VASARIS 2

22000099

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 1

JUOZAS APUTIS. Trapûs mûsø laiko stiklai 3VALDEMARAS KUKULAS. Eilëraðèiai 7VACLOVAS MIKAILIONIS. Placidas, arba Trumpiausios nakties sapnas...

Apysaka 12GINTARAS PATACKAS. Eilëraðèiai 38TADAS ÞVIRINSKIS. Novelës 43MARIJA MACIJAUSKIENË. Eilëraðèiai 48JIM CARROLL. Krepðininko dienoraðèiai. Vertë G. Pulokas 52EDWIN MORGAN. Eilëraðèiai. Vertë B. Uðinskaitë 69

LITERATÛROS MOKSLAS IR KRITIKA

RIMA POCIÛTË. Romano vartojimas nevartojant antidepresantø(R. Ðerelytës „Mëlynbarzdþio vaikai“ pagal C. G. Jungo archetipø kontekstà) 75

APIE KÛRYBÀ IR SAVE

Vienas prieð þodþiø pûgà. Poetas Valdemaras KUKULAS atsako á Danieliaus MUÐINSKO klausimus 84

„METØ“ ANKETA

Poþiûriai. Rimantas ÈERNIAUSKAS, Romas DAUGIRDAS 91

PATIRTYS

TOMAS REKYS. Ið Lietuvos sugráþus 96

AKIRATIS

VYTAUTAS BIKULÈIUS. Kur veda klajûno dvasia? (J.-M. G. Le Clezio – 2008 m. Nobelio premijos laureatas) 112

MÛSØ PUBLIKACIJA

ANTANAS ANDRIJAUSKAS. Chaimas Soutine’as – tragiðkojo modernizmo korifëjus 124

RECENZIJOS, ANOTACIJOS

PETRAS BRAÞËNAS. Prasisklaidþius „ðëtono apþavams“ (G. Kanovièiaus„Ðëtono apþavai“) * RIMANTAS KMITA. Monografija apie Jonà Strielkûnà (V.Daujotytës „Gyvenimas prie turgaus“) * JÛRATË SPRINDYTË. Megakonst-rukcija, laikanti ðimtmeèius (A. Buèio „Barbarai vice versa klasika“) 138

TËVYNËS VARPAI

VANDA ZABORSKAITË. Vis dar pilni praeities aruodai 152

Antrajame virðelyje: CHAIM SOUTINE. Maþametë mergaitë su lële, 1919

Treèiajame virðelyje: CHAIM SOUTINE. Moteris raudonais rûbais, 1923–1924

TURINYS

Pasirašyta spausdinti 2009.II.2. Tiražas 1200 egz.Formatas 70x1081/16 Ofsetas. 10 sp. l.

Kaina 7 Lt. Spaudė AB „Spauda“, Laisvės pr. 60, 2056 Vilnius.

„Metus“

remia:

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 2

3JUOZAS APUTIS

Trapûs mûsø laikostiklai

Po Trijø karaliø – diena per gaidþio þingsná… Sutemos vis vëliauir vëliau ateina á kloná, uþ kurio juostomis aukðtyn lipa puðynas,kasmet iðkertamas plotas po ploto. Snyguriuoja. Pakeliui á þemæsnaigës tupia ant obels ðakø. Obelis balta kaip pavasará. Tenai, kurdabar ima smelktis vakaro prieblanda, yra kelias, kur ne kur apau-gæs senais, apsamanojusiais àþuolais. Ðiomis vietomis kadaise kuni-gaikðèiai jodavæ medþioklën. Gal ir jojo, ðiam kraðtui daugiau gar-bës. Rausvi, violetiniai debesø gabalai lëtai slenka viena kryptimi.Ðitaip jau nuo amþiø. Didinga. Ðiurpu nuo spaudþianèio didingumo.Rodos, kad ið ten, kur palei horizontà slenka debesys, matuodamalaikà, ateina mintis: ar tà didingumà justum, jei nebûtum skaitæs jo-kios knygos, matæs paveikslø, girdëjæs muzikos ar dainos?

Tai þþiûrëjo ttartum mmagas // ÁÁ ggamtos aakis þþalias… Sigito… Sigito Ge-dos jaunystës poema. Jau toks jaunas galëjo iðtraukti toká paveiks-là! Ið þydinèios laukinës slyvos, ið dangø remianèios karvës nugarosTrakø padangëje… Ar tada pajutome, kad pradedame gyventi su ge-nialiu kûrybos magu?

Norisi álásti á debesá!Nepasiseks. Reikës palaukti stipresnio laiko, kuris atitolintø. Kiek

gali trukti iki stipresnio laiko?.. Pabiro Parlamento rûmø stiklai. Ar tik iðalkusiøjø dirþai neið-

laikë? Gal raðalines arba persenusius kompiuterius á tuos languspaleido raðytojo ir maiðto temas aptarinëjantys menininkai? Liûd-na, kad tokia agresyvi properða tarp tø, kurie (staèiai nedràsu ma-nyti, kad dauguma jø nesàþiningai ar nelabai susigaudydama) nak-timis dëliojo finansines, ekonomines kortas, ir tø, kurie tuos dëlioto-jus rinkome. Kad taip galëtume kaip nors suþinoti, kiek menininkøir kiek meno verslininkø uþ „menininkus“ balsavo! Sunkmeèio aki-vaizdoje bjauriausia ir niekingiausia tai, kad tie, kurie kà tik nuovaldþios stalo nuëjo, uþsimerkæ puola naujøjø projektus, tarytum

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 3

4 nuo tos dienos, kai liko opozicijoj, nuëjusieji gyventø jau ne Lietu-voj. Gal jiems taip ir yra, gal jau jie mato, kad jø Lietuva baigësi, galtà baigmæ nujausdami jie patyliukais spëjo pamaþële savæs link pa-stûmëti netgi nacionalinius transliuotojus, dar prieð tà langø dau-þymà paskyrusius ilgà laidà apie tai, koks negeras naujosios daugu-mos nakties darbas... Sapnø ir nemigos átakas darbui aiðkino psi-chologai ir psichoterapeutai, ir niekas ið esmës nenorëjo iðgliaudytibent vieno naujai priimto ástatymo! O kas buvo be paliovos ðnekamatelevizijos laidoje dienà prieð stiklø dauþymà? Tiesiog provokuojan-tys klausimai – o jeigu bus kaip Rygoj, o jeigu bus taip, o jeiguanaip? Lyg policija ekrane turëtø detaliai praneðti, kam ir kaip jiruoðiasi. Ðalia tø átartinai atrodanèiø klausinëjimø vis likdavo gra-þaus laiko profsàjungø konfederacijos lyderiui pareikðti, kad jø de-monstracija, streikas yra taikus, visiems gera linkintis. Labai nesi-nori átarinëti, bet jei prisiminsime pirmàsias dienas po rinkimø, kaitoj paèioj televizijos studijoj ganëtinai drastiðkai ir „kryptingai“ bu-vo tardomas bûsimasis premjeras, kai po naujøjø laikø stiklø byrë-jimø buvæs premjeras vos galëjo sutramdyti dþiugesá, esi priverstasgalvoti, kad kaþkur visuomenëje maiðosi piktavalis skerdþius! Ko-kios jëgos galëtø susijungti, kad uþnertø apynasrá plëðrûnui liûtui?Kada nunoks tas laikas?

…kaip toli ir kaip arti nuo viso to, kà matai pro pirkios langà! Antai uþ trijø kaimo kryþiø prie Aleknavièiaus pirkios privaþiuo-

ja maðinëlë, Petrà Aleknavièiø kaimynai uþ parankiø iðveda ið pir-kios, jis jau nebeðaukia nevaþiuosiàs á Gudijà. Anàsyk atëjæs prieprekiø atveþanèios lavkës iðgriuvo, pakëlë ir á pirkià ávedë tie patyskaimynai. Ilgiau vienas jau nebegali, tëvai seniai iðmiræ, sesuo nute-këjusi á Gudijà. Ant Petro pirkios durø jo sesers sûnus uþkabinadidelæ spynà.

Pernai Rudnelëje laidojom anø laikø mano bendradarbës Ry-mutës motinà. Buvusià linksmà dainininkæ, ið paskutiniøjø laikiu-sià gimtojo sodþiaus sàsparas, bet vëliau irgi iðvaþiavusià á miestà,pas dukrà, o dabar sugráþusià amþinajam gyvenimui. Graþus, pa-slaptingas tarpmiðkiø kaimelis. Tenai yra slëpiningosios meninin-kës Graþinos Didelytës grafikos trobelë, galerija. Vasaromis Rud-nelën atvaþiuoja gyventi Kazys Saja su þmona Zita Maþeikaite. Da-bar vietiniø belikæs tiktai vienas vienintelis þmogus. Kapeliai taipgraþiai apaugæ kerpðiliø samanomis! Mano kaime þmonës irgi baigiaiðtirpti. Naktá reta kur pamatysi þiburá. Susitaupys Lietuva brangioselektros energijos… Kelintà kartà vartau áspûdingà ðiauliðkio foto-menininko Rièardo Dailidës albumà „Laiko labirintuose“, vis stab-teliu prie nuotraukø, 1972 metais darytø Zervynose. Beveik prieðketuris deðimtmeèius. Vienoje nuotraukoje amþinybën seniai iðëjæmano kaimynai – broliai Stepas ir Petras – kluone kloja rugiø pëdus,ir netoli tø pëdø ðmëþuoja spragilas!.. Tame paèiame kaime, ið kuriopraëjusá rudená á Gudijà iðvaþiavo Petras Aleknavièius, kuriame per-

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 4

5nai pakeliui ið kaimynës á savo namus snieguose suðalo kadaiseÞemës ûkio akademijà baigusi Ona Miliauskaitë. O að èia ðneku: rei-kës palaukti stipresnio laiko!.. Uþ kelintø durø jis mûsø laukia? Pas-tarieji deðimtmeèiai þiauriai taikosi keisti sodþiaus gyvenimà, ir kolkas nëra iðminèiaus, kuris galëtø pasakyti, kà ir kaip daryti? Ati-duoti viskà á kokio godaus prekijo rankas? Jos su ásiûèiu iðgriausviskà, pristatys plastmasiniø uþeigø, net kapines uþvers þemëmis,jeigu tiktai jos bus prie kokio eþerëlio ar netoli upës. Neseniai rodëtelevizija ir laikraðèiai raðë, kaip Krekenavoj mitingavæ þmonës rei-kalavo pakeisti ástatymus ir panaikinti visokius paveldinius ir gam-tosauginius draudimus. Beatodairiðkos laisvës reikalauja ne tik tengyvenantys þmonës, kuriuos nuo popieriaus prie popieriaus stumdoþemëtvarkininkai, labiausiai rëkauja piniguoèiai, kurie norëtø tosedraudþiamose vietose prisistatyti „kaimo turizmo“ priebëgø. Dieveduok Rûtai Baðkytei sveikatos kaip nors tø átakingøjø progresostûmëjø spaudimus atlaikyti.

Ilgai ausyse skambës sausio ðeðioliktàjà duþusiø stiklø garsas,ðmëþuos girti savo paèiø bjaurasties ir kerdþiaus botago (ar butelio)varinëjamø þmoniø veidai. Kur galëtum uþmatyti koká ðviesos spin-dulá tamsos karalystëje? Ak, spjaudanèiø ðviesuliø pliûpsniai nau-jameèiame Vilniuje?.. Kur kas graþiau ðvietë „Triumfo arka“ Lie-tuvos televizijoj. Tos laidos ilgà laikà buvo tikra atgaiva. Pamatëmene vien tai, kokiø gabiø, talentingø, ádomiø menininkø ir laidø ve-dëjø turime. Lietuvoje yra daug ðvaraus meno gerbëjø, klausytojø irþiûrëtojø, ir tai leidþia tikëtis ir jaukesnës kûrybos ateities. Nebusgalutinai uþmuðti poreikiai tikram groþiui, iðkiliam paprastumui.Juos reikia puoselëti, ne tuos, kuriuos papirkinëja kaubojiðkai agre-syvûs meno ir literatûros verslininkai.

Dar vienas jaukus darnos kepðtelëjimas þvangant stiklø duþe-noms. Anàdien Vilniaus geleþinkelio stotyje lûkuriuodami traukiniopasijutome lyg ne ðiomis dienomis gyvenantys: ið poþeminës perëjosá peronà ëmë plûsti jaunuomenës bûriai. Labai seniai ðitiek daugþmoniø ðiuo traukiniu bevaþiavo. Tik sovietmeèiu ir mûsø naujøjølaikø pradþioj, kai á vagonus kimðte kimðdavosi prekeiviai ið Balta-rusijos. Dabar jaunuomenës priëjo pilnas vagonas. Tie, kurie buvo-me ne jø sambûrio dalyviai, jau ketinome persikelti kitur, bet pasi-likæ nesigailëjom. Vos tik sutrinksëjo traukinio ratai, jaunuomenëëmë graþiai dainuoti, dainà po dainos, simpatiðka mergaièiukë iðdëklo iðsitraukë smuikelá, vyrukas prie lûpø vis prisidëdavo ilgàtrimità ir sutrimituodavo, ragindamas pabandyti trimità pûsti irkitus, ir po to vël daina, keli dainos posmai – ir vis senos, lietuviðkos,kartais jau su modernesniais intarpais, paskui vël smuikelis, ir vëldainos! Tai priminë anuos laikus, kai panaðiø sambûriø jaunuo-menë, negalëdama kitaip pasiprieðinti, irgi traukiniuose, gatvëse,stotyse, aerodromuose dainuodavo savo dainas, liaudiðkas ir susi-kurtàsias, tiktai ne Jau ppraþydo oobelys iir kriauðës! Ðit ir dabar ëmëme JUO

ZA

SA

PU

TIS.T

rap

ûs m

ûsø

laik

o st

ikla

i

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 5

6 justi, kad vël atsidûrëme savotiðkame pasiprieðinimo vagone, tarpjaunø þmoniø, kurie tarytumei ragina protingai paþvelgti á aplinkà,kuri jau në þingsnio neþengia be svetimos (daþniausiai pasibaisëti-nai primityvios) dainos, kuri nebegali net tos dainos pavadinimo ið-siversti á savo kalbà, nes jai anosios dainos pavadinimas tapæs tary-tumei kokia neiðverèiama pavarde ar medaliu. Ne tik dainos – daugkà aplipdëme visokia svetima bjaurastim. Graþu: beveik dvi valan-das, kai jaunuomenë dainavo, klegëjo, ðmaikðtavo ir juokësi, nepasi-girdo nei jokio mat’, nei bliat’, nei vau!

