U t e n o s „ S a u l ė s “ g i m n a z i j o s l a i k r a š t i s

Paskutinis skambu-tis. Kartojasi jis kasmet. Neišvengiamai ateina kaip pavasaris. Per kiekvieną pas-kutinio skambučio šventę prisimenu ir savo paskutinį skambutį Vabalninko B. Sruogos vidurinėje mokyk-loje. Pas mus nebuvo tradicijos kelti ryte mokytojų, vežti juos į mokyklą.

Susirinkome prie mokyklos nurodytu lai-ku. Įėję į vidų p a m a t ė m e v a i n i k a i s i š p u o š t a s klasės duris. Klasėje ant kiekvieno suolo buvo pa-merkta po alyvos šakelę. Galbūt todėl ir šiandien man alyvos primena paskutinį skambutį. Ant lentos kreida buvo užrašyti gražūs žodžiai. Manau, kad tai irgi neatsiejamas šios šventės akcentas.

Paskutinė pamoka man buvo pati liūdniausia šventės dalis. Klasės auklėtoja priminė pačius įsimintiniausius klasės gyvenimo momentus, ska-tino labiau pasitikėti savo jėgomis, nesuklupti. Kiek-vienas gavome po simbolinę dovanėlę. Po to auklėtoja išdalino popieriaus lapus, kuriuose rašėme laišką savo klasės draugams, ko neišdrįsome pasakyti vie-

Paskutinis skambutis dvyliktokų auklėtojų prisiminimuoseni kitiems, dėkojome už kartu praleistą laiką. Taip pat parašėme, kokius įsivaizduojame vieni ki-tus ateityje. Visus laiškus užklijavome ir atidavėme auklėtojai saugoti, kad perskaitytume per klasės

susit ikimą po 10 metų.

Nuaidėjus paskutiniam skambučiui, išėjome iš klasės. Ko-r i d o r i u j e mūsų laukė p i r m o k a i , kurie pro k a s p i n ų „ t u n e l į “

palydėjo į išpuoštą aktų salę, kurioje ir vyko šventė. Sveikino mokyklos direkto-rius, mokytojai, dešimtokai. Tradiciškai buvo įteiktas testamentas ir mokyklos simbolinis raktas. Vyko koncertas. Skambėjo dai-nos apie vaikystę, mokyklą, atsisveikinimą, kuriose nostalgija susipina su paki-lia nuotaika. Po oficialios dalies šventę pratęsėme gamtoje. Vakare mokykloje vyko diskoteka.

Man, kaip ir daugumai abiturientų, paskutinio skambučio šventė reiškė moksleiviško gyvenimo pabaigą ir žengimą į kitą etapą, kur laukia nauji išbandymai ir iššūkiai.

Genovaitė Šipkuvienė, 4c klasės auklėtoja

* * *

Iš toli ataidi mano pas-kutinis skambutis Molėtų rajono Suginčių vidurinėje mokykloje. Paskutinę pamoką tradiciškai vedė auklėtoja. Tada į klasę su skambučiu įėjo pirmokai ir direktorius. Direktorius perskaitė įsakymą, kuriems

leista laikyti egzaminus, pasakė sveikinimo kalbą. Pirmokai paėmė mus už rankų ir vedė į aktų salę. Ten laukė visos mokyklos vai-kai, sveikino, o ryškiausias paskutinio skambučio ak-centas (tai buvo tradicija)– vienuoliktokų spektaklis, kurį pradėdavo repetuoti nuo naujų metų. Nuo abiturientų ir mokytojų jo tema ir pa-vadinimas buvo kruopščiai slepiami. Tai būdavo staig-mena.

Irena Urbanavičienė, 4e klasės auklėtoja* * *

Mokyklą baigiau Dzūkijos širdyje – Alytuje. Paskuti-nio skambučio šventei buvo išpuoštas įėjimas į mokyklą, koridoriai, klasės, salė. Klasės auklėtojas (fizikos ir braižybos mokytojas) vedė paskutinę pamoką. Į mokyklos salę kiekvieną abiturientą palydėjo pirmokai, pasipuošę mokyklinėmis uniformomis su spaliuko ženkliukais ir su gėlėmis rankose. Mes, abi-turientai, taip pat buvome „pasipuošę“ – mokyklinės uniformos ir komjaunuo-lio ženkliukai buvo būtini. Dar turėjome daug gėlių, kurias vėliau dovanojome mokytojams, ir sąsiuvinį bei pieštuką pirmokui.

Buvo skaitomos eilės, dainuojama, šokama, sakomi sveikinimai, linkėjimai. Mes buvome labai susikaupę, rimti, apie išdaigas net negalvojome. Labai laukėme Testamento skaitymo.

Nukelta į kitą puslapį.

2013 m. gegužė2

Testamentas buvo linksmi, jumoristiniai, neįžeidžiantys abiturientų palinkėjimai ne tik mokin-iams, bet ir mokytojams.

