1

Socialinė nelygybė, stratifikacija, klasė, socialinis statusas

Socialinė nelygybė – tai bet kurių visuomenės vertybių pasiskirstymo tarp jos narių

nevienodumas. Tai liečia pajamas, turtą, prestižą ar valdžią. Kiekvienoje visuomenėje resursų

skirstymas priklauso nuo lyties, amžiaus, etninės kilmės, kvalifikacijos, partiškumo, religijos,

paveldėjimo ir kitų kriterijų.

Socialinė nelygybė buvo visais žmonijos vystymosi laikotarpiais. Pavyzdžiui,

Europoje maždaug nuo X iki XIV amžiaus žemė ir gyventojai priklausė nedidelei aukštuomenės

grupei. Feodalizmo laikotarpiu XIII a. susidarius Lietuvos valstybei – Lietuvos Didžiajai

Kunigaikštystei taip pat buvo didelė socialinė nelygybė. Ji buvo įforminta Lietuvos statutuose.

Antai, Lietuvos III statutas 1588 m. ryškiai atspindėjo feodalų pažiūras į valstiečius. Statutas draudė

pabėgusius valstiečius priimti į kitus dvarus. Surastą valstietį feodalas galėjo atsiimti, o asmuo,

priėmęs valstietį, turėjo sumokėti savininkui baudą. Atbėgusiam į miestą valstiečiui buvo

draudžiama suteikti pastogę. Jis turėjo būti suimtas ir įdarbinamas, kol atsiras savininkas. Taigi,

feodalinėje Lietuvoje feodalai naudojosi iš esmės neribota teisine galia. Dvarininkas valstietį galėjo

išplakti rykštėmis, pririšti prie stulpo, net nužudyti. Jis nurodydavo kas ką turi vesti, reikalaudavo

atlikinėti religines apeigas ir pan.

Pažymėtina, kad XVIII-XIX amžius pasižymėjo didžiuliais įvykiais žmonijos

vystimosi istorijoje. Tai didieji technikos pasiekimai, pramoninių miestų augimas, didėjantis

plačiųjų visuomenės masių nepasitenkinimas. Įvyko Didžioji prancūzų revoliucija, revoliucijos

Vokietijoje ir kt. Europos valstybėse, pilietinis karas Amerikoje. Visa tai paskatino tolimesnį

socialinės minties apie visuomenės struktūrą, socialinę nelygybę, jos priežastis ir pasekmes

vystymąsi.

Socialinė stratifikacija

„Jau Švietimo amžiaus pradžioje regime staigų tradicinės hierarchijos kritikos

pakilimą – nuo bendros philosophes paniekos viskam, kas savo kilme yra feodališka, iki analitinio

susidomėjimo stratifikacija“1. Stratifikaciją tyrinėjo škotų filosofai – Hume‘as, Fergusonas,

A.Smithas, o ypač J. Millarsas. Johno Millarso Rangų skirtumų visuomenėje stebėjimai yra

istorinio etnografinio aprašymo ir analizės šedevras2.

Esminiai stratifikacijos matmenys – turtas, galia ir prestižas. Pagrindiniai

stratifikacijos kriterijai: ekonominiai, kultūriniai, socialiniai ir simboliniai galios resursai.

Tai sociologijos mokslo sritis, kuri nagrinėja visuomenės susiskirstymą į socialinius

sluoksnius (stratas). Socialinį sluoksnį sudaro šeimos ir individai, užimantys vienodą socialinį rangą

1 Cit. R.A. Nisbet. Sociologijos tradicija. Vilnius: Pradai, 2000, p.262. 2 Žr. R.A. Nisbet. Sociologijos tradicija. Vilnius: Pradai, 2000, p.263.

2

kuriuo nors požiūriu – pajamų, turto, valdžios ar prestižo. Kai kada Vakarų sociologai socialinius

sluoksnius vadina „klasėmis”, “statusais” ir pan.

Socialinės stratifikacijos ir socialinio mobilumo teorijos atsirado ir išsivystė

polemikoje tarp dviejų tyrinėjimo grupių. Hierarchiniame kontekste, pagal pajamas, išsilavinimo

lygį, socialinį ir ekonominį prestižą. Iš kitos pusės - klasinės struktūros kontekste, kur individai ir

grupės pasiskirsto visuomenės gamybos sistemoje. Tie santykiai didžiąja dalimi užtvirtinti

įstatymais gamybos srityje; jų vaidmuo visuomeninėje darbo organizacijoje užtvirtinti ta dalimi

visuomeninio turto, kuriuo ji naudojasi. Pirmosios apraiškos pasirodė JAV ir gavo tradicinio statuso

pasiekimo pavadinimą (P.M. Blau ir O.D. Dunkan).

Klasinės analizės tradicijos labiau charakteringos europietiškiems tyrimams (K. Marx,

M. Weber) ir išeina iš prielaidų apie tai, kad individai gimsta skirtingose socialinėse klasėse, o

buvimas jose apsprendžia pagrindines gyvenimiškas vertybes, normas, gyvenimo stilių.

Yra išskiriami šie stratifikacijos kriterijai (valdžia, pajamos, išsilavinimas ir žinios),

kuriuos atitinkant yra trys stratifikacijos formos: ekonominė, profesinė ir politinė.

Ekonominė stratifikacija – tai diferenciacija (suskirstymas) gyventojų, pagal

pajamas. Kadangi iš keturių kriterijų naudojamų socialinei stratifikacijai matuoti, čia turima omeny

tik valdžia, tai ekonominė stratifikacija turi būti peržiūrima kaip dalis socialinės, atstovaujančios

sudėtingesnius ir daugiareikšmius reiškinius. Ekonominės stratifikacijos pagrindu yra pajamų

laiptai: vargšai užima žemiausią laiptelį, pasiturintys – vidurinį, o turtingi – aukščiausią. Ekonominė

stratifikacija išsirutulioja diferenciacijos pagrindu.

K. Marksas socialinę stratifikaciją stengėsi susiaurinti vien iki klasinio pasiskirstymo,

tuo tarpu M. Weberis atkreipė dėmesį į sudėtingą sąveiką, kai klasės, statusas ir partijos reiškiasi

kaip pavieniai socialinės stratifikacijos aspektai3.

Reikia pažymėti, kad antru ekonominės stratifikacijos požiūriu du požymiai –

socialinė stratifikacija, apibrėžianti visus gyventojus ir ekonominė stratifikacija, įjungianti tik

darbuotojus gyventojus – iš esmės skirsis.

Pajamų diferenciacija. Ekonominė stratifikacija, kokiam tik kontekste šį supratimą

benaudotume, yra pajamų diferenciacija – žmonių suskirstymas pagal pajamų dydį. Pvz., nuo

1992 m. Rusijoje vyksta vis didesnė pajamų diferenciacija. Realus skirtumas tarp pajamų yra

didesnis nei rodo statistiniai duomenys. Tai paaiškinama pajamų paskirstymu iš vienos pusės

„naujųjų rusų” (pačių turtingiausių), o iš kitos pusės – gyventojų grupių, sudarančių socialinę

daugumą, kurie net nepatenka, ir negali patekti į šeimos biudžeto statistikos tyrimą.

3 Žr. Sociologija. A.Giddens. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2005, p. 273.

3

Sutinkant su gautais duomenimis Rusijos gyventojų struktūroje „vidurinės” klasės

ribos yra neaiškios. N. M. Rimaševskio nuomone, rinkoje šios klasės faktiškai nėra. Jo vietoje yra

struktūrinė tuštuma. Tik penktadalis gyventojų atsirado intervale su pajamom nuo 1000 iki 100

dolerių būtent ten, kur, mokslininkų nuomone, turi būti vidurinė klasė. Vidurinis visuomenės

piramidės sluoksnis yra palygint nereikšminga gyventojų dalis, kurių materialinė padėtis labai

įvairi. Diferenciacija taip pastebima, kad viena „vidurkio” dalis greičiau prisišlieja prie aukščiau

esančios grupės, o kita – prie žemiau esančios grupės.

Pajamų poliarizacija. Vidurinė klasė netenka įprastos vietos piramidės vidury ir

išsiskirsto tarp dviejų polių: viena dalis traukiasi prie turto polio, kita – prie neturto polio. Tokia

padėtis vadinama pajamų poliarizacija. Jos labai skiriasi elgesiu, vertybėm, orientacijom.

Atsiranda net dvi vartotojų rinkos, smarkiai besiskiriančios ne tik kainom, bet ir vartojamomis

gėrybėmis. Socialinės poliarizacijos augime mokslininkai mato pagrindinės gyventojų masės

socialinės, o po to ir fiziologinės degradacijos požymius.

Stratifikacijos sistemos analizė, sociologų nuomone, reikalauja iš tyrinėtojų

laikymosi sekančių taisyklių:

• dydžiai ir skaičiai (klasių ir statusų grupių);

• mobilumo dydis (individų ir šeimų iš vienos grupės į kitą);

• griežtas pasiskirstymas tarp elgesio (gyvenimo stiliaus) grupių ir klasės savimonės dydžio;

• socialinio išskirtinumo specifiškumas – nuosavybės, kurią valdo žmogus, rūšys užsiėmimų,

o taip pat vertybių, kurios apibūdino vieną ar kitą statusą būdai ar dydžiai;

• valdžios pasiskirstymas tarp kelių klasių ar statusų grupių.

JAV, kaip ir daugumoj kitų industrinių visuomenių, egzistuoja atvira klasių struktūra.

Čia statusas reikalingas siekiams, judėjimui į viršų ar apačią socialiniais laiptais. Tokie

parsikraustymai vyksta gana dažnai. Priešingai, Indijoje ir daugumoj tradicinių visuomenių

stratifikacijos sistemos uždaros: daugiausia čia statusas yra formuojamas įstatymu. Turtas išliko

kaip stimulas vertikaliam mobilumui, jeigu jis vyksta legaliai. Taigi matome, kad stratifikacija yra

socialinis reiškinys.

Sociologijoje egzistuoja daug stratifikacijos teorijų, tačiau visa jų atsiradimo ir raidos

istorija – tai diskusijų dėl socialinių sluoksnių išskyrimo ir jų rangavimo istorija. Galima išskirti tris

pagrindines mokyklas, skirtingai interpretuojančias socialinės stratifikacijos problemas: marksistų ir

neomarksistų, funkcionalistų, veberistų ir neoveberistų.

