Upload
others
View
1
Download
0
Embed Size (px)
Citation preview
Prikaustanti dėmesį neįprastos poros santykių
istorija.
THE INDEPENDENT
Tikrai gražu. M us privertė juoktis, šypsotis,
verkti. Tiesiog privalote perskaityti.
CLOSER
Šiam romanui lemta tapti vienu iš tų, kuriuos
draugai brukte bruka vieni kitiems. Lu ir Vilas
kaip nė viena kita pora užkariaus skaitytojų
širdis (...). Tai vienas iš tų romanų, su kuriuo
praleidi popietę a n t sofos, nusitvėręs saują
nosinių.
INDEPENDENT ON SUNDAY
Sis subtiliai aistringas pasakojimas ilgam liks
jūsų mintyse.
STAR M AGAZINE
Verianti širdį ir kartu neįtikimai pakelianti
dvasią knyga.
GOOD HOUSEKEEPING
Didinga, nepaprastai įdomu, įstabu.
INDEPENDENT ON SUNDAY
JOJO MOYES
Atp r i e š
'hurt'
Iš anglų kalbos vertė Rasa Racevičiūtė
UDK 821.111-31 Mo-41
Jojo MoyesM e Be f o r e y o u
Penguin Books, London, 2012
Moyes, JojoMo-41 Aš prieš tave: [romanas] / Jojo Moyes; iš anglų kalbos vertė Rasa Ra
cevičiūtė. — Kaunas: Jotema, [2012]. — 432 p.ISBN 978-9955-13-345-2
Lu Klark žino, kiek yra žingsnių nuo autobusų stotelės iki jos namų ir kad jai patinka dirbti miestelio arbatinėje. Ne paslaptis jai ir tai, kad ji turbūt nemyli savo vaikino Patriko.
Tačiau Lu nė nenumano, kad netrukus neteks savo mėgstamo darbo ir kad jai atsivers naujo žinojimo horizontas bei gniaužianti kvapą iki tol nepatirtų jausmų gelmė.
Vilas Tremoras žino, kad po motociklo avarijos prarado norą gyventi. Žino, kad dabar viskas atrodo menka ir atgrasu. Taip pat jis žino, kaip šiai beprasmybei padaryti galą.
Tačiau Vilas nežino, kad netrukus j jo pasaulį įsiverš nuostabioji Lu.
SL 250. 27 sp. 1. Užsak. Nr. 12.948 UAB wJotema“, Algirdo g. 54, 50157 Kaunas
Tel. 337695, el. paštas: [email protected] www.jotema.lt
Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė", Vakarinis aplinkkelis 24, 48184 Kaunas
UDK 821.111-31
Copyright © Jojo Moyes, 2012 © Vertimas į lietuvių kalbą,
Rasa Racevičiūtė, 2012 © UAB „Jotema“, 2012 Iš anglų kalbos vertė Rasa Racevičiūtė Redaktorius Jonas Vabuolas Viršelį parengė Vilūne Grigaitė Maketavo Teresė Vasiliauskienė
mailto:[email protected]://www.jotema.lt
Čarliui, su meile
Prologas
2007
Išėjęs iš vonios kambario jis randa ją jau atsibudusią, parimusią ant
pagalvių ir vartančią kelionių brošiūras, kurios mėtėsi prie jo lovos. Ji
vilki vienais iš jo marškinėlių, o jos ilgi, išsidraikę plaukai bemat pri
mena jam apie praėjusią naktį. Jis stovi ten, besimėgaudamas trum
pučiu prisiminimu, sausindamas šlapius plaukus rankšluosčiu.
Ji pakelia akis nuo brošiūros ir nutaisiusi rūgščią miną papučia
lūpas. Gal ji kiek ir per sena pūsti lūpas, bet jie susitikinėja ne taip jau
ilgai, todėl jam tai tebeatrodo žavu.
— Ar mes tikrai turime daryti tai, kas reikalauja keberiotis į
kalnus arba kabėti virš tarpeklių? Čia mūsų pirmos tikros atostogos
kartu, o šitose brošiūrose faktiškai nėra nei vienos kelionės, per kurią
nereikėtų nuo ko nors nušokti arba... — ji demonstratyviai nusipur
to, — vilkėti treningų.
Ji numeta brošiūras ant lovos, virš galvos ištiesia įdegusias ran
kas. Jos balsas šiek tiek prikimęs, primena prarastas miego valandas.
— O ką pasakytum apie prabangią poilsiavietę Balyje? Gulinė
tume sau ant smėlio, valandų valandas lepintumės visokiomis proce
dūromis... Ilgi, atpalaiduojantys vakarai...
— Aš taip atostogauti negaliu. Man reikia ką nors veikti.
— Pavyzdžiui, mestis iš lėktuvo.
— Nekritikuok, kol neišbandei.
Ji nutaisė rūgščią miną.
— Tau juk vis tiek nusispjaut, tai kodėl nepakritikavus?
Jo marškinėliai šiek tiek limpa jam prie kūno. Šukomis jis per
5
sibraukia per plaukus, įjungia savo mobilųjį telefoną ir susiraukia
pamatęs pranešimų sąrašą, kuris bemat pasirodo nedideliame ekrane.
— Aišku, — sako jis. — Turiu eiti. Papusryčiauk viena.
Pasilenkęs virš lovos jis ją pabučiuoja. Nuo jos dvelkia šiluma,
kvepalais ir seksualumu. Jis uodžia jos plaukų kvapą ir trumpam už
simiršta, kai ji rankomis apsiveja jam kaklą ir pradeda temptis į lovą.
— Ar šį savaitgalį vis tiek išvažiuojam?
jis nenoriai bando išsivaduoti.
— Nelygu, kaip susiklostys šitas reikalas. Kol kas viskas kabo
ore. Gali būti, kad man reikės traukti į Niujorką. Kad ir kaip ten būtų,
ką pasakysi apie vakarienę, sakykim, ketvirtadienį? Restoraną ren
kiesi tu.
Jo odinės motociklininko kelnės kaba kitoje durų pusėje ir jis
ištiesia ranką jų pasiimti. Ji prisimerkia.
— Vakarienė. Pono Telefono kompanijoje ar be jo?
- K ą ?
— Ponas Telefonas mane verčia jaustis nejaukiai.
Ji vėl papučia lūpas.
— Taip, lyg tavo dėmesio nuolat reikalautų kažkoks prašalaitis.
— Aš jį užtildysiu.
— Vilai Treinorai! — pradeda bartis ji. — Juk turėtų būti laikas,
kai jį būtų galima ir išjungti.
— Juk vakar jį išjungiau, ar ne?
— Faktiškai buvai išprievartautas tai padaryti.
Jis vypteli.
— Tai štai kaip visa tai nuo šiol bus vadinama.
Jis užsimauna odines kelnes ir Lisa pagaliau paleidžia jo vaiz
duotę iš savo gniaužtų. Motociklininko striukę jis užsimeta ant ran
kos ir išeidamas dar pasiunčia jai oro bučinį.
Telefone jo laukia dvidešimt du pranešimai, kurių pirmasis at
siųstas iš Niujorko, 3.42 ryto. Kažkokia teisinė problema. Jis liftu nu
sileidžia į požeminę automobilių aikštelę, mėgindamas išsiaiškinti,
kas tokio svarbaus nutiko per naktį.
6
— Labas rytas, pone Treinorai.
Iš savo būdelės išeina apsaugos darbuotojas. Būdelė atspari
prastoms oro sąlygoms, nors čia, taip žemai, ir nėra ko saugotis.
Vilas kartais susimąsto apie tai, ką gi tas apsaugininkas veikia ten
vidury nakties, spoksodamas j televizorių, kuris rodo tik stebėji
mo kamerų vaizdus, ir į žvilgančius kokius šešiasdešimt tūkstančių
svarų kainuojančių automobilių buferius, kurie niekada nesusipur
vina.
Vilas apsivelka odinę striukę.
— Kaip ten reikalai, Mikai?
— Prasti. Pila kaip iš kibiro.
Vilas sustoja.
— Tikrai? Motociklui oras netinkamas?
Mikas papurto galvą.
— Tikrai ne, pone. Nebent turite pripučiamą valtį. Arba ieškot
mirties.
Vilas kurį laiką stebeilija į motociklą, tada nusiplėšia odines
kelnes. Kad ir ką apie jį manytų Lisa, jis ne iš tų, kurie nesugeba įver
tinti nereikalingos rizikos. Atrakinęs viršutinę motociklo daiktadėžę,
įkiša į ją kelnes, daiktadėžę užrakina ir meta raktus Mikui, kuris mik
liai juos pagauna viena ranka.
— Pakišk juos po mano durimis, gerai?
— Be problemų. Ar iškviesti jums taksi?
— Ne. Nėra jokio reikalo sulyti mums abiem.
Paspaudęs mygtuką, Mikas atidaro automatinius grotinius var
tus, Vilas išeina lauk ir kilstelėjęs ranką padėkoja. Rytas ankstyvas,
aplink trankosi perkūnija, ir nors dar tik kelios minutės po pusės sep
tintos, eismas Londono centre jau tirštas ir vos juda. Jis pasistato apy
kaklę ir nužygiuoja gatve sankryžos link, kur tikisi pasigauti taksi.
Keliai slidūs nuo lietaus, veidrodiniame šaligatvyje atsispindi pilkšvi
šviesos atspindžiai.
Mintyse nusikeikia, pamatęs kelkraštyje stovinčius kitus kos
7
tiumuotus žmones. Ir nuo kada visas Londonas pradėjo taip anksti
keltis? Matyt, visi tikėjosi to paties kaip ir jis.
jis niekaip negali apsispręsti, kur geriau įsitaisyti, kai suskamba
jo telefonas. Skambina Rupertas.
— As jau pakeliui. Bandau pasigauti taksi.
Jis pastebi taksi automobilį su oranžiniu plafonu, besiartinantį
kitoje kelio pusėje, ir iš karto leidžiasi jo link, tikėdamasis, kad dau
giau niekas jo nepastebėjo. Pro šalį riaumodamas pralekia autobusas,
už jo pasirodo sunkvežimis, žviegia stabdžiais ir užgožia Ruperto žo
džius.
— Negirdžiu tavęs, Rupertai, — bando jis perrėkti eismo kelia
mą triukšmą. — Geriau pakartok.
Vientisa nesustabdoma srove pro šalį plaukiantys automobiliai
trumpam jį užspeičia salelėje, bet jis nenuleidžia akių nuo tos švytin
čios oranžinės šviesos ir iškelia laisvąją ranką, tikėdamasis, kad pro
liūtį taksi vairuotojas vis tiek jį pastebės.
— Turi paskambinti Džefui į Niujorką. Jis dar nemiega, laukia
tavo skambučio. Mėginom tave pagauti vakar vakare.
— Kas nutiko?
— Teisinės kliūtys. Jie nesutinka su dviem to skyriaus sąlygo
mis... parašas... dokumentai...
Ruperto balsas vėl paskęsta triukšme, kurį kelia drėgnu pavir
šiumi slystančios pravažiuojančio automobilio padangos.
— Neišgirdau.
Taksi vairuotojas jį pastebėjo. Jis pradeda lėtinti greitį; jam pra
dėjus stabdyti, palei kelkraštį kitoje kelio pusėje iš po ratų ištrykš
ta vandens čiurkšlė. Šiek tiek tolėliau Vilas pastebi bėgantį vyriškį,
kurio ristelė sulėtėja, nes nusivylęs jis, matyt, suvokia, kad Vilas jį
aplenks. Vilas pajunta sėlinantį triumfo jausmą.
— Klausyk, tegul Kali padeda dokumentus man ant stalo, —
sušunka jis. — Būsiu ten po dešimties minučių.
Jis žvilgteli į abi gatvės puses, panarina galvą ir nuliuoksi per
gatvę tuos kelis paskutinius žingsnius, likusius iki taksi, o ant liežu
8
vio galo jam jau sukasi „Blekfrajeriai“*. Lietus skverbiasi jam už apy
kaklės ir jis supranta, kad kol pasieks biurą, bus kiaurai permirkęs,
net ir nuėjęs tokį trumpą atstumą. Turbūt reikės siųsti sekretorę kitų
marškinių.
— Be to, iki pasirodys Martinas, reikia sutvarkyti tą tinkamo
pareigos vykdymo reikalą...
Išgirdęs žviegiančias padangas ir garsiai pypsintį signalą, Vilas
pakelia akis. Priešais pamato blizgantį juodą taksi automobilio šoną,
vairuotoją, kuris jau leidžia žemyn langą, o akies krašteliu pastebi
kažką, ko negali gerai įžiūrėti, kažką, kas atlekia jo link sunkiai įsi
vaizduojamu greičiu.