Artëjome prie kelionës pabaigos, ir ið kito vagono á mûsiðká ëmëpereidinëti smarkiai ákauðæ kaimo vyrukai. Vienas, antras, treèias.Jie beregint pagavo sambûrio jaunuomenës ritmà ir eidami per va-gonà ëmë tuo ritmu ðokèioti, kraipytis ir demonstratyviai ðûkèioti.Jaunuomenë dabar galutinai visus nustebino, tø apkauðëliø ðokiussutikdama labai santûriai. Gal ji ðitaip norëjo parodyti, kad rëkalo-jantys kaimo vyrukai bûtø pasidavæ, pritaræ ne tik ðitam ritmui,nors tada stiklai Vilniuje dar nebuvo byrëjæ? Prieð iðlipdamas vienoneiðkenèiau nepaklausæs, kur jie vaþiuoja ir kà þada veikti? „Neþi-nom…“ – ðyptelëjæs atsakë studentas ar gimnazistas ir palinkëjogeros dienos.

Mielasis kunigas anàsyk per radijà graþiai kalbëjo apie ÐventàjáPranciðkø. Reikia nuo savæs pradëti. Rinkti akmenis ir statyti. Tal-kininkø yra ið kur prisiðaukti.

…dûþtantys stiklai nutolino nuo ano magiðko vakaro.Matau, per sniegus atsëlina kaimyno katinas. Sakau – kaimyno,

bet kad to kaimyno nër. Vasarà jis èia gyveno, þiemà vienas nebegaliiðbûti, senas, iðsiveþë vaikai, o katino nepriëmë, paliko. Iðvaþiavu-sysis katino ðeimininkas yra Petras Makselë, gimæs keturioliktai-siais ano amþiaus metais.

Kad tik kam nors nepasirodytø, jog paliktas katinas panaðus ákokià lûðá, kurià prie Kupiðkio medþioklëje vokietukas nuðovë! Kadateinanèio katino akis kam nors nepasirodytø panaði á neiðdauþytusmûsø nerimo þiemos langus…

Kadaise senø laikø sambûryje keliese gaudëme juodà katinà, per-bëgusá mums kelià...

Vargas ttiems, kkurie nnuo mmanæs aatsitolino! (S. G.)

Zervynos,

2009 m. sausio 19 d.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 6

7VALDEMARAS KUKULAS

V l a d o B r a z i û n o n u o t r.

�

Nepraðau nieko: many paèiameYra visi akademikai, kardinolai,Laureatai poetai. Jie þino, kà kalba,Ir, svarbiausia, susikalba tarpusavy.

Pasaulis mane þeidþia. ÞaidþiaUþ manæs savo vaikiðkus þaidimus,Manydamas, kad dalosi visà pasauláIr mus. Nedalomus ir neiðdalijamus.

Aèiû Dievui, bûdamas vaikasNeðaudþiau Didþiajame Tëvynës, nebuvauÞvalgas anei lieþuvis. Antraip, ko gero,Ðiandien kariauèiau prieð visà pasaulá.

Ðiandien kariauja visi prieð visus, irGreta didþiøjø magistraliø pasaulioDunkso ne miestai, o automobiliø kapinës,Kuriose – prezidentai, karaliai ir elgetos.

Akademikas manyje sako poetui:Jei turëèiau bent kiek padorumo, bûèiau seniaiMiræs. Poetas replikuoja: jei mirèiau,Pasakyèiau visà tiesà apie save ir pasaulá.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 7

8 Kardinolui visai nesvarbu, kuria kalbaJis bus nesuprastas, nes mirtis – poliglotë,Þodþiai – lunatikai, klaidþioja tamsoje,Kol pavirsta paminklais kalbos kapinëse.

Ko að galëèiau praðyt, jei neatrenkuSavo þodþiø savo kalba? VaikystëjeNeþaidþiau mokytojø ir mokiniø. ÞaidþiauMirties meiluþius ir mirties meiluþes. Buvo

Namuose niekam tikusios dvivërës durys,Atsidaranèios iðkart á abi puses. JanasDviveidis. O pro jas iðëjau vienu veidu,Nepritaikytu matomai Vieðpaties pusei.

Todël nepraðau nieko: turiuRaktà nuo kapiniø, raktà nuo prezidentûros,Raktà nuo katedros. Tai kas, kad manySeniai susimaiðë visa ðita raktø gausybë.

��

Keliauti toli: traukiniais,Á kuriuos neásëdai, maðinomis,Ið kuriø iðsodino po pirmoKeiksmaþodþio, ðûvio. KeliautiTenai, kur ne þmogui buvoti,Kur vien tik ligoninës klesti.

Gyventi graþiai: namuose,Seniai pragertuos, katakomboseRasø, ið kuriø nebelikoNet dvelksmo rasos. BeprotybëjGyvent pagal dieviðkus dësnius,Kuriuos bedievystë diktuoja.

Numirti graþiai: jei mirtisVienintelë, siûloma veltui,Ir mirðtama veltui. Laimingi,Dëkingi, kad mirðtam. Tai þemë,Kurioj nei lombardo, nei turgausNëra, o gyvenimas klesti.

Sugráþti toli: kinkiniaisÐunø arba rusø trikinkëm,Baudþiauninkais kinkomom.Viskas

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 8

9Tenai, kur tau bûti neduota,Kur kraujas jau juodþemiu virto.

Iðtirpti giliai: akmeny,Kurá miræ trokðtantys geria,Uoloj, kuri trupa á kepenis,Á inkstus, á ðirdá. Ir þemëj,Kuri ne kas kita, kaip kraujasIr aðaros, medy pageltusios.

��

Gyvenèiau kitur... Ar kitaipGyvenèiau? Maþiau nekæsèiauÐiø sienø, ðiø durø ir ðiøVagiliaujanèiø kaimynø vaikø?Sutrumpëtø kelias iki spaudosAr iki troleibuso? Manding, pailgëtø.

Man ið karto gaila fontano, kurisÁkyrëtø jau treèià dienà, suoliuko,Ant kurio sëdëtø vien narkomanaiIr vagys, todël tenai nesisësèiauNiekada. Gaila durø spynos,Kuri man kasdien uþrûdytø.

Negyvenèiau kitaip net tenai,Kur kadaise mylëjau. SudþiûvæMedþiø lapai nuo pat geguþës, o balosJau nuo kovo uþðalusios. GatvëNeprisimena net, kad kadaiseBaigës baþnyèios ðventorium. Tuðèia.

Likèiau èia... Ar maþiau ilgëèiausMënesienos kopose, ðulinioLabanoro gûdybëj, sidabroPilkumos mariø ðvitryje? NiekasNegyvenimo ðito pakeistiNegalës jau... Todël ir ilgiuosi.

��

Gyvenu tarsi kartodamasSavo gyvenimà prieðDu deðimtmeèius, tris ar keturisDeðimtmeèius. Penkios deðimtys V

AL

DE

MA

RA

SK

UK

UL

AS.

Eilë

raðè

iai

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 9

10 Mano gyvenimo sako, kadNebus jau nieko baisesnio ir niekoGraþesnio, nei buvo. VisaIðgyvenimø amplitudë iðsemta.

Tad gyventi dar vienà gyvenimàNeapsimoka. Neverta. ViskasKartosis ir po dvideðimties, ir poPusðimèio metø. Þiedas auksinis,

Taèiau nepertrûkæs. Ratas kreidos,Taèiau be tarpø iðeiti. IðvisÐitas þiedas yra vien ið trûkiø,Ið átrûkimø. Todël ir nedalomas.

Nesibaigiantis. Gyvenu lygVoverë savo rate, sukdamasTûkstanèius kartø jau áveiktàKelià. Pamëgdþiodamas save,

Tûkstantákart nugalëtà. Nieko jauLabiau akinamo nebus jauUþ pirmàjà ðviesà, uþ pirmàjàTikràjà tamsà, teámanomà mirðtant.

Kaip apraðyt jau apraðytaPrieð du deðimtmeèius, tris ar keturisDeðimtmeèius? Þodþiai tie patys,Daiktai, kuriuos jie naikina, taip pat.

�

Sala mano sielos þemëlapyEsi. Neatrasta. NeiðryðkësiantiPrieðmirtinëje raukðlëj. ÞemëjantiKûno temperatûra, þemei vëstant.

Amþinoji bûties valstybëVidury kiekvienos jûros. NegráþtantiIr neiðeinanti niekur. VizijaPraeities be ateities. Kryþkelë,

Kur visi keliai á vienatvæ,Niekieno þemæ veda. NiekienoSala niekieno vandenyne. NeatimaTokios niekas ið nieko. Niekad.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 10

11Nenaudingoji ir nereikalingoji,Mano veido þemëlapy pasislëpusi,Esi pati pastoviausioji, visos manoVelykos, visos mano Kalëdos.

Sala mano veido kraðtovaizdy.Aukðtos keteros dulkiø, ne putø.Atsispindinti, taip atsispindinti,Kad visi á savo raukðles susibëgam.

�

Kas yra tas, kuris mane pajauninaTrisdeðimèia metø, kuris atstatoSuniokotà, mûrais uþgriozdintà mano gimtàjáMiestà? Akmenimis grástas brukasVertas dangaus karalystës. Pirmieji pokariniai Ikarusai ilgomis raudonomis uodegomisVerti dangaus karalystës. Ir ji nusileidþia.

Ið kur að parsivedu karvæ pûliuojanèiuSprandu, þaizdotu kaklu á tvartelá vidurTegu ir nedidelio, bet vis dëlto miesto? GrandinëTinka ir karvei parvesti, ir ðuniui pririðti. AptvertiAntkapiui tinka vis ta pati grandinë, vertaAmþinos atminties. Ðieno prëslai ir stirtosÐiaudø amþinos atminties apgaubti. Jau ir amþiams.

Ne juokai tai: iðversti ðimtus milijonøRaðtø á senàjà tikràjà kalbà – su jos spalvomisIr kvapais. Prieð trisdeðimt penkiasdeðimt metøPo þemæ vaikðèiojome basi lyg po rojø, po dangø,Skraidëme lyg liûdesiai ir ilgesiai mene, o upe Plaukëm taip, kaip teplaukia tik laikas. Kas tas,Kuris nusileidþia ir perstato viskà, viskàSustato á savo vietas? Ten, kur stoviu ir að.

VA

LD

EM

AR

AS

KU

KU

LA

S.

Eilë

raðè

iai

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 11

12 VACLOVAS MIKAILIONIS

Placidas,arbaTrumpiausios nakties sapnasmetuose vienas tûkstantis devyni ðimtai keturiasdeðimt pirmuose birþelio 22 dienà nuo antros iki penktos valandos prie Nemuno

Ties kryþkele,namelyje,prikaltame prie àþuolo,gyvena Motina.Septyni surûdijæ peiliai,septyni ilgesio peiliaiveria Motinos ðirdá.Motin, Tu ilgiesi sûnaus,ilgiesi tokio sûnaus,kuris þmones iðgelbës.

– Nesus’galvok bliaut! – suðvokðtë kimus balsas, ir kietas aðtrus daiktasásirëmë á Placido krûtinæ tamsiausià birþelio nakties akimirkà. Ið pradþiøPlacidui net pasirodë, kad jis atsitrenkë á tamsà, á patá jos smaigalá.

PLACIDAS ATËJO VIEÐKELIU, kuriuo vaþiuojama á Riliðká, ir iki mies-telio tebuvo likæ kokie aðtuoni ðimtai þingsniø. Atëjo vieðkeliu, á kurá iðkopënuo pievos. Bet ankstëliau jis dar turëjo pereiti lieptà per Verknæ. Lieptas –trys permesti neseniai nukirsti alksniai. Jø kelmai netgi tamsoje raudonavoèia pat, krante, lyg kruvinos þemës þaizdos. Ketvirtas alksniokas buvo pri-kaltas aukðèiau ir, susiëmæs uþ jo, Placidas ásiþiûrëjo á juodus Verknës van-denis, ásiklausë, ar nenugirs, kà jie gargaliuoja. Bet upukë lyg uþsnûdo. Pla-cidas pamëgino ásiþiûrëti, ið kur atiteka vanduo. Alksniais apaugus, laukiniøserbentø ir avieèiø kupstais uþgriûta upeliûkðèio vaga nyko netoliese uþ po-sûkio. Ið ten virð tamsios srovës lëtai plaukë vos áþiûrimas balkðvas rûkelis.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 12

13Jis lyg praskiestas pienas, vinguriuodamas tarp sulaukëjusiø serbentø, avie-tojø ir pakraujavusiø alksniø kelmø, palengva slinko virð vandenø á tà paèiàpusæ, kur Placidas ëjo. Jis dar pastovëjo ant liepto, benugirs, kaip èiurlenapalða rûko srovë, ir linguojanèiais alksniokais iðëjo pievon.

Vos tik iðnërë ið alksniø ir krûmø, ausá uþtrenkë þiogø èirpimas. Pievà ligipaèios krûtinës buvo uþtvindæs rûkas. Placido koja pajuto kietai suplûktà þe-mæ – vieðkelio link vedë takelis, kuris lyg dryþas þaltys raivësi þolëse, steng-damasis neatsitolinti nuo saugios upeliûkðèio medþiø paunksnës. Þmonëspramynë já paèiu pievos pakraðèiu, kad maþiau iðtrintø þoliø. Bet ir èionai,paverkny, þolës, rodos, ëjo ið proto – gulte gulësi ant tako, kabinosi uþ kleðniølyg sakydamos: „Þþþiûrëk, kokios mes gajos!“ Ir jam ðmëkðterëjo galvoj, kaipsmagu bus èionai, ðitan rasotan þolynan, ásisukti su dalgiu. „Jau greit“, –pagalvojo, o gal nuramino þoles Placidas. Jis ásivaizdavo, kaip po savaitës, poPetriniø, dalgiai net pasiðvokðdami rëð pradalges, o gandrai stypinës iðpaskos, raudonais snapais aukðtyn mëtydami ir gaudydami varliûkðtes.

