Iš anglų kalbos vertė Zita Marienė

Alma littera

U D K 8 2 1 .1 1 1 -9 3 V erstais:C l-21 C at Clarke

E N T A N G L E D

Q u ercus, London, 2011

Si knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikim ai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojam i kaip m eninė priem onė. B et koks panašumas į

tikrus įvykius, vietoves ar asm enis yra visiškai atsitiktinis.

Sį k ū rin į, esantį b ib lio tek o se , m o k y m o ir m okslo įstaigų b ib lio tek o se , m u zie ju o se arba archyvuose,

d raudžiam a m o k slin ių ty rim ų ar asm en in ių stu d ijų tikslais atg am in ti, viešai skelbti ar padaryti viešai

p riein am ą k o m p iu terių tin k la is tam skirtu o se term in alu o se tų įstaigų patalpose.

IS B N 9 7 8 -6 0 9 - 0 1 -0 9 4 5 -8

C opyright © C at C larke, 2011Published by arrangem ent with M ilės S to tt C h ild rens Literary Agency

© V iršely je panaudota nuotrauka, ollyy / „Shutterstock“© Vertim as į lietuvių kalbą, Z ita M arienė, 2 0 1 3

© Leidykla „Alma littera“, 2 0 1 3

Mamai, dėkinga už viską

Elspeth Margaret Clarke 1947-2010

3 diena

Aš sutikau Iteną tą vakarą, kai ruošiausi nusižudyti. Tik pagalvok, koks nepatogumas.

Galvoje sukasi ir sukasi vis tie patys klausimai:Ko jis iš manęs nori?Kaip aš leidau, kad šitai atsitiktų?

NEJAU AŠ MIRSIU? (Mano mėgstamiausias klausimas.)Buvau suplanavusi ne visai taip. O man patinka, kad viskas vyktų

pagal planą.Bet neužbėgsiu už akių: pradėkime rašyti, ir bus matyti, kur tai

mane nuves. Visas šitas popierius turbūt tam ir padėtas. Ir tušinukai. Atrodo, jų turėtų ilgai užtekti. Padėtis labai bloga. Gal trupučiuką prigulsiu.

♦

Nežinau, kiek laiko buvau atsijungusi. Laikrodžio neturiu. Nei drabu­žių. Mintis, kad jis mane nurengė, kol buvau be sąmonės, kelia siaubą. Be to, šitas chalatas nėra mados viršūnė. Jaučiuosi, lyg laukčiau opera­cijos. Dieve, nuoširdžiai tikiuosi, jog taip nebus. Aš savotiškai prisirišu­si prie savo vidaus organų. Man turbūt galvoj negerai - juokauti tokiu metu. Bet humoras netinkamu laiku visada buvo mano arkliukas.

7

C a t C l a r k e

Reikia sugalvoti, kaip iš čia ištrūkti. Gal pavyks jį įkalbinti. Bū­tina sužinoti, ko jis nori. Tačiau giliai širdyje nesu linkusi žinoti at­sakymo.

Velnias... Atrodo, jis ateina.

♦

Ką gi, apsilankymas buvo trumpas ir malonus. Jis atnešė man pa­dėklą valgio, pamatęs mane prie stalo su tušinuku rankoj linkte­lėjo. Atrodė patenkintas. Aš sėdėjau kaip idiote ir spoksojau. Jis nebandė perskaityti, ką parašiau, - tik žiūrėjo žvilgsniu, sakančiu, jog puikiai žino, ką galvoju. Ir tada staigiai išėjo. Aišku, užsklendė duris.

Valgis buvo nuostabus. Tai viena daugybės keistenybių. Maistas rinktinis. Be to, kiek girdėjote pagrobimo atvejų, kai auka turi savo tualetą? Ir galbūt patogiausią lovą pasaulyje. Tik norėtųsi, kad viskas nebūtų taip balta. Net galvą skauda. Kartais turiu užsimerkusi sau priminti, jog tikrai esama ir kitokių spalvų. Bent jau tušinukai ne balti. Mažų mažiausiai būtų buvę pikta. Mat rašymas labai padeda. Pati šio proceso mechanika: vedžioji raides, iš jų susideda žodžiai, šie stebuklingai susijungia į sakinius. Savotiškai ramina. Bet kokių raštų jis iš manęs laukia? Ir kodėl nori, kad rašyčiau? Keista, keista, keista. O gal čia ir yra didžioji proga tapti rašytoja, juk visada svajojau ja būti. Tikriausiai paskutinė proga.

Šiaip ar taip, žmonės rašo apie tai, ką žino, tiesa? Taigi pra­dėkime nuo Iteno. Galbūt kas nors kada nors jį suras (ko gera, po daugybės metų nuo tos dienos, kai mano griaučiai bus aptikti prie šito prakeikto stalo, pirštikauliais tebespaudžiantys tušinuką). Mano galva, jis maždaug šešių pėdų ūgio. Taip sprendžiu lygin­dama su Netu, kuris įsivaizduoja esąs šešių pėdų, bet aiškiai ne

8

p i n k l ė s e

aukštesnis negu penkios pėdos ir dešimt colių. Melagis melavo, per tiltą važiavo...

Grįžkime prie Iteno. Gražuolis. Turiu galvoj, tikras gražuolis. Juo­daplaukis. Plaukai nei ilgi, nei trumpi, viena sruoga visad užkritusi ant akių. Akys... Na, pilkos. Plieno pilkumo? Šiferio? Gal tokios pil­kos, koks būna dangus prieš įspūdingą vasaros audrą su perkūnais? O gal paprasčiausiai pilkos, ir tiek. Veidas tobulas. Tikrai, lyg būtų išgriuvęs iš kokio senovinio paveikslo. Skruostikauliai, antakiai, no­sis, žandikaulis. Viskas kaip turi būti. Ir toji burna... Sodresnių lūpų neteko matyti. Mėgau jas bučiuoti.

Na, kas dar, kas dar? Jis išblyškęs, baisiai išblyškęs. Lyg niekada nematęs dienos šviesos, nes yra vampyras. Vakar vieną beprotišką aki­mirką (po visiškai bemiegės nakties) rimtai pamaniau, ar tik jis nėra vampyras. Bet paskui prisiminiau, jog mano gyvenimas nepanašus į „Saulėlydį14. Iteno oda nepaprasta. Galėčiau užmušti dėl tokios skais­čios odos. Niekaip nesuvokiu, kiek jam metų. Iš pradžių maniau, dvidešimt, bet vis dėlto sunku pasakyti. Kartais atrodo vyresnis, o kai kada - kaip pasiklydęs mažas berniukas.

Nuo nosies iki viršutinės lūpos eina randas. Prisimenu, kaip brau­kiau per jį pirštais. Kai kurie randai gražūs.

Nenuostabu, kad ir jo kūnas labai gražus. Liesas, bet stiprus. Dailus. Ir jis jį rengia padoriais drabužiais. Tą vakarą buvo baltais berankoviais marškinėliais, išblukusiais senais džinsais ir sunešiotais juodais sportbačiais „Converse Ali Stars“. Tikrai ne margumo mėgė­jas - kol kas tik pilka, balta ir juoda spalva. Visai gražu, bet aš dievinu spalvas. Raudona patinka. Ir žalia. Ryškiai, tiesiog rėksmingai žalia.

Čia man taip stinga žalios spalvos.Hm, jums turbūt atrodo, kad Itenas baisiai seksualus. Ir net kad

man jo reikia. Tikrai norėjau jo, bet visas šitas pagrobimas mūsų san­tykius truputį atvėsino. Be to, manau, man per anksti įsitaisyti tą

9

C a t C l a r k e

sindromą... Kaip jis vadinamas? Kai įkaitė pradeda susitapatinti su pagrobėju, įsimyli jį ir netgi įsitraukia į jo grobimus / žudymus / dar ką nors. Aš tik bandau pasakyti, kad nešališkas stebėtojas jį palaikytų seksualiu - ir aš pritarčiau.

Neįsivaizduoju, iš kur jis kilęs. Nemanau, kad vietinis — tikrai ne­panašus nė į vieną čionykščių (tikriau - tenykščių, kur aš gyvenau...

KUR ESU DABAR? ). Pirmadienio vakare paklausiau, iš kur jis, at­sakė „iš tur“, juk galėjo kilti įtarimų. Tuo laiku turbūt pamaniau, jog jis tiesiog žaviai paslaptingas. Kvaiša.

Itenas. Tobula mylimojo žaliava. Išskyrus polinkį grobti ant kojų nesilaikančias paneles, tiek apkvaitusias, jog net nesuvokia, kas vyks­ta. Taip ir įsivaizduoju skelbimą vienišų širdžių skyrelyje:

„Aukštas juodbruvas gražuolis norėtų susipažinti su žaliaake mer­gina. Mėgsta filmus, ilgus pasivaikščiojimus lietui lyjant, itališką vir­tuvę ir retkarčiais kokį mažytį pagrobimuką. Sveiko proto merginos tegul nesikreipia. “

Dalykai, kuriuos žinau apie Iteną (neskaitant bendros graikų dievo išvaizdos)1 . Važinėja lyg ir nauju sidabriniu furgonėliu. Vyriškis, vairuojantis

furgonėlį, akivaizdžiai pavojingas.2 . Nepanašus į klasikinį psichopatą iš siaubo filmų.3. Jis baisiausiai stengiasi, kad man čia būtų patogu. Lova, tualetas,

gardus valgis... Viskas klaikiai šiurpu.

4. Ne jis mane pasirinko. Aš jį pasirinkau. Priėjau ir atsisėdau į gretimas sūpuokles. Gal jis jau žinojo, ką ketina daryti, tik dar nebuvo pasirinkęs aukos. Jis buvo tarsi masalas — vienui vienas, šviečiantis lyg seksualumo švyturys. Apvyniojo mane apie pirštą, ir viskas.

5. Mėgsta klausytis. Šnekėti - nelabai.

10

P I N K L Ė S E

6. Nebandė manęs skriausti. Kol kas.7 . Iš tikrųjų septinto punkto neturiu, bet septyni - mano laimingas

skaičius, o dabar man tikrai praverstų LAIMĖ.

♦

Labanaktis, saldžių sapnų. Žiūrėk, kad žavus psichopatas / vampyras

į tave nesuleistų dantų.

4 diena

Na, argi vakar nebuvau trenktai optimistiška pagrobtukė? Manau, taip turėtų būti vadinama pagrobta mergina. Pagrobėjas, pagrobtukė. Kaip kokia „nėštukė“.

Šiandien nesijaučiu tokia optimistiška.Kodėl šitai atsitiko man?Liaukis galvojus. Rašyk. Pridėk tušinuką prie popieriaus ir ju­

dink ranką.

♦

Sitam žygiui reikėjo trupučio (gerai jau - labai daug) girtos drąsos. Jam ruošdamasi vis patraukdavau iš butelio degtinės, kurį laikiau palovėj. Rūpestingai rinkausi aprangą. Vien todėl, kad mirsi, nėra reikalo atrodyti netvarkingai. Apsimoviau naujais džinsais, su ku­riais kojos atrodo superilgos ir plonos. Praktiškai išbandžiau visas drapanėles, kol pasirinkau patikimus senus žalius marškinėlius (lai­mę nešančius žalius marškinėlius - cha!). Dėl apavo buvo kebliau, bet galų gale nubalsavau už patogumą su „Adidas“ bukanosiais. Nelabai žavinga, bet jie dvelkė tam tikra senamadiška elegancija. Prisidažiau be saiko priešais veidrodį vis galvodama: Daugiau nebus jokio kosmetinio pieštuko. Paskutinį kartą tepuosi lūpų blizgiu. Pasku­

12

P I N K L Ė S E

tinį kartą žiūriu į veidrodį žinodama, jog jau niekada nebūsiu tikrai graži, ir panašiai.

Peilį į rankinę, ir galima keliauti.Nustraksėjau laiptais lyg mergaitė, neturinti jokio rūpestėlio.

Svetainėje televizorių žiūrinčiai mamai šūktelėjau: „Einu susitikti su Sele. Manęs nelauk!“ Išgirdus: „Greise, luktelėk../4 - gal reikėjo bent įkišti galvą, užuot trinktelėjus lauko durimis. Bet aš to nepadariau. Dar sekundės su ja nebūčiau ištvėrusi.

Taigi aš neatsisveikinau ir nepalikau laiškelio. Nemačiau prasmės. Vis tiek atsisveikinimo laiškeliai nevykę. Bet jei būčiau palikusi, da­bar visi laikytų mane mirusia. O aš tikrai dar gyva (kol kas).

Įlipau į miesto autobusą. Atsisėdau pačiame gale - man tai nebū­dinga. Mano paskutinė kelionė autobusu, bent taip maniau. Kai pa­galvoji, ko gera, taip vis dėlto ir bus. Šiaip kelionė buvo tipiška. Priešais sėdėjo moteriškė siaubingai ilgais žilais plaukais. Nutįsusios sruogos karojo per sėdynės atlošą, išdrikę galai lietė mano džinsus. Net bjauru pasidarė. Ilgi plaukai nuo tam tikro amžiaus jau nėra patrauklus bruo­žas. Laimė, nevykusi ilgaplaukė išlipo man nepradėjus žiaukčioti.

Jai išlipus mane apėmė ramuma. Užsimerkiau ir ėmiau giliai kvė­puoti. Aš tai padarysiu - iš tikrųjų imsiu ir padarysiu. O taip. Jie dar pasigailės... Net nusišypsojau nuo to monotoniško balselio galvoje.

Nesu tikra, ką dabar jaučiu galvodama, jog taip, tikrai po kelių minučių būčiau nusižudžiusi. Nesu pasirengusi per giliai kapstytis savo jausmuose. Dar ne. Atrodo, lyg būčiau aptvarstyta. Tarsi žinau, kodėl taip yra, bet jeigu tvarstį nuvyniočiau ir pamatyčiau po juo pūliuojančią žaizdą, galbūt išprotėčiau.

Išlipusi iš autobuso smukau į alkoholio parduotuvę. Geras kelias minutes rinkausi gėralą. Pasiėmiau džino - keista, nes jo nepakenčiu. Jis man primena tėtį. Taigi priėjau prie kasos, o kasininkas buvo ne­žmoniškai spuoguotas, tokio dar neteko matyti (išskyrus Skotą Eim-

13

C a t C l a r k e

są devintoje klasėje, tačiau jo veidas bent jau susitvarkė ir dabar atro­do visai nieko). Tada atsitiko žvėriškai juokingas dalykas: kasininkas pareikalavo asmens dokumento! Supraskite, man šitaip niekada ne­pasitaiko. Po velnių, perku alkoholį nuo keturiolikos metų. Gal toks

buvo Dievo ženklas: „Greise, žudykis, jeigu taip baisiai reikia, bet aš tau nepadėsiu/4 Spuoguotąjį berną pervedu savo firminiu žvilgsniu, sakančiu: turbūt juokauji, ir sakau:

-Turbūt juokauji. Man dvidešimt dveji! Nejau panaši į vaiką?Jis tik parodė į įspėjimą: „Jeigu atrodote jaunesnis negu 25, tralia-

lia...“ Kelias minutes sugaišau pūsdama jam miglą, kaip savo doku­mentą palikau striukės kišenėje, o striukė liko namie, nes oras šiltas ne pagal metų laiką. Vis tiek neparduoda. Pikta. Ką padarysi, reikia kartais atsigriebti, kai žmogus turi atstumiantį, inkštirais nusėtą veidą ir nenusimato jokios sekso prošvaistės (niekada). Deramai pasipik­tinusi išdrožiau iš parduotuvės, nėriau į gretimą ir nusipirkau lygiai tokį patį butelį, tik dviem svarais pigesnį. Vadinasi, vis dėlto tai ne­buvo Dievo ženklas.

Eidama gatve su buteliu po pažastimi sutikau maždaug savo am­žiaus porelę. Jie ėjo susikibę ir kvatojo. Eikit savo keliuy eikit savo keliu! Berniokas prirėmė mergaitę prie vitrinos ir ėmė bučiuoti. Pasi­ilgau tokio bučiavimosi. Pėdindama toliau vos neatsitrenkiau į būrelį miesto vaikigalių, visi buvo blizgančiais batais ir nesuvokiamais plau­kais. Vienas atsisukęs sušuko:

- Pralinksmėk, pupyte. Gal dar nieko neatsitiks!Aš nusišiepiau jam. Na, manau, kad atsitiks.Štai ir parko vartai. Tėtis mane čia atsiveždavo mažą. Lesindavau

antis, paskui lakstydavau kaip nevisprotė. Tėtis mane vaikydavosi ap­simetęs zombiu. Paskui jis mane supdavo sūpuoklėmis - taip smar­kiai, jog manydavau persiversianti per skersinį, bet vis tiek šaukda­vau, kad stumtų dar smarkiau. Niekada nepabosdavo suptis.

14

P I N K L Ė S E

Po tėčio mirties parkas man pradėjo reikšti kitokius dalykus. Džiau­giuosi, kad jis jų nemato. Nemato, kaip aš rūkau, geriu kvailai stiprų sidrą ir valkiojuosi su netinkamais berniukais. Ir dar kai ką veikiu.

Sis parkas daug ką primena. Gera ir bloga. (Daugiausia bloga.) Vieta pasimatymui su mirtimi ne blogesnė už kitas. Pasirinkau slėpy- klą laipiojimo konstrukcijos viršūnėje. Stengiausi negalvoti, kad koks nors vaikas gali užeit mano lavoną. Tikiuosi, mane ras parko prižiū­rėtojas, tasy kuris truputį panasus į pedofilą. Fe... Verčiau tegul manęs neliečia. Net je i būsiu visiskai negyva ir nejausiu.

Praėjau pro ančių tvenkinį. Jis nusausintas prieš kaži kiek metų. Tarsi liūdėjo negalėdamas vykdyti vienintelės savo paskirties. Rupke, jau darausi sentimentalu o dar nepradėjau žmoniškai gerti. Nepamatysi, kaip pradėsiu svaigt apie nusiminusius medžius ir prislėgtas šiuksliadėžes.

Užlipau į slėpyklą, įlindau ir atsisėdau. Grindys nebuvo labai pur­vinos, taigi gerai. Tarsi būtų svarbu.

Išsitraukiau iš rankinės peilį.Žiūrėdama į asmenis prisiminiau.Kiekviena tos nakties smulkmena buvo kaip peilis į širdį.Ir kiekviena priežastis negyventi jį dar pasukiojo - žiauriai pasukiojo.Atsukau butelį, pagėriau.Paskui dar pagėriau.Užsimerkiau.Giliai įkvėpiau.Pasirengusi.Pjauk.

♦

Ir tada kažką išgirdau. Cypimą, girgždėjimą. Per garsiai. Velnias. Ten kažkas yra.

15

C a t C l a r k e

Atsargiai dirstelėjau pro slėpyklos langelį ir pamačiau jį. Sūpuo­klėse. Besisupantį pirmyn atgal, pirmyn atgal, iškylantį kuo aukščiau, kaip ir aš buvau pratusi.

Velnias. Dabar nėra kaip to daryti, ar ne? Reikia j į nuvaryti. Kad man netrukdytų. Taigi įgrūdau peilį atgal į rankinę, čiupau butelį ir nusibrazdinau žemėn.

O, kadgi būčiau likusi viduje ir palaukusi, kol jis nueis...Jis pamatė, kaip ateinu nelabai tvirtais žingsniais. Vos atsidūriau

taip arti, kad galėjau į jį įsižiūrėti... Na, nėra reikalo kartotis. Ko gera, yra blogesnių būdų, kaip praleisti paskutines gyvenimo minutes. Trupu­čiuką pasišnekėsiu. Jis vis tiek nueis. Man artinantis jis sulaikė sūpuo­kles. Žiūrėjo į mane, aš žiūrėjau į jį. Atsisėdusi į gretimas sūpuokles pasilabinau. Jo žvilgsnis buvo kažkoks nesuvokiamas. Dabar, atrodo, suprantu, ką reiškė, - manau, jis mane atpažino.

Dar keisčiau, kad ir aš pamaniau jį atpažinusi.Betgi tai neįmanoma.

6 diena

Šešta diena? Ir kaip šitai galėjo atsitikti? Vakar pragulėjau lovoje pa­kaitomis verkdama ir šaukdama (kartais darydama ir tai, ir tai). BuVo klaiku. Pirmą kartą Itenui atėjus tūnojau po antklode. Neturėjau

jėgų į jį žiūrėti. O kai atėjo paimti padėklo, mėginau maldauti. Baisi gėda - dėl to, ką sakiau, kaip bandžiau derėtis, ką jam siūliau. Bet daugiausia vis klausiau kodėl. Jis stovėjo atsišliejęs į duris ir tylėjo. Norėjau stverti jam už kvailų jo ausų ir tol trankyti jo kvailą makaulę į duris, kol smegenys išlįs. Bet nieko nedariau.

O, galvojau, kaip jį užpulti. Galvojau ir galvojau. Net fantazavau šiokius tokius beprotiškus planus: pirmenybę atidaviau klasikiniam užlindimui už durų su vaza rankoje. Deja, mažas nesklandumas - aš neturiu vazos. Ir nemanau, kad pagalvė būtų tokia pat veiksminga. Vis dėlto bent galėjau pamėginti. Spirt į kiaušius, išdurti akį, panau­doti keletą Briuso Li stiliaus triukų (tarsi mokėčiau nors vieną Briuso Li stiliaus triuką, bet juk galima improvizuoti). Niekaip nesuprantu, kodėl nieko to nedariau. Gal jis mane užkerėjo kokiais nors vudu

kerais... Hm, tikriausiai.Tai kur sustojau? O taip: visiškai niekingai maldavau, verkšlenau

ir klausiau kodėl. Jis klausėsi žiūrėdamas į mane tomis savo audrin­go dangaus pilkumo, seksualiai dulsvomis akimis. Atrodė, jam dėl manęs neramu. Atrodė, jam tikrai manęs gaila. Lyg būtų nuoširdžiai

17

C a t C l a r k e

mane užjautęs. Nesuprantama. Kaip jis gali šitaip į mane žiūrėti ir vis tiek kankinti? Jeigu nori, kad taip neinkščiau / neverkšlenčiau, tegul, PO PERKŪNAIS, MANE PALEIDŽIA, AR NE?

Pagaliau, kai užsikūkčiojau susmukusi ant grindų, jis tyliai tarė:- Greise, taip turi būti. Tu nieko negali pakeisti. Atleisk. Apsisukęs jis atidarė duris ir išėjo paskutinį kartą metęs tą nepa­

kenčiamą „atleisk44. Kumščiais daužiau duris iki kraujo, iki tinimo ir šaukiau:

- NETURI TAIP BŪTI! JEIG U MANE PALEISI, AŠ NIEKAM NESAKYSIU, PAŽADU! ITENAI? ITENAI? SUGRĮŽK... PRA­ŠAU, ITENAI, SUGRĮŽK!

Kartojau ir kartojau. Pagaliau nuslydau durimis ir likau sėdėti at­sišliejusi į jas - visiškai netekusi vilties.

Taigi vakarykštė diena buvo sumauta. Si geresnė, bet nedaug. Visų pirma žvėriškai skauda rankas. Kruvinai nusidaužyti kumščius, kai vienintelis prieinamas užsiėmimas laikui praleisti yra RAŠYMAS. Kvaila karvė.

Pamaniau, kad, prieš grįžtant prie Greisės Karlail Tragiškos Neva Paskutinio Vakaro Žemėje Istorijos, būtų neblogai aprašyti savo kambarį / kamerą / ar dar ką. Visai jauki patalpa.

Mano kambarys / kamera / ar dar kas - septynių punktų sąrašas1 . Beveik dvigubai didesnis už mano miegamąjį namuose. Sienos,

lubos ir grindys baltos kaip sniegas. Ir tebekvepia dažais.2 . Vonia. Irgi viskas balta. Klozetas, praustuvė, dušo kabina. Du balti

rankšluosčiai (juos Itenas kasdien išneša ir atneša šviežutėlių). Po kriaukle net stovi valiklis, bet jis tegu nesvajoja, kad juo naudo- siuosi. Manau, čia tas kartas, kai mergaitė gali nebaudžiama nusi­šalinti nuo namų ruošos, ar ne?

18

P I N K L Ė S E

3 . Langas. O, langas - nekenčiamiausias daiktas šiame kambaryje. Užkaltas (aišku, baltomis lentomis). Deja, Itenas pasistengė už­kalti tvirtai. Net prisiplojusi prie sienos gundomiausia poza matau tik siaurutį šviesos plyšelį apačioje, kairiame kampe. Lengva pra­rasti dienos ir nakties nuovoką, bet aš iš paskutiniųjų stengiuosi ją išlaikyti.

4. Lova. Irgi balta. (Ar jau pajutote temą? Galbūt Itenas turi kokį nors kompleksą, ar ką? Tyrumo. Nekaltumo. Skaistumo? Atsipra­šau, tada pastvėrei ne tą panelę.) Dvi baltos pagalvės, baltas ant­klodės užtiesalas, baltos paklodės.

5. Stalas ir kėdė (baltas ir dar baltesnė). Kambario viduryje priešais duris. Kai pabudau pirmąją dieną, popierius ir tušinukai gulėjo ant stalo. Keturiasdešimt septyni tušinukai. „Bics“ markės. Man būtų labiau patikę pieštukai, bet, kaip sakoma, elgeta negali rink­tis. Ir jeigu elgetos galėtų rinktis, ši elgeta būtų pasirinkusi truputį patogesnę kėdę. Sikna nutirpsta. Be to, guli trys šūsnys popieriaus.

6. Apšvietimas. Palubėje kabo plika lemputė, tiesiai viršum stalo. Ži­note, ji beveik užbraukia visą dizainą.

7. Durys. Na, skirtos įeiti arba išeiti iš kambario, bet apie jas nedaug ką žinau. Rakto skylutės nėra. Iš garsų atrodo, kad kitoje pusėje jos užšaunamos keliomis velkėmis. Durys, regisi, tvirtos.

♦

Metas pogulio.

♦

Ką tik pabudau. Pamaniau esanti namie, savo lovoje. Ir staiga su bai­siu trenksmu nudribau atgal ant žemės. Žiaurus jausmas.

19

C a t C l a r k e

Labiausiai užknisa nežinojimas. Nesakau, kad būtų geriau, jeigu Itenas jau iš tikrųjų būtų man ką nors padaręs, tačiau tada bent jau įsivaizduočiau, su kuo susidūriau. Bent galėčiau bandyt priešintis iš­krypėliui prievartautojui. Itenui priešintis negaliu...

♦

Taigi atsisėdau šalia to vyruko ir pasilabinau. Jis taip keistai į mane pažiūrėjo. Vėl pasilabinau. Jis kimiai tarstelėjo „labas“, tada atsiko­sėjęs pakartojo, garsiau. Tai man priminė rytą po išgertuvių. Kai apdujusi nuo pagirių murksau vėpsodama per televizorių vaikiškus filmukus, staiga suskamba telefonas ir pamatau, kad neprašneku, nes dvylika ar daugiau valandų nebuvau žodžio pratarusi.

Prisistačiau, atkišau ranką. Jis pažiūrėjo lyg nežinodamas, ką su ja daryti, bet, kai jau buvau beatitraukianti, ją paspaudė. Jo delnas buvo švelnus, bet kietas, paspaudimas stiprus. Pamiršau paminėti, bet Iteno ir rankos tobulos. Tiesiog kaip pianisto. Dieve, jo viskas gražu. Tikrai bloga pagalvojus.

Jis pasisakė vardą, aš nustebau. Kartą mama sakė: jei būčiau gi­musi berniuku, būčiau gavusi Iteno vardą. Iki tol neteko pažinti nė vieno Iteno.

Paklausiau, ar nenorėtų gurkštelėti mano džino. Jis lėtai papurtė galvą ir keistai mane nužvelgė pakreipęs galvą, lyg ir truputį nuste­bęs, tarsi klausdamas: „Manai, tau tinka šitai gerti?“ Kadangi garsiai

šito nepaklausė, nutariau turinti visišką teisę nepaisyti numanomo jo klausimo. Patraukiau kelis gurkšnius. Pasirodė visai gardu.

Kol kas pokalbis nesiklijavo, bet aš nepasidaviau ir nesutrikau. Pa­klausiau, iš kur jis, tada ir atsakė „iš tur“ (tai turėjo sukelti įtarimą kiekvienam, kuriam rūpi, gyvens jis ar mirs). O aš ėmiau pilstyti iš tuščio į kiaurą: apie parką, nemalonų berną alkoholio krautuvėje, orą

20

P I N K L Ė S E

(taip, orą - ar patikėsite?). Tada perėjau prie kitų dalykų. Rimtų. Ir galų gale pamiršau norėjusi jį nuvaryti. Dar išgėriau ir netrukus paju­tau pažįstamą savijautą, kai žodžiai, kuriuos nori pasakyti, burnai tarsi per dideli, todėl turi juos LA-BAI AIŠ-KIAI AR-TI-KU-LIUO-TI.

Iteno, regis, neerzino mano plepumo protrūkis. Kartais šyptelėda­

vo arba ko nors paklausdavo apie tai, ką buvau sakiusi.Kai pagalvoji, klausinėjo daug. Bet vos tik jam užduodavau kokį

klausimą, švariai išsisukdavo - arba suvaidindamas Išsiblaškymo Meistrą, arba atmušdamas man tą patį klausimą. Nesąžininga.

Aš nė trupučio jo nebijojau. Iš tikrųjų jaučiausi keistai saugi. Ne, nesijaučiau laiminga. Supraskite, vis dėlto tebeplanavau nusižudyti. Kokia gali būti laimė tokioje padėtyje? Tiesiog atrodė, kad kalbėtis su Itenu - tinkamiausias būdas praleisti man likusį laiką. Dar jaučiau, jog mudu kažkas riša. Brrr... Popieriuje ši mintis dar paikesnė negu

mano galvoje.O dabar apie Pagrindinį {vykį, kurį prisimenu stebėtinai aiškiai.

Laikas ėjo, džinas seko, galva pasidarė kaip vatinė. Supratau, kad no­riu Iteną pabučiuoti; nė kiek nepatiko mintis, jog Netas bus pasku­tinis mano bučiuotas vaikinas. Žinojau, kad vis tiek taip padarysiu. Reikėjo tik ištaikyti...

Kelias minutes sėdėjome tylėdami (man atrodė, kad gražiai, drau­giškai tylėdami), paskui stumtelėjau savo sūpuokles arčiau jo. Ite- nas atsisuko, ir mūsų veidai atsidūrė vienas priešais kitą. Jis žiūrėjo į mane per užkritusią plaukų sruogą. Švelniai paliečiau randelį virš lūpos ir paklausiau, kaip jis atsirado. Itenas gūžtelėjo. Tada jį ir pabu­čiavau. Jam lyg ir buvo netikėta, nors aš nė trupučiuko neslėpiau savo ketinimų. Jo lūpos buvo šiltos, minkštos ir jaukios. Bet jis neatsiliepė

į mano bučinį.Paklausiau, kas negerai, jis vėl gūžtelėjo.- Nemanau, kad labai gera mintis. Atleisk.

21

C a t C l a r k e

Ūūūū...

Pasielgiau taip, kaip elgtųsi kiekviena save gerbianti mergaitė, su­sidūrusi su tokiu akibrokštu, - apsiverkiau. Liūdnas vaizdas. Bet iš kur galėjau žinoti, kad kabinu vyruką, kuris planuoja mane pagrobti?

Itenas apkabino mane ir ėmė raminti, kad neverkčiau. Buvau vi­siškai be galvos ir girta, galbūt net pradėjau prisiminti, jog šįvakar turiu kai ką nuveikti, taigi gal geriau eisiu savo keliais, jeigu tu ne­prieštarauji...

Tada ir apvėmiau jo baltuosius marškinėlius.

♦

Ką gi, apie tą vakarą daugiau nelabai yra ko pasakoti. Po apsivėmimo viskas dar migločiau. Gerai prisimenu tik tai, kad Itenas nesielgė taip, kaip būčiau pasielgusi aš, jei mane būtų apvėmęs pašalinis žmogus. Puoliau beprotiškai atsiprašinėti (matyt, vis dar verkdama), o jis nu­sitraukė marškinėlius ir įgrūdo į šiukšliadėžę už sūpuoklių. Pasakė lyg ir: „Laikas eiti“, atkišo man ranką. Atrodo, sumurmėjau norinti pasilikti parke, bet jaučiausi taip bjauriai, kad leidausi nutraukiama nuo sūpuoklių ir nuvedama. Prisimenu pastebėjusi furgonėlį. Prisi­menu, kaip pasilenkęs jis prisegė man saugos diržą. Toliau... beveik

nieko. Man rodos, dar prisimenu, kad pasukome mano namų link. Prakeiktas džinas - velnias jį man pakišo. Paskui žinau tik tiek, kad

tikriausiai užmigau. Ir pabudau čia.

7 diena

Jokių permainų. Nieko.

8 diena

Šiandien tamsu.

9 diena

Vienasdutrysketuripenkišešiseptyniaštuonidevy]

io diena

Pasirengusi skrebenti. Pastarosios kelios dienos buvo bjaurios. Be­veik nėra ko pasakoti, daugiausia myniau po kambarį. Mane varo iš proto negalėjimas laisvai judėti. Man reikia erdvės. Ar bent bėgta- kio. Itenas išskalbė paklodes, mano chirurginį chalatą pakeitė nau­jais drabužiais - dabar turiu dvi baltutėles pižamas, galiu rinktis. Turbūt šiokia tokia pažanga.

Keturias dienas jis beveik neištarė nė žodžio. Ir kone kiekvieną kartą įėjęs mane rasdavo lovoje. Jis dažnai viltingai užmeta akį į stalą ir, atrodo, nusivilia (nusimena?), kad nesėdžiu prie jo ir nepleški­nu puslapis po puslapio. Jeigu dabar įeis ir pamatys rašančią, turbūt jam bus šventė. Nenoriu, kad taip būtų. Kartais nuožmiai varstau jį akimis norėdama, kad ką nors pasakytų. Ir kartais jau atrodo, kad prabils, bet ne, apsigalvoja. Koks jo tikslas?!

Kuo ilgiau šitaip nieko nevyksta, tuo labiau jaučiuosi sutrikusi. Jau net nebebijau jo. Ko gera, jausti tokią baimę galima tik tam tikrą laiką, paskui pervargsti.

Aš čia jau dešimt dienų. Įdomu, kaip mama laikosi. Turbūt pa­nikuoja. Gal vaikšto pas psichoterapeutą, kad prasiblaškytų po trau­mos. Arba sėdi ant sofos su policininke, kaip kokia televizijos dramos veikėja. Vaidina gerą motiną - susirūpinusią. Įdomu, policija manęs tebeieško? Gal jau liovėsi. Ko gera, ir viltį taip pat sunku ilgai išlaikyti.

26

P I N K L Ė S E

Vis galvoju apie Selę. Ar ji jaučiasi blogai? Ar išvis ką nors jaučia? Ar iš gėdos ir kaltės jai vartosi viduriai?

Selė... Net nežinau, nuo ko pradėti. Gal tiesiog nuo pradžios. Siek tiek daugiau nei prieš metus ji atsikėlė iš Edinburgo su tėvais ir įkyriu broliuku. Iki pasirodant Selei, mokykloje, galima sakyti, draugavau su Tomis Panelėmis, kurios įsivaizduoja esančios geresnės už visas. Nors laikiausi atokiau, niekad su niekuo per daug nesuartėdavau. Niekad nemaniau, kad ką nors prarandu neturėdama tikros geriau­sios draugės.

Pirmą kartą ją pamačiusi supratau, jog galų gale tapsime drau­gėmis. Tiesiog žinojau. Ji sėdėjo bendrajame kambaryje ir paskubo­mis kažką rašė bloknote. Nė kiek nepanaši į nedrąsią naujokę. Turėjo nuostabius plaukus ir buvo gerai apsirengusi. Nesu paviršutiniška, bet šie dalykai padeda apsispręsti, ar verta stengtis laimėti žmogaus palankumą. Gerai, gal ir esu paviršutiniška, bet ir visos kitos tokios. Klestelėjau ant kėdės šalia jos, paklausiau, ką rašanti. Apsakymą. Abi turėjom bendrą pomėgį - rašyti. Taip ir įsikalbėjome. Iki tol su nie­kuo nesu šnekėjusi apie savo rašymą. Anglų kalbos mokytojai nesi­skaito. Nuo tada po truputį su Sele pradėjome kartu leisti pietų ir kitas pertraukas, langus tarp pamokų. Atrodo, kasdien išbūdavom drauge vis truputį ilgiau, ir pagaliau beveik su niekuo daugiau nesi­

kalbėdavau. Nustojau vaikščioti su įprasta kompanija, bet panelės to beveik nepastebėjo.

Maždaug po mėnesio pažinties pajutau, jog esu pasirengusi Ki­tam Žingsniui. Ne juokas peršokti nuo bendravimo mokykloje prie draugystės laisvalaikiu. Bet aš buvau tam pribrendusi. Vieną penk­tadienį, kai mama svečiavosi Londone pas draugę, pakviečiau Selę

į namus.Užsisakėme picos ir įsitaisėm ant sofos. Sužinojau apie ją šį tą dau­

giau: jos mėgstamiausia pica - su paprikomis; abi manome, kad so-

27

C a t C „ 1 a r k e

daliniai tinklalapiai skirti nevykėliams; ji norėjo tapti teisininke arba rašytoja, arba jūrų biologe, arba kokio Vestendo miuziklo žvaigžde; buvo lig ausų įsimylėjusi Krisą, berniuką senojoje mokykloje, bet niekad nieko nedariusi ir jis nieko nenumanęs, o dabar per vėlu, nes jis gyvena už dviejų šimtų mylių. Pagalvojau, kad nei šis, nei tas, bet nieko nesakiau. Taip sau.

Trumpai drūtai, labai džiaugiausi (aišku, slapčia) įsigijusi Naują Geriausią Draugę. Tarsi kur nors būtų buvusi senoji. Selė man tiko. Visada tokia patenkinta, bet šitai neerzino. Tiesiog saikingai smagi. Ir dėl visko velniškai optimistiška. Visada įsitikinusi, kad rytojus bus geresnis už šiandieną. Taip įsitikinusi, kad mudvi gaudavome tiksliai, ko panorėdavome. Turėjau suprasti, jog tai neįmanoma.

Su Sele tapome bemaž neišskiriamos. Savaitgaliais dažnai gyven­davau pas ją. Mamai nerūpėjo. Manau, abiem buvo paranku: ji galėjo apsimesti esanti bevaikė ir laisva kaip paukštis, aš galėjau apsimesti turinti mylinčią motiną. Na, ir tėtį, kad būtų lygu.

Vieną vakarą prieš pat Kalėdas irgi buvau pas Selę (su išsinešamu kinišku maistu, vyneliu ir serialu „Skins“ per DVD). Rengėmės gulti, priešais veidrodį vonioje valėmės dantis. Pasilenkusi per Selę siekiau rankšluosčio. Sugriebusi man už riešo paklausė:

- Kas čia?Man apsivertė skrandis, ūžtelėjo kaip skalbyklės būgnas ciklo

pradžioje. Lėtai ir stropiai išspjoviau dantų pastos putas galvodama, kaip išsisukti. Nežinau, kodėl nustebau, juk randai nėra nematomi. Bandžiau viską nuleisti juokais - nieko baisaus, susidraskiau būdama

maža, gal močiutės katė pervarė nagais...Buvo nesmagu pažvelgt į ją. Dar nesmagiau - į save. Ji kilstelėjo

man smakrą, kad žiūrėčiau į akis.— Greise, juk žinai, kad man gali viską sakyti. Esi geriausia mano

draugė.

28

P I N K L Ė S E

Iki tol man niekas nesakė, kad esu geriausia draugė. Jokio pasirin­kimo, tik sakyti tiesą, visą tiesą ir vien tik prakeiktą tiesą. Nusekiau

paskui Selę į jos kambarį, atsisėdau ant lovos ir ėmiau pasakoti.Pirmą kartą pjoviausi venas sukakus penkiolikai metų. Buvau

savo kambaryje, rašiau rašinėlį. Kaip visada staugė muzika. Visiškai normalus vakaras. Ne liūdnesnis negu kokią kitą dieną. Štai kur šuo pakastas: aš niekada nebūdavau iš tikrųjų laiminga. Stumdavau dieną po dienos keistai vienodai nieko nejausdama. Nereiškia, kad retkar­čiais nepajusdavau laimės, — pajusdavau. Tačiau tai tebūdavo trum­pos akimirkos, nespėdavau jomis nė pasidžiaugti.

Dairiausi ko nors, kas mane atitrauktų nuo rašinio. Apibrėžiau plaštakos kontūrus ir nagus nuspalvinau raudonu tušinuku. Atida­riusi rašomojo stalo stalčių pasirausiau. Radau seną tėčio kareivišką lenktinį peilį. Atlenkinėdama visas geležtes užtikau replytes, net neži­nojau, kad jos ten yra. Paskutinį atlenkiau tikrą peilį. Aštrų, spindintį ir nepaaiškinamai traukiantį.

Spustelėjau nykštį ašmenimis - per švelniai, net kraujo neištryško. Ai, neįdomu.

Brūkštelėjau peiliu per dilbį - kaip reikiant. Iš pradžių net atro­dė, kad nieko nepasidariau. Tik ruoželis odoje. Bet paskui kad ims bėgti kraujas. Toks raudonas. Ir jo buvo tiek daug. Geriau. Daug geriau.

Vaizdas tiesiog užhipnotizavo. Pakėliau ranką ir žiūrėjau, kaip kraujas kapsi į alkūnės griovelį. Pora lašų nutiško ant stalo. Jaučiausi trupučiuką nesvari ir apdujusi - bet šiaip gerai.

Truputis skausmo. Bet gero, švaraus skausmo.Tą pirmą vakarą įsipjoviau tik kartą. Niekas nepastebėjo. Juk ne­

vaikštau atkišusi rankos ir nerodau žmonėms.Po to vakaro pjausčiausi daug sykių. Surinkau nemažą randų

kolekciją.

29

C a t C. larke

Įgudau pasirinkti pjūvio vietą, rasti būdų, kaip nuo pasaulio pa­slėpti ryškiai raudonus pjūvius. O vėliau - sidabriškus randų ruože­lius. Iš tikrųjų nepagalvojau, kad liks randai. Nepagalvojau.

Man tie randai savaime suprantami. Jie tarsi šaukia: „Pažiūrėkit į ją! Pažiūrėkit, ką ši pakvaišėlė sau daro!“

Iš tikrųjų veikiau šnabžda kiekvienam, kuris klausosi.Selė klausėsi.

Ji sėdėjo priešais mane sukryžiavusi kojas lyg septynmetė moky­klos susirinkime prieš pamokas. Žinojau, kad į mane žiūri su nerimu, gailesčiu ir gal pasibaisėjimu. Bet aš nepakėliau į ją akių, kad įsiti­kinčiau. Tik spoksojau į antklodę. Raudonas dryželis, baltas dryželis, raudonas dryželis, baltas dryželis. Raudonas. Baltas. Raudonas.

Kai baigiau savo padriką pasakojimą ir atsakiau į Selės klausi­mus (irgi padrikai), ji suėmė mano ranką ir apžiūrėjo. Iš rimtųjų. Aštri šviesa iš palubės negailestingai apšvietė mano dilbį. Randai atrodė kaip niekada ryškūs. Ji perbraukė per juos pirštų galais, su­murmėjo:

- Ką tu padarei?Neturėjau ko sakyti. Net jokio juoko nesuskėliau. Liko ašaros.Verkiau taip, kaip dar nebuvau verkusi jokiam gyvam žmogui

matant. Ji mane apkabino, glostė plaukus ir ramino, kad viskas bus gerai. Verkiau tol, kol raudonomis dėmėmis išmuštas veidas išpurto

nuo ašarų, o paskui užmigau.Kai pabudau, kambarys buvo tamsus, Selė gulėjo greta, bet ne­

miegojo. Atsiprašiau už tokią sceną, bandžiau viską nuleisti juokais. Buvo velniškai nesmagu. Nesu pratusi taip nesivaldyti.

Selė pasirėmė alkūne, baisiai rimtai pažvelgė į mane.- Greise, man rodos, tau reikia pagalbos, - sušnibždėjo ji. Aš pa­

kraupau. Kurį laiką ji mane įtikinėjo, aš atsikalbinėjau, pagaliau ji suprato nieko nepešianti.

30

P I N K L Ė S E

J i privertė mane pasižadėti, kad a) daugiau taip nedarysiu, b) kai tįk užeis noras taip daryti, griebsiu telefoną ir skambinsiu jai. Sakė atlėksianti bet kuriuo dienos ar nakties metu.

Nuoširdžiai tikėjau, kad a ir b punktai visai įmanomi.Net savotiškai džiaugiausi jai pasipasakojusi. Buvo gera pasakyti

paslaptį. Bet kartu jaučiausi kvaila, apsigėdinusi ir apgailėtina.Po tos nakties mudvi su Sele tapome dar artimesnės. Mus susaistė

mano negraži paslaptis. Visa tai įvyko vos prieš devynis mėnesius.

♦

Itenas ką tik išėjo.Jis mane rado sėdinčią prie stalo ir kūkčiojančią. Prinešė padė­

klą, surinko visus popierius ir padėjo ant grindų. Be galo švelniai uždėjo ranką ant peties ir nenuėmė, kol verkiau. Išsekus ašaroms, paėmiau šakutę ir ėmiau valgyti. Nurijau vos porą kąsnių. Turėjau užsigerti kokakola, kad nepaspringčiau. Itenas sėdėjo ant lovos ir žiūrėjo į mane.

- Kaip jautiesi? - paklausė.- Kodėl su manim taip elgiesi?-T au reikia valgyti. Pasijusi stipresnė.- Kodėl su manim taip elgiesi?- Greise... - Jo žvilgsnis maldavo.- Nenoriu, kad čia būtum. Prašau išeiti.Jis išėjo.

31

ii diena

Šiąnakt sapnavau Selę. Nėra ko stebėtis.Ji buvo čia su manimi, sėdėjo kitoj pusėj stalo. Itenas žiūrėjo j mus

ramstydamas sieną. Mudvi su Sele kalbėjome apie kažką labai svar­baus, o Itenas atkartojo kiekvieną mano žodį. Supykusi liepiau jam išeiti. Ir Itenas išnyko, jo vietoj atsirado Netas. Per daug šypsantis pa­sipūtėlis Netas. Dabar Selė supykusi liepė jam išeiti. Aš nusišypsojau Selei ir siekiau per stalą jos rankos, bet ji pavirto Itenu ir tarė: „Gal jau pradedame stumtis j priekį, Greise.“ Tada pabudau galvodama, kad sapnuojami žmonės galėtų bent jau turėti mandagumo ir išlikti tokie patys iki sapno pabaigos, o ne visaip maišytis kaip velniai.

♦

Ketinau pasakoti toliau nuo tos vietos, kur vakar sustojau, ir užbaigti

vienos draugystės metraštį. Po to, kai Selei pasisakiau apie pjaustymą-

si, kurį laiką viskas buvo gerai. Niekas kitas nebūtų pastebėjęs skir­tumo, bet aš jutau, jog ji kitaip žvelgia į mane. Tarsi nuolat stengda­masi sekti mano nuotaiką. Tarkim, jeigu be jokios aiškios priežasties būdavau surūgusi, ji pakreipdavo galvą ir susimąsčiusi žiūrėdavo į mane. Tiesiog girdėdavau ją spėliojant, pjausiuosi ar ne. Selė turbūt manė, jog elgiasi taktiškai, bet aš dažnai sugaudavau ją vogčiomis

32

p i n k l ė s e

žvilgčiojant, ar nėra naujų pjūvių (niekad jų nepamatydavo). Aš per daug nesukau dėl to galvos. Ji tikrai elgėsi, kaip turėtų elgtis geriausia draugė. Gražu.

Kai kada jį bandydavo mane klausinėt apie tai - kodėl taip darau. Pasiklausiusi jos teorijų pakeisdavau temą. Kodėl viskas privalo turėti priežastį? Kai kurie dalykai tiesiog yra.

Taigi mūsų draugystė galėjo atrodyti truputį nelygi: aš visada savęs gailėdavau, Selė dažniausiai manimi rūpindavosi. Tikrai pagloboda­

vo, kai vemdavau kokio nors nušiurusio klubo tualete. Ir mokėdavo gražiai mane išsukti, kai jau būdavau bedaranti ką nors, ko paskui gal būčiau gailėjusis, su kuo nors, dėl ko paskui būčiau garantuotai gailėjusis.

Nepasakysi, kad labai žavėjausi Vargšelės Nelaimingos Draugės vaidmeniu, bet atrodė, jog Selei patinka manimi rūpintis. Galbūt manimi ir reikėjo rūpintis.

Viskas pasikeitė prieš porą mėnesių.Per Velykas lankiausi pas močiutę. Pasibuvau kaip senais gerais

laikais: truputis pasivaikščiojimo po parduotuves, baisiai daug skai­tymo, ilgi ir malonūs pašnekesiai geriant nuostabią pavakario arbatą. (Arbata visada būdavo nuostabi, niekad ne pusėtina.) Grįžau links­ma, su dovanomis iš Selės gimtinės: parvežiau jai gauruotą Neso eže­ro pabaisą ir škotų dūdmaišininko lėlę siaubingai išverstomis akimis.

Selė, kurią radau, jau nebuvo visad optimistiškas saulės spindu­lėlis, kokią palikau. Na, iš paviršiaus nebuvo akivaizdu. Ji juokėsi iš parvežtų dovanų ir gan susidomėjusi išklausė mano entuziastingą

atostogų ataskaitą. Bet kažkas buvo negerai - supratau. Vos apčiuo­piamas skirtumas kaip kaitaliojant televizoriaus ryškumą. Ji buvo kažkokia pablukusi. Neatrodė nusiminusi, depresuojanti ar susirū­pinusi, jos nuotaikos negalėjai aiškiai apibūdinti. Tiesiog Selė buvo jau ne ta.

33

C a t C l a r k e

Vos ją pamačiusi paklausiau, kas atsitiko, bet ji atkakliai tvirtino, jog nieko. Mačiau, kad meluoja, todėl dar paspaudžiau, bet nutilau jai pradėjus irzti. Maniau, kai galės, pati pasakys. Tik nežinojau, kiek reikės laukti.

Kelias savaites padėtis buvo maždaug normali. Selė iš paskutiniųjų dėjosi kietuole, bet manęs neapgausi. Daugiau, regis, niekas nepastebė­jo, kad kas negerai. Jos tėvai buvo užsiėmę Kernu, skriaudžiamu moky­kloje. O mūsų mokykloje visi kaip visada buvo užsikasę savo reikaluos.

Praėjo mėnuo, aš vis akylai stebėjau Selę ieškodama kokių ženklų. Jai, atrodo, darėsi vis blogiau. Pastebėjau, kad per pietus ji tik stumdo valgį lėkštėje, - visiškai nebūdinga jai. Ir tarsi ėmė netekti svorio. Bet vis tiek aiškino, kad nieko nėra.

Kasdienė mano frazė: „Labas, kaip laikaisi?44 turėjo paslėptą pras­mę: „Labas, kaip tu iš tikrųjų jautiesi?44 Bet Selė neužkibdavo. Tarsi vis labiau nuo manęs tolo. Toks jausmas, kad ji traukėsi nuo mūsų draugystės. Man darėsi liūdna.

Vieno ketvirtadienio popietę prieš egzaminus abi su Sele patraukėme parko link. Šiaip ruošėmės važiuoti pas mane truputį pasikartoti anglų. Nei mums reikėjo, nei ką, bet turėjome bent pavaidinti, kad stengiamės.

Rytas buvo fantastiškas, paukšteliai čiulba, šešto dešimtmečio fil­mų stiliaus rytas, bet, vos išėjom iš mokyklos, dangumi pasileido lėk­ti tamsūs, net juodi debesys, pagaliau, mudviem žengiant pro parko vartus, pasipylė kvaila liūtis, pylė kaip iš kibiro.

Sustojome ir krizendamos žiūrėjome viena į kitą. Po kokios mi­nutės abi atrodėm kaip išsimaudžiusios po dušu su visais drabužiais. Griebiau Selei už rankos ir nutempiau po didžiuliu senu ąžuolu ne­toli sūpuoklių. Susėdom po juo atsišliejusios į kamieną ir sėdėjom juokdamosi, drebėdamos ir žiūrėdamos, kaip mamos paskubomis virš vaikų vežimėlių tvirtina neperšlampamus dangalus. Netrukus parke likome vienos. Lietus nesiliovė barbenęs.

34

P I N K L Ė S E

Kurį laiką sėdėjome neatitraukdamos akių nuo lietaus spektaklio. Selė atsisuko ir pažvelgė lyg bandydama atspėti mano mintis, - o gal bandydama susivokti mintyse. Na, pagaliau pasakys. Man net pasida­rė truputį bloga. Išsigandau.

- Turiu tau kai ką pasakyti.Ar žinojau, jog tai, ką ji pasakys, viską apvers? Turbūt ne. Bet ži­

nojau, kad dalykas bus svarbus.- Manau, esu nėščia.Viso labo trys žodžiai. Aš tik įstengiau žioptelėti:- Velnias!Gražu. Geras darbas. Puiki parama.Selė pravirko, man vos neplyšo širdis. Apkabinau ją, suspaudžiau

glėbyje. O ji vis kartojo: „Ką aš darysiu?44 Guodžiau ją, kad viskas bus gerai, ką nors sugalvosime, be to, ar ji tikrai žinanti? Bet ji manęs lyg negirdėjo, tada suėmiau jos veidą ir priverčiau žiūrėti man į akis.

- Paklausyk, Sele, ar tikrai žinai, kad esi nėščia? Dareisi testą?Selė papurtė galvą ir kūkčiodama pasakė:- Žinau, kad esu. Žinau, žinau. Kaip tai galėjo atsitikti?Taip sėdėjome kokias dvidešimt minučių, paskui pamačiau, kad

Selė baisiai dreba. Atrodė klaikiai. Mes ėmėm eiti į autobusų stotelę, aš laikiau ją apkabinusi per pečius, ji svirduliavo kaip apdujusi. Ma­

nau, daugiau nebeturėjo jėgų verkti.Autobuse visą kelią namo tylėjome. Buvau pritrenkta kaip nie­

kada gyvenime. Kaip galėjo atsitikti? Aš vis maniauy jog j i nekalta. Ju k tikrai būtų man pasakiusiu jeigu... Kada? Su kuo? Ir kodėl anks­čiau nesakė?

Namie nuvedžiau ją tiesiai į savo miegamąjį. Persirengėme sausais drabužiais. Net leidau jai apsimauti savo mėgstamiausiais džinsais. Ji sėdėjo prie tualetinio staliuko, aš šukavau sulipusius šlapius jos plau­kus. Žiūrėjo į veidrodį, bet jaučiau, jog nieko nemato.

35

C a t C l a r k e

Žvelgiau į Selės atspindį. Ar galėčiau pavadinti ją gražuole? Gal­būt. Tikrai. Šviesūs plaukai, vos siekiantys pečius. Ji dažnai sukelia juos į viršų ir susuka į kažkokį sudėtingą mazgą, nors atrodo, kad be jokių pastangų. Rudos akys ir visada medaus atspalvio oda. Sekasi karvutei.

Baigusi šukuoti Selei plaukus ir greit perbraukusi šukomis savuo­sius (nuobodžiai rudus po DAUGYBE sluoksnių raudonų dažų) pri­sėdau ant lovos krašto. Selė ant taburetės atsisuko į mane. Mūsų keliai beveik lietėsi, bet kažkodėl jautėmės tolimesnės nei kada nors iki tol.

-T a i ar papasakosi, kas atsitiko?Ji papurtė galvą. Nežiūrėdama į akis.- Gerai, tai kiek jau laiko?Vos nepaspringau savo žodžiais. Negaliu patikėti, kad šis pokalbis

tikras.- Dvi savaitės, - tyliai atsakė ji.Dvi savaitės? Argi mėnesinės negali vėluoti dėl streso ar dar ko?

Nejau tikrai rodo, jog ji nėščia? Oi, nieko nenuraukiu apie šitą reikalą.- Gerai, dvi savaitės. Klausyk, negali tikrai žinoti nepasidariusi

testo. Gal vėluoji sirgti, nes daug nervinaisi. Verčiau nedarykime sku­botų išvadų.

Galvoje šis monologas skambėjo visai normaliai, bet kai pasakiau garsiai, atrodė graudžiai bejėgiškas. Galbūt tiesiog žinai, jei esi nėščia. Galbūt kūnas kitaip jaučiasi? Iš kur, po galais, turėčiau žinoti?

Ašarų šaltinis atsigavo ir jos vėl pasipylė.-T ik rai žinau, kad esu nėščia. Žinojau nuo pat pradžių...- Sele, prašau, papasakok, kas atsitiko. Aš tavo geriausia draugė -

jei negali man pasakyti, eik sau kruštis... - Susiraukiau. - Atsiprašau, nežinia ką leptelėjau.

Ji šyptelėjo, bet paskui papurtė galvą ir liūdnai pažiūrėjo į mane.- Prašau... Turi suprasti. Aš tiesiog negaliu.

36

p i n k l ė s e

Jaučiausi, lyg būčiau neišlaikiusi kokio egzamino, - galbūt svar­biausio mūsų draugystės egzamino. Jei būčiau radusi tinkamų žo­džių, ji gal būtų man atsivėrusi. Bet aš kaip visada viską sugadinau: pasijuokiau iš visiškai nejuokingo dalyko.

Puoliau maldauti, kad pasakytų, bet ji nepasidavė. Nejučia mane apėmė apmaudas. Aš jai pasisakiau giliausias, juodžiausias savo paslap­tis, argi ji neturi atsilyginti tuo pačiu? Pažvelgiau pro langą. Nebelijo.

Selė paėmė man už rankos.- Nepyk, Greise. Neištversiu, jeigu imsi pykti ant manęs.- Nežinau, ko iš manęs nori. Kaip galiu tau padėti, jei tu net ne­

sikalbi su manim apie tai?Aš jau pykau, bet nenorėjau, kad ji žinotų.- Nesvarbu, kas atsitiko. Nenoriu net galvoti. Neversk manęs to

daryti. Nenoriu, kad manęs nekęstum ar laikytum didesne kvaiša, negu jau laikai. Man tik reikia, kad būtum šalia, - maldaute maldavo ji, ir mano pyktis išblėso.

- Kodėl turėčiau tavęs nekęsti? Kodėl turėčiau laikyti tave kvaiša? Tokių dalykų pasitaiko. Na, šioks toks netikėtumas, bet nieko. Nie­kada dėl šito nelaikysiu tavęs prastesne, kvaila varna. Pati žinai. Bet jeigu tikrai nenori pasakoti, matyt, turėsiu su tuo susitaikyti, ar ne? - Posaky k y pasakyk, pasakyk. N AG P.

Selė atrodė dėkinga, kad daugiau nepristoju. Pakilusi nusižiovavo.- Dieve, kaip pavargau. Nieko, jei numigsiu? Kelias minutes.Ji susirietė ant lovos kaip kačiukas.- Aaa... Sele, ar nemanai, jog turėtume kai ką aptarti?Kaip j i gali tokiu metu galvoti apie miegą?- Vėliau, Greise. Vėliau, pažadu.Ji atrodė tokia nusikamavusi, jog nutariau nusileisti. Kol kas. Gal

pamiegojusi bus protingesnė? Atsiguliau šalia ir spoksojau j lubas tol, kol išgirdau, kaip ji ėmė lygiai kvėpuoti, taigi užmigo.

37

C a t C l a r k e

Vadinasi, mano brangi ir skaisti geriausia draugė nėščia. Ar bent jau šventai tuo įsitikinusi. Jos viduje auga kūdikis. Tikrų tikriausias gyvas kūdikis / vaisius / ar kaip ten. Blogai, blogai, blogai. Iš tikrųjų blogiau ir būti negali. Bet viskas turi eiti iš eilės. Turiu prikalbinti Selę, kad pasidarytų testą, tada garantuotai žinos. Būtų pikta šitaip nervintis dėl netikro pavojaus.

Nebandžiau net įsivaizduoti, su kuo ji miegojo. Selė nesileistų į seksą su kuo papuola - pernelyg išranki. O Dieve, gal ją kas nors iš­žagino. Tada aišku, kodėl nenori sakyti, kas atsitiko. Norėjau tuoj pat pažadinti ją ir paklausti. Bet ji miegojo tokia romi ir tyki, tiesiog neišdrįsau to daryti.

Nutariau, kad praverstų puodelis arbatos. Kritiniu atveju nieko nėr geriau už puodelį arbatos. Taigi nulipau į virtuvę ir užkaičiau arbatinį. Atsišliejusi į stalą siurbčiojau arbatą. Mintys lėkė kaip patrakusios - ne­galėjo luktelėti prie vienos temos nė penkių sekundžių, iškart peršokda­vo prie kitos. Kaip tai galėjo atsitikti? Ir kodėl, po galais, j i neišgėrė rytinės tabletės po sekso? Ir kur aš buvau, kai visa tai vyko? Velykos. Tai turėjo atsitikti per Velykas. Jei būčiau buvusi čia, gal nieko nebūtų įvykį. Aš kalta?

♦

Štai jums sutapimas. Tik rašiau apie puodelį arbatos, ir atspėkite, kas įeina? Itenas - Paslaptingas Nepažįstamasis atneša garuojantį puodelį (baltą) karštos arbatos. Pastatė jį priešais mane atsargiai stumtelėda­mas į stalo kampą, toli nuo prirašytų popieriaus lapų. Jų jau guli graži krūvelė. Ko gera, galėtų susidaryti storas tomas. Rašinys jau ilgesnis už keletą nutrūkusių bandymų parašyti Romaną. Gal šitai turėjo man nutikti anksčiau. Tikrajame pasaulyje per daug visokių dalykų, kurie blaško, visada atsiranda kokia dingstis nerašyti. Jeigu tik šitaip būtų...

38

P I N K L Ė S E

Arbata gera. Vos ne verdanti ir ne per stipri. Pirmas mano puode­lis arbatos čia esant. Gal Itenas jį taupė kaip tam tikrą paskatinimą? Palinkstu prie puodelio, suimu abiem rankom. Toks jausmas, lyg del­nuose laikyčiau ugnį. Arba lyg būčiau apkabinta. Ne pro šalį, jei kas apkabintų. Ir glėbyje galėčiau pamiršti visa, kas bloga.

O kol kas baigta. Ką tik suvokiau praleidusi puikią progą užklupti Iteną iš pasalų. Reikėjo šliūkštelėt arbatą jam į veidą ir maut pro duris.

Ar būčiau galėjusi taip padaryti?Gal kitą kartą įstengsiu?Nežinau.Kodėl esu tokia ištižėlė? Turiu iš čia kaip nors ištrūkti... ar neturiu?

♦

Ar tikrai turiu iš čia ištrūkti? Kodėl norėčiau grįžti prie baisinės mėšlo krūvos - savo gyvenimo? Niekas nebus pasikeitę. Įdomu, kaip dabar visi jaučiasi. Garantuotai džiaugiasi, kad manęs nebėra. Galbūt jiems daug lengviau. Galimas daiktas, truputį paliūdės (apsimestinai), bet tikriausiai gan greitai apsipras.

Hm, kažin ar patekau į laikraščius? Tikriausiai, nebent jie laiko mane per sena. „Dingo septyniolikmetė" neskamba taip, kaip prane­šimas apie dingusį kūdikį ar netgi dvylikmetį. Galbūt pirmą ar antrą dieną patekau į kokį vietinį laikraštpalaikį. Tikiuosi, į pirmą puslapį, ir dar labai labai tikiuosi, kad neįdėjo naujausios mano mokyklinės nuotraukos, nes, pamiršusi, kad tądien ateis fotografas, pramiegojau ir nespėjau išsitrinkti galvos. Siaubas.

Mama turbūt turėjo prašyti Selę padorios nuotraukos, nes mudvi metų metais nepalietėme fotoaparato. Skaitmeninio nė neturime. Tė­tis buvo prisiekęs šeimos fotografas. Taigi šiaip namuose yra mano nuotraukų. Net aštuoni albumai. Visi stropiai datuoti ir su antraštė­

39

C a t C l a r k e

mis, paslėpti bufete už televizoriaus, po apsitrynusia „Trivial Pursuit“ žaidimo dėže. (Beveik) išsami Greisės Karlail vaikystės istorija. Mama gailėsis, kad patingėjo ją papildyti naujomis nuotraukomis.

Galbūt Selė jiems davė nuotrauką, kurią ji padarė, kai miegojau važiuodama iš koncerto. Bet laikraštis tokios nedės - atrodau kaip lavonas. Aišku, jeigu lavonams tįsta seilė. Bet gal ji neiškrėstų man tokios kiaulystės, ką?

Ką aš noriu apgauti?Laikau špygą, kad būtų nuotrauka iš vakarėlio pas Kirstę. Selė

pašaukė mane vardu, aš atsigręžiau, ir ji nutraukė. Jai atrodė baisiau­siai smagu, nes tomis dienomis nekenčiau fotografuotis. Pagriebusi fotoaparatą pažiūrėjau į ekranėlį ketindama D ELETE DELETE DE- LETE. Bet iš tikrųjų atrodžiau gerai. Plaukai pasakiški (tik todėl, kad juos stebuklingai sutvarkė Selė), akys spindi, kažkokios linksmos. Nuotraukoje buvo žmogus, kuriam turėjo nutikti kas nors gero. Be to, su ta palaidinuke krūtinė atrodė didelė, o tai jau savaime įvykis.

Taip. Laikraščiai turėjo panaudoti kaip tik šitą nuotrauką. Nebent jiems pasirodžiau šiek tiek kekšiška. Velnias! Taigi tikriausiai paėmė mokyklinę. Brrr... Ir ji visiems per pusryčius atmušė apetitą. Vienin­telė viltis, kad padarė labai mažytę.

