LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

INDRĖ ŠIURKUTĖ

RECEPTŲ, UŽREGISTRUOTŲ 1830 M. TELŠIŲ VAISTINĖJE,

TURINIO ANALIZĖ

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

doc. dr. Vilma Gudienė

KAUNAS, 2016

2

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

TVIRTINU:

Farmacijos fakulteto dekanas Vitalis Briedis …………..

(parašas)

Data:

RECEPTŲ, UŽREGISTRUOTŲ 1830 M. TELŠIŲ VAISTINĖJE,

TURINIO ANALIZĖ

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Vilma Gudienė …………..

(parašas)

Data:

Recenzentas Darbą atliko

............... Magistrantė Indrė Šiurkutė ………...

(parašas) (parašas)

Data: Data:

KAUNAS, 2016

3

TURINYS

SANTRAUKA ..................................................................................................................................... 4

SUMMARY ......................................................................................................................................... 5

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS .................................................................................................................. 6

ĮVADAS ............................................................................................................................................... 7

DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI ............................................................................... 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA ...................................................................................................... 9

2. TYRIMO METODIKA ................................................................................................................ 11

2. 1. Tiriamojo objekto aprašymas ...................................................................................................... 11

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS.......................................................................................... 13

3.1. Gydytojai...................................................................................................................................... 13

3.2. Pacientai ....................................................................................................................................... 14

3.3. Vaistai .......................................................................................................................................... 15

3.4. Vaistinės žaliavos......................................................................................................................... 17

3.5. Narkotinėms priskirtos augalinės žaliavos ................................................................................... 18

3.6. Įvairių farmacinių grupių augalinės žaliavos ............................................................................... 21

3.7. Mineralinės žaliavos .................................................................................................................... 36

3.8. Gyvulinės kilmės žaliavos ........................................................................................................... 38

3.9. Pagalbinės medžiagos .................................................................................................................. 40

3.10. Kompleksiniai vaistai................................................................................................................. 40

4. IŠVADOS ....................................................................................................................................... 47

5. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS.......................................................................................... 48

LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................ 49

4

SANTRAUKA

I. Šiurkutės magistro baigiamasis darbas „Receptų, užregistruotų 1830 m. Telšių

vaistinėje, turinio analizė“/ mokslinė vadovė doc. dr. V. Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų

universiteto, Farmacijos fakulteto, Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. - Kaunas.

Tyrimo tikslas – atlikus receptų knygos turinio analizę, įvertinti, kokiais vaistais 1830 m.

buvo gydomi Telšių gyventojai.

Tyrimo uždaviniai: iššifruoti Telšių vaistinės 1830 m. receptų knygos liepos mėnesio

receptus; teisingai identifikuoti receptuose išrašytus komponentus; nustatyti, kokioms ligoms gydyti

buvo vartojamos gydytojų paskirtos vaistinės žaliavos; įvardyti dažniausiai pasitaikiusius receptų

komponentus; išnagrinėti kompleksinių vaistų sudėtį ir gamybos procesą.

Metodika: tyrimas atliktas taikant dokumentų analizės, sintezės metodus, derinant

kiekybinę ir kokybinę metodologijas, taip pat pasitelkus istorinį – aprašomąjį metodą. Pagrindinis

tyrimo metodas buvo analizuoti Telšių vaistinės receptų knygą kaip pirminės informacijos šaltinį,

rinkti pirminius duomenis ir individualiai juos vertinti. Analizė atlikta tiriamą šaltinį išskaidžius į

atskirus elementus, kurie vėliau buvo siejami vienas su kitu. Išnagrinėti 239 receptai, išrašyti 1830

m. liepos mėnesį.

Rezultatai: Nustatyti 4 populiariausi vaistų komponentai: vaistinis rabarbaras, vaistinė

svilarožė, baltasis cukrus, opijus arba kitokia agounos žaliavos forma. Liepos mėnesį 18,83 % visų

receptų sudarė kompleksiniai preparatai. Gaminti įvairūs pleistrai, tepalai, eliksyrai, kitos

sudėtingesnės farmacinės formos. Iš visų 679 liepos mėn. receptuose išrašytų komponentų atkurti

nepavyko 18 (2,65 %). Iš atkurtų žaliavų neidentifikuoti 0,45 %. Tikėtina, kad Telšių gyventojai

buvo gydomi nuo įvairių tipų uždegimų, peršalimų, virškinimo ir šlapimo sistemų sutrikimų, įvairių

skausmų, odos susirgimų, žaizdų ir kitų ligų, pvz. reumato, diabeto, epilepsijos, paralyžiaus.

Išvados: Atlikus Telšių vaistinės receptų knygos analizę galima buvo apžvelgti tuometinę

gydymo vaistais praktiką, šiuo metu jau nebevartojamas žaliavas bei skirtingas gydymo indikacijas.

5

SUMMARY

I. Šiurkutė‘s study for the final Master's degree „Analysis of recipes contents registered in

Telšiai pharmacy in 1830“, the aim of the research was to perform analysis on recipe book‘s

contents and compounds. Recipe book is from pharmacy of Telšiai, dating back to 1830.

Tasks of the study: decode all recipes from the month of July; correctly identify all

compounds in those recipes; determine for what type of diseases all these pharmaceutical materials

were prescribed; name the most popular materials in recipes; investigate different constitutions and

production process of complex medicaments.

Methodology: For the research different types of methods were used: analyzes of

documents, synthesis, combination of quantitative and qualitative methodologies. The main research

method was to analyze Telšiai pharmacy‘s recipe book as primary source of information, collect the

raw data and make individual assessment. During analyses the investigated source was divided into

individual items, which in the end of the research were linked to one another. In the end, all 239

recipes from July were examined.

Results: From all 679 recipes prescribed in June, 18 of them (2,65 %) were impossible to

decode. From decodied materials 0,45 % were left unidentified. Most common diseases were

different types of inflammations, colds, digestive and urinary systems disorders, various pains, skin

diseases, wounds and others. During time survived and more severe diseases: rheumatism, epilepsy,

diabetes, paralysis. 4 most popular pharmaceutical components in July: medicinal rhubarb, common

marshmallow, white sugar, opium or any other poppy material. Complex preparations made 18,83 %

of all prescribed medicaments in July. They were produced in variety of different formulations:

patches, ointments, elixirs and others.

Conclusions: After examining Telšiai pharmacy‘s recipe book it is possible to assess

therapeutical practice of tose days, materials that are no longer employed and different indications

for treatment.

6

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS

Kt. – kitaip;

T.t. – tęsti toliau;

Mėn. – mėnuo;

M. – metai;

Ac. (acidum) - rūgštis;

Aq. (aqua) - vanduo;

Comp. (compositus) - sudėtinis;

Cort. (cortex) - žievė;

Dec. (decoctum) - nuoviras;

Extr. (extractum) - ekstraktas;

Flor. (flores) – žiedai;

Fol. (folium) - lapas;

Inf. (infusum) - užpilas;

Linim. (linimentum) – linimentas;

Liq. (liquor) - skystis;

Nr. (numerus) – numeris;

Ol. (oleum) - aliejus;

Pulv. (pulvis) - milteliai;

Rad. (radix) - šaknis;

Rept. (repetatur) – pakartoti;

Rhiz. (rhizoma) - šakniastiebis;

Sem. (semen) - sėkla;

Simpl. (simplex) - paprastas;

Sol. (solutio) - tirpalas;

Syrup. (syrupus) – sirupas;

Tinct. (tinctura) - tinktūra;

Ung. (unguentum) – tepalas.

7

ĮVADAS

XIX amžiuje nauji medicinos atradimai padėjo šiuolaikinės farmacijos mokslo pamatus.

Ligos diagnozuotos pagal simptomus, skiriamas gydymas buvo nukreiptas būtent į atsiradusius ligos

požymius, kuriuos siekta panaikinti arba palengvinti.

XIX a. pradžioje dažnai dėl gydytojų noro bet kokia kaina išgydyti savo pacientus buvo

vartojamos per didelės vaistinių preparatų dozės. Kuo liga buvo sunkesnė ir daugiau pažengusi, tuo

didesnės dozės vaistų buvo išrašomos. Labai populiaru buvo skirti didžiulėmis vaisto dozėmis

vidurius laisvinamuosius vaistus siekiant suvaldyti ligą. Kalomelis (gyvsidabrio chloridas) skiriamas

tol, kol pacientui prasideda seilėtekis ir vėmimas (manyta, kad tai natūralus organizmo

apsisaugojimas nuo toksinų). Skrandis ir žarnos valomi kiek įmanoma stipriau, kad nuodai būtų

pašalinti. Tokie gydymo metodai nebuvo malonūs pacientui, kurį jau ir taip vargino liga, ar tuo

labiau efektyvūs. Dažnai paskirtas vaistas buvo blogesnė alternatyva nei pati liga.

Įpusėjus XIX a. ir įvykus pramonės revoliucijai, prieš tai vyravę gydymo metodai

smarkiai pasikeitė dėl medicinos technologijų plėtros. Išpopuliarėjo cheminės kilmės vaistai, kurie

anksčiau beveik nebuvo vartojami. Į priekį pažengė tablečių, miltelių, įvairių skystų farmacinių

formų gamybos technologijos. Gauti pirmieji susintetinti vaistai antipirinas ir aspirinas sukėlė tikrą

revoliuciją, nes jie pradėjo naują chemijos erą. Atrasta grupė svarbių, anksčiau nežinotų, junginių –

alkaloidai, glikozidai. Iš opijinės aguonos gauti įvairūs opiatai skausmui malšinti – morfinas,

kodeinas, heroinas ir kiti.

Magistrinis darbas yra atliktas analizuojant Telšių vaistininko T. Goeldner 1830 m.

sudarytą receptų knygą, kuri yra saugoma Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje.

Receptų knyga buvo pildoma ištisus metus, aprašant visus pagamintus ir pacientams išduotus

vaistinius preparatus. Registruojant kiekvieną receptą, buvo nurodoma vaisto sudėtis (sudarančios

žaliavos, vaisto paruošimo metu naudotos žaliavų formos), vartojimo forma, indikacijos ir

vartojimas, kaina, vaistą išrašiusio gydytojo pavardė. Dažnai įvardijamas pacientas arba pacientų

grupė, kuriems vaistai yra skirti. Kartais nurodomas ir vaisto paruošimo būdas. Darbo tikslas yra

apžvelgti tuo metu vartotus vaistus, gydymą jais, skirtingas žaliavas.

8

DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI

Darbo tikslas: atlikus receptų knygos turinio analizę, įvertinti, kokiais vaistais 1830 m.

buvo gydomi Telšių gyventojai.

Darbo uždaviniai:

1. Iššifruoti Telšių vaistinės 1830 m. receptų knygos liepos mėnesio receptus.

2. Identifikuoti receptuose išrašytus komponentus.

3. Nustatyti, kokioms ligoms gydyti buvo vartojamos gydytojų paskirtos vaistinės

žaliavos.

4. Įvardyti dažniausiai pasitaikiusius receptų komponentus.

5. Išnagrinėti kompleksinių vaistų sudėtį ir gamybos procesą.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

Receptų knygos yra informatyvus šaltinis, galintis atskleisti kokiomis vaistinėmis

žaliavomis įvairiais istoriniais periodais buvo gydomi žmonės, dalinai atsakyti į klausimą, kokiomis

ligomis jie sirgo. Todėl farmacijos istorijos tyrinėtojai dažnai jas naudoja kaip tyrimo šaltinį. 2004

m. buvo apgintas Kristinos Mitrikevičiūtės magistro darbas pavadinimu „Batakių vaistinės 1923 m.

receptūros žurnalo analizė“, kuriame buvo analizuotas XX a. pradžios šaltinis. 2015 m. paskelbti du,

šią farmacijos istorijos atkarpą nagrinėjantys, magistriniai darbai: Ritos Perkamaitės „Kauno

Petrašiūnų ir Tauragės apskrities Batakių kaimo gyventojams 1935 m. skirtų vaistų lyginamoji

analizė“ ir Gretos Armonaitės „Receptų, užregistruotų Vilniaus universiteto vaistinėje XIX amžiaus

pradžioje, turinio analizė”.

Rengiant šį darbą naudoti duomenys publikuoti docentės Vilmos Gudienės ir Zenonos

Šimaitienės publikacijoje „Vaistai, gaminti Telšių vaistinėje (Lietuvos Vilniaus gubernija) 1830 m.

Receptų knygos analizė“, pasirodžiusi 2013 metais. Šaltinis svarbus tuo, kad buvo analizuota ta pati

vaistinės receptų knyga, tik kitas – sausio – mėnuo. Publikacijoje pateikta daug istorinių faktų apie

1830 m. Telšius, sveikatos apsaugą mieste, vienintelę vaistinę. Remtasi archyvais. Smulkiai

išnagrinėti visi receptų knygos segmentai, po to jie atskirai aprašyti [1].

Siekiant analizės metu atkurti vaistų vartojimo indikacijas, sudėtinių vaistų gamybos eigą,

žaliavų pavadinimus ir kt., buvo remtasi įvairiomis XIX a. publikacijomis. Dažniausiai kaip šaltinis

naudotos įvairių šalių farmakopėjos, Materia medica rinkiniai.

Vaistinės receptų knygos pildymas buvo privaloma procedūra, kurioje vaistininkas turėjo

registruoti visus vaistinėje gautus receptus, išrašytus gydytojo. Tai buvo oficialus ir patvirtintas

dokumentas. Europos muziejų fonduose yra saugomos išlikusios įvairių šalių vaistinės receptų

knygos, datuojamos ir anksčiau nei XIX a., tačiau Lietuvoje viena seniausių vaistinės receptų knygų

yra saugoma Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje – 1830 m. Telšių vaistinės

vaistininko Teodor Goeldner receptų knyga pavadinimu „Shnurovaja kniga Provizora Fedora

Geldnera v Telshiach sostojashcziuju 1830 goda“ [2].

1830 m. Lietuva priklausė Rusijos imperijai (nuo III Abiejų Tautų Respublikos padalijimo

1795 m. iki pat Pirmojo pasaulinio karo). Telšiai buvo Vilniaus gubernijos Telšių apskrities centras,

kuriame XIX a. pirmoje pusėje gyveno daugiau kaip 5000 gyventojų. Telšių apskrityje, 1834 m.

duomenimis, gyveno 122976 gyventojai. Miesto ligoninėse tilpo apie 100 ligonių, kalėjimo įstaigose

buvo 180 kalinių, tarnautojų skaičius sudarė 150. Taip pat Telšiuose buvo atskiras kavalerijos

pulkas. Telšiuose veikė tik viena vaistinė (įkurta 1798 m.). Tiriamuoju laikotarpiu, t.y. 1830 m.,

vaistinė priklausė ir jos vedėju dirbo Teodor Goeldner, kuris vaistininko išsilavinimą įgijo Dorpato

universitete (Tartu, Estija) 1814 m. Vaistinėje dirbo T. Goeldner kartu su vienu vaistininko padėjėju.

10

Taip pat vaistininko profesijai išmokti buvo priimti du mokiniai. Vaistinė gamino vaistus Telšių ir

miesto aplinkinių gyvenviečių gyventojams. Pagal ribotą ir išsklaidytą vaistinių išsidėstymą XIX a.,

50 km spinduliu nebuvo jokių kitų vaistinių aplink Telšius, artimiausia vaistinė buvo įsikūrusi

Kražiuose, už 62 km [1].

Iš viso per 1830 m. Telšių vaistinės receptų knygoje yra padaryti 3719 receptų įrašai [1].

Pasirinkta analizuoti tam tikra dalis visų receptų, būtent vienas mėnuo. Analizei pasirinktas liepos

mėnuo, per kurį buvo pagaminta vaistų pagal 239 receptus. Atlikta receptų turinio analizė,

išnagrinėta kiekvieną receptą sudarančių komponentų sudėtis, naudotos žaliavos ir jų kilmė,

komponentų ir vaistinių preparatų formos, nustatyta, ar vaistas vienkomponentis, ar

daugiakomponentis. Taip pat išanalizuotos vaistų indikacijos, vartojimo būdas. Identifikuoti

gydytojai, išrašę receptus. Iš atlikto tyrimo sužinota, kokiais vaistais buvo gydomi Telšių apskrities

gyventojai, kokios buvo skiriamos vaistų formos, vartojimo būdas. Taip pat buvo įvertinta, kokios

kilmės medžiagos (augalinės, gyvūninės, mineralinės) buvo naudojamos gaminant vaistus, kurios šių

grupių žaliavos buvo vertinamos kaip turinčios gydomąjį poveikį, o kurios naudotos kaip skonį

gerinančios, suteikiančios formą ir kt., kokiu tikslu tam tikros medžiagos buvo dedamos į vaistų

sudėtį ir kokį terapinį efektą buvo siekiama gauti.

11

2. TYRIMO METODIKA

Telšių vaistinės receptų knyga analizuota kaip istorijos šaltinis. Magistrinio darbo tyrimas

atliktas taikant dokumentų analizės, sintezės metodus, derinant kiekybinę ir kokybinę metodologijas,

taip pat pasitelkus istorinį – aprašomąjį metodą. Pirmiausia buvo išsiaiškinta, ką reiškia kiekviena

knygą sudarančio puslapio skiltis. Tada bandyta perskaityti recepto turinį, kuris dėl senovinio rašto

stiliaus buvo sunkiai suprantamas. Įgavus reikiamų įgūdžių, visi liepos mėnesio receptų

komponentai buvo perrašomi, po to duomenys sukelti į Microsoft Office Excel programą, kur vėliau

analizuojami. Tyrimo metu analizei buvo pasirenkami vis kiti receptų komponentai, pradžioje juos

skirstant pagal tai, kiek žaliavų sudarė receptą (vienkomponenčiai ir daugiakomponenčiai receptai).

Visos žaliavos analizuotos pirmiausia nustatant dabartinį jų lotynišką pavadinimą, po to, remiantis

šaltiniais, vartojimo indikacijas. Nustatytas tikslus skaičius, kiek kartų ir kokiomis žaliavomis ar

preparatais kiekvienas komponentas buvo užregistruotas receptų knygoje. Vaistinės žaliavos

vertintos remiantis XIX a. Materia medica rinkiniais, kitomis publikacijomis.

Atlikus šaltinio analizę, gauti rezultatai pateikti istoriniu – aprašomuoju metodu.

2. 1. Tiriamojo objekto aprašymas

Magistrinio darbo pagrindinis šaltinis ir analizuojama medžiaga yra 1830 m. Telšių

vaistinės vaistininko Teodor Goeldner receptų knyga, kuri susideda iš 287 surištų lapų, puslapių iš

viso yra 574 [2]. Kiekvienas puslapis, kuriame yra daromi receptų įrašai, pildomas kaip lentelė ir

susideda iš šešių segmentų, kuriuose yra nurodyti vaisto numeris, gamybos data (mėnuo ir diena),

receptą sudarantys komponentai ir jų naudojami kiekiai, reikalingi vaistiniam preparatui pagaminti,

galutinė kaina, receptą išrašiusio gydytojo pavardė ir paciento pavardė [2].

