Kadras iš Alejandro Jodorowsky filmo „Šventasis kalnas“, 1973 m.

20

14

| #

23

| M

AIS

TA

S

S U T I K O Z I G M A S Z A R A T U S T R Ą (neįtempto siužeto tragikomedijos ištrauka)

STUDENTAS ZIGMAS —

politologas.

gryna valia, kada iškvėpti orą. Kalbu ir mano žodį liudys zylė. Ji čirškia: „Saulė leidžias vakaruos!”. Ir kol ji regi tiktai šitą horizontą, liepsnojanti žara jau artinas rytuos. Bet kas čia geras? Blogas? Zylė? Saulė? Blogi, kaip čirškia zylė, vakarai. Bet pabandyk nuleisti saulę joms anapus – tuoj užgiedos kitokią giesmę, ir jau kalti rytai. Bet, aišku, zylė nekalta. Bloga ši žemė, čia-anapus. Blogi visi. Bet zylė – nekalta. Kaip nekalta Nida, kad vokiška, lietuviška ir rusiška yra. Kažkas sakys, kad zylės – siauraprotės, nes sako tai, ką liepia joms gamta. Sakykim „Taip” ir dar pridurkim: „Tik siauras protas gali būti iš tiesų aštrus; tik siauras protas gali perskrosti tikrovę”. Kartoju: maištas – kai tampi tikru savim, o geras maištas turi vykti iki galo. Tiktai apkaltinus pasaulį galėsi išganyt save.

CHORAS: Štai taip kalbėjo Zaratustra. Vivat! Valio! Ura! Pasaulis – mūsų ganykla!

ZIGMAS: Sakei, kad gera – smerktina. Bet kaip? Kodėl? Už ką? Kaip turi vykti maištas iki galo?

ZARATUSTRA: Naivuoli! Kaip – tiesiog. Žodžiu, veiksmu, vaizdu ant tavojo PC ekrano. Tik atsimink: Taip-žmonės pradeda nuo tų, kurie silpni. Jei piktina

aš deginu ribas. Kažkas seniai užrašė, kad žmogui jūroj ne vieta. Ir ką? Drebėdamas tu įbrendi į ją. O aš galiu išgarint jūrą ir gyvent dugne. Net dugną aš galiu sudegint, toliau laisvai gyvendamas beorėj erdvėje. Įpūtus proto žaizdrą, netgi plieninės Dievo tiesos suliepsnos. Matau, tu nori prieštarauti. Knieti pasakyt, kad ugniai šiai surijus viską, ji pati užges. Ak, bukaproti! Žvelk giliau – net pelenai sudegus medžiui rūksta. Negi manai, kad norint neuždegčiau kvarko? Netgi daugiau – aš siūlau ugnį degint ugnimi. Štai ten, tolumoje, matau: puiki šeima – dvi mamos veda vieną sūnų. Palauk, dar švelniai kaitinu aistras. Dabar, žiūrėk, toliau už jų sūnus sau veda mamą. Sakiau, sūnus? Sakau: dukra sau veda. Dvi mamas. Kodėl tik dvi? Skelbiu teises į daugelį mamų, juk teisė tai aistra, o ši nežino saiko jausmo. Leisk savo aistrai deginti save. Leisk savo aistrai dilginti. Išdrįsk norėti. Tebūna tikras maištas, maišatis. Draugai, ar girdite, rimuojas pilnatis, kuri, kaip žinoma, išleidžia tikrą žmogiškumą. Todėl: Vivat, Canis Vandalitiae!

CHORAS: Štai taip kalbėjo Zaratustra. Vivat! Vivat! Lunatikai, vivat!

ZIGMAS: Sakai tiesius žodžius, bet dar nemoku skirti gero maišto nuo blogų maištų.

ZARATUSTRA: Et, tu klausai, bet negirdi; žiūri, bet nematai; sakai, bet ištari ne žodį, o padrikus garsus. Girdėk neklausęs; regėk su užmerktais vokais; te padrikuos garsuos išlikusi tyla ir tampa ta giesme, kurią giedodamas sugriausi ne nuo tavęs priklausančią tikrovę. Sau ištylėk, kuo skirias gera ir kuo bloga? Objektyviai – niekuo. Tat tai, kas gera, smerktina yra, nes gali tapti bloga. Tada giliai įkvėpk, tik neištark žodžiu, kad bloga tampa gera. Iškvėpęs tu matysi blogį, tampantį geru. Aš vadinu tai iškvėpimas – kai nieko tikro nebėra, tiktai

Paokupavęs Gedimino pilį lėtai ir išdidžiai per lietų žemėn leidos Zaratustra. Minia džiaugsmingai klykčiojo, tik Zigmas klausė.

ZIGMAS: O išminčiau, turi tu lietpaltį, bet skėtį palikai. Ar tai lietaus tikrumo atmetimas ar klusnumas, maištas ar mada?

ZARATUSTRA: Nematot mano skėčio, bet žinote, kad jis yra. Neklystat. Tik nematot nieko tiesoje žmogaus, pakilusio aukščiau nei žvaigždės. Tokiam juk šviesmetis akimirka tėra. Tokiam laikyti skėtį čia, Leipcige ar Abelio paunksmėje yra tas pats. Tad nematuokite savo niekingais „ne” būties ir nebūties tiesų. Sakykit „taip” ir būkit Taip-žmogus.

CHORAS: Štai taip kalbėjo Zaratustra.

ZIGMAS: Bet dėstytojau, maištas ir mada vis „taip” toks pat ~

ZARATUSTRA: Kas turi protą kritišką, temąsto. Aš nesakau, kad kas madinga – nemaištinga. Sakau, kad maištas ir yra mada. Tik maištą reikia kelti tarsi vėliavą aukštai; mados laikytis tik giliai paslėpus savo banalumą. Štai matote – balandis. Bet tarkime, kad tai gaidys, nes jiems taip pat arti kaip žmogui prie beždžionės. Jei vaikščios jis, sakysite „Gaidys”, bet jei pakils – galvosite „Galbūt erelis”. Ko vištos bijo kiemuose: ar gaidžio pasipūtusio, ar paukščio išdidaus? Ką garbina naktim ant laktų? Būkit gaidžiai - plasnokite tarsi ereliai.

CHORAS: Štai taip kalbėjo Zaratustra.

ZIGMAS: Kalbi tu išmintingai apie tai, kaip turi elgtis Taip–žmogus, bet man vis tiek neaiškios maišto ribos.

ZARATUSTRA: Ribos? Tu ribas kuri,

Pradžioje buvo tik Karvė, visur karaliavo tyla. Taip manė senovės persai. Todėl Farso provincijos senųjų persiškų pilių kolonas jie dabino karvių galvomis.

Kai Karvė numirė, iš jos kūno pasipylė gyvybė. Iš mėsos atsirado gyvūnai ir augalai.

Laikui bėgant šias mintis išstūmė kitos. Šventa tapo Ugnis, Karvės pavidalas pamažu nublanko.

Ugnis vis dar liepsnojo kalnų šventyklose, garbingoje vietoje, kai Jedze gimė Zaratustra. Jis buvo pirmasis persų pranašas. Zaratustra skelbė, kad nereikia garbinti nei Karvės, nei Ugnies. Pranašas teigė, kad Dievas yra danguje, ir davė jam vardą – Ahūra Mazda (pirmoji persų dievybė).

Ugnis tapo Ahūros Mazdos simboliu žemėje.

Pranašas savo tautai pasiūlė Avestą (šventų zoroastrizmo tekstų rinkinys), joje buvo surašyti šventi Dievo žodžiai.

Praslinkus amžiams Mahometas paskelbė islamą, ir visi senieji persų dievybių vaizdiniai buvo ištrinti, o Ugnis – užgesinta.

Keturiolika šimtmečių Karvė ir Ugnis nebegarbinamos, tačiau šias idėjas išsaugojo persų dvasia.

Ištrauka iš Kadero Abdolah romano „Mečetės namai“.

2 du sukilimai UkrainojeV. Pugačiauskas

5 „demokratijai reikia žmogiško mastelio”pokalbis su prof. V. Radžvilu

6 H. Arendt ir Maidano revoliucijaS. Čelutka

8 „tikrieji mūšiai dar nėra laimėti” su filosofu prof. dr. A. Bielskiu kalbasi E. Mardosas

10 Islandijos eksperimentas A. Acus

12 maištininkas - erdvės okupantas L. Noreikaitė

14 kaip lietuviai ir lenkai Vokietijos imperiją kūrė dr. D. Šlekys

15 skirtingi roko legendų veidai A. Zdanovičius

16 mylėk žaidimą, nekęsk versloD. Puslys

18 kodėl maištauja Lotynų AmerikaM. Sajekaitė kalbina I. Giedraitytę

21 akmenys ir politikaV. Norvilaitė

22 S. G. Nečiajavas. Revoliucionieriaus katekizmas

vertė V. Dusevičius

24 kodėl violetinė niekada nebus tokia, kokia buvo

J. Lingevičius20 kodėl legalus piešnys ant kino teatro negalėjo išlikti

U. Antanavičius

2

Kalba ir politika

2 #23 | 2014

ŽODIS

„Savo esybės gelmėse, ne tik žodžiais, bet ir poelgiais jis suardė bet kokius saitus su visuomenine tvarka ir su visu išsilavinusiu pasauliu, su visais

įstatymais, geru tonu, priimtomis taisyklėmis ir šio pasaulio moralumu.“ Toks yra tikras maištininkas, rašoma „Revoliucionieriaus katekizme“

(22 psl.).

Nes juk žmogui niekas nėra savaime suprantama ar priimtina, jis pats yra

vertybių kūrėjas, kintantis ir laisvas, kas nors pasakytų – tapatus neapibrėžtumui.

Sau pakankamas žmogus kuria save, sakytų Zigmui Zaratustra (1 psl.).

Bet argi žmogaus istorija nėra jo protėvių istorija, jo mintys – tik

atkartojimas to, ką kalba kiti, jo veiksmai – tik dalis trapaus žmonių bendrabūvio,

kurio griūtis reikštų ir pavienio žmogaus griūtį, ir tuomet neliktų nieko, kas

mus jungtų, kas teiktų prasmę ir viltį: revoliucionierius sunaikintų viską, kaip vieną dieną gali nutikti kur nors

Lotynų Amerikoje (18 psl.).

Tikintys maištu atsakytų: maištas gali būti ne tik griovimas, bloškiantis atgalios,

ne tik gaivališkas, nutrūktgalviškas, beprotiškas chaosas, ne tik neišmintis ir

tamsybė. Revoliucionierius gali būti kilnus, o kilnūs žmonės, kaip rašė Chose Ortega

I Gasetas, yra veržlūs ir energingi, jie siekia tobulumo, jų gyvenimas – įtampa,

treniruotė: jų tikslas yra civilizacijos procesą pakeisti civilizacijos progresu. Maištininkas tiesiog stumiasi priekin,

antraip Žemės rutulys nuriedės į pražūtį. Jis kovoja už teisybę ir prieš šio pasaulio

negandas – taip, kaip minia kovojo Maidane (6 psl.), kaip kairysis

priešinasi kapitalo diktatui (8 psl.), kaip...

Šis „Post Scriptum“ numeris yra apie maištą – tą, kuris naikina, ir tą, kuris paprasčiausiai daro žmogų kilnesnį.

maištas už teisybę ir „maištas“ už ramybę:

du sukilimai Ukrainoje

Pavasario saulėje kaistantys Maidano padangų suodžiai, nukloję žvyrą, atidengtą gatvių mūšiams išardžius plytelių grindinį, anaiptol nebaido užsienio turistų. Trims ekskursantų grupėms skirtinguose centrinės Kijevo aikštės kampeliuose neprofesionalūs, bet labai entuziastingi jauni gidai vienu metu sklandžia anglų kalba pasakoja, kaip jie lupo akmenis, vandeniu laistė sniego barikadas, kad šios suledėtų, ir iš kur šaudė snaiperiai, beprasmiškai mėgindami įbauginti minią, pasirengusią stovėti iki galo.

Už kelių šimtų kilometrų į rytus negausi minia pensininkų ir autobusais suvežti šachtininkai iš nuobodulio ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis vangiai klausosi, kaip centrinėje Donecko aikštėje po Lenino paminklo kojomis buvęs žlugusios finansinės piramidės darbuotojas, apsuptas automatais ginkluotų žaliūkų, aiškina, kad svarbiausias jo vadovaujamos „Donecko liaudies respublikos“ tikslas yra užtikrinti taiką ir ramybę. Ir atverti sieną su Rusija. Iki tikro karo, kai Rusija atvėrė sieną, likęs dar mėnuo.

Rytų Ukrainos miestų pastatus užgrobę ginkluoti žmonės tiesiai, o Rusija – užuominomis, visą pavasarį kalbėjo, kad jei Kijeve žmonės nuvertė valdžią, tuomet ir jie gali maištauti. Tačiau sužavėtų Vokietijos senjorų ekskursijos į Lenino aikštę Donecke tikriausiai nevažinės net ir tada, kai miestas bus atstatytas po nuožmių apšaudymų.

Maidanas į pasaulio sąmonę įsirėžęs kaip tikro, romantizuoto maišto lopšys dar nuo 2004-ųjų Oranžinės revoliucijos. Rytų Ukraina, nuolat kartojusi apie „Kijevo chuntą“ ir siautėjančius „banderininkus“, su kuriais kovos iki paskutinio kraujo lašo, buvo panardinta į kitokį maištą – kur įvairios grupės, genamos margų sumetimų, sukilo visų pirma prieš tikrovę. Mėgindamos kliautis sovietmečiu tebegyvenančiais žmonėmis, jos bandė paversti juos maištininkais, nors pagrindinė vertybė jiems yra stabilumas.

Skirtumas tarp Maidano sukilimo prieš buvusią Ukrainos valdžią ir Rytų Ukrainos „liaudies respublikų“ sukilimo prieš naująją Ukrainos valdžią – tai skirtumas tarp tikro ir pramanyto, bet atkakliai vykdomo, sukilimo. (Nė nekalbant, kad užsienio įtaka pirmajam buvo minimali, o antrasis be kurstymo iš užsienio nebūtų įvykęs ir juolab nebūtų vėliau virtęs tikru karu. Tačiau tai – ne šio teksto tema.) Kitaip negu politinis maištas Maidane, rytų Ukrainos sukilimas nebuvo tikras: nepatenkintieji nebuvo pasirengę kovoti, o tie, kas stojo kovoti, nebuvo tikrieji nepatenkintieji.

tauta ir liaudis

Skirtumą puikiai nusako jau vien pavadinimai. „Maidanas“ ir ukrainietiškai, ir arabiškai reiškia tą patį, ką ir graikiškosios demokratijos lopšys „agora“ – aikštę, kur renkasi tauta; jei ne Oranžinė revoliucija, tai tikrai Arabų pavasaris Tahriro maidane Kaire pavertė jį bendriniu revoliucijos sinonimu.

Tuo metu tautologiškoji „liaudies respublika“ reiškia, kad tautos nėra ir nereikia. Regis, dar nė viena liaudies respublika nėra atspindėjusi „liaudies“ valios (iš visų mažiausiai ją atspindi toji valstybė, kurios pavadinime net trys žodžiai iš keturių reiškia tą patį: Korėjos liaudies demokratinė respublika).

Į Maidaną rinkosi šimtai tūkstančių, suvažiuodavo traukiniais iš pasienio kaimų už šimtų kilometrų

REDAK

CIJOS

gandrai, turi pradėti nuo gandriukų. Jei paukštis per aukštai – pašauk aukštesnę dvasią ir žaibu trinktelk jos vardu. Žuvėdros klykia „Laisvės, laisvės”, tuomet ramiai paklausk: „O kur tiesa?”. Jei gandras klega tau „Tiesos”, sakyk, kad viskas dėl valstybės. Jei kregždės čirškia „Dėl valstybės”, atrėžk, kad per mažai tautos. Pasauly dvasių daug, visas gali daryt aukščiausiom, bet melas atsiras aukščiau visų. Kai tik išvysi priešą, gviešiantis į tavo asmeninę dvasią, tuoj pat apkaltink jo tiesas gudriu melu ir tvirtink, kad jis pigiai parsidavęs. Meluojant apie melą, tiesą pasakai ir sėji abejonės grūdą. Tai piktžolė ir duoda neapykantos vaisius, užmynus ant kurių net angelai paslysta ir tampa trypiami jų apsirijusios, apkvaitusios minios. Bet pasakysiu kitą tylią tiesą: supykinta minia geriau iš anksto traiškyt kiaušinius, kad tik negimtų

visos tos gyvenimą gadinančios šlykštynės, materija, aistros reprodukuota atmata. Kodėl? Nes tu gali ir nori. To pakanka. Už ką? Nes gėris, sako, nugalėjo blogį. Bet pergalė ne sunaikinimas, beje. Taip-žmonės turi nuolat siekti atstatyt balansą. Dėl pliuralizmo, proporcingo atstovavimo ir dar dėl prigimtinės blogio teisės būt blogiu. Nereikalausi juk, kad blogis būtų geras?! Kol kas apšiktas sniegas ar apsnigtas šūdas – vis ta pati hierarchija yra, vis išnaudojimas tas pats. Galiu atskleisti tris būdus, kaip galima su tuo kovoti iki galo: nešikt, nesnigt arba sumaišius tai, kas tyra ir kas dvokia, sukurti naują būtį. Aš už tai. Nes tai tikriausias maištas ir prieš sniegą, ir prieš šūdą, ir net prieš seną būtį, mano pigus studente Zigmai.

Štai taip bylojęs ėjo šlapias Zaratustra Katedros aikšte. Aplink kranksėjo juodvarnių pulkai. Stovėjo baltas tarsi sniegas Zigmas. |

VYKINTAS PUGAČIAUSKAS —VU TSPMI alumnas, LRT televizijos užsienio naujienų redaktorius.

„Post Scriptum“

Prorusiškas separatistas ant Mariupolio rotušės balkono, 2014 m. gegužės 7 d.

1

4

3 2014 | #23

Iliustracijos autorius - Jurgis Jonaitis

324

6

2

12

16

15

21

1

22

18

20

14

MA

IŠTA

S

Kalba ir politika

4 #23 | 2014

ūkiui augti; rusų kalbos persekiojimo niekur nebuvo matyti, tik girdėti baubų istorijose per Rusijos televiziją; istorinė neteisybė, esą bolševikai dėl nesuprantamų priežasčių atplėšė regionus nuo Rusijos ir prijungė prie Ukrainos, kirtosi su abiejų slaviškų tautų „brolybės“ idėja.

palikite mus ramybėje

Šis neapibrėžtas ir daugialypis neteisybės pojūtis ne tik nebuvo politinis, jis nesugebėjo išjudinti visuomenės, kuri yra, galima sakyti, vienamatė. Ukrainos rytiniai regionai dėl įvairių istorinių ir struktūrinių priežasčių yra regionai be valstybingumo pojūčio, be nacionalizmo, be politinės tautos sampratos. Čia viešpataujantis savęs apibūdinimo modelis yra sovietinis: kad tik nebūtų blogiau, o šiaip – išgyvensime. Sovietų Sąjunga, atėmusi iš žmonių politinio veiksmingumo suvokimą, tautą pavertusi gyventojais, o ekonominius nepriteklius išmokiusi iškęsti individualia išradingumo taktika, tebegyvuoja protuose ir gyvenimo stiliuje. Tokia vertybių sistema virš visko kelia ne maištą, o stabilumą: svarbiausia, kad nebūtų karo. Kai karas atėjo, sovietinis išlikimo kompasas vedė ir jį ignoruoti tol, kol jis tiesiogiai nelietė, o paskui dėl stabilumo ir taikos išsižadėti net ir tos seklios paramos „liaudies respublikoms“. „Vieni šaudo šen, kiti ten, o kenčia paprasti žmonės“, – „New York Times“ citavo Luhansko gyventoją Jekateriną Vladimirovą.

Tai ciniška visuomenė, instinktyviai besirenkanti mažiausiai rizikingą veikimo taktiką. Romantinėje maišto pradžioje čia buvo propaganda įtikėjusių šachtininkų ir automechanikų, čiupusių automatus „ginti žmonų ir vaikų“, tačiau čia sunku įsivaizduoti nutrūktgalvius, su faneros skydais besiveržiančius į Institutskaja gatvės kalną prieš specialiosios paskirties milicijos dalinį, nors prieš akis bendražygius skina snaiperių šūviai.

Todėl maišto apraiškos Rytų Ukrainoje galėjo išgyventi nebent organizuotos, kaip įprasta sovietmečiu, „iš viršaus“. Iš Krymo suvažiavę ginkluoti kovotojai, trinantys rankas dėl kiekvienos galimybės liaudies vardu pakariauti su nekenčiamu Ukrainos režimu, mitinguotojai, klusniai išbūnantys sumokėtą laiką, o tada puolantys ieškoti artimiausios alkoholio parduotuvės uždarbiui išleisti, tarp Ukrainos ir Rusijos kursuojančio oligarcho vežiojamas „socialinis kapitalas“ – kaip įtariama, nurodymai, kaip ir su kieno pagalba organizuoti diversijas, – tai netikro „maišto“ išraiškos. Jų nepakako „liaudies respublikoms“ išgyventi.

„Ukrainos intifada“ virsta karu

Toks kiršinamas sukilimas nebūtinai mažiau veiksmingas už masinę Maidano revoliuciją „iš apačios“. Nekalbant jau apie skaudžias aukas, maišto chimeros nepaliko lengvų kelių spręsti tikrąsias problemas. Naujajai valdžiai tapo neįmanoma rasti būdų „išklausyti žmonių“ (ko klausyti, kai nepatenkintieji nebepripažįsta ankstesnės saviorganizavimo formos, sričių ir savivaldybių vadovų, o naujai susiorganizavusieji nebepripažįsta dialogo, tik ginkluotą kovą?), užtikrinti „rusų kalbos neliečiamumą“ (į ją tikrų pasikėsinimų ir nebuvo, o netikri nekontroliuojamai išgalvojami kitapus sienos) ar juolab „taiką ir stabilumą“ (net jei naujasis prezidentas, siūlydamas paliaubas, mėgino rasti pusiausvyrą tarp adekvataus jėgos naudojimo ir neatrodymo bejėgiu, prarandančiu teritorijos kontrolę, tokią pusiausvyrą lengvai sugriovė eskalacija iš Rusijos).

Maištas, organizuojamas „iš viršaus“, užuot atvedęs prie radikalių pokyčių, atvedė prie konflikto išsitęsimo ir pavertė jį karu, kur pradiniai tikslai ir politiniai reikalavimai buvo pamiršti, ir sukandus dantis kariaujama dėl miestelių, kelių ir aukštumų. Rytų Ukrainą maištas galėjo paversti „Ukrainos Palestina“, bet kai tenykščio neteisybės jausmo nepakako ukrainietiškajai intifadai palaikyti, pranešimai iš ten ėmė mirgėti „katilais“, „ugnies pozicijomis“, „nusikaltimais žmoniškumui“ ir kita išskirtinai karine terminologija. Kitaip negu tikrasis sukilimas Maidane, žingsnis po žingsnio auginęs įtampą ir ant kortos statęs vis daugiau, pramanytas permainų judėjimas tik dar labiau išvargino ir šiaip labiausiai išvargusį Ukrainos regioną, nepateikdamas aiškių rezultatų ir atsakymų, tik tūkstančius žuvusiųjų. |

prieš neteisybę

Sąžiningi Maidano organizatoriai pripažins, kad 2013-ųjų lapkritį, baigiantis pirmajai protestų savaitei, aktyvistų tikslas tebuvo išlaikyti mitingus dar kelias dienas, iki pasibaigs Rytų partnerystės viršūnių susitikimas Vilniuje. Tačiau lapkričio 30-ąją, sužlugdžiusiam epochinės sutarties su Europos Sąjunga pasirašymą prezidentui Viktorui Janukovyčiui vos parskridus iš Lietuvos ir, pranešama, išvažiavus medžioti, milicija užpuolė Maidane belikusius kelis šimtus ištvermingiausių studentų. Kitą rytą susirinko tūkstančiai. Po savaitės sekmadienio mitingas sutraukė jau dešimtis tūkstančių. Dar kitą sekmadienį, po dar vieno keisto mėginimo Maidaną išvaikyti, aikštėje ir jos prieigose stovėjo beveik pusė milijono.

Organizuotu ir vis radikalesniu protestu Maidanas ėmė virsti tik vėliau. Kaip rašė Andrew Wilsonas iš Londono universitetinio koledžo, iš Maidano-mitingo jis virto Maidanu-stovykla, o paskui – ir Maidanu-tvirtove. Kiekvienas valdžios mėginimas žengti nuolaidų žingsnį buvo pavėluotas: keliomis savaitėmis anksčiau tokio žingsnio būtų pakakę su kaupu, bet tąkart jis jau atrodydavo juokingai, provokuojamai menkas.

Taigi Maidanas buvo politinis protestas prieš politinę neteisybę.

Tai buvo ukrainietiškos politinės laisvamanybės įsikūnijimas, ženklas politikams, kurie nesuprato Oranžinės revoliucijos maišto ir iššvaistė jos laimėjimus: teisingumo paieškos svarbios visada (ir ne tik Ukrainai, bet visam pokomunistiniam regionui), o teisingumo paieškos aukštojoje politikoje tautą telkia (arba skaldo) ypatingai, plieskia revoliucijas, net jei ji nelabai žino, ko sieks paskui, kai politinės neteisybės židinys bus pašalintas. Įvairius protesto judėjimus, partijas ir grupuotes suvienijo padėties diagnozė ir norimas jos sprendimo receptas: demokratiškai išrinkta, bet uzurpavusi galią ir korumpuota valdžia turi trauktis. Todėl Maidanas buvo dar ir realistiškas bei racionalus protestas: kėlė drąsius, bet pamatuotus, pagal situaciją besikeičiančius tikslus, kuriuos įmanoma įgyvendinti.

Tuo tarpu separatistiniai maištai rytų Ukrainoje nebuvo politiniai, net jei jų taikinys – politinė valdžia. Atrodytų, neteisingumo jausmas čia dar aštresnis: bet kuris užkalbintasis minėdavo ekonominę, kalbinę ir galbūt istorinę neteisybę, ir kartais dar nurodydavo politinį sprendimo būdą – priklausomai nuo tą savaitę Rusijos televizijoje vyraujančios propagandinės temos, tai galėdavo būti mistiškoji „federalizacija“ arba referendumai už paslaptingąjį „valstybinį savarankiškumą“. Bet kuris užkalbintasis kaip mantrą kartodavo „mūsų negirdi ir nenori klausytis“. Bet čia nebuvo nei pagrįstos diagnozės, nei realistiško recepto: nepasitenkinimas buvo grindžiamas rusiškos propagandos sukurtais mitais, o steigiamų „liaudies respublikų“ valdžia nesiekė toliau negu užgrobtų pastatų sienos.

Rytų Ukrainoje nebuvo ir paties maišto, tik pasyvus nepasitenkinimas.

Skyrėsi ir suvokiamos neteisybės pobūdis. Neteisybė, dėl kurios skundėsi Maidanas, buvo matoma akivaizdžiai: negabus lyderis, pralobęs valdžioje, neskaidriais sprendimais atsuka nugarą Europai, kuri vienintelė gali suteikti padoresnio gyvenimo viltį, ir pasmerkia Ukrainą tolesniems dešimtmečiams vargano pusiausvyros ieškojimo. Neteisybės pojūčiui Rytų Ukrainoje virsti racionaliais ir realistiškais reikalavimais trukdė propaganda, kurianti iracionalią atmosferą. Atlyginimai ir pensijos neaugo ne dėl naujosios valdžios žingsnių, o veikiau dėl senosios nenoro sudaryti sąlygas

ir sueidavo pėsčiomis, kai buvo uždarytas Kijevo metro. Į mitingus už „liaudies respublikas“ geriausiu atveju susirinkdavo po kelis tūkstančius – jei nelyja, jei tuo metu netransliuoja futbolo ir jei brigados vadovas pažadėjo, kad gamyklos autobusas laiku parveš į reikiamą rajoną.

Maidanas buvo gerai organizuotas: vienas kito iki tol nepažinoję aktyvistai susiskirstė šimtinėmis, darbais buvo pasidalijama tiksliai ir veiksmingai. Tonos šiukšlių buvo išvežamos reguliariai, sargyba keitėsi kaip laikrodis, o lauko virtuvės barščių virė tiek, kad pasisotinti ateidavo ne tik benamiai, bet ir „tituškos“ – už atlyginimą chuliganiškomis diversijomis užsiimantys banditiškų manierų jaunuoliai iš provincijos. „Liaudies respublikų“ įkarštyje, balandį ir gegužę, aktyvistės taip pat virė maistą ir prižiūrėjo vaistų atsargas improvizuotose ligoninėse, o drausmė pastatų viduje atrodė karinė. Nepaisant to, užgrobusiems pastatus kovotojams teko per garsiakalbius raginti miestelėnus, kad šie suneštų maisto, vos kiek toliau nuo karininkų akių patikrinimo punktuose tarnybos metu visada buvo galima išgerti arba nusnausti, o Kalašnikovo automatas rankoje virto puikiu argumentu pagrobti užsienietį dėl išpirkos, išplėšti alkoholio parduotuvę arba atimti dar vieną Kalašnikovo automatą. Neilgai truko, kol „liaudies respublikų“ kariniai ir politiniai vadai ėmė peštis tarpusavyje, verkšlenti

prof. Vytautas Radžvilas:

„demokratijai reikia žmogiško mastelio“

dėl per menkos žmonių paramos, apeliavimu į patriotiškumą ir prievartine mobilizacija burti draugoves, o nebesusitvarkydami su chaosu, už marodieriavimą puolė šaudyti ir įvedė mirties bausmę.

Artimiausiame Maidanui pastate įsikūręs pašto skyrius veikė beveik be sustojimų visus tris revoliucinių sukrėtimų mėnesius. Mariupolyje jau antrą dieną po kruvinų gegužės 9-osios neramumų kioskų ir parduotuvėlių savininkai iškabino užrašus „Viskas jau išplėšta“.

Rytų Ukrainos maištas baigėsi, kai vietos šachtininkus ir automobilių mechanikus pakelės patikrinimo punktuose ir užgrobtuose pastatuose pakeitė iš pradžių samdiniai iš Čečėnijos ir kitų Rusijos regionų, o paskui ir reguliarioji Rusijos kariuomenė su sunkiąja technika. Tada prasidėjo karas, privertęs pamiršti pavasario „referendumą“ ir „maištavimą“ prieš Kijevo valdžią. Praėjus pusmečiui nuo Maidano pergalės ir Ukrainai išsirinkus naują teisėtą prezidentą, vienas kitą keičiantys „liaudies respublikų“ vadai nebegalėjo ne tik pasigirti savosiomis pergalėmis, bet netgi aiškiai įvardyti, už ką kovoja.

