Nauji teisės aktai - Teisėkūros žinios - Elektroniniai …€¦ · Web view2019/07/24 · Nr. 3P-1162/2019 Teisminio proceso Nr. 2-15-3-00818-2016-7 (S) LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11865 2019-07-19 2019-07-10 2019-07-10 -

Nr. 3P-1162/2019Teisminio proceso Nr. 2-15-3-00818-2016-7(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. liepos 10 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. liepos 2 d. gautu atsakovo A. Ž. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovas antrą kartą pateikė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. Ž. ieškinį dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo, nuosavybės teisės gynimo, atsakovo iškeldinimo ir atsakovo A. Ž. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo, kompensacijos ir išlaikymo priteisimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. gegužės 23 d. nutartimi Nr. 3P-838/2019 atsisakė priimti 2019 m. gegužės 14 d. gautą atsakovo kasacinį skundą, konstatavusi jo neatitikimą CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimams.

Susipažinusi su atsakovo antrą kartą paduotu kasaciniu skundu teisėjų atrankos kolegija konstatuoja, kad skundo argumentai, kurie ankstesnės teisėjų atrankos kolegijos nutartimi buvo pripažinti nepatvirtinančiais kasacijos pagrindų buvimo, iš esmės nepakeisti, nepateikta argumentų, kurie pašalintų ankstesnėje teisėjų atrankos kolegijos nutartyje nurodytas kliūtis kasaciniam skundui priimti. Atsakovo kasacinis skundas papildytas argumentais dėl netinkamo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatų dėl gyvenamojo namo ir jo priklausinių padalijimo (CK 4.12–4.14, 4.19 straipsniai) taikymo. Skunde nurodyta, kad ūkinis pastatas skirtas gyvenamajam namui eksploatuoti, tačiau gali funkcionuoti ir atskirai, todėl gali būti padalytas tarp sutuoktinių; teismas, priteisdamas atsakovui kompensaciją iš ieškovės, neužtikrino, kad ji bus sumokėta, nes ieškovė iki skundo pateikimo nėra atsiskaičiusi ir pateikė teismui prašymą atidėti kompensacijos mokėjimą.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi atsakovo kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, įvertinusi naujai pateiktus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. išsamiai ir argumentuotai nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsakovo 2019 m. gegužės 13 d. sumokėto 50 Eur žyminio mokesčio grąžinimo klausimas išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nutartimi, todėl iš naujo nespręstinas.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3be964d0a97511e9964cdd77475976b0

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir jį grąžinti padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ-BALYNIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. liepos 1 d. gautu ieškovės K. S. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu sustabdyti skundžiamų procesinių sprendimų vykdymą,

n u s t a t ė:

Ieškovė padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 4 d. nutarties, kuria paliktas nepakeistas Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimas atmesti ieškinį dėl termino palikimui priimti pratęsimo, pareiškimo dėl palikimo priėmimo pripažinimo negaliojančiu, peržiūrėjimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=86114fa0a97511e9964cdd77475976b0

teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovės kasaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad teismai pažeidė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą, nukrypo nuo teismų praktikos, netinkamai vertino aplinkybes ir pripažino, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą palikimui priimti. Be to, teismais neteisingai vertino byloje esančius įrodymus ieškinio senaties terminui nustatyti. Prašymas atnaujinti terminą yra procedūrinis, todėl jam netaikomas ieškinio senaties terminas. Teismai, taikydami senatį, pažeidė viešąjį interesą, kadangi atmestus ieškovės reikalavimą, lieka galioti situacija, kai praėjus 23 m. po palikėjos mirties, 2017 m. kovo 23 d. jos palikimą priėmė atsakovas (kaip sūnus) pagal pareiškimą, nors terminas palikimui atnaujinti jam nebuvo teismo atnaujintas. Teismai pažeidė teismų nepertraukiamumo principą (CPK 16 straipsnis), nes bylą pradėjo nagrinėti teisėja O. Šinkarenko, kuri išsiuntė šalims ieškinio pareiškimą, tačiau 2017 m. kovo 22 d. prezidentės dekretu buvo atleista iš darbo nuo 2017 m. liepos 1 d. nepratęsiant jos įgaliojimų. Taip įsikišus prezidentei buvo pažeistas bylų nagrinėjimo nepertraukiamumo principas, teisėjas buvo pakeistas „tinkamu“ teisėju, kuris pažeidinėjo proceso ir materialiosios teisės normas.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo turiniu, skundžiamo procesinio sprendimo motyvais, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai. Nors kasaciniame skunde įvardijamos netinkamai taikytos materialiosios teisės normos, tačiau skundo argumentais neformuluojamos netinkamo teisės aiškinimo ir taikymo problemos. Kasacinis skundas iš esmės grindžiamas faktinių aplinkybių vertinimu ir interpretavimu. Nukrypimas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos grindžiamas cituojant kasacinio teismo nutartis, tačiau išsamiais teisiniais argumentais nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl to ieškovės kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas stabdyti skundžiamų procesinių sprendimų vykdymą (ieškovės įvardytas kaip prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones) nesvarstytinas.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3daff400a97511e9964cdd77475976b0



NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 3 d. gautu ieškovo N. G. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovas N. G. antrą kartą padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal jo ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ir Lietuvos respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kuria paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimas atmesti ieškinį. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi Nr. 3P-1034/2019 atsisakė priimti 2019 m. birželio 12 d. gautą ieškovo kasacinį skundą, konstatavusi jo neatitikimą CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimams.

Susipažinusi su ieškovo antrą kartą paduotu kasaciniu skundu teisėjų atrankos kolegija konstatuoja, kad skundo argumentai, kurie buvo pripažinti nepatvirtinančiais kasacijos pagrindų buvimo, iš esmės nepakeisti, nepateikta argumentų, kurie pašalintų ankstesnėje teisėjų atrankos kolegijos nutartyje nurodytas kliūtis kasaciniam skundui priimti. Ieškovo kasacinis skundas papildytas ištraukomis iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 16 d. apžvalgos „Atskiri griežtosios deliktinės atsakomybės atvejai Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje“ dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio taikymo. Skunde taip pat nurodyta nauja aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą pasirašiusio teisėjo elektroninis parašas yra negaliojantis, todėl šis sprendimas naikintinas CPK 329 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi ieškovo kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, įvertinusi naujai pateiktus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. jais išsamiai ir argumentuotai nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.



n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir jį grąžinti padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS

2019 m. liepos 10 d.


susipažinusi su 2019 m. liepos 3 d. gautu ieškovų I. N. ir D. N. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 2 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovai pateikė kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. N. ir D. N. ieškinį atsakovams D. L. ir E. L. dėl turtinės žalos atlyginimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, kad kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, nustatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4fcb92c0a97511e9964cdd77475976b0

nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovai savo kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismai netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis) – nevertino dalies ieškinio argumentų ir (ar) nenurodė jų atmetimo motyvų, visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo visų reikšmingų bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp byloje nustatytų faktų. Be to, teismai nenagrinėjo atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų (pasisakė dėl sandorio ginčijimo), taigi pakeitė ieškinio pagrindą ir dalyką (CPK 12, 178 straipsniai). Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai nukrypo nuo įrodymų vertinimo taisykles nustatančios ir jas aiškinančios kasacinio teismo praktikos.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su ieškovų kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.


Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir jį grąžinti padavusiam asmeniui.Grąžinti advokatei Tatjanai Kočegarovai (pažymėjimo Nr. 002452) už ieškovų kasacinį skundą 2019 m. liepos 2 d. AS

„Citadele banka“ Lietuvos filiale sumokėtus 225 (du šimtus dvidešimt penkis) Eur žyminio mokesčio.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=35585540a97511e9964cdd77475976b0

NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 1 d. gautu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ecodora“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. birželio 18 d. nutartimi Nr. 3P-1015/2019 atsisakyta priimti 2019 m. birželio 10 d. gautą ieškovės kasacinį skundą, nustačius, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Teisėjų atrankos kolegijos nutartis yra galutinė ir neskundžiama, tačiau pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Ieškovė 2019 m. liepos 1 d. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutarties, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimas atmesti ieškinį dėl skolos priteisimo, peržiūrėjimo. Skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 pagrindais.

Ieškovės 2019 m. liepos 1 d. paduodamame kasaciniame skunde keliami proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nukrypimo nuo teismų praktikos dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo, materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nesąžiningumo prezumpciją (CK 6.67 straipsnis) netinkamo taikymo klausimai. Kasaciniame skunde įvardytas netinkamas teisės aiškinimas ir taikymas, nukrypimas nuo teismų praktikos grindžiamas identiškais argumentais kaip ir skunde, kurį atsisakyta priimti minėta atrankos kolegijos 2019 m. birželio 18 d. nutartimi. Naujai pateiktame kasaciniame skunde iš esmės pakeistas tik teksto šriftas ir argumentų numeracija, tačiau tokie redakcinio pobūdžio pakeitimai, nenurodant naujų teisinių argumentų, kurie pagrįstų CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kasacijos pagrindų buvimą, neteikia pagrindo pripažinti, kad šis skundas atitinka CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus. Dėl to ieškovės 2019 m. liepos 1 d. pateiktą kasacinį skundą atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis grąžintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. birželio 18 d. nutartimi.


n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=48e84480a97511e9964cdd77475976b0



NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 4 d. gautu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šančių autoservisas“ ir Ko kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 2 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimas paliktas nepakeistas, kuriuo ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies – ieškovei iš atsakovės priteista 296,67 Eur skola.

Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatyta 0,87 Eur dydžio ieškovės teikiamos paslaugos kaina, rėmėsi netinkama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009). Teismai lygino tarpusavyje nesuderinamas paslaugas ir jų įkainius. Ieškovės teikiama paslauga – priverstinis automobilių nuvežimas ir saugojimas – negali būti identiška paslaugos, kurią teikia pavienės automobilių saugojimo aikštelės privatiems subjektams, kainai. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019, 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-403/2019). Ieškovės pasiūlymo kaina viešajame konkurse buvo vertinta pagal mažiausios kainos kriterijų, o šalių sudaryta sutartis galioja. Atsakovė nesirūpino savo turtu, t. y., neatsiėmė automobilio iš aikštelės. Ieškovė ragino atsakovę atsiskaityti už suteiktas paslaugas, tačiau ji to nepadarė, be to, nereiškė jokių pretenzijų dėl skolos dydžio ar įkainio. Ieškovė pridavė automobilį į metalo laužą, siekdama nedidinti saugojimo išlaidų, todėl jos elgesys negali būti pripažintas netinkamu.

Kasacinis skundas grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, kad kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, nustatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.


Susipažinusi su ieškovės kasaciniu skundu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą. Todėl pateiktą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Pažymėtina, kad ieškovė pateikė tik vieną kasacinio skundo kopiją (CPK 113 straipsnio 1 dalis).Atsisakius priimti kasacinį skundą, ieškovei grąžintinas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Šančių autoservisas“ ir Ko (j. a. k. 135786941) 72 (septyniasdešimt

du) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. liepos 2 d. AB SEB banke.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 1 d. gautu ieškovo J. K. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5c6d1030a97511e9964cdd77475976b0

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimas paliktas nepakeistas, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies.

Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad teismai netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas – turėjo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.363 straipsnio 10 dalyje nustatytą 2 metų terminą, be to, pagrindiniam reikalavimui dėl sutarties negaliojimo taikytinas bendrasis 10 metų senaties terminas; neišnagrinėjo visų ieškinio reikalavimų ir neatskleidė bylos esmės, neišnagrinėjo visų apeliacinio skundo reikalavimų (dėl turtinės žalos, PVM, nesąžiningų sąlygų); netinkamai aiškino sutarties sąlygas, dalies jų neišaiškino visai; teismų išvados prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms, materialiosios teisės normoms ir suformuotai teismų praktikai, yra prieštaringos; teismai rėmėsi neleistinais įrodymais (eksperto išvada, liudytojų parodymais), neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą.





Susipažinusi su ieškovo kasaciniu skundu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą. Todėl pateiktą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 1 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Spalvų sala“ kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 29 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 29 d. sprendimo, kuriuo panaikintas Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimas ir priimtas naujas sprendimas iš dalies tenkinti ieškinį dėl skolos priteisimo, peržiūrėjimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Atsakovės kasaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CK 6.493 straipsnio 1 dalies normą ir padarė neteisingą išvadą dėl patalpų savininko (fizinio asmens) reikalavimo teisės patalpų nuomininkui atlyginti komunalines išlaidas kartu su PVM, kai byloje jis neįrodė (neįrodinėjo), jog jis realiai yra patyręs tokias išlaidas. Šalių sudarytos nuomos sutartimi nustatyta pareiga nuomininkui sumokėti už visas komunalines paslaugas (faktinius kaštus) iki atitinkamoje sąskaitoje nurodyto termino. Jeigu savininkas laiku nepateikia sąskaitų, nuomininkas negali laiku už jas atsiskaityti. Taigi nuomotojas turi faktiškai tokias išlaidas patirti. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė negavo jokių sąskaitų iš ieškovės, net ir pasibaigus nuomos sutarčiai, ieškovė nepateikė tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų jos reikalavimo pagrįstumą. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, negalima teigti, kad ieškovė tokias išlaidas patyrė ir turi teisę reikalauti, kad atsakovė šias išlaidas atlygintų. Be to, ieškovė nepagrįstai į prašomą priteisti skolą už

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=71fb6780a97511e9964cdd77475976b0

elektros energiją įtraukė PVM sumą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ieškovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymo teisines pasekmes perkėlė atsakovei. Ieškovė laiku neteikė atsakovei sąskaitų už komunalinius patarnavimus, taip pažeisdamas sutarties sąlygas, todėl atsakomybė už šių įsipareigojimų nevykdymą tenka būtent ieškovei. Pažymėta, kad ieškovė neįrodinėjo, kad yra patyrusi išlaidas, susijusias su PVM mokėjimu už elektros energiją. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino šių aplinkybių, tačiau PVM priteisė.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo turiniu, skundžiamo procesinio sprendimo motyvais, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde įvardijamas netinkamas materialiosios teisės normų taikymas negrindžiamas teisiniais argumentais, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindo egzistavimą. Šiam argumentui pagrįsti atsakovė remiasi ir teismų praktika dėl įrodymų vertinimo, tačiau tokie argumentai nepagrindžia kasacinio skundo atitikties 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto kriterijams.

Dėl nurodytų priežasčių atsakovės kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Spalvų sala“ (j. a. k. 133239585) 213 (du šimtus trylika) Eur žyminio mokesčio,

sumokėto 2019 m. birželio 28 d. banko Swedbank AB mokėjimo nurodymu Nr. 4262.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS

2019 m. liepos 10 d.


susipažinusi su 2019 m. liepos 4 d. gautu ieškovės L. D. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=614e4ce0a97511e9964cdd77475976b0

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimas paliktas nepakeistas, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas, o atsakovės priešieškinis patenkintas.

Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, jog pagal atsakovės priešieškinyje pasiūlytą naudojimosi butu tvarką atitinkamos buto dalys gali būti šalių naudojamos bendrai, prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.81 straipsnio 1 daliai. Ieškovei nebuvo suteikta jokia izoliuota patalpa ir nenustatyta konkreti buto dalis, kuria ji turi teisę naudotis. Tai pažeidžia CK 4.72 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrosios nuosavybės teisės turinį. Teismo nustatyta tvarka atima ieškovei galimybę išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis savo turimos nuosavybės dalimi, nes jos dalis neidentifikuota. Tai prieštarauja CK 4.78 straipsniui ir 6.477 straipsnio 3 daliai. Nors pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3-255-248/2018, tačiau ši byla iš esmės skiriasi nuo minėtos kasacinio teismo bylos – joje bendraturčiams buvo suteiktos galimybės naudotis izoliuota patalpa, priešingai nei šioje byloje. Teismai pažeidė CK 4.80 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. D. ir V. D. ginčo butas apskritai nereikalingas, taigi ieškovės pasirinktas teisės įgyvendinimo būdas nepažeidžia bendraturčių teisių. Apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl vienų iš esminių apeliacinio skundo argumentų, pagrindžiančių apylankės teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, yra neišsamūs. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. D. ir V. D. turi finansinių sunkumų, tačiau šis faktas buvo grindžiamas tik A. D. rašytiniu įrodymu, kuris neatitinka leistinumo kriterijaus (pateiktas leidimas bankrutuoti Jungtinėje Karalystėje).





Susipažinusi su ieškovės kasaciniu skundu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą. Todėl pateiktą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakius priimti kasacinį skundą, ieškovei grąžintinas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2

dalies 3 punktu ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ieškovei L. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 166 (vieną šimtą šešiasdešimt šešis) Eur žyminio mokesčio,

sumokėto 2019 m. birželio 29 d. AB Šiaulių banke.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ



Teismingumo byla Nr. T-50/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00362-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5(S)

NUTARTIS


Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš l. e. p. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Ričardo Piličiausko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo Andžej Maciejevski ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Romano Klišausko,

išnagrinėjusi Panevėžio apygardos teismo prašymą išspręsti bylos pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. A. skundą dėl Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus sprendimo, kuriuo atsisakyta A. A. grąžinti teisę vairuoti transporto priemones panaikinimo, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas A. A. kreipėsi su skundu į Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus, kuriuo prašė: 1) panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos 2018 m. spalio 11 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta A. A. grąžinti teisę vairuoti B, BE, C, CE kategorijos transporto priemones; 2) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus 2018 m. spalio 11 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta A. A. grąžinti teisę vairuoti B, BE, C, CE kategorijos transporto priemones, galiojimą ir suteikti A. A. teisę vairuoti B, BE, C, CE kategorijos transporto priemones iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas šioje byloje; 3) priteisti pareiškėjo A. A. naudai iš atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodoma, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-88-455/2015, A. A. buvo pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6acedb40a97511e9964cdd77475976b0

administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ir – ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje, paskiriant administracinę nuobaudą – 600 Eur su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 26 mėnesiams. Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-17-373 pareiškėjas buvo pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, paskiriant administracinę nuobaudą – 600 Eur su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 26 mėnesiams. Skunde nurodoma, kad pasibaigus paskirtos nuobaudos teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminui, bei atlikęs kitus privalomus veiksmus, jis (pareiškėjas) kreipėsi į Utenos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, prašydamas grąžinti teisę vairuoti transporto priemones. Atsakovas 2018 m. balandžio 6 d. atsisakė grąžinti pareiškėjui teisę vairuoti transporto priemones, nurodydamas, kad „asmeniui už neblaivumą teisė atimta 2 kartus. Teisę vairuoti transporto priemones galima grąžinti ne anksčiau, kaip po 10 metų“. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimu (administracinė byla Nr. eI-3892-279-2018) panaikino atsakovo 2018 m. balandžio 6 d. sprendimą ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo. Atsakovas ginčijamu 2018 m. spalio 11 d. sprendimu atsisakė pareiškejui grąžinti teisę vairuoti B, BE, C, CE kategorijos transporto priemones. Sprendime nurodoma, kad remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1V-418 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. 1V-510 redakcija) patvirtinto Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarko aprašo 17 punktu ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalimi, asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus ir apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, teisė vairuoti grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų. Todėl teisinis pagrindas teisei vairuoti grąžinti atsiras ne anksčiau kaip po 10 metų nuo paskutinio nutarimo atimti teisę vairuoti transporto priemones įsiteisėjimo dienos, t. y. 2025 m. kovo 1 d. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas 2018 m. spalio 11 d. sprendimas (o taip pat ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje įtvirtintam non bis in idem principui. Pareiškėjas, suėjus paskirtų nuobaudų terminui, turi atgauti teisę vairuoti transporto priemones, nes joks tolesnis teisės vairuoti negrąžinimas dėl padarytų administracinių teisės pažeidimų yra neteisėtas ir pažeidžia non bis in idem principą. Teismų praktikoje iš esmės pripažįstama, kad administracinės teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, taigi jų atžvilgiu yra taikomas non bis in idem principas. Be to, kaip pažymi pareiškėjas, įstatyminiu lygmeniu atsakovas nebuvo įgaliotas taikyti šios sankcijos ir priimti ginčijamą sprendimą, todėl sprendimas yra naikintinas, kaip priimtas nekompetentingo viešojo administravimo subjekto (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Skundžiamajame sprendime nėra nurodomos jokios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui negali būti grąžinta teisė vairuoti transporto priemones. Pareiškėjas atitinka visus reikalavimus teisei vairuoto įgyti (grąžinti) (sveikatos, papildomų kursų išklausymo, teisės vairuoti egzamino perlaikymo ir kt.).

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. lapkričio 22 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. nutarties peržiūrėjimo, 2019 m. sausio 8 d. nutartimi atskirąjį skundą atmetė, o minėtą pirmosios instancijos procesinį sprendimą paliko nepakeistą.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. kovo 20 d. nutartimi perdavė bylą nagrinėti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmams. Teismas, spręsdamas dėl rūšinio teismingumo, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 24 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. AS-59-502/2019, kurioje nurodyta, jog policijos įstaiga, vykdydama jai priskirtas funkcijas, veikia tiek kaip viešojo administravimo subjektas, tiek kaip subjektas, skiriantis administracines nuobaudas už padarytus administracinius nusižengimus bei atliekantis kitus veiksmus administracinių nusižengimų teisenoje. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 28 straipsnio 1 dalį, asmeniui suteiktos specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones /…/) atėmimas yra administracinio poveikio priemonė, kurią kartu su administracine nuobauda skiria teismas ar ne teismo tvarka administracinio nusižengimo bylą nagrinėjanti institucija (pareigūnas), jeigu naudodamasis šia teise asmuo padarė administracinį nusižengimą. Teismo vertinimu, nurodytoje administracinėje byloje policijos įstaiga sprendimą priėmė ne iš viešojo administravimo veiklos, bet iš pareiškėjui paskirtos administracinės nuobaudos už padarytą administracinį nusižengimą, kartu su administracinio poveikio priemone – specialiosios teisės atėmimu, vykdymo veiksmų, todėl skundas nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka.

Teismas, perduodamas bylą nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nurodė, kad pareiškėjo keliamas ginčas dėl Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. spalio 11 d. sprendimo panaikinimo kilo iš atsakovo veiklos, nesusijusios su viešojo administravimo funkcijų vykdymu.

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2019 m. gegužės 10 d. nutartimi A. A. skundą atmetė, Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus 2018 m. spalio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Panevėžio apygardos teismas, nagrinėdamas A. A. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. gegužės 10 d. nutarties panaikinimo (skunde be kita ko buvo prašoma sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant spręsti ar Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalis neprieštarauja atitinkamoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms), kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nurodo nesutinkantis dėl keliamo ginčo rūšinio teismingumo. Teismas pažymėjo, kad administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti atėmimas 26 mėnesiams, paskirtos A. A. 2015 m. sausio 26 d. ir vasario 9 d. nutarimais, vykdymas pasibaigė suėjus teismo paskirtam teisės vairuoti atėmimo terminui, t. y. 2017 m. kovo 26 d. Be to, sprendžiant rūšinio teismingumo klausimą, nebuvo atsižvelgta į Administracinių nusižengimų kodekso 686 straipsnio 4 ir 5 dalyse įtvirtintas nuostatas, pagal kurias, pasibaigus paskirtam teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminui, asmeniui, kuriam teisė vairuoti transporto priemones atimta vieniems metams ir ilgiau, iš jo atimta specialioji teisė grąžinama tik pasibaigus šios specialiosios teisės atėmimo laikui ir kai jis perlaiko egzaminą ir nustatyta tvarka baigia papildomą vairuotojų mokymą. Jei specialioji teisė buvo atimta už tai, kad asmuo administracinį nusižengimą padarė būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, pasibaigus paskirtam specialiosios teisės atėmimo terminui ši teisė grąžinama tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka po medicininės ir švietėjiškos atestacijos. Teismas pažymi, kad Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ginčijamą sprendimą atsisakyti grąžinti teisę vairuoti priėmė vadovaudamasis atitinkamų teisės aktų (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo) nuostatomis, kurios nepatenka į Administracinių nusižengimų kodekse numatytą nutarimų, nutarčių administracinių nusižengimų bylose vykdymo skyrių. Teismas nurodo, kad Administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik sprendžiant administracinių nusižengimų fakto ir nuobaudų už juos skyrimo klausimus. Apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliacinį skundą, priima vieną iš Administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose numatytų sprendimų. Tačiau nagrinėjamu atveju Administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 2–4 punktų taikymas būtų galimas tik sprendžiant administracinio nusižengimo teisenos nutraukimo klausimą, taip pat švelnesnės nuobaudos skyrimo klausimus. Remiantis šiais argumentais, teismas sprendė esant tikslinga kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašant išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.Administracinių teismų kompetencija apibrėžta ABTĮ 17 straipsnyje. Pagal ABTĮ 18 straipsnio 1 dalį, administraciniai

teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis).

Kaip matyti iš bylos duomenų, A. A. Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. ir 2015 m. vasario 9 d. nutarimais buvo skirtos administracinės nuobaudos pagal tuo metu galiojusio ATPK 126 straipsnio 4 dalį (600 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams dviems mėnesiams). Pagal abu Utenos rajono apylinkės teismo nutarimus, šie dalyje dėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimo buvo pavesti vykdyti Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui. Pagal šiuo metu galiojančio Administracinių nusižengimų kodekso 28 straipsnio 1 dalį, asmeniui suteiktos specialiosios teisės (tarp jų, teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas yra administracinio poveikio priemonė, kurią kartu su administracine nuobauda skiria teismas ar ne teismo tvarka administracinio nusižengimo bylą nagrinėjanti institucija (pareigūnas), jeigu naudodamasis šia teise asmuo padarė administracinį nusižengimą. Pagal Administracinių nusižengimų kodekso XL skyriaus „Nutarimų, nutarčių administracinių nusižengimų bylose ir

administracinių nurodymų vykdymas“ 686 straipsnio 5 dalį, jeigu specialioji teisė buvo atimta už tai, kad asmuo administracinį nusižengimą padarė būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, pasibaigus paskirtam specialiosios teisės atėmimo terminui ši teisė grąžinama tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka po medicininės ir švietėjiškos atestacijos.

Ginčijamu Utenos vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus 2018 m. spalio 11 d. sprendimu „Dėl teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1V-418 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. 1V-510 redakcija) patvirtinto Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo 17 punktu ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalimi, A. A. buvo atsisakyta grąžinti teisę vairuoti B, BE, C, CE kategorijos transporto priemones. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 5 dalį, asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama tik pasibaigus šios teisės atėmimo laikui, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka po medicininės ir švietėjiškos atestacijos baigus papildomą vairuotojų mokymą ir perlaikius vairavimo egzaminą. Reikalavimas perlaikyti vairavimo egzaminą netaikomas, jeigu dėl šioje dalyje nurodyto teisės pažeidimo padarymo teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta trumpesniam negu vieni metai laikui. Pagal nurodyto įstatymo 24 straipsnio 7 dalį, asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų. Teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo sąlygos ir tvarka detalizuojami Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1V-418 patvirtintame Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos apraše (su vėlesniais pakeitimais).

Pagal Administracinių nusižengimų kodekso 681 straipsnį, asmeniui suteiktos specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones /…/) atėmimą vykdo specialiąją teisę suteikianti institucija. Administracinių nusižengimų kodekso 673 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymo kontrolę atlieka ir su šio nutarimo vykdymu susijusius klausimus sprendžia nutarimą ne teismo tvarka priėmusi institucija (pareigūnas), o tais atvejais, kai nutarimą priėmė teismas, – institucija, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą. Skundus dėl nutarimus skirti administracines nuobaudas vykdančių institucijų ir dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų veiksmų nagrinėja apylinkės teismai, laikydamiesi šio kodekso XXXIV ir XXVI skyriuose nustatytų reikalavimų (Administracinių nusižengimų kodekso 673 straipsnio 3 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Specialioji teisėjų kolegija sprendžia, jog keliamas ginčas dėl Utenos vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos skyriaus 2018 m. spalio 11 d. sprendimo „Dėl teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo“ panaikinimo yra susijęs su pagal anksčiau galiojusio ATPK 126 straipsnio 4 dalį paskirtų administracinių nuobaudų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vykdymo veiksmais ir jų patikrinimu, todėl nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Tai nėra ginčas dėl teisės viešojo administravimo srityje, t. y. policijos, atitinkamais teisės aktuose numatytais atvejais veikiančios viešojo administravimo srityje, veiksmų (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis).

Byla grąžinama Panevėžio apygardos teismui, nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a:

Ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.Grąžinti bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. A. skundą dėl Utenos apskrities vyriausiojo policijos

komisariato Kelių policijos skyriaus sprendimo, kuriuo atsisakyta A. A. grąžinti teisę vairuoti transporto priemones panaikinimo, Panevėžio apygardos teismui, įstatymų nustatyta tvarka nagrinėti apeliacine tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

L. E. P. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMOCIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKAS ANTANAS SIMNIŠKIS

L. E. P. LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMOPIRMININKO PAVADUOTOJAS RIČARDAS PILIČIAUSKAS

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJAS ANDŽEJ MACIEJEVSKI

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS ROMANAS KLIŠAUSKAS _______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 2 d. gautu atsakovės viešosios įstaigos Alytaus kolegijos kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 17 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu sustabdyti skundžiamo teismo procesinio sprendimo vykdymą,

n u s t a t ė:

Atsakovė viešoji įstaiga Alytaus kolegija padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Alytaus kolegijai, trečiasis asmuo – Danutė Remeikienė, dėl viešosios įstaigos Alytaus kolegijos akademinės tarybos 2015 m. kovo 2 d. protokolinio sprendimo Nr. V3-16 ir viešosios įstaigos Alytaus kolegijos tarybos 2018 m. kovo 15 d. protokolinio sprendimo Nr. V3-18 panaikinimo, peržiūrėjimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintais kasacijos pagrindais.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5c9e4000aa3e11e9964cdd77475976b0

neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Atsakovė kasacinį skundą grindžia toliau išdėstytais argumentais:Teismas ignoravo Viešųjų įstaigų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą normą, kad šis įstatymas valstybinėms mokslo

ir studijų institucijoms, kurių teisinė forma yra viešoji įstaiga, taip pat profesinio mokymo įstaigoms, kurių teisinė forma yra viešoji įstaiga, taikomos tiek, kiek Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymas arba Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas nenustato kitaip. Atsižvelgiant tiek į valstybinėms mokslo ir studijų įstaigoms (aukštosioms mokykloms) taikomą autonomijos principą, tiek Mokslo ir studijų įstatymo nuostatas darytina išvada, kad atsakovės savininkės teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, t. y. ieškovė, nepažeidžiant atsakovei suteiktos autonomijos, šias teises įgyvendina būtent pagal specialųjį Mokslo ir studijų įstatymą, kuris nenumato savininkės teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos teisės skųsti atsakovės organų sprendimus.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurino ieškinio senaties termino skaičiavimą, nurodydamas, kad toks terminas skaičiuojamas nuo sužinojimo momento, tuo pažeisdamas CK 1.127 straipsnio 1 dalį. Be to, teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino trukmę. Kadangi ieškovė neturėjo teisės pareikšti ieškinio kaip atsakovės savininko teises ir pareigas įgyvenanti institucija, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pritaikė CK 2.82 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą trijų mėnesių ieškinio senaties terminą. Kita vertus, net ir pripažinus, kad ieškovė turėjo teisę pareikšti ieškinį kaip atsakovės savininko teises ir pareigas įgyvenanti institucija, tai nereiškia, kad taikytinas būtent 3 mėnesių ieškinio senaties terminas.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Mokslo ir studijų įstatymo 29 straipsnio 7 dalį, visiškai formaliai vertino aukštųjų mokyklų reformą, siaurai aiškino Mokslo ir studijų įstatymo nuostatas, o būtent, kad tiek aukštųjų mokyklų pertvarka, tiek jų valdymo organų sudarymo, kompetencijų, funkcijų, įgaliojimų, taip pat veiklos organizavimo pasikeitimai buvo esminio pobūdžio.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakant priimti kasacinį skundą, kartu su juo pateiktas prašymas sustabdyti skundžiamo teismo procesinio sprendimo vykdymą nenagrinėtinas.

Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti viešajai įstaigai Alytaus kolegijai (j. a. k. 111965327) 100 (vieną šimtą) Eur žyminį mokestį, sumokėtą

2019 m. liepos 1 d.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 3 d. gautu ieškovės I. D. A. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė I. D. A. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. D. A. ieškinį atsakovams antstoliui Irmantui Gaideliui ir A. T., tretiesiems asmenims Luminor Bank, AB ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiai Lietuvoje per filialą, dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, peržiūrėjimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Ieškovė kasacinį skundą grindžia, teigdama, kad vykdymo procese padarytas skolininkės teisių pažeidimas: turtas parduotas iš varžytinių už per mažą kainą, pažeidžiant CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą; pažeista CPK 704 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad iki varžytinių paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje skolininkas gali pats arba pavesti kitiems asmenims surasti areštuoto turto pirkėją; pažeista CPK 643 straipsnio 5 dalyje nustatyta skolininko teisė apskųsti antstolio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6e596f40aa3e11e9964cdd77475976b0

veiksmus; pažeista CPK 512 straipsnio nuostata dėl skundo padavimo termino dėl antstolio veiksmų; antstolio patvarkymas dėl varžytinių paskelbimo įteiktas, kai jau buvo prasidėjusios varžytinės; antstolis savo veiksmais apribojo skolininkės teisę apskųsti antstolio patvarkymą dėl varžytinių dar iki varžytinių pradžios.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.



n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 3 d. gautu atsakovės UAB „Drava“ kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė UAB „Drava“ padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovams P. D., L. V., UAB „Drava“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenims P. J., G. K., VĮ Registrų centrui, Klaipėdos rajono savivaldybės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=63d55390aa3e11e9964cdd77475976b0

administracijai, AB SEB bankui, UAB „Matavimų sprendimai“ dėl žemės sklypo kadastrinių matavimų panaikinimo ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2012 m. lapkričio 22 d. ir 2017 m. sausio 24 d. sprendimų panaikinimo, peržiūrėjimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintais kasacijos pagrindais.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Atsakovė kasacinį skundą grindžia toliau nurodytais argumentais. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai sprendė, kad ieškinio tenkinimo atveju ieškovas pasieks siekiamą tikslą – įgis teisę naudotis svetimu (atsakovų) žemės sklypu keliui įrengti, t. y. be servituto. Tokia išvada neatitinka CK 4.111 straipsnio 1 dalies ir 4.112 straipsnio 1 dalies bei Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos. Teismas panaikino ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebegaliojantį administracinį aktą – Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 12SK-(14.12.110)-1933 ir juo patvirtintus kadastro duomenis, kurie teismo sprendimo priėmimo metu jau buvo išregistruoti iš VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro ir kadastro. Negaliojantis administracinis aktas nesukuria jokių teisių ir nenustato pareigų, todėl negali būti civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas pažeidė CPK nuostatas, naikindamas Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. sausio 24 d. sprendimą dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) kadastro duomenų pakeitimo ir juo patvirtintus kadastro duomenis, nes juos surinkusiam matininkui jokie materialūs reikalavimai dėl kadastro duomenų panaikinimo byloje nebuvo pareikšti ir šis asmuo byloje nebuvo atsakovu (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.


Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti atsakovei UAB Drava“ (j. a. k. 300581430) 225 (du šimtus dvidešimt penkis) Eur žyminį mokestį, sumokėtą

2019 m. liepos 2 d.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 3 d. gautu atsakovo A. J. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones,

n u s t a t ė:

Atsakovas A. J. padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo N. S. ieškinį atsakovui A. J. dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo, naudojimosi juo tvarkos nustatymo ir atsakovo priešieškinį dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintais kasacijos pagrindais.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Atsakovas kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias santuokinio turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė) nustatymą bei pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6b7b7ca0aa3e11e9964cdd77475976b0

teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.


Atsisakant priimti kasacinį skundą, kartu su juo pateiktas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenagrinėtinas.


n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 3 d. gautu pareiškėjos G. V. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. birželio 25 d. nutartimi Nr. 3P-1053/2019 atsisakė priimti pareiškėjos G. V. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pareiškėja antrą kartą pateikė kasacinį skundą, kuriame detaliau nei pirmajame analizuojamas skundžiamas teismo procesinis sprendimas atsisakyti atnaujinti procesą, tačiau argumentai iš esmės tapatūs pirmą kartą paduoto skundo argumentams.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduotu pareiškėjos kasaciniu skundu, daro išvadą, kad ir antrą kartą teikiamame skunde suformuluoti argumentai nesudaro pagrindo vertinti, jog skundžiamu procesiniu teismo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5e9a3710aa3e11e9964cdd77475976b0

sprendimu padaryti proceso teisės normų pažeidimai, lėmę neteisėto sprendimo priėmimą.Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3

punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti G. V. (a. k. duomenys neskelbtini) 465 (keturis šimtus šešiasdešimt penkis) Eur žyminį mokestį, sumokėtą

2019 m. liepos 2 d. AB Lietuvos pašto Kauno centriniame pašte.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ



Civilinė byla Nr. e3K-3-235-823/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36919-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 3.5.21.3(S)


NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Alės Bukavinienės ir Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo „Luminor Bank AS“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lankstinys“ ieškinį atsakovams akcinei bendrovei DNB bankui (teisių perėmėjas „Luminor Bank AS“) ir N. M., dalyvaujant tretiesiems asmenims G. M., antstoliui Vaidui Drungilui, dėl leidimo vykdyti išieškojimą iš skolininko įkeisto turto be hipotekos kreditoriaus sutikimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=702484a0a97511e9964cdd77475976b0

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių leidimą ne hipotekos kreditoriui išieškoti iš įkeisto skolininko turto be hipotekos kreditoriaus sutikimo, tokio leidimo suteikimą, kai skolininkui iškeliama bankroto byla ar kai hipotekos kreditorius pradeda priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto, apeliacinio skundo ribas, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo leisti vykdyti išieškojimą iš atsakovui AB DNB bankui (toliau – Bankas) įkeisto atsakovo N. M. nekilnojamojo ir kilnojamojo turto be hipotekos kreditoriaus Banko sutikimo.

3. Ieškovė nurodė, kad skolininko N. M. nekilnojamasis turtas ir su kaimo turizmo veikla susijęs kilnojamasis turtas yra įkeistas Bankui. Ieškovei siekiant išieškoti skolą iš skolininko, Bankas 2015 m. rugsėjo 23 d. pranešė antstoliui, kad skolininkas yra skolingas 244 138,42 Eur ir kad Bankas nesutinka prisijungti prie išieškojimo iš įkeisto skolininko turto. Įkeisto turto vertė – 569 868,85 Eur. Ieškovės nuomone, jos reikalavimas, kuris 2014 m. balandžio 18 d. buvo 53 266,59 Eur, gali būti patenkintas iš skolininko turto. Bankas nesiima jokių veiksmų skolai išieškoti ir taip piktnaudžiauja teise, nes be teisėto pagrindo varžo kitų kreditorių teises į skolos išieškojimą iš skolininko turto. Dėl to ieškovės, kaip ne hipotekos kreditorės, interesai gintini leidžiant vykdyti išieškojimą iš skolininko įkeisto turto be hipotekos kreditoriaus sutikimo.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino – leido vykdyti išieškojimą ieškovės naudai iš Bankui įkeisto atsakovo N. M. nekilnojamojo ir kilnojamojo turto be hipotekos kreditoriaus Banko sutikimo.

5. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 746 straipsnio nuostatos, jog vykdyti išieškojimą iš įkeisto ar hipoteka apsunkinto turto be įkaito turėtojo sutikimo negalima, nedaro hipotekos kreditoriaus, kaip įkaito turėtojo, teisių absoliučių. Nesutikimas gali būti ginčijamas, jeigu kiti kreditoriai įrodo, kad hipotekos kreditorius neprotingai delsia įgyvendinti savo teises ar kitaip piktnaudžiauja teise (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2003).

6. Teismas nustatė, kad Bankas ir atsakovas N. M. 2006 m. spalio 20 d. sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią (su vėlesniais sutarties pakeitimais ir papildymais) suteiktas 608 202,04 Eur kreditas. Įsipareigojimų Bankui pagal kreditavimo sutartį įvykdymas užtikrintas hipoteka (įkeisti žemės sklypai, inžineriniai tinklai, gyvenamasis namas, ūkinis pastatas) ir kilnojamojo turto (automobilio, automobilio priekabos, sodybos vidaus baldų, keturračių motociklų) įkeitimu. Kreditas turėjo būti grąžintas iki 2015 m. liepos 30 d. Likusi skola Bankui – 245 166,14 Eur. Teismas sprendė, kad tokia didelė negrąžinta kredito skola susidarė per pakankamai ilgą (ne vienerių metų) laikotarpį. Nors Bankas teigia, kad įgyvendina teisės normų jam suteiktas teises išieškoti jam priklausančią skolą iš jam įkeisto skolininko turto, tačiau net ir 2015 m. lapkričio 27 d. gavęs vykdomuosius įrašus jų neteikia vykdyti antstoliams dėl priverstinio skolos išieškojimo. Teismas konstatavo, kad Bankas neprotingai delsia įgyvendinti savo teises. Privilegijuoto kreditoriaus teisės negali būti saugomos neadekvačiai tos teisės turiniui. Įkeitimo metu skolininko turtas įvertintas 569 868,85 Eur. Bankas vykdomųjų raštų nepateikimą antstoliui vykdyti motyvavo atliekamu vidiniu Banko įkeisto turto vertės vertinimu, tai reiškia, kad Bankas daugiau nei du mėnesius nenustatė įkeisto turto rinkos vertės. 2016 m. kovo 8 d. teismo posėdyje Banko atstovė nurodė, kad įkeisto turto rinkos vertė dar nenustatyta. Taigi Bankas, nesutikdamas su įkeisto turto verte, jos neįrodinėjo (CPK 12, 178 straipsniai), todėl nepaneigta, jog įkeisto turto vertė yra ne mažesnė nei 569 868,85 Eur, o hipotekos kreditoriaus teisių apsauga yra neadekvati prievolės dydžiui bei yra galimybė, realizavus įkeistą skolininko turtą, patenkinti ir ne hipotekos kreditorės ieškovės reikalavimą. Teismas padarė išvadą, kad Bankas, kaip hipotekos kreditorius, nepagrįstai neduoda sutikimo vykdyti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto.

7. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo Banko apeliacinį skundą, 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį dėl leidimo vykdyti išieškojimą iš skolininko įkeisto turto be hipotekos kreditoriaus sutikimo atmetė.

8. Kolegija pažymėjo, kad apeliaciniame skunde nurodyta, jog Banko vidaus vertintoja nustatė, kad bendra įkeisto turto

rinkos vertė yra 276 150 Eur. Kadangi atsakovo N. M. skolą Bankui sudaro 246 166,14 Eur, taip pat 5 proc. dydžio metinės palūkanos iki visiško skolos išieškojimo, yra pagrindas spręsti, kad įkeisto turto vertės nepakaks visiškai atsiskaityti su pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimą turinčiu Banku, taip pat ir su ieškove. Ieškovė, teigdama, kad šiuo metu turto vertė yra didesnė nei nustatytoji hipotekos lakštų išdavimo metu, tai patvirtinančių įrodymų nepateikė.

9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės kasacinį skundą, 2017 m. gruodžio 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

10. Kasacinis teismas nurodė, kad kreditorius, kurio reikalavimas nėra užtikrintas, siekdamas nuginčyti privilegijuoto kreditoriaus nesutikimą išieškoti iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto, turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad vykdant išieškojimą jo naudai iš įkeisto turto nebus pažeisti privilegijuoto kreditoriaus teisės bei interesai ir kad pastarasis, nesutikdamas su išieškojimu iš įkeisto turto, piktnaudžiauja nesutikimo teise.

11. Kasacinis teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovės ieškinį pasirėmęs, be kita ko, atsakovo Banko apeliaciniame skunde nurodytu nauju argumentu, kad atliktas Banko vidaus vertinimas nustatė, jog įkeisto turto vertė iš esmės yra tokia pati kaip ir atsakovo N. M. skola Bankui. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tai reiškia, jog įkeisto turto vertės nepakaks visiškai atsiskaityti su pirmumo teisę turinčiu Banku, taip pat ir su ieškove.

12. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nepateiktas įrodymas, patvirtinantis atsakovo Banko nurodomas vidaus vertinimo išvadas apie įkeisto turto vertę, todėl negalėjo būti patikrinta šio įrodymo atitiktis reikalavimams, keliamiems rašytiniams įrodymams, nesudaryta galimybė kitai šaliai atsikirsti į naujai pateiktą įrodymą, sprendė, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo.

13. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo Banko apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

14. Kolegija nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 23 d. rašte Bankas antstoliui, vykdančiam išieškojimą iš atsakovo N. M. ieškovės naudai, nurodė nesutinkantis, kad atsakovo N. M. skola ieškovei būtų išieškotas iš jam įkeisto atsakovo N. M. turto. 2015 m. spalio 19 d. prašymais Bankas kreipėsi į Vilniaus miesto 14-ąjį notarų biurą, prašydamas išduoti vykdomuosius įrašus dėl atsakovo N. M. skolos išieškojimo iš Bankui įkeisto turto, ir pareiškė ieškinį dėl atsakovo N. M. skolos pagal kreditavimo sutartį priteisimo iš laiduotojos K. D. Notarė 2015 m. lapkričio 27 d. išdavė vykdomuosius įrašus dėl 245 166,14 Eur skolos pagal kreditavimo sutartį ir 5 proc. metinių palūkanų nuo skolos sumos išieškojimo Banko naudai iš Bankui įkeisto turto. Minėti vykdomieji įrašai po jų išdavimo iš karto nepateikti priverstiniam skolos išieškojimui. 2015 m. gruodžio 21 d. laiduotoja K. D. pateikė Bankui prašymą nesiimti veiksmų dėl atsakovo N. M. įkeisto turto, nurodydama, jog ji kaip laiduotoja įsipareigoja per dvejus metus grąžinti visą įsiskolinimą bankui arba rasti asmenį, kuris grąžintų įsiskolinimą vietoj jos. Bankas 2016 m. vasario 1 d. raštu informavo laiduotoją, jog iki 2016 m. vasario 15 d. laiduotoja turi pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad kreipėsi į kitą banką dėl kredito gavimo ir iki 2016 m. kovo 31 d. pateikti kredituojančio banko raštišką patvirtinimą dėl kredito suteikimo. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. kovo 8 d. sprendimu patenkino Banko ieškinį dėl atsakovo N. M. skolos pagal kreditavimo sutartį priteisimo iš laiduotojos K. D. 2016 m. balandžio 26 d. antstolės patvarkymu priimti banko pateikti vykdyti vykdomieji įrašai.

15. Kolegija nurodė, kad atsakovui N. M. ir trečiajam asmeniui G. M. įsiteisėjusia Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartimi yra iškelta bankroto byla. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinį dėl leidimo vykdyti išieškojimą iš įkeisto turto be Banko kaip hipotekos kreditoriaus sutikimo pareiškė dar iki atsakovo N. M. ir trečiojo asmens G. M. pareiškimo iškelti jiems bankroto bylą teisme pateikimo. Bankas nurodo, kad, iškėlus fizinių asmenų bankroto bylą, išieškojimas iš skolininkų turto ir atsiskaitymas su kreditoriais vyks imperatyviai Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka pagal patvirtintą mokumo atkūrimo planą, atsiskaitymą vykdant per teismo paskirtą bankroto administratorių, tačiau ne per antstolį CPK nustatyta tvarka. Kolegija sprendė, kad vien tuo pagrindu bylos nagrinėjimas negali būti nutrauktas. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 10 straipsnyje nustatyti pagrindai nutraukti fizinio asmens bankroto bylą. Nutraukus fizinio asmens bankroto bylą, išieškojimas vėl būtų vykdomas per antstolį CPK nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškinys negali būti tenkinamas.

16. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad CK 4.170 straipsnio 3 dalyje nustatyta hipotekos turėtojo teisė pirmiau už kitus skolininko kreditorius užsitikrinti reikalavimą nėra absoliuti, t. y. ji neturi pažeisti kitų kreditorių teisių ir teisėtų interesų. Atsakovas N. M. kreditą atsakovei grąžinti turėjo iki 2015 m. liepos 30 d., tačiau įsipareigojimo bankui neįvykdė ir negrąžino 245 166,14 Eur skolos. Bankas kredito grąžinimo terminą pratęsė iki 2015 m. rugpjūčio 11 d. Pateikti notarės

išduotus vykdomuosius įrašus vykdyti buvo delsiama ir jie antstolės priimti vykdyti tik 2016 m. balandžio 26 d., t. y. po to, kai Klaipėdos apylinkės teismas 2016 m. kovo 8 d. sprendimu patenkino Banko ieškinį dėl atsakovo N. M. skolos pagal kreditavimo sutartį priteisimo iš laiduotojų K. D. ir G. M.

17. Finansų įstaigoms keliami didesni rūpestingumo ir profesionalumo standartai. Finansų įstaiga privalo laiku pastebėti iš sudaromų paskolų sandorių kylančią galimą riziką, tinkamai ją vertinti bei sumažinti, nuolat ją stebėti, valdyti bei privalo nuolat stebėti bei fiksuoti klientų sutartinių įsipareigojimų vykdymą, finansinę ir ekonominę būklę ir sekti, ar tai nedaro grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui (Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio l dalies 2 punktas, 6 dalis). Šios nuostatos reiškia, kad finansų įstaiga, pastebėjusi paskolos gavėjo nemokumą ir kitą riziką, privalo nedelsdama vykdyti pareigas dėl paskolos išieškojimo. Kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad Bankas nevykdė pareigos laiku pastebėti iš sudaromų paskolų sandorių kylančią riziką, tinkamai jos neįvertino bei nemažino, o priešingai – didino skolininko įsipareigojimų mastą, nesuvaldė rizikos ir ilgus metus toleravo netinkamą skolininko sutartinių įsipareigojimų vykdymą, net ir tuo metu, kai skolininko finansinė ir ekonomine būklė aiškiai kėlė grėsmę finansinio sandorio tinkamam įvykdymui ir vilkinant kredito išieškojimą buvo pažeisti ieškovės interesai. Kolegija nurodė, kad tokia didelė negrąžinto kredito skola susidarė per gana ilgą laiką, tačiau Bankas neketino įgyvendinti ir neįgyvendino hipotekos kreditoriaus teisių. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Bankas neprotingai ilgai, t. y. nuo 2010 m., skolininkui jau nebevykdant kredito grąžinimo prievolės, delsė įgyvendinti savo teises, t. y. išieškoti skolą iš atsakovo N. M., ir taip pažeidė ne hipotekos kreditorės teises. Kolegija pažymėjo, kad Bankas vykdomuosius įrašus išsiėmė tik tuomet, kai skolininkas jau faktiškai buvo tapęs nemokus ir netrukus jam buvo inicijuota bankroto byla.

18. Kolegija nurodė, kad privilegijuoto kreditoriaus teisės negali būti saugomos neadekvačiai tos teisės turiniui. Nagrinėjamu atveju susidaro situacija, kai hipotekos kreditoriaus (Banko) reikalavimas yra 245 166,14 Eur, tačiau jo naudai yra įkeistas 569 868,85 Eur vertės atsakovui N. M. priklausantis turtas. Pagal Banko pateiktus 2018 m. rugsėjo 26 d. nepriklausomos turto vertintojos UAB „Alliance Valuations“ Nekilnojamojo turto komplekso įvertinimo ataskaitą ir Kilnojamojo turto rinkos kainos nustatymo konsultacinio pobūdžio pažymą, Bankui įkeisto turto rinkos vertė 218 000 Eur. Banko teigimu, šie įrodymai patvirtina, kad Bankui įkeisto turto vertės nepakanka hipotekos kreditoriaus Banko reikalavimams padengti. Kolegija įvertino, kad tokia didelė negrąžinto kredito 245 166,14 Eur skola susidarė per gana ilgą laiko tarpą, t. y. nuo 2010 metų. Byloje surinkti įrodymai patvirtina tai, kad įkeisto turto vertė nuo 2010 metų sumažėjo Bankui piktnaudžiaujant savo kaip hipotekos kreditoriaus teisėmis (nesikreipiant dėl išieškojimo). Skolininko turto vertė 2010 metais buvo 569 868,85 Eur dydžio (ką patvirtina hipotekos lakštai), jo būtų pakakę tiek Banko, tiek ieškovės reikalavimus patenkinti. Kolegija sprendė, kad tai, jog šią dieną įkeisto turto vertė sumažėjo, neturi teisinės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, nes tokios aplinkybės yra Banko piktnaudžiavimo savo teisėmis rezultatas. Kolegija nurodė, kad Banko pateikti įrodymai dėl įkeisto turto vertės nedaro įtakos pirmosios instancijos teismo išvadai, jog leidžiant ieškovei vykdyti išieškojimą iš Bankui hipoteka įkeisto turto be Banko sutikimo nebūtų pažeisti Banko, kaip privilegijuoto kreditoriaus, teisės ir interesai. Kolegija sprendė, kad yra pagrindas leisti ieškovei vykdyti išieškojimą iš atsakovui N. M. priklausančio įkeisto Bankui turto be Banko sutikimo.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI, PAREIŠKIMAS DĖL PRISIDĖJIMO PRIE KASACINIO SKUNDO

19. Kasaciniu skundu atsakovas „Luminor Bank AS“ (Banko teisių perėmėjas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Teismai neteisingai aiškino ir taikė CPK 747 straipsnį, reglamentuojantį išieškojimą trečiųjų asmenų naudai iš įkeisto skolininko turto, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kad išieškojimas be hipotekos kreditoriaus (įkeitimo teisės turėtojo) sutikimo trečiųjų asmenų naudai iš skolininko įkeisto turto galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms – įrodžius, kad hipotekos kreditorius nepagrįstai delsia įgyvendinti savo teises ar kitaip piktnaudžiauja teise (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-684/2017; 2003 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2003). Teismai leido ieškovei vykdyti išieškojimą iš Bankui įkeisto turto be Banko kaip hipotekos kreditoriaus sutikimo, ieškovei neįrodžius tam būtinų sąlygų. Teismai nepagrįstai sprendė, kad Bankas pernelyg ilgai nenutraukė kreditavimo sutarties, laiku nepradėjo išieškoti skolos pagal kreditavimo sutartį iš Bankui įkeisto

turto. Bankas nedelsė įgyvendinti savo kaip hipotekos kreditoriaus teisių, o aplinkybės, kad nustatė papildomus 1 mėn. ir 3 mėn. terminus skolininkams ir laiduotojai padengti skolą pagal kreditavimo sutartį ir rasti kitų finansinių galimybių, išvengiant priverstinių vykdymo procedūrų, negali būti vertinamos kaip nepagrįstas Banko delsimas įgyvendinti savo kaip hipotekos kreditoriaus teises.

19.2. Teismai pažeidė sutarties uždarumo principą, vertindami hipotekos kreditoriaus ir skolininko tarpusavio santykius. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad Bankas turėjo nelaukdamas galutinio kredito grąžinimo termino (2015 m. liepos 30 d.) pabaigos vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį ir pradėti priverstinį skolos išieškojimą, taip pat, kad Bankas esą nepagrįstai 2010 metais atnaujino sudarytą kreditavimo sutartį. Šios teismo išvados prieštarauja sutarties privalomumo bei favor contractus (prioriteto sutarties vykdymui) principams. Kreditavimo sutarties šalys 2010 metais susitarė dėl kreditavimo sutarties atnaujinimo ir jos vykdymo pakeistomis sąlygomis, nustatant galutinį kredito grąžinimo terminą – 2015 m. liepos 30 d. Sutarčių teisėje prioritetas yra teikiamas sutarties išsaugojimui, šalių bendradarbiavimui, siekiant išsaugoti sudarytą sutartį, o sutarties nutraukimas yra paskutinė priemonė. Sprendžiant dėl hipotekos kreditoriaus nesutikimo išieškoti trečiųjų asmenų naudai iš skolininko įkeisto turto pagrįstumo, reikšmingos yra tokio nesutikimo metu egzistuojančios ir nesutikimą lemiančios aplinkybės, o ne hipotekos kreditoriaus ir skolininko sudarytos sutarties vykdymo tikrinimas, sprendžiant, kada kreditorius turėjo nutraukti su skolininku sudarytą sutartį ir pradėti priverstinį išieškojimą.

19.3. Teismai netinkamai nustatė laikotarpį, kurio metu atlikti hipotekos kreditoriaus veiksmai (neveikimas) gali būti vertinami kaip leidžiantys išieškojimą be sutikimo. Šis laikotarpis prasideda nuo tada, kai paprašoma sutikimo išieškoti. Nagrinėjamu atveju ieškovė leidimo išieškoti iš Bankui įkeisto turto prašė 2015 m. spalio 5 d., todėl iki šios datos buvusios aplinkybės neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl Banko nesutikimo išieškoti teisėtumo.

19.4. Teismai pažeidė CPK 746 straipsnio 5 dalį, Fizinių asmenų bankroto įstatymą, nes leido vykdyti išieškojimą iš skolininkų įkeisto turto, nors byloje yra duomenų, kad skolininkams yra iškelta fizinio asmens bankroto byla. Nagrinėjamu atveju teismų procesiniai sprendimai nesukurs materialiųjų teisinių pasekmių, nes atsiskaitymas su N. M., G. M. kreditoriais vyks Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka, o ne bendra CPK nustatyta tvarka. Tais atvejais, kai ieškovo reikalavimo patenkinimas nesukels materialiųjų teisinių padarinių, teismas turi nutraukti civilinę bylą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas Banko prašymą dėl bylos nutraukimo nepagrįstai atmetė.

19.5. Teismai neįvertino tos aplinkybės, kad Bankas kaip hipotekos kreditorius dar iki bankroto bylos skolininkams N. M., G. M. iškėlimo pradėjo vykdymo veiksmus dėl skolos pagal kreditavimo sutartį iš Bankui įkeisto turto išieškojimo (antstolė 2016 m. balandžio 26 d. priėmė vykdyti notarės 2015 m. lapkričio 27 d. išduotus vykdomuosius įrašus). Klausimas dėl išieškojimo be hipotekos kreditoriaus sutikimo reikšmingas tik tuomet, jei pats hipotekos kreditorius nepradeda išieškojimo, nes jei išieškojimas pradedamas, tai trečiasis asmuo turi ne teismo prašyti sutikimo leisti išieškoti, bet jungtis prie hipotekos kreditoriaus (įkeitimo teisės turėtojo) pradėto išieškojimo CPK nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo tenkinti ieškinį, nes, Bankui inicijavus vykdomąją bylą dėl skolos iš įkeisto turto išieškojimo, ieškovė turėjo teisę prisijungti prie išieškojimo (dėl skolininkams iškeltos bankroto bylos vykdomoji byla buvo sustabdyta).

19.6. Teismai pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo, nes padarė įrodymais nepagrįstą išvadą, kad Bankas piktnaudžiauja savo kaip hipotekos kreditoriaus padėtimi ir delsia išieškoti iš skolininkų skolą, nors byloje esantys įrodymai ne tik tokio neteisėto neveikimo ar dominavimo padėtimi nepagrindžia, bet ir jį paneigia. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Bankas suteikė skolininkams papildomą terminą pradelstai piniginei prievolei įvykdyti, tenkino už skolininkų prievoles laidavusios K. D. prašymą 2 mėn. nepradėti priverstinio skolos išieškojimo veiksmų, siekiant išnaudoti refinansavimo kitoje kredito įstaigoje galimybę, pagrindžia Banko ir skolininkų bendradarbiavimą, pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), favor contractus (prioriteto sutarties vykdymui), principų sutartiniuose santykiuose taikymą, sprendžiant kreditų grąžinimo klausimus, o ne dominavimą privilegijuota hipotekos kreditoriaus padėtimi. Banko ir už skolos grąžinimą atsakingų asmenų tarpusavio teisiniai santykiai ir jų vykdymas yra nesusiję su trečiaisiais asmenimis ir tai nepagrįstai buvo įvertinta kaip ieškovės, kuri komerciniais tikslais 2013 m. gegužės 29 d. nusipirko kreditoriaus reikalavimą į skolininkus, teisių pažeidimas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (2018 m. rugsėjo 26 d. nepriklausomos turto vertintojos UAB „Alliance Valuations“ Nekilnojamojo turto komplekso įvertinimo ataskaita ir Kilnojamojo turto rinkos kainos nustatymo konsultacinio pobūdžio pažyma) pagrindžia, kad Bankui įkeisto nekilnojamojo turto rinkos vertė 2018 m. rugsėjo 26 d. 218 000 Eur, o tai patvirtina, kad Bankui įkeisto turto vertės nepakanka hipotekos kreditoriaus reikalavimams padengti ir kad ieškinys turėjo būti atmestas.

19.7. Apeliacinės instancijos teismas išėjo iš apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnis), nes nutarties motyvuojamojoje dalyje pasisakė dėl bylos nagrinėjimo ir apeliacinio skundo dalyku nesančių klausimų, būtent dėl Bankui įkeisto turto vertės pokyčių ir jų priežasčių, kreditavimo sutarties nutraukimo (nenutraukimo) pagrįstumo, vykdymo (nevykdymo) pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį, nes bylą pirmą kartą kasacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 22 d. nutartimi grąžino bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nurodydamas surinkti byloje įrodymus dėl įkeisto vertės ir jos pakankamumo Banko reikalavimams tenkinti, o ne vykdyti įkeisto turto vertės pokyčių analizę ir nagrinėti kreditavimo sutarties vykdymo istoriją. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kada Bankas turėjo nutraukti sudarytą kreditavimo sutartį, kada pradėti priverstinius skolos išieškojimo veiksmus, nors kreditavimo sutarties nutraukimas nėra ir nebuvo nagrinėjamos bylos ginčo dalykas (dėl to byloje pareikštų reikalavimų nėra). Be to, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių teismo padarytas išvadas dėl įkeisto turto nuvertėjimo priežasčių. Turto vertės pokyčių ir juos lėmusių priežasčių nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, o ekspertizė dėl to, kada, dėl kokių priežasčių ir kokiu mastu sumažėjo įkeisto turto vertė, nebuvo paskirta, nes tai nebuvo ieškinio ir apeliacinio skundo dalykas.

20. Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovas N. M. prisidėjo prie kasacinio skundo, prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

21. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

21.1. Teismai tinkamai taikė CPK 747 straipsnį, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad hipotekos kreditoriaus nesutikimas gali būti ginčijamas, jeigu kiti kreditoriai įrodo, kad hipotekos kreditorius neprotingai delsia įgyvendinti savo teises ar kitaip piktnaudžiauja teise (CK 1.138 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2003). Nesutikimas gali būti ginčijamas esant bet kokioms aplinkybėms, kurios neatitinka CK 1.137 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto asmenų nepiktnaudžiavimo teise principo. Bankas nevykdė pareigos laiku pastebėti iš sudaromų paskolų sandorių kylančią galimą riziką, tinkamai jos neįvertino bei nemažino, o priešingai – didino skolininko N. M. įsipareigojimų mastą, nesuvaldė rizikos ir ilgus metus (nuo 2010 m.), toleravo netinkamą skolininko sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymą, net ir tuo metu, kai skolininko finansinė ir ekonominė būklė aiškiai kėlė grėsmę finansinio sandorio tinkamam įvykdymui, kredito išieškojimo vilkinimu buvo pažeisti ieškovės interesai. Nuo 2010 m. trukęs hipotekos kreditoriaus pareigų aplaidus nevykdymas ir skolininko padėties bloginimas sudarė pagrindą pripažinti, kad Bankas piktnaudžiavo savo kaip hipotekos kreditoriaus teisėmis.

21.2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė Banko prašymą dėl bylos nutraukimo. Bankas neteisingai teismo sprendimą suvokia kaip leidimą išieškoti ieškovės reikalavimus be Fizinių asmenų bankroto įstatymo reglamentuojamų procedūrų. Teismo sprendimo pagrindu ieškovei atsirado teisė prašyti bankroto byloje įtraukti į privilegijuotų kreditorių eilę, t. y. į tą pačią eilę, kurioje yra Bankas, nes teismo sprendimo pagrindu abiejų kreditorių reikalavimai būtų tenkinami kartu – pirmąja eile iš įkeisto skolininko turto, nes kiti ne hipotekos kreditoriai tokios teisės neturi.

21.3. Teismų nustatytų aplinkybių visuma pagrindžia teismų išvadas, kad hipotekos kreditorius nepagrįstai ilgai neįgyvendino savo teisių dėl skolos išieškojimo, dėl to ir buvo konstatuota, jog Bankas piktnaudžiavo hipotekos kreditoriaus padėtimi ir teisėmis. Teismai įvertino visus įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.).

21.4. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 320 straipsnio. Ieškinyje ieškovė nurodė CPK 747 straipsnio 3 daliai taikyti aktualias aplinkybes, kad Bankas nuo 2010 m. skolininkui nebevykdant įsipareigojimų veikė pasyviai, nesąžiningai ir piktnaudžiavo privilegijuota padėtimi. Hipotekos kreditorius neprotingai delsė įgyvendinti savo teises ir piktnaudžiavo savo privilegijuota padėtimi, ir pateikė tai pagrindžiančius įrodymus. Atsižvelgiant į tai, teismai pagrįstai vertino Banko elgesį ne tik tada, kai Bankas išsiėmė vykdomuosius įrašus, bet ir ankstesnį Banko elgesį nesąžiningai sudarant sąlygas blogėti skolininko mokumui ir turtinei padėčiai. Skolininkas, neatsiskaitęs už kaimo turizmo sodybos statybos darbus, ją aktyviai eksploatavo nuo 2008 m., kai ji buvo baigta statyti, o skolos už statybos darbus išieškoti nebuvo įmanoma, nes turtas buvo įkeistas Bankui, kuris nesutiko, jog būtų vykdomas išieškojimas. Priėmus naujus Banko įrodymus apeliacinės instancijos teismas turėjo dėl jų pasisakyti ir turėjo įvertinti turto vertės pokyčio aplinkybes (CPK 331straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 263 straipsnio 2 dalies ir pagrįstai pasisakė, kad 2010 m. skolininko turto visiškai pakako ieškovės ir Banko reikalavimams tenkinti, o vėlesnis turto vertės pokytis (remiantis Banko pateiktas įrodymais tik apeliaciniame procese) yra tik Banko delsimo ir piktnaudžiavimo privilegijuota

padėtimi pasekmė, už kurią atsakingas išieškojimo veiksmų laiku nesiėmęs Bankas. Nustačius, kad Bankas piktnaudžiavo savo padėtimi, yra nesvarbu, dėl kurių priežasčių skolininko turto vertė nukrito.

Teisėjų kolegija


IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl išieškojimo trečiųjų asmenų naudai iš įkeisto skolininko turto be įkaito turėtojo sutikimo

22. Pagal hipoteką reglamentuojančias teisės normas hipotekos kreditoriui prieš kitus kreditorius suteikiama privilegijuota padėtis, kai siekiama priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. CPK 747 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, išieškodamas iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto skolininko turto, antstolis raštu kreipiasi į hipotekos ar įkeitimo kreditorių, siūlydamas duoti sutikimą, kad būtų išieškoma iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto skolininko turto. CPK 747 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu hipotekos ar įkeitimo kreditorius nesutinka, kad būtų išieškoma iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto, arba per keturiolika dienų nepateikia antstoliui savo rašytinio sutikimo dėl išieškojimo, išieškoti iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto negalima. Taigi, CPK 747 straipsnis nustato sąlygą, kurios reikia laikytis, kad būtų galima išieškoti iš hipoteka apsunkinto skolininko turto – būtina gauti hipotekos kreditoriaus sutikimą.

23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 747 straipsnio nuostatos, jog vykdyti išieškojimo iš įkeisto ar hipoteka apsunkinto turto be įkaito turėtojo sutikimo negalima, nedaro hipotekos kreditoriaus, kaip įkaito turėtojo, teisių absoliučių. Nesutikimas gali būti ginčijamas, jeigu kiti kreditoriai įrodo, kad hipotekos kreditorius neprotingai delsia įgyvendinti savo teises ar kitaip piktnaudžiauja teise. Bet kuri civilinė teisė gali būti ginama, jeigu subjektas nepažeidžia civilinių teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principų. Vieno skolininko kreditorių teisių apsauga vykdoma pagal tų kreditorių interesų derinimo ir teisių apsaugos priemonių pusiausvyros principus. Privilegijuoto kreditoriaus teisės negali būti saugomos neadekvačiai tos teisės turiniui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2003; 2017 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-684/2017 16 punktą). Nors kreditorius, kurio reikalavimas užtikrintas įkeitimu, yra privilegijuotas kreditorius ir atitinkamai ši teisė suponuoja galimybę nesutikti, kad iš hipoteka ar įkeitimu jam įkeisto turto būtų išieškoma kito kreditoriaus naudai, tačiau ši jo, kaip įkaito turėtojo, teisė nėra absoliuti, kito kreditoriaus ji gali būti nuginčijama (CPK 747 straipsnis 3 dalis, CK 1.137 straipsnis 3 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-684/2017 18 punktą).

24. Kreditorius, kurio reikalavimas nėra užtikrintas, siekdamas nuginčyti privilegijuoto kreditoriaus nesutikimą išieškoti iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto, turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad vykdant išieškojimą jo naudai iš įkeisto turto nebus pažeisti privilegijuoto kreditoriaus teisės ir interesai ir kad pastarasis, nesutikdamas su išieškojimu iš įkeisto turto, piktnaudžiauja nesutikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-684/2017, 19 punktas).

25. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad hipotekos kreditoriaus teisių iš esmės nepažeidžia įkeisto daikto perleidimas nuosavybėn kitiems asmenims, nes hipoteka seka paskui daiktą (CK 4.170 straipsnio 6 dаlis). Įkeisto turto priverstinis pardavimas pagal ne hipotekos kreditoriaus prašymą neišlaisvina jo nuo hipotekos. Pagal CK 4.197 straipsnio 1 dalį priverstinis įkeisto daikto realizavimas išlaisvina jį nuo visų hipotekų tik tais atvejais, kai daiktas realizuotas hipotekos kreditoriaus prašymu. Taigi, įkeistą turtą pagal kito, ne hipotekos kreditoriaus reikalavimą pardavus varžytynėse, hipotekos kreditorius išsaugo teisę patenkinti reikalavimą iš šio turto. Kadangi priverstinai realizavus įkeistą turtą pasikeičia jo savininkas, kreditoriui, atsižvelgiant į dispozityvumo principą, suteikiama galimybė nuspręsti, ar toliau tęsti hipotekos teisinius santykius su būsimu nauju įkaito turėtoju. Tokios galimybės atsisakęs, jis turi CK 4.196 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą teisę prieš terminą patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą, todėl jam turi būti pasiūloma prisijungti prie išieškojimo. Nesutikęs pasinaudoti šiuo pasiūlymu, kreditorius kartu nusprendžia tęsti įkeitimo santykius, tačiau tai netrukdo pradėti įkeisto turto realizavimą pagal kito, ne hipotekos kreditoriaus reikalavimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2003).

26. Nei įstatymas, nei teismų praktika nepateikia baigtinio piktnaudžiavimo hipotekos kreditoriaus nesutikimo su

išieškojimu iš įkeisto turto teise atvejų sąrašo – tai, ar minėta teise konkrečiu atveju yra piktnaudžiaujama, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiais, kad toks vertinimas visais atvejais turi ir gali apsiriboti vien aplinkybėmis, atsiradusiomis po to, kai paprašoma sutikimo išieškoti.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad privilegijuoto kreditoriaus nesutikimo išieškoti iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto nuginčijimas teisme leidžia nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą be hipotekos kreditoriaus sutikimo, tačiau nedaro įtakos hipotekos kreditoriaus teisei patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto turto vertės pirmiau už kitus kreditorius. Pagal CPK 754 straipsnio 1 dalį hipotekos kreditoriaus ir įkaito turėtojo reikalavimai iš įkeisto turto visais atvejais patenkinami be eilės. Taigi, priešingai nei teigiama ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą, teismo leidimas nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą be hipotekos kreditoriaus sutikimo nesukuria ne hipotekos kreditoriui privilegijuotos teisinės padėties jo reikalavimų tenkinimo atžvilgiu – nukreipus išieškojimą į hipoteka įkeistą turtą tokio kreditoriaus reikalavimai iš įkeisto turto vertės tenkinami tik po to, kai visiškai patenkinami prisijungusio prie išieškojimo hipotekos kreditoriaus reikalavimai.

28. Atsižvelgiant į šios nutarties 27 punkte nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad vienas iš esminių kriterijų sprendžiant, ar privilegijuotas kreditorius, nesutikdamas su išieškojimu iš įkeisto turto, piktnaudžiauja nesutikimo teise pažeisdamas teisėtus kreditoriaus, kurio reikalavimas neužtikrintas įkeitimu, interesus, yra įkeisto turto vertė ir jos santykis su įkeitimu užtikrinto kreditoriaus reikalavimo dydžiu. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tuo atveju, jei hipotekos kreditoriaus teisių apsauga neadekvati prievolės dydžiui ir yra aiški galimybė gauti iš to paties turto patenkinimą ir kitam, ne hipotekos kreditoriui, yra pagrindas spręsti, jog nesutikimo išieškoti iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto teise yra piktnaudžiaujama (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2003). Kita vertus, kaip jau minėta šios nutarties 26 punkte, kreditoriaus piktnaudžiavimo teise klausimas kiekvienoje byloje teismo yra vertintinas individualiai ir vien įkeisto turto vertės santykiu su įkeitimu užtikrinto kreditoriaus reikalavimo dydžiu šis vertinimas nėra apribotas. Tokia išvada darytina, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo metu nėra galimybės tiksliai nustatyti, kokia kaina vykdymo proceso metu bus realizuotas ginčo turtas, taip pat ar bus norinčių šį turtą įgyti nepaisant apsunkinimo hipoteka (hipotekos kreditoriui neprisijungus prie išieškojimo).

29. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad Bankui įkeisto turto rinkos vertė yra mažesnė nei hipoteka apsaugotas Banko reikalavimas, tačiau šią aplinkybę pripažino nereikšminga sprendžiant dėl leidimo išieškoti iš įkeisto turto be hipotekos kreditoriaus sutikimo nurodydamas, jog tokia situacija yra nulemta Banko piktnaudžiavimo savo kaip hipotekos kreditoriaus teisėmis laiku nesikreipiant dėl skolos išieškojimo. Nors šioje nutartyje jau konstatuota, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, vien ta aplinkybė, kad įkeisto turto rinkos vertė yra mažesnė nei įkeitimu užtikrintas kreditoriaus reikalavimas, pati savaime nėra pakankama ieškovės reikalavimui atmesti, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl Banko piktnaudžiavimo teise nagrinėjamu atveju padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles bei peržengiant bylos nagrinėjimo ribas ir kad šie pažeidimai nulėmė nepagrįsto procesinio sprendimo priėmimą.

30. Pirma, pritartina kasacinio skundo argumentui, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog įkeisto turto vertės sumažėjimą nuo 569 868,85 Eur 2010 metais iki 218 000 Eur bylos nagrinėjimo metu lėmė neteisėti Banko veiksmai, neparemta jokiais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad kreditoriaus delsimas išsiieškoti skolą gali turėti įtakos įkeitimu apsaugoto reikalavimo dydžiui, tačiau neturi tiesioginės įtakos įkeisto turto rinkos vertės padidėjimui ar sumažėjimui, kuris paprastai yra nulemtas objektyvių nuo kreditoriaus nepriklausančių aplinkybių.

31. Antra, spręsdamas dėl galimo hipotekos kreditoriaus piktnaudžiavimo nesutikimo išieškoti iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto teise, teismas neturi vertinti, ar hipotekos kreditorius pagrįstai vienašališkai prieš terminą nenutraukė su skolininku sudarytos kreditavimo sutarties. Priešinga išvada, kaip pagrįstai pažymėta kasaciniame skunde, prieštarautų sutarties šalių autonomijos ir sutartinių santykių išsaugojimo principams bei suteiktų nepagrįstą prioritetą ieškovės interesams ne tik prieš hipotekos kreditoriaus, bet ir prieš skolininko interesus. Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog galutinis kredito grąžinimo terminas pagal tarp šalių sudarytus susitarimus buvo 2015 m. liepos 30 d., apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad Bankas jau nuo 2010 m. nepagrįstai delsė įgyvendinti priverstinio išieškojimo teisę.

32. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2015 m. spalio 19 d. prašymais bankas kreipėsi į Vilniaus miesto 14-ąjį notarų biurą, prašydamas išduoti vykdomuosius įrašus dėl atsakovo N. M. skolos išieškojimo iš Bankui įkeisto turto, ir pareiškė ieškinį dėl atsakovo N. M. skolos pagal kreditavimo sutartį priteisimo iš laiduotojos K. D. Notarė 2015 m. lapkričio 27 d.

išdavė vykdomuosius įrašus dėl 245 166,14 Eur skolos pagal kreditavimo sutartį ir 5 proc. metinių palūkanų nuo skolos sumos išieškojimo Banko naudai iš Bankui įkeisto turto. Minėti vykdomieji įrašai priimti vykdyti 2016 m. balandžio 26 d. antstolės patvarkymu. Byloje taip pat nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 21 d. laiduotoja K. D. pateikė Bankui prašymą nesiimti priverstinio vykdymo veiksmų ir sudaryti jai galimybę per dvejus metus grąžinti visą įsiskolinimą arba rasti asmenį, kuris grąžintų įsiskolinimą vietoj jos. Bankas 2016 m. vasario 1 d. raštu informavo laiduotoją, jog ji iki 2016 m. vasario 15 d. turi pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad kreipėsi į kitą banką dėl kredito gavimo, ir iki 2016 m. kovo 31 d. pateikti kredituojančio banko raštišką patvirtinimą dėl kredito suteikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios teismų nustatytos aplinkybės, priešingai nei sprendė apeliacinės instancijos teismas, nesudaro prielaidų Banko veiksmus vertinti kaip nepagrįstą delsimą imtis priverstinio vykdymo veiksmų ir kartu konstatuoti Banko piktnaudžiavimą nesutikimo išieškoti iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto teise.

33. Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti kasacine tvarka skundžiamus teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylos dėl leidimo vykdyti išieškojimą trečiųjų asmenų naudai iš įkeisto skolininko turto nagrinėjimo tais atvejais, kai hipotekos kreditorius pradeda priverstinį išieškojimą iš įkeisto skolininko turto arba kai skolininkui iškeliama bankroto byla

34. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog hipotekos kreditorius pats pradėjo priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto, neturėjo pagrindo tenkinti ieškinį. Jei hipotekos kreditorius pradeda išieškojimą, tai trečiasis asmuo turi ne teismo prašyti leisti vykdyti išieškojimą iš įkeisto skolininko turto, bet jungtis prie hipotekos kreditoriaus pradėto išieškojimo CPK nustatyta tvarka. Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad šios bylos nagrinėjimo metu iškėlus skolininkams fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjama byla turėjo būti nutraukta, kadangi atsiskaitymas su skolininkų kreditoriais toliau vyks Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka, o ne bendra CPK nustatyta tvarka ir dėl šios priežasties ieškovės pareikšto reikalavimo patenkinimas nesukels materialiųjų teisinių padarinių. Kolegija nesutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.

35. Sutiktina, kad, hipotekos kreditoriui pačiam pradėjus priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto, kiti skolininko kreditoriai gali prisijungti prie vykdomo išieškojimo, todėl kreipimasis į teismą dėl leidimo nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą be hipotekos kreditoriaus sutikimo netenka prasmės. Tačiau nagrinėjamoje byloje Bankas kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo jau po to, kai buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys buvo patenkintas, todėl sutiktina su ieškovės argumentais, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesudarė pagrindo teismui atmesti ieškovės pareikšto reikalavimo vien dėl šios priežasties. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CPK nuostatas pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas gali būti grąžinamas išieškotojui jo prašymu, o hipotekos kreditoriui neprisijungus prie išieškojimo iš įkeisto turto vykdymo veiksmai turi būti stabdomi (CPK 631 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 626 straipsnio 2 dalies 4 punktas), todėl hipotekos kreditoriaus priverstinio vykdymo veiksmų inicijavimas bylos nagrinėjimo metu, esant esminiam nesutarimui tarp bylos šalių dėl galimybės išieškoti iš hipoteka įkeisto turto be hipotekos kreditoriaus leidimo, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad ieškovės pareikštas reikalavimas buvo geruoju patenkintas.

36. CPK 746 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai skolininkui (įkeisto turto savininkui) pradėta bankroto ar restruktūrizavimo procedūra, įkeistas turtas parduodamas ir hipotekos ar įkeitimo kreditorių reikalavimai tenkinami atitinkamai Lietuvos Respublikos įmonių bankroto, Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo ar Fizinių asmenų bankroto įstatymų nustatyta tvarka. Pagal CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktą iškėlus skolininkui bankroto ar restruktūrizavimo bylą antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą ir persiųsti vykdomąjį dokumentą bankroto bylą iškėlusiam teismui. Taigi, kaip pagrįstai pažymėta kasaciniame skunde, iškėlus skolininkui fizinio asmens bankroto bylą išieškojimas iš šio skolininko turto, taip pat ir įkeisto, turi būti vykdomas Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka, o CPK 747 straipsnio nuostatos tokiu atveju netaikytinos. Kaip jau minėta (šios nutarties 27 punktas), nėra pagrindo pritarti ieškovės argumentui, kad palankus teismo sprendimas šioje byloje galėtų suteikti jai privilegijuotą padėtį skolininko bankroto procese, prilyginant ją hipotekos kreditoriaus teisinei padėčiai. Atsižvelgiant į imperatyvų Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatų pobūdį pritartina kasacinio skundo argumentui, kad vykstant skolininko bankroto procesui teismo suteiktas leidimas išieškoti iš įkeisto turto be hipotekos kreditoriaus sutikimo negali būti realizuojamas, kadangi bendrųjų vykdymo procesą reglamentuojančių CPK nuostatų taikymas bankroto proceso metu yra sustabdomas.

37. Kita vertus, kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, skolininkui iškelta fizinio asmens bankroto byla esant įstatyme nustatytoms sąlygoms (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 10 straipsnis) gali būti nutraukta. Tokiu atveju sustabdyta vykdomoji byla gali būti atnaujinama išieškotojo ar skolininko pareiškimu arba antstolio iniciatyva (CPK 628 straipsnis) ir išieškojimas gali būti tęsiamas CPK nustatyta tvarka. Tęsiant išieškojimą CPK nustatyta tvarka ieškovei vėl taptų aktualus leidimas išieškoti iš hipoteka įkeisto turto, jei hipotekos kreditorius tokio sutikimo neduoda. Taigi, kaip pagrįstai sprendė apeliacinės instancijos teismas, vien tik fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo faktas šios bylos nagrinėjimo metu pats savaime nėra pakankamas spręsti, kad ieškovės teisinis suinteresuotumas jos reikalavimo patenkinimu yra išnykęs ar kad priimtas teismo sprendimas jokiais atvejais nebegalės sukelti ieškovei materialiųjų teisinių padarinių, kartu ir nesudaro pagrindo teismui nutraukti bylą pagal ieškovės reikalavimą dėl leidimo išieškoti iš įkeisto turto be hipotekos kreditoriaus sutikimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

38. Tenkinus atsakovo „Luminor Bank AS“ kasacinį skundą ir atmetus ieškovės ieškinį, atitinkamai paskirstytinos šalių bylinėjimosi išlaidos.

39. Atsakovas „Luminor Bank AS“ patyrė 1226,94 Eur išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos), 7, 8.2, 8.3 punktais, atsakovui „Luminor Bank AS“ iš ieškovės priteistina 1226,94 Eur išlaidų advokato pagalbai atlyginimo.

40. Atsakovas „Luminor Bank AS“ sumokėjo 31 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Kadangi atsakovo „Luminor Bank AS“ kasacinis skundas tenkintas, o ieškovės ieškinys atmestas, tai atsakovui „Luminor Bank AS“ iš ieškovės priteistina 31 Eur šių išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnis).

41. Atsakovas „Luminor Bank AS“ patyrė 1831,94 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme, jos viršija Rekomendacijų 7, 8.10 punktuose nustatytą užmokesčio už advokato pagalbą maksimalų dydį. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Rekomendacijų 7, 8.10 punktais, atsakovui iš ieškovės priteistina 1286,73 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

42. Atsakovas „Luminor Bank AS“ patyrė 1331 Eur išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimą į ieškovės kasacinį skundą pirmą kartą nagrinėjant bylą kasaciniame teisme. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Rekomendacijų 7, 8.14 punktais, atsakovui iš ieškovės priteistina 1331 Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

43. Atsakovas „Luminor Bank AS“ sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą. Kadangi atsakovo „Luminor Bank AS“ kasacinis skundas tenkintas, o ieškovės ieškinys atmestas, tai atsakovui „Luminor Bank AS“ iš ieškovės priteistina 75 Eur šių išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnis).

44. Atsakovas „Luminor Bank AS“ taip pat prašo grąžinti, jo teigimu, per klaidą sumokėtą 75 Eur žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog šis žyminis mokestis, mokėjimo dokumento duomenimis, sumokėtas kitoje civilinėje byloje, yra sumokėtas per klaidą, šis prašymas netenkintinas.

45. Atsakovas „Luminor Bank AS“ patyrė 2783 Eur išlaidų advokato pagalbai už kasacinį skundą antrą kartą nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, jos viršija Rekomendacijų 7, 8.13 punktuose nustatytą užmokesčio už advokato pagalbą maksimalų dydį. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Rekomendacijų 7, 8.13 punktais, atsakovui iš ieškovės priteistina 2115,74 Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

46. Iš viso atsakovui „Luminor Bank AS“ iš ieškovės priteistina 6066,41 Eur (1226,94 + 31 + 1286,73 + 1331 + 75 + 2115,74) bylinėjimosi išlaidų pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose atlyginimo.

47. Atsakovas N. M. patyrė 605 Eur išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimą į ieškovės kasacinį skundą pirmą kartą nagrinėjant bylą kasaciniame teisme. Vadovaujantis CPK 98 straipsniais, Rekomendacijų 7, 8.14 punktais, atsakovui iš ieškovės priteistina 605 Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

48. Pirmosios instancijos teisme patirta 8,82 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi ieškovės ieškinys atmestas, tai valstybei iš ieškovės priteistina 8,82 Eur šių išlaidų atlyginimo (CPK 92, 96 straipsniai).

49. Kasacinis teismas patyrė 16,95 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, pirmą kartą nagrinėdamas bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų

įteikimu). Kadangi ieškovės ieškinys atmestas, tai valstybei iš ieškovės priteistina 16,95 Eur šių išlaidų atlyginimo (CPK 92, 96 straipsniai).

50. Kasacinis teismas patyrė 21,38 Eur išlaidų, susijusių procesinių dokumentų įteikimu, antrą kartą nagrinėdamas bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 1 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi ieškovės ieškinys atmestas, tai valstybei iš ieškovės priteistina 21,38 Eur šių išlaidų atlyginimo (CPK 92, 96 straipsniai).

51. Iš viso valstybei iš ieškovės priteistina 47,15 Eur (8,82 + 16,95 + 21,38) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 7 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui „Luminor Bank AS“ (registracijos kodas Estijos Respublikos komerciniame registre 1315936), Lietuvoje veikiančiam per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių (j. a. k. 304870069), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lankstinys“ (j. a. k. 141680679) 6066,41 Eur (šešis tūkstančius šešiasdešimt šešis Eur 41 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose atlyginimo.

Priteisti atsakovui N. M. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lankstinys“ (j. a. k. 141680679) 605 (šešis šimtus penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lankstinys“ (j. a. k. 141680679) 47,15 Eur (keturiasdešimt septynis Eur 15 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos ir kasaciniame teismuose atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.


ALĖ BUKAVINIENĖ

GEDIMINAS SAGATYS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-238-313/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02400-2015-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.16; 2.6.10.8(S)





Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės (pranešėja) ir Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių R. V., L. V. ir D. V. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kardiolita“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių R. V., L. V. ir D. V. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kardiolita“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kardiolita“ priešieškinį ieškovėms R. V., L. V. ir D. V. dėl Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimo panaikinimo; tretieji asmenys draudimo bendrovė „If P&C Insurance AS“, veikianti Lietuvoje per „If P&C Insurance AS“ filialą, M. Ž.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sveikatos priežiūros įstaigos civilinę atsakomybę už turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl jos darbuotojo kaltės, šiam netinkamai suteikus sveikatos priežiūros paslaugas, žalos atlyginimo būdo ir dydžio nustatymą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovės prašė teismo priteisti iš atsakovės ieškovei R. V. 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 303 748,44 Eur prarastų sutuoktinio gautų pajamų dalies sumą, ieškovei L. V. – 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 65 586,76 Eur išlaikymo, netekus maitintojo, ieškovei D. V. – 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 106 161,62 Eur išlaikymo, netekus maitintojo; priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovės nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija (toliau – ir Komisija) 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 56-110 „Dėl R. V. pareiškimo“ konstatavo, kad UAB „Kardiolita“ teikiant sveikatos priežiūros paslaugas pacientui M. V. buvo padaryta žala, ir tenkino dalį pareiškėjos R. V. ir jos atstovaujamų dukterų L. V. ir D. V. prašymo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą – įpareigojo UAB „Kardiolita“ atlyginti pareiškėjai R. V. 7000 Eur neturtinę žalą, pareiškėjai L. V. – 39 691,66 Eur turtinę ir 7000 Eur neturtinę žalą, pareiškėjai D. V. – 64 246,67 Eur turtinę ir 7000 Eur neturtinę žalą. Ieškovės pažymėjo, kad su Komisijos sprendimu nesutinka iš dalies, t. y. nesutinka su ieškovėms nustatytais mažesniais, nei prašyta, žalos dydžiais.

4. 2011 m. lapkričio 8 d. pacientui M. V. (duomenys neskelbtini), kuris buvo R. V. sutuoktinis, o L. V. ir D. V. – tėvas, gydytojo urologo konsultacijos ir echoskopijos tyrimo metu buvo nustatyta kairiosios sėklidės varikocelės diagnozė. 2013 m. balandžio 24 d. pacientą M. V. konsultavo UAB „Kardiolita“ klinikų gydytojas urologas M. Ž., jis suformulavo diagnozę – kapšelio veniniai mazgai ir rekomendavo operacinį gydymą – laparoskopinę varikocelektomiją. Pacientas su rekomenduojamu gydymu sutiko, todėl buvo numatyta UAB „Kardiolita“ klinikose atlikti planinę operaciją 2013 m. gegužės 16 d. Tą pačią dieną, išsekus paciento gyvybinėms funkcijoms, 19.15 val. konstatuota paciento mirtis. Chirurginės operacijos protokole nurodyta, kad suminė paciento kraujo netektis – apie 4 litrai. Gydytojas urologas M. Ž. pacientui M. V. nekokybiškai (netinkamai) atliko planinę laparoskopinę varikocelektomiją, nes jos metu buvo perdalinta kairioji išorinė klubinė vena, dėl to, išsivysčius ūminiam vidiniam kraujavimui, M. V. mirė.

5. Ieškovės nurodė, kad M. V. per paskutinių dvylikos mėnesių gautų pajamų iš darbo teisinių santykių per mėnesį vidurkis buvo 11 010,82 Lt (3188,95 Eur). M. V. mirties dieną ieškovės turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, t. y. proporcingai jo gautoms pajamoms – po 797,24 Eur (3188,95 Eur / 4 asmenų). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 11-17-11389 ir sprendimu Nr. 11-17-11390 M. V. nepilnametėms dukterims skirtos našlaičių pensijos po 833,59 Lt (241,42 Eur), t. y. suma, kuria mažinama apskaičiuoto M. V. gautų pajamų per mėnesį vidurkio dalis kiekvienai dukteriai. Atitinkamai M. V. nepilnametėms dukterims L. (duomenys neskelbtini) priklauso 65 586,76 Eur (555,82 Eur x 118 mėn.) ir D. (duomenys neskelbtini) – 106 161,62 Eur (555,82 Eur x 191 mėn.) išlaikymo, netekus maitintojo, sumos nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki jų pilnametystės. M. V. (duomenys neskelbtini) senatvės pensijos amžius būtų suėjęs 2045 m. vasario 21 d., todėl nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki 2045 m. vasario 21 d. R. V. priklauso 303 748,44 Eur (797,24 Eur x 381 mėn.) prarastų sutuoktinio gautų pajamų dalies

suma.6. Ieškovių patirta neturtinė žala yra po 100 000 Eur, ji atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus.7. Atsakovė UAB „Kardiolita“ priešieškiniu prašė panaikinti Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos

2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 56-110 „Dėl R. V. pareiškimo“.8. Atsakovė nurodė, kad įrodymų, patvirtinančių neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį, nėra, be to, šie klausimai

sprendžiami baudžiamojoje byloje.9. VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 31 d. sprendimais Nr. 11-17-11389 ir Nr. 11-17-11390, atsižvelgiant į

mirusiojo pajamas per mėnesį, jau apskaičiuotos našlaičių pensijos (po 241,42 Eur per mėn. kiekvienai dukteriai), jos yra mokamos. Šios sumos visiškai padengia nepilnamečių išlaikymo išlaidas (turtinę žalą). Be to, atsakovei baudžiamojoje byloje jau yra pateiktas civilinis ieškinys dėl šių išmokų, t. y. jei bus pripažinta gydytojo M. Ž. kaltė, būtų tenkinamas ir VSDFV civilinis ieškinys, pareikštas atsakovei ir gydytojui. Be to, papildomos prašomos sumos nėra pagrįstos dar ir dėl to, kad jose nėra įvertintas ir ieškovių paveldėtas turtas; ne visos mirusiojo pajamos būtų skirtos tik dukterims išlaikyti.

10. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas turėtų atsižvelgti į kaltės formą. Net ir pripažinus gydytoją kaltu, būtina atsižvelgti į tai, kad nei gydytojas, nei UAB „Kardiolita“ sąmoningai nesiekė padaryti žalos. UAB „Kardiolita“ ir R. V. 2013 m. liepos 12 d. susitarimu sulygta, jog UAB „Kardiolita“, kol nebus teisme išaiškintos visos aplinkybės, nustatyta kaltė, priežastinis ryšys, mokės pareiškėjai po 579,24 Eur (2000 Lt) kas mėnesį. Iš viso UAB „Kardiolita“ jau yra sumokėjusi R. V. 17 377,20 Eur. Sprendžiant turtinės žalos klausimus, ši atsakovės sumokėta suma turėtų būti įvertinta, o priteisiamo žalos atlyginimo dydis atitinkamai sumažintas.


11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio – Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 56-110 „Dėl R. V. pareiškimo“ pakeitė padidindamas ieškovėms D. V. ir L. V. iš atsakovės UAB „Kardiolita“ priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 30 000 Eur kiekvienai, kitą Komisijos sprendimo dalį paliko nepakeistą, priteisė ieškovėms R. V., D. V. ir L. V. iš atsakovės UAB „Kardiolita“ 5 proc. dydžio procesines palūkanas, skaičiuojant nuo Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2015 m. lapkričio 12 d. sprendime Nr. 56-110 priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. lapkričio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį ir atsakovės priešieškinį teismas atmetė.

12. Teismas nurodė, kad M. V. konsultuotas UAB „Kardiolita“ urologo 2013 m. balandžio 24 d. Diagnozė – kapšelio (lot. scrotum) veniniai mazgai, rekomenduotas operacinis gydymas – laparoskopinė varikocelektomija. UAB „Kardiolita“ vidaus ligų gydytojas 2013 m. gegužės 13 d. paciento būklės įvertinime konstatavo, kad priešparodymai operaciniam gydymui nestebimi. Paciento būklę prieš operaciją taip pat įvertino urologas ir anesteziologas reanimatologas. Pacientas M. V. 2013 m. gegužės 16 d. pasirašė sutikimą atlikti chirurginę operaciją. Chirurginės operacijos protokole fiksuota, kad pacientui M. V. 2013 m. gegužės 16 d. 12.30 val. atlikta laparoskopinė varikocelektomija, 17.05 val. atlikta laparotomija. Po pirmos operacijos pacientui pasireiškė komplikacijos – vidinis kraujavimas, kuris ir buvo mirties priežastis, todėl netinkamas planinės (pirmosios) operacijos atlikimas, vertinant pacientui suteiktos gydymo paslaugos aspektu, įrodytas. Be to, netinkamą sveikatos priežiūros paslaugų suteikimą pacientui M. V. įrodo specialistų išvados dėl gydymo kokybės ir paciento mirties priežasčių. Visose specialistų išvadose yra konstatuota gydymo klaida. Pateiktos specialistų ir ekspertų išvados yra pakankamos, taikant civilinės bylos įrodinėjimo standartus (didesnės tikimybės), nuspręsti, jog pirmos operacijos metu pacientui M. V. teikiant sveikatos priežiūros paslaugas buvo pažeista išorinė klubinė vena, nors to neturėjo būti pagal teikiamų paslaugų pobūdį. Teismas konstatavo, kad gydymo klaida, kaip sveikatos priežiūros įstaigos veikos neteisėtumas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnio 1 dalis), įrodyta, taip pat yra patvirtintas šios klaidos ryšys su paciento mirtimi (CK 6.247 straipsnis). Atsakovės kaltės prezumpcija nepaneigta (CK 6.248 straipsnio 1, 3 dalys).

13. Ieškovė R. V. prašo priteisti 30 3784,44 Eur prarastų sutuoktinio pajamų dalį, t. y. 1/2 dalį sutuoktinio gauto darbo užmokesčio, skaičiuojant nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki 2045 m. vasario 21 d. (mirusiojo senatvės pensijos amžiaus). Šis ieškinio reikalavimas netenkintinas, nes toks negautų pajamų skaičiavimas yra hipotetinis ir kelia didelių teorinių abejonių, įskaitant ir neįvertintą tikimybę, kad ieškovė gali sudaryti naują santuoką. Sutuoktinio teisė į tokią negautų pajamų dalį, kurią nurodo ieškovė, nėra tiesiogiai nustatyta įstatyme ir pripažįstama teismų praktikoje. Pagal CK 6.284 straipsnį teisę į

turtinės žalos atlyginimą turi toks sutuoktinis, kuris buvo nedarbingas ir mirusiojo išlaikomas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-686/2015 pasisakyta dėl išlaikomo sutuoktinio teisės į negautas pajamas – išlaikymą po sutuoktinio mirties (teismų praktikoje yra pripažįstama sutuoktinio ir kitų mirusiojo neišlaikomų asmenų teisė į neturtinę žalą, nors tai gramatiškai neišplaukia iš CK 6.284 straipsnio 1 dalies, bet tokių subjektų teisė į turtinės žalos atlyginimą nėra ginama). Ieškovė R. V. sutuoktinio mirties metu buvo darbinga. Aiškinant CK 6.284 straipsnio 1 dalį ieškovės pateikiamu būdu, reikėtų pripažinti, kad sutuoktinis turi teisę į didesnę turtinės žalos atlyginimo dalį nei kiti mirusiojo išlaikytiniai, o bendra atsakovui tenkanti pareiga atlyginti turtinę žalą gali viršyti mirusiojo gautas pajamas (pavyzdžiui, jeigu išlaikytinių buvo 3). Tokio tikslo įstatymų leidėjas neturėjo, formuluodamas paminėtą žalos atlyginimo taisyklę. Dėl gyvybės atėmimo padarytos žalos atlyginimui nėra taikomas visiško žalos atlyginimo principas, nes visiškai kompensuoti tokios žalos neįmanoma. Atlyginant dėl gyvybės atėmimo padarytą žalą yra remiamasi teisinėmis prezumpcijomis dėl žalos dydžio ir siekiama ne tik nukentėjusiųjų visiškos satisfakcijos, bet ir socialinio kompromiso, t. y. nukentėjusių ir atsakingo už žalą asmens interesų derinimo, įvertinant ir tai, kad žalos atlyginimo prievolė atsakingam asmeniui nebūtų neprotinga ir realiai neįvykdoma.

14. Ieškovės ieškiniu prašo padidinti Komisijos L. V. priteistą 39 691,66 Eur turtinės žalos atlyginimą iki 65 586,76 Eur, o D. V. – 64 246,67 Eur turtinės žalos atlyginimą iki 106 161,62 Eur. Komisija 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškovių mirusiojo dukterų teisę į turtinę žalą apibrėžė kaip joms tenkančią išlaikymo dalį iki pilnametystės (2311,16 Eur mirusiojo darbo užmokestis / 4 x 118 mėn. (191 mėn.) – paskirtoji našlaičių pensija). Tokio skaičiavimo principo ieškovės neginčija, tačiau vertina, jog mirusiojo darbo užmokesčio bazė turėjo būti nustatoma ne kaip 2311,16 Eur, bet pagal jo gautą darbo užmokesčio vidurkį per paskutinius 12 mėnesių visose darbovietėse (UAB „Telco Consulting Group“, UAB „Gigatelis“, UAB „Eurocom“), t. y. 3188,95 Eur. Tačiau civilinės atsakomybės taikymui nėra nustatyta specialių taisyklių dėl mirusiojo vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo už 12 ar 24 praėjusius mėnesius. Ieškovės įrodinėja realiai negautas pajamas, o įvertinus tai, kad M. V. nedirbo UAB „Eurocom“ nuo 2013 m. kovo mėnesio, tokių pajamų, gautų iš šios darbovietės, tikėtinumas ir realumas nėra pagrįstas.

15. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad turtinė žala turėtų būti mažinama įvertinus ieškovių turtinę padėtį. Byloje nėra duomenų, kad nepilnametės turi pakankamai turto (įskaitant paveldėtą) ir joms nėra reikalingas išlaikymas. Taip pat teismas atmetė atsakovės argumentus, kad turtinė žala gali mažėti, padidinus ieškovėms socialinio draudimo įstaigos paskirtų našlaičių pensijas, nes iš atsakovės priteista konkreti turtinės žalos atlyginimo suma ir ji nebus peržiūrima. Dėl to neatsižvelgiama ir į tai, kad M. V. pajamos galėjo didėti.

16. Nustatant neturtinės žalos dydį yra reikšmingi teismo precedentai. Ieškovės remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010 priimtu sprendimu dėl 28 962 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nepilnametei ieškovei, netekus motinos po planinės operacijos – histeroskopijos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005, kurioje nepilnamečiams pacientams dėl sveikatos sužalojimo priteista po 200 000 Lt, o jų tėvams – po 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Šių bylų aplinkybės nėra tapačios, tačiau į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010 nustatytą neturtinės žalos atlyginimo dydį gali būti orientuojamasi.

17. Byloje nustatyta, kad R. V. buvo susituokusi 15 metų, šeimoje buvo puoselėjami darnūs santykiai, ieškovė turėjo pagrįstų ateities lūkesčių. Sėkminga sutuoktinio karjera leido šeimai įgyvendinti ne tik kasdienius, būtiniausius, bet ir papildomus poreikius. Ieškovės nepilnametės L. (duomenys neskelbtini) ir D. (duomenys neskelbtini) neteko tėvo, kuris neabejotinai prisidėjo prie jų auklėjimo ir pasaulėžiūros formavimo. Sutuoktinę ir dukteris su M. V. siejo glaudūs artimi ryšiai. Nėra pagrindo abejoti, kad ieškovių patirti dvasiniai išgyvenimai yra realūs, o patirta neturtinė žala pasireiškė kaip netekta galimybė bendrauti, kartu leisti laiką. Sutuoktinio netektis ieškovei R. V. ne tik padarė psichologinę traumą, bet ir sukėlė psichinę ligą (vidutinio sunkumo depresijos epizodas). Ieškovei skirtas medikamentinis gydymas, ji patiria nuolatinę emocijų kaitą, depresiją, nerimą, tai lemia bendravimo su draugais ir pažįstamais sumažėjimą. Dėl psichologinės traumos ir psichiatrinio sutrikimo ieškovė R. V. po vaiko priežiūros atostogų negrįžo į ankstesnį darbą, kuris, kaip ji pati teigia, buvo siejamas su po sutuoktinio mirties jai nepriimtinu maloniu bendravimu aptarnaujant banko klientus. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio ieškovei R. V., įvertino jos santuokos trukmę, tai, kad ji yra jauna, darbinga. Taip pat teismas pripažino reikšmingomis aplinkybes, jog ieškovei R. V. UAB „Kardiolita“ yra išmokėjusi 17 377,20 Eur kompensaciją, kuri turi būti įskaitoma į neturtinės žalos kompensaciją. Be to, ieškovė R. V. yra gavusi iš gyvybės draudimo bendrovės „Ampplico Life Paptunzir“ 16 010 Eur savanoriško gyvybės draudimo išmoką. Ši išmoka neįskaitytina į neturtinės žalos atlyginimą, bet į šią išmoką atsižvelgtina. Komisijos nustatytas 7000 Eur neturtinės žalos atlyginimas ieškovei R. V. yra

pagrįstas ir tinkamas.18. Paramos vaikams centro 2015 m. lapkričio 24 d. išvadoje pateikiamos specialistų – psichologų išvados dėl dukterų

psichologinės būsenos įvertinimo praėjus dvejiems metams po tėvo mirties, nustatyta, kad ir šiuo metu D. V. psichologinė būsena pasižymi nerimastingumu, kurį lėmė tėvo netektis ankstyvame amžiuje. Staigi tėvo netektis iš esmės pakeitė D. gyvenimą, turėjo didelę įtaką jos ankstyvajai raidai, sutrikdė visavertę emocinę ir socialinę raidą, bazinį saugumą, apsunkino gebėjimą pasitikėti aplinka, žmonėmis ir savimi. L. V. stengiasi išlikti stipri ir tvirta, jai sunku atsipalaiduoti ir mėgautis vaikišku gyvenimu. Pasikeitusi šeimos sudėtis ir netikėta tėvo netektis apsunkino L. vaikystę – tiek emocinį, tiek socialinį gyvenimą. Žinia apie tėvo mirtį jai buvo labai netikėta – sukėlė didelį sukrėtimą, išgąstį, pasimetimą, liūdesį. L. neteko jai svarbaus žmogaus, galimybės augti su abiem tėvais, patirti tėvišką rūpestį ir padrąsinimą, kurio labai reikia tokio amžiaus vaikams. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio ieškovėms L. V. ir D. V. teismas įvertino vaiko ir tėvo išskirtinį santykį, kuris nepakeičiamas ir nekompensuojamas. Neturtinės žalos atlyginimo dydį teismas joms padidino iki 30 000 Eur kiekvienai.

19. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovių ir atsakovės apeliacinius skundus, 2018 m. gruodžio 18 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą – priteisė iš atsakovės UAB „Kardiolita“ ieškovei R. V. 220 362,78 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 23 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 243 362,78 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. lapkričio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisė iš atsakovės UAB „Kardiolita“ ieškovei D. V. 112,69 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 23 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 23 112,69 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. lapkričio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškovei L. V. – 69,62 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 23 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 23 069,62 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. lapkričio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir atsakovės UAB „Kardiolita“ priešieškinį teisėjų kolegija atmetė.

20. Kolegija nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog M. V. diagnozė – kapšelio (scrotum) veniniai mazgai, rekomenduotas operacinis gydymas – laparoskopinė varikocelektomija. UAB „Kardiolita“ savo interneto svetainėje nurodo, jog po varikocelės pašalinimo operacijos komplikacijos tikimybė yra daugiau kaip 10 proc. atvejų, tačiau šios komplikacijos nesibaigia mirtimi. Kolegija sprendė, kad pacientui buvo paskirta atlikti nesudėtinga operacija ir būtent gydytojo atidumo ir rūpestingumo stoka sukėlė neigiamus padarinius, t. y. po pirmos operacijos pacientui pasireiškė komplikacijos – vidinis kraujavimas, jis ir buvo mirties priežastis. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina atsakovės ir trečiojo asmens neteisėtus veiksmus, padarytą žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Atsakovė ir trečiasis asmuo nepaneigė savo kaltės dėl kilusių pasekmių. Civilinė atsakomybė už žalą dėl gyvybės atėmimo yra taikoma remiantis atsakovės kaltės prezumpcija, o gydytojo M. Ž. keliamos abejonės nepakankamos šiai prezumpcijai paneigti. Atsakovė UAB „Kardiolita“ ir gydytojas M. Ž. iki galo neatskleidė operacijų aplinkybių, t. y. nebuvo sąžiningi vykdant tyrimą, dėl to abejonės negali būti vertinamos jų naudai. Bylos duomenys rodo, kad atsakovė ir trečiasis asmuo visapusiškai nesiaiškino kilusių pasekmių priežasčių. Gydymo klaida, kaip sveikatos priežiūros įstaigos veikos neteisėtumas, įrodyta, taip pat yra patvirtintas šios klaidos ryšys su paciento mirtimi, atsakovės kaltės prezumpcija nepaneigta.

21. Mirusio M. V. šeimą sudarė 4 asmenys; teisę į turtinės žalos atlyginimą turi M. V. nepilnamečiai vaikai ir sutuoktinė, kaip išlaikytiniai, kuriems priklauso po 1/4 dalį mirusiojo pajamų. Nustatant mirusio M. V. mėnesio pajamas ir žalos atlyginimo dydį reikšmingas jo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, kurį Komisija skaičiavo už 3 mėnesius. Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimas reglamentuojamas Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 (anksčiau galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimas Nr. 650). Nustatant M. V. vidutinį darbo užmokestį reikia vadovautis nurodytais teisės aktais, jo vidutinis darbo užmokestis skaičiuotinas už 3 paskutinius kalendorinius mėnesius. Kitų pajamų M. V. neturėjo. Nustatant M. V. vidutinį darbo užmokestį neįtrauktinas darbo užmokestis UAB „Eurocom“, kadangi M. V. darbo santykiai su UAB „Eurocom“ buvo pasibaigę 2013 m. kovo mėn. ir jo vidutinis darbo užmokestis nustatomas dėl turtinės žalos, susijusios su išlaikymu, atlyginimo.

22. M. V. pajamos UAB „Telco Consulting Group“ buvo 5705,83 Lt per 3 paskutinius mėnesius, UAB „Gigatelis“ – 2282,33 Lt per 3 paskutinius mėnesius. Taigi M. V. per paskutinius 3 mėnesius gautų pajamų iš darbo teisinių santykių per

mėnesį vidurkis buvo 7988,16 Lt (2313,53 Eur). Ieškovės turi teisę gauti M. V. išlaikymą proporcingai sutuoktinio ir tėvo gautoms pajamoms – po 578,38 Eur (2313,53 Eur / 4 asmenų). Nepilnamečių dukterų patirta turtinė žala apskaičiuotina atsižvelgiant į M. V. gautas iki mirties vidutines pajamas per mėnesį, t. y. 578,38 Eur (2313,53 Eur / 4 asmenų), sumažinus nurodytomis gaunamomis našlaičių pensijų sumomis (VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 31 d. sprendimais Nr. 11-17-11389 ir Nr. 11-17-11390 M. V. nepilnametėms dukterims skirtos našlaičių pensijos po 241,42 Eur per mėn.) ir skaičiuojant M. V. nepilnametėms dukterims priklausančias išlaikymo išmokas nuo M. V. mirties, iki joms sukaks pilnametystė. Dėl to atlygintina M. V. nepilnametėms dukterims L. (duomenys neskelbtini) – 39 761,28 Eur (578,38 – 241,42) Eur x 118 mėn.) ir D. (duomenys neskelbtini) – 64 359,36 Eur (578,38 – 241,42) Eur x 191 mėn.) išlaikymo, netekus maitintojo.

23. Komisija 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 56-110 „Dėl R. V. pareiškimo“ įpareigojo UAB „Kardiolita“ atlyginti pareiškėjai L. V. 39 691,66 Eur turtinę žalą, pareiškėjai D. V. 64 246,67 Eur turtinę žalą. Atsižvelgiant į Komisijos sprendimą, atsakovė UAB „Kardiolita“ turi atlyginti ieškovei L. V. 69,62 Eur (39 761,28 Eur – 39 691,66 Eur) turtinę žalą, ieškovei D. V. – 112,69 Eur (64 359,36 Eur – 64 246,67 Eur) turtinę žalą. Teismas pagal įstatymo reikalavimus gali panaikinti neteisėtą ar nepagrįstą Komisijos sprendimą, tačiau neturi kompetencijos priimti sprendimą už Komisiją, t. y. keisti ar kitaip modifikuoti Komisijos sprendimą. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis ir atsižvelgdama į Komisijos sprendimą sprendė, kad iš atsakovės UAB „Kardiolita“ priteistina ieškovei L. V. 69,62 Eur, ieškovei D. V. – 112,69 Eur turtinės žalos atlyginimo.

24. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad, apskaičiuojant ieškovei R. V. turtinės žalos atlyginimą, mažinti jai priklausančią 1/4 M. V. vidutinio darbo užmokesčio dalį, t. y. 578,38 Eur sumą, nėra pagrindo. Ieškovė R. V. turi teisę į turtinės žalos atlyginimą. Dėl turtinės žalos atlyginimo ieškovei R. V. laikotarpis skaičiuotinas nuo M. V. mirties iki pensijos, todėl jai priteistina iš atsakovės UAB „Kardiolita“ 220 362,78 (578,38 x 381) Eur turtinės žalos atlyginimo.

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į naujausią kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-690/2018), sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovėms L. V. ir D. V. atlygintinos neturtinės žalos dydžio (po 30 000 Eur) yra pagrįstos ir teisingos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai individualizavo neturtinės žalos dydį pagal kiekvienos iš ieškovių L. V. ir D. V. ryšį su mirusiuoju ir dėl tokio ryšio praradimo patiriamus padarinius. Teismas neturi kompetencijos priimti sprendimo už Komisiją, t. y. jį keisti ar kitaip modifikuoti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas ir priteistina iš atsakovės ieškovėms L. V. ir D. V. po 23 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl UAB „Kardiolita“ ieškovei R. V. sumokėtos 17 377,20 Eur kompensacijos pagal šalių 2013 m. liepos 12 d. susitarimą įskaitymo į ieškovei R. V. atlygintinos neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstos. Susitarimo sąlygos patvirtina, kad jo pagrindu sumokėta R. V. suma negali būti įskaityta į jai priklausantį neturtinės žalos atlyginimą.

27. Visų ieškovių individualus ryšys su mirusiuoju ir dėl tokio ryšio praradimo patiriami padariniai iš esmės vienodi. Atsižvelgiant į Komisijos sprendimą iš atsakovės UAB „Kardiolita“ ieškovei R. V. priteistinas 23 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

28. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. gruodžio 31 d. nutartimi ištaisė 2018 m. gruodžio 18 d. nutarties rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą – vietoj „Kitą sprendimo dalį atmesti“ nurodė „Kitą ieškinio dalį atmesti“.

29. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. sausio 3 d. nutartimi išaiškino 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį, kad jos rezoliucinėje dalyje, keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, yra nurodytos papildomos žalos atlyginimo sumos, atsižvelgiant į paliekamą nepakeistą Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 56-110 „Dėl R. V. pareiškimo“ ir jame nurodytą įpareigojimą atsakovei atlyginti ieškovėms sprendime nurodytas konkrečias žalos sumas.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMŲ Į JUOS TEISINIAI ARGUMENTAI

30. Kasaciniu skundu ieškovės prašo pakeisti bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dydžių padidinimo, priteisiant iš UAB „Kardiolita“ ieškovei R. V. 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 303 748,44 Eur prarastų sutuoktinio gautų pajamų dalį, ieškovei L. V. – 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 65 586,76 Eur išlaikymo, netekus maitintojo, ieškovei D. V. – 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 106

161,62 Eur išlaikymo, netekus maitintojo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:30.1. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad dėl fizinio asmens gyvybės atėmimo padaryta žala pasireiškia tuo sukeltais

nuostoliais kitiems asmenims ir pagal civilinės teisės nuostatas nustatoma taikant visiško žalos atlyginimo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-684/2015). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo, taikytino nagrinėjamoje byloje, nėra. CK 6.284 straipsnio nuostatos ir susijusi teismų praktika, taikytina dėl asmenų, turinčių teisę į žalos atlyginimą mirus fiziniam asmeniui, ir žalos dydžio apskaičiavimo nustatymo: Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-880-115/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1097-516/2015; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-397-464/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2006; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-686/2015. Prarastą M. V. kasmėnesinių pajamų dalį būtina apskaičiuoti pagal visų 12 kalendorinių mėnesių pajamas, į kurias įeitų visų trijų darbdavių per 12 mėnesių iki mirties (nuo 2012 m. birželio iki 2013 m. gegužės (imtinai)) gautos pajamos, nurodytos UAB „Telco Consulting Group“ 2013 m. rugsėjo 9 d. pažymoje Nr. 2013/09-09 (81 292,53 Lt, arba 23 543,94 Eur, suma per 12 mėn.), UAB „Gigatelis“ 2013 m. rugsėjo 9 d. pažymoje Nr. 2013/09-09 (27 002,01 Lt, arba 7820,32 Eur, suma per 12 mėn.) ir UAB „Eurocom“ 2013 m. lapkričio 8 d. pažymoje (23 835,34 Lt, arba 6903,19 Eur, suma per 12 mėn.).

30.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014 nustatyta, kad, vertinant dėl asmens gyvybės atėmimo padarytos turtinės žalos dydį, reikėtų atsižvelgti į visas žuvusio asmens pajamas, ne tik susijusias su darbo santykiais (pvz., jei jis gaudavo dividendų, pajamų iš individualios veiklos ir pan.). Kitoje byloje kasacinis teismas į negautų pajamų sumą skaičiavo ir asmens gautą senatvės pensiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-686/2015). M. V. iš UAB „Eurocom“ 2013 m. vasario mėn. gavo 12 825 Lt (3714,38 Eur) pajamų iš darbinių santykių, kurie apskaityti ir sumokėti mokesčiai „Sodroje“ (2013 m. lapkričio 8 d. pažyma Nr. 4-8-12747), t. y. realiai gautos pajamos. Todėl, netgi taikant Darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo 6.1 punkto reikalavimus (kad ir prieš tai buvusius 3 mėnesius iki įvykio), 2013 m. vasario mėn. UAB „Eurocom“ sumokėtos 12 825 Lt (3714,38 Eur) pajamos turėjo būti įtrauktos į mirusio asmens pajamas ir apskaičiuotos nustatant sutuoktinio gautų pajamų dalį bei nepilnamečių vaikų išlaikymo, netekus maitintojo, dalį atlyginimo. M. V. iš UAB „Eurocom“ realiai per 3 mėn. iki įvykio buvusios vidutinės pajamos sudaro 1238,13 Eur per mėn. (3714,38 Eur / 3 mėn.), šios lėšos nebuvo įtrauktos teismų. Apeliacinės instancijos teismo nutarties 98 punkte apskaičiuotas ir nurodytas 2313,53 Eur vidurkis per mėn. turi būti didinamas 1238,13 Eur, kas visiškai atitinka (net viršija) ieškinio reikalavimus, nurodytus kasaciniame skunde.

30.3. M. V. per paskutinių dvylikos mėnesių gautų pajamų iš darbo teisinių santykių per mėnesį vidurkis buvo 11 010,82 Lt, arba 3188,95 Eur (po 797,24 Eur (3188,95 Eur / 4 asmenų). Atitinkamai L. V. priklauso 65 586,76 Eur išlaikymo, netekus maitintojo, atlyginimo, apskaičiuoto taip: 797,24 Eur – 241,42 Eur = 555,82 Eur per mėn., tada 555,82 Eur per mėn. x 118 mėn. (nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki jos pilnametystės). D. V. priklauso 106 161,62 Eur išlaikymo, netekus maitintojo, atlyginimo, apskaičiuoto taip: 797,24 Eur – 241,42 Eur = 555,82 Eur per mėn., tada 555,82 Eur per mėn. x 191 mėn. (nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki jos pilnametystės). M. V. (duomenys neskelbtini) nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki 2045 m. vasario 21 d. (senatvės pensijos), t. y. 381 mėn.) sutuoktinei R. V. priklauso 303 748,44 Eur prarastų sutuoktinio gautų pajamų dalis, kuri apskaičiuota taip: 797,24 Eur x 381 mėn.= 303 748,44 Eur.

30.4. Teismai nepagrįstai sprendė, kad nustatant patirtos neturtinės žalos dydį reikia orientuotis į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010 bei 2018 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-690/2018 nustatytą neturtinės žalos dydį, nes reikėjo vadovautis konkrečiais neturtinės žalos dydį pagrindžiančiais kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2010). Teismai tinkamai neįvertino CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto kriterijaus – dėl atsakovės neteisėtų veiksmų žuvusio asmens artimam asmeniui kilusio psichinės (psichologinės) sveikatos sutrikdymo (ligos), papildomai sukeltos ligos (būklės), jos sunkumo, intensyvumo, tęstinumo ir įtakos gyvenimo kokybei kriterijaus. Teismai, vertindami Paramos vaikams centro 2015 m. lapkričio 24 d. išvadas, nevertino, kad nepilnametės mergaitės psichologinis, emocinis ir vystymosi sutrikimai bei neigiamos pasekmės įžvelgiamos net ir praėjus dvejiems metams nuo tėvo netekties. Nepilnametės mergaitės po atsakovės neteisėtos veikos patyrė psichinio (psichologinio) pobūdžio sveikatos sutrikimus, kurie yra gana sunkūs, ilgalaikiai, turės įtakos nepilnamečių mergaičių psichologinei bei socialinei raidai ir jų gyvenimo kokybei, kas leidžia teigti, jog byloje egzistuoja tinkamai neišaiškintas ir netaikytas reikšmingas neturtinės žalos dydį

didinantis kriterijus. Be to, teismai nevertino ieškovei R. V. nustatyto psichikos sutrikimo. Pažymėtina, kad nurodytas kriterijus nebuvo nustatytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010, tačiau nepilnamečiui ir taip buvo priteista 30 000 Eur. R. V. iki šios dienos išlieka psichikos sutrikimas, ji yra stebima gydytojo psichiatro ambulatoriškai, tęsiamas rekomenduojamas palaikomasis gydymas medikamentais. Byloje esantys duomenys patvirtina sutuoktinės psichikos ligos sunkumą, tęstinumą ir sunkias neigiamas pasekmes gyvenimo kokybei, taigi ir prašomą 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

31. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

31.1. Ieškovės remiasi teismų praktika, kuri šioje byloje netaikytina, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės.31.2. Nustatant M. V. vidutinį darbo užmokestį reikia vadovautis nurodytais teisės aktais ir jo vidutinis darbo

užmokestis apskaičiuotinas už 3 paskutinius kalendorinius mėnesius iki jo mirties (Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 (galiojęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimas Nr. 650). Be to, visiškas žalos atlyginimo principas reiškia, jog žalą patyręs asmuo turi būti grąžinamas į tokią turtinę padėtį, kokia būtų buvusi, jei jam nebūtų buvusi padaryta žala. Negalima reikalauti atlyginti daugiau, nei buvo padaryta žalos. Todėl negautos pajamos turi būti realiai tikėtinos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), o ieškovių prašomos priteisti sumos nuostolių atsiradimo realumo kriterijaus neatitinka.

31.3. M. V. nedirbo UAB „Eurocom“ nuo 2013 m. kovo mėnesio ir byloje nėra jokių įrodymų, kad jis kada nors vėl ketino toje įmonėje įsidarbinti, todėl skaičiuojant turtinės žalos atlyginimą negali būti įtraukiamos M. V. gautos pajamos UAB „Eurocom“.

31.4. Civilinės atsakomybės paskirtis yra kompensuoti patirtą žalą, tačiau šioje byloje kompensuojamoji civilinės atsakomybės funkcija pereina į baudimo, kas nesuderinama su civilinės teisės ir civilinės atsakomybės principais. Konstitucinė asmens teisė, užtikrinanti, kad teismas ar kitos valstybės institucijos asmenį vertins lygiai su kitais (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis), reiškia, kad asmenims, kurių teisinė padėtis vienoda, turi būti taikomas vienodas teisinis reguliavimas. Teismų sprendimuose nėra paaiškinta, kodėl UAB „Kardiolita“ už M. V. teiktas medicinos paslaugas turėtų atlyginti didesnio dydžio nuostolius, nei iki šiol kada nors teismų praktikoje buvo priteistos iš kitų gydymo įstaigų. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra jokių argumentų, kodėl M. V. sutuoktinei ir jo vaikams padarytos žalos dydis neturėtų būti sumažintas. Taikydami CK 6.251 straipsnio 2 dalį teismai turtinės žalos atlyginimo dydį mažina ir atsižvelgdami į žalą padariusio asmens turtinę padėtį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2010 nustatyta taisyklė, jog svarbu įvertinti tai, kad žalos padaręs asmuo, iš jo priteisus nepagrįstai didelį neturtinės žalos atlyginimą, nebūtų nubaustas, nes tai prieštarautų civilinės atsakomybės paskirčiai.

31.5. Priteisdamas 220 362,78 Eur turtinės žalos atlyginimą R. V., apeliacinės instancijos teismas ne tik nesilaikė CK 6.251 straipsnio, bet ir pažeidė teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, proporcingumo principą, nevertindamas ir nederindamas nustatytos turtinės žalos dydžio pagal teismo sprendimo pasekmes viešajam interesui – medicinos paslaugų prieinamumui. Sveikatos priežiūros įstaigos veiklos riziką įtraukia į gydymo paslaugos savikainą, todėl nepamatuotai didelė žalos dydžio rizika brangina gydymo paslaugas visiems sveikatos priežiūros įstaigos klientams. Teismo priteistas turtinės žalos atlyginimo dydis mirusiojo sutuoktinei leidžia nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita, nes R. V. niekada nebereikės rūpintis darbu, pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus ir uždirbti pajamų bei mokėti valstybei mokesčių.