1 lentelė. Vieno receptų knygos puslapio struktūra

Nr. Gamybos

data

Recepto turinys Kaina Gydytojas Pacientas

12

Dažniausiai visas recepto turinys yra parašytas lotyniškai (vaisto sudėtis visada nurodoma

lotynų kalba kilmininko linksniu), kartais vaistinio preparato gamybos būdas aprašytas lenkų kalba.

Visa kita informacija užrašyta lenkų kalba. Puslapių skaičių knygoje nurodo vaistininko įrašas, kuris

yra paskutiniame receptų knygos lape, kartu su Vilniaus gubernijos gydymo valdybos antspaudu [2].

Vilniaus gubernijos gydymo valdyba įkurta 1797 m. Valdyba buvo atsakinga už bendrą ir

administracinę medicinos priežiūrą, kartu kontroliavo vaistinių veiklą bei naujų vaistinių steigimą

[3]. Vaistinės receptų knygos ir pati vaistinių veikla buvo pastoviai tikrinamos. Pagal 1829 m.

archyvus, tais metais buvo atlikta Telšių vaistinės revizija ir vaistinė inspektoriaus įvertinta kaip

gerai veikianti. Pačioje Telšių vaistinės receptų knygoje 1830 m. liepos mėn. 13 d. gydymo valdybos

inspektorius užregistravo, kad neatitikimų vaistinėje nebuvo rasta [1].

Pagamintų vaistų skaičius kiekvieną mėnesį skirdavosi, priklausomai nuo metų laiko ir

pacientų sergamumo. Šaltuoju periodu receptų padaugėdavo, padidėdavo vaistinės darbo krūvis.

Daugiausiai receptų buvo užregistruota spalio mėnesį. Mažiausiai vaistų pagaminta vasaros sezonu,

būtent liepą (239 receptai) ir rugpjūtį, taip pat kovo mėnesį [2].

Bendras visus receptus sudarančių komponentų skaičius, kartu su pasikartojančiais, yra

679 komponentai.

13

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1. Gydytojai

XIX a. Rusijos imperijoje gydytojo praktika buvo galima verstis privačiai arba dirbant

valdžios tarnyboje. Gubernijos apskrities centre vyriausias gydytojas būdavo apskrities gydytojas,

atsakingas ne tik už vaistinių veiklą, tačiau ir visus kitus tos apskrities sveikatos apsaugos reikalus.

1825 m. Vilniaus gubernijoje iš viso dirbo 63 gydytojai, iš kurių 51 vertėsi privačia praktika, o 12

gydytojų dirbo valdžios tarnyboje [1].

Valdžios tarnyboje Telšių mieste buvo įsikūręs apskrities gydytojas, kurio pareigas ėjo

Vasilij Tarattuta, baigęs Vilniaus universitetą [1]. Telšių vaistinės knygoje jo receptų skaičius sudaro

didelę dalį. Pagal bendrą visų liepos mėnesio receptų skaičių, daugiausiai receptų išrašęs yra

gydytojas Janowicky. Kartu sudėjus, šių abiejų gydytojų receptai sudaro apie 2/3 visų liepos mėnesį

išrašytų receptų. Iš vaistinės knygoje registruotų 239 liepos mėnesio receptų, Tarattuta yra išrašęs 68

(28,45 %) receptus. Janowicky išrašytų receptų skaičius yra net 95 (39,75 %).

1 pav. Gydytojų išrašytų receptų santykio pasiskirstymas

Pas vaistininką Goeldner į Telšių vaistinę patekdavo ne tik Telšių mieste ir jo apylinkėse

dirbančių gydytojų receptai, tačiau ir iš tolimesnių vietų, tokių kaip Ukmergė, kuri nuo Telšių

nutolusi 220 km [1]. Liepos mėnesį užregistruotas vienas Ukmergės apskrities gydytojo Anton

Savickii receptas.

Be jau išvardytų gydytojų, receptų knygoje sutinkamos ir kitos pavardės: Wolnicki,

Bobkiewicz, Wolucke, Gobiatto ir kt.

Janowicky Tarattuta Likę gydytojai

95

68 76

14

Pildant receptų knygą, receptą išrašiusio gydytojo pavardė buvo įrašoma skiltyje

„Išrašiusio gydytojo vardas“. Greta pavardės nurodomi šie trumpiniai: Ord. Dom. Dr. Med., tai

lotynų kalbos terminas Ordinatio dominus doctoris medicus, verčiamas „Meistro/pono medicinos

gydytojo paskyrimas“.

3.2. Pacientai

Viena iš šešių receptų knygos skilčių yra skirta pacientams. Skiltis pavadinimu „Kam

būtent išrašyta“, kur vaistininkas, registruodamas gautą receptą, įvardindavo asmenį ar asmenų

grupę, kuriems receptas yra skirtas. Buvo nurodoma paciento pavardė, dažnai pridedant mandagų

kreipinį „gerbiamam ponui“, pvz. pacientas gerbiamas ponas Narbutas. Toks kreipinys reikšdavo

pagarbą. Šis mandagumas būdavo kartais praleidžiamas ir dažniausiai tą lemdavo socialinė padėtis,

nes toks pacientas, kuris nepriklauso aukštiems visuomenės sluoksniams, būdavo įvardijamas tik

kaip pacientas, pvz. pacientas Jankelis.

Kartais registruojant receptą šioje skiltyje buvo nurodomos ir pacientų užimamos pareigos

ar giminystės ryšiai, pvz. gerbiama ponia Lilinsky ar Varnių zakristijono Grabovski žmona. Receptų

knygoje yra pasitaikę atvejų, kai nei paciento pavardė, nei jo socialinė padėtis Telšių apskrities

visuomenėje nebuvo žinomi. Tokiu atveju pacientas įvardijamas kaip nepažįstamasis.

Telšių vaistinės receptų knygoje yra pasitaikę atvejų, kai gydytojai sau išsirašydavo

vaistus. Tokiu atveju, receptų knygoje to paties gydytojo pavardė buvo nurodoma abejose skiltyse.

Liepos mėnesį sau vaistus (kelis receptus) išsirašė gydytojas Tarattuta. Penktoje receptų knygos

skiltyje (išrašiusio gydytojo) pažymėta, kad receptą išrašė Ord. Dom. Med. Stab. Dr. Tarattuta, o

šeštoje skiltyje (paciento) – vaistai pagaminti gerbiamam ponui daktarui Tarattuta.

Keliuose receptuose dėl nežinomų priežasčių vietoje įvardyto paciento yra paliktas

brūkšnys, be jokios registracijos.

15

3.3. Vaistai

Trečia Telšių vaistinės receptų knygos skiltis buvo skirta pačiam receptui. Vaistininkas į

šią skiltį perrašydavo visą recepto turinį. Vaistą sudarantys komponentai nurodomi lotynų kalba, o

vaisto vartojimo būdas ir ypatybės dažniausiai aprašomos lenkiškai.

Telšių vaistinės receptų knygoje yra pasitaikę tokių vaistų receptų, kurių galutinę

vartojamą formą (vaistinį preparatą), dėl gydytojo paskirtų vartojimo sąlygų, reikėdavo pasigaminti

patiems pacientams. Vaistininkas visada paaiškindavo pacientui, kaip reikia vaistą pasiruošti.

Pavyzdžiui, pagal gydytojo Bobkiewicz receptą, skirtą gerbiamam ponui Narbutui, nurodyta, kad

pacientas turi namuose pasiruošti nuovirą iš putokšlinių šeimos (Polygalaceae) augalo Polygala

senega (senekinė putokšlė) žolės ir šaknų bei vaistinės svilarožės šaknų. Pagamintas vaistas buvo

skirtas gydyti kvėpavimo takų uždegimą.

Kartais gydytojai išrašydavo kartotinius receptus, t.y. nurodydavo vaistinei pagaminti

tokios pačios sudėties ir kiekio vaistą pagal ankstesnį receptą. Recepto skiltyje buvo įrašomas žodžio

„pakartoti“ repetatur trumpinys Rept. Tokiu atveju, registruojant naują receptą vaistininkas

pažymėdavo kartojamo recepto numerį, mėnesį ir dieną, kada originalus receptas buvo įregistruotas.

Dažnai gydytojai skirdavo pakartotinai pagaminti vaistus pagal nebūtinai jų pačių išrašytus receptus.

Gydytojas Wolucke recepte nurodė pagaminti vaistą pagal gydytojo Janowicky anksčiau išrašytą

receptą (Nr. 1995 receptas gaminamas kartojant Nr. 1088 receptą).

Pasitaikydavo, kad gydytojas tam pačiam pacientui vienu metu išrašydavo daugiau kaip

vieną vaistą. Dažnai būdavo išrašomi du receptai, rečiau trys, taip pat receptų knygoje vienas po kito

yra užregistruoti net ir keturi ar penki receptai, skirti tam pačiam pacientui ar jų grupei. Pavyzdžiui,

poniai Chorg liepos mėnesio pradžioje vienu metu buvo išrašyti trys receptai. Dažnai taip skiriami

vaistai apimdavo keletą atskirų gydomų ligų arba simptomų, nes jų vartojimo indikacijos skirtingos.

Toks vienu metu keleto vaistų išrašymas buvo skirtas siekiant pagerinti gydymo kokybę ir

efektyvumą. Taip pat kartu išrašomi vaistai skyrėsi ir savo vartojimo pobūdžiu, vieni buvo skirti

vidiniam vartojimui, kiti – išoriniam.

Komponentų skaičius, sudarantis receptą, buvo labai įvairus. Apylygiai išrašyta receptų,

kuriuos sudaro vienas, du arba trys komponentai. Šešis ir septynis komponentus turinčių receptų

skaičius yra nedidelis. Aštuonis komponentus savo sudėtyje turinčių vaistų liepos mėnesį nebuvo

pagaminta.

16

2 pav. Schema, kurioje pavaizduotas kiekybinis 1830 m. liepos mėnesio Telšių vaistinėje

registruotų receptų skirtingo skaičiaus komponentų pasiskirstymas

3 pav. Skritulinė diagrama, lyginanti išrašytų receptų kiekio, pagal sudėtinių dalių skaičių,

pasiskirstymą

Receptų išrašyta:

1. Vienakomponenčių – 56 receptai;

2. Sudarytų iš 2 komponentų – 60 receptų;

3. Sudarytų iš 3 komponentų – 52 receptai;

4. Sudarytų iš 4 komponentų – 40 receptų;

5. Sudarytų iš 5 komponentų – 20 receptų;

6. Sudarytų iš 6 komponentų – 6 receptai;

7. Sudarytų iš 7 komponentų – 5 receptai.

0 10 20 30 40 50 60

Vienas komponentas

Du komponentai

Trys komponentai

Keturi komponentai

Penki komponentai

Šeši komponentai

Septyni komponentai

Vienas komponentas

Du komponentai

Trys komponentai

Keturi komponentai

Penki komponentai

Šeši komponentai

Septyni komponentai

17

3.4. Vaistinės žaliavos

XIX a. augalinės kilmės žaliavos ir iš jų išskiriami junginiai įėjo į didelę dalį išrašomų

vaistų. Retą receptą sudarė tik mineralinės ar gyvūninės vaistinės žaliavos. Dažniausiai net ir

tokiuose receptuose, kur išrašytos viena ar daugiau mineralinės kilmės veikliųjų medžiagų, kartu,

kaip pagalbinis komponentas, buvo skiriamas cukrus, išskirtas iš augalų. Dažnai gydytojų buvo

išrašomi vietiniai, Lietuvos klimatinėse sąlygose prisitaikę ir gerai augantys augalai, o dėl galimybės

prekiauti ir importuoti vaistines žaliavas iš kitų, kartais labai tolimų, kraštų, pvz. Azijos, Afrikos ir

naujai atrastų Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynų, buvo galima skirti retesnes ir specifiškesnes

augalines žaliavas. Bebro sruoglių žaliava, muskusas, kamparas, šafranas, citrinmedis ir kitos

žaliavos bei augalai būtų buvę neprieinami, jei ne platus importo tinklas.

Liepos mėn. receptuose vaistinės žaliavos išrašytos įvairiais būdais. Jei žaliavos augalinės

kilmės, tai dažniausiai jos būdavo skiriamos recepte iš karto nurodant farmakologinėmis savybėmis

pasižyminčią augalo rūšį. Taip buvo išrašomos ne tik augalinės kilmės, bet ir kitos pirminės

paprastos žaliavos, iš kurių galutinius vaistus, pagal nurodytą receptą gamindavo vaistininkas arba jo

padėjėjas vaistinėje, arba, pagal gydytojo ir vaistininko nurodymus, ligonis pasigamindavo pats savo

namuose. Kitais atvejais recepte būdavo nurodoma, kokia iš žaliavos pagaminta farmacinė forma turi

būti išduota ligoniui. Specifiniai, turintys bendrinį pavadinimą, preparatai, buvo visada ruošiami

vaistinėje pagal iš anksto žinomus nustatytus etapus, o recepte buvo išrašomas tik tokio vaisto

pavadinimas, nenurodant jį sudarančių žaliavų.

Kaip pirminės žaliavos dažniausiai išrašyti augalinės kilmės receptų komponentai: žievės,

žolės, šaknys, žiedai, lapai, rečiau sėklos ir uogos. Šios žaliavos sudaro 21,47 % visų liepos mėn.

komponentų. Augaliniai nuovirai, ekstraktai, sirupai, vandenys, tinktūros ir kitos galeninės

farmacinės formos užima dar 23,24 %. Pridedant visus sudėtinius vaistus, nes į beveik visų jų sudėtį

įeina vienokios ar kitokios augalinės žaliavos, bendras augalinių žaliavų kiekis receptuose viršyja

daugiau nei 60 %. Tai įrodo, kad XIX a., iki plačiai paplintant cheminiams preparatams, dažniausiai

vartoti buvo augalinės sudėties vaistai.

Gyvūninės kilmės žaliavos sudaro tik apie 3,9 % receptų komponentų.

Vaistai, skirti paruošti pagal receptų pakartojimus iš ankstesnių Telšių vaistinės receptų

knygų, buvo išrašyti 10 kartų. Pakartotiniai receptai sudaro 1,47 % visų liepos mėn. receptų.

18

3.5. Narkotinėms priskirtos augalinės žaliavos

Opijus (Opium). Opijus išskiriamas iš daržinės aguonos (Papaver somniferum). XIX a.

augalas buvo plačiai auginamas Europoje ir Azijoje. Žinomas kaip tiesioginis ir gerai organizme

pasiskirstantis stimuliantas. Vidutinė dozė padidina pulso dažnį, stiprumą, pakelia temperatūrą,

suteikia energijos kūnui ir protui, dažnai pasireiškiant apsvaigimui ir kliedesiams. Šiuos reiškinius

dėl atsiradusio nuovargio keičia pulso dažnio ir stiprumo sumažėjimas, nuovokos praradimas. Norint

pasiekti pastovų stimuliuojantį efektą, reikėjo skirti arba neproporcingas opijaus dozes, arba derinti

vaistą su kitais stimuliantais, pvz. alkoholiu. Dėl šios priežasties ir vėliau pasireiškiančio žaliavos

sedacinio poveikio, opijus labiau vartotas kaip raminamasis, migdomasis, skausmą malšinantis

preparatas. Didelės dozės išvis nesukelia sujaudinimo, o iš karto pasireiškia sedacinis poveikis, po to

seka kliedesiai, stuporas, gilus ir sunkus kvėpavimas, konvulsijos, mirtis. Vidutinėmis dozėmis

opijus skirtas gydant šiltinę, kitas bendrą organizmo silpnumą sukeliančias ligas, dėl savo

stimuliuojančio, panašiai veikiančio kaip ir kiti stimuliantai, pvz. vynas, poveikio. Gydant ligas,

kurioms jau yra būdingas padidintas sujaudinimas, opijus veikia sedatyviai [5].

Pagrindinės opijaus indikacijos buvo mažinti skausmą ir dirginimą, palengvinti

spazmus, migdyti, kontroliuoti patologiškai gausias sekrecijas. Kartais būdavo skiriamas ilgai

užsitęsusiam karščiavimui gydyti kaip paprastas stimuliantas arba nemaloniems pojūčiams

sumažinti. Esant peršalimui, viduriavimui, cholerai opijus skirtas palengvinti simptomus, manyta,

kad tai svarbiausias vaistas lemiantis pasveikimą. Kaip stimuliantas vartotas prie nestiprių

kraujavimų, podagros. Simptomų palengvinimui arba siekiant visai išgydyti ligonį skirtas sergant

ligomis, kurias lydi konvulsijos ir spazmai. Kartais tokiam gydymui prireikdavo labai didelių opijaus

dozių. Gydant sifilį opijaus žaliava buvo derinama su gyvsidabrio preparatais, nes sustiprindavo

pastarųjų poveikį. Tuo pačiu buvo sumažinami nemalonūs ligos simptomai, kuriuos sukeldavo

vartojamas gyvsidabris arba pati liga. Dažnai opijus buvo išrašomas siekiant skatinti gydymui

naudingą pūliavimą, taip pat kaip pagrindinis vaistas stabdantis gangrenos progresavimą. Skausmą

malšinanti savybė pritaikyta gydant dieglius, stabligę, esant dantų skausmui ir t.t. Įvairios manijos,

pasiutligė buvo gydomos vartojant žymiai didesnes opijaus dozes. Kai būdavo skiriamas sveikatai

pavojų keliantis vaisto kiekis, pirmiausiai prieš opijaus vartojimą buvo pašalinamas skrandžio

turinys. Tam tikslui buvo vartojami stiprūs emetikai, pvz. cinko sulfato tirpalas. Pašalinus skrandžio

turinį reikėjo išgerti didelio šaukšto dozę acto arba kitos paprastos augalinės rūgšties. Veiksmingas

buvo ir nedidelis kiekis degtinės arba stiprus kavos užpilas [5].

1830 m. Telšių apskrityje buvo sergama sifiliu. Tuo metu tai buvo plačiai paplitusi liga. Iš

išlikusių to laikmečio šaltinių galima spręsti apie ligos mastą. Žymus prancūzų rašytojas Gustave

Flaubert savo darbuose ir laiškuose draugui mini, jog sifilis Prancūzijoje yra beveik tiek pat plačiai

19

paplitęs, kaip ir peršalimas, nes daugiau ar mažiau visi yra apsikrėtę. Pusė sifiliu apkrėstų žmonių

gavo šią ligą būdami palyginti jauni, t.y. nuo 14 iki 21 metų. Buržuazijos sluoksnyje kas dešimtas

pasigavo šią ligą dar mokykloje. Vertinant padėtį Lietuvoje reikia atsižvelgti į tai, kad Flaubert

aprašo savo luomo gyvenimo ypatumus ir viską vertina subjektyviai. Lietuvos mastai, lyginant su

Prancūzija, nebuvo tokie masiniai ir toks didelis skaičius žmonių tikrai nesirgo. Įdomu paminėti, kad

tai buvo liga, nesirenkanti savo paciento, nes sirgdavo įvairių socialinių sluoksnių ir amžiaus

žmonės, nes nepriklausomai nuo luomo klestėjo prostitucija. Taip pat dėl netinkamo gydymo

pasireikšdavo sunkūs ir toli pažengę ligos požymiai, ją būdavo sudėtinga suvaldyti. Tik XX a.

pradžioje sukurtas pirmasis efektyvus gydymas nuo šios ligos [6, 7].