Tiek Vakarų valstybių, tiek Lietuvos sociologai išvysčiusių šalių visuomenę

suskirsto į šiuos pagrindinius sluoksnius (pagal pajamas) (žr. 1 lentelę):

4

1 lentelė. Visuomenės susiskirstymas pagal sluoksnius

Socialinis sluoksnis Požymiai

Pirmasis sluoksnis Jam priskiriami firmų vadovaujantieji darbuotojai. Tai – aukštos kvalifikacijos asmenys, kurių darbo apmokėjimas iš esmės didėja virštarifinių priemokų sąskaita. Garantuotas ir jų socialinis aprūpinimas. Tai palyginti negausus sluoksnis.

Antrasis sluoksnis Jį sudaro gerai apmokami kompetentingi specialistai, aukštos kvalifikacijos darbininkai ir visų lygių valstybinio aparato tarnautojai.

Trečiasis sluoksnis Tai darbininkai, kurių kvalifikacija vidutinė ir profesinis pasirengimas reikalauja atnaujinimo. Jų darbo užmokestis yra pakankamas, nes jį gina kolektyvinės sutartys. Tačiau jų socialinio aprūpinimo garantijos yra menkesnės. Šis sluoksnis yra gana gausus.

Ketvirtasis sluoksnis Tai aptarnavimo sferos darbuotojai. Darbo apmokėjimas, palygimus su aukštesniais sluoksniais, žemesnis.

Penktasis sluoksnis Jam priskiriamas jaunimas, pagyvenę žmonės, laikini bedarbiai, asmenys, turintys fizinių trūkumų. Nors kai kurių kategorijų žmonės yra saugomi specialių socialinių programų, jų pragyvenimo lygis nėra stabilus4

Ši socialinė hierarchija sudaryta pagal žmogiškosios veiklos visuomeninio

reikšmingumo ir jo įvertinimo kriterijus. Nėra abejonės, kad šis klasifikavimas yra kiek

sustambintas ir supaprastintas.

Pavyzdžiui, pirmajame sluoksnyje dar būtų galima išskirti visuomenės elitą

(aukščiausio rango vadovus, pramonės, komercijos, finansų ir kt. turtuolius). Suskirstyti į

atskiras socialines grupes būtų galima ir kitus socialinius sluoksnius (priklausomai nuo

sociologinių tyrimų tikslų ir uždavinių).

Sovietinės visuomenės socialiniai sluoksniai Ilgą laiką sovietinėse respublikose, tame tarpe ir Lietuvoje, buvo keliama klasinė

visuomenės struktūra, apeinamos socialinės nelygybės problemos. Tuo tarpu visuomenės

skirstymas į darbininkų klasę, kolūkinę valstietiją ir inteligentiją nenusakė jų turtinės padėties,

pajamų dydžio, privilegijų. Esanti socialinė nelygybė sovietinėje sociologijoje buvo nuslepiama.

Kai kurie vakarų sociologai bandė suskirstyti sovietinę visuomenę į socialinius

sluoksnius. Antai amerikiečių sociologas A. Inkelsas5 sovietinę visuomenę suskirsto į 9

sluoksnius (žr. lentelę). Šie A. Inkelso pateikti socialiniai sluoksniai (stratos) atspindi kiek

4 E. Stancikas. Šiuolaikiniais procesai darbo rinkoje. Lietuvos ūkis, 1991. Nr. 4., p. 15-16. 5 A. Inkels. Social structure and mobility in the Soviet Union 1940-1950. Social stratification. Ed. By Lopreato, New York, 1974. p. 509.

5

ankstesnių laikų (1940-1950 m.) sovietinės visuomenės socialinę sudėtį. Rusijos sociologai E.

Starikovas6, O. Škaratanas7 pažymi, kad po Stalino mirties elitinių sluoksnių politiniai

įsitikinimai ar entuziazmas ėmė mažėti. Visuomenės liberalizacija, padidėję ūkinės veiklos

mąstai pagreitino elito degradacijos procesą. Nors paspartėjo techninė pažanga, pakilo

specialistų ir darbininkų kvalifikacijos lygis, gamybos darbo našumas nepradėjo didėti. Atsirado

lygiavos tendencijos, krito protinio darbo prestižas, inteligentijos pragyvenimo lygis. Tačiau

partinė nomenklatūra išsilaikė ir stiprėjo, atsirado naujas elitinis sluoksnis – biurokratija. Tokia

sovietinės visuomenės socialinė hierarchija išliko beveik nepakitusi iki Tarybų Sąjungos iširimo

(žr. 2 lentelę).

2 lentelė . Lietuvos visuomenės socialinė struktūra (iki 1990 m.) Socialinis sluoksnis Požymiai

Pirmasis sluoksnis Priskiriamas valdantis elitas – partijos ir vyriausybės vadovai,

kariškių viršūnė, aukščiausi valdininkai. Jie turėjo didelę valdžią,

įvairiausias privilegijas.

Antrasis sluoksnis Priskiriami žymiausi mokslininkai, meno ir literatūros veikėjai.

Pagal materialinės gerovės lygį ir privilegijas jie labai artimi

pirmajam sluoksniui, tačiau žymiai kuklesnę vietą užima valdžios

skalėje.

Trečiasis sluoksnis Sudaro darbininkų aristokratija – penkmečių spartuoliai,

rekordininkai, gavusieji aukštą darbo užmokestį, turėjusieji

ypatingai geras darbo ir buities sąlygas.

Ketvirtasis sluoksnis Sudaro inteligentai (vidurinės grandies) ir vidutinių įmonių vadovai,

taip pat aukštųjų mokyklų darbuotojai, diplomuoti specialistai,

karininkai, kurių materialinė padėtis buvo žymiai geresnė negu

eilinių darbininkų.

Penktasis sluoksnis Priskiriami eiliniai valdymo aparato darbuotojai, buhalteriai ir kiti

tarnautojai. Jų išsilavinimas buvo vidurinis. Pragyvenimo lygis –

šiek tiek žemesnis už vidutinį.

Šeštas sluoksnis Sudaro pirmaujančių kolūkių, įskaitant “kolūkių - milijonierių”

6 Стариков Е. Новые элементы социалъной структуры. – Комунист, Москва, 1990, Nr. 5. – p. 30. 7 Шкаратан О. Социалъная структура: иллюзии и реалъностъ. Социология перестройки. – Москва: Наука, 1990. – p. 52.

6

darbuotojus. Jie turėjo lengvatines sąlygas (žemės ūkio techniką,

trąšas, miesto darbininkų pagalbą ir t.t.). Jie gaudavo uždarbį, kuris

su pajamomis iš pagalbinio ūkio, užtikrino neblogą pragyvenimo

lygį.

Septintas sluoksnis Sudaro žemos kvalifikacijos darbininkų būrys, kurių materialinės

gerovės lygis buvo labai kuklus.

Aštuntas sluoksnis Priklauso eilinių kolūkių ir tarybinių ūkių valstietija, kurios

dauguma vos sudurdavo galą su galu, taip pat žemiausios

kvalifikacijos miestų darbininkai.

Devintas sluoksnis Priklausė žmonės, kurie buvo patekę į darbo lagerius. Šį sluoksnį

sudarė keli milijonai žmonių, kurie iš esmės dirbo nemokamai.

Žr.: E. Stancikas. Šiuolaikiniais procesai darbo rinkoje. Lietuvos ūkis, 1991. Nr. 4., p. 15-16.

Visa sovietinės valstybės gyvavimo laikotarpį visuomenės socialinė struktūra

būdavo nusakoma pagal marksistinį klasinį supratimą. Prieškarinės nepriklausomos Lietuvos

metais visuomenės socialinė struktūra buvo apibūdinama taip:

1. Darbininkai. Jų buvo daugiau kaip 360 tūkst. 2/3 visų darbininkų dirbo

žemės ūkyje, o pramonės įmonėse ir amatų dirbtuvėse dirbo apie 11 proc. visų darbininkų. 1/8

visų darbininkų sudarė padieniai darbininkai ir tarnaitės. Įvairių bedarbių kaime buvo apie 200-

250 tūkst. Į užsienį emigravo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų8.

2. Lietuvos buržuazija. Tai pramonės, prekybos, finansų kapitalistai,

buožės (pasiturintys ūkininkai) ir stambieji žemvaldžiai sudarė apie 10-11 proc. visų gyventojų.

Tačiau didžiausią dalį – 4/5 visos buržuazijos sudarė kaimo buržuazija – buožės ir stambių

kapitalistinių ūkių savininkai9.

3. Smulkioji buržuazija. Dauguma Lietuvos gyventojų sudarė smulkūs ir

vidutiniai valstiečiai, amatininkai, smulkūs prekybininkai, dalis inteligentijos. Smulkioji

buržuazija sudarė apie 60 proc. visų Lietuvos gyventojų. Ji savo rankose turėjo gamybos

priemones, bet neišnaudojo svetimo darbo. Smulkioji buržuazija diferencijavosi: vieni turtėjo

virsdami kapitalistais, kiti (didesnė dalis) – skursdami gausino proletariato gretas10.

8 Lietuvos TSR istorija. Vilnius: 1965, t. III. – p. 137. 9 Ten pat. p. 143. 10 Ten pat. p. 138.

7

Manoma, kad tarpukario Lietuva pagal gyventojų socialinę struktūrą buvo tipiška

vidutiniškai išsivysčiusio kapitalizmo šalis, kurioje lemiamą reikšmę turėjo žemės ūkio produktų

gamyba ir jų perdirbimas. 1939 m. 74 proc. Lietuvos gyventojų dirbo žemės ūkyje, pramonėje ir

statyboje – 8 proc., kitose šakose – 18 proc.

Pokario metais pirmiausiai buvo suvisuomeninta privatinė amatininkų ir kitų

smulkių gamintojų nuosavybė. Buvo sukurtas verslinės kooperacijos tinklas. Iki 1950 metų

pabaigos privatus sektorius buvo likviduotas, o 1960 m. panaikinta ir verslinė kooperacija. Jau

1952 m. buvo sukolektyvinta 98, 8 proc. valstiečių ūkių. Stambesnieji ūkininkai (buožės) buvo

likviduoti (represuoti). Viso to pasekoje 1989 m. Lietuvos visuomenės socialinė-klasinė

struktūra (pagal marksistinę klasifikaciją) atrodė taip (žr. 3 lentelę):

3. lentelė. Lietuvos visuomenės socialinė-klasinė struktūra (pagal marksistinę

klasifikacij ą)

Visi gyventojai (įskaitant nedirbančius šeimos narius). Iš jų: 100 proc.

Darbininkai 57 proc.