Testamentas, susuktas į ruloną, ir didelis medinis raktas, perrištas raudonu kaspinu, buvo perduoti būsimiems abiturientams. Šventė pasibaigė, visi išsiskirstė... O kitą dieną prasidėjo egzaminai.

Palmira Rudėnienė, 4d klasės auklėtoja

* * *

Paskutinis skambutis man nuskambėjo Telšių rajono Janapolės (skamba kaip Ne-apolis!) vidurinėje mokyk-loje. Po tradicinės linkėjimų dalies, kuri visiškai neįsiminė, prasidėjo laukia-miausia – mokyklos šokiai. Pirmasis – dvyliktokų (beje, klasėje buvom 8 mergaitės, 8 berniukai). Vos tik pradėjome suktis valso ritmu, į sceną užkopė matematikos mokytojas, sustabdė muziką ir pranešė, kad visi abiturientai eina į matematikos konsultaciją– ne šokiai mums dabar turį rūpėti. Sėdėjome klasėje

rūškanais veidais, moky-tojas barė, kad nieko nem-okame ir dar drįstame

Rodos, visai neseniai šventėme šimtadienį ir visko pabaiga atrodė dar la-bai toli, nors jau tada pagal-vojom, kad nelabai ir norisi išeiti iš mokyklos. Vis dėlto, kaip dainuoja maestro Vir-gilijus Noreika, laiko nesus-tabdysi ir neatsuksi atgal– laikas visagalis. Belieka tik džiaugtis tuo, kas išliko – prisiminimais, geromis, o kartais ir blogomis emoci-jomis, džiaugsmais ir nu-sivylimais. Išties 12 metų, praleistų mokykloje, kiek-vienam paliko neišdildomą įspūdį, kuris išliks dar ilgai. Turbūt todėl ir jaučiamės taip keistai, kai reikia palikti tai, kas atrodė taip paprasta, kasdieniška ir monotoniška. Skaičiuojant paskutines

dienas užplūsta dviprasmiš-ki jausmai – norisi dar tiek daug visko padaryti, visų atsiprašyti, išsipasakoti savo jausmus, nors ir suvoki, kad tave gali suprasti tik tie, ku-rie tuo metu patiria tą patį – jaunesni mokiniai į viską žvelgią dar kaip į tolimą ateitį, kuri ateis dar labai ne-greit, o suaugusiems viskas atrodo per daug sureikšminta ir gal net šiek tiek juokinga. O mums, abiturientams, tai yra pats svarbiausias ir didžiausias gyvenimo įvykis. Bet aš ne apie tai. Nenoriu nei graudinti, nei moralizuoti, noriu padėkoti ir pasidžiaugti.Visų pirma, noriu padėkoti

tiems žmonėms, su ku-riais praleidau daugiausiai laiko – bendraklasiams ir visiems abiturientams. Ir pykčio, ir džiaugsmo buvo visiems kartu, bet nieka-da nepamiršdavom, kas mes esam, ir kai moky-tojas ant ko nors barda-vosi, visi susižvalgę tyliai prunkšdavom. Na, vėliau kai

kurie jau prunkšdavo ir nebe tyliai, bet čia jau kita tema. Svarbiausia tai, kad ir kokie „arogantiški“, „pasipūtę“, „išdidūs“ siaubūnai mes buvome, visada išlikome draugiški ir padedantys vie-ni kitiems. O dabar apie mokyklą

ir mokytojus. Pirmiau-sia patį didžiausią AČIŪ noriu ištarti Miglutei. Ji yra tas žmogus, kuris su- geba visus išklausyti, pa-guosti, patarti ir nuolat mus (savivaldą) gelbėdavo iš pačių kebliausių situacijų, o asmeniškai mane nuo slogios ir beviltiškos nuotaikos. Būdama mokinių saviv-

aldoje neapsiėjau ir be mokyklos valdžios. Niekam ne paslaptis, kad ten dirba tikrai draugiški, pakantūs ir suprantantys žmonės, bet visų labiausiai per visus tuos metus man įstrigo pa-vaduotojas V. Nenėnas. Jo atvirumas, paprastumas ir patarimai visais įmanomais klausimais tikrai ne kartą gelbėjo, o aš visada žinodavau, kad į jo kabinetą galiu drąsiai eiti, klausti ir man visada bus atsakyta. Taigi, ačiū Jums! Dar vienas svarbus

žmogus – klasės auklėtoja. Vos atėjusi į klasę žinojau, kad tai – neeilinis žmogus, jos padedami lietuvių kalbą mokėsime puikiai. Ir mokame. Turbūt nemažai Jūsų įtakos yra ir mano pa-sirinkime gyvenimą sieti su filologiniais dalykais. Nuolat stebėdavau ir stebėdavausi, kaip Jūs tu-rite tiek kantrybės ir jėgų metai iš metų pasakoti mums tą patį. Net tada, kai klasėje girdėdavosi žodžiai „nesąmonė“, Jūs niekada nepailsdavot.