PLACIDAS STABTERNA – cinkterëjo geleþis. Jis ásiþiûro ton pusën irnetoli vieðkelio pamato arklio kuprà. Buklus gyvulys iðkelia ið rûko galvà iratsuka á Placidà. Minutæ þvelgia á já, lyg klausdamas, ið kur tu, þmogau, at-ëjai, ar tik ne manæs perriðti, o gal jau vesies kinkyti veþiman, juk ðiandiensekmadienis ir ið panaktø skubiniesi turgun? Arklys pavarpo ausim, bet,þvaira akim nuþiûrëjæs, kad èia ne jo ðeimininkas, vël makterna galvà rûkan.Tesigirdi, kaip grumðèia jo dantys, skubëdami skabyti traðkià rasotà þolæ.

Placidui kaþkodël nebesinori toliau eiti. Jis uþverèia galvà – danguje di-deliausia soèiai þvaigþdukëm lyg rojaus obuolukais apkibus ðaka, antrà galànusvarinusi kaþin kur uþ Riliðkio. Ir vël viskà uþtrenkia þiogø èirpsëjimas.Ramu. Tik cinkterna grandinë – tai arklys pasiiria per þingsná á prieká ir vëlpasigirsta jo nekantrus grumst pagrumst.

Taku Placidas iðeina prie guobom apsodyto vieðkelio. Tik ties ðia vietatarp pakelës medþiø paliktas tokis tarpas, kad galëtø ðieno prikrautas veþi-mas vieðkelin ávaþiuoti.

Ir Placidas iððoka ant kelio, kuriuo vaþiuojama á Riliðká. Ið abiejø pusiø jáapstojæ medþiai, jie, rodos, susimetë kits kitam ðakas ant peèiø, kad neið-griûtø, ir visai pritilo, lyg prieð rytà, ðià ramybës ir atokvëpio valandà, nuta-rë pailsinti senus vëjø iðmankytus savo kaulus. Guobø pakojy pakelës priþë-lusios krûmø, kurie dabar atrodo lyg turgun ið paèios ankstumos susibëgu-sios bobos. Jos susineðë sûrius, kiauðinius, sviesto tumulus ir, uþsikëtusioskatra sau patogiausias vietas, kol dar nëra pirkëjø, susirietusios snaudþia.

Placidui pradeda atrodyti, kad jis eina nebe vieðkeliu, bet tarp medþiø irkrûmø slenkanèia tamsumos upe. Ði tirðta tamsi srovë já pradeda neðti, todëljis ir nepamato, kaip paèios storiausios guobos kamienas tarsi perplyðtapusiau, beveik negirdi, kaip prieðais iððoka trys þmogystos, kurios buvo uþtos guobos uþsiglaudusios, beveik nepajauèia, kaip jo krûtinën áremia kietàdaiktà. Placidui netgi pasirodo, kad jis, neðamas tirðtos tamsumø upës, tie-siog atsitrenkë á aðtrø akmená ir tik iðgirdæs prikimusá balsà: „Nesus’galvokbliaut!“ atitoksta, kad reiktø atðokti atgal. Bet anø nagai spëjo ásikirsti ámarðkiniø rankoves, godûs pirðtai jau stveria uþ plaukø. Pro plyðá tarp me-dþiø virðûniø jis iðvysta ðakà su rojaus obuolukais, ji susvyruoja danguje irpradeda lëtai linkti þemyn. Tuo metu jo rankas lauþia atgal, lyg norëtø su- V

AC

LO

VA

SM

IKA

ILIO

NIS

.P

laci

das

, ar

ba.

..

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 13

14 grûsti nugaron. Kietas daiktas duria pagurklin, ir Placidas pagaliau suvokia,kad tai ðautuvas. Tiesiog ant akiø, uþstodamas ðakà su rojaus obuolukais,uþgriûna tamsus veidas, vël suðvokðèia:

– Tik nesus’galvok bliaut! O tai!..PLACIDAS PABANDO IÐLUPTI RANKAS, bet ant jø tarsi kas uþkabino

sunkeliausius maiðus. Supratæs, kad tø maiðø nenusikratys, atleidþia su-gniauþtus kumðèius ir pajauèia, kaip ásikirtæ nagai, nors nepaleisdami marð-kiniø rankoviø, leidþia jam atsitiesti. Ðaka su rojaus obuolukais dar kartàsusiûbuoja ir lëtai atsistoja á savo vietà danguje. Placidas papurto galvà iriðvaduoja ið anø pirðtø plaukus.

Þmogystos, stipriai surëmusios peèiais, apsuka Placidà. Ðautuvas ásire-mia nugaron ir mukterna: judinkis!

Jie eina vieðkeliu, kuriuo vaþiuojama nuo Riliðkio. Placidui þengti sunku,lyg dabar tektø stumtis prieð tamsumø upës vandenis.

Bet ðautuvo vamzdis piktai bugina Placidà ir, rodos, dabar jis tempia ási-kirtusias nagais á rankas dvi þmogystas, tarsi vilktø du sunkius juodus spar-nus vieðkelio þvyru.

„Kam ðitaip grûdi tà pagalá kupron, durniau! Kai ðausi, pats sau þarnaspasileisi!“ – ði mintis Placidà kaþkodël nuramina. Ne dideli iðmanëliai busjam kelià perëmæ. Jis bando paþvairuoti kairën ir deðinën, bet patamsy niekonegali áþiûrëti. Placidas tik jauèia, kad vyrai skuba já nusitempti kuo toliaunuo Riliðkio – nuo sveèios akies. Balsas... Ðità ðvokðèiantá prikimusá balsà jisjau bus girdëjæs, bet kur ir kada – niekaip negali atsiminti.

Nutûpæ pakeles krûmai, rodos, ið padilbø þiûrsèioja á praeinanèiuosius, omedþiai, susimetæ ðakas vienas kitam ant peèiø, dairosi kaþkur per þmoniøgalvas, lyg ir apsimeta, kad (jeigu reikëtø aiðkintis) nieko nematæ ir negir-dëjæ. Tik retkarèiais þvyras suþiurgþdës po kojom, ir vël stos visiðka tykuma.

PLACIDAS NUSITAIKO PRIEITI ARÈIAU VIEÐKELIO PAKRAÐÈIO,prie to takelio, kuris lyg dryþas þaltys nardo tarp pievos þoliø. Tenai ðviesë-liau.

Ir ðtai jie keturi sustoja prie tako pradþios. Placidas nustemba, kad visi toatokvëpio lyg ir telaukë, nors ásikirtusiø á rankoves nagø visai neatleidþia.Placidas stovi, atrodo, tuojau pasakys: nu tai dëkui, vyrai, kad palydëjot, otoliau jau að pats...

Cinkterna grandinë – pievoje þergterëjo arklys, ir Placidas pajauèia, kaipkrûpterna áremtas nugaron ðautuvas, kaip vël susispaudþia kibûs pirðtai.Arklys pasiþiûro á þmones, lyg klaustø: „Kaipgi èia dabar? Ir vël tu?“

Pirðtai po truputá atsileidþia, nes kurgi jis pabëgs – kad ir patamsy, betant pievos vis tiek bus kaip ant delno.

Pagaliau arklys, perpratæs, kad ir tarp ðitø þmogystø jo ðeimininko nëra,staèia galva neria á rûkà, skuba grumsti rasotø þoliø, nes kai iðauð sekma-dienis, tikrai nebebus kada: ðeimininkas uþkinkys veþiman ir vël teks vilk-tis ten, kur dvokia, ûþia, cypia, rëkia ir þviegia, teks tempti veþimà á turgø.

Placidas bijo net krustelti. Tik jauèia, kad visi dar þiûro á tamsuojanèiàrûke arklio kuprà. Kas ðitie vyrai? Tikriausiai vienà ar du, o gal ir visus trisjis paþásta. Jie þino ir já, nes laukë, tykojo, numanë, ið kurios pusës ir kadapareis. Sergëjo uþsiglaudæ lyg þvëries, o jis në nenutuokë, kad kvapà uþ-gniauþæ ið uþ guobos liemenio já akimis seka. Jie tikrai paþástami ir saviðkiai,

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 14

15

VA

CL

OV

AS

MIK

AIL

ION

IS.

Pla

cid

as,

arb

a...

nes kai Placidas stabterëjo prie tako, sustojo ir jie – matyt, tas takelis perpievà ne vieno jø bus mintas ir permintas, ne kartà juo eita ir pereita.

PLACIDAS PAJUTO, kaip ðautuvo vamzdis ðiek tiek atsitraukë, lyg sto-vintis uþ nugaros norëtø pailsinti nutirpusias rankas. Ir kitø dviejø peèiainebe taip piktai spaudþia ið ðonø, tarsi patys prisiminimø pagauti, ir já, irsavo darbà primirðo, nuëjo sau taku paverkniais. Rodos, visi trys netgi kaþkoiðsigando ar susigëdo, kai ið rûko arklys galvà iðkiðo, lyg nenorëtø, kad netarklys juos bûtø pamatæs, tarsi jis galëtø visa kà persakyti þmonëms.

Tamsiausias birþelio nakties laikas baigiasi. Placidas jau geriau ir arklionugarà áþiûro, aiðkiau negu pievoje ant takelio stovëdamas áþiûrëjo. Jis bijosukrutët, tik paþvairuoja kairën deðinën, bet vis dar per tamsu, kad atpaþin-tum þmogø.

Ir tà akimirkà, kai arklys, þengdamas arèiau tràðios þolës, vël cinkternagrandine, Placidas pasisuka, keliais ðuoliais perlekia vieðkelá ir liuokternaper griová. Jis lekia ten, kur þino – kelios puðeliûkðtës ákalnëj, o uþ puðeliø –visai netoli Verknës vingis ir alksnynas. Taèiau në iki artimiausios puðelësnubëgti nesuspëja, nes kaþin kas lyg karðta ðake duria kojon. Duria ir pri-smeigia prie þemës. Jis dar bando paðokti, stveriasi uþ puðelukës virðûnës,mëgina atlupti kojà nuo þemës, bet ir vël neria staèia galva á barkûno kups-tà.

TAMSA, KURIÀ PERDRËSKË ÐÛVIO LIEPSNA, rodos, dar labiau susi-glaudþia virð þmoniø galvø. Ir dar labiau susiglaudþia tyla, perplëðta trenksmo.Tik þemë dunksi – tai ðûvio pasibaidæs arklys, norëdamas atitrûkt nuo gran-dinës, blaðkosi anapus vieðkelio. Bet dunksëjimas pamaþu rimsta, lyg ið iðgàs-èio pradëjusi trankytis þemës ðirdis vël bûtø ëmusi lygiau ir ramiau plakti.

– ...ant vietos. Va ir visa pasaka, – ties savo pakauðiu Placidas iðgirsta tàpatá ðvokðèiantá balsà.

Ir tuomet jis staiga krûpt atsiverèia, lyg norëtø uþklupti visus tris ið ne-tyèiø. Vyrai atðoka, iðsigàsta, kad Placidas jiems atþagaria ranka trenks.Trakðterna ðautuvo spyna. Placidas þiûro á vamzdá. Ið arti jis atrodo kaip me-dþio gabalukas, á kurá ástatyta geleþies grindelë.

– Gajus, gyvatë. Að tuojau ðitam rapûgai jukà nuleisiu!– Palauk, ne èionai, – ðvokðèia balsas. – Nori visus kaimo ðunis sukelti?Ir Placidas mato, kaip grindelë, ástatyta medþio gabalan, lëtai nusileidþia.

Jis atkrinta aukðtielninkas – ðaka su rojaus obuolukais atrodo taip aukðtai,kad ir pasiðokëjæs niekaip jos nebepasieksi. Kuo ilgiau Placidas á jà þiûro, tuolabiau ji tolsta, kyla aukštyn.

Ið dangaus nusileidþia veidas. Ir nors jis apverstas aukðtyn kojom, Pla-cidas negali neatpaþinti akiø po uþgriuvusiais antakiais. „Petrai – tu? Kokisvelnias èia tave atneðë ir pametë?!“ Jis net nesupranta, kai apverstos Petrolûpos sako: „Sunkus, rapûga“, ir dar nejunta, kad Petras kelia já uþ paþastø,o kiti du ima uþ kojø, neða atgal á vieðkelá, juo pasuka tolyn nuo Riliðkio. Irnet kojos skausmo, rodos, nebejauèia.

Jis iðgirsta – vyrø batai sudunksi ant tilto per Verknæ. Taip, já neða tolynnuo Riliškio.

Priekiniai stabterna. Ásiklauso. Girdisi, kaip tykiai po tiltu tarp akmenøèiurlena vanduo. Po keliø þingsniø vël sustoja, nori gerai apsiþiûrëti, kas de-dasi anoj upelio pusëj uþ alksniø ir krûmø sienos. O tenai tokios paèios

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 15

16 pievos. Tik tolëliau nuo vieðkelio ant vienos kitos kalvelës neaiðkiai juoduo-ja sodybos, kurios dabar atrodo lyg kokie ant kalvø sutûpæ dideli þvërys, pa-statæ ausis – tuopas, jas pirkios gale þmogus sodina, kad saugotø nuo þaiboir kitø piktumø.

Kairëje vieðkelio pusëje pieva irgi rûko pritvinkus. Tik vienoj vietoj ið jokyðo karklø kupstas, kuris dabar atrodo lyg eþere prigërusios karvës ðonas.O paèiame dangaus kraðte pilkuma jau lyg ir vaiskesnë. Ið uþ to miðko pjûk-lo iððoks saulë.

Vyriškis, kuris pasibrukæs po paþasèia deðinæ Placido kojà, atsisuka pasi-þiûrët, ar kas neatvaþiuoja nuo Riliðkio, ir Placidà nutvoskia karðtis, lyg sau-lë jau bûtø patekëjusi ir pirmi jos spinduliai bûtø plieskæ jam á akis. Ið pano-sëj styranèiø ûsø, ið pabarzdës Placidas atpaþásta, nors ir patikëti savo aki-mis negali, – Saugaila!

– Nugi, vyrai, suimam, – suðvokðèia Saugaila, – nes dar kas uþvaþiuos, ta-du turësimës tiek, kad nepaneðim.

Placidas þiûro á ðiek tiek kupron susimetusià Saugailos nugarà, nors visdar neámano átikëti, kad jo deðinæ kojà tikrai po paþasèia pasibrukæs laikoSaugaila. Bet èia tikrai jis, nes ir tas kietas sprandas sulig pakauðio ploèiunegali bûti niekieno kito, tik Saugailos.

Ties ausim sunkiai dvësuoja Petras, priekyje tupsi Saugaila. O kas tastreèias, taip atsargiai suëmæs suþeistà kojà?