Nesitikiu, kad būsiu nors viename nacionaliniame dienraštyje. Visą laiką dingsta kas nors iš mano bendraamžių, ar ne? Visi turbūt mano, kad pabėgau su kokiu bernu, susipažinusi internete. Galbūt mama kreipėsi per vietos televiziją maldaudama mane grįžti namo ir žadėdama nebausti.

Ė ne. Garantuoju, kad ji išrūko atostogauti arba į Londoną vėl prisi­pirkti krūvos drabužių, kurių niekada nevilkės. Rimtai, kiek porų batų iš tikrųjų reikia jos amžiaus moteriai? Suprantate, kaip ir visoms mer­gaitėms, batai man patinka, bet vis tiek kažkas negerai su galva, jeigu moteriškė nusiperka tris vienodas poras ir nugrūda juos į spintos galą.

Niekas manęs neieško. Štai kaip yra.

40

12 diena

Miegojau gerai. Itenas pusryčių atnešė vaisių: papają, meliono, mango ir ananaso. Manęs nekalbino, aš atsilyginau tuo pačiu. Grįžo, kai paval­giau, paimti dubens. Jis visada kažkaip žino, kada baigsiu valgyti. Ačiū Dievui, man niekada nereikia kęsti valgio likučių, nes nuo blogų kvapų ima pykinti. Apieškojau, ar nėra slaptų sekimo kamerų ar kokių sky­lučių, bet nieko neradau. Nors kartą mačiau tokią televizijos laidą, per kurią rodė kamerą, paslėptą tušinuko dangtelio gale. Taigi galbūt jis mane stebi, bet man NUSISPJAUT Jokio skirtumo. Man netgi nerū­pi, jei jis perskaitys, ką dabar rašau. Gal net reikia leisti jam paskaityti, tegul įsitikina, kad man truputį varžteliai kliba, gal sugalvos paleisti...

Dabar, manau, laikas grįžti prie Selės epopėjos.

♦

Taigi su kuo, po galais, Selė užsiėmė seksu? Pasaulis platus, Selė ža­vinga, tad galima įtarti visą vyriškąją pusę. Bet Selė įnoringa, ŽIAU­RIAI įnoringa. Amžinai rodydavau jai pirštu į gražuolius, kartais ji neryžtingai pritardavo, bet dažniausiai pažvelgdavo į mane abejoda­

ma. Nors pasiusk.Žinojau, kad ji tebedžiūsta dėl to berniuko Kriso, taigi galimas įta­

riamasis yra. Bet ji tikrai būtų man pasakiusi. Juk mudvi apie jį tiek kal­

41

C a t C l a r k e

bėdavome. Aš tiek apie jį žinojau, lyg būtų buvęs mano mėgstamiau­sias dalykas „Mastermind“ kompiuteriniame žaidime. Jis persivėręs lūpą (fe, net trimis žiedais, bet Selė alpsta dėl jų). Nesišliejo prie jokios įprastos mokyklinės grupuotės: šiek tiek emo, šiek tiek riedutininkas, šiek tiek Populiarus Berniukas, netgi šiek tiek moksliukas (ypač sekėsi fizika). Nešiojo nemadingus akinius, bet jam tiko. Man atrodė, kad jį kankina kokia nors tapatybės krizė, bet kiekvienam savo. Selė parodė man jo nuotrauką, darytą mokyklos vakare. Hm, sakyčiau, seksualus.

Sėdėdama virtuvėje prie stalo ir spoksodama į arbatos dėmes Kri- są nutariau išbraukti. Tiesiog niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad ji nebūtų man pasakiusi. Net jei būtų buvę gėda, kad nenaudojo sar­gio. Visoms yra pasitaikę. Gerai, gal ir ne visoms. Bet man pasitaikė. Nepasakysi, kad šituo didžiuojuosi, tačiau bent prisipažinau Selei (ji dešimt minučių skaitė man paskaitą, garbė jai).

Kitas, ir bemaž vienintelis įtariamasis, buvo Devonas.Devoną Skotą pažinojau aštuonerius metus, bet prieš pasirodant

Selei su juo kalbėjausi vos keletą kartų. Jo niekaip nepelenguodavo mano radaras. Selė su juo sėdi per istorijos pamokas, ir jau nuo pirmos dienos buvo aišku, jog jis garbina žemę, kuria vaikšto jos kojos. Selė man taip sakė ne šaipydamasi iš jo (iš tikrųjų laikė jį visai mielu), o ma­nydama, jog jis turi perspektyvą. Vis kartodavo, kad per porą metų jis

išgražės ir tada nuo panų ginsis lazda. As truputį abejojau. Man lyg ir liesokas, rengiasi ne kažin kaip, bet veidas tarsi nieko, malonus, atviras.

Selė kai kada apie jį kalbėdavo - beveik taip, lyg būtų apsispren­dusi. Jis niekada nekvietė jos į pasimatymą, ir aš jo nekaltinu. Mer­gaitės kaip Selė šiaip jau nevaikšto į pasimatymus su tokiais kaip De­vonas. Be to, ji tebėra pasimaišiusi dėl Kriso. Neklausydavo manęs, kai liepdavau išmest jį iš galvos. Juk net su savo saulėtu optimizmu ji turėjo matyti, kad iš tų šiaudų nebus grūdų. Nuotoliniai santykiai tik kvailiams.

42

P I N K L Ė S E

Taigi... galbūt Devonas pagaliau įsidrąsino Selei tarti kokį žodį. O galbūt paprasčiausiai gerai ją nugirdė per kokį mažą subuvimą ir s u v e ik ė . Jeigu kaltas Devonas, ji galėjo man ir nesakyti. Jis tebuvo atsarginė galimybė.

Vienintelis kitas variantas buvo visiškai svetimas bernas, tačiau tai kažkaip nepanašu į Selę. Ji tikėjo tikrąja meile, romantika ir visokiais kitokiais niekais. Ji NIEKADA nesileis į seksą su nepažįstamu vyruku.

O mintis, kad gal buvo išprievartauta... Na, to jau man per daug.Nurijusi arbatos drumzles padėjau puodelį į kriauklę. Indaplovės

nebuvimas - nuolatinis nesantaikos obuolys tarp mamos ir manęs. Indų plovimas nepadeda ugdyti charakterio. Senuosiuose namuose indaplovę turėjome. DAUG KĄ turėjome senuosiuose namuose.

Užsėlinusi laiptais sustojau savo miegamojo tarpdury. Selė kietai miegojo - vieną ranką atmetusi virš galvos, riešas karo ant galvūgalio, kita ranka nusvirusi nuo lovos krašto. Ji netgi knarkė, tyliai, simpa­tiškai. Visiškai atsijungusi.

Jau žinojau, ką darysiu. Gal ji mane užmuš, bet pabandyti verta.Parašiau raštelį, atrėmiau į pagalvę šalia Selės. Nenorėjau, kad pabu­

dusi pamanytų, jog ją palikau. Čiupau piniginę, išslinkau iš kambario, nutipenau laiptais ir smukau pro duris. Lyti jau nelijo, oras gaivus.

Aš beveik nevaikštau į vaistinę savo gatvėje: kosmetikos pasirin­kimas labai menkas, net nėra žmoniškų spalvų nagų lako. Pasiūla aiškiai skirta brandesnio amžiaus moterims. Man atidarant duris skambtelėjo varpelis, ir mergina už prekystalio pakėlė galvą nuo kny­gos. NE NE NE NE NE!

Tikėjausi rasti kokią malonią senutę, dvelkiančią levandomis ir su

akiniais ant auksinės grandinėlės.Tik ne Sofi Andervud.Sofi Andervud. Rimtai, man būtų tikusi beveik BET KOKIA par­

davėja, tik ne ji. Su Sofi esame senos pažįstamos. Gyvenome vienoje

43

C a t C l a r k e

gatvėje - ji, aišku, tebegyvena ten, o aš įstrigusi eilėmis sulipdytų priemiesčio namukų pragare. Mes draugavome pradžios mokykloje ir pirmoje vidurinės klasėje. Kol pradėjau suvokti, jog ji turbūt nėra

draugė, su kuria norėčiau vargti iki pat mokyklos baigimo. Bjauriai

šneku, suprantu.Ji visada būdavo tokia miela ir draugiška, ir smagi, bet ne per

labiausiai. Tačiau tokia geruolė. Apie nieką nepasakys blogo žodžio, puiku, žinoma, vadinasi, daug geresnis žmogus už mane. Bet sulau­kusi dvylikos metų jau neberasdavau su ja bendros kalbos. Sofi ėmė vaikščioti su grupele mielų, bet nelabai populiarių mergaičių, o aš vis dėlto bandžiau šlietis prie populiariųjų. Taip mudvi nutolome, kaip ir daugelis draugių tais pirmaisiais porą metų vidurinėje. Pati nusprendi, su kuo sutapti, ir tikiesi geriausio.

Nė viena nė karto neužsiminėm apie palengva mirusią mūsų draugystę. Susitikusios koridoriuje vis dar atsainiai mestelime viena kitai „labas“.

Taigi vienas tų dalykų. Vienas tų dalykų, kurie tave verčia jaustis

Ir štai ji stovi prieš mane lengvai nustebusi. Kurių velnių čia įsi­darbino? Juk gyvena, po paraliais, kitoje miesto pusėje. Hm, tai įkliu­vau... Mostelėjusi jai - draugiškai ir nerūpestingai - nudrožiau prie šampūnų vitrinos. Čia bent jau galėsiu pastovėti nugara į Sofi ir pa­

galvoti, kaip išsisukti.Nieko netarus nepavyks išslinkti. Beprasmiška naudotis senu triu­

ku „čia ne man, o draugei", nes a) ji tikriausiai nepatikės, b) jei ir patikės, supras, jog perku Selei, kam gi dar galėčiau?

Vadinasi, teks pasakyti, jog perku sau. Fantastika.Keletas atsargių žvilgsnių po vaistinę patvirtino mano įtarimus: nėš­

tumo testai laikomi už prekystalio. Giliai įkvėpusi žengiau prie Sofi.- Labas, Sof, kaip sekasi?

44

P I N K L Ė S E

Ji pažvelgė į mane šyptelėdama, kilstelėdama antakį, tarsi klausda­ma: „Kada paskutinį kartą vadinai mane Sof?“

- Labas, Greise. Kaip egzai?- Ai, kaip visada. O tau?Sofi pavartė akis.- Košmaras. Vakar chemijos net nespėjau baigti.Ak štai kaip...- Zinai, Sof... Nesmagu sakyti, bet dirbdama čia turbūt kasdien

susiduri su tokiais dalykais. Man reikia nėštumo testo. Baisiai nepa­togu, nenoriu, kad kas sužinotų, bet žinau, tavim galiu pasikliauti, niekam neprasitarsi.

Lialialia, lialialia... Tiesą sakant, Sofi sutriko ir susigėdo kur kas labiau už mane. Jai užkaito skruostai, pastebėjau, kad kairysis labiau.

- Ooo... Gerai. Žinoma. Aš niekada... Niekada niekam nesakysiu. Kaip savijauta? - nuoširdžiai susirūpinusi paklausė ji. Jau tiesė ranką per prekystalį lyg norėdama mane paliesti, bet paskutinę akimirką susilaikė. Be abejo, prisiminė, jog mudvi jau ne draugės, todėl toks prisilietimas būtų buvęs keistas.

- Puiki, — atsakiau gūžtelėdama. - Tik noriu įsitikinti. Tikriausiai nieko nėra. Tiesiog paranoja.

Dingtelėjo, ar nereikėtų sukurpti kokios ašaringos pasakaitės, bet pri­miniau sau, jog meluojant visada geriausia laikytis trumpiausio varianto.

Sofi nusisuko į lentynas.-Turim e skaitmeninį, šiek tiek brangesnis, bet girdėjau, kad tiks­

lumas devyniasdešimt devyni procentai. Arba gali pirkti seno mode­

lio. Manau, irgi geras.- Gal vis dėlto paimsiu skaitmeninį. Kiek kainuoja?

Sofi paėmė nuo lentynos dėžutę ir padėjo ant prekystalio. Veidas tebebuvo išmuštas raudonom dėmėm. Ji pasakė kainą, padaviau pi­nigus. Ji išbarškino kasos aparatu čekį ir įteikė man grąžą stengdama­

45

C a t C l a r k e

si nežiūrėti j akis. Padavė dėžutę, paklausė, ar nereikia maišelio. Aš tik dėbtelėjau. Sofi susigūžė.

- Na, žinoma, kad reikia. Atsiprašau. Paprasčiausiai truputį neį­prasta, ar ne? Klausyk, jeigu kas... na, supranti...

Taip ir neužbaigusi sakinio ėmė grabalioti po prekystaliu maišelio.Durų varpelis vėl žvangtelėjo, abi net pašokom. Tai tebuvo senu­

kas, susilenkęs, sunkiai velkantis kojas. Supratau, jog pats laikas ding­ti. Stvėriau maišelį, skubiai, bet nuoširdžiai padėkojau Sofi ir sprukau.

Nusiskubinau atgal jausdamasi bjauriai, liūdnai susimąsčiusi ir be ūpo. Epizodą vaistinėje pasistengiau nugrūsti į atminties gilumą ir susikaupiau būsimai užduočiai.

Atsirakinau duris, įėjau. Priešais stovėjo Selė - apsiblaususi, išsi­draikiusiais plaukais.

- Kur dabar susiruošei?- Aš... - cyptelėjo ji. Visai suglumusi.- Manai, imsiu ir leisiu tau pabėgti? Ir dar su mano džinsais -

koks įžūlumas!Nusišypsojau jai, suėmiau už pečių ir nuvariau laiptais į viršų.

Miegamajame pasodinau Selę ant lovos ir pradėjau savo monologą:-Tvarka. Štai kaip susitariame. Tu manai, kad esi nėščia. Bet šito

nežinai. Ir nežinosi, kol nepasidarysi testo. Taigi aš tau jį parnešiau. -

Mačiau, Selė nori mane pertraukti, todėl sušnekau net springdama:- Suprantu, kad tau baisu, bet žinai, kaip ir aš, jog reikia įsitikinti. Išsiaiškinkime, kaip yra iš tikrųjų, ir tada galėsime gyventi toliau. Aš su tavimi. Tau nereikia vienai kentėti. Mudvi galime viską įveikti,

kad ir kas atsitiktų, pažadu.Sekundės virto amžinybe, o aš jai vis aiškinau. Pradėjau barbenti

pirštais į tualetinį staliuką: gal ir iš susijaudinimo, bet, svarbiausia, žino­jau, kad nuo šito Selė tiesiog įsiunta. O, kaip ji NEKENTĖ šito garso...

- Žinok, neišdegs.

46

P I N K L Ė S E

- Kas neišdegs? - paklausiau angeliškai tyra mina.- Neišdegs suerzinti manęs taip, kad padaryčiau, ko tau reikia.- Vargu ar šito reikia man, ką? Pati žinai, kad turi pasidaryti testą.

Liaukis, Sele, nepamiršk, jog tu iš mudviejų esi praktiška. Juk kaip visada esti: iškrečiu kokią kvailystę, o tu patari, kaip ją ištaisyti. Jei ir toliau taip elgsies, sugriausi trapią mūsų draugystės pusiausvyrą. Pasekmės būtų liūdnos!

Pagaliau Selė vos vos šyptelėjo, o tai jau buvo pažanga. Taigi išėmiau dėžutę iš maišelio, atidariau. Permetusi akimis instrukciją supratau, jog man viskas aišku. Padaviau Selei strypelį / lazdelę / ar ką ten. Ji išpūtė akis, lyg tas daikčiukas būtų galėjęs sprogti ar bent nukąsti jai ranką.

- O dabar žygiuok. Ką daryti, žinai. Jokių nesąmonių, kai reikia gaudyti ir šifruoti mėlynąjį brūkšnelį. Šitas viską pasakys aiškiu teks­tu, technologijų stebuklai, tiesa?

Selė atsistojo, giliai įkvėpė. Apkabinau ją, sušnibždėjau:- Viskas bus gerai. Neprapulsime.Ji išėjo iš kambario, išgirdau, kaip užsitrenkė vonios durys. Griu­

vau ant lovos ir įbedžiau akis į lubas. Laukti buvo pragaras.Išgirdau nuleidžiant vandenį, ir, nespėjus man atsitokti, Selė grį­

žo. Atsisėdau taip staigiai, kad susvaigo galva.- Greise, neturiu jėgų pažiūrėti. Gal tu?..Ji padavė man testą. Nykščiu pridengusi mažulytį ekranėlį. Pa­

ėmiau iš jos nežiūrėdama.- Gerai, instrukcija sako, kad rezultatas pasirodo per minutę, bet

palaukime dar truputį, kad būtų tikriau.Susėdome ant lovos viena priešais kitą, mano pirštai kietai spaudė

testą. Tai štai kaip. Po kelių sekundžių arba imsim kaip išprotėjusios šokinėt iš laimės (ir paskui nusitašysim, egzai ar ne egzai), arba...

Spustelėjau Selei ranką ramindama ir ją, ir save. Tada, kai nebeli­ko ko sakyti ar daryti, pažvelgiau į ekranėlį.

47

13 diena

Taigi ana naktis buvo nenormali. Vėl sapnavau Iteną. Jis buvo mano gydytojas, apžiūrinėjo mane gulinčią ligoninės lovoje. Susirūpinęs stetoskopu apklausė širdį. Pašvietęs į akis pakraipė galvą. Ir tada pa­budau. Švystelėjau koja, ir pėda palietė kažką, kas aiškiai nebuvo lovos galas.

Kojūgalyje sėdėjo Itenas ir žiūrėjo į mane. Aš persigandau.- Kokį velnią čia veiki?! Ar jau įsireikė ir į miegančią vėpsoti? Siau­

bas! Kas tau darosi?Stvėriau antklodę ir susivyniojau kaip į kokoną lovos kampu­

tyje, kuo toliau nuo jo. Itenas ramiausiai tebežiūrėjo į mane. Pusę jo veido apšvietė šviesa, krintanti pro atviras duris. Atviras duris!

Gal man duodama galimybė pabėgti? Reikia galvoti kuo greičiau.

Svarbiausia nežvilgčioti į duris. Nėra reikalo, kad Itenas pirma laiko suvoktų savo klaidą. Man reikia nusiraminti. Širdis daužėsi kaip padūkusi.

Kurį laiką sėdėjome tylėdami. Galėjau gerai į jį įsižiūrėti kartu stengdamasi nekreipti dėmesio į pabėgimo kelią. Jis atrodė kitoks. Ne tik pirmą kartą vilkėjo spalvotą drabužį, bet ir tas drabužis buvo mano mėgstamiausios spalvos - žalias: prigulę marškiniai iki alkūnių atraitytomis rankovėmis. Trys viršutinės sagutės atsegtos, mačiau jo glotnią blyškią krūtinę. Įdomu, ar jis žino, kad žalia - mano mėgs­

P I N K L Ė S E

tamiausia spalva? Aišku, ne. Iš kur jis žinos? Džinsai buvo tie patys, apspurę ir išblukę, kojos basos. Aha! Tai galėtų būti didelis prana­šumas, jei reikėtų veikti pagal kokį nors vijimosi scenarijų. Pagaliau

prisiminiau esanti lovoje ir tikrai neapsiavusi supergreitais bėgimo sportbačiais. Vėpla.

-T u sapnavai, Greise? - paklausė jis.- Koks tavo reikalas?- Atrodei lyg sapnuodama.- Neprisimenu.Nenorėjau, kad jis žinotų, jog sapnavau jį. Ir DAŽNAI sapnuoda­

vau pastarosiomis dienomis.Jis atsiduso.- Man patinka sapnuoti. Mano mėgstamiausias paros metas. Ar

nepastebėjai, kad sapnai keičia savijautą?Nieko neatsakiau, tik pašnairavau. Jeigu jis norėjo mane paerzinti,

labai prašom. Aš vis dar bandžiau sugalvoti, kaip ištrūkti pro duris.- Na, pavyzdžiui, apie ką nors esi vienos nuomonės, paskui tą

daiktą ar žmogų susapnuoji. Visiškai kitaip, negu buvai apie jį manęs. Pabundi, ir viskas pasikeitę.

Neturėjau supratimo, kur jis suka.Jo akys buvo skvarbios, tamsesnės nei visada.- Durys atviros, Greise. Durys visada atviros.Kryptelėjau galvą durų pusėn, bet jos buvo uždarytos. Ir tam­

su. Ir Iteno nėra. Senas kaip pasaulis sapnas sapne. Varge mano... PABUSK!

Atsikėlusi tyliai nutipenau prie durų. Užsklęstos. Žinoma, už­

sklęstos. Aš apsiverkiau.Man reikia iš čia ištrūkti.Man reikia matyti dangų.Man reikia bėgti.

49

C a t C l a r k e

♦

Pusryčius Itenas atnešė anksti. Bent aš manau, kad anksti. Sužinoti nėra kaip. Žinau tik tiek, kad tebešniurkščiojau po to sapno. Jaučiau, jog laikas ankstyvas, toks, kai dar niekas pasaulyje nepabudęs. Itenas vilkėjo ne žaliai. Jis vilkėjo juodais teniso marškinėliais ir pilkais džin­sais. Šiandien atrodė išvargęs. Pirmą kartą atrodė ne toks tobulas kaip visada. Gal naktimis sąžinė neduoda miegoti.

Paklausė, kaip miegojau. Ne kažin kaip, atsakiau. Pasakiau, jog atrodo pavargęs, ir mintyse sau įspyriau - nenorėjau pasirodyti susi­

rūpinusi dėl jo.Jis truputį nustebo, kad aš pastebėjau. Patylėjęs tarė:- Nelengva, Greise, juk taip?Nieko nesupratusi papurčiau galvą. Jis gražiai, liūdnai šyptelėjo

ir išėjo.Po pusryčių iškart puoliau po dušu. Mėgstu labai karštą vandenį -

praplauna smegenis. Ilgai stovėjau, pečiais tekėjo vanduo. Rankas laikiau atkišusi; įdegusioje odoje ryškiai bolavo randai. Nagu dryks- telėjau per kairį dilbį. Paskui dar porą kartų. Draskiau vis smarkiau. Kraujas nepradėjo bėgti, bet skausmas buvo malonus. Pasijutau bu­

dresnė. Gyvesnė.Dabar mano ranka išakėta bjauriais raudonais ruožais. Nieko.Bet nenoriu, kad Itenas pamatytų. Vargu ar jam patiktų.

♦

Selė nėščia. Tai buvo posūkis, kai viskas virto mėšlu. Aišku, ne iš karto. Kurį laiką gyvenimas buvo lyg ir normalus (nors pobaisis). Be abejo, Selė buvo priblokšta. Tekėjo ašarų upeliai, netilo naktiniai

50

P I N K L Ė S E

skambučiai, bet kažkaip abi įstengėm įveikti egzaminus nesusikirsda- mos. Selei teko išbėgti iš anglų literatūros egzo, nes ėmė pykinti, bet ji jau buvo baigusi rašinį, taigi maža bėda. Kaltę ji suvertė „Ginos“ mėsainiams, atseit apsinuodijusi. Nelabai gražu baro atžvilgiu.

Selei atėjo liūdni laikai, tačiau man buvo savotiškai gera. Skamba siaubingai, bet galbūt pirmą kartą gyvenime jaučiausi naudinga ir... Net nežinau... reikalinga? Mano geriausia draugė išgyveno baisiausią dalyką, kokį tik galima įsivaizduoti, o aš kažkaip keistai, iškrypėliškai džiaugiausi. Kaip jums patinka? Nežinau, gal „džiaugiausi44 ne visai tinkamas žodis, bet visa ši drama savotiškai jaudino. Selės nežmoniš­kai gailėjau ir būčiau kaži ką padariusi, kad pakeisčiau padėtį. Bet ga­lėjau tik padėti jai viską ištverti vieninteliu būdu - būdama geriausia drauge, kokios ji nusipelnė. Tą ir stengiausi daryti.

Kai tik reikėdavo, pridengdavau ją. Kai Devonas atslinko atseit „užuodęs44, kad kažkas ne taip, jį nukreipiau klaidingais pėdsakais. Nuvedžiau ją pas gydytoją - sugaišau ne vieną savaitę, kol pavyko ją prikalbinti. Selė užsispyrė pirmiausia norinti atsikratyti egzaminų. Aš grizinau ir grizinau, bet ji nėjo, ir gana.

Aišku, nekilo jokio klausimo, ką Selė darys: jokiu būdu negalė­jo turėti kūdikio. Tokio varianto mes net neaptarėme. Čia jums ne pigios televizijos laidos, kuriose drebant apsisprendžiama gimdyti ir neva nuoširdžiai paistoma, kaip moksleivė ir viena puikiausiai gali auginti kūdikį. Kaip dabar be kūdikio ji neįsivaizduojanti gyvenimo ir taip toliau. Tai jau ne. Selė kūdikio nenorėjo, taškas.

Man vis teberūpėjo, su kuo ji mylėjosi. Mano atžvilgiu ji tiesiog elgėsi nesąžiningai. Turėtų būti „kaip tu man, taip ir aš tau“ (pasaky­siu savo paslaptį, jeigu tu pasakysi savo). Bet iš paskutiniųjų stengiau­

si užgniaužti besikaupiantį apmaudą.Iš tikrųjų Selei nereikėjo, kad ją lydėčiau pas daktarą, bet aš už­

sispyriau. Ne, nebijojau, jog ji viena nenueis, paprasčiausiai jaučiau

51

C a t C l a r k e

turinti būti kartu. Gydytoja išaiškino Selei visas galimybes, bet ma­čiau, jog ji nesiklauso. Gydytojai baigus kalbėti, Selė ramiai pareiškė smulkiai (melas) išnagrinėjusi visas galimybes, tačiau nesanti kvaila (tiesa) ir suprantanti, kad nepasirengusi tokiai atsakomybei (irgi tie­sa). Ji buvo nepaprastai rami. Sakytum sėdėtų ne gydytojo kabinete

arba viską stebėtų per stiklą. Per blausų stiklą.Bloga žinia buvo tai, jog mes be reikalo delsėme tas porą savaičių. Jei

Selė būtų kreipusis į gydytojus anksčiau, būtų gavusi kažkokių tablečių nėštumui nutraukti. Nebūtų buvę malonu, tačiau jai nebūtų reikėję patirti operacijos traumos. Jaučiausi, lyg būčiau Selę apvylusi. Turėjau kalbėti taip, kad būtų manęs paklausiusi. Turėjau greičiau nuvaryti ją pas daktarus. Galbūt per daug įsijaučiau į pačią dramą. Galbūt.

Buvo keista; abi buvome susitaikiusios su mintimi apie abortą, kol sužinojome, kad ji galėjo jo išvengti. Nežinau kodėl, bet neiš­vengiama operacijos būtinybė atrodė daug blogiau už tabletes, nors galutinis rezultatas tas pats.

Tada, manau, Selė ir persimainė. Išėjome iš kabineto gavusios jai siuntimą į kliniką kitą savaitę. Pasiūliau užeiti į tokią skylę išgerti arbatos. Sėdėjome viena priešais kitą kavinaitės gale. Staliukas visas subraižytas. Arbata karti ir stipri. Selė klausėsi manęs išsiblaškiusi, bet ir nenuostabu. Aš tarškėjau, kaip viskas bus gerai, netrukus ji galės viską pamiršti ir argi gydytoja nebuvo maloni?

- Greise, gal galėtum liautis? - pertraukė ji mane.- Ką liautis?

Selė pažvelgė į mane kaip į bukaprotę.- A r negalėtume... Šiuo metu tiesiog negaliu. Man reikia eiti.Ji atstūmė kėdę. Kėdė nučiuožė klaikiai girgždindama linoleumą.- Kur tu eisi? Kas pasidarė?Aš suglumau. Supratau, kad ji nuliūdusi, bet privalėjo liūdėti su

manimi, ne kur nors nulindusi viena. Taip nebuvo derėta.

52

P I N K L Ė S E

Selės akyse pasirodė ašaros, drebančiu balsu ji tarė:- Nieko. Man reikia namo.

Ir nėrė iš kavinės man nespėjus susigaudyti, kas vyksta. Palikusi mane apmokėti sąskaitos. Gražu.

Sumokėjusi puoliau į gatvę ketindama ją pasivyti. Maniau, bus čia pat, už kampo, pasirengusi atsiprašyti, kad vaidino tokią dramos

žvaigždę. Neradau, tada paskambinau. Iškart atsiliepė balso paštas. Keista. Selė niekad neišjungdavo telefono. Niekad o niekad. Taip bu­vome susitarusios.

♦

Nudraskymai blunka. Perlaužtas tušinukas veiksmingesnis už nagus. Kraujas ant pižamos.Raudona. Balta.

♦

Dar vienas Iteno apsilankymas. Tikras, ne sapne - bent taip manau. Jis iškart pastebėjo kraują, gal todėl, kad nemėginau slėpti.

- Duok ranką, - liepė jis taip tyliai, jog net suabejojau jį tai pasa­kius. Jis švelniai ištraukė man iš delno nulaužtą tušinuką ir įsikišo į džinsų kišenę. - Atnešiu švarių drabužių.

Po kelių minučių jis atnešė kitą pižamą, lygiai tokią pačią, kokia

vilkėjau.- Nori, kad pagelbėčiau? - paklausė jis, rodydamas į mano kruvi­

nas rankas. Aš papurčiau galvą, apsunkusią ir nenuovokią.- Pasistenk gerai jas nuplauti. Po kriaukle yra antiseptiko. Linktelėjau, paėmiau nuo lovos drabužius ir nuėjau į vonią. JaU'

čiausi, lyg žengčiau po vandeniu.

53

Cat C l a r k e

Kai išėjau maždaug po dešimties minučių, Itenas sėdėjo ant mano

lovos laikydamas kruviną tušinuką. Atrodo, nė kiek nesibjaurėjo

mano krauju išsitepęs pirštus.

- Ar tušinukus išnešti? - abejingai paklausė jis.

- Ne, prašau, palik. Aš... aš turiu rašyti. Tai mano vienintelis už­

siėmimas.

-T o lia u taip negalima, Greise. Supranti, ar ne?

Mane užplūdo panika. Jei negalėsiu rašyti, tikrai galiu išprotėti.

- Prašau, Itenai, daugiau taip nedarysiu, pažadu.

Jis pakėlė akis, ir man pasirodė, jog jis tikrai mane mato. Atlaikiau

jo žvilgsnį kiek įmanoma ilgiau. Jis žinojo. Kad meluoju. Negalėjau

šito pažadėti.

Jau esu ne kartą bandžiusi ir pažado netesėjusi.

Itenas atsistojo, nuėjo prie durų palikęs mane spoksoti į tuštumą.

Darydamas duris pasakė:

- Kartais sunku suprasti, kodėl žmonės daro tai, ką jie daro, tiesa?

Laukiau pažįstamo velkių kaukštelėjimo. Išgirdusi tyliai sušnibž­

dėjau tuščiam kambariui:

- Ką tu sakai...

Atsisėdusi ant lovos atsmaukiau rankoves. Žvelgiant į rankas,

skersai ir išilgai išraižytas senų ir naujų randų, pirmą kartą toptelėjo

mintis, kad keista šitaip elgtis su savimi.

14 diena

Jau lygiai dvi savaitės. Visos dvi savaitės šiame kambaryje, ir jokių

permainų. Iš tikrųjų ne visai taip: šiandien išvaliau vonią. Gana ne­

tikėta. Mat vonia pradėjo atrodyti jau ne tokia baltutėlė. Ir kažkodėl

man šitai nepatiko. Jei kokiu stebuklu koks riteris spindinčiais šarvais

mane imtų ir išgelbėtų (kažkaip nepajėgiu įsivaizduoti eilėje išsirikia­

vusių savanorių), nenoriu, kad jis mane palaikytų visiška apsileidėle.

Kartais sugaunu save meluojant sau. Iš teisybės, nenoriu, kad Ite-

nas laikytų mane apsileidėle. Na štai. Jau geriau. Nežinau, kodėl man

tai rūpi, bet rūpi. Mama didžiuotųsi. Reikėjo tik dviejų nelaisvės sa­

vaičių, kad pagaliau imčiausi šiokios tokios ruošos.

Po kriaukle stovi šveitiklis.

Įdomu, kaip būtų jo išgėrus.

Man vykdant švaros misiją, Itenas atnešė pietus. Įkišęs galvą pro

vonios duris nusišypsojo. Nespėjusi susigriebti nusišypsojau ir aš. Nė

vienas nieko nepasakėme. Pietų buvo salotų. Suvalgiau gal per dešimt

minučių. Matyt, valymas sužadino apetitą. Šią popietę ne rašiau, o

mankštinausi. Keletas pritūpimų, keletas pasitempimų, nieko sun­

kaus. Šimtą kartų suvaikščiojau nuo sienos iki sienos.

♦

55

C a t C 1 a r k e

Selės nepasiekiau visą vakarą po apsilankymo pas gydytoją. Jos mobi-

liukas buvo išjungtas, namie nei tėvų, nei jos. Bent jau niekas nekėlė

telefono ragelio. Taip ir mačiau, kaip Selė, stovėdama prie aparato,

varto akis, kad aš niekaip negaliu atsikabinti. Prisipažinsiu: smarkiai

susirūpinau. Neturėjau nuovokos, kas vyksta.

Tolesnės dienos buvo nykios. Pasiunčiau kelias žinutes Selės nu­

meriu ir porą palikau namų atsakiklyje. Vienintelį kartą, kai atsiliepė

jos tėtis, pasakė, kad ji išėjusi. Namuose nenorėjau jos per daug ieš­

koti, kad nesukelčiau įtarimų. Gal jai tiesiog reikėjo laisvės, šiek tiek

laiko pagalvoti apie artėjančią savaitę.

Galų gale nusprendžiau, jog ji pati susisieks su manimi, kai no­

rės ir bus tam nusiteikusi. O kai jau bus, mane ras su visa arbata

ir užuojauta, kiek tik jai reikės. Stengiausi negalvoti, jog jos elgesys

kavinėje mane supykdė. Ir supykdė ji pati, nekreipdama dėmesio į

mano skambučius ir žinutes. Ir tebepykdė nenorėdama sakyti, su kuo

miegojusi. Iš tikrųjų nemaža krūva pykčio, bet buvau pasiryžusi jį

nustumti į šalį. Kol kas.

Neabejojau, jog ji man paskambins iki kitos savaitės. Kaip gyva

neleisiu, kad viena pereitų visą tą siaubą. Taigi laukiau ir laukiau.

Nieko.

Selės operacijos išvakarėse pabandžiau paskutinį kartą. Pasiunčiau

maldaujamą žinutę: ji T U R IN T I man paskambinti, žinau, kad jai

sunku, bet rytoj būsiu su ja, kad ir ką ji kalbėjusi. Po kelių valandų

gavau atsaką: „Devintą susitinkam parke prie sūpuoklių." Trumpą ir

šaltą. Jokių atsiprašymų, jokių „xxx“, nieko. Na, bent pagaliau sutiko

susitikti.

Atėjau į parką dešimčia minučių anksčiau ir nupėdinau prie sū­

puoklių. Baisiai nustebau ten jau radusi Selę. Ji niekada niekur nespė­

davo. Trukdydavo kažkoks psichologinis dalykas. Esu mačiusi, kaip

ji stengiasi išeiti iš namų laiku, bet susigriebdavo kažkur nukišusi

56

P I N K L Ė S E

raktus ar telefoną, ar rankinę arba pala... šitais džinsais nenorinti eiti,

nes atrodo, kad gali būti lietaus. Taigi pamačiusi, kaip ji sau supasi,

šiek tiek susinervinau.

Selė išvydo mane ateinant. Pamojavau. Ji ne. Geraiii... Jau lyg ir

norėjau apsisukus žygiuoti namo, bet tai ne išeitis. Lėtai prisiartinusi

atsisėdau į gretimas sūpuokles. Ji nė negrįžtelėjo.

- Kur buvai prapuolusi, Sele? Aš taip jaudinausi.

- Niekur nebuvau prapuolusi. Tik norėjau pabūti viena.

Ji pažiūrėjo į mane. Atrodė, tiesiog nežinau... gal susirūpinusi.

- Ką gi, visai suprantama. Bet galėjai nors pasakyti.

Ji papurtė galvą. Jos ranka švelniai glostė pilvą.

- Kalbėk su manimi, Sele, būk gera.

- Ką nori, kad pasakyčiau?

- Na, pirmiausia, ar rytoj užeiti pas tave, o gal susitiksime kli­

nikoje?

Buvau nusistačiusi pamiršti jos elgesį — bent kol bus padarytas

abortas.

- Man nereikia, kad tu ten būtum, - pasakė ji ramiu, bet tvirtu

balsu, kuris man visai nepatiko.

- Nebūk kvaila, žinoma, kad būsiu! Pati tikrai neleistum manęs

vienos, kai toks reikalas. Liaukis, Sele...

- Tu manęs nesiklausai. Aš nenoriu, kad ten būtum.

- Kodėl? Ar kas kitas eis su tavimi? Tu pasakei mamai?

Selė šyptelėjo - taip trumpai, net suabejojau, ar tai buvo šypsena.

- Kurgi ne.

-T a d a su kuo? Pala... Gal pasakei jam?. Tam berniukui?..

Tai jau galėtų būti žingsnis į priekį. Jeigu Berniukas X prisiima

atsakomybę, jau geras ženklas.

Selė pakratė galvą, akys pritvinko ašarų. Siekiau jos rankos, bet ji

krūptelėjo. Tikrai krūptelėjo! Kas per velniava!

57

C a t C. l arke

- Sele, kas tau yra? Viešpatie!

Nulipau nuo sūpuoklių, atsiklaupiau priešais ją, kad matyčiau akis.

- Tu tikrai nieko nenutuoki, ką? - paklausė ji, lėtai kraipydama

galvą.

- Neturiu žalio supratimo! Pasakyk. Nagi, man gali viską sakyti...

pati žinai.

Ji giliai atsikvėpė kaupdama drąsą tam, ką ketino tarti.

- Dėl visko tu kalta.

Valandėlę netekau amo. O kai jį atgavau, išleidau tik kažkokį gar­

są, iš gerklės neišgavau nė žodžio.

- Nieko nebūtų buvę, jeigu ne tu, - tarė Selė tyliai, bet su tokiu

kartėliu, kokio iš jos nebuvau girdėjusi.

Pajutau pirmus pykčio dūrius, aštrius ir karštus.

- Ką čia kliedi? Turbūt juokauji, ką?

- Ar tau taip atrodo?

Dabar ir Selė rodės supykusi. Kaip šitaip gali būti? Lyg žiūrėtum

prastą spektaklį, kai aktoriai painioja dialogo žodžius.

- Kaip aš galiu būti dėl to kalta? Kiek suprantu, o suprantu ne­

daug, nes tu man nieko nepasakojai, tu pergulėjai su atsitiktiniu ber­

nioku, nenaudojai prezervatyvo ir... Na, aš tiek težinau, taip? Dabar

man tiksliai paaiškink, kur čia mano kaltė. Nagi, rėžk. Atleisk, kad

pati nesusivokiu, jeigu jau taip velniškai akivaizdu!

Atsistojusi dar nešaukiau, bet tarsi spjaudžiau žodžius. Tėtis visada

sakydavo, kad esu lyg pasiutusi katė.

- Kaip visada, pati nežinai, ką šneki, - metė Selė.

Pokalbis darėsi nevaldomas, bet aš nieko negalėjau padaryti.

- Nežinau, kas tau užėjo. Kalbi visiškas nesąmones. Sele, aš nieko

blogo nepadariau, ir tu žinai!

- Kaip manai, kodėl atsidūriau tokioje padėtyje?

Pasijutau žengianti į kažkokius spąstus, bet nemačiau, kur jie.

58

P I N K L Ė S E

- Hm... Na... Pažiūrėkime. Manau, buvo maždaug taip: susipaži­

nai su kažkokiu vaikėzu, pasibučiavot, jis ėmė grabinėti, tu pagaliau

supratai, kad nenori likti paskutine skaistuole šioje planetoje, kad

laukti vienintelės tikros meilės galbūt tėra laiko gaišimas, todėl lei­

dais išdulkinama. Užtruko gal kokias dvi minutes, tada žliumbdama

parlėkei namo.

Vos visa tai sušnekėjau, suvokiau padariusi baisią klaidą.

Selė atrodė tarsi gavusi antausį. Bandžiau trauktis:

- Velnias, Sele, nepyk. Nenorėjau. Aš tik visai... Ai, pati žinai,

kaip kartais nesuvaldau liežuvio. Pati nesusigaudau, ką šneku.

Vėl bandžiau ją paliesti, bet ji dėbtelėjo į mano ranką, lyg ta būtų

koks išsigimęs vabzdys.

- Neliesk manęs, - tarė negyvu balsu. - Prisimeni tą penktadienį

prieš Velykas, kai buvome klube? Tu išsitempei šokti tris ar net ketu­

ris vaikius, mane palikai vieną sėdėti kampe?

- Aha, prisimenu. Jau atsiprašiau. Vis tiek nematau, ką tai turi

bendro, - burbtelėjau.

- Kai atėjome pas mane, buvai visai akis užsipylusi. Nieko nuo­

stabaus, aišku. Prisimeni, ko man prišnekėjai virtuvėje?

Mintyse atsukau minėtąjį vakarą, bet nieko nepešiau. Papurčiau

galvą.

Mėgdžiodama mane, Selė irgi papurtė galvą ir sumurmėjo:

- Tipiška. Sakei, jeigu tuoj pat neprarasiu nekaltybės, tu užrašysi

mane į vienuolyną arba savo nuožiūra parinksi berniuką, kad atliktų

šitą pareigą.

Ooo, šitaip galėjau leptelėti.

- Sakei, kad džiūdama dėl Kriso tik gaištu laiką, - toliau kalbėjo

Selė, - kad aš kliedžiu tikėdamasi, jog iš to kas nors išeis, ir „iš viiiiiso

be reikalo esu per daug išranki". Jau atpažįsti tekstą? Ką nors pri­

mena?

59

C a t C l a r k e

- Ir dėl šito keli tokį triukšmą? Girta suskeliu kokią nesąmonę,

o tu eini ir dėl to su kuo nors išsidulkini? Cha, papasakok, kaip tai

vyksta.

- Tu tikrai nesupranti, kokia ragana gali būti?

- Dieve mano, aš tik juokavau, Sele. Buvau girta! Juokas ima. -

Nusisukau nuo jos.

- Ne tik tą vakarą, Greise, - visą laiką įgeldavai. Gal tu ir neprisi­

meni, bet aš nepamiršau! Jei tavo geriausia draugė nuolatos ką nors

kartoja, pradedi tuo tikėti. Jeigu ne tu, nebūčiau su niekuo prasidė­

jusi - nebuvau pasirengusi! Gal tau ir sunku suprasti, Panele: „Oi,

mes pažįstami tik penkias minutes, bet laisvai galim užsiimti seksu.

Gal po to labiau sau patiksiu ir pagaliau pasijusiu esanti šio to verta,

ne tik kažkokia apsigimėlė, pjaustanti sau rankas, kad žmonės už­

jaustų..."

Rėžiau Selei per veidą.

Selė nustėro, aš irgi. Kaip gyva nesu niekam sušėrusi. Nuėjau pa­

likusi ją spoksančią.

Jaučiausi kaip apdujusi. Kaip šitai galėjo atsitikti? Mūsų draugystė

baigta, aiškus reikalas. Jau nieko nesugrąžinsi. Visą tą laiką maniau,

jog Selė mane myli... Ir išgirsti iš jos tokius baisius žodžius?

Leidausi bėgti. Iš visų jėgų. Kad kuo toliau nuo Selės. Kuo toliau

nuo visko.

Bet, nors ir kaip bėgau, ašaros pasivijo.

60

15 diena

Vėl sapnai. Vieni tarsi nusitęsia į amžinybę, kiti vos spėja šmėstelėti.

T ik vieną prisimenu aiškiai, kiti nublanksta vos pabandžius prisimin­

ti. Gal prisiminsiu vėliau. Nesu iš tų, kurios mano, jog sapnai būtinai

ką nors reiškia, bet aš turbūt nesu ir nusistačiusi prieš jų aiškinimą.

Šią naktį sapnavau seksą su Netu. Viskas buvo kaip reikiant. Jo

kvapas, jo kūnas prie mano odos, raumeningos nugaros judesiai po

mano rankomis. Mes gulėjome ne jo ir ne mano lovoje, o Selės. Sek­

sas buvo geras, gal net geresnis negu kada nors tikrovėje.

Staiga vėl nutiko senas kaip pasaulis sapno pasikeitimas ir mane

užgulė Itenas. Bet jis tebebuvo ir Netas. Toks Iteno / Neto žavesio

hibridas.

Paskui gulėjau padėjusi galvą jam ant krūtinės. Dabar jau visas

buvo Itenas - tokia baisiai blyškia krūtine.

Gulėjau gal net kelias valandas. Kol pastebėjau negirdinti jo širdies

plakimo. Krūtinė nesikilnojo, kaip turėtų kilnotis, - jis nekvėpavo.

Pašokusi pažvelgiau į veidą. O jis tik ramiai nusišypsojo ir paklausė:

- Kas yra, Greise?

Atsakiau negirdinti jo širdies ir pamaniusi, jog miręs. Jis vėl nusi­

šypsojo ir palingavo galvą, lyg būčiau viską perdėjusi.

- Gal nelabai atidžiai klausaisi? Gerai įsiklausyk, ir išgirsi van­

denyną.

61

C a t C l a r k e

Vėl prispaudžiau ausį prie jo krūtinės ir tikrai išgirdau širdį, sil­

pną, bet vis tiek plakimą. Ir išgirdau vandenyną, bangų mūšą. Aš

nusišypsojau.

Ir tada pabudau - ir sutrikusi, ir susijaudrinusi. Sapnai vargina.

Man rodos, aš kažkuo pasikeičiau. Negaliu bakstelėti pirštu, kada

tai įvyko, bet pasikeičiau. Lioviausi klausinėti save, kodėl aš čia. Esu,

ir tiek. Taip jau susiklostė. Nežinau, kaip viskas baigsis, tačiau gal net

nesvarbu.

Bet aš tebenoriu sužinoti apie Iteną. Man reikia žinoti apie Iteną.

Ką jis veikia visą dieną? Kur miega? Ar išeina į lauką? Ar laimingas?

Bandysiu žmoniškai su juo pasikalbėti. Daugiau jokio aikštijimo-

si, jokių ašarų.

Pradedu šiandien.

♦

Po pietų Itenas atnešė man keletą pilkų plonų treninginių kelnių ir

porą baltų berankovių marškinėlių. Taip pat apatinių. Viskas mano

dydžio. Nustebusi pažvelgiau į dailiai sulankstytų drabužių krūvelę.

Jis nuraudo.

- Pamaniau, pravers mankštinantis...

Padėkojau, ant krūvelės viršaus pastebėjau porą bumbulų plau­

kams surišti. Aišku, ir apie tai pagalvota. Tik dabar stebiuosi, iš kur

jis sužinojo, kad pradėjau sportuoti. Ir kaip suprato, jog tai ne vienos

dienos užgaidas?

Buvo gera pabūti be pižamos. Vėl lyg ir pasijutau savimi. Ir buvo

gera pajudėti - veikti dar ką nors, ne tik prisiminti. Net pamėginau

padaryti keletą atsispaudimų, bet supratau per daug užsimojusi, nes

dvi savaites beveik nejudėjau. Jei noriu neprarasti sveikatos, reikės

kasdien po truputį didinti krūvį.

62

P I N K L Ė S E

Šiandien Itenas atėjo ir popiet. Tysojau ant grindų, širdis daužėsi.

Dešimt minučių bėgau vietoj, šiaip jau nebūčiau net sušilusi. O da­

bar likau be jėgų. Išgirdau už savęs atsidarant duris. Itenas pasilenkė

prie manęs.

- Labas, - karktelėjau.

- Labas. Kaip jautiesi?

- Visiškai nusivariusi, - atsakiau. Veikiau išgirdau, negu pama­

čiau, kaip jis atsisėdo ant lovos krašto. Aš tebegulėjau ant grindų vie­

ną ranką atmetusi per kaktą. Puiki proga.

- Ar Itenas tavo tikras vardas?

- Manai, Greise, kad aš tau meluočiau?

- Nežinau. Gal. Matai, Itenas - vienas mano mėgstamiausių vardų.

-T ik ra i? Džiaugiuosi. — Jis nusišypsojo.

- O pavardę turi?

- Ar kas nors neturi?

- Zinai, tu labai paslaptingas.

- Argi visi žmonės nėra paslaptingi?

Nusijuokiau.

- Gerai, ką tada per dieną veiki? Juk negali visą savo laiką vien

gaminti valgį ir skalbti. Nejaugi nepabosta? Ar tu man darai valgyt?

Buvau pasiryžusi jį iškvosti. Jis patylėjo.

- Tai nesvarbu.

Atsidusau. Nieko neišdegs.

- Atrodai pavargęs.

Tai buvo tiesa. Paakiuose tamsūs ratilai, oda pageltusi.

- Dėl manęs nesijaudink, Greise. Kaip sekasi? - paklausė moste­

lėdamas stalo pusėn.

Aš pasiverčiau, pasirėmiau viena alkūne suvokdama, kad jam atsi­

veria daugiau negu platus mano krūtinės vaizdas.

- Nežinau. Sunku. Skaudu... viską prisiminti.

63

Ca t C l a r k e

Itenas valandėlę žiūrėjo į mane.

- Gal skausmas ne visada blogas dalykas. - Jis atsistojo tramdyda­

mas žiovulį. - Na, eisiu, o tu darbuokis. Jau vėlu.

Jis uždarė duris palikęs mane spėlioti, ką tuo norėjo pasakyti.

Tikrai dar ne vėlu.

O gal?

♦

Po kivirčo su Sele visą kelią namo bėgau. Trys mylios dulktelėjo kaip

nebūta. Kol pribėgau duris, ašaros nudžiūvo. Tą naktį beveik nemie­

gojau. Galvoje vis sukau mudviejų pokalbį ieškodama jame logikos.

Beviltiškas reikalas.

Kitą dieną buvo dar blogiau. Žinoti, ką Selė išgyvena - vienui

viena. Kas kelias minutes dirsčiojau į mobiliuko laikrodį. Likus va­

landai iki Selei paskirto laiko, nebeištvėriau, paskambinau jai. Vėl

balso paštas.

- Sele, čia aš. Aš... Net nežinau, ką tau sakyti. Tikiuosi, viskas pra­

eis gerai. Vakar buvo... manau, mums reikia pasikalbėti. Paskambink.

Iš Selės nė žodelio, nei tą, nei kitą dieną. Žinojau, kad ji pasidarė

abortą. Dėl to negalėjo būti jokios abejonės. Mane graužė kaltė, kad

ji turėjo kentėti viena, bet aš taip pykau ant jos už tuos žodžius.

Nėjo iš galvos, kad Selė jau senokai griežia ant manęs dantį. Be abe­

jo, aš jai prišnekėjau kvailysčių. Bet kaltinti mane, kad pastojo? To jau

per daug. Juk tai Selė - nuovokiausias, protingiausias, praktiškiausias

žmogus, kokį tik pažįstu. Jokios logikos. Ir vis tiek už tai, ką tada pasa­

kiau parke ir tą naktį grįžus iš klubo, jaučiausi kaip niekingas kirminas.

Tai buvo idiotizmo viršūnė, bet juk Selė mane pažinojo. Maniau, kad

žino, kada į mano kalbas žiūrėti rimtai, o kada jų nepaisyti. Tarp mu­

dviejų viskas buvo gerai iki to apsilankymo pas gydytoją, ar ne?

64

P I N K L Ė S E

Slinko dienos - pykčio ašarų ir sumišimo migla. Aš ėmiau pjaus­

tytas. Net po viso to, ko man prikalbėjo Selė.

Vieną sykį šmaukštelėjau per giliai. Kraujas taip smarkiai bėgo,

maniau, niekada nesustos. Lyžtelėjau lašą. Liežuviu pajutau šilumą.

Mama puikiai suvokė, kad kažkas darosi. Ji netgi bandė mane šne­

kinti. Aš nekreipiau į ją dėmesio. Buvau tokia vieniša - ir baisiai norė­

jau su kuo nors pasikalbėti. Tačiau ne taip baisiai, kad kalbėčiausi su ja.

Pamaniau, ar nepaskambinus Sofi. Truputį pykau ant jos. Juk ga­

lėjo skambtelėt, paklausti, kaip jaučiuosi. Vis dėlto ji galėjo pamany­

ti, kad esu nėščia. Supratau, jog mąstau juokingai, nes a) nubloškiau

tą mergaitę kaip sunkią plytą ir nebuvau verta jos dėmesio, b) jai

pamelavau dėl nėštumo testo. Taigi mano pasipiktinimas vargu ar

buvo teisėtas.

Aš niekam neskambinau, ir man niekas neskambino. Vienatvė

tiesiog smaugė. Skausmas pasidarė kone fizinis. Atrodė, imsiu ir susi­

draskysiu. Norėjosi ištrūkti iš odos apvalkalo.

Staiga vieną vakarą viskas pasikeitė. Savo kambaryje gėriau ban­

dydama užsimiršti. Klausiausi liūdnos muzikos. Kaip tikra paauglė.

Prisimenu, net pamaniau: esu klišė, ir netgi nelabai vykusi.

Nutariau judintis ir ko nors imtis. Apsimoviau timpėmis, užsivil-

kau senus teniso marškinėlius, apsiaviau patikimus sportbačius ir šo­

viau iš namų. Bėgioti apgirtus - nuoširdžiai visiems rekomenduoju.

Skriste skridau gatvėmis. Na, kelis kartus kluptelėjau, bet šiaip turiu

pasakyti, jog alkoholis labiau padėjo, negu trukdė. Netrukus apėmė

toks pat pakilumas, kokį visada jaučiu bėgiodama. Būčiau galėjusi

bėgti amžinai. Manęs net lietus neišgąsdino. Tik dar sparčiau myniau

šaligatviais.

Neketinau bėgti prie Selės namų. Bent sąmoningai - tikrai ne. Bet

ką sau manot, ten ir atsidūriau. Atsišliejusi į žibinto stulpą spokso­

jau į jos miegamojo langą kaip koks kuoktelėjęs moterų persekioto­

65

C a t C l a r k e

jas. Atgaudama kvapą galvojau, ką daryti. Girtumas buvo išgaravęs,

galėjau garantuoti. Dar nebuvo vėlu, Selės kambaryje degė šviesa.

Užuolaidos užtrauktos. Vos susilaikiau nepuolusi prie durų ir ne­

paskambinusi. Mane draskė priešingi norai. Veržiausi stverti Selę,

karštai apkabinti ir melstis, kad viskas grįžtų į senas vėžes. Ir kartu

norėjau ją pastvėrusi supurtyti, aprėkti ir paklausti: „Kaip galėjai man

šitaip sakyti?" Norėjau ir to, ir to, ir išvis nieko. Galų gale nieko ir

nepadariau.

Apsigręžusi numoklinau tolyn nuo Selės namų. Staiga nė kiek ne­

beviliojo mintis parbėgti visą kelią namo. Man pasidarė bloga ir... liū­

dna. Nedvejodama pasukau į artimiausią autobusų stotelę. Tamsioje

pastogėje sėdėjo berniokas. Lemputė, matyt, buvo sudaužyta. Atsisė­

dau ant suolo kitame gale, nebeturėjau sveikatos stovėti. Atsišliejau

į sienelės stiklą ir užsimerkiau. Ėmiau giliai kvėpuoti stengdamasi

atituštinti galvą. Vėl lijo. Girdėjau, kaip lašai barbena į stogą, kaip

čiuožia padangos šlapiu asfaltu.

Jaučiau, kad berniokas mane stebi. Kartais juk jauti, teisybė? At­

sidusdama atmerkiau akis ir atsigręžiau į jį. Jis skubiai nusuko žvilgs­

nį - pasijuto kaltas. Vėl atsigrįžo, įsitikinti, ar tebežiūriu. Tebežiū­

rėjau. Jis vėl nusisuko. Ir vėl atsi! Aš savo firminiu būdu kilstelėjau

antakį.

- Atsiprašau, aš... Atsiprašau, - sumekeno jis. Tylėdama spokso­

jau į jį. Buvo gan seksualus. Netvarkingi trumpoki šviesūs plaukai,

senokai skutęsis. Taisyklingas vyriškų bruožų veidas, tiesi nosis. Akių

spalvos neįžiūrėjau. Apranga patiko: teniso marškinėliai ant kitų

marškinėlių - ilgomis rankovėmis. Net patamsyje iš po džinsų švietė

baltutėliai sportbačiai. Nemanykit, aš jo neapžiūrinėjau nuo galvos

iki kojų. Sugėriau visą šitą informaciją per sekundės dalelę (ar dvi).

- Galiu kuo padėti? - paklausiau, bet nebjauriai.

Jis sutriko.

66

P I N K L Ė S E

- Oi, ne. Atsiprašau.

Ir nusigręžė - vėl! Jau toks drovuolis. Aš vėl užsimerkiau nesuk­

dama sau galvos, ar jis mane apžiūrinės. Nebuvau tam nusiteikusi.

Atsimerkiau išgirdusi sustojant autobusą. Mane apakino ryški ži­

bintų šviesa. Prisiartinau prie paniurusio vairuotojo. Ir tik tada susi­

griebiau neturinti piniginės. Vėpla.

- At...atleiskit, atrodo, būsiu pamiršusi namie piniginę.

Vairuotojas nepatikliai dėbtelėjo, netgi panaudojo prieš mane

mano nuosavą antakio triuką.

Aš pasipiktinau.

- Tikrai! Paimkit, man reikia grįžti namo. Sušalau, sušlapau. Pa-

vežkit...

Vairuotojas tik pakratė galvą. Dar neištarė nė žodžio.

Pajutau, kaip kažkas palietė petį. Berniokas iš stotelės žengė ir at­

sistojo priešais mane.

- Prašom du į vieną pusę.

Ir aš išgirdau, kaip į bilietų automatą žvangėdamos subyrėjo mo­

netos. Net nedirstelėjęs per petį, berniokas nuskubėjo ir užlipo į an­

trą aukštą.

Vairuotojas nusišiepė.

- Kai kam sekasi.

Praėjau nieko netardama.

Toks palengvėjimas. Kojos buvo kaip švino pripiltos. Gal vis dėl­

to bėgioti apgirtusiai nebuvo tokia jau geniali mintis. Ėmiau ropštis

laiptais. Autobusas buvo pustuštis, bet taip, kaip negalėjau pakęsti:

ant kiekvienos dvivietės sėdynės sėdėjo po vieną keleivį. Bernioką iš

stotelės pastebėjau beveik gale. Paprastai pati mėgstu sėdėti kuo arčiau

priekio. Kai tėtis mane veždavosi į parką, paknopstomis užlėkdavau

laiptais melsdamasi, kad priekyje sėdynė būtų tuščia. Man patikdavo

apsimesti, jog vairuoju autobusą. Buvau apsimetinėjimo asas.

67

C a t C l a r k e

Klestelėjau šalia bernioko ir padėkojau. Jis pakėlė galvą, nusišyp­

sojo, ir aš pirmą kartą išvydau jo akis. Mėlynas, įrėmintas tokio il­

gumo blakstienomis, kokių nebuvau regėjusi berniuko veide. Buvo

pabalęs ir atrodė toks pat nusikalęs kaip ir aš. Staiga man toptelėjo,

kad aš turbūt kaip kaliausė. Užkišusi už ausies plaukus pabandžiau

vogčiomis pažiūrėt į save autobuso lange. Nieko nepešiau - jis užsto­

jo. Be makiažo ir su prakaituotomis bėgiojimo drapanomis: jokios

vilties, kad jis manimi susidomėtų. Ir aš juo nesidomėjau. Ką čia dabar bandau apgauti? Juk visada domiuosi berniukais. Diena buvo

sumauta, turbūt tebebuvau nusistekenusi, bet sėdėjau šalia seksua­

laus (lyg ir) bernioko.

- Tu labai gražiai pasielgei sumokėdamas už mane.

- Būta ko. Juk negalėjau tavęs palikti likimo valiai, ar ne? - Jis vėl

nusišypsojo. Graži šypsena, sveiki dantys (labai svarbu). - Ne pats

geriausias vakaras bėgioti, - pridūrė jis. Prie jo šono per langą ritosi

lietaus lašai.

- Na, staigiai šovė į galvą. Atrodo, per toli nubėgau. Kitą kartą

reikės geriau apskaičiuoti jėgas, - tariau ir patraukiau pečiais.

- Arba pasiimti pinigų bilietui?

Mudu nusišypsojome vienas kitam. Hm, jis man patinka.- Beje, aš vardu Greisė.

- Netas. Malonu susipažinti.

- Ir man. Taigi, Netai, ar esi etatinis į bėdą pakliuvusių panelių

gelbėtojas?

Jis šyptelėjo, bet šypsnis akių nepasiekė.

- Norėčiau, kad taip būtų.

Laukiau, kad plačiau paaiškintų, bet jis tik papurtė galvą ir tars­

telėjo:

- Nesvarbu.

Na, ir tegu.

68

P I N K L Ė S E

Taigi ėmėm kalbėtis. Tai yra aš klausinėjau. Jis atsakinėjo labai

mandagiai ir draugiškai. Mane irgi kai ko klausė, bet mačiau, jog jam

tie klausimai nėra itin svarbūs. Noriu pasakyti, gal ir domino, bet aš

nesugavau reikiamų signalų. Kažkas buvo šiek tiek ne taip, o mano

radaras šaukė: M EILĖS PAVOJUS! M EILĖS PAVOJUS! Ėmiau ir

uždaviau SĮ klausimą.

Purtydamas galvą, Netas atsakė „neu. Aš juo patikėjau, bet atsa­

kymas man nuskambėjo keistokai. Negalėjau suprasti, kas yra, todėl

nutariau nesukti sau galvos.

Dalykai, kuriuos autobuse sužinojau apie Netą1. Jam devyniolika.

2 . Jis ką tik baigė pirmą univero kursą ir parvažiavo vasaros atostogų.

3. Studijuoja mediciną (protingas ir gražus - čia tai bent!).

4. Tą dieną nusipirko sportbačius ir drovėjosi ryškaus jų baltumo.

5. Kažkokiame nusmurgusiame miesto bare pluša pusę dienos.

6 . Praėjusią vasarą tris mėnesius Nepale dirbo kažkokį labdaros dar­

bą. Aiškiai jautrus, dosnus žmogus.

7. Nors imk ir suvalgyk.

Dar jis prisipažino, - labai nenorom, - jog neišlaikęs vairavimo eg­

zaminų. Todėl visur ir važinėja autobusais. Jis šito gėdijosi, o kai gė­

dijosi, buvo žavingas. Su tom blakstienom atrodė drovutis ir mielas.

Pirmą kartą per kaži kiek laiko man buvo smagu. Toks normalus

jausmas - kalbėtis su berniuku, aiškintis, patinku jam ar ne. Ne visai

nesąmoningai mėgdžioti jo kūno kalbą (ant siauros autobuso sėdynės

sudėtingiau, negu gali atrodyti). Tiesą sakant, buvau tokia velniškai

vieniša, jog tą vakarą būčiau apsidžiaugusi proga pasikalbėti su bet

kuo. Man pasisekė, kad pasitaikė Netas. Patrauklus, malonus, tiesiog

neįtikimas Netas.

69

C a t C l a r k e

Mano stotelė artėjo daug greičiau, negu būčiau norėjusi. Dar pa­

maniau, ar nevažiuoti tolyn su Netu, bet buvau labai nusivariusi. Be

to, tokiomis aplinkybėmis visada geriau parodyti santūrumą. Aišku,

jeigu vaikinas tikrai nori tave gauti.

- Klausyk, man jau tuoj išlipti. Dar kartą ačiū, kad išgelbėjai. No­

rėčiau kaip nors atsidėkoti. — Patylėjau, kad mano žodžiai pasiektų jo

sąmonę, ir pridūriau: - Gal galėčiau pavaišint?

Prašauprašauprašauprašau, sakyk „taip“.

Jis pasižiūrėjo į mane. Vargšelis, regis, apstulbo. Ir, kai jau maniau,

atsakys: „Ačiū, bet neu, - jis tarė:

- Būtų smagu.

Atrodo, jam buvo nelengva ištarti tokį atsakymą, bet nutariau apie

tai negalvoti. Daviau jam savo numerį, nes pati neturėjau mobiliuko

(žioplė!). Jis pažadėjo paskambinti, ir aš patikėjau. Šuoliais pasileidau

praėjimu. Dar dirstelėjau atgal, bet jis jau žiūrėjo pro langą. Mat koks. Ką gi, tokį žaidimą galima žaisti dviese.

Tą naktį miegojau daug geriau. Selės, aišku, nepamiršau, kur tau.

Tačiau dabar bent turėjau dar apie ką galvoti. Kai tik mintyse iššok­

davo Selė, jas nugindavau taku pas Netą. Gana sėkmingai.

16 diena

Mankšta man tikrai į naudą. Šiandien dirbau iš peties. Kai įėjo Ite-

nas, bėgau vietoje prakaituodama kaip žvėris. Sustojau ir stovėjau

įsisprendusi į šonus, sunkiai alsuodama, laukdama, kad jis pirmas

prakalbėtų.

- Sportuok, - tarė Itenas.

Tada atsiguliau ant grindų ir pradėjau atsisėdimus iš gulimos pa­

dėties žiūrėdama, kaip Itenas įsitaiso prie stalo. Į popierių šūsnį nė

nepažvelgė. Nenuleido akių nuo manęs. Suskaičiavau trisdešimt at­

sisėdimų, ir visą tą laiką spoksojome vienas į kitą. Tikrai nenormalu.