31.6. Po M. V. mirties UAB „Kardiolita“ jo sutuoktinei ieškovei R. V. sumokėjo 17 377,20 Eur pagal 2013 m. liepos 12 d. susitarimą BRT-13-72, M. V. tėvams – 33 280,82 Eur ir 8320,20 Eur – jo seseriai, 23 457,75 Eur – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą. Be to, pagal Komisijos sprendimą UAB „Kardiolita“ turėtų sumokėti ieškovėms: 7000 Eur neturtinės žalos atlyginimą R. V., 46 691,66 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą L. V. ir 71 246,67 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą D. V.

31.7. Teismai neįvertino, kad M. V. sirgo kitomis ligomis, nėra nustatyta, kad tai galėtų būti pagrindas spręsti dėl turtinės žalos atlyginimo dydžio.

31.8. Apskaičiuojant šeimos pajamas M. V. mirties momentu turi būti atsižvelgiama ir į R. V. pajamas, t. y. gautą vaiko priežiūros išmoką. Neabejotina, kad, būdama jauna ir darbingo amžiaus, turėdama išsilavinimą ir darbo patirtį, R. V. ateityje turėtų įsidarbinti ir vykdyti savo kaip motinos pareigą išlaikyti nepilnametes dukteris, mokėti valstybei mokesčius. Dėl to priteistinos žalos dydis nepilnametėms negali būti didinamas.

31.9. Siekiant užtikrinti, kad artimo asmens netektį patyrę asmenys nepagrįstai nepraturtėtų atsakovės sąskaita, būtina įvertinti ir šeimos narių – vaikų ir sutuoktinės – paveldėto turto dalį. Byloje taip pat liko neįvertintos tikėtinos ieškovės gyvenimo trukmės aplinkybės, galimybės sudaryti naują santuoką, nes ji yra jauna ir sudariusi naują santuoką gali gauti išlaikymą ir iš naujo sutuoktinio.

31.10. M. V. sutuoktinė iš atsakovės jau yra gavusi nekvestionuotiną žalos atlyginimą, o dukterys teismo sprendimu gaus visą joms priklausantį išlaikymą iškart, nelaukiant pilnametystės, nepriteisiant jo periodinėmis išmokomis, todėl į šias aplinkybes turi būti atsižvelgiama vertinant ir patirtos neturtinės žalos dydį.

31.11. Pirmosios instancijos teismas tinkamai individualizavo neturtinės žalos dydį pagal kiekvienos iš ieškovių (dukterų) ryšį su mirusiu M. V. ir dėl tokio ryšio praradimo patiriamus padarinius. Pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai įvertino R. V. nustatytą psichikos sutrikimą (ligą), kaip neturtinę žalą lėmusį kriterijų.

31.12. Kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus, t. y. kiekvienu atveju asmenys patiria individualius išgyvenimus ir praradimus, kuriuos įrodinėja skirtingomis priemonėmis ir grindžia atskiromis faktinėmis aplinkybėmis, todėl kitose bylose, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno ginčo aplinkybes, teismo nustatytas priteistino žalos atlyginimo dydis nelaikytinas (ir nėra prilyginamas) kasacinio teismo formuojamomis bendrosiomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, privalomomis ir teismų taikytinomis kitose panašiose bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 4 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2014).

32. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo, o negrąžinus bylos iš naujo nagrinėti į apeliacinės instancijos teismą – palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

32.1. Apeliacinės instancijos teismas pagal CK 6.284 straipsnio 1, 2 dalis skaičiuodamas negautas pajamas nesilaikė kasacinio teismo praktikoje nurodytos taisyklės, kad negautos pajamos yra skaičiuojamos pagal mirusio asmens vidutinę gyvenimo trukmę, o ne pensinį amžių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014). Šios bylos faktinių aplinkybių dalis nėra tokia pat, kaip civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014, nes byloje nagrinėti VSDFV, išmokėjusios išmokas mirusiojo sutuoktinei, regreso reikalavimai į kaltininką (jo civilinės atsakomybės draudiką), o ne tiesiogiai žalą patyrusių asmenų reikalavimai į neteisėtus veiksmus atlikusį asmenį. Regreso teisės apimtis tiesiogiai priklauso nuo žalą patyrusių asmenų teisių apimties, nes VSDFV, išmokėjusi žalą patyrusiam asmeniui (pavyzdžiui, mirusiojo sutuoktinei) išmoką ir taip įstojusi į pastarosios vietą, regreso tvarka negali išreikalauti iš kaltininko (jo draudiko) daugiau, nei buvo patirta žalos. Atsižvelgiant į CK 6.284 straipsnio nuostatų išaiškinimų kontekstą, kasacinio teismo formuojama praktika dėl negautų pajamų skaičiavimo, remiantis civiline byla Nr. 3K-3-477/2014, turėtų būti taikoma ir nagrinėjamu atveju.

32.2. CK 6.284 straipsnio 1, 2 dalis neatskleidžia negautų pajamų instituto teisinio vertinimo kriterijų ir sąlygų, jų įrodinėjimo taisyklių (CPK 178 straipsnis). Šie aspektai lemia neaiškų negautų pajamų įrodinėjimą bylose dėl maitintojo netekimo, t. y. ar priteisiant negautas pajamas turi būti taikomos bendrosios kasacinio teismo suformuluotos taisyklės, kurios yra nustatytos kitų kategorijų bylose, ar priteisiant negautas pajamas CK 6.284 straipsnio 1, 2 dalių pagrindu turi būti nustatytos specialiosios negautų pajamų įrodinėjimo taisyklės. Taigi, kiekvienu atveju nagrinėjant bylą dėl žalos, patirtos netekus maitintojo, atlyginimo priteisimo, egzistuoja reali grėsmė, kad ieškovas įgyja turtą be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnis). Nors teisinis pagrindas – CK 6.284 straipsnis nagrinėjamoje byloje taikytinas, tačiau nepakankamas šios normos išaiškinimas, išplėtojimas, skaičiuojant negautas pajamas, nulemia šios normos praktinį neveikimą arba netinkamą taikymą. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-403/2018). Kasacinis teismas, bendrai aiškindamas negautų pajamų institutą civiliniuose teisiniuose santykiuose, nurodo, kad bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl kitos šalies neteisėtų veiksmų padarinių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-403/2018). Negautos pajamos reiškia negautą pelną, t. y. tai, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusiojo turtinė padėtis. Dėl to, apskaičiuojant negautas pajamas, turi būti atimamos išlaidos, kurių būtų turėjęs nukentėjusysis. Tai turi būti grynasis pelnas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Skaičiuojant nuostolius negautoms pajamoms atlyginti, negautos pajamos suprantamos kaip grynos pajamos, iš kurių atskaitomos visos sąnaudos, reikalingos pajamoms uždirbti, bei mokesčiai, jeigu gautas žalos atlyginimas nėra apmokestinamas. Pagal kasacinio teismo praktiką

negautos pajamos yra grynasis pelnas, apskaičiuotas atskaičius iš visų pajamų (įplaukų) sąnaudas, o iš šių – ir pelno mokestį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008). 2008 m. pakeitus Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 31 punktą, neapmokestinamos yra tik sumos turtinei žalai atlyginti, taip pat teismų priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti, bet ne negautos pajamos. Pagal anksčiau galiojusias nuostatas neapmokestinamoms pajamoms buvo priskirtos teismų priteistos sumos žalai atlyginti, neišskiriant negautų pajamų. Kasacinio teismo išaiškinimas dėl negautų pajamų instituto yra priskiriamas teisiniams santykiams, kylantiems iš delikto ir (ar) sutartinių teisinių santykių. CK 6.284 straipsnis – tai specialioji norma CK 6.249 straipsnio atžvilgiu, jos taikymui turėtų būti naudojamos specialiosios negautų pajamų įrodinėjimo taisyklės, kurios šiuo metu nėra suformuluotos, dėl to ir kyla reali grėsmė ieškovui neteisėtai praturtėti atsakovo atžvilgiu. Be to, apskaičiuojant negautas pajamas, turi būti minusuojamos išlaidos, kurių būtų turėjęs nukentėjusysis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2011). Kasacinis teismas, apskaičiuodamas negautas pajamas, bylose dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl gyvybės atėmimo, likusiam gyvam sutuoktiniui taiko vieną formalią taisyklę: mirusiojo sutuoktinio gautas pajamas (imama 1/2 šių pajamų) daugina iš statistinės gyvenimo trukmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-652-916/2015). Tačiau, vertinant naudojamą formulę, jog kiekvienu atveju imama 1/2 mirusio sutuoktinio pajamų, neatimant mirusiojo patiriamų išlaidų per tam tikrą laikotarpį, kurios kiekvienoje nagrinėjamoje byloje yra skirtingos, teisingumas yra vykdomas tik formaliai. Esant tokiai teisinei spragai kyla reali grėsmė vienam teisinių santykių subjektui praturtėti kito sąskaita (CK 6.237 straipsnis). Tai, kad žalos atlyginimas subjektui priteisiamas, kai nėra žalos įrodinėjimo specialių taisyklių, bylose dėl CK 6.284 straipsnio 1, 2 dalių, lemia ne tik nepagrįsto praturtėjimo galimybę, bet ir pažeidžia kitus teisinius gėrius – visuomenės sveikatos apsaugą, kuri yra viešasis interesas.

32.3. Apeliacinės instancijos teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutarties 101 punktas (nurodyta – teisėjų kolegija sprendė, kad atlygintina M. V. nepilnametėms dukterims L. – 39 761,28 Eur ir D. – 64 359,36 Eur išlaikymo, netekus maitintojo) prieštarauja 105 punktui (nurodyta – priteistina iš atsakovės UAB „Kardiolita“ ieškovei L. V. 69,62 Eur turtinės žalos atlyginimo, ieškovei D. V. 112,69 Eur turtinės žalos atlyginimo), be to, nėra aiškiai ir tinkamai surašyta rezoliucinė dalis. Pagal teismo suformuluotą nutarties rezoliucinę dalį ieškovei L. V. priteista tik 69,62 Eur, o ieškovei D. V. – 112,69 Eur turtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas rezoliucinėje nutarties dalyje nurodo kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį atmesti, nors šiuo sprendimu ieškovėms D. V. ir L. V. buvo priteistos 39 691, 66 Eur ir 64 246,67 Eur turtinės žalos atlyginimo sumos. Taigi Vilniaus apygardos teismo sprendimu priteistos ieškovėms sumos „atmestinos“, o tai neatitinka nutarties 101 punkto motyvų. Teismas rezoliucinėje dalyje privalėjo nurodyti ieškovėms priteisiamas turtinės žalos atlyginimo sumas: L. V. – 39 761,28 Eur ir D. V. – 64 359,36 Eur, kitaip šios nutarties vykdymas bus neįmanomas ir neaiškus.

33. Ieškovės atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:33.1. Atsakovė kasaciniame skunde dėl negautų pajamų apskaičiavimo remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014, tačiau pati kasacinio skundo 18 punkte pripažįsta, kad nagrinėjamos civilinės bylos faktinių aplinkybių dalis nėra tokia pati kaip byloje Nr. 3K-3-477/2014.

33.2. Higienos instituto interneto svetainėje, pasirinkus statistinius rodiklius „Pagrindiniai Lietuvos sveikatos statistikos rodikliai lentelėse ir diagramose“, demografijos duomenų skiltyje „Pagrindiniai gyventojų statistikos rodikliai 1996–2017 m.“ skelbiama, jog vidutinė būsimo gyvenimo trukmė 2013 m. vyrų buvo 68,53 m., o moterų – 79,38 m. Statistiniai duomenys patvirtina, jog kiekvienais metais ilgėja tiek vyrų, tiek moterų vidutinė būsimo gyvenimo trukmė. Atlikus matematinius skaičiavimus M. V. vidutinė būsimo gyvenimo trukmė būtų buvusi apie 2048 m. rugpjūčio 21 d. (68 metai su puse), t. y. ilgesnė nei pensinis amžius (2045 m. vasario 21 d.), kuriuo vadovavosi teismai, todėl ji teisinės ir faktinės reikšmės, sprendžiant dėl teismo sprendimo peržiūrėjimo nagrinėjamoje byloje dėl žalos atlyginimo dydžio, neturi. Be to, šis kriterijus nėra aktualus nagrinėjamoje civilinėje byloje, nes ieškovių buvo reiškiamas reikalavimas, susijęs su sutuoktinio gautomis nuolatinėmis realiomis pajamomis iš darbo teisinių santykių (trijų darboviečių) iki sutuoktinio pensinio amžiaus. Tačiau atsakovės siūlomas taikyti kriterijus yra ir gali būti tinkamas reiškiant papildomą savarankišką reikalavimą dėl netektų pajamų (nuostolių), apskaičiuojant mirusio sutuoktinio pensinių išmokų (iki vidutinės būsimo gyvenimo trukmės) dydį ir kartu gyvo likusio sutuoktinio – ieškovės netektą pensinių išmokų dalį.

33.3. M. V. gautos pajamos skaičiuotos pagal jo trijų darbdavių pateiktas oficialias pažymas: UAB „Telco Consulting Group“ 2013 m. rugsėjo 9 d. pažymą Nr. 2013/09-09, UAB „Gigatelis“ 2013 m. rugsėjo 9 d. pažymą Nr. 2013/09-09 ir UAB „Eurocom“ 2013 m. lapkričio 8 d. pažymą kartu su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus

skyriaus 2013 m. lapkričio 8 d. pažyma apie asmens valstybinį socialinį draustumą Nr. 4-8-12747. Šiose pažymose aiškiai yra išskirta: „Priskaičiuotas darbo užmokestis“ (su mokesčiais) ir „Priskaičiuota išmokėti suma“ (darbuotojo gaunamas į rankas darbo užmokestis, jau darbdaviui atskaičius privalomus mokesčius). Teismai, atlikdami visus skaičiavimus, vadovavosi darbuotojui priskaičiuota išmokėti suma, t. y. jau darbdaviui atskaičiavus iš darbo santykių priklausančius mokėti mokesčius. Nurodytomis pažymomis patvirtinama, kad M. V. gavo nuolatines pajamas ir tos pajamos buvo realios, kildinamos iš darbo teisinių santykių.

33.4. Atsakovė kasaciniame skunde dėl pajamų instituto įrodinėjimo taisyklių remiasi kasacinio teismo praktika, suformuota bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių.

33.5. Atsakovė nepagrįstai vadovaujasi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu, kadangi gyventojų pajamų mokestis nėra automatiškai išskaičiuojamas (juolab darbdavio) iš darbuotojo gauto darbo užmokesčio, kaip tai privalomai atliekama su valstybiniu socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo mokesčiais. Gyventojo pajamų mokestis mokamas nuo gautų pajamų, t. y. gyventojas pirmiau turi tas pajamas realiai gauti, o tada, jei atsiranda mokestinė prievolė pagal pajamas, mokestį sumokėti valstybei. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 2 dalis nustato, kad metinės pajamų mokesčio deklaracijos turi teisę neteikti nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuris per atitinkamą mokestinį laikotarpį gavo tik A klasei priskiriamų su darbo santykiais susijusių pajamų, t. y. kaip M. V. atveju, arba nepageidauja pasinaudoti teise iš pajamų atimti šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas išlaidas. Taigi, nagrinėjamai bylai yra aktuali faktinė aplinkybė, kokio dydžio buvo gautos M. V. pajamos, t. y. netektų pajamų dalies, priklausančios ieškovėms, nustatymas ir atsakovės pareiga ieškovėms visą tą dalį atlyginti, o ne tai, ar atsiranda M. V. mokestinė prievolė. Be to, ieškovės reikalavimą reiškė dėl dalies išlaikymo, netekus maitintojo, sumos atlyginimo, o ne pajamų, t. y. nėra prievolės mokėti gyventojų pajamų mokestį.

33.6. Atsakovė nurodo, kad iš mirusiojo pajamų turėtų būti išskaičiuojamos išlaidos jo asmeniniams poreikiams tenkinti. Skaičiuojant M. V. gautų pajamų kasmėnesinį vidurkį ir dalį, tenkančią kiekvienai ieškovei, galutinė pajamų vidurkio skaičiavimo gauta 11 010,82 Lt, arba 3188,95 Eur, suma buvo padalyta keturiems šeimos nariams, t. y. pačiam M. V., jo sutuoktinei ir dviem nepilnametėms dukterims (3188,95 Eur / 4 = 797,24 Eur per mėn. kiekvienam šeimos nariui (ieškovėms ir atskirai – mirusiojo dalis). Bylą nagrinėję teismai įvertino šią skaičiavimo aplinkybę ir jai pritarė.

33.7. Atsižvelgdamas į atsakovės atstovo prašymą Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. sausio 3 d. nutartimi išaiškino kasacine tvarka skundžiamą nutartį, nurodydamas, kad šios nutarties, keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, rezoliucinėje dalyje yra nurodytos priteistos papildomos žalos atlyginimo sumos, atsižvelgiant į paliekamą nepakeistą Komisijos 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 56-110 „Dėl R. V. pareiškimo“ ir šio sprendimo įpareigojimą UAB „Kardiolita“ atlyginti ieškovėms sprendime nurodytas konkrečias žalos sumas.

33.8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2019 m. balandžio 25 d. išnagrinėjusi baudžiamąją bylą Nr. 2K-78-511/2019, nepriėmė išteisinamojo nuosprendžio, taigi kasacinio teismo nutartis patvirtina atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas.

Teisėjų kolegija



Dėl žalos, susijusios su gyvybės atėmimu, atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo kriterijų

34. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas; taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai). Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai).

35. CK 6.284 straipsnyje reglamentuojami atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl gyvybės atėmimo, pagrindai. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo

išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Šie asmenys taip pat turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Šio straipsnio 2 dalyje apibrėžtas atlygintinos žalos dydis – asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam.

36. Nepilnamečių vaikų išlaikymo pareiga kildinama iš CK 3.155 straipsnio 2 dalies, 3.192 straipsnio. CK 3.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Sutuoktinių teisė į išlaikymą kyla iš CK 3.27 straipsnio, kuris nustato sutuoktinių pareigą vienas kitą remti materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo.

37. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl sutuoktinio teisės į išlaikymą ir tokio išlaikymo dydžio, yra išaiškinęs, kad, apskaičiuojant likusio gyvo sutuoktinio patirtą turtinę žalą dėl žuvusiojo negautų pajamų, atsižvelgiama į sutuoktinių bendro turto dalių lygybės prezumpciją, įtvirtintą CK 3.117 straipsnio 1 dalyje, sutuoktinių tarpusavio materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigas, nustatytas CK 3.27 straipsnio 1 dalimi, kurias kiekvienas iš sutuoktinių vykdo ne tik teikdamas išlaikymą iš savo gaunamų pajamų, bet ir kitomis formomis, pavyzdžiui, atlikdamas buities darbus, kurie taip pat turi tam tikrą ekonominę vertę; apskaičiuojant apdraustojo sutuoktinio patirtą turtinę žalą dėl apdraustojo mirties imama 1/2 apdraustojo pajamų, kol neįrodyta kitaip (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014; 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-421/2015; 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-682-248/2015). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad aplinkybė, jog sutuoktinis yra darbingas, gauna panašias pajamas kaip kad gaudavo mirusysis, neįrodo, kad jis dėl sutuoktinio mirties patyrė mažesnę žalą, negu 1/2 mirusiojo sutuoktinio pajamų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-652-916/2015; 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-682-248/2015). Apskaičiuojant likusio gyvo sutuoktinio patirtą turtinę žalą dėl žuvusiojo negautų pajamų, atsižvelgiama į jo gautas pajamas (imama 1/2 šių pajamų) ir statistinę gyvenimo trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014).

38. CK 6.288 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad su nukentėjusio asmens suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu susijusi žala, taip pat su gyvybės atėmimu susijusi žala atlyginama periodinėmis išmokomis arba visos žalos dydžio vienkartine išmoka. Jeigu žala atlyginama periodinėmis išmokomis, tai šios išmokos indeksuojamos teisės aktų nustatyta tvarka. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.288 straipsnio 3 dalyje nustatyti žalos atlyginimo būdai, priklausomai nuo to, kuris iš jų taikomas, lemia skirtingų vertinamųjų kriterijų pasirinkimą, atliekant žalos atlyginimo skaičiavimą. Sprendžiant turtinės žalos atlyginimo mokėjimo periodinėmis išmokomis klausimą, vertinamos realiuoju laikotarpiu egzistuojančios aplinkybės, o sprendžiant šios žalos atlyginimo mokėjimo vienkartine išmoka klausimą – vertinamos ilguoju laikotarpiu tikėtinai atsirasiančios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019, 53 punktas).

39. Jei asmeniui dėl sutuoktinio gyvybės atėmimo patirta žala priteisiama konkrečia vienkartine pinigų suma, laikoma, kad ieškovo patirta žala yra išsamiai įvertinta bei visiškai atlyginta (CK 6.284 straipsnio 2 dalis). Periodinėmis išmokomis priteista negautų pajamų suma gali būti bet kada ateityje peržiūrėta, kai pasikeičia aplinkybės, turėjusios tiesioginę reikšmę nuostolių atlyginimo periodinėmis išmokomis priteisimui ar jų dydžiui.

40. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, esant pareikštam reikalavimui atlyginti negautas pajamas, kai žala padaryta asmens suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu (nagrinėjamos bylos atveju – dėl gyvybės atėmimo), o žalos atlyginimą prašoma priteisti vienkartinės išmokos forma, šio materialiojo reikalavimo pagrįstumo įrodinėjimas yra žymiai sudėtingesnis nei tuo atveju, jei žalos atlyginimą būtų prašoma priteisti periodinėmis išmokomis. Nustatant ateityje atsirasiančius nuostolius, nuostolių įvertinimas turi būti grindžiamas pagrįstai tikėtinu specialių ekonominių ir finansinių ar kitų žinių reikalaujančiu ateities prognozavimu. Negautų pajamų dėl prarasto ar sumažėjusio darbingumo (nagrinėjamos bylos atveju – dėl gyvybės atėmimo) apskaičiavimas lemia, kad toks skaičiavimas objektyviai niekada negali būti visiškai tikslus, neginčijamai atspindintis realybę ateityje. Pagrįstai tikėtinos žalos skaičiavimas grindžiamas tuo, kad visiškai tikslaus ateities numatymo negalimumas neturėtų užkirsti kelio nukentėjusiam asmeniui gauti žalos atlyginimą ir kartu žalą padariusiam asmeniui išvengti pareigos kompensuoti nukentėjusio asmens turtinius praradimus. Priešingu atveju būtų paneigta civilinės atsakomybės kompensacinė funkcija ir konstitucinis visiško žalos atlyginimo principas, neapgintas deliktų teisės saugomas tikrumo interesas (pirmiau nurodyta nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019, 69 punktas).

41. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad nors teisė pasirinkti žalos atlyginimo mokėjimo būdą priklauso ieškovui, teismas, atsižvelgdamas į CK 1.5 straipsnyje nustatytus protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus bei įvertinęs konkrečias bylos aplinkybes, gali parinkti kitą, nei reikalauja ieškovas, įstatyme nustatytą žalos atlyginimo būdą. Šią teismo teisę pagrindžia ir teismo vaidmuo žalos dydžio įrodinėjimo procese, atsižvelgiant į tai, kad, pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Todėl tuo atveju, jeigu ieškovo pateiktų įrodymų nepakanka teismo įsitikinimui dėl tikslaus nuostolių dydžio susiformuoti, ypač įrodinėjimo prasme apsunkintame negautų pajamų priteisimo vienkartine išmoka procese, teismas gali parinkti kitą, nei reikalauja ieškovas, žalos atlyginimo būdą, jei pripažintų, kad, taikant konkretų žalos atlyginimo mokėjimo būdą, būtų geriau užtikrintas visiško nuostolių atlyginimo principo įgyvendinimas bei užkirstas kelias nepagrįstam ieškovo praturtėjimui. Tokiu atveju teismas turėtų informuoti šalis apie kito, nei reikalauja ieškovas, nuostolių atlyginimo mokėjimo būdo parinkimo būtinybę, užtikrinant CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų šalių procesinių teisių įgyvendinimą (pirmiau nurodyta nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019, 70 punktas).

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas teisės normas ir kasacinio teismo formuojamą praktiką, konstatuoja, kad net ir įvertinus nuostatą, jog civilinėje teisėje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnio 1 dalis), negali būti naudojamas toks žalos atlyginimo mechanizmas (nustatant žalos atlyginimo būdą ir dydį), kuriuo būtų paneigiami žalą padariusio asmens teisminės gynybos principai (pavyzdžiui, jo teisė įrodinėti, kad nukentėjusysis prarado teisę į išlaikymą, kad gauna išlaikymą iš kito asmens ir pan.). Bet kokiu atveju, nustatant prievolės atlyginti žalą apimtį, reikia vadovautis protingumo kriterijumi (CK 1.5 straipsnis). Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.251 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad civilinė atsakomybė atlieka ne baudinę, bet kompensacinę funkciją žalą patyrusiam asmeniui, todėl nustatant žalos dydį siekiama kompensuoti tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę padaryta žalos. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2013; 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286-313/2017, 52 punktas).

43. Teisėjų kolegija nurodo, kad nustatant asmeniui, turinčiam teisę į dėl sutuoktinio gyvybės atėmimo patirtos žalos atlyginimą, mokėtino atlyginimo apimtį, visų pirma reikia įvertinti paties asmens galimybę išlaikyti save. Dėl to reikia nustatyti asmens sveikatos būklę, amžių, galimybę užsidirbti, gauti kitų pajamų, jei prašantis žalos atlyginimo asmuo dirba – jo gaunamas pajamas, kitas svarbias aplinkybes, lemiančias asmens, turinčio teisę į išlaikymą dėl sutuoktinio mirties, žalos atlyginimo apimtį.

44. Minėta, kad civilinė atsakomybė yra kompensacinio pobūdžio, jos tikslas – kuo labiau kompensuoti patirtus nukentėjusiojo praradimus, tačiau jos taikymas neturi tapti priemone ieškovui nepagrįstai praturtėti. Todėl, įvertinus nutarties 43 punkte nurodytas aplinkybes, nagrinėjant asmens ieškinį dėl sutuoktinio gyvybės atėmimu padarytos turtinės žalos (negautų pajamų) atlyginimo, visuomet svarstytina galimybė priteisti ne visą išlaikymą vienkartine išmoka (iki pensinio amžiaus ar vidutinės gyvenimo trukmės; dėl to teisėjų kolegija pasisakys toliau), o išlaikymą periodinėmis išmokomis su teise vėliau jį peržiūrėti pasikeitus aplinkybėms. Nesant galimybės priteisti išlaikymą periodinėmis išmokomis, aplinkybė, kad prašantis turtinės žalos atlyginimo asmuo, tikėtina, ateityje pats galės save išlaikyti ar turės galimybę gauti išlaikymą iš kito asmens (pvz., sutuoktinio), gali būti pagrindas mažinti priteistiną žalos atlyginimą (CK 6.251 straipsnio 2 dalis).

45. Ne mažiau svarbu nustatyti ir mirusiojo galimybę, jei jis būtų gyvas, teikti nustatyto dydžio išlaikymą. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl galimybės asmeniui uždirbti, jei nebūtų sužalota jo sveikata (nagrinėjamu atveju – jei nebūtų gyvybės atėmimo fakto), nurodė, kad gali būti įvertintos su konkrečiu nukentėjusiu (mirusiu) asmeniu susijusios aplinkybės (subjektyvios aplinkybės) ir visuomeninių santykių sąlygoti pasikeitimai (objektyvios aplinkybės). Subjektyvios aplinkybės – nukentėjusiojo lytis, amžius, socialinė padėtis, profesija, iki sveikatos sužalojimo (nagrinėjamu atveju – gyvybės atėmimo) buvusi sveikatos būklė, darbo pobūdis ir jo keliamos rizikos (jei tokių yra), žalingi įpročiai, gyvenimo būdas, asmeninės charakteristikos, galimybės tobulėti ir uždirbti daugiau, kitos reikšmingos aplinkybės. Objektyvios aplinkybės – galima infliacija, analogiškos profesijos ar analogiškame sektoriuje dirbančių asmenų atlyginimų augimas, atlyginimų augimas konkrečioje įmonėje, kurioje iki sužalojimo asmuo dirbo, šalies vidutinio darbo užmokesčio augimas, minimaliosios mėnesinės algos augimas, kitos reikšmingos bylos aplinkybės. Vertinant objektyvias aplinkybes,

taip pat gali būti įvertinta, koks yra asmens iki sužalojimo (nagrinėjamos bylos atveju – iki mirties) gauto darbo užmokesčio santykis su tuo metu buvusiu šalies vidutiniu darbo užmokesčiu ir minimaliąja mėnesine alga (mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais pirmiau nurodyta nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019, 63 punktas).

46. Bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo gyvybės atėmimo atveju, yra svarbu pažymėti, kad nors įrodinėjimo pareiga, remiantis dispozityvumo ir rungimosi principais, tenka šalims, vis dėlto teismas, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi ją patikslinti arba paskirstyti (CPK 225 straipsnio 1 punktas). CPK 8 straipsnyje nustatyta, kad teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, jog byla būtų tinkamai išnagrinėta; taigi teismas, likdamas nešališkas ir neutralus, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, vadovauja procesui, vykdo CPK nustatytus procesinius veiksmus. Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys; jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Teismui laikant, kad klausimui išspręsti reikalinga specialių žinių turinčio asmens išvada, spręstinas ekspertizės skyrimo klausimas (CPK 212 straipsnio 1 dalis). (mutatis mutandis pirmiau nurodyta nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019, 67 punktas).

47. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nustatyta, kad M. V. mirties dieną teisę į žalos atlyginimą turėjo jo sutuoktinė R. V. ir dvi nepilnametės dukterys, kurioms priklauso po 1/4 dalį mirusiojo pajamų. Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentą, kad turėjo būti minusuotos paties mirusiojo tikėtinos asmeninės išlaidos, kaip nepagrįstą, nes 1/4 dalis M. V. pajamų buvo apskaičiuota kaip jam asmeniniams poreikiams tenkinti skirtų pajamų dalis. Tokia teismų išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką, nurodytą nutarties 37 punkte, t. y. kad apskaičiuojant sutuoktinio patirtą turtinę žalą dėl kito sutuoktinio mirties imama 1/2 dalis apdraustojo pajamų, o esant dar dviem išlaikytinėms, pajamos dalytinos į keturias dalis. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ieškovei R. V. priteistino turtinės žalos atlyginimo dydį, nepagrįstai nesprendė dėl CK 6.288 straipsnio 3 dalies taikymo galimybės nagrinėjamu atveju, neanalizavo ir nesprendė dėl nutarties 43, 45 punktuose nurodytų kriterijų, kurie galėtų lemti prašomos priteisti turtinės žalos atlyginimo dydį.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar R. V. priteisti žalos atlyginimą periodinėmis išmokomis ar vienkartine išmoka, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, turėjo įvertinti, kuris iš žalos atlyginimo būdų (periodinėmis išmokomis ar visos žalos dydžio vienkartine išmoka) labiau atitinka kompensacinį civilinės atsakomybės pobūdį, nepažeidžia ieškovės interesų bei neproporcingai neapsunkina atsakovės finansinės padėties. Tuo atveju, kai iš pateiktų įrodymų negalima būtų daryti pagrįstos, tikėtinos ir teisingos išvados dėl mirusio asmens pajamų, kurias jis būtų galėjęs gauti ilguoju laikotarpiu (sprendžiant dėl vienkartinės išmokos priteisimo), teismas, atsižvelgdamas į CK 1.5 straipsnyje nustatytus principus ir CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, turėtų teisę pats nuspręsti, kokio dydžio ir kokia forma negautų pajamų atlyginimas ieškovei R. V. būtų sąžiningas ir teisingas pagal konkrečios bylos aplinkybes.

49. Dėl žalos atlyginimo priteisimo mirusiojo dukterims teisėjų kolegija nurodo, kad nepilnamečiams vaikams teikiamo išlaikymo dydis ir laikotarpis yra aiškiai reglamentuoti teisės normomis (CK 3.192, 3.196 straipsniai), todėl nutarties 45 punkte nurodytų aplinkybių nustatymas jų atžvilgiu neaktualus ir netaikytinas.

50. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės R. V. reikalavimo priteisti jai turtinės žalos atlyginimą iš atsakovės, netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Teisėjų kolegijai pateikus pirmiau šioje nutartyje nurodytus išaiškinimus, byloje turi būti nustatytos ieškovės R. V. reikalavimams dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo išnagrinėti ir įvertinti svarbios aplinkybės (nutarties 43, 45 punktai). Tai yra pagrindas panaikinti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl turtinės žalos atlyginimo mirusiojo sutuoktinei R. V. priteisimo ir šią bylos dalį grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis). Teismas, iš naujo nagrinėdamas šią bylos dalį, turi patikslinti įrodinėjimo dalyką ir pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnis).

Dėl žalos gyvybės atėmimo atveju atlyginimo apskaičiavimo

51. Ieškovės, nesutikdamos su teismų sprendimu apskaičiuojant žalos atlyginimo dydį remtis Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650, (toliau – Aprašas) 6.1 punktu, nurodo, kad M. V. kasmėnesines negautas pajamas būtina apskaičiuoti pagal visų 12 kalendorinių mėnesių pajamas, t. y. į kurias įeitų visų trijų darbdavių per 12 mėnesių iki mirties (nuo 2012 m. birželio iki 2013 m. gegužės (imtinai)) gautos pajamos, taigi ir nurodytos UAB „Eurocom“ 2013 m. lapkričio 8 d. pažymoje (23 835,34 Lt, arba 6903,19 Eur, suma per 12 mėn.). Teisėjų kolegija tik iš dalies šiuos argumentus pripažįsta pagrįstais.

52. Aprašo 6.1 punkte (2008 m. gruodžio 3 d. redakcija) nustatyta, kad, apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, priskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu teisės aktuose nenustatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas šio Aprašo 3.1–3.4 punktuose, ir mėnesines premijas.

53. Konstitucinis Teismas, vertindamas, ar Aprašo 6.1 punkto (2008 m. gruodžio 3 d. redakcija) pirmojoje, trečiojoje pastraipose pagrįstai nustatytas toks mirusio asmens, inter alia (be kita ko), dirbusio pagal darbo sutartį, pajamų ir atitinkamai jų dalies, kurią gaudavo asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo (CK 6.284 straipsnis), apskaičiavimo būdas, kai šios pajamos siejamos su gautu vidutiniu darbo užmokesčiu, kurio skaičiuojamasis laikotarpis yra trys nurodyti kalendoriniai mėnesiai, pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, jog taip neatspindimas tokio asmens gautų pajamų dydis ar kad, Vyriausybei pasirinkus kitokį skaičiavimo būdą, visais atvejais (dauguma atvejų) būtų sudarytos prielaidos šių pajamų ir atitinkamai padarytos žalos dydį nustatyti teisingiau. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo būdas, kai asmens pajamos siejamos su gautu vidutiniu darbo užmokesčiu, kurio skaičiuojamasis laikotarpis yra trys kalendoriniai mėnesiai, yra tinkamai atspindintis asmens gautų pajamų dydį ir tokia norma neprieštarauja Konstitucijai ar Civiliniam kodeksui (Konstitucinio Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutarimas).

54. Teisėjų kolegija, remdamasi Konstitucinio Teismo išaiškinimu, konstatuoja, kad ieškovių kasacinio skundo argumentas, jog turėjo būti skaičiuojamas 12 kalendorinių mėnesių darbo užmokesčio vidurkis, neturi teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju teismai pagrįstai taikė Aprašo 6.1 punktą, apskaičiuodami turtinę žalą, nustatė mirusiojo vidutinį darbo užmokestį, tačiau padarė klaidą taikydami nurodytą teisės normą.

55. Pagal Aprašo 6.1 punkto nuostatą, kad skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis, ir esant nustatytai aplinkybei, kad M. V. mirė 2013 m. gegužės 16 d., jo vidutinis darbo užmokestis turėjo būti skaičiuojamas už tris prieš tai ėjusius mėnesius, t. y. už vasario, kovo ir balandžio mėnesius. Todėl nepagrįsta laikytina teismų išvada, kad skaičiuojamasis laikotarpis šiuo atveju turi būti kovo, balandžio ir gegužės mėnesiai, ir nepagrįstai, skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, teismų neįskaičiuotas UAB „Eurocom“ už vasario mėnesį mirusiojo gautas darbo užmokestis.

56. Atsakovė UAB „Kardiolita“ savo kasaciniame skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai žalos atlyginimą ieškovei R. V. priteisė iki galimo mirusiojo M. V. pensinio amžiaus, o ne iki pagal statistinius duomenis nustatytos vidutinės gyvenimo trukmės, kaip yra formuojama kasacinio teismo praktika (nutarties 37 punktas).

57. Teisėjų kolegija nurodo, kad, remiantis Lietuvos Respublikos statistikos departamento duomenimis (https://osp. stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize#/; skiltis „Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė“), vyrų 2013 m. vidutinė gyvenimo trukmė buvo 68,53 m., t. y. ilgesnis laikotarpis nei vyrų pensinis amžius, kuriuo vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas mirusiojo negautas pajamas už trumpesnį laikotarpį, nei kasaciniame skunde nurodo atsakovė. Be to, ieškovės reiškė šioje byloje reikalavimą priteisti negautas pajamas, apskaičiuotinas pagal M. V. gautas nuolatines realias pajamas iš darbo teisinių santykių iki M. V. pensinio amžiaus. Taigi teismams šioje byloje nebuvo pagrindo remtis gyventojų statistine gyvenimo trukme.

58. Dėl atsakovės kasaciniame skunde keliamo klausimo dėl negautų pajamų apmokestinimo teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.284 straipsnio 2 dalį, yra išaiškinęs, jog sutuoktinis įgydavo teisę tik į tą žuvusio sutuoktinio pajamų dalį, kurią šis gaudavo realiai; žuvusio asmens sutuoktinio negautų pajamų dalis turi būti apskaičiuojama nuo žuvusio sutuoktinio darbo užmokesčio atskaičius mokesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155-684/2015). Bylos duomenimis, mirusio M. V. gautas darbo užmokestis apskaičiuotas jau atskaičius gyventojų pajamų mokestį. Šie duomenys buvo naudojami teismams skaičiuojant mirusiojo vidutinį darbo užmokestį. Taigi atsakovės kasacinio skundo argumentai dėl neišskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio yra nepagrįsti.

59. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jam grąžinamą bylos dalį apeliacine tvarka iš naujo, turėtų atsižvelgti į nutarties 55 punkte nurodytą vidutinio darbo

https://stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize#/

https://osp/

užmokesčio apskaičiavimo klaidą ir, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimu, apskaičiuoti mirusiojo vidutinį darbo užmokestį ir turtinės žalos atlyginimo dydį kiekvienai iš ieškovių.

60. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia panaikinti ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl turtinės žalos atlyginimo mirusiojo dukterims D. V. ir L. V. priteisimo ir šią bylos dalį kartu su bylos dalimi dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo mirusiojo sutuoktinei R. V. grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

61. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

62. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą, be kitų įstatymų nustatytų atvejų, pripažįstama fizinio asmens mirties atvejais – tokia nuostata išplaukia ne tik iš CK 6.250 straipsnio 2 dalies, kurioje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta, kad neturtinė žala atlyginama, jeigu ji padaryta atėmus gyvybę, bet ir iš CK 6.284 straipsnio 1 dalies. CK 6.284 straipsnio 1 dalis tiesiogiai reglamentuoja būtent tų asmenų, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba mirties dieną turėjo teisę gauti išlaikymą, teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-690/2018, 40, 44 punktai).

63. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimas CK 6.250 straipsnyje yra reglamentuotas tik pačia bendriausia prasme: šiame straipsnyje, pirma, įvardytas nebaigtinis kriterijų, kuriais apibūdinama neturtinė žala, sąrašas; antra, įtvirtinta blanketinė nuostata, nurodanti, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais; trečia, pateikti keli pavyzdiniai atvejai, kuriais pripažįstama teisė į neturtinės žalos atlyginimą; ketvirta, įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, sąrašas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-690/2018, 39 punktas). Įstatyme įtvirtintas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu) sąrašu tokių kriterijų, kurie turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Atsižvelgdamas į tuos aspektus, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas turėtų spręsti dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2009; pirmiau minėtą nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010).

64. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad moralinė (neturtinė) žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia, jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti panaudojant, inter alia, materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

65. Kasacinis teismas savo ruožtu yra išaiškinęs, kad teismo, sprendžiančio nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais klausimą, funkcija yra parinkti teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus bei praradimus ir taip sudaryti materialias prielaidas kiek įmanoma atkurti tai, ko neturtinės vertybės pažeidimo atveju sugrąžinti, adekvačiai įvertinti ir atlyginti pinigais iš esmės nėra galimybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2009).

66. Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį gyvybės atėmimo atvejais, esminę reikšmę turi ieškovų ir mirusio asmens santykis. Dėl to kiekvienu atveju turi būti ištirtas šių asmenų tarpusavio ryšys, jo pobūdis, kokybė, intensyvumas,

nuoširdumas, pastovumas, juos siejantis giminystės laipsnis, bendro gyvenimo trukmė, nukentėjusių asmenų galimybės ateityje sukurti panašius į prarastus šeimos ar kitokius santykius, visiškai ar bent iš dalies sukonstruoti panašaus bendravimo modelį. Pažymėtina, kad, esant keliems ieškovams byloje dėl artimo žmogaus gyvybės atėmimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo, būtina individualizuoti neturtinės žalos dydį pagal kiekvieno iš ieškovų ryšį su mirusiuoju ir dėl tokio ryšio praradimo patiriamus padarinius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010).

67. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis (žr., pvz., minėtą nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2009). Kita vertus, svarbu pažymėti, jog, kaip minėta, kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus, t. y. kiekvienu atveju asmenys patiria individualius išgyvenimus ir praradimus, kuriuos įrodinėja skirtingomis priemonėmis ir grindžia atskiromis faktinėmis aplinkybėmis, todėl kitose bylose, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno ginčo aplinkybes, teismo nustatytas priteistino žalos atlyginimo dydis nelaikytinas (ir nėra prilyginamas) kasacinio teismo formuojamomis bendrosiomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, privalomomis ir teismų taikytinomis kitose panašiose bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, CPK 4 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2014).

68. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirmos operacijos metu pacientui M. V. teikiant sveikatos priežiūros paslaugas buvo pažeista išorinė klubinė vena, nors to neturėjo būti pagal teikiamų paslaugų pobūdį. Gydymo klaida, kaip sveikatos priežiūros įstaigos veikos neteisėtumas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), įrodyta, taip pat yra patvirtintas šios klaidos ryšys su paciento mirtimi (CK 6.247 straipsnis).

69. Byloje taip pat nustatyta, kad R. V. su M. V. buvo susituokusi 15 metų, šeimoje buvo puoselėjami darnūs santykiai, taigi ieškovė turėjo pagrįstų ateities lūkesčių. Sėkminga sutuoktinio karjera leido šeimai patenkinti ne tik kasdienius, būtiniausius, bet ir papildomus poreikius. Ieškovės L. (duomenys neskelbtini) ir D. (duomenys neskelbtini) neteko tėvo, kuris prisidėjo prie jų auklėjimo ir pasaulėžiūros formavimo. Sutuoktinę ir dukteris su M. V. siejo glaudūs artimi ryšiai.

70. Dėl sutuoktinio mirties ieškovė patyrė psichologinę traumą, susirgo vidutinio sunkumo depresija. Ieškovei skirtas medikamentinis gydymas, ji patiria emocijų kaitą, depresiją, nerimą, tai lemia bendravimo su draugais ir pažįstamais sumažėjimą. Dėl psichologinės traumos ir psichinio sutrikimo ieškovė R. V. po vaiko priežiūros atostogų negrįžo į ankstesnį darbą. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio ieškovei R. V., įvertino jos santuokos trukmę, tai, kad ji yra jauna, darbinga.

71. Byloje taip pat nustatyta, kad D. V. psichologinė būsena pasižymi nerimastingumu, kuris atsirado dėl tėvo netekties ankstyvame amžiuje. Staigi tėvo netektis turėjo didelę įtaką D. ankstyvajai raidai, sutrikdė visavertę emocinę ir socialinę raidą, bazinį saugumą, apsunkino gebėjimą pasitikėti aplinka, žmonėmis ir savimi. L. V. stengiasi išlikti stipri ir tvirta, jai sunku atsipalaiduoti. Pasikeitusi šeimos sudėtis ir netikėta tėvo netektis apsunkino L. tiek emocinį, tiek socialinį funkcionavimą. Žinia apie tėvo mirtį L. buvo labai netikėta – sukėlė didelį sukrėtimą, išgąstį, pasimetimą, liūdesį. L. neteko jai svarbaus žmogaus, galimybės augti su abiem tėvais ir patirti tėvišką rūpestį bei padrąsinimą, kurio labai reikia tokio amžiaus vaikams.

72. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad teismai, spręsdami dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, vadovavosi konkrečiais neturtinės žalos dydį pagrindžiančiais kriterijais: santuokos trukme, ieškovių santykiu su mirusiuoju, jų ryšių pobūdžiu, kokybe ir intensyvumu, nuoširdumu ir pastovumu, giminystės laipsniu, pasekmėmis ieškovių savijautai, psichologiniais padariniais. Taigi pagrindo konstatuoti, kad teismai neindividualizavo neturtinės žalos dydžio pagal kiekvieno iš ieškovių ryšį su mirusiuoju ir dėl tokio ryšio praradimo patiriamus padarinius, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovių individualus ryšys su mirusiuoju ir dėl tokio ryšio praradimo patiriami padariniai apytikriai panašūs, todėl sprendžia, kad sprendimas visoms ieškovėms priteisti po 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas. Šią išvadą kaip vienas iš neturtinės žalos atlyginimo nustatymo kriterijų pagrindžia ir kasacinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010).

73. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pagrindo naikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl neturtinės žalos priteisimo nenustatyta (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

74. Teisėjų kolegija atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį, kad teismo nutarties rezoliucinė dalis turėtų būti išdėstyta aiškiai ir tiksliai nurodant visas priteistinas sumas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

75. Kasaciniam teismui nusprendus, kad naikintina dalis apeliacinės instancijos teismo nutarties ir bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių bylinėjimosi išlaidų, taip pat išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė 15,46 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 1 d. pažyma).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 18 d. nutarties dalį, kuria priteista iš atsakovės UAB „Kardiolita“ ieškovei R. V. 220 362,78 Eur turtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 220 362,78 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. lapkričio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškovei D. V. 112,69 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 112,69 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. lapkričio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškovei L. V. 69,62 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 69,62 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. lapkričio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti Lietuvos apeliaciniam teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 18 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.



ALĖ BUKAVINIENĖ



Civilinė byla Nr. e3K-3-239-378/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-25055-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.2; 3.2.4.4(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3f645ac0a97511e9964cdd77475976b0

(pranešėja), Andžej Maciejevski ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. T. kasacinį skundą dėl

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lauksva“ ieškinį atsakovui M. T. dėl ginčo su vartotoju išsprendimo iš esmės ir pretenzijos apie netinkamos kokybės produktą pagrįstumo, išvadą teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiami klausimai dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių daikto kokybę (atitiktį sutarčiai), pirkėjo (vartotojo) teisių gynimo būdus, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, taip pat dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo vartojimo ginčuose.

2. Ieškovė prašė išnagrinėti ginčą su vartotoju iš esmės ir pripažinti, kad atsakovo (vartotojo) reikalavimai dėl įsigyto daikto kokybės yra nepagrįsti.

3. Ieškovė nurodė, kad atsakovas jos baldų salone užsisakė nestandartinių matmenų sofą „Diana 3+B“ ir pagalves „Diana K2“ už 606 Eur kainą. Užsakymo metu atsakovas sumokėjo 250 Eur, o kitą kainos dalį sumokėjo atvežus gaminį jam į namus.

4. Atsakovas 2017 m. liepos 3 d. pareiškė ieškovei pretenziją dėl per kieto gaminio. Ieškovė pretenzijos netenkino, paaiškindama, kad gaminys atitinka kokybės reikalavimus. Atsakovas kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą (toliau – ir VVTAT), ši 2017 m. lapkričio 21 d. nutarimu tenkino atsakovo reikalavimą, įpareigojo ieškovę pakeisti netinkamos kokybės atsakovo nusipirktą sofą į tinkamos kokybės sofą.

5. Ieškovė nesutinka su VVTAT nutarimu, nes šios institucijos atliktas tyrimas dėl sofos kokybės yra subjektyvus: jis atliktas palyginamuoju būdu, t. y. tyrėjui sėdint ant atsakovo įsigytos ir ekspozicijoje buvusios sofų, nors sofos kietumas (minkštumas) turi būti įvertintas atliekant tyrimą, įvertinant, ar atsakovo įsigytas gaminys ir ekspozicijoje buvusi sofa pagaminti iš identiškų medžiagų. Tyrėjai neatsižvelgė į tai, ar tiriamieji gaminiai yra identiškos konstrukcijos. Be to, prieš daikto sandorį šalys neaptarė jos kietumo (minkštumo) reikalavimų.


6. Kauno apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu atmetė ieškinį, priteisė atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

7. Teismas nustatė, kad atsakovas 2017 m. gegužės 10 d. iš ieškovės įsigijo sofą už 606 Eur. 2017 m. liepos 3 d. pirkėjas pareiškė pretenziją dėl gaminio kietumo, 2017 m. liepos 9 d. jis kreipėsi į ieškovę, reikalaudamas netinkamos kokybės daiktą pakeisti tinkamu. Nepavykus ginčo su pardavėja išspręsti taikiai, atsakovas kreipėsi į VVTAT, ši 2017 m. rugpjūčio 29 d. atliko sofos apžiūrą vartotojo namuose, dalyvaujant pardavėjai, bei surašė patikrinimo aktą. Apžiūros metu nustatyta, kad atsisėdus ant sofos juntamas kietumas, atsistojus matėsi įduba, ekspozicijos salėje esanti sofa jutimiškai minkštesnė, o atsistojus nesimatė įdubų, t. y. sofos sėdimosios dalies medžiaga turėjo pastebimai mažesnę savybę priešintis kitų kūnų įspaudimui. VVTAT išsireikalavo iš gamintojo visą gaminio specifikaciją, įrodymus dėl panaudoto porolono, tačiau ieškovė nepateikė porolono įsigijimo dokumentų. VVTAT surašė patikrinimo aktą ir 2017 m. rugsėjo 21 d. pateikė šalims susipažinti.

8. Kadangi ieškovė nesutiko su patikrinimo aktu, tai VVTAT nutarė iš naujo įvertinti nustatytas aplinkybes ir patikslinti patikrinimo aktą bei jo išvadas. Patikslintame patikrinimo akte daroma išvada, kad pagal vartotojo užsakymą pagaminta sofa yra tinkamos kokybės, tačiau neatitinka vartotojo individualių poreikių patogumo atžvilgiu.

9. Atsižvelgdama į tai, kad jutiminis sofos kietumo nustatymas nėra objektyvus, VVTAT 2017 m. spalio 16 d. raštu siūlė šalims kreiptis į laboratoriją VšĮ „Furnitest“, kad būtų įvertinta gamintojos deklaruojamos sofos porolono savybės atitiktis vartotojo sofos porolono savybėms. Ieškovė į nurodytą laboratoriją nesikreipė.

10. VVTAT 2017 m. lapkričio 21 d. priėmė nutarimą, kuriame nustatė, kad pagal pateiktus dokumentus nėra galimybės nustatyti, ar nurodytas porolonas (atitinkantis sertifikatus ir specifikaciją) buvo panaudotas vartotojo sofos gamyboje. VVTAT padarė išvadą, kad pagal vartotojo užsakymą pagaminta sofa yra kietesnė negu esanti salono ekspozicijos salėje, tai tinkamos kokybės gaminys, tačiau neatitinka vartotojo poreikių ir lūkesčių. VVTAT tenkino vartotojo prašymą ir įpareigojo ieškovę iki 2017 m. gruodžio 22 d. netinkamos kokybės sofą pakeisti tinkamos kokybės sofa.

11. Teismas 2018 m. vasario 28 d. protokoline nutartimi išaiškino šalims teisę pateikti į bylą rašytinius įrodymus, susijusius su gaminio užsakymu, gaminio specifikacija, pardavimo dokumentais. Ieškovė į šį pasiūlymą atsakė pateikdama gaminio užsakymą, pinigų priėmimo kvito kopiją, prekės perdavimo–priėmimo aktą, iš kurio negalima nustatyti, kokios specifikacijos gaminys buvo užsakytas. Dėl to teismas padarė išvadą, kad, užsakant gaminį, gamintoja vartotojui nedetalizavo, kokį gaminį ji priima gaminti.

12. Ieškovė prašė teismo paskirti sofos kokybės vertinimo ekspertizę, atsakovas su prašymu nesutiko. Teismas 2018 m. birželio 7 d. nutartimi atidėjo ekspertizės skyrimo klausimą, kol ieškovė pateiks lyginamajam tyrimui tą sofą, kuri buvo ekspozicijoje prieš atsakovui įsigyjant gaminį, ir suteiks atsakovui galimybę įsitikinti, jog lyginamajam pavyzdžiui bus pateikta ta pati sofa. 2018 m. rugpjūčio 9 d. teismo posėdyje atsakovas paaiškino, kad po šios nutarties priėmimo jis nuvyko į parduotuvę, tačiau nerado tokios sofos, kuri buvo jam renkantis gaminį. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė sąmoningai vengė, jog specialistai ištirtų abi sofas.

13. Teismas nurodė, kad apie sofos kokybę viešai skelbiama analogišką sofos gaminį reklamuojant ekspozicijoje. Objektyvus vertintojas (VVTAT) nustatė, kad skiriasi ekspozicijoje esančios ir atsakovui parduotos sofos kietumas. Ieškovė šios aplinkybės neginčijo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė nepateikė gaminio (porolono) įsigijimo dokumentų. Kadangi gaminys neatitiko kokybinių rodiklių, kurių atsakovas tikėjosi, tai teismo pripažinta, kad jis neatitiko pagrįstų vartotojo lūkesčių.

14. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują – ieškinį tenkino, išsprendė ginčą iš esmės ir pripažino, kad atsakovo reikalavimas dėl įsigyto daikto kokybės nepagrįstas, perskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

15. Kolegija nurodė, kad šalys susitarė dėl nestandartinių matmenų sofos pirkimo; atsakovas standartinių matmenų sofą apžiūrėjo prekybos salone; sutartyje-užsakyme nurodyta gobeleno spalva ir rūšis, tačiau nėra aprašytos perkamo daikto savybės (konkretūs matmenys, sofos minkštumas (kietumas); priimdamas prekę, atsakovas pretenzijų dėl daikto kokybės nereiškė.

16. Ieškovė VVTAT 2017 m. rugsėjo 11 d. pateikė priedus, sudarančius sofos gamybos technologinę kortelę, bei sofos gamybai panaudotos pagrindinės minkštinamosios medžiagos – porolono (poliuretano putų) – gamintojos bendrovės „Eurofoam Polska Sp. z.o.o.“ (Lenkija) kokybės sertifikatus bei specifikacijų aprašus. Nagrinėjamu atveju porolono kietumas yra 38 kg/kub. m ir priskiriamas kietam porolono tipui, tinkamam matracams (rėminis čiužinys, aptrauktas lovos arba sofos rėmas su spyruoklėmis) ir čiužiniams gaminti. Nustatyta ir tai, kad poroloną ieškovė įsigijo iš UAB „Litfoam“, kuri, kaip matyti iš viešai skelbiamos informacijos, yra vienos didžiausių elastinio putų poliuretano gamintojų Europoje bendrovės „Eurofoam Polska“ atstovė Lietuvoje. Iš pateiktų gaminio brėžinių kolegija nustatė, kad sofai gaminti buvo naudojami porolonai N2538 ir N3038, atitinkantys standartinius geros kokybės rodiklius. Šių aplinkybių pagrindu kolegija priėjo prie išvados, kad atsakovui buvo pagaminta ir parduota tinkamos kokybės prekė. Tokią išvadą padarė ir VVTAT, išnagrinėjusi atsakovo prašymą.

17. Kadangi ieškovė prašė skirti ekspertizę, o atsakovas tam prieštaravo, tai kolegija sprendė, kad atsakovas pripažino aplinkybę, jog jis įsigijo tinkamos kokybės prekę, atitinkančią įprastus tokiems gaminiams keliamus kokybės reikalavimus, kuri gali būti naudojama pagal tiesioginę paskirtį.

18. VVTAT konstatavo, kad prekė neatitinka vartotojo poreikių ir lūkesčių patogumo atžvilgiu. Tačiau atsakovas turėjo teisę prekės nepriimti, jei ji neatitiko jo individualių poreikių, ir reikalauti ją pakeisti. Per Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.362 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą dėl įgytos prekės kokybės atsakovas nereiškė pretenzijų.

19. Kolegija, įvertinusi tai, kad sofa pagaminta pagal individualų atsakovo pageidavimą, nestandartinių matmenų, pati prekė atitinka kokybės reikalavimus, atsakovas nereiškė reikalavimo pakeisti prekę ar ją grąžinti, taip pat tai, kad pardavėja nesutinka pakeisti tinkamos kokybės prekės, padarė išvadą, kad vartotojo pasirinktas teisių gynimo būdas nėra proporcingas jo teisės įgijus tinkamos kokybės daiktą gynimui.

20. Kolegija pažymėjo ir tai, kad, išsprendus ginčą iš esmės, VVTAT 2017 m. vasario 1 d. nutarimo pagrindu

atsakovas neįgijo ir neįgis teisių ar pareigų, kylančių iš sofos pirkimo–pardavimo sutarties.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

21. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą, priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas nepasinaudojo CK 6.362 straipsnio 1 dalyje nustatytu reikalavimu prekę pakeisti. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas kreipėsi į ieškovę įstatyme nustatytu terminu (sofas pristatyta atsakovui 2017 m. birželio 22 d., o į ieškovę jis kreipėsi 2018 m. birželio 30 d., baldų salono darbuotoja pretenziją užregistravo, 2018 m. liepos 3 d. ieškovė gavo pretenziją iš baldų salono ir telefonu informavo atsakovą, kad sofa yra tinkamos kokybės ir kad ieškovė pretenzijos netenkins; 2018 m. liepos 9 d. atsakovas elektroniniu laišku kreipėsi į ieškovę, prašydamas suformuluoti raštišką atsakymą). Be to, ieškovė šio termino neginčijo. Atkreiptas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, jog atsakovas kreipėsi į ieškovę 2017 m. liepos 9 d.

21.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino ir savaip interpretavo VVTAT išvadą. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad VVTAT nurodė, jog atsakovui buvo pagaminta ir parduota tinkamos kokybės sofa. Tačiau VVTAT 2017 m. lapkričio 21 d. nutarime nurodyta, kad ji neturi galimybių nustatyti, ar pagamintos sofos kietumas atitinka ekspozicijos salėje esančios sofos porolono kietumą, todėl siūlė šalims kreiptis į laboratoriją šiam klausimui išsiaiškinti; patikslintame patikrinimo akte padaryta pagrįsta prielaida, kad vartotojo įsigytos sofos porolonas yra žymiai kietesnis ir neatitinka ekspozicijoje esančios sofos porolono savybių, todėl VVTAT nusprendė, kad atsakovas įsigijo netinkamos kokybės sofą.

21.3. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovas prieštaravo prašymui skirti ekspertizę, taigi jis iš esmės pripažino aplinkybę, jog įsigijo tinkamos kokybės prekę, gali naudoti ją pagal tiesioginę paskirtį, jos kokybė nepaneigta. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad ekspertizės skyrimas netikslingas, nes VšĮ „Furnitest“, pasisakydama dėl galimybės įvertinti sofos minkštumą (kietumą), nurodė, jog ji gali palyginti tik medžiagas ir konstrukcinius sprendimus, ar sofos atitinka gaminių technologines korteles, o sofos pagrindo kietumą (minkštumą) lemia ne tik porolono tankis, bet ir pagrindo konstrukcija, gamybos technologijos ypatumai ir kt. Dėl to paskirta ekspertizė nebūtų atsakiusi į byloje kilusį klausimą, o būtų padidinusi proceso išlaidas. Be to, ekspozicijoje nebebuvo sofos, kuri turėjo būti lyginama su atsakovo įsigytąja. Taigi, apeliacinės instancijos teismas netinkamai ištyrė visas aplinkybes.

21.4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.363 straipsnio 7 dalyje nustatytą vartotojų teisių gynimo būdą, nes padarė nepagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju atsakovo pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas yra neproporcingas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad vartotojui yra suteikiama teisė pasirinkti jam naudingiausią pažeistos teisės dėl netinkamos kokybės daikto pagaminimo (pardavimo) gynimo būdą, taip pat ir galimybė nutraukti sutartį bei pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą. Vartotojo pasirinktą pažeistų teisių gynimo būdą lemia netinkama daikto kokybė ir vartotojo pasirinkimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008; 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009). Vartotojas, esant pažeistoms jo teisėms, turi teisę nutraukti sutartį ir susigrąžinti visus pinigus už prekę, nepateisinusią jo lūkesčių, ir tai nebus laikoma nepagrįstu praturtėjimu.

22. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

22.1. Atsakovas iškreipia VVTAT nustatytus faktus, nes tarnyba patikslintame patikrinimo akte padarė išvadą, kad pagal vartotojo užsakymą pagaminta sofa yra tinkamos kokybės, tačiau netenkina vartotojo individualių poreikių dėl patogumo; VVTAT pažymėjo, kad negali nustatyti, ar ekspozicijoje esančios sofos savybės (kietumas ar minkštumas) atitinka šias vartotojo įsigytos sofos savybes, todėl šalims buvo pasiūlyta kreiptis į laboratoriją, tačiau nė viena jų šiuo pasiūlymu nepasinaudojo.

22.2. Klaidinamai nurodoma, kad VVTAT nutarime specialistai pripažino, jog skiriasi ekspozicijoje buvusios ir atsakovo įsigytos sofos savybės (minkštumas). VVTAT prielaidą, kad skiriasi sofų kietumas, padarė dėl to, kad pardavėja nepasinaudojo pasiūlymu atlikti ekspertizę ir nepateikė kitų įrodymų, patvirtinančių porolono atitiktį ekspozicijos salėje esančios sofos savybėms, nors siūlymas atlikti ekspertizę buvo pateiktas abiem šalims. Be to, pirkėjas turi įrodyti tai, kad

daiktas turi trūkumų (neatitinka sutartyje nurodytų savybių), o jei sutartyje neaptarta – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis). Pirkėjas, teigdamas, kad daiktas kietesnis, nei jis tikėjosi, turi tai pagrįsti, nes jutiminis suvokimas yra individualus, neapibrėžtas ir pardavėjai negali būti žinomas. Jeigu teismas įpareigotų pardavėją pakeisti daiktą, neaišku, kaip užtikrinti, kad daiktas būtų norimo minkštumo. Taigi pirkėjas šiuo atveju turėjo įrodyti netinkamą daikto kokybę. Šiuo atveju pardavėja pateikė įrodymus, kokios medžiagos naudotos sofai pagaminti, teikė jų sertifikatus, gaminio korteles.

22.3. VVTAT, nurodydama, kad sofos porolono tankis 30 kg/kub. m, ir darydama prielaidą dėl daikto kokybės trūkumų, prieštarauja savo pačios nustatytiems faktams (geros baldų kokybės praktikoje naudojamas porolonas, kurio tankis 25 kg/kub. m ir didesnis, nes atitinka standartinius geros kokybės rodiklius, o porolono kietumas baldų gamyboje nėra reglamentuotas). UAB „Furnitest“ atsakyme dėl ekspertizės skyrimo nurodė, kad geros baldų gamybos praktikoje porolono tankis gaminant sofas turėtų būti ne mažesnis kaip 30 kg/kub. m. Taigi byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad sofa netinkamos kokybės. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus dėl daikto kokybės.

22.4. Pažymėta, kad būtent ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama skirti ekspertizę, šį prašymą palaikė ir trečiajame parengiamajame posėdyje. Būtent atsakovas 2018 m. gegužės 13 d. pareiškimu prašė teismo neskirti ekspertizės. Teismas 2018 m. birželio 7 d. nutartimi įpareigojo ieškovę sudaryti atsakovui galimybę apžiūrėti lyginamajam pavyzdžiui pateikiamą sofą. Priešingai nei teigia atsakovas, jis apžiūrėjo ne tik sofą iš ekspozicijos, bet ir kitą to pačio modelio sofą, buvusią salone, ir 2018 m. rugpjūčio 9 d. teismo posėdyje patvirtino, kad jis apžiūrėjo jam pateiktą sofą, tačiau manė, kad tai ne ta pati sofa, nes ji tokia pat kieta kaip ir jo namuose; ir kita to paties modelio sofa jam pasirodė kieta. Taigi atsakovo kasacinio skundo teiginiai neatitinka nustatytųjų.

22.5. CK 6.362 straipsnyje nurodoma, kad pirkėjas turi teisę per keturiolika dienų nuo ne maisto daiktų perdavimo jam, jeigu pardavėjas nėra nustatęs ilgesnio termino, pakeisti nusipirktus daiktus pirkimo ar kitoje pardavėjo nurodytoje vietoje analogiškais kitokių matmenų, formos, spalvos, modelio ar komplektiškumo daiktais. Daiktų keitimo ir grąžinimo tvarka, taip pat nekeičiamų ir negrąžinamų daiktų sąrašas nustatyti Mažmeninės prekybos taisyklėse (CK 6.362 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. 697 patvirtintų Mažmeninės prekybos taisyklių 17.21 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu įsigyjami kokybiški baldai, vartotojo reikalavimas pakeisti nusipirktą tinkamos kokybės prekę analogiškomis prekėmis arba grąžinti sumokėtus pinigus dėl CK 6.362 straipsnyje nurodytų priežasčių gali būti tenkinamas tik tada, kai pardavėjas sutinka. Šiuo atveju dėl specifiškumo daiktas negalėjo būti grąžintas ir pakeistas be pardavėjos sutikimo, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad, neįrodęs daikto kokybės pažeidimo, atsakovas negali naudotis CK 6.363 straipsnyje suteikiamomis teisėmis pasirinkti jam naudingiausią pažeistos teisės gynimo būdą.

Teisėjų kolegija



Dėl daikto kokybės atitikties vartojimo sutarties sąlygoms įrodinėjimo

23. Pagrindinė pardavėjo pareiga pagal pirkimo–pardavimo sutartį yra perduoti pirkėjui sutartį atitinkančią prekę, o jei sutartyje nėra nurodymų – įprastus reikalavimus. Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių atveju, be bendrųjų prekės atitikties nuostatų, nurodytų CK 6.327, 6.333 straipsniuose, CK 6.350–6.370 straipsniuose įtvirtintos specialiosios teisės normos dėl didesnės pirkėjo – vartotojo teisių apsaugos, nustatant papildomus reikalavimus, kuriuos turi atitikti sutarties dalykas, pažeistų pirkėjo teisių gynybos būdus, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, daikto trūkumų prezumpciją ir kt.

24. Vartojimo sutarčių atveju pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę (garantija pagal įstatymą) (CK 6.363 straipsnio 1 dalis). Parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, t. y. daikto savybės turi atitikti vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį (CK 6.363 straipsnio 2 dalis). Įstatyme įtvirtinta, kad daikto savybės atitinka pirkimo–pardavimo sutartį, jeigu: 1) daiktas atitinka pardavėjo pateiktą aprašymą ir turi tokias savybes kaip ir daiktas, kurį pardavėjas pateikė kaip pavyzdį ar modelį; 2) daiktas tinka naudoti tam, kam tokios rūšies daiktai paprastai naudojami; 3) daiktas tinka naudoti pagal konkrečią paskirtį, apie kurią pirkėjas pranešė pardavėjui sutarties sudarymo metu ir su kuria pardavėjas sutiko; 4) daiktas atitinka kokybės rodiklius, kurie paprastai yra būdingi to paties pobūdžio daiktams ir kurių pirkėjas gali pagrįstai

tikėtis pagal daikto pobūdį ir daikto gamintojo, jo atstovo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus, įskaitant reklamą ir daiktų ženklinimą, dėl daikto konkrečių savybių (CK 6.363 straipsnio 3 dalis). Pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esanti prekė pripažįstama tinkamos kokybės, jei ji atitinka įprastus tokioms prekėms keliamus reikalavimus ir pagrįstus vartotojo lūkesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008).

25. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Šios bendrosios prekių kokybės nuostatos taikomos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims kartu su papildomomis ir palankesnėmis vartotojui nuostatomis, reglamentuojamomis CK 6.363 straipsnio 1–3 dalyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008).

26. Kilus ginčui dėl parduotų daiktų kokybės, parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų, turi įrodyti pirkėjas. Teismų praktikoje pažymėta, kad tokia pareiga išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnyje; taigi pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016, 25 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 28 punktas).

27. Pagal bendrąją CK 6.363 straipsnio 2 dalyje nustatytą taisyklę pardavėjas yra atsakingas už bet kokį neatitikimą, esantį prekių pateikimo metu. Atitikties sutarčiai prezumpcija gali būti nuginčijama pirkėjui pateikus neatitikimo egzistavimo įrodymų. CK 6.363 straipsnio 11 dalyje nustatyta nuo šio principo nukrypti leidžianti taisyklė – daikto (prekės) kokybės trūkumai, paaiškėję per šešis mėnesius nuo jų perdavimo, jeigu neįrodoma kitaip, laikomi buvusiais perdavimo vartotojui metu, išskyrus atvejus, kai tai yra nesuderinama su prekės, paslaugos ar jos trūkumo pobūdžiu.

28. CK 6.363 straipsniu į nacionalinę teisę perkeliamos 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų (toliau – Direktyva 1999/44/EB) nuostatos. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (šiuo klausimu žr., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, 45, 46 punktus ir juose nurodytą šio teismo praktiką).

29. Direktyvos 1999/44/EB 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta savo esme analogiška taisyklė, kad jeigu neįrodyta kitaip, bet koks neatitikimas, išaiškėjęs per šešis mėnesius nuo prekių pateikimo, laikomas egzistavusiu pateikimo metu. Šis vartotojo įrodinėjimo naštos palengvinimas pagrįstas išvada, kad tuo atveju, kai neatitikimas išaiškėja tik po prekės pateikimo, įrodymas, kad šis neatitikimas egzistavo šiuo momentu, gali tapti „neįveikiama kliūtimi vartotojui“; paprastai daug paprasčiau verslininkui įrodyti, kad neatitikimo nebuvo pateikimo momentu ir kad jis atsirado, pavyzdžiui, dėl blogo vartotojo naudojimo (žr. pasiūlymo dėl direktyvos aiškinamąjį memorandumą, COM(95) 520 galutinis, p. 13).

30. ESTT, aiškindamas minėtos normos turinį, konstatavo, kad tuo atveju, kai neatitikimas išaiškėja per šešis mėnesius nuo prekės pateikimo, Direktyvos 1999/44/EB 5 straipsnio 3 dalis švelnina vartotojo įrodinėjimo naštą, nes nustatyta, kad neatitikimas egzistavo pateikimo momentu. Tačiau siekdamas pasinaudoti šiuo palengvinimu vartotojas turi įrodyti tam tikrus faktus. Pirma, vartotojas turi teigti ir įrodyti, kad parduota prekė neatitinka atitinkamos sutarties, pavyzdžiui, ji neturi joje nurodytų savybių ar netinkama įprastam šios rūšies prekių naudojimui. Vartotojas turi įrodyti tik neatitikimo egzistavimą. Jis neturi įrodyti nei jo priežasties, nei nustatyti, kad neatitikimo kilmė susijusi su pardavėju. Antra, vartotojas turi įrodyti, kad nagrinėjamas neatitikimas išaiškėjo, t. y. materialiai paaiškėjo, per šešis mėnesius nuo prekės pateikimo. Išaiškėjus šiam neatitikimui per trumpą šešių mėnesių laikotarpį, galima manyti, kad nors neatitikimas išaiškėjo prekę pateikus, pateikimo momentu jis „embriono būsenos“ jau egzistavo. Taigi, prireikus verslininkas turi pateikti įrodymų, kad neatitikimo nebuvo prekės pateikimo momentu, ir įrodyti, kad jo priežastis ar kilmė yra po šio pateikimo buvęs veikimas ar neveikimas. Jei pardavėjas negali pakankamai įrodyti, kad neatitikimo priežastis ar kilmė yra po prekės pateikimo atsiradusios aplinkybės, Direktyvos 1999/44/EB 5 straipsnio 3 dalyje suformuluota prezumpcija leidžia vartotojui

pasinaudoti šioje direktyvoje įtvirtintomis teisėmis (ESTT 2015 m. birželio 4 d. sprendimas byloje Froukje Faber prieš Autobedrijf Hazet Ochten BV, C-497/13, 68–74 punktai).

31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nei Direktyvoje 1999/44/EB, nei ją įgyvendinančiose CK nuostatose nereikalaujama, jog defektas būtų akivaizdus jau daikto perdavimo metu – pakanka, kad būtų priežastys tokiam defektui išryškėti ar atsirasti ateityje garantinio laikotarpio metu. Tai ypač aktualu kalbant apie kompleksinius ir technologiškai sudėtingesnius daiktus, kadangi jų trūkumams (kuriuos sukeliančios priežastys jau yra daikto perdavimo metu) išryškėti gali reikėti daugiau laiko, tačiau vėlesnis jų paaiškėjimas nepaneigia nei fakto, jog tai – trūkumas, nei to, kad daikto kokybė buvo netinkama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-915/2018, 23 punktas).

32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys susitarė dėl nestandartinių matmenų sofos pirkimo ir pardavimo. Vartotojas siekė įsigyti būtent tokio minkštumo sofą, kokia buvo ekspozicijoje. Pardavėja, (ieškovė), priimdama užsakymą gaminti gaminį, nedetalizavo sofos gamybai naudojamo porolono. VVTAT 2017 m. rugpjūčio 29 d. apžiūros metu nustatė, kad pagal vartotojo užsakymą pagaminta sofa yra jutimiškai kietesnė, nei esanti salono ekspozicijos salėje, pagal kurios savybes (kietumą ar minkštumą) vartotojas sudarė sutartį ir užsakė sofą. VVTAT 2017 m. lapkričio 21 d. nutarime nustatė, kad ieškovės parduota sofa yra tinkamos kokybės nestandartinis gaminys, tačiau neatitinka vartotojo individualių patogumo poreikių ir lūkesčių. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pripažino įrodyta aplinkybę, kad vartotojui parduotas daiktas neturi tokių savybių kaip daiktas, kurį pardavėja pateikė kaip pavyzdį, t. y. daiktas neatitiko vartotojo pagrįstų lūkesčių.

33. Pažymėtina, kad, per šešių mėnesių terminą pirkėjui pareiškus pretenziją dėl netinkamų įsigytos sofos savybių, byloje buvo pagrindas preziumuoti daikto neatitiktį toms savybėms, kurios buvo pateiktos kaip pavyzdys. Pardavėjui nepaneigus nurodytos prezumpcijos, t. y. neįrodžius priešingai, kad kokybės trūkumai neegzistavo daikto perdavimo metu (nepateikus įrodymų, pagrindžiančių, kad vartotojui pagamintoje sofoje buvo naudojamas tas pats poliuretanas, kaip ir ekspozicijoje esančioje sofoje, nenuginčijus aplinkybės, kad skiriasi atsakovui parduotos ir ekspozicijoje eksponuojamos sofos kietumas), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog daikto perdavimo momentu egzistavo daikto kokybės trūkumai, už kuriuos atsako pardavėja (CK 6.333 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta netinkamai vertinant byloje esančius įrodymus.

Dėl pirkėjo teisių, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, gynimo būdų

34. Pirkėjas, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas, turi teisę pasirinkti vieną iš CK 6.363 straipsnio 7 dalyje nurodytų alternatyvių jo teisių gynimo būdų: reikalauti iš pardavėjo nemokamai pataisyti daiktą, pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu, atitinkamai sumažinti kainą ar vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti sugrąžinti sumokėtą kainą. CK 6.363 straipsnio 8 dalyje nustatytas ribojimas pirkėjui nutraukti sutartį, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis. Taigi teisė nutraukti sutartį siejama su sutarties pažeidimo mastu.

35. Atitinkamai Direktyvos 1999/44/EB 3 straipsnyje „Vartotojo teisės“ įtvirtinta, kad, esant neatitikimui, vartotojas turi teisę į nemokamą prekių atitikties sutarčiai užtikrinimą, jas pataisant ar pakeičiant pagal šio straipsnio 3 dalį, arba teisę į atitinkamą kainos sumažinimą arba su tomis prekėmis susijusios sutarties nutraukimą pagal šio straipsnio 5 ir 6 dalis (2 dalis); vartotojas pirmiausia gali reikalauti, kad pardavėjas nemokamai pataisytų arba pakeistų prekes, nebent tai yra neįmanoma ar neproporcinga. Teisės gynimo priemonė laikoma neproporcinga, jeigu ja, palyginti su alternatyvia teisės gynimo priemone, pardavėjui nustatomos nepagrįstos išlaidos, atsižvelgiant į vertę, kurią prekės turėtų, jeigu nebūtų neatitikimo, neatitikimo reikšmingumą ir tai, ar alternatyvi teisės gynimo priemonė galėtų būti įgyvendinta nesukeliant didelių nepatogumų vartotojui. Bet koks prekių pataisymas ar pakeitimas atliekamas per protingą laiką ir nesukeliant jokių didelių nepatogumų vartotojui, atsižvelgiant į prekių pobūdį ir paskirtį, dėl kurios tos prekės vartotojui buvo reikalingos (3 dalis). Vartotojas gali reikalauti atitinkamai sumažinti kainą arba nutraukti sutartį, jeigu vartotojas neturi teisės nei į prekių pataisymą, nei į jų pakeitimą, arba pardavėjas per protingą laiką neįgyvendino teisės gynimo priemonės, arba pardavėjas neįgyvendino teisės gynimo priemonės nesukeldamas didelių nepatogumų vartotojui (5 dalis); vartotojas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu neatitikimas yra nedidelis (6 dalis).

36. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, pagal Direktyvos 1999/44/EB 3 straipsnio 2 ir 3 dalis, kai atsiranda prekės neatitiktis sutarčiai, paraleliai taikomi du netinkamos kokybės prekės atitikties sutarčiai užtikrinimo būdai – prekės pataisymas ar prekės pakeitimas. Siekiant užtikrinti abiejų sutarties šalių interesus, Direktyvoje 1999/44/EB teikiama

pirmenybė sutarties vykdymui, pasinaudojant dviem pirmiausia nustatytomis teisės gynimo priemonėmis, prieš sutarties nutraukimą arba pardavimo kainos sumažinimą. Taigi pirmiausia vartotojas turi teisę reikalauti užtikrinti, kad prekė atitiktų sutartį. Jei prekės atitiktis negali būti užtikrinta, jis gali reikalauti sumažinti kainą arba atsisakyti sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-469/2019, 39 punktas).

37. Teismas, konstatavęs vartotojo teisės į daikto atitiktį kokybės reikalavimams pažeidimą, sprendžia, ar vartotojo pasirinktas teisių gynimo būdas proporcingas jo teisės į tinkamos kokybės daiktą pažeidimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad tai, ar galiojančio vartotojų teisių apsaugą užtikrinančio teisinio reglamentavimo kontekste kuris nors iš pasirinktų vartotojo teisių gynimo būdų, išdėstytų CK 6.363 straipsnio 4–8 dalyse, suderinamas su proporcingumo principu, sprendžia teismas, vadovaudamasis vartotojo teisių apsaugą užtikrinančiomis teisės aktų nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2013).

38. Įstatyme nustatytų vartotojo teisių gynimo būdo pasirinkimas priklauso savo teises siekiančiam apginti vartotojui, tačiau teismas jį gali atsisakyti taikyti, kai toks teisių gynimo būdas būtų neproporcingas įvertinus abiejų ginčo šalių interesus. Tokiu atveju teismas gali pritaikyti kitą užsakovo (vartotojo) teisių gynimo būdą, kuris, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nepažeistų šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2014).

39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2014 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2014 spręsdamas dėl vartotojo teisių gynimo būdų vartojimo rangos teisiniuose santykiuose, atkreipė dėmesį į tai, kad baldai vartotojui buvo pagaminti pagal individualų projektą, sumontavus nurodytas dekoratyvines dalis (pvz., raudonos spalvos stiklą), todėl atsižvelgdamas į tai, jog individualiai užsakovo parinktos detalės gali būti kliūtis parduoti pagamintus baldus kitiems pirkėjams, taip pat tai, kad sutarties nutraukimas nagrinėtu atveju nebūtų proporcingas vartotojo teisių gynimo būdas, pripažino, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes kainos sumažinimas būtų optimalus ir proporcingas alternatyvus teisių gynimo būdas.

40. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sofa buvo pagaminta pagal individualų atsakovo pageidavimą, nestandartinių matmenų. Vartotojas, spręsdamas, kad jo įsigyta sofa neatitinka to pavyzdžio, pagal kurį jis užsakė savo gaminį, kreipėsi į pardavėją, prašydamas pakeisti netinkamos kokybės (kietumo) sofą tinkamos kokybės baldu. VVTAT 2017 m. lapkričio 21 d. nutarimu pripažino vartotojo atsakovo reikalavimą pagrįstu. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas siekia ne grąžinti gaminį, jį tenkintų bet kuris sprendimo variantas, atmesdamas gamintojo ieškinį, iš esmės pripažino, kad vartotojo teisės pagal VVTAT taikytą teisių gynimo būdą yra apgintos tinkamai.

41. ESTT praktikoje pažymėta, kad pagal Direktyvos 1999/44/EB 3 straipsnio 3 dalį sutarties neatitinkančių prekių taisymas ar keitimas turi būti atliekamas ne tik nemokamai, bet ir per protingą laiką, nesukeliant didelių nepatogumų vartotojui. Toks iš trijų dalių susidedantis reikalavimas yra Sąjungos teisės aktų leidėjo siekio užtikrinti veiksmingą vartotojo apsaugą išraiška (žr. ESTT 2008 m. balandžio 17 d. sprendimo Quelle AG prieš Bundesverband der Verbraucherzentralen und Verbraucherverbände, C-404/06, 35 punktą; 2011 m. birželio 16 d. sprendimo sujungtose bylose Weber GmbH prieš Jürgen Wittmer ir Ingrid Putz prieš Medianess Electronics GmbH, C65/09 ir C-87/09, 52 punktą).

42. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovui ginčijant prekės trūkumus nebuvo galimybės prekę pakeisti per protingą laiką, taip pat į tai, kad daikto pakeitimas kitu praėjus beveik dvejiems metams po jo įsigijimo neužtikrintų tinkamos vartotojo ir pardavėjo interesų pusiausvyros, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos atveju prekės atitikties sutarčiai užtikrinimas prekę pakeičiant nėra proporcinga vartotojo teisių gynimo priemonė.

43. Nutarties 38 punkte nurodyta, kad teismas gali atsisakyti taikyti vartotojo teisių gynimo būdą, jei jis būtų neproporcingas įvertinus abiejų ginčo šalių interesus. Tokiu atveju teismas gali pritaikyti kitą vartotojo teisių gynimo būdą, kuris, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nepažeistų šalių interesų pusiausvyros.

44. Nesant galimybės užtikrinti, kad prekė atitiktų sutartį, vartotojas įgyja teisę reikalauti sumažinti kainą arba atsisakyti sutarties. Nagrinėjamos bylos atveju proporcingumo aspektu teismų nebuvo įvertintas kainos sumažinimas kaip alternatyvus CK 6.363 straipsnio 7 dalyje nustatytas teisių gynimo būdas. Dėl sutarties atsisakymo pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas ir nurodė, jog nagrinėjamu atveju vartotojas kaip savo teisių gynimo būdu gali remtis teise nutraukti sutartį ir reikalauti grąžinti sumokėtus pinigus (CK 6.363 straipsnio 7 dalies 4 punktas), tačiau, atmesdamas ieškinį, iš esmės taikytinu pripažino VVTAT taikytą vartotojo teisių gynimo būdą. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl sutarties nutraukimo kaip vieno iš vartotojo teisių gynimo būdų, atkreipia dėmesį į tai, kad CK 6.363 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtintas ribojimas, pagal kurį pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis. Taigi

vartotojui reikalaujant nutraukti sutartį ir grąžinti sumokėtus pinigus vartotojo pasirinktas konstatuotas daikto trūkumas turi būti vertinamas mažareikšmiškumo aspektu. Šiuo atveju svarstant dėl tokio vartotojo gynimo būdu atsižvelgtina į tai, ar tokio būdo taikymas dvejiems metams po daikto įsigijimo užtikrintų tinkamą vartotojo ir pardavėjo interesų pusiausvyrą.

45. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, jų pagrindu padaryta išvada galėjo lemti netinkamą materialiosios teisės normos dėl vartotojo teisių gynimo būdo taikymą. Byloje konstatavus, kad pirkėjas negavo to, ko jis pagrįstai tikėjosi gauti pagal sutartį (daiktas neatitinka daikto savybių, kurias pardavėja buvo pateikusi kaip pavyzdį), ir nesant galimybės užtikrinti, kad prekė atitiktų sutartį nepažeidžiant vartotojo ir pardavėjo interesų pusiausvyros, spręstina dėl nagrinėjamos bylos atveju tinkamiausio vartotojo teisių gynimo būdo taikymo (CK 6.363 straipsnio 7 dalies 3, 4 punktai). Netinkamas normos taikymas sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui spręsti dėl pažeistų pirkėjo teisių gynimo būdo taikymo, o nustačius tam pagrindą, spręsti dėl prekės kainos sumažinimo dydžio.


46. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti bylą nagrinėsiančiam apeliacinės instancijos teismui.


n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.


TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI



Civilinė byla Nr. e3K-3-241-701/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35757-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2, 3.2.6.6.1, 3.2.6.6.5, 3.3.3.2(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=46b95690a97511e9964cdd77475976b0


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Andžej Maciejevski ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės SEB banko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. G. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys „Ergo Insurance SE“, veikiantis per Lietuvos filialą, ir uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Aon Baltic“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių šalies, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, teisę paduoti kasacinį skundą ir formalų įrodymų vertinimą, bei materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 4538,76 Eur nuostolių atlyginimo.3. Ieškovas nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 6 d. su atsakove sudarė lizingo sutartį Nr. 2015-080026, kuria atsakovė

suteikė finansavimą ieškovo lizingo būdu asmeniniams poreikiams tenkinti įsigyjamam automobiliui „Toyota Corolla Verso“ ir įsipareigojo apdrausti automobilį turto draudimu visą sutarties galiojimo laikotarpį. Pagal lizingo sutartį bendra vartojimo kredito gavėjo mokėtina suma – 6447,63 Eur, į kurią įeina finansuojama suma (5100 Eur), viso laikotarpio palūkanos, administracinis mokestis ir turto draudimas. 2016 m. liepos 14 d. automobilis buvo pavogtas. Kadangi automobilį turto draudimu buvo apdraudęs draudikas „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas, ieškovas kreipėsi į šį draudiką dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Draudikas atsisakė mokėti draudimo išmoką tuo pagrindu, kad pagal turto draudimo sutartį draudimo apsaugai nuo vagystės reikalingas trečias apsaugos sistemų lygis, tačiau tokio apdraustame automobilyje nebuvo. Kadangi atsakovė tinkamai neinformavo ieškovo apie šią turto draudimo sutarties sąlygą ir reikalavimą dėl trečio apsaugos sistemų lygio įrengimo automobilyje, ji padarė esminį lizingo sutarties pažeidimą, nes sudarydamas sutartį su atsakove ieškovas tikėjosi ne tik įsigyti automobilį, bet ir gauti turto draudimo nuo vagysčių apsaugą. Todėl 2017 m. balandžio 6 d. pranešimu ieškovas informavo atsakovę apie lizingo sutarties nutraukimą. Jeigu atsakovė būtų įvykdžiusi pareigą informuoti ieškovą apie draudiko reikalavimus automobilio apsaugos sistemai, ieškovas būtų pasirūpinęs, kad automobilyje tokia sistema būtų sumontuota ir, įvykus automobilio vagystei, draudikas būtų išmokėjęs draudimo išmoką, kuri būtų kompensavusi abiejų šalių (ieškovo ir atsakovės) nuostolius. Taigi, egzistuoja visos sąlygos, būtinos atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti. Prašomą priteisti nuostolių sumą sudaro ieškovo pagal lizingo sutartį sumokėtos įmokos – 2200 Eur pradinė įmoka ir 2338,76 Eur įmokų pagal lizingo sutartį nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. iki 2017 m. gegužės 22 d.


4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės 1032,52 Eur nuostolių atlyginimą.

5. Teismas, nustatęs, kad ieškovas lizingo sutartį sudarė kaip vartotojas (savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio, o ne verslo poreikiams tenkinti), sprendė, kad ginčo atveju šalių santykiai teisiškai kvalifikuotini kaip išperkamoji nuoma (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.503 straipsnio 1 dalis).

6. Teismas, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės sąlygų, nustatė, kad atsakovės neteisėtus veiksmus sudaro tai, jog ji neinformavo ieškovo apie draudiko reikalaujamą signalizacijos lygį. Teismas pripažino atsakovės kaltę dėl ieškovo neinformavimo apie turto draudimo sutarties sąlygas, kadangi atsakovei buvo žinoma apie šias sąlygas ir jai, kaip finansų institucijai, keliami didesni atidumo standartai, o ieškovui, kaip vartotojui, taikoma papildoma apsauga.

7. Teismas sprendė, kad 3506,26 Eur dydžio ieškovo įmokų dalis, sumokėta nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. iki 2016 m. liepos 14 d., negali būti laikoma jo nuostoliais, kadangi jos laikytinos ieškovo atsakovei mokėtinu atlyginimu už naudojimąsi automobiliu. Kadangi ieškovas automobiliu negalėjo naudotis nuo 2016 m. liepos 14 d., tai nuo šios datos jo atsakovei sumokėta 1032,52 Eur įmokų dalis laikytina ieškovo nuostoliais.

8. Teismas sprendė, kad 1032,52 Eur dydžio ieškovo nuostolius lėmė atsakovės neteisėti veiksmai, nes ieškovas nebuvo tinkamai informuotas apie draudimo sutarties sąlygas, o tai nulėmė draudimo išmokos neišmokėjimą ir nuostolių atsiradimą.

9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 17 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, jo rezoliucinę dalį išdėstė nauja redakcija, pagal kurią tenkino ieškinį ir priteisė ieškovui iš atsakovės 4538,76 Eur nuostolių atlyginimą.

10. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovo nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. iki 2016 m. liepos 14 d. mokėtos įmokos vertintinos kaip atlyginimas atsakovui už naudojimąsi automobiliu. Kolegija nurodė, kad išperkamosios nuomos sutarties pagrindu kredito gavėjo mokamos įmokos yra skiriamos išperkamosios nuomos pagrindu įgyjamo daikto (nagrinėjamu atveju – automobilio „Toyota Corolla Verso“) vertei dengti, nes kredito gavėjas išperkamosios nuomos sutarties atveju tikisi, padengęs įgyjamo daikto vertę ir įvykdęs kitus sutartyje nustatytus mokėjimus ir įsipareigojimus, įsigyti tą daiktą nuosavybės teise.

11. Kolegija nustatė, kad ieškovas nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. iki 2016 m. gegužės 22 d. pagal lizingo sutartį atsakovei buvo sumokėjęs 2338,76 Eur, taip pat 2200 Eur pradinę įmoką.

12. Kolegija nurodė, kad ieškovas, sumokėjęs pradinį įnašą bei mokėdamas įmokas pagal lizingo sutartį, pagrįstai tikėjosi įgyti nuosavybės teisę į finansuojamą turtą – transporto priemonę. Pažymėjusi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovės neteisėtus veiksmus ir tai apeliacine tvarka nėra ginčijama, kolegija konstatavo, kad ieškovo už transporto priemonę pagal lizingo sutartį mokėtos įmokos bei pradinis įnašas laikytini jo patirtais nuostoliais.


13. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 17 d. nutartį ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.247 ir 6.249 straipsnių nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių CK normų aiškinimo ir taikymo praktikos:

13.1.1. Ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl sumokėtų įmokų grąžinimo, turėjo įrodyti, kad jei nebūtų buvę atsakovės neteisėtų veiksmų (t. y. jei atsakovė būtų tinkamai informavusi ieškovą apie draudiko keliamus reikalavimus), draudimo apsauga automobiliui būtų galiojusi, o ieškovas būtų atgavęs visas už automobilį sumokėtas įmokas.

13.1.2. Lizingo sutarties Specialiojoje dalyje („Atmintinėje klientui“) buvo nurodyta, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, mokama draudimo išmoka, kuri yra lygi didžiausiai iš šių sumų – lizingo mokėjimų sąskaitoje nurodytai automobilio likutinei vertei, galiojusiai draudžiamojo įvykio dieną, arba automobilio rinkos vertei draudžiamojo įvykio dieną. Todėl net jei automobilyje būtų buvusi sumontuota tinkamo lygio apsaugos sistema, draudikas, atsižvelgdamas į sumažėjusią automobilio rinkos vertę, nebūtų grąžinęs ieškovui visų pagal lizingo sutartį sumokėtų įmokų.

13.1.3. Pagal lizingo sutartį automobilio savininkė visą lizingo paslaugos galiojimo laikotarpį buvo atsakovė. Pagal lizingo sutarties 3.5.5 punktą draudimo išmoka visais atvejais išmokama bankui, jei bankas nenustato kitaip. Todėl net jeigu draudimo bendrovė automobilio vagystę būtų pripažinusi draudžiamuoju įvykiu ir būtų išmokėjusi draudimo išmoką, ši būtų išmokėta atsakovei.

13.1.4. Ginčo atveju aktualus lizingo sutarties 3.5.6 punktas, kuriame reglamentuojama draudiko išmokėtų draudimo išmokų paskirstymo tvarka. Jame nurodyta, kad turto vagystės atveju draudimo bankui išmokėtomis draudimo išmokomis pirmiausia padengiama kliento skola bankui draudimo išmokos dieną ir neišmokėta likutinė turto vertė išmokos įskaitymo į banko sąskaitą dieną; bankas įsipareigojo pervesti klientui tik po šių išskaitymų likusių lėšų dalį.

13.1.5. Ieškovas, įrodinėdamas savo patirtų nuostolių dydį, turėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius automobilio rinkos vertę vagystės metu, ir informaciją apie savo neįvykdytų įsipareigojimų pagal lizingo sutartį dydį.

13.1.6. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes neįvertino, kad tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovo prašomų priteisti nuostolių atlyginimo nėra faktinio priežastinio ryšio, t. y. net jei nebūtų buvę atsakovės neteisėtų

veiksmų ir draudimo apsauga būtų galiojusi, draudimo bendrovė nebūtų grąžinusi ieškovui visų už ginčo automobilį sumokėtų įmokų.

13.2. Skundžiama nutartis prieštarauja CK 6.503 straipsnio nuostatoms. Nors išperkamosios nuomos atveju vyraujantis nuomininko (kredito gavėjo) interesas yra įgyti nuosavybės teisę į išperkamą daiktą, taip pat negalima ignoruoti fakto, kad iki nuosavybės teisės į išperkamą daiktą perėjimo daikto nuomininkas (kredito gavėjas) valdo šį daiktą ir iš to gauna naudą. Todėl, sprendžiant dėl nuomininko patirtų nuostolių dydžio, turi būti įvertinta ir nauda, kurią nuomininkas gavo iki išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo valdydamas nuomojamą daiktą ir juo naudodamasis. Priešingas aiškinimas iš esmės prieštarautų išperkamosios nuomos esmei (CK 6.503 straipsnis) ir įteisintų tai, kad išperkamosios nuomos atveju daikto nuomininkas iki daikto išsipirkimo turi teisę neatlygintinai naudotis nuomojamu daiktu.

14. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Nagrinėjamu atveju kasacija yra negalima, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 341 straipsniu ir 347 straipsnio 2 dalimi:

14.1.1. Atsakovė civilinio proceso nustatyta tvarka neteikė savo argumentų nei dėl ieškinio, nei dėl apeliacinio skundo, o kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės nebuvo nagrinėtos nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose. Kadangi kasacinio skundo argumentai yra siejami išskirtinai su automobilio rinkos verte vagystės metu, o ši aplinkybė nebuvo nagrinėta nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme, kasacinis skundas laikytinas prieštaraujančiu CPK 347 straipsnio 2 dalyje nustatytam draudimui ir turi būti atmestas tuo pagrindu.

14.1.2. Kadangi atsakovė atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikė tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui, praleisdama įstatyme nustatytą terminą (atsiliepimas į apeliacinį skundą pateiktas 2018 m. rugpjūčio 17 d.), atsiliepimas laikytinas nepateiktu.

14.1.3. CPK 341 straipsnis nustato, kad kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Kadangi bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka vyko tik labai siaura apimtimi (dėl ieškovo atsakovei pagal lizingo sutartį sumokėtų įmokų iki automobilio vagystės vertinimo), o pateiktas kasacinis skundas viršija bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ribas, kasacija, remianti kasaciniame skunde nurodytais pagrindais, yra negalima.

14.1.4. CPK nustato specialų teismo sprendimų už akių teisėtumo patikrinimo instrumentą – sprendimo už akių peržiūrėjimo institutą. Atsakovė šiuo institutu nepasinaudojo ir nepateikė jokių savo procesinį pasyvumą pagrindžiančių svarbių priežasčių.

14.2. Kasacinio skundo argumentai yra formalūs, neatsižvelgta į tai, kad ginčo šalys yra susijusios vartojimo sutartimi, iš kurios, be kita ko, turi kilti ir draudimo apsaugos garantija:

14.2.1. Draudimo apsaugą taikant taip, kaip nurodo atsakovė, būtų galima teigti, kad atsakovės su draudiku sudaryta draudimo sutartimi prioritetiškai buvo siekiama apsaugoti atsakovės interesus, o ieškovo, kaip vartotojo, turtiniai interesai apsaugoti ribotai. Tokiu aiškinimu pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra ieškovo nenaudai (ieškovui nustatyta pareiga mokėti įmokas net ir įvykus draudžiamajam įvykiui, nors jo interesai draudimu neapsaugomi).

14.2.2. Kadangi ieškovo pagal lizingo sutartį mokėtinų įmokų suma neišvengiamai viršijo automobilio rinkos vertę (į mokamą sumą įskaitomos palūkanos, draudimo įmokos), tai reikštų, kad draudiko mokėtina išmoka negalėtų visiškai kompensuoti ieškovo praradimų dėl draudžiamojo įvykio.

14.2.3. Remiantis atsakovės aiškinimu, rizikos buvo perkeltos ieškovui, o draudimo apsauga teikiama atsakovei. Tokiu būdu atsakovei vagystės draudžiamasis įvykis tampa naudingas, nes pagal draudimo sutartį gautina draudimo išmoka padengia lizingo įmokas netgi anksčiau, nei jos būtų sumokėtos pagal lizingo sutartį.

Teisėjų kolegija



Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

15. Šioje byloje ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 4538,76 Eur nuostolių atlyginimo. Atsakovei nepateikus atsiliepimo į ieškinį, o ieškovui ir trečiajam asmeniui „Ergo Insurance SE“ savo procesiniuose dokumentuose nurodžius, kad jie neprieštarauja sprendimo už akių priėmimui, pirmosios instancijos teismas sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės 1032,52 Eur nuostolių atlyginimą. Taigi, šio teismo sprendimu buvo atmesta ieškovo ieškinio dalis dėl 3506,24 Eur nuostolių priteisimo. Dėl šio sprendimo apeliacinį skundą padavė ieškovas, kuris prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai bei perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, skunde nurodė, kad ginčijama suma yra 3506,24 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą, skundžiama nutartimi sprendė, kad apeliacinis skundas tenkintinas, pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, jo rezoliucinę dalį išdėstė nauja redakcija, pagal kurią tenkino ieškinį ir priteisė ieškovui iš atsakovės 4538,76 Eur nuostolių atlyginimą, perskirstė bylinėjimosi išlaidas.

16. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą padaryti išvadas, kad: ieškovas apeliaciniu skundu skundė tik pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria dalis jo ieškinio (dėl 3506,24 Eur nuostolių dalies atlyginimo) buvo atmesta; pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria iš dalies patenkintas ieškovo ieškinys (dėl 1032,52 Eur nuostolių dalies atlyginimo), nebuvo skundžiama ir nėra peržiūrėta apeliacine tvarka; apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi pakeitė tik pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuriomis dalis ieškinio buvo atmesta ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, o kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, šiai nesant peržiūrėjimo apeliacine tvarka objektu, paliko nepakeista.

17. CPK 341 straipsnyje nustatyta, kad kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka.

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, pagal kurią kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).

19. Nors kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, tačiau iš kasaciniame skunde nurodytos ginčijamos sumos (4538,76 Eur) ir kasacinio skundo argumentų matyti, kad atsakovė kasaciniu skundu ginčija tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant ieškovui iš atsakovės 1032,52 Eur nuostolių atlyginimą, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria šis teismas, pakeisdamas apeliacine tvarka apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, tenkino ieškinio reikalavimo dalį dėl pirmosios instancijos teismo atmestos 3506,14 Eur nuostolių atlyginimo dalies priteisimo.

20. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant ieškovui iš atsakovės 1032,52 Eur nuostolių atlyginimą, nebuvo teisminio civilinės bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas ir nėra peržiūrėta apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, vadovaujantis CPK 341 straipsniu, kasacija dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria ieškovo naudai iš atsakovės priteistas 1032,52 Eur nuostolių atlyginimas, yra negalima. Be to, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra šalis, dėl kurios buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių, jos teisę paduoti kasacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių riboja CPK 285 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta proceso teisės norma, kuria remiantis šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka.

21. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant ieškovui iš atsakovės 1032,52 Eur nuostolių atlyginimą, ir skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria ši pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, jai nesant peržiūrėjimo apeliacine tvarka objektu, palikta nepakeista, nėra kasacinio peržiūrėjimo objektai (CPK 285 straipsnio 5 dalis, 341 straipsnis).

Dėl šalies, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, teisės paduoti kasacinį skundą

22. CPK 285 straipsnis reglamentuoja sprendimo už akių priėmimo pagrindus ir tvarką. Pagal CPK 285 straipsnio 1 dalį sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas prašymas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis

prašo priimti sprendimą už akių, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių.

23. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad sprendimas už akių yra vienos iš ginčo šalių netinkamo, pasyvaus procesinio elgesio padarinys. Teismo sprendimo už akių instituto specifika ir tikslai lemia, kad teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis), o šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka (CPK 285 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-219/2017, 17, 18 punktai; 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-611/2018, 24 punktas; 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019, 13 punktas). Teisės į tinkamą procesą principas reikalauja, kad kiekvienas byloje dalyvaujančio asmens procesinių teisių ribojimas būtų pateisinamas civilinio proceso tikslų bei principų apsauga. Pažymėtina, kad CPK įtvirtintu sprendimo už akių priėmimo institutu siekiama ne nubausti pasyviąją ginčo šalį, o užtikrinti sklandžią proceso eigą, užkirsti kelią šalims piktnaudžiauti savo teisėmis bei vilkinti procesą, taip pat sudaryti teisines prielaidas civiliniame procese sąžiningos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų apsaugai bei ekonomiškumo ir koncentracijos principų įgyvendinimui. Be to, teismo sprendimas už akių turi būti suderinamas su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2013).

24. Vertinant CPK 285 straipsnio 5 dalyje nustatytą draudimą šaliai, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, apskųsti šį sprendimą apeliacine ar kasacine tvarka šiai šaliai suteiktų procesinių garantijų kontekste, pažymėtina, kad pasyvioji šalis tokiu atveju turi teisę pasinaudoti specialia teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūra, t. y. ji gali CPK 287 straipsnyje nustatyta tvarka paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Toks pasyviosios šalies procesinių teisių ribojimas yra pateisinamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą už akių priima atlikdamas formalų atvykusios (procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, visapusiškai netiria bylos aplinkybių ir neatlieka išsamaus surinktų įrodymų vertinimo. Pareiškimas dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo nėra skundas dėl šio teismo sprendimo, paduodamas aukštesnės instancijos teismui, kuriuo būtų siekiama ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės arba fakto klaidas. Tai galimybė pasyviajai šaliai, dėl kurios buvo priimtas sprendimas už akių, nurodyti šį sprendimą priėmusiam teismui aplinkybes, galinčias turėti įtakos šio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, kurių anksčiau ji nepateikė dėl savo pasyvumo, esant svarbioms priežastims, o tam tikrais atvejais – ir galimybė nurodyti proceso teisės normų pažeidimus, dėl kurių byloje negalėjo būti priimtas teismo sprendimas už akių (CPK 288 straipsnio 4 dalis).

25. Vadovaujantis CPK 285 straipsnio 5 dalimi, teisė paduoti apeliacinį skundą nėra apribota šaliai, kurios prašymu teismas priėmė sprendimą už akių (aktyviajai šaliai). Nagrinėjamoje byloje ieškovas, būdamas šalis, kurios prašymu buvo priimtas sprendimas už akių, apeliacinio apskundimo galimybe pasinaudojo po to, kai pirmosios instancijos teismas sprendimu už akių jo ieškinio reikalavimus tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės 1032,52 Eur nuostolių atlyginimą ir atmetė jo reikalavimų dalį dėl likusios nuostolių dalies, t. y. 3506,14 Eur, priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo dėl atmestų reikalavimų dalies, tenkino apeliacinį skundą, pripažino ieškovo teisę į visą ieškiniu prašomų priteisti 4538,76 Eur nuostolių atlyginimą ir, pakeisdamas skundžiamą sprendimą už akių, priteisė jam papildomai iš atsakovės 3506,14 Eur sumą.

26. Nagrinėjamoje byloje aktualus CPK 285 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos proceso teisės normos aiškinimo ir taikymo klausimas pasyviajai šaliai suteiktų procesinių garantijų kontekste, sprendžiant dėl šalies, dėl kurios buvo priimtas sprendimas už akių, teisės paduoti kasacinį skundą, kai kasacinio apskundimo objektas yra apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta aktyviosios šalies inicijuotame apeliaciniame bylos nagrinėjimo procese.

27. Teisėjų kolegija išaiškina, kad tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismo sprendimu už akių ieškinio reikalavimai yra tenkinami iš dalies ir šio teismo sprendimo dalies, kuria dalis ieškinio reikalavimų atmesta, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas apeliacine tvarka yra inicijuojamas pagal šalies, kurios prašymu buvo priimtas sprendimas už akių, apeliacinį skundą, šalis, dėl kurios buvo priimtas sprendimas už akių, turi teisę paduoti kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo, kuriuo užbaigtas toks pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies peržiūrėjimo apeliacine tvarka procesas.

28. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios bylos aplinkybes, daro išvadą, kad proceso

teisės normos neriboja atsakovės (pasyviosios šalies) procesinės teisės paduoti kasacinį skundą dėl skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties. Pagal CPK 342 straipsnį kasacinį skundą gali paduoti dalyvaujantys byloje asmenys. Todėl kasacinis procesas dėl skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos apeliacine tvarka patikrinus dalies sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą, yra galimas, o atsakovės kasaciniame skunde išdėstyti su nurodyta nutartimi siejami kasacijos pagrindai sudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyką.

29. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė, nepasinaudojusi nurodyta specialia teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūra, t. y. CPK 287 straipsnyje nustatyta tvarka nepadavusi pareiškimo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo, turi prisiimti su tuo susijusias teisines pasekmes, be kita ko, ir sprendimu už akių konstatuotos 1032,52 Eur dydžio jos prievolės ieškovui egzistavimą.

Dėl žalos ir priežastinio ryšio bei teisės normų, reglamentuojančių formalų įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo

30. Šioje byloje ieškovas, reikalaudamas priteisti nuostolių atlyginimą, prašė atsakovei taikyti civilinę atsakomybę. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nagrinėjamos bylos atveju tam, kad būtų galima taikyti atsakovei civilinę atsakomybę, buvo būtina nustatyti būtinąsias civilinės atsakomybės jai taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus ir kaltę, priežastinį ryšį, žalą (CK 6.246–6.249 straipsniai). Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010; 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1089-701/2019, 33 punktas).

31. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Taigi žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. Žalos dydis nėra preziumuojamas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju žalos dydį turi įrodyti ieškovas, o teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo žalos dydį. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. Didesnio nei faktiškai asmens patirto žalos dydžio atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą. CK 6.247 straipsnyje, reglamentuojančiame civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio sampratą, nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

32. Atsakovė, kasaciniame skunde teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai, nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, taikė CK 6.247, 6.249 straipsnių nuostatas, skunde tokius savo teiginius grindžia argumentais dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto netinkamo įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių, susijusių su ieškovo patirtų nuostolių dydžiu ir priežastiniu ryšiu tarp šių nuostolių ir atsakovės neteisėtų veiksmų, nustatymo. Sprendžiant dėl šių kasacinio skundo argumentų, aktualūs proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą priimant sprendimą už akių ir jį peržiūrint apeliacine tvarka, aiškinimo ir taikymo klausimai.

33. CPK 285 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad, pasitvirtinus šių įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

34. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 35/03-11/06, konstatavo, kad CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl formalaus įrodymų vertinimo negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą teismas neprivalo visapusiškai ištirti byloje pateiktų įrodymų, gali juos tirti paviršutiniškai, neįsigilinęs. Šios nuostatos negalima aiškinti ir kaip įpareigojančios teismą priimti sprendimą už akių net ir tuo atveju, kai, jo manymu, byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog konstitucinė teisingumo samprata nereiškia, kad atliekant formalų įrodymų vertinimą siekiama formalaus teisingumo. Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi, taip pat kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Todėl net ir tuo

atveju, kai yra visos CPK nustatytos sąlygos sprendimui už akių priimti, teismas, vadovaudamasis, inter alia (be kita ko), teisingumo, protingumo principais, turi įgaliojimus nuspręsti, ar priimti sprendimą už akių, ar tokio sprendimo nepriimti (minėto nutarimo 19.1 punktas).

35. Įstatymų leidėjas teismo atliekamą formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, kai priimamas sprendimas už akių, apibrėžia kaip tokį, kurio metu teismas turi įsitikinti, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis). Formalus įrodymų vertinimas gali būti atliekamas įvairiose bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijose, kai atsiranda teisinės prielaidos priimti sprendimą už akių. Sprendimo už akių priėmimas galimas tiek pačioje pirminėje bylos stadijoje, kai atsakovas nepateikia atsiliepimo į ieškinį, tiek pasirengimo ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijose. Formalus įrodymų vertinimas yra atliekamas išsamiai neištyrus įrodymų turinio faktinio pagrįstumo. Apimties prasme tai reiškia, kad byloje nėra atliekamas išsamus įrodymų tyrimas, kuris pašalintų byloje esančių įrodymų fragmentiškumą, prieštaringumą, netikslumus ar kitokius jų esminius trūkumus arba bylos aplinkybių neaiškumą. Atlikdamas formalų įrodymų vertinimą, teismas vertina tik teisinį įrodymų pagrįstumą ir baigiamąjį teismo aktą priima įsitikinęs, kad aktyviosios šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų turinys, jeigu jis pasitvirtintų, galėtų patvirtinti arba paneigti ieškiniu pareikštų reikalavimų išsprendimui teisinę reikšmę turinčių aplinkybių egzistavimą. Sprendimas už akių gali būti nepalankus aktyviajai šaliai, jeigu formaliai įvertinęs įrodymus teismas nustato, kad aktyviosios šalies pozicija nepagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2008; 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-421/2018, 29 punktas ir kt.).

36. Vadovaujantis CPK 285 straipsnio 3 dalies 4 punktu, teismas gali netenkinti šalies prašymo priimti sprendimą už akių, kai atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies nurodytos aplinkybės ir jos pateikti bei nurodyti įrodymai kelia teismui rimtų abejonių. Tokia situacija gali susidaryti ne tik tais atvejais, kai teismui kyla rimtų abejonių aktyviosios šalies reikalavimų ar atsikirtimų pagrįstumu, įvertinus pačios aktyviosios šalies nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, bet ir kai tokių abejonių teismui kyla įvertinus priešingos šalies ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų byloje nurodytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus. Nors įstatymų leidėjas, įtvirtindamas sprendimo už akių priėmimo galimybę, nustato pareigą teismui įvertinti aktyviosios šalies pateiktus ir nurodytus įrodymus, vis dėlto, siekiant sudaryti sąlygas teismui priimti teisingą sprendimą, taip pat apsaugoti neatvykusios ar procesinio dokumento nepateikusios šalies interesus, esant CPK 285 straipsnio 3 dalies 4 punkte įtvirtintam pagrindui netenkinti šalies prašymo priimti sprendimą už akių, aktyviosios šalies reikalavimus ir atsikirtimus patvirtinantys įrodymai turi būti vertinami formaliai, kartu atsižvelgiant į visus byloje esančius įrodymus.

37. Nurodytų reikalavimų turi laikytis ir apeliacinės instancijos teismas, vertindamas sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal šią įstatymo normą apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo, turi, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, atlikdamas formalų byloje esančių įrodymų vertinimą, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir teisingai aiškino bei taikė teisės normas.

38. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 4538,76 Eur nuostolių atlyginimą. Ieškinį grindė atsakovės civiline atsakomybe, atsiradusia dėl jos, kaip lizingo davėjos, neteisėtų veiksmų, neinformavus ieškovo (lizingo gavėjo) apie draudiko reikalaujamas automobilio, kuris yra lizingo sutarties dalykas, apsaugos nuo vagysčių priemones (signalizaciją) pagal turto draudimo sutartį, kurią lizingo davėja turėjo pareigą sudaryti ir faktiškai buvo sudariusi su draudiku. Kadangi dėl šių neteisėtų atsakovės veiksmų automobilyje nebuvo sumontuotas šio automobilio draudimo sutarties sąlygas atitinkantis automobilio apsaugos sistemos lygis, tai lėmė, kad, įvykus automobilio vagystei, draudikas atsisakė išmokėti patirtos žalos dydį atitinkančią draudimo išmoką, pripažindamas, kad šis įvykis nėra draudžiamasis. Ieškovas savo patirtų nuostolių dydį grindė lizingo įmokomis, kurios buvo sumokėtos lizingo davėjai pagal lizingo sutartį, siekiant įgyti nuosavybės teises į automobilį, kaip lizingo sutarties dalyką. Ieškovas teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir savo patirtų nuostolių grindė tuo, kad, jei nebūtų buvę atsakovės neteisėtų veiksmų, automobilio, kuris buvo lizingo sutarties dalykas, vagystė būtų buvusi pripažinta draudžiamuoju įvykiu, o draudiko išmokėta draudimo išmoka būtų padengusi jo faktiškai patirtas išlaidas vykdant lizingo sutartį.

39. Nagrinėjamoje byloje teismo sprendimas už akių buvo priimtas dėl to, kad atsakovė per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį, o ieškovas savo ieškinyje prašė priimti sprendimą už akių. Byloje atsiliepimą į ieškinį ir

jame nurodytas aplinkybes patvirtinančius įrodymus pateikė ir trečiasis asmuo „Ergo Insurance SE“, veikiantis per Lietuvos filialą. Todėl tiek bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo atliktas formalus įrodymų vertinimas turėjo apimti šių dalyvaujančių byloje asmenų pateiktų įrodymų įvertinimą.

40. Tiek bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą už akių, tiek apeliacinės instancijos teismas tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikavo kaip išperkamosios nuomos teisinius santykius, o dėl ieškovo patirtų nuostolių dydžio ir priežastinio ryšio tarp šių ir atsakovės neteisėtų veiksmų sprendė įvertinę ieškovo pagal lizingo sutartį sumokėtų lizingo įmokų paskirtį (pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimų dalį, ieškovo, kaip lizingo gavėjo, iki automobilio vagystės sumokėtas įmokas laikė atlyginimu lizingo davėjai už naudojimąsi automobiliu, o apeliacinės instancijos teismas, priimdamas priešingą procesinį sprendimą, jas laikė įmokomis, skirtomis išperkamosios nuomos pagrindu lizingo gavėjo siekiamo įgyti nuosavybėn daikto vertei dengti).

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio dalyką bei jo faktinį ir teisinį pagrindą, pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad teisingam bylos išsprendimui viena iš aplinkybių, kuri turėjo būti nustatyta, yra tai, ar draudžiamojo įvykio (vagystės) atveju draudiko mokėtina draudimo išmoka, jei nebūtų buvę neteisėtų atsakovės veiksmų, būtų padengusi (visiškai ar iš dalies) ieškovo pagal lizingo sutartį sumokėtas įmokas. Šiai aplinkybei nustatyti reikšmingos šalių sudarytos lizingo sutarties sąlygos, susijusios su turto (automobilio) draudimu, draudimo išmokos mokėjimu. Ši sutartis ieškovo buvo teismui pateikta kaip ieškinio priedas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, jos neįvertino. Pažymėtina, kad šalių sudarytos lizingo sutarties bendrosios dalies 3.5.5 punkte nustatyta, kad „visais atvejais draudimo išmoka išmokama Bankui, išskyrus atvejį, jeigu Bankas nustato kitaip“, o 3.5.6 punkte nurodyta, kad „Turtą pavogus ar sunaikinus <…>, iš Draudiko Bankui išmokėtos draudimo išmokos pirmiausia padengiama skola Bankui draudimo išmokos dieną, kurią sudaro: 1) visos draudimo išmokos dieną priklausančios sumokėti išmokos (įskaitant, Mokėjimų grafike sąskaitoje nustatytas ir iki draudimo išmokos išmokėjimo dienos apskaičiuotas palūkanas, nesumokėtus eilinius Turto vertės dengimo mokesčius, delspinigius, Baudas ir Draudimo įmokas), 2) neišmokėta likutinė Turto vertė draudimo išmokos įskaitymo į Banko sąskaitą dieną; likusias pinigines lėšas Bankas įsipareigoja pervesti į Kliento sąskaitą ne vėliau kaip per 5 (penkias) darbo dienas nuo pirmiau minėtos skolos padengimo dienos“.

42. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje žalos (nuostolių) dydis ir priežastinis ryšys tarp jos ir neteisėtų atsakovės veiksmų apeliacinės instancijos teismo nustatyti neatlikus tinkamo formalaus įrodymų vertinimo. Materialiosios teisės normos taikomos pagal jų hipotezėje nurodytas taikymo sąlygas ir teismo byloje nustatytas faktines aplinkybes. Materialiosios teisės normų taikymas nesant nustatytų jų taikymui reikšmingų bylos aplinkybių vertintinas kaip netinkamas. Šioje byloje faktinėms bylos aplinkybėms nesant tinkamai nustatytoms, nėra pagrindo pripažinti, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis yra priimta tinkamai pritaikius materialiosios teisės normas. Nustatytas netinkamas materialiosios teisė taikymas yra pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Ją panaikinus byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

43. Kasacinis teismas patyrė 5,18 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 1 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

44. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir valstybės turėtų išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93, 96 straipsniai).


n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.



ANDŽEJ MACIEJEVSKI



Baudžiamoji byla Nr. 2K-161-693/2019Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00106-2014-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.7.1; 1.2.18.10; 1.2.19.4.2; 2.1.7.4.5(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui Gintarui Jasaičiui,nuteistajam G. R., jo gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,asmeniui, kuriam byla nutraukta, N. K., jo gynėjui advokatui Giedriui Danėliui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. R. ir

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Staniulio kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 20 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžių nuteistojo G. R. ir asmens, kuriam byla nutraukta, N. K. baudžiamojoje byloje.

Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu nuteisti:G. R. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį 240 MGL (9038 Eur)

dydžio bauda; 184 straipsnio 1 dalį (sumokant už oro pagalvių valdymo sistemos bloką) 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda; 300 straipsnio 1 dalį (sumokant už oro pagalvių valdymo sistemos bloką) 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda; 183 straipsnio 3 dalį (sumokant už komodą) 30 MGL (1129 Eur) dydžio bauda; 300 straipsnio 1 dalį (sumokant už komodą) 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda; 184 straipsnio 1 dalį (N. K. įgyjant degalus mokėjimo kortele) 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda; 300 straipsnio 1 dalį (N. K. įgyjant degalus mokėjimo kortele) 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda; 214 straipsnio 1 dalį (įgyjant degalus mokėjimo kortele) 110 MGL (4142 Eur) dydžio bauda; 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 ir 6 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, G. R. paskirta subendrinta bausmė – 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnio 9 dalimi, BK 65 ir 66 straipsniais, į bausmę įskaičius laikinojo sulaikymo laiką nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki 30 d. (dvi paras), vieną laikinojo sulaikymo parą prilyginant 2 MGL (75 Eur) dydžio baudai, G. R. paskirta galutinė bausmė – 296 MGL (11 147 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 682 straipsniu, G. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – atimta teisė dirbti ar eiti valstybės tarnautojui prilyginto asmens pareigas savivaldybių kontroliuojamuose juridiniuose asmenyse trejiems metams;

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=715b1680aa3e11e9964cdd77475976b0

N. K. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 1 dalį (įgyjant degalus mokėjimo kortele) 30 MGL (1129 Eur) dydžio bauda; 214 straipsnio 1 dalį (įgyjant degalus mokėjimo kortele) 110 MGL (4142 Eur) dydžio bauda; 215 straipsnio 1 dalį (įgyjant degalus mokėjimo kortele) 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda; 1981 straipsnio 1 dalį (įgyjant degalus mokėjimo kortele) 60 MGL (2259 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, N. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 110 MGL (4142 Eur) dydžio bauda.

Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteisti V. B., A. S., L. Č. ir R. K., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Be to, šiuo nuosprendžiu priteista solidariai iš nuteistųjų G. R. ir V. B. civilinės ieškovės UAB K naudai 644,86 Eur turtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, elektrinės dalies valdymo blokas, kodas 65.77-6976581 ir komoda, pripažinti nusikalstamos veikos rezultatu ir konfiskuoti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nuosprendis pakeistas, panaikinant jo dalis dėl:

G. R. nuteisimo pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: G. R. dėl kaltinimo pagal BK 214 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių;

bausmių G. R. subendrinimo ir laikinojo sulaikymo laiko įskaitymo į bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį G. R. paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta subendrinta bausmė – 240 MGL (9038 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BPK 140 straipsnio 9 dalimi, BK 66 straipsniu, į bausmę įskaičius laikinojo sulaikymo laiką nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki 30 d. (dvi paras), vieną sulaikymo parą prilyginant 2 MGL (75 Eur) dydžio baudai, G. R. paskirta galutinė bausmė – 236 MGL (8887 Eur) bauda;

N. K. nuteisimo pagal BK 1981 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: N. K. dėl kaltinimų pagal BK 1981 straipsnio 1 dalį, BK 214 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių;

bausmių N. K. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 198 1

straipsnio 1 dalį paskyrimo ir paskirtų bausmių subendrinimo.N. K. už padarytas nusikalstamas veikas, nustatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje, 184 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1

dalyje, pritaikius BK 40 straipsnį, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant D. K. atsakomybei be užstato, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla jam nutraukta.

Taip pat šiuo nuosprendžiu iš Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio nustatomosios ir motyvuojamosios dalių dėl G. R. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį pašalintos aplinkybės, kad G. R. neteisėtai perdavė N. K. svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir savanaudiškais bei akivaizdžiai neteisėtais veiksmais panaudojo savo pareigas darydamas BK 214 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką.