– Kur jûs mane, vyrai?.. – klausia Placidas – gal kuris nors atsisuks.Atsako Saugaila:– Tuoj suþinosi! – ir piktai prideda: – Tuoj viskà o viskà iðsiaiðkinsi, Pla-

cidai. Tuoj bus taip aiðku, kad aiðkiau ir nebûna.JIE PASUKA IÐ VIEÐKELIO Á DEÐINÆ, neria tarp puðeliø, klupèioja

keliavëþëse, ir Placidas junta, kaip dilgèioja, tarsi draskyte drasko kojà. Bet-gi per skausmà lyg pro rûkà pradeda susigaudyti, kur já velka, – þvyrduobën.Dar vaikas jis èia karves ganydavo. Þvyringoj kalvoj, retom puðaitëm apau-gusioj, kai vieðkelá þvyravo, þmonës buvo iðkasæ tokià duobæ, kad su poraarkliø pakinkytu veþimu nesunkiai gali apsisukti. Jie, vaikai, mëgdavo perkarðèius èia atsivaryti karves. Kalva ið kitos pusës gerokai upelio nuësta.Verknë kaktomuðom puolë kalvà, tarsi norëjo per jà tiesiai prasimuðt, betpaskui atitoko, kad tai ne jos jëgai, aplenkë statø krentà, pasuko á slësnesnesvietas, pasiraivë pievose ir, prilëkusi Nemunà, sugarmëjo á já.

Vidudiená suvaræ karves vandenin tarp krûmø, kad varmai nekirstø, vai-kai ðliauþdavo nuo paties virðaus tuo krentu, kol ásmukdavo á gaivø vandená.Paskui, vël uþlipæ, kartais slapstydavosi ir uþmirðtoj þvyrduobëj.

Sunkiai dvësuodami, jie nutrenkia Placidà á þvyrduobës dugnà. Taip, nuo-ðalesnës vietos aplinkui ir norëdamas nerasi. Gerai Saugaila þino, kur su-stot. Placidas apsidairo, ar nepamatys savo vaikystës draugø, kur nors antkraðtø susisëdusiø. Bet prietemoj ant duobës virðaus teáþiûro eglutæ þaliu ikipakulniø sijonu besistaipanèià.

Ir vël tiesiai prieð akis – ðaka su rojaus obuolukais, nusvirusi kaþkur uþRiliðkio. O sviro ji ið kitos dangaus pusës, gal netgi ið to sodo, ið kurio Pla-cidas ðià naktá iðëjo, pirkia pro obelø ðakas ilgai dviem galiniais langais þiû-rëjo á jo nugarà.

Dabar rojaus obuolukai ant dangaus ðakos jau maþëlesni, lyg prieð rytà

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 16

17jie pradëtø trauktis, kol ðvysterës þiedais ir ðie prieð pat rytà vël pumpu-ruosna uþsidarys.

PLACIDAS PAKELIA GALVÀ. Grindukë, ámauta á medþio gabalà, þiûrijam tiesiai tarpuakin. „Kaip parðà, – pagalvoja jis. – Dûrei po kaklu, jukà nu-leidai, ir baigta.“

– Dëde, tu? – nustebæs suðuko Placidas, atpaþinæs treèiàjá – Vëgëlæ, min-dþikuojantá uþ Petro nugaros. – Ar veþei paèià ligoninën?

Petras, neatitraukdamas ðautuvo, pasisuka á Vëgëlæ, neva tik palauks, koltas atsakys, ir tada šaus.

– Tai kad arklio negavau, Placidëli.– Arklio! – Placidui pikta. – Numirs moteriðkë, tuomet kukuosi su vaikais

apie peèiø.– Kukuosiu, Placidëli vaikeli, kur nekukuosi... – atsakoVëgëlë, þiûrsèio-

damas Saugailos pusën, lyg atsipraðydamas, kad va reikia þmogui atsakyti,nes kaipgi neatsakysi, jeigu klausia apie ðeimynos reikalus. Vëgëlë dirsternair á Petrà.

– Ko lauki? – suðvokðèia Saugaila.– Að tuoj, að jam, rapûgai, greitai jukà nuleisiu. Pykðt – ir baigta pasaka!PLACIDAS ATSISUKA Á PETRÀ, ðis, susidûræs akis akin su Placidu, net

galvà atlauþia. Jie ilgai þiûro, lyg kà vienas kitam sakytø. Petras lyg ir aið-kintøsi: tai va kaip, Placidai, iðëjo ir kitaip jau nebebus.

Placidas, tarsi pasigailëdamas Petro, nusuka akis á ðonà, ton pusën, kurðviesëja dangus, toj vietoj turës iððokti saulë, jà tekant jau gali nujausti iriðgirsti: vis dràsiau pradeda èieksëti paukðèiai, greitai jie subudæ tiesiogdauþte uþdauð ausis rytiniu saulës pasveikinimu. Petras tikriausiai ir laukiaðito laiko. Tada ir trenks ðûvis.

Vis dëlto vienas dalykas ðauti þmogui nugaron, kai tavæs nemato ir neat-paþásta, ir visai kitas – kai þiûro á tave. Jeigu Placidas pultø ant Petro, vëlgibûtø lengviau. Nusikeiktø Petras tada paskutiniais þodþiais, ásiustø ir spus-tertø gaidukà. Betgi Placidas paþiûrëjo á Petrà tik nustebæs, todël jis nebe-siþino, kà daryti. Daug kas gyvenime iðeina ne taip, kaip sumanai.

Ðtai prieð mënesá Petrui viskas taip keistai, taip gundomai atrodë, kaities kooperatyvu Vëgëlë já pasitiko. Paðnekëjo apie ðá bei tà, paskui Vëgëlë ap-sidairë, ar niekas nemato, dar pasivedëjo uþ kampo ir visai kitu balsu pa-sakë, kad vienas jam gerai paþástamas þmogus norëtø pasiðnekëti.

– Kokis þmogus? – iðpûtë akis Petras.Vëgëlë net suvirpëjo ir pridëjo pirðtà prie lûpø – nerëk!– Vienas geras þmogus, – tyliai pakartojo. – Ar ateisi?Smalsu Petrui pasidarë. Dar niekados jo taip paslapèiom niekas nebuvo

kvietæs. Net pagalvojo, kad koká uþdarbá pasiûlys, nes vieðai bijosi samdytis.– Kur?Taèiau kai Vëgëlë pradëjo aiðkinti, kad ateitø vidurnaktá, ir dar pamið-

kën, ir kad niekas nepamatytø, tykiai susijuokë, bet vis tiek sutiko. Labai jauádomu, kokis èia per slapûnëlis atsirado.

O prie puðies, vos patamsy áþiûrëjo, – Saugaila. Lyg ið ano pasaulio, kuriovaiduokliai tik vidurnaktá ir tepasirodo. Nesgi iðveþë, visi iðlydëjo ir jau, ro-dos, buvo uþmirðæ Saugailà. Neapsigavo Petras. Tikrai apie kaþin koká dar-belá ið karto uþvedë kalbà Saugaila. Ir nemaþos naudos þadëjo. Ið pradþiø V

AC

LO

VA

SM

IKA

ILIO

NIS

.P

laci

das

, ar

ba.

..

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 17

18 Petras netgi pagalvojo, kad kà nors ið valdþios panosës reikës nukniaukti.Bet tà naktá Saugaila mykë, aiðkiai nieko nepasakë. Tik po savaitës liepë tonpaèion vieton ateiti. Ir niekam o niekam nesigirti, kad Saugailà matæs.

Baisiai patiko Petrui paslapèiom lakstyti á pamiðkæ. Ir juokas net ëmë,kad jis tokià paslaptá neðiojasi, o kiti visi aplinkui lyg nuogi, kaip ant plikodelno. Prieð savaitæ nurodytoj vietoj Petras ðautuvà iðkasë, toká nedidukàamerikoniðkà, dar ið Smetonos laikø, matyt, ið armijos nukebeþintà, skudu-ruosna suvyniotà ir gerai suteptà, kad nerûdytø. Jau ir visai Petrui ádomupasidarë, kam to ðautuvëlio reikës. Ir vaikðèiojo Petras galvà iðkëlæs, nes tu-rëjo tai, ko niekas aplinkui net akyse nematë. O uþvakar Saugaila pasakë,kad reikës pagàsdinti kaþkoká komunistëlá. Kas tas komunistëlis – pykðt, irbaigta pasaka.

Bet dabar prieð já partrenktas guli ne kas kitas, o pats Placidas! Kiekmetø kartu bernauta, á ðokius eita, pas mergas lakstyta...

Tik dabar Petras pasigailëjo, kad ant vieðkelio vietoj nenudëjo. Betgi tentarp guobø pasitikus Placidà nejuèiom Petrui ranka sudrebëjo, todël á kojasnusitaikë. Slapta viltis – dabar perprato Petras – já guodë, kad gal nekliudys:tepasprunka Placidas, tegu mauna nuo vargðës Petro galvos, kol vienas kitopatamsiuose neatpaþino. Nors Petras ir nenorëjo, bet kulka visgi kojà uþ-kliudë.

Ne, kelio ið ðios duobës atgal nëra: Petras stipriau ðautuvà suspaudþia,nusitaiko tiesiai krûtinën – daugiau nepraðaus ir nebereikës aiðkintis neiprieð save, nei prieð kitus, nei prieð patá Placidà. Va ir Vëgëlë – Petras nugarajauèia – su didþiausia viltim þiûri á já, skubina, o Saugaila pagatavas iðluptiið Petro rankø ðautuvà ir pats pabaigti ðià pasakà.

IR TUOMET PLACIDAS VËL ATSISUKA, pasiþiûro Petrui tiesiai á akis.Ramiai, taip ramiai pasiþiûro, netgi nenustebæs, kad kaip tik Petras prieð jáðautuvà pakëlë, lyg kitaip ir bûti negalëtø.

Paukðèiø balsai, rodos, kaip griausmas ið karto griuvo duobën. Pakrû-mëse, paupio alksniuose, puðeliø ðakose, tarp þoliø lizduose sukilæ vyturiai,èirkðliai, kregþdës, lakðtingalos pradëjo èirkðti, èiepsëti, èiaukðti, èvirkðtau-ti, suokti. Ant þvyrduobës kraðto tûpterëjo ðarka. Petras þvilgterëjo á jà – tiktavæs, rapûgos, ir trûko! Ðarka pakraipë uodegà ir, atrodo, net nepastebëjusiþmoniø, pabrûkðt ðovë virð jø galvø link Riliðkio, matyt, viðtø kiauðiniøvogti.

– Onà ið manæs iðlupai, Placidai, – pro dantis iðkoðë Petras ir pajuto, kaippyktis plûsterëjo gerklën. – Viskas! Dabar mano bus Ona!

Ir tada dar labiau nustebæs þiûri Placidas. Jis nebemato vamzdþio, atkið-to prieð pat nosá, o tiesiog Petro akysna ásiremia. Ne, ne mirties iðsigandæs,bet dël Onos, supranta Petras.

– Kodël – tavo?! Ona man...Iðgàstingos Placido akys tik dar didesná piktumà Petrui sukëlë. Ir trenkë

ðûvis...Suþiurgþdëjo þvyras, nutekëdamas nuo krento. Kai þvyro srovës sustojo,

Placidas pakëlë galvà ir iðvydo neregëtà dalykà. Saugaila, ásikirtæs á ðautu-và, plëðë já ið Petro rankø, tas gi pro sukàstus dantis vis kartojo: „Að tuoj jam,rapûgai, jukà nuleisiu, nesimaiðyk, Saugaila!..“

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 18

19– Suspësi, nepabëgs... – duso Saugaila ir staiga priðoko prie Placido: –Kas? Nu kas tau Ona?

Placidas pirmà kartà toká keistai susijaudinusá susivëlusiais plaukaisSaugailà pamatë. Atsirëmæs alkûne iðvydo, kaip uþ sprindþio nuo kairës ran-kos dar þolë svyla – ten kulka ástrigo.

– O tau kokiø velniø Ona parûpo? Anksèiau uþ samdinæ, uþ mergà laikei,prie visø darbø vaikei! – rikte suriko Placidas.

– Kas, kas tau Ona, Placidai? – uþriko ir Saugaila.Placidas pro Saugailos kojà pamatë, jog ir Vëgëlë, stvëræs uþ Petro rankos,

taip pat mëgina já nuturëti, bet tas bando prieiti arèiau, lyg ir jam baisiai rû-pëtø, kas Placidui Ona...

– Saugaila, ið kur tu èia dabar atsiradai? Juk jau kelis mënesius turëjaiSibire su meðkom susikabinæs apie egles ðokti...

– Ne tau dëkui, Placidai, ne tau, bet atsiradau. Manei, gyvatðoni, iðdras-kysi Saugailos lizdà, ir jis tavæs neprisieks! Ilga Saugailos ranka. Ir kieta.

PLACIDAS UÞSIMERKË. Vël garsiai suðniokðtë rudenio vëjø blaðkomostuopos, apstojusios platø Saugailø kiemà, vël tarp pirkios ir svirno sutratëjosenom ðakom trindamasi senutë kriauðë. Rodos, vël suprunkðtë pakinkytasKaðtonas, nekantraudamas, kada gi pagaliau paragins veþimà tempti. Vëlakis á aká vienoj pusëj veþimo stovi Saugaila, kitoj – Placidas, á juos, nieko ne-suprasdami, dairosi kareivukai su raudonais rantais ant kepuriø. Onelë ap-siruoðus, skarà po smakru susiriðus jau taikosi sëstis á veþimà greta linguo-janèios Saugailienës, bet Placidas vël stveria jai uþ rankos ir uþrinka:

– O tu – kur? Èionai sienos per du pirðtu nuo tavo prakaito permirko, dur-ne!..

Tik dabar Placidas lyg pradeda suprasti, kokiom keistom, baltom akimdëbterëjo á já Saugaila. Tik po kiek laiko tarsi atsileido ir kaþkaip ðvelniai,netgi graudþiai nuþvelgë Onà. Panarino akis, ásitvërë drangos ir dusliai pa-sakë:

– Lik, vaikeli. Prie ûkës akies reikia... – ir vienu ðuoliu ávirto veþiman,stvërë vadeles ir erþilui uþriko: – Nooo, Kaðtonai!