Kai jau maniau, kad nebeatlaikysiu jo žvilgsnio, Iteno galva nu-

knabo ant krūtinės. Jis užmigo. Aš dar ne iš karto susigaudžiau. Itenas

miegojo. Nebuvo kam manęs sulaikyti, galėjau nerti pro duris. Širdis

ėmė plakti. Bet jeigu jis tik apsimeta - nori pažiūrėti, ką darysiu?

Sėdėjau ant grindų ištempusi ausis, stengdamasi išgirsti jo alsavi­

mą. Būtų labai padėjęs koks knarktelėjimas. Dėl didesnio tikrumo -

ir nutįsusi seilė. Šastelėjau prie jo norėdama įsižiūrėti į veidą. Plaukai

užkritę ant akių, bet mačiau, jog jos užmerktos. Pagaliau turiu gali­

mybę. Pabėgti iš čia. Tikriau - išsėlinti. Galėčiau viską įvykdyti per

kelias minutes, jeigu tik namas nėra kokia beprotiška tvirtovė.

Tai kas mane laiko? Kad aš žinočiau. Užuot sprukusį, vėl atsisėdau

ant grindų ir pariečiau po savimi kojas. Tada nežinau, kas man užė­

71

Ca t C l a r k e

jo, bet padėjau galvą Itenui ant šlaunies. Aiškiai nusėdo protelis, bet

atrodė taip... normalu. Itenas suniurnėjo ir patraukė koją. Sulaikiau

kvapą neabejodama, jog jis pabus. Nepabudo.

Nežinau, kiek laiko taip sėdėjau, - gal dvidešimt minučių? Nega­

lėjau patikėti, jog jis ėmė ir užmigo. Nesuvokiama. Matot, esu porą

kartų užmigusi naktiniame autobuse, bet koks išvėpęs turi būti pa­

grobėjas, jeigu užmiega ir duoda progą pabėgti? Ir kokia trenkta turi

būti pana, jeigu nepasinaudoja nuostabia proga, o sėdi pagrobėjui

prie kojų kaip ištikimas šunelis?

Pagaliau atsipeikėjau. Tyliai, atsargiai atsistojau ir neatitraukda­

ma akių nuo Iteno ėmiau atatupsta slinkti prie durų. Pasiekusi duris

stabtelėjau susikaupti. Suėmiau rankeną, pasukau. Staiga apėmė baisi

panika. Širdis pašėlo daužytis, mane krėtė čia šaltis, čia karštis, čia

drebulys ir išvis pasijutau keistai. Niekaip negalėjau įkvėpti. Kamba­

ryje trūko oro. Pamaniau, kad mirštu.

Skrandis apsivertė. Puoliau į vonią, kosėdama, spjaudydamasi ir

springdama išsivėmiau į klozetą. Tada atsiguliau ant šaltų plytelių

ir pravirkau. Nesupratau, kas man darosi. Nesupratau, ką apskritai

jaučiu, - kodėl neįstengiau išeiti pro duris? Juk nenorėjau čia likti...

O gal norėjau?

Galų gale išsivilkau iš vonios ir įsiritau į lovą. Palindau po ant­

klode ir gulėjau stebėdama Iteną, stengdamasi pamiršti kartumą gale

gerklės. Po kiek laiko Itenas sujudėjo. Pakėlė galvą, pasitrynė akis.

Atsisukęs į mane sumirksėjo.

- Tebesi čia, - ištarė. Nesupratau, patenkintas ar nusivylęs. Gal ir

toks, ir toks.

— Kur dar galėčiau būti?

Jis linktelėjo rodydamas duris.

- O ką ten rasiu? - paklausiau.

— Viską.

72

P I N K L Ė S E

Dieve! Visas šitas Paslaptingo Nepažįstamojo spektaklis jau pra­

deda užknisti.

— Greise, kodėl tu neišėjai? Ko bijai?

- Visko, - pagalvojusi atsakiau.

Ir tai buvo tiesa.

♦

Itenas kurį laiką sėdėjo nieko netardamas. Jaučiau, kaip vis labiau

sunksta vokai, ir pagaliau neatsispyriau. Atėjo miegas. Neprisimenu,

kad būčiau ką aiškiai sapnavusi, tik šmėstelėjo keli padriki vaizdai.

Tėčio laidotuvės per lietų. Selė, sėdinti parke ant suolelio, susikabi­

nusi rankomis su kažkokiu neaiškiu siluetu. Ir Devonas, atrodantis

taip, lyg savaitę nebūtų miegojęs, - liūdnas ir susirūpinęs, sudribęs

nepatogiame krėsle.

♦

Netas paskambino po dviejų dienų. Aš jau keikiau save, kam nepa­

prašiau jo numerio, jau abejojau, ar išvis paskambins. Gal kartais

buvau per daug atkakli? O gal nepakankamai atkakli? Kone visą

laiką spoksojau į telefoną laukdama, kad suskambėtų. Įsivaizduo­

dama, kaip Netas giliai įkvepia ir ima spaudyti numerio skaičiukus.

Beviltiškai norėjau kaip nors atitrūkti nuo savo suknisto gyveni­

mo - pasinaudodama bet kuo, kas papuls po ranka. Bet labiausiai

rūpėjo, kad po ranka pakliūtų Netas. Kai jis pagaliau paskambino,

nekalbėjau taip šaltai, kaip norėjosi. Paplepėjome, aš pliurpiau to­

kias nesąmones, kad vos ne vos susilaikiau nevožusi sau telefonu

per makaulę. Vis dėlto prispaudžiau jį, kad sutiktų tą vakarą su

manim išgerti.

73

Cat C l a r k e

Tą pirmą vakarą maniau, kad nieko nepešiu. Jis buvo draugiškas,

švelnus ir linksmas, bet broliškai. Tačiau aš neieškojau nei brolio,

nei draugo. Man tikrai jo reikėjo. Kažkaip per kelias dienas iš „gan

seksualaus" mano galvoje jis virto „Seksu Makseksinu, seksualiausiu

vyruku VISŲ LAIKŲ pasaulio istorijoje".

Vienu metu Netas netgi taip įsidrąsino, kad pasakė turįs draugą,

kuris, jo manymu, man būtų idealus. O aš jau maniau, jog aiškiau

nebeįmanoma parodyti, ką jaučiu jam. Na, nebent baro vidury tie­

siog šokti ant vargšo berniuko. Vargu ar kitus lankytojus toks vaizdas

būtų labai sužavėjęs. Kai dabar prisimenu, abejoju, ar būčiau taip

jo gviešusis, jeigu ne visas šlamštas, kurį turėjau išgyventi; žinot, gal

ir būčiau juo domėjusis, bet būčiau pabandžiusi išlaikyti nors lašelį

orumo. Nėra tokio vaikino, dėl kurio būtų verta apsikvailinti.

Stotelėje atsisveikinome. Jis tikrai buvo mano berniukas iš au­

tobusų stotelės. Mes apsikabinome ir jau norėjau apsisukusi nueiti,

bet pamaniau: „Po velnių!" ir nutariau griebti jautį už ragų / berną

už kiaušių.

- Klausyk, Netai, visą vakarą laidau užuominas ir nežinau, tu ne­

supranti ar nenori, - beje, būtum visai teisus, - bet tu man patinki ir

aš noriu vėl su tavimi susitikti. Tik ne kaip su draugu.

O t, ir išrėžiau! Jis sumišo.

- Ir tu man patinki, Greise. Bet yra žmogus...

- Gerai, supratau, - pertraukiau jį. - Ko anksčiau nepasakei? Juk

klausiau. Nieko. Iki... iki pasimatymo.

Staiga ėmiau springti ašaromis - gyvas juokas! Juk su juo ką tik

susipažinau. Jis man nieko nereiškia. Manau, mane labiausiai traukė

pati mintis apie jį. Baisiausiai troškau, kad manimi kas rūpintųsi.

Įtikinėtų, jog viskas bus gerai. Apkabintų, glamonėtų ir guostų.

Susigėdusi nusigręžiau. Jau buvau benubėganti, kai Netas palietė

man petį.

74

P I N K L Ė S E

- Ei, nustok, - tyliai tarė. - As neturiu mergaitės, jeigu tai turi

galvoje. Tik buvo viena tokia, kuri, maniau... Net nežinau... Ji man

patiko. Ir tikėjausi, kad kas nors išeis. Bet nepasisekė ir aš stengiuosi

ją užmiršti. Ir nenoriu, kad tu būtum tik priemone tai padaryti. M a­

nau, esi verta šio to geresnio.

Sprandą kuteno jo alsavimas. Jis atrodė toks nuoširdus ir tą aki­

mirką taip nežmoniškai trokštamas. Atsisukau. Jo veidas buvo čia

pat. Jo kvapas toks saldus.

- Kodėl neleidi man spręsti? - sušnibždėjau. Ir pabučiavau, len­

gvai. Tada jis pabučiavo mane. Dieve, tas bučinys...

Taip prasidėjo vienintelis mano gyvenime romanas, kuris man šį

tą reiškė.

17 diena

Brrr... Vėl kruvini sapnai. Vienas tikrų tikriausiai pilnas kraujo.

Mudu su Netu buvome parke, sėdėjome slėpykloje lipynių viršuje.

Kažkodėl negalėjome šnekėtis - buvo uždrausta. T ik žiūrėjome vie­

nas į kitą. Netas buvo be marškinių. Rankos išraižytos randų. Nuste­

bau, kad iki tol nebuvau jų pastebėjusi. Norėjau apie juos paklausti,

bet negalėjau.

Man bežiūrint randai iš baltų pasidarė raudoni, per rankas ėmė

srūti kraujas. Džinsai permirko. Kraujas ėmė tikšti ant grindų. Norė­

jau ką nors daryti, bet rankos nejudėjo. Norėjau šaukti, bet iš burnos

neišėjo nė garso. Netas ėmė juoktis, bet juokas virto verksmu; jis

pasisuko į Iteną. Itenas kūkčiojo gailiai žiūrėdamas į mane, ir aš su­

pratau, jog jis nori man kažką pasakyti, bet neaišku ką.

Pabudau išmušta prakaito ir drebėdama, susipainiojusi antklodė­

je. Puoliau po dušu ir paleidau karščiausią srovę, kad kliokiantis van­

duo išmuštų iš galvos sapno vaizdus. Vėliau nušluosčiau aprasojusį

veidrodį ir ėmiau save apžiūrinėti. Perbraukiau pirštais kairio dilbio

vidinę pusę, mergaitė veidrodyje padarė tą patį. Oda buvo grublėta,

nors turėjo būti lygi. Ji jau niekada nebus lygi.

♦

76

P I N K L Ė S E

Pirmą kartą nusirengdama Netui matant nervinausi. Iki tol nie­

kada per daug neimdavau to j galvą. Paprastai berniukai būdavo per

daug girti pastebėti, o jei ir pastebėdavo, rasdavau būdą, kaip ati­

traukti jų dėmesį (nebūdavo labai sunku). Tačiau dabar buvo kitaip.

Nenorėjau, kad Netas mane laikytų trenkta. Selės žodžiai man tarsi

įsirašė į smegenis. Apie apsigimėlę, pjaustančią sau rankas, kad tik

žmonės užjaustų. Kiekvienas žodis rėžė giliau negu peilio ašmenys.

Jeigu šitaip atrodys ir Netui, nežinau, ką darysiu.

Buvo gal trečias ar ketvirtas pasimatymas. Iki tol Netas elgėsi kaip

tobulas džentelmenas. Bet bučinių man nepakako. Pirmą sykį suti­

kau tokį kaip jis. Mano galvelė jau ėmė fantazuoti - ar tik jis nebus

TIKRA SIS. Juokinga. Bet jis buvo atidus, protingas ir švelnus. Pa­

sidarė liūdna, kad nėra Selės, nėra su kuo pasišnekėt apie jį. O gal

ir gerai - ko gera, būčiau įkyrėjusi jai iki ašarų su savo: „Netas sakė,

kad...“ ir: „Netas padarė taip", ir: „O, jis tiesiog pasakiškas". Na, gal

būčiau apsiėjusi be pastarojo epiteto. Gyvenime nepasakyčiau „pasa­

kiškas", bet... ką gali žinoti.

Susitikau su Netu bare, kuriame jis dirbo pietinę pamainą. Šiaip

jau užmušk manęs nenuvarysi į tokią vietą, bet kartais reikia nusileis­

ti. Atsisėdusi prie baro plepėjau, o jis aptarnavo žmones. Su klientais

elgėsi nuostabiai, net su kuoktelėjusiu seniu kitame baro gale. Netas

moka taip laisvai elgtis, kad kiekvienas, su juo persimetęs nors keliais

žodžiais, pajunta jam simpatiją. Jis randa žodį kiekvienam. Pažįsta

žmonių psichologiją ir žino, ką sakyti, kad jie nesivaržytų. Tada ban­

džiau įsivaizduoti jį gydytoju, galbūt pranešančiu kam nors apie my­

limo artimojo mirtį. (Paskui namuose pasakojančiu man apie tai. Jau

sakiau, kad pradėjau nusifantazuoti.)

Retkarčiais Netas pažvelgdavo į mane ir nusisypsodavo savo gra­

žiąja šypsena. Šiąnakt turės būti toji naktis. Mama savaitgalį bus iš­

važiavusi (vėl), taigi jokio pavojaus. Tą rytą stropiai nusiskutau kojas,

77

C a t C l a r k e

apsitempiau seksualiausiais apatinukais (aišku, juodais) ir netgi pasi­

keičiau patalynę (iš viso gal antrą kartą gyvenime). Buvau nervinga ir

džiugiai susijaudinusi - maloni permaina.

Netas atsilaisvino šeštą, ir mes parėjome į mano namus. Atsikim-

šom butelį raudonojo vyno, kartu pasidarėm vakarienę. Aš pjausčiau

pomidorus, Netas - svogūnus. Nuo svogūnų jam ištryško ašaros.

Juokdamasi pakštelėjau į nosį. Buvo šeimyniškai jauku ir gera. Trum­

pą akimirką įsivaizdavau, jog šitaip ir atrodo santuoka. Pridusk.Ant stalo degė žvakės. Valgis buvo gardus, gali ausis nusidraskyt.

Vynas puikus ir šiltas. O Netas... Na, jis buvo nenusakomai seksua­

lus. Nė vieno taip nenorėjau, kaip jo. Man patiko klausytis, kaip jis

kalba apie jį dominančius dalykus. Jis taip užsidegdavo, akys spindė­

davo. Po vakarienės atsisėdom ant sofos. Buvau maloniai apsvaigusi -

tiek apsvaigusi, kad paklausiau apie jį dominusią mergaitę.

Netas papurtė galvą.

- Greise, visiškai nenoriu apie tai kalbėti. Dabar esu čia, su tavimi.

Norėjau sužinoti daugiau, bet Netas pasinaudojo manuoju triuku

dėmesiui atitraukti. Ėmė mane bučiuoti, jau kitaip, godžiai. Iškart

pamiršusi Paslaptingąją Mergaitę gėriau tą akimirką. Netas mane už­

gulė, prisitraukiau jį arčiau. Viena jo koja atsidūrė mano tarpkojy,

ėmiau raitytis trindamasi į ją. Per džinsus jaučiau jo kūno karštį. Jis

ėmė grabinėti po marškinėliais. Sukaupusi visą valią išlemenau:

- Ne čia... viršuje.

- Gerai, leidžiu pradėti tau.

Jis šelmiškai nusišypsojo.

Užlėkiau šokinėdama per dvi pakopas, Netui taikantis pliaukšte-

lėt per užpakalį. Abu kvatojom kaip idiotai. Jis sugriebė mane prie

miegamojo durų ir atsuko į save. Prispaudęs prie staktos vėl pabučia­

vo. Ėmiau traukti nuo jo marškinėlius, bet užkliuvo už galvos. Pabu­

čiavusi jį per baltą medvilnę pagaliau juos nuplėšiau. Jo plaukai buvo

78

P I N K L Ė S E

susitaršę, jis dar niekada neatrodė taip gražiai. Gražiausias iš visų.

Perbraukiau pirštais per krūtinę. Plaukuotą tiek, kad neatrodytų per­

nelyg berniukiška, bet ne gauruotą kaip gorilos (ačiū Dievui). Mes

nusvirduliavome prie lovos, parstūmiau jį ir apžergiau bučiuodama

krūtinę. Jis gulėjo, aš nusivilkau.

Na, štai.

Nieko nebenuslėpsi. Netas pamatys.

Vienintelis šviesos šaltinis kambaryje buvo pravirų durų plyšys.

Jis pakankamai mane apšvietė. Netas, aišku, buvo berniukas, taigi

jo akys (ir rankos) iškart nukrypo į mano krūtis. Tik pradėjęs mane

glamonėti pastebėjo, kad kažkas ne visai taip. Jo nykštys slydo dilbio

vidine puse.

- Kas čia? - sumurmėjo jis tarp bučinių.

- Nieko, - atsakiau užčiaupdama jį savo burna. Bet jis atsitraukė,

aš nusiritau nuo jo rengdamasi tam, kas laukė.

- Kas tau atsitiko? - nuoširdžiai susirūpinęs paklausė jis.

Atsidususi išsitiesiau ant lovos nedrįsdama pakelt į jį akių. Jis atsi­

sėdo, paėmė man už rankos.

- Dieve... - sukuždėjo. - Atrodo taip, lyg... Pati pasidarei, ar ne?

Linktelėjau vis dar nežiūrėdama į jį. Jaučiau, kaip jo žvilgsnis slan­

kioja mano rankomis, šviežiausiais, dar neužgijusiais rėžiais. Selė teisi. Aš ir esu apsigimėlė. Mane sukaustė gėda.

- Pažiūrėk į mane, Greise. - Pažiūrėjau - nenorom. - Gal apie tai

pasikalbėsime?

Aš papurčiau galvą. Jis linktelėjo, pasilenkė ir dieviškai mane pa­

bučiavo.

- Tu tokia graži, - sušnibždėjo.

Ir aš juo patikėjau. Jis bučiavo mane visą, laižė randus, ir tai ne­

atrodė nei bjauru, nei iškrypėliška. Jis tarsi bandė bučiniais juos u/'

lyginti.

79

Ca t C l a r k e

Prezervatyvų neturėjo (žioplys), bet nesipiktino, kai pasiūliau vie­

ną iš krūvelės, gulinčios staliuko stalčiuje. Kai kurie berniukai juo­

kingai širsta. Dauguma jų kvaili.

Taigi tarp mūsų įvyko seksas. Normalus, nevarantis iš proto. M a­

lonus ir švelnus, ir (nejau išdrįsiu pasakyti?) beveik panašus į meilę.

Man nauja patirtis. Po visko gulėjome veidas į veidą, supynę kojas.

Aš pabučiavau jam į kaklą, jis paglostė man nugarą.

- Dabar galime pasikalbėti? - patylėjęs prabilo Netas.

- Hmm?

- Apie šituos?

Jo pirštai nuslydo randais.

Bandžiau vėl atitraukti jo dėmesį, bet jis nė už ką nepasidavė.

- Greise, pasakok.

Atsidusau.

- Nėra ko pasakoti. Tiesiog kai kada taip darau. Gėdinga ir kvaila,

tikriausiai laikai mane iškrypėk ir...

Jis mane nutildė bučiniu.

- Nemanau, kad esi iškrypėlė. Bet noriu tave suprasti.

Išsitiesiau, įbedžiau akis į lubas.

- Pati nesuprantu, kodėl taip darau. Tik žinau, kad, kai negera,

nuo to man palengvėja.

Netas pasirėmė alkūne, ir jo veidas atsidūrė virš manęs. Jis uždėjo

kairį delną man ant pilvo. Pasidarė šilta ir jauku.

- Ar manai, kad galėtum liautis... šitaip save žalojusi? — Aš tylė­

jau. - Ar nori liautis?

- Nežinau, dar nebandžiau.

- Ar pabandytum dėl manęs? Štai ką... Susitariame taip. Tu nustoji

save žaloti, o aš... aaa... kai tik panorėsi, taip myluosiu, kad užmyluosiu.

Jis suraukė antakius, aš ėmiau juoktis. Jo ranka slydo žemyn, že­

myn, man užėmė kvapą. Gal vis dėlto šis susitarimas galėtų išdegti.

80

P I N K L Ė S E

Tą naktį Netas liko nakvoti. Ir išbuvo visą savaitgalį. Mes šnekė­

jomės, kvatojome ir tiesiog buvome drauge. Džiaugiausi, kad seksas

gerėjo. Visas savaitgalis buvo kone tobulas. Apie pjaustymąsi daugiau

nekalbėjome. Pradėjau manyti, gal vis dėlto galėsiu pamiršti Selės

mestus žodžius.

Sekmadienio vakarą Netas numetė bombą. Mes gulėjome lovo­

je ir šnekėjomės apie savo šeimas. Matyt, abu supratome per mažai

žinantys apie vienas kitą. Netui šiek tiek papasakojau apie tėtį ir ko­

kia mano mama, jis buvo neįtikėtinai supratingas. Tada ėmė pasakot

apie savo brolį.

- Geras vaikis. Baisiausiai jį myliu, bet jis toks įsitempęs. Be

reikalo jautrus. Kartais gyvenimas jam atrodo tiesiog nepakeliamas,

supranti?

As linktelėjau.

- Devonui tokia depresija. Man baisiai dėl jo neramu, - kad kurią

dieną neiškrėstų kokios kvailystės.

- Devas? - dar paklausiau.

-T a ip , Devonas. Kai tėvai mums rinko vardus, jam kliuvo blogas

burtas. Supranti, Natanielis ne kažin kas, bet vis tiek daug geriau už

Devoną. - Netas pastebėjo, kaip keistai į jį žiūriu. - O ką?

- Devonas - tavo brolis?

- Nejaugi jį pažįsti? Negali būti.

- Jis mokosi mano mokykloje, bendraamžis.

- Velnias, reikėjo pagalvoti. Pamirštu, kad mes abu skirtingo am­

žiaus. Devas atrodo toks vaikelis, o tu... na... — Jis pritariamai perlei­

do mane akimis.

- Kaip atsitiko, kad nėjai į mūsų mokyklą? Tikrai būčiau prisimi­

nusi tokį kaip tu.

- Tėvai išsiskyrė prieš devynerius metus. Tėtis pabėgo su viena

mamos draugių - koks džentelmenas, ką? Mamai visai pakriko ner­

81

C a t C l a r k e

vai. Nepajėgė viena susidorot su Devu ir manimi. Iš manęs buvo

maža naudos. Krėčiau visokias šunybes - iš tikrųjų reikalaudamas

dėmesio. Nelabai tuo didžiuojuosi. Na, bet buvau išsiųstas į inter­

natinę mokyklą. Ir Devas būtų iškeliavęs, bet mamai atrodė, jog jam

bus per sunku. Labai supykau, kad turėjau išvažiuoti, o „mamytės

mažasis princas" liko namie. Bet kai pasižiūriu dabar, tas išvažiavi­

mas buvo geriausia, kas man nutiko. Nesakau nieko blogo apie jūsų

mokyklą...

- Dieve, - murmtelėjau. Tai bent naujiena. Negalėjau patikėti,

kad susitikinėju su Devono broliu. Kvaiša. Ir kaip iki tol nieko neži­

nojau apie jį? Jei būčiau žinojusi, tikrai būčiau buvusi daug draugiš­

kesnė Devonui, tai jau tikrai.

- Paklausyk, Greise. Niekada nebūčiau prasitaręs apie Devoną,

jei būčiau manęs, kad yra nors menkiausia galimybė, jog judu pažįs­

tami. Aiškiai esu visiškas kvailys. Pažadėk, kad nepasakysi Devui, ką

šnekėjau, - apie jį.

- Žinoma, nesakysiu. Be to, nelabai su juo ir pažįstama. Jis labiau

draugės draugas. Nekvaršink dėl to savo gražios galvelės.

Pabučiavau Netui į kaktą ir kurį laiką gulėjome tylėdami. Įdomu,

ar Selė kada nors susitiko su Netu? Žinau, porą kartų ji lankėsi D e­

vono namuose, bet tikriausiai būtų man papasakojusi, jeigu būtų su

juo susipažinusi? Baisiausiai knietėjo paklausti Netą, ar ko nepažįsta

iš Devono draugų, bet neturėjau sveikatos vėl gilintis į Selės reikalus.

Kelias dienas vis prisimindavau Devoną - pagalvodavau apie jo

depresiją. Matot, kaip negali žinoti, kas žmonėms iš tikrųjų darosi.

Po spindinčiu paviršiumi, kurį jie rodo pasauliui.

Kažin, Devonas kada nors pjaustėsi? Tikriausiai ne. Tai turbūt la­

biau mergaitiškas užsiėmimas. Visuose žurnaluose rašoma. Man tru­

putį gėda priklausyti tokiai akivaizdžiai paauglių statistikai. Jei įma­

noma, man patinka būti šiek tiek originalesnei už kitus.

82

P I N K L Ė S E

♦

Tos pirmos kelios savaitės su Netu buvo nuostabios. Pirmą kartą gy­

venime buvau gal aštuoniasdešimčia procentų laiminga. Dėl likusių

dvidešimties buvo kalta Selė. Tiesą sakant, gal netgi daugiau negu

dvidešimties. Daug apie ją galvodavau, šimtą kartų vos nepaskambi­

nau. Bet Netas mokėjo mane išblaškyti.

Mes draugavome maždaug mėnesį, kai nutariau aplankyti Sofi.

Net nežinau kodėl. Žodžiu, eidama pro šalį šmaukšt užėjau, žiū­

riu, stovi už prekystalio. Vaistinėje buvo žmonių. Daili mamytė su

klykiančiu kūdikiu į laidyklę panašioje nešynėje. Dvi senutės plepa,

pasakojasi negalavimų istorijas. Įtartinas vaikėzas aptemptais pilkais

džinsais ir juodais teniso marškinėliais, kuriuos puošė kažkokios man

negirdėtos grupės pavadinimas, trinasi šalia prezervatyvų lentynos.

Sėkmės.

Palaukiau, kol liko tik tos dvi senučiukės. Jos į nieką nekreipė dė­

mesio ir buvo apykurtės. Bent aš nutariau, jog kaip tik dėl to jos taip

garsiai kalbasi apie savo hemorojų. Siaubas.

Priėjau prie prekystalio, su Sofi santūriai pasilabinome.

- Kaip sekasi, Greise? Ar viskas?..

-A č iū , puikiai. A, tiesa... Be reikalo išsigandau.

- Turbūt labai palengvėjo.

- Na, taip, trupučiuką, - dirbtinai nusijuokiau, bet Sofi su mani­

mi nesijuokė.

- Paklausyk, Sof... - prabilau stengdamasi nepaisyti jos įtarios iš­

raiškos. - Vis pagalvoju... Ar kartais nenorėtum kurį vakarą su manim

užeit į barą? Atšvęsti sėkmingo išsigelbėjimo nuo vystyklų ir bemiegių

naktų košmaro? - Labai stebėjausi, kad kalbėdama taip nervinuosi.

- Aaa... Nežinau. Gal.

83

C a t C l a r k e

- Svarbiausia ramybė! Girdėjau, per didelis įkarštis gali labai pa­

kenkti sveikatai.

- Matai, truputį keista, tik tiek. Dievai žino kiek laiko nesišnekė-

jome, ir staiga kvieti mane išgerti.

Sofi braukinėjo nykščiu prekystalio briauną.

- Hm, kai taip sakai, gal ir keistoka. Bet aš pamaniau, kad gali

būti smagu. Bet jeigu nenori, nieko baisaus.

- O kaip tavo nusikaltimo bendrininkė?

Nekenčiau, kai kas nors taip vadindavo Selę. Nežinau, kodėl mane

taip erzino. Kai prisimenu, iš tikrųjų visai sąmojinga. Kaip Betmenas

su Robinu ar dar kas. Tačiau jie yra bendrininkai kovojant su nusi­

kaltimais. Be to, Robinas gėjus.

- Žinok, turiu ir daugiau draugių. Tikėsi ar ne, bet mes su Sele

nesame Siamo dvynės.

Baisiai nustebau, kai Sofi ėmė juoktis. Sofi Andervud juokėsi iš

MANĘS!

- Eik jau eik. Esate kaip Dudutis ir Tututis. O gal kaip komikai

Broliai Kriziai.

Kaip sau norit, bet jos akys žibėjo. To dar nebuvau mačiusi.

- Liaukis!

- Oi, Greise, nereikia. Zinai, jog tiesa. - Patylėjusi tarė: - Manau,

būtų malonu išgerti. Šįvakar?

Netas tą vakarą dirbo, taigi tinka. Nors nesu iš tų vargšių mer­

gužėlių, kurios kiekvieną kiekvienos dienos minutę turi būti su savo

draugu. Su Sofi nutarėme susitikti „Bar Code“, ramiame, bet šaunia­

me miesto bare idiotišku pavadinimu.

Grįžusi namo nuėjau į virtuvę ir nuo viršutinės lentynos nukėliau

ąsotį su pingvinu. Mano ūgio jau užtenka, kad pasiekčiau jį neatsi'

stojusi ant kėdės. Kaip visada, ąsotyje gulėjo kelios dešimtinės. Pa­

ėmiau tris - užteks pusėtinam vakarui mieste.

84

P I N K L Ė S E

Net neprisimenu, kada pradėjau ėmioti pinigus iš šito ąsočio.

Mama tikriausiai žino, bet niekada nieko nesakė. Tarsi būtume be

žodžių susitarusios: aš nevadinsiu jos siaubinga motina, ji manęs ne­

vadins pasalūniška vagile. Visada žiūrėjau į tuos pinigus kaip j atlygį

sau, kad nereikėjo samdyti auklės, gal ir mama taip mąstė. Ir todėl

kas kelias savaites banką papildydavo. Iki tol nebuvo atėję j galvą,

kad ji gan padoriai elgiasi. Juk galėjo visiškai neduoti pinigų, bet

šito nedarė.

Mama paruošė ankstyvus pavakarius, bet man kąsnis strigo ger­

klėje. Ėmė keistas jaudulys. Pirmą sykį per ištisą amžinybę mudvi

gana normaliai pasikalbėjome. Ji net paklausė, ką planuoju vakare

veikti (lyg jai būtų rūpėję). Sukau šakute spagečius žiūrėdama, kaip

per lėkštę ritasi oranžiniai padažo riebalų lašai.

- Eisiu į barą su Sofi.

Pakėlusi galvą spėjau pamatyti, kaip ji iš nuostabos kilstelėjo ide­

aliai išpešiotus antakius.

- Su Sofi?

- Aha, - burbtelėjau kaip tikra pikčiurna.

- Dieve, neprisimenu, kada ją mačiau. Nežinojau, kad judvi te­

besate draugės.

- Nebesame. Paprasčiausiai atsitiktinai susitikom ir nutarėm šįva­

kar paplepėti.

Gūžtelėjau, lyg būtų buvę menkniekis. Nors taip nebuvo.

- Ir Selė eis?

- Ne, o kodėl ji turėtų eiti?

- Neturėtų. Bet ir jos jau seniai nesu mačiusi.

Mama sėdėjo nudūrusi akis į lėkštę. Man pasirodė, jog ji seniai

norėjo šito paklausti.

- Kas iš to?

- Ar susipykote?

85

Ca t C l a r k e

Prisiekiu, ji taip paklausė, kad man užnižo delnai. Susipykote? Lyg

būčiau tampiusi Selei už kasų, o ji nebūtų man davusi savo žaislų.

Mečiau į ją tiesiog triuškinantį žvilgsnį, o jis, turiu pasakyti, tikrai

triuškinantis.

- Ne, nesusipykome, bet ačiū, kad paklausei.

Mama apsimetė nepastebėjusi mano kandumo.

- Matai, noriu, kad žinotum: aš visada pasirengusi, jei nori apie ką

pasikalbėti. Juk žinai, vaikeli?

Vos nepaspringau česnakine duona! Pirma, sugalvok tu man, kad

galiu su ja pasikalbėti! Antra, pavadink mane vaikeliu! Gal prisižiūrė­

jo per televizorių kokių laidų, panašių į „Kaip būti tėvais"?

Valandėlę žiūrėjau į ją. Plaukai dažyti perdažyti. Veidas keistai be

raukšlelių, be emocijų, be meilės, be nieko. Ir aš turiu patikėti, kad

jai staiga parūpau? Ką gi, pagirtinas bandymas.

- Dėkui, motin, - tariau su nežmonišku kandumu. - Pranešiu, kai

pajusiu norą ką nors papasakoti.

Atsistojau, servetėlę numečiau ant stingstančių spagečių ir nieko

netarusi nuėjau nuo stalo. Kai pasukau prie laiptų, išvydau ją virtuvės

durų rėmuose ramiai siurbčiojančią vandenį ir žiūrinčią į tolį.

Autobusas mane išleido priešais „Bar Code“. Lauke stypsojo ap­

sauginis, bet buvo dar anksti, eilė nestovėjo. Baro interjeras buvo re-

tro prabanga: nutrintos odinės sofos ir keistai išlenkti krėslai. Ėmiau

ieškoti Sofi - nelengvas darbas, kai tiek visokių užkaborių. Panašiai

mokyklos valgykloje ieškai draugių - apsimesdama, jog nė neketini

ko nors ieškoti. Kuo nerūpestingiau pasileidau per barą ir pagaliau

Sofi radau įlindusią į kabiną vienoje kertėje. Ji spaudinėjo telefoną ir

kartu taisėsi plaukus. Staliukas tuščias, nieko neužsisakiusi.

- Labas, atsiprašau, kad pavėlavau, - tariau puikiai žinodama, jog

atėjau tiksliu laiku. Punktualumo atžvilgiu Sofi buvo dar blogesnė už

mane (ar geresnė, nelygu kaip žiūrėsi į tuos dalykus).

86

P I N K L Ė S E

Padėjusi telefoną, Sofi pasisveikino. Paklausiau, ar nori ko išgerti,

ji linktelėjo.

- Degtinės su kokakola, jeigu galima, dvigubą.

Šiaip taip nuslėpiau nuostabą. Sofi Andervud... geria dvigubas por­cijas? Vaje vaje...

Atnešusi gėrimų įslydau į kabiną priešais Sofi. Skubotas „j sveika­

tą", gurkšnis degtinės ir mano pirma proga gerai ją apžiūrėti. Ji buvo

be akinių ir su makiažu (siaubas, košmarasf). Tikru, profesionaliu. Aš

net nepasivarginau (na, truputį pasidažiau, bet nesiskaito). Turėjau

pripažinti, kad Sofi atrodė gražiai. Visai stilingas raudonas drabužėlis

iš „Top Shop“ drąsiai pabrėžė krūtis. Staiga su savo juodais marški­

nėliais ir džinsais pasijutau nesmagiai. Pasidarė pikta. Reikėjo skubiai

atkurti pusiausvyrą. Po nereikšmingų frazių apie egzaminus ir kitką

pradėjau pasakoti jai apie Netą. Iš tikrųjų baisiai nemėgstu panų,

kurios giriasi savo draugais, tarsi būtų nusipelniusios kokio sumauto

medalio už tai, kad nutvėrė neblogą berną. Bet pati nesusilaikiau.

Sofi mandagiai klausėsi kur reikia linktelėdama, ką reikia tarste­

lėdama. Kai pristigau garo, abi buvom ištuštinę savo stiklus. Sį kartą

prie baro ėjo Sofi - turbūt laiminga, kad gali pailsėti nuo manęs. Jai

grįžus uždaviau lemtingąjį klausimą. Tikrai esu velnio nešta.- Nee... šiuo metu ne.

Ji išsižiojo lyg norėdama dar ką sakyti ir staigiai užsičiaupė. Kils­

telėjau antakį. Ji suko ir suko ratu gėrimą stiklinėje, barškindama

ledukais.

- Na, yra vienas toks, kuris... lyg ir patinka.

Sofi garsiai atsidūsėjo tarsi ką tik ištarusi stulbinantį prisipažini­

mą, tarsi būtų pergulėjusi su visa regbio komanda. Dabar jau pana­šiau. Su Drovuole Sofi jaučiausi geriau.

Bandžiau ištraukti, kas tas paslaptingasis, bet ji tylėjo kaip žuvis.

Gal buvo kaltas mano nežmoniškai globėjiškas tonas... Lyg būčiau

87

Ca t C l a r k e

buvusi vyresnioji sesuo, erzinanti ją, kad pagaliau ėmė domėtis ber­

niukais. Atsiprašiusi pakeičiau temą.

Truputį pašnekėjom apie mokyklą, bet nebuvo ko apie ją sakyti.

Toks įspūdis, lyg būtume lankiusios skirtingas mokyklas, nes beveik

neturėjom joje nieko bendro. Bet po kurio laiko ir dar poros stiklų

pokalbis ėmė plaukti sklandžiau. Sofi turėjo šalto humoro jausmą.

Bet kai draugavome, juk, rodos, neturėjo? Turbūt suaugo, o gal jo

nusipirko internete, ar ką.

Vakarui slenkant neišvengiamai prasidėjo prisiminimai. Pavyz­

džiui, kaip klaikiai išsigandom įlipusios pro langą apleistame senaja­

me name mūsų gatvės gale. Mane kažkaip buvo apsėdusi mintis, kad

jame gyvena baisus plikas senis, be blakstienų ir krauju pasruvusiomis

akimis, ir tyko kaimynų vaikų. Iš tikrųjų palėpėje įsitaisę narkomanai

mus išgąsdino taip, jog net pranoko mano nepaprastai gyvą vaizduotę.

Sofi daug geriau atlaikė gėrimą, negu tikėjausi. Nejučia pamaniau,

jog toks atsparumas neatsiranda kas vakarą sėdint namučiuose ir mo­

kantis, kaip dera gerai mergytei.

- Turiu pasakyti, Sof, jog esi užsigrūdinusi. Daugelis panų jau

būtų paslikos.

- Ko taip stebiesi?

- Na, šiek tiek stebiuosi, - kukliai prisipažinau. - Turbūt ne­

maniau...

- Ko? Nemanei, kad esu „iš tokių 4? Laikei mane labiau tokia, kuri

„dešimtą valandą lovoje su meškučiu skaito knygą44, tiesa?

Aš gūžtelėjau.

- Naaaaa...

Abi nusijuokėme.

- Oi, Greise, juk tu nieko neįsivaizduoji, tiesa? - Jos balsas nuskam­

bėjo aštrokai, bet abi tebesišypsojome. - Penkeri metai, kai jau ne drau­

gės... ar neatrodo, kad galbūt per tą laiką galėjau šiek tiek pasikeisti?

88

P I N K L Ė S E

- Na, žinoma. Aš tik... - išlemenau.

- T ik ką? — Sofi juokino mano sutrikimas.

- Nieko.

- Žinok, tikrai galėčiau papasakoti tau porą dalykėlių, kurie tave

nustebintų.

Jai dar nesipynė liežuvis, bet jau buvo apgirtusi.

- Nejaugi? Pavyzdžiui?

- Manai, taip lengvai išpliurpsiu savo didžiausias, juodžiausias pa­

slaptis? Nesvajok.

- Hm, gal kitą kartą, jeigu kada nors šitai pakartotume? Manau,

būtų... šaunu.

Ji pažvelgė j mane abejodama, ar nuoširdžiai sakau.

- Tikrai?

- Aha. Man buvo smagu. O tau?

- Aha. - Patylėjusi pridūrė: - Su Sele susipykai, tiesa?

- Kodėl taip sakai?

Sofi gūžtelėjo.

- Turėtum susitaikyti.

Na, jau ėmė darytis keistoka. Beveik norėjau pasiųst ją kuo toliau,

kad nekaišiotų nosies ne į savo reikalus.

- Nepyk, Sof, bet nenoriu apie tai kalbėti.

- Suprantama, tačiau nenubrauk jos. Kai sunku, lengva taip pa­

daryti. - Ji atsistojo, ne visai tvirtai. - Užuot atsukus nugarą, kartais

reikia pasikapstyti giliau ir išsiaiškinti, kas iš tikrųjų yra kas.

- Mes kalbame apie tave ar Selę?

Ji vėl gūžtelėjo, nusijuokė.

- Kas žino? Aš gatavutė... Neklausyk manęs! Gerai, man reikia

bėgti, nes mama užmuš. Ar palauksi autobuso viena? - Aš atsainiai

linktelėjau. - Tvarka. Iki greito pasimatymo? - Vėl linktelėjau. Ir ji

išgaravo. Keista. Ką gi veikti su tais paslaptingais išminties žodžiais?

89

Ca t C l a r k e

Grįžus namo užėjo girtas noras pasižiūrėti senų nuotraukų. Tai­

gi iš palovės ištraukiau savo fotoalbumą. Jį sudėliojau prieš kelerius

metus ir dėl kažkokios neaiškios priežasties viršelį papuošiau kačių

portretų kompozicija.

Pirmi keli puslapiai buvo užpildyti mano vaikystės nuotraukomis.

Visai žavi mergytė, reti plaukeliai ir šypsena su pradantėmis. Paskui

buvom mudvi su Sofi, apsikabinusios užpakaliniame kieme, valiūkiš­

komis akimis. Fone prie kepsninės stovėjo tėtis, vienoj rankos skardi­

nė alaus, kitoj žnyplės. Jis mėgo tą kepsninę. Mažiausia proga kepti

lauke (nereikėdavo nė vasaros), ir jis jau pučia žarijas, kad įkaistų iki

baltumo, aiškina man mėsos marinavimo gudrybes. Aš ilgai Sausinė­

davau laiminga, kad galiu girdėti jo balsą. Beveik nieko nesuprasda­

ma, beveik abejinga kepimui, tik norėdama būti su juo.

Kažin, kada nors pasidarys lengviau galvoti apie jį? Turbūt pama-

nėt, jog turėjau apsiprasti su jo mirtimi. Kadgi būtų gyvas. Mano trys

mėgstamiausi žodžiai, kai imu gailėtis savęs.

Jeigu jis tebebūtų su mumis.

Jeigu mama galėtų mane suprasti.

Jeigu galėčiau savęs nebežaloti, nebebausti.

Tušti žodžiai.

Tačiau žiūrinėdama nuotraukas jaučiau ir liūdesį, ir laimę. Iš plastiki­

nės kišenėlės ištraukiau tėčio nuotrauką. Ją padariau per vienas Kalėdas.

Grindys apkreiktos dovaniniu popieriumi. Viduryje sėdi tėtis, ant ausų

po spindintį bumbulą. Prisimenu, kaip nurodžiau, kur jam sėdėti, ir

žaismingai prikabinau bumbulus. Nuotraukoje jis kvatoja net užsimer­

kęs. Kairiame apatiniame kamputyje kyšo mamos koja, apauta šlepete.

Pabučiavau nuotrauką ir pasikišau po pagalve. Tada paskambinau

savo idealiajam draugui ir balso pašte palikau ilgą be sąryšio žinutę, iš

kurios nieko negalėjai suprasti (kitą dieną su didžiuliu pasitenkinimu

jis taip ir pranešė).

90

18 diena

Šiandien jaučiuosi gerai. Miegojau kietai, nieko aiškaus nesapna­

vau. Mama įsitikinusi, kad niekada nesapnuoja, tačiau ką ji galėtų

sapnuoti? Batų eiles iki pat horizonto?

Itenas sėdėjo ant lovos, kai išlindau iš vonios visa įkaitusi ir susisupu­

si į rankšluostį, menkai tepridengiantį viską, ką gera mergaitė nori pa­

slėpti. Ant stalo buvo šokoladinis ragelis ir didelis puodelis arbatos. At­

siplėšusi kąsnį ragelio įsimečiau į burną ir nulaižiau nuo piršto šokoladą.

- Nori?

Itenas skubiai papurtė galvą.

Gūžtelėjusi toliau valgiau nieko nesakydama. Pabaigusi ir nuo

visų pirštų stropiai nučiulpusi menkiausią šokolado lašelį atsisėdau

ant lovos šalia jo. Rankšluostis vos laikėsi.

- Ar katė liežuvį nukando? - paerzinau jį.

- Labas rytas, Greise. Šiandien atrodai... kitokia, - tarė jis.

- Daugumas žmonių be drabužių atrodo kitaip.

Jis sutriko. Jo akys neramiai įsmigo į mane, lyg būtų galėjęs įsi­

skverbti į pačią mano gilumą ir ten išvysti tiesą. Aš atlaikiau jo žvilgs­

nį. Tamsūs paakiai atrodė kaip mėlynės.

- Itenai, aš...Mane tildydamas, jis pridėjo pirštą prie lūpų. Užkišęs man už au­

sies keletą šlapių sruogelių su šn ib ž d ė jo :

91

C a t C l a r k e

- Gerk arbatą.

Ir išėjo. Štai taip.

Vėl drebiausi ant lovos ir atsidusau. Suglumusi, nusiminusi.

Paskui dariau, kaip jis liepė.

Kone visą rytą išgulėjau lovoje apie nieką per daug negalvodama. Ne­

pasakysi, kad nelaiminga. Tiesiog buvau. Nespėjau apsidairyti, kai Ite-

nas jau atnešė pietus. Kaip žmogus, kuris pusę dienos nė velnio neveikė,

turėjau žvėrišką apetitą. Jam atėjus išsinešti lėkštės, aš laižiau nuo peilio

padažo likučius. Mama būtų nualpusį. Itenas, atrodo, apsidžiaugė.

- Taip gardu buvo?

- Hmm, kepta višta - mano mėgstamiausias valgis. Nieko nėr

puikiau už tikrus sekmadienio pietus.

Netikėtai prisiminiau, kaip mama prie stalo dėdavo j lėkštes kep­

tas bulves. Man su tėčiu visada prikraudavo baisybę, sau jsimesdavo

porą. Ir kiekvieną mielą savaitėlę tėtis sakydavo: „Tokių gardžių kep­

tų bulvių dar niekada nesu valgęs." Mama, užvertusi akis, tardavo:

„Džimai, tu tą patį sakai kiekvieną savaitę!" Būdavo aišku, jog širdyje

ji patenkinta. Ir būdavo aišku, jog jis kalbėdavo nuoširdžiai. Ir būda­

vo aišku, jog jie myli vienas kitą.

Itenas ištarė mano vardą, ir iš jo tono supratau, jog jau ne pirmą

kartą. Prisiminimas išgaravo kaip nebuvęs.

- Ko? - paklausiau pyktelėjusi. Juk nebuvau pertekusi tokių gražių

prisiminimų.

- Aš tave klausiau apie šeimą.

- Kam?

- Įdomu.

- Kodėl?

- Norėčiau sužinoti, kodėl esi tokia, kokia esi.

- Manai, ten rasi atsakymą? Mano šeimoje? O kokia tavo šeima?

Kaip tu tapai toks, koks esi?

92

P I N K L Ė S E

Pažvelgęs į mane savo tamsiomis akimis tyliai tarė:

- Dabar kalbame ne apie mane.

- Kodėl gi ne? Kodėl visą laiką turime kalbėti tik apie mane? Ži­

nok, aš nesu tokia įdomi!

- O, Greise, taip nepasakyčiau.

Balsas skambėjo taip, lyg būtų tūkstantį metų nemiegojęs. Tada,

pažvelgęs tiesiai į akis, paklausė:

- Ar pasiilgsti savo tėvo?

- Kasdien. Kasdien jo pasiilgstu.

Nurijau seilę pasiryžusi neapsižliumbti. Itenas turbūt suprato, jog

nesu nusiteikusi pasakotis. Daugiau nieko nesakęs išvalė lėkštę ir iš­

ėjo. Tačiau prieš tai dar padrąsinamai (tėviškai?) spustelėjo man petį.

Tik durims užsidarius susizgribau Itenui nieko nekalbėjusi apie

tėtį. Iš kur jis žino? Kaip galėjo sužinoti?

♦

Kodėl esu tokia, kokia esu? Koks keistas klausimas. Kodėl žmonės

tokie, kokie yra? Dėl prigimties ar auklėjimo? Ir dėl to, ir dėl kitko?

Galbūt kai kurie žmonės yra tokie, kokie yra, be jokios priežasties.

Gal jie turėjo tapti kitokie, bet atsitiko kas nors baisaus. Ir viskas

visiškai pasikeitė. Gal.

93

įg diena

Bent manau, kad devyniolikta. Jau turėtų būti. Negaliu užmigti. Ne­

galiu užmigti. Negaliu užmigti. N EG A LIU U Ž M IG T I. Išbandžiau

visas žinomas priemones: vardyti Anglijos karalius ir karalienes (bet

aš visada truputį painioju Henrikus), stengiausi prisiminti visų pradi­

nės mokyklos bendraklasių vardus (bet nors užmušk neprisiminiau,

kuo vardu toks berniūkštis visada pridžiūvusiais snargliais). Net iki to

nusiritau, kad ėmiau skaičiuoti aveles. Nežinau, kas šitai sugalvojo, -

aš galiu jas skaičiuoti baisiai ilgai.

Tai ir skaičiuosiu, vis tiek daugiau nėra ko veikti. Juk negaliu nu­

lipti į apačią stiklinės karšto pieno. Karšto pieno? Brrrr...

♦

Mudviem su Netu ėjosi puikiai. Bet aš tarsi laukiau, kad atsitiks kas

nors blogo. Turėjo atsitikti kas nors blogo. Tik neaišku kada. Nepa­

jėgiau iki galo atsikratyti jausmo, jog nesu jo verta. Man jis buvo per

geras. Ir per geras man. Kai kalbėdavau, klausydavosi, o ne laukdavo

savo eilės šnekėti. Nupirko žalią pabaisiukę - pirštų lėlytę, kuri mane

vis prajuokindavo. Apkabindavo mane, ir viskas atrodydavo gerai.

Vieną dieną pirmą kartą nuėjau pas jį į namus. Jo mama buvo dar­

be, tad mes raičiojomės jo miegamajame. Dar nespėjome nusirengti,

94

P I N K L Ė S E

o aš bandžiau išsiaiškinti, ar jis labai bijo kutenimo (paaiškėjo, jog

labai). Viena ranka prispaudžiau jį prie lovos, kita suėmusi jam už

galvos abi rankas. Kvatojome kaip maniakai, Netas maldavo paleisti.

Staiga atsidarė durys ir įėjo Devonas - aiškiai nesitikėjęs, kad išvys

mane. Atsiprašydamas kažką išlemeno, Netas lyg ir pasakė:

- Viskas gerai, Devai. Palauk!

Bet Devonas išlėkė raudonas kaip ugnis. Aš juokdamasi vėl ėmiau

galuoti Netą. Bet jis nebesijuokė.

- Greise, apsiramink truputį.

- Ką? O kas yra? Pamanykit!

- Žinau. Bet... Kažkaip keista. - Atsisėdęs jis patraukė žemyn

marškinius. - Paleisk mane, noriu su juo pasikalbėti.

Staiga man kilo įtarimas.

- J u k tu jam papasakojai apie mus? Nejau nepasakojai?

Neto tylėjimas buvo geriausias atsakymas.

- Velnias! Kodėl nepasakei? Nenuostabu, kad jam vos akys neišli­

po iš kaktos.

Netas maloniai teikėsi susigėsti.

- Atsiprašau. Aš tik... aš tik abejojau, ar jis pritars. Na, todėl, jog

judu pažįstami.

- Ir kas iš to, kad pažįstami? - piktai paklausiau.

- Matai... Aš bijojau, kad jis nepamanytų, jog mes jį apkalbame.

Tik tiek.

Taisydamasi marškinėlius apgalvojau, ką jis pasakė.

- Bet ne todėl, jog tau gėda rodytis su manimi? - išsprūdo man

kiek aikštingiau, negu norėjosi.

- To dar betrūko! Pažiūrėk į save!

Jis prisitraukė mane ir įsodino gilų ilgą bučinį.

- Pataikaudamas visur nueisi, Natanieli. Tačiau ne dabar. Žinok,

turėsi pasiaiškinti. Eik ir pasikalbėk su juo. Aš palauksiu.

95

C a t C l a r k e

- Vadinasi, nesipykstame?

- Ne. O dabar čiuožk!

Netas šoko iš lovos ir išėjo. Aš atsiguliau aukštielninka ir ėmiau

žiopsot į lubas. Vienoj vietoj buvo {trūkusios. Stengiausi ramintis,

kad nieko blogo. Neto priežastis, kodėl nepasakė Devonui, visai įti­

kinama. Juk ir aš mamai nesakiau apie mus. Tačiau mano padėtis

kitokia. Norint su žmogumi pasišnekėti, reikia su juo pabūti viename

kambaryje nors penkias sekundes. O aš pasistengiau, kad to neįvyk­

tų, nuo pat jos kuklaus bandymo pasikalbėti iš širdies tą vakarą, kai

ėjau susitikti su Sofi.

Gulėdama Neto lovoje, tarp Neto daiktų, apsupta Neto pasau­

lio negalėjau nemanyti, kad šitai galbūt ir yra tas pirmas įtrūkimas,

kurio taip bijojau. Įtrūkimas, išplatėsiantis į platų gilų plyšį, į kurį

įgriuvusi prasmegsiu ir jau niekada neišsiropšiu lauk.

Po valandėlės Netas grįžo, atsisėdo ant lovos.

-N a ?

- Išlėkė. Baisiai piktas, ir aš jo nekaltinu.

Netas atsidusęs nuleido akis.

- Ei, ko dabar? Tu nieko blogo nepadarei. Na, jaunesniajam bro­

liukui nepasakei apie naująją savo draugužę? Vargu ar tai šimtmečio

nusikaltimas.

Paglosčiau jam sprandą, kur plaukai buvo trumpi ir susiraitę. Jis

nusuko galvą.

- Nereikia, Greise.

- Ko nereikia? Liaukis... Devonas išėjo. Imkim ir...

Mano delnas nuslydo jo šlaunimi aukštyn.

- Nustok!

Netas stryktelėjo nuo lovos ir nuėjo šalin. Valandėlę iš nuostabos

nieko nesakiau. Jis stovėjo nusigręžęs į sieną, įrėmęs kakton kumštį.

- Geraiii, išeinu.

96

P I N K L Ė S E

Skubiai atsistojusi ėmiau rinktis daiktus kartodama sau, kad ne­

verksiu, neverksiu, neverksiu. Kai buvau netoli durų, Netas atsisuko.

- Greise, atleisk. Labai labai atsiprašau. - Jis žengė artyn, užsi­

dengė delnais veidą ir garsiai atsiduso. Rankoms nusvirus liūdnai pa­

žvelgė į mane. - Nepyk, kad buvau toks seilius. Bet, matai, Devono

savijauta gerokai... sudėtinga. Visada buvo. Reikia su juo rimtai pasi­

kalbėti, ir neabejoju, kad viskas susitvarkys.

Netas prisiartino, paėmė man už rankos. Švelniai suspaudė. Pakė­

lusi galvą bandžiau jo akyse įžvelgti tiesą. Nesupratau, pamačiau ją

ar ne, bet jo žvilgsnis buvo toks liūdnas ir toks viltingas, jog šitai jau

nerūpėjo. Apkabinau jį.

- Pakalbėk su Devonu. Ir paskambink bet kuriuo metu, nesvarbu

kada.

Tiesiog žavėjausi savimi, kad rodau tokį taurų supratingumą. Pa­

sijutau baisiai subrendusi.

- Tikrai?

- Aha.

Pasitikinti savimi, kaip tik įmanoma savimi pasitikėti. Skubiai

pabučiavau Netui į lūpas, linksmai atsisveikinau ir neatsigręždama

išėjau.

Buvau laiptų apačioje, kai Netas mane pasaukė:

- Greise!

Pažvelgusi aukštyn išvydau virš turėklų jo veidą.

- Ačiū, kad esi tokia nuostabi. Rimtai. Tikrai esi... Aš tikrai tave

myliu. Norėjau, kad žinotum.

Vos susilaikiau nepuolusi laiptais atgal ir neparodžiusi jam, kokia ga­

liu būti nuostabi, bet negalėjau atsižavėti „naująja, subrendusia savimi"

(net jeigu tik laikinai), todėl tik apdovanojau Netą pergalinga šypsena

ir tyliu „žinau". Ir išėjau į gatvę. Iš paskutiniųjų stengdamasi prisiminti

pastaruosius Neto žodžius, o ne keistą nesusipratimą prieš tai.

97

C a t C l a r k e

♦

Vis dėlto įstengiau pamiegoti. Bet, matyt, tebėra anksti: Itenas dar nene­

ša pusryčių. Man jau žarna žarną ryja. Namie, dideliam mamos nepasi­

tenkinimui, pusryčių dažniausiai nevalgydavau. Nuo penkiolikos metų

stengiausi pradėti dieną puodeliu juodos kavos. Tikriausiai buvo „viskuo

nepatenkintos paauglystės" etapas. Kavos skonio nekenčiau, kas kartą

siurbtelėdama vos susilaikydavau nesusiraukusi. Bet kankintis buvo ver­

ta, nes mama tūždavo. Nesiliaudavo kartoti: „Pusryčiai - svarbiausias

dienos valgymas" ir: „Tavo amžiaus mergaitei negalima gerti kavos." T i­

krai nereikėjo taip kalbėti, jei norėjo, kad elgčiausi pagal jos nurodymus.

Motinos kartais tokios nenuovokios. Apsimeskite, jog pritariate mūsų

elgesiui. Ir kaipmat iš pykčio pradėsime viską daryti priešingai.

Ką gi, teks nekreipti dėmesio į gurgiantį pilvą ir negalvoti apie

traškią šoninę ant baltos duonos riekės, aplaistytą pomidorų padažu

ir varvančią riebalais. Arba apie virtą kiaušinį su rūkyta silke...

♦

Kitą dieną po Devono Pabėgimo atsitiko kai kas nepaprasta.

Gavau iš Selės žinutę: „Reikia pasikalbėti. Gerai?"

Neįsivaizdavau, ką tai reiškia. Užplūdo viltis ir baimė, ir visa, kas

telpa tarp jų. Lyg ir norėjau leisti Selei porą dienų pasikamuoti, bet,

kadangi buvau tokia subrendusi, nurašiau paprastai ir aiškiai: „OK."

Tikrai nieko jai nesipasakosiu, jeigu ji tylės. Atsakymas atėjo po po­

ros sekundžių: „Ačiū. Prie sūpuoklių? Devintą?" Dievai žino, kodėl ji

vėl panoro į tą vietą.

Nuo mūsų kivirčo buvo praėję beveik du mėnesiai. Negalėjau pa­

tikėti, kad nesimatėme nuo pat to absurdiško vakaro. Mieste visą

98

P I N K L Ė S E

laiką ieškodavau jos akimis, ypač būdama su Netu. Tikėdamasi, jog

ji pamatys, kokia galiu būti laiminga ir be jos. Ir tikėdamasi, kad su­

sidūrus su ja akis į akį viskas stebuklingai pasitaisys.

Kai išėjau susitikti su Sele, dar tik pradėjo temti. Parke tebebuvo

šiek tiek žmonių: mėtė plastikines lėkštes, gėrė alų apsimesdami, jog

nešalta. Keturiolikmečių porelė sėdėjo sūpuoklėse sugrūdę liežuvius

vienas kitam į burną. Žavu. Atsisėdau ant suolelio šiek tiek atokiau ir

kas porą minučių žvilgčiojau į laikrodį. 9. 09, o Selės nė kvapo.

Staiga ranka palietė man petį ir tylus balsas pasisveikino:

- Labas.

Apėjusi suolą, Selė atsisėdo greta. Atsakiusi į „labas" prieblandoje

įsižiūrėjau į jos veidą. Atrodė pasikeitusi. Nusikirpusi plaukus, ir jai

labai tiko. Tačiau sublogusį kaip šakaliukas. Visiškai nepasidažiusi,

iš toli tamsuoja pajuodę paakiai. Apstulbau, kad per du mėnesius

galima taip pasikeisti. Neabejojau, jog Selei aš atrodau senoji Greisė,

išskyrus didžiulį spuogą, bet kurią akimirką išsikelsiantį ant smakro.

As prabilau pirmoji:

- Tai kaip gyveni?

Neištvėriau nesusijuokusi - taip kvailai nuskambėjo šitas klausi­

mas. Net Selė šyptelėjo.

- Na, suprask, nelabai žinau, ką kalbėti.

Sportbačiais ėmiau kapstyti pasuolėj žemę laukdama, kol Selė ką

pasakys.

- Greise, aš baisiai gailiuosi. - Na, vis šiokia tokia pradžia. Lau­

kiau, kas bus toliau. - Visa tai buvo klaikus košmaras. Net nežinau,

kiek kartų jau norėjau imti telefoną ir tau paskambinti. - Ji nutilo,

ir aš supratau, jog ji tramdo ašaras, beje, nesėkmingai. - Aš tavęs

pasiilgau.

Ji žiūrėjo į mane stirniuko Bembio akimis, sklidinomis ašarų ir

liūdesio.

99

C a t C l a r k e

- Kaip manai, ar dar galėtume...

Ir nebaigusi sakinio vėl nutilo. Spoksojo į žemę nesivargindama

nusibraukti nuo veido ašarų. Baisiai norėjau apkabinti ją ir nuramin­

ti, jog viskas bus gerai. Bet neprisiverčiau.

- Nežinau.

- Greise, turi manimi patikėti. Buvau kvailė. Neturiu kuo pasitei­

sinti, bet buvau išsigandusi, pikta ir nežinojau, ką daryti.

- Ir atsigriebei ant manęs? - Privalėjau tai pasakyti.

Selė linktelėjo.

- Norėjau kam nors suversti kaltę, ir kažkaip išėjo, jog suverčiau

tau. Nežinau kodėl. Buvai vienintelis man artimas žmogus, bet aš

viską sugadinau.

- Kodėl dabar?

Man buvo sunku į ją žiūrėti.

- Kaip suprasti?

- Praėjo du mėnesiai. Kodėl dabar manęs prisireikė?

- Aš tik... Iki tol maniau, kad su manim nekalbėsi. Ypač po to,

ką tau prišnekėjau. Apie pjaustymąsi. - Tarsi man būtų reikėję pri­

minti. - Greise, aš nenorėjau. Juk žinai, jog taip nemanau. Tiesiog

rėžiau pirmu daiktu, kuris pakliuvo po ranka. - Ji siekė mano ran­

kos, aš neatitraukiau. - Baisus daiktas šitaip kalbėti, ir aš suprantu,

ką tu jautei.

- Vargu. Kai žmogus, kurį myli labiausiai pasaulyje, sako tokius

dalykus...

- Tačiau tai netiesa! - Selė suspaudė man ranką.

Aš gūžtelėjau.

- O gal ir tiesa.

- Nesąmonė, Greise. Jeigu būtum tai dariusi norėdama kitų dė­

mesio, ar neatrodo, jog nebūtum taip sėkmingai to nuslėpusi?

Vėl gūžtelėjau. Neketinau palengvinti jai atgailos.

100

P I N K L Ė S E

- O kaip dėl berniukų? Tu beveik pavadinai mane kekše.

- Aš nenorėjau. Vien todėl, kad mūsų nuomonės dėl sekso skiria­

si, nereiškia, jog negalime draugauti. - Ji patylėjo. - Žinok, ir tu man

visko prikalbėjai.

Atitraukiau ranką.

- Ką gi, aš gyniausi, ar ne? Juk ne kasdien esu apkaltinama dėl

nėštumo, ypač kai netgi neturiu tam reikalingo įnagio!

Kurį laiką sėdėjome tylėdamos. Nustojusi verkti, Selė pešiojo sky­

lę džinsuose.

- Aš pasidariau abortą, - pasakė ji negyvu balsu.

- Labai buvo baisu?

- Nežinau. Buvo keista. Turbūt pajutau palengvėjimą. Maniau,

po to viskas bus puiku, gal taip ir būtų buvę, jeigu nebūčiau tavęs

atstūmusi.

- Viena ėjai?

Selė linktelėjo, ir aš pajutau, kaip naktyje ištirpsta dalis negero

jausmo, kuris mudvi išskyrė.

- Kad taip būtum leidusi būti šalia.

- Ir man gaila, kad taip nebuvo.

Mudvi pasižiūrėjome viena kitai į akis, ir aš pamaniau, kad galbūt

(tik galbūt) vėl viskas bus gerai. Galbūt padėtis gali pasitaisyti. Aš ne­

pamiršiu, ko ji man prikalbėjo. Ir ji turbūt nepamirš, ką jai sakiau -

arba to, kad užvažiavau per fizionomiją. Tačiau galbūt yra galimybė

palikti visa tai ir judėti toliau.

- Žinok, aš irgi siaubingai tavęs pasiilgau. - Droviai šyptelėjome

viena kitai. - Nagi, eikš.

Stvėriau ją į glėbį. Dabar man atėjo eilė žliumbti, Selė žliumbė

kartu. Pagaliau atsitraukusi pažvelgiau į ją. Į blizgantį ir paburkusį

nuo ašarų veidą.

- Oi, tikiuosi, aš neatrodau taip baisiai!

101

C a t C l a r k e

- Ką gi, atrodai, - nusijuokė Selė. - Nebent manytum, kad dė­

mėm išmėtytas veidas labai gražu...

- Niekada nebuvau jam abejinga! Klausyk, ar nenori užsukti pas

mane? Prisišnekėtume, prisipasakotume, juk tiek laiko praėjo.

Namie čiupau pakelį traškučių, aštraus padažo ir nuėjome į mano

kambarį. Per kelias minutes susėdome įprasta tvarka - aš galvūgalyje

atsišliejau į pagalves, Selė įsitaisė priešais mane sukryžiavusi kojas, per

vidurį užkandis.

-T a ig i... Ar mataisi su savo numylėtu persekiotoju?

Selė per greitai pakėlė akis.

-T u rb ū t turi galvoj Devoną? Nee, nemačiau jo nuo... Visą amži­

nybę nesu mačiusi.

Suabejojau.

- Tikrai? Koks iš jo, po galais, persekiotojas, jeigu net nemoka

tinkamai sekioti iš paskos? Turės persekiotojų mokyklai grąžinti nak­

tinio matymo akinius.