Be to, šiuo nuosprendžiu ištaisyti Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nuosprendyje padaryti rašymo apsirikimai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, palaikiusio prokuroro kasacinį skundą ir prašiusio nuteistojo G. R. kasacinį skundą atmesti, nuteistojo G. R. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo G. R. kasacinį skundą tenkinti, asmens, kuriam byla nutraukta, N. K. ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. G. R. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su padėjėjais A. S., L. Č. ir V. B., suklastojo, gabeno ir IĮ „R“ ir UAB K ūkinėje komercinėje veikloje panaudojo suklastotus dokumentus, žinodamas, kad jie suklastoti, – 2013 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 2013 m. lapkričio 21 d.

remonto darbų atlikimo sąmatą, kuriose užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos, žinodamas, kad jos neįvyko, tokiomis aplinkybėmis: G. R., būdamas UAB K direktorius, siekdamas išvengti savo naudojamo automobilio „BMW X5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) saugos oro pagalvių valdymo bloko įsigijimo išlaidų, suplanavo ateityje atsirasiančias šios detalės įsigijimo išlaidas padengti UAB K lėšomis. Šiuo tikslu su IĮ „R“ savininku A. S. susitarė, kad IĮ „R“ už užsakytą detalę sumokės UAB „A“, tačiau vėliau, pagal fiktyvius dokumentus fiksavus tariamą detalės panaudojimą remontuojant UAB K priklausančias transporto priemones, patirtos įgyjant nereikalingą detalę IĮ „R“ išlaidos būtų padengtos UAB K lėšomis. A. S., žinodamas, kad G. R. užsakyta detalė 2013 m. lapkričio 19 d. atgabenta į IĮ „R“ patalpas ir jos panaudoti įmonės veikloje artimiausiu metu nėra galimybės, veikdamas pagal susitarimą su G. R., IĮ „R“ komercijos direktoriui L. Č. nurodė parengti fiktyvius remonto darbų atlikimo dokumentus UAB K, taip pat davė patarimą juose detalės panaudojimą įforminti tariamai atliekant UAB K priklausančio sunkvežimio „Renault Midlum“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) remontą bei šiuos dokumentus, kaip paslaugų gavėjui pasirašius UAB K atstovui, panaudoti IĮ „R“ apskaitoje. L. Č. 2013 m. lapkričio 21 d. IĮ „R“ patalpose (duomenys neskelbtini), parengė ir dviem egzemplioriais atspausdino fiktyvią remonto darbų atlikimo sąmatą, joje, žinodamas, kad UAB K sunkvežimis „Renault Midlum“ IĮ „R“ 2013 m. lapkritį nebuvo remontuojamas, įrašė melagingus duomenis, žinodamas, kad jie melagingi, kad detalė panaudota remontuojant minėtą UAB K priklausantį sunkvežimį, kad sunkvežimiui buvo atlikti ir elektrinės dalies diagnostikos darbai, valdymo bloko keitimo darbai, kad atliktų darbų ir keistos detalės bendra vertė – 1344,28 Lt be PVM, taip suklastojo šį tikrą dokumentą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, L. Č., remdamasis suklastota 2013 m. lapkričio 21 d. remonto darbų sąmata, žinodamas, kad ji suklastota, parengė ir 2013 m. lapkričio 28 d. dviem egzemplioriais atspausdino PVM sąskaitą faktūrą ROL Nr. 01911, joje įrašydamas melagingus duomenis, žinodamas, kad jie melagingi, apie tai, kad IĮ „R“ buvo remontuojamas UAB K priklausantis automobilis „Renault Midlum“, kurio detalių ir remonto darbų bendra vertė yra 1626,58 Lt (471,09 Eur) su PVM, ir abu dokumento egzempliorius patvirtino savo parašu, taip suklastojo šį tikrą dokumentą. Vieną šių suklastotų dokumentų egzempliorių, kaip paslaugos gavėjui teiktiną UAB K, L. Č. per laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. pasirašyti kaip fiktyvias paslaugas gavusio asmens atstovui kartu su suklastota remonto darbų atlikimo sąmata pateikė UAB K tiekėjui (nuo 2013 m. gruodžio 2 d. ėjusiam brigadininko pareigas) V. B. V. B., vykdydamas G. R. nurodymą, žinodamas, kad sunkvežimis „Renault Midlum“ 2013 m. lapkritį IĮ „R“ nebuvo remontuojamas, laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. pasirašė abiejuose PVM sąskaitos faktūros ROL Nr. 01911 egzemplioriuose, taip melagingai patvirtindamas, kad sąskaitoje ir remonto darbų atlikimo sąmatoje nurodyti darbai buvo atlikti, ir vieną suklastotos sąskaitos egzempliorių grąžino L. Č. panaudoti IĮ „R“ tvarkomoje buhalterinėje apskaitoje, o kitą suklastotos 2013 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitos faktūros egzempliorių ir 2013 m. lapkričio 21 d. remonto darbų atlikimo sąmatą iš IĮ „R“ patalpų gabeno į UAB K patalpas (duomenys neskelbtini), kur juos panaudojo, pateikdamas G. R. pasirašyti ir patvirtinti apmokėjimui. G. R., priėmęs iš V. B. suklastotą 2013 m. lapkričio 21 d. remonto darbų atlikimo sąmatą ir 2013 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą ROL Nr. 01911 (žinodamas, kad jos suklastotos), žinodamas, kad sunkvežimis „Renault Midlum“ 2013 m. lapkritį IĮ „R“ nebuvo remontuojamas ir IĮ „R“ detalės keitimo ir kitų remonto darbų už 1626,58 Lt (471,09 Eur) su PVM sumą neatliko, per laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d. 2013 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą ROL Nr. 01911 UAB K nustatyta tvarka patvirtino savo parašu ir kartu su suklastotu tikru dokumentu – 2013 m. lapkričio 21 d. remonto darbų atlikimo sąmata – perdavė UAB K Buhalterijos skyriui įrašyti į buhalterinės apskaitos registrus ir apmokėti. A. S., iš L. Č. priėmęs suklastotus tikrus dokumentus – 2013 m. lapkričio 21 d. remonto darbų atlikimo sąmatą ir 2013 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą ROL Nr. 01911, laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d. perdavė juos buhalterei V. K., kuri dėl nusikalstamos veikos nėra kalta, įrašyti į IĮ „R“ 2013 m. lapkričio mėnesio buhalterinės apskaitos registrus, taip panaudojo suklastotus tikrus dokumentus. Tokiu būdu G. R. klastodamas ir panaudodamas suklastotus dokumentus iššvaistė jo žinioje buvusį UAB K priklausantį turtą – pinigus, kurių suma 1626,58 Lt (471,09 Eur).

2. Taip pat G. R. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir BK 183 straipsnio 3 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su padėjėjais V. B. ir R. K., suklastojo, gabeno bei UAB „B“ ir UAB K ūkinėje komercinėje veikloje panaudojo suklastotus dokumentus (žinodamas, kad jie suklastoti) bei pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą – 2013 m. gruodžio 3 d. parengtą kartotinį UAB „B“ pasiūlymą dėl baldų gamybos, 2013 m. gruodžio 3 d. tiekėjų (rangovų) apklausos pažymą Nr. 35-64, 2013 m. gruodžio 4 d. baldų pirkimo sutartį Nr. 131204/01, 2013 m. gruodžio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija BAL, Nr. 0005286, tokiomis aplinkybėmis: G. R., būdamas UAB K direktorius, siekdamas išvengti savo asmeninėms reikmėms reikalingo baldų gaminio – komodos – įsigijimo išlaidų, suplanavo komodos įsigijimo išlaidas

padengti UAB K lėšomis ir taip pasisavinti šiai bendrovei priklausantį turtą, kartu su V. B. ir R. K., suklastojo suplanuotam tikslui pasiekti tikrus dokumentus ir juos bendromis pastangomis panaudojo UAB „B“ ir UAB K ūkinėje komercinėje veikloje fiksuodami ūkinę operaciją, kurios turinys tik iš dalies teisingas. G. R., žinodamas, kad V. B. UAB K vardu kaip įgaliotas bendrovės asmuo vykdo viešojo pirkimo procedūras apklausos būdu pirkimo objektui „Kabineto baldų gamyba Administravimo skyriui“ ir elektroniniu paštu jau yra gavęs iš UAB „B“ 2013 m. lapkričio 21 d. pasiūlymą dėl baldų gamybos, kuriame siūlomų pagaminti baldų vertė nurodyta 5640 Lt (1633,46 Eur), 2013 m. lapkričio 22 d., 2013 m. lapkričio 25 d., 2013 m. lapkričio 28 d. būdamas savo darbo vietoje (duomenys neskelbtini), V. B. nurodė susitarti su UAB „B“ direktoriumi R. K., kad UAB „B“ pagal jo nubraižytą brėžinį jam asmeninėms reikmėms pagamintų baldų gaminį – komodą – ir būsimas gamybos išlaidas įskaičiuotų į kartotinai UAB „B“ vardu UAB K vykdomoje apklausoje teiktiną pasiūlymą, jame dirbtinai sukeliant UAB K viešojo pirkimo metu ketinamų įsigyti baldų pagaminimo kainą. V. B., vykdydamas G. R. nurodymą, bendrai su R. K., 2013 m. gruodžio 4 d. UAB „B“ patalpose (duomenys neskelbtini), susitarė, kad R. K. UAB „B“ vardu atsiųs žinomai suklastotą pasiūlymą UAB K vykdomame viešajame pirkime, kuriame UAB K reikmėms viešojo pirkimo metu ketinamų įsigyti baldų kaina bus dirbtinai padidinta ta apimtimi, kiek kainuos jo, t. y. G. R., asmeninėms reikmėms ketinama pagaminti komoda. R. K. ne vėliau kaip 2013 m. gruodžio 4 d. savo darbo vietoje pasirašė jo nurodymu V. K., kuri dėl nusikalstamos veikos nėra kalta, 2013 m. gruodžio 3 d. parengtame kartotiniame UAB „B“ pasiūlyme dėl baldų gamybos, kuriame komoda į siūlomų pagaminti baldų sąrašą neįtraukta, o UAB K ketinamų viešojo pirkimo metu įsigyti baldų pagaminimo kaina, palyginti su pirminiu UAB „B“ 2013 m. lapkričio 21 d. pasiūlymu, pagal susitarimą tyčia padidinta 600 Lt (173,77 Eur) – iki 6240 Lt (1807,23 Eur), taip suklastodamas šį tikrą dokumentą bei perduodamas jį UAB K atstovui V. B., jį panaudojo. V. B. ne vėliau kaip 2013 m. gruodžio 4 d., gavęs 2013 m. gruodžio 3 d. parengtą suklastotą kartotinį UAB „B“ pasiūlymą dėl baldų gamybos (žinodamas, kad jis suklastotas), įvertinęs kitų dviejų apklausoje dalyvavusių įmonių pasiūlymus, parengė ir 2013 m. gruodžio 3 d. pasirašė tiekėjų (rangovų) apklausos pažymą Nr. 35-64, kurioje pirkimo laimėtoja pripažino UAB „B“. Taip V. B. suklastojo tikrą dokumentą – 2013 m. gruodžio 3 d. tiekėjų (rangovų) apklausos pažymą Nr. 35-64 ir ją panaudojo UAB K veikloje. Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. K., žinodamas, kad parengtoje baldų pirkimo sutartyje Nr. 131204/01 su UAB K ir jos priede įsipareigotų UAB K reikmėms pagaminti baldų kaina pagal jo ir V. B. susitarimą tyčia padidinta pinigų suma, atitinkančia G. R. asmeninėms reikmėms UAB „B“ užsakytos pagaminti komodos kainą, t. y. 600 Lt (173,77 Eur), sutartį Nr. 131204/01 2013 m. gruodžio 4 d., būdamas savo darbo vietoje, pasirašė, taip suklastodamas šį tikrą dokumentą, ir jį panaudojo UAB „B“ veikloje. G. R., žinodamas, kad UAB K parengtoje baldų pirkimo sutartyje Nr. 131204/01 su UAB „B“ ir jos priede įsipareigotų UAB K reikmėms pagaminti baldų kaina pagal V. B. ir R. K. susitarimą tyčia padidinta pinigų suma, atitinkančia jo asmeninėms reikmėms UAB „B“ užsakytos pagaminti komodos kainą, t. y. 600 Lt (173,77 Eur), sutartį Nr. 131204/01 2013 m. gruodžio 4 d., būdamas savo darbo vietoje, pasirašė, taip suklastodamas šį tikrą dokumentą, ir jį, veikdamas bendrininkų grupe su R. K., panaudojo UAB K veikloje. UAB K vyriausioji buhalterė G. Ž., kuri dėl nusikalstamos veikos nėra kalta, 2013 m. gruodžio 11 d. UAB K išankstiniu mokėjimu, kaip nurodyta 2013 m. gruodžio 4 d. sutartyje Nr. 131204/01, sumokėjo UAB K mokėjimo nurodymu UAB „B“ 1248 Lt (361,45 Eur) už sutartyje nurodytų baldų gamybą. 2013 m. gruodžio 20 d. UAB „B“ apskaitininkė V. K., kuri dėl nusikalstamos veikos nėra kalta, R. K. nurodymu parengė ir atspausdino PVM sąskaitą faktūrą, serija BAL, Nr. 0005286, ir joje to nežinodama įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad užsakovei UAB K pagamintų baldų bendra kaina yra 6240 Lt (1807,23 Eur), bei šią parengtą ir pasirašytą sąskaitą pateikė V. B. V. B., priėmęs šį suklastotą tikrą dokumentą – PVM sąskaitą faktūrą, serija BAL, Nr. 0005286, žinodamas, kad jis suklastotas, jį iš UAB „B“ patalpų gabeno į UAB K patalpas ir pateikė G. R. pasirašyti ir patvirtinti apmokėjimui, taip suklastotą tikrą dokumentą panaudojo. G. R., priėmęs iš V. B. 2013 m. gruodžio 20 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, serija BAL, Nr. 0005286, žinodamas, kad į galutinę sąskaitoje nurodytą 6240 Lt (1807,23 Eur) kainą įtraukta ir jo asmeninėms reikmėms pagamintos komodos kaina, nors bendrovė šios komodos negauna, taip, siekiant užmaskuoti jo asmeninėms reikmėms pagamintos komodos faktą ir išlaidas, sąskaitoje nurodyta galutinė baldų kaina melagingai padidinta 600 Lt (173,77 Eur), per laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki 2014 m. vasario 27 d. joje pasirašė, taip suklastodamas šį tikrą dokumentą, ir jį perdavė UAB K Buhalterijos skyriui įrašyti į buhalterinės apskaitos registrus ir apmokėti. UAB K vyriausioji buhalterė G. Ž., kuri dėl nusikalstamos veikos nėra kalta, 2014 m. vasario 27 d. UAB K mokėjimo nurodymu UAB „B“ apmokėjo PVM sąskaitą faktūrą, serija BAL, Nr. 0005286, kartu sumokėdama ir už G. R. asmeninėms reikmėms įgytą komodą. Tokiu būdu G. R. pasisavino jo žinioje buvusį svetimą UAB K priklausantį turtą – savo asmeninėms reikmėms įsigytos komodos pagaminimo išlaidas atitinkančią nedidelės vertės pinigų sumą – 600 Lt (173,77 Eur).

3. Taip pat G. R. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdamas su padėjėju N. K. (atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą) ir būdamas UAB K direktorius, siekdamas paslėpti degalų, kuriuos savo asmeninėms reikmėms panaudojo N. K., įsipylimo naudojantis UAB K naudojama atsiskaitymo magnetine kredito kortele Nr. (duomenys neskelbtini), kuri priskirta pagal 2014 m. sausio 17 d. turto panaudos sutartį Nr. 43-7 tarnybos tikslais jo naudojamam UAB „D“ nuosavybės teise priklausančiam automobiliui „BMW X5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) faktą, per laikotarpį nuo 2014 m. kovo 4 d. iki 2014 m. kovo 31 d. A. Č., atsakingai už automobilio „BMW X5“ kelionės lapų pildymą, kuri dėl nusikalstamos veikos nėra kalta, pateikė melagingus duomenis, kad 2014 metų kovo mėnesį buvo nuvažiuota 2425 km, sunaudojant 388 l degalų, ir šiuos melagingus duomenis, žinodamas, kad jie melagingi, patvirtino savo parašu A. Č. užpildytame 2014 metų kovo mėnesio lengvojo automobilio kelionės lape Nr. 31-78, nors iš šio degalų kiekio 130,81 l, atitinkančių 601,05 Lt (174,08 Eur), į automobilį „BMW X5“ nebuvo įpilta ir panaudota, taip suklastojo šį tikrą dokumentą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, siekdamas to paties tikslo, laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. A. Č. pateikė melagingus duomenis, kad 2014 metų balandžio mėnesį buvo nuvažiuota 2567 km, sunaudojant 379,916 l degalų, ir šiuos melagingus duomenis, žinodamas, kad jie melagingi, patvirtino savo parašu A. Č. užpildytame 2014 metų balandžio mėnesio lengvojo automobilio kelionės lape Nr. 31-102, nors iš šio degalų kiekio 67,45 l, atitinkančių 313,64 Lt (90,84 Eur), į automobilį „BMW X5“ nebuvo įpilta ir panaudota, taip suklastojo šį tikrą dokumentą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą už N. K. įsipiltus degalus sumokėti UAB K lėšomis, UAB „P“ darbuotojams, kurie dėl nusikalstamos veikos nėra kalti, 2014 m. kovo 31 d. išrašius PVM sąskaitą faktūrą, serija BPK, Nr. 0044349, kurioje įtraukti duomenys apie N. K. asmeninėms reikmėms įgytus degalus (benziną) kovo mėnesį du kartus už bendrą 601,05 Lt (174,08 Eur) sumą, bei elektroniniu būdu ją persiuntus UAB K, priėmė tokį dokumentą, laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 31 d. iki 2014 m. balandžio 9 d. jame pasirašė, taip suklastojo šį tikrą dokumentą, ir jį perdavė UAB K Buhalterijos skyriui įrašyti į buhalterinės apskaitos registrus ir apmokėti. Tęsdamas nusikalstamą veiką, UAB „P“ darbuotojams 2014 m. balandžio 30 d. išrašius PVM sąskaitą faktūrą, serija BPK, Nr. 0045165, kurioje įtraukti duomenys apie N. K. asmeninėms reikmėms įgytus degalus (benziną) balandžio mėnesį vieną kartą už 313,64 Lt (90,84 Eur), bei elektroniniu būdu ją persiuntus UAB K, priėmė tokį dokumentą, laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. gegužės 7 d. jame pasirašė, taip suklastojo šį tikrą dokumentą, ir jį perdavė UAB K Buhalterijos skyriui įrašyti į buhalterinės apskaitos registrus ir apmokėti. Taip G. R., klastodamas bei panaudodamas suklastotus dokumentus, padedant N. K. (šis tris kartus – 2014 m. kovo 4 d. apie 8.08 val., 2014 m. kovo 28 d. apie 11.53 val. ir 2014 m. balandžio 11 d. apie 16.31 val. – neteisėtai atliko finansines operacijas UAB „P“ degalinėje (duomenys neskelbtini), panaudodamas G. R. jam neteisėtai duotą svetimą elektroninę mokėjimo priemonę bei šios atsiskaitymo magnetinės kredito kortelės naudotojo tapatybės patvirtinimo kodą (PIN), taip pateikdamas save degalinės operacinei sistemai kaip UAB K teisėtą atstovą, bei įsigijo degalų (benzino) už bendrą 914,69 Lt (264,91 Eur) sumą savo asmeninėms reikmėms), iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą UAB K priklausantį turtą – pinigus, kurių suma 914,69 Lt (264,91 Eur).

4. Taip pat G. R. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas UAB K direktorius, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas būdamas atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą, pažeisdamas šio įstatymo nuostatas, veikdamas per tarpinę vykdytoją bendrovės vyriausiąją buhalterę G. Ž., kuri dėl nusikalstamos veikos nėra kalta, padedant V. B., apgaulingai tvarkė UAB K buhalterinę apskaitą tokiomis aplinkybėmis: G. R., priėmęs iš padėjėjo V. B. suklastotą 2013 m. lapkričio 21 d. remonto darbų atlikimo sąmatą ir 2013 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija ROL, Nr. 01911, žinodamas, kad UAB K priklausantis sunkvežimis „Renault Midlum“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) 2013 m. lapkritį IĮ „R“ nebuvo remontuojamas ir IĮ „R“ detalės keitimo ir kitų remonto darbų, kurių vertė 1626,58 Lt (471,09 Eur) su PVM, neatliko, per laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d. 2013 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija ROL, Nr. 01911, UAB K nustatyta tvarka patvirtino savo parašu bei kartu su suklastotu tikru dokumentu – 2013 m. lapkričio 21 d. remonto darbų atlikimo sąmata – perdavė UAB K vyriausiajai buhalterei G. Ž., kuri juos įrašė į UAB K buhalterinės apskaitos registrus. Tęsdamas nusikalstamą veiką, iš padėjėjo V. B. priėmęs pastarojo atgabentą suklastotą tikrą dokumentą – UAB „B“ 2013 m. gruodžio 20 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, serija BAL, Nr. 0005286, kuriame iškraipytas ūkinės operacijos turinys, nes į galutinę sąskaitoje nurodytą 6240 Lt (1807,23 Eur) kainą įtraukta ir jo asmeninėms reikmėms pagamintos komodos kaina, nors UAB K šios komodos negavo, taip siekiant užmaskuoti G. R. asmeninėms reikmėms pagamintos komodos faktą ir išlaidas sąskaitoje nurodyta galutinė baldų kaina melagingai padidinta 600 Lt (173,77 Eur), per laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki 2014 m. vasario 27 d. jame pasirašė, taip suklastodamas šį tikrą dokumentą, ir jį perdavė UAB K vyriausiajai buhalterei G. Ž., kuri juos įrašė į UAB K buhalterinės apskaitos registrus. Tęsdamas nusikalstamą veiką,

žinodamas, kad UAB „P“ darbuotojai 2014 m. kovo 31 d. išrašė elektroninę PVM sąskaitą faktūrą, serija BPK, Nr. 0044349, ir 2014 m. balandžio 30 d. išrašė elektroninę PVM sąskaitą faktūrą, serija BPK, Nr. 0045165, kuriose įtraukti duomenys apie N. K. asmeninėms reikmėms įgytus degalus (benziną) už 914,69 Lt (264,91 Eur), ir, elektroniniu būdu jas persiuntus UAB K, šiuos dokumentus atitinkamais laikotarpiais nuo 2014 m. kovo 31 d. iki 2014 m. balandžio 9 d. ir nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. gegužės 7 d. pasirašė bei perdavė bendrovės Buhalterijos skyriui įrašyti į buhalterinės apskaitos registrus ir apmokėti, dėl to UAB K vyriausioji buhalterė G. Ž., kuri dėl nusikalstamos veikos nėra kalta, šias PVM sąskaitas faktūras, kuriose įtvirtinta melaginga informacija, įrašė į UAB K buhalterinės apskaitos registrus. Taip G. R., padedamas V. B., tyčia pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas, veikdamas per bendrovės vyriausiąją buhalterę G. Ž., kuri nesuprato, kad daroma nusikalstama veika, į apskaitos registrus įtraukė duomenis apie realiai neįvykusias ūkines operacijas arba operacijas, kurių turinys tik iš dalies teisingas, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB K veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiais nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. vasario 7 d. ir nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d.

5. Taip pat G. R. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, (duomenys neskelbtini) savivaldybės įsteigtos ir vienintelio akcininko teisėmis kontroliuojamos viešąsias komunalines paslaugas vartotojams teikiančios UAB K direktorius, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 1 punktą ir UAB K įstatų 74.1 papunktį būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų vykdyti gamybą, organizuoti prekybą, teikti kokybiškas paslaugas siekiant pelno įgyvendinimą, piktnaudžiavo šia savo tarnybine padėtimi, veikė priešingais įmonei tikslais bei interesais, siekdamas turtinės naudos sau ir kitiems asmenims, nesant kyšininkavimo požymių, t. y. savanaudiškais ir akivaizdžiai neteisėtais veiksmais, savo pareigas panaudodamas darydamas BK 184 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 3 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus lygiateisiškumo ir skaidrumo principus bei 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pirkimo tikslą, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtintas prievoles nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodytus objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principus, kuriais nustatoma, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.87 straipsnyje įtvirtintą pareigą sąžiningai ir protingai veikti juridinio asmens atžvilgiu, nenaudoti juridinio asmens turto savo asmeninei ar trečiųjų asmenų naudai, Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio 1 punkto, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, padarė didelę neturtinę žalą juridiniam asmeniui UAB K ir jo steigėjai bei vienintelei akcininkei (duomenys neskelbtini) savivaldybei, dėl to buvo iškraipyta bendrovės, teikiančios viešąsias paslaugas (duomenys neskelbtini) savivaldybės gyventojams ir verslo subjektams, normali, veiksminga, autoritetinga, Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, bendrovės vidaus teisės aktais pagrįsta bei teisinės valstybės siekius atitinkanti veikla, kurios pagrindinis tikslas – vykdyti gamybą, organizuoti prekybą, teikti kokybiškas paslaugas siekiant pelno, diskredituotas ir pažemintas UAB K direktoriaus, kaip viešąsias paslaugas teikiančio juridinio asmens vadovo, valstybės tarnautojui prilyginto asmens, vardas, buvo sumenkintas ir pažemintas pačios bendrovės ir jos steigėjos (duomenys neskelbtini) savivaldybės autoritetas (duomenys neskelbtini) gyventojų ir verslo subjektų, kurie, kaip vartotojai, naudojasi šios uždarosios akcinės bendrovės teikiamomis viešosiomis paslaugomis, akyse.

6. Be to, G. R. ir N. K. apeliacinės instancijos teismo išteisinti pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, o N. K. išteisintas ir pagal BK 1981 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

7. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl G. R. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (sumokant už komodą), 184 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (sumokant už oro pagalvių valdymo sistemos bloką), 184 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (N. K. įgyjant degalus

mokėjimo kortele), 222 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį ir N. K. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį yra motyvuota ir pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas G. R. pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, o N. K. pagal BK 1981 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir neteisingai paskyrė bausmes. Šis teismas konstatavo, kad G. R. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, nustatyto BK 214 straipsnio 1 dalyje, požymių, o N. K. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, nustatytų BK 1981 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, požymių, ir juos dėl šių nusikalstamų veikų išteisino. Kartu apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad N. K., padariusiam nusikalstamas veikas, nustatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje, 184 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, yra pagrindas taikyti BK 40 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ ARGUMENTAI

8. Kasaciniu skundu nuteistasis G. R. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 3 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį bei galutinės subendrintos bausmės jam paskyrimo ir bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

8.1. Teismai nepatikrino kriminalinės žvalgybos veiksmų faktinio ir teisinio pagrindų, nebuvo išslaptinti visa apimtimi teikimai ir nutartys dėl minėtų veiksmų ir šie veiksmai neproporcingai ilgai tęsėsi (nustatę nusikaltimo požymius tuoj pat privalėjo pradėti ikiteisminį tyrimą), taip suvaržyta teisė į privatų gyvenimą, be to, teismai preziumavo, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo teisėti. Teismai nevertino teikimų ir teismo nutarčių dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo sankcionavimo formuluočių, netyrė kriminalinės žvalgybos veiksmų eiliškumo. Kritikuoja apeliacinės instancijos teismo argumentą, kad nors teismui nepateikti nauji duomenys apie pradinį šaltinį, kurio pagrindu buvo pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas, tačiau tai nedaro minėto tyrimo neteisėto.

8.2. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis, abejonės aiškintos kasatoriaus nenaudai. Duomenys, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė skundžiamą nuosprendį, neatitinka BPK 20 straipsnyje įtvirtintos įrodymų sampratos.

8.3. Teismai, pripažindami jį valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, netinkamai aiškino bei taikė BK 230 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas pernelyg plačiai aiškino viešojo intereso sąvoką. Faktas, kad UAB K, kurio direktoriumi buvo kasatorius, yra (duomenys neskelbtini) savivaldybės įsteigtas juridinis asmuo, savaime negalėjo sukurti G. R. valstybės tarnautojui prilyginto asmens požymių, nes šis juridinis asmuo nevykdė jokių tiesioginių valstybės ar savivaldybės funkcijų. Kaip teigia kasatorius, jo statusas, funkcijos ir veikla einant UAB K direktoriaus pareigas negali būti prilyginti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme pateiktoms valstybės tarnautojo, valstybės tarnautojo statuso bei valstybės tarnybos sąvokoms, be to, jis neturėjo tokių pat teisių ir socialinių garantijų, kokias turi valstybės tarnautojai.

8.4. Teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 184 straipsnio 1 dalies, 228 straipsnio 2 dalies, 300 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl nepagrįstai nuteisė kasatorių dėl dokumentų suklastojimo ir UAB K turto iššvaistymo (sumokant už oro pagalvių valdymo sistemos bloką). Kasatoriaus teigimu, netinkamas automobilio gedimo nustatymas ir bendrovės lėšų panaudojimas negali būti vertinami kaip nusikalstama veika, o kasatoriaus nuteisimas vertintinas kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) principo pažeidimas. Įgytas oro pagalvių valdymo sistemos blokas niekur nedingo ir nebuvo iššvaistytas. BK 184 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – neatsargumas buvo preziumuotas, o kortelė nepagrįstai aiškinta kaip turinti mokėjimo priemonės požymius ir neatitinka objektyviojo požymio – turto sampratos. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje rašymo apsirikimais pripažino tokias faktines aplinkybes, kurios yra esminės ir šalina kasatoriaus baudžiamąją atsakomybę dėl turto iššvaistymo. Tai lėmė teisės į gynybą pažeidimą, nes tokios aplinkybės nebuvo tinkamai nustatomos, kaltinimas dėl to nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo keičiamas, nors tai galėjo reikšti kitokią gynybą. Kaltinamajame akte nebuvo pateikiama jokių aiškių kasatoriaus asmeninės turtinės naudos siekimo požymių, jie niekaip nebuvo aprašinėjami, o žemesnių instancijų teismai preziumavo asmeninės neturtinės naudos siekį, nors pagal veikos aprašymą toks siekis niekaip negalėjo būti užtikrintas (automobilis priklausė ne kasatoriui, jokio asmeninio santykio su kitu nuteistuoju jis neturėjo, civiliniai teisiniai santykiai vyko tarp įmonių, naudą gavo trečiasis privatus juridinis asmuo ir kt.). Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje pateiktų asmeninės neturtinės naudos siekio požymių aiškinimo ir netyrė piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi paskatų.

8.5. Teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 183 straipsnio 3 dalies, 228 straipsnio 2 dalies nuostatas, 300 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl nepagrįstai nuteisė kasatorių dėl dokumentų suklastojimo ir UAB K turto pasisavinimo (sumokant už komodą). Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kasatoriui pinigai (už kuriuos jis įgijo komodą) nebuvo patikėti ir jis už juos nebuvo materialiai atsakingas, o apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad turto pasisavinimas galimas tik tada, kai turtas kaltininkui yra patikėtas ar yra jo žinioje, tačiau kasatoriaus dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 3 dalį neišteisino. Be to, kasatoriaus nuteisimas dėl piktnaudžiavimo tarnyba už Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimus peržengė kaltinimo ribas, nes jis nebuvo kaltinamas pažeidęs kokius nors minėto įstatymo reikalavimus ar draudimus. Neracionalus įstaigos lėšų naudojimas savaime negalėjo reikšti turto pasisavinimo ar piktnaudžiavimo tarnyba. Pripažindami kasatorių kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį teismai didelės žalos kriterijaus neįrodinėjo, jį preziumavo.

8.6. Teismai, nuteisdami kasatorių pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl netinkamo buhalterinės apskaitos vedimo, neįvertino padarinių nebuvimo, nors jie yra būtinas šios nusikalstamos veikos požymis, atribojantis ją nuo kitų atsakomybės rūšių. Teismai be pagrindo sutapatino buhalterinės apskaitos organizavimo ir tvarkymo sąvokas. Byloje nėra duomenų, kad kasatorius būtų netinkamai organizavęs buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymą. BK 222 straipsnyje nurodytas nusikaltimas paprastai turi tęstinį pobūdį. Įstatymas taip pat reikalauja padarinių – negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tokia išvada galima tik ištyrus buhalterinę apskaitą už tam tikrą laikotarpį. Teismai nekreipė dėmesio į gynybos argumentus ir prašymus kuo tiksliau nustatyti buhalterinės apskaitos pažeidimų padarymo laiką, nes nuo to priklauso nusikaltimo pabaigos momentas. Teismai per plačiai aiškino Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 19 dalies, 21 straipsnio 1 dalies nuostatas ir dirbtinai sukūrė BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtį, nors vieno iš šios nusikalstamos veikos požymių – padarinių nebuvimo pakako nusikaltimo sudėties buvimui eliminuoti ir kasatoriui išteisinti.

8.7. Nesutikdamas su jam paskirta bausme, kasatorius nurodo, kad toks ikiteisminio tyrimo įstaigos neveikimas, kai galimai nustačius nusikalstamos veikos požymius ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas ir toliau buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba, negali sunkinti jo teisinės padėties skiriant bausmę už tęstinę veiką. Be to, nors kaltinamajame akte kasatorius nebuvo kaltinamas įtraukęs kokius nors kitus asmenis į nusikalstamų veikų darymą, tačiau į šią aplinkybę atsižvelgta skiriant bausmę.

8.8. Kasatoriaus veiksmais UAB K galimai padaryta žala, atsižvelgiant į kasatoriaus ir šios bendrovės specifinius santykius, gali būti išieškoma kitomis – ne baudžiamosios teisės priemonėmis ir būdais.

9. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras T. Staniulis prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, t. y. panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuriomis: 1) panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių N. K. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 1981 straipsnio 1 dalį paskyrimo ir paskirtų bausmių subendrinimo; 2) N. K. už padarytas nusikalstamas veikas, nustatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje, 184 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis) ir byla jam nutraukta. Dėl šios dalies, t. y. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes, jas, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, subendrinus apėmimo būdu, paskirti N. K. 100 MGL (3766 Eur) dydžio baudą. Kitą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį prašoma palikti nepakeistą. Prokuroras skunde nurodo:

9.1. Apeliacinės instancijos teismas, atleisdamas N. K., padariusį nusikalstamas veikas, nustatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje, 184 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir bylą jam nutraukdamas, netinkamai taikė BK 40 straipsnį. Šis teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nustatytos visos BK 40 straipsnyje nurodytos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Kaip teigia prokuroras, viena iš tokių sąlygų yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) – nustatymas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę N. K., be kita ko, atsižvelgė į tai, kad jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės nėra, ir sprendė, kad taikyti N. K. BK 40 straipsnio nuostatas nėra pagrindo. Prokuroras, aptardamas N. K. parodymus, pažymi, kad jis dėl padarytų nusikalstamų veikų nesigailėjo, nepadėjo teisėsaugos institucijoms aiškinantis nusikalstamą veiką ir nebendradarbiavo teismui vykdant teisingumą. N. K. parodymai negali būti laikomi visišku prisipažinimu dėl jam pareikšto kaltinimo bei nuoširdžiu gailėjimusi, todėl nėra ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos.

9.2. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio nuostatų, nes neištyrė visų duomenų, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai išspręsti aplinkybes.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

10. Nuteistojo G. R. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas, o Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro T. Staniulio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus G. R. skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

11. Esminis kasatoriaus skundo argumentas – kad teismai nepatikrino kriminalinės žvalgybos veiksmų faktinio ir teisinio pagrindų, nebuvo išslaptinti visa apimtimi teikimai ir nutartys dėl minėtų veiksmų ir šie veiksmai tęsėsi neproporcingai ilgai, todėl teismai nepagrįstai konstatavo, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo teisėti. Kasatoriaus teigimu, kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo neteisėti, todėl jų metu surinkti duomenys neatitinka BPK 20 straipsnyje nustatytos įrodymų sampratos. Šie kasatoriaus skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

12. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

13. Įrodymais pripažįstami duomenys, gauti įrodinėjimo subjektų veiklą reglamentuojančių įstatymų – Baudžiamojo proceso kodekso, Kriminalinės žvalgybos, Policijos veiklos, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Prokuratūros, Advokatūros ir kitų teisėsaugos institucijų organizaciją ir veiklą reglamentuojančių įstatymų – nustatyta tvarka.

14. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-314-693/2018).

15. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, neturi, o jo skunde keliamos abejonės dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįstos.

16. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs, įvertinęs ir išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, kaltinamąjį G. R. dėl visų jam inkriminuotų kaltinimų pripažino kaltu ir nuteisė.

17. Ar teisingai įvertinti byloje surinkti įrodymai ir tinkamai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, patikrina apeliacinės instancijos teismas. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu, nuteistasis G. R. bei dar trys nuteistieji teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos išreikalavo iš dalies išslaptintus prašymus dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka (toliau – STT prašymas, iš viso 4 prašymai), kurie buvo pateikti Kauno apygardos prokurorui, ir juos ištyrė. Kauno apygardos prokuroro teikimai dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko nutartys dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka (iš dalies išslaptintos) buvo gauti ir ištirti pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai

analizavo STT prašymų, prokuroro teikimų ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko nutarčių turinį (šiuose dokumentuose aiškiai nurodyti juos priėmę pareigūnai) ir padarė pagrįstą bei teisingą išvadą, kad minėtus dokumentus priėmė tinkami subjektai (kriminalinės žvalgybos, atitinkamo rango prokurorai ir teismo skyriaus pirmininkai, nuosprendžio 26.1–26.3 punktai), todėl buvo teisinis pagrindas panaudoti technines priemones specialia tvarka. Kasatoriaus teiginys, kad kriminalinės žvalgybos veiksmams nebuvo teisinio pagrindo, yra deklaratyvus, nes apskritai net negrindžiamas teisiniais argumentais.

18. Tam tikrais atvejais teismai pagal suformuotą teismų praktiką privalo patikrinti ir kriminalinės žvalgybos tyrimo faktinį pagrindą. Kriminalinės žvalgybos tyrimas – organizacinė taktinė kriminalinės žvalgybos forma, kai esant kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindui šio įstatymo nustatyta tvarka naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir priemonės siekiant įgyvendinti kriminalinės žvalgybos uždavinius (Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir KŽĮ) 2 straipsnio 13 punktas). Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra pažymėta, kad kriminalinės žvalgybos tyrimas teisėtai gali būti atliekamas tik esant konkrečiam įstatyme nustatytam faktiniam pagrindui – informacijai ne apie bet kokią, o tik apie įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką (veikas) – ir vykdomas siekiant surinkti duomenų apie tokią veiką. Užtikrinant kriminalinės žvalgybos tyrimo sankcionavimą bei atlikimo teisėtumą ir kartu veiksmingą žmogaus teisių apsaugą nuo neteisėto apribojimo, kreipiantis dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo atlikimo ir jį sankcionuojant turi būti nurodoma aiški informacija, leidžianti spręsti, kad minėtas tyrimas bus atliekamas dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios jis pagal įstatymus ir gali būti atliekamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168-139/2015, 2K-7-266-942/2015 ir kt.). Vienas iš kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindų yra, kai turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, nurodytus KŽĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte, arba apie šias veikas rengiančius, darančius ar padariusius asmenis.

19. Iš dalies išslaptintame STT 2013 m. gegužės 14 d. prašyme Nr. 3S-07-210 dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka (15 t., b. l. 176–178) nurodoma (1.7 punkte): „surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad UAB „K“ <…> direktorius G. R. galimai vykdo nusikalstamas veikas, numatytas BK 225 str. 2 d. ir 228 str. 2 d., t. y. <…> galimai piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi ir priima kyšius iš konkursus laiminčių bendrovių vadovų už viešųjų pirkimų konkursų baigtį, pažeidžiant Viešųjų pirkimų įstatymo normas ir suteikiant išskirtines sąlygas įvairioms įmonėms laimėti viešuosius pirkimus <…> Taip pat nustatyta, kad <…> G. R. veikia kartu su bendrininku, dirbančiu toje pačioje bendrovėje tiekimo skyriuje, V. B., kuris galimai vykdo nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 6 d. ir 225 str. 2 d. <…>“

20. Iš dalies išslaptintame prokuroro 2013 m. gegužės 15 d. teikime Nr. 02-211KF dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka (12 t., b. l. 79–81) nurodoma (1.7 punkte): „surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad UAB „K“ <…> direktorius G. R. galimai vykdo nusikalstamas veikas, numatytas BK 225 str. 2 d. ir 228 str. 2 d., t. y. <…> galimai piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi ir priima kyšius <…> Taip pat nustatyta, kad <…> G. R. veikia kartu su bendrininku, dirbančiu toje pačioje bendrovėje tiekimo skyriuje, V. B., kuris galimai vykdo nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 6 d. ir 225 str. 2 d. <…>“

21. Iš dalies išslaptintoje Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko A. S. 2013 m. gegužės 16 d. nutartyje Nr. RS4-327 dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka (12 t., b. l. 70–71) nurodoma, kad „G. R., dirbantis UAB „K“ direktoriumi, ir šios bendrovės tiekimo skyriaus darbuotojas V. B. galimai vykdo nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 str. 6 d. ir 225 str. 2 d. ir 228 str. 2 d.“ Kriminalinės žvalgybos tyrimo bylos duomenys patvirtina, kad minimi asmenys gali būti susiję su nusikalstamomis veikomis, turinčiomis sunkių ir apysunkių nusikaltimų požymių. Įvertinęs minėtos bylos duomenis šis pareigūnas sankcionavo techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka.

22. Įvertinusi ir išanalizavusi šios nutarties 19–21 punktuose nurodytų dokumentų turinį ir plėtodama kasacinės instancijos teismo išaiškinimus dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo atlikimo ir jo sankcionavimo teisėjų kolegija konstatuoja: 1) tiek kriminalinės žvalgybos subjekto prašyme, tiek prokuroro teikime, tiek apygardos teismo pirmininko ar jo įgaliotų teisėjų nutartyje turi būti aiškiai nurodomas kriminalinės žvalgybos tyrimo faktinis pagrindas – objektyvieji nusikalstamos veikos (veikų) (apie kurią turima žvalgybinės informacijos) požymiai, kurie lemia veikos teisinį kvalifikavimą, nes KŽĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte aiškiai apibrėžta, už kuriuos nusikaltimus galima sankcionuoti techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka; 2) teisinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus, nustatytus KŽĮ 10 straipsnyje, yra apygardų teismų pirmininkų ar jų įgaliotų teisėjų motyvuotos nutartys, priimtos pagal prokurorų motyvuotus teikimus, parengtus pagal kriminalinės žvalgybos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis, kuriais patvirtinamas tokių veiksmų atlikimo būtinumas ir faktinis pagrindas (KŽĮ 10 straipsnio 1 dalis). Jei tokioje teismo nutartyje tinkamai nurodytas faktinis pagrindas, kiti minėti dokumentai paprastai

neturėtų būti tiriami; 3) KŽĮ 19 straipsnio 2 dalyje nurodyta: „Panaudojant kriminalinės žvalgybos informaciją baudžiamajame procese, turi būti apsaugoti kriminalinės žvalgybos subjektų teisėti interesai užtikrinant kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių saugumą ir neatskleidžiant informacijos apie naudojamas technines priemones ir (ar) detalių duomenų apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų ir priemonių naudojimą.“ Taigi įstatymų leidėjas aiškiai apibrėžia, kokia kriminalinės žvalgybos informacija turi būti įslaptinta, todėl kasatoriaus teiginys, kad turėjo būti išslaptinta visa apimtimi minėtuose dokumentuose nurodyta informacija, yra nepagrįstas, tačiau iš dalies išslaptinant šiuos dokumentus neturi būti įslaptinamas kriminalinės žvalgybos tyrimo faktinis pagrindas – objektyvieji nusikalstamos veikos (veikų) (apie kurią turima informacijos) požymiai, kurie lemia veikos teisinį kvalifikavimą, nes tai nėra slapti duomenys. Tai akivaizdu palyginus šios nutarties 19 ir 20 punktuose išdėstytus STT prašyme ir prokuroro teikime iš dalies išslaptintus duomenis, nes prokuroro teikime nepagrįstai įslaptinta daugiau duomenų. Įslaptinus neslaptus duomenis vilkinamas bylos nagrinėjimas, nes net du kartus buvo prašyta Kauno apygardos teismo pateikti nutartis dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų sankcionavimo (pirmą kartą pateiktose nutartyse įslaptintas net jas priėmęs pareigūnas), be to, apeliacinės instancijos teismas turėjo išreikalauti STT prašymus; 4) prašant pratęsti ir pratęsiant kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų sankcionavimą, minėtuose dokumentuose privalo būti nurodomas kriminalinės žvalgybos tyrimo faktinis pagrindas. Kasatorius teigia, kad STT prašymuose ir prokuroro teikimuose nurodomi tokie teiginiai kaip surinkta pakankamai duomenų kitiems proceso dalyviams suponuoja išvadą, kad turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, o ne kriminalinės žvalgybos tyrimas. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka, kad minėtame teiginyje žodis pakankamai yra perteklinis, tačiau atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad apygardos teismo atitinkamo pareigūno motyvuota nutartis yra teisinis pagrindas pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą panaudojant technines priemones specialia tvarka, o teismo nutartyse tokių teiginių nėra.

23. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko A. S. 2013 m. gegužės 16 d. nutartyje Nr. RS4-327 dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka pernelyg abstrakčiai nurodytas kriminalinės žvalgybos tyrimo faktinis pagrindas („G. R., dirbantis UAB „K“ direktoriumi, ir šios bendrovės tiekimo skyriaus darbuotojas V. B. galimai vykdo nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 str. 6 d. ir 225 str. 2 d. ir 228 str. 2 d.“). Vertinant, ar minėtas pažeidimas pripažintinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, pažymėtina, kad pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs STT prašymo ir prokuroro teikimo turinius (juose tinkamai nurodytas kriminalinės žvalgybos tyrimo faktinis pagrindas) bei minėto teismo nutartį, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad kriminalinės žvalgybos tyrimas dėl G. R. buvo pradėtas teisėtai, nes tam buvo faktinis ir teisinis pagrindai. Taigi kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gauti duomenys yra teisėti ir atitinka įrodymams keliamus reikalavimus (BPK 20 straipsnio 4 dalis), be to, juos patvirtina duomenys, gauti BPK nustatytais veiksmais, todėl teismai pagrįstai jais rėmėsi pagrįsdami G. R. kaltę. G. R. teisės nebuvo suvaržytos ir nesukliudė teismams priimti teisingus nuosprendžius, todėl minėtas procesinis pažeidimas nelaikytinas esminiu.

24. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad slaptos informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, savaime nelaikytinos konstituciškai nepagrįstu žmogaus teisės į privatumą ribojimu, taip pat neatitinkančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų, jeigu: 1) jos yra nustatytos įstatymu; 2) jos būtinos demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos ginamas ir saugomas vertybes; 3) jomis nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis ir esmė; 4) jos yra proporcingos siekiamam tikslui. Įstatymų nustatytos institucijos, taikydamos šias priemones, kiekvienu atveju turi įvertinti konkrečią situaciją, nustatyti, ar yra pakankamas atitinkamos priemonės taikymo faktinis pagrindas, išsiaiškinti, ar negalima tų pačių tikslų pasiekti neįsiterpiant į privatų žmogaus gyvenimą, arba, jeigu toks įsiterpimas yra neišvengiamas, užtikrinti, kad žmogaus teisė į privatumą nebūtų apribota labiau, negu būtina minėtam visuomenei reikšmingam ir konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015). G. R. atžvilgiu kriminalinės žvalgybos tyrimas panaudojant technines priemones specialia tvarka buvo pradėtas gavus informaciją dėl jo galimai daromų nusikalstamų veiksmų, kurie nurodyti šios nutarties 19 ir 20 punktuose, ir sankcionuotas Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi 3 mėnesiams bei pratęsiamas kas 3 mėnesius iki 12 mėnesių, o tai atitinka KŽĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas. KŽĮ 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, tuojau pat pradedamas ikiteisminis tyrimas. Kita vertus, KŽĮ nereglamentuojama, kiek laiko valstybės institucijos gali vykdyti kriminalinės

žvalgybos tyrimą, kokios apimties nusikalstamų veikų atskleidimo gali būti siekiama, nėra nustatyta ir jokio maksimalaus sankcionavimo termino, galimų pratęsimų skaičiaus. Taigi neviešo pobūdžio žvalgybiniai veiksmai yra teisėti tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti. Kartu pabrėžtina ir tai, kad tokie veiksmai negali tęstis neribotą laiką. Tuo atveju, kai, įvertinus visas bylos aplinkybes, matyti, kad, ilgesnį laiką tęsiant kriminalinės žvalgybos tyrimą, buvo siekiama ne nustatyti naujas teisiškai reikšmingas aplinkybes, o tik dirbtinai pasunkinti kriminalinės žvalgybos objekto baudžiamąją atsakomybę (pvz., kai tuo siekiama tęstinės veikos peraugimo į sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ar tiesiog tikintis atsitiktinai atskleisti kokią nors nusikalstamą veiką), bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar teisėtai prasidėję teisėsaugos pareigūnų veiksmai dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo, kelio neužkirtimo naujoms nusikalstamoms veikoms neperaugo į provokaciją arba kitokį dirbtinį skatinimą daryti naujas nusikalstamas veikas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86/2011, 2K-530/2012, 2K-249-788/2015, 2K-7-85-696/2016, 2K-8-788/2017 ir kt.).

25. Iš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolų turinio galima daryti išvadą, kad duomenys apie nusikalstamų veikų teisiškai reikšmingas aplinkybes ėmė aiškėti tik 2013 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais, t. y. nuo kriminalinės žvalgybos tyrimo praėjus pusmečiui, į nusikalstamų veikų darymą buvo įtraukti ir kiti asmenys, buvo klastojama daug dokumentų, siekiant užmaskuoti svetimo turto pasisavinimą ir iššvaistymą, taip piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, siekiant turtinės naudos. Taigi, įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad kriminalinės žvalgybos tyrimas vyko teisėtai ir jį tęsiant buvo siekiama nustatyti naujas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir su šiomis veikomis susijusius asmenis, todėl kasatoriaus teiginys, kad minėtas tyrimas vyko pažeidžiant jo privatumą ir truko neproporcingai ilgai, atmestinas kaip nepagrįstas.

26. Kasatorius skunde iš esmės pakartoja apeliacinio skundo argumentus tiek dėl procesinių veiksmų neteisėtumo, tiek dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išsamiai išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir vertindamas juos, nepadarė pažeidimų, todėl nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Šios instancijos teismas, remdamasis ir kasacinės instancijos teismo suformuota teismų praktika, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kurios atitinka faktines bylos aplinkybes, ir pagal šias nustatytas aplinkybes G. R. veiksmams tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, išskyrus nuteisimą pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, ir dėl šio kaltinimo jį išteisino. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas.

27. Skundžiamame nuosprendyje į esminius nuteistojo G. R. apeliacinio skundo argumentus (dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų sankcionavimo, įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo ir padarytų išvadų pagrįstumo, baudžiamojo įstatymo taikymo) motyvuotai atsakyta, o padaryta baudžiamojo įstatymo taikymo klaida dėl BK 214 straipsnio 1 dalies ištaisyta.

28. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 20 straipsnyje, 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies ir 184 straipsnio 1 dalies taikymo

29. Pirmiausia pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant

(kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir jų pagrindu nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

30. Kaip matyti iš nuteistojo G. R. kasacinio skundo turinio, kasatorius, nesutikdamas su jam inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis ir teisės taikymu, be kita ko, savaip interpretuoja įrodymus, ginčija teismų nustatytas faktines aplinkybes, o tai, kaip minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo ir patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 369 straipsnio 1 dalimi, pasisakys tik dėl tų G. R. kasacinio skundo teiginių, kurie galimai rodė žemesnių instancijų teismų padarytas teisės taikymo ir aiškinimo klaidas.

31. G. R. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB K direktorius, veikdamas bendrininkų grupe su padėjėjais A. S., L. Č. ir V. B., klastodamas dokumentus ir juos panaudodamas, iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą – minėtai bendrovei priklausantį turtą – 1626,58 Lt (471,09 Eur). Be to, G. R. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį nuteistas ir už tai, kad, veikdamas su padėjėju N. K., klastodamas dokumentus bei juos panaudodamas, iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą, UAB K priklausantį turtą – 914,69 Lt (264,91 Eur).

32. Pažymėtina, kad, be kitų veikų, BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už tikrų dokumentų suklastojimą bei tokių dokumentų panaudojimą. Dokumento suklastojimas yra tada, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina, arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, taip dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-35/2011), o tokio dokumento panaudojimas yra šio dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-775/2007, 2K-328/2014, 2K-32-696/2015).

33. Pagal BK 184 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pvz., yra ir materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę). Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už šį turtą ar turtinę teisę. Turto iššvaistymas objektyviai pasireiškia kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtu, neatlygintinu perleidimu padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala. Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę perleidžia tretiesiems asmenims, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123-895/2017, 2K-234-699/2017, 2K-7-648/2019 ir kt.).

34. Nuteistasis G. R., ginčydamas jo nuteisimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį (sumokant už automobilio oro pagalvių valdymo sistemos bloką), nurodo, kad automobilio gedimo netinkamas nustatymas ir bendrovės lėšų panaudojimas jį šalinant nesudaro nusikaltimo sudėties ir neužtraukia jam baudžiamosios atsakomybės už turto iššvaistymą. Kasatoriaus teigimu, be pagrindo įgytas automobilio oro pagalvių valdymo sistemos blokas niekur nedingo ir kaip turtas nebuvo iššvaistytas. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

35. Pagal šioje byloje teismų nustatytas aplinkybes G. R. savo naudojamą automobilį „BMW X5“ remontavo įmonėje „R“, kur buvo nustatytas gedimas, todėl buvo užsakyta detalė – oro pagalvių valdymo sistemos blokas. Tačiau iki gaunant detalę gedimas buvo pašalintas ir užsakytos detalės įmontuoti nereikėjo. Vis dėlto IĮ „R“, nors realiai neatliko jokių su minėtos detalės pakeitimu susijusių darbų, pagal susitarimą su G. R. 2013 m. lapkričio 28 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą, serija ROL, Nr. 01911, dėl 1626,58 Lt (471,09 Eur) su PVM sumos už UAB K automobilio „Renault Midlum“ detalės keitimo ir kitus realiai neatliktus remonto darbus ir pateikė ją apmokėti. G. R. šią žinomai suklastotą PVM sąskaitą faktūrą

patvirtino savo parašu ir panaudojo, t. y. perdavė bendrovės buhalterei įrašyti į buhalterinės apskaitos registrus ir apmokėti. Dėl to bendrovės vyr. buhalterė G. Ž. 2013 m. gruodžio 16 d. UAB K mokėjimo nurodymu IĮ „R“ pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija ROL, Nr. 01911, sumokėjo 1626,58 Lt (471,09 Eur) su PVM už realiai nesuteiktas paslaugas. Taip buvo iššvaistytas UAB K priklausantis turtas ir bendrovei padaryta turtinė žala.

36. Bylą nagrinėję teismai tinkamai atskleidė G. R. kaltės (tiesioginės tyčios) turinį ir pagrįstai konstatavo, kad G. R. žinojo, jog automobiliui „BMW X5“ yra užsakyta detalė, kurios šio automobilio remontui nereikia, tačiau jos išlaidos ir realiai neatlikti darbai įtraukti į suklastotą IĮ „R“ 2013 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija ROL, Nr. 01911, ir šią PVM sąskaitą faktūrą vis tiek pasirašė bei perdavė bendrovės buhalterei įrašyti į buhalterinės apskaitos registrus ir apmokėti. Teismų nustatytos aplinkybės taip pat rodo, kad, priešingai nei teigia kasatorius, bendrovės turtas buvo iššvaistytas, nes IĮ „R“ 2013 m. lapkričio 28 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra, serija ROL, Nr. 01911, buvo apmokėta, tačiau realiai jokios pagal šią sąskaitą paslaugos bendrovei nebuvo suteiktos, o įgytas automobilio „BMW X5“ oro pagalvių valdymo sistemos blokas, kuris nebuvo įmontuotas nei į šį automobilį, nei į kitą UAB K priklausantį automobilį, bendrovei nebuvo perduotas, o liko IĮ „R“ žinioje. Šią detalę IĮ „R“ komercijos direktorius L. Č. pateikė į bylą 2014 m. gegužės 29 d. daiktų pateikimo protokolu.

37. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant nuteistojo G. R. veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį (sumokant už automobilio oro pagalvių valdymo sistemos bloką) pritaikytas tinkamai.

38. Nors nuteistasis G. R. taip pat ginčija ir jo nuteisimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį (N. K. įgyjant degalus mokėjimo kortele), tačiau kasaciniame skunde jokių teisinių argumentų šiuo klausimu nepateikia. Kaip galima suprasti iš kasacinio skundo turinio, nuteistasis netinkamą BK 184 straipsnio 1 dalies taikymą iš esmės grindžia tuo, kad jis šioje byloje yra išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (įgyjant degalus mokėjimo kortele). Šie argumentai nepagrįsti.

39. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad G. R. davė N. K. jam paskirtą UAB K naudojamą „P“ kortelę (ji galėjo būti panaudota tik bendrovės reikmėms) su PIN kodu ir šią N. K. panaudojo ne bendrovės, bet savo asmeninėms reikmėms, atsiskaitydamas už 2014 m. kovo 4 d., 28 d. ir balandžio 11 d. įsipiltus degalus iš viso už 914,69 Lt (264,91 Eur). G. R., siekdamas paslėpti šį faktą, klastojo pasirašydamas 2014 metų kovo ir balandžio mėnesio jo naudojamo automobilio „BMW X5“ kelionės lapus, kuriuose nurodyti melagingi duomenys apie nuvažiuotą atstumą ir sunaudotą degalų kiekį, taip pat klastojo pasirašydamas UAB „P“ darbuotojų UAB K išrašytas 2014 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija BPK, Nr. 0044349, ir 2014 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija BPK, Nr. 0045165, kuriose įtraukti duomenys apie N. K. asmeninėms reikmėms įgytus degalus (benziną) kovo mėnesį už bendrą 601,05 Lt (174,08 Eur) sumą ir balandžio mėnesį už 313,64 Lt (90,84 Eur), ir šiuos suklastotus tikrus dokumentus panaudojo – perdavė UAB K buhalterei įrašyti į buhalterinės apskaitos registrus ir apmokėti. Dėl to bendrovės vyr. buhalterė G. Ž. 2014 m. balandžio 9 d. ir 2014 m. gegužės 7 d. UAB K mokėjimo nurodymais UAB „P“ apmokėjo PVM sąskaitas faktūras, serija BPK, Nr. 0044349, ir serija BPK, Nr. 0045165, sumokėdama už ne bendrovės reikmėms N. K. įgytus degalus, kurių bendra vertė – 914,69 Lt (264,91 Eur). Taip buvo iššvaistytas UAB K priklausantis turtas ir bendrovei padaryta turtinė žala.

40. Bylą nagrinėję teismai tinkamai atskleidė G. R. kaltės (tiesioginės tyčios) turinį ir pagrįstai konstatavo, kad G. R. suvokė, jog, perduodamas UAB K naudojamą „P“ kortelę su PIN kodu N. K. įsipilti degalų asmeninėms reikmėms, neteisėtai ir neatlygintinai švaisto UAB K turtą, taip daro bendrovei žalą ir to nori. Priešingai nei teigia kasatorius, jo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 184 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės tai, kad jis šioje byloje yra išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (įgyjant degalus mokėjimo kortele), nes pagal byloje nustatytas aplinkybes jo veiksmai klastojant dokumentus ir juos panaudojant švaistant jo žinioje buvusį svetimą, UAB K priklausantį turtą atitinka požymius nusikalstamų veikų, nustatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 184 straipsnio 1 dalyje.

41. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, pagal nustatytas aplinkybes ištyrę ir įvertinę įrodymus, pripažindami G. R. kaltu dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 184 straipsnio 1 dalyje padarymo (N. K. įgyjant degalus mokėjimo kortele), baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies ir 183 straipsnio 3 dalies taikymo

42. G. R. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB K direktorius, veikdamas bendrininkų grupe su padėjėjais V. B. ir R. K., klastodamas dokumentus ir suklastotus dokumentus

panaudodamas, pasisavino jo žinioje buvusį svetimą – minėtos bendrovės turtą – 600 Lt (173,77 Eur). Tokią sumą bendrovė sumokėjo už G. R. asmeninėms reikmėms įsigytos komodos pagaminimo išlaidas.

43. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta atsakomybė už kaltininkui patikėjo ar jo žinioje buvusio nedidelės vertės svetimo turto pasisavinimą. Objektyviai turto pasisavinimas pasireiškia neteisėtu, neatlygintinu kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu, ir taip padaro žalos turto savininkui.

44. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį savo nuosavu turtu, taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-13-693/2013, 2K-150-628/2018).

45. Nuteistasis G. R., ginčydamas jo nuteisimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 3 dalį (sumokant už komodą bendrovės pinigais), iš esmės nurodo tai, kad nors atsakomybė pagal BK 183 straipsnį kyla tik tada, kai kaltininkui turtas yra patikėtas ar yra jo žinioje, tačiau, pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad bendrovės turtas (pinigai) – 600 Lt (173,77 Eur), už kuriuos buvo neteisėtai įsigyta komoda, jam nebuvo patikėtas, ir šią aplinkybę pašalinus iš kaltinimo, jis pagal BK 183 straipsnio 3 dalį turėjo būti išteisintas. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

46. Pagal šioje byloje teismų nustatytas aplinkybes, G. R., žinodamas, kad į UAB „B“ 2013 m. gruodžio 20 d. išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje, serija BAL, Nr. 0005286, nurodytą UAB K reikmėms pagamintų baldų galutinę 6240 Lt (1807,23 Eur) kainą įtraukta ir jo asmeninėms reikmėms pagamintos komodos kaina, kad siekiant užmaskuoti minėtos komodos pagaminimo faktą ir išlaidas PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta galutinė kaina melagingai padidinta 600 Lt (173,77 Eur), šią suklastotą PVM sąskaitą faktūrą patvirtino savo parašu ir panaudojo, t. y. perdavė UAB K buhalterei įrašyti į buhalterinės apskaitos registrus ir apmokėti. Dėl to bendrovės vyr. buhalterė G. Ž. 2014 m. vasario 27 d. UAB K mokėjimo nurodymu UAB „B“ apmokėjo PVM sąskaitą faktūrą, serija BAL, Nr. 0005286, kartu sumokėdama ir už G. R. asmeninėms reikmėms įgytą komodą. Nustatyta, kad komoda, už kurios pagaminimą buvo neteisėtai apmokėta UAB K lėšomis, buvo pagaminta ir perduota ne bendrovei, o pristatyta G. R. į namus ir tapo jo nuosavybe. Taip G. R. pasisavino jo žinioje buvusį nedidelės vertės svetimą, UAB K priklausantį turtą (pinigus) – 600 Lt (173,77 Eur), kuriais buvo apmokėta jam pagaminta komoda, ir bendrovei padarė turtinę žalą.

47. Bylą nagrinėję teismai tinkamai atskleidė G. R. kaltės (tiesioginės tyčios) turinį ir pagrįstai konstatavo, kad G. R. suvokė, jog neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jo žinioje buvusį nedidelės vertės svetimą, UAB K priklausantį turtą ir taip pažeidžia šios bendrovės interesus, daro jai materialinę žalą ir to nori.

48. Minėta, kad patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pvz., yra ir materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę). Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo.

49. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad G. R. jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu ėjo UAB K direktoriaus pareigas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad G. R. bendrovės turtas (pinigai) – 600 Lt (173,77 Eur), už kuriuos jis neteisėtai įsigijo komodą, nebuvo patikėtas, nes jis nebuvo už jį materialiai atsakingas, šis turtas buvo jo žinioje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs G. R. ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos direktoriaus pasirašytą darbo sutartį, UAB K direktoriaus pareigines nuostatas, konstatavo, kad G. R. bendrovės turtas buvo patikėtas. Nors bylą nagrinėję teismai, pasisakydami dėl turto pasisavinimo, skirtingai vertino G. R. santykį su bendrovės turtu, tačiau nagrinėjamu atveju nuteistojo veikos kvalifikavimui pagal BK 183 straipsnį tai esminės reikšmės neturi, nes pagal šį straipsnį atsako asmuo, kuris pasisavina tiek jam patikėtą, tiek ir jo žinioje buvusį turtą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes G. R., kaip UAB K direktorius, buvo atsakingas už bendrovės turtą, taigi yra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas nuosprendyje taip pat nurodė, kad G. R. pasisavino jo žinioje buvusį UAB K turtą.

50. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes G. R. padarytai veikai baudžiamasis įstatymas – BK 300 straipsnio 1 dalis

ir 183 straipsnio 3 dalis – pritaikytas tinkamai.51. Nors kasatorius skunde taip pat nurodo, kad jam nepagrįstai buvo inkriminuoti Viešųjų pirkimų įstatymo

pažeidimai, nes jis dėl jokių šiame įstatyme nustatytų reikalavimų ar draudimų pažeidimo nebuvo kaltinamas, tačiau, kaip matyti iš kaltinime pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 3 dalį nurodytų aplinkybių, G. R. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad žinodamas, jog V. B. UAB K vardu vykdo viešojo pirkimo procedūras apklausos būdu pirkimo objektui „Kabineto baldų gamyba Administravimo skyriui“ ir yra gavęs iš UAB „B“ pasiūlymą dėl baldų gamybos, V. B. nurodė susitarti su UAB „B“ direktoriumi R. K., kad UAB „B“ pagal jo nubraižytą brėžinį jam asmeninėms reikmėms pagamintų komodą ir būsimas gamybos išlaidas įskaičiuotų į kartotinai UAB „B“ vardu UAB K vykdomoje apklausoje teiktiną pasiūlymą, jame dirbtinai sukeliant UAB K viešojo pirkimo metu ketinamų įsigyti baldų pagaminimo kainą. Dėl to V. B. įvykdžius tokį G. R. nurodymą ir gavus parengtą suklastotą kartotinį UAB „B“ pasiūlymą dėl baldų gamybos, įvertinus kitų dviejų apklausoje dalyvavusių įmonių pasiūlymus ir pirkimo laimėtoja pripažinus UAB „B“, buvo pažeisti lygiateisiškumo ir skaidrumo principai, taip pat viešųjų pirkimų tikslas (Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalys, 2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija, galiojusi nusikalstamų veikų padarymo metu).

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

52. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Nors nusikaltimo motyvas nėra būtinasis šio nusikaltimo požymis, tačiau neretai buhalterinė apskaita apgaulingai tvarkoma siekiant nuslėpti mokesčius valstybei ar neteisėtai įgyti svetimą turtą, t. y. daromus nusikaltimus finansų sistemai ir nuosavybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-313-696/2017, 2K-356-696/2017, 2K-159-696/2018). BK 222 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos pobūdis leidžia teigti, kad vien iš apgaulingo apskaitos tvarkymo joks turtas nėra gaunamas ir jokie padariniai kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims (tarp jų – valstybei) nekyla, todėl apgaulingas apskaitos tvarkymas pats savaime nelemia veiklos neteisėtumo ir iš tokios veiklos gaunamo turto statuso. Veiklos neteisėtumą ir turtinės naudos, kuri gaunama darant kitus nusikaltimus ir kartu apgaulingai tvarkant apskaitą, ar jos dalies pripažinimą nusikalstamos veikos rezultatu lemia šių kartu su apgaulingu apskaitos tvarkymu daromų nusikaltimų dalykas ir jais padaryta turtinė žala (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016).

53. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad G. R., būdamas UAB K direktorius, siekdamas pasisavinti bendrovei priklausantį turtą ir savo veiksmais jį švaistydamas, žinodamas, kad UAB K IĮ „R“ išrašytoje 2013 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija ROL, Nr. 01911, nurodyti melagingi duomenys apie atliktus remonto darbus, kad į UAB „B“ išrašytoje 2013 m. gruodžio 20 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija BAL, Nr. 0005286, nurodytą galutinę kainą įtraukta ir jo asmeninėms reikmėms pagamintos komodos kaina, t. y. kad minėtos PVM sąskaitos faktūros yra suklastotos, taip pat žinodamas, kad pagal UAB „P“ 2014 m. kovo 31 d. išrašytą elektroninę PVM sąskaitą faktūrą, serija BPK, Nr. 0044349, ir 2014 m. balandžio 30 d. išrašytą elektroninę PVM sąskaitą faktūrą, serija BPK, Nr. 0045165, už degalus buvo atsiskaityta N. K. neteisėtai panaudojus G. R. skirtą kortelę ir suvedus PIN kodą, šias PVM sąskaitas faktūras pasirašė ir pateikė bendrovės buhalterei įrašyti į buhalterinės apskaitos registrus. Taigi šiuo atveju UAB K buhalterinė apskaita buvo apgaulingai tvarkoma siekiant neteisėtai įgyti svetimą turtą, taip pat dangstant bendrovės turto iššvaistymą.

54. Kasatorius, ginčydamas jo nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, teigia, kad bendrovėje už buhalterinės apskaitos tvarkymą buvo atsakinga vyr. buhalterė G. Ž., o jis atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą. Tačiau byloje nenustatyta, kad jis buhalterinę apskaitą būtų organizavęs netinkamai. Šie argumentai nepagrįsti.

55. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 222 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinės apskaitos pažeidimus paprastai traukiamas įmonės buhalteris, o esant bendrininkavimui su įmonės vadovu – abu šie asmenys. Įmonės vadovas gali būti tik šio nusikaltimo bendrininkas (organizatorius, kurstytojas). Tačiau jei apgaulingai apskaitai tvarkyti jis panaudoja nekaltą asmenį, t. y. asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet nežinantį apie tai, kad jam pateikiami apskaitos dokumentai, kuriais remiantis

tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi, bendrininkavimas negalimas ir įmonės vadovas, vadovaujantis tarpinio vykdymo baudžiamosios teisės institutu, tampa nusikaltimo vykdytoju (BK 24 straipsnio 3 dalis). Įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai įmonės vadovas sąmoningai pateikinėja buhalteriui suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad jis juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalteris apie tai neinformuojamas arba iš viso nepateikia buhalteriui dokumentų apie įmonėje įvykusias operacijas. Šiuo atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterio rankomis, šiam nesuvokiant jo daromos veikos pavojingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2014, 2K-277-696/2017, 2K-356-696-2017 ir kt.). Būtent tokia situacija susiklostė šioje byloje. Nustatyta, kad UAB K buhalterinę apskaitą tvarkė bendrovės vyr. buhalterė G. Ž., kuri nežinojo apie apgaulingą G. R. jai pateikiamų PVM sąskaitų faktūrų pobūdį, todėl nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Taigi G. R. darė nusikalstamą veiką pasinaudodamas nekaltu asmeniu, nežinančiu apie buhalterinės apskaitos dokumentų suklastojimą. Kadangi jis suklaidino bendrovės vyr. buhalterę, sąmoningai pateikdamas jai suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus, turėdamas tikslą įtraukti juos į buhalterinę apskaitą, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kaip apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas.

56. Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo atsiranda padariniai: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Ar kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, sprendžia teismas. Tačiau priimdamas sprendimą jis remiasi specialisto išvada, ją vertina visų bylos duomenų kontekste (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-355-696-2017).

57. Priešingai nei skunde teigia kasatorius, BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti nusikalstamos veikos padariniai byloje yra tinkamai nustatyti. Teismai, pripažindami, kad tokie padariniai kilo, pagrįstai vadovavosi byloje esančių įrodymų visuma, iš jų keturiomis specialisto išvadomis ir specialistės L. J. paaiškinimais, iš kurių matyti, kad dėl 2013 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija ROL, Nr. 01911, 2013 m. gruodžio 20 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija BAL, Nr. 0005286, 2014 m. kovo 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija BPK, Nr. 0044349, 2014 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija BPK, Nr. 0045165, esančių neatitikimų negalima iš dalies nustatyti UAB K turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiais nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. vasario 7 d. ir nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. Nors kasatorius skunde taip pat teigia, kad nustatant BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius nebuvo įvertinta Valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. liepos 9 d. rašte pateikta pozicija, tačiau, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas minėtą raštą įvertino ir konstatavo, kad šiuo atveju jis neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl G. R. padarytos veikos.

58. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes G. R. padarytai veikai baudžiamasis įstatymas – BK 222 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.

Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies taikymo

59. Nagrinėjamoje byloje G. R. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB K direktorius, piktnaudžiavo jam suteiktais įgaliojimais siekdamas turtinės naudos sau ir kitiems asmenims, dėl to didelę neturtinę žalą patyrė UAB K ir (duomenys neskelbtini) savivaldybė.

60. Nuteistasis G. R. kasaciniame skunde nurodo, kad jis pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nuteistas nepagrįstai, nes teismai nepagrįstai pripažino jį šios nusikalstamos veikos specialiuoju subjektu – valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

61. BK 228 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Pagal BK 228 straipsnį atsako tik specialusis subjektas – valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, kurio sąvoka išaiškinta BK 230 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija, galiojusi nusikalstamų veikų padarymo metu) buvo nurodyta, kad valstybės tarnautojui prilyginamas ir toks asmuo, kuris dirba arba kitais įstatyme nustatytais pagrindais eina pareigas viešajame arba privačiame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, arba teikia viešąsias paslaugas. Taigi pagal minėtą BK 230 straipsnio 3 dalies redakciją valstybės tarnautojui prilyginto asmens statusas buvo siejamas su dviem būtinaisiais požymiais: 1) darbu arba pareigų ėjimu viešajame arba

privačiame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba vertimusi profesine veikla; 2) atitinkamų įgaliojimų turėjimu: administracinių, teisės veikti juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu arba teikti viešąsias paslaugas.

62. Darbas arba pareigų ėjimas viešajame arba privačiame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje BK 230 straipsnio 3 dalies prasme iš esmės reiškia asmens faktinį tam tikrų funkcijų atlikimą juridiniame asmenyje, paprastai su darbdaviu sudarius darbo sutartį. Vertimusi profesine veikla pagal BK 230 straipsnio 3 dalį laikytina asmenų dažniausiai ne pagal darbo sutartį vykdoma veikla, reikalaujanti specialaus profesinio pasirengimo (pvz., specialaus išsilavinimo, žinių, įgūdžių, patirties). Paprastai tokia veikla sietina su tam tikros licencijos (leidimo) turėjimu ir (ar) kvalifikacinių egzaminų išlaikymu.

63. Antrasis būtinasis asmens prilyginimo valstybės tarnautojui požymis yra atitinkamų įgaliojimų turėjimas. Pagal BK 230 straipsnio 3 dalį šis požymis reiškia, kad asmuo, dirbdamas juridiniame asmenyje ar versdamasis profesine veikla, turi tam tikrus įgaliojimus jam nepavaldiems asmenims ar kitokius administracinius įgaliojimus, susijusius su viešojo administravimo veikla. Administraciniais įgaliojimais pripažintini ir įgaliojimai, kurie padeda užtikrinti juridinio asmens savarankišką veiklą (struktūros tvarkymas, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymas), kad jis galėtų tinkamai atlikti savo funkcijas. Paprastai šie įgaliojimai susiję su tuo, kad asmuo turi teisę veikti juridinio asmens vardu. Tai reiškia, kad fizinis asmuo turi įgaliojimus spręsti klausimus, susijusius su juridinio asmens veikla, santykiais su trečiaisiais asmenimis. Teisė veikti juridinio asmens ar organizacijos vardu – tai teisė įstatymo ar atskiro įgaliojimo pagrindu sudaryti sandorius, atlikti kitokius teisinę reikšmę turinčius veiksmus, sukuriančius, keičiančius ar naikinančius juridinio asmens teises ir pareigas. Ši teisė taip pat gali apimti tiek kompetenciją spręsti juridinio asmens struktūros, personalo klausimus (priimti ir atleisti darbuotojus, apibrėžti jų funkcijas, nustatyti atlyginimo už darbą, įskaitant darbuotojų skatinimo priemones, sistemą, skirti drausmines nuobaudas darbuotojams ir pan.), tiek klausimus, susijusius su juridinio asmens veiklos strategija (pvz., verslo planų sudarymas), tiek finansų valdymo klausimus. Teisė veikti juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu paprastai siejama su atitinkamo fizinio asmens vadovaujamomis pareigomis.

64. Pažymėtina, kad asmuo, dirbantis juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje, gali būti pripažintas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu ir tuo atveju, kai jo veikla yra viešųjų paslaugų teikimas. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą, viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veikla teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų nustatytas paslaugas; įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir kiti asmenys. Paslaugų rūšių sąrašas nėra baigtinis. Pagal minėtas įstatymo nuostatas viešąsias paslaugas gali teikti ne tik valstybės ar savivaldybės įsteigti subjektai, bet įstatymų nustatytais atvejais ir privatūs asmenys; konkreti paslaugų rūšis turi būti nustatyta įstatyme.

65. Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant klausimą, ar asmuo BK 230 straipsnio prasme laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, nepakanka vien tik to, kad toks asmuo formaliai atitinka BK 230 straipsnio 3 dalyje įvardytus požymius. Taip pat turi būti nustatyta, kad tokia asmens veikla yra susijusi su viešojo intereso užtikrinimu ir šios veiklos nevykdymas ar netinkamas vykdymas (pvz., piktnaudžiaujant savo padėtimi, viršijant suteiktus įgaliojimus) reikštų viešojo intereso pažeidimą. Priešingu atveju būtų iškreipta nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams esmė, BK XXXIII skyriuje įtvirtintų normų paskirtis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Viešieji interesai, kaip įstatymo saugoma vertybė, gali būti suprantami ir kaip visuomenės suinteresuotumas, kad ne tik valstybės tarnautojai, bet ir kiti viešojo ar net privataus sektorių darbuotojai, įgalioti spręsti įvairius visuomenei svarbius klausimus (valstybės tarnautojui prilyginti asmenys), darytų tai nešališkai, teisingai, įstatymų nustatyta tvarka. Žalą viešiesiems interesams (ar grėsmę tokiai žalai atsirasti) gali sukelti ir asmens, turinčio teisę atstovauti privačiam juridiniam asmeniui, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ar tarnybos įgaliojimų viršijimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-895/2015).

66. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, jog G. R. jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu ėjo UAB K direktoriaus pareigas ir, remiantis šios bendrovės įstatais bei direktoriaus pareiginiais nuostatais, turėjo teisę veikti bendrovės vardu, taip pat turėjo administracinius įgaliojimus. Nustatyta, kad UAB K steigėja ir vienintelė akcininkė yra (duomenys neskelbtini) savivaldybė. Bendrovės įstatuose įvardijamos bendrovės pagrindinės ūkinės veiklos: atliekų surinkimas, tvarkymas ir šalinimas, medžiagų atgavimas; elektros, dujų, garo teikimas ir oro kondicionavimas; inžinerinių statinių statyba; specializuota statybos veikla; sausumos transportas ir transportavimas vamzdynais; architektūros ir inžinerijos veikla; techninis tikrinimas ir analizė; pastatų priežiūra ir kraštovaizdžio tvarkymas; nekilnojamojo turto operacijos; nuoma ir išperkamoji nuoma; kita asmenų aptarnavimo veikla. Apeliacinės instancijos teismas iš liudytojų parodymų nustatė, kad UAB K pagrindinė veikla yra šilumos gamyba ir tiekimas daugiabučiams namams ir kelių įmonių

bei pačių daugiabučių namų administravimas; bendrovė nuo 2013 m. pabaigos atlieka ir daugiabučių namų modernizavimą pagal (duomenys neskelbtini) savivaldybės parengtą programą, kuria duomenų bazę apie rinkliavas už buitinių atliekų išvežimą, t. y. UAB K pagal savo veiklos pobūdį teikia viešąsias paslaugas (duomenys neskelbtini) savivaldybės gyventojams ir verslo subjektams. Teismas pažymėjo, kad pats nuteistasis G. R. pirmosios instancijos teisme parodė, jog UAB K atlieka dalį savivaldos priskirtų funkcijų, t. y. tenkina viešąjį interesą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad UAB K teikiamos paslaugos vertintinos kaip viešosios paslaugos, turinčios visuomenės suinteresuotumą, o G. R., kaip šios bendrovės direktorius, atitinka valstybės tarnautojui prilyginto asmens požymius.

67. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes įvertinus nuteistojo G. R., kaip UAB K, teikiančio viešąsias paslaugas, direktoriaus, veiksmų reikšmingumą viešiesiems interesams, konstatuotina, kad G. R. pagrįstai prilygintas valstybės tarnautojui ir yra tinkamas BK 228 straipsnio subjektas.

68. Priešingai nei kasaciniame skunde teigia nuteistasis G. R., BK 228 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymis – didelė žala – byloje nustatytas ir tinkamai motyvuotas.

69. Piktnaudžiavimas pagal BK 228 straipsnį suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, o įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas aktyviais veiksmais (vienais atvejais šis nusikaltimas padaromas tiesiogiai pasinaudojant turimais tarnybiniais įgaliojimais ar kompetencija, kitais atvejais – nusikalstama veika padaroma darant poveikį kitų subjektų neteisėtai veiklai tarnyboje) arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė ta, kad nors valstybės tarnautojas formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas.

70. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Teismai, taikydami BK 228 straipsnį, pripažįsta žala ne tik turtinio, bet ir kitokio pobūdžio žalą, dėl kurios nukenčia valstybės, Europos Sąjungos, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Turtine žala pripažįstamas turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), negauta nauda ar negautos pajamos, kurios būtų gautos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Kitokio pobūdžio žala – fizinė, moralinė, organizacinė ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms – asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju, taikant BK 228 straipsnį, nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. į kilusios žalos pobūdį, pažeistų interesų teisinės apsaugos ypatybes, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan. Taigi didelės žalos požymis, žymintis didesnį piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-316/2013, 2K-100/2014). Kitokio, t. y. neturtinio, pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31/2010, 2K-302/2011, 2K-608-139/2015, 2K-7-64-139/2016).

71. Pagal šioje byloje teismų nustatytas ir pirmiau aptartas aplinkybes, G. R., būdamas (duomenys neskelbtini) savivaldybės įsteigtos ir vienintelio akcininko teisėmis kontroliuojamos viešąsias komunalines paslaugas vartotojams teikiančios UAB K direktorius, t. y. valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, pažeisdamas kaltinime nurodytų teisės aktų reikalavimus, savo pareigomis pasinaudojo priešingai bendrovės interesams, siekdamas turtinės naudos sau ir kitiems asmenims, t. y. bendrovės direktoriaus pareigas panaudojo darydamas BK 183 straipsnio 3 dalyje, 184 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas, be to, savo nusikalstamais veiksmais sudarė sąlygas kitiems asmenims padaryti nusikaltimus ar būti įtrauktiems į nusikaltimų darymą jiems to nežinant. Teismų sprendimuose nustatyti ir motyvuoti tokiais G. R. veiksmais sukelti padariniai – iškraipyta UAB K normali, veiksminga, autoritetinga, Konstitucija, įstatymais, bendrovės vidaus teisės aktais pagrįsta bei teisinės valstybės siekius atitinkanti veikla, diskredituotas ir pažemintas šios bendrovės direktoriaus vardas, sumenkintas ir pažemintas pačios bendrovės ir jos

steigėjos (duomenys neskelbtini) savivaldybės autoritetas. Šie padariniai ir byloje nustatyta aplinkybė, kad G. R., kaip valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, padarė dar ir kitas nusikalstamas veikas – pasisavino bei iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą, UAB K priklausantį turtą (BK 183 straipsnio 3 dalis, 184 straipsnio 1 dalis), apgaulingai tvarkė UAB K buhalterinę apskaitą (BK 222 straipsnio 1 dalis), klastojo ir panaudojo suklastotus dokumentus (BK 300 straipsnio 1 dalis), suteikė teismams pagrindą konstatuoti, kad jo veiksmais buvo padaryta didelė neturtinė žala UAB K ir jo steigėjai bei vienintelei akcininkei (duomenys neskelbtini) savivaldybei. Taigi teismai, įvertinę UAB K veiklos sritį, G. R. einamų pareigų svarbą, nusikalstamos veikos pobūdį, piktnaudžiavimą tarnyba dar ir dėl kitų nusikalstamų veikų padarymo, kilusius padarinius, padarė pagrįstą išvadą, kad buvo padaryta didelė neturtinė žala ne tik UAB K autoritetui, bet ir jo steigėjos bei vienintelės akcininkės – savivaldybės interesams.

72. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad teismai BK 228 straipsnio 2 dalyje nustatyto požymio – turtinės ar kitokios asmeninės naudos siekimo nenustatė, jį tiesiog preziumavo.

73. Teismų praktikoje piktnaudžiavimą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį kvalifikuojantis požymis – siekimas turtinės naudos suprantamas kaip siekimas bet kokios turtinio pobūdžio naudos (pvz., neatlygintinai naudotis įmonės turtu ar įsigyti jį sumažintomis kainomis, gauti jo iš kitų asmenų) ne tik sau, bet ir savo giminėms, šeimos nariams ar kitiems asmenims, su kuriais kaltininkas susijęs draugystės, partnerystės ar pan. ryšiais, o siekimas kitokios asmeninės naudos – kaip siekimas gauti neturtinio pobūdžio naudos (garbės, pareigų paaukštinimo ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-577/2011, 2K-268/2012, 2K-180-976/2017).

74. Teismų nuosprendžių turinys patvirtina, kad šis požymis G. R. veikoje tinkamai nustatytas, nes pagal byloje nustatytas aplinkybes jis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės naudos sau (už jam pagamintą komodą sumokėta UAB „B“) ir kitiems asmenims (už realiai neatliktus remonto darbus sumokėta IĮ „R“, už N. K. įsipiltus degalus sumokėta UAB „P“) UAB K sąskaita. Teismai taip pat atskleidė G. R. kaltės turinį ir padarė teisingą išvadą, kad jis piktnaudžiavo tarnyba veikdamas tiesiogine tyčia, nes suvokė, kad jo veiksmai yra pavojingi, sudarė sąlygas pavaldiniui ir kitiems asmenims daryti teisės pažeidimus bei numatė, kad dėl jo elgesio – piktnaudžiaujant tarnyba padaryto turto pasisavinimo ir iššvaistymo, apgaulingos apskaitos tvarkymo ir dokumentų klastojimo – neišvengiamai atsiras didelė neturtinė žala UAB K bei (duomenys neskelbtini) savivaldybei, ir to norėjo.

75. Taigi, teismai G. R. neteisėtus veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

Dėl nuteistajam G. R. paskirtos bausmės

76. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas kaltininkui žemesnės instancijos teismų paskirtos bausmės dydžio klausimą nagrinėja tik netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 376 straipsnio 3 dalis) aspektu, pvz., ar nepažeistos sankcijos ribos, kitos bausmių skyrimo nuostatos, ar pritaikyta tinkama BK straipsnio redakcija, ar tinkamai buvo nustatyta galutinė subendrinta bausmė ir pan. Bausmės rūšies ir dydžio klausimas gali būti nagrinėjamas ir esminio baudžiamojo proceso pažeidimo požiūriu, pvz., ar apeliacinės instancijos teismas, keisdamas bausmę, neperžengė skundo nagrinėjimo ribų, ar laikėsi non reformatio in peius (draudimo pabloginti skundą padavusio asmens teisinę padėtį) principo ir pan. Tačiau bausmės griežtumo klausimas, nepagrįstas teisiniais argumentais dėl bausmės skyrimo taisyklių pažeidimo ar esminio procesinio pažeidimo padarymo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.).

77. Nuteistojo G. R. kasacinio skundo argumentai dėl jam paskirtos pernelyg griežtos bausmės yra deklaratyvūs. Kasaciniame skunde nepateikta jokių konkrečių aplinkybių ir juridiškai reikšmingų argumentų, pagrindžiančių BK VIII skyriuje nustatytų bausmių skyrimo taisyklių pažeidimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nuteistajam G. R. skiriant tiek bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, tiek galutinę subendrintą bausmę atsižvelgta į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies (BK 54 straipsnio, 61 straipsnio, 63 straipsnio) nuostatos nepažeistos. Nuteistajam paskirtos teisingos ir proporcingos, tinkamai individualizuotos bausmės, atitinkančios baudžiamojo įstatymo nuostatas. Kasacinio skundo argumentais keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl nuteistajam G. R. paskirtos galutinės bausmės dydžio nėra teisinio pagrindo.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

78. Nuosprendžio (nutarties), kuriuo taikomas turto konfiskavimas, aprašomojoje dalyje turi būti nurodomi pagrindžiantys teismo išvadą motyvai, kad konfiskuojamas turtas pripažintinas nusikalstamos veikos įrankiu, priemone ar rezultatu (BK 72 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje motyvuojama, kad UAB K ieškinys tenkintinas ir iš G. R. ir V. B. solidariai priteisiama 644,86 Eur turtinei žalai atlyginti, nes ji padaryta jų kaltais veiksmais, o dėl turto konfiskavimo apskritai nenurodyta jokių motyvų, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, elektrinės dalies valdymo blokas ir komoda pripažinti nusikalstamos veikos rezultatu ir konfiskuoti.

79. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad G. R. ir V. B. nusikalstamais veiksmais UAB K padaryta žala (bendrovės pinigais apmokėta už valdymo bloką ir komodą), kuri yra iš jų solidariai priteista, o minėti daiktai dar ir konfiskuoti. Toks šio teismo sprendimas neatitinka BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatų prasmės, t. y. iš kaltininko negali būti konfiskuota (išieškota) daugiau turto, nei buvo gauta kaip nusikalstamos veikos rezultatas.

80. Pagal teismų praktiką tam tikrais atvejais, kai darant nusikalstamas veikas gautas turtas grąžinamas savininkui (nukentėjusiajam) BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 108 straipsnyje nustatyta tvarka arba kai tenkinamas pareikštas civilinis ieškinys dėl tokio turto vertę atitinkančios turtinės žalos atlyginimo, turto konfiskavimas netaikomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-196-788/2017). Apeliacinės instancijos teismas šios teisės taikymo klaidos neištaisė, todėl žemesnės instancijos teismų nuosprendžiai keistini, panaikinant jų dalis dėl elektrinės dalies valdymo bloko ir komodos konfiskavimo, šiuos daiktus grąžinant G. R.

Dėl prokuroro kasacinio skundo (BK 40 straipsnio taikymo)

81. Prokuroras kasaciniu skundu ginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimą N. K., padariusiam nusikalstamas veikas, nustatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje, 184 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo egzistuojant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą.

82. Pagal BK 40 straipsnį, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas.

83. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas privalo apsvarstyti šio straipsnio taikymą ir motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, kad pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui. Abiem atvejais, t. y. tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-132-699/2017 ir kt.).

84. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo sprendimas taikyti N. K. BK 40 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės yra motyvuotas ir pagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis.

85. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti

nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015 ir kt.). Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo institutui taikyti, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuoseklumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52-648/2017). Pažymėtina, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiamu padarytos veikos kvalifikavimu, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-133/2013, 2K-137/2015, 2K-88-976/2017 ir kt.).

86. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas atidžiai tyrė ir vertino bylos duomenis, kurių pagrindu konstatuota, jog byloje nustatytos visos būtinos N. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, iš jų ir kasatoriaus ginčijamas BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas visiškas savo kaltės pripažinimas ir gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas aptarė ir įvertino N. K. ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme duotus parodymus apie tai, kaip G. R. davė jam mokėjimo kortelę, pasakė jos PIN kodą, nurodė, kurioje degalinėje piltis degalus, kaip jis tris kartus pylėsi degalus atsiskaitydamas G. R. jam duota mokėjimo kortele, ir padarė pagrįstą išvadą, kad N. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme davė nuoseklius parodymus apie esmines padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad N. K. savo veiksmus vertino neigiamai, dėl jų krimtosi, be to, atlygino visą padarytą žalą, nes dar ikiteisminio tyrimo metu į UAB K sąskaitą pervedė 914,69 Lt (264,91 Eur), t. y. sumą, už kurią buvo įsipylęs degalų. Nors kasatorius teigia, kad N. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai negali būti laikomi jo visišku prisipažinimu dėl pareikšto kaltinimo ir nuoširdžiu gailėjimusi, nes apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė N. K. ginčijamus nusikalstamų veikų subjektyviuosius požymius, tačiau pažymėtina, kad situacijose, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o dalį kitų – neesminių – neigia (paskatas, teisinį veikos kvalifikavimą ir pan.), teismai konstatuoja, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-64/2008, 2K-511-693/2015). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad N. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme pripažino esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pagrįstai sprendė, jog N. K. pripažino padaręs nusikalstamą veiką. Veikos pripažinimą ir gailėjimąsi dėl jos padarymo rodo ir tai, kad N. K. dar ikiteisminio tyrimo metu atlygino UAB K padarytą žalą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes N. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlyga konstatuota pagrįstai.

87. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, be BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų, išsamiai aptarė N. K. asmenybę, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, laiduotojos D. K. asmenines savybes bei galimybę daryti teigiamą poveikį jo tolesniam elgesiui ir konstatavo, kad šioje byloje yra pagrindas N. K. taikyti BK 40 straipsnį. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme prokuroras G. Jasaitis prašė teismo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir N. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Taigi prokuroras, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad tam yra teisinis pagrindas.

88. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir kituose punktuose nurodytos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, taip pat visos kitos BK 40 straipsniui taikyti reikšmingos aplinkybės buvo įvertintos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs atleidimo nuo atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visumą, tinkamai taikė BK 40 straipsnio nuostatas ir pagrįstai N. K. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,

n u t a r i a:

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 20 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžius.

Panaikinti nuosprendžių dalis, kuriomis, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuoti elektrinės dalies valdymo blokas, kodas 65.77-6976581, ir komoda, ir šiuos daiktus grąžinti G. R.

Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Staniulio kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI OLEGAS FEDOSIUKAS

ALVYDAS PIKELIS

VYTAUTAS MASIOKAS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

susipažinusi su 2019 m. liepos 2 d. gautu atsakovės asociacijos „Amber Taxi Association“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu stabdyti skundžiamo procesinio sprendimo vykdymą,

n u s t a t ė:

Atsakovė asociacija „Amber Taxi Association“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarties, kuria atmestas jos apeliacinis skundas ir paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas tenkinti bankrutuojančios viešosios įstaigos „Vilnius veža“ ieškinį ir pripažinti ab initio negaliojančiais 2015 m. balandžio-birželio mėn. atsakovės atliktus įskaitymus, priteisti iš jos 176 803,06 Eur skolą ieškovei. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6cf28c40aa3e11e9964cdd77475976b0

skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Atsakovė kasacinį skundą grindžia argumentais, kad skundžiamais procesiniais sprendimais nukrypsta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, o taip pat pažeista materialiosios teisės norma (CK 6.66 straipsnio 1 dalis), nes ieškovės faktinis nemokumas nuo 2014 m. sausio 1 d., kaip actio Pauliana sąlyga, byloje pripažintas nepagrįstai; netinkamai taikytos ir aiškintos actio Pauliana taisyklės dėl atsakovės nesąžiningumo įskaitymų atlikimo metu; pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnio 1 dalis); pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą pripažino praleistu, bet jį atnaujino vien dėl viešojo intereso bankroto byloje, nenustatęs jokių objektyvių jo praleidimo priežasčių, apeliacinės instancijos teismas eilę objektyvių, patikimai užfiksuotų rašytinių įrodymų paneigė vieninteliu paties bankroto administratoriaus, jau praleidusio terminą ginčyti sandorius ir ieškančio pagrindo jį atnaujinti, parengtu raštu apie tai, kad įskaitymai jam nebuvo žinomi.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, atsakovės nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.


Atsisakant priimti kasacinį skundą, prašymas stabdyti skundžiamo procesinio sprendimo vykdymą nenagrinėtinas.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais,

n u t a r i a:


TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS

DALIA VASARIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. 3K-3-245-611/2019Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00640-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 2.6.26(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=72f53e80aa3e11e9964cdd77475976b0



Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens draudimo įmonės „Achmea Schadeverzekeringen N. V.“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurochem Logistics International“ ieškinį atsakovėms „SIA NTS Spedition“ ir „SIA IT Logistik“ dėl žalos atlyginimo; tretieji asmenys: „BTA Insurance Company AAS“ Lietuvos filialas, draudimo įmonė „Achmea Schadeverzekeringen N. V.“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl sutartinę atsakomybę už netinkamą krovinio pakrovimą reglamentuojančių Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) ir įrodymų vertinimo taisykles nustatančių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normų aiškinimo bei taikymo.

2. Ieškovė UAB „Eurochem Logistics International“ teismo prašė priteisti solidariai iš atsakovių 85 251,79 Eur turtinei žalai atlyginti, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad Vokietijoje registruota įmonė „ALCRON GmbH“, atstovaujanti įmonei „ThyssenKrupp Airport Systems S. A.“, 2015 m. rugpjūčio 5 d. ieškovei pateikė užsakymą nugabenti krovinį iš Ispanijos į Rusiją. Krovinys buvo gabenamas laivu iki Klaipėdos uosto, ten buvo sukrautas ant negabaritinių krovinių gabenimo platformų bei puspriekabių ir toliau buvo gabenamas sausumos keliais į Rusiją. Krovinio pervežimą sausumos keliais vykdė atsakovės „SIA NTS Spedition“ ir „SIA IT Logistik“ pagal ieškovės pateiktą 2015 m. rugpjūčio 18 d. užsakymą. Atsakovėms buvo pateiktas krovinio aprašymas, jo matmenys, pakrovimo instrukcija ir kitos sąlygos. 2015 m. spalio 19 d. Rusijos teritorijoje vieno iš krovinį gabenusių vilkikų platforma su kroviniu nuvažiavo nuo kelio ir apsivertė, todėl dalis krovinio į paskirties vietą nebuvo pristatyta. Šalindama krovinio avarijos pasekmes ieškovė patyrė 85 251,79 Eur nuostolių, juos, ieškovės nuomone, privalo solidariai atlyginti atsakovės.


4. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. gruodžio 22 d. daliniu sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – nustatė, kad ieškovei UAB „Eurochem Logistics International“ padarytą žalą privalo atlyginti atsakovė „SIA NTS Spedition“, o ieškinio dalį dėl atsakovės „SIA IT Logistik“ atsakomybės atmetė.

5. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė „SIA NTS Spedition“ sudarė krovinių vežimo sutartį, ieškovei 2015 m. rugpjūčio 18 d. pateikus atsakovei krovinio vežimo tarptautiniu maršrutu paraišką. Paraiškoje buvo nurodytas bendras krovinių svoris – 146 857 kg, matmenys; nurodytos vežimui reikalingos transporto priemonės; kroviniai turėjo būti gabenami pagal CMR konvencijos nuostatas. Vežėja įsipareigojo dalyvauti pakraunant ir iškraunant krovinį.

6. Byloje nėra ginčo dėl to, kad krovinį gabeno atsakovė „SIA IT Logistik“. Teismas vertino, kad atsakovė „SIA NTS Spedition“ teisėtai pervežimą atlikti pavedė atsakovei „SIA IT Logistik“.

7. Spręsdamas dėl solidariosios atsakovių atsakomybės teismas įvertino aplinkybę, kad atsakovė „SIA IT Logistik“

nėra sudariusi sutarties su ieškove, krovinį teisėtai perėmė iš atsakovės „SIA NTS Spedition“, ieškovė neprieštaravo, jog krovinio pervežimą vykdytų atsakovė „SIA IT Logistik“. Teismas sprendė, kad atsakovė „SIA IT Logistik“ nėra ieškovės solidarioji skolininkė ir ieškinys atsakovei „SIA IT Logistik“ yra pareikštas nepagrįstai.

8. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė „SIA NTS Spedition“, būdama vežėja pagal 2015 m. rugpjūčio 18 d. sutartį, priėmė krovinį, pretenzijų dėl krovinio CMR konvencijos 8 straipsnyje nustatyta tvarka nepareiškė, sprendė, kad ieškovė pagrįstai vadovaujasi CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalimi ir teisėtai reikalauja atlyginti žalą dėl krovinio sugadinimo.

9. Teismas byloje nenustatė CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje nurodytų ypatingų rizikų, dėl kurių atsakovė „SIA NTS Spedition“ būtų atleidžiama nuo atsakomybės atlyginti ieškovei padarytą žalą. Krovinio iškėlimą iš laivo ir uždėjimą ant platformų, krovinio apžiūrą bei pakrovimo proceso fiksavimą organizavo, todėl atsakinga už šiuos darbus yra ieškovė. Pakrovimo procese dalyvavo ir krovinio pritvirtinimo darbus atliko transporto priemonių vairuotojai (vežėjos darbuotojai). Dėl to teismas padarė išvadą, kad krovinio pakrovimą atliko abi šalys – ieškovė bei atsakovė „SIA NTS Spedition“.

10. Įvertinęs bylos duomenis, šalių paaiškinimus, draudimo ekspertų RAB „RusSurvey“ tyrimo išvadas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, teismas padarė išvadą, kad krovinio vežėja dalyvavo pakraunant krovinį ant nepritaikytos kroviniui vežti platformos, savarankiškai tvirtino krovinį prie platformos nesilaikydamas krovinio gamintojo reikalavimų, nenustatęs ant krovinio pažymėtų jo tvirtinimo vietų, krovinio svorio centro, todėl vežėja prisiėmė krovinio sugadinimo riziką. Teismas konstatavo, kad byloje neįrodyta aplinkybė, jog vežėjos atsakomybę atlyginti žalą pašalina CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punkto nuostatos.

11. Teismas nesivadovavo ieškovės pateikta UAB „Klaipėdos Netas“ tyrimo ataskaita, kurioje nurodyta, kad krovinio pakrovimas bei tvirtinimas buvo atlikti tinkamai, nes ši tyrimo ataskaita yra parengta vadovaujantis specialistų atliktais matematiniais, krovinio judėjimo krypties tyrimais, bet ne krovinio gamintojo „ThyssenKrupp Airport Systems S. A.“ techninėmis instrukcijomis.

12. Teismas atmetė ieškovės reikalavimus nustatyti, kad krovinys sugadintas dėl transporto priemonės vairuotojo kaltės, nes 2015 m. spalio 19 d. Rusijos Klepki rajono skyriaus kelių patrulių tarnybos nutarimu buvo atsisakyta iškelti administracinio nusižengimo bylą nesant vairuotojo veiksmuose administracinio nusižengimo sudėties; transporto priemonės vairuotojas kelių eismo taisyklių nepažeidė, o puspriekabės nuvažiavimą į griovį nulėmė puspriekabės atsikabinimas nuo vilkiko kabinos. Krovinio sugadinimą lėmė ne transporto priemonės vairuotojo veiksmai, bet RAB „RusSurvey“ ataskaitoje nurodytos priežastys, t. y. netinkamos transporto priemonės parinkimas kroviniui vežti, netinkamas krovinio tvirtinimas.

13. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurochem Logistics International“, atsakovės „SIA NTS Spedition“ ir trečiojo asmens draudimo įmonės „Achmea Schadeverzekeringen N. V.“ apeliacinius skundus, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. dalinį sprendimą paliko nepakeistą.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje įrodyta, kad eismo įvykiui tiesioginę ar netiesioginę įtaką turėjo krovinio krovimas ir sutvirtinimas, o krovinio pakrovimą atliko abi šalys. Teismas tinkamai įvertino ir atsižvelgė į tai, kad vežėjos vairuotojas ginčo krovinį priėmė kaip tinkamai pakrautą ir pritvirtintą, jokių pastabų ar pretenzijų ieškovei dėl to nereiškė.

15. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad argumentai dėl kiekvienos iš šalių dalyvavimo pakrovimo procese indėlio nėra teisiškai reikšmingi, sprendžiant dėl pagrindo taikyti atsakovės „SIA NTS Spedition“ atsakomybę egzistavimo, nes tiek ieškovės galimas nepakankamas atsargumas kraunant krovinį, tiek atsakovės atsakomybės laipsnis jai dalyvavus krovinį pakraunant ir tvirtinant bei nereiškus dėl to jokių pretenzijų turi būti vertinami pirmosios instancijos teisme sprendžiant dėl atlygintinos žalos dydžio.


16. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo draudimo įmonė „Achmea Schadeverzekeringen N. V.“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; trečiajam asmeniui priteisti visų bylos nagrinėjimo metu patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčio

nuostatą, nurodančią, kad „vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas dėl ypatingos rizikos, susijusios su tuo, kad krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis krovinio siuntėjo vardu“, nes įprastus tarptautiniame vežime atliekamus vairuotojo, neturinčio teisės keisti vežimo sutarties sąlygų, veiksmus, dalyvaujant tvirtinant krovinį, vertino kaip vežimo sutarties, kurioje nustatyta, kad krovinį pakrauti įsipareigojo užsakovas, pakeitimą, kuriuo atsakomybė už krovinio pakrovimą buvo perkelta vežėjui.

16.1.1. Krovinio vežimo sutartyje expressis verbis (aiškiais žodžiais) nurodyta „Užsakovas įsipareigoja: Pakrauti krovinį <…>“. Teismai taip pat nustatė, kad krovinio vežimo sutartyje pareiga pakrauti krovinį nustatyta tik ieškovei. „SIA NTS Spedition“ nenustatyta nei pareiga krovinį pakrauti, nei jį sutvirtinti, todėl ši pareiga (bei rizika) tenka krovinio siuntėjui ir (ar) gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593-687/2015). Vežėjo vairuotojo veiksmai negali būti laikomi pakeičiančiais krovinio vežimo sutarties sąlygas, todėl ieškovė ir toliau liko atsakinga už tinkamą krovinio pakrovimą.

16.1.2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai asmenys civilines pareigas įgyja per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus bei juridinių asmenų steigimo dokumentus. Šioje byloje nėra duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių tai, jog krovinį krovę vairuotojai buvo „SIA NTS Spedition“ valdymo organai ar turėjo kitokius teisinius įgalinimus veikti ir prisiimti pareigas „SIA NTS Spedition“ vardu. CK 6.257 straipsnyje nustatyta, kad skolininkas, pasitelkęs prievolei įvykdyti trečiuosius asmenis, yra laikomas atsakingu kreditoriui net ir tais atvejais, jei prievolė tinkamai neįvykdyta dėl trečiųjų asmenų kaltės.

16.1.3. Krovinio vežimo sutartyje nustatyta vežėjos pareiga dalyvauti krovinį kraunant negalėjo būti sutapatinta su pareiga pakrauti krovinį. Vežėjos vairuotojas dalyvauja krovinį pakraunant iš esmės kiekvienu atveju, atsižvelgiant į CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą vežėjos pareigą priimti krovinį ir patikrinti krovinio vietų skaičių, jo ženklinimą, išorinę būklę, todėl šis argumentas nėra teisiškai reikšmingas, taikant CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktį.

16.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), o tai turėjo esminę reikšmę netinkamam CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčio taikymui. Teismas, pasirinktinai vertindamas įrodymus ir pasisakydamas tik dėl dviejų faktinių aplinkybių (vežimo platformos ilgio ir vairuotojo dalyvavimo atliekant krovinio pakrovimą), ignoravo šiuos faktus:

16.2.1. vykdydamas sutartinę pareigą pakrauti krovinį, būtent užsakovas paskyrė krovinio pakrovimą prižiūrinčius asmenis;

16.2.2. krovinys turėjo būti pakrautas pagal krovinio gamintojo instrukciją, kuri turėjo būti žinoma užsakovui ar jo paskirtiems asmenims, tačiau nebuvo žinoma vežėjai;

16.2.3. krovinys turėjo specifinių savybių (pvz., netipinis svorio centras), kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos vairuotojui, dėl to vairuotojas objektyviai negalėjo reikšti pastabų užsakovui ar jo atstovams dėl netinkamo krovinio pakrovimo ir tvirtinimo;

16.2.4. apeliacinės instancijos teismas neanalizavo kaip įrodymo krovinio pakrovimo instrukcijos, nustačiusios tikslius krovimo nurodymus;

16.2.5. krovinio vežimo sutartyje nenustatyta, kokias konkrečiai negabaritines platformas vežėja turėjo pateikti, o užsakovė vežėjai nurodė tik krovinio matmenis ir, pakraudama krovinį, pateiktas platformas laikė tinkamomis.

17. Atsakovė „SIA NTS Spedition“ pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo.18. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsiliepime nurodomi šie argumentai:18.1. Byloje nustatyta, kad ne ieškovė, bet vežėja atliko visus krovinio tvirtinimo prie platformos darbus (sudarančius

dalį pakrovimo darbų), tai padarė savarankiškai, nenustačiusi ant krovinio pažymėtų jo tvirtinimo vietų, svorio centro, taip prisiimdamas krovinio sugadinimo riziką. Rūpestingas vežėjas, pastebėjęs netinkamą pakrovimą, keliantį grėsmę krovinio saugumui, turėtų atsisakyti vežti krovinį arba padaryti važtaraštyje atitinkamą žymą (CMR konvencijos 8 straipsnis). Vežėjos vairuotojas jokių pastabų ar pretenzijų ieškovei dėl to nereiškė, todėl darytina išvada, kad vežėja krovinį priėmė kaip tinkamai pakrautą ir pritvirtintą, o atsakovai ir trečiasis asmuo neįrodė vežėjos atsakomybę šalinančių, CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c ir e papunkčiuose nurodytų aplinkybių egzistavimo. Argumentai dėl to, kad vežėjos vairuotojas neturėjo teisės keisti vežimo sutarties sąlygų, neturi teisinės reikšmės, nes visą riziką prisiima vežėja, o ne jos darbuotojas.

18.2. Atsakovės yra krovinių pervežimo įmonės, disponuojančios transporto priemonėmis, galinčiomis pervežti tokius

specifinius krovinius kaip ginčo krovinys, todėl nepagrįsta teigti, kad ieškovė turėjo pasirūpinti transporto priemonėmis ar pareikalauti jas pakeisti.

Teisėjų kolegija



Dėl vežėjo atleidimo nuo civilinės atsakomybės už krovinio sugadinimą

19. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas tarp krovinio siuntėjos ir vežėjos dėl žalos sugadinus krovinį atlyginimo. Kadangi buvo vykdomas tarptautinis vežimas, todėl šalių pervežimo teisiniams santykiams taikytina CMR konvencija (CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalis).

20. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2015 m. rugpjūčio 18 d. vežimo sutartimi atsakovė „SIA NTS Spedicion“ įsipareigojo pervežti ieškovės krovinius tarptautiniu maršrutu. Pagal šalių sutartį pakrauti krovinį įsipareigojo ieškovė, o vežėja įsipareigojo dalyvauti pakraunant (iškraunant) krovinį. Be to, šalys susitarė, kad vežimui bus taikoma CMR konvencija.

21. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad dėl santykių, kuriuos CMR konvencija tiesiogiai reguliuoja, šalys negali susitarti, o nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai. Vis dėlto kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra ne sykį aiškiai nurodęs, kad CMR konvencijoje nereglamentuojamos krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūros, todėl šalys gali dėl jų susitarti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593-687/2015 ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi santykiai dėl pakrovimo (iškrovimo) nepatenka į imperatyvaus CMR konvencijos reguliavimo sritį, todėl tokiems susitarimams galioja sutarties laisvės principas.

22. CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti: a) ar teisingai važtaraštyje nurodytas krovinio vietų skaičius, jo ženklinimas ir numeracija; b) krovinio ir pakuotės išorinę būklę. Taigi pagal šią CMR konvencijos nuostatą vežėjas neturi pareigos tikrinti, ar krovinys pakraunamas teisingai. Konvencijos nuostata, kad vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti krovinio ir pakuotės išorinę būklę, nereiškia jo pareigos patikrinti, ar tinkamai sudėtas ir sutvirtintas krovinys. Logiška, kad krovinio siuntėjas žino vežamo krovinio specifiką, o jos gali nežinoti vežėjas. Kita vertus, jeigu išoriškai akivaizdus netinkamas krovinio pakrovimas, vežėjas turėtų su siuntėju, pakraunančiu krovinį, derinti jo pakrovimą arba atsisakyti vežti krovinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2013).

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punkte įtvirtintos vežėjo pareigos priimant krovinį vežti lemia jo būtiną dalyvavimą pakraunant krovinį. Tačiau vežėjo dalyvavimas pakraunant krovinį savaime nesudaro pagrindo tokį dalyvavimą vertinti kaip krovinio pakrovimo pareigos vykdymą. Taigi, esant šalių susitarimui dėl krovinio pakrovimo pareigos, kitos šalies, sutartimi neprisiėmusios pareigos pakrauti krovinį, atstovo fizinis dalyvavimas pakraunant krovinį ir netgi jį tvirtinant negali būti vertinamas kaip susitarimo dėl krovinio pakrovimo pareigos pakeitimas ar perkėlimas.

24. CK 2.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai. CK 2.83 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, kuriuos sudarė privačiojo juridinio asmens valdymo organai pažeisdami savo kompetenciją, sukelia prievoles juridiniam asmeniui, išskyrus atvejus, kai įrodoma, jog sudarydamas sandorį trečiasis asmuo žinojo, jog sandorį sudarė šios teisės neturintis juridinio asmens valdymo organas, ar dėl aplinkybių susiklostymo negalėjo to nežinoti. Pripažintina, kad automobilio vairuotojas pagal savo pareigų ir funkcijų pobūdį nėra ir negali būti laikomas bendrovės valdymo organu, todėl jis neturi įgalinimų, nesant atskiro pavedimo sudaryti bendrovės vardu sandorius ar keisti jau sudarytus sandorius. Todėl esant vežėjo ir siuntėjo susitarimui, kad krovinį pakrauna siuntėjas, vežėjo vairuotojo fizinis dalyvavimas ir jo pagalba tvirtinant krovinį nesudaro pagrindo vertinti, kad vežėjas perėmė pareigą pakrauti krovinį.

25. Kaip minėta, bylą nagrinėję teismai, nors ir nustatė, kad pagal sutartį krovinį pakrauti įsipareigojo ieškovė, atsižvelgdami į tai, jog pakrovimo procese dalyvavo vežėjos vairuotojas, kuris atliko ir krovinio tvirtinimo darbus, pripažino, kad krovinio pakrovimą atliko tiek ieškovė, tiek atsakovė „SIA NTS Spedition“. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 22–24 punktuose nurodytais argumentais, konstatuoja, kad teismai netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, kiek tai susiję su krovinio pakrovimu. Už krovinio pakrovimą buvo atsakinga ieškovė, ji žinojo krovinio gamintojo nustatytus krovinio transportavimo ir tvirtinimo vežimo metu reikalavimus, krovimo darbus vykdė ieškovės kontroliuojami asmenys, todėl, nesant ieškovės ir atsakovės susitarimo krovinio pakrovimo pareigą perkelti atsakovei, teismai nepagrįstai pripažino, kad krovinio pakrovimą atliko atsakovė. Kadangi už krovinio pakrovimą buvo atsakinga ieškovė, todėl atsakovė pagal CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punktą neturėjo pareigos tikrinti, ar krovinys pakraunamas teisingai.

26. Bylą nagrinėję teismai, netinkamai nustatę su krovinio pakrovimo pareigos vykdymu susijusias aplinkybes, spręsdami dėl atsakovės atleidimo nuo civilinės atsakomybės už krovinio sugadinimą pagrindo buvimą, netinkamai aiškino ir taikė CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčio nuostatą, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

27. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kadangi CMR konvencija nereguliuoja krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūrų, todėl konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčiu šalys gali remtis tuo atveju, kai dėl to nesusitaria. Nesant šalių susitarimo, krovinio pakrovimas yra siuntėjo reikalas. Kaip jau minėta, pagal kasacinio teismo praktiką, nesant šalių susitarimo dėl krovinio pakrovimo, vežėjas nėra įpareigotas tikrinti bei prižiūrėti, ar krovinys yra kraunamas tinkamai, ir todėl gali remtis CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktyje įtvirtinta atsakomybę ribojančia taisykle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2004; 2013 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2013).

28. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad krovinio sudėjimas CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčio prasme yra krovinio sutvirtinimas ar jo saugus sudėjimas taip, kad būtų užtikrintas saugumas ir stabilumas vežimo metu. Krovinio pakrovimas ir ypač sudėjimas turi apsaugoti krovinį vežimo metu. Asmuo, atliekantis krovinio pakrovimą ir sudėjimą, turi atsižvelgti į kelių transporto rizikas, tokias kaip staigus stabdymas, kelio nelygumai ir pan. Staigus stabdymas, jei nepažeidžiamos viešosios teisės normos, laikytinas normalia eismo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2014). Teisėjų kolegijos nuomone, prie tokių kelių normalių transporto rizikų, nesant viešosios teisės normų pažeidimo, priskirtinas ir transporto manevravimas kelyje, įskaitant kelkraštį.

29. Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktį, kurio taikymas yra aktualus nagrinėjamoje byloje, vežėjo atleidimas nuo civilinės atsakomybės yra galimas esant tai aplinkybei, kad krovinį pakrovė siuntėjas ir tai gali būti įvertinta kaip ypatinga rizika, kuriai esant vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės. Kasacinio teismo praktika, aiškinant CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčio taikymą, nuosekli ir pakankamai išplėtota.

30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien nustačius faktą, jog krovinį pakrovė siuntėjas, nors šis faktas pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktį yra ypatingos rizikos faktorius, tai dar nesuponuoja vežėjo atleidimo nuo civilinės atsakomybės. Atleidžiant vežėją nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktį, būtina nustatyti, jog būtent ypatinga rizika, atleidžianti vežėją nuo atsakomybės, galėjo būti krovinio praradimo ar sugadinimo tiesioginė ar netiesioginė priežastis. Ši aplinkybė nustatoma įvertinus visas faktines bylos aplinkybes, ypatingos rizikos faktorių, nurodytą CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktyje, žalos pobūdį, jos susidarymo mechanizmą. Jei nustatoma, kad ypatinga rizika galėjo tiesiogiai ar netiesiogiai lemti krovinio praradimą ar sugadinimą, tai manoma, kad nuostoliai dėl to ir buvo patirti (CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punktas). Tokiu atveju vežėjas nuo atsakomybės turi būti atleidžiamas.

31. Tačiau jeigu nustatoma, kad ypatingos rizikos faktorius tiesiogiai ar netiesiogiai negalėjo lemti krovinio praradimo ar sugadinimo, atsakomybė dėl krovinio praradimo ar sugadinimo tenka vežėjui. Taigi vien tik fakto, kad krovinį pakrovė siuntėjas, konstatavimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti buvus rizikos faktorių, atleidžiantį vežėją nuo atsakomybės, nes turi būti nustatomas bent tikėtinas priežastinis ryšys tarp aplinkybės, kad krovinį pakrovė siuntėjas, ir žalos, padarytos krovinio praradimu ar sugadinimu. Tokio tikėtino priežastinio ryšio buvimą turi įrodyti vežėjas, siekdamas paneigti savo, kaip perėmusiojo savo dispozicijon krovinį, kaltės prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-467/2000; 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016, 25 punktas).

32. Taigi kad vežėjas būtų atleistas nuo atsakomybės už krovinio praradimą ar sugadinimą pagal CMR konvencijos 17

straipsnio 4 punkto c papunktį, turi būti įrodytos visos trys privalomos aplinkybės: 1) krovinį pakrovė siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu, 2) dėl to susidarė ypatinga rizika ir 3) tai tiesiogiai ar netiesiogiai lėmė krovinio praradimą ar sugadinimą.

33. Kaip minėta, aplinkybė, kad krovinį pakrovė siuntėjas, gali būti įvertinta kaip ypatinga rizika, kuriai esant vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog krovinį pakrovė siuntėja. Bylą nagrinėję teismai, nepagrįstai pripažinę, jog krovinį pakrovė atsakovė „SIA NTS Spedition“ ir todėl ji turi prisiimti atsakomybę už netinkamą krovinio pakrovimą, lėmusį jo vėlesnį sugadinimą, netinkamai taikė CMR konvencijos nuostatas, reglamentuojančias vežėjo atleidimą nuo atsakomybės. Teismai netyrė ir nevertino CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčio taikymui reikšmingų bylos aplinkybių, t. y. netyrė, ar gali būti ypatinga rizika laikoma ta aplinkybė, jog krovinį pakrovė siuntėja, ar krovinio pakrovimas galėjo tiesiogiai ar netiesiogiai lemti krovinio vėlesnį sugadinimą. Kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.


34. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, kasaciniame teisme patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir bylos dalyvių bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, nes jas paskirstys apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą (CPK 93 straipsnis).


n u t a r i a:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.



ANDŽEJ MACIEJEVSKI



Civilinė byla Nr. 3K-3-266-378/2019Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00492-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.12.1; 2.4.2.13(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=625172b0aa3e11e9964cdd77475976b0


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovams V. J. (V. J.), Z. J. (Z. J.), I. J. dėl nekilnojamojo daikto išreikalavimo iš neteisėto valdymo, dovanojimo sutarties su uzufrukto teisės nustatymu panaikinimo, tretieji asmenys Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė Dalija Svirbutienė, Vilniaus miesto 37-ojo notarų biuro notarė Snieguolė Kaplerienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių teisės į nekilnojamąjį daiktą parduodant žemės sklypą ir savininko teisių gynimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė išreikalauti iš atsakovo V. J. neteisėto valdymo statinius: gyvenamąjį namą, kitus inžinerinius statinius – šulinį, lauko tualetą, esančius (duomenys neskelbtini); panaikinti 2015 m. gruodžio 18 d. dovanojimo sutartį su uzufrukto teisės nustatymu, sudarytą atsakovų V. J., Z. J. ir I. J.

3. Ieškovė nurodė, kad L. J. turto paveldėtojas Z. J. (sūnus) 2008 m. vasario 8 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė J. B. (J. B.) 1900/6900 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0026-0113, 0,6900 ha ploto, esančio (duomenys neskelbtini). Po šios sutarties sudarymo J. B. tapo viso žemės sklypo savininku. Šios sutarties 6.2 punkte buvo nustatyta, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.395 straipsnio 1 dalį šia sutartimi žemės sklypo pirkėjui J. B. pereina nuosavybės teisė į sklype esančius statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus. Ieškovės teigimu, visi statiniai žemės sklype buvo perleisti J. B. ir pardavėjui Z. J. nebeliko į juos jokių teisių.

4. 2010 m. rugsėjo 15 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi J. B. pardavė naujai pirkėjai G. D. visą žemės sklypą ir statinius, o ši 2012 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė šį turtą ieškovei. Pirkimo–pardavimo sutarties 6.2 punkte buvo nustatyta, kad parduodamame žemės sklype yra statinių, į kuriuos neįregistruotos daiktinės teisės. Tokiu būdu ieškovė tapo visų ir bet kokių statinių, esančių žemės sklype, savininke.

5. Iš 2016 m. vasario 8 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko ieškovė sužinojo, kad 2015 m. spalio 23 d. Z. J. savavališkai suformavo žemės sklype statinius ir pagal 2015 m. lapkričio 9 d. naujai išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą neteisėtai įregistravo juos savo vardu, o 2015 m. gruodžio 16 d. dovanojimo sutartimi perleido juos savo sūnui V. J. ir įregistravo uzufruktą, kuriuo iki tol statiniuose gyvenusiems Z. J. ir I. J. buvo suteikta teisė neatlygintinai gyventi iki gyvos galvos.

6. Ieškovė teigė, kad atsakovas Z. J. neteisėtai perleido sau nepriklausantį nekilnojamąjį turtą, be to, jis valdo ieškovei priklausančius nekilnojamojo turto objektus. Ieškovė pažymėjo, kad sutarties 4.4 punktu Z. J. įsipareigojo per vienerius metus nuo sutarties sudarymo nugriauti bei išgabenti iš sklypo pastatytus pastatus ir statinius, kurie, nors ir stovėjo perkamame žemės sklype, nebuvo įregistruoti viešame registre.


7. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. vasario 1 d. sprendimu atmetė ieškinį.8. Teismas nustatė, kad ieškovės nuosavybės teisės pagal 2012 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį

įregistruotos į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Atsakovo V. J. nuosavybės teisės į šiame žemės sklype esančius nekilnojamojo turto objektus (gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šulinį, lauko tualetą) įregistruotos pagal 2015 m. gruodžio 16 d. dovanojimo sutartį Nr. 11235.

9. Nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šulinį ir lauko tualetą L. J. įgijo pagal įgyjamąją senatį Vilniaus rajono apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimu. Po L. J. mirties (mirė (duomenys neskelbtini) palikimą priėmė atsakovas Z. J., jis 2008 m. vasario 8 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė J. B. 1900/6900 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Po šios sutarties sudarymo J. B. tapo viso 0,6900 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininku.

10. 2010 m. rugsėjo 15 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi J. B. pardavė G. D. žemės sklypą ir jame esantį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. 4400-1670-9314, o ši 2012 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė žemės sklypą ir jame esantį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. 4400-1670-9314, ieškovei.

11. Atsakovas Z. J. gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šulinį, lauko tualetą 2015 m. spalio 23 d. įregistravo Nekilnojamojo turto registre; 2015 m. lapkričio 9 d. išduotu atsakovui Z. J. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre šio atsakovo nuosavybės teisės į statinius; 2015 m. gruodžio 16 d. dovanojimo sutartimi su uzufrukto nustatymu atsakovas Z. J. ginčo statinius padovanojo atsakovui V. J. su teise atsakovams Z. J. ir I. J. neatlygintinai naudotis ginčo statiniais iki gyvos galvos.

12. Teismas sprendė, kad 2008 m. vasario 8 d. sutartimi buvo parduota tik žemės sklypo dalis; pažymėjo, kad šios sutarties pavadinimas „Žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartis“ atskleidžia, jog perkamas (parduodamas) ir gyvenamasis namas su priklausiniais.

13. Teismas nustatė ir tai, kad J. B. nesikreipė į teismą dėl atsakovų iškeldinimo, neregistravo savo nuosavybės teisės į ginčo statinius, nuo sutarties sudarymo (beveik dešimt metų) aktyviai nesiekė jų nugriauti, ginčo namas yra gyvenamas.

14. Vertindamas 2008 m. vasario 8 d. sutarties 4.4 punkto nuostatą, pagal kurią pardavėjas įsipareigojo per vienerius metus nuo šios sutarties pasirašymo nugriauti ir išgabenti iš parduoto sklypo savavališkai pastatytus pastatus ir statinius, teismas pažymėjo, kad, skirtingai nei nurodo J. B., savavališkai pastatytas pastatas neturi būti suprantamas kaip niekur neįregistruotas. Toks sutarties aiškinimas, teismo vertinimu, nebūtų sąžiningas. Iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo teismas nustatė, kad šiuo metu atsakovo Z. J. naudojamame žemės sklype yra šiltnamis, pavėsinė, todėl aptarta sutarties nuostata taikytina tik tokiems statiniams kaip sandėliukas ir voljeras. Tai patvirtina byloje esantys įrodymai, kuriais atsakovas buvo ragintas nugriauti būtent sandėliuką ir voljerą.