Arklys lyg pabaidytas trukterëjo ið karto vos ne zovada. Ir iðdundëjo Sau-gaila ið savo kiemo Kaðtonà neþmoniðkai pliekdamas á neþinomà ateitá. Darlabiau kupron susimetæs, á ðonus nesidairydamas, lyg nenorëtø net paþiûrëtinei á kluonà, nei á svirnà, nei á tvartus, lyg sakydamas: pasiuskit, supûkitvisi!

Ir jeigu ásikarðèiavusio arklio tempiamas veþimas stebule nebûtø uþka-binæs vartø ðulo ir nestabterëjæs, tai kareivukai nebûtø spëjæ veþimo pasi-vyti. Jie pripuolë, peèiais stumterëjo, atkabino stebulæ, suðoko ant naðuliø,ðautuvus susiguldë ant kojø ir pagaliau iðdardëjo pakalnën.

Tik tada Placidas susivokë, kad Onà vis dar uþ rankos laiko. Atsisuko: josþanduose du raudoni ðnërai – verkia. Paleido rankà, apsidairë. Lyg pasiutæsdraskosi ant grandinës ðuva. Apkabino Rudþio sprandà ir numovë antkaklá.Ðuva tûpterëjo, paskui ðoko vytis ðeimininko. Pro sodo obelø liemenis Pla-cidas matë, kaip jis nukuduliavo pakalnën, dingo ir vël ákalnëj iðlindo. Pas-kui veþimas sustojo – Saugaila iðlipo ið veþimo ir kaþkà ðuniui uþriko. Taspradëjo sukinëtis veþimo galugaly, lyg ðeimininko þodþiai já bûtø botaguplakte plakæ, kol pagaliau pradëjo trauktis, vis atsisukdamas, lyg vis suabe- V

AC

LO

VA

SM

IKA

ILIO

NIS

.P

laci

das

, ar

ba.

..

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 19

20 jodamas, ar èia tas pats þmogus, kuriam visà savo amþelá dorai tarnavo, lygklausdamas, uþ kà dabar já ðitaip...

Placidas atsimerkë ir vël iðvydo pasilenkusá Saugailà. Taèiau ne ið kartosuprato, kà jis rëkia:

– Nu kas tau Onelë? Pasakyk – kas? O man – duktë! Dukterá nuo tëvoðirdies atlupai, gyvate! Bet ar tau, driskiau, tai suprast!

Placidas pajuto, kaip alkûnë, kuria buvo pasirëmæs, lyg tirpti pradëjo.Karðtis uþliejo akis. Griûdamas aukðtielninkas jis dar pamatë, kaip staiga irPetras atsitiesë, ir Vëgëlë pradëjo þvilgèioti á Saugailà, kuris dabar, atrodë,beveik visai nusiramino, tarsi to þodþio, kurio ið Placido laukë, jam neberei-kia, nes pats já pasakë.

SAUGAILA PAKËLË AKIS DANGUN – ðis tokis ðviesus ir þydras, netakis ëda. O ant þvyrduobës krento per paèias puðeliø virðûnes jau rëþtelëjopirmi saulës spinduliai, ir blyksterëjo geltoni kaip þvakutës puðelës ûgliokai.

Saugaila, skersai keliø ðautuvà pasiguldæs, apsisuko ir, tarsi sunkiai dir-bæs minutei atsipûsti norëdamas, atsisëdo ant akmenio.

Vëgëlë ðnairai nuþiûrëjo Saugailà, þvilgterëjo ir á Petrà, lyg klaustø, arteisingai nugirdo, ar tikrai Saugaila pasakë – duktë? Petras galvà panarino,lyg viskà patvirtindamas, lyg savas dûmas dûmodamas.

Matyt, tas vaþiavimas pas meðkas bus visai galvà Saugailai sumaiðæs, pa-galvojo Vëgëlë. O jau tokia ðviesi, aiðki visados bûdavo. Nei ðá, nei tà jau pra-deda nuðnekëti Saugaila. Va ir dabartës – kokia Onelë jam gali bûti duktë?!Kas jau kas, bet Vëgëlë gerai þino, kad Onelë – visiðka naðlaitukë nuo paèiøvystyklø. Ir kaip Vëgëlei neþinoti? Visai netoli jo namø paraistyje pas senu-tæ Karuþienæ, pas jo paèios Tarasios moèià, taigi Vëgëlei prie akiø Onelë uþ-augo.

Vienàryt Karuþø bobutë radusi jà po langais ryðulukan kaip pagalukàsuvyniotà, parsineðusi, oþkos pienu atgirdþiusi. Þmonës ðnekëjo, kad mergostai vaikas, bankortëlis...

Nors menkas Karuþø bobutës namelis, bet ið darþø, ið mëlyniø, brukniø,spalgenø, þemuogiø, avieèiø ir grybø ðiaip ne taip dvi burnos visados gyvens.Þolës paraisèiuose pasipeðusi ir þiemà oþkutæ iðlaikydavo. Kiek kartø ir patsVëgëlë ateidavo uoðvei paðienauti, o ir Tarasia koká skudurëlá ar sviestogrumstelá naðlaitukei nuneðdavo, galvelæ paglostydavo, kasytes perpindavo,nors ir pas Vëgëles savø burnø kaip smakø pradëjo rastis vos ne pameèiui,kai tik su Tarasia susiþenijo. O apsivedë jie tais paèiais metais, kai Onelæ poKaruþø bobutës langu kaþkokia merga jau buvo pametus.

Kai Onelë tryliktuose metuose buvo, kai Karuþienë – amþinà, duokdie, jaiatilsá, geros ðirdies moteriðkës bûta, – pasimirë, Saugailos pasiëmë Onelæ uþpusmergæ. Onelë, þvitri mergiûkðtë, mikliai sukdavos po platø kiemà – gerasSaugailienës uþvadëlis visur: ir karves pamelþti, ir kiaulëms jovalo áversti, irviðtoms grûdø paberti. Ne kartà Vëgëlë savo akimis matë jà kaip kazokà pokiemà su kibirais belakstanèià, kai bëdø prispaustas pas Saugailas skolytisnueidavo. Negali sakyti, Saugaila stiprus ir smarkus ûkininkas buvo, ir vis-kas ið po jo rankos mûru suaugdavo. Va tai pusmaiðá rugiø sëklai, tai mieþiøkruopø vaikams, þiûrëk, uþverèia Vëgëlei ant kupros. Ir nedaug uþ visà tàgerà atodirbio reikalauna. Nueis kokiai dienai Tarasia darþø pas Saugailas

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 20

21apravëti – ir visa roda. Dar, þiûrëk, sterblëj laðinio bryzelá, deðros ribynævaikams parsineð. Tuðèiomis Saugaila niekados neiðleis.

Graþiai Vëgëlë ir Saugailos gyveno, kaip geri kaimynai. Tik dabar, kainebëra tokio þmogaus ðalia, Vëgëlë ypaè tai pajuto. Kur dabar bëdoj ir kreip-tis, Vëgëlë nebeþino, kai septyni vaikai vienas uþ kità maþesni, kaip þmonëssako, trim eilëm apie peèiø ðoka. Ir Tarasia per tà Saugailø veþimà pasiligo-jo, netgi pajuodo. Bet kur tu pas daktarus nuveði, kai savo arklio neturi? Ogal ir pati atsigaus. Pastaràjá mënesá vël spritnesnë ir linksmesnë pasidarë.Anàdien nakèia ðiltu kvapu pakuþdëjo Vëgëlei ausin, kad maþiulio jiem vëlreikëtø, kad geriausi bobai nuo visø ligø vaistai – vaikelis ant rankeliø èiû-èiuoti. Tada ir nebus kada nei serga, nei verkia...

VËGËLË PASIÞIÛRËJO Á SAUGAILÀ, ant akmenio pritûpusá. Ne, nie-kaip nelenda Vëgëlei galvon, kad Onelë kokia norint duktë Saugailai iðeitø.Nebent, ðmëkðtelëjo Vëgëlei, paskutinëm savaitëm, kai tokie neramûs laikaiuþëjo, Saugaila bus ásidukrinæs Onelæ, savo tvirta ranka naðlaitæ globdamas,vëlgi ið savo geros ðirdies. Matyt, taip ir bus, nesgi nedavë Dievas Saugai-loms vaikø. O ir nesistebi Vëgëlë. Ið kur, Dievuli tu ðventas, Saugaulieneituos vaikus ir turëti. Þandai áspausti, pati kaulan susisukus, vis kosinëja irskrepliais spjaudosi, vis kvakði graþiajam pirkios gale – seklyèioje – besëdë-dama ir tik atbula ranka kokio darbo nusitverdama. Jeigu ne Onelë – tai irapsiliuobti, apsiðluoti, net valgyti iðvirti Saugailø namuose, rodos, nebûtøkam. Nepasisekë Saugailai su paèia. Visi seniai mato, kitas net pasigaili: to-kis smarkus darbinykas, o dalies neturi nors verk. Pinigo kaip ðieno, uþ jáskardom pirkià ir svirnà apsikalë, ðitokius kluonus tvartus iðsistatë, bet vistiek nepasisekë, nes koki, Dievuli tu ðventas, namai be vaiko. Pirkia be vaikokaip be dûðios. Matyt, nebeapsikentë Saugaila ðitokio gyvenimo, ásidukrinoOnà, ðeðerius metus taip dorai, taip ðventai jiems dirbusià, geriau negu tik-ras vaikas jais besirûpinusià.

Tik vienu dalyku Vëgëlë gali pasidþiaugti – kad geram þmogui geru uþgera galëjo atsilyginti. Ankstø pavasará uþ tvartelio kampo þmogystà susi-tiko. Vos beatpaþino Saugailà – apþëlæs, nosis atsikiðus, akys netgi patamsylyg vilko þiba. Slapèia nuo vaikø su Tarasia Karuþienës apleistan namelinnuvedë, rûsyje patalus paklojo, lempelæ pastatë. O kad vaikai neiðduotø, pri-grasino – nelandþioti paraistën, nes bobutës dvasia ten vaidenasi. Ir tikraivaikai bijodavo tø apleistø namø, nes ir ið toliausiai klaidþiojanèias ugnelesten kartais áþiûrëdavo. Ir në þodþiu negalëjo apie tai uþsiminti – bobutësdvasià prisiðauks.

Kità naktá Saugailos nurodytoj vietoj Vëgëlë radijà iðkasë, á rûsá atneðë.Dabar ir jis þino, kas pasaulyje dedasi, nes Tarasia, ðilto viralo Saugailai nu-neðus, kartais iki iðnaktø pasiklauso, paskui ir Vëgëlei perpasakoja. Nors tuogeru Saugailai gali Vëgëlë atsilyginti uþ viskà, kà jam buvo padaræs. Nesgikaip kitaip aèiû geram þmogui galësi pasakyti? Ir Vëgëlë uþjauèiamai nu-þvelgë Saugailà, ant akmenëlio besëdintá, kupron susimetusá, ðautuvà antkeliø belaikantá.

O SAUGAILÀ SNÛDAS UÞGULË – tarsi saldþiausias paryèio miegas, irvël galvoj sudundëjo traukinio ratai, net sulingavo Saugaila. Ratai, rodos, viskartoja: „Kas dabar bus? Kas dabar bus?“

Ið pradþiø Saugaila, pasilipæs ant maiðø, pro gyvulinio vagono geleþim VA

CL

OV

AS

MIK

AIL

ION

IS.

Pla

cid

as,

arb

a...

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 21

22 uþkryþiuotà langelá þiûrëdavo, kaip lekia pro ðalá laukai, berþynëliai ir te-legrafo stulpai, vëliau sëdëdavo kampe, guginamas vagono lentø, ir, rodos,apie niekà negalëjo në pagalvoti.

Kitame vagono gale kaþkas dainavo:

Leiskit á tëvynæ,Leiskit pas savus...

Nepatiko Saugailai tokia daina. Ji skambëjo kaip maldavimas, ji neskam-bëjo kaip reikalavimas.

Vëlgi nei ðá, nei tà, nesuprasi, guosdamasis ar dþiaugdamasis, kaþin kokissenis aiðkino:

– Sibyriuj, sako, þemë kap pyragas: lopetu atvertei – ir bulbos ið protoaina...

O prie ausies Saugailienë savo giesmæ traukia:– Kuom vaikeliai prasikalto?.. Kuom jûs, uþvadëliai, nusidëjot?..Saugaila, stvëræs uþ rankø, net kratë savo paèià, bet ji, rodos, visai pa-

klaiko. Tik apsidairys po prikimðtà kas kur pritûpusiø þmoniø vagonà, palin-guos ir vël:

– Kuom jûs, vaikeliai...Negalëdamas apsiklausyti, jis vël puldavo prie geleþia perkryþiuoto lan-

gelio. O kai prie kokio nors miestelio traukinys stabterdavo, pirmas puldavouþ katilo rankenos nustverti, laukdavo, kada atstums duris, ir jie, kareiviolydimi, galës nueiti prie garveþio, kur visam vagonui karðto viralo privers-davo. Eidamas dairydavosi á atokiau sustojusius ðimtasiûlëm apsivilkusiusþmones, kurie tykiai þiûrëdavo á neregëtà eðelonà. Ir net stebëdavosi, kai vie-nur kitur uþjauèiantá moteriðkës þvilgsná pajusdavo. Pagavo ir vaiko akis,godþiai þiûrinèias, kaip senis, nuo vagono kojas nukabinæs, laðinio vis atsi-pjaudamas, valgo.

Kol nueina iki garveþio, kol gráþta, visai nusiramina Saugaila, tarsi dþiau-giasi gavæs darbo nusitverti, net rankos kojos, rodos, pailsi.

Kuo toliau vaþiavo, pastebëjo Saugaila, tuo sargyba darësi menkesnë. Tiktolëliau sustoja kareiviai, ðautuvus prie kojø pasistatæ, pasiðnekëti ir parû-kyti. O kai ávaþiavo á kaþkokius kalnus, në vagono durø nebeuþðaudavo, lai-kydavo prastumtas, kad gaivesnio oro áeitø.

Vienà naktá, kai traukinys, sunkiai pûðkuodamas, vilko vagonus ákalnën,atsisuko Saugaila á susirietusià ant neðuliø ir maiðø Saugailienæ, pasiþiûrëjoá puskubilá su laðiniais ir kumpiais prie jos galvos, atsilenkë peilá ir ramiaiatsirëþë treèdalá palties. Patamsyje nutvërë kaþkoká skarulá, suprato, kad taiSaugailienës skarutë, padëjo laðinius ant jos, apèiuopom uþ miltø maiðo pa-siekë dar namie keptos duonos kepalà ir pusæ atsiriekë, taip pat ant skepe-tukës padëjo.

