neteisėtais veiksmais galimai siekia inicijuoti dvi atskiras administracines procedūras ir taikyti administracines nuobaudas, nors tai ir būtų dvigubas nubaudimas už tą pačią faktinę veiką.

7. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendime pripažįstama, jog už Rašte reikalaujamų dokumentų nepateikimą yra surašytas 2017 m. birželio 27 d. administracinio nusižengimo protokolas Nr. AM-VILANP-106294963-17 pareiškėjo atsakingam asmeniui už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 505 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką, nes nebuvo pateikti dokumentai pagal tą patį raštą, kuris nurodytas ir Privalomajame nurodyme. Šiame Sprendime taip pat pripažįstama, jog už Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno duotame Privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymą laiku yra nustatyta atsakomybė ANK 317 straipsnio 1 dalyje. Taigi, už Rašto reikalavimų nevykdymą jau yra surašytas protokolas pareiškėjo vadovui už ANK 505 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką, o atsakovas siekia nubausti pareiškėją antrą kartą, pažeisdamas ANK 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą principą.

8. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakyme į Raštą nurodė, jog neatsisako pateikti reikalaujamus dokumentus, tačiau siekia, kad teisės aktų nustatyta tvarka būtų atliktas nešališkas ir objektyvus pareiškėjo patikrinimas. Taip pat nurodė, kad 2016 metais pareiškėjas buvo tikrintas net 43 kartus. Pareiškėjas manė, jog tokiais veiksmas atsakovas pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo ir skaidrumo principus.

9. Atsakovas Vilniaus RAAD atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.10. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus RAAD direktoriaus 2017 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. VR-V-15 buvo patvirtintas

Vilniaus RAAD 2017 metų ūkio subjektų patikrinimų planas, kurio 2017 metų pirmajame ketvirtyje numatytas UAB Atliekų tvarkymo centro planinis patikrinimas. Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros Raštu pareiškėjas buvo informuotas, kad planinio patikrinimo pradžia 2017 m. kovo 20 d. ir, kad nustatyta pareiga pateikti pranešime apie planinį teminį patikrinimą nurodytus dokumentus Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūrai. Pareiškėjas 2017 m. kovo 17 d. raštu Nr. AP-170217-7 (toliau – ir pareiškėjo Raštas) nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2017 m. kovo 3 d. raštu Nr. (49-l)-D8-1601 informavo pareiškėją, jog taikant regioninės rotacijos principą, UAB Atliekų tvarkymo centro (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), patikrinimus atliks Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai, tačiau, Vilniaus RAAD, informavus Aplinkos ministeriją apie pradėtą patikrinimą, Aplinkos ministerija 2017 m. balandžio 11 d. raštu Nr. (49-l)-D8-2816 nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus RAAD šiuo metu atlieka UAB Atliekų tvarkymo centro (duomenys neskelbtini), planinį teminį patikrinimą ir į tai, kad 2017 m. kovo 13 d. viešojoje erdvėje paskelbta informacija dėl galimo neskaidraus UAB Atliekų tvarkymo centro patikrinimo taikant regioninės rotacijos principą, pasirinktinai atlikti 1 iš Aplinkos ministerijos 2017 m. kovo 3 d. rašto Nr. (49-l)-D8-1588 priede nurodytų UAB Atliekų tvarkymo centro veiklos vietų patikrinimą Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentui, o ne Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui. Esant šioms aplinkybėms, Vilniaus RAAD direktoriaus 2017  m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. VR-V-85 buvo patvirtintas atnaujintas Vilniaus RAAD 2017 metų ūkio subjektų patikrinimų planas, kuriame numatyti 2 UAB Atliekų tvarkymo centro planiniai patikrinimai, kuriuos 2017 metų pirmajame ketvirtyje atlieka Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūra ir 2017 metų trečiajame ketvirtyje atlieka Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentas. Šios aplinkybės patvirtina, kad Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūra teisėtai atliko veiksmus inicijuodama numatytą planinį patikrinimą. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad planinis patikrinimas yra trečias per kalendorinius metus, neatitinka tikrovės, kadangi apie tai, jog per šiuos kalendorinius metus bus atliekami 2 pareiškėjo planiniai patikrinimai, buvo nurodyta ir

Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros 2017 m. balandžio 13 d. rašte Nr. (38-14)-VR-1.7-2886.11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl administracinių nuobaudų pagrįstumo peržengia šio skundo ribas.

Tačiau pažymėjo, kad Vilniaus RAAD 2017 m. birželio 27 d. administracinio nusižengimo protokole Nr. AM-VILANP-106294963-17 nurodyta, kad atsakingam asmeniui protokolas surašytas už ANK 505 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką, nes nebuvo pateikti Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūrai planiniam patikrinimui atlikti reikalingi dokumentai, kurių buvo prašoma Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros raštuose: Rašte, 2017 m. kovo 23 d. rašte Nr. (38-14)-VR-l. 7-2250 „Dėl planinio teminio patikrinimo“, 2017 m. balandžio 13 d. rašte Nr. (38-14)-VR-1.7-2886 „Dėl planinio teminio patikrinimo“, t. y. aiškiai apibrėžtas konkretus administracinės atsakomybės skyrimo faktinis pagrindas, todėl nėra pažeistas ANK 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas principas.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo UAB Atliekų tvarkymo centro skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros vyriausiasis specialistas (vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius) R. M. Privalomąjį nurodymą, kuriame, vadovaudamasis Kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 punktais, 54 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsnio 1 dalies 13 punktu, Aprašo 4 priedo 1.2.1 punktu, ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 115 punktu, UAB Atliekų tvarkymo centrui nurodė pateikti visus Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros Raštu prašomus planiniam teminiam patikrinimui atlikti reikalingus dokumentus iki 2017 m. birželio 19 d. ir juos įvykdžiusi privalo nedelsdama informuoti Privalomąjį nurodymą pateikusį pareigūną (instituciją). Privalomajame nurodyme taip pat nurodyta jo apskundimo tvarka.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 19 d. skundu kreipėsi į Vilniaus RAAD, prašydamas panaikinti Privalomąjį nurodymą. Vilniaus RAAD Sprendime nurodė, kad Privalomasis nurodymas atitinka Kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus, keliamus tokio dokumento turiniui, jame aiškiai suformuluoti reikalavimai asmeniui, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, todėl, vadovaujantis Kontrolės įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 1 punktu, pareiškėjo skundas netenkinamas ir Privalomasis nurodymas paliekamas nepakeistas. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus RAAD sprendimu, kreipėsi į teismą.

15. Teismas analizavo Kontrolės įstatymo 18 straipsnyje įtvirtintus privalomojo nurodymo davimo atvejus, Kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatytus privalomojo nurodymo turinio elementus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su privalomojo nurodymo turiniu, jo tikslais, pagrįstumu ir nustatė, kad nagrinėjamu atveju Privalomasis nurodymas priimtas vadovaujantis Kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 punktų, 54 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsnio 1 dalies 13 punktu, Aprašo 4 priedo 1.2.1 punktu ir Taisyklių 115 punktu. Teismas nustatė, kad Privalomajame nurodyme nurodyti veiksniai, kurie sudaro prielaidas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, t. y. iš Privalomojo nurodymo matyti, kad nepateikti Raštu prašomi pateikti duomenys. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovė teismo posėdžio metu pažymėjo, kad privalomasis nurodymas gali būti duodamas ir prevenciniais tikslais, todėl nėra būtina, kad būtų kilusi žala, kadangi žalą nustatyti galima tik gavus dokumentus. Teismas darė pagrįstą išvadą, kad nepateikus prašomų pateikti dokumentų, negali būti nustatyta, jog yra pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų reikalavimai. Privalomajame nurodyme nurodytos ir konkrečios priemonės kilusioms grėsmėms pašalinti, t. y. įpareigojimas pateikti pareiškėjai Rašte nurodytus dokumentus. Minėtas įpareigojimas apibrėžtas laike, t. y. pareiškėjas įpareigotas pateikti Rašte prašomus pateikti dokumentus iki 2017 m. birželio 19 d. Teismas nurodė, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad Privalomasis nurodymas atitinka Kontrolės 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus.

16. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinančia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas (žr., pvz. 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556336/2011) ir nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju Privalomajame nurodyme esantys viešojo administravimo subjekto patvarkymai yra aiškūs, nukreipti į konkretų asmenį, teisiškai pagrįsti. Teismas akcentavo, kad Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros Rašto turinys pareiškėjui buvo gerai žinomas, t. y. jis žinojo, kokius dokumentus iš jo buvo prašoma pateikti. Taip pat Privalomajame nurodyme nurodytos konkrečios teisės aktų nuostatos, kuriose įtvirtintos tiek pareiškėjo

pareigos sudaryti visas sąlygas, būtinas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams aplinkos apsaugos valstybinei kontrolei vykdyti ir paklusti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų teisėtiems reikalavimams, tiek aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnų teisė gauti iš pareiškėjo informaciją, reikalingą užkirsti kelią aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimams, išsiaiškinti pažeidimus ir nustatyti pažeidėjus ir t.  t. Teismas nustatė, kad nėra jokių esminių trūkumų, sukliudžiusių teisės akto adresatui suprasti teisės akto esmę, turinį, faktines aplinkybes bei jų teisinį įvertinimą, todėl, vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad Privalomasis nurodymas priimtas teisėtai ir pagrįstai, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Teismas nusprendė, jog dėl nurodytų priežasčių taip pat nėra pagrindo panaikinti Sprendimą.

17. Teismas atkreipė dėmesį, kad šioje administracinėje byloje nėra keliamas pareiškėjo nubaudimo už Privalomojo nurodymo nevykdymą klausimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A18-4020-908/2017 (toliau – ir Nutarimas) pripažino pareiškėjo vadovą kaltu padarius administracinį nusižengimą, nurodytą ANK 505 straipsnio 1 dalyje ir paskyrė jam baudą. Teismas akcentavo, kad baudos skyrimas neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos pateikti atsakovui prašomus dokumentus. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas įpareigojimą įvykdė. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, jog šiame kontekste administracinės atsakomybės taikymas už Privalomojo nurodymo nevykdymą, t. y. ir toliau nevykdant teisėto atsakovo reikalavimo pateikti dokumentus, negali būti laikomas ANK 2 straipsnio 5 dalyje įvirtinto principo, pagal kurį draudžiama bausti antrą kartą už tą pačią veiką, pažeidimu.

III.

18. Pareiškėjas UAB Atliekų tvarkymo centras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti, panaikinant Sprendimą bei Privalomąjį nurodymą. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:

18.1. Teismas nepaneigė ANK 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto principo pažeidimo ir neatsižvelgė į faktinę situaciją, jog atsakovas dėl to paties pažeidimo pradėjo dvi savarankiškas administracines ir procedūras ir siekia du kartus nubausti už tą pačią veiką. Pareiškėjas teigia, kad iš Nutarimo turinio akivaizdu, kad pareiškėjo vadovas nubaustas už Raštu reikalaujamų dokumentų nepateikimą, o atsakovas 2017 m. gruodžio 13 d. pareiškėjo vadovui surašė administracinio nusižengimo protokolą už Privalomojo nurodymo nevykdymą (t. y. už Raštu reikalaujamų dokumentų nepateikimą) vadovaujantis ANK 317 straipsnio 1 dalimi ir pateikė administracinį nurodymą susimokėti 75 Eur baudą, taigi akivaizdu, kad už tą pačią veiką, tik vadovaujantis skirtingais straipsniais. Pareiškėjas nurodo, kad 2017 m. gruodžio 15 d. raštu atsakovas vėl pareikalavo, kad pareiškėjas pateiktų dokumentus planiniam patikrinimui, kurie nurodyti Rašte t. y. kartojama administracinė procedūra už kurią jau buvo taikyta atsakomybė pagal ANK 505 straipsnį. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis neatsisako pateikti reikalaujamus dokumentus, o siekia, kad teisės aktų nustatyta tvarka būtų atliktas nešališkas ir objektyvus pareiškėjo patikrinimas. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas turėtų atkreipti dėmesį į akivaizdžiai konfliktinę situaciją, susiklosčiusią tarp pareiškėjo ir atsakovo.

18.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog Privalomasis nurodymas atitinka Kontrolės įstatymo 18 straipsnio ir 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, nes Privalomajame nurodyme nesuformuluotas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimas, nenurodytos jį pagrindžiančios faktinės aplinkybės, neaišku, ar pareiškėjui nurodyta imtis priemonių, kad būtų išvengta pažeidimo, nutraukti pažeidimą ar pašalinti pažeidimo pasekmes. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog nors teismas sprendimą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tačiau iš cituotų bylų nėra nė vieno atvejo, kuomet būtų privalomasis nurodymas duotas dėl dokumentų pateikimo planiniam teminiam patikrinimui, taigi nurodyta praktika patvirtina, kad privalomasis nurodymas negali būti duodamas tais atvejais, kai atsakovas, nesant grėsmės žalai atsirasti, reikalauja pateikti dokumentus planiniam teminiam patikrinimui, o už tokių reikalavimų nevykdymą yra numatyta atsakomybė ANK 505 straipsnyje. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, jog Kontrolės įstatymo 18 straipsniu suteikta teisė reikalauti pateikti dokumentus planiniam teminiam patikrinimui. Pareiškėjas įsitikinęs, kad Raštu prašant pateikti reikalaujamus dokumentus nebuvo ir neegzistavo joks dokumentų pateikimo pagrindas, kurį galima būtų sieti su Kontrolės įstatymo 18 straipsnyje nurodytais pagrindais. Pareiškėjas teigia, jog teismas šios aplinkybės nenagrinėjo ir dėl jos nepasisakė.

19. Atsakovas Vilniaus RAAD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo UAB Atliekų tvarkymo centras apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą nepakeistą.

20. Atsakovas nurodo, kad jam nėra suprantama, kokią teisinę reikšmę turi klausimų dėl administracinės atsakomybės taikymo nagrinėjimas administracinėje byloje, kurioje nekeliami klausimai dėl nubaudimo už privalomojo nurodymo neįvykdymą. Atsakovas pabrėžia, kad šioje byloje ginčijamas Vilniaus RAAD Sprendimas ir Privalomasis nurodymas, tad administracinės atsakomybės klausimai yra už administracinės bylos nagrinėjimo ribų.

21. Atsakovas dėl pareiškėjo argumento, susijusio su išskirtiniu dėmesiu ir padidintos administracinės naštos sukūrimu, nurodo, jog jis yra aplinkos apsaugos kontrolę vykdanti instituciją, kurios kiekvienas ūkio subjekto patikrinimas turi neginčijamą faktinį ir teisinį pagrindą, o patikrinimų dažnumas tiesiogiai priklausomas nuo ūkio subjekto veiklos rizikingumo aplinkosauginiu aspektu. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas turi Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, o Vilniaus RAAD 2016 m. atliko tik 2 planinius patikrinimus. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas įtrauktas į Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus (t.  y. mokesčio už aplinkos teršimą lengvatą suteikiančius dokumentus) atliekų tvarkytojų sąrašą, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. Dl-359 patvirtinto Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo reikalavimais, atsakovas turi pareigą kasmet tikrinti pareiškėją bei atliekų siuntas.

22. Atsakovas dėl pareiškėjo argumento, jog neegzistavo Kontrolės įstatymo 18 straipsnyje nurodyti pagrindai, teigia, jog teismas teisingai pažymėjo, kad Privalomajame nurodyme nurodyti veiksniai, kurie sudaro prielaidas aplinkos apsaugos teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, t. y., kad nepateikti Raštu prašomi pateikti duomenys, o nepateikus prašomų pateikti dokumentų, negali būti nustatyti, išaiškinti aplinkosauginių reikalavimų pažeidimai, ar įvertinta žala, todėl Privalomajame nurodyme nurodytos ir konkrečios priemonės kilusioms grėsmėms pašalinti, t.  y. įpareigojimas pateikti pareiškėjui Rašte nurodytus dokumentus. Atsakovas nurodo, kad teismas visiškai pagrįstai savo priimtame sprendime pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog privalomasis nurodymas gali būti duodamas ne tik teisės aktų pažeidimo atvejais, bet ir pažeidimų prevencijos tikslais (2010 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-243/2010).

23. Atsakovas teigia, kad ginčijamas Privalomasis nurodymas yra konkretus ir aiškus, pagrįstas norminiais teisės aktais ir visiškai atitinka tiek Kontrolės įstatymo 20 straipsnio, tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamus reikalavimus viešojo administravimo subjekto priimamo individualaus teisės akto turiniui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

24. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus RAAD Sprendimo ir Privalomojo nurodymo teisėtumo bei pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad Privalomasis nurodymas ir Sprendimas yra priimti teisėtai bei pagrįstai, todėl nėra pagrindo jų panaikinti. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir apeliaciniame skunde kvestionuoja Privalomajame nurodyme suformuluoto įpareigojimo pateikti Rašte nurodytus dokumentus teisėtumą bei siekį jį du kartus nubausti už tą pačią veiką.

26. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrina neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, kadangi nėra aplinkybių, nustatytų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių turėtų būti nepaisoma apeliacinio skundo ribų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, todėl jų nekartoja ir nekeičia, o atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, iš dalies papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas.

27. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, jog Privalomasis nurodymas negali būti duodamas tais atvejais, kai atsakovas, nesant grėsmės žalai atsirasti, reikalauja pateikti dokumentus planiniam teminiam patikrinimui,

pažymi, kad Kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 13 punktas (redakcija, galiojusi Privalomojo nurodymo davimo metu) nustato, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę gauti iš juridinių ir fizinių asmenų informaciją, reikalingą užkirsti kelią aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimams, išaiškinti pažeidimus ir nustatyti pažeidėjus, patraukti juos atsakomybėn, taip pat gauti informaciją apie ūkinės veiklos poveikį aplinkai, informaciją, susijusią su mokesčiais už aplinkos teršimą bei gamtos išteklių naudojimą.

28. Kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę šio Įstatymo nustatytais atvejais ir nustatyta tvarka duoti privalomuosius nurodymus fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagal Kontrolės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, privalomasis nurodymas – aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones. Privalomojo nurodymo davimo atvejai įvardyti Kontrolės įstatymo 18 straipsnyje.

29. Nagrinėjamu atveju Privalomasis nurodymas buvo priimtas vadovaujantis Kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 punktu, kuriame nustatyta, kad privalomieji nurodymai duodami, kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti, bei to paties straipsnio 2 punktu, kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir nustatomas terminas jį nutraukti.

30. Byloje nustatyta, kad atsakovas Raštu informavo pareiškėją apie planinio patikrinimo pradžią ir nustatė pareiškėjui pareigą pateikti Rašte nurodytus dokumentus planiniam teminiam patikrinimui atlikti. Iš Privalomojo nurodymo turinio matyti, kad Raštu prašyti dokumentai nepateikti, o pareiškėjas įpareigotas iki 2017 m. birželio 19 d. įvykdyti Privalomąjį nurodymą ir pateikti prašomus dokumentus. Pastebėtina, kad prašomi dokumentai yra reikalingi atsakovo funkcijoms, susijusioms su ūkio subjektų veiklos priežiūra, atlikti, o nepateikus prašomų dokumentų, negali būti nustatyti, išaiškinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų pažeidimai, ar įvertinta žala. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas Kontrolės įstatymo nuostatas, susijusias su privalomojo nurodymo davimu, yra nurodęs, kad privalomasis nurodymas gali būti duodamas ne tik teisės aktų pažeidimo atvejais, bet ir pažeidimų prevencijos tikslais (žr., pvz., 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-243/2010; 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2133-662/2015), tad įvertinant aplinkybę, kad ūkio subjektų priežiūra apima ir kitų prevencinių veiksmų, skirtų užkirsti kelią galimiems teisės aktų pažeidimams, atlikimą, darytina išvada, jog pareiškėjas savo pasyviais veiksmais (nepateikdamas prašomų pateikti dokumentų) sudarė prielaidas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai atsirasti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrįstai kvestionuoja Privalomajame nurodyme įtvirtinto įpareigojimo teisėtumą.

31. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, susijusio su siekiu jį du kartus nubausti už tą pačią veiką, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju tikrinamas viešojo administravimo subjekto priimtų teisės aktų teisėtumas ir pagrįstumas, o ne sprendžiamas pareiškėjo nubaudimo už Privalomojo nurodymo nevykdymo klausimas. Pareiškėjui skundžiamais teisės aktais nebuvo taikyta jokia poveikio priemonė, tad bylos nagrinėjimo ribos sietinos tik ta apimtimi, kiek tai liečia atsakovo kompetenciją priimti Sprendimą bei Privalomąjį nurodymą. Galimas baudimas – veiksmas nukreiptas į ateitį, taigi jis negali būti tikrinamas ABTĮ nustatyta tvarka.

32. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už vieną nusikaltimą antrą kartą. Dvigubo baudimo draudimo principas įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 protokolo 4 straipsnyje, tačiau nei Lietuvos įstatymai, nei minėta Konvencija drausdami dvigubą baudimą nedraudžia dvigubos teisinės atsakomybės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. nutarime pažymėjo, kad konstitucinis principas non bis in idem (liet. negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) savaime nepaneigia galimybės už tą patį pažeidimą taikyti asmeniui ne vieną sankciją; sprendžiant, ar už tą patį teisės pažeidimą įstatymu nustačius ne vieną sankciją nėra pažeidžiamas konstitucinis dvigubo baudimo draudimo principas, reikia įvertinti teisės pažeidimų, už kuriuos yra

nustatytos atitinkamos sankcijos, pobūdį, tai pat visuomeniškai reikšmingus tikslus, kurių siekia įstatymų leidėjas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-868-261/2018). Taigi, įmanoma situacija ir ne dėl vienos sankcijos taikymo, tačiau, kaip jau buvo paminėta šios nutarties 31 punkte, tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

33. Aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė – valstybės įgaliotų institucijų ir pareigūnų veikla ūkio subjektų, kitų fizinių ir juridinių asmenų atžvilgiu, kuria siekiama užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, pasireiškianti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų prevencija, pažeidimų nutraukimu bei šių pažeidimų padarymu kaltų asmenų nustatymu, jų patraukimu teisinėn atsakomybėn (Kontrolės įstatymo 2 str. 3 p.). Tam yra naudojami Kontrolės įstatyme įtvirtinti teisiniai įrankiai, inter alia (liet. be, kita ko, įskaitant) privalomasis nurodymas, kuris gali būti tikrinamas teismine tvarka. Jo panaudojimo teisėtumas bei pagrįstumas šiuo konkrečiu atveju abejonių nekelia.

34. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Atliekų tvarkymo centras apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19090 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Administracinė byla Nr. eAS-734-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03465-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 49(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tiketa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Tiketa“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Tiketa“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 241-253 „Dėl poveikio priemonės taikymo UAB „Tiketa““ (toliau – ir Sprendimas), o netenkinus skundo reikalavimo panaikinti Sprendimą, Sprendimą pakeisti, arba netaikant poveikio priemonės – baudos, arba skiriant mažesnio dydžio baudą, arba taikant poveikio priemonę – įspėjimą; 2) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai iki byloje teismo priimto sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti skundžiamo Sprendimo galiojimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 10 d. nutartimi priėmė pareiškėjo UAB „Tiketa“ skundą dėl sprendimo panaikinimo, prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai iki byloje teismo priimto sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti skundžiamo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 241-253 „Dėl poveikio priemonės taikymo UAB „Tiketa““ galiojimą – netenkino.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalyje įvardintos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu ar savo iniciatyva negali taikyti šio straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jeigu tai nustatyta kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose poveikio priemonių arba finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių taikymą finansų įstaigoms. Taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 435

straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundo padavimas teismui iki jo išnagrinėjimo nesustabdo skundžiamo sprendimo galiojimo ir sprendimo, išskyrus sprendimą skirti įstatymuose nustatytas baudas, ar veiksmo vykdymo.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad skundžiamo Sprendimo galiojimas yra sustabdytas nuo pareiškėjo skundo priėmimo dienos, t. y. nuo 2019 m. spalio 10 d., pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

III.

Pareiškėjas UAB „Tiketa“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta tenkinti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, reikalavimo užtikrinimo priemones taikyti ir laikinai, iki byloje teismo priimto sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti skundžiamo Sprendimo galiojimą.

Pareiškėjas pažymi, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnio 2 dalį yra negalimas tik tokiu atveju, jei toks draudimas yra nustatytas specialiuosiuose įstatymuose. Tuo tarpu, nagrinėjamoje byloje, yra sprendžiamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo bei Lietuvos banko įstatymo taikymo, kuriuose neįtvirtintas bei nenustatytas draudimas ginčą nagrinėjančiam teismui taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pagal ABTĮ 70 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas teigia, kad teismo nurodyta Lietuvos banko įstatymo 435 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma niekaip nedraudžia ir neriboja bylą nagrinėjančio teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones kitose priimto sprendimo dalyse, kuriose sprendimo vykdymo sustabdymas nenumatytas; priešingai nei kitų specialiųjų įstatymų atveju reikalavimo užtikrinimo tvarkos taikymo teisminio proceso metu nereglamentuoja bei nereguliuoja.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nesant specialiuosiuose įstatymuose nustatyto draudimo taikyti reikalavimo

užtikrinimo priemones nagrinėjamo tariamo pažeidimo atžvilgiu, teismo priimtos nutarties ginčijama dalis yra nepagrįsta, neteisėta bei naikintina.

Pareiškėjas teigia, jog ginčijamo sprendimo dalis, kuria pareiškėjas buvo įpareigotas atlyginti nuostolius vartotojams, kurie kreipsis į pareiškėją dėl pareiškėjo pritaikyto administravimo mokesčio, nėra ir nelaikytina nei poveikio priemone, nei finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemone finansų įstaigoms.

Pažymi, jog ginčas tarp šalių yra kilęs dėl Mokėjimo įstatymo nuostatų aiškinimo bei taikymo. Tuo tarpu, skundžiamame sprendime nurodytas įpareigojimas atlyginti nuostolius vartotojams, kurie kreipsis į pareiškėją, yra nurodymas atlyginti vartotojams sukeltą žalą dėl tariamo teisės akto pažeidimo, kas nepatenka į Mokėjimo įstatymo 79 straipsnyje įtvirtintą poveikio priemonių sąrašą, nėra ir nelaikytina poveikio priemone pagal Mokėjimo įstatymo 79 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas nurodo, kad nėra ir nelaikytinas finansų įstaiga, kaip ši apibrėžiama galiojančiuose teisės aktuose, bei finansinių paslaugų neteikia, todėl pareiškėjas neatitinka ABTĮ 70 straipsnio 2 dalyje įvardinto specialaus subjekto, kurio atžvilgiu galėtų būti taikomas minėtas draudimas.

Atsakovas Lietuvos bankas (toliau – ir atsakovas) pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas pažymi, jog pagal Lietuvos banko įstatymo 435 straipsnio 2 dalį skundo padavimas teismui iki jo išnagrinėjimo nesustabdo skundžiamo (Lietuvos banko) sprendimo galiojimo ir sprendimo, išskyrus sprendimą skirti įstatymuose nustatytas baudas, ar veiksmo vykdymo. Atsižvelgiant į šią nuostatą, Sprendimo vykdymas dalyje dėl baudos skyrimo yra sustabdytas nuo pareiškėjo skundo dėl Sprendimo panaikinimo teisme priėmimo dienos, t.  y. nuo 2019 m. spalio 10 d. yra sustabdytas paskirtos baudos mokėjimo terminas.

Atsakovas taip pat pažymi, kad viena iš būtinųjų sąlygų reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti yra įtvirtinta ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepagrindė ir neįrodė nei vienos iš ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtintų sąlygų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui. Objektyviai nėra nei vienos iš sąlygų ar prielaidų įstatyme įtvirtintoms sąlygoms egzistuoti.

Atsakovo vertinimu, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas dėl Sprendime pateikto nurodymo šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą ir viešąjį interesą. Teismui nėra pateikta įrodymų ar kitų duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl, neįvykdžius vienos iš būtinųjų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų, negali būti tenkinamas prašymas tokias priemones taikyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamojo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo UAB „Tiketa“ prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas UAB „Tiketa“ atskirajame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad draudimas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tarp šalių kilusio ginčo atžvilgiu yra nustatytas specialiuosiuose įstatymuose, be to, pareiškėjas nėra finansų įstaiga, kuriai galėtų būti taikoma ABTĮ 70 straipsnio 2 dalies nuostata.

ABTĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu ar savo iniciatyva negali taikyti šio straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jeigu tai nustatyta kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose poveikio priemonių arba finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių taikymą finansų įstaigoms.

UAB „Tiketa“ nėra finansų įstaiga, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatyme ir jai nėra taikomi įstatymai, reglamentuojantys poveikio priemonių arba finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių taikymą, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir vadovavosi ABTĮ 70 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pagrįstai vadovavosi Lietuvos banko įstatymo 435 straipsnio 2 dalimi. Lietuvos banko įstatymo 435 straipsnyje numatyta Lietuvos banko sprendimų, veiksmų (neveikimo) apskundimo tvarka. 435 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šiame skirsnyje nurodytus Lietuvos banko sprendimus, veiksmus (neveikimą) asmenys, kurių teisės arba pagal įstatymus saugomi interesai pažeisti, turi teisę skųsti teismui ABTĮ nustatyta tvarka.

Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 4 dalies 7 punkte numatyta, kad Lietuvos bankas, atlikdamas finansų rinkos priežiūrą, turi teisę finansų rinką reglamentuojančių įstatymų ir Europos Sąjungos teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka taikyti poveikio priemones prižiūrimiems finansų rinkos dalyviams ir kitiems asmenims. Mokėjimų įstatymo 76 straipsnyje nurodoma, jog Mokėjimų įstatymo vykdymo priežiūrą atlieka Lietuvos bankas, kuris priskirtas funkcijas atlieka vadovaudamasis Lietuvos banko įstatymu, šiuo įstatymu ir kitais finansų rinką reglamentuojančiais teisės aktais, kurių laikymosi priežiūra priskirta priežiūros institucijos kompetencijai (Mokėjimų įstatymo 76 str. 3 d.).

Taigi Lietuvos banko įstatymo 435 straipsnio 2 dalyje numatyta nuostata, jog skundo padavimas teismui iki jo išnagrinėjimo nesustabdo skundžiamo sprendimo galiojimo ir sprendimo, išskyrus sprendimą skirti įstatymuose nustatytas baudas, ar veiksmo vykdymo, šioje administracinėje byloje yra specialioji norma ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkto atžvilgiu. Konstatuotina, jog baudos mokėjimas įstatymu yra sustabdytas iki galutinio procesinio sprendimo šioje administracinėje byloje priėmimo, o Sprendimo dalies dėl nurodymo nedelsiant nutraukti Mokėjimų įstatymo 11 straipsnio 4 dalies pažeidimą ir atlyginti nuostolius vartotojams, kurie kreipsis į UAB „Tiketa“ dėl nuo 2009  m. gruodžio 28 d. iki šio sprendimo priėmimo dienos UAB „Tiketa“ pritaikyto transakcijos (administravimo) mokesčio už atsiskaitymą per el. bankininkystę, sustabdymo galimybės, paduodant skundą, įstatymas nenumato, todėl šiuo atveju Sprendimo dalis dėl nurodymo atlikti veiksmus gali būti sustabdoma tik pritaikius pareiškėjo prašomą ABTI 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad vadovaujantis Lietuvos banko įstatymo 435

straipsnio 2 dalimi skundžiamo sprendimo galiojimas yra sustabdomas – neįvertino skundžiamo sprendimo dalies dėl nurodymo atlikti veiksmus, t. y. nurodymo nedelsiant nutraukti Mokėjimų įstatymo 11 straipsnio 4 dalies pažeidimą ir atlyginti nuostolius vartotojams, kurie kreipsis į pareiškėją dėl nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki šio sprendimo priėmimo dienos pareiškėjo pritaikyto transakcijos (administravimo) mokesčio už atsiskaitymą per elektroninę bankininkystę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nevertino pareiškėjo pateiktų argumentų dėl Sprendimo dalies, kuria pareiškėjas įpareigojamas atlikti veiksmus, todėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę dėl Sprendimo dalies, kuria pareiškėjas įpareigojamas nedelsiant nutraukti Mokėjimų įstatymo 11 straipsnio 4 dalies pažeidimą ir atlyginti nuostolius vartotojams, kurie kreipsis į pareiškėją dėl nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki šio sprendimo priėmimo dienos pareiškėjo pritaikyto transakcijos (administravimo) mokesčio už atsiskaitymą per elektroninę bankininkystę, nagrinėjimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas ABTĮ normas, nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones dėl nurodymo atlikti veiksmus. Todėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo naikinama, o pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tiketa“ atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio 2019 m. spalio 10 d. nutarties dalį dėl atsisakymo tenkinti pareiškėjo uždarosios

akcinės bendrovės „Tiketa“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo panaikinti ir prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. 241-253 „Dėl poveikio priemonės taikymo UAB „Tiketa“ dalies, kuria pareiškėjui nurodoma nedelsiant nutraukti Mokėjimų įstatymo 11 straipsnio 4 dalies pažeidimą ir atlyginti nuostolius vartotojams, kurie kreipsis į pareiškėją dėl nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki šio sprendimo priėmimo dienos pareiškėjo pritaikyto transakcijos (administravimo) mokesčio už atsiskaitymą per elektroninę bankininkystę, perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19104 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Administracinė byla Nr. A-1201-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03402-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2; 15.8(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja M. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. rugsėjo 5 d. Žemėtvarkos planavimo dokumento

patikrinimo aktą Nr. FPAZ-3200-(8.30) (toliau – ir Patikrinimo aktas Nr. FPAZ-3200-(8.30)) ir įpareigoti Tarnybą iš naujo patikrinti žemės sklypo prie pastato (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas) formavimo ir pertvarkymo projektą bei išduoti teigiamą struktūrinio padalinio išvadą dėl tikslingumo projektą tvirtinti.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklauso ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas). Pareiškėja 2015 m. vasario 5 d. kreipėsi į Trakų rajono savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) su prašymu organizuoti po Pastatu esančio žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto (toliau  – ir Projektas) rengimą valstybinėje žemėje, taip pat kreipėsi į Tarnybos Trakų skyrių dėl Trakų mieste neatkurtos nuosavybės teisės, prašydama likusią neatkurtos nuosavybės į 9 arų žemės valdos dalį atkurti prie Pastato. Administracijos direktorius 2015 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. P2-191 leido pradėti rengti Projektą, siekiant suformuoti žemės sklypą prie Pastato, reikalingą Pastatui eksploatuoti. Tarnybos Trakų skyrius 2015 m. kovo 24 d. išdavė reikalavimus Projektui rengti, nurodė, kad formuojamam žemės sklypui taikomas Trakų rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas. Projektas buvo parengtas, Administracija jam pritarė be pastabų, pritarimus patvirtino ir kitos atsakingos institucijos, tačiau Tarnyba 2017 m. liepos 26 d. Žemės planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. FPA-2991-(8.30) (toliau – ir Patikrinimo aktas Nr. FPA-2991-(8.30)) teikimui tvirtinti Projektą nepritarė. Nepritarimo Projektui priežastys – suprojektuoto žemės sklypo naudojimo būdas neatitinka Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtinto Žemės naudojimo būdų turinio aprašo (toliau – ir Aprašas) 16 punkto nuostatų, taip pat suprojektuotame sklype yra statinys, t. y. Pastatas, kuris neturi aiškios funkcinės priklausomybės su gyvenamosios paskirties objektu (pastatu). Tarnybai buvo pateikti paaiškinimai, tačiau Tarnyba skundžiamu 2017 m. rugsėjo 5 d. Patikrinimo aktu Nr. FPAZ-3200-(8.30) nepritarė teikimui tvirtinti Projektą. Pareiškėjos teigimu, Pastatas yra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, jam suteiktas unikalus numeris, jis Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, o ne kito daikto priklausinys. Nėra jokių duomenų, kad Pastatas tarnautų kitam statiniui ar įrenginiui, todėl nepritarimas teikimui tvirtinti Projektą, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999  m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Pardavimo ir nuomos taisyklės) 3 punktu, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėja pažymėjo, jog reikalavimų Projektui rengti išdavimo metu galiojo ta pati Pardavimo ir nuomos taisyklių 3 punkto redakcija, Pastatas buvo registruotas Nekilnojamojo turto registre, Pastato būklė bei paskirtis nepakito, t. y. esant tokiai pačiai teisinei situacijai atsakovas leido pradėti žemės sklypo formavimo procedūras ir suformulavo reikalavimus, kuriais remiantis buvo parengtas Projektas. Tarnybai išdavus reikalavimus formuoti sklypą Pastatui eksploatuoti ir vėliau atsisakius pritarti Projekto tvirtinimui buvo pažeistos ne tik pareiškėjos, bet ir valstybės, kaip žemės savininkės, teisės ir interesai.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.4. Tarnyba atsiliepime nurodė, kad Pastatas nuo 1991 m. rugsėjo 4 d. iki 2002 m. balandžio 24 d. priklausė valstybės

įmonei (toliau – ir VĮ) „Lietuvos geležinkeliai“ ir akcinei bendrovei (toliau – ir AB) „Lietuvos geležinkeliai“. Pagal 2017 m. spalio 25 d. Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą, adresu: (duomenys neskelbtini), įregistruotas pastatas – Geležinkelio stotis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis AB „Lietuvos geležinkeliai“. Taigi pareiškėjai priklausantis Pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), tarnavo pagrindiniam daiktui – Geležinkelio stočiai. Ši aplinkybė nurodyta ir 2006 m. sausio 10 d. Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išraše. Projekto dokumentaciją yra išnagrinėjusi ir AB „Lietuvos geležinkeliai“, kuri 2017 m. birželio 13 d. rašte pritarė žemės sklypo formavimui, kuris bus naudojamas pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą tiesioginę statinio paskirtį  – ūkinę. Todėl pareiškėjos ketinimai ateityje rekonstruoti Pastatą į gyvenamąjį, prieštarautų AB „Lietuvos geležinkeliai“ pozicijai. Be to, Projekte suprojektuotą kitos paskirties žemės sklypą Pastatui eksploatuoti nėra numatoma grąžinti natūra, nes jis yra priskirtas valstybės išperkamai žemei.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjai nuosavybės teise priklauso ūkinis pastatas (duomenys

neskelbtini), kurio paskirtis – pagalbinio ūkio; pareiškėja kreipėsi į Administraciją su prašymu organizuoti po Pastatu esančio žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą; Administracijos direktorius 2015 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. P2-191 leido pradėti rengti Projektą; Tarnyba 2017 m. liepos 26 d. Patikrinimo aktu Nr. FPA-2991-(8.30)

nepritarė teikimui tvirtinti Projektą; pareiškėjai pateikus papildomus paaiškinimus, Tarnyba 2017 m. rugsėjo 5 d. Patikrinimo aktu Nr. FPAZ-3200-(8.30) nusprendė nepritarti teikimui tvirtinti Projektą, kadangi suprojektuotame žemės sklype yra pagalbinio ūkio paskirties Pastatas, po kuriuo nėra galimybės formuoti žemės sklypą.

7. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu, taip pat Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Projektų rengimo taisyklės) 2.4 punktu, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad žemės sklypai gali būti formuojami tik esamiems statiniams pagal jų tiesioginę paskirtį, o valstybinės žemės sklypai negali būti parduodami be aukciono, jeigu yra užstatyti neturinčiais aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo statiniais, arba ūkinės veiklos pobūdžio ar tarnaujančiais pagrindiniam statiniui statiniais.

8. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad suprojektuotame žemės sklype yra vienas ūkinis pastatas, kurio paskirtis yra pagalbinio ūkio, tą patvirtina byloje esantys VĮ Registrų centro ir Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos duomenys. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-703 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ (toliau – ir STR „Statinių klasifikavimas“) IV skyriaus 3 skirsnio 7.17 papunktyje nurodyta, kad pagalbinio ūkio paskirties pastatai – sodybų ūkio pastatai, pagalbinio ūkio pastatai (tvartai, daržinės, sandėliai, garažai, vasaros virtuvės, dirbtuvės, pirtys, kietojo kuro sandėliai (malkinės) ir panašiai), kurie tarnauja pagrindiniam daiktu. Teismo vertinimu, ginčo Pastatas atitinka pagalbinio ūkinės veiklos pobūdžio statinio, kuris tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui, apibrėžimą.

9. Pareiškėjos skundo argumentus, kad nėra duomenų, jog Pastatas būtų kito pastato priklausinys ar jam tarnautų, teismas atmetė kaip nepagrįstus, kadangi pagal VĮ Registrų centro 2006 m. sausio 10 d. Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo (su istorija) duomenis Pastatas priklausė Geležinkelio stočiai nuo 1991 m. rugsėjo 4 d. iki 2002 m. balandžio 24 d., išraše Pastatas įvardijamas kaip tarnaujantis pagrindiniam daiktui (pastatui) – Geležinkelio stočiai. Todėl teismui nekilo abejonių dėl Pastato, kaip tarnaujančio pagrindiniam daiktui, statuso. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, nepaneigė ir pareiškėjos pateikti papildomi duomenys, kad pareiškėja Pastatą naudoja ūkininkavimo veiklai.

10. Vertindamas Projekto aiškinamajame rašte nurodytus duomenis, kad žemės sklypui nustatoma žemės naudojimo paskirtis – kita, o būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Aprašo 16 punktą vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos – tai žemės sklypai, skirti vieno ar dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatams su pagalbinio ūkio paskirties pastatais. Konstatavęs, jog pareiškėjai priklausantis Pastatas yra pagalbinio ūkio paskirties, teismas pritarė atsakovo argumentams, kad teisės aktai nenustato teisinės galimybės valstybinėje žemėje formuoti kitos paskirties žemės sklypo, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos žemės naudojimo būdo, siekiant eksploatuoti pagalbinio ūkio pastatą.

11. Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijamas Tarnybos Patikrinimo aktas Nr. FPAZ-3200-(8.30) atitinka teisės aktų nuostatas, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo. Netenkinęs reikalavimo panaikinti minėtą administracinį aktą, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo patikrinti žemės sklypo prie Pastato formavimo ir pertvarkymo projektą.

III.

12. Pareiškėja M. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

13. Pareiškėja apeliaciniame skunde dėsto aplinkybes, analogiškas nurodytoms skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, be to, nustatė jokiais objektyviais duomenimis nepatvirtintas aplinkybes. Pareiškėjos teigimu, Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje, 37 straipsnio 7 dalyje bei 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte aiškiai nurodyta, kad išimtis taikoma tik tiems statiniams, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui (jo priklausiniui) ar įrenginiui. Pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui buvo grindžiamas aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju Pastatas Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, o ne kito pastato priklausinys, ir byloje nėra duomenų, kad Pastatas tarnauja kokiam nors kitam statiniui ar jo priklausiniui. Byloje esančiame Nekilnojamojo turto registro 2006 m.

sausio 10 d. išraše Pastatas nėra įvardintas kaip tarnaujantis pagrindiniam daiktui (pastatui – Geležinkelio stočiai), todėl tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėja teikia VĮ Registrų centro 2018 m. sausio 17 d. raštą, kuriame esą patvirtinta, jog Pastatas įregistruotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas ir niekada nebuvo (ir nėra) įregistruotas kaip kito daikto priklausinys, t. y. kaip daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui. Pareiškėja su apeliaciniu skundu taip pat teikia AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2018 m. sausio 12 d. raštą, kuriame nurodyta, kad Pastatas niekada nebuvo Geležinkelio stoties ar kitų (duomenys neskelbtini), esančių nekilnojamųjų daiktų priklausinys. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo pritaikytas STR „Statinių klasifikavimas“ įsigaliojo tik 2017  m. sausio 1 d., be to, net ir šio teisės akto 7.17 punkte nustatyta privaloma tarnavimo pagrindiniam daiktui sąlyga, o šiuo atveju nėra jokių objektyvių duomenų, kad Pastatas tarnauja kokiam nors kitam daiktui. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, kad Tarnybos atsisakymas pritarti Projekto tvirtinimui pažeidė pareiškėjos teisėtus lūkesčius bei valstybės interesus; taip pat dėl to, kad Projektas buvo parengtas pagal reikalavimus, kurių 3 punkte nurodytas, jog formuojamam žemės sklypui taikomas Trakų rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas, pagal kurį žemės sklypas pateka į gyvenamąją mažo užstatymo intensyvumo teritoriją, kurioje galima sklypo paskirtis – kitos paskirties žemė, o naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių namų teritorija. Juo labiau, kad atsakovas kitais atvejais tokį žemės naudojimo būdą nustatydavo žemės sklypams, formuojamiems pagalbinio ūkio pastatams eksploatuoti. Pareiškėja pažymi, kad laikydamas, jog Projekte nurodytas formuojamo žemės sklypo naudojimo būdas nėra galimas, atsakovas ginčijamame Patikrinimo akte Nr.  FPAZ-3200-(8.30) turėjo nurodyti, koks žemės sklypo naudojimo būdas gali būti nustatytas.

14. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.

15. Pažymi, jog su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus pareiškėja turėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinis teismas šių įrodymų neturėtų priimti bei tirti. Be to, Tarnyba pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalį Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys, kad Pastatas yra pagrindinio daikto – Geležinkelio stoties priklausinys, laikomi teisingais ir išsamiais. VĮ Registrų centro 2018 m. sausio 17 d. raštas yra informacinio pobūdžio, nepagrįstas įrodymais bei teisės aktų normomis, nenurodytos Pastato atskyrimo nuo pagrindinio daikto aplinkybės. Tarnybai taip pat neaišku, kokią įrodomąją galią turi AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2018 m. sausio 12 d. raštas, kadangi tiek šiai bendrovei pareiškėjos pateikti klausimai, tiek bendrovės atsakymai nesuderinami su bylos medžiaga ir pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis. Be to, pareiškėja apeliaciniame skunde klaidina teismą teigdama, jog atsakovas kitais atvejais yra nustatęs analogišką žemės naudojimo būdą žemės sklypams, formuojamiems pagalbinio ūkio pastatams eksploatuoti  – (duomenys neskelbtini), yra pastatas – gyvenamasis namas bei žemės sklypas, kurio paskirtis – kita, o naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos; taigi būtent dėl šių aplinkybių buvo suformuotas pareiškėjos minimas žemės sklypas su ūkiniu pastatu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo jos apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau nenurodo tokio prašymo motyvų.

17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

18. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjos prašymas netenkinamas.

19. Pareiškėjos 2015 m. vasario 5 d. prašymas Trakų savivaldybės administracijai patvirtina, kad ji siekia suformuoti žemės sklypą Pastatui (duomenys neskelbtini) (b. l. 22). Nekilnojamojo turto registro 2017 m. rugsėjo 26 d. išrašas patvirtina, kad Pastato paskirtis yra pagalbinio ūkio (b. l. 9).

20. Pagal skundžiamo akto priėmimo metu galiojusio Statybos techninio reglamento STR „Statinių klasifikavimas“ 7.17 punktą pagalbinio ūkio paskirties pastatai – sodybų ūkio pastatai, pagalbinio ūkio pastatai (tvartai, daržinės, sandėliai, garažai, vasaros virtuvės, dirbtuvės, pirtys, kietojo kuro sandėliai (malkinės) ir panašiai), kurie tarnauja pagrindiniam daiktui.

21. Šiuo reguliavimu nustatyta, kad pagalbinio ūkio pastato paskirtis yra tarnauti pagrindiniam daiktui. Todėl nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjai priklausantis Pastatas yra atskirtas nuo pagrindinio daikto ir yra atskiras turtinis vienetas, jo paskirtis išlieka tokia, kokia yra įregistruota Nekilnojamo turto registre.

22. Pareiškėja nurodo, kad žemės sklypo formavimo tikslas yra įsigyti sklypą nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdu, o tai reiškia, kad pareiškėja siekia įsigyti žemės sklypą privačion nuosavybėn be aukciono.

23. Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu juose yra pasatyti statiniai išskyrus statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

24. Kaip minėta (žr. šios nutarties 19–21 pastraipas) pareiškėjai priklausančio Pastato paskirtis – tarnauti pagrindiniam daiktui, todėl prie jo negali būti formuojamas žemės sklypas įsigyti privačiai nuosavybei be aukciono.

25. Nustatęs šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atskiras žemės sklypas minėtam Pastatui eksploatuoti negali būti suformuotas. Šių aplinkybių nepaneigia ir pareiškėjos apeliaciniam teismui pateikti nauji įrodymai, todėl nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų.

26. Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. P. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19085 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Administracinė byla Nr. A-2153-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00438-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 24.7; 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. Š. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – (duomenys neskelbtini) daugiabučių namų savininkų bendrija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja J. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 9-395/17(1.1.73-PD3) „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Būsto administravimo skyriaus (toliau – ir Būsto administravimo skyrius) 2017 m. lapkričio 28 d. rašto Nr. A51-83057/17(3.3.10.2-EM4)“ (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. gruodžio 4 d. skundą; 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2017 m. spalio 26 d. elektroniniu paštu pateikė dokumentą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (toliau – ir Administracija, atsakovas), kurį Administracija išnagrinėjo ir 2017 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. A51-83067/17(3.3.10.2-EM4) (toliau – ir 2017 m. lapkričio 28 d. raštas) pateikė pareiškėjai atsakymą. Nesutikdama su minėtu atsakymu, pareiškėja 2017 m. gruodžio 4 d. išsiuntė skundą Komisijai. Pareiškėja šiame skunde nesutiko su 2017 m. lapkričio 28 d. rašte išdėstyta Būsto administravimo skyriaus pozicija, kad namo patalpų savininkai savarankiškai turi teisę kreiptis į institucijas dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo organizavimo, ūkinių ir finansinių reikalų tvarkymo (įskaitant ir kreipimąsi dėl probleminio buto Nr. 51 gyventojo), kadangi name įsteigta bendrija, kuri turi rūpintis šiais klausimais, ir prašė pagrįsti šią poziciją teisiniais pagrindais.

3. Pareiškėjos teigimu, Būsto administravimo skyrius sprendimo dėl neplaninio patikrinimo priėmimo stadijoje negalėjo padaryti išvadų dėl namo patalpų savininkų kreipimosi į institucijas dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo organizavimo, ūkinių ir finansinių klausimų. Taip pat tokiai išvadai negalėjo pritarti ir Komisija. Pareiškėjos manymu, tik atlikus patikrinimą buvo galima padaryti atitinkamas išvadas. Pareiškėja nurodė, kad daugiabučio namo bendrijos

pirmininkė nemoka valstybinės kalbos, yra senyvo amžiaus, todėl eilę metų nesprendžia klausimų, už kurių išsprendimą atsakinga bendrija, o jos pirmininkei mokamas atlyginimas. Savivaldybė atsakinga už bendrijos priežiūrą, nėra jokio teisinio pagrindo bendrijos atliekamas funkcijas perkelti namo gyventojams.

4. Būsto administravimo skyriaus 2017 m. lapkričio 28 d. raštas nepagrįstas ir dėl to, kad buvo netinkamai pritaikytos Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 1-2011 patvirtintos, Savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 1-996 pakeistos Butų ir kitų patalpų savininkų bendrijų valdymo organų, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotų asmenų ir Savivaldybės vykdomosios institucijos paskirtų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos, susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų jiems priskirtų funkcijų vykdymu, priežiūros ir kontrolės taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Būsto administravimo skyrius nesilaikė Taisyklių 6.2 papunkčio reikalavimo, nes iš bendrijos pirmininkės pareikalavo ne visų reikiamų dokumentų.

5. Komisija nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtinto gero administravimo principo, todėl ginčijamame sprendime padarė neteisingas, nepagrįstas išvadas, neišsprendė pareiškėjos 2017 m. gruodžio 4 d. skundo reikalavimų, t. y. ji nepagrįstai pareiškėjos prašymą įpareigoti bendrijos pirmininkę pateikti atitinkamą informaciją laikė nauju prašymu, kadangi šis prašymas yra pareiškėjos išsami pozicija, išvestinė iš 2017 m. lapkričio 28 d. rašto.

6. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.7. Administracija paaiškino, kad iš ginčijamo 2017 m. lapkričio 28 d. rašto turinio matyti, kad jame yra nurodytas

faktinis ir teisinis sprendimo priėmimo pagrindas bei motyvacija, todėl ginčijamas raštas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti nėra pagrindo. Komisija pagrįstai netenkino pareiškėjos skundo.

8. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėja 2017 m. spalio 26 d. prašė pagalbos, nes bendrijos pirmininkė nesprendė problemų dėl netvarkingo buto Nr. (duomenys neskelbtini), aplaidžiai vykdė kitas pareigas, pareiškėja kreipėsi dėl tarpininkavimo likviduojant bendriją, skiriant administratorių, atliekant bendrijos veiklos analizę. Atsakovo 2017 m. lapkričio 28 d. rašte išdėstyta nuomonė (rekomendacija) nėra privaloma ar kaip nors įpareigojanti (t.  y. privalomo poveikio priemonė) konkrečiai pareiškėją ir (ar) kitus namo gyventojus, o tik siūlymas, ieškant susidariusios situacijos sprendimo varianto (pavyzdžiui, minėto buto Nr. (duomenys neskelbtini) gyventojui nesilaikant viešosios tvarkos reikalavimų kreiptis į policiją ir pan.). Administracijos struktūrinis padalinys, priešingai nei teigia pareiškėja skunde Komisijai, neįpareigojo (nesiūlė) konkrečiai pareiškėjai ir (ar) kitiems namo gyventojams kreiptis į institucijas dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo organizavimo, ūkinių ir finansinių reikalų tvarkymo ir tokio reikalavimo (įpareigojimo) nesuformulavo, taip pat neatsisakė atlikti, o priešingai, priėmė sprendimą atlikti neplanuotą (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrijos (toliau – ir Bendrija) pirmininkės veiklos patikrinimą pagal pareiškėjos 2017 m. spalio 26 d. prašyme išdėstytas aplinkybes, taip pat išsamiai paaiškino, kokios funkcijos yra priskiriamos bendrijos revizijos komisijai (revizoriui), kaip yra atliekamas bendrijos ūkinės finansinės veiklos ir finansinių ataskaitų auditas, išaiškino visuotinio susirinkimo teisę nuspręsti atlikti bendrijos finansinį auditą ir pan.

9. Komisija savo sprendime pagrįstai konstatavo, kad bendrijos pirmininko atsakomybė už pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų techninės priežiūros organizavimą neeliminuoja ir kitaip neriboja gyventojų teisės kreiptis į atitinkamas institucijas, jei jų teisėtiems interesams keliama grėsmė. Šios gyventojų teisės neriboja jokie teisės aktai, todėl skundžiamas raštas negali būti vertinamas kaip klaidinantis. Atsakovas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo sutikti su pareiškėjos argumentais, kad Būsto administravimo skyriaus 2017 m. lapkričio 28 d. rašte yra padarytos perteklinės išvados, kadangi tai neatitinka nei 2017 m. lapkričio 28 d. rašto turinio, nei jame išdėstytų argumentų. Kadangi pareiškėjos prašymas įpareigoti Bendrijos pirmininkę pateikti atitinkamą informaciją nebuvo suformuluotas jos 2017 m. spalio 26 d. rašte ir nebuvo nagrinėtas Administracijoje, todėl Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, šio prašymo pagrįstai nenagrinėjo.

10. Būsto administravimo skyrius paprašė tokių duomenų ir dokumentų, kurie leistų patikrinti Bendrijos pirmininkės veiklą pareiškėjos prašyme nurodytais aspektais (t. y. pagal rašto turinį dėl galimai neskaidriai mokamo darbo užmokesčio, lėšų kaupimo be atskiros kaupiamosios lėšų sąskaitos, dėl galimai avarinės būklės namo įrenginių ir t.  t.) ir būtų galima surašyti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytojo veiklos patikrinimo aktą. Teisės aktais (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 str. 42 p., Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir Bendrijų įstatymas) 20 str.) atlikti butų ir kitų patalpų savininkų bendrijų

valdymo organų kontrolę ir priežiūrą yra pavesta savivaldybių atstovaujamajai institucijai, todėl nei Komisija, nei pareiškėja negali daryti įtakos ir teikti valdingus nurodymus šią funkciją įgyvendinančiam Savivaldybės struktūriniam padaliniui. Atsakovo struktūrinis padalinys kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia dėl informacijos ir dokumentų pakankamumo, todėl jo negalima įpareigoti reikalauti tokių duomenų, kokius pareiškėja mano esant reikalinga. Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti jos 2017 m. gruodžio 4 d. skundą neįvykdomas dėl teisinio reguliavimo pasikeitimo.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Būsto administravimo skyriaus 2017 m. lapkričio 28 d. rašto bei Komisijos 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad:13.1. Pareiškėja 2017 m. lapkričio 26 d. (pastaba: pareiškėja į Administraciją elektroniniu laišku kreipėsi 2017 m.

spalio 26 d.) Administracijai pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog tikisi pagalbos dėl probleminio buto Nr.  (duomenys neskelbtini) bei Bendrijos likvidavimo (pvz., tarpininkauti naikinant bendriją ir skiriant administratorių, atlikti bendrijos veiklos analizę ir kt.). Pareiškėja skundėsi daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), buto Nr. (duomenys neskelbtini) gyventoju, taip pat nurodė, kad, nors daugiabutyje ir yra bendrija, tačiau pirmininkė nesiima jokių veiksmų (nesikreipia į institucijas ir pan.), pirmininkė aplaidžiai vykdo ir kitas savo pareigas, t.  y. kad ji veikia tik atstovaudama senjorų interesams, priešina gyventojus; nemoka valstybinės kalbos, todėl gyventojams ribotai teikia informaciją, aplaidžiai veda dokumentaciją, nors renka kaupiamas lėšas, tačiau sąskaitos šioms lėšoms kaupti nėra; atsakovo 2017 m. lapkričio 28 d. raštu pareiškėja informuota apie bendrojo naudojimo objektų valdytojų veiklos, susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų jiems priskirtų funkcijų vykdymu, priežiūros ir kontrolės reglamentavimą pagal Vietos savivaldos įstatymą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. D1-612 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrijų valdymo organų, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotų asmenų ir savivaldybės vykdomosios institucijos paskirtų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos, susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų jiems priskirtų funkcijų vykdymu, priežiūros ir kontrolės pavyzdinių taisyklių (toliau – ir Pavyzdinės taisyklės) nuostatas; suteikta informacija apie pagrindinius daugiabučių namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų veiklos teisinius pagrindus ir valdymo organų (bendrijos pirmininkės) funkcijas; pasiūlyta gyvenamojo namo patalpų savininkams dėl problemų keliančio gyventojo veiksmų kreiptis į atitinkamas institucijas (policiją ar Vilniaus miesto socialinės paramos centrą), skundžiamu raštu pareiškėja buvo informuota apie priimtą sprendimą atlikti neplanuotą Bendrijos pirmininkės veiklos patikrinimą, o Bendrijos pirmininkę įpareigojo pateikti šiuos duomenis: kaupiamųjų lėšų sąskaitos sutarties su banku kopiją; Bendrijos namo bendrojo naudojimo objekto aprašo kopiją, informaciją ir dokumentų (skelbimų, protokolų) kopijas apie 2016–2017 metais šauktus Bendrijos narių visuotinius susirinkimus; Bendrijos pirmininkės 2016 metų veiklos ataskaitą; darbo sutarties kopiją su bendrijos pirmininku (su pakeitimais), visuotinio susirinkimo protokolo kopiją, kuriuo įgaliotas vienas iš bendrijos narių pasirašyti darbo sutartį; pateikti informaciją apie bendrijoje dirbančius asmenis ir dokumentus, kurių pagrindu nustatomas jų atlyginimas.

13.2. Pareiškėja, nesutikdama su atsakovo raštu, 2017 m. gruodžio 1 d. Komisijai pateikė prašymą (skundą), kuriuo prašė: Būsto administravimo skyrių pagrįsti, kokiu teisiniu pagrindu namo patalpų savininkai turėtų kreiptis į institucijas dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo organizavimo, ūkinių ir finansinių reikalų tvarkymo (įskaitant ir kreipimąsi dėl probleminio buto gyventojo), kai name yra įsteigta bendrija; papildomai pareikalauti, kad Bendrijos pirmininkė pateiktų Būsto administravimo skyriui išsamius duomenis apie atskiroje namo butų ir kitų patalpų savininkų sąskaitoje sukauptas lėšas ir jų panaudojimą kiekvienų metų ketvirčio pabaigoje; bendrijos metinę išlaidų sąmatą, kurioje būtų pateiktos namo administravimo techninės priežiūros, šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo), liftų priežiūros ir kitų teikiamų paslaugų įkainiai, tarifai, kaupiamosios įmokos tarifai – kalendorinių metų pabaigoje. Komisija 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė ir nurodė, kad bendrijos pirmininko atsakomybė už pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų techninės priežiūros organizavimą neeliminuoja ir kitaip neriboja gyventojų teisės kreiptis į atitinkamas institucijas, jei jų teisėtiems interesams keliama grėsmė; šios gyventojų teisės neriboja jokie teisės aktai, todėl pareiškėjos

skundžiamas raštas negali būti vertinamas kaip klaidinantis, Komisijos vertinimu, Būsto administravimo skyriaus atsakymas buvo išsamus, motyvuotas, teisiškai pagrįstas, atitinka kitus tokio pobūdžio dokumentams keliamus reikalavimus, todėl konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo jį panaikinti ar patikslinti (papildyti).

14. Vertindamas pareiškėjos skundo argumentus, teismas vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktu, Taisyklių 1, 3 ir 5 punkte įtvirtintu reguliavimu, nustatančiu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijų valdymo organų priežiūrą ir kontrolę vykdančių savivaldybės padalinių (padalinio) kompetenciją. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į Taisyklių 3 punktą, Administracijos direktoriaus 2016 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 30-2280 Savivaldybės administracijoje priežiūros ir kontrolės vykdytoju paskirtas Būsto administravimo skyriaus Pastatų administravimo poskyris. Teismas pažymėjo, kad Taisyklių 6 punktas, kuriuo vadovaujasi pareiškėja ir Komisijai, ir teismui pateiktame skunde, yra skirtas priežiūros ir kontrolės vykdytojui rinkti ir kaupti informaciją, galbūt reikalingą neplanuotam patikrinimui, kai toks neplanuotas patikrinimas atliekamas vykdytojo iniciatyva, taip pat planuojant ir sudarant planuojamų tikrinti valdytojų sąrašus. Įvertinęs minėtas nuostatas, teismas darė išvadą, kad tuo atveju, kai yra gaunamas asmens prašymas (skundas), šio neplanuoto patikrinimo tikslas yra nustatyti ir patikrinti tas aplinkybes, dėl kurių yra kreiptasi.

15. Įvertinęs pareiškėjos Būsto administravimo skyriui pateikto skundo turinį bei nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Būsto administravimo skyrius Bendrijos pirmininkės paprašė būtent tokių duomenų ir dokumentų, kurie leistų patikrinti pirmininkės veiklą (dėl galimai neskaidriai mokamo darbo užmokesčio, lėšų kaupimo be atskiros kaupiamosios lėšų sąskaitos, dėl galimai avarinės būklės namo įrenginių ir kt.).

16. Teismas pažymėjo, kad Savivaldybėje veikianti Komisija nagrinėja asmenų skundus dėl savivaldybės administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo ir sutiko su Komisijos sprendime padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjos prašymas įpareigoti Bendrijos pirmininkę pateikti atitinkamą informaciją, buvo naujas prašymas, kuris nebuvo suformuluotas jos 2017 m. spalio 26 d. prašyme, todėl Komisija šio pareiškėjos prašymo pagrįstai nenagrinėjo. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad šis prašymas yra išsami pozicija (išvestinė iš 2017 m. lapkričio 28 d. rašto), kadangi pareiškėja prašyme tik nurodė Bendrijos pirmininkės galbūt padarytus pažeidimus, o teisės aktais (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktas, Bendrijų įstatymo 20 straipsnis) butų ir kitų patalpų savininkų bendrijų valdymo organų kontrolę ir priežiūrą pavesta atlikti savivaldybių atstovaujamai institucijai. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad nei pareiškėjai, nei Komisijai nesuteikta teisė duoti nurodymus, kaip ši institucija privalo atlikti patikrinimą (kokius duomenis ir dokumentus turi įpareigoti pateikti tikrinamą subjektą).

17. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos skundo argumentus, kad namo patalpų savininkai savarankiškai turi teisę kreiptis į institucijas dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo organizavimo, ūkinių ir finansinių reikalų tvarkymo (įskaitant ir kreipimąsi dėl probleminio (duomenys neskelbtini) buto gyventojo), o skundžiamame rašte tokios išvados negalėjo būti padarytos nusprendžiant atlikti neplaninį Bendrijos patikrinimą. Aptaręs Bendrijų įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, susijusį su bendrijos pirmininko atsakomybės sritimis, teismas pažymėjo, kad visais klausimais, susijusiais su bendrijos veikla, gyvenamojo namo butų savininkai turi teisę kreiptis į Bendrijos pirmininkę. Teismo vertinimu, Būsto administravimo skyrius skundžiamame rašte pareiškėjai išaiškino klausimų, susijusių su bendrojo naudojimo objektų valdymo organizavimo, ūkinių ir finansinių reikalų tvarkymu, sprendimo tvarką, t. y. rašte buvo nurodytas teisinis reguliavimas, kurį buvo galima pateikti pareiškėjai ir neatlikus bendrijos patikrinimo. Siūlymas pareiškėjai kreiptis į atitinkamas institucijas buvo pateiktas būtent dėl probleminio buto Nr.  (duomenys neskelbtini) gyventojo, o ne dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo organizavimo, ūkinių ir finansinių reikalų tvarkymo.

18. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse yra numatyta atsakomybė už viešosios rimties trikdymą, lindynių laikymą ir kitus nusižengimus, tuo atveju, jeigu, pareiškėjos manymu, buto Nr. (duomenys neskelbtini) gyventojo veiksmai pažeidžia jos teisėtus interesus, ji turi teisę kreiptis į policiją ir pranešti apie susidariusią situaciją. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pritarė Komisijos sprendimui tuo aspektu, kad bendrijos pirmininko atsakomybė už pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų techninės priežiūros organizavimą, neeliminuoja ir kitaip neriboja gyventojų teisės kreiptis į atitinkamas institucijas, jei jų teisėtiems interesams keliama grėsmė. Teismas sprendime atkreipė dėmesį, kad Komisijai Bendrijos pirmininkė paaiškino, jog kiti namo gyventojai skundų dėl susidariusios situacijos nepateikė.