Liepos mėn. įvairiuose receptuose kaip atskiras komponentas opijus ar kitokia aguonos

žaliavos forma buvo registruoti 31 kartą. 14 kartų išrašytos opijaus tinktūros (Tinctura Opii,

Tinctura Opii simpl., Laudani Liquidi), grynas opijus (Opii puri) taip pat randamas 3 receptuose.

Laudanum liquidum yra oficialus opijaus tinktūros pavadinimas. Kaip pirminė augalinė žaliava

vaistų gamybai buvo pasirinkta ne daržinė aguona, o aguona birulė (Papaver rhoeas), kuri dar dabar

yra labai dažnas augalas Lietuvoje. Liepos mėnesį pagaminti 8 aguonos sirupai (Syrup. Papaveris

rhoeas, Syrup. Diacodii), 6 kartus išrašytos pirminės augalo žiedų žaliavos (Flor. Papaveris rh.).

Syrupus Diacodium buvo oficialus aguonų sirupo pavadinimas. Paties opijaus gavimui dažniau buvo

naudojama daržinė aguona, nes iš jos būdavo gaunamas labiausiai vertinamas, stipresnis ir

kokybiškesnis produktas. Opijaus žaliava buvo išrašoma ne tik kaip atskiras recepto komponentas,

bet dažnai įeidavo ir į kitų, bendrinį pavadinimą turinčių, vaistų sudėtį [2, 5].

Juodoji drignė (Hyoscyamus niger). Narkotinis poveikis pasireiškia dėl alkaloido

skopolamino. Iš visų XIX a. žinomų narkotinių medžiagų, drignės sukeliamas poveikis buvo pats

panašiausias į opijaus poveikį, todėl sukeliami efektai, preparatų dozavimas, apsinuodijimo

simptomai menkai skyrėsi. Augalas vartotas gydant ligas, kurias lydi spazmai, stiprus skausmas,

pvz. epilepsija, isterija, nenormalus širdies plakimas (per greitas, per stiprus ar nereguliarus), galvos

skausmas, paralyžius, manija ir kitos. Kartais vartotas vietoje opijaus, jei šis individualiam ligoniui

buvo netinkamas ir sukeldavo nemalonius simptomus. Esant vidurių užkietėjimo rizikai, skiriant

gydymą drignė turėjo pranašumą, nes priešingai nei opijus, šia savybe nepasižymėjo. Iš viso liepos

mėn. drignės žaliavos išrašytos 9 kartus. Gaminti 6 drignės ekstraktai (Extr. Hyoscyami), dukart –

drignės aliejai (Olei Hyoscyami), vieną kartą išrašyta pirminė žaliava [2, 5, 8].

Mėlynoji kurpelė (Aconitum napellus). Vartojant vidutinėmis dozėmis pasireiškia

narkotinis augalo poveikis ir padidėjęs prakaitavimas, didelės dozės sukelia svaigulį, alpimą,

konvulsijas. Kurpelė buvo vartojama prie sunkiai gydomo lėtinio reumato, paralyžiaus, opų, kitų ligų

ir būklių. Receptų knygoje registruotas tik vienas receptas, kuriame yra kurpelės žaliava - išrašytas

kurpelės ekstraktas (Extr. Aconiti) [2, 5].

20

Paprastoji rusmenė (Digitalis purpurea). Vartojant net ir mažomis dozėmis stipriai

sumažina pulso dažnį ir stiprumą, didesnė dozė retina pulsą dar labiau ir ligoniui pasireiškia

svaigulys, sutrinka regėjimas, prasideda intensyvus ir ilgai trunkantis vėmimas. Skiriant dar didesnes

dozes atsiranda konvulsijos, šaltkrėtis, prarandama sąmonė, ištinka mirtis. Kaip narkotinė žaliava

buvo skirta gydyti epilepsiją, pamišimą, kai kurias ūmines uždegimines ligas. Būtent aprašomuoju

periodu (XIX a. pradžioje), rusmenė labai plačiai pradėta taikyti tuberkuliozės (džiovos) gydymui.

Liga gydoma lėtinant kraujo apytakos greitį plaučiuose ir visame organizme. Rusmenės preparatai

buvo skiriami dukart dienoje, kas antrą dieną dozę didinant, kol bus matomas akivaizdus efektas –

sulėtėjęs pulsas. Atsiradus pykinimui reikėdavo preparato dozę mažinti arba trumpam laikui

vartojimą visai nutraukti. Pykinimui nepraeinant buvo skiriami stimuliantai kartu su ypač mažomis

alkoholio dozėmis. Vartojant augalą dėl jo narkotinio poveikio, buvo skiriamos tinktūros. Rusmenė

buvo vartojama ir kaip diuretikas. Visos augalo žaliavos išrašytos kaip pirminės

daugiakomponenčiuose receptuose, vaistus pasigaminti turėjo patys ligoniai arba juos gamino

vaistininkas pagal gydytojo sukurtą receptą. Dukart išrašyta rusmenės žolė (Herba Digitalis purp.),

kitus 6 kartus – rusmenės lapai (Fol. Digitalis purp.). Viename recepte pažymėta, kad lapai turi būti

išduoti miltelių pavidalu (Pulv. Fol. Digit. Purp.) [2, 5].

Nuodingasis činčiberas (Strychnos nux vomica). Augalas yra pagrindinis alkaloido

strichnino šaltinis. Kitaip činčiberas dar vadinamas strichnino medžiu (strychnine tree), nux vomica,

nuodingu riešutu (poison nut) ir kt. pavadinimais. Gimtinė – Indija, Pietryčių Azija. Kaip žaliava

naudojamos vaisiaus sėklos, kurios pasižymi labai stipriu narkotiniu poveikiu. Činčiberas buvo

vartojamas gydant maniją, epilepsiją, isteriją, kitas nervinės sistemos ligas. Nors augalo preparatai

nepasižymėjo pranašesnėmis savybėmis nei kiti anksčiau aprašyti vaistai, jis kartais buvo skiriamas

dizenterijai ir nepastoviam karščiavimui gydyti. XIX a. pab. činčibero preparatai pradėti vartoti kaip

stimuliantai, siekiant pagerinti fizinį pajėgumą, o strichnino konvulsijas sukeliantis poveikis lygintas

su kava [5, 9].

Dėl strichnino činčiberas yra labai nuodingas, apsinuodijimas galimas inhaliuojant,

nuryjant ar kitokiu būdu per akis ir burną didelėms žaliavos dozėms patenkant į organizmą.

Apsinuodijimas gali baigtis mirtimi. JAV Materia medica prie augalo aprašymo pažymėta, kad

mirtis ištinka dėl stiprios organizmo sedacijos, skrodimo metu nebuvo rasta jokių uždegimo ar

vietinės pažaidos požymių skrandyje. Apsinuodijimas strichninu dažniausiai įvykdavo netyčia,

tačiau taip pat tai buvo vienas iš populiariausių prieinamų nuodų, kuriuo buvo nuodijama ištisus

šimtmečius. Alexandre Dumas 1844 m. išleistame romane „Grafas Montekristas” rašo apie tokį

atvejį, kai gėrimas buvo užnuodytas strichninu. Knygoje aprašoma visa apsinuodijimo eiga iki pat

mirties [5, 10, 11].

21

Liepos mėnesio receptuose kaip atskiras vaistų komponentas činčiberas registruotas vieną

kartą, kai buvo išrašytas jo žaliavos ekstraktas (Extr. Nux vomica) [2].

Kalninė arnika (Arnica Montana). Be narkotinio poveikio, augalas sukelia vėmimą ir

katarsį. Arnikos žiedų preparatai naudoti gydant apakimą, paralyžių, konvulsinius sutrikimus,

podagrą, reumatą. Šaknis naudota kaip tonizuojanti ir aromatinė žaliava, taip pat kaip Peru žievės

pakaitalas. Receptuose kelis kartus išrašyti arnikos žiedai (Flor. Arnica Montana) [2, 5].

3.6. Įvairių farmacinių grupių augalinės žaliavos

Kamparas (Camphora). Gaunamas iš kamporinio medžio (Cinnamomum camphora),

kurio gimtinė Indija, Japonija. Medis dar vadinamas Laurus Camphora, vaistinė žaliava būdavo

gaunama būtent iš šios rūšies. Vartojant nedidelėmis dozėmis, poveikis pasireikšdavo panašus

lyginant su kitomis narkotinėmis žaliavomis, tačiau mažiau stimuliuojantis. Vartojant didelėmis

dozėmis stabdo kraujo apytaką, sukelia mieguistumą, o kartais ir kliedesius, svaigulį ir konvulsijas,

galiausiai – sąmonės praradimą. Kaip stimuliantas, kamparas vartotas gydant šiltinę, membraninį

krupą (Cynanche Maligna), raupus, kitas silpnumą sukeliančias, aukšta temperatūra pasižyminčias

ligas, podagrą. Taip pat buvo skiriamas derinyje su muskusu arba amonio karbonatu norint įvertinti

progresuojančią gangreną. Žaliava vartota ir dėl savo sedacinių savybių, ją skiriant plaučių

uždegimo, reumato, gonorėjos (vartojant vieną arba derinant su kitomis vaistinėmis žaliavomis)

gydymui. Kaip raminamasis vaistas skirtas įvairioms manijoms gydyti. Spazmus atpalaiduojantis

poveikis pritaikytas gydant astmą, chorėją (chorea, nevalingi judesiai), epilepsiją. Derinant kartu su

opijaus žaliava gaunamas stiprus prakaitavimą skatinantis vaistas, o stibio preparatai padidina

kamparo veiksmingumą gydant uždegimines ligas. Liepos mėnesį grynas kamparas išrašytas 3

kartus, visada daugiakomponenčiuose receptuose [2, 4, 5].

Vaistinis valerijonas (Valeriana officinalis). Viena pagrindinių raumenų spazmus

atpalaiduojančių žaliavų. XIX a. gydymas valerijonu buvo ganėtinai nauja praktika, žaliava laikyta

modernia tiems laikams. Preparatai buvo skiriami gydant isteriją, nevalingus kūno judesius

(chorėją), epilepsiją ir migreną. Išrašytos dozės vartojamos 3-4 kartus per dieną, palaipsniui vaisto

kiekį didinant iki kol nesukelia šleikštulio. Valerijono šaknys tiriamuoju laiku registruotos 12 kartų,

vieną kartą ekstrakto farmacine forma (Extr. Valerianae), kitą kartą kaip užpilas (Infusi Rad.

Valerianae), o likusiuose receptuose išrašytos pirminės žaliavos (Rad. Valerianae). Viename recepte

nurodyta, kad valerijono šaknis ligoniui turi būti išduodama jau sutrinta į miltelius (Pulv. Rad.

Valerianae) [2, 5].

22

Daržinis krokas (Crocus sativus). Iš augalo gaunama šafrano žaliava. Iki XIX a. šafranas

buvo laikomas labai stipriu medikamentu ir skiriamas laikantis įvairių atsargumo priemonių. Vėliau

buvo nustatyta, kad anksčiau stipriu laikytas jo poveikis vis dėlto yra nepagrįstas. Apie 1830 m.

įvairiose šalyse šios žaliavos vartojimas medicinos praktikoje jau buvo labai sumažėjęs ir beveik

vienintelė žinoma gydomoji šafrano paskirtis buvo virškinimo gerinimas. Be šios indikacijos

preparatai su šafranu buvo skiriami esant įvairiems bėrimams, ypač prie raupų. Taip pat dėl savo

spalvos buvo vertinama žaliavos tinktūra. Liepos mėnesį užregistruotas vienas vienkomponentis

receptas su šia žaliava. Išrašyta šafrano (krokų) tinktūra (Tinctura Croci orientalis) [5, 12].

Baltoji mirtenė (Melaleuca leucadendra). Mirtinių šeimos augalas, kilęs iš Indijos. Kaip

vaistinė žaliava buvo vartojamas augalo aliejus, vadinamas lakiuoju aliejumi (Oleum Volatile). Kiti

pavadinimai: Oleum Cajeputae, Cajeput Oil. Vartojamas kaip gerai organizme pasiskirstantis

stimuliantas ir spazmus atpalaiduojantis preparatas. Ligos, kurioms esant vaistas skiriamas:

viduriniosios ausies uždegimas (tympanitis), isterija, paralyžinis drebulys, lėtinis reumatas, įvairios

ligos, lydimos bendro organizmo silpnumo. Išoriškai buvo vartojamas palengvinti reumatinius ir

podagrinius skausmus. Uždėjus ant pažeisto danties malšindavo jo skausmą. Iš viso išrašyti 3

receptai su lakiuoju aliejumi. Vieną kartą išrašytas pats aliejus (Olei Cajeputae), kitus kartus žaliava

išrašyta linimentų forma: lakiojo aliejaus linimentas (Linim. Volatilae) ir lakiojo aliejaus linimentas

su kamparu (Linim. Volatilae camphorat) [2, 5].

Vaistinis chininmedis (Cinchona officinalis). Augalas svarbus tuo, kad yra Peru žievės

(Cortex Peruvianus) šaltinis. Žaliavos gimtinė yra Andų atogrąžų miškai vakarinėje Pietų Amerikos

dalyje. Atliktais eksperimentais ir įvertinimais nustatyta, kad Peru rūšis buvo pati kokybiškiausia ir

vertingiausia, iš to ir kilo žaliavos pavadinimas. Pirmą kartą į Europą augalas pateko XVII a., kai jį

parsivežė jėzuitų misionieriai. Dėl didelio augalo populiarumo senajame žemyne, Peru ir

kaimyninėse šalyse XIX a. pradžioje buvo įvestas draudimas eksportuoti augalo sėklas ir sodinukus,

siekiant išlaikyti monopolinę erdvę. Dėl šios priežasties atsirado kontrabanda ir augalas vis tiek buvo

kultivuojamas britų ir olandų kolonijose, kur buvo tinkamos sąlygos jam augti [13].

Pagrindinė ir svarbiausia chininmedžio indikacija buvo maliarijos gydymas. Būtent dėl

šios priežasties augalas taip išpopuliarėjo Europoje, nes buvo pats efektyviausias vaistas šios ligos

gydymui iki XX a. Pirmą kartą išrašytas 1660 m. Robert Brady, o 1672 m. Robert Talbor išleido

„Piretologija: racionalus drugio priežasties ir gydymo įvertinimas“. Piretologija (gr. pireto-

karščiavimas, logia – moklas) – moklas apie karščiavimus. Šiandien jau yra nustatyta, kad tai, ką

tuometiniai mokslininkai vadino drugiu, iš tikrųjų buvo maliarija. Chininmedis buvo vartotas gydant

net ir tuometinius Europos šalių valdovus: Anglijos karalių Charles II, Prancūzijos karalių Louis

XIV, Ispanijos karalienę Louisa Maria ir tūkstančius kitų [14].

23

XIX a. įvairiuose Materia medica rinkiniuose aprašomos ir kitos ligos bei būklės, kurių

gydymui buvo vartojamas chininmedis. Dažnai skirtas gydant įvairius karščiavimus, pvz. protarpinį

karščiavimą, esant karščio priepuoliui ir kt.. Laikytas viena iš veiksmingiausių gydymo priemonių

prie šiltinės, raupų. Chininmedžio preparatą derinant su kraujo nuleidimu, šis derinys yra

veiksmingas gydant ūmų reumatą. Gydant rožę, gangreną, stiprų pūliavimą, venerinius išopėjimus

chininmedžio žievė pasižymėjo didžiausiu pranašumu lyginant su kitomis vaistinėmis žaliavomis.

Kaip veiksmingas ir pastovus vaistas skirtas vienas arba derinyje su kitomis žaliavomis gydant

įvairių formų pasyvius kraujavimus, būkles ir ligas, pasireiškiančias nuolatine energijos stoka,

dispepsiją, hipochondriją (XIX a. tai buvo ne psichologinis sutrikimas, o bendras apatinės pilvo

dalies ir žarnyno ligų pavadinimas), paralyžių, rachitą, tuberkuliozę, vandenligę, epilepsiją, isteriją ir

kt. ligas. Deriniuose su geležies preparatais buvo skatinamos menstruacijos arba joms esant

didinamas kraujo netekimas. Gydymo spektras buvo labai platus. Pagrindinė chininmedžio žievės

veiklioji medžiaga yra alkaloidas chininas, kuris dar ir dabar yra pritaikomas medicinos praktikoje

[5, 14].

Chininmedžio žaliavos buvo dažnai skiriamos ir vartojamos. Liepos mėnesį nurodyta

pagaminti vieną chininmedžio žievės ekstraktą (Extr. Cort. Cinchonae), kitame recepte išrašyta

pirminė žaliava - Peru žievė (Cort. Peruviani). Dar viename recepte užregistruotas Peru žievės

balzamas (Bals. Peruvianum), vartotas atsikosėjimo gerinimui sergant astma, taip pat kaip

veiksmingas vaistas paralyžiaus, lėtinio reumato ir makšties uždegimo gydymui. Dažniausiai iš visų

chininmedžio žaliavų kaip vaistus sudarantis komponentas ir veiklioji medžiaga būdavo skiriamas

chinino sulfatas (Sulphatis Chininae). Receptuose randami keli lotyniški nežymiai varijuojantys

junginio pavadinimai: Chinini sulphuri, Sulphatis Chinini. Kelis kartus papildomai nurodoma, kad

išrašyta miltelių forma (Pulv. Sulphatis Chinini). Chinino sulfatas yra vienas populiariausių atskirų

komponentų, gydytojų skirtų tiriamuoju laikotarpiu. Bendrai receptų knygoje liepos mėn. jis

išrašytas 15 kartų, 12 iš jų - dvikomponenčiuose receptuose su cukrumi, jie sudaro 52,17 % visų su

cukrumi išrašytų dvikomponenčių vaistų. Viename recepte chinino sulfatas paskirtas kaip

vienkomponentis vaistas. Syrup. Corticis Chinae – itin įdomus augalinės žaliavos receptas, nes

vaisto pavadinime nėra nurodytas tikslus lotyniškas augalo pavadinimas, todėl nustatyti, kokia

žaliava buvo naudojama tokiam receptui yra gana sudėtinga. Pagal išrašytą receptą lotyniškame

augalo žaliavos pavadinime turėtų būti nurodyta jo rūšis china, bet tai ne Smilax china vijoklinis

augalas. Pagal Dispensatorium Universale šaltinį būtų galima manyti, kad kitas šio sirupo

pavadinimas yra Syrupus Corticis Peruviani – Peru žievės sirupas. Šiuo atveju Chinae galėtų būti

chinino (Chininae) trumpinys, vaisto pavadinimas būtų chinino žievės sirupas. Apskritai trumpiniai

registruojant receptus buvo gana populiarūs ir neretai taikomi, ypač trumpinant dažnai pasitaikančius

vaistų komponentus, farmacines formas, žaliavos rūšis. Dažniau buvo trumpinama paliekant žodžio

24

pradžią ir numetant jo pabaigą: dec., extr, syrup., aq., inf., rad., cort., fol. ir kiti variantai. Kartais,

nors ir retai, pasitaikydavo tokių trumpinių, kur išimta vidurinė žodžio dalis, pvz. hbae – herbae.

Šaltinis the Dispensatory of the United States of America taip pat patvirtina teoriją, kad Cortex

Peruviani ir Cortex Chinae yra ta pati žaliava [2, 5, 15, 16].

Vaistinė kartuolė (Aristolochia serpentaria). Kartuolinių (Aristolochiaceae) šeimos

augalas, vartotas kaip aromatinis stimuliuojantis ir tonizuojantis preparatas. Kartuolė dar vadinama

Virdžinijos gyvatšaknimi (Serpentaria Virginiana, Virginian Snake root) dėl savo natūralių

augimviečių Virdžinijos ir Karolinos valstijose. Augalo šaknis skirta gydant vidurių šiltinės

karščiavimą, palaikyti organizmo bendrą būseną. Vartojant kartu su chininmedžio preparatais, didina

pastarųjų efektyvumą gydant protarpinius karščiavimus. Kartuolės žaliava taip pat buvo veiksminga

gydant dispepsiją. Receptuose kelis kartus išrašyta šaknis (Rad. Serpentariae) [2, 5, 17].

Geltonasis gencijonas (Gentiana lutea). Dažnai pasitaikantis preparatas gydant dispepsiją,

tam buvo gaminami užpilai ir tinktūros. Vartotas ir kaip kartumynas, buvo vienas iš pagrindinių

komponentų daugelyje sudėtinių virškinimui gerinti skirtų vaistų. Liepos mėnesį kaip atskira žaliava

registruotas 5 kartus: kartą tinktūros pavidalu (Tinct. Gentianae), likusius išrašytas gencijono

ekstraktas (Extr. Gentianae) [2, 5].

Kilnioji blezdingūnė (Chamaemelum nobile) ir vaistinė ramunė (Matricaria recutita).

XIX a. buvo populiarus ir kitas lotyniškas blezdingūnės pavadinimas – Anthemis nobilis. Tai dar

viena žaliava dispepsijos gydymui. Augalai vartojami kaip stiprūs kartumynai vieni arba gaminant

sudėtinius vaistus. Kartais vartoti kaip emetikai. Kilnioji blezdingūnė buvo vartojama taip pat kaip

vaistinė ramunė, bet šio augalo veikimas buvo žymiai stipresnis. Įvairiuose Materia medica

rinkiniuose rekomenduojamas būtent šis atstovas dėl savo stipresnio poveikio, kai yra naudojama

žaliava Flor. Chamomillae. Receptuose abi žaliavos iš viso išrašytos 12 kartų. Registruoti 2 žaliavos

ekstraktai (Extr. Chamomillae ir Extr. Flor. Chamomillae), 3 vandeniniai preparatai (Aq.

Chamomillae ir Aq. Flor. Chamomillae). Likusiuose receptuose išrašytos pirminės augalo žiedų

žaliavos (Flor. Chamomillae). Viename recepte nurodyta kito ramunės atstovo žaliava – tauriosios

didramunės žiedai (Flor. Chamomillae romanae) [2, 5, 17].

Kartusis kietis/pelynas (Artemisia absinthium). Rečiau vartojamas kartumynas. Liepos

mėnesį išrašyti 2 receptai su karčiojo kiečio žaliavomis: pelyno ekstraktas (Extr. Absinthii) ir pelyno

žolė (Herba Artemisiae) [2, 5].

Karčiavaisis citrinmedis (Citrus aurantium). Augalas vartotas kaip kartumynas ir

aromatinė medžiaga, jo gimtinė ir pagrindinė eksporto šalis XIX a. buvo Indija. Skirtas atkurti

normalų skrandžio tonusą, labai dažnai buvo išrašomas derinyje su kitais kartumynais, ypač

dispepsijos gydymui. Esant skrandžio negalavimams gydytojai dažnai skirdavo šią žaliavą,

išrašydami ją daugiakomponenčiuose receptuose, į kurių sudėtį įeidavo aitriojo apelsino vaisiaus

25

žievelė. Tokių receptų vien liepos mėn. yra 8. Penkiuose receptuose skirti apelsino žievelės sirupai

(Syrup. Cort. Aurantii, Syrup. Citri, Syrup. Cort. Aurant.). Kituose receptuose išrašytos pirminės

žaliavos, kartais nurodant, kad žaliava ligoniui turi būti išduota miltelių pavidalu (Cort. Aurantii,

Pulv. Auranti, Pulv. Cort. Auranti) [2, 5].

Ceiloninis cinamonas (Cinnamomum verum). XIX a. vartotas kitas augalo lotyniškas

pavadinimas – Laurus cinnamomum. Natūrali augimvietė buvo tuometinis Ceilonas, dabar ši šalis

yra žinoma Šri Lankos pavadinimu. Tai pačiu maloniausiu skoniu pasižyminti aromatinė medžiaga,

kuri buvo prieinama 1800-aisiais metais. Cinamono žievė tam ir buvo vartota – užmaskuoti kitų

žaliavų prastą skonį preparate. Taip pat manyta, kad cinamonas palengvina kitų kartu vartojamų

vaistų patekimą į skrandį. Kaip atskiras komponentas pasižymėjo stimuliuojančiu veikimu.

Vandeniniai preparatai buvo išrašomi pykinimo malšinimui ir vėmimo kontroliavimui. Tiriamuoju

periodu daugiakomponenčiuose receptuose 3 kartus išrašytas paprastas cinamono vanduo (Aq.

Cinnamomi simpl.) [2, 5].

Tikrasis imbieras (Zingiber officinale). Augalo džiovinta šaknis buvo eksportuojama iš

Vakarų Indijos. Žaliava dažnai vartota kaip aromatinė medžiaga. Imbieras buvo išrašomas kartu su

kitomis žaliavomis, siekiant padidinti jų veiksmingumą arba šalinti nepageidaujamus simptomus,

kuriuos sukelia kitų preparatų veikimas. Kaip atskiras vaistas skirtas gydant dispepsiją, meteorizmą,

vidurinės ausies uždegimą, podagrą. Liepą išrašytas tik vienas receptas su šia žaliava – imbiero

šaknies milteliai (Pulv. Rad. Zingiberis) [2, 5].

Paprastasis pankolis (Foeniculum vulgare). Augalas vartotas sumažinti meteorizmą,

dispepsiją, įeidavo į daugiakomponenčių preparatų, skirtų pykinimo ir dieglių šalinimui, sudėtį.

Kitas plačiai vartotas lotyniškas augalo pavadinimas yra Anethum foeniculum. Pankolio sėklų žaliava

(Sem. Anethi foeniculi, Sem. Foeniculi) receptuose išrašyta 2 kartus. Pankolio sėklų aliejus naudotas

gaminant Elaeosacchari Foeniculi. Tai labai įdomi farmacinė forma, kuri buvo paruošiama

sumaišant naudojamos augalinės žaliavos eterinį aliejų su cukrumi. Elaeosacchari Foeniculi

įvairiuose daugiakomponenčiuose receptuose išrašyta 7 kartus [2, 5, 18].

Vaistinė šventagaršvė (Angelica archangelica). Vartota kaip aromatinė medžiaga. Augalo

šaknis pasižymėjo stipriausiomis aromatinėmis savybėmis, tačiau tam pačiam tikslui buvo vartojami

ir augalo lapai bei sėklos. Šventagaršvės šaknis (Rad. Angelicae) išrašyta viename recepte [2, 5].

Pipirmėtė (Mentha piperita). Augalas buvo išrašomas kaip stimuliantas ir pilvo pūtimą,

nuo jo atsirandančius simptomus mažinantis vaistas. Taip pat vartotas dieglių ir pykinimo

stabdymui. Labai dažnai skirtas skoniui ir kvapui užmaskuoti kaip pagalbinė žaliava sudėtiniuose

vaistuose. Pipirmėtės žaliavos buvo populiarios ir palyginti dažnai skiriamos. Iš viso liepos mėn.

receptuose išrašyti 10 įvairių pipirmėtės žaliavos komponentų. Pipirmėčių/mėtų vanduo (Aq. Mentha

pip., Aq. Menthae) randamas 4 skirtinguose receptuose. Vieną kartą išrašyta žaliavos žolė (Herba

26

Mentha pip.). Pipirmėtės aliejaus produktai skirti 5 kartus: dukart išrašytas pipirmėtės aliejus (Olei

Mentha pip.), likusiuose receptuose registruotas pipirmėtės aliejaus ir cukraus mišinys

(Elaeosacchari Menthae, Elaeosacchari Menthae pip.) [2, 5].

Paprastasis ąžuolas (Quercus robur). Vertintas dėl savo sutraukiančio poveikio. Gaminti

vaistai kraujavimui, viduriavimui stabdyti, protarpiniam karščiavimui. Gydant gerklės uždegimą

(cynanche) ruošti stiprūs užpilai ir nuovirai skalavimams. Viena pagrindinių žaliavų itin gausaus

menstruacinio kraujavimo (menoragijos) ir makšties uždegimo gydyme. Ąžuolo preparatais taip pat

buvo gydomas hemorojus. Liepos mėn. žaliava registruota 3 kartus. Viename recepte išrašyti ąžuolo

žievės milteliai (Pulv. Cort. Querci), kitame – ąžuolo nuoviras (Dec. Quercini), trečiame tik

nurodytas recepto komponento pavadinimas (Quercini) [2, 5, 19].

Prancūzinis erškėtis (Rosa gallica). Žaliava buvo gaunama iš pietų Europos. Žiedlapiai

buvo vertinami dėl nežymaus sutraukiančio poveikio. Iš augalo šviežių lapų žaliavos buvo

gaminamas gerklės skalavimo vanduo. Rožių vanduo (Aq. Rosarum) buvo išrašytas 6 receptuose [2,

5].

Ipekakuana (Carapichea ipecacuanha). Raudinių šeimos (Rubiaceae) augalas iš Pietų

Amerikos, kitas lotyniškas pavadinimas - Callicocca Ipecacuanha. Jau kelis šimtus metų iki XIX a.

buvo plačiai žinoma Europoje. Ypač vertinta ta augalo žaliava, kuri buvo importuojama iš Peru.

Dažnai gaminti sirupai, kurie buvo vartojami kaip vimdomieji vaistai, kai reikėdavo išvalyti skrandį

po apsinuodijimo. Augalas pasižymėjo tuo, kad pašalindavo skrandžio turinį nesukeldamas stipraus

vėmimo. Ši savybė buvo dažnai pritaikoma, kai gydant ligą intensyvus vėmimas būtų bereikšmis ir

nepagerintų ligonio būklės arba jai pakenktų. Ipekakuana buvo vartojama ne tik kaip tiesioginis

emetikas, bet ir prie kitų ligų. Vienu metu buvo skiriama dizenterijos gydymui didesnėmis dozėmis,

kad būtų pasiektas gausus vėmimas arba mažesnėmis dozėmis kas kelias valandas iki vėmimo,

stipraus prakaitavimo ar viduriavimo. Panašiai buvo dozuojama ir prie sunkiai gydomos diarėjos.

Augalo žaliava vartota gydant astmos priepuolius, paroksizmo metu duodama pilna dozė, paskui

keletą savaičių kiekvieną rytą skiriamos mažesnės dozės ligos pasikartojimo prevencijai. Esant

kraujavimui skiriamos šleikštulį keliančios preparato dozės. Tai buvo aiškinama teorija, kad

pykinimo metu kraujo cirkuliacija sulėtėja. Visuose išrašytuose receptuose išrašyta augalo šaknis

(Pulv. Rad. Ipecacuanhae, Rad. Ipecacuanhae), skyrėsi tik tai, ar žaliava išrašyta miltelių pavidalu

ar nesusmulkinta. Iš viso registruoti 5 ipekakuanos receptai [2, 5].

Baltoji garstyčia (Sinapis alba). Greitai veikiantis emetikas. Buvo dažniau nei kiti

vimdomieji vaistai skiriamas vėmimui sukelti sergant paralyžiumi. Jeigu kiti emetikai ligoniui

nesukėlė vėmimo, garstyčia visada buvo skiriama kaip atsarginis variantas. Kartais žaliava buvo

vartojama esant amenorėjai ir geležies stokos anemijai. Vaistiniai preparatai gaminti iš žaliavos

27

sėklų miltelių, šiuos sumaišant su vandeniu ir gaunant pastą. Liepos mėnesį garstyčia išrašyta

viename recepte, kur pagamintas garstyčių pastos preparatas (Pastae Sinapis) [2, 5].

Maninis uosis (Fraxinus Ornus). Iš medžio gaunama manos žaliava. Gimtinė - pietų

Europa. Mana vartota kaip vidurius laisvinantis vaistas. Dėl saldaus skonio buvo skiriamas ir

vaikams vienas arba su kitais laksantais. Žaliava (Mannae electae) išrašyta 2 receptuose, vieną kartą

paskirtas manos sirupas (Syrup. Mannati) [2, 5].

Indinis tamarindas (Tamarindus indica). Medis yra tamarindo pulpos žaliava. Plačiai

paplitęs šiltuose kraštuose: rytų ir vakarų Indijoje, Pietų Amerikoje, Arabijos pusiasalyje. Vaisius

yra ankštis, kurioje yra pulpa (minkštimas) ir keletas didelių kietų sėklų. Vaistinėse parduodamą

pulpą sudarė minkštimas, sėklos, nedideli plaušeliai ir atitinkamas kiekis nerafinuoto cukraus.

Tamarindo pulpa pasižymėjo vidurius laisvinančiomis savybėmis, dažnai vartota su kitais, tuo pačiu

efektu pasižyminčiais, preparatais siekiant pagerinti jų skonį arba sustiprinti veikimą. Preparatas

liepos mėn. registruotas 4 kartus. Dukart išrašyta tamarindo pulpa (Pulpae Tamarind), kitus kartus –

tamarindo vaisius (Fructus Tamarindi) [2, 5].

Naminė slyva (Prunus domestica). Dar vienas vaisiaus pulpos preparatas, skirtas laisvinti

vidurius. Slyvos pulpa (Pulpae prunorum) randama viename daugiakomponenčiame recepte [2, 5].

Paprastasis ricinmedis (Ricinus communis). Pagrindinis preparatas – ricinos aliejus, kurį

norint gauti iš augalo vaisių (riešutų) žaliavos daromi ekstraktai arba nuovirai. Visas ricinmedis yra

nuodingas, dėl įvairiose augalo dalyse esančio alkaloido ricino. Naudojamas kaip vidurius

laisvinantis preparatas. Kitas aliejaus pavadinimas yra bebro sruoglių aliejus (Castor Oil), pats

augalas kartais liaudiškai taip ir vadinamas – bebro sruoglių augalas (Castor oil plant). Augalas

išpopuliarėjo XVIII a. ir pakeitė iki to laiko plačiai vartotus tuos pačius bebro sruoglius (Castoreum,

Castor). Toks ricinos aliejaus pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai, o siekiant gyvūninės kilmės

žaliavą pakeisti augaline. Dėl kartais identiško abiejų pavadinimų rašymo receptuose, tyrinėjant XIX

a. (taip pat ir kito laikmečio) receptus galima supainioti, kuri būtent žaliava buvo išrašyta ir naudota,

gaminant vieną ar kitą vaistą. Atskirti galima pagal tai, kokia žaliavos forma buvo išrašyta, nes

aliejus bus augalinės kilmės, o visa kita, pvz. tinktūra - gyvūninės kilmės. Liepos mėn. išrašytas

vienas vienkomponentis ricinos aliejaus (Ol. Ricini) receptas [2, 5, 20].

Sena/kasija (Cassia senna). Augalas vartotas kaip laksantas. Iš lapų žaliavos buvo

gaminami vandeniniai užpilai, į kuriuos kartais buvo galima pridėti keletą kalendros sėklų, kad

pagerėtų preparato skonis ir būtų išvengta žarnyno dieglių. Sena buvo skiriama ir su kitomis vidurius

laisvinančiomis žaliavomis, pvz. mana ar tamarindo pulpa. Senos lapai (Fol. Sennae) išrašyti 2

daugiakomponenčiuose receptuose [2, 5].

Vaistinis rabarbaras (Rheum palmatum). Dar viena vidurius laisvinanti žaliava. Be

vaistinio rabarbaro, gydymui buvo vartojami ir kiti tos pačios genties atstovai: Rheum undulatum,

28

Rheum compactum, Rheum rhabarbarum ir kiti. Visi galėjo būti vaistinėmis žaliavomis, nes tarp

kiekvieno atstovo nebuvo nustatyta jokių didelių skirtumų, lyginant jų laisvinantį poveikį. Vis dėlto

manyta, kad kokybiškiausias buvo iš Turkijos importuojamas rabarbaras. Be pagrindinės indikacijos,

žaliava dar pasižymėjo sutraukiančiu poveikiu ir buvo vartojama stabdyti diarėją. Kitos ligos,

kurioms gydyti būdavo skiriamas rabarbaras buvo dispepsija, hipochondrija. Sutraukiančiu poveikiu

pasižymėjo vandeniniai preparatai. Rabarbaro žaliavos liepos mėn. buvo pačios populiariausias iš

visų laksantų, įvairūs komponentai išrašyti net 35 atskiruose receptuose. Bendrai vertinant, tai buvo

viena pačių populiariausių žaliavų, rabarbaras iš viso registruotas 14,64 % visų liepos mėn. receptų.

Išrašyti 4 rabarbaro ekstraktai (Extr. Rhei), 7 rabarbaro sirupai (Syrup. Rhei), iš jų kartą nurodant ,

kad gaminamas vandeninis sirupas (Syrup. Rhei aquosae), 7 vandeninės rabarbaro tinktūros (Tinct.

Rhei aquosae). 17 kartų išrašytos pirminės šaknies žaliavos (Pulv. Rad. Rhei, Rad. Rhei, Pulv. Rhei,

Pulv. Rhei palmati, kartą tik Rhabarbari) [2, 5].

Vaistinis sukutis (Ipomoea purga). Pagrindinė augimvietė buvo Meksika. Iš šaknies

paruošiamas aktyvus vidurius valantis vaistas. Skiriamas vienas arba siekiant pagreitinti kitų

laksantų veikimą, pvz. derinyje su gyvsidabrio preparatais. XIX a. augalas lotyniškai buvo

vadinamas Convolvolus Jalapa, o gaunama sakinga šaknies žaliava – jalapa (Jalap). Keliuose

receptuose yra išrašytos pirminės augalo žaliavos – jalapos sakai (Resinae Jalapae) ir šaknies

milteliai (Pulv. Rad. Jalapae) [2, 5, 21, 22].

Sibirinis maumedis (Larix sibirica). Iš šio medžio ir kitų maumedžio (Larix) genties

atstovų gaunamas vaistinis eksudatas Venecijos terpentinas (Terebinthina veneta, Venice

Turpentine). XIX a. šaltiniuose lotyniškai maumedis vadinamas Pinus Larix. Žaliava buvo skiriama

vidurių užkietėjimui gydyti. Kaip vaistinis preparatas buvo naudojamas ir kitas maumedžio

eksudatas – gamtinis balzamas. Balzamas buvo skirtas padidinti šlapimo išsiskyrimą, gydant

gonorėjos sukeltą lėtinį šlaplės uždegimą. Taip pat skirtas lėtinio reumato, hemorojaus ir makšties

uždegimo gydymui. Liepos mėnesį daugiakomponenčiuose receptuose registruoti 3 terpentino

aliejaus preparatai (Olei Terebinthinae) ir vienas maumedžio balzamas (Bals. Pini Larycis) [2, 5,

23].

Vaistinis rozmarinas (Rosmarinus officinalis). Kitas augalo lotyniškas pavadinimas buvo

Anthos Officinarum. Iš žaliavos distiliuojant gaunamas aromatingas eterinis aliejus. Pagrindinė

indikacija – amenorėjos gydymas. Kartą išrašytas rozmarino aliejus (Olei Rosmarini), 3 kartus –

rozmarino spiritas (Spirit. Anthos) [2, 5, 24].

Dažinė raudė (Rubia tinctorum). Augalo šaknis vartota gydant sutrikusį menstruacijų

ciklą, taip pat jų metu padidinti netenkamo kraujo kiekį kaip menstruacinį kraujavimą skatinantis

vaistas (emmenagogue). Liepos mėn. išrašytas vienas receptas su dažinės raudės šaknimi (Rad.

Rubiae tinct.) [2, 5].

29

Karklavijas (Solanum dulcamara). XIX a. šaltiniuose randamas ir kitas lotyniškas augalo

pavadinimas – Stipites dulcamara. Augalas vartotas kaip diuretikas gydant vandenligę. Iš viso

registruoti 3 receptai su šia žaliava. Vieną kartą išrašytas karklavijo spiritas (Spirit. Solani

dulcamar), o kitus du – karklavijo tinktūra (Tinct. Stipites dulcamarae) [2, 5].

Rudeninis vėlyvis (Colchicum autumnale). Pagrindinės vartojimo indikacijos – podagros

ir reumato gydymas. Kartu taikant kraujo nuleidimą vėlyvis itin tinka gydant reumatą, kai norima

sumažinti karščiavimą ir pilnakraujystę (plethora). Pilnakraujystė – susikaupęs kraujo perteklius tam

tikrose organizmo dalyse, pvz. audiniuose. XIX a. kraujo nuleidimas buvo dar labai populiarus

gydymo metodas, taikytas gydant beveik visas ligas. Atsiradęs Senovės Egipte beveik 1000 m. prieš

Kristų, kraujo nuleidimas buvo rekomenduojamas kanadiečių gydytojo William Osler net ir

prasidėjus XX a. 1842 m. išleistoje George Sand novelėje „Konsuela“ kraujo nuleidimas buvo

pateiktas kaip pirminė ir labai svarbi gydymo priemonė, esant neaiškios kilmės stipriam

karščiavimui ir traukuliams. Podagrai gydyti vėlyvis yra vartojamas dar ir šiandien. Tiriamuoju

laikotarpiu užregistruoti 2 vienkomponenčiai ir 1 daugiakomponentis receptas su rudeniniu vėlyviu.

Visus kartus išrašytos augalo tinktūros, 2 receptuose buvo nurodomas tikslus žaliavos pavadinimas ir

naudojama žaliavos rūšis (Tinct. Sem Colchici autumnalis), likusiame recepte – tik augalo gentis

(Tinct. Colchici). Gaminta sutrintas vėlyvio sėklas maceruojant praskiestame alkoholyje [2, 25, 26,

27].

Paprastasis kadagys (Juniperus communis). Žaliava buvo skiriama diurezei skatinti.

Liepos mėn. kadagio žaliavos įėjo į 6 daugiakomponenčius receptus. Po kartą išrašyti kadagio aliejus

(Olei Juniperi) ir kadagio vanduo (Aq. Juniperi). Receptuose buvo paskirtos ir pirminės žaliavos:

kadagio šaknis (Rad. Juniperi), žolė (Herba Juniperi) ir dukart uogos (Baci Juniperi) [2, 5].

Sarsaparilis (Smilax sarsaparilla). Augalo gimtinė Pietų Amerika. Kaip vaistinė žaliava

vartota šaknis, kuri buvo skirta prakaitavimui skatinti, gydant kai kurias venerines ligas, po

persirgtos ligos arba gyvsidabrio vartojimo organizmo stiprinimui. Taip pat buvo rekomenduojama

sarsaparilio preparatus vartoti prie stipraus išopėjimo, įvairių odos susirgimų, lėtinio reumato. Iš

šaknies buvo gaminami nuovirai. Žaliava iš viso išrašyta viename vienkomponenčiame ir 5

daugiakomponenčiuose receptuose. Visada buvo skirta pirminė žaliava – sarsaparilos šaknis (Rad.

Sarsaparillae, Rad. Smilacis sarsaparillae) [2, 5].

Laurinis sasafras (Laurus sassafras). Lauramedinių (Lauraceae) šeimos augalas, kurio

augimvietė buvo abu Amerikos žemynai. Kitas augalo lotyniškas pavadinimas buvo Lignum

sassafras. Preparatas pasižymėjo nežymiai stimuliuojančiu ir prakaitavimą skatinančiu poveikiais. Iš

žaliavos buvo gaminami užpilai, vartoti prie odos susirgimų, lėtinio reumato. Laurinio sasafro

žaliava (Ligni sasafras) tiriamuoju laikotarpiu registruota tik viename recepte [2, 5].

30

Valgomasis krienas (Armoracia rusticana). Krienas turėjo keletą kitų lotyniškų vardų:

Cochlearia armoracia, Raphanus rusticanus. Tai stimuliantas, skirtas skatinti prakaitavimą, diurezę

ir lengvinti atsikosėjimą. Taip pat buvo vartojamas gydant paralyžių, reumatą, atsmą, vandenligę, net

užkimimą. Vartota augalo šaknis. Krienas receptų knygoje registruotas kartą, išrašytas jo spiritas

(Spirit. Cochleariae) [2, 5].

Senekinė putokšlė (Polygala senega). Senekinės putokšlės gimtinė yra Šiaurės Amerika,

pavadinimas augalui duotas pagerbiant Šiaurės Amerikos indėnų grupę senekus, kurie augalą

naudodavo gydyti gyvačių įkandimams. Dar ir dabar augalas savo gimtinėje liaudiškai vadinamas

senekine gyvatšaknimi ir kitais panašiais pavadinimais. Šiaurės Amerikos vietiniai gyventojai nuo

seno šį augalą naudojo gydyti įvairioms ligoms. Dažnai atskiros indėnų tautos turėjo tik jiems

vieniems būdingą augalo pritaikymą medicinoje. Čerokiai putokšlę vartojo atsikosėjimui skatinti,

kaip diuretiką, peršalimui, uždegimui gydyti. Odžibvių tauta iš augalo šaknų gautus preparatus taikė

konvulsijų ir kraujuojančių žaizdų gydymui. Kri kramtydavo pačią šaknį, kad sumažintų gerklės

skausmą ir dantų skausmą. Pirmą kartą senekinė putokšlė atvežta į Europą XVIII a., o XIX a. jos

taikymas medicinoje buvo plačiai paplitęs ir didžioji dalis vaistinių turėjo šias žaliavas savo

asortimente. Pagrindinė gydymo indikacija buvo plaučių uždegimas. Augalas kaip vaistinė žaliava

vartojamas ir šiuo metu. Daugiakomponenčiuose receptuose putokšlė išrašyta 4 kartus. Po vieną

kartą paskirtos putokšlės žolės ir šaknų (Herba ad Rad. Polygalae) bei lapų ir šaknų (Fol. et Rad.

Polygalae), 2 receptuose - putokšlės žolės (Herba Polygalae) žaliavos [2, 5, 28].

Abisininis miramedis (Commiphora abyssinica). Miramedžiai yra miros žaliavos šaltinis.

Auga Afrikoje ir Arabijos pusiasalyje. XIX a. mira buvo vartojama kaip atsikosėjimą gerinantis

preparatas, tačiau dėl per daug stimuliuojančio savo veikimo nebuvo skiriama pneumonijai ar

tuberkuliozei (džiovai) gydyti. Nors vaistas ir netiko pirmiau minėtoms ligoms, jis buvo vartojamas

prie astmos ir ilgai trunkančio peršalimo. Miros žaliava (Liquamenis Myrrhae) receptų knygoje buvo

užregistruota vieną kartą. Recepte nurodyta, kad žaliava turi būti išduodama skysta būsena

(Liquamen – Liquor.) [2, 5, 8].

Baltažiedis vilkdalgis (Iris florentina). Švelnus čiaudulį sukeliantis (sternutator) augalo

šaknies poveikis. Šios grupės preparatai buvo vartojami pašalinti nosies išskyras. Viename recepte

buvo išrašyti vilkdalgio šaknies milteliai (Pulv. Rad. Iridis floreantinae) [2, 5].

Tikroji levanda (Lavandula angustifolia). Kitas XIX a. dažnai sutinkamas augalo

lotyniškas pavadinimas yra Lavandula spica. Žaliava vartota kaip stimuliantas (kartu su alkoholiu

arba kitais stimuliuojančiais preparatais), taip pat sukelti čiauduliui. Levandos spiritas (Spirit.

Lavandulae) randamas keliuose liepos mėn. receptuose [2, 5].

Europinis kėnis (Abies alba). Įvairiuose šaltiniuose nurodyti skirtingi šio medžio lotyniški

pavadinimai: Pinus abies, Pinus Burgundica ir kt.. Kaip vaistinė žaliava naudojamas medžio

31

eksudatas (Burgundy Pitch). Ši sakinga medžiaga yra uždedama ant odos, kur sukelia nestiprų

uždegimą, ta vieta patinsta. Tokiu būdu gydomas peršalimas, kokliušas, dusulys. Kėnio žaliava

išrašyta kartą recepte su vienu komponentu, kai buvo nurodyta pagaminti europinio kėnio pleistrą

(Empl. Pine Burgundici) [2, 5, 21].

Europinis alyvmedis (Olea europaea). Iš alyvmedžio gaunamas alyvuogių aliejus (Oleum

Olivarum). Žaliava vartojama rytais kaip prieškirmėlinis preparatas. Taip pat pasižymėjo

antiuždegimiu veikimu, skirtas prie peršalimo. Tiriamuoju laikotarpiu kaip atskiras recepto

komponentas alyvuogių aliejus (Olei Olivari) išrašytas vieną kartą [2, 5].

Senegalinė akacija (Acacia senegal). Arabiškieji sakai (Gummi arabicum) buvo gaunami

iš skirtingų akacijos augalų, pvz. iš Mimosa nilotica, kuri dar vadinama Acacia nilotica. Visi

atstovai, iš kurių buvo ir yra gaunama žaliava bendrai vadinami arabiškųjų sakų medžiais. Vartoti

kaip priešuždegiminiai preparatai. Sakai skirti gydant peršalimą, įeidavo į atsikosėjimui skirtų vaistų

sudėtį. Vandeniniai tirpalai vartoti esant šlapinimosi sutrikimams. Labai vertintas sakų gleivingumas

kitų vaistinių preparatų gamybai. Įvairiuose receptuose žaliava išrašyta 8 kartus. Dažniausiai

išrašytos arabiškųjų sakų gleivės (Mucilag. G. Arabici), vieną kartą išrašyti sakų milteliai (Pulv.

Gummosi), kelis kartus - pirminė žaliava (Gummi Arabia) [2, 5, 8].

Vaistinė svilarožė (Althaea officinalis). Žaliavoje yra gleivių, kurios padengia ir apsaugo

burnos gleivinę, todėl augalas buvo vartojamas sergant peršalimu ir gonorėja. Svilarožės preparatai

vartoti ir kosuliui slopinti. Žaliava buvo labai populiari, iš viso registruoti 29 atskiri svilarožės

komponentai. Skirtos visos galimos aprašomo augalo žaliavų rūšys, įvairios pagaminto preparato

farmacinės formos. Kaip pirminė žaliava 5 kartus išrašytos svilarožės šaknys (Rad. Althaea), 5

kartus - žiedai (Flor. Althaea), 4 kartus - žolės (Herba Althaea) ir dukart lapai (Fol. Althaea). Per

visą liepos mėn. gaminti 6 tepalai (Ung. Althaea), 3 šaknų nuovirai (Dec. Rad. Althaea) ir 4 sirupai

(Syrup. Althaea) [2, 5, 8].

Paprastoji tekšė (Rubus chamaemorus). Kaip ir daugelis erškėtinių šeimos augalų, tekšė

turi didelį kiekį vitamino C. Vartota gydant karščiavimus, skorbutą, dizenteriją, plaučių tuberkuliozę.

Receptų knygoje paprastoji tekšė užregistruota 2 kartus: vieną kartą išrašyta lapų žaliava (Fol. Rubi

chamae), kitą – žolės (Herb. Rubiae chamaemori) [2, 5].

Paprastoji kraujažolė (Achillea millefolium). Augalas vertintas dėl savo kraujavimą

stabdančio, diurezę skatinančio poveikio. Skirtas gydyti lėtines šlapimo takų ligas, skaudančią

gerklę, atsikosėjimą krauju, hematuriją, kitas ligas, kurioms būdingas nestiprus kraujavimas, šlapimo

nelaikymą, diabetą, hemorojų, dizenteriją. Kraujažolė taip pat buvo veiksminga prie amenorėjos,

meteorizmo ir ligų, lydimų spazmų. Žaliava išrašyta 7 receptuose, 6 kartus skiriant kraujažolės

žiedus (Flor. Millefolii, Sumitat millefolii), vieną kartą – ekstraktą (Extr. Millefolii) [2, 5, 21].

32

Paprastoji avietė (Rubus idaeus). Žaliava buvo vartojama kaip sutraukiantis preparatas.

Vartota stabdant viduriavimą, gydant dizenteriją, kūdikių cholerą, pasyvų kraujavimą iš skrandžio,

žarnyno ar gimdos. Gaminti preparatai gonorėjos, makšties uždegimo gydymui. Gana populiarus

buvo aviečių sirupas (Syrup. Rubi Idaei). Jis išrašytas 8 kartus. Kartą paskirtas aviečių vandens

preparatas (Aq. Rubi Idaei) [2, 5, 21].

Paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale). Kiaulpienė vartota virškinimui gerinti ir

kaip tonizuojanti žaliava. Augalas kartais būdavo išrašomas kaip silpnai diurezę skatinantis ir

vidurius laisvinantis preparatas. Vartotas prie vandenligės, lėtinių odos ligų. Viename recepte liepos

mėn. išrašytas kiaulpienės ekstraktas (Extr. Taraxaci), kitame – kiaulpienės šaknis (Rad. Taraxaci)

[2, 5, 21].

Trispalvė našlaitė (Viola tricolor). Našlaitė vartota laisvinti vidurius, gydyti inkstų

akmenligę, sifilį (derinyje su kitais vaistais), įvairius plaučių, inkstų ir odos susirgimus. Galėjo būti

skirta atsikosėjimui gerinti. Našlaitės žaliava receptų knygoje randama 2 kartus. Gamintas trispalvės

našlaitės užpilas (Inf. Violae tricolor) ir išrašyta žolės žaliava (Herba Violae tricoloris) [2, 8, 21].

Dygliuotasis dirvenis (Ononis spinosa). Pagrindinė vaistinė žaliava yra šaknys. Dirvenis,

kaip ir kraujažolė, labiausiai buvo skiriamas stabdant kraujavimą, skatinant diurezę. Preparatai

vartoti gydant hemorojų. Dirvenis įėjo į 8 skirtingus receptus. Šaknies žaliava (Rad. Ononis

spinosae, Rad. Ononidis spinosae) išrašyta 4 kartus, dukart gamintas dirvenio sirupas (Syrup. Ononis

spinosae), vieną kartą – šaknies nuoviras (Dec. Rad. Ononidis). Vieno recepto komponentas

įvardintas tik kaip spinosae [2, 8].

Vyriškoji gegužraibė (Orchis mascula). Iš visos gegužraibių (Orchis) genties gaunama

Salop arba Salep žaliava. Tai augalo šaknis, sutrinta į miltelius. Vartotas kaip antiuždegiminis

preparatas, esant diarėjai, taip pat maistingas produktas sveikstant po sunkios ligos, lengvam

virškinimui. Žaliava buvo verdama su pienu arba vandeniu ir gaunama maistingi drebučiai. Kartą

išrašyta pirminė šaknies žaliava (Rad. Salep), dukart – žaliavos nuoviras (Dec. Salep) [2, 5].

Vaistinis putoklis (Saponaria officinalis). Žaliava vartota kaip tonizuojantis, prakaitavimą

skatinantis ir gydomasis preparatas. Skirtas prie sifilio, odos susirgimų, taip pat geltos, kepenų ligų,

reumato ir gonorėjos. Stimuliavo menstruacinį ciklą, didino kraujavimus jau esant menstruacijoms.

Putoklis liepos mėn. registruotas 4 kartus: kartą skirta putoklio šaknis (Rad. Saponariae), likusius –

putoklio ekstraktas (Extr. Saponariae) [2, 21].

Paprastasis varputis (Agropyron repens). Varpučio žaliava yra šakniastiebiai (Graminis

rhizoma arba tik Graminis). Tai miglinių (Poaceae) šeimos augalas. Kitas vartojamas lotyniškas

augalo pavadinimas yra Elytrigia repens arba Elymus repens. Vartota diurezei skatinti, įvairiems

šlapimo takų uždegimams. Iš viso varpučio žaliava skirta 5 kartus. Pirminė žaliava (Rad. Graminis)

išrašyta 3 kartus, o varpučio ekstraktas (Extr. Graminis) – 2 kartus [2, 29].

33

Mažoji bajorė (Centaurea minor). Vartota kaip kartumynas. Receptas su bajorės žaliava

yra tik vienas, kai buvo gaminta tinktūra (Tinct. Centaurea minor) [2, 5].

Didžioji varnalėša (Arctium lappa). Gydymui vartojama augalo šaknis (Bardanae). Buvo

skiriama įvairiems odos susirgimams, prakaitavimui, diurezei skatinti. Varnalėšos šaknis (Rad.

Bardanae) išrašyta 3 kartus [2, 8].