Perriðo ryðulá, uþlenkë peilá ir kiðenën ásikiðo. Pasiklausë, kaip visas vago-nas pasiðniokðdamas miega. Garveþys, pakalnën leisdamasis, linksmiau ûk-terëjo. Saugaila atsargiai per þmoniø kojas nusiyrë prie pat durø. Pro plyðápatamsyje þvilgterdavo tai eglutë, tai kreivas berþëkas, tai vël tik tamsuma.Atsargiai pastûmë á ðonà duris. Vienodai dundëjo ratai: „Kas-dabar-bus?Kas-dabar-bus?“

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 22

23Saugaila atsisëdo ir, nuleidæs kojas laukan, pajuto, kaip vëjas ðvilpaujaapie èebatø aulus. Ne vien jis, daug kas va ðitaip iki iðnaktø sëdëdavo kojasnukoræ, rûkydami ir þiûrëdami, kaip slenka miðkai bei kalvos.

Garveþys vël lyg priduso, á kalnà pradëjo lëèiau vaþiuoti. Saugaila atsisu-ko á vagonà, pasiþiûrëjo á tà kampà, kur, þinojo, susirietusi Saugailienë guli,mintyse pasakë: „Sudiev“ ir ðoko tamson.

Jis pataikë ant þvyro, nusirito pylimu toliau nuo dundanèiø ratø ir ap-mirë. Pakëlë galvà tik tuomet, kai þemë jau maþiau drebëjo, o raudonos pas-kutinio vagono ugnys jau buvo toli.

Stipriai spausdamas ryðulá, pro puðaites brovësi toliau nuo bëgiø.Nubudo nuo pirmo saulës spindulio, nes jam pasigirdo, kad vaikas su-

verkë. Kai pakëlë galvà, pro medþius pamatë kità traukiná, garveþys ûkterëjoir nudundëjo – tik jau vakarø pusën. Jis suprato, kad vakarø – ið kylanèiossaulës uþ nugaros. Ir staiga pasijuto visai ragan sutrauktas. Ðiaip ne taipiðsijudino ir, laikydamasis gelþkelio, pradëjo eiti kuo toliau nuo kylanèiossaulës. Auðo graþus rytas, dangus ðvarus, oras sausas, net skamba. Jis ëjo irëjo iki pat vakaro, patenkintas, kad dabar turi kà veikti, gali judëti, lëkti irkada nori sustoti. Ir tik pavakariu atitoko: kur jis ðitaip nuveis – be doku-mentø ir net gerai susiðnekëti su þmonëm negalëdamas? Akyse blyksterëjobëgiø vingis. Ákalne sunkiai á vakarus pûðkavo traukinys. Pasibëgëjæs leng-vai galëjai á já áðokti nei nuo garveþio, nei nuo paskutinio vagono nepamaty-tas. Daugelis vagonø buvo be stogø, juose stovëjo tik kaþkokios brezentu uþ-klotos maðinos. Traukinys dar kartà ûkterëjo ir tik dûmø bei garo kamuoliairodë, kad jis per pirmø rudenio ðalnø nusvilintus raudonus berþynus iriasi...

Saugaila pasipurtë. Ryto vësa tvoksterëjo á veidà. Jis apsidairë – þvyr-duobëj visai ðviesu. Prie Placido priklaupæs Vëgëlë, atraitojæs kelniø kleðnæ,apþiûrinëja kraujuotà kojà. Saugaila atsistojo ir vos neiðmetë ið rankø ðau-tuvo. Priëjo, lyg irgi norëtø pasiþiûrëti á tà þaizdà. Kulka praplëðë ðlauná iriðlëkë, kaulo neuþkabino. Saugaila atsisuko – kà daro Petras? Tas þiûrëjo áþvyro sienà, lyg bûtø uþsimojæs suskaièiuoti visus akmenukus.

– Še! – Saugaila atkiðo ðautuvà Petrui. Tas, pajutæs rankoj svorá, prabur-bëjo:

– Duktë... O gal ið tiesø duktë?PETRAS PRISIMENA, kai prieð dvejus metus pas Saugailas jis ir Pla-

cidas uþbaiginëjo skiedrom dengti kluonà. Pogulio per karðèius kieme po se-nàja kriauðe nudribæs, apie ðá bei tà pasiðnekuèiuodamas su Placidu, jis,alkûnëmis pasirëmæs, nusekdavo per kiemà lekianèias basas Onelës kojas.Arba þiûrëdavo, kaip prie ðulnio Ona laistosi ir kvatoja, o þàsys, uþvertusiosgalvas, gaudo vandenio ðlakus ið Onelës rankø ir net pasigargaliuodamos iðbalukës geria. Vanduo teðka ant þvirgþdo, ant Onelës kojø. Net akis Petrasprimerkia, kaip graþiai tie vandenio laðai þaiþaruoja.

Meiliai, net labai meiliai Saugaila Onelæ vadindavo: „Atneðk, vaikeli, van-denio“, „Dukrele, kiaulëms jovalo paduok“. Petras tada neëmë dabon ðiø þo-dþiø. Vis galvodavo, kad senas krienas prie dailios mergiotës gerinasi. Kas gineþino, jog Saugaila prie mergø kaip katinas prie laðiniø. Vos tik dailesnásijonà pamatys, taip ir uþsiþiebia akys, net ûsai panosëje pradeda krutëti.Tuo Petras nesistebi. Saugaila vyras kaip vyras, kà jam ir beveikti su tokiagaiðena kaip Saugailienë – vieni kaulai ir skûra. V

AC

LO

VA

SM

IKA

ILIO

NIS

.P

laci

das

, ar

ba.

..

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 23

24 Petras Onelæ vis daþniau paðnekindavo, girdi, abu labu tokiu – að plikaskaip tilvikas, tu svetimiems jovalà maiðai, kokia graþi bus pora, kaip Motie-jukas ir Barbora. Ir nekreipdavo dëmesio, kad Saugaila vis pasisukdamasbaltom juos nuþvelgia, kur prie tvoros ar prie ðulnio bekvatojanèius. Matyt,savaip suprasdavo Petras, – Saugailai nepatinka, kad darbus trukdo. Ir visOnelei pasakyti kà nors prasimano, kad mergiotei nebûtø kada bernamsdantø rodyti. Kartà Petras net uþriko, jog uþteks paskutines gyslas ið þmoniølupti. Saugaila atsakë: „Ne tavo, durniau, reikalas.“ Ir nuëjo bambekliuoda-mas: „Tik grabinëtis ir rapuþinëtis, o prie darbo...“

Ir á ðokius, ir ið ðokiø sekmadieniais Petras Onelæ lydëdavo. Per rugiustakeliu Onelë pirma eina, ranka per varpas braukia, bet Petras neatsiþiûro ásklastymà tarp kasyèiø. Taip ir pareis bûdavo kieman, pastovës prie tvoros,o èia kaþin ko Saugaila ant suoluko prie pirkios besëdás, bekosèiojàs. Irðmurkðterna Onelë lyg peliukas pro duris, palikusi vidury kiemo Petrà be-stovintá, á tankias senosios kriauðës ðakas beþiûrintá. Apsisuka Petras ir lëtainueina á kluonà ant ðieno nugriûti, pro nebaigto dengti stogo lotas þvaigþdës-na iki paryèiø þiûrëti.

Atrodo, visai neseniai, tik prieð dvejus metus taip þiûrëta. Ir ko tik nepri-sigalvojo per tas vasaros naktis Petras, rankas po galva susimetæs. Uþsivaryspinigo, gal net þemës galiukà gaus ir prasigyvens su Ona, nes tëvo namuosevis tiek jam vietos nëra. Ten pamotë su savais trim snargliais rëkaloja. Todëlir eina Petras per þmones, ramia galva beuþdarbiaudamas. Ir niekam nëaèiû! Nepatiko – kepuræ ant pakauðio, – ir tiek tu já tematysi. Gerà bernà perdarbymetá visi kaip mieliausià sveèià savan kieman kvieste kvieèia.

Tik ar galima buvo numanyti, kad gyvenimas taip apsivers. Vasarà naujavaldþia stojo, Placidas á kooperatyvo vedëjus Riliðkyje ásitaisë. Ir gerai, nestëvo nër, tik motina ir brolis, trys seserys iðtekintos, ûkis praskolintas, o ðvo-geriai lyg vilkai savo dalies reikalauja. Ið Placido algos visas skolas ir uþkiða.Galëjo jis tame kooperatyve ramiai uknolius, dalges, oksolá ir po ðiai dienaipardavinëti. Bet ne – á kaþkoká aktyvà uþsiraðë, naujos tvarkos matai gi bejo, rapûgos, nepadarys! Bet argi reikia per daug valdþion lást? Valdþia – nemama, ið jos reikia imti, jei duoda, bet ir atsargiai apsidairyt, nes jei jos veþi-man atsisësi, tai ties staigesniu posûkiu gali ir iðkrist. Ne su valdþia, bet suþmonëm gyveni. O Placidas kaip ðuva po kaimus pradëjo lakstyt, þmonesdraskyt. Kas neþino: jei kam uodegà primini, tai tas atsisukæs ið paskutiniøir nagais draskysis, ir ragais dauþysis. Va ir atsisuko Saugaila ir ta visø lygy-bë prieð Placidà. Netgi miðke, jei kokis medis per didelis iðauga, já reikia nu-pjaut, kad kitø negoþtø, kitiems leistø augti.

O ir kur dabar toji lygybë? Va Vëgëlei ir penkiø hektarø per akis – ir tøneapsidirba, ramunes ir rugiagëles, bet ne javà augina. Saugailai ir penkis-kart tiek per maþa – beje, ir ið penkiø hektarø þemës jis grûdø, pieno, mësosþmonëms – ne ðunims – daug daugiau parduodavo. Na o kuriø velniø Petruita þemë, jeigu daug geriau samdytis – nei tau supuvo, nei iðdegë, nei iðgaiðo.Prisiþiûrëjo Petras kad ir á Saugailà – kiek vargo, kiek nemigos naktø dëltelingos karvës, dël lietaus, dël nepriþiûrëtos ugnies. Kiek kartø parðelius lygmaþus vaikus ant rankø neðiojo, kad nesuðaltø, kad kiaulë neuþtrintø, þiur-kës neuþpjautø.

Ta nauja Placido tvarka pirmiausia per pasaulá su tarbom Saugailas

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 24

25paleido, bet ir Petrui nekas. Visi dabar bijo já samdyti. Negi teks eiti á mies-tus fabrikuose dusytis?

Taèiau pikèiausia Petrui dël kitko: kai Saugailas iðveþë, tai ir Onelæ lygkas pamainë. Visai merga nebe ta. Nei ðokti, nei nusijuokti Onelë, rodos,nebemoka. Kad ir kiek jà Petras kalbino, kiek ðnekino, vis suka akis á ðonà,vis kokio darbo taikosi nusitverti... Ir liûdna ji Petrui atrodo, tokia liûdna,lyg bûtø tëvus palaidojusi. O èia dar kur buvæs nebuvæs, þiûrëk, Placidas jauir ant kiemo. Gal ko trûksta, gal reikia kà pataisyti, pasiteirauja, koká tvora-galá perkala prie darþelio ir vis rymo taip, kad Petras visai nebeþino kurdëtis. Nors imk ir ant senës kriauðës ðakos pasikark.

O juk taip gerai bûtø buvæ. Petras, Onà á þmonas paëmæs, ið naujos val-dþios þemës bûtø gavæs – gyventø abu laimingai. Bet ne, Placidas vis prieOnelës. Kiek kartø gniauþë kumðèius Petras siusdamas, kai matydavo susi-kûprinusià, lyg ko iðsigandusià Onelæ paskui Placidà nuolankiai nueinanèià.Tarsi bijotø Placido, kad taip klusniai paskui já visur eina...

Bet dar negimë tas, kuris galëtø Petrui skersai kelià pereiti. Net ir Pla-cidui nevalia prieð Petrà stoti. Ðtai guli patëkðtas duobës dugne, þinos, kaipprieð Petrà eiti. Petras Onà ið Placido nagø lupte iðlups, sau uþ þmonà paimsir gyvens, Placidas tuomet po þeme jau seniai amþinus sapnus sapnuos.

PETRAS APSIDAIRO PO ÞVYRDUOBÆ, stipriau suspaudþia ðautuvà:gana, baigiam ðià pasakà!

– Placidëlis geras, Placidëlis dovanos... – tarsi perðautai kojai kalba Vë-gëlë, jis jau baigia apvynioti þaizdà drobës dryzu, kurá nuo savo marðkiniøapaèios atplëðë. Pabaigë, uþtraukë kleðnæ ant blauzdos. Ir dar paklûpojo prieaukðtielnyko ir uþsimerkusio Placido, tarsi bûtø ruoðæsis tris „Sveika, Mari-ja“, gal ir visus poterius sukalbëti, kad paskui galëtø ramus atsistoti, nesviskas iki galo bûtø padaryta ir sutvarkyta.

– Nu tai kas tau Ona? – pasilenkë Saugaila.– O tau? – neatsimerkdamas ištaria Placidas.– Duktë.– Ar seniai? – ásiterpia Petras, paþvairuodamas Saugailos pusën.– Jau ðeðti metai, – pasako Saugaila: – Ona – duktë, tikra mano duktë,

vienintelis mano vaikas!– Ásidukrinai, kad galëtum dovanai kraujus gerti, – nusiðiepdamas burb-

telëjo Petras ir apsidairë po duobës pakraðèius. – Jeigu ji tau duktë, tai ir að,ir Placidas, matyt, jau treti metai esam tavo tikri sûnai, nes tvartus ir kluo-nà pastatëm.

– Sûnai ne sûnai, bet þentuosna bûtau priëmæs, jeigu ne... – atsakë Sau-gaila, lyg ir vengdamas daug plepëti.

– Ðeðti metai... – stebëjosi Vëgëlë vis papeðiodamas, pataisydamas Placidokelniø kleðnæ.

– Ne ðeðti, o visi aðtuoniolika!.. Tik neþinojau, nenumaniau, kad tai – ma-no kraujas! – atsisukæs á Vëgëlæ, suðuko Saugaila.