Selės neprajuokino apgailėtinas mano humoras, ir aš pasijutau

kalta, kam išgiežiau pyktį ant Devono.

Kramsnodama traškutį, Selė atsainiai paklausė, gal aš jį kur nors

mačiusi. Akimirką pamaniau, jog Devonas vis dėlto turbūt nuvei­

kė šiek tiek daugiau, negu tik sekiojo paskui Selę. Ir mano mintys

mikliai grįžo prie savos personos. Naujieną apie save ir Netą lyg ir

norėjau nuslėpti, kol būsiu šimtu procentų garantuota dėl Selės. Bet

jau tikrai pasiekiau septyniasdešimt penkis, o jaukiai įprasta aplinka

irgi darė savo.

Staiga susidrovėjusi ėmiau braukti pirštu per antklodės užvalkalo

raštą. Kaip nepanašu į mane. Bet kažkodėl viskas atrodė kitaip.

Kostelėjusi nusukau akis.

- Aaa... Iš tikrųjų teko matyti. Matai, aš... lyg ir susitikinėju su

jo broliu.

102

P I N K L Ė S E

Nedrąsiai pažiūrėjau, kaip Selė sutiks šią žinią. Jokios džiaugsmin­

gos nuostabos, kurios tikėjausi. Jos žvilgsnis veikiau sakė: „Hm, įdo­

mu." Koks nusivylimas.-T ik ra i? - tiek tepaklausė ji. Stengiausi nuslėpti, kaip užsigavau.

- O taip. Nesakei, kad Devonas turi tokį seksualų brolį. Norėjai

pasilaikyti dėl savęs, ką?

- Nejuokink, aš...

- Sele, aš pajuokavau!

Nė viena nesusijuokėme. Pagaliau Selė tarė:

- Labai džiaugiuosi dėl tavęs. Klok viską iš eilės.

Pažvelgiau bandydama atspėti, ar jai tikrai įdomu, bet nieko nega­

lėjau jai prikišti. Akys spindi, lūpose įprasta šypsena.

- Na, - prabilau neva nenoriai, - jis tiesiog nuostabus. Susitikinėju

vos kelios savaitės, bet viskas... nežinau... tiesiog kitaip. Jis kažko turi.

Manau, galėčiau jį įsimylėti. — Patylėjau. - Iš tikrųjų jau įsimylėjau.

Negalėjau patikėti, kad ėmiau ir pasakiau. Bet šitai buvo tiesa.

Selės žvilgsnyje pamačiau abejonę.

- Tu nejuokauji?

- Na, ne. Kodėl taip sunku patikėti?

- Nesunku. Tiesiog tau nebūdinga. Nesuprask manęs neteisingai,

tikiu, kad puiku. Bet maniau, jog tu neužkibai ant visų tų meilės

pasakėlių.

Gūžtelėjau.

- Galbūt aš pasikeičiau. Suprask, jis tikrai ne toks kaip visi. Visi

tie kiti berniokai buvo... na, nevykėliai, tiesa? Su Netu jaučiuosi esan­

ti šio to verta. Nesitikėjau, kad susipažinsiu su tokiu. Kita vertus,

bijau, jog supratęs, kokia iš tikrųjų esu, pabėgs kaip nuo ugnies.

- Greise, tu verta, kad kas nors deramai su tavimi elgtųsi.

- Verta ar neverta, bet lengvai jo nepaleisiu! - Abi nusijuokėme. -

Negaliu, kaip noriu, kad judu greičiau susipažintumėte. Tu jį pamil­

103

C a t C l a r k e

si, bet, tikiuosi, ne per daug! Kurį vakarą turime trise kur nors nueiti.

Būtų nuostabu. Dieve, kad tik jis tau patiktų... Neabejoju, taip ir

bus. Ir tu jam tikrai patiksi. Jūs turite tiek daug bendro. Siaube, kad

įsitarškėjau, ar ne? Liepk man užsičiaupti.

Selė nusišypsojo laiminga, kad gali man įtikti.

- Kam tau užsičiaupti? Taigi kuo jau jis toks ypatingas?

-T u rb ū t neužteks atsakyti, kad VISKU O ?

- Tai jau tikrai neužteks!

Kurį laiką galvojau.

- Nuo jo man sukasi galva. Jis baisiai seksualus, bet man iš jo

reikia ne vien tik sekso - noriu būti jo draugė. Noriu su juo kalbėtis,

žinoti jo nuomonę apie viską. Ir jaučiu, jog jis manyje mato kažką

kitoniška... Ai, gal nelabai moku nupasakoti. Su juo jaučiuosi gera. Ir

nuo visko apsaugota.

Pažvelgiau į Selę tikėdamasi, jog ji svies į mane pagalvę už tokias sen­

timentalias šnekas, bet jos akys buvo užsisvajojusios, ilgesingos. Staiga

man toptelėjo, jog šiuo metu ji galbūt mažiausiai nori apie tai kalbėti.

- Atleisk, Sele. Jau užsičiaupsiu. Gana apie Netą! Pakalbėkim apie

ką kita.

Selė pažiūrėjo į mane, šyptelėjo.

- Bijau, kad neturiu ko pasakoti.

Pajutau, jog dabar geriausia proga pasakyti, kas man neduoda ra­

mybės.

- Žinau, gal nenori apie tai kalbėti, bet įsidėmėk vieną dalyką. Jeigu

panorėsi papasakoti man, kas atsitiko ir su kuo miegojai, aš pasirengusi

išklausyti. Nesmerksiu tavęs ir neniekinsiu, kad ir ką papasakotum.

Tu - mano geriausia draugė ir aš tave myliu. Man gali sakyti viską.

Pagaliau Selė pertraukė nejaukią tylą:

- Ačiū. Man tai labai svarbu. Bet suprask, kad nenoriu apie tai

kalbėti.

104

P I N K L Ė S E

- Ką gi, suprantu.

Gūžtelėjau iš paskutiniųjų slėpdama nusivylimą. Kažkaip tikė­

jausi, jog Selė atsivers, kai aš taip apnuoginau savo sielą. Tačiau juk

mūsų išgyvenimai visiškai skirtingi, tiesa?

♦

Gaila, nežinau, kiek valandų. Jaučiuosi be jėgų. Šiandien klaiki nuo­

bodybė. Itenas pagaliau atnešė pusryčius. Paklausė, ar išalkusi, ir, at­

rodo, nuoširdžiai susikrimto man atsakius, kad esu išbadėjusi (šiek

tiek perdedu, bet pilvas tikrai iškalbingai gurgė).

Suvirškinusi pusryčius ėmiau mankštintis. Du šimtai atsisėdimų iš

gulimos padėties, tempimasis ir bėgimas maždaug pusvalandį (kaip įsi­

vaizdavau). Puikumėlis. Bet nenuostabu, kad jaučiuos tokia nusikalusi.

Daugiau kaip ir nėra ko pasakoti apie Didįjį Selės ir Greisės Susi­

taikymą. Porą valandų pliauškėme visokius niekus, aš kliedėjau apie

Netą (nors labai stengiausi to nedaryti), pagaliau abi užmigome. Rytą

pabudau tysanti skersai lovos su visais drabužiais, Selė buvo susirietu­

si kojūgalyje, veidas apkritęs plaukais.

Atsisėdusi siekiau vandens stiklinės, visada stovinčios prie lovos, bet

nesugraibiusi stiklinę nutėškiau ant grindų. Garsiai nusikeikiau, Selė

pabudo. Pasirąžė kažką niurnėdama ir atsisukusi nusišypsojo mieguista

šypsena. Tą akimirką būčiau galėjusi lažintis iš pinigų, kad abi galvojo­

me tą patį. Maždaug taip: „Gal vis dėlto padėtis normalizuosis."

Bet, ko gera, tik aš taip pamaniau.

105

20 diena

Naktį sapnavau keistą sapną. Kad vonioje valiausi dantis. Pasilenkiau

išskalauti burnos ir atsitiesdama žvilgtelėjau į veidrodį, bet pamačiau

ne save, o Iteną. Pažiūrėjau žemyn į save norėdama įsitikinti, kad aš

tebesu aš. Tebebuvau. Bet pažvelgusi į atspindį vėl išvydau jį, žiūrintį

į mane su nuostaba. Paliečiau veidrodį, Veidrodinis Itenas padarė tą

patį. Pridėjau pirštą prie lūpos, ir jis brūkštelėjo per savo sidabrišką

randelį. Ne, man nesivaideno. Kažkuri sąmonės dalis visa tai priėmė,

ir aš nusiprausiau veidą, susišukavau vis žiūrėdama į veidrodį. Veidro­

dinis Itenas buvo su džinsais ir žaliais marškiniais, mano jau matytais.

Taip ir magėjo nusimauti pižamines kelnes - vien tam, kad pamaty­

čiau, ar ir Veidrodinis Itenas darys tą patį. Bet atrodė nei šis, nei tas.

Eidama iš vonios staiga atsisukau į veidrodį. Nežinau, ko tikėjau­

si, bet ir vėl pamačiau Iteną, atrodantį taip, kaip jaučiausi aš, - kvai­

lokai ir nežinantį, ką manyti. Kai grįžau į miegamąjį, Itenas miegojo

mano lovoje, apsivilkęs mano pižamą. Pasilenkusi ėmiau klausytis jo

alsavimo. Jis kvėpavo sunkiai. Staiga atsimerkė klaikiai mane išgąs­

dindamas.

- Pabusk, miegale, - sušnibždėjo imdamas man už rankos.

Ir aš pabudau. Jausdamasi keistai. Beveik palaimingai. Romi ir su­

sitaikiusi su viskuo. Sapną prisiminiau tik vėliau, Itenui jau apsilan­

kius. Iki tol atrodė, jog naktį puikiai išsimiegojau ir esu pasirengusi

106

P I N K L Ė S E

pasitikti dieną, kad ir ką ji atneštų. Nors puikiai žinojau ją atnešiant tik tris kartus valgyti, paslaptingą pagrobėją, o daugiau beveik nieko.

Kai Itenas atėjo po pietų, aš sėdėjau prie stalo žiūrėdama į tolį ir šakute braukydama lėkštę. Jis prisėdo ant lovos krašto - tai jau tapo tradicija. Tylėjo, tik pasikišo delnus po šlaunimis lyg norėdamas juos sušildyti ir laukiamai pažvelgė į mane. Man tikrai kai kas rūpėjo.

- Iš kur žinai, kokius valgius mėgstu?Itenas neatsakė.- Aš rimtai - kaip yra, jog viskas, ką tu atneši ar pagamini, man

patinka?Jis gūžtelėjo.- Supranti, nenoriu, kad laikytum mane nedėkinga ar ką, nes esu

dėkinga. Tik manau, keista. Atrodytų, kokį kartą kitą turėjai nepa­taikyti, bet nebuvo nei žuvies, nei brokolių ar riešutų, nei pagaliau Briuselio kopūstų...

- Greise, Briuselio kopūstų niekas nemėgsta.- Cha, teisybė, bet juk supranti, ką turiu galvoj.- Ir ką nori, kad atsakyčiau? Jog slapčia sekiau tave kelis mėnesius,

stropiai užsirašinėjau visus tavo mėgstamus valgius? Ar nuo to pasiju­si geriau? - šaipėsi jis iš manęs, ir man tai nepatiko.

- Ne, tik noriu, kad pasakytum tiesą. Ir būtų gražu, jei tai daryda­mas pasistengtum per daug nesišaipyti.

- Greise, mes mėgstame tuos pačius dalykus. Nejau nepastebėjai?- Hm, ne, - atsidusau aš. - Bala nematė. Juk nesvarbu, ar ne? Visa

tai nesvarbu.-T a ip nekalbėk. Viskas svarbu. Visut viskas. Kada šitai suprasi?Dabar jau tikrai supykau. Taip, paslaptingumas gal ir seksualus,

bet ir baisiai erzina.- Gal eitum sau? Turiu darbo.-Je ig u liepi, Greise.

107

C a t C l a r k e

Regis, neužsigavęs dėl mano šiurkštumo, jis surinko indus ir tylė­damas išėjo.

Aš apgalvojau mūsų pokalbį. Jam kalbant man kai kas krito į akis. Jis LABAI DAŽNAI kartoja mano vardą. Siek tiek neįprasta. Šiaip normalu kreiptis į žmogų vardu, bet kartoti jį be paliovos šiurpoka. Įdomu, kodėl jis taip daro ir ar pats tai pastebi. Man kilo mintis - gal šitaip jis nuolat stengiasi man priminti, kas esu. Jei kartais pamirščiau tūnodama šioje paslaptingoje baltumo buveinėje.

Mano tėtis irgi išvien kartodavo mano vardą. Atrodo, jam pati­ko jo skambesys. Kartais vadindavo mane Meškute Greise. Aš rau- kydavausi, bet jam atleisdavau, nes toks jau tas tėtis. Regis, liovėsi prasivardžiavęs, kai pradėjau lankyti vidurinę mokyklą. Net pati ne­pastebėjau. Turbūt jis nustojo pamažu - mažytė nuolaida tam, kad jo mergytė auga. Kaži ką atiduočiau, kad dar kartą iš jo išgirsčiau šitą pravardę. Ar šiaip ką nors. Ar bent pamatyčiau jį sėdintį savo nuzu­lintame odiniame krėsle, palinkusį prie kryžiažodžių.

Kaži ką atiduočiau.

2i diena

Vakar nieko neparašiau, nes užėjo liūdnumas. Verkiau, verkiau ir ver­kiau. Vienu tarpu įėjo Itenas. Bent man taip pasirodė. Viską prisime­nu lyg per miglą, bet, regis, jis sėdėjo uždėjęs ranką man ant peties, kai aš gulėjau lovoje kūkčiodama. O gal tai buvo tik sapnas? Neprisi­menu. Hmm... Prarasti ryšį su tikrove = negerai.

♦

Su Netu susitikau praėjus porai dienų nuo susitaikymo su Sele. Iki tol jam nė karto nebuvau užsiminusi apie Selę, tikrai keistoka. Bet buvo per daug painu aiškinti, be to, šioje istorijoje aš ne per daug gražiai pasirodžiau. O man labai norėjosi, kad jis mane ma­tytų be galo gražią (nušviestą angeliškos šviesos... bet ne pernelyg angelišką).

Po nesusipratimo su Devonu jam nei skambinau, nei rašiau. Šįsyk kamuolys buvo aiškiai jo pusėje. Laukti buvo kančia. Nesu kantriau­sias žmogus pasaulyje. Man labiau patinka pačiai eiti ir pasiimti, ko reikia, o ne laukti, kad daiktas ateitų pas mane. Be to, niekada negali žinoti, kad daiktai vis dėlto ateis, todėl mėgstu užsitikrinti. Tačiau dabar pasiryžau laukti. Kaip palengvėjo, kai jis parašė žinutę. Pama­niau, jog jie su Devonu išsiaiškino.

109

C a t C l a r k e

Sutarėme po jo pamainos susitikti viename bare. Kai atėjau, bare buvo ramu. Netas sėdėjo tolimoje kertėje pasistatęs bokalą alaus ir įdė­miai žiūrėjo į telefoną rankoje. Dešinė koja krutėjo po stalu; buvo ap­siavęs tais pačiais sportbačiais, kuriais avėjo mudviejų pažinties vakarą. Jie jau buvo netekę baltumu spindinčio naujumo. Jis atrodė gerai.

Priėjusi paliečiau jam petį. Jis krūptelėjo ir įgrūdęs kišenėn te­lefoną atsistojo, pabučiavo mane. Pajutau alaus skonį, bet malonų. Praėjo vos pora dienų, o jau pasiilgau jo bučinių. Nieko neklausęs atnešė man iš baro gerti.

Gurkštelėjau.- Čia dviguba porcija? Nejau, pone, nori mane nugirdyti?Jis kilstelėjo antakius.- O ką? Kas blogo?- Nieko blogo, jeigu tik vėliau pasinaudosi mano bejėgiškumu. -

Pasilenkusi per stalą vėl jį pabučiavau. - Na, ką taip įdomaus matei savo telefone? Kad tik nebūtų kokia kita panelė, nutraukta nuoga... Arba kokio nuogo berniuko nuotraukos.

Juokais susiraukiau nuo šios minties.- Gal ten tu buvai nuoga.- Neturi tokių mano nuotraukų! Ir neaiškink, kad nutraukei

mane miegančią, nes žinau, niekada taip nepadarytum. Esi per dide­lis džentelmenas.

-T au taip atrodo... Ne, ten buvo tik žinutė. Nieko svarbaus.Man baisiai parūpo paslaptingoji žinutė, bet nenorėjau pasirodyti

psichopatiška pavyduole, todėl nieko nesakiau. Netas pasakojo, ką veikęs pastarosiomis dienomis, aš klausiausi sunėrusi su juo pirštus ir rydama jį akimis. Ūūū, NEKENČIU, kai panos taip daro.

Po poros stiklų ir karštų ginčų apie įvairių universitetų pranašu­mus papasakojau apie Selę. Nesitveriau savam kaily, kad tik jie grei­čiau susipažintų.

110

P I N K L Ė S E

- O taip, Devonas minėjo kažkokią mergaitę, su kuria tu drau­gauji.

Neto ji, regis, visai nedomino, ir aš truputį užsigavau. Tačiau tur­būt tai buvo normalu. Jis juk negalėjo žinoti apie ją?

- Ji ne „kažkokia", o mano geriausia draugė. Buvome apsipyku- sios. Iš tikrųjų tai įvyko prieš pat susipažįstant su tavimi. Na, kvaila istorija, bet dabar viskas super.

- Kodėl iki tol apie ją nieko nesakei? - paklausė Netas, sukioda­mas rankoje bokalą.

- Nežinau. Turbūt nemačiau prasmės. Nemaniau, kad mes su Sele dar būsime draugės ir... Jaučiausi kvailokai ir buvo labai liūdna. Be to, nenorėjau, kad kivirčas temdytų mudviejų santykius.

- Vis tiek galėjai papasakoti.- Atleisk. Reikėjo, nepapasakojau, o dabar pamirškim apie tai.

Selė miršta, kaip nori su tavim susitikti, taigi turime ką nors organi­zuoti. Pamatysi, kaip ji tau patiks!

- Atrodo, būtų šaunu. Atnešiu dar gerti.Kol Netas stovėjo prie baro, mintyse perkračiau visą pokalbį. Taigi

jis truputį nepatenkintas, kad jam nepapasakojau. Ir neatrodo, kad degtų noru susipažinti su Sele. Bet jis berniukas, o berniukai nesi­jaudina dėl tų pačių dalykų kaip mes. Neabejojau, kad netrukus jam praeis irzlumas.

Po kiek laiko Netas paklausė, dėl ko su Sele susipykome. Gal vis dėlto jam parūpo. Nė nesiruošiau sakyti tiesos - Selė nebūtų padė­kojusi. Nesidžiaugiau, kad jam pameluosiu, bet kartais sąžiningumas nėra geriausia politika.

- Ai, per kvailumą. Kilo absurdiškas ginčas, išvirto į nežinia ką. Abi buvome per daug užsispyrusios, kad atsiprašytume.

- Vadinasi, susipykot dėl kažkokio nieko? - nepatikliai paklau­sė Netas.

111

C a t C l a r k e

- Ne visai. Tada atrodė rimta, tačiau dabar viskas praeityje.- Oi, keistumas tų merginų.Nusišypsojau.- Ei, galvok, ką sakai! - Švelniai kumštelėjau jam į petį. - Nejau

niekada nesi susipykęs su draugais?- Turbūt esu. Atleisk.Jis susimąstė.- Klausyk, viskas gerai.- Aha, atsiprašau. Tik pamaniau...-K ą?Papurtęs galvą, jis tarė:- Ai, nesvarbu. - Paėmęs bokalą nugėrė kelis gurkšnius ir per stalą

spustelėjo man ranką. Ir kad pasižiūrės... - Zinai, einam iš čia. M a­niškių nieko nėra.

- Dėkui Dievui, nes mano mama šį kartą namie. Ir nors neabejo­ju, jog ji NUALPTŲ susipažinusi su tavimi, nemanau, jog šis vakaras tam tinka... turint galvoje, kokią staigmeną tau paruošiau.

Užsikvempusi ant stalo pašnibždėjau jam į ausį didžiausią nešvan­kybę, kokią įstengiau sugalvoti. Ji padarė trokštamą įspūdį. Vos spė­jau pastverti rankinę, o jis jau ištempė mane iš baro.

Netas sustabdė taksi, ir mes sugriuvom ant galinės sėdynės. Ne- įstengėm suvaldyti rankų. Vargais negalais per daug neįsismagino­me, bet tam reikėjo didelės valios. Be to, man nepatiko, kaip per užpakalinio vaizdo veidrodėlį į mane dėbčioja taksistas. Mintis, jog jis nemokamai žiūri spektaklį, nervino ir trikdė. Atsiplėšusi nuo Neto pažvelgiau jam į akis. Dieviškos. Ir jis manęs nori. Iš rimtųjų, ne šiaip sau. Tą akimirką jaučiausi tokia laim inga. Ir kaž­kodėl galinga. Jį užvaldė geismas. Atrodė, galėčiau jį priversti kaži ką padaryti dėl manęs. Neto laimė, norėjau tik vieno - kad jis mane padarytų.

112

P I N K L Ė S E

Seksas buvo fantastiškas, Netas neatpažįstamas - šį kartą jis va­dovavo paradui. Maloni permaina. Paskui gulėjau šalia prisispaudusi jam prie šono, kairę koją patogiai užmetusi tarp jo blauzdų.

Buvau laiminga.

♦

Darosi vis sunkiau rašyti. Norisi padėti tušinuką, popierių suplėšyti į smulkias skiauteles, sviesti į orą ir tegul krinta kaip sniegas. Galėčiau šitą kambarį paversti senamadišku stikliniu sniego rutuliu. Sniego rutuliu milžinui. Tegul į vonią liejasi vanduo ir apsemia iki lubų. Paskęsčiau, bet būtų gražu.

22 diena

Itenas čia. Kai tik pasižiūriu, jis tebėra, žvelgia į tolį. Atėjęs išnešti pietų reikmenų po kelių minučių grįžo, aš kaip tik sėdausi rašyti. Atrodė šiek tiek nervingas. Klausiamai pakėliau akis.

- Dar kartą labas.- Labas, Greise.Laukiau, gal dar ką nors sakys, bet, matyt, neturėjo noro. Sėdėjau

laikydama tušinuką, jis stovėjo nugara į duris.-T au ko nors reikia? - paklausiau norėdama, kad jis ką nors pasa­

kytų, nes jau darėsi nesmagu.- Ne. Aš... Nieko, jei truputį pabūsiu? Aš netrukdysiu. - Man

dvejojant pridūrė: - Aš tik noriu čia būti.Jau tikrai įdomu. Nesumojusi, ką atsakyti, tylėdama linktelėjau. Vos

girdimai tarstelėjęs „ačiū“, jis įsitaisė ant grindų kertėje arčiausiai durų.Šitaip ir sėdime draugiškai tylėdami. Itenas atsišliejęs į sieną, ran­

komis apglėbęs kelius ir ant jų pasidėjęs smakrą. Atrodo kaip mažas berniukas - sutrikęs mažas berniukas. Kojos basos, iš po apibrizgusių džinsų kyšo pirštai. Retkarčiais išsiblaškęs kaire ranka patrina dešinės riešą ir vėl spaudžia prie krūtinės kelius.

Gal reikėtų ką nors pasakyti ar prieiti.Nieko nedarau.Negaliu.

1 1 4

P I N K L Ė S E

♦

Su Sele gavome egzaminų rezultatus. Net vykstant visai tai beproty­bei, Selė vis dėlto susigriebė ir visus išlaikė. Kaip ir aš. Nenustebome, tik gal pajutome šiokį tokį palengvėjimą, bet ne daugiau.

Mokyklos koridoriuje pamačiau Sofi. Ji kalbėjosi su Devonu. Neži­nojau, kad juodu pažįstami, bet stebėtis nėra ko. Nieko blogo nesakau, bet jie abu moksliukai. Sakau kaip komplimentą. Bandau sugauti Sofi žvilgsnį, bet ji, pasilenkusi prie Devono, žiūri į popieriaus lapą jo ran­koj. Šitiems dviem tikrai nėra reikalo nerimauti dėl egzaminų.

Tania susispietusi kampe su savo nuolatine svita. Pamačiusi mane pamoja.

- Greise, nori šįvakar su Sele ateiti pas mane? Tėvai Barbadose, namai tiesiog prašosi vakarėlio!

Prieš porą metų būčiau pašokusi iš laimės. Tačiau dabar ne. Įdo­mu, kaip viskas keičiasi.

- Ne, Tania, nepyk. Turiu planų. - Įjuos neįeina dulkintis su kokiu nepažįstamu tavo tėvų miegamajame.

- Dieve, Dži, tu tokia NUOBODYBĖ! Niekur neiškiši nosies. - Pasiraukiusi nusijuokė. - Na, gerai. Beje, sveikinu. Girdėjau, puikiai išlaikei egzus.

Valandėlę pleptelėjusi su ja grįžau prie Selės. Jai mintis eit į vaka­rėlį pas Tanią patiko ne labiau negu man.

Lauke nusiunčiau Netui egzų rezultatus. Norėjau nustebinti. Juk jis vis dėlto studijuoja mediciną. Per visą savo mokymosi karjerą vai­kinas turbūt neturėjo prastesnio pažymio kaip B. Žinokite, ir aš ne­turėjau (na, porą esu gavusi, bet kam tai rūpi?).

Pietauti nuėjome pas Selę. Buvo smagu vėl susitikti su jos tėvais ir broliuku. Selės šeima visada atrodo tokia normali. Buvo gera nors

115

C a t C l a r k e

kiek pabūti kartu. Laimė, niekas manęs neklausinėjo, kur buvau pra­šapusi porą mėnesių. Dievai žino, ko jiems pripasakojo Selė. Tikriau­siai buvo baisiai sunku nuslėpti viską, ką ji išgyveno. Nežinau, kaip sugebėjo. Man nebūtų buvę sunku, nes mamos dažniausiai niekur nematyti. Ko gera, galėjau pagimdyti trynukus ir juos namie užau­ginti, o ji nebūtų pastebėjusi. Tačiau su abiem tėvais, kurie tave myli? Ir dar su landžiu broliuku. Tikras žygdarbis.

Selės tėvai neregėtai džiaugėsi jos rezultatais ir atrodė beveik taip pat patenkinti manaisiais, o tai buvo malonu. Mūsų garbei jie net atkimšo butelį šampano. Mintyse pasižadėjau vėliau paskambinti namo ir pasigirti mamai. Žinoma, pirmiausia turbūt reikės priminti, kad mums buvo egzaminai. Su Sele užlipome į jos kambarį maukti šampano ir rengtis. Planavome tikrą vakarą mieste — pirmą nuo tada, kai užgriuvo Bėda. Nekantriai jos laukiau.

Selei baigus rengtis, pritariamai nužvelgiau ją. Atrodė klasiškai, jo­kios abejonės. Smilktelėjo pavydas, bet ne daugiau. Sis vakaras Selės. Nutariau, jog ji turi užmiršti viską, kas atsitiko. Ir ne tik todėl, kad ruošiausi ją nugirdyti. Nesupraskit manęs klaidingai - aš tikrai ruo­šiausi ją nugirdyti, bet vakaro tikslas buvo gardžiai pasijuokti. Ir jeigu Selę akiplėšiškai pabučiuos vienas ar pora šaunių vaikinų, juo geriau.

- Velnias, Sele, atrodai fantastiškai!- Sakai? - koketiškai paklausė ji.- O taip. Šįvakar įkliūsi.- Ką tai reiškia?Aš nusijuokiau.- Tik neišsigąsk! Noriu pasakyti, susilauksi didžiulio dėmesio...

ypač su šituo drabužėliu...Jos palaidinukė buvo su gilia iškirpte.Selė puolė prie veidrodžio ant miegamojo durų ir iš visų pusių

save apžiūrėjo.

1 1 6

P I N K L Ė S E

- Manai, per daug atvira?- Sakyčiau, net per mažai!- Persivilksiu.Ji ėmė mauti palaidinukę per galvą, bet aš prišokusi nusmau­

kiau atgal.- Nedrįsk! Atrodai super. Gana, einam. Greičiau vilkis lietpaltį,

brangioji, tau niekas neatsispirs.Mirktelėjau jai, ji pažvelgė į mane abejodama, nenoromis pasitaisė

palaidinukę ir paskutinį kartą dirstelėjo į veidrodį.- Greise, žinok, šįvakar aš nežaidžiu.- Aha, bet niekad nežinai, gal Svajonių princas jau laukia už kam­

po arba veikiau ramsto barą. Niekada nesakyk niekada...- Per greitai, aišku? Nesu niekam pasirengusi. Juk supranti, tiesa?

Sakyk, kad supranti, antraip verčiau likime namie.Atsidusau.- Gerai jau, suprantu. Viskas normalu. Tik pasakyk, kai būsi pasi­

rengusi, nes aš tau surasiu žavingą berniuką. Nepažadu, kad tokį kaip maniškis, bet pasistengsiu!

Selė atrodė pernelyg susimąsčiusi, todėl ištempiau ją pro duris tikė­damasi, kad ji paliks namie visas blogas mintis. Skubiai atsisveikinau su Selės šeima. Jos tėtis švilptelėjo pamatęs tokias gražuoles - kaip tipiškas tėtis, net susidrovėjau. Selė pasižiūrėjo į mane, abi nusijuokėme.

Važiuojant į miestą autobusu pajutau rankinuke vibruojant tele­foną. Zinutė nuo Neto: „Labutis! Sveikinu, gudruole. Nori susitikti ir atšvęsti?"

Selė žiūrėjo pro langą, aš galvojau, ką jam atsakyti. Šįvakar turė­jo būti lyg ir mergaičių linksmybės. Mudviejų su Sele. Hmm... Bet gal vėliau galėtume padraugauti ir su Netu? Selė juk neprieštarautų? Ji šitaip nori su juo susipažinti. Bent aš taip maniau. Taigi nurašiau: „Ačiū! Kol kas užsiėmusi, bet devintą susitikime „Bar Code“? xxx“

117

C a t C l a r k e

Prieš paspausdama siuntimo mygtuką pajutau nerimą, bet žinutę vis tiek pasiunčiau. Pažiūrėjau į laikrodį. Tuoj šešios. Kol jis ateis, baisybė laiko mums su Sele pasiausti. Atrodė puiki proga jiedviem susipažinti. Daug geresnė negu rimtas išankstinis planas. Viską valdo netikėtumas, tiesa?

Nutariau kol kas Selei nesakyti, kad vėliau ateis Netas. Nenorė­jau, kad ji pyktų už sugadintą „mergvakarį". Gal pasakysiu, kai šiek tiek išgersime. O gal paliksiu, kad būtų staigmena. Gerai nesupra­tau, kodėl Netui nepranešiau, jog esu su Sele. Gal nenorėjau, kad jis jaudintųsi, kokį įspūdį padarys mano geriausiai draugei. O gal man tiesiog buvo smalsu, kokia bus jų natūrali reakcija susipažįstant. Juk kas geriau parodo natūralią reakciją, jeigu ne staigmena? Širdyje pa­sveikinau save sugalvojus tokį klastingą planą. Kas galėtų sutrukdyti jo sėkmei?

♦

Pamiršau, kad Itenas čia, nes jis taip tyliai sėdi. Tačiau dabar patyliu­kais niūniuoja. Kažkur jau esu girdėjusi šitą dainą, tikrai žinau. Po velnių, kas tai per daina? Ji mane varo iš proto.

♦

Paklausiau Iteną. Jis pakėlė galvą lyg apdujęs, lyg būčiau jį prižadinu­si iš sapno. Klausimą turėjau pakartoti.

- Kokia daina?- Na, kurią tu dabar visą amžinybę niūniavai.- Aaa...- Tai kokia? Tikriausiai žinai.Jis lėtai pakratė galvą.

118

P I N K L Ė S E

- Net nepajutau, kad niūniuoju, Atsiprašau, ar aš tau trukdžiau?- Nelabai. Bet ji man pasirodė girdėta.- Ir kur tu ją galėjai girdėti?- Taigi tu ją niūniavai, ne aš! Būtų gerai, jei prisimintum. Netekau kantrybės. Nežinau kodėl. Dėl kažkokios kvailos dainos?

Kodėl ji staiga pasidarė tokia svarbi?- Atleisk, Greise.Atsidusau.- Velniai nematė. Kas ją supaisys? Nesvarbu.- Ar tikrai? - staiga labai rimtai paklausė Itenas.- Tai tik daina. Kaip ji gali būti svarbi?- Viskas svarbu, net mažmožiai. Kartais jie net svarbesni už visa kita. Jis atsistojo ir paskutinį kartą reikšmingai pažvelgęs į mane (na,

man tas žvilgsnis būtų buvęs reikšmingas, jei būčiau bent nutuokusi, ką jis turėjo galvoje) išėjo.

Tai vyko maždaug prieš dvidešimt minučių, tačiau toji kvaila me­lodija tebeskamba galvoje.

Noriu, kad ji nutiltų.

♦

Dar vienas sapnas.Aš neva gulėjau lovoje savo senuosiuose namuose ir sklaidžiau

kažkokį žurnalą. Neaiškiai išgirdau mamą šaukiant, kad vakarienė ant stalo. Kurį laiką jos nepaisiau, toliau skaičiau. Tada tėtis sušuko: „Vakarienė, Greise!" Supratau turinti lipti žemyn, bet nenorėjau. Jeigu tik pasilikčiau savo kambaryje, viskas būtų gerai. Po valandė­lės tėtis įkišo galvą pro duris: „Greise, jeigu per trisdešimt sekun­džių neatsidursi prie stalo, aš pradėsiu valgyti tavo keptas bulves. Paskui ir pudingą..." Pakėlusi akis nuo žurnalo nusišypsojau ir pa­

119

C a t C l a r k e

sakiau: „Nieko nebus! Aš tave pralenksiu!" - „Gaudyk!" — šūktelėjo tėtis ir išnyko.

Jau ketindama šokti iš lovos dar žvilgtelėjau j žurnalą. Tačiau mano rankose buvo jau ne žurnalas, o vietos laikraštis. Pirmame puslapyje tėčio nuotrauka. Mėginau perskaityti antraštę, bet nieko nesuvokiau. Visas puslapio tekstas virto kažkokiomis vingiuotomis eilutėmis. Jos raitėsi lyg kirminai. Aš persigandau. Kodėl negaliu perskaityti? Juk skaityti moku. Gal užsidėti akinius? Ant staliuko šalia lovos gulėjo akiniai, bet šiaip aš akinių nenešiojau, todėl nustebau, iš kur jie atsi­rado. Paėmiau juos. Tai buvo tėčio akiniai skaitymui, bet vis tiek už­sidėjau. Vienas stiklas buvo suskilęs. Apsidairiau po kambarį: viskas suskilę, sulūžę, sutrūkę. Man pasidarė bloga.

Pabudau susirietusi į kamuoliuką pasienyje, oda lipni nuo prakai­to. Vos spėjau nulėkt į vonią, kai iš gerklės pliūptelėjo skrandžio turi­nys. Ėmiau kosėti, žiaukčioti. Skruostais pasipylė ašaros, drebėdama susmukau ant vonios grindų. Sapnas atrodė toks tikroviškas. Tėtis kvatojo kaip gyvas, akių kampučiuose susimetusios juoko raukšlelės. Krūtinę spaudė bukas skausmas. Prisiekiu, kad maudė įskaudintą šir­dį. Priglaudžiau galvą prie šaltų keraminių plytelių. Girdėjau, kaip smegenyse šniokščia kraujas, jutau, kaip pašėlusiai tvinksi pulsas, kaip vėl mėšlungiškai susitraukia skrandis. Pamaniau, gal jau mirsiu. O tada turbūt nualpau.

Atsipeikėjau išgirdusi Iteno balsą, šaukiantį mane vardu, silpnai, lyg iš tunelio galo. Atsiliepti nepajėgiau. Paskui jo balsas ėmė artėti, atsimerkusi išvydau jį žiūrint į mane. Jį gaubė akinama šviesa. Nuo jos man ėmė peršėti akis, ir aš vėl užsimerkiau. Ant skruosto pajutau Iteno ranką. Ji buvo švelni, šilta ir raminanti. Vėl pabandžiau atsi­merkti, dabar jau buvo geriau, tamsiau. Jis padėjo man atsisėsti ir at­sišlieti į spintelę po kriaukle. Pažvelgiau į save. Berankoviai ir grindys apvemtos. Burnoje tebebuvo vėmalų skonis.

120

P I N K L Ė S E

Lyg sapnuodama jutau, kaip Itenas šlapiu rankšluosčiu valo man smakrą, per galvą nutraukia berankovius ir vis kartoja, jog viskas bū­sią gerai. Jis nuvedė mane prie lovos ir nurengė. Jaučiausi per daug apdujusi, silpna ir suglumusi, kad būtų gėda. Palindau po antklode, Itenas prisitraukė prie lovos kėdę, atsisėdo. Žiūrėdama į lubas pra­virkau. Ašaros riedėjo skruostais, kuteno ausis ir šlapino plaukus. Jis paėmė man už rankos. Patylėjęs tarė:

- Greise, ar nori man apie tai papasakoti?- Nesuprantu, kas man darosi. Šitie sapnai - jie kažką reiškia.

Jaučiuosi... Nežinau... Jaučiuosi, lyg būčiau prie kažko priartėjusi.- Ką turi galvoj?Atsisėdau, nusišluosčiau ašaras, susisupau į antklodę ir tik tada

atsakiau:- Būtų gerai, kad galėčiau tiksliau paaiškinti. Toks jausmas, tarsi ne­

bežinočiau, kas tikra, o kas ne. Turiu tik šitą kambarį ir tave. Visa kita man beprasmiška. Būti čia kažkodėl atrodo teisinga, tačiau kodėl taip yra? Turėčiau ruošti pamokas arba būti su draugėmis mieste - tai būtų „normalu". Bet visa tai atrodo taip toli, jog beveik negaliu patikėti, kad šitaip gyvenau. O aš sėdžiu čia, diena po dienos, ir rašau, rašau, rašau apie visa, kas buvo. Bet koks to tikslas? Ko aš taip stengiuosi?

Trumpai, dirbtinai nusijuokiau.Itenas pasilenkė mano pusėn.- Greise, ką turėjai omeny sakydama, jog jautiesi lyg būtum prie

kažko priartėjusi? - lėtai, lyg stropiai rinkdamas žodžius, paklausė jis.- Oi, nežinau. Nieko aš neturėjau omeny.Jis lyg ir nusivylė.- Turi labiau stengtis, Greise. Tiesiog būk man atvira. Daugiau

nieko neprašau.- Nežinau, ko tu nori. Aš ir esu atvira. Nežinau, ką nori iš manęs

išgirsti.

121

C a t C l a r k e

- Esi jau taip arti.- Klausyk, tu mane pradedi gąsdinti. Pasakyk, kam visa tai. Kodėl

esu čia?Itenas lėtai papurtė galvą. Atsistojęs pristūmė kėdę atgal prie sta­

lo. Pasijutau kažkuo nepateisinusi jo lūkesčių. Jam einant prie durų tariau:

- Atleisk. Nepyk ant manęs, būk geras.Žodžiai nuskambėjo graudžiai ir verksmingai, nesupratau, kurių

galų juos pasakiau.Itenas atsisuko.- Greise, aš nepykstu. Tiktai noriu, kad būtum nuoširdi, - jei ne

man, tai bent sau pačiai. Kas tai, prie ko tu jautiesi priartėjusi?Ir, man nespėjus susivokti, iš burnos išsprūdo atsakymas:- Prie tiesos.

♦

Keistokas atsakymas, nieko nepasakysi. Bet aiškiai tinkamas, nes Ite- nas šypsodamasis linktelėjo ir tada išėjo. Net be jo šypsenos supratau, jog atsakiau teisingai.

Tikiuosi, vėliau jis dar ateis. Manau, truputį jo pasiilgstu. Tačiau kalbėtis su juo nei šis, nei tas - to niekaip nepavadinsi normaliu po­kalbiu. Kai kada atrodo tokia pati nauda, kaip kalbėtis su savimi.

Viena mintis vis šokinėja sąmonės pakraščiuose lyg biliardo ka­muoliukas: kokia ta tiesa?

KOKIA TA TIESA?Biliardo taip ir neišmokau žaisti.

122

23 diena

Itenas negrįžo. Aš taip tikėjau, kad grįš. Miegojau prastai: per daug sapnų ir košmarų, minčių nuotrupų, neturinčių jokios logikos. O per viską ėjo, lyg ant siūlo suverdama visas tas keistas scenas, prakeik­ta daina, kurią Itenas vakar niūniavo.

Bandžiau ir aš ją paniūniuoti, bet neskamba. Mama visada sakyda­vo, kad neturiu klausos. Ji pati turi nuostabų balsą. Kai buvau vaikas, dažnai dainuodavo. Pavyzdžiui, man pabudus iš košmaro, ateidavo, atsisėsdavo ant lovos krašto ir glostydama plaukus tyliai dainuodavo. Jos balsas buvo kaip medus, gal trupučiuką atmieštas alkoholiu ar dar kuo, jis mane kaipmat nuramindavo ir vėl užmigdydavo.

Tačiau vieną dieną ji liovėsi dainuoti.

♦

Kai su Sele atėjome į „Bar Code“, jau rinkosi žmonės. Iš mūsų mo­kyklos lyg ir nieko nebuvo matyti. Populiarioji liaudis dabar jau pas Tanią, o visi kiti turbūt sulindo į nusmurgusią aludę už kampo šalia mokyklos. Mums pavyko nučiupti tykią vietelę kertėje - ten pat, kur andai sėdėjom su Sofi. Selė pasisiūlė nupirkti po pirmą taurę, ir aš žiūrėjau, kaip ji eina prie baro. Ten stovintys du bernai ėmė žvilgčiot į ją ir baksnoti kits kitam alkūne. Ji ničnieko nejautė susikaupusi

123

C a t C l a r k e

laukiančiai užduočiai (jai, matyt, labai svarbiai). Kol barmenas taisė mudviem gėrimus, vienas bernas prisislinko prie Selės. Jo draugelis maktelėjo iš savo bokalo stengdamasis nežiūrėti. Mačiau, kaip juda Berno Numeris Vienas lūpos, jam kalbinant Selę.

Buvo visai patrauklus - iš pirmo žvilgsnio. Kiek įžūlokas, apsi­vilkęs juokingais „skarmaliniais" teniso marškinėliais. Penkiasdešimt svarų už šitą dažais išterliotą ir skylėtą skudurą? Galiu lažintis. Džin­sai irgi buvo sutrinti, apspurę, bet apavas įvaizdžio neatitiko. Batai buvo juodi, blizgantys ir kiek per smailiomis nosimis. Žodžiu, tikrai ne stiliaus ikona. Žinojau, kad ir Selė taip pamanys. Užkalbinta ji net nesiteikė į jį atsisukti. Vis dėlto turbūt ką nors pasakė, nes bernas toliau ją šnekino dar labiau užsikvempdamas ant baro, stengdamasis pažiūrėt jai į akis. Selė dirstelėjo į jį ir vėl įsmeigė akis barmenui į nugarą. Pagaliau gavusi gėrimus grįžo nuo baro nežvilgtelėjusi į jį, palikusi vargšą berną spoksoti. Pabrėžtinai atsainiai gūžtelėjęs pečiais, jis nusisuko į sugėrovą, o tas plačiai išsišiepė kraipydamas galvą.

- Ir ką gi sakė? - šypsodamasi paklausiau, kai Selė pastatė taures stengdamasi nenulieti nė vieno brangaus lašo. Ji sutriko.

- Kas ką sakė?- Oi, nagi Ponas Saldžialiežuvis prie baro. Aš žiūrėjau.Ji atsisėdo, patraukė didelį gurkšnį.-Tasai? Nieko įdomaus, pati žinai.- Bet jis bandė tave kabinti, gal ne? Ar pastebėjai, kokie jo batai?

Šiaip gan seksualus.- Taip manai?Ji nusigręžė į barą, kur abu vyrukai kvatojo. „Skarmalius" neatro­

dė labai nusiminęs, nors ir atstatytas.- Aha. Dailus kūnas, normalus veidas, drabužiai idiotiški, bet ga­

rantuoju, kad po kelių minučių liktų be jų...- Greise! - neva pasibaisėjo Selė.

124

P I N K L Ė S E

-T ik taip šneku! Turbūt panorėjusi galėtum gauti bet kurį vaiki­ną šitame bare. Neabejoju, kad bent kai kurie tikriausiai skoningais batais.

Abi nusijuokėme.- Tai ką pasakysi? Nori bent vieną išbandyti, kokio dydžio?Selė sviedė žvilgsnį, sakantį: „Nenusišnekėk", bet nutariau nu­

sišnekėti.- Suprask, dabar tau galima šiek tiek pasismaginti. Žinau, kiek

iškentėjai, bet gal kaip tik šito tau ir reikia? Pasismaginti su šauniu ar net nelabai šauniu vaikinu. Sveika savimeilei. Niekas tau neliepia su kuo nors gulėti... tik šiaip paišdykauk.

- Gera tau kalbėti, kai turi Netą.Nesupratau Selės išraiškos. Buvo neaišku, prikąst liežuvį ar toliau

varyti tuo pačiu tonu.- J o dar neturėdama irgi būčiau taip kalbėjusi, pati žinai. - Sugrie­

biau Selei ranką, suspaudžiau. - Klausyk, aš tik noriu pasakyti, kad per daug rimtai nežiūrėtum į visas tas kvailystes dėl berniukų. Tau teko patirti siaubingą dalyką, ir aš net nežinau, kaip ten buvo... Ar jau minėjau, kad labai norėčiau sužinoti? - Šelmiškai dėbtelėjau į ją, kad suprastų, jog juokauju. - Bet nebūtina visko taip dramatizuoti. Jeigu nori pabučiuoti kokį nepažįstamą vaikiną, eik ir bučiuok. Nėra reikalo, kad jis būtų Vienintelis ar net nors kiek panašus į Vienintelį. Tiesiog daryk, ką norisi daryti. Neleisk, jog tai, kas atsitiko, tau viską sugadintų. Visa tai jau praeitis.

Selė nieko nesakė.- Na, paskaita baigta. Atsiprašau. Aš tik noriu, kad būtum laim in­

ga. Juk žinai, tiesa?Selė atsiduso.- Žinau ir vertinu. Norėčiau, kad būtų taip paprasta. Tačiau ne

visada galime gauti, ko norime, — gyvenimas ne toks.

125

C a t C l a r k e

- O ko tu nori?- Nežinau. Būtų neblogai pradėti nuo to, kad galėčiau atsukti

laiką, - šyptelėjo Selė.- Išgerkime už tai!Išgėrėme. Man palengvėjo. Nesitikėjau, kad pokalbis taps toks

rimtas - ir dar geriant pirmą turą!Dar pora kokteilių, ir mes pasijutom kaip senais gerais laikais -

kvatojome, pliauškėme nesąmones ir visaip kitaip save raminome, kad esame neišskiriamos draugės. Buvo nuostabu matyti, jog Selė po visko vėl laiminga ir smagi. Ji man pasakojo apie vieną mokytoją senojoje jos mokykloje, kuris mėgo kibinti šeštokus, kai staiga pada­riau nesuvokiamą dalyką. Turbūt toji mintis man jau seniai nedavė ramybės. Ir vis tiek nežinau, kodėl ji man toptelėjo kaip tik tada, kai viskas taip šauniai ėjosi. Tačiau toptelėjo ir iš smegenų žaibiškai atsidūrė ant liežuvio.

- Sele, ar tavęs kas nors... kas nors neišprievartavo?Stojo tyla. Baras su visais lankytojais išnyko. Likome tik mudvi

su Sele. Troškau, kad prasivertų žemė ir mane prarytų už visišką, už neregėtą neturėjimą ko nors panašaus į taktą. Tylėjau. Tylėjo ir Selė. Ji tik žiūrėjo į mane truputį prisimerkusi. Neatrodė nei apstulbinta, nei nustebusi. Tiesą sakant, apstulbau aš - dar įstengiau apstulbti, septyniolika metų rodžiusi talentą viską sugadinti vos prasižiodama.

Gurkštelėjusi gėrimo, Selė prabilo:- Kodėl?Papurčiau galvą.- Kodėl mane to klausi? Ir kaip tik dabar?Jos balsas buvo lygus, abejingas.- Nežinau. Tikrai nežinau.- Kodėl manai... kad man šitaip galėjo atsitikti?Ji net nedrįso ištarti žodžio, kuris man išsprūdo taip lengvai.

126

P I N K L Ė S E

- Aš ir nemanau. - Nutilusi karštligiškai galvojau, ką vis norėjau pasakyti, ir kaip dar labiau nepabloginti padėties. - Turbūt tik ban­džiau suprasti, kas atsitiko. Noriu suprasti... ne, ne taip - jaučiu, kad man reikia suprasti. Ko gera, todėl, kad niekaip tavęs neįsivaizduoju besidulkinančios su kuo papuola.

Selė palingavo galvą.Lyg iš niekur išdygo padavėja, paėmė tuščias taures, nušluostė sta­

liuką. Šluostė gal valandą, kad tviskėtų kiekvienas paviršiaus colis. Jai pagaliau nuėjus, Selė paklausė:

- Ką tai vis dėlto reiškia?Aš suglumau.- Kas ką reiškia?- Išprievartavimas.Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau.- Kąąą?- Noriu pasakyti, jog ne visada viskas taip paprasta. Ne viskas tik

balta ir juoda.- Aaa... Iš tikrųjų! O kodėl taip kalbi? Imk ir pagaliau papasa­

kok, kaip buvo. Aš galiu tau padėti. Jei kas nors... tave išprievarta­vo, galime kreiptis į policiją. Dar ne vėlu. Gali gauti psichologinę pagalbą ar šiaip.

Selė papurtė galvą. Aš pradėjau niršti.- Liaukis, Sele, papasakok!Ji dar smarkiau purtė galvą, lyg norėdama iškratyti visas mintis.- Ne, nieko panašaus nebuvo. Net nežinau, kodėl leidausi į kalbas

apie tai. Tiesiog buvau kvaila. Gerai, mano eilė.Jos balsas buvo dirbtinai žvalus, akys liguistai blizgėjo.- Sele, pala...- Ne. Daugiau nėra ko sakyti. Niekas man... to nepadarė. Žinai,

mudvi gal esame panašesnės, negu tu manai.

127

C a t C l a r k e

Nespėjus man išsižioti, ji nusiskubino prie baro.Anie vyrukai tebestovėjo, Selė priėjusi įsispraudė tarp jų alkūnė­

mis pastumdama juos į šonus. Bernai, aišku, neprieštaravo. Žiūrėjau, kaip ji kvatoja juokaudama su jais ir, pabrėždama savo žodžius, Skar- maliui kepši per ranką. Buvo aišku kaip dieną, jog jis negali patikėti savo laime, todėl jai už nugaros iškalbingai žvilgčiojo į draugą. Jo ran­ka nuslydo ant jos užpakalio ir sustojo. Selė nė mirkt. Kai barmenas padavė jai užsakytus gėrimus, Skarmalius mikliai išsitraukė piniginę ir išdidžiai patėškė ant baro dešimtinę. Nevykėlis. Selė pasisuko tarsi eiti nuo baro, ir Skarmalius nemaloniai nustebo. Tačiau Selė pastatė gėrimus atgal, sugriebė jam už marškinėlių ir beveik šiurkščiai jį pri­sitraukė. Tada įsisiurbė į lūpas taip, lyg nuo to būtų priklausiusi jos gyvybė. Buvo į ką pažiūrėti. Skarmaliaus draugelis viltingai pažvelgė į mane, bet aš tik papurčiau galvą ir nusisukau.

Buvo aišku, jog visas cirkas skirtas man. Ką j i čia vaidina? Bando įtikinti, kad yra tokia pati kaip aš? Abi žinome, jog netiesa. Galėtų išeiti iš baro su bet kuriuo vaikinu (ir netgi mergina, kodėl ne?), ir vis tiek nepatikėčiau. Koks velnias ją apsėdo? Dar tvirčiau nutariau prisikasti iki viso šito priežasties.

Selė grįžusi atsisėdo atrodydama kaip katė, prisilaižiusi grietinės. Tačiau šitai katei grietinė nė nerūpėjo, katė tik iki skausmo stengėsi kažką įrodyti.

- Gražus spektaklis.- Nesuprantu, apie ką kalbi, - išdidžiai atrėžė Selė, su pašaipiu

naivumu išplėsdama akis. Man tikrai pasidarė pikta, bet as prilaikiau liežuvį. Juk ji darė lygiai taip, kaip aš jai patariau, gal ne? Taigi nėra ko skųstis. Vis dėlto mūsų pokalbis paliko nemalonų, įkyrų jausmą, kurį turėjau slėpti. Bent kol kas.

- Vadinasi, užsirašysi jo numerį?- Jo? Nė už ką. Jam reikėtų patobulinti techniką.

128

P I N K L Ė S E

Aš prunkštelėjau į savo gėrimą.- Tikrai? Neatrodė, kad būtum nepatenkinta.- Na, jis sumokėjo už mūsų gėrimus, ar ne? Pamaniau, kad nusi­

pelnė mažos dovanėlės.- Kurgi ne, Sele, tu tokia dosni.Krizendamos susidaužėme taurėmis ir ištuštinome jas. Manęs ji

NIEKAIP negalėjo apgauti savo nauja laikysena, bet ne pro šalį pri­sitaikyti. Kad tik būtų ramu.

Po kiek laiko pastebėjau, kad bare smarkiai padaugėjo žmonių. Pažiūrėjau į laikrodį - Netas vėlavo. Kol Selė buvo tualete, parašiau jam: „Zuiki, kur esi? Čia darosi smagu. Kabina baro gale, dešiniam kampe. x“ Pamaniau, reikia bent kiek padėti vargšui berniukui. Jis nė neįsivaizduoja, kad jo laukia Geriausios Draugės Egzaminas (neišlai­kysi - bus blogai).

Selei grįžus, į tualetą nuėjau aš. Norėjau spėti, kol pasirodys Netas. Hmm... Kas sakoma apie idealius planus? Neskubėdama apžiūrėjau makiažą, pasitaisiau plaukus ir 1.1., bet po to kažkaip įsišnekėjau su vie­na apkvaitusia mergiote, neapsisprendžiančia, ar jai mesti savo draugą.

Galų gale lengviau atsidususi ištrūkau iš moterų tualeto, bet ir vėl staigiai įkvėpiau prie mūsų kabinos išvydusi aiškiai Neto figūrą. Velnias. Mačiau tik jo nugarą, Selę jis užstojo neleisdamas man iš tolo pašnipinėti, kaip vyksta šis netikėtas siužeto posūkis. Prisėlinusi iš užpakalio apglėbiau Netą per krūtinę. Pasakyti, kad jį nustebinau, būtų buvę nieko nepasakyti. Jis staigiai atsisuko išplėtęs akis.

- Greise, tu mane išgąsdinai.Siekiau jo pabučiuoti, bet jis kryptelėjo galvą ir mano lūpos nu­

slydo jo skruostu. Cha! Stvėriau jam už rankos ir pasisodinau greta savęs. Pagaliau laukiamai atsigręžiau į Selę.

- Na, su Netu turbūt jau susipažinai?Selė linktelėjo.

129

C a t C l a r k e

- Taip, turbūt jau.Ji nusišypsojo Netui, jis atsakė jai drovia šypsena.- Vadinasi, nereikia kvailų pristatinėjimų - puiku! - Atsisukau į

Netą nutaisiusi griežtą veidą. - Ar nieko nenori man pasakyti?Jis pažvelgė į mane. Ar man tik pasivaideno, o gal tikrai jo akyse

šmėstelėjo panika? Jo žvilgsnis bėgiojo nuo manęs prie Selės lyg ieš­kodamas mūsų veiduose atsakymo.

- Na, nemanau.- Eik sau, aš laukiu! - Nutariau jam pagelbėti. - Priežastis, dėl

kurios šįvakar čia esame... Ar jau ką nors prisimeni? Kad švenčiame neeilinį tavo mergaitės genialumą? Tiksliau, kad per egzus jai velniš­kai pasisekė.

Netas pliaukštelėjo sau kakton.- Kaip galėjau pamiršti?! Tu tikrai genijus!Jis mane skubiai apkabino, aš kilstelėjau antakius per jo petį žiū­

rėdama į Selę. Ji pašaipiai ir ramiai stebėjo sceną. Netas tuoj pat paklausė Selę, kaipgi jai pasisekė. Geras berniukas. Aiškiai žino, ką daryti, kad pirmas įspūdis būtų palankus. Klausiausi, kaip juodu šne­kučiuojasi, ir sveikinau save, kad planas eina kaip per sviestą, nors iš pradžių ir buksavo.

Staiga Netas trinktelėjo kumščiais į stalą.- Gerai, paklausykit. Tokią progą reikia atšvęsti. Ką pasakytumėt

dėl šampano dviem genijams... genijėms... eee... pašėlusiai protin­goms mergaitėms?

- Dar klausi! Ačiū, zuiki.Ohoy liks tuščiomis kišenėmis. Ir prisiminiau, kad visi studentai am­

žinai vaikšto neva tuščiomis kišenėmis.Netas nuėjo prie baro (ir lyg tyčia atsistojo šalia Skarmaliaus), aš

atsisukau į Selę nekantraudama ištardyti, kaip jai patiko mano gra­žuolis. Bet Selė neatrodė patenkinta. Toli gražu.

130

P I N K L Ė S E

- Po galais, kas čia per žaidimai?Apsimečiau naivuole.- Ką nori pasakyti?- Maniau, bus toks mergaitiškas vakaras mieste. Tik dviese... Gal

pamiršai?- Žinau, žinau. Nepyk. Taip ir turėjo būti, bet Netas parašė, pa­

kvietė atšvęsti, todėl pamaniau, kad gali būti smagu. - Pamačiusi, jog Selė mano žodžiams liko abejinga, variau toliau: — Klausyk, Sele, at­siprašau. Aišku, reikėjo pirma tavęs atsiklausti. Aš tik labai norėjau, kad susipažintumėte. Šita proga tai galima padaryti be jokio keblumo.

- Aha, atseit be jokio keblumo, ką? Dieve, tu kaip visada! Kartais noriu, kad vis dėlto nors kiek pagalvotum prieš ką darydama. Aš ti­krai taip laukiau šio vakaro.

- Žinau, kad laukei. Ir aš laukiau, bet vis tiek bus smagu - pažadu. Be to, tik dviese kur nors nueisime kitą savaitę, gerai? Kaip senais ge­rais laikais... Na, ne visai kaip senais gerais laikais, bet tu supranti, ką noriu pasakyti. - Nebesitverdama smalsumu paklausiau: - Tai kaip jis tau patinka? Argi nėra tiesiog... gerai, užsičiaupiu.

Selė užvertė akis, bet šiek tiek pralinksmėjo.- Visai mielas.- Visai mielas? Sele, atsargiau, galvok, ką kalbi.- Atsiprašau, man jis patinka. Be to, mane pritrenkė šampanu.Abi nusijuokėme. Pažiūrėjau Neto pusėn. Kol barmenas atkimšo

butelį, jis muzikos ritmu pliaukšėjo sau per šlaunį.- Koks seksualus, ar nemanai? - paklausiau pasiryžusi iš Selės iš­

gauti didesnį entuziazmą.- Na, turbūt. Jis juk tavo vaikinas, ne mano.- Cha, žinoma, šalin rankas! Be to, turbūt ne visai tavo skonio,

tiesa? Neprisivėręs jokių žiedų, nieko.- Labai juokinga.

131

C a t C l a r k e

- Ir nė trupučio nepanašus į Devoną, ar ne? Sunku patikėti, kad tie patys genai.

- Gal, nors Devonas...- Ką Devonas?- Na, nežinau. Norėtųsi, kad iš jo taip nesišaipytum. Jis man

buvo geras.- Tikrai? Maniau, seniausiai su juo nebesusitinki?- Ir nebesusitinku. Kalbu, kas buvo seniau.Nespėjau suvirškinti jos žodžių, kai Netas trinktelėjo ant staliuko

kibirėlį. Jam pilant į taures šampaną tariau:- Ačiū, zuiki. Ką tik Selei sakiau, kaip keista, kad jūs su Devonu

broliai. Nelabai panašūs, ką?- O, ji pažįsta Devą? Nežinojau. - Neto nerūpestingas tonas buvo

dirbtinokas, o gal man tik taip pasirodė? - Gerai, įkalam, kol ne­sušilo. - Jis pakėlė taurę ragindamas ir mus daryti tą patį. - Į jūsų sveikatą. Tegul visi egzaminai būna tokie lengvi!

Susidaužėme, išgėrėme putojančio gėrimo. Kumštelėjau Netui ir teatrališkai sušnibždėjau:

- Šiąnakt bus lengva, jeigu mokėsi elgtis!Jis kilstelėjo antakius šiek tiek nesmagiai žvilgtelėdamas į Selę ir

gurkštelėjo šampano. Kai kurie žmonės taip greit susigėsta...Staiga stojo tyla - baisiausiai keista tyla. Selė kostelėjusi nusisuko į

barą. Netas sukiojo tarp pirštų taurės kojelę. O aš... aš žiūrėjau į juos. Tyla užtruko gal kelias sekundes, bet ji man pasirodė begalinė. Nieko nesugalvojau, ką pasakyti. Laimė, prakalbo Selė:

-T a ig i, Netai, Greisė sako, kad būsi daktaru?- Hm, taip. Bent jau tikiuosi.Ir jie ėmė šnekėtis apie Neto studijas. Tačiau kažkas buvo ne taip.

Iš pradžių nesusigaudžiau, paskui suvokiau, jog abu kalba dirbtiniu balsu, kokiu kalbame su draugų tėvais, — na, žinot, nepaprastai man­

132

P I N K L Ė S E

dagiai ir kultūringai. Selė staiga sušneko kaip blaivus žmogus, o Ne­tas buvo rimtumo įsikūnijimas. Ir abu sėdėjo kaip ant žarijų. Nieko nesupratau.

Toliau vakaras ėjo lyg ir be nuotykių. Su kiekviena taure mano nuotaika vis labiau taisėsi. Pradėjau manyti, kad aną nesmagumą tik įsivaizdavau. Matyt, taip jaudinantis, kad jie vienas kitam patiktų, užėjo paranoja. Pasigėriau kaip ciucis.

Ką prisimenu iš to vakaro1. Selei nuėjus prie baro, Netą pabučiavau. Dar kartą nuraminau

save, kad įtampa tik pasivaideno: bučiuotis jam patiko kaip ir man. Jis neatšoko nuo manęs lyg nukrėstas elektros.

2 . Klausiau Netą, ar neturi Selei kokių seksualių draugų. Ji žiauriai dėbtelėjo į mane, o Netas į klausimą neatsakė.

3. Grįžusi nuo baro su gėrimų padėklu pamaniau, kad Selė su Netu jau sutaria daug geriau.

4. Gėriau, kol akyse viskas ėmė lietis. Kažkas man liepė mažinti tem­pą. Netas ar Selė? Neprisimenu.

5. Kelis kartus vėmiau tualete, po to pasidarydavo daug geriau.6 . Netas įsodino mane į taksi ir padavė dešimtinę. Ar aš maldavau jį

važiuoti kartu? Atrodo, taip, bet jis lyg ir pasakė, kad rytoj anksti keltis.

7. Hm... tai tiek.

♦

Šiandien Itenas beveik nekalbėjo. Galbūt vakar abiem buvo nelen­gva. Jaučiuosi tuščia. Ir skauda gerklę.

Pavargau taip sunkiai mąstyti.Pavargau prisiminti.

133

24 diena

Šiandien pietūs buvo geri - storas, visko prikrautas sumuštinis gali būti tikras stebuklas. Kai Itenas atėjo paimti lėkštės, valandėlę šnek­telėjome. Pokalbis buvo visai normalus. Tačiau tada turėjau jį su­gadinti.

- Itenai, ar galima paklausti? Kai ko rimto. Ir nenoriu, kad atsa­kytum klausimu arba kokiais nors paslaptingais žodžiais. Noriu, kad būtum atviras. Gerai?

Jis kelias sekundes svarstė.- Galiu pabandyti.Giliai įkvėpiau. Pagaliau prisirengiau užduoti klausimą, kurio iki

tol per daug bijojau (ar buvau pernelyg kvaila) užduoti.- Ar tu kada nors mane paleisi?Jis keistai pažvelgė. Išlaikiau jo žvilgsnį, nors norėjosi verkti. Bijo­

jau išgirsti atsakymą.- Greise, tavo klausimas netikęs.Aš neištvėriau. Puoliau prie jo nutrenkdama kėdę. Kumščiu smo­

giau jam į burną ir priplojau prie sienos. Jis nė kiek nesipriešino, atrodė, lyg jo nė nebūtų. O gal įsiūtis man suteikė papildomų jėgų. Klykdama sugriebiau už marškinių. Jo veidas buvo čia pat, man šau­kiant, spiegiant ir keikiantis ant jo tiško seilės. Panosėj, kur kliudė mano kumštis, ištryško kraujas. Matyt, prakirtau vienu savo žiedų -

134

P I N K L Ė S E

ir lyg tyčia toj vietoj, kur buvo randelis. Kraujo vaizdas mane atšal­dė. Nustojau šūkauti ir tik žiūrėjau, kaip kraujo lašas, pasiekęs lūpą, stabteli ir įrieda į sučiauptos burnos griovelį.

Marškinius atleidau, bet nuo jo nesitraukiau. Pažvelgiau Itenui į akis bijodama išvysti jose tiesiog privalomus pasibaisėjimą ir pyktį. Tačiau tai buvo Itenas, taigi nieko panašaus neišvydau. Jo gražiosios akys buvo ramutėlės ir sutiko mano žvilgsnį kaip niekur nieko. Abu tylėjome, bet man kažkas nušvito, kažką be galo aiškiai supratau: Itenas nė trupučio nenustebo dėl to, kas atsitiko. Jis žinojo, kad jį užpulsiu.