Jis pasisuka ton pusėn ir jam nė akimirkos nereikia susivokti,
kad yra atsidūręs to judančio objekto kelyje ir kad neturi jokių gali
mybių pasitraukti jam iš kelio. Nustebęs išskečia rankas ir jo telefo
nas nukrinta ant žemės. Išgirsta šūksnį, kuris gal ištrūko iš jo paties
lūpų. Paskutinis dalykas, kurį dar spėja pamatyti, — odinė pirštinė,
šalmuota galva, pasibaisėjimas motociklininko akyse, it veidrodyje
atspindintis jo paties pasibaisėjimą. O tada — sprogimas ir viskas
išlaksto į šipulius.
Po to nebelieka nieko.
* Blekfrajeriai (angį. Blackfriars) - pagrindinis Londono metro terminalas Londono centre. (Čia ir toliau past. vert.)
1
Nuo autobusų stotelės iki namų — šimtas penkiasdešimt aštuoni
žingsniai, bet jų gali būti ir šimtas aštuoniasdešimt, jeigu neskubi
arba avi platformines basutes. Arba batus, kuriuos nusipirkai iš lab
daros krautuvės, nes negalėjai atsispirti tiems drugeliams ant nosių,
tik batai niekada dorai nepriglunda prie kulno, gal todėl ir kainavo
vos 1,99 svaro. Pasukau už kampo, į mūsų gatvę (šešiasdešimt aštuo
ni žingsniai), ir bemat pamačiau mūsų namus — keturių miegamųjų
sublokuotą namą, stovintį kitų sublokuotų namų su trijų ir keturių
miegamųjų butais eilėje. Tėčio automobilis stovėjo prie namų, o tai
reiškė, kad į darbą jis dar neišvažiavo.
Man už nugaros, už Stortfoldo pilies, leidosi saulė. Tamsus pilies
šešėlis slinko kalnu žemyn kaip tirpstantis vaškas, grasindamas pasi
glemžti ir mane. Kai buvau maža, mūsų gatvė tapdavo mūsų ištįsusių
šešėlių mūšio vieta. Kitokią dieną būčiau galėjusi jums papasakoti vis
ką, kas man kada buvo nutikę šiame maršrute: kur tėtė mane išmokė
važiuoti dviračiu be pagalbinių ratukų, kur ponia Doherti, kažkodėl
visada šiek tiek kreivai dėvinti peruką, kepdavo mums blynus, kur
Trina, tuo metu vienuolikos, įkišo ranką gyvatvorėn ir išbaidė vapsvų
lizdą, o mes gelbėdamiesi nuo jų rėkdami skuodėme iki pat pilies.
Ant tako voliojosi apverstas Tomo triratukas, ir, uždariusi už sa
vęs vartelius, aš nuvilkau jį į priebutį, tada atidariau duris. Iš vidaus
it oro pagalvė tvokstelėjo šiluma. Mama mirtinai bijo šalčio, todėl
laiko šildymą įjungtą apskritus metus. Tėtis visada atidarinėja lan
gus, skųsdamasis, kad ji mus visus įstums į bankrotą. Anot jo, mūsų
sąskaitos už šildymą viršija nedidelės Afrikos valstybės nacionalinį
vidaus produktą.
2 0 0 9
io
— Čia tu, meilute?
— Aha.
Pasikabinau švarkelį ant vagio, kur jam teko kovoti dėl vietos su
daugybe kitų.
— Kuri iš jūsų? Lu? Trina?
— Lu.
Žvilgtelėjau pro svetainės duris. Tėtė gulėjo veidu įsikniaubęs
į sofą, ranką sugrūdęs taip giliai tarp pagalvėlių, kad šioji atrodė it
būtų praryta. Tomas, mano penkiametis sūnėnas, atsiklaupęs įdė
miai jį stebėjo.
— Tas lego, — pasakė tėtė, pasukdamas galvą į mane, net vio
letinis nuo pastangų. — Niekaip nesuprantu, kam jie tas prakeiktas
dalis daro tokias mažas. Gal matei Obio van Kenobio* kairę ranką?
— Ji gulėjo ant DVD leistuvo. Man atrodo, jis sukeitė Obio ran
kas su Indianos Džounso**.
— Taip, bet Obis gi negali būti rausvomis rankomis. Mums rei
kia juodų rankų.
— Nematau reikalo jaudintis. Juk Dartas Veideris*** antroje seri
joje nukirto jam ranką.
Parodžiau sau į žandą, kad Tomas mane pabučiuotų.
— Kur mama?
— Viršuje. Kaip tau patinka? Radau dviejų svarų monetą!
Pakėliau akis aukštyn ir įsiklausiau į pažįstamą lyginimo lentos
girgždėjimą. Džozė Klark, mano motina, niekada neprisėsdavo. Jai
tai buvo garbės reikalas. Ji garsėjo pomėgiu dažyti langus, užsikorusi
lauke ant kopėčių, iš kur retkarčiais mums pamojuodavo, kol mes
valgydavome jos pačios išvirtą vakarienę.
— Gal padarytum man paslaugą ir paieškotum tos nelaimingos
rankos? Jis mane privertė jos ieškoti pusę valandos, o man jau laikas
ruoštis į darbą.
* Filmų serijos „Žvaigždžių karai" personažas.** Filmų serijos „Indiana Džouns“ personažas.
*** Filmų serijos „Žvaigždžių karaiu personažas.
u
— Tau naktinė pamaina?
— Aha. Jau pusė penkių.
Žvilgtelėjau į laikrodį.
— Iš tikrųjų tai pusė keturių.
Jis ištraukė ranką iš po pagalvėlių ir prisimerkęs įsižiūrėjo į savo
rankinį laikrodį.
— O ką tu taip anksti veiki namuose?
Tik neaiškiai papurčiau galvą, lyg būčiau nesupratusi klausimo,
ir nuėjau į virtuvę.
Senelis sėdėjo ant kėdės prie virtuvės lango ir sprendė sudoku.
Medicinos sesuo iš socialinės tarnybos mums pasakė, kad po insulto
tai gali padėti jam susikaupti, sutelkti dėmesį. įtariu, aš vienintelė
pastebėjau, kad jis į langelius prirašydavo bet kokių skaičių, kokie tik
šaudavo jam į galvą.
— Labas, seneli.
Jis pakėlė akis ir nusišypsojo.
— Nori puodelio arbatos?
Jis papurtė galvą ir šiek tiek prasižiojo.
— Ko nors gaivinančio?
Jis linktelėjo galva. Atidariau šaldytuvo dureles.
— Obuolių sulčių nėra.
Obuolių sultys, prisiminiau, per brangiai kainuoja.
— Limonado?
Jis papurtė galvą.
— Vandens?
Jis linktelėjo galva, o kai padaviau jam stiklinę, sumurmėjo kaž
ką panašaus į „ačiū‘.
{ virtuvę įėjo mano motina, nešina milžinišku krepšiu su tvar
kingai sulankstytais skalbiniais.
— Čia tavo?
Ji sumosikavo pora kojinių.
— Man atrodo, Trinos.
12
— Taip ir maniau. Keista spalva. Turbūt būsiu jas išskalbusi kar
tu su tėčio violetine pižama. Anksti grįžai. Kur nors ruošiesi eiti?
— Ne.
Iš čiaupo prisipyliau stiklinę vandens ir išgėriau.
— Ar vėliau ketina užsukti Patrikas? Jis čia pirma skambino.
Tavo mobilus išjungtas?
— M-ha.
— Sakė, kad ketina užsakyti jūsų atostogas. Tavo tėvas kažką
apie tai matė per televizorių. Kur jūs ten norėjot nuvažiuoti? J Ipsą?
Kalipsą?
— Skiatą*.
— Aha, apie šitą. Tik kruopščiai pasitikrinkit savo viešbutį. In
ternetu. Jis su tėčiu per pietų pertrauką kažką matė per žinias. At
rodo, jie ten stato visokias poilsiavietes, iš kurių bent pusė baisiai
pigios. Tas pat, kaip pirkti katę maiše. Tėte, nori puodelio arbatos?
Negi Lu tau nepasiūlė?
Ji užkaitė arbatinį, tada žvilgtelėjo į mane. Turbūt galų gale at
kreipė dėmesį, kad nieko nesakau.
— Tau viskas gerai, meilute? Tu kažko siaubingai išblyškusi.
Ištiesusi ranką patikrino man kaktą, lyg man būtų ne dvidešimt
šešeri, o šešeri.
— Nemanau, kad vyksim atostogauti.
Motinos ranka sustingo. Žvilgsnis bemat pasidarė skvarbus it
rentgenas, kaip ir anuomet, kai buvau maža.
— Ar judu su Patu turit kokių nors problemų?
— Mama, aš...
— Nenoriu kištis. Tik judu kartu jau taip seniai. Visai natūralu,
kad retkarčiais reikalai pagenda. Turiu galvoje, mudu su tavo tėvu...
— Netekau darbo.
Po mano žodžių iš karto stojo tyla. Tie žodžiai pakibo ore, lyg
* Skiatas — nedidelė Graikijai priklausanti sala Egėjo jūros šiaurės vakaruose.
13
siekdami įsiamžinti mažytėje patalpoje dar ilgam po to, kai jų garsas
jau bus išsisklaidęs.
- K ą ?
— Frenkas uždaro kavinę. Nuo rytojaus.
Ištiesiau ranką su šiek tiek sudrėkusiu voku, kurį iš nuostabos
taip ir pralaikiau rankoje visą kelią iki namų. Visus šimtą aštuonias
dešimt žingsnių nuo autobuso stotelės.
— Jis man sumokėjo už tris mėnesius.
Ta diena prasidėjo kaip bet kuri kita. Visi, kiek žinojau, nekentė pir
madienių, bet aš nieko prieš juos neturėjau. Mėgdavau į „Sviestinę
bandelę" atvykti anksčiau, užkaisti kampe stovintį milžinišką arbati
nį, iš užpakalinio kiemo sunešti dėžes su pienu bei duona ir plepėti
su Frenku, kol ruošdavomės atidarymui.
Man patiko troški kavinės šiluma, visada atsiduodanti šonine,
nestiprūs vėsaus oro šuorai, įsiveržiantys vidun varstantis durims,
negarsus pokalbių murmesys, o kai būdavo tylu — Frenko radijas,
tylutėliai sau dainuojantis kamputyje. Kavinė nebuvo prašmatni.
Jos sienas puošė ant kalniuko stūksančios pilies atvaizdai, stalviršiai
buvo iš medžio drožlių plokščių, o meniu nepasikeitė nuo pat jos
atidarymo, išskyrus šokoladinių batonėlių pasiūlą ir šokoladinius py
ragus bei keksiukus, kurie atsirado šalia glaistytų bandelių.
Bet labiausiai man patiko klientai. Mėgau Kevą ir Andželą —
santechnikus, kurie pasirodydavo beveik kiekvieną rytą ir erzindavo
Frenką kamantinėjimais, iš kur jis perkąs mėsą. Mėgau ponią Pienę,
taip pravardžiuojamą dėl baltų it pienės pūkai plaukų. Nuo pirma
dienio iki ketvirtadienio ji kasdien kavinėje suvalgydavo vieną kiau
šinį su skrudintomis bulvytėmis, o paskui skaitydavo nemokamus
laikraščius, kol išgerdavo du puodelius arbatos. Visada stengiausi
su ja paplepėti. Tikriausiai būdavau vienintelis žmogus, su kuriuo ji
gaudavo pasikalbėti per visą dieną.
Man patikdavo turistai, užsukantys pas mus prieš kopdami į pilį
14
ar iš jos nusileidę; klykaujantys mokiniai, suvirstantys po pamokų;
nuolatiniai klientai iš biurų kitoje gatvės pusėje, tarp jų — Nina su
Šere, kirpėjos, žinančios visų „Sviestinės bandelės" siūlomų patie
kalų kalorijų kiekį. Man netrukdė ir įkyrūs klientai, kaip antai toji
raudonplaukė žaislų parduotuvės savininkė, bent kartą per savaitę
ginčijusis dėl grąžos.
Stebėdavau, kaip prie staliukų užsimegzdavo ir nutrūkdavo san
tykiai, išsiskyrę tėvai vienas kitam perduodavo vaikus, kaip slegiami
kaltės atsipūsdavo gaminti nemėgstantys tėvai ir kaip slapčiomis rie
biais keptais pusryčiais mėgaudavosi pensininkai. Čia pasireikšdavo
visos žmogiškojo gyvenimo formos. Dauguma tų žmonių, gurkšno
dami garuojančią arbatą, persimesdavo su manimi vienu kitu žodžiu,
pajuokaudavo ar mestelėdavo kokią nors pastabą. Tėtė nuolat trauk
davo mane per dantį dėl nesugebėjimo valdyti liežuvio, bet kavinėje
tai nebuvo svarbu.
Aš Frenkui patikau. Jis buvo ramaus būdo ir sakė, kad savo bu
vimu suteikiu kavinei gyvybės. Mano darbas labai priminė barmenės
darbą, tik nereikėjo tąsytis su girtuokliais.