TIK NEÞINOJO, NENUMANË SAUGAILA, kad þmonëse yra ir jo krau-jo. Nenumanë, kad ið tos ðieno kupetos kas nors bus. Bet kur tau nebus, jeivisà vasarà prie jos lakstë, jeigu abudu ilgai ir á liepos, ir á rugpjûèio þvaigþ-des þiûrëjo...

Vaþiavo brikeliu, Kaðtonà pasikinkæs pro raistà prieð tuos ðeðerius metus VA

CL

OV

AS

MIK

AIL

ION

IS.

Pla

cid

as,

arb

a...

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 25

26 Saugaila ir Onelæ, vedinà oþkele, sutiko. Ir pasiþiûrëjo per petá Onelë, taipgeltonom kasytëm ðvystelëjo, kad net krûptelëjo Saugaila.

Supliekë Kaðtonà neþmoniðkai, erþilas vos brikelio á ðipulius nesudauþë,kol Saugaila parlëkë á papievá, kur Tarasia karvæ melþë. Gerai kad viena, besveèios akies...

Ðoko Saugaila prie jos, paþvelgusios per petá visai kaip Onelë, bet vis darnegalëjo, nenorëjo átikëti. Sustojo prieðais jà, tik botagas deðinëje rankojedrebëjo:

– Tavo – Onelë?!– Mûs’, – krito po kojø Tarasia ir stvërë kairæ Saugailos rankà. Nejunta

Saugaila, kaip ji aðarom rankà degina, gyslas iðsivertusias buèiuoja. Skersaiiðilgai botagu perrëþë – Tarasiai, karvei. O Tarasia tik verkia. Bet ne dël pie-no, kuris ið kibiro pasiliejo ir vaikams neturës kà vakarienei paduot.

Nusigræþë Saugaila. Kaðtonas atsisukæs þiûro. Ir jam – per akis, per snu-ká, kad neþiûrëtø gyvatynas kur nereikia. Ir saulë tokia raudona vakaruose.Bûtø pasiekæs, bûtø ir jà botagu uþkapojæs. Ir nuëjo tiesiai per laukus, tikbotagas lyg gyvatë ið paskos vilkosi...

– Mano Ona vaikas. Mano!.. – pakartojo Saugaila ir staiga iðvydo klûpan-èio Vëgëlës akis. – Mano ir Tarasios! – uþriko.

Bûtø po ranka èia þvyrduobëj vël botagas, Saugaila bûtø skersai iðilgai irVëgëlei per tas iðplëstas iðsigandusias akis pertraukæs. Perkryþiavojæs, kadtaip neþiûrëtø, kad tik taip neþiûrëtø! Bûtø pasiekæs, tai ir tëvams, nors ðie jaupenkiolika metø po þeme, irgi botagu, ko tada su Tarasia þenytis uþdraudë, koper jëgà tà gaiðenà jam á þmonas ágrûdo. Ir pats save, kvailá, bûtø uþkapojæs,toká kvailá, kuris galvojo, kad uþ gerus pinigus galës nusipirkti gerà gyvenimà.

– Vëgële, o tau dabar kas? – nustebo Petras.VËGËLË SUNKIAI ATSISTOJO ir, tarsi vëjo neðamas, pradëjo eiti ratu,

lyg ieðkotø, kaip ið tos þvyrduobës iðeiti. Eina ir vis neranda – visur þvyrokrentas. Sustojo – rodës, tuoj ðoks ir nagais kabindamasis puls aukðtyn kaps-tytis. Kad tik toliau nuo èia, kad tik greièiau tenai, kur akys veda.

– Aðtuoniolika... – teiðtarë Vëgëlë. – Dievuli tu šventas...Viskas o viskas sueina. Prieð aðtuoniolika metø, lygiai prieð aðtuoniolika,

Vëgëlë ir Tarasia susituokë. Kai tik Karuþienë Onelæ lyg pagalukà suvystytàant slenksèio surado. Tik tada dar geguþë buvo, sodai þydëjo. Pro atvirà lan-gà obelies ðaka pirkaitën tiesiog láste lindo, á tà ðakà Tarasia vis þiûrëjo. Jautada Vëgëlë sugalvojo – nukirsiu. Ir nenukirto. Nors naktimis vis klausyda-vosi, kaip brûþina sienas ðaka, o kai langà atidarai, rodos, pati tuoj ir lendagyveniman. Rûgðèiai aitrûs jos obuolukai tik perkentæ ðalnas ir pusæ þiemosant pirkios iðsigulëjæ pasidarydavo salsvi.

Iðdidi merga Tarasia buvo, bet prieð aðtuoniolika metø ëmë ir sutiko. Uþjo, uþ ubago Vëgëlës, tekëti sutiko. Mena Vëgëlë ir Saugailà – tokis linksmas,tokis smagus jis tada buvo. Meitëlá vestuvëms paskerdë – kaip geras kaimy-nas!

Visi tie aðtuoniolika metø stojos Vëgëlei prieðais, visai naujom akim jis ájuos ásiþiûrëjo. Tarsi pamatë, kaip Tarasia Onelæ, slapèia palukësna susukus,moèiai po slenksèiu pametë. Savo vaikà! Paraistën, kad gyvatës uþkapotø!Argi motina ji po viso ðito gali vadintis! Argi ji gali bûti motina ir jo, Vëgëlës,vaikams?!

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 26

27Ir visus aðtuoniolika metø iðtylëjo. Nepasisakë. Neprisipaþino. Jam, Vë-gëlei, kuris galvojo, kad yra arèiausias jai þmogus. Jau geriau bûtø pasisa-kius. Pasiutæs, iðkeikæs, bûtø Tarasià primuðæs, bet bûtø ir atleidæs, kadanors tikrai bûtø atleidæs, gal net Onelæ kaip dukterá bûtø priëmæs savo na-muosna... Þino Vëgëlë, kad bûtø dovanojæs. Juk taip saldu dovanoti, pasigai-lët. Juk ne pirmà ir ne paskutiná kartà Vëgëlë turi nusileist.

O kaip dabar Vëgëlei bus pareiti namo ir ramiai sëdëti, kai kirvis antkaladës gulës? Ar peilis – prie duonos kepalo?

Kur dabar dëtis Vëgëlei, kai visas gyvenimas ðitaip ðleivai jau nugyven-tas ir kai septyneto nekaltø vaikeliø akys kasdien á tave þiûro... Staiga prisi-minë Vëgëlë tà naktá, kai Tarasia, meiliai prisiglaudus, ðiltu kvapu ausinpakuþdëjo, kad maþiulio reikëtø, kad geriausi bobai nuo visø ligø vaistai –vaikelis ant rankeliø èiûèiuoti, ir nebebus kada nei verkia, nei serga... Tuoskuðtulius Tarasia pradëjo jau pirmà mënesá, kai Saugaila sugráþo, kai Karu-þienës pirkutës rûsyje ásitaisë, kai Tarasia radijos pasiklausyti pradëjo tenailakstyti.

Visai pradëjo suktis, lëkti þvyrduobë apie Vëgëlæ. Ir dar – vaikø veideliai.Kuris jø tikras jo vaikas, kuris – ne? Nuleido akis, ten guli akmenø galvos,ið kuriø tarsi vaikø akutës lenda. Ir panûdo Vëgëlë spardyti tuos akmenis,dauþyti... Lyg iðspardys ir neliks tø aðtuoniolikos metø.

Bet kaip galima prieš vaikus rankà, juo labiau kojà pakelt? Vaikai, kokiejie, kad ir kieno jie bûtø, toliau uþ mus nueis, ilgiau gyvens. Oi, vaikeliai, kodël jûsø tëvulis nepadaro, ko nepakelia. Ir padarys, ir iðkentës, ðimtàtiekiðturës, nes kaip gali ranka ar koja prieð jus pakilt. Jûs visa mûsø viltis, kuriþmones iðgelbës, ið þvyrduobiø iðtrauks, ir nulëks jie, tie mûsø – ir ne mûsø –vaikai, ten, kur mes ne tik neiðdrásom, bet negalëjom, o gal ir nenorëjom...Kaip galima prieð juos rankà pakelt, ðakà su nesunokusiais obuolukais nu-pjaut?

Taip, rodos, graþiai Vëgëlë gyveno, taip ir visà amþelá bûtø pabaigæs, jeinebûtø prieð Placidà rankos pakëlæs, prieð þmogø uþsimojæs. Ir Dievas nu-baudë. Bûtø nëjæs, bûtø ir nesuþinojæs, ko þinoti nereikia.

Saugaila rupûþynas visø kalèiausias. Suvedþiojo Tarasià ir nutrenkë. Irkà tuomet jai, vargðei, reikëjo daryti? Tik prie jo, Vëgëlës, uþuoglaudos ieðko-ti. Gailesys suspaudë ðirdá. Ir dël Tarasios, kuriai su nemielu tiek metø tekogyventi, taigi su juo, su Vëgële.

Ir vis tiek Tarasia nebloga pati jam buvo, geresnës Vëgëlë ir tikëtis nega-lëjo. Ir Onelës pagailo – visiðka naðlaituke aðtuoniolika metø augo, Dievulitu ðventas, net nenujausdama, kad èia pat ir tëvas, ir motina, tik rankà ið-tiesk. Ir kokis graþus, tik dabar perprato Vëgëlë, bûdavo vaizdas, kai ant Ka-ruþienës slenksèio Tarasia Onelæ, dar maþutukæ, ant keliø pasisodina, kasy-tes perpina paðnekindama: „Naðlaituke, vargdienële tu mano...“ Ir vis pa-kauðin pabuèiuoja. Ir vël prie savæs glaudþia, net aðarà braukdama. Taidþiaugdavos Vëgëlë, kokia jo pati gera – net svetimam vaikui meilës nepa-gaili.

Sukterëjo akis Vëgëlë po þvyrduobës dugnà. Pilkðvas pelûno stiebeklis.Visai kaip að, topterëjo Vëgëlei. Ant þvyro ir vis tiek auga, tik ne þaliuoja, betpilkai sidabruoja, gelsvus þiedus á saulæ atkiðæs. Gajus, nors ir aitrus. Stvërësaujon pelûno virðûnæ, nutraukë ir negalvodamas burnon susigrûdo. Kartu- V

AC

LO

VA

SM

IKA

ILIO

NIS

.P

laci

das

, ar

ba.

..

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 27

28 mas svilinte nusvilino, bet nejauèia Vëgëlë, lyg taip ir turi bûti, lyg tokis iryra jo gyvenimo skonis. Netgi saldus jam tas kartumas pasidarë. Atsikvoðëjokramtydamas aitrulá, atsisuko – Saugaila á já akis pastatæs. Tokias iðplëstas,iðgàsdintas. Ne, daugiau liûdnas, nelaimingo ðunio akis, o lûpos kietai su-spaustos, lyg Vëgëlë tik þengs ir Saugaila kumðèiu ar ðautuvo buoþe trenks.

– Tu – ko? – paklausë Vëgëlë ir nurijo pelûno aitrumo prisigërusias seiles.– To! – atsakë jam Saugaila ir atsisuko á Petrà: – Ko lauki?!GAILËKIS KIEKVIENO UTËLIAUS, rûpinkis juo, nes visai gyvenimo

nebus – þëlius ðirdá suës, tarsi tik dabar suprato Saugaila.Kieta ranka reikia su jais, tada bus ir tvarka, ir dora. Pasigailëjau tëvø,

Tarasios atsisakiau, Vëgëlei atidaviau, uþtat dabar turiu tiek, kad nebepa-neðu.

– Uþteks, – garsiai pasakë Saugaila, – baigiam! Nes dar kas uþvaþiuos! –ir atsisuko á Placidà, kuris sunkiai atsidusæs pasikëlë ant alkûnës.

– Sopa?! – ásiuto Saugaila. – O ar man nesopëjo, kai dukterá, mano tikràkûnà ir kraujà, ið mano ðirdies lupai?!

Taèiau kaþkodël ne taip, kaip Saugailai reikëtø, þiûro Placidas. Lyg jaustejauèia Saugaila, kaip Placido þvilgsnis kaktà èiupinëja, nosá, pabarzdæ per-braukia, vël prie tarpuakio sugráþta, antakiais ir paakiais laksto ir, niekurilgiau nesustodamas, nori kuo geriau ásiþiûrëti, lyg kokià paslaptá mëgintøáspëti. Niekados niekas dar taip neapþiûrinëjo Saugailos, netgi Tarasia, kaiant ðieno kupetos greta jo gulëdama pirðtais þvaigþdþiø ðviesoj raukðlukesapie jo burnà ir prie akiø lygino.

Neapsikæsdamas Saugaila atsisuko á Petrà:– Ko stovi kaip kelmas? Ir apsidþiaugë Saugaila, kad Petras taip ramiai pakëlë ðautuvà ir trakð-

telëjo spyna, kad naujas ðovinys álástø, ir nusisuko, atrodo, net ausis uþsi-spaudë – nenorëjo girdëti ir matyti, kaip trenks ðûvis, ir bus baigta ði pasa-ka.

– Tikra duktë, tikresniø nebûna, – nors Placidas tykiai iðtaria tuos þo-dþius, bet jie dauþia Saugailos ausin garsiau nei ðûvis.

– Ko lauki, Petrai, dëk! Leisk jukà! – dar pasako Placidas, tarsi nujausda-mas, kà pats Saugaila turi iðtarti ar surikti.

– Stok! – mosterna Petrui Saugaila. – Tu kà èia nei ðá, nei tà dabartës, Pla-cidai, apie Onà ðneki? – nes labai jau keistai Placido veidas atrodë: ne pik-tumu, bet kaþkokiu gailesiu, net ðypsuliu nuðvitæs.

ATKRITO AUKÐTIELNYKAS PLACIDAS, á dangø akis pastatë, lyg visdar danguj tà ðakà su rojaus obuolukais áþiûrëti norëtø. Bet dangus skais-tutëlis, melsvai iðbalæs – karðta bus diena. Ir vis tiek, rodos, dar mato Pla-cidas tà ðakà, sodà, kuriame ji linguoja ir ið kurio jis ðià naktá iðëjo, o trobadviem galiniais langais ilgai á nugarà þiûrëjo.

– Tikra duktë, – jau visiðkai nebeabejoja Placidas. Ir pabarzdë Onos –saugailiðka, tik mergiðka, ðvelnesnë, ir tarpuakin nosis taip pat tvirtai áspaus-ta. – Jei bernaitis bus, tai Dziduku... – dar priduria Placidas ir nebemato,kaip Saugaila stveria Petrà uþ rankos.