Tačiau net ir pirmųjų neramumų mėnesių chaosas „liaudies respublikose“ – tik simptomas. Tikrasis skirtumas tarp dviejų maištų yra neteisybės suvokimas.

Maidano aikštė. Mariya Diordichuk nuotrauka.

2

5 2014 | #23

prof. Vytautas Radžvilas:

„demokratijai reikia žmogiško mastelio“

VU TSPMI dėstytojas, filosofas prof. habil. dr. Vytautas Radžvilas su laikraščiu „Post Scriptum“ kalbasi apie tai, kodėl Ukrainai ir Balta-rusijai per pirmus du nepriklausomybės dešimtmečius nepavyko sukurti sėkmingų demokratinių valstybių. Šis klausimas redakcijai pasirodė įdomus Maidano įvykių kontekste, privertusiame darkart susimąstyti apie skirtingus posovietinės transformacijos kelius Balti-jos šalyse ir kitose buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose.

Profesorius pokalbį pradėjo realios demokratijos būklės Baltijos šalyse įvertinimu: „Baltijos šalyse dėl įvairių tradicijų ir kitų palankių aplinkybių buvo sugebėta gana meistriškai sukurti vadinamosios procedūrinės demokratijos mechanizmą. Norint suprasti realią demokratijos padėtį, reikia aiškintis, kiek vis dėlto šalių piliečiai turi galimybių iš tikrųjų dalyvauti valdyme. Tada paaiškėtų, kad mes, Baltijos valstybės, esame tarpinėje padėtyje tarp vadinamųjų pokomunistinių šalių. Esame geresnėje padėtyje palyginti su Rusija, Baltarusija arba Ukraina, bet visiškai akivaizdu, kad prastesnėje padėtyje nei Lenkija, Čekija ar Vengrija. Ir šituos skirtumus lemia labai gilios istorinės priežastys.“

tautinė valstybė ir demoso kūrimas

„Jeigu jau kalbame apie skirtumus tarp mūsų ir Baltarusijos ar Ukrainos, tai aišku, kad lemtingas veiksnys, kuris leido mums atsidurti kitoje padėtyje, yra tai, kad mes vis dėl to sugebėjome 1918 m. sukurti tikrai modernią vakarietišką tautinę valstybę.“

Anot V. Radžvilo, ryšys tarp demokratijos ir tautinės valstybės yra fundamentalus, nes demokratijos gyvavimui yra reikalingas nepaprastai didelis pasitikėjimo potencialas. „Kas slypi už žodžio pasitikėjimas? Demokratijai reikia žmogiško mastelio. Žmogiškas mastelis reiškia, kad tavo vaizduotėje turi būti bent potencialiai aprėpiama visuomenė, kurios narius tu galėtum laikyti į save visais atžvilgiais panašiais ir atitinkamai juos traktuoti kaip savus. Juk vienas dalykas yra bendražmogiškas supratingumas ir atjauta, bet pamėginkite įsivaizduoti, pavyzdžiui, Sovietinę imperiją: kiek tu galėjai laikyti savais kokius nors Vidurinės Azijos gyventojus, arba jakutus, jeigu tu jų gyvenime nebuvai matęs akyse? Tam, ką vadiname politiniu gyvenimu, reikalingas daug tvirtesnis, svarbiausia, kasdienis ryšys. Ir jeigu šito ryšio nėra, jeigu tu gyveni iš esmės neaprėpiamose platybės, jokios priemonės, kaip sovietų laikais per televiziją

visai imperijai transliuota laida „Laikas“, lygiai kaip ir palyginti vieningas ūkis, negali sucementuoti visuomenės. Kitaip tariant, neįmanoma sukurti demoso, kuris būtų demokratijos pagrindas.“

Profesoriaus teigimu, Rusijos imperijoje, kitaip nei moderniose tautinėse valstybėse, nebuvo nei politinių, nei kultūrinių, nei ekonominių ar socialinių sąlygų skleistis demokratijos potencialui. „Todėl kai įvyko vadinamoji bolševikinė revoliucija, šitas darinys paprasčiausiai transformavosi į neoimperinį darinį – Sovietų Sąjungą, kurioje prielaidų atsirasti demokratijai taip pat nebuvo. Ukraina ir Baltarusija, gyvavusios carinės imperijos sudėtyje, faktiškai perėjo į naujojo tipo imperinį darinį, ir todėl, kai prasidėjo vadinamieji pertvarkos įvykiai, jėgos, šiose šalyse galėjusios paremti demokratines permainas, buvo labai silpnos. O jos kitokios ir negalėjo būti, nes dar kartą pabrėžiu – apie demokratiją neįmanoma mąstyti, jeigu tavo sąmonėje nėra tautinės valstybės vizijos.“ – kalbėjo profesorius.

vakarietiška politinio mąstymo tradicija

„Demokratija pasaulyje egzistavo tik du kartus ir tik vienoje pasaulio dalyje. Turiu omeny Europą, kurioje demokratija egzistavo senovės graikų laikais, ir vadinamąją modernią Europos nacionalinę valstybę. Be abejo, yra ir kitų šalių, kurios vadinasi demokratijomis, bet reikia turėti omenyje, kad visur, netgi ir Amerikoje, toji demokratija iš esmės yra importuotas dalykas. Taigi šia giliausia prasme demokratija yra grynai graikiškos arba vakarietiškos kultūros kūrinys.“

Lietuvoje, nepaisant 1926 m. perversmo, demokratijos potencialas išliko visada, nes ši valdymo forma buvo įsišaknijusi vakarietiškos kultūros ir vakarietiško politinio mąstymo tradicijoje, artimoje Lietuvai. „Šita mąstymo tradicija, kitaip negu toje pačioje Rusijoje,

Baltarusijoje ar Ukrainoje, niekada nebuvo svetimkūnis, nes Lietuvoje ji yra natūraliai ir organiškai išaugusi iš katalikiškos tradicijos. Be jokios abejonės, minėtose šalyse buvo daugybė žmonių, kurie galėjo puikiausiai skaityti Vakarų progresyvistų arba Apšvietos tradicijai priklausančių politinių teoretikų raštus, arba netgi būti gerai susipažinę su tais pačiais katalikų politiniais autoriais. Vis tik idėja negali prigyti, jeigu tam nėra dirvos. Tokio tipo idėjos yra tiesiog pasmerktos gyvuoti siaurių intelektualų būreliuose.“

Profesoriaus teigimu, tai, kad Čekoslovakija tarpukariu vienintelė tarp Vidurio Europos valstybių išliko demokratiška, nebuvo atsitiktinumas: tam tikra prasme šalis buvo nepaprastai civilizuotos liberalios Austrijos-Vengrijos imperijos centras, ir galinga kultūros tradicija, išsivysčiusi visuomenė bei industrija lėmė parankios terpės demokratijai susiformavimą.

„Grįžtant prie baltarusių ir ukrainiečių, absoliučiai logiška, kad vis dėlto ukrainiečių likimas susiklostė kiek palankiau: tiek Ukrainos valstybę, tiek jos demokratiją be jokios abejonės „traukia“ Vakarų Ukraina. Nors ukrainiečiai neturėjo valstybės tarpukariu, nepamirškime, kad dalis Vakarų Ukrainos priklausė tai pačiai Habsburgų monarchijai. Baltarusijai vis tik be galo trukdė tai, kad didžioji dalis Baltarusijos priklausė kitai religinei ir civilizacinei erdvei, ir todėl šitas imperinis Rusijos tapatumas, kuris pirmiausia buvo ortodoksiškas arba stačiatikiškas tapatumas, labai natūraliai, be ypatingos prievartos slopino Baltarusijos tautinės ir valstybinės sąmonės pradus.“ – teigė V. Radžvilas.

„Be to, nereikia pamiršti, kad nė vienoje stačiatikiškoje šalyje demokratija niekur natūraliai neišsivystė. Visur ji importuotas dalykas. O kodėl? Todėl, kad modernioji demokratija vis tik galėjo atsirasti, dar kartą pabrėžiu, katalikiškoje civilizacijoje, nes katalikybė nuo ortodoksijos vis dėlto skiriasi daug labiau, nei kartais mums atrodo iš pirmo žvilgsnio. Katalikybėje buvo išplėtota grynai asmenybinė žmogaus samprata, kuri labai aiškiai suvokia ir pabrėžia nepakartojamą asmens individualumą, savitumą ir vertę. Ir kartu šita samprata sukūrė prielaidas pačiai asmenų lygybės idėjai, be kurios demokratijos idėja neįsivaiz- duojama.“ Tuo tarpu stačiakiškoji krikščionybė, anot profesoriaus, yra kur kas labiau kosmologizuota. „Kitaip tariant, asmuo čia yra daug labiau tirpdomas savotiškoje visuotinėje pasaulio tvarkoje, ir kur kas menkiau yra pabrėžiamas asmens unikalumas, nepakartojamumas ir individualumas.“

Ukrainos oligarchai

Taigi specifinės istorinės ir kultūrinės priežastys lėmė išsiskiriančias politinio vystymosi trajektorijas Baltarusijoje ir Ukrainoje, kuriose susiformavo skirtingos tautos ir valstybės sampratos. „Mano

giliu įsitikinimu, šie skirtumai Ukrainoje padarė vieną svarbų dalyką: Ukraina, nors ir netapo demokratine valstybe, vis tik, kitaip nei Baltarusija, sugebėjo išsilaikyti net dvidešimt nepaprastai svarbių metų turėdama palyginti liberalų režimą, kurį netgi buvo galima pasauliui pateikti kaip sąlygiškai demokratišką. Reikalo esmė yra ta, kad Ukrainos sąlygiško laisvumo sąlyga paradoksaliai buvo visų smerkiami oligarchų klanai. Kitaip tariant, Ukraina buvo valstybė, kurios sąlyginė politinė laisvė buvo realizuota kone pagal Montesquieu principą: vis dėlto joks oligarchinis klanas iki galo negalėjo įgyti lemiamos persvaros prieš kitus. Ukrainos kultūriniai skirtumai, kurie, jeigu žvelgi paviršutiniškai, buvo sprogdinantis Ukrainą veiksnys, paradoksaliu būdu, mano nuomone, tapo Ukrainos jėgos šaltiniu. Nepamirškime, kad Ukrainoje vyko rinkimai ir reali konkurencija dėl valdžios - oligarchiniai klanai turėjo apeliuoti į minimus skirtumus, į gilesnį kultūrinį, religinį, netgi istorinės atminties pagrindą. Ir dėl tos priežasties, nepaisant visų sunkumų, Ukraina, vis tik būdama nepaprastai sunkioje padėtyje, per dvidešimt metų sugebėjo išsiugdyti piliečių kartą. Ukrainai, nepaisant visko, pavyko didžiuliu mastu atgaivinti tautinę sąmonę, ir todėl šitokios sąlygiškos laisvės sąlygomis Ukraina galiausiai priėjo prie to, ką turi šiandien.“ – teigė V. Radžvilas.

perspektyvos

Kalbėdamas apie Baltarusijos ir Ukrainos demokratijos ir valstybingumo perspektyvas, profesorius optimistiškiau vertino pastarosios padėtį: „Visi požymiai rodo, kad bent jau įžvalgesni Ukrainos oligarchai, politinio elito atstovai pagaliau pradeda įsisąmoninti, kad prieš juos yra tauta, su kuria reikės skaitytis. Kalbant apie Baltarusiją, visiškai akivaizdu, kad visos tos pastangos Baltarusijoje skleisti demokratiją yra juokingos, nes pats Baltarusijos valstybingumas iš tikrųjų buvo iš dangaus nukritusi staigmena, kuriai niekas Baltarusijoje nebuvo pasiruošęs. Šalies elitas sovietiniais laikais nemąstė tautos ir valstybės kategorijomis. Ir absoliučiai logiška, kad tauta, kuri buvo praradusi savo istorinę atmintį ir savimonę, paprasčiausiai neturi vidinio organizacijos principo. Mano supratimu, baltarusiai yra ypatingos rūšies posovietinis etnosas. Ten nematau rimtos demokratinės ir civilizacinės brandos.“

Profesoriaus teigimu, baltarusiai pirmiausia turėtų nuosekliai ir tvirtai orientuotis į Lietuvą: „Norėdami atsiplėšti nuo „Maskovijos“, kaip jie mėgsta sakyti, jie turi ieškoti inkaro ne dirbtiniuose pramanytuose savo istorijos epizoduose, o paprasčiausiai šlietis prie jėgos, kuri už Maskovijos nugaros stovinčiai stačiatikiškajai civilizacijai prilygtų savo galia. O mes tokioje situacijoje kas esame? Tos galios – katalikiškos civilizacijos – forpostas ir laidininkas. |

Visą pokalbį su profesoriumi, o taip pat VU TSPMI dėstytojų Liutauro Gudžinsko ir Raimundo Lopatos mintis apie

Ukrainos ir Baltarusijos demokratizacijos kelius ir klystkelius skaitykite atsinaujinusiame www.postscriptum.lt.

Kalba ir politika

6 #23 | 2014

Hannah Arendt ir Maidano revoliucija

Ką ukrainiečiams ir mums reiškia Maidano revoliucija? Ar tik-slu ją vadinti būtent revoliucija? Ko siekė jos dalyviai, tris mėnesius šalę Kijevo Nepriklausomybės aikštėje? Apmąstant šį fenomeną, neišvengiamai tenka grįžti prie jau klasikiniais tapusių Hannos Arendt svarstymų apie revoliuciją. Šios mąstytojos pasiūlyta revoliucijos samprata padeda įprasminti Maidano politinę patirtį, kuri, tikėtina, mano kartai taps paradigminiu politinės veiklos kelrodžiu.

2014-ųjų gegužė

politikos grįžimas

Maidano revoliucija, trukusi trejetą mėnesių, iš naujo atgaivino nuoširdų daugelio mūsų susidomėjimą politika. Online transliacijų metu gyvai stebėdami kvapą gniaužiančius vaizdus iš Kijevo, skaitydami apie Maidano dalyvių drąsą, atsidavimą ir pasiaukojimą, jutome kažką ypatinga, netgi šiurpulinga – gyvo, autentiško politinio patyrimo pliūpsnį. Savo kasdienėje rutinoje esame pripratę prie biurokratizuotos, administracinio pobūdžio „profesionaliosios“ politikos, kurios centre – ekonominiai ir socialiniai klausimai. Tuo tarpu Maidano susirinkimai, ilgainiui virtę įspūdinga revoliucija, į dienos šviesą iškėlė didžiuosius politinius klausimus: kokiais principais, kokia konstitucija grindžiame savo santvarką? Koks turi būti šios valstybės vertybinis pamatas? Ar esame tironija, oligarchija ar vis tik respublika? Ar esame Vakarų civilizacijos dalis? Kas mes esame kaip tauta? Ką mums reiškia laisvė? Dar daugiau: šie klausimai buvo svarstomi viešai, viešų diskusijų ir pasisakymų forma. Kaip savo Maidano dienoraštyje rašė Laurynas Peluritis, šioje patirtyje išties būta kažko graikiško – Maidanas virto Agora. Daugelis Maidaną išgyvenusių ukrainiečių vieningai konstatuoja: po jo tauta tapo kitokia. Revoliuciniais mėnesiais ji subrendo, tapo vieninga ir politiškai sąmoninga. Nors ir sunkiai išgyvendami tragiškas „dangiškosios šimtinės“ žūtis, ukrainiečiai iš tiesų sukūrė stebuklą, pradėdami kažką visiškai netikėta, nenumatyta.

Deja, šią ypatingą patirtį labai greitai nustelbė kur kas baugesni ir baisesni įvykiai: Putino agresija, Krymo aneksija, terorizmas Rytų Ukrainoje ir protu nesuvokiama antiukrainietiško melo lavina, gigantiškais kiekiais pumpuojama iš Rusijos informacinių kanalų. Žurnalistai, politikos ekspertai, analitikai, o su kartu su jais ir mes visi netrukus grįžome prie įprastesnių geopolitinių temų: į avansceną vėl iškilo

svarstybos apie JAV-Rusijos santykius, NATO karines pajėgas ir 5-ojo straipsnio patikimumą, Europos Sąjungos silpnumą ir nuolaidžiavimą, įvairaus tipo sankcijas, Rusijos ekonominę padėtį, Obamos pacifizmą ir užsienio politiką, laikinąją Ukrainos valdžią, Baltijos šalių karinį bei informacinį pasirengimą ir t.t. Tai neabejotinai centriniai klausimai, kuriuos būtina labai rimtai svarstyti. Tačiau sekant debatus susidaro įspūdis, jog pamirštama ta pirminė patirtis, kuri sąlygojo visą šią nenumatytą rokiruotę. Principai, už kuriuos kovėsi ukrainiečiai, labai greitai buvo nustumti į šoną, jų vietą užėmė naudos išskaičiavimai, ekonominiai interesai ir užkulisiniai manevrai. Maidaniečiai kaip politiniai veikėjai, kaip iniciatoriai jau apskritai beveik nebeprisimenami – didžiajame geopolitiniame pasjanse liko tik Rusija, JAV, ES, šių šalių didieji verslai, o pačioje Ukrainoje vėl svarbesni tapo pagrindinių oligarchų interesai. Nesakau, kad galėjo būti kitaip. Visgi nesinori leisti į užmarštį nugrimzti tikrai didingam dalykui – mūsų akyse įvykusiai provakarietiškai revoliucijai. Kartu su ukrainiečiais bendromis pastangomis privalome ateičiai išsaugoti šį neįtikėtiną pasakojimą, kurį dabar itin atkakliai juodina ir griauna putinizmo ideologija. Mano karta, savo kailiu nepatyrusi Sąjūdžio, nuo šiol turi ypatingą skolą bendraamžiams Ukrainoje. Jų dėka mes geriau įsisąmoninome laisvės prasmę ir kainą.

socialinis klausimas ir būtinybė

1956-aisiais kažką panašaus į mūsiškį šiurpuliuką išgyveno ir Hannah Arendt. Sėkmingas (vėliau brutaliai užgniaužtas) vengrų iššūkis Sovietų Sąjungos primestai teroro sistemai buvo ženklas, kad totalitarizmui įmanoma pasipriešinti iš vidaus. Arendt sužavėjo faktas, jog vengrų revoliucionieriai, ypač inteligentija ir jaunuomenė, sukilo ne dėl riebesnio duonos kąsnio ar konkrečių partinių kadrų kaitos, o vardan principų – politinės laisvės ir faktinės tiesos,

vardan galimybės laisvai apsispręsti dėl politinės santvarkos ir valstybės ateities. Išgirdusi apie naujienas iš Budapešto, Arendt laiške savo vyrui džiaugsmingai rašė: „Pagaliau, pagaliau jie atskleidė, kokia yra tikroji dalykų padėtis!“ Iki tol bendro piliečių veiksmo galimybes mąstytoja vertino niūriau ir skeptiškiau. 1951 m. išleistame veikale „Totalitarizmo ištakos“ filosofė pesimistiškai vertino žmogaus būklę moderniojo totalitarizmo sąlygomis. Įvykiai Vengrijoje akivaizdžiai pabudino jos optimizmą. 1958 m. Arendt parašė tekstą „Totalitarinis imperializmas: apmąstymai apie Vengrijos revoliuciją“, kuriame jos nuotaika jau kur kas pakilesnė. Septynerius metus besiklosčiusios mintys apie revoliuciją ir jos prasmę galiausiai sugulė į veikalą „Apie revoliuciją“ (1963). Tai rečiau aptariama autorės knyga, tačiau šiandienos įvykių kontekste ją verta prisiminti ne ką mažiau nei „Totalitarizmo ištakas“ ar „Eichmanną Jeruzalėje“.

Originaliausia ir daugiausiai komentuojama knygos tema – Prancūzijos ir Amerikos revoliucijų palyginimas. Arendt apmaudu, kad būtent Prancūzijos revoliucija tapo paradigminiu pavyzdžiu, visų revoliucijų provaizdžiu, užgožusiu kur kas sėkmingesnį revoliucinių idealų realizavimą Amerikoje. Pasak filosofės, Amerikos revoliucija taip ir liko vien lokaliniu įvykiu, svarbiu tik pačioms Jungtinėms Valstijoms. Nors kritikai, tarp jų Robertas Nisbetas, nesutinka su tokia Amerikos revoliucijos reikšmės minimizacija, akivaizdu, kad Europos civilizacijos pasąmonėje jau daugiau nei du šimtus metų revoliucijos idėja pirmiausia asocijuojasi būtent su Prancūzijos revoliucijos vaizdiniu. Daugeliu aspektų į prancūziškąją panaši bolševikinė Spalio revoliucija įkvėpimo sėmėsi iš jakobinų, o ne iš Amerikos tėvų įkūrėjų. Kaip taikliai pastebėjo Ferencas Fehéras, Arendt užsimojo „dejakobinizuoti“ revoliucijos sampratą.

Arendt akimis, ryškiausią skirtumą tarp Prancūzijos ir Amerikos revoliucijų žymi vadinamasis „socialinis klausimas“. Prancūzijos revoliucijos eigoje ganėtinai greitai esminį vaidmenį ėmė vaidinti vargšai ir jų reikalavimai, nukreipti į kiekybinį materialinės gerovės (laimės) ūgtelėjimą, o ne į kokybiškai naują politinės laisvės srities steigtį. Priešiškumas dvarininkams ir turtuoliams virto neįtikėtinu įtūžiu, kuris netrukus įgavo ligtol dar neregėto teroro pavidalą. Aistros, empatija ir gailestis

vargšams pakeitė politinį solidarumą, Rousseau pasiūlyta bendrosios valios (tautos suvereniteto) idėja tapo svarbesnė už argumentuotą apsikeitimą nuomonėmis, už protingą sutarimą ir vienas kito įtikinėjimą. Svarbiu Arendt pastebėjimu, demokratija, suprasta kaip nedaloma liaudies (vargingųjų) valia, pakeitė respublikos idėją, kuri grindžiama konstitucijos bei politinių institucijų steigtimi, piliečių pliuralumo pripažinimu, taip pat viešosios erdvės sauga ir kultivavimu. Akla, bekompromisė kova už įsivaizduojamą vargšų gerovę ilgainiui užvėrė viešąją erdvę, kuri tikroje respublikoje būtų apsaugota nuo jėgos ir smurto siautėjimo, kurioje būtų galima bendrai rūpintis viešaisiais reikalais, įtikinėti vienas kitą, derėtis ir ieškoti kompromisų.

Empatija ir gailestis savo esme yra beribiai, begaliniai jausmai, ir būtent šis beribiškumas, absoliutumas apakino prancūzų revoliucionierius. Įsivaizduojamas absoliutas, įvestas į žmogiškųjų reikalų sritį, nebeleidžia matyti tikrovės, atskirų pavienių žmonių, o vien nedalomą vienį – liaudį, minią. Be to, jei principas ar problema (tarkime, skurdas) yra absoliuti, vadinasi ir sprendžiama ji turi būti absoliučiai, absoliučiomis priemonėmis. Netramdomų sielos konfliktų ir aistrų perkėlimas į politiką, mėginimai socialinį klausimą spręsti politinėmis priemonėmis Prancūzijos revoliucijos atveju atnešė žudikiškas pasekmes. Svarbu tai, jog skurdas (o tuo pačiu ir materialinis perteklius – veidrodinis skurdo atspindys; Arendt žodžiais, „būtinybės pančiai nebūtinai turi būti geležiniai, jie gali būti šilkiniai“) yra palenktas būtinybės logikai, kuri tiesiogiai prieštarauja laisvam pasirinkimui, autonomiškam mąstymui, sprendimo galiai. Socialinė būtinybė numato neišvengiamumą, neatšaukiamą pasikartojimą (vartojimą), kurio negali nutraukti jokia žmogaus laisvės ar kūrybos manifestacija, joks naujas požiūris ar argumentas, jokia naujoviška ateities vizija. Kaip ir daugelyje kitų savo tekstų, knygoje „Apie revoliuciją“ Arendt stipriai kritikuoja Hegelio-Marxo istorinio būtinumo koncepciją, Prancūzijos revoliucijos atveju sumišusią su gamtinio būtinumo samprata. Arendt vertinimu, jungtinis Marxo-Darwino tandemas – dvigubos būtinybės tandemas – yra vienas pavojingiausių prielaidų paketų, sukuriančių sąlygas visiškam pasaulio nupolitinimui.

SIMAS ČELUTKA — Queen Mary, University of London magistrantas, studijuojantis politinės

minties ir idėjų istoriją. Moderniosios politinės minties klasikų – Machiavellio, Hobbeso, Locke’o – tekstus studijuoja pas Quentiną Skinnerį.

7

7 2014 | #23

politiniai tikslai: laisvė, viešoji laimė, autentiška tapatybė

Dėl kitaip susiklosčiusių istorinių aplinkybių, Amerikoje socialinis klausimas netapo esminiu revoliuciniu veiksniu. Amerikiečių revoliucionieriai siekė panaikinti politinę tironiją ir įsteigti naują santvarką, o ne atkeršyti turtingiems žemvaldžiams. Jų siekiai buvo kur kas konstruktyvesni ir civilizuotesni. Pagrindiniu uždaviniu jie išsikėlė konstitucijos sukūrimą: jų manymu, tik konstitucija būtų galėjusi garantuoti spontaniškai susikūrusios laisvės srities palaikymą, teisinį įtvirtinimą. Per visą revoliucijos laikotarpį amerikiečiai liko ištikimi savo pradiniams kelrodžiams – laisvės sferos steigčiai ir tvarių institucijų sukūrimui bei palaikymui. Ikirevoliucinė miesto susirinkimų bei įvairių lokalinių pilietinių sambūrių patirtis stipriai prisidėjo prie revoliucijos sėkmės. Amerikiečiai save suvokė ne kaip nedalomą vienį (liaudį), o kaip unikalių piliečių daugį, kur tarpusavio solidarumas grindžiamas politine lygybe. Pastaroji nebuvo pažeista socialinių skirtumų, nors jų, be abejo, būta. Arendt kritikai nori įrodyti, kad socialinis klausimas buvo reikšmingas ir Amerikos revoliucijos eigai (atidžiau įsiskaitę į tekstą pamatysime, kad tai pripažįsta ir Arendt), tačiau jų argumentai nepaneigia pagrindinės tezės, pagal kurią amerikiečiams akivaizdžiai labiau rūpėjo politinis klausimas.

Amerikiečiai rūpinosi ne prigimtinėmis žmogaus teisėmis, o politinėmis, pilietinėmis teisėmis. Prigimtinės žmogaus teisės (teisės į maistą, aprangą, pragyvenimo minimumą ir t.t.) Arendt pasaulėvaizdyje priklausė gamtai, taigi jau minėtai būtinybės sferai; geriausiu atveju jas galima pavadinti ikipolitinėmis. Pačios savaime šios teisės nieko nepasako apie žmogų, neteikia erdvės jo savitumui atsiskleisti; jos suvienodina, bendrą vardiklį fiksuoja vienodume. Taigi Arendt būtinybė

kliūva ne vien dėl tiesioginės priešpriešos laisvei, bet ir kaip tapatumus niveliuojanti koncepcija. Arendt politinėje teorijoje svarbią vietą užima siekis užtikrinti lygias sąlygas skirtingų tapatumų sklaidai, jų tarpusavio varžymuisi. Piliečių tarpusavio skirtumai, unikalios tapatybės pilnai atsiskleisti gali tik politine forma – kaip požiūrių, argumentų ir veiksmų skirtybės. Prancūziškas duonos reikalavimas visus jos prašančius spėriai suniveliavo. Prašydami duonos, esame tokie pat, šiame prašyme nė kiek neatsiskleidžia mūsų savitumas. Materialinė laimė egzistuoja iki arba anapus politikos srities. Kartu su likimo broliais reikalaudamas duonos, aš nepradedu nieko naujo, neįnešu į tikrovę nieko netikėto, savito. Asmenybės gali pasirodyti tik veiksmo, viešosios laisvės sferoje, kur sprendžiami bendri politiniai reikalai, pateikiami skirtingi argumentai, ateities vizijos. Arendt manymu, smurtingas, nuožmus duonos reikalavimas neturi nieko bendra su politika. Pagal tradicinį antikinį skirstymą jis priklausytų privačiai, namų ūkio sričiai, moderniaisiais laikais – adminstracinių reikalų, ekspertinio žinojimo plotmei, bet ne pačiai politikai. Autentiškai politinis veiksmas – konstitucijos, institucijų sukūrimas ir palaikymas. Kaip žinia, prancūzai revoliucijos metais ir po jų pridaugino gausybę konstitucijų (tarp 1789 ir 1875 m. – net 14), tačiau jos taip ir netapo steigiančiuoju paminklu, vien popieriaus skiautėmis; tuo tarpu vienos ir vienintelės JAV Konstitucijos reikšmė amerikiečių politinei savivokai mums gerai žinoma.

Didieji amerikiečių revoliucionieriai, daugiausia Johnas Adamsas ir Thomas Jeffersonas, nemažai kalbėjo apie „viešąją laimę“. Tai jausmas, kurio neįmanoma patirti niekur kitur, tik politinės lygybės sąlygomis viešojoje erdvėje veikiant ir sprendžiant kartu su kitais piliečiais, pasižadant laikytis vienijančių principų. Bendras laisvės srities palaikymas ir kultivavimas yra visai kas kita nei pasitenkinimas, įgyjamas privačioje ar ekonominėje srityje, kuriose karaliauja nauda ir egoistiniai interesai. Dar daugiau: Adamsas buvo įsitikinęs, jog asmeninis siekis išsiskirti iš kitų tegali būti realizuojamas viešojoje sferoje, matant ir girdint kitiems, konkuruojant retoriniais gebėjimais, politinėmis pozicijomis, argumentais ir pasiūlymais. Begalinis vartojimas, materialinių gėrybių dauginimas privačioje erdvėje negali išskirti asmens iš minios; vartoja žmonės, o ne asmenybės, masės, o ne piliečiai.

Revoliucijas tyrinėjantys istorikai dažniausiai linkę visą dėmesį kreipti į pirminį revoliucijų etapą – išsilaisvinimą, spontaniškus smurto protrūkius, susirėmimus gatvėse ir pan. Arendt labiau akcentuoja ne išsilaisvinimo, o steigties momentą. Išsilaisvinimas – tai maišto tikslas, tuo tarpu revoliucija yra nukreipta į konstitucijos kūrimą, užtikrinantį tvarią demokratinių institucijų aplinką, kurioje galima tartis ir spręsti apie tai, ką romėnai vadino res publica. Nors Arendt dažniau žinoma kaip spontaniško veiksmo ir naujų pradžių teoretikė, knygoje „Apie revoliuciją“ ji ne mažiau dėmesio skiria revoliucinės praktikos institucionalizacijos problemai. Jai rūpi šie klausimai: kaip naujai kuriamoje teisinėje santvarkoje išsaugoti ir įtvirtinti spontanišką revoliucinę dvasią, kuri yra šios santvarkos steigiantysis šaltinis? Ar išimtiniais periodais susiformavusi autentiška politikos sritis gali kokiu nors pavidalu išlikti „normaliuoju“, taikaus sambūvio laikotarpiu, kurį ženklina biurokratizacija, rutinizacija, konformizmas? Kaip šių horizontalaus politiškumo impulsų nepaskandinti partinėje sistemoje, administracijoje bei teisėje? Šie klausimai šiandien ypač svarbūs ukrainiečiams, sukūrusiems politinį stebuklą. Kaip jį „normalizuoti“, paversti politinės kasdienybės dalimi? Deja, šiandieninėmis aplinkybėmis – puolant kur kas stipresniam išorės agresoriui, kuris okupuoja teritorijas ir užsiima terorizmu – galvoti apie konstitucijos ir respublikos kūrimą tampa itin sudėtinga užduotis. Ar revoliucija galiausiai pasieks savo išsikeltus tikslus, ar virs naujos kasdienybės dalimi – parodys laikas.