15. Teismas įvertino sutarties šalies Z. J. elgesį sutarties sudarymo metu ir po to ir pažymėjo, kad joks vidutiniškai protingas asmuo neparduotų savo šeimos gyvenamosios vietos, bei įvertinęs bylos įrodymus pripažino, kad šis atsakovas nenorėjo parduoti gyvenamosios vietos, tokia jo valia 2008 m. vasario 8 d. pirkimo–pardavimo sutartyje neišreikšta. Vėlesnis J. B. elgesys patvirtina, kad ir jis neturėjo valios įgyti ginčo statinius, o teismo posėdžio metu jo nurodytas priešingas aplinkybes teismas vertino kritiškai, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė ir J. B. yra draugai.

16. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, sprendė, jog J. B. 2008 m. vasario 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į ginčo statinius, todėl jos neįgijo ir G. D. bei ieškovė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog ginčo statiniai buvo pastatyti savavališkai. Dėl to teismas ieškinį atmetė.

17. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. vasario 7 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 1 d. sprendimą paliko nepakeistą.

18. Kolegija iš Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatė, kad Z. J. 2003 m. spalio 27 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo pagrindu paveldėjo jo tėvui L. J. nuosavybės teise priklausantį 6900 kv. m žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2003 m. lapkričio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi jis pardavė J. B. 5000/6900 dalių žemės sklypo, o 2008 m. vasario 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi J. B. kartu su sutuoktine įsigijo likusią 1900/6900 sklypo dalį. Vėliau visas žemės sklypas ir įregistruoti statiniai 2010 m. rugsėjo 15 d. sutartimi perleisti G. D. ir G. D., o šie 2012 m. rugsėjo 18 d. sutartimi šį turtą perleido ieškovei.

19. Ginčo sklype 2008 m. įregistruotas naujas statinys – pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2008 m. spalio 15 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, atitinkamai įregistruota J. B. nuosavybės teisės į jį. Į kitą ginčo sklype esantį 1930 m. statybos statinį, šulinį, lauko tualetą nuosavybės teisės įregistruotos L. J. vardu nuo 2015 m. spalio 26 d., o jo įpėdinio atsakovo Z. J. vardu – nuo 2015 m. lapkričio 10 d. (pagal 2003 m. rugsėjo 30 d. teismo sprendimą, 2013 m. gruodžio 12 d. seniūnijos pažymėjimą, 2015 m. lapkričio 9 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą). Nuo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosavybės teisės į aptariamą daiktą įregistruotos V. J. vardu 2015 m. gruodžio 16 d. dovanojimo sutarties pagrindu, įregistruojant uzufruktą I. J. ir Z. J. naudai.

20. Kolegija pažymėjo, kad, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, galiojančiam paveldėjimo teisės liudijimui, gyvenamojo namo ir inžinerinių statinių įregistravimo momentas neturi kokios nors teisinės reikšmės nuosavybės įgijimo faktui. Kadangi šiuo aspektu nepateikti reikšmingi teisiniai argumentai, tai kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisakė. Ieškiniui tenkinti neturinčia esminės reikšmės kolegija pripažino ir aplinkybę dėl 2008 m. vasario 8 d. sutarties 4.4 punkto nuostatos, nes ieškinys negrindžiamas savavališkos statybos faktais, neprašoma pašalinti sutartyje aptartų savavališkos statybos padarinių.

21. Sudarant 2008 m. vasario 8 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sandorį, sklype nebuvo įregistruoti ne tik statiniai, kuriuos palikėjas įgijo pagal įgyjamąją senatį, bet ir kitas pastatytas gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

22. Teismo posėdžio metu apklaustas J. B. nepatvirtino objektyviais duomenimis, kad buvo sulygta dėl 1930 metų statybos statinio nuosavybės teisės perleidimo ir (ar) jo nugriovimo. Todėl kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad J. B. nereiškė pretenzijų dėl sklype esančio statinio. Kolegija iš faktinių bylos aplinkybių pripažino labiau tikėtina, kad, sudarant 2008 m. vasario 8 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, 6.2 punktu buvo susitarta dėl sandorio metu neregistruoto statinio, kurį statė ir nuosavybės teises įregistravo J. B., įsigijęs žemės sklypą nuosavybės teise, ir nėra pagrindo daryti išvadą, jog šalys buvo susitarusios dėl kito neregistruoto statinio, apie kurio egzistavimą šalims akivaizdžiai buvo žinoma, nuosavybės perleidimo.

23. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju ieškovė neįrodė vienos pagrindinių vindikacijos taikymo sąlygų, t. y. nuosavybės teisės į daiktą įgijimo, todėl jos pažeistos teisės pasirinktu teisių gynimo būdu negali būti apgintos, atitinkamai dovanojimo sutartis su uzufrukto nustatymu nepažeidžia ieškovės interesų.


24. Kasaciniu skundu ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 7 d. nutartį ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 1 d. nutartį panaikinti ir ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Teismai 2008 m., 2010 m., 2012 m. sutarčių nuostatas aiškino pažeisdami CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, nepagrįstai susiaurino šalių susitarimo ribas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pirkėjui J. B. neperėjo nuosavybės teisė į ginčo statinius. Teismai, aiškindami 2008 m. sutarties 6.2 punkto nuostatą, be pagrindo nesirėmė žodiniu sutarties tekstu, kuris patvirtina sutarties šalių valią perleisti nuosavybės teises į visus žemės sklype esančius statinius, nors teismų praktikoje akcentuojama, kad sutarties tekstas turi didesnę reikšmę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2012; kt.).

24.2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.395 straipsnio 1 dalies normą, nes, net ir nesant sutartyje nuostatų dėl nuosavybės teisės į statinius žemės sklype perėjimo, pagal įstatymą nuosavybės teisės į visus objektus vis tiek pereitų pirkėjui. Be to, sutarties šalys 2008 m. sutartimi aptarė, jog, J. B. perkant žemės sklypą, kartu pereina nuosavybės teisė į jame esančius statinius ir kitus objektus. J. B. patvirtino, kad jis pirko žemės sklypą su visais objektais. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1423-06/03 patvirtina, kad nuosavybės teisės atsakovui Z. J. perėjo dar 2003 m. Tai, kad žemės sklypo pirkėjai nesiėmė priemonių atsakovams iškraustyti, nepatvirtina, jog 2008 m. sutartimi susitarta tik dėl dalies objektų žemės sklype nuosavybės teisės perėjimo. Sutarties turinio aiškinimo nelemia ir tai, kad J. B. žemės sklype statėsi kitą gyvenamąjį namą ir jį įregistravo. Teismai nepagrįstai esminiu argumentu nepripažinti nuosavybės teisių į ginčo objektus perėjimo laikė atsakovo Z. J. argumentą, kad jis nenorėjo parduoti statinių, o pirkėjas nenorėjo jų įsigyti, nors sutarties tekstas leidžia teigti priešingai, be to, joks vidutiniškai protingas asmuo neparduotų savo gyvenamosios vietos.

24.3. Teismai netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimą. Ieškovė, teigdama, kad jai yra perėjusios nuosavybės teisės į ginčo statinius, savo argumentus pagrindė 2008 m., 2010 m. 2012 m. sutartimis, J. B. parodymais. Atsakovai, teigdami, kad nuosavybės teisės į ginčo statinius ieškovei neperėjo, nepateikė įrodymų savo argumentams patvirtinti, savo argumentus grindė subjektyviais atsakovo parodymais.

25. Atsakovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

25.1. Teismai nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo naštos paskirstymą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimą

pagrindžiančias aplinkybes, o atsakovas turi įrodyti savo atsikirtimus. Net ir tuo atveju, jeigu atsakovas neįrodo savo atsikirtimų, tai savaime neteikia pagrindo daryti išvadą, kad ieškovo nurodytos aplinkybės yra įrodytos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-644/2006). Net jei ir būtų pripažinta, kad atsakovas neįrodė savo atsikirtimų, ieškovė nėra atleidžiama nuo įrodinėjimo pareigos ir turi savo teiginius pagrįsti. Šiuo atveju ieškovė neįrodė, kad nuosavybės teise įgijo ir valdė ginčo statinius ir atsakovas prieš jos valią atėmė galimybę valdyti statinius. Ginčo objektai tiek 2008 m., tiek ir 2012 m. buvo nekilnojamojo turto objektai, turintys individualias savybes, požymius, pažymėti plane, jie faktiškai egzistavo, todėl galėjo ir turėjo būti įvardyti sutartyse bei individualizuoti žemės sklypo perleidimo sutartyje taip, kaip to reikalauja imperatyvios CK 6.396 straipsnio nuostatos.

25.2. Ieškovės nurodomos kasacinio teismo nutartys nagrinėjamu atveju negali būti taikomos, nes iš esmės skiriasi faktinės aplinkybės, taikytos materialiosios teisės normos. Be to, siekdami nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus (valią), teismai turi taikyti teismų praktikoje suformuluotų sutarčių aiškinimo būdų visumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010; kt.). Teismai nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių, iš esmės įvertino visas tiek 2008 m., tiek ir vėlesnių sutarčių sąlygas, jų visumą, o svarbiausia – ir šalių elgesį po sutarčių sudarymo. Byloje nustatyta, kad ieškovė 2012 m. rugsėjo mėn. 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teises į žemės sklypą, kuriame stovi atsakovui V. J. priklausantys pastatai. Šioje sutartyje dalykas buvo aiškiai apibrėžtas 2.1–2.3 punktuose, tačiau juose neminimi ginčo statiniai. Sutarties 6.2 punkte nustatyta, kad žemės sklype yra statinių, reg. Nr. 10/5378, į kuriuos nuosavybės teisės nėra įregistruotos, ir kartu pacituota CK 6.395 straipsnio nuostata. Pažymėta, kad sutarties 6.2 punkte individualizuoti statiniai, kurių reg. Nr. 10/5378, nėra atsakovui nuosavybės teise priklausantys ginčo statiniai. Taigi, lingvistinė sutarties aiškinimo taisyklė nepatvirtina, kad ieškovė įgijo nuosavybės teises į ginčo statinius, nes nė vienoje sutarties sąlygoje nėra šių statinių požymių, savybių, aprašymo. Be to, pradinis pirkėjas J. B. 2008 m. spalio 15 d. įregistravo savo nuosavybės teises į naują statinį – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. 4400-1670-9314, kuris 2008 m. vasario 8 d. sutarties sudarymo dieną nebuvo įregistruotas. Ši aplinkybė leidžia pripažinti, kad šalys sutarties 6.2 punkte tarėsi dėl nebaigto statyti gyvenamojo namo likimo.

25.3. Ieškovė formaliai įvardija CK 6.395 straipsnio 1 dalies nuostatos pažeidimą, nevertindama jo pareikštų reikalavimų aspektu. Nagrinėjamos bylos dalykas yra vindikacinis reikalavimas, o ne reikalavimas pripažinti nuosavybės teises į ginčo statinius. Ieškovė 2012 m. rugsėjo 18 d. sutartimi pirko žemės sklypą ir jame esančius statinius; šie statiniai įvardyti sutarties 2.1–2.3 punktuose, o ginčo statiniai nebuvo sutarties dalykas CK 6.395 straipsnio prasme. Ginčo statiniai egzistavo anksčiau, nei buvo sudaryta sutartis, todėl pagal CK 6.396 straipsnio nuostatas privalėjo būti nurodyti. CK 6.395 straipsnio nuostatos turėtų būti taikomos priklausiniams, laikiniems statiniams, neregistruojamiems statiniams ir pan., bet ne savarankiškiems nekilnojamojo turto objektams. To nepadarius, negalima teigti, kad jie buvo sutarti. Sutarties sudarymo metu ginčo statiniai faktiškai egzistavo, todėl dėl jų nuosavybės perleidimo turėjo būti susitarta. Tokio objekto neaptarimas sutartyje reiškia sutarties šalių valios dėl to objekto nebuvimą. Ieškovė nepagrįstai nagrinėjamu atveju remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2012, 2016 m. birželio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016 ir pan., nes šių bylų nagrinėjimo aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.

Teisėjų kolegija



Dėl vindikaciją reglamentuojančių materialiosios teisės normų (CK 4.95 straipsnio) aiškinimo ir taikymo

26. CK 4.95–4.97 straipsniuose įtvirtintos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta principinė asmens nuosavybės teisių apsaugos nuostata – savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacija). Teismui sprendžiant dėl turto išreikalavimo pagal ieškovo vindikacinį reikalavimą lemiamą reikšmę turi nustatymas, kas yra tikrasis turto savininkas. Daiktinių teisės normų pagrindu turtas išreikalaujamas, kai jo savininkas nėra perleidęs nuosavybės teisių į tą turtą.

27. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus ieškovas, pasinaudodamas CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta teise, reiškia

vindikacinį ieškinį. Vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-460-690/2017 19 punktą).

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, jog sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu ir kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009; ir kt.).

29. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, prašydama išreikalauti iš atsakovo V. J. neteisėto valdymo statinius: gyvenamąjį namą, kitus inžinerinius statinius – šulinį, lauko tualetą, esančius (duomenys neskelbtini), visų pirma turėjo įrodyti, kad būtent ji yra teisėtai įgijusi nuosavybės teisę į šiuos statinius.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta teisė įgyti nuosavybę bei garantuota šios teisės apsauga. Pagal Konstituciją nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti įvairūs, tačiau jie negali prieštarauti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams, inter alia (be kita ko), teisėtumo, sąžiningumo principams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas).

31. Konkretūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai nurodyti CK 4.47 straipsnyje: nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius (nurodyto straipsnio 1 punktas), paveldint (2 punktas), pagaminant naują daiktą (4 punktas), kitais šiame straipsnyje ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Visi šiame straipsnyje nurodyti pagrindai yra savarankiški ir kiekvienas jų atskirai pakankamas nuosavybės teisei įgyti.

32. Ieškovė, pareiškusi vindikacinį ieškinį atsakovui, savo nuosavybės teisę į ginčo statinius grindė šiomis aplinkybėmis: L. J. turto paveldėtojas Z. J. (sūnus) 2008 m. vasario 8 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė J. B. 1900/6900 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0026-0113, 0,6900 ha ploto, esančio (duomenys neskelbtini). Po šios sutarties sudarymo J. B. tapo viso žemės sklypo savininku. Šios sutarties 6.2 punkte buvo nustatyta, kad pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalį šia sutartimi žemės sklypo pirkėjui J. B. pereina nuosavybės teisė į sklype esančius statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus. Ieškovės teigimu, visi statiniai žemės sklype buvo perleisti J. B. ir pardavėjas Z. J. nebeteko į juos jokių teisių. 2010 m. rugsėjo 15 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi J. B. pardavė naujai pirkėjai G. D. visą žemės sklypą ir statinius, o ši 2012 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė šį turtą ieškovei. Pirkimo–pardavimo sutarties 6.2 punkte buvo nustatyta, kad parduodamame žemės sklype yra statinių, į kuriuos neįregistruotos daiktinės teisės. Ieškovės teigimu, tokiu būdu ieškovė tapo visų ir bet kokių statinių, esančių žemės sklype, savininke.

33. Taigi, ieškovė nuosavybės teisę į ginčo statinius kildino iš pirkimo–pardavimo sutarties, kurioje ginčo statiniai neindividualizuoti, o šios nutarties 32 punkte nurodytos faktinį ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės suponuoja išvadą, kad byloje keliamas CK 4.40 straipsnio 1 dalies ir CK 6.395 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo klausimas, kuriuo kolegija nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pasisako.

Dėl CK 6.395 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo

34. CK 4.40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Tai yra įtvirtina klasikinė superficies solo cedit (kas yra sklypo viršuje, jam ir priklauso) taisyklė, reiškianti, kad viskas, kas susijungia su žemės sklypo paviršiumi, priklauso nuosavybės teise žemės sklypo savininkui. Kartu tai reiškia žemės sklypo savininko nuosavybės teisės įgijimą į visus prie žemės sklypo prijungtus daiktus ir nuosavybės teisės į šiuos objektus praradimą kitiems asmenims. Tokiu būdu CK 4.40 straipsnio 1 dalis įtvirtina

susijungimą kaip nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindą, tačiau šios normos taikymo sritis apribota susijungimo su žemės sklypu atvejais. Kartu ši norma yra dispozityvi ir šalių susitarimas gali nustatyti kitokias susijungimo pasekmes.

35. Pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalį, parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas; jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui. Sisteminė šios nutarties 34 ir šiame punktuose nurodytų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žemės sklypo savininko nuosavybės teisių į tame sklype esančius statinius bei įrenginius prezumpcija, kuri atsispindi ir prievolių teisės normoje – CK 6.395 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje žemės sklypo, kuriame yra statinių, pirkimo–pardavimo santykius.

36. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žemės sklypo savininko nuosavybės teisių į tame sklype esančius statinius bei įrenginius prezumpcija gali būti nuginčyta. Jei įrodymai patvirtina vienos šalies teisėtai įgytas tam tikros apimties nuosavybės teises į statinį (kaip į nekilnojamąjį daiktą ar kaip į tokio statuso neturinčią konstrukciją), tai faktas, kad kita šalis yra žemės sklypo, kuriame yra statinys, savininkė, suteikia šiai šaliai teisę ginti nuosavybės teises į žemės sklypą, tačiau toks faktas savaime nepanaikina pirmosios šalies įgytų teisių į statinį ir nesuteikia antrajai šaliai teisės perimti jo valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015).

37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo nuosavybės teisės į daiktą. Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ketinimas turi būti išreikštas aiškiai ir neabejotinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008). Kaip jau minėta, pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalį, parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas; jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui. Kai statinių klausimas pirkimo–pardavimo sutartyje neaptartas, nurodyta prezumpcija tam tikrais atvejais gali būti nuginčyta, jeigu bus įrodyta, kad asmuo, kuris perleido nuosavybės teisę į žemės sklypą, neatliko valinių veiksmų, kurie patvirtintų šio asmens ketinimus atsisakyti nuosavybės teisės į statinius, o atvirkščiai – siekė ją išsaugoti.

38. Nagrinėjamu atveju ginčo statiniai pirkimo–pardavimo sutartyse, kaip šių sutarčių dalykas, neindividualizuoti, tačiau į sutartis perkelta standartinė CK 6.395 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti šios nutarties 36 punkte nurodytą prezumpciją. Esant tokiai sutarčių sąlygai paneigti minėtą prezumpciją pareiga kyla atsakovui, teigiančiam, kad parduodamas žemės sklypą jis neturėjo ketinimų atsisakyti nuosavybės teisės į ginčo statinius.

39. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-969/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

40. Tai, kad įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad gali būti ignoruojamas sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių junginių bendrinė, visuomenėje nusistovėjusi reikšmė. Tikrasis sutarties (jos sąlygos) turinys gali nesutapti su pažodine teksto reikšme, jeigu pažodinį tekstą paneigia įstatyme (CK 6.193 straipsnis) įvardytos sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės (sutarties sąlygų kontekstas, faktinis šalių elgesys, kt.). Įstatymu teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-120/2013 ir kt.).

41. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės,

susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018 48 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

42. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje, tačiau šio principo nereikėtų pernelyg suabsoliutinti. Jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-1075/2019 21 punktą).

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus. Tai, kokie buvo tikrieji sutarties šalių ketinimai, šalių elgesys sutarties sudarymo metu ir po sutarties sudarymo ir pan., yra fakto klausimas. Todėl į klausimą, ar nagrinėjamos bylos atveju žemės sklypo savininkas, parduodamas žemės sklypą, turėjo ketinimą pasilikti savo nuosavybėje ant šio sklypo esančius statinius ar jų dalį, turi atsakyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, aiškindami sutartį ir vertindami byloje esančius įrodymus. Kasacinis teismas gali spręsti tik klausimą, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo bei įrodymų vertinimo taisykles, ar nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.

44. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė faktines aplinkybes ir aiškino pirminės (2008 m.) žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, kuriose nurodyta, kad pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalį šia sutartimi nuosavybės teisė į parduodamame žemės sklype esančius statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus pereina žemės sklypo pirkėjui, o sutarties 4.4 punkte nurodyta, kad pardavėjas įsipareigoja per vienerius metus nuo šios sutarties pasirašymo nugriauti ir išgabenti iš parduoto sklypo savavališkai pastatytus pastatus ir statinius. Aiškindami šias sutarties sąlygas teismai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, vertino šalių elgesį po sutarties sudarymo ir sprendė, jog svarbu tai, kad pirmasis žemės sklypo pirkėjas J. B. į teismą dėl atsakovų iškeldinimo nesikreipė, savo nuosavybės teisės į ginčo statinius neregistravo, aktyviai nesiekė jų nugriauti; antstolio R. Vižainiškio 2016 m. birželio 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu nustatyta, kad atsakovo V. J. naudojama teritorija apie jo namą ir kitus objektus nėra aptverta, o šalia jo esanti žemės sklypo dalis, kuria naudojasi šio žemės sklypo savininkai (ieškovė) ir anksčiau buvę savininkai, yra aptverta, įrengti užrakinami vartai; šiuo metu, praėjus beveik dešimčiai metų nuo 2008 m. vasario 8 d. sutarties sudarymo, ginčo namas yra gyvenamas, juo nepertraukiamai naudojasi atsakovo šeima. Teismai taip pat nustatė, kad 2008 m. vasario 8 d. sutarties 4.4 punkto nuostata, kuria pardavėjas įsipareigoja per vienerius metus nuo šios sutarties pasirašymo nugriauti ir išgabenti iš parduoto sklypo savavališkai pastatytus pastatus ir statinius, turi būti taikoma tokiems statiniams kaip sandėliukas ir voljeras, o ne ginčo statiniams, tą patvirtina byloje esantys įrodymai, kuriais atsakovas buvo ragintas nugriauti būtent sandėliuką ir voljerą. Teismų nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad žemės sklypo įgijėjas J. B. savęs nelaikė ginčo statinių savininku ir jokių savo, kaip savininko, teisių neįgyvendino (statinių nevaldė, jais nesinaudojo, nesiekė jais naudotis ir kt.), šias teises visa apimtimi įgyvendino būtent atsakovas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad kita žemės sklypo įgijėja G. D. (2012 m. rugsėjo 15 d. sutartimi įgijusi nekilnojamuosius daiktus iš J. B.) būtų laikiusi save ginčo statinių savininke bei būtų siekusi įgyvendinti nuosavybės teisę į juos.

45. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgdami į šios bylos aplinkybes teismai tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, nustatė tikruosius pirkimo–pardavimo sutarčių šalių ketinimus ir tai atliko ne tik vertindami sutarties teksto lingvistinę reikšmę, bet nustatė ir įvertino sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Nagrinėjamos bylos atveju svarbus šalių elgesys po sutarties sudarymo, kadangi byloje nustatyta, jog atsakovai niekada nebuvo išsikėlę iš ginčo pastatų, iki ieškovės reikalavimų pareiškimo nagrinėjamoje byloje niekas jų iš ginčo pastatų nekeldino, jokiais veiksmais jų teisių neginčijo.

46. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė, reikšdama vindikacinį ieškinį, neįrodė šios nutarties 27 punkte nurodytos vienos iš vindikacinio ieškinio sąlygų – nuosavybės teisės į ginčo statinius turėjimo, todėl jos ieškinys atmestas pagrįstai.

47. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias

savininko teisių gynimą bei sutarčių aiškinimą, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

48. Atmetus ieškovės kasacinį skundą, ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

49. Atsakovai kasaciniame teisme patyrė 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, ir prašo jas atlyginti. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktais, sprendžia tenkinti atsakovų prašymą ir priteisti iš ieškovės šių išlaidų atlyginimą jas sumokėjusiam atsakovui V. J.

50. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 1 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 17,74 Eur tokių išlaidų. Šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

51. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. balandžio 19 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuoti atsakovui V. J. nuosavybės teise priklausantys statiniai, uždraudžiant jų nuosavybės teisės perleidimą, įkeitimą ir pan. Atmetus ieškovės kasacinį skundą, naikintinos teisėjų atrankos kolegijos nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės.


n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš ieškovės J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1000 (vieną

tūkstantį) Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo.Priteisti iš ieškovės J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 17,74 Eur (septyniolika Eur 74 ct) bylinėjimosi

išlaidų atlyginimo, mokėtino į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. balandžio 19 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančių statinių – gyvenamojo namo, šulinio, lauko tualeto – areštą, kuriuo uždrausta perleisti statinius tretiesiems asmenims, juos įkeisti, registruoti Nekilnojamojo turto registre jų atžvilgiu bet kokias kitas daiktines teises ir apribojimus.

Nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.


ANDŽEJ MACIEJEVSKI



Civilinė byla Nr. e3K-3-262-969/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09823-2017-1

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=60ad86b0aa3e11e9964cdd77475976b0

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.26(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Krovinių karavanas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gestus“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Krovinių karavanas“ dėl nuostolių atlyginimo ir pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Krovinių karavanas“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gestus“ dėl skolos priteisimo (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ ir bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „RPK transport“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl krovinio vežėjo atsakomybės dėl sugadinto krovinio ir krovinio vežėjo teisės gauti atlygį už vežimo paslaugą, pripažinus jo dalinę atsakomybę už krovinio sugadinimą.

2. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 8084,59 Eur nuostolių atlyginimą ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (toliau – procesinės palūkanos).

3. Ieškovė nurodė, jog Estijos bendrovė „Maag Food OU“ pateikė jai užsakymą pervežti šaldytos mėsos krovinį iš Lietuvos į Rumuniją. Ieškovė savo ruožtu 2016 m. spalio 21 d. pateikė atsakovei ekspedijavimo užsakymą, o atsakovė, priimdama šį užsakymą, įsipareigojo organizuoti krovinio pervežimą iš Lietuvos į Rumuniją. Užsakyme nurodyta, jog krovinio gabenimo temperatūra privalo būti –18 °C. Krovinį 2016 m. spalio 26 d. pristačius gavėjai bendrovei „Fox Com Serv Distribution SRL“, nustatyta, kad, vežant krovinį, buvo pažeistos specialiosios krovinio vežimo sąlygos, t. y. temperatūros režimas: patikrinus krovinį, buvo užfiksuota, jog vidutinė kiekvienos paletės, kurioje buvo krovinys, temperatūra svyravo nuo –8 °C iki –5 °C. Krovinys dėl temperatūros režimo pažeidimų buvo sugadintas ir tapo netinkamas naudoti, todėl krovinio gavėja atsisakė jį priimti. Užsakovė bendrovė „Maag Food OU“ pateikė ieškovei 2017 m. vasario 14 d. tarpusavio skolų suderinimo aktą, kuriame nurodyta, jog ji įskaito 8084,59 Eur nuostolius, patirtus dėl krovinio sugadinimo, į ieškovei mokėtinas sumas už kitus pervežimus. Ieškovė 2017 m. vasario 20 d. pateikė atsakovei pretenziją dėl nuostolių atlyginimo, tačiau atsakovė atsisakė ją patenkinti.

4. Atsakovė pareiškė priešieškinį, prašydama priteisti iš ieškovės 2662 Eur skolą už krovinio pervežimo paslaugas, 72,64 Eur palūkanas ir 6 procentų dydžio procesines palūkanas.

5. Atsakovė nurodė, jog ieškovės užsakymui dėl krovinio pervežimo iš Lietuvos į Rumuniją įvykdyti pasitelkė vežėją UAB „RPK transport“. Faktinė vežėja sutartyje nurodytu adresu ir nustatytu terminu pristatė krovinį, todėl atsakovė įgijo teisę reikalauti atlygio už įvykdytą užsakymą. Atsakovė 2017 m. vasario 28 d. išrašė ieškovei sąskaitą faktūrą, pateikė ją apmokėti, tačiau ji nėra apmokėta iki šiol.


6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimu patenkino ieškinį – priteisė ieškovei iš atsakovės 8084,59 Eur nuostolių atlyginimą ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas – ir atmetė priešieškinį.

7. Teismas nustatė, kad atsakovė krovinio pervežimo užsakymo sutartimi įsipareigojo pervežti mėsą. Žalos įvertinimo preliminariojoje ataskaitoje nurodyta, jog pagal CMR važtaraštį prekių gabenimo temperatūra yra –18 °C, o jų pakrovimo momentu vairuotojas įrašė pastabą, kad temperatūra siekia –12,8 °C. Šioje ataskaitoje taip pat nurodyta, jog priekabos temperatūros palaikymo įrangos duomenys, užfiksuoti prekių gabenimo laikotarpiu, patvirtina, kad temperatūra daugiausia laikėsi tarp –19 °C ir –12 °C, tačiau pasireiškė ir staigūs nepaaiškinami temperatūros pokyčiai iki teigiamų reikšmių nuo +5 °C iki +8 °C. Atlikus tyrimą, nustatyta, kad, 2016 m. spalio 26 d. atvykus į vietą, krovinio temperatūra svyravo nuo –8 °C iki –5 °C ir konstatuotas temperatūros režimo pažeidimas.

8. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad krovinio temperatūra jo pakrovimo momentu nesiekė –18 °C, tačiau buvo tikrinama tik viena prekių paletė, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, jog šis faktas nulėmė krovinio sugadinimą. Teismas pažymėjo, kad pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog krovinio gabenimo laikotarpiu pasireiškė staigūs nepaaiškinami temperatūros pokyčiai iki teigiamų reikšmių nuo +5 °C iki +8 °C, temperatūra daugiausia laikėsi tarp –19°C ir –12°C, be to, atkreipė dėmesį ir į liudytojo R. V., kuris faktiškai gabeno krovinį (vairavo transporto priemonę), parodymus, kad krovinio temperatūra, jeigu ji pakrovimo momentu ir sudarė –12,8 °C, negalėjo padidėti iki –6 °C (krovinio iškrovimo momentu temperatūra svyravo nuo –8 °C iki –5 °C). Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovei buvo žinoma, jog gabenama mėsa, todėl yra ypač svarbus nustatyto temperatūros režimo palaikymas, ir, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatavo, kad atsakovė, neužtikrindama nustatyto temperatūros režimo palaikymo, elgėsi neatidžiai bei nerūpestingai ir pažeidė prisiimtus įsipareigojimus, o šis pažeidimas nulėmė krovinio sugadinimą.

9. Teismo vertinimu, atsakovės pateiktos UAB „Naujausi transporto sprendimai“ 2016 m. lapkričio 7 d. ir 2017 m. liepos 26 d. pažymos neįrodo, kad transporto priemonėje įrengta temperatūros palaikymo įranga tinkamai funkcionavo vežant krovinį. Priešingai, pažymoje nurodyta, jog įrangos užfiksuoti duomenys patvirtina staigius temperatūros pasikeitimus, kurie galimi atidarius duris ir patekus šiltam orui, tačiau, vežant ginčo krovinį, puspriekabės durys nebuvo atidarytos, nors buvo fiksuoti staigūs temperatūros pakitimai. Be to, pirmas patikrinimas atliktas 2016 m. lapkričio 7 d., todėl šio patikrinimo rezultatai nesudaro pagrindo spręsti, kad šaldymo įrenginys tinkamai funkcionavo vežant krovinį.

10. Teismas nustatė, kad krovinio kaina, iki jis buvo pakrautas, sudarė 7811,20 Eur, o kai krovinio gavėja atsisakė jį priimti, jis buvo parduotas kitam pirkėjui už 976,40 Eur. Estijos bendrovė „Maag Food OU“ pateikė ieškovei sąskaitą dėl 8084,59 Eur nuostolių atlyginimo, o 2017 m. vasario 14 d. aktu atliktas ginčo sumos įskaitymas. Teismo vertinimu, ieškovė tinkamai pagrindė prašomų atlyginti nuostolių dydį (7811,20 Eur – 976,40 Eur + 1249,79 Eur).

11. Teismas pažymėjo, kad ginčo teisiniams santykiams taikytina Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (toliau – CMR konvencija), todėl priteisė ieškovei iš atsakovės šios konvencijos 27 straipsnio 1 punkte nustatyto dydžio (5 procentų) procesines palūkanas.

12. Teismas, pasisakydamas dėl priešieškinio reikalavimo, nurodė, jog atsakovė pažeidė prisiimtus įsipareigojimus, todėl ieškovei nekyla pareiga atsiskaityti už netinkamai suteiktą paslaugą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis).

13. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. sausio 3 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą.

14. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų visumą, neturėjo pagrindo abejoti ieškovės pateiktų įrodymų tikrumu ir įrodinėjama aplinkybe, kad ieškovės prievolė atlyginti užsakovei nuostolius, patirtus dėl krovinio sugadinimo, pasibaigė įskaitymu.

15. Kolegija nesutiko su atsakovės argumentais dėl netinkamo CMR konvencijos 23 straipsnio taikymo ir kartu netinkamo nuostolių dydžio nustatymo. Kolegija nurodė, jog atsakovė be pagrindo remiasi CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkto nuostata, kad kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. Kolegija pažymėjo, kad CMR konvencijos 25 straipsnis reglamentuoja nuostolių atlyginimą sugadinus krovinį, o šiame straipsnyje nurodyta, jog nuostolių suma apskaičiuojama pagal 23 straipsnio 1, 2, 4 punktų nuostatas, vadinasi, CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punktas netaikomas sprendžiant dėl nuostolių sugadinus krovinį.

16. Kolegija nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis pateiktais įrodymais, patvirtinančiais, kad krovinio vertė sumažėjo nuo 7811,20 Eur iki 976,40 Eur ir kad papildomai buvo patirtos 1249,79 Eur išlaidos, susijusios su krovinio

sandėliavimu gavėjai atsisakius priimti krovinį, tinkamai nustatė ieškovei priteistino žalos atlyginimo dydį.17. Kolegija pripažino nepagrįstais atsakovės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų,

susijusių su temperatūros pokyčiais, arba juos vertino netinkamai ir kad sprendimas išimtinai grindžiamas nepagrįstais ieškovės samprotavimais. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertino šalių pateiktų įrodymų visetą ir taip priėjo prie išvados, kad krovinys buvo sugadintas dėl neatidaus ir nerūpestingo atsakovės elgesio.

18. Kolegija nurodė, jog atsakovė, teigdama, kad ieškovė, pateikdama krovinį gabenti, neužtikrino reikiamos temperatūros, nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog tas faktas, kad vienos prekių paletės temperatūra pakrovimo momentu siekė –12,8 °C, savaime nelaikytinas krovinio sugadinimo priežastimi. Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės prisiimto įsipareigojimo palaikyti atitinkamą krovinio temperatūrą nevykdymas lėmė krovinio sugadinimą.

19. Kolegija atmetė atsakovės argumentus, kad ieškovė neįrodė, jog krovinys nebuvo tinkamas naudoti. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė, siekdama pagrįsti nuostolius, patirtus dėl tos priežasties, kad krovinys nebuvo gabenamas palaikant reikiamą temperatūrą, pateikė įrodymus, pagrindžiančius krovinio nuvertėjimą. Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į krovinio specifiką (greitai gendantys maisto produktai), prekių gabenimas neužtikrinus tinkamos temperatūros neabejotinai lemia jų kokybę ir tinkamumą vartoti. Kolegija pažymėjo, jog atsakovės argumentas, kad bendrovė „M. P. Agentia de Export SRL“, kuri tarpininkavo parduodant krovinį trečiajam asmeniui bendrovei „Vascar SA“, nurodė, jog krovinys nebuvo visiškai sugadintas, savaime nepaneigia nustatytų nuostolių egzistavimo fakto.

20. Kolegija nurodė, jog nėra pagrindo spręsti, kad atsakovė tinkamai suteikė vežimo paslaugą, todėl įpareigojimas atsiskaityti už tokią paslaugą neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į KASACINĮ SKUNDĄ TEISINIAI ARGUMENTAI

21. Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 3 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti priešieškinį ir atmesti ieškinį. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Teismai netinkamai taikė CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkto, 25 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkto nuostatos gali ir turi būti taikomos tiek krovinio (ar jo dalies) praradimo, tiek ir sugadinimo atveju (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2013). Todėl bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nevertino atsakovės atsakomybės ribų, nenustatė maksimalios galimos kompensacijos užsakovei (ieškovei) dydžio, neįsitikino, kad ieškinio reikalavimas neviršija CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkte įtvirtintos maksimalios vežėjo atsakomybės ribų.

21.2. Teismai netinkamai taikė CMR konvencijos 17, 23 ir 25 straipsnių, CK 6.249 straipsnio ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami, ar ieškovė tinkamai įvykdė pareigą pagrįsti žalos atsiradimo faktą, iš esmės nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su krovinio būkle jį pristačius, o vertino tik vežėjo veiksmus gabenant krovinį. Pažymėtina, kad vien sutartyje nustatytų krovinio vežimo sąlygų nesilaikymas savaime nereiškia krovinio sugadinimo ir (ar) negalimumo naudoti jį pagal paskirtį. Teismai netinkamai vertino (nepagrįstai nevertino) bylos faktinius duomenis, patvirtinančius, kad pristatyto krovinio būklė buvo normali, krovinys galėjo būti naudojamas pagal paskirtį, kad trečiasis asmuo įsigijo krovinį. Bylos įrodymai nėra pakankami išvadai, kad vežėja padarė ieškovei (ar pirminei užsakovei) žalą, daryti. Pažymėtina, kad pačios ieškovės pateikta žalos įvertinimo preliminarioji ataskaita paneigia krovinio sugadinimo faktą. Šioje ataskaitoje, be kita ko, užfiksuota, kad, atliekant prekių vizualią apžiūrą, jų būklė atrodė normali tokios krovinių rūšies atžvilgiu. Be to, šios bylos procese nėra ginčo dėl aplinkybės, kad visas krovinys buvo parduotas kitam asmeniui. Ši aplinkybė neabejotinai reiškia, kad krovinys galėjo būti naudojamas pagal paskirtį, nes priešingu atveju joks asmuo nebūtų pageidavęs įsigyti tokio krovinio. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog krovinys nebuvo sugadintas, tačiau nepagrįstai vertino, kad jis nuvertėjo dėl atsakovės veiksmų. Akivaizdu, kad maisto produktai dėl temperatūros pakitimų yra arba nėra tinkami naudoti, vadinasi, vežto krovinio turinys ir jo specifika apskritai eliminuoja krovinio sugedimo iš dalies (kokybės prasme) galimybę. Atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo praktiką, kurioje pasisakyta, kad vien temperatūros režimo galimi pažeidimai savaime nereiškia krovinio sugadinimo ir neįrodo nuostolių atsiradimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje

Nr. 3K-3-98-684/2017). Remiantis šia kasacinio teismo praktika, teismai turėjo tirti, tačiau netyrė, ar CMR važtaraštyje ir vežimo sutartyje nurodyta temperatūra, kurios tariamai nesilaikė vežėja, atitinka gamintojo vadovaujantis teisės aktais nustatytą temperatūrą, kuri užtikrina atitinkamų produktų saugumą visą jų galiojimo laiką.

21.3. Teismai netinkamai taikė CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkto, CK 6.246, 6.248 straipsnių ir CPK 185 straipsnio nuostatas. Šios bylos procese nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios leistų abejoti vežėjos veiksmų teisėtumu, jų neatitiktimi atsargumo ir rūpestingumo reikalavimams. Ieškovė neįrodė, kad vežėja, gabendama krovinį, nesilaikė taisyklių, neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti, arba atliko veiksmus, kurių neturėjo atlikti. Vienintelis argumentas, kuriuo paremta teismų išvada dėl atsakovės atsakomybės už krovinio sugadinimą, yra susijęs su tariamu krovinio vežimo temperatūros režimo nesilaikymu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino bylos faktinius duomenis, be pagrindo nevertino duomenų, patvirtinančių pačios ieškovės kaltę dėl atsiradusių nuostolių. Atsakovės paaiškinimais, liudytojo parodymais ir rašytiniais įrodymais pagrįsta ta faktinė aplinkybė, kad transporto priemonės, kurioje buvo gabenamas ginčo krovinys, šaldytuvo temperatūra pradėjo svyruoti ir galimai pasiekė teigiamą temperatūrą, jau tik pradėjus krovinio iškrovimo procesą. Transporto priemonės durys krovinio gavėjos nurodymu buvo paliktos atidarytos, todėl į transporto priemonę pateko gerokai šiltesnio aplinkos oro ir taip padidėjo krovinio temperatūra. Pažymėtina, kad vežėja, pristačiusi krovinį į gavėjos sandėlį, neturėjo galimybės nevykdyti gavėjos nurodymų.

21.4. Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į bylos faktines aplinkybes, šalinančias vežėjos atsakomybę, ir kartu be pagrindo netaikė CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkto nuostatų. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad krovinys nebuvo pakrautas, laikantis užsakyme nurodytų reikalavimų, – šį faktą užfiksavo ir faktinis vežėjas, CMR važtaraštyje įrašydamas pastabą, jog prekių temperatūra jų krovimo momentu siekė –12,8 °C. Vairuotojas iš karto perdavė šią informaciją ieškovės atstovui, o šis, pirmiausia žadėjęs ištaisyti neatitikimus, vėliau nurodė krauti krovinį, esant pirmiau nurodytai jo temperatūrai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog buvo tikrinama tik viena krovinio paletė, tačiau šis aspektas nepaneigia aplinkybės, kad krovinys buvo pateiktas gabenti neparuoštas, t. y. neatvėsintas iki reikiamos temperatūros, todėl galimai atsiradę krovinio dalies sugadinimai ir buvo nulemti ieškovės veiksmų. Neabejotina, kad vežėja negalėjo išvengti nurodytų aplinkybių, nes jos niekaip nepriklausė nuo jos valios.

21.5. Teismai, nuspręsdami, kad atsakovei už suteiktą vežimo paslaugą apskritai nemokėtinas joks atlygis, pažeidė CMR konvencijos 23 straipsnio 4 punkto nuostatas ir nukrypo nuo atitinkamos kasacinio teismo praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2009). CMR konvencijos 23 straipsnio 4 punkte įtvirtinta, kad krovinio dalinio sugadinimo atveju užsakovui užmokestis už vežimą kompensuojamas proporcingai nuostolio dydžiui. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo krovinys nuvertėjo 87,5 procento, vadinasi, krovinio likutinė vertė – 12,5 procento. Teismai, nustatę tokį krovinio nuvertėjimą, galėjo kompensuoti ieškovei krovinio vežimo paslaugos užmokesčio dalį, sudarančią ne daugiau negu 87,5 procento, o likusią užmokesčio dalį turėjo priteisti atsakovei už jos ieškovei suteiktą paslaugą. Vežimo paslaugos sutarta kaina sudaro 2662 Eur, todėl atsakovei turėjo būti priteistas 332,75 Eur atlygis už suteiktą paslaugą ir procesinės palūkanos.

22. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistus Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 3 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:

22.1. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkto ir 25 straipsnio nuostatų taikymo yra nepagrįsti. Ieškovė savo reikalavimams pagrįsti pateikė CMR važtaraštį, kuriame nurodyta, kad ginčo krovinio bruto svoris – 19 858 kg. Atsiskaitymo vienetas SDR krovinio pervežimo užsakymo pateikimo momentu sudarė 0,79 Eur, vadinasi, atsakovės kasaciniame skunde akcentuojamos maksimalios kompensacijos suma CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkto prasme negalėtų būti didesnė negu 130 679,54 Eur. Ieškovė reikalavo atlyginti 8084,59 Eur nuostolius, todėl nėra pagrindo spręsti dėl vežėjos atsakomybės ribojimo pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punktą.

22.2. Atsakovė teigia, kad vežamas krovinys nebuvo sugadintas ir todėl galėjo būti naudojamas pagal paskirtį. Atsakovė tokiais argumentais kelia fakto klausimą, o tas yra draudžiama pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį. Bet kuriuo atveju kasaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, jog ieškovės pateikta žalos vertinimo preliminarioji ataskaita paneigia ginčo krovinio sugadinimo faktą. Pažymėtina, kad ši ataskaita parengta 2016 m. spalio 31 d., o ginčo krovinys buvo iškrautas 2016 m. spalio 28 d., todėl tikrinamos prekės jau buvo atšaldytos iki –23 °C temperatūros. Atsižvelgiant į ginčo krovinio specifiką (maisto produktai), pakartotinis prekių užšaldymas nereiškia, kad krovinys nebuvo sugadintas ir kad buvo tinkamas naudoti pagal pirminę paskirtį. Faktą, kad krovinys negalėjo būti naudojamas pagal pirminę paskirtį, patvirtina krovinio gavėjos atsisakymas priimti krovinį ir pirmiau nurodyta ataskaita. Atsakovės keliama prielaida, kad krovinio

pardavimo trečiajam asmeniui aplinkybė patvirtina jo naudojimo pagal paskirtį galimybę, tėra jos gynybos versija, kuri nėra pagrįsta įrodymais. Aplinkybė, kad maisto produktai negali būti pateikti vartoti žmonėms, nereiškia, jog jie negali būti naudojami pagal kitą, t. y. netiesioginę, paskirtį. Tas faktas, kad trečiasis asmuo pateikė pasiūlymą įsigyti krovinį už 0,05 ct/kg kainą, nereiškia, jog krovinys nebuvo sugadintas ir atitinkamai galėjo būti naudojamas pagal tiesioginę paskirtį. Pažymėtina, kad atsakovė klaidingai nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad krovinys nebuvo sugadintas. Teismas, kitaip negu aiškina atsakovė, sprendė, kad ieškovė įrodė krovinio sugadinimo ir negalėjimo naudoti pagal paskirtį faktą, ir todėl priteisė ieškovei iš atsakovės nuostolių atlyginimą. Atkreiptinas dėmesys į tą aspektą, kad atsakovė, siekdama pagrįsti nukrypimą nuo kasacinio teismo praktikos, pateikė nuorodą į 2017 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98-687/2017, tačiau šioje nutartyje pateikti išaiškinimai yra naudingi ieškovei, o ne atsakovei. Vadovaujantis šia kasacinio teismo praktika, atsakovei teko pareiga įrodyti, kad maisto produktai nesugedo dėl nustatyto temperatūros režimo nesilaikymo, tačiau ji nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog maisto produktai, nepaisant pirmiau nurodyto pažeidimo, išliko tinkami naudoti pagal pagrindinę paskirtį.

22.3. Atsakovė kelia fakto klausimą, susijusį su ginčo krovinio pervežimo temperatūros režimu, ir daro nepagrįstą išvadą, kad jos, kaip vežėjos, neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti. Tokia atsakovės pozicija prieštarauja bylos įrodymams. Teismai, priešingai negu nurodo atsakovė, tinkamai vertino visus įrodymus, patvirtinančius temperatūros režimą, vyravusį gabenant ginčo krovinį, ir pagrįstai konstatavo, kad esminę reikšmę turi tas faktas, kad, gabenant krovinį, nebuvo palaikoma CMR važtaraštyje nurodyta temperatūra.

22.4. Kasacinio skundo argumentai dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkto pažeidimo yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad būtent atsakovei, kaip vežėjai, tenka pareiga įrodyti aplinkybes, šalinančias jos atsakomybę (CMR konvencijos 18 straipsnio 1 punktas). Teismai nustatė, kad, pakraunant krovinį, buvo patikrinta tik viena krovinio paletė ir nustatyta –12,8 °C jos temperatūra, o likęs krovinys nebuvo patikrintas ir vežėja sutiko vežti krovinį. Žalos įvertinimo preliminariojoje ataskaitoje konstatuota, kad krovinio temperatūra jį iškraunant svyravo nuo –8 °C iki –5 °C, vadinasi, bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog buvo pažeistas krovinio gabenimo temperatūros režimas, todėl nėra pagrindo atleisti atsakovę nuo atsakomybės. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad netinkamo krovinio pakrovimo veiksnys nelaikytinas savarankišku pagrindu, šalinančiu vežėjos atsakomybę.

22.5. Krovinio vertės apskaičiavimas pagal CMR konvencijos 23 straipsnį ir atitinkamai atlygio už vežimą dydžio nustatymas yra fakto, o ne teisės klausimai. Bet kuriuo atveju aplinkybė, kad ginčo krovinys buvo parduotas už likutinę vertę taip mažinant patirtus nuostolius, nėra pakankama spręsti, jog atsakovė iš dalies tinkamai suteikė krovinio pervežimo paslaugą. Šios bylos atveju sutartinių įsipareigojimų pažeidimas lėmė, kad buvo sugadintas visas krovinys ir mėsos produktai tapo nebetinkami naudoti pagal paskirtį. Viso krovinio sugadinimas lėmė krovinio gavėjos atsisakymą priimti krovinį. Atsižvelgiant į tas aplinkybes, kad atsakovė nepristatė gavėjai krovinio ir kad krovinys buvo sugadintas, pripažintina, jog atsakovei nekilo pareiga atsiskaityti su atsakove už netinkamai suteiktą vežimo paslaugą.

23. Trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo teismo nuožiūra spręsti kasaciniame skunde keliamus reikalavimus.

Teisėjų kolegija



Dėl krovinio vežėjo atsakomybės dėl sugadinto krovinio

24. Vežimo sutartiniai teisiniai santykiai bendriausia prasme yra reglamentuoti CK šeštosios knygos IV dalies XL skyriaus normomis (6.807–6.823 straipsniai). Krovinio vežimo sutarties samprata yra atskleista CK 6.808 straipsnio 1 dalyje. Ši materialiosios teisės norma nurodo, jog pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį.

25. Pažymėtina, jog tais atvejais, jeigu krovinio vežimo teisiniams santykiams būdingi tokie požymiai, kad, pirma, krovinys vežamas kelių transporto priemone už užmokestį, antra, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių

teritorijose, trečia, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės, vežimo sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų, be to, ir atsakomybės, klausimams spręsti taikytinas specialusis tarptautinės teisės aktas – CMR konvencija (šios konvencijos 1 straipsnio 1 punktas).

26. CMR konvencijai būdingas griežto reguliavimo efektas, t. y. laikoma, kad klausimai, patenkantys į šios tarptautinės sutarties reglamentavimo sritį, inter alia (be kita ko), vežimo sutarties šalių civilinė atsakomybė, yra išsamiai sureguliuoti ir nėra galimi jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo. Toks aptariamoje konvencijoje nustatyto teisinio reguliavimo pobūdis suponuoja nacionalinės teisės subsidiarumą klausimams, susijusiems su tarptautinio pervežimo teisiniais santykiais, spręsti – nacionalinės teisės normos taikomos tik tiek, kiek atitinkamas teisės klausimas nėra tiesiogiai sureguliuotas CMR konvencijos nuostatomis. Tokie šios konvencijos taikymo bendriausi ypatumai yra išskirti kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009).

27. Pažymėtina, kad tiek, kiek susiję su tarptautinio vežimo sutarties šalių civiline atsakomybe, išsamus teisinis reglamentavimas pasireiškia ir atsakomybės sąlygų, ir atsakomybės ribų požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008).

28. Krovinio vežėjo atsakomybė bendriausia prasme yra reglamentuota CMR konvencijos 17 straipsnyje. Šio straipsnio pirmajame punkte nustatyta, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje konvencijos normoje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nurodytų 17 straipsnio 2 punkte (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2013). Jeigu vežėjo atsakomybei taikomas CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punktas, tai jo civilinės atsakomybės prievolei atsirasti pakanka dviejų reikšmingų aplinkybių – byloje turi būti nustatytas žalos faktas ir nuostolių dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2013).

29. Kasaciniame skunde, be kitų, keliamas klausimas dėl žalos fakto, t. y. ar buvo sugadintas krovinys, ir dydžio, t. y. galimai sugadinto krovinio vertės. Atsakovė, inter alia, argumentuoja, kad vien sutartyje nustatytų krovinio vežimo sąlygų nesilaikymas savaime nereiškia krovinio sugadinimo ir (ar) negalimumo naudoti jo pagal paskirtį, o bylos įrodymai nėra pakankami išvadai, jog vežėja padarė ieškovei (ar pirminei užsakovei) žalą, daryti.

30. Kaip žinoma, žalos fakto ir dydžio nustatymas yra fakto klausimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-916/2018 43 punktą), o kasacinis teismas netiria faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ypatumus, tik patikrins (tiek, kiek toks klausimas tiesiogiai keliamas kasaciniame skunde), ar teismai, nustatydami žalos faktą ir dydį, tinkamai taikė proceso įstatymo nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

31. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-675 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ 1 punkte nustatyta, kad maisto verslo operatoriai (maisto tvarkymo subjektai) turi užtikrinti, jog jų kontroliuojamame maisto versle būtų garantuotai laikomasi šioje higienos normoje bei kituose Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktuose maisto saugą ir higieną reglamentuojančių reikalavimų, be kita ko, 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras, 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 852/2004 dėl maisto produktų higienos (toliau – ir Reglamentas 852/2004), 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 853/2004, nustatančio konkrečius gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1998 m. lapkričio 27 d. įsakymo Nr. 695 „Dėl Greitai gendančių maisto produktų laikymo taisyklių tvirtinimo“ reikalavimų.

32. Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ 12 punkte nurodyta, jog maistas apdorojamas šiluma, šaldomas, laikomas, gabenamas ar kitaip tvarkomas teisės aktuose arba gamintojo nustatytoje temperatūroje. Šaldymo įrenginiuose turi būti kontroliniai termometrai. Tinkamumo vartoti terminai turi garantuoti maisto saugą ir kokybę nurodytomis laikymo sąlygomis. Greitai gendančių maisto produktų laikymo taisyklių 5 punkte, be kita ko, nustatyta, kad šaldytos mėsos, kaip greitai gendančių maisto produktų, laikymo ir gabenimo temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip –18 °C.

33. Reglamento 852/2004 II priedo „Bendrieji higienos reikalavimai visiems maisto verslo operatoriams“ IX skyriaus

„Maisto produktams taikomos nuostatos“ 5 punkte nurodyta, jog žaliavos, ingredientai, tarpiniai ir gatavi produktai, dėl kurių gali veistis patogeniniai mikroorganizmai ar susidaryti toksinai, negali būti laikomi temperatūroje, kurioje juos laikant jie gali kelti riziką sveikatai. Negalima pertraukti šalčio grandinės. Tačiau ribotą laiką leidžiama praktiniais sumetimais nesilaikyti temperatūros kontrolės maistą ruošiant, vežant, kraunant į sandėlius, dedant į vitrinas ar pateikiant vartotojui, jeigu toks temperatūros režimo nesilaikymas nekelia rizikos sveikatai.

34. Kasacinis teismas, aiškindamas pirmiau išdėstytas teisės normas, yra konstatavęs, kad tais atvejais, jeigu CMR važtaraštyje nurodyta temperatūra atitinka ginčo maisto produktų gamintojo vadovaujantis teisės aktais nustatytą temperatūrą, kurioje jie išlieka saugūs visą tinkamumo vartoti terminą (galiojimo laiką), ir pateikti įrodymai, kad nesilaikyta CMR važtaraštyje nustatyto temperatūros režimo, galima laikyti, kad CMR važtaraštyje nurodytos temperatūros nesilaikymas reiškia ginčo maisto produktų nesaugumą ir sugadinimą. Tada atsakovei tenka pareiga įrodyti, kad toks temperatūros režimo nesilaikymas nesukelia rizikos sveikatai ir ginčo maisto produktus galima saugiai vartoti visą to produkto tinkamumo vartoti terminą (galiojimo terminą), t. y. kad ginčo maisto produktai nesugedo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-98-687/2017 47 punktą).

35. Pažymėtina, kad CMR važtaraštyje nurodyta ginčo krovinio – šaldytos mėsos – gabenimo temperatūra atitinka tą teisės aktais nustatytą temperatūrą, kurios palaikymas užtikrina, kad tokio pobūdžio maisto produktai išliktų saugūs visą tinkamumo vartoti terminą (galiojimo laiką). Kaip minėta, teismai, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, kad, gabenant krovinį, nebuvo užtikrintas nustatyto temperatūros režimo palaikymas. Vadinasi, atsižvelgiant į šios bylos faktines aplinkybes ir pirmiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, egzistuoja pagrindas preziumuoti žalos dėl krovinio sugadinimo faktą.

36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje žalos dėl ginčo krovinio sugadinimo faktas yra nustatytas remiantis netiesioginiais įrodymais – temperatūros registratoriaus duomenimis, krovinio gavėjo atsisakymu jį priimti dėl netinkamos temperatūros ir buhalterinės apskaitos dokumentais, pagrindžiančiais, kad krovinys buvo realizuotas gerokai mažesne, negu buvo jo vertė pakrovimo dieną, kaina. Pažymėtina, kad bylos šalys nepateikė įrodymų (krovinio kokybės vertinimo aktų ar kt.), pagal kuriuos būtų galima tiksliai nustatyti, ar krovinys, nepaisant nustatyto temperatūros režimo nesilaikymo, iš tikrųjų nebegalėjo būti naudojamas pagal tiesioginę paskirtį. Vis dėlto, remiantis šios nutarties 34 punkte nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, tokie įrodymai, kokiais yra įrodinėjamas žalos faktas (kitai bylos šaliai nepateikus priešingų įrodymų), yra pakankami jais įrodinėjamam žalos dėl krovinio sugadinimo faktui preziumuoti.

37. Kaip minėta, atsakovė laikosi priešingos pozicijos, tačiau ji nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad nustatyto krovinio gabenimo temperatūros režimo nesilaikymas nenulėmė krovinio sugadinimo. Pažymėtina, kad atsakovė iš esmės siekia perkelti ieškovei įrodinėjimo naštą dėl nustatyto krovinio vežimo temperatūros režimo nesilaikymo įtakos krovinio būklei, nors pirmiau išdėstyti kasacinio teismo išaiškinimai, kuriais, beje, atsakovė remiasi savo kasaciniame skunde, aiškiai patvirtina, kad tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kokios nustatytos nagrinėjant šią civilinę bylą, būtent jai, neužtikrinusiai nustatyto temperatūros režimo, tenka įrodinėjimo dėl krovinio nesugadinimo (pirmiau įvardytos prezumpcijos paneigimo) pareiga. Teisėjų kolegija šios įrodinėjimo pareigos vykdymo aspektu nurodo, jog kasaciniame skunde akcentuojama faktinė aplinkybė, kad trečiasis asmuo nupirko krovinį gerokai mažesne, negu buvo jo vertė pakrovimo dieną, kaina, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog krovinys nebuvo sugadintas, t. y. neprarado savo pagrindinių savybių.

38. Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi ieškovės pateiktais įrodymais, nustatė, kad krovinio vertė jo pakrovimo dieną sudarė 7811,20 Eur, o kai trečiasis asmuo, gavėja, atsisakė priimti ginčo krovinį, jis buvo perleistas už 976,40 Eur kainą. Be to, teismai nustatė, kad pirminė užsakovė Estijos bendrovė „Maag Food OU“ papildomai patyrė 1249,79 Eur išlaidas, susijusias su krovinio sandėliavimu gavėjai atsisakius jį priimti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose taip pat nurodyta, jog Estijos bendrovė „Maag Food OU“ pateikė ieškovei sąskaitą dėl 8084,59 Eur nuostolių atlyginimo, šios bendrovės įskaitė priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, įskaitymo faktas užfiksuotas 2017 m. vasario 14 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo akte.

39. Teisėjų kolegija, remdamasi bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, sprendžia, kad teismai nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių CPK normų ir pagrįstai nustatė tiek žalos dėl krovinio sugadinimo faktą, tiek šios žalos dydį, t. y. kad ieškovė patyrė 8084,59 Eur žalą dėl krovinio sugadinimo.

40. Kaip žinoma, pamatinis principas, kuriuo yra grindžiamas civilinės atsakomybės bendrais pagrindais taikymas, yra visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad (be kitų) šio principo veikimo aspektu pasireiškia CMR konvencijos specifiškumas – ši konvencija nustato vežėjo atsakomybės ribas: 23 straipsnio 3

punkte įtvirtinta, jog kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio, o to paties straipsnio ketvirtajame punkte, be papildomai kompensuotinų praradimų įvardijimo, nurodyta, jog kiti nuostoliai nekompensuojami. Vadinasi, tam tikrais CMR konvencijos taikymo atvejais visiško nuostolių atlyginimo principas gali ir nebūti taikomas.

41. Atsakovė savo kasaciniame skunde kelia klausimą dėl CMR konvencijos nuostatų, įtvirtinančių vežėjo atsakomybės ribas, aiškinimo ir taikymo. Atsakovė nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas be pagrindo konstatavo, kad kompensacijai apskaičiuoti ir nustatyti netaikytinas CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punktas.

42. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tą aspektą, kad pirmiau minėtos nuostatos, ribojančios vežėjo atsakomybę, yra įtvirtintos tarp CMR konvencijos 23 straipsnio, nustatančio vežėjo atsakomybę už krovinio praradimą, nuostatų, o žalos, patirtos dėl krovinio sugadinimo, atlyginimo klausimas bendriausia prasme yra reglamentuotas CMR konvencijos 25 straipsnyje. Kita vertus, pastarojo konvencijos straipsnio nuostatos nukreipia į 23 straipsnio nuostatų taikymą – konvencijos 25 straipsnio pirmajame punkte yra įtvirtinta blanketinė norma, nurodanti, jog vežėjas krovinio sugadinimo atveju turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, apskaičiuotai pagal 23 straipsnio 1, 2, 4 punktų nuostatas. Vadinasi, sprendžiant klausimą dėl kompensacijos už krovinio sugadinimą nustatymo, taikytinos ir tos CMR konvencijos nuostatos, kurios reglamentuoja vežėjo atsakomybę už krovinio praradimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, pasitelkus išimtinai lingvistinį (pažodinį) CMR konvencijos 25 straipsnio 1 punkto aiškinimą, egzistuotų pagrindas sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punktas netaikytinas apskaičiuojant kompensaciją už krovinio sugadinimą. Vis dėlto, sprendžiant klausimą dėl kompensacijos už krovinio sugadinimą nustatymo, negalima apsiriboti pažodiniu CMR konvencijos 25 straipsnio 1 punkto aiškinimu.

43. CMR konvencijos 25 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad kompensacija negali būti didesnė kaip: a) suma, kurią reikėtų sumokėti visiškai praradus krovinį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinamas visas krovinys; b) suma, kurią reikėtų sumokėti praradus sugadintą krovinio dalį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinama tik dalis krovinio. Teisėjų kolegija, remdamasi šiomis nuostatomis, sprendžia, kad vežėjo atsakomybės už krovinio sugadinimą ribos CMR konvencijos 25 straipsnio 2 punkto prasme yra prilygintos vežėjo atsakomybės už krovinio praradimą riboms. Kaip minėta, vežėjo atsakomybės už krovinio praradimą ribos (materialinės išraiškos forma) yra apibrėžtos CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkte, vadinasi, šio punkto nuostata, sistemiškai aiškinama su CMR konvencijos 25 straipsnio nuostatomis, taikytina ir nustatant kompensaciją už krovinio sugadinimą. Pažymėtina, kad toks aiškinimas atsispindi ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2013).

44. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo konstatavo, jog kompensacijai už krovinio sugadinimą nustatyti netaikytinas CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punktas. Kita vertus, tai savaime nelemia išvados dėl kompensacijos už krovinio sugadinimo dydžio nepagrįstumo. Pirma, ką pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė nepateikė įrodymų, pagal kuriuos teismas galėtų daryti išvadą, jog apskaičiuota nuostolių suma yra nepagrįsta, neteisinga ir prieštarauja CMR konvencijos 23 straipsnio reikalavimams. Antra, minėta, kad kompensacija CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkto prasme negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. CMR važtaraštyje užfiksuota, kad ginčo krovinio bruto svoris – 19 858 kg. Ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą nurodyta, jog 1 Eur užsakymo pateikimo dieną, t. y. 2016 m. spalio 21 d., atitiko 0,79 atsiskaitymo vieneto, reikšmingo kompensacijos riboms nustatyti, ir kartu pateiktas apskaičiavimas, pagal kurį kompensacijos suma CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkto prasme negalėtų būti didesnė negu 130 679,54 Eur (19 858 kg x 8,33 x 0,79 Eur). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsiliepime į kasacinį skundą atlikto apskaičiavimo tinkamumu ir pagrįstumu. Pažymėtina, kad pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 7 punkto nuostatas specialaus atsiskaitymo vieneto dydis turi būti perskaičiuojamas į nacionalinę valiutą pagal jos vertę teismo sprendimo arba šalių sutartą dieną. Kaip minėta, ieškovė, teikdama savo skaičiavimą, rėmėsi tuo specialaus atsiskaitymo vieneto ir euro santykiu, kuris egzistavo užsakymo pateikimo dieną, kita vertus, skirtumas tarp maksimalaus kompensacijos dydžio, apibrėžtino pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punktą, ir teismų procesiniais sprendimais faktiškai nustatyto kompensacijos už krovinio sugadinimą dydžio yra toks didelis, kad net ir be atskiro patikrinimo yra akivaizdus tas faktas, kad specialaus atsiskaitymo vieneto dydžio perskaičiavimas į eurą pagal jo vertę, buvusią pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną, nepakeistų dalyko esmės, t. y. teismų procesiniais sprendimais faktiškas nustatytas kompensacijos dydis vis vien neviršytų maksimalaus tokios kompensacijos dydžio, apskaičiuoto pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punktą.

45. Atsakovė taip pat argumentuoja, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog ji

atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, nulėmusius žalos atsiradimą. Kasaciniame skunde nurodyta, jog vienintelis argumentas, kuriuo paremta teismų išvada dėl atsakovės atsakomybės už krovinio sugadinimą, yra susijęs su tariamu krovinio vežimo temperatūros režimo nesilaikymu, nors teismai šiuo aspektu net neanalizavo atsakovės pateiktų temperatūros registratoriaus duomenų, esančių bylos II tomo 39 lape.

46. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų procesiniuose sprendimuose tiesiogiai neatsispindi pačių temperatūros registratoriaus duomenų, užfiksuotų ginčo krovinio gabenimo laikotarpiu, analizė ir šios analizės rezultatas (t. y. duomenų vertinimo išvados). Kita vertus, tai nereiškia, jog bylą nagrinėję teismai netyrė ir nevertino šių įrodymų. Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl nustatyto krovinio gabenimo temperatūros režimo pažeidimo daugiausia pagrįstos išvestiniu (temperatūros registratoriaus duomenų prasme) įrodymu – žalos įvertinimo preliminariąja ataskaita. Šioje ataskaitoje, be kitų, buvo aptarti ir temperatūros registratoriaus duomenys, patvirtinantys šaldymo įrangos temperatūros staigius kraštutinius svyravimus, pasireiškusius ginčo krovinio gabenimo laikotarpiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, temperatūros registratoriaus duomenys, kaip pirminiai įrodymai, ir žalos įvertinimo preliminarioji ataskaita, kaip išvestinis įrodymas, yra pakankami konstatuoti, kad atsakovė neužtikrino nustatyto krovinio gabenimo temperatūros režimo, kurio palaikymas, kaip minėta, buvo būtinas, kad būtų užtikrintas saugus ginčo prekių vartojimas visą tokio prekių tinkamumo vartoti terminą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė, kasaciniame skunde teigdama, kad teismai neanalizavo temperatūros registratoriaus duomenų, esančių bylos II tomo 39 lape, nepagrindžia, kokiu būdu šių duomenų analizė galėtų nulemti priešingą išvadą, juo labiau kad nurodomi temperatūros registratoriaus duomenys, esantys bylos II tomo 39 lape, neapima viso krovinio vežimo laiko (duomenys užfiksuoti tik nuo 2016 m. spalio 25 d., o krovinys pakrautas 2016 m. spalio 24 d. (t. II, b. l. 92–93)). Teisėjų kolegija, atmesdama kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, jog bylą nagrinėję teismai tinkamai vertino bylos įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad atsakovė pažeidė sutarties sąlygą dėl nustatyto krovinio gabenimo temperatūros režimo palaikymo.

47. Kaip minėta, vežėjas CMR konvencijos prasme atsako visais atvejais už jo dispozicijon perduoto krovinio (ar jo dalies) praradimą ar sugadinimą, pavėlavimą pristatyti krovinį, nebent egzistuoja aplinkybės, šalinančios jo atsakomybę. Tokių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka vežėjui (CMR konvencijos 18 straipsnio 1 punktas).

48. Bylą nagrinėję teismai, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, kad krovinio temperatūra jo pakrovimo momentu nesiekė –18 °C, tačiau, kaip nurodyta teismų procesiniuose sprendimuose, buvo tikrinama tik viena prekių paletė, todėl, teismų vertinimu, nėra pagrindo spręsti, jog šis faktas nulėmė viso krovinio sugadinimą. Atsakovė nesutinka su tokia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, argumentuoja, jog ta faktinė aplinkybė, kad krovinio temperatūra jo pakrovimo momentu buvo –12,8 °C, t. y. nesiekė tos ribos, kuri turėjo būti palaikoma, šalina jos atsakomybę CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkto prasme.

49. CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti. CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčio prasme vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tais atvejais, jeigu krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, pasireiškusios dėl tos priežasties, kad krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu. Pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punkto nuostatas, jei vežėjas įrodo, jog, susidarius aplinkybėms, krovinys prarastas ar sugadintas dėl vieno ar kelių 17 straipsnio 4 punkte nurodytų rizikos veiksnių, tai manoma, kad nuostoliai dėl to ir buvo patirti. CMR konvencijos 17 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai pagal šio straipsnio reikalavimus vežėjas neatsako už kai kurias aplinkybes, dėl kurių atsirado nuostoliai, jam tenkanti atsakomybė apribojama tokia dalimi, kuria aplinkybės, nurodytos šiame straipsnyje, nulėmė nuostolių atsiradimą.

50. Kasacinis teismas, aiškindamas pirmiau nurodytas CMR konvencijos nuostatas, yra konstatavęs, jog vežėjas turi pagrįstai nurodyti, kad kuri nors iš aplinkybių, esanti ypatingos rizikos veiksniu, egzistavo vežant krovinį, bei įrodyti galimybę (tikėtiną priežastinį ryšį), kad krovinio praradimas arba sugadinimas galėjo atsirasti būtent dėl šio veiksnio. Jeigu vežėjas įrodinėja, kad krovinį netinkamai paruošė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas arba gavėjas, arba trečiasis asmuo siuntėjo arba gavėjo pavedimu (CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktis), jis turi įrodinėti tikėtiną priežastinį ryšį tarp siuntėjo, gavėjo ar trečiųjų asmenų veiksmų ir atsiradusios žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2007).

51. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tam, jog vežėjas būtų atleistas nuo atsakomybės, nepakanka identifikuoti, jog, perduodant krovinį vežėjo dispozicijon ir (ar) vežant krovinį, egzistavo ypatingos rizikos veiksnys ar veiksniai, nurodyti

CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkte, – turi būti papildomai nustatytas bent jau tikėtinas priežastinis ryšys tarp ypatingos rizikos veiksnio (ar veiksnių), kaip jis suprantamas pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punktą, ir žalos, padarytos dėl krovinio praradimo ar sugadinimo. Kaip jau buvo minėta, vežėjui tenka šių sąlygų, sudarančių atleidimo nuo atsakomybės turinį, įrodinėjimo našta.

52. CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punkto b papunkčio prasme vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti krovinio ir pakuotės išorinę būklę. Šio straipsnio antrajame punkte, be kita ko, nurodyta, jog vežėjas privalo motyvuotai pagrįsti visas pastabas apie krovinio ir pakuotės būklę. CMR konvencijos 9 straipsnio 2 punkte yra reglamentuota šios pareigos nevykdymo pasekmė – vežėjui važtaraštyje neįrašius motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės, iki priešingo įrodymo laikoma, kad krovinio ir pakuotės išorė priėmimo metu buvo tinkamos būklės.

53. Teismų procesiniuose sprendimuose nurodyta, jog faktinės vežėjos atstovas (vairuotojas), priimdamas ginčo krovinį, patikrino jo temperatūrą ir nustatė, kad ji siekė –12,8 °C. Ši pastaba, atspindinti krovinio būklę, yra įrašyta CMR važtaraštyje. Be to, šiame vežimo dokumente prie pirmiau įvardytos pastabos yra prierašas, patvirtinantis, kad ieškovės atstovas buvo informuotas apie krovinio temperatūrą. Kaip minėta, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nelaikė teisiškai reikšminga tos faktinės aplinkybės, kad ginčo krovinio temperatūra jo pakrovimo momentu nesiekė tos ribos, kuri turėjo būti palaikoma iki pat krovinio pristatymo momento. Pagrindinis tokio teismų vertinimo argumentas yra tas, kad, priimant ginčo krovinį, buvo patikrinta tik viena prekių paletė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų pozicija aptariamu klausimu yra nepagrįsta.

54. Šios nutarties 50–51 punktuose išdėstyti argumentai patvirtina, kad CMR konvencijos 17 straipsnio 4 ir 5 punktų, 18 straipsnio 2 punkto taikymo prasme nėra keliamas absoliutaus (ar jam artimo) įsitikinimo dėl atitinkamų faktinių aplinkybių egzistavimo reikalavimas – kaip minėta, pakanka įrodyti galimybės (tikėtino priežastinio ryšio), kad krovinio praradimas ar sugadinimas galėjo būti nulemtas vieno ar kito ypatingos rizikos veiksnio, egzistavimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į reikalaujamo įsitikinimo laipsnį, konstatuoja, kad ir tokių faktinių aplinkybių įrodinėjimo standartas neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kokios nustatytos nagrinėjant šią bylą, t. y., pirma, faktinės vežėjos atstovui (vairuotojui) nustačius patikrintos krovinio dalies temperatūros neatitikimą, antra, šią informaciją užfiksavus CMR važtaraštyje ir perdavus ją siuntėjai, trečia, siuntėjos atstovui davus nurodymą vykdyti vežimą, nepaisant nustatyto neatitikimo (atsakovė remiasi šia aplinkybe, o ieškovė jos neginčija), CMR konvencijos nuostatų taikymo prasme nėra pagrindo reikalauti iš vežėjos, kad ji, ginčo krovinio pakrovimo momentu patikrinusi krovinio dalies – vienos ar, kaip pirmosios instancijos teisme paliudijo faktinės vežėjos atstovas (vairuotojas), kelių prekių palečių – temperatūrą, privalomai patikrintų ir likusios krovinio dalies temperatūrą, – toks reikalavimas neproporcingai apsunkintų vežėjos teisinę padėtį. Teisėjų kolegija nurodo, jog siuntėjas turi pareigą pateikti vežti tinkamos kokybės, inter alia, tinkamos temperatūros, krovinį, todėl jis kartu turi prisiimti ir neigiamus padarinius, atsirandančius nevykdant šios pareigos. Tokiems padariniams, be kitų, priskirtina ir įrodinėjimo našta, kad likusios (vežėjos atstovo nepatikrintos) krovinio dalies temperatūra atitiko tą temperatūrą, kuri turėjo būti palaikoma iki pat krovinio perdavimo momento.

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė neįrodinėjo, jog likusios ginčo krovinio dalies temperatūra jos pakrovimo momentu atitiko užsakyme ir CMR važtaraštyje nurodytą krovinio temperatūrą, todėl konstatuoja esant labiau tikėtina, kad viso ginčo krovinio temperatūra jo pakrovimo momentu buvo netinkama (pernelyg aukšta atsižvelgiant į krovinio specifiką).

57. Teisėjų kolegijos vertinimu, siuntėja, perduodama krovinį vežti, nebuvo tiek rūpestinga ir atidi, kiek turėjo būti, atsižvelgiant į paties krovinio specifiką, krovinio vežimo atstumą, laiko tarpą, reikalingą kroviniui pristatyti, sąlygas, kuriomis buvo vežamas krovinys. Ieškovė, kaip siuntėja, žinojo arba turėjo žinoti, kaip svarbu, atsižvelgiant į pervežamų prekių – šaldytos mėsos – savybes greitai gesti, užtikrinti, kad vežti būtų pateiktas gamintojo vadovaujantis teisės aktais nustatytos temperatūros krovinys, turint omenyje ir tas aplinkybes, kad ginčo krovinys buvo vežamas iš Lietuvos į Rumuniją, o įranga, esanti transporto priemonėje, pirmiausia yra skirta temperatūrai palaikyti. Kaip minėta, faktinė vežėja per savo atstovą nustatė krovinio dalies temperatūros neatitiktį tai temperatūrai, kuri turėjo būti palaikoma, ir perdavė šią informaciją siuntėjai, o siuntėjos atstovas davė nurodymą vežti krovinį, nepaisant identifikuoto neatitikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, siuntėja, duodama tokį nurodymą, tik padidino prisiimamos rizikos laipsnį ir kartu išplėtė realios grėsmės, kad prekės nebus tinkamos vartoti pagal tiesioginę paskirtį, pasireiškimo galimybę. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad aptarti siuntėjos veiksmai CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčio prasme yra ypatingos rizikos veiksnys, galėjęs nulemti ginčo krovinio sugadinimą.

58. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, siuntėjos veiksmai, kaip ypatingos rizikos veiksnys, nesudaro pagrindo visiškai atleisti atsakovės, kaip vežėjos, nuo atsakomybės dėl ginčo krovinio sugadinimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, kaip nustatyta, ginčo krovinys buvo gabenamas nesilaikant nustatyto temperatūros režimo, krovinys buvo pristatytas netinkamos temperatūros (atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, kad, pristačius ginčo krovinį, jo temperatūra ne tik neatitiko tos temperatūros, kuri turėjo būti užtikrinta pagal susitarimo sąlygas, bet netgi buvo reikšmingai aukštesnė už tą temperatūrą, kuri buvo fiksuota kraunant krovinį), o pati vežėja, žinodama arba turėdama žinoti, kad jai perduotas vežti netinkamos temperatūros krovinys, kad eksploatuojama įranga, esanti transporto priemonėje, pirmiausia yra skirta temperatūrai palaikyti, ir sutikdama vežti netinkamos temperatūros krovinį, taip pat prisiėmė riziką, susijusią su krovinio sugadinimu, ir kartu savo veiksmais prisidėjo prie krovinio sugadinimo.

59. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad CMR konvencijos 17 straipsnio 5 punkto prasme egzistuoja pagrindas taikyti dalinę atsakovės, kaip vežėjos, atsakomybę.

60. Sprendžiant, kokia atsakomybės už krovinio sugadinimą dalis turi būti priskirta atsakovei, būtina atsižvelgti į kelis šios bylos ypatumus. Pirma, tarp šios bylos faktinių duomenų nėra tokių duomenų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kokį laiko tarpą ginčo krovinys buvo netinkamos temperatūros, iki jis buvo pakrautas. Antra, šios bylos faktinėmis aplinkybėmis nėra galimybės tiksliai nustatyti, kokia aiškiai apibrėžta apimtimi siuntėjos ir vežėjos neteisėti veiksmai nulėmė žalos atsiradimą, be to, kaip jau buvo minėta, ir pats žalos atsiradimo faktas yra nustatytas specifiškai – t. y. ne remiantis objektyviais paties krovinio kokybės tyrimais, bet netinkama krovinio temperatūra, krovinio gavėjos atsisakymu jį priimti ir ieškovės įrodinėjamą krovinio vertės pokytį atspindinčiais dokumentais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie nagrinėjamos bylos ypatumai apsunkina galimybę objektyviais kriterijais apibrėžti atsakovei tenkančią atsakomybės už krovinio sugadinimą dalį. Vis dėlto, atsižvelgiant į ginčo krovinio specifiką, siuntėjos ir vežėjos neteisėtų veiksmų pobūdį, taip pat į fiksuotus krovinio temperatūros pokyčius, kuriuos nulėmė bylos šalių veiksmai (krovinio temperatūra perdavimo momentu turėjo siekti –18 °C, o faktiškai siekė –12,8 °C; krovinio temperatūra jo pristatymo momentu svyravo nuo –8 °C iki –5 °C, nors perdavimo vežti momentu siekė –12,8 °C), atsakovei turėtų tekti atsakomybė už dvi trečiąsias dalis, o ieškovei – už vieną trečiąją dalį nuostolių dėl ginčo krovinio sugadinimo. Teisėjų kolegija nurodo, jog tokios nagrinėjamos bylos šalių atsakomybės už krovinio sugadinimą dalys ir nustatytinos.

61. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė ir aiškino CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčio, 5 dalies ir 18 straipsnio 2 dalies nuostatas ir kartu be pagrindo taikė atsakovei visišką atsakomybę už ginčo krovinio sugadinimą.

62. Kaip nustatyta, ieškovė patyrė 8084,59 Eur nuostolius dėl krovinio sugadinimo. Remiantis pirmiau išdėstytomis išvadomis, konstatuotina, kad pati ieškovė turi prisiimti vieną trečiąją patirtų nuostolių dalį, o dvi trečiosios šių nuostolių dalys tenka atsakovei. Vadinasi, atsakovė turi atlyginti 5389,73 Eur nuostolius, ieškovės patirtus dėl krovinio sugadinimo. Teisėjų kolegija šiuo aspektu konstatuoja pagrindą pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus – sumažinti ieškovei iš atsakovės priteistą nuostolių atlyginimą iki 5389,73 Eur. Pažymėtina, kad atitinkamai keičiasi ir suma, nuo kuriuos skaičiuojamos procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

Dėl krovinio vežėjo teisės į atlygį už vežimo paslaugą, pripažinus jo dalinę atsakomybę už krovinio sugadinimą

63. Atsakovė priešieškiniu reikalavo priteisti jai sutartą atlygį už vežimo paslaugos ieškovei suteikimą. Bylą nagrinėję teismai atmetė šį atsakovės reikalavimą, pažymėjo, kad atsakovė pažeidė prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, todėl ieškovei nekyla pareiga sumokėti už netinkamai suteiktą vežimo paslaugą (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis).

64. Kaip jau buvo pažymėta, klausimams, susijusiems su tarptautinio vežimo sutarties šalių tarpusavio teisėmis ir pareigomis, spręsti pirmiausia taikytinos CMR konvencijos nuostatos. Nacionalinės teisės normoms būdingas subsidiarumas – jos taikomos tik tada ir tiek, kiek atitinkamas klausimas nėra sureguliuotas CMR konvencijos nuostatomis.

65. Teisėjų kolegija nurodo, jog, kaip jau buvo konstatuota, atsakovė iš tikrųjų tinkamai neįvykdė prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, o sutarties pažeidimas lėmė jos dalinę atsakomybę dėl krovinio sugadinimo. Kita vertus, CMR konvencijos taikymo prasme nereiškia, kad atsakovė, nors ir pažeidė sutartį, visiškai prarado teisę reikalauti atlygio už vežimo paslaugą. Šiuo aspektu pažymėtinas CMR konvencijos 23 straipsnio 4 punktas, į kurio taikymą, kaip minėta, nukreipia ir 25 straipsnio 1 punktas. Ši konvencijos nuostata, be kita ko, nurodo, jog turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavas ir mokesčius bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio. Teisėjų kolegijos vertinimu, pažodinis šios nuostatos aiškinimas

sudaro pagrindą konstatuoti, kad subjektas, reikalaujantis taikyti vežėjui atsakomybę už krovinio (jo dalies) praradimą ar sugadinimą, turi teisę, priklausomai nuo prarastos ar sugadintos krovinio dalies, prašyti kompensuoti, inter alia, vežėjui sumokėtą užmokestį už vežimo paslaugą. Pasitelkus loginį CMR konvencijos 23 straipsnio 4 punkto nuostatos aiškinimo metodą, darytina išvada, kad tais atvejais, jeigu krovinys nėra visiškai prarastas ar sugadintas, vežėjas, kuris nėra gavęs užmokesčio už vežimo paslaugą, turi teisę reikalauti užmokesčio už suteiktą (nors ir nevisiškai tinkamai) paslaugą dalies, proporcingos neprarastai ar nesugadintai krovinio daliai.

66. Atsakovė yra pripažinta atsakinga už dviejų trečiųjų nuostolių dėl krovinio sugadinimo dalių atsiradimą, todėl jai pirmiau išdėstytų argumentų prasme priklauso viena trečioji sutarto atlygio už vežimo paslaugą dalis. Šalys susitarė, kad vežimo paslaugos kaina yra 2662 Eur, vadinasi, ieškovė turi teisę gauti 887,33 Eur atlygį už suteiktą vežimo paslaugą.

67. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai be pagrindo visiškai atmetė atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl skolos už suteiktą vežimo paslaugą priteisimo. Teismų procesiniai sprendimai keistini ir šia apimtimi – atsakovei iš ieškovės priteisiama 887,33 Eur skola. Be to, atsakovei jos reikalavimu priteisiamos 24,21 Eur kompensuojamosios palūkanos už termino atsiskaityti praleidimą (CK 6.210 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis), ir 6 procentų dydžio procesinės palūkanos, skaičiuotinos nuo priešieškinio priėmimo dienos. Šių palūkanų dydžio aspektu pažymėtina, kad CMR konvencijos 27 straipsnio 1 punktas, nustatantis 5 procentų dydį, taikytinas tik vežėjo atsakomybės atvejais. Tokiais atvejais kaip šis, t. y. kai sprendžiamas procesinių palūkanų priteisimo iš siuntėjo (ar užsakovo) klausimas, taikytinos bendrosios CK nuostatos, reglamentuojančios procesinių palūkanų institutą.


68. Pakeitus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

69. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1906,15 Eur bylinėjimosi išlaidas: 182 Eur žyminio mokesčio išlaidas, 75,52 Eur išlaidas už vertimo paslaugas ir 1648,63 Eur išlaidas už advokato pagalbą (544,50 Eur + 196,63 Eur + 605 Eur + 302,50 Eur). Pažymėtina, kad kitos ieškovės patirtos išlaidos už advokato pagalbą buvo paskirstytos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi, kuria buvo patvirtinta šalių taikos sutartis dėl kito ginčo išsprendimo (ieškovė šia taikos sutartimi pareiškė, kad nereikalauja bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsakovės pirmiausia inicijuoto ginčo dėl skolos priteisimo nagrinėjimu, atlyginimo). Teisėjų kolegija nurodo, jog 182 Eur žyminio mokesčio išlaidos, 75,52 Eur išlaidos už vertimo paslaugas ir 1194,88 Eur išlaidos už advokato pagalbą yra susijusios su ieškinio pareiškimu, likusios (453,75 Eur) išlaidos (už advokato pagalbą) – su atsakovės priešieškinio pareiškimu.

70. Atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1068,67 Eur išlaidas: 61 Eur žyminio mokesčio išlaidas, 32,67 Eur išlaidas už vertimo paslaugas ir 975 Eur išlaidas už advokato (advokato padėjėjo) pagalbą (270 Eur + 80 Eur + 75 Eur + 250 Eur + 150 Eur + 150 Eur). Kitos atsakovės patirtos išlaidos taip pat buvo paskirstytos jau minėta nutartimi dėl taikos sutarties patvirtinimo. Teisėjų kolegija nurodo, jog 575 Eur išlaidos už advokato pagalbą yra susijusios su ieškinio pareiškimu, o visos kitos išlaidos, t. y. 61 Eur žyminio mokesčio išlaidos, 32,67 Eur išlaidos už vertimo paslaugas ir 400 Eur išlaidos už advokato (advokato padėjėjo) pagalbą, – su priešieškinio pareiškimu.

71. Kasaciniam teismui pakeitus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, patenkinta ieškinio dalis sudaro 67 procentus (atmesta – 33 procentus), o patenkinta priešieškinio dalis sudaro 33 procentus (atmesta – 67 procentus). Teisėjų kolegija, remdamasi šiomis proporcijomis, sprendžia, kad ieškovė turi teisę gauti 973,11 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su ieškinio pateikimu, atlyginimą ir kartu 304,01 Eur išlaidų, susijusių su priešieškinio pateikimu, atlyginimą. Atsakovė savo ruožtu turi teisę gauti 189,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su ieškinio pateikimu, atlyginimą ir 162,91 Eur išlaidų, susijusių su priešieškinio pateikimu, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

72. Atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 243 Eur žyminio mokesčio išlaidas ir 726 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą, o ieškovė – 998,25 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą.

73. Patenkinta atsakovės apeliacinio skundo dalis sudaro 33 procentus, vadinasi, atsakovė turi teisę gauti 319,77 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, o ieškovė – 668,83 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

74. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad ieškovei priklauso 1945,95 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kompensacija, o atsakovei – 672,43 Eur bylinėjimosi išlaidų kompensacija.

75. Atsakovė kasaciniame teisme patyrė 243 Eur žyminio mokesčio išlaidas ir 676 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą, o ieškovė – 1568,16 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą. Šios šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos tokiomis pačiomis proporcijomis, kokiomis paskirstytos išlaidos, susidariusios apeliacinės instancijos teisme, vadinasi, atsakovei priklauso 303,27 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, kompensacija, o ieškovei – 1050,67 Eur bylinėjimosi išlaidų kompensacija.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 361 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 3 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą pakeisti, šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Uždarosios akcinės bendrovės „Gestus“ ieškinį patenkinti iš dalies:Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Gestus“ (j. a. k. 302835991) iš uždarosios akcinės bendrovės „Krovinių

karavanas“ (j. a. k. 160445454) 5389,73 Eur (penkių tūkstančių trijų šimtų aštuoniasdešimt devynių Eur 73 ct) nuostolių atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 5389,73 Eur (penkių tūkstančių trijų šimtų aštuoniasdešimt devynių Eur 73 ct) sumą nuo 2017 m. gegužės 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atmesti kitą ieškinio dalį.Uždarosios akcinės bendrovės „Krovinių karavanas“ priešieškinį patenkinti iš dalies:Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Krovinių karavanas“ iš uždarosios akcinės bendrovės „Gestus“ 887,33 Eur

(aštuonių šimtų aštuoniasdešimt septynių Eur 33 ct) skolą, 24,21 Eur (dvidešimt keturių Eur 21 ct) palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 911,54 Eur (devynių šimtų vienuolikos Eur 54 ct) sumą nuo 2017 m. spalio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atmesti kitą priešieškinio dalį“.Perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose:Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Gestus“ iš uždarosios akcinės bendrovės „Krovinių karavanas“ 1945,95 Eur

(vieno tūkstančio devynių šimtų keturiasdešimt penkių Eur 95 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Krovinių karavanas“ iš uždarosios akcinės bendrovės „Gestus“ 672,43 Eur (šešių

šimtų septyniasdešimt dviejų Eur 43 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Gestus“ iš uždarosios akcinės bendrovės „Krovinių karavanas“ 1050,67 Eur

(vieno tūkstančio penkiasdešimties Eur 67 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą.Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Krovinių karavanas“ iš uždarosios akcinės bendrovės „Gestus“ 303,27 Eur (trijų

šimtų trijų Eur 27 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.


ANDŽEJ MACIEJEVSKI



Civilinė byla Nr. 3K-7-91-701/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18845-2014-2Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.3.6.1.1.3; 3.2.6.10(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=75efb9d0aa3e11e9964cdd77475976b0




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio, Antano Simniškio (pranešėjas), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Ž. P., Z. P. ir Druskininkų savivaldybės administracijos kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal atsakovų Ž. P. ir Z. P. prašymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro ieškinį atsakovams Ž. P., Z. P., Druskininkų savivaldybės administracijai, R. B., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų, nuomos sutarties ir statybą leidžiančio dokumento panaikinimo bei statinių nugriovimo, trečiasis asmuo – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, įtvirtinančių bylos sustabdymo pagrindus ir reglamentuojančių teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimą, aiškinimo bei taikymo.

2. Atsakovai Ž. P. ir Z. P. prašė teismo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-741-450/2016 vykdymo tvarką: vietoj statinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) griovimo ir statybvietės sutvarkymo – valčių nuomos punkto atstatymo – leisti rekonstruoti esamą statinį pagal rekreacinėje zonoje leidžiamų statinių paskirtį, teisės aktų nustatyta tvarka suderinus rekonstrukcijos projektinius pasiūlymus, optimaliai atitinkančius Druskininkų miesto rekreacinių zonų infrastruktūros vystymo poreikius, nustatyti atsakovams Ž. P. ir Z. P. vienerių metų terminą nuo nutarties dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo įsiteisėjimo dienos neteisėtos statybos padariniams pašalinti.

3. Prašyme nurodė, kad pastato nugriovimas, kai egzistuoja įstatyme nustatyta teisėta galimybė jį rekonstruoti, pritaikyti pagal nustatytą sklypų paskirtį, negali būti laikoma atitinkančiu valstybės interesus. Nagrinėjant bylą iš esmės nebuvo teikiami ir svarstomi alternatyvūs neteisėtos statybos padarinių šalinimo variantai, todėl, atsakovų manymu, dėl objektyvių priežasčių tikslinga pakeisti teismo sprendimo vykdymą; pastato pertvarkymas į negyvenamosios (paslaugų) paskirties pastatą (rekonstravimas) labiau atitiktų Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendime deklaruotą siekiamą teisingumą, be to, atsakovai patirtų mažesnę finansinę naštą, nei nugriaudami pastatą ir atstatydami valčių nuomos punktą. Atsakovų teigimu, teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimu nebūtų pakeista paties sprendimo esmė, nes visi neteisėtos statybos padariniai būtų faktiškai pašalinti ir būtų atkurta prieš tai buvusi padėtis.


4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 29 d. nutartimi atsakovų prašymo netenkino.5. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6775-

807/2015 buvo atmestas ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro ieškinys atsakovams Druskininkų savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. B., Ž. P. ir Z. P. dėl administracinių aktų, nuomos sutarties ir statybą leidžiančio dokumento panaikinimo bei statinių nugriovimo. Vilniaus

apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-741-450/2016 šis pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo, be kita ko, teismas įpareigojo atsakovus Ž. P. ir Z. P. per 6 mėnesius nugriauti pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017 panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl 2014 m. balandžio 10 d. susitarimo prie 2012 m. kovo 23 d. valstybinės žemės panaudos sutarties ir 2014 m. balandžio 25 d. statinių pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais nuo sudarymo momento; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

6. Bylos duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 22 d. nutartimi netenkino atsakovų Ž. P. ir Z. P. prašymo dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo; 2018 m. kovo 12 d. Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos buvo išduotas vykdomasis dokumentas.

7. Teismas sprendė, kad atsakovų prašymas pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-741-450/2016 vykdymo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatoms, reglamentuojančioms teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo institutą, ir neatitinka teismų praktikos, nes atsakovai siekia pakeisti ne teismo sprendimo vykdymo tvarką, bet patį įsiteisėjusį teismo sprendimą, pakeičiant (išdėstant iš naujo) jo rezoliucinę dalį.

8. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant klausimą, ar įpareigoti statytoją nugriauti statinį, ar jo nenugriauti, atsižvelgiama į statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, tokios statybos padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki statybos buvusią padėtį, taip pat administracinių aktų pagrindu įvertinamas turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumas. Bylą dėl ginčo esmės sprendę teismai išsamiai išnagrinėjo argumentus dėl galimybės nenugriauti statinio – apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pažeistas viešasis interesas nusveria statytojų ir statinius nusipirkusių asmenų interesą įgyti nuosavybės teisę į ginčo pastatus, kasacinis teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra galimybės pašalinti neteisėtos statybos padarinius pastato nenugriaunant.

9. Teismas padarė išvadą, kad ginčo atveju yra galimas tik vienintelis neteisėtos statybos padarinių pašalinimo būdas – gyvenamojo namo nugriovimas, o atsakovų prašymo dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo patenkinimas leidžiant statinį rekonstruoti iš esmės pakeistų įsiteisėjusį teismo sprendimą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovai turėjo galimybę savo prašyme nurodytus argumentus dėl kito neteisėtos statybos padarinių pašalinimo būdo taikymo būtinumo ir pagrįstumo pateikti teismui bylą nagrinėjant iš esmės, tačiau to nepadarė, todėl jų prašomas teismo sprendimo vykdymo tvarkos keitimas sprendimo vykdymo procese negalimas.

10. Teismas nurodė, kad, pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 5 dalį, gauti statybą leidžiantį dokumentą ir įteisinti žemės sklype savavališkai pastatytus (rekonstruotus) statinius galima tik tuomet, kai tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Teismas sutiko su Nacionalinės žemės tarnybos argumentais, kad Vilniaus apygardos teismui 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu pripažinus negaliojančia nuo sudarymo momento žemės sklypo nuomos sutartį ir panaikinus Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 4 d. įsakymą, kuriuo buvo patvirtintas sklypo detalusis planas, nes šis planas neatitiko žemės sklypui nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos – kurortų apsaugos zonos – apribojimų, taigi, ginčo teritorijoje nesant galiojančio teritorijų planavimo dokumento, kuriuo ji būtų suplanuota, negalima nustatyti, kokia statyba ar rekonstrukcija būtų galima, t. y. nėra galimybės nustatyti, ar planuojama atsakovų pastato rekonstrukcija yra teisėta ir galės būti vykdoma žemės sklype. Dėl to teismas neanalizavo ir plačiau nepasisakė dėl byloje pateiktos specialisto G. N. išvados „Dėl statinių atitikimo sklypo paskirčiai“, taip pat G. T. ekspertiniame nagrinėjime nurodytos rekomendacijos dėl pastato rekonstrukcijos galimumo.

11. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovų Ž. P. ir Z. P. atskirąjį skundą, 2018 m. spalio 30 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartį paliko nepakeistą.

12. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šioje byloje teismo sprendimu buvo konstatuota, jog ginčo gyvenamasis namas yra pastatytas pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą. Būdai, nustatantys, kaip reikėtų pašalinti neteisėtos statybos teisinius padarinius, reiškia tokio sprendimo vykdymo tvarką, kuri buvo nustatyta tuo pačiu teismo sprendimu ir kuri pagal CPK 284 straipsnio nuostatas gali būti peržiūrėta pasikeitus esminėms aplinkybėms.

13. Teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagristai nustatė, jog teismo sprendime, kurio vykdymo tvarką prašoma pakeisti, detaliai motyvuota, kodėl buvo parinktas būtent toks neteisėtos statybos pasekmių šalinimo būdas. Neteisėtos statybos pasekmių šalinimo būdo parinkimas taip pat sudarė bylos kasacinio nagrinėjimo dalyką – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 22 d. nutartyje motyvavo, kodėl turi būti taikomas įpareigojimas nugriauti pastatą, o ne kitas neteisėtos statybos pasekmių šalinimo būdas.

14. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 77 punkte nustatyta, jog antroje kurorto apsaugos zonoje draudžiama vykdyti statybos ir kasybos darbus, nesusijusius su kurorto paskirtimi ir jo plėtojimu bei aplinkos tvarkymu, t. y. šioje normoje nustatytas bendras draudimas vykdyti statybos darbus, jis nesiejamas išimtinai su gyvenamosios paskirties pastatų statyba. Dėl to teismas atmetė atsakovų argumentus, kad rekreacinės paskirties teritorijoje negali būti eksploatuojamas gyvenamosios paskirties pastatas, tačiau tai nekliudo pertvarkyti tokį pastatą į poilsio paskirties ir jį įteisinti.

15. Teismas konstatavo, kad bylą išnagrinėjus iš esmės parenkant konkretų neteisėtos statybos pasekmių šalinimo būdą teismo sprendime buvo įvertinti ir kiti kriterijai, susiję su statybos proceso dalyvių sąžiningumu bei visuomenės poreikiu išsaugoti šią teritoriją kaip viešų erdvių pasyvios rekreacijos teritoriją ir kaip miesto rekreacinius bei bendro naudojimo želdynus.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMŲ Į JUOS TEISINIAI ARGUMENTAI

16. Kasaciniu skundu atsakovai Ž. P. ir Z. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-741-450/2016 vykdymo tvarką. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovai siekia pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą, keičiant ne jo vykdymo tvarką, o rezoliucinę dalį, t. y. sprendimo esmę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas – tai kitokios sprendimo įvykdymo tvarkos nustatymas, palyginti su teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta jo įvykdymo tvarka ar įprastine tam tikros rūšies sprendimų vykdymo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2013). Šis išaiškinimas patvirtina, kad teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas yra neatsiejamai susijęs su teismo sprendimo rezoliucinės dalies pakeitimu. Priešingu atveju teismo sprendimo vykdymo tvarkos keitimas, nepakeičiant teismo sprendimo rezoliucinės dalies, neužtikrintų ginčo šalių teisių apsaugos, o teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo institutas būtų neveiksmingas.

16.2. Teismai neatsižvelgė į aplinkybę, kad byloje yra kilęs ginčas dėl detaliojo plano sprendinių pripažinimo neteisėtais, statybos pripažinimo neteisėta ir neteisėtos statybos padarinių pašalinimo, bet ne dėl savarankiško tikslo – nugriauti esamą statinį. Dėl to atsakovų prašymas pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką neturėtų būti vertinamas kaip siekis išvengti pareigos pašalinti neteisėtos statybos padarinius, tačiau kvalifikuotinas kaip jų siekis gauti leidimą kitokia tvarka (kitokiu būdu) pašalinti neteisėtos statybos padarinius. Nors sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas leidžiant atsakovams pertvarkyti (rekonstruoti) ginčo pastatą į tokios paskirties statinį, kokio statyba yra galima (leidžiama) rekreacinėje teritorijoje, nulemtų sprendimo rezoliucinės dalies pakeitimą, tačiau CPK nėra nustatyta, kad, keičiant teismo sprendimo vykdymo tvarką, negali būti keičiama to sprendimo rezoliucinė dalis. Svarbu, kad nebūtų iškreiptas sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstyto patenkinto materialiojo reikalavimo turinys ir nebūtų pakeista sprendimo esmė. Patenkinus atsakovų prašymą šie reikalavimai nebūtų pažeisti, nes atsakovams išliktų pareiga pašalinti neteisėtos statybos padarinius.

16.3. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą, netyrė, nevertino ir sprendime nepaneigė galimybės neteisėtos statybos padarinius pašalinti ne nugriaunant pastatą, bet pertvarkant (rekonstruojant) jį į tokios paskirties statinį, kokio statyba yra galima (leidžiama) atsižvelgiant į žemės sklypui (duomenys neskelbtini) nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį (kita), naudojimo būdą (rekreacinės teritorijos) ir pobūdį (ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų statyba). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 22 d. nutartyje taip pat nepaneigė tokios galimybės. Teismai padarė išvadą, kad gyvenamosios paskirties pastato statyba negali būti įteisinta (šios išvados atsakovai nekvestionuoja), tačiau byloje nebuvo keltas ir svarstytas klausimas dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo pertvarkant (rekonstruojant) gyvenamosios paskirties pastatą į poilsio paskirties statinį. Atsakovai šio klausimo nekėlė, nes iš esmės nesutiko su aplinkybe, kad pastatas pastatytas neteisėtai, priešingas elgesys būtų liudijęs atsakovų pozicijos prieštaringumą.

16.4. Aplinkybę, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu buvo panaikintas Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 4 d. įsakymas, kuriuo buvo patvirtintas ginčo teritorijos detalusis planas, teismai nepagrįstai vertino kaip panaikinančią galimybę nustatyti, ar planuojama atsakovų pastato rekonstrukcija yra teisėta ir ar galės būti vykdoma žemės sklype. Atsakovai į bylą pateikė teismo eksperto G. T. 2018 m. birželio 6 d. ekspertinio nagrinėjimo išvadas (kad egzistuoja techninės galimybės pertvarkyti (rekonstruoti) gyvenamosios paskirties pastatą (duomenys neskelbtini) į poilsio paskirties pastatą, pritaikant jį pagal rekreacinę paskirtį; toks pertvarkymas neprieštarautų Druskininkų savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016 pateiktais išaiškinimais, nesant galiojančio detaliojo plano, teismai privalėjo vertinti, ar pastato pertvarkymas (rekonstrukcija) yra (ne)galimas pagal aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentą – Druskininkų savivaldybės teritorijos bendrąjį planą.

16.5. Teismai konstatavo, kad pastato rekonstrukciją leidžiantis dokumentas atsakovams nebūtų išduotas, nors statybos leidimų išdavimas yra Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prerogatyva. Lietuvos Respublikos statybos įstatymas neapibrėžia situacijų, kai statybą leidžiantis dokumentas išduodamas leidžiant statybą teritorijoje, kurioje apskritai nėra parengto detaliojo plano, nors toks turėjo būti parengtas. Neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdų taikymo aspektu tokia situacija negali būti vertinama kaip savaime eliminuojanti galimybę per nustatytą terminą pašalinti procedūrų pažeidimus ir įteisinti statybas. Sprendžiant dėl naujo statinio statybos ar rekonstrukcijos nesant detaliojo plano, privalu įvertinti, ar tokia statyba yra negalima pagal aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentus, ar tokia statyba prieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams.

16.6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose yra nagrinėjama administracinė byla Nr. I-1271-423/2018 pagal atsakovų skundą Lietuvos valstybei ir Druskininkų savivaldybei, kuriuo prašoma priteisti 1 567 505 Eur turtinės ir 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Negalėdami įgyvendinti nuosavybės teisės į sąžiningai įsigytą turtą bei apsigyventi statytame pastate atsakovai patirs tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, o tai lems dideles išlaidas Lietuvos valstybės ir savivaldybės biudžetams.

17. Kasaciniu skundu atsakovė Druskininkų savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Kasaciniu skundu nekvestionuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvada, kad gyvenamosios paskirties pastatas (neteisėtos statybos padarinys) negali būti įteisintas gavus naują statybos leidimą, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad, sprendžiant klausimą dėl 2014 m. birželio 4 d. statybos leidimo pripažinimo negaliojančiu, esminę reikšmę turėjo ne konkretus neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdo parinkimas, o pats neteisėtos statybos konstatavimo faktas. Byloje nesant išreikštos pastato savininkų valios jį rekonstruoti, alternatyvūs neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdai liko neįvertinti (o atsakovai neturėjo pareigos teikti dėl jų pasiūlymus).

17.2. Kadangi 2014 m. birželio 4 d. statybos leidimą, kurio pagrindu, be kita ko, buvo nugriautas valčių nuomos punktas, teismai pripažino negaliojančiu visa apimtimi, tai atsakovui Ž. P. kilo pareiga atstatyti šį valčių nuomos punktą. Ši aplinkybė patvirtina, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, dėl kurio pastatas rekonstrukcijos būdu negalėtų būti pertvarkytas į negyvenamosios paskirties pastatą, maksimaliai atitinkantį kurorto poreikius. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-741-450/2016 esmė – gyvenamosios paskirties pastato pašalinimas iš rekreacinės teritorijos, o pastato griovimas ir negyvenamosios (paslaugų) paskirties pastato atstatymas yra tik vienas iš šio teismo sprendimo įvykdymo būdų; sprendimo esmę taip pat atitiktų gyvenamosios paskirties pastato pertvarkymas į negyvenamosios (paslaugų) paskirties pastatą, toks sprendimo įvykdymo būdas mažiau ribotų atsakovų nuosavybės teisę.

17.3. Teismai nepagrįstai sprendė, kad, nesant Vijūnėlės parko teritorijos detaliojo plano, nėra galimybės įvertinti, ar pastato rekonstrukcija yra galima. Kasacinis teismas 2016 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016 yra išaiškinęs, kad Statybos įstatymas nedraudžia statybos leidimo išdavimo dėl statybos teritorijoje, kurioje nėra detaliojo plano, nors toks planas turėjo būti parengtas; statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo būdų taikymo aspektu tokia situacija negali būti vertinama kaip savaime eliminuojanti galimybę per nustatytą terminą pašalinti procedūrų pažeidimus ir įteisinti statybas. Ginčo pastato pertvarkymas iš gyvenamosios paskirties į negyvenamosios (poilsio) yra galimas atsižvelgiant į Druskininkų savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius, taip pat neprieštarauja ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimui Nr. 343.

17.4. Pripažinus, kad pastato rekonstrukcija yra galima, teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas labiau

užtikrintų tiek Ž. P. ir Z. P., tiek Lietuvos Respublikos ir Druskininkų savivaldybės interesus bei nepakeistų teismo sprendimo esmės – pašalinti neteisėtos statybos padarinius. Kasacinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2018 m. sausio 9 d. sprendimu byloje Tumeliai prieš Lietuvą, yra nurodęs, kad panaikinus statybos leidimą ir taikant teisinius padarinius turi būti nustatomi dėl neteisėto statybos išdavimo kalti asmenys, kurių neteisėti veiksmai lėmė ir statybos neteisėtumą bei sudarė pagrindą nugriauti tokius statinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018). Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-741-450/2016, spręsdamas klausimą dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, neanalizavo asmenų (tarp jų ir valstybės institucijų) kaltės, nugriauti pastatą asmeninėmis lėšomis įpareigojo tik jo pirkėjus – savininkus Ž. P. ir Z. P., nors byloje nenustatyta jų kaltė įgyjant statybos leidimą ir pagal jį įgyvendinus statytojo teises. Byloje dalyvaujantys asmenys (Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija ir Nacionalinė žemės tarnyba), atsakingi už kilusius neigiamus padarinius, nebuvo įpareigoti pašalinti neteisėtos statybos padarinius, be to, jie deklaratyviai prieštarauja teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimui ir tokiais veiksmais didina Ž. P. ir Z. P. patiriamą žalą.

17.5. Ieškinio reikalavimą dėl statybos leidimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo pareiškė prokuroras, gindamas viešąjį interesą. Pagal CPK 5 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatas, prokuroras, reikšdamas ieškinį viešajam interesui ginti, kartu gina valstybės, visuomenės ir asmenų interesus, tarp jų ir teisę į nuosavybės apsaugą, kai asmuo įgydamas nuosavybę veikė teisėtai. Dėl to pastato nugriovimas, egzistuojant galimybei jį įteisinti, nelaikytinas atitinkančiu valstybės, taip pat ir ieškovo interesus.

17.6. Teismai netinkamai aiškino ir taikė įrodymus bei įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, pažeisdami CPK 18, 182 straipsnių nuostatas, paneigė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartyje padarytą išvadą (prejudicinį faktą), kad statyba ginčo teritorijoje yra galima. Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas sprendė, kad individualiai ir privačiai naudojamo gyvenamojo pastato statyba nepriskirtina prie statybos, kuri susijusi su kurorto infrastruktūros plėtra, tačiau taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog ginčo teritorijoje gali būti statomi su sveikatinimo, poilsio, paslaugų, gydymo ir kiti su kurorto lankytojų aptarnavimu susiję pastatai. Siekdami pagrįsti savo prašymą pakeisti sprendimo vykdymo tvarką, atsakovai pateikė architekto G. N. išvadą (kad pastatą galima rekonstruoti, jį pritaikant pagal rekreacinę paskirtį) ir teismo eksperto G. T. ekspertinį nagrinėjimą (patvirtinantį, kad pastato pertvarkymas į rekreacinės paskirties pastatą neprieštarautų Druskininkų savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams), tačiau bylą nagrinėję teismai, pažeisdami įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, šių įrodymų nevertino, viešojo intereso elementą turinčioje byloje nesiėmė veiksmų, kad būtų pašalinti prieštaravimai tarp skirtingų faktinių duomenų – nepasiūlė šalims pateikti papildomų įrodymų (CPK 179 straipsnio 1 dalis) ir (ar) patys nerinko įrodymų (CPK 179 straipsnio 2 dalis).

18. Ieškovas atsiliepime į atsakovų Ž. P. ir Z. P. kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1. Atsakovai neteisingai interpretuoja Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo rezoliucinę dalį, nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nusprendė įpareigoti atsakovus nugriauti gyvenamąjį namą ir atstatyti valčių nuomos punktą; nurodytu sprendimu atsakovai įpareigoti per 6 mėnesius nugriauti pastatą – gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini); apie jokį statinio atstatymą nei teismo sprendimo rezoliucinėje, nei motyvuojamojoje dalyse neužsimenama.

18.2. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 23 d. sprendime konstatavo, kad, sudegus valčių nuomos punktui ir nugriovus statinio liekanas, valstybinės žemės nuoma neatitiko būtinųjų sąlygų, kuriomis valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, todėl nugriovus valčių nuomos punktą žemė turėjo tapti laisva. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sutiko su šia Vilniaus apygardos teismo išvada, 2017 m. birželio 22 d. nutartyje pažymėjo, kad R. B., statydamas valstybinės žemės sklype gyvenamąjį namą ir sudaręs šio sklypo nuomos sutartį, įgyvendino tariamą teisę į valstybinės žemės nuomą ne aukciono tvarka, nustatytą tiems atvejams, kai valstybinės žemės sklypas yra reikalingas esamam statiniui eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jo tiesioginę paskirtį, nors iš anksto buvo žinoma, kad nebuvo teisinio pagrindo nuomoti ginčo valstybinę žemę ne aukciono tvarka; R. B. veiksmai neatitiko teisingumo ir sąžiningumo principų, todėl jis prisiėmė padarinių, kylančių dėl imperatyviųjų įstatymo normų reikalavimų nepaisymo, riziką. Kasacinis teismas atmetė atsakovų argumentą, kad, pastatui sudegus, jo savininkas turi teisę atstatyti buvusį pastatą, o kartu – nuomoti valstybinę žemę ne aukciono tvarka; pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad vietoj nugriauto paslaugų paskirties valčių nuomos punkto

buvo pastatytas gyvenamasis pastatas, t. y. visai kitos paskirties, nesutampančios su nurodyta Nekilnojamojo turto registre, statinys, o tai lemia skirtingą teritorijos naudojimą.

18.3. Teismų nustatytos aplinkybės ir pateikti argumentai aktualūs sprendžiant dėl atsakovų prašymo pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką, nes, šį prašymą patenkinus, kartu turėtų būti sprendžiamas ir naudojimosi valstybine žeme klausimas, o tai reikštų ne tik sprendimo vykdymo tvarkos, bet ir paties sprendimo išvadų pakeitimą. Patenkinus atsakovų prašymą, būtų pakeista ne tik sprendimo rezoliucinė dalis, bet ir įsiteisėjusio bei vykdytino teismo sprendimo esmė. Tai reikštų, kad teismas, taikydamas sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo institutą, turėtų pasisakyti dėl klausimo, kuris nebuvo svarstytas bylą nagrinėjant iš esmės. Be to, atsakovų siūlomas sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas yra tiesiogiai susijęs su teritorijų planavimo procesu ir naujų statybos leidimų išdavimu, tačiau šioje stadijoje teismas minėtų klausimų spręsti neturi galimybės. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu nuspręsta statinį griauti, o statinio rekonstrukcijos galimybė svarstyta nebuvo. Priešingas situacijos aiškinimas prieštarautų tiek CPK nuostatoms, tiek teismų praktikai.

19. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į atsakovų Ž. P. ir Z. P. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1. Byloje nėra ginčo dėl to, jog įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendime nustatytas 6 mėnesių terminas gyvenamajam namui nugriauti yra pasibaigęs ir šis pastatas jau turėjo būti nugriautas, tačiau atsakovai vietoj statinio griovimo ir statybvietės sutvarkymo siekia rekonstruoti šį statinį. Kasacinio skundo argumentai, kad, patenkinus atsakovų prašymą, jiems išliktų pareiga pašalinti neteisėtos statybos padarinius, iš esmės prieštarauja sprendimo esmei, nes atsakovai yra įpareigoti nugriauti statinius, o juos rekonstravus būtų įteisinta neteisėta statyba, bet ne pašalinti neteisėtos statybos padariniai. Jeigu būtų pakeista sprendimo vykdymo tvarka, tai prieštarautų CPK 7, 18, 284 straipsnių nuostatoms ir teismų praktikai, nes atsakovai prašymu siekia pakeisti įsiteisėjusio teismo sprendimo rezoliucinę dalį (sprendimo esmę), o ne jo vykdymo tvarką.

19.2. Teismai, nagrinėdami bylą iš esmės, išsamiai įvertino galimus taikyti neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdus; kasacinis teismas 2017 m. birželio 22 d. nutartyje konstatavo, kad, vadovaujantis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 1 ir 2 punktų nuostatomis, nagrinėjamu atveju nėra galimybės pašalinti neteisėtos statybos padarinius pastato nenugriaunant. Dėl to darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendime nurodytas neteisėtos statybos padarinių pašalinimo būdas – ginčo pastato nugriovimas – yra vienintelis galimas.

19.3. Nuosavybės teisę į pastatytą statinį pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –CK) 4.47 straipsnio 4 punktą statytojas įgytų tik tada, jeigu laikytųsi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos statinių statybos tvarkos. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu pripažinus negaliojančia nuo sudarymo momento žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį, atsakovai neturi teisinio pagrindo naudotis šiuo žemės sklypu ir jame vykdyti pastato rekonstrukcijos (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 27 straipsnio 5 dalies 6 punktas, statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. Dl-878 (toliau – STR 1.05.01:2017), 50 punktas, Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 5 dalis). Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu ginčo teritorijos detalusis planas buvo panaikintas ir priimant skundžiamus teismų procesinius sprendimus ginčo teritorijoje nebuvo galiojančio detaliojo plano, kuriuo ji būtų suplanuota, teismai negalėjo nustatyti, kokia statyba ar rekonstrukcija būtų galima, ar atsakovų planuojama pastato rekonstrukcija yra teisėta ir galės būti vykdoma žemės sklype.

19.4. Kadangi teismams nagrinėjant bylą iš esmės buvo nustatyta, kad šio ginčo atveju yra galimas tik vienintelis neteisėtos statybos padarinių pašalinimo būdas – ginčo pastato nugriovimas, ginčo teritorijos detalusis planas yra panaikintas, o atsakovai neturi jokio teisinio pagrindo toliau naudotis žemės sklypu ir jame esančiu pastatu, tai teismai neturėjo pagrindo priimti ir svarstyti šios nutarties 16.4 punkte nurodytų atsakovų naujai pateiktų įrodymų; šie įrodymai negali sukelti atsakovams jokių teisėtų lūkesčių dėl galimybės ateityje rekonstruoti pastatą ir teisėtai valdyti žemės sklypą.

19.5. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2017 m. birželio 22 d. nutartyje konstatavus, kad nėra galimybės pašalinti neteisėtos statybos padarinius pastato nenugriaunant, skundžiamose nutartyse teismai pagrįstai sprendė, jog negali būti keičiama sprendimo vykdymo tvarka, suteikiant atsakovams teisę įteisinti neteisėtai pastatytą pastatą, o ne įpareigojant juos

statinį nugriauti. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką, pagal kurią, nesant galimybės įteisinti neteisėtos statybos, vienintelis teisėtas galimas neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdas yra įpareigojimas statinius nugriauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2013; 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016; kt.).

19.6. Šios nutarties 16.6 punkte nurodytoje administracinėje byloje nagrinėjamas žalos atlyginimo klausimas dar nėra išspręstas, nes ši byla yra sustabdyta, iki bus išnagrinėtas atsakovų kasacinis skundas ir priimtas procesinis sprendimas šioje byloje.

20. Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepime į atsakovų Ž. P. ir Z. P. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

20.1. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimas, kuriuo atsakovai įpareigoti pašalinti neteisėtos statybos padarinius – nugriauti statinį, yra privalomas ir vykdytinas (CPK 18 straipsnis). Atsakovų pateiktas prašymas pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką neatitinka šio instituto paskirties, t. y. juo iš esmės siekiama pakeisti galiojančio (įsiteisėjusio) teismo sprendimo esmę, o tai neatnaujinus proceso pagal civilinio proceso taisykles nėra leidžiama. Atsakovai vykdymo procese siekia, kad byla būtų išnagrinėta iš naujo, nustatant kitą statybos padarinių šalinimo būdą, nors byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių pasikeitusias faktines aplinkybes nuo bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme.

20.2. Dėl statinio nugriovimo pasisakė tiek Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 23 d. sprendime, tiek kasacinis teismas 2017 m. birželio 22 d. nutartyje; teismai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės pašalinti neteisėtos statybos padarinių pastato nenugriaunant. Pagal Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalį teismas parenka vieną iš statybos padarinių šalinimo būdų; spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą asmenį nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į Statybos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje nurodytas aplinkybes. Šis reguliavimas atsakovams buvo žinomas, teismai pagal nurodytas nuostatas vertino argumentus dėl statybos padarinių šalinimo būdų parinkimo, todėl atsakovų sprendimo vykdymo stadijoje pateikti argumentai dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo nėra pagrįsti.

20.3. Net ir įpareigoti nugriauti statinį atsakovai neprarado teorinės galimybės šį statinį įteisinti; toks įteisinimas yra galimas bet kurioje stadijoje, tam nėra būtina keisti teismo sprendimo vykdymo tvarką. Pažeidimai šalintini laikantis Statybos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų statytojui, taip pat kitų sąlygų dėl statybos galimumo.

20.4. Jeigu atitinkami faktai ir teisinis reguliavimas, sudarę pagrindą statinio negriauti, bet jį įteisinti, egzistavo ginčą nagrinėjant iš esmės, atsakovai turėjo juos įrodyti, taip pat galėjo skųsti teismų procesinius sprendimus apeliacine ir kasacine tvarka. Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriame nustatytas vienas iš Statybos įstatymo 33 straipsnyje įtvirtintų alternatyvių statybos padarinių šalinimo būdų, kvestionuoti tokį teismo sprendimą neatnaujinus bylos nagrinėjimo nėra teisinio pagrindo; spręsti dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos, neginčijant teismo sprendimo, būtų galima tik esant po teismo sprendimo pasikeitusiems juridiniams faktams.

20.5. Atsakovai turėjo įvertinti bylos pobūdį, nurodomus pažeidimus ir savo interesų gynimo poreikį bei pagal tai pasirinkti savo gynybos poziciją. Nors jie neprivalo gintis nuo reiškiamų reikalavimų ar teikti įrodymus, tačiau turi suvokti, kad, nepasinaudoję CPK nustatytomis savo teisių gynimo priemonėmis, pasibaigus procesui jų neteks. Atsakovai turėjo objektyvias galimybes savo kasaciniame skunde nurodytus siūlymus dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdų pateikti bylą nagrinėjant iš esmės, o ne vykdymo proceso stadijoje, kai teismo sprendimas jau yra įsiteisėjęs. Nepasinaudojimas jomis vertintinas kaip atsakovų veikimas savo rizika.

20.6. Kasaciniame skunde keliamas įrodinėjimo taisyklių aiškinimo ir taikymo klausimas, tačiau nenurodyta, kokia įrodinėjimo taisyklė buvo pažeista.

20.7. Šios nutarties 16.4 punkte nurodyti argumentai nepagrįsti. Atsakovų nurodytas bendrasis planas galiojo ir teismo sprendimo priėmimo metu, t. y. sprendžiant klausimą dėl statinio statybos teisėtumo, todėl argumentai dėl jo taikymo galėjo ir turėjo būti pateikti bylą nagrinėjant iš esmės. Statytojo teisei įgyvendinti neužtenka teritorijų planavimo dokumento, t. y. atitikties bendrojo plano sprendiniams; asmuo turi atitikti visas Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas. Jei atsakovai, jų nuomone, atitinka statytojams keliamus reikalavimus, o statyba – visas teisės aktuose nurodytas sąlygas, jie turi galimybę kreiptis dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo ir statinio įteisinimo, net ir nesant pakeistos sprendimo vykdymo tvarkos.

20.8. Teisė būti statytoju gali būti įgyvendinama tik kai statytojas, be kita ko, turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis

privalomas) ir žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Pagal STR 1.05.01:2017 53, 54 punktus, statybą leidžiantys dokumentai, suteikiantys teisę rekonstruoti arba remontuoti statinius, išduodami tik nustatyta tvarka užbaigus šių statinių statybą. Ginčo statinio statyba nebuvo ir nėra užbaigta (Nekilnojamojo turto registre užregistruotas 36 proc. baigtumo statinys), be to, statyba buvo pripažinta neteisėta ir dokumentai, kurių pagrindu buvo sukurtas daiktas, panaikinti. Vilniaus apygardos teismui 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu pripažinus negaliojančia nuo sudarymo momento žemės sklypo nuomos sutartį, atsakovai neturi teisinio pagrindo naudotis žemės sklypu ar jį valdyti ir jame vykdyti naujos statybos, rekonstrukcijos ar kokių nors kitų statybos darbų, susijusių su statiniu. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nėra nei faktinių, nei teisinių prielaidų spręsti dėl kitokio statybos padarinių šalinimo būdo.

20.9. Atsakovai 36 proc. baigtumo gyvenamąjį namą įsigijo 2014 m. balandžio 25 d., kai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras jau buvo inicijavęs bylą dėl statybos leidimų ir administracinių aktų panaikinimo bei valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, o vėlesnius statybos darbus atliko esant iškeltai bylai ir pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, todėl veikė savo rizika. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylą Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys užfiksuoti 2015 m. gegužės 25 d.), pastato statybos pabaigos metai – 2015 m., baigtumo procentas – 94 proc.; šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovai vykdė darbus savo rizika esant iškeltai bylai, be to, pažeisdami pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, bendrą atidumo, rūpestingumo principą, todėl turi prisiimti atsakomybę dėl imperatyvių teismo draudimų atlikti statybos darbus nesilaikymo.

21. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į atsakovės Druskininkų savivaldybės administracijos kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

21.1. Atsakovų Ž. P. ir Z. P. prašymą pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką nagrinėję teismai nustatė, kad šis prašymas prieštarauja teisės aktų nuostatoms, reglamentuojančioms teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo institutą, juo atsakovai siekia pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą (jo rezoliucinę dalį), t. y. pakeisti sprendimą iš esmės. Sprendžiant ginčą dėl statybos (ne)teisėtumo buvo išsamiai išnagrinėti argumentai dėl galimų neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 22 d. nutartyje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės pašalinti neteisėtos statybos padarinius pastato nenugriaunant. Dėl to darytina išvada, kad šiuo atveju yra galimas vienintelis neteisėtos statybos padarinių pašalinimo būdas – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) nugriovimas.