Kokia velniava čia vyksta? Kurių galų jis pasakė tai, ką pasakė, jei žinojo, kaip aš pasielgsiu? Dar svarbiau - kaip jis galėjo žinoti, kad šitaip pasielgsiu?

Pirmą kartą per kelias savaites man pasidarė baisu. Kratydama gal­vą ėmiau trauktis nuo jo atbula. Įlipau į lovą bijodama nors akimirką nukreipti akis. Jo žvilgsnis nusekė mane per kambarį. Pabėgti nėra kur. Jaučiausi, lyg jis būtų galėjęs peržvelgti mane kiaurai, tarsi bū­čiau pradėjusi dilti. Susiriečiau lovos kamputyje, kuo toliau nuo jo šitame beprotiškame baltame kambaryje - šitame kalėjime.

Užsimerkiau. Kas iš to. Vis tiek jaučiau, kaip jis žiūri į mane. Įsi­kniaubiau į delnus, prispaudžiau juos taip smarkiai, kad po vokais sumirgo žvaigždės.

Po valandėlės tyliai, dusliai paklausiau:- Kas tu toks?Atsakymo nebuvo. Kambaryje girdėjau tik savo kvėpavimą. Ži­

nojau, jog jis mane išgirdo. Turėjo išgirsti. Todėl atsargiai pažvel­giau pro pirštus. Pasikėlęs berankovių apačią, Itenas šluostėsi kru­viną burną. Žvilgsnis netyčia nuslydo prie jo tobulo pilvo preso. Aš žagtelėjau.

- Atsakyk! Kas, po velnių, tu esi?

135

C a t C l a r k e

Itenas paleido marškinėlius. Jie buvo kruvini. Nustebau ir pasi­baisėjau, kad jam šitiek nuleidau kraujo. Jis pradėjo kažką sakyti, bet nutilo. Pagaliau tarė:

- Tu žinai, kas aš toks. Pažįsti mane.Aš netekau amo. Staiga mane užliejo nuovargio banga, vos su­

tramdžiau žiovulį. Turėjau šitiek klausimų, bet kokia prasmė klausti? Pasijutau nugalėta.

- Greise, tu pavargai, - pasakė Itenas. - Pailsėk.Linktelėjusi palindau po antklode. Išgirdusi atsidarant ir užsida­

rant duris sumurmėjau:- Aš nežinau, kas tu toks. Išvis ničnieko nebežinau.Ir tada... Žinau, kad atrodys kaip pamišimas, tačiau bent yra len­

gvinančių aplinkybių...Galvoje išgirdau Iteno balsą. Ne įsivaizdavau, o išgirdau. Bet jo

tikrai jau nebuvo kambaryje, apieškojau. Prisiekiu gyvybe, kad jį gir­dėjau. Ir štai ką Itenas mano galvoje pasakė: „Tu žinai daug daugiau, negu manai. Tau tik reikia prisiminti."

♦

Kas čia per velnias?!Aš kraustausi iš proto. Kito paaiškinimo nerandu. Turbūt protas

gali atlaikyti tik tam tikrą krūvį, paskui ima irti, dėlionė — byrėti. Tu­riu būti dėkinga, kad nors iki tol išlaikiau sveiką nuovoką. Ko gera, kada nors netrukus sėdėsiu ant grindų ir linguodama, apsiseilėjusi daužysiu galvą į sieną.

Negaliu daugiau galvoti apie tai, kad einu iš proto, - pati ši mintis mane varo iš proto. Bet negaliu negalvoti apie girdėtus žodžius. Vadi­nasi, aš žinau kur kas daugiau, negu tariuosi žinanti, ką? Ir kurgi tu­rėtų slypėti ta informacija? Kokiame nors voratinkliais aptrauktame

136

P I N K L Ė S E

mano pakrikusių smegenų užkaboryje? Galbūt kartu su ta sumauta daina, kurios nepajėgiu prisiminti.

Man tik reikia prisiminti. Prisiminti, prisiminti, lapkričio penktą.Lapkričio penktą gal jau būsiu mirusi.

♦

Atrodo, visą dieną išmiegojau. Dabar jaučiuosi daug geriau. Jau ne kaip pamišėlė. Na, ne kaip tikra pamišėlė - gal kaip šiokia tokia keis­tuolė. Tai, kad galvoje „girdėjau" Iteno balsą, dar nieko nereiškia. Aš jau taip įpratusi prie tų kvailai mįslingų jo atsakymų, kad pati galiu užpildyti tuščias vietas. Panašiai būdavo ir mums su Sele: netikėtai vienu balsu ką nors pasakydavom, tada abi šūktelėdavom: „Blogas ženklas!" Ilgai būdamas su kokiu žmogumi pradedi panašiai mąstyti, tiesa? Itenas man tapo toks nuspėjamas, kad visada žinau, ką toliau sakys. Man nebereikės su juo šnekėtis - pokalbiai galės vykti mano galvoje. Pavyzdžiui, tokie:

Aš: Iš kur žinojai, kad tave pulsiu?Itenas mano galvoje: O tu, Greise, kaip manai?Aš: Eik po velnių.Štai kaip paprasta. Aš pažįstu Iteną. Ir jis mane pažįsta. Mes suriš­

ti. Esame viena esybė.

137

25 diena

Rytą po didžiojo Selės / Neto susipažinimo jaučiausi siaubingai. Ne­nuostabu. Galva plyšo, o kai norėjau lyžtelėti lūpas, atrodė, kad lie­žuvis dvigubo storumo ir sausas kaip šepetys. Tysojau ant lovos išsi­kėtojusi kaip jūrų žvaigždė, su visais drabužiais, nubėgusiu makiažu. Žodžiu, vaizdelis nekoks, ačiū Dievui, kad Netas nevažiavo kartu.

Atsikėliau atsargiai, bandydama savo kūną, ar sujudėjus vėl nerei­kės ožių lupti. Laimė, ne, todėl nukėblinau į vonią. Laiptais kilo ke­pančios šoninės kvapas. Na, kai žmogui pagirios, valgio kvapai veikia dvejopai. Arba tau tik šito ir reikėjo, ARBA turi žaibiškai kišti galvą į klozetą. Tą rytą kiaulienos sumuštinis atrodė pats tas. Bet mane apstulbino didingo šoninės aromato potekstė: vadinasi, mano mama kepa pusryčius? Normaliam žmogui gal ir nekeista, bet kad mano mama? Jau kaži kiek metų ji netaisė pusryčių. Ko dabar užsimanė?

Staiga prisiminiau - egzaminų rezultatai. Velnias! Nejaugi vakar jai parašiau? Galvoje buvo migla. Nusiskubinau atgal j savo kambarį ir ėmiau ieškot rankinėje telefono. Keturi praleisti skambučiai, visi mamos. Patikrinau pasiųstas žinutes ir lengviau atsidusau pamačiusi, jog vis dėlto jai parašiau: „Viskas super. Grįšiu vėlai. G.“

Gal ir ne pati gražiausia žinutė pasaulyje, bet ji savo padarė. Pra­leisti skambučiai kartojosi kas pusvalandį po mano žinutės. Hmmy nieko gero.

138

P I N K L Ė S E

Dušui nėra laiko, greit nusiprausiau veidą ir išsivaliau dantis. Plumpindama laiptais mėginau sugalvoti, kaip geriausia elgtis. Vis­kas priklauso nuo jos. Man reikės prisitaikyti.

Prie virtuvės durų sustojau. Štai ji, stovi prie viryklės, deda į kep­tuvę žuvies filė. Su prijuoste! Atrodė kaip absurdiška namų dievybės parodija. Visas paveikslas buvo neteisingas, ir supratau kodėl - ji vos vos šypsojosi. Su lengva šypsenėle švystelėjo ant lėkštės šoninės riekę (paskrudusią, kokią aš mėgstu).

Stovėjau tarpdury tyliai stebėdama šią neįtikėtiną sceną. Mama atsisuko į mane net išlaikydama šypsenėlę.

- Greise, pagaliau atsikėlei! Kaip tik pusryčių. Nagi, sėskis, įpilsiu tau sulčių.

Padariau kaip liepiama. Kas ši moteris ir ką ji padarė mano ma­mai? Kad ir kas ji būtų, įpylė man stiklinę apelsinų sulčių (šviežiai spaustų!) ir ėmė daryti sumuštinius. Tylėjau bijodama išsklaidyti vir­tuvę užvaldžiusius nežinia kokius vudu kerus.

Ir štai sėdime viena prieš kitą, tylėdamos valgome sumuštinius. Sumuštinis buvo puikus.

Kostelėjau.- Atsiprašau, kad vakar neatsiliepiau. Telefonas buvo rankinėje,

neišgirdau skambant.Mama pažiūrėjo man į akis. Pastebėjau, kad šį kartą ji nebuvo

storai išsidažiusi. Todėl atrodė geriau - gyvesnė, jaunesnė.- Nieko baisaus. Ar smagiai praleidai laiką?- Taip, buvo linksma, kiek įstengiu prisiminti.Jos šypsenėlė virptelėjo.- Neturėtum tiek gerti.Aš pasišiaušiau, bet neužkibau. Tylėdama kramčiau sumuštinį.- Sveikinu taip gerai išlaikius egzaminus. Aš... Tu esi daug ga­

besnė, negu aš buvau tavo amžiaus. - Ji elegantiškai susijuokė. - Aš

139

C a t C l a r k e

vos surinkau žemiausius pažymius. Ne, protą tikrai paveldėjai ne iš manęs. Čia tavo tėčio nuopelnas.

Vos nenuvirtau išgirdusi minint tėtį. Ji NIEKADA apie jį nekalbėda­vo. Ir vos tik aš bandydavau prašnekti, pakeisdavo temą. Nekenčiau šito.

Mama per stalą uždėjo delną ant mano rankos.- Greise, jis būtų taip tavimi didžiavęsis. Juk žinai, tiesa?Linktelėjau. Gerklę kažkas suspaudė. Bijojau išsižioti, kad nepra­

virkčiau^/ matant. Staiga, nespėjus man susivokti, ši akimirka praė­jo. Mama sakytum prisiminė, kas esanti.

— Na, bet negaliu sėdėti namie visą dieną. Šitiek reikalų. Gal pri­simeni, kad šįvakar išvažiuoju? Grįšiu pirmadienį, ne, gal antradie­nį, - aiškiai jausdamasi nesmagiai tarškėjo ji. Puolė tvarkyti virtuvę: nurinkti indus, šluostyti stalą. Atsistojau eiti.

— Ačiū, mama. Pusryčiai buvo labai skanūs.- Na, per daug nepriprask. Nuo šiol tikiuosi, kad ir tu prisidėsi

prie namų ruošos. Nesuprantu, kodėl visą savo laiką turiu šokinėti aplink tave... - Ir taip toliau, ir panašiai. Gal ir keista, bet man pasi­darė ramiau. Tokią mamą aš pažįstu ir myliu. Na... pakenčiu.

Visą dieną pralindėjau savo kambaryje grauždamasi dėl praėjusio vakaro. Niršau ant savęs, kam taip nusitašiau būdama su Netu. Pasitei­sinau nutarusi šitaip: jeigu jau ryžtuosi jo akivaizdoje tapti girta kvaiša, galbūt tai rodo, jog labiau pasitikiu mudviejų santykiais. Taip ir yra.

Paskambinau, bet jis neatsiliepė. Šitai kartojosi dažniau, negu man patiko, ir aš truputį ėmiau pykti. Vis dėlto palikau balso pašte žinutę, mano galva, gražiai išlaviruojančią tarp atsiprašymo, kad bu­vau girta idiote, ir lengvo koketavimo.

Tada paskambinau Selei, čia pasisekė kur kas geriau. Man beveik nereikėjo keliaklupsčiauti, ir ji kilniai priėmė mano atsiprašymą už tai, kad užkoriau jai Netą ir buvau girta idiote. Bet šįkart nebuvo linkusi nagrinėti vakaro įvykių. Net atrodė gerokai išsiblaškiusi. Ne,

140

P I N K L Ė S E

ne abejinga, bet ir tikrai ne susidomėjusi, kaip buvo būdinga Selei. Pasiūliau kokį vakarą dar paūžti kartu su Netu - nusprendžiau, jog jie turi geriau susipažinti. Mano pastangos sulaukė tik migloto: „Aha, galbūt." Ir ji man priminė, kad Netas po kelių savaičių išvažiuos į univerą, taigi gali būti keblu organizuoti. Lyg pati nebūčiau žinojusi. Su Netu šia tema rimtai nekalbėjome. Ateitis - baugus dalykas, ypač kai negali patikėti, jog čia ir dabar šitaip sekasi.

Be to, Netas neišvažiuos į kitą šalies galą, nieko baisaus neįvyks. Kai pagalvoji, penkiasdešimt minučių traukiniu — vienas juokas. Būtų bai­siai šaunu lankyti jį jo bute. Jokio pavojaus, kad mus užklups jaunes­nysis brolelis. Nemačiau priežasties, kodėl kas nors tarp mūsų turėtų pasikeisti. Galėčiau matyti jį kiekvieną savaitgalį, o kai kada - ir vidury savaitės, juk galiu traukiniu grįžti anksti rytą. Jokio vargo. Be reikalo Selė apie tai užsiminė. Dar turėjau geras kelias savaites būti su Netu ir ketinau mėgautis kiekviena jų sekunde. Kadangi mama vėl išvažiuoja (ir kuo tas Londonas ją taip traukia?), gavau puikią progą gerai su juo praleisti laiką. Pajutau kone dėkingumą, kad mama tokia netikusi.

Parašiau Netui, ar nenorėtų kitą dieną ateiti pas mane. Pagamin­čiau ko nors ypatingo (tikriau - ko nors maždaug valgomo), o tada visą savaitgalį praleistume lovoje. Netas gali paskambinti į barą, kad serga, tada turėčiau jį sau ištisas tris dienas. Nuo šios minties kūnu perbėgo džiugūs šiurpuliukai.

Netas neatsakė visą amžinyyybę. Mama jau išrūko, kaip visada — ti­kras panikos viesulas, palikusi tik per saldžių kvepalų debesėlį ir sąrašą gatavų valgių, kurių ji taip dėmesingai prikrovė į šaldytuvą. Pagaliau at­ėjusi Neto žinutė buvo trumpa ir tiksli: „OK, iki pasimatymo." Ne visai tai, ko laukiau. Gal vis dėlto jis pyko, kad vakar dėl manęs turėjo jaustis nesmagiai. O gal paprasčiausiai buvo berniukas. Jie nelabai iškalbingi.

Atsiguliau anksti ir miegojau nežmoniškai ilgai. Atbudau apdujusi ir be nuovokos, tad nutariau pabėgioti, kad prasiblaivyčiau. Maždaug

141

C. a t C. l a r ke

dvidešimt minučių buvo klaikios. Atrodė, plaučiai sprogs, o kojos nė už ką nesutiko bėgti reikalaujamu tempu. Išpilta prakaito jau ma­niau, kad susmuksiu ant šaligatvio. Bet, aišku, nesusmukau. Dariau, ką visada darydavau, - bėgau nieko nepaisydama. Skausmas net pra­dėjo patikti. Paskui jis praėjo ir aš skriste nuskridau.

Galvojau tik apie jį. Aš jį myliu, tuo neabejojau. Iki tol niekas ne­atrodė taip tikra. Iki tol neturėjau nieko, kas būtų nors panašu į tikra. Būti su Netu visais atžvilgiais skyrėsi nuo to, prie ko buvau įpratusi. Jau kelios savaitės, kai nesipjausčiau. Gal aš keičiuosi? Galbūt pama­čiusi, kokie gali būti tikri santykiai, ėmiau iš pagrindų taisytis? Gal ir aš vis dėlto galėčiau būti viena tų merginų, kurios laimingai ir gražiai gyvena su savo mylinčiais ir atjaučiančiais draugais, kurie visada pasi­rengę jas palaikyti ir viską sutvarkyti.

Gal jam prisipažinti, kad myliu? Ar laukti, kad jis pirmas pasaky­tų? Visa tai man buvo nauja. Daugiausia, ką laimėjau, buvo į ausį pa­kuždėtas: „Norėčiau tau xxxxxxx" (čia įrašyk kokią tik gali sugalvoti nešvankybę). Nelabai panašu į Romeo ir Džuljetą. Tačiau tikra „mei­lė" - visai kas kita. Ir man atrodė, kad jam patiktų iš manęs išgirsti „aš tave myliu". Tada ir jis man pasakytų tą patį, mes pasibučiuotume, pasimylėtume (nors jau du kartus mylėjomės) ir laimingai sau gyven­tume namuke šiaudiniu stogu, turėtume šunį, vardu Mažius, ir jokių vaikų, nes vaikai nervina. Pabaiga.

O kas, jeigu jis man nepasakys to paties? Jeigu stos nejauki tyla? Kas, jeigu mano ištarti trys žodžiai mums bus pabaigos pradžia?

Kai lekuodama kaip šuo (vardu Mažius?) atsidrėbiau ant sofos, visai nežinojau, ką manyti. Liko viena išeitis - paklausti Selę. Ji jau žinos, kaip man elgtis. Mes dažnai juokaudavome: Selė teisi aštuo­niasdešimt procentų viso laiko, taigi man lieka apgailėtini dvidešimt procentų. Su tokia statistika nepasiginčysi.

Selė atsiliepė gal po milijono skambučių.

142

P I N K L Ė S E

- Labas.- Labas. Ką šiandien veiki?- Ne kažin ką. Gal, sakau, šįvakar nori kur išeiti? Man taip nuobodu.- Oi, Sele, baisiai norėčiau, bet jau susitariau su Netu. Jis ateis

vėliau. Nė neįtaria, kad ruošiuosi visą savaitgalį laikyti jį kaip asmeni­nį sekso vergą. - Nusijuokiau, bet atsako nesulaukiau. - Atsiprašau, brangioji, tikrai norėčiau išeiti su tavimi. Imkim ir ką nors sumąsty- kim savaitės pradžiai. — Siek tiek pagalvojau. - O gal ateitum sekma­dienį ir prisidėtum prie mūsų? Judu galėtumėt geriau susipažinti, o aš pasižadu nebūti tokia girta.

- Na, Greise, nežinau. Nenoriu būti kaip šuniui penkta koja. Ne­manau, kad smagus vakaras — tai žiūrėti, kaip jūs grabaliojatės.

- Liaukis, šito tikrai nebus. Pažadu. Prašauuuu... Sakyk, kad atei­si. Dėl manęs. Nagi, juk žinau, nori...

- Neatrodo, kad turėčiau iš ko rinktis, ar ne?- Taip. Vadinasi, sutarta. Bus nuostabu, pamatysi. - Giliai įkvė­

piau. — Iš tikrųjų... norėjau su tavim dėl kai ko pasitarti. Ruošiuosi pasakyti jam, kad myliu. - Su palengvėjimu atsidusau. Štai ir išklo­jau. Telefone tyla. - Sele, ar girdi?

- Girdžiu, - tyliai atsakė ji.- Na, ką manai? Reikia, kad patartum, ką daryti.-T u jį myli? Na, iš tikrųjų.-Taip, myliu. Tikrai. Jis... nežinau. Jis tiesiog man skirtas, supranti?Selė vėl tyli. Ir ką gi ji mąsto?- Sele, ar pasakyti jam?Ji atsiduso.- Daryk, kaip nori. Dėl šito negaliu tau padėti. Juk supranti, tiesa?-Tačiau kaip elgtumeis, manim dėta? Tu išmanai apie tokius dalykus.- Apie kokius dalykus? Meilę? Gal juokauji? Ar bent prisimeni,

kokie man buvo šitie du mėnesiai?

143

C a t C l a r k e

- Turiu galvoj, tu išmanai, kas tinka, ir pažįsti mane geriau už visus. Kas, jeigu jis nejaučia to paties? Ar manai, kad pasakydama galėčiau viską sugriauti?

- Nežinau. Viskas sugriūna dėl įvairiausių priežasčių.- Ką gi, ačiū už optimizmą.-Atsiprašau. Tiesiog... niekada nežinai, kas gali atsitikti. Klausyk,

Greise, turiu eiti, į duris skambina. Sėkmės tau, kad ir ką nutartum.Vos spėjau atsisveikinti ir patvirtinti susitarimą, ir ji išjungė telefo­

ną. Dėl Neto taip nieko ir neišsiaiškinau. Dėl Selės suglumau. Aš jo­kio skambučio negirdėjau. O jų durų skambutis nežmoniškai garsus.

Vėliau šokau į autobusą ir nuvažiavau į prekybos centrą apsipirkti savaitgaliui. Slankiojau tarp eilių laukdama įkvėpimo. Ką galėčiau Netui pagaminti, kad nebūtų visiškas krachas? Pagaliau pasirinkau mėsos kepsnį. Juk negalėčiau jo beviltiškai sugadinti? O raudona mėsa atrodė labai tinkamas patiekalas vaikinui. Apstulbau nuo pa­siūlos: jautienos nugarinė, šoninė, kumpis, filė... Man viskas buvo paprasčiausia mėsa. Ilgai galvojusi nutariau pirkti filė.

- Tavim dėtas, šitos neimčiau. Geriau kumpio - daug skaniau.Atsisukusi atsidūriau tiesiai prieš Devoną.- Labas! Aaa... ačiū už patarimą.Pasijutau nejaukiai. Nemėgstu susidurti su žmonėmis netikėtose

vietose. Mėgstu su jais susitikti tam tikrame kontekste, pavyzdžiui, su Devonu - mokykloje. Buvo keista matyti jį čia, su parduotuvės pin­tine, nepatogiai maskatuojančia prie šono. Pastebėjau, kad pintinė tuščia, guli tik trijų rūšių sūrio gabalai.

- Nėr už ką. Manau, šitai kepsi mano broliui.Jo tono neperpratau, bet įtariau, kad jis iš manęs truputį šaiposi.-T a ip , jis ateis vėliau. Pamaniau, kad jam patiks jautienos keps­

nys. Ar mėgsta kepsnį? O gal iškepti ko kito? Vištienos? Arba ėrienos? Ėriena gardu.

144

P I N K L Ė S E

Tarškėjau kaip prisukta. Devonas nusišypsojo.- Greise, manau, jautiena labai tiks. Va, paimk šituos gabalus.Jis pasilenkė brūkštelėdamas man per nuogą ranką savąja. Nuo jo

prisilietimo pasijutau nei šiaip, nei taip. Akimirką pamiršau, jog jis yra mano berniuko nelaimėlis jaunesnysis brolis. Sudrebėjau.

- Ačiū. Na, kaip sekasi? Kaip egzai? Anądien mačiau tave moky­kloje. Atsiprašau, kad nepriėjau pasisveikinti.

Jis sumišo.- Ką? Oi, būta ko. Egzaminus gerai išlaikiau. Girdėjau, pati su­

blizgėjai.- Ar Selė sakė?- Na, ne. Netas.Aš nustebau, kad Netas su Devonu kalba apie mane. Gal vis dėlto

Devonas neprieštarauja, kad matausi su jo broliu?- Tau turbūt keistoka. Na, kad susitikinėju su Netu. - Jis norėjo

kažką sakyti, bet pertraukiau: - Taip, tikriausiai. Tu draugauji su Sele, mes su ja draugės, o dabar aš ir Netas. Bet mes beveik nepažįstami. Turiu galvoj tave ir save. - Ką čia skiedžiu? Užsičiaupk!

- Na, gal šiek tiek reikėjo apsiprasti. Bet viskas gerai. Tikrai. Atrodė, jis nori kuo greičiau dingti.- Gal kada nors galėtume išeit į miestą keturiese?Nespėjusi užbaigti klausimo suvokiau, jog kvailiau negalėjau su­

galvoti; Devonas, regis, irgi taip pamanė.- Abejoju, ar tokia jau gera mintis. Nemanau, kad Netui patiktų.

Arba Selei.Pirmą kartą pastebėjau, kad jo akys nepaprastai panašios į Neto.

Tik jas sunkiau įžiūrėti per tuos klaikius akinius.- Ką gi, turbūt gerai sakai, - tariau nutaisiusi kuo nerūpestinges-

nį, abejingesnį toną. - Su Sele dažnai mataisi?- Kad ne. Mačiau aną savaitę, bet nelabai... Nežinau.

145

C a t C l a r k e

Nutilęs įsispitrėjo į savo kojas, mindžikuojančias ant išblizgintų grindų.

- Kas nelabai?- Nieko. Klausyk, man jau laikas. Gardaus kepsnio.Ir jis nukurnėjo prie kasos atsiskaityti už sūrį.Be tikslo slampinėjau po parduotuvę jausdama, kaip genda nuo­

taika. Susitikimas su Devonu truputį išmušė iš vėžių. Kodėl šalia jo taip nervinuosi? Kurių galų pragydau apie mudu su Netu? Ir kodėl iki tol niekada nepastebėjau, kad jis visai simpatiškas? Nėra žodžių.

♦

Netas pavėlavo dvidešimt minučių. Tai jau ėmė virsti įpročiu, kuris man ne per labiausiai patiko. Bet jis gardžiai kvepėjo, o ką tik išplauti plaukai buvo žavingai išsidraikę. Pabučiavau jį, lyg būčiau nemačiusi kelerius metus. Mėtinės gumos skonis, nors imk ir suvalgyk. Prisi­traukusi jį pabučiavau dar karščiau. Norėjau būti kuo arčiau jo, gal kad įsitikinčiau, jog kelias beprotiškas akimirkas prekybos centre De­vonas manęs nė kiek netraukė. Dabar, turėdama prieš save originalą, o ne (tiesiogine prasme) blankią kopiją, supratau, jog viskas gerai.

Ėmiau traukti nuo Neto marškinius pirštais braukydama per nu­garą. Jis prispaudė mane prieškambaryje prie sienos ir prisiglaudė visu kūnu, lygiai kaip norėjau. Kai jau ėmė darytis įdomu, jis staiga atšlijo tankiai alsuodamas. Žiūrėdamas į mane nusijuokė.

- Ar nemanai, kad pirmiau reikėtų uždaryti duris?Jam per petį pažvelgusi pro atviras duris pamačiau kaimynų katę,

tupinčią ant sodo tvoros ir išdidžiai, kaip katės moka, spoksančią j mus. Tada pažvelgiau į Netą, palaidą diržą ir atsegtas kelnes.

- Labai prašom. Nenoriu, kad kas iš kaimynų gautų infarktą.Netas susitvarkė drabužius, uždarė duris ir atsisuko į mane.

146

P I N K L Ė S E

- Atsinešiau vyno. - Jis linktelėjo rodydamas į maišelį, kurį nu­metė, kai jį užpuoliau. - Ir gėlių. - Iš maišelio jis ištraukė kelias su- maigytas tulpes.

- Kokios gražios. Ačiū. - Padėjusi gėles ant kavos stalelio atsisė­dau. - Dabar eikš čia. - Aš patapšnojau sofos plotelį šalia savęs.

- Ar nenori pirma pamerkti gėlių? - sėsdamasis paklausė Netas.- Manau, palauks keletą minučių. Ne taip kaip aš... - Mano pirš­

tai nušliaužė jo šlaunimi.- Ei, palūkėk, ko taip skubi? - Jis sugriebė mano klydinėjančią

ranką. - Kodėl negalime nors kiek pasikalbėti?Nusijuokusi toliau keliavau kita ranka. Jis sugriebė ir šitą ranką,

taigi dabar abi laikė prispaudęs prie savo kojų, kankinamai arti trokš­tamo tikslo. Bandžiau ištrūkti, bet Netas man buvo per stiprus. Jis iškėlė mano rankas į viršų kilstelėdamas antakius, tarsi klausdamas: „Ir ką gi dabar darysi?" O aš užsiropštusi apžergiau jį per tą vietą, kur ką tik būta mano rankų. Prisispaudusi ėmiau trintis į jį. Šitos dviko­vos jis negalėjo laimėti - jau pajutau savo galią.

- Ei, taip nesąžininga, - kimiai tarė jis, alsuodamas man į sprandą. Paleidę rankas, jo pirštai pajudėjo prie mano liemens.

- J a u geriau, - sušnibždėjau. - Šito laukiau ištisas dienas, taigi būk geras berniukas, nusirenk ir imamės sekso. Tučtuojau.

Jis tą ir padarė.

♦

Vėliau tą vakarą - daug vėliau - iškepiau kepsnį. Netas padėjo: budėjo, kad nesudeginčiau. Devonas sakė tiesą: mėsa buvo minkšta ir gardi.

Vidury nakties pabudau, Netas gulėjo susirietęs ir nusisukęs nuo manęs. Žiūrėjau į jo miegančio nugarą. Dieve, kaip myliu jo nugarą. Ir sprandą. Ir plaukus. Ir ausies lezgelį. Ir visas kitas šiuo metu man

147

C a t C l a r k e

nematomas jo dalis. Per vakarienę vos neištariau tų trijų žodžių, bet nelabai tiko laikas. O po sekso ant sofos nenorėjau sakyti - atrodė pernelyg įžūlu. Pradėjau abejoti, ar iš viso kada nors pasakysiu.

Kai rytą atsikėliau, Netas jau buvo apsirengęs ir virtuvėje, atsi­šliejęs į darbastalį, kramtė skrebutį. Priėjusi apkabinau, pabučiavau į sprandą.

- Ko toks ankstyvas?- Kur jau ankstyvas! Pusė dvyliktos, vėluoju į darbą.Velnias, pamiršau apie tai.- Oi ne... darbas? Nejaugi? Aš maniau... galbūt... galėtum pa­

skambinti ir pasakyti, kad sergi? Visą dieną praleistume lovoje, - su­murkiau. Bandžiau pabučiuoti kišdama ranką už diržo, bet jis spėjo pasukti galvą ir man kliuvo tik šalta ausis. Ištrūko iš mano glėbio ir atsidūrė kitoje virtuvės pusėje iškėlęs rankas, lyg pasiduodamas. Bet jis neketino pasiduoti.

- Ne ne ne! Nieko neišdegs — šį kartą ne. Tikrai turiu eiti į darbą. Atleisk, žinau, kad pikta.

- Bet, Netai...Net pačiai nepatiko verkšlenantis mano balsas.- Atsiprašau, septintą grįšiu.Supratau pralaimėjusi. Atsidusau.- Gerai, bet pasistenk vėliau už tai atlyginti, - liepiau pusiau juo­

kais. Iš tikrųjų niršau, kad jis pasirinko darbą kažkokiame nusmur- gusiame bare, o ne dieną su manimi.

- Būtinai. Iki pasimatymo.Jis skubiai pakštelėjo man į kaktą ir išėjo.Lipdama į viršų pamačiau save laiptų aikštelės veidrodyje. Irzli

išraiška ir po nakties siaubingi plaukai. Nenuostabu, kad jis taip sku­biai spruko, - kas galėtų jį kaltinti?

Ir geriausi planai nueina šuniui ant uodegos.

148

P I N K L Ė S E

Nuotaika nepasitaisė, kol nenusimaudžiau po dušu ir nesusitvar­kiau plaukų. Nutariau, jog puiku, kad Netas taip rimtai žiūri į darbą. Vadinasi, suaugęs, jaučiantis atsakomybę ir visoks kitoks, kokia nesu aš. Nereiškia, jog yra nuobodus geruolis, kuris suprastų, kad pyksti, tik tada, jeigu spjautum į veidą. Be to, ne tiek jau ilgai jo nebus. Rei­kia tik surasti, ką veikti perdien, ir viskas. Nedidelė bėda.

Prarijusi dubenėlį dribsnių, porą valandų žiūrėjau televizorių jun- ginėdama kanalus taip, kad pralenkčiau reklamą ir nereikėtų jos žiū­rėti. Tada užlipusi į miegamąjį ėmiau rūšiuoti nagų laką: išmečiau sudžiūvusį. Užtrukau penkias minutes, bet surikiavau buteliukus pa­gal spalvą ir pasidžiaugiau, kaip gražu. Paskui į savo „iPod“ įsirašiau keletą dainų. Jas išklausiusi nesupratau, kam vargau.

Daugiau neturėjau ko veikti.Tą begalinį šeštadienį, laikrodžiui nesutinkant paskubėti, kaip aš

norėjau, padariau kai ką nepaaiškinama. Aš ėmiau pjaustytis.

♦

Šiandien su Itenu nesikalbėjome. Nieko keista. Buvo įėjęs kelis kar­tus, bet visada tas pats: jis žiūri į mane, aš pasižiūriu į jį, jis nusuka akis. Prakirsta panosė atrodo prastai - oda aplink žaizdelę patinusi ir gelsvo atspalvio. Sunku patikėti, jog mano darbas. Nesu patenkinta, bet, vos žiodavausi atsiprašyti, kažkas sulaikydavo. Negalima šitiek dienų laikyti žmogaus uždaryto ir tikėtis, kad vieną dieną jis neims siautėti. Taigi pats kaltas. Lyg ir.

Po kiekvieno Iteno apsilankymo atidžiai klausiausi, ar vėl neiš- girsiu galvoje jo balso. Neišgirdau. Supratusi, kokia aš kvaila, garsiai nusikvatojau.

149

26 diena

Išaušta dar viena diena, o gal ir neišaušta. Ką aš žinau - gal saulė nustojo šviesti ir atėjo pasaulio pabaiga. Gal išlikome tik mudu su Itenu. Nemaloni mintis. Bet jeigu likome tik mudu, kada nors reikės pradėti su juo šnekėtis. Galima ir šiandien. Jei nenoriu mirti nuo vienatvės. Be to, mums gali tekti misija vėl apgyventi planetą. Ar panašiai.

Abejonė prikimba, kai esu viena. Šitaip tęsiasi ne pirmi metai. Kai aplink yra žmonių, galiu apsimesti, jog viskas gerai. Tačiau tam, kad galėčiau apsimesti, man reikia publikos, kitaip nieko nebus. Vieną mane ne taip lengva apkvailinti.

Ne, aš nebijau būti viena, nė kiek. Galiu valandų valandas guos­tis kvailomis fantazijomis ir svajonėmis, bet pabaiga visada vienoda: lieku viena su savimi. O juk labiausiai ir bijau savęs. Minčių, kurio­mis stengiuosi atsikratyti pjaustydamasi. Prisiminimų, kurie darosi tuo garsesni ir ryškesni, kuo labiau stengiuosi juos pamiršti. Visokius „kodėl" ir „kas, jeigu". O kažkur fone, tykodama mane partrenkti, vos tik nors kartą gyvenimas ims atrodyti normalus, tūno mintis, - suvokimas, - pjaunantis man širdį: tėvui būtų gėda, kad aš tapau tokiu žmogumi.

Kai kada net džiaugdavausi, kad jis miręs, nes nereikia matyti jo išraiškos, kai įsverdėju į namus girtutėlė, suglamžytais drabužiais,

150

P I N K L Ė S E

nuo bučiavimosi su kokiu bernioku paburkusiom lūpom. Jai tat ne­svarbu. Ji niekada nesėdi laukdama manęs pareinant. Tėtis lauktų, neabejojau. Nerimautų dėl manęs, aprėktų ir už bausmę nebeleistų išeiti iš namų, uždraustų matytis su visais tais berniokais. Aš verk­dama užsitrenkčiau miegamojo duris ir maldaučiau, kad išleistų pas drauges. Bet širdyje viskas būtų kitaip. Širdyje būčiau patenkinta, nuraminta žinojimo, kad yra žmogus, kuriam rūpiu. Nedingčiau iš namų kiekvieną savaitgalį. Retkarčiais pasilikčiau ir žiūrėčiau su juo televizorių, net ir tuos sumautus senus serialus, kuriuos jis taip mėgs­ta. Ir ji galėtų būti kartu, bet mums nebūtų svarbu, yra ji ar jos nėra. Būtų kitaip. Viskas būtų visiškai kitaip. Tą dieną gal ir nebūčiau nu­ėjusi į parką nešina buteliu sidro. Štai nuo ko viskas prasidėjo - štai kur prasidėjau aš.

Buvau keturiolikos, visiška varna. Man vadovavo Tania. Per anglų kalbos pamokas ji sėdėdavo su manimi, ir per keletą mėnesių mudvi tapome beveik draugėmis. Ji buvo graži (bet per daug dažydavosi), protinga (bet nieko nedirbdavo, kas buvo užduodama) ir bjauri kaip ragana (tačiau gera man, taigi O K). Vieną gegužės penktadienį Ta­nia paklausė, ką veiksiu savaitgalį. „Nieko ypatingo44 būdavo mano itin iškalbingas atsakymas, kai nenorėdavau prisipažinti, jog manęs laukia dar vienas savaitgalis priešais televizorių. Maždaug tuo metu mama pradėjo važinėt į Londoną ir televizorius tapo mano nuolati­niu draugu, - kad tik kas nors neleistų tylai manęs uždusinti. Tačiau Tanios nepaimsi. „Įsikišk tą savo „nieko ypatingo44. Kodėl tau šįva­kar nėjus su mumis?44 Nuo minties kažkur eiti su Tanios kompanija širdis nukrito į kulnis, bet vis tiek nepajutau, kaip atsakiau „taip44. Ji man pasakė apie gėrimų parduotuvę šalia parko, kuri parduoda al­koholį kiekvienam, kad ir koks geltonsnapis atrodytum, ir pridūrė, jog aštuntą visi renkasi vaikų žaidimų aikštelėje. Neturėjau suprati­mo, kas tie „visi44.

151

C a t C l a r k e

Ruošdamasi vos nesupasavau. Kur kas paprasčiau būtų buvę pasi­likti namie. Atsinešt j apačią antklodę, susiriesti ant sofos ir telefonu užsisakyti picą. Bet šito nepadariau. Persivilkau trumpučiu sijonė­liu ir striuka gražia juoda palaidinuke, kurios dar nebuvau dėvėjusi. Užsitraukiau batus, patikrinau makiažą. Mano veidas atrodė ne toks kaip visada, gal kad šiek tiek padauginau juodų dažų. Ir pati jaučiausi kitaip. Gal šiandien pradėsiu kažkokį naują etapą. Toji kompanija manęs nepažinojo, taigi galėjau būti kitokia, galėjau būti bet kas.

Nusipirkti gėrimo tikrai pavyko lengvai, kaip Tania ir sakė, ir ne­buvo sunku pastebėti kodėl. Pardavėja už prekystalio turėjo gal šimtą metų ir dar buvo užsidėjusi baisaus storumo akinius. Ji paklausė, ar man jau aštuoniolika, atsakiau, jog taip (vaje vaje). Iki tol beveik ne­teko gerti alkoholio, todėl sidras atrodė saugus pasirinkimas: tai tik keleto laipsnių obuolių sultys.

Nedrąsiai artinausi prie vaikų aikštelės. Slėpykloje, esančioje lipy­nės viršuje, aidėjo juokas. Staiga pro vieną langą išlėkė butelis. Pra- skriejęs man virš galvos ištiško ant asfaltuoto tako už nugaros. Aš jau norėjau sprukti, bet pro langą išlindo Tanios galva.

- Greise, labas! Lipk pas mus!Aš ir užlipau.Viduje buvo ankšta. Sėdėjo jau septyniese: Tania su dviem drau­

gėm iš mokyklos ir keturi man nematyti berniukai. Atsisėdau netoli durų, Tania mane visiems pristatė. Atpažinau Zoję ir Kirstę, bet jos nežinojo, kas aš tokia. Berniukai turėjo juokingas pravardes, kurių nepajėgiau įsiminti. Bet šalia manęs sėdėjo Kežas, šitą vardą prisimi­niau. Jo koja buvo prispausta prie mano.

Iš pradžių varžiausi. Jaučiau kritiškus Zojės ir Kirstės žvilgsnius, bet Tania iš kailio nėrėsi, kad tik jausčiausi laisvai, nenutildama tarš­kėjo, kaip aš esanti vienintelė šauni panelė anglų kalbos klasėje, ir jei ne aš, ji jau būtų numirusi iš nuobodulio. Ji padavė man butelį, iš

152

P I N K L Ė S E

kurio gėrė, ir aš trūktelėjau didelį gurkšnį. Jis nudegino gerklę kaip ugnis. Bet pasijutau geriau, kažkuo stipresnė.

Jie visi jau buvo pagėrę, todėl aš stengiausi pasivyti. Atkimšusi si­dro butelį paleidau per rankas. Daugiausia klausiausi, kaip kiti pokš­tauja ir juokiasi. Vienas berniukų aiškiai buvo rėksmingas juokdarys, o kiti (ypač Kirstė) laikė jį linksmuoliu. Aš abejojau. Po kiek laiko tapo aišku, kad mergaitės į mane visai nebekreipia dėmesio, jis buvo skirtas tik berniukams. Man tai puikiausiai tiko.

Vėliau susiprotėjau, kam Tania mane pasikvietė: dėl skaičiaus. Jau­čiausi kvaiša, kad iš karto nesusivokiau. Kirstė buvo su Rėksniu, Zojė kertėje jau laižėsi su kažkokiu pilku tipeliu, o Tania aiškiai domėjosi geriausiai atrodančiu visoje šutvėje. Aš buvau pakviesta Kežui. Tokia buvo mano paskirtis. Bet buvau jau įkaušusi ir dėl to nė kiek nesu­kau sau galvos. Atsigręžusi į Kežą bandžiau žiūrėt į jį nešališkai, bet vaizdas jau truputį liejosi. Jo plaukai buvo dažyti gelsvai ir sušukuoti su daugybe standiklio. Pašaknės jau tamsavo. Veidas gan gražus, bet smakras bjauriai išbertas spuogais. Slėpyklos tamsoje švietė balti dan­tys. Atrodė smulkus, bet iš tikrųjų buvo sunku suprasti, kai sėdėjom šitaip susispaudę. Tik dabar pastebėjau, kaip jis žiūri į mane, - lyg vilkas. Buvau tarsi papjauti atvestas ėriukas, bet šito nesupratau. Pa­aukoti skirta skaistuolė.

Pamažu visi ėmė skirstytis po vieną, tiksliau - po du. Nereikėjo būti genijumi, kad suprastum, ką jie veiks. Likome dviese.

Uždėjęs ranką man ant šlaunies, Kežas tarė:- Kaip čia yra, kad iki tol tavęs neteko matyti?Atsisukau į jį, jo ranka ėmė šliaužti aukščiau. Užuot atsakiusi, pa­

bučiavau jį, nes jis juk šito tikėjosi. Teko ir anksčiau bučiuotis su keliais berniukais, su kuriais vaikščiojau savaitę ar dvi, tačiau dabar buvo kitaip. Kežo burna dvelkė alumi ir apelsinais, ir kažkuo suaugu­siu, tartum muskusu. Jį bučiuoti buvo keista. Toks jausmas, lyg būtų

153

C a t C l a r k e

norėjęs mane suvalgyti, lyg vis negana. Nepasakysi, kad nemalonu, bet reikėjo priprasti.

Netrukus jau gulėjau ant grindų, Kežas viršuje. Kaip tai atsitiko? Iš tikrųjų manęs tai nejaudino. Kežas mane bučiavo, glamonėjo ir try­nė, buvo... hm, malonu. Sunkiai šnopuodamas ir kartais tyliai sude­juodamas, jis ėmė spaustis prie manęs. Puikiai žinojau, kas bus, jeigu jo nesustabdysiu. Nesustabdžiau. Manau, jis tikėjosi, kad nesutiksiu.

Prisimenu galvojusi maždaug taip: Vadinasi, šitaip? Tai ir yra tas dalykas. Aš tikrai užsiimu seksu. Oho... Ką gi, buvo keista taip suartėti su žmogumi persimetus su juo vos pora žodžių. Bet ir savotiškai gera, kad šitas svetimas, suprakaitavęs berniūkštis manęs šitaip geidžia. Tas kelias minutes atrodė, jog aš jam reikalinga. Ir jis man reikalingas. Dar jis atrodė dėkingas. Užtrukom neilgai. Tuo laiku pamaniau, gal jis taip skubėjo bijodamas, kad neapsigalvočiau. Dabar, aišku, esu gudresnė. Žinoma, truputį suskaudo, bet maloniai - tai buvo garbės ženklas.

Po visko beveik nesišnekėjome. Aš rinkausi drabužius, Kežas če­žino maišelį ieškodamas skardinėlės alaus. Godžiai atsigėręs atbula ranka nusišluostė burną. Tylėdamas žiūrėjo į mane. Nežinojau, ką sakyti. Apie ką galėjome kalbėtis? Juk mes buvom nepažįstami. Ne­turėjome nieko bendro ir tikriausiai niekada neturėsime. Staiga pa­norau eiti namo ir jaukiai įsitaisyti savo lovoje — vienui viena, kaip ir turėjo būti.

Nespėjus pasijudinti, Kežas priėjo prie manęs. Uždėjęs ranką ant liemens pabučiavo, švelniai švelniai. Ir viskas vėl atrodė gerai, kol jis sušnibždėjo:

- Tania nemanė, kad sutiksi. Bet aš supratau vos tave pamatęs.Atsitraukusi paklausiau, ką tai reiškia.- Supratau, kad tu nori. Mačiau.Pajutau, jog raustu.- Kaip? Kaip galėjai pamatyti?

154

P I N K L Ė S E

- Nežinau. Pajutau, ir tiek. Į kai kurias užmeti akį, ir aišku. Ne­žiūrėk taip į mane! Geras daiktas žinoti, ko nori. Ne taip, kaip tos pa­nos, kurios tave erzina ir erzina, kol jau atrodo, kad sprogsi, ir staiga apsigalvoja. Tu juk taip nedarytum, ar ne?

Jis vėl pasilenkė manęs pabučiuoti, ir aš nesipriešinau. Nemaniau, kad savo žodžiais jis norėjo mane užgauti. Iš tikrųjų atrodė visai prie­šingai: kad jis man sako komplimentą.

Taigi aš iš tų mergaičių. Oficialiai. Gal iki tol ir nebuvau, tačiau tą vakarą tapau tokia. Kelio atgal nebuvo.

♦

Aš pakalbinau Iteną. Paklausiau, ar neskauda burnos. Akimirką jis su­triko, paskui palietė randelį, lyg primindamas sau, kad jo ten esama.

- Ne, nė trupučio neskauda.- Gerai. Klausyk, Itenai, atleisk man. To neturėjo atsitikti. Neži­

nau, kas man užėjo. Tikrai visiškai negalvojau, ką darau. Suprask, aš nelakstau daužydama žmones. Man tik... sunku čia būti. Per daug laiko galvoti. Žodžiu, atsiprašau.

- Nesvarbu, Greise.- Dar ir kaip svarbu! Aš tave užpuoliau! Tikriausiai nuo buvimo

čia man jau maišosi protas.Itenas papurtė galvą.- Tu klysti.Ir vėl ta pati pasaka, pamaniau. Neturėjau sveikatos vis sukti su

juo ratais.- Man jau bloga galvoti apie viską. Ir bloga darosi visa tai apra­

šant. Kurių galų aš vargstu? Juk niekas neskaitys.Itenas atsišliejo į duris.- O pati ar skaitei, Greise?

155

C a t C l a r k e

- Na, ne. Nėra reikalo - ir taip žinau, kas parašyta.Itenas gūžtelėjo, kilstelėjo antakius. Potekstė aiški: tik tau taip

atrodo.Grįžtelėjau į popierių šūsnį šalia. Juk nepakenks, tiesa? Pradėjau

skaityti ir netrukus užmiršau, kad kambaryje Itenas. Nežinau, kiek laiko skaičiau, bet pagaliau pasiekiau paskutinį puslapį, apie tą vakarą parke su Kežu. Atsidususi pakėliau akis. Iteno prie durų nebebuvo. Jis sėdėjo ant lovos sukryžiavęs kojas.

- Na? — Jis žiūrėjo į mane klausiamai.- Kas „na“?- Koks jausmas?- Nežinau.- Greise... - tarė jis kaip mokytojas, kai jo geriausia mokinė ne­

pataiko atsakyti.- Liūdna. Man liūdna, aišku? Mano gyvenimas - visiška painiava,

aš viską sugadinau ir esu baisus žmogus. Dabar patenkintas?- Kaip galėčiau būti patenkintas, jei tau skaudu?- Tai kodėl su manim taip elgiesi? Tikriausiai visa tai tau teikia

kažkokį malonumą.Tolesni Iteno žodžiai man buvo netikėti.- Tu pasiilgsti tėvo, tiesa?-Tėčio? Kuo jis čia dėtas? - pasišiaušiau aš.- Koks jis buvo?Nutariau atsakyti.- J i s buvo... tiesiog tėtis. Tipiškas tėtis, supranti?- Papasakok.Imsiu ir papasakosiu, kam nuo to bus blogiau?- Na, jis visą laiką mane erzindavo. Tyčia. Pavyzdžiui, prekybos

centre be niekur nieko imdavo vaipytis kaip beždžionė. Ir kuo ne­smagiau jausdavausi, tuo garsiau ir negražiau jis elgdavosi. Jam ne­

156

P I N K L Ė S E

rūpėdavo, kas mato, - jam niekada nerūpėdavo kitų nuomonė. Ne taip, kaip aš: vis dairydavausi bijodama, kad nepamatytų kas nors iš mokyklos. Kai buvau mažesnė, dar nieko. Pati prisidėdavau ir mes kvatodavom kaip padūkę.

Žmonėms jis būdavo geras. Visi jį baisiai mėgo ir juokdavosi iš kvailų jo pokštų. Tik jis mokėjo prajuokinti mamą. Ji niekada nesi­juokia iš komedijų per televizorių, net kai tikrai juokinga. Bet tėtis ją prajuokindavo vien krustelėdamas antakius.

Nutilau staiga suvokusi, jog jau daug metų nesu šitiek kalbėjusi apie tėtį. Net Selei neatviraudavau, gindavausi gerai neprisimenanti, koks jis buvo. Ji niekada nepriekaištaudavo, jog tai nesąmonė, ir aš buvau jai dėkinga.

- Atrodo, tu jį labai mylėjai.- Jis buvo mano tėtis, žinoma, kad mylėjau.- Gerai, Greise. Tau puikiai sekasi.Gūžtelėjau nelabai supratusi, kur jis suka.Papasakojau Itenui, koks nuostabus virėjas buvo tėtis, kaip sukur­

davo keisčiausių patiekalų vien sudrėbdamas į keptuvę valgių likučius ir pridėdamas Vusteršyro padažo. Papasakojau, kaip važiuodavom su tėčiu į kiną, ten pasiimdavom dešrainių, meksikietiškų totopų ir bai­saus didumo spragintų kukurūzų paką (važiuodami namo automobi­lyje vemdavome). Pasakojau jam dalykus, kuriuos maniau pamiršusi. Dalykus, apie kuriuos nuolat galvodavau visus tuos metus. Kvailus, be sąryšio dalykus. Bet buvo gera juos išsakyti garsiai, kalbėti žmogui, kuris klausosi kur reikia linktelėdamas ir šyptelėdamas. Itenas nero­dė, jog jam nusibodo klausytis, nebandė pakreipti kalbos ar šnekėti apie save. Leido man pasakoti ir pasakoti nežinia kiek laiko.

Staiga jis nutildė mane vienu vieninteliu sakiniu. Tyliai, užuojau­tos sklidinu veidu tarė:

- Pasakyk, kaip jis mirė.

157

C a t C l a r k e

Šito nesitikėjau. Niekas manęs to dar neklausė. Net Netas.- Baisi nelaimė.- O kas įvyko? - paklausė Itenas taip tyliai, jog man vėl pasivaide­

no, jog jo balsą išgirdau savo galvoje.Giliai atsidusau.- J i s grįžo iš verslo kelionės. Buvo mano gimtadienis...- Toliau, - paragino jis.- Tėtis... Pervažoje ant jo užvažiavo traukinys.- Baisi nelaimė, - pakartojo jis.Aš linktelėjau.- Greise, man gali pasakyti tiesą. Privalai pasakyti tiesą. - Jis atsi­

klaupė priešais mane, paėmė už rankos. Jo pirštai buvo šalti. - Žinau, kad gali. Tu pakankamai stipri.

Nebėra prasmės meluoti.- Jis užvažiavo ant bėgių ir sustojo. Tyčia. Jis nusižudė.Itenas linktelėjo.- Tau ir tavo mamai tikriausiai buvo baisus smūgis.- Jai? Ji ir buvo kalta!- Kodėl taip sakai?Aš sustingau. Kodėl taip pasakiau? Kodėl visada taip maniau?- Ji... ji jam buvo tikra bjaurybė.- Nejau? - paklausė jis. Mano mintyse buvo tas pats klausimas. Aš dvejojau.-T aip , ji...Žodžiai įstrigo gerklėje. Ji mylėjo jį. Be galo. Visaip stengėsi jam

įtikti. Tokia buvo tiesa.- Tu visada ją kaltinai, ar ne? Kodėl manai, kad ji kalta? Kodėlkodėlkodėlkodėl?-T odėl, kad ji buvo namie.Itenas linktelėjo.

158

P I N K L Ė S E

- O jo nebuvo, tiesa? — kimiai paklausė jis.Apsiverkiau. Stebėjausi, kad taip ilgiai sulaikiau ašaras.- J i s mane paliko. Per gimtadienį. Per mano suknistą gimtadienį!

Kodėl taip padarė? Kaip galėjo man taip padaryti? - kūkčiojau aš. Pakilusi griuvau ant lovos. Galvoje grūdosi baisybė minčių ir prisi­minimų.

Pajutau, kaip Itenas atsisėdo ant lovos šalia manęs.- Nežinau. Nežinau, kaip žmogus galėjo taip pasielgti, - dusliai

prabilau aš į pagalvę. - Jis niekada apie mus negalvojo. Paliko be nie­ko. Kaip galėjo būti toks savanaudis?

-T u teisi, Greise. Jis pasielgė savanaudiškai.Į galvą toptelėjo viena mintis. Niekada taip negalvodavau, net kai

būdavo labai labai blogai. Vos tai pamanius Itenas ištarė už mane:- Aš jo nekenčiu.

27 diena

Netas grįžo iš darbo pervargęs, nes kiaurą dieną turėjo keisti alaus sta­tines ir būti mandagus su klientais. Nuo pjaustymosi jaučiausi kaip nesava ir buvo gėda. Kaip aš jam pasiaiškinsiu? Kaip galėjau būti tokia kvaila?

Užsisakėme picą ir susėdome priešais televizorių, kalbėjomės ne­daug. Pagaliau Netas padėjo galvą man ant kelių, aš ėmiau glostyti jam plaukus. Buvo gera. Na, būtų buvę, jeigu nebūčiau bijojusi, kad jis pamatys, ką pasidariau. Buvo jau vėlu, akys pačios merkėsi.

- Nagi, einam į lovą, miegale.Neto balsas sklido tarsi iš kaži kokios tolybės. Atsimerkusi pama­

čiau, kad jis nuneša picos dėžę ir stiklines. Pasitrynusi akis pažiūrėjau į laikrodį ant židinio atbrailos. Jau po dviejų.

Suėmęs už rankų, Netas nutempė mane nuo sofos. Prieš vesda­mas prie laiptų pabučiavo į kaktą. Kiekviena pakopa man buvo tarsi kalnas, į kurį nesinorėjo kopti. Bet ką dar galėjau daryti? Nejau am­žinai liksi apačioje? Buvau baisiai pavargusi. Miegamajame atsisukau į Netą, pabučiavau. Gan abejingai, ir jis tai pajuto.

- Gal persirenk... na, pižama, naktiniais ar dar kuo, o aš eisiu valytis dantų.

Pižama? Netas neturėjo net žinoti, kad aš apskritai turiu pižamą, ne tik ją pamatyti - kada nors. Be to, jis atseit kiekvieną laisvą valan­

160

P I N K L Ė S E

dėlę turėjo norėti sekso su manimi. Juk mes, tikiuosi, dar neperėjome to etapo? Bet aš jau beveik miegojau stovėdama, na, o persirengimas bent jau šiek tiek atitolino neišvengiama. Ir vis tiek iš spintos apačios ištraukiau pižamą labai nenoromis.

Grįžęs Netas nusijuokė.- Niekada nemaniau, kad esi Mikės Pūkuotuko stiliaus! Žavu!Niūktelėjau jam į ranką, nelabai švelniai.- Užsičiaupk! Be to, čia ne Mikė Pūkuotukas, o Nulėpausis.

Nėra ko lyginti. Nulėpausis kietas, nenoriu nė girdėti kitokios nuo­monės. Įspėju.

Netas vėl mane pabučiavo. Tai buvo geriausias jo bučinys, neži­nau kodėl.

- Esi pilna staigmenų, Greise Karlail. Įdomu, kokias dar tamsias paslaptis slepi nuo manęs... Nulėpausis... Kas galėjo pamanyti? Nebi­jok, tavo paslapties neišduosiu. Manau, ji žavinga.

- Tu įsižeidei?- Neeeee, nė nemanau. Man rodos, visai normalu, kad mano

mergaitei patinka liūdni asilai...Moviau iš kambario apsimetusi (nesėkmingai), kad pasipiktinau.

Sunku atrodyti pasipiktinusiai apsivilkus pižama, nesvarbu kokia. Vonioje apsižiūrėjau supjaustytas šlaunis. Atrodė baisiai. Rusvai rau­donos spalvos patinę rėžiai.

Kai grįžau, Netas buvo tik su trumpikėmis. Atrodė nuostabiai. Vy­riškas, bet mieguistas ir išsidraikiusiais plaukais. Staiga nuovargis kažkur dingo. Aš jį pabučiavau. Atsitraukęs jis nusišypsojo savo gražiąja šypsena.

- Gerai, į lovytę. Ir jokių žaidimų, aišku?Susiraukiau.- Kodėl? Nejaugi nenori?Gerai nesupratau, ko taip prisvilau. Bet norėjau, kad atsisakyti

sekso būtų mano sprendimas, ne jo.

161

C a t C l a r k e

- Aišku, noriu, bet esu nusivaręs, tu taip pat. Juk neprivalome visą laiką mylėtis, ar ne? Nėra tokio įstatymo.

- Ką gi, galbūt turėtų būti koks nors įstatymas. Arba Dievo įsaky­mas. „Nusimauni kelnes, kai tik aš užsigeidžiu tavęs."

Kilstelėjau antakį, jis sviedė į mane pagalvę.Taigi abu palindome po antklode, aš prisislinkau prie jo, pa­

dėjau galvą į alkūnės linkį. Iš pradžių atrodė keistoka ir kažkaip nenormalu. Kaltinau pižamą, tačiau dabar nebuvo kaip jos nusi­mauti.

Tamsoje pusbalsiu kalbėjomės apie visokius dalykus. Patamsy vi­sada lengviau viską sakyti. Po kiek laiko žodžiai nutilo, pamaniau, kad Netas užmigo. Prigludusi jam prie krūtinės patenkinta atsidusau. Ėmiau plaukti į saldžiai svajingą pusmiegio pasaulį, bet krūptelėjau išgirdusi Neto balsą, neįprastai garsų.

- Nemiegi?Norėjau ištarti „taip", bet pasigirdo tik kažkoks mykimas.- Papasakok apie Selę. Kas vis dėlto jai atsitiko?Išleidau dar kažkokį garsą, kuris turėjo reikšti: „Kaip suprasti?"- Ko judvi susipykote?Man jau visi miegai išlakstė. Atsimerkusi pasiverčiau, kad maty­

čiau Neto veidą.- Jau sakiau: dėl kažkokios nesąmonės. Neverta nė kalbėti.Patylėjęs jis pasakė:- Aš tavim netikiu.- Ką?! Kodėl?-Ju d v i tokios artimos. Netikiu, kad būtumėt susipykusios dėl ko­

kių niekų. Kodėl nesakai man tiesos? Ar nepasitiki?Dievaži, kažkoks absurdas. Kodėl jis negali atstoti?- Aišku, kad pasitikiu, bet kodėl tau taip svarbu? Dabar jau vis­

kas gerai.

162

P I N K L Ė S E

- Man svarbu, Greise. - Jis atsisėdo, suėmė mano rankas. - Noriu žinoti viską, ką tik galima sužinot apie tave, nuo pižamos su Nu­lėpausiu iki to, kaip tu valgai šokoladinį kiaušinį su įdaru. Noriu žinoti, ar būdama maža turėjai įsivaizduojamą draugę. Noriu žinoti, kada išmokai šitaip seksualiai kilnoti antakius. Noriu žinoti, ką gal­voji visais tais kartais, kai mintimis nutolsti nuo manęs. Noriu žinoti viską, kas tau svarbu. Aš myliu tave.

Ką?! Nesitikėjau šito išgirsti. Taip, vyliausi, bet širdyje niekada ne­tikėjau taip įvyksiant. Ir tik jau ne tą naktį. Bet jis tai pasakė — tikrų tikriausiai pasakė. Maniau, sprogsiu iš laimės ar bent imsiu šokinėti lovoje kaip įsiaudrinęs vaikas. Giliai įkvėpiau, kad nusiraminčiau.

Viskas bus gerai.Netas.Myli.Mane.Patamsyje jo veidas buvo neaiškus, bet akys spindėjo plačiai išplės­

tos. Manau, jis pats nustebo ne mažiau už mane. Prisilenkusi pabu­čiavau jį. Tik nekaltai pakštelėjau.

- Ir aš tave myliu.Valandėlę sėdėjome tylėdami. Nežinojau, ką sakyti ar daryti. Vis­

kas man buvo taip nauja.Prabilau pirmoji:- Zinai, iki šiol niekas nėra man to sakęs.Netas pabučiavo mane taip pat kaip aš jį prieš akimirką.- Man sunku patikėti. Tavęs neįmanoma nemylėti.- Tikra tiesa. Ne, ne tai, kad manęs neįmanoma nemylėti... bet,

supranti...Žioptelėjau bandydama nuryti užplūdusias emocijas.- Ką gi, tada... visi vaikinai, su kuriais susitikinėdavai, tikriausiai

buvo kvailiai.

163

C a t C l a r k e

- Pataikei kaip pirštu į akį.Aš vėl atsiguliau, Netas padarė tą patį. Gulėjome šalia susiėmę

rankomis ir žiūrėjome į lubas.- Tu niekad nekalbi apie berniukus iki manęs.Tai jau buvo pavojinga zona. Reikia būti atsargiai.- Tu irgi nepasakoji apie buvusias savo drauges, ar ne? Visa tai

praeitis. Dabar jau nesvarbu.- Apie buvusią draugę. Vienaskaita. Buvo tik viena.- Tikrai? — paklausiau bandydama (visiškai nesėkmingai) paslėpti

nuostabą.-T aip , tikrai. Vardu Eimė. Mes draugavome trejus metus. Išsisky­

rėme prieš kelionę į Nepalą. Ir viskas - visi mano romanai.Mane stebino taip, kaip pasijutau išgirdusi apie šitą mergaitę, kuri

Netą pažinojo tikriausiai daug geriau už mane. Treji metai - labai ilgas laiko tarpsnis. Širdis užvirė pavydu, viskas apkarto.

-T u ją... mylėjai? - Neištvėriau nepaklaususi.- Taip.Nieko nesakiau. Netas pasirėmė alkūne.- Tačiau dabar ji man jau nieko nereiškia. Kaip ir sakei - visa tai

praeitis. - Jis brūkštelėjo delnu man per skruostą. - O kaip tu? Gali pasakoti, ištversiu.

Jis nusišypsojo man. Ramiai laukė, ką sakysiu.O aš jau tikėjausi, kad visiškai pavyko išsisukti nuo šitos nema­

lonios temos. Juk galėjome, jei būtume norėję, apie tai pašnekėti anksčiau? Bet ne... Sis klausimas pakėlė savo bjaurią kvailą galvą kaip tik dabar, mėgindamas sugadinti kol kas gražiausią gyveni­mo akimirką. Neleisiu. Nepasakosiu Netui apie savo praeitį, kad nereikėtų matyti, kaip šią džiugią išraišką pakeičia nuoskauda, nu­sivylimas ir pasibjaurėjimas. Nė už ką. Viskas taip gerai sekėsi. Bet aš nenorėjau jam meluoti, kurti kokią nors pusiau nekaltą, rožinę

164

P I N K L Ė S E

savo praeities versiją. Jis vertas šio to geresnio. Taigi pasielgiau nie­kingai...

- Selė pastojo!Kraštutinė dėmesio atitraukimo taktika. Nelabai subtili manipu­

liavimo priemonė, bet padėjo.

♦

Itenui kažkas negerai. Negaliu jo pabudinti. Purtau jį ir šaukiu, bet nieko nesidaro. Kvėpuoja lyg ir normaliai, bet nepabunda.

Vakare jis atsigulė šalia manęs. Po tos telepatinės scenos nieko daugiau netarė. Aš buvau išsigandusi, sumišusi ir nusiminusi. Galvo­je kirbėjo daugybė klausimų. Bet nė vieno neuždaviau, kažkas sulai­kė. O dabar gal jau per vėlu.

Rytą atsikėlusi palikau jį gulėti lovoje. Atrodė toks ramus.O dabar nepabunda.Kas, jeigu niekada nepabus?Man baisu.Negaliu jo palikti. Tik ne dabar.Aš turiu baigti pasakojimą. Privalau.

♦

Mano apgailėtina taktika suveikė. Netgi per gerai. Valandėlę tylėjęs Netas kimiai ištarė:

-K ą?!Aš atsidusau.— Selė pastojo. Štai dėl ko susipykome.Netas atsisėdęs įjungė ant spintelės lempą. Prisidengusi akis pasi­

kėliau. Dirstelėjau į Netą. Jo veidas buvo neįžvelgiamas.

165

- Kada tai atsitiko?Man pasidarė bloga, kad išduodu geriausią pasaulyje draugę. Iš­

duodu jos pasitikėjimą tik tam, kad išsisukčiau iš keblokos padėties. Bet jau nieko nepataisysi.