O tą popietę, kai baigėsi pietų meto erzelis ir kavinė trumpam
ištuštėjo, šluostydamasis rankas į prijuostę Frenkas išlindo iš už vi
ryklės ir atsuko į gatvę nediduką ženklą su užrašu „Uždaryta*.
— Ei, ei, vyruti, juk tau jau sakiau, kad papildomos paslaugos
už minimalią algą neteikiamos.
Frenkas elgėsi kažkaip keistai ir pakėlusi į jį akis pamačiau, kad
jis nebesišypso.
— Oi, tik nesakyk, kad į cukrines vėl pripyliau druskos.
Jis suko rankose virtuvinį rankšluostį ir buvo akivaizdu, kad jau
tėsi kaip niekada nepatogiai. Man net šmėkštelėjo mintis, kad ma
nimi turbūt kas nors pasiskundė. Tada jis man mostelėjo atsisėsti.
— Apgailestauju, Luisą, — pasakė jis, kai viską man papasako
jo. — Bet turiu grįžti į Australiją. Tėvukui negerai, be to, pilis ketina
pradėti siūlyti savus užkandžius. Viskas vis tiek pasmerkta.
15
Taip ir likau išsižiojusi. Tada Frenkas man padavė voką, taip at
sakydamas į kitą mano klausimą, kurio nespėjau užduoti.
— Žinau, mes taip niekad ir nepasirašėm tikros sutarties ar dar
kažko tokio, bet noriu tavimi pasirūpinti. Čia pinigai už tris mėne
sius. Užsidarom rytoj.
— Už tris mėnesius! — pratrūko tėtė, o motina įbruko man į rankas
puodelį saldintos arbatos. — Koks jis kilnus, ypač jei atsižvelgtum į
pastaruosius šešerius metus, kai plūkeisi toje jo skylėje kaip sušikta
vergė.
— Bernardai.
Motina nudelbė jį įspėjančiu žvilgsniu ir linktelėjo galva į Tomą.
Mano tėvai prižiūrėdavo jį kasdien po darželio, kol Trina baigdavo
darbą.
— Ir ką, po velniais, jai dabar daryti? Galėjo ją įspėti ir šiek tiek
anksčiau, o ne likus vienai sušiktai dienai.
— Ką gi... Jai teks tiesiog susirasti kitą darbą.
— Nėra jokių kitų sušiktų darbų, Džoze. Žinai tai ne blogiau už
mane. Dabar pats prakeikto ekonominio nuosmukio vidurys.
Mama akimirkai užsimerkė, lyg prieš prašnekdama būtų mėgi
nusi susiimti.
— Ji nekvaila mergina. Ką nors susiras. Turi pastovaus darbo
patirtį, o Frenkas jai duos gerą rekomendaciją.
— Aha, jau įsivaizduoju tą sušiktą rekomendaciją: „Luisą Klark
puikiai sugeba užtepti sviesto ant duonos, o jos ranka pilstant arbatą
niekada nedreba."
— Ačiū už išreikštą pasitikėjimą, tėte.
— Nieko blogo nenorėjau pasakyti.
Puikiai žinojau tikrąsias tėtės susirūpinimo priežastis. Jie juk
priklausė nuo mano atlyginimo. Trina gėlių parduotuvėje teuždirbo
katino ašaras. Mama dirbti negalėjo, nes turėjo prižiūrėti senelį, o
senelio pensija buvo niekinė. Tėtė nuolat jaudinosi, kad tik nepra
16
rastų darbo baldų fabrike. Jau ne vieną mėnesį jo viršininkas puse
lūpų kalbėjo apie etatų mažinimą. Namuose vis dažniau buvo užsi
menama apie skolas ir žongliruojama kredito kortelėmis. Prieš dve
jus metus neapsidraudęs vairuotojas sudirbo tėtės automobilį, ir to
užteko, kad galutinai sugriūtų tas kortų namelis, kurį buvo galima
pavadinti mano tėvų finansais. Mano kuklus atlyginimas buvo tas
kertinis akmuo, ant kurio laikėsi šeimos ūkis, ir padėjo šeimai pra
tempti savaitę po savaitės.
— Neužbėkim patys sau už akių. Rytoj pat ji gali žygiuoti į dar
bo biržą ir pasižiūrėti, ką jie gali pasiūlyti. O kol kas ji turi pakanka
mai, kad prasilaikytų.
jie kalbėjosi taip, lyg manęs čia nebūtų.
— Be to, ji protinga. Juk tu protinga, ar ne, meilute? Galėtų pa-
lankyti spausdinimo kursus. Susirastų darbą biure.
Sėdėjau ir klausiausi, kaip mano tėvai svarsto, kokius kitus dar
bus galėčiau susirasti, turėdama tokią ribotą kvalifikaciją. Gamyklos
darbininkė, mašinistė, sumuštinių tepėja. Pirmą kartą tą popietę už
simaniau verkti. Tomas žiūrėjo į mane išpūtęs akis ir nieko nesakyda
mas padavė man pusę savo apmaumotos bandelės.
— Ačiū, Tomuk, — be garso vien lūpomis padėkojau jam ir su
valgiau bandelę.
Kaip ir tikėjausi, radau jį stadione, ant bėgimo tako. Nuo pirmadienio
iki ketvirtadienio, tiksliai it pagal tvarkaraštį, Patrikas pasirodydavo
sporto salėje arba bėgdavo ratais ryškiai apšviestu stadionu. Nusilei
dau laiptukais, susigūžusi nuo šalčio, neskubėdama nužingsniavau
bėgimo tako link ir pamojavau Patrikui, kai jis buvo pakankamai arti,
kad mane atpažintų.
— Eikš, pabėgiok su manim, — pasakė jis išpūsdamas orą, kai
pribėgo arčiau.
Oras iš jo burnos veržėsi blyškiais garo kamuoliais.
— Man dar liko keturi ratai.
17
Akimirką dvejojau, paskui pradėjau bėgti kartu su juo. Tai buvo
vienintelis būdas šnektelėti. Avėjau savo rausvais sportiniais bateliais
su ryškiai žaliais batraiščiais — turbūt vieninteliais batais, su kuriais
galėjau bėgioti.
Praleidau dieną namuose, stengdamasi būti naudinga. Bet
maždaug prieš valandą pradėjau maišytis mamai po kojų. Mama su
seneliu turėjo savo rutiną, o aš tai rutinai trukdžiau. Tėtė miegojo,
nes tą mėnesį dirbo naktinėje pamainoje, todėl jam trukdyti nebuvo
galima. Susitvarkiau savo kambarį, tada sėdėjau ir pritildžiusi garsą
žiūrėjau televizorių. Kai retkarčiais prisimindavau, kodėl vidury die
nos kiūtau namuose, man nudiegdavo širdį.
— Nesitikėjau tavęs pamatyti.
— Atsibodo sėdėti namie. Pagalvojau, gal ką nors nuveiktume?
Jis pašnairavo į mane. Jo veidą dengė plona prakaito plėvelė.
— Kuo greičiau susirasi naują darbą, tuo bus geriau, mažyte.
— Tai kad aš vos prieš dvidešimt keturias valandas netekau se
nojo. Gal galiu bent truputį savęs pasigailėti ir padejuoti? Žinai, bent
šiandien.
— Bet galima į visą šitą reikalą pažvelgti ir teigiamai. Juk pati
žinojai, kad toj skylėj negalėsi dirbti visą gyvenimą. Juk reikia judėti
toliau, kopti aukščiau.
Prieš porą metų Patrikas gavo Stortfoldo metų jaunojo versli
ninko apdovanojimą ir dar nebuvo iki galo atsigavęs nuo tos garbės.
Nuo tada jis įsitaisė verslo partnerį, Raudonplaukį Pitą, ir siūlė asme
ninio trenerio paslaugas klientams keturiasdešimties mylių spindu
liu bei du reklamomis nuklijuotus mikroautobusus. Dar biure turėjo
pasikabinęs baltą lentą, ant kurios juodu flomasteriu skaičiuodavo
numatomą apyvartą, visaip manipuliuodamas skaičiais, kol pagaliau
likdavo patenkintas savo keverzonėmis. Nebuvau tikra, ar tie skaičiai
turėjo ką nors bendra su realybe.
— Net ir atleidimas iš darbo gali iš esmės pakeisti žmogaus gyvenimą, Lu.
18
Jis žvilgtelėjo į rankinį laikrodį, tikrindamas, per kiek laiko nu
bėgo ratą.
— Ką tu nori veikti? Galėtum pakeisti kvalifikaciją. Esu tikras,
kad tokiems žmonėms kaip tu jie siūlo stipendijas.
— Žmonėms kaip aš?
— Žmonėms, ieškantiems naujų galimybių. Kuo nori būti? Ga
lėtum dirbti grožio salone. Esi pakankami graži.
Mums tebebėgant jis kumštelėjo man į šoną, lyg būčiau turėjusi
jaustis dėkinga už komplimentą.
— Juk žinai, kiek man rūpi grožis — muilas, vanduo, blogiausiu
atveju, maišas ant galvos.
Patrikas ėmė irzti. Aš pradėjau nuo jo atsilikti. Bėgioti nemė
gau. Nepatiko man ir tai, kad jis nesulėtino žingsnio.
— Klausyk... Pardavėja. Sekretorė. Nekilnojamojo turto agentė.
Nežinau... Juk turi būti kas nors, ką norėtum veikti.
Bet man tikrai niekas nepatiko. Man patiko dirbti kavinėje. Man
patiko, kad apie „Sviestinę bandelę' žinojau viską, ką tik apie ją buvo
įmanoma žinoti, ir klausytis ten apsilankančių žmonių gyvenimo is
torijų. Ten jaučiausi gerai.
— Nėra ko niūrinėti, mažyte. Teks su tuo susitaikyti. Visi ge
riausi verslininkai sugeba išsikrapštyti iš peklos, net jeigu pasiekia
dugną. Džefris Arčeris išsikrapštė. Ričardas Bransonas taip pat.
Jis patapšnojo man ranką, taip leisdamas suprasti, kad turiu pa
sispausti.
— Tai kad Džefris Arčeris niekada nebuvo atleistas iš padavėjo
darbo.
Man pritrūko kvapo. Be to, buvau apsivilkusi netikusią lieme
nėlę. Sulėtinau žingsnį ir rankomis atsirėmiau į kelius. Jis atsisuko ir
atbulas bėgo toliau, o nejudančiu šaltu oru atsklido jo balsas.
— Bet jeigu jam taip būtų atsitikę... Žinai, ką noriu pasakyti. Pa
galvok apie tai, apsivilk dalykinį kostiumėlį ir keliauk į darbo biržą.
Jeigu nori, galiu apmokyti dirbti su manimi. Čia geras verslas, pati
žinai. Ir nesirūpink dėl atostogų. Aš sumokėsiu.
19
Aš jam nusišypsojau, jis pasiuntė man oro bučinį ir per tuščią
stadioną mane vėl pasiekė jo žodžiai.
— Galėsi man grąžinti, kai atsistosi ant kojų.
Pateikiau pirmąją paraišką bedarbio pašalpai gauti. Dalyvavau
keturiasdešimt penkias minutes trukusiame pokalbyje, tada grupi
niame pokalbyje, kur sėdėjau margoje dvidešimties vyrų ir moterų
kompanijoje. Pusės iš jų veidai buvo šiek tiek nustebę, turbūt kaip ir
mano, kitos pusės — nieko nesakantys, nerodantys jokio susidomė
jimo, kaip žmonių, kurie čia buvojo jau ne kartą. Vilkėjau drabužiais,
kuriuos tėtė vadino mano „civiliniais" drabužiais.
Šios pastangos man leido trumpam kažką pavaduoti naktinėje
pamainoje vištienos perdirbimo ceche (po to kelias savaites sapna
vosi košmarai), o dvi dienas buvau mokoma dirbti elektros energi
jos konsultante. Gana greitai supratau, kad faktiškai iš manęs buvo
reikalaujama įtikinti senukus pakeisti savo elektros energijos tiekėją,
todėl pasakiau Saidui, savo asmeniniam „konsultantui", kad to daryti
negaliu. Jis mygo mane tęsti tą reikalą, todėl išvardijau kelias takti
kas, kurias jie man siūlė taikyti; jis kažko aptilo ir pasiūlė mums (jis
visada sakydavo „mums", nors ir buvo akivaizdu, kad vienas iš mūsų
turi darbą) paieškoti ko nors kito.
Dvi savaites dirbau greitojo maisto užkandinėje. Darbo valan
dos mane tenkino, galėjau susitaikyti ir su įsielektrinančiais nuo
uniformos plaukais, bet buvo sunku laikytis privalomo pokalbio sce
narijaus: „Kuo galėčiau jums padėti?" arba „Galbūt norėtumėte dide
lės skrudintų bulvyčių porcijos?" Mane atleido tuomet, kai vienos iš
spurgų pardavėjų buvau pagauta su keturmete mergaite svarstanti
nemokamų žaisliukų privalumus ir trūkumus. Ką galiu pasakyti? Ta
keturmetė buvo labai jau gudri. Be to, mano nuomone, Miegančioji
Gražuolė yra pernelyg sentimentali.