21.2. Remiantis CK 4.47 straipsnio 4 punktu, statytojas įgyja nuosavybės teisę į pastatytą statinį tik tada, jeigu laikėsi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos statinių statybos tvarkos; jeigu daiktas sukuriamas nesilaikant teisės normose nustatytų reikalavimų, jis negali būti pripažįstamas nuosavybės teisės objektu ir statytojas neturi teisės tokiu statiniu naudotis, juo disponuoti (rekonstruoti, parduoti, išnuomoti ar pan.). Teismams panaikinus žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį ir ginčo teritorijos detalųjį planą, atsakovai Ž. P. ir Z. P. neturi teisės disponuoti nurodytu sklypu, jie neturi teisės vykdyti žemės sklype esančio pastato rekonstrukcijos ir toliau juo disponuoti, taip pat negali gauti statybą leidžiančio dokumento, todėl būtina tokį neteisėtą statinį pašalinti. Pirmiau nurodytos išvados nepaneigia kasacinio skundo argumentai, kad atsakovai turi pareigą ne tik nugriauti pastatą, bet ir atstatyti negyvenamosios paskirties pastatą – valčių nuomos punktą, nes pagal teisės aktų nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartyje nustatytas aplinkybes bei išdėstytus motyvus pastato pertvarkymas iš gyvenamosios paskirties į negyvenamosios (poilsio) paskirties statinį nėra galimas.

21.3. Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad atsakovai nesiekia iš esmės pakeisti įsiteisėjusio teismo sprendimo, akivaizdu, jog Ž. P. ir Z. P. siekia vietoj statinio griovimo ir statybvietės sutvarkymo rekonstruoti esamą statinį. Kasacinio skundo argumentai, kad pastato nugriovimas – tai tik vienas iš teismo sprendimo įvykdymo būdų, iš esmės prieštarauja sprendimo esmei, nes Ž. P. ir Z. P. buvo įpareigoti nugriauti statinį, taigi jį rekonstravus būtų įteisintos neteisėtos statybos, bet ne pašalinti neteisėtos statybos padariniai. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas prieštarautų CPK 7 straipsnio 1 dalies, 18, 284 straipsnių nuostatoms ir teismų praktikai.

21.4. Teismams nagrinėjant ginčą iš esmės panaikinus ginčo teritorijos detalųjį planą ir žemės sklypo nuomos sutartį (atsakovams neturint jokio teisinio pagrindo toliau naudotis žemės sklypu ir jame esančiu pastatu) bei nustačius, kad yra galimas vienintelis neteisėtos statybos padarinių pašalinimo būdas – pastato – gyvenamojo namo nugriovimas, sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą sprendžiantiems teismams nebuvo jokio teisinio pagrindo priimti ir svarstyti atsakovų naujai pateiktus įrodymus (specialisto G. N. išvadą, teismo eksperto G. T. ekspertinį nagrinėjimą), nes jie negali

sukelti atsakovams jokių teisėtų lūkesčių dėl galimybės ateityje rekonstruoti pastatą ir teisėtai valdyti žemės sklypą.21.5. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2017 m. birželio 22 d. nutartyje konstatavus, kad nėra galimybės pašalinti

neteisėtos statybos padarinius pastato nenugriaunant, teismai skundžiamose nutartyse pagrįstai nustatė, jog negali būti keičiama sprendimo vykdymo tvarka, suteikiant atsakovams Ž. P. ir Z. P. teisę įteisinti neteisėtai pastatytą pastatą, o ne įpareigojant juos statinį nugriauti. Tokie procesiniai sprendimai atitinka kasacinio teismo praktiką, pagal kurią, nesant galimybės įteisinti neteisėtų statybų, vienintelis teisėtas galimas neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdas yra įpareigojimas statinius nugriauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016; kt.).

22. Ieškovas atsiliepime į atsakovės Druskininkų savivaldybės administracijos kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

22.1. Druskininkų savivaldybės administracija neskundė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 29 d. nutarties atmesti atsakovų prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, taip išreikšdama poziciją, kad teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Nepaisant to, atsakovės Druskininkų savivaldybės administracijos kasaciniame skunde teigiama, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis priimta netinkamai aiškinant ir taikant materialiosios ir proceso teisės normas, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartis turėtų būti panaikinta, perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Toks atsakovės Druskininkų savivaldybės administracijos prašymas vertintinas kaip nenuoseklus ir procesine prasme nelogiškas, nes, jį patenkinus, apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjamas atsakovų Ž. P. ir Z. P. atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 29 d. nutarties, kurios Druskininkų savivaldybės administracija neskundė.

22.2. Aptariamos bylos vykdymo proceso šalys yra skolininkai – atsakovai Ž. P. ir Z. P. – ir išieškotoja – trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, kuriai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 12 d. nutartimi išduotas vykdomasis raštas. Ieškovo nuomone, Druskininkų savivaldybės administracijos kasacinio skundo reikalavimai vertintini atsižvelgiant, be kita ko, ir į tai, kad nagrinėjamas klausimas nesukels jos interesams tiesioginių teisinių pasekmių, o byloje nėra duomenų, kad Druskininkų savivaldybės administracija būtų įgaliota atstovauti skolininkams ar išieškotojai.

22.3. Druskininkų savivaldybės administracija neteisingai interpretuoja Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo rezoliucinę dalį, nepagrįstai nurodo, kad teismas nusprendė įpareigoti atsakovus Ž. P. ir Z. P. nugriauti gyvenamąjį namą ir atstatyti valčių nuomos punktą, klaidingai aiškina Statybos įstatymo nuostatas, apibrėžiančias naujos statybos ir rekonstravimo sąvokas. Atsakovė Druskininkų savivaldybės administracija, teigdama, kad atsakovas Ž. P. teismo sprendimu įpareigotas atstatyti negyvenamosios paskirties pastatą – valčių nuomos punktą, neatsižvelgė į tai, kad visiškai sugriuvusio, sunaikinto, nugriauto statinio atstatymas Statybos įstatymo prasme laikytinas nauja statyba, kuri galima statinių neužimtame žemės paviršiaus plote (Statybos įstatymo 2 straipsnio 26 dalis). Tokiu atveju reikalingas statybą leidžiantis dokumentas ir žemės sklypo, kuriame ketinama vykdyti statybos darbus, savininko (šiuo atveju – Nacionalinės žemės tarnybos) sutikimas, sutartis ar susitarimas (Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalies 6 punktas). Atsakovė neįvertino aplinkybės, kad šiems reikalavimams įgyvendinti bet kuriuo atveju reikėtų nugriauti esamą statinį – neteisėtai pastatytą gyvenamąjį namą. Kartu atsakovė savo kasaciniame skunde išdėstė planą, kad griautinas gyvenamasis namas galėtų būti rekonstruotas, kildindama tokią galimybę iš atsakovo pareigos atstatyti valčių nuomos punktą. Tačiau rekonstruoti galima tik esamą statinį (Statybos įstatymo 2 straipsnio 72, 85 dalys) ir tik nustatyta tvarka gavus statybą leidžiantį dokumentą (Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl atsakovės argumentai, kad, rekonstruojant neteisėtai pastatytą gyvenamąjį namą, bus atstatytas nugriautas valčių nuomos punktas, vienas kitam prieštarauja ir neatitinka Statybos įstatymo reikalavimų.

22.4. Nagrinėjant bylą buvo pripažinta, kad atsakovo Ž. P. lūkesčiai lengvatine tvarka naudotis žemės sklypu nėra teisėti, todėl negali būti ginami. Ši aplinkybė yra reikšminga, nes žemės sklypas, kuriame yra Druskininkų savivaldybės administracijos siekiamas išsaugoti (pertvarkant jį į kitos paskirties pastatą) atsakovams Ž. P. ir Z. P. priklausantis gyvenamasis namas, priklauso valstybei. Vilniaus apygardos teismui 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu pripažinus negaliojančia nuo sudarymo momento valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, atsakovai neturi teisinio pagrindo naudotis žemės sklypu nei pastato rekonstrukcijai, nei naujai statybai.

22.5. Tuo atveju, jeigu būtų patenkintas atsakovų prašymas suteikti jiems galimybę rekonstruoti, o ne griauti, statinį, būtų neabejotinai pakeista ne tik teismo sprendimo rezoliucinė dalis, bet ir įsiteisėjusio ir vykdytino teismo sprendimo esmė. Tai reikštų, kad teismas, taikydamas sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo institutą, turėtų pasisakyti dėl klausimo,

kuris nebuvo svarstytas bylą nagrinėjant iš esmės. Be to, atsakovų siūlomas sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas yra tiesiogiai susijęs su teritorijų planavimo procesu ir naujų statybos leidimų išdavimu, tačiau teismas šioje stadijoje neturi galimybės spręsti minėtų klausimų.

23. Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepime į atsakovės Druskininkų savivaldybės administracijos kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

23.1. Druskininkų savivaldybės administracija netinkamai interpretuoja Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo rezoliucinę dalį, nurodydama, jog atsakovas Ž. P. turi pareigą atstatyti negyvenamosios paskirties pastatą – valčių nuomos punktą; atsakovams nebuvo nustatytas toks įpareigojimas, teismai dėl valčių nuomos punkto pasisakė tik nuomos santykių kontekste. Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra reglamentuotas išimtinis atvejis, kada ir koks statinys gali būti atstatytas (kultūros paveldo statinys (jo dalis) arba statinys (jo dalis), kurį (kurią) nugriovus buvo pažeistas viešasis interesas). Tam, kad teismas nustatytų tokį įpareigojimą, byloje turėtų būti keliami reikalavimai ir pateikti įrodymai, o šiuo atveju to nebuvo. Vadinasi, pagal bylos medžiagą toks įpareigojimas nebuvo ir negalėjo būti taikytas, todėl kasacinio skundo argumentai dėl pareigos atstatyti valčių nuomos punktą yra visiškai nepagrįsti.

23.2. Atsakovės Druskininkų savivaldybės administracijos argumentas, kad statybos leidimas atsakovui Ž. P. buvo išduotas dėl neteisėtų trečiojo asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos veiksmų, yra aiškiai teisiškai nepagrįstas. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu ne tik nepanaikino jokio trečiojo asmens administracinio akto, bet ir nepripažino neteisėtais jokių trečiojo asmens veiksmų. Be to, aptariamas atsakovės kasacinio skundo argumentas nesudaro bylos nagrinėjimo dalyko ir nėra aišku, kokią įtaką jis turi byloje.

23.3. Neaišku, kaip šios nutarties 17.4 punkte nurodyti atsakovės kasacinio skundo argumentai dėl asmenų, atsakingų už neteisėtos statybos padarinius, nustatymo yra susiję su skundo reikalavimu pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Sprendžiant bylą iš esmės, nebuvo keliami kaltų asmenų nustatymo klausimai, o po jos pasibaigimo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose iškelta administracinė byla Nr. eI-64-423/2019 pagal Ž. P. ir Z. P. skundą dėl žalos atlyginimo. Vadinasi, žalos atlyginimo klausimo aspektai, priešingai negu nurodo Druskininkų savivaldybės administracija, bus išnagrinėti teisminiu būdu.

23.4. Druskininkų savivaldybės administracijos argumentai dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo yra nepagrįsti. Atsakovės teiginiai, kad teismai be pagrindo neįvertino specialisto G. N. išvados ir teismo eksperto G. T. ekspertinio nagrinėjimo rezultatų, neturi teisinės reikšmės (CPK 347 straipsnio 2 dalis), nes šie įrodymai nebuvo pridėti prie bylos. Taip pat atmestini skundo argumentai, kad teismai nesivadovavo prejudicinę galią turinčiais sprendimais; atsakovė netinkamai sieja teismo sprendime nurodytas aplinkybes (apie teorines statybos galimybes ginčo teritorijoje) su tariama galimybe pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Byloje surinkta informacija patvirtina, kad šiuo atveju nėra galimybės įgyvendinti statytojo teisę ir gauti statybą leidžiantį dokumentą ginčo statiniui įteisinti.

V. PRAŠYMAS SUSTABDYTI CIVILINĘ BYLĄ IR DĖL JO PATEIKTI RAŠYTINIAI PAAIŠKINIMAI

24. Atsakovas Ž. P. pateikė prašymą sustabdyti civilinės bylos Nr. 3K-7-91-701/2019 nagrinėjimą, iki EŽTT bus išnagrinėta Ž. P. peticija (Nr. 81624/17). Prašyme nurodyta, kad peticija yra grindžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnio ir Protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimais, padarytais priimant Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-741-450/2016 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017, kurių vykdymo tvarkos pakeitimo klausimas sprendžiamas šioje byloje. Kadangi EŽTT baigus nagrinėti Ž. P. peticiją gali atsirasti pagrindas pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo vykdymo tvarką (CPK 284 straipsnis) arba atnaujinti procesą (CPK 366 straipsnio 1 punktas), t. y. nuo EŽTT išaiškinimų priklausys nagrinėjamos bylos rezultatas, tai pripažintina, kad egzistuoja šios bylos ir EŽTT nagrinėjamos bylos prejudicinis ryšys, teikiantis pagrindą sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą, kol EŽTT bus išnagrinėta byla pagal atsakovo peticiją (CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 163 straipsnio 2 dalyje nustatytas privalomojo bylos sustabdymo pagrindas, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipiasi į EŽTT CPK 3 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais.

25. Ieškovas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašė atmesti atsakovo Ž. P. prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą. Paaiškinimuose nurodė, kad klausimas dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo gali būti išspręstas

ir be EŽTT sprendimo. Net jeigu šis teismas priimtų Lietuvai nepalankų sprendimą, egzistuotų galimybė atnaujinti civilinį procesą CPK 366 straipsnio 1 punkto pagrindu ir atnaujintoje civilinėje byloje spręsti tiek dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo modifikavimo, tiek dėl jo vykdymo tvarkos pakeitimo. Ieškovo vertinimu, egzistuoja EŽTT nagrinėjamos atsakovo peticijos ir civilinės bylos, kurioje nuspręsta įpareigoti atsakovus nugriauti jiems priklausantį statinį, prejudicinis ryšys, o ne peticijos nagrinėjimo ir civilinės bylos dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo (nagrinėjamos bylos) prejudicinis ryšys, todėl neegzistuoja CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas privalomojo bylos sustabdymo pagrindas.

26. Atsakovė Druskininkų savivaldybės administracija rašytiniuose paaiškinimuose prašė patenkinti atsakovo Ž. P. prašymą ir sustabdyti civilinės bylos Nr. 3K-7-91-701/2019 nagrinėjimą, iki EŽTT bus išnagrinėta Ž. P. peticija. Rašytiniuose paaiškinimuose nurodomi šie argumentai:

26.1. Byla turi būti sustabdyta CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes jos negalima nagrinėti tol, kol bus išspręsta EŽTT nagrinėjama byla P. prieš Lietuvą. CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nėra nurodyta ir teismų praktikoje nėra išaiškinta, kad byla gali ir turi būti sustabdyta tik tuo atveju, kai jos negalima išnagrinėti dėl neišspręstos kitos nacionaliniame teisme nagrinėjamos civilinės, baudžiamosios ar administracinės bylos. Dėl to darytina išvada, kad ši norma taikytina ir tuo atveju, kai bylos negalima išnagrinėti dėl kitos užsienio šalies teisme nagrinėjamos bylos, jeigu tarp stabdytinos bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje būtų prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kitoje byloje nustatyti faktai turėtų teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje.

26.2. Ši civilinė byla ir EŽTT pagal atsakovo peticiją nagrinėjama byla yra akivaizdžiai susijusios, nes EŽTT priimtame sprendime pasisakys klausimais, susijusiais su Konvencijos 6 straipsnio ir Protokolo Nr. 1 1 straipsnyje įtvirtintų teisių ir laisvių aiškinimu ir (ar) taikymu, inter alia (be kita ko), galimai pripažins nacionalinių teismų padarytus pažeidimus, o tai turės teisinės reikšmės prašomai sustabdyti bylai. Jeigu EŽTT nuspręstų, kad įpareigojimas nugriauti ginčo statinį yra neteisėtas arba neproporcinga priemonė tam tikslui, kurio buvo siekiama, ir kad tokiu būdu buvo pažeistas Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnis, remiantis Konvencijos 46 straipsniu, Lietuvai kils pareiga imtis veiksmų konstatuotam žmogaus teisių pažeidimui nutraukti ir iki pažeidimo buvusiai situacijai atkurti. EŽTT priėmus Ž. P. palankų sprendimą, jo ir Z. P. pažeistos teisės galėtų būti apgintos atnaujinus procesą byloje arba byloje pagal prašymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, t. y. leidus neteisėtos statybos padarinius pašalinti ne nugriaunant pastatą, bet pertvarkant (rekonstruojant) jį į tokios paskirties statinį, kokio statyba yra galima (leidžiama), atsižvelgiant į pagrindinę tikslinę ginčo sklypo žemės naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį. Nesustabdžius nagrinėjamos bylos ir teismams nusprendus atmesti kasacinius skundus, kiltų rizika, kad, nugriovus pastatą, ateityje atsakovai negalėtų tinkamai apginti savo teisių pasinaudodami proceso atnaujinimo institutu (neliktų galimybės išsaugoti atsakovų pastatą), reikėtų spręsti žalos atlyginimo atsakovams klausimą. Jeigu EŽTT priimtų atsakovui Ž. P. nepalankų sprendimą, apeliacinės instancijos teismo sprendimo įvykdymo galimybė išliktų, nepriklausomai nuo to, kokį galutinį procesinį sprendimą šioje byloje priims kasacinis teismas.

26.3. Egzistuojant tikimybei, kad EŽTT priims Ž. P. palankų sprendimą, po ko būtų atnaujintas procesas ir peržiūrėtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, negalima nagrinėti bylos dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, nes gali nebelikti jos dalyko, t. y. apeliacinės instancijos teismo sprendimo, nes, atnaujinus procesą ir pakartotinai išnagrinėjus ginčą iš esmės, sprendimas gali būti pakeistas ar netgi panaikintas.

26.4. Remiantis CPK 163 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sustabdo bylą, kai kreipiasi į EŽTT CPK 3 straipsnyje 6 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais. Atsakovės manymu, bylos sustabdymo dėl kreipimosi į EŽTT klausimas turi būti sprendžiamas vienodai tiek tuo atveju, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipiasi į EŽTT CPK 3 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais, tiek tuo atveju, kai bylos šalis pateikia peticiją ir EŽTT priima ją nagrinėti. Bylos sustabdymas negali priklausyti išimtinai nuo į EŽTT besikreipiančio subjekto, jeigu abiem atvejais siekiama gauti EŽTT išvadą (sprendimą) dėl Konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimo ar taikymo, reikalingą (reikšmingą) toje konkrečioje byloje.

26.5. Byla turi būti sustabdyta ir CPK 164 straipsnio 4 punkto pagrindu, nes yra būtina sulaukti EŽTT sprendimo byloje P. prieš Lietuvą, kuriuo privalės vadovautis nacionaliniai teismai. Skubėjimas nagrinėti prašymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo būtų nesuprantamas ir nepateisinamas teisingumo vykdymo ir žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos kontekste, juolab kad tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pripažinę ir (ar) pabrėžę Konvencijos tiesioginį taikymą, Konvencijos viršenybę prieš nacionalinę teisę ir būtinumą vadovautis Konvencijos nuostatas aiškinančia EŽTT praktika (pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m.

gegužės 8 d. nutarimas byloje Nr. 12/99-27/99-29/99-1/2000-2/2000; kt.). Priešingu atveju gali susiklostyti situacija, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, dar iki EŽTT sprendimo priėmimo išnagrinėjęs bylą pagal prašymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, priims sprendimą, prieštaraujantį vėlesniam EŽTT sprendimui (Konvencijoje įtvirtintų teisių ir laisvių aiškinimo ar taikymo aspektu).

26.6. Bylos sustabdymas nepažeis civilinio proceso tikslų ir principų, inter alia, įmanomai trumpiausio bylos išnagrinėjimo principo, kurio užtikrinimas negali paneigti teisės į teisingą teismą. EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama, kad esant tam tikroms aplinkybėms nacionaliniai teismai gali laukti paraleliai vykstančio teismo proceso rezultatų ir tai gali būti laikoma procesinio veiksmingumo priemone (EŽTT 2007 m. sausio 11 d. sprendimas byloje Herbst prieš Vokietiją, peticijos Nr. 20027/02, par. 78).

27. Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija rašytiniuose paaiškinimuose pažymėjo, kad nei CPK 163 straipsnyje, nei kituose teisės aktuose nenustatytas pagrindas dėl privalomo civilinės bylos sustabdymo, kai pateikiama peticija EŽTT, be to, įsiteisėjusių nacionalinio teismo procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nėra EŽTT nagrinėjimo dalykas. EŽTT vertina, ar nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos pažeidimo, o jo konstatavimas nelemia vienareikšmiškos išvados dėl priimtų procesinių sprendimų neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo, jų nepanaikina (atsiranda CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas proceso atnaujinimo pagrindas). Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat atkreipdama dėmesį į tai, kad byloje yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (sustabdytas vykdymo procesas), taigi, sustabdžius civilinės bylos Nr. 3K-7-91-701/2019 nagrinėjimą iki Ž. P. peticijos išnagrinėjimo, proceso EŽTT trukmė nulemtų ir įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris priimtas ginant viešąjį interesą, vykdymo terminą, prašė dėl pareikšto prašymo spręsti teismo nuožiūra.

Išplėstinė teisėjų kolegija


VI. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl civilinės bylos dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo sustabdymo, kai EŽTT yra nagrinėjama šios bylos šalies pateikta peticija

28. Atsakovas Ž. P. kasaciniam teismui pateikė prašymą sustabdyti civilinės bylos Nr. 3K-7-91-701/2019 nagrinėjimą, iki EŽTT bus išnagrinėta jo peticija (Nr. 81624/17), prašymą grindė CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi.

29. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad civilinės bylos sustabdymo pagrindai reglamentuojami CPK 1623–164 straipsniuose. Remiantis CPK 1623 straipsniu, byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose nustatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenustatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės.

30. CPK 163 straipsnio normos nustato privalomo civilinės bylos sustabdymo pagrindus, o 164 straipsnyje įtvirtinti fakultatyvieji civilinės bylos sustabdymo pagrindai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminis skirtumas tarp privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo yra tas, jog, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvus bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2009).

31. CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.

32. Dėl šios normos aiškinimo ir taikymo kasacinio teismo yra konstatuota, kad CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2012; kt.); teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2010; kt.); kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje

(pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2006; kt.); kitoje byloje nustatytini faktai, aplinkybės turi būti tokios svarbios ir reikšmingos nagrinėjamai bylai, kad, jų nenustačius kitoje byloje, pirmojoje byloje teismo sprendimas negali būti priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017, 53 punktas).

33. Įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo pareiga privalomojo bylos nagrinėjimo sustabdymo atveju sustabdyti bylą siekiama išvengti prieštaringų sprendimų tarpusavyje susijusiose bylose, taip pat kad nereikėtų tų pačių faktų nustatyti kelis kartus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2007). Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011; kt.).

34. Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje buvo pateiktas prašymas dėl civilinės bylos sustabdymo esant kreipimuisi į EŽTT dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo kitoje susijusioje byloje, yra konstatavęs, kad nei CPK 163 straipsnis, nei joks kitas įstatymas nenustato tokio privalomo civilinės bylos sustabdymo pagrindo kaip peticijos pateikimas EŽTT dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo kitoje civilinėje byloje; EŽTT neperžiūri valstybių nacionalinių teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, o tik vertina, ar nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017, 20 punktas).

35. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog EŽTT yra ne kartą konstatuota, kad ne jo funkcija nagrinėti nacionalinių teismų tariamai padarytas fakto ir teisės klaidas, nebent jei ir tiek, kiek jos gali pažeisti Konvencijoje saugomas teises ir laisves (žr., pvz., Didžiosios kolegijos sprendimą byloje García Ruiz prieš Ispaniją, peticijos Nr. 30544/96, par. 28).

36. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą ir jį aiškinant suformuotą teismų praktiką, sprendžia, kad atsakovo prašymas sustabdyti šią civilinę bylą, kol EŽTT išnagrinės jo peticiją, CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu negali būti patenkintas, nes neegzistuoja šioje teisės normoje nurodytos ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotos jos taikymo sąlygos. Kaip jau buvo nurodyta, EŽTT nenustato bylai reikšmingų fakto ir teisės klausimų (kurių negalėtų nustatyti konkrečią civilinę bylą nagrinėjantis teismas), nagrinėdamas peticijas nesukuria prejudicijos, todėl šios civilinės bylos išnagrinėjimo galimybė nepriklauso nuo EŽTT priimtos atsakovo peticijos išsprendimo. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT nebus sprendžiamas klausimas, susijęs su teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimu, kuris yra šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl pripažintina, kad EŽTT priimtas sprendimas nagrinėjamai bylai neturės prejudicinės galios CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme, juolab kad įsiteisėjusios nacionalinio teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nėra EŽTT nagrinėjimo dalykas. Net ir šiam teismui konstatavus Konvencijos pažeidimą, tai nelemtų vienareikšmiškos išvados dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017 neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo, jos nepanaikintų.

37. Atsakovas kaip vieną iš savo prašymo dėl bylos sustabdymo pagrindų taip pat nurodė CPK 163 straipsnio 2 dalį. Šioje normoje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sustabdo bylą, kai kreipiasi į EŽTT CPK 3 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais.

38. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 163 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas specialus civilinės bylos sustabdymo pagrindas, jis siejamas su CPK 3 straipsnio 6 dalyje reglamentuojamu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kreipimusi į EŽTT su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu. Nurodytu pagrindu civilinė byla turi būti sustabdoma tada, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatęs, kad negali išnagrinėti civilinės bylos be EŽTT konsultacinės išvados konkrečiu su nagrinėjama byla susijusiu klausimu, kreipiasi į šį teismą. Toks įstatymų leidėjo reguliavimas iš esmės reiškia, kad bylos sustabdymas yra būtina Konvencijoje ir CPK 3 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės įgyvendinimo sąlyga, nes kreipimusi į EŽTT dėl konsultacinės išvados kartu pripažįstama, jog ši išvada yra būtina bylai tinkamai išnagrinėti.

39. Situacija, kai byloje dalyvaujantis asmuo pateikia prašymą sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą dėl to, kad jis (ar kitas asmuo) yra pateikęs peticiją EŽTT ir ši jo peticija EŽTT yra priimta nagrinėti, neatitinka CPK 163 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų tiek dėl subjekto, kuris kreipėsi į EŽTT, tiek dėl šiam teismui pateiktų klausimų aiškaus sąsajumo su civiline byla, kurią prašoma sustabdyti (tokį reikėtų vertinti atskirai). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad specialias

teisines situacijas reguliuojanti CPK 163 straipsnio 2 dalies nuostata tiesiogiai nėra taikoma tais atvejais, kai peticiją EŽTT pateikia savo teises ginantis asmuo (ne teisinę išvadą siekiantis gauti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas).

40. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad, kaip buvo pažymėta pirmiau, bendrieji bylos sustabdymo pagrindai įtvirtinti CPK 163 straipsnio 1 dalyje, 164 straipsnyje, juose nustatyti privalomo ir fakultatyvaus bylos sustabdymo atvejai. Dėl to pripažintina, kad būtent šiais pagrindais turi būti remiamasi byloje dalyvaujantiems asmenims siekiant civilinės bylos sustabdymo. Atitinkamai, kadangi egzistuoja įstatymas, reglamentuojantis ginčo procesinį santykį, byloje nėra pagrindo pagal įstatymo analogiją taikyti specialiąją CPK 163 straipsnio 2 dalies normą (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (dėl įstatymo analogijos taikymo taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-503-469/2016 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

41. Dėl atsakovo prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą papildomai pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nepagrįstas civilinės bylos sustabdymas nedera su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais ir juos aiškinančia EŽTT praktika dėl teismo pareigos užtikrinti spartų procesą. Be pagrindo užtęsiamas bylos išnagrinėjimas neatitinka civilinio proceso tikslo kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis), civilinio proceso koncentruotumo principo (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017, 24 punktas).

42. EŽTT bylos stabdymo klausimu savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad pernelyg ilga proceso byloje trukmė neatitinka bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo. EŽTT yra pažymėjęs, kad nacionalinis teismas neatleistas nuo pareigos užtikrinti bylos nagrinėjimą per protingą laiką ir kiekvienu atveju sustabdydamas bylą tol, kol bus išspręsta kita byla, nacionalinis teismas privalo tinkamai nustatyti šių bylų tiesioginį ryšį (EŽTT 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimas byloje Bekerman prieš Lichtenšteiną, peticijos Nr. 34459/10, par. 91).

43. Išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, konstatuoja, kad atsakovo Ž. P. prašyme dėl šios civilinės bylos nagrinėjimo sustabdymo, iki EŽTT bus išnagrinėta atsakovo peticija, pateikti argumentai neteikia pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte ar 2 dalyje įtvirtinti privalomojo bylos sustabdymo pagrindai, dėl to šis Ž. P. prašymas atmestinas.

Dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo

44. Civilinio proceso taisyklės reglamentuoja, kad teismas išsprendžia bylą iš esmės priimdamas sprendimą (CPK 259 straipsnio 1 dalis). Kai ištirti visi įrodymai ir teismas gali išspręsti byloje pareikštų visų reikalavimų pagrįstumo klausimą, priimamas galutinis sprendimas; juo ginčas išsprendžiamas visiškai (CPK 260 straipsnis). Sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Be to, įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis).

45. CPK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmiau nurodytų taisyklių išimtis, pagal kurią teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

46. Aiškindamas šią normą kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismo sprendimas ne visuomet gali būti įvykdytas jame nurodyta tvarka. Teismo sprendimo nevykdymą gali lemti tiek skolininko nesąžiningumas, kai jis vengia įvykdyti sprendimą, tiek neįvykdymo padarinių nenurodymas teismo sprendime, kai atsakovas sprendimu įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, tiek objektyvios aplinkybės, kurioms susidėjus teismo sprendimas negali būti vykdomas jame nurodytu būdu. Tokiais atvejais bylos šalys, vadovaudamosi CPK 284 straipsnio 1 dalimi, turi teisę prašyti teismo pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas – tai kitokios sprendimo įvykdymo tvarkos nustatymas, palyginti su teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta jo įvykdymo tvarka ar įprastine tam tikros rūšies sprendimų vykdymo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2013).

47. Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas užtikrina įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą ir vykdytinumą, bylos šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisėtų interesų apsaugą. Kadangi prašymas pakeisti sprendimo vykdymo tvarką nagrinėjamas šiam įsigaliojus, tai, spręsdamas tokį klausimą,

teismas yra saistomas sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstyto patenkinto materialiojo reikalavimo turinio ir negali keisti sprendimo esmės. CPK 284 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo institutas nėra skirtas įsiteisėjusiam teismo sprendimui peržiūrėti. Teismas, pakeisdamas sprendimo vykdymo tvarką, negali išplėsti ar susiaurinti šalių įrodinėtų ir sprendimu suteiktų teisių ar nustatytų pareigų, sukurti pareigų kitiems, nei nurodyti teismo sprendime, kurio vykdymo tvarka keičiama, asmenims (išskyrus jų teisių perėmėjus) ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2013; kt.).

48. Kasacinis teismas yra konstatavęs pagrindą pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką, kai atsakovas sprendimu buvo įpareigotas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, tačiau teismo sprendime nebuvo nurodyti jo neįvykdymo padariniai (sprendimo vykdymo tvarka pakeista nustatant konkrečius įpareigojimus ginčo šalims ir konkrečius terminus įsipareigojimams įvykdyti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-29/2006); taip pat kai vykdant sprendimą dėl turto grąžinimo natūra (restitucija natūra) paaiškėjo, kad turto ar jo dalies natūra nebėra ir įvykdyti sprendimo – grąžinti turto – neįmanoma (sprendimo vykdymo tvarka pakeista priteisiant turto vertės ekvivalentą pinigais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2014; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-611/2017).

49. Kita vertus, pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką buvo atsisakyta byloje, kurioje tą padarius šis sprendimas sukeltų pareigų ne tik jame nurodytam skolininkui, bet ir kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2013); taip pat kai pagal prašomą sprendimo, kuriuo atsakovai įpareigoti savo sąskaita ir nekeičiant parduoto buto ploto atlikti jo trūkumų šalinimo darbus, vykdymo tvarkos pakeitimą trūkumai galėtų būti šalinami keičiant buto plotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2013).

50. Nagrinėjamoje byloje atsakovai pateikė prašymą pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-741-450/2016 vykdymo tvarką: užuot nugriovus pastatą – gyvenamąjį namą, leisti rekonstruoti esamą statinį pagal rekreacinėje zonoje leidžiamų statinių paskirtį, nustatyti terminą statybos padariniams pašalinti. Teismo sprendimas, kurio vykdymo tvarką prašoma pakeisti, buvo priimtas išnagrinėjus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį dėl administracinių aktų, nuomos sutarties ir statybą leidžiančio dokumento panaikinimo bei statinių nugriovimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, Vilniaus apygardos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir 2016 m. gruodžio 23 d. priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino, be kita ko, įpareigojo atsakovus Ž. P. ir Z. P. per 6 mėnesius nugriauti pastatą – gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, pirmiau nurodytą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

51. Atsakovai Ž. P. ir Z. P. savo prašyme dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo nurodė, kad nagrinėjant ginčą iš esmės nebuvo teikiami ir svarstomi alternatyvūs neteisėtos statybos padarinių šalinimo variantai, todėl liko neįvertinta, kad pastato pertvarkymas į negyvenamosios (paslaugų) paskirties pastatą labiau atitiktų Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendime deklaruotą siekiamą teisingumą, be to, atsakovai patirtų mažesnę finansinę naštą. Kadangi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šį atsakovų Ž. P. ir Z. P. prašymą atmetė, jie, taip pat atsakovė Druskininkų savivaldybės administracija pateikė kasacinius skundus.

52. Ž. P. ir Z. P. kasaciniame skunde iš esmės palaikė savo prašyme nurodytus argumentus, papildomai pažymėjo, kad atmesdami prašymą teismai netinkamai taikė sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo jas aiškinant suformuotos kasacinio teismo praktikos. Atsakovai pabrėžė, kad nagrinėjant ginčą dėl statybų teisėtumo nebuvo įvertinta galimybė pašalinti neteisėtos statybos padarinius ne nugriaunant ginčo statinį, bet jį pertvarkant (rekonstruojant) į kitos paskirties statinį, kurio statyba ginčo žemės sklype yra galima, nurodė kasacinio teismo praktiką, pagal kurią, net ir nesant galiojančio detaliojo plano, pastato pertvarkymo (rekonstrukcijos) galimybė turi būti įvertinta pagal aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentą – bendrąjį planą.

53. Druskininkų savivaldybės administracija kasaciniame skunde taip pat laikėsi pozicijos, kad, priimant sprendimą, kurio vykdymo tvarką prašoma pakeisti, nebuvo įvertinti alternatyvūs neteisėtos statybos padarinių pašalinimo būdai, o atsakovų prašymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė į tai, kad prašomas teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas užtikrintų ne tik atsakovų, bet ir Lietuvos Respublikos interesus, nepakeistų teismo sprendimo esmės.

54. Išplėstinė teisėjų kolegija, vertindama kasacinių skundų argumentus, kad teismai nepagrįstai atsisakė pakeisti

apeliacinės instancijos teismo sprendimo vykdymo tvarką, pirmiausia atkreipia dėmesį į šio sprendimo ir jo teisėtumą vertinusio kasacinio teismo nutarties turinį.

55. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 23 d. sprendime nustatė, kad gyvenamųjų namų statyba ginčo teritorijoje esant nustatytai kurortų apsaugos zonai yra negalima. Proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų aspektu teismas sprendė, kad pažeistas viešasis interesas nusveria statytojų ir statinius nusipirkusių asmenų interesą įgyti nuosavybės teisę į ginčo pastatus, kurie negali būti nuosavybės teisės objektai, nes pastatyti nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, todėl įpareigojo atsakovus Ž. P. ir Z. P. per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti pastatus.

56. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017 nurodė, kad, panaikinus ginčo detalųjį planą kaip parengtą pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas ir neteisėtai patvirtintą, sprendžiant dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdo, reikšmingi byloje analizuotų bendrojo plano bei turizmo ir rekreacinių teritorijų specialiojo plano sprendiniai. Bendrajame plane ginčo teritorija nepriskirta prie teritorijų, kurių galimas naudojimo būdas – gyvenamoji, priešingai – šio plano sprendiniais ginčo teritorija įvardyta kaip rekreacinė. Bendrojo plano Kraštovaizdžio tvarkymo brėžinyje ji pažymėta ne tik kaip viešųjų erdvių pasyvios rekreacijos teritorija, bet ir kaip Druskininkų miesto rekreaciniai ir bendro naudojimo želdynai. Taip pat pagal Druskininkų savivaldybės turizmo ir rekreacinių teritorijų specialųjį planą ginčo žemės sklypas patenka į rekreacinio naudojimo neurbanizuojamą teritoriją, jai nustatyti aplinkosaugos apribojimai – paviršinio vandens telkinių apsaugos zona, kraštovaizdžio vizualinė apsauga, taip pat kiti apribojimai – rekreacinių teritorijų apsauga, kurorto apsauga. Ginčo statyba prieštarauja imperatyviems reikalavimams, nustatytiems specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis – Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 77 punkto nuostatoms, pagal kurias kurorto apsaugos zonoje draudžiama gyvenamoji statyba (nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017 98 punktas).

57. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad nustatyti ginčo žemės sklypo naudojimo ribojimai (inter alia, gyvenamosios statybos leistinumo aspektu) kurorto statusą turinčio miesto centrinėje dalyje nėra savitiksliai, jie nulemti rekreacijai tinkamo ir dėl to svarbaus kurortui sklypo pobūdžio, pagrįsti būtinumu užtikrinti tokios teritorijos racionalų ir tikslingą naudojimą. Rekreacijai tinkamos teritorijos mieste ištekliai yra riboti, todėl negali būti naudojami ne pagal paskirtį. Rekreacinio pobūdžio teritorijoje pastačius gyvenamąjį namą ir valstybinės žemės sklypą naudojant jam eksploatuoti, sudarkoma visos viešai rekreacijai tinkamos teritorijos naudojimo vienovė – dalis poilsiui skirtos teritorijos tampa neprieinama visuomenei. Atsižvelgdamas į tai, vadovaudamasis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 9 dalies 1 ir 2 punktų nuostatomis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės pašalinti neteisėtos statybos padarinius pastato nenugriaunant (nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017 99 punktas).

58. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytomis apeliacinės instancijos ir kasacinio teismo padarytomis išvadomis, konstatuoja, kad nagrinėdami bylą dėl ginčo esmės teismai išsprendė statybų neteisėtumo ir jų padarinių pašalinimo klausimą, t. y. nustatė, kaip gali ir turi būti pašalinti neteisėtos statybos padariniai. Nors apeliacinės instancijos teismas dėl šio klausimo plačiau nepasisakė, kasacinis teismas išsamiai įvertino visus galimus neteisėtos statybos padarinių pašalinimo būdus, taip pat ir galimybę įteisinti neteisėtai pastatytą statinį – gyvenamąjį namą, bet jos taikymo pagrindų nekonstatavo. Taigi ginčą sprendžiant iš esmės buvo nustatytos reikšmingos aplinkybės ir jų pagrindu padaryta išvada, kad egzistuoja vienintelis neteisėtos statybos padarinių pašalinimo būdas – nugriauti neteisėtai pastatytą statinį.

59. Nurodytų aplinkybių kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos ir kasaciniam teismams nusprendus, jog neteisėtos statybos padariniai turi būti pašalinti nugriaunant neteisėtai pastatytą statinį, atsakovų prašymą pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, jog Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo pakeitimas leidžiant atsakovams rekonstruoti esamą statinį pagal rekreacinėje zonoje leidžiamų statinių paskirtį reikštų įsiteisėjusio teismo sprendimo esmės pakeitimą, juo šalims suteiktų teisių išplėtimą ir nustatytų pareigų susiaurinimą, kurie, remiantis CPK 284 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktika, nėra galimi (šios nutarties 47 punktas).

60. Pažymėtina, kad, teismui sprendžiant statybos teisėtumo ir statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo klausimą, konkretaus būdo, kaip bus šalinami neteisėtos statybos padariniai (įpareigojimas nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ar atstatyti (atkurti) statinį (jo dalį), gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį; pagal tinkamai pertvarkytus dokumentus išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą, jei jis buvo išduotas neteisėtai dėl institucijų neteisėtai atliktų procedūrų), vertinimas sudaro tokio pobūdžio bylos nagrinėjimo dalyką. Atitinkamai konkretus teismo parinktas būdas, nurodytas teismo

sprendime, sudaro teismo sprendimo esmę. Situacija, kai asmens, teismo sprendimu įpareigoto nugriauti statinį, prašymu tokio sprendimo vykdymo tvarka būtų pakeista suteikiant šiam asmeniui teisę perstatyti statinį, neatitiktų pirmiau šioje nutartyje aptartos praktikos (šios nutarties 47, 48 punktai), pagal kurią teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas galimas, kai teismo sprendime nurodyta jo vykdymo forma pakeičiama kita lygiaverte arba kitoks pakeitimas atliekamas užtikrinant, jog teismo sprendimas būtų įvykdytas nenukrypstant nuo jame nurodytos sprendimo esmės (teismo patenkinto materialiojo reikalavimo (jo dalies).

61. Išplėstinė teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais kasacinių skundų argumentų, kad byloje nebuvo spręstas klausimas dėl alternatyvių neteisėtos statybos padarinių pašalinimo būdų (galimybės rekonstruoti statinį), nes atsakovai, laikydamiesi pozicijos, jog ginčo statyba buvo teisėta, neteikė tai patvirtinančių argumentų.

62. Šiuo aspektu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors atsakovai Ž. P. ir Z. P. byloje laikėsi principinės pozicijos, jog gyvenamojo namo statyba (duomenys neskelbtini) yra galima, tačiau taip pat atskiruose dokumentuose ar pasisakymuose išreiškė poziciją, kad jeigu teismas spręstų visiškai ar iš dalies patenkinti ieškinį, atsakovams turėtų būti sudaryta galimybė pertvarkyti projektinę dokumentaciją ir įteisinti pastatytą statinį. Tokie argumentai, nors ir glaustai bei lakoniškai, atsakovų Ž. P. ir Z. P. buvo pateikti tiek pirmosios instancijos teisme išsakytoje baigiamojoje kalboje, kuri pridėta prie bylos (8 t., b. l. 187), tiek atsiliepime į apeliacinį skundą (9 t., b. l. 77–78), tiek kasaciniame skunde (10 t., b. l. 149–152). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017 neteisėtos statybos padarinių pašalinimo klausimą išsprendė įvertinęs visus byloje esančius duomenis, taigi ir atsakovų paminėtą galimybę pertvarkyti dokumentus ir įteisinti statinį (tokia apimtimi, kokia atsakovai juos pateikė teismui atsikirsdami į ieškinį ir paskesnius ieškovo procesinius dokumentus). Ši kasacinio teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama (CPK 362 straipsnio 1 dalis).

63. Kasacinis teismas pažymi, kad civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12, 178 straipsniai), pagal jį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis apibrėžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ši nuostata reiškia, kad ieškovas turi pareigą įrodyti savo reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes, o atsakovas – įrodyti savo atsikirtimus. Tiek, kiek tai neprieštarauja atskiriems CPK reikalavimams, šalys laisvos pasirinkti savo strategiją byloje – ką ir kokia apimtimi ginčyti, kokius reikalavimus reikšti, kokiais atsikirtimais gintis nuo pareikšto ieškinio, kokius savo poziciją patvirtinančius ar paneigiančius dokumentus pateikti ir pan. Teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimų ar atsikirtimų į juos pagrįstumo, vertina kiekvienos iš bylos šalių pateiktus argumentus ir įrodymus bei jų pagrindu padaro atitinkamas išvadas (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

64. Remiantis nurodytais argumentais pripažintina, kad atsakovai, byloje dėl ginčo statinio statybos teisėtumo pasirinkę gynybos nuo prokuroro ieškinio strategiją, pagal kurią nuosekliai įrodinėjo, kad statyba teisėta (padarinių šalinimo klausimas ir galimi jo būdai neturėtų būti sprendžiami, todėl išsamiau dėl jų procese nepasisakė), netenka teisės procese dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo reikšti argumentų dėl kitokio neteisėtos statybos padarinių pašalinimo būdo parinkimo. Priešingas vertinimas neatitiktų nei CPK 284 straipsnio reguliavimo, nei CPK 7, 12, 13 straipsniuose įtvirtintų principų, juolab kad kreipdamiesi dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo atsakovai Ž. P. ir Z. P. nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios negalėjo būti pateiktos teismui sprendžiant ginčą iš esmės ir kurios būtų nulėmusios būtinybę priimti kitokį procesinį sprendimą nei nurodytas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendime ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartyje.

65. Tai konstatavusi, išplėstinė teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinių skundų argumentų dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią, nesant galiojančio detaliojo plano, pertvarkymo (rekonstrukcijos) galimybė turi būti įvertinta pagal aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentą, taip pat atsiliepimų į kasacinį skundą argumentų, kad, panaikinus valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, atsakovai Ž. P. ir Z. P. neturi teisinio pagrindo naudotis valstybinės žemės sklypu ar jį valdyti ir jame vykdyti naujos statybos, nes šie argumentai neturi teisinės reikšmės bylos rezultatui ir nuoseklios teisės aiškinimo bei taikymo praktikos formavimui.

66. Išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus ir motyvus, konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti teisėtą ir pagrįstą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, todėl jis paliktinas galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir laikinųjų apsaugos priemonių

67. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 15,93 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų

įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 1 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Konstatavus, kad atsakovų Ž. P. ir Z. P. kasacinis skundas bei Druskininkų savivaldybės administracijos kasacinis skundas netenkintini, šių išlaidų atlyginimas iš subjektų, pateikusių kiekvieną kasacinį skundą, priteistinas lygiomis dalimis, t. y. po 7,96 Eur (atitinkamai iš Ž. P. ir Z. P. – iš kiekvieno po 3,98 Eur) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis).

68. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2018 m. gruodžio 31 d. nutartimi buvo patenkintas atsakovų Ž. P. ir Z. P. prašymas ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdytas vykdymo procese Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu nustatyto įpareigojimo atsakovams Ž. P. ir Z. P. per 6 mėnesius nugriauti pastatą – gyvenamąjį namą vykdymas, iki bus priimtas kasacinio teismo procesinis sprendimas dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-2455-852/2018.

69. Kasaciniam teismui atmetus kasacinius skundus ir palikus galioti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartį, konstatuojant, kad teismai pagrįstai atsisakė pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo vykdymo tvarką, išnyko pagrindas taikyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2018 m. gruodžio 31 d. nutartimi nustatytas laikinąsias apsaugos priemones.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 163 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Netenkinti Ž. P. prašymo sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą.Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti valstybei iš Druskininkų savivaldybės administracijos (j. a. k. 188776264) 7,96 Eur (septynis Eur 96 ct)

išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti valstybei iš Ž. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,98 Eur (tris Eur 98 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti valstybei iš Z. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,98 Eur (tris Eur 98 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).



BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

GEDIMINAS SAGATYS

ANTANAS SIMNIŠKIS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6fc92be0aa3e11e9964cdd77475976b0

Civilinė byla Nr. e3K-3-116-916/2019Teisminio proceso Nr. 2-52-3-01222-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.3.1., 3.2.4.4(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. (V. P.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovams I. T. ir P. T. dėl skolos ir palūkanų priteisimo bei atsakovų I. T. ir P. T. priešieškinį dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu ir be teisinio pagrindo įgytų lėšų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigos paskirstymą, kai pareikštas reikalavimas dėl skolos priteisimo grindžiamas vekseliu, kuris nebuvo realizuotas įstatymų nustatyta tvarka, taip pat įrodymų vertinimo, aiškinimo ir taikymo klausimai.

2. Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 753,01 Eur skolą pagal 2009 m. vasario 14 d. atsakovės I. T. išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, už kurį laidavo atsakovas P. T., 686,99 Eur metinių palūkanų už pradelstą skolos mokėjimą laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.

3. Nurodė, kad 2009 m. vasario 14 d. paprastuoju neprotestuotinu vekseliu atsakovė įsipareigojo besąlygiškai sumokėti ieškovui iki 2009 m. gegužės 30 d. 839,90 Eur (2900 Lt), o jos sutuoktinis (toliau – ir atsakovas) laidavo už šios atsakovės prievolės įvykdymą. Atsakovė pinigų gavimą patvirtino vekselyje esančiu įrašu. Vekselyje taip pat buvo nustatytas 20 proc. dydžio metinių palūkanų mokėjimas, jei prievolė nebūtų įvykdyta iki joje nustatytos mokėjimo dienos. Vekselis nebuvo realizuotas Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ir ĮPVĮ) nustatyta tvarka.

4. Atsakovė 2009 m. birželio 13 d. įvykdė ieškovui 86,87 Eur dydžio savo prievolės dalį ir liko skolinga 753,01 Eur.5. Nurodė, kad, 2009 metų vasarį atlikus inventorizaciją UAB „Pavilona“ priklausančioje parduotuvėje, kurioje

atsakovė buvo įsidarbinusi pardavėja, buvo nustatytas apie 65 000 Lt trūkumas. Parduotuvėje dirbo keturios pardavėjos, o atsakovė tuo metu buvo vaiko priežiūros atostogose. Atsakovės skolą nurodė Z. B., kuri vedė parduotuvės apskaitą. Skola susidarė atsakovei pačiai imant prekes skolon bei išduodant prekes skolon kitiems asmenims. Apie sąsiuvinį, kuriame nurodytos skolos už prekes, ieškovui nebuvo žinoma. Ieškovas pasiūlė padengti susidariusį trūkumą įnešdamas 75 000 Lt sumą mainais už jo naudai išrašytus vekselius. Atsakovė užpildė vekselį, prievartos nebuvo. Atsakovės skolą sudarė daugiau nei 3000 Lt, tačiau, grąžinus 300 Lt, buvo išrašytas naujas 2900 Lt sumos vekselis.

6. Atsakovai priešieškiniu prašė pripažinti 2009 m. vasario 14 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį negaliojančiu ir priteisti iš ieškovo 86,87 Eur, kaip įgytus be teisinio pagrindo.

7. Nurodė, kad vekselis iš atsakovės buvo gautas pasinaudojant ekonominiu spaudimu ir apgaule. Atsakovė, kaip ekonomiškai silpnesnė pusė, nenorėdama pakenkti augančiam kūdikiui, buvo priversta sudaryti ekonomiškai nenaudingą

sandorį ir prieš savo valią išduoti vekselį. Jos sutuoktinis laidavo už atsakovės prievolės tinkamą įvykdymą, nenorėdamas traumuoti atsakovės. Prašė taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnyje įtvirtintą sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindą.


8. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė: priteisė solidariai iš atsakovų ieškovui 753,01 Eur skolos, 458 Eur palūkanų, 5 procentus procesinių palūkanų.

9. Teismas iš byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių sprendė, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai (CK 6.870–6.875 straipsniai).

10. Teismas sprendė, kad atsakovai, būdami skolininkai pagal abstrakčią vekselyje įtvirtintą prievolę, nepaneigė savo mokėjimo prievolės ieškovui. Teismas byloje nustatytas aplinkybes, kad inventorizacijos metu buvo nustatytas trūkumas (oficialių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių 65 000 Lt trūkumo sumą, nepateikta), kuris nebuvo nurodytas inventorizacijos apraše, kad ieškovas įnešė 75 000 Lt trūkumams padengti (nurodė, kad tai apyvartinių lėšų trūkumas), kad parduotuvėje buvo sąsiuvinis, kuriame kiekviena pardavėja įrašydavo savo pirkėjų, neatsiskaičiusių už pirktas prekes, skolų sumas, kad atsakovė, nors ir nedalyvavo inventorizacijoje, sutiko su savo skola ir ją pripažino, nurodydama, kad pati imdavo iš parduotuvės prekių ir už jas nesumokėdavo, vertino kaip nepaneigiančias atsakovų prievolės ieškovui pagal ginčijamą vekselį, kurį atsakovė ir jos sutuoktinis išdavė ieškovui laisva valia.

11. Teismas nustatė, kad atsakovės sutuoktinis, kaip laiduotojas, yra solidariai atsakingas už atsakovės neįvykdytą prievolę ieškovui, kadangi atsakovė vekselį išdavė esant jos sutuoktinio, kaip laiduotojo, sutikimui (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Abiejų atsakovų kaip sutuoktinių valia sudaryti tokį sandorį buvo aiškiai išreikšta (CK 6.6 straipsnio 1 dalis, 3.109 straipsnio 5 dalis).

12. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo ieškinyje iš atsakovų prašomos priteisti 686,99 Eur palūkanos yra tik 66,02 Eur mažesnės už prašomą priteisti 753,01 Eur skolos sumą, bei vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo principais, priteistinas palūkanas sumažino iki 458 Eur (CK 1.5 straipsnis, 6.37 straipsnio 3 dalis, 6.228 straipsnis).

13. Teismas sprendė, kad atsakovų priešieškinyje nurodytos aplinkybės dėl ieškovo atsakovų atžvilgiu panaudotos apgaulės, ekonominio spaudimo, grasinimų nėra įrodytos. Iš liudytojų parodymų teismas nustatė, kad visos pardavėjos buvo sukviestos ir geranoriškai pasirašė vekselius. Atsakovai vekselio neginčijo nuo pat jo išdavimo momento, sumokėjo dalį skolos ieškovui, su priešieškiniu kreipėsi į teismą tik po to, kai ieškovas kreipėsi su ieškiniu dėl skolos iš atsakovų priteisimo.

14. Atsakovai, grąžindami ieškovui dalį skolos (86,87 Eur), patvirtino savo prievolę pagal vekselį, vekselis nėra nuginčytas.

15. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį, kadangi ieškovas nepraleido bendro 10 metų ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl skolos pagal vekselį priteisimo.

16. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartimi pakeitė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą – atmetė ieškinio reikalavimus.

17. Teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo atveju teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip paskolos teisiniai santykiai. Nei ieškovas, nei atsakovai neįrodinėjo, jog ieškovas perdavė atsakovei 2900 Lt, abi šalys teigė, jog vekseliu užtikrinta atsakovės darbovietėje padarytos žalos atlyginimo prievolė.

18. Teismas sprendė, kad ieškovas, kuris sumokėjo UAB „Pavilona“ 75 000 Lt dėl galimo prekių trūkumo, turi teisę, kaip prievolę už atsakovę įvykdęs trečiasis asmuo, reikalauti, kad atsakovė atlygintų jo turėtas išlaidas. Atsakovė tokiu atveju turi teisę pareikšti visus atsikirtimus, kuriuos ji būtų galėjusi panaudoti prieš pradinį kreditorių (CK 6.107 straipsnis).

19. Kadangi atsakovės įsipareigojimas yra kilęs iš darbo santykių, jos prievolės atsiradimo pagrindas turi būti tikrinamas taikant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) normas. Teismas nustatė, kad atsakovė pagal darbo sutartį, sudarytą su UAB „Pavilona“, dirbo pardavėja nuo 2005 m. birželio 1 d. Jos civilinę atsakomybę dėl perduoto turto ir kitų vertybių išsaugojimo apibrėžė su darbdaviu sudaryta visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartis. Atsakovei buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo, o vėliau – ir vaiko priežiūros atostogos, taigi ji parduotuvėje nedirbo nuo maždaug 2006 m. lapkričio–gruodžio mėnesio, o iki inventorizacijos – daugiau nei dvejus metus.

20. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad byloje surinkti įrodymai nėra pakankami konstatuoti, jog atsakovė

neteisėtais veiksmais pati pasisavino ir išdalijo kitiems asmenims UAB „Pavilona“ turto už 3200 Lt. Byloje nėra rašytinių įrodymų, kuriais būtų galima patvirtinti prekių trūkumą parduotuvėje. Pateikti dokumentai yra netikslūs, nepateikti pradiniai prekių įsigijimo, jų pardavimo dokumentai. 2009 m. sausio 2 d. atliktos inventorizacijos metu rasta 130 565,30 Lt vertės turto, apie nustatytą trūkumą nepažymėta. 2009 m. vasario 7 d. inventorizacijos metu surašytoje buhalterinėje pažymoje nurodyta, kad prekių trūkumas ar perteklius nenustatytas. Pažymėta, jog rasta 84 539,42 Lt vertės turto, kuris perduotas materialiai atsakingiems asmenims – pardavėjoms.

21. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų priemonių parduotuvėje padarytai žalai įvertinti. Ieškovas sąmoningai neteikė ir neprašė teismo pareikalauti finansinių dokumentų, kuriais galėtų pagrįsti prekių trūkumą ir darbuotojų skolą. Teismas sprendė, kad prekių trūkumo faktas negali būti nustatomas, remiantis vien tik liudytojų parodymais. 2009 m. sausio 2 d. ir 2009 m. vasario 7 d. darytos inventorizacijos nustatė skirtingus materialinių vertybių apskaitos duomenis, jie nėra patvirtinti buhalteriniais dokumentais. UAB „Pavilona“ direktorė teigė, jog pirmosios inventorizacijos metu nustatytas 4000 Lt trūkumas, o antrosios – 65 000 Lt. Tarp šių inventorizacijų tik mėnesio skirtumas, jos abi atliktos atsakovei esant vaiko priežiūros atostogose, itin didelio skirtumo atsiradimas nepagrįstas. Teismas padarė išvadą, kad materialinių vertybių apskaita parduotuvėje vykdyta ne pagal realius buhalterinius dokumentus ir faktinį prekių kiekį, o priklausomai nuo rezultatų poreikio, todėl pateikti dokumentai negali būti naudojami prekių trūkumui pagrįsti.

22. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendime atsakovės paaiškinimai cituojami nepakankamai tiksliai. Duodama paaiškinimus teismo posėdžio metu, atsakovė pripažino, jog ji, būdama vaiko priežiūros atostogose, imdavo prekes skolon, tačiau teigė, jog vėliau už visas savo paimtas prekes atsiskaitė. Atsakovė nurodė, kad skola yra susidariusi dėl to, jog už prekes neatsiskaitė pirkėjai, kuriems pardavėjos, taip pat ir pati atsakovė, duodavo prekių skolon. Atsakovė pripažino, jog vekselio pasirašymo metu ieškovas nurodė skolos sumą, neaiškindamas, iš ko susidarė 3200 Lt skola, o atsakovė su ja sutiko. Atsakovė pažymėjo, jog ji nėra tikra dėl skolos, kadangi pirkėjai galėjo būti atsiskaitę už prekes. Teismo vertinimu, tokie atsakovės paaiškinimai negali būti skolos pripažinimas, nes atsakovė pripažino tik tai, jog ji, dirbdama parduotuvėje prieš dvejus metus, buvo davusi prekių pirkėjams skolon už jai nežinomą sumą, paneigė, jog ji neatsiskaitė už savo pačios imtas prekes.

23. Teismas sprendė, kad atsakovės skolos dydis neįrodytas, nepateikti konkretūs duomenys, kokį bendrovės turtą ir kada ji prarado. Ieškovas paaiškino, kad prekių trūkumas buvo nustatytas pagal pirkėjų ir pardavėjų skolų sąsiuvinius, tačiau į bylą sąsiuvinių nebuvo pateikta. Ieškovas teigė, jog jis šių sąsiuvinių nematė, bet kiekviena darbuotoja žinojo savo skolą, pati atsakovė nurodė, jog ji skolinga 3200 Lt. Tačiau atsakovė nedirbo, nes buvo vaiko priežiūros atostogose, o reikalavimo išduoti vekselį metu jai nebuvo parodyti skolų sąsiuviniai. Atsakovė paaiškinimuose pripažino, jog duodavo prekių skolon, tačiau skolos dydžio nežinojo, pažymėjo, jog pirkėjai skolas galėjo grąžinti.

24. Teismas nurodė, kad ieškovo pozicija civilinėje byloje kelia abejonių sąžiningumu. Paduodamas ieškinį, ieškovas nenurodė tikrųjų teisinių santykių, aiškino, kad tarp šalių susidarė paskolos teisiniai santykiai. Sąžiningai elgdamasis ieškovas jau ieškinyje turėjo atskleisti tikrąjį teisinių santykių turinį. Tik teikdamas atsiliepimą į priešieškinį ieškovas pripažino, kad iš tikrųjų paskolos atsakovei nesuteikė, ir sutiko su priešieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, kad vekselis buvo išduotas dėl atsakovės dirbant pardavėja padarytos žalos atlyginimo.

25. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovė pagal DK 255 straipsnį turėjo prievolę UAB „Pavilona“, kurią ieškovas įvykdė sumokėdamas bendrovei 75 000 Lt apyvartinėms lėšoms padengti.

26. Nustatęs, jog teisiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovės atsirado CK 6.50 straipsnio pagrindu, o apeliaciniame skunde nenurodytos konkrečios aplinkybės dėl pareikšto priešieškinio, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad jis neturi pagrindo keisti teismo sprendimo dėl priešieškinio dalies.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

27. Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

27.1. Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, kai reikalavimas įvykdyti mokėjimo prievolę grindžiamas vekseliu, kuris buvo išduotas vekselio turėtojui atlyginus vekselio davėjo, kaip darbuotojo, darbdaviui padarytą žalą:

27.1.1. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovas neįrodė vekselio išdavimo pagrindo, t. y. atsakovės prievolės darbdavei UAB „Pavilona“ pagal DK 255 straipsnį, kurią už atsakovę įvykdė ieškovas, nepagrįstai perkėlė ieškovui įrodinėjimo pareigą, pagal kasacinio teismo praktiką ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo

teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo išduoti vekselį arba kad tas pagrindas negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2010; 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2013; 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-706/2016; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65-916/2018). Darbo byloje reikšdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo darbdavys privalo įrodyti visas darbuotojo materialinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas, o darbdaviui reiškiant reikalavimą pagal darbuotojo jam išduotą vekselį, būtent vekselio davėjas turi pareigą paneigti vekselio išdavimo pagrindą.

27.1.2. Atsakovė, priešieškiniu ginčydama vekselį CK 1.91 straipsnyje įtvirtintu pagrindu ir įrodinėdama, kad vekselį ji išdavė dėl ekonominio spaudimo ir apgaulės, pasirinko savo teisių gynimo būdą, kuriuo siekė nuginčyti (paneigti) vekselio išdavimo pagrindą ir kartu paneigti prievolę atsiskaityti pagal vekselį. Todėl, teismui nepripažinus vekselio negaliojančiu, atsakovės prievolė pagal vekselį yra galiojanti ir turi būti vykdoma. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo dėl tos skundžiamo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas atsakovės priešieškinio reikalavimas.

27.2. Dėl įrodymų, patvirtinančių materialinės žalos faktą ir dydį, netinkamo vertinimo ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo:

27.2.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, suformuluotas kasacinio teismo praktikoje (kasacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-260/2001, Nr. 3K-3-462/2002, Nr. 3K-3-516/2004, Nr. 3K-3-416/2007, Nr. 3K-3-206/2010), kadangi didesnę įrodomąją galią suteikė atsakovės paaiškinimams, jų nevertindamas kitų įrodymų kontekste. Teismas nevertino, kokie kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė už paimtas prekes atsiskaitė arba kad susidariusią skolą galimai padengė pirkėjai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnyje įtvirtinta šalių įrodinėjimo pareiga negali būti aiškinama kaip suteikianti teisę atsakovui paneigti ieškovo reikalavimo teisę keliant abejones ir prielaidas dėl pareikšto reikalavimo pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas neįvykdė pareigos patikrinti atsakovės paaiškinimų nuoseklumą bei patikimumą, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė, siekdama išvengti turtinės prievolės ieškovui įvykdymo, gali teismui nurodyti neobjektyvias aplinkybes.

27.2.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytos sandorio ir teisinių pasekmių pripažinimo prezumpcijos. Nustatytos faktinės aplinkybės, kad atsakovai 2009 m. birželio 13 d. iš dalies įvykdė prievolę, sumokėdami ieškovui 86,87 Eur, įrodo sandorio patvirtinimą, dėl to atsakovai neteko teisės jį ginčyti. Dalinis prievolės įvykdymas CPK 185 straipsnio prasme patvirtina, kad atsakovė žinojo prievolės pobūdį ir jai nekilo abejonių dėl įsipareigojimo sumos.

27.2.3. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių motyvų dėl aplinkybių, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai leistų daryti išvadą, kad atsakovė atsiskaitė su ieškovu už savo pačios paimtas prekes (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnio 4 dalis). Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga teko atsakovei (CPK 178 straipsnis).

27.2.4. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kurie patvirtina, kad UAB „Pavilona“ priklausančioje parduotuvėje buvo nusistovėjusi praktika pasiimti prekes, už jas iš karto neatsiskaitant, apie kurią ieškovui nebuvo žinoma. Tokiu būdu prekės buvo išduodamos miestelio gyventojams ir parduotuvės darbuotojams, skolos dydį nurodant atskirai pildomame sąsiuvinyje. 2009 m. vasario 7 d. atlikus parduotuvės patikrinimą paaiškėjo susidaręs trūkumas, šį vėliau padengė ieškovas, įnešdamas asmenines lėšas į parduotuvės kasą. Parduotuvės darbuotojos pripažino savo skolas ir laisva valia išdavė ieškovui vekselius. Teismo posėdyje apklausta liudytoja Z. B. pripažino, kad jos duktė net ir vaiko priežiūros atostogų metu imdavo prekes ir už jas neatsiskaitydavo.

27.2.5. Atsakovės 2017 m. kovo 1 d. teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, kad ji, net ir nedirbdama parduotuvėje, atvykdavo pasiimti prekių ir už jas iš karto neatsiskaitydavo, dėl to susidarė 2900 Lt skola ieškovui, vertintini kaip atsakovės skolos pagal vekselį fakto pripažinimas (CPK 187 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija



Dėl vekselio, nerealizuoto Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka, teisinės reikšmės ir iš jo kildinamų reikalavimų įrodinėjimo taisyklių

28. Byloje nustatyta, kad ieškovas savo reikalavimą atsakovei I. T. dėl skolos priteisimo pareiškė, remdamasis 2009 m. vasario 14 d. atsakovės I. T. (vekselio davėjos) išduotu paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, kuris patvirtino vekselio davėjos prievolę grąžinti ieškovui 753,01 Eur skolą ir sumokėti 20 procentų metinių palūkanų, pažeidus prievolės pagal vekselį įvykdymo terminą. Atsakovui P. T. ieškinio reikalavimai buvo pareikšti kaip solidariąją prievolę turinčiam bendraskoliui, kuris užtikrino visos vekselio sumos apmokėjimą laidavimu.

29. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas (vekselio turėtojas) praleido ĮPVĮ 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimų pagal vekselį pateikimo senaties terminą, dėl to jis neteko galimybės įgyvendinti savo reikalavimo teisę ĮPVĮ nustatyta ne ginčo tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą, kuris yra vykdomasis dokumentas (ĮPVĮ 81 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 patvirtinta Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarka, CPK 587 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

30. Kasacinio skundo pagrindą sudaro argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo pareigos paskirstymo bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, sprendžiant dėl ieškovo reikalavimo teisės atsakovams, kai ši reikalavimo teisė kildinama iš vekselio, kuris nebuvo realizuotas ĮPVĮ nustatyta tvarka. Ieškovo manymu, tol, kol vekselis nėra pripažintas negaliojančiu, jis patvirtina atsakovės, kaip vekselio davėjos, mokėjimo prievolės pagal vekselį egzistavimą. Todėl ne ieškovas, kaip vekselio turėtojas, turėjo įrodyti savo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ir jo galiojimą, bet atsakovė, kaip vekselio davėja, privalėjo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo išduoti vekselį arba kad tas pagrindas negalioja.

31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gegužės 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, siekdama suvienodinti iš dalies nenuoseklią kasacinio teismo praktiką dėl ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto ir vertybinio popieriaus galios netekusio vekselio teisinės reikšmės ir iš tokio vekselio kildinamų reikalavimų nagrinėjimo taisyklių, išaiškino, kad tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso (dėl vekselio turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų vekselio pateikimo apmokėti ar reikalavimų pagal vekselį pateikimo terminų praleidimo), iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (žr. minėtos nutarties 32 punktą). Minėtoje kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje taip pat konstatuota, kad tuo atveju, kai reikalavimas dėl skolos priteisimo kildinamas iš ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio, taikoma bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK 178 straipsnyje, nebent materialiosios teisės normose būtų nustatyta kitokia įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarka (žr. minėtos nutarties 35 punktą).

32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovo reikalavimas atsakovams yra grindžiamas vekseliu, kuris nebuvo realizuotas ĮPVĮ nustatyta tvarka ir šiuo metu yra praradęs vekselio, kaip abstrakčią mokėjimo prievolę įtvirtinančio vertybinio popieriaus ir savarankiško civilinių teisių objekto, teisinį statusą, pagrįstai pripažino ieškovui pareigą įrodyti savo reikalavimo teisės atsiradimo teisinį pagrindą, o vekselį vertino kaip paprastą rašytinį įrodymą kartu su kitais tarp ginčo šalių susiklosčiusius prievolinius teisinius santykius patvirtinančiais įrodymais.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo

33. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus, ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir reikalavimą (ieškinio dalykas). Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016 20 punktą). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016 18 punktą).

34. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių įrodinėti nereikia (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia: ieškovui reikia įrodyti ieškinio, o atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą.

35. Ieškovas savo reikalavimo teisės atsakovei I. T. atsiradimo faktiniu pagrindu nurodė tai, jog jis įvykdė atsakovės, kaip skolininkės, prievolę kreditorei UAB „Pavilona“. Šias aplinkybes ieškovas grindė 2009 m. vasario 9 d. UAB „Pavilona“ kasos pajamų orderiu, serija AAA, Nr. 00002607, patvirtinančiu, kad ieškovas perdavė UAB „Pavilona“ 75 000 Lt sumą, kuri, kaip jis nurodė, buvo skirta šios įmonės parduotuvės darbuotojų turtinei prievolei, atsiradusiai dėl įmonei padarytos žalos, inventorizacijos metu nustačius prekių, už kurias nebuvo atsiskaityta, trūkumą, įvykdyti.

36. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas ginčo santykių teisinį kvalifikavimą, nustatė, kad ieškovo nurodomą reikalavimo teisės atsiradimo faktinį pagrindą, kai jis, būdamas trečiasis asmuo skolininkę I. T. ir kreditorę UAB „Pavilona“ siejančios prievolės atžvilgiu, įvykdė skolininkės prievolę kreditorei, atitinka CK 6.50 straipsnyje įtvirtintas teisinis pagrindas.

37. Vadovaujantis CK 6.50 straipsnio 1 dalimi, prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas įvykdytų ją asmeniškai. Trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kito asmens prievolės įvykdymas už skolininką, nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų apribojimų, yra pradinio kreditoriaus reikalavimo pasibaigimo pagrindas, o skolininkui prievolė (ir visos iš šios prievolės atsiradusios papildomos teisės ir pareigos) nepasibaigia – jis ją turi įvykdyti trečiajam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-276-469/2015; 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017, 35 punktas; 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-378/2018, 23 punktas).

38. CK 6.50 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisės norma, pagal kurią trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę už skolininką, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, yra įstatyme nustatytas reikalavimo teisės perėjimo kitam asmeniui atvejis – cesija (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 5 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-378/2018 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už pradinį skolininką įstatymo pagrindu įvyksta subrogacija, t. y. jis perima kreditoriaus reikalavimą pradiniam skolininkui ir įgyja regreso teisę į pradinį skolininką. Kartu su pagrindine prievole pereina ir akcesorinės prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-378/2018, 16 punktas).

39. Subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoj kito) esmė – deliktinės arba sutartinės prievolės asmenų pasikeitimas. Trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę CK 6.50 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu pagrindu, pati prievolė nepasibaigia, tik keičiasi prievolės šalis (kreditorius). Prievolę įvykdęs trečiasis asmuo įgyja kreditoriaus teises ir pareigas pradinį kreditorių su skolininku siejančios prievolės, t. y. tos pačios jau egzistuojančios prievolės, atžvilgiu. Taigi, subrogacija yra vieno iš jau egzistuojančios prievolės asmenų pasikeitimas, todėl naujai įstojusiam asmeniui taikomos tos taisyklės, kurios siejo pradinį kreditorių ir skolininką.

40. Ieškovui teigiant, kad atsakovės prievolė pradinei kreditorei UAB „Pavilona“ atsirado dėl to, kad ji su pradine kreditore 2005 m. birželio 1 d. sudarytos darbo sutarties pagrindu, dirbdama pardavėja darbdaviui priklausančioje parduotuvėje, perduodavo prekes už jas neatsiskaičiusiems asmenims, o būdama vaiko priežiūros atostogose, pati imdavo prekes ir už jas neatsiskaitydavo, būtent ieškovui teko pareiga pateikti šį faktinį ieškinio pagrindą patvirtinančius įrodymus.

41. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog atsakovė pripažino, kad ji, dirbdama pardavėja UAB „Pavilona“ priklausančioje parduotuvėje, išduodavo prekes už jas neatsiskaičiusiems asmenims, ginčo teisinius santykius

kvalifikavo kaip darbuotojo materialinę atsakomybę – iš darbo teisinių santykių atsiradusią atsakovės, kaip darbuotojos, prievolę atlyginti UAB „Pavilona“ (darbdaviui) žalą dėl turto (prekių) netekimo, kurią ji padarė netinkamai atlikdama savo darbo pareigas (DK 253 straipsnio 1 punkto redakcija, galiojusi šalis siejusių darbo santykių laikotarpiu).

42. Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška turtinės atsakomybės rūšis. Pagal DK 246 straipsnį (redakcija, galiojusi šalis siejusių darbo santykių laikotarpiu) ir kasacinio teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką materialinei atsakomybei taikyti būtinos šios sąlygos: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla. Materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos DK 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-445-248/2016, 29 punktas; 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-408-248/2017, 17 punktas).

43. Žalos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra fakto klausimas, priklausantis nuo konkrečių aplinkybių, todėl teismas jį privalo individualiai nustatyti, nes tik tuo atveju, jeigu materialinė žala darbdaviui konkretaus darbuotojo neteisėta veika yra padaroma, šiam darbuotojui gali atsirasti pareiga tą žalą atlyginti. Pagal proceso įstatyme įtvirtintą įrodinėjimo pareigos taisyklę, padarytos žalos dydį įrodyti privalo darbdavys (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2012; 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-408-248/2017, 23 punktas). Kadangi, įvykus subrogacijai, ieškovas perėmė pradinio kreditoriaus (darbdavio) reikalavimo teisę atsakovei, būtent ieškovui teko pareiga įrodyti atsakovės, kaip darbuotojos, padarytos žalos, apibrėžiančios jos materialinę atsakomybę darbdaviui, dydį.

44. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodinėjimo pareigos paskirstymo, esant byloje pareikštam reikalavimui, kildinamam iš vekselio, kuris nebuvo realizuotas ĮPVĮ nustatyta tvarka ir yra praradęs vertybinio popieriaus teisinį statusą. Apeliacinės instancijos teismas, tinkamai kvalifikavęs šalių teisinius santykius, pagrįstai rėmėsi bendrąja CPK 178 straipsnyje įtvirtinta įrodinėjimo pareigos civiliniame procese paskirstymo taisykle, konstatuodamas ieškovo pareigą bylos nagrinėjimo procese įrodyti savo reikalavimo teisės atsakovams atsiradimo pagrindą ir šios reikalavimo teisės dydį.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo

45. CPK 353 straipsnio, reglamentuojančio bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas, 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši nuostata reiškia, kad kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustato, tačiau gali patikrinti, ar bylą nagrinėję teismai jas nustatydami tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-248/2019, 28 punktas).

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos

įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018, 68 punktas). Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).

47. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK 185 straipsnio nuostatas, nes nepagrįstai didelę įrodomąją galią suteikė atsakovės paaiškinimams, jų neįvertindamas kitų įrodymų kontekste. Tokie argumentai nepripažintini pagrįstais.

48. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesdamas ieškinio reikalavimus tuo pagrindu, kad ieškovas neįrodė DK 255 straipsnio pagrindu atsiradusios atsakovės prievolės pradinei skolininkei UAB „Pavilona“, įvertino ir skundžiamoje nutartyje pasisakė dėl visų byloje surinktų įrodymų, spręsdamas dėl galimybės pripažinti įrodytomis aplinkybes, patenkančias į ieškovo įrodinėjimo dalyką. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovo nurodytą faktinį atsakovės prievolės atsiradimo pagrindą, pagrįstai pripažino ieškovui tenkančią pareigą įrodyti parduotuvėje atliktų inventorizacijų metu nustatyto prekių trūkumo dydį, už kurį atsakomybė tenka atsakovei, t. y. pateikti konkrečius duomenis, kokį bendrovės turtą ir kada prarado atsakovė. Apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje esančių 2009 m. sausio 2 d. ir 2009 m. vasario 7 d. atliktų inventorizacijų duomenis, užfiksuotus inventorizacijų aprašuose, ir iš jų nustatė, kad iš karto po atliktų inventorizacijų prekių trūkumo parduotuvėje nebuvo nustatyta. Pirmosios instancijos teismui patikslinus ieškovo įrodinėjimo pareigą, ieškovas nepateikė ir neprašė teismo pareikalauti jokių UAB „Pavilona“ finansinių dokumentų, kurie būtų laikyti tinkamais įrodymais, pagrindžiant parduotuvėje inventorizacijų metu galimai buvusį prekių trūkumą. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje apklaustų liudytojų P. M. (UAB „Pavilona“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo) ir I. P. (UAB „Pavilona“ vadovė) parodymus dėl minėtų inventorizacijų metu galimai užfiksuoto prekių trūkumo, atsižvelgė į tai, kad jų nurodyti duomenys nesutapo ir buvo prieštaringi, tačiau jiems bendra tai, kad abu liudytojai nurodė, jog prekių trūkumas žymiai išaugo 2009 m. vasario 7 d. atliktos parduotuvės inventorizacijos metu, lyginant su 2009 m. sausio 2 d. inventorizacijos duomenimis (liudytojo P. M. teigimu, iki 58 000 Lt, liudytojos I. P. teigimu, nuo 4000 Lt iki 65 000 Lt), tai reikštų, kad toks žymus prekių trūkumas atsiradimo vien tik per 2009 m. sausio mėnesį, nors atsakovė nuo 2007 metų pradžios buvo vaiko priežiūros atostogose ir dėl to beveik dvejus metus nevykdė savo darbinių pareigų.

49. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovė neatsiskaitė už prekes, kurias ji, būdama vaiko priežiūros atostogose, imdavo iš UAB „Pavilona“ priklausančios parduotuvės, todėl konstatavo, kad šiuo pagrindu reiškiamas ieškovo reikalavimas negali būti tenkinamas. Aplinkybė, kad atsakovė nepateikė jokių papildomų savo paaiškinimus dėl atsiskaitymo už vaiko priežiūros atostogų metu paimtas prekes patvirtinančių įrodymų, nepaneigia, laikantis bendrosios CPK 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, ieškovui tekusios pareigos pagrįsti atsakovės neįvykdytos prievolės dydį, įrodant atsakovės paimtų prekių, už kurias ji neatsiskaitė, vertę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino atsakovės žodinius paaiškinimus dėl jos atsiskaitymo už paimtas prekes, kurie, vadovaujantis CPK 177 straipsnio 2 dalimi, pripažintini tinkama įrodinėjimo priemone ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nepateikė jokių juos paneigiančių įrodymų, kurie patvirtintų galiojančią atsakovės prievolę ir jos dydį.

50. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, dėl to šio teismo priimtas baigiamasis aktas yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo padarytos teisinę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčios išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo jų pripažinti nepagrįstomis, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

51. Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųsto procesinio teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.


52. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 8,43 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų

įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 25 d. ir 2019 m. liepos 1 d. pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš ieškovo, pagal kurio paduotą kasacinį skundą vyko bylos nagrinėjimas kasacine tvarka (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

53. Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).


n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti valstybei iš V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 8,43 Eur (aštuonis Eur 43 ct) išlaidų, susijusių su procesinių

dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).



JANINA JANUŠKIENĖ

DALIA VASARIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-3448-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03415-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1; 8.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. (R. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. (R. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Gilsta“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7576d2a0a97511e9964cdd77475976b0

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/4-2)31-00820/171-591 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 003493039 panaikinimo (duomenys neskelbtini) piliečiui R. P.“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą tenkinti pareiškėjo 2018 m. gegužės 23 d. prašymą (toliau – ir prašymas) dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas) išdavimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:2.1. Ketindamas dirbti Lietuvoje, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė

prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė savo asmens dokumentus ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Gilsta“ (toliau – ir Bendrovė), kurioje ketino dirbti (duomenys neskelbtini), tarpininkavimo raštą su visais būtinais priedais. Tuo pagrindu pareiškėjui buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza (toliau – ir viza). (duomenys neskelbtini) profesija buvo įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, todėl nereikėjo atskiro Lietuvos darbo biržos sprendimo dėl pareiškėjo darbo atitikimo darbo rinkos poreikiams. Departamentas Sprendime padarė išvadą, kad UAB „Gilsta“ nėra savarankiškas ūkio subjektas, dirbantis statybos srityje, o teikia laikinojo įdarbinimo paslaugas, perduodama savo darbuotojus kitiems ūkio subjektams. Tuo pagrindu nuspręsta, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų gauti leidimą.

2.2. Pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad UAB „Gilsta“ realiai vykdo veiklą statybos srityje, tinkamai tvarko buhalterinę apskaitą ir laiku moka mokesčius. Pateiktos statybos rangos sutartys patvirtina nuolatinį Bendrovės darbuotojų užimtumą. Apmokėjimas už atliktus statybos darbus vykdomas pagal užsakovo ir rangovo, t. y. UAB „Deneca“ ir Bendrovės, pasirašytus darbų atlikimo aktus, apmokėjimą atliekant bankiniu pavedimu į Bendrovės banko sąskaitą Lietuvoje. Jokių kitokių mokėjimų, nesusijusių su statybos darbais, Bendrovė nėra gavusi. Visi Bendrovės darbuotojai (iš viso – 38 asmenys), įskaitant ir pareiškėją, yra registruoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra). Darbuotojams suteiktas socialinio draudimo numeris ir už juos laiku bei tinkamai pačios Bendrovės mokami mokesčiai, Sodrai įsiskolinimų nėra. UAB „Gilsta“ balansas patvirtina sėkmingą ir realią ūkinę veiklą, todėl Departamento išvada apie apsimestinę Bendrovės veiklą neatitinka tikrovės.

2.3. Vienas iš Departamento argumentų dėl apsimestinės Bendrovės veiklos yra tas, kad Bendrovės steigėjas yra UAB „US Baltic“, kuri Departamentui žinoma kaip užsiimanti juridinių asmenų steigimu Lietuvos Respublikoje. Tačiau nei juridinių asmenų steigimas, nei trečiųjų šalių piliečių buvimas Lietuvos juridinio asmens dalyviu, nei užsieniečio siekimas įteisinti savo buvimą Šengeno šalyse nėra neteisėta veikla, todėl minėta aplinkybė nepagrįstai sureikšminama. Be to, Departamento teiginys dėl adresu (duomenys neskelbtini) nuolat steigiamų ir užsieniečių valdomų įmonių taip pat nepagrįstas, nes nėra draudžiama vienu adresu registruoti kelis juridinius asmenis. Bendrovė pagal jos steigimo deklaruotus tikslus gali užsiimti bet kokia veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Sprendime nepagrįstai nurodoma, kad Bendrovei nevykdant statybos veiklos ji turi kreiptis į Lietuvos darbo biržą ir gauti išvadą dėl pareiškėjo atitikties Lietuvos darbo rinkai, kadangi nėra reikalavimo, jog ūkio subjekto įstatuose statybos veikla turi būti nurodyta kaip atskiras įrašas.

2.4. Bendrovės buhalterė dirba ir vienintelio partnerio UAB „Deneca“ buhaltere, todėl jai visiškai nėra būtina dirbti Bendrovės biure, kuris faktiškai neveikia (biuro adresu tik kartą per savaitę atsiimama korespondencija). Buhalterei nėra draudžiama dirbti nuotoliniu būdu. Departamentas taip pat visiškai nevertino aplinkybių, kad atsidaryti banko sąskaitą užsieniečiui, neturinčiam leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, iš esmės yra neįmanoma. Bendrovė darbuotojams atlyginimą moka grynaisiais pinigais. Darbo užmokestį Bendrovės darbuotojams tik vieną kartą išmokėjo darbų užsakovo atstovas, gavęs pinigus ir žiniaraštį iš UAB „Gilsta“ buhalterės, nes tuo metu nebuvo Bendrovės direktoriaus. Nors Departamento specialistai nuvykę į statybos objektą, esantį (duomenys neskelbtini), Bendrovės darbuotojų nerado, tačiau Bendrovė statybos darbus minėtame objekte pradėjo 2018 m. gegužės 31 d. ir baigė 2018 m. birželio 30 d., o Departamento darbuotojai šiame objekte lankėsi 2018 m. rugsėjo mėn.

2.5. UAB „Gilsta“ ir UAB „Deneca“ yra dvi nuolat bendradarbiaujančios statybos bendrovės. Šių bendrovių interesai tampriai susiję ir pagristi bendradarbiavimu bei abipuse pagalba. Tarp šių bendrovių vyksta atsiskaitymai už atliktus darbus, jų buhalterinė apskaita tvarkoma atskirai. UAB „Gilsta“ darbuotojų darbo apskaita ir apmokėjimas vykdomas

pačios Bendrovės.3. Atsakovas Departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime

nurodė, kad:3.1. Išsiuntė Bendrovės direktoriui adresuotą raštą, prašydamas pateikti Bendrovės veiklą statybos sektoriuje

patvirtinančius dokumentus bei nurodyti statybos objekto (-ų) pavadinimą (-us) ir adresą (-us), kuriame (-iuose) Bendrovė vykdo statybos darbus. Departamentas iki 2018 m. rugsėjo 24 d. negavo jokių dokumentų, patvirtinančių Bendrovės veiklą statybų sektoriuje. Ši aplinkybė buvo įvertinta kartu su kitais duomenimis (registrų duomenimis, patikrinimo vietoje rezultatais ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad Migracijos valdybai nebuvo pateikti tikslūs Bendrovės statybos darbų vykdymo adresai Lietuvos Respublikoje (nors ne kartą buvo prašoma tokius duomenis pateikti), o Migracijos valdybos įgaliotiems valstybės tarnautojams nuvykus Bendrovės vyriausiosios buhalterės nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini)), Bendrovės įdarbintų užsieniečių rasti nepavyko, kilo pagrįstų abejonių dėl realaus Bendrovės įdarbinamų užsieniečių darbo Bendrovėje. Tai patvirtina, kad Bendrovė jokia statybų veikla neužsiima (t. y. jokių statybos objektų, kuriuose Bendrovė atlieka darbus ir šiems darbams atlikti reikalingi tam tikros kvalifikacijos darbuotojai, neturi). Nustatyta, kad Bendrovėje įdarbinami užsieniečiai faktiškai dirba UAB „Deneca“, kurios direktorius jiems išmoka darbo užmokestį ir kuris kontroliuoja jų darbus statybų vietose. Bendrovė veikia kaip laikinojo įdarbinimo įmonė. Tai reiškia, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui gauti (jis neatvyksta dirbti į Bendrovę, kurios veikla priskiriama statybos sektoriui, (duomenys neskelbtini)).

3.2. Ginčijamą sprendimą Departamentas priėmė išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir įvertinęs visą surinktą medžiagą bei informaciją. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas. Faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjui. Todėl ginčijamas sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, nepažeistas gero administravimo principo reikalavimas. Sprendimas priimtas vertinant tuos dokumentus, kuriuos pateikė pareiškėjas teikdamas prašymą išduoti leidimą, ir vėliau atlikus patikrinimą, o nauji su pareiškėjo skundu pateikiami dokumentai šiuo atveju negali būti vertinami.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Gilsta“ atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą tenkinti. Nurodė, kad tik dėl formalių priežasčių Departamentui laiku nebuvo pateikta prašyta informacija. Ši informacija buvo pateikta 2018 m. rugsėjo mėn. Bendrovė vykdo statybos darbus vienu metu keliuose objektuose. Bendrovės buhalterė, betarpiškai neužsiimanti darbų organizavimu ir kontrole statybos objektuose, nedisponuoja tikslia operatyvia informacija. Todėl jos galbūt suteikta netiksli informacija apie statybos objektus ir darbų organizavimo tvarką su generaliniu rangovu negali būti vertinama kaip Bendrovės realiai nevykdomos statybos veiklos požymis.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą ir panaikinta viza, teisėtumo bei pagrįstumo. Departamentas Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikino vizą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas neatitinka visų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų leidimo išdavimo sąlygų.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė prašymą Departamentui bendra tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi ir prie jo pridedamus dokumentus sprendimui dėl leidimo išdavimo priimti. Pareiškėjo prašymas išduoti leidimą pateiktas tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „Gilsta“. Departamentas nustatė, kad deklaruoti Bendrovės veiklos tikslai yra didmeninė prekyba už atlygį ar pagal sutartį, mažmeninė prekyba ne parduotuvėse, kioskuose ar prekyvietėse, konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla, bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Bendrovė laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. yra gavusi 14 870 Eur pelno, 2017 m. grynasis pelnas sudarė 2 500 Eur sumą. Į bylą pateiktos statybos rangos sutartys patvirtina, kad UAB „Gilsta“ įsipareigoja teikti UAB „Deneca“ įvairaus pobūdžio statybos darbus. Pateiktos statybos rangos sutartys, PVM sąskaitos-faktūros, išrašytos UAB „Deneca“, ir atliktų darbų aktai. Nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 17 d. pasirašė darbo sutartį su darbdaviu UAB „Gilsta“, atstovaujamu V. K., pagal kurią pareiškėjas priimtas dirbti (duomenys neskelbtini), su juo sudaryta terminuota

darbo sutartis iki 2020 m. rugsėjo 22 d., nustatytas darbo užmokestis – 500 Eur per mėnesį.8. Teismas taip pat pažymėjo, kad UAB „Gilsta“ direktorius V. K. savo paaiškinime nurodė, kad Bendrovės užsakovas

statybos darbams atlikti yra UAB „Deneca“, šios bendrovės direktorius yra A. U. Sudarytos ūkinės komercinės veiklos sutartys yra pas Bendrovės akcininką O. V. Remiantis V. K. paaiškinimu, kai O. V. nėra Lietuvoje, darbą statybose kontroliuoja UAB „Deneca“ direktorius A. U. Bendrovės darbuotojai yra komandiruojami darbui į Belgiją dirbti statybos objektuose. UAB „Gilsta“ vyriausioji buhalterė S. K. savo paaiškinime nurodė, kad darbuotojams atlyginimas mokamas grynaisiais pinigais, ji perduoda pinigus pagal darbo išmokėjimo žiniaraštį užsakovo UAB „Deneca“ direktoriui A. U., o jis susitinka su darbuotojais, išmoka jiems darbo užmokestį, jai grąžina darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštį su darbuotojų parašais; Bendrovės darbų objektai yra Švedijoje, Belgijoje, kai kurie įdarbinti darbuotojai komandiruojami į minėtus objektus. Departamentas 2018 m. liepos 17 d. raštu Nr. (15/4-20) 10K-2938 kreipėsi į Bendrovės direktorių V. K., prašydamas ne vėliau kaip iki 2018 m. liepos 31 d. pateikti UAB „Gilsta“ veiklą patvirtinančius dokumentus, pateikti duomenis apie UAB „Gilsta“ turimas patalpas veiklai vykdyti, nurodyti statybos objektus, kuriuose Bendrovė vykdo statybos darbus, ir pateikti sudarytas sutartis dėl įmonės veiklos. UAB „Gilsta“ Departamento prašomų pateikti duomenų nepateikė.

9. Teismas pabrėžė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus specialistai atliko UAB „Gilsta“ veiklos patikrinimą, kurio metu nustatė, kad UAB „Gilsta“ nurodytame statybų objekte, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), darbuotojų nėra. Nors, pareiškėjo teigimu, darbuotojai objekte nerasti, nes UAB „Gilsta“ statybos darbus pradėjo 2018 m. gegužės 31 d. ir baigė 2018 m. birželio 30 d., o Departamento darbuotojai šiame objekte lankėsi 2018 m. rugsėjo mėn., tačiau teismas tokius argumentus vertino kaip nepagrįstus ir prieštaringus, nes pagal paties pareiškėjo pateiktą 2018 m. birželio 28 d. statybos rangos sutartį Nr. 2018-01/10/08 rangovas UAB „Gilsta“ darbus turėjo pradėti po sutarties pasirašymo ir baigti iki 2018 m. gruodžio 20 d. (sutarties 4.1 p.). Taigi Bendrovės darbuotojai patikrinimo metu turėjo dirbti objekte.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prie skundo pateiktos statybos rangos sutartys ir PVM sąskaitos-faktūros bei darbų atlikimo aktai, t. y. nauji dokumentai, kurie nebuvo pateikti teikiant prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo ir patikrinimo metu, dėl to nevertintini kaip įrodymai, patvirtinantys Bendrovės realiai vykdomą veiklą. Ginčijamo sprendimo teisėtumas vertinamas tų duomenų pagrindu, kurie buvo pateikti priimant ginčijamą sprendimą.

11. Teismo vertinimu, pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo išdavimo, nenurodė aplinkybių ir nepateikė duomenų, kurių pagrindu atsakovas galėtų daryti išvadą, jog UAB „Gilsta“ vykdo statybos veiklą, o pareiškėjas realiai ketina dirbti šioje Bendrovėje (duomenys neskelbtini). Byloje esantys įrodymai nepatvirtina Bendrovės vykdomos veiklos statybų sektoriuje, todėl pareiškėjui taikytinas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktis, t. y. bendrovė turėjo kreiptis į teritorinę darbo biržą dėl minėto užsieniečio atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams. Byloje nustatyta, kad Bendrovė į teritorinę darbo biržą dėl šio užsieniečio atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams nesikreipė ir Lietuvos darbo birža nėra priėmusi sprendimo dėl minėto užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų leidimo išdavimo sąlygų.

12. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ginčijamas Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

III.

13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:14.1. Teismo sprendimo motyvai nenuoseklūs, prieštaraujantys net paties teismo nustatytoms bylos aplinkybėms. Nors

iš teismo sprendime nurodytų duomenų galima daryti išvadą, kad teismas pripažino, jog Bendrovė vykdo realią statybos veiklą, tačiau po to teismas sprendime nepagrįstai paneigė minėtą aplinkybę.

14.2. Bendrovės darbuotojų nebuvimas kažkuriuo metu statybos objekte, net ir rangos sutartyje nurodytu darbų atlikimo terminu, negali būti aiškinamas taip, kad Bendrovė realiai nevykdo statybos darbų. Statybos darbų pobūdis lemia, kad Bendrovės statybininkai neturi dirbti statybos objekte visą statybos darbų laiką. Nors teismas nurodė, kad, anot

pareiškėjo, darbai objekte (duomenys neskelbtini), buvo pradėti 2018 m. gegužės 31 d., o baigti 2018 m. birželio 30 d., kai rangos sutartis Nr. 2018-01/10/08 dėl šio objekto sudaryta 2018 m. birželio 30 d., ir darbai turėjo būti vykdomi nuo sutarties sudarymo dienos iki 2018 m. gruodžio 20 d., tačiau šiuo atveju teismas padarė klaidą, nes byloje yra pateikta ir 2018 m. gegužės 31 d. rangos sutartis Nr. 2018-01-10/07, kuria tame pačiame objekte (duomenys neskelbtini) buvo sutarta atlikti kitus statybos darbus, kur tuo metu ir dirbo pareiškėjas. Todėl pareiškėjas niekaip neklaidino teismo ir savo skunde teikė tik tikrovę atitinkančias aplinkybes. Iš pateiktų rangos sutarčių matyti, kad 2018 m. rugsėjo mėn. UAB „Gilsta“ turėjo du objektus, t. y. (duomenys neskelbtini) (2018 m. birželio 28 d. rangos sutartis Nr. 2018-01/10/08) ir (duomenys neskelbtini) (2018 m. rugsėjo 5 d. rangos sutartis Nr. 2018-01/10/09). Tai ir paaiškina aplinkybę, kodėl Departamento specialistai apsilankymo metu rugsėjo mėn. (duomenys neskelbtini) nerado darbuotojų, nes Bendrovės darbuotojai dirbo kitame objekte (duomenys neskelbtini).

14.3. Teismas nepagrįstai nevertino visų su pareiškėjo skundu pateiktų duomenų, nors dalis jų ir nebuvo pateikti Departamentui, kuris priėmė ginčijamą sprendimą. Visiškai nesuprantama, kai realias faktines aplinkybes patvirtinantys rašytiniai įrodymai praranda savo įrodomąją galią tik dėl to, kad jų Departamentas nevertino. Todėl teismas turėjo įvertinti visus pareiškėjo su skundu pateiktus duomenis ir jais vadovautis priimdamas sprendimą.

14.4. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2018 m. rugpjūčio 22 d. teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4826-502/2018, faktinės šios bylos aplinkybės ir šios bylos aplinkybės yra skirtingos. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pateikė prašymą Departamentui su trūkumais, t. y. nepateikdamas duomenų, patvirtinančių, jog UAB „Gilsta“ vykdo statybos veiklą, o jis pats realiai ketina dirbti Bendrovėje mūrininku. Pareiškėjas ir jam tarpininkaujanti UAB „Gilsta“ užpildė nustatytos formos dokumentus ir pateikė juose nurodytus duomenis. Abu dokumentai buvo patikrinti Departamento specialisto ir priimti nagrinėjimui be jokių pastabų dėl jų trūkumų. Departamentas dėl papildomos informacijos apie veiklą kreipėsi į UAB „Gilsta“, o ne į pareiškėją. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas nepateikė reikalingų duomenų leidimui gauti. Visiškai nepagrįsta teismo sprendimo išvada, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog realiai ketina dirbti Bendrovėje mūrininku. Pats teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjas su prašymu pateikė 2018 m. gegužės 17 d. darbo sutartį su Bendrove dėl jo įdarbinimo mūrininku.

14.5. Teismas taip pat nepagrįstai sureikšmino atskirus ir epizodinius generalinio rangovo UAB „Deneca“ ir jos vadovo santykius su subrangovu UAB „Gilsta“ bei jos vadovu, padarydamas išvadą, kad UAB „Deneca“ vadovas vadovauja statybos darbams objektuose ir jis asmeniškai nuolat moka darbo užmokestį UAB „Gilsta“ darbuotojams, o tai reiškia, kad UAB „Gilsta“ darbuotojai faktiškai dirba UAB „Deneca“. Departamentui duotuose paaiškinimuose UAB „Gilsta“ direktorius paaiškino, jog jis užsiima tik administraciniu Bendrovės valdymu, o visa gamybinė veikla yra organizuojama Bendrovės akcininko O. V. Pastarajam asmeniui nesant Lietuvoje, objektuose darbų organizavimą vykdo generalinio rangovo UAB „Deneca“ vadovas. Tarp šių bendrovių yra sudarytos atskirų objektų rangos sutartys, kur UAB „Deneca“ yra generalinis rangovas, o UAB „Gilsta“ subrangovas. Kaip savo paaiškinime Departamentui nurodė UAB „Gilsta“ buhalterė S. K., tuo metu, kai darbuotojams reikėdavo mokėti atlyginimus, o Bendrovės akcininko, kuris pats mokėdavo atlyginimus, nebūdavo Lietuvoje, jos priskaičiuotą atlyginimą iš Bendrovės banko sąskaitos paimtais pinigais statybos objekte išmokėdavo UAB „Deneca“ vadovas ir užpildytus algalapius grąžindavo buhalterei. Vien šių aplinkybių nepakanka daryti išvadą, kad UAB „Gilsta“ pati nevykdo savarankiškos ūkinės veiklos, o jos darbuotojai dirba ne Bendrovėje, o UAB „Deneca“. Jokie aptartų minėtų ūkio subjektų ar jų vadovų veiksmai neprieštarauja nustatytam tokių santykių teisiniam reguliavimui. Tai, kad generalinis rangovas vadovauja statybos darbų eigai objekte, yra neginčytina, nes tik jis atsako užsakovui už atliktų statybos darbų apimtį ir kokybę. Todėl ta aplinkybė, kad UAB „Deneca“ vadovas statybos objekte nurodo subrangovo UAB „Gilsta“ darbuotojams kur, kada ir kokius darbus būtina atlikti, jokių būdu negali būti vertinama kaip šių darbuotojų darbas UAB „Deneca“. Tai, kad generalinio rangovo vadovas, nesant subrangovo vadovui (akcininkui), jo pavedimu išmoka subrangovo darbuotojams atlyginimą iš subrangovo skirtų pinigų pagal subrangovo buhalterio paruoštą mokėjimo dokumentą, taip pat neturi jokio teisinio pagrindo išvadai, jog to subrangovo darbuotojai tampa generalinio rangovo darbuotojais. Todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui gauti.

15. Atsakovas Departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai nenuoseklūs, prieštaraujantys teismo nustatytoms bylos aplinkybėms. Bendrovės ne kartą buvo prašoma pateikti statybos veiklos įrodymus, vykdomų statybų adresus. Bendrovė tokių įrodymų nepateikė. Departamentas, remdamasis patikrinimo vietoje rezultatais, Bendrovės

darbuotojų apklausos duomenimis, Juridinių asmenų registro duomenimis, padarė pagrįstą išvadą, kad Bendrovė statybinės veiklos nevykdo. Bendrovės įdarbinami užsieniečiai, o tarp jų ir pareiškėjas, faktiškai dirba ne Bendrovėje, bet kitoje įmonėje, kurios direktorius jiems išmoka darbo užmokestį ir kuris kontroliuoja jų darbus statybų objektuose. Nauji su pareiškėjo skundu pateikiami dokumentai šiuo atveju negali būti vertinami šioje byloje. Pareiškėjo teiktos Sodros pažymos neįrodo Bendrovės veiklos vykdymo statybų sektoriuje. Vien ta aplinkybė, kad su darbuotojais buvo sudarytos darbo sutartys ar už juos mokamos socialinio draudimo įmokos, neįrodo, jog minėti darbuotojai realiai dirbo Bendrovėje, tuo labiau neįrodo, kad Bendrovė užsiima statybų veikla. Departamentas suteikė visas galimybes pareiškėjui (Bendrovei) pateikti įrodymus ir paaiškinimus iki ginčijamo sprendimo priėmimo, dėl to Sprendimo panaikinimas vien tuo pagrindu, kad Departamentas neįvertino jam nepateiktų dokumentų, prieštarautų protingumo ir teisingumo principams. Surinktų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas neketina dirbti mūrininku pas darbdavį, kurio veikla priskiriama statybos sektoriui. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 72 straipsniu, Įstatymo 44, 58, 62 straipsniais, LVAT praktika, atvejai, kai užsieniečiai faktiškai dirba ne pas konkretų darbdavį, nurodytą užsieniečio prašyme išduoti leidimą, neatitinka Įstatyme nustatytos užsieniečių įdarbinimo tvarkos. Ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio ateityje pareiškėjui kreiptis dėl leidimo išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais.

IV.

16. LVAT 2019 m. kovo 28 d. nutartimi pasiūlė Departamentui pateikti rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo papildomai pateiktų dokumentų ir jų įtakos galutiniam teismo sprendimui.

17. Departamentas 2019 m. balandžio 8 d. pateiktuose papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad byloje pateiktas UAB „Gilsta“ apdraustų asmenų Sodroje sąrašas už laikotarpį nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 28 d. Šiame sąraše yra pareiškėjas, tačiau atsakovo nuomone, tai neįrodo, kad pareiškėjas dirbo UAB „Gilsta“ statybų srityje. Be to, iš Sodros duomenų matyti, kad nuo UAB „Gilsta“ įsteigimo (2017 m. gruodžio 7 d.) iki 2019 m. kovo 20 d. šioje Bendrovėje buvo įdarbinti 302 asmenys (dauguma – užsieniečiai), daugiau nei 70 proc. iš jų šioje Bendrovėje dirbo trumpiau nei mėnesį, didžiajai daliai darbuotojų mokamas mažesnis nei minimali mėnesinė alga darbo užmokestis, arba jis mokamas ne kiekvieną mėnesį, arba iš viso nemokamas. Departamentas atkreipė dėmesį, kad asmuo, ėjęs minėtos Bendrovės direktoriaus pareigas (V. K.) laikotarpiu iki ginčijamo sprendimo priėmimo taip pat gaudavo ženkliai mažesnį darbo užmokestį nei minimali mėnesinė alga (50–200 Eur). Asmuo, kurį UAB „Gilsta“ direktorius įvardijo kaip UAB „Gilsta“ vadovą (O. V.) per jo įdarbinimo minėtoje Bendrovėje laikotarpį (nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. sausio 22 d.) iš viso gavo 1 Eur darbo užmokestį. Be to, šis asmuo neturėjo ir neturi nei leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, nei Lietuvos Respublikos vizos. Departamento nuomone, esant tokiai situacijai, kai Bendrovės direktorius negali atsakyti į esminius klausimus, susijusius su Bendrovės veikla, o jo nurodytas asmuo, įvardytas kaip direktorius, ginčijamo sprendimo priėmimo metu net nebuvo įdarbintas Bendrovėje, buvo pagrįstai nuspręsta, kad Bendrovė nevykdo statybų veiklos, o užsieniečiai (taip pat ir pareiškėjas) UAB „Gilsta“ faktiškai nedirba ir yra siunčiami dirbti į kitas įmones. Departamentas taip pat nurodė, kad pateikti duomenys, jog UAB „Gilsta“ neturi įmokų Sodrai įsiskolinimo, savaime neįrodo minėtos Bendrovės realiai vykdomos statybos veiklos. Bendrovės veiklos statybų srityje taip pat neįrodo ir šios Bendrovės balansas bei pelno (nuostolio) ataskaita. UAB „Gilsta“ nei Juridinių asmenų registrui nei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nenurodė, kad vykdo statybų veiklą. Departamentas papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose pažymėjo, kad prieš priimdamas ginčijamą sprendimą, kreipėsi į UAB „Gilsta“, prašydamas pateikti Bendrovės veiklą patvirtinančius dokumentus, tačiau tokie dokumentai (pavyzdžiui, ne kartą prašyti Bendrovės tuo metu vykdytų statybos darbų adresai) nebuvo pateikti. Pareiškėjo pateiktos statybų rangos sutartys, atliktų darbų priėmimo aktai prieštarauja Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos UAB „Gilsta“ patikrinimų metu nustatytoms aplinkybėms, kad minėta Bendrovė nevykdo veiklos, susijusios su statybomis. Departamentas atkreipė dėmesį, kad visi pareiškėjo pateikti atliktų darbų aktai turi tą patį numerį, byloje nėra duomenų apie atliktą šių darbų apmokėjimą. Be to, visi darbai pagal minėtus aktus yra atlikti iki 2018 m. rugsėjo 18 d., todėl jie nėra aktualūs Bendrovės veiklos 2018 m. rugsėjo 18 d. patikrinimo kontekste. Departamentas taip pat atkreipė dėmesį į LVAT išaiškinimus, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, turėjo prašymą pagrįsti visais jo turimais įrodymais, o ginčijamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tinkamai vertintas pagal tuos dokumentus ir informaciją, kurią pareiškėjas pateikė iki atsakovui priimant ginčijamą sprendimą.

18. Pareiškėjas 2019 m. balandžio 17 d. taip pat pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė,

kad 2018 m. birželio–liepos mėnesiais UAB „Gilsta“ apyvarta viršijo 160 000 Eur, įskaitant pajamas iš generalinio rangovo (UAB „Deneca“). Pasak pareiškėjo, banko sąskaitos išrašas už 2019 m. vasario mėn. dvi savaites taip pat rodo iki šiol vykdomą statybos veiklą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:V.

19. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinta daugkartinė nacionalinė viza pareiškėjui, kuris yra Ukrainos pilietis, teisėtumo bei pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui gauti, kadangi teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjas nenurodė aplinkybių ir nepateikė duomenų, kurių pagrindu Departamentas būtų galėjęs daryti išvadą, jog Bendrovė vykdo statybos veiklą, o pareiškėjas realiai ketina dirbti šioje Bendrovėje (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

22. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, jog teismas nepagrįstai nevertino įrodymų, kurie nebuvo pateikti Departamentui ginčijamo sprendimo priėmimo metu, taip pat nesutinka su atsakovo padaryta išvada, jog UAB „Gilsta“ pati savarankiškai veiklos nevykdo.

23. Departamentas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, kuriame nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Atsakovo nuomone, nauji kartu su pareiškėjo skundu pateikiami dokumentai neturi būti vertinami, nes jie nėra ištirti Departamento ir neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui.

24. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 23 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „Gilsta“ pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų Lietuvos Respublikoje trūksta, sąrašą ((duomenys neskelbtini)), t. y. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

25. Pagal Įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 11 punktą (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti ir yra užsienietis, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis.

26. Įstatymo (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 25 d. įstatymo Nr. XIII-382 redakcija), be kita ko, numatyta, kad šio straipsnio 1

dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis. Pagal Įstatymo 44 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 7 dalį, jeigu leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 1 ar 3 punktą, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje.

27. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas turi atitinkamą kvalifikaciją ir (ar) minimalią darbo patirtį. Byloje išsiskyrė ginčo šalių vertinimas, ar UAB „Gilsta“ vykdo statybos veiklą ir ar pareiškėjas realiai ketina dirbti šioje Bendrovėje (duomenys neskelbtini).

28. Pažymėtina, kad ši nagrinėjama administracinė byla 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi buvo sustabdyta iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019, kurioje taip pat buvo keltas klausimas dėl pareiškėjo naujų įrodymų, pateiktų kartu su skundu pirmosios instancijos teismui dėl Bendrovės veiklos vykdymo, kurie nebuvo išnagrinėti Departamente, priėmimo bei vertinimo. Teisėjų kolegija šioje byloje yra saistoma minėtoje LVAT 2019 m. birželio 12 d. nutartyje suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

29. Išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019, be kita ko, konstatavo, kad:

(1) kiek tai yra susiję su nagrinėjamais ginčo teisiniais santykiais, įstatymų leidėjas nėra nustatęs kokių nors papildomų sąlygų ir ribojimų, susijusių su pačia Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunktyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) minimo darbdavio (toliau – ir darbdavys) veikla. Kitaip tariant, nėra reikalaujama, kad pats darbdavys tiesiogiai veiktų (veiklą vykdytų) atitinkamos ekonominės veiklos sektoriuje (srityje), betarpiškai susijusioje su minėta profesija. Šiuo aspektu vienintelis formalus reikalavimas yra darbdavio įsipareigojimas ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui sudaryti darbo sutartį su užsieniečiu, kuris, kaip darbo sutarties šalis, įsipareigotų atlikti darbo funkcijas (pvz., Darbo kodekso 21 str. 2 ir 3 d. (2017 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. XIII-413 redakcija), kurių (funkcijų) turinys atitiktų Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) nurodytą profesiją. Išskyrus kai kuriuos siaurus ir atskirus aspektus, Įstatymas nenustato jokių papildomų sąlygų ir reikalavimų tarp darbdavio ir užsieniečio susiklostančių individualių darbo santykių formai ir turiniui, šių santykių dalyvių teisės ir pareigos įgyvendinamos Darbo kodekso ir kitų darbo įstatymų bei darbo sutarties nustatyta tvarka. Tai, be kita ko, reiškia, kad tokia darbo santykių forma, kaip, pavyzdžiui, numatyta Darbo kodekso 72 straipsnyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2603 redakcija), t. y. darbas pagal laikinojo darbo sutartį, savaime nėra nesuderinama su aptariamomis Įstatymo nuostatomis, jei yra paisoma visų privalomų darbo įstatymuose nustatytų reikalavimų;

(2) Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustatytas ribojimas reiškia tik tai, kad laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu užsienietis negali sukurti (individualių) darbo santykių su kitais asmenimis; ji, kaip minėta, neapsprendžia ir darbo organizavimo formos. Ši Įstatymo nuostata negali būti aiškinama ir kaip nustatanti konkrečią užsieniečio darbo vietą (vietą, kurioje užsienietis atlieka darbo funkcijas) – darbo funkcijų atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta, darbuotojas gali neturėti pagrindinės darbo funkcijų atlikimo vietos, ji gali būti nenuolatinė (pvz., Darbo kodekso 34 str. 4 d. (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII2603 redakcija). Tokį vertinimą patvirtina ir sisteminė Įstatymo nuostatų analizė, ypač 26 straipsnio 32 dalis (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija). Todėl aptariamų reikalavimų nepažeidžia aplinkybė, kad užsienietis savo darbo funkcijas atlieka kitam asmeniui priklausančioje patalpoje ir (ar) teritorijoje (pvz., pagal užsieniečio darbdavio (paslaugų teikėjo) ir kito asmens (paslaugų gavėjo) sudarytą paslaugų teikimo sutartį), su sąlyga, kad dėl to nėra sukuriami nauji (individualūs) darbo santykiai su kitais asmenimis (kitas asmuo nėra laikytinas darbdaviu darbo įstatymų prasme);

(3) pateiktas aiškinimas niekaip nepaneigia reikalavimo, kad Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) nurodyti darbdavio ir užsieniečio įsipareigojimai (ketinimai) sukurti individualius darbo santykius darbo sutarties pagrindu būtų realūs. Jei sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nustatomos aplinkybės, kurios objektyviai patvirtina, kad Įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nurodytą prašymą užsienietis arba darbdavys pateikė siekdami kitų nei Įstatyme numatytų tikslų, toks prašymas negali būti tenkinamas ir leidimas neišduodamas. Jei kompetentingai institucijai kyla abejonių dėl tikrųjų minėtą prašymą pateikusių asmenų tikslų, ši institucija (be kita ko, užtikrindama suinteresuotų asmenų dalyvavimą administracinėje procedūroje) turi imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, galinčios objektyviai identifikuoti užsieniečio ir (ar) darbdavio ketinimus, susijusius su prašymu išduoti aptariamą leidimą.

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės keliamas dėl to, ar pareiškėjas atvyko dirbti į UAB „Gilsta“, kuri, atsakovo teigimu, neužsiima statybų veikla. Pagal surinktus įrodymus Departamentas padarė išvadą, kad UAB „Gilsta“, kuri

neveikia statybos sektoriuje, užsieniečius tik įdarbindavo, o vėliau juos siųsdavo dirbti į kitas įmones. Pareiškėjui ginčijamu sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jis atvyko į Lietuvos Respubliką Bendrovės, kurios deklaruota veikla nesusijusi su statybos darbais, kvietimu. Departamentas ginčijamame sprendime, remdamasis Įstatymo 44 straipsnio 7 dalimi, pagal kurią užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, konstatavo, kad Bendrovėje įdarbinti užsieniečiai, tarp jų ir pareiškėjas, faktiškai dirba ne Bendrovėje, o UAB „Deneca“, kurios direktorius jiems išmoka darbo užmokestį ir kuris kontroliuoja jų darbus statybos vietose. Departamentas vertino, kad Bendrovė jokių statybos objektų, kuruose ji atlieka darbus ir šiems darbams atlikti reikalingi tam tikros kvalifikacijos darbuotojai, neturi, dėl to ji jokia statybų veikla neužsiima, o įdarbinami užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje.

31. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti atsakovo Sprendimo neteisėtumą, su skundu pirmosios instancijos teismui pateikė informaciją apie socialiniu draudimu Bendrovės apdraustus asmenis, jos sumokėtas įmokas Sodrai, Bendrovės finansinius duomenis, statybos rangos sutartis, PVM sąskaitas-faktūras, atliktų darbų aktus – kaip įrodymus apie UAB „Gilsta“ realiai vykdytą veiklą statybos srityje (I t., b. l. 15–105).

32. Išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 konstatavo, kad pagal bendrą taisyklę, pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumą, tenka šį prašymą pateikusiam asmeniui jo (prašymo) nagrinėjimo Migracijos departamente metu (Įstatymo 33 str. 4 d. (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija). Be to, paprastai įrodymai, pateikti teismui kartu su skundu, kurie nebuvo, nors galėjo ir turėjo būti pateikti Migracijos departamentui prašymo nagrinėjimo metu, negali būti priimami ir vertinami sprendžiant Migracijos departamento sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nes toks įrodymų vertinimas (priklausomai nuo jų turinio), be kita ko, galėtų suponuoti naują prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi tyrimą, kas Įstatymo nustatyta tvarka priskirta Migracijos departamento kompetencijai. Tačiau nagrinėjamu atveju tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti (nauji) dokumentai (įrodymai) apie UAB „Gilsta“ veiklą administracinės procedūros Migracijos departamente metu nebuvo pateikti ne dėl pareiškėjo kaltės, bet dėl Bendrovės nepagrįsto delsimo juos pateikti (viešojo administravimo subjektas ginčo administracinės procedūros metu dėl duomenų pateikimo el. paštu kreipėsi ne į pareiškėją, bet į UAB „Gilsta“ vadovą). Pažymėtina, kad tokia pati faktinė situacija susiklostė ir šioje nagrinėjamoje byloje.

33. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje administracinėje byloje taip pat atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) įtvirtinta, jog „užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi.“ Toks ribojimas, ypač įvertinus jį (ribojimą) numatančios nuostatos taikymą administracinėje ir administracinių teismų praktikoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2920-858/2017; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5453-822/2018), taip pat atsižvelgiant į aplinkybę, kad dėl galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų į administracinį teismą kreipėsi būtent užsienietis, o ne UAB „Gilsta“, pareiškėjo kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikti nauji įrodymai gali ir turi būti priimti bei į juos atsižvelgiama šioje administracinėje byloje. Priešingas vertinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, reikštų, kad pareiškėjo galimybė tinkamai teisme apginti galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus priklausytų nuo trečiųjų asmenų neveikimo ar netinkamo veikimo administracinės procedūros metu, o tai akivaizdžiai nebūtų suderinama su asmens teise į efektyvią šių teisių ir interesų gynybą teisme. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjo kartu su skundu pateiktų (naujų) įrodymų turinys nagrinėjamu atveju implikuoja būtinybę patikrinti jais (įrodymais) grindžiamų faktinių aplinkybių realumą, šiuo tikslu, be kita ko, surenkant priešpriešinius įrodymus, įvertinus kitus atsakovo bei kitų institucijų (mokesčių administratorių, socialinio draudimo įstaigų ir pan.) turimus reikšmingus duomenis; toks naujų įrodymų vertinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, negali būti atliekamas paties administracinio teismo, nes tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą, o ne skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtus LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 pateiktus išaiškinimus, sprendžia, kad nors pareiškėjo su skundu pateikti įrodymai nebuvo pateikti atsakovui priimant ginčijamą sprendimą, tačiau siekiant objektyvaus ginčo situacijos ištyrimo, t. y. tam, kad būtų paneigtas, arba patvirtintas pareiškėjo į Lietuvos Respubliką atvykimo (ketinant dirbti Lietuvos Respublikoje) teisėtumas, būtinas pareiškėjo su skundu pateiktų rašytinių įrodymų papildomas ištyrimas. Šiame kontekste konstatuotina, kad vien duomenys (aplinkybės), kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas, neįvertinus

pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pateiktų įrodymų ir kitų reikšmingų aplinkybių, negali būti pripažinti pakankamais, siekiant nagrinėjamu atveju konstatuoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyto pagrindo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvimą. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose metu paaiškėjo ir kitos naujos faktinės aplinkybės, susijusios su UAB „Gilsta“ sudaromų darbo sutarčių su užsieniečiais vykdymo ypatumais, kurios nebuvo žinomos ir (ar) įvertintos administracinės procedūros Departamente metu, ir kurios, inter alia (be kita ko) atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte pateiktą Įstatymo nuostatų aiškinimą, gali būti reikšmingos nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl aptariamo leidimo išdavimo ar neišdavimo (vertinant įsipareigojimų sudaryti darbo sutartį realumą) (žr., pvz., LVAT 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019). Taigi esant į bylą pateiktiems atsakovo argumentus galimai paneigiantiems įrodymams, būtina juos ištirti kitų jau nustatytų aplinkybių apimtyje.

35. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikinamas, o apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nesant galimybės vertinti naujų įrodymų pačiam administraciniam teismui tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje (nes, kaip minėta, tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą), priimamas naujas sprendimas – atsakovo Sprendimas naikinamas ir Departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. gegužės 23 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (kartu įvertinant ir pareiškėjo su skundu pateiktus rašytinius įrodymus, inter alia statybos rangos sutartis, PVM sąskaitas-faktūras, atliktų darbų aktus)).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo R. P. (R. P.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/4-2)31-00820/171-591 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 003493039 panaikinimo (duomenys neskelbtini) piliečiui R. P.“ panaikinti ir įpareigoti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo R. P. (R. P.) prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RYTIS KRASAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-450-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01011-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6c7b2bb0a97511e9964cdd77475976b0

NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. L. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas A. L. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, prašydamas panaikinti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus viršininko atliekančio viršininko pavaduotojo funkcijas D. B. 2019 m. balandžio 4 d. patvirtintą nutarimą Nr. 86-AT2-3 ir jo pagrindu pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą 2019 m. balandžio 4 d. priimtą oficialų perspėjimą.

Pareiškėjas taip pat prašė nustačius, kad terminas skundui paduoti yra praleistas, atnaujinti terminą skundui paduoti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Prašyme nurodė, kad Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato oficialiame perspėjime ir Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo R. J. 2019 m. balandžio 16 d. rašte nenurodyta apskundimo tvarka, kaip tai numato Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 5-V-314 patvirtintų Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatų taikymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 55 punktas. Tokiu būdu terminas skundui dėl 2019 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 86-AT2-3 ir 2019 m. balandžio 4 d. oficialaus perspėjimo teikiamas būtent nuo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. balandžio 16 d. rašto gavimo dienos, t. y. 2019 m. balandžio 17 d., nepraleidus vieno mėnesio termino.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. gegužės 17 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato oficialus perspėjimas, pareiškėjo atžvilgiu priimtas ir jam įteiktas 2019 m. balandžio 4 d., todėl paskutinė apskundimo diena laikytina 2019 m. gegužės 5 d. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2019 m. gegužės 15 d., t. y. praleidęs skundo padavimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti grindžia iš esmės viena aplinkybe, t. y., kad Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. balandžio 16 d. rašte ir 2019 m. balandžio 4 d. oficialiame perspėjime nenurodyta apskundimo tvarka, todėl terminas skundui dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. balandžio 4 d. patvirtinto nutarimo Nr. 86-AT2-3 ir 2019 m. balandžio 4 d. oficialaus perspėjimo, teikiamas būtent nuo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. balandžio 16 d. rašto gavimo dienos, t. y. nuo 2019 m. balandžio 17 d.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš 2019 m. balandžio 4 d. rašto, adresuoto Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, matyti, jog pareiškėjas kreipėsi į komisariatą prašydamas leisti susipažinti ir / ar gauti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 86-AT2-3 kopiją. Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2019 m. balandžio 16 d. raštu „Dėl duomenų pateikimo“ nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos nusikalstamumo užkardymo įstatymą bei Taisykles perspėjamajam yra įteikiamas tik oficialaus perspėjimo nuorašas. Nėra numatytas asmens supažindinimas su nutarimu dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo. Teismas

pažymėjo, kad šiuo atveju individualaus akto apskundimo terminą siejant ne su oficialaus perspėjimo įteikimu pareiškėjui, o su tam tikrų aplinkybių (įrodymų) paaiškėjimu (atsiradimu), oficialaus perspėjimo apskundimo terminas taptų neribotas laike arba sąlyginio pobūdžio, nors įstatymuose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų, taip siekiant užtikrinti teisinių santykių stabilumą.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo nurodytos termino skundui paduoti aplinkybės, kuriomis jis grindžia prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą, negali būti laikomos pakankamu pagrindu atnaujinti terminą skundui paduoti, t. y. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 86-AT2-3 kopijos neturėjimas ir nežinojimas jo turinio, nebuvo kliūtis kreiptis į teismą laiku. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, nors ir 2019 m. balandžio 16 d. gavęs Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštą ir žinodamas jo turinį, į administracinį teismą kreipėsi tik 2019 m. gegužės 15 d.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl skundžiamame akte tiesiogiai nenurodytos apskundimo tvarkos, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad įstatymo reikalavimų neatitinkantis individualaus administracinio akto apskundimo tvarkos išaiškinimas nėra kliūtis asmeniui imtis aktyvių veiksmų, aiškinantis skundo padavimo tvarką. Pabrėžė, kad pareiškėjui gavus 2019 m. balandžio 4 d. oficialų perspėjimą tą pačią dieną jo atstovas advokatas I. B. kreipėsi su prašymu į Telšių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. Pareiškėjas tuo metu jau buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, todėl teigti, kad jam nebuvo žinoma ginčijamo akto apskundimo tvarka, nėra pagrindo. Kitų termino praleidimo priežasčių, kurios nepriklausė nuo pareiškėjo valios, pareiškėjas nenurodė.

Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, bylos faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodomos termino praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio, priklausė nuo paties pareiškėjo valios ir sietinos su jo nepakankamu rūpestingumu, todėl negali būti pripažintos svarbiomis. Dėl nurodytų priežasčių teismas netenkino prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

III.

Pareiškėjas A. L. padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinus, kad terminas dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 86-AT2-3 ir 2019 m. balandžio 4 d. oficialaus perspėjimo panaikinimo praleistas dėl svarbių priežasčių, praleistą terminą atnaujinti ir išspręsti skundo priėmimo klausimą.

Pareiškėjo teigimu, 2019 m. balandžio 4 d. oficialaus perspėjimo turinys neatitinka individualaus teisės akto turiniui keliamų reikalavimų, dėl ko 2019 m. balandžio 4 d. raštu pareiškėjo advokatas kreipėsi į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariatą, prašydamas pateikti 2019 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 86-AT2-3 kopiją bei gauti informaciją apie Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato taikytos poveikio priemonės – oficialus perspėjimo –motyvus.

Pareiškėjas nurodo, kad apie tai, jog 2019 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 86-AT2-3 ir 2019 m. balandžio 4 d. oficialaus perspėjimo apskundimo tvarką reglamentuoja Taisyklių nuostatos sužinojo iš Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo R. J. 2019 m. balandžio 16 d. rašto Nr. 86. Minėtame rašte buvo nurodyta, kad pagal Taisykles perspėjamajam yra įteikiamas tik oficialaus perspėjimo nuorašas ir nėra numatytas asmens susipažinimas su nutarimu dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato rašte nebuvo nurodytos pareiškėjo teisės ir pareigos, kas, pareiškėjo teigimu, sąlygojo pagrindą vertinti, jog terminas dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 86-AT2-3 ir 2019 m. balandžio 4 d. oficialaus perspėjimo panaikinimo skundui paduoti laikomas būtent nuo minėto rašto gavimo dienos, t. y. 2019 m. balandžio 17 d.

Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties išvados negali būti kategoriškos, nes atsižvelgiant į atsakovo elgesį bei veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, galima pagrįstai manyti, jog pareiškėjui buvo siekiama tikslingai apsunkinti naudotis teise, numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjo įsitikinimu, terminas skundui paduoti dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 86-AT2-3 ir 2019 m. balandžio 4 d. oficialaus perspėjimo panaikinimo praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų nutartis turėtų būti

panaikinta.

Teisėjų kolegija


IV.

Atskiruoju skundu ginčijamas Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 17 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti bei atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą, kuriame teigia, kad terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių priežasčių, kadangi 2019 m. balandžio 4 d. oficialiame įspėjime nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, dėl ko oficialus įspėjimas neatitinka individualaus teisės akto turiniui keliamų reikalavimų.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia (be kitą ko), yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis numato, kad skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas su 2019 m. balandžio 4 d. oficialaus perspėjimo nuorašo turiniu buvo pasirašytinai supažindintas tą pačią dieną, t. y. 2019 m. balandžio 4 d. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tuo momentu, kai jos (teisės) buvo pažeistos, t. y. priimtas oficialus perspėjimas, todėl kreipęsis į teismą 2019 m. gegužės 15 d. praleido įstatyme įtvirtintą skundo padavimo terminą.

Vadovaujantis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu, administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant klausimus dėl praleistų procesinių terminų atnaujinimo, svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažintinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytas termino skundui paduoti praleidimo priežastis – nebuvo įteiktas 2019 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 86-AT2-3, kuriuo remiantis priimtas ginčijamas oficialus perspėjimas, nuorašas; nenurodyta oficialaus perspėjimo apskundimo tvarka – nepripažino svarbiomis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir atskirojo skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo

atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 6 straipsnyje be kita ko nustatyta, jog: sprendimas dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui įforminamas raštišku nutarimu, kurį patvirtina policijos įstaigos vadovas (3 dalis); oficialus perspėjimas pateikiamas asmeniui susipažinti ir pasirašyti (4 dalis); asmeniui turi būti įteiktas oficialaus perspėjimo nuorašas (5 dalis). Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad asmeniui, kuriam pareikštas oficialus perspėjimas, turi būti įteiktas šio dokumento nuorašas, tačiau įstatymų leidėjas neįpareigoja policijos įstaigos įteikti šiam asmeniui taip pat ir sprendimo dėl oficialaus perspėjimo taikymo (nutarimo) nuorašą, net nereikalaujama, kad asmuo būtų su šio sprendimo (nutarimo) turiniu supažindintas. Tokį teisinį reglamentavimą sąlygoja Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo reikalavimų vykdymas. Taigi, pareiškėjas nepagrįstai grindžia savo prašymą dėl termino atnaujinimo aplinkybe, kad jam nebuvo įteiktas 2019 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 86-AT2-3 nuorašas.

Dėl pareiškėjo argumento, kad 2019 m. balandžio 4 d. oficialiame perspėjime nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pastebėjimu, jog įstatymo reikalavimų neatitinkantis individualaus administracinio akto apskundimo tvarkos išaiškinimas nėra kliūtis asmeniui imtis aktyvių veiksmų, aiškinantis skundo padavimo tvarką. Pažymėtina, kad 2019 m. balandžio 4 d. oficialiame perspėjime buvo nurodyta priedo žyma (Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo taikymo tvarkos 3 priedas), nukreipianti į teisės aktą, reglamentuojantį oficialaus perspėjimo turinį (Taisykles). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Taisyklių 3 priede pateiktą pavyzdinę oficialaus perspėjimo formą, joje nėra nurodyta oficialaus perspėjimo apskundimo tvarka (ji (apskundimo tvarka) nurodyta Taisyklių 55 punkte). Teisėjų kolegijos vertinimu, apskundimo tvarkos nenurodymas ginčijamame oficialiame perspėjime šiuo nagrinėjamu atveju nepripažintinas svarbia priežastimi, dėl kurios pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą. Pareiškėjas nuo pats 2019 m. balandžio 4 d. oficialaus perspėjimo priėmimo dienos buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, todėl argumentai, jog tik iš Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo R. J. 2019 m. balandžio 16 d. rašto Nr. 86 sužinojo, kad oficialaus perspėjimo apskundimo tvarką reglamentuoja Taisyklių nuostatos, atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.). Kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).

Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 17 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

RYTIS KRASAUSKAS_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=54ff5c40a97511e9964cdd77475976b0

Administracinė byla Nr. eA-3946-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00060-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 57.4(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. S. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl grąžinimo į darbą ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas M. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK) pirmininko 2017 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. P-158 „Dėl M. S. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); 2) priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino,

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą pakeitė, pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, panaikino VTEK pirmininko Įsakymą, o bylos dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pateikė teismui skundo reikalavimo patikslinimą, prašydamas: 1) grąžinti jį į eitas VTEK Prevencijos skyriaus vedėjo pareigas valstybės tarnyboje; 2) priteisti iš VTEK vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2017 m. gruodžio 6 d. iki grąžinimo į valstybės tarnybą dienos; 3) įpareigoti VTEK sumokėti į Valstybinio socialinio draudimo fondą pareiškėjo naudai jo, kaip darbdavio, mokamą 30,48 proc. įmokų dalį nuo pareiškėjui už priverstinės pravaikštos laiką priteistos vidutinio darbo užmokesčio dalies.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 29 d. sprendimu ir 2019 m. vasario 11 d. nutartimi dėl klaidos ištaisymo pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš VTEK vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo jo atleidimo dienos (2017 m. gruodžio 6 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos po 68,02 Eur už kiekvieną darbo dieną, esant 5 darbo dienų savaitei, bet ne ilgiau kaip už 1 metus 17 141,04 Eur (bruto), taip pat priteisė pareiškėjui iš VTEK 2 856,84 Eur (bruto) kompensaciją. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.

II.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylą

nagrinėjant apeliacinio proceso tvarka, priteisimo.Pareiškėjas prašo priteisti 903,87 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo parengimą, nagrinėjant jo

apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo.Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija teismui pateiktoje nuomonėje prašo atsižvelgti, kad ne visi pareiškėjo

reikalavimai buvo tenkinti, todėl prašoma priteisti suma turėtų būti sumažinta.

Teisėjų kolegija


III.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu, apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą pakeitė, pareiškėjo skundą patenkinto iš dalies, panaikino VTEK pirmininko Įsakymą, o bylos dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartis priimta pareiškėjo naudai ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies prasme, todėl jis įgijo teisę reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi ne panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą, kaip apeliaciniame skunde prašė pareiškėjas, o jį pakeitė iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą ir bylos dalį grąžindamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimai patenkinti tik iš dalies, kadangi apeliacinės instancijos teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartis iš esmės atitiko pareiškėjo interesus.

ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintų rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte įtvirtinta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Taigi iš esmės teismo diskrecijai palikta taikyti minėtus kriterijus ir nuspręsti, kokia suma būtų tinkama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-583/2014).

Nagrinėjamu atveju patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas grindžia 2018 m. rugsėjo 24 d. PVM sąskaita faktūra, išrašyta už apeliacinio skundo parengimą 903,87 Eur (su PVM) sumai, ir 2018 m. rugsėjo 25 d. mokėjimo nurodymu, patvirtinančiu 2018 m. rugsėjo 24 d. PVM sąskaitos faktūros apmokėjimą (IV t., b. l. 46–46).

Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Kadangi minėta apeliacinio skundo parengimo paslauga suteikta 2018 m. II ketvirtyje, šiuo atveju taikytinas 2017 m. IV ketvirčio darbo užmokestis. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2017 m. IV ketvirtį sudarė 884,80 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.9 punktą maksimali suma, galima priteisti už apeliacinio skundo parengimą, sudaro 2 212 Eur (2,5 x 884,80 Eur). Taigi pareiškėjo prašoma priteisti 903,87 Eur suma už apeliacinio skundo parengimą neviršija Rekomendacijų

nustatyto dydžio.Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, į bylos sudėtingumą, trukmę,

teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, įvertinus pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, darytina išvada, jog prašoma priteisti suma atitinka protingumo bei būtinumo kriterijus ir laikytina racionalia.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi ir 41 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. S. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti.Pareiškėjui M. S. priteisti iš atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 903,87 Eur (devynis šimtus tris eurus

87 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-4503-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04257-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. Z. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5f979c30a97511e9964cdd77475976b0

1. Pareiškėja S. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje (toliau – Ambasada) 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (58.4.3.2)NV58-361 „Dėl sprendimo panaikinti Šengeno vizą“ (toliau – Sprendimas), kuriuo panaikinta 2018 m. vasario 8 d. išduota Šengeno viza.

2. Pareiškėja paaiškino, kad jog ji – Rusijos pilietė, ištekėjusi už Lietuvos Respublikos piliečio, su kuriuo 2018 m. rugsėjo 12 d. pirko butą Lietuvoje, susilaukė 2 nepilnamečių vaikų, kurie yra Lietuvos piliečiai. Sutuoktinis R. Z. (toliau – sutuoktinis) šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę Rusijoje, todėl ji yra vaikų įstatyminis atstovas Lietuvoje. Atsakovo sprendimas, pasak pareiškėjos, pažeidžia ne tik jos, bet ir vaikų I. Z. ir R. Z. (toliau – vaikai) teises.

3. Pareiškėja teigė, kad Šengeno vizą atvažiuoti į Lietuvą ji gavo 2018 m. vasario 8 d. Ji buvo išduota metams, tai daugkartinė viza. Kadangi vaikai nuo rudens atvyko kartu ir pradėjo lankyti mokyklą, pareiškėja kreipėsi ne kartą dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, nurodydama, jog turi du nepilnamečius vaikus, kurie yra Lietuvos piliečiai ir gyvena Lietuvoje. Lankydamasi bei siųsdama prašymus į Migracijos tarnybą, pridėdavo savo banko sąskaitų išrašus, jog turi pakankamą sumą pinigų jiems išlaikyti. Atkreipė dėmesį, kad vaikai mokykloje gauna nemokamą maitinimą, labai gerai mokosi. Teigė, kad, gaudama 2018 m. vasario 8 d. vizą, įrodė, jog turės lėšų atvažiuoti ir gyventi.

4. Pareiškėja nurodė, kad vaikai kreipėsi į Rusijos Federaciją dėl Rusijos pilietybių panaikinimo. Nuo 2018 m. lapkričio 28 d. jie yra tik Lietuvos piliečiai. Dieną prieš šią datą pareiškėjai žodžiu Migracijos tarnyboje Kaune suteikta informacija, jog jos Šengeno viza negaliojanti, pase įspaustas spaudas „Panaikinta“. Vėliau tik elektroniniu paštu gavo raštą, kuriame nurodyta bendro pobūdžio informacija, jog panaikinta viza, nes pareiškėja, neva, nepagrindė numatomo buvimo tikslo ir sąlygų. Pareiškėja skunde tvirtino, kad visuose prašymuose nurodė, jog atvykimo į Lietuvą tikslas yra dėl vaikų, Lietuvos piliečių, noro grįžti į tėvynę.

5. Pareiškėja nurodė, jog pagrįstai tikėjo, kad bus suteiktas leidimas, taip pat kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos (toliau – VMI) dėl individualios veiklos vykdymo, kad būtų dirbanti ir mokanti mokesčius, kad turėtų sveikatos draudimą, tačiau pati valstybė atsisakė leisti registruotis mokesčių mokėtoju, tuo pačiu susimokėti sveikatos draudimą. Pareiškėja nurodė, jog ši situacija susidarė dėl to, kad atsakovė neteikdavo pilnos informacijos arba ją teikdavo klaidingą.

6. Pareiškėja paaiškino, jog nesvarbu, kad yra Rusijos Federacijos pilietė, tačiau leidimą, tuo labiau vizą įvažiuoti į Lietuvą, gali gauti dėl to, jog tiek sutuoktinis, tiek vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Tvirtino, kad visa šeima turi teisę gyventi Europos Sąjungoje, Lietuvoje, nes jie yra Lietuvos piliečiai. Pareiškėja mano, jeigu turi teisę į nacionalinę vizą, turi teisę ir į Šengeno vizą, kurią gavo vien dėl to, jog tai patogesnis būdas gyventi Lietuvoje ir tuo metu taip atrodė tinkamiausia. Pareiškėja teigė, kad turimos vizos panaikinimas yra neadekvatus.

7. Pareiškėja teigė, jog Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – Ministerija, atsakovas) veiksmai per savo įgaliotą įstaigą Maskvoje – Ambasadą – yra antikonstituciniai, antiįstatyminė ir antivalstybinė veika, nes yra nukreipta netgi ne prieš ją, Rusijos pilietę, bet prieš nepilnamečius vaikus, Lietuvos piliečius. Ambasada neišsprendė, kaip vaikai vieni galės gyventi Kaune, eiti į mokyklą, jeigu jų motinai liepiama išvykti.

8. Pažymėjo, kad panaikinant vizą remtasi Šengenų sienų kodekso 32 straipsniu, o ne šio kodekso 34 straipsniu. Toks vizos panaikinimas, pareiškėjos nuomone, preziumuoja, jog ji, neva, vizą gavo nesąžiningu būdu. Pareiškėja nurodė, jog jai atsiųstas neautorizuotas ir nepasirašytas raštas, kuriame yra tik Lietuvos ambasados antspaudas ir data, o pareigūno, kuris priėmęs tokį sprendimą, vardo, pavardės ir pareigų nenurodyta. Raštas neatitinka Šengeno sienų kodekso, Vizų kodekso reglamentavimo. Akcentavo, kad Ministerijos darbo trūkumai netinkamai aiškinant pareiškėjai dėl kokių priežasčių jiems atsisako suteikti vizas, fiksuoti jau 2015 metais Seimo Kontrolierių įstaigos pažymoje Nr. 4D-2015/1-736. Pareiškėjai akivaizdu, jog atsakovė į minėto kontrolieriaus rekomendacijas neatsižvelgė. Pareiškėja tvirtino, kad dėl jos teisinės padėties valstybė pažeidė įstatymus, nes trukdė dirbti individualiai, pačiai susikurti darbo vietą. Panaikinant vizą apkaltino, jog ji neva nenurodė, kad turi pajamų. Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos pareigūnai nesilaikė Šengeno sienų ir Vizų kodeksų, juos pažeidė, pažeidė Vienos konvenciją dėl konsulinių santykių (1963), nes dokumento nepasirašė bei neautorifikavo. Tokiu būdu pareiškėja teigė, jog negaliojančio dokumento pagrindu jai kilo teisinės pasekmės. Pareiškėja paaiškino, kad pateikė įrodymus, jog pragyvens už 480 eurų per mėnesį, kad finansinė situacija yra geresnė negu penktadalio Lietuvos gyventojų, todėl tai negali būti priežastimi naikinti vizą. Vaikai maitinami valstybės lėšomis, nors ambasada vaikų klausimo iš viso nekėlė.

9. Atsakovas Ministerija su skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.10. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno ir Lietuvos

Respublikos nacionalinės vizų išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia ir iškraipo faktines bylos aplinkybes.11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2018 m. vasario 8 d. kreipėsi į Ambasadą dėl vizos vykti į Lietuvą gavimo,

prašyme nurodytas pagrindinis kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas (21 punktas), leidžiant atvykti daug kartų (24 punktas), išduoti vizą, galiojančią nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2019 m. vasario 22 d., nedirbanti, laikino apgyvendinimo vietas – Vilnius, viešbutyje, kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengia pati prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo – grynieji pinigai. Ambasados konsulinis pareigūnas 2018 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai Šengeno vizą, galiojančią nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2019 m. vasario 22 d.

12. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje konsuliniam pareigūnui pakartotinai patikrinus Šengeno vizos išdavimo pareiškėjai pagrįstumą, t. y. numatomo jos vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų pagrindimą, nustatė, kad pareiškėja faktiškai nepagrindė numatomo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog, nors pareiškėja savo prašyme išduoti Šengeno vizą nurodė, jog jos kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas, tačiau nepateikė jokio kvietimo, jos sutuoktinis dokumentų pateikimo metu jau nebuvo Lietuvos Respublikos rezidentas, nes 2017 m. liepos 13 d. jis deklaravo išvykimą iš Lietuvos į Rusijos Federaciją. Ministerija žinojo faktą, kad pastarasis atlieka bausmę Rusijos Federacijos įkalinimo įstaigoje. Tokiu būdu pareiškėja niekaip nepagrindė, kokius šeimos narius ar draugus Lietuvoje ketino lankyti. Taip pat nepagrindė buvimo sąlygų Lietuvoje. Prašyme išduoti Šengeno vizą pareiškėja nurodė, kad yra bedarbė, tačiau nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje. Be to nepateikė įrodymų, kad turi tinkamą ir galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. Ambasados konsulinis pareigūnas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a) punkto ii), iii) ir vii) papunkčiais, Sprendimu panaikino jai išduotą Šengeno vizą.

13. Atsakovas nurodė, kad Ministerijos konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią teisinę situaciją, nes pareigūnui pakartotinai svarstant pareiškėjos prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo bei pateiktus vykimo tikslą ir buvimo sąlygas pagrindžiančius dokumentus kilo pagrįstos abejonės dėl jos vykimo į Lietuvą tikrojo tikslo ir buvimo sąlygų, dėl jos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, todėl Ministerijos konsulinis pareigūnas turėjo teisę priimti Sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą vizą. Atsakovas teigė, jog pareiškėja yra neteisi, teigdama, jog ji konsului pateikė pakankamus dokumentus, įrodančius vykimo į Lietuvą tikslą ir buvimo sąlygas. Ministerija nurodė, kad pareiškėja nepaisė teisės normų reikalavimo, jog pats prašantis vizą išduoti asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus apie buvimo Lietuvoje, kaip ES šalyje, tikslą, pagrindžiančius buvimo Lietuvoje, kaip ES šalyje, sąlygas, dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.

14. Atsakovas teigė, kad pareiškėja netinkamai aiškina teisės normas bei teisminėje praktikoje suformuotas taisykles, kuriose nustatyta konsulo diskrecija vertinti pareiškėjų pateiktus dokumentus, o konsului kilus pagrįstoms abejonėms, priimti sprendimą atsisakyti išduoti vizą arba panaikinti jau išduotą vizą. Teigė, kad Sprendimą priėmė kompetentingas administravimo subjektas ir jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nes Ministerijos konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjos prašymo dėl vizos išdavimo kartu su visa surinkta informacija pagrįstumą ir Šengeno vizos išdavimo pagrįstumą, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, nes informacija, kuri pareiškėjos buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, buvo prieštaringa, todėl Ministerijos konsulinis pareigūnas turėjo teisę panaikinti pareiškėjai išduotą Šengeno vizą.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.16. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2018 m. vasario 8 d. kreipėsi į Ambasadą su prašymu išduoti Šengeno vizą.

Pildydama specialios formos prašymą išduoti Šengeno vizą, nurodė, kad kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas (21 punktas), leidžiant atvykti daug kartų (24 punktas), vizą, galiojančią nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2019 m. vasario 22 d. (29 punktas), nedirbanti (19 punktas), laikino apgyvendinimo vietas – Vilnius, viešbutyje (31 punktas), kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengia pati prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo – grynieji pinigai (32 punktas). Pareiškėja su prašymu pateikė sutuoktinio paso kopiją, santuokos liudijimo kopiją, savo paso kopiją. Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje konsulinis pareigūnas 2018 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai Šengeno vizą, galiojančią nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2019 m. vasario 22 d. Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje

konsulinis pareigūnas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a) punkto ii), iii) ir vii) papunkčiais, 2018 m. lapkričio 27 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą Šengeno vizą. Sprendime nurodė, kad Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje konsuliniam pareigūnui pakartotinai patikrinus Šengeno vizos išdavimo pareiškėjai pagrįstumą, t. y. numatomo jos vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų pagrindimą, pareigūnas nustatė, kad pareiškėja faktiškai nepagrindė numatomo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų. Pareiškėja prašyme išduoti Šengeno vizą nurodė, jog jos kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas, tačiau nepateikė jokio kvietimo; pareiškėjos sutuoktinis dokumentų pateikimo metu jau nebuvo Lietuvos Respublikos rezidentas, nes 2017 m. liepos 13 d. jis yra deklaravęs išvykimą iš Lietuvos į Rusijos Federaciją; be to, žinomas faktas, kad jis atlieka bausmę Rusijos Federacijos įkalinimo įstaigoje. Tokiu būdu, pareiškėja niekaip nepagrindė, kokius šeimos narius ar draugus Lietuvoje ketino lankyti; nepagrindė buvimo sąlygų Lietuvoje. Prašyme išduoti Šengeno vizą nurodė, kad yra bedarbė, tačiau nepateikė dokumentų, įrodančių, kad turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje; pareiškėja nepateikė įrodymų, kad turi tinkamą ir galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu.

17. Teismas nurodė, kad vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. Reglamentu (EB) Nr. 810/2009 patvirtintas Vizų kodeksas (toliau – Vizų kodeksas), kurio 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtina, kad ne ilgiau kaip tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį trunkančiam buvimui trečiųjų šalių piliečiams nustatoma sąlyga, kad jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų. Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalis nustato, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje nustatyta, kad vizą išduoti atsisakoma, jei užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų (iii papunktis); nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama (vii papunktis). Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą. Vizų kodekso 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viza panaikinama, kai paaiškėja, kad tos vizos išdavimo metu nebuvo patenkintos vizos išdavimo sąlygos, visų pirma jei yra rimtų priežasčių manyti, kad viza buvo gauta nesąžiningu būdu. Paprastai vizą panaikina valstybės narės, kuri išdavė vizą, kompetentingos institucijos. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą.

18. Teismas pažymėjo, kad Vizų kodekso preambulės 3 straipsnyje viena svarbiausių vizų politikos sričių nurodo neteisėtos imigracijos sustabdymą. Be to, Vizų kodekse prašymų gauti vizą nagrinėjimo vieni iš pagrindinių kriterijų yra tai, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir juose įsikurti. Todėl reikia ypatingo budrumo bendraujant su „rizikos grupėms“ priklausančiais asmenimis, bedarbiais, neturinčiais nuolatinių pajamų ir daug dėmesio skiriama neteisėtos migracijos pavojaus vertinimui. Teismas nurodė, kad skundžiamu Sprendimu, pareiškėjai viza panaikinta tuo pagrindu, kad ji nepagrindė numatomo buvimo tikslo ir sąlygų, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad turi pragyvenimo lėšų ir galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. Pareiškėjai buvo įteiktas standartinės formos sprendimas ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

19. Teismas pažymėjo, kad priimant sprendimą neišduoti vizos, naudojama standartinė forma, kurioje nepateikiama išsami informacija apie nustatytas aplinkybes. Asmuo apie tai yra informuojamas naudojant nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai. Ambasados konsulinis pareigūnas – antroji sekretorė – priėmė motyvuotą sprendimą, kuriame išdėstė detalius argumentus, pagrindžiančius sprendimą panaikinti Šengeno vizą. Teismas darė išvadą,

kad Sprendimas buvo priimtas įvertinus pareiškėjos prašymą ir su juo pateiktus dokumentus. Toks vertinimas yra konsulinio pareigūno diskrecija.

20. Teismas nurodė, kad būtent asmeniui, siekiančiam gauti vizą, kyla pareiga pateikti Ambasadai išsamią ir tikslią informaciją apie savo kelionės tikslus, tačiau iš pareiškėjos pateiktų dokumentų matyti, kad ji nepagrindė deklaruoto atvykimo į Lietuvą tikslo, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad turi pragyvenimo lėšų ir kad turi tinkamą ir galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. Tokių dokumentų ji Ambasadai nebuvo pateikusi.

21. Teismas vertino, jog aplinkybė, kad pareiškėja įsigijo nekilnojamąjį turtą, rodo, jog ji pažeidė vizos išdavimo tvarką. Pažymėjo, kad nurodyto tikslo – šeimos ar draugų lankymas – nepagrindė jokiais duomenimis. Toks tikslas negali būti siejamas su nuolatiniu pareiškėjos gyvenimu Lietuvoje, t. y. būsto įsigijimas ar vaikų išleidimas į mokyklą. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėja asmeniškai pateikė prašymą išduoti vizą ir Sprendimu ji buvo panaikinta, todėl jos skunde nurodyti argumentai, susiję su vaikais, šeimos susijungimo teise, neturi teisinės reikšmės ir jų nevertino. Teismas sprendė, kad pareiškėjos skundo argumentai, jog jai netinkamą informaciją pateikė Ambasada, yra lakoniški ir neaišku, kokią neteisingą ar klaidinančią informaciją jai suteikė.

22. Teismo nurodė, kad pareiškėjos pateikti dokumentai negali būti laikomi pagrindžiančiais jos atvykimo tikslą ir sudarantys pagrindą naikinti Sprendimą. Akcentavo, kad pareiškėjos pateikti dokumentai su prašymu išduoti iš vizą yra ginčui reikšmingi ir aktualūs iki priimant Sprendimą. Visuma nustatytų aplinkybių patvirtina, kad konsulinis pareigūnas turėjo teisę peržiūrėti pareiškėjai išduotą vizą ir, nustatęs Vizų kodekso 32 straipsnyje egzistuojančias sąlygas, turėjo teisę panaikinti išduotą Šengeno C vizą. Teismas sprendė, kad pareiškėja pažeidė vizos išdavimo nustatytas sąlygas, t. y. ji deklaravo tikslą aplankyti šeimą ir draugus, tačiau realiai siekė apsigyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. įsigijo nekilnojamąjį turtą, vaikus leido į mokyklą Lietuvoje. Pažymėjo, kad pareiškėjos skundo argumentai dėl pažeistų vaikų teisių yra teisiškai nereikšmingi šiam ginčui ir nekeičia jo esmės.

23. Teismas sutiko su konsulinio pareigūno padarytomis išvadomis ir vertinimu, t. y. pareigūnui pakartotinai svarstant pareiškėjos prašymą išduoti Šengeno vizą bei su juo pateiktus vykimo tikslą ir buvimo sąlygas pagrindžiančius dokumentus, kilo pagrįstos abejonės dėl jos vykimo į Lietuvą tikrojo tikslo ir buvimo sąlygų, dėl jos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo pabaigos, todėl konstatavo, kad konsulinis pareigūnas turėjo teisę priimti Sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą vizą.

24. Teismas pažymėjo, kad šiuo metu jau yra pasibaigęs išduotos vizos galiojimo terminas, t. y. ji galiojo iki 2019 m. vasario 22 d. ir atkreipė dėmesį, kad pareiškėja turi teisę Lietuvoje apsigyventi ir kitais teisės aktuose nustatytais pagrindais.

III.

25. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

26. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad ji kartu su sutuoktiniu (jo įgaliojimu) turėjo teisę įsigyti nekilnojamojo turto šeimos poreikiams, jis buvo registruotas Lietuvoje. Pareiškėja patvirtina, jog ji nori ir norėjo teisėtai ir nuolat apsigyventi Lietuvoje su savo šeima, tačiau nesutinka, kad toks jos noras gali prieštarauti Šengeno vizos išdavimui, būti argumentu jos neišduoti ar panaikinti.

27. Pareiškėja nesutinka, kad vaikų teisės šiame sprendime yra nereikšmingos ir atkreipia dėmesį, kad vaikai turėjo teisę mokytis Lietuvoje. Pareiškėja nurodo, kad vaikai lankė mokyklą Lietuvoje ir gyveno Kaune, o pareiškėja juos, kaip šeimos narius, lankė. Pareiškėja teigia, kad ji turėjo pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje, šeimos narių gyvenimas Lietuvoje buvo aprūpintas.

28. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad teismo sprendime keliamos abejonės dėl jos atvykimo į Lietuvą tikslo ir ketinimo neišvykti iki vizos galiojimo pabaigos, o tai, pareiškėjos vertinimu, nesuderinama su teismo sprendime nurodytu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtintas būtinumas objektyviais faktais ir duomenimis pagrįsti ir motyvuoti sprendimus. Pareiškėja pažymi, kad ji su viza atvyko į Lietuvą 2018 m. vasario 26 d. ir išvyko iš jos 2018 m. kovo 9 d., taip pat buvo atvykusi 2018 m. rugsėjo 2 d.

29. Pareiškėja nurodo, kad jos suteiktos informacijos (įrodymai, kad turės lėšų gyventi Lietuvoje mokant grynaisiais pinigais, tikslas – šeimos ir draugų lankymas, vaikų, kaip Lietuvos piliečių, pasai) pakako 2018 m. vasario 8 d. priimti sprendimui išduoti jai Šengeno vizą, nekilo abejonių dėl galimo tikslo pažeisti Lietuvos įstatymus. Ambasados darbuotojai

neprašė suteikti papildomos informacijos (sveikatos draudimo ir kt.). Pareiškėjos vertinimu, jei Ambasada padarė klaidą, tai ne pareiškėjos kaltė. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad pagal Ambasados sekretorės abejones, viza pareiškėjai buvo panaikinta likus keturioms dienoms iki jos galiojimo pabaigos.

30. Pareiškėja teigia, kad teismas sprendime neįvertino visų faktų ir dokumentų, neatkreipė dėmesio į Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, žmogaus ir vaikų teises, nesuteikė galimybės pareiškėjai tiesiogiai pasisakyti (atsisakyta video konferencijos), tokiu būdu užkertant kelią į teisingą bylos išnagrinėjimą ir gynybą. Pareiškėja pažymi, kad teismas neatsižvelgė ir į ją atstovavusią advokatę, skundžiamame sprendime neaptarė nei vieno jos argumento, o sprendimo šioje nesudėtingoje byloje reikėjo laukti penkis mėnesius.

31. Pareiškėja teigia, kad teismo sprendime klaidingai nurodoma, kad, pareiškėjos teigimu, vaikai negali gyventi Rusijoje (nes panaikinta Rusijos pilietybė), o ji negali gyventi Lietuvoje (nes panaikinta viza, ji įtraukta į „juodąjį“ sąrašą, draudžiant atvykti į Lietuvą iki 2020 m. birželio 5 d.) ir atkreipia dėmesį į Migracijos departamento raštą, iš kurio turinio aišku, kad Migracijos departamentui buvo žinoma jos teisėta padėtis Lietuvoje ir kuriame nurodyta, kad įvertinus pateiktuose dokumentuose esančią informaciją bei tai, kad pareiškėjos nepilnamečiai vaikai yra Lietuvos piliečiai, ji galės kreiptis dėl dokumento, suteikiančio teisę gyventi Lietuvoje.

Teisėjų kolegija


IV.

32. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos federacijoje 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo panaikinti 2018 m. vasario 8 d. išduotą Šengeno vizą teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos S. Z. skundą dėl ginčijamo Sprendimo atmetė, byloje nustatytų aplinkybių pagrindu padaręs išvadą, kad Ambasada pagrįstai panaikino pareiškėjai Šengeno vizą, nes pareiškėja nepagrindė numatomo buvimo Lietuvoje tikslo ir sąlygų, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad turi pragyvenimo lėšų ir galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjai buvo įteiktas standartinės formos sprendimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.). Taigi patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje

nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrindė ir motyvavo priimtą sprendimą, todėl pritardama sprendime nurodytiems motyvams jų nekartoja, tik juos papildo.

36. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2018 m. vasario 8 d. kreipėsi į Ambasadą su prašymu išduoti Šengeno vizą. Pildydama specialios formos prašymą išduoti Šengeno vizą, pareiškėja nurodė, kad kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas (21 punktas), leidžiant atvykti daug kartų (24 punktas), vizą, galiojančią nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2019 m. vasario 22 d. (29 punktas), nedirbanti (19 punktas), laikino apgyvendinimo vietas – Vilnius, viešbutyje (31 punktas), kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengia prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo – grynieji pinigai (32 punktas). Pareiškėja su prašymu pateikė sutuoktinio paso kopiją, santuokos liudijimo kopiją, savo paso kopiją. Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje konsulinis pareigūnas 2018 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai Šengeno vizą, galiojančią nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2019 m. vasario 22 d.

37. Ambasada, pakartotinai patikrinus Šengeno vizos pareiškėjai išdavimo pagrįstumą, skundžiamu 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą Šengeno vizą, nustačiusi, kad pareiškėja faktiškai nepagrindė numatomo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų: pareiškėja prašyme nurodė, jog jos kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas, tačiau nepateikė jokio kvietimo; pareiškėjos sutuoktinis dokumentų pateikimo metu jau nebuvo Lietuvos Respublikos rezidentas, nes 2017 m. liepos 13 d. jis yra deklaravęs išvykimą iš Lietuvos į Rusijos Federaciją; be to, žinomas faktas, kad jis atlieka bausmę Rusijos Federacijos įkalinimo įstaigoje. Tokiu būdu, pareiškėja niekaip nepagrindė, kokius šeimos narius ar draugus Lietuvoje ketino lankyti; nepagrindė buvimo sąlygų Lietuvoje. Pareiškėja prašyme išduoti Šengeno vizą nurodė, kad yra bedarbė, tačiau nepateikė dokumentų, įrodančių, kad turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje; pareiškėja nepateikė įrodymų, kad turi tinkamą ir galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu.

38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vizų kodekso preambulės 3 straipsnyje įtvirtinta viena svarbiausių vizų politikos sričių yra neteisėtos imigracijos sustabdymas. Diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę, patikrindama, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka teisės aktuose nustatytas atvykimo sąlygas ir ypatingą dėmesį skiria įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir jose įsikurti. Pareiškėja apeliaciniame skunde neslepia savo noro teisėtai ir nuolat apsigyventi Lietuvoje su savo šeima, tačiau nėra teisinio pagrindo sutikti su jos argumentu, kad toks noras gali prieštarauti Šengeno vizos išdavimui. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad pareiškėja, įsigydama nekilnojamojo turto, leisdama vaikus į mokyklą Lietuvoje, pažeidė vizos išdavimo nustatytas sąlygas ir nors deklaravo tikslą aplankyti šeimą ir draugus, tačiau realiai siekė apsigyventi Lietuvoje. Toks pareiškėjos siekis ir noras gali būti įgyvendintas kituose teisės aktuose nustatytais pagrindais.

39. Vizų kodekso 4 straipsnio 1-4 dalyse išvardintos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu, siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais. Net ir patenkinus prašymą išduoti vizą, kompetentingų institucijų kompetencija tuo nesibaigia. Viza panaikinama, kai paaiškėja, kad tos vizos išdavimo metu nebuvo patenkintos vizos išdavimo sąlygos, visų pirma jei yra rimtų priežasčių manyti, kad viza buvo gauta nesąžiningu būdu. Paprastai vizą panaikina valstybės narės, kuri išdavė vizą, kompetentingos institucijos (Vizų kodekso 34 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, kad reikia ypatingo budrumo bendraujant su „rizikos grupėms“ priklausančiais asmenimis, bedarbiais, neturinčiais nuolatinių pajamų bei į byloje nustatytas reikšmingas su pareiškėja susijusias aplinkybes (pvz., bedarbė, įsigijo nekilnojamojo turto) darytina išvada, kad Ambasada pagrįstai pakartotinai patikrino Šengeno vizos išdavimo pareiškėjai pagrįstumą ir nustačiusi vizos išdavimo sąlygų neatitikimą, ją panaikino.

40. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent asmeniui, siekiančiam gauti vizą, kyla pareiga pateikti Ambasadai išsamią ir tikslią informaciją apie savo kelionės tikslus, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas dėl to, kad Ambasada neprašė suteikti papildomos informacijos atmetamas kaip nepagrįstas. Be to, pareiškėjos nurodytų argumentų kontekste akcentuotina, kad konkrečiu atveju yra reikšmingi ir vertintini įrodymai bei informacija, kurie buvo pateikti ir nustatyti prašymo dėl vizos išdavimo nagrinėjimo metu ir vėliau buvo pagrindas priimti ginčijamą Ambasados Sprendimą.

41. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neįvertino visų faktų ir dokumentų, užkirto kelią į teisingą bylos išnagrinėjimą ir gynybą. Šie pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai yra

nepagrįsti bei nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų. Teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, kurios taikymo negali saistyti bylos proceso dalyvių nuomonė dėl įrodymų vertinimo. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pasirinkdamas bylos nagrinėjimo modelį nepalankų ar nesuprantamą pareiškėjai, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių pareiškėjos pateiktų aplinkybių.

42. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi teisingam bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

43. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, priimtas teisingai įvertinus byloje esančius įrodymus ir tinkamai pritaikius materialinės teisės normas. Sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. Z. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. AS-407-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01346-2019-9Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. skundą Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3a1bd0c0a97511e9964cdd77475976b0

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas S. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) pripažinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – Ministerija) išaiškinimą dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektuose esančių elektros tinklų izoliacijos varžų matavimų prieštaraujančiu įstatymams; 2) pripažinti, kad Kauno miesto savivaldybės administracija vartojimo ginčą dėl varžų matavimų Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – VTAĮ) nustatyta tvarka neišsprendė bei įpareigoti ją ginčą dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektuose esančių elektros tinklų izoliacijos varžų matavimų spręsti iš naujo.

Pareiškėjo skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytus skundui keliamus reikalavimus, todėl teismas 2019 m. balandžio 12 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2019 m. gegužės 6 d. pašalinti nutartyje nurodytus skundo trūkumus: 1) pateikti teismui skundą raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis; 2) pasiūlyti pareiškėjui suformuluoti skundo reikalavimus pagal nutartyje pateiktus išaiškinimus.

2019 m. balandžio 18 d. ir 2019 m. balandžio 19 d. teisme per EPP buvo gauti pareiškėjo patikslinti skundai, kuriuose pareiškėjas prašė: 1) pripažinti Ministerijos 2019 m. kovo 21 d. rašte Nr. (17-2-16)3-456 (toliau – Ministerijos raštas) pateiktą išaiškinimą dėl elektros įrenginių varžų matavimo neteisėtu; 2) pripažinti, kad Kauno miesto savivaldybės administracija vartojimo ginčą dėl varžų matavimų VTAĮ nustatyta tvarka neišsprendė ir įpareigoti ją ginčą dėl elektros įrenginių varžų matavimų spręsti iš naujo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 23 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo S. A. 2019 m. balandžio 5 d. skundą ir 2019 m. balandžio 18 d. bei 2019 m. balandžio 19 d. patikslintus skundus, ir išaiškino pareiškėjui, kad dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Daugiabučių namų administravimo ir renovavimo skyriaus (toliau – Skyrius) veiksmų ir 2019 m. balandžio 2 d. rašto Nr. 53-5-112 (toliau – Raštas) jis turi teisę kreiptis į Regionų apygardos administracinį teismą, kurio veikimo teritorijoje yra Kauno miesto savivaldybės administracijos buveinė.

Teismas konstatavo, kad 2019 m. balandžio 18 d. ir 2019 m. balandžio 19 d. teisme gauti pareiškėjo patikslinti skundai, kuriuose pareiškėjas suformulavo tokius pačius skundo reikalavimus, kuriuos jau buvo suformulavęs 2019 m. balandžio 5 d. skunde, t. y. pripažinti Ministerijos rašte pateiktą išaiškinimą dėl elektros įrenginių varžų matavimo neteisėtu ir pripažinti, kad Kauno miesto savivaldybės administracija vartojimo ginčą dėl varžų matavimų VTAĮ nustatyta tvarka neišsprendė ir įpareigoti ją ginčą dėl elektros įrenginių varžų matavimų spręsti iš naujo.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundų turinį, sprendė, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su Skyriaus raštu ir Ministerijos raštu. Iš Ministerijos rašto turinio matyti, jog jame informacija pateikta Skyriui. Ministerijos rašte nėra suformuluoti jokie viešojo administravimo subjekto įpareigojimai, todėl šio rašto teisėtumo ištyrimas negali būti administracinės bylos dalyku. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundo reikalavimas pripažinti Ministerijos rašte pateiktą išaiškinimą dėl elektros įrenginių varžų matavimo neteisėtu negali būti priimamas nagrinėti, kadangi toks reikalavimas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Teismas 2019 m. balandžio 12 d. nutartimi išaiškino pareiškėjui teisę suformuluoti skundo reikalavimą dėl galimai neteisėtų Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmų, taip pat išaiškino, kad ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmų yra teismingas Regionų apygardos administraciniam teismui. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 31 straipsnio 1 dalimi ir 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad teismas atsisako priimti skundą, jeigu byla nepriskirta tam teismui, atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmų.

III.

Pareiškėjas S. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui skundo priėmimo klausimą spręsti iš naujo. Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Ministerija yra valstybinio administravimo subjektas, o Energetikos ministro įsakymų išaiškinimas priskirtinas Ministerijos kompetencijai. 2019 m. kovo 18 d. Kauno miesto savivaldybės administracija kreipėsi į Ministeriją su prašymu paaiškinti, ar privaloma periodiškai atlikti daugiabučių gyvenamųjų namų elektros įrenginių varžų matavimus. Atsakydama į Kauno miesto savivaldybės administracijos prašymą, Ministerija pateikė Energetikos ministro 2016 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 1-281 patvirtinto Elektros įrenginių bandymų normų ir apimties aprašo (toliau – Aprašas) išaiškinimą. Pareiškėjas teigia, kad Ministerijos atliktas Aprašo nuostatų išaiškinimas yra neteisėtas, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui. Pareiškėjo vertinimu, išspręsti bylą dėl valstybinio administravimo subjekto veikimo – Aprašo išaiškinimo teisėtumo, priklauso administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir atkreipia dėmesį, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos rašte yra nurodyta, kad jos atsakymas, paremtas Ministerijos specialistų nuomone dėl varžų matavimų gali būti skundžiamas administraciniam teismui.

2) Kauno miesto savivaldybės administracija, remdamasi Ministerijos raštu, faktiškai išsprendė ginčą dėl varžų matavimo pareiškėjo nenaudai ir išaiškino, kad jo namo bendrojo naudojimo objektų izoliacijos varžų matavimai yra privalomi, todėl namo bendrojo naudojimo objektų administratorius UAB „Būsto valda“ teisėtai iš pareiškėjo reikalauja sumokėti už varžų matavimo darbus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo vertinimu, Ministerijos raštas sukelia jam teisines pasekmes.

3) Vadovaudamasis ABTĮ 31 straipsnio 3 dalimi ir bylų nagrinėjimo ekonomiškumo principu, pareiškėjas pažymi, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, spręsdama ginčą rėmėsi Ministerijos raštu, todėl neišsprendus Energetikos ministro įsakymu patvirtinto Aprašo nuostatų išaiškinimo teisėtumo, neįmanoma išspręsti Kauno miesto savivaldybės administracijos rašte pateikto vartojimo ginčo dėl varžų matavimų teisėtumo.

4) Teismas skundo priėmimo stadijoje netinkamai taikė proceso teisės normas, o neteisėtai atsisakydamas priimti skundą pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisę kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo S. A. skundus dėl to, kad jie nenagrinėtini teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir dėl to, kad byla nepriskirtina tam teismui (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punktas), teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą, padaręs išvadą, kad Ministerijos rašte informacija skirta Skyriui, joje nėra suformuluoti jokie viešojo administravimo subjekto įpareigojimai, todėl šio Ministerijos rašto ištyrimas negali būti administracinės bylos dalyku. Taip pat pažymėjo, kad 2019 m. balandžio 12 d. nutartimi išaiškino pareiškėjui teisę suformuluoti skundo reikalavimą dėl galimai neteisėtų Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmų, išaiškino, kad ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmų yra teismingas Regionų apygardos administraciniam teismui. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Ministerijos rašto ištyrimo, atsisakė priimti nagrinėti ir pareiškėjo reikalavimą dėl Kauno savivaldybės administracijos veiksmų, padaręs išvadą, kad byla nepriskirtina tam teismui. Pareiškėjas atskirajame vertinime su tokiu vertinimu nesutinka.

Teisėjų kolegija, dėl Ministerijos rašto kaip ginčo administraciniame teisme objekto, pažymi, kad viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 23 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos taip pat

matyti, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimtų aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia ir todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą atsisakytina priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinė byla nutrauktina kaip nepriskirtina administraciniams teismams, kadangi nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010). Vis dėlto minėta taisyklė turi būti taikoma pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008, 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-278/2006).

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjo ginčijamame Ministerijos rašte Skyrius informuojamas, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) nutarimuose ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos nuostatuose apibrėžta kompetencija, ministerijai nėra suteikta teisė aiškinti įstatymus, Vyriausybės nutarimus ir kitus teisės aktus bei jų taikymą, todėl teikiama Ministerijos specialistų nuomonė, kuri negali būti traktuojama kaip oficialus teisės aktų aiškinimas. Taigi pagal savo pobūdį ir paskirtį pareiškėjo ginčijamas Ministerijos raštas yra informacinio pobūdžio, nesukeliantis jam materialaus pobūdžio pasekmių, kurio tikslas – suteikti Skyriui jo 2018 m. kovo 18 d. raštu prašytą išaiškinimą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Ministerijos rašto išaiškinimo negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvus ir pareiškėjo atskirojo skundo argumentus dėl Kauno savivaldybės administracijos veiksmų ištyrimo nepriskirtinumo Vilniaus apygardos administraciniam teismui, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundas turi būti paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta), o jeigu atsakovas yra valstybė ar savivaldybė, – tam administraciniam teismui, kurio teritorijoje yra atsakovui atstovaujančios institucijos buveinė. ABTĮ 33 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nutartyje atsisakyti priimti skundą privaloma nurodyti, į kokią instituciją pareiškėjui reikia kreiptis. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje šią pareigą įvykdė ir išaiškino pareiškėjui teisę kreiptis į Regionų apygardos administracinį teismą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo S. A. atskirąjį skundą atmestiVilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



Administracinė byla Nr. eAS-409-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01742-2014-6Procesinio sprendimo kategorijos: 57.2.1; 57.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų N. S. ir T. S. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. S. ir T. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. S., T. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui L. B. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjai N. S. ir T. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) priteisti 175 506,43 Eur turtinei ir 43 443,00 Eur neturtinei žalai atlyginti bei penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 20 d. nutartimi pareiškėjų N. S. ir T. S. apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą; N. S. ir T. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, priteisė 150 841, 87 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų, jas skaičiuojant nuo 2016 metų gruodžio 15 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; individualiai įmonei „Eksperts“ iš pareiškėjų N. S. ir T. S. priteisė 242 Eur už ekspertizės atlikimą.

Pareiškėjai T. S. ir N. S. 2019 m. balandžio 2 d. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus su prašymu priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, priteisti 4 719,00 Eur ekspertizės išlaidų ir 21 017,15 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, prašė prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti, vadovaujantis rekomendacijomis bei šalių lygiateisiškumo principu,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=66c7aae0a97511e9964cdd77475976b0

atsižvelgiant į tai, kad proceso šalis savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. balandžio 26 d. nutartimi pareiškėjų prašymą tenkino iš dalies ir priteisė iš NŽT pareiškėjai N. S. 2842,89 Eur bylinėjimosi išlaidų ir pareiškėjui T. S. 2842,89 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) redakcijų nuostatomis, galiojusiomis iki 2015 m. kovo 19 d. (2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija), ir įsigaliojusiomis 2015 m. kovo 20 d. (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

Teismas nustatė, jog byloje pateikti mokėjimo nurodymai pagrindžia ekspertizės atlikimo išlaidų sumą bei priteisė pareiškėjams 4 719 Eur.

Teismas vertino, jog skundo patikslinimai iš esmės buvo grindžiami analogiškais argumentais, jų turinys iš dalies sutapo, skyrėsi tik prašomos priteisti žalos dydis, todėl darė išvadą, jog skundų rengimas nepareikalavo itin didelių pareiškėjų atstovo darbo ir laiko sąnaudų. Teismas sprendė, jog pareiškėjams atlygintinos ne atskirų patikslintų skundų surašymo, o procesinio dokumento – skundo, byloje parengimo išlaidos. Teismas vadovavosi Rekomendacijose nustatytu maksimaliu skundo surašymo dydžiu ir pareiškėjams priteisė 1929,75 Eur.

Teismas nustatė, jog laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 5 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo parengta 20 prašymų. Atsižvelgdamas į tai, kad maksimali priteistina už prašymo pateikimą suma gali būti 305,88 Eur (764,72 x 0,4) (20 prašymų – 6117,76 Eur) bei įvertinęs prašymų pobūdį (dauguma jų susiję su prašoma atlikti ekspertize), remdamasis teisingumo, protingumo kriterijais, už prašymų pateikimą pareiškėjams priteisė 2000 Eur sumą. Už kitų dokumentų rengimą teismas priteisė 500 Eur.

Už parengtus paklausimus pareiškėjai prašė priteisti 95,36 Eur. Teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijose nustatytą dydį, pareiškėjams priteisė 50 Eur sumą, taip pat priteisė 374,28 Eur prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo parengimo išlaidas. Teismas netenkino pareiškėjų prašymo priteisti 142,90 Eur susipažinimo su byla išlaidų. Taip pat teismas atsižvelgdamas į tai, kad maksimali už 12 atstovavimo valandų teisme suma gali būti 956,19 Eur (796,82 x 0,4 x 12), pareiškėjams priteisė 956,19 Eur.

Teismas vertino, kad procentinė patenkintos reikalavimo atlyginti turtinę žalą dalies išraiška sudaro 42,5 procentus iš 50 procentus sudarančios šio reikalavimo dalies, o procentinė patenkintos reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dalies išraiška sudaro 11,50 procentų iš 50 procentus sudarančios šio reikalavimo dalies, todėl priteistinos sumos dydį (10 529,22 Eur) mažino proporcingai patenkintų skundo reikalavimų daliai, pareiškėjams priteisdamas 54 procentus patirtų bylinėjimosi išlaidų sumos – 5 685,78 Eur.

Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, priteisimo klausimą perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

III.

Pareiškėjai T. S. ir N. S. atskirajame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 26 d. nutartį pakeisti iš dalies ir pareiškėjams iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteisti 4 719,00 Eur ekspertizės išlaidų ir 21 017,15 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Pareiškėjai nurodo, jog byla buvo itin sudėtinga, du kartus buvo priimti pirmosios instancijos teismo sprendimai (2015 m. rugpjūčio 31 d. ir 2018 m. gruodžio 18 d.), teismo iniciatyva paskirtas teismo ekspertas atsisakė atlikti ekspertizę, skundo reikalavimų suma buvo didelė, byla buvo nagrinėjama keturis metus ir tris mėnesius, todėl pareikalavo didelių laiko sąnaudų, be to, teismas nenustatė, kad pareiškėjų procesinis elgesys buvo netinkamas. Pareiškėjų vertinimu, teismas nepagrįstai sumažino jų prašomas atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos vertinimu, kad pareiškėjams atlygintinos ne atskirų patikslintų skundų

surašymo, o procesinio dokumento – skundo byloje parengimo išlaidos, taip pat nesutinka, kad už 20 prašymų pateikimą, už procesinių dokumentų parengimą, už rengiamus paklausimus buvo sumažintos priteistinos sumos, kurios dar kartą buvo mažinamos taikant patenkintų skundo reikalavimų dalies proporcijas.

Pareiškėjų vertinimu teismas neteisingai paskaičiavo, kad atskirų posėdžių trukmė sudaro 12 valandų. Pareiškėjų teigimu, posėdžiai truko 14 val. 20 min., todėl maksimali atstovavimo valandų teisme suma galėtų būti 1 148,84 Eur (82,06 x 14).

Pareiškėjai nesutinka su teismo vertinimu, kad pareiškėjai įgijo teisę tik į 54 procentus patirtų bylinėjimosi išlaidų sumos priteisimą. Nurodo, jog 2016 m. gruodžio 14 d. patikslintame skunde pareiškėjai reikalavo priteisti 218 949,43 Eur turtinę ir neturtinę žalą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 20 d. nutartimi priteisė 150 841,87 Eur turtinės ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei 5 procentus metinių palūkanų, kurios iki 2019 m. kovo 20 d. sudaro 17 613,75 Eur, todėl bendra suma yra 173 455,62 Eur. Pareiškėjų paskaičiavimu patenkintų reikalavimų dalis sudaro 79,22 procentus, atmestų – 20,77 procentus.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 26 d. nutarties, kuria pareiškėjų N. S. ir T. S. prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo priteisimo buvo tenkintas iš dalies, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir teigia, kad teismas nepagrįstai sumažino pareiškėjų prašomas atlyginti jų patirtas advokato pagalbos išlaidas, kurios iš esmės neviršijo Rekomendacijose nustatytų dydžių.

Vadovaujantis bendruoju Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 41 str. 1 d. redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 28 d.).

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Taigi iš esmės teismo diskrecijai palikta taikyti minėtus kriterijus ir nuspręsti, kokia suma būtų tinkama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-583/2014), tačiau kiekvienu atveju priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012 ir kt.).

Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas iš atsakovo pareiškėjams N. S. ir T. S. priteisė kiekvienam po

2842,89 Eur bylinėjimosi išlaidų.Dėl pareiškėjų argumento, jog teismas nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjams atlygintinos ne atskirų patikslintų

skundų surašymo, o procesinio dokumento – skundo, byloje parengimo išlaidos, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, už advokato teikiamas teisines paslaugas, t. y. už ieškinį (skundą) priteistinas maksimalus dydis – 2,5 (koeficientas). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos statistikos departamento skelbiamą užpraėjusio ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį (2016 m. II ketvirtis), teisingai paskaičiavo, kad maksimalus Rekomendacijose nustatytas dydis už skundą yra 1929,75 Eur (771,9 × 2,5). Pažymėtina, jog nėra išskiriama, kad už kiekvieną patikslintą skundą yra taikomas Rekomendacijose nustatytas 2,5 koeficientas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams už skundo surašymą priteisė 1929,75 Eur.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijose nustatytus už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčio dydžius, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl priteistinų bylinėjimosi išlaidų už prašymų parengimą – 2000 Eur, kitų dokumentų priėmimą – 500 Eur, paklausimų parengimą – 50 Eur, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo parengimą – 374,28 Eur, ir jų papildomai nekartoja.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjams priteistą išlaidų dydį už advokato atstovavimą teismo posėdžiuose (956,19 Eur), pažymi, kad pirmosios instancijos teismas suklydo apskaičiuodamas prašomą priteisti išlaidų dydį ir netinkamai vadovavosi Rekomendacijose nustatytu koeficientu. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismo posėdžiai vyko laikotarpiais nuo 2015 m. kovo 9 d. iki 2018 m. gruodžio 18 d. (2014 m. III ketvirtis – 2018 m. II ketvirtis). Įvertinus visus teismo posėdžių metu buvusius vidutinius mėnesinius bruto, vidutinis šių laikotarpių bruto buvo 805,65 Eur. Posėdžiai, kuriuose dalyvavo pareiškėjų interesus atstovavęs advokatas A. I., vyko 14 val. 19 min. Už vieną atstovavimo teisme valandą maksimalus dydis yra 0,1 koeficiento (Rekomendacijų 8.19 punktas). Atsižvelgdama į Rekomendacijų 8.19, 9, 10 punktus, teisėjų kolegija sprendžia, jog išlaidų, susijusių su atstovavimu teisme maksimali suma yra 1127,90 Eur (805,65 x 0,1 x 14).

Vertinant kokia patirtų išlaidų dalis turi būti priteista pareiškėjams, atsižvelgiama į CPK 93 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, jog jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (ABTĮ 40 str. 5 d.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjai 2016 m. gruodžio 14 d. patikslintame skunde prašė priteisti 218 949,43 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartimi pareiškėjams iš atsakovo priteista 150 841,87 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistų sumų, jas skaičiuojant nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, patenkintų reikalavimų dalis sudaro 71 procentą (155 841,87*100/218 949,43).

Įvertinus už advokato teikiamas teisines paslaugas paskaičiuotą užmokesčio dydį bei ekspertizės atlikimo išlaidas, bendra bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 10 700,93 Eur. Patenkinus pareiškėjų skundo reikalavimus iš dalies (71 proc.), galimos priteisti sumos dydis mažintinas proporcingai patenkintų skundo reikalavimų daliai, pareiškėjams priteisiant 7 597,66 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą, t. y. kiekvienam pareiškėjui po 3 798,83 Eur.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjų argumentu, kad į patenkintų reikalavimų dalį turi būti įskaičiuojamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistų sumų, kadangi palūkanos yra mokamos nuo realiai priteistos sumos ir jos nėra konkreti piniginė išraiška, kurią reikalavo priteisti pareiškėjai.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas suklydo vertindamas pareiškėjų prašomą priteisti išlaidų sumą, taip pat neatsižvelgė į Rekomendacijų 8.19, 10 punktus. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjų atskirąjį skundą iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartį pakeisti ir pareiškėjams iš atsakovo NŽT priteisti 7 597,66 Eur bylinėjimosi išlaidų, kiekvienam pareiškėjui priteisiant po 3 798,83 Eur.


n u t a r i a:

Pareiškėjų N. S. ir T. S. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 26 d. nutartį pakeisti, padidinant

pareiškėjams N. S. ir T. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą, N. S. priteisiant 3 798,83 Eur (tris tūkstančius septynis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus, 83 ct) ir T. S. priteisiant 3 798,83 Eur (tris tūkstančius septynis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus, 83 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 26 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.


RIČARDAS PILIČIAUSKAS



Administracinė byla Nr. AS-414-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01296-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko, atsakovams „Luminor bank“ AB, Vilniaus miesto savivaldybei bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, raštų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas S. F. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas 1) panaikinti „Luminor bank“ AB 2018 m. gruodžio 17 d. raštą Nr. K19.38-L053-113 ir Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2019 m. vasario 13 d. raštą Nr. S 2019 / (21.12-2101)-12-895 bei priteisti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų; 2) išspręsti pareiškėjo konstitucinės teisės į teisminę gynybą ir teisingumo vykdymo proceso trukdymo klausimus – nedelsiant atnaujinti nutraukto elektros energijos pareiškėjo gyvenamajam butui tiekimą ir panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nusikalstamas bei neteisėtas veikas, siuntimus Lietuvos Respublikos Konstitucijos draudžiamiems priverstiniams darbams ir tokiu nusikalstamu pagrindu priimtus sprendimus neskirti pareiškėjui socialinės piniginės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=52f7cc70a97511e9964cdd77475976b0

paramos bei pranešti prokurorui dėl nusikalstamų veikų vykdymo bei viešojo intereso gynimo; 3) priteisti 149 754,09 Eur turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos subjektų neteisėtų veikų; 4) priteisti 196 229,50 Eur turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Lietuvos banko neteisėtų veikų; 5) priteisti 138 278,68 Eur turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl „Luminor bank“ AB neteisėtų veikų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi atsisakė priimti S. F. skundo dalį dėl reikalavimų: 1) panaikinti „Luminor bank“ AB 2018 m. gruodžio 17 d. raštą Nr. K19.38-L053-113 ir Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2019 m. vasario 13 d. raštą Nr. S 2019 / (21.12-2101)-12-895 bei priteisti atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis); 2) priteisti atlyginti pareiškėjui padarytą 196 229,50 Eur turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Lietuvos banko neteisėtų veikų; 3) priteisti atlyginti pareiškėjui padarytą 138 278,68 Eur turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl „Luminor bank“ AB neteisėtų veikų; 4) nedelsiant atnaujinti nutraukto elektros energijos pareiškėjo gyvenamajam butui tiekimą. Dėl kitų pareiškėjo skundo reikalavimų teismas nustatė terminą trūkumams pašalinti.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl „Luminor bank“ AB 2018 m. gruodžio 17 d. rašto Nr. K19.38-L053-113 panaikinimo ir žalos priteisimo, yra susijęs su sutartiniais civiliniais teisiniais santykiais (Civilinio kodekso 6.913–6.928 straipsniai) ir nepatenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinio teismo nagrinėjamų ginčų kategoriją, todėl minėtas reikalavimas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Reikalavimai dėl Lietuvos banko 2019 m. vasario 13 d. rašto Nr. S 2019 / (21.12-2101)-12-895 panaikinimo ir žalos, atsiradusios dėl šio viešojo administravimo įgalinimus turinčio subjekto neteisėtų veiksmų vykdant viešosios teisės reglamentuojama veiklą, patenka į Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo sritį, todėl šie reikalavimai yra teismingi administraciniam teismui.

Teismas pažymėjo, kad pagal šiuo metu įtvirtintą teisinį reguliavimą bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (ABTĮ 22 str. 2 d., CPK 36 str. 2 d.). Teismas sprendė, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su „Luminor bank“ AB veiksmais, susijusiais su piniginių lėšų išmokėjimo operacijomis bei banko taikomais mokesčiais, kuriuos skundė Lietuvos bankui.

Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje vyrauja (dominuoja) civiliniai teisiniai santykiai, nes atsakovo Lietuvos banko veiksmų teisėtumo įvertinimas yra susijęs su „Luminor bank“ AB civilinio pobūdžio veiksmais, todėl ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Teismas pažymėjo, kad analogiškos pozicijos laikosi ir Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti (teismingumo byla Nr. T-68/2016). Be to, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą atnaujinti nutrauktos elektros energijos tiekimą pareiškėjo gyvenamajam butui, nes šis reikalavimas susijęs su sutartiniais civiliniais santykiais.

III.

Pareiškėjas S. F. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo pranešti prokurorui dėl teisėjos J. R. veikos bei Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkams teikti prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo teisėjai J. R.

Pareiškėjas nesutinka, jog J. R. nesivadovavo ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priteisiant žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų bei neteisėtai nusprendė, kad ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Pareiškėjo manymu, akivaizdžiai vyrauja administracinis teisinis santykis, todėl byla nagrinėtina administraciniame teisme.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta pareiškėjo skundą priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (įskaitant, be kita ko) pateikti skundą laikantis bylų rūšinio teismingumo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-418/2014, 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-980-520/2016).

Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardytos ABTĮ 17 straipsnyje. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turi pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde keliamo ginčo pobūdį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš „Luminor bank“ AB ir Lietuvos banko bei šių bankų raštų panaikinimo, o taip pat dėl nutrauktos elektros energijos tiekimo atnaujinimo, nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Specialiosios teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-68/2016, kurioje spręstas iš esmės analogiško pobūdžio skundo reikalavimų teismingumo klausimas, t. y. iš esmės buvo prašoma panaikinti Lietuvos banko raštą, priteisti iš Lietuvos banko turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą, taip pat iš AB SEB banko turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Aptariamoje Specialiosios teisėjų kolegijos teismingumo byloje akcentuota, kad pagal šiuo metu įtvirtintą teisinį reguliavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (ABTĮ 22 str. 2 d., Civilinio proceso kodekso 36 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kelia reikalavimas dėl žalos iš „Luminor bank“ AB, kuris nėra viešojo administravimo subjektas, atlyginimo yra susijęs su sutartiniais civiliniais teisiniais santykiais (Civilinio kodekso 6.913-6.928 straipsniai). „Luminor bank“ AB veiksmai, su kuriais pareiškėjas sieja padarytą žalą, nėra viešojo administravimo veiksmai ir šio juridinio asmens padarytos žalos atlyginimo klausimas nepatenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinio teismo nagrinėjamų ginčų kategoriją. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad minėtas reikalavimas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Pareiškėjo keliamas reikalavimas – panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2019 m. vasario 13 d. raštą bei priteisti jam žalą, yra dėl viešojo administravimo įgalinimus turinčio subjekto neteisėtų veiksmų vykdant viešosios teisės reglamentuojamą veiklą bei patenka į Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo sritį, taigi, reikalavimas yra teismingas administraciniam teismui. Tačiau Lietuvos banko veiksmų teisėtumas šiuo atveju yra susijęs su „Luminor bank“ AB civilinio pobūdžio veiksmų, dėl kurių yra keliamas ginčas iš esmės, vertinimu. Be to, pareiškėjo reikalavimas – nedelsiant atnaujinti nutrauktą elektros energijos tiekimą pareiškėjo gyvenamajam butui yra susijęs su sutartiniais civiliniais teisiniais santykiais ir yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skunde apibrėžti teisiniai santykiai, iš kurio kilo ginčas, yra mišrūs, tačiau juose vyrauja civiliniai teisiniai santykiai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą dalyje dėl aukščiau išvardintų reikalavimų kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo pranešti prokurorui dėl teisėjos J. R. nusikalstamų veiksmų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo teisėjos veiksmuose nenustatyta pareiškėjo atskirajame skunde nurodytų nusikalstamų veikų požymių, todėl, remiantis ABTĮ 109 straipsniu, apie tai pranešti prokurorui nėra pagrindo.

Dėl pareiškėjo atskirojo skundo prašymo Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkams teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo teisėjai J. R. dėl įstatymų pažeidimo, neatidumo, nerūpestingumo, piktnaudžiavimo, aplaidaus teisėjo pareigų neatlikimo, savavaldžiavimo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimo, teisėjo vado pažeminimo, pažymėtina, jog teisėjų drausminės atsakomybės klausimai nėra nagrinėjamos administracinės bylos procesiniai klausimai, jie nėra susiję su pareiškėjo prašymų reikalavimais ir nėra reglamentuoti administracinių bylų nagrinėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose (šiuo atveju – ABTĮ). Šie klausimai reglamentuoti specialiame įstatyme – Teismų įstatyme, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis pareiškėjo atskirąjį skundą, nėra kompetentingas spręsti drausmės bylos teisėjui iškėlimo klausimą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą dalyje dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš „Luminor bank“ AB ir Lietuvos banko bei šių bankų raštų panaikinimo, o taip pat dėl nutrauktos elektros energijos tiekimo atnaujinimo, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RIČARDAS PILIČIAUSKAS



Administracinė byla Nr. eA-4655-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00487-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=78fe4bb0a97511e9964cdd77475976b0

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas G. K. (G. K.) (toliau – ir prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-9 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė (duomenys neskelbtini) nusikalstamos grupuotės vado K.-B. keliama grėsme jo gyvybei. Apklausų metu pareiškėjas nurodė, kad iš kilmės valstybės ((duomenys neskelbtini)) išvyko 2005 m. vasarą, nes jam grėsė pavojus gyvybei. Paaiškino, kad dirbo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelėje, kai jam buvo 35–38 m. ((duomenys neskelbtini)) ir aikštelėje įvyko automobilių, kuriuos į aikštelę atvežė (duomenys neskelbtini) grupuotės narys G., vagystė. Dėl šios vagystės buvo persekiojami visi aikštelės darbuotojai. Pareiškėjas po automobilių vagystės turtą perrašė žmonai, išsiskyrė ir išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini), kur gyveno apie penkerius metus, vėliau išvyko į (duomenys neskelbtini) dėl į (duomenys neskelbtini) atvykusios grupuotės, ten pabuvo apie pusmetį ir tada atvyko į Lietuvą. Pareiškėjas apklausos metu teigė, kad gali būti persekiojamas ir dėl vykusio susišaudymo, kurio metu sužeistas K., nors pats neturėjo jokio vaidmens šio susišaudymo metu, dirbo aikštelėje, prie kurios grupuotės vadas buvo sužeistas. Pareiškėjo įsitikinimu, dėl jo buvimo automobilių aikštelėje minėtų įvykių metu jis gali būti siejamas su dalyvavimu susišaudyme.

3. Pareiškėjas teigė, kad K. dėl automobilių vagystės nužudė G. ir U., kurie buvo minėtos grupuotės nariais. Atsakovas 2019 m. sausio 23 d. išvadoje Nr. (15/6-5) (toliau – ir Išvada) nurodė, kad informacijos apie (duomenys neskelbtini) grupuotės narį U. nebuvo rasta, tačiau rasta informacija apie S. U., pravarde (duomenys neskelbtini), gerai žinomą kriminalinį autoritetą, kilusį iš (duomenys neskelbtini), kuris mirė (duomenys neskelbtini) m. savo namuose dėl spėjamai perdozavimo arba inkstų nepakankamumo. Kadangi pareiškėjo giminaičiai palaidoti netoli (duomenys neskelbtini) ir jis jame ne kartą lankėsi, atsakovas vertino, jog pareiškėjui yra žinoma ši informacija, tačiau tai nėra jo asmeninė patirtis. Pareiškėjas nesutiko su tokia Migracijos departamento išvada ir papildomai pažymėjo, kad nelogiška tikėti viešai skelbiama realia kriminalinio pasaulio nario mirties priežastimi, kadangi U., pareiškėjo įsitikinimu, buvo nužudytas dėl automobilių vagystės.

4. Pareiškėjo nuomone, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, nevertindamas atskirų faktinių aplinkybių visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo. Atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini) jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

5. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje ginčijamu sprendimu nesuteikė, nes pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Atsakovas paaiškino, kad tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjo pasakojimas apie aplinkybes, tariamai susijusias su automobilių vagyste, yra nenuoseklus, be to, tikėtina, paremtas viešai skelbiama informacija apie (duomenys neskelbtini) kriminalinį pasaulį, o ne asmenine patirtimi. Pareiškėjas taip pat negalėjo nurodyti, kokius persekiojimo veiksmus patyrė praeityje ir įvardinti priežastinio ryšio tarp vagystės bei jo paties. Atsižvelgiant į tai, tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų jo nurodyti veiksmai, t. y., kad jo gyvybei gresia pavojus dėl to, jog (duomenys neskelbtini) nusikalstamos grupuotės vadas K.-B. sieja pareiškėją su automobilio vagystėmis ir automobilio apšaudymu, dėl ko jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta.

7. Atsakovas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte

nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė visos informacijos apie savo keliones į (duomenys neskelbtini). Paklausus, ar nuo 2004 m. yra vykęs į (duomenys neskelbtini), pareiškėjas nurodė, jog ilgesniam laikui vyko tik kartą – 2018 m., jog praneštų mamos draugėms apie jos mirtį. Kartais valandai apsipirkti apsilankydavo (duomenys neskelbtini). Patikslinus, ar kada nors keliaudavo ilgesniam laikui nei valandai, pareiškėjas nurodė, kad ne. Nurodžius, jog turimais duomenimis (duomenys neskelbtini) jis užtrukdavo ir keletą mėnesių, pvz., 2009 m. prieglobsčio prašytojas pripažino važiuodavęs ir ilgesniems laikotarpiams, pareiškėjas atsisakė paaiškinti, kokiu tikslu važiuodavo . Atsižvelgdamas į tai, atsakovas vertino, kad pareiškėjo dažnos ir ilgai trunkančios kelionės į (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog jokios persekiojimo grėsmės pareiškėjas ten vykdamas nejautė.

9. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas nurodė skirtingas asmens tapatybės dokumento netekimo versijas, negalėjo paaiškinti, kodėl nesiekė įteisinti savo buvimo Lietuvoje. Apklausos metu paklausus, dėl kokių priežasčių neprašė prieglobsčio Lietuvoje nuo 2004 m., jis atsakė turėjęs leidimą gyventi, todėl tam nebuvo būtinybės. Pareiškėjas taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl nesikreipė dėl tarptautinės apsaugos po to, kai jo atžvilgiu buvo priimtas grąžinimo į ( duomenys neskelbtini) sprendimas ir jis neteko teisėto pagrindo būti Lietuvoje, be to, būdamas Lietuvoje jis neteisėtai siekė gauti naujus (duomenys neskelbtini) dokumentus. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo asmenybę neigiamai charakterizuoja ir tokios aplinkybės, jog nuo 2013 m. iki 2018 m. jis ne kartą buvo baustas už įvairius administracinius nusižengimus – pasirodymą neblaiviam viešoje vietoje, vagystes iš parduotuvių.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas galimą persekiojimą sieja su tuo, jog (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) dirbo automobilių aikštelėje, iš jos buvo pavogti (duomenys neskelbtini) grupuotės nariams priklausę automobiliai, ir dėl to su juo norima susidoroti. Pasak pareiškėjo, (duomenys neskelbtini) grupuotės lyderis K.-B. jam norėjo atkeršyti už pasikėsinimą.

12. Įvertinęs byloje surinktus duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo pateikta versija nebuvo nuosekli ir neprieštaringa. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas negalėjo tiksliai nurodyti, kada įvyko vagystės, dėl kurių siekiama su juo susidoroti. Savo teiginius pareiškėjas grindė tuo, jog dėl šios vagystės buvo nužudyti G. ir U. Tuo tarpu pagal Migracijos departamento surinktą informaciją iš pareiškėjo kilmės šalies nebuvo gauta duomenų apie jo nurodomą G. nužudymą ir S. U. sąsajas su (duomenys neskelbtini) grupuote. Apie S. U. gyvenimo aplinkybes (kriminalinę patirtį) pareiškėjas galėjo žinoti iš viešai prieinamos informacijos, taip pat dėl to, kad yra ne kartą lankęsis ( duomenys neskelbtini), iš kur yra kilęs U. ir kur jis yra žinomas, ten gyvena pareiškėjo motinos draugės ir palaidota nemažai giminaičių. Teismas vertino, kad pareiškėjas nepateikė racionaliai pagrindžiamo G. ir U. galimo nužudymo istorijos su jo paties persekiojimu. Taip pat pareiškėjas negalėjo aiškiai įvardinti jo persekiojimo ryšio su pasikėsinimu į (duomenys neskelbtini) grupuotės lyderį K.-B. Pasikėsinimas, Migracijos departamento duomenimis, įvyko dar (duomenys neskelbtini) m., t. y. 4–5 m. iki automobilių vagystės. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas patirtą persekiojimą iš esmės grindė tik prielaida, jog su (duomenys neskelbtini) grupuote susiję žmonės apie 5 m. po to, kai jis atvyko į (duomenys neskelbtini) (skaičiuojant, kad atvyko į (duomenys neskelbtini) po minėtos vagystės (duomenys neskelbtini) m., tai būtų apie (duomenys neskelbtini) m.), buvo atvykę jo ieškoti. Pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kodėl mano, jog (duomenys neskelbtini) grupuotė ieškojo būtent jo ir norėjo su juo susidoroti. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sutiko su Migracijos departamento pozicija, kad pareiškėjo paaiškinimai grindžiami viešai žinoma informacija, o ne jo asmenine patirtimi.

13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas lankosi (duomenys neskelbtini), kartais ir po kelis mėnesius, įrodo, kad pats pareiškėjas realiai galimo susidorojimo nevertina. Be to, pareiškėjas dėl pabėgėlio statuso ilgai į atitinkamas institucijos nesikreipė, nors Lietuvoje buvo nuo 2004 m. Aplinkybės, kad pareiškėjas Lietuvoje yra ne kartą baustas už įvairius administracinius nusižengimus (pasirodymą neblaiviam viešoje vietoje, vagystes iš parduotuvių), kaip pats nurodė, bandė Lietuvoje neteisėtai gauti (duomenys neskelbtini) dokumentus, teismui sukėlė abejonių dėl pareiškėjo sąžiningumo ir pateikiamų paaiškinimų patikimumo.

14. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo baimė patirti

persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikytina neįvykdyta, dėl ko pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

15. Vertindamas pareiškėjo prašymo suteikti papildomą apsaugą pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjas prašymą suteikti papildomą apsaugą grindė tais pačiais argumentais kaip ir prašymą suteikti prieglobstį, t. y. tuo, kad kyla grėsmė jo sveikatai ir gyvybei iš (duomenys neskelbtini) grupuotės. Atmetęs pareiškėjo argumentus dėl minėtos grėsmės, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimo dėl papildomos apsaugos suteikimo.

III.

16. Pareiškėjas G. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

17. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą, dėl ko nepagrįstai pritarė atsakovo pozicijai, jog jo pasakojimas yra nenuoseklus, prieštaringas, o nurodytos aplinkybės apie persekiojimą galimai paremtos vieša informacija apie (duomenys neskelbtini) kriminalinį pasaulį, bet ne asmenine patirtimi. Pareiškėjo teigimu, jis pateikė pakankamai nuoseklų ir išsamų pasakojimą dėl baimės patirti persekiojimą savo kilmės valstybėje, o įvertinus faktą, kad patys įvykiai, dėl kurių jis vis dar jaučia grėsmę, įvyko beveik prieš dvidešimt metų, galimi netikslumai įvardijant datas. Mano, kad jo pasakojimas yra patvirtintas atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija, priežastinis ryšys tarp jo, G. ir U. nužudymo bei grėsmės patirti susidorojimą yra akivaizdus, todėl jo atžvilgiu turėjo būti taikoma abejonės privilegija.

18. Pareiškėjo nuomone, G. ir U. nužudymas pagrindžia jam kylančią grėsmę taip pat būti nužudytam, kadangi jie buvo nužudyti kaip siejami su automobilio vagyste bei susišaudymu asmenys, o pareiškėjas automobilio vagystės metu dirbo apsauginiu toje aikštelėje. Pareiškėjo teigimu, aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas jo nurodytus faktus bei aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl nepagrįstai atsisakė suteikti jam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turėtų būti įvertinta skundžiamo sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos nesuteikimo. Pareiškėjas akcentuoja, kad turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas iš grupuotės dėl jo siejimo su automobilio vagyste bei pasikėsinimo į grupuotės vadą, o tai nesant pagrindo pripažinti persekiojimu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pripažinta pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.

19. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pakartodamas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus, atsakovas papildomai pažymi, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas bei pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos.

Teisėjų kolegija


21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą, kad teismui pripažinus, jog yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas – teismo posėdžio metu užtikrinti vertėjo iš / į rusų kalbą dalyvavimą. Vertinant šį prašymą, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą

prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.22. Pareiškėjas prašymo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Teisėjų

kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Atsižvelgdama į tai, kad bylos šalims buvo sudaryta galimybė pirmosios instancijos teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, teisėtumo bei pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį bei papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde, pabrėždamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė atsakovo pozicijai, jog jo pasakojimas yra nenuoseklus, prieštaringas, o nurodytos aplinkybės apie persekiojimą galimai paremtos vieša informacija apie (duomenys neskelbtini) kriminalinį pasaulį, bet ne asmenine patirtimi.

25. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

26. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

27. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 ir 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

28. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro

pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014, 2019 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3182-624/2019).

29. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018).

31. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, jog asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė grėsme kilmės šalyje būti nužudytam (duomenys neskelbtini) grupuotės narių, kurie siekia keršto dėl automobilio vagystės ir susišaudymo, kurio metu buvo sužeistas grupuotės vadas K.-B.

33. Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais bei darbuotojais. Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Tuo tarpu Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atsakovui teiktus paaiškinimus ir kitus byloje surinktus įrodymus, sutinka su atsakovo išvadomis, kurioms pritarė pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie persekiojimą galimai paremtos vieša informacija apie (duomenys neskelbtini) kriminalinį pasaulį, bet ne asmenine patirtimi. Pažymėtina, kad visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jo teigimu, patvirtinančios baimę būti persekiojamam kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) grupuotės narių, be pareiškėjo paaiškinimų, nėra pavirtintos jokiais kitais įrodymais, tuo tarpu paties pareiškėjo paaiškinimai nėra nei detalūs, nei nuoseklūs, nei, vertinant visus byloje surinktus įrodymus, bent pakankamai neprieštaringi (žr. nutarties 12 p.).

35. Be to, pareiškėjo paaiškinimai dėl baimės patirti persekiojimą ar būti nužudytam nesutampa su jo elgesiu: pareiškėjas dažnai keliaudavo į (duomenys neskelbtini), ten praleisdavo ne tik valandą, kaip pats teigė, bet ir keletą mėnesių (asmens bylos Nr. RUS1105 b. l. 19–21, 73–74); būdamas Lietuvoje nuo 2004 m. prieglobsčio paprašė tik 2019 m., nors leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas 2017 m. sausio 3 d. pareiškėjui 2016 m. gruodžio 15 d. deklaravus išvykimą į (duomenys neskelbtini) (asmens bylos Nr. RUS1105 b. l. 3–4); Valstybinės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. rugpjūčio 2 d. priėmus sprendimą Nr. 21/19-172-11 dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini), pareiškėjas dėl tarptautinės apsaugos nesikreipė (asmens bylos Nr. RUS1105 b. l. 17); iš 2019 m. sausio 21 d. apklausos protokolo matyti, jog jis būdamas Lietuvoje neteisėtai siekė gauti naujus (duomenys neskelbtini) dokumentus (asmens bylos Nr. RUS1105 b. l. 85). Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad iš pareiškėjo apklausų turinio matyti, jog baimę būti persekiojamu ar nužudytu jis iš esmės grindžia subjektyviu situacijos vertinimu. Pareiškėjas nurodė praeityje persekiojimo veiksmų nepatyręs, tačiau apklausos metu kartodamas, jog buvo persekiojamas, nieko apie tai apklausą atlikusiems specialistams nepasakojo, priežasčių nenurodė, paaiškinti, kokiu tikslu jo buvo ieškoma ar galimai tebeieškoma, negalėjo. Visa tai sudaro pagrindą vertinti, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą ateityje yra subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįsta objektyviomis aplinkybėmis.

36. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl jo pasakojimui taikytinos abejonės privilegijos, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti abejonės privilegijos principą, nes byloje nustatytos Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje numatytos aplinkybės, paneigiančios galimybę taikyti abejonės privilegijos principą, t. y. nustatyti prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

37. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su netinkamai atliktu įrodymų vertinimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018, 2019 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3182-624/2019).

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, atsižvelgė į šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus bei posėdžio metu patikslintus argumentus, įvertino byloje surinktų duomenų visumą pagal įrodymų vertinimo taisykles ir Įstatymo kontekste išsamiai patikrino Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą.

39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. AS-479-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00486-2019-5Procesinio sprendimo kategorija 43.5.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Z. V. T. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. V. T. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kretingos žemėtvarkos skyriui dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėja Z. V. T. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti atsakovą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kretingos žemėtvarkos skyrių pradėti administracinę procedūrą Z. V. T. nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimu pagal 2011 m. spalio 10 d. ir 2010 m. lapkričio 15 d. Kretingos rajono, Kartenos kadastro vietos projekto autoriaus techniko A. M. sudarytus sklypų, į kuriuos atstatomos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktus.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 24 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos Z. V. T. skundą.

Teismas nustatė, kad ginčas yra kilęs dėl teritorinio skyriaus veiksmų teisėtumo 2019 m. balandžio 16 d. raštu Nr. 14SD-1133-(14.14.104) atsisakant pradėti administracinė procedūrą pagal pareiškėjos 2019 m. kovo 21 d. pareiškimą ir pareiškėja prašo teismo įpareigoti atsakovą pradėti šią administracinę procedūrą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6e33b120a97511e9964cdd77475976b0

įvardijamus žemės reformos metu parengtus dokumentus. Taigi reikalavimas yra reiškiamas dėl nuosavybę pagrindžiančių dokumentų pakankamumo, žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo. Teismo vertinimu, tai, kad NŽT 2019 m. balandžio 16 d. rašte Nr. 14SD-1133-(14.14.104.) nurodyta apskundimo tvarka kreipiantis skundu į teismą nesudaro pagrindo jį vertinti kitaip, juolab pareiškėjai skundo dalyku nenurodant pačio rašto, o tik reiškiant reikalavimus dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į skundo reikalavimų turinį ir įvertinęs jį Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 18 straipsnio nuostatų prasme, sprendė, jog ginčas turi būti nagrinėjamas pagal privalomą išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį. Pareiškėja į teismą kreipėsi prieš tai nepasinaudojusi privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarką, todėl teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėja Z. V. T. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas 2019 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. 14SD-1133-(14.14.104) nurodė, kad jis gali būti apskųstas administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui. Todėl darytina išvada, kad skundo dalykas yra administracinės procedūros sprendimas ir išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka pareiškėjai naudotis neprivalu. Pareiškėja pasirinko tinkamą pažeistos teisės gynimo būdą per teismą, pateikdama teismui skundą dėl atsakovo atsakymo (neveikimo) nuosavybės teisių atkūrimo klausimu.

Pareiškėja skundo pavadinime aiškiai nurodė, kad siekia panaikinti sprendimą ir įpareigoti atsakovą pradėti administracinę procedūrą – Z. V. T. nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą.

Ginčo esmė yra ta, kad pareiškėjos tėvas K. T. iki nacionalizacijos Kartenos valsčiuje turėjo du 4,37 ha bendro ploto žemės sklypus, tačiau nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą pareiškėjai nėra atkurtos. Įvertinus tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes ginčo dalykas yra atsakovo sprendimas atsisakyti atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo klausimu, kuris nepriskirtinas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka dalykui.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjos Z. V. T. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, jos įgyvendinimas negali būti nepagrįstai apsunkintas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą). Konstitucijos 28 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš tokių sąlygų – laikytis išankstinio ginč? nagrin?jimo ne teisme tvarkos, kuri yra ?tvirtinta ABT? 26

straipsnio 1 dalyje.Pagal ABT? 26 straipsnio 1 dal?, prie? kreipiantis ? administracin? teism?, vie?ojo administravimo subjekt? priimti

individual?s teis?s aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali b?ti, o ?statym? nustatytais atvejais?? turi b?ti gin?ijami kreipiantis ? i?ankstinio gin?? nagrin?jimo ne teismo tvarka institucij?. ?ios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skund? (ABT? 33 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Konstitucinis Teismas, ai?kindamas prieinamos ir veiksmingos teismin?s gynybos turin?, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurod?s, jog teis?s aktais gali b?ti nustatyta ir ikiteismin? gin?? sprendimo tvarka (?r., pvz., Konstitucinio Teismo 2002?m. liepos 2?d.; 2003?m. kovo 4?d.; 2004?m. rugpj??io 17?d.; 2004?m. gruod?io 29?d.; 2005?m. vasario 7?d. nutarimus).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kart? i?ai?kin?s, kad skund? nagrin?jimo tvarka gali b?ti pripa?inta i?ankstine gin?? nagrin?jimo ne teisme tvarka tik tais atvejais, kai ?statymai ?i? tvark? apibr??ia b?tent kaip i?ankstin? gin?? nagrin?jimo ne teisme tvark?, o atitinkam? institucij? laiko tam tikros gin?? kategorijos i?ankstinio nagrin?jimo ne teismo tvarka institucija (?r., pvz., 2009?m. spalio 16?d. nutart? administracin?je byloje Nr.?ASų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, kuri yra įtvirtinta ABTĮ 26 straipsnio 1 dalyje.

Pagal ABTĮ 26 straipsnio 1 dalį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d.; 2003 m. kovo 4 d.; 2004 m. rugpjūčio 17 d.; 2004 m. gruodžio 29 d.; 2005 m. vasario 7 d. nutarimus).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, kad skundų nagrinėjimo tvarka gali būti pripažinta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tik tais atvejais, kai įstatymai šią tvarką apibrėžia būtent kaip išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, o atitinkamą instituciją laiko tam tikros ginčų kategorijos išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (žr., pvz., 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-609/2009). Privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta būtent aukščiausios teisinės galios akte – įstatyme (žr., pvz., 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007; 2007 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS8-486/2007; 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-209/2010).

Pažymėtina, kad tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Tokios tvarkos nesilaikymas lemia konkrečias ABTĮ nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos teismas atsisako priimti skundą. Kita vertus, atsisakoma priimti skundą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jei atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis, o pareiškėjas prieš kreipdamasis į administracinį teismą tokia tvarka nepasinaudojo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1037-624/2017).

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio, reglamentuojančio skundų dėl žemės reformos vykdytojų sprendimų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką, 1 dalyje įtvirtinta, kad sprendimus dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis asmenys gali apskųsti teismui. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniai padaliniai. Pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 4 dalis). Taigi, Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka patenka į

Administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.Iš NŽT Kretingos skyriaus 2019 m. balandžio 16 d. rašto Nr. 14SD-1133-(14.14.104.) matyti, jog NŽT Kretingos

skyrius netenkino pareiškėjos prašymo pradėti administracinę procedūrą Z. V. T. nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimu. Taip pat minėtu raštu pareiškėjai buvo paaiškinta, jog NŽT Kretingos skyrius neturi duomenų, kad K. T. nacionalizacijos metu Kartenos valsčiuje nuosavybės teise valdė 4,37 ha žemės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio nuostatas ir minėto rašto turinį, daro išvadą, kad ginčas kilo dėl to, kad NŽT Kretingos skyrius nepradėjo administracinės procedūros pagal pareiškėjos prašymą, t. y. nebuvo priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių neatkūrimo pareiškėjai. Toks ginčas turi būti nagrinėjamas pagal privalomą išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį. Kadangi pareiškėja pirmosios instancijos teismui nepateikė duomenų, jog pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka dėl NŽT Kretingos skyriaus 2019 m. balandžio 16 d. rašto Nr. 14SD-1133-(14.14.104.) pagrįstumo ir teisėtumo, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos atskirajame skunde minimas Viešojo administravimo įstatymo 36 straipsnis yra bendroji teisės norma Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio atžvilgiu, todėl esant normų konkurencijai, taikytina specialioji teisės norma.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, aiškino bei taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos iš esmės panašiose bylose, todėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.


n u t a r i a:

Pareiškėjos Z. V. T. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMŪNAS GADLIAUSKAS



Administracinė byla Nr. eAS-498-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01851-2019-0Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)


NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=573c2ce0a97511e9964cdd77475976b0


teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos notarų rūmų atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos notarų rūmų skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos notarų rūmai 2019 m. gegužės 21 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2019 m. gegužės 3 d. tvarkomojo posėdžio protokolu Nr. 3S-25(2019) įformintą Konkurencijos tarybos sprendimą nestabdyti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūros, įpareigoti Konkurencijos tarybą netęsti administracinės procedūros iki bus priimtas galutinis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eA-4062-629/2019.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 29 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo Lietuvos notarų rūmų skundą.

Teismas nustatė, kad Konkurencijos tarybos 2019 m. gegužės 3 d. tvarkomojo posėdžio protokolu Nr. 3S-25(2019) įformintas Konkurencijos tarybos sprendimas nestabdyti Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūros yra tokio pobūdžio sprendimas, kuris neužkerta tolesnės Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo eigos. Vadinasi, jis negali būti skundžiamas pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kitas reikalavimas, t. y. reikalavimas įpareigoti Konkurencijos tarybą netęsti administracinės procedūros iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eA-4062-629/2019, tėra išvestinis. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti, nes skundas paduotas dėl reikalavimų, kurie negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku.

III.

Pareiškėjas Lietuvos notarų rūmai atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas atsisakydamas priimti skundą pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą turi: 1) patikrinti, skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti teisminio apskundimo objektu; ir 2) nustačius, kad negali – priimti dėl to motyvuotą nutartį arba, nustačius, kad gali – skundą (prašymą, pareiškimą) priimti. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo teigimu, teismas abi jam pavestas pareigas įvykdė netinkamai, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutarti, kuri naikintina, nes: 1) nutartis yra be motyvų; 2) dokumentas, nepaisant jo trūkumų, yra individualus administracinis aktas, darantis įtaką pareiškėjo teisėms ir pareigoms; 3) skundžiamas Konkurencijos tarybos sprendimas nėra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, todėl gali būti savarankišku administracinės bylos objektu; 4) teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų apribojama teisė apskųsti ginčijamą sprendimą, prieštarautų tarptautinėje teisėje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai teisei kreiptis teisminės gynybos.

Pareiškėjo įsitikinimu, atsisakymas stabdyti administracinę procedūrą, kol nėra priimtas galutinis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje, akivaizdžiai sukelia teisinius padarinius, todėl ginčijamas sprendimas, kuriame

toks Konkurencijos tarybos sprendimas yra įformintas, gali būti skundžiamas teismui.Pareiškėjas taip pat 2019 m. liepos 9 d. pateikė prašymą dėl papildomo įrodymo prijungimo, kuriuo prašė prie bylos

medžiagos prijungti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuomonę nagrinėjamu klausimu.

Teisėjų kolegija


IV.

Byloje nagrinėjama, ar pagrįstai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 29 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundą, nurodydamas, kad Konkurencijos tarybos 2019 m. gegužės 3 d. tvarkomojo posėdžio protokolu Nr. 3S-25(2019) įformintas Konkurencijos tarybos sprendimas nestabdyti Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūros yra tokio pobūdžio sprendimas, kuris neužkerta tolesnės Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo eigos, todėl jis negali būti skundžiamas pagal Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra be motyvų, t. y. teismas nepagrindė ir nepaaiškino, kodėl pareiškėjo skundą atsisakoma priimti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (pvz. EŽTT bylos Ruiz Torija prieš Ispaniją; Hiro Balani prieš Ispaniją). Todėl teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT byla Van de Hurk prieš Nyderlandus). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2012 m. rugsėjo 11 d. Nr. A444-2401/2012, 2013 m. balandžio 25 d. Nr. A525-197/2013, 2014 m. vasario 10 d. Nr. A146-95/2014, 2015 m. gegužės 27 d. Nr. A-1021-442/2015, 2016 m. rugsėjo 27 d. Nr. A-1200-822/2016, kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nors ir lakoniškai, tačiau motyvavo savo sprendimą atsisakyti priimti skundą, savo poziciją grįsdamas Konkurencijos įstatymo ir Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis. Tai, kad pareiškėjas minėtų teisės aktų nuostatas aiškina kitaip, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra nemotyvuota ir turėtų būti panaikinta dėl ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo.

Konkurencijos įstatymas, kaip lex specialis (lot. – specialusis įstatymas) numato Konkurencijos tarybos ir jos įgaliotų pareigūnų sprendimų ir veiksmų apskundimo tvarką. Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ūkio subjektai, taip pat kiti asmenys, manantys, kad buvo pažeistos jų šiuo įstatymu ginamos teisės, turi teisę Konkurencijos tarybos nutarimus, kuriais užkertama tolesnė šio įstatymo pažeidimo tyrimo eiga ar kuriais baigiamas pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimas, apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Konkurencijos tarybos 2019 m. gegužės 3d. tvarkomojo posėdžio protokolu Nr. 3S-25(2019) įformintas Konkurencijos tarybos sprendimas nestabdyti Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūros yra tokio pobūdžio sprendimas, kuris neužkerta tolesnės Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo eigos, todėl jis negali būti skundžiamas pagal Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šios aplinkybės atskirajame skunde iš esmės neginčija ir pareiškėjas, todėl sutiktina su teismo vertinimu, jog šis ginčas nepatenka į Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl ginčui aktualaus Konkurencijos įstatymo 32 straipsnio taikymo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Konkurencijos įstatymo 32 straipsnio 1 dalis numato, kad teisę Konkurencijos tarybai apskųsti Konkurencijos tarybos

įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų procedūros dėl šio įstatymo pažeidimo metu atliktus veiksmus ir priimtus sprendimus turi ūkio subjektai ar kiti asmenys, manantys, kad buvo pažeistos jų teisės. To pačio straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad, jeigu skundą padavę ūkio subjektai ar kiti asmenys nesutinka su Konkurencijos tarybos sprendimu arba jeigu Konkurencijos taryba nepriėmė nutarimo per dešimt dienų, jie turi teisę paduoti skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Taigi Konkurencijos įstatymo 32 straipsnis numato specialiąją procedūrą Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų veiksmų apskundimui ir numato privalomą išankstinę tokių ginčų nagrinėjimo tvarką, kai skundas paduodamas Konkurencijos tarybai ir tik po to, jei pastarosios sprendimas skundą padavusio asmens netenkina, jis įgyja teisę kreiptis į teismą. Toks teisinis reguliavimas užtikrina teisingumo, proceso šalių lygybės ir kitų pamatinių teisės principų įgyvendinimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2019 m. balandžio 12 d. pateikė tiesiogiai Konkurencijos tarybai raštą, kuriame prašė toliau netęsti procedūros dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, kol nebus priimtas galutinis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-4062-629/2019. Konkurencijos taryba pareiškėją 2019 m. gegužės 6 informavo apie tai, kad buvo priimtas protokolinis sprendimas nestabdyti Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūros. Įvertinusi šias faktines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju pareiškėjas skundė ne atskirų Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų procedūros dėl įstatymo pažeidimo tyrimo metu atliktus veiksmus ar sprendimus, o pačios Konkurencijos tarybos sprendimą. Taigi toks aktas nepateka ir į Konkurencijos įstatymo 32 straipsnio taikymo sritį, t. y. nenagrinėtinas administraciniuose teismuose ir šiuo pagrindu.

Pažymėtina, kad pareiškėjas savo argumentus, susijusius su atliekamo tyrimo dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo neteisėtumu ar nepagrįstumu turės teisę pateikti, administraciniame teisme ginčydamas tyrimą užbaigiantį Konkurencijos tarybos nutarimą, jei tyrimo baigtis jo netenkins. Tai pakankamai užtikrina pareiškėjo konstitucinę teisę kreiptis teisminės gynybos.

Teisėjų kolegija tenkina pareiškėjo prašymą ir prie bylos medžiagos prijungia Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuomonę, išreikštą 2019 m. liepos 5 d. rašte Nr. 7R-4145. Tačiau ši nuomonė nekeičia teismo išvadų, ypač turint omenyje, kad ši institucija skunde yra nurodyta trečiuoju suinteresuotu asmeniu, o Konkurencijos tarybos atliekamas tyrimas yra susijęs ir su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos priimtais teisės aktais.

Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos notarų rūmų atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-3315-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02923-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 41

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=73d35bd0a97511e9964cdd77475976b0

(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Auto Idea“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Auto Idea“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Lietuvos darbo birža) direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 9 d. įsakymą Nr. V-375 „Dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo UAB „Auto Idea“ ir valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. gruodžio 1 d. jam suteiktas socialinės įmonės statusas. Bendrovėje dirba 140 darbuotojų, iš jų 135 priklauso tikslinėms grupėms. Bendrovė aptarnauja daug verslo subjektų – teikia jiems patalpų valymo, apsaugos paslaugas. Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) Panevėžio teritorinis skyrius, 2018 m. kovo 27 d. atlikęs neplaninį patikrinimą pareiškėjo patalpų valymo objekte AB „Citadele“ banko patalpose, nustatė, kad Bendrovės darbuotoja A. J. dirbo ne pagal Bendrovės nustatytą darbo laiko grafiką. Už minėtą pažeidimą UAB „Auto Idea“ direktoriui T. L. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas ir skirta 40 Eur bauda, kurią direktorius sumokėjo, tačiau Lietuvos darbo biržos direktorius skundžiamu Įsakymu konstatavo, kad Bendrovė pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, todėl panaikino Bendrovės socialinės įmonės statusą ir nutraukė jai visos valstybės pagalbos mokėjimą.

3. Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Įsakymu, nurodė, kad Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo (toliau – ir SĮĮ) 11 straipsnio 1 dalies 5 punkto analizė patvirtina, jog socialinės įmonės statusas gali būti panaikinamas, socialinei įmonei pažeidus tik konkrečiai socialinių įmonių veiklą reglamentuojančius teisės aktus, o ne bet kokius ar visus teisės aktus, galiojančius Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šiuo atveju Socialinių reikalų komisijos posėdžio protokole nėra tiesiogiai nurodyta, kokius konkrečiai socialinės įmonės veiklą reglamentuojančius teisės aktus pareiškėjas pažeidė. Bendrovės nuomone, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) pažeidimai nepatenka ir negali patekti į SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punkto reguliavimo sritį, nes DK reguliuoja darbo teisinius santykius tarp socialinės įmonės (kaip darbdavio) ir darbuotojo, tačiau nereguliuoja socialinės įmonės, kaip specialų teisinį statusą turinčio juridinio asmens, veiklos. Socialinėms įmonėms socialinės įmonės statuso panaikinimas gali būti taikomas tik už tiesiogiai socialinių įmonių veiklą reguliuojančių teisės aktų ir juose nurodytų pareigų pažeidimą. Pareiškėjo nuomone, itin abstraktus įstatyminis reguliavimas ir teisinių nuostatų formulavimas sudaro prielaidas Lietuvos darbo biržai veikti išskirtinai savo nuožiūra, remiantis tik subjektyvia Socialinių reikalų komisijos (toliau – ir Komisija) nuomone ir vertinimu. Išvadą, kad įstatyminis reguliavimas nėra pakankamas, o Lietuvos darbo birža turi nepagrįstai plačią diskrecijos teisę, pareiškėjo teigimu, pagrindžia ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2018 m. sausio 18 d. antikorupcinio vertinimo išvada Nr. 4-01-508 „Dėl socialinių įmonių veiklos teisinio reguliavimo“.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija netinkamai aiškino teisės normas, nes atsakomybę pritaikė Bendrovei, nors administracine tvarka nubaustas Bendrovės vadovas. Juridinio asmens atsakomybės Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (toliau – ir ANK) nenumato, todėl pasekmės dėl Bendrovės vadovo padaryto nusižengimo negali kilti juridiniam asmeniu – UAB „Auto Idea“. Taip pat atkreipė dėmesį, kad ANK 96 straipsnis, pagal kurį atsakomybėn patrauktas T. L., skirtingai nei ANK 95, 97, 98 straipsniai, nenumato atsakomybės darbdaviui. Traktavimas, kad juridiniam asmeniui kyla atsakomybė dėl fizinio asmens įsipareigojimų juridiniam asmeniui nevykdymo, neatitinka teisinio reguliavimo nuostatų. Pabrėžė, kad juridinio asmens vadovas ar kitas asmuo negali būti sutapatinamas su pačiu darbdaviu.

5. Pareiškėjo nuomone, T. L. padarytas pažeidimas turėtų būti vertinamas kaip mažareikšmis, o tokia poveikio priemonė kaip kad socialinės įmonės statuso panaikinimas yra neproporcinga, neadekvati priemonė, pažeidžianti proporcingumo, teisingumo, protingumo, sąžiningumo, gero administravimo ir kitus viešojo administravimo principus. Šiuo atveju pažeidimas buvo vienkartinis. Darbuotoja A. J. pagal darbo grafiką 2018 m. kovo 27 d. privalėjo dirbti nuo 14 val. iki 15.30 val., tačiau dirbo nuo 8 val. iki 9.30 val. Paaiškinime darbuotoja nurodė, jog ji pati su „Citadele“ banko valdytoju sutarė, kad 2018 m. kovo 27 d. pradės dirbti nuo 8 val. Tokia situacija susidarė, nes banko valdytojas ieškojo optimalaus darbo valymo grafiko, kuris tiktų banko darbuotojams ir lankytojams ir, kol nebuvo nusistovėjęs pastovus grafikas, apie tai nebuvo informuota pareiškėjo vadovybė. Taigi pažeidimas buvo vienkartinis, trumpalaikis ir nesukėlė jokios žalos teisės normų saugomoms vertybėms, nes darbuotoja A. J. sprendimą dirbti kitu laiku priėmė pati asmeniškai, niekieno neverčiama, be to, ji dirbo tiek laiko, kiek nustatyta jos darbo sutartyje, t. y. po 1 val. kasdien, taigi jos interesai nebuvo pažeisti. Darbuotoja A. J. įsipareigojo daugiau tokių savavališkų sprendimų nebepriiminėti, o T. L. įvykdė administracinį nurodymą ir sumokėjo valstybei 40 Eur dydžio baudą. Taigi nėra jokių aplinkybių, kurios sudarytų prielaidas konkretų pažeidimą vertinti kaip šiurkštų ir taikyti tokias griežtas priemones kaip socialinės įmonės statuso panaikinimą.

6. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai papildomai nurodė, kad pagal teisės aktus socialinės įmonės statusas neprivalo būti panaikintas, teisės aktuose vartojama sąvoką „gali būti“ panaikintas. Komisija nevertino ir nesvarstė pažeidimo padarymo aplinkybių, pažeidimo pasekmių, nesivadovavo Socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. A1-225, 21.5, 27, 28 punktais.

7. Atsakovas Užimtumo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punkte nėra nurodyta, kad įmonė turi pažeisti būtent SĮĮ ar jį įgyvendinančius teisės aktus. Pareiškėjo pasirinktos teisinės formos – uždarosios akcinės bendrovės – veiklą reglamentuojančių teisės aktų yra nemažai. Socialinės įmonės statuso suteikimas nekeičia juridinio asmens teisinės formos ir jam galioja visi jo veiklą reglamentuojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai. Pažymėjo, kad Komisijos protokole nurodyta, jog pažeidus DK teisės normas (įmonės vadovas neužtikrino darbuotojo darbo pagal įmonės nustatytą darbo laiko grafiką), atsiranda socialinės įmonės statuso netekimo pagrindas, nurodytas SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punkte, t. y. socialinės įmonės statuso netenkama, jeigu paaiškėja, kad socialinė įmonė kitaip pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Atsakovo nuomone, DK nuostatų pažeidimas patenka į SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punkto reguliavimo apimtį.

9. Atsakovas paaiškino, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. atlikti socialinių įmonių veiklos priežiūrą įgaliota VDI, o Lietuvos darbo birža, įgyvendindama SĮĮ, kaip socialinės įmonės statusą suteikianti Vyriausybės įgaliota institucija administruoja valstybės biudžeto lėšas, skirtas socialinėms įmonėms remti, svarsto ir priima sprendimą dėl socialinės įmonės statuso suteikimo ir panaikinimo juridiniam asmeniui. Taigi būtent VDI darbuotojai, vykdydami jiems pavestas funkcijas, pradėjo administracinę teiseną, atlikto tyrimą ir surašė ANK protokolą dėl DK nuostatų pažeidimo ir skyrė administracinę baudą. Nesutinka, kad Lietuvos darbo birža turi visišką diskrecijos teisę aiškinti, kas SĮĮ prasme yra laikoma piktnaudžiavimu socialinės įmonės statusu, kokie teisės aktai reguliuoja socialinių įmonių veiklą, ir savo pačios išaiškinimų pagrindu priimti atitinkamus sprendimus dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo. Pabrėžė, kad Lietuvos darbo biržai nėra suteikta teisė aiškinti įstatymus ir kitus teisės aktus. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.

10. Atsakovas pažymėjo, kad ANK protokolas buvo surašytas UAB „Auto Idea“ direktoriui, kaip teisėtam juridinio asmens atstovui, vykdančiam darbdavio funkcijas ir, kuris yra atsakingas už darbo įstatymų laikymąsi įmonėje, todėl laikytina, kad UAB „Auto Idea“ pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Atsakovo nuomone, VDI pareigūnai tinkamai vykdė savo funkcijas pagal teisės aktus ir vertino padarytų pažeidimų mažareikšmiškumą, o SĮĮ 11 straipsnio 1

dalis nesuteikia Lietuvos darbo biržai pasirinkimo laisvės panaikinti ar nenaikinti socialinės įmonės statuso juridiniam asmeniui nustačius, kad socialinė įmonė kitaip pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus.

11. Atsakovo atstovas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad SĮĮ frazės „gali būti panaikintas“ nėra, įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas nei Socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. A1-225, todėl vadovavosi įstatymu. Institucija, atliekanti socialinių įmonių priežiūrą, yra valstybinė darbo inspekcija, o Lietuvos darbo biržos Socialinių įmonių reikalų komisija tik vadovaujasi jai VDI pateikta medžiaga. Gavusi informaciją apie administracinį nusižengimą, paprašė pareiškėjo paaiškinimų, bet situacijos nevertino, aplinkybių neanalizavo, pasekmių netyrė. SĮĮ 5 straipsnyje yra tiesioginė nuoroda į DK, todėl tai tikrai yra teisės aktas, kuris reglamentuoja socialinių įmonių veiklą. Valstybės parama yra skiriama ne verslui, o tam tikriems asmenims integruoti į rinką. Lietuvos darbo biržos direktorius negali nenaikinti socialinės įmonės statuso, jei Lietuvos darbo biržos Socialinių įmonių reikalų komisija rekomenduoja naikinti. Lietuvos darbo biržos Socialinių įmonių reikalų komisija neturi diskrecijos teisės pati spręsti, ji privalo rekomenduoti naikinti socialinės įmonės statusą, jei gauna informacijos apie teisės aktų pažeidimus.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Lietuvos darbo biržos 2018 m. rugpjūčio 9 d. įsakymą Nr. V-375 „Dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo UAB „Auto Idea“ ir valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjai UAB „Auto Idea“ 2016 m. gruodžio 1 d. suteiktas socialinės įmonės statusas. VDI Panevėžio teritorinio skyriaus vyriausieji darbo inspektoriai, 2018 m. kovo 27 d. apie 8.10 val. atlikę neplaninį patikrinimą Bendrovės patalpų valymo objekte AB „Citadele“ banko patalpose, nustatė, kad Bendrovės darbuotoja A. J. dirbo ne pagal pareiškėjos nustatytą darbo laiko grafiką, pagal kurį jos darbas 2018 m. kovo 27 d. buvo nustatytas nuo 14.00 val. iki 15.30 val. Dėl šio pažeidimo 2018 m. birželio 11 d. VDI pagal ANK 96 straipsnio 3 dalį surašė administracinio nusižengimo protokolą UAB „Auto Idea“ direktoriui T. L. už tai, kad jis, būdamas darbdavio atstovu, vykdančiu darbdavio funkcijas, neužtikrino, kad įmonėje būtų laikomasi DK reikalavimų darbo laiko režimų klausimais. Už šį pažeidimą T. L. paskirta 40 Eur bauda.

14. Lietuvos darbo birža, gavusi duomenis apie Bendrovės direktoriui surašytą administracinio nusižengimo protokolą, 2018 m. liepos 24 d. raštu Nr. Sd-1674, vadovaudamasi SĮĮ 11 straipsnio 2 dalimi ir Socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. A1-225, (toliau – ir Aprašas) 24 punktu, kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti motyvuotą paaiškinimą dėl DK nuostatų, nurodytų administracinio nusižengimo protokole, pažeidimo. Pareiškėjas 2018 m. liepos 30 d. pateikė rašytinius paaiškinimus. Klausimas dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo pareiškėjui 2018 m. rugpjūčio 2 d. svarstytas Lietuvos darbo biržos Socialinių įmonių reikalų komisijos posėdyje. Komisijos nuomone, administracinio nusižengimo protokolas surašytas UAB „Auto Idea“ direktoriui kaip teisėtam socialinės įmonės atstovui, vykdančiam darbdavio funkcijas ir kuris yra atsakingas už darbo įstatymų laikymąsi įmonėje. Komisija taip pat pažymėjo, kad Lietuvos darbo birža nėra kompetentinga vertinti, ar VDI nustatyti pažeidimai yra mažareikšmiai. Kadangi administracinio nusižengimo protokolo Bendrovė neskundė, paskirtą baudą sumokėjo, pareiškėja pripažino pažeidusi DK reikalavimus, todėl atsiranda socialinės įmonės statuso netekimo pagrindas, nurodytas SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Atsižvelgdama į tai, Komisija nutarė siūlyti Lietuvos darbo biržos direktoriui panaikinti Bendrovei socialinės įmonės statusą. Lietuvos darbo biržos direktorius 2018 m. rugpjūčio 9 d. priėmė skundžiamą įsakymą „Dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo UAB „Auto Idea“ ir valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo“ Nr. V-375, kuriuo panaikino pareiškėjai socialinės įmonės statusą ir nutraukė jai visos valstybės pagalbos mokėjimą.

15. Teismas nurodė, kad SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, jog socialinės įmonės statuso netenkama, jeigu paaiškėja, kad socialinė įmonė piktnaudžiavo savo socialinės įmonės statusu ar vykdė nesąžiningą konkurenciją, ar netinkamai naudojo pagalbai skirtas lėšas, ar nepateikė jų panaudojimo ataskaitos arba kitaip pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui socialinės įmonės statusas panaikintas tuo pagrindu, kad jis kitaip pažeidė jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, t. y. nesilaikė DK reikalavimų dėl darbo pagal nustatytą darbo grafiką. Pareiškėjo vertinimu, DK pažeidimai nepatenka ir negali patekti į SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punkto reguliavimo sritį. Teismas nepritarė tokiai Bendrovės pozicijai ir atkreipė dėmesį, kad SĮĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbo

santykius socialinėje įmonėje nustato DK ir SĮĮ. Viena iš sąlygų bendrovei tapti socialine įmone – įdarbinti atitinkamą skaičių tikslinėms grupėms priklausančių asmenų, taigi nėra pagrindo teigti, kad DK nuostatos nereglamentuoja socialinių įmonių veiklos. Teismas pažymėjo, kad DK, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ar jų įgyvendinamųjų teisės aktų laikymosi Socialinėje įmonėje svarba pabrėžiama ir teisės aktus lydinčiuose dokumentuose – 2017 m. kovo 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projekto aiškinamasis raštas ir kt. Teismas nurodė, kad SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti socialinės įmonės veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai apima ir DK normų pažeidimus. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog už DK reikalavimų pažeidimą administracinė atsakomybė taikoma Bendrovės direktoriui, nepaneigia fakto, kad būtent Bendrovėje nebuvo laikomasi darbo laiko režimo ir tokiu būdu buvo pažeisti DK reikalavimai. Taigi subjekto, kuriam paskirta administracinė nuobauda, nesutapimas neturi įtakos konstatuojant, kad pareiškėjas pažeidė jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus.

16. Teismas nepritarė atsakovo pozicijai, kad Lietuvos darbo birža negali vertinti susiklosčiusios situacijos priimdama sprendimus dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo ir pažymėjo, kad atsižvelgiant į SĮĮ ir VAĮ nuostatas, sprendžiant klausimą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, kiekviena situacija turi būti vertinama individuliai, įvertinant pažeidimo pobūdį ir pasekmes. Nagrinėjamoje byloje priimant skundžiamą sprendimą, kaip teismo posėdyje pripažino atsakovas, Socialinių įmonių reikalų komisija nesvarstė pažeidimo padarymo aplinkybių, sukeltų padarinių. Teismas taip pat pažymėjo, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui.

17. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas skundžiamą Įsakymą, nevertino pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdžio, sunkumo. Toks vertinimas nereiškia, kad atsakovas turi kvestionuoti VDI nustatyto pažeidimo ir paskirtos administracinės nuobaudos pagrįstumą ANK taikymo prasme, tačiau Lietuvos darbo birža turėjo vertinti, ar VDI nustatytas pažeidimas pagal savo pobūdį sudaro pagrindą panaikinti socialinės įmonės statusą. Tai, kad VDI nustatytas pažeidimas savaime nesudaro pagrindo naikinti socialinės įmonės statusą, patvirtina ir Apraše įtvirtinta socialinės įmonės statuso panaikinimo procedūra. Teismas vertino, kad pareiškėjui paskirta neproporcinga nuobauda, kadangi Bendrovės padarytas pažeidimas buvo vienkartinio pobūdžio, nenustatyta, kad padarytas pažeidimas buvo piktybinis, esmingai pažeidžiantis socialinėms įmonėms keliamus tikslus (tam tikrų kategorijų darbuotojų integravimas į rinką), be to, DK nuostatų nesilaikymas nesudaro pagrindo nesuteikti bendrovei socialinės įmonės statuso. Teismas sprendė, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl buvo priimtas teisingumo ir proporcingumo reikalavimų neatitinkantis sprendimas, kurį panaikino.

III.

18. Atsakovas Užimtumo tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

19. Atsakovas nurodo, kad Užimtumo tarnyba pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 852 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymą“ (toliau – ir Nutarimas) 2 punktą, įgaliota: administruoti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas, skirtas socialinėms įmonėms remti; svarstyti prašymus suteikti socialinės įmonės ir neįgaliųjų socialinės įmonės statusą, prireikus nustatyti terminą, per kurį juridinis asmuo privalo pateikti trūkstamus dokumentus, priimti sprendimus dėl socialinės įmonės ir neįgaliųjų socialinės įmonės statuso suteikimo ir panaikinimo juridiniam asmeniui, taip pat dėl socialinės įmonės statuso suteikimo terminuotam laikotarpiui; teikti socialinėms įmonėms valstybės pagalbą (svarstyti socialinių įmonių paraiškas dėl kompensacijos, subsidijų skyrimo, subsidijuojamos dalies dydžio ir priimti atitinkamus sprendimus, sudaryti su socialinėmis įmonėmis sutartis dėl subsidijų išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos), priimti sprendimus dėl subsidijų grąžinimo; pranešti juridiniam asmeniui ir Juridinių asmenų registrui apie priimtus sprendimus dėl socialinės įmonės ir neįgaliųjų socialinės įmonės statuso suteikimo ir panaikinimo; kaupti informaciją apie konkrečioms socialinėms įmonėms pagal Socialinių įmonių

įstatymą suteiktą valstybės pagalbą ir įstatymų nustatyta tvarka teikti ją Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos institucijoms, atliekančioms valstybės pagalbos teikimo priežiūrą; vertinti socialinių įmonių pateiktas iš visų šaltinių gautos ir panaudotos valstybės pagalbos ataskaitas, teikti metines suvestines socialinių įmonių veiklos ir valstybės pagalbos lėšų panaudojimo ataskaitas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai; prireikus organizuoti mokymus socialinių įmonių vadovams ir personalui, dirbančiam su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėmis grupėmis; rengti ir įgyvendinti projektus, skirtus socialinių įmonių veiklai gerinti ir plėsti; vykdyti institucijos, kuriai pateikiamos socialinių įmonių ataskaitos apie iš visų šaltinių gautą ir panaudotą valstybės pagalbą, funkcijas; vykdyti institucijos, kuriai pateikiami metiniai įmonės finansinių ataskaitų rinkiniai, funkcijas; spręsti dėl leidimų parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti, taip pat išvežti už Europos ekonominės erdvės valstybių teritorijos ribų, įkeisti ilgalaikį turtą ar kitaip suvaržyti teises į šį turtą, kurį socialinė įmonė įsigijo pasinaudodama subsidijomis, išdavimo socialinėms įmonėms; priimti socialinių įmonių pateiktas paraiškas valstybės pagalbai gauti. Įgaliojimai Užimtumo tarnybai, kaip įgyvendinančiai Socialinių įmonių įstatymą ir socialinės įmonės statusą suteikiančiai Vyriausybės įgaliotai institucijai, nustatyti ir Socialinių įmonių įstatymo 26 straipsnyje. Taigi Užimtumo tarnybai nėra numatyta socialinių įmonių veiklos priežiūra, kurią Lietuvos darbo birža šiuo nutarimu buvo įgaliota vykdyti iki 2015 m. lapkričio 1 d. Todėl teismo sprendime nurodytas argumentas, kad atsakovo veiksmai už pažeidimus naikinant socialinių įmonių statusą taip pat laikytini socialinių įmonių veiklos priežiūra, yra nepagrįstas, nes Užimtumo tarnyba neatlieka socialinių įmonių veiklos priežiūros Viešojo administravimo įstatymo ketvirtajame skirsnyje nustatyta tvarka, o priimdama sprendimą naikinti socialinės įmonės statusą, įgyvendina Socialinių įmonių įstatymą ir taiko jo nuostatas.

20. Atsakovas pažymi, kad SĮĮ 11 straipsnio 1 dalyje apibrėžti atvejai, kada juridinis asmuo netenka socialinės įmonės statuso. Vienas iš jų, kai paaiškėja, kad socialinė įmonė <…> kitaip pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Aprašo 21 punkte nurodyta, kad socialinės įmonės statusas gali būti panaikintas esant bent vienam Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytam pagrindui. Šiose teisės aktuose įtvirtinta akivaizdi teisės kolizija, kai tuos pačius visuomeninius santykius dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo reguliuoja viena kitai prieštaraujančios teisės normos, numatančios skirtingą teisės aktų nuostatų taikymą, sprendžiant socialinės įmonės statuso panaikinimo klausimą. Tokioje teisinėje situacijoje, kai skirtingos juridinės galios teisės aktų, ginčo atveju SĮĮ ir Aprašo, nuostatos tarpusavyje prieštarauja, taikytina speciali taisyklė, pagrįsta normų hierarchija, kai aukštesnės galios norma taikytina vietoj žemesnės, nes priešingu atveju būtų pažeidžiamas teisės aktų hierarchijos principas.

21. Vadovaudamasis konstituciniu teisės aktų hierarchijos principu ir teismų nuosekliai formuojama praktika, atsakovas teigia, kad teismo sprendimo argumentas, jog SĮĮ yra detalizuotas priimant Aprašą, kurio nuostatose aiškiai nurodoma, kad socialinės įmonės statusas gali būti, o ne privalo būti panaikintas esant apraše nurodytoms aplinkybėms, yra nepagrįstas, o Užimtumo tarnyba, priimdama Įsakymą panaikinti socialinės įmonės statusą, pagrįstai vadovavosi SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostata, reglamentuojančia socialinių įmonių statuso panaikinimo atvejus, kuriems esant, socialinės įmonės statusas privalo būti panaikintas. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-171-189/2018 dėl SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies taikymo yra pasisakęs, kad SĮĮ 11 straipsnio 1 dalis nesuteikia Lietuvos darbo biržai pasirinkimo laisvės panaikinti ar nenaikinti socialinės įmonės statuso, nustačius, kad socialinė įmonė kitaip pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, o nagrinėjamoje byloje teismas dėl SĮĮ 11 straipsnio taikymo nurodė, kad SĮĮ yra detalizuotas priimant Aprašą, kurio nuostatose aiškiai nurodoma, kad socialinės įmonės statusas gali būti, o ne privalo būti panaikintas esant Apraše nurodytoms aplinkybėms, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas atsižvelgiant ir į ankstesnę Vilniaus apygardos administracinio teismo praktiką.

22. Atsakovas nurodė, kad VDI pareigūnai tinkamai vykdė savo funkcijas, nustatytas teisės aktuose ir, prieš skiriant piniginę baudą pareiškėjui, vertino padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, pareiškėjo padarytų pažeidimų mažareikšmiškumą, o Užimtumo tarnyba nėra kompetentinga vertinti VDI pareigūnų surašytame administracinio nusižengimo protokole nustatytų DK nuostatų pažeidimų pobūdžio ir jų mažareikšmiškumo, nes nėra įgaliota teisės aktais tirti tokius pažeidimus ir tuo labiau vertinti kompetentingos institucijos pareigūnų atlikto darbo. Pareiškėjas jam paskirtos administracinės nuobaudos neginčijo, paskirtą baudą sumokėjo, taip pripažindamas VDI pareigūnų veiksmų teisėtumą.

23. Atkreipė dėmesį, kad atsakovo sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas socialinės įmonės statusas, negali būti vertinamas kaip poveikio priemonė ar nuobauda. Tai laikytina socialinės įmonės veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo pasekme. Atsakovo sprendimas buvo priimtas įgyvendinant SĮĮ ir taikant 11 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas. Nesutinka su teismo vertinimu, kad DK nuostatų nesilaikymas nesudaro pagrindo nesuteikti bendrovei socialinės

įmonės statuso.24. Atsakovas papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodo, kad 2018 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. Sd-3522 kreipėsi į

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, kaip Aprašo rengėją su prašymu išaiškinti, ar Užimtumo tarnyba, gavusi informaciją iš Valstybinės darbo inspekcijos ar kitos atsakingos institucijos apie tai, kad socialinė įmonė pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, privalo panaikinti socialinės įmonės statusą ar gali vertinti kompetentingos institucijos nustatyto pažeidimo pobūdį, jo mažareikšmiškumą, sukeliamas pasekmes ir pasirinkti naikinti ar nenaikinti socialinės įmonės statusą. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2019 m. sausio 14 d. rašte Nr. (13.5 E-51) SD-198 pateikė nuomonę, kad SĮĮ nenustato Užimtumo tarnybai teisės vertinti socialinės įmonės padaryto jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo pobūdžio (mažareikšmiškumo) ir nesudaro galimybės jai rinkis – naikinti socialinės įmonės statusą ar jo nenaikinti, kai socialinė įmonė neatitinka SĮĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų.

25. Pareiškėjas Bendrovė atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir priteisti iš atsakovo Užimtumo tarnybos bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atsiliepimo parengimą.

