436

Prikaustanti dėmesį neįprastos poros santykiųtiesiogskaityk.weebly.com/uploads/4/6/1/2/46121639/as...— Labas rytas, pone Treinorai. Iš savo būdelės išeina apsaugos darbuotojas

  • Upload
    others

  • View
    1

  • Download
    0

Embed Size (px)

Citation preview

  • Prikaustanti dėmesį neįprastos poros santykių

    istorija.

    THE INDEPENDENT

    Tikrai gražu. M us privertė juoktis, šypsotis,

    verkti. Tiesiog privalote perskaityti.

    CLOSER

    Šiam romanui lemta tapti vienu iš tų, kuriuos

    draugai brukte bruka vieni kitiems. Lu ir Vilas

    kaip nė viena kita pora užkariaus skaitytojų

    širdis (...). Tai vienas iš tų romanų, su kuriuo

    praleidi popietę a n t sofos, nusitvėręs saują

    nosinių.

    INDEPENDENT ON SUNDAY

    Sis subtiliai aistringas pasakojimas ilgam liks

    jūsų mintyse.

    STAR M AGAZINE

    Verianti širdį ir kartu neįtikimai pakelianti

    dvasią knyga.

    GOOD HOUSEKEEPING

    Didinga, nepaprastai įdomu, įstabu.

    INDEPENDENT ON SUNDAY

  • JOJO MOYES

    Atp r i e š

    'hurt'

    Iš anglų kalbos vertė Rasa Racevičiūtė

  • UDK 821.111-31 Mo-41

    Jojo MoyesM e Be f o r e y o u

    Penguin Books, London, 2012

    Moyes, JojoMo-41 Aš prieš tave: [romanas] / Jojo Moyes; iš anglų kalbos vertė Rasa Ra

    cevičiūtė. — Kaunas: Jotema, [2012]. — 432 p.ISBN 978-9955-13-345-2

    Lu Klark žino, kiek yra žingsnių nuo autobusų stotelės iki jos namų ir kad jai patinka dirbti miestelio arbatinėje. Ne paslaptis jai ir tai, kad ji turbūt nemyli savo vaikino Patriko.

    Tačiau Lu nė nenumano, kad netrukus neteks savo mėgstamo darbo ir kad jai atsivers naujo žinojimo horizontas bei gniaužianti kvapą iki tol nepatirtų jausmų gelmė.

    Vilas Tremoras žino, kad po motociklo avarijos prarado norą gyventi. Žino, kad dabar viskas atrodo menka ir atgrasu. Taip pat jis žino, kaip šiai beprasmybei padaryti galą.

    Tačiau Vilas nežino, kad netrukus j jo pasaulį įsiverš nuostabioji Lu.

    SL 250. 27 sp. 1. Užsak. Nr. 12.948 UAB wJotema“, Algirdo g. 54, 50157 Kaunas

    Tel. 337695, el. paštas: [email protected] www.jotema.lt

    Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė", Vakarinis aplinkkelis 24, 48184 Kaunas

    UDK 821.111-31

    Copyright © Jojo Moyes, 2012 © Vertimas į lietuvių kalbą,

    Rasa Racevičiūtė, 2012 © UAB „Jotema“, 2012 Iš anglų kalbos vertė Rasa Racevičiūtė Redaktorius Jonas Vabuolas Viršelį parengė Vilūne Grigaitė Maketavo Teresė Vasiliauskienė

    mailto:[email protected]://www.jotema.lt

  • Čarliui, su meile

  • Prologas

    2007

    Išėjęs iš vonios kambario jis randa ją jau atsibudusią, parimusią ant

    pagalvių ir vartančią kelionių brošiūras, kurios mėtėsi prie jo lovos. Ji

    vilki vienais iš jo marškinėlių, o jos ilgi, išsidraikę plaukai bemat pri

    mena jam apie praėjusią naktį. Jis stovi ten, besimėgaudamas trum

    pučiu prisiminimu, sausindamas šlapius plaukus rankšluosčiu.

    Ji pakelia akis nuo brošiūros ir nutaisiusi rūgščią miną papučia

    lūpas. Gal ji kiek ir per sena pūsti lūpas, bet jie susitikinėja ne taip jau

    ilgai, todėl jam tai tebeatrodo žavu.

    — Ar mes tikrai turime daryti tai, kas reikalauja keberiotis į

    kalnus arba kabėti virš tarpeklių? Čia mūsų pirmos tikros atostogos

    kartu, o šitose brošiūrose faktiškai nėra nei vienos kelionės, per kurią

    nereikėtų nuo ko nors nušokti arba... — ji demonstratyviai nusipur

    to, — vilkėti treningų.

    Ji numeta brošiūras ant lovos, virš galvos ištiesia įdegusias ran

    kas. Jos balsas šiek tiek prikimęs, primena prarastas miego valandas.

    — O ką pasakytum apie prabangią poilsiavietę Balyje? Gulinė

    tume sau ant smėlio, valandų valandas lepintumės visokiomis proce

    dūromis... Ilgi, atpalaiduojantys vakarai...

    — Aš taip atostogauti negaliu. Man reikia ką nors veikti.

    — Pavyzdžiui, mestis iš lėktuvo.

    — Nekritikuok, kol neišbandei.

    Ji nutaisė rūgščią miną.

    — Tau juk vis tiek nusispjaut, tai kodėl nepakritikavus?

    Jo marškinėliai šiek tiek limpa jam prie kūno. Šukomis jis per

    5

  • sibraukia per plaukus, įjungia savo mobilųjį telefoną ir susiraukia

    pamatęs pranešimų sąrašą, kuris bemat pasirodo nedideliame ekrane.

    — Aišku, — sako jis. — Turiu eiti. Papusryčiauk viena.

    Pasilenkęs virš lovos jis ją pabučiuoja. Nuo jos dvelkia šiluma,

    kvepalais ir seksualumu. Jis uodžia jos plaukų kvapą ir trumpam už

    simiršta, kai ji rankomis apsiveja jam kaklą ir pradeda temptis į lovą.

    — Ar šį savaitgalį vis tiek išvažiuojam?

    jis nenoriai bando išsivaduoti.

    — Nelygu, kaip susiklostys šitas reikalas. Kol kas viskas kabo

    ore. Gali būti, kad man reikės traukti į Niujorką. Kad ir kaip ten būtų,

    ką pasakysi apie vakarienę, sakykim, ketvirtadienį? Restoraną ren

    kiesi tu.

    Jo odinės motociklininko kelnės kaba kitoje durų pusėje ir jis

    ištiesia ranką jų pasiimti. Ji prisimerkia.

    — Vakarienė. Pono Telefono kompanijoje ar be jo?

    - K ą ?

    — Ponas Telefonas mane verčia jaustis nejaukiai.

    Ji vėl papučia lūpas.

    — Taip, lyg tavo dėmesio nuolat reikalautų kažkoks prašalaitis.

    — Aš jį užtildysiu.

    — Vilai Treinorai! — pradeda bartis ji. — Juk turėtų būti laikas,

    kai jį būtų galima ir išjungti.

    — Juk vakar jį išjungiau, ar ne?

    — Faktiškai buvai išprievartautas tai padaryti.

    Jis vypteli.

    — Tai štai kaip visa tai nuo šiol bus vadinama.

    Jis užsimauna odines kelnes ir Lisa pagaliau paleidžia jo vaiz

    duotę iš savo gniaužtų. Motociklininko striukę jis užsimeta ant ran

    kos ir išeidamas dar pasiunčia jai oro bučinį.

    Telefone jo laukia dvidešimt du pranešimai, kurių pirmasis at

    siųstas iš Niujorko, 3.42 ryto. Kažkokia teisinė problema. Jis liftu nu

    sileidžia į požeminę automobilių aikštelę, mėgindamas išsiaiškinti,

    kas tokio svarbaus nutiko per naktį.

    6

  • — Labas rytas, pone Treinorai.

    Iš savo būdelės išeina apsaugos darbuotojas. Būdelė atspari

    prastoms oro sąlygoms, nors čia, taip žemai, ir nėra ko saugotis.

    Vilas kartais susimąsto apie tai, ką gi tas apsaugininkas veikia ten

    vidury nakties, spoksodamas j televizorių, kuris rodo tik stebėji

    mo kamerų vaizdus, ir į žvilgančius kokius šešiasdešimt tūkstančių

    svarų kainuojančių automobilių buferius, kurie niekada nesusipur

    vina.

    Vilas apsivelka odinę striukę.

    — Kaip ten reikalai, Mikai?

    — Prasti. Pila kaip iš kibiro.

    Vilas sustoja.

    — Tikrai? Motociklui oras netinkamas?

    Mikas papurto galvą.

    — Tikrai ne, pone. Nebent turite pripučiamą valtį. Arba ieškot

    mirties.

    Vilas kurį laiką stebeilija į motociklą, tada nusiplėšia odines

    kelnes. Kad ir ką apie jį manytų Lisa, jis ne iš tų, kurie nesugeba įver

    tinti nereikalingos rizikos. Atrakinęs viršutinę motociklo daiktadėžę,

    įkiša į ją kelnes, daiktadėžę užrakina ir meta raktus Mikui, kuris mik

    liai juos pagauna viena ranka.

    — Pakišk juos po mano durimis, gerai?

    — Be problemų. Ar iškviesti jums taksi?

    — Ne. Nėra jokio reikalo sulyti mums abiem.

    Paspaudęs mygtuką, Mikas atidaro automatinius grotinius var

    tus, Vilas išeina lauk ir kilstelėjęs ranką padėkoja. Rytas ankstyvas,

    aplink trankosi perkūnija, ir nors dar tik kelios minutės po pusės sep

    tintos, eismas Londono centre jau tirštas ir vos juda. Jis pasistato apy

    kaklę ir nužygiuoja gatve sankryžos link, kur tikisi pasigauti taksi.

    Keliai slidūs nuo lietaus, veidrodiniame šaligatvyje atsispindi pilkšvi

    šviesos atspindžiai.

    Mintyse nusikeikia, pamatęs kelkraštyje stovinčius kitus kos

    7

  • tiumuotus žmones. Ir nuo kada visas Londonas pradėjo taip anksti

    keltis? Matyt, visi tikėjosi to paties kaip ir jis.

    jis niekaip negali apsispręsti, kur geriau įsitaisyti, kai suskamba

    jo telefonas. Skambina Rupertas.

    — As jau pakeliui. Bandau pasigauti taksi.

    Jis pastebi taksi automobilį su oranžiniu plafonu, besiartinantį

    kitoje kelio pusėje, ir iš karto leidžiasi jo link, tikėdamasis, kad dau

    giau niekas jo nepastebėjo. Pro šalį riaumodamas pralekia autobusas,

    už jo pasirodo sunkvežimis, žviegia stabdžiais ir užgožia Ruperto žo

    džius.

    — Negirdžiu tavęs, Rupertai, — bando jis perrėkti eismo kelia

    mą triukšmą. — Geriau pakartok.

    Vientisa nesustabdoma srove pro šalį plaukiantys automobiliai

    trumpam jį užspeičia salelėje, bet jis nenuleidžia akių nuo tos švytin

    čios oranžinės šviesos ir iškelia laisvąją ranką, tikėdamasis, kad pro

    liūtį taksi vairuotojas vis tiek jį pastebės.

    — Turi paskambinti Džefui į Niujorką. Jis dar nemiega, laukia

    tavo skambučio. Mėginom tave pagauti vakar vakare.

    — Kas nutiko?

    — Teisinės kliūtys. Jie nesutinka su dviem to skyriaus sąlygo

    mis... parašas... dokumentai...

    Ruperto balsas vėl paskęsta triukšme, kurį kelia drėgnu pavir

    šiumi slystančios pravažiuojančio automobilio padangos.

    — Neišgirdau.

    Taksi vairuotojas jį pastebėjo. Jis pradeda lėtinti greitį; jam pra

    dėjus stabdyti, palei kelkraštį kitoje kelio pusėje iš po ratų ištrykš

    ta vandens čiurkšlė. Šiek tiek tolėliau Vilas pastebi bėgantį vyriškį,

    kurio ristelė sulėtėja, nes nusivylęs jis, matyt, suvokia, kad Vilas jį

    aplenks. Vilas pajunta sėlinantį triumfo jausmą.

    — Klausyk, tegul Kali padeda dokumentus man ant stalo, —

    sušunka jis. — Būsiu ten po dešimties minučių.

    Jis žvilgteli į abi gatvės puses, panarina galvą ir nuliuoksi per

    gatvę tuos kelis paskutinius žingsnius, likusius iki taksi, o ant liežu

    8

  • vio galo jam jau sukasi „Blekfrajeriai“*. Lietus skverbiasi jam už apy

    kaklės ir jis supranta, kad kol pasieks biurą, bus kiaurai permirkęs,

    net ir nuėjęs tokį trumpą atstumą. Turbūt reikės siųsti sekretorę kitų

    marškinių.

    — Be to, iki pasirodys Martinas, reikia sutvarkyti tą tinkamo

    pareigos vykdymo reikalą...

    Išgirdęs žviegiančias padangas ir garsiai pypsintį signalą, Vilas

    pakelia akis. Priešais pamato blizgantį juodą taksi automobilio šoną,

    vairuotoją, kuris jau leidžia žemyn langą, o akies krašteliu pastebi

    kažką, ko negali gerai įžiūrėti, kažką, kas atlekia jo link sunkiai įsi

    vaizduojamu greičiu.