- Aš net nežinau. Ji man nepasakojo, kas įvyko.- Nejaugi? Turi ką nors žinoti. Kurių galų jai reikėjo tau nepa­

sakoti?- Netai, aš nežinau. Ji tylėjo, ir viskas. Tiek žinau, kad maždaug

apie Velykas. Prieš du mėnesius ji... ji pasidarė abortą. Būčiau ją lydė­jusi, bet mes susipykome ir...

Nežinojau, ką dar sakyti, kad neatrodytų apgailėtina.Dabar Netas atrodė taip, lyg tuoj susivemtų.- Dieve, man ir į galvą neatėjo, kad galėjo būti kas nors tokio.

Kaip ji dabar? Jai tikriausiai buvo siaubinga.Mane sujaudino jo rūpestis.- Manau, jaučiasi gerai. Turbūt negreit pamirš, bet manau, jog jai

jau geriau.- Ir tu tikrai neįsivaizduoji, kas įvyko? Su kuo ji... miegojo?- Ne! Jau sakiau. Kodėl manimi netiki?!Negalėjau pakęsti nesibaigiančio kamantinėjimo. Jis varė mane

iš proto.- Man tiesiog keista. Atrodytų, apie tokį dalyką geriausios draugės

turėtų išsikalbėti, tik tiek.Jis buvo teisus, todėl man pasidarė pikta. Labiau, negu derėjo.- Klausyk, gal nustosi tardęs? Ji man nieko nepasakojo. Neturiu

žalio supratimo, kas jai atsitiko, ir turbūt niekada neturėsiu, todėl... gana apie tai.

Nusisukau, kad Netas nepastebėtų mano akyse ašarų. Pajutau ant peties jo delną, bet nupurčiau.

- Greise, nepyk. Gaila, kad anksčiau nepasakei.

C a t C l a r k e

166

P I N K L Ė S E

Pašokusi iš lovos staigiai atsisukau j jį.- KODĖL? Koks tau skirtumas? Kodėl negali nutilti? Juk ne tavo

reikalas!Ašarų jau nesistengiau paslėpti. Ir jų net nesišluosčiau stovėdama

priešais Netą ir piktai šnopuodama. Jis apstulbo. Pirmą kartą patyrė mano pyktį. Po^valandėlės tyliai ir iš lėto paklausė:

- Ne mano reikalas? Tau taip atrodo?- Taip! Išvis nereikėjo tau sakyti!- Tai kam pasakei?Va, ir pričiupo mane.- Klausyk, Netai. Gal galėtum... išeiti? Man viso šito jau per daug.Pačią nustebino šitie žodžiai, bet širdyje žinojau: jeigu tęsime šitą

pokalbį, jis baigsis iš tikrųjų blogai.- Jeigu taip nori.Beveik tikėjausi, kad jis bandys atsikalbinėti. Ar bent užpyks, kam

išspiriu jį vidury nakties. Bet jis atrodė visai abejingas.Aš linktelėjau ir žiūrėjau, kaip jis rengiasi. Norėjau atsiprašyti,

liepti, kad neišeitų, kad pasiliktų. Bet žodžiai įstrigo gale gerklės.Prie durų Netas atsisuko į mane. Trumpą akimirką mūsų žvilgs­

niai susitiko. Tai buvo paskutinė galimybė katram nors prabilti, ką nors pasakyti, bet abu tylėjome. Jo veidas buvo bejausmė kaukė. M a­nuoju ritosi ašaros. Ir jis išėjo.

Palaukusi, kol trinktelėjo lauko durys, griuvau ant lovos ir verkiau taip, jog atrodė, niekada nenusiraminsiu. Buvau pikta, liūdna ir su­trikusi. Padariau baisią klaidą. Puikiai supratau, jog visą apmaudą ir neviltį, susikaupusią dėl Selės nepasitikėjimo, išliejau ant Neto. Vien todėl, kad jam rūpėjo mano santykiai su drauge ir jis paklausė. Vien todėl, kad mane myli.

Tačiau kam visi tie klausimai? Tas kamantinėjimas, ką žinau, ko nežinau ir kodėl jam anksčiau nesakiau. Atsakymų neturėjau.

167

C a t C l a r k e

Neužmigau visą naktį. Galų gale pasiėmiau iš rašomojo stalčiaus peilį, tada lėtai ir stropiai vėl perbraukiau per visus tos dienos įpjovi­mus šlaunyse ir dar pridėjau keletą naujų.

♦

Rytą apžiūrėjau savo kūrybą. Vaizdas nekoks: lyg nepavykęs moder­niojo meno paveikslas. Patalynė kruvina - nemaniau, kad išbėgs ši­tiek kraujo. Peilio ašmenys buvo lyg rūdimis apaugę.

Neturėjau jėgų žiūrėti. Užsitraukiau antklodę ant galvos ir užmi­gau miegu be sapnų.

Kai pabudau, kelias palaimingas akimirkas nieko neprisiminiau, paskui viskas užgriuvo. Mintyse atkūriau visus nakties įvykius; nie­kaip negalėjau pamiršti Neto veido prieš išeinant. Jis žiūrėjo į mane taip, kaip jūs žiūrėtumėt į gatvėje sutiktą svetimą žmogų. Kaip gali­ma šitaip žiūrėti į žmogų, kuriam vos prieš kelias minutes sakei, kad myli? Kaip šitai įmanoma?

Žinojau, jog dėl visko aš kalta. Nieko to nebūtų atsitikę, jeigu nebūčiau mėginusi išsisukti, kad nereikėtų pasakot apie savo praeitį. Juk galėjau pameluoti ar pašnekėti užuolankom, ar pasigirti, kad jis man buvęs pirmas vaikinas. O gal galėjau pasakyti jam tiesą ir gal jis būtų mane supratęs, o man tarsi milžiniška našta būtų nusiritusi nuo pečių ir pagaliau būčiau lengviau atsikvėpusi...

Pažvelgiau į telefoną tikėdamasi ekranėlio kampe išvysti mažytį vokelį. Ir štai jis!

Širdis ėmė daužytis, supratau, kad viskas bus gerai. Tada pama­čiau, jog prakeiktas telefonų tinklas atsiuntė SIM kortelės atnaujini­mą. Velniasvelniasvelnias...

Numečiau telefoną ant grindų ir įbedžiau į jį savo baisiausią žvilgs­nį galvodama, kaip dar jį nubausti. Bet apsigalvojusi nusiunčiau Selei

168

P I N K L Ė S E

žinutę: „Gali ateiti? PRAŠAU. Neto nėra. x“ Po kelių minučių gavau atsakymą, kad ji važiuoja.

Skubiai palindau po dušu stengdamasi nekreipti dėmesio, kaip nuo karšto vandens peršti supjaustytas šlaunis. Apsirengusi ir susirišusi šla­pius plaukus pasijutau kur kas geriau. Selė jau žinos, kaip man susitai­kyti su Netu. Aš jai negalėjau prisipažinti, ko mudu susiginčijome, bet neabejojau sugalvosianti ką nors įtikinamo. Ji mane užmuštų sužinoju­si, ką jam išplepėjau. Ir turėtų visišką teisę. Geriausios draugės niekada taip nekiaulina viena kitai. Esu blogiausia pasaulyje geriausia draugė.

Durų skambutis sučirškė daug greičiau, negu tikėjausi. Nespėjau sukišti į skalbyklę paklodžių. Susiraukiau pažiūrėjusi į patalą. Bet nieko, mes su Sele būsim apačioj. Vis dėlto skubiai įkišau į stalčių peilį, o ant lovos kaip papuola užmečiau savo chalatą. Daugiau nieko negalėjau paveikti.

Nudundėjau laiptais, įleidau Selę ir jai nespėjus atsisėsti ėmiau ir apsižliumbiau. To nebuvau numačiusi.

Plūstančią ašaromis Selė nuvedė mane prie sofos. Apkabinusi ra­mino, kad viskas bus gerai. Buvo gera girdėti, nors tuo netikėjau. Kai jau nebekūkčiojau, o tik šniurkščiojau, Selė pasišovė išvirti arbatos. Aš laukiau ant sofos.

Ji atnešė iš virtuvės du didžiulius puodelius.- Pagerk karštimo.Aš gurkštelėjau kone verdančios arbatos; kai ji nutvilkė gerklę,

skausmas man pasirodė malonus.- Tai ką jis iškrėtė?- Ką nori pasakyti? - Mano smegenys neveikė.- Ką Netas tau padarė? Turbūt kažką baisaus, jeigu šitaip raudi.

Pasakyk, nueisiu ir vošiu jam į nosį.Įsivaizdavusi nusišypsojau.- Nieko. Jis nieko nepadarė. Aš kalta.

169

C a t C l a r k e

Pradėjau pasakot apie savaitgalį. Selė įdėmiai klausėsi siurbčioda­ma arbatą. Pertraukė mane tik vieną kartą:

~ Jis pasakė, kad tave myli?_ 'T1 •

aiP> pasakė. Ir aš buvau tokia laiminga. Paskui viskas kažkaip pairo. Mes kvailai susiginčijome, aš baisiai supykau ir liepiau jam iš­eiti. Jis net nebandė manęs perkalbėti, nors jau buvo vėlu ir autobusainebevažinėjo. Paėmė ir... išėjo.

_'■pu Sl* juo susiginčijai, nors jis ką tik pasakė, kad tave myli? Po

galais, kaip sugebėjai?!

Skubiai perrinkusi visus įmanomus melus, kuriuos buvau sukur­pusi Selei, ėmiau ir apsisprendžiau.

~ Gerai, štai kaip viskas buvo. Prašau, nepyk ant manęs..._ TV-

^o turėčiau ant tavęs pykti? Nebūk kvaila!®et jos akyse jau pamačiau įsižiebiant nerimą.~ Baisiai atsiprašau, bet aš jam pasakiau, kas tau atsitiko.Susigūžiau laukdama, ką Selė darys. Turbūt atrodžiau apgailėti­

nai - kaip šunelis, apmyžęs kilimą.“ Tu jam pasakei...Aš linktelėjau.~ Jis niekaip neatstojo, vis klausinėjo, ko mudvi susipykome, ir

jau nežinojau, ką dar jam sakyti. Atleisk.Prisiverčiau pakelt į ją akis. Ji lėtai palingavo galvą.

~ Nežinojai, ką dar sakyti?! Neskiesk, Greise. Galėjai bet ką pasa­kyti - juk niekas kitas nemoka taip meluoti. Dieve! Negaliu patikėti!

Ji užsidengė veidą rankomis.- Nusiramink, ne taip jau baisu. Jis niekam neprasitars. Bet vis

tiek neturėjau sakyti. Prisidirbau ir atsiprašau. Labai labai.o i .

e e neatrodė nei supykusi, nei susikrimtusi - veikiau susitai­kiusi su padėtimi. Susitaikiusi su tuo, kad negalima pasitikėti ge­riausia drauge

170

P I N K L Ė S E

- Kaip sakai, ar gali atleisti, kad buvau didžiausia, kokia gali būti, kvaiša? Tikrai nesuprantu, kodėl tu su manim taikstaisi!

Išgirdusi mano nevykusį bandymą pajuokauti, Selė tik kandžiai dėbtelėjo.

- Ir aš šito nesuprantu.- Gal todėl, kad, kai aš tokia nevykėlė, pati atrodai geresnė?Selė vos vos šyptelėjo.- Taip, tikriausiai. Imkim ir šitai pamirškim, gerai? Be abejo, gai­

la, kad jam pasakei, bet šaukštai popiet. Tu tiki, kad jis niekam ne­prasitars? Ypač Devonui.

Dieve, apie Devoną net nepagalvojau.- J i s niekam nesakys, pažadu. Ir turi žinoti, jog manim gali pasiti­

kėti, nors šiuo metu taip gal ir neatrodo.-T ač iau vis tiek nepasakei, ko susiginčijote. Kodėl tau pasakius

apie mane... kodėl turėjot dėl šito susiginčyti? Nematau jokios lo­gikos.

Nebebuvo prasmės meluoti. Blogiausia vis tiek jau praėjo.- J i s paklausė, su kuo tu miegojai, ir netikėjo, kad aš nežinau.

Jis toliau klausinėjo, aš atšoviau, kad ne jo reikalas, ir tada viskas išsprūdo iš rankų. - Nutilau svarstydama, kiek galima eiti šituo keliu. - Jis manė, kad tu turėjai man pasakyti. Ir, manau, ant jo taip supykau todėl, kad... kad turbūt ir pati buvau tokios pat nuo­monės.

- O, supratau. Vadinasi, dabar jau aš kalta?- Ne ne ne, aš šito visai nesakiau. Tik mėginau būti su tavim atvi­

ra. Jei ką ir galima kaltinti, tik mane.- Tačiau vis tiek tebepyksti, tiesa? Kad aš tau nepasisakiau.- Ne, visai ne! - Dieve, pasirodo sakyti tiesą visai nėra taip lengva,

kaip kalbama. - Na, gal trupučiuką ir užsigavau, kad nesakei. Bet nesuprantu, kokią tai turi reikšmę.

171

C a t C l a r k e

- Greise, turėsi su tuo apsiprasti. Daugiau negaliu su tavim apie tai kalbėtis. Stengiuosi viską užmiršti, todėl ar žinai, kas man tikrai padėtų tai padaryti?

Su viltimi pažvelgiau j ją. Ji nusijuokė.- Alkoholis!Ir aš nusijuokiau nudžiugusi, kad mūsų draugystė nenukentėjo, -

bent iš pažiūros. Gal vis dėlto neblogai sakyti tiesą...Atkimšau vieną geriausių mamos vyno butelių, ir maždaug valan­

dą Selė klausėsi mano rypavimų dėl Neto. Ji bandė mane guosti, kad viskas susitvarkys, kad vienas nedidelis ginčas dar nerodo, jog mes išsiskirsime, kad įsimylėjėlių poroms ginčytis visai normalu. Galų gale patikėjau, kad padėtis gal ne tokia jau bloga. Ji mane prikalbino nusiųsti jam atsiprašymą: „Baisiai atsiprašau dėl nakties. Buvau kvai­lė - ir kalta tik aš. Paskambinsi? x“

Pasiuntusi žinutę pasijutau geriau, nors iš tikrųjų nemaniau, jog aš viena kalta. Gal devyniasdešimčia procentų. Likusieji dešimt pro­centų - tai bendras Neto smalsumas. Bet aš džiaugiausi prisiėmusi kaltę, jeigu tai reiškė, kad jis manęs nepames. Po galais, juk prisipaži­no, kad mane myli. Aš neleisiu jam ištrūkti.

Jis atrašė maždaug po dešimties minučių: „OK. Šįvakar mano pa­maina bare. Gal negalėsiu paskambinti. Pasikalbėsime rytoj. x“

Tikėjausi kažko daugiau, bet, kai parodžiau, Selei žinutė padarė gerą įspūdį. Ji mane įtikino, kad jis tikriausiai labai užsiėmęs darbe, kad vienintelis dalykas, į kurį privalau kreipti dėmesį, yra bučinio iksas žinutės gale.

Vėl pripylusi man taurę vyno, ji atsistojo.- Ką pasakytum, jei prie vyno susiorganizuotume ką nors valgomo?Šaldytuve gulėjo kelios riekelės šoninės, jas pamačiusi Selė įsigeidė

mano legendinio patiekalo - makaronų su šonine ir žirneliais. Savo mėgstamiausio.

172

P I N K L Ė S E

Netrukus makaronai jau virė, keptuvėje čirškėjo šoninė. Svetainė­je suskambo Selės telefonas. Matyt, ji pasikeitusi skambučio melodi­ją - įsikėlusi kažkokią nežmoniškai senamadišką dainą, iš tų laikų, kai dar nebuvom gimusios. Paėmusi telefoną pasižiūrėjo į ekranėlį, ar verta atsiliepti. Ji stengdavosi kontroliuoti skambučius beveik taip pat maniakiškai kaip aš. Atrodo, nelabai apsidžiaugė tuo, ką pamatė. Atsisukusi mano akyse išvydo klausimą.

- Reikia paskambinti. Nieko, jeigu užlipsiu į viršų?Tingiai pagalvojau, kas čia dabar jai skambina ir kodėl ji nenori,

kad aš girdėčiau, bet mano dėmesį atitraukė makaronai — bijojau, kad nepervirtų.

Selė nubėgo į viršų, aš atsisukau į puodą. Gal po minutės, imdama iš bufeto lėkštes, prisiminiau. Savo kambarį. Aš persigandau. Selė netu- ripamatytu kaip atrodo mano miegamasis. Lėkštės tarkštelėjo ant virtu­vinio darbastalio, o aš puoliau iš virtuvės ir nukurnėjau laiptais į viršų.O, kad j i būtų vonioje arba mamos kambaryje, arba koridoriuje, arba...

Ji stovėjo mano kambaryje nugara į mane. Telefoną priglaudusi prie ausies. Tyliu, keistu balsu kalbėjo:

- Turėsiu vėliau tau paskambinti.Ir staigiai užvožė telefoną.- Sele, aš...Niekaip nesugalvojau, ką sakyti. Pažvelgusi jai per petį pamačiau,

kad lovą vis dėlto prastai užklojau.Ji lėtai atsigręžė į mane, jos veide sustingo pasibaisėjimas. Selė su­

šnibždėjo:- Ką tu padarei?- Gerai, paklausyk, viskas ne taip baisu, kaip atrodo. Einam apa­

čion, pasikalbėsim.Stvėriau už rankos, bet ji ištraukė.- Siaubas, Greise, tu tik pažiūrėk!

173

C a t C l a r k e

Paėmusi mano chalatą numetė ant grindų atidengdama didžiau­sias kraujo dėmes. Atrodė tikrai baisiai - baisiau, negu prisiminiau.

- Tikrai nėra taip blogai, kaip atrodo. Ai tik... Vakar vakare man buvo užėjęs liūdnumas.

Selė dairėsi lėtai kraipydama galvą.- Sele, sakyk ką nors. Girdi?Užuot ką nors tarusi, ji griebė man už rankovės ir bandė atsmauk­

ti. Aš ištraukiau ranką.- Ką čia darai?! Nustok!- Parodyk, - liepė ji šiurpiai ramiu balsu.Papurčiau galvą.- Gana, lipam žemyn.- Niekur neisiu, kol neparodysi.- Aš tau nieko nerodysiu, taigi gal užtenka? Einam.Valandėlę stovėjome tylėdamos, nė viena nenorėjome nusileisti.- Noriu matyti, ką tu sau padarei. Parodyk rankas. Nagi!Tokios jos dar nebuvau mačiusi. Išsigandau.Padariau kaip liepta, atsiraitojau rankoves. Selė patikrino abu dil­

bius. Nieko nerado, bent jau nieko naujo. Atrodė suglumusi.- Kojos... Aš pjausčiausi kojas, - tyliai tariau.Jos veide šmėstelėjo grynas pasidygėjimas.- Kas tau darosi?- Klausyk, nieko ypatingo. Negaliu susilaikyti, ir viskas.- Bet šitaip? Tarsi kas būtų mirtinai nukraujavęs.Aš atsisėdau ant lovos krašto. Selė stovėjo nepajėgdama atplėšti

akių nuo vaizdo priešais save. Bejėgiškai bandžiau sugalvoti, ką saky­ti, - bet ką, kas pagaliau užbaigtų šitą pokalbį.

- Aš negalėjau susilaikyti. Paėmiau peilį ir ėmiau pjaustytis. - Selė tebekraipė galvą, taigi reikia labiau pasistengti. - Ir aš pasijutau ge­riau... Atsiprašau.

174

P I N K L Ė S E

- Atsiprašau?! Dieve, Greise, ar nors kiek suvoki, kaip tai skamba? Kaip gali pjaustydama savo nuosavą kūną, bjaurodama jį siaubingais randais... kaip gali nuo to pasijusti geriau* - Garsiau Selė pridūrė: - Ar kada nors pagalvoji, kaip aš jaučiuosi? Juk visą laiką dėl šito neri­mauju.

Mane pribloškė jos protrūkis. Maniau, mes jau išsiaiškinome dėl viso to pjaustymosi. Tiesiog aš taip elgiausi. Man tai buvo taip pat įprasta kaip valytis dantis ar brūžinti dildele nagus.

- Nėra reikalo nerimauti. Aš valdau padėtį.Selė paniekinamai prunkštelėjo.- Žinoma, kurgi ne! Matau. Štai puikus įrodymas, kaip tu ją valdai.Paėmusi sukruvintą pagalvę prikišo man prie pat veido, akimirką

net gąstelėjau, ar tik nebandys manęs ja uždusinti.Dabar jau aš supykau - mano nuotaika lėtai, bet užtikrintai pasie­

kė Selės lygį. Išplėšiau jai iš rankų pagalvę.- Padėk, Sele. Kandumas tau netinka.Ji nustebo. Aiškiai nesitikėjo, kad aš atsikirsiu. Ką gi, dabar žinos.Ji giliai įkvėpė.- Gerai, tebūnie. Man reikia eiti.- Ką? Kodėl? Oi, liaukis! Nebūk tokia. Aš tik šiaip pasakiau - iš

tikrųjų kandumas tau tinka.Mėginau nusišypsoti.- Čia ne juokai, Greise. Aš einu. Tiesiog nežinau, ką tau dabar

sakyti.Ji nusisuko. Pašokau nuo lovos, puoliau tarp jos ir durų.- Klausyk, atsiprašau. Būk gera, neišeik. Ar negalėtume apie tai

pasikalbėti?- Ir aš atsiprašau. - M ikliai mane apeidama, Selė papurtė galvą. -

Bet mums nebėra apie ką kalbėtis. Toliau taip negali tęstis, juk su­pranti, ką? Jei tau kas nors atsitiktų, niekada sau neatleisčiau. Paban­

175

C a t C l a r k e

dyk įsivaizduoti, kad esi mano vietoj... Aš stengiuosi tave suprasti... bet šitai? Kol kas ne mano jėgoms.

- Sele, aš...- Bent pagalvok apie tai. Pažadi? - staiga paklausė ji savo įprastu

švelniu tonu. Aš linktelėjau. - Paskambinsiu rytoj, gerai?Meiliai palietusi man petį, ji žengė pro duris. Dar kartą nežinia

kam linktelėjau, ir ji nuėjo. Per pastarąją parą antrą kartą buvau pa­likta. Griuvau ant lovos, nejučia pasipylė ašaros. Po kiek laiko ėmė pypsėti gaisro pavojaus signalas. Šoninė. Velnias.

Tą naktį gulėjau po šviežiu, per kietai sustandintu antklodės už­valkalu mąstydama apie tai, kokia didžiule mėšlo krūva virto mano gyvenimėlis. Ir mėgindama išsiaiškinti, kaip (ar) jį dar galima grąžint į normalias vėžes.

Pagaliau čiupau nuo staliuko telefoną ir vieną po kitos surinkau dvi žinutes:

„Atsiprašau. Nuo dabar viskas bus kitaip, pažadu. M yliu.“„Atsiprašau (dar kartą!). Noriu viską atitaisyti. Aš tave myliu.“Truputį skirtingi tekstai, bet iš esmės ta pati žinutė vieninteliams

dviem žmonėms, kuriuos myliu.Miegojau blogai, galvoje pynėsi košmarai ir juodos mintys. Pabu­

dusi ir jausdamasi vis nelaimingesnė žiūrėdavau, ar neatėjo kokia ži­nutė. Pagaliau apie trečią nakties turėjau susitaikyti, kad niekas man jau neatsakys - bent iki ryto. Stengiausi negalvoti, ką tai reiškia.

176

28 diena

Iteno oda šalta ir lipni. Atrodo dar blyškesnė, beveik pamėlusi. Matyt, nieko gero. Vakar vakare atsiguliau šalia jo, užtraukiau ant mudviejų antklodę. Uždėjau jam ant krūtinės delną, kad galėčiau justi, kaip ji kilnojasi, ir bandžiau ramintis, kad viskas bus gerai, kol krūtinė kilsuoja.

Rytą pabudusi pamačiau, kad ten, kur buvo mano delnas, dabar guli galva. Jo kvėpavimas nepasikeitė. Atsikėlusi pasirąžiau. Jaučiuo­si... hm, jaučiuosi gerai. Stipri ir energinga. Dvi dienas nevalgiusi, bet nealkana. Nė truputėlio. Negali būti normalu.

♦

Žinau, ką turiu daryti. Niekada nebuvau taip tvirtai įsitikinusi.Turiu pabaigti ką pradėjusi.Tikiuosi, dar yra laiko.

♦

Selė žodį tesėjo. Ji paskambino per pietus ir pasakė mano žinutę gavusi tik rytą, - atseit buvo taip nuvargusi, kad išjungė telefoną. Mūsų balsai susipynė, kai abi šokom atsiprašinėti. Pasižadėjau daugiau nesipjaustyti. Sėdėjau ir žiūrėjau į veidrodį - žiūrėjau, kaip jai meluoju. Selė buvo nu­

177

C a t C l a r k e

siminusi, vienu tarpu net apsiverkė. Vis kartojo, jog ji turinti atsiprašyti, ne aš. Keista buvo girdėti, bet pamaniau, kad ją kankina hormonai.

Netas neatsiliepė į pirmus porą mano skambučių. Zinutės balso pašte nepalikau. Paskui per MTV žiūrėjau kažkokį šlamštą iš pasku­tiniųjų stengdamasi įsijausti į išbandymus, tekusius kažkokioms neį­domioms blondinėms: Heidei, Loren ir taip toliau.

Po valandos giliai įkvėpiau ir vėl pabandžiau skambinti Netui. Vienas skambutis, du, trys, keturi, penki, pagaliau atsiliepė. Iš jo „alio“ mažai ką galėjau suprasti, tik tiek, kad buvo truputį uždusęs.

- Labas, čia aš.Staiga susigriebiau nežinanti, ką kalbėti.- Labutis.Pasiguodžiau bent tuo, kad jis neišjungė pokalbio.- Ar galime susitikti? Man labai reikia su tavim pasikalbėti.Kažkaip atsilaikiau nemaldavusi.- Greise, aš... gerai. Kur nori susitikti?Valio! Dar yra galimybė, kad ir kokia menka. Sutarėme pasimatyti

bare už kampo, šalia to, kuriame jis dirbo. Vietą pasirinkau dėl trijų priežasčių: nėra pavojaus, kad galima pamatyti kokį pažįstamą; tokiu metu baras bus praktiškai tuščias; išgerti gausiu.

Atėjau anksti, užsisakiau degtinės su kokakola, kad aprimtų ner­vai. Bandžiau gurkšnoti gėrimą nutaisiusi nerūpestingą miną, sakan­čią: man visiškai smagu vienai čia gerti vidury dienos. Retkarčiais į mane dirstelėdavo barmenas. Siek tiek nemalonu. Ėmiau kramtyti ledukus, nuo jų užgėlė dantis. Kas minutę žvilgčiojau į telefoną, kiek valandų. Netas vėlavo - nieko naujo. Staiga man dingtelėjo, jog jis gali ir neateiti. Kas, jeigu apsigalvojo?

Ne, jis šitaip nepasielgs. Kitoks negu visi kiti. Štai kodėl jį ir myliu.Tačiau neįpareigojančių santykių paprastumas turi savo pranašu­

mų. Mažesnis pavojus, kad būsi įskaudinta. Pereini prie kito, o prisi­

178

P I N K L Ė S E

minimai apie ankstesnįjį pradeda blėsti dar tau duše nenusiplovus jo kvapo. Abejingumas - štai paslapties raktas. Na, ir kas, jeigu tas abe­jingumas tavo „santykius" (jei taip galima pavadinti) iš pat pradžių pasmerkia žlugti? Gūžtelėk pečiais, ir tiek, nes nieko geresnio nežinai, visada tas pats. Nieko geriau ir nemoki.

Papurčiusi galvą vėl žvilgtelėjau į telefono laikrodį. Dieve, kadgi greičiau Netas ateitų... Tokios mintys nė kiek nepadėjo. Išmaukusi gėrimo likučius skubiai nudrožiau prie baro pasiimti dar. Nenorėjau, kad Netas pamatytų mane geriant jau antrą taurę. Vėl atsisėdusi įbe­džiau akis į duris.

Lauke pradėjo lyti, žmonės skubėjo gatve susigūžę nuo darganos. Pora kostiumuotų vyrukų pralėkė nesėkmingai dengdami laikraščiais savo brangias šukuosenas. Atsidarė durys, į vidų įšlepsėjo senukas tvi­do kostiumu ir su nupiepusiu šuneliu. Prie durų jis paliko didžiulį visų vaivorykštės spalvų golfo skėtį. Šuo energingai nusipurtė viską aplink aptėkšdamas vandens lašais. Gražu, jeigu patinka tokie vaizdeliai.

Mane taip patraukė šuo, kad Netą pastebėjau tik tada, kai jau buvo perėjęs pusę salės. Pamojavau jam ir iškart pasijutau kvailai. Jis linktelėjo pamatęs, kad gerti jau turiu, ir nuėjo prie baro. Žiūrėjau, kaip užsisako bokalą glostydamasis šlapius plaukus ir paskui nervin­gai barbendamas į baro stalviršį. Jis ėmė „Guinness“, bet kol barme­nas jo prileeeeido... Aš taip norėjau kuo greičiau pažvelgt jam į akis ir iš jų nors ką suprasti, kaip viskas klostysis toliau.

Ir štai jis jau sėdi priešais mane - atrodydamas fantastiškai.— Labas. - Solidi pradžia, pamaniau.- Labas, - atsiliepė jis. Žiūrėdamas į akis. Man taip skauda širdį.-T aig i... - tarstelėjau nežinodama, nuo ko pradėti. Tikrai reikėjo

parepetuoti, ką kalbėsiu, tačiau tada gal būčiau pamaniusi, jog esu nenuoširdi. Netas tylėdamas siurbtelėjo iš savo bokalo.

Pabandžiau vėl:

179

C a t C l a r k e

- Atleisk. Labai labai atsiprašau.Jis linktelėjo, bet vis tiek tylėjo.- Netai, nekenčiu savęs už tokį elgesį. Jokio pateisinimo. Aš per daug

lengvai supykstu — visą laiką taip. Paklausk Selę. - Mintyse įspyriau sau, kam ją paminėjau. - Kaip manai... ar galėtume šitai pamiršti?

Jis pažvelgė į mane. Jo akys atrodė kaip niekada mėlynos, nuo jų mėlynumo man norėjosi verkti.

- Greise, aš nežinau...Jo balsas mane kažkodėl nugąsdino. Kažkoks abejingas ir tarsi

skelbiantis nuosprendį. Todėl pertraukiau jį:- Negaliu tavęs prarasti. Tik ne dabar.Jaučiau, jog tuoj ims bėgti ašaros, todėl, norėdama jas sulaikyti,

gurkštelėjau degtinės. Netas papurtė galvą.- Nežinau, ar bus kas gero.Jis įsistebeilijo į savo alų, tarsi jame būtų glūdėję visi atsakymai.

Lyg bokalas būtų buvęs magiškas kristalo rutulys.- Bus. Ir yra. Bent jau buvo iki vakar vakaro. Ir aš jau tave atsipra­

šiau. Aš tave myliu. Juk žinai, tiesa?Skaudu buvo girdėti tokią neviltį savo balse.Jis nenoriai linktelėjo.- Bet gal abiem būtų geriau, jeigu mes tiesiog... - nuleidęs akis

sumurmėjo jis.- Ką tiesiog? - paklausiau, nors puikiai supratau, ką jis turi galvoje.- Je ig u mes... viską užbaigtume.Jis atsargiai pažvelgė į mane - ką gi aš darysiu?Giliai atsidususi stengiausi žiūrėti į užrašą ant Neto marškinėlių, -

kad tik nepravirkčiau. Abu tylėjome. Mano veidu nusirito ašara, itin įkyriai kutendama skruostą, bet aš jos nenubraukiau. Ji nukrito ant stalo prieš mane. Kvaila, neklusni ašara.

- Greise, būk gera, neverk.

180

P I N K L Ė S E

- Aš ir neverkiu! - O taip. - Nesuprantu, kodėl taip kalbi. Aš tave myliu ir maniau... Na, tu sakei, kad mane myli. Nemelavai?

- Viskas ne taip paprasta.Ir vėl tas drovus žvilgsnis.- Manau, labai paprasta. Nenoriu tavęs prarasti dėl tokio nieko.

Mums buvo taip gera. Juk buvo, tiesa? - Jis linktelėjo, ir as, šiek pa­drąsėjusį, toliau jį įtikinėjau: - Prašau, duok man dar vieną galimybę. Duok mums dar vieną galimybę.

Jis vėl papurtė galvą, todėl aš nebeslėpiau savo nevilties:- Man tavęs reikia. Nežinau, kaip ištverčiau...Tai buvo tiesa, bet nereikėjo sakyti - atrodė lyg šantažas.Netas paėmė man už rankos.- Ša, nekalbėk taip. Be manęs tau būtų geriau.Jo balsas buvo švelnus ir susirūpinęs.- Kaip man gali būti geriau be tavęs? Suprask, juk nevaikštau ir

visiems sutiktiems vaikėzams nesakau, kad myliu. Dar niekam nesu šito jautusi, ir tai mane gąsdina. Bet aš maniau... Aš manau, kad ga­lėtume turėti ateitį. O tu nemanai?

- Nenoriu tavęs užgauti.Jis atrodė toks nelaimingas, bet jo balse išgirdau pirmą dvejonės

gaidelę. Gal dar ne viskas prarasta.- Gal manai, tokios kalbos manęs neužgauna? Aš žinau, kad

mums gali pasisekti. Tik duok galimybę — daugiau nieko neprašau.Paėmiau jam už rankos. Neketinau atsitraukti. Jeigu laikysiuos ir

nepasiduosiu, gal ir nepaskęsiu.Atsidusęs jis įdėmiai pažvelgė man į akis. Mirksėdama nuvijau dar

vieną ašarų gumulą ir mintyse ėmiau jį prašyti, kad pasakytų ką reikia. Kiekviena mano esybės dalelė buvo sklidina vilties ir troškimo, meldžiau­si, kad teigiamos srovės per pirštų galiukus iš mano kūno sutekėtų į jo.

Štai kaip. Viskas priklauso nuo kelių jo žodžių.

181

C a t C l a r k e

♦

Man rodos, Iteno kūnas šąla. Atsigulusi šalia mėginau jį sušildyti. Nepavyko. Aš užmigau.

Sapnavau, kad vėl esame parke, sūpuoklėse. Prie manęs ant žemės gulėjo tuščias butelis nuo džino. Itenas suposi. Mačiau jį kaip per miglą, bet nesupratau kodėl. Gal aš girta? Arba jis taip greit supasi, kad nespėju sužiūrėti?

Galvoje išgirdau jo balsą, bet jis skambėjo tarsi mano pačios balsas.

- Nesustok, Greise. Esi jau labai arti.Pabudau jausdamasi beveik gera. Beveik teisi.

♦

Netas ištarė taip. Jis buvo pasiryžęs dar pabandyti.- Tikrai? - cyptelėjau. Nenorėjau daryti staigių judesių ar garsiai

kalbėti. Šnekėk lėtai ir tyliai.-T a ip , pamėginkime, - pasakė jis nelabai tvirtai, bet neabejojau,

jog dvejonė tik laikina. Aš jam įrodysiu, kad jis apsisprendė teisingai. Būsiu jam geriausia visų laikų draugė.

- Aš tikrai tave myliu, Greise. Nepamiršk to.Pakėliau jo ranką prie lūpų ir pabučiavau.- Žinau. - Nutilau atidžiai sverdama tolesnius žodžius. - Ar nori...

ar nori grįžti pas mane? Mama parvažiuos tik rytoj.Staiga apėmė drovumas. Netas pakratė galvą.- Negaliu, reikia vėl į darbą. Man tik pietų pertrauka. - Jis pakėlė

mūsų sunertas rankas nuo stalo ir pasižiūrėjo į savo laikrodį. - Iš ti­krųjų jau vėluoju. Labai atsiprašau.

182

P I N K L Ė S E

- Nesijaudink, viskas gerai.Melagė.Paleidęs mano rankas išgėrė likusį alų. Slėpdama nusivylimą, ir aš

pabaigiau savo gėrimą.- Gerai, eime. As tave palydėsiu.Iš baro išėjome tylėdami. Tebelijo, todėl į Neto barą, kur jis dirbo,

pasileidom bėgte. Sustojom tarpdury jau sušlapę. Stengiausi negalvo­ti, kaip baisiai atrodo mano plaukai.

- Paskambinsiu rytoj. Šįvakar toks kvailas šeimos susiėjimas.Pasilenkęs jis mane pabučiavo - per daug skubėdamas. Norėjau

daugiau. Viena ranka apkabinusi jam sprandą mėginau prisitraukti jį arčiau, bet vis tiek buvo per toli. Norėjau parsivesti jį namo ir pa­taisyti santykius vieninteliu man žinomu būdu. Bet, rodos, turėsiu palaukti.

Nespėjau susivokti, kai pamačiau stovinti tarpdury jau viena, jausdama palengvėjimą, netikrumą ir kartu laiminga.

♦

Kitą dieną neturėjau jėgų namie laukti, kol Netas paskambins, to­dėl nuėjau pas Selę pietų. Papildomas pliusas, kad nebūsiu namie, kai mama grįš iš Londono. Grįžusi iš kokios savo kelionės, ji visada pabrėžtinai stengdavosi su manimi daug bendrauti. Toks pasiryžimas trukdavo neilgai. Maždaug po pusvalandžio mano draugijoje ji staiga prisimindavo, kad reikia paskambinti Elison ar Siuzei, ar kirpėjai, ar dar kam nors. Prisiekiu Dievu, ji verčiau surinks bet kokį numerį ir kalbėsis su visiškai svetimu žmogumi negu su manimi.

Selės namuose viskas buvo miela ir normalu. Mama lankstė nu­džiautus skalbinius, Kernas slankiojo žaisdamas savo DS, visiems pai­niodamasis po kojų ir kas kelias minutes sušukdamas: „Mirk! M irk!“

183

C a t C l a r k e

Bet Selė elgėsi keistai. Buvo perdėtai mandagi, vis siūlė išgerti ir klau­sinėjo, ar nenoriu dar salotų? O gal deserto? Man darėsi neramu. Svečiuose viena pas kitą visada visko pasiimdavom pačios, o ji elgėsi taip, lyg aš nė karto nebūčiau lankiusis jos namuose.

Sį keistumą paaiškinau tuo, kad jai nesmagu dėl savo elgesio nak­tį. Bet maniau, jog tą nesąmonę jau aptarėme telefonu. Lyg ir rūpėjo pasakyti jai ką nors, kad pasijustų geriau, bet nenorėjau dar kartą judinti tos temos. Aš tik stengiausi elgtis kaip niekur nieko, šituo tikėdamasi ją įtikinti, jog tarp mūsų vėl viskas gerai.

Po pietų nuėjome į jos kambarį. Įsitaisiau ant lovos, Selė prijungė savo „iPod“ prie muzikinio centro. Mes klausėmės muzikos ir kalbė­jomės apie visokius niekus. Buvo gera tiesiog sėdėti su ja, ir po kurio laiko ji lyg ir atsipalaidavo - sakytum staiga prisiminusi, jog esame geriausios draugės, taigi su manimi ji gali jaustis laisvai.

Krūptelėjau suskambus mano telefonui. Kaip galėjau pamiršti, jog laukiu Neto skambučio? Naktį beveik nemiegojau, vis sukau galvą, kokią taktiką geriausia pasirinkti. Norėjau, kad kuo grei­čiau viskas grįžtų į normalią padėtį. Norėjau, kad šita „problemė­lė" (nutariau, jog ne daugiau) taptų tolimu prisiminimu, epizo­du, kurį mudu su Netu po kelerių metų prisiminę juoksimės, kad buvome tokie kvaili. Šito norėjau labiau už viską. Bet negaliu net svajoti, kol nors truputį nepabūsiu su juo dviese. Taip troškau jį pamatyti, kad, skubėdama išgirsti jo balsą, vos nenuspaudžiau iš­jungimo mygtuko.

Deja, žiauriai nusivyliau. Skambino mama, po velnių. Kokio galo jai reikia? Gal pamatė, kad sugadinau vieną geriausių jos keptuvių? Gal nutarė savo grįžimo proga ištaisyti vaišes? Vargu. Staiga pama­čiau, jog skambina mobiliuku, ne namų telefonu.

- Greise, brangioji, čia aš.— Labas.

184

P I N K L Ė S E

- Klausyk, bijau, kad pasiliksiu dar keletą dienų. Neatspėsi, ką vakar sutikau gatvėje! Dėdę Miką... prisimeni jį, tiesa? Žinoma, pri­simeni! Savo tėvo draugą. Na, jis čia turi butą, ne bet kokį, o man­sardoje, ir sakė, kad džiaugtųsi, jeigu kelias dienas paviešėčiau. Ga­lėtume į valias prisišnekėti. Tikiuosi, nieko prieš? Taip seniai nesu jo mačiusi - šitiek turime pasipasakoti! Na, šaldiklyje pilna maisto, o jeigu dar ko reikės, ąsotyje su pingvinu yra pinigų.

Negalėjau nė žodžio įterpti. Mama tarškėjo kaip malūnėlis. Buvo skaudu jos klausytis. Aš pokalbį palaikiau tik žodeliais „taip“ ir „pui- ku“. Vis dėlto ištaikiusi paklausiau apie dėdės Miko žmoną. Keista, bet mamai ši tema nepatiko. Atrodo, visai neseniai išsiskyręs, buvu­sios painios skyrybos.

Ir ji staigiai išjungė telefoną, o man tik to tereikėjo. Buvau paten­kinta, kad dar kurį laiką galėsiu viena karaliauti namuose ir kad tas laikas gražiai sutampa su Susitaikymo Su Netu Operacija.

Iš mano žodžių Selė daugmaž suprato, apie ką buvo kalbama, o visa kita jai papasakojau.

-Tavo mama juokinga! - tarė Selė. — Nenoriu užgauti, bet kartais nesuprantu, kaip ją pakenti.

- Ką turi galvoj?- Na, nejaugi tau nerūpi, kad jos visą laiką nėra namie?- Gal juokauji? Pasaka, kai jos nėra. Tik tada galiu ramiai pabūti.- Jeigu jau taip sakai...Ji, atrodo, nelabai patikėjo manimi, o be reikalo. Tiesą sakant,

niekada neslėpiau savo jausmų mane pagimdžiusiai moteriai.- Patikėk - jaustum lygiai tą patį, jei turėtum tokią motiną kaip

maniškė. Neįsivaizduoji, kokie šaunūs tavo tėvai. Tau pasisekė.- Neperdėk. Bet, sakyčiau, džiaugiuosi, kad jie yra, - na, beveik

visada. Ar tau ne liūdna būti vienai namie?Pagalvojau.

185

C a t C l a r k e

- Nepasakysi, kad liūdna. Ir tikrai ne dėl to, kad jos nėra. Aš juk nesėdžiu grauždamasi, svajodama, kaip mudvi, pasispraginusios kukurūzų, žiūrime „Paplūdimius14 ar dar kokį šlamštą, arba iš širdies kalbame apie berniukus. Cha! Vien nuo tokios minties...

Įbedžiau akis į tolį bandydama įsivaizduoti tokią sceną. Nepavy­ko. Net mano hiperaktyvi vaizduotė neišnešė.

- O kaip dėl to „dėdės M iko“? Ar manai, kad...Gūžtelėjau.- Nežinau nė ką manyti. Kaži kiek metų nesu jo mačiusi. Nuo

pat... nuo laidotuvių.- Ooo...Žodis „laidotuvės44 Selei buvo ženklas trauktis. Paprastai, vos tik

pokalbis peržengdavo „tėčio44 teritoriją, iškart staigiai būdavo keičia­ma tema. Bet tik ne šiandien...

- Universitete jis buvo geriausias tėčio draugas. Tėtis pasakojo, kad jie buvę neišskiriami kaip du vandens lašai, viską darydavę kartu. Gal panašiai kaip mudvi. Kiekvieną vasarą Mikas su žmona savaitę svečiuodavosi pas mus. Neprisimenu jos vardo. Ji buvo dailutė, švie­siaplaukė, retai šypsodavosi, tiek teprisimenu. Mikas buvo šaunus. Visada mane prajuokindavo, net jeigu užsikaprizydavau. Jie su tėčiu buvo kaip kokia komikų pora.

- Ir tu jo nematei nuo... Kaip gaila.- Aha, net keista. Buvau visiškai jį pamiršusi. Dievaži, man šlu­

buoja atmintis. Keista, kaip koks nors žmogus būna toks svarbus tavo gyvenime ir staiga... išnyksta.

Mintis pertraukė telefonas. Pagaliau paskambino Netas. Paėmu­si telefoną mostelėjau Selei, kad einu kalbėtis į koridorių. Paplepėję apie šį bei tą susitarėme, kad aštuntą ateis pas mane.

- Aš tavęs pasiilgau, - pusbalsiu tariau.- Betgi tik vakar matėmės.

186

- Kalbu apie ką kita... As noriu tavęs, - pridūriau labai tyliai.- Oo, aišku. Koks aš nesupratingas, atsiprašau. Aš... aaa... irgi no­

riu tavęs.-T ikrai?Vos neįspyriau sau. Kodėl vis turiu inkšti kaip kokia vargšelė?-T aip , tikrai. Iki pasimatymo.- I k i .Užbaigiau pokalbį. Pamaniau, gal reikėjo pridurti „aš tave myliu“,

bet, ko gera, būtų buvę per daug ir per greitai. Atsišliejusi į sieną užsimerkiau.

- Kas ten buvo? - paklausė plonas balselis.Atsimerkusi išvydau iš apačios žiūrinčias akis, rankas, sugniaužu­

sias turėklus lyg kalėjimo grotas.- Ne tavo reikalas!- Ar tavo berniukas? Tu jį myyyyli? Ar jau bučiavotės? Liežuviais?Jis iškišo man liežuvį ir pasukiojo.Nusijuokiau.- Irgi ne tavo reikalas! Ir ką tu išmanai apie bučiavimąsi? Gal turi

mergaitę?- Fui, ne. Bjauru! Aš NIEKADA neturėsiu mergaitės! Nė per mi­

lijoną metų! Mergaitės blogiau negu kopūstai.Pareiškęs aiškią savo nuomonę, jis nudundėjo laiptais žemyn. Grį­

žau į Selės kambarį.-Tavo broliukas padūkėlis. Ir tikriausiai gėjus.Ji žaibišku greičiu kažkam rinko SMS. Paspaudusi „siųsti" pakėlė akis.- Ką gi, patikėsiu tavimi. Taigi... dėl Neto vėl viskas gerai?Dar nepapasakojau jai visos istorijos - man sutrukdė keistas Selės

elgesys, paskui mamos skambutis. Paskubomis viską susakiau beveik pažodžiui atkurdama pokalbį su Netu. Pasistengiau neparodyti savęs tokios vargšės, kokia tada buvau. Selei nebūtina visko žinoti apie ašaras.

P I N K L Ė S E

187

C a t C l a r k e

- Vadinasi, viskas gerai, tiesa? - abejodama paklausė ji.-T a ip , gerai! O jau tikrai maniau, kad baigta.- Atrodo, tau tikrai pasisekė jį įtikinti.Nuo jos žodžių pasijutau nesmagiai.- Na, aš jo neverčiau, nieko! Tik priminiau, ką mudu turėjome.- Tu tikrai jį myli, ar ne?- Žinoma, myliu. Kam klausi? Nejau pirma manimi netikėjai?- Nežinau, kuo aš tikėjau. Turbūt... Na, visa tai gana nauja, ar ne?

Tu visada su tokia panieka kalbėdavai apie meilę, apie santykius.Gūžtelėjau pečiais.- Ką galiu pasakyti? Buvau kvaiša. Nesupratau, ką paistau. Žinok,

žmonės keičiasi. Ko dabar klausinėji? Ar nesidžiaugi dėl manęs?Ji susigriebė.- Atsiprašau, aišku, džiaugiuosi. Tik nenoriu, kad kentėtum, ir

viskas.Aš atlyžau.- J e i jis mane pamestų, ne tiek kentėčiau.Selė tik linktelėjo kramtydama nagus. Pastebėjau, kad nagas jau

kruvinas.- Ei, nuo kada kramtai nagus? Kaip bjauru!Ji atitraukė ranką, įtariai dėbtelėjo į mane.- Nieko aš nekramtau...- Ką gi... - pažiūrėjau į laikrodėlį. - Jau reikės keliauti, gerai? Prieš

Netui ateinant reikia aptvarkyti namus ir pačiai susitvarkyti - atro­dau kaip ragana.

Selė atsiduso.- Greise, tu niekada neatrodai kaip ragana.- Oi, ačiū, bet tu turi taip sakyti, nes esi mano geriausia draugė. Pasilenkiant jos apkabinti, Selės telefonas pyptelėjo pranešdamas,

kad gauta žinutė. Ji nekreipė dėmesio.

188

P I N K L Ė S E

- Gerai, rytoj paskambinsiu ir pranešiu visas pikantiškas smul­kmenas, - tariau mirktelėdama jai.

Selė susiraukė.- Pikantiškas smulkmenas pasilik sau. Man reikia tėvų cenzūruo­

tos versijos.Aš nusijuokiau ir smukau iš kambario jausdamasi energinga ir op­

timistiškai nusiteikusi.

♦

Pamačius, kaip atrodo namai, optimizmas sumažėjo. Užsimovusi tre- ningines kelnes ir apsitempusi senus marškinėlius kibau į darbą: su­ploviau indus, išsiurbiau butą, supurenau pagalvėles. Na, supurenusi dvi suvokiau, ką darau. Mama purto pagalvėles, aš niekada. Išėmusi iš džiovintuvo savo skalbinius atidžiai apžiūrėjau. Ačiū Dievui, kaip nauja, todėl nutariau antrą kartą per dvi paras pakeisti patalynę. Mat atsarginis komplektas (languotas, jei galite patikėti) nelabai atitiko nuotaiką, kurią norėjau sukurti.

Kai baigiau valyti, namai atrodė gan gerai - vargu ar kada nors geriau atrodys. Išvargusi klestelėjau ant sofos ir įsijungiau televizorių. Dar nebuvo nė šešių, taigi marios laiko padoriai susitvarkyti pačiai, bet pirma reikia trupučiuką atsipūsti. Junginėdama kanalus pagaliau radau „Draugus". Šitą seriją buvau mačiusi tik du kartus, todėl nu­tariau atvėsti - kokias dvidešimt minučių pasėdėti. Pasakiau sau (ir gana griežtai), kad man galima žiūrėti tik šitą vieną seriją, viskas.

Ir staiga - durų skambutis. Velnias. Velniasvelniasvelnias. Žvilgs­nis į laikrodį patvirtino mano didžiausią baimę: lygiai aštunta valan­da. Jis net nepavėlavo. Kodėl jis nevėluoja? Juk visada vėluoja, po galais! Pašokusi nuo sofos atsidūriau prieš veidrodį. Uūūū> liūdnas vaizdas. Nuo lūpų kertelės nusibraukiau lašą seilių. Pasileidusi plaukus kelis

189

C a t C l a r k e

kartus juos papurčiau. Rezultatas nelabai priminė apsilankymą gro­žio salone, veikiau - pabėgimą iš beprotnamio. Tačiau turės sueiti. Per vėlu ką nors daryti dėl aprangos, laimė, kad treningas nebuvo bjauriai dėmėtas. Marškinėliai per maži, iš vienos puskojinės kyšo didysis pirštas. Ką gi. Patraukiau nosimi prie pažasties, iš pasibjau­rėjimo nesusverdėjau, ir gerai. Niekuo nekvepėjau: nei dezodorantu, nei kūno losjonu, nei kvepalais, ničniekuo.

Už durų išvydau Netą, stovintį (ir kvepiantį) taip, lyg būtų mūsų pirmas pasimatymas. Vienas jo žvilgsnis į mane, ir jis ėmė juoktis.

-T a i bent! Atrodai visai... - Susigūžiau nenorėdama išgirsti, kaip jis užbaigs šitą sakinį. - ...kitokia!

- Apsiruošusi užmigau, nespėjau nusimaudyti ir persirengti, o tu lyg tyčia šį kartą atėjai punktualiai. Štai ką pasakysiu - pasiimk ko atsigerti, o aš bėgu į viršų. Tikrai neužtruksiu... Liaukis į mane taip žiūrėjęs!

Jis tebesijuokė.- Greise, nutilk ir pabučiuok.Nebuvo ko daryti, tik paklusti. Dieve, kaip jis bučiuojasi!Po kelių minučių jis mane nuvedė prie sofos. Atsisėdęs mane pa­

sisodino greta.- Atnešti gert ar ko nors valgomo?Jis papurtė galvą ir užkišo už ausies neklusnią mano karčių sruoge­

lę. Tada švelniai švelniai paglostė skruostą. Žiūrėjo į mane kaži kaip, ir man ėmė daužytis širdis.

- Tai gal bent galiu žmoniškai apsirengti? Jaučiuosi bjauriai. - Vis tylėdamas jis papurtė galvą. - Netai, sakyk ką nors! Nebūk toks keistas.

Tačiau jis tik ėmė mane bučiuoti. Aš ištirpau. Kai jau beveik pa­miršau savo vardą ir nutariau nieko daugiau nenorėti, o kad tik buči­nys niekada nesibaigtų, jis atsitraukė.

- Atrodai nuostabiai. - Už kandumą jis gavo niuksą. - Ai, skauda!- Melagis!

190

P I N K L Ė S E

- Juk galėjai užgauti, - pasipūtė jis. - Šiaip ar taip, užgavai jausmus.- Gerai jau, tegu. Jeigu dar mane erzinsi, kitą kartą gausi ne taip... Nespėjus man ko nors pridurti, jis vėl ėmė mane bučiuoti: baisiai

veiksmingas Greisės užčiaupimo būdas.- As tavęs neerzinu, patikėk. Niekada nesu matęs tokios gražios.

Tikrai.- Tau galvoj negerai. O gal akims kas pasidarė? - Pamataravau

ranka jam panosėj. - Ar matai? Kiek pirštų rodau?Jis stvėrė mano ranką ir suspaudė abiem delnais.- Atrodai tokia žydinti... jaunutė... ir patraukli... ir tikrai... iš ti­

krųjų... seksuali.Kiekvieną pauzę lydėjo bučinys. Aš dar labiau ištirpau. Jis, regis,

kalbėjo nuoširdžiai. Kas aš tokia, kad galėčiau su juo ginčytis?- Jaunutė? Tikiuosi, ne per daug jauna?Vėl bučinys.- Ne, nesijaudink... Manau, nenusižengiu įstatymui.Aš suglebau ant sofos. Netas prisiglaudė neatitraukdamas lūpų.

Buvo tokia palaima, kad nesurezgiau jokios aiškios minties. Miglotai jaučiau, jog viskas vyksta daug geriau, negu galėjau tikėtis. Buvo ge­riau negu visada - geriau negu kada nors iki tol.

Bet kažkur sąmonės, rausvos ir apkvaitusios, nieko nebesuvokian- čios sąmonės gilumoje kažkas spragtelėjo - pjūviai. Švieži pjūviai. Jis niekaip negalės jų nepastebėti, tiesa? Jų tiek daug ir visi tokie baisūs. Daug baisesni negu ant rankų. Jis net nenorės į mane žiūrėti, ne tik kad liesti. Mintyse iškeikiau savo kvailumą: susitaikymas užsibaigs nė neprasidėjęs.

Nežinau kaip, bet Netas pajuto, kad mane kažkas trikdo. Atsitrau­kęs įdėmiai pažvelgė į akis.

- Viskas gerai?Tylėjau - supratau, jog mano atsakymas lemiamas.

191

C a t C l a r k e

Pasirinkimas, mano galva, labai paprastas: elkis taip, lyg nieko ne­būtų atsitikę, ir tikėkis, jog jis nepersigąs pamatęs, ką sau pasidarei. ARBA... Pasakyk tiesą ir atbaidyk jį galbūt visam laikui.

Kodėl nesiliauju savęs žaloti? Nejau niekada nepasimokysiu?Išsirangiusi iš po Neto pasitaisiau marškinėlius.- Kas yra, Greise?Išvydusi nerimą jo akyse vos neapsigalvojau. Vos vos.- Turiu tau kai ką pasakyti.- Kas tai? Man gali viską sakyti. Nenoriu tarp mūsų jokių paslapčių.Pasilenkęs viena ranka apkabino man pečius. Ranka buvo sunki ir

guodžianti, bet aš nenorėjau būti guodžiama - kol kas.Atsistojusi atsisukau į jį. Žiūrėdama jam į veidą ėmiau mautis tre-

ningines kelnes. Kilstelėjęs antakius, jis nusišypsojo, matyt, ne taip supratęs mano veiksmus. Staiga šypsena dingo, ją pakeitė... kas pa­keitė? Negalėjau suprasti. Tikrai ne akivaizdus pasibaisėjimas, kurio tikėjausi. Atsispyriau norui tuoj pat vėl užsismaukti treningą ir sten­giausi negalvoti, kad po juo mūviu senas, jau papilkusias kelnaites.

- Sakyk ką nors, Netai. Prašau, pasakyk ką nors.Neįžvelgiama išraiška Netas atsiklaupė prieš mane ir švelniai už­

movė treningą. Paėmęs už rankos pažvelgė į akis.- Viskas bus gerai.Sumirksėjau rydama ašaras ir susmukau ant grindų prie jo. Jis

vėl mane apkabino ir laikė glėbyje, o aš verkiau ir verkiau. Pagaliau šniurkštelėjusi giliai atsidusau.

- Jau neatrodau tokia žydinti ir patraukli, tiesa?Jis nusijuokė, nubraukė man ašaras.- Hm, gal ir nebe... bet vis tiek tavęs noriu.- Melagis. Bet vis tiek ačiū.Priglaudžiau galvą prie jo krūtinės.-A š nemeluoju! Nori, kad įrodyčiau?

192

P I N K L Ė S E

Jo ranka nuslydo prie treningo virvelės. Sugriebusi jo riešą pri­spaudžiau delną prie pilvo.

- Nereikia. Kaip tu gali net pagalvoti apie seksą su tokia nenorma- lybe kaip aš? Esu šlykšti.

- Nesakyk taip.- Kodėl? Tai tiesa.- Ne, netiesa, ir nenoriu, kad šitaip manytum. Na, retkarčiais imi

pjaustytis? Pamanyk. Man nesvarbu.-K ą?- Klausyk, kiekvienas savaip grumiasi su negeromis mintimis.

Tiek kad tavo būdas... ekstremalesnis už daugumos. Man skaudu, kad tau norisi tai daryti, ir liūdna, kad šituos randus turėsi dar ilgai po to, kai jau būsi supratusi, jog yra geresnių būdų savo jausmams tramdyti, tačiau dėl to nesi man atstumianti. Maniau, šitai žinai.

Nežinojau, nė ką sakyti. Nežinojau, ką manyti.- Greise, pažvelk į mane. Jei manyčiau, jog galiu ką nors padaryti ar

pasakyti, kad tu liautumeis, taip ir daryčiau. Bet šitie dalykai taip nevei­kia. - Patylėjęs pridūrė: - Tu susipjaustei po mūsų ginčo šeštadienį, tiesa?

- Atleisk. Aš nenorėjau. Bet man pasidarė taip sunku, pamaniau, kad jau tave praradau, ir nežinojau, ką daryti.

- Ei ei, nusiramink. Man irgi buvo sunku.- Taip, tačiau parėjęs namo nepuolei savęs raižyti peiliu, ar ne?Jis papurtė galvą.- Na, ne, bet eidamas namo smarkiai spyriau į sieną. Gal net pirš­

tas lūžo.Nusišypsojau.- Tikrai? Nelabai protinga, ką?- Žinau. Vidurnaktį šlubčiodamas namo jaučiausi kaip tikras pašle­

mėkas. Beje, noriu pasakyti, kad mes ir toliau neapsieisime be ginčų, galiu garantuoti. — Aš susiraukiau. — Ką tu, tikrai. Žmonės visą laiką

193

C a t C l a r k e

ginčijasi dėl visokiausių niekų. Ir mes ginčysimės. Bet visko vėl nepali­kime taip. Gerai? - Sulaukęs mano linktelėjimo šnekėjo toliau: - Nuo­širdžiai išsikalbėkime, ir tada tau galbūt... jau nesinorės savęs žaloti.

-T u teisus. Aš nebenoriu, kad tai pasikartotų. Bet negaliu pažadė­ti... kad daugiau nesipjaustysiu.

- Aš ir neprašau. Tik sakau - abu stenkimės, kad būtų kuo mažiau situacijų, kai tave traukia tai daryti. Pajutusi tokį norą privalai su manim pasikalbėti. Sitai juk gali man pažadėti, ką?

Jis atrodė toks rimtas ir protingas, ir toks žavus, jog neliko kitos išeities, tik sutikti.

- Pažadu. - Mes pasibučiavome. - Tu tiesiog nuostabus, ar žinai? Negaliu patikėti, kad taip ramiai apie visa tai kalbi. Nesitikėjau to­kios savitvardos.

- Ką gi, gal vis dėlto iš manęs bus pusėtinas daktaras, ką?- Manau, iš tavęs bus geriausias daktaras visame pasaulyje. - Vėl pabu­

čiavau jį, stipriau, giliau. - Daktaras Skotas neblogai skamba, kaip sakai?- Na, dėkui, panele Karlail. Hm, sakyčiau, turite šiek tiek tempe­

ratūros. Bijau, kad tuoj pat turiu paskirti lovos režimą, - pasakė jis kvailai manieringu balsu, bet valiūkiškai žybtelėdamas akimis.

Ėmiau kvatotis ir delnu pliaukštelėjau jam per galvą.- Na, ir suskelei nesąmonę!- O maniau, kad tai buvo vienas šauniausių mano sąmojų!Pakilęs nuo grindų, jis pasuko prie laiptų; nusitraukęs marškinė­

lius sviedė man.- Na, aš laikysiuos gydytojo nurodymų, net jei tu neketini. Gali

daryti ką nori: žiūrėti teliką, dilinti nagus ir taip toliau.Jo nerūpestingumas buvo labai įtikinamas. Na, būtų buvęs įti­

kinamas, jeigu jis nebūtų sugadinęs įspūdžio mesdamas į mane tokį žvilgsnį. Žvilgsnį, nuo kurio likau bejėgė ir iki skausmo jo geidžianti.

Nusekiau iš paskos.

194

P I N K L Ė S E

Jis mane nurengė.Randai ištirpo nuo jo glamonių.Jo rankose aš buvau neįkainojama kiniška lėlė.

♦

Štai koks buvo grįžimas prie normalumo, kurio tikėjausi. Tik šis nor- malumas buvo naujas ir geresnis. Prisiekiau niekada daugiau nepriar- tėti prie ribos, kai galiu jo netekti. Neleisiu šito.

O jeigu pradėjau trupučiuką per daug 'juo pasikliauti ir jo trokšti, argi tai bloga? Šlaunų pjūviai ėmė gyti. Kas kartą žiūrėdama į juos prisi­mindavau, kaip man sekasi, kad tebeturiu Netą. Nė karto, nė akimirkos nenusiraminau - atseit kitaip ir būti negali... Netas man buvo viskas.

♦

Iš Londono grįžo mama. Aš slapčia svajojau, kad ji visiškai ten liktų ir tik kas mėnesį atsiųstų pinigų maistui ir kitkam. Bet mano fantazijos sudužo, kai išgirdau duryse pasisukant raktą, o paskui:

- Greise, būk gera, padėk susinešti krepšius.Visada ta pati tvarka.Krepšių buvo dar daugiau negu visada. Kreditinė kortelė turbūt

smarkiai nukentėjo. Taip nuplaukia mano palikimas.- O dabar užkaisk arbatinį, pasėdėsim ir paplepėsim.Dieve, šįkart blogiau negu visada. Bet padariau kaip liepta. Ne­

apsimoka ginčytis su moterimi, kuriai taip sekasi apsipirkti: ji aiškiai visada randa ko nori.

Priglaudžiau puodelį prie krūtinės neaiškiai vildamasi, jog jis mane užstos nuo plepalų krioklio.

- Na, ką veikei tas porą dienų?

195

C a t C l a r k e

- Daugiau kaip savaitę, - burbtelėjau.- Tai ką tada veikei pastarąją savaitę?Jos apsimestinė kantrybė man tampė nervus.Gūžtelėjau įsijausdama į paniurusios nenaudėlės vaidmenį.- Nieko.- Nejaugi, Greise? Vis dėlto tikriausiai ką nors veikei!Taip, iš tikrųjų. Mano draugas man pasakė, kad myli, o paskui mes

susipykome. Ir aš taip susipjausčiau, jog maniau nukraujuosianti, o tada susiriejom su Sele, nes j i labai krimtosi dėl mano elgesio. Paskui susitai­kiau su savo draugu ir ilgai mylėjomės. Na, tokia suredaguota versija.

Dieve, kokia pagunda - tik pamatyti jos išraišką. Si moteris neturi jokio supratimo apie mano gyvenimą. Ir jai nerūpiu.

Aš atsidusau.- Žiūrėjau televizorių, porą kartų buvau mieste. Ateidavo Selė.Mama linktelėjo jau manęs nesiklausydama, aiškiai alpdama pa­

pasakoti apie kelionę. Aš nenoromis paklausiau:- Kaip Londonas?Žinojau, ji net nepastebės mano visiškai abejingo tono.- Nuostabu! Nusipirkau dievišką aukštakulnių porą - jei norėsi,

galėsi kada pasiskolinti. - Aš tylėjau. - Beje, „Selfridges“ buvo fan­tastiškas kaip visada. Mačiau daugybę tau tinkamų daiktų, bet nieko nepirkau, nes bijojau nepataikyti dydžio. Argi nebūtų puiku, jeigu ne­toliese atsidarytų filialas ir galėtume kartu ten apsipirkti? Arba... gal ir tu galėtum kitą kartą važiuot su manim į Londoną. Būtų smagu, tiesa?