Tarnautojai 23 proc.

Kolūkinė valstietija 20 proc.

Šaltinis: Lietuvos TSR istorija. Vilnius: 1965, t. III. p. 137-143.

Socialinių sluoksnių formavimasis Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę (po 1990 m. kovo 11

d.)

1990 m. kovo 11 d. Lietuva atkūrė savo valstybingumą. Prasidėjo pereinamasis

laikotarpis ir administracinės komandinės ūkininkavimo sistemos prie rinkos santykių

ekonomikos.

Priėmus Lietuvos Įmonių įstatymą, pradėjo kurtis įvairaus tipo įmonės: 1)

individualios (personalinės) firmos, priklausančios vienam ar keliems asmenims, 2) tikrosios

ūkinės bendrijos, 3) komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos, 4) akcinės ir uždarosios

akcinės bendrovės, 5) valstybinės (vietos savivaldybių) įmonės, 6) valstybinės akcinės įmonės.

Šių įmonių ir firmų (išskyrus valstybines) steigimuisi didelį poveikį davė

valstybinio turto privatizacija. Iš savininkų, dalinių savininkų, eilinių akcininkų ir pradėjo

formuotis nauji socialiniai sluoksniai ir grupės. Šis procesas vyksta ir šiuo metu. Daugelis naujai

susikūrusių firmų, uždarųjų akcinių bendrovių ir kitų ūkinių bendrijų pagal savo veiklos mastus,

organizacinės struktūros efektyvumą ir valdymo metodus neprilygo (ir dabar daugeliu atvejų

8

neprilygsta) analogiškoms išsivysčiusių užsienio šalių firmoms. Lietuvos verslininkams,

komersantams, bankininkams ir kitiems biznieriams gerokai trūko kvalifikacijos ir

kompetencijos. Privatizacijos procesas taip pat susidūrė su daugybe problemų (ir ne tik

ekonominių).

Ekonomisto ir sociologo Albino Aškinio11 nuomone, valstybės turto

privatizavimas, diferencijuodamas gyventojus pagal jų turimo akcinio kapitalo dydį, tuo pačiu

pagal jų asmeninių pajamų pobūdį, sudaro prielaidą tam tikru mastu vertinti ir prognozuoti

ryškėjančius dirbančių gyventojų socialinius sluoksnius arba grupes:

1) Individualių (personalinių) firmų savininkai (įskaitant ūkininkus); šio

sluoksnio pajamų šaltinis – pajamos iš gauto pelno.

2) Asmenys, turintys didesnį iš dalies ar pilnai privatizuotų valstybinių

įmonių ir organizacijų, uždarų akcinių bendrovių bei kitų firmų akcijų kiekį, dirbantys minėtų

objektų valdytojais, organizatoriais, menedžeriais ir pan.; jų pragyvenimo šaltinis – darbo

užmokestis ir pelno dalis, gaunama dividendų ir kitokiu pavidalu.

3) Asmenys, dirbantys valstybinėse, iš dalies ar pilnai privatizuotose

įmonėse, organizacijose, firmose ir turintys nedidelį akcijų kiekį; jų pagrindinis pragyvenimo

šaltinis – darbo užmokestis, nes iš pelno gaunamos išmokos yra nedidelės.

4) Asmenys, dirbantys valstybinėse, iš dalies ar pilnai privatizuotose

įmonėse, organizacijose, firmose ir neturintys akcijų (panaudoję investicinius čekius butui,

sodo žemei pirkti arba kitiems tikslams); jų vienintelis pragyvenimo šaltinis – darbo

užmokestis12.

Minėtų dirbančių gyventojų sluoksniai sudaro socialinę hierarchiją pagal du

požymius:

• turimo akcinio kapitalo kiekį;

• asmeninių pajamų pobūdį.

Už šios hierarchijos ribų lieka laikinai darbo netekę žmonės ir bedarbiai, gaunantys

socialines pašalpas. Tačiau šios grupės žmonių užimtumas sudaro atskirą, labai sunkiai

sprendžiamą problemą.

11 Aškinis A. Naujos socialinės grupės ir jų interesai. Žmogaus interesai ir dabartis.“ – Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 1993. – p. 5. 12 Žr. Aškinis A. Naujos socialinės grupės ir jų interesai. Žmogaus interesai ir dabartis.“ – Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 1993.

9

Socialinės grupės (sluoksnio) socialinį elgesį apsprendžia vertybinės orientacijos.

Pirmam priklausantys žmonės svarbiausia vertybe laiko galimybę gauti pelną privatinės nuosavybės

būdu, kuris užtikrina normalų (kartais prabangų) jų ir jų šeimos pragyvenimo lygį (materialinė

mikroperspektyva) ir tolesnį įmonės (firmos) gamybinės bei komercinės veiklos plėtimą kaip būtiną

sąlygą išsilaikyti konkurencijos sąlygomis. Šio sluoksnio veikla naudinga respublikos ekonomikai,

nes ji didina gamybos efektyvumą, darbo vietų skaičių, mokesčiais remia valstybės biudžetą. Tačiau

vertybinių orientacijų skalėje turėtų būti asmenybės saviraiška, siekimas pranoksti kitus

verslininkus ir komersantus savo iniciatyva, išradingumu ir prestižu.

Minėtos svarbiausios vertybės apjungia pirmųjų dviejų socialinių sluoksnių interesus.

Sąvoka interesai suprantama kaip socialinių grupių (sluoksnių) gyvenimiškosios veiklos tiesioginės

paskatos, motyvai, skatinantys iniciatyvą, kūrybiškumą.

Privačių firmų savininkai ir daliniai savininkai visų pirma yra suinteresuoti sąlygomis,

kurias jų veiklai sudaro valstybėje veikiantys įstatymai. Firmų veiklos efektyvumą sąlygoja lanksti

Vyriausybės mokesčių politika, galimybės laiku gauti kreditus ir kiti ekonominiai svertai. Susijungę

į organizacijas (Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos statybininkų asociacija, Lietuvos

žemdirbių sąjunga ir kt.) privataus kapitalo savininkai deda pastangas, Kad Lietuvos Respublikos

įstatymai ir poįstatyminiai aktai suteiktų realias galimybes praplėsti komercinius ryšius tiek į

Vakarus, tiek į Rytus, kad būtų galima kurti bendras Lietuvos ir užsienio firmas. Siekdami

realizuoti savo interesus jie gali paveikti ir jau veikia per politines partijas, jų frakcijas Seime.

Trečias ir ketvirtas socialiniais sluoksniai, kurie sudaro didžiąją dirbančių žmonių

daugumą, orientuojasi į šias vertybes: 1) kasdieninę darbinę veiklą kaip pragyvenimo šaltinį,

užtikrinantį nors būtiniausių poreikių patenkinimą, 2) bendravimą su artimiausia įmonėje, įstaigoje

ar firmoje esančia socialine aplinka (bendradarbiais), t.y. šios aplinkos dėmesys yra brangintinas,

joje savo elgesiu būtina pasiekti pripažinimą.

Šie socialiniai sluoksniai yra suinteresuoti savo kvalifikacijos lygio kėlimu, darbo

užmokesčio didėjimu, užimtumo pagal turimą specialybę garantijomis. Jiems priklausantys žmonės

yra nusiteikę kelti, stiprinti savo profesinį prestižą, ginti savo, kaip samdomųjų darbuotojų, teises.

Žinoma, jie kaip ir kitų socialinių sluoksnių atstovai,turi ir kitokių (kultūrinių, buitinių ir t.t.)

interesų, tačiau šiuo atveju apsiribojama žmonių interesais, kurie susiję su jų darbine veikla.

Prasidėjus socialiniams ekonominiams pertvarkymams Lietuvoje išryškėjo dar viena

nauja socialinė grupė.

Esant silpnai išvystytai vartojimo prekių gamybai ir atsiradus galimybei išvažiuoti į

užsienio šalis Lietuvoje atsirado didelis skaičius žmonių, kurie ėmė verstis daugiausiai smulkia

prekyba, užsienyje pirktų prekių perpardavimu. Smarkiai išsiplėtė Vilniaus Gariūnų tipo

10

turgavietės, buvo pastatyta daugybė kioskų, vyko (ir vyksta) prekyba tiesiog gatvėse, aikštėse,

stotyse ir kt. viešose vietose.

Šiai visuomenės socialinei grupei priklauso daugiausiai oficeliai nedirbantys jauni

žmonės. Jų veiklą tuo metu žmonės vadino spekuliacija arba, kaip sako kai kurie sociologai,

lumpenbizniu. Patys prekeiviai šią veiklą laikė ir laiko darbu. Ši veikla visuomenėje buvo vertinama

gana nepalankiai, nes ji sukelia nemaža socialinių negerovių (susidaro sąlygos nusikalstamai

veiklai, jauni žmonės atitrūksta nuo mokslo ir kt.)

Tačiau dalis žmonių prekiavo ir prekiauja siekdami sukaupti lėšų platesnei gamybinei

ar komercinei veiklai išplėsti, o vėliau įsijungti į akcines bendroves, firmas arba kurti naujas

gamybines įmones, parduotuves. Duotu atveju jų vertybinės orientacijos yra panašios į verslininkų

ar komersantų orientacijas, o svarbiausias interesas – patekti į minėtą pirmą (arba antrą) visuomenės

sluoksnį (tą sluoksnį tuo metu sudarė daugiausiai buvę sovietiniai nomenklatūrininkai).

Tenka pažymėti dar vieną socialinę grupę. Greta įvairaus tipo prekeivių atsirado taip

vadinami reketininkai, prievarta imantys iš prekeivių tam tikrą mokestį (duoklę) už prekių

pardavimą. Tai – nusikalstramo pasaulio gaujos.

Stratifikaciniai prieštaravimai Minėtų socialinių sluoksnių ir grupių interesai nėra vienodi. Jie gali susikirsti,

susipriešinti tiek su valstybės, tiek su kitų socialinių sluoksnių (grupių) interesais.

• Kai kurie privačių firmų savininkai dėl nestabilios ekonominės situacijos, didelių mokesčių gali

baimintis visas turimas laisvas lėšas, įskaitant ir atitinkamą pelno dalį, paversti kapitalu, t.y.

panaudoti gamybos (komercijos) plėtimui (minėta “materialinė makroperspektyva”). Tai tam

tikru mastu pažeistų valstybės, o tiesiogiai – III bei IV sluoksnių interesus, nes nebūtų įmonėse

ar firmose papildomai steigiamos ir įrengiamos darbo vietos, reikalingos darbingų žmonių

užimtumui didinti. Tokio savininkų elgesio galima išvengti, jei vyriausybės mokesčių, taip pat

įmonių kreditavimo politika būtų racionali ir lanksti.