    Jis pasisuka ton pusėn ir jam nė akimirkos nereikia susivokti,

    kad yra atsidūręs to judančio objekto kelyje ir kad neturi jokių gali

    mybių pasitraukti jam iš kelio. Nustebęs išskečia rankas ir jo telefo

    nas nukrinta ant žemės. Išgirsta šūksnį, kuris gal ištrūko iš jo paties

    lūpų. Paskutinis dalykas, kurį dar spėja pamatyti, — odinė pirštinė,

    šalmuota galva, pasibaisėjimas motociklininko akyse, it veidrodyje

    atspindintis jo paties pasibaisėjimą. O tada — sprogimas ir viskas

    išlaksto į šipulius.

    Po to nebelieka nieko.

    * Blekfrajeriai (angį. Blackfriars) - pagrindinis Londono metro terminalas Londono centre. (Čia ir toliau past. vert.)

  • 1

    Nuo autobusų stotelės iki namų — šimtas penkiasdešimt aštuoni

    žingsniai, bet jų gali būti ir šimtas aštuoniasdešimt, jeigu neskubi

    arba avi platformines basutes. Arba batus, kuriuos nusipirkai iš lab

    daros krautuvės, nes negalėjai atsispirti tiems drugeliams ant nosių,

    tik batai niekada dorai nepriglunda prie kulno, gal todėl ir kainavo

    vos 1,99 svaro. Pasukau už kampo, į mūsų gatvę (šešiasdešimt aštuo

    ni žingsniai), ir bemat pamačiau mūsų namus — keturių miegamųjų

    sublokuotą namą, stovintį kitų sublokuotų namų su trijų ir keturių

    miegamųjų butais eilėje. Tėčio automobilis stovėjo prie namų, o tai

    reiškė, kad į darbą jis dar neišvažiavo.

    Man už nugaros, už Stortfoldo pilies, leidosi saulė. Tamsus pilies

    šešėlis slinko kalnu žemyn kaip tirpstantis vaškas, grasindamas pasi

    glemžti ir mane. Kai buvau maža, mūsų gatvė tapdavo mūsų ištįsusių

    šešėlių mūšio vieta. Kitokią dieną būčiau galėjusi jums papasakoti vis

    ką, kas man kada buvo nutikę šiame maršrute: kur tėtė mane išmokė

    važiuoti dviračiu be pagalbinių ratukų, kur ponia Doherti, kažkodėl

    visada šiek tiek kreivai dėvinti peruką, kepdavo mums blynus, kur

    Trina, tuo metu vienuolikos, įkišo ranką gyvatvorėn ir išbaidė vapsvų

    lizdą, o mes gelbėdamiesi nuo jų rėkdami skuodėme iki pat pilies.

    Ant tako voliojosi apverstas Tomo triratukas, ir, uždariusi už sa

    vęs vartelius, aš nuvilkau jį į priebutį, tada atidariau duris. Iš vidaus

    it oro pagalvė tvokstelėjo šiluma. Mama mirtinai bijo šalčio, todėl

    laiko šildymą įjungtą apskritus metus. Tėtis visada atidarinėja lan

    gus, skųsdamasis, kad ji mus visus įstums į bankrotą. Anot jo, mūsų

    sąskaitos už šildymą viršija nedidelės Afrikos valstybės nacionalinį

    vidaus produktą.

    2 0 0 9

    io

  • — Čia tu, meilute?

    — Aha.

    Pasikabinau švarkelį ant vagio, kur jam teko kovoti dėl vietos su

    daugybe kitų.

    — Kuri iš jūsų? Lu? Trina?

    — Lu.

    Žvilgtelėjau pro svetainės duris. Tėtė gulėjo veidu įsikniaubęs

    į sofą, ranką sugrūdęs taip giliai tarp pagalvėlių, kad šioji atrodė it

    būtų praryta. Tomas, mano penkiametis sūnėnas, atsiklaupęs įdė

    miai jį stebėjo.

    — Tas lego, — pasakė tėtė, pasukdamas galvą į mane, net vio

    letinis nuo pastangų. — Niekaip nesuprantu, kam jie tas prakeiktas

    dalis daro tokias mažas. Gal matei Obio van Kenobio* kairę ranką?

    — Ji gulėjo ant DVD leistuvo. Man atrodo, jis sukeitė Obio ran

    kas su Indianos Džounso**.

    — Taip, bet Obis gi negali būti rausvomis rankomis. Mums rei

    kia juodų rankų.

    — Nematau reikalo jaudintis. Juk Dartas Veideris*** antroje seri

    joje nukirto jam ranką.

    Parodžiau sau į žandą, kad Tomas mane pabučiuotų.

    — Kur mama?

    — Viršuje. Kaip tau patinka? Radau dviejų svarų monetą!

    Pakėliau akis aukštyn ir įsiklausiau į pažįstamą lyginimo lentos

    girgždėjimą. Džozė Klark, mano motina, niekada neprisėsdavo. Jai

    tai buvo garbės reikalas. Ji garsėjo pomėgiu dažyti langus, užsikorusi

    lauke ant kopėčių, iš kur retkarčiais mums pamojuodavo, kol mes

    valgydavome jos pačios išvirtą vakarienę.

    — Gal padarytum man paslaugą ir paieškotum tos nelaimingos

    rankos? Jis mane privertė jos ieškoti pusę valandos, o man jau laikas

    ruoštis į darbą.

    * Filmų serijos „Žvaigždžių karai" personažas.** Filmų serijos „Indiana Džouns“ personažas.

    *** Filmų serijos „Žvaigždžių karaiu personažas.

    u

  • — Tau naktinė pamaina?

    — Aha. Jau pusė penkių.

    Žvilgtelėjau į laikrodį.

    — Iš tikrųjų tai pusė keturių.

    Jis ištraukė ranką iš po pagalvėlių ir prisimerkęs įsižiūrėjo į savo

    rankinį laikrodį.

    — O ką tu taip anksti veiki namuose?

    Tik neaiškiai papurčiau galvą, lyg būčiau nesupratusi klausimo,

    ir nuėjau į virtuvę.

    Senelis sėdėjo ant kėdės prie virtuvės lango ir sprendė sudoku.

    Medicinos sesuo iš socialinės tarnybos mums pasakė, kad po insulto

    tai gali padėti jam susikaupti, sutelkti dėmesį. įtariu, aš vienintelė

    pastebėjau, kad jis į langelius prirašydavo bet kokių skaičių, kokie tik

    šaudavo jam į galvą.

    — Labas, seneli.

    Jis pakėlė akis ir nusišypsojo.

    — Nori puodelio arbatos?

    Jis papurtė galvą ir šiek tiek prasižiojo.

    — Ko nors gaivinančio?

    Jis linktelėjo galva. Atidariau šaldytuvo dureles.

    — Obuolių sulčių nėra.

    Obuolių sultys, prisiminiau, per brangiai kainuoja.

    — Limonado?

    Jis papurtė galvą.

    — Vandens?

    Jis linktelėjo galva, o kai padaviau jam stiklinę, sumurmėjo kaž

    ką panašaus į „ačiū‘.

    { virtuvę įėjo mano motina, nešina milžinišku krepšiu su tvar

    kingai sulankstytais skalbiniais.

    — Čia tavo?

    Ji sumosikavo pora kojinių.

    — Man atrodo, Trinos.

    12

  • — Taip ir maniau. Keista spalva. Turbūt būsiu jas išskalbusi kar

    tu su tėčio violetine pižama. Anksti grįžai. Kur nors ruošiesi eiti?

    — Ne.

    Iš čiaupo prisipyliau stiklinę vandens ir išgėriau.

    — Ar vėliau ketina užsukti Patrikas? Jis čia pirma skambino.

    Tavo mobilus išjungtas?

    — M-ha.

    — Sakė, kad ketina užsakyti jūsų atostogas. Tavo tėvas kažką

    apie tai matė per televizorių. Kur jūs ten norėjot nuvažiuoti? J Ipsą?

    Kalipsą?

    — Skiatą*.

    — Aha, apie šitą. Tik kruopščiai pasitikrinkit savo viešbutį. In

    ternetu. Jis su tėčiu per pietų pertrauką kažką matė per žinias. At

    rodo, jie ten stato visokias poilsiavietes, iš kurių bent pusė baisiai

    pigios. Tas pat, kaip pirkti katę maiše. Tėte, nori puodelio arbatos?

    Negi Lu tau nepasiūlė?

    Ji užkaitė arbatinį, tada žvilgtelėjo į mane. Turbūt galų gale at

    kreipė dėmesį, kad nieko nesakau.

    — Tau viskas gerai, meilute? Tu kažko siaubingai išblyškusi.

    Ištiesusi ranką patikrino man kaktą, lyg man būtų ne dvidešimt

    šešeri, o šešeri.

    — Nemanau, kad vyksim atostogauti.

    Motinos ranka sustingo. Žvilgsnis bemat pasidarė skvarbus it

    rentgenas, kaip ir anuomet, kai buvau maža.

    — Ar judu su Patu turit kokių nors problemų?

    — Mama, aš...

    — Nenoriu kištis. Tik judu kartu jau taip seniai. Visai natūralu,

    kad retkarčiais reikalai pagenda. Turiu galvoje, mudu su tavo tėvu...

    — Netekau darbo.

    Po mano žodžių iš karto stojo tyla. Tie žodžiai pakibo ore, lyg

    * Skiatas — nedidelė Graikijai priklausanti sala Egėjo jūros šiaurės vakaruose.

    13

  • siekdami įsiamžinti mažytėje patalpoje dar ilgam po to, kai jų garsas

    jau bus išsisklaidęs.

    - K ą ?

    — Frenkas uždaro kavinę. Nuo rytojaus.

    Ištiesiau ranką su šiek tiek sudrėkusiu voku, kurį iš nuostabos

    taip ir pralaikiau rankoje visą kelią iki namų. Visus šimtą aštuonias

    dešimt žingsnių nuo autobuso stotelės.

    — Jis man sumokėjo už tris mėnesius.

    Ta diena prasidėjo kaip bet kuri kita. Visi, kiek žinojau, nekentė pir

    madienių, bet aš nieko prieš juos neturėjau. Mėgdavau į „Sviestinę

    bandelę" atvykti anksčiau, užkaisti kampe stovintį milžinišką arbati

    nį, iš užpakalinio kiemo sunešti dėžes su pienu bei duona ir plepėti

    su Frenku, kol ruošdavomės atidarymui.

    Man patiko troški kavinės šiluma, visada atsiduodanti šonine,

    nestiprūs vėsaus oro šuorai, įsiveržiantys vidun varstantis durims,

    negarsus pokalbių murmesys, o kai būdavo tylu — Frenko radijas,

    tylutėliai sau dainuojantis kamputyje. Kavinė nebuvo prašmatni.

    Jos sienas puošė ant kalniuko stūksančios pilies atvaizdai, stalviršiai

    buvo iš medžio drožlių plokščių, o meniu nepasikeitė nuo pat jos

    atidarymo, išskyrus šokoladinių batonėlių pasiūlą ir šokoladinius py

    ragus bei keksiukus, kurie atsirado šalia glaistytų bandelių.

    Bet labiausiai man patiko klientai. Mėgau Kevą ir Andželą —

    santechnikus, kurie pasirodydavo beveik kiekvieną rytą ir erzindavo

    Frenką kamantinėjimais, iš kur jis perkąs mėsą. Mėgau ponią Pienę,

    taip pravardžiuojamą dėl baltų it pienės pūkai plaukų. Nuo pirma

    dienio iki ketvirtadienio ji kasdien kavinėje suvalgydavo vieną kiau

    šinį su skrudintomis bulvytėmis, o paskui skaitydavo nemokamus

    laikraščius, kol išgerdavo du puodelius arbatos. Visada stengiausi

    su ja paplepėti. Tikriausiai būdavau vienintelis žmogus, su kuriuo ji

    gaudavo pasikalbėti per visą dieną.

    Man patikdavo turistai, užsukantys pas mus prieš kopdami į pilį

    14

  • ar iš jos nusileidę; klykaujantys mokiniai, suvirstantys po pamokų;

    nuolatiniai klientai iš biurų kitoje gatvės pusėje, tarp jų — Nina su

    Šere, kirpėjos, žinančios visų „Sviestinės bandelės" siūlomų patie

    kalų kalorijų kiekį. Man netrukdė ir įkyrūs klientai, kaip antai toji

    raudonplaukė žaislų parduotuvės savininkė, bent kartą per savaitę

    ginčijusis dėl grąžos.

    Stebėdavau, kaip prie staliukų užsimegzdavo ir nutrūkdavo san

    tykiai, išsiskyrę tėvai vienas kitam perduodavo vaikus, kaip slegiami

    kaltės atsipūsdavo gaminti nemėgstantys tėvai ir kaip slapčiomis rie

    biais keptais pusryčiais mėgaudavosi pensininkai. Čia pasireikšdavo

    visos žmogiškojo gyvenimo formos. Dauguma tų žmonių, gurkšno

    dami garuojančią arbatą, persimesdavo su manimi vienu kitu žodžiu,

    pajuokaudavo ar mestelėdavo kokią nors pastabą. Tėtė nuolat trauk

    davo mane per dantį dėl nesugebėjimo valdyti liežuvio, bet kavinėje

    tai nebuvo svarbu.

    Aš Frenkui patikau. Jis buvo ramaus būdo ir sakė, kad savo bu

    vimu suteikiu kavinei gyvybės. Mano darbas labai priminė barmenės

    darbą, tik nereikėjo tąsytis su girtuokliais.

    O tą popietę, kai baigėsi pietų meto erzelis ir kavinė trumpam

    ištuštėjo, šluostydamasis rankas į prijuostę Frenkas išlindo iš už vi

    ryklės ir atsuko į gatvę nediduką ženklą su užrašu „Uždaryta*.

    — Ei, ei, vyruti, juk tau jau sakiau, kad papildomos paslaugos

    už minimalią algą neteikiamos.

    Frenkas elgėsi kažkaip keistai ir pakėlusi į jį akis pamačiau, kad

    jis nebesišypso.

    — Oi, tik nesakyk, kad į cukrines vėl pripyliau druskos.

    Jis suko rankose virtuvinį rankšluostį ir buvo akivaizdu, kad jau

    tėsi kaip niekada nepatogiai. Man net šmėkštelėjo mintis, kad ma

    nimi turbūt kas nors pasiskundė. Tada jis man mostelėjo atsisėsti.

    — Apgailestauju, Luisą, — pasakė jis, kai viską man papasako

    jo. — Bet turiu grįžti į Australiją. Tėvukui negerai, be to, pilis ketina

    pradėti siūlyti savus užkandžius. Viskas vis tiek pasmerkta.

    15

  • Taip ir likau išsižiojusi. Tada Frenkas man padavė voką, taip at

    sakydamas į kitą mano klausimą, kurio nespėjau užduoti.

    — Žinau, mes taip niekad ir nepasirašėm tikros sutarties ar dar

    kažko tokio, bet noriu tavimi pasirūpinti. Čia pinigai už tris mėne

    sius. Užsidarom rytoj.

    — Už tris mėnesius! — pratrūko tėtė, o motina įbruko man į rankas

    puodelį saldintos arbatos. — Koks jis kilnus, ypač jei atsižvelgtum į

    pastaruosius šešerius metus, kai plūkeisi toje jo skylėje kaip sušikta

    vergė.

    — Bernardai.

    Motina nudelbė jį įspėjančiu žvilgsniu ir linktelėjo galva į Tomą.

    Mano tėvai prižiūrėdavo jį kasdien po darželio, kol Trina baigdavo

    darbą.

    — Ir ką, po velniais, jai dabar daryti? Galėjo ją įspėti ir šiek tiek

    anksčiau, o ne likus vienai sušiktai dienai.

    — Ką gi... Jai teks tiesiog susirasti kitą darbą.

    — Nėra jokių kitų sušiktų darbų, Džoze. Žinai tai ne blogiau už

    mane. Dabar pats prakeikto ekonominio nuosmukio vidurys.

    Mama akimirkai užsimerkė, lyg prieš prašnekdama būtų mėgi

    nusi susiimti.

    — Ji nekvaila mergina. Ką nors susiras. Turi pastovaus darbo

    patirtį, o Frenkas jai duos gerą rekomendaciją.

    — Aha, jau įsivaizduoju tą sušiktą rekomendaciją: „Luisą Klark

    puikiai sugeba užtepti sviesto ant duonos, o jos ranka pilstant arbatą

    niekada nedreba."

    — Ačiū už išreikštą pasitikėjimą, tėte.

    — Nieko blogo nenorėjau pasakyti.

    Puikiai žinojau tikrąsias tėtės susirūpinimo priežastis. Jie juk

    priklausė nuo mano atlyginimo. Trina gėlių parduotuvėje teuždirbo

    katino ašaras. Mama dirbti negalėjo, nes turėjo prižiūrėti senelį, o

    senelio pensija buvo niekinė. Tėtė nuolat jaudinosi, kad tik nepra

    16

  • rastų darbo baldų fabrike. Jau ne vieną mėnesį jo viršininkas puse

    lūpų kalbėjo apie etatų mažinimą. Namuose vis dažniau buvo užsi

    menama apie skolas ir žongliruojama kredito kortelėmis. Prieš dve

    jus metus neapsidraudęs vairuotojas sudirbo tėtės automobilį, ir to

    užteko, kad galutinai sugriūtų tas kortų namelis, kurį buvo galima

    pavadinti mano tėvų finansais. Mano kuklus atlyginimas buvo tas

    kertinis akmuo, ant kurio laikėsi šeimos ūkis, ir padėjo šeimai pra

    tempti savaitę po savaitės.

    — Neužbėkim patys sau už akių. Rytoj pat ji gali žygiuoti į dar

    bo biržą ir pasižiūrėti, ką jie gali pasiūlyti. O kol kas ji turi pakanka

    mai, kad prasilaikytų.

    jie kalbėjosi taip, lyg manęs čia nebūtų.

    — Be to, ji protinga. Juk tu protinga, ar ne, meilute? Galėtų pa-

    lankyti spausdinimo kursus. Susirastų darbą biure.

    Sėdėjau ir klausiausi, kaip mano tėvai svarsto, kokius kitus dar

    bus galėčiau susirasti, turėdama tokią ribotą kvalifikaciją. Gamyklos

    darbininkė, mašinistė, sumuštinių tepėja. Pirmą kartą tą popietę už

    simaniau verkti. Tomas žiūrėjo į mane išpūtęs akis ir nieko nesakyda

    mas padavė man pusę savo apmaumotos bandelės.

    — Ačiū, Tomuk, — be garso vien lūpomis padėkojau jam ir su

    valgiau bandelę.

    Kaip ir tikėjausi, radau jį stadione, ant bėgimo tako. Nuo pirmadienio

    iki ketvirtadienio, tiksliai it pagal tvarkaraštį, Patrikas pasirodydavo

    sporto salėje arba bėgdavo ratais ryškiai apšviestu stadionu. Nusilei

    dau laiptukais, susigūžusi nuo šalčio, neskubėdama nužingsniavau

    bėgimo tako link ir pamojavau Patrikui, kai jis buvo pakankamai arti,

    kad mane atpažintų.

    — Eikš, pabėgiok su manim, — pasakė jis išpūsdamas orą, kai

    pribėgo arčiau.

    Oras iš jo burnos veržėsi blyškiais garo kamuoliais.

    — Man dar liko keturi ratai.

    17

  • Akimirką dvejojau, paskui pradėjau bėgti kartu su juo. Tai buvo

    vienintelis būdas šnektelėti. Avėjau savo rausvais sportiniais bateliais

    su ryškiai žaliais batraiščiais — turbūt vieninteliais batais, su kuriais

    galėjau bėgioti.

    Praleidau dieną namuose, stengdamasi būti naudinga. Bet

    maždaug prieš valandą pradėjau maišytis mamai po kojų. Mama su

    seneliu turėjo savo rutiną, o aš tai rutinai trukdžiau. Tėtė miegojo,

    nes tą mėnesį dirbo naktinėje pamainoje, todėl jam trukdyti nebuvo

    galima. Susitvarkiau savo kambarį, tada sėdėjau ir pritildžiusi garsą

    žiūrėjau televizorių. Kai retkarčiais prisimindavau, kodėl vidury die

    nos kiūtau namuose, man nudiegdavo širdį.

    — Nesitikėjau tavęs pamatyti.

    — Atsibodo sėdėti namie. Pagalvojau, gal ką nors nuveiktume?

    Jis pašnairavo į mane. Jo veidą dengė plona prakaito plėvelė.

    — Kuo greičiau susirasi naują darbą, tuo bus geriau, mažyte.

    — Tai kad aš vos prieš dvidešimt keturias valandas netekau se

    nojo. Gal galiu bent truputį savęs pasigailėti ir padejuoti? Žinai, bent

    šiandien.

    — Bet galima į visą šitą reikalą pažvelgti ir teigiamai. Juk pati

    žinojai, kad toj skylėj negalėsi dirbti visą gyvenimą. Juk reikia judėti

    toliau, kopti aukščiau.

    Prieš porą metų Patrikas gavo Stortfoldo metų jaunojo versli

    ninko apdovanojimą ir dar nebuvo iki galo atsigavęs nuo tos garbės.

    Nuo tada jis įsitaisė verslo partnerį, Raudonplaukį Pitą, ir siūlė asme

    ninio trenerio paslaugas klientams keturiasdešimties mylių spindu

    liu bei du reklamomis nuklijuotus mikroautobusus. Dar biure turėjo

    pasikabinęs baltą lentą, ant kurios juodu flomasteriu skaičiuodavo

    numatomą apyvartą, visaip manipuliuodamas skaičiais, kol pagaliau

    likdavo patenkintas savo keverzonėmis. Nebuvau tikra, ar tie skaičiai

    turėjo ką nors bendra su realybe.

    — Net ir atleidimas iš darbo gali iš esmės pakeisti žmogaus gyvenimą, Lu.

    18

  • Jis žvilgtelėjo į rankinį laikrodį, tikrindamas, per kiek laiko nu

    bėgo ratą.

    — Ką tu nori veikti? Galėtum pakeisti kvalifikaciją. Esu tikras,

    kad tokiems žmonėms kaip tu jie siūlo stipendijas.

    — Žmonėms kaip aš?

    — Žmonėms, ieškantiems naujų galimybių. Kuo nori būti? Ga

    lėtum dirbti grožio salone. Esi pakankami graži.

    Mums tebebėgant jis kumštelėjo man į šoną, lyg būčiau turėjusi

    jaustis dėkinga už komplimentą.

    — Juk žinai, kiek man rūpi grožis — muilas, vanduo, blogiausiu

    atveju, maišas ant galvos.

    Patrikas ėmė irzti. Aš pradėjau nuo jo atsilikti. Bėgioti nemė

    gau. Nepatiko man ir tai, kad jis nesulėtino žingsnio.

    — Klausyk... Pardavėja. Sekretorė. Nekilnojamojo turto agentė.

    Nežinau... Juk turi būti kas nors, ką norėtum veikti.

    Bet man tikrai niekas nepatiko. Man patiko dirbti kavinėje. Man

    patiko, kad apie „Sviestinę bandelę' žinojau viską, ką tik apie ją buvo

    įmanoma žinoti, ir klausytis ten apsilankančių žmonių gyvenimo is

    torijų. Ten jaučiausi gerai.

    — Nėra ko niūrinėti, mažyte. Teks su tuo susitaikyti. Visi ge

    riausi verslininkai sugeba išsikrapštyti iš peklos, net jeigu pasiekia

    dugną. Džefris Arčeris išsikrapštė. Ričardas Bransonas taip pat.

    Jis patapšnojo man ranką, taip leisdamas suprasti, kad turiu pa

    sispausti.

    — Tai kad Džefris Arčeris niekada nebuvo atleistas iš padavėjo

    darbo.

    Man pritrūko kvapo. Be to, buvau apsivilkusi netikusią lieme

    nėlę. Sulėtinau žingsnį ir rankomis atsirėmiau į kelius. Jis atsisuko ir

    atbulas bėgo toliau, o nejudančiu šaltu oru atsklido jo balsas.

    — Bet jeigu jam taip būtų atsitikę... Žinai, ką noriu pasakyti. Pa

    galvok apie tai, apsivilk dalykinį kostiumėlį ir keliauk į darbo biržą.

    Jeigu nori, galiu apmokyti dirbti su manimi. Čia geras verslas, pati

    žinai. Ir nesirūpink dėl atostogų. Aš sumokėsiu.

    19

  • Aš jam nusišypsojau, jis pasiuntė man oro bučinį ir per tuščią

    stadioną mane vėl pasiekė jo žodžiai.

    — Galėsi man grąžinti, kai atsistosi ant kojų.

    Pateikiau pirmąją paraišką bedarbio pašalpai gauti. Dalyvavau

    keturiasdešimt penkias minutes trukusiame pokalbyje, tada grupi

    niame pokalbyje, kur sėdėjau margoje dvidešimties vyrų ir moterų

    kompanijoje. Pusės iš jų veidai buvo šiek tiek nustebę, turbūt kaip ir

    mano, kitos pusės — nieko nesakantys, nerodantys jokio susidomė

    jimo, kaip žmonių, kurie čia buvojo jau ne kartą. Vilkėjau drabužiais,

    kuriuos tėtė vadino mano „civiliniais" drabužiais.

    Šios pastangos man leido trumpam kažką pavaduoti naktinėje

    pamainoje vištienos perdirbimo ceche (po to kelias savaites sapna

    vosi košmarai), o dvi dienas buvau mokoma dirbti elektros energi

    jos konsultante. Gana greitai supratau, kad faktiškai iš manęs buvo

    reikalaujama įtikinti senukus pakeisti savo elektros energijos tiekėją,

    todėl pasakiau Saidui, savo asmeniniam „konsultantui", kad to daryti

    negaliu. Jis mygo mane tęsti tą reikalą, todėl išvardijau kelias takti

    kas, kurias jie man siūlė taikyti; jis kažko aptilo ir pasiūlė mums (jis

    visada sakydavo „mums", nors ir buvo akivaizdu, kad vienas iš mūsų

    turi darbą) paieškoti ko nors kito.

    Dvi savaites dirbau greitojo maisto užkandinėje. Darbo valan

    dos mane tenkino, galėjau susitaikyti ir su įsielektrinančiais nuo

    uniformos plaukais, bet buvo sunku laikytis privalomo pokalbio sce

    narijaus: „Kuo galėčiau jums padėti?" arba „Galbūt norėtumėte dide

    lės skrudintų bulvyčių porcijos?" Mane atleido tuomet, kai vienos iš

    spurgų pardavėjų buvau pagauta su keturmete mergaite svarstanti

    nemokamų žaisliukų privalumus ir trūkumus. Ką galiu pasakyti? Ta

    keturmetė buvo labai jau gudri. Be to, mano nuomone, Miegančioji

    Gražuolė yra pernelyg sentimentali.

    Dabar sėdėjau savo ketvirtajame pokalbyje, o Saidas įdėmiai

    žiūrėjo į liečiamąjį ekraną, ieškodamas kitų įdarbinimo „galimybių".

    20

  • Net ir Saido, kuris paprastai elgdavosi kaip asas, sugebantis įkišti į

    darbą pačius beviltiškiausius kandidatus, balse pasigirdo nuovargio

    gaidelės.

    — E... Ar esate kada galvojusi išbandyti save pramogų pasaulyje?

    — Ką, gal pantomimoje?

    — Tiesą pasakius, ne. Bet yra vieta, siūloma striptizo šokėjai.

    Tiesą pasakius, net kelios vietos.

    Aš iš nuostabos kilstelėjau antakius.

    — Tikiuosi, juokaujat.

    — Trisdešimt valandų per savaitę kaip laisvai samdoma darbuo

    toja. Manau, ir arbatpinigiai neblogi.

    — Negaliu patikėti, kad siūlot man imtis darbo, kur reikės prieš

    visiškai nepažįstamus žmones staipytis vienais apatiniais.

    — Sakėt, kad gerai sutariat su žmonėmis. Be to, atrodo, kad

    mėgstat... ryškius... apdarus.

    Jis žvilgtelėjo į mano žalias žvilgančias timpas. Aš tik norėjau,

    kad jos man pakeltų nuotaiką. Tomas faktiškai visą pusryčių laiką

    spoksojo į mane ir niūniavo melodiją iš „Undinėlės".

    Saidas paspaudė kelis klaviatūros klavišus.

    — O ką pasakytumėte apie „pokalbių suaugusiems linijos ope

    ratorės" pareigas?

    Aš tik spoksojau į jį. Jis gūžtelėjo pečiais.

    — Sakėt, kad mėgstat kalbėtis su žmonėmis.

    — Ne. Ir net nesugalvokit siūlyti pusnuogės padavėjos darbo.

    Ir jokių masažuotojų. Arba interneto kamerų operatorių. Klausykit,

    Saidai. Juk turi būti kas nors, ką galėčiau veikti nevarydama savo tė

    vui širdies smūgio.

    Atrodo, tai jį suglumino.

    — Tai kad nelabai kas liko, išskyrus lanksčias darbo valandas

    didmeninėje prekyboje.

    — Naktimis krauti prekes į lentynas?

    Pakankami ilgai čia sukiojausi, kad perkąsčiau jų leksikoną.

    21

  • — Į ten yra eilė. Tėvams tas darbas patinka, nes nesikerta su

    vaikų pamokomis, — paaiškino jis, lyg atsiprašydamas.

    Jis dar kartą įsispoksojo į ekraną.

    — Tuomet mums belieka slaugos asistento darbas.

    — Valyti užpakalius senukams?

    — Bijau, Luisą, kad kam nors daugiau neturite kvalifikacijos.

    Jeigu norite persikvalifikuoti, mielai jus nukreipsiu reikiama krypti

    mi. Suaugusiųjų švietimo centre siūloma pakankamai kursų.

    — Bet mes apie tai jau kalbėjomės, Saidai. Jeigu ten eisiu, juk

    neteksiu bedarbio pašalpos, ar ne taip?

    — Jeigu negalėsite dirbti, tada taip.

    Akimirką sėdėjome tylėdami. Žvelgiau į duris, prie kurių stovė

    jo du stambūs apsaugininkai. Bandžiau atspėti, ar jie darbą gavo per

    darbo biržą.

    — Nelabai susitvarkau su pagyvenusiais žmonėmis, Saidai.

    Mano senelis apsigyveno pas mus, kai jį ištiko insultas, ir aš sunkiai

    tai pakeliu.

    — A, vadinasi, turite šiek tiek priežiūros patirties.

    — Ne visai. Iš tikrųjų jį prižiūri mama.

    — Gal jūsų mama norėtų darbo?

    — Kaip juokinga.

    — Aš visai nejuokauju.

    — O man likti prižiūrėti senelio? Ačiū, ne. Lygiai taip pat, beje,

    manau ne tik aš, bet ir jis. Negi nieko nėra kokioje nors kavinėje?

    — Nemanau, kad visų likusių kavinių užteks užtikrinti jums

    užimtumą, Luisą. Galim pabandyti „Keptą Kentukio viščiuką"*. Gal

    būt ten jums seksis geriau.

    — Vien dėl to, kad ten galėsiu pasiūlyti ne vištienos gabalėlius,

    o visą vištienos kibirą? Kažkodėl taip nemanau.

    — Gal tuomet reikėtų ieškoti kur nors tolėliau.

    „Kentucky Fried Chicken" - greitojo maisto užkandinių tinklas, įkurtas Kentukio valstijoje (JAV).

    22

  • — Iš miestelio važiuoja tik keturi autobusai, jūs ir pats žinote.

    Taip, prisimenu, liepėte pasidomėti turistų autobusu, todėl paskam

    binau į stotį. Jis sustoja penktą vakare. Be to, važiuoti juo dvigubai

    brangiau negu įprastu autobusu.

    Saidas atsilošė kėdėje.

    — Dabartinėmis aplinkybėmis, Luisą, turiu pabrėžti, kad būda

    ma sveika ir veiksni, jeigu norite ir toliau gauti pašalpą, turite...

    — ... parodyti, kad bandau susirasti darbą. Žinau.

    Kaip galėjau tam vyrukui paaiškinti, kad tikrai noriu dirbti? Ar

    jis bent įsivaizdavo, kaip ilgėjausi savo senojo darbo? Nedarbas tebu

    vo sąvoka, monotoniškai aptarinėjama per žinias kartu su laivų sta

    tyklomis ar automobilių gamyklomis. Niekada nemaniau, kad darbo

    gali trūkti kaip rankos arba kojos, kad tą trūkumą galima jausti kaip

    pastovų refleksišką maudimą. Nė nepagalvodavau, kad, be akivaiz

    džios baimės dėl pinigų ir savo ateities, netekęs darbo dar pasijusi

    niekam tikęs ir niekam nereikalingas, kad keltis rytais bus kur kas

    sunkiau negu tada, kai iš miego tave negailestingai išplėšia žadintu

    vas, kad ilgėsies žmonių, su kuriais dirbai, ir visai nesvarbu, kad su

    jais turėjai ne tiek jau daug bendra. Kad žingsniuodamas gatve netgi

    pradėsi minioje ieškoti pažįstamų veidų. Kai pirmą kartą pamačiau

    ponią Pienę, be tikslo, kaip ir aš, klaidžiojančią prie parduotuvių, vos

    ne vos nugalėjau troškimą pulti prie jos ir apsikabinti.

    Mano apmąstymus nutraukė Saido balsas.

    — Aha, štai kas gali tikti.

    Bandžiau ką nors įžiūrėti ekrane.

    — Ką tik pasirodė. Kaip tik šią minutę. Slaugos asistento darbas.

    — Aš jau sakiau, kad nelabai susitvarkau su...

    — Čia ne senukas. Čia... privatus skelbimas. Tam žmogui reikia

    pagalbos namuose, o gyvena jis vos už poros mylių nuo jūsų. „Pagal

    ba ir draugija neįgaliam vyrui." Vairuoti mokate?

    — Taip. Bet man reikės valyti jam...

    — Kaip suprantu, užpakalio niekam valyti nereikės, — pasakė

    jis, žvelgdamas į ekraną. — Jis... paralyžiuotas. Jam reikia žmogaus,

    23

  • kuris dienomis padėtų pavalgyti ir šiaip pagelbėtų. Paprastai tokiuo

    se darbuose tenka tiesiog padėti, kai jiems prireikia kur nors išeiti ir

    atlikti paprastus dalykus, kurių jie negali padaryti patys. O, ir pinigai

    geri. Kur kas daugiau už minimalų atlyginimą.

    — Turbūt todėl, kad vis dėlto reikės valyti užpakalį.

    — Paskambinsiu jiems ir patikrinsiu, kaip ten su tuo užpakalio

    valymu. Bet jeigu taip, ar nueitumėte į pokalbį?

    jam visai nebuvo būtina to klausti. Mes abu žinojome atsakymą.

    Atsidusau ir pasiėmiau rankinuką, ketindama keliauti namo.

    — jėzau Marija, — pasakė mano tėvas. — Tik pamėgink įsivaizduoti.

    Negana to, kad žmogus atsidūrė sumautam invalido vežimėlyje, jis

    dar bus baudžiamas mūsų Lu kompanija.

    — Bernardai! — piktai šūktelėjo motina.

    Man už nugaros senelis juokėsi į savo arbatos puodelį.

  • 2

    As ne kvaiša. Ir dabar tikrai nenorėčiau apie tai galvoti, bet ne taip

    jau lengva nesijausti šiek tiek netobulai, kalbant apie smegeninę, kai

    esi užaugusi su jaunesne seserimi, kuri ne tiktai buvo perkelta į tavo

    klasę, bet vėliau dar buvo perkelta ir į aukštesnę klasę.

    Viską, kam reikėjo sumanumo ir proto, Katrina padarydavo pir

    moji, nors buvo pusantrų metų už mane jaunesnė. Visas knygas ji

    perskaitydavo pirmoji, kad ir apie ką užsimindavau per vakarienę, ji

    visa tai jau žinodavo. Ji buvo vienintelis mano pažįstamas žmogus,

    kuriam nuoširdžiai patiko egzaminai. Kartais pagalvoju, kad taip

    rengiuosi tik dėl to, jog vienintelis dalykas, kurio Trina nesugeba —

    tai padoriai apsirengti. Ji nuolat apsitempusi džinsais ir nertiniu. Jos

    supratimu, kad atrodytum dalykiškai, užtenka išsilyginti džinsus.

    Mano tėvas mane vadina „veikėja‘, nes visada sakau tai, kas man

    šauna į galvą. Jis sako, kad labai primenu tetą Lilę, kurios niekada

    nebuvau sutikusi. Gana keista nuolat būti lyginamai su žmogumi,

    kurio nesi matęs akyse. Pavyzdžiui, nusileidžiu žemyn avėdama vio

    letiniais batais, tėtė linkteli galva mamai ir sako:

    — Prisimeni tetą Lilę ir jos violetinius batus?

    Mama cakteli liežuviu ir pradeda juoktis, lyg čia būtų kažkoks

    tik jiems abiem suprantamas juokelis. Mama mane vadina „asmeny

    be", bet tai tik mandagus būdas parodyti, kad jai nelabai supranta

    mas mano skonis drabužiams.

    Tačiau, išskyrus trumpą laikotarpį paauglystės metais, niekada

    nenorėjau atrodyti nei kaip Trina, nei kaip kuri nors kita mergaitė

    mokykloje. Iki keturiolikos apskritai vilkėjau tik berniukiškais dra

    bužiais, o dabar tiesiog stengiuosi suteikti sau malonumą, nelygu,

    kokios nuotaikos esu tą dieną. Kokia prasmė stengtis atrodyti taip,

    kaip visi? Esu žemaūgė, tamsiaplaukė, o mano veidas, anot tėtės, vi-

    25

  • sai kaip elfo. Tik tai neturi nieko bendra su elfišku grožiu. Nesu bjau

    ri, bet nemanau, kad kas nors galėtų mane pavadinti gražia. Gracijos

    manyje irgi galite neieškoti. Patrikas mane vadina gražuole, kai nori

    įsiversti į lovą, bet manęs jis neapmaus. Juk mudu pažįstami jau sep

    tyneri metai.

    Man buvo dvidešimt šešeri, bet ne visai suvokiau, kas aš tokia.

    Iki netekau darbo, niekada apie tai nė nebuvau susimąsčiusi. Tur

    būt tikėjausi ištekėti už Patriko, išperėti kelis vaikus ir gyventi vos už

    kelių gatvių nuo tėvų namų, kuriuose praleidau visą savo gyvenimą.

    Išskyrus mano egzotišką skonį drabužiams ir žemoką ūgį, nedaug

    skiriuosi nuo kitų praeivių gatvėje. J mane antrą kartą turbūt ne

    pažvelgtumėte. Paprasta mergina, gyvenanti paprastą gyvenimą. Ir

    man tai visai patiko.

    — Pokalbiui privalai apsivilkti kostiumėlį, — spyrėsi mama. — Šiais

    laikais visi rengiasi bet kaip.

    — Taip, nes kai iš šaukšto maitinsiu neįgalų senioką, dryžuotas

    kostiumėlis bus iš esmės svarbus.

    — Nezaunyk.

    — Už kokius pinigus man dabar nusipirkti kostiumėlį? Net ne

    žinau, ar gausiu tą darbą.

    — Gali apsivilkti mano. Išlyginsiu tau gražią palaidinę. Ir pra

    šau, bent kartą nesuk plaukų į tuos... — pasakė ji ir mostelėjo į mano

    plaukus, kuriuos paprastai susukdavau į du tamsius kuodus abiejose

    galvos pusėse. — Tu juk ne princesė Lėja*. Pasistenk atrodyti kaip

    visi.

    Žinojau, kad su motina geriau nesiginčyti. Kai ėjau iš namų,

    baisiai nepatogiai jausdamasi su pernelyg siauru sijonu, aiškiai ma

    čiau, kad tėtei buvo prisakyta susilaikyti nuo komentarų apie mano

    aprangą.

    * Filmų serijos „Žvaigždžių karai“ personažas.

    26

  • — Iki, brangute, — pasakė jis, vos suvaldydamas trūkčiojančius

    lūpų kampučius. — Sėkmės. Atrodai labai... dalykiškai.

    Bjauriausia buvo ne tai, kad vilkėjau savo motinos kostiumėlį,

    kuris buvo madingas devinto dešimtmečio pabaigoje, bet tai, kad jis

    buvo šiek tiek per ankštas. Jaučiau, kaip man į pilvą rėžiasi sijono

    juosmuo, todėl tik susisiaučiau švarkelį su dviem sagų eilėmis. Kaip

    tėtė mėgsta sakyti apie mamą, ant degtuko riebalų ir tai daugiau.

    Per neilgą kelionę autobusu mane šiek tiek pykino. Dar niekada

    nebuvau ėjusi į tikrą pokalbį dėl darbo. įsidarbinau „Sviestinėje ban

    delėje", kai Trina susilažino su manim, kad per dieną nesugebėsiu

    susirasti darbo. Tiesiog nuėjau į kavinę ir paklausiau Frenko, ar jam

    nereikia dar vienos poros rankų. Buvo pirmoji jo kavinės darbo diena

    ir jis pasijuto man be galo dėkingas.

    Kiek prisimenu, mudu net nekalbėjome apie pinigus. Jis pasiūlė

    savaitės atlyginimą, aš sutikau, o kartą per metus jis pasakydavo, kad

    atlyginimą man šiek tiek padidino, paprastai šiek tiek daugiau, negu

    aš būčiau prašiusi.

    Ko apskirtai klausiama per tuos pokalbius dėl darbo? Kas bus,

    jeigu jie paprašys manęs ką nors iš tikrųjų padaryti, pavyzdžiui, tą

    senuką pamaitinti, išmaudyti ar dar ką nors? Saidas sakė, kad „inty

    miais poreikiais" (net nusipurčiau apie tai pagalvojusi) ten rūpinosi

    kažkoks vyrukas. Anot jo, antrojo slaugo pareigos „šiuo momentu

    buvo šiek tiek neaiškios". Jsivaizdavau save, valančią tam senukui sei

    les ir garsiai klausiančią:

    — AR JIS NORĖJO PUODELIO ARBATOS?

    Kai senelis pradėjo gyti po insultų, nieko negalėjo daryti pats.

    Viską už jį darė mama.

    — Tavo motina — tikra šventoji, — sakydavo tėtė, matyt, tu

    rėdamas galvoje tai, kad ji valydavo seneliui užpakalį, užuot su riks

    mais pabėgusi iš namų.

    Neabejojau, kad manęs taip tikrai niekas niekada nepavadintų.

    Supjaustydavau seneliui maistą, paruošdavau jam arbatos, bet jei kal

    bėtume apie visa kita, nemaniau, kad buvau tam tinkamo sukirpimo.

    27

  • Grantos namai buvo kitoje Stortfoldo pilies pusėje, visai neto

    liese jos viduramžiškų sienų, šalia ilgo neasfaltuoto kelio, prie kurio

    stovėjo tik keturi namai ir suvenyrų parduotuvė, kėksanti pačiame

    turistų atrakcijos viduryje. Pro tą namą savo gyvenime buvau praėju

    si kokį milijoną kartų, bet niekada neatkreipiau į jį dėmesio. Dabar,

    eidama pro tuščią automobilių aikštelę ir miniatiūrinį geležinkelį,

    kuris atrodė apleistas ir atšiaurus, kaip gali atrodyti tik vasaros atrak

    cionas vasario mėnesį, pastebėjau, kad namas yra didesnis negu aš

    įsivaizdavau, raudonų plytų, su dvigubu fasadu, visai kaip senuose

    „Gyvenimo kaime" numeriuose, kurių buvo pilni gydytojų laukia

    mieji.

    Ėjau ilgu, namo link vedančiu keliu, stengdamasi negalvoti apie

    tai, ar kas nors mane stebi pro langą. Ėjimas tokiu ilgu keliu pastato

    tave į nepatogią padėtį, savaime pradedi jaustis prastesnis. Kaip tik

    svarsčiau, ar nereikėtų užsikišti neklusnios garbanos, kai durys atsi

    darė, priversdamos mane krūptelėti.

    J prienamį išėjo neką už mane vyresnė moteris. Ji mūvėjo bal

    tas laisvas kelnes ir laisvą palaidinę, primenančias medicinos sesers

    aprangą. Po pažastimi nešėsi paltą ir aplanką. Praeidama mandagiai

    man nusišypsojo.

    — Ačiū, kad atėjote, — pasigirdo balsas iš namo vidaus. — Su

    sisieksime su jumis. O.

    Tarpduryje pasirodė vidutinio amžiaus, bet dar gražios moters

    veidas, gaubiamas prašmatniai ir stilingai apkirptų plaukų. Ji vilkėjo

    kostiumėliu su kelnėmis, kuris, kaip spėjau, turėjo kainuoti daugiau

    negu mano tėtis uždirbdavo per mėnesį.

    — Turbūt jūs būsite panelė Klark.

    — Luisą, — prisistačiau ir ištiesiau jai ranką, kaip buvau pamo

    kyta motinos.

    Jaunimas šiais laikais net nesiteikia ištiesti rankos, sutartinai

    tvirtino mano tėvai. Senais laikais nebūtum nė svajojęs apie visokius

    „sveiks" ar, dar blogiau, oro bučinius. Neatrodė, kad oro bučinys būtų

    tai moteriai patikęs.

    28

  • — Teisingai. Taip. Užeikite.

    Savo ranką nuo manosios ji atitraukė kaip galėdama greičiau,

    bet jaučiau, kad mane nužiūrinėja, lyg jau dabar vertintų.

    — Malonėkite užeiti. Pasikalbėsime laukiamajame. Aš esu Ka

    mila Treinor.

    Atrodė pavargusi, lyg tuos pačius žodžius tą dieną būtų pakar

    tojusi nevieną kartą.

    Nusekiau paskui ją į milžinišką kambarį su langais nuo grin

    dų iki pat lubų. Nuo storų raudonmedžio karnizų elegantiškomis

    klostėmis leidosi sunkios užuolaidos, grindys buvo išklotos pinkliais

    raštais išmargintais persiškais kilimais. Kvepėjo bičių vašku ir senovi

    niais baldais. Visur buvo pristatyta nedidelių dekoratyvinių staliukų,

    poliruoti jų paviršiai nustatyti ornamentuotomis dėžutėmis. Pradė

    jau spėlioti, kur, po galais, tie Treinorai stato puodelius su arbata.

    — Vadinasi, jus čia pagal skelbimą atsiuntė darbo birža, ar ne?

    Prašau, sėskitės.

    Kol ji savo aplanke vartė popierius, aš vogčiomis apsižvalgiau

    po kambarį. Tikėjausi, kad namas atrodys kaip slaugos namai su

    keltuvais ir dezinfekuotais paviršiais, bet šis labiau panėšėjo į tuos

    gąsdinamai brangius viešbučius ir dvelkte dvelkė iš kartos į kartą ke

    liaujančiais pinigais bei prabanga. Ant indaujos buvo daugybė nuo

    traukų sidabriniais rėmeliais, bet jos buvo pernelyg toli nuo manęs,

    kad įžiūrėčiau veidus. Kol ta moteris rausėsi po savo popierius, šiek

    tiek pasimuisčiau kėdėje, stengdamasi impozantiškiau atrodyti.

    Kaip tik tada ir išgirdau tą plyštančių siūlių garsą, kurio nesu

    painiosi su niekuo. Žvilgtelėjusi žemyn pamačiau, kad dvi sijono da

    lys ties mano dešiniąja šlaunimi atsiskyrė viena nuo kitos, o per bjau

    rų tarpą viršun išvirto atspurę šilkinės medžiagos kraštai. Pajutau,

    kaip nukaito mano veidas.

    — Ką gi... Penele Klark... Ar turite darbo su kvadriplegikais pa

    tirties?

    Pasisukau į ponią Treinor, stengdamasi švarku pridengti kuo

    didesnę sijono dalį.

    29

  • — Ne.

    — Ar seniai dirbate slauge?

    — E... Tiesą sakant, visai nesu to dariusi, — atsakiau. — Bet

    neabejoju, kad sugebėsiu išmokti, — tuoj pat pridūriau, lyg išgirdusi

    man antrinant Saido balsą.

    — Ar žinote, kas yra kvadriplegija?

    Aš sudvejojau.

    — Kai... esi pririštas prie invalido vežimėlio?

    — Turbūt būtų galima pasakyti ir taip. Paralyžius gali būti įvai

    rių laipsnių, bet šiuo atveju kalbame apie žmogų, kuris visiškai ne

    valdo kojų ir labai nedaug valdo rankas. Ar jums tai keltų kokių nors

    nepatogumų?

    — Ne, bent jau tikrai ne tiek, kiek jam pačiam.

    Pamėginau šyptelėti, bet ponios Treinor veidas taip ir liko be

    jokios išraiškos.

    — Atleiskit, aš nenorėjau...

    — Ar mokate vairuoti, panele Klark?

    — Taip.

    — Jokių nusižengimų?

    Papurčiau galva.

    Kamila Treinor kažką pasižymėjo savo sąraše.

    Plyšys didėjo. Įsivaizdavau, kaip jis nenumaldomai kopia aukš

    tyn mano šlaunimi. Jeigu didės tokiu greičiu, kai man pagaliau ateis

    laikas atsistoti, atrodysiu kaip Las Vegaso šokėja.

    — Kas nors ne taip?

    Ponia Treinor varstė mane žvilgsniu.

    — Man truputį šilta. Ar neprieštarautumėte, jeigu nusivilkčiau

    švarką?

    Jai nespėjus atsakyti, vienu ryžtingu judesiu nusitraukiau švar

    ką ir užsirišau jį ant juosmens, taip paslėpdama plyšusią sijono siūlę.

    — Taip, žinot, karšta, kai ateini iš lauko, — pasakiau jai šypso

    damasi.

    Šiek tiek patylėjusi, ponia Treinor vėl užsižiūrėjo į savo aplanką.

    30

  • — Kiek jums metų?

    — Dvidešimt šešeri.

    — Ir ankstesniame darbe išdirbote šešerius metus.

    — Taip. Turėtumėte turėti rekomendacijos kopiją.

    — Taip, ko gero.

    Ponia Treinor susirado ją ir prisimerkusi pradėjo skaityti.

    — Jūsų buvęs darbdavys sako, kad esate „šiltas, šnekus, gyveni

    mą praskaidrinantis žmogus".

    — Teko jam už tai sumokėti.

    Ir vėl ta nieko nesakanti veido išraiška.

    Po velniais, pagalvojau.

    Jaučiausi taip, lyg būčiau tyrinėjama. Ir nebūtinai iš gerosios

    pusės. Motinos palaidinė su menkoje šviesoje švytinčiomis sinteti

    nėmis siūlėmis staiga pasirodė per prasta. Reikėjo vilktis savo papras

    čiausias kelnes ir marškinėlius. Bet ką, tik ne tą kostiumėlį.

    — Tai kodėl išeinate iš darbo, kur esate akivaizdžiai vertinama?

    — Frenkas, savininkas, pardavė kavinę. Ten ta, kur pilies apa

    čioje. „Sviestinė bandelė", — paaiškinau. — Būčiau buvusi patenkin

    ta, jei būčiau galėjusi ten likti.

    Ponia Treinor linktelėjo galva, gal dėl to, kad nematė reikalo ką

    nors apie tai sakyti, o gal dėl to, kad jai ir pačiai būtų labiau patikę,

    jeigu aš būčiau likusi dirbti kavinėje.

    — Ir ką būtent ketinate daryti su savo gyvenimu?

    — Prašau?

    — Ar turite kokių nors profesinių ambicijų? Ar šis darbas jums

    būtų pakopa į ką nors daugiau? Ar turite svajonių, kurias norėtumėte

    įgyvendinti?

    Sutrikusi spoksojau į ją. Ar čia buvo kokie spąstai?

    — Tiesą pasakius, apie tai nesu galvojusi. Po to, kai netekau dar

    bo, tiesiog... — nurijau seiles. — Tiesiog noriu dirbti vėl.

    Nuskambėjo kvailai. Kas dar galėtų ateiti į pokalbį dėl darbo,

    nežinodamas, ką nori veikti? Iš ponios Treinor veido išraiškos supra

    tau, kad ir ji galvoja taip pat.

    31

  • Ji padėjo rašiklį.

    — Tuomet pasakykite man, panele Klark, kodėl turėčiau sam

    dyti jus, o ne, sakykim, ankstesniąją kandidatę, kuri turi septynerių

    darbo su kvadriplegikais patirtį?

    Pažvelgiau į ją.

    — Jei atvirai, tai nežinau.

    Kadangi šiuos mano žodžius pasitiko tyla, dar pridūriau:

    — Čia jau turbūt jums spręsti.

    — Ar galite man pasakyti bent vieną priežastį, kodėl turėčiau

    samdyti jus?

    Staiga man prieš akis stojo motinos veidas. Negalėjau net pa

    galvoti apie tai, kaip reikės grįžti namo suplėšytu kostiumėliu po dar

    vieno nevykusio pokalbio dėl darbo. O už šį darbą turėjo mokėti dau

    giau kaip devynis svarus per valandą.

    Atsisėdau tiesiai.

    — Na... Aš greitai mokausi, niekada nesergu, gyvenu kitoje pi

    lies pusėje, be to, esu kur kas stipresnė negu atrodau... Turbūt pa

    kankamai stipri, kad galėčiau padėti jūsų vyrui persikelti iš vietos į

    vietą...

    — Mano vyrui? Jūs dirbtumėte ne mano vyrui, o mano sūnui.

    — Jūsų sūnui? — sumirksėjau. — E... Sunkaus darbo nebijau.

    Puikiai sutariu su visokio plauko žmonėmis ir... moku užplikyti ne

    blogos arbatos.

    Ji nieko nesakė, o aš nebegalėjau liautis tarškėjusi. Kai išgirdau,

    jog invalidas yra jos sūnus, mane tarsi velnias apsėdo.

    — Ta prasme, mano tėtė pasakytų, kad čia ne kokia rekomen

    dacija, bet kiek man teko pastebėti, nėra nieko tokio, ko neišspręstų

    puodelis geros arbatos...

    Pastebėjau, kaip ponia Treinor keistokai į mane pažvelgė.

    — Atleiskit, — vėl prapliupau supratusi, kaip nusišnekėjau. —

    Anaiptol nenoriu pasakyti, kad tą dalyką... paraplegiją... kvadriplegi-

    ją... jūsų sūnaus... galima sutvarkyti puodeliu arbatos.

    — Turiu jus įspėti, panele Klark, kad sutartis ne ilgalaikė. Ne

    32

  • ilgiau kaip šešiems mėnesiams. Todėl ir atlyginimas... atitinkamas.

    Mums reikėjo prisivilioti tinkamą žmogų.

    — Patikėkit, padirbus vištienos perdirbimo ceche, net ir darbas

    Gvantanamo įlankoje*, kad ir šešis mėnesius, atrodytų patrauklus.

    Užsičiaupk, Luisą. Prikandau lūpą.

    Bet ponia Treinor, atrodo, neatkreipė dėmesio. Ji užvertė aplanką.

    — Mano sūnus — Vilas — buvo sužeistas per avariją beveik prieš

    dvejus metus. Priežiūra jam būtina ištisą parą, bet didžiąją darbo dalį

    atlieka profesionalus slaugas. Neseniai man teko grįžti į darbą, todėl

    slaugei čia teks praleisti visą dieną, palaikyti jam kompaniją, padėti

    pavalgyti ir atsigerti, pabūti papildoma rankų pora ir pasirūpinti, kad

    jis nesusižalotų.

    Kamila Treinor nudelbė akis sau į sterblę.

    — Labai svarbu, kad su Vilu būtų žmogus, suvokiantis jam te

    kusią atsakomybę.

    Viskas, ką ji sakė, net ir tai, kaip pabrėžė žodžius, skambėjo tar

    si užuomina apie mano kvailumą.

    — Suprantu, — pasakiau ir pasiėmiau savo rankinuką.

    — Tai ar norėtumėte šito darbo?

    Klausimas buvo toks netikėtas, kad iš pradžių pamaniau, jog

    man pasigirdo.

    — Prašau?

    — Reikėtų, kad pradėtumėt kaip galima greičiau. Mokėsime

    kiekvieną savaitę.

    Trumpam netekau žado.

    — Jūs samdote mane vietoj... — pratariau.

    — Darbo valandos gana ilgos, nuo aštuntos ryto iki penktos

    vakaro, kartais ilgiau. Tikros pietų pertraukos neturėsite, bet kai jį

    prižiūrintis slaugas Neitanas ateis per pietus jo sutvarkyti, turėtumėt

    rasti tam pusvalandį laiko.

    * [lanka pietryčių Kuboje, Gvantanamo provincijoje, kur yra JAV karinei bazei priklausantis liūdnai pagarsėjęs kalėjimas.

    33

  • — Jums nereikės nieko... mediciniško?

    — Vilui užtikrinta geriausia įmanoma medicininė priežiūra.

    Mums tereikia energingo žmogaus... ir optimistiškai nusiteikusio. Jo

    gyvenimas... sudėtingas, todėl mums labai svarbu, kad jis būtų ska

    tinamas...

    Ji nutilo ir pro didžiulius langus užsižiūrėjo į kažką lauke. Galų

    gale vėl atsisuko į mane.

    — Sakykim, jo psichinė sveikata mums ne mažiau svarbi už fi

    zinę. Ar suprantat?

    — Manau, taip. Ar man reikės... vilkėti uniformą?

    — Ne. Jokių uniformų.

    Ji nužvelgė mano kojas.

    — Tik būtų gerai, jeigu rengtumėtės... ne taip atvirai.

    Žvilgtelėjau ir pamačiau, kad švarkelis pasislinko, atidengda

    mas nemažą nuogos šlaunies dalį.

    — Čia... Atleiskit. Sijonas praplyšo. Jis net ne mano.

    Bet ponia Treinor nebesiklausė.

    — Kai pradėsite dirbti, paaiškinsiu, ką reikės daryti. Šiuo metu

    su Vilu ne taip jau malonu bendrauti, panele Klark. Šis darbas parei

    kalaus ne tik tam tikro psichologinio nusiteikimo, bet ir visų... pro

    fesinių įgūdžių, kokius tik turite. Ką gi. Tuomet pasimatysim rytoj?

    — Rytoj? Nenorite... nenorite manęs su juo supažindinti?

    — Šiandien Vilo ne pati geriausia nuotaika. Manau, bus geriau,

    jeigu tai paliksim rytojaus rytui.

    Atsistojau supratusi, kad ponia Treinor jau laukia, kada galės

    mane išlydėti.

    — Taip, — pasakiau vilkdamasi mamos švarkelį. — E, ačiū. Pa

    simatysim rytoj aštuntą.

    Mama tėtei į lėkštę šaukštu dėjo bulves. Įdėjo dvi, bet jis nustūmė jos

    ranką ir iš serviravimo dubens įsidėjo dar dvi. Ji užkirto jam kelią, dvi

    bulves nuvairavo atgal į dubenį ir šaukštu stuktelėjo tėtei per krum

    34

  • plius, kai jis tas bulves pamėgino susigrąžinti. Aplink nedidelį stalą

    buvo susėdę mano tėvai, mano sesuo su Tomu, senelis ir Patrikas,

    kuris trečiadieniais visada ateidavo vakarieniauti.

    — Tėte, — kreipėsi mama į senelį. — Ar tau supjaustyti mėsą?

    Trina, gal supjaustytum seneliui mėsą?

    Trina pasilenkusi pradėjo mikliai pjaustyti mėsą senelio lėkštė

    je. Ji ką tik tą patį buvo padariusi su Tomo, sėdinčio jai iš kitos pusės,

    maistu.

    — Tai ar labai tas žmogus sužalotas, Lu?

    — Negali per daug tikėtis, jeigu jau jie nusiteikę patikėti jį pri

    žiūrėti mūsų dukteriai, — pastebėjo tėtė.

    Man už nugaros buvo paliktas įjungtas televizorius, kad tėtė su

    Patriku galėtų žiūrėti futbolą. Retkarčiais jie nustodavo valgyti, įsi

    spoksodavo pro mane ir liaudavosi kramtę, kai pamatydavo ką nors

    pasuojant arba smūgiuojant į vartus.

    — Manau, tai puiki galimybė. Ji dirbs viename iš tų didžiųjų

    namų, geroje šeimoje. Jie juk iš aukštuomenės, meilute, ar ne?

    Mūsų gatvėje „aukštuomene" galėjo vadintis bet kas, kieno šei

    moje nebuvo baustų už asocialų elgesį.

    — Sakyčiau, taip.

    — Tikiuosi, pademonstravai savo geras manieras, — išsiviepė

    tėtė.

    — Tu jį matei? — paklausė Trina ir pasilenkusi sustabdė Tomą,

    kuris alkūne vos nenušveitė ant grindų savo sulčių. — Tą invalidą.

    Kaip jis atrodo?

    — Pamatysiu rytoj.

    — Vis tiek kažkaip keista. Turėsi su juo praleisti visą dieną, ir

    taip kiekvieną dieną. Devynias valandas. Matysi jį dažniau už Patriką.

    — Tas nesunku, — pasakiau.

    Kitoje stalo pusėje sėdintis Patrikas apsimetė, kad manęs neiš

    girdo.

    — Bent jau nereikės jaudintis dėl priekabiavimo, ką? — pasakė

    tėtė.

    35

  • — Bernardai! — griežtai nukirto mano motina.

    — As tik pasakiau, ką ir taip visi galvoja. Turbūt geriausias virši

    ninkas, kokį tik galėtum surasti savo merginai, ką, Patrikai?

    Patrikas šyptelėjo. Jis labai atkakliai atsisakinėjo bulvių, kurias

    jam atkakliai stengėsi įbrukti mama. Patrikas dabar leido mėnesį be

    angliavandenių, mat ruošėsi maratonui kovo pradžioje.

    — Žinai, pamaniau, kad tau gali tekti išmokti ženklų kalbos.

    Turiu galvoje, juk jeigu jis negali bendrauti, kaip galėsi žinoti, ko jam

    reikia?

    — Ji nesakė, kad jis negali kalbėti, mama.

    Nors iš tikrųjų negalėjau prisiminti, ką sakė ponia Treinor. Te-

    besijaučiau šiek tiek apstulbusi, kad gavau tą darbą.

    — Gal jis kalba per vieną iš tų aparatų. Kaip tas mokslininkas iš

    „Simpsonų"*.

    — Pederastas, — įsiterpė Tomas.

    — Ne, — pasakė Bernardas.

    — Stivenas Hokingas**, — tarė Patrikas.

    — Tai tu kaltas, čia tavo darbas, — prikišo mama, žvelgdama čia

    į Tomą, čia į tėtę. Tuo žvilgsniu būtų galėjusi ir kepsnį perpjauti. —

    Mokai jį keiksmažodžių.

    — Visai ne. Nė nenutuokiu, kur jis viso to prisigaudo.

    — Pederastas, — pakartojo Tomas, spoksodamas tiesiai į savo

    senelį.

    Trina nutaisė miną.

    — Aš tai išsigąsčiau, jeigu jis kalbėtų per vieną iš tų aparačiukų.

    Gali įsivaizduoti? Duok-man-atsigerti, — pamėgdžiodama roboto

    balsą, pratarė ji.

    Protinga, bet nepakankamai, kad neparsineštų pilnos sterblės,

    * Animacinis amerikiečių serialas, parodijuojantis viduriniosios klasės amerikie- čių gyvenimą.

    ** Stivenas Hokingas (Stephen Hawking, g. 1942) — garsus anglų fizikas, sergantis amiotropine lateraline skleroze; jis šiuo metu yra beveik visiškai paralyžiuotas ir bendrauja per kalbą atkuriantį aparatą.

    36

  • kaip retkarčiais burbėdavo tėtė. ji pirmoji iš mūsų šeimos įstojo į

    universitetą, bet paskutiniaisiais studijų metais, gimus Tomui, iškri

    to. Mama su tėte neprarado vilčių, kad vieną gražią dieną ji uždirbs

    šeimai krūvą pinigų, o gal įsidarbins įstaigoje su priimamuoju ne už

    neperšaunamojo stiklo. Ir viena, ir kita būtų buvę gerai.

    — Kodėl jis turėtų kalbėti kaip robotas vien dėl to, kad sėdi ra

    tukuose? — paklausiau aš.

    — Bet tau reikės prie jo liestis ir viskas bus labai asmeniška. Tik

    rų tikriausiai turėsi valyti jam burną, paduoti gėrimus ir taip toliau.

    — Ir ką? Čia ne aukštoji matematika.

    — Ir taip sako moteris, kuri Tomui dėdavo išvirkščias sauskelnes.

    — Taip nutiko tik kartą.

    — Du kartus. Ir apskritai sauskelnes jam keitei vos tris kartus.

    Įsidėjau šparaginių pupelių, stengdamasi atrodyti linksmesnė,

    negu iš tikrųjų jaučiausi.

    Nors, tiesą sakant, mane pradėjo kamuoti lygiai tokios pačios

    mintys jau važiuojant autobusu namo. Apie ką mes kalbėsimės? O

    kas, jeigu jis visą dieną tik spoksos į mane, maskatuodamas galva?

    Ar manęs tai negąsdins? Kas, jeigu nesugebėsiu suprasti, ko jis nori?

    Buvau prastai pasižymėjusi nesugebėjimu rūpintis kitais. Po katas

    trofų su žiurkėnu, vabzdžiais maldininkais ir auksine žuvele Randol-

    fu namuose nebeliko nei augalų, nei naminių gyvūnų. Ir kažin, ar

    dažnai aplink sukiosis ta manieringa jo motina? Man nepatiko min

    tis, kad būsiu nuolat stebima. Man pasirodė, jog ponia Treinor buvo

    iš tų, kurių akivaizdoje sugrubdavo net ir mikliausios rankos.