Negalėjau sugalvoti nieko baisesnio, man vos nepasidarė bloga, nes atrodė, jog ji nuoširdžiai tiki, kad mums būtų smagu.

- Zinai tą suknelę, kurią mačiau internete? Na, ji man puikiausiai tiko ir buvo nukainota, negalėjau atsisakyti. Kokia nedorėlė, a?

Dieve mano, ką j i čia skiedžia? Reikia pertraukti šitą svaičiojimą, kol nešliūkštelėjau jai į veidą arbatos.

196

P I N K L Ė S E

- Kaip Mikas?- Kokia tu nekantri, Greise! Jau ketinau pasakoti.

Dalykai, kuriuos mama papasakojo apie susitikimą su Miku, nors man jie nė trupučio nerūpėjo (bet pati kalta, kad paklausiau)1. Ji su juo susidūrė ne bet kur, o Oksfordo gatvėje. (Jos žodžiais

tariant, ne mano.)2 . Buvo taip nuostabu po šitiek metų jį vėl pamatyti. (Ir vėl jos žo­

džiais tariant.)3. Jis nė trupučio nepasikeitęs.4. Jam puikiai sekasi.5. Jo mansardoje trys miegamieji su atskiromis voniomis. (Tik pa­

manykit.)6 . Jis nusivedė ją į „Ivy“ restoraną. Atrodo, ten nuolatinis lankytojas,

lialialia lialialia.7. Paskui jie sėdėjo ir šnekėjosi iki vėlumos.

Per daug informacijos.- Kodėl tu nakvojai jo bute? Argi ne keistoka?- Ką čia dabar šneki! Ko turėtų būti keistoka?- Na, žinai, jis ką tik išsiskyręs, o tu...- Nežinau, ką nori pasakyti, Greise Karlail, bet galiu užtikrinti,

kad viskas buvo labai padoru. Mikas - vienas seniausių mano draugų.Ji atstūmė kėdę, nuėjusi prie kriauklės išskalavo puodelį. Arbatos

beveik negėrė. Atrodo, kad motinos ir dukters valandėlė baigėsi.Atsistojau ir pasiėmusi arbatos ketinau eiti iš virtuvės. Jau beveik

pavyko gražiai nusiplauti.- Mikas klausė apie tave. Sakė, tikrai norėtų kada nors tave pama­

tyti, jeigu tu neprieštarauji, - nervingai sušneko ji.

197

C a t C l a r k e

Atsisukau baisiai nenorėdama tęsti pokalbio. Atsakymas, kurį išta­riau, nustebino net mane pačią:

-N e .- Ką reiškia „ne“?- Aš nenoriu jo matyti.- Ir kodėl gi? Greise, tu elgiesi nežinia kaip. Tau viskas gerai?- Kuo puikiausiai.- Tai kodėl nenori matyti dėdės Miko?- Jis man ne dėdė. Nevadink jo šitaip. Kaži kiek metų nesu jo

mačiusi. Kurių galų dabar turėčiau su juo susitikti? Aš jo beveik ne­prisimenu, - pamelavau.

- Bet jis buvo geriausias tavo tėčio draugas! Tikiuosi, tai tau ką nors reiškia.

-T a i kodėl nuo laidotuvių nė karto jo nematėme? Aišku kaip dieną, jog dabar, kai jau išsiskyrė su kuo ji ten vardu, jis tik nori į tavo lovą.

Nežinau, kodėl taip elgiausi. Gal tiesiog norėjau ją įskaudinti. Tam nereikėjo didelės priežasties.

- Greise, kaip drįsti šitaip su manim kalbėti?! - priblokšta sušuko ji, bet juk mano žodžių nepaneigė?

- Oi, nereikia, mama, žinai, jog tai tiesa.-Tučtuojau atsiprašyk, — grėsmingai pareiškė ji.- Neturiu už ką atsiprašyti, - atkirtau ir palikau ją sėdėti tarp

pirkinių.Savo kambaryje pamaniau, ar tik nebūsiu truputį pasikarščiavusi.

Sunku pasakyti. Mane nervino Mikas. Ir ko jis kaip tik dabar ap­sireiškė? Ar jie tikrai netyčia susitiko gatvėje? Negalėjau atsikratyti baisaus, įkyraus jausmo, kad mama su juo, ko gera, jau permiegojo. Buvo baisu net pagalvoti, bet negalėjau susilaikyti. Tai puikiausiai paaiškintų jos meilumą sugrįžus - atsilyginimą su kaupu. Bet kodėl jis? Ji galėjo pasirinkti iš tūkstančio vyrų, tai kurių galų pasistvėrė

198

P I N K L Ė S E

geriausią tėčio draugą? Ir kodėl man šitaip rupi? Argi ir j i nenusipelnė būti laiminga?

♦

Kelias dienas mamos vengiau. Porą naktų nakvojau pas Selę. Nepa­sakojau jai, kas vyksta, — nebuvo reikalo. Mamą su Miku įstengiau nustumti į tolimiausią sąmonės užkaborį, kur buvo pilna voratinklių ir kitokio nereikalingo šlamšto.

Visa kita buvo gerai, o tai svarbiausia. Visos mintys sukosi apie Netą. Po trijų savaičių jis grįš į universitetą, o aš kitą savaitę — į mo­kyklą. Prieš jam išvykstant ketinau praleisti su juo kiekvieną laisvą minutę. Bandžiau jį šnekinti, kaip viskas bus tarp mudviejų, kai jis išvažiuos studijuoti, bet jis man liepė nesukti sau galvos. Turbūt vis­kas bus gerai.

Beveik nebeliko laiko įgyvendinti planui dėl Neto ir Selės. Buvau nusprendusi, jog jie turi tapti draugais.

Netas nupirko du bilietus į koncertą netoli jo universiteto, ir nu­tariau, jog puiki proga įmesti Selę į tą mišrainę. Likus iki koncerto porai dienų, su Netu sėdėjome jo kambaryje. Aš ėmiausi veikti.

— Kodėl nepakviečiame į koncertą Selės?Netas staigiai pakėlė galvą.— O kam?— Ji mano geriausia draugė, štai kam. Pamaniau, būtų visai smagu

visiems trims kur nors išeiti, tik tiek. Bet jeigu nenori...— O aš maniau, būsime tik dviese.— Oi, liaukis, juk tik vieną vakarą. - Nuslydusi ant grindų išsitie­

siau šalia jo ir ėmiau masažuoti jam sprandą. - Be to, manau, Selei tikrai patiks. Jai būtų į naudą prasiblaškyti. Juk ši vasara jai ne iš pačių lengvųjų, tiesa?

199

C a t C l a r k e

Žinojau, kad šitie žodžiai jį palenks.- Puiku, pasiimk ir ją.-T ik ra i? Aš juk neprivalau. - Gudrumėlisy ką?Jis atsiduso.- Tu visada taip moki gauti, ko įsigeidi?Gūžtelėdama nusijuokiau.- Beveik visada. Tave juk gavau?- Taip, atrodo, gavai, - pagalvojęs atsakė jis.

♦

- Sele? - tarstelėjau tarp „Big Mac“ kąsnių.- Klausauuuuu... - ištempė ji žodį iki begalybės.- Ką veiksi pirmadienį?- Hm, duok pagalvoti. Sakai, pirmadienį? Reikės pasižiūrėt į savo

labai užimtą kalendorių, bet tikriausiai būsiu laisva. Na, jei tik spėsiu iki antradienio nusmailinti prieš mokyklą visus pieštukus.

Ji patraukė didelį pieniško kokteilio gurkšnį ir klausiamai pažvel­gė į mane.

- Gerai, nes su manimi ir Netu eini į koncertą.Vėl siurbt kokteilio.- Zinai, neabejoju, kad prisiminčiau, jeigu būčiau ką nors tokio

suplanavusi.Selė buvo gan kietas riešutėlis. Buvo aišku, kad ji nelabai nori, bet

aš ją įveikiau atmušdama kiekvieną jos sugalvotą priežastį. Reikalas buvo sutvarkytas per kelias minutes.

Pagaliau ji atsiduso.- Esi neįmanoma, kai šitaip užsispiri! Juk tu atsisakymo nepri-

imi, tiesa!?Nusijuokiau.

200

P I N K L Ė S E

- O, tu mane puikiai pažįsti! Vadinasi, sutarta. Prieš kelionę gali ateiti pas mane, susiruošime, o su Netu susitiksime stotyje. Gal rei­kėtų pasiimti keletą skardinėlių alaus, traukinyje gurkšnotume. Vel­nias... Ir ką aš apsirengsiu? Ką tu vilksies? Turime pasistengti, kad at- rodytume pritrenkiamai. Ten garantuotai bus kietų vaikinų. Gal tu...

- Greise... - Jos balse aiškiai nuskambėjo grasinimas.- Bet...- Bet nieko! Verčiau dabar pažadėk, arba iškart išeinu.Aš melodramatiškai atsidusau.- Pažadu. Bet negaliu pažadėti už Netą - galbūt tau jis turės kokį

vienišą ir neapsakomai žavingą draugą.- Neturės, - tyliai tarė ji.- Cha, žinoma, ne! Kiek man teko iš jo girdėti, jis draugauja tik

su mergaitėmis, taigi tau nepasisekė.Aš nusijuokiau, Selė - ne.

♦

Kai pirmadienį Selė atėjo, ant mano lovos gulėjo drabužių kalnas, o pati stovėjau įsisprendusi, tik su liemenėle ir džinsais.

- Kas yra?- Neturiu kuo apsirengti. Ničnieko! Nė vieno drabužėlio! Beviltiška.- Nusiramink. Turi krūvas drabužių.- Taip, bet nieko tinkamo.Selė ėmė rūšiuoti mano išbrokuotą šūsnį: tvarkingai sulankstė

kiekvieną daiktelį ir dėjo atgal į spintą. Netrukus iš krūvos ištraukė juodą palaidinukę su petnešėlėmis, pridėjo prie manęs.

- O, pats tas.- Šita? Tokia seniena! Ir tokia neįdomi. Tau neatrodo, kad per

daug kasdieniška?

201

C a t C l a r k e

- Nė kiek. Nepamiršk, jog einame į tikrą studentų klubą. Rei­kia rengtis kuo paprasčiau. - Iš mano tualetinio staliuko stalčiaus ji ištraukė raudoną vėrinį, kurį dovanojo prieš kelis mėnesius. - Se, pasimatuok.

Aišku, ji buvo teisi - kaip visada.- Ačiū Dievui, kad esi tu. Išgelbėjai mane! - tariau vargdama prieš

veidrodį su vėriniu.- Duok man.Kol ji susikaupusi segė papuošalą, žiūrėjau į ją veidrodyje. Ji buvo

kur kas mažiau išsidažiusi už mane, plaukai paprastai surišti, todėl ji atrodė jaunutė ir netgi tyra. Truputį susirūpinau, kad iš jos nebūtų pareikalauta asmens liudijimo, bet prikandau liežuvį. Ji irgi buvo su džinsais ir juoda palaidinuke, bet atrodėme visiškai skirtingos.

Kai atvažiavome į stotį, Netas stovėjo atsirėmęs į turėklus. Punk­tualumas tapo jo įpročiu. Žiūrėdamas, kaip mes artinamės, pabrėžti­nai pažvelgė į laikrodį.

- Kaip manot, kiek valandų?!- Taip, taip, kaltink Selę. Ji neįstengia ateiti laiku beveik kaip ir

tu... na, seniau.Pabučiavau jį. Netas pasisveikino su Sele, nerangiai ją apkabino.

Džiaugiausi, kad jie nepaspaudė vienas kitam rankos ar dar kokios nesąmonės neiškrėtė. Traukinys jau atriedėjo prie perono, tad mes stryktelėjome per pėsčiųjų perėjos turėklus ir į traukinį įšokome pa­čiu laiku. Selė atsisėdo priešais mane ir Netą, ir mes atsidarėme Neto nupirktas alaus skardinėles. Plepėjom apie visokius niekus, pokalbis lengvai plaukė be didelių mano pastangų. Buvau patenkinta, kad, nors iš pradžių juodu nerodė didelio entuziazmo dėl šio vakaro, da­bar visai linksmai šnekėjosi.

- Greise, man patinka tavo vėrinys. Naujas?Plačiai nusišypsojau Netui, tada Selei.

202

P I N K L Ė S E

- Ne, jau senokai turiu. Man jį nupirko Selė - jos nepriekaištingas skonis, tiesa?

Netas neaiškiai linktelėjo ir jau norėjo kažką sakyti, bet įsiterpė Selė, pakeisdama temą:

- Greisė sakė, kad ten, kur eisime, barmene dirba viena tavo drau­gė. Ar šįvakar ji bus?

Netas linktelėjo ir patraukė alaus.- Aha, Ana tikriausiai dirbs. Jei pasiseks, ji mums pasuks už dyką

vieną kitą taurę.- Tai kokia toji Ana? Ji tavo kurso?Mat norėjau.žinoti, su kuo teks susidurti.Netas gūžtelėjo.- Taip, mano. Nepaprastai protinga - pernai man labai padėjo

mokytis anatomiją.- Anatomiją? - prunkštelėjau aš.- Greise, kiek tau metų? - subarė jis.- Atsiprašau. O draugą ji turi?Netas papurtė galvą.- Ne, prieš atostogas lyg ir vaikščiojo su kažkuo, bet manau, kad

jau jį metė. Ana nelinkusi į romanus, jai atrodo, jog tai tik laiko švaistymas.

Hmy man visai nepatinka. Iš tikrųjų labai primena ankstesniąją mane.

- Ar graži? - nesusilaikiau nepaklaususi. Pažvelgiau į Selę, bet ji žiopsojo pro langą.

- Turbūt taip. Bent jau mano draugams ji graži.Netas aiškiai nebuvo skaitęs „Tobulo mylimojo vadovo". Juk aki­

vaizdu, kad aš laukiau maždaug tokio atsakymo: „Neįsivaizduoju. Kai esu su tavimi, visos kitos visiškai nublanksta."

- Baisiai noriu su ja susipažinti.

203

C a t C l a r k e

-Tikriausiai bus per daug užsiėmusi, todėl neįsižeisk, jeigu nepavyks.Toliau kelionė slinko be jokių nuotykių. Netas šiek tiek papasako­

jo apie grosiančias grupes. Selė apsimetė susidomėjusi, nors jos buvo visiškai ne jos skonio. Aš priminiau sau, kad muzikos kokybė manęs nė kiek nejaudina, šio vakaro tikslas visai kitoks.

Kelyje iš stoties į klubą pastebėjau, kad Netas nesiveda manęs už rankos, kaip visada darydavo kur nors eidamas kartu. Pamaniau, kaip gražu, kad jis nenori palikti nuošaly Selės. Pasižadėjau prisiminti, jog neturiu elgtis su juo pernelyg familiariai. Neabejojau nors kelias va­landas ištversianti.

Į klubą patekome be jokio vargo, Netas nupirko Selei bilietą, nors ji ir prieštaravo. Sakė, kad tai bus jo dovana. Norėdama subtiliausiu būdu parodyti pritarimą paglosčiau jam užpakaliuką, bet mano mos­to jis, regis, net nepastebėjo. Klubas buvo prakaitu pradvisusi lindy­nė. Lubos žemos, kiekvienas regimas paviršius nudažytas juodai. Ant sienų atsilupinėję seni plakatai ir reklaminiai lapeliai. Man iškart pa­tiko. Kol kas mažytė scena buvo tuščia, bet baras sausakimšas. Mudvi su Sele stovėjome už Neto, o jis palengva eilėje yrėsi į priekį. Pasinau­dodama proga nužvelgiau Selę - atrodė šauniai. Sakė pasijusianti kur kas geriau, kai rankoje laikys taurę, taigi supratau, kad ruošiasi gerai įkalti. Iš visos širdies pritariau.

Netas pamojo merginai už baro. Jį pamačiusi ji džiugiai suspigo (aš jau jos nekenčiau) ir persisvėrusi per barą apkabino. Gerai, gal jau pa­leisk. Bet ji išlaikė jį glėbyje keliom sekundėm per ilgai. Kitai merginai už baro sušuko pasiimanti pertraukėlę. Anoji suirzusi parodė į ištrošku­sių klientų ordas. Ana (bent aš supratau, kad ji) nėrė iš už baro į ją net negrįžtelėjusi. Ir vėl apkabino Netą, mano manymu, visai be reikalo.

Neto vietą eilėje užėmė Selė, ir išgirdau, kaip irzliąją panelę ji pa­prašė tris bokalus alaus. Taigi aš likau stypsoti Netui už nugaros, o Ana apipylė jį klausimais.

204

P I N K L Ė S E

- Dabišiau, kur buvai visą vasarą? Kodėl nepaskambinai, kad at­važiuoji? Būčiau galėjusi įvesti dykai. Ar Sai irgi čia?

Dabišiau? Nejau gyvi žmonės šitaip kalba? Ir kas, po galais, tas Sai? Netas tikrai jo neminėjo. Man tai visai nepatiko. Vogčiomis nužvel­giau Aną. Taip, gražutė ir aiškiai per pigi universitetui. Nosyje žiedas, kitas pervertas per lūpą. Veidas būtų buvęs niekuo neypatingas, jei ne akys, skaisčiai mėlynos ir šaudančios į mano berniuką taip, kad man pasidarė nejauku. Plaukai apytrumpiai ir nelygūs, susitaršę, lyg būtų ką tik atsikėlusi. Vilkėjo juodus marškinėlius su klubo pavadinimu, nukirptas rankoves susirišusi po krūtine (didesne už mano). Pilvas raumeningas ir plokščias, apsmukę džinsai palaidai kabėjo ant klubų. Iš po juosmens buvo išlindęs vingrios tatuiruotės galiukas, nenorėjau net pagalvoti, kur ji galbūt baigiasi.

- Ana, nutilk nors minutę! Čia Greisė...Staigiai nutraukusi apžiūrą pasitikau šitas lazerines akis.- Labas, Greise, aš esu Ana. Malonu susipažinti, - gan draugiš­

kai tarė ji.- Labas, ir man malonu.Mes paspaudėme viena kitai ranką. Ana klausiamai pažvelgė į Netą.- Mes su Greise porą mėnesių draugaujame.- Tikrai?! Vadinasi, čia tavo mergaitė? Tai bent! Tada dvigubai ma­

loniau su tavimi susipažinti. - Ana valiūkiškai man mirktelėjo. - Tarp mūsų kalbant, maniau, kad jis niekada nesusiras draugės. Na, buvo viena tokia panelė, apie kurią jis kalbėdavo nenutildamas, bet jau prieš gerus kelis mėnesius. Dieve, bijojau, kad jis niekada neatsigaus...

- Sele, čia! - pašaukiau pamačiusi, kaip ji alkūnėmis braunasi per vis tirštėjančią minią, stengdamasi nenulieti nė lašo alaus.

Ana pradėjo kažką sakyti, bet Netas ją pertraukė paklausdamas, ar perskaičiusi viską, kas buvo užduota vasarai. Jis buvo tikras moksliu­kas, bet iš atsakymo atrodė, kad ir Ana tokia. Jis paėmė iš Selės bo­

205

C a t C l a r k e

kalą, padėkojo ir nusisuko toliau kalbėtis su Ana svaiginančia mokslo tema. Aš buvau patenkinta, kad jis man nekvaršina galvos nesupran­tamais medicinos terminais. Be to, galėjau Selę nušviesti, kokia pa­dėtis, ir pasidalyti mintimis apie Aną. Po valandėlės pastebėjau, kad Ana žiūri Netui per petį ieškodama mudviejų su Sele. Spėjau, kad pašnekesys pakrypo į įdomesnius dalykus, pavyzdžiui, į mane.

Selė parodė į sceną, kur jau turėjo groti pirmoji grupė. Daugybė žmonių ėmė stumtis į priekį, bet mes pasilikome. Kai grupė užgrojo, abi su Sele susižvelgėme ir prapliupome juoktis. Muzikantai grojo blogiau negu baisiai, bet žiūrėti buvo smagu, bent jau todėl, kad gru­pės solistas buvo nuogas iki pusės ir dailaus kūno.

Po kiek laiko Netas su Ana atsiyrė prie mūsų.- Labas, tu tikriausiai Selė, — tarė Ana, plačiai nusišypsodama, ir

atkišo Selei ranką.Selė sutriko, bet ranką padavė.-T aip , aaa... labas.- Netas ką tik pasakojo apie tave. Tu - geriausia Greisės draugė?Selė linktelėjo. Ana gailiai atsiduso.- Aš niekada neturėjau geriausios draugės, su kuria būtų galima

viskuo dalytis. Judviem labai pasisekė.Dieve, šita pana tikrai trenkta.Netas prikišo riešą Anai prie veido ir pastukseno į laikrodį.- Ar tau nereikia grįžti už baro?Mane nustebino jo nemandagumas, bet apsidžiaugiau, kad ir jis

nori ja atsikratyti.Ana kyštelėjo jam liežuvį, pažiūrėjo į mudvi su Sele.- Ką gi, buvo smagu su abiem susipažinti. Matau, kad Netas labai

užsiėmęs su jumis. Iki!Apdovanojusi mus paskutine savo išdykėliška šypsena, ji dingo

minioje.

206

P I N K L Ė S E

Selė įspraudė savo bokalą man į rankas, mat užsinorėjo į tualetą. Man irgi pūslė vos nesprogo, bet nespėjau paprašyti Neto, kad palaiky­tų gėrimus, kai Selė nulėkė. As nusekiau paskui ją po poros minučių, patardžiusi Netą apie jo paslaptingąjį draugą. Jis tik gūžtelėjo ir pasakė:

- Tokia jau ta Ana.Lyg tokio paaiškinimo būtų pakakę.Selę radau plaunantis rankas ir tuščiom akim žiūrinčią į veidrodį.- Jau geriau? - paklausiau. Ji krūptelėjo, lyg būčiau prisėlinusi

iš pasalų.- Ką tai reiškia?- J u k taip skubėjai į tualetą, prisimeni?- O taip, daug geriau.- Palauk manęs, gerai?Kabina buvo baisi, bet mane pralinksmino grafičiai. Nuostabu,

kaip tokiomis nepalankiomis sąlygomis žmonės gali būti tokie kūry­bingi. Išėjusi ir itin uoliai plaudamasi rankas paklausiau Selę, kokios ji nuomonės apie Aną.

- Daili.- Nori pasakyti — trenkta? - Patylėjusi pridūriau: - Kaip sakai, ar

Netas jai patinka?- Iš kur aš galiu žinoti? - gūžtelėjo Selė.- Nežinau. Garantuotai patinka, mačiau, kaip jinai į jį spoksojo.- O ko tu suki galvą? Jis juk draugauja su tavimi.- Žinau, žinau. Tiesiog... ji tokia kieta ir prisivėrusi žiedų, ir...

vyresnė už mus.Selė pažiūrėjo į mane kaip į beprotę.- Ką tai turi bendra?- Nežinau! Šalia jos jaučiuosi kaip kokia kvaila mokinukė. Lyg man

būtų iškrėstas koks didelis pokštas, o aš nieko nesusigaudyčiau, supranti?Selė papurtė galvą.

207

C a t C l a r k e

- Man rodos, tu viską perdedi. Nesijaudink dėl to. Nagi, nešk iš čia savo paranojišką galvą. Nežinau, kaip tu, bet aš norėčiau išgerti.

Nusišypsojau.- Geresnio pasiūlymo seniai nesu girdėjusi.Susikibusios rankomis grįžome į minią. Per tą trumpą laiką, kai

nebuvome, žmonių padaugėjo gal dvigubai. Netą radome ne iš kar­to - jam pavyko gauti staliuką pusėtinai ramioje kertėje. Išmaukėme gėrimo likučius, ir Netas pasuko prie baro papildyt kuro. Vos su Sele pradėjome savo seną žaidimą, - aplinkiniams žmonėms kurti egzo­tiškas biografijas, - kai iš grūsties išlindo Netas. Labai patenkintas savimi, jis nešė padėklą su stikliukais, kurių užtektų mažytei armijai (na, bent futbolo komandai). Atsisėdęs padėklą atsargiai padėjo.

- Čiupkit!- Ko gera, už visa tai nemokėjai?- Dešimtinė už viską.- Ar Ana neįklius? - Tikiuosi, taip.- Ne, ji labai gudriai veikė. Be to, nebijo būti išmesta iš darbo. — Ir

sumurmėjo: - Plius ji man skolinga.- Už ką?Jis gūžtelėjo.- Kai kur einame, aš visada ją vaišinu.Vadinasi, jis su ja dainai kažkur vaikšto? Reikės pasidomėti.Aš padalijau taures.-T varka, geriam.Ir ėmėm gerti. Man pradėjo atrodyti, kad gal toji Ana ne tokia jau

ir bloga. Kiekvienas, kuris vaišina, man tinka. Tegul tik nekiša nagų prie mano berniuko.

Keli gurkšniai, ir scenoje pasirodė nauja grupė. Garsi, akiplėšiška, bet grojo darniai. Pašokau iš vietos, nors nelabai tvirtai.

- Einu į priekį. Kas su manimi?

208

P I N K L Ė S E

Selė su Netu susižvelgė.- Gal vėliau, - pasakė Netas, o Selė tuo pačiu metu: - Ne dabar.- Varge, kokie jūs nuobodūs. Puiku, iki.Apsisukusi ėmiau brautis prie scenos. Nė kiek nesijaudindama,

kad einu viena. Mano gyslomis tekėjo alkoholis, norėjosi šokinėt iki nukritimo. Be to, Selė su Netu galės laisvai pasišnekėti, neseksiu jų kaip vanagas, mintyse ragindama juos pamėgti vienas kitą.

Pagaliau man pavyko prasigrūsti į žmonių tirštymę, šokančią ir besigrumdančią priešais sceną. Vadinti tai šokimu buvo šiek tiek ne­tikslu: visi stumdėsi, visur švysčiojo alkūnės. Puoliau j šitą sūkurį be jokios atodairos, šokčiodama ir baisiai prakaituodama. Šitie vyrukai dieviški. Toks jausmas, lyg bosinė gitara skverbiasi į pačią mano esy­bės šerdį, o aš susilieju su muzika, virstu ja. Dieve, visai nusitašiau.

Maždaug po pusvalandžio lioviausi strykčioti, perbraukiau pirštais nuo prakaito šlapius plaukus. Man svaigo galva, jaučiau troškulį ir pa­kilumą. Laikas grįžti pas kitus, tik pirma nubėgt į tualetą ir pasitvarkyti prieš veidrodį. Stebuklas, bet akių dažai išsilaikę. Kažkaip net atrodė ge­riau negu pirma - gražiai pasitepę, lyg dažydamasi nebūčiau per daug stengusis. Mano atspindys žvelgė į mane truputį susitaršęs, bet žvalus ir energingas kaip niekada. Aš nusišypsojau mergaitei veidrodyje; tikra šyp­sena tik man, man vienai. Ar tai ir yra laimė? Nusijuokusi sviedžiau su­glamžytą popierinį rankšluostį, gumulas pataikė mano atspindžiui į nosį.

Eidama prie staliuko pamačiau, kad Selė ir Netas sukišę galvas. Jis jai kažką kalbėjo į ausį, ji purtė galvą. Veidas užsispyręs. Kad ir apie ką jie kalbėjosi, matyt, buvo labai rimta. Tikiuosi, jis jos kuo nors neužgavo.

- Sveikučiai, - beveik sušukau.Netas kaltai pažiūrėjo į mane, vadinasi, jau leptelėjo Selei kokią

nesąmonę.Atsisėdau, paėmiau taurę. Be manęs jie negėrė. Selė irgi paėmė,

abi kartu išgėrėm.

209

C a t C l a r k e

-T aig i... apie ką judu kalbėjotės? - nerūpestingai paklausiau.- Nieko įdomaus, - burbtelėjo Netas.- Man taip nepasirodė! Nepamirškite, kad šis vakaras turi būti

linksmas. Daugiau jokių rimtų šnekų, aišku?Niekas, net nežmoniškas smalsumas, apie ką gi jie šnekėjosi, ne­

sugadins man nuotaikos.Visi vėl siurbtelėjome, aš jiems nupasakojau savo „dvasingą4 šokio

išgyvenimą. Jie juokėsi iš manęs. Netas nė kreiva akimi nežiūrėjo į gro­jančias grupes, ir man atrodė keista, nes juk pats ir nupirko bilietus.

Kai Selė nulaviravo į tualetą, aš prisiglaudžiau prie Neto. Jis kve­pėjo nuostabiai, bet aš net nesijaudinau, kaip pati kvepiu po viso to šokimo. Pabučiavau jį, bet jis sėdėjo kaip niekur nieko.

- Kas tau yra? - paklausiau.- Nieko, viskas gerai. Tau linksma?- Taip. O tau?Jis linktelėjo.- Apie ką su Sele šnekėjotės? Ji atrodė susirūpinusi.- Oo... apie nieką. Tikrai. - Iš mano veido suprato, jog tokio atsa­

kymo nepakaks. - Gerai jau, gerai. Erzinau ją dėl Devono.Aš pusiau juokais tvojau jam per ranką.- Kvaileli! Juk žinai, kad ji jam ne visai abejinga. Galvok, ką kal­

bi, - aš tikrai noriu, kad šįvakar jai būtų smagu.- Atsiprašau, daugiau taip nepasikartos. Pažadu.Nusijuokiau.- Dabar paskubėk ir pabučiuok prieš jai sugrįžtant.Bučinį šiurkščiai pertraukė Selė, kai sėsdamasi atsitrenkė į stalą.

Vos žvilgtelėjusi į ją supratau, kad kažkas negerai. Ji buvo išbalusi, veidas blizgėjo nuo prakaito.

- Sele, kas tau?Viena ranka apkabinau jai pečius.

210

P I N K L Ė S E

Ji lėtai papurtė galvą. Maniau, kad jau pravirks.- Man... bloga. Greise, gal atneštum stiklinę vandens?Jos balsas buvo silpnas ir drebantis. Aš kilstelėjau neapsispręsda-

ma, kas geriau: daryti, ko ji prašė, ar likti su ja. Bejėgiškai pažvel­giau į Netą.

- Eik. Aš pabūsiu.Jis prisitraukė kėdę prie jos. Nusiraminusi spustelėjau Selei petį

ir nuskubėjau baro link. Laikas buvo netikęs: naujai grupei dėliojant aparatūrą, visi, regis, nutarė pasiimti gėrimo. Praėjo geros penkios minutės, kol pralindau į priekį tiek, kad galėjau pamoti Anai.

Man paprašius vandens, ji nustebusi kilstelėjo antakius. Paaiški­nau, kad Selė nekaip jaučiasi.

- Matyt, jai nepatiko, kaip ją šnekino Sai.Paklausiau, kas tas Sai.- Saimonas? Jis mūsų draugas. Hmm... Kaip suprantu, dar ne­

turėjai malonumo? Turbūt nesistebiu - jis gerokai pasileidęs. Netas laikys tave kuo toliau nuo jo! Mačiau, kaip prieš kelias minutes tavo draugė su juo kalbėjosi ir neatrodė labai patenkinta.

Stengiausi neparodyti sumišimo. Nemėgau šitaip nieko nežinoti.- Saimonas? Taip, Netas jį lyg ir minėjo. Kur jis? Ar gali parodyti?Ištempusi kaklą, ji ėmė žvalgytis.- Niekur jo nematau. Tikriausiai patraukė ieškoti kitos aukos.Padėkojusi Anai už vandenį nuėjau nuo baro stengdamasi suvirš­

kinti naują informaciją. Kaip tam Sai pavyko taip išgąsdinti Selę? Nieko nesupratau.

Kai grįžau prie staliuko, Netas tyliai kalbėjosi su Sele uždėjęs ran­ką jai ant nugaros. Man atsisėdus, jis nuėjo.

- Tuoj grįšiu, - pasakė griežtu, įtemptu balsu. Atsainiai linktelė­jusi atsisukau į Selę.

Ji godžiai nurijo kelis gurkšnius vandens.

211

C a t C l a r k e

- Ačiū, Greise. Man jau daug geriau - pati nežinau, kas man užė­jo. Matyt, padauginau. - Ji silpnai šyptelėjo.

- Kas tasai Saimonas? - paklausiau.Ji išplėtė išsigandusias akis. Nenorėjau jos nervinti, bet nutariau

išsiaiškinti, kur šuo pakastas, todėl neatstojau:- Ana sakė mačiusi, kaip šnekėjaisi su kažkokiu bernioku, vardu

Saimonas. Neto draugas?Selė tylėjo.- Sele, kas yra? Jis prie tavęs lindo? Todėl taip susijaudinai?Labai stengiausi, kad iš balso neatrodytų, jog tokią priežastį laikau

juokinga.Ji linktelėjo.- Ką jis tokio baisaus pasakė?- Iš tikrųjų nieko. - Nutilusi ji apsidairė lyg bijodama, kad kas

nenugirstų. — Išėjau iš tualeto ir taip jau prastai jausdamasi, pykino, svaigo galva, ir staiga jis pristojo, nė už ką nesitraukė, man pasidarė taip baisu... pamaniau, prasidės panikos priepuolis. Prisiekiu, dau­giau niekada negersiu stipraus alkoholio.

- Ar žinojai, kad jis Neto draugas? - Ji papurtė galvą. - Stebiuosi, kad Netas draugauja su tokiu. Ar tau jau tikrai geriau?

- Dar truputį sukasi galva. Turbūt man bus geriausia keliauti namo.- Eisime, kai tiktai grįš Netas.- Ne ne, jums tikrai nėra reikalo išeiti. Ir viena neprapulsiu.Tegu nė nesvajoja, kad paleisiu ją vieną, kai kažkur slankioja Pa­

sileidėlis Saimonas.- Nenusišnekėk. Eisime ir mes. - Pažiūrėjau į laikrodį. - Ir taip jau

nebūtume galėję ilgai būti, paskutinis traukinys išvyksta vidurnaktį.Netas grįžo mums renkantis daiktus. Atrodė piktas.-T uojau pat išeinam.- Ir aš norėjau tą patį sakyti! Bet kas tau yra? Kas atsitiko?

212

P I N K L Ė S E

Paliečiau jam ranką.- Nieko, bet einam iš čia, gerai?Ginčytis neketinau. Jis mane gąsdino.Pasukome išeiti; Netas žengė per vidurį, mane ir Selę vairuodamas

reikiama kryptimi. Iki stoties nė vienas nepratarėme nė žodžio.Traukinyje Selė tuoj užsimerkė ir užmigo. Vis dėlto tikriausiai pa­

sigėrė - šiaip niekad neužmigdavo viešajame transporte.Netui sušnibždėjau:- Ar jau gali pasakyti, kas atsitiko?Jis jau buvo ramesnis, bet baisiai pavargęs. Giliai atsidusęs atsakė:- Selė pasiskundė, kad Saimonas prie jos kibo, tai aš nuėjau su juo

šnektelėti, daugiau nieko.- Ir jis tavo draugas?- Buvęs. Jis buvo mano draugas. Kol supratau, kas per paukštis.- O kas per paukštis? Juk daug vaikinų šitaip lenda prie mergai­

čių, gal ne?- Tik ne taip kaip Sai. - Žvilgtelėjęs į Selę tyliai pridūrė: - Nesi­

nori, kad su tokiu kalbėtųsi Selė.- Čia dar ne viskas, tiesa? Kodėl turėjom šitaip išlėkti?Jis linktelėjo.- Aš... aš jam užvažiavau.- Ką?! Kurių galų šitaip padarei?Netas niekada neatrodė panašus į peštuką. Man tai buvo didelis

netikėtumas.- Nežinau, kas užėjo, - sumurmėjo jis. - Tiesiog įsiutau. Ir Selė

taip susinervino...- Dieve, Netai, negaliu patikėti, kad šitaip pasielgei. - Pati ne-

susigaudžiau, ką jaučiu. Tikrai buvau sukrėsta ir pasipiktinusi. Bet turiu prisipažinti, jog iš dalies džiaugiausi: jis buvo riteris spindinčiais šarvais, gynė Selės garbę. - Ar bandė tau atsilyginti?

213

C a t C l a r k e

- Ne... liko tysoti ant grindų. Štai kodėl pamaniau, jog reikia grei­čiau nešdintis, - truputį susigėdęs paaiškino Netas.

Apstulbusi pakraipiau galvą.- Niekad nebūčiau įsivaizdavusi, kad gali šitaip padaryti.Netas pro langą žvelgė į juodą tamsą.- Ir aš nebūčiau, - tyliai tarė.

♦

Stotyje įsodinome Selę į taksi, tada Netas sustabdė taksi man. Atsi­sveikindama pabučiavau jį ir padėkojau.

- Už ką? Už ką tu man dėkoj i?Gūžtelėjusi vėl jį pabučiavau.- Nežinau. Gal už tai, kad esi geresnis, negu aš nusipelniau? Drą­

sus, stiprus Selės gelbėtojas?Pakratęs galvą, jis nuleido akis ir sumurmėjo:- Nustok tyčiotis.- Aš nesityčioju! Eikš čia, tu.Apkabinau jį, prisispaudžiau. Pašnibždėjau kai ką, o taksistas šūk­

telėjo mums visą naktį nelauksiąs. Savo žodžius prisimenu ypač aiš­kiai, nes dabar dėl jų jaučiuosi kvailai. Galvoje jie skamba taip garsiai:

- Myliu tave už tai, kad visada elgiesi teisingai.

♦

Kita diena buvo sunki. Paaiškėjo, kad mokslo metų pradžia ir siau­bingos pagirios — prastas derinys. Per anglų kalbos pamoką vos iš­tvėriau nesusivėmusi. Aišku, savijautos nepagerino ir trijų puslapių privalomos perskaityti literatūros sąrašas. Ką gi, bent jau važinėdama traukiniu pas Netą turėsiu daug taip reikalingo laiko skaityti.

214

P I N K L Ė S E

Per pietų pertrauką su Sele kavinaitėje už kampo užėmėm savo nuolatinį staliuką. Užsisakiau šoninės sumuštinį, Selė pasiėmė salotų. Aš paniekinamai prunkštelėjau.

- Salotų? Gal nekaip jautiesi?Ji gūžtelėjo.- Užsinorėjau kažko kitoniško, tik tiek.- Kaip žinai, keistuole.Selė sviedė salotos skiautelę. Atsimušusi į skruostą, ji nukrito man

ant kelių.- Fui, nekaišiok man šitų savo bjaurių žalumynų! - Skiautelę

mečiau Selei. Bet nepataikiau, mat visada mėtau mergaitiškai netai­kliai. - Šiandien noriu riebalų, riebalų ir tik riebalų. Šitos pagirios mane užknis. Beje, kaip čia yra, kad tu tokiom spindinčiom akim ir papūtusi uodegą? Gėrei ne mažiau už mane... O Dieve, niekaip neat­spėsi, ką vakar važiuojant namo man pasakojo Netas! Jis partrenkė tą Saimoną! Tiesiog nokautavo. Ar gali patikėti?

Selė sustingo su šakute pusiaukelėje.-K ą?!- Taigi! Keista, tiesa?- Kam jis taip padarė?Selė padėjo šakutę į lėkštę taip ir neįsidėjusi į burną salotų.- Nežinau! Turbūt gynė tavo garbę. Zinai, savotiškai malonu,

ar ne?Selė papurtė galvą.- Negaliu patikėti.- Na, pamaniau, gal šiek tiek ir per smarkiai, bet tasai Sai, matyt,

geras diegas. Seniai prašėsi.- Dieve, niekad nebūčiau pamaniusi...- Suprantu! Tiesiog nepanašus į mušeiką, tiesa? Dabar visai kitaip

į jį žiūriu.

215

C a t C l a r k e

Selė sukaupė dėmesį į salotas, o aš toliau plepėjau, koks Netas nuostabus, kaip visada maniau, jog jis geras berniukas, niekad ir mu­sės nenuskriausiantis, o dabar, ką gi, iš tikrųjų yra kur kas pavojinges­nis. Taigi ir neabejotinai dar seksualesnis.

♦

Bendrasis kambarys, turint omeny mano pakiužusią galvelę, buvo pernelyg triukšmingas, todėl po pietų surizikavau užsukt į biblio­teką. Ten buvo vėsu, tylu, ramu, žodžiu, tikra biblioteka. Ir visiškai tuščia - tik aš ir bibliotekininkė. Ji skaitė „Glamour“, šiek tiek vogčiomis. Ne visai tokia lektūra, kokios būčiau tikėjusis iš b i­bliotekos darbuotojos. Gal, sakau, ji prisibijo, kad neapsilankytų bibliotekų inspektorius ir neatimtų bibliotekininko licencijos. Aš atsisėdau prie stalo už kampo — leidau jai ramiai studijuoti kariško stiliaus neperšlampamus apsiaustus, privalomus šį sezoną, ar dar ką nors.

Įpusėjusi pirmą „Emos“ skyrių ir pradėjusi prisiminti, kaip nie­kinu Džeinę Ostin, staiga pasijutau stebima. Juk suprantate, kaip žmogus imi ir pajunti? Galbūt bibliotekininkė, pamačiusi, jog nesu nuolatinė lankytoja, nutarė pasekti, ar nebraukau knygų, neklijuo­ju po stalu kramtukės. Atsisukau ant kėdės, bet aplinkui buvo tik knygos, knygos, knygos. Atsistojusi dirstelėjau už lentynos kampo. Bibliotekininkė tebebuvo įknibusi į žurnalą ir išsiblaškiusi krapštė galvą. Taip... Vėl atsisėdusi bandžiau skaityti toliau. Bet įkyrus jaus­mas neapleido.

Tylą sudrumstė galingas čiaudėjimas, patvirtinantis, kad aš vis dėlto neinu iš proto. Pašokusi pasukau nematomo čiaudėtojo pusėn ketindama išbarti kokį nors mane šnipinėjantį šeštoką. Ir atsitrenkiau į daug aukštesnį asmenį, negu tikėjausi. Į Devoną.

2 1 6

P I N K L Ė S E

Jam iš rankų iškrito nosinė ir knyga. Nosinė? Šiais laikais? Ko gera, per daug prisiskaitė Džeinės Ostin. Šiaip taip susirinkęs nuo grindų turtą susidūrė su gerokai nustebusiu mano žvilgsniu.

- Greise... labas. Kaip sekasi?Jis vėl nusičiaudėjo, jau tyliau.- Labas, dievaži! Ko čia slapstaisi?Jo veidas užkaito susilygindamas su raudona it rubinas nosimi.-A š nesislapstau. Ieškojau knygos. Aaa... iš tikrųjų šitos.Jis atkišo sutrintą „Nežudyk strazdo giesmininko" egzempliorių -

kaip įrodymą, kad nemeluoja.Aš linktelėjau.- Viena mano mėgstamiausių. Visąlaik norėjau būti skaute. Kurį

laiką net bandžiau šaukti tėtį Atiku, bet paskui...Staiga užsičiaupiau. Tikrai žinojau iki tol niekam šito nepasako­

jusi. Nebuvo nei labai įdomus, nei pribloškiantis dalykas, bet vis tiek asmeniškas.

- Tikrai? Nemaniau, jog tavo skonio. Nesakau, kad tau neturėtų patikti, juk knyga puiki. Tiesiog maniau, jog labiau mėgsti...

- Ką labiau mėgstu? „Mills & Boon“ produkciją, Džekę Kolinz? - šaipiausi aš.

- Ne ne, tikrai ne. Aaa... Daugiau nieko nekalbėsiu!- To betrūko! Gal nori pasėdėt su manimi? - pasiūliau vėl nuste­

bindama save.Mano kvietimas jį lyg ir sutrikdė, jaučiau, kad nori atsisakyti, to­

dėl griebiau už rankos ir nutempiau prie savo staliuko.- Nagi, man nuobodu. Be to, nesuprantu, kaip galima vienam ten

slapstytis.Nenoromis klestelėjęs ant kėdės priešais mane, Devonas kažką su­

murmėjo. Lyg ir:- Aš nesislapsčiau.

217

C a t C l a r k e

Taigi štai jums žavus vaizdelis: aš su savo berniuko jaunesniuo­ju broliu. Sėdime bibliotekoje, plepame. Na, iš tikrųjų kuždamės. Pirmas nesmagumas išgaravo greičiau, negu tikėjausi. Lėtai, bet už­tikrintai Devonas atsikratė drovumo kiauto. Jis turėjo apie ką kal­bėti, ir aš nustebau, nors nevertėjo. Jis pritarė man dėl Ostin ir taip pat nekentė seserų Brončių. Iš pradžių mūsų pokalbis sukosi tik apie knygas, bet pamažu perėjome prie kitų temų.

Paaiškėjo, kad mūsų nuomonės sutapo dėl daugelio dalykų. Kalbė­jomės apie muziką ir palyginome prasčiausias dainas savo „iPoduoseu. Jis man pasakė apie vieną dainą, kuri, jo manymu, man turėtų patikti, ir ją išklausėme suglaudę galvas, per vienas ausines. Sėdėdama taip arti negalėjau neužuosti, kaip skaniai jis kvepia. Daina buvo nuostabi.

Aš net pamiršau savo pagirias. Ir, jei neklystu, j mano balsą netyčia įsivogė lengvas koketiškumas. Jis labai gražiai šypsojosi, trupučiuką kreiva šypsena. Man patiko.

Nuaidėjo skambutis, bet nutariau istoriją praleisti. Devonas kal­bėdamas dirstelėjo į laikrodį. Gal ir jis praleido pamoką. Ko gera, pirmą kartą gyvenime.

Prašnekėjome visą popietę, ir tai atrodė normaliausias dalykas pa­saulyje. Bibliotekininkė mus išgrūdo jau po keturių. Įsidėjau į ranki­nę taip ir nepaskaitytą „Emą“.

- Na, turbūt jau eisiu. Selei žadėjau po pamokų susitikti mieste.Pirmą kartą paminėjau Selę ar Netą. Nuskambėjęs jos vardas tarsi

išsklaidė mudu užbūrusius kerus.- Tikrai, eisiu ir aš namo... pilna visokių reikalų, supranti... bet

buvo smagu pasišnekėti. Tu kitokia...Visas varžymasis gražiausiai sugrįžo, ir netgi didesnis nei pirma.

Linktelėjau neįsivaizduodama, ką turėčiau sakyti.- Na, ačiū už popietę. Tu mane išgelbėjai nuo Mirties Iš Nuobodulio.- Visada pasirengęs.

2 1 8

P I N K L Ė S E

Devonas nusišypsojo, bet trumpai ir dirbtinai. Ilgai žiūrėjo man į akis. Nusukti jų negalėjau - ir nenorėjau. Jis pirmas nuleido žvilgsnį ir ėmė krapštyti kuprinės diržus. Jei nebūčiau mačiusi judant lūpų, nebūčiau patikėjusi tuo, ką išgirdau.

- Ką tu jame įžiūri?

♦

Nežinau, ką manyti apie Iteną.Jis gęsta.Jau netenku vilties.Viltis. Net nebežinau, ko dar viliuosi.

♦

Ką tu jame įžiūri? - apmaudžiai paklausė jis.- Ką pasakei?Puikiai girdėjau, bet nežinojau, kaip kitaip reaguoti.Devonas žiūrėjo į mane neperprantamu veidu.- Girdėjai.- Taip, girdėjau. Bet kas per klausimas?- Man smalsu.- Smalsu?Jis linktelėjo jau ne taip pasitikėdamas savimi.-Taip, norėjau sužinoti. Nesvarbu. Pamiršk, kad išvis ką nors sakiau. Jis pasisuko į skelbimų lentą, šalia kurios stovėjome, ir ėmė nagu

krapštyti smeigtuką. Vėl Devonas, Drovumo Meistras. Bet apmaudas jo balse turbūt nepasivaideno?

- Devonai, nežinau, ką tau atsakyti...- Tu man nieko neturi atsakyti. Pamiršk. Prašau.

2 1 9

C a t C l a r k e

Vis dar nežiūrėjo į mane.- Aš nepykstu, tikrai. - Nutilau nesuprasdama, ko jis iš manęs

nori. - Netas ne toks kaip visi kiti, su kuriais draugavau. - Šakės, kalbu kaip tikra kekšė. - Su juo jaučiuosi geresnė. Ir aš juo pasitikiu.

Devonas pakėlė akis.- Sakai? — labai tyliai tarstelėjo jis.Aš linktelėjau.- Tu... jį myli?Jo akys įsmigo į mane. Tarp mūsų vyko kažkas nenusakomai keis­

to, ir tas dalykas privertė mane prieš atsakant suabejoti.- Taip.Jis akimirką užsimerkė, bet spėjau pastebėti, kokios ilgos jo blaks­

tienos, visai kaip Neto.- Jis tavęs nevertas, - vos girdimai sukuždėjo Devonas. Ir apsisu­

kęs nulėkė koridoriumi man nespėjus suvokti jo žodžių.

♦

Kas per velniava? Ką jis čia mala? Kam reikėjo jam šitaip sakyti? M a­niau, jis įsimylėjęs Selę, ne mane. Taip ir knietėjo greičiau išgirsti, ką ji apie tai pasakys. Dar dingtelėjo, gal Devonas pavydi Netui, kad tas turi mergaitę, o jis ne. Ir iškart pajutau, jog žema taip manyti.

Įšokusi į miesto autobusą parašiau Selei, kad jau važiuoju. Ir iškart išgirdau žinutės signalą. Neabejojau, jog Selė pasiuntė kokią kandžią frazę, kaip šį sykį aš vėluojanti. Bet numeris man buvo nepažįstamas.

„ A ts ip rašau dėl to. Prašau niekam nesakyti - buvau kaip nesavas. Atleisk. D.“

Neįsivaizduoju, kaip jis gavo mano numerį. Turbūt nugvelbė iš Neto telefono? Pamaniau, gal reikėtų jam parašyti, bet nesugalvojau, ką sakyti, tad nutariau apsieiti be to.

220

P I N K L Ė S E

Visą kelią autobusu tik ir galvojau apie tai. Mintis, kad Netas ma­nęs nevertas, absurdiška. Tai aš jo neverta. Kiekvienam asilui aišku. Na, bent jau asilui, žinančiam visą tiesą. Devonas garantuotai nenu­tuokia, kokia aš. Man tai netgi teikė pasitenkinimą.

Tą popietę tikrai buvo smagu šnekėtis su juo - netgi labiau, negu buvau linkusi prisipažinti sau. Bet kodėl jam reikėjo šitaip svaičioti ir viską sugadinti? Tikrai pikta.

Taip užsigalvojau, kad vos nepravažiavau stotelės. Stryktelėjusi nuo sėdynės paknopstom puoliau praėjimu ir netyčia rankine užtvojau per galvą kažkokiam bernui. Jis nusikeikė man jau žiojantis atsiprašyti, to­dėl susilaikiau ir neatsiprašiau. Taip jam ir reikia - galva kaip arbūzas.

Iš autobusų stotelės j parduotuvę, kur turėjau susitikti su Sele, pasileidau bėgte. Mieste mudvi visada susitikdavome toje pačioje vietoje. Nepasakysi, kad turėjom didelį pasirinkimą, - buvo gal tik trys pusėtinos parduotuvės. Lauke Selės nebuvo, todėl įėjau į vidų. Vėlavau dvidešimt minučių, bet Selei tai buvo įprasta, taigi žinojau, jog ji nelaukė ilgai, - jeigu pati jau atėjo.

Parduotuvėje buvo daug žmonių, ir aš ne iš karto ją radau. Ji sto­vėjo moteriško apatinio trikotažo skyriuje ir laikydama dvi liemenė­les užsisvajojusi žiūrėjo į tolį. Manęs nepastebėjo tol, kol nepriėjau ir ranka nepamadaravau prieš nosį.

- Oi, labas.- Labas, kosmoso keleive. Į kurią planetą dabar nusitaikei?

Hmm... Sprendžiant iš šitų, atrodo, kad į Olialia planetą!Bakstelėjau pirštu į liemenėles. Nėriniuotos, juodos, Selė tokių

niekada neturėjo. Bent aš nemačiau.- Šitos? O taip... Ne, aš ne... - Ji jau norėjo daikčiukus pakabinti.- Ir be reikalo. Nors šitą paimk. Ooo... ir kelnikes. Štai.Paėmusi suderintą porą vylingai kilstelėjau antakius. Kelnaitės

buvo mikroskopinės.

221

C a t C l a r k e

Selė papurtė galvą.- Nemanau, kad...- Tada ko jas išvis žiūrinėjai? Čia patys tikriausi medžiokliniai

apatiniai. Ei, tikiuosi, nesirengei bernų vilioti be manęs? Nes ne­išdegs!

- Nebūk juokinga. Aš tiesiog... Gal jau keturis kartus apžiū­rėjau visą parduotuvę, nes tu šitaip vėluoji. Aš jų neperku... Ne mano stiliaus, ar ne?

Ji taip susigėdo, kad panorau ją apkabinti.- Gerai, tebūnie. Atsiprašau, kad pavėlavau, bet aš turiu priežastį.

Nepatikėsi! Bet pirmiausia privalai nusipirkti šituos apatinius. Net jei dabar nenori jų nešioti, padėkosi man, kai į duris pasibels Svajonių Princas. Patikėk.

Ji vėl papurtė galvą, bet mačiau, kaip tirpsta jos atkaklumas.- Pati žinai, kad sakau tiesą. Kiekvienai panelei kelnaičių stalčiaus

gale reikia turėti pritrenkiančių apatinukų - ypatingoms progoms... Ir niekada negali žinoti, kada toji ypatinga proga pasitaikys. Pirk. Remdamasi galia, suteikta man, kaip geriausiai visų laikų draugei, ĮSAKAU nusipirkti šituos.

Selė griebė iš manęs pakabas ir nudrožė prie kasos. Yra!

♦

Selė ilgai bambėjo, kad tokios grožybės ne jos kišenei, bet pagaliau išėjome iš parduotuvės.

- Naaagi... nejau nepaklausi, kodėl aš taip pavėlavau?-T a i kodėl tu taip pavėlavai? - nusileido Selė.- Ak, neskubėk, brangioji. Manau, toks pasišnekučiavimas neį­

manomas sausa burna. Ką pasakysi? Gal padėtų nuo pagirių - nuo ko susirgai, tuo ir gydykis?

222

P I N K L Ė S E

Selė dvejojo. Pasižiūrėjusi į laikrodį ėmė aikčioti ir mykti.- Liaukis, pati žinai, kad nori. Galime atšvęsti tavo pirmą žygį į

Olialia apatinukų karalystę. - Mano žodžiai susilaukė triuškinančio žvilgsnio, kurio ir buvo verti, tada pabandžiau paskutinę priemonę: — Aš vaišinu!

Reikalas išsisprendė.

♦

Po kelių minučių sėdėjome ant sofos bare, kuriame dar neteko būti. Nusispyrusi batelius pariečiau kojas ir mėgaudamasi akimirka iš kvai­lai didžiulės taurės siurbtelėjau raudonojo vyno. Nieko nėra saldžiau, kaip liežuvauti. Mačiau, kad Selei baigiasi kantrybė, bet man nuo to buvo tik smagiau.

Kai jau nepajėgiau ištverti, pradėjau pasakoti.- Atspėk, kas turi slaptą garbintoją?Gan intriguojanti pradžia.Selė ramiai manęs klausėsi, retkarčiais pertraukdama kokia fraze,

pavyzdžiui:- Betgi tu Devoną visada laikei nevykėliu?Taikli pastaba.Įvykius perteikiau beveik šimto procentų tikslumu. O jeigu ir pra­

leidau tai, kad aš lyg ir flirtavau su juo, kas galėtų mane apkaltinti? Dar pati nesusitaikiau su mintimi, kad, kuo artimiau susipažįstu su jaunesniuoju Neto broliu, tuo jis man patrauklesnis. Ūūūūū... Taip negalima elgtis. Bet neabejojau, kad jausmai išblės, jeigu tik ilgesnį laiką nekreipsiu į juos dėmesio.

Kai pagaliau priėjau gardžiausią kąsnelį, Selės nuostaba manęs ne­nuvylė.

- Ką jis pasakė?

223

C a t C l a r k e

- Isteriška, tiesa? Kaip iš kokios muilo operos. yyJis tavęs nevertas!“ Vos nenusikvatojau jam j veidą! - Ne visai taip buvo.

- Kodėl jis taip pasakė? Kas jam darbo?Selės pyktis buvo nuoširdus.- Nežinau, galbūt...- Ne jo reikalas! Ko jis kiša nosį? Net juokinga.- Gerai jau, apsiramink. - Ėmiau juoktis. Nesitikėjau, kad Selė

taip įširs. Iš tikrųjų nesitikėjau, jog ji apskritai supyks. - Nėr čia ko taip širsti. Beje, kol nepamiršau, pažiūrėkim, ką nusipirkai. Man ver­kiant reikia naujų apatinukų. Dabar, kai Netas vėl grįžo į universite­tą, turiu stengtis, kad veiksmas būtų... įdomus, aišku? Nenoriu, kad jį nuviliotų kokia pigi studenčioke - kaip ta trenkta Ana.

Mano pastangos pakreipti kalbą buvo bevaisės, Selė neužkibo.- Ką jis dar sakė?Patraukiau pečiais.- Nieko ypatingo. Iš tikrųjų pabėgo man nespėjus kaip nors atsi­

kirsti. Bet parašė žinutę, atsiprašė.- Ko jis nori?Selė atsišliejo į sofos atkaltę, atsiduso.- J u k aišku kaip dieną, tiesa?Selė išpūtė akis.- Cha, aš jam patinku, supratai? Mažulis Devonas įsimylėjo! - pa­

sakiau galvoje nutildžiusi balselį, kuris mane pavadino ragana.- Įsimylėjo? Tave?- Žinoma! Akivaizdu. Kitaip kam nežinia ką šnekėtų ir pavydėtų

Netui? Klausinėtų, ar jį tikrai myliu ir panašiai.Selė lėtai linktelėjo.- Gal ir taip.- Na, aš nesugalvoju kitos priežasties, kodėl jis taip keistai elgia'

si. O tu?

224

P I N K L Ė S E

Ji vėl ėmė kramtyti nagus. Staiga pasijutau nei šiaip, nei taip.- Ei, gal tau dėl šito negera?- Dėl ko?- Na, žinau, kad Devonas visada garbino žemę, kuria tu vaikštai.

Neabejoju, kad jis greit persirgs manimi ir vėl ims sekioti paskui tave. Dabar taip elgiasi tik todėl, kad aš draugauju su Netu, garantuotai.

- Oi, Greise, kad tu ir nusišneki! Nejau... Nejau manai, kad aš pavydžiu, ką? Tikrai manai, kad pavydžiu!

Gūžtelėjau.- Ne tai, kad pavydi. Matai, aš žinau, jog jis tau nerūpi. Bet vis

tiek smagu, kai tavęs kas nori, ar ne? Net jei tu pati to žmogaus ir nenori, vis tiek glosto savimeilę.

Regis, niekaip neradau tinkamų žodžių, kurie Selę įtikintų nepyk­ti ant manęs.

- Tu nepakartojama! Juk žinai, tiesa?- Kas yra?! Ką aš pasakiau? Atsiprašau, gerai? Aš nekalta, kad pa­

tinku dviem berniukams, o... — Staigiai nutilau. Tikiuosi, pačiu laiku.- Ką „o“? O aš nepatinku nė vienam? Tau taip atrodo, tiesa?- Ne, visai ne. Aš to nesakiau. Klausyk, pakalbėkim apie ką kita.

Gailiuosi. Nenorėjau tavęs užgauti.Nieko aš nesigailėjau. Galva neišnešė, kaip toks nekenksmingas

pasiplepėjimas staiga virto kažkuo grėsmingu.Atsidususi ji trumpai užsimerkė.- Viskas gerai, Greise. Atleisk, kad perdėjau. Turbūt tiesiog esu

pavargusi po vakar vakaro.Apsikabinau ją, priglaudžiau prie savęs.- Na, gerai, nors kiek pamirškime berniukus. Kartais jaučiu, kad

apie nieką daugiau nekalbu ir negalvoju, tik apie Netą ar su juo susi­jusius dalykus. Juk negali būti sveika? Kas man pasidarė, a?

Selė palenkė galvą į mane.

225

- Gal taip ir būna, kai ką nors myli. O tu tikrai jį myli? - tyliai paklausė ji.

-T aip . Sele, man baisu. Tikrai baisu. Kas, jeigu jį prarasiu? Kada nors jis vis tiek supras, kokia aš. Galėtų susirasti daug geresnę. Kodėl jis to nemato?

- Nekalbėk taip. Esi geras žmogus. Jam... pasisekė, kad turi tave.- Negi tikrai taip manai?Jaučiausi maža vargšiukė, kurią reikia raminti, kuriai kas nors turi

kalbėti, jog vis dėlto esu gera. Ne iškrypėlė. Ne ragana. Ne kekšė.Selė atsisuko. Atrodė, tuoj pravirks, tačiau tvirtu balsu tarė:- Žinoma, kad manau. Tu esi verta Neto. Ir jis tavęs vertas... Judu

tinkate vienas kitam. Visi mato.Pagauta šilto jausmo apkabinau ją.- Ačiū. Man tai labai svarbu. Tu visada žinai, ką pasakyti. Kartais

noriu būti panašesnė į tave.Niekada nesu šito sakiusi. Gal dėl to, kad kvailiau negalima su­

galvoti.Selė paniekinamai prunkštelėjo.- Kurgi ne!-T ik ra i. Nežinau — sakytum, esi mano moralinis kompasas... V i­

sada elgiesi teisingai. Aš irgi stengiuosi elgtis teisingai, labai stengiuo­si. Bet visada išeina šleivai kreivai, ir niekas dėl to nekaltas, tik aš pati.

Selė pažiūrėjo man į akis.-T a ip nekalbėk. Netiesa. Man tu patinki tokia, kokia esi.Ji spustelėjo man ranką.-A č iū , mieloji. Esi nuostabiausia geriausia draugė, kokios tik ga­

lėjau norėti.Selė protestuodama papurtė galvą. Ji niekada nemėgo kompli'

mentų. Žavėjausi šita jos savybe. Aš su džiaugsmu prarydavau kiek­vieną pagyrą, kurią kas nors teikdavosi mestelėti.

C a t C l a r k e

226

P I N K L Ė S E

♦

Bare išsėdėjome iki uždarymo. Selė iš tikrųjų nenorėjo, bet man pa­vyko ją įtikinti, jog taip reikia. Jog smagu. Smagu kaip senais gerais laikais. Mudvi šnekėjomės apie dalykus, apie kuriuos šnekėdavomės seniau, prieš visą tą dramą.

Vėliau su Sele stovėjome autobusų stotelėje. Kai pagaliau autobusas atvyko, prieš įsverdėdama vidun ji dar paklausė besipinančiu liežuviu:

- Kodėl leidžiuosi įkalbama šitaip elgtis?- Todėl, kad tu mane MYLI, o aš žinau, kas tau geriausia! - su­

šukau jai. Keleiviai pasižiūrėjo į mane kreivai, todėl autobusui nuva­žiuojant aš jiems nusilenkiau.

Žvilgtelėjusi į laikrodį pagalvojau. Netas dirba vėlyvąją pamainą. Tuoj uždarys savo barą. Šypsodamasi susistabdžiau taksi.

♦

Įlipus į taksi iškart pradėjo lyti. Stiklo valytuvų švytavimas ir aistrin­gos naktinės dainos per radiją mane užliūliavo.

- Ei, gražuole! - Iš taksisto balso supratau, jog jis ne pirmą sykį mane žadina. - Atvažiavom! Jeigu tau čia reikia. Atrodo, jau pavėla­vai. Gal kartais nori, kad parvežčiau namo? Tokia daili pupytė netu­rėtų klaidžioti viena tokiu paros metu.

Bandžiau prisiminti, kur esu ir kodėl.- A? Ne, viskas gerai. Aš čia turiu pasimatymą su savo draugu. Man vis dar buvo saldu apie Netą sakyti „mano draugas". Sadomazo...- Na, jeigu taip...Jis atrodė keistai susirūpinęs mano saugumu. Man nepatiko. Su­

mokėjau, grąžos neėmiau ir kuo greičiau išsiropščiau iš taksi.

227

C a t C l a r k e

- Būk atsargi, girdi?Iškišęs galvą pro langą, taksistas iškalbingai pažvelgė į mane.- O taip, būtinai.Idiotas. Jis nuvažiavo, aš stovėjau lietuje. Lijo kaip reikiant, ne

šiaip lietutis. Pakėliau galvą, kad vanduo nupraustų veidą. Kaip gera. Negalvojau, kokia koše virs mano plaukai ir makiažas; mane labiau­siai pribloškė tai, jog iki tol nepastebėjau, koks dieviškas daiktas lie­tus. Kodėl visada stengiamės nuo jo prisidengti, kai jis gali suteikti tokią palaimą? Gerai, sutinku, šiuo metu nesu visai blaivi.

Per porą minučių kiaurai permirkusi prisiminiau savo tikslą - Operaciją „Nuoga su Netu“. Ant durų kabėjo lentelė „Uždaryta14, barą gaubė tamsa. Susirūpinau, kad būsiu pavėlavusi, bet priėjusi ar­čiau lango viduje išvydau judant. Štai ir jis, mano naktinio geismo objektas. Uolioji darbo bitė šluoste blizgino alaus čiaupus. Bet kartu su kažkuo kalbėjosi mobiliuku — taigi gal ne toks jau ir uolus. Žiūrė­jau, kaip jis šypsosi savo žaviąja šypsena. Dieve, koks gražus.