26. Nurodo, kad apeliaciniame skunde pakartotos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytos aplinkybės, kurios nesudaro pagrindo Įsakymą laikyti teisėtu, o pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Taigi, teisės aktai, reguliuojantys socialinės įmonės statuso panaikinimą juridiniam asmeniui, įsakmiai nurodo, kad socialinės įmonės statusą suteikianti Vyriausybės įgaliota institucija (Užimtumo tarnyba) privalo svarstyti aplinkybes, susijusias su galimu pagrindu naikinti socialinės įmonės statusą konkrečiam juridiniam asmeniui, ir tik nustačius, kad egzistuoja būtinos sąlygos naikinti statusą, priimti atitinkamą sprendimą, kuris, be kita ko, turi būti ir motyvuotas. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad SĮĮ nuostatos negali būti aiškinamos pavieniui, neatsižvelgiant į visą teisės aktą, jo siekiamus tikslus, jį įgyvendinančius teisės aktus. SĮĮ siekiama, kad vyktų ne formali, o reali ir efektyvi procedūra, kurios metu būtų įvertinamos visos socialinės statuso panaikinimui ar nepanaikinimui svarbios aplinkybės. Be to, SĮĮ yra detalizuotas priimant Aprašą, kurio nuostatose aiškiai nurodoma, kad socialinės įmonės statusas gali būti, o ne privalo būti panaikintas esant apraše nurodytoms aplinkybėms. Taigi sprendžiant klausimą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, kiekviena situacija turi būti vertinama individualiai, įvertinant pažeidimo pobūdį ir pasekmes. Atsakovo atstovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad Socialinių įmonių reikalų komisija nesvarstė jokių pažeidimo padarymo aplinkybių, sukeltų padarinių, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad tai nulėmė akivaizdžiai neproporcingos nuobaudos pareiškėjui paskyrimą. Bendrovės padarytas pažeidimas buvo vienkartinio pobūdžio, nenustatyta, kad padarytas pažeidimas buvo piktybinis, esmingai pažeidžiantis socialinėms įmonėms keliamus tikslus (tam tikrų kategorijų darbuotojų integravimas į rinką).

27. Pažymi, kad įvertinus teisės aktų nuostatas, įpareigojimas Užimtumo tarnybai priimti motyvuotą sprendimą panaikinti socialinės įmonės statusą arba kreiptis į komisiją su prašymu per nustatytą terminą pateikti rekomendaciją dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo yra akivaizdus VAĮ 362 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų įgyvendinimas. Minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principas reiškia, kad priežiūrą atliekančių subjektų priežiūros veiksmai privalo būti proporcingi ir tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti, proporcingi ūkio subjektų dydžiui ir administraciniams gebėjimams, atliekami siekiant kuo mažiau trikdyti ūkio subjektų veiklą; poveikio priemonės ūkio subjektams taikomos tik tada, kai priežiūros tikslų negalima pasiekti kitu būdu; poveikio priemonės yra proporcingos pažeidimo pobūdžiui ir juo padarytai žalai. Atsakovas nepagrįstai kvestionuoja faktą, kad jam perduoti įgaliojimai priimti sprendimą dėl socialinės įmonės panaikinimo nėra susiję su ūkio subjekto veiklos priežiūra ir kad jam neva tai nereikia vadovautis VAĮ IV skyriaus principais. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Taigi objektyviai egzistuoja teisiniai principai, kurie įpareigoja sprendimus priimančius subjektus ne formaliai, o objektyviai vertinti konkrečią situaciją, svarbias aplinkybes bei kitus aspektus, ir, tik atlikus tokius veiksmus, priimti atitinkamą sprendimą.

28. Pareiškėjo teigimu, jokios kolizijos tarp SĮĮ ir Aprašo nuostatų nėra ir negali būti. Aprašo 1 punkte numatyta, kad socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos aprašas nustato prašymų suteikti socialinės įmonės statusą pateikimo, jų nagrinėjimo, sprendimo dėl socialinės įmonės statuso / neįgaliųjų socialinės įmonės statuso suteikimo priėmimo ir jo panaikinimo tvarką. Aprašo nuostatomis yra įgyvendinamos ir detalizuojamos SĮĮ nuostatos. Šių teisės aktų nuostatos neprieštarauja viena kitai, todėl nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais dėl jų prieštaravimo.

29. Pareiškėjas pažymi, kadangi Aprašo 22 punkto pagrindu VDI įgaliota perduoti informaciją Užimtumo tarnybai apie

tai, kad buvo nustatytas socialinės įmonės padarytas darbo įstatymų pažeidimas ir pritaikyta nuobauda, Užimtumo tarnyba, gavusi informaciją apie socialinės įmonės padarytą darbo įstatymų pažeidimą, turi įvertinti, ar tas pažeidimas yra tokio pobūdžio ir pažeidžia SĮĮ saugomus teisinius gėrius, kad būtų pagrindas panaikinti socialinės įmonės statusą. Tokios nuostatos išplaukia iš SĮĮ 26 straipsnio 1 dalies 2 punkto, kuriame numatyta, kad, įgyvendindama šį įstatymą, socialinės įmonės statusą suteikianti Vyriausybės įgaliota institucija svarsto ir priima sprendimą dėl socialinės įmonės statuso suteikimo ir panaikinimo juridiniam asmeniui, taip pat ir iš VAĮ nuostatų, kurios numato, kad poveikio priemonės turi būti proporcingos pažeidimo pobūdžiui ir juo padarytai žalai. Nepaisant to, kaip VDI pareigūnai vertino socialinės įmonės pažeidimą darbo įstatymų, ANK prasme (šiurkštus, mažareikšmis) ir kokio pobūdžio nuobaudą pritaikė, socialinė įmonė ginčijo ar neginčijo nutarimą dėl administracinės nuobaudos skyrimo, Užimtumo tarnyba privalo pažeidimą SĮĮ saugomiems gėriams įvertinti pagal VAĮ IV skyriaus nuostatas ir priimti sprendimą, ar yra pagrindas panaikinti socialinės įmonės statusą. Ir tai jokia forma nėra pakartotinis vertinimas ANK prasme, ką ir konstatavo skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas. Nagrinėjamu atveju priimant Įsakymą buvo pažeistas vienas iš esminių viešojo administravimo principų – proporcingumo principas. Vadovaujantis bendraisiais protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais yra pagrindas teigti, kad nėra adekvatu naikinti pareiškėjui socialinės įmonės statuso dėl mažareikšmio teisės pažeidimo ir tokiu būdu palikti be pastovaus darbo ir pajamų 135 socialiai pažeidžiamus asmenis. Pareiškėjo padarytas teisės pažeidimas buvo vienkartinis, mažareikšmis ir nesukėlė jokių padarinių SĮĮ saugomiems teisiniams gėriams, o atsakovas, priimdamas ginčijamą Įsakymą, neanalizavo, netyrė ir nevertino šių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį panaikino.

Teisėjų kolegija


IV.

30. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. V-375 „Dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo UAB „Auto Idea“ ir valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi prašydamas panaikinti skundžiamą Įsakymą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Įsakymą, nevertino pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdžio, sunkumo, nevertino, ar VDI nustatytas pažeidimas pagal savo pobūdį sudaro pagrindą panaikinti socialinės įmonės statusą, sprendė, kad pareiškėjui paskirta neproporcinga nuobauda, o priimant ginčijamą Įsakymą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

32. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė SĮĮ bei Aprašo normas, jų sąveiką tarpusavyje, bei šiomis teisės normomis nustatytą atsakovo kompetenciją, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio

19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.). Taigi patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrindė ir motyvavo priimtą sprendimą, todėl pritardama sprendime nurodytiems motyvams jų nekartoja, tik juos papildo.

35. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo teiginį, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas argumentas, jog atsakovo veiksmai už pažeidimus naikinant socialinių įmonių statusą taip pat laikytini socialinių įmonių veiklos priežiūra, yra nepagrįstas, pažymi, kad atsakovas neabejotinai yra viešojo administravimo subjektas, VAĮ nustatyta tvarka įgaliotas atlikti viešąjį administravimą. Viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (VAĮ 2 straipsnio 1 dalis). Nors atsakovas neatlieka socialinių įmonių veiklos priežiūros VAĮ ketvirtajame skirsnyje nustatyta tvarka (ši funkcija Nutarimo 4 punktu suteikta VDI), tačiau vykdydamas SĮĮ 26 straipsniu jam pavestas funkcijas ir Nutarimo 2 punktu suteiktus įgaliojimus (konkrečiu nagrinėjamu atveju – priimdamas sprendimą naikinti socialinės įmonės statusą), atsakovas įgyvendina SĮĮ, taiko jo bei jį lydinčių teisės aktų nuostatas, t. y. atlieka viešąjį administravimą. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi viešojo administravimo principais, įtvirtintais VAĮ 3 straipsnyje, tarp kurių, be kita ko, yra ir proporcingumo principas, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.

36. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo argumentus dėl nagrinėjamai bylai aktualių teisės aktų kolizijos, pažymi, kad SĮĮ 11 straipsnio 1 dalyje reglamentuojami socialinės įmonės statuso netekimo pagrindai detalizuojami Aprašo 21 punkte nurodant, jog socialinės įmonės statusas juridiniams asmenims, turintiems šį statusą gali būti panaikinamas esant bent vienam Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytam pagrindui. Tokiu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdžiai siekiama, kad vyktų ne formali socialinės įmonės statuso panaikinimo juridiniam asmeniui procedūra, o reali ir efektyvi administracinė procedūra, kurios metu būtų įvertintos visos socialinės įmonės statuso panaikinimui svarbios aplinkybės. Aprašo 21 punkto nuostata atsakovui neabejotinai suteikia diskrecijos teisę spręsti dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, net ir esant nustatytam SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies pagrindui, atsižvelgiant į viešojo administravimo principus, analizuojamos situacijos individualumą, įvertinant pažeidimo pobūdį, pasekmes. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo argumentas dėl teisės aktų kolizijos atmetamas kaip nepagrįstas.

37. Dėl atsakovo argumento apie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuomonę nagrinėjamu klausimu ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimą, kuriame pasisakyta apie SĮĮ taikymą, pastebėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl šis argumentas laikytinas nereikšmingu. Teismas vertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis). Taip pat pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalis).

38. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui socialinės įmonės statusas panaikintas tuo pagrindu, kad jis kitaip pažeidė jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, t. y. nesilaikė DK reikalavimų dėl darbo pagal nustatytą darbo grafiką. DK tiesiogiai reglamentuoja darbo santykius socialinių įmonių veikloje, įdarbinant atitinkamą skaičių tikslinėms grupėms priklausančių asmenų, todėl SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti socialinės įmonės veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai apima ir DK normų pažeidimus. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei VDI 2018 m. birželio 11 d. administracinio nusižengimo protokole su administraciniu nurodymu pareiškėjo vadovui (b. l. 58-59), nei atsakovo Socialinių įmonių reikalų komisijos posėdžio 2018 m. rugpjūčio 2 d. protokolo išraše Nr. 5 (b. l. 26-29), nei skundžiamame atsakovo direktoriaus Įsakyme (b. l. 24-25) nėra nurodyta pareiškėjo pažeista konkreti Darbo kodekso norma, kurios pažeidimu yra kaltinamas pareiškėjas. Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, neanalizavo

individualios situacijos, nevertino pažeidimo pobūdžio, todėl priėmė visiškai formalų sprendimą. Atsakovas, vadovaudamasis Apraše įtvirtinta socialinės įmonės statuso panaikinimo procedūra, turėjo vertinti ir nustatyti, kokia Darbo kodekso norma buvo pažeista, ar VDI nustatytas pažeidimas pagal savo pobūdį ir pasekmes sudaro pakankamą pagrindą panaikinti socialinės įmonės statusą.

39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes įvertino tinkamai, nepažeisdamas aukščiau minėtų įrodymų vertinimą nustatančių taisyklių toje apimtyje, kiek tai yra reikšminga teisingam bylos išsprendimui. Atsakovas apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jos buvo įvertintos. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais ar kitais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

40. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos turi teismui pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra pateikęs bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


AUDRIUS BAKAVECKAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS_______________________


Administracinė byla Nr. A-1313-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01801-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 6.1.4.; 53.4(S)


NUTARTIS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4e5b39e0a97511e9964cdd77475976b0

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal A. A. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Klaipėdos I teritoriniam skyriui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. A. su skundu (b. l. 1–23) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. S-56; 2) panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2017 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 97; 3) panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos I teritorinio skyriaus 2016 m. spalio 7 d. išvadą Nr. R-4309; 4) priimti naują sprendimą ir tenkinti pareiškėjo prašymą dėl specialiojo lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensavimo.

2. Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.4. Teismas nustatė, kad medicininės išvados dėl pareiškėjo nėra pakankamai išsamios ir detalizuotos, nėra nurodyta,

(duomenys neskelbtini) turi pareiškėjas ir kokia (duomenys neskelbtini) stadija, todėl ginčijamuose sprendimuose pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. A1-120/V-346, kuriuo patvirtintas Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašo 3.1 – 3.11 papunkčiuose nustatytų reikalavimų. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

5. Pareiškėjas A. A. apeliaciniame skunde (b. l. 96–98) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Nesant galimybės priimti naują sprendimą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

6. Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 107–109) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija


7. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas, teisėtumas ir pagrįstumas.

8. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas A. A. pateikė apeliacinį skundą.

9. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. birželio 3 d. gautas pareiškėjo prašymas (b. l. 110), kuriuo buvo prašoma apeliacinį skundą palikti nenagrinėtu, nes ginčas jau yra išspręstas neteisminio proceso tvarka.

10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. birželio 10 d. raštu paaiškino pareiškėjui, kad teismas neturi teisės palikti apeliacinio skundo nenagrinėtu, todėl buvo paprašyta pareiškėjo patikslinti 2019 m. birželio 3 d. prašymą.

11. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. birželio 14 d. gautas pareiškėjo prašymas (b. l. 114), kuriame jis nurodo, kad atsisako apeliacinio skundo, taip pat pažymi, kad apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės jam yra žinomos.

12. Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

13. Teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjas prašymą teismui pateikė ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas turi teisę atsisakyti paduoto apeliacinio skundo. Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį, kai apeliacinį skundą padavęs asmuo jo atsisako, teismas apeliacinį procesą nutraukia, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl apeliacinio skundo atsisakymo, nenustatė priežasčių, dėl kurių šis prašymas negali būti tenkinamas. Atsižvelgiant į tai, kad šioje administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, apeliacinis procesas nutraukiamas.

14. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo atsisakęs asmuo pakartotinai jį paduoti neturi teisės, o šios apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės apeliantui yra žinomos (ABTĮ 136 straipsnio 3 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo A. A. (A. A.) atsisakymą nuo apeliacinio skundo.Nutraukti apeliacinį procesą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo

2018 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal A. A. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Klaipėdos I teritoriniam skyriui dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. A-634-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00262-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 17.3.1(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=68cb6a20a97511e9964cdd77475976b0


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Pakruojo rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Pakruojo rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Strateginės plėtros ir statybos skyriaus Architektūros poskyrio 2017 m. sausio 18 d. pranešimą, jog nepritarta kitos paskirties inžinerinio statinio – kiemo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Pakruojo m., statybos projekto sprendiniams.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Administracijos (toliau – ir atsakovas) Strateginės plėtros ir statybos skyriaus Architektūros poskyris (toliau – ir Poskyris) įkėlė į Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinę sistemą „Infostatyba“ (toliau – ir IS „Infostatyba“) pranešimą (toliau – ir Sprendimas) apie tai, jog nepritaria kitos paskirties inžinierinio statinio – kiemo aikštelės, (duomenys neskelbtini), Pakruojo m. (toliau – ir statinys), statybos projekto (toliau – ir Projektas) sprendiniams. Toks Sprendimas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) nuostatų taikymo kontekste yra tapatus sprendimui neišduoti statybą leidžiančio dokumento.

3. Pareiškėjas teigė, kad negavo iš atsakovo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatas atitinkančio sprendimo. Nei vienas iš Sprendime nurodytų argumentų nėra teisiškai pagrįstas, dirbtinai riboja pareiškėjo teisę disponuoti savo turtu, t. y. žemės sklypu bei vykdyti jame statybos darbus. Pirmoji Sprendimo dalis, t. y. „Patikslinti situacinę schemą“, yra neaiški, nes nėra nurodoma, kokia apimtimi ir / ar kokiu klausimu reikia tikslinti minimą schemą. Be to, Sprendime nėra pateikti argumentai, dėl kurių pareiškėjas turėtų tikslinti situacinę schemą.

4. Pareiškėjas nesutiko, jog N. V. sutikime neįrašyta data gali būti laikoma priežastimi atsisakyti išduoti statybą leidžiantį dokumentą, nes ji pernelyg formali ir nesukuria jokių teisinių pasekmių, sutikimo data nėra teisiškai reikšminga, nes aptariamas bendrasavininko sutikimas neturi galiojimo pabaigos.

5. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo reikalavimu pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriaus 2016 m. gruodžio 16 d. rašto priedus (prašymą, įvažiavimo schemą ir topografinę nuotrauką), nes, pareiškėjo manymu, šie dokumentai neturi jokios reikšmės, kadangi, kaip matyti iš šio rašto, sutikimas įrengti įvažiavimą per valstybinės žemės sklypą buvo neišduotas ne dėl to, kad tai kaip nors prieštarautų Lietuvos Respublikos interesams, bet todėl, kad jo nereikia.

6. Pareiškėjas nesutiko, kad Projektas neatitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ (toliau – ir STR 1.05.06:2010) 7.2.2. punkto reikalavimų. Sprendime nėra aiškiai nurodyta, būtent kokių projekto rengimo sąlygų nesilaikė pareiškėjas, kas buvo pažeista ir kokiame tiksliai projektavimo dokumente buvo suformuoti projektavimo procesui privalomi kriterijai, todėl šis argumentas neteisėtas.

7. Pareiškėjas manė, kad Projekte negalima nurodyti, į kokią gatvę nuvedamas paviršinis vanduo nuo aikštelės, kadangi statomos aikštelės danga yra smėlis, į kurį ir susigers visas paviršinis vanduo, be to, paviršinio vandens nuvedimas į bendro naudojimo gatvę būtų negalimas, kadangi (duomenys neskelbtini) gatvėje nėra įrengta paviršinio vandens surinkimo sistema. Pareiškėjas nesutiko su pastaba, jog Projekte kai kur nurodomos skirtingos aikštelės dangos, teigė, jog Projekto turinys nekelia abejonių dėl to, kad projektuojamos aikštelės danga bus smėlis.

8. Dėl reikalavimo nurodyti, kur ir kokie bus montuojami pamatai bei pateikti gen. planą, kuriame pažymėtos iškasto grunto sukrovimo vietos, pareiškėjas paaiškino, kad Projekto visuma leidžia aiškiai nustatyti, jog pamatai nebus

įrenginėjami, joks gruntas niekur nebus sandėliuojamas, kadangi kiekvienas bortas bus montuojamas iškart po to, kai bus iškasta jo tvirtinimui skirta duobė smėlyje.

9. Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimo argumentas Nr. 6 yra nemotyvuotas ir neteisėtas, nes atsakovas siūlo, o ne reikalauja atlikti tam tikrus veiksmus, todėl kyla klausimas šių veiksmų būtinumo, be to atsakovas konkrečiai nenurodė, kas ir remiantis kokiais argumentais turi būti tikslinama.

10. Pareiškėjas manė, kad nėra pagrindo patikslinti topografinės nuotraukos kampinį štampą, Sprendime nenurodomi topografinės nuotraukos apimčių išplėtimo argumentai. Pareiškėjas manė neturįs teisės daryti kitiems subjektams priklausančių žemės sklypų topografinių nuotraukų, būtų nesąžininga, jei jis turėtų finansuoti su jo interesais nesusijusių dokumentų parengimą.

11. Pareiškėjas teigė, kad reikalavimas aiškinamąjį raštą išdėstyti A4 formatu yra neaiškus ir neargumentuotas. Visi kiti atsakovo reikalavimai nepagrįsti ir neprotingi. Kadangi iš Projekto turinio matyti, jog šiuo atveju yra rengiamas ne projektas naujai statybai, bet vykdomas savavališkos statybos įteisinimo procesas, todėl yra visiškai nereikšminga, kokie medžiai sklype kažkada augo ar statiniai stovėjo. Atsakovo reikalavimai aprašyti sklype esančias geologines, hidrogeologines sąlygas bei higieninę, ekologinę, aplinkinio užstatymo situaciją yra akivaizdžiai neteisėti, nes pareiškėjo statomo tipo statiniui atsakovo minimi veiksniai nėra aktualūs.

12. Pareiškėjo vertinimu, reikalavimas pateikti sprendinius apie poveikį aplinkai, gyventojams ir kaimyninėms teritorijoms yra nepagrįstas, nes Projekte nurodomo statinio statybai tokios procedūros paprastai nėra atliekamos, be to, Sprendime atsakovas nenurodė teisinių ir / ar faktinių argumentų, kodėl turėtų būti atliekamos poveikio vertinimo procedūros. Reikalavimas išplėsti raštą bortų įrengimo konstrukcijų aprašymu neteisėtas dėl to, kad bortų įrengimo procesas yra detalizuotas brėžinyje.

13. Pareiškėjo teigimu, Sprendimo argumento Nr. 10 dalis dėl sutartinių žymėjimų, aikštelės matmenų ir atstumų nuo bortų iki sklypo ribų yra nepagrįsta, kadangi aptariamo turinio informacija Projekte yra nurodyta. Nurodymas „įvažiavimą į sklypą nuo Laisvės a. projektuoti asfalto dangos“ yra nesuprantamas, todėl jo įvykdyti neįmanoma.

14. Pareiškėjas nesutiko su reikalavimu papildyti brėžinį „Projektuojamos aikštelės dangų ir bortų planas“, nurodant pjūvio 1-1 vietą, kadangi minimas pjūvis 1-1 vizualiai parodo visos aikštelės, o ne kokios nors konkrečios jos dalies sandarą.

15. Nesutikdamas su Sprendimo argumentu Nr. 12 dėl Projekto neatitikties Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (toliau – ir Reglamentas STR 1.07.01:2010) 10 priedo 1 punkto reikalavimų, pareiškėjas teigė, jog projektuojama aikštelė nepatenka į jokių statinių apsaugines zonas ir nėra statoma mažesniais atstumais nei nurodyti norminiai atstumai iki gretimuose sklypuose esančių statinių. Be to, šiuo atveju atliekamas jau faktiškai pastatyto statinio įteisinimo procesas, asmenys, kurių sutikimai buvo reikalingi statybai vykdyti, per vienus metus nuo statybos pradžios dėl statinio statybos statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektams nepateikė savo rašytinių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl statinio statybos, todėl net ir esant teisiniam pagrindui reikalauti iš pareiškėjo kaimyninių žemės sklypų savininkų sutikimų vykdyti Projektą, tokie sutikimai nebėra privalomi.

16. Pareiškėjo manymu, Sprendimo argumento Nr. 13 pastaba, jog brėžinyje „Vertikalinis“ sutartiniai žymėjimai neatitinka žymėjimų plane, yra neaiški, nes neįvardinti konkretūs netikslumai. Argumento dalis, kad nėra nurodytas įvažiavimas į sklypą, yra nepagrįsta, nes faktiškai naudojamas įvažiavimas į sklypą yra pavaizduotas Projekte. Argumento dalis dėl tvoros atstatymo yra nesuprantama, kadangi sklypą juosianti tvora jau yra įrengta. Tvoros įrengimo sprendiniai Projekte neturi būti nurodomi, kadangi tokio pobūdžio statiniui statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas. Tai, kad Projekte nurodytas netikslus žemės sklypo plotas, yra formalus trūkumas, todėl nėra reikšmingas sprendžiant statybą leidžiančio dokumento išdavimo klausimą.

17. Pareiškėjas teigė, kad Sprendime nurodant, jog pateiktas sklypo vertikaliojo plano sprendinys pažeis trečiųjų asmenų interesus, neatskleista, kokių asmenų ir kokie interesai pažeidžiami. Be to, nėra tokią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Reikalavimas praplėsti aiškinamąjį raštą vertikaliniu planavimu yra nepagrįstas, kadangi aiškinamojo rašto turinys yra pakankamas tokio pobūdžio statybos darbams aptarti, be to, joks teisės aktas nereglamentuoja tikslaus aiškinamojo rašto turinio. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, reikalaudamas pateikti dokumentus ir atlikti Projekto korekcijas, nenurodo tokių reikalavimų argumentų. 2016 m. spalio 3 d. specialiuose architektūros reikalavimuose Nr. S-3073(8.10) (toliau – ir Architektūriniai reikalavimai) leistinas statinių aukštis nenustatomas.

18. Pareiškėjo teigimu, jis negali objektyviai spręsti bei skunde aiškiai pasisakyti dėl didžiosios dalies Sprendimo

argumentų teisėtumo, nes jame nenurodyti jokie argumentai ir teisinis pagrindas, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, Sprendimas nebuvo surašytas kaip konkretus individualus administracinis aktas ir neturi jam būtinų turinio elementų (VAĮ 8 str. 2 d., 3 d.). Be to, Sprendimas nebuvo pateiktas pareiškėjui, kaip numatyta VAĮ 8 straipsnio 4 dalyje.

19. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.20. Atsakovas nurodė, kad viešojo administravimo subjektai Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio

12 d. įsakymu Nr. D1-878 patvirtintame Statybos techninio reglamente STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ (toliau – Reglamentas STR 1.05.01:2017) nurodytas statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, statybos užbaigimo, statybos sustabdymo, savavališkos statybos ir statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo procedūras atlieka naudodamiesi IS „Infostatyba“. Pareiškėjas bei jo įgaliotas asmuo (projektuotojas) turėjo techninę galimybę naudotis ir naudojosi IS „Infostatyba“, todėl viešojo administravimo subjektas visas procedūras atliko šioje informacinėje sistemoje. Tikrinančioms institucijoms pateikus patikrinimo išvadas, naudotojui pateikiama detalesnė informacija ir išvada: pritarta, nepritarta arba atmesta. Esant nepritarimui arba atmetimui, tampa aktyvus veiksmo mygtukas „Spausdinti pastabų sąvadą“. Paspaudus šį mygtuką, galima atsispausdinti pastabas, kurias įrašė institucijos nepritardamos arba atmesdamos paraiškas. VAĮ 8 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad kai individualus administracinis aktas priimamas naudojantis informacinėmis sistemomis, jo pasirašymui ir patvirtinimui antspaudu prilyginamas patvirtinimas (autorizavimas) valstybės informacinėje sistemoje. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog kai individualus administracinis aktas priimamas naudojantis valstybės informacinėmis sistemomis, vietoje individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintos kopijos gali būti pridedamas individualaus administracinio akto išrašas. Aptariamu atveju Administracijos Architektūros poskyrio vedėjas, patikrinęs Projektą ir radęs trūkumų, pastabose juos nurodė. Atsakovo teigimu, žymėjimas „nepritarta“ – tai ne sprendimas, o greitesnis būdas ištaisyti klaidas ir pašalinti trūkumus, kuris įmanomas tik bendradarbiaujant.

II.

21. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.22. Teismas nustatė, kad pareiškėjas per IS „Infostatyba“ 2016 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu

pritarti statinio projektui, Projekto patikrinimo išvada – nepritarti, ir pateiktos pastabos. Teismo vertinimu, Sprendimas yra priimtas Statybos įstatyme bei Reglamente STR 1.07.01:2010 nustatyta tvarka bei laikantis nustatytų terminų.

23. Teismas atsižvelgė į liudytoju apklausto Administracijos Poskyrio vedėjo A. Š. paaiškinimus, kad pastabos surašytos ir skirtos projektuotojui, kuris rengė projektą, į projekto rengėjos J. M. paaiškinimus, kad išdėstytos pastabos (nepritarimo motyvai) jai aiškios, nors ne su visomis pastabomis ji sutinka; norint gauti statybos leidimą Projektą reikia taisyti, ji apie tai pranešė užsakovui, tačiau užsakovas taisyti nesutiko. Nurodė, kad prašymą pritarti Projektui per IS „Infostatyba“ pateikė projekto vadovė N. M., todėl ir informacija apie nepritarimą projektui bei nepritarimo motyvai taip pat buvo pateikti per IS „Infostatyba“, atskiro dokumento surašymo šiuo atveju nereikalauja teisės aktai.

24. Teismas nurodė, kad Sprendime yra aiškiai nurodyta, dėl kokių trūkumų prašymas negali būti patenkintas, nurodytos teisės aktų nuostatos, pagrindžiančios Sprendimą, taigi Sprendimas negali būti pripažįstamas visiškai nemotyvuotu bei teisiškai nepagrįstu. Tačiau nustatęs, jog Sprendime nurodytas tik Reglamento STR 1.07.01:2010 10 priedo 1 punktas ir 7.2.2 punktas, prie kitų pastabų nenurodytos konkrečios teisės aktų nuostatos, teismas pripažino, kad Sprendimas turi trūkumų, tačiau iš pareiškėjo skunde teismui išreiškiamos pozicijos matyti, kad jis aiškiai suvokė, kokių faktinių aplinkybių bei teisės aktų pagrindu yra grindžiamas skundžiamas Sprendimas, nepritarimo aplinkybės pareiškėjui yra žinomos ir suprantamos. Teismo vertinimu, tokią išvadą patvirtina ir tai, jog skundo reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo pareiškėjas pagrindė išsamia pačiame Sprendime nurodytų faktinių aplinkybių bei teisės aktų analize. Todėl teismas darė išvadą, kad Sprendimo turinys iš esmės atitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti nėra pagrindo.

III.

25. Pareiškėjas V. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują

sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas, be pareiškėjo patikslintame skunde nurodytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

25.1. Pirmosios instancijos teismas netyrė pareiškėjo skundo motyvų ir nepasisakė dėl didžiosios dalies skundo, kuriuo ginčytas kiekvieno Sprendimo argumento teisėtumas.

25.2. Teismas nepagrįstai pripažino Sprendimą atitinkančiu jam keliamus formos ir turinio reikalavimus, Sprendimas nemotyvuotas, pareiškėjas, rengdamas skundą, galėjo tik numanyti, kodėl Sprendime nurodytos tam tikros pastabos ir kokie jų motyvai. Teisiniai argumentai buvo nurodyti tik Sprendimo 3 ir 12 pastabose. Sprendimo motyvų trūkumas apribojo pareiškėjo teisę suprasti Sprendimo turinį ir konstruktyviai ginti savo teises teisme. Sprendimas taip pat neatitinka Reglamento STR 1.07.01:2010 11 punkto reikalavimų. Atsisakymo duoti statybą leidžiantį dokumentą argumentai turi būti suprantami ne tik projektuotojui, bet ir užsakovui, be to, argumentai turi būti aiškūs vien tik susipažinus su sprendimo turiniu.

25.3. Apelianto manymu, Projekto rengėjos J. M. paaiškinimai turi būti vertinami kritiškai, iš jos paaiškinimų matyti, kad ji bijo veikti pareiškėjo naudai, nes bijo atsakovo neigiamo požiūrio į ją ateityje.

26. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

27. Administracija teigia, kad palaiko jos atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus, ir papildomai nurodo, kad pagal Reglamento STR 1.07.01:2010 11 punktą prašymo pateikėjas informaciją apie kiekvieną nepritarimą projektui ir nepritarimo motyvus gauna per IS „Infostatyba“ iškart po nepritarimo paskelbimo joje. Aptariamu atveju Poskyrio vedėjas, patikrinęs Projektą ir radęs trūkumų, 2017 m. sausio 18 d. priėmė sprendimą nepritarti Projekto sprendiniams, išdėstė nepritarimo motyvus, todėl IS „Infostatyba“ buvo paskelbta, jog Projektui nepritariama. Sprendime yra aiškiai nurodyta, dėl kokių trūkumų pareiškėjo prašymas negali būti patenkintas. Atsakovas, nors ir ne visus atsisakymo išduoti leidimą motyvus pagrįsdamas teisės aktais, pakankamai aiškiai nurodė faktines aplinkybes, iš kurių apeliantas turėjo galimybę suprasti Sprendimo priėmimo priežastis.

Teisėjų kolegija


IV.

28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Pakruojo rajono savivaldybės administracijos 2017 m. sausio 18 d. sprendimo nepritarti kitos paskirties inžinerinio statinio – kiemo aikštelės statybos projekto sprendiniams teisėtumo ir pagrįstumo.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas per IS „Infostatyba“ 2016 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu pritarti statinio projektui, o Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Strateginės plėtros ir statybos skyriaus Architektūros poskyris 2017 m. sausio 18 d. įkėlė į Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinę sistemą „Infostatyba“ pranešimą apie tai, jog nepritaria Kitos paskirties inžinierinio statinio-kiemo aikštelės (duomenys neskelbtini), Pakruojo m., statybos projekto sprendiniams. Prie neigiamos projekto patikrinimo išvados pateikta 16 pastabų (b. l. 25-27).

31. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjo pateiktas projektas buvo tikrinamas vadovaujantis statybos techniniu reglamentu STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, kurio 11 punkte nustatyta, kad projektą tikrinantis asmuo ne vėliau kaip iki Statybos įstatymo 23 straipsnio 18 dalyje nurodyto projekto patikrinimo termino (įskaitant termino pratęsimą) pabaigos IS „Infostatyba“ paskelbia savo pritarimą ar nepritarimą projektui. Ten pat nurodyta, kad nepritariant projektui, IS „Infostatyba“ paskelbiami nepritarimo motyvai, nurodant konkrečius Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje

nustatytų reikalavimų pažeidimus. Todėl nagrinėjamu atveju vertinant ginčijamo atsakovo Sprendimo teisėtumą, turi būti įvertinta, ar jis atitinka šio ir kitų teisės aktų jam keliamus turinio reikalavimus.

32. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis).

33. Aiškindamas pastarąsias nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Be to, pastebėtina, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017; 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 ir kt.).

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo akto turinį, konstatuoja, kad atsakovo Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nustatytų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje. Iš pareiškėjo ginčijamo administracinio akto turinio nėra galima spręsti, kokiomis teisės aktų nuostatomis remdamasis atsakovas pastabose nurodo pareiškėjui atlikti eilę veiksmų, o atsakovui Sprendime (3 ir 12 pastabos) tik išvardinus teisės aktų

nuostatas, tačiau konkrečiai nenurodžius, kaip jos pažeidžiamos, kokiais duomenimis remiantis nustatyti pažeidimai, pareiškėjas negalėjo suprasti Sprendimo priėmimo teisinio ir faktinio pagrindo. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčijamo akto dalinius trūkumus, netyrė ir nesprendė dėl akte suformuluotų pastabų teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, neteisingai taikė teisės normas ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą procesinį sprendimą, kurį yra pagrindas naikinti. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimas naikinamas, o nauju sprendimu skundas tenkinamas.



Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą tenkinti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti.Pareiškėjo V. V. skundą tenkinti. Panaikinti Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Strateginės plėtros ir

statybos skyriaus Architektūros poskyrio 2017 m. sausio 18 d. pranešimą, jog nepritarta kitos paskirties inžinerinio statinio – kiemo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Pakruojo m., statybos projekto sprendiniams.



ARTŪRAS DRIGOTAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-839-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02125-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 57.4; 55.1.7(S)


PAPILDOMA NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. Š. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija) dėl

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=44f7a960a97511e9964cdd77475976b0

sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas G. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2017 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. KP_02_05 ir 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. KP-646(10.6.1).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo G. Š. skundą tenkino, t. y. panaikino atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. KP-646(10.6.1.), o bylą dėl reikalavimo panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. KP_02_05 nutraukė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. birželio 12 d. nutartimi atsakovo Agentūros apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

II.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. birželio 13 d. gautas pareiškėjo prašymas priteisti jam patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – 1 000 Eur atstovavimo išlaidų už konsultacijas, procesinių dokumentų parengimą bei pateikimą, ir 23 Eur žyminio mokesčio.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. liepos 8 d. gauti pareiškėjo paaiškinimai administracinėje byloje, kuriuose nurodoma, kad 700 Eur atstovavimo išlaidų patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 300 Eur – apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjas nurodo, kad už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme buvo sumokėtos avansu, ir pažymi, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismui buvo pateiktas po to, kai atsakovas Agentūra pateikė apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:III.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 97 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Pagal ABTĮ 97 straipsnio 2 dalį iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per keturiolika kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus šią bylą apeliacine tvarka, liko neišspręstas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuris teismui buvo suformuluotas pareiškėjo atsiliepime į Agentūros apeliacinį skundą. Pareiškėjas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismui dar kartą pateikė 2019 m. birželio 13 d., t. y. nepraleidęs įstatymo nustatyto keturiolikos dienų termino. Dėl nurodytų priežasčių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimu priimama papildoma nutartis.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmąja instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai: 1) pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti pirmąja instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo arba 2) įsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pagal Pakeitimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalį, bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose

sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai: 1) pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti apeliacine instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo arba 2) apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje administracinėje byloje priimtas 2017 m. lapkričio 8 d., todėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmąja instancija, atlyginimo klausimas šioje byloje spręstinas iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, proceso šalių išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, o išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atlyginimo klausimą sprendžia apeliacinės instancijos teismas (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-280/2009; 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2303/2011; 2013 m. kovo 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-215/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų administracinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo perduotina nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik dėl pareiškėjo prašymo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant šią administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaujantis bendruoju ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas byloje yra priimtas pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstama bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginama. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jo patirtoms bylinėjimosi išlaidoms pagrįsti pateikė 2017 m. spalio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą (III t., b. l. 12), kurioje nurodytas teisinių paslaugų pobūdis – „advokato konsultacijos, skundai ir atstovavimas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose dėl neteisėtų NMA sprendimų“, paslaugų kaina (su PVM) 1 000 Eur, ir 2017 m. spalio 20 d. pinigų priėmimo kvitą, serija LAT Nr. 879852 (III t., b. l. 13), patvirtinantį, kad pareiškėjas advokatui Martynui Stankevičiui sumokėjo 1 000 Eur. Byloje taip pat pateikta 2017 m. kovo 10 d. atstovavimo sutartis (I t., b. l. 31). 2019 m. liepos 8 d. pareiškėjo paaiškinimuose nurodyta, kad iš visų prašomų priteisti atstovavimo išlaidų 300 Eur, kurie buvo sumokėti avansu, sudaro išlaidos už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Išanalizavus bylos medžiagą matyti, kad apeliacinės instancijos teisme pareiškėjo advokatas parengė ir 2017 m. gruodžio 22 d. pateikė teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą.

Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose

teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių). Šių Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis koeficientais yra 1,3.

Atsižvelgus į teisinių paslaugų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimu, datą – 2017 m. gruodžio 22 d. (2017 metų IV ketvirtis), vertinant šių išlaidų pagrįstumą aktualus 2017 metų II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos Respublikos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 838,7 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 1 090,31 Eur (1,3 x 838,7 Eur). Taigi, nagrinėjamu atveju prašoma atlyginti 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio, nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta.

Atsižvelgiant į byloje kilusio ginčo pobūdį, į pateiktus įrodymus dėl byloje patirtų išlaidų, taip pat į Rekomendacijas ir jose įtvirtintus principus, pareiškėjui G. Š. iš atsakovo Agentūros priteistina 300 Eur atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų suma.


n u t a r i a:

Priimti papildomą nutartį administracinėje byloje Nr. eA-839-520/2019.Priteisti pareiškėjui G. Š. iš atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio

ministerijos 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.Pareiškėjo G. Š. prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų administracinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos

teisme, atlyginimo perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.Papildoma nutartis neskundžiama.



DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-4143-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03002-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. (R. L.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 26 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 5 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. Kameroje buvo laikoma per daug asmenų, todėl pareiškėjui tekdavo per mažai gyvenamojo ploto. Be to, asmeniui tenkantį plotą mažino kameroje esantys baldai. Dėl didelio suimtųjų kiekio tekdavo valgyti atšalusį maistą, nes prie stalo neužtekdavo vietos visiems kameroje esamiems asmenims. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą siekiant išsikviesti pareigūną reikėdavo daužyti duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Taip pat pareigūną buvo sudėtinga išsikviesti siekiant būti išvestam į gyvenamąją patalpą iš dušo patalpos. Pareiškėjas teigė, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika netinkama, nes jam turėjo būti suteikiama teisė būti lauke ne mažiau kaip 8 valandas per dieną. Pareiškėjo nuomone, pasivaikščiojimo kiemeliai taip pat neatitiko higienos normų reikalavimų, nebuvo įrengta šiukšlių kibirėlių, peleninių, kiemeliai purvini, buvo pelėsio, suoliukai sulaužyti. Pareiškėjo teigimu, kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, o jei dulkėdavo – nelaistomi, be to, pasivaikščiojimo kiemelių stoge buvo asbesto. Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo užtikrinta gyvenamosiose patalpose tinkama ventiliacija, natūrali šviesa ir grynas oras, kamerose jautėsi didelė drėgmė. Natūrali šviesa silpnai patekdavo į patalpas, o elektrinis apšvietimas buvo silpnas, pats išjungti šviesos neturėjo galimybės. Pareiškėjas tvirtino, kad nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, jam neleido turėti ventiliatoriaus. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo aprūpintas patalyne, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, apatinį trikotažą skalbdavo tik jei suimtasis turėjo specialų skalbimo maišą. Pareiškėjas tvirtino, kad suimtieji, kurie neturėjo pinigų buvo priversti vaikščioti su purvinais drabužiais du mėnesius iki kito galimo nemokamo rūbų išplovimo, atskirais atvejais už rūbų plovimą administracija liepdavo sumokėti. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Taip pat dažnai nebūdavo karšto (šilto) vandens, nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę, be to, dušo patalpos neatitiko reikalavimų, jos buvo nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti. Kamerose buvo tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių, administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos, tai buvo atliekama tik po daugkartinių prašymų. Pareiškėjas nurodė, kad maistas nepakankamai kaloringas ir skanus, dažnai neatitiko nustatyto kiekio. Be to, nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistą nešdavo tiesiai į gyvenamąją kamerą, sąlygų eiti į valgyklą nebuvo. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas teigė patyręs kankinimą.

3. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis plotas kamerose atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K

administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, siūlė nuteistiesiems naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai buvo pritaikyti vėdinimui, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Atsakovas teigė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose neturėjo. Gyvenamosiose kamerose buvo įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Lukiškių TI-K

kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri buvo ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Atsakovo nuomone, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko higienos normų reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti kai kuriose gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose buvo įrengtos užuolaidos, o artimiausiu metu užuolaidas buvo planuojama įrengti visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Atsakovo teigimu, oro temperatūra atitiko teisės aktų reikalavimus, šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose nuo 2017 m. buvo įrengta nauja aliarminio iškvietimo sistema, todėl visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai nenumatė konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Be to, atsakovo teigimu, pareiškėjas skunde nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Atsakovas paaiškino, jog pasivaikščiojimo kiemeliai pastoviai valomi, esant būtinumui visada yra barstomi. Pasivaikščiojimo kiemelių valymo darbus atlieka kiemsargis ir nuteistieji, įtraukti į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Atsakovas nurodė, kad asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga suimtieji (nuteistieji) galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą, o neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus vieną kartą per sezoną. Atsakovas pažymėjo, kad maistas skirtas suimtiesiems ir nuteistiesiems Lukiškių TI-K buvo subalansuotas, atitiko fiziologines mitybos normas, patiekalų kokybė buvo tikrinama Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, juose nebuvo konkretumo.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė pareiškėjui R. L. 750 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

6. Teismas nustatė, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 5 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose tinkamas plotas pareiškėjui buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį, todėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu nebuvo teismo nustatyta. Dėl pareiškėjo teiginio, kad kameroje gyvenamasis plotas sumažėjo dėl kameroje esančių baldų bei sanitarinio mazgo, teismas nurodė, kad šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko teisės aktų reikalavimus, teismas nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo.

7. Teismas pasisakydamas dėl netinkamo tualetų kameroje įrengimo ir neužtikrinto privatumo nurodė, kad teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, tačiau atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, padarė išvadą, kad atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, taigi konstatavo, kad pareiškėjas neturėjo galimybės privačiai pasinaudoti tualetu visą kalinimo ginčo laikotarpį nuo 2017 m. spalio 5 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d., iš viso 328 paras. Tačiau atsižvelgęs į aplinkybę, kad pareiškėjas kamerose dalį laiko buvo kalinamas vienas, teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju pažeidimo dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu intensyvumas tomis dienomis nebuvo didelis.

8. Įvertinęs pareiškėjo teiginius, jog jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę, be to, dušo patalpos neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų, nes jos buvo nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti, teismas konstatavo, jog pareiškėjo minėti teiginiai nepagrįsti, kadangi byloje nebuvo pateikta tai įrodančių duomenų.

9. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl kameroje esančios temperatūros, šviesos ir ventiliacijos visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, ir ventiliacija, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime buvo nurodyta, kad kameros vėdinamos per langus, įrengtas teisės aktų reikalavimus atitinkantis dieninis ir naktinis apšvietimas, vėdinant kameras išvengiama nemalonaus kvapo, pelėsio

susidarymo. Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtino, kad buvo tikrintos kameros, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, t. y. 265, 290. Nurodytose kamerose higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo aplinkybių, susijusių su higienos normos pažeidimais, nenurodė kokiose konkrečiose kamerose tokie pažeidimai galėjo egzistuoti, teismas neturėjo pagrindo abejoti į bylą pateiktais užfiksuotais kamerų patikrinimo aktais bei Lukiškių TI-K nurodomais duomenimis. Kadangi byloje taip pat nebuvo duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų šiuo aspektu.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose konkrečiai kamerose nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas ir nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą, taip pat byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios galėjo išvengti pasinaudodamas aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyrė kitokių nepatogumų. Kadangi pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Lukiškių TI-K metu vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku buvo deklaratyvūs ir nebuvo pagrindo pripažinti, kad aliarminio iškvietimo sistema Lukiškių TI-K nebuvo įrengta ar, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

11. Teismas, pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K pareigūnus sunku išsikviesti po nusiprausimo dušo patalpoje, tenka daužyti į duris, kol nuteistieji yra išvedami į gyvenamąsias kameras, vertino kaip deklaratyvaus pobūdžio ir nesudarančius pagrindo konstatuoti netinkamus ar teisės aktams prieštaraujančius Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai jis susidūrė su sunkumais, siekiant išsikviesti pareigūną, tam, kad būtų išleistas iš dušo patalpos, koks konkretus pareigūnas galimai atsisakė išleisti pareiškėją iš dušo patalpos ar kitaip netinkamai bendravo, ar atliko kitus teisės aktams prieštaraujančius veiksmus. Teismo vertinimu, tokios aplinkybės nesudarė pagrindo perkelti visos įrodinėjimo naštos Lukiškių TI-K administracijai, todėl bendro pobūdžio, nedetalizuoti pareiškėjo teiginiai buvo teismo atmesti kaip neįrodyti ir nepagrįsti jokiais faktiniais bylos duomenimis.

12. Teismas nustatė, kad nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes, susijusias su teisės į pasivaikščiojimą įgyvendinimu, šių aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kokiomis dienomis pareiškėjas neturėjo galimybės pasivaikščioti. Be to, byloje nebuvo medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų reiškęs skundus Lukiškių TI-K administracijai dėl netinkamai įgyvendintos teisės į pasivaikščiojimą, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamo pasivaikščiojimui skirto laiko buvo atmesti.

13. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo reikalavimus dėl aplinkybių, jog pasivaikščiojimo kiemeliai nėra tvarkomi ir laistomi, kadangi, nei Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, nenustatė Lukiškių TI-K pareigos pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti šiukšliadėžes ir pelenines, tačiau nustatė pareigą patiems suimtiesiems po pasivaikščiojimo sutvarkyti kiemelius. Taigi, jei pasivaikščiojimo kiemeliuose būdavo šiukšlių, už tai atsakomybę turėjo prisiimti patys suimtieji. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas neatitiktų galiojančių teisės aktų reikalavimų.

14. Teismas taip pat nurodė, kad byloje objektyvių duomenų dėl asbesto poveikio pareiškėjo sveikatai nėra, todėl pareiškėjo argumentai dėl kenksmingos sveikatai aplinkos atmestini kaip nepagrįsti.

15. Teismas pažymėjo, jog byloje nebuvo nustatyta, kad santykinė oro drėgmė Lukiškių TI-K kamerose ginčo laikotarpiu būtų neatitikusi higienos normų reikalavimų. Taip pat Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime buvo nurodyta, kad visiems atvykusiems nuteistiesiems ir suimtiesiems yra išduodamos pagalvės ir antklodės, čiužiniai, kurie dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro užfiksuotos aplinkybės patvirtino, kad Lukiškių TI-K atvykusiems asmenims buvo išduodami čiužiniai iš audinio, kuris yra tinkamas skalbti ar dezinfekuoti, čiužiniai dezinfekuojami tam skirtoje kameroje. Patikrinimų metu taip pat buvo nustatyta, kad į Lukiškių TI-K atvykusiems asmenims, neturintiems patalynės ar rankšluosčių, šie buvo išduodami kartu su minkštuoju inventoriumi prieš šiuos asmenis vedant į dušinę. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl tinkamo aprūpinimo patalyne ir čiužiniais, buvo neindividualizuotos, bendro pobūdžio, taip pat nepagrįstos byloje esančia medžiaga, o byloje esantys duomenys patvirtino Lukiškių TI-K nustatytų pareigų vykdymą, neteisėtų atsakovo veiksmų šiuo aspektu nenustatė. Teismas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarka

neprieštaravo atitinkamais laikotarpiais aktualiems teisės aktų reikalavimams, todėl šie pareiškėjo argumentai taip pat buvo atmesti.

16. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus ir ginčo laikotarpiu buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Pareiškėjas kalinimo laikotarpiu jokių skundų įstaigos administracijai dėl tarakonų, pelių, vorų, utelių, blakių, ar dėl to, kad administracija nevykdė deratizacijos, dezinfekcijos, nereiškė. Be to, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro užfiksuotos aplinkybės patvirtino, kad Lukiškių TI-K buvo pildomas atliktų profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų žurnalas, Lukiškių TI-K buvo atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius jų buvimo pėdsakus, atliekamas jų naikinimas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl kamerose aptiktų tarakonų bei pelių, teismo vertinimu, objektyviai buvo nepagrįsti, bendro pobūdžio, nedetalizuoti.

17. Dėl pareiškėjo teiginių, jog dėl didelio suimtųjų kiekio kameroje, turėdavo valgyti atšalusį maistą, kuris buvo nepakankamai kaloringas ir skanus, teismas pažymėjo, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo ginčo klausimu atmesti. Teismas nurodė, kad maisto pristatymas pareiškėjui į kamerą atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo argumentus, kad dėl didelio kameroje esančio nuteistųjų skaičiaus jis negalėdavo vienu metu valgyti prie stalo, todėl maistas atšaldavo, teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes iš byloje pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas arba vienas, arba su dar vienu asmeniu, taigi daugiausiai du asmenys vienoje kameroje, todėl vieno stalo įrengimas sudarė galimybę nuteistiesiems vienu metu pavalgyti kameroje prie stalo.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais iš viso 328 paras, kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nebuvo nustatyta. Toks kalinimo laikotarpis, teismo vertinimu, buvo pakankamai ilgas ir sudarantis pagrindą atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą pinigais. Teismas įvertino, kad priteistinam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui, taip pat buvo aktuali aplinkybė, kad pareiškėjas dalį laiko kameroje buvo laikomas vienas, kas lėmė, kad pareiškėjo privatumas šiais laikotarpiais galėjo būti pažeistas tik dėl pareigūnų kontrolės stebint pareiškėją pro duryse esantį langelį. Teismas atsižvelgdamas į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, t. y. 328 dienos, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į aplinkybę, kad pareiškėjas reikšmingą kalinimo laiko dalį kamerose buvo kalinamas vienas, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisė 750 Eur neturtinės žalos dydis.

III.

19. Atsakovas Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

20. Apeliaciniame skunde Lukiškių TI-K dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.) bei neturtinės žalos atlyginimu. Nurodo, kad negali daryti įtakos į įstaigą atvykstančių suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, jų nepriimti. Skirstant atvykusius asmenis į kameras vadovaujamasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo. Pažymi, jog nors EŽTT praktikoje yra nurodoma, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau nacionaliniuose teisės aktuose (higienos normose) tokie reikalavimai nėra nustatyti. Atsakovas nurodo, kad asmens privatumui užtikrinti 2017 metais Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia sanitarinį mazgą nuo kameros vidaus bei apžiūros langelio duryse. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku asmens teisių gynimo būdu. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu. Taigi pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu bei patekimu į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę

skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Teisėjų kolegija


IV.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu 328 dienas neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, nekonstatavęs kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjui priteistina neturtinė žala pinigais, kurią įvertino 750 Eur ir ją priteisė pareiškėjui iš atsakovo.

23. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, todėl nebuvo pagrindo priteisti neturtinę žalą pareiškėjui. Atkreipia dėmesį, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai, jog kamerose turi būti įrengta atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrindė, kodėl pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakako pažeidimo konstatavimo.

24. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant atsakovo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose 328 paras buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Taigi administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai, jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015, 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017 ir kt.).

27. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei privatumo juo naudojantis užtikrinimo, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje

laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).

28. Prisijungdama prie Konvencijos, Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Nors prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės nacionalinėje teisėje pačiai apibrėžti tam tikrus žmogaus teisių ir laisvių standartus (nagrinėjamu atveju reikalavimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, įskaitant sanitarinių mazgų įrengimą), tačiau nacionalinėje teisėje įtvirtintas standartas negali būti žemesnis nei nustatytas Konvencijoje, t. y. Lietuva privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Be to, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas, kurios turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą). Taigi EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimus).

29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus aplinkybę, jog atsakovas neneigia, kad nei vienoje kameroje, kurioje ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas kaip atskira kabina su durimis, kaip tik atsakovas pateikia duomenis, kad buvo įrengiamos užuolaidos, tačiau nepateikia duomenų, kad užuolaidos buvo įrengtos visose kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas sprendime, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K kamerose ir privatumo užtikrinimu juose, teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas.

30. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ypač ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą.

Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

32. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje T. ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

33. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 750 Eur.

34. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


MILDA VAINIENĖ



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=414046b0a97511e9964cdd77475976b0

Administracinė byla Nr. eA-4583-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00486-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B. (A. B.), M. F., S. F., M. B. (M. B.) ir B. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B., M. F., S. F., M. B. ir B. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai A. B., M. F., S. F., M. B. ir B. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2019 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (15/6-5) 12PR-4 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad jie savo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje grindžia baime būti neteisėtai sulaikytais ir įkalintais dėl pareigūnų užpuolimo, kaltinimo salafizmu bei žmonos hidžabo nešiojimo. Pareiškėjai nurodė, kad 2006 m. A. B. buvo nuteistas dėl narkotinių medžiagų disponavimo, tačiau teigė, kad narkotinių medžiagų jis neturėjo ir vėliau buvo amnestuotas, tačiau dirbti galėjo tik mokėdamas duokles milicijos pulkininkui kaimynui A. S. (S.) (A. S.). Pareiškėjai paaiškino, kad 2016 m. A. B. nustojo nuomoti dvi kavines „Nido“ ir „Bistro“ ir išsinuomojo A. S. restorano patalpas dėl mažesnių sąnaudų. Po kelių mėnesių A. S. pareiškė, kad nebenuomos pareiškėjams patalpų, ir jie šiam asmeniui dirbs darbuotojų statusu, mokant nustatytą algą. Pareiškėjai nurodė, kad 2017 m. jie pardavė šeimos butą, nusipirko žemės sklypą, kuriame statė namą, dirbo turguje, tačiau A. S. reikalavo grįžti dirbti pas jį ir grasino.

3. Pareiškėjai skunde paaiškino, kad 2017 m. spalio mėn. Safarion turguje (Dušanbė) atidarė naują bistro, kur prekiavo šavarma, po 10 dienų atėjo milicininkas A., kuris liepė susisiekti su A. S. Susiekus su A. S., pareiškėjams buvo pagrasinta, jog negrįžus pas jį dirbti, jis padarys taip, kad pareiškėjams nebūtų įmanoma įsidarbinti. Pareiškėjai teigė, kad dėl tokių grasinimų jie kreipėsi į prokuratūrą, tačiau nurodžius asmenį, kuris grasino, padėti buvo atsisakyta. Pareiškėjai nurodė, kad po kurio laiko į jų bistro atvyko pareigūnai, pradžioje pareikalavo bistro dokumentų, vėliau pradėjo priekabiauti prie M. F. ir prievarta nuiminėti hidžabą. Pareiškėjas A. B. išbėgo iš virtuvės, kad apgintų sutuoktinę, ir tuo metu su savimi turėjo kirvuką ir peilį, kadangi gamino šavarmą. Konflikto metu A. B. pabėgo, o jo žmoną sulaikė. Pareiškėjų teigimu, sulaikymo metu M. F. kankino, mušė, grasino, rodė jai video medžiagą, kurioje užfiksuota, kaip A. B. meldėsi mečetėje ir nurodė, jog jam iškels baudžiamąją bylą kaltinant salafizmu. M. F. paleista tik po to, kai pasirašė jai „pakištus“ dokumentus. A. B. tuo

metu slapstėsi pas draugus. Po kurio laiko pareiškėjai gavo šaukimus. Paskambinęs A. S. paaiškino, kad bylą gali „uždaryti“, jeigu A. B. grįš pas jį dirbti. A. B. nurodė, kad jam reikia laiko (20 dienų), išvyks į sanatoriją pailsėti dėl patirto streso ir po to grįš. Per šį laiką A. B. pasidarė pasus, vizas, pardavė sklypą ir išvyko iš kilmės valstybės.

4. Pareiškėjų nuomone, Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertinant jų visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrintant visapusiško įrodymų ištyrimo. Pareiškėjai pažymėjo, kad esminis prieglobsčio prašymo motyvas buvo milicijos pulkininko A. S. vykdomas sistemingas reketas ir grasinimai sufabrikuoti baudžiamąsias bylas, siekiant pareiškėjus išnaudoti kaip pigią darbo jėgą. Pareiškėjai nurodė, jog Migracijos departamentas netinkamai interpretavo jų pateiktą pasakojimo dalį apie santykius su A. S., apie draugiškus santykius su juo nei vienas iš pareiškėjų neminėjo, sistemingai aiškino apie duoklės A. S. mokėjimą, kas negalėjo būti vertinama kaip savanoriškas bendradarbiavimas. Pareiškėjų teigimu, Migracijos departamentas neužtikrino objektyvaus pareiškėjų parodymų vertinimo. A. B. nurodė, kad buvo stebimas ir įtariamas dalyvavimu uždraustos organizacijos veikloje, tačiau nebuvo nei apklaustas, nei sulaikytas, jam nebuvo pateikti kaltimai, kol Safarion turguje neįvyko incidentas, kurio metu jis pasipriešino pareigūnams.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas nurodė, kad, įvertinęs pareiškėjų pateiktą informaciją, nustatė, jog pareiškėjų pasakojimas dėl incidento

Safarion turguje buvo pakankamai detalus, tačiau pasakojimai apie kaimyno A. S. vaidmenį 2012–2017 m. įvykiuose, įskaitant incidentą Safarion turguje (esą, jis reketavo juos bei siekė, kad pareiškėjai dirbtų jo kavinėje), yra vienas kitam prieštaraujantys. Nors tyrimo buvo metu nustatyta, kad pareiškėjams galimai gresia baudžiamasis persekiojimas, tačiau, atsakovas įvertinęs pareiškėjams gresiantį baudžiamąjį persekiojimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad jis būtų neproporcingas ar diskriminuojantis, todėl šis baudžiamasis persekiojimas neatitiko „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) kontekste.

7. Migracijos departamentas teigė, kad Sprendime konstatuota, jog pareiškėjai neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, kadangi tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje jie bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami. Taip pat nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės šalyje yra grėsmė, jog pareiškėjams bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Atsakovas paaiškino, kad vertindamas prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų patikimumą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi tikimybių pusiausvyros principu, t. y. nustato, ar kiekviena prieglobsčio prašytojo nurodyta esminė aplinkybė, kuri nėra patvirtinta rašytiniais įrodymais, yra labiau tikėtina negu netikėtina. Atsakovas nurodė, kad, įvertinę pareiškėjų pasakojimus nustatė, kad pareiškėjų teiginiai, esą Tadžikistane A. B. kaltinamas salafizmu, buvo labiau netikėtini nei tikėtini, todėl buvo atmesti ir nevertinti. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų pasakojimus apie tai, kad Tadžikistane jie susidūrė su hidžabo dėvėjimo bei barzdos auginimo ribojimais, buvo labiau tikėtini nei netikėtini ir laikytini nustatytais faktais. Atsakovas vertino, kad veiksmai, kuriuos pareiškėjai patirtų grįžę į kilmės valstybę, nebūtų pakankamai rimti savo pobūdžiu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, todėl neatitinko „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo.

8. Migracijos departamentas atsiliepime teigė, kad buvo tinkamai įvertinti pareiškėjų pasakojimai apie A. S. vaidmenį 2012–2017 m., kaip vienas kitam prieštaraujantys, o pareiškėjos pateiktas paaiškinimas kaip nepakankamas, todėl jų pasakojimas apie A. S. vykdytą reketą bei norą, kad pareiškėjai jam dirbtų, buvo laikomas labiau netikėtinu nei tikėtinu, bei pagrįstai buvo atmestas dėl patikimumo stokos. Atsakovo teigimu, tikėtina, jog A. B. atžvilgiu Tadžikistane vyksta baudžiamasis persekiojimas, tačiau. vertinant tokius atvejus buvo svarbu atskirti persekiojimą Konvencijos prasme nuo bausmės už teisės pažeidimą. Atsakovas pažymėjo, kad pasakojimas apie A. S. veiksmus buvo atmestas ir nebuvo laikomas nustatytu faktu. Migracijos departamentas nurodė, kad atlikto tyrimo metu įvertino visus pareiškėjų pateiktus duomenis, informaciją apie tikėjimo laisvės suvaržymus Tadžikistane ir nustatė, kad diskriminacinio elemento pareiškėjams gresiančiame baudžiamajame persekiojime nebuvo, o hidžabų dėvėjimo ir barzdos auginimo ribojimai nebuvo pakankami, kad būtų konstatuotas persekiojimas Konvencijos prasme.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2018 m. liepos 20 d. buvo grąžinti į Lietuvą iš Frankfurto, Vokietijos ir laikinai sulaikyti Vilniaus oro uosto užkardos sulaikytų asmenų patalpose. Pareiškėjai pateikė prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. A. B. ir M. F. 2018 m. gruodžio 11 d. apklausų metu nurodė, kad yra Tadžikistano piliečiai, paaiškino aplinkybes apie vykdytą verslą bei santykius su A. S. Migracijos departamentas Sprendimu netenkino pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei nesuteikė pareiškėjams papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai jiems gresiantį pavojų kildina iš to, kad M. F. nešioja hidžabą, o A. B. yra kaltinamas salafizmu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas, jog jam gresia problemų dėl to, kad jis galimai yra salafistas, nėra patvirtinti rašytiniais dokumentais. Aplinkybės dėl M. F. gautų baudų ar kitokių grėsmių dėl hidžabo nešiojimo taip pat nėra įrodytos. Byloje nėra duomenų, kad M. F. būtų buvusi bausta už hidžabo nešiojimą. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas iš esmės surinko informaciją dėl Tadžikistane vykstančio religinio persekiojimo, draudimo vyrams nešioti ilgas barzdas, o moterims – hidžabą, šios aplinkybės išsamiai įvertintos Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus 2019 m. sausio 15 d. išvadoje Nr. (15/6-5)13PR-4RN (toliau – ir Išvada). Teismas, įvertinęs pareiškėjų baimės pagrįstumą, pažymėjo, kad baimė turi būti grindžiama ir bendro pobūdžio pavojumi, t. y. ne bendra esama situacija Tadžikistano Respublikoje, bet su konkrečiomis su pareiškėjais tiesiogiai susijusiomis aplinkybėmis. Todėl šiuo aspektu, teismo vertinimu, pareiškėjų baimė būti įkalintiems dėl jų priklausymo religinei grupei yra subjektyvi jų nuomonė, nepagrįsta byloje esančiais įrodymais.

12. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjai prašo suteikti prieglobstį ir dėl A. B. atžvilgiu pradėto baudžiamojo persekiojimo, kadangi jis galimai užpuolė teisėsaugos pareigūnus Safarion turguje. Teismas įvertino, kad šiuo aspektu pareiškėjų A. B. ir M. F. paaiškinimai apklausų metu skiriasi, kadangi apibūdindamas santykius su A. S., A. B. aiškino, kad nuo 2012 m. šis asmuo pareiškėjui padėjo vykdyti verslą, apsaugodamas pareiškėją nuo valstybės institucijų ir iki 2016 m. pareiškėjas verslą vykdė sėkmingai. Teismo vertinimu, minėtos aplinkybės patvirtina tai, jog pareiškėjas su A. S. bendradarbiavo savo noru, o tuo tarpu M. F. nurodė, kad A. S. nuo 2012 m. konfliktavo su pareiškėjais. Pareiškėja akcentavo, kad A. S. kankino jos sutuoktinį, siekė jį pasodinti į kalėjimą, kliudė ramiai dirbti bei mokėti nuomą. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš pareiškėjų apibūdinto įvykio Safarion turguje nėra aišku, kokie asmenys buvo užpuolę M. F., neaišku, ar tie asmenys buvo susiję su A. S. Iš pareiškėjų teiktų paaiškinimų nėra aišku, ar M. F. atžvilgiu yra pradėtas baudžiamasis persekiojimas, ar jos atžvilgiu buvo taikomos kitokio pobūdžio prievartos priemonės dėl įvykio Safarion turguje, taip pat nėra aišku, kokio pobūdžio baudžiamasis persekiojimas yra pradėtas pareiškėjo A. B. atžvilgiu dėl konflikto Safarion turguje. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš pareiškėjų teiktų paaiškinimų turinio negalima daryti vienareikšmiškos išvados dėl A. S. veiklos pareiškėjų atžvilgiu konflikto Safarion turguje metu, nes M. F., atsakydama į klausimą dėl įvykio, kurio metu buvo bandoma nuimti jos dėvimą hidžabą, nurodė, kad ji nėra įsitikinusi, ar A. S. buvo susijęs su šiuo įvykiu.

13. Teismas nurodė, kad baudžiamasis persekiojimas pats savaime negali būti prilyginamas „persekiojimui“ pabėgėlio statuso taikymo nuostatų kontekste, be to, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), 116.1.1 papunktyje nurodyta, kad prieglobsčio teisės kontekste „persekiojimu“ laikomas baudžiamasis persekiojimas ar baudimas, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas Išvadoje surinko aktualią ir išsamią informaciją apie bendrą padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje. Be to, pareiškėjų nurodytos aplinkybės buvo patikrintos vadovaujantis jų apklausų metu teiktais paaiškinimais.

14. Teismo vertinimu tai, kad Sprendimas pareiškėjų atžvilgiu nepalankus, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tyrimas nagrinėjant jų prieglobsčio prašymą buvo atliktas pažeidžiant teisės aktų (Įstatymo ir Aprašo) nuostatas. Teismas nenustatė procedūrinių pažeidimų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, pareiškėjai turėjo pareigą nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus individualaus persekiojimo pavojų savo kilmės valstybėje, tačiau, šiuo atveju, pareiškėjai nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes dėl jų patirto persekiojimo. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjų deklaruojama baimė būti įkalintiems dėl jų priklausymo religinei grupei yra subjektyvi jų nuomonė, nes jie nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad pareiškėjams reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, todėl pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjams negresia persekiojimas, susijęs su religiniais įsitikinimais. Pareiškėjai taip pat nepateikė jokių konkrečių, įtikinamų individualaus pobūdžio aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jų laisvei grėstų pavojus dėl priklausymo tam tikrai religinei grupei ar persekiojimas Konvencijos prasme.

15. Teismas taip pat pasisakė dėl to, ar pareiškėjams teisėtai ir pagrįstai atsisakyta suteikti papildomą apsaugą. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nagrinėjo pareiškėjų nurodytas aplinkybes dėl M. F. sulaikymo ir baudžiamojo proceso A. B. atžvilgiu, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino pareiškėjų nurodytų abstraktaus pobūdžio teiginių dėl galimo jų persekiojimo ar įkalinimo. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad, priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos, turėtų būti vertinamos kitos aplinkybės, pareiškėjai nenurodė kitų kilmės valstybėje jiems kylančių grėsmių, taigi sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos priimtas pagrįstai pripažinus, kad nenustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjams gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai.

16. Teismas atsižvelgdamas į byloje esančią informaciją apie žmogaus teisių padėtį Tadžikistano Respublikoje bei į tai, kad pareiškėjai nepateikė patikimos informacijos, įrodančios jų persekiojimą dėl priklausymo religinei grupei, nusprendė, kad nebuvo pagrindo manyti, jog, sugrįžus į kilmės valstybę, pareiškėjams grėstų veiksmai, kurie pažeistų jų žmogaus teises ir pagrindines laisves, nurodytas Konvencijoje. Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė pagrįstas išvadas. Esant šioms aplinkybėms, Sprendimas teismo buvo laikomas teisėtu ir pagrįstu. Kadangi, pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo buvo išvestinis iš pirmojo reikalavimo panaikinti Sprendimą, todėl teismui netenkinus pirmojo reikalavimo, išvestinis skundo reikalavimas taip pat buvo netenkinamas.

III.

17. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

18. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jie skirtingai nurodė A. S. vaidmenį jų gyvenime ir tai yra traktuojama esminiu prieštaravimu. Pareiškėjai nurodo, jog atsakovas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo jų pateiktą pasakojimo dalį apie turėtus santykius su A. S., nepagrįstai netaikė abejonės privilegijos pasakojimo daliai apie nuolatinį spaudimą bei reketą, vykdytą pareiškėjų atžvilgiu, nes prieglobsčio prašytojai nurodė, kad su minėtu asmeniu bendradarbiavo dėl baimės patirti persekiojimo veiksmus iš kitų institucijų (kadangi A. S. turi didelę įtaką kitiems valstybės organams ir pats turi plačius įgaliojimus kaip milicininkas), o jiems nustojus vykdyti jo nurodymus (atsisakius dirbti jo restorane, jam nesilaikius susitarimo ir jį pasisavinus), prasidėjo realus persekiojimas ir grasinimas inkriminuoti įvairias nusikalstamas veikas (pvz., salafizmas), kas ir lėmė apsisprendimą palikti kilmės valstybę. Apie draugiškus santykius nė vienas iš pareiškėjų neminėjo, sistemingai aiškino apie duoklės jam mokėjimą, kas negali būti traktuojama „savanorišku bendradarbiavimu“. Pareiškėjų vertinimu, pirmosios instancijos teisme nebuvo užtikrintas objektyvus jų parodymų vertinimas.

19. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog „atsakovas neturėjo pagrindo rinkti informaciją apie konkrečiai su pareiškėjais susijusias faktines aplinkybes“. Pareiškėjai teigia, kad nagrinėdamas prieglobsčio prašymus Migracijos departamentas privalo įvertinti tiek asmens nurodytas aplinkybes, tiek specifinę ir bendrą informaciją apie situaciją kilmės valstybėje, siekiant nustatyti ar įvyko įvykiai, patvirtinantys baimės patirti persekiojimą pagrįstumą (Įstatymo 83 straipsnio 4 dalis, Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – Direktyva 2011/95/ES) 5 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjų nuomone, priešingai nei konstatuoja teismas, Aprašo ir Įstatymo nuostatos įpareigoja atsakovą surinkti ne tik bendro pobūdžio informaciją apie kilmės valstybę, tačiau ir specifinę – atsižvelgus į prieglobsčio prašytojų nurodytus motyvus ir informaciją, susijusią su nagrinėjamu prašymu suteikti prieglobstį. Pareiškėjai nurodo, kad jų prieglobsčio prašymai iš esmės grindžiami baime patirti persekiojimo veiksmus būtent iš pareigūno A. S., dėl ko, atsakovas, vadovaujantis Aprašo 168 punktu, skaitant jį kartu su 35 ir 35.2. punktais, turėjo pareigą surinkti informaciją apie korupcijos lygį Tadžikistano Respublikos institucijų lygmenyje, bei apie pareigūną A. S., ir jo vaidmenį policijos institucijose bei informaciją apie jo esamą / nesamą piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, tikslu paneigti ar patvirtinti pareiškėjų prieglobsčio prašymų motyvus.

20. Pareiškėjų vertinimu, aplinkybės, kurias jie nurodė savo prieglobsčio prašymuose ir apklausos metu, visiškai

atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas jų nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

21. Taip pat pareiškėjai nurodo, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuteikė pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turėtų būti vertinama dėl papildomos apsaugos pareiškėjams suteikimo. Pareiškėjai nurodo, kad jie turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jiems gresia persekiojimas iš teisėsaugos pareigūnų, o tai, pareiškėjų vertinimu, nesant pagrindo pripažinti persekiojimu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pripažinta pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.

22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

23. Atsakovas akcentuoja, kad Migracijos departamento Išvados pagrindu buvo priimtas Sprendimas, kuriame detaliai nurodytos net tik teisės aktų normos, bet ir faktinė pareiškėjų atvejo analizė (apimant kilmės šalies informaciją, pareiškėjų apklausas ir pateiktus rašytinius dokumentus). Taigi, pareiškėjų prieglobsčio prašymas ir jų pasakojimai tiek apie A. S., tiek apie tikėjimo laisvės ribojimus buvo įvertinti visų surinktų duomenų visumoje. Atsakovas nurodo, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino pareiškėjų pasakojimus apie A. S. vaidmenį 2012–2017 m., kaip vienas kitam prieštaraujančius, o pareiškėjos pateiktus paaiškinimus, nepakankamus, todėl jų pasakojimas apie A. S. vykdytą reketą bei norą, kad pareiškėjai jam dirbtų, laikomas labiau netikėtinas nei tikėtinas, bei pagrįstai atmestas dėl patikimumo stokos, kaip neatitinkantis Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų.

24. Atsakydamas į pareiškėjų argumentą, kad nebuvo surinkta visa kilmės šalies informacija, atsakovas pabrėžia, jog pareiškėjų prieglobsčio prašymas ir pasakojimai buvo įvertinti visų surinktų duomenų visumoje ir mano, kad teiginiai, jog Migracijos departamentas nesurinko informacijos, kuri nėra susijusi su pareiškėjų prieglobsčio prašymo motyvais, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Pagrįsdamas savo poziciją minėtu klausimu, atsakovas remiasi jau suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5324-438/2017; 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4547-525/2018).

25. Migracijos departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjų pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija


IV.

26. Byloje ginčas kilęs dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. (15/6-5)12PR-4 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

28. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme

pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėstydamas nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų (apklausų metu nustatytų aplinkybių) vertinimą, todėl priėmė nepagrįstą spendimą.

30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

31. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Taigi pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurių nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014, 2018 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4335-624/2018, 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2506-1062/2019).

33. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

34. Iš minėtų teisės normų matyti, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, nurodyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų) ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai,

nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; kils grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija ir kt.).

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2506-1062/2019).

36. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

38. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjų A. B. ir M. F., bei jų nepilnamečių vaikų S. F., M. B. ir B. B. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje, Migracijos departamentas gavo 2018 m. liepos 20 d. Pareiškėjų A. B. ir M. F. apklausos vyko 2018 m. gruodžio 11 d., kurių metu jie nurodė, kad yra Tadžikistano piliečiai ir paaiškino aplinkybes apie vykdytą verslą bei santykius su A. S. Pareiškėjai prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad kilmės valstybėje jiems gresia baudžiamasis persekiojimas dėl incidento Safarion turguje, taip pat pareiškėjas buvo kaltinamas salafizmu, bei pareiškėjai atitinkamai susidūrė su hidžabo dėvėjimo ir barzdos auginimo ribojimais. Apklausos metu A. B. nurodė, kad Tadžikistane jam gresia kalėjimas dėl konflikto su milicija, kadangi yra kaltinamas, jog su peiliu užpuolė pareigūną ir paaiškino, kad yra virėjas ir įvykio metu, kai policijos pareigūnai užpuolė žmoną ir bandė nuimti hidžabą, jis dirbo su peiliu ir kirvuku. Pareiškėjas teigė, kad po įvykio jis pabėgo, o sutuoktinė buvo sulaikyta. Pareiškėjas A. B. apklausos metu taip pat nurodė, kad 2006 m. jam buvo pakišti narkotikai, jis buvo nuteistas, tačiau vėliau paskelbus amnestiją pareiškėjas buvo paleistas į laisvę. M. F. apklausos metu paaiškino, kad ji su sutuoktiniu A. B. dirbo jiems priklausančioje kavinėje, tačiau juos persekiojo ir reketavo milicijos atstovai. Pareiškėjai nurodė, kad jiems kaimynas, kuris yra pareigūnas, A. S., nuolat grasino, juos kankino. Pareiškėjas teigė, kad jam yra iškelta baudžiamoji byla, nes jis priskiriamas salafistams. Be to, pareiškėjai nurodė, kad jie galimai yra kaltinami už hidžabo nešiojimą ir barzdos auginimą, kadangi dėl to patyrė persekiojimą, tačiau nežino ar dėl to yra pateikti kaltinimai.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi apklausų metu pareiškėjų nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad iš pareiškėjų apibūdinto įvykio Safarion turguje nėra aišku, kokie asmenys buvo užpuolę M. F., neaišku, ar tie asmenys buvo susiję su A. S. Iš pareiškėjų teiktų paaiškinimų nėra aišku, ar pareiškėjų atžvilgiu yra pradėtas baudžiamasis persekiojimas, ar buvo taikomos kitokio pobūdžio prievartos priemonės dėl įvykio Safarion turguje. Kadangi pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, vien iš paaiškinimų nėra aišku, kokio pobūdžio baudžiamasis persekiojimas yra pradėtas pareiškėjo A. B. atžvilgiu dėl konflikto Safarion turguje. Be to, byloje nustatyta, kad pareiškėjo A. B. pasakojimas, jog jam gresia problemų dėl to, kad jis galimai yra salafistas, nėra patvirtinti rašytiniais dokumentais. Aplinkybės dėl M. F. gautų baudų ar kitokių grėsmių dėl hidžabo nešiojimo taip pat nėra įrodytos. Byloje nėra duomenų, kad M. F. būtų buvusi bausta už hidžabo nešiojimą.

40. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas pasakojimo daliai apie turėtus santykius su A. S., nepagrįstai netaikė abejonės privilegijos, pažymi, kad byloje nustatytos Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje numatytos aplinkybės, paneigiančios galimybę taikyti abejonės privilegijos principą nagrinėjamu atveju, t. y.

nustatyti prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojų nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Migracijos departamentas Išvadoje nurodė, kad pareiškėjų pasakojimai apie A. S. vaidmenį skiriasi ir yra vienas kitam prieštaraujantys. Papildomai įvertinusi apklausų metu teiktus pareiškėjų paaiškinimus, teisėjų kolegija, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino pareiškėjų pasakojimus apie A. S. vaidmenį 2012–2017 m., kaip vienas kitam prieštaraujančius, o pareiškėjos pateiktus paaiškinimus kaip nepakankamus, todėl jų pasakojimas apie A. S. vykdytą reketą bei norą, kad pareiškėjai jam dirbtų, pagrįstai laikomas labiau netikėtinu nei tikėtinu bei pagrįstai atmestas dėl patikimumo stokos, kaip neatitinkantis Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai įvertino, kad pareiškėjai nepateikė jokių konkrečių, įtikinamų individualaus pobūdžio aplinkybių, leidžiančių manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jų laisvei grėstų pavojus dėl priklausymo tam tikrai religinei grupei ar persekiojimas Konvencijos prasme.

41. Dėl Migracijos departamento pareigos surinkti konkrečiai su prieglobsčio prašytojais susijusią specifinę informaciją, pažymėtina, kad Migracijos departamentas Išvadoje nurodė surinktą aktualią ir išsamią informaciją apie bendrą padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje (dėl Tadžikistane vykstančio religinio persekiojimo, draudimo vyrams nešioti ilgas barzdas, o moterims – hidžabą), tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas neturėjo pagrindo rinkti informacijos apie konkrečiai su pareiškėjais susijusias faktines aplinkybes. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodyta informacija, kurią Migracijos departamentas, pareiškėjų teigimu, turėjo papildomai surinkti, t. y. apie korupcijos lygį Tadžikistano Respublikos institucijų lygmenyje, apie pareigūną A. S., jo vaidmenį policijos institucijose ir piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, buvo atsakovo tikrinama apklausų metu, patiems pareiškėjams teikiant paaiškinimus. Taigi, įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nebuvo pažeistos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūrinės taisyklės, susijusios su informacijos apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje surinkimu.

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjų argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjai nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, jog jie atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas.

43. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010l; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2506-1062/2019). Atsižvelgiant į Migracijos departamento surinktą informaciją apie padėtį Tadžikistano Respublikoje, kurioje pareiškėjai gyveno, taip pat į tai, kad pareiškėjai pateikė tik abstrakčius, nekonkretizuotus teiginius apie galimas grėsmes grįžus į kilmės valstybę, nėra duomenų, kad jie buvo persekiojami dėl priklausymo religinei grupei ar, kad buvo panaudoti smurto veiksmai, pareiškėjams buvo išduoti Tadžikistano Respublikos piliečių pasai, jie be jokių kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės, todėl šiuo atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjams, todėl konstatuotina, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai nesuteikė pareiškėjams ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

44. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statusą bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais, nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų A. B. (A. B.), M. F., S. F., M. B. (M. B.) ir B. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


MILDA VAINIENĖ



Administracinė byla Nr. eA-4603-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04528-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. (G. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. (G. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. (15/5-3) 1U-l45 „Dėl Gruzijos piliečio G. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ (toliau – Sprendimas) dalį dėl draudimo Gruzijos piliečiui G. B. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir įvedimo į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C SIS II) perspėjimą dėl draudimo Gruzijos piliečiui G. B., atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 5 metus nuo išsiuntimo dienos, taip pat prašė įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti prašymą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5e02f270a97511e9964cdd77475976b0

Migracijos valdybos pareigūnai, vykdydami nelegalios migracijos kontrolę, 2018 m. lapkričio 30 d. pareiškėją, prisistačiusį kaip G. B. (G. B.), sulaikė Vilniaus mieste. Migracijos departamentui pareiškėjas buvo žinomas O. pavarde, kurią pasikeitė į B. Pareiškėjas paaiškino, kad jis Lietuvoje gyveno nuo 2012 metų, kai jam Migracijos departamentas 2012 m. rugpjūčio 3 d. išdavė laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas buvo sportininkas profesionalas, atvyko į Lietuvos Respubliką žaisti futbolą už klubą „Bekentas“. Dėl patirtos kojos traumos negalėjo tęsti sportininko karjeros, privalėjo laikinai ją sustabdyti. Pareiškėjas pažymėjo, jog be pertraukos pastaruosius 5 metus gyveno Lietuvoje ir kreipėsi dėl ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje, būtent sportiniu pagrindu, tačiau Migracijos departamentas nusprendė ilgalaikio gyventojo leidimo nesuteikti. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog į Lietuvos Respubliką 2018 m. lapkričio mėnesį jis atvyko neteisėtai, neturėdamas tam pagrindo, tačiau, jo teigimu, tai nebuvo grubus įstatymų pažeidimas.

3. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas turėjo pareigą atsižvelgti į Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes, tačiau to nepadarė, tokiu būdu buvo pažeistas atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, turėjęs užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, taip pat netinkamai buvo pritaikytos materialios teisės normos. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą dėl asmens uždraudimo atvykti 5 metus į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo įvedimo į C SIS II sistemą, vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 2, 5, 7 ir 8 dalimis. Pareiškėjas nurodė, jog jam nebuvo neaišku, kokiais duomenimis remdamasis atsakovas nustatė, jog jis „kelia grėsmę valstybės saugumui, Lietuvoje palaiko ryšius su asmenimis, siejamais su organizuotu nusikalstamumu, taip pat asmenimis, atvykusiais iš šalių, kuriose aktyviai veikia teroristinės organizacijos, teikdamas jiems pagalbą įsitvirtinti (legalizuotis) Europos Sąjungoje“, kadangi byloje nebuvo nei vieno tai įrodančio dokumento. Taip pat Sprendime, pareiškėjo teigimu, nebuvo nei vieno teiginio apie asmens grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo manymu, sprendžiant dėl atsakovo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, turėjo būti įvertinta, ar uždraudžiant jam atvykti į Lietuvos Respubliką, atsakovas nepažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio nuostatų. Pareiškėjas nurodė, jog jis yra susituokęs su Lietuvos Respublikos piliete M. V., Migracijos departamentas sudarytos santuokos neginčijo ir nelaikė jos fiktyvia. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neturėjo teisės vadovautis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 39 punktu, kadangi nebuvo įrodytos aplinkybės, jog pareiškėjas kėlė grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas nurodė, kad jam nėra aišku, kaip atsakovas padarė išvadas, jog jis kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas, neatsižvelgdamas į individualias aplinkybes, parodė išankstinį nusistatymą, vienašališkumą, neobjektyvumą.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti.5. Atsakovo nuomone, G. O. (G. O.), pasikeitęs pavardę į G. B., vykdamas į Lietuvą žinojo, kad jam uždrausta atvykti.

Į šalį jis atvyko kito dokumento pagrindu, nuo sulaikymo momento parodymuose ir paaiškinimuose teismui buvo nenuoseklus, sulaikymo metu faktiškai atsisakė bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais, teikė jiems melagingus duomenis. Atsakovas nurodė, kad nebuvo duomenų, jog sulaikytasis asmuo turėjo Lietuvoje darbą ar kitą legalaus pragyvenimo šaltinį, pats painiojosi dėl savo gyvenamosios vietos šalyje. Atsakovas teigė, kad iš įrašų, esančių registrų duomenų bazėje, buvo matyti, jog pareiškėjo buvimas kelia grėsmę valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Migracijos departamentui 2018 m. gruodžio 14 d. pateikė prašymą kuo skubiau priimti sprendimą, jog galėtų „kuo greičiau grįžti atgal“. Atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Gruziją, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos, įvesti į C SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 5 metus nuo išsiuntimo dienos. Ginčijamas Sprendimas buvo įvykdytas 2018 m. gruodžio 19 d., pareiškėjas buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos. Migracijos departamentas nurodė, jog Sprendimą priėmė atsižvelgęs į informaciją, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir šią grėsmę jis galėjo kelti ateityje. Taip pat atsižvelgė į tai, kad nacionalinio saugumo interesai yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, dėl ko pareiškėjui taikyti apribojimai buvo laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams užtikrinti.

6. Atsakovo teigimu, pareiškėjui turėjo būti pakankamai aiškiai suprantama, kokio pobūdžio informacija apie jį disponuoja Lietuvos Respublikos institucijos, jis turėjo suvokti, kokiu faktiniu pagrindu priimtas šis sprendimas. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendimas priimtas įvertinus Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2018 m. vasario 28 d. raštu Nr. 19-243 (toliau – Raštas) pateiktą informaciją, kuris iš dalies išslaptintas ir pareiškėjui

Sprendime nurodyta informacija būtent tokia apimtimi, kiek jam buvo galima atskleisti. Migracijos departamento vertinimu, VSD Rašte nurodyta išslaptinta informacija buvo paremta nustatytais faktais apie pareiškėjo veiksmus. Atsakovo tvirtinimu, buvo pakankamas pagrindas išvadai, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo nepatikimumą rodė ir tai, kad nors 2018 m. kovo 2 d. buvo priimtas sprendimas jam uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio turinys jam buvo tikrai žinomas, pareiškėjas ėmėsi sistemingų veiksmų, kad tik apeitų migracijos sistemą ir patektų į Šengeno erdvę: tai skubus santuokos sudarymas po uždraudimo atvykti, pavardės keitimas tam, kad pasienio kontrolės punkte jis nebūtų susietas su sistemose esančiais ribojimais, pareigūnų sąmoningas klaidinimas dėl tapatybės. Sprendime įvertintas pareiškėjo keliamos grėsmės realumas ir akivaizdumas. Atsakovas nurodė, kad ši grėsmė buvo grindžiama ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis, taip pat buvo įvertintos su pareiškėjo asmeniu susijusios aplinkybės, turimi ryšiai. Atsakovo vertinimu, sudarant santuoką nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių šeimos gyvenimą artimiausioje ateityje kurti Lietuvoje. Migracijos departamentas teigė, kad priimdamas Sprendimą, įvertino pareiškėjo šeiminius ryšius ir tai atsispindėjo Sprendimo turinyje.

7. Atsakovo nuomone, byloje pateiktų įrodymų visuma, įvertinus juos atsižvelgiant į konkuruojančias vertybes, taip pat proporcingumo principą, neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjui nepanaikinus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką būtų pažeisti Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, taip pat ir Konvencijos 8 straipsnis. Kadangi pareiškėjo veiksmai buvo sistemingi ir sąmoningi siekiant apeiti jam teisėtai taikomą draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką ir visą Šengeno erdvę, tai tik dar kartą įrodo asmens nepatikimumą, siekį piktnaudžiauti migracijos procedūromis, keliamą nelegalios migracijos grėsmę. Migracijos departamentas buvo gavęs patikimus duomenis dėl pareiškėjo iš VSD. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne dėl to, kad jis dėl traumos negalėjo sportuoti, o dėl to, kad jo kvietėjas futbolo klubas iš viso nedalyvavo Lietuvos futbolo federacijos organizuojamose varžybose, nevykdė jokios sportinės veiklos ir todėl nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjui likti gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas šią aplinkybę nuo migracijos institucijų nuslėpė, siekė išvengti turimo leidimo laikinai gyventi panaikinimo ir išlaikyti teisę nevaržomai keliauti po Šengeno erdvę. Atsakovo nuomone, Sprendimas buvo proporcingas, nes įvertinus tai, kad pareiškėjas šalyje buvo nelegaliai, taip pat kėlė grėsmę valstybės saugumui, tai, kad nebuvo nustatyta esant humanitarinių bei kitų Įstatymo 130 straipsnyje nustatytų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo išsiuntimas negalimas, reikėjo jį kuo skubiau išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, kur jam nebuvo taikomi apribojimai. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neskundžia sprendimo dalies dėl išsiuntimo.

8. Trečiasis suinteresuotasis asmuo VSD atsiliepime nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti.9. VSD nuomone, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas Migracijos departamento kompetencijos ribose.

Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patvirtina trečiojo suinteresuotojo asmens turima informacija apie pareiškėją. VSD nurodo, kad su Raštu VSD kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas uždrausti Gruzijos Respublikos piliečiui G. O. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpiui, o priėmus prašomą sprendimą, įtraukti duomenis apie pastarąjį į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytais pagrindais. Minėti prašymai buvo grindžiami VSD turimais duomenimis, patvirtinančiais, jog G. O. veikla kelia grėsmę Lietuvos saugumui. Buvo nustatyta, kad jis palaikė ryšius su asmenimis, siejamais su organizuotu nusikalstamumu, taip pat asmenimis, atvykusiais iš šalių, kuriose aktyviai veikia teroristinės organizacijos, teikdamas jiems pagalbą įsitvirtinant (legalizuojantis) Europos Sąjungoje. Minėtą informaciją patvirtino turima įslaptinta informacija. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, turima ir atsakovui teikta įslaptinta informacija buvo reikšminga priimant Sprendimą. VSD atkreipė dėmesį, kad įslaptinta informacija buvo paremta nustatytais faktais, anksčiau atliktais pareiškėjo veiksmais, jų pobūdžiu, kurie leido pagrįstai daryti išvadą, jog egzistavo pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė ne tik viešajai tvarkai, bet ir valstybės saugumui.

II.


11. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktais, 2018 m. vasario 7 d. sprendime Nr. (15/5-7) 11U-217(00232) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Gruzijos piliečiui G. O., panaikinimo“ konstatavo, jog nors pareiškėjas leidimą laikinai gyventi yra gavęs tuo pagrindu, jog atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką užsiimti sportine veikla kaip

sportininkas profesionalas, tačiau faktiškai šia veikla neužsiima. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad VšĮ futbolo klubo „Bekentas“, kurio veiklos pagrindu pareiškėjas prašė leidimo laikinai gyventi, veiklos nevykdo. Patikrinimo metu Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas 2017–2018 m. neužsiėmė jokia profesionalia sportininko veikla, o taip pat ir klubas nedalyvauja Lietuvos futbolo federacijos organizuojamose varžybose ir nevykdo jokios su futbolu susijusios veiklos. Minėtame Migracijos departamento sprendime panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gauti užsiėmimo sportine veikla pagrindu, o be to pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl savo buvimo Lietuvos Respublikoje, apie pasikeitusias aplinkybes kompetentingų migracijos institucijų neinformavo ir toliau gyveno Lietuvos Respublikoje, nors veikla, kuri buvo deklaruota kaip jo atvykimo tikslas į Lietuvos Respubliką, neužsiėmė. Migracijos departamentas 2018 m. vasario 12 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) 7U-6 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Gruzijos Respublikos piliečiui G. O.“, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, konstatavęs, kad pareiškėjas nesilaikė imperatyvių Įstatymo nuostatų, siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl buvo rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

12. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 29 d. Gruzijoje sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete M. V. ir 2018 m. balandžio 25 d. per Lietuvos Respublikos ambasadą Gruzijoje pateikė prašymą panaikinti jam taikomą draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, argumentuodamas tuo, kad sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, todėl jam draudimas turėtų būti panaikinamas, nes pažeidžiamos jo ir sutuoktinės teisės į šeimos susijungimą. Migracijos departamentas 2018 m. birželio 18 d. raštu Nr. (15/5-9) 10K-24906 atsakė, kad pareiškėjui taikomas draudimas atvykti i Lietuvos Respubliką nepanaikinamas, kadangi faktas, jog pareiškėjas sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, kurios gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, nėra pakankamas pagrindas nepaisyti visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos interesų. Migracijos valdybos 2018 m. lapkričio 30 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-50493 užfiksuota, kad Vilniaus AVPK Migracijos valdybos pareigūnams vykdant nelegalios migracijos kontrolę, 2018 m. lapkričio 30 d. buvo pastebėtas Gruzijos pilietis G. O., jis prisistatė kaip Gruzijos pilietis G. B. Migracijos valdybos pareigūnai nustatė, kad tikrinamas asmuo yra jiems žinomas kaip G. O. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 2 d. sprendimu sulaikė G. B., iki jis įstatymo nustatyta tvarka bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos arba bus priimtas kitas sprendimas dėl jo teisinės padėties. Užsieniečių registracijos centro 2018 m. gruodžio 7 d. teikime Nr. 15K-1538 „Dėl Gruzijos piliečio G. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Gruziją“ buvo siūloma išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Gruziją, įtraukti jį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 14 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui kuo skubiau priimti sprendimą jo atžvilgiu, kad galėtų „kuo greičiau grįžti atgal“. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėją nusprendė išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Gruziją, uždrausti jam atvykti i Lietuvos Respublika 5 metus nuo išsiuntimo dienos, įvesti į C SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 5 metus nuo išsiuntimo dienos.

13. Teismas nurodė, kad Sprendime atsakovas įvertino visumą faktinių aplinkybių bei turimą informaciją apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas išsiunčiant G. B. iš Lietuvos Respublikos atsižvelgė į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes, t. y. teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas; šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas: nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje jis buvo neteisėtai, nes jam buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką; nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. vasario 7 d. buvo išduoti leidimai laikinai gyventi; nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. kovo 21 d. buvo deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini); Lietuvos Respublikoje gyveno G. B. sutuoktinė, su kuria įregistruota santuoka Gruzijoje 2018 m. kovo 29 d. Oficialaus pragyvenimo šaltinio, ekonominių ir kitų ryšių su Lietuvos Respubliką pareiškėjas nenurodė. Atliekant apklausą G. B. atsisakė nurodyti savo gyvenamąją vietą, pragyvenimo šaltinį, taip pat neatsakė, ar pageidauja sugrįžti į Gruziją.

14. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl Sprendimo dalies, kuria atsakovas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo bei įvedė į C SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti, teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau pareiškėjas neginčijo Sprendimo dalies dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Gruziją. Teismas nurodė, kad ginčo, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, nebuvo, be to, kad pareiškėjas apie tokį draudimą nežinojo, jis ir pats skunde nenurodė. Be to, pats pareiškėjas pasirinko savo elgesio modelį, t. y. atvyko į Lietuvą kito jam išduoto dokumento – G. B. pavarde – pagrindu. Teismas įvertino visumą reikšmingų veiksnių, kurie patvirtino atsakovo Sprendime padarytas

išvadas, taip pat ir tai, kad buvo teismui pateikti reikšmingi VSD duomenys, kurie sudarė valstybės paslaptį. Abejoti šių duomenų patikimumu ir tikrumu teismas neturėjo pagrindo ir padarė išvadą, jog VSD informacija patvirtino, kad pareiškėjo buvimas kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo argumentai, jog jis nežino, kokie jo veiksmai laikytini keliančiais grėsmę valstybės saugumui, teismo nuomone, nepagrįsti. Taigi, teismo vertinimu, Migracijos departamento surinkta informacija bei VSD pateikta medžiaga, patvirtino, kad atsakovas pagrįstai priėmė Sprendimą išsiųsti pareiškėją (šios dalies pareiškėjas neginčijo).

15. Teismas nurodė, šiuo atveju, netaikytini baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai. Vertinant pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, teismas neabejojo, kad pareiškėjas žinojo aplinkybes, kurios reikšmingos šiam ginčui, tokios aplinkybės buvo detaliai įvertintos Migracijos departamento 2018 m. kovo 2 d. sprendime Nr. (15/5-9) 1U-239 „Dėl draudimo Gruzijos piliečiui G. O. atvykti į Lietuvos Respubliką“, kuriuo jam uždrausta atvykti į Lietuvą. Šio sprendimo pareiškėjas neginčijo. Kadangi visuma surinktos medžiaga patvirtino, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko pažeisdamas draudimą atvykti ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, atsakovas, teismo vertinimu, pagrįstai uždraudė pareiškėjui atvykti penkerius metus į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo dienos.

16. Teismas, atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas buvo išsiųstas iš Lietuvos, pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui pobūdį ir pavojingumą, į tai, jog jis sukūrė šeimą su Lietuvos Respublikos piliete tuo metu, kai jau buvo priimtas sprendimas jam uždrausti atvykti į Lietuvą, nustatęs, kad pareiškėjas palaiko ryšius su asmenimis, kurie siejami su organizuotu nusikalstamumu bei asmenimis atvykusiais iš kitų šalių, kuriose veikia teroristinės organizacijos ir jis jiems teikia pagalbą legalizuojantis Lietuvoje, draudimas atvykti į Lietuvą nebuvo panaikintas, jo nuolatinė gyvenamoji vieta Gruzijoje, neaiškios aplinkybės dėl pavardės pakeitimo ir gyvenamosios vietos adreso Lietuvoje, padarė išvadą, jog draudimo trukmė šiuo atveju yra proporcinga poveikio priemonė, o taip pat atitiko Kriterijų vertinimo tvarkos 35.1.2, 38.3 ir 39 punktų nuostatas.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo šeiminiai santykiai susiformavo jau po draudimo atvykti į Lietuvą ir tai negalėjo pareiškėjui sudaryti pagrįstų lūkesčių, jog šie interesai bus aukščiau nei valstybės saugumas. Taigi, teismo vertinimu, Konvencijos 8 straipsniu garantuojamos šeimos susijungimo nuostatos nebus pažeistos. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, vertinant jos neabejotiną svarbą visai visuomenei, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nesilaikė draudimo atvykti į Lietuvą ir jį pažeidė bei tai, kad, atlikus perspektyvinį vertinimą dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo pripažinti, jog konkrečiu atveju pareiškėjo išsiuntimas buvo neproporcinga priemonė. Be to, atsakovo priimtas sprendimas netrukdė ir netrukdo pareiškėjui bendrauti su sutuoktine už Lietuvos ribų.

18. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į susiklosčiusių santykių pobūdį nebuvo pagrindo konstatuoti, jog Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir pabrėžė, jog įslaptinti duomenys nebuvo vienintelis pagrindas priimti skundžiamą Sprendimą, buvo vertinta visuma faktinių aplinkybių, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

III.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimo dalį ir įpareigoti Migracijos departamentą atlikti veiksmus – iš naujo išnagrinėti pareiškėjo draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką klausimą.

20. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio ir nesuteikė jokios teisinės reikšmės labai svarbioms faktinėms byloje nustatytoms aplinkybėms, t. y., kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena nuo 2012 metų, kai jam Migracijos departamentas 2012 m. rugpjūčio 3 d. išdavė laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, jis yra sportininkas profesionalas ir atvyko į Lietuvos Respubliką žaisti futbolą už klubą „Bekentas“, tačiau dėl patirtos kojos traumos negalėjo tęsti sportininko karjeros ir privalėjo bent jau laikinai ją sustabdyti. Pareiškėjas teigia, kad be pertraukos pastaruosius 5 metus gyveno Lietuvoje ir kreipėsi dėl ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje, būtent sportiniu pagrindu. Be to, pareiškėjo teigimu, teismas visiškai nesigilino ir nepasisakė dėl to, kad Migracijos departamentas, nepateikė jokios informacijos dėl pareiškėjo grėsmės visuomenei ar jo saugumui, kadangi tokios informacijos ir duomenų, pareiškėjo nuomone, atsakovas neturėjo ir negalėjo turėti. Pareiškėjas nurodo, kad sprendimas nesuteikti ilgalaikio gyventojo statuso Migracijos departamento priimtas 2018 m. vasario 12 d., o jau 2018 m. kovo 2 dienos sprendimu Nr. (15/5-9) 4U-239 ir

2018 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. (15/5-3) 1U-145 jis yra vadinamas „teroristu“ ir pavojingu Lietuvos visuomenei, nors jam nėra žinoma, ką jis yra padaręs, jog Lietuvoje yra laikomas „teroristu“ ir siejamas su nusikalstamomis organizacijomis. Pareiškėjas nurodo, kad keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti grindžiamas išimtinai atitinkamo asmens elgesiu, kuris turi kelti realią ir akivaizdžią grėsmę, o vertinimas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nesusijusiomis su konkrečiu atveju arba bendrąja prevencija, todėl pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju, privalėjo įvertinti tokio pobūdžio viešojo administravimo subjekto sprendimą šiais aspektais, tačiau to nepadarė.

21. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas ne tik nėra pagrįstas, bet ir pažeidžia pareiškėjo sutuoktinės teises, nes šiuo atveju ji turi palikti sukurtą verslą Lietuvoje, palikti gimtąją šalį ir iškeliauti gyventi svetur. Pareiškėjas nurodo, kad turi būti įvertinta, ar uždraudžiant pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nepažeistos Konvencijos 8 straipsnio nuostatos, t. y. tarptautiniai Lietuvos Respublikos įsipareigojimai gerbti šeimos gyvenimą ir užtikrinti galimybę šeimos susijungimui, kadangi pareiškėjas yra susituokęs su Lietuvos Respublikos piliete M. V., o Migracijos departamentas sudarytos santuokos neginčija, bei nelaiko jos fiktyvia. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tikruosius asmenų ketinimus ir susiklosčiusius tarpusavio santykius, tai yra nurodęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, turėjo įvertinti situaciją individualiai pagal visas žinomas aplinkybes ir papildomai įvertinti ar nebuvo pažeistas proporcingumo principas nustatant apribojimus užsieniečio sutuoktiniui gyventi valstybėje.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y nevertino įrodymų visumos, o tik pavienius Migracijos departamento pateiktus įrodymus, sprendime nepasisakė dėl visų bylos aplinkybių. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, nepagrįstai nevertino pareiškėjo nurodytų argumentų (dėl pareiškėjo grėsmės visuomenei), neatsižvelgė į individualias asmens aplinkybes (ilgą asmens gyvenimą Lietuvos Respublikoje, socialinį ryšį ir šeimos teisinius santykius), taip parodė išankstinį nusistatymą, vienašališkumą ir neobjektyvumą.

23. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.24. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas atliko tinkamą įrodymų vertinimą, nepažeidė įrodymų vertinimo

taisyklių, nustatytų teisės aktuose ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotoje praktikoje. Atsakovo nuomone, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas vertino tuos pačius dokumentus, kuriuos vertino Migracijos departamentas ir kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas Sprendimas. Teismas išsamią įrodymų visumos analizę atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis) ir sprendime motyvuotai pagrindė padarytas išvadas. Migracijos departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pagrindinius reikalavimus, yra aiškiai nurodyta, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis yra priimtas sprendimas.

25. Atsakovas, pasisakydamas dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, nurodo, kad Sprendime yra išdėstyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, Lietuvoje palaiko ryšius su asmenimis, siejamais su organizuotu nusikalstamumu, taip pat asmenimis, atvykusiais iš šalių, kuriose aktyviai veikia teroristinės organizacijos, teikdamas jiems pagalbą įsitvirtinant (legalizuojantis) Europos Sąjungoje. Taigi, pareiškėjui turėtų būti pakankamai aiškiai suprantama, kokio pobūdžio informacija apie jį disponuoja Lietuvos Respublikos institucijos, pareiškėjas turėjo suvokti, būtent kokiu faktiniu pagrindu priimtas šis sprendimas, t. y. dėl ko jam uždrausta atvykti į Lietuvą, kodėl šalyje jis yra nepageidaujamas. Sprendimas priimtas įvertinus VSD Raštu pateiktą informaciją. Migracijos departamento vertinimu, VSD Rašte nurodyta informacija, kuri buvo išslaptinta, nėra spėjimai ar įtarimai, ji yra paremta nustatytais faktais apie pareiškėjo veiksmus, todėl yra pakankamas pagrindas išvadai, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pasisakydamas dėl priimto Sprendimo pagrįstumo, Migracijos departamentas pažymėjo, kad surinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, bei šiuos duomenis atitinkamai įvertino, priimdamas ginčijamą Sprendimą. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nesiremiama vien tik įslaptinta, t. y. pareiškėjui nežinoma, informacija, priešingai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad išslaptintos ir byloje pateiktos, t. y. pareiškėjui žinomos informacijos, pakanka konstatuoti, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

26. Migracijos departamentas nurodo, kad priimdamas Sprendimą, įvertino pareiškėjo šeimyninius ryšius ir tai atsispindi ginčijamo Sprendimo turinyje. Atsakovo nuomone, bylos medžiaga patvirtina, kad šeimyniniai santykiai ir ryšiai buvo įgyvendinti ir toliau plėtojami kitoje (kitose) valstybėse, pareiškėjas su sutuoktine kuria ir toliau gali

kurti šeimyninį gyvenimą šalyje, kurioje pareiškėjo laisvo judėjimo teisė nėra suvaržyta. Taigi, atsakovo teigimu, byloje pateiktų įrodymų visuma, įvertinus juos atsižvelgiant į konkuruojančias vertybes (Europos Sąjungos ir Lietuvos nacionalinius ir viešuosius interesus, nacionalinį saugumą bei šeimos interesus), taip pat proporcingumo principą, neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjui nepanaikinus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką būtų pažeisti Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, taip pat ir Konvencijos 8 straipsnis. Atsakovo nuomone, priimtas Sprendimas yra proporcingas ir įvertinus visas aplinkybes, reikėjo pareiškėją kuo skubiau išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, kur jam nėra taikomi apribojimai.

27. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo apeliaciniame skunde minimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatą, kurioje reglamentuota, kad „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“, atkreipia dėmesį, kad su pareiškėju buvo elgiamasi pagal teisės aktų nustatytas procedūras, kurios apibrėžė kaip turi būti sprendžiami klausimai, susiję su užsieniečiais, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teisių apribojimas nesietinas su Konstitucijoje įtvirtintomis diskriminacijos formomis, nes jo atžvilgiu priimtas Sprendimas pagrįstas su pareiškėjo migracijos istorija susijusiomis aplinkybėmis bei VSD pateiktais duomenimis apie pareiškėjo elgesį bei ryšius, kurie yra tiesioginis pavojus Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.29. VSD nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į byloje pateiktus įrodymus, išklausė ir įvertino

pareiškėjo iniciatyva kviesto liudytojo parodymus, įvertino šeimos sujungimo aplinkybes, taip pat susipažino su VSD pateikta įslaptinta informacija, kuri patvirtina byloje esančią viešą informaciją. VSD paaiškino, kad su Raštu kreipėsi į Migracijos departamentą prašydamas uždrausti Gruzijos Respublikos piliečiui G. O. (nuo 2018 m. vasario 26 d. pasikeitė pavardę į G. B.) atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpiui, o priėmus prašomą sprendimą, įtraukti duomenis apie G. O. į antros kartos Šengeno informacinę sistemą SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytais pagrindais. Minėti prašymai buvo grindžiami VSD turimais duomenimis, patvirtinančiais, jog G. O. veikla kelia grėsmę Lietuvos saugumui. Buvo nustatyta, kad G. O. palaiko ryšius su asmenimis, siejamais su organizuotu nusikalstamumu, taip pat asmenimis, atvykusiais iš šalių, kuriose aktyviai veikia teroristinės organizacijos, teikdamas jiems pagalbą įsitvirtinant (legalizuojantis) Europos Sąjungoje. VSD nuomone, nagrinėjamu atveju, VSD turima ir pirmosios instancijos teismui teikta įslaptinta informacija buvo reikšminga priimant Sprendimą, todėl ši informacija turėtų būti vertinama kartu su visa į bylą pateikta medžiaga. Be to, atkreipė dėmesį, kad teismui teiktina įslaptinta informacija yra paremta nustatytais faktais, anksčiau atliktais G. B. veiksmais, jų pobūdžiu, kurie leidžia pagrįstai daryti išvadą, jog egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė ne tik viešajai tvarkai, bet ir valstybės saugumui.

Teisėjų kolegija


IV.

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. (15/5-3) 1U-l45 „Dėl Gruzijos piliečio G. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ dalyje, kurioje nuspręsta uždrausti Gruzijos piliečiui G. B. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir įvesti į C SIS II perspėjimą dėl draudimo Gruzijos piliečiui G. B., atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 5 metus nuo išsiuntimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatuodamas, kad visuma byloje surinktos medžiagos patvirtina, jog pareiškėjas į Lietuvą atvyko pažeisdamas draudimą atvykti ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl atsakovas pagrįstai uždraudė pareiškėjui atvykti penkerius metus į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo dienos, taip pat, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas buvo išsiųstas iš Lietuvos, pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui pobūdį ir pavojingumą, į tai, jog jis sukūrė šeimą su Lietuvos Respublikos piliete tuo metu, kai jau buvo priimtas sprendimas jam uždrausti atvykti į Lietuvą, nustačius, kad jis palaiko ryšius su asmenimis, kurie siejami su organizuotu

nusikalstamumu bei asmeninis, atvykusiais iš kitų šalių, kuriose veikia teroristinės organizacijos, ir jis jiems teikia pagalbą legalizuojantis Lietuvoje, draudimas atvykti į Lietuvą nebuvo panaikintas, jo nuolatinė gyvenamoji vieta Gruzijoje, neaiškios aplinkybės dėl pavardės pakeitimo, gyvenamosios vietos adreso Lietuvoje, padarė išvadą, jog draudimo trukmė nagrinėjamu atveju yra proporcinga poveikio priemonė, o taip pat atitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 35.1.2, 38.3 ir 39 punktų nuostatas.

32. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas teigia, pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą, neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, o rėmėsi atsakovo pateiktais įrodymais, be to, pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 3 dalį, nes pareiškėjas negalėjo susipažinti su įslaptinta medžiaga ir pateikti savo nuomonės, jam nėra žinomos priežastys dėl kurių galioja draudimas atvykti į Lietuvą ir yra įvestas į C SIS II perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 5 metus nuo išsiuntimo dienos. Pareiškėjo nuomone, uždraudžiant jam atvykti į Lietuvos Respubliką pažeistos Konvencijos 8 straipsnio nuostatos, t. y. tarptautiniai Lietuvos Respublikos įsipareigojimai gerbti šeimos gyvenimą ir užtikrinti galimybę šeimos susijungimui.

33. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar konkrečiu atveju, priimant ginčijamą Sprendimą, nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar kitaip nebuvo suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės ginčijamu Sprendimu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai pasisakyti tik dėl apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 3 dalį, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka, taip pat dėl netinkamai atlikto byloje surinktų įrodymų tyrimo, ko pasekoje buvo neteisingai įvertintos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, nepagrįstai nevertinti pareiškėjo nurodyti argumentai (dėl pareiškėjo grėsmės visuomenei), neatsižvelgta į individualias asmens aplinkybes (ilgą asmens gyvenimą Lietuvos Respublikoje, socialinį ryšį ir šeimos teisinius santykius), bei tokiu būdu buvo parodytas išankstinis nusistatymas, vienašališkumas ir neobjektyvumas.

35. ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Žodis „paprastai“ rodo, jog gali būti atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje. Pasisakydama dėl ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir jos

taikymo šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimą, 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi EŽTT praktikoje, pagal kurią asmens (pareiškėjo) neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, kurie buvo panaudoti kaip vieninteliai įrodymai, Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo taikymo požiūriu gali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2006 m. spalio 31 d. sprendimą byloje Guner Corum prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59739/00, 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 2009 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04). Pažymėtina, administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, ir dalyvaujant VSD, Policijos departamentui ir (arba) Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Šiems duomenims netaikomos ABTĮ numatytos nuostatos dėl išslaptinimo (Įstatymo 140 str. 5 d. (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija)). Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas vidiniu teismo įsitikinimu, kokios aplinkybės byloje yra įrodytos ir nustatytos, o kokios ne. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto įrodymų vertinimo taisykle, o aplinkybė, jog bylos proceso šalis, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės kitaip vertina bylos duomenis, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą.

36. Pastebėtina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., be kita ko, EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).

37. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal šio straipsnio 5 dalį užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šio straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

38. Pažymėtina, kad Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktas, nustatantis, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai, nedetalizuoja, kas laikytina tokia grėsme. EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos 8 straipsnis neįpareigoja valstybių priimti teisės aktus, detaliai apibrėžiančius elgesį, kuris gali suponuoti sprendimą išsiųsti asmenį iš šalies dėl nacionalinio saugumo. Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr. EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

39. Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimo pagrindus, jį užtikrinančias institucijas reglamentuoja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas ir kiti teisės aktai. Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata. Nacionalinio saugumo politikos tikslas – sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti Tautos saugų būvį ir valstybės vidaus bei išorės saugumą, atgrasyti kiekvieną potencialų užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. Užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui pagal savo kompetenciją nustato tam įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo. Užsieniečio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui nėra sankcija, taikytina pagal

baudžiamosios teisės nuostatas. Tai, kad baudžiamieji įstatymai nenumato atsakomybės už tam tikrų veiksmų atlikimą, arba nediferencijuoja atsakomybės priklausomai nuo to, kieno atžvilgiu jie buvo atlikti, neužkerta kelio administracinę bylą nagrinėjančiam teismui įvertinus visas reikšmingas aplinkybes pripažinti, jog tokie veiksmai gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Todėl Įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1056/2006). Užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Valstybės sienos apsaugos tarnyba), bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis (Įstatymo 4 str. 1 d. (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija)). Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 4 str. 2 d. (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija)).

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime įvertino visumą faktinių aplinkybių bei turimą informaciją apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui – pareiškėjas Lietuvoje palaiko ryšius su asmenimis, siejamais su organizuotu nusikalstamumu, taip pat asmenimis, atvykusiais iš šalių, kuriose aktyviai veikia teroristinės organizacijos, teikdamas jiems pagalbą įsitvirtinant (legalizuojantis) Europos Sąjungoje, taip pat buvo atsižvelgta ir į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes, t. y. teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką – į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, nes jam yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką; šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – Lietuvos Respublikoje gyvena G. B. sutuoktinė M. V., su kuria 2018 m. kovo 29 d. įregistruota santuoka Gruzijoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika – nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. vasario 7 d. pareiškėjui buvo išduoti leidimai laikinai gyventi; nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. kovo 21 d. jis buvo deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini); oficialaus pragyvenimo šaltinio, ekonominių ir kitų ryšių su Lietuvos Respubliką pareiškėjas nenurodė, o apklausos metu atsisakė nurodyti savo gyvenamąją vietą, pragyvenimo šaltinį, taip pat neatsakė, ar pageidauja sugrįžti į Gruziją.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinusi teisinių santykių specifiką, taikomos priemonės tikslus, ginčijamo Sprendimo turinį, prieina prie išvados, kad Sprendimo motyvai pareiškėjui buvo atskleisti tokia apimtimi, jog pareiškėjas galėtų suprasti, kokio pobūdžio duomenimis apie jį disponuoja kompetentingos valstybės institucijos, tuo pačiu vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme įtvirtintais apribojimais, duomenis pateikti tik tokia apimtimi, kad nebūtų atskleista įslaptinta informacija, nes jos atskleidimas galėtų sukelti eilę kitų grėsmių Lietuvos Respublikai ir jos žvalgybai. Tai atitinka ir suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalies norma, įpareigojanti pateikti sprendimo motyvus bei pagrįsti taikomą prievartos priemonę, turi būti taikoma atsižvelgiant į Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo apribojimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4161-756/2015; 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3741-552/2018). Be kita ko pažymėtina, jog informacija įslaptinama bei išslaptinama paslapčių subjekto, vadovaujantis teisėtumo, pagrįstumo ir savalaikiškumo principais, todėl bylos proceso šalių vertinimas dėl informacijos įslaptinimo apimties bei turinio pripažintinas teisiškai nereikšmingu šioje byloje (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas 2 str. 17 d., 3 str.).

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo (buvimo) Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-l810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3741-552/2018).

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi nutarties 34–35 punktuose išdėstytais įrodymų

vertinimo principais ir taisyklėmis, įvertinusi šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes (nutarties 40 punktas), surinktus įrodymus, sprendžia, kad Įstatymo normų taikymo kontekste pakanka duomenų padaryti išvadą, jog pareiškėjo veiksmai sudarė pagrindą konstatuoti apie jo keliamą grėsmę valstybės saugumui, todėl ginčijamas Sprendimas kaip ribojanti priemonė yra pateisinama, jos taikymas būtinas siekiant apsaugoti svarbius visuomenės interesus, todėl proporcinga ir būtina siekiamam tikslui – užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje nepageidaujamas ir vertinamas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, pasiekti bei atitinkanti Kriterijų vertinimo tvarkos 35.1.2, 38.3, 39 punktų nuostatas. Taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados padarytos įvertinus surinktų duomenų visumą, o ne remiantis pavieniais įrodymais ar išimtinai įslaptintais duomenimis. Įslaptinta ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai pateikta susipažinti medžiaga, kurią teisėjų kolegija šioje byloje taip pat laiko įrodymais, minėtus duomenis tik papildo, tačiau nei savarankiškos, nei juo labiau lemiamos reikšmės šioje byloje neturi. Pažymėtina, kad administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, ir dalyvaujant VSD, Policijos departamentui ir (arba) Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Šiems duomenims netaikomos ABTĮ numatytos nuostatos dėl išslaptinimo (Įstatymo 140 str. 5 d. (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija)), todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo išvadai, kad buvo pažeistos proceso teisės normos, vadovaujantis duomenimis, sudarančiais valstybės paslaptį, padaryti.

44. Pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ūner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Taip pat pažymėtina, kad teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje A662-2967/2014). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010 ir kt.). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas santuoką sudarė po pirmojo sprendimo uždrausti atvykti priėmimo, jam buvo gerai žinoma, kad jo atžvilgiu taikomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ir visą Šengeno erdvę, todėl prieš tuokdamasis jis įvertino visas turimas galimybes gyventi šeiminį gyvenimą kartu su sutuoktine ir nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių šeimos gyvenimą artimiausioje ateityje kurti Lietuvoje. Be to, kaip matyti iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, ginčijamo Sprendimo turinio, pareiškėjo šeiminiai santykiai ir ryšiai buvo įgyvendinti ir toliau plėtojami kitoje (kitose) valstybėse, pareiškėjas su sutuoktine kuria ir toliau gali kurti šeiminį gyvenimą valstybėse, kuriose pareiškėjo laisvo judėjimo teisė nėra suvaržyta, todėl nėra pagrindo išvadai, kad ginčijamu Sprendimu yra pažeidžiamas jo šeiminio gyvenimo principas, padaryti.

45. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad jo skundas išnagrinėtas šališkai, tačiau nepateikė jokių konkrečių aplinkybių, galinčių patvirtinti tokį jo teiginį. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė faktų, patvirtinančių bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos suinteresuotumą bylos baigtimi, aplinkybių, kad teisėjai buvo tendencingi ir iš anksto nusistatę prieš pareiškėją.

46. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir

teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo G. B. (G. B.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


MILDA VAINIENĖ



Administracinė byla Nr. eA-4655-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00487-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas G. K. (G. K.) (toliau – ir prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-9 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) įpareigoti

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7466f6f0aa3e11e9964cdd77475976b0

Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.2. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė (duomenys neskelbtini) nusikalstamos grupuotės vado K.-B. keliama

grėsme jo gyvybei. Apklausų metu pareiškėjas nurodė, kad iš kilmės valstybės ((duomenys neskelbtini)) išvyko 2005 m. vasarą, nes jam grėsė pavojus gyvybei. Paaiškino, kad dirbo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelėje, kai jam buvo 35–38 m. ((duomenys neskelbtini)) ir aikštelėje įvyko automobilių, kuriuos į aikštelę atvežė (duomenys neskelbtini) grupuotės narys G., vagystė. Dėl šios vagystės buvo persekiojami visi aikštelės darbuotojai. Pareiškėjas po automobilių vagystės turtą perrašė žmonai, išsiskyrė ir išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini), kur gyveno apie penkerius metus, vėliau išvyko į (duomenys neskelbtini) dėl į (duomenys neskelbtini) atvykusios grupuotės, ten pabuvo apie pusmetį ir tada atvyko į Lietuvą. Pareiškėjas apklausos metu teigė, kad gali būti persekiojamas ir dėl vykusio susišaudymo, kurio metu sužeistas K., nors pats neturėjo jokio vaidmens šio susišaudymo metu, dirbo aikštelėje, prie kurios grupuotės vadas buvo sužeistas. Pareiškėjo įsitikinimu, dėl jo buvimo automobilių aikštelėje minėtų įvykių metu jis gali būti siejamas su dalyvavimu susišaudyme.

3. Pareiškėjas teigė, kad K. dėl automobilių vagystės nužudė G. ir U., kurie buvo minėtos grupuotės nariais. Atsakovas 2019 m. sausio 23 d. išvadoje Nr. (15/6-5) (toliau – ir Išvada) nurodė, kad informacijos apie (duomenys neskelbtini) grupuotės narį U. nebuvo rasta, tačiau rasta informacija apie S. U., pravarde (duomenys neskelbtini), gerai žinomą kriminalinį autoritetą, kilusį iš (duomenys neskelbtini), kuris mirė (duomenys neskelbtini) m. savo namuose dėl spėjamai perdozavimo arba inkstų nepakankamumo. Kadangi pareiškėjo giminaičiai palaidoti netoli (duomenys neskelbtini) ir jis jame ne kartą lankėsi, atsakovas vertino, jog pareiškėjui yra žinoma ši informacija, tačiau tai nėra jo asmeninė patirtis. Pareiškėjas nesutiko su tokia Migracijos departamento išvada ir papildomai pažymėjo, kad nelogiška tikėti viešai skelbiama realia kriminalinio pasaulio nario mirties priežastimi, kadangi U., pareiškėjo įsitikinimu, buvo nužudytas dėl automobilių vagystės.

4. Pareiškėjo nuomone, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, nevertindamas atskirų faktinių aplinkybių visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo. Atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini) jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

5. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje ginčijamu sprendimu nesuteikė, nes pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Atsakovas paaiškino, kad tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjo pasakojimas apie aplinkybes, tariamai susijusias su automobilių vagyste, yra nenuoseklus, be to, tikėtina, paremtas viešai skelbiama informacija apie (duomenys neskelbtini) kriminalinį pasaulį, o ne asmenine patirtimi. Pareiškėjas taip pat negalėjo nurodyti, kokius persekiojimo veiksmus patyrė praeityje ir įvardinti priežastinio ryšio tarp vagystės bei jo paties. Atsižvelgiant į tai, tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų jo nurodyti veiksmai, t. y., kad jo gyvybei gresia pavojus dėl to, jog (duomenys neskelbtini) nusikalstamos grupuotės vadas K.-B. sieja pareiškėją su automobilio vagystėmis ir automobilio apšaudymu, dėl ko jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta.

7. Atsakovas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė visos informacijos apie savo keliones į (duomenys neskelbtini). Paklausus, ar nuo 2004 m. yra vykęs į (duomenys neskelbtini), pareiškėjas nurodė, jog ilgesniam laikui vyko tik kartą – 2018 m., jog praneštų mamos draugėms apie jos mirtį. Kartais valandai apsipirkti apsilankydavo (duomenys neskelbtini). Patikslinus, ar kada nors keliaudavo ilgesniam laikui nei valandai, pareiškėjas nurodė, kad ne. Nurodžius, jog turimais duomenimis (duomenys neskelbtini) jis užtrukdavo ir keletą mėnesių, pvz., 2009 m. prieglobsčio prašytojas pripažino važiuodavęs ir ilgesniems laikotarpiams, pareiškėjas atsisakė paaiškinti, kokiu tikslu važiuodavo . Atsižvelgdamas į tai, atsakovas vertino, kad pareiškėjo dažnos ir ilgai trunkančios kelionės į (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog jokios persekiojimo grėsmės pareiškėjas ten vykdamas nejautė.

9. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas nurodė skirtingas asmens tapatybės dokumento netekimo versijas, negalėjo paaiškinti, kodėl nesiekė įteisinti savo buvimo Lietuvoje. Apklausos metu paklausus, dėl kokių priežasčių neprašė prieglobsčio Lietuvoje nuo 2004 m., jis atsakė turėjęs leidimą gyventi, todėl tam nebuvo būtinybės. Pareiškėjas taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl nesikreipė dėl tarptautinės apsaugos po to, kai jo atžvilgiu buvo priimtas grąžinimo į ( duomenys neskelbtini) sprendimas ir jis neteko teisėto pagrindo būti Lietuvoje, be to, būdamas Lietuvoje jis neteisėtai siekė gauti naujus (duomenys neskelbtini) dokumentus. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo asmenybę neigiamai charakterizuoja ir tokios aplinkybės, jog nuo 2013 m. iki 2018 m. jis ne kartą buvo baustas už įvairius administracinius nusižengimus – pasirodymą neblaiviam viešoje vietoje, vagystes iš parduotuvių.

II.


11. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas galimą persekiojimą sieja su tuo, jog (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) dirbo automobilių aikštelėje, iš jos buvo pavogti (duomenys neskelbtini) grupuotės nariams priklausę automobiliai, ir dėl to su juo norima susidoroti. Pasak pareiškėjo, (duomenys neskelbtini) grupuotės lyderis K.-B. jam norėjo atkeršyti už pasikėsinimą.

12. Įvertinęs byloje surinktus duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo pateikta versija nebuvo nuosekli ir neprieštaringa. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas negalėjo tiksliai nurodyti, kada įvyko vagystės, dėl kurių siekiama su juo susidoroti. Savo teiginius pareiškėjas grindė tuo, jog dėl šios vagystės buvo nužudyti G. ir U. Tuo tarpu pagal Migracijos departamento surinktą informaciją iš pareiškėjo kilmės šalies nebuvo gauta duomenų apie jo nurodomą G. nužudymą ir S. U. sąsajas su (duomenys neskelbtini) grupuote. Apie S. U. gyvenimo aplinkybes (kriminalinę patirtį) pareiškėjas galėjo žinoti iš viešai prieinamos informacijos, taip pat dėl to, kad yra ne kartą lankęsis ( duomenys neskelbtini), iš kur yra kilęs U. ir kur jis yra žinomas, ten gyvena pareiškėjo motinos draugės ir palaidota nemažai giminaičių. Teismas vertino, kad pareiškėjas nepateikė racionaliai pagrindžiamo G. ir U. galimo nužudymo istorijos su jo paties persekiojimu. Taip pat pareiškėjas negalėjo aiškiai įvardinti jo persekiojimo ryšio su pasikėsinimu į (duomenys neskelbtini) grupuotės lyderį K.-B. Pasikėsinimas, Migracijos departamento duomenimis, įvyko dar (duomenys neskelbtini) m., t. y. 4–5 m. iki automobilių vagystės. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas patirtą persekiojimą iš esmės grindė tik prielaida, jog su (duomenys neskelbtini) grupuote susiję žmonės apie 5 m. po to, kai jis atvyko į (duomenys neskelbtini) (skaičiuojant, kad atvyko į (duomenys neskelbtini) po minėtos vagystės (duomenys neskelbtini) m., tai būtų apie (duomenys neskelbtini) m.), buvo atvykę jo ieškoti. Pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kodėl mano, jog (duomenys neskelbtini) grupuotė ieškojo būtent jo ir norėjo su juo susidoroti. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sutiko su Migracijos departamento pozicija, kad pareiškėjo paaiškinimai grindžiami viešai žinoma informacija, o ne jo asmenine patirtimi.

13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas lankosi (duomenys neskelbtini), kartais ir po kelis mėnesius, įrodo, kad pats pareiškėjas realiai galimo susidorojimo nevertina. Be to, pareiškėjas dėl pabėgėlio statuso ilgai į atitinkamas institucijos nesikreipė, nors Lietuvoje buvo nuo 2004 m. Aplinkybės, kad pareiškėjas Lietuvoje yra ne kartą baustas už įvairius administracinius nusižengimus (pasirodymą neblaiviam viešoje vietoje, vagystes iš parduotuvių), kaip pats nurodė, bandė Lietuvoje neteisėtai gauti (duomenys neskelbtini) dokumentus, teismui sukėlė abejonių dėl pareiškėjo sąžiningumo ir pateikiamų paaiškinimų patikimumo.

14. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikytina neįvykdyta, dėl ko pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

15. Vertindamas pareiškėjo prašymo suteikti papildomą apsaugą pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjas prašymą suteikti papildomą apsaugą grindė tais pačiais argumentais kaip ir prašymą suteikti prieglobstį, t. y. tuo, kad kyla grėsmė jo sveikatai ir gyvybei iš (duomenys neskelbtini) grupuotės. Atmetęs pareiškėjo argumentus dėl minėtos grėsmės, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimo dėl papildomos apsaugos suteikimo.

III.

16. Pareiškėjas G. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m.

gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.17. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas netinkamai atliko įrodymų

vertinimą, dėl ko nepagrįstai pritarė atsakovo pozicijai, jog jo pasakojimas yra nenuoseklus, prieštaringas, o nurodytos aplinkybės apie persekiojimą galimai paremtos vieša informacija apie (duomenys neskelbtini) kriminalinį pasaulį, bet ne asmenine patirtimi. Pareiškėjo teigimu, jis pateikė pakankamai nuoseklų ir išsamų pasakojimą dėl baimės patirti persekiojimą savo kilmės valstybėje, o įvertinus faktą, kad patys įvykiai, dėl kurių jis vis dar jaučia grėsmę, įvyko beveik prieš dvidešimt metų, galimi netikslumai įvardijant datas. Mano, kad jo pasakojimas yra patvirtintas atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija, priežastinis ryšys tarp jo, G. ir U. nužudymo bei grėsmės patirti susidorojimą yra akivaizdus, todėl jo atžvilgiu turėjo būti taikoma abejonės privilegija.

18. Pareiškėjo nuomone, G. ir U. nužudymas pagrindžia jam kylančią grėsmę taip pat būti nužudytam, kadangi jie buvo nužudyti kaip siejami su automobilio vagyste bei susišaudymu asmenys, o pareiškėjas automobilio vagystės metu dirbo apsauginiu toje aikštelėje. Pareiškėjo teigimu, aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas jo nurodytus faktus bei aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl nepagrįstai atsisakė suteikti jam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turėtų būti įvertinta skundžiamo sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos nesuteikimo. Pareiškėjas akcentuoja, kad turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas iš grupuotės dėl jo siejimo su automobilio vagyste bei pasikėsinimo į grupuotės vadą, o tai nesant pagrindo pripažinti persekiojimu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pripažinta pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.

19. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pakartodamas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus, atsakovas papildomai pažymi, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas bei pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos.

Teisėjų kolegija


21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą, kad teismui pripažinus, jog yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas – teismo posėdžio metu užtikrinti vertėjo iš / į rusų kalbą dalyvavimą. Vertinant šį prašymą, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

22. Pareiškėjas prašymo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Atsižvelgdama į tai, kad bylos šalims buvo sudaryta galimybė pirmosios instancijos teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, teisėtumo bei pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį bei papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde, pabrėždamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė atsakovo pozicijai, jog jo pasakojimas yra nenuoseklus, prieštaringas, o nurodytos aplinkybės apie persekiojimą galimai paremtos vieša informacija apie (duomenys neskelbtini) kriminalinį pasaulį, bet ne asmenine patirtimi.

25. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

26. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

27. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 ir 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

28. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014, 2019 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3182-624/2019).

29. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas,

įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018).

31. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, jog asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė grėsme kilmės šalyje būti nužudytam (duomenys neskelbtini) grupuotės narių, kurie siekia keršto dėl automobilio vagystės ir susišaudymo, kurio metu buvo sužeistas grupuotės vadas K.-B.

33. Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais bei darbuotojais. Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Tuo tarpu Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atsakovui teiktus paaiškinimus ir kitus byloje surinktus įrodymus, sutinka su atsakovo išvadomis, kurioms pritarė pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie persekiojimą galimai paremtos vieša informacija apie (duomenys neskelbtini) kriminalinį pasaulį, bet ne asmenine patirtimi. Pažymėtina, kad visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jo teigimu, patvirtinančios baimę būti persekiojamam kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) grupuotės narių, be pareiškėjo paaiškinimų, nėra pavirtintos jokiais kitais įrodymais, tuo tarpu paties pareiškėjo paaiškinimai nėra nei detalūs, nei nuoseklūs, nei, vertinant visus byloje surinktus įrodymus, bent pakankamai neprieštaringi (žr. nutarties 12 p.).

35. Be to, pareiškėjo paaiškinimai dėl baimės patirti persekiojimą ar būti nužudytam nesutampa su jo elgesiu: pareiškėjas dažnai keliaudavo į (duomenys neskelbtini), ten praleisdavo ne tik valandą, kaip pats teigė, bet ir keletą mėnesių (asmens bylos Nr. RUS1105 b. l. 19–21, 73–74); būdamas Lietuvoje nuo 2004 m. prieglobsčio paprašė tik 2019 m., nors leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas 2017 m. sausio 3 d. pareiškėjui 2016 m. gruodžio 15 d. deklaravus išvykimą į (duomenys neskelbtini) (asmens bylos Nr. RUS1105 b. l. 3–4); Valstybinės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. rugpjūčio 2 d. priėmus sprendimą Nr. 21/19-172-11 dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini), pareiškėjas dėl tarptautinės apsaugos nesikreipė (asmens bylos Nr. RUS1105 b. l. 17); iš 2019 m. sausio 21 d. apklausos protokolo matyti, jog jis būdamas Lietuvoje neteisėtai siekė gauti naujus (duomenys neskelbtini) dokumentus (asmens bylos Nr. RUS1105 b. l. 85). Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad iš pareiškėjo apklausų turinio matyti, jog baimę būti persekiojamu ar nužudytu jis iš esmės grindžia subjektyviu situacijos vertinimu. Pareiškėjas nurodė praeityje persekiojimo veiksmų nepatyręs, tačiau apklausos metu kartodamas, jog buvo persekiojamas,

nieko apie tai apklausą atlikusiems specialistams nepasakojo, priežasčių nenurodė, paaiškinti, kokiu tikslu jo buvo ieškoma ar galimai tebeieškoma, negalėjo. Visa tai sudaro pagrindą vertinti, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą ateityje yra subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįsta objektyviomis aplinkybėmis.

36. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl jo pasakojimui taikytinos abejonės privilegijos, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti abejonės privilegijos principą, nes byloje nustatytos Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje numatytos aplinkybės, paneigiančios galimybę taikyti abejonės privilegijos principą, t. y. nustatyti prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

37. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su netinkamai atliktu įrodymų vertinimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018, 2019 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3182-624/2019).

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, atsižvelgė į šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus bei posėdžio metu patikslintus argumentus, įvertino byloje surinktų duomenų visumą pagal įrodymų vertinimo taisykles ir Įstatymo kontekste išsamiai patikrino Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą.

39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-11996 2019-07-22 2019-07-10 2019-07-10 -

Administracinė byla Nr. A-2288-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00383-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. buvo laikomas Marijampolės pataisos namų 22 būryje gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, kuriose nebuvo užtikrinta teisės aktų nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos buvo užstatytos baldais, todėl judėti buvo itin sudėtinga. Akcentavo, kad lauko kiemeliai buvo labai maži, sanitarinis mazgas neatitiko higienos normų. Teigė, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) pareiškėjo laikymo pataisos namuose teisės aktų normas neatitinkančiomis sąlygomis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, pažeminimą, stresą, sveikatos sutrikimus.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko 22 būrio patalpoje Nr. 2, kurios plotas

buvo 144,92 kv. m ir kurioje buvo įrengta 46 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 3,15 kv. m gyvenamojo ploto.

6. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl per mažo kiemelio ploto tenkančio vienam nuteistajam yra nepagrįsti, kadangi teisinis reglamentavimas kiemelių plotų nereglamentuoja. Akcentavo, kad pareiškėjas atliko bausmę bendrabučio tipo patalpose, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti, kitaip leisti laisvalaikį, lankyti pataisos namuose veikiančias socialinės reabilitacijos programas. Patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas. Nurodė, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas.

II.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=540c3050aa3e11e9964cdd77475976b0

7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjo A. D. skundą atmetė.

8. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15. punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktu.

9. Teismas nustatė, kad Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 7/07-507 pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 22 būrį, 222 brigadą (b. l. 14-15). Pareiškėjo teiginius, kad jis gyveno Nr. 2 gyvenamojoje patalpoje patvirtina 2018 m. kovo 15 d. Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus pažyma Nr. 14/07-1721 (b. l. 17). Į bylą pateikta 22 būrio schema patvirtina, kad patalpos Nr. 2 plotas yra 144,92 kv. m (b. l. 32). 2018 m. kovo 15 d. Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymoje Nr. 14/07-1721 nurodyta, kad šioje gyvenamojoje patalpoje įrengtos 46 miegamosios vietos ir joje ginčo laikotarpiu gyveno iki 46 nuteistųjų, todėl teismas vertino, kad vienam nuteistajam teko 3,15 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos jo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Todėl teismas sprendė, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog pareiškėjui nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. atliekant bausmę bendrabučio tipo patalpose buvo pažeista Taisyklių 111.1. nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma.

10. Dėl sanitarinio mazgo neatitikimo higienos normoms teismas pažymėjo, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, nenurodė, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas atkreipė dėmesį, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog Marijampolės PN nuolat tikrina Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento atstovai ir pažeidimų 22 būryje nėra nustatę (b. l. 20-21, 22-24, 25-26, 27-28, 29-31), t. y. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo aktu Nr. PA.4-333(23.14.1.4.12) konstatavo, jog 22 būryje įrengtos penkios praustuvės, trys unitazai, du pisuarai ir vienas dušas, taip pat nurodyta ir Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo akte Nr. PA.4-312(23.14.1.4.12). Minėtais aktais pažeidimų dėl inventoriaus trūkumo nenustatyta, tik konstatuota, jog įrenginiai sanitariniame mazge techniškai tvarkingi ir jais gali naudotis nuteistieji.

11. Dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

12. Teismas likusius pareiškėjo ir atsakovo argumentus vertino kaip perteklinius ir neturinčius juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl dėl jų plačiau nepasisakė.

13. Teismas konstatavo, kad iš į bylą pateiktos 2018 m. kovo 16 d. pažymos Nr. 55/04-90 matyti, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę ginčo laikotarpiu Marijampolės PN, į Psichologinę tarnybą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė (b. l. 19). Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi 9 kartus: iš jų 2 kartus užsiregistravęs neatvyko, vieną kartą buvo atliktas rentgenologinis tyrimas, vieną kartą – dėl kairės rankos piršto sąnario uždegimo, vieną kartą – dėl virusinio susirgimo bei funkcinio žarnyno veiklos sutrikimo, taip pat buvo kreipęsis dėl profilaktinio patikrinimo įsidarbinant. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra įrašytas psichiatro įskaitoje dėl narkotinių medžiagų vartojimo (b. l. 18). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl pablogėjusios sveikatos dėl blogų gyvenimo sąlygų. Dėl nurodytų priežasčių teismas nenustatė aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimo faktą, taip pat teismas nenustatė, jog atsakovo atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Todėl teismas sprendė, jog pareiškėjo reikalavimas dėl 20 000 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas.

III.

14. Pareiškėjas A. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15. Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai pritaikė ABTĮ normas ir nesilaikė suformuotos teismų praktikos.16. Pareiškėjas paaiškina, kad jis skunde nurodė aplinkybes dėl jo gyvenimo sąlygų 2 gyvenamojoje patalpoje 22

būryje, todėl akivaizdžiai matyti, kad atsakovas suklaidino teismą. Pažymi, kad tuo pačiu metu bausmę atlikinėjo ir J. T., kurio naudai buvo priimtas sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2950-402/2017, todėl prašo remtis būtent šiuo sprendimu šioje byloje.

17. Pareiškėjas vertina, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog dėl didelio asmenų skaičiaus gyvenamojoje patalpoje trūko sanitarinių mazgų, jie nebuvo tinkamai atskirti. Taip pat teigia, jog būtina atsižvelgti ir patalpose esančių baldų bei inventoriaus apstatymą.

18. Pareiškėjas nurodo, kad teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintomis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir trūkstamus dokumentus išsireikalauti pačiam teismui.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsakovo atstovas nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Paaiškina, kad šioje administracinėje byloje jis yra pateikęs atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai patvirtina atsakovo poziciją šioje byloje.

Teisėjų kolegija


IV.

21. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d., atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus, bylos šalių pateiktus įrodymus, padarė išvadas, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu gyvenant Nr. 2 gyvenamojoje patalpoje (bendrabučio tipo patalpose), nebuvo pažeista Taisyklių 111.1. nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma; dėl inventoriaus trūkumo pažeidimų teismas nenustatė; teismas nenustatė pažeidimų ir dėl, pasak pareiškėjo, per mažo pasivaikščiojimo kiemelio; taip pat teismas atsižvelgė, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl pablogėjusios sveikatos dėl blogų gyvenimo sąlygų.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, tinkamai išanalizavo pareiškėjo buvimo Marijampolės PN sąlygas, išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas.

24. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nesutinka su teismo sprendimu, motyvuodamas aplinkybėmis, kad teismas netinkamai pritaikė ABTĮ normas ir nesilaikė suformuotos teismų praktikos; atsakovas suklaidino teismą dėl pareiškėjo gyvenimo sąlygų 2 gyvenamojoje patalpoje 22 būryje; teismas neatsižvelgė į tai, jog dėl didelio asmenų skaičiaus gyvenamojoje patalpoje trūko sanitarinių mazgų, jie nebuvo tinkamai atskirti; teigia, kad būtina atsižvelgti ir patalpose esančių baldų bei inventoriaus apstatymą; prašo remtis teismo sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-2950-402/2017 dėl J. T., kuris tuo pačiu metu atlikinėjo bausmę Marijampolės PN toje pačioje patalpoje; taip pat pareiškėjas iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodydamas, jog teismas turi vadovautis ABTĮ įtvirtintomis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir trūkstamus dokumentus išsireikalauti pačiam.

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos

pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs aplinkybių, kad sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai atskirti, todėl jis apeliaciniame skunde negali remtis argumentais, kurie nebuvo teikti ir nagrinėti pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 142 str. 3 d.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui tik teigė, kad nuteistiesiems trūko sanitarinių mazgų ir jie neatitiko higienos normų, teismas išnagrinėjo šiuos pareiškėjo nusiskundimus, todėl dėl šių aplinkybių pasisakys ir apeliacinės instancijos teismas.

27. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamai įvertintais įrodymais, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

28. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo atstovas neatliko neteisėtų veiksmų, kuriais būtų siekęs pareiškėjui sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą.

29. Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skaičiuojant minimalų plotą, tekusį asmeniui pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 p.) (žr., pvz., 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018; 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog net ir atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jo skundą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13); 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).

30. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su gyvenamojo ploto pažeidimu, primintina, kad vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normą pataisos namuose nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, kurių 111.1 punkte įtvirtinta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Pabrėžtina, kad minėtos taisyklių nuostatos ar kiti teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio

galimą pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais.

31. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui Marijampolės PN ginčo laikotarpiu tekusį kameros plotą, atsižvelgė į atsakovo pateiktus duomenis, patvirtinančius, kokiais laikotarpiais ir kokiose patalpose gyveno pareiškėjas, koks buvo gyvenamųjų patalpų plotas ir kiek jose įrengta miegamųjų vietų. Teismas, vertindamas pareiškėjui tekusią kameros ploto normą, skundžiamame sprendime pagrįstai nevertino kameroje buvusių baldų užimamo ploto. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, kuriose nebuvo įrengti sanitariniai mazgai, o baldų įskaičiavimo vertinant asmeniui tekusį kameroje plotą nenumato nei teisės aktai, nei susiformavusi teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2019 m. balandžio 24 d. nutartį A-2932-502/2019). Todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui tekusią kameros ploto normą, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, pagrįstai skundžiamame sprendime nevertino kameroje buvusių baldų užimamo ploto ir padarė visiškai teisingą išvadą, minimali gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m.) šiuo atveju ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo pažeista.

32. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su sanitarinių mazgų trūkumo gyvenamojoje patalpoje ir jų neatitikimo higienos normoms, pažymi, kad bylos medžiaga patvirtina, jog Marijampolės PN nuolat tikrina Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento atstovai, o pažeidimų 22 būryje nėra nustatę (b. l. 20-21, 22-24, 25-26, 27-28, 29-31). Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo akte Nr. PA.4-333(23.14.1.4.12) konstatuota, kad 22 būryje įrengtos penkios praustuvės, trys unitazai, du pisuarai ir vienas dušas, tokie duomenys nurodyti ir Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo akte Nr. PA.4-312(23.14.1.4.12). Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde konkrečių suformuluotų aplinkybių ir nusiskundimų pobūdį, padarė visiškai pagrįstas išvadas, kad minėtais aktais pažeidimų dėl inventoriaus trūkumo nenustatyta, t. y. konstatuota, jog įrenginiai sanitariniame mazge techniškai tvarkingi ir jais gali naudotis nuteistieji. Be to, šioje byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl to kreipėsi į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas.

33. Dėl pareiškėjo prašymo remtis teismo sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-2950-402/2017 dėl J. T., kuris tuo pačiu metu atlikinėjo bausmę Marijampolės PN toje pačioje patalpoje, pažymėtina, kad teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-378/2018).

34. Remiantis Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis matyti, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2950-402/2017 (kuris dar nėra įsiteisėjęs, nes abi ginčo šalys jį apskundė) tenkino pareiškėjo J. T. skundą iš dalies, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad minėtas pareiškėjas savo skundo teiginius dėl sanitarinių mazgų neatitikimo teisės aktams grindė ir kitokiomis faktinėmis aplinkybėmis nei pareiškėjas šioje byloje (pvz., teisės į privatumą naudojanti sanitariniais mazgais pažeidimu), taip pat atsakovas Marijampolės PN nebuvo minėtoje byloje nebuvo pateikęs konkrečių pakankamų įrodymų dėl gyvenamosios patalpos Nr. 2 ploto, todėl teismas administracinėje byloje Nr. I-2950-402/2017 vadovavosi pareiškėjo pateiktu paaiškinimu dėl gyvenamosios patalpos Nr. 2 ploto (kuris nesutampa su šioje byloje nustatytu ir nepaneigtu plotu (b. l. 32)). Taigi atsižvelgti į minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje byloje nėra jokio teisinio pagrindo.

35. Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eR-53-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00071-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 5.3.1; 5.7(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjai R. R. ir jos atstovams advokatui Gintarui Černiauskui ir advokato padėjėjai Aurelijai

Adomaitytei,viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. R. skundą

atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – I. K.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja R. R. 2019 m. birželio 26 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. Sp-300 2 dalį ir 4 dalies 4.3 punktą (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde nurodo, kad Komisija ginčijamu sprendimu nusprendė pripažinti jos, kaip Kauno miesto savivaldybės tarybos narės, išrinktos pagal visuomeninio rinkimų komiteto „Vieningas Kaunas“ iškeltų kandidatų surašą, įgaliojimus nutrūkusiais prieš terminą pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 88 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Taip pat Komisija tuo pačiu Sprendimu nusprendė laisvą Kauno miesto tarybos mandatą pripažinti I. K., Kauno miesto savivaldybės tarybos narei, išrinktai pagal visuomeninio rinkimų komiteto „Vieningas Kaunas“ iškeltų kandidatų sąrašą.

3. Pareiškėja, nesutikdama su Komisijos Sprendimu, nurodė, kad 2019 m. buvo išrinkta Kauno miesto savivaldybės tarybos nare. Nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 14 d. deklaravo gyvenamąją vietą Kauno mieste, taip pat Kauno mieste jos deklaruota gyvenamoji vieta yra nuo 2019 m. birželio 10 d. Paaiškino, kad 2019 m. kovo 1 d. sudarė panaudos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=77535ad0a97511e9964cdd77475976b0

sutartį su teta V. R. M. ir apsigyveno su savo pussesere L. M. tetos bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame nuo 2019 m. birželio 10 d. yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą.

4. Pareiškėja nurodė, kad 2019 m. kovo 8 d. jos mama A. R. baigė gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybą ir pradėjo tvarkyti kitus juridinius klausimus, susijusius su gyvenamosios vietos deklaravimu, bei turėdama elektroninio prisijungimo duomenis tiek savo, tiek pareiškėjos, savo iniciatyva deklaravo savo ir pareiškėjos gyvenamąsias vietas adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teigimu, sužinojusi apie tai, pakeitė deklaruotą gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), kadangi pagal 2019 m. kovo 1 d. sudarytą panaudos sutartį faktiškai gyveno ir gyvena šiame bute.

5. Pareiškėjos nuomone, Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, visiškai nevertino ir neanalizavo, su kokia savivaldybe Kauno miesto ar Kauno rajono sietina pareiškėjos gyvenamoji vieta ir kuri savivaldybė yra nuolatinės gyvenamosios vietos vieta. Akcentavo, kad deklaruotos gyvenamosios vietos pakeitimo veiksmą atliko ne ji pati, o kitas asmuo (jos motina), todėl ji negali atsakyti už kito asmens poelgį. Mano, kad aplinkybė, jog ji pasitikėdama mama patikėjo jai savo elektroninio prisijungimo duomenis, laikytina pareiškėjos neveikimu, o ne kalte dėl tam tikro poelgio.

6. Pareiškėja teigė, kad teisinis reglamentavimas numato, jog Komisija priimdama sprendimą remiasi tuo, kad tarybos nario deklaruota gyvenamoji vieta yra kitoje savivaldybėje. Šiuo atveju objektyvūs duomenys rodo, jog tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), t. y. faktinė ir juridinė gyvenamoji vieta sutapo ir buvo būtent Kauno miesto teritorijoje, į kurios savivaldybės tarybą yra išrinkta pareiškėja. Pabrėžė, kad šioje situacijoje taip pat privalu vertinti jos atžvilgiu priimto Sprendimo santykį su aktyviąja Kauno miesto gyventojų teise rinkti miesto tarybos narius ir ginčijamo sprendimo proporcingumą.

II.

7. Atsakovas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija atsiliepime prašo pareiškėjos skundą atmesti.8. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

suformuotą praktiką, yra priimtas vadovaujantis Įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 89 straipsnio 1 dalimi bei nepažeidžiant 88 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino, taip pat atsižvelgiant į Gyventojų registro 2019 m. birželio 6 d. išrašą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta nuo 2019 m. kovo 15 d. yra (duomenys neskelbtini).

9. Atsakovo teigimu, aplinkybė, kad Sprendimo priėmimo dieną pareiškėja savo gyvenamąją vietą jau buvo deklaravusi tos pačios savivaldybės, kurios tarybos nare išrinkta, miesto teritorijoje, teisiniam vertinimui įtakos neturi, kaip ir kiti pareiškėjos skunde nurodyti argumentai bei teismui pateikti įrodymai. Pažymi, kad nors pareiškėja teigia, jog faktiškai niekada neišvyko nuolat gyventi iš Kauno miesto savivaldybės teritorijos ribų, tačiau vadovaujantis Įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 6 punktu pripažinti, jog savivaldybės tarybos narys išvyko nuolat gyventi už savivaldybės, kurios tarybos nariu yra išrinktas, teritorijos ribų, užtenka Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų.

10. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvauja ne pirmą kartą, todėl turėjo žinoti ir suprasti teisines gyvenamosios vietos deklaravimo kitoje savivaldybėje pasekmes. Pabrėžia, kad aplinkybė, jog pareiškėjos motina A. R. visą laiką tvarkė pareiškėjos finansinius dokumentus, turėjo jos prisijungimus prie el. valdžios vartų portalo bei galėjo atlikti veiksmus pareiškėjos vardu, patvirtina, jog pareiškėja, leisdama kitiems asmenims naudotis savo asmeniniais duomenimis, turėjo elgtis rūpestingai ir atsakingai. Atsakovas pabrėžia, kad Komisijos posėdžio metu pareiškėja negalėjo atsakyti, kur ji faktiškai gyvena daugiau – Kauno rajoje ar Kauno mieste.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo I. K. atsiliepime prašo pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra ir bylą teismo posėdyje nagrinėti jai nedalyvaujant.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo I. K. teigė, kad į bylą yra įtraukta nepagrįstai ir negali vertinti, ar pareiškėja pažeidė Lietuvos teisės aktų reikalavimus bei išsakyti savo poziciją dėl Komisijos sprendimo teisėtumo, kadangi ji nėra susijusi su pareiškėjos veiksmais, kurie nulėmė tarybos nario įgaliojimų panaikinimą. Pažymi, kad palikus galioti Komisijos sprendimą pripažinti pareiškėjos įgaliojimus nutrūkusiais prieš terminą, savivaldybės tarybos nario mandatą ji Įstatymo pagrindu bet kuriuo atveju įgytų.

Teisėjų kolegija


III.

13. Komisija 2019 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. Sp-300 „Dėl Kauno miesto, Mažeikių rajono ir Rokiškio rajono savivaldybių tarybų narių įgaliojimų nutrūkimo prieš terminą ir šių savivaldybių tarybų narių mandatų naujiems savivaldybių tarybų nariams pripažinimo“ 2 dalimi nusprendė pripažinti pareiškėjos R. R., Kauno miesto savivaldybės tarybos narės, išrinktos pagal visuomeninio rinkimų komiteto „Vieningas Kaunas“ iškeltų kandidatų sąrašą, įgaliojimus nutrūkusiais prieš terminą pagal Įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir 4 dalies 4.3. papunkčiu pripažino, jog savivaldybių tarybose atsiradus laisvoms vietoms, savivaldybių tarybų nare tampa I. K.

14. Pareiškėja nesutinka su nurodytomis Komisijos sprendimo dalimis, teigdama, kad jos Kauno miesto savivaldybės tarybos narės įgaliojimai prieš terminą nutraukti nepagrįstai.

15. Įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas (2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2582 redakcija) nustato, kad savivaldybės tarybos nario įgaliojimai nutrūksta prieš terminą, kai jis išvyksta nuolat gyventi už savivaldybės, kurios tarybos nariu yra išrinktas, teritorijos ribų, – pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenis.

16. Komisija ginčijamą sprendimą nutraukti Kauno miesto savivaldybės tarybos narės R. R. įgaliojimus prieš terminą priėmė remdamasi Gyventojų registro duomenimis apie pareiškėjos deklaruotą gyvenamąją vietą Kauno rajono savivaldybėje.

17. VĮ Registrų centro 2019m. birželio 6d. Gyventojų registro išraše nurodyta, kad pareiškėjos paskutinė gyvenamoji vieta 2019m. kovo 15d. deklaruota adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 57). Taigi pareiškėjai deklaravus gyvenamąją vietą kitoje, nei ji buvo išrinkta tarybos nare, savivaldybėje, Komisija, vadovaudamasi Įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 6 punktu, turėjo pagrindą priimti ginčijamą sprendimą.

18. Pareiškėja teigia, kad ji nuolat gyveno ir gyvena Kauno miesto savivaldybės teritorijoje, o deklaruotos gyvenamosios vietos adresas buvo pakeistas jos motinos A. R. iniciatyva, kadangi pareiškėja yra davusi savo motinai leidimą naudotis jos elektroninio prisijungimo duomenimis prie el. valdžios vartų portalo.

19. Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (2018 m. sausio 1 d. įstatymo Nr. XIII-961 redakcija) (toliau – ir Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas) 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad gyvenamosios vietos deklaravimas yra gyvenamosios vietos adresą sudarančių ir kitų šiame įstatyme nustatytų duomenų pateikimas gyvenamosios vietos deklaravimo įstaigai. Pagal to paties straipsnio 2 dalį gyvenamoji vieta – tai pagrindinė vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena ir su kuria jis yra labiausiai susijęs. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis numato, kad asmuo deklaruoja tik vieną gyvenamąją vietą.

20. Gyvenamosios vietos deklaravimas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus tam tikros savivaldybės teritorijoje yra viena iš alternatyvių sąlygų pripažinti asmenį nuolatiniu (šios) savivaldybės gyventoju. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad preziumuojama, jog deklaruojama ta vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena ir su kuria jis labiausiai yra susijęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R469-14/2007). Taigi remiantis nurodytomis Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nuostatomis gyvenamosios vietos deklaravimo įstaigai asmuo savo gyvenamąja vieta deklaruoja tą vietą, kurioje jis faktiškai gyvena ir su kuria jis labiausiai susijęs socialiniais, ekonominiais ir kitokiais ryšiais.

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėja 2019 m. kovo 15 d. Lietuvos Respublikos gyventojų registre savo gyvenamąją vietą įregistravo Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, t. y., pareiškėja deklaravo, kad išvyko nuolat gyventi iš Kauno miesto savivaldybės teritorijos ribų, todėl tai, jog ginčijamo Komisijos sprendimo priėmimo metu pareiškėja gyvenamąją vietą buvo vėl deklaravusi Kauno mieste, t. y. savivaldybės, kurios tarybos nare buvo išrinkta, teritorijos ribose, teisiniu ir faktiniu aspektu nėra reikšminga. Pareiškėjos argumentai, kad deklaruotos gyvenamosios vietos pakeitimą inicijavo jos motina be pareiškėjos žinios, taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti susidariusią faktinę situaciją. Šiame kontekste pažymėtina, kad aplinkybė, jog pareiškėja motinai buvo perdavusi savo elektroninio prisijungimo prie el. valdžios vartų portalo duomenis ir leidusi tvarkyti savo teisinius klausimus, sudaro pagrindą manyti, jog tarp pareiškėjos ir jos motinos buvo susiklostę įgaliotojo ir įgaliotinio teisiniai santykiai, kurių pagrindu motina (įgaliotinė) savo valia ir veiksmais išreiškė pareiškėjos (įgaliotojos) valią (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.756 str., 6.757 str.).

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra objektyvių duomenų, kad deklaruojamosios gyvenamosios vietos pakeitimu nebuvo išreikšta pareiškėjos valia, pareiškėja deklaruojamosios gyvenamosios vietos pakeitimo teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo. Gyvenamąją vietą savivaldybėje, kurios tarybos nare buvo išrinkta, teritorijoje deklaravo panašiu metu, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, tuo siekdama išvengti galimų teisinių pasekmių. Vien pareiškėjos

ir jos motinos paaiškinimai apie per klaidą deklaruotą gyvenamąją vietą, nesant kitų objektyvių įrodymų, nepatvirtina ginčijamo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Be to, aplinkybė, kad pareiškėja, pasitikėdama motina leido jai naudotis savo asmeniniais duomenimis ir dėl to kilo teisinės pasekmės, taip pat nesudaro pagrindo vertinti, kad Komisija nepagrįstai pareiškėjai taikė Įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas.

23. Įstatymo 89 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu savivaldybės tarybos nario įgaliojimai nutrūksta prieš terminą šio įstatymo 88 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais arba savivaldybės tarybos narys netenka mandato, savivaldybės taryboje atsiranda laisva savivaldybės tarybos nario vieta. Daugiamandatėje rinkimų apygardoje atsiradusi laisva savivaldybės tarybos nario vieta užimama taip: savivaldybės tarybos nariu tampa porinkiminiame kandidatų sąraše, pagal kurį buvo išrinktas savivaldybės tarybos narys, po jo esantis pirmasis savivaldybės tarybos nario mandato negavęs kandidatas.

24. Nagrinėjamu atveju Komisija, remdamasi VĮ Registrų centro 2019 m. birželio 6 d. Gyventojų registro išrašu, nustatė, kad pareiškėja išvyko nuolat gyventi už Kauno miesto savivaldybės, kurios tarybos nare buvo išrinkta, teritorijos ribų, todėl pagrįstai ginčijamo sprendimo 2 punktu nusprendė nutraukti jos Kauno miesto savivaldybės tarybos narės įgaliojimus prieš terminą, o 3 punktu pripažino jos pažymėjimą negaliojančiu.

25. Nutraukus pareiškėjos – Kauno miesto savivaldybės tarybos narės – įgaliojimus prieš terminą ir savivaldybės taryboje atsiradus laisvai savivaldybės tarybos nario vietai, Komisija Sprendimo 4 dalies 4.3 punktu pagrįstai pripažino, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos nare tampa I. K. Atsižvelgiant į tai, naikinti ar keisti Komisijos 2019 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. Sp-300 2 dalį ir 4 dalies 4.3 papunktį nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

26. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atmetus pareiškėjos skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, 126 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija


Pareiškėjos R. R. skundą dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2019 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. Sp-300 „Dėl Kauno miesto, Mažeikių rajono ir Rokiškio rajono savivaldybių tarybų narių įgaliojimų nutrūkimo prieš terminą ir šių savivaldybių tarybų narių mandatų naujiems savivaldybių tarybų nariams pripažinimo“ 2 dalies ir 4 dalies 4.3 punkto panaikinimo atmesti.






Administracinė byla Nr. eA-4405-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00431-2016-0Procesinio sprendimo kategorija 16.2.2(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=38be8ab0a97511e9964cdd77475976b0



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Callida“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Callida“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Savivaldybės administracija) direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. 30-4032 „Dėl apie 12 ha teritorijos prie (duomenys neskelbtini) gatvės detaliojo plano tvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-4032) ir juo patvirtintą detalųjį planą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam nuosavybės teise priklauso kitos paskirties 0,8985 ha žemės sklypas prie (duomenys neskelbtini) g., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Kaip numato Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniai, pareiškėjas jame rengiasi plėtoti intensyvaus užstatymo daugiabučių gyvenamųjų namų statybą. Kadangi pareiškėjo sklypas iš vakarinės pusės yra apribotas (duomenys neskelbtini) g., o iš kitų trijų pusių – planuojama teritorija, pradėto rengti detaliojo plano sprendiniai riboja pareiškėjo sklypo plėtojimo bei užstatymo galimybes. Pareiškėjas pažymėjo, jog kreipėsi į planavimo organizatorių, prašydamas atsižvelgti į pateiktus pasiūlymus bei įvertinti pastabas dėl rengiamo detaliojo plano, juos koreguojant taip, kad būtų užtikrintas aptarnavimas, užtikrinantis galimybę sklype numatyti intensyvaus užstatymo sprendinius, tačiau jo pasiūlymai ir pastabos buvo atmesti.

3. Pareiškėjo manymu, Įsakymas Nr. 30-4032 prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme (toliau – ir TPĮ) įtvirtintai pareigai kompleksiškai spręsti socialinius, ekonominius, ekologinius uždavinius, kurti sveiką, saugią, darnią gyvenamąją aplinką ir visavertes gyvenimo sąlygas gyvenamosiose vietovėse, sudaryti sąlygas privačioms investicijoms, kuriančioms socialinę ir ekonominę gerovę, tinkamos kokybės gyvenimo sąlygas, derinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo teritorijoje sąlygų, atsižvelgti į visuomenės poreikius, esamas urbanistines, inžinerines, susisiekimo sistemas, žemės ir kito nekilnojamojo turto valdytojų, naudotojų ir trečiųjų asmenų interesus ir teises, suplanuoti optimalų planuojamos teritorijos inžinerinių komunikacinių koridorių tinklą, suformuoti optimalią urbanistinę struktūrą, nustatyti susisiekimo komunikacijas (numatomų skirstomųjų tinklų bei aptarnaujančių gatvių ir pagalbinių gatvių trasų išdėstymą), joms funkcionuoti reikalingų servitutų poreikį. Įsakymu Nr. 30-4032 patvirtintame detaliajame plane išimtinai atsižvelgiama tik į atsakovo planuojamos teritorijos plėtojimo interesus, visiškai nepaisant esamo konteksto ir trečiųjų asmenų (greta esančių sklypų savininkų) teisių.

4. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nesilaikė Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimais patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų reikalavimų. (duomenys neskelbtini) g. priskiriama C2 kategorijos gatvei, todėl pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-933 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ (toliau – ir STR 2.06.04:2014) reikalavimus minimalus atstumas tarp sankryžų turi būti ne mažesnis kaip 200 m, o minimalus atstumas tarp įvažiavimų / išvažiavimų dešiniaisiais posūkiais ne mažesnis kaip 100 m. Tais atvejais, kai dešiniaisiais posūkiais įvažiuojančio transporto srauto eismo intensyvumas piko valanda neviršija 20 aut./h, šis atstumas gali būti mažinamas iki 50 m. Atsakovas, rengdamas detalųjį

planą, privalėjo atsižvelgti į pareiškėjui priklausančio sklypo lokalizaciją ir detaliuoju planu planuojamos teritorijos aptarnavimo galimybes, privažiavimo kelius ir įvažas bei kitus sprendinius derinti prie pareiškėjo sklypo, t. y. atsižvelgti į tai, kad planuojant pareiškėjo sklypą pastarajam taip pat reikės išspręsti patekimo į sklypo klausimą, suprojektuoti įvažiavimus. Po detaliojo plano patvirtinimo susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjas apskritai negali įsirengti įvažos į savo sklypą. Nors atsakovas visą laiką tvirtino, kad pareiškėjo pretenzijos yra nepagrįstos, nes detaliajame plane (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. sankirtoje detaliuoju planu yra numatytas sklypas Nr. 69, per kurį pareiškėjas gali projektuoti įvažą į savo sklypą, tačiau šis pritarimas baigėsi, kai pareiškėjas ėmėsi konkrečių veiksmų, siekdamas suderinti projektinių pasiūlymų rengimo užduotį, ir kreipėsi į atsakovą prie prašymo pridėdamas planinę įvažos į pareiškėjo sklypą medžiagą iš (duomenys neskelbtini) g. pusės.

5. Pareiškėjo teigimu, jam liko vienintelė galimybė įrengti įvažą į jo sklypą iš (duomenys neskelbtini) g. pusės, tačiau tokia įvažos vieta esmingai apriboja pareiškėjo galimybes plėtoti jam priklausantį sklypą. Maksimalus atstumas tarp detaliuoju planu projektuojamos (duomenys neskelbtini) g. ir galimos įvažos į pareiškėjo žemės sklypą yra 52,05 m, o tai reiškia, kad įvaža į pareiškėjo žemės sklypą galima tik su maksimaliu apribojimu, nes nuo sankryžos ji bus 50 m atstumu, todėl automobilių kiekis piko valandą negalės viršyti 20 aut./h. Tai tiesiogiai daro įtaką ir apriboja sklypo plėtojimo galimybes – sklype nebus galima įgyvendinti Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo plano sprendiniuose numatytos intensyvaus užstatymo plėtros. Faktiškai pareiškėjui priklausančiame beveik 0,9 ha sklype dėl susidariusios situacijos bus galima įrengti apie 10 namų ūkių, nes kitaip būtų viršyta 20 aut./h srautas piko valandos metu, nors planuojamoje teritorijoje numatyti 34 namų ūkiai/ha. Įvertinus tai, kad teritorijoje numatomos ir vaikų darželio statybos, intensyvumas gyvenamosiose zonose būtų dar didesnis.

6. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju ji apskritai negali suprojektuoti įvažos į savo sklypą. Pareiškėjas pažymėjo, kad įvažą į jam priklausantį sklypą iš (duomenys neskelbtini) g. pusės jis privalo projektuoti taip, kad jos žemės sklypo eismo jungtis su (duomenys neskelbtini) g. gali būti projektuojama tik dešiniaisiais posūkiais ne mažesniu kaip 50 m atstumu nuo esamo įvažiavimo į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ne sankryžos su (duomenys neskelbtini) g. ir ne pėsčiųjų bei dviračių perėjų zonose. Pareiškėjo sklypas yra tarp sankryžos su (duomenys neskelbtini) g. ir įvažos į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Atstumas tarp nurodytos sankryžos ir įvažos yra 90,59 m, t. y. reikalavimas išlaikyti minimaliausius 50 m atstumus nuo įvažos į pareiškėjo žemės sklypą iki sankryžos su (duomenys neskelbtini) g. ir iki įvažos į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra neįvykdomas – neįmanoma išlaikyti minimalius atstumus po 50 metrų į abi puses nuo įvažos į pareiškėjo žemės sklypą, kai yra tik 90,59 m atstumas. Tokiu būdu pareiškėjui apskritai užkertamas kelias plėtoti jam priklausantį sklypą, nes, norėdamas projektuoti savo sklypą, pareiškėjas pirmiausia turėtų parengti skundžiamo detaliojo plano korektūrą ir projektuoti įvažiavimą iš (duomenys neskelbtini) g. pusės, nes kito varianto tiesiog nėra. Atsakovas patvirtino detalųjį planą, kurio nepakeitus, neįmanoma suprojektuoti įvažiavimo į pareiškėjo žemės sklypą.

7. Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į planavimo organizatorių, prašydamas atsižvelgti į pateiktus siūlymus,

jog būtų užtikrintas tinkamas, įstatymo reikalavimus atitinkantis, pareiškėjo sklypo aptarnavimas, bei pageidavo, kad už pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio sklypo ribų būtų įrengtas įvažiavimas į sklypą – akligatvinė D2 kategorijos gatvė. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad įvažiavimas į jam priklausantį sklypą numatytas iš (duomenys neskelbtini) g., kurioje jau yra papildoma eismo juosta dešiniajam posūkiui, todėl dar vienos įvažos daryti nereikia, o numatyti akligatvinę D2 kategorijos gatvę yra netikslinga, nes tai pareikalautų papildomai 28 arų valstybinės žemės sklypo. Pareiškėjui taip pat buvo paaiškinta, kad Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B ir C kategorijų gatvių ribų nustatymo schema nėra Vilniaus miesto bendrojo plano sudėtinė dalis, šiame plane yra teikiamos tik rekomendacinės gatvių raudonosios linijos, bet joje nėra jokių duomenų apie gatvių priskyrimą atitinkamoms kategorijoms. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog į valstybinį žemės sklypą, kuriam patvirtintas ginčo detalusis planas, yra įsiterpęs ne tik pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, bet ir 4 namų valdos, į kurias labai nedideliais atstumais yra suprojektuoti įvažiavimai.

9. Atsakovas paaiškino, kad pagal statybą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, sklypo infrastruktūra turi būti numatyta tame pačiame sklype, jei nėra pagrįstai leista daryti to už sklypo ribų. Ginčo detalusis planas nenumato pareiškėjo siūlytų infrastruktūros sprendinių, t. y. gatvės prie pareiškėjo žemės sklypo, nes gatvė yra numatyta kitoje vietoje. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jo siūlytas sprendinys būtų teisėtas (įvažiavimas į projektuojamų daugiabučių kvartalą eitų ne per pareiškėjui priklausantį žemės sklypą), ir kad suderinus tokį pareiškėjo pateiktą projektinį pasiūlymą nebūtų pažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų interesai. Atsakovas pabrėžė, jog teritorijoje, kurioje pareiškėjas

siekė projektuoti D2 kategorijos gatvę, yra laisva valstybinė žemė ir pareiškėjas nėra pateikęs duomenų, kad būtų gavęs sutikimus iš valstybinės žemės patikėtinio leisti projektuoti toje teritorijoje privažiavimą prie projektuojamų daugiabučių namų. Pareiškėjas taip pat nėra gavęs Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento parengtų gatvės projektavimo užduoties sąlygų, kadangi pagal Miesto ūkio ir transporto departamento funkcijas, departamentas rengia susisiekimo komunikacijų projektavimo sąlygas bendriesiems, detaliesiems, specialiojo planavimo dokumentams ir techniniams projektams, taip pat projektavimo užduotis sąlygų sąvadui gauti bei tikrina jų įvykdymą. Įvažiavimas į pareiškėjo žemės sklypą numatytas iš (duomenys neskelbtini) g., kurioje jau yra papildoma eismo juosta, tad nereikia daryti dar vienos įvažos.

10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui į jo siūlymus ir klausimus buvo atsakyta išsamiai, motyvuotai, aiškiai, o kadangi jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus nėra, Bendrovės pasiūlymai buvo motyvuotai atmesti. Pareiga vertinti, ar parengtas teritorijų planavimo dokumentas atitinka teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis TPĮ, yra Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), kuri taip pat patvirtino, jog buvo tinkamai išnagrinėti pareiškėjo ir kitų viešojo svarstymo procedūrose dalyvavusių asmenų pasiūlymai ir pateikti motyvuoti atsakymai į juos.

11. Atsakovo teigimu, teritorija, kuriai patvirtintas detalusis planas, bei pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis sklypas patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas. Remiantis pagrindinio bendrojo plano brėžinio reglamentų lentele, tai yra mišri teritorija, kurioje dominuoja gyvenamoji veikla (daugiaaukštė daugiabutė statyba) kartu su jai aptarnauti reikalinga socialine, paslaugų ir kita infrastruktūra. Pareiškėjas buvo informuotas, kad teiginiai, jog detaliojo plano sprendiniai ateityje gali užkirsti kelią sklypui plėtoti, neatitinka tikrovės, nes suplanuotame kvartale dominuoja G2 – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos teritorijos. Detaliojo plano projekte yra atsižvelgiama ir į gretimybes – Regioninio parko kaimynystę, palei (duomenys neskelbtini) g. esančių valdų ir šiauriau esančių gyvenamųjų kvartalų užstatymą bei suformuotų sklypų netaisyklingą konfigūraciją, todėl tik daliai gyvenamosios paskirties sklypų detaliajame plane nustatomas vienbutės ir dvibutės gyvenamosios statybos naudojimo būdas (G1) ir atitinkamai saikingesnis užstatymo aukštis 8,5–11 m (2 a. su mansarda) sodybinio užstatymo sklypuose bei 11–15 m daugiabutei statybai. Pareiškėjui taip pat buvo paaiškinta, kad detaliojo plano sprendiniuose ties pietine pareiškėjui priklausančio sklypo riba yra suplanuotas žalias darželio / mokyklos sklypas, o sklypo rytinė kraštinė ribojasi su vaikų sporto aikštele, kuri nebus užstatyta, todėl tai tiek higienos, tiek ir gaisriniu požiūriu pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiam sklypui suteikia daugiau galimybių, nei kito daugiabučio kaimynystė. Pareiškėjo sklypo plotis ir gera orientacija sudaro pakankamas prielaidas realizuoti daugiabutės gyvenamosios statybos pobūdį.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.13. Inspekcija nurodė, kad nenustatė ginčo detaliojo plano rengimo parengiamajame etape pažeidimų. Detaliojo plano

sprendiniai atitinka tiek bendrojo plano sprendinius, tiek teritorijų planavimo sąlygų reikalavimus. Inspekcijos nuomone, detaliuoju planu nustatyti reikalavimai niekaip neriboja pareiškėjo galimybės vykdyti daugiabučių gyvenamųjų namų statybą jam priklausančiame žemės sklype. Vien tik pareiškėjo noro, kad šalia jo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo rengiamo detaliojo plano sprendiniai neribotų įgyvendinti ateityje pareiškėjui galimybės realizuoti planus, nepakanka. Reikia nurodyti konkrečias teisės normas, kurias detaliojo plano organizatorius pažeidė ir kaip šie pažeidimai lemia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjui, siekiant tiksliai nustatyti jo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo leistiną pastatų aukštį, užstatymo intensyvumą ir kt., reikės atlikti teritorijos planavimo veiksmus, kurių metu ir paaiškės, kokie konkretūs sprendiniai yra galimi, o šiuo metu ginčijamo detaliojo plano sprendiniai neapima pareiškėjo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo.

14. Inspekcija nesutinko, kad ginčo detaliuoju planu netinkamai išspręstas klausimas dėl įvažiavimo į pareiškėjo nuosavybės teise valdomą žemės sklypą. Organizatorius išsamiai ir motyvuotai atmetė pareiškėjo pasiūlymą įrengti akligatvinę D2 kategorijos gatvę. Iš detaliojo plano brėžinių aiškiai matyti, kad įvažiavimas į pareiškėjo žemės sklypą yra iš (duomenys neskelbtini) g., t. y. atsakovas išsamiai ir motyvuotai atmetė pareiškėjo pasiūlymus, tuo labiau, kad akligatvinės gatvės poreikiui tenkinti reikėtų papildomai panaudoti 28 arų valstybinės žemės sklypą. Tokiais veiksmais nebūtų derinami fizinių ir juridinių asmenų, savivaldybės ir valstybės poreikiai ir interesai, atsižvelgta į esamas inžinerines ir susiekimo sistemas, o nepagrįstai iškeliamas vieno asmens interesas. Pareiškėjas turi galimybę įrengti įvažą iš (duomenys neskelbtini) g. pusės į savo sklypą ir taip realizuoti galimybę patekti į sklypą.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Callida“ skundą tenkino, t. y. panaikino atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. 30-4032 „Dėl apie 12 ha teritorijos prie (duomenys neskelbtini) gatvės detaliojo plano tvirtinimo“ ir juo patvirtintą detalųjį planą, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 832,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso kitos paskirties 0,8985 ha žemės sklypas prie (duomenys neskelbtini) g., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2013 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 30-952 pavedė Miesto plėtros departamentui organizuoti apie 12 ha teritorijos prie (duomenys neskelbtini) g. detaliojo plano rengimą. Pareiškėjui priklausantis žemės sklypas yra įsiterpęs į detaliuoju planu planuojamą teritoriją. Pareiškėjas 2015 m. birželio 29 d. raštu kreipėsi į planavimo organizatorių, prašydamas atsižvelgti į jo pateiktus pasiūlymus bei įvertinti pastabas dėl rengiamo detaliojo plano. Pareiškėjas nurodė, kad jam priklausiančiame sklype yra numatyta intensyvi plėtra, tačiau rengiamo detaliojo plano sprendiniuose į pareiškėjo sklypą nenumatyta papildoma įvaža, todėl vienintele įvaža lieka iš esamos (duomenys neskelbtini) g., tačiau tokiu atveju įvaža į sklypą būtų galima tik su apribojimu – įvažiuojančio transporto srauto eismo intensyvumas piko valandą turės neviršyti 20 aut./h. Pareiškėjas pateikė savo pasiūlymus dėl įvažos į jo sklypą suprojektavimo ir prašė atsižvelgti į pateiktus pasiūlymus ir pastabas, numatant ginčo detaliojo plano sprendiniuose Bendrovės žemės sklypo aptarnavimą, kuris leistų įgyvendinti Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo plano sprendinius sklype. Be to, pareiškėjas prašė pateikti paaiškinimą, ar patvirtinus rengiamo detaliojo plano sprendinius, pareiškėjo žemės sklype nebus užkirsta galimybė vystyti daugiabučių gyvenamųjų namų statybą, kaip tai numatyta Vilniaus miesto savivaldybės bendrajame plane. Savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. liepos 16 d. raštu Nr. A51-700323/15(2.15.1.21-MP2) pareiškėjo pasiūlymus ir pastabas atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B ir C kategorijų gatvių ribų nustatymo schema nėra Vilniaus miesto Bendrojo plano sudėtinė dalis, ir čia teikiamos rekomendacinės gatvių raudonosios linijos apima ir kitų kategorijų gatves. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų brėžinį (duomenys neskelbtini) g. ir jos tęsinys nepriklauso C2 kategorijai, todėl bet kokia motyvacija dėl nepakankamų atstumų tarp sankryžų yra nepagrįsta. Tai D1 kategorijos gatvė, su leistinu 100 m atstumu tarp sankryžų. Planuojamos teritorijos šiaurinės gatvės tęsinys iki (duomenys neskelbtini) g. yra natūralus jos tęsinys, leidžiantis aptarnauti ir šiaurinę gatvės pusę, kuri liktų be jo, pakeitus gatvės trasą pagal pareiškėjo siūlymą. Įvažiavimas į Bendrovės sklypą numatytas iš (duomenys neskelbtini) g., kurioje jau yra papildoma eismo juosta dešiniajam posūkiui, tad dar vienos įvažos daryti nereikia, o siūlyti akligatvinę D2 kategorijos gatvę yra netikslinga, nes tai pareikalautų papildomai 28 arų valstybinės žemės sklypo. Pareiškėjui taip pat buvo paaiškinta, kad detaliojo plano sprendiniuose ties pietine pareiškėjo sklypo riba suplanuotas žalias darželio / mokyklos sklypas, tiek higienos, tiek ir gaisriniu požiūriu Bendrovės sklypui suteikia daugiau galimybių, nei kito daugiabučio kaimynystė, o realizavus parengto detaliojo plano sprendinius, t. y., sutvarkius kelius, atvedus miesto vandentiekio ir nuotekynės tinklus, pastačius darželį su pradine mokykla, įrengus sporto aikštelę bei realizavus projekte numatytas triukšmo slopinimo priemones, ženkliai pagerės ne tik gyvenimo kokybė pareiškėjo sklype, bet ir planuojamų parduoti butų vertė. Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2015 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. (23.2)-2D-13768 pareiškėjo skundą taip pat atmetė, kuriame nurodė, kad detaliojo plano organizatoriaus ir rengėjo atsakymai grindžiami teisės aktais, yra išsamūs ir motyvuoti, todėl nėra pagrindo jų naikinti. Be to, Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius pažymėjo, jog nėra įgaliotas nagrinėti visuomenės pateiktus pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumento sprendinių ir teikti atsakymus į juos. Detaliojo plano rengimo parengiamajame etape pažeidimų nenustatyta, detaliojo plano sprendiniai atitinka tiek bendrojo plano sprendinius, tiek teritorijų planavimo sąlygų reikalavimus. Savivaldybės administracijos direktorius 2015 m. gruodžio 31 d. priėmė skundžiamą Įsakymą Nr. 30-4032, kuriuo patvirtino apie 12 ha teritorijos prie (duomenys neskelbtini) gatvės, Rasų seniūnijoje, detalųjį planą.

17. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, jog esant atstumui tarp ginčo sankryžos ir įvažos 90,59 m, nėra galima išlaikyti minimalių 50 m atstumų (kas bendroje sumoje sudarytų 100 m.) nuo įvažos į pareiškėjos žemės sklypą iki sankryžos su (duomenys neskelbtini) gatve ir iki įvažos į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

18. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo pretenzijos bei pasiūlymai dėl skundžiamo detaliojo plano sprendinių jo viešo svarstymo etape buvo pagrįsti, o atsakovas patvirtino detalųjį planą, kurio nepakeitus negalima suprojektuoti įvažiavimo į pareiškėjo žemės sklypą. Sklypas turi būti taip suplanuotas, kad būtų įmanoma įrengti įvažiavimą į sklypą, taip, kad teisėti sklypo valdytojai galėtų naudotis jų nuosavybės teise valdomu sklypu, vykdyti ūkinę veiklą, turėtų galimybę patekti į

valstybinės ir vietinės reikšmės kelius ir gatves, kas yra viena iš būtinų gyvenimo ir veiklos sąlygų naudojantis žemės sklypu ir jame ateityje pastatytais pastatais (Statybos įstatymo (redakcija nuo 2002 m. liepos 1 d.) 6 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Detaliuoju planu yra suplanuotas patekimas į valstybinės ir vietinės reikšmės kelius ir gatves, tačiau suplanuotas patekimas į sklypą, kuriame turi būti užtikrinta galimybė sklype numatyti intensyvaus užstatymo sprendinius, negali būti tinkamai įgyvendintas, todėl toks ginčo teritorijų planavimo dokumentas ar jo dalis negali būti laikomi teisėtais.

19. Teismas nurodė, kad šiuo atveju nėra galimybės naikinti tik teritorijų planavimo ginčo dokumento dalį, nes naikintina ginčo dalis turės tiesioginės įtakos ir likusiai teritorijų planavimo dokumento daliai. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad Savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 30-4032 bei juo patvirtintas apie 12 ha teritorijos prie (duomenys neskelbtini) g. detalusis planas pažeidžia pareiškėjo teises, todėl pareiškėjo skundą tenkino ir minėtą įsakymą bei patvirtintą detalųjį planą panaikino.

20. Teismas, tenkinęs pareiškėjo skundą, pareiškėjui iš atsakovo priteisė 1 832,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III.

21. Atsakovas Savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

22. Atsakovas nurodo, kad STR 2.06.04:2014 29 punkto 6 lentelėje yra nurodyti minimalūs atstumai ne tarp sankryžų ir įvažiavimų / išvažiavimų dešiniaisiais posūkiais, kaip nurodo pareiškėjas, o atstumai tarp sankryžų arba tarp įvažiavimų / išvažiavimų dešiniaisiais posūkiais. Kitaip tariant, teisės aktai nenumato jokių reikalavimų atstumams tarp sankryžų ir įvažų. Pareiškėjo pateikti skaičiavimai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra nepagrįsti, kadangi pareiškėjas reglamento numatytus minimalius atstumus pritaikė atstumams tarp sankryžų bei įvažiavimų / išvažiavimų, ko STR 2.06.04:2014 29 punktas nenumato. Sankryžomis nelaikomos vietos, kuriomis išvažiuojama iš kelio į esančias šalia jo teritorijas arba įvažiuojama į kelią iš šalia esančių teritorijų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas negali įsirengti įvažiavimo į savo sklypą, yra nepagrįsta, nes pagal galiojantį teisinį reglamentavimą atstumas nuo įvažiavimo į pareiškėjo sklypą iki (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. sankryžos gali būti mažesnis nei 50 m. Pareiškėjas turėtų išlaikyti tik minimalų atstumą tarp planuojamo įvažiavimo į sklypą ir įvažiavimo į sklypą kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas padarė išvadą, netinkamai vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, nepagrįstai plečiamai aiškino STR 2.06.04:2014 29 punktą ir nurodė, kad šiuo punktu ribojami atstumai tarp sankryžų ir įvažų, nors tokiam plečiamam aiškinimui nėra jokio pagrindo (29 punkto 6 lentelės tekstinė dalis). Teismas nevertino, kad net ir taikant minėtą nuostatą, jeigu dėl susiklosčiusio užstatymo nėra galimybių išlaikyti 6 lentelėje nurodytų atstumų, jie gali būti mažinami ir turi būti taikomos papildomos eismo saugos priemonės.

23. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo teisė naudotis nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu nėra suvaržyta, nes įvažiavimo galimybė į pareiškėjo sklypą nėra panaikinta, t. y. įvažiavimas į sklypą gali būti įrengtas. Teismo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjui UAB „Callida“ nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra vienas iš sklypų, patenkantis į ginčijamu detaliuoju planu suplanuotą teritoriją, neatitinka faktinės situacijos. Atsakovo teigimu, pareiškėjo sklypas nepatenka į ginčijamu detaliuoju planu suplanuotą teritoriją, detaliuoju planu pareiškėjo sklypui nėra nustatomi jokie teritorijų planavimo reglamentai. Ginčijamo detaliojo plano planuojama teritorija neapima sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Įvažiavimas į aptariamą sklypą realizuotas iki detaliojo plano patvirtinimo. (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. ašinės linijos bei šioms gatvėms pavadinimai suteikti iki patvirtinant ginčo detalųjį planą ((duomenys neskelbtini) g. suteikta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 1-2315). Šios aplinkybės patvirtina, kad galimybė numatyti į pareiškėjo sklypą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas detalusis planas būtų ar ne, vis tiek būtų vertinama analogiškų aplinkybių kontekste (tarp įvažos į sklypą kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. bei (duomenys neskelbtini) g. sankryžos).

24. Atsakovas akcentuoja, kad sklypui naudoti reikalingos sąlygos, kurias teismas įvardijo, užtikrinamos sklypą formuojant, t. y. reikalavimas numatyti patekimą į sklypą numatomos sklypą formuojant. Ginčijamas detalusis planas nėra dokumentas, kuriuo suformuojamas pareiškėjo sklypas. Galimas patekimas į sklypą turėjo būti išnagrinėtas sklypą formuojant. Pareiškėjas nėra pateikęs duomenų, kad formuojant jo valdomą sklypą nebuvo numatytas patekimas į jį, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sklypo formavimo dokumentai dėl aptartų aplinkybių buvo ginčijami.

25. Teismas, panaikindamas Įsakymą Nr. 30-4032 ir juo patvirtiną detalųjį planą, neatsižvelgė į tai, kad detalusis planas iš esmės yra teisėtas, o įsiteisėjęs skundžiamas teismo sprendimas sukeltų neproporcingas pasekmes, t. y. ginčijamo

įsakymo ir patvirtinto detaliojo plano panaikinimo sukeltos pasekmės būtų neproporcingos siekiamam tikslui.26. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymi, kad planavimo

organizatorius ir plano rengėjas laikėsi nustatytos tvarkos, pateikė atsakymus į jiems pateiktus pareiškėjo pasiūlymus dėl gatvės projektavimo, motyvavo nesutikimą su šiais pasiūlymais, o kompetentinga institucija (Inspekcija) nenustatė teisės aktų reikalavimų pažeidimų.

27. Kompetencija vertinti, ar parengtas teritorijų planavimo dokumentas neprieštarauja aukštesnio ar to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentui, ar nebuvo pažeisti įstatymai ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys teritorijų planavimo dokumentų rengimą, priskirta teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai – Inspekcijai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nėra priskirta kompetencija vertinti tikrinančios institucijos priimtų sprendimų teisėtumo, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturi teisės vertinti patikrinimo akto, atsisakyti tvirtinti teritorijų planavimo dokumentą kitais motyvais nei nustatyta TPĮ 27 straipsnio 5 dalyje.

28. Atsakovas paaiškina, kad pagal statybą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas sklypo infrastruktūra turi būti numatyta tame pačiame sklype, jei nėra pagrįstai leista daryti to už sklypo ribų. Ginčo detalusis planas nenumato pareiškėjo siūlytų infrastruktūros sprendinių, t. y. gatvės prie pareiškėjo žemės sklypo, nes gatvė numatyta kitoje vietoje. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jo siūlytas sprendinys būtų teisėtas (įvažiavimas į projektuojamų daugiabučių kvartalą eitų ne per pareiškėjui priklausantį sklypą), ir kad suderinus tokį pareiškėjo pateiktą projektinį pasiūlymą nebus pažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų interesai. Teritorijoje, kurioje pareiškėjas siekė projektuoti D2 kategorijos gatvę, yra laisva valstybinė žemė ir pareiškėjas nėra pateikęs duomenų, kad būtų gavęs sutikimus iš valstybinės žemės patikėtinio leisti projektuoti privažiavimą prie projektuojamų daugiabučių namų. Pareiškėjas taip pat nėra gavęs iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento parengtų gatvės projektavimo sąlygų. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad į valstybinį žemės sklypą, kuriame buvo patvirtintas 12 ha teritorijos prie (duomenys neskelbtini) gatvės detalusis planas, yra įsiterpęs ne tik pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, bet ir kitos namų valdos, į kurias labai nedideliais atstumais yra suprojektuoti įvažiavimai.

29. Teisės aktai neįpareigoja Vilniaus miesto savivaldybės administracijos be sąlygų vykdyti visus pareiškėjo pageidavimus ir projektuoti gatves taip, kaip yra patogiau pareiškėjui.

30. Pareiškėjas UAB „Callida“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 650 Eur.

31. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių apeliacinio skundo argumentus, o pareiškėjas kiekvieną savo skundo argumentą ir teiginį pagrindė rašytiniais įrodymais.

32. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas melagingais teiginiais. Apeliacinio skundo teiginys, kad detalusis planas neįtvirtino tokių sprendinių, kurie būtų nauji ar darytų įtaką galimybei numatyti įvažiavimą į pareiškėjo žemės sklypą, neatitinka tikrovės. Skundžiamu detaliuoju planu buvo suprojektuota visiškai nauja gatvė – (duomenys neskelbtini) gatvė, kuri susijungdama su (duomenys neskelbtini) gatve suformuoja sankryžą. Būtent šių gatvių suformavimo vieta ir sukūrė situaciją, kad iki pareiškėjui priklausančio žemės sklypo ribos liko per mažas atstumas. Šią problemą pareiškėjas pastebėjo detaliojo plano viešo svarstymo metu, pateikė pasiūlymą (duomenys neskelbtini) gatvę projektuoti kitoje vietoje, dėl ko pasikeistų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos vieta ir pareiškėjui atsirastų galimybė suformuoti įvažą į sklypą visiškai kitoje vietoje. Atsakovas į pareiškėjo siūlymus neatsižvelgė, o savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“, rengusi detalųjį planą, neoficialiai problemą pripažino ir nurodė, kad jos negali ištaisyti, kadangi skirtos lėšos jau įsisavintos ir nėra pinigų pakeitimams daryti.

33. Priešingai nei teigia atsakovas, pareiškėjas siekia suformuoti D2 kategorijos gatvę jam priklausančiam sklypui aptarnauti, tačiau šią gatvę siekia formuoti ne valstybinėje žemėje, o pareiškėjui priklausančiame žemės sklype kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

34. Pareiškėjo projektuojama įvaža į jam priklausantį sklypą nėra paprasta įvaža, o D2 kategorijos gatvė.35. Atsakovas proceso metu teigė, kad pareiškėjui nebūtinai reikia įrengti įvažą iš (duomenys neskelbtini) g., nes

detaliajame plane (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje yra numatytas sklypas infrastruktūrai Nr. 69. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 20 d. prašymu pateikė tvirtinti projektinių pasiūlymų rengimo užduotį, tačiau atsakovas pasiūlymui nepritarė ir nurodė, kad tai prieštarauja detaliojo plano prie (duomenys neskelbtini) g. kontekstui, o įvažiavimo vieta – detaliojo plano sprendiniams. Sklype numatyta antrinių žaliavų ir atliekų surinkimo aikštelė. Siekiant įrengti gatvę šioje vietoje, reikia koreguoti detalųjį planą. Teisme buvo išnagrinėta administracinė byla dėl atsakovo

veiksmų, nederinant užduoties, pagal pareiškėjo skundą (apeliacinės instancijos teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2458-1062/2018). Atsakovas nesilaiko gero administravimo principo, principo „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“, piktnaudžiauja jam suteiktais įgalinimais viešojo administravimo srityje, meluoja, klaidindamas teismą dėl faktinių aplinkybių. Faktinės aplinkybės ir įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas pabandė visus, net ir melagingus atsakovo nurodytus variantus įvažai į žemės sklypą suprojektuoti, ir visi pareiškėjo projektiniai pasiūlymai buvo atmesti.

36. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimą.

37. Inspekcija nurodo, kad STR 2.06.04:2014 29 punkto 6 lentelėje nurodyti minimalūs atstumai: 1) tarp sankryžų, 2) tarp įvažiavimų / išvažiavimų dešiniaisiais posūkiais. Inspekcija pažymi, kad reglamentuojami numatyti atstumai tarp sankryžų bei tarp įvažiavimų / išvažiavimų dešiniaisiais posūkiais, tačiau ne tarp sankryžų ir įvažiavimų / išvažiavimų dešiniaisiais posūkiais. Vadovaujantis šia teisės norma ir siekiant įsirengti D2 kategorijos kelią, minimalus atstumas tarp sankryžų turi būti 50 m, o minimalus atstumas tarp įvažiavimų / išvažiavimų dešiniaisiais posūkiais nėra reglamentuojamas. Atsižvelgdama į tai, Inspekcija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pareiškėjo pateikti skaičiavimai ir teiginiai, kad apskritai negalima susiprojektuoti įvažiavimo į jam priklausantį sklypą nėra teisiškai pagrįsti, todėl teismas jais vadovavosi nepagrįstai. Iš detaliojo plano pagrindinio brėžinio labai aiškiai matyti, kad tiek žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tiek ir žemės sklypas, kurio unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), nepatenka į detaliojo plano ribas.

38. Pareiškėjas prašo panaikinti Įsakymą Nr. 30-4032 bei detalųjį planą, neturėdamas tam teisinio materialinio suinteresuotumo – panaikinus detalųjį planą pareiškėjo teisės nebus apgintos, nes pareiškėjui priklausantis žemės sklypas nepatenka į detaliojo plano ribas. Inspekcija akcentuoja, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog detalusis planas neatitinka teisinio reglamentavimo ir jo teisės buvo pažeistos Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nepagrįstai neatsižvelgus į pareiškėjo pateiktus pasiūlymus dar detaliojo plano viešinimo stadijoje, pareiškėjas turėjo teisę savo galbūt pažeistas teises ginti kreipiantis į teismą ir prašant panaikinti Inspekcijos 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą, tačiau pareiškėjas į teismą nesikreipė.

39. Pareiškėjo prašomas reikalavimas panaikinti visą 12 ha detalųjį planą nėra tikslingas, proporcingas ar atitinkantis šalių ir viešojo interesų pusiausvyrą. Nagrinėjamu atveju nėra byloje duomenų, kad pareiškėjas būtų siekęs pasinaudoti alternatyviais būdais – keisti arba koreguoti detalųjį planą, siekiant susiprojektuoti tokį įvažiavimą, kokio pageidauja, todėl laikytina, kad neišnaudojus visų įstatyme numatytų galimybių įgyvendinti savo ateities sumanymus įsirengti pageidaujamą įvažiavimą, prašymas naikinti visą detalųjį planą, nesant jo neteisėtumo pagrindų, yra neproporcinga ir teisiškai nepagrįsta. Vien tik pareiškėjo noro, kad šalia jo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo detaliojo plano sprendiniai neribotų įgyvendinti ateityje pareiškėjui galimybės realizuoti planus, nepakanka. Pareiškėjas turi nurodyti konkrečias teisės normas, kurias detaliojo plano organizatorius pažeidė ir kaip šie pažeidimai daro įtaką pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams.

Teisėjų kolegija


40. Bylos dalykas – atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 30-4032 „Dėl apie 12 ha teritorijos prie (duomenys neskelbtini) gatvės detaliojo plano tvirtinimo“ ir juo patvirtinto detaliojo plano pagrįstumas ir teisėtumas.

41. Įsakymą Nr. 30-4032 ir juo patvirtintą detalųjį planą ginčija pareiškėjas UAB „Callida“, kuriam nuosavybės teise priklauso kitos paskirties 0,8985 ha žemės sklypas prie (duomenys neskelbtini) g., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, jo sklypas iš vakarinės pusės yra apribotas (duomenys neskelbtini) g., o iš kitų trijų pusių – planuojama teritorija, detaliojo plano sprendiniai riboja pareiškėjo sklypo plėtojimo ir intensyvaus užstatymo daugiabučiais gyvenamaisiais namais galimybes. Pareiškėjas negali įrengti įvažos į jam priklausantį sklypą; įvažą į sklypą iš (duomenys neskelbtini) g. pusės jis privalo projektuoti taip, kad sklypo eismo jungtis su (duomenys neskelbtini) g. gali būti projektuojama tik dešiniaisiais posūkiais ne mažesniu kaip 50 m atstumu nuo esamo įvažiavimo į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ne sankryžos su (duomenys neskelbtini) g. ir ne pėsčiųjų bei

dviračių perėjų zonose. Pareiškėjo sklypas yra tarp sankryžos su (duomenys neskelbtini) g. ir įvažos į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Atstumas tarp nurodytos sankryžos ir įvažos yra 90,59 m, todėl reikalavimas išlaikyti minimaliausius 50 m atstumus nuo įvažos į pareiškėjo žemės sklypą iki sankryžos su (duomenys neskelbtini) g. ir iki įvažos į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra neįvykdomas – neįmanoma išlaikyti minimalius atstumus po 50 metrų į abi puses nuo įvažos į pareiškėjo žemės sklypą, kai yra tik 90,59 m atstumas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad projektuodamas įvažą į jam priklausantį sklypą ir privalėdamas laikytis STR 2.06.04:2014 29 punkto 6 lentelės reikalavimų, apskritai negali suprojektuoti įvažos į savo sklypą.

42. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjo argumentus pripažino pagrįstais ir tenkino skundą.

43. Atsakovas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad STR 2.06.04:2014 29 punkto 6 lentelėje yra nurodyti minimalūs atstumai ne tarp sankryžų ir įvažiavimų / išvažiavimų dešiniaisiais posūkiais, t. y. teisės aktai nenustato jokių reikalavimų atstumams tarp sankryžų ir įvažų, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas apskritai negali įsirengti įvažiavimo į savo sklypą, yra nepagrįsta (pagal galiojantį teisinį reglamentavimą atstumas tarp įvažiavimo į pareiškėjo sklypą iki (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. sankryžos gali būti mažesnis nei 50 m). Atsakovas akcentuoja, jog detalusis planas niekaip nekeičia pareiškėjui priklausančio sklypo galimybių, turėtų įvažiavimą lyginant su situacija, buvusia prieš patvirtinant detalųjį planą, detaliuoju planu planuojama teritorija neapima pareiškėjo sklypo, t. y. detaliuoju planu nenustatomi jokie sprendiniai pareiškėjo sklypui, o įvažiavimas į sklypą realizuotas iki detaliojo plano patvirtinimo. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad įvažiavimas į pareiškėjo žemės sklypą yra numatytas iš (duomenys neskelbtini) g., kurioje jau yra papildoma eismo juosta, jokie teisės aktai neįpareigoja atsakovo vykdyti visus pareiškėjo pageidavimus ir projektuoti gatves taip, kaip tai patogiau pareiškėjui. Teritorija, kurioje pareiškėjas siekė projektuoti D2 kategorijos gatvę, yra laisva valstybinė žemė ir pareiškėjas nėra pateikęs duomenų, jog būtų gavęs sutikimą iš valstybės patikėtinio leisti projektuoti toje teritorijoje privažiavimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo pritaria atsakovo pozicijai, išdėstytai apeliaciniame skunde.

44. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 27 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-1265-602/2028), panaikindamas šioje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą (pareiškėjo skundas buvo atmestas), nurodė, kokios teisiškai reikšmingos aplinkybės turi būti išsiaiškintos ir įvertintos, nagrinėjant pareiškėjo inicijuotą ginčą, t. y. nurodė, jog turi būti patikrinta, ar teritorijų planavimo dokumentu numatytas įvažiavimas į sklypą gali būti įrengtas, nesant galimybės įrengti įvažiavimo į sklypą, bus nepagrįstai apribotos juridinio asmens konstitucinės teisės – nuosavybės teisė (nes neįmanoma naudotis sklypu) bei ūkinės veiklos laisvė (nes ketinama vykdyti statybą sklype). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad turi būti vertinama, kur yra suprojektuotas įvažiavimas į sklypą pagal ginčijamą teritorijų planavimo dokumentą, ar šis įvažiavimas galbūt yra įrengtas šioje vietoje (nes pareiškėjas kelis kartus kreipėsi dėl projektinių pasiūlymų derinimo), kur buvo suprojektuotas, ar toje vietoje buvo (yra) įmanoma įrengti įvažiavimą dėl gretimų sklypų, sankryžų, gatvių išsidėstymo, vietovės reljefo ypatumų ar kitų panašių aplinkybių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad sklypas turi būti taip suplanuotas, jog būtų įmanoma įrengti įvažiavimą į sklypą taip, kad teisėti sklypo valdytojai galėtų naudotis jų nuosavybės teise valdomu sklypu, vykdyti ūkinę veiklą, būtent turėtų galimybę patekti į valstybinės ir vietinės reikšmės kelius ir gatves, kas yra viena iš būtinųjų gyvenimo ir veiklos sąlygų naudojantis žemės sklypu ir jame ateityje pastatytais pastatais (Statybos įstatymo (redakcija nuo 2002 m. liepos 1 d.) 6 str. 4 d. 2 p.).

45. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino detaliojo plano sprendinius, pareiškėjo galimybes įrengti įvažiavimą į jam nuosavybės teise priklausantį sklypą, atsižvelgiant į siekimą vykdyti tam tikros apimties statybas, atsakovo argumentus, kuriais buvo atmesti pareiškėjo pasiūlymai ir pastabos rengiant detalųjį planą (žr. Administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. liepos 16 d. raštą Nr. A51-700323/15(2.15.1.21-MP2) (I t., el. b. l. 32–35); atsakovo raštus (II t., el. b. l. l. 418, 419; III t., el. b. l. 112, 114), kuriuose buvo nurodoma, kad detaliuoju planu yra numatytas sklypas Nr. 69, kuris yra skirtas infrastruktūrai, todėl pareiškėjas įvažą į savo sklypą gali projektuoti būtent per šį sklypą, po to pasikeitusią atsakovo nuomonę šiuo klausimu (IV t., el. b. l. 73–76), ir susiklosčiusią situaciją po detaliojo plano patvirtinimo, kai pareiškėjas, projektuodamas įvažą į jam priklausantį sklypą ir privalėdamas laikytis STR 2.06.04:2014 29 punkto 6 lentelės reikalavimų, įvažos į savo sklypą apskritai negali suprojektuoti (dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos suformavimo vietos iki pareiškėjui priklausančio sklypo ribos liko per mažas ir neatitinkantis

STR 2.06.04:2014 reikalavimų atstumas).46. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2016 m. gegužės 16 d. rašte Nr. A51-37608/16 (2.9.4-UK4) vadovavosi STR

2.06.04:2014 29 punkto 6 lentelėje nustatytais atstumais ir nurodė, jog pareiškėjas įvažą į jam priklausantį sklypą iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės privalo projektuoti taip, kad pareiškėjo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) eismo jungtis su (duomenys neskelbtini) gatve gali būti projektuojama tik dešiniaisiais posūkiais ne mažesniu kaip 50 m atstumu nuo esamo įvažiavimo į žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ne sankryžos su (duomenys neskelbtini) gatve ir ne pėsčiųjų bei dviračių perėjų zonose. Atsakovas taip pat nurodė, jog pagal STR TR 2.06.04:2014 keliamus reikalavimus, planuojant bei projektuojant tiesiogines eismo jungtis su C2 kategorijos gatvėmis ((duomenys neskelbtini) gatvė priskirta C2 kategorijai), turi būti išlaikytas minimalus 100 m atstumas, kuris gali būti mažinamas iki 50 m tuo atveju, jei dešiniaisiais posūkiais įvažiuojančio transporto srauto eismo intensyvumas piko valandą neviršija 20 aut./h. Tokios pozicijos atsakovas laikėsi ir 2017 m. kovo 22 d. rašte Nr. A51-17368/17(2.9.4.9-UK7) (IV t., el. b. l. 198–200), kuriuo nepritarė pareiškėjo pateiktiems projektiniams pasiūlymams dėl įvažos į pareiškėjo sklypą.

47. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal STR 2.06.04:2014 29 punkto reikalavimus minimalus atstumas tarp sankryžų turi būti ne mažesnis kaip 200 m, o minimalus atstumas tarp įvažiavimų / išvažiavimų dešiniaisiais posūkiais – ne mažesnis kaip 100 m. Tais atvejais, kai dešiniaisiais posūkiais įvažiuojančio transporto srauto eismo intensyvumas piko valandą neviršija 20 aut./h, šis atstumas gali būti mažinamas iki 50 m.

48. Atsakovas apeliaciniame skunde laikosi kitokios pozicijos ir teigia, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą (STR 2.06.04:2014 29 punkto 6 lentelė) atstumas gali būti mažesnis nei 50 m (nurodo, kad teisės aktai nenustato jokių reikalavimų atstumams tarp sankryžų ir įvažų), tačiau šio teiginio nepagrindžia byloje pateiktais įrodymais, nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių pareiškėjui buvo nurodoma laikytis STR 2.06.04:2014 29 punkto 6 lentelėje nurodytų ir pirmosios instancijos teismo nustatytų atstumų, nustatytų tarp įvažiavimų / išvažiavimų dešiniaisiais posūkiais.

49. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pretenzijos bei pasiūlymai dėl detaliojo plano sprendinių jo viešo svarstymo etape buvo pagrįsti, o atsakovas patvirtino detalųjį planą, kurio nepakeitus negalima suprojektuoti įvažiavimo į pareiškėjos žemės sklypą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad detaliojo plano sprendiniai nedaro įtakos galimybei numatyti įvažiavimą į pareiškėjo sklypą, pareiškėjo sklypas nepatenka į detaliuoju planu suplanuotą teritoriją, pareiškėjas turi galimybę įvažiuoti į sklypą, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad detaliojo plano sprendiniai paneigia galimybę pareiškėjui įrengti įvažiavimą į sklypą ir pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

50. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nusprendė panaikinti visą ginčijamą dokumentą, nustatęs, kad nėra galimybės naikinti tik teritorijų planavimo ginčo dokumento dalį, nes naikintina ginčo dalis turės tiesioginės įtakos ir likusiai teritorijų planavimo dokumento daliai. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta bylos įrodymais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti konstatuota, jog turėjo būti panaikinta tik tam teritorijų planavimo dokumento dalis.

51. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

52. Pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, t. y. priteisti 650 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

53. Vadovaujantis bendruoju ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

54. Nagrinėjamu atveju procesinis sprendimas byloje yra priimtas pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

55. CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstama bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginama. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

56. Nagrinėjamu atveju yra pateikti įrodymai, kad pareiškėjas advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 650 Eur. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių). Šių Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis koeficientais yra 1,3.

57. Atsižvelgus į teisinių paslaugų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimu, datą – 2019 m. gegužės 25 d. (2019 metų II ketvirtis), vertinant šių išlaidų pagrįstumą aktualus 2018 metų IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos Respublikos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 970,3 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 1 261,39 Eur (1,3 x 970,3 Eur). Taigi, nagrinėjamu atveju prašoma atlyginti 650 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio, atitinka bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, t. y. nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta, todėl priteistina pareiškėjui iš atsakovo.


n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Callida“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos

650 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-1564-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00287-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 24.7(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl administracinės procedūros sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyrius (toliau – ir KPD Panevėžio skyrius) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir administracija) 2017 m. rugpjūčio 3 d. administracinį sprendimą Nr. 19-2044(4.8.) „Dėl kelio ženklo“ (toliau – ir 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas); 2) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 32 punkto nuostatas ir pavesti atsakingiems savivaldybės tarnautojams priimti sprendimus prie pastato (duomenys neskelbtini) atkarpoje, skirtoje valstybės įstaigai KPD Panevėžio skyriui, esantį kelio ženklą Nr. 528 pakeisti į kelio ženklą Nr. 531.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Kultūros paveldo departamentas (toliau – ir Departamentas) 2016 m. spalio 18 d. raštu Nr. (5.17.)2-2347 kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administraciją dėl kelio ženklo Nr. 528, įrengto Departamento lėšomis, pakeitimo į kelio ženklą Nr. 531, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau teisės aktų nustatytais terminais atsakymo negavo, todėl 2017 m. vasario 23 d. raštu Nr. (5.17.)2-436 vėl kreipėsi į administraciją. Administracija 2017 m. kovo 23 d. informavo, kad Departamento lėšomis įrengto ženklo pakeisti nesutinka, nes Panevėžio miesto savivaldybės taryba yra nustačiusi rinkliavą prie valstybės įstaigų pažymėtoms vietoms apmokestinti. KPD Panevėžio skyrius 2017 m. kovo 27 d. pateikė paklausimą elektroniniu paštu administracijos direktoriui, prašydamas paaiškinti, kodėl administracija nesivadovauja Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 1-30 patvirtintų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 10.4 papunkčiu, kuriame nustatyta, jog rinkliava netaikoma vietoms automobiliams statyti pažymėtoje atkarpoje prie valstybės įstaigų, institucijų ir tarnybų. Administracijos direktorius 2017 m. gegužės 22 d. rašte Nr. 19-1380(4.8) nurodė, kad Nuostatų 10.4 papunktis negali būti taikomas Departamentui. KPD Panevėžio skyrius 2017 m. liepos 10 d. raštu Nr. (1.9.-P)2P-331 vėl kreipėsi į administracijos direktorių, prašydamas įpareigoti pavaldžius savivaldybės tarnautojus nepiktnaudžiauti suteiktais įgaliojimais pavesti leisti pakeiti kelio ženklą, tačiau administracija 2017 m. liepos 12 d. raštu Nr. 19-1889(4.8) atsakė, kad vadovaujantis Nuostatų 10.6 ir 10.4 papunkčiais ženklo pakeisti negali. KPD Panevėžio skyrius

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2cfb8660a97511e9964cdd77475976b0

2017 m. liepos 13 d. raštu Nr. (1.9.-P)2P-333 kreipėsi į administraciją su prašymu tinkamai atlikti administravimo procedūrą ir pateikti atsakymą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 34 straipsnio nustatyta tvarka. Savivaldybės administracija 2017 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. 19-2044(4.8.) pranešė, jog administracinės procedūros metu buvo nustatyta, kad savo sprendimo nekeis.

3. Pareiškėjas nurodė, kad administracijos 2017 m. rugpjūčio 3 d. rašte Nr. 19-2044(4.8.) suformuluotas administracinis sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų ir prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – ir Rinkliavų įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teigė, kad Savivaldybės administracija už stovėjimo vietas prie pastato (duomenys neskelbtini), negali iš KPD Panevėžio skyriaus reikalauti mokėti rinkliavą. Pareiškėjas, pabrėžęs, kad prašo tik pakeisti kelio ženklą prie jau paženklintos kelio atkarpos ir sutinka apmokėti ženklo keitimo išlaidas, tvirtino, kad nėra teisės akto, draudžiančio valstybės institucijai kreiptis dėl kelio ženklo keitimo ar suteikiančio savivaldybėms teisę netenkinti tokio prašymo.

4. Pareiškėjo nuomone, Tarybos 2014 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1-30 patvirtinti naujos redakcijos Nuostatai nesuteikė administracijai teisės reikalauti iš valstybės institucijų rinkliavų, kadangi Nuostatai buvo papildyti 10.6 punktu, nustatančiu, jog rinkliava netaikoma transporto priemonėms prie valstybės įstaigų, institucijų ir tarnybų jų lėšomis pažymėtuose gatvės ruožuose, o juridiniai asmenys, norintys gauti suderinimą savo lėšomis pažymėti gatvės atkarpas, turi kreiptis į savivaldybės administraciją. Pareiškėjas šiuos veiksmus yra atlikęs, todėl ir prašė pakeisti kelio ženklą jau paženklintoje vietoje, o ne naujai įrengti ir paženklinti kelio atkarpą. Prašymas pakeisti Departamento lėšomis įrengtą kelio ženklą Nr. 528 buvo pateiktas, atsižvelgus į tai, kad esamas ženklinimas neužtikrina valstybės institucijos ir į šią valstybės įstaigą atvykstančių interesantų galimybės statyti transporto priemones paženklintoje vietoje.

5. Atsakovas Panevėžio savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas nurodė, kad gavus pareiškėjo 2017 m. liepos 13 d. raštą Nr. (1.9.-P)2P-333 „Dėl ženklo keitimo“, buvo

atlikta administracinė procedūra, parengtas ir administracijos direktoriui pateiktas teikimas Nr. 50-364 (4.31.) „Dėl administracinės procedūros sprendimo priėmimo“ (toliau – ir Teikimas), o 2017 m. rugpjūčio 3 d. parengtas raštas Nr. 19-2044 (4.8.) „Dėl ženklo keitimo“. Atsakovas šiame rašte suformulavo administracinės procedūros sprendimą netenkinti pareiškėjo reikalavimo ir išdėstė tokį sprendimą pagrindžiančius faktinius bei teisinius argumentus. Administracija teigė, kad, įvertinus gautų KPD Panevėžio skyriaus raštų turinį, jie buvo išnagrinėti kaip asmens prašymai, o ne kaip skundai. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-906-624/2015, pateiktu aiškinimu, jog asmeniui pateikus prašymą, viešojo administravimo subjektas neturi priimti VAĮ 34 straipsnyje numatyto administracinės procedūros sprendimo.

7. Atsakovo nuomone, pareiškėjas netinkamai aiškino skundo ir prašymo sąvokas, pateiktas VAĮ 14 ir 15 dalyse. Administracijos argumentai dėl Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei Nuostatų 10.4 ir 10.6 punktų taikymo pareiškėjo atžvilgiu buvo išdėstyti atsakovo 2017 m. gegužės 22 d. rašte Nr. 19-1380(4.8.). Pareiškėjas, nepasinaudojęs teise šį raštą apskųsti ir nenurodęs naujų faktinių aplinkybių, į administracijos direktorių kreipėsi pakartotinai. 2017 m. liepos 12 d. raštu Nr. 19-1889(4.8.) KPD Panevėžio skyriui buvo išaiškinta, jog Panevėžio miesto savivaldybėje automobilių vietų rezervavimo tvarką reglamentuoja Nuostatų IV skyrius. Dėl šios priežasties atsakovas 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendime neprivalėjo dar kartą argumentuoti ir motyvuoti savo sprendimo atsisakyti įrengti ženklą. Atsakovo teigimu, tokie veiksmai neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimui, pateiktam administracinėje byloje Nr. A602-888/2013 priimtoje 2013 m. vasario 21 d. nutartyje.

8. Prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), yra įrengtas kelio ženklas Nr. 528 su lentelėmis 805 (15 m) ir 836. Toks ženklinimas buvo įrengtas po to, kai KPD Panevėžio skyrius 2014 m. spalio 28 d. raštu kreipėsi į administraciją ir prašė paženklinti 15 m atkarpą prie valstybės įstaigų, esančių (duomenys neskelbtini). Savivaldybės administracijos Miesto ūkio skyrius 2014 m. lapkričio 18 d. parengė eismo organizavimo projektą Nr. T14-028. Pareiškėjas 2015 m. kovo 20 d. pateikė prašymą rasti galimybę kelio ženklą, esantį prie pastato (duomenys neskelbtini) ir žymintį mokamas automobilių stovėjimo vietas, perkelti už pastato (duomenys neskelbtini). Vietinės rinkliavos transporto priemonių valdytojams (vairuotojams) už naudojimąsi mokamomis automobilių stovėjimo vietomis Panevėžio mieste organizavimo komisija (toliau – Komisija) 2015 m. gegužės 27 d. posėdyje apsvarstė šį prašymą ir jam nepritarė. Pareiškėjui apie tai buvo pranešta 2015 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 19-1280(4.8.). Be to, 2015 m. birželio 2 d. buvo parengtas naujas eismo organizavimo projektas Nr. TI5-012, o 2015 m. liepos 10 d. atlikti kelio žymėjimo darbai. Pareiškėjas 2016 m. spalio mėn. kreipėsi su nauju prašymu pakeisti esamą ženklinimą.

9. Atsakovo nuomone, KPD Panevėžio skyrius siekia gauti rezervuotas vietas prie valstybinės įstaigos ir taip

užsitikrinti, kad tik konkretūs šios įstaigos darbuotojai, o ne bet kurie asmenys, atvykę į ją, turėtų galimybę statyti automobilius, ir tai gauti siekia nemokant nustatyto mokėjimo už rezervuotas vietas. Atsakovas vertino, kad toks pareiškėjo reikalavimas yra neteisėtas ir diskriminuojantis miesto gyventojus, kadangi šiuo metu prie pareiškėjo įstaigos esantis ženklinimas suteikia teisę bet kuriam į KPD Panevėžio skyrių atvykusiam asmeniui nemokamai pasistatyti prie šios valstybės įstaigos savo transporto priemonę.

10. Panevėžio savivaldybės administracijos vertinimu, pareiškėjo skundžiamas 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatoms neprieštarauja.

II.

11. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad administracija administracinę procedūrą pradėjo gavusi KPD Panevėžio skyriaus 2017 m. liepos 13 d. raštą Nr. (1.9.-P)2P-333 „Dėl ženklo keitimo“. Šiame rašte pareiškėjas nurodė, jog administracija 2017 m. liepos 12 d. raštu Nr. 19-1889(4.8.) pakartotinai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2017 m. liepos 10 d. skundą Nr. (1.9.-P)2P-331 dėl administracijos 2017 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 19-1380(4.8). Be to, pareiškėjas teigė, kad administracija, spręsdama kelio ženklo Nr. 528 pakeitimo į kelio ženklą Nr. 531 klausimą, pažeidė Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir Nuostatų 10.4 punktą, nepateikė jokių duomenų apie skundo nagrinėjimą ir priimtus sprendimus, KPD Panevėžio skyriaus 2017 m. liepos 10 d. skundas buvo perduotas nagrinėti tiems patiems savivaldybės tarnautojams, taip pažeidžiant VAĮ 19, 25 ir 33 straipsnių nuostatas, taip pat pareiškėjas abejojo, ar tinkamai buvo išnagrinėtas jo skundas ir ar administracijos direktoriaus pavaduotojas buvo įgaliotas pasirašyti priimtą sprendimą.

13. Teikimo duomenimis, administracinę procedūrą dėl KPD Panevėžio skyriaus 2017 m. liepos 13 d. rašto Nr. (1.9.-P)2P-333 „Dėl ženklo keitimo“ atliko administracijos Teisės ir viešosios tvarkos skyriaus vedėja D. S. Administracinės procedūros metu ši savivaldybės tarnautoja surinko KPD Panevėžio skyriaus ir Kultūros paveldo departamento raštus, teiktus administracijai nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. liepos 12 d. bei atsakovo parengtus atsakymus į juos. Šie dokumentai kartu su Teikimu buvo pateikti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriui, pasirašiusiam skundžiamą 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą. Atsižvelgęs į Teikimo turinį, teismas nurodė, kad jame Teisės ir viešosios tvarkos skyriaus vedėja D. S. pateikė administracinės procedūros metu surinktų pareiškėjo teiktų raštų turinio bei Savivaldybės administracijos parengtuose raštuose suformuluotų sprendimų analizę, KPD Panevėžio skyriaus 2017 m. liepos 13 d. rašte Nr. (1.9.-P)2P-333 „Dėl ženklo keitimo“ išdėstytų argumentų vertinimą, išdėstė nustatytas faktines aplinkybes, taikomas teisės normas, pateikė jų taikymo aiškinimą teisminėje praktikoje, suformulavo siūlomo administracinės procedūros sprendimo projektą. Teismas sprendė, kad VAĮ administracinės procedūros sprendimo priėmimui reikalingų duomenų surinkimo priemonės nėra nurodytos kaip kiekvienu atveju privalomos ir būtinos. Atsižvelgęs į KPD Panevėžio skyriaus 2017 m. liepos 13 d. rašte Nr. (1.9.-P)2P-333 „Dėl ženklo keitimo“ nurodyto galimo teisių pažeidimo pobūdį, nurodė, kad Savivaldybės administracijos tarnautojo pasirinktas duomenų nustatymo būdas (dokumentų surinkimas ir jų analizė) leido nustatyti faktines aplinkybes, reikalingas administracinės procedūros sprendimui priimti ir jį pagrįsti. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nenustatė VAĮ nuostatų, reglamentuojančių administracinės procedūros atlikimą, pažeidimų.

14. Teismas, išanalizavęs KPD Panevėžio skyriaus 2017 m. kovo 27 d. rašto (paklausimo) „Dėl ženklo keitimo“ ir 2017 m liepos 10 d. rašto Nr. (1.9.-P)2P-331 „Dėl ženklo keitimo“ turinį, darė išvadą, kad šie pareiškėjo kreipimaisi administracijai buvo teikiami siekiant, kad prie pastato esantis kelio ženklas Nr. 528, įrengtas Departamento lėšomis, nustatyta tvarka būtų pakeistas į kelio ženklą Nr. 531 (rezervuota stovėjimo vieta). Teismo vertinimu, nurodyti KPD Panevėžio skyriaus raštai pagal savo pobūdį atitinka asmens prašymą, kaip jis yra apibrėžtas VAĮ 2 straipsnio 14 dalyje. Atsižvelgęs į administracijos 2017 m. gegužės 22 d. rašto Nr. 19-1380(4.8.) „Dėl ženklo keitimo“ ir 2017 m. liepos 12 d. rašto Nr. 19-1889(4.8.) „Dėl ženklo keitimo“ turinį, teismas nurodė, kad jie yra vienkartiniai teisės taikymo aktai, kuriuose administracija išreiškė savo valią. Teismo vertinimu, administracijos raštai yra individualūs administraciniai aktai. KPD Panevėžio skyrius, nesutikdamas su jais bei ginčydamas jų teisėtumą ir pagrįstumą, turėjo teisę dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka paduoti skundus administraciniam teismui ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Šią pareiškėjo teisę pareiškėjui Savivaldybės administracija savo administraciniuose aktuose išaiškino tinkamai. Duomenų apie pareiškėjo pateiktus skundus ir jų nagrinėjimą nenustatyta. Nurodyti individualūs administraciniai aktai Lietuvos Respublikos administracinių

bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka nėra ginčijami ir nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad administracija 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendime pagrįstai nurodė, jog nebuvo pagrindo pradėti administracines procedūras pagal KPD Panevėžio skyriaus 2017 m. kovo 27 d. raštą „Dėl ženklo keitimo“ ir 2017 m. liepos 10 d. raštą Nr. (1.9.-P)2P-331 „Dėl ženklo keitimo“.

15. Spręsdamas dėl administracijos direktoriaus pavaduotojo T. J. kompetencijos pasirašyti 2017 m. liepos 12 d. raštą Nr. 19-1889(4.8.) „Dėl ženklo keitimo“ teismas nurodė, jog administracijos direktoriaus pavaduotojas T. J., kuriam pavesta organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti Miesto plėtros skyriaus veiklą, apimančią ir su vietine rinkliava susijusius klausimus, pasirašydamas 2017 m. liepos 12 d. raštą Nr. 19-1889(4.8.) „Dėl ženklo keitimo“, veikė jam priskirtos kompetencijos ribose ir jos neviršijo.

16. Išanalizavęs administracijos 2017 m. gegužės 22 d. raštą Nr. 19-1380(4.8.) „Dėl ženklo keitimo“ ir 2017 m. liepos 12 d. raštą Nr. 19-1889(4.8.) „Dėl ženklo keitimo“, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad juose atsakovas suformulavo administracinius sprendimus netenkinti KPD Panevėžio skyriaus prašymų pakeisti kelio ženklą bei juos pagrindė Nuostatuose ir Rinkliavų įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, reglamentuojančiomis vietinės rinkliavos, įskaitant ir už naudojimąsi rezervuotomis automobilių stovėjimo vietomis, nustatymą. Be to, šiuose raštuose pareiškėjui buvo išaiškinta Nuostatuose nustatyta tvarka, taikoma Panevėžio mieste rezervuojant automobilių stovėjimo vietas. Pažymėtina, kad ši tvarka pareiškėjui buvo išaiškinta ir administracijos 2016 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. IS-5743(12.15) „Dėl transporto priemonių stovėjimo vietų apmokestinimo“.

III.

17. Pareiškėjas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi teismas nepagrįstai nevertino byloje pateiktų rašytinių įrodymų ir juose nurodytų aplinkybių, jog Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra aiškiai nustatyta, kad savivaldybės taryba gali nustatyti vietines rinkliavas tik už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti, išskyrus vietas automobiliams statyti 5–15 m pažymėtoje atkarpoje prie valstybės įstaigų, institucijų ir tarnybų. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime aiškinamas ir taikydamas savivaldybės nustatytą tvarką aiškiai pažeidė įstatymo viršenybės principą, nes byloje pateikti dokumentai aiškiai įrodo, kad ginčas yra kilęs dėl įstatymais nepagrįsto reikalavimo mokėti rinkliavą už automobilių parkavimą valstybės institucijos lėšomis jau paženklintoje 15 m vietoje, adresu (duomenys neskelbtini).

17.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Rinkliavų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje apibrėžta rinkliavos sąvoka ir to paties įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkto norma, kuri aiškiai atskleista ir Nuostatų 10 punkte, kur nustatyti rinkliavos netaikymo atvejai.

17.3. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai sprendė dėl Nuostatų taikymo, išskiriant kaip atskirus subjektus valstybės įstaigas ir biudžetines įstaigas, kadangi tai yra tapatūs subjektai ir Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo prasme. Nuostatų 22.8 papunkčio nuostatos, kur nustatyta, kad juridiniai asmenys, rezervavę stovėjimo vietas nurodydami tik juridinio asmens pavadinimą, patys vykdo stovimų transporto priemonių kontrolę, aiškiai rodo, kad šiuo atveju nėra taikomos kitos Nuostatų 22 punkto papunkčių nuostatos.

17.4. Taip pat teismas nesiaiškino, kokia tvarka atliekamas kelio ženklinimas Panevėžyje ir kodėl Departamento prašymas vieno langelio principu nebuvo perduotas subjektui, kuris pagal nustatytą tvarką ir privalėjo spręsti paslaugos ženklo keitimui suteikimo klausimą. Be to, teismas nevertino pareiškėjo nurodytų VAĮ 25 straipsnio nuostatų pažeidimo administracijai nagrinėjant pareiškėjo skundą.

18. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmeti, o Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, jog administracija, atliekant administracinę procedūrą dėl pareiškėjo 2017 m. liepos 13 d. rašto Nr. (1.9.-P)2P-333 „Dėl ženklo keitimo“ nepadarė VAĮ nuostatų, reglamentuojančių administracinės procedūros atlikimą, pažeidimų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde vėl nurodo argumentus, kad teismas neteisingai įvertino jo ankstesnių nei 2017 m. liepos 13 d. (2017 m. gegužės 22 d. rašto ir 2017 m. liepos 12 d. rašto ir kt.) pareiškimų turinį, tačiau su tokia pareiškėjo pozicija atsakovas nesutinka, nes šiuos raštus, kaip

administracinius sprendimus, pareiškėjas galėjo skųsti teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau tokių veiksmų nesiėmė. Todėl pareiškėjo argumentas, kad teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl VAĮ 25 straipsnio pažeidimo, yra klaidinantis ir turėtų būti atmestas.

20. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad jo prašymas vadovaujantis vieno langelio principu nebuvo perduotas subjektui, kuris ir privalėjo spręsti paslaugos ženklo keitimo suteikimo klausimą ir nurodo, kad gavus pareiškėjo 2017 m. liepos 13 d. skundą Nr. (1.9-P)2P-333 „Dėl ženklo keitimo“ jo nebuvo įmanoma vieno langelio principu perduoti nagrinėti kitai institucijai, nes būtų pažeistos VAĮ III skirsnio nuostatos, reglamentuojančios administracinės procedūros atlikimą.

21. Taip pat atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad teismas nesiaiškino, kokia tvarka atliekamas kelio ženklinimas Panevėžio mieste, nes teismo sprendime šios nuostatos yra išsamiai išanalizuotos.

Teisėjų kolegija


IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2017 m. rugpjūčio 3 d. rašto (sprendimo) Nr. 19-2044(4.8) „Dėl kelio ženklo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, pareiškėjas skunde teismui prašo įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 32 punkto nuostatas.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, sprendime konstatavęs, kad atsakovo 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas taip pat priėjo prie išvados, kad pareiškėjas, kaip Nuostatų 21 punkte nurodytų juridinių asmenų kategorijai priklausantis subjektas, teikdamas Savivaldybės administracijai prašymus dėl kelio ženklo pakeitimo, neįvykdė Nuostatų 22 punkto reikalavimų, o Savivaldybės administracija jau 2017 m. gegužės 22 d. sprendime pateikė galiojančiuose Nuostatuose įtvirtintą teisinį reguliavimą atitinkančią informaciją.

24. Bylos duomenys patvirtina, kad šalių susirašinėjimas dėl kelio ženklo Nr. 528 pakeitimo kitu, t. y. dėl kelio ženklo Nr. 531 „Stovėjimo vieta, kurioje transporto priemonėms leidžiama stovėti tik su specialiais leidimais“ su pažymėtu atstumu 15 m įrengimo toje pačioje vietoje vyko jau nuo 2016 m. spalio mėnesio. Nei vieno iš anksčiau priimtų Panevėžio miesto savivaldybės administracijos sprendimų (t. y. 2017 m. gegužės 22 d. ir 2017 m. liepos 12 d.), kuriuose atsakovas buvo išreiškęs savo valią dėl Kultūros paveldo departamento Panevėžio skyriaus teikto prašymo pakeisti kelio ženklą, pareiškėjas šiuose administraciniuose aktuose nurodyta tvarka neskundė. Pirmosios instancijos teismui pareiškėjas apskundė tik atsakovo 2017 m. rugpjūčio 3 d. raštą (įvardintą sprendimu) Nr. 19-2044(4.8), kuriame Panevėžio miesto savivaldybės administracija pateikė atsakymą į pareiškėjo 2017 m. liepos 13 d. raštą Nr. (1.9.-P)2P-333. Pareiškėjas jame atsakovui nurodė nesutinkąs su 2017 m. liepos 12 d. sprendimu dėl to, kad jo skundas buvo perduotas nagrinėti tiems patiems savivaldybės tarnautojams, tuo pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 19, 25 ir 33 straipsnių nuostatas; jam kilo pagrįstų abejonių, ar tinkamai buvo atliktas savivaldybės administracijos direktoriaus pavedimas nagrinėjant Departamento skundą, nes administracijos sprendimą pasirašė ne viešojo administravimo subjekto vadovas. Išreikštas prašymas tinkamai atlikti administravimo procedūrą ir pateikti atsakymą Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio nustatyta tvarka.

25. Ginčijamame 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendime atsakovas nurodė atlikęs administracinę procedūrą ir nustatęs, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2017 m. gegužės 22 d. raštas (sprendimas) Nr. 19-1380(4.8) buvo pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų nuostatomis, jame aiškiai buvo suformuluotos (suteikiamos) teisės ir pareigos bei nurodyta akto apskundimo tvarka, taigi jis atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Administracinė procedūra negalėjo būti taikoma ir sprendimas pagal VAĮ 34 straipsnį nepriimamas, nes pareiškėjas į atsakovą buvo kreipęsis su prašymu pakeisti kelio ženklą (o ne su skundu dėl jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo). Šio rašto pareiškėjas teismui neskundė, o pateikė dėl jo nesutikimą atsakovui. Kadangi atsakovas Kultūros paveldo departamento Panevėžio skyriaus raštus nagrinėjo kaip prašymus, VAĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Administracijos direktoriaus pavaduotojas turėjo teisę pasirašyti raštus pareiškėjui Administracijos veiklos nuostatų 16 punkto pagrindu pagal jo kuruojamas veiklos sritis.

26. Iš pareiškėjo 2017 m. liepos 13 d. prašymo atsakovui tinkamai atlikti administracinę procedūrą ir pateikti atsakymą Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio nustatyta tvarka matyti, kad pareiškėjo iš esmės netenkina ankstesni Panevėžio m. savivaldybės administracijos administraciniai sprendimai, kuriuose atsakovas aiškiai buvo išdėstęs savo poziciją dėl kelio ženklo Nr. 531 „Stovėjimo vieta, kurioje transporto priemonėms leidžiama stovėti tik su specialiais leidimais“ įrengimo (duomenys neskelbtini). Šie sprendimai pareiškėjui iš esmės ir sukelia materialines teisines pasekmes, tačiau jų pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka teismui ar atitinkamoms administracinių ginčų komisijoms neapskundė, nors sprendimuose tokia tvarka aiškiai buvo nurodyta. Nagrinėjamoje byloje skundžiamas atsakovo 2017 m. rugpjūčio 3 d. raštas, kuriame aptarti atliktos administracinės procedūros veiksmai, pareiškėjui jokių teisinių pasekmių dėl jo pageidaujamo kelio ženklo įrengimo (neįrengimo) nesukelia, jame tik nuosekliai aptarta ankstesnių atsakovo sprendimų (2017 m. gegužės 22 d. ir 2017 m. liepos 12 d.) esmė. Be to, jame atsakovas visiškai pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas teikia pakartotinius prašymus, nenurodydamas jokių naujų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai išanalizavo atsakovo 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą pareiškėjo teiktų pretenzijų kontekste ir padarė pagrįstas išvadas dėl pagrindo administracinėms procedūroms, dėl savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo teisės pasirašyti atitinkamus raštus ir kt.

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs pagrįstą išvadą, kad būtent Panevėžio m. savivaldybės administracijos 2017 m. gegužės 22 d. raštas Nr. 19-1380(4.8) „Dėl ženklo keitimo“ ir 2017 m. liepos 12 d. raštas Nr. 19-1889(4.8) „Dėl ženklo keitimo“ pagal savo turinį yra vienkartiniai teisės taikymo aktai, kuriuose savivaldybės administracija išreiškė savo valią, t. y. administracinius sprendimus (duomenys neskelbtini) esančio kelio ženklo Nr. 528 nekeisti į kelio ženklą Nr. 531, ir kurių pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka neapskundė (nors būtent šie administraciniai aktai sukėlė jam teisines pasekmes), jų neskundžia ir nagrinėjamoje byloje, nepagrįstai išplėtė byloje nagrinėjamo ginčo ribas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, susiję su Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir Nuostatų 10.4 bei 10.6 punktų aiškinimu ir taikymu nagrinėjamu atveju, pareiškėjui tinkamai neapskundus atsakovo atsisakymų įrengti kelio ženklą Nr. 531 prie Kultūros paveldo departamento Panevėžio skyriaus pastato, kurie buvo išreikšti Panevėžio m. savivaldybės administracijos 2017 m. gegužės 22 d. ir 2017 m. liepos 12 d. sprendimuose, laikytini pertekliniais ir iš teismo sprendimo šalintini. Dėl aptartų argumentų apeliacinės instancijos teismas nenagrinės ir pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių šiuo klausimu.

28. Nesant byloje tinkamai keliamo ginčo dėl jau minėtų Panevėžio m. savivaldybės administracijos 2017 m. gegužės 22 d. rašte ir 2017 m. liepos 12 d. rašte suformuluotų sprendimų panaikinimo, nėra jokio teisinio pagrindo svarstyti pareiškėjo reikalavimo dėl įpareigojimo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių tinkamai įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 32 punkto nuostatas ir pavesti atsakingiems savivaldybės tarnautojams priimti sprendimus dėl atitinkamo kelio ženklo pakeitimo.

29. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas, iš esmės paliekamas nepakeistas apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais motyvais, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS


VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1514-756/2019Teisminio proceso Nr. 2-33-3-00374-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. A. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja S. A. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti: 1) iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2 645 Eur žalos atlyginimą už nusavintą mišką bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo skundo padavimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) iš atsakovo 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 3) bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad jai nuo 1995 m. gegužės 30 d., atlikus preliminarius matavimus, suformuotas ir asmeninės nuosavybės teise priklauso 3,06 ha miško sklypas (duomenys neskelbtini). Nuo jos sklypo buvo atžymėtas ir paženklintas gretimas A. V. sklypas. 2011 m. įteisinant sklypo kadastrinius matavimus dėl bendros sklypų ribos perkėlimo pareiškėjos sklypo plotas NŽT Plungės ir Rietavo skyriaus 2011 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 36VĮ-(14.36.2)-834 (toliau – ir Įsakymas) buvo sumažintas. Minėtą Įsakymą pareiškėją apskundė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, kuris 2012 m. spalio 12 d. sprendimu S. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. 2016 m. sausio 1 d. Plungės apylinkės teismas pagal gretimo sklypo savininko A. A. ieškinį patikslino pareiškėjos sklypo ribas pietinėje ir vakarinėje pusėje. 2016 m. vasario 3 d. UAB „Geolandas“ atliko pareiškėjos sklypo pakartotinius kadastrinius matavimus ir nustatė ploto trūkumą. Neginčijamai pasitvirtinus ploto trūkumui, pareiškėja 2016 m. balandžio 22 d. kreipėsi dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjos prašymo netenkino. 2016 m. lapkričio 23 d. pareiškėja kreipėsi į NŽT dėl pažeistų savininkės nuosavybės teisių esant juridinio ploto skirtumui gynimo. 2017 m. vasario 3 d. buvo gautas NŽT atsakymas su siūlymu ginčą nagrinėti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

3. Preliminarinių matavimų metu buvo nužymėtas ne mažesnis kaip 3,06 ha plotas. Šį faktą patvirtina atmatuoto sklypo parametrai bei jo dydžiu parengtas 2006 m. miškotvarkos projektas. Nuo 2010 m. rugsėjo 7 d. priverstinio riboženklių perkėlimo, kuris buvo atliktas pareiškėjai nežinant, ji buvo priversta naudotis daugiau kaip pusės hektaro mažesniu miško plotu negu yra registruotas nekilnojamojo turto registre. Gretimo sklypo kadastro duomenų įregistravimą NŽT įformino remdamasis prieštaringais dokumentais. Be to, kadastrinių matavimų pagrindu nustatytos ribos neatitinka pirminiais

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=63373120a97511e9964cdd77475976b0

duomenimis nustatytų ribų bei kadastro žemėlapyje esančių duomenų. Pareiškėjos įsitikinimu, jos nuosavybės teise valdomo miško preliminarių matavimų ir dabartinių plotų skirtumas – gretimo sklypo kadastrinių matavimų neteisėto įteisinimo pasekmė. Matavimai turėjo būti atliekami esamų riboženklių taškuose, tačiau riboženkliai buvo perkelti, suformuota nauja žemės klypo riba ir matavimai vėliau buvo atlikti pagal naują ribą.

4. Pareiškėja teigė, kad dėl netinkamų NŽT darbuotojų veiksmų ji patyrė žalą, nes neteko 0,5065 ha ploto miško, neteko galimų pajamų ir patyrė nepagrįstų išlaidų. Pagal Valstybinės miškų tarnybos 2017 m. birželio 12 d. pažymą bendra pareiškėjos 3,06 ha plote esančių medynų vertė yra 13 567,11 Eur, todėl vien tik medynų vertė 0,5065 ha plote sudaro 2 245 Eur. Be to, atlikusi miškotvarkos projektą 3,06 ha ploto žemės sklypui, ji kadastrinių matavimų atlikimui patyrė 400 Eur išlaidų, todėl yra patyrusi ne mačiau kaip 2 645 Eur žalos, kurią turi atlyginti atsakovas. Dėl ilgai besitęsiančių teisminių ginčų pareiškėjai pablogėjo sveikata, slegia nervinė įtampa, kamuoja nemiga, ji jaučia moralinį diskomfortą dėl to, kad negali tinkamai disponuoti savo turtu, todėl prašo atlyginti 2 000 Eur neturtinę žalą.

5. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos ieškinį prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir spręsti klausimą dėl civilinės bylos perdavimo nagrinėti administraciniam teismui.

6. Atsakovo nuomone, pareiškėjai priklausančio žemės sklypo ploto trūkumas susidarė dėl pareiškėjos ir A. A. bendru sutarimu taikos sutartimi nustatytos bendros žemės sklypų ribos. Taikos sutartimi nustatyta bendra žemės sklypų riba neatitinka teritorijų planavimo dokumentų sprendinių.

7. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja savo reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo kildino iš NŽT Plungės ir Rietavo skyriaus 2011 m. rugsėjo 29 d. įsakymo Nr. 36VĮ-(14.36.2.)-834 „Dėl žemės sklypų ribų ir kadastro duomenų patikslinimo“, kuriuo buvo patikslinti gretimo A. V. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo kadastro duomenys. Tačiau Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-241-243/2012 nurodyta, kad minėtas Įsakymas, kuriuo buvo patikslinti A. V. priklausančio žemės sklypo kadastro duomenys, yra teisėtas ir pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjos S. A. apeliacinį skundą, 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-44/2013 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Vadinasi, nagrinėjamu atveju nėra valstybės institucijos – NŽT – darbuotojų neteisėtų veiksmų, dėl ko negali kilti ir pareigos atlyginti pareiškėjos neva patirtą žalą. Be to, pareiškėja ne tik neįrodė NŽT darbuotojų neteisėtų veiksmų, bet ir nenurodė priežastinio ryšio tarp nurodytos žalos ir NŽT darbuotojų veiksmų, todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti 400 Eur patirtų išlaidų dėl atlikto miškotvarkos projekto bei kadastrinių matavimų yra nepagrįstas. Pareiškėja taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl jos sveikatos būklės pablogėjimo bei neįrodė priežastinio ryšio tarp sveikatos būklės pablogėjimo ir NŽT darbuotojų veiksmų.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjos S. A. skundą atmetė.9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir visus pateiktus įrodymus, sprendė, jog nėra

pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėja, prašydama žalos atlyginimo, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktu, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas paėmė iš pareiškėjos nuosavybę prievarta. Pareiškėja neįrodė neteisėtų NŽT darbuotojų veiksmų. Teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.) ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pareiškėja savo patikslintus reikalavimus kildino iš NŽT 2011 m. rugsėjo 29 d. Įsakymo, tačiau šis Įsakymas, kuriuo buvo patikslinti A. V. priklausančio žemės sklypo kadastriniai duomenys, yra teisėtas ir pagrįstas, tai buvo konstatuota Klaipėdos apygardos administracinio teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais.

10. Teismas konstatavo, kad nesant atsakovo – NŽT- darbuotojų neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo atlyginti pareiškėjai jos patirtos žalos. Kadangi nėra įrodymų dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, nenustatytas ir priežastinis ryšys tarp pareiškėjos nurodytos žalos ir atsakovo darbuotojų veiksmų. Nėra teisinio pagrindo pareiškėjai iš atsakovo priteisti 2 645 Eur turtinei žalai atlyginti. Atmetęs šį reikalavimą, teismas atmetė ir išvestinį reikalavimą dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo.

III.

11. Pareiškėja S. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos skundą tenkinti.

12. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad teismas visiškai nevertino esamos situacijos dėl jos patirtos žalos ir kokiu būdu ši žala atsirado. Pareiškėja pažymi, kad Plungės apylinkės teismas 2016 m. sausio 6 d. nutartimi patvirtino A. A. ir S. A. taikos sutartį civilinėje byloje Nr. e2-160-514/2016, patvirtindamas pareiškėjos sklypo ribas pietinėje ir vakarinėje pusėje, kurios buvo iki teismo sprendimo pagal ankstesnius planus nieko nekeičiant. Tokiu būdu tapo neaišku, kokiu pagrindu Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad taikos sutartimi nustatyta bendra žemės sklypų riba neatitinka šių žemės sklypų teritorijų planavimo dokumento sprendinių.

13. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. A. apeliacinį skundą atmesti.

14. Atsakovo nuomone, pareiškėjos apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas, jame nenurodoma jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas turėtų būti panaikintas. Apeliaciniame skunde yra tik atkartojamos patikslintame skunde pateiktos faktinės aplinkybės.

15. Pareiškėja tiek patikslintame skunde, tiek apeliaciniame skunde savo reikalavimus kildina iš Įsakymo, tačiau minėtas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, tai konstatuota Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 12 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartyje. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visus bylos įrodymus ir padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti S. A. reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėja, prašydama žalos, nepateikė jokių įrodymų ir neįrodė neteisėtų atsakovo darbuotojų veiksmų, todėl nesant NŽT darbuotojų neteisėtų veiksmų, nėra ir pagrindo atlyginti žalos.

Teisėjų kolegija


16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjai už galimai neteisėtus atsakovo NŽT veiksmus tikslinant kadastro duomenis.

17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė neteisėtų atsakovo NŽT darbuotojų veiksmų. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu teismo vertinimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog teismas visiškai nevertino esamos situacijos dėl jos patirtos žalos ir kokiu būdu ši žala atsirado.

18. Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

19. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

20. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai priklauso 3,06 ha žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris atliekant preliminarius matavimus buvo paženklintas 1995 m. gegužės 30 d. NŽT Plungės ir Rietavo

skyrius 2011 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 36VĮ-(14/36.2)-834 „Dėl žemės sklypų ribų ir kadastro duomenų patikslinimo“ patikslino gretimo A. V. priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenis. Siekdama panaikinti minėtą Įsakymą, pareiškėja kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, kuris 2012 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-241-243/2012 pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja S. A. pateikė apeliacinį skundą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Nutartyje buvo konstatuota, kad Įsakymu patikslinti kadastro duomenys atitinka Nekilnojamojo turto registro duomenis, nekilnojamojo turto kadastro žemėlapių fragmentus, žemėtvarkos projektą, ortofotografinius žemėlapius ir žemės sklypų planus. Taip pat buvo konstatuota, kad Įsakymu patikslinti kadastro duomenys pareiškėjos interesų nepažeidžia.

21. Pareiškėja tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog 2011 m. įteisinant sklypo kadastrinius matavimus dėl bendros sklypų ribos perkėlimo pareiškėjos sklypo plotas NŽT Plungės ir Rietavo skyriaus 2011 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 36VĮ-(14.36.2)-834 buvo sumažintas, todėl pareiškėja dėl netinkamų NŽT darbuotojų veiksmų patyrė žalą.

22. Pažymėtina, jog neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Spręsdamas dėl valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, kad NŽT, tikslindama kadastro duomenis ir priimdama Įsakymą, veikė netinkamai. Teisėjų kolegijos vertinimu, Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, tą patvirtino tiek Klaipėdos apygardos administracinis, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismai. Vadinasi, nagrinėjamu atveju nėra valstybės institucijos – Nacionalinės žemės tarnybos – darbuotojų neteisėtų veiksmų, dėl ko atsakovui nekyla pareiga atlyginti pareiškėjai, jos manymu, patirtą žalą.

23. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjos skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kad nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo kilti ir civilinei atsakomybei. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei pateiktu šių aplinkybių teisiniu vertinimu šių motyvų nekartoja.

24. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje V. de H.prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

25. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos S. A. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS


VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

Documents

Nauji teisės aktai - Teisėkūros žinios - Elektroniniai …€¦ · Web view2019/07/24 · Nr. 3P-1162/2019 Teisminio proceso Nr. 2-15-3-00818-2016-7 (S) LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS