Senatvės ir sergamumo nutolinimas ilgėjant gyvenimo ... · mei suspaudžia (compresses) senatvės amžiaus tarpsnį arti prie gyvenimo pabaigos“. Fries hipotezė paremta 2 prielaidomis

Gerontologija 2006; 7(1): 43–56 GERONTOLOGIJA

Teorija ir praktika

Senatvės ir sergamumo nutolinimas ilgėjant gyvenimo trukmei: teorijos ir tyrimų apžvalga

F. Stepukonis1, T. Svensson2

1 Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas 2 Lundo universitetas

Santrauka

Straipsnyje analizuojamos teorinės prielaidos bei tyrimų medžiaga, paremianti du prieštaringus gyventojų sveikatingumo raidos scenarijus – blogėjančios ir gerėjančios sveikatos ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei.

Parodoma, jog vyraujanti „ilgesnis gyvenimas – blogesnė sveikata“ teorija grindžiama logika, kad dėl sumažėjusio gim-stamumo ir augančios vyresnio amžiaus gyventojų dalies vyksta populiacijos senėjimas, lydimas lėtinio sergamumo ir senų asmenų, patiriančių negalias, gausėjimo, o tuo pačiu ir visos populiacijos sveikatos prastėjimo. Be to, sveikatos prastėjimo tendenciją sustiprina medicinos technologijų vystymasis, suteikiantis galimybę nutolinti mirtį nusenusiems, sergantiems, neįgaliems labai silpnos sveikatos individams.

Priešinga „ilgesnio gyvenimo – geresnės sveikatos“ teorija grindžiama prielaida, kad artėjant prie genetiškai užprogramuotos maksimalios gyvenimo trukmės, tolesnis jos ilgėjimas sulėtės tuo pačiu lėtindamas populiacijos senėjimą. Be to, galima tikėtis senatvės nutolinimo bei sergamumo kompresijos į gyvenimo pabaigą dėl gerovės kilimo, sveikatos prevencijos, gerėjančios

mitybos, rizikos veiksnių sumažinimo ir sveikos gyvensenos plėtros. Šie veiksniai turės didesnę įtaką gyvenimo trukmės dalies ilgėjimui, nei gyvenimo trukmės pratęsimas labai silpnos sveikatos individams.

Straipsnyje pateikiama ir tarpinio tarp šių dviejų teorijų – „dinaminės pusiausvyros“ scenarijaus apžvalga.

Aptarime apžvelgiamos stipriosios ir silpnosios abiejų teorijų bei tarpinio scenarijaus pusės. Teigiama, jog tikėtinesnis „ilgesnio gyvenimo – geresnės sveikatos“ sveikatingumo raidos scenarijus, kadangi jį paremia ne tik teorinės prielaidos, bet ir gausėjantys tyrimų rezultatai. Aptariamos socialinės ekonominės pasekmės, jei šis optimistinis sėkmingo senėjimo plėtros sce-narijus pasitvirtintų visuotinai.

Raktažodžiai:vidutinė gyvenimo trukmė, sveikata, senatvės nutolinimas,

sergamumo kompresija, dinaminė pusiausvyra, sėkmingas senėjimas

ĮvadasPastarąjį šimtmetį žmonių vidutinė gyvenimo trukmė

(VGT) pailgėjo keliomis dešimtimis metų. Visame pasau-lyje, neišskiriant Lietuvos, VGT ilgėjimą lydėjo vyresnio ir senyvo amžiaus gyventojų dalies augimas. 1989 m. 65-mečiai ir vyresni Lietuvoje sudarė 10,6%, 2004 m. – jau

Adresas: doc., dr. F. Stepukonis Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda Tel./faksas (8 46) 398 560 Mob. tel. +370 86 881972 El. paštas [email protected]

F. Stepukonis, T. Svensson44

15,0% visų gyventojų [1, 2]. Panašias tendencijas liudija daugelio pasaulio šalių demografinė statistika. Jei išlikspastarojo laikmečio VGT ilgėjimo tendencijos, neabejo-tinai ir toliau ženkliai didės vyresnio ir senyvo amžiaus gyventojų dalis.

Be abejonės turėtume džiaugtis, kad pavyksta įgyven-dinti ilgaamžę žmonių svajonę gyventi kuo ilgiau, tačiau vyresnio ir senyvo amžiaus gyventojų gausėjimas kelia politines, ekonomines, socialines problemas – ar visuome-nės įstengs išlaikyti deramą gerovės lygmenį didėjant ne-darbingų gyventojų daliai, ar pakaks specialios paskirties slaugos namų, personalo senyvų gyventojų apgyvendini-mui, slaugai, ar pakaks ligoninių, vaistų ir kitų išteklių šių gyventojų gydymui [3–5, 6:58, 7:42, 8:7, 8, 40, 9:9–11]. Iškylančios problemos lengviau būtų sprendžiamos, jei gy-venimo saulėlydyje gyventojai ilgiau išsaugotų sveikatą, savarankiškumą, rečiau sirgtų senatvinėmis ligomis.

Tačiau ar galime tikėtis, kad ateityje ne tik ilgiau gyven-sime, bet ir ilgiau išliksime sveikesni? Teoriškai įmanomi du priešingi vienas kitam gyventojų sveikatingumo raidos scenarijai. Pirmas: ilgiau gyvensime, tačiau prasitęsiant se-natvei ilgiau sirgsime senatvinėmis ligomis. Antras – ilgiau išliksime sveiki, vėliau sensime ir trumpiau sirgsime. Įma-nomas ir tarpinis tarp dviejų minėtų variantas – ilgėjantis senatvinės nesveikatos amžiaus tarpsnis išlaikys pusiaus-vyrą su ilgėjančia sveiko gyvenimo trukme.

Šiame straipsnyje pateikiama autoriui prieinamų straipsnių ir tyrimų apžvalga, atskleidžianti alternatyvius teorinius požiūrius bei realias gyventojų sveikatingumo raidos tendencijas.

Šio darbo tikslas – remiantis literatūros apžvalga, lygi-nimu, analizuoti galimus gyventojų sveikatingumo raidos scenarijus ilgėjant VGT.

Sveikatingumo raidos teorijos ir tyrimai„Ilgesnio gyvenimo – blogesnės sveikatos“ paradig-

mos apžvalgaKai kurių autorių nuomone, VGT ilgėja pirmiausia

medicinos pasiekimų dėka, kurie suteikia galimybę il-giau išgyventi ligotiems senatvinio amžiaus asmenims, tačiau tai prastina bendrą populiacijos sveikatą ir gyve-nimo kokybę.

Šio požiūrio vienu iš pradininkų galime laikyti Gruen-berg [10], 1977 m. paskelbusį straipsnį „Sėkmės žlugimas“ (Failure of success). Jame argumentuojama, jog medicinos pažangos dėka gyvenimas ilgėja, tačiau papildomi gyve-nimo metai lydimi prastos sveikatos. Panašiai samprota-vo Rosset [11], 1981 m. teigdamas, kad gyventojai, kurių

prasta sveikata, taip pat gali ilgai gyventi medicinos pa-siekimų dėka. Skeptiškai VGT ilgėjimą vertino Verbrugge [12] 1984 m. straipsnyje „Ilgesnis gyvenimas, bet prastes-nė sveikata? Vidutinio ir vyresnio amžiaus asmenų svei-katos ir mirtingumo tendencijos“. Pesimistinius argumen-tus 1990 m. pareiškė Olshansky, Carnes, & Cassel [13], teigdami, jog kartu su ilgesniu gyvenimu pridedamas ir ilgesnis negalios bei priklausomybės laikotarpis.

Pastaraisiais metais VGT nepaliaujamai toliau ilgė-jant vis labiau plinta panašaus pobūdžio argumentai. Štai, Bowling [14] nuomone, mirtingumo rodikliai jau yra ne-pakankami sveikatos būklei įvertinti, ypač tais atvejais, kai žmonės yra gydomi. Autorės įsitikinimu, svarbu gy-dymo pasekmės – ar jos suteikia vertingą gyvenimą atsi-žvelgiant į socialinius, psichologinius bei fizinius aspek-tus. Naidoo ir Wills [15] teigia, kad mirtingumo rodikliai neatspindi nei populiacijos sergamumo, nei sveikatos ko-kybės. Būsenos, patiriamos sergant artritu ar šizofrenija, sukelia nemažas kančias ir skausmus, tačiau nepagreitina mirties. Kalėdienė, Petrauskienė ir Rimpela [16: 109] tei-gia, kad „ekonomiškai išsivysčiusiose ir daugelyje mažai išsivysčiusių šalių, ilgėjant VGT, didėja ir sergamumas lėtinėmis ligomis bei su jomis susijęs invalidumas. Natū-raliai kyla konfliktas tarp ilgo gyvenimo ir blogesnės gy-venimo kokybės senatvėje“.

„Ilgėjančio gyvenimo – blogėjančios sveikatos“ para-digmos šalininkai kritikuoja VGT kaip apibendrinantį vi-suomenės sveikatos rodiklį dėl jo savybės atspindėti gyve-nimo „kiekybę“ neįvertinant „kokybės“, kuri, jų nuomone, nuolatos blogėja. Siekdami išryškinti kokybinių sveikatos parametrų svarbą, mokslininkai siūlo remtis dirbtinai su-kurtais sintetiniais rodikliais, matuojančiais ne visą, o tik pilnavertę, sveiką, kokybišką gyvenimo trukmę [17, 8: 8, 16: 109]. Tokių rodiklių pavyzdžiais galėtų būti „koky-biško gyvenimo trukmė“ (QALY – Quality-Adjusted Li-fe-Years) [17], „aktyvaus gyvenimo trukmė“ (ALE – Ac-tive Life expectancy), „vidutinė sveiko gyvenimo trukmė“ (HLE – Healthy Life Expectancy), „vidutinė būsimo gyve-nimo trukmė be ligų“ (Disease-free Life Expectancy), „vi-dutinė būsimo gyvenimo trukmė nesutrinkant darbingumui ir be invalidumo“ (Impairment-free, Disability-free, Han-dicap-free Life Expectancy) ir daugelis panašių rodiklių, atskiriančių kokybišką gyvenimą nuo nekokybiško, sveiką nuo nesveiko, aktyvų nuo neaktyvaus ir pan.

Nors teorijos šalininkai neabejodami teigia, kad dėl medicinos pažangos sąlygoto gyvenimo trukmės ilgėji-mo gausėja (arba gausės) senyvo amžiaus ligotų, neįga-lių žmonių, tačiau dažniausiai nepateikia šias tendencijas

45Senatvës ir sergamumo nutolinimas ilgëjant gyvenimo trukmei: teorijos ir tyrimø apþvalga

patvirtinančių duomenų. Teoriją geriausiai galėtų parem-ti longitudinių sveikos / nesveikos populiacijos dalių rai-dos tyrimų rezultatai, rodantys didėjančią „nesveikosios“ populiacijos dalį ir mažėjančią „sveikąją“ dalį. Tarp au-toriui žinomų longitudinių šios srities tyrimų vienas tyri-mas patvirtina „nesveikosios“ populiacijos dalies gausė-jimo tendenciją.

Tai Jungtinėje Karalystėje atliekamas VGT ir Sveikos gyvenimo trukmės (HLE – Healthy Life Expectancy) pa-lyginamosios raidos 1981–2001 metais tyrimas [19]. Šio tyrimo duomenimis, 1981–2001 metais D. Britanijos vy-rų VGT išaugo nuo 70,86 iki 75,70 metų (6,83%), Angli-jos vyrų VGT – nuo 71,08 iki 75,97 metų (6,88%). Per tą patį laikotarpį D. Britanijos vyrų HLE išaugo nuo 64,43 iki 67,02 metų (4,02%), Anglijos vyrų HLE – nuo 64,72 iki 67,31 metų (4,00%). D. Britanijos moterų VGT iš-augo nuo 76,84 iki 80,40 metų (4,63%), Anglijos mote-rų VGT – nuo 77,04 iki 80,60 metų (4,62%). Per tą pa-tį laikotarpį D. Britanijos moterų HLE išaugo nuo 66,74 iki 68,83 metų (3,13%), Anglijos moterų – nuo 66,98 iki 69,04 metų (3,08%). Šie duomenys rodo, kad vyrų ir mo-terų VGT D. Britanijoje ir Anglijoje augo šiek tiek spar-čiau nei sveiko gyvenimo trukmė. Tai reiškia, kad tiek D. Britanijoje, tiek visoje Jungtinėje Karalystėje padidėjo dalis žmonių, laikančių save „nesveikais“, sumažėjo lai-kančių save „sveikais“.

Interpretuojant minimo tyrimo rezultatus verta atsi-žvelgti į tai, jog Sveikos gyvenimo trukmės rodiklis yra subjektyvus – jis priklausomas nuo gyventojų suvokimo apie savo sveikatos būklę. Galima situacija, jog per 20 me-tų tyrimo laikotarpį gyventojai tapo reiklesni vertindami savo sveikatos būklę, todėl subjektyvioji „sveika“ gyve-nimo trukmė ilgėjo lėčiau nei objektyvioji VGT.

„Ilgesnio gyvenimo – geresnės sveikatos“ paradig-mos apžvalga

Rowe & Kahn [20: 15, 16] pateikia Oliver Wendell Holmse apsakymą apie sėkmingai sukonstruotą vežimai-tį, kuris visiškai negedo ir neseno, tačiau netikėtai pavirto dulkėmis sulaukęs lygiai 100 metų – kaip analogiją apie žmonijos svajonę gyventi ilgai ir sveikai, bet mirti grei-tai. Tačiau ar įmanoma šią svajonę priartinti prie realybės? Netgi mechaninę konstrukciją sunku sukonstruoti taip, kad visos jos dalys patikimai tarnautų tam tikrą užsibrėžtą lai-ką nesendamos ir negesdamos. Žmogaus organizmas kur kas sudėtingesnis už bet kokią mechaninę konstrukciją, jo funkcionavimą, raidos ciklus lemia biologinė-genetinė programa. Ši programa lemia tai, kad žmonės jaunystėje

ir brandoje pasiekę fizinių ir protinių funkcijų kulminaci-ją, vėliau, sendami, per kelerius dešimtmečius iki mirties intensyvėjančiai praranda fizinės ir psichinės sveikatospotencialą. Senėjimą, senatvę dažnai lydi sveikatos sutri-kimai, kadangi silpstant sveikatai organizmas anksčiau ar vėliau nebepajėgia priešintis ligoms ir negalėms. Tai ben-drieji dėsningumai, kurių neigti neįmanoma.

Tačiau ir neneigdamas bendrųjų dėsningumų egzistavi-mo, 1980 m. Fries [21] paskelbė „sergamumo kompresi-jos“ hipotezę, kuri leidžia netradiciniu žvilgsniu pažvelgti į senatvės ir sergamumo evoliuciją. Šio mokslininko tei-gimu: „chroninius (senatvinius) susirgimus, matyt, ga-lima nustumti (į vyresnį amžių) dėl gyvenimo būdo po-kyčių (...). Taigi vidutinį amžių, kada patiriami pirmieji (sveikatos) sutrikimai, galima padidinti, tuo sergamumo raidos kreivę (per individo gyvenimą) padarant staigiau užsilenkiančia (senatvėje). Suaugusiojo sveikatingo am-žiaus tarpsnio pailgėjimas esant fiksuotai gyvenimo truk-mei suspaudžia (compresses) senatvės amžiaus tarpsnį arti prie gyvenimo pabaigos“.

Fries hipotezė paremta 2 prielaidomis. Pirmoji prielai-da – maksimali VGT yra ribota, gerėjant gyvenimo sąly-goms anksčiau ar vėliau VGT pasieks maksimalią genetiš-kai užprogramuotą ribą. Antroji prielaida – senatvinis ser-gamumas, negalios, pagerėjus gyvenimo sąlygoms, nusikels į gyvenimo pabaigą ties maksimalia amžiaus riba. Jei abi prielaidos pasitvirtintų, senatvinis sergamumas, neįgalumas „susispaustų“ prie gyvenimo pabaigos ir truktų trumpiau.

Tai, kad ilgėjant VGT gali trumpėti „nesveikoji“ gy-venimo trukmė, patvirtina daugelio šalių gyventojų svei-katingumo raidos duomenys.

JAV 1982–1999 metais VGT ilgėjo visose amžiaus gru-pėse, 30% išaugo 65 metų ir vyresnių žmonių skaičius, tačiau negalios paplitimo dažnis standartizuotoje pagal amžių 65 metų ir vyresnių žmonių grupėje sumažėjo nuo 26,2 iki 19,7%. Šio amžiaus grupėje gyvenančių slaugos namuose sumažėjo nuo 6,8 iki 4,2%. Negalios paplitimo atvejų mažėjo spartėjančiu tempu: metinis mažėjimas 1982–1989 m. sudarė 0,26%, 1989–1994 m. – 0,38%, 1994–1999 m. – 0,56% [22].

MacArthur tyrimo (MacArthur Studies), atliekamo JAV, duomenimis, 1982–1994 m. 65 metų ir vyresnių žmonių grupėje, nurodžiusiųjų, kad turi bent vieną nega-lią, sumažėjo nuo 24,9 iki 21,3%. „Stebime vis sveikes-nius fiziškai ir protiškai, mažiau sergančius, aktyvesniusvyresnio amžiaus žmones. Ilgesnio gyvenimo ir mažesnio sergamumo derinys prideda gyvenimo prie metų bei metų prie gyvenimo“, teigia Rowe & Kahn [20: 16–18].


Fries [23: 582], remdamasis JAV atliekamo The Natio-nal Long-Term Care Survey, the National Health Interview Survey ir kitais duomenimis, teigia, kad neįgalumo (disa-bility) paplitimo mažėjimas, prasidėjęs 1982 m., toliau in-tensyvėjančiai mažėja, dabar apie 2% per metus, tuo tarpu mirtingumo mažėjimas tesudaro apie 1% per metus.

Bonneux, Barendregt, & Maas [24], remdamiesi duo-menimis, rodančiais neįgalumo paplitimo mažėjimą Da-nijoje, teigia, kad „nieko keisto, jog VGT be neįgalumo (disability free life expectancy) ilgėja bei standartizuoto pagal amžių neįgalumo atvejų mažėja“. Autorių nuomo-ne, tai būdinga ketvirtajam epidemiologinio kitimo etapui, kurį jie vadina „atidėtų degeneratyvinių susirgimų amžiu-mi“ (the age of delayed degenerative disease). Tiesa, šie autoriai įspėja, kad nėra aišku, kokia bus sveikatingumo raida, jei VGT toliau ilgės.

PSO pateikia 2002 m. 192 pasaulio šalių gyventojų vidutinės sveiko gyvenimo trukmės bei vidutinės praras-to sveiko gyvenimo trukmės (Expectation of lost healthy years at birth) duomenis [25]. Šie duomenys rodo, kad 29 ekonomiškai išvystytų OECD1 šalių gyventojų vidutinė sveiko gyvenimo trukmė yra ilgesnė, lyginant su likusio-mis pasaulio šalimis, – vyrų atitinkamai 68,3 ir 53,7 me-tų, moterų – 72,4 ir 56,6 metų. Be to, nors OECD šalių gyventojų VGT yra kur kas ilgesnė, jose vidutinė prarasto sveiko gyvenimo trukmė yra netgi trumpesnė nei likusiose pasaulio šalyse – vyrų atitinkamai 6,6 ir 7,3, moterų 8,4 ir 9,0 metų. Tai liudija, jog nepaisant gilesnės išvystytų OECD šalių demografinės senatvės, šių šalių gyventojaividutiniškai mažiau praranda sveikos gyvenimo trukmės metų nei likusių mažiau išvystytų ir demografiškai jau-nesnių pasaulio šalių gyventojai. Taigi ilgesnė gyvenimo trukmė sietina su ilgesniu sveiku gyvenimu bei trumpes-niu nesveiku gyvenimu.

Murray ir Lopez duomenimis [26], didesnė neįgalių gyventojų dalis yra subSacharos Afrikos, mažesnė – iš-vystytose rinkos ekonomikos šalyse. Tikėtina gyvenimo trukmė, praleista neįgalumo būklėje, standartizuotoje pa-gal neįgalumo sunkumo laipsnį (disability adjusted for severity), sudaro nuo 15% viso gyvenimo trukmės subSa-charos šalyse iki 8% išvystytose rinkos ekonomikos šaly-se. Autorių nuomone, šie duomenys paremia „sergamumo kompresijos“ hipotezę.

Kalėdienės ir Petrauskienės [27] Lietuvoje atlikto ty-rimo duomenimis, vidutinė sveiko žmogaus būsimojo gy-venimo trukmė 1997–2001 metais augo sparčiau – vyrų

nuo 52,7 iki 55,3, moterų – nuo 52,6 iki 55,3 metų – nei VGT, kuri vyrams išliko nepakitusi – 76,9 metų, moterų išaugo nuo 76,9 iki 77,4 metų. Tai reiškia, kad tiek vyrų, tiek moterų vidutinė sveiko būsimojo gyvenimo trukmė augo sparčiau, nei VGT.

Lietuvos gyventojų sveikatos stabilumą patvirtina ob-jektyvaus sveikatos rodiklio – stacionarų ligonių pagal amžių – dinamika, rodanti, kad Lietuvos 65 metų ir vy-resnių gyventojų amžiaus grupėje 1998–2003 m. ligonių (skaičiuojant 1000 gyventojų) nedaugėjo [28], nors tuo pačiu laikotarpiu vidutinis šios grupės gyventojų amžius ženkliai išaugo.

Veikiausiai ilgėjant VGT vėliau pasireiškia ne tik fizinė,bet ir protinė senatvė. Longitudinio gerontologinio 80+ ty-rimo (The 80+ Studies), nuo 1988 m. atliekamo Švedijoje, Lunde (nuo 2003 m. ir Lietuvoje, Klaipėdoje2) duomenys rodo, jog: „lyginant (Švedijos Lundo mieste gyvenančių aštuoniasdešimtmečių) žmonių kohortas, gimusias 1908, 1913 ir 1918 m., yra reikšmingi (p < 0,05) skirtumai vi-soms (protinio) suvokimo kintamosioms. Vėliau gimusių kohortų (aštuoniasdešimtmečiai) asmenys įvertinami ge-riausiai, seniau gimusių kohortų – blogiausiai [29].

Gaigalienės [9: 5] teigimu, „nors pastaraisiais metais pensinio amžiaus žmonių skaičius didėja, tačiau ekono-miškai išsivysčiusiose šalyse pastebima neįgalių dėl se-natvės asmenų skaičiaus mažėjimo tendencija“.

Dinaminės pusiausvyros scenarijaus apžvalgaKai kurių autorių nuomone, VGT ilgėjimas nebūtinai

turi vykti tik dėl senatvės ciklo ilgėjimo. Logiška mąsty-ti, kad pagerėjus gyvenimo sąlygoms, sveikatos saugai, vienodomis proporcijomis galėtų prasitęsti ir likusieji in-dividų sveikatos raidos ciklai – brendimas, branda, o ne vien senėjimas ir senatvė. Tokiu atveju sveiko (brendime, brandoje) ir nesveiko (senatvėje) gyvenimo trukmių san-tykis ilgėjant gyvenimo trukmei išliktų maždaug esamo lygmens.

Lee, & Goldstein [5: 183–207] aptaria teorinę tokio reiškinio galimybę. Jų nuomone, proporcingai prasitęsiant gyvenimo ciklams, laikas patiriant neįgalumą ar sergant prasitęs proporcingai amžiaus pailgėjimui. Autoriai, rem-damiesi įvairių tyrimų duomenimis [5: 190, 30–33], teigia, kad dabartiniai neįgalumo ir lėtinių susirgimų paplitimo, funkcinių galimybių tyrimai daugmaž patvirtina kaitą ly-giomis proporcijomis, bent jau JAV per pastaruosius du

1 OECD – Organization for Economical Cooperation and Development.

2 Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas nuo 2003 m. vykdo gerontologinį 80+ tyrimą pagal tyrimo pradinko prof. Torbjorn Svensson (Lundo universitetas, Švedija) sukurtą metodiką.


dešimtmečius. Pateikiamas pavyzdys, kad JAV gyventojai, baigdami gyvenimo 7-ą dešimtmetį 1993 metais, funkci-nėmis galimybėmis yra tokie patys, kaip gyventojai, pra-dedantys 7-ą dešimtmetį 1982 metais [35].

Sveikos ir nesveikos populiacijos dalių balansas gali būti sąlyginai stabilus ir dėl to, kad „sergamumo kompre-sijos“ ir jai priešingų „sergamumo plėtros“ veiksniai gali turėti apytikriai vienodą įtaką. Susiklosčius tokiai situa-cijai pasireikštų sveikos ir nesveikos populiacijos dalių raidos „dinaminė pusiausvyra“ [36].

Naujojoje Zelandijoje atlikto tyrimo duomenys, pa-teikiami Graham, Blakely, Davis, Sporle & Pearce [37], labiausiai atitinka „dinaminės pusiausvyros“ gyventojų sveikatingumo raidos scenarijų.

Aptarimas„Blogėjančios sveikatos“ paradigmos stipriosios ir

silpnosios pusėsStipriosios šios paradigmos pusės teoriniame lygmeny-

je sietinos su požiūrio logiškumu: daugiau vyresnių nei 65 metų amžiaus žmonių – daugiau senyvų, silpnos sveikatos žmonių – daugiau nepagydomai sergančių, neįgalių, kurių gyvenimo kokybė prasta, tačiau kuriems naujausi medici-nos pasiekimai suteikia galimybę pratęsti gyvenimą.

Paradigmos šalininkai demografinį gyventojų senėjimą(vyresnių nei 65 m. amžiaus žmonių dalies didėjimą) sutapa-tina su realų senėjimą patiriančių žmonių dalies gausėjimu. Be to, senėjimas siejamas su didėjančia sergamumo tikimy-be, todėl teoriją praktiniame lygmenyje paremia visuotinai vykstantis visuomenių demografinis senėjimas.

Tačiau iš pažiūros logiškoje teorijoje esama jos silp-nųjų pusių:

Pirma. Nuomonė, kad „daugiau vyresnių kaip 65 me-tų amžiaus žmonių – daugiau senyvų, silpnos sveikatos žmonių“ būtų pagrįsta, jei vidutinis amžius, kai žmonės pradeda intensyviai senti ir silpti, būtų nekintantis. Dabar senėjimu įprasta laikyti amžiaus tarpsnį nuo 65 metų iki mirties. Šią amžiaus ribą, skiriančią brandų amžių nuo pa-gyvenusio, vyresnio amžiaus, rekomenduoja JTO. Senė-jimas siejamas su ženkliais gyvenimo ir sveikatos poky-čiais – išėjimu į pensiją, lėtinėmis ligomis, kurių skaičius didėjant amžiui didėja, dažnėjančiais kognityvinės būklės pakitimais, negalios, senatvinių sindromų gausėjimu [7: 42]. Senstant senka fizinės jėgos, nyksta funkciniai gebė-jimai, vis dažniau pasireiškia tokie lėtiniai sveikatos sutri-kimai, kaip artritas, padidėjęs kraujospūdis, širdies ligos, klausos sutrikimai [38: 28, 413) ir pan. Senatvei progre-suojant ateina laikas, kai asmenys nebegali savarankiškai

apsitarnauti. Pagal Europos regioninio biuro klasifikaciją,nuo 75 metų prasideda senatvė [8: 42].

Tačiau žmonių sveikatingumo raidoje vyksta esminiai pokyčiai, dėl kurių turėtume keisti nusistovėjusią tradiciją senėjimo pradžios laiką sieti su chronologine 65 metų am-žiaus riba. Lemme [38: 28] teigimu: „šiandien pasaulyje gyvena ne tik daugiau vyresnių žmonių, bet dėl geresnės sveikatos apsaugos, pagerėjusios mitybos, kūno kultūros ir kitų gyvenimo veiksnių jie yra sveikesni ir aktyvesni nei bet kada anksčiau (...). Daugelio žmonių funkcinis amžius liko mažesnis už chronologinį (...), sulaukusieji 60 metų ir daugiau vis labiau panašėja į ankstesnius pen-kiasdešimtmečius“.

Jeigu iš tiesų reali biologinė senėjimo amžiaus pradžia vis labiau nutolsta, senėjimo amžių turėtume apibrėžti ne-besiedami jo su konkrečia chronologine amžiaus riba. Šia-me kontekste galimi įvairūs senėjimo apibrėžimai. Pagal Kirkwood, & Austad [39], senėjimas yra intensyvėjantis funkcinių pajėgumu nykimas, lydimas vaisingumo mažėji-mo bei mirtingumo didėjimo didėjant amžiui. Pagal Kap-lan, Lancaster, & Robson [40], senėjimas yra toks amžiaus tarpsnis, kai didėja mirtingumas. Lemme [38: 381] po-žiūriu, senėjimas – visi su amžiumi susiję pokyčiai, kurie atsiranda individui pasiekus biologinę brandą. Biologinio senėjimo procesas siejamas su didėjančiu organizmo pa-žeidžiamumu ir mirties tikimybe [8: 5]. Tolesnės analizės patogumui čia naudosime supaprastintą senėjimo apibrėži-mą – senėjimas yra baigiamasis amžiaus tarpsnis, kai pa-sireiškia intensyvus funkcinių pajėgumų nykimas.

Analogiškai, „senyvo amžiaus“ statuso nebeturėtume suteikti 75–89 amžiaus, „ilgaamžių“ – vyresniems nei 90 metų amžiaus žmonėms, kadangi senyvas amžius, senat-vė turėtų būti siejama su realia sveikatos būkle, o ne su išgyventų metų skaičiumi. Kalendorinis amžius neapibū-dina tikrosios organizmo būklės [8: 15]. Pagal Lemme, senyvi – ne konkretus amžius, o sveikatos lygis ir socia-linė padėtis [...], senais galima vadinti labai silpnus senus žmones, nedidelę senų žmonių dalį, kuriems dažnai reika-linga ypatinga parama ir priežiūra [38: 28]. Pagal Alekną ir kt. [8: 18], senatvė – amžiaus tarpsnis, neišvengiamas paskutinis individualios raidos etapas. Taigi, siekdami ana-lizuoti realią, o ne kalendorinę senatvę ir jos raidą, čia ap-sibrėžkime, kad senatvė yra baigiamasis amžiaus tarpsnis, kai dėl funkcinių galimybių sutrikimų, sukeltų senėjimo, ligų ar negalių, asmenys nebegali savarankiškai gyventi, jiems reikalinga parama ir / ar priežiūra.

Analizės patogumui būtina patikslinti ir sveikatos są-voką. Klasikinis PSO sveikatos apibrėžimas – sveikata yra


visapusė fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligųar negalių nebuvimas atitinka „idealią“ sveikatą, bet ka-dangi tokia sveikatos būklė yra siektina, tačiau realybėje vargu ar įmanoma, tai šis apibrėžimas netinkamas prak-tinei analizei. Pagal Gaigalienę [9: 18], sveikata turėtų būti apibūdinta kaip būsena (būklė), įgalinanti bet kurio amžiaus žmogų aktyviai gyventi ir išlaikyti savo funkcinę nepriklausomybę pasenus. Siekiant analizuoti sveikos ir nesveikos populiacijos raidos tendencijas, šiame straips-nyje panaudojamas supaprastintas sveikatos apibrėžimas: sveikata yra funkcinės galimybės savarankiškai gyventi, ligų ar negalių nebuvimas, nesveikata – funkcinių gali-mybių savarankiškai gyventi neturėjimas, ligų ar nega-lių buvimas.

Taip apsibrėžę aptariamas sąvokas, nebebūsime sais-tomi chronologiniais įvykiais analizuodami realų senė-jimą – intensyvėjantį funkcinių pajėgumų nykimą – ka-dangi realaus senėjimo pradžia vis labiau nutolsta nuo demografinės dirbtinai nustatytos 65 metų amžiaus ribos[41]. Būtina atsižvelgti, kad šią amžiaus ribą perkopusių žmonių skaičiaus didėjimas nebūtinai reiškia, kad visuo-menės realiai sensta, jose daugėja senų žmonių. Sąvoka „demografinis senėjimas“ iš esmės yra klaidinanti, kadan-gi chronologinį procesą (metų skaičių) tapatina su realiu senėjimu, nors tai ne viena ir tas pats.

Antra. Nuomonė, kad seni žmonės yra silpni, nesu-gebantys savarankiškai apsitarnauti, vis mažiau atitinka realybę, kadangi pagerėjusių gyvenimo sąlygų dėka pasi-reiškia „sėkmingo senėjimo“ atvejų plėtra. Rowe & Kahn [20: 12, 13, 18), aprašydami JAV vyraujančias nuomones, teigia, kad: „mes įsivaizduojame senus žmones ligotus, silpnapročius, trapius, silpnus, neįgalius, bejėgius, apsie-inančius be sekso, pasyvius, vienišus, nelaimingus, nege-bančius mokytis (...), tačiau šis įvaizdis yra tolimas nuo tikrovės (...). Visuomenė žvelgia į pagyvenusius žmones kaip į trapius ir pasižyminčius silpna sveikata, tačiau pa-gyvenę žmonės paprasčiausiai taip nemano, netgi turė-dami objektyvius neįgalumo požymius“. Gerontologinio tyrimo Klaipėda 80+ duomenimis, daugumos tirtų aštuo-niasdešimtmečių bendra somatinė būklė pakankamai gera (jų pačių vertinimu), didžioji dalis pasižymi gerais arba tik nežymios korekcijos reikalaujančiais sensorikos bei mo-torikos gebėjimais, sugeba savarankiškai veikti savo gy-venamoje aplinkoje [42]. Pagal Arking [43], greičiausiai su amžiumi siejami sutrikimai pernelyg sureikšminami, nes daugelis ankstesnių senėjimo tyrimų būdavo atlie-kami medicinos įstaigų geriatrijos skyriuose, o tiriamieji buvo paliegę, o ne „normalūs“ senyvo amžiaus žmonės.

Pagal Lemme [38: 380], įprastus požiūrio į senėjimą mi-tus ir stereotipus šiuo metu pamažu keičia supratimas, kad būtina atskirti normalų senėjimą ir ligas (...) senėjimas ir ligos – ne tas pats.

Trečia. Nuomonė, kad naujausi medicinos pasiekimai suteikia galimybę pratęsti gyvenimą nepagydomai sergan-tiems, neįgaliems, neabejotinai yra pagrįsta – iš tiesų me-dicina sparčiai vystosi ir veikiausiai vystysis ateityje, su-teikdama vis naujas galimybes išgyventi net ir beviltiškai sergantiesiems. Tačiau tikėtina, kad medicina dar daugiau nusipelnys padėdama išvengti ligų, ilgindama „sveikąją“ gyvenimo trukmę, ir šis procesas persvers pailgėjusį gy-venimo periodą, kai žmonės patiria neišgydomas lėtines ligas, neįgalumą [22]. Be to, tai, kas yra „neišgydoma, be-viltiška“ šiandien, gali tapti išgydoma rytoj, dar naujesnių medicinos pasiekimų dėka.

Ketvirta. Nuomonė, kad nepagydomai sergančių, ne-įgalių asmenų gyvenimo kokybė yra prasta, yra koncep-tualiai pagrįsta tik tuo atveju, jei sveikatą iškeliame pa-grindine vertybe vertindami gyvenimo kokybę. Medici-noje įprasta gyvenimo kokybę tiesiogiai sieti su sveikatos kokybe ir apsidraudžiant nuo kitokių gyvenimo kokybės interpretacijų vadinti tai „su sveikata susieta gyvenimo kokybe“ [14, 44: 961, 17]. Šio straipsnio autoriaus nuo-mone, tai neišsprendžia, o tik komplikuoja gyvenimo ko-kybės sampratą. Nejaugi individo gyvenimas yra vertingas tik tiek, kokia yra jo sveikatos kokybė? Juk netgi iš pirmo žvilgsnio visiškai bevertis „nekokybiškas“ konkretaus in-divido gyvenimas (pvz., komos būsenoje) gali būti visuo-menei naudingas dėl daugelio sunkiai įvertinamų priežas-čių. Pavyzdžiui, visuomenė, išsaugodama kiekvieną savo narį, taip siekia save įprasminti; suteikiami pamatiniai moralės, humanizmo kriterijai jaunajai kartai, gyventojai jaučiasi socialiai saugesni, žinodami, kad nelaimės atveju bus daroma viskas, siekiant jiems išsaugoti gyvybę; paga-liau išlieka galimybė, patobulėjus medicinai, „sugrąžin-ti“ į gyvenimą tariamai beviltiškai sergančius ir t. t. Pagal PSO, sveikata negali būti gyvenimo tikslas, sveikata – tai kasdienis veiklos šaltinis – versmė [9: 18]. Netgi vertinant sveikatos sąlygojamą gyvenimo kokybę, reikėtų vertinti gyvenimą beveik visais aspektais [9: 117]. Pagal Hendry & McVittie [44: 973], kur tik įmanoma, tokias sąvokas, kaip funkcinės galimybės ar psichologinė gerovė, reikėtų ir vartoti, netalpinant jų po visaapimančia gyvenimo ko-kybės sąvoka. Taigi neturėtume „kokybišku“ gyvenimu laikyti tik medicininiu požiūriu „sveiką“ gyvenimą. Dėl daugelio aplinkybių gali būti „nekokybiškas“ mediciniš-kai sveiko ir, atvirkščiai, „kokybiškas“, prasmingas „ne-


sveiko“ žmogaus gyvenimas. Seni žmonės, netgi būdami silpnos sveikatos, neretai dar sugeba džiaugtis gyvenimu, domisi aplinkos įvykiais, perteikia gyvenimo patirtį atei-ties kartoms. Šio straipsnio autoriaus nuomone, gyvenimo kokybė nesibaigia sulig sveikojo – be ligų, negalių – gy-venimo pabaiga, tam tikrą vertę, „kokybę“, turi ir baigia-mieji „nesveikieji“ gyvenimo metai.

Penkta. Nors neretai teigiama, kad visuomenių senėji-mas sukelia ar sukels įvairias negatyvias pasekmes, ypač sveikatos apsaugos sferoje, stokoja sveikatingumo raidos tyrimų rezultatų, liudijančių gyventojų sveikatos kokybės blogėjimą. Nedidėja sveikatos apsaugos sistemos išlaidos bebaigiančių gyvenimą žmonių sveikatos priežiūrai net-gi tokioje išvystytoje šalyje, kaip JAV [20: 186]. Trūks-tant teoriją grindžiančių duomenų, teigiama, kad šalys dar nepajuto neįgalių senyvo amžiaus žmonių slaugos ir sveikatos priežiūros problemų [8: 5, 6]. Vis dėlto abejo-tina, ar jos pasireikš artimiausioje ateityje, kadangi per pastaruosius dešimtmečius pavyksta išvengti negatyvių pasekmių, nepaisant intensyvaus visuomenių demogra-finio „senėjimo“.

„Gerėjančios sveikatos“ paradigmos stipriosios ir silpnosios pusės

Stipriosios paradigmos pusės sietinos su teorijos įtiki-namumu ir realybės faktais.

Pirma. Neabejotina, kad išvystytose šalyse gerėjančios gyvenimo sąlygos, mityba, prevencinė medicina, sveikos gyvensenos plėtra, kiti sparčiai kintantys aplinkos ir gy-vensenos veiksniai turi palankią įtaką senatvės ir serga-mumo nutolinimui.

Antra. Gausėja sveikatingumo būklės ir jos raidos ty-rimų rezultatų, liudijančių sveikatos kokybės gerėjimą. Longitudinių tyrimų duomenys rodo, jog nepaisant de-mografinio senėjimo, gyventojų sveikata gerėja įvairiosešalyse (išskyrus Jungtinę Karalystę). Geresnę gyventojų sveikatos būklę ekonomiškai išvystytose šalyse, lyginant su žemesnio išvystymo šalimis, patvirtina vienkartinių sveikos / nesveikos populiacijos dalių lyginimas. Pripa-žįstama, kad Fries sergamumo hipotezė, kuri buvo kon-traversiškai traktuojama tuo metu, kai buvo paskelbta, pa-sitvirtina per pastaruosius 20 metų [45].

Trečia. Demografinė „pagyvenusio“, „senatvės“ am-žiaus riba periodiškai perkeliama į vėlesnį amžių dėl bū-tinybės sumažinti didėjantį atotrūkį tarp dirbtinai nusta-tomos ir realios senėjimo amžiaus pradžios. Prieš kele-tą dešimtmečių, 1983 m., Pasaulio senėjimo asamblėjos pasiūlymu, demografinio senumo kriterijumi buvo pri-

imtas 60 metų amžius, kaip skiriamoji linija tarp viduti-nio ir vyresnio amžiaus žmonių [46]. Dar neseniai pagal PSO klasifikaciją į „pagyvenusį“ amžių vyrai įžengdavonuo 61, moterys nuo 55, o amžius nuo 75 metų (vyrams ir moterims) buvo laikomas „senatve“ [8: 9]. Dabar, pa-gal JTO rekomendacijas, pagyvenusio amžiaus pradžios riba nepriklausomai nuo lyties laikomi 65 metai. Aleknos ir bendraautorių [8: 18] teigimu, jau seniai buvo bando-ma nustatyti tą amžių, kada ateina senatvė, tačiau žmo-nių gyvenimo trukmė nuolat ilgėjo, todėl pasislinkdavo ir laikas, kuris, mokslininkų nuomone, apibūdindavo se-natvės pradžią.

Ketvirta. Kur kas ilgiau, lyginant su praėjusiais istori-niais laikais, net ir pensinio amžiaus žmonės išlieka akty-vūs – vis gausiau dalyvauja visuomeniniuose renginiuose, aktyviai sportuoja, mankštinasi, vyksta į turistines kelio-nes, vairuoja automobilius, lanko įvairius klubus ir pan.

Penkta. Įvairių šalių ilgaamžių (sulaukusių 90 ir dau-giau metų) patirtis liudija, kad šie žmonės sulaukė garbaus amžiaus ne todėl, kad senatvėje ilgai buvo aplinkinių ap-tarnaujami, slaugomi, ilgiau sirgo, bet, priešingai, ilgiau išliko savarankiški, aktyvūs, veiklūs, trumpiau sirgo (jei išvis sirgo) už daugelį trumpiau išgyvenusiųjų savo ap-linkos gyventojų [8: 11]. Todėl ilgaamžių santykinis gau-sėjimas įvairiose šalyse sietinas visų pirma su „sėkmingo senėjimo“ atvejų įsigalėjimu, o ne su sergančių, neįgalių asmenų gausėjimu.

Šešta. Tyrimų rezultatai, rodantys, kad kai kuriomis senatvinėmis ligomis dažniausiai susergama būnant tam tikro amžiaus. Didžiausia tikimybė susirgti Parkinsono liga pasireiškia apie 75, Alzhaimerio – apie 90 gyvenimo metus, vėlesniame amžiuje susirgimo tikimybė sumažė-ja [47: 20]. Tai reikštų, kad egzistuoja tam tikri padidinto pavojingumo sveikatai slenksčiai vyresniame gyvenimo amžiuje. Tokių slenksčių egzistavimą netiesiogiai įrodo charakteringas mirtingumo spartėjimo sustojimas vy-riausiose amžiaus grupėse, būdingas tiek žmonėms, tiek kitoms biologinėms būtybėms [47: 20–21]. Tai, kad mir-tingumas vyriausiose amžiaus grupėse (žmonėms – apie 85 gyvenimo metus) pasiekia maksimumą, tačiau po to nebedidėja, reiškia, kad tolesnis senėjimas labai sulėtėja arba išvis nebevyksta [47: 19]. Kitaip tariant, sėkmingai „prašokus“ pavojingiausią sveikatai amžių, galima tikė-tis gan stabilios sveikatos ir nebedidėjančios mirties tiki-mybės. Paprastai vyriausio amžiaus žmonės nepasižymi viršsvoriu [9: 171], saikingai maitinasi, nepiktnaudžiauja sveikatos rizikos veiksniais, todėl visiškai suvokiamas jų sveikatos stabilumas bei tolesnis „nebesenėjimas“ šiame


amžiaus tarpsnyje. Tikėtina, kad sveikesnės gyvensenos, susirgimų prevencijos, medicinos pažangos dėka vis dau-giau gyventojų sėkmingai peržengs pavojingiausius svei-katai amžiaus barjerus netapdami našta sau, artimiesiems bei visai visuomenei.

Aptariant visuomenių sveikatos gerėjimo perspektyvas verta atsižvelgti ne tik į vyriausio amžiaus, bet ir į visų kitų amžiaus grupių gyventojų sveikatingumo parametrų pokyčius. Panašu, kad palankios gyvenimo sąlygos per pastaruosius dešimtmečius daugelyje šalių optimizuoja žmonių sveikatos raidą per visą jų gyvenimą. Per pasta-rąjį šimtmetį labai sumažėjo kūdikių mirtingumas, vyko ir toliau tęsiasi, nors ir ne taip intensyviai, jaunuolių ak-celeracija, pasireiškianti ankstesniu brendimu, keliolika centimetrų padidėjusiu ūgiu. Sportininkai pasiekia vis aukštesnius rezultatus, demonstruoja vis ilgesnį sportinį ilgaamžiškumą. Net iš pažiūros dabar gyvenantys žmo-nės atrodo jaunatviškesni, lyginant su jų tėvais, seneliais, pastariesiems būnant to paties amžiaus. Turėtume pritarti Hart [48: 96] teiginiui, kad „kaip bematuotume, žmogaus ūgiu3 ar ilgaamžiškumu, gyvenimas moderniose visuo-menėse toli lenkia gerovės lygmenis pasiektus civilizaci-jos priešaušryje ar per bet kurį kitą laikmetį paskutiniojoje 5000 metų fiksuojamos istorijos eigoje“.

„Gerėjančios“ individų sveikatos raidos modelį, gre-tindami jį su „blogėjančios“ sveikatos modeliu, galėtume pavaizduoti hipotetine schema (pav.). Supaprastinimo tik-slu „individo sveikata“ čia gali būti įsivaizduojama kaip objektyviais rodikliais matuojama fizinė individo svei-kata (pvz., raumenų jėga), tačiau iš esmės panašiai evo-liucionuoja subjektyvioji dvasinė bei socialinė individo sveikata – vystydamasi nuo 0 apvaisinimo akimirką iki maksimalios aukštumos jaunystėje ir brandoje, tolimes-niame gyvenime intensyvėjančiai silpnėdama iki sveika-tos lygmens, kai dėl senatvinių sveikatos sutrikimų asmuo nebegali savarankiškai gyventi ir, galiausiai, nykdama iki minimalaus lygmens, kol asmenį ištinka mirtis.

A schema atspindi mąstymą, kad ateityje pailgėjus gyvenimo trukmei senatvė ilgės. Žvelgiant per šią priz-mę, senėjimą ir senatvę susiejant su išgyventų metų skai-čiumi, o ne su realia sveikatos būkle, gyvenimo trukmės ilgėjimas nereiškia nieko kito, tik ilgesnę senatvę, senų žmonių santykinės dalies didėjimą bei augančias pro-blemas, susijusiais su jų išlaikymu, priežiūra, slauga ir gydymu.

B schema atspindi jau dabartiniais laikais ryškėjan-čią realybę, jog individų sveikatos kulminacija pasiekia aukščiausią lygį ir santykinai ilgiau jame išlieka, lygi-nant su bet kuriais ankstesniais istoriniais laikmečiais. Realus senėjimas ir senatvė prasideda vyresniame am-žiuje ir trunka santykinai trumpiau. Tik santykinai nežy-mią gyvenimo trukmės prieaugio dalį užtikrins „nesvei-kojo“ gyvenimo pratęsimas labai seniems ir ligotiems individams – schemoje tai parodyta žemesniu, lyginant su dabartiniu, sveikatos lygmeniu baigiantis gyvenimui ateityje. Kur kas ženkliau gyvenimo trukmės pailgėjimą veikiausiai lems „sveikojo“ gyvenimo trukmės pailgė-jimas. Be to, galime pagrįstai tikėtis, kad ne tik pailgės „sveikasis“ gyvenimas, bet ir pagerės sveikatos kokybė. Kitaip tariant, VGT ilgėjimas anaiptol nereikš gilėjan-čios konfrontacijos tarp gyvenimo „kiekybės“ ir „koky-bės“, nors tokia nuomonė kol kas vyrauja. Atvirkščiai, VGT ilgėjimą veikiausiai sąlygos visapusis sveikatos kokybės gerėjimas.

Prielaidas šiai optimistinei ateities prognozei gali-me įžvelgti dabarties realybėje. Jau ir šiandien medici-na suteikia galimybes žmonėms esant reikmei pakeisti dirbtiniais susidėvėjusius sąnarius, išsigydyti kataraktą,

3 Ši autorė žmogaus ūgį laiko objektyviu žmonių sveikatos būklės rodikliu, glaudžiai susijusiu su gyvenimo trukme (ten pat).

Pav. Sveikatingumo raidos scenarijai ilgėjant gyvenimo trukmei A – „Ilgesnis gyvenimas – blogesnė sveikata“ B – „Ilgesnis gyvenimas – geresnė sveikata“


širdies stimuliatoriais atstatyti nusilpusią širdies veiklą, netgi šiuolaikinių medikamentų dėka palaikyti lytines funkcijas, tuo pailgindama aktyvų, funkciškai pilnavertį „sveiką“ gyvenimą. Šie pasiekimai nutolina ne vien mir-tį, bet ir laiką, kai asmenys dėl senėjimo prarasdavo sa-varankiškumą, tapdavo neįgalūs. Patys gyventojai labiau nei bet kada istorijoje rūpinasi savo sveikata – aktyviau mankštinasi, vengia sveikatos rizikos veiksnių, aktyviau dalyvauja visuomenės gyvenime. Visa tai nutolina realią senatvę, prideda daugiau sveiko, nei nesveiko gyvenimo. Šį sveiko gyvenimo „priedą“ B schemoje atspindi plotas tarp punktyrinės ir ištisinės kreivių.

Gal šiuo metu dar ankstoka diskutuoti kas atsitiktų, jei mokslui pavyktų „atkoduoti“ ilgaamžiškumo spynas ir tai suteiktų galimybę ilginti žmonių VGT iš esmės – dešimtmečiais, o gal net šimtmečiais. Tačiau neabejoti-na, kad esminis VGT ilginimo proveržis sukeltų naujus iššūkius visuomenių raidai, todėl jau dabar verta aptarti VGT ilgėjimo perspektyvas ir įtaką gyventojų sveikatin-gumo raidai.

Kol kas nėra vieningos nuomonės apie ilgaamžiškumo ribas. Štai Mobbs [47: 22] aprašo Hayflik‘o ribos reiškinį(Hayflic phenomenon), dėl kurio žmogaus organizmo ląs-telės pereina apie 50 dauginimosi ciklų, po kurių nustoja daugintis, – tai biologiškai apriboja organizmo amžiaus trukmę. Anot Olshansky, Carines, & Brody [49], egzis-tuoja biologinė individų ilgaamžiškumo bei VGT riba, kadangi kiekviename biologinių sistemų lygyje – ląstelių, audinių, organų ir jų sistemų – yra tam tikros struktūrinės ir funkcinės egzistavimo ribos, pasireiškiančios neišven-giamu degradavimu senatvėje. Numatoma, jog VGT toliau ilgės, kol pasieks 85–90 metų [50, 51, 47: 21]. Kai kurie teoretikai numato kur kas didesnį VGT ilgėjimą – iki 100, 150 ar dar daugiau metų [52–54].

Kai kurie mokslininkai nemano, kad VGT ilgėjimas iš viso turi natūralią ribą [22]. Realybė taip pat kol kas nepatvirtina artėjimo prie VGT maksimalios reikšmės, kadangi išsivysčiusiose pasaulio šalyse VGT ir toliau ilgėja, nors ir nebe taip sparčiai, kaip prieš kelerius de-šimtmečius. Verta turėti omenyje, kad VGT ribą gali nu-tolinti naujausi genetikų atradimai, kurių dėka gali tap-ti įmanomu žmogaus egzistavimo biologinio laikrodžio koregavimas.

Taigi esminis VGT ilginimas ateityje nėra neįmanomas. Tačiau jeigu jau tai įvyktų, nėra pagrindo manyti, kad tai būtų tik „nesveiko“ gyvenimo ilginimas. Veikiausiai ir at-eityje medicina bei patys gyventojai sveikiau gyvendami sėkmingai ilgins sveikąją „kokybiškąją“ gyvenimo truk-

mę, tolins4 realiąją senatvę bei mažins jos santykinę dalį visoje gyvenimo trukmėje.

Tiesa, pesimistai gali argumentuoti, kad dėl ilgėjančios VGT ilgiau „ritamės į pakalnę“ senatvės link [38: 381]. Iš tiesų nustatyta, kad individų sveikatos raidoje geriausios sveikatos tarpsnis yra 25–30 metų, perkopus 30–39 m. pa-laipsniui pradeda mažėti raumenų jėga [38: 384, 9: 172]. Tačiau eilinių žmonių gyvenime, išskyrus galbūt sporti-ninkus, svarbiausia yra ne maksimalios fizinės jėgos, o de-ramas organizmo funkcionavimas, leidžiantis netrikdomai atlikti gyvenimiškas užduotis. Jeigu žmogaus senėjimo pradžios kriterijumi laikysime ne laikotarpį, kai pasireiš-kia nežymūs fizinės jėgos mažėjimo ženklai, ne kalendo-rines „jubiliejines“ datas, o jo organizmo funkcionavimą, turėsime pripažinti, čia esama neišnaudotų rezervų. Lem-me [38: 384] teigimu, „stebėtina, tačiau nepaisant mūsų stereotipinių nuomonių apie (žmogaus) vidaus organų se-nėjimą, jie, išskyrus retus atvejus, gali iki gilios senatvės (...) išlaikyti nepakitusias biologines funkcijas“. Realybė rodo, kad civilizacijos raidoje vis daugiau žmonių suge-ba išlikti visokeriopai funkciškai aktyvūs kone visą savo gyvenimą, o tai, matyt, ir yra svarbiausia.

Aptarkime ir silpnąsias „gerėjančios sveikatos“ para-digmos puses. Paminėtinos šios:

Pirma. Pastaraisiais dešimtmečiais vykstanti sergamu-mo kompresija galbūt yra laikina. Priartėjus prie genetiškai užprogramuotos maksimalios VGT, tolimesnis jos pratę-simas bus įmanomas nebe dėl sergamumo kompresijos, o tik medicinos pagalbos dėka pratęsiant beviltiškai nuse-nusių gyventojų gyvybę. Tuomet sergamumo kompresija gali pakisti į sergamumo ilgėjimą [49: 510].

Antra. Individų sveikatos raidos ciklų – brendimo, brandos, senėjimo, senatvės – trukmės gali būti biologiš-kai determinuotos. Vienu iš biologinių dėsnių tvarumą pa-tvirtinančių faktų galėtų būti istoriškai ilgalaikis moterų menopauzės pradžios pasireiškimas joms sulaukus 50–51 metų – šis amžiaus barjeras mažai kito, jei išvis kito per paskutinį šimtmetį, nepaisant daugelyje šalių labai page-rėjusių gyvenimo sąlygų ir VGT pailgėjimo keliomis de-šimtimis metų [5: 195]. Be to, pastaraisiais dešimtmečiais sulėtėjo jaunuolių akceleracija bei vidutinio ūgio didėjimas [40]. Galbūt šie faktai įspėja, kad neįmanoma nepaisyti gamtos sukurtos sveikatos raidos „programos“. Kitaip ta- 4 Čia svarbu akcentuoti, jog sąvoka „senatvės nutolinimas“ tiksliau at-

spindi reiškinio esmę nei sąvoka „senatvės kompresija“, kadangi pastaroji sąvoka asocijuojasi su Fries sukurta „sergamumo kompresija“, reiškiančia sergamumo suspaudimą (kompresiją) į gyvenimo pabaigą esant genetiškai ribotai VGT. Jei kada nors ateityje pavyktų iš esmės nutolinti gyvenimo trukmės ribas, netektų prasmės sąvoka „senatvės kompresija“, kadangi ne-beegzistuotų aiški VGT riba.


riant, senatvės ir sergamumo nutolinimas negali peržengti gamtos „nustatytų“ ribų, o gamtos dėsnių prievartavimas gali sukelti sunkiai prognozuojamas pasekmes.

Trečia. Kai kurie autoriai nenurodo, kad, pvz., didžiau-sia susirgimo Alzhaimerio liga tikimybė sietina su konkre-čiu amžiumi, o tik nurodo, kad tikimybė susirgti šia liga didėja didėjant amžiui [55, 56]. Jei neegzistuoja tam tikri padidinto pavojingumo susirgti kai kuriomis lėtinėmis li-gomis amžiaus slenksčiai vyresniame gyvenimo amžiuje, VGT ilgėjimas reikštų didėjančią sergamumo tikimybę bei ribotas sergamumo ir senatvės prevencijos galimybes.

„Dinaminės pusiausvyros“ scenarijaus stipriosios ir silpnosios pusės

Šio scenarijaus stiprioji pusė sietina su požiūrio logiš-kumu, įtikinamumu, kadangi atsižvelgiama, kad VGT il-gėjimas turėtų būti siejamas ne vien su senatvės, bet ir su kitų gyvenimo ciklų (brendimo, brandos) ilgėjimu. Lee & Goldstein [5: 188] teigimu, „žmogaus gyvenimo cik-lus galime suskaidyti į vaikystę, darbingą amžių ir senat-vės amžių atskirdami juos apytikriai 15–20 ir 60–65 metų amžiaus ribomis. Ilgėjant VGT gyvenimo metai prisideda kiekviename iš šių trijų gyvenimo etapų, o ne tik gyveni-mo pabaigos senatviniame amžiuje“.

Teoriškai gerėjančios gyvenimo sąlygos gali palankiai veikti visų gyvenimo ciklų trukmę, tačiau daugiau negu abejotina, kad jų trukmė turėtų pakisti vienodomis propor-cijomis. Šio požiūrio silpnosios pusės yra akivaizdžios:

Pirma. Gyvenimo ciklų trukmė neprasitęsia lygiomis proporcijomis, kadangi jų kitimo ribas lemia biologinės ir socialinės aplinkybės, o ne lygiomis aritmetinėmis pro-porcijomis pridedami metai.

Antra. Akivaizdus (fizinio) brendimo trumpėjimas(visuotinai pasireiškianti jaunuolių akceleracija), griau-nantis gyvenimo ciklų prasitęsimo lygiomis proporcijo-mis hipotezę.

Tačiau sveikos ir nesveikos populiacijos dalys gali išlai-kyti dinaminę pusiausvyrą ilgėjant VGT, jei įvairiausi nuolat kintantys sveikatos veiksniai išlaikys tam tikrą teigiamos ir neigiamos įtakos balansą individų sveikatos raidai.

Senatvės nutolinimo ir sveikatos gerėjimo perspek-tyvos

Nors pastaraisiais metais gausėja mokslinių tyrimų gy-ventojų sveikatingumo raidos srityje, jų vis dar nepakan-ka, kad galėtume tvirtai atsakyti į pagrindinius čia anali-zuojamus klausimus: kurie procesai spartesni – senatvės ir sergamumo nutolinimas ar VGT ilgėjimas? Atsakymai

į šiuos klausimus yra itin svarbūs prognozuojant ateities politinių, ekonominių, socialinių problemų mastą. Šios problemos būtų lengviau pakeliamos, jei teoriškai ir prak-tiškai įrodytume, jog VGT ilgėjimą lydi adekvatus senat-vės nutolinimas bei senatvinio sergamumo mažėjimas. Ir priešingai, perspektyvos būtų niūrios, jei įsitikintume, jog ilgiau gyvensime, tačiau ilgesnio nepilnaverčio, nekoky-biško senatvinio gyvenimo dėka.

Žvelgiant į turimus duomenis vis labiau aiškėja, kad žmonės išgyvena ilgiau ne dėl ilgėjančios senatvės su jos tariamai neišvengiamais palydovais – silpimu, ligomis, negalėmis ir invalidumu. Veikiausiai VGT ilgėjimo pa-grindinės priežastys yra kitos – žmonės sėkmingiau kau-pia sveikatos potencialą, ilgiau jį išsaugo, vėliau sensta bei ilgiau išlieka sveiki. Kaip teigia Hart [48: 96], „kuo galime neabejoti, tai tuo, kad žmonės gyvena ilgiau pir-miausia todėl, kad yra sveikesni“.

Būtina pažymėti, jog senatvės ir sergamumo nutolini-mas nebūtinai reiškia, kad sumažės išlaidos senų žmonių slaugai, gydymui. Jos veikiausiai didės, kadangi kylant gerovei, gyventojų sveikatingumui bus įmanoma skirti didesnę BVP dalį [24].

Žvelgiant iš ekonominių perspektyvų svarbu ir tai, kad jei senėjimas ir senatvė nutols, atsiras prielaidos perkelti pensinio amžiaus pradžią į vėlesnį amžių [5: 198; 3: 7, 57: 57]. Tai sušvelnintų ar visai pašalintų nedarbingo amžiaus gyventojų dalies gausėjimo problemą. Tiesa, šią problemą ir šiaip jau iš dalies eliminuoja augantis darbo našumas – išvystytose šalyse mažėjanti darbingo amžiaus gyventojų dalis pagamina pakankamai produkcijos, reikalingos visų gyventojų išlaikymui. Galbūt tai viena priežasčių, dėl ku-rios kai kuriose šalyse pensinio amžiaus pradžia netgi per-keliama į jaunesnį amžių [5: 188]. Su optimizmu ateities visuomenes aprašo Rowe & Kahn [20: 194]: „ateityje mes įžvelgiame kur kas labiau išplėtotą mokymąsi visą gyve-nimą, ženklų laisvo laiko padidėjimą darbinės veiklos ir vaikų auginimo laikotarpiais bei metų skaičiaus sumažė-jimą visiškai nedirbant. Gyvenimas vyriausiame amžiuje bus sudėtinis – mokymasis tęsis, bet jo mažės, formalaus įdarbinimo taip pat mažės, tačiau nenunyks visiškai, lais-valaikio palaipsniui daugės“.

Žinoma, visiems mums norėtųsi ne tik ilgiau gyventi, bet ir kuo ilgiau išlikti sveikiems, aktyviems, savarankiš-kiems artėjant gyvenimo pabaigai. Nesustabdysime vi-siškai biologinio laikrodžio, tačiau galime pakeisti skam-besniu jo tiksėjimą ir pailginti neišsiderinusio tarnavimo laiką. Esama dar daug elementarių neišnaudotų rezervų sveikatos gerinimui ir išsaugojimui – tai rūkymo riboji-


mas, nutukimo prevencija, mankštinimosi plėtra – jau ne-kalbant apie kitus gyvenimo būdo pokyčius. Medicinos ir mokslo vystymasis žada naujus proveržius ne tik ilginant, bet ir gerinant žmonių sveikatą.

Literatūra1. Demografijos metraštis 2002. Lietuvos Statistikos

departamentas. Vilnius, 2003: 13.2. Demografijos metraštis 2003. Lietuvos Statistikos

departamentas. Vilnius, 2004: 28.3. Koning J. Incentives to take up work and remain at

work longer. 2005. In Mutual learning programme of the European employment strategy. Thematic Review semi-nar Comprehensive strategies for active aging. Brussels, 20th April 2005: 20.

4. Elder J. Extending working life in UK strategy. 2005. In Mutual learning programme of the European employment strategy. Thematic Review seminar Com-prehensive strategies for active aging. Brussels, 20th Ap-ril 2005: 43.

5. Lee R, & Goldstein JR. Rescaling the life cycle: Longevity and proportionality. In R. Carey & S. Tulja-purkar (Eds.). Life span. Evoliutionary, ecological, and demographic perspectives. A supplement to Vol. 29. Po-pulation and development review, New York: Population Council, 2003: 183.

6. Gaigalienė B. Fizinių gebėjimų, susijusių su savitar-na ir kasdiene veikla, kaita vyrams senstant. Visuomenės sveikata. 2004; 2(25).

7. Gaigalienė B, Filipavičiūtė R, Alekna V, Čeremych E. Vilniaus miesto ilgaamžių socialinės ir medicininės pa-galbos tyrimas. Visuomenės sveikata. 2004; 3(26).

8. Alekna V, Čeremych E, Čobotas M, Filipavičiūtė R, Gaigalienė B. Vilniaus ilgaamžiai. Eksperimentinės ir kli-nikinės medicinos instituto Gerontologijos ir reabilitacijos centras. Gerontologų ir geriartrų draugija. Vilnius, 2001.

9. Gaigalienė B. Pagyvenusių žmonių fizinis pajėgu-mas, aktyvus gyvenimo būdas ir sveikata. Eksperimentinės ir klinikinės medicines instituto Gerontologijos ir reabili-tacijos centras. Vilnius, 1999.

10. Gruenberg EM. The failure of success. Milbank Mem Fund Q Health Soc. 1977; 55: 3–24.

11. Россет Э. Продолжительность человеческой жизни. Москва: Прогресс. 1981: 78.

12. Verbrugge LM. Longer life but worsening healt-hy? Trends in health and mortality of middle aged and older persons. Milbank Mem Fund Q Health Soc. 1984; 62: 475–519.

13. Olshansky SJ, Carnes BA, Cassel C. In search of Methusalah: Estimating the upper limits for human longevi-ty. Science. 1990, 250: 639. Cituojama Lemme BH. Suaugu-siojo raida. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2003: 419.

14. Bowling A. Measuring health. A review of quality of life measurement scales. Second edition. Philadelphia: Open University Press, 1997: 6–8.

15. Naidoo J, Wills J. Health Promotion Foundations for Practice. Second Editon. Toronto, 2000: 53.

16. Kalėdienė R, Petrauskienė J, Rimpela A. Šiuolaiki-nio visuomenės sveikatos mokslo teorija ir praktika. Kau-nas: „Šviesa“, 1999: 109.

17. Furmanovičius T. Su sveikata susijusios gyveni-mo kokybės tyrimų metodologiniai aspektai. Medicina. 2004; 40(6).

18. Phillips C, Thompson G, 2005. http://www.eviden-ce-based-medicine.co.uk/ebmfiles/WhatisaQALY.pdf

19. Life expectancy and healthy expectancy in self-per-ceived in good or fairly good general health 1981–2001. Statistics gov. uk.

http://www.statistics.gov.uk/statbase/Expodata/Spreadsheets/D8486.xls

20. Rowe JW, Kahn L. Successful aging. NY: Dell Pub-lishing division of Random House, 1999.

21. Fries JF. Aging, natural death, and the compression of morbidity. New England Journal of Medicine. 1980; (303): 130–5.

22. Evans JG. Live longer die faster: An attainable aim. Health and Age. UK, 2003.

http://www.healthandage.com/PHome/gm=0!gc=36!-gid2=2370

23. Fries JF. Measuring and monitoring success in com-pressing morbidity. Annals of internal medicine. 2003; 139(5): 455–9.

24. Bonneux L, Barendregt JJ, Maas PJ. The expiry date of man: synthesis of evolutionary biology and public health. Journal Epidemiology Community Health. 1998; 52: 623.

25. Healthy Life expectancy 2002. WHO. http://www3.who.int/whosis/hale/hale.cfm?language=en

26. Murray CJ, Lopez AD. Lancet, 1997; 349(9062): 1347–52

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/entrez/query.fcgi?cm-d=Retrieve&db=PubMed&dopt=Abstract&list_uid-s=9149696

27. Kalėdienė R, Petrauskienė J. Healthy life expectan-cy – as important indicator for health policy development in Lithuania. Medicina. 2004; 6: 40.


28. Lietuvos sveikatos statistika. Vilnius, 2004: 53.29. Svensson T, Dehlin O, Hagberg B et al. Aging af-

ter 80. A longitudinal study with sequential design of 80-year olds and older function and survival. Gerontology research centre, Lund, Sweden, 2003.

30. Costa D. Long term declines in disability among older men: Medical care, public health, and occupational change. National Bureau of Economic Research. Working papers series W7605 (NBER, Cambridge, MA, 2000: 1–40. In: Carey R, Tuljapurkar S (Eds.). Life span. Evoliu-tionary, ecological, and demographic perspectives. A sup-plement to Vol. 29 Population and development review. New York: Population Council, 2003: 190.

31. Crimmins E, Yasuhiko S, Dominique I. Trends in di-sability-free life expectancy in the United States, 1970–90. Population and development review. 1997; 23(3): 555–72. In: Carey R, Tuljapurkar S (Eds.). Life span. Evoliutiona-ry, ecological, and demographic perspectives. A supple-ment to Vol. 29 Population and development review. New York: Population Council, 2003: 190.

32. Manton K, Corder L, Stallard E. Chronic disability trends in elderly United States populations: 1982–1994. Proceedings of the National Academy of Sciences. 1997; 94: 2593–8. In: Carey R, Tuljapurkar S (Eds.). Life span. Evoliutionary, ecological, and demographic perspectives. A supplement to Vol. 29 Population and development re-view. New York: Population Council, 2003: 190.

33. Freedman V, Martin L. The role of education in explaining and forecasting trends in functional limitations among older Americans. Demography. 1999; 36(4): 461–73. In: Carey R, Tuljapurkar S (Eds.). Life span. Evoliu-tionary, ecological, and demographic perspectives. A sup-plement to Vol. 29 Population and development review. New York: Population Council, 2003: 190.

34. Manton K, Gu X. Changes in the prevalence of chronic disability in the United States black and nonblack population above age 65 from 1982 to 1999. Proceedings of the National Academy of Sciences. 2001; 98(11): 6354–9. In: Carey R, Tuljapurkar S (Eds.). Life span. Evoliutio-nary, ecological, and demographic perspectives. A supple-ment to Vol. 29 Population and development review. New York: Population Council, 2003: 190.

35. Crimmins E, Reynolds SL, Yasuhiko S. Trends in the health and ability to work among the older working-age population. Journal of Gerontology. 1999; 54B(1): 831–40. In: Carey R, Tuljapurkar S (Eds.). Life span. Evoliutiona-ry, ecological, and demographic perspectives. A supple-

ment to Vol. 29 Population and development review. New York: Population Council, 2003: 190.

36. Manton K. Changing concepts of morbidity and mortality in the elderly population. Milbank Quarterly. 1982; 60: 183–244.

37. Graham P, Blakely T, Davis P, Sporle A, Pearce N. Compression, expansion or dynamic equilibrium? – The evolution of health expectancy in New Zealand. Journal of epidemiology and community health. 2004; 58: 659–66.

38. Lemme BH. Suaugusiojo raida. Vilnius: Poligrafijair informatika, 2003.

39. Kirkwood TBL, Austad SN. Why do we age? Natu-re. 2000; 408: 233. In: Carey R, Tuljapurkar S (Eds.). Life span. Evoliutionary, ecological, and demographic perspec-tives. A supplement to Vol. 29 Population and development review. New York: Population Council, 2003: 19.

40. Kaplan H, Lancaster J, Robson A. Embodied capital and the evolutionary economics of the human life span. In: Carey R, Tuljapurkar S (Eds.). Life span. Evoliutionary, ecological, and demographic perspectives. A supplement to Vol. 29 Population and development review. New York: Population Council, 2003: 175.

41. Holmes DJ, Austad SN. The evolution of avian se-nescence patterns: Implications for understanding primary aging processes. American Zoologist. 1995; 35: 307–17. In: Carey R, Tuljapurkar S (Eds.). Life span. Evoliutiona-ry, ecological, and demographic perspectives. A supple-ment to Vol. 29 Population and development review. New York: Population Council, 2003: 77.

42. Stepukonis F, Razbadauskas R, Čepienė ir kt. Klai-pėdos miesto aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikata „Klaipėda 80+“ tyrimo duomenimis. Sveikatos mokslai. 2005; 15: 62.

43. Arking R. Biology of aging: Observations and prin-ciples. Englewood Cliffs, NJ: Prentice Hall, 1991: 166. Cituojama Lemme BH. Suaugusiojo raida. Vilnius: Po-ligrafija ir informatika, 2003: 380.

44. Hendry F, McVittie C. Is Quality of Life a healthy concept? Measuring and understanding life experiences of older people. Qualitative Health Research. 2004; 7(14).

45. Coles LS, James F. Fries is named Clinician of the year. Anti-aging e-journal. 2004. http://ncof.com/AAe-Journal/aa_ejournal1_freis.htm

46. Mikulionienė S. Lietuvos gyventojų senėjimas: ty-rimo metodai ir analizė. Lietuvos demografiniai pokyčiaiir gyventojų politika. Vilnius, 1995: 44.

47. Mobbs C. Molecular and biologic factors in aging.


In: Cassel CK, Leipzig L et al. (Eds.). 4th ed. Geriatric medicine. An evidence based approach, 2003.

48. Hart N. The social and economic environment and human health. Oxford Textbook of Public Health, 1997: 96.

49. Olshansky SJ, Carnes BA, Brody J. A biodemog-raphic interpretation of life span. Population and develop-ment review. 2002; 28(3): 510.

50. Lee R, Carter L. Modeling and forecasting U.S. mor-tality. Journal of the American Statistical Association. 1992; 87(419): 659–71. In: Carey R, Tuljapurkar S (Eds.). Life span. Evoliutionary, ecological, and demographic perspec-tives. A supplement to Vol. 29 Population and development review. New York: Population Council, 2003: 183.

51. Tuljapurkar S, Nan L, Boe L. A universal pattern of mortality decline in the G-7 countries. Nature. 2000; 405: 789–92. In: Carey R, Tuljapurkar S (Eds.). Life span. Evoliutionary, ecological, and demographic perspectives. A supplement to Vol. 29 Population and development re-view. New York: Population Council, 2003: 183.

52. Manton K, Stallard E, Dennis HT. Limits to human life expectancy: Evidence, prospects, and implications. Po-pulation and development review. 1991; 17(4): 603–38. In: Carey R, Tuljapurkar S (Eds.). Life span. Evoliutionary, ecological, and demographic perspectives. A supplement to Vol. 29 Population and development review. New York: Population Council, 2003: 183.

53. Ahlburg D, Vaupel J. Alternative projections of the U.S. population. Demography. 1990; 27(4): 639–52. In: Carey R, Tuljapurkar S (Eds.). Life span. Evoliutionary, ecological, and demographic perspectives. A supplement to Vol. 29 Population and development review. New York: Population Council, 2003: 183.

54. Schneider EL, Guralnik JM. The aging of America: Impact on health care costs. Journal of American Medical Association. 1990; 263(17): 2335–40. In: Carey R, Tulja-purkar S (Eds.). Life span. Evoliutionary, ecological, and demographic perspectives. A supplement to Vol. 29 Po-pulation and development review. New York: Population Council, 2003: 183.

55. Evans R. Dialogue with Erik Erikson. NY: Pra-eger, 1981.

56. Ritchie K, Kildea D. Is senile dementia is “age-re-lated” or “ageing-related”? – Evidence from meta-analy-sis of dementia prevalence in the oldest old. Lancet. 1995; 346: 931–4.

57. Cronsioe C. Thematic review on adult participa-tion in the labour market. In: Mutual learning program-me of the European employment strategy. Thematic Re-view seminar Comprehensive strategies for active aging. Brussels, 2005.

Straipsnis įteiktas redakcijai 2005 m. rugpjūčio 22 d.,parengtas spaudai 2005 m. lapkričio 30 d.

POSTPONEMENT OF SENESCENCE AND MORBIDITY:

DREAM OR REALITY?

F. Stepukonis1, T. Svensson2

1 Health Sciences Department, Klaipėda University2 Lund University, Unit of Gerontology and Care for the Elderly

SummaryThe theoretical background and research evidence support-

ing two alternative scenarios – worsening health and improving health at increasing life expectancy is analyzed.

It is shown that the prevailing “longer life – worse health” theory is based on the logic that due to the reduced birth-rate and increased proportion of older citizens the process of population aging is taking place, leading to an increased rate in old-age related chronic diseases and disability prevalence and, conse-quently, to a worse health of the whole population. In addition, the trend towards a worse health stimulates improvements in

medical technologies, giving the possibility to postpone the death of old-aged diseased / disabled individuals with a very poor health.

The opposite “longer life – better health” theory is based on the assumption that due to approaching the genetically pro-grammed upper limit for life expectancy, the further increase in life expectancy will decelerate, causing deceleration of popula-tion aging. Besides, postponement of aging and compression of morbidity to the end of individual’s lives can be expected due to the growing welfare, health prevention, improved nutrition, reduced health risk factors and spread of healthy lifestyle. These factors will have a bigger effect on the prolongation of survival compared with the effect from survival prolongation of people with very poor health.

In papers a review of an intermediate between the two theo-ries, the “dynamical equilibrium” scenario is presented.

In Discussion an analysis of strengths and weaknesses for both scenarios, as well as of the intermediate scenario is


presented. It is argued that the “longer life – better health” scenario is more plausible as it is supported not only by theo-retical assumptions, but also by growing research evidence. The social economic consequences are discussed in case this optimistic scenario towards successful aging would be verifiedas the general.

Keywords:life expectancy, health, postponement aging, com-

pression of morbidity, dynamical equilibrium, success-ful aging

Documents

Senatvės ir sergamumo nutolinimas ilgėjant gyvenimo ... · mei suspaudžia (compresses) senatvės amžiaus tarpsnį arti prie gyvenimo pabaigos“. Fries hipotezė paremta 2 prielaidomis