• Antras prieštaravimas tarp valstybės ir firmų, ypač uždarų akcinių bendrovių savininkų,

atsiranda, pastarieji ima slėpti savo pajamas, vengia mokėti valstybei mokesčių. Tai neigiamai

veikia valstybės biudžeto pajamų formavimą bei biudžetinėse įstaigose dirbančių žmonių darbo

apmokėjimą. Šią negerovę galima įveikti tik stiprinant privačių firmų finansinę kontrolę.

• Privačiose įmonėse, firmose gali kilti nesutarimai ir konfliktai tarp savininkų ir samdomų

darbuotojų dėl atlyginimo ir darbo sąlygų. Įsidarbinantį žmogų gali šokiruoti jau pirmieji

kontaktai su privačių įmonių, firmų atstovais. Pretendentus į laisvą darbo vietą jie gali

“ įkainuoti”, vertinti ne tiek pagal išsimokslinimą, kiek pagal profesinę kvalifikaciją, fizinį

11

išsivystymą, amžių. Nusivylimą ir net pažeminimą gali patirti specialistai su aukštuoju ir

aukštesniuoju išsimokslinimu, neturintys šiuolaikinių techninių ir komercinių žinių. Kai kuriems

jų tenka pakeisti protinį darbą fiziniu. Tai gana sunkus psichologinis perėjimas. Sušvelninti šį

prieštaravimą tarp I ir III-IV socialinių sluoksnių galima tobulinant darbo įstatymus, priimant

įstatyminius aktus, reglamentuojančius darbdavių ir darbuotojų tarpusavio santykius.

• prieštaravimas tarp anksčiau valstybinėse įmonėse buvusio darbo ritmo ir režimo su naujai

įvedamu darbo ritmu ir režimu privačiose įmonėse ir firmose. Kai kuriems darbuotojams, ypač

vyresnio amžiaus arba silpnesnės sveikatos sunku prisitaikyti prie spartesnio darbo režimo ir

ritmo. Todėl jie ieško lengvesnio darbo arba papildo bedarbių gretas. Šis prieštaravimas išnyks

tada, kai privačiose firmose bus plačiai taikoma šiuolaikinė technika ir technologija, šalinanti

sunkų rankų darbą.

Vykstant socialiniams ekonominiams pertvarkymams Lietuvos Respublikos

dirbančių gyventojų sudėtis keičiasi ir keisis ateityje. Laipsniškai didės savininkų skaičius (I

sluoksnis). Įmonėms (firmoms) reikės vis daugiau jų valdytojų, vadybininkų ir kitų organizatorių

(I sluoksnis).

III ir IV socialiniai sluoksniai pagal jų santykį su privatine nuosavybe gali keistis.

Nepriklausomai nuo turimo akcijų kiekio, šie sluoksniai poliarizuojasi pagal kitą kriterijų –

turimą išsimokslinimą, kvalifikaciją, kompetenciją, kurių reikalauja informacinė visuomenė.

Išsivysčiusių užsienio šalių specialistų nuomone, ateityje dirbančiųjų struktūrą

sudarys: aukštos kvalifikacijos specialistų bei darbininkų vidutinės bei žemos kvalifikacijos

dirbančiųjų masės. Pirmųjų darbas bus geriau apmokamas, jų nedarbo grėsmė sumažės iki

minimumo. Antrųjų darbo apmokėjimo ir užimtumo garantijos nebus tvirtos.

Socialinės klasės samprata

„Socialinės klasės samprata apima daugelį teorinių ir metodologinių požiūrių.

Socialiniai pokyčiai, įvykę Rytų Europoje per pastarąjį dešimtmetį, verčia ieškoti naujų, ne tik

tradicinių, bet ir alternatyvių perspektyvų, apibūdinančių socialinę stratifikaciją13. Šiandien

sociologai diskutuoja tiek apie klasinę struktūrą, tiek apie socialinių klasių įtaką politikai,

ekonomikai, kultūrai, gyvenimo stiliui ir kt.

Klasės visose tautose atsirado yrant pirmykštei bendruomeninei santvarkai (IV tūkst.

pabaigoje – III tūkst. pradžioje prie Kristų Nilo, Eufrato ir Tigro upių slėniuose, III-II

13 M. Taljūnaitė. Klasinių teorijų ir socialinės tikrovės santykis stratifikacijios tyrimuose // Socialinis struktūrinimasis ir pažinimas. Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 1999, p. 12.

12

tūkstantmetyje prieš Kristų Judėjoje, Kinijoje, I tūkstantmetyje prieš Kristų Graikijoje, Romoje).

Klasių atsiradimą nulėmė darbo našumo didėjimas, pridedamojo produkto sukūrimas ir gamybos

priemonių privatinės nuosavybės atsiradimas.

Socialinės klasės sąvoka, kitaip negu ankstesnės hierarchijos sąvokos, priklauso XVIII

a. pabaigai. „Socialinės klasės sąvoka su visa jos papildoma terminologija buvo plataus masto

ekonominių ir socialinių pokyčių XVIII a. pabaigoje ir XIX a. produktas14.

XIX a. tiek konservatoriai, tiek liberalai, tiek radikalai socialinės klasės sąvoką laikė

esmine. Susižavėjimas iš tikrųjų buvo toks didelis, kad žodis „klasė“ pradėjo reikšti intelektualų

sąmonei tai, ką Johnas Stuartas Millis rašė 1834-aisiais: „Jie periodiškai kartojami amžinajame

žemvaldžių, kapitalistų ir darbininkų rate iki tol, kol, atrodo, pradedama mąstyti apie šių trijų klasių

atskyrimą visuomenėje“15.

Socialinės klasės (iš lot.kalbos classis – grupė, kategorija) – didelės socialinės grupės,

apjungiančios savo viduje žmones su bendru socialiniu-ekonominiu ir politiniu statusu.

Visuomenės padalijimą į klases mokslininkai aiškina skirtingai. Praeityje ypatingai

plačiai pasklido teorija, kurios pagrindiniu klasiniu požymiu buvo aiškinama turto, jo masto ir

gavimo būdai (A.Smitas, D.Rikardas ir kt.). Tuometinė visuomenė pasidalino į feodalus kaip žemės

savininkus, gaunančius rentą, buržuaziją (kapitalistus) kaip kapitalo savininkus, gaunančius pelną,

darbuotojus, pasiskirstančius savo darbą ir gaunančius atlyginimą. Orientuodamiesi į šiuos

požymius marksistai sukūrė savo klasių teoriją16.

Sąvokos luomas ir klasė yra sinonimai, dažnai vartojami pakaitomis, tačiau luomai

suprantami kaip bendruomeniniai, o klasės – kaip visuomeniniai kolektyvai. Akivaizdu, kad kuo

labiau luomas susitapatina su klase, tuo labiau jis dezintegruojasi, t.y. tuo labiau didėja jo narių

mobilumas.

Luomai yra įvairiasni ir apima daugiau socialinį ir dvasinį jų narių gyvenimą. Jie gali

būti skirstomi į kultūrinius, religinius ir kt. Luomai apima moralinį ir intelektualinį individų

gyvenimąTačiau klasės yra produktas tos visuomenės, kurioje dominuoja sutartinės ir piniginės

vertybės17.

Vyksta konfliktas tarp luomo ir klasės, nes luomus išstumia priklausymo klasei

įsisąmoninimas. Klasės siekia įgyti efektyvią valdžią, remiasi masių jėga, t.y. didžiuliu skaičiumi tų,

14 Žr. Cit. R.A. Nisbet. Sociologijos tradicija. Vilnius: Pradai, 2000, p.263. 15 Cit. R.A. Nisbet. Sociologijos tradicija. Vilnius: Pradai, 2000, p.263. 16 Žr. Словарь-справочник по социологии и политологии / Э. В. Тадевосян, М: Знание, 1996. 17 Žr. R.A. Nisbet. Sociologijos tradicija. Vilnius: Pradai, 2000, p.309.

13

kurie šiam kolektyvui priklauso, tačiau amatininkai, ūkininkai, valstybės tarnautojai, akademikai

šiais laikais dar jaučiasi sudarantys profesinius luomus18.

„Luomai moderniame pasaulyje dažniausiai regimi tose srityse – profesijose, – kur

sutartiniai ekonominiai faktoriai yra antraeiliai: dvasininkijoje, akademinėse profesijose,

kariuomenėje, teisėje ir medicinoje“19.

Mokslas apie klases ir klasių kovą atsirado tyrinėjant visuomenės socialinę nelygybę,

visų pirma, skirstant žmones į turtingus ir vargšus. Politinės ekonomijos klasikai Adamas Smithas

(1723-1790), Dovydas Rikardo (1772-1823), o taip pat istorikai Fransua Gizo (1787-1874),

Ogiustas Tjerė (1797-1877) ir kiti sukūrė visuomenės pasiskirstymo teoriją, išskirdami tris klases

tuometinėje visuomenėje:

1) žemės savininkai (feodalai), gaunantieji rentą;

2) kapitalo savininkai (buržua), gaminantieji pelną;

3) darbininkai, kurie už savo darbą gauna darbo užmokestį.

Klasių atsiradimą jie siejo su politine prievarta, pateisino klasių kovą, vykusią

Viduramžiais. Klasių kovą tarp proletariato ir buržuazijos jie laikė „neverta ir gėdinga” (F. Gizo).

Buržuazinės visuomenės klasinę struktūrą jie laikė normalia (natūralia) ir nekintama.

Vieni pirmųjų išsamų funkcionalistinės socialinės stratifikacijos aiškinimą pateikė

1945 m. sociologai Kingsley Davis ir Wilbert Moor. Jie teigia, jog įvairios individų užimamos

pozicijos visuomenėje skiriasi savo svarba. Vienos iš jų yra svarbesnės negu kitos. Svarbiausių

funkcijų atlikimas dažniausiai reikalauja talento, įgūdžių, patirties, kurie įgyjami ilgai mokantis ir

praktikuojantis. Be to, dažnai sudėtingų funkcijų atlikimas susijęs su nuolatine įtampa bei

atsakomybe. Todėl skirtingas profesines pozicijas visuomenė vertina skirtingai. Siekiant skatinti

pačius talentingiausius ir geriausiai pasiruošusius individus užimti visuomenei reikšmingiausias

profesines pozicijas ir atlikti svarbiausias funkcijas bei išreikšti skirtingų profesinių pozicijų

reikšmingumą ir vertinimą, kiekviena visuomenė turi skatinimo sistemą, tai yra taisykles ir

principus, pagal kuriuos socialinės vertybės – pajamos, galia, prestižas – yra paskirstomi tarp įvairių

pozicijų [4].

Klasių kilmė (K. Markso teorija). Tuo tarpu Karlas Marksas (1818-1883) ir jo

pasekėjai tas idėjas išplėtojo ir savaip aiškino klases ir klasių kovą. K. Marksas, nagrinėdamas

visuomenės pasidalijimo į klases priežastis, papildė klasių teoriją 3 pagrindiniais teiginiais:

1) klasių buvimas susijęs su tam tikromis istorinėmis gamybos vystymosi

fazėmis;

18 Žr. R.A. Nisbet. Sociologijos tradicija. Vilnius: Pradai, 2000, p. 310. 19 Cit. R.A. Nisbet. Sociologijos tradicija. Vilnius: Pradai, 2000, p.310.

14

2) klasių kova būtinai veda į proletariato diktatūrą;

3) ši diktatūra tėra perėjimas į bet kurių klasių panaikinimą ir į visuomenę

be klasių.

Marksistiniu požiūriu yra skiriamos pagrindinės ir nepagrindinės klasės. Be jų

visuomenėje dar būna įvairių visuomenės sluoksnių klasių viduje ir tarpinių sluoksnių tarp klasių.

Pagrindinės klasės yra tos, kurias sukuria visuomenėje vyraujantis gamybos būdas ir

be kurių ji yra neįmanoma. Pagrindinių klasių interesų susidūrimas atspindi svarbiausius to

gamybos būdo prieštaravimus ir lemia visų formacijų visuomeninių konfliktų ir kovų kryptį.

Pagrindinės klasės vergovinėje santvarkoje yra vergai ir vergvaldžiai, feodalizme – valstiečiai

(baudžiauninkai) ir feodalai (dvarininkai), kapitalizme – proletariatas (darbininkų klasė) ir

buržuazija.

Nepagrindinių klasių buvimą taip pat sąlygoja visuomeninės formacijos ekonominė

struktūra, kurioje be vyraujančios ekonominės yra ir kitų (buvusios arba būsimos formacijos)

ekonominių sistemų elementų. Pvz., buržuazinių revoliucijų išvakarėse feodalizme susiformavusios

kapitalistinio gamybos būdo užuomazgos sąlygojo buržuazijos ir manufaktūrų proletariato

egzistavimą, dabartinėse kapitalistinėse šalyse, turinčiose feodalinių liekanų, egzistuoja dvarininkų

sluoksnis.

Sluoksniai įeina į pagrindinių ir nepagrindinių klasių sudėtį, kaip jų dalys, be toms

klasėms bendrų bruožų ir interesų, turi savitų, leidžiančių apibūdinti juos kaip atskiras grupes. Jie

skirstomi pagal:

• ekonominius (vieta visuomeniniame darbo pasidalijime, turima nuosavybė, pajamų dydis);

• neekonominius (teisinius, politinius, tautinius, rasinius, religinius) kriterijus.

Gamybinių santykių raida keičia visuomenės klasių struktūrą: klasės atsiranda,

formuojasi, išnyksta. Klasės formavimasis ypač sudėtingas vėlyvaisiais žmonijos istorijos amžiais.

K. Marksas nurodinėjo, kad ekonominė klasė – tai svarbus asmeninio gyvenimo

faktorius ir daugelio istorinių dalykų aiškinimo pagrindas. Tačiau jis nepastebėjo kitų visuomenės

identiškumą ir veiksmus lemiančių faktorių, pvz., tautiškumo ir etninio lojalumo, kurie arba

persveria klasines ribas, arba jas ištrina. Be to, kiti visuomenės susisluoksniavimo aspektai (kaip

prestižas) gali būti stipresni už ekonominius dalykus.

K. Marksas nenumatė tų jėgų, kurios gali silpninti klasių poliarizaciją. Jam atrodė, kad

Anglijos darbininkai dėl savo bendrų interesų balsuos visi vienodai, o visuotinė balsavimo teisė

vyrams atves darbo klasę į pergalę. Tačiau taip neatsitiko. Jis taip pat nenumatė vyriausybinių

programų, kurios siekia pagerinti proletariato darbo ir gyvenimo sąlygas.

15

Pagaliau, kaip nurodo Vakarų sociologai, pramoninėje visuomenėje neįvyko tokia

poliarizacija, kokią pranašavo K. Marksas (nors kai kurios korporacijos sukaupė turtą ir valdžią).

Poliarizavimo tendencijos sumažėjo, nes visuomenės susisluoksniavimas pagal darbą, išsilavinimą

ir prestižą ne visada sutampa, todėl nėra aiškaus susiskirstymo į klases.

Remiantis Markso idėjomis tiek Vakarų šalyse, tiek ir besivystančiuose kraštuose

buvo parašyta daug darbų, sukurta įvairiausių teorijų, bandančių toliau gilinti marksizmą.

Leninas ir Stalinas save laikė ir buvo laikomi marksizmo klasikais ir pabandė

praktikoje sukurti valstybę. Buvo sukurtos ir teorijos kaip tolesnis marksizmo vystymas, tai

leninizmas ir stalinizmas. Marksizmo-leninizmo idėjos kai kur gyvos dar ir šiuo metu (Kinija,

Kuba, Šiaurės Korėja). Tačiau gyvenimas parodė K. Markso idėjų klaidingumą. TSRS žlugo.

Beveik visi visuomenės sluoksniai atmetė komunistinę santvarką kaip buvusioje TSRS, taip ir

vadinamose liaudies demokratijos šalyse Rytų ir Centrinėje Europoje.

Vakarų valstybėse vykstanti taip vadinama klasių kova – tai kova dėl darbo

užmokesčio, darbo sąlygų, darbo garantijos, pašalinių pajamų (akcijų) darbininkų dalyvavimo

gamybos veikloje. Visa tai toli nuo proletarinės revoliucijos pagal Marksą.

Klasės neomarksistinėje sociologijoje (M. Weber)

Terminą „klasė” vartoja ir nemarksistinės pakraipos sociologai, tik kita, dažniausiai

„socialinės grupės” reikšme. Dauguma Vakarų sociologų aiškina, kad kapitalistinę visuomenę

sudaro ne klasės, o socialiniai sluoksniai.

Vakarų sociologai sukūrė socialinės stratifikacijos (lot. stratus - sluoksnis) koncepciją,

kuri skirsto individus į visuomenės sluoksnius pagal įvairiausius kriterijus: užsiėmimą, išsilavinimą,

gerovės lygį, gyvenamąją vietą ir pan. (tik ne pagal santykį su gamybos priemonėmis).

Vienas ryškiausių atstovų Maksas Veberis (Max Weber) sukūrė idealių tipų

koncepciją, neigiančią istorinės raidos objektyvų dėsningumą, metodologiškai grindžiančią

pliuralizmą kaip tyrimo metodą (pavyzdžiui, feodalizmą, kapitalizmą laikė tik idealios tipizacijos

būdais, o ne objektyviai egzistuojančiais visuomeniniais santykiais).

M. Veberis lemiamu europinės kultūros bruožu laikė racionalumą, o kapitalizmą –

racionaliausiu ūkininkavimo tipu. Veberis – religijos sociologijos pradininkas. Daugiausia tyrė

visuomenės ūkinės veiklos, įvairių socialinių grupių materialinių ir ideologinių interesų ryšį su

religine sąmone. Įrodinėjo, kad europietiškojo kapitalizmo atsiradimą įtakojusi protestantiškoji etika

(kn. „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia”, 1904-1905). Kaip istorinio materializmo

priešpriešą sukūrė koncepciją apie klasinių skirtumų daugiamatiškumą. M.Weber santykių su

16

valdžia, socialinio statuso, prestižo skirtumus, religinį ir ideologinį susiskaldymą laikė vienodai

reikšmingais, kaip ir nevienodumus, sąlygojamus privatinės nuosavybės. Svarbiausiu politinio

gyvenimo konfliktu laikė politinių partijų kovą su biurokratizmu; dėl biurokratijos visagališkumo ir

sociologizmas nelaimėsiąs.

Pagal M. Weber, socialinė stratifikacija nėra vien klasių dalykas, nes ją formuoja du

aspektai:

1. statusas;

2. partija20.

Pasak M. Weber, klasę formuoja esamos objektyvios ekonominės sąlygos,

pasidalijimas į klases kyla ne vien iš gamybos priemonių valdymo ar nevaldymo, bet ir iš

ekonominių skirtybių, tiesiogiai niekaip nesusijusių su nuosavybe. Tokiems ištekliams priklauso:

• įgūdžiai;

• profesiniai gebėjimai;

• kvalifikacija.

Laipsniai, diplomai, įgūdžiai didina žmonių „paklausumą rinkoje“ 21.

Eriko Olino Wrighto klasi ų teorija

Amerikiečių sociologas E. O. Wright sukūrė klasių teoriją, kurioje sujungė Markso ir

Weberio požiūrių aspektus. Pagal Wright, moderniąją kapitalistinę gamybą sudaro trys ekonominių

išteklių valdymo matmenys, pagal kuriuos galima nusakyti pagrindines klases:

• investicijų ir finansinio kapitalo valdymas;

• fizinių gamybos priemonių (žemės, ganyklų, bendrovių valdymas);

• darbo jėgos valdymas22.

Kapitalistai valdo visus šiuos tris gamybos sistemos matmenis. Darbininkų klasės

atstovai – nevaldo nei vieno. Tarp šių pagrindinių klasių yra grupių, užimančių mažiau apibrėžtą

padėtį,– tai vadovai, įstaigų darbuotojai („baltosios apykaklės“). Pavyzdžiui, „baltosios

apykaklės“ turi parduoti savo žinias ir įgūdžius darbdaviams taip, kaip ir dirbantys fizinį darbą

žmonės, bet jie valdo aplinką daugiau, negu, pvz., „mėlynosios apykaklės“(dauguma

darbininkų). Kapitalistai kviečiasi šiuos darbuotojus kontroliuoti „mėlynąsias apykakles“ (pvz.,

stebint jų darbą ir kontroliuojant arba atliekant personalo atranką bei vertinimus). Už „lojalumą“

jie gauna atpildą – didesnį atlyginimą, paaukštinimą ar geresnes pareigas. Tačiau šie žmonės

20 Sociologija. A.Giddens. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2005, p. 272. 21 Žr. Sociologija. A.Giddens. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2005, p. 272. 22 Žr. Sociologija. A.Giddens. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2005, p. 273.

17

nelieka be savininkų (kapitalistų) kontrolės. Kitaip tariant jie yra ir išnaudotojai, ir

išnaudojamieji23.

Antrą veiksnį, diferencijuojantį klasinį išsidėstymą viduriniojoje klasėje, sudaro

įgūdžių ir patirties įgijimas. Samdomi vidurinės klasės darbuotojai gali pasinaudoti ypatinga

galios forma. Jei stinga jų patirties pasiūlos, atsiranda galimybė gauti didesnį darbo užmokestį.

Šį momentą iliustruoja pelningos pozicijos, atvėrusios galimybes informacinių technologijų

specialistams24.

Klasės ir gyvenimo būdas

Amerikiečių sociologas Neilas Smelzeris25 tyrinėjo klasės priklausomybės įtaką

gyvenimo trukmei, šeimyniniam gyvenimui, poilsiui.

Gyvenimo trukmė. Istorija rodo, kad klasinė priklausomybė anksčiau neturėjo įtakos

gyvenimo trukmei. Iki pramoninės revoliucijos įvairių klasių mirtingumas buvo maždaug vienodas.

Visagalis valdovas (feodalas), kuris gyveno pilyje, nebuvo labiau apsaugotas nuo pavojingų ligų už

valstietį, dirbusį lauko darbus.

Tačiau ankstyvajame pramoninės revoliucijos etape formuojantis naujoms socialinėms

klasėms (sluoksniams), ėmė ryškėti esminiai mirtingumo lygio atžvilgiu skirtumai. Žemutinių

klasių sluoksniuose mirtingumas buvo žymiai didesnis dėl blogų gyvenimo ir sanitarinių sąlygų,

žemos medicininio aptarnavimo kokybės.

Mūsų laikais daugelyje išsivysčiusių šalių skirtumas tarp klasių (sluoksnių) gyvenimo

trukmės požiūriu žymiai sumažėjo. Žemesnių klasių (sluoksnių) atstovai ėmė geriau maitintis, jiems

taip pat tapo prieinamesnė medicininė pagalba, negu anksčiau. Tačiau iki pilno šio skirtumo

likvidavimo dar toli. Nepilnavertė žemesnių klasių (sluoksnių) žmonių mityba mažina atsparumą

ligoms. Daugelis žemesnių klasių (sluoksnių) žmonių mažai nusimano apie ligas (žemas sanitarinis

švietimas), daugelis nesikreipia laiku į gydytoją. Todėl žemesnės klasės (sluoksnio) žmonės dažniau

suserga, greičiau praranda darbingumą.

Klasių matavimai

Klasės samprata iki šiol nėra apibrėžta, kadangi šis terminas suprantamas ir

vartojamas labai įvairia prasme. Atliekant empirinius tyrimus, klasės sąvoka transformuojasi.

Sociologai pasitelkia įvairias teorines schemas klasės sąvokai apibrėžti. Dauguma minėtų schemų

yra sudaromos užimtumo struktūros pagrindu. Užimtumas – socialinis rodiklis, tačiau net užimtumo

23 Žr. Sociologija. A.Giddens. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2005, p. 273. 24Žr. Sociologija. A.Giddens. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2005, p. 274. 25 Žr. Neil Smelser. Sociology: New-Jersey, Prentice Hall, 1988.

18

struktūra turi kelias skirtingas formas. Vienos schemos aprašomojo pobūdžio, kitos – teoriškai

pagrįstos26. Socialių klasių apibūdinimas pateiktas 5 lentelėje:

5 lentelė. Socialinės klasės

Aukštuomenės klasę sudaro nedidelė mažuma, kurios individai turi ir turtus, ir galią ir sugeba šias privilegijas perduoti savo vaikams

• Turto ir pajamų koncentracija nedaugelio rankose

• Sunku sužinoti patikimą informaciją apie turtą/pajamas, nes turtuoliai neviešina šios informacijos

• Institucinė akcinė nuosavybė didėja sparčiau, negu asmeninė akcinė nuosavybė

• Turtuoliai nėra vienalytė grupė (įgyja ir praranda turtą ar jo dalį)

• Turtas gali būti perduodamas ir paveldimas iš kartos į kartą

• Naujieji milijonieriai pinigus užsidirbo naujosios ekonomikos srityje (iš programinės įrangos, interneto, komunikacijų, žiniasklaidos)

• Tarp didžiausių turtuolių iškyla azijietiškos kilmės etninių mažumų atstovai

• Turtuolių gretas papildo vis daugiau moterų

• Didelių korporacijų vyriausieji valdytojai gali neturėti nuosavų bendrovių, tačiau sukaupia akcijų paketus ir susijungia su tradiciniais pramonininkais ir finansų kapitalistais

• Aukštuomenės branduolį sudaro finansų kapitalistų kategorija, kuriai priklauso žmonės, turintys draudimo bendroves, bankus, investicinius fondus, stambias institucines akcines organizacijas27.

Vidurinė klasė apima platų spektrą žmonių, dirbančių skirtingus darbus, pradedant paslaugų pramonės samdomaisiais darbuotojais, pereinant prie mokytojų ir baigiant medicinos specialistais. Tai sudaro gyventojų daugumą. Kokybiniai vidutinės klasės kriterijai yra: pajamų dydis, vartojimo standartai, išsilavinimo lygis, materialinė ir intelektualinė nuosavybė, sugebėjimas atlikti aukštai kvalifikuotą darbą. Vidutinioji klasė – ne tik didelė šiuolaikinės išvystytos visuomenės dalis, bet ir gana sudėtingas, nevienalytis socialinių darinių tinklas. Šio sluoksnio ribos griežtai nefiksuojamos: tarp įvairių sluoksnio grupių vyksta intensyvi difuzija (skaidymasis).

• Vidurinės klasės nariai yra išsimokslinę ir įgiję profesinius įgūdžius ar techninę kvalifikaciją

• Jie užima padėtis, suteikiančias daugiau materialių ir kultūrinių pranašumų, negu darbininkai

• Siekdami užsidirbti gyvenimui, gali parduoti savo protinio ir fizinio darbo jėgą

• Ribų apibrėžtį sunkina dinamiška užimtumo struktūros prigimtis ir aukštyn ar žemyn orientuota socialinio mobilumo galimybė

• Ši klasė nėra glaudi, mažiau homogeniška, jos nariai neturi bendrų socialinių ištakų ar kultūrinės pasaulėžiūros

• Profesinės, valdymo ir administravimo veiklos sudaro viduriniosios klasės sektorių

26 Žr. Sociologija. A.Giddens. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2005, p.274-275. 27 Žr. Sociologija. A.Giddens. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2005, p. 279.

19

• Specialistai, vadovai ir aukštesnio lygmens administratoriai įgyja savo padėtį remdamiesi kvalifikacijos pažymėjimais – laipsniais, diplomais irk t. Kaip visuma naudojasi palyginti saugiomis ir pelningomis karjeromis (pvz., įvairių asociacijų atstovai: medikai)28.

Kintanti darbininkų klasė, pasak K.Markso mėlynosios apykaklės, vadinami žmonės, dirbantys gamyboje. Galima daryti prielaidą, kad jie pereina į vidurinės klasės visuomenę, taip vadinamą baltųjų apykaklių klasę.

• Ši klasė gauna mažesnius atlyginimus, turi mažesnes karjeros galimybes

• Jų darbas yra monotoniškas, dažnai neįdomus, mažai pelningas

• Pagal pajamas ir vartojamų prekių įsigijimą daugelis darbininkų pasiekia vidurinės klasės gyvenimo lygį

• Ši klasė socializuojasi namuose, su giminėmis ar kaimynais priklausančiai tai pačiai klasei, tačiau jų normos, vertybės ir politinės pažiūros skiriasi nuo viduriniosios klasė satstovų

• Senoji tradicinė darbininkų klasė mažėja ir gali visai subyrėti ar susilieti su viduriniąja klase29.

Vargingųjų klasė vartojama apibūdinti gyventojų segmentui, esančiam pačiame klasių struktūros dugne. Varguomenė dažnai vadinama paribio/užribio visuomene, nes ji yra išstumta iš visuomenės

• Varguomenės narių gyvenimo standartai gerokai žemesni už daugumos visuomenės žmonių

• Šioje grupėje yra daug ilgalaikių bedarbių arba nuolat įsidarbinančių ir darbą prarandančių žmonių, benamių arba neturinčių nuolatinės gyvenamos vietos

• Šios grupės nariams dažnai ir ilgai reikia socialinės rūpybos pašalpų

• Gali būti siejama su mažiau privilegijuotomis etninėmis mažumomis (JAV ir D. Britanijoje šią klasę atstovauja ypač daug juodaodžių ir azijiečių)

• Dalį šios klasės sudaro migrantai/imigrantai30.

8. Socialinis mobilumas

Socialinis mobilumas – individo ar socialinės grupės judėjimas iš vieno socialinio

sluoksnio į kitą, socialinio subjekto vietos socialinėje struktūroje pakeitimas. Socialinio mobilumo

sampratą sociologiniuose moksluose nagrinėjo P. A. Sorokinas dar XX a. Socialinis mobilumas yra

individo perėjimas iš vienos socialinės grupės į kitą, vienų socialinių grupių atsiradimas ir/ar

išnykimas31. Šia tema žmonija domėjosi nuo senų laikų. Nelauktas žmogaus iškilimas arba netikėtas

nuosmukis – mėgstamiausias liaudies pasakų siužetas: gudrus skurdžius staiga tampa turtingu,

28 Žr. Sociologija. A.Giddens. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2005, p. 280. 29 Žr. Sociologija. A.Giddens. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2005, p.282. 30 Žr. Sociologija. A.Giddens. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2005, p. 283. 31 Žr. Словарь-справочник по социологии и политологии / Э. В. Тадевосян, М: Знание, 1996.

20

neturtingas jaunuolis – karaliumi, darbštuolė Pelenė tampa princo žmona, tuo pakildama į aukštą

statusą ir prestižą.

Kitaip tariant, socialinis mobilumas susijęs su individų ar grupių persikėlimu iš vienos

socialinės-ekonominės padėties į kitą32.

Karai ir revoliucijos žymiai pakeičia visuomenės struktūrą. Pvz., žemvaldžių

aristokratiją pakeitė finansinė buržuazija, mažai kvalifikuotas profesijas iš šiuolaikinės gamybos

išstūmė taip vadinamosios „baltosios apykaklės” – inžinieriai, programuotojai ir kt. Panašūs

pokyčiai įvyko Rusijos visuomenėje po Spalio revoliucijos. Žymūs pokyčiai vyksta ir šiuo metu,

kuomet partinį elitą keičia biznio elitas. Vieni pakyla į piramidės viršūnę, kiti krinta žemyn.

Tarp taip vadinamų pakilimų ir nusileidimų yra didelė asimetrija, nes

pakilimas traktuojamas kaip savanoriškas reiškinys, o nusileidimas – prievartinis.

Sociologiniai tyrimai rodo, kad turintieji aukštą statusą nori sau ir savo vaikams

aukštų pozicijų, bet ir turintieji žemesnį statusą nori sau ir savo vaikams to paties. Taigi,

visuomenėje visi siekia pakilti aukštyn ir niekas nenori nusmukti žemyn. Socialinio mobilumo

kanalai (žr. pav.):

Šeima Mokykla Bažnyčia Nuosavybė Armija

Pav. Vertikalaus mobilumo kanalai33

Socialinio mobilumo klasifikacija

Visuomenėje egzistuoja dvi pagrindinės socialinio mobilumo rūšys:

• tarp kartų;

• kartos viduje

Pagrindiniai socialinio mobilumo tipai:

32 Žr. Sociologija. A.Giddens. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2005, p.285. 33 Žr. Guščinskienė J., Sociologijos įvadas: struktūrinės loginės schemos ir komentarai, Kaunas: Technologija, 2001, p. 53.

Socialiniai institutai, kaip vertikalaus mobilumo

veiksniai

21

• vertikalusis

• horizontalusis (žr. 6 lentelę):

6 lentelė . SOCIALINIO MOBILUMO SCHEMA 34 (pagal P. Sorokin)

Socialinis mobilumas

Horizontalus

• Teritorinis • Šeimos • Politinis ir t.t.

Vertikalus

Individualus Kylantis

Ekonominis, profesinis ir t. t. Besileidžiantis

Grupinis

Kylantis Besileidžiantis

Pagal tam tikrus požiūrius socialinis mobilumas yra skirstomas į keletą rūšių:

Mobilumas tarp kartų numato, kad vaikai pasiekia aukštesnes socialines pozicijas

arba nusmunka į žemesnę pakopą, negu jų tėvai. Pavyzdžiui, darbininko sūnus tampa

inžinieriumi.

Mobilumas kartos viduje yra tada, kai vienas ir tas pats individas, nelyginant su

tėvu/motina, per savo gyvenimą keletą kartų keičia socialines pozicijas. Šiuo metu šis

mobilumas vadinamas socialine karjera. Pavyzdžiui, darbininkas tampa inžinieriumi, vėliau

cecho viršininku, gamyklos direktoriumi, ūkio ministru ir t.t (žr. lentelę):

7 lentelė. Socialinio mobilumo tipai35

Socialinio mobilumo tipai Charakteristika Intrageneracinis (vidinis) Apima individo gyvenimą (judėjimą) Intergeneracinis (tarp kartų) Apima individo socialinės pozicijos pokytį,

lyginant su tėvų pozicija (karjera)

Pirmoji mobilumo rūšis priklauso prie ilgalaikių, o antroji – prie trumpalaikių

procesų. Pirmuoju atveju sociologus daugiausiai domina mobilumas tarp klasių, o antruoju –

perėjimas iš fizinio darbo sferos į protinio darbo sferą.

34 Guščinskienė J., Sociologijos įvadas: struktūrinės loginės schemos ir komentarai, Kaunas: Technologija, 2001, p. 53. 35 Žr. Guščinskienė J., Sociologijos įvadas: struktūrinės loginės schemos ir komentarai, Kaunas: Technologija, 2001, p. 54.

22

Vertikalusis mobilumas suprantamas kaip perėjimas iš vienos stratos (sluoksnio,

klasės, kastos) į kitą. Priklausomai nuo perėjimo krypties yra kylantis mobilumas (socialinis

kilimas, kilimas aukštyn) ir krintantis/besileidžiantis mobilumas (socialinis smukimas, kritimas

žemyn). Pakėlimas pareigose – kylančio mobilumo pavyzdys, atleidimas arba pažeminimas

pareigose – krintantis mobilumas (žr.: 8 lentelę):

8 lentelė. Socialinio mobilumo rūšys36

Pagrindinės socialinio mobilumo rūšys

Charakteristika

Vertikalusis socialinis mobilumas

Tai žmogaus aukštesnio statuso kitimas į žemesnį arba atvirkščiai, kuris trunka visą jo gyvenimą. Vertikalusis socialinis mobilumas būna:

1. Kylantis (socialinis pakilimas, judėjimas aukštyn); 2. Besileidžiantis (socialinis nusileidimas, judėjimas žemyn).

Tai judėjimas iš vieno sluoksnio (stratos) į kitą. Horizontalus socialinis mobilumas

Tai žmogaus vieno socialinio statuso keitimas kitu, kuris yra beveik ekvivalentiškas pirmam ( pvz., individo perėjimas iš vienos socialinės grupės į kitą tame pačiame lygyje).

Daugelis vakarų mokslininkų tvirtina, kad Vakarų visuomenei būdingas aukštas

vertikalus mobilumas. Egzistuoja „lygios galimybės visiems”, „šansų lygybė stratoje”.

Egzistuoja socialiniai „liftai”, kuriais žmonės gali pakilti į viršutinius visuomenės

sluoksnius. (Kaip pavyzdžiai Lietuvoje galėtų būti šie ekonominiai „liftai“ (sluoksniai):

• Ekonomika – kiekvienas žmogus gali praturtėti ir tapti milijonieriumi ir netgi

milijardieriumi (V. Uspaskichas, B. Lubys, A. Bosas, K. Brazauskienė ir kt.).

• Politika – kiekvienas gali padaryti politinę karjerą, tapti prezidentu, seimo nariu, meru ir t.t.

(R. Paksas, V. Šustauskas ir kt.).

• Armija – kiekvienas kareivis gali tapti generolu (J. Jurgelis, M. Laurinkus ir kt.).

• Bažnyčia – turi galimybę prasimušti į dvasinės hierarchijos aukštybes, tapti vyskupu,

kardinolu.

• Mokslas – tai kilniausia veiklos sritis, labai darbaimli, tačiau ir čia galima daug pasiekti,

prasimušti į mokslo viršūnes.

• Santuoka – jos pagalba lengviausia padaryti karjerą, tai santuoka iš išskaičiavimo (K.

Brazauskienė).

36 Žr. Guščinskienė J., Sociologijos įvadas: struktūrinės loginės schemos ir komentarai, Kaunas: Technologija, 2001, p. 54.

23

Aukštą socialinį mobilumą pripažįsta Vakarų šalių mokslininkai. Jie teigia, kad

galimybė pakilti žmonėms į aukštesnius sluoksnius yra, tačiau kartu pažymima, kad ši galimybė

yra formali. Realiai tariant, į socialinės piramidės viršūnes iškyla tik vienetai.

Horizontalus mobilumas suprantamas kaip individo perėjimas iš vienos socialinės

grupės į kitą tame pačiame lygyje. Pavyzdžiui, perėjimas iš vienos pilietybės į kitą, iš vienos

šeimos (tėvų) į kitą (savo šeimos sukūrimas), iš vienos profesijos į kitą. Šie pasikeitimai vyksta

be žymesnių socialinės padėties pokyčių horizontalia kryptimi.

Atskira horizontalaus mobilumo atmaina yra geografinis mobilumas. Jis

suprantamas ne kaip statuso ar socialinės grupės pasikeitimas, bet persikėlimas iš vienos vietos į

kitą išsaugant ankstesnį statusą. Pavyzdžiui, persikėlimas iš miesto į kaimą arba atvirkščiai,

perėjimas iš vienos įmonės į kitą. Jeigu kaimo gyventojas atvažiavo į miestą ir apsigyveno

pastoviai, gaudamas darbą, tai bus jau migracija.

Individualus ir grupinis mobilumas

Individualus mobilumas, kuomet perėjimai aukštyn – žemyn arba horizontaliai –

vertikaliai vyksta individualiai, nepriklausomai nuo kitų individų.

Grupinis mobilumas, kuomet perėjimai vyksta kolektyviai, pavyzdžiui, po

socialinės revoliucijos senoji (buržuazijos) klasė vadovaujančias pozicijas užleidžia naujai

(darbininkų) klasei (žr. 9 lentelę):

9 lentelė. Grupinį ir individualų mobilumą įtakojantys veiksniai (pagal P.

Sorokin )37

Grupinį mobilumą lemia Individualų mobilumą lemia

• socialinė revoliucija; • užsienio intervencija; • tarpvalstybiniai karai; • pilietiniai karai; • politinio režimo pasikeitimas; • senos konstitucijos pakeitimas nauja; • sukilimai, giminių tarpusavio kovos; • kiti

• socialinis šeimos statusas (santuoka) • išsimokslinimo lygis • tautiškumas (pilietiškumas) • fiziniai ir protiniai sugebėjimai, išvaizda • kultūra (išsiauklėjimas); • gyvenamoji vieta; • kiti

Organizuotas mobilumas vyksta tada, kai individo arba socialinės grupės (grupių)

perėjimas aukštyn, žemyn arba pagal horizontalę vyksta vadovaujant valstybei:

37 Кравченко А. И. Основы социологии. Учебное пособие. Москва: Логос, 1998, c.144-146.

24

a) pačių žmonių sutikimu,

b) be jų sutikimo.

Prie savarankiško organizuoto mobilumo būtų galima priskirti Sovietiniais metais

vykusius taip vadinamus organizuoto darbo telkimus į komjaunuoliškas statybas (plėšininių

žemių įsisavinimui, hidroelektrinių statybai ir t.t.). Prie nesavanoriško organizuoto mobilumo

priskiriamos repatriacijos, išbuožinimas stalinizmo metais.

Struktūrinis mobilumas

Jis atsiranda tada, kai technologiniai ir organizaciniai pakitimai sumažina ar

padidina darbo jėgos paklausą. Vystantis ekonomikai ir augant miestams, žemės ūkio darbuotojai

pirmiausiai įtraukiami į miestų pramonę, o vėliau – į paslaugų sferą.

Daugelyje industrinių valstybių XX amžiuje žemės ūkio darbininkų skaičius

smarkiai sumažėjo. Pvz., JAV sumažėjo nuo 33 proc. iki 3 proc. (bendrame darbuotojų

skaičiuje), o darbo vietų finansų, nekilnojamojo turto ir mokymo sferose padaugėjo 10 kartų.