Padėjęs šluostę atsišliejo į barą aiškiai negalėdamas atsišnekėti. Norėjau pabelsti į langą, bet kažkas sulaikė. Nenorėjau jam trukdyti. Atrodė negražu, juk galima palaukti. Be to, patiko jį stebėti - matyti tikrąjį Netą. Gal truputį kitokį, negu pažinojau. Man toptelėjo, jog visada bus tokia jo dalis, kuri nepriklausys (ir neturi priklausyti) man. Per daug paprasta manyti, kad mylimi žmonės, jūsų nesant šalia, virs­ta savotiška sustabdyta animacija. Kad jie tikrai atgyja tik tada, kai būna su jumis, o be jūsų negyvena. Aišku, žinai, jog taip nėra (vis dėlto nesi kvaila), tačiau toji kita jų gyvenimo dalis tarsi ir nesvarbi - bent tau. Vis dėlto stebėdama Netą jaučiausi kitaip. Net ir be manęs jis buvo šimtu procentų tikras žmogus. Ir aš dėl to džiaugiausi.

Jis baigė pokalbį gal po penkių minučių. Pažiūrėjęs į telefoną švys­telėjo jį į orą ir sugavęs įsikišo į užpakalinę džinsų kišenę. Tačiau tebestovėjo atsišliejęs į barą ir tebežiūrėjo kaži kur.

228

P I N K L Ė S E

Pabarškinau į langą.Jis net pašoko prajuokindamas mane. Gal pamanė, kad balado­

jasi koks girtuoklis, panorėjęs po uždarymo įsibrauti vidun ir gauti bokalą. O gal jis buvo šiek tiek lepšis, tamsią ir vėjuotą naktį bijantis vienas būti bare. O gal tik svajojo apie mane.

Jam priėjus atrakinti durų prispaudžiau nosį prie stiklo.- Greise, ką čia veiki?Še tau. Ne visai panašu į: „Greise, kokia nuostabi staigmena, eikš,

aš tave čia pat paimsiu."- Norėjau tave pamatyti.Eidama pro duris užsigavau alkūnę. Ajaj!- Galėjai paskambinti, kad ateisi.Pabučiavo mane. Trumpai, paskubomis.- Kąą? Nejau mergaitė daugiau nebegali nustebinti savo labai drą­

saus ir truputį pavojingo draugo? Ir kur ritasi pasaulis?Buvau kur kas girtesnė, negu maniau.- Pasigėrei, tiesa?Nusisukęs nuo manęs, jis pradėjo krauti ant staliukų kėdes.- Gal trupučiuuuką. - Suglaudusi nykštį ir smilių parodžiau, koks

tas trupučiukas. - Mudviem su Sele reikėjo įveikti pagirias. Beje, kaip pats jautiesi po visos vakarykštės dramos?

Priėjusi apkabinau jam liemenį.- Niekai, ne drama.- Nepasakyčiau, kad ką nors patiesti yra niekai. Žinok, netgi seksualu.Stengiausi atrodyti baisiai gundomai, bet iš Neto išraiškos supra­

tau nepataikiusi.- Ką čia paistai? Jokio seksualumo neįžiūriu. Nereikėjo to daryti.Į mane jis nežiūrėjo.- Tai kam padarei? Tas berniokas tik bandė kibinti Selę... Vargu ar

jau toks šimtmečio nusikaltimas.

229

C a t C l a r k e

Tai sakydama galutinai supratau, koks netikėtas buvo Neto elgesys.- Ji išsigando, - tyliai ir niūriai tarė jis.- Manau, ji tiesiog pernelyg jautriai reagavo. - Dar viena taikli

mintis. Kažkas čia ne taip.-T u nesupranti, ką kalbi... - Patylėjęs pasakė: - Klausyk, Sai yra baisus

šunsnukis, iš jo visko galima tikėtis. Gal laikas visa tai pamiršti? Prašau...Jis mane apkabino, aš linktelėjau jam į petį, bet kažkas tikrai buvo

ne taip. Mudu tapome nederančiais dėlionės gabalėliais. Jis atsidavė darbu ir prakaitu. Netgi rūgštoku. Atsitraukiau nuo jo.

- Reikia eiti. Mane truputį pykina.- Betgi ką tik atėjai.Pasilenkęs įsikniaubė man į kaklą. Jo kvapas buvo per karštas.- Tikrai vėlu, o man rytoj į mokyklą.Ir vėl atsitraukiau. Netas vyptelėjo.- Geraiiii, jeigu taip sakai... Bet mes vieni du visame name. - Jis

paplekšnojo per barą. - Ką manai? Ar esi kada tai dariusi ant baro?Jis ėmė juoktis, ir tas juokas mano ausims buvo netikrasnetikras-

netikras.-N e .Jo šypsena užgeso. Kas man darosi? Kodėl nenoriu?- Kas tau užėjo? Juk šito atėjai, tiesa? Aš tave pažįstu, Greise. Eikš,

bus smagu.Prispaudęs prie baro puolė mane bučiuoti. Aš pasidaviau supratu­

si, jog tai vienintelis būdas nutildyti balsą, kuždantį, sakantį man, jog kažkas negerai. Iš paskutiniųjų stengiausi jo negirdėti: kaip galiu tuo balsu tikėti, jei nežinau, kam jis priklauso? Aš esu su Netu, daugiau niekas nesvarbu. Ar ne?

Netas kvėpavo garsiai ir tankiai, jo burnos skonis buvo kitoks. Aš bučiavau nepažįstamą. Ir šitas nepažįstamas atitraukė mano džinsų užtrauktuką.

230

P I N K L Ė S E

Aš jį atstūmiau.-N e !Žodis išsprūdo garsiau, negu norėjau. Netas apstulbo, ir aš jo ne­

kaltinu. Iki tol niekad šito nepasitaikė.Stengdamasi apsimesti, kad aš tebesu aš ir Netas tebėra Netas, aš

tik pavargusi ir girta, o rytą viskas bus gerai, tylesniu balsu tariau:- Atsiprašau. Man tikrai reikia eiti. Tam esu per daug girta.Valandėlę jis įsižeidęs tylėjo. Paskui tarsi akimirksniu to jausmo

atsikratė.- Gerai sakai. Be to, baras vis tiek per daug nešvarus. Nesinorėtų,

kad prie jo priliptum, ar ne? - Jis nusišypsojo, vėl ne svetimas, sa­vas. - Leisk, iškviesiu taksi. Savo sąskaita.

Ėmėm laukti taksi, jis kaip niekur nieko tvarkė baro salę. Ir abu plepėjome kaip niekur nieko. Galų gale juk nieko ir neatsitiko, tiesa?

♦

Parvažiavusi namo pasiunčiau Netui žinutę: „Atsiprašau už šį vakarą. M yliu tave. x“

Atsakymą gavau tuoj pat: „Nesijaudink. xuPorą dienų slankiojau be ūpo. Mokiniai tarsi nujausdami manęs

lenkėsi. Selė bandė iškvosti, kas yra, bet aš pati to nesupratau ir net neturėjau energijos apie tai kalbėtis.

Vakarais tūnojau užsidariusi savo kambaryje, nieko ypatingo ne­veikdama. Porą sykių pasišnekėjau su Netu, viskas atrodė gerai. Bai­siai norėjau su juo susitikti, bet pas juos viešėjo kažkokia teta ir jis tu­rėjo jai aprodyti miestą, ją užimti. Nelabai supratau, kodėl to negali daryti jo mama ar bent Devonas. Bet jis, matyt, buvo jos numylėtasis sūnėnas - nieko nuostabaus. Visi myli Netą. Jis auksinis.

231

C a t C l a r k e

♦

Penktadienį man jau atrodė, kad nesu mačiusi jo visą amžinybę. Iš tikrųjų praėjo trys dienos. Kažkokia tetulė turėtų už tai atsakyti. Su Netu tarėmės susitikti sekmadienį, taigi gausiu kaip nors ištverti vie­ną dieną mokykloje ir vieną dieną namie. Neaišku, kas blogiau. Su Sele ėjome pietauti. Žuvis su keptomis bulvytėmis - geriausias būdas pradėti savaitgalį.

- Oi, kokia laimė, kad baigėsi savaitė. NEGALIU sulaukti sa­vaitgalio.

Selė linktelėjo.- Ir aš.- O ką ruošies veikti? Gal rytoj ką sumąstom? Mielai ištrūkčiau iš

namų. Šiuo metu neturiu jėgų būti su mama, ji mane varo iš proto.- Nepyk, rytoj negaliu. Šeimos diena.- Šeimos diena? Nuo kada įsivedėte šeimos dieną? Maniau, pas

Stiuartus kiekviena diena šeimos?- Taip, žinau, kad nesąmonė. Bet tėtis nutarė surengti kažkokią

vienos dienos išvyką.- Dieve, koks košmaras. - Nors pati pamaniau, jog visai mie­

la. Turbūt tėčiai moka organizuoti tokius dalykus. Planuoti išvykas. Žemėlapiuose ir brošiūrose ieškoti senovinių dvarų ar dar ko. - Kas pasidarė šeimoms? Jų visur pilna, visos ardo mano planus. Kiekvieną laisvą Neto minutę atima jo teta, o tavo tėtis sugadino man šeštadie­nį! Koks savanaudiškumas!

Selė šyptelėjo.- Nepyk, jei galėčiau, išsisukčiau. Pati žinai, koks Kernas įkyrus

keliaujant automobiliu - tikrai ne mano laisvadienio idealas. O žinai ką — kodėl mums ko nors nesugalvojus sekmadieniui?

232

P I N K L Ė S E

- Atsiprašau, negaliu, pirmąkart per kaži kiek laiko susitinku su Netu. Na, bent jau pirmą kartą nuo antradienio.

- Nieko baisaus.Selė gūžtelėjo, bet mačiau, kad truputį užsigavo. Paprastai drauge

praleisdavome bent vieną, jeigu ne abi savaitgalio dienas.- Bet gal trise galėtume ką nors suveikti? - pasiūliau aš, mano nuo­

mone, labai kilniai. Prašau, sakyk ne, sakyk ne. Noriu jo vien tik sau.Matyt, atspėjusi mano mintis, ji tarė:- Ne, ačiū, būkit vieni.Man palengvėjo, bet iš karto pasidarė gėda, kad šitaip palengvėjo.

Tačiau mums su Netu reikėjo pabūti dviese. Tikiuosi, kad šįsyk abu laikysimės scenarijaus. Bent jau taip ketinau.

Po pietų nutariau pasivaikščioti, kad geriau suvirškinčiau žuvį su bulvytėmis. Pamokų langai - vienintelis dalykas, dėl kurio įmanoma pakęsti mokyklą. Selei irgi buvo laisva pamoka, bet ji sakė turinti pasiimt iš Devono kažkokią knygą. Nukėblinau mokyklos stadio­no pakraščiu paskui kažkokius naujutėlaite apranga pasipuošusius šeštokus, išsiruošusius į pirmą savo gyvenime krosą. Niekada gerai nesupratau, kodėl stadione privalome būti tik su teniso marškinė­liais ir kažkokiom sportinėm trumpikėm. Turbūt ritualinis pažemi­nimas. Gali visam gyvenimui atmušti norą sportuoti, bet aš kažkaip įstengiau save pergalėti ir dabar bėgioti mėgstu labiau už viską. Nors niekaip neatspėtumėt - jau kaži kiek laiko nebėgiojau. Gal todėl ir nuotaika tokia.

Jau vos nepasileidau paskui bėgančiuosius, bet a) buvau netinkama apranga (motociklininko batai ir supermini sijonėlis) ir b) net man būtų buvę keista. Taigi tik žiūrėjau, kaip jie klupinėdami pasuka į mišką prie­šais mane.

Ir štai bėgikų būrys nutolo, likau vienui viena. Aplink ramybė. Susiradusi patogiai atrodantį kelmą atsisėdau ant jo kaip nykštukas.

233

C a t C l a r k e

Išsitraukusi sąsiuvinį ėmiau graužti pieštuko galą. Pirmą kartą per kelis mėnesius pajutau poreikį ką nors rašyti - tik nežinojau ką.

Rašyti ir bėgioti. Du mano mėgstamiausi užsiėmimai. Atėjo į gal­vą, kad nuo tada, kai susipažinau su Netu, beveik nedariau nei to, nei to, ir man pasidarė liūdna. Lyg būčiau praradusi dalelę savęs. Arba jos atsižadėjusi. Šie dalykai mane charakterizavo ar bent man taip atrodė. Bet ar jie tokie svarbūs, jeigu esu pasiryžusi jų atsisakyti, vos tik susiradau draugą? Ką dar galėčiau atiduoti dėl jo?

Nespėjus sugalvoti, ką gi man rašyti, suskambėjo telefonas taip mane išgąsdindamas, jog net pieštukas iškrito. Miško tyloje linksma signalo melodija skambėjo akiplėšiškai. Numerio neatpažinau ir jau norėjau skambutį nutraukti, bet smalsumas nugalėjo.

- Greise? Aaa... Labas, čia aš. Aaa... taigi Devonas.Jis atrodė nepasirengęs kalbėti, lyg ne jis man, o aš jam būčiau

paskambinusi.- Labas, kaip sekasi?- O, gerai. Noriu pasakyti, nekaip. Hmm... klausyk, kur tu esi?- Miške už mokyklos. O ką? Selė su tavimi?- Ne, jos čia nėra.- Maniau, po pietų ji su tavim susitinka bibliotekoje.- Ar galima ateiti pas tave? Man labai reikia pasišnekėti.Jis kalbėjo lyg atlikdamas kokią slaptą užduotį ir bijodamas, kad

bet kurią akimirką jo neužkluptų priešas. Tikrai juokingas bičas.- Klausyk, jeigu nori šnekėt apie Netą ir tas nesąmones, kad jis

manęs nevertas, aš nenoriu girdėti. Beje, kaip gavai mano numerį? Vis spėliojau aną dieną gavusi tavo žinutę.

- Iš Neto telefono.- Nemanau, kad jis būtų labai patenkintas, o tau kaip matos?- Kam, po velnių, įdomu, ką jis mano?! - Nė karto neteko girdėti jo

keikiantis, ir jam tai baisiai netiko. - Greise, privalai mane išklausyti. Jis...

234

P I N K L Ė S E

- Ne, neprivalau, - pertraukiau jį, bet aiškiai išgirdau žodžius „tave apgaudinėja". Dabar jau supykau. - Apsieisiu be tavo pamokymų. Ti­krai ne tavo reikalas, bet jei nori žinoti, tarp mūsų viskas puiku. Ir būtų dar puikiau, jei nesikištum. Neleisiu, kad kas nors man šitai sugriautų, aišku? Kai tik jūsų teta išvažiuos, aš pasišnekėsiu su Netu. Manau, jis turi teisę žinoti, ką jaunesnysis broliukas rezga jam už nugaros.

Nutilau pasijutusi geriau, kad išliejau jausmus. Juk esu visiškai teisi. Staiga...

- Teta? Kokia teta? Ką čia dabar šneki?

♦

Nuėjau į vonią nusiprausti veido. Šluostydamasi rankas pastebėjau, kad kai kas pasikeitę. Įvyko neįmanomas daiktas.

Randų neliko. Nė vieno. Negali būti. Dėl visa ko apžiūrėjau šlau­nis. Nė vieno randelio, balta kaip pienas glotni oda. Tikrų tikriausiai.

Ir aš kažkaip supratau, kas atsitiko. Neaišku, kaip supratau, bet supratau.

Priėjusi prie Iteno atklojau antklodę, į kurią buvau jį susupusi.Jo rankos išraižytos sidabriškomis linijomis. Mano randais.Du randai skiriasi nuo visų kitų. Stori rudai raudoni sudžiūvę

ruožai kerta jo riešus. Jie dar turi sugyti.Visi kiti randai man pažįstami lyg mano pačios atspindys. Bet šitie

du... kitokie. Jie švieži.

♦

Atrodo, Itenas alsuoja vis rečiau. Gaila, kad nieko negaliu padaryti.

♦

235

C a t C l a r k e

- Teta? Kokia teta? Ką čia dabar šneki?Nutraukiau pokalbį. Jis iškart vėl paskambino, tada išjungiau telefo­

ną. Pakėlusi nuo miško paklotės pieštuką sąsiuvinyje parašiau vieną žodį:

MELAS

Tris kartus jį pabraukiau vis labiau spausdama. Melas. Nebent De­vonas toks fantastiškai nepastabus, jog nemato, kaip pastarosiomis dienomis jo namuose vaikštinėja pagyvenusi moteris. Nebent šiuo metu Devonas savo tėčio namuose. Nebent... nebent... nebent nieko.

Netas man melavo. Aiškiau ir būt negali. Stebėjausi, kad anks­čiau nesupratau, - man nebūdingas toks patiklumas. Jis garantuotai tebepyksta už naktį bare, štai kodėl slepiasi nuo manęs. Tas vakaro akibrokštas, matyt, jį suerzino labiau, negu maniau. Dieve, berniukai tokie opūs. Vieną vakarą jis ką nors patiesia, kitą baisiausiai įsižeidžia, kad jo mergaitė nepanoro išsitiesti (pirmą kartą).

Sėdėdama miške ant savo kelmo galvojau, kaip geriausiai išsisukt iš padėties. Ką daryti ką daryti ką daryti? Netas melavo. Taigi negerai. Bet jis melavo turėdamas priežastį - buvo įsiskaudinęs. Ir esam susitarę sekmadienį pasimatyti. Tai ar taip jau blogai, kad jis panoro laiko sau?

Taip. Taip, blogai. Jam nereikėjo meluoti. Jei man būtų tiesiog pa­sakęs, kad nori porą dienų patūnoti vienas, būčiau supratusi. O kas dabar meluoja?

Norėjau jam paskambinti, prigriebti už melą ir pažiūrėti, ką sakys. Bet daug geriau tai padaryti tiesiogiai. Tada galėsiu jo akyse pamatyti tiesą (net neabejojau).

Sekmadienis. Palauksiu sekmadienio. Taip bus geriausia. Galėčiau ištverti, jei labai labai stengčiausi (ir kur nors paslėpčiau telefoną, kad nekiltų pagundos). Sekmadienis. Tada viskas paaiškės. Taip apsi­sprendusi pasijutau kur kas geriau.

236

P I N K L Ė S E

♦

Jam neskambinti buvo daug sunkiau, negu maniau. Pabėgau iš poros paskutinių pamokų ir klaidžiojau po miestą stengdamasi negalvoti apie jį.

Mama pasodino mane valgyti „tikros vakarienės". Buvo gyva kan­kynė. Ji mėgino šnekėt apie Miką, bet aš tylėjau kaip siena, taigi iš- mušiau pagrindą jai iš po kojų. Kimšau valgį rekordiniu greičiu, kad tik galėčiau sprukt į savo kambarį.

Toliau visas vakaras praėjo kariaujant su sutrikusiu virškinimu, taigi turėjau daugiau apie ką galvoti, ne vien apie Netą. Kai įjungiau telefoną, radau vienuolika praleistų Devono skambučių ir penkias ži­nutes, visas tuoj pat ištryniau. Nenorėjau viso to girdėti. Nenorėjau, negalėjau, neprivalėjau to girdėti.

Nuėjau miegot anksti, kad nereikėtų galvoti. Bet aš jį sapnavau.Šeštadienį atsikėliau vėlai ir ilgai bėgiojau. Pirmas žingsnis grįžtant

prie savęs. Šnopuojančios, suplukusios, užraudusios savęs. Buvau taip netekusi formos, kad net juokas neėmė. Daugiau nepasiduosiu to­kiam silpnumui.

Mama iškeliavo į parduotuves, taigi namai liko man vienai. Tyla buvo kaip balzamas. Vėl praleisti Devono skambučiai. Pasiėmusi kom- pą paskaičiau, ką buvau parašiusi: porą skyrių apie mergaitę, klaikiai pa­našią į mane. Skysta. Jai netgi daviau savo antrą vardą. Dvigubai skysta.

Ištrynusi pradėjau rašyti pasaką apie psichopatišką nykštuką, slan­kiojantį po mišką ir tykantį nieko neįtariančių mokinukių, kad galė­tų jas nužudyti ir suvalgyti. Irgi skysta. Bet juokinga.

Iki pat vakaro Netą pamiršau. Buvo gera panirti į išmonę, kur vis­kas daug paprasčiau. Veikėjai elgėsi lygiai taip, kaip aš norėjau (dau­giausia). Jaučiausi galinga, gera ir laiminga.

237

C a t C l a r k e

Apie devintą valandą telefonas suzvimbė, kad atėjo žinutė. Devo­nas tikrai pradeda mane užknisti. Ir ko jis neatstoja?

Bet šį kartą buvo ne Devonas. Netas.„Ar gali dabar ateiti? Man reikia tave pamatyti."Buvo netikėta, bet didžiulis palengvėjimas. Atsakiau būsianti po pus­

valandžio, tada persirengiau. Pažiūrėjusi į veidrodį giliai atsidusau: ver­čiau viską sutvarkyti šįvakar. Pirma, jis turės maldauti atleidimo už melą, antra, turės maldauti, kad su juo miegočiau. Ir šį kartą jo neatstumsiu.

♦

Prie lauko durų laukė Devonas - tarsi koks durininkas. Jis ėmė kažką kalbėti, bet rankos mostu jį nutildžiau.

- Ne. Tau aš neturiu ko sakyti. Atėjau susitikti su tavo broliu.Papurtęs galvą, Devonas tyliai tarė:- Kaip tik norėjau pasakyti, kad jis viršuje.- Gerai. Ačiū už info.Praėjau pro jį. Jis kvepėjo gardžiai.Lipdama laiptais jaučiau, jog tebežiūri į mane, bet dar atsisukau

įsitikinti. Atsišliejęs į duris spoksojo į mane. Jo veide buvo skausmas.Prie Neto kambario stabtelėjau. Griaudėjo muzika. Mudviejų

mėgstama daina. Nusišypsojau.Suėmiau durų rankeną. Gal reikėtų pasibelsti? Bet kad neišgirs. Be

to, jis manęs laukia...Atidariau duris.Išvydau daugybę dalykų.Įtrūkimą lubose, ilgesnį ir platesnį nei pirma.Ant grindų gulintį vadovėlį perplyšusia nugarėle.Ant rašomojo stalo stiklinę vandens, pusė išgerta.Netą lovoje.

238

P I N K L Ė S E

Su Sele. Ne su manimi.Man užsikirto ir akys, ir smegenys.Jis sėdėjo atsišliejęs j sieną. Ji gulėjo. Jos galva buvo jam ant kelių.

Jis buvo tik su džinsais. Ji su džinsais ir liemenėle. Basa. Aš buvau su sportbačiais.

Jis glostė jos ranką. Ne mano.Jis žiūrėjo į ją ir ji žiūrėjo j jį, o aš žiūrėjau į juos.Man širdis iškrito pro burną ir nusirito ant kilimo.Aš žiūrėjau į juos ir jie žiūrėjo į mane. Visi žiūrėjome, bet niekas

nieko nesakėme.Griaudėjo muzika.Trinktelėjo durys ir nubėgo kojos. Bėgo ir bėgo.Man užsikirto ir akys, ir smegenys.Mano širdis liko negyva ant kilimo.Mano kojos bėgo vis greičiau ir greičiau, ir greičiau.

♦

Atsidūriau parke. Slėpykla lipynės viršuje manęs laukė. Prispaudžiau kelius prie krūtinės iš paskutiniųjų stengdamasi išlaikyti save krūvoj, kad nesubyrėčiau į tūkstančius skeveldrų. Jeigu neišsilaikysiu, niekas niekada neįstengs vėl manęs sudėti.

Mane mušė prakaitas ir krėtė šaltis, ir nežinia kas.Suskambo telefonas. Selė. Suskambo telefonas. Netas. Suskambo

telefonas. Selė. Selė. Selė. Selė. Selė. Selė. SMS. Mama: „Kur tu? Kad iki vidurnakčio grįžtum."

Aš: „Nakvosiu pas Selę. Iki rytojaus."Nieko daugiau nemačiau, tik juos du. Ne tuos du.1 + 1 = 2

1 + 1 + 1 = mano skeveldros.

239

C a t C l a r k e

♦

Zinutė nuo Selės:„Greise, PRAŠAU, atsiliepk. Man reikia su tavim pasikalbėti.

ATLEISK. Šito neturėjo įvykti. Viskas taip susijaukė. PRAŠAU, pa­skambink. Kur tu esi? Atleisk. Paskambink. x“

Telefoną išmečiau pro langą. Man jo nebereikės.Vis galvojau apie jos liemenėlę. Kurią tada nusipirko. Naujutėlai­

čius apatinukus ypatingai progai. Ypatingai progai, kai dulkinsis su mano draugu.

Vis galvojau, kaip jis glostė jos ranką. Apie nerūpestingą intymu­mą, neatsirandantį iš niekur.

Vis galvojau, kaip jie žiūrėjo į kits kitą. Rijo akimis.Vis galvojau apie

pjaustomą odąsrūvantį kraują

svaigų kaifąpalengvėjimą.

♦

Vėliau. Per daug ryškiai apšviesta visą naktį dirbanti kavinė. Vis gal­voju plempdama kavą puodelis po puodelio, po puodelio, kol išve- miu ją ant staliuko. Išmetama lauk. Dar neverkiu, dar ne.

Naktis niekaip nesibaigė, o aš bijojau aušros. Nenorėjau, kad atei­tų rytojus. Bet atėjo.

Sekmadienio rytas, bėgiotojai ristele ir šunys, žmonės su kapucino kavos indeliais ir laikraščiais. Anksti atsikėlę, kad būtų ilgesnė laisva diena. Nekreipdami dėmesio į slankiojančią it šmėkla mergaitę.

Apdujusi. Žvilgsniai, prisilietimai, geismas.

240

P I N K L Ė S E

Viešieji tualetai. Veidrodyje į mane žiūrinti mergaitės šmėkla.Kas tu tokia?Niekas.

♦

Mano namas. Stoviu su raktais rankoje. Dar vienos durys, kurias rei­kia atidaryti.

Ant sofos laukia motina.- Kur buvai? - meiliai klausia, bet girdžiu plieninę gaidelę.- Jau sakiau - miegojau pas Selę.- Hm... Smagiai praleidot laiką?- Aha. Mes ėjom j vėlyvą kino seansą. Maniau, ponas Stiuartas ga­

lės mane parvežti, bet išvykęs į kažkokią konferenciją ar kur, o pinigų taksi neturėjau. Atsiprašau.

- Tikrai?- Aha. - Ir pasukau prie laiptų.- Sėskis. - Dabar jau visas balsas plieninis.- Aš visai nusivariusi. Man reikia pamiegoti.- SĖSKIS. Tučtuojau.Ką paveiksi, paklusau.- Kada spėjai tapti tokia gera melage, Greise Karlail? - Lūpos su­

spaustos, vos tramdomas pyktis.Aš net nebandžiau ginčytis. Vienodai rodė.- Vakar vakare skambino Selė, klausė, kur tu. Nerimavo. Aš visą

naktį tavęs laukiau, rūpinausi. Vos nepaskambinau į policiją.Paniekinamai šnarpštelėjau.- Gal teiktumeis paaiškinti, kas tau taip juokinga? Bent pasižiūrėk

į save! KALIAUSĖ! - suriko ji, spjaudydamasi pykčiu, ir sugriebusi man už pečių atsuko į veidrodį virš židinio.

241

C a t C l a r k e

- Pasižiūrėk, kaip atrodai. Leisgyvė.Pasižiūrėjau. Riebaluoti plaukai, išbalęs veidas, tamsūs paakiai ir

akys. Žalios akys, panašesnės j pilkas. Užsikirtusios akys.Leisgyvė? Veikiau negyva.-T u vartoji narkotikus?Aš sukrizenau, plonai ir isteriškai.- Vartoji ar ne? Pažiūrėk į mane, Greise. - Vėl stveria mane, su­

purto. Galva vos laikosi ant pečių. - Atsakyk pagaliau!- Ne, mama. Aš nevartoju narkotikų, bet ačiū, kad paklausei. M a­

lonu žinoti, jog rūpiniesi.- Ir ką tai turėtų reikšti?- O kaip tau atrodo, ką tai reiškia? - Jokio pykčio. Balsas atsiskyrė

nuo mano kūno.- Be abejo, rūpinuosi, kvaila mergiūkšte. Bet kartais man nelen­

gva tavim rūpintis.- Ne mano reikalas padaryti, kad tau būtų lengva. Tu juk esi mo­

tina, gal pamiršai?Ji jau įtūžo. Juolab kad aš buvau ramutėlė.- Suauk, Greise.- O, aš jau seniai suaugau. Gaila, kad nepastebėjai, nes tavęs ne­

būdavo. Gaila, kad tau niekad neatėjo j galvą paklausti, kur aš būda­vau visas kitas naktis.

Mano žodžiai ją pritrenkė, nors trumpam.- Kokias kitas naktis? - Nugalėta, pažeminta, pavargusi.Aš vyptelėjau.- Tas naktis, kai būdavau su berniukais, motin. Su daugybe ber­

niukų. Ir aktyviai užsiimdavau seksu, jeigu taip nori žinoti.- Greise!- O ką tu manei, aš veikiu? Žaidžiu lėlėmis? Iškylauju su pliuši­

niais meškiukais?

242

P I N K L Ė S E

- Nutilk!- T ik neapsimesk, kad nustebai! Juk žinai, kaip sakoma... Kokia

motina, tokia ir duktė.- Nutilk! Tuojau pat NUTILK! - Laikas verkti. Bet ne man, dar

ne. - Tavo tėvas nebūtų pakentęs tokio elgesio. Jam būtų buvę gėda dėl tavęs.

- Pamanykit. Ne velnias liepė nusižudyti, jeigu aš jam taip rūpėjau. Tada kai ką pajutau - kažkokio jausmo, prieraišumo kibirkštėlę.

Aš ją negailestingai užmyniau.- Drožk į savo kambarį. Tuojau pat.- Kaip liepsi, motin.Dabar ji manęs nekentė, o aš tuo džiaugiausi.

♦

Klausimai. Daugybė klausimų, ir visi reikalauja mano dėmesio. Slė­piausi nuo jų po antklode, bet jie kažkaip įlindo ir ten. Lyg nuodai kapsėjo man į galvą.

Kapt. Kada buvo pirmas kartas? Say aš nesiklausau.Kapt. Kas žengė pirmą žingsnį? Nesvarbu. Nutilkit.Kapt. Kaip jie galėjo man taip padaryti? Žmonės tik tai ir daro.

Skaudina vieni kitus.

♦

Užmigau. Neramiu, pakriku miegu.Sapnaimintysirklausimai - viskas susimaišė, apsivertė ir sukosi ne

ton pusėn.Pjauk. Išpjauk juos. Giliau. Vienintelė išeitis.Nuodai buvo stipresni už mane. Aš nepajėgiau atsispirti. Pjauk.

243

C a t C l a r k e

♦

Pabudus trenkė naujas klausimas: kodėl jis pakvietė mane ateiti? Juk negalėjo norėti, kad aš pamatyčiau... ar galėjo? Nebent tai buvo labai originalus jo būdas mane pamesti? Ne, dar galvok.

Ir tada supratau: ne Netas norėjo, kad aš pamatyčiau.

Vėliau. Įslinko mama. Apsimečiau mieganti. Ji paglostė man skruos­tą, odą pradėjo peršėti, niežėti. Ji pabuvo kelias minutes ir prieš išei­dama sušnibždėjo:

- Aš myliu tave.Melagė.

♦

Pirmadienio rytas. Pro langą srūva laiminga saulės šviesa. Šiandien bus ta diena. Aš nusišypsojau mergaitės šmėklai veidrodyje. Šiandien ji atrodė kitaip. Nusimaudžiusi po dušu, apsirengusi ir šiek tiek pasi­dažiusi nulipau į apačią.

O dabar sudėtingiausia...- Labas rytas, mama.Ji sėdėjo virtuvėje nugara į mane. Nieko neatsakė.Atsistojusi už jos kėdės apkabinau ją kaip seniau. Ir sušnibždėjau:- Tikrai labai labai atsiprašau už vakar vakarą. Aš nenorėjau. Tie­

siog buvau pavargusi ir nusiminusi - šeštadienio vakare su Sele susi- pykome. - Pabučiavau jai į tobulai nupudruotą skruostą. - Žinau, tai ne pasiteisinimas, bet atsiprašau.

244

P I N K L Ė S E

Na štai, padaryta.Ji paglostė man ranką, ir supratau, jog pavyko.- Ir aš atsiprašau, Greise. Nenorėjau taip sakyti... apie tavo tėvą.

Paprasčiausiai... kai kurie tavo žodžiai...Klestelėjusi ant kėdės šalia jos paėmiau jai už rankos.- Aš viską prasimaniau. Šnekėjau, kas šovė į galvą, - tikra karvė.

Atleisk.Ji pažvelgė man į akis manęs nematydama. Niekada nematydavo.

Tikėdavo tuo, kuo aš norėdavau, kad tikėtų. Visada.- Dievaži, Greise, esi įdomi, tiesa? Ką gi, žygiuokime toliau. Štai ką

siūlau - kodėl mums rytoj nesuorganizavus tokio lyg ir mergvakario? Tik dviese. Būtų gera... pasišnekėti. Žinau, pastaruoju metu mažai bū­davau namie, be to, mums nebuvo lengva nuo tada, kai tavo tėvas... Bet manau, jog turime daugiau laiko praleisti kartu. Ką pasakysi?

Jos veide mačiau viltį. Nuo jos ji pajaunėjo.- Mama, viskas gerai. Esu didelė mergaitė, moku savimi pasirū­

pinti. O tu nusipelnei gyventi savo gyvenimą. Viskas puiku, tu dėl manęs nesijaudink. - Nesitikėjau, jog bus taip lengva. Žodžiai patys plaukė reikiama tvarka, mano balsas buvo nerūpestingas, švelnus ir... dukteriškas. - Bet rytoj man patiks.

Kurgi ne. Rytoj.- Nuostabu! Oi, vos nepamiršau. Vakar skambino Selė, net kelis

kartus. Bet pamaniau, kad tavęs nežadinsiu. Atrodo, ji norėtų susi­taikyti, ar ne?

Aš nutaisiau plastikinę šypseną.- O, puiku. Na, pasikalbėsiu su ja mokykloje. Viskas susitvarkys. Mes nusišypsojome viena kitai. Bijojau, kad man nesprogtų veidas.

♦

245

C a t C l a r k e

Po pertraukos dviguba anglų kalbos pamoka. Selė, aišku, buvo. Jos išraiška, kai prie jos atsisėdau, man pasirodė labai įdomi.

- Greise, labas. Nežinojau, ar ateisi. Aš... nežinau, ką sakyti.Kaip čia yra, jog niekada nepastebėjau, kad j i taip baikščiai kalba?- Ar atsinešei „Kenterberio pasakojimus"? Aš savo pamiršau namie.- Ką? Tu rimtai?- Ką rimtai?- Greise, mums reikia pasikalbėti.Atėjo mokytojas, dudeno ir dudeno, o aš užsirašinėjau. Rašiau

itin tvarkingai, liniuote pasibraukdama antraštes. Selė piktai kažką skrebeno šalia. Išplėšusi lapą iš sąsiuvinio pastūmė man.

„Atleisk. Prašau, ar galime pasikalbėti? Turime apie tai pasišne­kėti. Man labai gaila dėl šeštadienio, bet viskas per daug sudėtinga. Tau reikia kai ką žinoti. ( Taip, pavyzdžiui, kada pradėjai dulkintis su mano draugu.) Šito neturėjo įvykti, leisk man pasiaiškinti. Ži­nok, esi geriausia mano draugė ir aš tikrai nenorėjau tavęs įskau­dinti."

Aš jai nurašiau: „Ar turi „Kenterberio pasakojimus“?“Ji atsiduso apimta nevilties. Atėmė iš manęs popierių. „Prašau,

išklausyk mane. Tada, jeigu nenorėsi su manim turėti nieko bendro, sutinku. Turiu tau paaiškinti - apie Netą, apie Velykas, apie viską. Per pietus?"

Aš: „Šiandien negaliu. Atsiprašau."Selė: „Tada šįvakar?"Aš: „Turiu planų. Atsiprašau. Bet laisva rytoj vakare." (Taip, rytoj

puikiai tiks.)Selė: „Tikrai manau, kad reikėtų šiandien pasikalbėti."Man jau atsibodo: „Rytoj arba niekada."Pažiūrėjau į ją žvilgsniu priversdama paklusti. Ji nuolankiai link­

telėjo.

2 46

P I N K L Ė S E

♦

Skambučiui nuskambėjus šoviau iš klasės. Nenorėjau, kad ji sektų paskui mane. Ketinau pasiekti mišką, bet įveikiau vos pusę korido­riaus. Negalėjau leisti, kad kas nors mane pamatytų, - biblioteka buvo vienintelis pasirinkimas. Smukau tarp enciklopedijų lentynų. Ir vos spėjau: ašarų latakai prakiuro, tikras potvynis. Tyloje kūkčiojau.

Paaiškinti apie Velykas? Ką apie Velykas?Galvok.Ne ne ne ne ne. Negali būti tiesa. Neįmanoma. Ne. Taip.Negalvok apie tai.Liaukis. Tuoj pat liaukis. Tai neįeina į planą. Ir nieko nekeičia. Gal­

vok apie ką nors kita, bet ką. Žiūrėk į knygas.Išsitraukusi iš artimiausios lentynos Britanijos paukščių enciklo­

pediją atsisėdau ant grindų. Pažiūrėk, kokių tik nėra kirų... skaičiuok rūšis, įsimink. Skaityk lotyniškus vardus... skaityk ir skaityk.

Žiūrėti, liesti, geisti, dulkinti.Žingsniai.- Greise? Greise, ten tu?Norėjau, kad knyga mane prarytų. Bet neprarijo.Priešais mane atsitūpė Sofi.- Greise, kas atsitiko?- Nieko, viskas gerai.Mane išdavė smaugiantis kūkčiojimas.Ji atsisėdo šalia, apkabino per pečius kuždėdama:- Cit, viskas bus gerai. - Kartojo ir kartojo. Prisiglaudžiau prie jos.Artinosi dar kažkieno žingsniai. Nedrįsau pakelti galvos.Sofi sušnypštė ant to, kas priėjo:- Čiuožk iš čia!

247

C a t C l a r k e

Žingsniai nubėgo. Nusijuokiau pro ašaras.- J a u geriau. Daugiau juoko negu verksmo. Ar nori pasakyti man,

kas atsitiko?Aš papurčiau galvą.- Juk žinai, kad manimi gali pasitikėti?Niekada niekuo negalima pasitikėti.Bet vis tiek linktelėjau.- Gal nori, kad suieškočiau Selę ir atvesčiau?Vėl papurčiau galvą, tik smarkiau.- Ar galiu kuo nors padėti?- Ne, - sušnibždėjau. - Ačiū tau. - Teisingai, susiimk. Aš giliai,

trūksmingai atsidusau. - Man rodos, jau visai gerai. - Melagė.Sofi nepatikėjo.- Ką gi, tada truputį dar pasėdėkime čia. Nebūtina kalbėtis.Aš buvau dėkinga kaip ciuckis. Dar nebuvau pasirengusi rodytis

pasauliui - šįkart reikėjo storiau apsišarvuoti. Įsitikinti, ar nėra plyše­lių. Priglaudžiau galvą prie jos ir tylėdamos sėdėjome.

♦

Vos jai nepapasakojau. Vos vos. Bet privalėjau laikytis plano.Nuaidėjo skambutis pamokai, ir aš sunkiai atsistojau. Taip susisu­

ko galva, kad turėjau įsitverti lentynos.Ir Sofi atsistojo. Jos keliai trakštelėjo, abi nusišypsojome. Ji kilste­

lėjo akinius.-T ik iuosi, kad apsiraminai. Jei kada nors...Linktelėjau.- Ačiū, buvai tokia nuostabi. Dabar jaučiuosi daug geriau.Staiga man toptelėjo: matau ją paskutinį kartą. Man užėmė kvapą.

Stvėriau ją į glėbį.

248

P I N K L Ė S E

- Ar žinai, kad esi tikra draugė? - Ji suglumo, bet aš variau: - Ką šiandien padarei... man tikrai padėjo. Niekada šito nepamiršk. At­leisk, kad buvau tokia bjauri. Norėčiau, kad viskas būtų buvę kitaip.

Ša, gana pliurpt, nes j i atspės.- Ir puiku. Mes galime draugauti, Greise. Labai norėčiau. Pasijutau visiškai tuščia.- Ir aš norėčiau.Ir nuėjau. Nekęsdama savęs net labiau negu jų abiejų.Neatsigręžk. Būk stipri... Jau neilgai.

♦

Popietė buvo puiki. Sarvai mane saugojo nuo visko ir visų, pirmiau­sia nuo savęs. Per pamokas atidžiai klausiausi, užsirašinėjau apie mū­šius, karalius ir paralius. Dėjausi galvon datas ir vardus.

Ir staiga viskas baigėsi. Pamokos baigėsi. Visi ėmė plaukti pro moky­klos vartus laimingi, kad pirmadienis praėjo, j j užklojo užmaršties dulkės.

Pamačiau, kad autobusų stotelėje laukia Devonas. Ir jis mane pama­tė. Pasukau prie jo, o jis stovėjo susirūpinęs, kaltas, įkliuvęs. Atvažiavus autobusui ėmė spraustis į eilės priekį skubėdamas pabėgti nuo manęs.

Aš jo nelaikiau. Iš tikrųjų jis nesvarbus.

♦

Namie. Įkrito laiškas man, nuo Neto.Siaubinga rašysena, visai kaip mano.Ant voko nei pašto ženklo, nei antspaudo - atnešta ir įmesta. Vog­

čiomis dirstelėjau pro langą, ar jis nežiūri. Ne.Kodėl jis nepalaukė, kad galėtų pamatyti mane?Tau nėra reikalo jo matyti. Nuo to niekas nepasikeistų. Geriau šitaip.

249

C a t C l a r k e

♦

Atsisėdau ant sofos, voką pasidėjau šalia.Skaityk. Neskaityk. Skaityk. Neskaityk. Neskaityk. Neskaityk. Ne­

skaityk. Neskaityk. Ten bus tik melas. Melas, pasiteisinimai ir vėl melas. Niekada niekuo negalima pasitikėti.Voką su laišku suplėšiau į smulkiausius skutelius, kad niekas nie­

kada negalėtų sudėti. Ir sumečiau j šiukšlių dėžę.

♦

Vakarienė su mama priešais televizorių. Būk gera, paduok druską. Plaunu indus. Viską sudedu j vietą.Ilgai žiūrinėju peilius. Renkuosi.

♦

Laikas paskutinį kartą eiti į parką.Laikas eitiy Greise.

♦

Taigi štai kaip. Misija baigta. Pirmadienis baigėsi.Ir mano gyvenimas baigėsi.Bent aš taip maniau.

♦

Itenas mirė. Atsibudau, o jis miręs.

250

P I N K L Ė S E

Jis mane paliko. Kaip ir tėtis. Ne. Ne kaip tėtis.As jau nieko nebijau. Tėčio man nebereikia. Nei Iteno. Nei Neto.

Nei Selės. Nereikia.Esu gyva, stipri, spindinti, nauja ir manau, kad viskas bus gerai. Tereikia iš čia išeiti. Nedelsiant.Durys nerakintos. ŽINAU, kad nerakintos. Itenas man nebūtų

melavęs.Dar pamiegosiu ir būsiu pasirengusi.Dar pamiegosiu.

Apsnūdusi, apdujusi, apsvaigusi. Pabusk, miegale.Negaliu atsimerkti. Kodėl negaliu atsimerkti? Pasistenk. Nieko gero.

Mano akys suirusios. Tada klausykis. Tyla. Ne, ne visai tyla. Kažkur toli toli pypsėjimas.

Ir ūžčiojimas. Kaip jūros bangų. Nesiliaujantis. Ššš... Miegok. Mie­goti sveika. Gali miegoti amžinai.

♦

Pabusk, miegale.Oi, duokit man miegoti. Aš tokia pavargusi.Ne. Kelkis. Atsimerk. Nors ranką pajudink.Mėginu. Ranka neklauso. Bent man taip atrodo, bet aš nežinau, kur

ta ranka. Pasistenk. Surask ją, pajusk. Ji turėtų būti prikabinta prie peties. Na štai, jos gale plaštaka su pirštais. Pabandyk pajudinti pirštą. Ne, negaliu. Bet kažką jaučiu. Kas tai? Atrodo pažįstama, malonu. Delnas mano delne, šiltas ir jaukus. Regis, berniuko ranka. Hmm, gar­džiai kvepi.

Tu Itenas?Kas tas Itenas?Neprisimenu.

2 52

P I N K L Ė S E

♦

Balsai. Žmonių balsai, kalbantys dalykus, kurių nesuprantu. Tariantys ilgus žodžius. Paklausk juos, kur tu esi. Paklausk juos, kodėl negali atsi­merkti. Paklausk juos, paklausk juos, paklausk juos, kas tau yra. Kalbėk. Nagi! NEGALIU NEGALIU NEGALIU. Mintyse klyktu. Mano akys užsikirtusios, smegenys taip pat.

Tylėk, nesijaudink. Gal tu tik vėl užmigai žiūrėdama ER serialą?

♦

Jau kitokia ranka. Mažesnė, vėsesnė. Ir balsas.— Pabusk, miegale. Laikas pabusti. Nagi, atsimerk, dėl manęs. Ži­

nau, kad gali, jei pasistengsi. Ne?.. Na, tai spustelėk man ranką. Nors trupučiuką. Gerai?

Mano plaštaka pakyla. Atrodo, tebėra rankos gale. Šššš... Aš noriu užmigti.

— Ką gi, rytoj vėl pamėginsime. Pailsėk, rytoj vėl bandysime. Taip, rytoj būsi stipresnė, tikrai žinau.

Tyla. Ir tada:— Nedrįsk manęs palikti. Net negalvok. Neleisiu, kad dar kartą taip at­

sitiktų. NELEISIU. Girdi? Rytoj labiau pasistenk, gerai? Labiau stenkis.Čia buvo tas pats balsas, duslus ir kimus. Jis mane smaugia.

♦

Pypsėjimas pypsėjimas PYPSĖJIMAS darosi vis garsesnis ir pratisesnis, jis niekaip nenutyla.

Ūžčiojimo nebėra. Bangų mūša liovėsi.

253

C a t C l a r k e

Ranka ištraukiama man iš delno, ir aš tarsi kažkur lekiu. Viskas aplink sukasi ratu. Balsai vis garsyn. Mane liečia rankos. Bet ne jo. Ne jo.

Kas man darosi? Ššš, miegok. Nesuk dėl to savo dailios galvelės. La­banaktis, saldžių sapnų.

Gerai, jeigu taip liepiat. Bet visiems pasakykit, kad tylėtų. Kaip gali­ma miegoti, kai toks triukšmas?

Kala, kala ir kala. Man skauda krūtinę.Alsuok. Įkvėpk ir iškvėpk. Įkvėpk ir iškvėpk. Ūžčiojimas grįžo, jo ran­

ka taip pat.Šypsena. Bet mano viduje, kur niekas negali matyti. Slapta šypsena,

skirta man vienai.

♦

Dar vienas balsas. Neturiu kito pasirinkimo, tik klausytis. Mergaitės balsas. Atrodo nusiminęs. Bandau suvokti, ar jos pirštai mano delne, bet nesuvokiu. Tik bukai tvinksi riešas, keista.

- Tikiuosi, nepyksti, kad atėjau. Negalėjau neateiti. Dėl visko aš kalta.Ko gera, visai įdomu. Balsas kalba toliau:- Vis dar negaliu patikėti, kad šitaip padarei.Ką aš padariau? Kam toks paslaptingumas?- Nežinau, ar mane girdi. Žinoma, ne! Kvaila, bet... Noriu, kad

žinotum, kaip aš gailiuosi. Baisiai, baisiai gailiuosi. Padėtis beviltiška. Negaliu atsikratyti minties: jeigu tik būčiau iš pat pradžių pasakiusi tiesą, nieko šito nebūtų atsitikę. Atleisk.

Užtenka atsiprašinėti! Pasakok.- Žinok, aš pirma su juo susipažinau. Sakau ne tam, kad įgelčiau.

Tai tiesa. Nuėjau pas Devoną, ir tuo laiku namie buvo jis. Man jis iš karto patiko ir aš jam... patikau. Iki tol, bendraudama su berniukais,

254

P I N K L Ė S E

nieko nesusigaudydavau, o dabar iškart supratau. Jis buvo pasikvietęs draugų, toks pakvaišęs vakarėlis. Devonui atsibodo, ir jis išvažiavo na­kvoti pas tėtį. Reikėjo ir man išeiti. Bet neišėjau. Man jis taip patiko. Mes turėjome tiek daug bendra. Kalbėjomės ir negalėjome atsikalbėti. Atleisk, jei nenori to girdėtu bet man reikia, kad žinotum tiesą.

Aš per daug išgėriau. Nenorėjau, bet jaudinausi, todėl... man buvo smagu. Jaučiausi visai kitas žmogus. Supratau, kad tarp mūsų kažkas bus. Labai norėjau, kad būtų. Bet ir jis pasigėrė — žaisdamas kvailus žaidimus, kai reikia gerti. Jis užmigo ant sofosy o aš buvau virtuvėje. Kvaiša. Ir tada aš...

Ir tada tu — ką?— Vienas jo draugų visą vakarą nenuleido nuo manęs akių. Saimo­

nas. Pamatęs, kad noriu išeiti, maldavo pasilikti. Buvo lengviau ištarti „taip“. Jis nusitempė mane šokti, buvo visai smagu. Prisimenu, kaip ma­niau, kad šitaip elgiesi tu — darai kas patinka ir nesuki sau galvos. Man visada buvo smalsu, kaip tu šitai sugebi.

Saimonas vis pripildavo man taurę, o aš nesukau galvos. Šokome ir šokome, paskui jis mane pabučiavo. Ir aš j į pabučiavau. Nieko negalvo­dama. Tada mes turbūt nuėjome į Devono kambarį. Daugiau... beveik nieko neprisimenu. Neprisimenu, kaip tai atsitiko. Nemanau, kad bū­čiau sakiusi „ne“, nors negaliu tuo patikėti. Ar įžiūri kokią logiką?

Neįsivaizduoju.— Tik žinau, kad pabudus mane pykino ir skaudėjo. Ir aš supratau,

kas turėjo atsitikti, bet nelabai įstengiau patikėti, kad iš tikrųjų taip pasielgiau. Saimonas miegojo šalia, aš apsirengiau ir išbėgau. Jaučiausi šlykščiai. Nesuprantu, kodėl tau nepapasakojau. Turėjau papasakoti, no­rėjau, bet... Vargu ar kada nors atleistu sau už...

Atrodo, atsidaro durys.— Oi, atsiprašau, nežinojau, kad čia kas nors yra. - Berniuko balsas.— Nieko. Man jau reikia eiti.

255

C a t C l a r k e

— Neišeik. Prašau. Manau, mums reikia pasikalbėti.- Ne čia. Ne dabar. Tu pasilik - pašnekink ją.Ją? Tikriausiai turi galvoje mane. Bet kas jie tokie ir kas tasai Saimonas?Negalvok apie tai, negalvok apie tai, negalvok...— Nežinau, ką ja i sakyti. — Jo balsas irzlus.— Gal atsiprašyk? Būtų nebloga pradžia.Oi. Trinkteli durys, man nueina per ausis. Įtemptai klausausi, gal

išgirsiu to berniuko balsą, bet mano ausyse nieko nėra. Tik pypsėjimas ir ūžčiojimas. Toks raminantis. Jau pradedu snūduriuoti, kai jis prabyla:

— Kaip viskas keista. — Girdžiu garsiai iškvepiant, net atrodo, kad kvėptelėjimą pajuntu ranka. - Beje, aš netikiu, kad tu mane girdi. Kad ir kiek skaičiau apie tai, niekas manęs neįtikino.

Cha, drauguži, tik tau taip atrodo.Gilus atodūsis.- Bet žinok, kad gailiuosi. Neturėjo šitaip atsitikti. Tu man patikai,

bet iš pat pradžių viskas bjauriai susipynė. Nori išgirsti juokingą istoriją?Jaučiu, kad nieko juokingo neišgirstu. Jo balse apmaudas.- Prisimeni vakarą, kai mes susitikome? Ką tik parvažiavau iš unive-

ro ir pirmiausia nulėkiau pas ją namo. Galvojau apie ją nuo pat pažin­ties dienos. Rašiau laiškus, skambinau ir pliekiau žinutes, bet j i tylėjo, o aš nesupratau kodėl. Buvau visiškai pritrėkštas. Dieve, ir kam vargstu aiškindamas? Vis tiek negirdi nė vieno žodžio.

NE, GIRDŽIU!- Žodžiu, ir tą vakarą j i atsisakė mane matyti. O tada stotelėje suti­

kau tave. Pamaniau, mėginsiu ją užmiršti. Ir man sekės, kol sužinojau, kad judvi draugės. Tikra velniava. Žinau, jog ne pasiteisinimas, bet aš susipainiojau. Maniau, pradedu tave įsimylėti, bet ir j i nėjo iš galvos. Ji suprato, kaip jaučiuosi, bet sakė, kad nieko nedarys, kas įskaudintų tave. Ji ištraukė iš manęs pažadą nieko nesakyti — net privertė apsimesti, kad iki tol nebuvom pažįstami.

256

P I N K L Ė S E

Tylesniu balsu jis pasakojo toliau:- Kai pasakei, kad j i nėščia... aš kaltinau save. Žinojau, kad Saimo-

no darbas - jis toks šlykštus tipas ir po to vakaro vaikščiojo pasipūtęs, tik nesusigaudžiau kodėl. Maldavau Selę susitikti. Tą vakarą ją pabučia­vau, bet j i pagrasino: jeigu išsiskirsiu su tavimi, j i niekada man neatleis. Ji tikrai tave myli, ar žinai?

O tada ta naktis. Tu neturėjai to pamatytu Bet iš tikrųjų nieko ne­nutiko. Mes nė karto...

Pajuntu smūgį. Tiesiai į širdį. Ta naktis. Prisimenu Tą Naktį. Daugiau negirdžiu nė vienojo žodžio.

♦

Netas. Selė.Negalvok apie tai. Negalvok.Tačiau turiu. Noriu. Reikia.Imk ir užmik.Ne!Juk tu nenori prisiminti. Imk ir panirk į miegą. Taip bus geriau.

Patikėk.Ne!Pasigailėsi.Dar pažiūrėsim. Pamatysim.

♦

Prisimenu. Viską. Man skaudu. Nemaniau, kad gali būti taip skaudu.Jau žinau, kur esu, ką padariau ir kodėl negaliu judėti ar kalbėtu ar

atsimerkti. Ir man baisu.Viskas buvo baisi klaida.

257

C a t C l a r k e

Norėčiau nebūti čia. Norėčiau važiuoti namo.Prašau.Prašau.

♦

Ranka vėl čiay guli mano delne. Dešinė ranka. O gal kairė. Bet man atrodo, kad dešinė.

Skamba muzika. Vis ta pati daina. Man rodos, kažkur jau esu ją girdėjusi. Ji nuostabi.

Muzika nutyla. Tada jis prabyla:— Tikiuosi, sutiksi mane išklausyti. Maniau... kad gal pabusi. Turbūt

kvaila viltis. Niekada nesakiau, bet, kai pirmą kartą išgirdau, ši daina man priminė tave. Nežinau kodėl.

Pauzė, ir jo balsas priartėja — visai prie pat ausies.— Atėjau dėl tavęs, jei prireiktų draugo. Žinau, turbūt manęs nepa-

sirinktumy bet man atrodo, jog mes turime daug daugiau bendroy negu tu manai. Nesijuok.

Nesijuokiu.— Gailiuosiy kad taip padariau. Negeraiy kad sužinojai apie juos

šitokiu būdu. Jei nors sekundę būčiau įtaręs} jog šitaip gali atsitikti, nė už ką nebūčiau... Bet tu nenorėjai klausytiy o aš nieko kito ne­sugalvojau. Tu tokia užsispyrusi! Tu net ir dabar užsispyrusi, tiesa? Apsimeti manęs negirdinti. Nekreipi į mane dėmesio. Zinoky nelabai mandagu.

Bet aš tave GIRDŽIUy šaukiu mintyse. Daugiau niekada tavęs ne­niekinsiu. Pažadu. Šiuo metu man labai praverstų draugas. Toks kaip tu.

— Geraiy šiandien gali nieko nesakyti. Bet aš sugrįšiu. Rytoj ir poryt, ir dar poryt, kol tau įkyrėsiu ir neapsikęsdama tu atsikelsi iš šitos lovos ir išeisi iš palatos. Taip ir bus. Tikėk manimi.

258

P I N K L Ė S E

Turbūt tikiu.Plaštakos viršumi pajuntu be galo švelnų bučinį. Ir jis išeina.

♦

Mažoji ranka vėl čiay bet jau šiltesnė.- Atleisk, Meškute Greise. Atleisk.Meškute Greise? Man rodos, jau esu tai girdėjusi.- Žinau, jog turėjau pasakyti prieš kaži kiek metų, bet buvau per

daug įsijautusi į save. Kai tau reikėdavo, manęs nebūdavo šalia. Aš taip kentėjau. Žinojau, kad ir tu kenti, bet kažkaip neprisiverčiau ko nors daryti. Negalėjau būti tuo žmogumi, kurio tau reikėjo. Aš jo taip pasi- gesdavau. Jis man buvo viskas. Niekada nesuprasiu, kodėl jis taip pada­rė. Kodėl mus paliko.

Jos balsas tylus ir graudus. Jos ranka spaudžia mano delną, aš irgi norėčiau paspausti, bet negaliu. Stengiuosi iš paskutiniųjų, bet veltui.

- Aš nemokėjau gyventi be jo. Jis buvo viskas, ką žinojau. Suprantu, jog tai ne pasiteisinimas, noriu, kad suprastum — dabar viskas kitaip. Aš esu čia dėl tavęs. Ir visada būsiu, /> to nenorėsi. Taip turės būti. Aš tavęs neapvilsiu, pažadu. Tau tik reikia pabusti ir leisti man tai įrodyti.

Aš tikiu tuo balsu. Ir žinau, jis.Stengiuosi ir stengiuosi pajudinti ranką, kad j i žinotų, jog ją girdžiu.

Net smegenys suprakaitavo nuo pastangų. Sukaupiu visą dėmesį į mažąjį pirštelį ir galvoju, kaip jis juda, juda, juda. Stengiuosi ir stengiuosi, ir...

Nieko.Bet aš vėl bandysiu. Rytoj ir poryt, ir dar poryt.Nepasiduosiu.Niekada nepasiduosiu.

259

Padėka

„Pinklėse" ilgai skynėsi kelią iš mano galvos j kompiuterio puslapius ir palyginti greitai iš tų puslapių virto knyga, kurią jūs laikote. Tame kelyje man padėjo daug puikių žmonių. Labiausiai dėkoju

Janui Shenvoodui, mylimiausiam anglų kalbos mokytojui, už tai, kad nepasijuokė iš mano pirmųjų bandymų.

BWC. Mūsų užsiėmimai padėjo iš tikrųjų parašyti knygą. Nona ir Kate K., aš jums labai skolinga. Nona, žinau, kad be tavęs nieko nebūtų buvę. Ačiū, ačiū tau už padrąsinimą / raginimą kiekviename to kelio žingsnyje. Tu tikra žvaigždė.

„The All-American Rejects", „Fall Out Boy“, „Cute Is What We Aim For“, Eliotui Minorui ir „Jack’s Mannequin” - už sukurtą gar­so takelį.

Chrisui (Kissyfur), Edui, nuostabiai pusseserei Sarah, Lizai (Frod- ders), Danui, Laurai, Smoo, JNT, Stephanie K. ir Meganai L. Visi mane palaikėte, kai to labiausiai reikėjo.

Fantastiškajai Sarai už tai, kad buvo tiesiog fantastiška.Savo agentei, nuostabiajai Victoriai Birkett, ir ne mažiau nuosta­

biai Nancy Milės iš Milės Stotto vaikų literatūros agentūros. Pažintis su jumis abiem tą saulėtą dieną Merilboune tikrai buvo vienas švie­siausių kelionės epizodų. Jūs nepabijojote priimti knygą apie Greisę, ir už tai AMŽINAI būsiu jums dėkinga.

260

Roisin Heycock (nepaprastam redaktoriui), Parul Bavishi (viešųjų ryšių guru), Talya Baker (reklamos tekstų genijui) ir visai „Quercus“ leidyklai. Savo knygai nebūčiau galėjusi trokšti geresnių namų.

Savo naujiesiems bičiuliams iš tinklaraščio ir „Twitter“ už bendrą džiaugsmą ir supratimą, kad gauti tai, apie ką visada svajojai, gali būti baisoka!

Paskiausiai ir kartu pirmiausia - tėvams, Elspethai ir Robui, už... visut viską. Ir kantrybę, kai neleisdavau skaityti ką parašiusi.

Laurie Halse Anderson KALBĖK

Nuo pat pirmosios akimirkos Meriveterio vidurinėje mokykloje Melinda Sordino

suvokia, kad čia bus atstumtoji. Ji sužlugdė paskutinį vasaros vakarėlį, nes nie­

kam nieko nepaaiškinusi iškvietė policiją, taigi senosios draugės nebenori su ja

kalbėtis, o nauji bendramoksliai žiūri kreivai.

Atstumta draugų ir neįstengdama papasakoti, kas nutiko per aną vakarėlį,

Melinda nuo visų atsitveria tylos siena ir užsidaro savyje.

Tačiau slegiantys prisiminimai niekur neišnyksta, kol vieną dieną kai kas nu­

tinka ir ji prabyla...

Tai stipri istorija su svarbia pam oka - niekada nebijokite kalbėti už save.

VOYA

L.J. Smith SLAPTASIS RATAS

Veiksmo, meilės, pranašysčių ir šiurpių nutikimų kupinas„Slaptasis ratas" pavergs

visus mistinio žanro gerbėjus. Atsikrausčiusi pas senelę j Naująją Angliją, tyle­

nė Kesė bando prisitaikyti prie naujos aplinkos. Tačiau Saleme mergina pajunta

bundant raganiškas galias, galvoje ima suktis šimtai užkeikimų. Priimta į Slap­

tąjį ratą ji supranta, kad ne visi jo nariai siekia tik gerų tikslų. Keletas merginų,

ypač piktoji Fei, nori užvaldyti pagaliau atrastą užburtą krištolinę kaukolę. Per

neatsargumą iš kaukolės ištrūksta juodoji energija ir miestelyje ima žūti žmonės.

Netrukus Kesė suvokia, kad žmonės žudomi taip, kaip viduramžiais būdavo bau­

džiamos raganos...

Cl-21 Pinklėse : [romanas] / Cat Clarke ; iš anglų kalbos vertė Zita M arienė - Vilnius : Alma littera, 2013 . - 264 p.

Clarke, Cat

ISBN 978-609-01-0945-8

Pasakojimas apie painų ir komplikuotą vienos septyniolikmetės gyvenimą, kuriame susipi­

na pavojingos draugystės, meilė, seksas, neištikimybė, bandymas nusižudyti ir galiausiai - už viską stipresnis troškimas gyventi.

Ne vienai paauglių literatūros premijai nominuota knyga traukte įtraukia į keistą pagrindi­nės herojės pasaulj, mintis, jausmus ir ilgą kelią bandant suprasti, kas ji yra.

Cat Clarke (Ket Klark) - jauna, bet visame pasaulyje skaitytojų jau pamėgta Didžiosios Britanijos rašytoja. Šiuo metu gyvena ir kuria Škotijoje.

U D K 8 2 1 .111-93

Cat Clarke

PINKLĖSERomanas

Iš anglų kalbos vertė Zita Marienė Redaktorė Bronė Balčienė

Viršelio dailininkė Asta Rastauskienė Maketavo Aira Dubikaltienė

Tiražas 1 500 egz.

Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius Interneto svetainė: www.almalittera.lt

Spaudė UAB „Spindulio spaustuvė44, Vakarinis aplinkkelis 24, LT-48184 Kaunas

Toks jausmas, tarsi nebežinočiau, kas i

tik šitą kambarį ir tave. Visa kita man beprasmiška. Būti čia

kažkodėl atrodo teisinga, tačiau kodėl taip yra? Turėčiau ruošti

pamokas arba būti su draugėmis mieste - tai būtų „normalu".

Bet visa tai atrodo taip toli, jo g beveik negaliu patikėti, kad

šitaip gyvenau. O aš sėdžiu čia, diena po dienos, ir rašau,

rašau, rašau apie visa, kas buvo. Bet koks to tikslas?

Ko jis iš manęs nori ?

Kaip galėjau leisti, kad šitaip atsitiktų?

Septyniolikmetė Greisė Karlail gyvena tik su motina,

kurios beveik nebūna namuose. Mergina mėgsta leisti laiką

su vaikinais, svaigintis ir nuo visų slepia šiurpią paslaptį.

Gyvenimas Greisei atrodo tuščias, beprasmis ir nieko vertas.

Kol vieną dieną viskas apsiverčia aukštyn kojom...

Po vieno triukšmingo vakarėlio Greisė pabunda

nepažįstamame baltame kambaryje, kur ant stalo padėta

popieriaus ir rašiklių. Ji nežino, kaip ir kodėl čia pateko.

Negalėdama ištrūkti, mergina pradeda rašyti dienoraštį. Bandydama aprašyti savo painų gyvenimą, ji priversta

prisiminti viską, ką norisi pamiršti: beviltišką meilę gražuoliui

Netui, keblius santykius su geriausia drauge Sele. Tačiau, kad

ir kaip stengiasi, Greisė jaučia, jog kažko jai vis dėlto niekaip

nepavyksta prisiminti...

Ir svarbiausia, ramybės neduoda klausimas - kodėl ji čia?

N em okam as k nygų katalogas kiekvieną ketvirt

Naujausios ir populiariausios knygos Ypatinę

K nygų pristatym as j nam us, darbovietę ar pašt

w w w .k n y g u k lu b a s .lt

, 7 8 6 0 9 0 1 0 9 4 5 8www.almalittera.lt