Valgomasis salieras (Apium graveolens). Kiti vartoti saliero pavadinimai: Petroselinum

crispum, Conioselinum chinense. Vartotas kaip diuretikas, lengvinantis šlapinimąsi. Labai

veiksmingas gydant vandenligę, skarlatiną. Taip pat vartotas šlapimo sulaikymui, pūslės uždegimui,

gonorėjai, meteorizmui gydyti. Sėklos ir lapai veikė kaip antikirmėlinė žaliava, gydė vabzdžių

įgėlimus ir įkandimus, sumušimus, išsiplėtusias liaukas. Iš viso žaliava liepos mėn. skirta vieną kartą

šaknies pavidalu (Rad. Petroselini) [2, 21].

Didysis debesylas (Inula helenium). Debesylas skirtas kaip aromatinis stimuliatorius ir

tonizuojantis preparatas, atsikosėjimui gerinti, skatinti menstruacijas, diurezę, prakaitavimą. Vartotas

prie lėtinių plaučių uždegimų, susilpnėjusios virškinimo organų veiklos, dispepsijos, meteorizmo,

egzemos, niežulio, kitų odos susirgimų. Debesylas buvo veiksmingas gydant naktinius

prakaitavimus, astmą, trachėjinius ir bronchinius uždegimus, gripą, sunkius peršalimus. Debesylo

šaknis (Rad. Inulae Helenii) išrašyta 3 kartus, kartą nurodant, kad žaliava turi būti išduota miltelių

pavidalu (Pulv. Rad. Helenii) [2, 21].

Smulkiažiedė tūbė (Verbascum thapsus). Žaliava vartota kaip raminantis, diurezę

skatinantis, skausmą mažinantis, antispazminis preparatas. Vaistai su tūbe buvo skirti raminti

nervinei sistemai, kontroliuoti susierzinimą, skatinti miegą. Žaliava veikė viršutinę kvėpavimo

sistemą, ypač gerklas ir trachėją, vartota gydant kosulius, ilgai trunkantų peršalimą, atsikosėjimą

krauju (hemoptysis), diarėją, dizenteriją, hemorojų. Diurezę skatinantis veikimas nebuvo stiprus,

tačiau tūbė dažnai vartota šlapimo rūgštingumui mažinti. Iš žiedų buvo gaminamas aliejus, kuris

skirtas organizmui atpalaiduoti, gydant kai kuriuos kurtumo atvejus, veikiant ausų vaško sekreciją ir

ausų būgnelius. Tūbės žiedai (Flor. Verbasci) išrašyti 6 kartus [2, 21].

Juodauogis šeivamedis (Sambucus nigra). Tai stimuliatorius, didinantis sekreciją. Žiedų

užpilai skirti skatinti prakaitavimą, diurezę, švelniai stimuliuoti, pasižymėjo gydomuoju šaldančiu

poveikiu. Toks veikimas panaudotas gydant vaikų kepenų sutrikimus, rožę. Lapų užpilas buvo

vartojamas laisvinti vidurius. Žiedai skirti gydant skrofuliozę, odos susirgimus, sifilį, reumatą ir kt.

Šeivamedžio žaliava buvo vartojama gydant įvarius pabrinkimus, ištinimus, kur yra susikaupęs

didelis skysčių kiekis, todėl buvo pritaikoma ir vandenligei. Išoriškai vartota gydant bėrimus,

išbrinkusius audinius, ypač su gausiomis išskyromis, pvz. nudegimus, nušutimus, kitus odos

susirgimus kaip egzema, senas opas. Iš viso šeivamedžio žaliavos skirtos 8 kartus: kartą skirta žolė

(Herba Sambuci), likusius – žiedai (Flor. Sambuci) [2, 21].

34

Sėjamasis linas (Linum usitatissimum). Linas pasižymėjo antiuždegiminiu ir raminančiu

veikimu. Vartotas esant peršalimui, gonorėjai. Liepos mėn. kartą išrašyta žiedų žaliava (Flor. Linei)

[2, 5].

Šliaužiančioji žiemė (Vinca minor). Augalas vartotas dėl sutraukiančio poveikio, esant

kraujavimams, diarėjai. Žiemės žolė (Herba Vincae) skirta vieną kartą [2, 8].

Raudonasis dobilas (Trifolium pratense). Dar buvo vadinamas Trifolium fibrini. Buvo

vartojamas kaip stimuliuojantis preparatas, vienas iš nedaugelio vaistų veiksmingai gydantis

kokliušą. Taip pat vartotas kaip vaistas ir prie kitų spazminių kosulių, pvz, tymų, bronchito,

laringito, tuberkuliozės. Dėl savo dezinfekuojančio poveikio dobilas skirtas opų, karcinomos, prastai

gyjančių nudegimų gydymui. Išrašytos 4 pirminės žolės žaliavos (Herba Trifolii, Herba Trifolii

Fibrini) [2, 21].

Baltoji balanda (Chenopodium album). Kiti vartoti lotyniški pavadinimai: Chenopodium

ambrosioides, Chenopodium botrys, Chenopodium quinoa ir kt. Spazmus atpalaiduojantis ir

antikirmėlinis preparatas. Liepos mėn. receptuose balanda yra registruota vieną kartą kaip pirminė

žolės žaliava (Herba Chenopodii amb.) [2, 21].

Pelkinis gailis (Ledum palustre). Šiuo metu populiarus ir kitas augalo pavadinimas -

Rhododendron tomentosum. Pasižymėjo tonizuojančiu ir viršutinius kvėpavimo takus veikiančiais

poveikiais. Gailis vartotas gydant kosulį, plaučių uždegimą, dispepsiją, kokliušą, dizenteriją, raupus,

niežulį, odos susirgimus. Didina šlapinimąsi. Išoriškai nuoviras naikina utėles, kitus parazitus. Gailio

žolė (Herba Ledi palustris) liepos mėn. išrašyta vieną kartą [2, 21].

Vaistinė melisa (Melissa officinalis). Žaliava veikė kaip vidutiniškai stimuliuojantis,

prakaitavimą skatinantis, spazmus atpalaiduojantis preparatas. Vartota karščiavimams,

skausmingoms menstruacijoms gydyti. Viename recepte skirta melisos žolė (Herba Melissae) [2,

21].

Paprastasis rėžiukas (Nasturtium officinale). Kitas vartotas pavadinimas: Nasturtium

aquaticum. Rėžiukas skirtas diurezei, atsikosėjimui skatinti. Receptuose ši žaliava randama dukart:

kaip žolė (Herba Nasturtii aquatici) ir kaip lapai (Fol. Nasturtii aquatici) [2, 21].

Paprastasis saldymedis (Glycyrrhiza glabra). Buvo vartojama šaknis (Liquiritia). Žaliava

veikė raminamai, antiuždegimiškai, kaip maistinga medžiaga. Vartota gydant kosulį (ypač ilgai

trunkantį bronchų uždegimą), peršalimą, šlapimo takų uždegimą, žarnyno skausmus esant

viduriavimui. Taip pat žaliavos buvo pridedama siekiant pagerinti prastą kitų vaisto komponentų

skonį. Saldymedis receptuose registruotas vieną kartą, kai buvo skirta jo šaknis (Rad. Liquiritiae) [2,

21].

Graikinis riešutmedis (Juglans regia). Lengvai stimuliuoja žarnyną, laisvina vidurius.

Panašus savo veikimu į rabarbarą. Labai veiksmingas gydant nuolatinį vidurių užkietėjimą, kitus

35

žarnyno susirgimus. Vartotas prie diarėjos, dizenterijos, dispepsijos, lėtinių odos susirgimų,

skrofuliozės. Dažnai skirtas, kai reikėjo ištuštinti žarnyną dėl reumato ar lėtinių kvėpavimo takų

infekcijų. Tokia praktika kartais taikyta gydant šias ligas. Riešutmedžio aliejus (Olei Juglandis)

išrašytas vieną kartą [2, 21].

Sibirinė pušis (Pinus sibirica). Šis pušų (Pinus) genties atstovas dar vadinamas sibiriniu

kedru. Vartotas gydant odos susirgimus, gerinti virškinimui. Pušies aliejus (Olei Cedro) tiriamuoju

laikotarpiu skirtas dukart [2, 21].

Kartusis alavijas (Aloe socotrina). Kiti vartojami pavadinimai: Aloe perryi, Aloe forbesii.

Alavijas buvo skirtas laisvinti vidurius, stimuliuoti žarnyną. Žaliava (Aloes socotrina) registruota 2

receptuose [2, 5].

Kvapioji ferula (Ferula Assafoetida). Kaip vaistinė žaliava vartotas augalo eksudatas.

Pasižymėjo antispazminiu veikimu gydant įvairias nervų sistemos ligas, ypač isteriją, taip pat dusulį,

kokliušą ir t.t. Žaliava (Assae foetidae) išrašyta viename recepte [2, 5].

Laumiaplaukis adiantas (Adiantum capillus-veneris). Žaliava skatina atsikosėjimą,

diurezę, mentruacijas. Vartotas esant kosuliui, bronchitui, astmai, kokliušui, šlapimo takų uždegimui

gydyti. Viename recepte randamas adianto sirupas (Syrup. Capillor vener) [2, 21].

Paprastoji cidonija (Cydonia oblonga). Kaip augalinė žaliava vartotos augalo sėklų

gleivės. Skirtos sergant gonorėja, dizenterija, esant ryklės sudirginimui, akių uždegimui,

karščiavimui, diarėjai, pykinimui. Žaliava (Mucilago Cydonios) išrašyta kelis kartus [2, 21].

Islandinė kerpena (Cetraria islandica). Grybas, kurio vaistinė žaliava yra gniužulai

(Lichen). Vartotas kaip raminanti, tonizuojanti ir maistinė medžiaga. Skiriant vidutinėmis dozėmis

yra gerinamas apetitas, virškinimas, bendra mityba. Šia žaliava buvo gydomi ilgai trunkantys

peršalimai, dizenterija, diarėja, dispepsija, padedama atgauti jėgas po persirgtos ligos, dar sergant.

Kerpena skirta ir prie tuberkuliozės, lėtinio bronchito. Islandinės kerpenos gniužulai (Lichenis

islandici) liepos mėn. išrašyti vieną kartą [2, 21].

Vaistinėje pagaminti reikėjo receptą, kurį sudaro penkių skirtingų augalų šaknys (Rad.

Quinque aperient – penkios liuosuojančios šaknys). Augalai, kurie sudaro receptą: smidras

(Asparagus officinalis), pelžiedė (Ruscus aculeatus), pankolis (Foeniculum vulgare), petražolė

(Petroselinum crispum) ir salieras (Apium graveolens). Preparatas vartotas laisvinti vidurius, esant

inkstų ir šlapimo pūslės akmenims. Iš viso liepos mėn. šis specifinis vaistas išrašytas 5 kartus: 3

kartus nurodytas sirupas (Syrup. Rad. Aperient, Syrup. quinque Rad., Syrup. Rad. Quinque

aperientum), dukart – pirminė žaliava (Rad. aperient, Rad. Quinque aperient.) [2, 30, 31].

36

3.7. Mineralinės žaliavos

Gyvsidabris (Hydrargyrus). Kiti vartoti pavadinimai: Argentum Vivum, Quicksilver ir t.t..

Šis pavojingas žmogaus sveikatai elementas pasižymėjo teigiamu stimuliuojančiu poveikiu į visas

juntamas ir jaudinamas organizmo skaidulas ir sukelia pastovų ilgalaikį sujaudinimą. Dėl šios

priežasties, gyvsidabrio taikymas ligų gydymui buvo labai platus. Kaip pirmo pasirinkimo priemonė

vartotas prie įvairių spazminių ligų, tokių kaip stabligė, pasiutligė, taip pat gydant klimatines

karštines, ūminį ir lėtinį reumatą, vidaus organų obstrukcijas, daugelį kitų lėtinių susirgimų. Iš visų

aprašytų gyvsidabrio indikacijų, jis labiausiai vertintas gydant sifilį ir buvo įvardijamas kaip

pagrindinė veiklioji medžiaga skiriant įvairių vaistinių formų ir sudėčių preparatus šiai ligai gydyti.

Gydymas gyvsidabriu trukdavo iki pacientui prasidėdavo seilėtekis ir ilgiau, priklausomai nuo

pasireiškiančių simptomų tipo ir stiprumo. Liepos mėnesį užregistruoti 15 gyvsidabrio receptų. Skirti

gyvsidabrio oksidai (Oxydi Hydrargyrii rubri), gyvsidabrio (II) cloridai (Hydrargyri muriatici).

Keliuose receptuose nurodyta pagaminti gyvsidabrio tepalą (Ung. Hydrargyrii), kartą – pleistrą

(Empl. Hydrarg.). Kalomelio (Calomel) arba gyvsidabrio (I) chlorido receptai išrašyti 8 kartus. Ši

gyvsidabrio forma laikyta viena iš naudingiausių gydymui. Kaip antivenerinis vaistas buvo skiriamas

kelis kartus per dieną, o toksinis jo poveikis į žarnyną buvo slopinamas opijaus preparatais.

Indikacijos: kepenų, kitų šalia esančių organų susirgimai, odos ligos, lėtinis reumatas, stabligė,

pasiutligė, hidrocefalija (galvos smegenų vandenė), šiltųjų kraštų karštinės. Skiriamas vienas arba su

kitais vidurius laisvinančiais vaistais. XIX a., be jau aprašytų, buvo žinomas ir antikirmėlinis

preparato veikimas. Taip pat manyta, kad iš visų gyvsidabrį savo sudėtyje turinčių vaistų, kalomelis

yra pranašiausias derinyje su diuretikais prieš hidrocefaliją [2, 5].

Geležis (Ferrum). Iš geležies preparatų buvo gaminami tonikai, dažnai skirti kaip

ilgalaikiai stimuliantai amenorėjai gydyti. Iš visų gydymui vartotų metalų, geležis buvo pati

naudingiausia žmogaus organizmui. Tonikai vartoti virškinimui gerinti, greitinti kraujo apytaką,

gerinti bendrą kraujo būklę. Su geležies preparatais gydytos būklės ir ligos, kurias lydi pastovus

silpnumas, ypač chlorozė (šiandien tai anemija), pasireiškianti pas paaugles mergaites ir jaunas

moteris, dispepsija, hipochondrija, isterija, paralyžius, rachitas. Taip pat vartoti kaip antikirmėliniai

vaistai. Liepos mėn. išrašyas tik vienas geležies preparatas – geležies karbonatas (Carbonatis Ferri).

Gaminta išgrynintas geležies drožles dažnai drėkinant vandeniu, kol jos pasidengia rūdimis. Po to

viskas sutrinama į smulkius miltelius [2, 5].

Cinkas (Zincum). Tonizuojanti žaliava gydant epilepsiją, nevalingus kūno judesius, kitas

ligas, kurias lydi spazmai. Vartojamas kaip vimdomasis preparatas, skiriant vandeninio tirpalo forma

veikia sutaukiančiai gydant gonorėją. Buvo gaminami lašai akių uždegimo gydymui. Penkis kartus

išrašytas cinko sulfatas (Sulphatis Zinci, Vitrioli albi) [2, 5].

37

Magnis (Magnesium). Vartotas skrandžio rūgštingumui mažinti, druskos skirtos viduriams

laisvinti. Receptų knygoje registruoti 10 receptų su magnio junginiais: grynas magnis (Magnesia

purae), baltasis magnis (Magnesia albae), magnio chloridas (Magnesia salis Anglicani), magnio

karbonatas (Magnesia Carbonicae) magnio sulfatas (Salis amari, Sulphuris magnesii) [2, 5].

Švinas (Plumbum). Pagrindinis švino poveikis buvo kraujavimą stabdantis, sutraukiantis,

antiuždegiminis. Skirtos jau paruoštos farmacinės formos: dukart ekstraktas (Extr. Saturni), taip pat

2 kartus vanduo (Aq. Saturni). Gaminti ir sudėtingesni preparatai: kelis kartus ruoštas švino pleistras

(Empl. Diachylon), kartą registruotas lipnus švino pleistras (Cerati Saturni), švino tepalas

(Unguentum Saturni) [2, 5].

Kalio nitratas (Nitras potasae). Druska skirta diurezei skatinti, taip pat kaip šaldanti

žaliava. Abu šie poveikiai pasireikšdavo vienu metu, todėl žaliava buvo skiriama palengvinti

skausmingam šlapinimuisi, kuris lydi gonorėją. Kalio nitratas (Pulv. Nitri potasae, Nitratis potasae,

Nitri puri) išrašytas 18 kartų, dažniausiai (14 kartų) skiriant Nitri puri [2, 5].

Kalio sulfatas (Sulphas potasae). Pagrindinis vartojimas – laisvinti vidurius. Druska

receptų knygoje randama keliuose receptuose [2, 5].

Natrio sulfatas (Salis Glauberi). Ši druska, kaip ir kalio sulfatas, taip pat vartota kaip

laksantas. Išrašyti 2 receptai (Salis Glauberi, Natri sulphuri). Atskirai natris (Sodae depurati)

išrašytas dar kituose 2 receptuose. [2, 5].

Kalcio vanduo (Aq. Calcis). Tirpalas vartotas stabdyti kraujavimą ir stimuliuoti

organizmą. Preparatas išrašytas vieną kartą [2, 5].

Sieros gėlės (Flores Sulphuris). Tai sublimuota siera. Sieros preparatai buvo naudoti

laisvinti vidurius, esant hemorojui. Žaliava (Pulv. Flor. Sulphuris) tiriamuoju laiku registruota 4

receptuose [2, 5].

Sieros pienas (Lactis sulphuris). Gaunamas veikiant kalio sulfatą praskiesta sieros

rūgštimi. Vartojamas kaip laksantas. Sieros pieno milteliai (Pulv. Lactis Sulphuris) išrašyti keletą

kartų. Kiti sieros preparatai, pvz. stibio sulfidas (Sulphuris aurati, Sulphuris auratant), išrašytas 5

kartus, taip pat vartoti laisvinti vidurius. [2, 5, 32].

Kalio sulfatas (Hepatis Sulphuris). Vartotas kaip priešnuodis apsinuodijus kai kuriais

metalais. Liepos mė. randamas vienas kalio sulfato preparatas [2, 5].

Tartaro rūgštis (Acidum Tartarici). Veiklioji medžiaga buvo skirta paruošti šaldančius

preparatus esant gerklės skausmui ir peršalimui. Išrašyti 4 receptai [2, 5, 33].

Kalio tartraro boraksatas (Cremor Tartari). Preparatas vartotas laisvinti vidurius,

išoriškaivartojamas buvo skirtas plauti žaizdas. Vaistas (Cremor Tartari solub.) randamas 9

receptuose [2, 5].

38

Stibio vynas (Vinum stibiatum). Vartotas kaip emetikas, preparatas išrašytas vieną kartą

[2, 5].