    — Patrikai, ką tu apie visa tai manai?

    Patrikas išmaukė didelį gurkšnį vandens ir gūžtelėjo pečiais.

    Lauke į langus beldėsi lietus, vos girdimas per lėkščių ir stalo

    įrankių žvangėjimą.

    — Geri pinigai, Bernardai. Ir tikrai geriau už naktinę pamainą

    vištienos fabrike.

    Aplink stalą pasigirdo pritariantis murmėjimas.

    — Man labai gaila, kai geriausia, ką jūs visi galit pasakyti apie

    37

  • mano naują darbą, yra tai, kad jis geresnis, negu vištų griaučių tam

    pymas po lėktuvo angarą, — pasakiau.

    — Tačiau tu bet kada gali pasitreniruoti, įgauti gerą formą ir

    kartu su Patriku užsiimti tuo asmeninių trenerių verslu.

    — [gaučiau gerą formą? Ačiū, tėte.

    Buvau ketinusi įsidėti dar vieną bulvę, bet dabar apsigalvojau.

    — O kodėl gi ne?

    Mama apsidairė, pasitikrindama, ar jau gali atsisėsti, nes visi

    trumpam aprimo, bet paskui vėl atsistojo įpilti seneliui padažo.

    — Gali tai pasilaikyti ateičiai. Juk turi tikrai gerą liežuvį.

    — Tik raumenys kaip šaltiena, — suprunkštė tėtė.

    — Aš ką tik susiradau darbą, — pasakiau. — Ir gausiu daugiau

    negu ankstesniajame, jeigu dar nepastebėjot.

    — Bet jis laikinas, — paprieštaravo Patrikas. — Tavo tėtė teisus.

    Kol ten dirbsi, galėtum po truputį treniruotis. Jeigu bent šiek tiek

    pasistengtum, būtum visai nebloga asmeninė trenerė.

    — Aš nenoriu būti asmenine trenere. Man ne prie širdies... visas

    tas... maskatavimasis.

    Vien lūpomis ištariau Patrikui įžeidimą, bet jis tik išsiviepė.

    — Lu nori darbo, kur galėtų susikrauti kojas ant stalo ir spokso

    ti teliką, tuo pat metu per šiaudelį šerdama vargšą invalidą, — pasakė

    Trina.

    — Taip. Nes nuvytusių jurginų dėliojimas į kibirus su vandeniu

    reikalauja labai didelių fizinių ir protinių pastangų, ar ne, Trina?

    — Mes tave tik erzinam, brangute, — tarė tėtė, pakeldamas

    puodelį su arbata. — Labai gerai, kad gavai darbą. Mes tavimi jau

    didžiuojamės. Galiu lažintis, kad kai tik įkelsi koją į tuos namus, tie

    šunsnukiai nebegalės be tavęs išsiversti.

    — Pederastas, — pakartojo Tomas.

    — Čia ne aš, — priminė tėtė kramtydamas, kol mama nespėjo

    nieko pasakyti.

  • 3

    — Čia priestatas. Anksčiau buvo arklidės, bet pamanėme, kad Vilui

    čia bus patogiau negu arkliams, kadangi viskas pirmame aukšte. Yra

    atsarginis kambarys, kuriame nakvoja Neitanas, kai to prireikia. Iš

    pačių pradžių pagalbos reikėdavo gana dažnai.

    Ponia Treinor žvaliai žygiavo koridoriumi, gestikuliuodama nuo

    vienų durų į kitas, nesidairydama atgal, o jos aukštakulniai kaukšėjo

    į grindų plokštes. Ji aiškiai tikėjosi, kad aš neatsiliksiu.

    — Štai čia automobilio raktai, {traukiau jus į mūsų draudimo

    sutartį. Tikiuosi, informacija, kurią mums pateikėte, yra teisinga.

    Neitanas jums parodys, kaip veikia rampa. Jums tereikia padėti Vilui

    tinkamai atsisėsti, o įranga viską padarys pati. Nors... šiuo metu jis ne

    itin nusiteikęs kur nors eiti.

    — Lauke šaltoka, — pasakiau, bet neatrodė, kad ponia Treinor

    būtų mane išgirdusi.

    — Virtuvėje galite pasidaryti arbatos ir kavos. Spintelėse visko

    rasite. Tualetas yra štai čia...

    Ji atidarė duris ir aš įsispoksojau į baltą keltuvą iš metalo ir plas

    tiko, susigūžusį virš vonios. Ant žemės po dušu tebebuvo drėgna,

    o šalia stovėjo sulankstytas invalido vežimėlis. Kampe kabančioje

    spintelėje stiklinėmis durelėmis buvo tvarkingai sukrauti į polietile

    no plėvelę supakuoti paketai. Iš čia man nesimatė, kas tai buvo per

    paketai, bet viskas šiek tiek atsidavė dezinfekantu.

    Ponia Treinor uždarė duris ir trumpam atsisuko į mane.

    — Pakartosiu dar kartą — labai svarbu, kad kas nors būtų su

    Vilu visą laiką. Ankstesnioji slaugytoja kelioms valandoms dingo,

    kad nuvarytų automobilį į dirbtuves, ir Vilas... jai nesant susižeidė.

    Ji sunkiai nurijo seiles, lyg negalėdama atsigauti nuo to atsimi

    nimo.

    39

  • — As niekur neisiu.

    — Žinoma, jums reikės... pertraukėlių. Tik noriu, kad supras

    tumėte — jo negalima vieno palikti ilgiau kaip, sakykim, dešimčiai

    ar penkiolikai minučių. Jeigu atsitiktų kas nors neišvengiamo, skam

    binkite vidaus telefonu, nes namuose gali būti mano vyras Stivenas,

    arba skambinkite man į mobilųjį. Jeigu jums prireiktų laisvadienio,

    būčiau dėkinga, jeigu apie tai praneštumėte kaip galėdama anksčiau.

    Pamainą ne visada lengva surasti.

    — Ne.

    Ponia Treinor atidarė spintelę koridoriuje. Ji kalbėjo taip, lyg

    deklamuotų mintinai išmoktą kalbą.

    — Jeigu Vilas bus užsiėmęs, turėtumėt nudirbti pagrindinius

    namų ruošos darbus: išskalbti patalynę, pereiti per kambarius su siur

    bliu ir panašiai. Valymo priemones rasite po kriaukle. Jis turbūt neno

    rės, kad aplinkui sukiotumėtės visą laiką. Judu patys turėsite kažkaip

    susitarti dėl to, kiek bendrausite.

    Ponia Treinor nužvelgė mano drabužius, lyg būtų pirmą kartą

    juos pamačiusi. Vilkėjau gauruotą liemenę, su kuria, anot tėtės, bū

    davau panaši į emu*. Pamėginau nusišypsoti. Šypsena išėjo nenatū

    rali.

    — Tikiuosi, kad judu... gerai sutarsite. Būtų puiku, jeigu į jus jis

    žiūrėtų kaip į draugę, o ne kaip į apmokamą darbuotoją.

    — Aha. O ką jis... e... mėgsta veikti?

    — Žiūrėti filmus. Kartais klausosi radijo arba muzikos. Turi vie

    ną iš tų skaitmeninių aparatų. Jeigu jį padėsite netoli jo rankos, jis

    galės juo naudotis pats. Pirštus gali šiek tiek judinti, bet jam sunku

    nulaikyti daiktus.

    Truputį pralinksmėjau. Jeigu jis mėgsta muziką ir filmus, mudu

    tikrai rasime ką nors bendra. Staiga įsivaizdavau mudu, besijuokian

    čius iš Holivudo komedijos, paskui save, stumdančią po miegamąjį

    siurblį, kol jis klausosi muzikos. Turbūt viskas bus gerai. Galbūt mes

    Didžiausias Australijoje ir antras pagal dydį pasaulyje paukštis.

    40

  • net tapsime draugais. Iki tol nebuvau turėjusi draugo su negalia, iš

    skyrus Trinos bičiulį Deividą, kuris buvo kurčias, bet būtų tau nusu

    kęs sprandą, jeigu būtum jį pavadinęs invalidu.

    — Ar turite klausimų?

    — Ne.

    — Tuomet eime ir aš jus supažindinsiu.

    Ji žvilgtelėjo į rankinį laikrodį.

    — Neitanas turbūt jau bus jį aprengęs.

    Stabtelėjome prie durų, ir ponia Treinor pasibeldė.

    — Ar tu čia? Noriu tave supažindinti su panele Klark, Vilai.

    Atsakymo nepasigirdo.

    — Vilai? Neitanai?

    Tada kažkas prašneko su ryškiu Naujosios Zelandijos akcentu.

    — Jis apsirengęs, ponia T.

    Stumtelėjusi ji atidarė duris. Priestato svetainė buvo apgaulin

    gai didelė, o viena siena visa iš stiklinių langų, kurie vėrėsi į atvirą

    kraštovaizdį. Kampe, medžiu kūrenamoje krosnelėje, tyliai žioravo

    ugnis, priešais didžiulį plokščiaekranį televizorių stovėjo žema smė

    lio spalvos sofa, kurios sėdimoji dalis buvo užklota vilnoniu užtiesa

    lu. Viskas kambaryje atrodė skoninga, tvyrojo rami atmosfera — tik

    ras skandinaviško stiliaus viengungio būstas.

    Kambario viduryje stovėjo juodas invalido vežimėlis, kurio sė

    dynė ir atkaltė buvo užtiestos avikailiu. Tvirtai sudėtas vyrukas baltu

    slaugo apdaru be apykaklės pasilenkęs taisė į vežimėlio paminą at

    remtas vyriškio kojas. Kai įėjome į kambarį, vežimėlyje sėdėjęs vyriš

    kis pažvelgė į mus iš po pasišiaušusių, nepaklusnių plaukų kupetos.

    Mūsų akys susitiko ir po pauzės iš jo lūpų pasigirdo kraują stingdanti

    aimana. Tada jo burna persikreipė ir iš jos išsiveržė dar vienas šiurpi

    nantis riksmas.

    Pajutau, kaip jo motina sustingo.

    — Vilai, liaukis!

    Jis į ją nė nepažvelgė. Giliai jam iš krūtinės vėl pasigirdo siau

    bingas, kupinas agonijos garsas, primenantis kažkokio prieštvaninio

    41

  • žvėries riaumojimą. Stengiausi nekrūpčioti. Tas vyras išdarinėjo vi

    sokias grimasas, jo galva persikreipė ir suzmeko tarp pečių, o akys

    iškreiptame veide spoksojo tiesiai į mane. Atrodė groteskiškai ir šiek

    tiek įpykęs. Pastebėjau, kaip pabalo mano rankų, kuriose suspaudusi

    laikiau rankinuką, krumpliai.

    — Vilai! Prašau.

    Jo motinos balse buvo girdėti isteriškos gaidelės.

    — Prašau, nesielk taip.

    O, Dieve, pagalvojau. Tam tai tikrai nesu nusiteikusi.

    Sunkiai nurijau seiles. Vyriškis tebespoksojo į mane. Atrodo, jis

    laukė, kol ką nors padarysiu.

    — Aš... Mano vardas Lu.

    Mano (man visai nebūdingai) virpantis balsas atsimušė į tylos

    sieną. Akimirką dvejojau, ar nereikėtų ištiesti rankos, bet tada prisi

    miniau, kad jis vis tiek negalės jos paimti, ir sutrikusi jam mostelėjau.

    — Sutrumpintas nuo Luisos.

    Tada, mano nuostabai, jo veidas staiga pasidarė normalus, galva

    išlindo iš pečių.

    Vilas Treinoras ramiai žvelgė į mane, o jo veide žaidė vos įžvel

    giama šypsena.

    — Labas rytas, panele Klark, — pasakė jis. — Kaip suprantu,

    būsite mano naujausia prižiūrėtoja.

    Neitanas baigė reguliuoti kojų paminas. Stodamasis jis papurtė

    galvą.

    — Koks tu vis dėlto negeras, pone T. Labai negeras.

    Jis nusišypsojo ir ištiesė man platų delną, aš jį paspaudžiau. Ma

    čiau, kad jo iš pusiausvyros taip lengvai neišmuši.

    — Vilas jums pademonstravo savo geriausią Krisčio Brauno* pa

    rodiją. Priprasite prie jo. Jis garsiai loja, bet nekanda.

    Ponia Treinor plonais baltais pirštais čiupinėjo kryželį, kuris ant

    * Kristis Braunas (Christy Brown, 1932-1981) — airių tapytojas ir poetas, sirgęs cerebriniu paralyžiumi ir galėjęs piešti bei rašyti tik vienos kojos pirštais.

    42

  • plonos auksinės grandinėlės kabėjo jai po kaklu. Ji nervingai trūkčio

    jo jį pirmyn ir atgal, jos veidas buvo kažkoks nustėręs.

    — Ką gi, paliksiu jus visus susipažinti. Jeigu reikės pagalbos,

    galite skambinti vidaus telefonu. Neitanas papasakos jums apie Vilo

    rutiną ir [rangą.

    — Aš čia, mama. Nereikia kalbėti taip, lyg manęs čia nebūtų.

    Mano smegenys kol kas dar neparalyžiuotos.