Nukelta į kitą puslapį.

rodyti nepasitenkinimą, o miestelio kultūros na-muose skambėjo muzika, visa mokykla šventė mūsų paskutinį skambutį... Mes sprendėme lygtis.

Remutė Baurienė, 4a klasės auklėtoja

* * *

1981 metai, gegužės 25 diena... Ukmergės 5 – oji vidurinė mokykla... Neužmirštuolėmis pražydęs lietuvių kalbos kabinetas– mūsų klasė... Ant suolų maloni staigmena – atviru-kas su mokyklos vaizdu ir asmeniniu auklėtojo svei-kinimu... Klasės draugai... Tie patys, bet kitokie...

Pasipuošę, pasitempę ir šiek tiek sutrikę... Paskutinė pamoka... Kaip visada mįslinga auklėtojo kal-ba... Turime skaityti tarp eilučių.... Ne itin džiugios mūsų ateities prognozės... Čiauškančio pirmoko del-nas rankoje... Sausakimša aktų salė... Gėlės moky-tojams, mamoms... Jūra gėlių... Staiga užplūdusios ašaros... Ir labai aiškus su-vokimas, jog tikrai atsi-sveikiname...

Jolanta Kavaliauskaitė, 4b klasės auklėtoja

* * *

Paskutinis laiškas, kuriame nėra ašarų

Paskutinis skambutis dvyliktokų auklėtojų prisiminimuose (tęsinys)

LANGAS 3

Paskutinis laiškas, kuriame nėra ašarų (tęsinys)Dar su didesne pagarba ir didybe kalbėdavote apie lietuvių literatūrą. Turbūt todėl, kad matėme Jumyse pasididžiavimą pasaulio kultūra ir literatūra, mes nuolatos su didžiausia pa-garba žvelgavome į Jus – nepaprastą, išsilavinusią, puikią mokytoją ir klasės auklėtoją. Dabar turėčiau atsiprašyti,

nes turbūt parašysiu ir tai, ko kai kurie mokytojai nenorėtų girdėti, bet kadangi jau baigiu mokyklą, tai nėra ko bijoti, tad paprašysiu į visa tai žiūrėti nerimtai, su šypsena. Pradėsiu nuo nemėgstamiausios dis-ciplinos ir bene pačios įdomiausios šio dalyko mokytojos. Tokia „didelė“ meilė skirta fizikos pamokoms. Neslėpsiu, kad ją mokiausi, kaip mokytoja sakydavo, „ž“ lygiu, tad ir žinios mano ne pačios puikiausios. Tačiau noriu mokytojai A. Taukelienei padėkoti už tikrai begalinę kantrybę ir nuraminti – gal realybėje elektros grandinės ir nesujungčiau, bet iš Jūsų pamokų galvoje liko tikrai nemažai naudingų dalykų. Ne mažiau smagios būdavo

ir istorijos pamokos. Būtent

iš mokytojos A. Šapokienės išmokome tokius žodžius, kaip „destrukcija“ ar „suirutė“, vartoti kasdien. Iš pradžių su šypsena pa-šiepdavome vieni kitus, o vėliau jau ėmėme rimtai taip kalbėti. Dar noriu pridėti, kad ši mokytoja išsiskirdavo neeilinėmis metaforomis mūsų klasei. Viena tokių, turbūt labiausiai įsirėžusių į atmintį, – „g... akademija“.Noriu prisiminti ir matema-

tikos mokytoją. Tik šįkart ne dėl jos dėstomo dalyko, o dėl pasakytų žodžių, kurie man įstrigo ilgam. Pamokoje, kaip mokyto-jams dažnai būna, susipynė žodžiai ir išėjo tikrai juo-kinga frazė, kurios jau nebepavyko prisiminti, nes ji šioje istorijoje ne tokia reikšminga. Po audrin-go klasės juoko išgirdau savo vardą ir prašymą to neparašyti „Lange“. Tada supratau, kad mokytojai irgi žmonės, kuriems rūpi, ką apie juos kalba, o kartais net per daug. Buvo ir tokių mokytojų,

kurie it aršūs bu- liai laikydavosi savo principų ir nenusileisdavo net ilgai įkalbinėjami. Vienas iš tokių – mokytojas D. Ka-

napeckas. Išduosiu paslaptį – tai vienintelis mokytojas, kuris per visus 12 metų man parašė neigiamą pažymį. O kad jau parašė, tai ne vieną, o iškart du. Taip ir puikuojasi mano pažymių knygutėje du dvejetai prie kūno kultūros pamokos. Būtent todėl ir džiaugiuosi šiuo mokytoju, nes su juo visada galima draugiškai ir rimtai pakalbėti, bet ten, kur reikia dirbti, – visi lygūs, nėra jokių išlygų, tad ir dirba visi sąžiningai, neatsikalbinėdami ir būna atitinkamai įvertinti. Yra ir dar keletas

mokytojų, kuriems jaučiu pagarbą dėl to, kad nebuvo susireikšminę, pasipūtę ir suprasdavo, kad mes tik vaikai, todėl mokėdavo ir pajuokauti, ir smagiai kartu pasijuokti. Į šį sąrašą norėčiau įrašyti visų pirma geografijos mokytoją V. Riboką, chemijos mokytoją E. Volskienę, anglų k. mokytoją A. Brazauskienę, informatikos mokytoją J. Pakalnytę, rusų k.mokytoją G. Balytę. Tačiau buvo ir tokių mokytojų, per kurių pamokas mes juokdavomės, o jie pykdavo. Jiems (ypač mokytojoms D. Jasaitienei

ir K. Kumelytei) norėčiau padovanoti rožinius akinius, kad į viską galėtų pažvelgti šiek tiek paprasčiau. Dar dvi mokytojas no-

riu įrašyti į sąrašą tų, ku-rioms noriu padėkoti ne tik kaip abiturientė, bet ir kaip savivaldos narė. Tai mokytojos R. Bernotienė ir M. Beinoravičienė, kurios nuolat pakišdavo puikių idėjų, visada paskatindavo, padėdavo bei vietoje ir lai-ku mokėdavo nuleisti ant žemės, kai pakildavome per aukštai. Atsisveikindama norėčiau

padėkoti ir pačiai mokyklai. Už galimybę tobulėti ir tapti žmogumi. Besimokydama nesėdėjau tik prie knygų, išbandžiau begalę veiklų ir turėjau galimybę suvokti, kas man tinka ir patinka, o kas ne. Įgavau tikrai la-bai daug patirties ir supra-timo apie gyvenimą, apie žmogų. Na, o dabar jau visai

baigdama noriu palinkėti stiprybės. Mes išeiname, bet žinom, kad Jūs neliūdėsit, nes po mūsų ateis dar šaunesni mokiniai.

Visada Jūsų,86 laidos abiturientė

Jurga M.

JOS DIDENYBĖ STATISTIKA2013 metais gimnaziją

baigia 133 abiturientai: 66 merginos ir 67 vaikinai. Labai gerai ir puikiai (9 ir 10 balų) mokėsi 2 – Valen-tina Juknevičiūtė ir Jurgita Markūnaitė iš 4a klasės. Gerai besimokančių mokinių buvo daugiau, 10 abiturientų – Gintarė Augustinaitė, Domas Bakšys, Gytis Blažys, Laura Gutauskaitė, Dominyka Ruzgaitė, Enrika Snarskaitė (4a), Miglė Jankauskaitė, Elinga Misiūnaitė, Edga-

ras Puodžiukas (4c), Vaida Meidutė (4d).Visi abiturientai 12 klasėje

praleido 17459 pamokas. Praleistų pamokų skaičius labai didelis, kiekvienam abiturientui tenka po 131 pamoką. Pagalvokite, net po 19 dienų kiekvienas abitu-rientas nebuvo mokykloje! Pateisintų pamokų 8570, bet tai tik 49% visų praleistų pamokų. Geriausiai lankė ir per metus praleido tik po kelias pamokas 5 merginos–

Valentina Juknevičiūtė, Dominyka Ruzgaitė, Eglė Šimonėlytė, Laura Čiuknaitė, Kristina Kalibataitė.Mokytojai labiausiai pri-

simins tuos mokinius, ku-riuos mokė. Mes, vadovai,– tuos, kurie buvo aktyvūs, dalyvavo renginiuose, klausė, tarėsi, siūlė spren-dimus įvairiems gimnazi-jos gyvenimo klausimams. Direktoriaus įsakymu už gimnazijos vardo garsinimą ne tik bendruomenėje ir ra-

jone, bet ir respublikiniuose renginiuose apdovanosime 16 abiturientų. Galėjo būti ir daugiau...Atėjo tas metas, kai reikia

išeiti iš mokyklos. Dauge- liui tai keistas jausmas: buvo pareiga „ateiti“, o dabar jos nebelieka. Tad linkiu, kad pareiga „ateiti“ peraugtų į kitą lygį – ateiti, kai norėsis pačiam... Į tą pačią mokyklą... Lauksime.

Direktoriaus pavaduo-toja ugdymui Birutė

Juodvalkienė

2013 m. gegužė4

Gegužės 13 dieną mūsų gimnazijoje šurmuliavo tradicinis Utenos miesto progimnazijų krepšinio turnyras Jono Valančiūno taurei laimėti. Kol žaidėjai varžėsi, vyko spaudos konferencija, kurioje dalyvavo Jonas Valančiūnas, direkto-rius V.Bubulis, mokyto-jai, laikraščio „Langas“ ir „Utenos apskrities žinios“ žurnalistai, laikraščio „Utenos diena“ redakto-rius. Spausdiname kon-ferencijos fragmentus.

Direktorius: Nuo-stabus dalykas, kad mokiniai, nesvarbu, prieš kiek metų baigę mūsų gimnaziją, n e u ž m i r š t a , atvažiuoja pagerbti. Išvažiuoja vaikas iš gimnazijos, ateina mama gražiai atsis-veikint ir padėkot, kad vaikas buvo čia, o ką jis čia darė, ką mokėsi, paaiškėja tik po daugelio metų. Jeigu savo gimnazi-joje galime leisti skleistis talentams ar bent jau netrukdyti jiems at-siskleisti, – tai didžiulis darbas. Čia susiduria keli dalykai: noras, troškimas ir galimybės padėti. Jonas yra pavyzdys, kaip mokiniai prisimena savo mokyklą ir nori jai padėti. J.Valančiūnas pradėjo pri-

siminimais: Nebuvau moks-liukas, pirmūnas. Mokykla man daugiau buvo draugų susibūrimo vieta. Bet kai truputį paaugi, pamatai, ko tau reikia. Labai gailėjausi dėl anglų kalbos. Anglų kalbos pamokos visada būdavo pirmos. Būdavo, ai, pramiegojau... (Moky-tojos M.Beinoravičienės pastaba: „Užtat tavo

SVEIKAS, JONAI!mokyklai padovanotas me-delis mokosi anglų kalbos, nes juo rūpinasi mokytoja Pavasarienė“ ir greitas Jono klausimas medeliui „Do you speak englich?“ visus prajuokino). Bet nesigailiu, kad buvau čia, džiaugiuosi, kad buvau būtent šioje klasėje, šioje mokykloje, šiame mieste. Visi veiksmai turi atoveiksmį. Jei būtų buvę kažkas kita, dabar gal būtų kitaip.Dominyka: Kelių metų

pradėjai žaisti krepšinį? Jonas: Aštuonerių ar

devynerių metų, dar tada, kai

nepasilenkęs prabėgdavau po stalu. Kai dar mokiausi daržely „Šaltinėlis“, buvo toks krepšinio būrelis, ka-dangi buvau ne mažiukas, tai pasiūlė ateiti. Iš pradžių tik palakstyt, pažaist ką nors, o paskui peraugo į kai ką daugiau.Dominyka: Kokios yra

tavo stipriosios ir silp-nosios savybės žaidžiant komandinį žaidimą? Jonas (susimąsto, pasiro-

do, niekada apie tai nepa-galvojo): Silpniausios vie-tos nėra. Bet būna kartais... Tai priklauso nuo situacijos, vieną kartą sekasi vienas dalykas, kitąsyk kitas. Dominyka: Kas tau labiau-

siai patinka krepšinyje?

Jonas: Kol kas krepšinyje man labiausiai patinka krepšinis.Dominyka: Kokių tikslų,

planų turi ateičiai? Jonas: Pagrindinis tikslas –

žaisti krepšinį. Direktorius: Prisimenu,

kad penktoje klasėje, kai kažkuri mokytoja paklausė, kuo norėtų būti, Jonas atsakė, kad norėtų būti pre-zidentas. Jonas: Nuo mažens

neturėjau loginio mąs-tymo... (Visi juokiasi)Dominyka: Kiek

patobulėjai per šiuos me-tus?Jonas: Nemėgstu savęs

vertinti. Kai prašo, parašyk sau balą, sakau, kad nemo-ku...Kai buvo mano pirmo-sios varžybos NBA, tik tada supratau, kur aš esu. Svar-biausia, ne noras būti gar- siam, o noras žaisti krepšinį.Dominyka: Kas yra tavo

mėgstamiausias žaidėjas? Jonas (žaismingai): Man

tai labai patinka Sabonis.Dominyka: Kas lėmė

tavo pasirinkimą būti krepšininku? Jonas: Tas oranžinis ka-

muolys...Dominyka: Kaip jautiesi

tuo momentu, kai tave stebi ir laukia taiklaus metimo, tačiau prameti pro šalį? Jonas: Blogiausias sce-

narijus, ar ne? Būna – seka-si, būna – nesiseka, būna... Gyvenimas jau toks: jeigu tu graušiesi, jeigu galvosi... Tu negali palūžt... Kitą sykį, kai bus tokia situacija, tu žinosi, kad reikia elgtis kitaip.Jurgita: Ar žaisi šių metų

rinktinėje? Jonas: Žaisiu.Dominyka: Kokie pri-

siminimai apie mokyklą, mokytojus, klasės draugus? Jonas: Kai iš geografijos

mokytojos gavau žuvų... Buvo visokių nutikimų... Tikrai smagus laikas buvo... Tada nesupranti, bet tik kai viskas praeina, susimąstai. Kai būni vaikas, viskas atrodo sunku, o dabar suvo-ki, kad buvo „faina“. Nieko, jokių rūpesčių nėra, tiesiog ateini į mokyklą ir būni su draugais, pažįstamais. Viskas praeina, atsiranda rūpesčių, o tada galvoji: a, gerai buvo mokykloj.Mokytoja J. Juodkienė:

Ar dažnai tenka susitikti su bendraklasiais? Jonas: Kai tik būnu Lie-

tuvoje, visada susitinku su uteniškiais...Mokytoja J. Juodkienė:

Kaip jautiesi Utenoje, pravažiavęs daug pasaulio miestų?Jonas: Gražus miestas,

sutvarkytas, žalias. Daug yra pasauly miestų, kurie pilki, rudi, o čia žalias.Mokytoja J. Juodkienė:

Ar nepamiršai kalbėti tarmiškai? Jonas: Kų sakei? (netikėtai

greitas atsakymas ir visų juoko pliūpsnis)Mokytoja M. Beinora-

vičienė: Kada, Jonai, paskutinį kartą buvai te-atre? Jonas: Būna daug teatrų...

(vėl juokas)Mokytoja M. Beinora-

vičienė: Ne, kada buvai tikrame teatre? Aš vis prisi-menu, kaip tu batus į teatrą vežeisi...Jonas: Batus vežiausi? Aš

neprisimenu...Mokytoja M. Beinora-

vičienė: Važiavome į Keistuolių teatrą. Tu ateini su didžiausiu krepšiu, o aš klausiu, ką tu čia vežiesi? Batus (beje, dabar Jono batų numeris 52).Teatre sportbačius pakeitei batais.

Nukelta į kitą puslapį.

LANGAS 5

Jonas: Tai turbūt tada ir buvau teatre... (Paskutinis atsiprašymas) Nepykit, kas buvo ne taip.Kornelija: Ar kai mokei-

si, tikėjaisi, kad tapsi žvaigžde? Jonas: Aš netikėjau. Kai

buvo pirmos varžybos NBA, tik tada supratau, kur aš esu. Kai buvau čia, aš nesitikėjau, kad galiu būti kažkoks krepšininkas ar dar kažkas, eini po truputį, tyliai sieki, mokiausi, dirbi, lauki, ir tiek. Svarbiausia, kad yra noras žaisti krepšinį. Direktorius: Jonas sako,

netikėjo, bet jis šiandien gaus tokią dovaną, kuri buvo pažadėta atiduoti tik tada, kai jis žais NBA. Ir Jonui šiandien atiduo- siu tai, ką pažadėjau... Pa-sirodo, vaikas pats dar nežino, bet yra specialistų, „ekstrasensų“, kurie žino, kaip kas baigsis, ruošiasi, laukia to momento. Mokytoja Milda Beino-

ravičienė: Keisti dalykai. Tai, ką jūs maži mokykloje parašote, materializuojasi. Vienas mano mokinys rašė, kad nori gyventi ir dirbti Amerikoje, ir tas noras išsipildė.Jonas: Tai gal būsiu prezi-

dentas?..(juokiasi)Mokytoja J. Juodkienė:

Kodėl vis dėlto norėtum būti prezidentas? Jonas: Pajuokavau saky-

damas, kad norėčiau būti prezidentu. Nenorėčiau turbūt... Nenorėčiau tokios atskomybės, tai ne mano sritis, kiekvienoje srityje yra specialistai, kurie tai išmano geriausiai. „Utenos diena“ redakto-

rius: Kokie tavo pomėgiai? Žinau, kad žvejoji. Jonas: Už Atlanto

žvejybos nebuvo, turėjau kitokių veiklų, o dabar

atostogos, išsitraukiau ir meškerę.„Utenos diena“ redakto-

rius: Kitas pomėgis pirtis? Jonas: Taip. Ten nėra

geros, lietuviškos garinės pirties, o čia iškart gali atsi-palaiduoti.„Utenos diena“ redakto-

rius: Kaip tu vertini krepšinį čia ir už Atlanto? Jonas: Tiek už Atlanto,

tiek Europoj kamuolys vi-sur vienodas. Reikia imti kamuolį ir įmesti į krepšį„Utenos diena“ redakto-

rius: Ar jautiesi esąs tikras profesionalas? Jonas: Labai plati sąvoka –

profesionalus žaidėjas. Neužtenka vien būti gerai žaidžiančiu profesionaliu žaidėju. Tu turi visus kitus dalykus daryti gerai: kaip profesionalas elgtis, reng-tis, bendrauti su žmonėmis. Jeigu tu gerai žaisi, įmesi taškų, bet už aikštelės elg-sies kaip žvėris, tavęs nelai-kys profesionalu.Utenos diena“ redakto-

rius: O kaip Rodmanas? Jis už aikštelės ribų elgdavosi, kaip norėdavo? Jonas: Taip. Bet kokia

dabar nuomonė apie jį kaip apie žaidėją?

Po konferencijos Jonas stebėjo finalines varžybas, įteikė apdovanojimus, fotografavosi su jaunai-siais krepšininkais, o ką tik praėjusio gimtadienio proga auklėtoja Miglutė ir direktorius įteikė žadėtąją dovaną, priminsiančią mokyklines išdaigas, san-tykius su bendraklasiais. O vis dėlto kaip gera, kad NBA Kanados „Raptors“ žaidėjas yra tiesiog mūsų Jonas, „nepasikėlęs“, arti-mas, paprastas, linksmas. Lauksime Tavęs, Jonai, ir kitų metų turnyre.

SVEIKAS, JONAI! (tęsinys) Skaičius 13 – magija ar prasimanymai?

Žmonės nuo senų laikų žino įvairiausių prietarų: per kelią perbėgusi juoda katė reiškia nesėkmę, o ras-tas keturlapis dobilo žiedas gali atnešti sėkmę. Tikėti tuo ar ne – tai jau kiek-vieno žmogaus asmeninis reikalas. Vieni mano, kad viskas, kas nutinka šiame pasaulyje, turi paaiškinimą, kiti teigia, kad mes dar daug ko nežinome, ir tiki, kad mus supa keisti ir nepaaiškiname dalykai. Kaip yra iš tikrųjų, nežino niekas. Vis dėlto įdomu sužinoti, ką apie tai mano mūsų mokyklos mokyto-jai. Pakalbinome keletą jų ir visai neatsitiktinai pa-sirinkome būtent tuos, kurie gyvena bute, pažymėtame 13 numeriu. Liaudies šis skaičius vadinamas velnio tuzinu. O ką apie jį mano mūsų mokytojai?Anglų kalbos mokytoja

J. Šuminienė papasakojo daug išties įdomių dalykų, susijusių su šiuo skaičiumi: „Man skaičių 13 nulėmė pats likimas. Manau, kad mes patys nusprendžiame, tai gerai ar ne. Aš tikiu, kad šis skaičius man yra laimingas. Mano vyras anksčiau gyveno name, kurio numeris buvo 13. Po vestuvių prisiminiau, kad mūsų šventėje dalyvavo 13 svečių, o mano puokštėje buvo 13 rožių. Dabar apsi-gyvenome name ir bute, kurių nume-ris taip pat 13. Net vaikas paženklintas šiuo skaičiumi – jo gimi-mo liudijimo paskutinis skaičius taip pat 13. Yra ir daugiau tokių sutapimų: 13 nuolat šmėsčioja mano gyvenime, tačiau visko neišvardinsiu. Kartais iš

daugelio kėdžių atsisėdu būtent į 13 vietą arba netyčia pasodinu 13 gėlių daigų. Šis skaičius išties priverčia mane susimąstyti ir net kelia šiurpą. Anksčiau to nesureikšmindavau, ta- čiau pradėjusi sekti įvairius gyvenimo įvykius pamačiau, kad daugelis

dalykų siejasi būtent su skaičiumi 13 – jis lydi mano šeimą daugelyje gyvenimo kelių. Na, o gyvenimas 13 bute kelia daug minčių ki-

tiems, tačiau mes pirkdami šį butą kreipėme dėmesį į jo jaukumą, o ne į adresą.“Tačiau anaiptol ne

visiems skaičius 13 kelia tiek daug asociacijų. Štai matematikos mokytoja P. Rudėnienė sako, kad šis skaičius yra visiškai toks pat, kaip ir kiti. Mokytoja nemano, kad skaičius 13 yra mistinis ir siejamas su nepaaiškinamais dalykais, todėl ir keliantis į naują butą jokių abejonių nekilo, o ir gyvenant jame jokių keistų, nepaaiškinamų istorijų nenutiko. „Gal todėl, kad ant durų nėra prit-virtinto skaičiaus „13“, – pajuokavo mokytoja ir rimtai teigė, jog viskas turi būti paaiškinama remiantis logika. Tad mistika tėra ne tik bobučių, bet ir diedukų pramanai.Atrodo, kad mokytoja

yra tvirtos nuomonės apie šį reiškinį. O kaip yra iš tikrųjų, kiekvienas tu-rime atsakyti pats sau, nes tikėti ar ne, priklauso nuo žmogaus nusiteikimo ir mąstymo. Jeigu ir tu gyve-ni 13 bute ar esi susijęs su kokio skaičiaus magija ir turi įdomią istoriją, parašyk mūsų „Langui“.

Jurga Markūnaitė, 4ª

2013 m. gegužė6

Adresas: „Lango” redakcija K. Ladygos g. 18, Utena el. p.-saules.langas@gmail.com

Redakcinė kolegija: Jonė Nargelaitė (3c), Ieva Nargelaitė (4b), Ieva Pakalnytė (4b), Ramunė Vanagaitė (4b), Jurgita Markūnaitė (4a), Dominyka

Ruzgaitė (4a), Evelina Jansevičiūtė (3c), Paulius Puodžiūnas (3c), Simona Banytė (3e), Greta Rušėnaitė (2c), Julija Gumbrytė (3c), Miglė Vizbaraitė (3d),

Brigita Ciesiūnaitė (1b).Karpiniai socialinės pedagogės Miglės Saladžiutės.

Maketuotoja mokytoja J. Pakalnytė.

Mokyklos archyve ra-dome pluoštelį žymių žmonių, buvusių gimnazi-jos auklėtinių, laiškų. Vie-nas iš jų E.Šimkūnaitės, habilituotos gamtos mokslų daktarės, garsios Lietuvos žiniuonės, 1937 metais baigusios mūsų gimnaziją, atsiųstas 50-ajai abiturientų laidai:„Uteniškiams abitu-

rientams linkiu ne kelių be kliūčių, bet jėgų ir smegenų joms nugalėti, - E.Šimkūnaitė (gimnazijos laikais Geisė nerangioji, Meška dvyloji)“. Tegul garsiosios mūsų

gimnazijos auklėtinės linkėjimas išsipildo ir visiems dabartiniams mūsų abiturientams, o ypač nepa-bijojusiems įvardinti savo pravardžių: Ropkei, Miss, Mutai, Matūfai, Maksliu-kui, Faulfui, Happy, Semi-onovui, Denkai, Tutai, Tatvei, Rincei, Vikatronui, Janei, Edei, Dvynukui Bri-gai, Gnutui, AK-47, JAH, Žėniai, Brėžniai, Munytei (arba Ramaškai), NBAN-BAI, Čiukniukui, Tadelai,

Shedui, Bu-drei, Pūkelai, M e š k u č i u i , R o k u č i u i , Dofkai, Marko, Džioniui, Pau-leniui, Ra-ganai, Untelai, Spyčkai, Siem-kai ir kitiems.

„Lango“ redakcija

Linkėjimas iš praeitiesSmagu pakalbinti savo

bendraklasę Pauliną Vidzickaitę, šiais metais iškovojusią I vietą Vilniuje vykusia-me Tarptautiniame keramikos konkur- se „Angelų miestas“. Nesitikėjau, kad ši tyli ir rami mokinukė galėtų turėti tokį talentą. Su Paulina mokausi jau antrus metus, bet apie jos pomėgį sužinojau visai neseniai, kai pamačiau jos parodą mūsų gimnazijos bib-liotekoje. Mane sužavėjo bendraklasės kūriniai, todėl negalėjau atsispirti nepas-malsavusi daugiau apie šį užsiėmimą.Paulina, kada susido-

mėjai keramika ir kas Tave paskatino gilintis būtent į šią meno sritį?Susidomėjau prieš keletą

metų, kai pamačiau draugės

darbus. Jie man pasirodė labai gražūs, todėl panorau pati tai išbandyti. Kiek laiko tuo užsiimi? Apie 4 metus.Kur ieškai įkvėpimo nau-

jiems kūriniams? Ar kuri viską spontaniškai?Visaip būna, įkvėpimo

suteikia visai paprasti ir nereikšmingi dalykai, kaip

ornamentai ar gėlės žiedas, o pradėjus darbą kyla dar daugiau minčių.

Ar daug laiko skiri šiai veiklai?Stengiuosi skirti kiek ga-

lima daugiau, bet ne visada išeina taip, kaip nori. Viena pamoka Jaunimo mokyklos keramikos būrelyje trunka apie 3 valandas, pamokos per savaitę dvi. Atro-do, daug, bet kai lip-dau, kartais net trūksta laiko.Gal planuoji susie-

ti savo ateitį su šiuo pomėgiu?Jo tikrai nepamiršiu,

tai bus mano hobis.Kur dedi savo

kūrinius? Parduodi, dovanoji, kaupi?Daugiausia jų

esu padovano-jusi.Kaip jau-

tiesi laimėjusi 2013 metais I vietą Tarptau-tiniame kera-mikos konkurse ,,Angelų mies-tas“?Jaučiuosi lai-

Sveikiname! Naujas talentas!minga, nes dabar tikrai žinau, kad esu gana gera keramikė.Kokiose parodose buvo ek-

sponuojami tavo kūriniai?2012 metais buvo paroda

Utenio aikštėje įrengtoje stiklo galerijoje, labai norėčiau kitais metais dar kartą dalyvauti tokioje parodoje, tik su naujais ir gražesniais darbais.Ko palinkėtum pradedan-

tiesiems keramikams?Nebijoti eksperimentuoti,

žaisti su formomis ir spal-vomis, nes kepimo krosnyje gimsta stebuklai.Ačiū, Paulina, už

nuoširdžius atsakymus ir noriu palinkėti, kad Tau niekada nepritrūktų fantazi-jos bei molio!

Viktorija Šimkūnaitė, 3e klasė