Valdininkų skaičius padidėjo nuo 1 proc. iki 15 proc. Žymūs struktūriniai pokyčiai įvyko ir

Lietuvoje (žr. 1 lentelę).

Lentelės duomenys rodo, kad XX a. antroje pusėje įvyko žymūs Lietuvos

gyventojų struktūros pokyčiai. Vystant pramonę ir augant miestams daugelis žmonių persikėlė

gyventi iš kaimo į miestus.

10 lentelė. Lietuvos gyventojų skaičius

Metai Gyventojų skaičius

Iš to skaičiaus Proc. palyginus su visu gyventojų skaičiumi

Miesto Kaimo Miesto Kaimo 1939 3037 695 2342 22,9 77,1 1959 2711 1046 1665 38,6 61,4 1979 3398 2062 1336 60,7 39,3 1989 3690 2509 1181 68,0 32,0 1990 3723 2549 1174 68,5 31,5 2000 3512 2004 3446

Šaltiniiai: Lietuvos gyventojai. Vilnius: statistikos departamentas prie LR Vyriausybės, „Mintis”, 1990. p. 8; Lietuvos statistikos metraštis 2005. Vilnius: Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės. p. 79.

Dėl darbo rinkos spaudimo ir naujų pasirinkimo galimybių atsiradimo greitų

pokyčių periodais nuolat keičiasi didžioji dalis darbo jėgos bei naujų profesijų darbuotojų

paklausa.

25

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo žymiai sumažėjo pramonėje, žemės ūkyje

ir statybose užimtų darbuotojų skaičius. 2004 m. palyginti su 1992 m. dirbančiųjų pramonėje

sumažėjo 244 tūkst. (nuo 498,9 tūkst. iki 254,9 tūkst.), o žemės ūkyje tuo pačiu metu sumažėjo

136,3 tūkst. (nuo 363,8 tūkst. iki 227,5 tūkst.). Tuo tarpu užimtumas žymiai išaugo didmeninėje

ir mažmeninėje prekyboje, aptarnavimo sferoje (viešbučių ir restoranų tinklai, viešajame

sektoriuje ir gynyboje).

Atviros ir uždaros sistemos

Visuomenes galima suskirstyti pagal tai, kiek jos yra atviros, kai beveik

nekliudomas mobilumas ir panašios į uždaras (pvz., kastų) sistemas, kur mobilumas griežtai

ribojamas.

Uždaras modelis grindžiamas priskiriamu statusu, kuris beveik arba visai

nepriklauso nuo individo. Tai gali būti etniškumas, rasė, lytis, amžius ir kilmė.

Visiškai kitokia yra atvira klasinė visuomenė, pagrįsta įgytu statusu, kai žmonės

patys įgyja savo padėtį sugebėjimų, žinių ir pareigų dėka.

Beveik nėra visiškai uždarų ir atvirų visuomenių, visos yra priskiriamo ir

pasiekiamo statusų mišinys. Pvz., industrinėje visuomenėje dažnai pareigose buvo pažeminami

negabūs aukštos kilmės darbuotojai ir paaukštinami gabūs žmonės iš žemesnių sluoksnių.

Indijos kastos. Tradiciniu požiūriu Indija yra uždara kastų sistema. Tai sudėtinga,

sudaryta iš tūkstančių grupių sistema, kuri tvarkoma pagal kilmės, vedybų, užsiėmimų, ritualų

taisykles. Indijoje yra šios pagrindinės kastos:

• brahmanai (dvasininkai) – aukščiausios kastos atstovai;

• kšatrijai (karinė aristokratija);

• vaišijai (pirkliai);

• šudrai (darbininkai ir valstiečiai) – ir apie 5 tūkstančius nepagrindinių kastų ir grupių jų

viduje.

• Vargdieniai (jie neįeina į jokią kastą ir užima žemiausią poziciją, jie negali patekti į

šventyklas ir mokyklas, kuriomis naudojasi aukštesnės kastos atstovai, jie vaikšto kitais

takais, naudojasi kitais šuliniais ir t.t.).

Pažymėtina, kad ekonominis vystymasis sukėlė krizę Indijos kastų sistemoje.

Visuomeninis transportas, urbanizacija ir pramonės vystymasis sulaužė daugelį kastų taisyklių,

gyvenamosios vietos ir maisto vartojimo tabu, tačiau kastų sistema dar neišnyko. Dar ir dabar

26

daugiau kaip 10 mln. neliečiamųjų yra beviltiški skurdžiai, mažiausiai arba visai neraštingi,

žiauriai diskriminuojami ir ekonomiškai išnaudojami, neturi jokių realių perspektyvų (nei

ekonominių, nei socialinių).

Johno Goldthorpe‘o socialinio mobilumo schema

Johno Goldthorpe‘o socialinio mobilumo schema apibrėžta remiantis ne hierarchijos

principais, o dviem veiksniais: rinkos padėtimi; darbo padėtimi.

Individo rinkos padėtis susijusi su darbo užmokesčio lygiu, užimtumo sauga ir

karjeros perspektyvomis. Ji pabrėžia materialų atlygį ir bendruosius gyvenimo šansus. J. Goldthorpe

suprojektavo savo schemą įvertindamas veiklas pagal jų santykines rinkos ir darbo padėtis.

Klasifikacija pateikta 11 lentelėje:

11 lentelė. Johno Goldthorpe‘o klasių schema38

Klasė Užimtumo santykis

Tarnautojai I Aukštesnio rango specialistai, administratoriai ir pareigūnai. Stambieji vadovai ir savininkai

Samdos arba tarnybos santykiai

II Žemesnio rango specialistai, administratoriai ir pareigūnai. Smulkieji vadovai ir savininkai.

Tarnybos santykiai

Tarpin ė grandis III Administravimo ir prekybos sričių (daugiausia įstaigų) tarnautojai. Paprasti paslaugų pramonės samdomieji darbuotojai.

Tarpiniai santykiai

IIIB Žemesnio rango tarnautojai (prekyba ir paslaugos)

Tarpiniai santykiai (vyrai), darbo sutartys (moterys)

IV Smulkieji savininkai ir savarankiškai dirbantys amatininkai

Samdos santykiai

IVB Smulkieji savininkai ir savarankiškai dirbantys amatininkai be samdomųjų darbuotojų

Savarankiško darbo santykiai

IVC Ūkininkai ir smulkieji savininkai bei nuomininkai, kiti savarankiškai dirbantys žemės ūkyje

Samdos arba savarankiško darbo santykiai

V Žemesnio rango technikai, prižiūrintys fizinį darbą dirbančius

Tarpiniai santykiai

Darbininkai VI Kvalifikuoti darbininkai Darbo sutartys VII Iš dalies kvalifikuoti ir nekvalifikuoti

darbininkai Darbo sutartys

VIIB Žemės ūkio darbininkai Darbo sutartys Šaltinis: Adaptuota pagal R. Crompton, Class and Stratification, 2nd edn, Polity, 1998, p. 67.

38 Sociologija. A.Giddens. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2005, p. 275.

27

Problema. Klasių užimtumo schemas sunku pritaikyti ekonomiškai neaktyviems asmenims, pvz.,

bedarbiams, pensininkams, vaikams. Klasių modeliai sudaryti pagal užimtumo kategorijas, tiksliai

neatskleidžia turtų koncentracijos „ekonomikos elito“ rankose, taip pat ši scema nepajėgia parodyti

nuosavybės ir turto svarbos socialinei klasei net ir tada kai užimtumo struktūra yra stabili. Taip pat

ekonomikos transformacija privertė dar daugiau suabejoti klasių matavimu39,

Socialinis prestižas Nagrinėjant visuomenės pasiskirstymą į sluoksnius, svarbi vieta tenka socialiniam

prestižui [prancūziškai „prestige”], autoritetas, įtaka, pagarba40. Tai visuomenės socialinės grupės

ar jos narių, profesijų, kokių nors objektų ar reiškinių (rajonas, pastatas, įstaiga, universitetas ir t.t.)

socialinės reikšmės lyginamasis įvertinimas (jų pozicijos visuomenėje, savybių, charakteristikų, šių

savybių simbolių ir ženklų ir kt. dalykų).

To ar kito reiškinio ypatingo socialinio reikšmingumo ir vertingumo pripažinimas

(įgyvendinimas remiantis jo santykiu su normų ir vertybių sistema, priimta duotoje socialinėje

bendrijoje) veda prie jo ypatingo patrauklumo, pageidavimo, noro, siekimo. Aukštai įvertintas

reiškinys iškyla kaip visuomenės narių tam tikrų norų, jausmų, ketinimų ir veiksmų motyvas.

Sociologijoje dažniausiai išnagrinėti profesijų, gyvenimiško pasirinkimo vertinimai.

Lietuvos filosofijos ir sociologijos institute buvo tiriamas Vilniaus miesto gyvenamųjų rajonų

prestižiškumas, profesijų prestižas ir kt. Šių sričių sociologiniai tyrimai parodė, kad prestižo

vertinimo sistema kaip elgesio reguliatorius turi įtakos tokiems svarbiems socialiniams procesams,

kaip profesiniam užimtumui, socialiniam mobilumui, vartojimo struktūrai ir kt.

Daugelyje valstybių prestižui lemiamą reikšmę turi žmogaus darbas (užsiėmimas).

Sociologinėje literatūroje pateikiami JAV Nacionalinio visuomenės apklausų centro atlikti tyrimai,

kurie nustatė 90 profesijų rangus. Tyrimas parodė, kad protinis darbas laikomas vertingesniu

(prestižiškesniu) už fizinį. Balų skaičius atitinka pajamas ir išsilavinimą. Tačiau profesijų prestižas

priklauso ne tik nuo atlyginimo ir išsilavinimo, bet ir nuo valdžios, privilegijų ir kitų bendresnių su

darbu susijusių dalykų (įdomus, kūrybingas, turiningas ir pan.).

Viešosios nuomonės tyrimo centro „Vilmorus” 1998 m. atlikti profesijų prestižo

tyrimai parodė, kad Lietuvoje aukščiausiai vertinama mokslininkų, universiteto dėstytojų, gydytojų

profesija. Šiuo metu – teisininkų.

39 Žr. Sociologija. A.Giddens. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2005, p.276. 40 Tarptautinių žodžių žodynėlis. Vilnius: UAB Gimtinė, 1999, p. 283.