Maidano revoliucija – JAV revoliucijos aidas

Jei vertintume pirminį revoliucijos etapą, Maidano revoliucija savo esme kur kas labiau primena amerikietiškąją nei prancūziškąją. Spontaniškai kilusi pirmiausia dėl nepasitenkinimo V. Janukovyčiaus sprendimu nepasirašyti Asociacijos sutarties su ES, vėliau ji išaugo į neregėtą respublikonišką vyksmą, kurį galiausiai pamėginta nutraukti brutaliu smurtu. Arendt savo nedidelėje knygelėje „Apie smurtą“ yra aiškiai atskyrusi smurtą nuo galios: pastaroji telkia lygiųjų bendriją bendram veiksmui, apie kurį viešai diskutuojama ir sprendžiama, tuo tarpu smurtas yra nebylus jėgos naudojimas, nukreiptas prieš piliečių galią; tai pati antipolitiškiausia priemonė. V. Janukovyčiui, ypatingai nebyliam politikui, vienintelė suprantama „kalba“

buvo (ir išlieka) smurtas. Kaip ir daugelis tironų, galiausiai jis suvokė esąs politinis impotentas – neturįs nei argumentų, nei įtikinėjimo galių. Tuo tarpu Maidanas – atmetus ginties akimirkas – buvo bendros galios ir viešosios laisvės kultivavimo aikštė. Maidanas į pasaulį įnešė kažką visiškai netikėta – naujos santvarkos steigtį, naują politiškumo supratimą, savivaldos ir bendrystės pojūtį. Tai tikra revoliucija; paprasti sukilimai neatneša tokių reikšmingų pokyčių. Po maišto ar sukilimo niekas nesako: „po jo tauta tapo kitokia“. Sukilimo metu nuverčiama neefektyvi ar atsibodusi valdžia, bet nepakeičiama santvarka, pačios politinio bendrabūvio sąlygos.

Beje, jei atkreipsime dėmesį į maidaniečių nepasitenkinimą V. Janukovyčiaus režimo korupcija, pamatysime, kad už šio priekaišto glūdi ne nuožmus vargšų pasipiktinimas turtuolių švaistūniškumu (nors be abejonės būta ir tokio pasipiktinimo), o bendresnio pobūdžio principinis nusistatymas prieš tironiją, prieš piktnaudžiavimą valdžia, prieš beteisiškumą; tuo pačiu ir už savivaldą, už politinę lygybę, už teisingumą. Taigi galima konstatuoti, jog nors retoriškai jie kartkartėmis persipindavo, Maidano revoliucijoje vis dėlto dominavo politinis, o ne socialinis veiksnys. Jei esminiu veiksniu būtų tapęs socialinis klausimas, V. Janukovyčiui būtų buvę kur kas paprasčiau išlikti valdžioje – suteikus duonos (Putinas juk kaip tik ir pasiūlė 15 milijardų mainais į Asociacijos sutartį), materialiai pasisotinę piliečiai paprasčiausiai liktų savo privačiose erdvėse ir nereikštų savo politinės pozicijos apie pačią sistemą. Akivaizdu, kad socialinis klausimas kur kas svarbesnis rytų Ukrainos gyventojams.

Apmaudu, tačiau revoliucijos „vadams“ politinės dvasios nepavyko išlaikyti taip ilgai, kaip to tikėjosi revoliucijos dalyviai. Vietoje socialinio klausimo pakankamai greitai iškilo etninis klausimas. Kaip žinia, naujoji Ukrainos valdžia iškart po V. Janukovyčiaus pasitraukimo nusprendė šalyje atsisakyti dvikalbystės. Nors laikinasis prezidentas O. Turčynovas vetavo įstatymą (o visai neseniai klaidą pamėgino ištaisyti ir Aukščiausioji Rada), džinas buvo išleistas iš butelio. Politinius klausimus pakeisti etniniais buvo prastas sumanymas, šią klaidą puikiai išnaudojo ir į visai kitą lygmenį iškėlė priešiška propaganda. Aptarinėdama JAV ir

Christiaanas Triebertas, „Europos tvirtovė“, 2014 m. sausio 9 d.

6

8

Kalba ir politika

8 #23 | 2014

Prancūzijos revoliucijas Arendt etninio (tautinio) klausimo nesvarstė taip plačiai kaip socialinio; ir nors tarp šių klausimų esama svarbių skirtumų, abu jie neigia politinę laisvę ir tuo yra panašūs. Politines laisvės-tironijos, savivaldos-vergovės skirtis pakeitus kalbine rusų-ukrainiečių dichotomija, prarastas šansas sukurti bendrą erdvę diskusijoms apie principus, kurie gali vienyti valstybės piliečius nepaisant jų etninės tapatybės. Ukrainos rusakalbiams piliečiams reikėjo ištransliuoti tokią žinutę: „Nepaisant kalbinių skirtumų, mes galime kartu pasipriešinti tironijai, korupcijai ir bendromis pastangomis kurti laisvą, lygiateisiškumu pagrįstą santvarką; kalbame dviem kalbomis, tačiau galime susitarti dėl mus vienijančių politinių principų“. Panašiai ir Lietuvoje turėtume vengti visus be išimties rusakalbius tapatinti su Putino valdžios rėmėjais: būtent rusakalbiai opozicionieriai, etniniai rusai (A. Piontkovskis, A. Ilarionovas, „Laisvės“ radijo programų vedėjai ir kt.) yra taikliausi, aršiausi Putino režimo kritikai. Jų gimtoji kalba rusų, tačiau ši faktinė duotybė nieko nelemia – jie yra mūsų politiniai draugai ir vienminčiai, turėtume juos palaikyti.

politikos filosofijos aktualumas

Baigdamas norėčiau pasidžiaugti, jog išimtiniais, kriziniais laikotarpiais politikos filosofija visada atgyja ir gauna savo šansą. Didieji politiniai įvykiai ne tik paskatina iš naujo persvarstyti politinį pamatą, ant kurio nesusimąstydami stovime, tačiau ir naujai nušviečia mums žinomas politines teorijas. Ukrainos įvykių kontekste naujai perskaičiau ne tik Arendt, bet ir Carlo Schmitto „Politiškumo sąvoką“, „Politinę teologiją“. Supratau, kaip svarbu liberalios demokratijos šalininkams pripažinti politinio priešo egzistavimą, įsisąmoninti, kad išimtinėse situacijose būtent už liberalios santvarkos išsaugojimą gali tekti kovoti neliberaliomis priemonėmis. Schmitto politinė mintis padeda nuskaidrinti Maidano revoliucijos egzistencinę prasmę; dar svarbesni jo pamąstymai tampa konfrontacijos su Putino Rusija akivaizdoje. Visai to nenorėdami, ukrainiečiai dabar priversti iš optimistiškesnės Arendt paradigmos persiorientuoti į nepalyginamai niūresnę Schmitto-Hobbeso paradigmą. Politikoje ne viskas priklauso nuo mūsų norų, net ir įspūdingos politinės vienybės laikotarpiais. Visa širdimi linkėdamas ukrainiečiams atsilaikyti prieš putinizmo invaziją, tuo pačiu linkiu mums visiems atsigręžti į didžiuosius politinės minties veikalus, padedančius įprasminti politines pervartas, sąvokas bei principus. Baugumo ir pasipiktinimo atmosferą šiomis dienomis retkarčiais pertraukia nedidelis džiugesys: Ukrainos įvykiai leido šį tą daugiau suprasti apie pačią politiką. |

Andrius Bielskis: „tikrieji mūšiai dar nėra laimėti“

Šiandien, kai taip lengva pasimesti simbolių ir tapatybių jūroje, maištas vis dar išlieka gyvas ir turintis prasmę. Ją, anot filosofo Andriaus Bielskio, galime rasti skaitydami Karlo Marxo veikalus. Istorijos varikliu paskelbęs klasių kovą ir kvietęs į revoliuciją, šiandien Marxas pats tampa maišto objektu, provokuojančiu sukilti. Tačiau ar toks sukilimas yra prasmingas?Kviečiame pasinerti į filosofijos pasaulį, formuojantį ir įtvirtinantį maišto idėjas. Kelionę pradedame bandydami suprasti, kodėl, net ir gyvendami postmodernizmo epochoje, niekada nepabėgsime nuo ekonominės emancipacijos siekio. Pašnekovas nebijo pripažinti, jog atsakymai į Marxo paliktus klausimus gali būti rasti Aristotelio raštuose – ir kad ne tik dešinieji gali skaityti Aristotelį. Pokalbis taip pat išskleidžia filosofo požiūrį į religijos ir politikos santykį bei į tai, kokį vaidmenį jame gali atlikti politinė kairė. Galiausiai, A. Bielskis nesustoja idėjų lygmenyje, bet mąsto apie kairiųjų intelektualų vietą Lietuvoje bei praktinį jų veikimą šalies politikoje.Jūsų dėmesiui – interviu su Andriumi Bielskiu.

„Post Scriptum“ redakcijos narės A. Baliukonytė ir M. Norkūnaitė

prof. dr. ANDRIUS BIELSKIS —filosofas, straipsnių autorius, NK95 judėjimo iniciatorius ir manifesto signataras, Mykolo Romerio universiteto dėstytojas.

kalbina EGIDIJUS MARDOSAS —VDU politikos mokslų doktorantas. Domisi politine teorija, ypač šiuolaikiniu neoaristotelizmu, Alasdairo MacIntyre‘o filoso-

fija, neomarksizmu ir kritine teorija. Taip pat dirba MRU vykdomame projekte „Prasmės struktūros“.

Įžanga

Marxas ir Aristotelis

Egidijus Mardosas: Norėčiau pradėti nuo pagrindų ir šiek tiek pakalbėti apie pačią politinę kairę. Kairė tikriausiai visų pirma yra siejama su emancipacijos, išsilaisvinimo idėja. Galbūt galėtum ją pakomentuoti?

Andrius Bielskis: Apie šiuos dalykus galima kalbėti, viena vertus, remiantis Marxu, kita vertus, remiantis Aristoteliu, ir galbūt pirmiausiai Aristoteliu. Taigi geram, klestinčiam, eudaimoniškam gyvenimui reikalingos tam tikros sąlygos. Kai žmonės, visuomenės ar individai negali tų sąlygų patenkinti, tuomet akivaizdu, kad žmonės negyvena klestinčių ar laimingų gyvenimų, ir tuomet iškyla išsilaisvinimo arba emancipacijos klausimas. Vertinant analitiškai, galima sakyti, kad yra dvi priežastys, kodėl tos sąlygos būna nepatenkinamos. Viena vertus, gali būti, jog taip atsitinka dėl materialinio stygiaus, dėl stokos. Vienas iš konkrečių pavyzdžių būtų skurdas: jei individai ar bendruomenės gyvena skurde, tai akivaizdu, kad jos negali klestėti ir šiuo atveju svarbus tampa išsilaisvinimas iš skurdo. Kita vertus, gero gyvenimo sąlygos taip pat nepatenkinamos, kai sąmoningai, per intencionalų veiksmą (angl. intentionally) arba veiksmus tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai yra sudaromos kliūtys, neleidžiančios tokio gyvenimo pasiekti. Šios kliūtys būna sukuriamos dėl nesąžiningumo, dėl korupcijos ar pan.

Marxas yra svarbus kaip tik dėl to, kad jis labai akivaizdžiai pasako, jog būtent industrinio arba postindustrinio kapitalizmo visuomenėje egzistuoja tos fundamentalios kliūtys, kurios daugeliui individų trukdo klestėti. Išsilaisvinimo projektas vienaip ar kitaip turėtų būti nukreiptas prieš šį kapitalizmo generuojamą neteisingumą.

E.M.: Paminėjai Aristotelį ir Marxą. Norėčiau pakalbėti apie abudu, bet pradėkime nuo Marxo. Marxas yra kritikuojamas ir puolamas, jį bandoma diskredituoti. Nepaisant to, kairė nuo Marxo figūros iki šiol yra absoliučiai neatsiejama, tad mano klausimas būtų toks: kokios jo idėjos yra aktualios iki šiol?

A.B.: Aš pavadinčiau Marxą politinės kairės didžiuoju signifikantu, kalbant lakaniškais, žižekiškais terminais. Kitaip tariant, Marxas yra politinės kairės superego, tėvo figūra, prieš kurią, viena vertus, norisi maištauti, ją represuoti, tačiau kuri, kita vertus, vis tiek išlieka meistru signifikantu, negatyviai ar pozityviai struktūruojančiu politinės kairės buvimą ir kalbėjimą.

Kodėl Marxas yra reikšmingas? Konkretus pavyzdys būtų Lietuvos politinis gyvenimas. Jame gausu pasipriešinimo ir politinių jėgų, kurios vienaip ar kitaip siekia pritraukti nepasitenkinimo balsus ir dedasi maištininkais ar revoliucionieriais. Akivaizdu, kad šie bandymai politiškai oponuoti sistemai yra beviltiški ir neturintys jokio politinio vektoriaus. Mano tezė būtų ta, kad kažkokie protesto balsai, tas multitude (angl.) Negri ir Hardt prasme gali įgauti tikrą politinį vektorių tik iš esmės atsigręžiant į Marxą kaip į meistrą signifikantą. Kodėl? Dėl to, kad Marxas labai aiškiai pasako: patys reikšmingiausi yra ekonominiai, gamybiniai santykiai.

Taip, yra žmogaus teisių gynėjai, LGBT bendruomenės, teisėti protestai prieš rasinę ir seksualinę diskriminaciją - visa tai yra puiku. Tačiau aš daug kartų esu sakęs, jog visgi tas mūšis jau yra laimėtas, net jei Lietuvoje būtų ne vienas Petras Gražulis, bet šimtas petrų gražulių. Tas mūšis

7

9

9 2014 | #23

jau yra laimėtas, nes egzistuoja europinė teisė ir panašūs dalykai. Žinoma, tai yra sąmoningai perdėtas teiginys, tačiau visas bendras kontekstas leidžia sąlyginai teigti tokį dalyką. Bet kai kalbame apie kovą su stambaus kapitalo koncentracija ir jo savivale, diktatu ir hegemonija, šie mūšiai negali būti net lyginami. Niekas nėra laimėta. XXI a. Marxas man yra reikšmingas dėl to, kad jis yra kaip koks elektrošokas, kuris labiausiai užčiuopia būtent šį nervą, pats tikriausias nervas yra čia - patys sunkiausi klausimai geriausiai gali būti artikuliuojami per Marxą, o ne kokius nors postmodernistus. Jis yra šimtą kartų reikšmingesnis negu koks Jacquesas Derrida.

Žinoma, postmodernistinė kairė turėjo ir turi savo vietą tiek Europoje, tiek Šiaurės Amerikoje, tiek ir Lietuvoje. Tačiau jeigu lieka tik tapatybės politika ir tik tas radikalus pliuralizmas ir fragmentacija, arba netgi ta delioziška mažoji politika, tai kažkada daugiau ar mažiau buvęs vieningas politinis subjektas yra suskaldomas ir jo faktiškai nelieka. Kur yra tikrasis konfliktas? Aš sakyčiau, jis sukasi aplink ekonominės galios ir gamybinius santykius, o ne mūsų įsivaizdavimą apie mus pačius.

E.M.: Pereikime prie Aristotelio. Tavo darbuose jis užima svarbią vietą, ypač kalbant apie dorybių etiką. Kodėl, kaip kairysis, skaitai Aristotelį? Kuo jis svarbus kairei?

A.B.: Atsakant į šį klausimą svarbu pažymėti, jog ypatingai vėlyvasis Marxas mums nesuteikia filosofinio ir teorinio pagrindo klausti, kokia ta išlaisvinta visuomenė galėtų būti ir kas yra geras gyvenimas apskritai. Atrodytų, tarsi mes patys turime šiuos dalykus vienaip ar kitaip išmanyti.

Aristotelis, tuo tarpu, į šiuos klausimus bando atsakyti, ir todėl jo dorybių etika yra be galo reikšminga. Jo požiūris į žmogišką egzistenciją yra teleologinis: Aristoteliui žmogaus gyvenimas yra aktyvus gyvenimas, mums būtina siekti tam tikrų aretēs (gr. dorybių), tam tikrų tobulumų. Kodėl? Visų pirma dėl to, kad Aristotelio etika yra funkcionali. Tai nėra kokia nors utilitaristinė ar kantiška etika, kuri, kaip Henri Bergsonas sakytų, skamba taip: „Reikia, vadinasi, reikia. Privalai elgtis taip dėl to, kad privalai.“ Bet kodėl? Aristotelis etikoje pateikia priežastis, reasons (angl.), kodėl reikia elgtis etiškai. Mes esame funkcionalūs, siekdami dorybių mes galėsime veikti tiksliau ir šia prasme pasiekti savo tikslus ir gyventi kūrybingus ir pilnus gyvybės gyvenimus.

Tuo tarpu Marxas, bet jau vėlyvuosiuose darbuose, tiesiog fantastiškai susikoncentravo į ekonominius santykius ir nekėlė gilesnių filosofinių klausimų, į kuriuos gali atsakyti Aristotelis. Į Aristotelį kiek panašesnis yra ankstyvasis Marxas,

jo 1844 m. „Ekonominiai ir filosofiniai rankraščiai“ yra labai aristoteliški: juose Marxas kalba apie žmogaus rūšį, apie žmogaus spieces being (angl.) arba jo socialią prigimtį.

Aristotelis svarbus dar ir tuo, kad jo mąstymas gali pasiūlyti būdus pasipriešinti čia ir dabar. Jeigu mes skaitome kokius nors ortodoksinius marksistus, kurie, tarkime, emfatiškai neigia postmodernizmą, tuomet vienintelis kelias į išsilaisvinimą yra globali revoliucija ir viskas. Akivaizdu, kad niekas nežino, kaip tai įgyvendinti. Tuo tarpu kalbėdami apie Aristotelį mes kalbame apie praktinį racionalumą, ir jeigu mes sakome, kad žmogaus gyvenimas yra aktyvus gyvenimas, ir žmogaus gyvenimo tikslas yra klestintis ir laimingas gyvenimas, tuomet mes galime konkrečiai nustatyti, kas mums trukdo išpildyti tokiam gyvenimui reikalingas sąlygas. Priežastys iš tiesų gali slypėti ir mumyse arba mūsų netinkamame išsilavinime plačiausia prasme - mūsų moraliniame išsilavinime, moraliniame vystymesi. Kita vertus, gali būti ir objektyvios visa ko priežastys: negyvename gerai dėl to, kad mūsų socialinė tvarka yra iš principo ydinga. Aristotelį galima skaityti revoliuciškai, tad aš taip ir stengiuosi daryti.

kairysis tikėjimas

E.M.: Neseniai pasirodė tavo nauja knyga „Nešventas sakramentas. Ideologija, tikėjimas ir išsilaisvinimo politika“. Šalia jau aptartos emancipacijos, išsilaisvinimo temos atsiranda ir tikėjimas. Kairės perspektyvoje tai šiek tiek netikėta. Kaip tikėjimas siejasi su politine kaire ir kuo tai apskritai susiję su emancipacija ir išsilaisvinimo politika?

A.B.: Na, šioje mano knygoje tikėjimas yra suprantamas plačiau negu, tarkime, tik religinis tikėjimas, nors joje kalbama ir apie religinį tikėjimą arba būtent krikščionybę. Jis yra labai reikšmingas politinei kairei. Tai nereiškia, kad negali būti politinės kairės be tikėjimo. Mane kai kas kaltino, jog noriu susieti krikščionybę su išsilaisvinimu ir tokiu būdu teigti, kad be krikščioniško tikėjimo politinės kairės išsilaisvinimas nėra galimas. Aš to neteigiu. Galime klausti, kokį epistemologinį statusą turi teiginys, kad, tarkime, kitos rasės arba kitokios seksualinės orientacijos žmonės neturi būti diskriminuojami. Mano atsakymas toks, kad be kita ko, tai reikalauja įsitikinimo, commitment (angl.), būtent angažavimosi. Kiekviename angažavimesi, kuris yra susijęs su mūsų vertybinėmis pozicijomis, yra tikėjimo elementas. Apie tai aš kalbu pirmiausia. Tai supratus, tikėjimas nebėra politinei kairei toks jau netikėtas.

Apskritai tikėjimas kairei yra reikšmingas, paprastai kalbant, dėl

strateginių priežasčių. Jeigu politinė kairė yra vienaip ar kitaip neomarksistinė, kitaip tariant, jeigu ji siekia analizuoti ekonominius, gamybinius santykius, kovoti prieš milžinišką kapitalo koncentraciją ir diktatą, tuomet esminis strateginis klausimas yra santykio su Bažnyčia, kaip labai reikšminga, moralinį autoritetą visuomenėje turinčia institucija, klausimas. Mes kalbame apie religijos ir politikos santykį. Daugiakultūriškumo kontekste per pastaruosius 20-30 metų ši problema visoje Europoje ir Šiaurės Amerikoje tapo ypatingai svarbi. Pavyzdžiui, koks nors musulmoniškas fundamentalizmas ir jo santykis su viešąja erdve, su demokratine visuomene yra labai reikšmingas. „Nešventas sakramentas“ yra bandymas šiuos procesus analizuoti.

Jurgenas Habermasas, kuriuo nebūtinai seku, yra nemažai kalbėjęs ir rašęs apie religijos reikšmę viešajam diskursui. Jis sako, jog mes, nuosaikūs kairieji, sekuliarioje visuomenėje veikiantys pasaulietiniai intelektualai, turėtumėme pasimokyti iš religinių bendruomenių. Kodėl? Dėl to, kad religinės bendruomenės arba religija suteikia labai stiprias paskatas žmonėms veikti ir angažuotis. Šios paskatos kairiesiems yra labai reikšmingos ta prasme, jog leidžia angažuotis kažkam, kas yra, kaip pats pavadinau, anapus duonos ir dešros argumentų arba mano privačių saviraiškos, gerbūvio ir t.t. argumentų. Kairieji siekia kažko daugiau, siekia teisingesnės, globalesnės tvarkos. Tam angažavimasis labai svarbus. Savo knygoje aš analizuoju angažavimosi prigimtį ir sakau, jog jis turi ir tikėjimo elementų.

E.M.: Taip, bet konkrečiai kalbant apie krikščionis ir Romos katalikų bažnyčią, ji dažniausiai tikrai nėra kairioji. Koks tuomet jos santykis su kaire? Ar kairė tikrai turi ko pasimokyti iš katalikų?

A.B.: Šis klausimas iš tikrųjų yra vienas svarbiausių ir kaip tik dėl to knygos pavadinimas yra toks, o ne kitoks. Kas yra tas „nešventas sakramentas“? Jeigu taip labai paprastai, tai – Bažnyčios aljansas arba sisteminis jos ir neoliberalų, ekonominių ir socialinių konservatorių flirtas, flirtas su status quo. Tai neoliberalų „ėjimas“ į Bažnyčią ir noras prisidengti jos

autoritetu, taip siekiant išsaugoti mažos grupės privilegijas.

Knygoje teigiu, jog neoliberalizmas, neoliberalai nuo pat kokio 8-ojo dešimtmečio pabaigos, ypatingai 9-ajame dešimtmetyje labai aiškiai suprato, kad su ekonomine politika, pražūtinga didžiajai visuomenės daliai, jie valdžios ir rinkimų nelaimės. Ir tada kažkas jų galvose spragteli – „aha, reikia patraukti krikščionis, jų bendruomenes, reikia patraukti bažnyčias. Bet kaip tai padaryti? Reikia pradėti isteriją prieš abortus, prieš homoseksualus, prieš seksualinį ištvirkimą ir naudokime tą konservatyvią moralinę retoriką, faktiškai tebevaldančią daugelio krikščionių, ypač Šiaurės Amerikoje, galvas, mintis ir tikėjimą. Kitaip tariant, ginkluokimės iki ausų, užkariaukime vieną šalį po kitos, visame pasaulyje vykdykime imperializmą, bet Bažnyčia bus mūsų pusėje.“ Kaip tik tuomet neoliberalizmo šaukliai tapo viešosios moralės kunigais.

Taigi „nešventas sakramentas“ yra nešventa sąjunga tarp konservatorių ir konservatyvios, prieš seksualines mažumas, abortus kovojančios Bažnyčios.

E.M.: Tai, kitaip tariant, tikras krikščionis turėtų būti labiau kairysis?

A.B.: Taip.

E.M.: Turiu dar vieną klausimą, susijusį su tikėjimu. Koks tuomet turėtų būti jo santykis su valstybe, viešąja erdve? Kaip suprantu, šiuo klausimu laikaisi politinio liberalizmo principo. Gal galėtum tai pakomentuoti?

A.B.: Labai geras klausimas. Taip, viena vertus, teigdamas, kad religija / tikėjimas ir politika / valstybė turi būti atskirti, seku Johnu Locke‘u. Politiką mes suprantame kaip Maxas Weberis arba Niccolò Machiavellis, kaip galios raišką, kovą dėl valdžios. Galia, pasak Weberio, tiksliai ir iškalbingai apibrėžusio valstybę, visada yra prievartinė. To pamiršti negalime. Kitaip tariant, Bažnyčia, kaip „Laiške apie toleranciją“ rašo Locke‘as, ir valstybė turi radikaliai priešingas prigimtis – viena yra laisvanoriška, o kita priverstinė. Dėl šios priežasties jos turi

Ellioto Browno nuotrauka, 2014 m.

8

10

Kalba ir politika

10 #23 | 2014

kur nuves maištas internete? Islandijos eksperimentas

būti atsikirtos. Aišku, tai nėra katalikiškas požiūris, katalikai arba katalikų teologija kalbėtų, kad viskas žymiai subtiliau, bet aš šia prasme čia remiuosi Locke‘u, kuris, be kita ko, buvo protestantas.

Viena iš pagrindinių mano knygos tezių teigia būtent šį atskyrimą. Jei atskyrimas tarp Bažnyčios ir valstybės arba politikos ir religijos yra ignoruojamas, siekiant politinės galios įtraukiami religiniai simboliai, religinis kalbėjimas, religinis diskursas, tuomet tokia religijos raiška tampa pačia tikriausia ideologija. Tai – labai pavojingas dalykas. Bet kita vertus, kaip sakiau pradžioje, iš tikrųjų bet koks politinis veikimas turi tam tikrų tikėjimo elementų. Tad kaip čia visa tai „išsiriša“? Mano argumentas toks: tikėjimo dalykai sekuliarioje arba pasaulietinėje politikoje turėtų būti leidžiami tik tuomet, kai siekiama universalių tikslų. Tik ekonominis išsilaisvinimas, priešingai nei kokie nors su seksualumu ar abortais susiję klausimai, yra universalus. Religinė dešinė labai aiškiai pasisako prieš abortus ne tik Lietuvoje, Lenkijoje, bet ir Amerikoje. Aš sakyčiau, kad tai yra partikuliarus klausimas, būtent religinei bendruomenei kaip tokiai reikšmingas klausimas – jis neturi universalaus aspekto (žinoma, čia su manimi vėl nesutiktų katalikai, aš tą puikiai suprantu). Kodėl šis klausimas nėra universalus? Na, jeigu aš nesu krikščionis, t. y. nepriimu krikščioniškų prielaidų dėl gyvybės atsiradimo, tokiu atveju jis man nėra reikšmingas.

Tuo tarpu ekonominė eksploatacija yra absoliučiai universalus – visiems piliečiams etiškai reikšmingas – reikalas. Kai kalba eina apie viešąjį diskursą ir universalių tikslų siekimą, atsiranda skirtis tarp religinio tikėjimo specifiškumo ir partikuliarumo. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, su seksualumu susiję klausimai neturėtų krikščionių mobilizuoti politiniam veiksmui. Tai tarsi savų marškinių tempimas į viešumą ir bandymas sakyti:

„Va, jūs nešiokite tuos marškinius viešumoje“. Kai aš kalbu apie krikščionių angažavimąsi socialiniam teisingumui, omenyje turiu universalų, visiems reikšmingą angažavimąsi. Toks reikšmingumas, pavyzdžiui eksploatacijos klausimu, nėra kontraversiškas, nebent tu esi kapitalistas ir sakysi, jog „na, taigi išnaudoti gerai“. Akivaizdu, jog tai – nesąžiningas, etinės nejautros kalbėjimas.

politinė kairė Lietuvoje

E.M.: Pabaigai norisi šiek tiek pašnekėti apie politines aktualijas Lietuvoje. Esi vienas iš Naujosios Kairės 95 judėjimo steigėjų, tad gal galėtum pakomentuoti, kokia apskritai yra naujosios kairės minties būklė Lietuvoje, kaip ji vystėsi ir ar galima sakyti, jog kairioji mintis tampa vis populiaresnė?

A.B.: Gaila, bet, deja, ne. Ir čia būtų galima ieškoti daug priežasčių, kurių aš galbūt visų ir neaptarsiu. Bet taip jau yra, kad, tarkime, kokiais 2009-2010 metais kairiosios minties pakilimas, ypač jaunų žmonių tarpe, buvo žymiai stipresnis. Šiandien, 2014 metais, aš matau priešingą tendenciją – sakyčiau, kad yra kažkoks susižavėjimas būtent patriotinėmis, negatyviąja to žodžio prasme, idėjomis, tokiomis kaip „Lietuva lietuviams“. Ir viena iš priežasčių, kodėl nėra tos stiprios politinės kairės Lietuvoje, yra ta, kad geriausiuose Lietuvos universitetuose dominuoja konservatyvi dešinė ir jų minties sklaida. Tad vien dėl sveiko balanso ir dėl, neutraliai kalbant, demokratinių svertų, norėtųsi, jog tos politinės kairės universitetuose būtų daugiau. Net ne politinės kairės, bet intelektualinės kairės, filosofinės kairės. Ir jei mes pažiūrėtume į TSPMI- yra kolegų, kurie, žinoma, dėsto tą mintį, bet jų yra mažuma. Neretai net ir geriausiuose pasaulio universitetuose, pavyzdžiui, Oksforde, intelektualinė kairė nėra labai stipri. Bet kita vertus, jeigu mes nusikeltume į Wittgensteino Kembridžą, pamatytume, jog ten visi jie buvo kairieji. Visi, pradedant Bertrandu Russelu ir baigiant tuo pačiu Wittgensteinu. O Lietuvoje šito nėra -

dominuoja baisus provincialumas. Ir tai mane liūdina.