    — Taip, ką gi, jeigu ketini taip bjauriai elgtis, Vilai, manau, bus

    geriau, jeigu panelė Klark kalbėsis su pačiu Neitanu.

    Pastebėjau, kad kalbėdama Vilo motina į jį nežiūrėjo. Jos žvilgs

    nis klaidžiojo maždaug per pėdą virš grindų.

    — Šiandien dirbu iš namų, todėl užsuksiu pas jus per pietus,

    panele Klark.

    — Gerai.

    Mano atsakymas nuskambėjo kaip kvyktelėjimas.

    Ponia Treinor išnyko. Tylėjome klausydamiesi, kaip jos kapoti

    žingsniai nutolo koridoriumi ir išnyko pagrindiniame pastate.

    Tada tylą pertraukė Neitanas.

    — Jei neprieštarausi, Vilai, papasakosiu panelei Klark apie tavo

    vaistus. Tau įjungti televizorių? Muziką?

    — Norėčiau radijo, ketvirtojo kanalo, Neitanai.

    — Labai prašom.

    Mes nuėjome į virtuvę.

    — Ponia T. sakė, kad su kvadriplegikais patirties beveik netu

    rite.

    — Ne.

    — Gerai. Šiandien gal pradėkim nuo paprastų dalykų. Čia ap

    lankas, kuriame rasite faktiškai viską apie Vilo rutiną ir visus telefono

    numerius, kuriais reikia skambinti kritiniu atveju. Siūlau jį pavartyti,

    kai turėsit laisvą minutę. O laisvų minučių jums, įtariu, netrūks.

    Nuo diržo nusikabinęs raktą, Neitanas atrakino spintelę, kuri

    buvo kimšte prikimšta dėžučių ir plastikinių buteliukų su vaistais.

    — Tai va. Čia daugiausia mano valdos, bet jums reikės žinoti,

    43

  • kur viskas yra, jeigu kas nors nutiktų. Ant sienos pakabintas tvarka

    raštis, kad žinotumėt, ką ir kada jis geria kiekvieną dieną. Jeigu duo

    sit jam ką nors papildomai, pažymėkite čia, — parodė jis pirštu. —

    Bet prieš tai būtų geriausia pasakyti poniai T., bent jau iš pradžių.

    — Nežinojau, kad turėsiu jam duoti vaistų.

    — Nieko čia sudėtingo. Jis ir pats žino, ko jam reikia. Tik jam

    reikia padėti juos išgerti. Mes tam naudojam šitą puodelį. Arba galite

    viską sutrinti šituo grūstuvėliu ir suberti į gėrimą.

    Pamėginau įskaityti, kas buvo parašyta vienoje iš etikečių. Tiek

    daug vaistų iki šiol buvau mačiusi tik vaistinėje.

    — Gerai. Tai va, jis geria dvejus vaistus kraujo spaudimui regu

    liuoti. Šitie spaudimui sumažinti prieš miegą, šitie spaudimui padi

    dinti, kai jis atsikelia. Šitų jam gana dažnai reikia raumenų spazmams

    kontroliuoti. Vieną turėsite jam duoti vėlyvą rytmetį, dar vieną — vė

    lyvą popietę. Šituos jam nuryti nelabai sunku, nes jie nedideli ir su

    plėvele. Šitie nuo šlapimo pūslės spazmų, o šitie nuo rūgštingumo.

    Kartais jam jų prireikia, kai po valgio pasijunta nekaip. Čia rytinis

    antihistaminas, o čia purškalai nosiai, bet juos jam paprastai supurš-

    kiu prieš pat išeidamas, todėl dėl jų jums jaudintis nereikėtų. Jeigu

    jam skauda, gali išgerti paracetamolio. Retkarčiais jis išgeria migdo

    mųjų, bet kitą dieną nuo jų būna suirzęs, todėl bandome juos riboti.

    Čia, — pasakė jis, paėmęs dar vieną buteliuką, — yra antibiotikai,

    kuriuos jis geria kas dvi savaites, kai jam keičiamas kateteris. Juos

    suduodu aš pats, bet jeigu manęs nebūtų, paliksiu aiškius nurody

    mus. Jie gana stiprūs. Čia dėžutės su guminėmis pirštinėmis, jeigu

    jums tektų jį aptvarkyti. Čia kremas, kuriuo jį galima patepti, jeigu

    atsirastų pragulu, bet nuo tada, kai jam įtaisėm pripučiamą čiužinį,

    jis laikosi gana gerai.

    Man taip bestovint, jis įkišo ranką į kišenę ir iš jos ištraukęs pa

    davė man kitą raktą.

    — Čia atsarginis, — pasakė jis. — Neduokite jo niekam kitam.

    Net ir Vilui, sutarėm? Atsakot už jį savo gyvybe.

    — Nemažai reikės įsiminti, — pasakiau nurydama seiles.

    44

  • — Viskas užrašyta. Šiandien jums reikia neužmiršti tik apie

    vaistus nuo spazmų. Štai šituos. Čia mano mobiliojo numeris, jei

    gu prireiktų man paskambinti. Kai čia nebūnu, mokausi, todėl būtų

    geriau, jeigu per dažnai neskambintumėte, bet nesivaržykit, iki ap-

    siprasit.

    Spoksojau į priešais mane padėtą aplanką. Jaučiausi taip, lyg

    tuoj turėčiau laikyti egzaminą, kuriam nepasiruošiau.

    — O kas, jeigu jam prireiks... į tualetą?

    Pagalvojau apie keltuvą.

    — Nesu tikra, kad sugebėsiu jį pakelti.

    Labai stengiausi, kad mano veidas neišduotų panikos.

    Neitanas papurtė galvą.

    — Jums dėl to nieko nereikės daryti. Tuo pasirūpins jo kateteris.

    Per pietus atvažiuosiu visko pakeisti. Jūs čia ne tam, kad rūpintumė

    tės fiziologiniais dalykais.

    — O kam aš čia?

    Jis pastovėjo nudelbęs akis į grindis, paskui pažvelgė į mane.

    — Pamėginti jį šiek tiek pralinksminti? Jis... jis bjauroko būdo.

    Ir tai suprantama, atsižvelgiant į... aplinkybes. Bet jums prireiks sto

    ros odos. Visa šita komedija šįryt buvo surengta vien išmušti jus iš

    pusiausvyros.

    — Ar dėl to ir atlyginimas toks geras?

    — O, taip. Juk pati žinot, kad nemokamų pietų nebūna.

    Neitanas patapšnojo man per petį, kad aš net susvyravau.

    — O šiaip jis visai neblogas. Ir visai nebūtina apie jį šokinėti.

    Kiek padvejojęs jis pridūrė:

    — Man jis patinka.

    Tai jis pasakė taip, lyg būtų vienintelis žmogus, kuriam Vilas

    patiko.

    Paskui jį nusekiau atgal į svetainę. Vilo Treinoro vežimėlis sto

    vėjo prie lango, jis sėdėjo atsukęs mums nugarą ir žiūrėjo laukan,

    kažko klausydamasis per radiją.

    — Aš jau baigiau, Vilai. Ko nors dar norėtum, kol neišėjau?

    45

  • — Ne. Ačiū, Neitanai.

    — Tuomet palieku tave gerose panelės Klark rankose. Pasima

    tysim per pietus, bičiuli.

    Stebėjau, kaip malonusis pagalbininkas velkasi striukę, ir jau

    čiau vis stiprėjantį panikos jausmą.

    — Gerai praleiskit laiką, žmonės.

    Neitanas man mirktelėjo ir išėjo.

    Stovėjau kambario viduryje, rankas susikišusi į kišenes, nežino

    dama, ką daryti. Vilas Tremoras ir toliau žiūrėjo pro langą, lyg manęs

    čia nebūtų.

    — Gal norėtumėt, kad padaryčiau jums puodelį arbatos? — ga

    liausiai paklausiau, kai tyla pasidarė nebepakeliama.

    — Na, taip. Mergina, kuri gyvenimui užsidirba darydama arba

    tą. Galvojau, kiek reikės laukti, kol sugalvosite pademonstruoti savo

    sugebėjimus. Ne. Ačiū, ne.

    — Gal tada kavos?

    — Karštų gėrimų nenoriu, bent jau dabar, panele Klark.

    — Galite vadinti mane Lu.

    — O ar tai padės?

    Sumirksėjau ir trumpam išsižiojau. Tada užsičiaupiau. Tėtė vi

    sada sakydavo, kad išsižiojusi atrodau kvailesnė, negu esu iš tikrųjų.

    — Tai... gal jums ką nors paduoti?

    Jis atsisuko ir pažvelgė į mane. Jo skruostai buvo apaugę kelias

    savaites neskusta barzda, žvilgsnis neįskaitomas. Tada jis nusisuko.

    — Aš... — apsidairiau po kambarį. — Pažiūrėsiu, gal reikia ką

    nors išskalbti.

    Besidaužančia širdimi išėjau iš kambario. Virtuvėje pasijutusi

    saugi, išsitraukiau savo mobilųjį ir išsiunčiau tekstinę žinutę savo se

    seriai.

    Blogiau ir būti negali. Jis manęs nekenčia.

    46

  • Po kelių sekundžių sulaukiau atsakymo.

    Ten praleidai vos valandq, skystablauzde.

    M. ir T. labai jaudinasi dėl pinigy.

    Susiimk ir galvok apie valandinį užmokestį.

    Bučkis

    Uždariau mobilųjį ir išpūčiau žandus. Vonioje patikrinau skal

    binių krepšį, surinkau apgailėtiną krūvelę skalbinių ir kelias minutes

    skaičiau skalbyklės instrukcijas. Bijojau, kad pasirinksiu netinkamą

    programą arba padarysiu ką nors, dėl ko Vilas arba ponia Treinor vėl

    žiūrės į mane kaip į kvaišelę. Įjungiau skalbyklę ir stovėjau ten, mė

    gindama sugalvoti, ką čia dar doro nuveikus. Iš spintos koridoriuje

    išsitraukiau siurblį ir prasiėjau su juo per koridorių ir du miegamuo

    sius, mąstydama apie tai, kad jeigu dabar mane pamatytų mano tė

    vai, tikrai užsimanytų įamžinti fotografijoje. Atsarginis miegamasis

    buvo beveik tuščias, kaip viešbučio kambarys, [tariau, kad Neitanas

    čia lieka ne itin dažnai. Pagalvojau, jog negalėčiau jo dėl to kaltinti.

    Šiek tiek padvejojau prie Vilo Treinoro miegamojo, paskui nu

    sprendžiau jį išsiurbti kaip ir visus kitus kambarius. Palei vieną sieną

    buvo sumontuota lentyna, ant kurios stovėjo apie dvidešimt įrėmin

    tų nuotraukų.

    Siurbdama prie lovos, leidau sau užmesti į jas akį. Vienoje buvo

    matyti vyras, prisirišęs virve ir šokantis nuo uolos, ištiesęs rankas

    kaip Kristaus statula. Kitoje vyras, kuris veikiausiai ir buvo Vilas,

    stovėjo kažkur, kas priminė džiungles, o dar kitoje nuotraukoje tas

    pats vyras stovėjo apsuptas girtų draugų. Visi vyrukai ryšėjo varlytes,

    vilkėjo vakariniais švarkais, rankomis buvo apsikabinę vieni kitus per

    pečius.

    O štai jis stovi slidinėjimo trasos viršuje, šalia merginos tamsiais

    akiniais ir ilgais, šviesiais plaukais. Pasilenkiau, kad geriau įsižiūrė

    čiau, kaip jis atrodo su slidininko akiniais. Nuotraukoje buvo švariai

    nusiskutęs ir netgi ryškioje šviesoje jo veidas švytėjo kaip visų pasi

    47

  • turinčių žmonių, kurie tris kartus per metus važiuoja atostogauti. Jo

    pečiai buvo platūs ir raumeningi — to negalėjo paslėpti net ir slidi

    ninko striukė. Atsargiai padėjau nuotrauką atgal ant stalo ir toliau

    darbavausi su siurbliu prie lovos galvūgalio. Galop išjungiau siurblį

    ir pradėjau sukti jo laidą. Kai pasilenkiau ištraukti kištuko iš lizdo,

    akies kampučiu pastebėjau kažką judant ir krūptelėjusi surikau.

    Tarpduryje pamačiau mane stebintį Vilą Treinorą.

    — Kurševelis*. Prieš dvejus su puse metų.

    Aš iškaitau.

    — Atleiskit. Aš tik...

    — Jūs tik žiūrinėjot mano nuotraukas. Turbūt manėte, kaip

    siaubinga pavirsti į luošį, kai esi štai šitaip gyvenęs.

    — Ne, — paprieštaravau ir dar smarkiau iškaitau.

    — Visos kitos mano nuotraukos yra apatiniame stalčiuje, jeigu

    vėl neatsispirtumėte smalsumui, — pasakė jis.

    Tada tyliai dūgzdamas vežimėlis pasuko dešinėn ir dingo.

    Rytas vos slinko ir man atrodė, kad viskas užsitęsė kelerius metus.

    Nebūčiau galėjusi prisiminti, kada paskutinį kartą minutės ir valan

    dos slinko taip lėtai. Mėginau prisigalvoti visokių darbų ir kaip gali

    ma rečiau ėjau į svetainę, žinodama, kad elgiuosi kaip bailė, bet iš

    tikrųjų man tai nerūpė