Acto rūgštis (Acidum Aceticum). Išoriškai vartojant sudaro pūslelę, kuri pereina į

skausmingą opą. Vartojant skiestas formas mažina temperatūrą ir sulėtina pulsą. Preparatai vartoti

kaip antiseptinė, šaldanti, sutraukianti ir vietinį atsaką sukelianti priemonė. Dėl lakumo, rūgštis

įkvepiant vartota prie alpimo, dusimo, galvos skausmo, užkimimo. Liepos mėn. skirtas įdomus

preparatas (Oxymellis simplex), kuriame acto rūgštis ruošiama su medumi [2, 21].

Kalio natrio tartratas (Salis Seignetta). Vartotas normalizuoti skrandžio rūgštingumui,

diurezei skatinti. Preparatas (Sal. Seignettae, Sal. Seignetti tartratas) randamas 5 receptuose [2, 5].

Kalio tartratas (Tartarum tartarisatum). Preparatai vartoti laisvinti vidurius. Iš viso

išrašyti 10 receptų su kalio tartratu (Tartari tartarisati, Tartare Potassae) [2, 5].

Kalio super-tartratas (Supertartris potassae). Švelniai vidurius liuosuojantis veikimas.

Vartotas ir kaip diuretikas vandenligei gydyti. Liepos mėn. randamas vienas preparato receptas [2,

5].

Stibio kalio tartratas (Tartari Emetici). Pats veiksmingiausias iš visų stibio preparatų.

Vartotas vėmimui sukelti, atsikosėjimui gerinti, prakaitavimui skatinti. Preparatas (Tartari emetici,

Tartari stibiati) registruotas 9 kartus [2, 5].

Amonio chloridas (Murias Ammoniae). Skirtas prakaitavimui, diurezei skatinti. Išrašyti 8

receptai su amonio chloridu (Muriat. Amoniae, Sal. Ammoniaci), kelis kartus buvo išrašytas

pagamintas spiritas (Spirit. Sal. Amoniaci caustici, Spirit. Salis amoniac, Spirit. Sal. Amoniaci

vinosae) [2, 5].

Kalio chloridas (Calis Muriatici). Kalio preparatai vartoti diurezei skatinti. Per visą liepos

mėn. išrašytas vienas toks receptas [2, 5].

Skruzdžių rūgštis (Acidum Formicarum). Išoriškai rūgštis skirta kaip vietiškai dirginanti,

lėtą kapiliarinę cirkuliaciją greitinanti žaliava. Taip pat vartota skausmingiems odos uždegimams,

susilpnėjusioms galūnėms arba galūnių paralyžiui, lėtiniam reumatui gydyti. Skruzdžių rūgštis

išrašyta 2 receptuose (Spirit. Formicarum) [2, 21].

Sidabro nitratas (Nitras Argenti). Druska vartota kaip ėdri medžiaga, išrašytas vienas

žaliavos (Lapidis caustici) receptas [2, 5].

3.8. Gyvūninės kilmės žaliavos

Bebro sruogliai (Castoreum). Žaliava vartota kaip spazmus atpalaiduojantis vaistas

isterijai gydyti. Taip pat skirta prie amenorėjos. Iš viso liepos mėn. išrašyti 8 įvairūs receptų

39

komponentai, savo sudėtyje turintys bebro sruoglius: tinktūra (Tinct. Castorei arba Tinct. Rusia

Castorei), esencija (Esent. Castorei), milteliai (Pulv. Castorei), kartą nenurodyta farmacinė forma

(Castorei opt.) [2, 5].

Muskusas (Moschus). Žaliava buvo gaunama iš muskusinės kabargos (Moschus

moschiferus) patinų liaukų. Vartotas spazmams atpalaiduoti. Skirtas prie isterijos, žagsulio, ligų,

kurias lydi silpnumas, vidurių šiltinės. Sergant cholera stabdo vėmimą. Vaikams skirtas, kai jiems

kalasi dantys. Žaliava (Moschi opt.) išrašyta vieną kartą [2, 5].

Tiršti džiovinti elnio taukai (Fellis Taurus inspissatus). Veikia kaip laksantas. Skirtas

virškinimui gerinti, diarėjai, sprando skausmui, hemorojui gydyti. Žaliava (Feli Tauri inspissati)

registruota 2 kartus [2, 5, 34].

Ispaniškoji muselė (Cantharis). Naudojama žaliava yra smulkiai sutrinti ir sudžiovinti

ispaninių skaudvabalių (Lytta vesicatoria) kūneliai. Vaistui naudojama tik ši specifinė rūšis, kurios

gimtinė yra Ispanija, tačiau vabalas randamas ir kitose pietinės Europos dalies šalyse, taip pat kai

kuriose šiaurinės ir rytinės Azijos žemyno vietose. Žaliava vartota sukelti odos uždegimą, įėjo į

pūsleles sudarančių preparatų sudėtį. Veiksminga gydant šlapimo takų ligas. Gydant vandenligę

skirta kaip diuretikas [5].

Pagrindinė Ispaniškosios muselės veiklioji medžiaga yra kantaridinas, kurį vabalas išskiria

gynybinės sekrecijos metu. Pirmą kartą išskirtas 1810 m. prancūzų chemiko Pierre Robiquet. Tai

pūsleles sudarantis agentas – vesikantas. Šis cheminis junginys išoriškai sukelia stiprų odos, akių ir

gleivinių skausmą bei sudirginimą, pasireiškia sunkūs cheminiai nudegimai, atsiranda skausmingos

vandeningos pūslelės. Kantaridinas priklauso probleminėms vaistinėms medžiagoms, nes jį taikant

tokioje medicinos praktikoje kaip dermatologija ar skubioji pagalba, pasitaiko nepageidaujamų

reakcijų. Tačiau, ligoninės personalo priežiūroje, kuris anksčiau yra dirbęs su kantaridinu, gerai žino

jo poveikį ir vartojimą, skiriant tinkamą vaisto dozę galima saugiai ir efektyviai gydyti tokius

gerybinius odos pažeidimus kaip karpos. Vartojant į vidų šis cheminis junginys yra mirtinai

pavojingas. Potencialiai mirtina dozė yra 10 mg. Kantaridinui patekus į žmogaus organizmą,

pirmiausiai sunkiai pažeidžiamos virškinimo ir šlapimo takų gleivinės, taip pat gali atsirasti

ilgalaikis inkstų pažeidimas. Apsinuodijimo simptomai yra kraujas šlapime, pilvo skausmai [35, 36].

Nuo senų laikų, be odą dirginančio poveikio, Ispaniškoji muselė garsėjo kaip afrodiziakas.

Savo darbuose apie jos panaudojimą rašė Tacitas ir Hipokratas, pastarasis skyrė šį vaistą vandenligei

gydyti. Kaip meilės talismaną muselę naudojo kerėtoja La Voisin ir kiti žymūs XVI-XVIII a.

asmenys. Markizas de Sadas buvo apkaltintas nuodijimu, kai kelioms prostitutėms davė anyžinių

saldainių su Ispaniškąja musele, bet vėliau nuosprendžio vykdymas atidėtas. Pietų Afrikoje Tsvanų

tauta trynė kantaridiną išskiriančius vabalus į miltelius ir taip pat juos naudojo kaip afrodiziaką –

40

vaistą Seletsa. Be šio poveikio, priemonė buvo skirta abortui sukelti, valyti kraujui. Žuvusiųjų

skaičius dėl Seletsa vartojimo yra gana didelis [37, 38, 39].

Liepos mėn. receptuose muselė randama 4 kartus. Po dukart išrašyta pirminė žaliava

(Cantharides) ir pleistras (Empl. Vesicatori), į kurio sudėtį įeina ši žaliava [2].

Medus (Mel). Vartotas daugiau kaip pagalbinė žaliava, pagerinti kitų vaistinių

komponentų skonį preparate, taip pat kaip pagrindas. Iš viso žaliava (Mellis virg, Mellis virginei)

registruota 4 kartus, 2 iš jų skirtas rožių medus (Mel. Rosarum) [2, 5].

3.9. Pagalbinės medžiagos

Pati populiariausia pagalbinė medžiaga buvo baltasis cukrus (Sacharum album). Jis, kartu

su kitomis žaliavomis, išrašytas 36 kartus. Dažniausiai išrašytas receptuose su 2 komponentais -

registruoti 23 atskiri receptai. Tai sudaro 38,33 % visų dvikomponenčių receptų. Cukrus naudotas

siekiant užmaskuoti kartų ar kitokį prastą pagrindinės veikliosios medžiagos skonį, kai vaistas buvo

skirtas vartoti per os. Dažniausiai cukrus išrašytas kartu su alkaloidu chinino sulfatu. Tokių receptų

yra 12 [2, 5].

Skoniui paslėpti vartotas ir paprastas sirupas (Syrup. Simplicis). Gamintas naudojant

cukraus pudrą ir vandenį. Kaip pagalbinis receptų komponentas paprastas sirupas skirtas 9 kartus [2,

5].

Vaistams gaminti buvo naudojami pagalbiniai vandenys, kartais receptuose jie atskirai

išrašyti kaip žaliavos. Šešis kartus kaip komponentas įvardytas paprastas vanduo (Aq. Comunis),

kartą – distiliuotas vanduo (Aquae destillatae) [2, 5].

Vaškas (Cera) taip pat kartais būdavo skiriamas kaip atskiras komponentas. Vartotas kaip

pagrindas kitų preparatų gamyboje. Vaško žaliavos išrašytos dukart: kaip paprastas vaškas (Cerati

simplicis) ir geltonas vaškinis skystis (Cerae flavae liquid.) [2, 5].

3.10. Kompleksiniai vaistai

Kompleksinio vaisto pavyzdys yra ispaniškosios muselės pleistras – Emplastrum

Vesicatorium. Pleistras buvo gaminamas iš smulkiai sutrintų ir sudžiovintų tam tikros rūšies

skaudvabalių kūnelių. Gamyba:

1. Paimti vienodą kiekį avies taukų, geltonojo vaško, sakų, ispaniškosios muselės

žaliavos;

41

2. Sutrinti ispaniškosios muselės žaliavą iki smulkių miltelių;

3. Avies taukai, geltonasis vaškas ir sakai išlydomi kartu virš ugnies šaltinio;

4. Gauta išlydyta masė, patraukus nuo ugnies šaltinio, sumaišoma su ispaniškosios

muselės milteliais.

Emplastrum Vesicatorium dažniausiai būdavo skiriamas norint sudaryti pūslelę, gydant

odos susirgimus. Lyginant su kitais pleistrais, šis yra minkštesnės konsistencijos, todėl tam, kad

vaistas būtų lengvai uždedamas ir ištirptų ant kūno paviršiaus, nereikėdavo jo papildomai šildyti.

Karštis kenkia ispaniškosios muselės žaliavos kokybei, kuri pasižymi vietiniu dirginančiu poveikiu.

Tobulai pūslelei sudaryti, pleistras ant odos turėjo būti laikomas 12 valandų, po to pašalinamas,

sudaryta pūslelė prapjaunama. Gauta atvira uždegimo vieta perrišama paprastu aliejumi impregnuotu

audiniu arba pleistru [2, 5, 40].

Kitas kompleksinio vaisto pavyzdys yra dar vienas pleistras - Emplastrum Diachylon

compositum. Lietuviško Diachylon vertimo nėra, tiesioginis vertimas būtų “sudarytas iš sulčių”.

Toks pavadinimas kilo iš pirminės vaisto sudėties, kurią sudarė kelių augalų rūšių sultys. XIX a.

pleistro sudėtis buvo kita, Diachylon pavadinimą turėjo plačiai žinomas švino pleistras, dar kitaip

vadinamas Emplastrum Plumbi. Knygoje Elements of Materia Medica and Pharmacy šio pleistro

pavadinimas yra „Emplastrum oxidi plumbi semi-vitrei: Emplastrum Commune. [Emplastr.

Lithargyr.]“. Nurodyta pleistro sudėtis ir gamybos metodas:

1. 1 dalis kiniškojo švino oksido;

2. 2 dalys alyvuogių aliejaus;

3. Į gamybos indą su abiem komponentais įpilti vandens;

4. Nuolat maišant ruošiamą masę virinti virš ugnies šaltinio, kol aliejus ir švino oksidas

sudaro vienalytį pleistrą.

Dėl pagaminto produkto konsistencijos yra pakankamai sunku suformuoti pleistrą, todėl

gauta masė naudojama ją paskleidžiant ant odos gabalėlio arba drobinio audinio. Prieš naudojimą

pleistras pašildomas, kad geriau prisitaikytų ir priliptų prie kūno. Vaistas buvo skirtas gydyti

įdrėskimus, nežymias žaizdas [2, 5].

Be šios pleistro sudėties, kuri buvo labiausiai paplitusi ir geriausiai žinoma, buvo

gaminami ir kitokios sudėties Diachylon pleistrai. Baltasis Diachylon pleistras buvo gaminamas iš

paprasto aliejaus, auksinio švino oksido (litharge of gold) – tai švino oksidas, sumaišytas su

raudonuoju švinu, kuris suteikia raudoną spalvą junginiui. Kaip rišančiosios medžiagos buvo

naudotos svilarožės šaknys, lino ir ožragės (Trigonella foenum-graecum) sėklos. Diachylon direatum

pleistro pagrindas buvo baltasis Diachylon pleistras, pridedant atitinkamomis dalimis vilkdalgio

miltelių. Toks pleistras pasižymėjo stipresnėmis savybėmis negu paprastas švino pleistras. Dar

vienas pleistras buvo didysis Diachylon arba Diachylon magnum, kurį sudarė auksinis švino oksidas,

42

vilkdalgių, ramunėlių ir krapų aliejai, terpentinas, pušų sakai, geltonasis vaškas. Rišančiosios

medžiagos gautos iš linų, ožragių augalinių žaliavų. Taip pat šiam tikslui naudotos įvairios retos ir

brangios Europoje žaliavos: šviežios figos, razinos iš Damasko, vilkdalgių, scylių (Scilla) ir

izopų/juozažolės (Hyssopus officinalis) sultys. Šis vaistas suminkštindavo kietus patinimus –

karcinomas ir išsisklaidžiusius navikus. Diachylon gummatum pleistras – tai didysis Diachylon

pleistras, prie kurio taip pat yra pridedami amoniakiniai sakai (gum ammoniac), gauti iš daugiamečio

augalo Dorema ammoniacum kamieno, galbano aromatinė derva, gaunama iš Ferula gummosa

augalo, sagapeno aromatinė derva. Visos žaliavos ištirpinamos vyne ir kaitinamos iki medaus

konsistencijos. Manyta, kad šis pleistras pasižymi pačiu stipriausiu poveikiu iš visų Diachylon

pleistrų [41, 42].

Auksčiau išvardinti Diachylon pleistrai, ypač Diachylon magnum ir Diachylon gummatum

buvo labai brangūs, naudojamos žaliavos retos ir sunkiai prieinamos, todėl šie pleistrai buvo

gaminami vienetiniais atvejais. Emplastrum Plumbi buvo viena iš pagrindinių įsipjovimų ir opų

gydymo priemonių, prieinamų darbininkų klasei. Įdomu paminėti, kad XIX a. švino pleistras

naudotas ir pieno pritraukimui po gimdymo. Taip pat buvo įtariama, kad darbininkų klasės moterys

naudoja šį pleistrą peroraliai kaip abortą sukeliančią priemonę [43].

Liepos mėnesį gamintas Electuarium lenitivum preparatas. Electuarium vaistinė forma

šiuo metu jau nebėra plačiai gaminama nei pramoniniu būdu, nei gamybinėse vaistinėse. Tai

medicininė pasta (košelė), pagaminta iš miltelių ar kitokios formos žaliavų, savo sudėtyje be

veikliųjų medžiagų turinti ir pridedamų saldiklių, kurie paslėptų skonį. Saldikliais galėjo būti

sirupas, medus, uogienė ir kiti namuose paprastai gaminami saldūs produktai. Electuarium buvo

vartojama peroraliai [5].

Išrašytas vaistas Electuarium lenitivum pasižymėjo švelniu ir maloniu vartojančiajam

vidurius laisvinančiu poveikiu, kuris pasireiškė dėl sudėtyje esančių senos (kasijos), tamarindų, figų

ir kitų vidurius veikiančių žaliavų. Šį preparatą, esant vidurių užkietėjimui, gydytojai skirdavo labai

dažnai. Tiriamuoju laikotarpiu Electuarium lenitivum buvo išrašyta 3 kartus. Vaisto sudėtis:

1. 8 uncijos senos lapų žaliavos,

2. 4 uncijos blakinės kalendros sėklų;

3. 3 uncijos paprastojo saldymedžio šaknies;

4. 1 svaras figų žaliavos;

5. 0,5 svaro tamarindų pulpos;

6. 0,5 svaro senų pulpos;

7. 0,5 svaro slyvų pulpos;

8. 2,5 svaro rafinuoto cukraus [2, 5].

43

1 vaistinės uncija = 29,86 gramai. Žymima ℥. Trojos uncija, šiuo metu skirta matuoti

brangiųjų metalų masę, yra 31,1034768 gramo vertės. Kita plačiai naudojama uncija yra tarptautinė

svorio uncija = 28,349523125 gramai [44, 45].

1 vaistinės svarą sudarė 12 uncijų. Vaistinės svaras žymimas ℔, jis yra lygus 358,3

gramams. Mažesnis už unciją vienetas buvo drachma. 1 vaistinės unciją sudarė 8 drachmos, kurių

vieneto atitikmuo yra apie 3,73 gramus. Drachma žymima ʒ [44, 45, 46, 47].

XIX a. carinėje Rusijoje buvo naudojama Niurnbergo standarto matavimo sistema, kuri

skyrėsi nuo kitų Europos šalių. Vieningos kiekvieno matavimo vieneto vertės XIX a. apskritai

nebuvo, beveik kiekviena šalis laikėsi skirtingo standarto, nors pagrindiniai principai visur buvo tie

patys – svaras, uncija ir kt. matai, į kiek dalių jie dalinami. Standartai: Venecijos, Prūsijos, Trojos,

Iberijos pusiasalio, Habsburgų monarchijos ir kt.. Variacijos tarp skirtingų standartų vertinant unciją

buvo keli gramai, didesni skirtumai gaudavosi tarp svarų, vertė skirdavosi ir daugiau kaip dešimtimis

gramų [45, 47].

2 lentelė. Apytikslė svaro ir uncijos vertė gramais, pagal skirtingą standartą

1 svaras 1 uncija Standartas

300 g 25 g Venecijos

325 g 27 g Romos Imperijos

340 g 28 g Moderniosios Romos

345 g 29 g Iberijos pusiasalio

350 g 29 g Prūsijos

360 g 30 g Niurnbergo

370 g 31 g Trojos

420 g 35 g Habsburgų monarchijos

Electuarium lenitivum preparato gamyba:

1. Sutrinti senos lapus su kalendros sėklomis;

2. Atskirti 10 uncijų gautų miltelių, juos praleidžiant per sietą;

3. Kartu su figų ir saldymedžio žaliavomis virinti likusią miltelių dalį 4 svaruose vandens,

kol liks pusė skysčio kiekio;

44

4. Išspausti kuo daugiau skysčio ir nukošti;

5. Sumažinti nukoštą skystį iki 1,5 svaro garinant;

6. Pridėti cukraus, kaip gaminant sirupą;

7. Palaipsniui sumaišyti gautą sirupą su pulpomis;

8. Galiausiai į bendrą masę įmaišyti 10 uncijų miltelių [5, 48].

Liepos mėnesį randamas ne vienas tepalo receptas. Unguentum Saturni yra švino tepalas.

Kaip veiklioji medžiaga naudojamas švino acetatas. Kitaip šis tepalas dar vadinamas Unguentum

Cerussae Acetatae. Gaminant į 20 dalių paprasto tepalo pagrindo (šis yra gaminamas iš alyvuogių

aliejaus ir baltojo vaško) įdedama 1 dalis švino acetato. Pagrindinė vartojimo indikacija būdavo

įvairūs nudegimai ir išoriniai uždegimai. Kitas labai įdomus tepalas yra Unguentum Nervinum, kuris

buvo skirtas sustiprinti nervinei sistemai [2, 5].

Preparato sudėtis:

1. Po 6 uncijas šių žaliavų:

I. diemedžio (Artemisia abrotanum);

II. raudonėlio;

III. mėtos;

IV. taškuotosios mėtos (Mentha pulegium);

V. žaliosios rūtos;

VI. rozmarino.

2. Galvijų blauzdų kaulų ir kojų (bet ne kanopų) aliejaus (Neatsfoot oil);

3. 3 svarai jautienos žaliavos;

4. Laurų aliejaus.

Kartu su gyvūninės kilmės žaliavomis virinamos visos augalinės žaliavos, išskyrus laurų

aliejų. Virinama iki išgaruos skystis, tada gauta masė spaudžiama ir nukošiama. Pridedamas laurų

aliejus ir formuojamas tepalas [5, 49].

Unguentum ad scabiem Jasseri – tepalas, skirtas gydyti niežuliui, taip pat buvo skiriamas

ir psoriazės gydymui. Tai sieros tepalas, į kurį jau pagamintą dar galima pridėti laurų aliejaus.

Gamyba:

1. 4 dalys kiaulės taukų;

2. 1 dalis sublimuotos sieros;

3. Abu ingredientai sumaišomi;

4. Į kiekvieną tepalo svarą pridedama 0,5 drachmos citrinų arba levandų eterinio aliejaus.

Sieros tepalas buvo išrašomas palyginti dažnai, liepos mėnesį tokių receptų yra 4. Šis

tepalas įdomus tuo, kad jam pagaminti reikia 3 rūšių žaliavų: augalinės, gyvūninės ir mineralinės

kilmės [2, 5, 50].

45

Dar vienas tepalas yra skirtas virškinimui gerinti, tai Unguentum Digestivum. Sudėtis:

kiaušinių tryniai, jonažolės aliejus, ladano aromatinė derva, pistacijos (Pistacia terebinthus) žaliava

ir kitos sudedamosios dalys [2, 51].

Eliksyrai buvo išrašomi recepte vieni arba su kitomis veikliosiomis medžiagomis. Kelis

kartus išrašytas Elixir acidum Halleri – Halerio rūgšties eliksyras. Tai 1 dalis sieros rūgšties

sumaišyta su 3 dalimis etanolio. Vartojama į vidų. Tokius pačius komponentus turi ir stipresnis

Dippelii rūgšties eliksyras, kur sieros rūgšties ir etanolio santykis yra 1:2. Sieros rūgštis daugiausiai

buvo naudojama dėl savo sutraukiančio poveikio, kuris, manoma, kad buvo stipriausias iš visų

rūgščių. Vaistas buvo skiriamas gydant įvairiausias ligas ir būkles: atsikosėjimą krauju, nenormaliai

didelį kraujavimą menstruacijų metu, diabetą, tuberkuliozę, dispepsiją ir t.t. Visada naudojami

skiesti preparatai, kaip skiediklis vartotas vanduo, eteris ir jau aprašytas etanolis. Rūgštis taip pat

buvo naudojama gerklei skalauti, kai reikėdavo patikrinti seilėtekį arba sumažinti liežuvio suglebimą

[2, 5, 52].

Kitas populiarus eliksyras yra Hofmano skrandžio eliksyras (Elixir viscerale Hoffmani),

išrašytas 8 kartus. Dar vadinamas Elixir Stomachicum. Vartojamas gydant dispepsiją. Sudėtis ir

gamyba:

1. 6 dalys apelsinų žievelių;

2. 2 dalys cinamono žievelės;

3. 1 dalis kalio karbonato;

4. 50 dalių alkoholio (recepte nurodytas chereso vynas, kuris savo sudėtyje turi cukraus);

5. Visas žaliavas sudėti į gamybos indą ir maceruoti 8 dienas, išspausti ir nukošti;

6. Į maceratą įdėti po 1 dalį gencijono, pelyno, puplaiškio, krotonmedžio (Croton

eluteria) ekstraktų;

7. Palikti kuriam laikui, paskui nufiltruoti [2, 5, 52].

Liepos mėnesį yra užregistruotas balzamo receptas. Receptų knygoje šis preparatas

įvardintas kaip Balsamum Arcali, tačiau XIX a. pirmos pusės farmakopėjose sutinkamas ir kitas šio

vaisto pavadinimas – Unguentum Elemi compositum. Vaisto gamyba:

1. 1 svaras Elemi augalinės žaliavos (degmedis - Amyris elemifera);

2. 10 uncijų paprasto terpentino;

3. 2 svarai gyvulinių taukų;

4. 2 uncijos alyvuogių aliejaus;

5. Virš ugnies šaltinio taukuose ištirpinti degmedžio žaliavą;

6. Gamybos indą nukėlus nuo ugnies šaltinio, iš karto į išlydytą masę įmaišyti terpentiną

ir aliejų;

7. Nukošti.

46

Balzamas pasižymėjo stimuliuojančiu veikimu, naudotas gydant pūliavimus [2, 5, 53].

Trijuose receptuose išrašyti Doverio milteliai (Pulv. Doveri). Miltelių receptą sukūrė

anglų gydytojas Thomas Dover, kurio garbei vaistas ir yra pavadintas. Dėl savo sudėtinių dalių

vaistas dar kitaip vadinamas Pulv. Ipecacuanhae et Opii. Sudėtis:

1. 1 dalis ipekakuanos šaknies miltelių;

2. 1 dalis opijaus;

3. 8 dalys kalio sulfato;

4. Viską kartu sutrinti iki smulkių miltelių.

Unikalus ipekakuanos ir opijaus derinys sukūrė tuo metu patį stipriausią žinomą

prakaitavimą skatinantį vaistą. Gydant buvo skiriamos pagrindinės ir papildomos dozės,

priklausomai nuo ligos eigos. Svarbiausia indikacija – reumato gydymas [2, 5].

Species pectorales – augalinių žaliavų mišinys, vartotas gydyti viršutinių kvėpavimo takų

susirgimus, gerinti atsikosėjimą. Gamintos arbatos, užpilai, kurie dar buvo skirti ir skalavimams.

Sudėtis: gysločių lapai, svilarožės šaknis, šalpusnio lapai, saldymedžio šaknis, tūbės žiedai,

pipirmėtės ir pankolio eteriniai aliejai [2, 5].

47

4. IŠVADOS

1. 1830 m. Telšių vaistinės receptų knygoje liepos mėn. iš viso užregistruoti 239 receptai. Receptus

sudarė 679 pasikartojantys komponentai. Iš šių komponentų atkurti nepavyko 18 (2,65 %).

2. Receptuose išrašyti įvairūs komponentai. Jų kilmė: augalinė, mineralinė ir gyvūninė. Kartais buvo

registruojami kompleksiniai, tikslų ir žinomą pavadinimą turintys vaistai vienkomponenčiuose ir

daugiakomponenčiuose receptuose. Augalinės kilmės žaliavos sudarė didžiąją dalį visų išrašytų

receptų, kartais buvo skiriamos jau pagamintomis farmacinėmis formomis, pvz. tinktūros, ekstraktai,

nuovirai, sirupai, vandenys, užpilai ir kt., kartais skirtos ir pirminės žaliavos: šaknys, žiedai, žievė,

žolė, lapai, sėklos ir t.t. Pirminės augalinės žaliavos sudaro 21,47 % visų liepos mėn. receptų

komponentų, o išrašytos paprastų farmacinių formų pavidalu - dar 23,24 %. Didžioji dalis

kompleksinių vaistų savo sudėtyje taip pat turėjo vieną ar kitą augalinę žaliavą, kartais tai buvo tik

paprastas cukrus. Antroje vietoje, pagal išrašytų recepto komponentų skaičių, yra mineralinės kilmės

žaliavos, o mažiausiai - 3,9 % receptų knygos komponentų – sudaro gyvūninės kilmės žaliavos.

Pakartotiniai receptai užima 1,47 % dalį visų liepos mėn. receptų. Iš atkurtų žaliavų nepavyko

identifikuoti 0,45 %.

3. Nustatyti, kokiomis ligomis sirgo pacientai labai sunku, tačiau atlikus analizę, suformuluotos

prielaidos, kad Telšių gyventojams, pagal humoralinės patologijos principus, dažnai buvo išrašomi

laisvinamieji, vėmimą sukeliantys, migdantys, diurezę skatinatys, raminantys ir kitų grupių vaistiniai

preparatai. Tikėtina, kad Telšių gyventojai buvo gydomi nuo įvairių tipų uždegimų, peršalimų,

virškinimo ir šlapimo sistemų sutrikimų, įvairių skausmų, odos susirgimų, žaizdų ir kitų ligų, pvz.

reumato, diabeto, epilepsijos, paralyžiaus.

4. Patys populiariausi receptų komponentai, išrašyti tiriamuoju laikotarpiu yra vaistinis rabarbaras,

vaistinė svilarožė, baltasis cukrus, opijus. Visos dažniausiai pasitaikusios žaliavos yra augalinės

kilmės.

5. Gydytojai dažnai išrašydavo kompleksinius vaistus. Jų dalis sudaro 18,83 % visų liepos mėn.

receptų arba jų komponentų. Gaminti įvairūs pleistrai, tepalai, eliksyrai, kitos sudėtingesnės

farmacinės formos.

48

5. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

Palyginti Lietuvoje taikytą medikamentinę terapiją su kitų kraštų patirtimis.

Atlikti skirtingų istorinių laikotarpių lyginamąją analizę, kuri atskleistų medikamentinio

gydymo kaitą įvairiais laikotarpiais.

49

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Gudienė V, Šimaitienė Z. Vaistai, gaminti Telšių vaistinėje (Lietuvos Vilniaus gubernija)

1830 m. Receptų knygos analizė. Kaunas; 2013.

2. Telšių vaistinės receptų knyga. 1830 m. Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus

fondai.

3. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Prieiga per

internetą: http://vilniausvsc.sam.lt/vilniaus-visuomenes/.

4. English Glossary of Causes of Death and other Archaic Medical Terms. Prieiga per internetą:

http://www.antiquusmorbus.com/English/EnglishC.htm.

5. Murray J. Elements of Materia Medica and Pharmacy. Philadelphia, US; 1808.

6. Flaubert G, Steegmuller F. The Letters of Gustave Flaubert: 1830-1857. England: the

Belknap press of Harvard University press Cambridge, Massachusetts and London; 1980.

7. Baldwin P. Contagion and the State in Europe, 1830-1930. Cambridge University Press;

2004.

8. Janulis V. Farmakognozijos paskaitos. LSMU; 2011-2012.

9. Down S. Strictly strychnine - medicines to be avoided by athletes. Spectroscopy Now; Mar 1

2006. Prieiga per internetą: http://www.spectroscopynow.com/details/

ezine/sepspec12719ezine/Strictly-strychnine---medicines-to-be-avoided-by-athletes.html

?tzcheck=1&tzcheck=1&tzcheck=1.

10. Sandall L. An Overdose of Strychnine. The Lancet; 28 Mar 1896.

11. Dumas A. Grafas Montekristas, 3 dalis. Kaunas: Markas; 1994. p. 82-90

12. Dunglison R. Medical Lexicon. A New Dictionary of Medical Science, containing a concise

account of the various subjects and terms, with a vocabulary of synonimes in different

languages, and formulae for various officinal and empirical preparations. Philadelphia: Lea

and Blanchard; 1839.

13. Rice B L. Mysore. A Gazetteer Compiled For Government. Westminster: A Constable; 1897.

p. 892-894. Prieiga per internetą: http://www.archive.org/stream/mysoregazetteerc01rice

#page/n199/mode/2up.

14. Reiter P. From Shakespeare to Defoe: Malaria in England in the Little Ice Age. Emerging

Infectious Diseases. Vol. 6, No. 1. San Juan, Puerto Rico: Centers for Disease Control and

Prevention; Jan – Feb 2000. Prieiga per internetą: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/

PMC2627969/pdf/10653562.pdf.

50

15. Dispensatorium Universale. Medicamenta Praeparata et Composita, tam Officinalia quam

Extemporanea, Eorumque Modum Praeparandi Exhibens. 2 dalis. Viennae: Typis Catharinae

Nobilis de Kurtzbek; 1798.

16. Remington J P, Wood H C. The Dispensatory of the United States of America. 1918.

17. Teisės aktų registras. Dėl rekomendacijos „Dėl vaistinių augalų lietuviškų pavadinimų“.

Prieiga per internetą: https://e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.7A8B30 30E05C.

18. Parr B. The London Medical Dictionary. 1 dalis. London: Mitchell, Ames, And White

William Brown; 1819.

19. Glossary of Medical Terms used in the 18th and 19th centuries. Prieiga per internetą:

http://www.thornber.net/medicine/html/medgloss.html.

20. Casselman B. Casselman‘s Canadian Words. Toronto, Canada: McArthur & Company;

2012.

21. Wickes Felter H, Lloyd J U. King‘s American Dispensatory. Cincinnati: Ohio Valley Co.;

1898.

22. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Daugiau vaistinių augalų pavadinimų (8). Prieiga per

internetą: http://www.vlkk.lt/naujienos/pakomisiu-naujienos/daugiau-vaistiniu-augalu-pava

dinimu-8.

23. Chapman N. Elements of Therapeutics and Materia Medica: to which are prefixed, two

discourses on the history and improvement of the Materia Medica, originally delivered as

introductory lectures. Philadelphia: Carey & Lea; 1831.

24. Boyer J B. Codex Medicamentarius, seu Pharmacopea Parisiensis. Parisiis: Petrum –

Guillelmum Cavalier; 1758.

25. Sand G. Konsuela. 1 dalis. Vilnius: Viltis; 1993. p. 237-239.

26. Seigworth G R. Bloodletting Over the Centuries. New York: NY State J Med; Dec 1980.

Prieiga per internetą: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/7010241.

27. Ballard E, Garrod A B. Elements of Materia Medica and Therapeutics. London: Taylor and

Walton; 1845.

28. Small E, Catling P M. Polygala senega L. (Seneca Snakeroot). Canadian Medicinal Crops.

Agriculture and Agri-Food Canada. 2012. Prieiga per internetą: http://www.agr.gc.ca/eng/

science-and-innovation/science-publications-and-resources/resources/canadian-medicinal-

crops/medicinal-crops/polygala-senega-l-seneca-snakeroot/?id=1301436228908.

29. Ebadi M. Pharmacodynamic Basis of Herbal Medicine. Florida, US: Taylor and Francis;

2006.

30. Gray S F. A Supplement to the Pharmacopoeia: being a treatise on Pharmacology in general;

including not only the Drugs and Compounds which are used by Practitioners of Medicine,

51

but also those which are sold by Chemists, Druggists, and Herbalists, for other purposes.

London: Thomas and George Underwood; 1821.

31. Woys Weaver W. Sauer‘s Herbal Cures . America‘s First Book of Botanic Healing 1762 –

1778. New York: Routledge; 2001.

32. Ellis B. The Medical Formulary: being a collection of prescribtions, derived from the

writings and practice of many of the most eminent physicians in America and Europe.

Philadelphia: Lea and Blanchard; 1843.

33. Jourdan A J L. Farmacopea Universale. 1 tomas. Venetiis: Hier Onymus Taso; 1831.

34. Boericke W. Homeopathic Materia Medica with Repertory Comprising the Characteristic

and Guiding Symptoms of the Remedies. San Francisco: Boericke & Runyon; 1901.

35. Karras D J, Farrell S E, Harrigan R A, Henretig F M, Gealt L. Poisoning from “Spanish fly”

(cantharidin). Prieiga per internetą: http://www.ajemjournal.com/article/S0735-6757(96)

90158-8.

36. Moed L, Schwayder T A, Chang M A. Cantharidin Revisited. A Blistering Defense of an

Ancient Medicine. Oct 2001. Prieiga per internetą: http://archderm.jamanetwork.com/article.

aspx?articleid=478535.

37. Ellenhorn M J, Schonwald S, Ordog G, Wasserberger J. Ellenhorn’s Medical Toxicology:

Diagnosis and Treatment of Human Poisoning. Baltimore: Williams and Wilkins; 1997.

38. Ford P, Howell M. The beetle of Aphrodite and other medical mysteries. New York: Random

House; 1985.

39. Schaeffer N. The Marquis de Sade: A Life. Cambridge, USA: Harvard University Press;

2000. p. 58.

40. Collier G F. A Companion to the London Pharmacopoeia, theoretical and practical. London:

Collier; 1839.

41. Chambers E. Cyclopaedia, or an Universal Dictionary of Arts and Sciences. London: James

and John Knapton; 1728.

42. Blancard S. The Physical Dictionary. London: R.B. for Sam. Crouch and John & Benj.

Sprint; 1715.

43. McLaren A. Birth Control in Nineteenth - Century England. London: Holmes & Meier; 1978.

p. 242 – 246.

44. Hasegawa G R. Preparing and Dispensing Prescriptions during the Civil War Era. Fall 2006.

Prieiga per internetą: https://web.archive.org/web/20070809121753/http://

www.pharmacy.wisc.edu/aihp/AC/AC10.pdf.

45. Apothecaries Weights. Prieiga per inernetą: http://www.apothecariesweights.com/.

52

46. Kelly P. The Universal Cambist, and Commercial Instructor. London: Lackington, Allen and

Co.; 1811.

47. The Medical Times and Gazette: a Journal of Medical Science, Literature, Criticism, and

News. 28 tomas. London: John Churchill; 1853.

48. Gray S F. A Supplement to the Pharmacopoeas. London: Thomas and George Underwood;

1818.

49. Lewis W. The New Dispensatory. London: J. Nourse; 1753.

50. Prieiga per internetą: http://rzbl04.biblio.etc.tu-bs.de/dfg-files/00037844/DWL/00000367.pdf

51. Pharmacopoea Austriaco – Provincialis. Viennae: Joan. Thome; 1774.

52. Lloyd J U. Elixirs and Flavoring Extracts. Their History, Formulae, & Methods of

Preparation. W. Woods & Co; 1892.

53. Pharmacopoea Belgica. 1 tomas. Dordraci: Van Houtrijve & Bredius; 1840.

53