Dabar sėdėjau savo ketvirtajame pokalbyje, o Saidas įdėmiai
žiūrėjo į liečiamąjį ekraną, ieškodamas kitų įdarbinimo „galimybių".
20
Net ir Saido, kuris paprastai elgdavosi kaip asas, sugebantis įkišti į
darbą pačius beviltiškiausius kandidatus, balse pasigirdo nuovargio
gaidelės.
— E... Ar esate kada galvojusi išbandyti save pramogų pasaulyje?
— Ką, gal pantomimoje?
— Tiesą pasakius, ne. Bet yra vieta, siūloma striptizo šokėjai.
Tiesą pasakius, net kelios vietos.
Aš iš nuostabos kilstelėjau antakius.
— Tikiuosi, juokaujat.
— Trisdešimt valandų per savaitę kaip laisvai samdoma darbuo
toja. Manau, ir arbatpinigiai neblogi.
— Negaliu patikėti, kad siūlot man imtis darbo, kur reikės prieš
visiškai nepažįstamus žmones staipytis vienais apatiniais.
— Sakėt, kad gerai sutariat su žmonėmis. Be to, atrodo, kad
mėgstat... ryškius... apdarus.
Jis žvilgtelėjo į mano žalias žvilgančias timpas. Aš tik norėjau,
kad jos man pakeltų nuotaiką. Tomas faktiškai visą pusryčių laiką
spoksojo į mane ir niūniavo melodiją iš „Undinėlės".
Saidas paspaudė kelis klaviatūros klavišus.
— O ką pasakytumėte apie „pokalbių suaugusiems linijos ope
ratorės" pareigas?
Aš tik spoksojau į jį. Jis gūžtelėjo pečiais.
— Sakėt, kad mėgstat kalbėtis su žmonėmis.
— Ne. Ir net nesugalvokit siūlyti pusnuogės padavėjos darbo.
Ir jokių masažuotojų. Arba interneto kamerų operatorių. Klausykit,
Saidai. Juk turi būti kas nors, ką galėčiau veikti nevarydama savo tė
vui širdies smūgio.
Atrodo, tai jį suglumino.
— Tai kad nelabai kas liko, išskyrus lanksčias darbo valandas
didmeninėje prekyboje.
— Naktimis krauti prekes į lentynas?
Pakankami ilgai čia sukiojausi, kad perkąsčiau jų leksikoną.
21
— Į ten yra eilė. Tėvams tas darbas patinka, nes nesikerta su
vaikų pamokomis, — paaiškino jis, lyg atsiprašydamas.
Jis dar kartą įsispoksojo į ekraną.
— Tuomet mums belieka slaugos asistento darbas.
— Valyti užpakalius senukams?
— Bijau, Luisą, kad kam nors daugiau neturite kvalifikacijos.
Jeigu norite persikvalifikuoti, mielai jus nukreipsiu reikiama krypti
mi. Suaugusiųjų švietimo centre siūloma pakankamai kursų.
— Bet mes apie tai jau kalbėjomės, Saidai. Jeigu ten eisiu, juk
neteksiu bedarbio pašalpos, ar ne taip?
— Jeigu negalėsite dirbti, tada taip.
Akimirką sėdėjome tylėdami. Žvelgiau į duris, prie kurių stovė
jo du stambūs apsaugininkai. Bandžiau atspėti, ar jie darbą gavo per
darbo biržą.
— Nelabai susitvarkau su pagyvenusiais žmonėmis, Saidai.
Mano senelis apsigyveno pas mus, kai jį ištiko insultas, ir aš sunkiai
tai pakeliu.
— A, vadinasi, turite šiek tiek priežiūros patirties.
— Ne visai. Iš tikrųjų jį prižiūri mama.
— Gal jūsų mama norėtų darbo?
— Kaip juokinga.
— Aš visai nejuokauju.
— O man likti prižiūrėti senelio? Ačiū, ne. Lygiai taip pat, beje,
manau ne tik aš, bet ir jis. Negi nieko nėra kokioje nors kavinėje?
— Nemanau, kad visų likusių kavinių užteks užtikrinti jums
užimtumą, Luisą. Galim pabandyti „Keptą Kentukio viščiuką"*. Gal
būt ten jums seksis geriau.
— Vien dėl to, kad ten galėsiu pasiūlyti ne vištienos gabalėlius,
o visą vištienos kibirą? Kažkodėl taip nemanau.
— Gal tuomet reikėtų ieškoti kur nors tolėliau.
„Kentucky Fried Chicken" - greitojo maisto užkandinių tinklas, įkurtas Kentukio valstijoje (JAV).
22
— Iš miestelio važiuoja tik keturi autobusai, jūs ir pats žinote.
Taip, prisimenu, liepėte pasidomėti turistų autobusu, todėl paskam
binau į stotį. Jis sustoja penktą vakare. Be to, važiuoti juo dvigubai
brangiau negu įprastu autobusu.
Saidas atsilošė kėdėje.
— Dabartinėmis aplinkybėmis, Luisą, turiu pabrėžti, kad būda
ma sveika ir veiksni, jeigu norite ir toliau gauti pašalpą, turite...
— ... parodyti, kad bandau susirasti darbą. Žinau.
Kaip galėjau tam vyrukui paaiškinti, kad tikrai noriu dirbti? Ar
jis bent įsivaizdavo, kaip ilgėjausi savo senojo darbo? Nedarbas tebu
vo sąvoka, monotoniškai aptarinėjama per žinias kartu su laivų sta
tyklomis ar automobilių gamyklomis. Niekada nemaniau, kad darbo
gali trūkti kaip rankos arba kojos, kad tą trūkumą galima jausti kaip
pastovų refleksišką maudimą. Nė nepagalvodavau, kad, be akivaiz
džios baimės dėl pinigų ir savo ateities, netekęs darbo dar pasijusi
niekam tikęs ir niekam nereikalingas, kad keltis rytais bus kur kas
sunkiau negu tada, kai iš miego tave negailestingai išplėšia žadintu
vas, kad ilgėsies žmonių, su kuriais dirbai, ir visai nesvarbu, kad su
jais turėjai ne tiek jau daug bendra. Kad žingsniuodamas gatve netgi
pradėsi minioje ieškoti pažįstamų veidų. Kai pirmą kartą pamačiau
ponią Pienę, be tikslo, kaip ir aš, klaidžiojančią prie parduotuvių, vos
ne vos nugalėjau troškimą pulti prie jos ir apsikabinti.
Mano apmąstymus nutraukė Saido balsas.
— Aha, štai kas gali tikti.
Bandžiau ką nors įžiūrėti ekrane.
— Ką tik pasirodė. Kaip tik šią minutę. Slaugos asistento darbas.
— Aš jau sakiau, kad nelabai susitvarkau su...
— Čia ne senukas. Čia... privatus skelbimas. Tam žmogui reikia
pagalbos namuose, o gyvena jis vos už poros mylių nuo jūsų. „Pagal
ba ir draugija neįgaliam vyrui." Vairuoti mokate?
— Taip. Bet man reikės valyti jam...
— Kaip suprantu, užpakalio niekam valyti nereikės, — pasakė
jis, žvelgdamas į ekraną. — Jis... paralyžiuotas. Jam reikia žmogaus,
23
kuris dienomis padėtų pavalgyti ir šiaip pagelbėtų. Paprastai tokiuo
se darbuose tenka tiesiog padėti, kai jiems prireikia kur nors išeiti ir
atlikti paprastus dalykus, kurių jie negali padaryti patys. O, ir pinigai
geri. Kur kas daugiau už minimalų atlyginimą.
— Turbūt todėl, kad vis dėlto reikės valyti užpakalį.
— Paskambinsiu jiems ir patikrinsiu, kaip ten su tuo užpakalio
valymu. Bet jeigu taip, ar nueitumėte į pokalbį?
jam visai nebuvo būtina to klausti. Mes abu žinojome atsakymą.
Atsidusau ir pasiėmiau rankinuką, ketindama keliauti namo.
— jėzau Marija, — pasakė mano tėvas. — Tik pamėgink įsivaizduoti.
Negana to, kad žmogus atsidūrė sumautam invalido vežimėlyje, jis
dar bus baudžiamas mūsų Lu kompanija.
— Bernardai! — piktai šūktelėjo motina.
Man už nugaros senelis juokėsi į savo arbatos puodelį.
2
As ne kvaiša. Ir dabar tikrai nenorėčiau apie tai galvoti, bet ne taip
jau lengva nesijausti šiek tiek netobulai, kalbant apie smegeninę, kai
esi užaugusi su jaunesne seserimi, kuri ne tiktai buvo perkelta į tavo
klasę, bet vėliau dar buvo perkelta ir į aukštesnę klasę.
Viską, kam reikėjo sumanumo ir proto, Katrina padarydavo pir
moji, nors buvo pusantrų metų už mane jaunesnė. Visas knygas ji
perskaitydavo pirmoji, kad ir apie ką užsimindavau per vakarienę, ji
visa tai jau žinodavo. Ji buvo vienintelis mano pažįstamas žmogus,
kuriam nuoširdžiai patiko egzaminai. Kartais pagalvoju, kad taip
rengiuosi tik dėl to, jog vienintelis dalykas, kurio Trina nesugeba —
tai padoriai apsirengti. Ji nuolat apsitempusi džinsais ir nertiniu. Jos
supratimu, kad atrodytum dalykiškai, užtenka išsilyginti džinsus.
Mano tėvas mane vadina „veikėja‘, nes visada sakau tai, kas man
šauna į galvą. Jis sako, kad labai primenu tetą Lilę, kurios niekada
nebuvau sutikusi. Gana keista nuolat būti lyginamai su žmogumi,
kurio nesi matęs akyse. Pavyzdžiui, nusileidžiu žemyn avėdama vio
letiniais batais, tėtė linkteli galva mamai ir sako:
— Prisimeni tetą Lilę ir jos violetinius batus?
Mama cakteli liežuviu ir pradeda juoktis, lyg čia būtų kažkoks
tik jiems abiem suprantamas juokelis. Mama mane vadina „asmeny
be", bet tai tik mandagus būdas parodyti, kad jai nelabai supranta
mas mano skonis drabužiams.
Tačiau, išskyrus trumpą laikotarpį paauglystės metais, niekada
nenorėjau atrodyti nei kaip Trina, nei kaip kuri nors kita mergaitė
mokykloje. Iki keturiolikos apskritai vilkėjau tik berniukiškais dra
bužiais, o dabar tiesiog stengiuosi suteikti sau malonumą, nelygu,
kokios nuotaikos esu tą dieną. Kokia prasmė stengtis atrodyti taip,
kaip visi? Esu žemaūgė, tamsiaplaukė, o mano veidas, anot tėtės, vi-
25
sai kaip elfo. Tik tai neturi nieko bendra su elfišku grožiu. Nesu bjau
ri, bet nemanau, kad kas nors galėtų mane pavadinti gražia. Gracijos
manyje irgi galite neieškoti. Patrikas mane vadina gražuole, kai nori
įsiversti į lovą, bet manęs jis neapmaus. Juk mudu pažįstami jau sep
tyneri metai.
Man buvo dvidešimt šešeri, bet ne visai suvokiau, kas aš tokia.
Iki netekau darbo, niekada apie tai nė nebuvau susimąsčiusi. Tur
būt tikėjausi ištekėti už Patriko, išperėti kelis vaikus ir gyventi vos už
kelių gatvių nuo tėvų namų, kuriuose praleidau visą savo gyvenimą.
Išskyrus mano egzotišką skonį drabužiams ir žemoką ūgį, nedaug
skiriuosi nuo kitų praeivių gatvėje. J mane antrą kartą turbūt ne
pažvelgtumėte. Paprasta mergina, gyvenanti paprastą gyvenimą. Ir
man tai visai patiko.
— Pokalbiui privalai apsivilkti kostiumėlį, — spyrėsi mama. — Šiais
laikais visi rengiasi bet kaip.
— Taip, nes kai iš šaukšto maitinsiu neįgalų senioką, dryžuotas
kostiumėlis bus iš esmės svarbus.
— Nezaunyk.
— Už kokius pinigus man dabar nusipirkti kostiumėlį? Net ne
žinau, ar gausiu tą darbą.
— Gali apsivilkti mano. Išlyginsiu tau gražią palaidinę. Ir pra
šau, bent kartą nesuk plaukų į tuos... — pasakė ji ir mostelėjo į mano
plaukus, kuriuos paprastai susukdavau į du tamsius kuodus abiejose
galvos pusėse. — Tu juk ne princesė Lėja*. Pasistenk atrodyti kaip
visi.
Žinojau, kad su motina geriau nesiginčyti. Kai ėjau iš namų,
baisiai nepatogiai jausdamasi su pernelyg siauru sijonu, aiškiai ma
čiau, kad tėtei buvo prisakyta susilaikyti nuo komentarų apie mano
aprangą.
* Filmų serijos „Žvaigždžių karai“ personažas.
26
— Iki, brangute, — pasakė jis, vos suvaldydamas trūkčiojančius
lūpų kampučius. — Sėkmės. Atrodai labai... dalykiškai.
Bjauriausia buvo ne tai, kad vilkėjau savo motinos kostiumėlį,
kuris buvo madingas devinto dešimtmečio pabaigoje, bet tai, kad jis
buvo šiek tiek per ankštas. Jaučiau, kaip man į pilvą rėžiasi sijono
juosmuo, todėl tik susisiaučiau švarkelį su dviem sagų eilėmis. Kaip
tėtė mėgsta sakyti apie mamą, ant degtuko riebalų ir tai daugiau.
Per neilgą kelionę autobusu mane šiek tiek pykino. Dar niekada
nebuvau ėjusi į tikrą pokalbį dėl darbo. įsidarbinau „Sviestinėje ban
delėje", kai Trina susilažino su manim, kad per dieną nesugebėsiu
susirasti darbo. Tiesiog nuėjau į kavinę ir paklausiau Frenko, ar jam
nereikia dar vienos poros rankų. Buvo pirmoji jo kavinės darbo diena
ir jis pasijuto man be galo dėkingas.
Kiek prisimenu, mudu net nekalbėjome apie pinigus. Jis pasiūlė
savaitės atlyginimą, aš sutikau, o kartą per metus jis pasakydavo, kad
atlyginimą man šiek tiek padidino, paprastai šiek tiek daugiau, negu
aš būčiau prašiusi.
Ko apskirtai klausiama per tuos pokalbius dėl darbo? Kas bus,
jeigu jie paprašys manęs ką nors iš tikrųjų padaryti, pavyzdžiui, tą
senuką pamaitinti, išmaudyti ar dar ką nors? Saidas sakė, kad „inty
miais poreikiais" (net nusipurčiau apie tai pagalvojusi) ten rūpinosi
kažkoks vyrukas. Anot jo, antrojo slaugo pareigos „šiuo momentu
buvo šiek tiek neaiškios". Jsivaizdavau save, valančią tam senukui sei
les ir garsiai klausiančią:
— AR JIS NORĖJO PUODELIO ARBATOS?
Kai senelis pradėjo gyti po insultų, nieko negalėjo daryti pats.
Viską už jį darė mama.
— Tavo motina — tikra šventoji, — sakydavo tėtė, matyt, tu
rėdamas galvoje tai, kad ji valydavo seneliui užpakalį, užuot su riks
mais pabėgusi iš namų.
Neabejojau, kad manęs taip tikrai niekas niekada nepavadintų.
Supjaustydavau seneliui maistą, paruošdavau jam arbatos, bet jei kal
bėtume apie visa kita, nemaniau, kad buvau tam tinkamo sukirpimo.
27
Grantos namai buvo kitoje Stortfoldo pilies pusėje, visai neto
liese jos viduramžiškų sienų, šalia ilgo neasfaltuoto kelio, prie kurio
stovėjo tik keturi namai ir suvenyrų parduotuvė, kėksanti pačiame
turistų atrakcijos viduryje. Pro tą namą savo gyvenime buvau praėju
si kokį milijoną kartų, bet niekada neatkreipiau į jį dėmesio. Dabar,
eidama pro tuščią automobilių aikštelę ir miniatiūrinį geležinkelį,
kuris atrodė apleistas ir atšiaurus, kaip gali atrodyti tik vasaros atrak
cionas vasario mėnesį, pastebėjau, kad namas yra didesnis negu aš
įsivaizdavau, raudonų plytų, su dvigubu fasadu, visai kaip senuose
„Gyvenimo kaime" numeriuose, kurių buvo pilni gydytojų laukia
mieji.
Ėjau ilgu, namo link vedančiu keliu, stengdamasi negalvoti apie
tai, ar kas nors mane stebi pro langą. Ėjimas tokiu ilgu keliu pastato
tave į nepatogią padėtį, savaime pradedi jaustis prastesnis. Kaip tik
svarsčiau, ar nereikėtų užsikišti neklusnios garbanos, kai durys atsi
darė, priversdamos mane krūptelėti.
J prienamį išėjo neką už mane vyresnė moteris. Ji mūvėjo bal
tas laisvas kelnes ir laisvą palaidinę, primenančias medicinos sesers
aprangą. Po pažastimi nešėsi paltą ir aplanką. Praeidama mandagiai
man nusišypsojo.
— Ačiū, kad atėjote, — pasigirdo balsas iš namo vidaus. — Su
sisieksime su jumis. O.
Tarpduryje pasirodė vidutinio amžiaus, bet dar gražios moters
veidas, gaubiamas prašmatniai ir stilingai apkirptų plaukų. Ji vilkėjo
kostiumėliu su kelnėmis, kuris, kaip spėjau, turėjo kainuoti daugiau
negu mano tėtis uždirbdavo per mėnesį.
— Turbūt jūs būsite panelė Klark.
— Luisą, — prisistačiau ir ištiesiau jai ranką, kaip buvau pamo
kyta motinos.
Jaunimas šiais laikais net nesiteikia ištiesti rankos, sutartinai
tvirtino mano tėvai. Senais laikais nebūtum nė svajojęs apie visokius
„sveiks" ar, dar blogiau, oro bučinius. Neatrodė, kad oro bučinys būtų
tai moteriai patikęs.
28
— Teisingai. Taip. Užeikite.
Savo ranką nuo manosios ji atitraukė kaip galėdama greičiau,
bet jaučiau, kad mane nužiūrinėja, lyg jau dabar vertintų.
— Malonėkite užeiti. Pasikalbėsime laukiamajame. Aš esu Ka
mila Treinor.
Atrodė pavargusi, lyg tuos pačius žodžius tą dieną būtų pakar
tojusi nevieną kartą.
Nusekiau paskui ją į milžinišką kambarį su langais nuo grin
dų iki pat lubų. Nuo storų raudonmedžio karnizų elegantiškomis
klostėmis leidosi sunkios užuolaidos, grindys buvo išklotos pinkliais
raštais išmargintais persiškais kilimais. Kvepėjo bičių vašku ir senovi
niais baldais. Visur buvo pristatyta nedidelių dekoratyvinių staliukų,
poliruoti jų paviršiai nustatyti ornamentuotomis dėžutėmis. Pradė
jau spėlioti, kur, po galais, tie Treinorai stato puodelius su arbata.
— Vadinasi, jus čia pagal skelbimą atsiuntė darbo birža, ar ne?
Prašau, sėskitės.
Kol ji savo aplanke vartė popierius, aš vogčiomis apsižvalgiau
po kambarį. Tikėjausi, kad namas atrodys kaip slaugos namai su
keltuvais ir dezinfekuotais paviršiais, bet šis labiau panėšėjo į tuos
gąsdinamai brangius viešbučius ir dvelkte dvelkė iš kartos į kartą ke
liaujančiais pinigais bei prabanga. Ant indaujos buvo daugybė nuo
traukų sidabriniais rėmeliais, bet jos buvo pernelyg toli nuo manęs,
kad įžiūrėčiau veidus. Kol ta moteris rausėsi po savo popierius, šiek
tiek pasimuisčiau kėdėje, stengdamasi impozantiškiau atrodyti.
Kaip tik tada ir išgirdau tą plyštančių siūlių garsą, kurio nesu
painiosi su niekuo. Žvilgtelėjusi žemyn pamačiau, kad dvi sijono da
lys ties mano dešiniąja šlaunimi atsiskyrė viena nuo kitos, o per bjau
rų tarpą viršun išvirto atspurę šilkinės medžiagos kraštai. Pajutau,
kaip nukaito mano veidas.
— Ką gi... Penele Klark... Ar turite darbo su kvadriplegikais pa
tirties?
Pasisukau į ponią Treinor, stengdamasi švarku pridengti kuo
didesnę sijono dalį.
29
— Ne.
— Ar seniai dirbate slauge?
— E... Tiesą sakant, visai nesu to dariusi, — atsakiau. — Bet
neabejoju, kad sugebėsiu išmokti, — tuoj pat pridūriau, lyg išgirdusi
man antrinant Saido balsą.
— Ar žinote, kas yra kvadriplegija?
Aš sudvejojau.
— Kai... esi pririštas prie invalido vežimėlio?
— Turbūt būtų galima pasakyti ir taip. Paralyžius gali būti įvai
rių laipsnių, bet šiuo atveju kalbame apie žmogų, kuris visiškai ne
valdo kojų ir labai nedaug valdo rankas. Ar jums tai keltų kokių nors
nepatogumų?
— Ne, bent jau tikrai ne tiek, kiek jam pačiam.
Pamėginau šyptelėti, bet ponios Treinor veidas taip ir liko be
jokios išraiškos.
— Atleiskit, aš nenorėjau...
— Ar mokate vairuoti, panele Klark?
— Taip.
— Jokių nusižengimų?
Papurčiau galva.
Kamila Treinor kažką pasižymėjo savo sąraše.
Plyšys didėjo. Įsivaizdavau, kaip jis nenumaldomai kopia aukš
tyn mano šlaunimi. Jeigu didės tokiu greičiu, kai man pagaliau ateis
laikas atsistoti, atrodysiu kaip Las Vegaso šokėja.
— Kas nors ne taip?
Ponia Treinor varstė mane žvilgsniu.
— Man truputį šilta. Ar neprieštarautumėte, jeigu nusivilkčiau
švarką?
Jai nespėjus atsakyti, vienu ryžtingu judesiu nusitraukiau švar
ką ir užsirišau jį ant juosmens, taip paslėpdama plyšusią sijono siūlę.
— Taip, žinot, karšta, kai ateini iš lauko, — pasakiau jai šypso
damasi.
Šiek tiek patylėjusi, ponia Treinor vėl užsižiūrėjo į savo aplanką.
30
— Kiek jums metų?
— Dvidešimt šešeri.
— Ir ankstesniame darbe išdirbote šešerius metus.
— Taip. Turėtumėte turėti rekomendacijos kopiją.
— Taip, ko gero.
Ponia Treinor susirado ją ir prisimerkusi pradėjo skaityti.
— Jūsų buvęs darbdavys sako, kad esate „šiltas, šnekus, gyveni
mą praskaidrinantis žmogus".
— Teko jam už tai sumokėti.
Ir vėl ta nieko nesakanti veido išraiška.
Po velniais, pagalvojau.
Jaučiausi taip, lyg būčiau tyrinėjama. Ir nebūtinai iš gerosios
pusės. Motinos palaidinė su menkoje šviesoje švytinčiomis sinteti
nėmis siūlėmis staiga pasirodė per prasta. Reikėjo vilktis savo papras
čiausias kelnes ir marškinėlius. Bet ką, tik ne tą kostiumėlį.
— Tai kodėl išeinate iš darbo, kur esate akivaizdžiai vertinama?
— Frenkas, savininkas, pardavė kavinę. Ten ta, kur pilies apa
čioje. „Sviestinė bandelė", — paaiškinau. — Būčiau buvusi patenkin
ta, jei būčiau galėjusi ten likti.
Ponia Treinor linktelėjo galva, gal dėl to, kad nematė reikalo ką
nors apie tai sakyti, o gal dėl to, kad jai ir pačiai būtų labiau patikę,
jeigu aš būčiau likusi dirbti kavinėje.
— Ir ką būtent ketinate daryti su savo gyvenimu?
— Prašau?
— Ar turite kokių nors profesinių ambicijų? Ar šis darbas jums
būtų pakopa į ką nors daugiau? Ar turite svajonių, kurias norėtumėte
įgyvendinti?
Sutrikusi spoksojau į ją. Ar čia buvo kokie spąstai?
— Tiesą pasakius, apie tai nesu galvojusi. Po to, kai netekau dar
bo, tiesiog... — nurijau seiles. — Tiesiog noriu dirbti vėl.
Nuskambėjo kvailai. Kas dar galėtų ateiti į pokalbį dėl darbo,
nežinodamas, ką nori veikti? Iš ponios Treinor veido išraiškos supra
tau, kad ir ji galvoja taip pat.
31
Ji padėjo rašiklį.
— Tuomet pasakykite man, panele Klark, kodėl turėčiau sam
dyti jus, o ne, sakykim, ankstesniąją kandidatę, kuri turi septynerių
darbo su kvadriplegikais patirtį?
Pažvelgiau į ją.
— Jei atvirai, tai nežinau.
Kadangi šiuos mano žodžius pasitiko tyla, dar pridūriau:
— Čia jau turbūt jums spręsti.
— Ar galite man pasakyti bent vieną priežastį, kodėl turėčiau
samdyti jus?
Staiga man prieš akis stojo motinos veidas. Negalėjau net pa
galvoti apie tai, kaip reikės grįžti namo suplėšytu kostiumėliu po dar
vieno nevykusio pokalbio dėl darbo. O už šį darbą turėjo mokėti dau
giau kaip devynis svarus per valandą.
Atsisėdau tiesiai.
— Na... Aš greitai mokausi, niekada nesergu, gyvenu kitoje pi
lies pusėje, be to, esu kur kas stipresnė negu atrodau... Turbūt pa
kankamai stipri, kad galėčiau padėti jūsų vyrui persikelti iš vietos į
vietą...
— Mano vyrui? Jūs dirbtumėte ne mano vyrui, o mano sūnui.
— Jūsų sūnui? — sumirksėjau. — E... Sunkaus darbo nebijau.
Puikiai sutariu su visokio plauko žmonėmis ir... moku užplikyti ne
blogos arbatos.
Ji nieko nesakė, o aš nebegalėjau liautis tarškėjusi. Kai išgirdau,
jog invalidas yra jos sūnus, mane tarsi velnias apsėdo.
— Ta prasme, mano tėtė pasakytų, kad čia ne kokia rekomen
dacija, bet kiek man teko pastebėti, nėra nieko tokio, ko neišspręstų
puodelis geros arbatos...
Pastebėjau, kaip ponia Treinor keistokai į mane pažvelgė.
— Atleiskit, — vėl prapliupau supratusi, kaip nusišnekėjau. —
Anaiptol nenoriu pasakyti, kad tą dalyką... paraplegiją... kvadriplegi-
ją... jūsų sūnaus... galima sutvarkyti puodeliu arbatos.
— Turiu jus įspėti, panele Klark, kad sutartis ne ilgalaikė. Ne
32
ilgiau kaip šešiems mėnesiams. Todėl ir atlyginimas... atitinkamas.
Mums reikėjo prisivilioti tinkamą žmogų.
— Patikėkit, padirbus vištienos perdirbimo ceche, net ir darbas
Gvantanamo įlankoje*, kad ir šešis mėnesius, atrodytų patrauklus.
Užsičiaupk, Luisą. Prikandau lūpą.
Bet ponia Treinor, atrodo, neatkreipė dėmesio. Ji užvertė aplanką.
— Mano sūnus — Vilas — buvo sužeistas per avariją beveik prieš
dvejus metus. Priežiūra jam būtina ištisą parą, bet didžiąją darbo dalį
atlieka profesionalus slaugas. Neseniai man teko grįžti į darbą, todėl
slaugei čia teks praleisti visą dieną, palaikyti jam kompaniją, padėti
pavalgyti ir atsigerti, pabūti papildoma rankų pora ir pasirūpinti, kad
jis nesusižalotų.
Kamila Treinor nudelbė akis sau į sterblę.
— Labai svarbu, kad su Vilu būtų žmogus, suvokiantis jam te
kusią atsakomybę.
Viskas, ką ji sakė, net ir tai, kaip pabrėžė žodžius, skambėjo tar
si užuomina apie mano kvailumą.
— Suprantu, — pasakiau ir pasiėmiau savo rankinuką.
— Tai ar norėtumėte šito darbo?
Klausimas buvo toks netikėtas, kad iš pradžių pamaniau, jog
man pasigirdo.
— Prašau?
— Reikėtų, kad pradėtumėt kaip galima greičiau. Mokėsime
kiekvieną savaitę.
Trumpam netekau žado.
— Jūs samdote mane vietoj... — pratariau.
— Darbo valandos gana ilgos, nuo aštuntos ryto iki penktos
vakaro, kartais ilgiau. Tikros pietų pertraukos neturėsite, bet kai jį
prižiūrintis slaugas Neitanas ateis per pietus jo sutvarkyti, turėtumėt
rasti tam pusvalandį laiko.
* [lanka pietryčių Kuboje, Gvantanamo provincijoje, kur yra JAV karinei bazei priklausantis liūdnai pagarsėjęs kalėjimas.
33
— Jums nereikės nieko... mediciniško?
— Vilui užtikrinta geriausia įmanoma medicininė priežiūra.
Mums tereikia energingo žmogaus... ir optimistiškai nusiteikusio. Jo
gyvenimas... sudėtingas, todėl mums labai svarbu, kad jis būtų ska
tinamas...
Ji nutilo ir pro didžiulius langus užsižiūrėjo į kažką lauke. Galų
gale vėl atsisuko į mane.
— Sakykim, jo psichinė sveikata mums ne mažiau svarbi už fi
zinę. Ar suprantat?
— Manau, taip. Ar man reikės... vilkėti uniformą?
— Ne. Jokių uniformų.
Ji nužvelgė mano kojas.
— Tik būtų gerai, jeigu rengtumėtės... ne taip atvirai.
Žvilgtelėjau ir pamačiau, kad švarkelis pasislinko, atidengda
mas nemažą nuogos šlaunies dalį.
— Čia... Atleiskit. Sijonas praplyšo. Jis net ne mano.
Bet ponia Treinor nebesiklausė.
— Kai pradėsite dirbti, paaiškinsiu, ką reikės daryti. Šiuo metu
su Vilu ne taip jau malonu bendrauti, panele Klark. Šis darbas parei
kalaus ne tik tam tikro psichologinio nusiteikimo, bet ir visų... pro
fesinių įgūdžių, kokius tik turite. Ką gi. Tuomet pasimatysim rytoj?
— Rytoj? Nenorite... nenorite manęs su juo supažindinti?
— Šiandien Vilo ne pati geriausia nuotaika. Manau, bus geriau,
jeigu tai paliksim rytojaus rytui.
Atsistojau supratusi, kad ponia Treinor jau laukia, kada galės
mane išlydėti.
— Taip, — pasakiau vilkdamasi mamos švarkelį. — E, ačiū. Pa
simatysim rytoj aštuntą.
Mama tėtei į lėkštę šaukštu dėjo bulves. Įdėjo dvi, bet jis nustūmė jos
ranką ir iš serviravimo dubens įsidėjo dar dvi. Ji užkirto jam kelią, dvi
bulves nuvairavo atgal į dubenį ir šaukštu stuktelėjo tėtei per krum
34
plius, kai jis tas bulves pamėgino susigrąžinti. Aplink nedidelį stalą
buvo susėdę mano tėvai, mano sesuo su Tomu, senelis ir Patrikas,
kuris trečiadieniais visada ateidavo vakarieniauti.
— Tėte, — kreipėsi mama į senelį. — Ar tau supjaustyti mėsą?
Trina, gal supjaustytum seneliui mėsą?
Trina pasilenkusi pradėjo mikliai pjaustyti mėsą senelio lėkštė
je. Ji ką tik tą patį buvo padariusi su Tomo, sėdinčio jai iš kitos pusės,
maistu.
— Tai ar labai tas žmogus sužalotas, Lu?
— Negali per daug tikėtis, jeigu jau jie nusiteikę patikėti jį pri
žiūrėti mūsų dukteriai, — pastebėjo tėtė.
Man už nugaros buvo paliktas įjungtas televizorius, kad tėtė su
Patriku galėtų žiūrėti futbolą. Retkarčiais jie nustodavo valgyti, įsi
spoksodavo pro mane ir liaudavosi kramtę, kai pamatydavo ką nors
pasuojant arba smūgiuojant į vartus.
— Manau, tai puiki galimybė. Ji dirbs viename iš tų didžiųjų
namų, geroje šeimoje. Jie juk iš aukštuomenės, meilute, ar ne?
Mūsų gatvėje „aukštuomene" galėjo vadintis bet kas, kieno šei
moje nebuvo baustų už asocialų elgesį.
— Sakyčiau, taip.
— Tikiuosi, pademonstravai savo geras manieras, — išsiviepė
tėtė.
— Tu jį matei? — paklausė Trina ir pasilenkusi sustabdė Tomą,
kuris alkūne vos nenušveitė ant grindų savo sulčių. — Tą invalidą.
Kaip jis atrodo?
— Pamatysiu rytoj.
— Vis tiek kažkaip keista. Turėsi su juo praleisti visą dieną, ir
taip kiekvieną dieną. Devynias valandas. Matysi jį dažniau už Patriką.
— Tas nesunku, — pasakiau.
Kitoje stalo pusėje sėdintis Patrikas apsimetė, kad manęs neiš
girdo.
— Bent jau nereikės jaudintis dėl priekabiavimo, ką? — pasakė
tėtė.
35
— Bernardai! — griežtai nukirto mano motina.
— As tik pasakiau, ką ir taip visi galvoja. Turbūt geriausias virši
ninkas, kokį tik galėtum surasti savo merginai, ką, Patrikai?
Patrikas šyptelėjo. Jis labai atkakliai atsisakinėjo bulvių, kurias
jam atkakliai stengėsi įbrukti mama. Patrikas dabar leido mėnesį be
angliavandenių, mat ruošėsi maratonui kovo pradžioje.
— Žinai, pamaniau, kad tau gali tekti išmokti ženklų kalbos.
Turiu galvoje, juk jeigu jis negali bendrauti, kaip galėsi žinoti, ko jam
reikia?
— Ji nesakė, kad jis negali kalbėti, mama.
Nors iš tikrųjų negalėjau prisiminti, ką sakė ponia Treinor. Te-
besijaučiau šiek tiek apstulbusi, kad gavau tą darbą.
— Gal jis kalba per vieną iš tų aparatų. Kaip tas mokslininkas iš
„Simpsonų"*.
— Pederastas, — įsiterpė Tomas.
— Ne, — pasakė Bernardas.
— Stivenas Hokingas**, — tarė Patrikas.
— Tai tu kaltas, čia tavo darbas, — prikišo mama, žvelgdama čia
į Tomą, čia į tėtę. Tuo žvilgsniu būtų galėjusi ir kepsnį perpjauti. —
Mokai jį keiksmažodžių.
— Visai ne. Nė nenutuokiu, kur jis viso to prisigaudo.
— Pederastas, — pakartojo Tomas, spoksodamas tiesiai į savo
senelį.
Trina nutaisė miną.
— Aš tai išsigąsčiau, jeigu jis kalbėtų per vieną iš tų aparačiukų.
Gali įsivaizduoti? Duok-man-atsigerti, — pamėgdžiodama roboto
balsą, pratarė ji.
Protinga, bet nepakankamai, kad neparsineštų pilnos sterblės,
* Animacinis amerikiečių serialas, parodijuojantis viduriniosios klasės amerikie- čių gyvenimą.
** Stivenas Hokingas (Stephen Hawking, g. 1942) — garsus anglų fizikas, sergantis amiotropine lateraline skleroze; jis šiuo metu yra beveik visiškai paralyžiuotas ir bendrauja per kalbą atkuriantį aparatą.
36
kaip retkarčiais burbėdavo tėtė. ji pirmoji iš mūsų šeimos įstojo į
universitetą, bet paskutiniaisiais studijų metais, gimus Tomui, iškri
to. Mama su tėte neprarado vilčių, kad vieną gražią dieną ji uždirbs
šeimai krūvą pinigų, o gal įsidarbins įstaigoje su priimamuoju ne už
neperšaunamojo stiklo. Ir viena, ir kita būtų buvę gerai.
— Kodėl jis turėtų kalbėti kaip robotas vien dėl to, kad sėdi ra
tukuose? — paklausiau aš.
— Bet tau reikės prie jo liestis ir viskas bus labai asmeniška. Tik
rų tikriausiai turėsi valyti jam burną, paduoti gėrimus ir taip toliau.
— Ir ką? Čia ne aukštoji matematika.
— Ir taip sako moteris, kuri Tomui dėdavo išvirkščias sauskelnes.
— Taip nutiko tik kartą.
— Du kartus. Ir apskritai sauskelnes jam keitei vos tris kartus.
Įsidėjau šparaginių pupelių, stengdamasi atrodyti linksmesnė,
negu iš tikrųjų jaučiausi.
Nors, tiesą sakant, mane pradėjo kamuoti lygiai tokios pačios
mintys jau važiuojant autobusu namo. Apie ką mes kalbėsimės? O
kas, jeigu jis visą dieną tik spoksos į mane, maskatuodamas galva?
Ar manęs tai negąsdins? Kas, jeigu nesugebėsiu suprasti, ko jis nori?
Buvau prastai pasižymėjusi nesugebėjimu rūpintis kitais. Po katas
trofų su žiurkėnu, vabzdžiais maldininkais ir auksine žuvele Randol-
fu namuose nebeliko nei augalų, nei naminių gyvūnų. Ir kažin, ar
dažnai aplink sukiosis ta manieringa jo motina? Man nepatiko min
tis, kad būsiu nuolat stebima. Man pasirodė, jog ponia Treinor buvo
iš tų, kurių akivaizdoje sugrubdavo net ir mikliausios rankos.
— Patrikai, ką tu apie visa tai manai?
Patrikas išmaukė didelį gurkšnį vandens ir gūžtelėjo pečiais.
Lauke į langus beldėsi lietus, vos girdimas per lėkščių ir stalo
įrankių žvangėjimą.
— Geri pinigai, Bernardai. Ir tikrai geriau už naktinę pamainą
vištienos fabrike.
Aplink stalą pasigirdo pritariantis murmėjimas.
— Man labai gaila, kai geriausia, ką jūs visi galit pasakyti apie
37
mano naują darbą, yra tai, kad jis geresnis, negu vištų griaučių tam
pymas po lėktuvo angarą, — pasakiau.
— Tačiau tu bet kada gali pasitreniruoti, įgauti gerą formą ir
kartu su Patriku užsiimti tuo asmeninių trenerių verslu.
— [gaučiau gerą formą? Ačiū, tėte.
Buvau ketinusi įsidėti dar vieną bulvę, bet dabar apsigalvojau.
— O kodėl gi ne?
Mama apsidairė, pasitikrindama, ar jau gali atsisėsti, nes visi
trumpam aprimo, bet paskui vėl atsistojo įpilti seneliui padažo.
— Gali tai pasilaikyti ateičiai. Juk turi tikrai gerą liežuvį.
— Tik raumenys kaip šaltiena, — suprunkštė tėtė.
— Aš ką tik susiradau darbą, — pasakiau. — Ir gausiu daugiau
negu ankstesniajame, jeigu dar nepastebėjot.
— Bet jis laikinas, — paprieštaravo Patrikas. — Tavo tėtė teisus.
Kol ten dirbsi, galėtum po truputį treniruotis. Jeigu bent šiek tiek
pasistengtum, būtum visai nebloga asmeninė trenerė.
— Aš nenoriu būti asmenine trenere. Man ne prie širdies... visas
tas... maskatavimasis.
Vien lūpomis ištariau Patrikui įžeidimą, bet jis tik išsiviepė.
— Lu nori darbo, kur galėtų susikrauti kojas ant stalo ir spokso
ti teliką, tuo pat metu per šiaudelį šerdama vargšą invalidą, — pasakė
Trina.
— Taip. Nes nuvytusių jurginų dėliojimas į kibirus su vandeniu
reikalauja labai didelių fizinių ir protinių pastangų, ar ne, Trina?
— Mes tave tik erzinam, brangute, — tarė tėtė, pakeldamas
puodelį su arbata. — Labai gerai, kad gavai darbą. Mes tavimi jau
didžiuojamės. Galiu lažintis, kad kai tik įkelsi koją į tuos namus, tie
šunsnukiai nebegalės be tavęs išsiversti.
— Pederastas, — pakartojo Tomas.
— Čia ne aš, — priminė tėtė kramtydamas, kol mama nespėjo
nieko pasakyti.
3
— Čia priestatas. Anksčiau buvo arklidės, bet pamanėme, kad Vilui
čia bus patogiau negu arkliams, kadangi viskas pirmame aukšte. Yra
atsarginis kambarys, kuriame nakvoja Neitanas, kai to prireikia. Iš
pačių pradžių pagalbos reikėdavo gana dažnai.
Ponia Treinor žvaliai žygiavo koridoriumi, gestikuliuodama nuo
vienų durų į kitas, nesidairydama atgal, o jos aukštakulniai kaukšėjo
į grindų plokštes. Ji aiškiai tikėjosi, kad aš neatsiliksiu.
— Štai čia automobilio raktai, {traukiau jus į mūsų draudimo
sutartį. Tikiuosi, informacija, kurią mums pateikėte, yra teisinga.
Neitanas jums parodys, kaip veikia rampa. Jums tereikia padėti Vilui
tinkamai atsisėsti, o įranga viską padarys pati. Nors... šiuo metu jis ne
itin nusiteikęs kur nors eiti.
— Lauke šaltoka, — pasakiau, bet neatrodė, kad ponia Treinor
būtų mane išgirdusi.
— Virtuvėje galite pasidaryti arbatos ir kavos. Spintelėse visko
rasite. Tualetas yra štai čia...
Ji atidarė duris ir aš įsispoksojau į baltą keltuvą iš metalo ir plas
tiko, susigūžusį virš vonios. Ant žemės po dušu tebebuvo drėgna,
o šalia stovėjo sulankstytas invalido vežimėlis. Kampe kabančioje
spintelėje stiklinėmis durelėmis buvo tvarkingai sukrauti į polietile
no plėvelę supakuoti paketai. Iš čia man nesimatė, kas tai buvo per
paketai, bet viskas šiek tiek atsidavė dezinfekantu.
Ponia Treinor uždarė duris ir trumpam atsisuko į mane.
— Pakartosiu dar kartą — labai svarbu, kad kas nors būtų su
Vilu visą laiką. Ankstesnioji slaugytoja kelioms valandoms dingo,
kad nuvarytų automobilį į dirbtuves, ir Vilas... jai nesant susižeidė.
Ji sunkiai nurijo seiles, lyg negalėdama atsigauti nuo to atsimi
nimo.
39
— As niekur neisiu.
— Žinoma, jums reikės... pertraukėlių. Tik noriu, kad supras
tumėte — jo negalima vieno palikti ilgiau kaip, sakykim, dešimčiai
ar penkiolikai minučių. Jeigu atsitiktų kas nors neišvengiamo, skam
binkite vidaus telefonu, nes namuose gali būti mano vyras Stivenas,
arba skambinkite man į mobilųjį. Jeigu jums prireiktų laisvadienio,
būčiau dėkinga, jeigu apie tai praneštumėte kaip galėdama anksčiau.
Pamainą ne visada lengva surasti.
— Ne.
Ponia Treinor atidarė spintelę koridoriuje. Ji kalbėjo taip, lyg
deklamuotų mintinai išmoktą kalbą.
— Jeigu Vilas bus užsiėmęs, turėtumėt nudirbti pagrindinius
namų ruošos darbus: išskalbti patalynę, pereiti per kambarius su siur
bliu ir panašiai. Valymo priemones rasite po kriaukle. Jis turbūt neno
rės, kad aplinkui sukiotumėtės visą laiką. Judu patys turėsite kažkaip
susitarti dėl to, kiek bendrausite.
Ponia Treinor nužvelgė mano drabužius, lyg būtų pirmą kartą
juos pamačiusi. Vilkėjau gauruotą liemenę, su kuria, anot tėtės, bū
davau panaši į emu*. Pamėginau nusišypsoti. Šypsena išėjo nenatū
rali.
— Tikiuosi, kad judu... gerai sutarsite. Būtų puiku, jeigu į jus jis
žiūrėtų kaip į draugę, o ne kaip į apmokamą darbuotoją.
— Aha. O ką jis... e... mėgsta veikti?
— Žiūrėti filmus. Kartais klausosi radijo arba muzikos. Turi vie
ną iš tų skaitmeninių aparatų. Jeigu jį padėsite netoli jo rankos, jis
galės juo naudotis pats. Pirštus gali šiek tiek judinti, bet jam sunku
nulaikyti daiktus.
Truputį pralinksmėjau. Jeigu jis mėgsta muziką ir filmus, mudu
tikrai rasime ką nors bendra. Staiga įsivaizdavau mudu, besijuokian
čius iš Holivudo komedijos, paskui save, stumdančią po miegamąjį
siurblį, kol jis klausosi muzikos. Turbūt viskas bus gerai. Galbūt mes
Didžiausias Australijoje ir antras pagal dydį pasaulyje paukštis.
40
net tapsime draugais. Iki tol nebuvau turėjusi draugo su negalia, iš
skyrus Trinos bičiulį Deividą, kuris buvo kurčias, bet būtų tau nusu
kęs sprandą, jeigu būtum jį pavadinęs invalidu.
— Ar turite klausimų?
— Ne.
— Tuomet eime ir aš jus supažindinsiu.
Ji žvilgtelėjo į rankinį laikrodį.
— Neitanas turbūt jau bus jį aprengęs.
Stabtelėjome prie durų, ir ponia Treinor pasibeldė.
— Ar tu čia? Noriu tave supažindinti su panele Klark, Vilai.
Atsakymo nepasigirdo.
— Vilai? Neitanai?
Tada kažkas prašneko su ryškiu Naujosios Zelandijos akcentu.
— Jis apsirengęs, ponia T.
Stumtelėjusi ji atidarė duris. Priestato svetainė buvo apgaulin
gai didelė, o viena siena visa iš stiklinių langų, kurie vėrėsi į atvirą
kraštovaizdį. Kampe, medžiu kūrenamoje krosnelėje, tyliai žioravo
ugnis, priešais didžiulį plokščiaekranį televizorių stovėjo žema smė
lio spalvos sofa, kurios sėdimoji dalis buvo užklota vilnoniu užtiesa
lu. Viskas kambaryje atrodė skoninga, tvyrojo rami atmosfera — tik
ras skandinaviško stiliaus viengungio būstas.
Kambario viduryje stovėjo juodas invalido vežimėlis, kurio sė
dynė ir atkaltė buvo užtiestos avikailiu. Tvirtai sudėtas vyrukas baltu
slaugo apdaru be apykaklės pasilenkęs taisė į vežimėlio paminą at
remtas vyriškio kojas. Kai įėjome į kambarį, vežimėlyje sėdėjęs vyriš
kis pažvelgė į mus iš po pasišiaušusių, nepaklusnių plaukų kupetos.
Mūsų akys susitiko ir po pauzės iš jo lūpų pasigirdo kraują stingdanti
aimana. Tada jo burna persikreipė ir iš jos išsiveržė dar vienas šiurpi
nantis riksmas.
Pajutau, kaip jo motina sustingo.
— Vilai, liaukis!
Jis į ją nė nepažvelgė. Giliai jam iš krūtinės vėl pasigirdo siau
bingas, kupinas agonijos garsas, primenantis kažkokio prieštvaninio
41
žvėries riaumojimą. Stengiausi nekrūpčioti. Tas vyras išdarinėjo vi
sokias grimasas, jo galva persikreipė ir suzmeko tarp pečių, o akys
iškreiptame veide spoksojo tiesiai į mane. Atrodė groteskiškai ir šiek
tiek įpykęs. Pastebėjau, kaip pabalo mano rankų, kuriose suspaudusi
laikiau rankinuką, krumpliai.
— Vilai! Prašau.
Jo motinos balse buvo girdėti isteriškos gaidelės.
— Prašau, nesielk taip.
O, Dieve, pagalvojau. Tam tai tikrai nesu nusiteikusi.
Sunkiai nurijau seiles. Vyriškis tebespoksojo į mane. Atrodo, jis
laukė, kol ką nors padarysiu.
— Aš... Mano vardas Lu.
Mano (man visai nebūdingai) virpantis balsas atsimušė į tylos
sieną. Akimirką dvejojau, ar nereikėtų ištiesti rankos, bet tada prisi
miniau, kad jis vis tiek negalės jos paimti, ir sutrikusi jam mostelėjau.
— Sutrumpintas nuo Luisos.
Tada, mano nuostabai, jo veidas staiga pasidarė normalus, galva
išlindo iš pečių.
Vilas Treinoras ramiai žvelgė į mane, o jo veide žaidė vos įžvel
giama šypsena.
— Labas rytas, panele Klark, — pasakė jis. — Kaip suprantu,
būsite mano naujausia prižiūrėtoja.
Neitanas baigė reguliuoti kojų paminas. Stodamasis jis papurtė
galvą.
— Koks tu vis dėlto negeras, pone T. Labai negeras.
Jis nusišypsojo ir ištiesė man platų delną, aš jį paspaudžiau. Ma
čiau, kad jo iš pusiausvyros taip lengvai neišmuši.
— Vilas jums pademonstravo savo geriausią Krisčio Brauno* pa
rodiją. Priprasite prie jo. Jis garsiai loja, bet nekanda.
Ponia Treinor plonais baltais pirštais čiupinėjo kryželį, kuris ant
* Kristis Braunas (Christy Brown, 1932-1981) — airių tapytojas ir poetas, sirgęs cerebriniu paralyžiumi ir galėjęs piešti bei rašyti tik vienos kojos pirštais.
42
plonos auksinės grandinėlės kabėjo jai po kaklu. Ji nervingai trūkčio
jo jį pirmyn ir atgal, jos veidas buvo kažkoks nustėręs.
— Ką gi, paliksiu jus visus susipažinti. Jeigu reikės pagalbos,
galite skambinti vidaus telefonu. Neitanas papasakos jums apie Vilo
rutiną ir [rangą.
— Aš čia, mama. Nereikia kalbėti taip, lyg manęs čia nebūtų.
Mano smegenys kol kas dar neparalyžiuotos.