E.M.: Na ir paskutinis klausimas kokie šiuo metu būtų patys pagrindiniai kairiojo intelektualo uždaviniai politinei kairei?

A.B.: Tai geras klausimas žinant, kad aš patarinėju Algirdui Butkevičiui kaip premjerui. Pagrindinis tikslas yra reformuoti švietimo sistemą. Sumažinti arba panaikinti neoliberalų įdiegtą, t.y., konservatorių ir liberalų vyriausybės įdiegtą aukštojo išsilavinimo suprekinimą. Reikalinga reforma, akcentuojanti švietimo prieinamumą, o ne turinio keitimą. Aš tikiu, kad aukštasis mokslas turėtų būti nemokamas, bent jau bakalauro pakopoje. Mano dukros kartai, tarkime, už viską reikės imti paskolas: už mokslą, už butą, už atostogas. Tad apie kokį politinį angažuotumą, apie kokį politinį veiksmą, demokratinio protesto kultūrą mes galime kalbėti? Žmonės can‘t afford it (angl.), taip sakant. Žmonių išlaisvinimas iš tų visų mirtį nešančių paskolų – mortgage (angl.) etimologiškai yra susijęs su mirtimi – tai yra uždavinys. Tuo tarpu daugybė jėgų, tiek Lietuvoje, tiek kitur, nori žmogų sukaustyti. Esu sutikęs vieną amerikietį, kuris baigė dvi magistrantūras Amerikoje, o vėliau pabėgo iš jos. O pabėgo dėl to, kad jis įsiskolinęs 150 tūkst. dolerių ir palūkanos yra ne 5, ne 7, o 15 proc. Ir taip, tai yra prarasta karta, jie bus sukaustyti ir turės parsiduoti, kaip Marxo XIX a. aprašyti veikėjai parsidavinėjo fabrikuose. Tai yra baisu. Norint išsilaisvinti, pradėti reikėtų visų pirma nuo švietimo. |

Turbūt daugumai teko girdėti apie interneto judėjimus, kurie nuvilnijo per Vakarų pasaulį po 2008-ųjų finansų krizės. Žymiausi iš jų – „Occupy Wall Street“ Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje bei „Indignados“ Ispanijoje. Tačiau nė vienas jų nenuėjo taip toli kaip bendražygiai Islandijoje. Ten ant krizę užtraukusios valdžios užpykę maištininkai užsimojo patys parašyti naują piliečių Konstituciją. Diskusiją dėl jos nuostatų jie perkėlė į internetą. Taip prasidėjo Islandijos eksperimentas, iškėlęs klausimą: ar gali demokratija internete atgimti gyvybingesnė?

ALGIRDAS ACUS —VU TSPMI Lyginamosios Politikos magistras, LRT Televizijoje dirba su tarptautiniais įvykiais,

domisi šalių sėkmės istorijomis, politine filosofija ir Europos istorija.

precedento neturinti Konstitucinė taryba

Iki 2008-ųjų finansų krizės Islandijos dešiniųjų valdžia pro pirštus kontroliavo vietos bankus, kurie praktikavo rizikingas finansines schemas ir galiausiai sugriuvo. Bankuose pinigus laikę ir juos praradę britai bei olandai ėmė spausti Islandiją kompensuoti nuostolius panaudojant mokesčių mokėtojų pinigus.

Islandijos prezidentui Olafurui Ragnarui Grimssonui atsisakius pasirašyti parlamento pateiktus nuostolių kompensavimo planus, Islandijos

gyventojams pirmą kartą šalies istorijoje teko dėl jų balsuoti referendumuose. Abu kartus minėtus planus jie atmetė.

Islandams tiesioginė demokratija patiko. Aktyvistai ėmė siekti jos principus įtvirtinti pačioje šalies Konstitucijoje, kuri Islandijoje veikia nuo 1944-ųjų. Daugelio gyventojų nuomone, pagrindinis valstybės įstatymas turi ydų, nes buvo priimtas paskubomis, skelbiant nepriklausomybę

nuo tuo metu dar nacių okupuotos Danijos.

2009-aisiais į Islandijos parlamentą Altingą atėjusios naujosios politinės jėgos – socialdemokratų ir kairiųjų žaliųjų koalicija – sutiko su aktyvistų reikalavimais. Juk koalicija rinkimus laimėjo, kai protestuotojai privertė trauktis beveik du dešimtmečius šalį

„Erdquadrat“ nuotrauka, 2006 m.

Reikjavike stūksantis monumentas Nežinomam Biurokratui. Aut. Matthew Lumb, 2013 m. Šaltinis: flickr.com

9

11

11 2014 | #23

ačiū už komentarą, Joe C.”

Nenuostabu, kad ieškantieji žinių apie naująją Islandijos Konstituciją daugiausiai informacijos rado ne žiniasklaidoje, bet „Vikipedijos“ laisvojoje enciklopedijoje. Konstitucinė taryba pagrindinį įstatymą rašė taip, tarsi pildytų „Vikipediją“, o aktyvistai joje noriai aprašinėdavo Konstitucijos kūrimo procesą.

Konstitucijos likimas

Pagal parengtą Konstitucijos projektą, dešimčiai procentų islandų panorėjus, reikėtų skelbti referendumą. Be to, pagrindiniai gamtiniai ištekliai (žuvininkystės plotai, geoterminė energija) turėtų būti valstybės žinioje, o valdžia būtų įpareigojama visiems piliečiams suteikti galimybę naudotis internetu. 2012-ųjų spalio 20-ąją įvyko referendumas, kuriame balsavo kas antras islandas ir 66,3% iš jų pritarė, kad šis projektas taptų pagrindu naujai Konstitucijai.

Islandijos eksperimento šalininkai kritikavo žiniasklaidą, nes ši apie referendumą užsimindavo tik simboliškai. Tai esą Revoliucija, kuri praėjo nepastebėta. Visgi pagrindo ignoruoti žinią būta, nes referendumas – neįpareigojantis. O parlamentas projektą vėliau „pakabino ore“.

Referendumas dėl Konstitucijos pritraukė tik apie pusę rinkėjų, Konstitucinės tarybos rinkimai – tik apie trečdalį. Įprastuose rinkimuose vėliau dalyvavo daugiau nei dvigubai daugiau rinkėjų – 80 proc. Negana to, 2013 m. juos vėl laimėjo naujos Konstitucijos idėją keikianti dešiniųjų Nepriklausomybės partija. Ji projektą ilgam padėjo į stalčių.

Vienas pagrindinių Konstitucijos kūrėjų, Konstitucinės tarybos narys, ekonomikos profesorius Thorvalduras Gylfasonas teigė, kad pagrindinio įstatymo pakeisti nepavyko dėl elito pasipriešinimo. Pavesti valstybės žinion žuvininkystės sektorių nieku gyvu nesutiko dėka jo klestintys verslininkai. Įtakingi provincijų politikai pasipriešino nuostatai, kuri numatė sulyginti balsavimą taip, kad rečiau apgyvendintos teritorijos negalėtų dirbtinai iškraipyti rinkimų rezultatų, taip nuvertinant daugiausiai gyventojų turinčią sostinę Reikjaviką.

Gal reikalai būtų susiklostę kitaip, jei Konstitucinė taryba vis dėl to būtų atvėrusi duris ir įprastiems politikams, o ypač tiems, kuriuos T. Gylfasonas kaltino sužlugdžius reformą, pavyzdžiui, žuvininkystės magnatams. Diskusija be jų, nors ir sukūrė tikrosios tautos diskusijos iliuziją, iš tikrųjų nebuvo visavertė. Joje trūko pagrindinių žaidėjų – tegul ir labai nemėgstamų daugumos, kurie sukėlė kontrmaištą bei sužlugdė reformą.

Pnikso kalva internete

Nors Islandijoje judėjimas nepasiekė pagrindinio tikslo ir prislopo, bet trumpai sužibėjęs iškėlė klausimų dėl demokratijos ateities. Vakarų pasaulyje smukus piliečių pasitikėjimui įprastomis demokratijos institucijomis – partijomis, parlamentu, žiniasklaida – internetas suteikė viltį apsieiti be jų. Politiką esą galima sugrąžinti į gatves.

Kiekvienas interneto vartotojas gali įsitraukti į svetainių plėtrą. Jis rašo komentarus, dienoraščius, diskutuoja. Taip interneto svetainės gimdo tokius procesus, kuriuose dalyvauja ir juos kuria neribotas skaičius vartotojų. Politiniame procese įveikiama masiškumo problema, dėl kurios demokratija moderniose valstybėse galėjo veikti tik kaip atstovaujamoji demokratija.

Interneto judėjimai, aišku, neatmeta rinkimų. Pareigūnus vis tiek reikia rinkti. Greta rinkimų, beje, islandai net grąžino dar vieną senovės Graikijoje naudotą demokratijos įrankį – loteriją į Nacionalinį Susirinkimą. Į jį piliečiai buvo atsitiktinai renkami iš gyventojų registro sąrašo, laikant tai tobuliausia piliečių lygybės išraiška.

Tačiau gerbdami rinkimus ir net burtų traukimą, interneto judėjimai stipriai nekenčia partijų ir su jų interesais siejamos masinės žiniasklaidos. Jie partijas keičia piliečių sąrašais, o profesinę žiniasklaidą maino į „pasidaryk pats“ žurnalistiką, kuri informaciją kaupia ir skleidžia tinklaraščiuose. Tokią naująją demokratiją neblogai atspindi oksimoronas – vis dar atstovaujamoji, bet jau tiesioginė demokratija.

Trumpai sužibėjusi Islandijoje naujoji demokratija parodė ir savo galimybes, ir silpnybes. Piliečių Konstituciją įvertino net Venecijos komisija, kurią sudaro nepriklausomi konstitucinės teisės ekspertai, patariantys Europos Tarybai vertinant pagrindinius įstatymus. Komisija sveikino pakankamai profesionalų Konstitucijos projekto tekstą, piliečių įsitraukimą, atvirą procesą. Tačiau ji išreiškė kritiką dėl pernelyg daug abstrakčių nuostatų, kuriomis galima manipuliuoti, ir itin sudėtingų sprendimų priėmimo procedūrų. Panašu, kad tiesioginė atstovaujamoji demokratija nėra apsaugota nuo tų pačių pinklių, kurios gresia įprastai demokratijai. Šalindama partijas ir žiniasklaidą, ji gali net padidinti pavojus.

partijų ir žiniasklaidos pusiausvyra

Įprasta žiniasklaida gali pateikti subalansuotą vaizdą, įtinkantį kairiųjų, dešiniųjų ir centro pažiūrų rinkėjams. Taip sutelkiama visuomenė. Pavyzdžiui, „BBC“ teikiama informacija tarsi žymima kokybės ženklu net suprantant, kad ši televizija nežymiai simpatizuoja kairiesiems. Tiesa, žiniasklaidai kyla „privatizacijos“ grėsmė: oligarchai gali nusipirkti atitinkamus

kanalus arba valstybė gali įtvirtinti propagandos monopolį. Tokiu atveju girdimų nuomonių įvairovė gali gerokai sumažėti.

Tačiau įprastą žiniasklaidą peikiantys tinklaraščiai grasina kitu kraštutinumu – radikalia fragmentacija. Socialiniai tinklai mažiau kritiškus skaitytojus gali įkalinti atskiruose informacijos burbuluose dar veiksmingiau nei oligarchų nupirkti kanalai. Tikriausiai dažnas patyrė pagundą skaityti tik savo pasaulėžiūrą atspindinčius tinklaraščius, sekti tik panašių į save twitterį, o feisbuke užblokuoti erzinančius kitokių pažiūrų pranešimus. Pažymėk, ką „mėgsti“, pasakysiu, kas esi – sako socialiniai tinklalapiai. Ir pasiūlo pasirinkti dar daugiau panašių puslapių.

Komunikacijai formuojant pasaulėžiūrą, tokiuose mini burbuluose gali išaugti dar stipresni prietarai, nei tie, kuriuos skatina įprasta žiniasklaida. Juk retas tinklaraštis gali pasigirti „BBC“ kokybės ženklu. Neatsitiktinai radikalių mažumų susibūrimų pagrindu neretai tampa koks nors socialinis tinklalapis arba „Facebook“ grupė.

Panašūs pavojai tyko ir partijas keičiant piliečių sąrašais. Britų Leiboristų partija į vieną didelę grupę suburia profesinių sąjungų gerbėjus, darbininkus, pramoninkus, skurdesnius gyventojus ir visus, kurie prijaučia socialdemokratijai arba turi interesų ją remti. Tokios partijos lyderiai gali pasiekti kompromisą su konservatoriais ir įtikinti savo rėmėjus jį gerbti dėl sklandaus politinio proceso. Kompromisas bus tautos valia, tegul ir netobulai atspindėta. Nors vėlgi tiesa, kad partijai nuolat gresia „privatizacijos“ pavojus.

Tačiau šis pavojus aktualus ir piliečių sąrašams, grėsmė čia netgi didesnė. Socialdemokratų partija yra „raudona,“ ir tai matydamas rinkėjas gali nuspėti, kokie interesai vyraus valstybės institucijose. Piliečių sąrašas neturi jokios spalvos ir kalbėdamas apie „tautos valią“ reiškia pretenzijas užimti valstybės institucijas tiesiogiai, be tarpininkaujančių partijų. Tik ar aktyviausius interneto vartotojus ar garsiausius rėksnius gatvėse galima vadinti save valdančia tauta? Ar bent jau dauguma? Siauras piliečių sąrašas daug lengviau sukuria tautos iliuziją nei labai plati partija. Donecko rėksniai irgi save vadina tautos valią reiškiančiais piliečiais... |

valdžiusią dešiniųjų Nepriklausomybės partiją.

Ši koalicija atsitiktine tvarka išrinko 950 Islandijos piliečių, kurie turėjo nubrėžti gaires naujajai Konstitucijai. Vėliau suorganizuoti specialūs rinkimai, kuriuose islandai, reitinguodami kandidatus, išrinko 25 žmonių Konstitucinę tarybą. Įdomu tai, kad šiuose rinkimuose negalėjo varžytis įprasti politikai - durys buvo atvertos akademikams, ūkininkams, žurnalistams, inžinieriams.

Tiesa, Islandijos Aukščiausiasis Teismas dėl procedūrinių pažeidimų rinkimų nelaikė teisėtais, o rinkėjų aktyvumas tesiekė 36 proc. Tačiau parlamentas „apėjo įstatymą“ ir leido Tarybai tęsti darbą, formaliai paskirdamas ją savo pasirinkta įgaliotine Konstitucijos projektui rengti.

Wiki Konstitucija

Konstitucinės tarybos darbas neturėjo precedento, nes vyko socialiniuose tinklapiuose „Facebook“ ir „Twitter“. Tarybos svetainėje mirgėjo maždaug 3600 komentarų ir 370 konkrečių pasiūlymų. Procesu susižavėję užsieniečiai svajojo apie tokią pačią tautos „Wiki Konstituciją“ ir savo šalyse. Jie negalėjo patikėti, kad internete gali skaityti tikrą diskusiją. Štai jos fragmentai:

„Jei Konstitucijoje „teisėmis“ vadinate kitų žmonių darbo vaisius, esate pasmerkti kurti valstybę, kuri žlugs dar nesukurta. Verčiau nukopijuokite Jungtinių Valstijų Konstituciją, pridėkite jos pataisas, atsikratykite niekam tikusių jos dalių ir išvalykite tas nuostatas, kurios grasina laisvei...”

Skeptiškai nusitekusiam paprastam piliečiui, pasivadinusiam Joe C., atsako Konstitucinės tarybos narė, teisininkė Katrin Oddsdottir:

„Jei kurioje nors šalyje Konstitucija gali žadėti socialinę gerovę visiems, tuomet ta šalis yra Islandija, kuri labai turtinga gamtiniais ištekliais, bet turi tik 320 tūkstančių gyventojų. Todėl, mano nuomone, galime siekti socialinių ir ekonominių teisių. Be to, mūsų teisinė sistema labai skiriasi nuo Jungtinių Valstijų. Sunku įsivaizduoti, kaip tokios tradicijos sugyventų Ledo žemėje. Bet

Nacionalinis Susirinkimas - tai 1500 tautos atstovų susirinkimas, sušauktas 2009-aisiais, kuomet prasidėjo protestai dėl finansų krizės Islandijoje. Susirinkimo tikslas sutarti dėl Islandijos visuomenės pagrindų ir veikimo gairių šalies ateičiai. Susirinkimą sudarė 1200 atsitiktinai iš gyventojų registro atrinktų Islandijos piliečių ir 300 bendrovių bei įvairių institucijų atstovų. Susirinkimą dalyviai vadino Skruzdėlynu.

“Jeigu paieškos sistemai „Google“ ir jūs, ir aš užduosime tą patį klausimą, atsakymai bus skirtingi, nes tam tikruose algoritmuose saugoma visa informacija apie tai, kas jums patinka, kas jums svarbu... Jei nesusidursite su skirtingomis mintimis, neišmoksite būti dialogo dalimi.”

prof. Zygmuntas Baumanas, paskaita VU 2013 m.

Reikjavike stūksantis monumentas Nežinomam Biurokratui. Aut. Matthew Lumb, 2013 m. Šaltinis: flickr.com

10

Kalba ir politika

12 #23 | 2014

Esti trumpa dienos

akimirka, kai atslinkusios sutemos kurį laiką lieka žmonių nepastebėtos, kol būna išblaškomos dirbtinių šviesulių ir atribojamos užuolaidomis. Jei tuo metu jums tektų laimė tapti stebėtoju, išvystumėte fantastinės literatūros vertą reginį. Languose būtų matyti šviesos apgaubti siluetai, sustingę, belyčiai, tamsūs, susiliejantys su aplinka it negyvi kambario aksesuarai, nunarinę galvas ties baltais ekranais. Jų kūnas kvėpuoja realybe, tačiau sąmonė panirusi į kitą erdvę, kuri matoma švytinčiame ekrane, kuri girdima ausinių pagalba, kuri patiriama ir kontroliuojama klavišais, nutolinama ir priartinama, nuspalvinama ir išryškinama, o, jei reikia - ištrinama. Kokioje erdvėje žmonės gyvena, kovoja, myli, pyksta, tokioje erdvėje ir maištauja?!

Maištas asocijuojasi su revoliucijomis gatvėse ir miesto aikštėse, įkvepiamomis atsišaukimų, ataidinčių nuo statinių. Žinia, jose nebuvo apsieinama be barikadų. Net ir šiandienos prancūzo studento maištas visų pirma pasireiškia užremtomis universiteto durimis. Erdvė – tai simbolis. Atribojus senąją ir naująją erdves, išryškinamas jų kitoniškumas. Ne veltui Maidano aktyvistai rentė barikadas, turėjusias apsaugoti ne tiek juos pačius, kiek jų idėjas. Jei atkreiptume dėmesį į skirtingų erdvių egzistavimą, atrastume daugiau barikadų ir maištininkų, slypinčių po jomis.

subpolitika: kur ir kada dingo politika?

Ulrichas Beckas, kalbėdamas apie šiuolaikinę refleksyviąją modernizaciją, pabrėžia pakitusias žaidimo taisykles. Jis pastebi politikoje atsirandančius naujus veikėjus.

– Mes gyvename subpolitikos eroje! – įtaigiai skelbia jis.

Galia priklauso mokslui

ir ekspertams, netiesiogiai keičiantiems visuomenės gyvenimą laboratorijose ar konsultuojantiems politikus, o ne tautos įpareigotiems atstovams. Pastarieji dėl informacijos trūkumo susiduria su sunkumais norėdami įvertinti tikrąsias grėsmes, kylančias visuomenės raidai. Politikai yra nebe tokie pajėgūs apginti viešąjį interesą.* Be to, verslas ir korporacijos, valdančios ekonominius šalies vystymosi procesus, nupolitina tas sritis, kurios anksčiau būdavo tautos ir jos išrinktų atstovų susitarimo reikalas.

– Politika virsta subpolitika! – garsiai teigia jis.

Matydami valstybės bejėgiškumą ginant viešąją interesą, piliečiai imasi iniciatyvos, norėdami į politinę diskusiją grąžinti klausimus, kurių sprendimai tiesiogiai veikia jų ateitį ir gyvenimo sąlygas. Tiek moksliniams ekspertų, tiek ekonominiams korporacijų argumentams trūksta legitimumo.

– Mes gyvename rizikos visuomenėje! – rimtai jo kon-statuojama.

Savaiminio progreso idėja nebeatrodo tokia įtikima kaip anksčiau. Visuomenėje vis labiau juntami nežabotos modernizacijos šalutiniai efektai, kai ekonominiai išskaičiavimai nusveria paprastų žmonių interesus, ekologiją ir pan. Subpolitikos eroje piliečiai, pavargę nuo gyvenimo rizikos visuomenėje, maištaudami kuria alternatyvias erdves, kuriose galiotų kiti principai ir jie galėtų jaustis saugesni. Piliečiai alternatyvią galią atranda nekonvencinėse priemonėse: politiniame vartojime, erdvių okupavime, kibernetinėse atakose, informacijos nutekinime, „Pasidaryk pats“ (angl. Do It Yourself) žurnalistikoje ir pan. Šiandienos maištas - tai piliečių sankcijos, tiesiogiai taikomos valstybei, korporacijoms bei nusistovėjusioms visuomenės organizavimo praktikoms. Maištininkų

taikiniu tampa naujieji

subpolitikos veikėjai ir jų diktuojami galios santykiai. Maištaujama dėl erdvės, kokia ji bebūtų: miesto aikštė, interneto platybės, medijų kanalai, pastatai, prekių asortimentas ir pan.

Šiandienos maišto išskirtinumas - individualizuotas kolektyvinis veiksmas. Vis dažniau tenka kalbėti apie maištus, kuriems užtenka asmeninių pastangų, apie vienišus maištininkus prie ekranų. Jų naudojamos strategijos verčia susimąstyti: ar pakanka maištą apibrėžti vien tik kaip užmojį pakeisti nusistovėjusius socialinius santykius? Ar užtenka okupuoti erdvę ir pasiųsti maištingą žinutę? Ar galima tokį aktyvizmą, neretai individualizuotą, priskirti maišto, o dar svarbiau pilietiškumo apraiškoms? Gal visgi maištas neįsivaizduojamas be žmonių gebėjimo veikti susirinkus draugėn?

okupuokime viešąsias miesto erdves!

Susirinkus žmonėms draugėn gimė socialinis judėjimas „Occupy Wall Street“. Įdomu, kad jis nebuvo nukreiptas prieš konkrečią valdžią ar politikus. Maištininkai, reikalaudami teisės į savo miestą (angl. Right to the City), okupavo vieną Niujorko parkų. Ekonominės krizės akivaizdoje jų siunčiama žinutė išreiškė nepasitenkinimą esama sistema, kai sukuriama gerovė kaupiasi išrinktųjų rankose, o likusi visuomenės dalis („99 proc.“) negauna apčiuopiamos naudos. Šiuo atveju tokia viešosios erdvės okupacija buvo būtina tam, kad nepatenkintųjų protesto žinutė (angl. We are the 99%) nepranyktų „informaciniame triukšme“. Okupuotas skveras įvairiausio plauko žmones traukė it magnetas. Jis tapo daugybės skirtingų problemų išsakymo platforma, net labai atitolusių nuo pradinio akstino, paskatinusio susirinkti.

Urbanistiniai judėjimai nuvilnijo per žemynus, tačiau neperaugo į nieką daugiau. Jiems pavyko įnešti alternatyvų balsą viešajame diskurse, tačiau jis buvo toks eklektiškas, kad taip ir netapo

maištininkas – erdvės okupantas

vieninga jėga, taip ir

neperaugo į revoliuciją.

Belieka svarstyti, ar maištininkai tenorėjo išsakyti savo nuoskaudas ir „nuleisti garą“? Ar jie, atėję į skverą po vieną, taip ir liko vieniši minioje, nesugebėję susitarti ir atrasti bendros varomosios jėgos? Panašu, kad erdvės okupacija būtina, bet nepakankama maišto sąlyga. Neužtenka tik būti pastebėtiems.

okupuokime internetą!

Pasaulinio interneto idėja gimė maištininkų, svajojusių apie autonomišką viešąją erdvę visiems, galvose. JAV kariuomenės tikslams kurtas informacijos pasidalijimo tinklas buvo pritaikytas masiniam naudojimui. Internetas turėjo tapti įrankiu, nepavaldžiu pasaulio hierarchijai bei galios santykiams ir užtikrinti galimybę kiekvienam balsui būti išgirstam. Deja, ilgainiui internetas tapo pasaulį valdančių dėsnių atspindžiu, prarasdamas pirminę funkciją. Internetinių įsilaužėlių judėjimai (angl. hacktivism), didelį atgarsį sulaukusių grupių, tokių kaip „WikiLeaks“, susikūrimas gali būti traktuojami kaip bandymai atkovoti internetą.

Buvo laikai, kai internetinio įsilaužėlio (angl. hacker) sąvoka neturėjo mums įprastų neigiamų konotacijų. Jis veikiau buvo „kūrybingas technologijų taikytojas“, o ne „sistemų griovėjas“ (angl. cracker). Ar internetinių erdvių okupacija, paverčiant jas prieinamomis visiems, įvairiausias turinys, nemokamai viešinamas svetainėse, dalinimosi džiaugsmas turėtų būti laikomi nusikalstama veikla kaip diktuoja šio pasaulio dėsniai? O gal internetinėje erdvėje visgi galėtų galioti kitos taisyklės?

Maištas, glaudžiai besisiejantis su erdve, o ypač jos okupacija, yra pasmerktas balansuoti ant nusikaltimo ribos. Neturėdami centralizuotos struktūros internetinių įsilaužėlių tinklai tampa sunkiau susekami, o individualaus maištininko strategija tokioje kovoje suteikia pranašumą.

LAURA NOREIKAITĖ —VU TSPMI lyginamosios politikos alumnė. Corp! RePublica filisterė.

* Ulrich Beck, Risk Society: Towards a New Modernity. London: SAGE Publications, 1992.

13

13 2014 | #23

okupuokime prekybą!

Esti žmonių, save vadinančių „vaiduoklių medžiotojais“, kurie kovoja su komercinio pasaulio diktuojamu gyvenimo būdu. Šis reiškinys žinomas kaip „masinės kultūros trikdymas“ (angl. culture jamming), kuris reiškiasi populiarių televizijos ar radijo kanalų transliacijų pertraukimu, reklaminių stendų perkūrimu, teatrališkais pasirodymais ir pan.

Aktyvistai, norėdami būti išgirsti, taikosi į pasaulinio masto korporacijų interesus. Verslo struktūrų Achilo kulnas – jų kuriami prekių ženklai, kuriuos taikliai perkurta citata gali be vargo demaskuoti. Šiuolaikiniai Don Kichotai kaunasi su „beatodairiško vartojimo malūnais“. Maištininkus glumina reklamų diktatas, kurio siūlomi vaizdiniai ilgainiui ima formuoti gyvenimo būdą, grožio idealus. Ypač aktyviai reiškiasi seksizmo demaskavimas reklamoje. Aktyvistai prasitaria, kad būdami sąmoningais žmonėmis norėtų turėti teisę sureaguoti į reklamą, nesutikti su ja, pateikti alternatyvią nuomonę.

– Savo iniciatyvomis siekiame atskleisti reklamos vienpusiškumą ir skatinti diskusiją! – entuziastingai tvir-tina jie.

Kova tampa ne tik gyvenimo būdu, bet ir saviraiškos priemone. Sliūkindami perkeisti visiems atpažįstamos kompanijos „Nike“ sportinių batelių reklamą, reklamų teroristai rizikuoja būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl nelegalios veiklos vykdymo. Prietemoms pridengus, šūkis „Just do it“ kūrybingo maištininko dėka virsta fraze „I am sick of just doing“ (angl.). Maištas, kuomet okupuojama reklamų erdvė, yra kur kas veiksmingesnis nei maištas, kuriamas „tuščioje vietoje“. Netikėtumas padeda žinutei atsidurti socialiniuose tinkluose ir pasiekti keliskart didesnę auditoriją. Įdomu, kad populiariosios kultūros sutrikdymui užtenka pavienių maištininkų. Masinių susirinkimų ir protestų laikai traukiasi į antrą planą.

Politizuotą vartojimą taip pat būtų galima priskirti individualizuoto kolektyvinio maišto fenomenams, kai perkamos arba boikotuojamos tam tikros prekės dėl vertybių, dėl ekologijos, dėl nepriimtinos gamintojo vykdomos politikos darbuotojų atžvilgiu ir pan. Vartotojas, kuris tokiu būdu okupuoja gamintojų interesų valdomą sritį, tiki susigrąžinąs galią spręsti dėl prekių kokybės, asortimento ir pan. Tokiam maištui nereikia daug resursų: užtenka asmeninio apsisprendimo ir galima pradėti maištauti savarankiškai. Šiandien neretai svajojama apie galimybes dirbti iš namų sau priimtinu individualiu režimu, matyt, lygiai taip pat patogu būtų ir maištauti, nepriklausomai nuo kitų.

okupuokime nuosavybę!

Apleistų pastatų grobikai (angl. squatters), imdamiesi nelegalios iniciatyvos užimti svetimą ar nenaudojamą būstą savo pačių jėgomis, taiko sankcijas būstų savininkams, nekilnojamo turto

agentūroms, nepakankamoms

valstybės socialinio būsto programoms. Nuosavybė – tai viena iš individo turimų galių, kaip ir vartojimas (šiuo atveju, būsto vartojimas). Užgrobėjų pastangos gali būti matomos kaip pozityvios sankcijos, ypač užimant apleistus plotus, juos sutvarkant, pritaikant bendruomenės poreikiams, kovojant prieš netinkamai kuriamą miestų infrastruktūrą, netvarkomas erdves, apleistus rajonus. Pavyzdžiui, 2010 metais Jungtinėje Karalystėje grupelė aktyvistų užėmė apleistą ūkinės paskirties žemę, buvusius šiltnamius ir sodus, o iš tokios nelegalios veiklos gimė projektas „Grow Heathrow“. Jie ne tik išvežė apie 30 tonų šiukšlių, erdvę pritaikė ekologiniam ūkininkavimui, įkūrė turgelį, bet vietą taip pat pavertė erdve, kurioje savo veiklą gali vystyti ir kitos ekologines idėjas skleidžiančios organizacijos ar netgi dviračių dirbtuvės, kurios ne tik suteikia paslaugą sutaisydamos dviratį, bet dar ir pasidalina žiniomis, išmoko, kaip jį susitaisyti pačiam.

Alternatyvios erdvės dažniausiai funkcionuoja visai kitais principais nei mums įprastas pasaulis, vedamas rinkos ekonomikos ir konkurencijos. Patys gamindami saulės ir vėjo energiją, vandenį laistymui rinkdami lietaus kolektorių pagalba, užgrobėjai tampa kiek įmanoma savistovūs ir nepriklausomi. Autonomiškumas esamoje sistemoje - būtinas, norint joje rezistuoti, demaskuoti nusistovėjusias praktikas, kurias žmonės priima kaip savaime suprantamas. Noru atverti akis, pasiūlyti alternatyvų diskursą, nepasiduoti kapitalizmo diktuojamam gyvenimo būdui nuosavybės užgrobėjai panašūs į populiariosios kultūros trikdytojus ar kūrybiškuosius reklamų teroristus. Jie ne tik kelia trukdžius nuosavybės kulto kūrėjams, keleto nenaudojamų būstų turėtojams, bet siūlo kitokio gyvenimo būdo alternatyvą. Jie panašūs į internetinius įsilaužėlius, kūrybiškai pritaikančius ne tik technologijas, bet ir urbanistines erdves savo poreikiams.

Pastatų grobikai turėtų būti laikomi ne antipolitikos, bet subpolitikos dalimi. Jie nekritikuoja konkrečios valdžios, partijos, ar politikų, bet kvestionuoja sistemos teisingumą, siekia aplinkos ir gyvenimo sąlygų pagerinimo, ieškodami priemonių, kurios šiandien būtų efektyviausios. Patys savarankiškai ima spręsti įtampas, kylančias rizikos visuomenėje, iš komercijos gniaužtų traukti viešojo intereso sritis.

vienui vieni arba kurią erdvę okupuoti svarbiausia?

Autonomiškam individui stengiantis išgyventi subpolitikos eroje ir rizikos

visuomenėje belieka kurti naujas

pilietiškumo formas. Pavyzdžiui, politinis vartojimas – nors individualus, bet tuo pat

metu ir kolektyvinis veiksmas, peržengiantis tradicinės politikos rėmus, orientuotas į korporacijas, tarptautinius pinigų srautus, t.y į pagrindinius subpolitikos veikėjus. Kita atomizuotų piliečių strategija – užsiimti viešosios erdvės „agoros“ okupacija, ar tai būtų urbanistiniai socialiniai judėjimai, ar „Pasidaryk pats“ žurnalistika, ar internetinių įsilaužėlių kova už skaidrumą ir interneto nepriklausomybę. Šiandienos maištininkai, prisitaikydami prie naujų sąlygų, geba okupuoti erdvę ir būti pastebėti, tačiau jų pasipriešinimas panašus į signalines raketas skęstant laivui, rodančias, kad visuomenėje vyksta kažkas ne taip.

Žengiame į atomizuotų visuomenių pasaulį. Žmonės liberalioje valdysenoje kasdieną susitinka atlikti vieną ar kitą funkciją drauge, o po to išsiskirsto. Nekuriama bendra istorija ar identitetai, nelieka vienijančių bendrumų, kurie padėtų susirinkti vardan vieno tikslo, kuris atrodytų prasmingas daugeliui. Nebeužtenka būti piliečiu, dabar reikia būti arba „žaliuoju“, arba pacifistu, arba priklausyti kokiam nors gerbėjų klubui, kad pavyktų mobilizuotis bendram veiksmui, atrasti bendraminčių. Pasaulyje veikia „Hario Poterio armija“, kuri be įvairių „raganiškų susibūrimų“ vykdo ir socialinę veiklą, įkvėptą jų herojaus žygdarbių. Nejaugi visiems gali tekti tapti Hario Poterio gerbėjais idant galėtume mobilizuotis bendram veiksmui?

Sakoma, revoliucijos visų pirma kyla galvose. Tai viena erdvių, kuri turi būti okupuota visų pirmiausia. Anot rašytojo ir filosofo Gilberto Chestertono, šiuolaikiniam žmogui trūksta sveiko ir gyvo idealizmo, todėl jam kyla sunkumų norint maištauti. Gyvendamas pliuralizme, reliatyvizmu persmelktame pasaulyje, šiandienos žmogus yra vedamas prieštaringų įsitikinimų, neretai nėra išgryninęs idėjų, o maištui būtinas nuoseklus idėjos siekimas. Laivas be kurso neatras Amerikos. Šiandien galime stebėti įvairiausių erdvių okupacijas ir vienišų maištininkų strategijas, belieka tik svarstyti, ar taip reiškiasi maištas, o gal gi tai tik alternatyvios oazės pliuralistinėje visuomenėje? Okupavus erdvę, kokia ji bebūtų, idėjos išgirstamos, ar bent jau gali būti paliudytos.

Vienišas tamsus siluetas užvertė kompiuterio ekraną - pasitraukė iš maišto erdvės! Jei bus ūpas, rytoj vieno mygtuko paspaudimu prisijungs ir sugrįš. Jis veikiausiai paspaus „Patinka“ po Facebook sienoje draugo patalpinta demaskuota reklama, ten pat pasigirs, kad rytą gėrė kavos, nuo kurios kainos keletas centų nubyrėjo Afrikos vaikų sriubai. Ši maištinga siela turėdama laiko užsuks į okupuotą skverą miesto centre, bet šį kartą ne tiek pasibėdavoti, nes tai jau darė kelias dienas prieš tai, o tiesiog paklausyti alternatyvaus roko grupės pasirodymo. Gal prieš išeidama iš namų dar suspės parašyti komentarą tinklaraštyje apie įvykius Ukrainoje ir rekomenduos jį kaip alternatyvios informacijos šaltinį „Pasidaryk pats“ žurnalistui. Ji vakarienei nenusipirks „tarybinės dešros“ ir jausis nugyvenusi dieną maištingai. Ar tikrai taip? Ar veikiant pavieniui, sau patogiu būdu ir metu nekyla grėsmė tapti maišto vartotojais, o ne maištininkais? .|

Refleksyvioji modernizacija (angl. reflexive modernization) – tai antroji modernizacija. Po-kario socialinės struktūros nereiktų absoliu-tinti, modernizacija vyksta ir toliau, tik šį kartą modernybė transformuojasi dar kartą. Keičiasi ne tik institucijos, bet kvestionuojami pagrindiniai visuomenę reguliuojantys principai, pavyzdžiui, tautinė valstybė, gerovės valstybė, masinės parti-jos, socialinės klasės ir pan. Modernizacija vadina-ma refleksyvia, norint pabrėžti jos pobūdį. Ji tarsi reflekso (angl. reflex) skatinamas atsakas į pačios modernizacijos keliamus iššūkius, problemas, rizikas modernioje visuomenėje.

Ulrich Beck, Wolfgang Bonss ir Christoph Lau, „The Theory of Reflexive Moderniza-

tion: Problematic, Hypotheses and Research Programme“. Theory Culture Society, 20 (1),

2003, 133.

12

Kalba ir politika

14 #23 | 2014

kaip lietuviai ir lenkai Vokietijos imperiją kūrė

Sukilimas, kuris nulėmė revoliuciją. Taip būtų galima apibūdinti 1863-1864 m. Rusijai priklausiusiose ATR žemėse vykusių kovų poveikį Europos politiniam gyvenimui: klausimas, ar mes galėtume kalbėti apie dualistinės Austrijos-Vengrijos valstybės sukūrimą, vienos imperijos (Prancūzijos) žlugimą ir kitos (Vokietijos) iškilimą, jeigu ne XIX a. II-os pusės įvykiai mūsų kraštuose. Didžiųjų sukilimų pasekmės retai apsiriboja vien tik pokyčiais valstybių vidaus politikoje - jie visada sukelia bangas ir tarptautinėje arenoje. Būtent 1863-1864 m. sukilimo keltos tarptautinės bangos ir yra pagrindinė šio teksto tema.

atsklanda

1866 m. liepos 3 d. Prūsijos kariuomenė netoli Koniggratzo miesto sutriuškino Austrijos ir jos sąjungininkų karines pajėgas, taip de facto užbaigdama Austrijos Prūsijos Italijos karą. Besidomintiems karybos istorija šis mūšis ir jo reikšmė yra puikiai žinomi. Pirmiausia, tai paskutinis mūšis, kuris galutinai užbaigė ir patį karą. Ateityje kariuomenėms niekaip nepavyks pakartoti ir pasiekti tokių greitų ir visa nulemiančių pergalių. Kita vertus, tai, kaip Helmuto von Moltkės vadovaujama kariuomenė pasiekė pergalę, perrašė karybos kanonus ir tradicijas bei sugrąžino Prūsijos dominavimą karyboje.

Tačiau šio mūšio įtaka ir poveikis karybos raidai nublanksta mąstant apie jo svarbą tarptautinei politikai ir galios balansui Europoje. Pasibaigus karui, šimtą metų trukusi Austrijos ir Prūsijos kova dėl hegemonijos Vokietijoje baigėsi neginčijama pastarosios pergale. 1871 m. Versalyje paskelbtas Vokietijos imperijos sukūrimas iš tiesų buvo nuspręstas ne prie Sedano 1870 m., bet dar prie Koniggratzo 1866 m. Visgi čia norisi kalbėti ne apie tai, kodėl ir kokiais metodais Vokietija buvo suvienyta, bet kaip tai išvis tapo įmanoma - ir kodėl toks mūšis apskritai galėjo įvykti.

Situaciją, kuri susiklostė Europoje 1864-1866 m., puikiai iliustruoja vienas garsiausių Šerloko Holmso tyrimų epizodų. Tirdamas ristūno Sidabro dingimo ir jo trenerio mirties aplinkybes, garsusis detektyvas, bylos inspektoriaus paklaustas, į ką dar reikėtų atkreipti dėmesį, atsakė: „Į keistą šuns elgesį tą naktį.“  - „Šuo nieko nedarė tą naktį.“ - „Tai ir yra keista“, - pareiškė Šerlokas Holmsas.

Taigi, pabandykime pritaikyti šį epizodą XIX a. II pusės tarptautinės politikos analizei. Tarkime, jog Prūsijos veiksmai tai detektyvinėje istorijoje aprašomas nusikaltimas. Šuo tarptautinė bendruomenė, o dar konkrečiau didžiosios valstybės: Prancūzija, Rusija ir Didžioji Britanija. Tai šalys, kurios 1864 m. vykusio Austrijos ir Prūsijos karo prieš Daniją, 1866 m. Prūsijos ir Italijos karo prieš Austriją, o vėliau, kiek kitokioje rokiruotėje, ir 1870-1871 m. Prancūzijos ir Prūsijos karo metu visus šiuos procesus stebėjo iš šalies ir nesikišo į jų eigą. Šį jų nesikišimą galime prilyginti aprašytam

šuns elgesiui. Tai labai netipinis didžiųjų valstybių elgesys: karo forma vykstant esminei geopolitinės situacijos revizijai Vidurio ir Vakarų Europoje, didžiosios valstybės viso labo liko stebėtojomis ir, geriausiu atveju, ėmėsi tam tikrų diplomatinių veiksmų, bet ginkluotos intervencijos neplanavo. Tai nebuvo įprasta situacija, nes nuo pat XVI a., kai prasidėjo Europos tarptautinės sistemos formavimasis, tokio masto pokyčiai visada iššaukdavo europinio masto karus, į kuriuos įsitraukdavo visos didžiosios valstybės.

Todėl kyla klausimas, kas nulėmė tokį jų elgesį. Viena vertus, tai būtų galima aiškinti per konkrečių asmenybių - Otto von Bismarcko, Napoleono III ir Aleksandro II - prizmę bei teigti, jog šių valstybininkų ir valdovų genialūs sprendimai ir kolosalios klaidos nulėmė tokią įvykių eigą. Tai gana įprasta interpretacija, pateikianti daug svarbių įžvalgų, tačiau nepajėgianti paaiškinti visų to meto pokyčių Europoje. Juk visi šie veikėjai taip pat buvo veikiami sisteminių procesų, kurių jie patys kontroliuoti negalėjo, o tik naudojosi susiklosčiusiomis galimybėmis. Vienas tokių procesų buvo nacionalizmas ir jo paskatintos revoliucijos bei sukilimai.

1863-1864 m. sukilimas Rusijai priklausiusiose ATR žemėse  - vienas esminių veiksnių, leidusių Prūsijai įvesti savo diktatą vokiškose žemėse.* Šis sukilimas sugriovė trapų Prancūzijos ir Rusijos aljansą, tapo paskutiniu faktoriumi, nutraukusiu Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos bendradarbiavimą ir virto glaudesnės Prūsijos ir Rusijos partnerystės pagrindu. Visa tai sudėjus, iš pradžių Prūsija ir Austrija, o vėliau tik Prūsija galėjo perbraižyti Vidurio Europos žemėlapį, nes kitos valstybės nenorėjo, o ir nepajėgė bendradarbiauti bei koordinuoti savo veiksmų. Kitaip tariant, Europos koncerto idėja ir mechanizmai nebeveikė. Sukilimas ATR žemėse tapo vienu svarbiausių veiksnių, nulėmusių revoliuciją tarptautinėje Europos politikoje.

diplomatinis labirintas

1856 m. Paryžiaus taikos sutartimi buvo užbaigtas Krymo karas, kurį prieš Rusiją laimėjo Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Sardinijos, Austrijos ir Osmanų imperijos koalicija. Dar nenudžiūvus rašalui nuo sutarties dokumento, Napoleonas III ėmė ieškoti būdų, kaip susidraugauti su ką tik pralaimėjusia Rusija. Pastaroji nepraleido tokios progos ir šiltai reagavo į Paryžiaus siunčiamus signalus. Po Krymo karo Sankt Peterburgas turėjo vieną aiškų užsienio politikos tikslą atšaukti

žeminančius Paryžiaus taikos sutarties punktus,** todėl Prancūzijos pasiūlytas bendradarbiavimas buvo laikomas galimybe sugriauti vadinamąją Krymo koaliciją iš vidaus ir tuo pat metu Paryžiaus sutartį paversti niekiniu dokumentu.

Tačiau ši sąjunga laikėsi ant vienas kitam prieštaraujančių principų, tad nieko nuostabaus, jog užteko 1863-1864 m. sukilimo šiai draugystei pasibaigti. Viena vertus, Napoleonas III tikėjosi, jog Rusija susitaikys su praradimais Juodosios jūros regione ir leis jam koreguoti situaciją Vakarų Europoje, t. y. Italijoje ir vokiečių žemėse. Tuo tarpu Rusija vylėsi, jog Paryžius Vakarų Europoje nieko nekeis ir leis jai susigrąžinti prarastą įtaką ir prestižą Artimuosiuose Rytuose. Kitaip tariant, Napoleonas siekė galutinai sugriauti 1815 m. Vienoje sukurtą tarptautinį režimą, o Rusija norėjo jį (ar bent jau dalį jo elementų) išsaugoti bei tuo pačiu suardyti 1856 m. Paryžiuje jai primestą tvarką.

Napoleonas III taip pat didžiavosi, jog jam pavyko padaryti tai, ko nesugebėjo jo dėdė. Jis vienu metu buvo sudaręs aljansus tiek su Didžiąja Britanija, tiek su Rusija. Britų nepasitikėjimas Rusija po Krymo karo niekur nedingo, tačiau Londone anti-austriškos nuotaikos buvo kur kas gajesnės. Viena buvo laikoma konservatyvia, reakcine ir klerikaline, jos palaikomos vertybės prieštaravo toms, kurių vis labiau laikėsi britų politinis elitas ir didėjantis elektoratas.

Visoje šioje aljansų painiavoje galima atsekti aiškias veikimo kryptis: britai ir rusai sutiko su Napoleono planais Italijoje, t. y. leido iš jos išvyti austrus, tuo tarpu situacija vokiečių žemėse buvo visai kas kita. Britai bijojo galimų Paryžiaus ambicijų dėl hegemonijos Europoje, o pirmuoju to indikatoriumi visada buvo prancūzų veikla Reino regione. Tuo metu Rusija nerimavo, jog Paryžius gali susimokyti su austrais ir vokiečių žemėse eliminuoti Prūsiją. Todėl prancūzų aljansai su Londonu, o ypač su Sankt Peterburgu, buvo tie tramdomieji marškiniai, kurie neleido keisti status quo Vidurio Europoje.

Būtų klaidinga manyti, jog 1863 m. sausį prasidėjęs sukilimas buvo vienintelė priežastis, turėjusi tokį sprogstamąjį poveikį, galėjusį sugriauti šią tarptautinę sanklodą. Tačiau galima drąsiai teigti, jog ji buvo lemiama. Pažvelgus į tai, kaip didžiosios valstybės reagavo į įvykius Lenkijoje ir Lietuvoje pačioje sukilimo pradžioje, sunku kalbėti apie kokią nors rimtesnę šio sukilimo reikšmę tarptautinei bendruomenei. Austrija, bijodama jos imperijoje gyvenančių lenkų reakcijos, nenorėjo kištis į sukilimą - jai jau užteko rūpesčių su italais ir vengrais. Prancūzija, o tiksliau Napoleonas III, nesikišo, nes nenorėjo sugriauti jam brangios sąjungos su Rusija. Didžioji Britanija, istoriškai niekada neturėjusi didelių interesų šiame regione, tuo metu labiau rūpinosi ir stengėsi išvengti įsitraukimo į JAV

dr. DEIVIDAS ŠLEKYS —VU TSPMI lektorius. Akademiniai interesai susiję su karo studijomis, socialinių mokslų ir istorijos sąveikos problematika.

Corp! RePublica filisteris.

* Kitas svarbus veiksnys buvo Austrijai priklausiusios Venecijos klausimas. Buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemių ir Venecijos klausimai yra labiausiai 1860-ųjų Europos tarptautinę politiką skaldančios temos.

** Paryžiaus taikos sutartimi (1856 m.) Juodoji jūra buvo demilitarizuota, o tai reiškė, jog Rusija negali turėti karinio laivyno šioje jūroje. Tačiau Sankt Peterburgą labiau pykdė pats faktas, jog jai, didžiajai valstybei, kažkas sako, ką galima ir ko negalima daryti. Todėl šios sutarties anuliavimas pirmiausia buvo garbės ir prestižo reikalas, o tik po to sekė geopolitiniai ir ekonominiai išskaičiavimai.

Antonas von Werneris, „Vokietijos imperijos paskelbimas Versalyje“, 1885 m.

15

15 2014 | #23

ARNAS ZDANOVIČIUS —VU TSPMI trečiakursis, kuris muziką ne vien tik klauso. Corp! RePublica senjoras.

pilietinį karą. Tačiau visus šiuos ketinimus sugriovė du veiksniai: pirma, Rusijai nepavyko greitai numalšinti sukilimo, o tai didino tikimybę, jog kaimyninės valstybės į visą šį reikalą ims žvelgti su vis didesniu nerimu; antra, Europos valstybės neįvertino Prūsijos baimės lenkų atžvilgiu. Ypač mažai prielankumo jiems jautė naujai paskirtas Prūsijos kancleris O. von Bismarckas. Siekdamas užbėgti už akių galimam lenkų sukilimui Prūsijoje ir norėdamas labiau suartėti su Rusija, jis 1863 m. vasario mėnesį pasiūlė Sankt Peterburgui pasirašyti konvenciją dėl glaudesnio karinio bendradarbiavimo malšinant vykstantį sukilimą. Rusija šį pasiūlymą priėmė ir vasario 8 d. buvo pasirašyta Alvenslebeno konvencija.

Šios konvencijos pasirašymas iš esmės pakeitė tarptautinės politikos žaidimo taisykles. Likusios didžiosios valstybės jau nebegalėjo ignoruoti vykstančio sukilimo, nes dvi Rytų Europos šalys dėl jo pasirašė formalią sutartį. Europos liberalams tai atrodė tarsi pirmas žingsnis link Šventosios sąjungos, konservatyvaus ir reakcinio aljanso, atkūrimo. Trūko tik Austrijos. Tuo metu Prancūzijoje, kurios visuomenė ir dalis politinio elito visada rėmė ir palaikė lenkus, padidėjo spaudimas Napoleonui, jog šis pasmerktų Rusijos ir Prūsijos veiksmus bei imtų reikalauti iš esmės spręsti Lenkijos klausimą. Pastarasis, atsižvelgdamas į šalies vidaus situaciją, ministrų spaudimą bei tai, jog giliai širdyje nacionalizmas ir tautinis išsivadavimas jam visada buvo mielesni nei geopolitiniai išskaičiavimai, pasiūlė Londonui ir Vienai parengti protesto notą ir įteikti ją Berlynui. Kaip matyti, kaltę dėl krizės Paryžius bandė suversti Prūsijai, o ne Rusijai. Jeigu šis sumanymas būtų pavykęs, labai tikėtina, jog sąjunga tarp Rusijos ir Prancūzijos nebūtų iširusi.

Tačiau Prancūzijos siekiams nepritarė britai, o šiems antrino austrai. Tai, jog Paryžius norėjo siųsti notą Berlynui, Londonui atrodė kaip paprasčiausia maskuotė, kuria norima pridengti planuojamus karinius veiksmus prieš Prūsiją Reino regione. Britai laikėsi pozicijos, jog jeigu nota ir turi būti teikiama, tai ji turi būti skirta tam, kieno teritorijoje vyksta neramumai, t. y. Rusijai. Savo ruožtu Austrija, nenorėdama pykdyti Berlyno ir ypač Londono, pritarė pastarojo siūlymui. Napoleono III pasiūlytas notos įteikimo sprendimas staiga atsisuko prieš jį patį, nes imperatorius buvo priverstas panaudoti šį diplomatinį įrankį prieš valstybę, kurią norėjo apsaugoti nuo tarptautinio spaudimo, t. y. Rusiją.

Pirmoji nota Sankt Peterburgui buvo išsiųsta balandį, vėliau pakartotinai birželį bei rugpjūtį. Iš pradžių Rusija bandė būti lanksti, siūlydama aptarti lenkų klausimą

europiniame kongrese, jeigu jame bus galima svarstyti ir kitus Europai svarbius klausimus, t. y. Paryžiaus sutarties punktus, primestus Sankt Peterburgui. Savaime suprantama, Europos valstybės atmetė šį pasiūlymą, o likusių dviejų notų tonas tik griežtėjo, kol galiausiai 1863 m. rugpjūtį Prancūzija oficialiai nutraukė sąjungą su Rusija.

užsklanda

Koks rimtas buvo šis sąjungos nutraukimas puikiai iliustruoja faktas, jog prie konstruktyvaus ir glaudesnio bendradarbiavimo Prancūzija ir Rusija sugrįžo tik 1890-aisiais. Savo ruožtu per visus šiuos metus Rusija suartėjo su Prūsija, o tai buvo ypatingai svarbu 1864-1871 m. laikotarpiu. Nutrūkusi Prancūzijos ir Rusijos sąjunga leido Prūsijai kautis dviejuose karuose be išorinių jėgų įsikišimo. Tiksliau, tokios sąjungos, nukreiptos į status quo vokiečių žemėse išlaikymą, nebuvimas leido Bismarckui įtikinti Prūsijos karalių Vilhelmą I imtis karinių veiksmų. Jau vien tai, jog kaimynės Vakaruose ir Rytuose (Prancūzija ir Rusija) – sąjungininkės, Prūsijos karalių, kaip ir jo pirmtakus, atgrasydavo nuo agresyvios ir karingos politikos. Tokios sąjungos iširimas labai palengvino Bismarcko darbą vidaus politikoje, įtikinant karalių imtis ryžtingesnių veiksmų.

Galiausiai, tai, kaip krizės metu Londonas elgėsi su Paryžiumi, parodė, jog toks bendradarbiavimas, koks siejo valstybes Krymo karo metu ir iš karto po jo, tapo nebeįmanomas. Britai, susipykę su Prancūzija ir Rusija, atstūmę austrus ir pastūmėję prūsus rusų link, liko be kontinentinių sąjungininkų. Pasekmių ilgai laukti nereikėjo. 1864 m. prasidėjusi Holšteino ir Šlėzvigo krizė, kuri baigėsi Danijos karu prieš Austriją ir Prūsiją, vyko kitoms valstybėms tik pasyviai stebint. Didžioji Britanija nepajėgė apginti savo artimos sąjungininkės Danijos, nes negalėjo pritaikyti savo tradicinio metodo - pasiremti sąjungininku kontinente, mat jo tiesiog neturėjo. O įvykiai Danijoje tiesiogiai vedė prie Austrijos ir Prūsijos konfrontacijos, kuri baigėsi pirmųjų sutriuškinimu prie Koniggratzo.***

Apibendrinant viską, kas buvo pasakyta, reikėtų pastebėti, jog 1863-1864 m. sukilimas buvo svarbus ne tik Lenkijos, Lietuvos ir kitų aplinkinių kraštų raidai. Šis sukilimas paliko labai reikšmingą žymę ir to meto tarptautinėje politikoje. Be to, Rusija aiškiai pamatė, jog lenkų klausimas labai lengvai daro ją atvira tarptautiniam spaudimui. Taikant šią logiką, Rusijos veiksmai po sukilimo (lietuviškos raštijos uždraudimas ir t.t.) gali būti vertinami ne tik iš vidaus, bet taip pat ir iš tarptautinės politikos perspektyvos. |

skirtingi roko legendų veidai

maištaujančiais 1968 metais

Septintas dešimtmetis priklausė grupėms „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“. Iki šių dienų nesibaigia ginčai, kurie buvo geresni, tačiau yra bendrai sutariama, kad abi grupės vertos aukso raidžių Rokenrolo šlovės muziejuje. Tekste bus žvelgiama į pirmąsias šių grupių istorijoje dainas, nešusias politinę žinutę, kurią įkvėpė 1968-ųjų studentų streikai ir protestai prieš Vietnamo karą.

kas atsitiko 1968 metais?

• 1968 m. vyksta Vietnamo karas, kuris kelia didelį nepasitenkinimą Vakarų pasaulio visuomenėje.

• Sausio 5 d. prasideda Prahos pavasaris.

• Kovo 17 d. išvaikytas protestas prieš Vietnamo karą Londone, kurio metu buvo sužeisti 86 žmonės.

• Balandžio 4 d. nužudomas Martinas Lutheris Kingas, tai pradeda riaušes įvairiuose JAV miestuose, kurios trunka keletą dienų.

• Gegužę vyksta studentų streikai Paryžiuje, prie kurių prisijungia ir dirbančioji klasė.

• Birželio 6 d. JAV nužudomas New Yorko valstijos senatorius Robertas F. Kennedy.

• Rugpjūčio 21 d. sovietinė ir kitų Varšuvos pakto valstybių kariuomenė įvedama į Čekoslovakiją. Invazija užgniaužia šalyje pradėtas reformas.

• Rugpjūčio 26 d. „The Beatles“ išleidžia singlą „Hey Jude“, kurio B pusėje yra daina „Revolution“.

• Rugpjūčio 26-29 d. vyksta Demokratų partijos nacionalinis suvažiavimas, sukėlęs protestus Čikagoje.

• Rugpjūčio 31d. JAV išleidžiamas „The Rolling Stones“ singlas „Street fighting man“.

• Lapkričio 22d. „The Beatles“ išleidžia albumą „The Beatles“ (dar žinomą kaip „White Album“), kuriame yra daina „Revolution 1“.

1968 m. plito maišto idėjos, didelė dalis JAV visuomenės buvo nepatenkinta užsitęsusiu Vietnamo karu, kūrėsi įvairūs judėjimai, kovojantys už žmogaus teises, Europoje aštrėjo kairiųjų jėgų veikla. Maištas neapsiribojo vien politika, jis buvo jaučiamas ir kultūroje. 1968-ieji yra metai, kai „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“ išleidžia savo pirmąsias atvirai politines dainas.

the time is right for fighting in the street, boy

Mickas Jaggeris, „Rolling Stones“ lyderis, 1968 m. kovo 17 d. kartu su dar 25 000 žmonių dalyvauja proteste Grosvenoro aikštėje Londone. Nepatenkinti Vietnamo karu britai susirenka į demonstraciją prie JAV ambasados, o policijai nusprendus juos išvaikyti kyla riaušės. Po kelių

*** Ši Danijos istorija ir Didžiosios Britanijos rolė joje yra verta didesnio dėmesio žvelgiant iš šių dienų tarptautinės politikos aktualijų perspektyvos. Net būdama pati stipriausia ir galingiausia to meto valstybė pasaulyje, Didžioji Britanija nebuvo pajėgi padėti savo artimai sąjungininkei. Šiuo atveju pagalvokime apie JAV rolę Europoje ir apie tai, koks svarbus ne tik žodinis, bet ir realus (pvz. karių dislokavimas) amerikiečių buvimas mūsų kontinente.

Mūšis prie Salichos, 1863 m. gegužės 26 d. Mūšis baigėsi caro kariuomenės pralaimėjimu.14

17

Kalba ir politika

16 #23 | 2014

ištikimiausių fanų įkūrė klubą „United of Machester“, kuris, anot jų, ir tęsia senąsias „Manchester United“ tradicijas. Modernusis futbolas viską suveda į vienintelį – piniginį – kriterijų, tuo tarpu tam nepritariantys teigia, kad yra šis tas daugiau ir svarbiau nei pinigai – tradicijos, istorija, ištikimybė.

Aišku, modernus arba, kitaip tariant, komercializuotas futbolas nepatinka ne visiems, o tik tai daliai, kuriai šis sportas yra daugiau nei paprasčiausia pramoga, kuri negali taikstyti su tuo, ko netenkama paverčiant sportą tik preke. Ryškiausiai čia išsiskiria vadinamieji ultros – ištikimiausi sirgaliai, kurie visą gyvenimą lieka ištikimi vienai komandai, kurie, kiek tik gali, ją palaiko tiek namuose, tiek toli vykstančiose rungtynėse - ir ne skystais pašūkavimais, o nesiliaujančiomis skanduotėmis, vėliavomis, plakatais ir pirotechnikos šou. Būtent ištikimiausi fanai stovi kovos priešakyje, o jų elgesio priežastys yra šios.

Priežastis Nr. 1. Viskas turi savo kainą arba ko negali dideli pinigai, gali tik dar didesni pinigai. „Žigolo, kuris išnaudoja prostitutę. Klubas jam duoda viską, ko reikia norint žaisti futbolą ir mėgautis žaidimu, o jis dar mat nori užsidirbti pinigų? Neleisiu to „Flamengo“ klube. Profesionalus sportas smukdo žmogų“ – štai tokią kategorišką nuomonę XX a. pirmoje pusėje išsakė „Flamengo“ ekipos prezidentas Rivadivia Meyeris. Šiandien tokie jo žodžiai skamba gana juokingai, ypač jei turėsime mintyje, kokias milžiniškas sumas uždirbo tokie kažkuriuo savo karjeros metu „Flamengo“ rungtyniavę žaidėjai kaip Bebeto, Adriano, Julio Cesaras, Romario ar Ronaldinho. Tačiau R. Meyeris buvo įžvalgus, jis numatė, kas laukia sporto, kuriame pagrindinį vaidmenį ima vaidinti pinigai. Galima tik paklausti, kiek šiandieninių futbolininkų lieka

viename klube visą savo karjerą arba bent jau didesnę jos dalį? Labai retas. Pinigai, o ne istorija, ne ištikimybė klubui, net ne titulai tampa pagrindiniu faktoriumi, galinčiu išlaikyti žaidėją. Pinigai gali tapti paskata net ir peržengti raudoną liniją – pereiti į mirtinų priešininkų gretas. Visko įkainojimas paprasčiausiai reiškia, kad nebėra dalykų, kurių negali nupirkti. Preke tampa ne tik patys žaidėjai, tačiau ir klubai, besistengiantys įpiršti save sirgaliams. Dalis jų net sutinka išsižadėti dalies savo tapatybės, pašalinti rėmėjų nepageidaujamus ženklus, kaip kad nutiko su kryželiu „Barcelona“ ir Madrido „Real“ klubų herbuose. Pirmieji Šv. Jurgio – Katalonijos globėjo – kryžių pašalino nuo marškinėlių, pardavinėjamų kai kuriuose arabų kraštuose, tokiuose kaip Alžyras ar Saudo Arabija. Tuo tarpu antrieji kryžiaus, simbolizuojančio karaliaus globą ir leidžiančio „Real“ vadintis karališkuoju klubu, atsisakė statant teminį vandens pramogų parką Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Sirgaliai taip pat tampa tiesiog vartotojais, kuriems geriausi pasaulio klubai siūlo pasišildyti jų šlovės spinduliuose ir vilioja pamiršti ištikimybę savo gimtajai vietos komandai. Lygiai taip pat viskas suprekinama ir šiandieninėje postmodernioje visuomenėje, kurioje nebelieka objektyvių orientyrų, o žmonės yra viliojami kurti patys save. Natūralu, kad tokioje aplinkoje greitai atsiranda prekijų, siūlančių tiek įvairiausias „new age“ filosofijas, tiek komandą, kurią turėtum palaikyti.

Priežastis Nr. 2. Tapatybių niveliacija ir Schmitiško mąstymo pabaiga futbole. Kalbant apie futbolą, neretai yra pasitelkiamos karinės metaforos: šūvis į vartus, vartų apgultis, lemiamas šturmas. Ir iš tiesų futbolas ilgą laiką reiškė ne tik paprastą dviejų komandų susitikimą, tačiau ir skirtingų tapatybių, kurias įkūnydavo tos komandos, susidūrimą. Čia galima kalbėti apie tautinę ir religinę tapatybę: tarkime, Škotijos Glazgo mieste „Celtic“ buvo įkurtas kaip airių imigrantų katalikų klubas, o „Rangers“ – kaip škotų protestantų atsakas jam. Galima kalbėti apie regionines tapatybes, kaip kad baskus reprezentuojantis Bilbao „Athletic“ ar katalonų atstovai „Barcelona“. Šios komandos ne veltui itin aršiai kovėsi su Madrido „Real“, įkūnijančiu centralizuotos Ispanijos viziją. Galima kalbėti apie klasinę kovą, kuri, pavyzdžiui, Prahoje pasireiškė aštria konkurencija tarp „Slavia“ komandos, atstovavusios liberalią aukštesnę klasę, ir „Sparta“ vienuolikės, buvusios darbininkų klasės atstove. Galima kalbėti apie

„Kai kurie žmonės tiki, kad futbolas yra gyvenimo ir mirties klausimas. Aš esu labai nusivylęs tokiu požiūriu. Galiu jus užtikrinti, kad futbolas yra žymiai svarbiau nei tai“, – štai taip kalbėjo „Anfield“ stadiono, kuriame rungtyniauja „Liverpool“ futbolininkai, legenda Billas Shankly. Panašių teiginių būtų galima rasti ir daugiau. Pavyzdžiui, britų rašytojas Nickas Hornby knygoje „Aikštės karštinė“ (angl. „Pitch Fever“) rašo, kaip jis absoliučiai visą darbotvarkę derindavo prie savo palaikomos Londono „Arsenal“ komandos tvarkaraščio ir nesvarbu, ar tai būtų paprastas vakarėlis, ar draugų gimtadienis, ar vestuvės. Futbolas yra taip giliai susipynęs su žmonių kasdienybe, su miestų, regionų ir ištisų valstybių gyvenimu, kad per jį būtų galima papasakoti visą bent jau XX a. istoriją. Bandymų į futbolą pažvelgti platesniame, o ne tik tribūnomis apsuptos aikštės kontekste, jau būta ne vieno. Verta paskaityti kad ir Davido Goldblatto „The Ball is Round: A Global History of Football“, Jonathono Wilsono „Behind the Iron Curtain: Travels in Eastern European Football“, Simono Kuperio „Football against the Enemy“ ar Davido Winnerio „Brilliant Orange: the Neurotic Genius of Dutch Football“.

Tad ką gi mums apie šiandienos pasaulį byloja maištas prieš modernųjį futbolą? Įveskite šį žodžių junginį į paieškos sistemą ir netrukus gausite gausybę rezultatų, aiškinančių, kuo blogas yra modernus futbolas, kaip jis griauna šį gražų žaidimą. Ištikimiausi klubų sirgaliai kasdien stoja į kovą su futbolo komercializacija. Ši kova gali reikštis įvairiai – nuo paprasčiausio neprielankumo klubo politikai demonstravimo iki klubo rungtynių boikotų ar atviros kovos su klubo valdžia. Pavyzdžiui, Mančesteryje po Glazerių šeimos atėjimo dalis

Piniginė praraja. Pirmasis trijų skaitmenų sumos žaidėjo persikėlimas į kitą klubą įvyko 1893-aisiais, kai škotų puolėjas Willie Groves iš Vest Bromičo „Albion“ išvyko į Birmingamo „Aston Villa“ už 100 svarų sterlingų. Praėjus 120 metų, 2013-aisiais, Madrido „Real“ už Gareth Bale Londono „Tottenham Hotspur“ paklojo 100 milijonų eurų.

Pinigai prieš principus. FC „Barcelona“ išsiskyrė iš didžiųjų klubų tuo, kad komanda daugiau nei 100 metų atsisakė vaizduoti rėmėjų logotipą ant komandos marškinėlių. Kai 2006-aisiais mėlynai granatinius marškinėlius papuošė UNICEF emblema, sirgaliai pykti negalėjo: klubo biudžeto tai nepapildė, o pati „Barcelona“ ne tik reklamavo, bet ir skirdavo lėšų organizacijos projektams. Spėjama, jog tai buvo tik strateginis vadovybės žingsnis pripratinti žiūrovus prie „antikūnių“, mat 2011-ais metais UNICEF simbolį pakeitė „Qatar Foundation“ logotipas. Save vadindama paramos organizacija, „Qatar Foundation“ už emblemos nešiojimą „Barcelona“ iždą kasmet papildė 30 milijonų eurų, tapdama brangiausio tokio sandorio dalyve futbolo istorijoje. Galiausiai ant „Barcelona“ marškinėlių atsirado komercinis „Qatar Airways“ prekės ženklas, galutinai sugriaudamas klubo „švarių marškinėlių“ politikos mitą.

Paruošė „Post Scriptum“ redakcijos narys Vytautas Brazaitis.

mylėk žaidimą, nekęsk verslo! arba ką byloja maištas prieš modernųjį futbolą?

pasaulis paaiškina futbolą ir per futbolą gali būti paaiškintas mus supantis pasaulis

DONATAS PUSLYS —VU TSPMI alumnas, programos „Renkuosi mokyti“ alumnas, apžvalgininkas, organizacijos „Kolumbo riteriai“ narys.

17

17 2014 | #23

priverstas suprasti, kad ne viską galima keisti pagal savo ar rėmėjų užgaidas.

Panaši istorija nutiko ir Zagrebe, kur Kroatijos prezidentas ir tuometinis Zagrebo „Dinamo“ klubo prezidentas Franjo Tudjmanas nusprendė pervadinti komandą iš pradžių į „HAŠK Gradanski“, o po to į „Croatia“. Sprendimą jis motyvavo tuo, kad „Dinamo“ yra socialistinį Jugoslavijos režimą menantis pavadinimas. Su tuo nesutiko ištikimiausi „Dinamo“ fanai iš „Bad Blue Boys“ grupuotės. Šios grupuotės nariai kovėsi kare su serbais, o greta „Maksimiro“ stadiono Zagrebe dar ir šiandien stovi paminklas, teigiantis, kad 1990 metų gegužės 13 dieną „Dinamo“ fanai šiame stadione pradėjo karą su Serbija ir aukojo savo gyvybes kaudamiesi už tėvynę. Aišku, tai yra išpūstas mitas ir karas prasidėjo tikrai ne stadione. Vis tik akivaizdu, kad „Bad Blue Boys“ „Dinamo“ traktavo ne kaip kažkokį buvusio režimo reliktą, o kaip esminę kroatiškos tapatybės dalį. Tad po klubo pavadinimo pakeitimo ne tik ženkliai sumažėjo stadiono lankomumas, tačiau F. Tudjamano partija pralaimėjo Zagrebo savivaldos rinkimus, o fanai dar padegė ir stadiono ložę, kurioje rungtynes dažniausiai stebėdavo prezidentas.

Šios kelios istorijos atspindi potencialią įtampą tarp ištikimiausių klubo fanų ir savininkų. Kiek hiperbolizuojant galima klausti, ar ši įtampa neatspindi ir šiandien mūsų valstybėje vykstančio žymiai svarbesnio ginčo dėl to, kas turi tarti lemiamą žodį svarbiausiais klausimais - politinis elitas ar tauta? Arba, kitaip tariant, kam priklauso valstybė?

Problema Nr. 5. Pilietybė kaip prekė arba tautinės valstybės pabaiga. Sporte ir ne tik futbole regime, jog pilietybė neretai tampa preke, mainų objektu, padedančiu prisivilioti reikiamą sportininką. Pilietybė jau nebereiškia ypatingo santykio su valstybe, juolab su tauta. Krepšinyje tai galbūt netgi ryškiau matoma nei futbole, ir tai – tautinės valstybės pabaigos simbolis. Šiandien natūralizuotų žaidėjų skaičius nacionalinėse rinktinėse vis dar ribojamas, tačiau galima tik prognozuoti, jog ilgainiui ši riba bus vis plečiama motyvuojant tuo, kad pačiam asmeniui turi būti suteikiama visiška laisvė spręsti, kam jis nori atstovauti. Pinigai, taip neatsiejami nuo modernaus sporto, čia vaidins nemažą vaidmenį - kaip veikiausiai ir titulų troškimas.

Visa tai yra tik kelios priežastys, skatinančios protestus prieš modernų futbolą ir sportą apskritai. Protestuojama prieš tai, prieš ką protestavo ir Rivadivia Meyeris – pinigų įsigalėjimą, kuris naikina tradicinius tapatybės saitus, suprekina santykius. Problema tik ta, kad pats maištas dažnai tampa tik preke, tik „brendu“. Šiandien gausu įvairių svetainių, siūlančių atributiką su kovos prieš suprekintą futbolą simbolika. Ironiška, juokinga, graudu... Kaip „Spektaklio visuomenėje“ rašė Guy Debordas, kapitalistinė sistema yra pajėgi viską suprekinti: iš pradžių maištas nukenksminamas, o po to jį saugiai galima paversti geidžiama preke, kuri tik prisidės prie esamos sistemos stiprinimo, o ne griovimo ar bent jau keitimo, kaip kad naiviai buvo tikimasi. Štai iš čia ir spektaklio visuomenė, paverčianti žmogų iš anksto sukurptų vaidmenų atlikėju, pasyviu, nekenksmingu vartotoju, kuris nuoširdžiai tiki savo maištu. |

vartotoju paverstas sirgalius negailėtų pinigų už išdailintą, spalvingai įpakuotą prekę. Anksčiau principiniais buvę susitikimai praranda savo reikšmę, nes jie nėra įsišakniję nei dažniausiai iš kitur atvykusių, supirktų žaidėjų, nei vartotojiškai nusiteikusių sirgalių sąmonėje. Principinės kovos šydas palaikomas tik reklaminiais tikslais siekiant padidinti susidomėjimą ir taip pakelti prekės vertę.

Priežastis Nr. 3. Globėjiška valstybė, arba Didysis Brolis stebi tave. Ilgą laiką tos prekės įpakavimą ar „brendą“ gadino tai, kas yra žinoma kaip angliškoji liga – futbolo chuliganizmas. Fanai nevengdavo savo komandą palaikyti ne tik skanduotėmis ar pirotechnika, tačiau ir kumščiais. Klubams, kurie siekė pritraukti kuo daugiau kuo pinigingesnių potencialių klientų, prisireikė išspręsti šią „įpakavimo problemą“. Buvo keliamos bilietų kainos, įvedami vardiniai bilietai, tribūnose įrengiamos stebėjimo kameros, naikinamos stovimos tribūnos, iš aršiausių fanų atimama teisė lankytis stadione. Dalis priemonių buvo tikrai reikalingos, kad pažabotų chuliganus. Tačiau dalis priemonių vis tik yra abejotinos - tarkime, stovimų tribūnų panaikinimas ar kameros tribūnose. Visa tai yra atspindys to, kas įvardijama kaip globėjiška valstybė, kuri ima kištis ir reguliuoti visuomenės gyvenimą. Valstybė iš žmogaus perima atsakomybę už jį patį. Tai teisinama tvarkos ir gerovės siekiu, tačiau kyla natūralus klausimas: o kaipgi laisvė?

Priežastis Nr. 4. Kieno yra klubas? Rodosi atsakymas į šį klausimą yra paprastas – klubo savininkų. Tačiau ištikimiausi sirgaliai gali paprieštarauti. Savininkai ateina ir išeina kaip ir atvyksta ir iškeliauja žaidėjai, tuo tarpu ištikimiausi sirgaliai lieka. Kurgi šiandien būtų Vilniaus „Žalgiris“, jei ne ištikimiausi klubo fanai iš „Pietų IV“? Būtent jie išgelbėjo komandą, kai ją į prarają nustūmė komandos savininkai. Tie patys sirgaliai kadaise priminė ir buvusiam komandos savininkui Januszui Lopučiui, kad yra dar dalykų, prie kurių kišti nagų nedera. Vienas tokių - klubo spalvos. Kadaise jis buvo nusprendęs pakeisti klubo spalvas iš žaliai-baltos į juodai-baltą. Tai sukėlė ištikimiausių sirgalių protestą ir J. Loputis buvo

politinius-ideologinius nesutarimus, kaip, tarkime, Italijoje, kurioje „Livorno“ yra radikalių kairiųjų, o Romos „Lazio“ - radikalių dešiniųjų klubas. Tai tėra tik keli pavyzdžiai, kurių būtų galima pririnkti gausybę. Tačiau šiandien tos tapatybės futbole nyksta, o kartu nyksta ir tradicinė priešprieša, kuri dažnai yra palaikoma tik dėl komercinių tikslų. Jei pažvelgsime į šių tapatybių koliziją, tai suprasime, kad ilgą laiką futbole kova vyko pagal Carlo Schmitto nukaltą draugo ir priešo skirtį. Trumpai tariant, kad žinotum, kas esi, turi žinoti, kas yra tavo priešai. Kova prieš priešą telkė, stiprino kolektyvinę tapatybę, tačiau šiandien regime ir tai, ką pats C. Schmittas įvardijo kaip neutralizaciją, t.y. tų konfliktinių tapatybių išstūmimą. Futbolas vis labiau tampa viduriniosios klasės pramoga, o patys klubai ir federacijos deda visas pastangas, kad paprasčiausiu

mėnesių studentai pradeda streikus Prancūzijoje. Tai įkvepia M. Jaggerį sukurti revoliucinių nuotaikų persmelktą dainą. Taip gimsta „Street Fighting Man“. Nors atlikėjas niekada taip ir neįsitraukė į politiką, šis kūrinys pribloškia radikalumu, kai kurie radikalūs to meto kairieji teigė, kad išgirdę dainą pasimetė, nes net jiems tai pasirodė per smarku: „Hey so my name/ Is called Disturbance/ I’ll shout and scream/ I’ll kill the king, I’ll rail at all his servants“.

„Street Fighting Man“ taip ir liko politiškiausia visų laikų „Rolling Stones“ daina, vėliau jie grįžo prie santykių ir rokenrolo apdainavimo. Iš kelių interviu galima suprasti, kodėl ši daina vis tik buvo tokia radikali: Jaggeris į visą to meto kontekstą žvelgė ne kaip ideologas ar politikas - jis ieškojo kūrybinio įkvėpimo ir jį rado. Dalyvavimas proteste Jaggeriui nebuvo idėjinis, jis paprasčiausiai siekė adrenalino antplūdžio. Tikrąją jo poziciją geriausiai atspindi dainos priedainis: „Well now, what can a poor boy do/ Except to sing for a rock n’ roll band?/ ‘Cause in sleepy London town/ There’s just no place for a street fighting man, no“.

Singlas buvo išleistas tik rugpjūčio 31 d. Įdomu tai, kad vos penkiomis dienomis anksčiau „The Beatles“ išleidžia singlą „Hey Jude“, kurio B pusėje yra pirmoji bitlų atvirai politinė daina „Revolution“. Singlo išleidimas taip pat kelių dienų tikslumu sutampa su Demokratų partijos suvažiavimu Čikagoje, kuris sukelia nemažai neramumų: prasideda net kelias dienas trunkančios riaušės. Tai neigiamai atsiliepia „Street fighting man“ komercinei sėkmei, nes radijo stotys atsisako ją groti, argumentuodamos, jog dainos tekstas gali sukelti dar didesnius smurto proveržius: „Ev’rywhere I hear the sound/ Of marching charging feet, boy/ ‘Cause summer’s here and the time is right/ For fighting in the street, boy“. Vėliau M. Jaggeris kalbėjo: „Kvaila manyti, kad tu gali sukelti revoliuciją su viena daina. O aš norėčiau, kad tai būtų įmanoma!”. Nors grupė šią dainą ir vertina kaip puikų muzikos kūrinį, deja, radijo stočių cenzūra jai leido užlipti tik iki 48-tos vietos topuose.

du „Revolution“ veidai

Nors Johnas Lennonas per savo karjerą noriau pasisakydavo politinėmis temomis nei M. Jaggeris, pastarojo pozicija 1968 m. buvo daug nuosaikesnė. Jis nedalyvavo protestuose prie JAV ambasados, kaip vėliau viename interviu atskleidė – nenorėjo kompromituoti grupės prieš didelį turą Amerikoje. Jis taip pat mažiau „flirtavo“ su kairiųjų aktyvistais: priešingai, šie net priekaištaudavo jam rodydami „The Rolling Stones“ pavyzdį, kuris ypač piktindavo Lennoną. 1968 m. spalį dainininkas buvo įsivėlęs į „atvirų laiškų karą“ kairiųjų laikraštyje „Black Dwarf“. Kas taip užkliuvo aktyvistų lyderiams? Daina „Revolution“. Jeigu „Rolling Stones“ „Street Fighting Man“ alsavo revoliucija, tai pati „Revolution“ buvo daug labiau į dešinę nukrypusi daina ir jos pavadinimas šiek tiek apgaudavo klausytojus. Ne veltui tarp penkiasdešimt konservatyviausių visų laikų dainų „Revolution“ užėmė 7 vietą. Ji kritikuoja kairiųjų išreikštą palaikymą komunistiniams režimams: „But if you

skirtingi roko legendų veidai

15

19

16

Kalba ir politika

18 #23 | 2014

kodėl maištauja Lotynų Amerika?

2013 m. Brazilijoje praūžę įnirtingi maištai dėl brangiai atsieinančių sporto renginių, Čilės studentų protestai prieš švietimo sistemą, Indignados maištai Meksikoje, nukreipti prieš valstybės kovą su narkotikais (!) – rodosi, kad konfliktas yra neatskiriama Lotynų Amerikos dalis. Apie tai, kaip maišto tradiciją žemyne formavo dramatiška jo istorija ir kaip Lotynų Amerika maištauja šiandien, „Post Scriptum“ kalbasi su VU TSPMI dėstytoja bei Barselonos universiteto doktorante Ieva Giedraityte.

„tarnaitės veidas“ ir kitos tapatybės problemos

Jungtinių Tautų Vystymo programa (UNDP) 2013 m. Lotynų Ameriką pavadino kraštu, šiandien pasižyminčiu didžiausia socialine, politine ir kultūrine įtampa pasaulyje. I. Giedraitytė į tokias išvadas žiūri truputį skeptiškai: negi mes pamiršome Afriką? Jos nuomone, šiame žemyne situacija yra dar sudėtingesnė nei Lotynų Amerikoje.

Nepaisant to, socialinės įtampos Lotynų Amerikoje yra vertos atskiro nagrinėjimo. Kalbant apie šių įtampų ištakas, jų reikia ieškoti dar kolonijiniais laikais. „Lotynų Amerika yra žemynas, gimęs iš užkariavimo, o užkariavimas reiškia dalinę ankstesnio pasaulio žūtį. Tam tikrą kultūrinę traumą galima fiksuoti jau nuo šio proceso pradžios, o ypač nuo tada, kai nuolatinėmis užkariautojų sugulovėmis tapdavo indėnės ar juodaodės vergės, kurių pagimdyti vaikai tik retais atvejais būdavo pripažįstami tėvo. Šis maišymosi (isp. mestizaje) procesas buvo stipriai susijęs su prievarta,“ – teigia I. Giedraitytė.

Vienišų motinų užauginti vaikai atspindi kultūrą, kurios šaknys yra ir senajame pasaulyje (indėnė motina), ir pavergtajame pasaulyje (užkariautojas tėvas iš Europos). Čia dar įsipaišo ir savą istoriją ir tradicijas įnešantys vergai iš Afrikos. Tokiu būdu, anot I. Giedraitytės, iškyla tapatybės problema, kai nebėra aišku, kas tu – europietis ar indėnas? Balta odos spalva, ypač elito sluoksniuose, ilgą laiką buvo ypatingai didžiuojamasi. Rasiniai skirtumai Lotynų Amerikoje gajūs ir šiandien: balta oda žymi civilizaciją, vakarietiškumą, tamsi odos spalva – neišsilavinimą, barbarybę ir pan. Ne vienoje regiono valstybėje šviesesnė oda reiškia ir aukštesnę socialinę padėtį.

„Visuomenės dalis, kuri turi jaustis pažeminta dėl europietiškų šaknų trūkumo, atsigręžia į savo išskirtinumą ir pradeda juo didžiuotis. Taip kyla įtampa tarp „baltojo elito“ ir „tamsių“ masių. Pavyzdžiui, neseniai Čilėje vykusiame muzikos festivalyje „Lollapalooza“ reperė Anita Tijoux kai kurių žiūrovų (tikėtina, aukštesnės klasės, nes bilietai į festivalį nėra pigūs) buvo pradėta įžeidinėti šaukiant „cara de nana“ (liet. auklės/tarnaitės veidas),“ – pasakoja dėstytoja.

„Baltajam“ elitui priešinasi ir kai kurie politiniai lyderiai: „Hugo Chavezas pabrėžė Venesuelos kaip nuo Vakarų nepriklausomos tautos statusą, atmetė provakarietišką elitą. Evo Moralesas ir Rafaelis Correa akcentuoja Bolivijos ir Ekvadoro senųjų (indėnų) kultūrų vaidmenį konstitucijoje, jų pasaulėžiūrą ir tradicijas. Ši etninė, kultūrinė, ideologinė skirtis, priklausomai nuo indėnų populiacijos dydžio, egzistuoja beveik kiekvienoje žemyno šalyje,“ - teigia I. Giedraitytė.

pirminių žaliavų eksporto įkaitai

Įtampas Lotynų Amerikoje sutvirtino ir jos ekonominės politikos istorija. Ilgą laiką žemynas buvo pirminių žaliavų (angl. raw materials) šaltinis metropolijoms. Tai Lotynų Amerikos šalims turėjo nemažai neigiamų pasekmių: nebuvo paskatų vystytis industrijai, gamybai šalies viduje. Ekonomikoje toks žaliavų eksportavimo poveikis žinomas Olandų ligos pavadinimu. Atgavus nepriklausomybę, liberalūs elitai skubiai integravo regiono šalis į pasaulio ekonomiką, deja, tuose pačiuose pirminių žaliavų eksporto rėmuose.

„Šalyse, kuriose nebuvo jokių institucinių tradicijų, politinis elitas lengvai tapo verslo elitu, godžiai saugančiu savo politines privilegijas. Tik kilus ekonominėms krizėms, pradėtos stiprinti vidinės ekonomikos, tuo pačiu smarkiai paplito ir nacionalizmas, skatinęs didžiuotis savo maišytomis šaknimis. Prasidėjus Šaltajam karui bei nepasiteisinus protekcionistinei politikai, daugelyje šalių pradėta taikyti liberalias reformas, paskatinusias žemyną specializuotis tame, kas istoriškai jam sekėsi geriausiai – pirminių žaliavų eksporte. Finansavimas socialinei sferai vėl buvo sumažintas,“ – teigia I. Giedraitytė.

Pašnekovės teigimu, tokie ekonominiai ciklai reiškia kelis dalykus: pirma, daugelyje šalių valstybė niekada nesugebėjo teikti pačių būtiniausių funkcijų ir žmonės turėjo organizuotis tam, kad jos efektyviai būtų užtikrintos (pvz., įrenginėjamos viešosios virtuvės skurdžiuose rajonuose, nepriklausomos mokyklos ir pan.). Taigi, atsirado socialinių organizacijų tradicija. Antra, socialinė nelygybė, ypač istorinė, pati savaime kelia didžiulę įtampą, visuomenės reikalavimus perskirstyti ekonominę ir politinę galią.

Kitas dalykas – įtampa aštrinima iš užsienio. Vakarų kompanijos (iš pradžių britų, po to daugiausia amerikiečių) savo interesus Lotynų Amerikoje neretai gynė šantažu ir ginklu. Nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio JAV kariuomenė įsiveržė į regiono valstybes daugiau nei trisdešimt kartų. Ypač situacija paaštrėjo Šaltojo karo metais dėl tuometinės JAV paramos kariniams režimams ir pilietinių karų kurstymo Centrinėje Amerikoje.

regioniniai netolygumai

UNDP 2013 m. studijoje, nagrinėjančioje socialinę įtampą Lotynų Amerikoje, maištingiausiomis žemyno valstybėmis įvardytos Bolivija, Peru ir Argentina. Ramiausiomis šalimis laikomos Kosta Rika, Salvadoras ir, nepaisant studentų maištų, Čilė. Kas lemia konfliktiškumo netolygumus žemyne?

Ieva Giedraitytė teigia, jog tai priklauso nuo įvairių socioekonominių bei kultūrinių aplinkybių. Šalyse, kur

daugiau vienos etninės grupės gyventojų, mažesnės įtampos dėl kultūrinių aspektų (pvz. Argentina, Čilė). Tačiau, pavyzdžiui, Argentinoje egzistuoja stiprūs socialiniai judėjimai, susiję ir su tuo, kad čia dėl didelės europiečių imigracijos greitai susiformavo stipri, raštinga darbininkų klasė. Šalyse, kuriose didelė ekonominė nelygybė, įtampa taip pat didesnė. Ten, kur senesnė demokratinė tradicija, visi žaidėjai žino savo galimybes bei apribojimus ir juos gerbia – ten konfliktų mažiau.

„Iš tiesų, kiekviena valstybė turi savo specifiką, bet tikriausiai labiausiai vienija

IEVA GIEDRAITYTĖ —VU TSPMI dėstytoja, Barselonos Universiteto doktorantė. Pusiau profesionali „klausinėtoja“ ir nuolatinė „stebėtojasi“,

besidominti ekonomikos istorija, politine ekonomija ir Lotynų Amerika.

MARIJA SAJEKAITĖ —VU TSPMI absolventė, Corp! RePublica senjorė.

Esame huachos (cl. benkartai), našlaičiai, neteisėti, keistai susipynusių giminės linijų produktai. Kartais atsiradę per klaidą, kartais per skaistumą. Neteisėtumas, kurio bijoma ir kuris dėl to buvo pamirštas, apibrėžia mūsų pasaulėžiūrą.

Huachos porque somos huérfanos, ilegítimos, producto de un cruce de linajes y estirpes, a veces equívocos, a veces prístinos. Bastardía temida y por ello olvidada, ilegitimidad que conforma una manera de ver el mundo.

Sonia Montecino, „Madres y huachos“

Zapatistų Nacionalinė Išlaisvinimo armija arba tiesiog zapatistos – Meksikos Chiapas provincijoje įsikūrusi kairioji revoliucinė grupuotė. Zapatistos pasisako už indėnų teises bei savivaldą, jų kultūros išsaugojimą, gamtosaugą, lyčių lygybę. Ilgametis judėjimo lyderis Subcomandate Marcos neseniai buvo pakeistas Subcomandante Moises. Judėjimo įkvėpėjai – Emiliano Zapata, 1910 m. kilusios Meksijos revoliucijos lyderis, taip pat, dažname zapatistų kaimelyje išvysi ir Ernesto „Che“ Guevara portretą.

Zapatistų judėjimą formavo ne tik kairiosios idėjos, bet ir majų visatos supratimas (kosmovizija). Šis požiūris teigia, kad visata yra sąmoninga esybė, o žmogaus tikslas – siekti harmoningo ir subalansuoto gyvenimo joje (tvaraus vystymosi ir gamtosaugos idėjos).

Šiandien zapatistos neina į didesnį kontaktą su Meksikos valdžia, užtat yra tobulinama indėnų savivalda penkiose caracoles (neoficialiuose savivaldos vienetuose) Chiapas provincijoje. Judėjimas šiandien koncentruojasi į penkis prioritetinius projektus: sveikata, švietimas, agroekologija, politika bei informacinės technologijos.

19

19 2014 | #23

Buen Vivir – Pietų Amerikoje gimusi socialinė filosofija, iškelianti gamtos ir bendruomenės teises aukščiau individualių teisių. Ekologas Eduardo Gudynas aiškina, kad buen vivir kalba ne apie atskiro individo gerovę, o apie individo gerovę jo unikalioje aplinkoje: tiek gamtinėje, tiek bendruomeninėje. Žmogus nėra Žemės ir jos išteklių valdovas, todėl buen vivir akcentuoja kapitalizmo ribotumą, saikingą vartojimą, atsakomybės ugdymą, bendruomeniškumo jausmą. Šios filosofijos principai šiandien yra įtvirtinti Ekvadoro konstitucijoje.

ir konfliktus mažina bendro politinio – kultūrinio naratyvo turėjimas, įtraukiančios politinės institucijos, bent jau vidutinė ekonominė gerovė bei tam tikro pragyvenimo lygio garantavimas“, – dėsto pašnekovė.

maištas ir internetas

Arabų pavasaris išryškino socialinių tinklų galią: interneto eroje tapo žymiai paprasčiau skleisti alternatyvias idėjas ir mobilizuoti maištingai nusitekusius bendraminčius. Kaip Lotynų Amerikos „maištininkus“ keičia moderniosios technologijos, internetas, globalizacija apskritai? Kaip naujoves priima, pavyzdžiui, po kaukėmis veidus slepiantys kairieji zapatistos Meksikoje?

„Manau, kad apie modernias technologijas ir konfliktą galima kalbėti nuo Zapatistų sukilimo 1994 metais. Tai laikoma pirmąja postmodernia revoliucija, kilusia iš įdomios sinergijos tarp majų kosmovizijos ir tam tikrų kairės idėjų. Judėjimo atstovai sugebėjo pasinaudoti visais globalizacijos bei modernybės teikiamais pranašumais. Šiandien yra sukurtas pasaulinis judėjimo sekėjų tinklas, o internetu galima sekti Chiapas (Pietų Meksikoje) regione rengiamas zapatistų mokyklėles,“ – pasakoja I. Giedraitytė.

Anot pašnekovės, pastarųjų metų studentų maištuose Čilėje, Kolumbijoje, protestuose prieš valdžią Argentinoje ar Meksikoje modernios technologijos vaidino panašų vaidmenį kaip ir Arabų pavasario metu: jos padeda lengviau organizuotis, skleisti idėjas. Tokiose šalyse kaip Kuba jos leidžia savo mintis reikšti opozicijai, įvairiems tinklaraštininkams. Taigi internetas tampa dar vienu mūšio lauku, kur socialiniai judėjimai gali mobilizuoti palaikymą, skleisti savo idėjas ar net sulaukti palaikymo iš kitų judėjimų.

maištas – privalomas demokratijos atributas

Protestuojanti tauta – mąstanti tauta? Logiška galvoti, kad savo pilietines teises bei pareigas žinanti ir tuo besinaudojanti visuomenė turėtų stiprinti demokratiją, tačiau akivaizdu, kad pernelyg didelis maištų skaičius šaliai stabilumo neprideda.

„Konfliktas tam tikra prasme yra būtinas demokratijai: tai reiškia, kad egzistuoja ne viena organizuota grupė, ir nėra monopolinio naratyvo apie realybę. Kitas klausimas, kas yra daroma su tuo konfliktu ir kada įtampos „susprogdina“ pačią demokratiją (kuo baigėsi etninės įtampos Jugoslavijoje ar Ruandoje, žinome visi). Tai, kas dabar vyksta Venesueloje, taip pat parodo, kaip pavojinga, kuomet panašios socialinės padėties visuomenės grupės nesugeba susitarti“, – teigia dėstytoja.

Kokia demokratijos Lotynų Amerikoje ateitis? Anot I. Giedraitytės, nors pavojingos tendencijos ir matomos kai kuriose regiono valstybėse (Venesueloje, Ekvadore), vienaip ar kitaip, didžioji dauguma valstybių yra demokratiniai režimai. Pavyzdžiui, Kolumbijos konstitucinis teismas neseniai pademonstravo aukštą brandos lygį 2010 m. neleidęs tuometiniam prezidentui Alvaro Uribe pakeisti konstitucijos tam, kad galėtų kandidatuoti trečią kartą. „Politika pradedama atsieti nuo personalijų ir tai yra gerai“, – pabrėžia pašnekovė.

I. Giedraitytės teigimu, būtina spręsti ir socialinės nelygybės problemas, kurios yra ypač aštrios visame regione. Tai nėra sveika nei demokratijai, nei ekonominiams augimui: socialinė nelygybė trukdo rastis stipriai vidurinei klasei ir didina socialines įtampas.

„Reikia įtraukiančių politinių institucijų, mažiau nulinės sumos žaidimo tendencijų (principo

„arba jie, arba mes“), ekonominio įsitraukimo. Taip pat, pagarbos kitokioms pasaulio vizijoms, galbūt net mažiau europocentrizmo, būdingo politiniams elitams. Bolivijoje ir Ekvadore įtvirtintas „Buen vivir“ principas yra kai kas, ko gali pasimokyti ir regiono valstybės ir Europa. Galiausiai, tiek regiono politiniai lyderiai, tiek socialinių judėjimų atstovai turi susitarti dėl kai kurių sąvokų apibrėžimų, pavyzdžiui, vystymosi, socialinio teisingumo ir politinio įtrauktumo“, – akcentuoja I. Giedraitytė. |

go carrying pictures of chairman Mao/ You ain’t going to make it with anyone anyhow“, kritikuoja smurto proveržius: „But when you talk about destruction/ Don’t you know that you can count me out“. Beje, pastaroji eilutė ir kelia daugiausiai klausimų.

Mažai kas atkreipia dėmesį, kad „The Beatles“ kūryboje yra dvi dainos versijos: „Revolution“ ir „Revolution 1“. Tiesa ta, kad „Revolution 1“ buvo sukurta dar liepos mėnesį ir J. Lennonas norėjo, kad ji taptu naujuoju „The Beatles“ singlu, tačiau Paulas McCartney ir grupės vadybininkas George‘as Martinas protestavo sakydami, kad daina yra per rami singlui. Jie siūlė, kad būtų leidžiama McCartney‘io sukurta daina „Hey Jude“. Nors J. Lennonui tai nepatiko, bet galiausiai buvo prieitas kompromisas ir išleistas „Hey Jude“ singlas, kurio B pusėje buvo daina „Revolution“, elektrinio skambesio ir su vienu esminiu pakeitimu – eilutėje „But when you talk about destruction/ Don’t you know that you can count me out in“ buvo atsisakyta žodžio in siekiant išvengti dviprasmiškumo. Pirminė Lennono versija pasirodė tik lapkričio mėnesį kartu su albumu „The Beatles“: taip tarsi pabrėžiamas grupės neapsisprendimas maištininkų atžvilgiu. Taigi jei J. Lennonas nebūtų nusileidęs, kažin ar girdėtume „Hey Jude“ per karališkąsias šventes Jungtinėje Karalystėje ir žinotume visai kitą „Revolution“ versiją su kitokia žinute maištininkams.

ką parodė 1968 metai?

Žvelgiant į 1968 metus galima pamatyti, kokie skirtingi buvo „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“. Nors abi grupės išleido savo pirmąsias politines dainas, grupių laikysena vis tik smarkiai išsiskyrė. „The Rolling Stones“ pabrėžė savo karštakošišką įvaizdį, sureagavo į aktualijas ir galiausiai grįžo prie sau įprastų temų. „The Beatles“ tuo tarpu išlaikė sau būdingą subtilumą, apgalvotą politkorektišką poziciją. Tačiau priešingai nei M. Jaggeris, J. Lennonas su daina „Revolution“ nesustojo, o politinės žinutės jo kūryboje vis dažnėjo.

Neretai norint išryškinti kontrastą tarp šių grupių pateikiama priešprieša tarp „The Beatles“ dainos „I Want To Hold Your Hand“ ir „The Rolling Stones“ kūrinio „Let‘s Spend The Night Together“. Bitlai subtilūs ir atsargūs, tuo tarpu „Rolling Stones“ - ugningi ir atviri. Panašiai maištaujančiais 1968-aisiais išsiskyrė dainos „Revolution“ ir „Street Fighting Man“. „The Beatles“ svyravo ir netgi neigė revoliuciją, tuo tarpu „The Rolling Stones“ iškart pakvietė su ja praleisti naktį. |

skirtingi roko legendų veidai

„DGTX“ nuotrauka, „Deganti Alameda“. Čilė, 2011 m. rugsėjo 6 d.

17

18

Kalba ir politika

20 #23 | 2014

apie „Lietuvą“ Lietuvoje: kodėl legalus piešinys ant kino teatro negalėjo išlikti?

Praėjusiais metais Lietuvos viešojoje erdvėje „Lietuvos“ kino teatras figūravo net keletą kartų. Iš pradžių – dėl to, kad ilgai likimo valiai paliktas pastatas rugpjūtį atsinaujino: gatvės menininkas Ernestas Zacharevičius jo sieną papuošė didžiuliu piešiniu, kuriame vaizduoti lynai ir ant jų žaidžiantys vaikai. Tačiau nepraėjus nė mėnesiui, E. Zacharevičiaus kūrinys buvo „užtagintas“: ant jo atsirado keletas kitų užrašų. „Skel“, „Hands off real graffiti“, „For all Vilnius bombers“, „Hang tight! Kgs. The problem of the future“, „Vilnius ghetto kidz“ – visi šie užrašai buvo palikti ant „Lietuvą“ ką tik papuošusio piešinio ir ant jo tebėra iki šiol.

Anoniminių piešėjų veiksmai susilaukė pasmerkimo viešojoje erdvėje. Portalų antraštėse jie buvo tituluoti „vandalais“, „chuliganais“ ir panašiais epitetais, jų veiksmas apibūdintas kaip piešinio subjaurojimas, suniokojimas ir pan. Socialinis tinklas „Facebook“ taip pat buvo pilnas pasipiktinusių vilniečių atsiliepimų. Vieno žymaus tinklaraštininko parašyta žinutė: „Sumokėsiu 100-tą tikrų lietuviškų pinigų tam, kas duos patikrintos info apie šitą dalbajobą bomberį. Taip pat kviečiu prisijungti prie akcijos „Surask dalbajobą ir nueikime drauge išpurkšti dažais jo snukį bei gerai apspardyti šonkaulius“. Neįtikėtinas idiotas“. Kalba (kaip turbūt supratote, netaisyta) susilaukė beveik dviejų tūkstančių like‘ų.

Šio straipsnio tikslas nėra būti velnio advokatu ir teigti, kad aukščiau išsakyti epitetai yra neteisingi. Jo tikslas – pristatyti kitą pusę. Pabandyti atsakyti, kodėl asmenys, save laikantys grafitininkais, drįso kišti nagus prie „saviškio“ kūrinio ant „Lietuvos“, imdamiesi to, kas didžiajai daliai visuomenės atrodo kaip beprasmiški paaugliški šėliojimai.

grafičių piešėjas – nebūtinai maištininkas

Pasak gatvės meną tyrinėjančios Vilniaus universiteto sociologijos doktorantės Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės, įsivaizdavimas, jog grafičius piešia tik paaugliai, yra klaidingas: nors, pažymi sociologė, daug grafitininkų piešti pradeda paauglystėje, vis dėlto dauguma grafičių piešėjų jau yra pilnamečiai. Taip pat, teigia V. Urbonaitė-Barkauskienė, klaidinga sieti grafičių piešėjus su visuomenės „paribiais“ – tai dažnai yra padorius darbus

būti legalizuoti ir išties gyvas miestas yra tas, kuris kuriasi organiškai, o ne tas, kuris kuriamas pagal iš anksto suderintą planą ir gavus leidimą.

„Hands off real graffiti“, „For all Vilnius bombers“ – šie užrašai, atsiradę ant E. Zacharevičiaus piešinio, įkūnija būtent tokią pasaulėžiūrą. „KGS“ ir „Skel“ tuo tarpu simbolizuoja konkretų grafitininkų „klaną“, taip kiti grafičių kultūros atstovai gali atpažinti, kas „užtagino“ piešinį. „Savi“, piešusių požiūriu, tai supras. Tarp „tagerių“ gyvuoja požiūris, kad kuo sudėtingesnėje, kuo sunkiau pasiekiamoje vietoje uždėjai „tagą“, tuo labiau gerbiamas būsi tarp grafičių subkultūros atstovų“, – sako V. Urbonaitė-Barkauskienė.

Pats E. Zacharevičius „Lietuvos žinioms“ pažymėjo, kad užrašai ant piešinio jam – grįžimas prie natūralios kūrinio kompozicijos, ir kad jį labiau nuliūdino ne piešinio išniekinimo faktas, bet aplinkinių reakcija. Anot jo, komentarai apie primargintą „Lietuvos“ sieną „kupini agresijos ir neapykantos“. E. Zacharevičius pabrėžė susitaikęs su faktu, kad gatvės piešiniai ilgai neišgyvena, ir teigė esąs neprisirišantis prie savo darbų, o idėja, kad jis galėtų bylinėtis su tais, kurie „subjaurojo“ jo piešinį, jam pasirodė juokinga. Menininkas tvirtino, kad jo piešinys nėra vertinamas pinigais, jo vertė jį „užtaginus“ nei pakilo, nei nukrito: jis yra piešinio autorius, bet ne savininkas. „Piešinys priklauso miestui – jo gyventojams ir svečiams“, – pabrėžė menininkas.

„Grafičiai yra pakankamai universalus reiškinys, visame pasaulyje turintis panašias

UGNIUS ANTANAVIČIUS —VU TSPMI Lyginamosios politikos magistro programos absolventas, dirba komunikacijos

agentūroje, laisvalaikiu mėgsta organizuoti ir dalyvauti protų mūšiuose bei krauti į galvą

visokią naudingą ir nelabai naudingą informaciją.

turintys arba studijuojantys asmenys.

„Ne visi grafičių piešėjai laiko save opozicija sistemai, maištininkais ir politinės sistemos kritikais. Jie gali turėti įprastus darbus, eiti į rinkimus ir balsuoti už tradicines partijas, o grafičiai – tai tik viena jų tapatybės dalis. Jie tiesiog į viešąją erdvę žvelgia kitaip ir laiko ją radikaliai demokratiška – priklausančia ir laisvai prieinama visiems. Jų požiūriu, viešoji erdvė negali būti kuriama remiantis tik komerciniais principais, ir jei kažkas turi teisę viešai iškabinti savo reklamą, kurios reklamuojamam produktui ar estetiniam sprendimui, naudojamam reklamoje, jie nepritaria, tai ir jie turi teisę reikštis viešojoje erdvėje“, – sako V. Urbonaitė-Barkauskienė.

Pasak sociologės, grafitininkus galima skirstyti į dvi plačias grupes: grafitininkus-estetus, kuriančius „gatvės meną“ (angl. street art), tai yra piešinius arba užrašus ant sienų, turinčius aiškią prasmę, ir „tradicinius“ grafitininkus, žyminčius miesto teritorijas tam tikrais kodais – „tagais“, simbolizuojančiais jų ar jų kolektyvo slapyvardį.

Pirmosios grupės grafitininkai dažnai piešia ant legalių sienų, kai kurie jų netgi užsidirba pragyvenimui dekoruodami privačią nuosavybę. Būtent jų darbus galima rasti gatvės meno festivaliuose, būtent jie kartais papuošia net meno galerijų sienas. Visgi jų vien su legalumu ir teisėtumu tapatinti negalima: toks menas taip pat dažnai gimsta pažeidžiant įstatymus, tačiau į tai visuomenė žiūri ne taip priešiškai, kadangi supranta kūriniais siunčiamą žinutę.

„Grafitininkų-estetų kūryba miestiečiams paprastai patinka labiau, nes jie gali ją suprasti. Jie pamato gražų piešinį ar prasmingą užrašą ir tai vertina, dažnai net nesigilindami, ar tas kūrinys ar užrašas nupieštas gavus leidimą, ar ne. O antrosios grupės, kurios atstovas yra ir Solomonas, darbai suvokiami daug sunkiau. Tačiau tai nereiškia, kad juose nėra prasmės: tiesiog jų pranešimas yra skirtas „saviems“. Kitas grafitininkas, pamatęs eiliniam miestiečiui tik kaip atsitiktinį raidžių ir „kringelių“ rinkinį atrodantį grafitį, supras, kas čia lankėsi, kas pažymėjo savo teritoriją. Jie turi savas taisykles: pavyzdžiui, nepiešti ant kultūros paveldo objektų, privačių namų. Bet daugiabutis ar apleistas kino teatras, jų požiūriu, toks nėra. Taip pat

21

nereikia galvoti, kad estetinė pusė jiems visiškai nesvarbi: daugelis jų, jei tik turės laiko, pasistengs savo „tagą“ išraityti kuo meniškiau“, – sako V. Urbonaitė-Barkauskienė.

Griežtos perskyros tarp šių grupių, pažymi sociologė, daryti negalima: jos yra persipynusios. Abi grupės dažnai traktuoja miesto sienas kaip savotišką galeriją ar diskusijos erdvę ir nepritaria požiūriui, kad miestą formuoti galima tik pagal valstybės nustatytas taisykles, tesiskiria jų raiška. Jeigu mano veiksmas nekenkia kitam žmogui, sako jie, o piešinio užpiešimas ar slapyvardžio užrašymas ant sienos tikrai nekenkia, aš turiu teisę jį atlikti, o estetiniai vertinimai yra subjektyvūs ir neturi vaidinti lemiamo vaidmens.

menininkas prieš grafitininkus: nesamas konfliktas

Originalaus „Lietuvos“ piešinio autorius E. Zacharevičius gali būti priskiriamas pirmajai grupei, tuo tarpu jo piešinį „užtaginę“ grafitininkai – antrajai. 2013 m., kai Vilniaus savivaldybė davė leidimą E. Zacharevičiui ant „Lietuvos“ sienos sukurti piešinį, ten buvę grafičiai buvo nuvalyti.

„Apleisti pastatai – erdvė, kurioje grafitininkai itin mėgsta reikštis. Čia daug mažesnė nuvalymo ar arešto grėsmė, be to, grafitininkų požiūriu, jie neturi jokios funkcijos – gyvenamosios, teikiančios paslaugas ir t. t., todėl yra baltas popieriaus lapas. „Lietuvos“ kino teatras Vilniaus grafitininkams apskritai yra svarbus žiūrint istoriškai. Ilgą laiką tai buvo gerai matoma vieta Vilniaus centre, ant kurios jie galėjo laisvai reikštis. Prisiminkime užrašą „Lietuva visiems“. Čia piešdami jie jautėsi saugūs. E. Zacharevičiaus piešinys buvo tarsi įsiveržimas į jų teritoriją: visi čia buvę darbai buvo nuvalyti, kad juos pakeistų „legalus“ grafitis, nupieštas pašalinio, nepriklausančio bendruomenei. Vilniaus grafitininkai pasijuto įžeisti ir tai atspindėjo jų reakcija. Piešinio užpaišymas grafičių artistams, viena vertus, buvo tarsi revanšas: tu užpaišei mūsų piešinius, todėl mes užpaišysime tavo“, – sako sociologė.

Taip pat, pasak V. Urbonaitės-Barkauskienės, toks piešinys buvo tarsi pareiškimas „sistemai“, kaip ją supranta grafitininkai, kad „tikri“ grafičiai negali

Bank

sy, „

Pank

o m

ama”

.

21 2014 | #23

taisykles. E. Zacharevičiaus pasisakymas įrodo, kad jis tas taisykles puikiai supranta. Anksčiau ar vėliau toks piešinys būtų „užtagintas“ turbūt bet kur. Net ir žymiojo Banksy darbai, kai jie atsiranda teritorijoje, kurią kokia nors grafitininkų grupuotė laiko sava, būna „užtaginami“ po kelių dienų. Kuriantys „gatvės meną“ paprastai nesitiki, kad jų darbai, kaip „tradicinis“ menas galerijose, išliks amžiams“, – kalba V. Urbonaitė-Barkauskienė.

Vilniaus meras Artūras Zuokas „vandalų“ veiksmus įvertino pačiais griežčiausiais žodžiais. Meras pareiškė, kad tokie veiksmai „negali būti toleruojami“, „vandalai turi būti nubausti“ ir apkaltino juos pigaus populiarumo siekimu, „bandant išgarsėti tikrų ir žinomų menininkų šviesoje“.

„Mero žodžiai įrodo, kad jis mažai supranta, apie ką kalba. Ir tai nėra vien jo savybė – mažai apie grafiti supranta dauguma valdžios atstovų. „Užtaginusiems“ E. Zacharevičiaus piešinį populiarumo siekis tikrai nebuvo pagrindinis tikslas, nors, aišku, iššaukta reakcija jie džiaugiasi. Tikslas buvo pasiųsti pranešimą „saviems“ ir išreikšti savo požiūrį. KGS grupuotės vardo plačioji visuomenė nežinojo iki šios istorijos, nežino jo ir dabar. Tai apie kokį populiarumo siekimą galima kalbėti? Bandyti supriešinti E. Zacharevičių ir „užtaginusius“ jo piešinį, kaip daro meras, taip pat klaidinga: jie mąsto pakankamai panašiomis kategorijomis“, – sako V. Urbonaitė-Barkauskienė.

vietoje epilogo: ar tikrai grafičiai yra visuomenės problema?

Mieste nuolat susiduriame su reklamomis ar skelbimais, kurie nekelia estetinio susižavėjimo ir/arba reklamuoja mums nepatinkančias paslaugas/produktus/renginius ir pan. Tačiau ar mums kyla noras sulaužyti rankas jų kūrėjams ar užsakovams, ar mes juos viešai vadiname idiotais? Dažniausiai ne. Tad kodėl noras imtis smurto taip dažnai kyla reaguojant būtent į grafitininkų, kurie, kaip bepažvelgsi, nekelia jokios realios grėsmės, veiksmus?

Gatvės menas iš esmės skiriasi nuo meno, kurį randame galerijose ir muziejuose, o jį kuriantys žmonės vadovaujasi kitokiomis taisyklėmis. Mums jos gali būti nepriimtinos, tačiau smurtas ar grasinimai nėra sėkmingo dialogo pradžia. Ką siūlau? Pasistengti reflektuoti situaciją, suvokiant visas puses. O suvokus ir pykčio liks mažiau. „Tagai“ – tai miesto dalis, kuri niekada netaps absoliučiai legalia ir visuomenei priimtina, tačiau ir nebus išgyvendinta, nes demokratinėje visuomenėje tai neįmanoma. Grafičiai – vienas iš reiškinių, kurio egzistavimas, tegu ir paradoksaliu būdu, parodo, jog esame laisvi. |

Autorius dėkoja Modestai Kairytei, kurios 2011 m. VU TSPMI rašytu bakalauriniu darbu „Grafitis kaip politinės raiškos priemonė Lietuvoje“ buvo remtasi rašant straipsnį, ir VU TSPMI Politikos ir medijų magistrantui Laurynui Komžai už naudingus patarimus.

Iš Modestos Kairytės (VU TSPMI) bakalaurinio darbo

Respondentas 3 (RES_3)Amžius: 23

Veikla/Specialybė: Architektūra.

Jeigu yra vienas gyvenimas, tarkim toks, kaip diena, kada viskas gražu, šviečia saulė, daug žmonių ir taip toliau, ir ten, neduok Dieve, pereisi gatvę ne vietoj ir panašiai, tai naktį atsiveria visai kiti horizontai. Tai yra dažniausiai pasaulis, kuris yra tavo, kuriame tu darai, ką nori, kuriame galioja tavo taisykles ir vienintelis dalykas, susijęs su praeitu pasauliu, yra „bėk“, kaip sakant. Dažniausiai kabina tas adrenalinas, tas nuotykis, tas dar kažkas, ką tu turi savo, ko kiti neturi. Kol visi miega, tu kažką veiki, tau ten negalioja net eismo taisyklės. Tu išsirenki vietą, ta vieta tavo. Ir šiaip šitas paišymas mane asmeniškai yra nuvedęs į tokias vietas, kur galbūt gyvenime nebūčiau nuėjęs ir kur galbūt nebuvo niekas nuo pat jų sukūrimo, ir tai yra šiaip ar taip žavu (...). (RES 3; 57 psl.)

Niekada niekada tų legalių sienų nemėgau. Jos yra gerai, ant jų galima ateiti papaišyti ir taip toliau, bet tai tikrai neišspręs tos problemos, kurią jie nori spręsti. Jie nori, kad grafiti nebūtų gatvėse. To nebus. Šios sienos gali pakelti tik paišančių lygį, bet tai tikrai neišspręs tos problemos, kad žmonės sakys, kad yra legalios sienos, tai neisim į gatves. Ne... Tai visą laiką bus. (RES 3; 61 psl.)

akmenys ir politikaVAIDA NORVILAITĖ —

The New School for Social Research universiteto doktorantė ir Corp! RePublica filisterė.

„Ką gali padaryti akmuo?“, - klausia kultūros antropologas Hughas Rafflesas, besidomintis daiktų gyvenimu. Akmuo gali iškęsti, jis gali pakeisti, gali pakenkti, gali ir gydyti. Jis gali paversti tave turtingu, gali tapti tavo priešu, gali tapti mokytoju. Jis gali nešioti savyje žmonių svajones ir prisiminimus. Akmuo gali pastatyti imperijas ir užversti miestus. Akmuo gali atskleisti Visatos istoriją. Akmuo gali kurti harmoniją, grožį, supratimą apie meną.

Būtent akmuo tapo 1620 m. sukurto paveikslo „Dantė ir Vergilijus keliauja į pragarą” inspiracija. Meistriškai išpjovęs ir nušlifavęs kalkakmenį darbo autorius Francesco Lagozzis jame įžvelgė įstabiausią gamtos peizažą. Jam beliko pridėti liepsnas, ąžuolo lapus, Dantę ir Vergilijų bei keletą velnių ir gimė šedevras.

Šiuo darbu sužavėtas siurrealistas ir akmenų kolekcionierius Rogeris Cailloisas teigia, kad Ligozzi darbuose susijungia tapytojo genialumas ir geologinės fantazijos. Akmuo tarsi iššaukia kūrinį, taip prisidėdamas prie žmogaus estetinio suvokimo formavimosi proceso. Galiausiai Cailloisas padaro išvadą, kad tokie akmenys – tai gamtos dovanoti paveikslai, proporcijų ir grožio principų pirminės gairės.

„Ontologinis posūkis“, arba minėtasis naujasis materializmas – taip dažnai savo sukurtą mikstūrą vadina antropologai-maištininkai. Jie teigia, kad tarp antropologų istoriškai susiklostęs siekis pasaulį aiškinti per

Mokslininkams, nagrinėjantiems daiktų gyvenimus, toks akmenų romatizavimas tikriausiai sukeltų šypseną. Nepaisant to, Cailloiso apmąstymuose slypi viena pagrindinių naujojo materializmo srovei priskiriamų antropologų idėjų. Jie teigia, jog ne tik mes, žmonės, kuriame daiktus, bet ir daiktai inspiruoja mūsų kūrybą. Daiktai taip pat turi savo gyvenimus ir gali daug papasakoti apie mus pačius.

apie maištaujančius naujuosius materialistus

Kolonializmo košmarą dar kartas nuo karto susapnuojanti antropologija gyvena naujos tapatybės paieškomis. Į daiktus atsigręžusi grupelė mokslininkų teigia suradusi vaistą ne tik antropologijai, bet ir kaimyninėms socialinio lauko disciplinoms, tarp jų ir politikos mokslams.

Marcelis Duchampas, „Didelis stiklas“, 1923 m.

20

2122

Kalba ir politika

22 #23 | 2014

kultūros ir prigimties santykį yra tiesiog dar viena visuotinai prigijusi pasaulio suvokimo schema, reikalaujanti kritiško įvertinimo. Naujųjų materialistų pasiūlytas receptas mus verčia iš naujo ieškoti atsakymo į hamletiškąjį antropologų klausimą, ką reiškia būti žmogumi. Įdomu, kad šie ilgą laiką „pankuojančiais” laikyti akademikai vis solidžiau įsitvirtina socialinio mokslo lauke: JAV nepaliaujamai dygsta naujųjų materialistų kuruojami mokslo ir technologijų studijų departamentai, kai kurie skaičiuojantys jau ne vieną ir ne du dešimtmečius.

Naujieji materialistai oponentų dažnai yra kritikuojami dėl daiktų ir objektų fetišavimo, jų primygtinio kišimo į aiškinamų procesų epicentrą bei socialinių santykių nustūmimo į antrą planą. Maištaujantys antropologai savo ruožtu teigia, jog, atvirkščiai, net ir patys liberaliausi socialinių mokslų atstovai yra linkę diskriminuoti visus kitus socialinės tikrovės veikėjus išskyrus žmones, taip nejučiomis, aiškina jie, prisidėdami prie ontologinės hierarchijos įtvirtinimo. Bet ką tai reiškia praktikoje ir kokius pavyzdžius pateikia naujojo materializmo šalininkai?

prakeiktas hidraulinis durų pritraukiklis

„Durų pritraukiklis streikuoja. Dėl Dievo meilės, palikite duris uždarytas!“ – skelbia geltonas lapelis ant vienos sociologijos katedros durų. Tokiose įstaigose kaip sociologijos katedra durų pritraukikliai yra itin reikalingi. Skubantys akademikai ir išsiblaškę studentai dažniausiai net nesusimąsto apie duris – jas tereikia pastumti į priekį, o užsidaro jos pačios.

daiktai ir politinės atsakomybės klausimas

Politikos mokslų srityje naujųjų materialistų įžvalgos praverčia bandant išnarplioti sudėtingas situacijas, kuriose sąveikauja daug skirtingų veikėjų. Viena tokių - garsiai nuskambėjusi „Maximos“ tragedija Rygoje, kurios istorijoje iki šiol ieškoma kaltų. Tyrimo metu krito ne vieno valdininko galva, buvo netgi surastas žmogus, klastojęs parašus ant statybų dokumentų. Visgi politinės atsakomybės klausimas taip ir liko iki galo neišspręstas. Remdamiesi naujųjų materialistų idėjomis galime teigti, kad jis niekada ir nebus išspręstas, jei nepakeisime savo požiūrio į pačią problemos esmę.

Ontologinį posūkį propaguojantys mokslininkai „Maximą“ veikiausiai traktuotų ne tik kaip socialinį fenomeną, ne tik kaip persipynusių rolių ir atsakomybių tinklą, bet ir kaip betono gabalą tiesiogine to žodžio prasme. Nagrinėdami tragedijos priežastis, jie tikriausiai klaustų ne tik kas projektavo pastatą, turėjo tikrinti jo būklę ar pasirašinėjo dokumentus, bet svarstytų ir kitų tinklo dalyvių, tokių kaip varžtų, pastolių, ant stogo suvežtų žemių, vėjo ar lietaus įtaką įvykių eigai. Žinoma, galima ginčytis, kad šie negyvi objektai neveikia vieni ir kad jų poveikį buvo galima numatyti iš anksto. Galbūt ir taip, tačiau neįtraukus jų į analizę tampa sunku holistiškai žvelgti į problemą. Imant demėn ir šiuos istorijos dalyvius, sumažėja pagunda tikėtis atrasti tą vienintelį visa ko kaltininką.

Šiek tiek užmerkę akis prieš tradicinę-moralinę atsakomybės sampratą, naujieji materialistai ją paskirstytų tarp daugelio skirtingų veikėjų, užuot mėgindami suversti kaltę ant vieno konkretaus asmens pečių. Žinoma, šie samprotavimai nepaneigia to, jog būdami itin svarbi ir

aktyvi tinklo dalis, „Maximos“ atstovai privalėjo prisiimti bent dalinę atsakomybę.

aplinkinio pasaulio vertinimas iš tinklo perspektyvos

Bet kodėl mes visų šių veikėjų nepastebėjome anksčiau? Ar šis ontologinis lūžis nėra tik dar viena mokslo pasaulį ištikusi karštinė? Kaip žmogus gali vertinti pasaulį iš gyvų ir negyvų veikėjų sudaryto tinklo perspektyvos? Ar nors ir nenuginčijamai svarbi daiktų būtis nėra esmiškai kitokia nei žmonių? Ką mums galėtų papasakoti su deguonimi reaguojantis pastato konstrukcijos varžtas?

Iš tiesų daiktų gyvenimo peripetijos nėra lengva, o tuo labiau įprasta užduotis mokslininkams. Bene vienintelis prieinamas įrankis šį iššūkį priėmusiems – mūsų vaizduotė, metaforos iš žmogiškojo pasaulio ir truputis tiksliųjų mokslų žinių. Reikalui esant, daiktais besidomintieji lenda net iki atomų sąveikos lygmens. Toks mikroskopinis žvilgsnis į pasaulį – priminimas, kad problemos priežastis gali glūdėti ne tik plika akimi matomuose dalykuose. Tačiau ne mažiau svarbu tuo pat metu matyti ir bendrą vaizdinį, sudarytą iš skirtingo lygmens sąveikų tarp tinklo dalyvių. Šių mikro ir makro ryšių žemėlapis, anot naujųjų materialistų, ir yra nagrinėjamo fenomeno šerdis.

Juk Paryžius nėra tik vaizdas iš Eifelio bokšto ar metro schema. Paryžius - tai ir žiūronai antrajame bokšto aukšte, ir šviesoforai, reguliuojantys eismą, ir žmonės, planuojantys traukinių grafikus, miesto vandentiekio sistema, merijos darbuotoja, užsakanti kabinetus susitikimams, prietaisai, matuojantys miesto užterštumą, balandžiai ant Notre Dame katedros stogo. Be visų šių ir daugelio kitų nematomų miesto sudėtinių dalių ir jų atitinkamos konsteliacijos Paryžius nebūtų Paryžius. Kaip be tam tikros proporcijos miltų, kiaušinių, vandens, mielių, kumpio, sūrio ir daržovių, laiku pašautų į krosnį, nebūtų jūsų mėgstamiausios picos. |revoliucionieriaus katekizmas

(Катехизис революционера)

Sergejus Genadijus Nečiajavas (1847-1882)

iš rusų kalbos vertė Vidas Dusevičius

Tekstas rašytas 1869 m. vasarą ir išspausdintas Ženevoje. Iš pradžių dokumentas antraštės neturėjo. Įvardijimas „Revoliucionieriaus katekizmas“ atsirado kiek vėliau, 1871 m. teisminio proceso prieš nečiajavininkus metu. Nuo 1869 m. Nečiajavas kurį laiką gyveno užsienyje, bičiuliavosi su M. A. Bakuninu, N. P. Ogariovu, su kuriais kartu leido įvairaus plauko atsišaukimus. Vienas iš jų – kolektyvinės kūrybos vaisius, kuriame aptinkame ne tik Nečiajevo ar Bakunino idėjas, bet ir P. N. Tkačiovo ,,revoliucinio makiavelizmo“ teiginius. „Revoliucionieriaus katekizme“ skelbiama visa apimanti teroristinės

Viskas būtų gerai, jei vieną dieną be jokio užmokesčio vietoje durininko kantriai dirbęs hidraulinis durų uždarymo mechanizmas nebūtų sulūžęs. „Prakeiktos durys!“ – sušunka pirštus prisivėręs profesorius. Išties, juk taip dažnai prisimename mus supančius daiktus-pagalbininkus tik jiems sugedus. Šiuosyk tarsi iš numirusių prisikėlęs durų pritraukiklis nė nemirktelėjus pradeda orkestruoti katedros gyvenimą ir kelti sumaištį. Ne veltui geltonas lapelis skelbia, jog durų pritraukiklis „streikuoja“ - jis iš tiesų įgyja antropomorfinių, žmogiškų savybių, taip tapdamas tikrų tikriausiu socialinio pasaulio veikėju.

Anot prancūzų kultūros sociologo-antropologo ir vieno iš naujojo materializmo tėvų kūrėjų Bruno Latouro, šis elementarus pavyzdys yra tiesiog iliustracija, kad žmonės, daiktai, gyvūnai ir kiti mus supantys objektai yra susieti kompleksiniu ryšiu. Mes sąveikaujame su aplinka, o aplinka sąveikauja su mumis. Žmogaus sukurti daiktai, kaip demonstruoja hidraulinio durų uždarymo mechanizmo atvejis, neretai pradeda gyventi ir keisti socialinį gyvenimą savarankiškai.

Nebeveikiantis daiktas mums gali pridaryti tokių problemų, apie kurias jį kuriant net nebuvo pagalvota. Pavyzdžiui, išmesti pasenę elektroniniai prietaisai netikėtai tampa rimta ekologine problema. O durų pritraukiklis gali lemti, kokie žmonės įžengs į sociologijos katedrą: kartais pirmą kartą su juo susiduriančių ir nežinančių, kad durys pačios užsidarys, kelionė baigiaisi sutrenktos nosies skausmu.

Bet kokiu būdu šis sudėtingas ryšys tarp žmonių, daiktų ir kitų mus supančių objektų gali tapti naudingu įrankiu politikos analizei?

organizacijos veiklos programa. Revoliucinė paties Nečiajavo praktika ne tik žodžiais, bet ir darbais pasireiškė 1869 m. Maskvoje įkurtoje ,,Liaudies teismo“ (,,Народная расправа“) organizacijoje, kai vadovo inspiruota vieno iš organizacijos narių studento Ivanovo žmogžudystė sukėlė ne tik teismo prieš nečiajevininkus procesą, bet ir milžinišką atgarsį to meto Rusijos visuomenėje. Beje, Fiodoro Dostojevskio romanas „Demonai“ – politinis pamfletas, kuriame rašytojas klausia: ,,Kokiu būdu mūsų dar besikeičiančioje ir nuostabą keliančioje visuomenėje galimi ne Nečiajevas, bet nečiajevai?“

VIDAS DUSEVIČIUS —Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos katedros doktorantas.

Šiuo metu regia disertaciją „Atvirkštinė perspektyva: P. Florenskij ir M. Merleau-Ponty”.

21

23

23 2014 | #23

revoliucionieriaus santykis su pačiu savimi

§1. Revoliucionierius – pasmerktas žmogus. Jis neturi nei asmeninių interesų, nei užsiėmimų, nei jausmų, nei prisirišimų, nei turto, netgi vardo neturi. Revoliucija – vienintelis, išskirtinis reikalas, viena mintis, vienatinė aistra.

§2. Savo esybės gelmėse, ne tik žodžiais, bet ir poelgiais jis suardė bet kokius saitus su visuomenine tvarka ir su visu išsilavinusiu pasauliu, su visais įstatymais, geru tonu, priimtomis taisyklėmis, ir šio pasaulio moralumu. Tai jam – negailestingi priešai, ir jeigu jis vis dar gyvena šiame pasaulyje, tai tik tam, kad kuo greičiau jį sunaikintų.

§3. Revoliucionierius niekina doktrinas ir nepripažįsta taikaus mokslo, juo užsiimti teks ateinančioms kartoms. Jis gi žino tik vieną mokslą – griovimo mokslą. Tik dėl to jis dabar studijuoja mechaniką, fiziką, chemiją ir galbūt dar mediciną. Atitinkamai, dieną ir naktį tyrinėja gyvąjį žmonių mokslą, charakterius, situacijas ir visas dabartinės visuomeninės santvarkos sąlygas visuose įmanomuose sluoksniuose. Tikslas – kuo greitesnė šitos šleikštulį keliančios santvarkos griūtis.

§4. Jis niekina viešąją nuomonę ir neapkenčia jos šiandieną besireiškiančioje visuomeninėje moralėje. Revoliucionieriui moralu tai, kas artina revoliucijos triumfą. Nedora ir nusikalstama tai, kas revoliucijai trukdo.

§5. Revoliucionierius – pasmerktas žmogus. Negailestingas valstybei ir visai išsilavinusiai-luominei visuomenei, jis iš jų neturi tikėtis sau jokio gailesčio. Tarp jų egzistuoja slapta arba atvira, bet nepertraukiamai įnirtinga gyvybės ir mirties kova. Revoliucionierius kiekvieną dieną turi būti pasiruošęs mirti. Jis privalo išmokti kęsti kankinimus.

§6. Būdamas griežtas sau pačiam, jis ir su kitais privalo elgtis griežtai. Išglebusius, švelnius giminystės, draugystės, meilės, dėkingumo ir netgi pačios garbės jausmus privalo užspausti vienintele šalta revoliucinio reikalo aistra. Jam egzistuoja tik viena palaima, smagumas ir malonė – revoliucijos pergalė. Dieną ir naktį jis privalo gyventi vieninteliu siekiu – naikinti. Nepaliaujamai, šaltakraujiškai to siekdamas, jis privalo ir pats pasirengti mirti ir savo rankomis žudyti.

§7. Tikrojo revoliucionieriaus prigimtis neturi nieko bendro su romantizmu, jausmingumu, pakylėtumu ir polėkiu. Ji neigia netgi asmeninį kerštą, asmeninę neapykantą. Revoliucinė aistra jam turi tapti kasdienybe ir susijungti su šaltu išskaičiavimu. Visada ir visur jis privalo vadovautis ne asmeniniais polinkiais, bet tuo, kas diktuoja bendrą revoliucijos reikalą.

visur: į aukštuosius ir viduriniuosius sluoksnius, į pirklio krautuvėlę, į cerkvę, į bajoro namus, į biurokratinį pasaulį, į kariuomenę, į literatūrą, į trečiąjį skyrių ir netgi į žiemos rūmus.

§15. Šlykšti visuomenė turi būti suskaidyta į kelias kategorijas. Pirmoji kategorija – pasmerktieji skubiai mirčiai. Lai draugija sudaro tokių pasmerktųjų sąrašą eilės tvarka pagal kenksmingumą revoliucinio reikalo triumfui taip, kad pirmieji numeriai būtų pašalinti greičiau nei paskiau einantys.

§16. Sąrašas sudaromas ir aukščiau minėtoji eilės tvarka nustatoma ne pagal asmenines žmogaus, draugijai ar liaudžiai atliktas piktadarybes. Žmogaus vykdomos piktadarystės iš dalies gali būti netgi naudingos keliant liaudies maištą. Privalu vadovautis verte revoliucijai, kurią sukels numatytojo žmogaus mirtis. Taigi visų pirma reikėtų žudyti revoliucinei organizacijai ypatingai kenkiančius žmonės ir tuos, kurių netikėta ar smurtinga mirtis sukels vyriausybės išgąstį, ir energingus bei protingus vyriausybės veikėjus – jų žūtis silpnins vyriausybės galią.

§17. Antroji kategorija – žmonės, kuriems laikinai dovanojama gyvybė, idant jie savaisiais žvėriškais poelgiais liaudį privestų iki nesustabdomo maišto.

§18. Trečiajai kategorijai priklauso

revoliucionieriaus santykis su revoliuciniais draugais

§8. Draugu ir revoliucionieriui mielu žmogumi gali būti tik revoliuciniame reikale pasižymėjęs - toks, kaip ir jis pats. Draugystės, ištikimybės ir kitų įsipareigojimų laipsnis apibrėžiamas pagal naudos visa griaunančiajai praktinei revoliucijai matą.

§9. Apie revoliucionierių solidarumą ir kalbėti nėra ko. Jame slypi visa revoliucinio reikalo stiprybė. Draugai-revoliucionieriai, esantys vienoje revoliucijos supratimo bei aistros pakopoje, privalo, pagal galimybes, kartu apsvarstyti visus svarbius reikalus ir vieningai juos spręsti. Siekiant įgyvendinti kartu suplanuotus uždavinius, kiekvienas privalo pasikliauti tik savimi pačiu. Ardančiuosius veiksmus taip pat kiekvienas turi atlikti savarankiškai, o prašyti draugo patarimo ar pagalbos – jeigu tik nuo to priklausys reikalo sėkmė.

§10. Kiekvienas revoliucionierius turi disponuoti keliais antrosios ar trečiosios kategorijos revoliucionieriais, tai yra ne visai pašvęstaisiais. Į juos jis turi žvelgti kaip į bendro, jam vartoti skirto revoliucinio kapitalo dalį. Jis savąją kapitalo dalį privalo taupiai naudoti, visada siekti iš jos kuo didesnės naudos. Revoliucionierius ir į save žvelgia kaip į revoliucinio reikalo triumfui siekti naudojamą kapitalą. Tokį kapitalą, kuriuo jis vienas pats, be bendro visos pašvęstųjų draugijos pritarimo, naudotis negali.

§11. Kai draugas pakliūna į bėdą, revoliucionierius sprendžia gelbėti jį ar ne, vadovaudamasis ne kokiais nors asmeniniais jausmais, o atsižvelgdamas tik į naudą. Todėl, viena vertus, jis turi pasverti vertę, kurią teikia draugas, o kita vertus – revoliucinių jėgų, skirtų gelbėjimui, kainą. Ir kuri pusė nusvers, taip jis ir turi elgtis.

revoliucionieriaus santykis su visuomene

§12. Naujojo, pasižymėjusio revoliucijos reikaluose ne tik žodžiais, bet ir darbais, nario priėmimo į draugiją klausimas sprendžiamas vieningai.

§13. Revoliucionierius įsitrina į valstybinį, luominį ir taip vadinamą išsilavinusį pasaulį, ir gyvena jame tik dėl greitesnio naikinimo. Jis ne revoliucionierius, jeigu jam ko nors šiame pasaulyje gaila, jeigu jis delsia griauti ar žudyti kokį nors žmogų; revoliucionieriui – šiame pasaulyje – visa ir viskas privalo būti vienodai neapkenčiama. Jeigu jį sieja giminystės, draugiškumo arba meilės santykiai, juo blogiau jam pačiam; jis ne revoliucionierius, jeigu jam tai trukdo pakelti ranką.

§14. Revoliucionierius gali ir netgi dažnai turi gyventi visuomenėje apsimesdamas visai ne tuo, kuo jis yra. Revoliucionieriai privalo prasismelkti

pareiškimus taip, kad daugelis žūtų be pėdsako, o iš nedaugelio likusiųjų išaugtų tikroji revoliucinė mažuma.

§21. Šeštoji ir itin svarbi kategorija – moterys, skirstytinos į tris svarbiausius poskyrius. Vienos – tuščios, beprasmės ir bedvasės, kuriomis galima naudotis, lygiai taip pat kaip trečiosios ir ketvirtosios kategorijos vyrais. Kitos – karštos, atsidavusius, gabios, bet ne mūsų, nes dar nepasiekė tikrojo bežodžio ir faktinio revoliucijos supratimo. Jas reikia naudoti taip, kaip ir penktosios kategorijos vyrus. Galiausiai, mūsų moterys – visiškai pašvęstos ir priėmusios mūsų programą. Jos – mūsų draugai. Mes privalome į jas žvelgti kaip į brangiausią turtą, be kurio pagalbos neapsieisime.

draugijos santykis su liaudimi

§22. Draugija juk neturi kito siekio be pilnutinio liaudies, tai yra juodadarbių žmonių, išlaisvinimo ir liaudies laimės. Draugijos įsitikinimu, liaudies išlaisvinimas ir laimė įmanoma tik visa naikinančios liaudies revoliucijos keliu, todėl draugija visomis jėgomis ir priemonėmis skatins ir skleis vargus bei bėdas tam, kad pagaliau išvestų liaudį iš kantrybės ir pažadintų visuotiniam sukilimui.

§23. Liaudies revoliuciją draugija supranta ne kaip reglamentuotą pagal vakarietišką klasikinį modelį judėjimą, visad gerbusį nuosavybę, tradicinę visuomeninę santvarką, taip vadinamąją civilizaciją ir padorumą; o kaip judėjimą, kuris iki šiolei apsiribodavo vienos politinės formos nuvertimu ir pakeitimu kita ar pastangomis sukurti taip vadinamą revoliucinę valstybę. Liaudį išgelbės tik iš pagrindų bet kokį valstybingumą bei visas valstybines tradicijas, tvarkas ir klases Rusijoje naikinanti revoliucija.

§24. Draugija nesiruošia iš viršaus liaudžiai primesti jokios organizacijos. Būsimoji organizacija, be abejonės, išsirutulios iš liaudies judėjimo ir gyvenimo. Tačiau tai – ateities kartų reikalas. Mūsų darbas – pilnutinis, aistringas ir negailestingas ardymas.

§25. Todėl, suartėdami su liaudimi, mes visų pirma jungiamės su tais liaudies gyvenimo elementais, kurie nuo pat Maskvos valstybinės galios įsteigimo laikų be perstojo - ne žodžiais, bet darbais protestavo prieš viską, kas tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su valstybe: prieš dvarininkus, prieš tarnautojus, prieš šventikus, prieš gildijos pasaulį ir prieš buožės kumštį. Jungiamės su nusikalstamu pasauliu, šituo vieninteliu ir tikruoju revoliucionieriumi Rusijoje.

§26. Sutelkti pasaulį į vieną nenugalimą, naikinančią jėgą – štai mūsų organizacijos konspiracija ir užduotis. |

gausybė aukštas pareigas užimančių galvijų arba nei ypatingu protu, nei energija nepasižymėjusios, bet turtais, ryšiais, įtaka ir galia besinaudojančios asmenybės. Reikia juos visapusiškai išnaudoti, supainioti, suklaidinti ir, sužinojus nešvarias jų paslaptis, paversti savo vergais. Jų valdžia, įtaka, ryšiai, turtas, galia tokiu būdu virs neišsenkančiu lobynu ir atneš naudos įvairiuose revoliuciniuose renginiuose.

§19. Ketvirtąją kategoriją sudaro valstybiniai garbėtroškos ir skirtingo atspalvio liberalai. Junkitės pagal jų programas apsimesdami, kad aklai sekate, tuo pačiu paimsite juos į rankas, sužinosite paslaptis, sukompromituosite taip, kad jie nebeturės kelio atgal ir jų rankomis drumsite valstybę.

§20. Penktoji kategorija – konspiratoriai, doktrinų sekėjai ir tuščiai būreliuose bei popieriuje postringaujantieji. Juos reikia nepertraukiamai tempti į priekį, įtraukti į praktinius sunkiai išsprendžiamus

1905 m. revoliucija Rusijoje, Sankt Peterburgas.

22

Versta iš: Революционный радикализм в России: век девятнадцатый. Документальная

публикация. Ред. Е.Л.Рудницкая. М., Археографический центр, 1997.

Kalba ir politika

24 #23 | 2014

Vyriausiasis redaktorius: S. A. Spurga.

Red. pavaduotojai: J. Ravaitytė, A. Baliukonytė, J. Varnaitė, J. Lingevičius.

Kalbos redaktoriai: J. Ravaitytė, A. Baliukonytė, Ž. Švedkauskas, S. A. Spurga, M. Norkūnaitė.

Redakcijos nariai: J. Ravaitytė, J. Lingevičius, A. Baliukonytė, J. Varnaitė, G. Burneikaitė, V. Čipinys, K. Zacaitė, Ž. Švedkauskas, A. Tamulaitytė, J. Mykolaitytė, J. Vasiliauskas, M. Sajekaitė, V. Brazaitis, J. Urniežiūtė, I. Ulichina.

Redakcija dėkoja: J. Adakauskaitei, A. Meškytei, S. Karmazinaitei, M. Dautartaitei, Z. Pakštaitytei, R. Garškaitei, A. Narbutui, A. Tamošiūnaitei, J. Bauševičiui.

Renginiai: A. Baliukonytė, J. Varnaitė, G. Burneikaitė, I. Ulichina.

Dėkojame už paramą Europos Parlamento nariui Algirdui Saudargui.

www.postscriptum.lt

Teminis VU TSPMI studentų laikraštis leidžiamas nuo 2002 05 01

ISSN 1822–4695Leidėjas: VU TSPMI studentų korporacija „RePublica”

www.republica.lt

Vokiečių g. 10–403, LT01130 Vilnius+370 61994846

postscriptum@republica.lt

Maketas: O. Lozuraitytė.

Spauda: UAB „Vakarų spaustuvė”, Vytauto g. 161, LT 97133, Kretinga.

Tiražas: 1600.

Straipsnių autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija

kodėl violetinė niekada nebus tokia, kokia buvo„violetinė – spalva tarp mėlynos ir raudonos“

Vikipedija

Violetinė istorija – ilga, paini, įvairialypė, kontraversiška. Vieniems – maištas ar revoliucijos užuomazgos, kitiems – tragedija. Net įvykių eigą papasakoti sunku. Pavyzdžiui, atvyksta užsieniečiai svečiai ar draugai, pamato kažkur besibūriuojančius, kreidelėmis burtažodžius rašančius žmones, dažniausiai laikančius violetines vėliavas, nuotraukas ar ratu besimeldžiančius. Iškart klausia: „Why? What is happening?“ Tuomet pradedi regzti raktinius žodžius, mėtaisi nuo vienos detalės prie kitos, kažką bandai suvesti, bet supranti, kad ir pačiam ne tik kad žodžių nebeužtenka, bet ir siužeto vingiai kažkur nutrūksta, o pašnekovo iš pradžių susidomėjęs veidas pamažu keičiasi, vis labiau tįsta, akys pučiasi. Supranti, kad nebėra prasmės, atsiprašai ir tiesiog pasakai: „Very hard to explain.“

Ima nerimas: atrodo, stebi, seki, galvoji, kalbiesi su žmonėmis. Kiekvieną dieną atsiduri ties tapimo vienu iš istorijos dalyvių riba (mitingai, protestai, pasipriešinimai, tiesos prašymai, koncertai ir t.t.). Belieka tik pereiti kitapus gatvės nuo universiteto ir tu jau transparantų apsuptyje. Tiek medžiagos, autentikos! Tiek aistrų, pasipriešinimo ir ryžto! Kokia proga nuobodžioje kasdienybėje išlaisvinti savo reikalavimus, pasipiktinimus ir stoti į kovą, maištauti! Tačiau nežinojimas ar negebėjimas atrasti savęs šių įvykių ir istorijos rutuliojimosi kontekste neduoda rezultatų. Ne ką prastesni stebėtojai nei aš jau spėjo išleisti tris knygas violetinės istorijos tema. Paskui sugebėta ir televizijos serialą sukurti. Net komiksas vaikams atsirado. Taigi kūrybingieji, atrodo, vos spėja savo stebėjimus apdoroti (reikia sutikti, istorija tikrai verta ir plunksnos, ir kameros), į visokias formas įvilkti. Reikia ko nors imtis ir man. Bet ko? Jeigu net užsieniečiams draugams ir svečiams nepavyksta įvykių sekos papasakoti...

Paveikslas. Kodėl jo nesukurti? Dinamika, siužeto linijos, žmonių gausa. Neramu, kokio dydžio drobės viskam gali prireikti! Maištai, revoliucijos, sujudimai, bruzdėjimai ar demonstratyvūs pasivaikščiojimai (kartais pasėdėjimai, pagulėjimai, patupėjimai ar bet kokios kitos protestą išreiškiančios formos) dažniausiai turi savo simbolius ir spalvas. Pavyzdžiui, oranžinė revoliucija Ukrainoje turėjo oranžinę spalvą (Irane būta žalios, Kuveite mėlynos, Filipinuose geltonos ir t.t.). Rožių revoliuciją Gruzijoje simbolizavo rožės. „Femen“ aktyvisčių simboliai yra jų nuogos krūtinės. Ir tai tik keletas pirmiausia į galvą šaunančių pavyzdžių, kaip simbolis ar spalva gali padėti atrakinti istoriją. O Lietuvoje violetinė istorija neišvengiamai bus tapoma violetine. Taigi kolorito dominantės – aiškios. Tik ne siužetas. Ką daryti? Abstrakcija. Kaip Pollockas taškytis dažais, maišyti atspalvius. Dažus tepti rankomis, teptukais, medžiagos atraižomis ar kempinėmis. Kad tik daugiau dinamikos, tapybiškumo ar potėpio įvairovės. Klijuoti kitus sluoksnius, juos plėšyti, karpyti. Kopijuoti Fontaną ieškant dimensijų ne tik reljefu, bet ir „lendant“ į drobę: gylį, tamsą, paslaptį. Turbūt tik taip sugebėčiau kalbėti ir parodyti neaiškumą, daugiasluoksniškumą, chaotišką istorijos egzistavimą tiek mano galvoje, tiek gatvėje. Bijau, kad nuo viso įkarščio nieko neliktų. Tiksliau, tik drobės atraižos, spalvinės dėmės ir betvarkė aplink.

O gal imtis draminio kūrinio? Ko jau ko, o konfliktiškumo violetinei istorijai tikrai netrūko. Taigi medžiaga pjesei – tobula. Vien veikėjų sąrašas ko vertas! Beveik mitologinis protagonistas. Tuomet jo sesuo, vėliau tapusi geriau žinoma kaip Teta. Buvo protagonisto tėvai, taip pat jo teta, vėliau geriau žinoma kaip Tetos Teta. Tuomet protagonisto meilužė/gyvenimo draugė, jos sesuo, jos tėvai. Tuomet aplink dar daug kitų įvairių žmonių: teisėjai, teisėjų vaikai, teisėjų giminės ir artimieji. Būta veikėjo su ūsais ir jo šeimos, mylimųjų, giminių ir artimųjų. Vėliau būta labai daug žmonių (gal ne tiek daug, kaip per tikras revoliucijas) prie Prezidentūros, Seimo, pačiame Seime. Ypač daug būta vienoje Kauno rajone esančio miesto gatvėje. Ten net koncertų, daug policininkų, psichotropinių kaldryčių ir kitokių įdomių dalykų būta. Vos nepamiršau svarbiausio: buvo mergaitė. Daugelis pasakytumėt, kad tai ji buvo pagrindinė veikėja. Viskas lyg ir sukosi apie ją – pradedant protagonistu, Teta, baigiant visais susibūrusiais vienoje Kauno rajone esančio miesto gatvėje. Tačiau mergaitė turbūt buvo simbolis (ar mitologinė būtybė?), o ne veikėjas. Tiksliau buvo dvi mergaitės – tikra ir netikra. Jų dviejų susiliejimas ir ištrynė pagrindinę protagonistę, paversdamas ją simboliu, apimančiu visus kovotojus, visus vaikus, visus nuskriaustuosius, visus, norinčius tiesos. Tokią istoriją, veikėjus ir jų dramatiškumą sukontroliuoti ir pajungti draminiam tekstui galėtų turbūt tik Šekspyras. Tik baisu, kad net ir jis tokios užduoties nesiimtų – žmonės kalba, kad veikėjų idealai sumeluoti. „Tačiau svarbiausia – nemeluoki sau“, – cituotų pats save Šekspyras.

Būtų galima imtis mokslinės analizės. Kalbėti apie pilietinį (?) dalyvavimą, visuomenės nepasitenkinimus ir protestus, gal net apie socialinius judėjimus? Galima rinkti straipsnius, daryti interviu, analizuoti įvairius dokumentus, žiūrėti, kaip tokios istorijos kontekste galvota, kalbėta apie valstybę ir jos institucijas, kaip pereita iki politinių veikėjų susiformavimo ir kaip pritraukti šalininkai. Bet, prakrapščius visą sąvokų, metodų ir pritaikytinų teorijų sluoksnį, ką tu moksliškai ištirsi, kai matai vienos šeimos istoriją, staiga tapusią visos Lietuvos rūpesčiu, suskaldžiusiu visuomenę,

šeimas, draugus. Kaip moksliškai paaiškinsi ir ištirsi tą keistą atmosferą, būseną ir sutarimą, kuomet vienos ar kitos pusės palaikymas prilygsta kone tikėjimui Dievu: palaikyk ir galvok ką nori, bet nepiršk man savo argumentų ir tiesų, nes turiu savąją, kad ir kaip toli ji per tuos metus nukeliavo ir transformavosi. Nuo aiškios pozicijos deklaravimo jau, žiūrėk, pereinama prie tabu... Tai kaip, bandydamas būti neutraliu ir tikrovę tiriančiu mokslininku, eisi į gatvę kalbėti su „(ne)tikinčiaisiais“?

Galiausiai atsitinka taip, kad stebėjimas lieka tik stebėjimu su daugybe klausimų, pamąstymų ar abejonių. Surinkta medžiaga galėtų būti pritaikoma visur: moksliniuose darbuose, gyvenimo patirtyje ar netgi mene. Bet labai sunku apibrėžti ir paaiškinti, kas buvo stebėta, kokios nuomonės, pozicijos, atgarsiai, teigtos tiesos ar įvykių versijos darė įtaką, įstrigo ar paveikė. Tada tik ir pavyksta imtis tokių tekstų, kai nebežinai, ar sugebėjai nors kiek pajudėti toliau ir giliau. Juk vis tiek neaišku, kas buvo ta istorija – maištas, protestas, vienos šeimos problemos, tapusios visos Lietuvos rūpesčiu, galvojimu ir netgi gyvenimu (stovint, klūpant, gulint vienoje ar kitoje Kauno rajone esančio miesto gatvėje). Ir kai kur nors pamatai žmogų, apsirengusį violetiniu ar panašaus atspalvio megztiniu ar marškinėliais, nevalingai nusišypsai. Tada atrodo, kad galiausiai liko tik spalva, kuria gali manipuliuoti, naudoti paveikslui, pakabinti violetinę užuolaidą vietoj scenografijos teatro scenoje ar siūti įkapes. Ir nuo šiol nežinai, ar gali sau leisti išeiti su violetiniu megztiniu į gatvę.

Nuėjo močiutė į turgų nusipirkti pavasarinės striukės. Grįžo namo, pasidėjo krepšį kažkur kambaryje, lyg be nuotaikos. Klausiu: „Tai ar nusipirkot?“ „Nusipirkau,“ – ilgai ir lėtai nutęsia kažkur kambaryje. Vėl klausiu: „Tai ko taip liūdnai? Nepatinka?“ Nesulaukiu jokio atsakymo. Nueinu į kambarį. Močiutė tvarkosi kažką spintoj. Sakau: „Parodykit.“ Paima krepšį ir lėtai pradeda iš jo traukti sodrios alyvinės spalvos drabužį, tarsi teisindamasi, kad kitokių nebuvo, per šilti ar ne jos dydžio, vienintelis tikęs modelis buvo tik tokios spalvos... Išskleidžia, pažiūri į mane: „Žinau, dabar sakysi, kad atrodysiu kaip Kedys.“ |

JUSTINAS LINGEVIČIUS —Corp! RePublica senjoras, VU TSPMI Tarptautinių santykių ir diplomatijos magistrantas.

Domisi istorijomis.„Kantriai violetinis“,

iliustracijos šaltinis - flickr.com.