19. Įvertinęs skundžiamo Administracijos 2017 m. lapkričio 28 d. rašto turinį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos aktualios praktikos kontekste, teismas darė išvadą, kad jame yra aiškiai ir

išsamiai atsakyta į pareiškėjos skundą, rašte išdėstytas teisinis reguliavimas, atsižvelgiant į pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, priimtas patvarkymas Bendrijos pirmininkei, išaiškinta rašto apskundimo tvarka. Teismas konstatavo, kad Būsto administravimo skyriaus ir Komisijos sprendimai yra tinkamai pagrįsti teisės aktų nuostatomis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurias patvirtino byloje surinkti rašytiniai įrodymai, priimti nepažeidžiant teisės aktų, todėl jų panaikinti nebuvo pagrindo.

20. Teismas taip pat išaiškino pareiškėjai kad Bendrijų įstatymo 23 straipsnyje įtvirtinta bendrijos narių ir bendrijos valdymo ar kitų organų (jų narių) ginčų nagrinėjimo tvarka, pagal kurią nepavykus išspręsti ginčo, tokio pobūdžio ginčai nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme civiline tvarka

III.

21. Pareiškėja J. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti: panaikinti Komisijos sprendimą ir įpareigoti Komisiją iš naujo spręsti pareiškėjos 2017 m. gruodžio 4 d. skundo nagrinėjimo klausimą. Pareiškėja taip pat prašo iš atsakovo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

22. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neteisingai taikė teisės aktus, t. y. vadovavosi Pavyzdinėmis taisyklėmis, kai turėjo vadovauti Savivaldybės patvirtintomis Taisyklėmis, be to, nenurodė Taisyklių redakcijos, kuria vadovavosi priimdamas sprendimą (to nenurodė ir atsakovas savo priimtuose (skundžiamuose) sprendimuose). Šiuo atveju aktuali ir turėjo būti taikoma Taisyklių suvestinė redakcija galiojusi nuo 2017 m. birželio 17 d. Ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas ginčui taikė skirtingus teisės aktus, neaktualias jų redakcijas, todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisingas ir naikintinas. Teismo sprendimas turi būti motyvuotas, bylos šaliai suprantamas, kas reiškia šiuo atveju, turi būti aišku, kodėl buvo taikomos Pavyzdinės taisyklės, kaip sprendė teismas, bet ne pačio atsakovo patvirtintų Taisyklių aktuali redakcija.

23. Teismas, remdamasis Pavyzdinių taisyklių 6 punktu, padarė neteisingas ir prieštaringas išvadas, kad minėtas punktas skirtas bendrijų valdymo organų priežiūros ir kontrolės vykdytojui apskritai rinkti ir kaupti informaciją, reikalingą neplanuotam patikrinimui, kai toks neplanuotas patikrinimas atliekamas vykdytojo iniciatyva, taip pat planuojant ir sudarant planuojamų tikrinti valdytojų sąrašus. Pažymėtina, jog Pavyzdinių taisyklių 6 punktu yra išsamiai detalizuota, kas yra tikrinama vykdant kompleksinį (planinį) patikrinimą, ir nėra jokių nuostatų apie apskritai renkamą ir kaupiamą informaciją. Ginčo atveju yra kalbama apie neplanuotą (neplaninį) patikrinimą. kurį savo sprendimu priėmė atsakovas), kai Pavyzdinių taisyklių 6 punktas, kuriuo rėmėsi teismas, nustatė kompleksinio (planinio) patikrinimo tvarką.

24. Ginčui aktualus neplanuotas patikrinimas (Taisyklių 5.2. punktas) atliekamas pagal patalpų savininkų skundų ir pranešimų turinį. Atsakovas Taisyklių 6 punktu išsamiai nustatė tvarką, kaip įgyvendintinos priežiūros ir kontrolės vykdytojo teisės neplanuoto patikrinimo metu ir kitais atvejais. Taisyklių 6.2. punktu atsakovas patvirtino, kokius bendrija privalanti pateikti duomenis. Pareiškėja būtent šiais duomenimis grindė savo nesutikimą su Komisijos 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu. Teismas priėmė neteisingą sprendimą, nes taikė ne aktualią Taisyklių redakciją, kurią pats atsakovas patvirtino, bet Pavyzdines taisykles, klaidingai nurodydamas net pačius Pavyzdinių taisyklių punktus.

25. Pareiškėja nesutiko su teismo išvada, kad pareiškėja Komisijai suformulavo naują prašymą atsakovui – įpareigoti bendrijos pirmininką pateikti atitinkamą informaciją. Vien tai, kad pareiškėja, nesutikdama su priimtu atsakovo sprendimu, pasinaudojo teise jį apskųsti, nurodydama pakankamus nesutikimo su sprendimu argumentus ir juos pagrįsdama teisės aktais, nesudaro pagrindo išvadai, kad tai buvo nauji reikalavimai. Pareiškėjos vadovavimasis Taisyklėmis, kurias priėmė Atsakovas, nelaikytinas nurodinėjimu. Teismas pareiškėjos apeliacinę teisę prilygino nesuteiktai teisei duoti nurodymus ir taip peržengė skundo nagrinėjimo ribas. Nors šiuo atveju Atsakovui niekas neturi teisės duoti nurodymų kaip ši institucija privalo atlikti patikrinimą (kokius duomenis ir dokumentus turi įpareigoti pateikti tikrinamą subjektą), tačiau tai nereiškia, kad Atsakovas gali nesivadovauti savo paties priimtomis Taisyklėmis.

26. Į bylą pateiktas Bendrijos valdybos 2016 m. kovo mėn. susirinkimo protokolas, kurio vienu iš klausimų buvo spręsta dėl buto Nr. (duomenys neskelbtini) problemų daugiabučio savininkams. Tačiau, įvertinus teismo sprendimo turinį, darytina išvada, kad Bendrija, prisiimdama susirinkime įsipareigojimą kreiptis į institucijas dėl su butu Nr.  (duomenys neskelbtini) turimų problemų, gali šio įsipareigojimo (funkcijos) ir nevykdyti, kadangi teismas sprendime atkreipė dėmesį į bendrijos pirmininkės paaiškinimą, kad kiti namo gyventojai dėl susidariusios situacijos (t. y. minėto buto) skundų

nepateikė. Byloje esantys įrodymai teismo padarytas išvadas paneigia, todėl toks sprendimas naikintinas.27. Nors teismas pritarė atsakovo pozicijai dėl neplaninio patikrinimo reikalaujamų duomenų (tokių, kokių pareikalavo

atsakovas), tačiau nei atsakovas, nei teismas nenurodė, kokiais konkrečiai teisės aktais pagrindžia šias išvadas.28. Pareiškėja nurodo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80, 56, 86–87

straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą ir tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė svarbias bylai aplinkybes, netinkamai taikė teisės normas, reguliuojančias ginčo dalyką, pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, todėl teismo sprendimas naikintinas.

29. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas vadovavosi Pavyzdinėmis taisyklėmis, neaišku, kokią taikė Savivaldybės Taisyklių redakciją, atsakovas nurodė, kad Aplinkos ministro įsakymu patvirtintos Pavyzdinės taisyklės ir Savivaldybės tarybos patvirtintos Taisyklės vienodai reguliuoja butų ir kitų patalpų savininkų bendrijų valdymo organų, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotų asmenų ir savivaldybės vykdomosios institucijos paskirtų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos priežiūros ir kontrolės tvarką (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 42 p.). Dėl šių aplinkybių teigti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neturėjo teisinio pagrindo vadovautis Pavyzdinėmis taisyklėmis, o kartu konstatuoti, kad teismo sprendimas dėl to yra neteisėtas ir nepagrįstas, nėra pagrindo.

31. Vien ta aplinkybė, kad bylą nagrinėjęs teismas nenurodė Pavyzdinių taisyklių, Savivaldybės tarybos patvirtintų Taisyklių redakcijų, kuriomis vadovavosi priimdamas sprendimą, taip pat nesuponuoja šio sprendimo neteisėtumo. Taisyklių 6.2 punkto, kuriuo remiasi pareiškėja skunde Komisijai ir teismui paduotame skunde, formuluotė leidžia akivaizdžiai daryti išvadą, kad ši norma yra skirta atsakovo struktūrinio padalinio darbo veiklos organizavimui. Pirmosios instancijos teismo sprendimo 2 lape įvesta būtent Savivaldybės tarybos patvirtintų Taisyklių santrumpa „Taisyklės“. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Savivaldybės tarybos Taisyklių, klaidingai taikė tik Pavyzdines taisykles ir sumaišė šių teisės aktų nuostatas, yra nepagrįsti ir atmestini, nes juo paneigia teismo sprendimo 4 lapo paskutinės pastraipos turinys, kuriame nuosekliai analizuojami Savivaldybės tarybos Taisyklių 5 ir 6 punktai, vertinamas jų turinys ir šios nuostatos taikomos faktinių aplinkybių (t.  y. pareiškėjos prašymo, atsakovo rašto, Komisijos sprendimo turinio) kontekste.

32. Dėl apeliaciniame skunde pateikto vertinimo, kad, pagal pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas, Bendrija gali nevykdyti savo įsipareigojimų, priimtų valdybos narių posėdžių metu, atsakovas nurodė, kad tokios išvados teismas nepateikė, be to, neaišku, kaip šis argumentas pagrindžia pareiškėjos reikalavimą ir teismo sprendimo neteisėtumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

33. Byloje ginčas kilo dėl Būsto administravimo skyriaus 2017 m. lapkričio 28 d. rašto Nr. A51-83067/17(3.3.10.2-EM4), kuriuo išspręstas pareiškėjos skundo klausimas dėl, jos nuomone, netinkamo bendrijos valdymo ir kaimyno elgesio.

34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ši teisės norma, be kita ko, reiškia, kad asmuo, besitikintis palankaus teismo sprendimo, privalo įrodyti, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-139-575/2019). Teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus ir šalių argumentus, daro išvadą, kad pareiškėja neįrodė,

kad atsakovas pažeidė jos teises.36. Pareiškėja 2017 m. spalio 26 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, kuriame buvo

išdėstytos dvi probleminės aplinkybės: dėl buto Nr. (duomenys neskelbtini) gyventojo asocialaus gyvenimo būdo ir dėl (duomenys neskelbtini) daugiabučių namų savininkų bendrijos pirmininkės galimai aplaidaus pareigų ir teisės aktais priskirtų funkcijų vykdymo. Dėl abiejų problemų pareiškėja konkrečių prašymų nesuformulavo (b. l. 5).

37. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Būsto administravimo skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu (raštu) Nr. A51-83067/17(3.3.10.2-EM4), nusprendė atlikti neplanuotą (duomenys neskelbtini) daugiabučių namų savininkų bendrijos pirmininkės veiklos patikrinimą pagal pareiškėjos prašymo turinį ir įpareigojo bendrijos pirmininkę pateikti dokumentų, reikalingų veiklos patikrinimui sąrašą. Taip pat atsakovas paaiškino įstatymus ir pasiūlė keletą sprendimo būdų dėl buto Nr. (duomenys neskelbtini) gyventojo. Teismas, išanalizavęs pareiškėjos prašymo ir rašto Nr. A51-83067/17(3.3.10.2-EM4) turinį, vertina, kad iš esmės pareiškėjos prašymas buvo patenkintas.

38. Pareiškėja 2017 m. gruodžio 4 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Visuomeninei ginčų komisijai pateikė skundą dėl atsakovo rašto. Iš jo turinio matyti, kad, pareiškėjos nuomone, atsakovas nenurodė teisinių pagrindų kodėl gyvenamojo namo patalpų savininkai turėtų kreiptis į institucijas dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo organizavimo, ūkinių ir finansinių reikalų tvarkymo (įskaitant ir kreipimąsi dėl problematinio (duomenys neskelbtini) buto gyventojo), taip pat pareiškėja mano, kad tikrinant bendriją būtina išreikalauti papildomus dokumentus iš bendrijos.

39. Sulyginus pareiškėjos rašte atsakovui nurodytas aplinkybes dėl galimų bendrijos pirmininkės veiklos trūkumų ir veiklos priežiūrai bei kontrolei pareikalautų dokumentų pobūdžio, darytina išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrinis padalinys, vykdantis daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų valdytojų veiklos priežiūrą ir kontrolę, pareikalavo visų dokumentų, reikalingų prašyme nurodytų aplinkybių patikrinimui. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Taisyklėse yra nustatyta, jog priežiūros ir kontrolės vykdytojas organizuoja ir vykdo valdytojų veiklos priežiūrą ir kontrolę, kurios turinį sudaro: 1) kompleksinis planinis valdytojų veiklos patikrinimas pagal priežiūros ir kontrolės vykdytojo sudarytą grafiką ir planuojamų tikrinti valdytojų sąrašą; 2) neplanuotas valdytojų veiklos patikrinimas pagal patalpų savininkų skundų ir pranešimų turinį, priežiūros ir kontrolės vykdytojo ar Savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Taisyklių 5 punktas). Taigi šiuo atveju atsakovo struktūrinis padalinys, vadovaudamasis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Taisyklių 5.2 punktu, pareikalavo tokių dokumentų, kurie buvo reikalingi gautam skundui išnagrinėti ir skundo apimtyje atlikti bendrijos pirmininkės veiklos priežiūrą ir kontrolę.

40. Pareiškėja neįrodė, kad turi teisę teikti valdingus nurodymus šią funkciją įgyvendinančiam Savivaldybės struktūriniam padaliniui, kontroliuoti būsimą tikrinimą, reikalauti papildomų dokumentų. Taigi, ji neįrodė, kad jos teisės pažeistos neišreikalavus dokumentų, kuriuos ji nurodė skunde Komisijai.

41. Skundžiamas atsakovo raštas dalyje dėl buto Nr. (duomenys neskelbtini) yra motyvuotas, teisiškai pagrįstas. Byloje nesama duomenų, kad papildomų teisinių argumentų nenurodymas galėjo pažeisti pareiškėjos teises. Teismas taip pat pažymi, kad Komisija teisingai nurodė, kad bendrijos pirmininko atsakomybė už pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų techninės priežiūros organizavimą neeliminuoja ir kitaip neriboja gyventojų teisės kreiptis į atitinkamas institucijas, jei jų teisėtiems interesams keliama grėsmė.

42. Teismas daro išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą, tinkamai įvertino nurodytas aplinkybes ir ėmėsi visų veiksmų savo kompetencijos ribose, susijusių su daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų valdytojų veiklos kontrolės ir priežiūros funkcijos įgyvendinimu. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje suformuluoti bendrieji aiškumo, teisėtumo, pagrįstumo reikalavimai, taikytini individualiam administraciniam aktui, nebuvo pažeisti, yra teisinga.

43. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų

kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. Š. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19096 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Administracinė byla Nr. eA-1474-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03754-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. A., R. A., A. B., B. B., S. Č., A. G., R. G., S. G., J. G., G. K., R. K., G. L., L. L., J. V. M., V. M., D. M., D. N., R. P., M. S., A. S., D. T., A. V., V. V., E. V. ir L. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduotas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“) dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovo Lietuvos valstybės,

atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (dabar – ir Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija) (toliau – ir Ministerija), priteisti turtinės žalos atlyginimą: G. A. – 330,05 Eur, R. A. – 330,04 Eur, A. B. – 472,03 Eur, B. B. – 472,03 Eur, S. Č. – 273,84 Eur, A. G. – 273,84 Eur, R. G. – 328,90 Eur, S. G. – 328,90 Eur, J. G. – 328,89 Eur, G. K. – 405,18 Eur, R. K. – 405,18 Eur, G. L. – 440,15 Eur, L. L. – 440,14 Eur, J. V. M. – 522,73 Eur, V. M. – 247,47 Eur, D. M. – 247,46 Eur, D. N. – 522,73 Eur, R. P. – 521,58 Eur, M. S. – 299,61 Eur, A. S. – 299,61 Eur, D. T. – 521,58 Eur, A. V. – 299,61 Eur, V. V. – 299,60 Eur, E. V. – 299,60 Eur, L. V. – 299,60 Eur, taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 3 025 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisiant kiekvienam iš pareiškėjų po 121 Eur.

2. Pareiškėjai nurodė, kad kelionių organizatorius bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą, o 2015 m. vasario 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015, BUAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla. Turistai, kurie buvo sudarę turizmo paslaugų teikimo sutartis su BUAB „Freshtravel“, ir kuriems nebuvo suteiktos turizmo paslaugų sutartyse numatytos paslaugos, pateikė kelionių agentūrai arba Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – Departamentas) prašymus dėl pinigų grąžinimo. Departamentui įvertinus gautus nukentėjusiųjų turistų prašymus, paaiškėjo, kad bendrą turistų patirtų nuostolių sumą sudaro 734 090,21 Eur, savo ruožtu BUAB „Freshtravel“ veikla buvo apdrausta 202 734 Eur sumai. Pareiškėjų interesams atstovaujanti Vartotojų federacija 2015 m. birželio 25 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl piniginių lėšų grąžinimo pareiškėjams ir neturtinės žalos atlyginimo. 2015 m. birželio 26 d. iš Vyriausybės kanceliarijos buvo gautas atsakymas, kad minėta pretenzija yra persiunčiama Ministerijai, o 2015 m. liepos 2 d. iš Ministerijos gautas atsakymas, kad Ministerija kreipėsi į Vyriausybę dėl pasitarimo sukvietimo ir atsakymas į pretenziją bus pateiktas įvykus šiam pasitarimui, tačiau iki skundo pateikimo teismui dienos žala nebuvo atlyginta.

3. Pareiškėjų teigimu, Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatytos prievolių užtikrinimo priemonės nepakankamos tam, kad vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Taigi, nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistų patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, ir tai sudaro pagrindą teigti, kad buvo padarytas reikšmingas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.5. Atsakovas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei

Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjų atžvilgiu.

6. Nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Nebuvo pateikta įrodymų apie tai, kad Europos Komisija ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų, nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai taip pat nėra pagrindo pareiškėjams priteisti žalos atlyginimą.

7. Pagal Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę.

8. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjai nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių skundo reikalavimą priteisti turtinę žalą.

Pareiškėjų pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis tarp pareiškėjų ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Atsakovo teigimu, skundas turėtų būti atmestas vien todėl, kad pareiškėjai neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo tiek iš BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, tiek ir iš valstybės.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

10. Pažymėjo, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Teismui nusprendus pareiškėjams atlyginti turtinę žalą, pareiškėjų gauta draudimo išmokos suma turėtų būti eliminuota iš atlygintinos sumos. Turizmo departamento nuomone, patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – BUAB „Freshtravel“ – veiksmų.

11. Atkreipė dėmesį, kad ne visi pareiškėjai turi reikalavimo teisę – pareiškėjų G. A. ir R. A. į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad visą turizmo paslaugų teikimo sutartyje nurodytą sumą sumokėjo byloje reikalavimų nereiškiantis asmuo  – L. A., kuris yra įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą, todėl pareiškėjai G.  A. ir R. A. neturi reikalavimo teisės dėl turtinės žalos atlyginimo, savo ruožtu pareiškėjams R. K. ir G. K. nebuvo išmokėta draudimo išmoka už neįvykusią kelionę ir nei vienas iš šių pareiškėjų nėra įtrauktas į Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintą UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą, todėl šių pareiškėjų reikalavimai taip pat atmestini.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjams G. A. ir R. A. po 330,04 Eur, A. B. ir B. B. po 472,03 Eur, S. Č. ir A. G. po 273,89 Eur, R. G., S. G. ir J. G. po 328,89 Eur, G. K. ir R. K. po 385,08 Eur, G. L. ir L. L. po 440,14 Eur, J. V. M. ir D. N. 522,73 Eur, V. M. ir D. M. po 247,46 Eur, R. P. ir D. T. po 521,58 Eur, M. S., A. S., A. V. po 299,61 Eur, V. V., E. V. ir L. V. po 299,60 Eur turtinei žalai atlyginti, taip pat visiems pareiškėjams po 5 proc. metinių palūkanų bei po 87,27 Eur bylinėjimosi išlaidų.

13. Teismas nustatė, kad Departamento direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 sustabdytas kelionių organizatoriui BUAB „Freshtravel“ išduotas pažymėjimas, patvirtinantis, kad bendrovė atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizavimo paslaugas, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikintas minėto pažymėjimo galiojimas. BUAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi patvirtintas patikslintas BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašas.

14. Taip pat teismas nustatė, jog pareiškėjai S. Č. ir A. G. 2014 m. lapkričio 3 d. su BUAB „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Šarm el Šeichą, už kurią sumokėjo 578,66 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 30,98 Eur, todėl negrąžinta suma – 547,68 Eur; pareiškėjai S. G., R. G. ir J. G. 2014 m. spalio 7 d. su BUAB „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Hurgadą, už kurią sumokėjo 752,43 Eur + 289,33 Eur priemoką už vaiką, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 55,08 Eur, todėl negrąžinta suma – 986,68 Eur; pareiškėjai R. A. ir G. A. 2014 m. lapkričio 11 d. su BUAB „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Hurgadą, už kurią sumokėjo 694,51 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 34,42 Eur, todėl negrąžinta suma – 660,09 Eur; pareiškėjos J. V. M. ir D. N. 2014 m. rugsėjo 1 d. su BUAB „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Fuerteventūrą, už kurią sumokėjo 1 099,98 Eur, draudimo bendrovė joms išmokėjo 54,52 Eur, todėl negrąžinta suma – 1 045,46 Eur; pareiškėjai E. V., A. V., L. V., V. V., kartu su reikalavimų byloje nereiškiančiais A. M. ir V. M. 2014 m. lapkričio 10 d. su BUAB „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Hurgadą, už kurią sumokėjo 2 778,04 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 146,88 Eur, todėl negrąžinta suma – 1 797,63 Eur; pareiškėjai V. M. ir D. M. 2014 m. lapkričio 11 d. su BUAB „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Antaliją, už kurią sumokėjo 520,74  Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 25,81 Eur, todėl negrąžinta suma – 494,93 Eur; pareiškėjai L. L. ir G. L. 2014 m. spalio 17 d. su BUAB „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Fuerteventūrą, už kurią sumokėjo 926,20 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 45,91 Eur, todėl negrąžinta suma – 880,29 Eur; pareiškėjai D. T. ir R. P. su BUAB „Freshtravel“ sudarė sutartį

dėl kelionės į Egiptą, už kurią sumokėjo 1 099,98 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 56,82 Eur, todėl negrąžinta suma – 1 043,16 Eur; pareiškėjai A. B. ir B. B. 2014 m. rugsėjo 8 d. su BUAB „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Šarm el šeichą, už kurią sumokėjo 1 042,05 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 51,65 Eur, todėl negrąžinta suma – 944,06 Eur; pareiškėjai G. K. ir R. K. su BUAB „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Fuerteventūrą, už kurią sumokėjo 810,36 Eur, tačiau kelionė neįvyko, todėl negrąžinta suma – 810,36 Eur.

15. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos, t. y. Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

16. Pareiškėjai laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 7 d. iki 2014 m. lapkričio 11 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartis su UAB „Freshtravel“. Už kelionę mokėtinas sumas pareiškėjai sumokėjo Cherry Media LT, UAB (dabar  – Beta Media, UAB) valdančiai grupinio apsipirkimo internetinius portalus http://www.beta.lt ir http://www.grupinis.lt. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-337-565/2016 vertindamas tarp Cherry Media LT, UAB ir UAB „Freshtravel“ susiklosčiusius santykius, nustatė, kad Cherry Media LT, UAB, sutarties, sudarytos su UAB „Freshtravel“ pagrindu už atlyginimą tarpininkavo šiai bendrovei, teikdama jos iš anksto organizuotų turistinių kelionių pardavimo vartotojams paslaugas, t. y. veikė kaip prekybos agentas, tačiau Cherry Media LT, UAB pati neteikė turizmo paslaugų pirkėjams, o priėmusi apmokėjimą už įsigytas paslaugas (parduotus kuponus) ir atskaičiavusi jai tenkantį atlyginimą pagal Cherry Media LT, UAB ir UAB „Freshtravel“ sudarytą sutartį, likusias pinigų sumas pervesdavo UAB „Freshtravel“, kuri sudarydavo turizmo paslaugų teikimo sutartis su turistais. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog Cherry Media LT, UAB, nebūdama turizmo paslaugų teikimo sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai, todėl pareiškėjai, sumokėję už kelionę mokėtinas sumas Cherry Media LT, UAB, tinkamai atsiskaitė su UAB „Freshtravel“, turėjusia suteikti jiems turizmo paslaugas.

17. Departamentas atsilipime į pareiškėjų skundą nurodė, kad pareiškėjams G. K. ir R. K. nepriteistinas turtinės žalos atlyginimas, nes nei vienam iš šių asmenų nėra išmokėta draudimo išmoka už neįvykusią kelionę ir nei vienas jų nėra įtrauktas į Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintą UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą. Be to, turtinės žalos atlyginimas nagrinėjamu atveju nepriteistinas taip pat ir pareiškėjams G. A. ir R. A., nes visą turizmo paslaugų sutartyje nurodytą sumą sumokėjo ne pareiškėjai, bet savarankiškų reikalavimų byloje nereiškiantis L. A., kuris yra įtrauktas į Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi patvirtintą kreditorių sąrašą. Vertindamas šiuos trečiojo suinteresuoto asmens teiginiu, teismas pažymėjo, jog asmenys, nukentėję dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, visų pirma turėtų pasinaudoti nacionalinės teisės aktuose įtvirtintais mechanizmais, užtikrinančiais pinigų, sumokėtų už neįvykusią kelionę, grąžinimą, ir tik tuo atveju, jei dėl netinkamo nacionalinio reglamentavimo, asmens sumokėta suma nebūtų grąžinta visa apimtimi, likusi negrąžinta suma pripažintina asmens patirta žala ir priteistina iš valstybės. Nagrinėjamu atveju turistams išmokėtos kompensacijos sudarė 4,96 proc. nuo kiekvieno turisto sumokėtos sumos, todėl tuo atveju, jei pareiškėjai R. K. ir G. K. nustatytu laiku būtų kreipęsi dėl draudimo išmokos sumokėjimo, jiems atlygintina suma (4,96 proc. nuo jų sumokėtos kelionės kainos – 810,36 Eur) būtų sudariusi ne daugiau, nei 40,19 Eur. Taigi, pareiškėjų patirta žala būtų kompensuota tik iš dalies, likusi pareiškėjams R. K. ir G. K. neatlyginta suma sudarytų 770,17 Eur (810,36 Eur – 40,19 Eur), todėl, teismo vertinimu, ši suma (770,17 Eur) laikytina pareiškėjų R. K. ir G. K. patirta žala ir priteistina jų naudai iš valstybės. Negana to, Direktyvoje įtvirtintos garantijos, inter alia (be kita ko) ir garantija dėl sumos, sumokėtos už neįvykusią kelionę, grąžinimo, yra taikomos visiems turistams, t.  y. tiek asmenims, sudariusiems turizmo paslaugų teikimo sutartis, tiek ir asmenims, nesudariusiems turizmo paslaugų teikimo sutarčių, kai kiti asmenys sudaro turizmo paslaugų teikimo sutartis šių asmenų naudai, taigi, tam, kad būtų taikomos šios garantijos, nėra būtina, kad turistas pats būtų atlikęs mokėjimą už įgyjamą kelionę. Todėl G. A. ir R. A. įgijo teisę į turtinės žalos atlyginimą, nepaisant to, kad sumą, mokėtiną pagal jų sudarytą turizmo paslaugų teikimo sutartį, pareiškėjų naudai sumokėjo L. A.

18. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad dėl visų neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo turi būti sprendžiama pareiškėjams reiškiant reikalavimus bankroto byloje. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog būtent

valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nebuvo svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus.

19. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, įvertinęs nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis ES teisiniu reguliavimu ir jį aiškinančio ESTT suformuota praktika, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama pareiškėjų teisių į visišką pinigų, sumokėtų už keliones, grąžinimą kelionės organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

III.

20. Atsakovo atstovas Ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. Atsakovas teigia, jog teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t.  y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas pažeidė ES Sutartyje nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES tesės pažeidimą.

22. Atsakovas pažymi, kad teismas visiškai netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas visiškai nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjų naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai.

23. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėjai nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog paslaugų sutartis tarp jų ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Todėl teismas, nesant jokių patikimų įrodymų apie tinkamai sudarytą paslaugų sutartį, visiškai nepagrįstai pareiškėjų naudai priteisė turtinės žalos atlyginimą.

24. Atsakovas nurodo, jog bankroto byloje pareiškėjai turi teisę pareikšti reikalavimus dėl BUAB „Freshtravel“ sukeltų nuostolių atlyginimo. Todėl netoleruotina, kad pareiškėjai savo reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl privataus juridinio asmens veiklos, atlyginimo reiškia valstybei. Atsakovo teigimu, teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjams teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą.

25. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjų naudai priteisė aiškiai per dideles bylinėjimosi išlaidas.

26. Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti visas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

27. Pareiškėjai teigia, jog šiuo atveju dėl žalos atlyginimo, t. y. dėl negrąžintų pinigų už neįvykusios keliones grąžinimo, jie kreipėsi į teismą, kuris, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, priteisė pareiškėjams patirtos turtinės žalos atlyginimą. Priešingai nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas Turizmo įstatymo nei politinio, nei ekonominio tikslingumo požiūriu nevertino. Teismas tik konstatavo, jog pareiškėjai patyrė žalą, kuri atsirado dėl neteisėtų Lietuvos Respublikos veiksmų ir tarp žalos ir neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys.

28. Šiuo atveju yra vertinami ne kurios nors institucijos (Seimo ar konkretaus asmens) veiksmas, o visos Lietuvos Respublikos, kaip ES narės, turinčios pareigą tinkamai į nacionalinę teisę perkelti ES teisės normas, šiuo atveju Direktyvą, veiksmai, dėl kurių buvo padaryta žala pareiškėjams. Todėl pareiškėjai atsakovo argumentus, kad nesant Komisijos ar

ESTT sprendimo, jog Lietuvos Respublika netinkamai perkėlė Direktyvą, negalima spręsti, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvos nuostatas. Direktyvų netinkamam perkėlimui į nacionalinę teisę konstatuoti nebūtinas atitinkamų ES institucijų konstatavimas, tai gali padaryti ir nacionaliniai teismai, kai yra sprendžiamas klausimas dėl atsiradusios žalos atlyginimo.

29. Pareiškėjų pateiktos kelionių sutartys ir apmokėjimą patvirtinantys dokumentai patvirtina jų kelionės apmokėjimo išlaidas. Šiuo atveju aplinkybė, jog ne kiekvienas asmeniškai mokėjo už kelionę, nereiškia, kad pareiškėjai, kurie tiesiogiai nemokėjo, nepatyrė turtinės žalos.

30. Pareiškėjai pažymi, jog šio atveju akivaizdu, kad kelionių organizatorius BUAB „Freshtravel“ yra nemokus ir nežinoma, kokia šiuo metu yra finansinė bankrutavusios įmonės padėtis ir ar ji yra pajėgi išmokėti pareiškėjams jų patirtą žalą. Vienintelis galimas realus turtinės žalos atlyginimas pareiškėjams yra patirtos turtinės žalos priteisimas iš Lietuvos Respublikos.

31. Pareiškėjai nesutinka su atsakovo argumentais, kad jiems priteista per daug bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjai gyvena ne tik Vilniuje, todėl advokatui teko vykti ir į kitus miestus. Byloje yra 25 pareiškėjai, todėl kiekvieno iš jų reikalavimų aptarimas ir reikalingų dokumentų surinkimas užėmė daug laiko. Vien tas faktas, kad skundai kitose administracinėse bylose dėl žalos atlyginimo dėl kelionių organizatorių bankroto, kuriuos rengė advokatas Justas Vilys yra panašaus turinio, nereiškia, jog jiems paruošti nereikia dėti jokių pastangų.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.33. Departamentas sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atkreipia dėmesį, kad

atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines BUAB „Freshtravel“, kaip kelionių organizatoriaus, veiklos aplinkybes, bei pasisakė dėl pareiškėjų patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

35. Pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies pareiškėjų skundą ir priteisė jiems turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, padavęs apeliacinį skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

36. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

38. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims

analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1478-552/2019; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1414-525/2019).

39. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

40. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

41. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

42. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

43. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

44. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir atsakovo argumentą, kad pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius.

45. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjai sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Tai, kad turizmo paslaugų teikimo sutartys nebuvo šalių pasirašytos, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo, kadangi pareiškėjai sumokėjo UAB „Cherry Media LT“. Tai, kad pareiškėjų nurodytos sumos buvo pervestos už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjams turėtas suorganizuoti keliones, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti. Tai patvirtina ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėtos draudimo išmokos pareiškėjams dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.

46. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinės žalos

atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjų įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

47. Ministerija apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjams per didelę bylinėjimosi išlaidų sumą. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 5 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, už ieškinį rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis yra 2,5 koeficiento. Pareiškėjų skundas buvo paduotas 2017 m. IV ketvirtį, todėl nagrinėjamu atveju aktualus 2017 m. II ketvirčio darbo užmokestis (838,70 Eur). Taigi, maksimalus rekomenduojamas priteistinas dydis už skundo teismui padavimą šiuo atveju yra 2 096,75 Eur (838,70 Eur x 2,5). Pareiškėjai, kaip minėta, prašė priteisti iš atsakovo 3 025 Eur skundo parengimo išlaidų. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai sumažino pareiškėjams priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą. Ją dar labiau mažinti nėra pagrindo.

48. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (dabar – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-19091 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Administracinė byla Nr. eA-2195-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00530-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Širvintų rajono savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Širvintų rajono savivaldybės administracijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja V. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) priteisti jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Širvintų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji nuo 1998 m. lapkričio 11 d. dirbo Administracijoje, nuo 2007 m. kovo 30 d. – Buhalterijos skyriaus vedėjo pavaduotoja. Panaikinus valstybės tarnautojo pareigybę, pareiškėja 2015 m. gruodžio 10 d. buvo atleista iš pareigų (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pareiškėja padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą grąžinti ją į lygiavertes arba žemesnes pareigas Administracijoje, atsižvelgdamas į tai, jog ji turėjo pirmenybės teisę likti valstybės tarnyboje. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėja į pirmesnį darbą negali būti grąžinama dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.

3. Vykdydama teismo sprendimą, Administracija pareiškėjai 2017 m. kovo 28 d. pateikė du pasiūlymus: eiti Ekonomikos ir strateginio planavimo skyriaus Buhalterijos poskyrio vyresniojo specialisto pareigas (B lygio 8 kategorijos) ir Ekonomikos ir strateginio planavimo skyriaus Biudžeto valdymo ir strateginio planavimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas (A lygio 9 kategorijos). Kadangi šios siūlomos pareigos buvo žemesnės kategorijos nei pareiškėjos eitos pareigos (A lygio 10 kategorijos III klasės karjeros valstybės tarnautoja), ji jų atsisakė. Pareiškėjai 2017 m. balandžio 14 d. buvo įteiktas įsakymas dėl atleidimo iš valstybės tarnautojos pareigų, kurį pareiškėja apskundė teismui.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 11 d. priėmė sprendimą, kuriuo pripažino pareiškėjos atleidimą iš valstybės tarnautojo pareigų neteisėtu. Teismas konstatavo, kad Administracija neužtikrino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo tinkamo įvykdymo, nes realiai nepasiektas tas teisinis rezultatas, kuris turėjo būti įgyvendinamas – pareiškėjos pažeistų teisių atkūrimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas,

išnagrinėjęs Administracijos apeliacinį skundą dėl šio sprendimo, jį paliko nepakeistą, nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai apgynė pareiškėjos teises, kurios buvo pažeistos netinkamai vykdant teismo sprendimą dėl grąžinimo į valstybės tarnautojos pareigas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Administracijai nebuvo faktinio pagrindo priimti įsakymą dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos, nes vykdant teismo sprendimą ji nebuvo grąžinta į tarnybą.

5. Nors valstybės teisinius santykius reglamentuoja VTĮ, tačiau pagal šio įstatymo 5 straipsnį, kai VTĮ nenumato neturtinės žalos, susijusios su atleidimu, atlyginimo, šis klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) 250 straipsnį. Ši norma yra blanketinė, nukreipianti teismą neturtinės žalos atlyginimo klausimą darbo teisiniuose santykiuose spęsti, vadovaujantis CK 6.250 straipsniu.

6. Pareiškėja pabrėžė, kad keturiais teismų sprendimais buvo konstatuoti neteisėti Administracijos veiksmai, pažeidžiantys jos teises ir teisėtus interesus. Išnagrinėtose administracinėse bylose faktai dėl pareiškėjos atleidimo laikytini prejudiciniais ir jais turėtų būti remiamasi sprendžiant dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, nes ją pareiškėja kildina iš neteisėto atleidimo. Abiem atleidimo atvejais Administracija elgėsi neteisėtai, piktybiškai nevykdė teismo sprendimo, piktnaudžiavo savo įgaliojimais. Pareiškėjos patirti neigiami išgyvenimai peržengia įprastai tam tikrose situacijose patiriamų neigiamų išgyvenimų ribas.

7. Pareiškėja pirmąjį kartą buvo atleista iš valstybės tarnybos pažeidžiant VTĮ ir Darbo kodekso jai suteikiamas garantijas, t. y. nesiūlant užimti kitų pareigų, nors tokių pareigų buvo. Tokie Administracijos veiksmai rodė, jog ji yra nereikalinga ir bus atleista nesivadovaujant teisės aktų reikalavimais. Savo pažeistas teises ir teisėtus interesus pareiškėja turėjo ginti teisme. Be to, Administracija piktybiškai tinkamai nevykdė teismo sprendimo. Pareiškėjai buvo pasiūlytos dvi gerokai žemesnių kategorijų pareigybės (A lygio 9 kategorijos ir B lygio 8 kategorijos), kurių atsisakius pareiškėja buvo atleista iš valstybės tarnybos antrą kartą. Pareiškėja įsidarbino kitoje įstaigoje, kuri yra Vilniuje, todėl kiekvieną darbo dieną į abi puses tenka važiuoti 100 km. Šios kelionės jai ne tik kainuoja finansiškai, bet ir vargina fiziškai bei emociškai. Jei ne Administracijos neteisėti veiksmai, tokių pasekmių nebūtų kilę ir ji toliau būtų tęsusi darbą Administracijoje.

8. Teismas turėtų įvertinti tarnybos santykių trukmę (16 metų), taip pat tai, jog pareiškėja neturėjo nuobaudų per visą tarnybos laiką, dirbo pavyzdingai. Administracijos neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjai dvasinius išgyvenimus, emocinę įtampą, stresą, nestabilių tarnybos santykių jausmą, pablogėjo sveikata. Dėl patirto streso ir nerimo jai teko kreiptis į gydymo įstaigą (diagnozuotas (duomenys neskelbtini)) ir gydytis (nuo 2015 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. vasario 25 d. nuolat lankėsi pas gydytoją), vartoti vaistus. Pareiškėja yra našlė ir vienintelės jos pajamos buvo gaunamas darbo užmokestis.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Širvintų rajono savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovo teigimu, pareiškėja neįrodė nei neturtinės žalos fakto, nei reikalavimo dydžio. Neteisėti veiksmai, skiriant tarnybinę nuobaudą, ar kitas darbuotojo darbo teisių pažeidimo faktas nepreziumuoja neturtinės žalos padarymo fakto valstybės tarnautojui ir tokia neturtinė žala kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti įrodyta. Atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu faktas savaime nereiškia, jog darbuotojui padaryta neturtinės žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2009; 2010 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2010; kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėję, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinė žala priteisiama tik tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos teisės buvo apgintos įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriuos vertina kaip teisingą ir pakankamą satisfakciją dėl susiklosčiusios situacijos. Be to, pareiškėja neįrodinėjo neturtinės žalos fakto, t. y. kad atleidimo iš tarnybos procedūros metu ji patyrė tokių neigiamų išgyvenimų, kurie tiek laiko, tiek masto atžvilgiu buvo tokie stiprūs, intensyvūs, jog būtų pagrindas neturtinės žalos faktui konstatuoti ir piniginiam tokios žalos atlyginimui priteisti.

12. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, jog Administracija piktybiškai nevykdė teismo sprendimo, jokiame teismo sprendime šis faktas nebuvo konstatuotas. Pareiškėja jau 2017 m. kovo 29 d. teikdama prašymus dėl darbo santykių nutraukimo buvo apsisprendusi nebedirbti savivaldybėje. Pareiškėja jau nuo 2016 m. balandžio 25 d. dirba kitoje darbovietėje (Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate), todėl atleidimas jos teisėms tiesioginių padarinių

(darbo užmokesčio netekimo ir kt.) neturėjo. Pareiškėjos teiginiai dėl fizinės ir emocinės sveikatos pablogėjimo nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjos pateiktuose medicinos dokumentuose nėra duomenų, kad pareiškėjos sveikatos būklė (pagal įrašytas diagnozes) yra Administracijos priimtų įsakymų dėl atleidimo iš tarnybos pasekmė, t.  y. pareiškėja neįrodė priežastinio ryšio tarp jos sveikatos pablogėjimo ir atleidimo iš pareigų. Pareiškėjos sveikatos problemos (nuo 2016 m. gruodžio iki 2017 m. vasario) negali būti siejamos su Administracijos veiksmais atleidžiant pareiškėją iš tarnybos 2017 m. balandžio 13 d.

13. Pareiškėjos reikalaujama priteisti 2 500 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra neprotingai didelė vertinant teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose. Pareiškėja neįrodė būtinos atsakomybės atsiradimo sąlygos – teisės pažeidimu padarytos žalos atsiradimo, o nenustačius šios sąlygos, valstybei nekyla atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjai priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimą.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjos V. M. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

15. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl 2 500 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildino iš neteisėtų savivaldybės administravimo subjekto veiksmų, kurie pasireiškė neteisėtu pareiškėjos atleidimu iš valstybės tarnybos Širvintų rajono savivaldybės administracijoje.

16. Teismas pažymėjo, kad VTĮ nenumato neturtinės žalos atlyginimo, tačiau, kaip aiškinama administracinių teismų praktikoje, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio nuostata, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas, tokios žalos atlyginimui šiuo atveju taikomas Darbo kodekso 151 straipsnis (buvęs 250  str.). Jame nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu.

17. Atsižvelgdamas į Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje pateiktą neturtinės žalos teisinę sąvoką, teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Vien tik pareiškėjos paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjos prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje, ir pabrėžė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

18. Vertindamas pareiškėjos skundo argumentus dėl Administracijos neteisėtų veiksmų, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, t. y. teismas neturėjo pagrindo įsiteisėjusiose nutartyse nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip. Kadangi Administracijos neteisėtų veiksmų atlikimo faktas nustatytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-677-789/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3812-520/2017, taip pat Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-3655-968/2017 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-5143-492/2017, teismas sprendė, jog atsakovo kaltė bei neteisėti veiksmai įrodyti.

19. Siekdamas nustatyti neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį, teismas atsižvelgė į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – neteisėtų veiksmų trukmę, pažeidimo poveikį tolesniam pareiškėjos

gyvenimui, ar pareiškėjos teisės yra pažeistos negrįžtamai, ar neturtinės žalos nepriteisimo atveju pareiškėjos pažeistos teisės iš esmės liktų neapgintos, t. y. nebūtų pasiektas kertinis teisinės valstybės principas dėl pažeistų teisių teisminio gynimo, taip pat kitas aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamu atveju. Teismo vertinimu, byloje pateikti medicinos dokumentų išrašai patvirtino, kad pareiškėja nuo 2015 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. vasario 25 d. reguliariai lankėsi pas gydytoją, skundėsi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į bylos aplinkybes bei byloje pateiktus įrodymus, teismas darė išvadą, kad pareiškėja dėl neteisėto atleidimo patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų. Šie dvasiniai išgyvenimai galėjo pasireikšti nerimu dėl be pagrindo prarasto darbo, netikrumo dėl savo ateities, sunkumų susirasti kvalifikaciją atitinkantį darbą. Pareiškėja kitoje darbovietėje dirbti pradėjo tik 2016 m. balandžio 25 d., todėl tikėtina, jog minėtu laikotarpiu jos patirti išgyvenimai susiję su darbo netekimu.

20. Įvertinęs pareiškėjos nurodytus patirtus išgyvenimus dėl neteisėto atleidimo, pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindą, pareiškėjos tarnybos trukmę, teismas darė išvadą, kad neteisėtas atleidimas pareiškėjai sukėlė nepatogumų, įtampą, neigiamų išgyvenimų, dėl kurių pareiškėjai priteistinas neturtinės žalos atlyginimas. Teismas sprendė, kad pareiškėjos prašoma 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma nagrinėjamu atveju yra per didelė, todėl, atsižvelgdamas į teisingumo ir protingumo principus, jai priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Kadangi pareiškėja patirtų bylinėjimosi išlaidų nedetalizavo ir jų nepagrindė kaip nurodyta ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje, teismas išlaidų atlyginimo klausimo nesprendė.

III.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Širvintų rajono savivaldybės administracijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

23. Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčijamu sprendimu neteisėtai priežastiniu ryšiu susiejo pareiškėjos nuo 2015 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. vasario 25 d. tariamai patirtą neturtinę žalą su 2017 m. balandžio 14 d. pasireiškusiais atsakovės veiksmais.

24. Atsakovui nesuprantama, kokiu būdu Vilniaus apygardos administracinis teismas atsakovo neteisėtus veiksmus ir kaltę dėl pareiškėjos sveikatos nuo 2015 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. vasario 25 d. susiejo su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartimi, kurie buvo priimti sprendžiant pareiškėjos ir Administracijos ginčą dėl vėlesnio pareiškėjos atleidimo (t. y. atleidimo nuo 2017 m. balandžio 14 d.). Akivaizdu, jog vėlesni atsakovo veiksmai negali būti ankstesnių tariamų jų pasekmių (pareiškėjos sveikatos būklės laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. vasario 25 d.) priežastimi. Laikotarpius, kai atsakovė teigė patyrusi dvasinius išgyvenimus ir atsakovo veiksmus, kuriuos pareiškėja nurodė kaip neteisėtus, skiria daugiau nei metai laiko.

25. Atsakovas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prejudiciniais faktais laikė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. ir 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimuose bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. ir 2018 m. sausio 11 d. nutartyse nustatytus faktus, neatsižvelgė į tai, kad šie sprendimai ir nutartys negalėjo būti laikomi įtvirtinančiais bylai reikšmingus prejudicinius faktus. Visais įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriais remtasi skundžiamame sprendime, buvo sprendžiamas ginčas tik dėl pareiškėjos atleidimo teisėtumo, tačiau nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos atleidimo įtakos tariamai patirtai neturtinei žalai. Šis klausimas net nebuvo įrodinėjimo dalyko dalis nurodytose užbaigtose bylose. Analogiškai yra ir su atsakovo kalte  – nurodytais sprendimais ir nutartimis nebuvo sprendžiamas klausimas dėl Administracijos kaltės dėl pareiškėjos tariamai patirtos neturtinės žalos. Todėl pareiškėjai teko pagrįsti atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės, kiek taip susiję su tariamai pareiškėjos patirta neturtine žala, egzistavimą. Atsakovo elgesys atitiko Civilinio kodekso 6.248 straipsnyje įtvirtintus protingumo ir rūpestingumo reikalavimus, todėl nebuvo kaltės, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

26. Priimant ginčijamą sprendimą nebuvo laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo praktikos kurioje nurodoma, kad teisės aktų nustatyta tvarka gali būti atlyginta tik neturtinė žala, kuri nėra sąlygota neadekvačios (konkrečiai situacijai neproporcingos) nukentėjusio asmens reakcijos. Administracijos teigimu, ji akivaizdžiai negalėjo protingai numatyti ir preziumuoti, kad 2015 m. rugpjūčio 10 d. įspėjus pareiškėją apie atleidimą, o nuo 2015 m. gruodžio 10 d. pareiškėją

atleidus, pareiškėjai pasireikš nurodomi sveikatos sutrikimai. Pareiškėjos sveikatos sutrikimai buvo sąlygoti veiksnių, egzistavusių dar iki pareiškėjos atleidimo, kurie atsakovui taip pat nebuvo žinomi. Pareiškėjos reakcija į atleidimą nuo 2015 m. gruodžio 10 d. nelaikytina adekvačia, toks sprendimas priimtas dėl administracijos sudėties sumažinimo ir pertvarkymo, todėl susidariusi situacija adekvačiai į ją reaguojančiam asmeniui negalėjo sukelti 2 mėnesius trukusių lėtinių sveikatos sutrikimų.

27. Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į atsakovo nurodytus faktus apie tai, jog simptomai, kuriais pareiškėja skundėsi nuo 2015 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. vasario 25 d., yra susiję su pareiškėjos jau turėtomis sveikatos problemomis (pvz., (duomenys neskelbtini)), o ne atsakovo neteisėtais veiksmais. Pareiškėjos nurodyti sveikatos sutrikimai pasireiškė ne iš karto pranešus apie jos atleidimą, 2015 m. rugpjūčio 10 d., o tik po 4 mėnesių, nors akivaizdu, kad asmuo didžiausią stresą patiria sužinojęs, kad bus atleistas. Pareiškėjai diagnozuotas (duomenys neskelbtini) yra lėtinė psichologinė liga.

28. Atsakovas akcentuoja, kad pateiktuose medicininiuose dokumentuose nurodyto pareiškėjos ligos yra lėtinės, ilgalaikės ir neišsivysto per trumpą laikotarpį. Tačiau šių faktų pirmosios instancijos teismas nevertino, todėl pažeidė ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje nurodoma, jog tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

29. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos prašytas priteisti 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra per didelis, tačiau nepagrįsta ir pareiškėjai priteista 500 Eur neturtinė žala. Vykdydama teismų sprendimus, taip pat atleidžiant pareiškėją Administracija jai išmokėjo 5 371,09 Eur išeitinės išmokos ir kompensacijos, t. y. pareiškėja gavo turtinę naudą, ši suma visiškai padengia pareiškėjos nepatogumus dėl jos atleidimo iš valstybės tarnybos. Pakankama satisfakcija pareiškėjai būtų pareiškėjos teisių pažeidimo pripažinimas.

30. Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėja taip pat prašo iš atsakovo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

31. Dėl atsakovo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas be ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto pagrindo rėmėsi ankstesniais teismų sprendimais, kuriais išspręstas pareiškėjos ir Administracijos ginčas dėl pareiškėjos atleidimo, nurodo, kad Administracijos neteisėtų veiksmų atlikimo faktas yra nustatytas įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir nutartimis, todėl atsakovo kaltė bei neteisėti veiksmai laikomi įrodyti. Pareiškėja reikalavimą dėl neturtinės žalos grindė atsakovo neteisėtais veiksmais, kurie pasireiškė neteisėtu valstybės tarnybos santykių nutraukimu. Šie atsakovo neteisėti veiksmai ir kaltė buvo esminis įrodinėjimo dalykas įsiteisėjusiais sprendimais ir nutartimis išnagrinėtose bylose ir šie faktai yra reikšmingi ir byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo. Klausimas dėl atleidimo įtakos pareiškėjos patirtai neturtinei žalai nebuvo nagrinėjamas minimose bylose, nes pareiškėja nekėlė tokio reikalavimo.

32. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovas negalėjo protingai numatyti apie pareiškėjai kilsiančias pasekmes dėl atleidimo, pareiškėja nurodo, kad darbdaviui, kaip turinčiai daugiau įgaliojimų darbo santykių šaliai, keliami griežtesni teisių ir pareigų bei atsakomybės už darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimus standartai. Pareiškėją atleidžiant iš tarnybos abu kartus buvo šiukščiai pažeisti teisės aktai ir procedūros, todėl atsakovas, būdamas rūpestingas ir atidus, akivaizdžiai galėjo protingai numatyti ir preziumuoti, jog tokie neteisėti veiksmai sukels pareiškėjai atitinkamas pasekmes. Atsakovo teiginiai, kad pareiškėjos reakcija buvo neadekvati, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, nes darbo santykiai ir jų pokyčiai yra ypatingai jautri sritis, sukelianti neabejotinus neigiamus pojūčius ir potyrius, ypač tokiose situacijose kaip neteisėtas atleidimas.

33. Pareiškėjai diagnozuotą (duomenys neskelbtini), priešingai nei teigė Administracija, galėjo sukelti įvairūs išoriniai veiksniai, tai nėra vien lėtinė psichologinė liga. Atsakovas klaidina teismą, kad pareiškėjai apie atleidimą pranešta 2015  m. rugpjūčio 10 d., tuomet jai buvo įteiktas įspėjimas apie pareigybės panaikinimą, pareiškėja turėjo pagrįstus lūkesčius likti dirbti Administracijoje, todėl nepagrįsta teigti, kad būtent tuo momentu turėjo būti fiksuojami sveikatos sutrikimai. Ginčui aktualiu laikotarpiu, kai pareiškėja atleidimo dieną kreipėsi į medicinos įstaigą, (duomenys neskelbtini) buvo stabilizuotas vykdant kontrolinę priežiūrą, naudojant paskirtus vaistus. Todėl nustatyti sveikatos sutrikimai buvo sąlygoti (susiję priežastiniu ryšiu) su nustatytais atsakovo neteisėtais veiksmais.

34. Atsakovo išmokėtos sumos – darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką ir išeitinė išmoka yra tik negautų pajamų, turtinės žalos atlyginimas, nesiejamas su neturtinės žalos atlyginimu. Pareiškėja nurodo, kad jos atleidimo

aplinkybės abu kartus lėmė, jog turtinių praradimų atlyginimas nekompensuoja patirtų išgyvenimų ir nėra pakankama satisfakcija dėl susiklosčiusios situacijos. Priešingai nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas vertino visas bylos faktines aplinkybes ir jų pagrindu darė išvadą, ar pareiškėjai neturtinė žala buvo padaryta, bei sprendė, kokio dydžio neturtinė žala turi būti atlyginta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį pareiškėjai V. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Širvintų rajono savivaldybės administracijos, dėl to, kad Administracija 2015 m. gruodžio 10 d. ir 2017 m. balandžio 14 d. atleido pareiškėją iš valstybės tarnybos pažeisdama teisės aktų reikalavimus.

36. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – konstatavęs, kad Administracijos veiksmų neteisėtumas jau nustatytas įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose, kuriuose buvo išspręsti pareiškėjos ir Administracijos ginčai dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos, teismas sprendė, jog šie atsakovo veiksmai pareiškėjai sukėlė pakankamai stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus ir priteisė pareiškėjai 500 Eur neturtinę žalą.

37. Atsakovas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, nes teismas be pagrindo rėmėsi ankstesniais teismų sprendimais (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-677-789/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3812-520/2017, taip pat Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3655-968/2017 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5143-492/2017), pareiškėja neįrodė kilusios žalos fakto, nes pareiškėjos sveikatos sutrikimus lėmė ne Administracijos veiksmai, o ankstesnės lėtinės ligos, atsakovo teigimu, pripažinimas, kad pareiškėjos teisės buvo pažeistos, nagrinėjamu atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

38. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

39. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo, teisėjų kolegija pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę, pagal kurią faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuota, kad Administracija ir 2015 m. gruodžio 10 d., ir

2016 m. balandžio 14 d. atleisdama pareiškėją pažeidė teisės aktų reikalavimus, t. y. buvo konstatuoti neteisėti Administracijos veiksmai. Pareiškėja šioje byloje reikalavimą atlyginti neturtinę žalą kildino būtent iš minėtų atsakovo veiksmų. Kaip jau nurodyta, viena iš būtinųjų viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygų yra valstybės institucijos neteisėti veiksmai. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šios būtinosios sąlygos egzistavimo atsakovo viešajai atsakomybei kilti, privalėjo atsižvelgti į išnagrinėtose administracinėse bylose nustatytus ir šiai bylai reikšmingus prejudicinius faktus.

41. Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinei atsakomybei atsirasti turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t.  y. teisės aktų neatitinkantys, institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t.  y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nepagrįstai pareiškėjos neturtinę žalą sieja tik su medicininiuose dokumentuose fiksuotu sveikatos būklės pablogėjimu, teigdamas kad pareiškėja neįrodė žalos kilimo fakto. Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje įtvirtinta, kad neturinę žalą asmuo patiria ne tik tada, kai pablogėja jo fizinė ar emocinė sveikata, tačiau jausdamas ir kitą poveikį – emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir pan.; minėtoje teisės normoje formų, kaip gali pasireikšti neturtinė žala, sąrašas nebaigtinis. Šiuo atveju pažymėtina, kad dėl neturtinės žalos prigimties neturtinė žala ne visada gali būti pagrindžiama konkrečiais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1806/2012 ir kt.). Nagrinėjamos bylos kontekste sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad be pareiškėjos nurodytų aplinkybių, susijusių su sveikatos būkle, pareiškėja patyrė stiprius emocinius išgyvenimus, kurie viršijo įprastų išgyvenimų lygį ir kurių nebūtų kilę, jeigu Administracija būtų veikusi taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

43. Administracijos argumentai, kad jos veiksmai atitiko Civilinio kodekso 6.248 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (lot. k. bonus pater familias) elgesio standartą, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje įtvirtino civilinės atsakomybės subjekto (t. y. viešojo asmens – valstybės) ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės – CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1436-822/2019 ir kt.).

44. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013). Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

45. Nagrinėjamu atveju atsakovas nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu, teigdamas, jog pareiškėjai buvo išmokėtos teismo priteistos sumos, be to, šiuo atveju, pažeistų teisių pripažinimas būtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovo neteisėtų veiksmų įtaką pareiškėjos teisėms ir teisėtiems interesams, atsižvelgė į ginamų vertybių pobūdį. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, į teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus panašaus pobūdžio bylose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 500 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjos patirtus neigiamus išgyvenimus. Apeliacinio skundo argumentai, kad Administracija pareiškėjai sumokėjo išeitinę kompensaciją ir neišmokėtą darbo užmokestį, nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjos patirtai skriaudai atlyginti priteista 500 Eur suma mažintina ar turi būti parinkta kita neturtinės žalios atlyginimo forma.

46. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

47. Pareiškėja ir atsakovas apeliacinės instancijos teismo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias proceso šalys patyrė apeliacinės instancijos teisme. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas nėra tenkinamas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįgijo teisės į prašomų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Pareiškėja prašo atlyginti 800 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias advokatei sumokėjo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, šioms išlaidoms pagrįsti pateikė 2018 m. spalio 31 d. pinigų priėmimo kvitą LAT Nr. 924914. Atsižvelgdama į aplinkybę, kad atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, taip pat į rekomenduojamus atlyginti tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų dydžius (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.11 punktai), teisėjų kolegija pareiškėjos prašymą tenkina – jai iš atsakovo priteistinos 800 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Širvintų rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti pareiškėjai V. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Širvintų rajono savivaldybės administracijos,

800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19077 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Administracinė byla Nr. eA-1586-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03546-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja A. K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2017 m. rugsėjo 21 d. įsakymą Nr. 1PS1-888-(2.1) „Dėl A. K. tarnybinio nusižengimo tyrimo“, kuriuo jai skirta tarnybinė nuobauda – pastaba (toliau – Įsakymas). Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjos skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. tarnybinė nuobauda jai skirta nepagrįstai, nesant tarnybinės atsakomybės sąlygų, todėl turi būti panaikinta. Pareiškėja nurodė, kad nėra jokio pagrindo jos veiksmus, t. y. įsakymų, kuriais sudarytas asmenų, pateikusių prašymus grąžinti žemės sklypus, sąrašas, parengimą vertinti kaip neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto nuostatų pažeidimą, netinkamą pareigybės aprašymo nuostatų vykdymą. Nesant esminės tarnybinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų – nėra pagrindo laikyti, jog pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą, numatytą Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose.

1.2. pareiškėjos veiksmai neužkirto kelio tinkamai įgyvendinti S. V. teises. Žemėtvarkos projektas buvo pradėtas rengti 2016 m. kovo 2 d., pretendentų grupių sąrašai buvo parengti 2016 m. kovo 31 d., o vėliau 2016 m. birželio 17 d. ir 2016 m. liepos 7 d. patikslinti. Įsakymai ir sąrašas buvo paskelbti NŽT interneto svetainėje, visi pretendentai su jais viešai supažindinti. 2016 m. liepos 25 d. vyko pretendentų susirinkimas, kuriame S. V. atstovei buvo paaiškinta, kodėl jai nebus suprojektuotas žemės sklypas (nelikus laisvos žemės). Taigi S. V. buvo žinomi visi veiksmai, atliekami vykdant jos prašymą dėl neatlyginto žemės suteikimo nuosavybėn, tačiau iki pat žemėtvarkos projekto svarstymo pabaigos nebuvo gauta jokia pretenzija ar skundas dėl neva neteisėtų veiksmų.

1.3. pareiškėja nesutiko su komisijos išvada, kad ji nebuvo pakankamai rūpestinga atlikdama savo funkcijas, ir teigė, jog savo funkcijas vykdė tinkamai ir rūpestingai. Įsakymai buvo parengti vadovaujantis teisės aktų nuostatomis vertinat S. V. prašyme nurodytą atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą. Rengiant įsakymus nebuvo pagrindų, kodėl jie galėtų neatitikti teisės aktų nuostatų, todėl buvo pateikti vizavimui ir pasirašymui.

1.4. tvirtinant žemėtvarkos projektą nebuvo nustatyti jokie trūkumai ar neteisėti veiksmai, pareiškėja negavo jokių pastabų dėl netinkamai parengto sąrašo ar įsakymų, tačiau tiriant tarnybinį nusižengimą NŽT konstatavo neteisėtus veiksmus bei netinkamai sudarytą sąrašą.

1.5. tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas gavus Seimo kontrolieriaus 2017 m. liepos 4 d. pažymą. Vadovaujantis VTĮ 29 straipsnio 1 dalimi tarnybinė nuobauda pareiškėjai galėjo būti skirta vėliausiai 2017 m. rugsėjo 4 d.,

tačiau tarnybinė nuobauda pareiškėjai buvo skirta 2017 m. rugsėjo 21 d., taigi jau praleidus nustatytą dviejų mėnesių tarnybinės nuobaudos skyrimo terminą.

1.6. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėja pasiūlė sujungti jos ir kitų asmenų, kuriems skirtos tarnybinės nuobaudos – pastabos, bylas.

2. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.3. Atsakovas nurodė, kad S. V. buvo išreiškusi valią dėl Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 papunktyje

nurodyto būdo, t. y. ji pageidavo, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą – perduodamas lygiavertis žemės, miško plotas. Rengiant žemėtvarkos projektą 2016 m. rugpjūčio 26 d. vykusio IX eilės grupės pretendentų susirinkime buvo netinkamai paaiškinta, kad pagal S. V. prašymą gali būti projektuojamas tik žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kadangi jai galėjo būti projektuojamas ir miškų ūkio paskirties žemės sklypas. S.  V. sąraše turėjo būti įtraukta ne kaip asmuo, kuriam gali būti projektuojamas tik žemės ūkio paskirties žemės plotas (sąrašo 5 skiltis), o jos pasirinkimu – žemės ar miško plotas, kaip nurodyta NŽT Telšių skyriaus išvadoje (sąrašo 7 skiltis). Pareiškėja, rengdama 2016 m. kovo 31 d., 2016 m. birželio 17 d. ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymų projektus, kuriais buvo patvirtintas ir pakeistas sąrašas, kiek tai susiję su S. V., turėjo įsitikinti ir užtikrinti šių įsakymų bei sąrašo teisėtumu bei jų atitiktimi teisės aktų nuostatoms, tačiau pareiškėja neužtikrino ginčo įsakymų atitikties teisės aktų reikalavimams. Tokiais veiksmais pareiškėja pažeidė Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto nuostatas bei netinkamai vykdė pareigybės aprašymo 7.1 ir 7.26 papunkčių reikalavimus bei padarė tarnybinį nusižengimą, nustatytą VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose. Pareiškėjos veiksmai sukėlė pasekmes – nebuvo užtikrintas tinkamas NŽT, kaip valstybinės žemės patikėtinio, funkcijų įgyvendinimas, tai taip pat pakenkė NŽT įvaizdžiui ir diskreditavo ją ir valstybės tarnautojo vardą visuomenės akyse, dėl to kilo pagrįstų abejonių dėl NŽT tarnautojų kompetencijos ir tinkamo pareigų atlikimo.

4. Tarnybinio nusižengimo patikrinimo išvadoje buvo tinkamai nustatyti ir identifikuoti visi valstybės tarnautojo tarnybinei atsakomybei kilti būtini elementai – neteisėti veiksmai, kaltė, neigiamos pasekmės ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir neigiamų pasekmių, o Įsakymas priimtas išsamiai išnagrinėjus ir tinkamai įvertinus tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes, kaltę, pasekmes, tinkamai pritaikius teisės aktus, reglamentuojančius tarnybinių nusižengimų tyrimą ir nuobaudų skyrimą, todėl jis yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovo nuomone, terminas nuobaudai skirti nebuvo praleistas. Pareiškėjos tarnybinio nusižengimo padarymo diena – 2016 m. kovo 31 d., 2016 m. birželio 17 d. ir 2016 m. liepos 7 d. – įsakymų pasirašymo diena, o jo paaiškėjimo diena – tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos išvados surašymo diena, t. y. 2017 m. rugpjūčio 29 d. Tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta 2017 m. rugsėjo 21 d. Kadangi tarnybinis nusižengimas nustatytas Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui atlikus patikrinimą, terminas nuobaudai skirti skaičiuotinas nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos ir nėra praėjęs.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjos A. K. skundą tenkino ir panaikino ginčijamą Įsakymą bei priteisė 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2011 m. vasario 1 d. dirba NŽT Vilniaus rajono skyriaus vyresniosios specialistės pareigose. Pareiškėja, vykdydama pareigas, parengė 2016 m. kovo 31 d. įsakymą Nr. 48VĮ-639-(14.48.2), 2016 m. birželio 17 d. įsakymą Nr. 48VĮ-1113-(14.48.2) ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymą Nr. 48VĮ-1213-(14.48.2). Šiais įsakymais pagal Atkūrimo įstatyme nustatytą eiliškumą buvo sudarytas sąrašas asmenų, pateikusių prašymus grąžinti natūra, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypus ar vandens telkinius, taip pat parduoti, išnuomoti, perduoti neatlygintinai naudotis arba patikėjimo teise valdyti valstybinės žemės sklypus Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Riešės seniūnijos Didžiosios Riešės kadastro vietovėje. Tarp šių asmenų buvo įrašyta ir S. V. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2017 m. liepos 4 d. surašė pažymą Nr. 4D-2017/1-191 „Dėl S. V. skundo prieš Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos“ (toliau – Seimo kontrolieriaus pažyma), kurioje pateikė išvadas dėl NŽT pareigūnų veiksmų, pažeidžiant teisę į tinkamą nuosavybės teisių atkūrimą. NŽT direktoriaus 2017 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 1PS1-623-(2.1) sudaryta komisija NŽT direktoriui 2017 m. rugpjūčio 29 d. pateikė išvadą Nr. 1PS17-115-(2.30) „Dėl J. L., A. K. ir K. B. tarnybinio nusižengimo tyrimo“ (toliau – Tarnybinio patikrinimo išvada). NŽT direktorius 2017 m. rugsėjo 21 d. Įsakyme, vadovaudamasis VTĮ 29 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies 1 punktu, 30 straipsnio 1 dalimi,

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – Taisyklės) 14.1–14.2 papunkčiais, remdamasis Išvada, pripažino, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus vyresnioji specialistė A. K. pažeidė Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto nuostatas, netinkamai vykdė pareigybės aprašymo 7.1, 7.26 papunkčių nuostatas, todėl paskyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – pastabą.

7. Teismas, vadovaudamasis VTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, nurodė, jog pareiškėjos tarnybinis patikrinimas pradėtas gavus 2017 m. liepos 4 d. Seimo kontrolieriaus pažymą, todėl tarnybinė nuobauda turėjo būti paskirta per du mėnesius nuo pažymos surašymo, t. y. iki 2017 m. rugsėjo 4 d. Įsakymas, kuriuo paskirta nuobauda, priimtas praleidus nustatytą 2 mėnesių terminą 17 dienų.

8. Teismas nesutiko su NŽT pozicija, kad terminas nuobaudai skirti turėtų būti skaičiuojamas nuo Tarnybinio patikrinimo išvados surašymo, nes būtent tuomet NŽT direktoriui tapo žinoma apie pareiškėjos padarytą tarnybinį nusižengimą. Specialusis trejų metų terminas nuo galimo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos (2016 m. kovo 31 d., 2016 m. birželio 17 d., 2016 m. liepos 7 d. įsakymų pasirašymo) nėra pasibaigęs, tačiau įstatymo leidėjo nustatytas imperatyvus 2 mėnesių terminas nuobaudai skirti nuo Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo (2017 m. liepos 4 d.) yra akivaizdžiai praleistas. Šio imperatyvaus termino praleidimą teismas vertintino kaip esminį tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimą, todėl panaikino Įsakymą, kuriuo pareiškėjai skirta tarnybinė nuobauda.

9. Nustatęs minėtą esminį procedūrinį pažeidimą, kitų pareiškėjos skunde nurodytų argumentų pirmosios instancijos teismas nevertino.

III.

10. Atsakovas NŽT apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti.

11. Atsakovo teigimu, teismas netinkamai aiškino ir taikė VTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias tarnybinių nuobaudų skyrimo terminus. Pagal VTĮ valstybės tarnautojo atostogų, laikinojo nedarbingumo ar komandiruotės laiku turi būti tęsiamas tiek terminas tarnybinei nuobaudai skirti, tiek tarnybinio nusižengimo tyrimo laikas. Vykdydamas Seimo kontrolieriaus pažymoje pateiktas rekomendacijas, NŽT direktorius sudarė Komisiją, kuri atliko J. L., A. K. ir K. B. tarnybinių nužengimų aplinkybių tyrimą. Tačiau Seimo kontrolieriaus pažymoje nebuvo įvardinti asmenys, kurių atžvilgiu reikia atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą, todėl nebuvo galima pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą iš karto gavus Seimo kontrolieriaus pažymą.

12. Pagal Taisyklių 3 punktą tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją, įtariamą padarius tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusio asmens <…> iniciatyva arba jiems gavus oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Gavus oficialią informaciją, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas per 5 darbo dienas nuo šios informacijos gavimo. Seimo kontrolieriaus pažyma NŽT buvo gauta 2017 m. liepos 10 d., tyrimas buvo pradėtas per 5 darbo dienas nuo jo gavimo, t. y. 2017 m. liepos 17 d., o ne 2017 m. liepos 4 d., kaip teigiama sprendime. Tyrimas turėjo būti užbaigtas per 20 darbo dienų nuo jo pradėjimo dienos, neįskaitant laiko, kai valstybės tarnautojai, kurių atžvilgiu buvo atliekamas galimo tarnybinio nusižengimo tyrimas, buvo laikinai nedarbingi, atostogavo, ar buvo išvykę į komandiruotę. Komisijos išvadoje buvo nurodyta, kad NŽT valstybės tarnautojai (įskaitant pareiškėją), dėl kurių buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, atostogavo, todėl Komisija, vadovaudamasi VTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 1 punktu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pratęsė J. L., A. K. ir K. B. tarnybinių nusižengimų tyrimo laiką šių valstybės tarnautojų atostogų laiku. Taigi 2 mėnesių terminas tarnybinei nuobaudai skirti prasidėjo 2017 m. liepos 4 d. Seimo kontrolieriui surašius išvada, o pasibaigė – 2017 m. rugsėjo 4 d., tačiau Komisija šį terminą pratęsė atostogų laikui. Kadangi pareiškėja atostogavo nuo 2017 m. liepos 24 d. iki 2017 m. rugpjūčio 6 d., VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas tarnybinei nuobaudai skirti prasitęsė 23 dienomis, todėl tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta laiku.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1PS1-888-(2.1), kuriuo pareiškėjai A. K. paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas panaikino Įsakymą, nustatęs, kad atsakovas, 2017 m. rugsėjo 21 d. skirdamas pareiškėjai tarnybinę nuobaudą, praleido Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje (šioje byloje taikoma 2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija) nustatytą imperatyvų dviejų mėnesių terminą nuobaudai skirti, skaičiuojamą nuo Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo (2017 m. liepos 4 d.), ir padaręs išvadą, jog šio imperatyvaus termino praleidimas vertintinas kaip esminis tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas, dėl kurio Įsakymas turi būti panaikintas.

15. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai reglamentuoti VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą arba Seimo kontrolieriui atliekant tyrimą, <…> – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo <…> Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo, tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo užbaigimo, motyvuotos išvados apie tyrimo rezultatus šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju surašymo dienos. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens <…> iniciatyva arba kai jie gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo šeši mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.

16. Taigi VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti du – šešių mėnesių ir trejų metų terminai tarnybinei nuobaudai skirti, kurie yra naikinamieji terminai, nes nėra numatyta galimybė šiuos terminus atnaujinti ar pratęsti, o jiems pasibaigus, nebegalima asmens traukti atsakomybėn už padarytus tarnybinius nusižengimus. Tačiau šiems terminams taikyti yra numatytos skirtingos sąlygos. Draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo šeši mėnesiai, yra įtvirtintas kaip bendrojo pobūdžio taisyklė, o draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo treji metai, yra įtvirtintas, kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės, t. y. kaip specialioji taisyklė bendrosios taisyklės atžvilgiu. Toks šių taisyklių tarpusavio sąveikos pobūdis lemia, kad draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo šeši mėnesiai, taikomas visais tais atvejais, kurie nepatenka į draudimo skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo treji metai, reguliavimo sferą. Ir priešingai, draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo treji metai, taikomas tik tais atvejais, kurie yra numatyti tik šios taisyklės (teisės normos) dispozicijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-369-438/2016).

17. Nagrinėjamu atveju akcentuotini ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarime pateikti išaiškinimai dėl VTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, kai valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo gauna kriminalinės žvalgybos informaciją, t. y. kad tokia informacija galėjo (gali) būti panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus ne ilgiau nei per teisės aktuose nustatytą patraukimo tarnybinėn atsakomybėn terminą, t. y. ne ilgiau kaip per trejus metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kai valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo gauna Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos informaciją apie valstybės tarnautoją (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019  m. liepos 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3140-556/2019).

18. Nagrinėjamoje byloje įvertinus surinktus įrodymus, darytina išvada, kad atsakovas, spręsdamas klausimą dėl tarnybinės nuobaudos pareiškėjai paskyrimo, turėjo vadovautis VTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostata, jog pareiškėjai tarnybinė nuobauda galėjo būti paskirta per trejus metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos, nes pareiškėjos padarytas tarnybinis nusižengimas buvo įtartas gavus Seimo kontrolieriaus atlikto tyrimo išvadą.

19. Šioje byloje nustatyta, kad Seimo kontrolierius atliko ne pareiškėjos konkrečių veiksmų (neveikimo) vertinimą ir

savo pažymoje nekonstatavo, jog būtent pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį jai vėliau buvo paskirta tarnybinė nuobauda.

20. Seimo kontrolieriaus pažymoje, surašytoje 2017 m. liepos 4 d., buvo nurodyta atsakovui inicijuoti ir užtikrinti tarnybinio patikrinimo atlikimą dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus specialistų, atsakingų už S. V. 2016 m. rugsėjo 19 d. ir 2016 m. spalio 31 d. kreipimųsi nagrinėjimą, veiksmų. Seimo kontrolieriaus pažymoje pateikta informacija buvo pagrindas atsakovui sudaryti Komisiją pareiškėjos ir kitų valstybės tarnautojų tarnybiniams nusižengimams ištirti. Atsakovas, 2017 m. liepos 10 d. gavęs informaciją apie galimus valstybės tarnautojų tarnybinius nusižengimus ir vadovaudamasis Taisyklių 3 punktu, per 5 darbo dienas (2017 m. liepos 17 d.) pradėjo pareiškėjos tarnybinio nusižengimo tyrimą, Tarnybinio nusižengimo išvada surašyta 2017 m. rugpjūčio 29 d., o tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta 2017 m. rugsėjo 21 d. Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėja atostogavo nuo 2017 m. liepos 24 d. iki 2017 m. rugpjūčio 6 d., kiti asmenys, dėl kurių veiksmų (neveikimo) buvo atliekamas tas pats tyrimas, irgi atostogavo.

21. Pirmosios instancijos teismas laikė esminiu procedūros pažeidimu tai, kad buvo praleistas dviejų mėnesių terminas skirti tarnybinei nuobaudai, tačiau nenurodė jokių bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis paremtų argumentų, dėl kurių, atsižvelgiant į šioje byloje pateiktą Seimo kontrolieriaus pažymą, kurioje nebuvo nustatytas konkretus pareiškėjos ir kitų valstybės tarnautojų padarytas tarnybinis nusižengimas, bei atliktą tarnybinį patikrinimą, šis pažeidimas turi būti laikomas esminiu.

22. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo akcentuotas dviejų mėnesių terminas, skaičiuotinas nuo kompetentingos institucijos patikrinimo išvados surašymo dienos, administracinių teismų praktikoje nėra laikomas naikinamuoju terminu ir vien šio termino pažeidimas nėra pagrindas panaikinti valstybės tarnautojui paskirtą tarnybinę nuobaudą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-968/2019). Taip pat akcentuotina, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-968/2019). Nagrinėjamu atveju nei pareiškėja, nei pirmosios instancijos teismas nurodyto procedūros pažeidimo nepagrindė jokiais argumentais, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad vien dėl tokio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas Įsakymas.

23. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo panaikino Įsakymą vien tuo pagrindu, jog praleistas procedūrinis dviejų mėnesių terminas skirti tarnybinei nuobaudai, kuris buvo skaičiuojamas nuo Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo dienos, ir nenagrinėjo faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su tuo, ar pareiškėjai atsakovas pagrįstai paskyrė tarnybinę nuobaudą už Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytą pažeidimą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas nepripažintinas pagrįstu ir teisėtu.

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad dėl tirtinų aplinkybių šiuo atveju byla turi būti nagrinėjama naujais aspektais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, daro išvadą, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o ne apeliacinės instancijos teismui pačiam priimti naują sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus

apygardos administraciniame teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19088 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Administracinė byla Nr. A-1505-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01864-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G.  S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Telšių teritorinei darbo biržai (procesinis teisių perėmėjas dėl reorganizavimo – Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas G. S. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Telšių teritorinės darbo biržos 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. VDD-1516 „Dėl veiksmų su statusais ir registracija teritorinėje darbo biržoje“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2017 m. liepos 19 d. buvo registruotas Telšių teritorinės darbo biržos Plungės skyriuje. Darbo biržoje registravosi, nes norėjo būti apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu tol, kol baigs pasitikrinti sveikatą

dėl darbo. Jis informavo darbo biržos specialistę, jog planuoja įsidarbinti įmonėje UAB „Vičiūnai ir partneriai“ bei pranešė pačiai įmonei, kad planuoja dirbti šioje įmonėje, dar prieš registruojantis darbo biržoje. Privalomojo sveikatos patikrinimo medicininė pažyma įmonėje buvo pradėta pildyti dar 2017 m. liepos 17 d., o 2017 m. rugsėjo 1 d. (po registracijos darbo biržoje) baigta. 2017 m. rugsėjo 4 d. su įmone buvo pasirašyta sutartis Nr. 4727, o kita diena buvo darbo pradžios diena. Po dviejų darbo dienų, dėl dešinės rankos pirštų mėlynavimo ir tinimo bei alerginės nosies reakcijos, dirginimo pareiškėjas su įmone sutartį nutraukė, todėl 2017 m. rugsėjo 13 d. buvo atleistas. 2017 m. rugsėjo 22 d. elektroniniu laišku pranešė, kad vedėjo sprendimu Nr. VDD-1516 (su dokumentu nesupažindinta) pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 24 straipsnio 4 dalies 6 punktą ir 13 straipsnio 3 dalį buvo panaikintas bedarbio statusas, nes be svarbių priežasčių buvo nutrauktas dalyvavimas remiamojo įdarbinimo priemonėje („Naujas startas“). Pareiškėjas pabrėžė, kad iš elektroninės darbo biržos pateiktų duomenų matyti, kad darbo birža 2017 m. rugsėjo 5 d. išdavė siūlymą dirbti įmonėje UAB „Vičiūnai ir partneriai“ nors to realiai nebuvo, nes jis savo iniciatyva įsidarbino 2017  m. rugsėjo 4 d. pasirašant sutartį nepranešus apie tai darbo biržai.

3. Atsakovas Telšių teritorinė darbo birža atsilipime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas ir UAB „Vičiūnai ir partneriai“ 2017 m. rugsėjo 4 d. pasirašė terminuotą darbo

sutartį Nr. 4727, pagal kurią G. S. turėjo dirbti nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. iki 2017 m. gruodžio 18 d. nekvalifikuotu darbininku. 2017 m. rugsėjo 13 d. tarp įmonės ir pareiškėjo buvo nutraukti darbo santykiai pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės). 2017 m. rugsėjo 13 d. darbo sutartyje, kurioje pareiškėjas pats pasirašė, nurodyta, jog G. S. buvo atleistas dėl jo kaltės, už pravaikštas, o ne dėl sveikatos sutrikimo. Be to, 2017 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėjas dalyvavo pirminės investicijos aktyvinimo ir skatinimo projekte „Atrask save“, kurio metu projekto dalyviai supažindinami su galimybe dalyvauti antrinės investicijos, aktyvios darbo rinkos politikos pramonėje, projekte „Naujas startas“, pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 5 d. pasirašė projekto „Naujas startas“ dalyvio apklausos anketoje bei darbo ieškančio asmens apsilankymų kortelės dokumentuose. Minėtuose dokumentuose buvo nurodyta informacija apie dalyvavimą įdarbinimo subsidijuojant priemonėje bei nurodytos pasekmės: jei be pateisinamos priežasties priemonėje dalyvaujantis asmuo atsisakys arba nutrauks dalyvavimą aktyvios darbo rinkos politikos priemonėje, tai bedarbio statusas bus nutrauktas ir bedarbio statusas bus suteiktas ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo bedarbio statuso panaikinimo dienos, todėl atsakovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas buvo tinkamai supažindintas su projektu „Naujas startas“ prieš jam sutinkant dalyvauti projekte.

5. 2017 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjas buvo atėjęs į darbo biržą pakalbėti dėl sveikatos problemų bei dalyvavimo projekte. Telšių teritorinės darbo biržos specialistė E. R. jam paaiškino, jog, jeigu jis turi sveikatos problemų, tai turėtų nedelsiant kreiptis į gydytoją. Taip pat jam dar kartą buvo paaiškintos dalyvavimo projekte sąlygos bei pasekmės, t.  y. jei be pateisinamos priežasties priemonėje dalyvaujantis asmuo atsisakys arba nutrauks dalyvavimą aktyvios darbo rinkos politikos priemonėje, tai bedarbio statusas bus nutrauktas, o bedarbio statusas jam galės būti suteikiamas ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo bedarbio statuso panaikinimo dienos. 2017 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos darbo biržos EdBirža sistemoje Telšių teritorinė darbo birža gavo duomenis iš Sodros apie tai, kad pareiškėjas nebedirba UAB „Vičiūnai ir partneriai“ nuo 2017 m. rugsėjo 13 d.

II.

6. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo G. S. skundą atmetė.7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 17 d. dalyvavo projekte „Atrask save“. UAB „Vičiūnai ir

partneriai“ Telšių teritorinei darbo biržai Plungės skyriui pateikė pasiūlymą „Dėl įdarbinimo subsidijuojant įgyvendinimo“, kuriame buvo numatyta nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. įdarbinti nekvalifikuotą darbininką pagal terminuotą darbo sutartį. 2017 m. rugsėjo 4 d. G. S. ir UAB „Vičiūnai ir partneriai“ pasirašė terminuotą darbo sutartį Nr. 4727, pagal kurią pareiškėjas nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. pradėjo dirbti UAB „Vičiūnai ir partneriai“ nekvalifikuotu darbininku, darbo sutarties pasibaigimo terminas – 2017 m. gruodžio 18 d. Iš Lietuvos darbo biržos išrašo matyti, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2017 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjui registruotas bedarbio statusas, 2017 m. rugsėjo 5 d. pasiūlyta įmonė UAB „Vičiūnai ir partneriai“, kurioje pradėjo dirbti pagalbiniu darbininku nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d.

8. 2016 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėjas dalyvavo projekte „Atrask save“, kur buvo supažindintas su galimybe dalyvauti

antrinės aktyvios darbo rinkos politikos priemonėje „Naujas startas“. 2017 m. rugsėjo 5 d. buvo pasirašyta projekto „Naujas startas“ dalyvio apklausos anketa bei darbo ieškančio asmens apsilankymų kortelės dokumentai. Minėtoje kortelėje buvo nurodyta informacija apie dalyvavimą įdarbinimą subsidijuojant priemonėje bei nurodytos pasekmės, kad jei be pateisinamos priežasties priemonėje dalyvaujantis asmuo atsisakys arba nutrauks dalyvavimą aktyvios darbo rinkos politikos priemonėje, tai bedarbio statusas bus nutrauktas ir bedarbio statusas bus suteiktas ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo bedarbio statuso panaikinimo dienos.

9. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 8 punktu, pažymėjo, jog darbo santykiai tarp pareiškėjo ir UAB „Vičiūnai ir partneriai“ buvo nutraukti pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuriame numatyta, kad darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės, šio darbo sutarties nutraukimo pagrindo pareiškėjas neginčijo. Su darbo sutarties nutraukimu šiuo pagrindu pareiškėjas buvo supažindintas pasirašytinai, todėl teismas sprendė, jog pareiškėjas nurodė neteisingą, faktų neatitinkančią informaciją dėl darbo sutarties nutraukimo aplinkybių. Pareiškėjo teiginį dėl to, kad nebuvo supažindintas su projekto „Naujas startas“ sąlygomis, teismas laikė paneigtu byloje surinkta medžiaga. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, jog Sprendimas, kuriuo pareiškėjui G. S. be svarbių priežasčių nutraukus dalyvavimą remiamojo įdarbinimo priemonėje pagal Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 8 punktą buvo panaikintas bedarbio statusas, yra pagrįstas ir teisėtas.

III.

10. Pareiškėjas G. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

11. Pareiškėjas teigia, jog teismas vienpusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo jo skundą, nepagrįstai nevertino dalies jo pateiktų įrodymų ir nepagrįstai nepasisakė dėl kitų argumentų. Teismas taip pat neteisingai aiškino ir taikė teisės normas. Jo nuomone, projektas „Naujas startas“ negalėjo būti inicijuotas, nes pagal Užimtumo įstatymo 42 straipsnio 1 dalį tik Darbo biržos siųsti asmenys yra įdarbinami subsidijuojant. Šiuo atveju Darbo birža siuntimą išdavė jau po darbo sutarties sudarymo su darbdaviu. Darbo birža pareiškėjo neinformavo nei apie siuntimo išdavimą, nei apie dalyvavimą projekte „Naujas startas“. Pareiškėjo teigimu, jis nepildė anketos dėl dalyvavimo projekte „Naujas startas“.

12. Pareiškėjas neprivalėjo pateikti medicininės pažymos, kad būtų atleistas nuo projekto, nes tokio reikalavimo nenumato įstatymai. Jo nuomone, išvardinti sveikatos negalavimai buvo pakankamai svarbi priežastis nutraukti dalyvavimą projekte „Naujas startas“. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas informavo Darbo biržą apie ketinimą nutraukti darbo sutartį ir dalyvavimą projekte. Be to, paaiškinime įmonei nurodė priežastis, dėl kurių jis nepasirodė darbe, tačiau Darbo birža nurodė, kad pareiškėjas negali nutraukti darbo sutarties ir patarė imti nedarbingumo pažymėjimą.

13. Pareiškėjas neteikė jokios melagingos informacijos teismui. Priešingai, pateikė visą informaciją, kuri rodo Darbo biržos neteisėtus veiksmus ir neatsakingumą.

14. Atsakovas Telšių teritorinė darbo birža atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad jis buvo netinkamai informuotas apie galimybę dalyvauti projekte „Naujas startas“ ir teigia, jog jis dalyvavo pirminiame projekte „Atrask save“, kurio metu projekto dalyviai supažindinami su galimybe dalyvauti antriniame projekte „Naujas startas“. Be to, projekto dalyvio apklausos anketoje pareiškėjas patvirtino pateiktos informacijos teisingumą. Faktas, kad pareiškėjas atvyko į Darbo biržą ir pranešė apie ketinimą nutraukti dalyvavimą projekte dėl skunde paminėtų aplinkybių, nepateikus nedarbingumo pažymos, nėra pakankamas pagrindas tokių priežasčių pateisinimui. Atsakovas nurodo, jog Darbo biržos specialistė nėra kompetentingas asmuo įvertinti pareiškėjo sveikatos būklę, todėl patarė jam kreiptis į gydytoją bei išaiškino apie kylančias pasekmes jeigu pareiškėjas to nepadarys. Tai, kad pareiškėjas nesikreipė į gydytojus, darbo santykiai tarp pareiškėjo ir UAB „Vičiūnai ir partneriai“ buvo nutraukti pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir sutarties nutraukimo pagrindas nebuvo ginčytas, pareiškėjas nurodė melagingą bei faktų neatitinkančią informaciją ir tai teismas laikė įrodyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Telšių teritorinės darbo biržos 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. VDD-1516, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas bedarbio statusas, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pareiškėjas manė, jog ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, nes jis nutraukė darbo sutartį dėl svarbių priežasčių, be to, Darbo biržos siuntimas įsidarbinti ir jo dalyvavimas įdarbinimo projekte „Naujas startas“ buvo fiktyvūs, todėl kreipėsi į teismą.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs, kad darbo sutartis buvo nutraukta dėl darbuotojo kaltės, o su Darbo biržos dokumentais bei gręsiančiomis pasekmėmis už įsipareigojimų nesilaikymą pareiškėjas buvo supažindintas.

19. Apeliaciniame skunde iš esmės pakartojami pradinio skundo argumentai, papildomai nurodoma, jog teismas selektyviai vertino įrodymus, neatsakė į visus skundo argumentus, prašoma papildomai išreikalauti kai kurių dokumentų originalus, atlikti jų autentiškumo įvertinimą.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Ginčijamas atsakovo sprendimas panaikinti pareiškėjo bedarbio statusą grindžiamas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 8 punktu, nustatančiu, kad bedarbio statusas panaikinamas, kai bedarbis be svarbių priežasčių nutraukia dalyvavimą paramos mokymuisi ar remiamojo įdarbinimo priemonėse arba po profesinio mokymo be svarbių priežasčių atsisako įsidarbinti ar dirbti savarankiškai pagal įgytą ar patobulintą kvalifikaciją arba (ir) įgytą kompetenciją, arba nutraukia darbo sutartį ar savarankišką veiklą per 6 mėnesius nuo įsidarbinimo ar veiklos pradžios dienos.

22. Taigi, kad patikrinti ginčijamo atsakovo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas dalyvavo remiamojo įdarbinimo priemonėje bei ar nutraukė tokį dalyvavimą be svarbių priežasčių.

23. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas jau ketvirtą kartą registravosi Darbo biržoje, taigi darytina išvada, kad jam buvo žinoma šios institucijos veikla, keliami reikalavimai bedarbio statusui įgyti ir jį išlaikyti. 2017 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais pareiškėjas pildė ir pasirašė dviejų projektų dalyvio apklausos anketas, taip pat darbo ieškančių asmenų apsilankymo kortelę, kurioje buvo aiškiai išdėstytos dalyvavimo remiamojo įdarbinimo priemonėse sąlygos bei pasekmės, jei dalyvis nutrauks dalyvavimą. Pareiškėjas neteigia, jog šie dokumentai buvo suklastoti, tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde patvirtino, kad jam buvo pranešta, kad jis dalyvauja remiamojo įdarbinimo priemonėje, todėl pripažintina, jog G. S. sąmoningai dalyvavo remiamojo įdarbinimo priemonėje ir apie tai buvo pakankamai informuotas. Nors pareiškėjas argumentuoja, jog jis pats susirado darbą ir jam nebuvo suteikta laiko apsispręsti, ar dalyvauti projekte, tačiau šie argumentai nepaneigia faktinės aplinkybės, kad UAB „Vičiūnai ir partneriai“ sudarė darbo sutartį su pareiškėju, subsidijuojant jo įdarbinimą, todėl sutarties šalys turėjo laikytis įsipareigojimų.

24. Nors pareiškėjas teigia, jog jo darbo sutarties nutraukimą lėmė medicininės indikacijos, tačiau be savo paaiškinimų jis nėra pateikęs jokių kitokių įrodymų. Taigi pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas byloje nepateikė objektyvių įrodymų – medicininių pažymėjimų, nedarbingumo pažymėjimo ar pan., jog darbo sutarties nutraukimas buvo sąlygotas būtent jo sveikatos būkle. Kaip teisingai paminėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas buvo atleistas iš darbo už neatvykimą į darbo vietą ir tokio atleidimo pagrindo neginčijo.

25. Taigi, esant nustatytoms abiem aplinkybėms, kurios būtinos Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 8 punkto taikymui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino skundžiamą atsakovo sprendimą pagrįstu ir teisėtu.

26. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir

iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei juos vertina pareiškėjas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

27. Apeliantas taip pat prašė išreikalauti atsakovo pateiktų dokumentų originalus, vertinti jų autentiškumą. Akcentuotina, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Į pareiškėjo abejones dėl pateiktų dokumentų autentiškumo byloje jau yra iš esmės atsakyta. Pats pareiškėjas neginčija pasirašęs šiuos dokumentus, o ta aplinkybė, kad juos užpildė Darbo biržos darbuotojai, nekeičia jų teisinės reikšmės.

28. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas taikė tinkamai, proceso teisės pažeidimų nepadarė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19079 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Administracinė byla Nr. eA-1578-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01538-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 34.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo mažosios bendrijos (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas mažoji bendrija (toliau – ir MB) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas, Kavinė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. T-411 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo MB (duomenys neskelbtini) priklausančioje kavinėje (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad MB (duomenys neskelbtini) įregistruota 2012 m. lapkričio 14 d., adresu: (duomenys neskelbtini), 2013 m. sausio 29 d. išduota Licencija Nr. 2228 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais adresu: (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog iki ginčijamo sprendimo priėmimo, Kavinėje, adresu: (duomenys neskelbtini), buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais visą parą. MB (duomenys neskelbtini) yra sudariusi sutartis su saugos tarnyba „G4S“, todėl į iškilusius nesklandumams su lankytojais ar esant kitokiems teisės pažeidimams yra reaguojama operatyviai, bendradarbiaujama su policijos pareigūnais. MB (duomenys neskelbtini) vykdoma veikla nėra susijusiu nei su nusikalstamumu, nei su jo padidėjimu, dėl MB (duomenys neskelbtini) veiklos nėra trikdoma gyventojų rimtis mikrorajone.

3. Pareiškėjas nesutiko su Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. liepos 11 d. sprendimu apriboti prekybos laiką MB (duomenys neskelbtini). Teigė, jog nors Tarybos sprendimas turi būti motyvuotas, tačiau iš priimto sprendimo neaišku, kodėl yra ribojama MB (duomenys neskelbtini) veikla.

4. Teigė, jog Tarybos sprendime nurodoma, kad jis yra priimtas atsižvelgiant į Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Eigulių seniūnijos 2017 m. liepos 5 d. raštą, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) 2017 m. liepos 7 d. raštą, (duomenys neskelbtini) gyventojų birželio 1 d. kreipimąsi, Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybos 2017 m. birželio 15 d. raštą, mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo darbo grupės 2017 m. birželio 16 d. posėdžio protokolą, tačiau MB (duomenys neskelbtini) su šių raštų turiniu nebuvo supažindinta. Pareiškėjui neaišku dėl kokių priežasčių yra ribojama MB (duomenys neskelbtini) veikla, nes savo veiklą MB (duomenys neskelbtini) vykdo teisėtai, tinkamai, nepažeisdama įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų, taip pat nepažeisdama asmenų teisių ir teisėtų interesų.

5. Pareiškėjas vertino, kad priimtas individualus teisės aktas neatitinka jam keliamų imperatyvių įstatymo reikalavimų (nemotyvuotas), pažeista jo priėmimo procedūra, dėl to jis turi būti panaikintas kaip neteisėtas. Kauno miesto savivaldybė veikė peržengdama diskrecijos ribas, nes sprendimą dėl prekybos laiko ribojimo priėmė savo iniciatyva, o ne vertindama gyventojų ar bendruomenių prašymus. Pažymėjo, jog MB (duomenys neskelbtini) nėra iš gyventojų gavusi jokių nusiskundimų.

6. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Nurodė, kad Tarybai yra patikėta veikti visos bendruomenės naudai, todėl pagal suteiktą kompetenciją bei numatytus uždavinius privalo vykdyti savo funkcijas, siekiant saugoto ir ginti viešąjį interesą. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 9 dalis suteikia įgaliojimus bei numato išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją, atsižvelgiant į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, apriboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais.

8. Atsakovas nesutiko, kad priimtas sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų, kadangi jame nurodytos tiek teisės normos, kuriomis vadovautasi, tiek faktiniai duomenys, kuriais remtasi. Taryba, priimdama skundžiamą sprendimą, vertino Kauno AVPK, Eigulių seniūnijos pateiktą informaciją, kad ginčo baro prieigos nėra saugios tiek dieną, tiek naktį. Nurodė, kad Taryba, siekdama viešojo intereso ir gindama aplinkinių gyventojų teisę į ramią, kultūringą ir saugią aplinką, apribojo prekybos alkoholiniais gėrimais laiką maksimaliam paros laikui. Teigė, jog MB (duomenys neskelbtini) nėra sudaryta jokių tinkamų sąlygų kultūringai vartoti alkoholinius gėrimus vietoje. Vertino, jog pareiškėjas naudojasi įstatymo spragomis bei susiklosčiusia teismų praktika, ir prisidengdama viešojo maitinimo įmonės statusu, faktiškai dažniausiai prekiauja alkoholiniais gėrimais išsinešimui.

9. Pažymėjo, kad prekyba alkoholiu visą parą lemia nusikaltimų skaičių, sunkias fizines ir turtines pasekmes, neigiamai veikia miesto įvaizdį, visuomeninio gyvenimo sritis ir mažina gyventojų saugumą. Policijos komisariato pateikta medžiaga bei seniūnijos pateikta informacija patvirtina neabejotiną sąsają tarp pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais ir šiose vietovėse daromais teisės pažeidimais. Atsakovo teigimu, vadovaudamasi Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje suteikta diskrecijos teise, Taryba teisėtai ir pagrįstai konstatavo bendruomenės ir verslo interesų pusiausvyros pažeidimą ir apribojo pareiškėjui nustatytą verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais laiką, siekiant viešojo intereso.

II.

10. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. T-411.

11. Teismas nustatė, kad Taryba 2017 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. T-411 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo MB (duomenys neskelbtini) priklausančioje kavinėje (duomenys neskelbtini)“, apribojo pareiškėjui priklausančios kavinės, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 14 val. iki 10 val. 12. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, pažymėjo, jog ūkinės veiklos laisvę riboti galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartį byloje Nr. A502-539/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1021/2010). Be to, teismo vertinimu, Konstitucinio Teismo jurisprudencija yra reikšminga aiškinant ir taikant bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, sprendžiant, kokia yra tinkama pusiausvyra tarp asmens, įgyvendinančio ūkinės veiklos laisvę, ir visuomeninių poreikių, ar nustatytais ribojimais laikytasi atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, tikrumo, konstitucinio proporcingumo principų, taigi ir vertinant, ar ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

13. Teismas pažymėjo, jog vietos savivaldybės taryba, kaip viešojo administravimo subjektas, veikdama bendruomenės interesais ir jos naudai bei vykdydama teisės aktais pavestas funkcijas bei numatytus uždavinius, privalo kompetencijos ribose reaguoti į Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje išvardintų organizacijų, institucijų ir įstaigų pareikštas nuomones ir pasiūlymus dėl neigiamų su prekyba alkoholiniais gėrimais susijusių faktų bei gali apriboti ūkio subjektui alkoholio pardavimo laiką, taip siekdama saugoti ir ginti viešąjį interesą. Tačiau tokia Įstatymo savivaldybių taryboms suteikta diskrecijos teisė nėra absoliuti, ją įgyvendinant negali būti piktnaudžiaujama suteiktais įgaliojimais, turi būti laikomasi viešojo administravimo srityje taikomų objektyvumo, nediskriminavimo, proporcingumo principų bei administracinių sprendimų priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų. Vertinant skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, atsižvelgtina ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei

kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose.

14. Savivaldybių taryboms Įstatymas suteikia teisę nustatyti ir apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, tačiau savivaldybė, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytais objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais, atsižvelgti į Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, tikrumo ir saugumo principus. Teismas vertino, jog ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant minėtus principus, nes pagal prekybos laiko ribojimą sprendimo mastas, neatitinka tų tikslų, kurie nustatyti Alkoholio kontrolės įstatyme ir tai nėra priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą, be to, ginčo atveju nėra pagrindo ginčijamą individualų administracinį aktą pripažinti motyvuotu.

15. Teismas nustatė, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas oficialiai nebuvo informuotas apie klausimo dėl ribojimo prekiauti alkoholiu jam priklausančiame bare nagrinėjimą, jam nebuvo sudaryta reali galimybė pateikti paaiškinimus ar pasiruošti galimiems ribojimams, kurie iš esmės turi lemiamą ekonominę reikšmę pareiškėjo įmonei. Iš viešai prieinamos oficialios informacijos turinio (Kauno miesto savivaldybės internetinė svetainė http://www.kaunas.lt/) matyti, kad Kauno miesto mero 2017 m. liepos 4 d. potvarkiu Nr. M-150 buvo sudaryta Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. posėdžio darbotvarkė, į kurią klausimas dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjui priklausančiame bare nagrinėjimas, įtrauktas nebuvo. Tik 2017 m. liepos 11 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdžio metu į darbotvarkę papildomai buvo įtraukta 12 papildomų klausimų, tarp kurių ir sprendimo projektų, dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjui priklausančiame bare, svarstymas (2017 m. liepos 11 d. posėdžio protokolo Nr. TP-7 išrašo duomenys). Akcentuotina, kad atsakovo parengtame ginčijamo sprendimo projekte Nr. TR-514, taip pat Kauno miesto savivaldybės administracijos klientų aptarnavimo skyriaus 2017 m. birželio 27 d. aiškinamajame rašte Nr. 27-19-37, kurie buvo pateikti svarstyti atsakovui 2017 m. liepos 11 d. posėdyje, prekybos alkoholiu ribojimas buvo numatytas tik nuo 22 val. iki 8 val., t. y. tokį laiką siejant su alkoholinių gėrimų parduotuvių laiku. Tarybos posėdžio metu Lietuvos liberalų sąjūdžio ir Vieningo Kauno frakcijoms pasiūlius apriboti prekybos alkoholiu laiką nuo 14 val. iki 10 val., Taryba balsavimu nusprendė pritarti šiam siūlymui ir priėmė ginčijamą sprendimą su pakeitimais.

16. Teismas vertino, jog nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad priimant pareiškėjui nepalankų sprendimą, akivaizdžiai buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, realiai nebuvo sudaryta galimybė pareiškėjui pateikti paaiškinimus ar kitus įrodymus, galinčius turėti įtaką ginčo sprendimo priėmimui. Atsakovo veiksmai, kuriais pareiškėjas, vykdantis teisėtą komercinę veiklą, visiškai neinformuojamas apie svarstomus jo veiklos apribojimus (taip užkertant pareiškėjui galimybę būti išklausytam) ir pastatomas jau prieš įvykusį faktą – esminį jo veiklos apribojimą (pareiškėjo duomenimis iš prekybos alkoholiu gaunama pagrindinė pajamų dalis) be jokio pereinamojo laikotarpio, realiai užkirto kelią pareiškėjui pasiruošti veiklos esminiam ribojimui ir tai akivaizdžiai prieštarauja bendriesiems teisės principams, inter alia (be kita ko) pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Teismas vertino, jog tokie atsakovo veiksmai visiškai nesiderina su gero administravimo bei atsakingo valdymo imperatyvais, mažina visuomenės ir jos narių pasitikėjimą valdžios įstaigomis.

17. Ginčo kontekste teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad galimybė išreikšti savo poziciją asmeniui, kuriam yra taikoma teisinio poveikio priemonė, įtvirtinta ir Gero administravimo kodekse, patvirtintame 2007 m. birželio 20 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. 7 (2007), kurio 14 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog valdžios institucijoms priimant sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių asmenų teises, tokiems asmenims, jei tai nėra akivaizdžiai nebūtina, turi būti suteikta galimybė per protingą terminą ir nacionalinėje teisėje nustatytu būdu išreikšti savo požiūrį, jei prieš tai jiems tokia galimybė nebuvo suteikta. Teisė būti išklausytam užtikrina kiekvienam asmeniui galimybę deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą ir iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Ireland ir Attorney General, C 277/11, EU:C:2012:744, 87 punktą, 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimo Mukarubega prieš Préfet de police ir Préfet de laSeine-Saint-Denis, C 166/13, EU:C:2014: 2336, 46 punktą). Šios chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-822/2017; 2017 m. kovo 3 d. sprendimą administracinėje byloje

Nr. eA-328-556/2017).18. Teismas vertino, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, akivaizdžiai nesilaikė ir Kauno miesto

savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. T-125 (toliau – ir Reglamentas), reikalavimų. Tarybos posėdžio metu pateikto pasiūlymo apriboti prekybos alkoholiu laiką pareiškėjui nuo 14 val. iki 10 val. negalima laikyti teikiamomis pataisomis dėl į darbotvarkę tik tarybos posėdžio pradžioje įtraukto sprendimo projekto (Reglamento 78 p.), kadangi šiuo siūlymu iš esmės buvo pakeistas pateikto sprendimo projekto turinys – vietoje numatyto taikyti apribojimo prekybos alkoholiu laiko nuo 22 val. iki 8 val., pareiškėjui teisiškai netikėtai buvo priimtas sprendimas dvigubai prailginti apribojimo prekybos alkoholiu laiką (nuo 14 val. iki 10 val.). Šis siūlymas turėjo būti vertinamas kaip sprendimo projektas, alternatyvus į posėdžio darbotvarkę įrašytam sprendimo projektui. Reglamento 98 punktas nustato, kad alternatyvūs sprendimų projektai privalo būti parengti Reglamento VIII skyriuje nustatyta tvarka ir pateikti merui, frakcijų seniūnams bei pirminio sprendimo projekto rengėjui ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio. Akivaizdu, kad ginčo situacijoje tai nebuvo padaryta. Taigi, ginčijamas sprendimas buvo priimtas nesilaikant jo priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų, todėl negali būti pripažintas motyvuotu ir pagrįstu.

19. Teismas pažymėjo, jog neaišku, kokiais pagrindais ir kuo remiantis prekybos laikas apribotas žymiai labiau nei buvo numatyta ginčijamo sprendimo projekte, pateiktame svarstyti atsakovui. Iš atsakovo 2017 m. liepos 11 d. posėdžio protokolo Nr. TP-7 turinio taip pat nėra galimybės spręsti dėl šioje byloje ginčijamo sprendimo priėmimo konkrečių motyvų, nes protokole jie išdėstyti abstrakčiai ir tik deklaratyviomis frazėmis. Atsakovas teismui nepateikė pakankamų įrodymų, jog egzistuoja objektyvi grėsmė visuomenės saugumui, viešajai tvarkai ar viešajam interesui dėl pareiškėjo kavinės veiklos, susijusios su prekyba alkoholiu. Atsakovas nepateikė duomenų, kad pareiškėjas (kaip juridinis asmuo) arba pareiškėjo kavinės darbuotojai buvo eilę kartų bausti dėl Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytų ribojimų pažeidimų. Teismas vertino, kad ginčo atveju nėra jokių objektyvių faktinių duomenų, kuriais yra pagrindžiamas viešojo intereso pažeidimas. Teismas vertino, kad joks visuomenės bei verslo interesų pusiausvyros apsaugos pažeidimas negalėjo būti nustatytas.

20. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimas Nr. T-411 priimtas nesilaikant jo priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų bei nesilaikant gero administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuotas (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai). Sprendimas priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkto, 3 punkto, 4 punkto, 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl turi būti panaikintas kaip neteisėtas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

21. Pažymėjo, jog teismas negali spręsti klausimo dėl ginčo sprendimu pareiškėjui nustatyto prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo pakeitimo (pakeisti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą), nes tai yra atsakovo kompetencijai teisės aktais priskirta funkcija, todėl atsakovo išreikštos nuomonės dėl ginčo sprendimo pakeitimo plačiau neanalizavo.

III.

22. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 22 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Tarybos sprendimas priimtas nesilaikant Viešojo administravimo įstatyme nustatytų objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų bei, kad ginčijamą individualų administracinį aktą nėra pagrindo pripažinti motyvuotu.

22.2. Priešingai nei nurodoma pirmosios instancijos teismo sprendime, Tarybos sprendimas buvo priimtas įvertinus Kauno AVPK, Eigulių seniūnijos pateiktą informaciją, taigi, buvo įgyvendinta Įstatyme ir Viešojo administravimo įstatyme nustatyta pareiga pagrįsti priimtus sprendimus bei laikytasi teismų suformuotos praktikos – sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis Nr. A552-385/2014). Pažymi, jog Kauno AVPK 2017 m. birželio 15 d. rašte Nr. 20-S-67036(1.16E) nurodoma, jog nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 12 d. į MB (duomenys neskelbtini) barą adresu (duomenys neskelbtini) ir jo prieigas policija buvo kviesta 54 kartus, iš jų 44 kartus dėl įvykių, susijusių su MB (duomenys neskelbtini) baro veikla. Išanalizavus iškvietimų pobūdį, nustatyta: 12 – dėl muštynių, kūno sužalojimų, 20 – dėl viešosios tvarkos pažeidimų, konfliktų, girtų asmenų, 6 – dėl turto sužalojimo, sugadinimo, 5 – dėl vagysčių, 1 – neklasifikuotas. Iš 44 policijos

iškvietimų, 26 gauti nakties metu (nuo 22.00 val. iki 7.00 val.), 1 – vakaro metu (nuo 19.00 val. iki 22.00 val.), 17 – dienos metu (nuo 7.00 val. iki 19.00 val.). Sprendžiant iš policijos rašto turinio, darytina išvada, jog alkoholio prieinamumas bare MB (duomenys neskelbtini) lemia kriminogeninės padėties pablogėjimą šiame rajone bei kelia grėsmę dėl nesaugios visuomenės. Eigulių seniūnijos pateiktame 2017 m. liepos 5 d. rašte Nr. 08-12-26 informuota, kad gaunami nusiskundimai, jog klientai į barą eina ne vakaroti, o kaip į naktinę alkoholio parduotuvę, kur vėliau pramogauja laiptinėse, vaikų žaidimų aikštelėse, kelia triukšmą, trikdo viešąją tvarką. Nors atsakovas teikė teismui fotonuotraukas, kuriose aiškiai užfiksuota, kad bare (duomenys neskelbtini) nėra skatinama atsakingo alkoholinių gėrimų vartojimo kultūra (baras yra akivaizdžiai atitvertas nuo lankytojų masyviomis grotomis), tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė, sprendime nieko nepasisakė.

22.3. Nesutinka su teismo vertinimu, kad pareiškėjas nebuvo informuotas apie nagrinėtą klausimą dėl alkoholio prekybos ribojimo bei, kad į 2017 m. liepos 11 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkę nebuvo įtrauktas klausimas dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjui priklausančiose viešojo maitinimo prekybos vietose. Nurodo, jog šis klausimas buvo įtrauktas į darbotvarkės svarstymą, be to Tarybos sprendimo projektas buvo svarstytas trijuose komitetuose, todėl jokios procedūros nebuvo pažeistos. Atkreipia dėmesį, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimų projektai yra viešai skelbiami Kauno miesto savivaldybės tinklalapyje, todėl pareiškėjas turėjo galimybę dalyvauti Tarybos posėdyje ir turėjo teisę pasisakyti. Nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pateikti įrodymus, galinčius nulemti ginčo sprendimo priėmimą.

22.4. Nors pirmosios instancijos teismas rėmėsi Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalimi, tačiau Viešojo administravimo įstatymas neįpareigoja individualų administracinį aktą priimančią instituciją informuoti asmenis apie ketinamą priimti sprendimą, o tik įtvirtina pareigą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo akto priėmimo raštu pranešti apie individualaus administracinio akto priėmimą (8 str. 4 d.). Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui buvo tinkamai pranešta apie priimtą sprendimą, nurodytos jo nevykdymo pasekmės, išaiškinta apskundimo tvarka, todėl nesutinka su teismo išvada, kad nepranešus pareiškėjui apie priimamą sprendimą, jam nebuvo sudarytos sąlygos pasiruošti veiklos apribojimui.

22.5. Nesutinka su teismo išvada, kad Kauno miesto savivaldybės taryba, priimdama ginčijamą sprendimą, nesilaikė Reglamento reikalavimų. Priešingai nei teigia teismas, Lietuvos liberalų sąjūdžio ir Vieningo Kauno frakcijų pasiūlymas apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 14 val. iki 10 val. nelaikytinas alternatyviu pasiūlymu, kuriam taikoma Reglamento 98 punkto nustatyta tvarka.

22.6. Tarybos sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, priimtas išanalizavus visą gautą informaciją. Sprendimą lydintys dokumentai (policijos raštas, sprendimo aiškinamasis raštas, seniūnijos raštai) patvirtina ginčijamo sprendimo priėmimo motyvus, taikytų priemonių priežastis.

23. Pareiškėjas MB (duomenys neskelbtini) atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

23.1. Remiantis Įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, Savivaldybė savo sprendimu, be įstatyme nurodytų subjektų iniciatyvos, neturi teisės riboti licencijos galiojimo laiko. Priešingai nei teigia atsakovas, nebuvo iniciatyvos inicijuoti MB (duomenys neskelbtini) veiklos ribojimo. Pareiškėjas nurodo, jog byloje pateiktas vienos gyventojos elektroninis laiškas (iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini)) nėra pasirašytas tinkamu parašu, todėl nesudaro galimybės identifikuoti laišką rašiusį asmenį ir negali būti laikomas tinkama iniciatyva, juo labiau laiško pagrindu priimti drastiškus sprendimus. Iš Kauno AVPK pateikto 2017 m. birželio 15 d. rašto Nr. 20-S-67036(1.16E), akivaizdu, kad tai yra atsakymas į Kauno miesto savivaldybės 2017 m. birželio 7 d. paklausimą, todėl negali būti vertinamas kaip inicijuojantis. Byloje pateikti Eigulių seniūnijos 2017 m. liepos 5 d. raštas Nr. 08-12-26 ir Kauno AVPK 2017 m. liepos 7 d. raštas Nr. 20-S-74612 (1.16E) yra parengti jau po to, kai Savivaldybė savo iniciatyva pradėjo licencijos apribojimo procedūrą. Be to, šie Eigulių seniūnijos ir Kauno AVPK raštai yra gauti jau po aiškinamojo rašto 2017 m. birželio 27 d. Nr. 27-19-37. Akivaizdu, kad sprendimo projektas buvo parengtas ir Savivaldybėje pradėtas svarstyti gerokai anksčiau, nei priimti kitų įstaigų raštai, kurie pateikiami teismui kaip dokumentai, kurių pagrindu buvo pradėta visa sprendimo priėmimo procedūra.

23.2. Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad pasiūlymas apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 14 val. iki 10 val. nelaikytinas alternatyviu pasiūlymu, kuriam taikoma Reglamento 98 punkte nustatyta tvarka bei, kad nebuvo pakeista sprendimo projekto esmė, o numatant kitą ribojimo intervalą, laikytina, kad buvo atliktas sprendimo projekto

patikslinimas, o ne jo keitimas iš esmės. Pareiškėjas pažymi, jog konkrečiu atveju pagrindinis ginčas ir jo esmė yra susijusi būtent su prekybos alkoholiniais gėrimais laiku, todėl laiko intervalas ir leidimas prekiauti alkoholiniais gėrimais iš esmės lėmė pareiškėjo, kaip verslo subjekto, interesus. Tarybos sprendimas priimtas nemotyvuotai apribojus laiką ir leidžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais realiai tik 4 valandas per parą pirmoje dienos pusėje, laikytina, kad šiuo konkrečiu atveju buvo priimtas alternatyvus pasiūlymas ir tai buvo padaryta nesilaikant Reglamento 98 punkto. Pareiškėjo teigimu, Tarybos sprendimas svarstymui buvo pateiktas tokios formuluotės, kuri buvo svarstoma komitetuose todėl pažeidė Reglamento 78 punktą.

23.3. Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad sprendimai skelbiami viešai, todėl pareiškėjas turėjo galimybę dalyvauti posėdyje ir pasisakyti. Pažymi, jog informacijos pateikimas viešame tinklapyje laikytinas formaliu išviešinimu, kuris nėra pakankamas priimant individualų administracinį aktą, kurio pagrindu esminiai apribojamos juridinio asmens (pareiškėjo) teisės. Be to viešame Savivaldybės tinklapyje buvo paskelbta viena informacija, o sprendimas priimtas visai kitoks, todėl tai nelaikytina tinkamu informavimu.

23.4. Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad MB (duomenys neskelbtini) veikla lemia kriminogeninę padėtį. Pažymi, jog Kavinė yra arti (duomenys neskelbtini) gatvės, kitų pastatų aplink nėra, todėl kviečiant policiją dažniausiai nurodomas MB (duomenys neskelbtini) adresas. Be to, policija buvo kviečiama MB (duomenys neskelbtini) darbuotojų iniciatyva, siekiant išvengti galbūt kilsiančių problemų. Oficialaus nusikalstamų veikų žinybinio registro duomenų žemėlapio duomenys patvirtina, kad kituose Kauno miesto teritorijos rajonuose kriminogeninė padėtis yra dar didesnė.

23.5. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo argumentais, kad teismas nepasisakė dėl teismui pateiktų fotonuotraukų. Pažymi, jog teismas pasisakė, kad likusius proceso šalių argumentus laiko pertekliniais, be to, nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, o ne patalpų estetinės išvaizdos.

23.6. Nesutinka su atsakovo argumentu, kad prekybos alkoholiniais gėrimais laikas buvo apribotas siekiant viešojo intereso apsaugos. Pažymi, jog bylos nagrinėjimo metu Savivaldybė leido kitai įmonei, esančiai 200 metrų atstumu nuo MB (duomenys neskelbtini), pradėti veiklą prekiauti alkoholiniais gėrimais visą parą, tai paneigia atsakovo teiginius dėl gyventojų apsaugos ir dėl tikslo mažinti alkoholio vartojimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

24. Viešojo administravimo subjektas yra saistomas inter alia gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013).

25. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis nustato, kad Savivaldybių tarybos, siekdamos užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą ir įvertinusios prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, asociacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais.

26. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo pagrįstumą, visų pirma pasisako dėl Nutarties 22.5 punkte išdėstytų atsakovo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentais. Pripažinus, kad jie nepagrįsti, visų kitų apeliacinio skundo argumentų vertinimas neturi reikšmės procesinei bylos baigčiai.

27. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad Tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimas Nr. T-411 priimtas nesilaikant jo priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų ir tai yra pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti.

28. Kauno miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. T-125, 72-78 punktuose yra reglamentuojama svarstytinų klausimų ir sprendimų projektų pateikimo Tarybai tvarka.

29. Reglamento 74.4 punkte nustatyta, kad jeigu yra ne mažiau kaip pusės Komitetų, kuriems buvo paskirta nagrinėti

sprendimo projektą, pritarimas, jo rengėjas pateikia Sekretoriatui sprendimo projekto ir aiškinamojo rašto originalus ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki Tarybos posėdžio. Neįvykdžius šių sąlygų, sprendimo projektas gali būti pateikiamas Sekretoriatui tik rengėjui gavus raštišką mero sutikimą.

30. Vadovaujantis Reglamento 78 punktu, į darbotvarkę įtraukto sprendimo projekto pataisos, išskyrus Komitetų siūlymus ir papildomai į Tarybos posėdžio darbotvarkę įtrauktų sprendimų projektų pataisas, pateikiamos ne vėliau kaip likus 24 valandoms iki Tarybos posėdžio pradžios tik raštu Tarybos sekretoriui.

31. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas faktinę ir teisinę situaciją, aktualią sprendžiant dėl procedūrų, pagal Reglamentą taikytinų priimant ginčijamą Tarybos sprendimą, priėjo prie išvados, kad Tarybos posėdžio metu pateikto pasiūlymo apriboti prekybos alkoholiu laiką pareiškėjui nuo 14 val. iki 10 val. negalima laikyti teikiamomis pataisomis dėl į darbotvarkę tik tarybos posėdžio pradžioje įtraukto sprendimo projekto (Reglamento 78 p.), kadangi šiuo siūlymu iš esmės buvo pakeistas pateikto sprendimo projekto turinys – vietoje numatyto taikyti apribojimo prekybos alkoholiu laiko nuo 22 val. iki 8 val., pareiškėjui teisiškai netikėtai buvo priimtas sprendimas dvigubai prailginti apribojimo prekybos alkoholiu laiką (nuo 14 val. iki 10 val.). Šis siūlymas turėjo būti vertinamas kaip sprendimo projektas, alternatyvus į posėdžio darbotvarkę įrašytam sprendimo projektui. Reglamento 98 punktas nustato, kad alternatyvūs sprendimų projektai privalo būti parengti Reglamento VIII skyriuje nustatyta tvarka ir pateikti merui, frakcijų seniūnams bei pirminio sprendimo projekto rengėjui ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio. Akivaizdu, kad ginčo situacijoje tai nebuvo padaryta.

32. Teisėjų kolegija pagrįstais pripažįsta tokius pirmosios instancijos teismo vertinimus. Prekybos alkoholiu, kaip vienos iš įmonės veiklos rūšių, laiko ribojimo prailginimas visam popietės ir vakaro laikui yra esminis veiklos sąlygų pakeitimas, todėl tokiam Tarybos sprendimui taikytinos alternatyvaus sprendimo projekto pateikimui ir svarstymui nustatytos Reglamento procedūros. Jų nepaisymo teisinio fakto konstatavimas yra teisinis pagrindas pripažinti, kad šioje byloje ginčijamas Tarybos sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas (ABTĮ 88 str. 2 p.).

33. Konstatavus ginčijamo Tarybos sprendimo neteisėtumą dėl procedūros, taikytinos jo priėmimui, esminio pažeidimo, kaip jau minėta Nutarties 26 punkte, kiti apeliacinio skundo argumentai teisėjų kolegijos nevertinami, kaip neturintys reikšmės galutinei bylos baigčiai.

34. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19095 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Administracinė byla Nr. eAS-741-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03253-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.9; 59.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – T. G. ir L. L.-G.) dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2019 m. rugsėjo 17 d. gautas pareiškėjos D. P. (toliau – ir pareiškėja) skundas, kuriuo ji prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus pavaduotojo 2018 m. lapkričio 19 d. įsakymą Nr. A30-2596/18(2.1.22E-TD2) (toliau – ir Įsakymas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartimi konstatavo, jog terminas skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti yra praleistas ir nėra prašoma jį atnaujinti, todėl nustatė pareiškėjai terminą iki 2019 m. spalio 10 d. pašalinti paduoto skundo trūkumus – pasiūlė pareiškėjai pateikti motyvuotą prašymą dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo, jame nurodant termino praleidimo priežastis.

Pareiškėja 2019 m. spalio 8 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad pasiūlymas pirkti laisvos valstybinės žemės plotą bei informacija apie planuojamą žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą per Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinę sistemą (toliau – ir ŽPDRIS) jai nebuvo įteiktas registruota pašto siunta, ŽPDRIS esantys duomenys pareiškėjai nebuvo žinomi iki 2019 m. rugpjūčio 27 d., duomenų, kad pareiškėja ŽPDRIS informaciją tikrino anksčiau nei 2019 m. rugpjūčio 27 d., byloje nėra, todėl laikytina, jog faktiškai apie skundžiamą Įsakymą pareiškėja sužinojo būtent 2019 m. rugpjūčio 27 d. Pareiškėja taip pat akcentavo, jog apie galimybę įsigyti valstybinės žemės sklypą turi būti pranešama raštu, todėl šiuo atveju aplinkybė, kad pranešimas apie galimybę įsigyti valstybinės žemės sklypą buvo paskelbtas internetinėje svetainėje, negali būti laikoma pagrindu spręsti, kad pareiškėja praleido terminą Įsakymui apskųsti. Pareiškėjai nežinant, kad yra rengiamas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas, ji neturėjo pagrindo tikrinti ŽPDRIS. Pareiškėjos teigimu, skundo dėl Įsakymo ji teismui laiku nepateikė dėl atsakovo netinkamo (nerūpestingo) elgesio. Be to, sužinojusi apie skundžiamą Įsakymą pareiškėja buvo rūpestinga ir nedelsdama aktyviais veiksmais ėmėsi ginti savo pažeistas teises, todėl praleistas skundo dėl Įsakymo padavimo terminas turi būti atnaujintas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 17 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų

rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis, visi su žemėtvarkos planavimu susiję veiksmai atliekami per ŽPDRIS, prie kurios prisijungusi pareiškėja turėjo galimybę sekti atitinkamų būsenų pasikeitimą, gauti elektroninių paslaugų rezultatus, teikti prašymus pirkti įsiterpusį valstybės žemės plotą ir tapti projekto rengimo iniciatore. Pareiškėjai ŽPDRIS buvo suteiktas paslaugos registracijos numeris (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog apie siūlymą pateikti prašymą pirkti įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto dalį buvo paskelbta viešai dar 2018  m. spalio 5 d. bei nurodyta, kad valia dėl įsiterpusio žemės sklypo įsigijimo Administracijai turi būti pareikšta raštu per 20 darbo dienų. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja neneigė, jog su ginčijamu Įsakymu ji galėjo susipažinti prisijungusi prie ŽPDRIS, tačiau veikdama neapdairiai ir neatsakingai to nedarė, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja terminą paduoti skundą praleido dėl svarbių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių.

III.

Pareiškėja D. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartį ir priimti pareiškėjos skundą.

Atskirajame skunde pareiškėja pakartoja Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2019 m. spalio 8 d. pateiktame pareiškime išdėstytas aplinkybes bei motyvus, akcentuodama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog pareiškėjai nebuvo įteiktas Administracijos 2019 m. rugpjūčio 9 d. raštas Nr. A5z1-68281/18(2.14.2.12-MP8), kuriuo jai siūlyta įsigyti įsiterpusį žemės sklypą ir kuriame buvo nurodytas ŽPDRIS suteiktas paslaugos registracijos numeris, todėl pareiškėja objektyviai negalėjo žinoti šios informacijos. Ši informacija nebuvo nurodyta ir Administracijos internetinėje svetainėje viešai paskelbtoje informacijoje apie siūlymą pirkti žemės sklypą, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja galėjo susipažinti su minėtoje sistemoje pateiktais duomenimis, yra nepagrįsta. Pareiškėjos teigimu, teismas ne tik netinkamai vertino faktines aplinkybes bei teisinį žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo teisinį reguliavimą, bet ir netinkamai skaičiavo termino skundui dėl administracinio akto panaikinimo pateikti eigos pradžią. Pareiškėja aiškiai nurodė, kad apie skundžiamą Įsakymą sužinojo tik 2019 m. rugpjūčio 27 d., po to kai susipažino su 2019 d. rugpjūčio 23 d. kvietimu atvykti į žemės sklypo ribų ženklinimą. Būtent nuo šio momento, kai pareiškėja realiai sužinojo apie ginčijamą administracinį aktą, t. y. susipažino su jo turiniu, turėtų būti skaičiuojama jo apskundimo termino pradžia. Šiuo atveju atsakovo veiksmai nesilaikant teisės aktų dėl rašytinio pranešimo išsiuntimo apie žemės sklypo formavimą negali būti vertinami kaip neapdairus ir neatsakingas pareiškėjos elgesys. Ne pareiškėjos, o atsakovo veiksmai (neveikimas) lėmė, kad apie skundžiamą Įsakymą pareiškėja sužinojo tik 2019 m. rugpjūčio 27 d. Šios aplinkybės vertintinos kaip svarbios ir ne nuo pareiškėjos valios priklausančios priežastys, todėl manant, jog terminas skundui paduoti buvo praleistas, jis turėjo būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ginčo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartis, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir atsisakyta priimti pareiškėjos skundą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose (ABTĮ 30 str. 1 d.).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Administracijos Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyrius parengė ir pareiškėjai registruotu laišku išsiuntė 2018 m. rugpjūčio 9 d. raštą Nr. A51-68281/18(2.14.2.12-MP8), kuriuo informavo

apie planuojamą rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą, siūlė pareiškėjai pirkti įsiterpusį laisvos valstybinės žemės plotą ir prašė savo valią dėl to pareikšti raštu per 20 darbo dienų nuo šio pranešimo išsiuntimo, taip pat nurodė, kad pareiškėjai nepareiškus dėl to valios bus laikoma, jog siūlymo ji atsisakė. Minėtame rašte Administracija pareiškėją taip pat informavo apie tai, kad visi su žemėtvarkos planavimu susiję veiksmai bus atliekami per ŽPDRIS, prie kurios pareiškėja gali prisijungti paslaugos registracijos numeriu (duomenys neskelbtini).

Administracijos Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyriaus 2018 m. rugpjūčio 9 d. raštas Nr. A51-68281/18(2.14.2.12-MP8) pareiškėjai nebuvo įteiktas. Duomenys apie planuojamą rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą 2018 m. spalio 5 d. buvo paskelbti Vilniaus miesto savivaldybės internetiniame puslapyje, taip pat 2018 m. rugpjūčio 8 d. perduoti paskelbti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos interneto puslapyje.

Administracijos direktoriaus pavaduotojas 2018 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. A30-2596/18(2.1.22E-TD2) nustatė, kad pradedamas rengti apie 1 910 kv. m ploto teritorijos, kurioje yra 1 687 kv. m ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir apie 223 kv. m laisvos valstybinės žemės plotas, formavimo ir pertvarkymo projektas.

Pareiškėjai 2019 m. rugpjūčio 23 d. buvo įteiktas kvietimas į žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų ženklinimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja į teismą kreipėsi siekdama nuginčyti Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2018 m. lapkričio 19 d. priimtą Įsakymą dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir laisvos valstybinės žemės ploto formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo. Pareiškėjos teigimu, ABTĮ nustatyto termino šiam Įsakymui apskųsti ji nėra praleidusi, kadangi Įsakymas pareiškėjai nebuvo įteiktas, o su Įsakymo turiniu pareiškėja susipažino tik 2019 m. rugpjūčio 27 d.

Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo tvarką reglamentuoja Taisyklės (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 6 d.), kuriose nustatyta, kad projektų rengimo, viešinimo, derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo procedūros, išskyrus atvejus, kai objektas susijęs su įslaptinta informacija, vykdomos automatizuotai per ŽPDRIS, jei šioje sistemoje numatyta galimybė jas atlikti ir Taisyklėse nenurodyta kitaip (17 p.). Kai prašymas organizuoti projekto rengimą ir jo priedai pateikiami ne per ŽPDRIS, organizatorius ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo šių dokumentų gavimo įkelia juos į ŽPDRIS ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šių dokumentų gavimo raštu (registruotu laišku arba įteikiant pasirašytinai) informuoja prašymą pateikusį iniciatorių, kad visi su žemėtvarkos planavimu susiję veiksmai bus atliekami automatizuotai per ŽPDRIS, paaiškina apie galimybę sekti elektroninių paslaugų, teikiamų ŽPDRIS priemonėmis, būsenų pasikeitimą, gauti šių elektroninių paslaugų rezultatus. Registruoto laiško išsiuntimo pažymos (kvito) arba įteikto pasirašytinai rašto kopijos įkeliamos į ŽPDRIS (20 p.). Organizatorius prašymą organizuoti projekto rengimą išnagrinėja ne vėliau kaip per 10 darbo dienų (išskyrus Taisyklių 49 p. nurodytą atvejį) nuo prašymo gavimo dienos ir priima sprendimą pradėti rengti projektą arba motyvuotai atsisako organizuoti projekto rengimą ir apie tai ne vėliau kaip per 5 darbo dienas ŽPDRIS priemonėmis informuoja prašymą pateikusį iniciatorių. Tais atvejais, kai projektą pageidaujama rengti įsiterpusiame valstybinės žemės plote (išskyrus mėgėjų sodų teritorijoje esantį plotą), organizatorius, prieš priimdamas sprendimą pradėti rengti projektą, atlieka Taisyklių 56 punkte nurodytus veiksmus, o sprendimą pradėti rengti Projektą priima ne vėliau kaip per 5 darbo dienas pasibaigus Taisyklių 47–48 punktuose nurodytuose teisės aktuose nustatytam terminui, per kurį besiribojančių žemės sklypų savininkai ar naudotojai turi informuoti organizatorių apie pageidavimą tapti projekto iniciatoriais (21 p.). Kai projektas rengiamas Taisyklių 2.6 papunktyje nurodytu atveju (įsiterpęs žemės sklypas) (išskyrus, kai Projektas rengiamas mėgėjų sodų teritorijai), organizatorius apie planuojamą rengti projektą Taisyklių 47–48 punktuose nurodytų teisės aktų nustatyta tvarka informuoja su įsiterpusiu laisvos valstybinės žemės plotu besiribojančių (turinčių daugiau negu vieną bendrą ribos posūkio tašką) žemės sklypų valdytojus ir naudotojus, nurodydamas apie elektroninių paslaugų, teikiamų ŽPDRIS priemonėmis, būsenų pasikeitimų sekimo ir pasiūlymų teikimo galimybes, taip pat apie galimybę teikti prašymus pirkti ar nuomoti įsiterpusį valstybinės žemės plotą ir tapti iniciatoriais (56 p.).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkte taip pat nustatyta, kad, jeigu įsiterpęs laisvos valstybinės žemės plotas tiesiogiai ribojasi daugiau negu su vienu žemės sklypu, apie galimybę pirkti arba nuomoti šį plotą teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto rengimo organizatorius praneša raštu su įsiterpusiu laisvos valstybinės žemės plotu besiribojančių žemės sklypų savininkams ir (ar) nuomininkams jų deklaruotos gyvenamosios vietos ar buveinės adresais ir

Nacionalinės žemės tarnybos interneto svetainėje arba tik Nacionalinės žemės tarnybos interneto svetainėje, jeigu deklaruotos gyvenamosios vietos ar buveinės adresai neįrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą ar Juridinių asmenų registrą, ne vėliau kaip prieš 20 darbo dienų iki detaliojo plano ar žemės valdos projekto, pagal kurį formuojamas šis įsiterpęs žemės plotas, rengimo pradžios. Besiribojančių žemės sklypų savininkai ir (ar) nuomininkai valią dėl įsiterpusio žemės ploto pirkimo ar nuomos turi pareikšti raštu pranešimą pateikusiam subjektui ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo pranešimo išsiuntimo arba informacijos Nacionalinės žemės tarnybos interneto svetainėje paskelbimo, jeigu pranešimas nesiunčiamas.

Minėtą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste, galima daryti išvadą, kad su įsiterpusiu laisvu valstybinės žemės sklypu besiribojančių sklypų valdytojus ir naudotojus žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto organizatorius (šiuo atveju Administracija) privalo raštu informuoti tik apie planuojamą rengti projektą bei galimybę tapti tokio projekto iniciatoriais, kartu nurodant, kad tolesnės procedūros bus vykdomos per ŽPDRIS bei paaiškinant apie galimybę sekti elektroninių paslaugų, teikiamų ŽPDRIS priemonėmis, būsenų pasikeitimą, gauti šių elektroninių paslaugų rezultatus. Atitinkamai – visi kiti su tokio projekto rengimo, viešinimo, derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo procedūromis susiję duomenys yra skelbiami ŽPDRIS. Vadinasi, apie galutinius dėl prašymų parengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus priimtus sprendimus projekto organizatorius skelbia tik per ŽPDRIS. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nepagrįstais laikytini pareiškėjos teiginiai, kad Administracijos direktoriaus Įsakymas, kuriuo nuspręsta rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir laisvos valstybinės žemės ploto formavimo ir pertvarkymo projektą, jai turėjo būti įteiktas. Teisės aktai nenustato Administracijai pareigos Įsakymą pareiškėjai įteikti, tačiau nustato pareigą apie jį paskelbti ŽPDRIS. Todėl būtent nuo Įsakymo paskelbimo ŽPDRIS turi būti skaičiuojama Įsakymo apskundimo termino eigos pradžia. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad ginčo Įsakymas ŽPDRIS buvo paskelbtas 2018 m. lapkričio 29 d. (b. l. 30), o pareiškėja skundą teismui padavė tik 2019 m. rugsėjo 19 d., t. y. praleidusi ABTĮ įtvirtintą šio administracinio akto apskundimo terminą.

Pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą atnaujinti praleistą Įsakymo apskundimo terminą, tokį prašymą motyvuodama aplinkybe, kad jai nebuvo įteiktas Administracijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. raštas Nr. A51-68281/18(2.14.2.12-MP8), kuriuo pareiškėjai teikta informacija apie planuojamą rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, siūlymą tapti jo iniciatore bei galimybę projekto rengimo, viešinimo, derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo procedūras sekti ŽPDRIS. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2019 m. spalio 17 d. nutartimi šių pareiškėjos nurodytų priežasčių nelaikė svarbiomis, konstatavo, jog informacija apie rengiamą žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą buvo skelbiama Vilniaus miesto savivaldybės interneto puslapyje, o su Administracijos direktoriaus Įsakymu pareiškėja galėjo susipažinti ŽPDRIS, todėl prašymo atnaujinti praleistą Įsakymo apskundimo teismui terminą netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012), tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-327/2013). Vertinant, dėl kokių priežasčių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013). Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008). Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar prašymas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo.

Kaip minėta, tam, kad iš būsimų ir esamų žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų iniciatorių būtų galima

reikalauti, kad jie visas su projektu susijusias procedūras stebėtų ŽPDRIS, jie apie tokią galimybę iš anksto turi būti informuoti raštu. Tik teisės aktais nustatyta tvarka suteikus asmeniui informaciją apie tai, kad nuspręsta rengti tam tikrą žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, kad asmuo gali būti tokio projekto iniciatoriumi ir kad su visomis su projekto rengimu ir tvirtinimu susijusiomis procedūromis bei dėl jo priimtais sprendimais asmuo gali susipažinti ŽPDRIS, tokiam asmeniui atsiranda pareiga būti rūpestingu ir ŽDPRIS domėtis žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo eiga.

Byloje nėra ginčo, kad Administracijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. raštas Nr. A51-68281/18(2.14.2.12-MP8), kuriuo pareiškėja turėjo būti informuota apie planuojamą rengti ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą bei kuriuo pareiškėjai suteiktas konkretus ŽPDRIS registracijos numeris, pareiškėjai nebuvo įteiktas. Įvertinus byloje pateiktus duomenis, susijusius su ankstesniu pareiškėjos ir Administracijos susirašinėjimu dėl aptariamo įsiterpusio laisvos valstybinės žemės sklypo įsigijimo, matyti, kad nuo 2015 m. rugsėjo 28 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. jokie su ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimu susiję veiksmai nebuvo atliekami. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjai neturint prisijungimo prie ŽPDRIS duomenų (registracijos numerio) bei ilgą laiką iš Administracijos apskritai negavus jokios informacijos apie įsiterpusio žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo būklę, nėra pagrindo pareiškėjos argumentus, kad apie priimtą Administracijos direktoriaus pavaduotojo Įsakymą ji sužinojo tik 2019 m. rugpjūčio 23 d. gavusi kvietimą dalyvauti suformuoto žemės sklypo ženklinime, laikyti nepagrįstais. Šiuo konkrečiu atveju vertinimas, kad pareiškėja privalėjo nuolat domėtis Vilniaus miesto savivaldybės ar Nacionalinės žemės tarnybos interneto svetainėse skelbiama informacija, taip pat yra neproporcingas ir apriboja pareiškėjos teisę kreiptis į teismą ir ginti, jos nuomone, pažeistas teises.

Pažymėtina, kad sužinojusi apie Administracijos direktoriaus pavaduotojo priimtą Įsakymą pareiškėja veikė operatyviai – kreipėsi į kvalifikuotą teisininką, kuris 2019 m. rugsėjo 17 d. teismui pateikė skundą dėl Įsakymo panaikinimo. Toks procesinio dokumento parengimo laikas negali būti vertinamas kaip neprotingai ilgas. Priešingai nei konstatuota pirmosios instancijos teismo 2019 m. kovo 17 d. nutartyje, pareiškėja veikė sąžiningai, savo teisę į teisminę gynybą siekė realizuoti nedelsdama, o Įsakymo apskundimo teismui terminą ji praleido dėl svarbių ir nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių.

Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą skundo dėl Administracijos direktoriaus pavaduotojo Įsakymo padavimo terminą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 17 d. nutartis naikinama, o pareiškėjos prašymas atnaujinti praleistą skundo dėl Įsakymo padavimo terminą tenkinamas. Atskirajame skunde pareiškėja taip pat prašo klausimą išspręsti iš esmės ir priimti jos pirmosios instancijos teismui teiktą skundą, tačiau skundo priėmimo klausimą sprendžia pirmosios, o ne apeliacinės instancijos teismas (ABTĮ 33 str.), todėl atskirojo skundo reikalavimas skundo priėmimo klausimą išspręsti iš esmės netenkinamas, o pareiškėjos skundo dėl Administracijos direktoriaus pavaduotojo Įsakymo priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas, nutaręs priimti pareiškėjos skundą, turėtų apsvarstyti ir jos keliamą reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. P. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartį.Atnaujinti D. P. terminą skundui dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2018 m.

lapkričio 19 d. įsakymo Nr. A30-2596/18(2.1.22E-TD2) paduoti ir perduoti pareiškėjos D. P. skundo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2018 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. A30-2596/18(2.1.22E-TD2) panaikinimo priėmimo klausimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19092 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Administracinė byla Nr. eA-1462-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00824-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 29.1.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NMA, Nacionalinė mokėjimo agentūra) 2017 m. vasario 10 d. sprendimą „Dėl paramos neskyrimo“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti NMA priimti naują sprendimą – kompensuoti 11 790,15 Eur investicijų.

2. Pareiškėjas nurodė, kad pagal su NMA pasirašytą 2013 m. kovo 21 d. paramos sutartį Nr. 2IM-KV-12-1-010634-PR001 (toliau – ir paramos sutartis) įgyvendino projektą „Parkas (duomenys neskelbtini) miške“ (toliau – ir Projektas). Projektą įgyvendino dviem etapais, teikė du mokėjimo prašymus. Pagal pirmąjį mokėjimo prašymą už investicijas NMA išmokėjo visą prašomą sumą. Dėl antrojo mokėjimo prašymo NMA 2015 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. BRK-7410(12.4) „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ nurodė, kad priėmė sprendimą neišmokėti 11 790,15 Eur paramos dalies. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė teismui. Teismas įpareigojo atsakovą iš naujo apskaičiuoti paramos sumą.

3. Pareiškėjas teigė, jog teismui įpareigojus atsakovą iš naujo apskaičiuoti paramos sumą, NMA 2017 m. vasario 10 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė nekompensuoti 11 790,15 Eur sumos ir išmokėti 10 156,85 Eur vietoj prašytos 21 947 Eur paramos sumos. Pareiškėjo vertinimu, skundžiamas sprendimas pagrįstas išimtinai tik ekspertinio konsultavimo ataskaitoje nurodytomis sumomis, o tai įrodo, kad NMA, pažeisdama administracinių teismų nurodymą

perskaičiuoti paramos sumą, tik pakartojo ankstesnįjį sprendimą. NMA neanalizavo ir nevertino ekspertinio konsultavimo ataskaitų, nelygino jų su pareiškėjo pateikta lokaline sąmata bei atliktų darbų aktais, dėl to buvo priimtas neteisingas ir nepagrįstas sprendimas.

4. Pareiškėjas nurodė, kad nei skundžiamame sprendime, nei 2015 m. liepos 20 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitoje Nr. 18, kurioje buvo pasisakoma dėl pažintinio tako bei kitų objektų rinkos kainų, išnagrinėtų dokumentų sąraše nėra nurodytas 2014 m. gegužės 7 d. atliktų darbų aktas, o tai leidžia manyti, kad nebuvo vadovautasi esminiu dokumentu, įrodančiu, kokių apimčių konkretūs darbai buvo atlikti. Pažymėjo, kad prie skundžiamo sprendimo nėra pridėta jokių įrodymų apie ekspertų nepriklausomumą, kompetenciją, todėl atsakovo teiginiai, jog ekspertizę atliko kompetentingi ekspertai, nėra įrodyti. 2015 m. balandžio 20 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita Nr. C-155 ir 2015 m. liepos 20 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita Nr. 18 neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimų.

5. Pareiškėjo nuomone, NMA pažeidė Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų 2007 m. balandžio 6 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – ir Administravimo taisyklės), 5.10 papunktį. Pažymėjo, kad faktiškai buvo patirtos visos paraiškoje nurodytos išlaidos, buvo pateiktos sąskaitos faktūros bei jų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai.

6. Pareiškėjas nurodė, kad miškotvarkos projekte numatyta įrengti pavėsinę, kuri, kaip nustatyta NMA 2015 m. vasario 24 d. vykdytos patikros metu, yra įrengta, todėl NMA, pažeisdama Administravimo taisyklių 197.1.1 papunkčio reikalavimus, netinkamomis pripažino visas pavėsinės įrengimo išlaidas, o ne tik išlaidas, susijusias su pavėsinės baldų (akmens plokščių stalo ir suoliukų, palei pavėsinės perimetrą akmens plokščių) įrengimu. NMA, atsisakydama kompensuoti pavėsinės įsigijimo išlaidas, nevertino, kad turinio atžvilgiu projekto tikslai pasiekti, pavėsinė atlieka atokvėpio vietos funkciją, ji yra projekte nustatyto dydžio ir formos, todėl pavėsinės įsigijimo išlaidos nepagrįstai ir neteisėtai pripažintos netinkamomis. NMA neteisėtai atsisakius kompensuoti visas pavėsinės įrengimo išlaidas, neteisėtas yra ir sprendimas skirti papildomą sankciją, kadangi, pripažinus tinkamomis kompensuoti patirtas pavėsinės įrengimo išlaidas, mokėjimo prašyme prašoma paramos suma neviršija 3 proc. apskaičiuotos paramos sumos. Pareiškėjo teigimu, NMA, sumažinusi paramos sumą po to, kai ji buvo patvirtinta patenkinant paraišką ir pasirašant sutartį, pažeidžia teisėtų lūkesčių principą.

7. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra (toliau – ir atsakovas) atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartį, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo mokėjimo prašymus ir priėmė skundžiamą sprendimą. Iš ekspertinio konsultavimo ataskaitų matyti, kad ekspertai, išnagrinėję pirkimo dokumentus bei atlikę patikrą Projekto įgyvendinimo vietoje, nustatė, kad suolų, šiukšlių dėžių, pažintinio tako su žvyruota aikštele bei laužavietės įrengimo investicijų išlaidų vertė viršija rinkos kainą. Vertinant Projekto vykdytojo įrengtų pažintinio tako ir automobilių stovėjimo rinkos kainos nustatymo metu, buvo atsižvelgta į visas galimas papildomas ir netiesiogines išlaidas, kurios apskaičiuotos remiantis galiojančiais teisės aktais. Sudarant ekspertinio vertinimo ataskaitą Nr. 18, 2015 m. birželio 18 d. buvo atlikta patikra vietoje ir pamatuotas žvyruotiems rekreaciniams takams įrengti reikalingas medžiagų kiekis. Pažymėjo, kad vertino ir analizavo pareiškėjo minimą 2014 m. gegužės 7 d. atliktų darbų aktą. Projekto vykdytojo pateiktame atliktų darbų akte nurodyti kiekiai neatitinka faktiškai nustatytų medžiagų kiekių. NMA papildomai pažymėjo, kad 2015 m. balandžio 20 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita Nr. C-115 ir 2015 m. liepos 20 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita Nr. 18, negali būti laikomos turto vertinimo ataskaitomis, nes joms nėra taikomi Turto ir verslo vertinimo įstatymo reikalavimai. Ekspertai neturėjo užduoties įvertinti konkretaus pareiškėjo turto, jų užduotis buvo apskaičiuoti, kiek rinkoje kainuotų įsigyti analogiškus objektus, skaičiavimai pateikti minėtose ataskaitose. NMA neturėjo pagrindo abejoti ekspertų pateiktais objektų rinkos kainos skaičiavimais ar uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Sistela“ įkainiais. Asmenys, atlikę minėtas išlaidų skaičiuojamąsias kainų ekspertizes, yra kvalifikuoti, atitinka jiems keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo abejoti jų išvadomis ir nustatytais rinkos kainų dydžiais.

9. Atsakovas teigė, kad skundžiamas sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo deklaruotų išlaidų pagrįstumą, atitinka teisės aktuose ir paramos sutartyje įtvirtintus reikalavimus. 2015 m. vasario 24 d. vykusios patikros vietoje metu nustatyta, kad projekte nurodytas pavėsinės įrengimas, neatitinka patikros metu nustatytų duomenų. Skundžiamame sprendime

pareiškėjo padarytas pažeidimas detaliai aprašytas, nurodomos pažeistos teisės aktų normos, detaliai aprašomas sankcijų apskaičiavimas, sprendimas pagrįstas objektyviais faktais, sprendimo motyvai yra aiškūs ir pakankami.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo V. V. skundą atmetė.11. Teismas, remdamasis byloje pateiktais duomenimis nustatė, jog pareiškėjas 2012 m. gegužės 28 d. NMA pateikė

paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“, kurioje prašė skirti paramą Projektui įgyvendinti. Projekte numatyta dviem etapais įrengti: pažintinį taką (320 m x l,5 m), žvyruotą aikštelę (125 kv. m), 3 akmeninius suolus, pavėsinę, 2 akmenines šiukšlių dėžes, laužavietę, 2 informacinius stendus, akmenines skulptūras, atlikti aplinkos tvarkymo ir apsaugos darbus bei parengti landšafto projektą. NMA su pareiškėju 2013 m. kovo 21 d. sudarė paramos sutartį, kurioje numatyta pareiškėjui kompensuoti iki 147 330 Lt (iki 90 proc.) visų tinkamų kompensuoti projekto išlaidų.

12. Pareiškėjas 2014 m. gegužės 23 d. pateikė mokėjimo prašymą, deklaruodamas tinkamas finansuoti išlaidas 79 500 Lt ir prašydamas kompensuoti 71 550 Lt (90 proc.) išlaidas pažintiniam takui, žvyruotai aikštelei įrengti. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė 2013 m. balandžio 2 d. su mažąja bendrija (duomenys neskelbtini) sudarytą rangos sutartį šiems darbams atlikti, 2014 m. gegužės 7 d. sąskaitą faktūrą 79 500 Lt sumai, 2014 m. gegužės 7 d. atliktų darbų aktą, apmokėjimą patvirtinančius dokumentus. NMA išmokėjo visą mokėjimo prašyme nurodytą prašomą kompensuoti sumą, t. y. 71 550 Lt.

13. Pareiškėjas 2015 m. vasario 13 d. NMA pateikė mokėjimo prašymą, deklaruodamas 24 386 Eur (84 200 Lt) tinkamų finansuoti išlaidų sumą ir prašydamas kompensuoti 21 947 Eur (90 proc.) išlaidas pavėsinės, 2 šiukšliadėžių, 2 informacinių stendų, 3 suoliukų, laužavietės, akmeninių skulptūrų įrengimui, aplinkos tvarkymo ir apsaugos darbams, landšafto projekto parengimui. Kartu su mokėjimo prašymu pareiškėjas pateikė verslo liudijimus, išduotus V.  T., 2014 m. balandžio 8 d. rangos sutartį, sudarytą su V. T. dėl pavėsinės, 2 šiukšliadėžių, 2 informacinių stendų, 3 suoliukų, laužavietės įrengimo, kvitą, patvirtinantį 3 417,52 Eur apmokėjimą už šiuos darbus, 2015 m. vasario 10 d. atliktų darbų aktą. Taip pat pareiškėjas pateikė 2014 m. rugpjūčio 2 d. rangos sutartį dėl skulptūrų įsigijimo, aplinkos tvarkymo ir apsaugos darbų atlikimo, sudarytą su mažąja bendrija (duomenys neskelbtini), 2015 m. vasario 3 d. sąskaitą faktūrą 18 072,29 Eur sumai. Be to, pareiškėjas pateikė 2013 m. balandžio 8 d. sutartį, sudarytą su MB (duomenys neskelbtini), dėl landšafto projekto parengimo, 2015 m. vasario 3 d. sąskaitą faktūrą dėl projekto parengimo 2 896,20 Eur sumai, išrašytą MB (duomenys neskelbtini).

14. NMA 2015 m. vasario 24 d. atliko mokėjimo prašymo patikrą vietoje ir surašė šios patikros ataskaitą, kurioje nustatė, kad skirtingai, nei nurodyta paraiškoje ir privataus miško tvarkymo projekte, 3 suolai ir šiukšlių dėžės įrengtos ne akmeninės, bet medinės, pavėsinėje nėra akmens plokščių stalo, suoliukų, palei pavėsinės perimetrą nesustatyta akmens plokščių, pavėsinės stogas uždengtas ne skiedrų danga, bet medinėmis lentomis.

15. Pareiškėjas 2015 m. kovo 26 ir 30 d. su prašymais kreipėsi į NMA, prašydamas pakeisti Projekte numatytą 3 suolų ir 2 šiukšliadėžių medžiagiškumą bei nurodė, kad buvo pakeistos pavėsinės konstrukcijos ir atsisakyta akmens plokščių, o landšafto projekto architektūriniame sprendime pavėsinė pavaizduota su baldais. NMA 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu neprieštaravo, kad 3 akmeninių suolų ir 2 šiukšliadėžių gamybos medžiagos būtų pakeistos iš akmeninių į medines ir atlikti minėtų investicijų projektiniai pakeitimai pagal koreguotą privataus miško tvarkymo projektą, tačiau nepritarė prašymui leisti pakeisti pavėsinės su trimis suoliukais ir stalu projektinį sprendimą, atsisakant įrengti suoliukus ir stalą.

16. NMA 2015 m. balandžio 14 d. užsakymo aktu kreipėsi į UAB „Civitta“, prašydama suteikti ekspertinę konsultaciją investicijoms, numatytoms pareiškėjo mokėjimo prašyme, įvertinti ir nustatyti, ar 2 informacinių stendų, 3 suolų, 2 šiukšlių dėžių investicijų vertė atitiko rinkos vertę sutarčių pasirašymo dieną. UAB „Civitta“ 2015 m. balandžio 20 d. surašytoje ekspertinio konsultavimo ataskaitoje Nr. C-115 pagal NMA užsakymą pateikta ekspertinė konsultacija, kad 3 suolų įrengimo investicijų išlaidų vertė rinkos kainą viršija 1 146,28 Lt (arba 331,99 Eur), 2 šiukšlių dėžių įrengimo investicijų vertė rinkos kainą viršija 648,50 Lt (187,82 Eur). Prie ataskaitos pridėta suolų ir šiukšlių dėžių įrengimo lokalinė sąmata, sudaryta A. V. (A. V.). Be to, NMA 2015 m. gegužės 25 d. darbų užsakymo aktu kreipėsi į UAB „Civitta“, prašydama suteikti ekspertinę konsultaciją investicijoms, numatytoms abiejuose pareiškėjo mokėjimo prašymuose, įvertinti ir

nustatyti, ar pažintinio tako (320 m x l,5 m), žvyruotos aikštelės (125 kv. m), laužavietės, akmeninių skulptūrų, rekreacinių ir gamtosaugos objektų aplinkos tvarkymo ir apsaugos darbų bei landšafto projekto parengimo investicijų vertė atitiko rinkos vertę darbų sutarčių pasirašymo dieną. UAB „Civitta“ 2015 m. liepos 7 d. ekspertinio tyrimo ataskaitoje Nr. 18 pagal NMA užsakymą pateikta ekspertinė konsultacija, kad pažintinio tako (320 m x 1,5 m) ir žvyruotos aikštelės (125 kv. m) bendra investicijų vertė rinkos kainą viršija 30 602 Lt (8 862,95 Eur); laužavietės įrengimo investicijų išlaidų vertė rinkos kainą viršija 835,42 Lt (241,95 Eur). Prie ataskaitos pridėta pažintinio tako, žvyruotos aikštelės, laužavietės bei rekreacinių ir gamtosaugos objektų aplinkos tvarkymo ir apsaugos darbų lokalinė sąmata, sudaryta A. V.

17. NMA 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu nutarė pagal pareiškėjo 2015 m. vasario 13 d. mokėjimo prašymą išmokėti 10 156,85 Eur sumą vietoje prašytos 21 947 Eur sumos, pripažinusi, kad netinkamomis išlaidomis yra 1 737,72 Eur išlaidos pavėsinei įsigyti (todėl nesuteikiama 90 proc. šios sumos parama, sudaranti 1 563,95 Eur), bei 9 624,71 Eur išlaidos 3 suolams, 2 šiukšlių dėžėms, pažintiniam takui ir žvyruotai aikštelei bei laužavietei įrengti (todėl nesuteikiama 90 proc. šios sumos parama, sudaranti 8 662,25 Eur). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 10 d. sprendimu panaikino NMA 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą ir įpareigojo NMA iš naujo apskaičiuoti pareiškėjui skiriamos paramos sumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą iš esmės paliko nepakeistą.

18. NMA, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartį, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo pateiktus mokėjimo prašymus ir 2017 m. vasario 10 d. priėmė šioje byloje skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė nekompensuoti 11 790,15 Eur paramos sumos ir išmokėti 10 156,85 Eur paramos sumą vietoje prašytos 21 947 Eur paramos sumos. NMA rėmėsi UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaitomis ir nustatė, kad tinkamos išlaidos, atlikus investicijų skaičiuojamąsias kainų ekspertizes, sudaro 37 786,09 Eur, todėl gali būti atlyginama tik 34 007,48 Eur suma (90 proc.), atitinkamai, nekompensuojama (sumažinama mokama paramos suma iki būtinos ir mažiausios projektui įgyvendinti reikalingos paramos sumos) 8 662,25 Eur. NMA tokį sprendimą grindė Administravimo taisyklių 197.1.8 papunkčiu, Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 3D-163 (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 21.1 papunkčiu, 110 punktu ir 111.4 papunkčiu. Be to, NMA skundžiamu sprendimu nusprendė netinkamomis finansuoti išlaidomis pripažinti 1 737,72 Eur pavėsinės įrengimo išlaidas ir nesuteikti 1 563,95 Eur paramos (90 proc. šios sumos).

19. Teismas, pasisakydamas dėl NMA įgaliojimų atlikti tikrinimą dėl padidintų kainų, rėmėsi Administravimo taisyklių 5.9, 3.29, 153.2 punktais, Įgyvendinimo taisyklių 21.1, 23.3 punktais, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 3D-330 patvirtintos Tinkamų finansuoti išlaidų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones didžiausiųjų įkainių nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 3 punktu bei Metodikos 5 priede numatytais Rekreacinės infrastruktūros įrengimo įkainiais. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo paraiškoje numatytos Projekto įgyvendinimo išlaidos neviršijo Metodikos 5 priede nustatytų didžiausiųjų įkainių, pareiškėjas, įgyvendindamas Projektą, įsigijo rangos darbus už sumas, lygias paraiškoje numatytoms išlaidoms. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas laikėsi Administravimo taisyklių 153.2 papunkčio reikalavimų, todėl pareiškėjo patirtos išlaidos negali būti pripažintos netinkamomis finansuoti pagal Įgyvendinimo taisyklių 23.3 papunktį. Tačiau kartu teismas pažymėjo, jog tai nereiškia, kad išlaidos negali būti priskirtos prie netinkamų finansuoti, todėl priešingai nei teigė pareiškėjas, NMA turi įgaliojimus atlikti Administravimo taisyklių 5.10 punkte nurodytą tikrinimą, kurio tikslas – nustatyti, ar paramos gavėjo patirtos išlaidos buvo iš tiesų būtinos projektui vykdyti, ar už projekto objektus nebuvo sumokėta padidintomis kainomis.

20. Teismas vertino, jog pareiškėjo argumentai, kad NMA pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą paramos sumą sumažinusi po to, kai paramos suma buvo patvirtinta pateikiant paraišką, atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas, pasirašydamas paramos sutartį, įsipareigojo įgyvendinti projektą nepažeisdamas teisės aktų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu (1.1 papunktis), vykdyti įsipareigojimus pagal paramos sutartį bei kitus teisės aktų reikalavimus (5.5 papunktis). Taigi, pareiškėjas, sudarydamas paramos sutartį, buvo supažindintas su paramos suteikimo sąlygomis ir paramos teikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, taip jų ir Administravimo taisyklių 5.9 papunkčiu, suteikiančiu NMA įgaliojimus atlikti mokėjimo prašymuose nurodytų išlaidų arba prašomos paramos tinkamumo finansuoti patikrinimą bei 5.10 papunkčiu, kuriame numatyti NMA įgaliojimai, kilus įtarimų dėl taikytų naujo statinio statybos, rekonstravimo ir kapitalinio remonto darbų padidintų kainų, atlikti tikrinimą vadovaujantis statinių statybos

skaičiuojamųjų kainų nustatymo principais, darbo, medžiagų ir mechanizmų sąnaudų normatyvais bei skaičiuojamosiomis išteklių kainomis, parengtomis teisės aktų nustatyta tvarka atestuotų ekspertizės įmonių <…>. Taigi, teismas vertino, kad NMA nepažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principo, tinkamomis finansuoti išlaidomis pripažinusi mažesnę sumą, nei buvo numatyta Projekto paraiškoje ir paramos sutartyje.

21. Teismas pareiškėjo teiginius, kad skundžiamas sprendimas yra identiškas ankstesniam NMA sprendimui bei, kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, jog ankstesnis NMA 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas teismų buvo panaikintas būtent dėl jo neatitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams. Skundžiamame sprendime iš esmės ištaisyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartyje nustatyti ankstesniojo NMA sprendimo motyvavimo trūkumai. Skundžiamo sprendimo dalyje dėl išlaidų, viršijančių rinkos kainas, nekompensavimo, NMA pateikė išsamų įvertinimą, pagrįstą ekspertinio konsultavimo ataskaitose pateiktais duomenimis, kokios konkrečios investicijos viršijo rinkos vertes, todėl netinkamos finansuoti (nes tokios sumos nebuvo būtinos ir nebuvo mažiausios, už kurias buvo galima įgyvendinti projektą), nurodė, kuriomis ekspertizės išvadomis ir kodėl vadovavosi, su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis susiejo konkrečias teisės normas bei pagrindė sprendimą sumažinti paramą 8 662,25 Eur suma. Skundžiamo sprendimo dalyje dėl paramos už pavėsinės įrengimą neskyrimo, aptarti Projekto tikslai, pateikiami motyvai, kodėl pavėsinė neatitinka paraiškoje pateikto Projekto aprašymo, privataus miško tvarkymo projekto, pateiktas vertinimas, kad pavėsinė neatitinka projekto esmės. Skundžiamame sprendime nurodytos Įgyvendinimo ir Administravimo taisyklių nuostatos, kuriomis remiantis pagrįstas sprendimas netinkamomis išlaidomis pripažinti visas pavėsinės įsigijimo išlaidas ir nekompensuoti 90 proc. jos sumos (1563,95 Eur) bei pritaikyti prašomos ir apskaičiuotos paramos sumų skirtumo dydžio sankciją (1 563,95 Eur). Taigi, teismas vertino, kad skundžiamame sprendime nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, bei pateiktas teisinis pagrindas, kuriuo NMA rėmėsi priimdama skundžiamą sprendimą, taigi atitinka Viešojo administravimo 8 straipsnio reikalavimus.

22. Teismas, pasisakydamas dėl skundžiamo sprendimo dalies dėl išlaidų, viršijančių rinkos kainas, nekompensavimo, rėmėsi Įgyvendinimo taisyklių 110, 111.4 punktais, Administravimo taisyklių 5.10 punktu bei 197.1.8 papunkčiu, nustatančiu, kad paramos sumažinimas taikomas, jeigu NMA, atlikusi ekspertizę, nustato, kad prekių, paslaugų ar darbų kaina paramos gavėjui, atlikus pirkimus, yra nepagrįstai didelė, paramos gavėjui išmokama suma neviršijanti ekspertizės išvadoje nurodytų prekių, paslaugų ar darbų vidurkio. Pažymėjo, kad statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo principai įtvirtinti Statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 (neteko galios nuo 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Reglamentas), 6 priede ir buvo skirti tam, kad statinio techniniame projekte būtų parengta projekto dalis „Statybos skaičiuojamosios kainos nustatymas“, siekiant apskaičiuoti sumanyto statyti statinį įgyvendinimo visų išlaidų sumą – išlaidų biudžetą (Reglamento 47 punktas).

23. Vertindamas UAB „Civitta“ parengtas 2015 m. balandžio 20 d. ir 2015 m. liepos 7 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitas, teismas pažymėjo, kad išvados teikiamos atsižvelgiant į 2013 m. kovo mėn. ir 2014 m. kovo mėn. statybų skaičiuojamųjų kainų nustatymo rekomendacijas. Prie ekspertinio konsultavimo ataskaitų pridėtos lokalinės sąmatos, sudarytos A. V., kuriam suteikta teisė eiti ypatingo statinio projekto dalies vadovo ir ypatingo statinio projekto dalies vykdymo priežiūros vadovo pareigas, tarp jų, statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo projekto dalyje. Aptariamose ekspertinio konsultavimo ataskaitose nurodytos kainos apskaičiuotos pritaikius valstybės įmonės Statybos produkcijos sertifikavimo centras registruotas rekomendacijas dėl statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo, parengtas vadovaujantis vidutinėmis rinkos kainomis (UAB „Sistela“ parengtos rekomendacijos). Teismas vertino, kad pareiškėjas nepagrįstai reiškia argumentus, kad ekspertinio konsultavimo išvadose nurodytos neva konkrečios rinkos kainos, o ne rinkos kainos vidurkis, kaip to reikalauja Administravimo taisyklių 197.1.8 punktas.

24. Taip pat teismas pareiškėjo teiginius, kad NMA nelygino ekspertinio konsultavimo išvadose nurodytų rinkos kainų su maksimaliais įkainiais, nustatytais Metodikos 5 priede, vertino kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad Metodikos 5 priede įtvirtinti įkainiai nėra individualizuoti ir savaime neatspindi, kad konkretaus projekto vykdymo metu atitinkami objektai pagal esamas rinkos sąlygas, naudojamas medžiagas, jų kiekius, kokybę ar kitas sąlygas negalėtų būti sukurti už mažesnę kainą.

25. Be to, byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys A. V. kvalifikaciją atlikti statybos skaičiuojamosios kainos

nustatymą, nepatvirtina pareiškėjo argumentų, kad prie skundžiamo sprendimo nėra pridėta jokių įrodymų apie ekspertų kompetenciją, todėl nesudaro pagrindo konstatuoti, kad NMA skundžiamame sprendime rėmėsi nekvalifikuotų asmenų pateiktais skaičiavimais. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaitas parengę asmenys būtų šališki pareiškėjo atžvilgiu ar būtų suinteresuoti teikti neteisingas išvadas. Taip pat teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad 2015 m. balandžio 20 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita Nr. C-155 ir 2015 m. liepos 20 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita Nr. 18 neatitinka Turto ir verslo vertinimo įstatymo reikalavimų. Pažymėjo, jog šiuo atveju, teisinę reikšmę turi statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymas, parengtas vadovaujantis vidutinėmis rinkos kainomis, bet ne Projekto vykdymo metu sukurto turto vertės vertinimas, atliekamas pagal Turto ir verslo vertinimo įstatymą. Todėl tai, kad ekspertinio konsultavimo ataskaitos nėra parengtos pagal Turto ir verslo vertinimo įstatymą, nereiškia, kad juose pateikti skaičiavimai yra netinkami.

26. Pareiškėjas teigė, kad ekspertinio konsultavimo ataskaitų priedai (lokalinės sąmatos) buvo parengtos netinkamai, nes jose nurodyta tik nedidelė dalis darbų ir medžiagų kiekių, jose nenumatyta dalis atliktų darbų ir patirtų išlaidų. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartimi tenkinęs pareiškėjo prašymą, paskyrė pareiškėjo 2014 m. gegužės 23 d. ir 2015 m. vasario 13 d. NMA pateiktuose mokėjimo prašymuose prašytų atlyginti investicijų rinkos vertės nustatymo ekspertizę. Iš teismo eksperto S. Š. 2017 m. lapkričio 15 d. teismo ekspertizės akto matyti, kad teismo ekspertas 2017 m. spalio 19 d. apžiūrėjo objektą, atliko statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymą sudarydamas lokalines sąmatas bei pateikė išvadas dėl išlaidų verčių: rekreacinių (pažintinių) takų įrengimo; transporto priemonių parkavimo aikštelės su žvyro danga įrengimo; laužavietės įrengimo; 2 šiukšlių dėžių įrengimo; 3 suolų įrengimo. Atsižvelgiant į tai, teismas nurodė, jog teismo ekspertizės išvados patvirtina esminę NMA skundžiamo sprendimo išvadą, kad pareiškėjas prašo kompensuoti išlaidas, kurios nebuvo būtinos ir buvo per didelės projektui įgyvendinti.

27. UAB „Civitta“ 2018 m. sausio 11 d. paaiškinime prie ekspertinio konsultavimo ataskaitų Nr. C-115 ir Nr. 18 pateikė argumentus, kad teismo eksperto atlikti skaičiavimai yra su trūkumais, t.  y. jie dalinai neatitinka statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo principų, taikyti medžiagų įkainiai neatitinka vidutinių rinkos kainų, nustatyta tvarka parengtų atestuotos įmonės UAB „Sistela“, skaičiavimams naudoti medžiagų kiekiai bei kokybė neatitinka faktinės situacijos, taip pat grindė skaičiavimus atlikusio kvalifikuoto specialisto A. V. 2015 m. birželio 22 d. darytomis objekto fotonuotraukomis.

28. Teismas pripažino, kad NMA skundžiamame sprendime pagrįstai vadovavosi UAB „Civitta“ 2015 m. balandžio 20 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitoje Nr. C-155 ir 2015 m. liepos 20 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitoje Nr. 18 pateiktais skaičiavimais, kadangi jie atitinka faktinę situaciją, nepažeidžia UAB „Sistela“ sudarytų ir valstybės įmonės Statybos produkcijos ir sertifikavimo centro patvirtintos skaičiavimo metodikų ir rekomendacijų dėl statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo, parengtų vadovaujantis vidutinėmis rinkos kainomis. Teismas vertino, kad NMA skundžiamu sprendimu pagrįstai sumažino paramą 8 662,25 Eur suma, ją įvertinusi kaip nebūtinas projekto įgyvendinimo išlaidas, kurios netinkamos finansuoti.

29. Teismas, pasisakydamas dėl pavėsinės įrengimo išlaidų, nurodė, jog NMA skundžiamu sprendimu nusprendė, vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 110 punktu, 111.1 papunkčiu, Administravimo taisyklių 197.1.1 papunkčiu, netinkamomis išlaidomis pripažinti 1 737,72 Eur pavėsinės įsigijimo išlaidas ir nesuteikti 1 563,95 Eur paramos.

30. Teismas sutiko su NMA skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad netinkamomis išlaidomis turi būti pripažįstamos visos pareiškėjo patirtos išlaidos pavėsinei įrengti. Teismo vertinimu, faktiškai pastatyta pavėsinė yra netinkama Projekto tikslų realiam įgyvendinimui, nes, kaip minėta, pareiškėjas paraiškoje deklaravo, kad pavėsinė su šalia esančia laužaviete, stalu ir suolais įrengiama ilgesniam poilsiui. Tačiau faktiškai įrengta pavėsinė, neįrengus joje akmens plokščių stalo, suoliukų, ilgesniam poilsiui aiškiai nėra tinkama, tai matyti ir iš NMA 2015 m. vasario 24 d. patikros vietoje ataskaitoje esančių fotonuotraukų. Šiuo atveju NMA pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad NMA dar 2015  m. balandžio 21 d. sprendimu nepritarė prašymui leisti pakeisti pavėsinės su trimis suoliukais ir stalu projektinį sprendimą, atsisakant įrengti suoliukus ir stalą, taigi jau šiuo sprendimu NMA sprendė, kad toks projektinis pakeitimas neleis pasiekti Projekto tikslų.

31. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, teismas atmetė pareiškėjo skundo teiginius, kad turinio atžvilgiu projekto tikslai pasiekti, pavėsinė atlieka atokvėpio funkciją, Projektas įgyvendintas taip, kaip numatyta miškotvarkos projekte. Šiuo atveju teismas pripažino, kad NMA skundžiamame sprendime pagrįstai sprendė, jog reikalavimų neatitinka visos pareiškėjo patirtos išlaidos pavėsinei įrengti ir teisėtai pritaikė Įgyvendinimo taisyklių 110 punkte, 111.1 papunktyje bei

Administravimo taisyklių 197.1.1 papunktyje numatytą paramos sumažinimo reikalavimų neatitinkančių išlaidų suma sankciją.

32. NMA skundžiamame sprendime, vadovaudamasi Įgyvendinimo taisyklių 111.3 papunkčiu, taikė prašomos ir apskaičiuotos paramos sumų skirtumo sankciją. Teismas vertino, jog atsižvelgiant į pareiškėjo 2015 m. vasario 13 d. mokėjimo prašymu prašytos skirti 21 947 Eur paramos sumos santykį su mokėtina suma, iš prašytos sumos atėmus neatitinkančias reikalavimų išlaidas pavėsinei įrengti (1 563,95 Eur), jis viršija 3 proc., todėl NMA skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasi Įgyvendinimo taisyklių 111.3 papunkčiu, taikė prašomos ir apskaičiuotos paramos sumų skirtumo sankciją.

33. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad Įgyvendinimo taisyklių 111.1 bei 111.3 papunkčiuose nurodyti skirtingi paramos mažinimo atvejai, kurie negali būti taikomi kartu vienam pažeidimui, pažymėjo, jog pagal Įgyvendinimo taisyklių 111.1 papunktį reikalavimų neatitinkanti suma gali būti nustatoma ir patikros vietoje atlikimo metu, taigi, į jos procentinį santykį su bendra mokėjimo prašymo suma, turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl papildomos Įgyvendinimo taisyklių 111.3 papunktyje numatytos sankcijos taikymo, tai tiesiogiai įtvirtinta šiame papunktyje. Taigi, įgyvendinimo taisyklių 111.1 ir 111.3 papunkčiuose numatytos paramos sankcijos gali būti taikomos kartu už tą patį pažeidimą.

34. Teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, priėjo prie išvados, kad atsakovas skundžiamu sprendimu teisingai nustatė faktines aplinkybes, jas tinkamai teisiškai kvalifikavo pagal Administravimo ir Įgyvendinimo taisyklių nuostatas, priėmė tinkamai motyvuotą, pagrįstą ir teisėtą sprendimą sumažinti paramą pareiškėjui.

III.

35. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

35.1. Pirmosios instancijos teismas teigė, kad Administravimo taisyklių 5.10 punkte įtvirtinta NMA teisė atlikti tikrinimą dėl užsakomosios ekspertizės, tačiau, pareiškėjo vertinimu, tai nėra vienintelė priemonė vertinti išlaidų tinkamumą, kadangi kartu tai įtvirtinta Administravimo taisyklių 52.4, 53, 114, 116, 117 punktuose bei Įgyvendinimo taisyklių 56 punkte. Šios normos patvirtina, kad NMA turi atidžiai ir apdairiai vykdyti savo pareigas visose projekto stadijose, o ne apsiriboti sankcijos taikymu po paramos išmokėjimo.

35.2. Pirmosios instancijos teismas nevertino, jog NMA teikiant paraišką buvo pateiktos išlaidų sąmatos ir parko projektas, NMA įvertino pateiktą projektą bei išlaidų sąmatą ir patvirtino, jog planuojamos investicijos yra tinkamos finansuoti; nevertino 2014 m. birželio 3 d. patikros vietoje ataskaitos, kuri buvo atliekama pareiškėjui pateikus mokėjimo prašymą dėl pažintinio tako ir aikštelės įrengimo; nevertino aplinkybės, jog NMA išsamiai įvertino 2014 m. gegužės 23 d. mokėjimo prašymą ir išmokėjo apeliantui paramą, ir tik vėliau – jau po visų administracinių procedūrų, kurių metu netrukdomai galėjo patikrinti projekto išlaidų tinkamumą finansuoti, atlikimo, dėl neaiškių priežasčių užsakė ekspertizę ir išimtinai tik ekspertizės duomenų pagrindu pritaikė sankciją ir sumažino paramą; nevertino pareiškėjo pateikto UAB „Gintreda“ komercinio pasiūlymo, iš kurio matyti, jog kitas rinkos dalyvis siūlė atlikti tuos pačius darbus už didesnę kainą, todėl darytina išvada, jog pareiškėjo patirtos išlaidos buvo būtinos, kadangi už mažesnę kainą rinko dalyviai nesutiko atlikti atitinkamų darbų. Taigi, teismas neteisingai konstatavo, kad NMA teisėtai pritaikė Administravimo taisyklių 197.1.8 punkte nurodytą sankciją.

35.3. Nesutinka su teismo vertinimu, kad NMA 2017 m. vasario 10 d. sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas sprendimas yra identiškas panaikintam NMA sprendimui, jame remiamasi tik ekspertų nustatyta rinkos kaina ir nenurodyta jokių apelianto pateiktų dokumentų trūkumų ar kitų įrodymų, kurie pagrįstų paramos skyrimą iš dalies. Sprendime dėl išlaidų dalies, viršijančias rinkos kainas, nebuvo analizuojamas ekspertinių ataskaitų turinys, o apsiribojama ekspertinių ataskaitų sumų perrašymu.

35.4. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kad ekspertinio konsultavimo ataskaitų priedai (lokalinės sąmatos) parengti netinkamai. Teigia, jog apeliantas tiek posėdžio metu, tiek skunde nurodė, jog ekspertinio konsultavimo ataskaitų priedų skaičiavimai negali būti teisingi dėl to, kad buvo paimti neteisingi medžiagų kiekiai, nenurodytos visos sąnaudos. NMA neanalizavo pareiškėjo minimų ekspertizės klaidų ir neteisingai pritaikytų kiekių bei darbų kainos elementų, kurie nebuvo įtraukti UAB „Civitta“ sąmatose. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentą, jog Lietuvos

Respublikos Valstybės kontrolės Valstybinio audito ataskaitoje 2009 m. gruodžio 23 d. Nr. VA-P2-20-11-26 pažymėta, kad skaičiuojamųjų statybos darbų kainų rekomendacijų sudarymo nekontroliuoja nei Aplinkos ministerija, nei VĮ Statybos produktų sertifikavimo centras.

35.5. Teismas netinkamai pripažino UAB „Civitta“ 2015 m. balandžio 20 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitoje Nr. C-155 ir 2015 m. liepos 20 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitoje Nr. 18 pateiktus skaičiavimus tinkamais nustatant, kokia konkrečia suma pareiškėjo investicijos viršijo rinkos vertę. Pažymi, kad raštuose prie ekspertinio konsultavimo ataskaitų, kurie surašyti jau pateikus skundą, nurodoma, kad numatytos investicijos turi pakankamai analogų rinkoje, todėl investicijų vidutinė rinkos kaina buvo įvertinta remiantis palyginamuoju metodu. Be to, ekspertai nesivadovavo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 11 d. įsakymo Nr. 3D-330 5 priedu, numatančiu Pelno nesiekiančių investicijos miškuose didžiausius įkainius, todėl buvo padarytos neteisingos ir šį įsakymą pažeidžiančios išvados. UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaitose nurodyta, jog ekspertizę atliko UAB „Civitta“ ekspertai, tačiau nėra nurodyta, kokie konkrečiai ekspertai atliko ekspertizę. Ataskaitas pasirašė UAB „Civitta“ vardu D. V., tačiau ataskaitoje nėra duomenų, kad jis būtų atlikęs skaičiavimus ar kitus vertinimo veiksmus. Lokalinės sąmatos pateiktos be ekspertų parašų, todėl nėra pagrindo padyti išvadą, kad ekspertizę atliko A. V., nes jis nėra pasirašęs, todėl remtis šiais dokumentais apskaičiuojant kompensuotiną investicijų dydį nėra jokio pagrindo ir tai prieštarauja protingumo ir teisingumo principams.

35.6. Nesutinka su teismo vertinimu, kad NMA teisingai pripažino visas pareiškėjo patirtas išlaidas pavėsinei įrengti netinkamomis. Pažymi, jog NMA 2015 m. vasario 24 d. patikros metu nustatė, kad pavėsinė įrengta, todėl NMA pažeidė Administravimo taisyklių 197.1.1 punkto reikalavimus, pripažindama netinkamomis visas pavėsinės įrengimo išlaidas, o ne tik išlaidas, susijusias su pavėsinės baldų įrengimu.

35.7. Atsakomybė už ES paramos panaudojimo pažeidimus be kaltės atsirasti negali, todėl apeliantui negali kilti atsakomybė, nes jis projektą įgyvendino tinkamai, pateikė prašymus kompensuoti jo realiai patirtas išlaidas, nenustatyta, kad pateikė netinkamus dokumentus.

35.8. Apeliantas teigia, kad NMA paramos dydį sumažino jau kompensuotoms investicijoms. NMA vertindama pirmą mokėjimo prašymą pažeidimų nenustatė, tačiau vertindama antrą mokėjimo prašymą, NMA atliko jau kompensuotų investicijų užsakomąją išlaidų skaičiuojamąją kainų ekspertizę, kuria vadovaujantis nustatė, kad investicijos viršijo rinkos vertę ir nekompensavo 8 662,25 Eur paramos dalies, todėl akivaizdžiai pažeidė paramos gavėjo teisėtus lūkesčius.

36. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti bei palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

36.1. Atsakovas nurodo, jog remiantis Įgyvendinimo taisyklėmis bei Administravimo taisyklėmis, tinkamomis finansuoti pripažįstamos tik būtinos projektui vykdyti ir faktiškai padarytos būtinos išlaidos, atitinkančios paramos paraiškoje ir (arba) paramos sutartyje. Investicijų dalis, viršijanti rinkos kainą, negali būti laikoma būtinosiomis išlaidomis.

36.2. NMA nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad NMA pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą paramos sumą sumažinusi po to, kai paramos suma buvo patvirtinta pateikiant Paraišką.

36.3. NMA nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog naujas NMA ginčijamas sprendimas yra identiškas ankstesniam NMA sprendimui, kuris buvo panaikintas bei, kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Taip pat nesutinka, kad skundžiamame sprendime dėl išlaidų dalies, viršijančios rinkos kainas, kad nebuvo analizuojamas ekspertinių ataskaitų turinys.

36.4. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad NMA neįvertino apelianto dokumento – 2014 m. gegužės 7 d. darbų akto.

36.5. Sutinka su teismo išvada, kad pavėsinė yra netinkama Projekto tikslų įgyvendinimui. Pažymi, kad pareiškėjas Paraiškoje deklaravo, jog pavėsinė bus įrengta ilgesniam laikui, tačiau NMA 2015 m. vasario 24 d. patikros metu nustatyta, kad pavėsinė nėra tinkama ilgesniam poilsiui (neįrengtas stalas, suoliukai), todėl negali būti Projekto tikslu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

37. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių 5.9 punkte nustatyta, kad NMA atlieka projektų, kuriems buvo skirta parama, priežiūrą, atlieka patikras vietoje, priima ir registruoja pateiktus mokėjimo prašymus ir kasmetinius prašymus, tikrina paramos gavėjų mokėjimo prašymuose, kasmetiniuose prašymuose arba paramos paraiškose pateiktos informacijos teisingumą ir nurodytų išlaidų arba prašomos paramos tinkamumą finansuoti, tiria pažeidimus, vertina projektų įgyvendinimo eigą bei galutinę projekto įgyvendinimo ir užbaigto projekto metinę ataskaitas, tikrina paramos gavėjų atitiktį projekto priežiūros rodikliams, esant poreikiui taiko priemones, skirtas paramos gavėjų atitikčiai projekto priežiūros rodikliams gerinti, prižiūri ir kontroliuoja šių priemonių įgyvendinimo eigą, užtikrina, kad visi patikrinimai, nustatyti Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktuose, būtų atlikti ir tinkamai dokumentuoti (šioms funkcijoms atlikti Agentūra gali pasitelkti nepriklausomus ekspertus). Agentūra turi teisę ankstesniais ir (arba) einamaisiais metais pateiktas paramos paraiškas administruoti iš naujo bei priimti sprendimus dėl reikalavimo grąžinti visą ar dalį išmokėtos paramos sumos ir (arba) taikyti kitas poveikio priemones už su prašoma arba gauta parama susijusių įsipareigojimų nevykdymą ir (arba) nustatytų reikalavimų nesilaikymą;

38. Vadovaujantis Administravimo taisyklių 5.10 punktu, NMA, siekiant apsaugoti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos finansinius interesus administruojant paramą, kilus įtarimų dėl taikytų naujo statinio statybos, rekonstravimo ir kapitalinio remonto darbų padidintų kainų, gali atlikti tikrinimą vadovaudamasi statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo principais, darbo, medžiagų ir mechanizmų sąnaudų normatyvais bei skaičiuojamosiomis išteklių kainomis, parengtomis teisės aktų nustatyta tvarka atestuotų ekspertizės įmonių, o kilus įtarimui dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų ar technikos / įrangos naujumo ir (arba) nusidėvėjimo – atlieka užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę arba technikos / įrangos naujumo ir (arba) nusidėvėjimo ekspertizę, kilus įtarimų dėl projekto ir (arba) investicijų atitikties Programos priemonės tikslams – atlieka užsakomąją projekto ir (arba) investicijų atitikties priemonės tikslams ekspertizę ir, vadovaudamasi jos rezultatais, priima galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją (šioms funkcijoms atlikti Agentūra gali pasitelkti nepriklausomus ekspertus);

39. Pagal Administravimo taisyklių 197.1.1 punktą, jeigu Agentūra patikrų vietoje metu nustato reikalavimų neatitinkančias išlaidas, parama sumažinama reikalavimų neatitinkančių išlaidų suma.

40. Vadovaujantis Administravimo taisyklių 197.1.8 punktu, jeigu Agentūra, atlikusi ekspertizę, nustato, kad prekių, paslaugų ar darbų kaina paramos gavėjui, atlikus pirkimus, yra nepagrįstai didelė, paramos gavėjui išmokama suma, neviršijanti ekspertizės išvadoje nurodytų prekių, paslaugų ar darbų vidurkio.

41. Pagal Įgyvendinimo bei Administravimo taisykles, tinkamomis finansuoti pripažįstamos tik būtinos projektui vykdyti ir faktiškai padarytos būtinos išlaidos, atitinkančios paramos paraiškoje ir (arba) paramos sutartyje. Investicijų dalis, viršijanti rinkos kainą, negali būti laikoma būtinosiomis išlaidomis.

42. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimo taisyklių 21.1 punkte nustatyta, kad tinkamomis finansuoti pripažįstamos išlaidos būtinos projektui vykdyti ir numatytos paramos sutartyje.

43. Vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 110 punktu, paramos gavėjui nesilaikant teisės aktų reikalavimų ar pažeidžiant paramos sutarties sąlygas, numatomos trys privalomų sankcijų rūšys: paramos sumažinimas, paramos neskyrimas ir (arba) paramos susigrąžinimas.

44. Paramos sumažinimas taikomas: jeigu Agentūra patikrų vietoje nustato reikalavimų neatitinkančias išlaidas (Įgyvendinimo taisyklių 111.1 punktas), 111.4. pažeidžia kitas sutarties sąlygas ir (arba) teisės aktų nuostatas ((Įgyvendinimo taisyklių 111.4 punktas).

45. Dėl Nutarties 35.1 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų.45.1. Atliekant tinkamumo skirti paramą vertinimą Agentūra turi įvertinti projekto išlaidų tinkamumą finansuoti bei

paramos lyginamąją dalį nuo tinkamų išlaidų (Administravimo taisyklių 52.4 punktas);45.2. Administravimo taisyklių 53 punkte nustatyta, kad tinkamumo skirti paramą vertinimo metu nustatomas

didžiausias tinkamų finansuoti išlaidų dydis ir lyginamoji paramos dalis. Paramos dydis turi būti nustatomas kaip mažiausia projektui įgyvendinti būtina lėšų suma, įvertinus visų kitų finansavimo šaltinių panaudojimo galimybes.

45.3. Agentūra tikrina mokėjimo prašyme nurodytų išlaidų tinkamumą finansuoti, atlieka administracinius patikrinimus

ir nustato tinkamų finansuoti išlaidų sumą. Jeigu Agentūra negali įvertinti išlaidų tinkamumo finansuoti dėl pateiktos ne visos informacijos, pavyzdžiui, pridėti ne visi išlaidų pagrindimo bei išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentai ir (arba) išlaidų tinkamumui finansuoti įvertinti būtina patikra projekto įgyvendinimo vietoje, Agentūra paprašo paramos gavėjo pateikti trūkstamą informaciją ir (arba) atlieka patikrą vietoje arba patvirtina tinkamą finansuoti tik išlaidų sumą, dėl kurios paramos gavėjas pateikė išlaidas pagrindžiančius bei išlaidų apmokėjimą įrodančius dokumentus. Likusi išlaidų dalis nekompensuojama ir apie tai Agentūra informuoja paramos gavėją. Jeigu nebuvo laiku pateikti būtini išlaidų pagrindimo ir (arba) išlaidų apmokėjimo įrodymo bei kiti dokumentai, išlaidos gali būti pripažintos tinkamomis finansuoti paramos gavėjui pateikus kitus mokėjimo prašymus ir pridėjus reikiamų dokumentų kopijas (Administravimo taisyklių 116 p.)

45.4. Jeigu vertinant mokėjimo prašymą kyla įtarimų, kad dokumentuose pateikta netiksli, neišsami ar klaidinanti informacija, turi būti atlikta užsakomoji patikra vietoje. Jeigu nustatoma, kad paramos gavėjas sąmoningai pateikė klaidingą informaciją, paramos gavėjui taikomos 8 skyriaus III skirsnyje numatytos sankcijos (Administravimo taisyklių 118 p.).

45.5. Pareiškėjas taip pat remiasi Administravimo taisyklių 114 punktu ir Įgyvendinimo taisyklių 56 punktu, tačiau teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad juose įtvirtintas teisinis reglamentavimas nėra aktualus ginčui išspręsti.

45.6. Nutarties 44.1-44.4 punktuose nurodytas teisinis reglamentavimas nepaneigia NMA pareigos atlikti įgyvendinto projekto metu taikytų naujo statinio statybos kainų patikrą ekspertinio tyrimo būdu ir tai padaryta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

46. Dėl Nutarties 35.2 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktai nenustato draudimo NMA bet kurioje projekto įgyvendinimo ir mokėjimo paraiškos vertinimo stadijoje atlikti ekspertinį tikrinimą siekiant tikslo, jog paramos dydis atitiktų principinę nuostatą, kad jis turi būti nustatomas kaip mažiausia projektui įgyvendinti būtina lėšų suma.

47. Iš UAB „Civitta“ parengtų 2015 m. balandžio 20 d. ir 2015 m. liepos 7 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitų spręstina, kad išvados buvo teikiamos atsižvelgiant į 2013 m. kovo mėn. ir 2014 m. kovo mėn. statybų skaičiuojamųjų kainų nustatymo rekomendacijas, registruotas valstybės įmonės Statybos produkcijos sertifikavimo centro (UAB „Sistela“ parengtos rekomendacijos). Tai atitinka Administravimo taisyklių 5.10 punkte įtvirtintus reikalavimus. Vertinti pareiškėjo pateikto UAB „Gintreda“ komercinio pasiūlymo NMA neturėjo teisinio pagrindo, kai teisės aktų nustatyta tvarka ekspertiniu tyrimu buvo nustatyta, kad projekto vykdymo metu atitinkami objektai pagal esamas rinkos sąlygas, naudojamas medžiagas, jų kiekius, kokybę ir kitas sąlygas galėjo būti sukurti už mažesnę kainą.

48. Dėl Nutarties 35.3 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų nepagrįstumo. Skundžiamame sprendime atsakovas pašalino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartyje nurodytus NMA padarytus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio pažeidimus. Nutarties 21 punkte nurodyti pirmosios instancijos teismo argumentai, kuriais remiantis konstatuotina, kad ginčijamas atsakovo sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Su jais teisėjų kolegija sutinka ir jų nekartoja.

49. Dėl apeliacinio skundo argumentų, nurodytų Nutarties 35.4 ir 35.5 punktuose, nepagrįstumo.49.1. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu

susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

49.2. Teisėjų kolegija, taikydama šias proceso įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

49.3. Pareiškėjas siekia, kad būtų kitaip, nei tai vertino pirmosios instancijos teismas, įvertinti įrodymai. Tačiau tam nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai ir argumentuotai motyvavo, kodėl būtent taip

vertina byloje nustatytas faktines aplinkybes, kodėl nesiremia teismo ekspertizės išvadomis, kokia konkrečia suma pareiškėjo investicijos viršijo rinkos vertę ir pagrįstai sprendė, kad NMA turėjo teisinį pagrindą išmoką mažinti konstatavusi, jog dalis pareiškėjo patirtų išlaidų neatitinka mažiausio projektui įgyvendinti būtinų lėšų panaudojimo kriterijaus.

49.4. Vertindama apelianto argumentus, kad ekspertai nesivadovavo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 11 d. įsakymo Nr. 3D-330 5 priedu, numatančiu Pelno nesiekiančių investicijos miškuose didžiausius įkainius, todėl buvo padarytos neteisingos ir šį įsakymą pažeidžiančios išvados, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad statinių statybos skaičiuojamųjų kainų taikymas atitinka individualizuotą požiūrį atliekant konkretaus objekto statybos išlaidų analizę ir tai neprieštarauja anksčiau nurodytiems teisės aktų reikalavimams, keliamiems vykdant projektų įgyvendinimo patikras prieš apskaičiuojant mokėtinas paramos sumas.

49.5. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaitose nurodyta, jog ekspertizę atliko UAB „Civitta“ ekspertai, tačiau nėra nurodyta, kokie konkrečiai ekspertai atliko ekspertizę. Ataskaitas pasirašė UAB „Civitta“ vardu D. V., tačiau ataskaitoje nėra duomenų, kad jis būtų atlikęs skaičiavimus ar kitus vertinimo veiksmus. Lokalinės sąmatos pateiktos be ekspertų parašų, todėl nėra pagrindo padaryti išvadą, kad ekspertizę atliko A. V., nes jis nėra pasirašęs, todėl remtis šiais dokumentais apskaičiuojant kompensuotiną investicijų dydį nėra jokio pagrindo.

49.6. UAB „Civitta“ yra subjektas, turintis teisę atlikti ekspertinio konsultavimo veiksmus NMA naudai. Tai, kad nėra įvardijami visi asmenys, atlikę darbus rengiant ekspertinio konsultavimo ataskaitą, nepaneigia, kad tai padaryta įgalintų ir atitinkamą kvalifikaciją turinčių asmenų. Už ataskaitos duomenų atitikimą patikimumo ir objektyvumo reikalavimams yra atsakingas bendrovės direktorius. Jis yra pasirašęs ataskaitą ir tai yra pakankamas pagrindas ją vertinti kaip patikimą ir objektyvų dokumentą tol, kol tai nepaneigta įstatymų nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių faktą, kad UAB „Civitta“ vardu veikė neturintys reikiamos kvalifikacijos asmenys, todėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės nepaneigia UAB „Civitta“ veiksmų teisėtumo.

49.7. Dėl Nutarties 35.6. punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų. Pareiškėjas darbus atliko nesilaikydamas Paramos sutarties reikalavimų, nes skirtingai, nei buvo nurodyta paraiškoje ir privataus miško tvarkymo projekte, pavėsinė įrengta ne tokia, kokia buvo numatyta, taigi yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad patirtos išlaidos ne tokiam objektui sukurti, koks numatytas Paramos sutartyje, taigi pavėsinė neatitiko projekto tikslų – ji netinkama ilgesniam poilsiui.

49.8. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad NMA turėjo teisinį pagrindą pripažinti, jog visos patirtos išlaidos pavėsinei įrengti neatitiko reikalavimų ir parama pagrįstai sumažinta visos pavėsinei tekusių išlaidų sumos dydžiu.

50. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 140 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-19089 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Administracinė byla Nr. A-1666-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03807-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos teisių perėmėja) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S. ir L. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, uždarajai akcinei bendrovei „Valdsita“, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai A. S. ir L. S. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, toliau – ir Ministerija) kiekvienam pareiškėjui po 324,54 Eur ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad 2014 m. spalio 31 d. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ (toliau – ir Kelionių organizatorius, bendrovė) sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Egiptą, Hurgadą, tačiau kelionė neįvyko dėl 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbto Kelionių organizatoriaus nemokumo. Nurodė, jog dalį sumokėtų pinigų, t. y. 33,85 Eur, pagal Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) nurodymą, pareiškėjams grąžino, tačiau 649,08 Eur suma liko negrąžinta.

3. Pareiškėjų nuomone, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu Lietuvos valstybė netinkamai įgyvendino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatas, t. y. neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, jog vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Pareiškėjai teigia, kad dėl netinkamo teisinio reguliavimo patyrė žalą, kurią turi atlyginti Lietuvos valstybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

5. Nurodė, kad pareiškėjai kvestionuoja Turizmo įstatymo nuostatas ir Lietuvos Respublikos Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmus jį priimant politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu, prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžiama pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį ir 18 straipsnio 2 dalį. Teigė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) neturi įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar Lietuvos valstybė tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos (toliau – ir ES) sutartis, o ES institucijos nėra konstatavusios jokių Lietuvos valstybės pagal ES sutartis padarytų pažeidimų, susijusių su Direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos ir padarė ES teisės pažeidimą, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė. Atsakovas teigė, kad nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo priteisti pareiškėjai patirtą turtinę žalą, atsiradusią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo, ir procesines palūkanas, nes neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – Lietuvos valstybės neteisėti veiksmai. Pareiškėjų į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti jų prašomą turtinę žalą. Pareiškėjai, siekdami gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš Lietuvos valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ veiksmų.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas. Teigė, kad nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Pareiškėjai, siekdami gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš Lietuvos valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens  – UAB „Freshtravel“ veiksmų.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjų A. S. ir L. S. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjams A. S. ir L. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, kiekvienam po 301,37 Eur turtinę žalą ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 31 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004087 (toliau – ir Paslaugų sutartis) dėl kelionės į Egiptą, Hurgadą, kurios kaina 2358 Lt (682,92 Eur). Visą Sutartyje nurodytą sumą pareiškėjai sumokėjo 2014 m. spalio 31 d. Departamento direktorius 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 sustabdė UAB „Freshtravel“ išduoto pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad ši bendrovė atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus, galiojimą, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šį pažymėjimą panaikino. Draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų pareiškėjams išmokėjo 33,85 Eur.

9. Pareiškėjai skundą grindė tuo, jog atsakovas Lietuvos Respublika į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, jog įmokėti pinigai bus grąžinti. Dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą.

10. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. gegužės 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, kurioje padaryta išvadą, jog „nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos <…>“ bei konstatavo „<…> kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį <…>“. Taigi, netinkamas Direktyvos 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymo 8 straipsnį) jau yra konstatuotas nacionalinių teismų. Todėl šia aplinkybe pareiškėjai pagrįstai grindžia skunde reiškiamus reikalavimus, atsakovo Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus ir kitas atsakovo civilinei atsakomybei nagrinėjamoje byloje kilti būtinas

sąlygas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme.11. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo išvadą, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovui Lietuvos valstybei kyla

pareiga atlyginti pareiškėjams jų patirtą žalą.12. Teismas nesutiko su atsakovo Ministerijos argumentais, jog 2014 m. spalio 31 d. Turizmo paslaugų teikimo sutartis

Nr. PT004087 nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad sutartis tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta.

13. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjai tiek mokėjimą pagal Paslaugų sutartį, tiek ir Paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartis laikytina nesudaryta (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Pažymėjo, kad CK 6.192 straipsnyje įtvirtinta, jog sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsniuose išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti paprasta rašytine forma. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Turizmo paslaugų teikimo sutartį reglamentuoja Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punktas. Turizmo įstatyme nėra imperatyvaus nurodymo dėl sutarties formos (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, jog sandorio formos nesilaikymas reikštų tik tai, jog sudarytas sandoris lieka galioti, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo išvadą, jog sandorio sudarymo faktą pareiškėjai įrodė leistinais rašytiniais įrodymais.

14. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti už vizas sumokėtą sumą, pažymėjo, jog vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kelionių organizatorius, siūlantis parduoti turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje nustatyta, kad organizuota turistine kelione yra laikomas iš anksto už bendrą kainą parengtas arba siūlomas įsigyti turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi ilgesnės kaip 24 valandų bendros trukmės turizmo paslaugos (apgyvendinimo, vežimo, kita pagrindinę kelionės dalį sudaranti turizmo paslauga, nesusijusi su apgyvendinimu ar vežimu) arba į kurį yra įtraukta nakvynė. Teismas, vadovaudamasis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, jog mokestis už vizas nėra laikomas turistine paslauga Turizmo įstatymo prasme ir šio mokesčio grąžinimo neužtikrina Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos garantijos, sutiko su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentais, kad pareiškėjams priteistina suma mažintina, atimant iš jos pareiškėjų sumokėtą mokestį už vizas. Atsižvelgdamas į tai, teismas priteisė pareiškėjams 602,74 Eur sumą (649,08 Eur bendra kelionės kaina – 46,34 Eur mokestis už vizas), t. y. kiekvienam iš pareiškėjų po 301,37 Eur.

15. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti procesines palūkanas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz., LVAT 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-73/2009), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika taikant procesines palūkanas reglamentuojančias CK nuostatas (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017). Teismas, atsižvelgdamas į LVAT jurisprudenciją tokio pobūdžio bylose bei vadovaudamasis CK 6.2. straipsnio, 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjams iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 15 d.).

III.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, kadangi iš sprendimo turinio neaišku,

kodėl teismas sprendė, jog egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma.16.2. Teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų

perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, ir palaikydamas kitų teismų išvadas nagrinėjamu atveju, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Taip pat pažeidė draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą, kadangi teismas sprendė, kad Seimas dėl savo netinkamos veiklos priėmė politiniu ir ekonominiu požiūriu netikslingą Turizmo įstatymą, kadangi nebuvo užtikrintas tinkamas Direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę.

16.3. Teismas pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Pažymi, kad jokie nacionaliniai teisės aktai nesuteikia teisės apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai vykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis.

16.4. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi valstybės neteisėtais veiksmais, todėl teismas nepagrįstai iš valstybės pareiškėjams priteisė turtinę žalą.

16.5. Teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjai sumokėjo už dvi Egipto vizas, iš viso 46,34 Eur, todėl šia suma mažinamas reikalavimas dėl žalos priteisimo. Atsakovo teigimu, pagal 2014 m. spalio 31 d. turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004087, mokėtina suma apima keturias Egipto vizas (viena viza kainuoja 25 JAV dolerius), todėl teismas iš pareiškėjams priteistinos sumos turėjo atimti ne 46,34 Eur, bet 79,85 Eur.

16.6. Pareiškėjų į bylą pateiktas 2014 m. spalio 31 d. kvitas nepatvirtina, kad pareiškėjai kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ sumokėjo 682,92 Eur, kadangi kvitas negali būti laikomas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu sumokėtą sumą.

16.7. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi patvirtinus A. S. finansinį reikalavimą, įsiteisėjus teismo nutarčiai, pareiškėjai įgis dvigubą reikalavimo teisę (iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės) dėl žalos atlyginimo. Atsakovo teigimu, teismas privalėjo atmesti pareiškėjų skundą, nes priešingu atveju būtų pažeistas viešasis interesas racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, prašo jį tenkinti. Turizmo departamentas sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

18. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

20. Atsakovas Ministerija, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, jog teismas, palaikydamas kitų teismų išvadas nagrinėjamu atveju, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvą spręsti, kad Lietuvos Respublikos Seimas neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises, taip pat, kad pažeidė išimtinę

Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Atsakovas nesutinka, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai, taip pat nesutinka su teismo pozicija, nes pareiškėjai įgis dvigubą reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo.

21. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims, analogiškais atvejais, kaip ir nagrinėjamoje byloje, iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos turtinės žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus jų patirtus nuostolius, kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis, jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-300-624/2019; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1569-822/2019).

22. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

23. Nagrinėjamu atveju, byloje nagrinėjama situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos.

24. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

25. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., pvz., 2012 m. gegužės 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012) Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr. ESTT sprendimo von Colson ir Kamann 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV , C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

26. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškinti aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas ir išspręsti šį ginčą, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų (Europos Komisijos) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimu. Todėl atsakovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą, taip pat, kad valstybė tinkamai įvykdė Direktyvoje nustatytą pareigą užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjams galėjo kilti atlygintina turtinė žala, yra nepagrįsti.

27. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia teismų praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Taigi, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (pareiškėjų) patirtų nuostolių atlyginimo, t.  y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos, todėl konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, ir todėl kyla pareiga atlyginti pareiškėjų patirtą žalą.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinės žalos atlyginimą dėl patirtų išlaidų įsigijus kelionę bei sudarius turizmo paslaugų teikimo sutartį su UAB „Freshtravel“.

30. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje esantys duomenys – 2014 m. spalio 31 d. Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004087, patvirtina, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Egiptą, Hurgadą bei sumokėjo už kelionę. Tai, jog Sutartis buvo sudaryta, patvirtina pareiškėjų byloje pateiktas kvitas apie sumokėtą 2 358 Lt (682,92 Eur) sumą, kuris atitinka Turizmo paslaugų teikimo sutartyje Nr. PT004087 nurodytą kelionės kainą. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą atsakovo teiginį, kad pareiškėjų pateiktas kvitas nepatvirtina sumokėtos sumos už kelionę UAB „Freshtravel“.

31. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo iš UAB „Freshtravel“. Kadangi civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti ir priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjams mokesčio

už vizas. Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms, laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjo išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nepateikė apeliacinio skundo, todėl teisėjų kolegija, laikydamasi non reformatio in peius (draudimas bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta turtinės žalos suma pareiškėjams negali būti didinama.

33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19108 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Administracinė byla Nr. A-1148-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01503-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 15.6(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. S., R. J., A. P. (A. P.), E. R. skundą

atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui dėl įsakymo, raštų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai Z. S., R. J., A. P. (A. P.), E. R. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus rajono skyriaus (toliau – ir skyrius) 2017 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 48VĮ-1368-(14.48.2.) dalį, kuria atsisakyta E. P. patvirtinti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą ir jame suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (0,27 ha) plotą ir ribas, nustatytą žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, taikomas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas; 2) įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių patvirtinti E. P. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą ir jame suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (0,27 ha) plotą ir ribas, nustatytą žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, taikomas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas; 3) įpareigoti NŽT ir NŽT Vilniaus rajono skyrių pateikti Vilniaus apskrities Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės teritorijoje parengto žemės reformos žemėtvarkos projekto duomenis dėl jame suformuoto 0,38 ha sklypo Nr. 289, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, suteikimo (leidimo pasirinkti) XI eiliškumo grupės pretendentams, susijusius su suteikiamo sklypo dydžiu, data ir vieta; 4) panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2016 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. 48SD13923(14.48.104) priimtą sprendimą atsisakyti pareiškėjams pateikti duomenis; 5) panaikinti NŽT 2017 m. kovo 24 d. raštu Nr. 1SS-776-(7.5.) priimtą sprendimą atsisakyti pareiškėjams pateikti duomenis visa apimtimi; 6) įpareigoti NŽT ir NŽT Vilniaus rajono skyrių pateikti Vilniaus apskrities Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės teritorijoje parengto žemės reformos žemėtvarkos projekto duomenis dėl jame suformuoto 6,8 ha sklypo Nr. 283, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, suteikimo (leidimo pasirinkti) I-IX eiliškumo grupės pretendentams, susijusius su suteikiamo sklypo dydžiu, data ir vieta.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimais įpareigojo NŽT skyrių išnagrinėti pareiškėjų 2003 m. birželio 25 d. prašymą atkurti nuosavybės teises, nustatę, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras pareiškėjams buvo praleistas įstatymų nustatytas terminas, todėl būtina išsiaiškinti, kada kitiems IX eiliškumo pretendentams buvo projektuojami laisvos valstybinės žemės fondo plotai. R. J. 2016 m. spalio 17 d. raštu kreipėsi į NŽT skyrių, prašydamas informacijos apie teritoriją, esančią laisvos valstybinės žemės fonde žemės plote Nr. 283, (duomenys neskelbtini) kaime. NŽT Vilniaus skyrius 2016 m. lapkričio 16 d. raštu atsisakė suteikti prašomą informaciją. Šį atsakymą pareiškėjai apskundė NŽT.

3. Pareiškėjai nurodė, jog NŽT skyrius 2017 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. 48SD-9778-(14.48.104) informavo E. R. bei R. J. apie E. P. suprojektuoto naujo kitos paskirties žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) iš laisvos žemės fondo Nr. 283 (duomenys neskelbtini) kaime 0,27 ha ploto neatitikimą (prieštaravimą) Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano naudojimo sprendiniams, bet su tuo susijusių įrodymų nepateikė. NŽT skyrius E. R. prašė iki rugpjūčio 21 d. pateikti skyriui sutikimą, jog būtų pakeista projektuojamo žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) žemės paskirtis iš kitos paskirties į žemės ūkio paskirtį. Pareiškėjai pažymėjo, jog Įsakymo priede Nr. 1 pateikta informacija apie Vilniaus apskrities Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje NŽT skyriaus 2016 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 48VĮ-85-(14.48.2.) patvirtintos teritorijos žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuotas žemėnaudas, kur nurodyta, kad suprojektuotas 0,38 ha kitos paskirties žemės sklypas Nr. 115, pažymėtas projekto plane Nr. 2621, paskirtas XI eiliškumo grupės pretendentui R. J. Sklypas Nr. 289 nebuvo pasiūlytas pretendentams 2016 m. rugpjūčio 25 d. susirinkimo metu. Pareiškėjų teigimu, atsakovas nepagrįstai reikalauja E. R. sutikimo dėl laisvos valstybinės žemės paskirties pakeitimo. Žemės paskirtis iki šiol nėra pakeista nesant tam konkretaus pagrindo, todėl nebuvo pagrindo NŽT skyriaus vedėjui 2017 m. liepos 25 d. įsakymu atsisakyti tvirtinti žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), ribas ir plotą, nustatytą žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, taikomas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas.

4. Atsakovas NŽT Vilniaus rajono skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas paaiškino, kad L. J., G. J. M. ir E. P. Vilniaus apskrities Vilniaus rajono (savivaldybės) (duomenys

neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (toliau – ir Projektas) atitinkamai buvo suprojektuoti 0,16 ha, 0,11 ha ir 0,27 ha kitos paskirties žemės sklypai (projektiniai Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini) kaimuose. Atliekant Projekto rengimo, viešinimo ir derinimo procedūrų bei šio projekto sprendinių atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimą, buvo nustatyta, kad suprojektuotam žemės sklypui Nr. (duomenys neskelbtini) nepagrįstai nustatyta žemės naudojimo paskirtis – kita, žemės naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, kadangi pagal Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą ir kraštovaizdžio specialųjį planą teritorija, kurioje suprojektuotas žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), yra neurbanizuojamoje teritorijoje, intensyvaus ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje. Projektas patvirtintas NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2017 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 48VĮ-1368-(14.48.2.) be žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini). NŽT Vilniaus rajono skyrius apie susidariusią situaciją 2017 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. 48SD-9778-(14.48.104.) informavo E. R. ir jos atstovą R. J. bei pasiūlė pateikti sutikimą, kad žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) būtų suformuotas kaip žemės ūkio paskirties žemės sklypas. Atsakovo teigimu, E. R. pateikus tokį sutikimą, Projektas galės būti patikslintas, patvirtinant jame suprojektuotą žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini).

6. Atsakovas teigė, jog R. J. žemės sklypas Nr. 2621 suprojektuotas jam nuosavybės teise priklausantiems statiniams eksploatuoti, todėl šis žemės sklypas kitiems asmenims negalėjo būti projektuojamas. Valstybinės žemės plotai, ant kurių stovi statiniai, nėra traukiami į laisvos žemės fondą ir žemės sklypas Nr. 2621 nėra suprojektuotas laisvos žemės fondo žemės plote Nr. 289. Kitiems pretendentams atkurti nuosavybės teises Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje žemės sklypai buvo projektuojami laikantis nustatytos eilės. NŽT tinkamai įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2439-789/2015 ir išnagrinėjo pareiškėjų 2003 m. birželio 25 d. prašymą.

7. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjai patikslintą skundą teismui, kuriame keliamas reikalavimas panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2017 m. liepos 25 d. įsakymo dalį, teismui pateikė praleidę Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

8. Atsakovo teigimu, pareiškėjai nenurodė dokumentų, kuriuose yra trečiųjų asmenų duomenys, naudojimo tikslo, teikimo bei gavimo teisinio pagrindo, todėl NŽT neturi pagrindo pareiškėjams teikti prašomus duomenis.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – panaikino NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2017 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 48VĮ-1368-(14.48.2.) dalį, kuria atsisakyta patvirtinti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (0,27 ha) plotą ir ribas, nustatytą žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, taikomas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas; įpareigojo NŽT Vilniaus rajono skyrių patvirtinti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (0,27 ha ploto) ribas ir plotą, nustatytą žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, taikomas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas; panaikino NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2016 m. lapkričio 16 d. raštą Nr. 48SD-13923(14.48.104.) ir NŽT 2017 m. kovo 24 d. raštą Nr. 1SS-776-(7.5.) bei įpareigojo NŽT Vilniaus rajono skyrių iš naujo išnagrinėti R. J. 2016 m. spalio 17 d. prašymą; kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovai nepateikė įrodymų (išskyrus savo darbuotojų 2017 m. liepos 12 d. surašytą aktą), patvirtinančių, jog ginčo sklypo nustatyta žemės naudojimo paskirtis ir naudojimo būdas prieštarauja Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams, nenurodė, kokiems sprendiniams prieštarauja, kada buvo padaryti bendrojo plano pakeitimai ir atsirado šis prieštaravimas. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju Projekto autorius netinkamai parengė Projektą, 2016 m. rugpjūčio 25 d. susirinkime leido pareiškėjams pasirinkti ginčo sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) kaip projektuojamą, kas suteikė pareiškėjams teisėtus lūkesčius tikėtis, kad ginčo sklypas bus jiems suprojektuotas ir patvirtintas tokios paskirties ir naudojimo būdo, koks buvo jiems pasiūlytas.

11. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 4 d. nutartyje Nr. A-597-492/2016 konstatavo, jog NŽT nepagrįstai delsė priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams daugiau

kaip 10 metų, o šioje byloje nustatyta, kad nuosavybės teisių atkūrimas dėl netinkamo projektavimo pareiškėjams buvo dar kartą nukeltas vėlesniam neapibrėžtam laikui, t. y. kol pareiškėjai bus įtraukti į naują projektą. Teismas sprendė, kad NŽT nepagrįstai patvirtino Projektą be pareiškėjų pasirinkto sklypo Nr. (duomenys neskelbtini).

12. Teismas nustatė, kad R. J. tiek 2016 m. spalio 17 d. prašyme NŽT Vilniaus rajono skyriui, tiek 2016 m. gruodžio 13 d. skunde NŽT aiškiai nurodė, kaip ir kokiu tikslu panaudos prašomus duomenis, nurodė teisėtą asmens duomenų naudojimo tikslą, gavimo teisinį pagrindą, sąlygas, tvarką ir teikiamų duomenų apimtis. Įvertinęs tai, bei aplinkybę, kad teismai anksčiau minėtuose sprendimuose konstatavo, jog NŽT nepagrįstai delsė priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams, teismas priėjo prie išvados, kad NŽT skyrius nepagrįstai atsisakė suteikti R.  J. prašomą informaciją.

III.

13. Atsakovas NŽT Vilniaus rajono skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjų skundas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Teritorijoje, kurioje buvo suprojektuotas ginčo žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), galioja Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas, patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-323, ir jį tikslinantis Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialusis planas, patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T3-571. NŽT skyrius, tvirtindamas Projektą, privalėjo atsižvelgti ir vadovautis minėtų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais.

13.2. Visi teritorijų planavimo dokumentai yra skelbiami viešai, NŽT atsiliepime į pareiškėjų skundą buvo pateikta nuoroda, kuria galima rasti Vilniaus rajono savivaldybės teritorijų planavimo dokumentus. Taigi teismas turėjo visas galimybes įvertinti, ar ginčo žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) patenka į teritoriją, kurią pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta naudoti kitai paskirčiai, tačiau tik deklaratyviai nurodė, kad nėra pateikta jokių tai patvirtinančių įrodymų.

13.3. Asmenų teisėtų lūkesčių principu negali būti pateisinami teisės aktų pažeidimai. Teismui įpareigojus patvirtinti ginčo žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) kitos, o ne žemės ūkio paskirties, būtų pažeista imperatyvi nuostata, kad kitos paskirties žemės sklypai turi būti projektuojami vadovaujantis galiojančiais teritorijos planavimo dokumentų sprendiniais. Be to, pareiškėjų teisėtas lūkestis, kad jiems bus atkurtos nuosavybės teisės į žemę, nėra paneigiamas, nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesas nėra nutrauktas. NŽT neatsisakė apskritai tvirtinti ginčo žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau nurodė, kad šis žemės sklypas galės būti patvirtintas tik pareiškėjams sutikus, kad būtų nustatyta šio žemės sklypo paskirtis – žemės ūkio.

13.4. Teismas nepasisakė dėl termino administraciniam aktui apskųsti praleidimo. Pareiškėjai patikslintą skundą teismui pateikė 2017 m. rugsėjo 28 d., t. y. praleidę ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui paduoti, todėl reikalavimas panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2017 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 48VĮ-1368-(14.48.2.) dalį turėjo būti atmestas.

13.5. Pareiškėjų prašoma informacija apie žemės sklypų suprojektavimą pareiškėjų nurodytuose laisvos žemės fondo plotuose buvo pareiškėjams pateikta NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2016 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. 48SD-13923-(14.48.104.), NŽT 2017 m. kovo 24 d. raštu Nr. lSS-776-(7.5). Šiais raštais atsisakyta suteikti tik tą informaciją, kuri pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį laikytina asmens duomenimis ir kuri negali turėti jokios įtakos pareiškėjų teisėtiems interesams, todėl laikytina, kad pareiškėjai nenurodė jokio pagrįsto tokių asmens duomenų naudojimo tikslo ir teisinio tokių asmens duomenų gavimo pagrindo. Be to, informacija apie asmenis ir jiems suprojektuotus žemės sklypus Projekte yra viešai paskelbta NŽT interneto tinklalapyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

14. Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia trimis argumentais: 1) kad pareiškėjai yra praleidę ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui paduoti, dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2017  m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 48VĮ-1368-(14.48.2.) panaikinimo; 2) kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai įpareigojo atsakovą patvirtinti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (0,27 ha ploto) ribas ir plotą ir pan., nes tai prieštarauja aukštesnės teisinės galios teritorijų planavimo dokumentams; 3) kad teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti R. J. 2016 m. spalio 17 d. prašymą dėl informacijos suteikimo, nes tinkama informacija pareiškėjams yra suteikta.

15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinio skundo turinys, t. y., apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos teisinę reikšmę turinčios išvados, apsprendžia bylos nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.

16. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.“

17. Nagrinėjamu atveju ginčijamas NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2017 m. liepos 25 d. įsakymas Nr. 48VĮ-1368-(14.48.2.) ir juo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kiek tai susiję su žemės sklypu Nr. (duomenys neskelbtini) (0,27 ha ploto), yra individualus teisės aktas. Toks šio akto pobūdis lemia, kad jam yra taikoma ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies taisyklė, kuri reglamentuoja individualių teisės aktų apskundimo teismui tvarką, o būtent – skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui turi būti paduodamas per vieną mėnesį nuo individualaus teisės akto įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

18. Iš bylos matyti, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2017 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 48VĮ-1368-(14.48.2.) nuorašas pareiškėjams buvo įteiktas 2017 m. rugpjūčio 24 d. (I t., b. l. 52), o teismui pareiškėjų skundas paštu išsiųstas 2017 m. rugsėjo 25 d. (I t., b. l. 181), kadangi 2017 m. rugsėjo 24 d. buvo sekmadienis, todėl skundo išsiuntimas sekančią darbo dieną pripažįstamas skundo pateikimu teismui laiku, nepažeidžiant ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų (ABTĮ 65 str. 3 d.).

19. Dėl šių priežasčių priešingi šiuo klausimu atsakovo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami.20. Antruoju atsakovo ginčijamu klausimu pažymėtina, kad ginčui išspręsti turinti esminę reikšmę yra aplinkybė – ar

(duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (0,27 ha ploto) numatoma nustatyti naudojimo paskirtis ir naudojimo būdas atitinka aukštesnės teisinės galios teritorijų planavimo dokumentų (bendrojo ir specialiojo plano) sprendinių reikalavimus.

21. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad ši aplinkybė nėra ištirta bei nenustatyta, ar (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (0,27 ha ploto) numatoma nustatyti naudojimo paskirtis ir naudojimo būdas atitinka bendrojo ir specialiojo plano sprendinių reikalavimus, ar ne.

22. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tik apsiribojo konstatavimu fakto, kad atsakovas šiuo klausimu nepateikė atitinkamų įrodymų, bei įpareigojo atsakovą patvirtinti minėto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (0,27 ha ploto) ribas ir plotą bei naudojimo paskirtį ir būdą, numatytus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte.

23. Pagal ABTĮ 86 straipsnio ir 56 straipsnio 4 dalies nuostatas teismui tenka pareiga nustatyti aplinkybes, turinčias esminės reikšmės ginčui išspręsti, bei suteikta plati diskrecija renkant įrodymus, reikalingus šioms aplinkybėms ištirti bei įvertinti.

24. Todėl teismui tinkamai neištyrus bei nenustačius aptariamos aplinkybės, jo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisingu, nes minėtos aplinkybės teisinis rezultatas lemia tai, ar teisėtai ar ne, bus atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjams į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), t. y., ar nustatyta šio žemės sklypo naudojimo paskirtis ir būdas prieštaraus bendrojo ir specialiojo plano sprendinių reikalavimams, ar ne.

25. Kadangi aptariamos aplinkybės nustatymas yra susijęs su naujų įrodymų rinkimu, ištyrimu ir vertinimu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

(ABTĮ 145 str.).26. Iš naujo nagrinėjant bylą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas iš esmės pripažįsta, kad rengiant (duomenys

neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (0,27 ha ploto) atžvilgiu, kiek tai susiję su šio sklypo naudojimo paskirtimi ir būdu, buvo padaryta klaida, kuri ir buvo ištaisyta ginčijamu NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2017 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 48VĮ-1368-(14.48.2.)

27. Kaip nurodo atsakovas, minėto žemėtvarkos projekto rengimo metu galiojo Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas ir Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialusis planas, atitinkamai patvirtinti 2009 m. ir 2014 m., kurių sprendinių ir neatitiko žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimo paskirtis ir būdas.

28. Byloje nustatyta, kad 2016 m. pareiškėjams buvo leista pasirinkti žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) iš laisvos žemės fondo, patvirtinto NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 48VĮ-803-(14.48.2.) (patikslinto 2015 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 48VĮ-2393-(14.48.2.)), tai fiksuojant 2016 m. rugpjūčio 3 d. įsakyme, kuriuo buvo patvirtintas Asmenų, pateikusių prašymus <…> perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės <…> sklypus <…> (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašas (I t., b. l. 62).

29. Aptartos aplinkybės leidžia manyti, kad pareiškėjai, pasirinkdami žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), buvo suklaidinti atsakovo dėl galimybės atkurti į jį nuosavybės teises jų pageidaujamu būdu ir sąlygomis, nes atsakovas žinojo arba privalėjo žinoti apie aukštesnės teisinės galios teritorijų planavimo dokumentų sprendinius tuo klausimu.

30. Administracinių teismų praktikoje yra konstatuota, kad valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita, o gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas, bet ir teikti nukentėjusiems asmenims kitokios formos tinkamą reparaciją ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-453-438/2019; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-24-415/2018; 2018 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-151-492/2018; 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3645-438/2019).

31. Todėl iš naujo nagrinėjant bylą ir nustačius minėtas aplinkybes, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl tokio atsakovo atsakomybės būdo, kuris užtikrintų kuo greitesnį pareiškėjų pažeistų teisių atstatymą ir jų teisėtų lūkesčių įgyvendinimą, ypatingai įvertinant tai, jog pareiškėjai dėl atsakovo daromų klaidų šias teises teisme gina antrą kartą.

32. Iš bylos matyti, kad pareiškėjai 2016 m. spalio 17 d. kreipėsi į atsakovą prašydami jiems pateikti 2016 m. rugpjūčio 25 d. susirinkimo protokolą su priedais ir turimus duomenis apie projektuojamus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą žemės sklypus Nr. 65A, Nr. 166A; Nr. 289 Nr. 282 ir Nr. 283 (I t., b. l. 12).

33. Bylos duomenys patvirtina, kad 2016 m. rugpjūčio 25 d. susirinkimo protokolo su priedais nuorašas pareiškėjams buvo pateiktas (I t., b. l. 13–18). Dėl projektuojamų žemės sklypų Nr. 65A, Nr. 166A; Nr. 289 Nr. 282 ir Nr. 283, atsakovas pareiškėjus ginčijamais raštais informavo, kad šie žemės sklypai projektuojami kitiems asmenims, turintiems pirmumo teisę prieš pareiškėjus, šios informacijos daugiau nekonkretizuodami. Pareiškėjai iš esmės siekia gauti informaciją apie asmenis, kuriems buvo suteikta pirmumo teisė gauti šiuos sklypus, tikslu išsiaiškinti ar nebuvo pažeistos jų teisės minėtų žemės sklypų atžvilgiu.

34. Minėta, kad ginčijamu NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2017 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 48VĮ-1368-(14.48.2.) buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas. Iš šio įsakymo 1 priedo matyti, kad jame yra pateikta visa informacija apie asmenis, jų pirmumo teises ir pan., bei suprojektuotus žemės sklypus, kuriuos numatoma skirti šiems asmenims, o taip pat ir informacija apie žemės sklypus, kurios siekia gauti pareiškėjai. (I t., b. l. 149–162). NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2017 m. liepos 25 d. įsakymas Nr. 48VĮ-1368-(14.48.2.) su minėtu priedu į bylą yra pateiktas 2017 m. rugsėjo 27 d. (I t., b. l. 55).

35. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas pateikdamas minėtą informaciją į bylą, iš esmės patenkino ir pareiškėjų teismui skirtą materialinį teisinį reikalavimą – pateikti jiems visą turimą informaciją apie suprojektuotus žemės sklypus Nr. 65A, Nr. 166A; Nr. 289 Nr. 282 ir Nr. 283. Dėl to teismo sprendimas, kuriuo atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti R. J. 2016 m. spalio 17 d. prašymą, yra nepagrįstas bei naikintinas, atmetant šį pareiškėjų reikalavimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą pakeisti:sprendimo dalį, kuria Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyrius įpareigotas iš naujo išnagrinėti R.  J.

2016 m. spalio 17 d. prašymą, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų reikalavimą Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriui pateikti informaciją apie žemės sklypus Nr.  65A, Nr. 166A; Nr. 289 Nr. 282 ir Nr. 283, suprojektuotus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, atmesti;

sprendimo dalį, kuria panaikinta Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2017 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 48VĮ-1368-(14.48.2.) dalis dėl žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (0,27 ha) bei įpareigotas Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyrius patvirtinti šio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (0,27 ha ploto) ribas ir plotą, nustatytą žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, taikomas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19093 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Administracinė byla Nr. eA-1184-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02963-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotas LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotas LT“ skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Banktoras LT“ (toliau – ir Bankroto administratorius, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) direktoriaus 2017 m. birželio 28 d. įsakymą Nr. 4V-113 (toliau – ir Įsakymas) ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 3R-229(AG-180/05-2017) (toliau – ir Komisijos sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Komisijos sprendime konstatuota, jog teismo procesiniais sprendimais pareiškėjo ir UAB „Olfema“ 2016 m. lapkričio 4 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo be varžytynių sutarties Nr. 2016/11/04 (toliau – ir ginčo sandoris) sudarymo metu buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis buvo uždrausta vykdyti bet kurio žemės ūkio bendrovės (toliau – ir ŽŪB) „Aves ūkis“ (toliau – ir Bendrovė) turto ir turtinių teisių realizavimą ir / ar bet kokį šio turto ir turtinių teisių apsunkinimą. Komisija sprendė, kad Tarnyba pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 14, 20 punktus, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 1K-286 patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso (toliau – ir Elgesio kodeksas) 6.3 ir 7.1 punktus, ir skyrė nuobaudą – viešą įspėjimą.

3. Pareiškėjas teigė, kad ginčo sandoris buvo sudarytas anksčiau nei buvo nutrauktas Bendrovės bankroto procesas (2016 m. lapkričio 8 d.). Pareiškėjas, būdamas ŽŪB „Aves ūkis“ bankroto administratoriumi, turėjo ne tik teisę, bet ir ĮBĮ nustatytą pareigą realizuoti turtą, kadangi tokį sprendimą buvo priėmęs Bendrovės kreditorių susirinkimas. Pareiškėjas teigė, kad turto areštas ir kiti apribojimai BŽŪB „Aves ūkis“ turto atžvilgiu buvo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-466-278/2016, įsiteisėjusia 2016 m. birželio 10 d. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. kovo 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-286-425/2017 ginčo sandorį pripažino neteisėtu, tačiau minėtas teismo sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka.

4. Pareiškėjas nurodė, kad jam skiriant nuobaudą įtakos turėjo aplinkybė, kad Tarnybos direktoriaus 2016 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. V4-118 Bankroto administratoriui paskirta nuobauda, kurios galiojimas nėra išnykęs, tačiau minėtas įsakymas yra apskųstas administraciniam teismui, galutinis sprendimas kol kas nėra priimtas (žr. administracinės bylos Nr. eI-1665-790/2017 ir administracinės bylos Nr. eA-3523-502/2017 duomenis). Tarnyba skirdama nuobaudą neturėtų atsižvelgti į pareiškėjui skirtą nuobaudą, kurios pagrįstumas yra ginčijamas teisme.

5. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu nustatyta, jog turtas buvo realizuotas galiojant Kauno apygardos teismo

2016 m. birželio 13 d., 2016 m. birželio 30 d., 2016 m. liepos 11 d. nutartims ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1562-823/2016 taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartimi buvo panaikinti Bendrovei priklausančiam turtui iki 2016 m. sausio 18 d. taikyti areštai ir apribojimai, tačiau pareiškėjui pardavinėjant Bendrovės turtą buvo įsiteisėję kiti teismų sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

7. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentas, kad Įsakymas yra pagrįstas Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimu, kuris apskųstas apeliacine tvarka, todėl neįsiteisėjęs, yra teisiškai nereikšmingas, nes Įsakymas buvo priimtas atsižvelgiant į 2017 m. birželio 27 d. patikrinimo išvadą Nr. D4-829 „Dėl bankroto administratoriaus „Bankrotas LT“, UAB veiksmų, administruojant BŽŪB „Aves ūkis“ (toliau – ir Išvada) ir pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. rašytines pastabas. Pareiškėjo nurodyto ankstesnio Tarnybos direktoriaus 2016 m. lapkričio 16 d. įsakymo ginčijimas teisme yra nereikšmingas, pats pareiškėjas su nuobauda sutiko ir jos neginčijo.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

(toliau – ir FNTT) Panevėžio apygardos valdybos nusikalstamų veikų tyrimo skyrius 2017 m. kovo 9 d. raštu Nr. 25/14-1-19-3935 (Komisijos byla, b. l. 71–73) (toliau – ir FNTT raštas) informavo Tarnybą apie tai, kad 2016 m. sausio 18 d. buvo sušauktas ŽŪB „Aves ūkis“ kreditorių susirinkimas, kurio metu buvo nuspręsta pradėti Bendrovės bankroto procedūrą ne teismo tvarka, bankroto administratoriumi paskiriant pareiškėją, kad Bendrovės kreditorių susirinkime, vykusiame 2016 m.

spalio 4 d., nutarta pardavinėti laisvu pardavimu Bendrovės nekilnojamąjį turtą, Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo be varžytinių 2016 m. lapkričio 4 d. sutartimi Bendrovės nekilnojamasis turtas buvo parduotas UAB „Olfema“, FNTT Tarnybos paprašė atlikti pareiškėjo ir jo darbuotojų patikrinimą ir įvertinti, ar vykdydami Bendrovės bankroto procedūrą jie laikėsi teisės aktų reikalavimų. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. kovo 21 d. atskirąja nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-286-425/2017 (Komisijos byla, b. l. 75–77) (toliau – ir Atskiroji nutartis) nutarė informuoti Tarnybą apie pareiškėjo padarytus įstatymų bei profesinės veiklos pažeidimus, vykdant ŽŪB „Aves ūkis“ bankroto ne teismo tvarka procesą. Tarnyba 2017 m. birželio 27 d. parengė išvadą Nr. D4-829 „Dėl bankroto administratoriaus „Bankrotas LT, UAB veiksmų, administruojant BŽŪB „Aves ūkis“ (Komisijos byla, b. l. 27–32), 2017 m. birželio 28 d. priėmė ginčijamą Įsakymą, kuriuo pareiškėjui už Elgesio kodekso 6.3 ir 7.1 punktų, ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 ir 20 punktų pažeidimą skyrė nuobaudą  – viešą įspėjimą (Komisijos byla, b. l. 26).

10. Teismas konstatavo, kad Tarnyba surinko pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas pažeidė kreditorių ir Bendrovės interesų pusiausvyros derinimo principą, tinkamai nevykdė IBĮ 11 straipsnio 5 dalyje nustatytų funkcijų ir nesilaikė Elgesio kodekse nurodytų profesinės veiklos principų. Teismas nustatė, kad iki 2016 m. spalio 4 d. Bendrovės kreditorių susirinkimo (I t., b. l. 10–11) galiojo bent dvi Kauno apygardos teismo nutartys skirtingose civilinėse bylose, kuriose pareiškėjas buvo proceso šalimi ir kuriose uždrausti bet kokie veiksmai, susiję su Bendrovės turto ir turtinių teisių realizavimu. Pareiškėjui buvo žinoma, kad teisme ginčijamas Bendrovės bankroto proceso ne teismo tvarka teisėtumas apskritai.

11. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Tarnyba neturėjo pagrindo spręsti, ar ginčo sandoris yra neteisėtas, kol Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimas nėra įsiteisėjęs. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė negali reikšti, kad Tarnyba, vykdydama jai suteiktus įgaliojimus, neturi teisės ir pareigos vertinti Bankroto administratoriaus įvykdytas veikas, jų atitiktį ĮBĮ ir Elgesio kodekso nuostatoms ir spręsti dėl drausminės atsakomybės taikymo.

12. Teismas nustatė, kad 2016 m. lapkričio 16 d. įsakymo Nr. V4-118 pareiškėjas neskundė, jį skundė Panevėžio rajono Ėriškių žemės ūkio bendrovė. Atsižvelgęs į šio teisminio ginčo iniciatorius, keliamo ginčo pobūdį, teismas darė išvadą, kad Tarnyba galėjo atsižvelgti į aplinkybę, jog pareiškėjas turėjo galiojančią nuobaudą už anksčiau nustatytus pažeidimus.

III.

13. Pareiškėjas UAB „Bankrotas LT“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Įsakymą. Apeliacinis skundas, be atsakovo atsiliepime į skundą nurodytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. FNTT rašte išdėstytos faktinės aplinkybės šioje administracinėje byloje yra teisiškai nereikšmingos. Tarnyba ir teismas neturėjo remtis šiame rašte išdėstytomis aplinkybėmis.

13.2. Visi turto areštai ir kiti apribojimai Bendrovės turtui buvo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-466-278/2016. Aplinkybę, kad Bankroto administratoriui vykdant ginčo sandorį jokie apribojimai Bendrovės turtui nebuvo pritaikyti, patvirtina Turto areštų aktų registro duomenys.

13.3. Pirmos instancijos teismo nurodytos Kauno apygardos teismo nutartys, kuriomis buvo uždraustas Bendrovės turto realizavimas, nebuvo tinkamai realizuotos: jos turėjo būti ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų pateiktos kuriam nors antstoliui vykdyti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 147 str. 6 d.). Per keturiolika dienų nepateikus nutarties antstoliui vykdyti arba antstoliui per keturiolika dienų neatlikus pirminio areštuoto turto duomenų patikslinimo, laikinosios apsaugos priemonės nustoja galioti.

13.4. Net ir tuo atveju, jei Kauno apygardos teismo nutartys būtų tinkamai realizuotos, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-104-684/2017 pateiktu išaiškinimu, bankroto administratorius būtų turėjęs pareigą vertinti ir spręsti, ar stabdyti turto realizavimo veiksmus, ar ne.

13.5. Pirmos instancijos teismas 2017 m. rugsėjo 4 d. nutartimi nepagrįstai iš trečiųjų suinteresuotųjų asmenų pašalinto FNTT ir Panevėžio apygardos teismą.

14. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be atsakovo atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių, grindžiamas šiais

pagrindiniais argumentais:14.1. FNTT raštas buvo tik pagrindas pradėti Bankroto administratoriaus neplaninį veiklos patikrinimą, kurio metu

Tarnyba savarankiškai įvertino visas nustatytas aplinkybes, kurių pagrindu buvo priimtas skundžiamas Įsakymas. Įtarimų pareiškimas ar nepareiškimas ikiteisminio tyrimo byloje negali turėti įtakos Tarnybai priimant sprendimus.

14.2. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo žinoma, jog Kauno apygardos teismas buvo pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones Bendrovės turtui. Aplinkybė, kad laikinosios apsaugos priemonės nebuvo realizuotos, neturi reikšmės vertinant pareiškėjo elgesį. Be to, net jeigu iš tiesų laikinosios apsaugos priemonės nebuvo tinkamai realizuotos, pareiškėjas, būdamas profesionalus bankroto administratorius, pats privalėjo kreiptis dėl šių laikinųjų apsaugos priemonių realizavimo.

14.3. Aplinkybė, kad dėl ginčo sandorio nėra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, nedaro įtakos atsakovo atliktam neplaniniam pareiškėjo veiklos patikrinimui. Išvadoje Tarnyba aiškiai nurodė, kad neplaninio patikrinimo metu nebuvo vertintas sandorių teisėtumas ir pagrįstumas, o tik įvertintas Bankroto administratoriaus elgesys.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 4V-113 teisėtumo ir pagrįstumo. Įsakymu pareiškėjui skirta drausminė nuobauda – viešas įspėjimas – nustačius, kad jis pardavė Bendrovei priklausančius žemės sklypus, nors teismai buvo pritaikę laikinąsias apsaugos priemones, draudusias šio turto realizavimo veiksmus, bei sustabdžiusias kreditorių susirinkimo nutarimų vykdymą, tuo pažeisdamas ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 ir 20 punktus ir Elgesio kodekso 6.3 ir 7.1 punktus.

16. Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus dokumentus: FNTT 2018 m. sausio 9 d. raštą Nr. 2S/14-1-19-329, BAB banko „Snoras“ 2016 m. lapkričio 11 d. prašymą antstoliui; antstolio 2016 m. lapkričio 16 d. raštą Nr. S-2052 su priedais, atspausdintus Liteko duomenis.

17. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjo pateiktas BAB banko „Snoras“ 2016 m. lapkričio 11 d. prašymas antstoliui ir antstolio 2016 m. lapkričio 16 d. raštas Nr. S-2052 su priedais, atsižvelgus į jų datas, galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui ir šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė, kodėl jie nebuvo pateikti laiku ar kodėl jų pateikimo būtinybė kilo tik vėlesnėje ginčo nagrinėjimo stadijoje. Atitinkamai, įvertinus tai, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias šiuos įrodymus teikti pirmosios instancijos teismui, šiuos gautus dokumentus atsisakytina prijungti prie bylos medžiagos. Pareiškėjo teikiamą FNTT 2018 m. sausio 9 d. raštą Nr. 2S/14-1-19-329 ir spausdintus Liteko duomenis atsisakytina prijungti prie bylos, kadangi jie neturi įrodomosios reikšmės šio ginčo dalykui. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas turi prieigą prie aktualių Liteko duomenų.

18. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinio skundo turinys, t.  y., apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos teisinę reikšmę turinčios išvados, apsprendžia bylos nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.

19. Bankroto administratorius apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu bei teigia, jog ginčo sandorio sudarymo metu jokie apribojimai Bendrovės turtui nebuvo taikomi, pirmos instancijos teismo nurodytos Kauno apygardos teismo nutartys, kuriomis buvo uždraustas Bendrovės turto realizavimas, nebuvo tinkamai realizuotos CPK 147 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka.

20. Byloje pateikti ir Liteko duomenys patvirtina, kad Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr.  e2-2143-173/2016 pritaikė šias laikinąsias apsaugos priemones: 2016 m. birželio 13 d. nutartimi uždraudė skelbti, vykdyti Bendrovės nekilnojamojo turto varžytines, sudaryti šio turto pardavimo iš varžytynių aktą, perduoti iš varžytynių parduotą

turtą; 2016 m. liepos 11 d. nutartimi areštavo Bendrovės nekilnojamąjį turtą.21. Taip pat nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1888-

555/2016, pritaikė šias laikinąsias apsaugos priemones: 1) uždraudė ŽŪB „Aves ūkis“ vykdyti bet kokio šios bendrovės turto ir / ar turtinių teisių realizavimą ir / ar bet kokį šio turto ir turtinių teisių apsunkinimą; 2) uždraudė išregistruoti ŽŪB „Aves ūkis“ iš Juridinių asmenų registro; 3) nutarė įrašyti viešame registre įrašą dėl nuosavybės teisių į ŽŪB „Aves ūkis“ priklausantį nekilnojamąjį turtą perleidimo draudimo.

22. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1562-823/2016 taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė ŽŪB „Aves ūkis“ 2016 m. sausio 18 d. kreditorių susirinkimo nutarimų dėl Bendrovės bankroto proceso pradėjimo ne teismo tvarka vykdymą iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1888-555/2016. Minėtoje byloje Kauno apygardos teismas 2016 m. liepos 14 d. nutartimi panaikino ginčijamus nutarimus dėl Bendrovės bankroto proceso pradėjimo ne teismo tvarka. Šią nutartį Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. lapkričio 8 d. nutartimi paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. e2-1776-370/2016).

23. Byloje nustatytos aplinkybės, Liteko duomenys patvirtina, kad ginčo sandorio sudarymo metu galiojo teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis buvo ne tik draudžiama parduoti Bendrovės nekilnojamąjį turtą, bet ir buvo sustabdytas Bendrovės 2016 m. sausio 18 d. kreditorių susirinkimo nutarimų vykdymas. Pareiškėjas dalyvavo teisminiuose procesuose, kurių metu nurodyti procesiniai sprendimai buvo priimti, taigi apie pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones jam buvo žinoma. Pagal CPK 152 straipsnio 1 dalį, teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdoma skubiai. Taigi pareiškėjas neturėjo teisės sudaryti ginčo sandorio.

24. Dėl pareiškėjo argumentų, kad laikinosios apsaugos priemonės nebuvo realizuotos CPK 147 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, pažymėtina, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 11 d. nutartimi buvo areštuoti konkretūs nekilnojamieji daiktai, t. y. 9 žemės sklypai, todėl šiuo atveju netaikytina CPK 147 straipsnio 6 dalies nuostata dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo pabaigos, jeigu nesikreipiama į antstolį per 14 dienų.

25. Nekilnojamojo turto areštas buvo panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1794-407/2016, t. y. po ginčo sandorio sudarymo, todėl pareiškėjo į bylą pateiktas 2016 m. lapkričio 18 d. Turto arešto aktų registro išrašas (b. l. 13) nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad ginčo sandorio sudarymo metu jokių laikinųjų apsaugos priemonių nebuvo pritaikyta ar kad šios priemonės nebuvo tinkamai realizuotos.

26. Pažymėtina, kad iš esmės analogiškas išvadas dėl ginčo sandorio ir jo sudarymo metu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių darė ir Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. vasario 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. e2A-68-186/2018, spręsdamas dėl ginčo sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.

27. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartimi išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-104-684/2017 ir šios administracinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi, todėl ja remtis šioje byloje nėra pagrindo.

28. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Tarnyba, atsižvelgusi FNTT rašte išdėstytas aplinkybes, atliko savarankišką Bankroto administratoriaus veiklos patikrinimą pagal jai priskirtą kompetenciją ir Įsakymą priėmė remdamasi jos patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Įsakymo pagrįstumą, taip pat tyrė byloje pateiktus įrodymus, todėl atmestinas kaip nepagrįstas ir faktinės situacijos neatitinkantis apelianto teiginys, kad Tarnyba ir teismas neturėjo remtis FNTT rašte išdėstytomis aplinkybėmis.

29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamame Įsakyme pagrįstai ir teisėtai nustatyti ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkto (administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus) 20 punkto (vykdo kitus teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus), Elgesio kodekso 6.3 punkto (laikydamasis profesinės kompetencijos principo administratorius turi veikti profesionaliai, konsultuoti bankroto ir restruktūrizavimo procesų dalyvius dėl proceso teisinio reguliavimo ir siekti, kad kreditorių susirinkimas priimtų teisėtus sprendimus) ir 7.1 punkto (laikydamasis teisingumo principo administratorius turi priimti teisėtus ir pagrįstus sprendimus ir veikti atsižvelgdamas į viešąjį interesą) pažeidimai.

30. ABTĮ 46 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tretieji suinteresuoti asmenys – tai yra tie asmenys, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos. FNTT ir Panevėžio apygardos teismas tik pateikė informaciją Tarnybai dėl Bankroto administratoriaus veiksmų, tačiau jų pačių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas negali turėti įtakos, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai juos pašalino iš trečiųjų suinteresuotųjų asmenų šioje byloje.

31. Dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kurie yra pakartojami iš skundo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai nepasisako, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms ir motyvams nurodytais aspektais.

32. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotas LT“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19082 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Administracinė byla Nr. eA-1082-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02816-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 21.2; 21.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. ir atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio 2017 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą Nr. 460-ĮVK(T)-7 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ (toliau – Įsakymas) ir priteisti 5 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymu buvo pripažinta, kad jis, 2017 m. gegužės 10 d. Sveikatos reikalų komiteto (toliau – Komitetas) posėdžio darbotvarkės 2 klausimu parengdamas Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 2, 16, 16(1), 17, 18, 22, 28, 29, 34 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-4096(2) (toliau – ir Įstatymo projektas), ir, priešingai, nei buvo nuspręsta 2017 m. gegužės 8 d. Komiteto išvadų rengėjų pasitarimo metu, šio Įstatymo projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 3 punkte vietoje žodžių „mokamas ir ribojamas“ įrašydamas žodžius „nemokamas ir nėra ribojamas“, kas iš esmės keičia reguliavimo esmę ir 2017 m. gegužės 12 d. Komiteto pirmininkei pateikdamas pasirašyti savo parengtą Įstatymo projektą, kurio 8 straipsniu keičiamo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje po žodžio „regionas“ neįrašydamas žodžių „alkoholinių gėrimų gamintojų ar alkoholiniais gėrimais prekiaujančių įmonių pavadinimai ir registruoti prekių ženklai“, kuriuos pasiūlė savo išvadoje Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kuriems Komitetas 2017 m. gegužės 10 d. posėdyje pritarė, nesilaikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 „Dėl Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Etikos taisyklės), 2 punkte įtvirtinto valstybės tarnautojų veiklos etikos principo – pagarbos žmogui ir valstybei principo, netinkamai atliko (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio 2013 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 460-ĮVK(P)-140 „Dėl Sveikatos reikalų komiteto (duomenys neskelbtini) pareigybių aprašymo patvirtinimo“ (toliau – Pareigybės aprašymas), 7.1 ir 7.3.2 punktuose įtvirtintas funkcijas pagal nustatytas kuravimo sritis padėti Komiteto išvadų rengėjams parengti išvadų projektus ir pasiūlymus dėl įstatymų, kitų teisės aktų projektų ar kitų klausimų, perduotų Komitetui svarstyti, kad Komiteto posėdyje jie būtų laiku ir profesionaliai išnagrinėti ir, kad būtų atliktos kitos Komitetui pavestos funkcijos, rengti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, teikti pasiūlymus, pastabas bei išvadas Komiteto nariams, rengiantiems ar analizuojantiems projektus, su Komiteto veikla susijusiais klausimais, dalyvauti atliekant įstatymų ir kitų teisės aktų projektų ekspertizę, tokiu būdu pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą pareigą tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą pareigą laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymu jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, su kuria jis nesutiko ir nurodė, kad iš tarnybinio nusižengimo tyrimo metu komisijos surašytos išvados matyti, jog buvo vertinamas tik formalus faktas dėl neteisingai įrašytų ir neįrašytų žodžių, tačiau nebuvo objektyviai įvertintos faktinės aplinkybės, kurios turėjo įtakos Įstatymo projekte atsiradusiems neatitikimams. Pareiškėjas nurodė, jog nors jis pateikė Komiteto išvadų rengėjams ir Komiteto biuro vedėjai bei padėjėjai Įstatymo projektą su klaida, tačiau šios klaidos atsirado ne dėl pareiškėjo kaltės. Pareiškėjui buvo duotas pavedimas, atsižvelgiant į Komiteto pasitarimo metu priimtus sprendimus, Komiteto posėdžiui parengti patobulintą Įstatymo projekto variantą ir suderinti jo nuostatas su Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – Departamentas) atstovais. Pareiškėjas atliko jam pavestus veiksmus, parengė patobulintą Įstatymo projekto variantą bei nusiuntė jį Departamento atstovei G. B. suderinimui. Departamento atstovė pataisė Įstatymo projektą bei nusiuntė jį pareiškėjui, tolimesniems veiksmams atlikti. Pareiškėjas manė, kad Įstatymo projektas yra suderintas ir tinkamas, Įstatymo projektą persiuntė biuro padėjėjai S. Š., minėto Komiteto posėdžio medžiagos dauginimui. Tačiau Departamento atstovė kiek vėliau atsiuntė dar kartą pataisytą Įstatymo projektą, kadangi buvo palikusi klaidų. Pareiškėjas nurodė, kad būtent aplaidūs Departamento atstovės veiksmai sąlygojo nustatytų pažeidimų atsiradimą.

4. Pareiškėjas dėl Įstatymo projekto 8 straipsnio, kuriuo buvo keičiamas Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnis, nurodė, jog 29 straipsnio 2 dalies formuluotė dėl alkoholio reklamos draudimo nuostatų nebuvo keičiama nuo to momento, kai buvo pateikta nagrinėti Komiteto išvadų rengėjų 2017 m. gegužės 8 d. pasitarime, kai Departamentas pareiškėjui 2017 m. gegužės 8 d. atsiuntė patobulintą Įstatymo projekto variantą. Toliau teikiant šį Įstatymo projekto variantą 2017 m.

gegužės 10 d. Komiteto posėdžio medžiagos dauginimui, minėto Komiteto posėdžio metu ir po minėto Komiteto posėdžio iki pateikiant Komiteto pirmininkei 2017m. gegužės 12 d., po žodžio „regionas“ nebuvo įrašytų žodžių „alkoholinių gėrimų gamintojų ar alkoholiniais gėrimais prekiaujančių įmonių pavadinimai ir registruoti prekių ženklai“. Todėl tokia formuluotė dėl alkoholio reklamos draudimo nuostatų atitiko 2017 m. gegužės 8 d. Komiteto išvadų rengėjų, pasitarimo dalyvių teikiamą variantą. Pareiškėjas teigė, jog neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kadangi jis persiuntė medžiagos dauginimui tokį Įstatymo projektą, kokį jam persiuntė tretieji asmenys, atsakingi už Įstatymo projekto tinkamumą. Persiųstame variante nebuvo žodžių „alkoholinių gėrimų gamintojų ar alkoholiniais gėrimais prekiaujančių įmonių pavadinimai ir registruoti prekių ženklai“. Šie žodžiai atsirado tik galutinėje formuluotėje Komiteto biuro vedėjos J. B. iniciatyva be Komiteto pritarimo minėtame Komiteto posėdyje. Dėl šių nustatytų pažeidimų yra kaltas ne pareiškėjas, o J. B., kuri atsiuntė galutinį Įstatymo projekto variantą pareiškėjui be minėtų žodžių.

5. Pareiškėjas nurodė, kad jam paskirta nuobauda yra neproporcinga, nes dokumente netyčiniais veiksmais įsivėlusi techninė klaida buvo laiku ištaisyta bei nesukėlė jokių teisinių padarinių. Nepagrįsti kaltinimai tarnybinio nusižengimo padarymu yra pareiškėjo atžvilgiu besitęsiančio mobingo dalis. Pareiškėjui buvo pavedama atlikti užduotis per itin trumpą laiką, jis nepagrįstai kaltinamas dokumentų klastojimu, aiškiai suvokiant, kad kaltinimai nepagrįsti. Komiteto pirmininkė A. Š. viešai žemino pareiškėją prieš Komiteto narius, darbuotojus ir kitus kvietinius asmenis dėl neva savavališko Įstatymo koregavimo, taip menkinant pareiškėjo reputaciją ir pasitikėjimą juo. Be pagrindo pradėtomis tarnybinės atsakomybės taikymo procedūromis pareiškėjui buvo sukeltas stresas, bejėgiškumo, nevisavertiškumo jausmas, jis patyrė psichologinį spaudimą, jaučiasi apšmeižtas ir pažemintas, sugriauta jo kaip valstybės tarnautojo reputacija, todėl jis patyrė neturtinę žalą.

6. Atsakovas Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, atstovaudama ir atsakovą Lietuvos valstybę (toliau – ir Seimas), atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad Įsakymas buvo priimtas atsižvelgiant į Komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui ištirti, sudarytos Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio 2017 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 460-ĮVK(T)-4 „Dėl Komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui ištirti sudarymo“ (toliau – Komisija), 2017 m. liepos 10 d. išvadą Nr. V-2017–6928 „Dėl Sveikatos reikalų komiteto (duomenys neskelbtini) E. J. galimo tarnybinio nusižengimo“ (toliau – Komisijos išvada), kurioje buvo nustatyti visi būtini pareiškėjo tarnybinio nusižengimo sudėties elementai: pažeidimo padarymo faktas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, kaltė. Komiteto (duomenys neskelbtini) pareiškėjas Komiteto 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 111-S-5 ir 2016 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 111-S-14 buvo paskirtas atsakingu už Komiteto išvadų projektų surašymą dėl Alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 pakeitimo įstatymų projektų (Nr. XIIP-4096, XIIP-4098 ir XIIP-4437) (šie projektai vėliau buvo sujungti į Įstatymo projektą).

8. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. gegužės 8 d. Komiteto išvadų rengėjų pasitarimo metu pareiškėjui, atsižvelgiant į pasitarimo metu priimtus sprendimus, buvo duotas žodinis pavedimas patikslintas Įstatymo projekto nuostatas suderinti su Departamento atstove. Tikslinant sąvokas, formuluojant nuostatas Departamento atstovė, kaip kitos biudžetinės įstaigos valstybės tarnautoja, galėjo teikti ir teikė tik konsultacijas, rekomendacijas, nes būdama kitos įstaigos (ne Seimo kanceliarijos) tarnautoja negali atsakyti už Seimo kanceliarijos Komiteto (duomenys neskelbtini) duoto pavedimo įvykdymą. Departamentas nėra pavaldus ar atskaitingas nei Seimui, nei Seimo kanceliarijai. Pareiga tinkamai atlikti gautą pavedimą kilo pareiškėjui. Atsakovas vertino, jog ta aplinkybė, kad pareiškėjas aptariamą pavedimą vykdė bendradarbiaudamas su Departamento atstove, kuri atsiuntė pareiškėjui Įstatymo projekto tekstą, nesudaro teisinių prielaidų pareiškėjo nelaikyti atsakingu už pavedimo vykdymą ir jo rezultatą – Įstatymo projektą. Pareiškėjas, atsakingai vykdydamas jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, privalėjo patikrinti Įstatymo projekto tekstą, ištaisyti rastas klaidas ir tik tada pateikti Įstatymo projektą Komiteto pirmininkei. Klaidos Įstatymo projekto tekste buvo jau pareiškėjui siunčiant Departamento atstovei pirminį variantą, todėl, atsakovas vertino, Departamento atstovės veiksmai šioje byloje nėra aktualūs, nes ne Departamentas yra atsakingas už galutinį ir tinkamą Įstatymo projekto parengimą, o pareiškėjas.

9. Atsakovas nurodė, kad valstybės tarnautojo priešingi teisei veiksmai ar neveikimas, šiuo atveju  – atmestinas ir netinkamas Įstatymo projekto parengimas taip, kaip buvo nuspręsta Komiteto išvadų rengėjų pasitarimo metu ir Komiteto posėdžio metu, rodo ne tik valstybės tarnautojo aplaidumą bei žemina valstybės tarnautojo vardą, bet ir menkina Seimo autoritetą, tokie valstybės tarnautojo veiksmai lemia Seimo narių pasitikėjimo Seimo kanceliarijos valstybės tarnautojų kompetencija tinkamai, politiškai neutraliai atlikti teisės aktų leidybos proceso aptarnavimo funkcijas mažėjimą. Dėl šių

aplinkybių aplaidus pareiškėjo pareigų vykdymas negalėjo būti toleruojamas, o paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, yra adekvati ir proporcinga padarytam tarnybiniam nusižengimui. Atsakovas vertino, kad pareiškėjui parenkant tarnybinę nuobaudą, buvo tinkamai atsižvelgta į jo kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į jo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, į tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Todėl pareiškėjo teiginys, kad Įsakymu skirta tarnybinė nuobauda yra neadekvati ir neproporcinga, atmestinas kaip nepagrįstas.

10. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo atžvilgiu nuo 2017 m. sausio 1 d. buvo inicijuoti du tarnybinio nusižengimo tyrimai. Seimo kanclerio 2017 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 460-ĮVK(T)-6 buvo pripažinta, kad pareiškėjas tarnybinio nusižengimo nepadarė, tai patvirtina, kad mobingas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo taikomas ir Seimo kanceliarijos veiksmai pareiškėjo atžvilgiu nėra tendencingi. Komiteto biuro vedėja J. B. ne kartą yra pateikusi pareiškėjui žodines pastabas, rašiusi el. laiškus dėl pareiškėjo netinkamos darbo kokybės, klaidų, netikslumų. Pastabų pareiškėjui yra pateikusi ir Komiteto pirmininkė A. Š., tačiau tai nepatvirtina jo teiginių, kad darbdavys yra nusistatęs priešiškai. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo tarnybinė veikla už 2015 metus buvo įvertinta „gerai“, o įvertinus tarnybinę veiklą už 2016 metus „patenkinamai“, buvo imtasi priemonių siekiant padėti pareiškėjui. Komiteto biuro vedėja, bendradarbiaudama su Seimo kanceliarijos Personalo skyriumi, parengė pareiškėjui individualų kvalifikacijos tobulinimo planą. Dėl pareiškėjo darbo kokybės, kai jam tinkamai neatlikus funkcijų, jo darbus tenka pabaigti ar taisyti kitiems Komiteto biuro tarnautojams, ir dėl netinkamo tarnybinio bendradarbiavimo Komiteto biuro valstybės tarnautojai kelis kartus kreipėsi į Personalo skyrių, anksčiau pareiškėjas (jam sutinkant) laikinai buvo perkeltas į kitą Seimo kanceliarijos padalinį. Seimo kanceliarija nėra pareiškėjo pažeminusi, nėra taikiusi psichologinio smurto. Atsakovas vertino, kad pareiškėjo nurodytos jo atžvilgiu taikyto mobingo aplinkybės yra subjektyvus paties pareiškėjo vertinimas, pareiškėjas neįrodė nei Seimo kanceliarijos neteisėtų veiksmų, nei priežastinio ryšio, nei padarytos žalos, todėl jo prašymas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas ir neturi būti tenkinamas.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo E. J. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Įsakymo 2 punktu pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą – į pastabą, likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė bei priteisė pareiškėjui iš Seimo kanceliarijos 272,25 Eur advokato pagalbai apmokėti.

12. Teismas nurodė, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo nustatyta, ir ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra, kad pareiškėjui kaip Komiteto (duomenys neskelbtini) 2017 m. gegužės 8 d. Komiteto išvadų rengėjų pasitarimo metu buvo duotas pavedimas parengti patobulintą Įstatymo projektą 2017 m. gegužės 10 d. Komiteto posėdžiui pagal pasitarimo metu priimtus sprendimus ir suderinti jo nuostatas su Sveikatos apsaugos ministerijos bei Departamento atstovais. Komiteto išvadų rengėjų pasitarime dalyvavusios Komiteto biuro vedėjos J. B. 2017 m. gegužės 15 d. tarnybinis pranešimas, jos paaiškinimai Komisijai, Komiteto biuro patarėjos K. C. paaiškinimai Komisijai, Seimo narės Komiteto pirmininkės A. Š. paaiškinimai, užfiksuoti Komisijos išvadoje, patvirtina, kad Komiteto išvadų rengėjų pasitarime buvo nuspręsta nekeičiant masinio renginio sąvokos, patobulinto Įstatymo projekto atskiruose straipsniuose įtvirtinti visų rūšių alkoholinių gėrimų draudimą masiniuose renginiuose, į kuriuos patekimas yra nemokamas ir nėra ribojamas, o masiniuose renginiuose, į kuriuos patekimas yra mokamas ir ribojamas, leisti prekiauti silpnais alkoholiniais gėrimais. Teismas nustatė, jog pareiškėjas tiek rašytiniuose paaiškinimuose, tiek 2017 m. birželio 27 d. žodiniame paaiškinime Komisijai (garso įrašas, atsakovo atsiliepimo į skundą priedas) neneigė, kad tokio turinio sprendimas Komiteto išvadų rengėjų pasitarime buvo priimtas. Tačiau Komisija nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 8 d. 17.07 val. elektroniniu paštu Komiteto išvadų rengėjams ir Komiteto biuro vedėjai J. B. nusiuntė patobulinto Įstatymo projekto lyginamąjį variantą, kurio 5 straipsnyje, kuriuo keičiamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 3 punktas, buvo nurodyti žodžiai „į kuriuos patekimas yra nemokamas ir nėra ribojamas“. Pareiškėjo pateikta Įstatymo projekto formuluote buvo nustatoma, kad prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama masiniuose renginiuose, į kuriuos patekimas yra nemokamas ir nėra ribojamas, ir mugėse (išskyrus natūralios fermentacijos alkoholinius gėrimus, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 7,5 procento). Pagal tokią formuluotę (skliausteliuose nurodytą išimtį) sektų, kad masiniuose renginiuose, į kuriuos patekimas yra nemokamas ir nėra ribojamas, vis dėlto būtų galima prekiauti natūralios fermentacijos alkoholiniais gėrimais, taigi tokia formuluotė neatitiko Komiteto išvadų rengėjų pasitarime priimto sprendimo įtvirtinti visų rūšių alkoholinių gėrimų

draudimą masiniuose renginiuose, į kuriuos patekimas yra nemokamas ir nėra ribojamas. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas taip pat pripažino šį neatitikimą, todėl teismas vertino, kad Komisija pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas, rengdamas patobulintą Įstatymo projektą, tinkamai neįvykdė jam duotą pavedimą ir pažeidė Įsakyme nurodytas Pareigybės aprašymo, Etikos taisyklių, VTĮ nuostatas.

13. Teismas nustatė, jog pareiškėjas teigė, kad klaida atsirado ne dėl jo kaltės, nes su tokia pačia klaida Įstatymo projekto lyginamąjį variantą jam atsiuntė Departamento atstovė. Komisija išvadoje nustatė, kad Departamento atstovė pareiškėjui el. paštu 2017 m. gegužės 8 d., 15 val. 44 min. atsiuntė Įstatymo projekto lyginamąjį variantą su tokia pat Įstatymo projekto 5 straipsnio formuluote. Šią aplinkybę patvirtina ir teismui pateikti duomenys. Tačiau, teismas vertino, kad tokios aplinkybės neįgalina spręsti, kad pareiškėjo veiksmuose vykdant duotą pavedimą nėra kaltės elemento. Teismas pabrėžė, kad būtent pareiškėjui kaip Komiteto (duomenys neskelbtini) buvo duotas pavedimas parengti patobulintą Įstatymo projektą pagal Komiteto išvadų rengėjų pasitarimo metu priimtus sprendimus. Šią pareigą jis turėjo vykdyti asmeniškai ir jos negalėjo deleguoti kitų institucijų atstovams. Pagal duoto pavedimo turinį matyti, kad su kitų institucijų atstovais pareiškėjo parengtas Įstatymo projektas tik turėjo būti suderintas. Tačiau iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjas faktiškai perdavė patobulinto Įstatymo projekto parengimo iniciatyvą ir jo parengimą Departamento atstovei. Teismas vertino, kad pareiškėjas Departamento atstovės parengto projekto tinkamai neišanalizavo, o jį tiesiog persiuntė Komiteto išvadų rengėjams, o tai lėmė netinkamą duoto pavedimo vykdymą. Netinkama Įstatymo projekto 5 straipsnio formuluotė buvo pastebėta ne pareiškėjo, bet Departamento atstovės iniciatyva, o tai taip pat patvirtina, kad pareiškėjas tinkamai nevykdė Komiteto posėdžiui teikiamo Įstatymo projekto teksto parengimo funkcijos. Teismas sutiko su Komisijos išvada, kad pareiškėjas padarė aptariamą tarnybinį nusižengimą dėl aplaidumo, nes jam paskirtas funkcijas atliko nepakankamai rūpestingai, todėl jo veiksmuose yra kaltė kaip tarnybinio nusižengimo sudėties elementas.

14. Teismas nustatė, kad Vyriausybė 2017 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 278 iš esmės pritarė Įstatymo projektams Nr. XIIP-4437, Nr. XIIP-4096 ir šio nutarimo 1.4 punkte pateikė pasiūlymą tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIP-4437 8 straipsnį – palikti galiojančias Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 6 dalies nuostatas, kokia informacija nelaikoma reklama, ir jas papildyti. Iš 2017 m. gegužės 10 d. pagrindinio komiteto išvados Nr. 111-P-13 matyti, kad Komitetas 2017 m. gegužės 10 d. posėdyje pritarė Vyriausybės pateiktam minėtam pasiūlymui. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 12 d. Komiteto pirmininkei pateikė pasirašyti jo parengtą pagrindinio komiteto išvados projektą ir Įstatymo projektą. Tačiau šio Įstatymo projekto 8 straipsnyje, kuriuo naujai išdėstytas Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnis, nebuvo tinkamai suformuluotas Komiteto sprendimas pritarti minėtam Vyriausybės pasiūlymui, kadangi šiame straipsnyje apibrėžiant, kokia informacija nelaikoma reklama, po žodžio „regionas“ nebuvo nurodyta, kad reklama nelaikomi alkoholinių gėrimų gamintojų ar alkoholiniais gėrimais prekiaujančių įmonių pavadinimai ir registruoti prekių ženklai, kaip siūlė Vyriausybė ir kaip tam pritarė Komitetas. Pareiškėjas 2017 m. birželio 22 d. paaiškinime nurodė, kad Įstatymo projekto 8 straipsnio formuluotė nebuvo keičiama nuo tada, kai buvo pateikta nagrinėti Komiteto išvadų rengėjų 2017 m. gegužės 8 d. pasitarime, ji taip pat buvo suformuluota Departamento atstovės 2017 m. gegužės 8 d. atsiųstame patobulintame Įstatymo projekte bei 2017 m. gegužės 10 d. Komiteto posėdžio metu, dėl šio straipsnio formuluotės nebuvo teikiama jokių pastabų. Teismas vertino, kad Komisija išvadoje pagrįstai atmetė šiuos pareiškėjo argumentus ir teisingai konstatavo, kad pareiškėjas parengė ir 2017 m. gegužės 12 d. Komiteto pirmininkei pateikė pasirašyti Įstatymo projektą, neatitinkantį Komiteto posėdžio sprendimo. Teismas nusprendė, jog esminė aplinkybė, kad pareiškėjo parengtame Įstatymo projekto tekste buvo praleista dalis Vyriausybės nutarime nurodytų žodžių, dėl to Vyriausybės pozicija, kuriai pritarė Komitetas, Įstatymo projekte nebūtų buvusi pilnai įgyvendinta, jei ši klaida nebūtų pastebėta. Kadangi pareiškėjas buvo atsakingas už Įstatymo projekto teksto parengimą, teismas, atsižvelgęs į Komiteto posėdyje priimtus sprendimus ir jo pateikimą Komiteto pirmininkei pasirašyti (ši aplinkybė byloje nėra ginčijama), konstatavo, kad pareiškėjas, parengęs Įstatymo projekto tekstą, kuriame pilnai neįgyvendintas Komiteto priimtas sprendimas, netinkamai atliko savo pareigas ir tuo pažeidė Įsakyme nurodytas Pareigybės aprašymo, Etikos taisyklių, VTĮ nuostatas, net ir nežiūrint į aplinkybę, kad iki pat Įstatymo projekto pateikimo pasirašymui pareiškėjui kiti asmenys nereiškė pastabų dėl Įstatymo projekto 8 straipsnio formuluotės. Teismas sutiko su Komisija, kad šį tarnybinį nusižengimą pareiškėjas padarė dėl aplaidumo, kadangi nepakankamai rūpestingai atliko Įstatymo projekto teksto parengimą, teksto tinkamai nesutikrino su Vyriausybės nutarime siūlomomis formuluotėmis ir nepastebėjo, kad dalis privalomo teksto projekte yra praleista.

15. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas nusprendė, kad Komisija išvadoje ir atsakovas Įsakyme pagrįstai

pareiškėjo veiksmuose nustatė visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas aukščiau minėtais veiksmais padarė tarnybinį nusižengimą.

16. Teismas analizavo VTĮ 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas tarnybinių nuobaudų rūšis ir nustatė, kad nagrinėjamu atveju Įsakymu pareiškėjui taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – yra viena griežčiausių tarnybinių nuobaudų, už ją griežtesnė yra tik atleidimas iš pareigų. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas, sudarė galimybes Seimo nariams suabejoti Seimo kanceliarijos tarnautojų kompetencija tinkamai atlikti teisės aktų leidybos proceso aptarnavimo funkcijas, be to, kitiems asmenims nepastebėjus pareiškėjo padarytų klaidų būtų sutrukdyta Komitetui tinkamai įgyvendinti siūlomas alkoholio kontrolės priemones, teismas atkreipė dėmesį, kad vis dėlto pareiškėjas tarnybinį nusižengimą padarė ne tyčia, bet dėl nepakankamo rūpestingumo. Teismas nurodė, kad vertinant tarnybinio nusižengimo priežastis turi būti atsižvelgta, kad pareiškėjui duotus pavedimus buvo būtina atlikti per labai trumpus terminus – patobulintas pagal Komiteto išvadų rengėjų 2017 m. gegužės 8 d. pasiūlymus Įstatymo projekto lyginamasis variantas, Komiteto išvados projektas turėjo būti parengtas jau Komiteto 2017 m. gegužės 10 d. posėdžiui. Įstatymo projektas ir Komiteto išvada turėjo būtų pateikta Komiteto pirmininkės pasirašymui jau 2017 m. gegužės 12 d. Dokumentai, už kurių parengimą pareiškėjas buvo atsakingas, buvo didelės apimties (Įstatymo projekto lyginamasis variantas, Įstatymo projektas kiekvienas sudarė apie 10 lapų, Komiteto išvados projektas sudarė 117 lapų). Teismas vertino, jog turi būti atsižvelgta, kad Įstatymo projektu keičiant Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 3 punkto formuluotę tokiu būdu, kad joje būtų įtvirtintas visų rūšių alkoholinių gėrimų prekybos draudimas masiniuose renginiuose, į kuriuos patekimas yra nemokamas ir nėra ribojamas, tokią nuostatą aiškiai įtvirtinti Įstatymo projekto tekste buvo pakankamai sudėtinga dėl galiojusios šio punkto gramatinės formuluotės. Šią aplinkybę patvirtina Departamento atstovės 2017 m. gegužės 9 d. el. laiškas, kuriame ji svarstė, kokiu būdu būtų geriau suformuluoti aptariamus draudimus Įstatymo projekte, ir jos pateikti du šios Įstatymo projekto formuluotės variantai. Nors šios aplinkybės neeliminuoja pareiškėjo atsakomybės už netinkamą pareigų vykdymą, nes pareiškėjas, būdamas patyręs atsakovo tarnautojas, turėjo objektyvią galimybę pavestas funkcijas įvykdyti tinkamai, tačiau teismas nusprendė, jog į jas turi būti atsižvelgiama individualizuojant pareiškėjui taikytiną poveikio priemonę, nes pareiškėjo veiksmuose nebuvo nustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jis iki tol nebuvo traukiamas tarnybinėn atsakomybėn.

17. Teismas, vadovaudamasis administracinių teismų praktika, atsižvelgęs į aptartų aplinkybių visumą, nusprendė, kad pareiškėjui taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – yra aiškiai neproporcinga, neadekvati nusižengimo sunkumui ir neteisinga poveikio priemonė, todėl ją pakeitė į švelniausią tarnybinę nuobaudą – pastabą. Teismas vertino, jog pagrįsta būtų manyti, kad pagal aukščiau aptartas aplinkybes jau pačios švelniausios poveikio priemonės taikymas pareiškėjui leis pasiekti tarnybinės atsakomybės tikslus, visų pirma, kad pareiškėjas tarnybinę veiklą ateityje vykdys tinkamai. Teismas iš pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatė, jog jau vien patraukimas tarnybinėn atsakomybėn stipriai paveikė pareiškėją. Kita vertus, teismas vertino, kad už aptartus pareiškėjo veiksmus apskritai netaikyti jokios poveikio priemonės nėra galima, kadangi tai neatspindėtų, jog pareiškėjas tarnybinį nusižengimą padarė itin svarbioje visuomenei įstatymų leidybos srityje, jog pareiškėjo ankstesnė tarnybinė veikla 2016 m. nebuvo įvertinta kaip gera.

18. Teismas dėl pareiškėjo prašymo atlyginti neturtinę žalą nurodė, kad VTĮ nenumato neturtinės žalos atlyginimo, tačiau Lietuvos Respublikos darbo kodekso (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 250 straipsnis nustato, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Teismas vadovavosi VTĮ 5 straipsnis nuostata ir nusprendė, jog neturtinės žalos atlyginimo institutas taikomas ir valstybės tarnybos teisiniuose santykiuose.

19. Teismas nurodė, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina įrodyti bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas  – neteisėtus veiksmus, kilusią žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei kilusios žalos. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu pareiškėjui pareikšti įtarimai dėl jo netinkamai atliktų tarnybinių pareigų pasitvirtino, tačiau atsakovas ne visiškai teisingai įvertino tarnybinės atsakomybės individualizavimui reikšmingas faktines aplinkybes parinkdamas konkrečią tarnybinę nuobaudą. Iš pareiškėjo, atsakovo atstovų paaiškinimų teismas nustatė, kad be byloje nagrinėjamo tarnybinio nusižengimo tyrimo pareiškėjo atžvilgiu Seimo kanceliarijoje buvo atliekamas dar vienas tarnybinio nusižengimo tyrimas, tačiau tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija nenustatė pareiškėjo veiksmuose tarnybinio nusižengimo požymių, todėl pareiškėjo atžvilgiu nebuvo taikyta tarnybinė atsakomybė. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo atžvilgiu pareikšti įtarimai netinkamai vykdžius tarnybines pareigas nustatyta tvarka atsakovo

objektyviai ištiriami, todėl negalima konstatuoti, kad minėtos aplinkybės rodo pareiškėjo atžvilgiu taikomą sistemingą psichologinį spaudimą, kuris įgalintų priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Teismas pastebėjo, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu pareiškėjui užtikrinamos visos procesinės garantijos gintis nuo pareikštų įtarimų, 2017 m. birželio 27 d. vykusio Komisijos posėdžio metu pareiškėjas buvo apklaustas dalyvaujant profesinės sąjungos deleguotam atstovui. Aplinkybę, kad pareiškėjui skiriama atlikti užduotis trumpais terminais, teismas vertino kaip savaime nelemiančia išvados, kad tuo siekiama daryti psichologinį spaudimą pareiškėjui. Teismas pastebėjo, kad Seimo kanceliarijos atliekamos funkcijos, jų atlikimo terminai dažnu atveju yra nulemti Seimo narių, Komiteto vykdomos veiklos. Byloje aptariamu atveju trumpus užduočių įvykdymo terminus lėmė ne siekis daryti pareiškėjui psichologinį spaudimą, bet tinkamai vykdyti Seimo kanceliarijai pavestas funkcijas – laiku, atsižvelgiant į 2017 m. gegužės 8 d. Komiteto išvadų rengėjų pasitarimo sprendimus parengti Įstatymo projektą jau 2017 m. gegužės 10 d. vyksiančiam Komiteto posėdžiui, laiku pateikti Seimui Komiteto apsvarstytą ir Komiteto pirmininkės pasirašytą Įstatymo projektą. Nors pareiškėjas nurodė, kad jis buvo viešai žeminamas prieš trečiuosius asmenis, nes Komiteto biuro vadovės J. B. ir Seimo narės Komiteto pirmininkės A. Š. buvo nepagrįstai apkaltintas dokumentų klastojimu, tačiau jis į bylą nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Teismas nurodė, jog neturtinė žala gali būti atlyginama, jei ji padaryta neteisėtais darbdavio veiksmais, tačiau Seimo nariai nėra pareiškėjo darbdaviai, pareiškėjo darbdaviu (plačiąja prasme) yra Seimo kanceliarija. Teismas pareiškėjo nurodytus skundo teiginius, kurių pagrindu jis reikalauja atlyginti neturtinę žalą, pripažino nepagrįstais. Teismas nurodė, jog nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, reikalavimas atlyginti neturtinės žalos atlyginimą negali būti tenkinamas.

20. Teismas dėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas nurodė, kad pareiškėjo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti už skundo parengimą, atstovavimą teismo posėdyje protingo dydžio, neviršija rekomenduojamų priteisti dydžių, todėl gali būti atlyginamos. Tačiau teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundas nebuvo visiškai patenkintas, be to, buvo atmestas kaip nepagrįstas skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nusprendė, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina ¼ dalis šių išlaidų – 272,25 Eur advokato pagalbai apmokėti.

III.

21. Pareiškėjas E. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjas teigia, jog nesutinka su teismo išaiškinimu, jog jo veiksmuose atsispindi kaltė, kuri pasireiškė pareiškėjo aplaidumu, nes netinkamai įforminęs Komiteto išvadų rengėjų bei Komiteto valią, sudarė galimybes Seimo nariams suabejoti Seimo kanceliarijos tarnautojų kompetencija tinkamai atlikti teisės aktų leidybos proceso aptarnavimo funkcijas, be to, kitiems asmenims nepastebėjus pareiškėjo padarytų klaidų būtų sutrukdyta Komitetui tinkamai įgyvendinti siūlomas alkoholio kontrolės priemones, tad šį tarnybinį nusižengimą pareiškėjas padarė ne tyčia, bet dėl nepakankamo rūpestingumo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog teismas pasisakė dėl aplinkybių, susijusių su pavedimui įgyvendinti duotais trumpais terminais, didelę dokumentų apimtį, pakankamai sudėtingą Įstatymo projekto, keičiančio Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 3 punkto, gramatinę formuluotę, tačiau priimdamas galutinį sprendimą ir konstatuodamas, jog vis tik pareiškėjo kaltė buvo, teismas neatsižvelgė į visas šias aplinkybes ir, pareiškėjo manymu, be pagrindo nustatė pareiškėjo kaltę. Pareiškėjas teigia, jog lieka neaišku, kokiu pagrindu pasireiškė pareiškėjo kaltė, nes teismas tinkamai nevertino pačiame Įsakyme numatytų tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindų, jų detaliau neanalizavo, o pareiškėjo kaltę pripažino tik dėl neva aplaidžiai atliktų veiksmų. Pareiškėjas kelia klausimą, kodėl, teismo manymu, tarnybinė nuobauda buvo skirta pagrįstai ir kaip pasireiškė valstybės tarnautojų veiklos etikos principų pažeidimas. Pareiškėjas akcentuoja, jog jis įvykdė visus jam nurodytus pavedimus, tinkamai atliko savo darbines funkcijas, todėl teismas turėjo pagrindą šią nuobaudą panaikinti, o ne sušvelninti ir pakeisti į pastabą.

23. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu, jog pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas pripažinęs, jog Pareiškėjas patyrė psichologinę įtampą darbe, vis tik sprendė, kad pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti, nors pats faktas, kad pareiškėjui iki šiol negavusiam jokios tarnybinės nuobaudos per trumpą laikotarpį buvo pradėti keli tyrimai dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo vykdomas psichologinis spaudimas (mobingas), dėl kurio pareiškėjas įgyja teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas teigia, jog byloje yra pateikti įrodymai, pagrindžiantys, kad Seimo kancleris 2017 m. birželio

2 d. įsakymu Nr. 460-ĮVK (T)-6 pripažino, kad pareiškėjas nepadarė tarnybinio nusižengimo, kai per trumpą laiką negalėjo parengti dar 2017 m. kovo 21 d. Komiteto biuro vedėjos pavedimo pagal persiųstus Teisės departamento išvadų projektus, kurio buvo prašoma iki tos pačios darbo dienos 16 val. 45 min. parengti pagrindinio Komiteto papildomų išvadų projektus, nurodant konkrečias siūlomas projektų formuluotes, nuo patiriamo streso darbe buvo sušlubavusi sveikata, pareiškėjui buvo išduodami nedarbingumo pažymėjimai po kiekvieno tarnybinės nuobaudos tyrimo iniciavimo, tačiau teismas šių įrodymų visiškai nevertino ir apie juos nepasisakė. Pareiškėjas nurodo, kad J. B. pavedimai įprastai yra didelės apimties, reikalaujantys ypatingo susikaupimo ir per labai trumpą laiką, kas atitinka klasikinius mobingo požymius. Pareiškėjas pažymi, kad pirmojo tarnybinio nusižengimo tyrimo atveju tai pripažino tyrimo komisija ir atsakovas, o antrojo tarnybinio nusižengimo atveju – teismas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad duodant pavedimą pareiškėjui parengti Komiteto išvadą nuo 2017 m. gegužės 10 d. iki 2017 m. gegužės 12 d., J. B. papildomai reikalavo pateikti pasiaiškinimą iki 2017 m. gegužės 11 d. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas šį faktą pripažino, tačiau jo nevertino priimant galutinį sprendimą. Pareiškėjas pabrėžia, jog akivaizdu, kad 2017 m. pradžioje J. B. sąmoningai siekė sukurti pareiškėjui tokią darbinę situaciją, dėl ko pareiškėjas negalėtų tinkamai ir laiku įvykdyti darbinių funkcijų, o tai taptu pagrindu spręsti klausimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo.

24. Pareiškėjas nurodo, kad teismas sprendime pažymėjo, kad neturtinė žala gali būti atlyginama, jei ji padaryta neteisėtais darbdavio veiksmais ir teigia, jog darbdavys neatliko savo pareigos, numatytos Lietuvos Respublikos darbuotoju saugos ir sveikatos įstatyme ir Profesinės rizikos vertinimo bendruosiuose nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. A1-457/V-961 (toliau – ir Profesinės rizikos nuostatai), taip pat savo įsakyme po pirmojo tarnybinio nusižengimo tyrimo dar 2017 metų pradžioje, t. y. neatliko psichosocialinių rizikos veiksnių vertinimo (įrodymai pateikti byloje) pareiškėjo darbo vietoje ir Komiteto biure, nebuvo nustatyta, ar darbo metodai, darbo tempas atitinka pareiškėjo galimybes ir nenumatė prevencinių priemonių užkirsti kelią mobingo atsiradimui. Pareiškėjas kartoja, kad J.  B. bei A. Š. nepagrįstai kaltina pareiškėją įvykdžius nusikalstamą veiką – klastojus dokumentus, A. Š. viešai žemino pareiškėją prieš Komiteto narius, Komiteto biuro darbuotojus ir kitus kviestinius asmenis dėl neva savavališko Alkoholio kontrolės įstatymo koregavimo. Pareiškėjas nurodo, kad bylos medžiagoje yra duomenų, kuriuose J. B. įvardina pareiškėją kaip asmenį, netinkamai vykdantį darbines funkcijas, neva atsainiai žiūrintį į savo darbą, nepagrindžiant šių aplinkybių jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo įsitikinimu, visi šie pareiškėjo atžvilgiu atliekami veiksmai nepagrįstai menkina jo reputaciją bei formuoja nuomonę, jog pareiškėju negalima pasitikėti, o tai pareiškėjui sukelia didelę emocinę ir psichologinę įtampą.

25. Dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas teigia, jog bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, kilusią žalą, priežastinį ryšį bei atsakovo kaltę, pareiškėjas buvo nurodęs dar teismo metu, tačiau teismas jų nevertino.

26. Atsakovas Seimas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

27. Atsakovas teigia, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisingas ir priimtas netinkamai įvertinus teisės aktų nuostatas, byloje surinktus įrodymus bei neatsižvelgus į bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes. Atsakovas mano, kad teismo pakeista nuobauda neatitinka bendrųjų tarnybinių nuobaudų skyrimo principų (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijų.

28. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Įsakymu pareiškėjui tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – buvo paskirta dėl dviejų nusižengimo epizodų, t. y. dėl to, kad pareiškėjas parengė Įstatymo projektą, kuriame priešingai, nei buvo nuspręsta 2017 m. gegužės 8 d. Komiteto išvadų rengėjų pasitarimo metu, Įsakymo projekto 5 straipsniu keičiamo Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 3 punkte vietoj žodžių „mokamas ir ribojamas“ įrašė žodžius „nemokamas ir nėra ribojamas“, kas iš esmės keičia teisinio reguliavimo esmę ir dėl to, kad 2017 m. gegužės 12 d. Komiteto pirmininkei pateikė pasirašyti Įstatymo projektą, kurio 8 straipsniu keičiamo Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje po žodžio „regionas“ nėra įrašytų žodžių „alkoholinių gėrimų gamintojų ar alkoholiniais gėrimais prekiaujančių įmonių pavadinimai ir registruoti prekių ženklai“, kuriuos pasiūlė savo išvadoje Vyriausybė 2017 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 278 ir kuriam Komitetas 2017 m. gegužės 10 d. posėdyje pritarė. Atsakovas pažymi, kad teismas nusprendė, jog pareiškėjo veiksmuose pagrįstai buvo nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai. Atsakovas teigia, jog

teismas sutiko su Komisijos išvada, kad nusižengimas padarytas dėl aplaidumo, tačiau keisdamas paskirtą nuobaudą – griežtą papeikimą į švelniausią tarnybinę nuobaudą – pastabą, vis dėlto pažymėjo, kad nusižengimas padarytas ne tyčia, bet dėl nepakankamo rūpestingumo. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo elgesys laikytinas sąmoningu valiniu pasirinkimu, ir nors jis ir nesiekė neigiamų padarinių, tačiau tokie padariniai neišvengiamai kilo dėl jo aplaidaus pareigų vykdymo.

29. Atsakovas nurodo, kad teismas, vertindamas tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, neatsižvelgė į Komiteto išvadų projektų ir išvadų, įstatymo projektų rengimo tvarką, nustatytą Įstatymų ir kitų Seimo teisės aktų leidybos, parlamentinės kontrolės ir Seimo priežiūrinės veiklos organizavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. SV-S-1603 „Dėl Įstatymų ir kitų Seimo teisės aktų leidybos, parlamentinės kontrolės ir Seimo priežiūrinės veiklos organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir dėl to nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas pagal duotus pavedimus per labai trumpus terminus turėjo parengti didelės apimties teisės aktų ir Komiteto išvados projektus. Atsakovas pabrėžia, kad kaip nustatyta Komisijos išvadoje, pareiškėjas buvo paskirtas atsakingu už Komiteto išvadų projektų surašymą ir Įstatymo projekto parengimą dar 2016 m. (Komiteto 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 111-S-5 ir 2016 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 111-S-14). Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas jau buvo parengęs tiek Įstatymo projektą, tiek Komiteto išvados projektą, kuriuos jam reikėjo tik patikslinti, pakoreguojant atitinkamų nuostatų formuluotes. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog toks pavedimas pareiškėjui, kuriam suteikta antra kvalifikacinė klasė, turinčiam ilgametę teisės aktų projektų rengimo patirtį alkoholio kontrolės srityje (Komiteto biure dirba daugiau kaip 10 metų) ir einant aukštas A lygio 15 kategorijos valstybės tarnautojo  – (duomenys neskelbtini) – pareigas, per pusantros darbo dienos patikslinti Įstatymo projekto tekste siūlomas formuluotes neturėjo sudaryti ypatingų sunkumų.

30. Atsakovas nurodo, kad teismas, sušvelnindamas paskirtą nuobaudą, neatsižvelgė į Komisijos išvadoje nustatytas padaryto tarnybinio nusižengimo pasekmes, kurios buvo reikšmingos parenkant tarnybinę nuobaudą ir atkreipia dėmesį, jog jei Komiteto pirmininkė būtų pasirašiusi Įstatymo projektą ir jis būtų paskelbtas teisės aktų bazėje, būtų sukeltas didžiulis visuomenės nepasitenkinimas, kad deklaruojant politiką, nukreiptą į alkoholio vartojimo mažinimą ir ribojimą, priimami teisės aktai, neatitinkantys deklaruojamos politikos, bei pakenkta tiek Seimo kaip įstatymų leidžiamosios institucijos reputacijai, tiek Komiteto ir Seimo kanceliarijos reputacijai.

31. Atsakovas nurodo, kad teismas, individualizuodamas pareiškėjo tarnybinę atsakomybę, pažymėjo, kad jo veiksmuose nebuvo nustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau nekreipė dėmesio į tai, kad jo veiksmuose Komisija nenustatė ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių, dėl ko galėtų būti skiriama švelnesnė nuobauda. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad dėl teisės aktų ir išvadų rengimo kokybės pareiškėjui pastabas nuolat reiškė tiek jo tiesioginė vadovė, Komiteto biuro vedėja J. B., tiek Komiteto nariai.

32. Atsakovas vadovaudamasis VTĮ 29 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, administracinių teismų praktika nurodo, kad pareiškėjo Įstatymo projektas buvo parengtas atmestinai ir netinkamai, todėl negalėjo būti toleruojamas, o paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – yra adekvati ir proporcinga padarytam tarnybiniam nusižengimui.

33. Pareiškėjas E. J. atsiliepime į atsakovo Seimo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo atsiliepimas į atsakovo apeliacinį skundą grindžiamais tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo apeliaciniame skunde, papildomai nurodant, kad:

33.1. Atsakovas jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė nei pareiškėjo kaltės, nei kilusių pasekmių, nei priežastinio ryšio. Pareiškėjas akcentuoja, jog nors pareiškėjas pateikė Komiteto išvadų rengėjams ir Komiteto biuro vedėjai bei padėjėjai klaidingą Įstatymo projektą, tačiau šios klaidos atsirado ne dėl pareiškėjo veiksmų. Pareiškėjas nurodo, kad byloje yra pozicija, jog Departamento atstovė, persiųsdama pirminį pataisytą Įstatymo projektą el. laiške pareiškėjui nurodė „pasižiūrėkite dar kartą“, kas neva sąlygoja aplinkybę, kad pareiškėjas turėjo nuodugniai išanalizuoti jau suderintą Įstatymo projektą. Pareiškėjo teigimu, tai leidžia konstatuoti, jog pareiškėjas neturėjo pasitikėti Departamento atstove, kuri privalėjo užtikrinti Įstatymo projekto tinkamą suderinimą, dar kartą viską nuodugniai analizuoti ir iš esmės papildomai atlikti Departamento atstovei pavestas funkcijas. Pareiškėjas pabrėžia, jog tokios išvados nepagrįstos, nes jis su Departamento atstove turėjo lygiavertiškai suderinti Įstatymo projektą, pareiškėjui tinkamai įvykdžius savo pareigas, patobulinus Įstatymo projektą, jį persiuntė Departamento atstovei, kad pastaroji peržiūrėtų ir patvirtintų, jog Įstatymo projektas atitinka

Departamento nuostatus, ir persiuntus jį pateikti. Pareiškėjo manymu, būtent aplaidūs Departamento atstovės veiksmai sąlygojo nustatytų Įstatymo projektų pažeidimų atsiradimą.

33.2. Pareiškėjas nurodo, kad kilusios pasekmės turi būti realios, o nagrinėjamu atveju pasekmių nekilo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog atsakovas tik nurodo galėjusias kilti, preziumuojamas pasekmes. Pareiškėjas vadovaujasi administracinių teismų praktika, jog tarnybos teisinių santykių srityje įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių valstybės tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui ir pabrėžia, kad atsakovas neįrodė kilusių neigiamų pasekmių.

34. Atsakovas Seimas atsiliepime į pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, atsižvelgiant į atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, taip pat nepriteisti iš atsakovo pareiškėjui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsakovo apeliaciniame skunde, papildomai nurodant, kad:

34.1. Pareiškėjo kaltė yra nustatyta, o jo teiginiai, jog Įsakymo projekto netinkamą parengimą sąlygojo Departamento atstovės veiksmai, yra nepagrįsti, nes, kaip jau buvo nurodyta, Departamentas nėra pavaldus ar atskaitingas Seimui, nei Seimo kanceliarijai. Pareiga tinkamai atlikti gautą pavedimą kilo pareiškėjui, o aplinkybė, kad pareiškėjas pavedimą vykdė bendradarbiaudamas su Departamento atstove, kuri siuntė pareiškėjui Įstatymo projekto tekstą, nesudaro teisinių prielaidų pareiškėjo nelaikyti atsakingu už pavedimo vykdymą ir jo rezultatą – netinkamą Įstatymo projekto parengimą.

34.2. Atsakovas dėl pareiškėjo argumento, susijusio su valstybės tarnautojų etikos principų pažeidimu, nurodo, kad tiek Komisijos išvadoje, tiek teismo sprendime yra nurodyti tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindai, o pareiškėjas iškreipė ir neteisingai interpretavo Komiteto išvadų rengėjų ir paties komiteto suformuluotus tikslus ir kryptis alkoholio reklamos draudimo srityje, pilnai neįgyvendino komiteto priimto sprendimo, netinkamai atliko savo pareigas, o tokia veika akivaizdžiai pažeidžia valstybės tarnautojų etikos principus.

34.3. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui tarnybinės nuobaudos skyrimas buvo pagrįstas tarnybinio nusižengimo pasekmėmis ir nusižengimo padarymo aplinkybių visuma, o nepaskyrus tarnybinės nuobaudos, būtų pažeistas gero viešojo administravimo principas ir pakirstas visuomenės pasitikėjimas valstybės tarnyba.

34.4. Atsakovas nurodo, jog teismas pagrįstai nustatė, jog nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų Atsakovo veiksmų. Atsakovas pabrėžia, jog pareigą įstaigos vadovui pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą numato VTĮ VII skyrius bei Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės, patvirtintos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, o tyrimo neatlikimas, priešingai nei teigia pareiškėjas, pažeistų jo teisę būti apgintam nuo nepagrįstų kaltinimų. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo atžvilgiu pareikšti įtarimai nustatyta tvarka atsakovo yra objektyviai ištiriami, todėl negalima konstatuoti, kad dar vienas tarnybinio nusižengimo tyrimas rodo pareiškėjo atžvilgiu taikomą sistemingą psichologinį spaudimą, kuris įgalintų priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

34.5. Atsakovas teigia, jog Komiteto biuro vedėjos pareiškėjui duodamų pavedimų įvykdymo terminus lemia siekis ne pareiškėjui daryti psichologinį spaudimą, bet tinkamai vykdyti atsakovui pavestas funkcijas, kurios yra susijusios su Komiteto vykdoma veikla (Komitetas sprendžia, kada ir koks projektas turės būti sprendžiamas Komiteto posėdyje, o ne Komiteto biuro vedėjas) ir nurodo, jog pareiškėjas klaidingai teigia, jog pavedimą parengti Komiteto išvadą ir Įstatymo projektą turėjo įvykdyti per trumpą terminą (atsakingu buvo paskirtas 2016 m., o tiek Komiteto išvados projektą, tiek Įstatymo projektą reikėjo tik patikslinti). Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas akcentuoja didelį darbo krūvį, pateikdamas viso teisės akto projekto apimtį, nors išvados rengimas susijęs tik su nedidele teisės akto projekto dalimi, o bet kokią pastabą dėl pavedimo netinkamo įvykdymo ar klausimą, kodėl pavedimas neįvykdytas laiku, pareiškėjas nepagrįstai traktuoja kaip mobingą.

34.6. Dėl pareiškėjo argumento, susijusio su psichosocialinių rizikos veiksnių vertinimu pareiškėjo darbo vietoje, atsakovas nurodo, jog tai yra naujas pareiškėjo argumentas, kuris nebuvo nagrinėtas ir žinomas teismui. Atsakovas teigia, jog pareiškėjas niekada neginčijo tokio atsakovo neveikimo Profesinės rizikos nuostatų nustatyta tvarka. Atsakovas nurodo, kad nuolat buvo ieškoma sprendimo būdų – 2013 m. birželio 30 d. – 2013 m. spalio 13 d. pareiškėjas buvo laikinai perkeltas į Komisijų biuro patarėjo pareigas (A lygio 14 kategorija), 2013 m. spalio 14 d. – 2014 m. lapkričio 5 d. – į Komisijų biuro patarėjo pareigas (A lygis 15 kategorija), kurias jam einant, atsižvelgiant į pareiškėjo kompetenciją, buvo paskirtas aptarnauti Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisiją. Atsakovas teigia, jog ir tuomet pareiškėjas

reikalavo išskirtinių sąlygų – kad skirtingai, negu kiti Komisijų biuro patarėjai, jam nebūtų papildomai skiriama aptarnauti Seimo laikinąsias tyrimo komisijas, o vėliau, kai pareiškėjas buvo grąžintas į pareigas Komiteto biure ir jo darbo kokybė nepagerėjo, jam buvo siūlomos patarėjo pareigos kituose Seimo kanceliarijos padaliniuose, tačiau pareiškėjas jų atsisakė. Atsakovo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo atžvilgiu yra taikomas sistemingas psichologinis spaudimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

35. Nagrinėjamos administracinės bylos skundo dalykas – reikalavimas panaikinti Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio 2017 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą Nr. 460-ĮVK(T)-7 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“, kuris Vilniaus apygardos administracinio teismo buvo patenkintas iš dalies. Įsakymo 2 punktu pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas pakeista – į pastabą, likusi pareiškėjo skundo dalis atmesta.

36. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pirmuoju atveju apskritai yra neigiama padaryta teisei priešinga veika, tvirtinant įvykdžius pavestas darbines užduotis tinkamai. Seimo kanceliarija teigia, jog Seimo kanceliarijos paskirta nuobauda (griežtas papeikimas) visiškai proporcinga padarytai teisei priešingai veikai. Be kita ko, pareiškėjas mano, kad buvo pagrindas ir neturtinės žalos atlyginimui.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, struktūrine prasme, visų pirma pasisakytina dėl pareiškėjui inkriminuotų pažeidimų, ir jei pastarieji būtų patvirtinti, aptartinas pritaikytos poveikio priemonės (nuobaudos) klausimas. Kitoje šio baigiamojo teisės akto dalyje atsakytina į apeliaciją neturtinės žalos atlyginimo aspektu.

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su valstybės tarnybos teisiniais santykiais, yra nurodęs, kad įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tarnybos teisinių santykių specifika pasireiškia tuo, kad tarnautojas iš esmės yra silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs, vertinant socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui, atleisti jį iš pareigų, perkelti į kitas pareigas ir pan. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–773/2011; 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–2207/2011; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip pagrįstai ir nustatė pirmosios instancijos teismas, šioje byloje atsakovas įrodė, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą.

39. Bylą tikrinanti teisėjų kolegija patvirtinta Vilniaus apygardos administracinio teismo padarytą išvadą, jog pareiškėjas, parengęs (už ką ir buvo atsakingas) Įstatymo projekto tekstą, kuriame pilnai neįgyvendintas Komiteto priimtas sprendimas, netinkamai atliko savo pareigas ir tuo pažeidė Įsakyme nurodytas Pareigybės aprašymo, Etikos taisyklių, VTĮ nuostatas. Tai pirmosios instancijos teismo buvo analizuota bei detaliai pagrįsta (žr. šios nutarties 12–14 p.). Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas ir pats pripažįsta padaręs šį pažeidimą, tačiau ne tyčia, bet dėl nepakankamo rūpestingumo.

40. Pareiškėjas, nesutikdamas su tarnybinio nusižengimo išvadoje konstatuota jo kaltės forma – tyčia, nurodė, kad nusižengimo subjektyviosios pusės elementai buvo įvertinti netinkamai, nes nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas neturėjo tikslo tyčia padaryti tarnybinį nusižengimą.

41. Teisės teorija kaltę apibrėžia kaip asmens (teisės pažeidėjo) psichinį santykį su savo veika, priešinga teisei, kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus ir sąmoningai siekia tų padarinių, kurių gali sukelti tie veiksmai; netiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus, bet nenori tų padarinių, kuriuos būtinai sukels tie veiksmai. Neatsargumas – tai tokia kaltės forma, kai asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti <…> padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (Vaišvila A., Teisės teorija, Justitia, Vilnius, 2009, p. 448–449).

42. Tikrinamoje administracinėje byloje, pagal turimas faktines aplinkybes, spręstina, kad pareiškėjas sąmoningai neužbaigė jam pavestos užduoties, nors ir nenorėdamas tų padarinių – teisinio reguliavimo iškraipymo, t. y. veikė tyčia. Jo tvirtinimas apie Departamento neatliktą darbą iš esmės yra siekis perkelti atsakomybę kitam asmeniui nesant tam pagrindo.

Neturint faktinio pagrindo išvadai dėl akivaizdaus tikslo pakeisti Komiteto sprendinius, teigtina, jog buvo veikta netiesiogine tyčia. Esant visiems teisės pažeidimo sudėties elementams (objektas, objektyvinė pusė, subjektas, subjektyvinė pusė) nebelieka jokių abejonių dėl to, kad buvo padaryta Įsakyme aptarta teisei priešinga veika, už kurią gali būti taikomos poveikio priemonės, kas šioje byloje ir padaryta, pareiškėjui Įsakymu paskiriant tarnybinę nuobaudą griežtą papeikimą.

43. Kaip jau buvo paminėta pirmiau, Vilniaus apygardos administracinis teismas, patvirtinęs teisės pažeidimo faktą, atliko korekciją dėl nuobaudos rūšies.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552–2748/2012, nurodyta, kad tais atvejais, kai yra pripažįstama, jog valstybės tarnautojas (pareigūnas) yra padaręs tarnybinį nusižengimą, tačiau jam paskirta tarnybinė (drausminė) nuobauda yra neadekvati padarytam pažeidimui (per griežta) arba nėra tenkinamos įsakymuose ir (ar) kituose norminiuose aktuose nustatytos konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies skyrimo privalomosios sąlygos, teismas privalo spręsti klausimą dėl paskirtos nuobaudos pakeitimo švelnesne. Priešingas vertinimas, t. y., kad teismas panaikina, o ne pakeičia paskirtą tarnybinę nuobaudą vien dėl to, jog ji nėra adekvati padarytam pažeidimui ar nėra kitų privalomų sąlygų atitinkamai nuobaudai skirti, nors tarnybinis nusižengimas buvo padarytas ir egzistuoja kitos sąlygos švelnesnei tarnybinei nuobaudai skirti, leistų tarnybinį nusižengimą padariusiems valstybės tarnautojams (pareigūnams) nepagrįstai išvengti teisinės atsakomybės už savo pareigų neatlikimą ar netinkamą jų atlikimą, t. y. valstybės tarnautojui (pareigūnui) neatsirastų jokių neigiamų pasekmių. Teismas neskiria tarnybinių (drausminių) nuobaudų valstybės tarnautojams (pareigūnams), o gali spręsti klausimą tik dėl šios nuobaudos panaikinimo ar pakeitimo.

45. Vilniaus apygardos administracinis teismas apskųstame sprendime išdėstė argumentus, kodėl paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą pakeitė į tarnybinę nuobaudą – pastabą. Pateikta argumentacija pripažintina visiškai pagrįsta ir yra tvirtintina.

46. Reikia pastebėti, kad kiekvienu atveju kaltam asmeniui turi būti parinka tokia poveikio priemonė, kuri atitiktų pažeidėjo asmenį, pažeidimo padarymo aplinkybes, nes per griežta nuobauda tampa neefektyvia. Griežta tarnybinė (drausminė) nuobauda turi būti taikoma, kai pažeidėjas tikrai tokios nusipelno. Atsižvelgiant į šios bylos konkrečias aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo pritaikyta / pakeista nuobauda atliks auklėjamąjį poveikį ir teigiamai paveiks teisei priešingą veiką įvykdžiusį asmenį.

47. Be kita ko, Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime yra pažymėjęs, jog teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, taip pat tokio dydžio baudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui.

48. Pasisakant neturtinės žalos atlyginimo klausimu pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

49. Gautoje patikrinti administracinėje byloje neturtinės žalos atsiradimas kildintas iš Įsakymo priėmimo bei mobingo, kurio dalį sudaro ir apskųstas Įsakymas. Tačiau pripažinus, kad Įsakymas iš esmės teisėtas bei pagrįstas, buvo paneigtas viešojo administravimo sistemos subjekto neteisėtas veiksmas, t. y. viena iš būtinų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti, todėl pastarasis momentas (Įsakymas) eliminuotinas sprendžiant neturtinės žalos atsiradimo klausimą.

50. Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siedamas su jam taikytu mobingu (apibūdinamas kaip

ilgalaikis, sistemingas psichologinis teroras, kurį grupė dažniausiai taiko vienam asmeniui), apeliacinės instancijos teismo nuomone, pastarojo niekaip nepagrindė. Tai vis dėlto yra bendro pobūdžio teiginys, kuris nebuvo pakankamai aiškiai išdėstytas, t. y., kada, kiek dažnai per mėnesį, savaitę ir pan., bei kaip pasireiškė galbūt mobingo atakos. Nutarties 5 punkte įvardijamos aplinkybės abstrakčios, be faktinio pagrindimo.

51. Tarnybinių nusižengimų procedūros, kurios minimos administracinėje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti siejamos su mobingo sąvoka, nes teisinio vieneto administracija, esant tam pagrindo gali ir turi, remiantis VTĮ, pradėti tokias procedūras (VTĮ). Antra vertus, tarnybinių santykių metu galimos įvairios situacijos, kurios gali sukelti papildomos įtampos, nepasitenkinimo ir kt., tačiau, nesant kitų aplinkybių, būdingų mobingui, neturėtų būti priskiriamos aptariamam socialiniam reiškiniui.

52. Taigi iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimui, teisėjų kolegija dar pabrėžia, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Apskųstas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, taip pat netenkinamas pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą ir atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19094 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Administracinė byla Nr. eA-5486-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01760-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos 21.2; 21.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Š. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo dalies panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir kompensacijos priteisimo už priverstines pravaikštas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas T. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSAT) vado 2019 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. TE-546 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo T. Š. ir A. G. bei jų atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas) dalį dėl tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš vidaus tarnybos skyrimo pareiškėjui; 2) grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas – VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Rociškių pasienio užkardos jaunesniojo specialisto (statutinis valstybės tarnautojas, 13 pareigybių grupės, pareiginės algos koeficientas 5,93); 3) priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštas nuo atleidimo iš vidaus tarnybos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad tarnybą VSAT pradėjo 2005 m. spalio 29 d. Per visą laikotarpį pareiškėjas 12 kartų buvo skatintas, 2008 ir 2012 buvo baustas, galiojančių tarnybinių nuobaudų neturėjo. Tarnybinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas 2019 m. balandžio 1 d. VSAT Imuniteto valdybos Trečiojo skyriaus viršininko D. B. tarnybinio pranešimo Nr. 13PAR-1374 „Dėl netikėto Pagėgių pasienio rinktinės Rociškių pasienio užkardos pareigūnų tarnybinio patikrinimo“ (toliau – ir Tarnybinis pranešimas) pagrindu. Tarnybiniame pranešime buvo nurodyta, kad VSAT Imuniteto valdybos Trečiojo skyriaus vyriausieji tyrėjai N. D. ir E. K. 2019 m. kovo 28 d. apie 2 val. 8 min. atliko Pagėgių pasienio rinktinės Rociškių pasienio užkardos ketvirtos pasienio sargybos patikrinimą, kurio metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas kartu su pareigūnu A. G., vadovaujantis užkardos pasienio sargybų pamainos darbo planu Nr. 20190327-2, patvirtintu 2019 m. kovo 26 d. VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Rociškių pasienio užkardos vado, turėjo vykdyti pasienio sargybą „Mobilus patrulis“, tačiau patikrinimo metu abu pareigūnai miegojo tarnybiniame automobilyje NISSAN PATROL, valst. Nr. ETV329 (toliau – ir tarnybinis automobilis), kuris stovėjo Ramoniškių miške, esančiame Sudargo sen., Šakių r. sav., nuo valstybinio kelio Ramoniškiai–Sudargas–Kiuduliai Nr. 184, nutolus apie 370 m miško gilumoje. Remiantis vieningos pajėgų valdymo sistemos duomenimis transporto priemonė atvyko į minėtą vietą 2019 m. kovo 28 d. 1 val. 8 min.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, pareiškėjui buvo paskirta už tai, kad jis kartu su kitu pareigūnu, 2019 m. kovo 28 d. tarnybos metu, 2 val. 10 min. buvo rasti miegantys tarnybiniame automobilyje, taip pat buvo nustatyta, kad nuo 2019 m. kovo 27 d. 21 val. buvo nepildytas tarnybinis žiniaraštis ir pareiškėjas su savimi neturėjo tarnybinio pažymėjimo.

4. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tarnybinio nusižengimo fakto neprieštaravo ir dėl įvykio labai gailisi. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovui pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad 2019 m. kovo 28 d. naktį, vykdant tarnybą „Mobilus patrulis“ kartu su Rociškių pasienio užkardos jaunesniuoju specialistu A. G., nuo 1 val. 8 min. iki 2 val. 8 min. jie buvo pasienio užkardos veikimo teritorijoje, kvadrate 4B, miško kelių sankryžoje, esančioje apie 350 metrų nuo kelio Ramoniškiai–Sudargas–Kiduliai. Ši vietovė buvo tarnybos vykdymo plane numatytame maršrute. Kadangi tarnybinėje užduotyje nuo 1 val. 30 min. iki 2 val. buvo numatytas laikas pavalgyti, kartu su kolega pasitraukė atokiau pagrindinio kelio pavakarieniauti. Tarnybinės užduoties plane pavalgymo vietos buvo nurodomos kvadratais, šiuo atveju tai ir buvo kvadratas 3A (Ramoniškių KPP) arba kvadratas 9E (Rociškių pasienio užkarda). Kadangi yra pasikeitęs Ramoniškių KPP darbo laikas (punktas tą dieną dirbo nuo 8 val. iki 20 val.), pavalgyti Ramoniškių KPP tarnybinėse patalpose nebuvo galimybės, todėl nenorėdami palikti punkto prieigų be priežiūros, nutarė nevykti vakarieniauti į Rociškių pasienio užkardos patalpas, kadangi nuo minėtos vietos (kvadrato 4B) iki pasienio užkardos yra apie 8 km. Pareiškėjas nurodė, kad sargybos savavališkai nenutraukė, radijo ryšio priemonės buvo įjungtos, iš tarnybinėje užduotyje nurodyto maršruto išvykę nebuvo. Sienos apsauga buvo vykdoma įprastu režimu, instruktažo metu pareiškėjas asmeniškai pasitikslino dėl užduoties vykdymo, pasikeitus Ramoniškių KPP darbo laikui, bet pasienio užkardos pamainos vyresnysis R. Ž. informavo, jog pakitimų nėra. Pareiškėjas teigė, kad tarnybinėje užduotyje pareiškėjo sargybai priskirtame valstybės sienos ruože buvo įrengta tvora su stacionaria vaizdo stebėjimo sistema, Ramoniškių KPP punkto teritorija ir prieigos apšviestos bei stebimos vaizdo kameromis, tarnybos metu sistemos funkcionavo be gedimų, todėl kirsti valstybės sieną nepastebėtiems asmenims praktiškai nėra galimybių, o tarnybos metu neužfiksuoti jokie incidentai. Pareiškėjas kaltinimo, kad tarnybos metu miegojo nuo 1 val. 8 min. iki 2 val. 8 min., taip nutraukdami tarnybinės užduoties vykdymą, nepripažino, nes atvykus į nurodytą kvadratą, jis bendravo su kolega, vakarieniavo, o 2 val. su užkardos budėtoju tikrino radijo ryšį, tikrintojai atvyko 2 val. 8 min.

5. Pareiškėjas nurodė, kad intensyviai sportuoja, siekdamas tinkamai pasiruošti ir atitikti fizinio pasirengimo reikalavimus, keliamus tarnyboje. Pareiškėjas teigė, jog prie nuovargio ir budrumo praradimo prisidėjo treniruotės sporto klube 2019 m. kovo 27 d., kur, skirdamas savo asmenines lėšas ir laiką, rengėsi Pagėgių pasienio rinktinės štangos spaudimo varžyboms, kuriose dalyvauja nuo varžybų organizavimo pradžios ir pavyksta laimėti prizines vietas. Pareiškėjas nurodė, kad papildomo darbo neturi, nes yra kinologas, siekia mokytis ir tobulėti profesinėje srityje, todėl laiko papildomai uždarbiauti nebelieka.

6. Pareiškėjas teigė, jog kaltinimas, kad jis pažemino pareigūno vardą yra nepagrįstas. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 2 straipsnio 4 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais pabrėždamas, jog ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, jei nėra nustatomos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Taip pat nurodė, kad jokia reali žala nei viešajai tvarkai, nei valstybės sienos saugui nepadaryta, įvykis nesukėlė jokio atgarsio visuomenėje.

7. Pareiškėjas dėl tarnybinio žiniaraščio pildymo paaiškino, jog vykdant tarnybą buvo blogos meteorologinės sąlygos, lijo lietus, jo asmeninė rašymo priemonė buvo laikoma išorinėje šviesą atspindinčios tarnybinės liemenės kišenėje, ir sąveikaudama su lietaus vandeniu, sugedo. Pareiškėjas nurodė, kad įsigyti kitos rašymo priemonės neturėjo galimybės. Pareiškėjas teigė, kad tarnybinį pažymėjimą atvykęs į darbovietę turėjo, be tarnybinio pažymėjimo jam nebūtų išduotas tarnybinis ginklas, o tikrintojams akcentavo, jog tarnybinis pažymėjimas yra paliktas padalinyje, ir reikalui esant, tuo jie galėjo įsitinkinti. Pareiškėjas nurodė, kad esant reikalui, ar pageidaujant piliečiams, savo tarnybinę tapatybę galėjo identifikuoti asmeniniu tarnybiniu ženklu, kuris buvo prisegtas ant uniformos nustatytoje vietoje.

8. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakyme pareiškėjo veiksmai – miegojimas tarnybos metu, tarnybinio pažymėjimo neturėjimas ir tarnybinės užduoties nepildymas, buvo kvalifikuoti kaip Sienos kontrolės nuostatų, patvirtintų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2012 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 4-116 „Dėl Sienos kontrolės nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Sienos kontrolės nuostatai) 59, 62.1, 62.10 punktų pažeidimas, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 5, 6.6, 18 punktų pažeidimas, VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Rociškių pasienio užkardos jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo (toliau – Pareigybės aprašymas) 6.1, 6.3, 6.4, ir 6.8 punktų pažeidimas. Tačiau Įsakyme nėra nurodyta, kokį Sienos kontrolės nuostatų 59 punkto papunktį pareiškėjas pažeidė. Pareiškėjas nurodė, jog

akivaizdu, kad miegodamas, jis pažeidė Sienos kontrolės nuostatų 62.10 punktą, tačiau Sienos kontrolės nuostatų 62.1 punkto pareiškėjas nepažeidė, nes tarnybos užduoties vykdymo tvarkos nekeitė, nenutraukė (buvo patruliavimo maršrute). Pareiškėjas teigė, kad jo veiksmai negali būti kvalifikuoti kaip Etikos kodekso 5, 6.6 ir 18 punktų pažeidimai, nes miegojimas jokio pareigūno nesukompromitavo, kitų pareigūnų autoriteto nesumenkino, įvykis nesumenkino VSAT autoriteto.

9. Pareiškėjas pabrėžė, kad sprendžiant klausimą, ar miegojimas tarnybos metu laikytinas šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu, už kurį galima atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos pagal Statuto 39 straipsnio 3 dalies 10 punktą, būtina atsižvelgti į teismų praktiką aiškinant tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūras, šiurkštaus tarnybinio nusižengimo sudėtį. Pareiškėjas nurodė, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje nenustatyta (netirta), kiek ilgai pareiškėjas vykdė tarnybinį nusižengimą, t. y. kiek ilgai miegojo. O tai galėjo trūkti ne daugiau 7 minučių – nes kiekvieną valandą pareiškėjas tikrino ryšį su Rociškių pasienio užkarda, t. y. ir 1 val., ir 2 val., (pareiškėjo ir pareigūno R. Ž. parodymai tarnybinio patikrinimo metu), tikrintojai pažeidimą užfiksavo 2 val. 8 min. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad išvadoje neatsižvelgta, jog jis nuo 1 val. 30 min. iki 2 val. turėjo teisę pietauti patruliavimo maršrute, iš patruliavimo maršruto pareiškėjas nebuvo pasišalinęs.

10. Pareiškėjas pabrėžė, kad 2017 m. gegužės 20 d. atsakovas taip pat buvo užfiksavęs analogišką tarnybinį nusižengimą, kai tarnybos metu buvo aptiktas miegantis pareigūnas, kuris buvo net pasišalinęs iš tarnybos vietos, tačiau šiam pareigūnui buvo skirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Pareiškėjas vertino, jog nusižengimas, kai tarnybos metu valstybės tarnautojas užkluptas miegantis, neužpildęs tam tikros tarnybinės dokumentacijos bei neturintis prie savęs tarnybinio pažymėjimo, nelaikytinas šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 33 straipsnio 5 dalis). Pareiškėjas teigė, kad Sienos kontrolės nuostatų 62.10 punkto, Pareigybės aprašymo 6.3, 6.4, 6.8 punktų pažeidimas taip pat yra nešiurkštus, juolab, kad pareiškėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę lengvinanti aplinkybė – pareiškėjas gailisi dėl įvykio.

11. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas pažeidė Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1V-142 (toliau – ir Aprašas), 2 punktą. Pareiškėjas pagal darbo pobūdį yra kinologas, tarnybą vykdo su tarnybiniu šunimi. Kitą dieną po užfiksuoto pažeidimo, atsakovas jau buvo nusprendęs atleisti pareiškėją iš tarnybos, tai patvirtina į padalinius išsiųsti informaciniai pranešimai, vieną iš kurių pareiškėjui pavyko gauti. Pareiškėjas nurodė, kad VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Sienos kontrolės vyriausioji specialistė rinktinės padaliniams išsiuntė pranešimą, kuriame nurodė, kad naktį patikrinus „Mobiliąją“ sargybą, jie buvo užklupti miegantys, todėl pareigūnai bus atleisti iš vidaus tarnybos. Pareiškėjas teigė, jog šios aplinkybės patvirtina, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas neobjektyviai, sprendimas atleisti pareiškėją iš darbo buvo priimtas dar nepradėjus tyrimo, 2019 m. balandžio 2 d. pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo buvo nesuprantamas.

12. Pareiškėjas teismo posėdžio metu prašė vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-788-520/2018.

13. Atsakovas VSAT atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.14. Atsakovas nurodė, kad tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo veiksmų pradėtas gavus Tarnybinį pranešimą,

kuriame nurodoma, kad vadovaujantis VSAT kovos su korupcija 2017–2019 metų programos įgyvendinimo priemonių plano 1.16 papunkčiu, VSAT Imuniteto valdybos Trečiojo skyriaus vyriausieji tyrėjai N. D. ir E. K. 2019 m. kovo 28 d. apie 2 val. 8 min. atliko VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Rociškių pasienio užkardos ketvirtos pasienio sargybos patikrinimą, kurio metu buvo nustatyta, kad VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Rociškių pasienio užkardos pareigūnai jaunesnieji specialistai pareiškėjas ir A. G., vadovaujantis užkardos pasienio sargybų pamainos darbo planu Nr. 20190327-2, patvirtintu 2019 m. kovo 26 d. VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Rociškių pasienio užkardos vado, turėjo vykdyti pasienio sargybą „Mobilus patrulis“, tačiau patikrinimo metu abu pareigūnai miegojo tarnybiniame automobilyje, kuris stovėjo Ramoniškių miške, esančiame Sudargo sen., Šakių r. sav., nuo valstybinio kelio Ramoniškiai–Sudargas–Kiduliai Nr. 184, nutolus apie 370 m miško gilumoje.

15. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjas tarnybos metu miegojo, savavališkai nutraukė tarnybą, nekontroliavo jam tarnybos metu pavaldaus pareigūno, todėl tokiais veiksmais pažeidė tarnybinę drausmę, padarė tarnybinį nusižengimą, menkino VSAT reputaciją bei žemino pareigūno vardą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas iš pranešime apie galimą tarnybinį pažeidimą nurodytos informacijos, aiškiai suvokė, kuo jis yra kaltinamas, šią aplinkybę patvirtina jo pateiktas

paaiškinimas, kuriame nurodė, kad pripažįsta, jog tikrintojų buvo rastas miegantis. Atsakovas pažymėjo, jog atliekant tarnybinį patikrinimą ir priimant Įsakymą buvo laikomasi visų nustatytų teisės aktų reikalavimų.

16. Atsakovas pažymėjo, kad iš vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas pareiškėjo tarnybinis nusižengimas, aiškiai matyti, kad pareiškėjas sąmoningai siekė užmigti, tarnybos laiką panaudoti miegui, tyčia miegojo ir siekė neatlikti tarnybinių pareigų, nes buvo nuleidęs sėdynės atlošą, atsisegęs saugos diržą, pats buvo gulimoje padėtyje, užsiklojęs striuke. Tokie veiksmai įrodo, kad pareiškėjo elgesys buvo tyčia nukreiptas nevykdyti pareigų ir akivaizdžiai pažeisti įstatymo saugomas svarbias vertybes. Atsakovas nurodė, kad 2019 m. balandžio 23 d. išvadoje Nr. 27-50 „Dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Rociškių pasienio užkardos jaunesniųjų specialistų T. Š. ir A. G. netinkamo tarnybos vykdymo“ (toliau – ir Išvada) yra konstatuota, kad draudimas miegoti, savavališkai nutraukti tarnybinės užduoties vykdymą ir pareiga tinkamai ir laiku vykdyti tarnybines funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, būti pavyzdingu pareigūnu ir kt. buvo labai aiškiai įvardinta pareiškėjo tarnybinę veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose.

17. Atsakovas teigė, kad Išvadoje nurodyta, jog tarnybinio patikrinimo metu nenustatyta jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog pareiškėjas neturėjo realios galimybės veikti taip, kaip to reikalauja teisės aktai, jo neveikimas, šiuo konkrečiu atveju, nesietinas su ne nuo jo valios priklausančiomis aplinkybėmis (tiesioginė aplaidaus elgesio (neveikimo) priežastis – miegojo). Atsakovas vertino, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jo budrumo praradimą (miegojimą) įtakojo sportinės treniruotės yra atmestina ir negali būti traktuojama kaip aplinkybė, nepriklausanti nuo pareiškėjo valios bei eliminuojanti jo kaltę, kadangi pareiškėjo veiksmai rodė, jog jis sąmoningai siekė užmigti, nevykdyti funkcijų. Atsakovas nurodė, jog tam, kad neužmigtų, pareiškėjas galėjo išlipti iš automobilio, pasimankštinti, pasivaikščioti. Atsakovas pažymėjo, kad pareigūnai su tarnybos grafikais yra supažindinami prieš dvi savaites, todėl pareiškėjas 2019 m. kovo 27 d. prieš pradėdamas aktyvią veiklą sporto klube žinojo, jog tą dieną nuo 19 val. 30 min. vakaro iki kitos dienos 8 val. 30 min. ryto, t. y. visą naktį, jam teks vykdyti tarnybą ir kaip atsakingas tarnautojas, privalėjo pasirūpinti tinkamu treniruočių sporto klube ir poilsio laiko paskirstymu taip, kad dieną vykdytos veiklos pasekmės neįtakotų jo tarnybinės veiklos. Tačiau pareiškėjas tuo nepasirūpino ir į tarnybą atėjo pavargęs, nepailsėjęs. Toks pareiškėjo elgesys rodo aplaidų ir neatsakingą asmens požiūrį į tarnybinę veiklą ir yra netoleruotinas.

18. Atsakovas teigė, kad tokie gėdingi faktai galėjo būti paviešinti, diskredituojant ne tik VSAT, bet ir visos valstybės įvaizdį, dėl tokio lengvabūdiškumo pareiškėjas, jo miegantis kolega galėjo tapti nusikaltimų objektais, galėjo būti pasikėsinta į pareigūnų sveikatą ir gyvybę. Būtent dėl tokio neatsakingo pareiškėjo elgesio galėjo kilti kritiškai svarbios, neatitaisomas pasekmės. Atsakovas akcentavo, kad tokie argumentai tik prielaidos, nepataisomos pasekmės šiuo atveju nekilo, tačiau jei jos būtų kilę, tektų nagrinėti ne administracinę, o baudžiamąją bylą.

19. Atsakovas nurodė, kad Išvadoje buvo vertinamos pareiškėjo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, pareiškėjo charakteristika. Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog jis gailisi dėl įvykio, tačiau tokia aplinkybė nenumatyta Statuto 40 straipsnio 1 dalyje.

20. Atsakovas teigė, jog VSAT pareigūnams keliami itin aukšti tarnybinės drausmės ir nepriekaištingo elgesio standartai, pareiškėjas tam tikrą laiką nevykdė vienos svarbiausių savo pareigų – vykdyti sienos apsaugą, o pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis buvo akivaizdžiai nesuderinamas su VSAT pareigūnų veiklos principais, pareiškėjo tyčiniai veiksmai darė neigiamą poveikį valstybės tarnybos bei VSAT reputacijai ir prestižui, todėl jo atlikti veiksmai (miegojimas), įvertinus visas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, pagrįstai Išvadoje buvo kvalifikuoti kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas.

21. Atsakovas pažymėjo, kad vienas iš tarnybinės atsakomybės tikslų yra tarnybos pažeidimų prevencija ir atkreipė dėmesį, jog VSAT nuo 2018 m. kovo mėn. iki 2018 m. gruodžio mėn. nustatyta per 20 netinkamos tarnybos atvejų (pareigūnų), susijusių su galimu pareigūnų miegojimu. Pažeidimus padariusiems pareigūnams, atsižvelgiant į tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatytas aplinkybes, buvo skiriamos švelnesnės tarnybinės nuobaudos – pastabos, papeikimai, griežti papeikimai. Tokios tarnybinės nuobaudos rezultatų nedavė, todėl VSAT vadas ėmėsi kraštutinių priemonių, už tokius šiurkščius tarnybinius nusižengimus, kai tarnyboje akivaizdžiai miegama, nusprendė skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos.

22. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad VSAT vadas R. P. neigiamai vertina pareigūnų miegojimą tarnybos metu, o apie tai pareiškėjui ir kitiems pareigūnams buvo žinoma, nes vado pozicija buvo skelbta viešai. Atsakovo

atstovė nurodė, kad 4B kvadratas, kuriame buvo pareiškėjas, nebuvo priskirtas pareiškėjo tarnybai ginčo naktį. Atsakovo atstovė paaiškino, kad už pravaikštą yra nustatyta galimybė atleisti iš darbo, o nagrinėjamoje byloje nustatytas pažeidimas yra sunkesnis už pravaikštą. Atsakovo atstovė teigė, kad pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi negalima remtis, nes joje pasisakoma dėl policijos pareigūnų veiksmų, o ne dėl VSAT. Atsakovo atstovė nurodė, kad pareiškėjo dienos darbo užmokestis yra 82,97 Eur neatskaičius mokesčių.

II.

23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu pareiškėjo T. Š. skundą tenkino iš dalies, panaikino Įsakymo dalį, kuria pareiškėjui skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, pakeičiant į tarnybinę nuobaudą papeikimą, grąžino pareiškėją į darbą VSAT, priteisė pareiškėjui iš VSAT vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą – po 82,97 Eur neatskaičius mokesčių už kiekvieną darbo dieną nuo 2019 m. balandžio 25 d. įskaitytinai iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, išskaičius jam išmokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas, priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 150 Eur bylinėjimosi išlaidų, likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

24. Teismas nustatė, kad pareiškėjas valstybės sienos apsaugos sistemoje pradėjo dirbti nuo 2005 m. spalio 29 d. VSAT Pagėgių rinktinės Slavikų užkardos Sargybų būrio pasieniečio pareigose. 2010 m. spalio 1 d. perkeltas į VSAT Pagėgių rinktinės Sargybų būrio Kinologų grupės jaunesniojo specialisto pareigas, o nuo 2012 m. vasario 1 d. ėjo VSAT Pagėgių rinktinės Sargybų būrio skyriaus jaunesniojo specialisto pareigas. Nuo 2018 m. sausio 1 d. ėjo VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Rociškių pasienio užkardos jaunesniojo specialisto pareigas.

25. Teismas nurodė, kad tarnybinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas 2019 m. kovo 29 d. Tarnybinio pranešimo pagrindu. Atsakovas 2019 m. balandžio 2 d. surašė pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo ir paprašė pareiškėjo pateikti paaiškinimą dėl galimo tarnybinio nusižengimo (pareigūno vardo pažeminimo) per 5 darbo dienas nuo susipažinimo. Pareiškėjas 2019 m. balandžio 5 d. buvo supažindintas su pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo. Pareiškėjas 2019 m. balandžio 9 d. pateikė paaiškinimą. 2019 m. balandžio 23 d. VSAT surašė Išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas pagal 2019 m. kovo 26 d. Rociškių pasienio užkardos pasienio sargybos tarnybinį žiniaraštį Nr. 20190327-2/4 nuo 2019 m. kovo 27 d. 19 val. 30 min. iki 2019 m. kovo 28 d. 8 val. 30 min. turėdamas vykdyti pasienio sargybą „Patrulis“ ir būdamas pasienio sargybos vyresniuoju, 2019 m. kovo 28 d. apie 2 val. 10 min. savavališkai nutraukė tarnybinės užduoties vykdymo eigą ir nevykdė jam priskirtų tiesioginių funkcijų, kadangi tiek jis pats, tiek jam pavaldus pareigūnas A. G. miegojo tarnybiniame automobilyje, kuris stovėjo Ramoniškių miško, esančio Sudargo sen., Šakių r. sav., nuo valstybinio kelio Ramoniškiai–Sudargas–Kiduliai Nr. 184, nutolus apie 370 m miško gilumoje, nuo 2019 m. kovo 27 d. 21 val. nustatyta tvarka nežymėjo tarnybinio žiniaraščio. Pareiškėjas ne tik, kad pats miegojo tarnybos metu, bet ir nekontroliavo pavaldaus pareigūno A. G. tarnybos vykdymo bei nereikalavo iš jo laiku ir nepriekaištingai vykdyti skirtas tarnybines užduotis, dėl ko valstybės siena nebuvo saugoma. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas šiurkščiai pažeidė Sienos kontrolės nuostatų 29, 59, 62.1, 62.10, 66 ir 68.2 punktų, Etikos kodekso 5, 6.6, 18 punktų, Pareigybės aprašymo 6.1, 6.3, 6.4 ir 6.8 punktų reikalavimus. Tokiais savo tyčiniais veiksmais (neveikimu) pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Teismas nurodė, kad Išvadoje pasiūlyta skirti tarnybinę nuobaudą.

26. Teismas nustatė, kad VSAT vadas priėmė Įsakymą, kurio 1.1 punktu pareiškėjui paskyrė tarnybinę nuobaudą atleidimą iš vidaus tarnybos už Sienos kontrolės nuostatų 59, 62.1, 62.10 punktų, Etikos kodekso 5, 6.6, 18 punktų, Pareigybės aprašymo 6.1, 6.3, 6.4 ir 6.8 punktų reikalavimų pažeidimą. Įsakymo 2.1. punktu VSAT vadas atleido iš vidaus tarnybos pareiškėją (statutinį valstybės tarnautoją, 13 pareigybių grupės, pareiginės algos koeficientas – 5,93) nuo 2019 m. balandžio 24 d.

27. Teismas analizavo Sienos kontrolės nuostatų 59, 62, 62.1, 62.10 punktus, Etikos kodekso 5, 6.6, 18 punktus, Pareigybės aprašymo 6, 6.1, 6.3, 6.4, 6.8 punktų, Statuto 2 straipsnio 7 punktą bei nurodė, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas kartu su kitu jam pavaldžiu pareigūnu 2019 m. kovo 28 d. tarnybos metu 2 val. 10 minučių buvo rasti miegantys tarnybiniame automobilyje. Tai reiškia, kad pareiškėjas pažeidė Nuostatų 59, 62.1, 62.10 punktų, Etikos kodekso 5, 6.6, 18 punktų, Pareigybės aprašymo 6.1, 6.3, 6.4 ir 6.8 punktų reikalavimus, t.  y. pareigūno neteisėta veika yra nustatyta, dėl jos ginčo nėra.

28. Teismas, įvertinęs pareiškėjo kaltę nusprendė, kad neteisėta veika atlikta sąmoningai tyčia, nes pareiškėjas

turėdamas tokią darbo patirtį VSAT, ginčo situacijoje būdamas ne vienas galėjo ir turėjo suprasti, kad miegodamas tarnybos metu nevykdo tarnybos funkcijų. Taip pat pareiškėjas galėjo ir turėjo pajusti apimantį snaudulį ir reaguoti į šį savo organizmo poreikį. Teismas pažymėjo, kad situacijos aplinkybės (sėdynės atlošai nuleisti, užsiklojęs striuke), užfiksuotos vaizdo įraše, vienareikšmiškai patvirtina pareiškėjo tyčinę veiką.

29. Teismas nurodė, jog dėl pareiškėjo padarytos neteisėtos veikos pasekmių nekilo: jų nenustatė nei teismas, nei atsakovas, tačiau pasekmės ne visais atvejais būtinas tarnybinio nusižengimo sudėties elementas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1736/2014). Atsižvelgęs į nurodytas teisės aktų nuostatas, teismų praktiką ir nustatytas bylos aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas padarė jam inkriminuojamą tarnybinį nusižengimą.

30. Teismas iš Išvados turinio darė prielaidą, kad šiurkštumą ir atleidimą iš darbo lėmė pareiškėjo kaltės forma – tyčia, ir vadovybės sprendimas griežtai vertinti miegojimą darbe. Teismas pabrėžė, kad miegojimas tarnybos metu nėra ir negali būti toleruojamas, tačiau šis tarnybinis nusižengimas, kai nustatomas, turi būti detaliai analizuojamas, tiriamas ir vertinamos visos individualios kiekvienai situacijai reikšmingos aplinkybės.

31. Teismas analizavo Statuto 33 straipsnio 1 dalį ir nusprendė, kad atsakovas nepagrįstai vertino padarytą nusižengimą kaip šiurkštų, už kurį skyrė griežčiausią tarnybinę nuobaudą. Teismas nurodė, kad pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas realių pasekmių nesukėlė, jo tarnybos stažas VSAT yra 15 metų, per tą laiką jis buvo skatintas 12 kartų, skirtos 2 tarnybinės nuobaudos, (nuobaudos negaliojančios), charakterizuojamas teigiamai, dalyvauja sporto varžybose, pasieniečio profesiją populiarinančiuose renginiuose. Pareiškėjas yra kinologas, dirbantis su tarnybiniu šunimi – taigi ir pareiškėjas, ir valstybė yra investavę į tokio pareigūno žinias, specialų pasirengimą vykdyti tarnybą. Teismas nurodė, kad atleidimas iš pareigų, kaip griežčiausia tarnybinės atsakomybės forma, turėtų būti taikoma tik kraštutiniu atveju ( lot. ultima ratio), nes ir pačiai valstybei žalinga atleisti pareigūną, kuris turi tam tikrą patirtį, iš esmės savo pareigas atlieka tinkamai, valstybė yra investavusi į jo apmokymą. Teismas svarbia laikė aplinkybę, jog pareiškėjas prisipažino padaręs neteisėtą veiką, dėl jos gailėjosi ir vadovavosi nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose, pagal kurią adekvati ir proporcinga tarnybinė nuobauda už tokio pobūdžio pažeidimą yra papeikimas (2018 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-788-520/2018; 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2747-575/2016 ir kt.). Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad policijos ir VSAT skirtumai, vykdomos funkcijos lemia minėtos praktikos neaktualumą nagrinėjamoje byloje, nes nenustatė, kad policijos ir VSAT vykdomų funkcijų skirtumai ar saugomų vertybių reikšmė lemtų padarytos neteisėtos veikos skirtingą vertinimą. Teismas akcentavo, jog Išvadoje nuorodos į tai, kokią prevencinę reikšmę griežta nuobauda turi kolektyvui, individualių situacijos aplinkybių nevertinimas rodo, kad iš esmės apsisprendimas paskirti griežčiausią nuobaudą rėmėsi siekiu sudrausminti ne patį pažeidėją, o kolektyvą. Tai nėra teisinga pareiškėjo atžvilgiu. Teismas nurodė, kad Išvadoje nėra pagrindžiama, kodėl kitokios, švelnesnės, atsakomybės priemonės būtų nepakankamos individualiu atveju, atsižvelgiant į konkrečias pareiškėjo situacijai reikšmingas aplinkybes (pasekmių nebuvimą, teigiamas charakteristikas, ilgametį darbą, jo, kaip kinologo, pareigas ir kt.). Teismas pažymėjo, kad Išvadoje nėra siūloma konkreti tarnybinė nuobauda ir motyvuojamas jos griežtumas, o Įsakymu paskirta pati griežčiausia tarnybinė nuobauda, tačiau nuobaudos griežtumo motyvų taip pat nėra. Teismas pabrėžė, kad miegojimas darbe ir visuomenės akyse, ir VSAT vadovybės, ir teismo vertinimu yra netoleruotinas. Tačiau Lietuvos Respublikos teisės aktai, teismų praktika ir taip pat ir visuomenė tikisi adekvataus padaryto pažeidimo vertinimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai).

32. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė jam paskirtą tarnybinę nuobaudą panaikinti. Teismas nustatė, kad pareiškėjas tarnybinį nusižengimą padarė. Tarnybinis nusižengimas padarytas sąmoningai tyčia. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-649/2013) ir nusprendė tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies: pakeitė Įsakymo dalį dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo

pareiškėjui iš atleidimo iš vidaus tarnybos į papeikimą. Teismas vadovavosi Darbo kodekso 218 straipsnio 2 dalimi, 3 dalimi ir nurodė, kad pripažinus, jog pareiškėjo atleidimas iš pareigų laikytinas neteisėtu, pareiškėjas grąžinamas į ankstesnes pareigas – VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Rociškių pasienio užkardos jaunesniojo specialisto (statutinis valstybės tarnautojas, 13 pareigybių grupės, pareiginės algos koeficientas 5,93).

33. Teismas nusprendė, kad pareiškėjui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neteisėtai iš darbo atleistas 2019 m. balandžio 24 d., todėl jo priverstinė pravaikšta prasidėjo 2019 m. balandžio 25 d. Teismas vadovavosi Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 (toliau – ir Darbo užmokesčio skaičiavimo aprašas) 5.1, 3.1–3.4, 5.4 punktais bei atsižvelgė į pažymą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo vidutinis darbo užmokestis 2019 m. balandžio mėnesį sudaro 1 734,28 Eur per mėnesį neatskaičius mokesčių. Teismas nustatė, jog ginčo byloje dėl to nėra. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. A1-686 „Dėl metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir vidutinio mėnesio darbo valandų skaičių 2019 metais patvirtinimo“ 1.1.1. punktą, 2019 metų metinis vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius esant 5 dienų darbo savaitei yra 20,9 darbo diena. Tai reiškia, kad pareiškėjo vidutinis darbo dienos užmokestis dienos buvo 82,97 Eur (1 734,28 Eur / 20,9 d.) neatskaičius mokesčių ir pažymėjo, jog ginčo tarp šalių dėl to taip pat nėra. Teismas nusprendė, jog nuo pirmosios pareiškėjo priverstinės pravaikštos dienos (2019 m. balandžio 25 d.) iki sprendimo įvykdymo dienos pareiškėjui priteistina po 82,97 Eur neatskaičius mokesčių už minėtu laikotarpiu buvusią kiekvieną darbo dieną, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus.

34. Teismas pažymėjo, jog byloje yra duomenų, kad pareiškėjui yra išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas. Teismas nusprendė, jog ši suma turi būti išskaityta iš pareiškėjui priteistų sumų, nes pareiškėjo ir VSAT tarnybos santykiai nėra nutrūkę ir pareiškėjas turi teisę pasinaudoti atostogomis (kompensacija leidžiama tik darbo santykių nutrūkimo atvejo – to nėra).

35. Teismas atsižvelgė į pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktu ir nustatęs, kad pareiškėjo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sudaro 200 Eur už advokato konsultaciją, skundo surašymą ir atstovavimą teismo posėdyje, nusprendė, kad ši suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyto dydžio (maksimalus užmokestis už skundo parengimą – 970,3 Eur x 2,5=2425,75 Eur), todėl gali būti priteista atitinkama jos dalis. Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, todėl vertino, kad patenkinta 3/4 pareiškėjo reikalavimų ir pareiškėjui priteisė atitinkamą jo bylinėjimosi išlaidų dalį – 150 Eur.

III.

36. Atsakovas VSAT apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „Patenkinti pareiškėjo T. Š. skundą iš dalies. Panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. TE-546 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo T. Š. ir A. G. bei jų atleidimo iš vidaus tarnybos“ dalį, kuria T. Š. skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, pakeičiant į tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į žemesnes pareigas“.

37. Atsakovas teigia, kad teismas pakeisdamas tarnybinę nuobaudą į papeikimą viršijo įstatymu suteiktų įgaliojimų ribas. Atsakovas vadovaujasi ABTĮ 88 straipsnyje įtvirtintomis teismo sprendimų rūšimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A666-684/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2053/2011), kurioje nustatyta, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas yra atsakingas už jam pavestų uždavinių bei funkcijų sėkmingą įgyvendinimą, Statuto 39 straipsnio 10 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad tarnybinę nuobaudą pareigūnui skiria arba sprendimą dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą priima pareigūną į pareigas skiriantis asmuo ir pabrėžia, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra yra viena iš institucijos vadovo vidaus administravimo funkcijų. Atsakovas atkreipia

dėmesį, kad teismas, panaikinęs Įsakymo dalį, kuria pareiškėjui skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, savo iniciatyva prisiėmė sau vidaus administravimo funkciją, t. y. nusprendė, kokia nuobauda turėtų būti skirta vidaus tarnybos pareigūnui, nors pareiškėjas savo skunde reikalavimo sušvelninti nuobaudą nereiškė.

38. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymėta, kad pareigą tarnybinio tyrimo išvadoje bei įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo tinkamai kvalifikuoti valstybės tarnautojo nusižengimą taikant teisės normas įstatymų leidėjas nustato institucijai, kuri skiria tarnybinę nuobaudą, atkreipia dėmesį į tai, jog minėtoje praktikoje taip pat nustatyti atvejai, kuomet teismas panaikina administracinį aktą skirti tarnybinę nuobaudą ir pabrėžia, jog teismas nenustatė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo procese būtų pažeistos pagrindinės tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros ir taisyklės, tačiau pažodžiui vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nusprendė, kad už padarytą pažeidimą proporcinga skirti vieną iš švelniausių nuobaudų – papeikimą ir tokiu būdu netinkamai įvertino padaryto nusižengimo sunkumą.

39. Atsakovas vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje teigiama, kad tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotus teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos pačios aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė (2019 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1153-442/2019). Atsakovas pabrėžia, kad VSAT pagal kompetenciją užtikrina viešąją tvarką bei visuomenės saugumą ne tik šalies viduje, bet ir saugant valstybę nuo išorės agresorių, nes didelė valstybės sienos dalis, įskaitant valstybės sienos ruožą su Rusijos Federacija, kuriame dirba pareiškėjas, yra išorinė Europos Sąjungos (toliau – ir ES) siena, kurios apsaugai keliami ypatingi reikalavimai. Atsakovas pabrėžia, kad VSAT pareigūnai privalo nuolat būti budrūs, pasiruošę atlikti pareigas, o aplaidus tarnybinių pareigų vykdymas, juolab miegojimas tarnybos metu, kai funkcijos nevykdomos, neužtikrina VSAT iškeltų veiklos tikslų tinkamo įgyvendinimo. Atsakovas akcentuoja, kad paskirtas į pareigas pareiškėjas prisiekė būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų gindamas žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, atsakovas teigia, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai rėmėsi teismų praktika kitose bylose, kur tarnybines nuobaudas skundė policijos pareigūnai, kurių funkcija – patruliavimas šalies viduje bei reagavimas į iškvietimus, nes VSAT pareigūnų saugomas teisinis gėris yra kur kas reikšmingesnis nei taikytoje teismo praktikoje, o pareigūnų, kurių pagrindinė funkcija užtikrinti šalies vientisumą ir teritorinį neliečiamumą, padaryti tarnybiniai nusižengimai vertinami itin principingai. Atsakovas pabrėžia, jog teismo sprendimas prasilenkia su viešojo administravimo įgaliojimais, išeina už skundo ribų, o taip pat yra akivaizdžiai neproporcingas padarytam nusižengimui, neužtikrinantis tarnybinių nuobaudų skyrimo principų bei neįgyvendinantis tarnybinės atsakomybės paskirties.

40. Atsakovas nesutinka su teismo argumentu, kad Išvadoje nėra motyvuojamas tarnybinės nuobaudos griežtumas. Atsakovas nurodo, kad Išvadoje konstatuota, jog pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas vertintinas kaip šiurkštus, keliantis didesnį pavojingumą tarnybos drausmės užtikrinimui ir pareigūnų vienos iš svarbiausių pareigų – saugoti valstybės sienos – vykdymui, nes pareigūnas šiukščiai pažeidė keletą pareiginių nuostatų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių jo tarnybą reikalavimų, tam tikrą laiką nevykdė vienos svarbiausių savo pareigų – saugoti ES išorės sieną, taip pat būdamas sargybos vyresniuoju bei privalėdamas kontroliuoti jam tarnybos metu pavaldų pareigūną A.  G., leido jam taip pat miegoti ir nesaugoti ES išorės sienos. „Pareigūno pasirinktas elgesio modelis akivaizdžiai nesuderinamas su VSAT pareigūnų veiklos principais, pareigūno tyčiniai veiksmai darė neigiamą poveikį VSAT reputacijai ir prestižui, todėl jo atlikti veiksmai (miegojimas), vertintini kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas, už kurį numatyta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos“, taigi, atsakovo nuomone, Išvada yra motyvuojama. Atsakovas teigia, kad griežčiausios tarnybinės nuobaudos taikymas buvo skirtas ne tik tam, kad tarnybine tvarka būtų nubaustas pareiškėjas, padaręs šiurkštų tarnybinį nusižengimą ir žeminęs VSAT reputaciją, bet ir tam, kad tokiu būdu būtų saugomas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas teigiamas visuomenės požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą. Atsakovas pabrėžia, kad papeikimas šiuo atveju yra visiškai neadekvati ir neproporcinga padarytam šiurkščiam tarnybiniam nusižengimui tarnybinė nuobauda, kuri neužtikrina tarnybinės atsakomybės tikslo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

41. Vilniaus apygardos administracinis teismas, pakeitęs Įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos, buvo tos nuomonės, kad papeikimas – visiškai pakankama bei proporcinga padarytam teisės pažeidimui poveikio priemonė, tačiau apeliantas su tuo sutiko tik iš dalies (žr. nutarties 36 p.).

42. Vertinant, ar už pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą jam buvo paskirta per griežta nuobauda, pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-319/2007; 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012). Tarnybiniai nusižengimai vertinami ir tarnybinės nuobaudos už juos yra skiriamos atsižvelgiant į kiekvienu konkrečiu atveju nustatytų aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1366/2009). Teismas švelnina paskirtą tarnybinę nuobaudą, jei paskirtoji nuobauda pareiškėjui yra aiškiai per griežta bei bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus jam švelnesnę nuobaudą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-649/2013).

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552–2748/2012, nurodyta, kad tais atvejais, kai yra pripažįstama, jog valstybės tarnautojas (pareigūnas) yra padaręs tarnybinį nusižengimą, tačiau jam paskirta tarnybinė (drausminė) nuobauda yra neadekvati padarytam pažeidimui (per griežta) arba nėra tenkinamos įsakymuose ir (ar) kituose norminiuose aktuose nustatytos konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies skyrimo privalomosios sąlygos, teismas privalo spręsti klausimą dėl paskirtos nuobaudos pakeitimo švelnesne. Priešingas vertinimas, t. y., kad teismas panaikina, o ne pakeičia paskirtą tarnybinę nuobaudą vien dėl to, jog ji nėra adekvati padarytam pažeidimui ar nėra kitų privalomų sąlygų atitinkamai nuobaudai skirti, nors tarnybinis nusižengimas buvo padarytas ir egzistuoja kitos sąlygos švelnesnei tarnybinei nuobaudai skirti, leistų tarnybinį nusižengimą padariusiems valstybės tarnautojams (pareigūnams) nepagrįstai išvengti teisinės atsakomybės už savo pareigų neatlikimą ar netinkamą jų atlikimą, t. y. valstybės tarnautojui (pareigūnui) neatsirastų jokių neigiamų pasekmių. Teismas neskiria tarnybinių (drausminių) nuobaudų valstybės tarnautojams (pareigūnams), o gali spręsti klausimą tik dėl šios nuobaudos panaikinimo ar pakeitimo.

44. Taigi apeliacinio skundo argumentas dėl teismo kompetencijos ribų peržengimo (nutarties 37 p.) laikytinas visiškai nepagrįstu (Teismų įstatymo 33 str.; ABTĮ 88 str. 4 p.).

45. Pasisakant tarnybinės nuobaudos aspektu, būtina pastebėti, kad ginčo teisiniuose santykiuose aktualūs yra įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principai. Šių principų aiškinimas ir taikymas tampa ypač svarbus tuomet, kai yra priimami tam tikra viešojo administravimo subjekto diskrecija paremti sprendimai, taip pat atliekamas šių sprendimų teisminis vertinimas.

46. Proporcingumas (kaip bendrasis teisės principas) yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų.

47. Pirmosios instancijos teismas aiškiai išdėstė, kokios aplinkybės lėmė Įsakymo pakeitimą nuobaudos skyrimo aspektu, bet atsakovas mano, jog apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų pagrindu, vis dėlto turėtų būti paskirta griežtesnė tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas.

48. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, atsižvelgiant į šios bylos konkrečias faktines aplinkybes, teisingumo bei protingumo kriterijus, manytina, nuobaudos tikslai iš tikro bus pasiekti apsiribojant papeikimo skyrimu už pareiškėjo padarytą teisei priešingą veiką.

49. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakomybėn patraukto asmens tarnybos laikas gana ilgas (dabar jau 14 metų). Tarnybinės nuobaudos skyrimo metu galiojančių nuobaudų neturėjo, o per visą tarnybos laiką skatintas 12 kartų. Jo tarnyba išsiskiria specifika – kinologas, charakterizuojamas teigiamai, dėl padarytos neleistinos

veikos prisipažino, gailisi dėl įvykio, o visa tai tarnauja pastarojo naudai ir teismo pakeistos tarnybinės nuobaudos palikimui galioti, nepaisant atsakovo argumentų, išdėstytų šio baigiamojo teisės akto 39 punkte.

50. Reikia pastebėti, kad kiekvienu atveju kaltam asmeniui turi būti parinka tokia poveikio priemonė, kuri atitiktų pažeidėjo asmenį, pažeidimo padarymo aplinkybes, nes per griežta nuobauda tampa neefektyvia. Griežta tarnybinė (drausminė) nuobauda turi būti taikoma, kai pažeidėjas tikrai tokios nusipelno. Net ir prašomas perkėlimas į žemesnes pareigas aptariamu atveju būtų per griežta tarnybinio (drausminio) poveikio priemonė. Spręstina, kad pirmosios instancijos teismo parinkta tarnybinė nuobauda atliks auklėjamąjį poveikį ir teigiamai paveiks teisei priešingą veiką įvykdžiusį asmenį.

51. Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime yra pažymėjęs, jog teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, taip pat tokio dydžio baudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui.

52. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl apskųstas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19078 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Administracinė byla Nr. A-1327-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00522-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 7.3.5(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. L. (dabar V. Š.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja V. L. (dabar V. Š.) su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1877; 2) panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus 2017 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. PE_SP2-38; 3) pripažinti darbą Šiaulių odos gamykloje „Stumbras“ nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. odos pjaustytoja ir šlifuotoja darbu ypatingomis sąlygomis; 4) įpareigoti VSDFV Šiaulių skyrių skirti kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis, įtraukiant į darbo laiką ypatingomis sąlygomis Šiaulių odos gamykloje „Stumbras“ laikotarpį nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. odos pjaustytoja ir šlifuotoja bei laikotarpį nuo 1993 m. lapkričio 3 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. odos ištempėja ant rėmo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad VSDFV Šiaulių skyrius darbo laiką Šiaulių odos gamykloje „Stumbras“ odos ištempėja ant rėmų nuo 1993 m. lapkričio 3 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. įskaitė į darbo laiką kompensacijai gauti, tačiau dirbto laiko nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. odos pjaustytoja ir šlifuotoja neįskaitė kaip ypatingomis sąlygomis dirbto darbo. Pareiškėjos nuomone, VSDFV Šiaulių skyrius 2017 m. vasario 27 d. sprendime Nr. PE_SP2-38 formaliai vertino pateiktus dokumentus, neįsigilino į realiai dirbto darbo pobūdį ir apsiribojo tik formaliu pareigų pavadinimo įrašu darbo knygelėje. Taip pat neišsiaiškino aplinkybių, kurios reikšmingos skiriant kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, t. y., dirbant darbą Šiaulių odos gamykloje „Stumbras“ apdailos ceche nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. gavo pieno produktus. Ši aplinkybė turėjo būti vertinama kaip įrodymas, patvirtinantis, jog asmuo dirbo kenksmingomis sąlygomis. Nors konkretus profesijos pavadinimas – odos šlifuotoja nenurodytas TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtintame Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 2 (toliau – ir Sąrašas Nr. 2), pareiškėjos teigimu, odos šlifavimo ir apipjaustymo darbai savo pobūdžiu yra darbai ypatingomis sąlygomis, kaip ir odos ištempimas ant rėmo, ir vien tai, kad pareigų pavadinimas neįtrauktas į Sąrašą Nr.  2, negali asmeniui sutrukdyti gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

3. Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų

įstatymas) 67 straipsnį teisę gauti kompensaciją turi asmenys, kurie iki 1995 m. sausio 1 d. dirbo šiame straipsnyje numatytomis ypatingomis sąlygomis. Kompensacija už ypatingas darbo sąlygas pareiškėjai nebuvo skirta, nes ji neatitiko Pensijų įstatymo 67 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 „Dėl Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtinto tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 2 punkte nustatytų reikalavimų, t. y., neišdirbo nustatyto pensijai gauti laiko ypatingomis sąlygomis. Pagal Sąrašo Nr. 2 XI skyriaus „Chemijos pramonė“ 7 punktą „Paruošimo ir apdirbimo cechai“, teisę gauti

kompensaciją turi asmenys, dirbę odų ir avikailių ištempėjais ant rėmų. Remiantis kompensacijos byloje esančiais dokumentais, nuo 1993 m. lapkričio 3 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. Valstybinės Šiaulių odos gamyklos „Stumbras“ apdailos ceche pareiškėja dirbo odų ir avikailių ištempėja ant rėmų (1993-11-03 įsakymas Nr.  103-K), t. y., ėjo pareigas, nurodytas Sąraše Nr. 2, todėl VSDFV Šiaulių skyrius laikotarpį nuo 1993 m. lapkričio 3 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. (t. y. 1 metus 1 mėnesį 29 dienas) įskaitė į jos darbo laiką kompensacijai gauti. Radioaparatūros ir prietaisų montuotojo, endokrininės žaliavos surinkėjo, odų apipjaustytojo, odų šlifuotojo bei gaminių, pusfabrikačių ir medžiagų šlifuotojo pareigybės Sąrašuose Nr. 1 ar Nr. 2 neįvardytos, todėl laikotarpių, kuriais pareiškėja ėjo minėtas pareigas, VSDFV Šiaulių skyrius pagrįstai neįskaitė į jos darbo laiką kompensacijai gauti. Kadangi pareiškėja, dirbdama iki 1994 m. gruodžio 31 d., neįgijo Pensijų įstatymo 67 straipsnyje nustatyto 10 metų stažo visai kompensacijai gauti arba 5 metų 1988–1994 metų laikotarpiu stažo kompensacijos daliai gauti, neįgijo ir teisės gauti kompensaciją, todėl VSDFV Šiaulių skyrius 2017 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. PE_ SP2-38 teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai kompensaciją.

II.

5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjos V. L. skundą tenkino visiškai bei priteisė 30 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėja kreipdamasi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrių pateikė darbo knygelę iš kurios matyti, kad Šiaulių odos gamykloje ji pradėjo dirbti nuo 1987 m. gegužės 21 d. apdailos ceche odų apipjaustytoja mokine, 1987 m. birželio 2 d. pervesta į apdailos cechą šlifuotoja mokine, 1987 m. spalio 1 d. suteikta odų šlifuotojos 3 kategorija, nuo 1988 m. rugsėjo 1 d. dirbo gaminių pusfabrikačių ir medžiagų šlifuotoja. Pareiškėja teismo posėdžio metu patvirtino, jog nuo 1987 m. gegužės 21 d. pradėjo dirbti odos gamykloje „Stumbras“ apdailos ceche, odų apipjaustytoja mokine, nuo 1987 m. birželio 2 d. šlifuotoja. Taip pat nurodė, jog odos į cechą patekdavo iš mirkimo ir rauginimo cechų, odos būdavo apipiltos sieros rūgštimi, amoniaku bei įvairiomis cheminėmis priemonėmis ant rankų būdavo išbėrimai, alergija. Šiame ceche dirbo odų apipjaustytojai, apretuotojai, ištempėjai, dažytojai. Odų šlifuotojai išlygindavo odą, ją šlifuodavo, kad odos paviršius būtų lygus. Taip pat pažymėjo, kad dirbo visus darbus, ką liepdavo meistras. Be to, kiekvieną rytą visi cecho darbuotojai gaudavo pieno produktus.

7. Teismas, atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus, sprendė, kad atsakovas nepagrįstai neįskaičiavo į pareiškėjos darbo stažą, skaičiuojamą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėja visą laiką dirbo tą patį odų šlifuotojos, odų apipjaustytojos darbą.

8. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad iš AB „Stumbras“ archyvinės pažymos matyti, jog pareiškėja nuo 1990  m. kovo 30 d. iki 1990 m. balandžio 13 d. buvo išleista nemokamų vaiko atostogų (vaiko gimimas 1990 m. birželio 7 d.), nuo 1990 m. rugpjūčio 21 d. iki 1991 m. gruodžio 7 d. iš dalies apmokamų atostogų vaiko priežiūrai iki 1,5 metų amžiaus ir nuo 1991 m. gruodžio 8 d. iki 1993 m. birželio 7 d. buvo išleista atostogų vaiko priežiūrai (2005 m. vasario 8 d. „Šiaulių Stumbro“ pažyma Nr. 248, Įsakymas Nr. 417), todėl, atsakovo nuomone, pareiškėja nuo 1990 m. kovo 30 d. iki 1993 m. birželio 8 d. faktiškai nedirbo. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje kvestionuojama, kad laikotarpiu (nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d.) pareiškėjos dirbtas darbas AB „Stumbras“ neatitiko Sąraše Nr. 2 nurodytus darbus, taip pat kvestionuojama, kad pareiškėjai yra taikytinos Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 2 punkto (ir paminėto šio įstatymo 56 straipsnio) nuostatos. Moterims, kurios ne mažiau kaip 10 metų dirbo darbus, numatytus Sąraše Nr. 2, kompensacija išmokama už 10 metų. Kai darbus, numatytus Sąraše Nr. 2, jos dirbo mažiau nei 10 metų, jos turi gauti kompensacijos dalį, jeigu tokius darbus dirbo ne mažiau kaip 5 metus 1988–1994 metų laikotarpiu. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog V. L. laikotarpiu nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. faktiškai dirbo odų šlifuotojos, odų apipjaustytojos darbą, todėl ji turi teisę į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

III.

9. Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą

10. Atsakovas teigia, jog teisimo sprendimas yra neteisingas, priimtas pažeidžiant materialiosios teisės normas, jas neteisingai aiškinant bei neteisingai pritaikant jau suformuotą teismo praktiką tokio pobūdžio bylose. Pareiškėja įrodė, kad

laikotarpiu nuo 1993 m. lapkričio 3 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. Valstybinės Šiaulių odos gamyklos „Stumbras“ apdailos ceche dirbo odų ir avikailių ištempėja ant rėmų, t. y., 1 metus 29 dienas ėjo pareigas, nurodytas Sąraše Nr. 2, todėl VSDFV Šiaulių skyrius minėtą laikotarpį įskaitė į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai gauti, tačiau pagrįstai neįskaitė laikotarpio nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d.

11. Sąrašo Nr. 2 XI skyriaus „Chemijos pramonė“ 7 punkte „Paruošimo ir apdirbimo cechai“ yra išvardinti asmenys, turintys teisę gauti kompensaciją, t. y., dirbę odų ir avikailių ištempėjais ant rėmo. Taigi teisinis reguliavimas nustato, jog tam, kad būtų mokama atitinkamo dydžio kompensacija už ypatingas darbo sąlygas, pareiškėja turi būti dirbusi Sąraše Nr. 2 išvardintus darbus ir būtų dirbusi odų ir avikailių ištempėja ant rėmų 10 mėtų stažo visai kompensacijai gauti arba 5 metų 1988–1994 metų laikotarpiu stažo kompensacijos daliai gauti. Remiantis rašytiniais duomenimis, Šiaulių odos gamykloje pareiškėja pradėjo dirbti 1987 m. gegužės 21 d. apdailos ceche odų apipjaustymo mokine, o 1987 m. birželio 2 d. pervesta į apdailos cechą šlifuotoja mokine, 1987 m. spalio 1 d. suteikta odų šlifuotojos 3 kategorija, o nuo 1988 m. rugsėjo 1 d. dirbo gaminių pusfabrikačių ir medžiagų šlifuotoja. Nei viena iš šių pareigybių nebuvo įtraukta į Sąrašą Nr. 1 ar Sąrašą Nr. 2. Šią aplinkybę patvirtino ir pateiktas Šiaulių odos gamyklos profesijų sąrašas, pagal kurį gamykloje dirbantys asmenys turi teisę gauti pensiją lengvatinėmis sąlygomis, todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo laikotarpį nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. pripažino kaip darbą ypatingomis sąlygomis. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai patvirtino, kad pareiškėja dirbo minėtose pareigybėse, tačiau teismas negalėjo remtis vien tik liudytojų parodymais nustatydamas pareiškėjos darbo sąlygas.

12. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1137-143/2015, nes bylų faktinės aplinkybės skiriasi. Pareiškėja nuo 1990 m. kovo 30 d. iki 1990 m. balandžio 13 d. buvo išleista nemokamų vaiko atostogų, nuo 1990 m. rugpjūčio 21 d. iki 1991 m. gruodžio 7 d. iš dalies apmokamų atostogų vaiko priežiūrai iki 1,5 metų amžiaus ir nuo 1991 m. gruodžio 8 d. iki 1993 m. birželio 7 d. ji buvo išleista vaiko priežiūros atostogų, t. y., jai dirbant šlifuotojos darbą, kuris nebuvo įrašytas nei į Sąrašą Nr. 1, nei į Sąrašą Nr. 2, todėl nepagrįstai teismas šį laikotarpį įskaitė į darbą ypatingomis sąlygomis.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

14. Nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. pareiškėja dirbo radioaparatūros ir prietaisų montuotojo, endokrininės žaliavos surinkėjo, odų apipjaustytojo, odų šlifuotojo bei gaminių, pusfabrikačių ir medžiagų šlifuotojo darbus. Šios pareigybės Sąrašuose Nr. 1 bei Nr. 2 neįvardytos, todėl šio laikotarpio, kuriais pareiškėja ėjo minėtas pareigas, VSDFV Šiaulių skyrius teisėtai ir pagrįstai neįskaitė į jos darbo laiką kompensacija gauti. Kadangi dirbdama iki 1994 m. gruodžio 31 d. pareiškėja neįgijo Pensijų įstatymo 67 straipsnyje nustatyto 10 metų stažo visai kompensacijai gauti arba 5 metų 1988–1994 metų laikotarpiu stažo kompensacijos daliai gauti, ji neįgijo teisės gauti kompensaciją.

15. VSDFV atkreipia dėmesį, jog liudytojų parodymai patvirtina aplinkybę, jog į odos cechą, kuriame dirbo pareiškėja, patekdavo iš apačios, iš mirkimo ir rauginimo cechų, t. y., odas atveždavo iš kito cecho, kuriame jos buvo mirkomos cheminėse medžiagose, po to jas perkeldavo į viršų, kur odos buvo apipjaustomos. Liudytojų parodymai, kad jie odos gamykloje „Stumbras“ dirbdavo „visus“ darbus ir kad gaudavo pieną, dar nepatvirtina fakto, jog pareiškėjos darbo pobūdis būtų suteikęs jai galimybę pasinaudoti teise išeiti į pensiją anksčiau (iki 1994 m. gruodžio 31 d. galiojusia tvarka) arba suteikia teisę į kompensaciją (pagal nuo 1995 m. sausio 1 d. galiojančius teisės aktus).

16. Pareiškėja nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. dirbo odos šlifuotoja ir odos apipjaustytoja, o ne odų ir avikailių ištempėja ant rėmų, todėl teismas, neteisingai įvertinęs faktinius duomenis, nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. faktiškai dirbo odų šlifuotojos, odų apipjaustytojos darbą, todėl ji turi teisę į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

17. Pareiškėja V. L. atsiliepimuose į VSDFV Šiaulių skyriaus ir VSDFV apeliacinius skundus prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti.

18. Pareiškėja nesutinka su atsakovo argumentu, kad jos darbas nuo 1987 m. iki 1993 m. lapkričio 2 d. nelaikytinas darbu ypatingomis sąlygomis. Pats atsakovas pateikė pažymą apie pareiškėjos darbą ypatingomis sąlygomis, kurioje nurodyta, jog ji laikotarpiu nuo 1988 m. sausio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbo darbus pagal Sąrašą Nr. 2 (darbo trukmė metais – 4,1667). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1137-143/2015 sprendė klausimą dėl atostogų vaiko priežiūrai trukmės įskaitymo į darbo

stažą, dirbtą ypatingomis sąlygomis.19. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į VSDFV Šiaulių skyriaus apeliacinį skundą prašo panaikinti

Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

20. VSDFV atsiliepime pritaria visiems VSDFV Šiaulių skyriaus apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams ir motyvams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Šiaulių skyriaus 2017 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. PE_SP2-38 ir VSDFV 2017 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1877 „Dėl teisės gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas“, kuriais atsisakyta pareiškėjai V. L. skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino visiškai konstatavęs, kad pareiškėja V.  L. laikotarpiu nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. faktiškai dirbo odų šlifuotojos, odų apipjaustytojos darbą, todėl ji turi teisę į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

23. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniuose skunduose laikosi pozicijos, kad VSDFV Šiaulių skyrius pagrįstai neįskaitė laikotarpio nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. į darbo stažą dirbant ypatingomis sąlygomis. Be to, teismas negalėjo remtis vien tik liudytojų parodymais dėl pareiškėjos darbo pobūdžio. Atsakovo apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1137-143/2015.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų.

25. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtintame Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo 6.1 ir 6.2 punktuose įtvirtintos specialiosios teisės normos bei šiose normose nurodyto buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtinto Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašų Nr. 1 ir Nr. 2 nuostatos.

26. Administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje surinktus įrodymus pagal ABTĮ 56 straipsnyje nurodytas taisykles. Remiantis šio straipsnio 1 dalimi, įrodymais administracinėje byloje laikytini visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes vertina byloje surinktų įrodymų visumą, neišskirdamas atskirų įrodymų prieš kitus byloje surinktus įrodymus ir neteikdamas pirmenybės kažkuriai įrodymų rūšiai (pvz., vertindamas tiek rašytinius įrodymus, tiek liudytojų parodymus).

27. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.) Pabrėžtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino atsakovo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo argumentai nepagrįsti.

28. Teisėjų kolegija, susipažinusi su teismo sprendimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą.

29. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl ginčui aktualaus teisinio reguliavimo taikymo ankstesnėse bylose yra pasisakęs, kad Tvarkos aprašo V skirsnis reglamentuoja kreipimąsi į VSDFV teritorinį skyrių dėl kompensacijos skyrimo, todėl šio skirsnio 14 punktas, nustatantis kompensacijai skirti reikalingų dokumentų, įrodančių darbo ypatingomis sąlygomis trukmę ir pobūdį, sąrašą, yra skirtas aptariamo teisinio santykio šalims – iš vienos pusės, asmeniui, pretenduojančiam gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas ar jos dalį, iš kitos pusės, viešojo administravimo subjektui – atitinkamam VSDFV teritoriniam skyriui, skiriančiam bei mokančiam kompensaciją. Teismui, kuris nėra aptariamo teisinio santykio dalyvis, sprendžiant tarp nurodytų šalių kilusį ginčą dėl kompensacijos skyrimo ir mokėjimo Tvarkos aprašo 14 punkto nuostatos nėra privalomos, ir teismas šiomis nuostatomis vadovaujasi tik kaip papildomomis įrodymų vertinimo gairėmis, be jau minėtų ABTĮ 56 straipsnyje nustatytų privalomų įrodymų vertinimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2174-502/2015).

30. Dėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens teiginių, kad teismas nepagrįstai į pareiškėjos stažą įtraukė laikotarpį nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. pažymėtina, jog remiantis pareiškėjos darbo knygelės duomenimis, ji Šiaulių odos gamykloje pradėjo dirbti nuo 1987 m. gegužės 21 d., nuo 1993 m. lapkričio 3 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbo odų ir avikailių ištempėja ant rėmų, t. y. darbą, įrašytą į Sąrašo Nr. 2 XI skyriaus „Chemijos pramonė“ 7 punktą „Paruošimo ir apdirbimo cechai“, ir šis laikotarpis pareiškėjai į darbo laiką kompensacijai gauti buvo įskaitytas. Tačiau pareiškėjai nebuvo įskaityti šie laikotarpiai: nuo 1987 m. gegužės 21 d. jai dirbant odų apipjaustytoja mokine apdailos ceche, nuo 1987 m. birželio 2 d. – šlifuotoja mokine, nuo 1987 m. spalio 1 d. – odų šlifuotoja, o nuo 1988 m. rugsėjo 1 d. – gaminių pusfabrikačių ir medžiagų šlifuotoja. Pareiškėja patvirtino, kad dirbo minėtus darbus, taip pat nurodė, kad odos buvo apipiltos sieros rūgštimi, amoniaku bei kitomis medžiagomis. Šias aplinkybes patvirtino byloje apklaustos liudytojos S. M. ir G. P., kurios taip pat nurodė, jog dirbdavo visus joms nurodytus darbus, susijusius su odomis, kurios buvo mirkytos cheminėse medžiagose. Įvertinusi bylos duomenis teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėja visą laiką dirbo tą patį odų šlifuotojos, odų apipjaustytojos darbą, todėl laikotarpis 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. turėjo būti įskaitytas į darbą ypatingomis sąlygomis.

31. Tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniuose skunduose teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1137-143/2015. Šiuo atveju pripažinus, kad pareiškėja dirbo darbą ypatingomis sąlygomis Pensijų įstatymo 62 straipsnio prasme iki 1990 m. kovo 30 d., laikytina, kad ir laikotarpis, kuriuo pareiškėja buvo išleista atostogų vaiko priežiūrai (nuo 1990 m. kovo 30 d. iki 1993 m. birželio 8 d.), vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taip pat turi būti įskaitytas į darbą ypatingomis sąlygomis. Atsižvelgus į tai, atmestini apeliacinių skundų argumentai, kad šios ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A-1137-143/2015 faktinės aplinkybės skiriasi.

32. Pažymėtina, kad apeliacija administracinių bylų teisenoje yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo

argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

33. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus apeliacinį skundą atmesti.Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19099 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Administracinė byla Nr. A-1428-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01258-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 24.7(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas

asmuo – R. M.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. G. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą Nr. AD1-2154 „Dėl įrašymo į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo buvo įrašytas į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą (toliau – ir apskaita) dėl piktnaudžiavimo alkoholiu. Skundžiamas Įsakymas buvo priimtas remiantis Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau  – ir Skyrius) 2017 m. rugpjūčio 25 d. teikimu Nr. VS-4943.

2. Pareiškėjas teigė, kad skundžiamas Įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi jis buvo priimtas tik remiantis trečiojo suinteresuoto asmens R. M. pareiškimu, nepatikrinus ir nenustačius objektyvių aplinkybių dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais. Jis ir R. M. yra nepilnamečio R. M. tėvai, kurio gyvenamoji vieta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. N2-1419-769/2015, buvo nustatyta su pareiškėju. Jo santykiai su R. M., kuri Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 8 d. nuosprendžiu buvo pripažinta kalta dėl pareiškėjui sukelto fizinio skausmo, yra konfliktiški, todėl Skyrius šias aplinkybes turėjo įvertinti itin atidžiai ir kritiškai.

3. Susipažinęs su skundžiamu Įsakymu, pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 19 d. kreipėsi į Skyrių, siekdamas išsiaiškinti, kokiais duomenimis remiantis buvo konstatuota, kad jis piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais ir kokiu pagrindu priimtas sprendimas surašyti 2017 m. rugpjūčio 25 d. teikimą, tačiau Skyrius 2017 m. rugsėjo 22 d. atsakyme prašomos informacijos nepateikė. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. A1-212 „Dėl Socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitos savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyboje (skyriuje) tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 6.8 punktas numato, kad vienas iš atvejų, kada šeima įrašoma į socialinės rizikos šeimų apskaitą, kai nustatomi nuolatiniai tėvų girtavimo atvejai. Pareiškėjo nuomone, pagal nurodytą teisinį reguliavimą būtina nustatyti dažno ir pastovaus, o ne pavienius girtavimo atvejus. Jis alkoholinius gėrimus vartoja labai retai – iki 4 kartų per metus ir jais nepiktnaudžiauja.

4. Pareiškėjo teigimu, Skyrius netinkamai vykdė Tvarkos aprašo 6 punkto reikalavimus, kadangi susipažinęs su suinteresuoto asmens pateikta informacija neaplankė pareiškėjo bei nesurašė nustatytos formos aplankymo akto, todėl nesurinkus visos informacijos Skyrius neturėjo galimybės tinkamai nustatyti vaiko teisių ir interesų pažeidimų šeimoje buvimo ar nebuvimo fakto.

5. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju 2017 m. rugpjūčio 16 d. iš R. M. motinos R. M. gautas pranešimas apie

girtaujantį vaiko tėvą A. G. Skyriui taip pat buvo pateikta vaizdinė medžiaga, kurioje užfiksuotas miegantis ir galimai neblaivus pareiškėjas. Vaiko motinos teigimu, ji 2017 m. rugpjūčio 11 d. ketindama susitikti su sūnumi atvyko į pareiškėjo gyvenamąją vietą ir joje rado neblaivų pareiškėją bei išsigandusi sūnų. Sūnų išsivedė ir jį palikusi saugioje aplinkoje, grįžo pasiimti vaiko daiktų bei užfiksuoti situaciją, kokioje aplinkoje buvo sūnus. R. M. teigimu, pareiškėjas girtavo nuo 2017 m. rugpjūčio 11 d. iki 2017 m. rugpjūčio 16 d. R. M. tėvui buvo grąžintas 2017 m. rugpjūčio 23 d., kadangi teismo sprendimu jo gyvenamoji vieta nustatyta su pareiškėju. Skyriaus specialistė pagal gautą informaciją 2017 m. rugpjūčio 17 d. nuvyko į pareiškėjo gyvenamąją vietą, tačiau buto durų niekas neatidarė, todėl pašto dėžutėje buvo paliktas kvietimas pareiškėjui 2017 m. rugpjūčio 18 d. atvykti į Skyrių, tačiau jis kvietime nurodytu laiku į Skyrių neatvyko, nereagavo į telefono skambučius. Nuo 2014 m. rugsėjo 18 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. R. M. ir A. G. šeima dėl socialinių įgūdžių stokos buvo įrašyta į apskaitą. Socialiniams darbuotojams lankantis šeimoje, buvo fiksuojami girtavimo atvejai, iš šeimos paimtas vaikas. Pareiškėjui pakeitus gyvenimo būdą Administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. AD1-1717 jis išbrauktas iš apskaitos. Atsakovas pažymėjo, jog šeima Skyriui gerai žinoma, abu sugyventiniai gyvendami kartu vartojo alkoholį, todėl gautas pranešimas apie pareiškėjo girtavimą nesukėlė abejonių. Pareiškėjas pats neneigė, kad užfiksuotu atveju alkoholį vartojo kartu su R. M.

7. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai, jog skundžiamas Įsakymas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų yra nepagrįsti, nes sąvoka nuolatinis girtavimas yra vertinamojo pobūdžio. R. M. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams pateiktuose paaiškinimuose nurodyta, kad pareiškėjas girtavo penkias dienas iš eilės ir tai gali būti vertinama kaip nuolatinis girtavimas.

II.

8. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 5 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad 2015 m. rugpjūčio 6 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje

Nr. N2-1419-769/2015 nepilnamečio R. M. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su A. G. R. M. 2017 m. rugpjūčio 16 d. kreipėsi į Skyrių, nurodydama, kad A. G. nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d. girtuokliauja mažamečio sūnaus akivaizdoje ir jam talkina vaikų teisių apsaugos skyriaus inspektorė V. J. 2017 m. rugpjūčio 17 d. Skyriaus specialistės, norėdamos išsiaiškinti situaciją, nuvyko į A. G. gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), tačiau į butą niekas neįsileido. Nepavykus patekti į butą, A. G. buvo paliktas pakvietimas 2017 m. rugpjūčio 18 d. 13:30 val. atvykti į Skyrių, tačiau jis į Skyrių neatvyko, telefonu su juo susisiekti taip pat nepavyko. A. G. į Skyrių telefonu kreipėsi tik 2017 m. rugpjūčio 21 d., nurodydamas, kad R. M. yra neblaivi ir neatiduoda jam vaiko. 2017 m. rugpjūčio 22 d. paaiškinime Vaiko teisių apsaugos skyriui A. G. nurodė, kad su R. M. buvo bendrai sutarę, kad ji apie savaitę gali pabūti su sūnumi. Paaiškinime taip pat teigiama, kad abu išgėrė alkoholio ir jo teigimu R. M. jį apiplėšė. Atėjus laikui grąžinti sūnų, ji to nepadarė. 2017 m. rugpjūčio 25 d. pareiškime E. G. nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 22 d. sūnus iš R. M. buvo paimtas padedant policijai. R. M. 2017 m. rugpjūčio 17 d. pateikė skundą ikiteisminio tyrimo institucijai, kuri 2017 m. rugsėjo 4 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Iš 2017 m. rugpjūčio 17 d. Vaikų teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistės A. V. tarnybinio pranešimo nustatyta, kad į Skyrių paskambino Klaipėdos lopšelio – darželio „Berželis“ direktorė pranešdama, kad į įstaigą atvyko R. M., kuri buvo galimai neblaivi ir pasiėmusi vaiko drabužėlius pareiškė, kad sūnus daugiau darželio nelankys. Pranešėja nurodė, kad darbuotojams neramu, ar R. M. išėjusi iš įstaigos negirtaus ir pasirūpins vaiku. Kaip nurodyta 2017 m. rugpjūčio 24 d. K. V. tarnybiniame pranešime, gavus šį pranešimą, buvo kreiptasi į policiją, kad R.  M. būtų patikrinta vakare. A. G. į Skyrių dėl sūnaus susigrąžinimo kreipėsi tik 2017 m. rugpjūčio 21 d. ir sūnus jam perduotas 2017 m. rugpjūčio 23 d. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Skyrius 2017 m. rugpjūčio 25 d. teikimu Nr. VS-4943 Administracijos direktoriui teikė siūlymą A. G. šeimą įrašyti į apskaitą dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais. Ginčijamu įsakymu pareiškėjas buvo įrašytas į apskaitą.

10. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) ir Tvarkos aprašo 6 punktu bei remdamasis aplinkybe, jog pareiškėjas neįsileido vaiko teisių skyriaus specialistų į butą ir neatvyko į Skyrių pokalbiui 2017 m. rugpjūčio 18 d., nurodė, jog šeimos aplankymo aktas nebuvo surašytas, tačiau šio akto nesurašymas nėra besąlyginis pagrindas konstatuoti, kad Skyrius neturi teisinio pagrindo surašyti teikimo dėl A.  G. šeimos įrašymo į apskaitą. Tvarkos aprašo 7 punktas suteikia diskreciją pačiai institucijai nuspręsti, ar konkrečiu atveju reikia, išklausyti šeimos narių bei kitų asmenų paaiškinimų. Teismo vertinimu, šeimos narių ar pačių asmenų apklausa esant ginčo situacijai bei įvertinus asmenų, kurių valdžioje buvo vaikas elgesį, kuris darė neigiamą įtaką vaiko interesams, iš vis nebuvo tikslinga, todėl Skyrius pagrįstai pasiūlė įrašyti pareiškėjo šeimą į apskaitą.

11. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog remiantis bylos duomenimis įrodyta, kad abu tėvai mažamečio vaiko akivaizdoje vartojo alkoholinius gėrimus, dėl ko mažametis buvo tokioje aplinkoje (tiek pas tėvą, tiek pas motiną), dėl kurios iškilo realus pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui. Be to, mažametis vaikas nuo 2017 m. rugpjūčio 12 d. buvo su motina, dėl kurios būklės dar 2017 m. rugpjūčio 17 d. lopšelio – darželio „Berželis“ direktorė kreipėsi į Skyrių dėl jos galimybės pasirūpinti vaiku, tačiau pareiškėjas, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, dėl vaiko susigrąžinimo kreipėsi tik 2017 m. rugpjūčio 21 d. Pats pareiškėjas trukdė Vaikų teisių apsaugos tarnybai atlikti tyrimą, patikrinti jo būklę, nustatyti, ar aplinka, kurioje auga vaikas yra saugi, nesiekė kuo skubiau vaiką grąžinti į jam saugią aplinką. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, jog pareiškėjas neužtikrino gyvenamųjų sąlygų būtinų tinkamam mažamečio vaiko fiziniam, protiniam, doroviniam, dvasiniam vystymuisi.

12. Įvertinęs skundžiamo Įsakymo turinį, teismas konstatavo, jog jis atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

III.

13. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas pažymi, kad jo nepilnametis vaikas gyvena atskirai nuo savo motinos – R. M., todėl jos elgesys negalėjo būti vertinamas. Be to, teismas sprendime iš esmės analizavo ir motyvavo ne vien tik pareiškėjo, bet abiejų tėvų elgesį. Skyrius, gavęs R. M. pareiškimą, privalėjo nuodugniai ištirti, ar A. G. piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais ir dėl to iškilo pavojus vaiko vystymuisi bei saugumui. Pareiškėjo nuomone, Skyrius iš esmės pažeidė Tvarkos aprašo 6–8 punktus, t. y., nesilaikė būtinos procedūros, dėl ko negalėjo objektyviai įvertinti visų aplinkybių.

15. Atsakovas administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.16. Atsakovas pažymi, jog pats pareiškėjas patvirtino teismo nustatytą faktą, kad vaiko tėvas, prižiūrėdamas

nepilnametį vaiką, vartojo alkoholį, leido vaiką išsivesti taip pat alkoholį vartojusiai vaiko motinai, kurį laiką vaiko nepasigedo ir nebandė susigrąžinti. Atsakovo vertinimu, toks elgesys yra pakankamas pagrindas įrašyti šeimą į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, sąrašą ir sudaryti šeimai galimybę gauti socialines paslaugas. Įrašymas į socialinės rizikos šeimų sąrašą neturėtų būti vertinamas kaip bausmė, o kaip pagalba šeimai ir priemonė užtikrinti teisėtus vaiko interesus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 30 d. įsakymo Nr. AD1-2154 „Dėl įrašymo į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą“, kuriuo pareiškėjas A. G. įrašytas į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, teisėtumas ir pagrįstumas.

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) socialinės rizikos šeima – šeima, kurioje auga vaikų iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui

19. Tvarkos aprašo 5 punkte numatyta, jog šeima įrašoma į apskaitą savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Vaiko teisių apsaugos tarnybos teikimu. Teikimas tokio teisinio reglamentavimo kontekste vertintinas kaip faktinis pagrindas Įsakymui, dėl kurio kilęs ginčas, priimti. Taigi jis tuo pačiu yra ir Įsakymo sudėtinė dalis. Pagal Tvarkos aprašo 6 punktą Skyriaus darbuotojai aplanko šeimas, auginančias vaikus, surašo šeimos aplankymo aktą, jeigu gavo rašytinę ar žodinę informaciją iš Aprašo 6.1–6.8 šaltinių.

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog tokiais atvejais labai svarbu, kad nagrinėjant administracinį ginčą tinkamai įvertintas tikslas, kurio siekiama skundžiamu aktu. <…> šeimos įrašymas į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus apskaitą, yra priimtas atsižvelgiant išskirtinai į vaiko interesus, nes įrašius į apskaitą, organizuojamas šeimos socialinių paslaugų poreikio nustatymas ir pagal nustatytą šeimos socialinių paslaugų poreikį skiriamos socialinės paslaugos vaikui ir šeimai (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2529-502/2015). Nagrinėjamu atveju ginčijamu Įsakymu buvo siekiama būtent tokių tikslų, o pareiškėjas nenurodė kaip aktas pažeidžia jo teises ar teisėtus interesus.

21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 16 d. M. (vaiko motina) kreipėsi į Skyrių nurodydama, kad A. G. nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d. girtuokliauja mažamečio sūnaus akivaizdoje ir jam padeda vaikų teisių skriaus inspektorė V. J. 2017 m. rugpjūčio 17 d. Skyriaus specialistės, norėdamos išsiaiškinti situaciją, nuvyko į A. G. gyvenamąją vietą, tačiau pareiškėjas jų neįleido. Nepavykus patekti į butą, A. G. buvo paliktas kvietimas 2017 m. rugpjūčio 18 d. 13.30 val. atvykti į Skyrių, tačiau jis į Skyrių neatvyko ir telefonu su juo susisiekti nepavyko. A.  G. į Skyrių telefonu kreipėsi tik 2017 m. rugpjūčio 21 d., nurodydamas, kad R. M. yra neblaivi ir jam neatiduoda vaiko. Taip pat buvo

nustatyta, kad į Skyrių kreipėsi Klaipėdos lopšelio-darželio „Berželis“ direktorė, kuri nurodė, jog į įstaigą galimai neblaivi atvyko R. M., kuri pasiėmusi vaiko drabužėlius pareiškė, kad sūnus daugiau darželio nelankys. A. G. del vaiko susigrąžinimo į Skyrių kreipėsi tik 2017 m. rugpjūčio 21 d. ir sūnus jam perduotas 2017 m. rugpjūčio 23 d. Šių aplinkybių pagrindu Skyrius 2017 m. rugpjūčio 25 d. teikimu Nr. VS-4943 administracijos direktoriui teikė siūlymą A. G. šeimą įrašyti į apskaitą dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais. Ginčijamu Įsakymu pareiškėjas buvo įrašytas į apskaitą. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas trukdė Vaikų teisių apsaugos tarnybai atlikti tyrimą, patikrinti jo būklę bei nustatyti, ar aplinka, kurioje auga vaikas, yra saugi. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas neužtikrino tinkamų gyvenamųjų sąlygų, būtinų tinkamam vaiko fiziniam, protiniam, doroviniam bei dvasiniam vystymuisi.

22. Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog nebuvo nustatyta, kad jis piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad šiuo atveju nebuvo surašytas šeimos aplankymo aktas, nereiškia, jog Vaiko teisių apsaugos skyrius, įtaręs, kad kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui, ir neturėjęs galimybės surašyti šeimos aplankymo akto dėl kitų asmenų kaltės, neturėjo teisinio pagrindo surašyti teikimo dėl A. G. šeimos įrašymo į apskaitą. Taip pat pažymėtina, kad šeimos įrašymas į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą nėra poveikio priemonė, tai tik pagrindas teikti šeimai pagalbą bei socialines paslaugas.

23. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į reikšmingas Įstatymo nuostatas (2 straipsnio 8 dalis), pagrįstai konstatavo, kad įtraukimas į apskaitą galimas nustačius bent vieną Įstatyme nurodytų socialinės rizikos veiksnių, dėl kurių iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymui bei saugumui. Byloje surinktų ir įvertintų įrodymų pagrindu pritartina teismo vertinimui, kad atsakovo bei Vaiko teisių apsaugos skyriaus veiksmai buvo atlikti laikantis Tvarkos apraše nustatytos tvarkos reikalavimų.

24. Vertinant aktą atitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimams aspektu pažymėtina, kad ginčijamas atsakovo Įsakymas nėra tinkamai motyvuotas. Tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į surinktą medžiagą ir sprendžiamo klausimo svarbą, konstatuotina, jog individualioje byloje toks neatitikimas nesudaro pagrindo administracinį aktą naikinti. Lydintys dokumentai (Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2017 m. rugpjūčio 25 d. teikimas Nr. VS-4943) atskleidė administracinio akto motyvaciją ir užtikrino suinteresuotų asmenų teisę su ja susipažinti.

25. Remdamasi išdėstytais argumentais, pritardama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tinkamai vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19081 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Administracinė byla Nr. A-1479-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03563-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 22.5; 23.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K.-V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. K.-V. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja L. K.-V. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – VTEK) 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. KS-136 „Dėl L. K.-V.“ (toliau – Sprendimas), kuriame konstatuota, kad pareiškėja, būdama Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (toliau – LNOBT) Personalo skyriaus vadove, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nepateikusi privačių interesų deklaracijos, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau  – ir Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

2. Skunde pažymėjo, kad Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato asmenis, kurie privalo deklaruoti privačius interesus, tokiems asmenims, be kita ko, priskiriami dirbantieji biudžetinėse įstaigose ir turintys administravimo įgaliojimus. Tam, kad asmuo būtų prilygintas valstybinėje tarnyboje dirbančiam asmeniui ir jam būtų taikoma pareiga deklaruoti privačius interesus, būtina nustatyti du požymius: pirma, asmuo turi dirbti biudžetinėje įstaigoje, antra, asmuo turi turėti administravimo įgaliojimus. LNOBT yra biudžetinė įstaiga, tačiau administravimo įgaliojimų sąvokos įstatymų leidėjas neapibrėžė nei Įstatyme, nei kitame teisės akte, šis terminas nėra aiškus, todėl nėra aišku, kokie kriterijai lemia, kad asmuo laikomas turinčiu administravimo įgaliojimus, administravimo įgaliojimų turinys, jų apimtis ir svarba. Nėra įmanoma nustatyti, ar pareiškėja, eidama tam tikras pareigas LNOBT, turi administravimo įgaliojimus Įstatymo prasme. Net ir pripažinus, kad pareiškėja turėjo pareigą deklaruoti privačius interesus, vadovaujantis proporcingumo principu ir atsižvelgus į normos neatitikimą teisinio aiškumo principui, pareiškėja privalėjo būti įspėta apie pareigą deklaruoti privačius interesus ir tik šios pareigos neįvykdžius galėjo būti konstatuotas Įstatymo pažeidimas.

3. Iš skundžiamame Sprendime pacituotų pareiškėjos pareiginėje instrukcijoje nustatytų funkcijų matyti, kad šias pareigas einantis asmuo „valdo, tvarko ką nors“, tačiau nėra nustatyta jokių įgaliojimų priimti sprendimus, turinčius įtakos viešiesiems interesams, pavyzdžiui, priimti ar atleisti pavaldžius darbuotojus, sudaryti sutartis ar jų nesudaryti, leisti įsakymus ar jų neleisti ir pan. Pareiškėja yra atsakinga už veiklos (ūkinio pobūdžio) organizavimą ir kontrolę vykdant kitų atsakingų asmenų priimtus sprendimus, o ne už pačių sprendimų, kuriuos būtų galima laikyti „administravimo įgaliojimais“ Įstatymo kontekste, priėmimą. Įstatymų leidėjas nustato pareigą deklaruoti privačius interesus ne visiems

darbuotojams, kurie ką nors valdo ar tvarko, o tiems, kurių veikla gali būti siejama su LNOBT, kaip biudžetinės įstaigos, sprendimų priėmimu. Sprendimai turi būti susiję ne su bet kokių vidinių ūkinių (veiklos) funkcijų atlikimu, o su LNOBT veikla tenkinant viešąjį interesą, t. y. sprendimai, kuriuos dažniausiai priima biudžetinės įstaigos organai ar juos pavaduojantys asmenys, nes tik toks sprendimų priėmimas gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. LNOBT darbuotojai neatlieka vidaus administravimo veiklos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 3 dalies požiūriu, nes vidaus administravimo veikla yra tada, kai ja užtikrinamas viešasis administravimas. LNOBT neatlieka nei vienos iš VAĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų viešojo administravimo funkcijų, nėra nei viešojo administravimo subjektas, nei viešojo administravimo įstaiga. VTEK terminą „administravimo įgaliojimai“ aiškino plečiamai, nevertino „administravimo įgaliojimų“ sampratos teisės principus įtvirtinančių teisės normų kontekste, nesiaiškino, ar pareiškėjos įgaliojimai atliekant tas funkcijas turi reikšmės viešajam interesui, ar tokias funkcijas einantį asmenį protinga, tikslinga ir proporcinga laikyti turinčiu administracinius įgaliojimus ir dėl to privalančiu deklaruoti privačius interesus. VTEK, priimdama Sprendimą, nepagrįstai rėmėsi teismų praktika nagrinėjant baudžiamąsias bylas. VTEK, aiškindama „administravimo įgaliojimų“ terminą, netaikė daugelio galimų teisės aiškinimo metodų, kuriuos galėjo taikyti, vadovavosi iš esmės tik lingvistiniu metodu, o pagal metodų pirmumo taisyklę turi būti pasirenkami būtent sisteminio ir teleologinio aiškinimo rezultatai. Ribojant biudžetinių įstaigų darbuotojų teisę į privatumą, būtina „administravimo įgaliojimų“ terminą aiškinti palankiau būtent šių darbuotojų atžvilgiu. Teisės aiškinimo metodų taikymo nepakankamumas ir netinkamumas rodo, kad Sprendimas nėra pagrįstas, motyvuotas, argumentuotas.

4. VTEK netinkamai susiejo teisės normas su faktinėmis aplinkybėmis, neatsižvelgė į pareiškėjos faktiškai atliekamas pareigas, jų mažą svarbą viešiesiems interesams, apimtį, galimų sprendimų pobūdį, formaliai analizavo pareiškėjos atliekamas funkcijas, netinkamai aiškino teisės normas, nepakankamai motyvavo skundžiamą Sprendimą. Buvo pažeistas viešojo administravimo lygiateisiškumo principas, nes vienu metu atlikdama tyrimą ne tik dėl pareiškėjos, bet ir dėl kitų LNOBT darbuotojų, VTEK akivaizdžiai nusitaikė į vienos įstaigos (LNOBT) darbuotojus – tokie veiksmai laikytini diskriminaciniais. VTEK taikomos priemonės neatitinka proporcingumo principo, pagal kurį administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, kol nėra paskirtas VTEK pirmininkas, jo pareigas eina vyriausias pagal amžių komisijos narys, tačiau Sprendimo priėmimo metu minėtas pareigas ėjo ir Sprendimą pasirašė nurodytos sąlygos neatitinkantis komisijos narys.

5. Pareiškėja pažymėjo, kad kol nėra paskirtas VTEK pirmininkas, jo pareigas eina vyriausias pagal amžių narys, tačiau Sprendimo priėmimo metu minėtas pareigas ėjo ir jį pasirašė nurodytos sąlygos neatitinkantis narys. Pasak pareiškėjos, V. K. neteisėtai atliko viešojo administravimo funkcijas, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus. VTEK veikė nesilaikydama viešojo administravimo principų.

6. Atsakovas VTEK atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas nurodė, kad LNOBT yra valstybės biudžetinė įstaiga, o pareiškėja šioje įstaigoje eina Personalo skyriaus

vadovės pareigas, todėl vien šių aplinkybių pakanka konstatuoti, kad pareiškėja atitinka Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, apibrėžimą. Tai, kad pareiškėjai visa apimtimi taikomos Įstatymo nuostatos, lemia ne tik formalus jos pareigybės pavadinimas, bet ir pareigybės aprašyme jai deleguotos tarnybinės pareigos: organizuoti skyriaus darbą ir pan. LNOBT visuomenei teikia viešąsias paslaugas, t.  y. aukščiausiu meniniu lygiu organizuoja profesionalaus scenos meno (spektaklių, koncertų ir (ar) kitų meno programų) kūrimą ir viešą atlikimą, kuria ir viešai atlieka muzikinius spektaklius, kitas meno programas; organizuoja Lietuvos ir užsienio scenos meno kūrinių pristatymą visuomenei ir kitus meno bei kultūros renginius. Pareiškėja, būdama LNOBT Personalo skyriaus vadove ir užtikrindama tinkamą LNOBT personalo valdymą, rengdama darbo sutartis, įsakymus bei kitus dokumentus personalo klausimais ir kontroliuodama jų vykdymą, dirbdama prevencinį interesų konfliktų vengimo darbą, kontroliuodama darbo laiko apskaitos žiniaraščių teisingumą, administruodama Personalo skyriaus veiklą, pagal kompetenciją užtikrina LNOBT viešųjų paslaugų teikimą visuomenei. Todėl pagal einamas pareigas pareiškėja nėra eilinė darbuotoja. Skundo argumentas, kad pareiškėjos tarnybinės funkcijos yra nereikšmingos viešojo intereso požiūriu – subjektyvi ir nepagrįsta pareiškėjos nuomonė.

8. Pareiga pareiškėjos statusą turintiems asmenims deklaruoti privačius interesus buvo nustatyta LNOBT generalinio direktoriaus 2017 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. S1-60 „Dėl viešųjų ir privačių interesų deklaracijų pildymo ir pateikimo“.

Vadovaujantis teismų praktika, Įstatymo nuostatų pažeidimui konstatuoti pakanka nustatyti formaliuosius požymius, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo nesilaikė šiame Įstatyme jam nustatytų prievolių, nagrinėjamu atveju – nustatytais terminais deklaruoti privačius interesus. Pareiškėjos pareiga deklaruoti interesus kyla iš jos pareigybės aprašymo ir LNOBT teisinio statuso. VTEK pareigos įspėti apie pareigą deklaruoti privačius interesus nenumato jokie teisės aktai, tokie veiksmai prieštarautų teisingumo, sąžiningumo principams. Pareiškėja nepagrįstai prievolę deklaruoti privačius interesus tapatina su įgaliojimais priimti viešiesiems interesams įtakos turinčius sprendimus. Tai, kad VTEK vertino ne tik pareiškėjos, bet ir kitų jos kolegų iš LNOBT elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms, jokiems teisės aktams neprieštarauja. VTEK posėdžiai yra teisėti, kai juose dalyvauja ir dėl sprendimo balsuoja ne mažiau kaip trys VTEK nariai (Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 161 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju skundžiamas Sprendimas buvo priimtas VTEK posėdyje, visiems keturiems paskirtiems ir tarnybines pareigas einantiems VTEK nariams vienbalsiai balsavus „už“. Penktasis VTEK narys, ėjęs pirmininko pareigas, buvo atleistas nuo 2017 m. kovo 20 d., o naujas Sprendimo priėmimo dieną nepaskirtas.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjos L. K.-V. skundą atmetė.10. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2010 m. balandžio 9 d. buvo priimta į LNOBT juriste, nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d.

perkelta į LNOBT Personalo skyriaus vedėjos pareigas. Komisija 2017 m. birželio 8 d. raštu Nr. S-1254-(1.2) informavo pareiškėją apie pradėtą tyrimą ir prašė pateikti paaiškinimą. Pareiškėja 2017 m. birželio 15 d. VTEK pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad dėl neaiškaus teisinio reglamentavimo ji priėmė sprendimą nepildyti viešųjų ir privačių interesų deklaracijos. Nurodė, kad 2017 m. balandžio 23 d. deklaraciją užpildė. Komisija 2017 m. rugsėjo 13 d. skundžiamu sprendimu Nr. KS-135 pripažino, kad LNOBT Personalo skyriaus vadovė, nustatytais terminais nepateikusi privačių interesų deklaracijos, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatas.

11. Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad ji neprivalėjo deklaruoti privačių interesų, nes neturi suteiktų administravimo įgaliojimų ir pažymėjo, jog administravimo įgaliojimai siejami su įstaigos vidinio administravimo įgaliojimais, su teise kontroliuoti pavaldžius valstybės tarnyboje asmenis, duoti jiems privalomus vykdyti nurodymus.

12. Pagal LNOBT Personalo skyriaus nuostatų, patvirtintų LNOBT generalinio direktoriaus 2013 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. P1-270, 5 punktą, Personalo skyriui vadovauja skyriaus vadovas (šiuo atveju pareiškėja), kurį skiria ir atleidžia LNOBT generalinis direktorius. Iš Personalo skyriaus vadovo-teisininko pareiginės instrukcijos, patvirtintos LNOBT generalinio direktoriaus 2015 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. P1-218, matyti, kad Personalo skyriaus vadovas vykdo šias funkcijas: savo kompetencijos ribose rengia generalinio direktoriaus įsakymų projektus ir kitus dokumentus, kontroliuoja jų vykdymą (4.3 papunktis), įgaliojimų ribose administruoja Personalo skyriaus veiklą, atsako už ją, vadovauja skyriui ir koordinuoja veiklą su kitais teatro struktūriniais padaliniais (4.9 papunktis); dalyvauja sprendžiant darbo ginčus (4.10 papunktis); vizuoja įsakymus ir kitus dokumentus personalo klausimais (4.10 papunktis). Be to, personalo skyriaus vadovas-teisininkas tikrina, kaip vykdomi generalinio direktoriaus įsakymai personalo klausimais (5.1 papunktis); kontroliuoja, kaip laikomasi teatro kolektyvinės sutarties, vidaus darbo tvarkos taisyklių ir pareiginių instrukcijų (5.3 papunktis); kontroliuoja kaip laikomasi įstatymų ir kitų teisės aktų darbo klausimais (5.4 papunktis); teikia pasiūlymus teatro vadovybei dėl skyriaus veiklos gerinimo, darbo organizavimo tobulinimo, skyriaus darbuotojų skatinimo ar drausminių nuobaudų skyrimo (5.5 papunktis). Pareiškėja savo parašu yra patvirtinusi, kad su pareigybės aprašymu yra susipažinusi (b. 1. 39).

13. Teismas, įvertinęs Personalo skyriaus nuostatų bei pareigybės aprašyme pareiškėjai, kaip Personalo skyriaus vedėjai, suteiktus įgaliojimus, sprendė, kad pareiškėjai turėjo būti taikoma Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis ir ji priskirtina prie asmenų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad ji nepriima sprendimų, galinčių pažeisti viešuosius interesus, nepaneigia esminės aplinkybės, kad ji turėjo pareigą deklaruoti privačius interesus. Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėja nepateikė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu deklaracijos, nėra. Deklaraciją ji užpildė 2017 m. balandžio 23 d., o Personalo skyriaus vedėjos pareigas pradėjo eiti 2015 m. rugpjūčio 1 d. Be to, pareiškėjos pareigą deklaruoti privačius interesus patvirtina LNOBT 2012 m. rugsėjo 25 d. įsakymas „Dėl privačių interesų deklaravimo“ bei LNOBT generalinio direktoriaus 2017 m. balandžio 7 d. įsakymas Nr. S1-60 „Dėl viešųjų ir privačių interesų deklaracijų pildymo ir pateikimo“, kuriame generalinio direktoriaus pavaduotojams, vyr. buhalterei, Teatro

tarnybų ir skyrių vadovams bei kitiems teatro darbuotojams, turintiems viešo administravimo įgaliojimus, nurodė deklaruoti privačius interesus, pateikiant privačių interesų deklaracijas elektroninėmis priemonėmis Komisijos nustatyta tvarka per 30 kalendorinių dienų nuo jų išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į pareigas dienos ir atliekant pareigas laikytis nurodyto įstatymo nuostatų. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad būtent Personalo skyriaus vadovui pavesta užtikrinti minėto įsakymo vykdymą. Taigi, pareiškėja ne tik Įstatymo, bet ir minėto LNOBT direktoriaus priimto įsakymo nuostatas turėjo žinoti bei jų laikytis. Šiuo atveju pačios pareiškėjos elgesys sukėlė jai neigiamas teisines pasekmes. Įstatyme nėra nustatytų išimčių, kurios pateisintų pareigą turinčių deklaruoti asmenų delsimą pateikti deklaraciją. Jei pareiškėjai kilo abejonių, ar ji turi pareigą deklaruoti privačius interesus, ji turėjo galimybę kreiptis į VTEK dėl oficialaus išaiškinimo.

14. Pareiškėja skunde ginčijo netinkamai taikytus teisės aiškinimo metodus, tačiau ji dirba LNOBT Personalo skyriaus vadove ir turi viešojo administravimo įgaliojimus, todėl jos teiginius dėl netinkamai taikytų teisės aiškinimo metodų teismas laikė teisiškai nereikšmingais ir nepagrįstais.

15. Taip pat pareiškėja skunde nurodė, kad Sprendimo priėmimo metu Komisijos pirmininko pareigas ėjo ir Sprendimą pasirašė ne vyriausias pagal amžių Komisijos narys, kaip nurodyta Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje, todėl teigė, kad Sprendimą priėmė viešojo administravimo subjektas, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 161 straipsnis nustato, kad VTEK jos kompetencijai priskirtus klausimus svarsto ir sprendimus priima kolegialiai savo posėdžiuose. Pagal šio straipsnio 3 dalį, Komisijos posėdžiai teisėti, kai juose dalyvauja ir dėl sprendimo balsuoja ne mažiau kaip trys nariai, komisija sprendimą priima VTEK narių balsų dauguma atviru vardiniu balsavimu. Skundžiamas Sprendimas buvo priimtas VTEK posėdyje, visiems keturiems Lietuvos Respublikos Seimo paskirtiems ir tarnybines pareigas einantiems Komisijos nariams vienbalsiai balsavus „už“. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad skundžiamo Sprendimo priėmimo metu Komisijos pirmininko pareigas ėjo ir skundžiamą Sprendimą pasirašė ne vyriausias pagal amžių narys, nesudarė pagrindo teigti, jog skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas.

III.

16. Pareiškėja L. K.-V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą. Taip pat pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. VTEK ir pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį. Administracinių įgaliojimų sąvoka nėra apibrėžta nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose. Iš tokio teisinio reguliavimo nėra aišku, kokie kriterijai lemia, kad asmuo yra pripažįstamas turinčiu administravimo įgaliojimus. VTEK, aiškindama administravimo įgaliojimų sąvoką, vadovavosi: 1) gramatiniu loginiu aiškinimo metodu; 2) doktrina; 3) teismų praktika vienoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-809/2003. Tačiau doktrininio aiškinimo Sprendime nėra pateikta, o baudžiamosios bylos ratio decidendi vadovautis negalima, nes bylų faktinės aplinkybės skirtingos, be to, baudžiamojoje byloje buvo analizuota administravimo įgaliojimų sąvoka, tačiau ne kaip savarankiška sąvoka, o kaip vienas iš požymių, kurį atitinkantis asmuo gali būti laikomas valstybės tarnautojui prilyginamu asmeniu.

16.2. Naudojant sisteminį ir teleologinį teisės aiškinimo metodus, galima teigti, jog administravimo įgalinimai reiškia teisę priimti sprendimus. Pirma, Įstatymas taikomas valstybės politikams, valstybės tarnautojams, teisėjams ir karininkams. Kitiems asmenims Įstatymas taikomas tik kaip išimtis. Todėl pareigos deklaruoti privačius interesus įtvirtinimas yra asmens privatumo siaurinimas (pažeidimas) ir negali būti aiškinamas plečiamai. Iš Įstatymo 1 straipsnio matyti, jog viešųjų ir privačių interesų konfliktas susijęs su teise priimti sprendimus, o ne siūlyti, rengti projektus, organizuoti ir pan. Įstatymo 2 straipsnyje pateikiamos sąvokos, kurios taip pat siejamos su sprendimų priėmimu. Todėl sąvoką administravimo įgaliojimai reikia aiškinti taip, kad tik tie asmenys, turintys teisę priimti sprendimus, turinčius įtakos viešiesiems interesams, privalo deklaruoti savo privačius interesus. Antra, plečiamasis administravimo įgaliojimų aiškinimas sukels neigiamas pasekmes biudžetinių įstaigų darbuotojams, juos diskriminuodamas kitų viešųjų kultūros įstaigų darbuotojų, kuriems pareiga deklaruoti nekyla, atžvilgiu. Nėra prasmės privačių interesų deklaravimui, kai asmens veikla yra nukreipta į vidinį valdymą, o ne išorinį, nes visuomenė neturi informacijos apie vidinio valdymo veiksmus ir todėl negali sugretinti informacijos, pateikiamos deklaruojant ir atliekant valdymo veiksmus.

16.3. Pareiškėja neatlieka vidaus administravimo VAĮ 2 straipsnio 3 dalies požiūriu, nes vidaus administravimo veikla yra tada, kai ja užtikrinamas viešasis administravimas. Šiuo atveju LNOBT nėra nei viešojo administravimo subjektas, nei viešojo administravimo įstaiga, nes neatlieka nei vienos iš VAĮ 2 straipsnio 1 dalyje numatytų funkcijų.

16.4. Administraciniai įgaliojimai negali būti tapatinami su valdymo įgaliojimais. Biudžetinėse įstaigose tarp pavaldžių asmenų, kurie nėra valstybės tarnautojai, susiformuoja ne administraciniai santykiai ir ne valstybės tarnybos santykiai, o darbiniai santykiai. Reikalavimai LNOBT darbuotojams deklaruoti privačius interesus neatitinka nusistovėjusios praktikos arba yra diskriminaciniai, nes net kai kurių įstaigų vadovai ar jų pavaduotojai šios pareigos nėra atlikę (pvz., Klaipėdos ir Kauno muzikiniai teatrai ir kt.). Todėl administraciniai įgalinimai turi atitikti šiuos kriterijus: 1) asmuo vykdo vidaus administravimą, kaip apibrėžta VAĮ; 2) asmuo atlieka biudžetinės įstaigos valdymo išorines funkcijas. Tik tokių sprendimų, kurie susiję su LNOBT veikla tenkinant viešąjį interesą, priėmimas gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą.

16.5. Pareiškėja neturi administravimo įgalinimų, nes neturi įtakos priimti sprendimus, turinčius įtakos viešiesiems interesams. Pareiškėja yra atsakinga už tam tikros veiklos organizavimą. Pareiškėjos funkcijos yra vidinės valdymo funkcijos.

16.6. VTEK Sprendimas pažeidžia išsamumo ir įstatymų viršenybės principus, nes VTEK nesilaikė teisės aiškinimo taisyklių. Be to, Sprendimas neproporcingas, nes pareiškėja privalėjo būti įspėta apie pareigą deklaruoti privačius interesus ir tik šios pareigos neįvykdžius galėjo būti konstatuotas Įstatymo pažeidimas.

16.7. Sprendimas pažeidžia piktnaudžiavimo valdžia principą, nes VTEK pirmininko pareigas ėjo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies sąlygos neatitinkantis asmuo.

17. Atsakovas VTEK atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.17.1. Motyvai, kuriais remiantis buvo priimtas skundžiamas sprendimas, išdėstyti raštu VTEK sprendime, atsiliepime ir

pakartoti jos atstovo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsakovas sutinka su teismo sprendime pateiktais motyvais ir palaiko šioje administracinėje byloje jau išdėstytą poziciją.

17.2. Pripažindama, kad pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis laiku nepateikusi privačių interesų deklaracijos, pažeidė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, VTEK priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VTEK 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. KS-136 „Dėl L. K.-V.“, kuriame nurodyta, kad pareiškėja, būdama LNOBT Personalo skyriaus vadove, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nepateikusi privačių interesų deklaracijos pažeidė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

19. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos atliekamas funkcijas, jų pobūdį, pareiškėjos įgalinimus, Sprendimo priėmimo procedūrą, konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėja, dirbdama LNOBT Personalo skyriaus vadove, turėjo administravimo įgaliojimus, o aplinkybė, kad skundžiamo Sprendimo priėmimo metu Komisijos pirmininko pareigas ėjo ir skundžiamą Sprendimą pasirašė ne vyriausias pagal amžių narys, nesudaro pagrindo teigti, kad Sprendimas yra neteisėtas. Teismo vertinimu, administravimo įgaliojimai Įstatymo taikymo prasme nesietini vien su viešojo administravimo įgaliojimais, kaip tai suprantama VAĮ prasme, bet ir su įstaigos vidinio administravimo įgaliojimais, t. y. dalyvauti įstaigos vidinės veiklos organizavimo procesuose, teise kontroliuoti pavaldžius tarnyboje asmenis, duoti jiems privalomus vykdymui nurodymus, kadangi visuomenei yra svarbu, jog vykdant tokius įgaliojimus biudžetinėje įstaigoje, pirmenybė taip pat būtų teikiama viešiesiems interesams ir sprendimai priimami nešališkai.

20. Paduotame apeliaciniame skunde pareiškėja reikalavimą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo iš esmės sieja su nepagrįstomis teismo išvadomis, kad ji turėjo administravimo įgaliojimus, o aplinkybė, kad skundžiamo Sprendimo priėmimo metu Komisijos pirmininko pareigas ėjo ir skundžiamą Sprendimą pasirašė ne vyriausias pagal amžių narys, nesudaro pagrindo teigti, kad Sprendimas yra neteisėtas.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas,

apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Byloje nėra ginčo dėl to, kad LNOBT yra valstybės biudžetinė įstaiga, o pareiškėja, šioje įstaigoje nuo 2015  m. rugpjūčio 1 d. ėjusi Personalo skyriaus vadovės pareigas, Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nepateikė privačių interesų deklaracijos.

23. Ginčui reikšmingos redakcijos Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo deklaruoti privačius interesus šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikdamas privačių interesų deklaraciją. Pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, yra: 1) valstybės politikai, valstybės pareigūnai, valstybės tarnautojai, teisėjai, žvalgybos pareigūnai, profesinės karo tarnybos karininkai; 2) asmenys, dirbantys valstybės ir savivaldybių įmonėse, biudžetinėse įstaigose ir turintys administravimo įgaliojimus; 3) asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus; 4) Lietuvos banko darbuotojai, turintys viešojo administravimo įgaliojimus (atliekantys finansų rinkos priežiūros, vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo ne teisme funkcijas ir kitas viešojo administravimo funkcijas); 5) akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių, kurių akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei, vadovai ir vadovų pavaduotojai; 6) taip pat kiti asmenys, turintys viešojo administravimo įgaliojimus.

24. Įstatyme nėra pateikiamas sąvokos „administravimas“ ar „administravimo įgaliojimai“ reikšmė, tokia sąvoka nėra naudojama ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose juridinių asmenų veiklą. Kadangi Įstatymas nedetalizuoja, kokie asmenys, dirbantys biudžetinėse įstaigose, laikomi turinčiais administravimo įgaliojimus, tokiems priskirtini asmenys, pagal teisės aktus, reglamentuojančius tokių juridinių asmenų veiklą, turintys įgaliojimus juos valdyti (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018).

25. Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo (2010 m. sausio 21 d. įstatymo Nr. XI-666 redakcija), reglamentuojančio biudžetinių įstaigų steigimą, pertvarkymą, pabaigą, veiklą ir valdymą, 9 straipsnio, reglamentuojančio biudžetinės įstaigos valdymą, 1 dalis numato, kad biudžetinės įstaigos vadovas yra vienasmenis biudžetinės įstaigos valdymo organas. Kitų biudžetinės įstaigos valdymo organų Biudžetinių įstaigų įstatymas nenumato. Šio įstatymo 6 straipsnis, reglamentuojantis biudžetinės įstaigos nuostatus, t. y. dokumentą, kuriuo biudžetinė įstaiga vadovaujasi savo veikloje, numato, kad biudžetinės įstaigos nuostatuose, be kitų duomenų, turi būti nurodyta biudžetinės įstaigos vadovo kompetencija, skyrimo ir atleidimo tvarka, kiti biudžetinės įstaigos organai, jei pagal kitus įstatymus ar Vyriausybės nutarimus tokie organai sudaromi, šių organų sudarymo tvarka ir kompetencija, sprendimų priėmimo tvarka (Biudžetinių įstaigų įstatymo 6 str. 1 d., 2 d., 7 ir 8 p.). Ginčui reikšmingu laikotarpiu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstatymas, kurio pavadinimas iki 2017 m. sausio 1 d. buvo Lietuvos Respublikos teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas, nenumatė kitų valdymo organų, išskyrus patariamojo balso teisę turinčią meno tarybą, turinčią veikti nacionaliniame teatre ir nacionalinėje koncertinėje įstaigoje, vėliau – nacionaliniame teatre, biudžetinėse įstaigose, kurių veiklą reglamentuoja aptarti teisės aktai.

26. Taigi, teisės aktai, reglamentuojantys biudžetinės įstaigos Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro veiklą, numato tik vieną organą, įgaliotą valdyti tokią įstaigą – biudžetinės įstaigos vadovą, tokios nuostatos įtvirtintos ir į bylą pateiktuose Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. ĮV-252 (Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2014 m. spalio 24 d. įsakymo Nr. ĮV-753 redakcija).

27. Kadangi asmenims, dirbantiems biudžetinėse įstaigose ir turintiems administravimo įgaliojimus, priskirtini asmenys, pagal teisės aktus, reglamentuojančius tokių juridinių asmenų veiklą, turintys įgaliojimus juos valdyti, biudžetinėje įstaigoje Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatre dirbantiems asmenims, turintiems administravimo

įgaliojimus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme, priskirtini asmenys, turintys įgaliojimus vykdyti šios įstaigos vadovo funkcijas ar jų dalį.

28. Kaip matyti iš į bylą pateiktos LNOBT Personalo skyriaus vadovo pareiginės instrukcijos, patvirtintos Lietuvos nacionalinio ir baleto teatro generalinio direktoriaus 2013 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. P1-42 (16 priedas), Personalo skyriaus vadovui nėra pavesta vykdyti biudžetinės įstaigos vadovo funkcijas ar jų dalį: jam nėra pavesta savarankiškai priimti sprendimus, susijusius įstaigos vidaus administravimu (personalo valdymu), visos jo funkcijos nukreiptos į pagrindinio uždavinio – užtikrinti tinkamą Lietuvos nacionalinio ir baleto teatro personalo valdymą, rengiamų personalo dokumentų teisėtumą, Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų taikymą teatro veikloje – vykdymą, t. y. susijusios su tinkamo biudžetinės įstaigos vadovo pareigų, susijusių su įstaigos vidaus administravimu, vykdymo užtikrinimu, dėl ko toks asmuo (LNOBT Personalo skyriaus vadovas) nėra priskirtinas biudžetinėje įstaigoje Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatre dirbantiems asmenims, turintiems administravimo įgaliojimus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme.

29. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, konstatuotina, kad pareiškėja, dirbusi LNOBT Personalo skyriaus vadove, pagal ginčui reikšmingu laikotarpiu galiojusį reguliavimą nėra priskirtina biudžetinėje įstaigoje Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatre dirbantiems asmenims, turintiems administravimo įgaliojimus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme, todėl ji, nedeklaravusi privačių interesų Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, nepažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, dėl ko ginčijamas VTEK 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimas Nr. KS-136 „Dėl L. K.-V.“ yra naikintinas vien dėl šios priežasties (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

30. Kadangi apeliacinis skundas yra tenkintinas vien dėl aptartų priežasčių, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie nebėra reikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste, atskirai nėra pasisakoma.

31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas yra tenkinamas: skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas yra tenkinamas.

32. Pareiškėja pateikė duomenis, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patyrė 41,25 Eur žyminio mokesčio išlaidas, kurios jos prašymu yra priteisiamos iš VTEK (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos L. K.-V. apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –

pareiškėjos L. K.-V. skundą tenkinti ir panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. KS-136 „Dėl L. K.-V.“.

Priteisti iš atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 41,25 Eur bylinėjimosi išlaidas pareiškėjai L. K.-V. Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19100 2019-11-29 2019-11-20 2019-11-20 -

Administracinė byla Nr. A-1504-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01871-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R.  L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas R. L. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių apsk. VPK) 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 17-IL-86-00661-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklą panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu Sprendimu buvo panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) ginklą Nr. 503, nes iš Vokietijos Federacinės Respublikos buvo gauta informacija, jog pareiškėjas yra teistas už nusikaltimus mokesčių tvarkai ir muitų teisės aktų pažeidimus už tai, kad jo vairuojamame automobilyje šaldytuvo puspriekabės šaldymui buvo naudojamas žymėtas dyzelinis kuras. Telšių apsk. VPK Sprendimą motyvavo tuo, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 97 straipsnyje nurodyta, jog turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. 2017 m. spalio 30 d. Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos rašte nurodyta, kad R. L. už padarytas nusikalstamas veikas 2015 m. vasario 25 d. Prancūzijos Respublikoje ir 2017 m. gegužės 8 d. Vokietijos Federacinėje Respublikoje teistumas, vadovaujantis tų šalių nacionaline teise, yra neišnykęs.

3. Atsakovas Telšių apsk. VPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. spalio 9 d. iš Policijos licencijuojamos veiklos informacinės sistemos buvo gauta

informacija apie tai, kad 2017 m. gegužės 8 d. R. L. Vokietijos Federacinėje Respublikoje yra teistas už nusikaltimus mokesčių tvarkai ir muitų teisės aktų pažeidimus. Jis teistas už nusikalstamą veiką, numatytą Vokietijos Baudžiamojo kodekso 53 straipsnyje, Mokesčių kodekso 369 straipsnio 1 dalyje, 370 straipsnio 1 ir 2 dalyse, Energijos mokesčių įstatymo (Energiesteuergesetz) 21 straipsnyje. Jam skirta 750 eurų bauda. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2017 m. birželio 10 d.

5. 2017 m. spalio 20 d. buvo pateiktas paklausimas Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – IRD) Teistumo informacijos tvarkymo skyriui, siekiant nustatyti, ar šiuo metu R. L. turi neišnykusį teistumą. 2017 m. spalio 24 d. IRD Teistumo informacijos tvarkymo skyriaus rašte Nr. 9R-A-15138 buvo nurodyta, kad R. L., vadovaujantis Prancūzijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos nacionaline teise, turi neišnykusį teistumą. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali fizinis asmuo nesantis

nepriekaištingos reputacijos, t. y. turintis teistumą (Įstatymo 18 str. 2 d. 5 p.). Pareiškėjas R. L. skunde teigė, kad 2016 m. sausio 25 d. ir 2016 m. kovo 4 d. patikrinimų metu Vokietijoje buvo nustatyta, kad šaldytuvo puspriekabėje jis vežėsi šildymo naftą be leidimo ir naudojosi ja kaip kuru. Taip pat nurodė, kad jam iš karto dėl padarytos nusikalstamos veikos pretenzijų nebuvo pareikšta ir, tik vėliau, sužinojo, kad teismo įsakymu už nusikaltimus mokesčių tvarkai ir muitų teisės jam buvo paskirta bauda.

II.

6. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo R. L. skundą atmetė.7. Teismas nustatė, kad Bavarijos Apylinkės teismas Baudžiamųjų bylų skyrius įsakymu paskyrė baudą pagal

Vokietijos Baudžiamojo kodekso 53 straipsnio, Mokesčių kodekso 369 straipsnio 1 dalį, 370 straipsnio 1 ir 2 dalis, Energijos mokesčių įstatymo (Energiesteuergesetz) 21 straipsnį. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį bei Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. spalio 24 d. pažymos Nr. 9R-A-15138 (b. l. 20) matyti, kad pareiškėjas užsienyje buvo pripažintas kaltu keturis kartus, pagal Prancūzijos Respublikos 2015 m. vasario 25 d. priimtą sprendimą ir Vokietijos Federacinės Respublikos 2017 m. gegužės 8 d. priimtą sprendimą, vadovaujantis tų šalių nacionaline teise, teistumai yra neišnykę. Remiantis šiomis faktinėmis aplinkybėmis ir vadovaudamasis BK 97 straipsniu, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 92.3 punktu, pirmosios instancijos teismas sprendė, pareiškėjas ginčijamo Sprendimo priėmimo metu nebuvo nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nes turėjo teistumą pagal BK 97 straipsnį, todėl atsakovas turėjo pagrindą priimti sprendimą panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą, išduotą pareiškėjui, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

III.

8. Pareiškėjas R. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą. Taip pat pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti žyminį mokestį.

9. Pareiškėjas teigia, jog Vokietijos apylinkės teismas 2017 m. gegužės 8 d. įsakymu paskyrė baudą ir nurodė, kad buvo padarytas nusižengimas, o ne kriminalinis nusikaltimas. Jis Vokietijoje buvo tikrintas du kartus, tačiau abiem atvejais paaiškinus, kad kuras yra legaliai užpiltas Olandijoje, jam nebuvo pareikšta jokių pretenzijų. Tik vėliau pareiškėjas sužinojo, kad tais dviem atvejais jam teismo įsakymu buvo paskirta 750 Eur bauda. Kadangi Vokietijoje nėra administracinių nusižengimų kodekso, už tokius nusižengimus yra keliamos baudžiamosios bylos ir baudos skiriamos kaip už baudžiamąjį nusižengimą. Atsižvelgus į BK 8 straipsnio 1 dalį, žymėto kuro naudojimas pažeidžiant nustatytą tvarką užtraukia administracinę atsakomybę (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 174 str.), tačiau ne baudžiamąją. Tai reiškia, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymus pareiškėjas nėra teistas, todėl tiek atsakovas, tiek teismas turėjo vadovautis BK 8 straipsnio 1 dalimi.

10. Be to, pareiškėjo nuomone, ginčijamas Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, todėl jam neaišku, kodėl buvo panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) ginklą.

11. Atsakovas Telšių apsk. VPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

12. Atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai sutampa su išdėstytais atsiliepime pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Telšių apsk. VPK2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. 17-IL-86-00661-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklą panaikinimo“, kuriuo pareiškėjui panaikintas išduotas šaunamųjų ginklų naudotojo leidimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas, nesutikęs su pareiškėjo argumentais, jog kyla abejonių, ar veika, už kurią pareiškėjas yra nuteistas Prancūzijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos teismų sprendimais, užtraukia baudžiamąją atsakomybę Lietuvos Respublikoje, 2018 m. vasario 12 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad neišnykus teistumui pagal kitų Europos Sąjungos valstybių narių teismų priimtus sprendimus, pareiškėjas nelaikomas esančiu nepriekaištingos reputacijos pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

15. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, nurodo, kad, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

16. Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. turi leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 503. Telšių apsk. VPK 2017 m. lapkričio 6 d. Sprendimu panaikino pareiškėjui minėtą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

17. Leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 503, kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo, panaikintas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu: leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami atsiradus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 punktuose ir (ar) 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, numatytoms sąlygoms. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą. Tokio pagrindo buvimas konstatuotas gavus Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis, kad Prancūzijoje, Meco policijos teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimu buvo pripažintas padariusiu, su kelių eismo taisyklėmis susijusius pažeidimus pagal straipsnius 02780402 ir 02781002, nusikalstamos veikos ECRIS kategorija – (O-00-210600 ir S-00-008001) ir jam paskirtos 750 Eur ir 719 Eur dydžio baudos. Taip pat Vokietijos apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. sprendimu buvo pripažintas padariusiu nusikaltimus mokesčių tvarkai ir muitų teisės pažeidimus (nusikalstamos veikos ECRIS kategorija – O-00-140000) ir jam paskirta 750 Eur bauda.

18. Visų pirma, pažymėtina, pagal ginčijamo Spendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Įstatymo bei jį įgyvendinančių Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Taisyklės) nuostatas, leidimas laikyti (nešiotis) ginklus gali būti panaikinamas Įstatymo 40 straipsnyje nurodytais pagrindais (Įstatymo 40 str. 1 ir 7 d., Taisyklių 92–97, 117 p.). Taigi, kaip ir iš esmės akcentuota skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, nagrinėjamam ginčui svarbiausia aplinkybė – ar atsakovas turimų duomenų pagrindu teisėtai ir pagrįstai konstatavo pareiškėją turint teistumą, dėl ko jis negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu ir dėl ko jam išduotas šaunamųjų ginklų naudotojo leidimas turi būti panaikintas 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu.

19. Ginčui aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad Įstatymas, kurio tikslas reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, savaime neapibrėžia, kas yra asmuo, laikomas turinčiu teistumą, palikdamas tai nustatyti BK bendrajai daliai, tai pat kad BK 97 straipsnio 2 dalies nuostata, jog, atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai, Įstatymo taikymo požiūriu yra svarbi ta prasme, kad ji patvirtina būtinumą vadovautis BK, sprendžiant klausimą, ar asmuo yra priskirtinas prie turinčių teistumą asmenų kategorijos Įstatymo taikymo prasme (žr., 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-854/2013; 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1794-143/2015; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2564-520/2016).

20. BK 97 straipsnio 1 dalis (2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. XII-776 redakcija) nustato, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Turinčiais teistumą taip pat laikomi už nusikaltimo padarymą ne Europos Sąjungos valstybėje narėje nuteisti asmenys, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu gauta

informacijos, kad jiems įsiteisėjo tos valstybės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Į teistumą teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmens teistumas suprantamas kaip tam tikras asmens nuteisimo už nusikalstamą veiką (tik nusikaltimą) teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu juridinis faktas, bausmės atlikimo padarinys, kaip baudžiamosios atsakomybės tąsa. Ši teisinė kategorija būdinga tik baudžiamajai teisei ir, priskiriant ją prie baudžiamosios atsakomybės turinio elementų, yra dar vienas skiriamasis požymis, atribojantis baudžiamąją atsakomybę nuo kitų teisinės atsakomybės rūšių. BK 97 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teistais laikomi asmenys, nuteisti už nusikaltimo padarymą, įsiteisėjus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui, o teistumas šia prasme yra tiesiog nuteisimo apkaltinamuoju nuosprendžiu faktas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-560/2014).

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2564-520/2016, kurioje nagrinėtas ginčas dėl sprendimo, kuriuo panaikintas leidimas įsigyti ir laikyti ginklus dėl asmens teistumo, be kita ko, konstatavo: palyginus BK 97 straipsnio 1 dalies formuluotę, galiojusią iki 2014 m. kovo 25 d., bei formuluotę, įsigaliojusią nuo 2014 m. kovo 25 d., kai buvo perkeltos 2008 m. liepos 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/675/TVR dėl atsižvelgimo į apkaltinamuosius nuosprendžius Europos Sąjungos valstybėse narėse naujose baudžiamosiose bylose (toliau – ir Pamatinis sprendimas 2008/675/TVR) nuostatos, matyti, kad teistumo sąvoka, kaip ji buvo apibrėžta nacionalinėje teisėje, nepakito, t. y. turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, išskyrus tai, kad greta Lietuvos Respublikos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio buvo įrašytas ir Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, t. y., kitoje valstybėje narėje priimtiems apkaltinamiesiems nuosprendžiams teikiama toki pati reikšmė kaip ir mūsų valstybės teismo priimtiems apkaltinamiesiems nuosprendžiams. Be to, BK 97 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos ir sąlygos, kada teismas gali neatsižvelgti į ankstesnį užsienio valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį; Pamatinio sprendimo 2008/675/TVR įžanginės dalies 3 dalyje nurodyta, kad šio sprendimo tikslas – nustatyti valstybėms narėms minimalią pareigą atsižvelgti į kitose valstybėse narėse priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius. Todėl šis pamatinis sprendimas neturėtų trukdyti valstybėms narėms atsižvelgti, remiantis jų teise ir joms turint informacijos, pavyzdžiui, į galutinius sprendimus, priimtus administracinių institucijų, kurių sprendimai gali būti apeliacine tvarka apskųsti baudžiamuosiuose teismuose, nustatančiuose asmens kaltę dėl baudžiamosios veikos ar veikos, už kurią baudžiama pagal nacionalinę teisę, nes tokia veika laikoma teisės normų pažeidimu. Pamatinio sprendimo 2008/675/TVR 2 straipsnyje nurodyta, kad šiame pamatiniame sprendime „apkaltinamasis nuosprendis“ – bet kuris galutinis baudžiamojo teismo sprendimas, nustatantis asmens kaltę dėl baudžiamosios veikos. Pamatinio sprendimo 2008/675/TVR 3 straipsnio „Atsižvelgimas naujoje baudžiamojoje byloje į kitoje valstybėje narėje priimtą apkaltinamąjį nuosprendį“ nuostatos grindžiamos apkaltinamųjų nuosprendžių prilyginimu – jame nustatomas principas, kad užsienio šalyse priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių teisinės pasekmės turi būti lygiavertės nacionalinių teismų priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių teisinėms pasekmėms pagal nacionalinę teisę („lygiavertiškumo principas“). Tai reiškia prievolę atsižvelgti į užsienio šalyse priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius laikantis nacionalinės teisės (valstybės narės turi atsižvelgti į užsienyje priimtą nuosprendį tik tiek, kiek privalėtų atsižvelgti į nacionalinio teismo apkaltinamąjį nuosprendį).

22. BK 97 straipsnio 9 dalis (2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. XII-776 redakcija) nustato, kad teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į įsiteisėjusį šio straipsnio 1 dalyje nurodytą kitos valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, jeigu: 1) atsižvelgimas į įsiteisėjusį teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį pažeistų pagrindines žmogaus teises ir (ar) laisves; 2) padaryta veika pagal šį kodeksą nelaikoma nusikaltimu; 3) asmuo nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė už jo padarytą veiką; 4) nepakanka gautos informacijos apie kitos valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir šią informaciją persiuntusi valstybė per nustatytą terminą jos nepateikia; 5) yra kitų Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytų pagrindų.

23. Taigi tam, kad, atsižvelgiant į aptartas teisinio reguliavimo nuostatas, jo aiškinimo ir taikymo praktiką bei bylos faktines aplinkybes, pareiškėjas būtų laikomas turinčiu teistumą Įstatymo prasme esant duomenims, patvirtinantiems, kad: 1) jis nuteistas už nusikaltimo parymą Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu; 2)

nėra BK 97 straipsnio 9 dalyje nurodytų sąlygų, dėl kurių neatsižvelgiama į įsiteisėjusį kitos valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, inter alia (be kita ko) – kad padaryta veika pagal BK nelaikoma nusikaltimu. Šiuo aspektu primintina, kad nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus (BK 10 str.), o turinčiais teistumą laikomi tik už nusikaltimo, o ne už baudžiamojo nusižengimo padarymą nuteisti asmenys (BK 97 str. 1 d.).

24. Iš 2017 m. spalio 18 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį (b.  l. 16–19), kuriuo atsakovas vadovavosi priimdamas byloje ginčijamą Sprendimą, galima spręsti, kad pareiškėjas padarė šias veikas: pareiškėjas Prancūzijoje, Meco policijos teismo (Tribunal de Police de Metz) 2013 m. spalio 4 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 2013 m. lapkričio 15 d., buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, kurių ID – O-00001 ir O-00002 (su kelių eismo taisyklėmis susiję pažeidimai), ECRIS kategorija – (O-00-210600) ir jam paskirtos 750 Eur ir 728 Eur baudos; taip pat Prancūzijoje, Motbrison policijos teismo (Tribunal de Police de Montbrison) 2014 m. kovo 26 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 2014 m. gegužės 10 d., buvo nuteistas už nusikalstamą veiką, kurios ID – O-00001 (su kelių eismo taisyklėmis susiję pažeidimai), ECRIS kategorija – (O-00-210600) ir jam paskirta 728 Eur bauda; Prancūzijoje, Meco policijos teismo (Tribunal de Police de Metz) 2015 m. vasario 25 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 2015 m. kovo 18 d., buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, kurių ID – O-00001 ir O-00002 (su kelių eismo taisyklėmis susiję pažeidimai), ECRIS kategorija – (O-00-210600) ir jam paskirtos 750 Eur ir 719 Eur baudos; Vokietijoje, apylinkės teismo (AG Hof) 2017 m. gegužės 28 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 2017 m. birželio 10 d., buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, kurių ID – O-00001 nusikaltimai mokesčių tvarkai ir muitų teisės aktų pažeidimai, ECRIS kategorija – (O-00-140000) ir jam paskirta 750 Eur bauda. Dalis minėto išrašo duomenų, iš jų – apie nusikalstamų veikų straipsnius (02780402; 02781002; 02780502; 02780402; 027810020) bei nusikalstamų veikų aprašymai – nėra informatyvūs dėl naudojamų santrumpų.

25. Taigi, kaip iš esmės pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, iš šių duomenų nėra galima spręsti, ar veikos, už kurių padarymą Prancūzijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos teismų sprendimais yra nuteistas pareiškėjas, Lietuvos Respublikoje yra kriminalizuota, juo labiau – ar tokia nusikalstama veika priskirtina nusikaltimams (BK 11 str.). Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal 2009 m. vasario 26 d. Europos Sąjungos Tarybos pamatinio sprendimo Nr. 2009/315/TVR „Dėl valstybių narių keitimosi informacija iš nuosprendžių registro organizavimo ir turinio“ 2 straipsnio a punkto ir 4 straipsnio 2 dalies nuostatas, apkaltinamąjį nuosprendį (kaip bet koks galutinis baudžiamojo teismo sprendimas, kuriuo fizinis asmuo nuteisiamas už baudžiamąją veiką, jei šie sprendimai įtraukiami į apkaltinamąjį nuosprendį priėmusios valstybės nuosprendžių registrą) priėmusios valstybės narės centrinė institucija turi kuo greičiau pranešti kitų valstybių narių centrinėms institucijoms apie jos teritorijoje tų kitų valstybių narių piliečių atžvilgiu priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, įregistruotus nuosprendžių registre.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad laikantis objektyvumo principo viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą ir kritiškai, nešališkai vertinant įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenį Nr. 20, 2010; 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1010/2014). Įstatymo viršenybės ir objektyvumo principai lemia viešojo administravimo subjekto pareigą priimant sprendimus veikti pagal teisės aktuose jiems nustatytas teises ir pareigas, bei savo sprendimą pagrįsti tokiu būdu, jog nekiltų abejonių dėl šio sprendimo rezultato (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2494-438/2015).

27. Kadangi duomenų, patvirtinančių, kad veika, už kurios padarymą Prancūzijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos teismų sprendimais yra nuteistas pareiškėjas, Lietuvos Respublikoje yra kriminalizuota, juo labiau – kad tokia nusikalstama veika priskirtina nusikaltimams, dėl ko nėra galima teigti, kad pareiškėjas yra laikomas teistu BK 97 straipsnio 1 dalies ir Įstatymo prasme, o taip pat – esant Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytam pagrindui panaikinti šaunamųjų ginklų naudotojo leidimą Nr. 503, byloje ginčijamas Spendimas negali būti laikomas teisėtu ir yra naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

28. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.

29. Atsižvelgdamas į aptartą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).

30. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė prašymą priteisti iš atsakovo žyminį mokestį. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pareiškėjui priteistini sumokėtas 30 Eur žyminis mokestis už skundą pirmosios instancijos teismui (2017 m. lapkričio 15 d. mokėjimo kvitas Nr. 033691) ir 15 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą (2018 m. kovo 8 d. mokėjimo kvitas Nr. 036429) apeliacinės instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą tenkinti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują

sprendimą – pareiškėjo R. L. skundą tenkinti ir panaikinti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 17-IL-86-00661-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklą panaikinimo“.

Priteisti pareiškėjui R. L. iš atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 45 Eur (keturiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, t. y. 30 Eur (trisdešimt eurų) žyminį mokestį už skundą pirmosios instancijos teismui ir 15 Eur (penkiolika eurų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19227 2019-12-02 2019-11-20 2019-11-20 -

Administracinė byla Nr. eA-1163-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01907-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 17.7(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Senvagės rezidencija“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Senvagės rezidencija“

skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui dėl privalomojo nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Senvagės rezidencija“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir atsakovas, Šiaulių departamentas) 2017 m. gegužės 17 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-788-(19.29) (toliau – ir Nurodymas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. gegužės 23 d. gavo Šiaulių departamento direktorės V. Š. pasirašytą Nurodymą, kuriuo reikalaujama: 1) sutvarkyti statybvietę adresu (duomenys neskelbtini), daugiabutis gyvenamasis namas, gyvenamosios paskirties pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užtikrinti nelaimingų atsitikimų statybvietės prevenciją, priešgaisrinę apsaugą ir aplinkos apsaugą nuo taršos iš statybvietės; 2) įrengti statybvietės aptvėrimą pagal Lietuvos Respublikos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346 patvirtintų Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT-500 20 punktą, nuolat tikrinti, kad nebūtų pažeidžiami įspėjamieji ženklai, pastato užtaisytų angų stovį, kad nebūtų galimybės pašaliniams asmenims patekti į pastatą. Pareiškėjas nurodė, kad tokį savo sprendimą pareigūnas motyvavo tuo, jog atliekant patikrinimą buvo nustatyta, kad žemės sklypas, kuriame yra nebaigtas statyti pastatas (baigtumas 10 %), nėra aptvertas, statybos darbai nevykdomi, pastato rūsio perdanga nesandari, per angas galima patekti į rūsį, atviri šuliniai. Pareiškėjas teigė, kad sprendime minimas patikrinimas niekaip nėra įformintas (nėra įtvirtintas, kaip to reikalauja viešąjį administravimą reglamentuojantys teisės aktai), vien tai sudaro pakankamą pagrindą skundžiamo sprendimo panaikinimui, skundžiamas sprendimas apskritai neturi jokių priedų.

3. Pareiškėjas nurodė, kad dėl nekilnojamojo turto (žemės sklypo ir daugiabučio gyvenamojo namo), esančio (duomenys neskelbtini), nuo 2015 metų iki šiol vyksta teisminiai ginčai pagal bankrutavusios įmonės UAB „Nevėžio vingis“ teismams reiškiamus ieškinius, kuriuos nagrinėja skirtingų instancijų teismai, kai kurios bylos šiuo metu jau yra išnagrinėtos, kai kuriose bylinėjimasis dar vyksta. Nuo šių bylų baigties priklauso, koks bus tikrasis šio turto savininkas ir ar šis turtas bus įkeistas hipotekos kreditoriui. Dėl tokios specifinės faktinės situacijos šiuo metu nėra aišku, kas turi rūpintis turto būkle ir kas turėtų patirti išlaidas vykdant skundžiamą sprendimą. Pareiškėjas nurodė, kad investuoti į statybvietės aptvėrimą ir kitus nurodytus privalomuosius darbus jis šiuo metu negali, kadangi nėra aišku, ar jis tikrai liks šio turto savininku, ar išlaidos bus patirtos pagrįstai (ar tikrai bus investuojama į nuosavą turtą). Esant tokiai situacijai būtų prasminga sulaukti teisminių ginčų pabaigos ir surašyti privalomąjį nurodymą tam asmeniui, kuris bus tikrasis ginčo turto savininkas. Surašius Nurodymą dabar, kyla pagrįstų abejonių, ar Nurodymas surašytas tinkamam asmeniui, nes teisminiams ginčams pasibaigus gali paaiškėti, jog Nurodymas turi būti surašytas bankrutavusiai įmonei UAB „Nevėžio vingis“ arba UAB „Senvagės rezidencija“ hipotekos kreditoriui, o ne pačiam pareiškėjui. Pareiškėjas nurodė, kad netinkamas sprendimo įforminimas (jis nėra pagrįstas jokiais faktinę situaciją pagrindžiančiais dokumentais) sudaro atskirą savarankišką pagrindą priimto sprendimo panaikinimui.

4. Atsakovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, jog 2017 m. gegužės 11 d. gavo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2017 m. gegužės 4 d. patikrinimo aktą su nuotraukomis, kuriame nurodyta, kad pagal (duomenys neskelbtini) namo (duomenys neskelbtini) pirmininko M. B. kreipimąsi dėl netvarkingos statybvietės, esančios (duomenys neskelbtini) buvo atliktas patikrinimas, kurio metu užfiksuota, kad prie nebaigto statyti namo pamatų adresu (duomenys neskelbtini) rasti trys atviri šuliniai, pastato pamatai nesandarūs, nesaugūs, pašaliniai asmenys į namo pamatus gali patekti pro nesandarias ertmes, patikrinimo metu viduje rasti nepilnamečiai vaikai. Šio patikrinimo akto pagrindu Šiaulių departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 2 dalies 9

punktu ir 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2017 m. gegužės 16 d. pagal kompetenciją atliko nebaigto statyti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) patikrinimą.

6. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. gegužės 17 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu konstatuota, kad statybos darbai patikrinimo metu nevykdomi, nėra užtikrinta ir neatlikta nelaimingų atsitikimų statybvietėje prevencija  – nėra įrengtas aptvėrimas, pastato perdanga nesandari, angos neužtaisytos, atviri šuliniai. Nagrinėjamu atveju, nevykdydamas daugiabučio gyvenamojo namo statybos, pareiškėjas, vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 1.06.01:2016 „Statybos darbai. Statinio statybos priežiūra“ 5 priedu „Statinio konservavimo tvarkos aprašas“, privalo atlikti statinio minimalius konservavimo darbus, kurie užtikrintų nelaimingų atsitikimų statybvietėje prevenciją: statybvietės aptvėrimą, įėjimų į statinius laikiną uždarymą, laikinų statybvietės inžinerinių tinklų atjungimą nuo veikiančių inžinerinių tinklų, iškasų užpylimą ar aptvėrimą, šulinių uždengimą, įspėjamųjų ženklų pastatymą ir kitų saugos priemonių atlikimą, priešgaisrinę apsaugą, aplinkos apsaugą nuo taršos iš statybvietės. Šiaulių departamentas surašė Nurodymą pašalinti pažeidimus, Nurodymo įvykdymo terminas – 2017 m. rugpjūčio 17 d. 2017 m. rugpjūčio 24 d. buvo atliktas patikrinimas, patikrinimo akte konstatuota, kad privalomasis nurodymas neįvykdytas.

7. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad sprendime minimas patikrinimas nėra niekaip įformintas, kad skundžiamas sprendimas neturi jokių priedų ir nurodė, kad atsakovas statybos patikrinimus atlieka viešojo administravimo subjektų, fizinių ar juridinių asmenų ir jų padalinių, kitų organizacijų pateiktų skundų ar pranešimų pagrindu. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 6 dalį, užbaigus statybos patikrinimą surašomas statybos patikrinimo aktas. Jeigu statybos patikrinimo metu nustatoma teisės aktų ar statinio projekto sprendinių pažeidimų, Inspekcijos pareigūnas surašo privalomąjį nurodymą statytojui, o jeigu jo nėra – vienam iš šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, t. y., statinio ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui, per privalomajame nurodyme nustatytą, bet ne ilgesnį negu 6 mėnesių terminą, šiuos pažeidimus pašalinti. Atsakovas nurodė, kad atlikęs nebaigto statyti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) patikrinimą, surašė 2017 m. gegužės 17 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą, kuriame konstatavo, jog statybos darbai patikrinimo metu nevykdomi, nėra užtikrinta ir neatlikta nelaimingų atsitikimų statybvietėje prevencija – nėra įrengtas aptvėrimas, pastato perdanga nesandari, angos neužtaisytos, atviri šuliniai. Nustatyti pažeidimai buvo atkartoti ir Nurodyme.

8. Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo argumentais dėl to, kad tikrasis nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) savininkas paaiškės tik pasibaigus teisminiams ginčams. Pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto centriniame duomenų banke esančią informaciją, 0,3569 ha žemės sklypas ir nebaigtas statyti pastatas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise įregistruoti pareiškėjo vardu 2014 m. balandžio 17 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Remiantis oficialiai skelbiama informacija pareiškėjas šiuo metu yra žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo, dėl kurio surašytas privalomasis nurodymas, savininkas.

II.

9. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Senvagės rezidencija“ skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad 2017 m. gegužės 11 d. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Teisės ir viešosios tvarkos skyriaus vedėja Šiaulių departamentui persiuntė pagal kompetenciją savivaldybės administracijos darbuotojų 2017 m. gegužės 4 d. patikrinimo metu surinktą medžiagą (patikrinimo akto Nr. VTKa-329 (30.1.) su fotonuotraukomis kopiją) dėl netvarkingos statybvietės žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) Patikrinimo akte Nr. VTKa-329 (30.1.) nurodyta, kad pagal (duomenys neskelbtini) namo (duomenys neskelbtini) pirmininko M. B. kreipimąsi dėl netvarkingos statybvietės, esančios (duomenys neskelbtini) buvo atliktas patikrinimas, kurio metu užfiksuota, jog prie nebaigto statyti namo pamatų adresu (duomenys neskelbtini), rasti trys atviri šuliniai, pastato pamatai nesandarūs, nesaugūs, pašaliniai asmenys į namo pamatus gali patekti pro nesandarias ertmes, patikrinimo metu viduje rasti nepilnamečiai vaikai. Gavusi šią informaciją Šiaulių departamento vyriausioji specialistė R. T. 2017 m. gegužės 16 d. atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje ir nustatė, kad patikrinimo metu statybos darbai gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) nebuvo vykdomi, patikrinimo akte užfiksuota, kad nėra užtikrinta ir neatlikta nelaimingų atsitikimų statybvietėje prevencija – nėra įrengto statybvietės aptvėrimo, pastato perdanga nėra sandari, neužtaisytos angos, atviri šuliniai; prie patikrinimo akto pridėtos dvi fotonuotraukos. Nustačius Statybos techninio reglamento STR1.08.02:2002 „Statybos darbai“ 5 priedo 8.2, 8.3

ir 8.4 punktų pažeidimus, Šiaulių departamento direktorė V. Š. surašė pareiškėjui Nurodymą iki 2017 m. rugpjūčio 17 d. pašalinti pažeidimus. Nurodymas pareiškėjui buvo išsiųstas 2017 m. gegužės 18 d. 2017 m. rugpjūčio 24 d. patikrinimo metu nustatyta, kad privalomasis nurodymas neįvykdytas ir surašytas privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus patikrinimo aktas Nr. RE-216-(19.29).

11. Teismas analizavo Įstatymo 11 straipsnio 6 dalį, Statybos techninio reglamento STR 1.06.01:2016 „Statybos darbai. Statinio statybos priežiūra“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-848, 5 priedo „Statinio konservavimo tvarkos aprašas“, kurio 8 bei 15 punktus ir nurodė, kad Šiaulių departamento darbuotojai, nustatę nurodyto teisės akto (Statybos techninio reglamento STR 1.06.01:2016) pažeidimus, teisėtai ir pagrįstai surašė Nurodymą. Teismas nustatė, kad Nurodymas surašytas Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui – nekilnojamojo turto registre įregistruotam statinio savininkui – UAB „Senvagės rezidencija“, todėl pareiškėjo teiginį, jog Nurodyme minimas patikrinimas nėra įformintas, atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas pažymėjo, kad faktinės aplinkybės, patvirtinančios, jog statybvietė adresu (duomenys neskelbtini) apleista, neaptverta, yra atvirų šulinių, nesandarūs ir nesaugūs pastato pamatai, užfiksuotos net dviejuose patikrinimo aktuose – Panevėžio miesto savivaldybės administracijos darbuotojų surašytame patikrinimo akte ir Šiaulių departamento vyriausiosios specialistės R. T. surašytame Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos darbuotojų surašytame patikrinimo akte nurodyta, kad patikrinimo metu namo pamatų viduje rasti nepilnamečiai vaikai. Patikrinimų metu buvo daromos fotonuotraukos, kurios pridėtos prie patikrinimo aktų, jose užfiksuota statybvietės būklė – neuždengtos pamatų duobės, atviri šuliniai, statybvietė neaptverta.

13. Teismas nusprendė, kad nepagrįsti ir atmestini pareiškėjo argumentai, jog Nurodymas surašytas nesulaukus teisminių ginčų pabaigos, kol paaiškės tikrasis turto savininkas. Į bylą pateikti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai, iš kurių matosi, kad tiek žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), tiek nebaigto statyti pastato – gyvenamojo namo, esančio ten pat, nuosavybės teisė 2014 m. balandžio 17 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu nuo 2014 m. balandžio 29 d. nekilnojamojo turto registre įregistruota UAB „Senvagės rezidencija“ vardu. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.262 straipsniu, nurodė, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka ir darė išvadą, kad Nurodymas surašytas tinkama asmeniui – nebaigto statyti pastato savininkui – UAB „Senvagės rezidencija“ ir būtent jis atsako už statinio priežiūrą. Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas nurodė, kad šiuo metu negali investuoti į statybvietės aptvėrimą ir kitus nurodytus privalomus darbus, nes nėra aišku, ar jis tikrai liks šio turto savininku, tačiau atkreipė dėmesį, kad pagal CK 4.97 straipsnio 3 dalį, sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti visas jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas, kurių nepadengė iš daikto gautos pajamos.

14. Išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas nusprendė, kad Nurodymas surašytas tinkamai pritaikius ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, Nurodymo turinys iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl jis yra pagrįstas bei teisėtas ir naikinti jį nėra teisinio pagrindo.

III.

15. Pareiškėjas UAB „Senvagės rezidencija“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Nurodymą.

16. Pareiškėjas teigia, kad Nurodymas buvo surašytas vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 1.06.01:2016 „Statybos darbai. Statinio statybos priežiūra“ 5 priedu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jame taip pat nurodyta, kad statytojas, sustabdęs statybos darbus, privalo atlikti statinio minimalius konservavimo darbus. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis nėra ir niekada nebuvo pastato-daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statytojas, šį turtą įsigijo kartu su žemės sklypu 2014 m. balandžio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimi. Pareiškėjas teigia, kad pastatas-daugiabutis gyvenamasis namas yra užbaigtas statyti dar 1993 metais, UAB „Senvagės rezidencija“ yra įsteigta 2010 m. birželio 3 d. Pareiškėjas pabrėžia, kad dėl minėtų priežasčių, jam nėra taikytinos teisės normos, kuriomis Šiaulių departamentas grindė Nurodymą. Nurodymas priimtas nesilaikant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyto reikalavimo, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas teisės aktų normomis, ką visiškai priešingai konstatavo teismas sprendime.

17. Pareiškėjas teigia, jog teismas neatsižvelgė į teisminių ginčų aplinkybę bei nurodo, kad 2017 m. gruodžio 7 d.

vykusiame teismo posėdyje pateikė teismui procesinį prašymą – įtraukti į šios bylos nagrinėjimą bankrutavusią UAB „Nevėžio vingis“, kaip asmenį kuris galimai ateityje (priklausomai nuo civilinių ginčų pabaigos) bus turto (žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); daugiabučio-gyvenamojo namo, gyvenamosios (trijų ir daugiau butų) paskirties pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) savininkas, tačiau teismas atsisakė tai padaryti, kas pareiškėjo vertinimu sudaro atskirą savarankišką procesinį pagrindą skundžiamo teismo sprendimo panaikinimui, kadangi byla yra išnagrinėta suinteresuotam asmeniui apie bylos nagrinėjimą nežinant ir bylos nagrinėjime nedalyvaujant.

18. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nutartimi į šios bylos nagrinėjimą atsisakė įtraukti ir kitą suinteresuotą asmenį (suinteresuotumas grindžiamas pridedamu 2017 m. spalio 19 d. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos raštu Nr. 19-2696 (4.12) Panevėžio miesto savivaldybės administraciją, kas taip pat sudaro atskirą savarankišką procesinį pagrindą skundžiamo teismo sprendimo panaikinimui.

19. Atsakovas Šiaulių departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovas dėl pareiškėjo argumento, jog jis nėra statytojas, vadovaujasi Įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi ir pabrėžia, kad Nurodymas surašytas ne statytojui, o statinio savininkui. Atsakovas nurodo, kad ir teismas sprendime nurodė, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai surašė Nurodymą Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui  – nekilnojamojo turto registre įregistruotam statinio savininkui – UAB „Senvagės rezidencija“. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų apie bankrutavusios UAB „Nevėžio vingis“ keliamus ieškininius reikalavimus, todėl teismas teisingai konstatavo, kad Nurodymas surašytas tinkamam asmeniui.

21. Atsakovas dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos neįtraukimo trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodo, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracija persiuntė pagal kompetenciją 2017 m. gegužės 4 d. patikrinimo metu surinktą medžiagą, nes pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 49 straipsnį statinių naudojimo priežiūrą atlieka savivaldybių administracijos, o pagal 31 straipsnio 1 dalį statybos valstybinė priežiūra atliekama Įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo 8 straipsnyje apibrėžta atsakovo kompetencija, o 8 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad statybos valstybinė priežiūra apima privalomųjų nurodymų pateikti reikalingą informaciją, dokumentus, pašalinti patikrinimų metu nustatytus teisės aktų pažeidimus teikimą, o 23 straipsnio 1 dalies 12 punkte įtvirtinta teisė teikti privalomuosius nurodymus pašalinti statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių departamento Nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo.23. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nurodyta (redakcija,

galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.), kad užbaigus statybos patikrinimą, surašomas statybos patikrinimo aktas. Jeigu statybos patikrinimo metu nustatoma teisės aktų ar statinio projekto sprendinių (išskyrus šio straipsnio 11 dalyje nurodytus atvejus) pažeidimų, Inspekcijos pareigūnas surašo privalomąjį nurodymą statytojui, o jeigu jo nėra, – vienam iš šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, per privalomajame nurodyme nustatytą, bet ne ilgesnį negu 6 mėnesių terminą šiuos pažeidimus pašalinti: pagal privalomąjį nurodymą pakeisti statinio projektą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su projektine dokumentacija, atlikti reikalingus statybos darbus, kad statinys (jo dalis) atitiktų statinio projekto sprendinius ir (ar) teisės aktų reikalavimus, ar nugriauti statinį ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę, pašalinti kitus pažeidimus.

24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo teiktus atsiliepimus, byloje surinktus įrodymus, pripažino, kad Nurodymas yra pagrįstas ir teisėtas, tačiau pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka. Apeliaciniame skunde teigia, kad jo skundas turėjo būti tenkintas dėl to, kad pažeistas VAĮ 8 straipsnis, apeliantas nebuvo tinkamas Nurodymo adresatas. Be kita ko, teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padarė procesinį pažeidimą, kas taip pat turi lemti skundžiamo teismo sprendimo naikinimą.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

26. Nutarties 25 punkte įvardytų aplinkybių nenustatyta, todėl administracinė byla nagrinėtina tik apeliacinio skundo ribose, pasisakant dėl pareiškėjo (apelianto) nurodytų argumentų.

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

28. Bylą tikrinanti teisėjų kolegija pažymi, kad priimant apskųstą Nurodymą reikalavimų paminėtų šio baigiamojo teisės akto 27 punkte laikytasi: nurodytas teisinis pagrindas – Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalis; nurodyti pagrindiniai faktai – konkretus žemės sklypas bei jame nebaigtas statyti pastatas (baigtumas 10 proc.); išdėstytas teisinis reguliavimas, kuris laikytas nesuderinamu su esama faktine situacija – Statybos įstatymo 31 straipsnis, statybos techninis reglamentas STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“; aiškiai apibrėžtas konkretus privalomojo patvarkymo įvykdymo terminas – 2017 m. rugpjūčio 17 d.; Nurodymo apskundimo tvarka bei laikas. Visa tai eliminuoja teisinę galimybę daryti išvadą, kad VAĮ 8 straipsnio reikalavimų nebuvo laikomasi, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat negali sutikti, kad pareiškėjas buvo netinkamas Nurodymo subjektas. Byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, kad tiek ginčo žemės sklypo, tiek ginčo pastato (nebaigto statyti) oficiali registracija yra UAB „Senvagės rezidencija“ vardu. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 6 dalį, skaitomą kartu su to paties įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, privalomas nurodymas gali būti adresuojamas ne tik statytojui, bet ir statinio ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui; žemės sklypo ar jo dalies, kurioje nustatyta savavališka statyba, savininkui, valdytojui ar naudotojui.

30. Nurodymas duotas UAB “Senvagės rezidencija“ atsakovo vardu, vadovaujantis Įstatymu. Taigi teisinis disputas yra kilęs tik tarp šių dviejų teisinių vienetų. Iš bylos medžiagos matyti, kad Nurodymo priėmimo metu, joks kitas asmuo neturėjo materialinio suinteresuotumo, o priimtu bei apskųstu pirmosios instancijos teismo sprendimu nepasisakoma dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ar pareigų. Todėl apeliacija dėl neįtraukimo į procesą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis bankrutavusios UAB „Nevėžio vingis“ ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, teisiškai nepagrįsta ir yra atmestina taip pat (ABTĮ 46 str. 2 d.).

31. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Senvagės rezidencija“ apeliacinį skundą atmesti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________