— Taip, ką gi, jeigu ketini taip bjauriai elgtis, Vilai, manau, bus
geriau, jeigu panelė Klark kalbėsis su pačiu Neitanu.
Pastebėjau, kad kalbėdama Vilo motina į jį nežiūrėjo. Jos žvilgs
nis klaidžiojo maždaug per pėdą virš grindų.
— Šiandien dirbu iš namų, todėl užsuksiu pas jus per pietus,
panele Klark.
— Gerai.
Mano atsakymas nuskambėjo kaip kvyktelėjimas.
Ponia Treinor išnyko. Tylėjome klausydamiesi, kaip jos kapoti
žingsniai nutolo koridoriumi ir išnyko pagrindiniame pastate.
Tada tylą pertraukė Neitanas.
— Jei neprieštarausi, Vilai, papasakosiu panelei Klark apie tavo
vaistus. Tau įjungti televizorių? Muziką?
— Norėčiau radijo, ketvirtojo kanalo, Neitanai.
— Labai prašom.
Mes nuėjome į virtuvę.
— Ponia T. sakė, kad su kvadriplegikais patirties beveik netu
rite.
— Ne.
— Gerai. Šiandien gal pradėkim nuo paprastų dalykų. Čia ap
lankas, kuriame rasite faktiškai viską apie Vilo rutiną ir visus telefono
numerius, kuriais reikia skambinti kritiniu atveju. Siūlau jį pavartyti,
kai turėsit laisvą minutę. O laisvų minučių jums, įtariu, netrūks.
Nuo diržo nusikabinęs raktą, Neitanas atrakino spintelę, kuri
buvo kimšte prikimšta dėžučių ir plastikinių buteliukų su vaistais.
— Tai va. Čia daugiausia mano valdos, bet jums reikės žinoti,
43
kur viskas yra, jeigu kas nors nutiktų. Ant sienos pakabintas tvarka
raštis, kad žinotumėt, ką ir kada jis geria kiekvieną dieną. Jeigu duo
sit jam ką nors papildomai, pažymėkite čia, — parodė jis pirštu. —
Bet prieš tai būtų geriausia pasakyti poniai T., bent jau iš pradžių.
— Nežinojau, kad turėsiu jam duoti vaistų.
— Nieko čia sudėtingo. Jis ir pats žino, ko jam reikia. Tik jam
reikia padėti juos išgerti. Mes tam naudojam šitą puodelį. Arba galite
viską sutrinti šituo grūstuvėliu ir suberti į gėrimą.
Pamėginau įskaityti, kas buvo parašyta vienoje iš etikečių. Tiek
daug vaistų iki šiol buvau mačiusi tik vaistinėje.
— Gerai. Tai va, jis geria dvejus vaistus kraujo spaudimui regu
liuoti. Šitie spaudimui sumažinti prieš miegą, šitie spaudimui padi
dinti, kai jis atsikelia. Šitų jam gana dažnai reikia raumenų spazmams
kontroliuoti. Vieną turėsite jam duoti vėlyvą rytmetį, dar vieną — vė
lyvą popietę. Šituos jam nuryti nelabai sunku, nes jie nedideli ir su
plėvele. Šitie nuo šlapimo pūslės spazmų, o šitie nuo rūgštingumo.
Kartais jam jų prireikia, kai po valgio pasijunta nekaip. Čia rytinis
antihistaminas, o čia purškalai nosiai, bet juos jam paprastai supurš-
kiu prieš pat išeidamas, todėl dėl jų jums jaudintis nereikėtų. Jeigu
jam skauda, gali išgerti paracetamolio. Retkarčiais jis išgeria migdo
mųjų, bet kitą dieną nuo jų būna suirzęs, todėl bandome juos riboti.
Čia, — pasakė jis, paėmęs dar vieną buteliuką, — yra antibiotikai,
kuriuos jis geria kas dvi savaites, kai jam keičiamas kateteris. Juos
suduodu aš pats, bet jeigu manęs nebūtų, paliksiu aiškius nurody
mus. Jie gana stiprūs. Čia dėžutės su guminėmis pirštinėmis, jeigu
jums tektų jį aptvarkyti. Čia kremas, kuriuo jį galima patepti, jeigu
atsirastų pragulu, bet nuo tada, kai jam įtaisėm pripučiamą čiužinį,
jis laikosi gana gerai.
Man taip bestovint, jis įkišo ranką į kišenę ir iš jos ištraukęs pa
davė man kitą raktą.
— Čia atsarginis, — pasakė jis. — Neduokite jo niekam kitam.
Net ir Vilui, sutarėm? Atsakot už jį savo gyvybe.
— Nemažai reikės įsiminti, — pasakiau nurydama seiles.
44
— Viskas užrašyta. Šiandien jums reikia neužmiršti tik apie
vaistus nuo spazmų. Štai šituos. Čia mano mobiliojo numeris, jei
gu prireiktų man paskambinti. Kai čia nebūnu, mokausi, todėl būtų
geriau, jeigu per dažnai neskambintumėte, bet nesivaržykit, iki ap-
siprasit.
Spoksojau į priešais mane padėtą aplanką. Jaučiausi taip, lyg
tuoj turėčiau laikyti egzaminą, kuriam nepasiruošiau.
— O kas, jeigu jam prireiks... į tualetą?
Pagalvojau apie keltuvą.
— Nesu tikra, kad sugebėsiu jį pakelti.
Labai stengiausi, kad mano veidas neišduotų panikos.
Neitanas papurtė galvą.
— Jums dėl to nieko nereikės daryti. Tuo pasirūpins jo kateteris.
Per pietus atvažiuosiu visko pakeisti. Jūs čia ne tam, kad rūpintumė
tės fiziologiniais dalykais.
— O kam aš čia?
Jis pastovėjo nudelbęs akis į grindis, paskui pažvelgė į mane.
— Pamėginti jį šiek tiek pralinksminti? Jis... jis bjauroko būdo.
Ir tai suprantama, atsižvelgiant į... aplinkybes. Bet jums prireiks sto
ros odos. Visa šita komedija šįryt buvo surengta vien išmušti jus iš
pusiausvyros.
— Ar dėl to ir atlyginimas toks geras?
— O, taip. Juk pati žinot, kad nemokamų pietų nebūna.
Neitanas patapšnojo man per petį, kad aš net susvyravau.
— O šiaip jis visai neblogas. Ir visai nebūtina apie jį šokinėti.
Kiek padvejojęs jis pridūrė:
— Man jis patinka.
Tai jis pasakė taip, lyg būtų vienintelis žmogus, kuriam Vilas
patiko.
Paskui jį nusekiau atgal į svetainę. Vilo Treinoro vežimėlis sto
vėjo prie lango, jis sėdėjo atsukęs mums nugarą ir žiūrėjo laukan,
kažko klausydamasis per radiją.
— Aš jau baigiau, Vilai. Ko nors dar norėtum, kol neišėjau?
45
— Ne. Ačiū, Neitanai.
— Tuomet palieku tave gerose panelės Klark rankose. Pasima
tysim per pietus, bičiuli.
Stebėjau, kaip malonusis pagalbininkas velkasi striukę, ir jau
čiau vis stiprėjantį panikos jausmą.
— Gerai praleiskit laiką, žmonės.
Neitanas man mirktelėjo ir išėjo.
Stovėjau kambario viduryje, rankas susikišusi į kišenes, nežino
dama, ką daryti. Vilas Tremoras ir toliau žiūrėjo pro langą, lyg manęs
čia nebūtų.
— Gal norėtumėt, kad padaryčiau jums puodelį arbatos? — ga
liausiai paklausiau, kai tyla pasidarė nebepakeliama.
— Na, taip. Mergina, kuri gyvenimui užsidirba darydama arba
tą. Galvojau, kiek reikės laukti, kol sugalvosite pademonstruoti savo
sugebėjimus. Ne. Ačiū, ne.
— Gal tada kavos?
— Karštų gėrimų nenoriu, bent jau dabar, panele Klark.
— Galite vadinti mane Lu.
— O ar tai padės?
Sumirksėjau ir trumpam išsižiojau. Tada užsičiaupiau. Tėtė vi
sada sakydavo, kad išsižiojusi atrodau kvailesnė, negu esu iš tikrųjų.
— Tai... gal jums ką nors paduoti?
Jis atsisuko ir pažvelgė į mane. Jo skruostai buvo apaugę kelias
savaites neskusta barzda, žvilgsnis neįskaitomas. Tada jis nusisuko.
— Aš... — apsidairiau po kambarį. — Pažiūrėsiu, gal reikia ką
nors išskalbti.
Besidaužančia širdimi išėjau iš kambario. Virtuvėje pasijutusi
saugi, išsitraukiau savo mobilųjį ir išsiunčiau tekstinę žinutę savo se
seriai.
Blogiau ir būti negali. Jis manęs nekenčia.
46
Po kelių sekundžių sulaukiau atsakymo.
Ten praleidai vos valandq, skystablauzde.
M. ir T. labai jaudinasi dėl pinigy.
Susiimk ir galvok apie valandinį užmokestį.
Bučkis
Uždariau mobilųjį ir išpūčiau žandus. Vonioje patikrinau skal
binių krepšį, surinkau apgailėtiną krūvelę skalbinių ir kelias minutes
skaičiau skalbyklės instrukcijas. Bijojau, kad pasirinksiu netinkamą
programą arba padarysiu ką nors, dėl ko Vilas arba ponia Treinor vėl
žiūrės į mane kaip į kvaišelę. Įjungiau skalbyklę ir stovėjau ten, mė
gindama sugalvoti, ką čia dar doro nuveikus. Iš spintos koridoriuje
išsitraukiau siurblį ir prasiėjau su juo per koridorių ir du miegamuo
sius, mąstydama apie tai, kad jeigu dabar mane pamatytų mano tė
vai, tikrai užsimanytų įamžinti fotografijoje. Atsarginis miegamasis
buvo beveik tuščias, kaip viešbučio kambarys, [tariau, kad Neitanas
čia lieka ne itin dažnai. Pagalvojau, jog negalėčiau jo dėl to kaltinti.
Šiek tiek padvejojau prie Vilo Treinoro miegamojo, paskui nu
sprendžiau jį išsiurbti kaip ir visus kitus kambarius. Palei vieną sieną
buvo sumontuota lentyna, ant kurios stovėjo apie dvidešimt įrėmin
tų nuotraukų.
Siurbdama prie lovos, leidau sau užmesti į jas akį. Vienoje buvo
matyti vyras, prisirišęs virve ir šokantis nuo uolos, ištiesęs rankas
kaip Kristaus statula. Kitoje vyras, kuris veikiausiai ir buvo Vilas,
stovėjo kažkur, kas priminė džiungles, o dar kitoje nuotraukoje tas
pats vyras stovėjo apsuptas girtų draugų. Visi vyrukai ryšėjo varlytes,
vilkėjo vakariniais švarkais, rankomis buvo apsikabinę vieni kitus per
pečius.
O štai jis stovi slidinėjimo trasos viršuje, šalia merginos tamsiais
akiniais ir ilgais, šviesiais plaukais. Pasilenkiau, kad geriau įsižiūrė
čiau, kaip jis atrodo su slidininko akiniais. Nuotraukoje buvo švariai
nusiskutęs ir netgi ryškioje šviesoje jo veidas švytėjo kaip visų pasi
47
turinčių žmonių, kurie tris kartus per metus važiuoja atostogauti. Jo
pečiai buvo platūs ir raumeningi — to negalėjo paslėpti net ir slidi
ninko striukė. Atsargiai padėjau nuotrauką atgal ant stalo ir toliau
darbavausi su siurbliu prie lovos galvūgalio. Galop išjungiau siurblį
ir pradėjau sukti jo laidą. Kai pasilenkiau ištraukti kištuko iš lizdo,
akies kampučiu pastebėjau kažką judant ir krūptelėjusi surikau.
Tarpduryje pamačiau mane stebintį Vilą Treinorą.
— Kurševelis*. Prieš dvejus su puse metų.
Aš iškaitau.
— Atleiskit. Aš tik...
— Jūs tik žiūrinėjot mano nuotraukas. Turbūt manėte, kaip
siaubinga pavirsti į luošį, kai esi štai šitaip gyvenęs.
— Ne, — paprieštaravau ir dar smarkiau iškaitau.
— Visos kitos mano nuotraukos yra apatiniame stalčiuje, jeigu
vėl neatsispirtumėte smalsumui, — pasakė jis.
Tada tyliai dūgzdamas vežimėlis pasuko dešinėn ir dingo.
Rytas vos slinko ir man atrodė, kad viskas užsitęsė kelerius metus.
Nebūčiau galėjusi prisiminti, kada paskutinį kartą minutės ir valan
dos slinko taip lėtai. Mėginau prisigalvoti visokių darbų ir kaip gali
ma rečiau ėjau į svetainę, žinodama, kad elgiuosi kaip bailė, bet iš
tikrųjų man tai nerūpė