Tyku pasidarë þvyrduobëj. Tik retsykiais kokis akmenukas pradeda nuokrento gurgëti ir þiurgþdëdama su juo vis platesnë ir platesnë þvyro srovelënuteka.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 28

29Placidas nespëja uþsimerkt, kai suðvogþdþia galvoj senutë kriauðë, ðako-mis besibrûþydama.

Tà pavakará, kai saulæ savo liesais rudeniðkais nagais jau buvo nustvëræsmiðkas, norëdamas greièiau pristraukti, kad suðiltø, Placidas ir Ona sëdëjopirkioj ant suolo ir staiga prie jo peties ji pripuolë, lyg nusigando, akiø nuotamsëjanèio lango negalëdama atitraukt. Languosna vakarais ji bijodavo pa-þiûrët, atrodydavo, stvers jà kas ið juodumos. O kai þiburá uþdegi, dar baisiau –vis þiûro á jà kas ið uþ langø, vis þiûro. Todël ir uþuolaidas Onelë ant visølangø uþkabino.

Iðlëkë Placidas kieman – nieko: tik oðia senutë kriauðë, lyg skøsdamasi,kad dykûnas vëjas ásitvërë jos ðakø, jos senø kaulø, ir supasi, vartosi. Teisy-bë, lyg ir praðmiþikavo kaþin kas uþ serbentø krûmø. Lyg ir þingsniai nu-dumbsëjo. Bet gal tai buvo benamis ðuva. Taip laksto benamiai ðunes.

Gráþo Placidas tà naktá pirkion, prisiglaudë prie jo Onelë. Jos ðirdukëdauþësi ið baimës ar dël kitokiø dar neþinomø jausmø. Ir pajuto Placidastraukianèias, kvieèianèias rankas... Jos ilgëjosi sûnaus, tokio sûnaus, kurisþmones iðgelbëtø. Ir veria tau, Dievo ir Þmoniø motina, ðirdá ilgesio peiliai,septyni surûdijæ ilgesio peiliai...

Ir vël suûþë, suðniokðtë Placido galvoj tos nakties vëjas senosios kriauðësðakose.

Geriau jau nieko nebûtø buvæ. Nei tos kriauðës, nei tø vakarø, kai saulæmiðkas nustveria, kad suðiltø. Geriau jau nebûtø buvæ ir tos ðakos su rojausobuolukais. Betgi šita va ranka Placidas juto – spardos. Tokis gumulukas, ojau spardos.

– Jau spardos, – iðtaria Placidas, ásiþiûrëdamas á eglutæ su þaliu iki pakul-niø sijonu, tik jai iðtaria, nes kam daugiau tai dar gali rûpëti.

Platus Placido delnas atsargiai apgobia kaþkà ore, ir Saugaila nebenulei-dþia akiø nuo tø pirðtø, vis glostanèiø, vis gobianèiø ir norinèiø kaþin kà ap-saugoti nuo viso pasaulio.

Ir vël Placidas pajuto, kaip dungt padungt kaþkas atsimuðë á jo delnà.Kiek kartø jis klausësi ðios naujos gyvybës virbëjimo ir negalëjo atsistebëtijos gajumu.

Sugniauþë kumðtá Placidas, lyg uþ rankelës paimdamas ir atsargiai pergyvenimà vesti pradëdamas.

– Jei sûnus, Dziduku – kaip tëvà mano – pakrikðtykit. Tegul Izidorius ar-tojas bus... – vëlgi eglutei ant krento iðtarë Placidas ir prisimerkæs ásiþiûrëjoá dangø, jau virpuliuojantá nuo vyturio giesmiø.

Oras, atrodo, taip ir dreba, taip ir skamba – èir vir vir, èir vir, èivirvir. Oþvyrduobë, lyg iðplësta þemës ausis, atidþiai klausosi, kà jai dangus vyturiobalsu aiðkina.

SAUGAILA NEBEGALI ATITRAUKTI AKIØ NUO KUMÐÈIO, kuriame,rodos, dabar suspausta ir jo gyvastis. Ir vël tarsi atsiduria savo kieme anàðirdþiai paèià mieliausià naktá, kai tykiai jo pirðtai pabeldë langan. Ploniau-sian stiklan. Ne, tik ðvelniai perbraukë – ir nusikeikë: gëlynukà uþmynë,kurá palangëj Onelë buvo pasodinus.

Ir prie klemkos atsidûrë Saugaila. Ir tà naktá lyg pati jo ðirdis suminkð-tëjus pradëjo niûniuot: VA

CL

OV

AS

MIK

AIL

ION

IS.

Pla

cid

as,

arb

a...

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 29

30 At’daryk durelas,Sušalau kojelas.

Brauko, glosto ranka duris, Onelë, jauèia Saugaila, ið kitos pusës prisi-glaudus, ir jam atrodo, lyg jau jà, nebe duris, glosto ranka. Lyg tëvo ranka.Visai o visai kaip tëvo ranka.

Ir ji atmetë visus kabliukus.Nusilenkë Saugaila prieð staktà. Ir tarsi aklys suëmë Onelei uþ peties.

Jau mergiðkas minkðtas petukas!Ne, þiburio nereikia. Þibalà pataupyk.Pravaþiuodamas.Aplankyt.Onelë sukte sukasi: gal pieno saldaus, gal bandos su smetona?.. Jis glosto

jà tëviðka ranka. Onelë buèiuoja virpanèius pirðtus, gyslas išsivertusias...Ir dar labiau prisimerkia Saugaila, tarsi dar giliau ásiþiûro á tà ugnelæ,

plytoj ðokinëjanèià. Vël, rodos, jis sëdi ant kulbelës, kai jau apytamsë, savopirkioj prieð ðilumà. Onelë bulves skuta. Ir vaidendavos tuomet Saugailai,kad va paims, pasitupdys jà prie savæs ir þiûrës abudu ugnën. Ir glostys jospetukus, apie savo gyvenimà pasakos.

Tuo metu Onelë kiaulëms bulbaites nukelia – ið skylës ðokterna liepsnair nuðvieèia ne tik jos rankas, bet ir tuos jau þenklius kupstukus krûtinëj. IrSaugailai taip suspaudþia ðirdá, kad praþiopsojo, nematë, nebovijo savo vai-ko, kad jo Onelë jau taip toli nuo vaikiðkos dienos, ir jie niekados nebegalësabudu tupët ir ugnën þiûrët. Tiek ir vilties Saugailai, kad Onos vaikus, anû-kus savo, gal dar teks paturët, su jais pasibovyt.

O èia Petras ásirioglina ir apgobia Onelæ.– Kaðtonas vël negirdytas... – tiek ir tegali Saugaila pasakyt, burba: – Tik

merginëtis ir rapûþinëtis, o darbo...Pikta Saugailai: pamëgintø kas taip gobti Onelæ, jei ji bûtø Saugailaitës

pavarde! O dabar dukterá prie tëvo gobdinëja visoki kumeliai, jam, kaip kur-dubezdeliui, tik raukykis ir tylëk. Iðsiduosi – vaikà visai iðsiðaipymais uþ-pjaus. Tiek ir begali Saugaila – Petrà pravyt. Bet ar ilgai prijëgsi pravydinët?Ir vël tie kupstukai pasimaiðo Saugailai po akiø. Dar metai, kiti ir bernøkaip ðunø – neatginsi, naðlaitæ visi, kas netingi, lenks...

Saugaila strubt þvilgterna á Petrà, paskui á ðautuvà – nusilpusioj jo ran-koj. Petras nuleido galvà. Mat ir jis pirma Placido delnan, paskui ir kumðtinvis þiûrëjo.

– Va dabar tai jau išsiaiškinom...PETRAS VËL PAMATË ONELÆ, baugiai lyg ðunelis paskui Placidà nuei-

nanèià. Bet ar baugiai? – topterna galvon. Ne, ji ne ið bailumo taip paskuiPlacidà nueidavo, kai Petras norëdavo jà praðnekinti. Ji, vargðë, Petro tiesiognenorëjo susitikti, su juo kalbëtis vengë, nes kà ji galëjo jam pasakyt. Kadprie tavæs ðirdis nelinksta? Ir nieko nepadarysi. Taèiau Petrui ji në þodþionepasakydavo, tik baugðèiai akysna pasiþiûrëdavo – tegul pats supranta,kad neskirta jiems kartu per gyvenimà eiti. Ir Petras, tà Onelës þvilgsnáprisiminæs, tik dabar atitoko, kaip atsargiai, kaip ðvelniai ji norëjo jam duotivisa tai perprasti, në vienu þodeliu neáskausdama. Tik jis apakæs, vien savæsteþiûrëdamas, negalëjo, o gal nenorëjo nieko nei matyti, nei nujausti, nei ton

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 30

31pusën pagalvoti. Ir vël prisiminë Petras, kaip priekaiðtingai paþvelgdavoOnelë á já, nieko nematantá ir nenorintá suprasti, tik geidþiantá kuo greièiauiðgirsti sau patinkantá þodá. Dabar Petras suprato, kad tokiø þodþiø jis ne-galëjo iðgirsti ir niekados neiðgirs, nes jie bûtø apgavystë, o Onelë jo apgau-dinëti negali ir negalës, nes jis jai kaip brolis, juk tokis pat vienas ðiamepasaulyje, nei tëvø, nei kitø artimøjø nebeturintis, todël abu labu tokiu turëtøvienas kità gerai atjausti. Net galvà átraukë Petras, pirmàkart pasijutæs tarsivyresniu Onelei broliu esàs, vos ne artimiausiu jai þmogum, privalanèiu rûpin-tis, nuo nelaimiø jà saugoti, bet niekados nesivilti bûti jai vyru, ypaè dabar, kaipo ðirdim ji Placido kûdiká neðioja, kai jai, vargðei, ir taip jau nesaldu ir neleng-va, kai toki rûpesèiai bei vargai gula, kad kitas ir vyras nepakeltø.

Petras dar bando ásiusti, uþrikti ant Onelës: að su tavim kaip su þmogum,o tu, kale, va kà padarei, bet neapsiverèia ðirdis tam siutui pasiduot, nesdabar aiðkiø aiðkiausiai jam vël pasimato, kaip troðko Onelë jo kaip vyres-nio brolio, kaip uþuoglaudos, kaip reikëjo jai nors vieno þmogaus, jà supran-tanèio. Ir kaip jai, dabar ásivaizduoja Petras, bûdavo gûdu, kai jis vis lásdavoprie jos lyg arklys ir meilindavosi, berniðkai juokindavo.

Kaþin ar nujauèia Onelë, kad jos tëvas ðalia jau ðeðti metai? Kreiva akimapmetë Petras Saugailos veidà, kaþkoká apmûsojusá, pasenusá, savosna min-tysna sulindusá. Argi iðtvërë, ar galëjo iðturëti nepasisakæs, neprisipaþinæsOnelei, dovanot uþ visa kà nepapraðæs? Ne, tikriausiai taip ir neiðdrásoSaugaila visos teisybës pasakyt…

Na bet ir Placidas graþus – átaisë mergaitei vaikà ir në burbt. Iðmalti jam,rapûgai, snuká uþ tokius darbus reikëtø. Tiesa, Petras pamena, kartà juokaisPlacidas jam sakë, kad vestuvëms ruoðtøsi, kad pabroliuosna já praðys, bet joþodþiø neëmë galvon, manë, pajuokavo Placidas, ðis juokaut mëgdavo. Taigiiðgirdo Petras ir tuojau uþmirðo kooperatyve bestovëdamas, niekaip dalgioiðsirinkt negalëdamas, vis nykðèiu paskambindamas ir ásiklausydamas, arplienas gerai skamba. O Placidas, pasirodo, nejuokavo, Onelæ vesti jau buvosumanæs, tik pirmiausia norëjo nuo dideliø skolø atsigint, ðvogeriams ko-seres uþkimðt. Skola – ne þaizda, pati neuþgis, ir jeigu ðvogeriams þadëtosdalies neiðmokësi, per juos kaip per vilkus visiðkai gyvenimo neturësi.

SAUGAILA NEGALI ATITRAUKTI AKIØ nuo ðautuvo nusilpusioj Petrorankoj. Ne, gana. Reikia baigti ðià pasakà. Jei Placidas ið nagø jiems iðtrûks,jis nedovanos. Petrà kaipmat suvystys ir prekiniu vagonu paskui Saugailienæmeðkø melþti iðsiøs. O ir Vëgëlei reikës krautis lukutus á tà patá vagonà. Tikjis, Saugaila, Karuþienës rûsyje ðiek tiek saugëliau tupës, naktimis po laukusbastysis ir vis permainø lauks. Bet ne, Vëgëlë neiðturës – pirmas nulëks irpasakys, kur Saugaila tupi, net ir Tarasia jo nesulaikys. Taigi nëra kelio atgalið ðitos duobës. Petras ir Vëgëlë turi Placido kraujais apsiplaut, tik tada jietylës lyg uþriðti, tik tada Saugaila galës bûti ramus.

Pribaigti Placidà, átrenkti Nemunan, kad vanduo kuo toliau nuo ðios vietosnuneðtø. Kai suras ir iðtrauks, visiems bus aiðku: Placidas lakstë naktimis pasmergas, tai ir persiëmë bernai, davë kauluosna, nes ne prie to svirno, ne prie tolangelio buvo prilindæs. Taip ir pasiliks – dël mergø Placidà... Taigi reikia grei-èiau baigti, kaip Saugailos ið anksto ir buvo sugalvota. Geresnio kelio ið ðitosduobës dairykis nesidairæs – nesurasi. Jei ir gyvà Placidà paliktø, jei jis ir tylëtø,nekerðytø, jie vis tiek neramûs vaikðèiotø, vieni kitus ið uþ kampo sektø... V

AC

LO

VA

SM

IKA

ILIO

NIS

.P

laci

das

, ar

ba.

..

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 31

32 Bet lengva pasakyti – pykðterk Placidà. O Ona? Su bankortu ant rankø…Jis pats, Saugaila, – bankorto dziedulis?

Onele vaikeli, kà tu padarei?! Kaipgi galëjai?! Tavo tëvas ðitaip laukë, taiptikëjosi, kad dar bovys anûkus, jeigu jau nebuvo jam skirta savo vaikø uþrankuèiø vedþiotis. Netgi sapnuodavo Saugaila, kaip sëdi jie kieme ant suo-luko. Rugiai jau iðplaukëjæ, gula mëlynas pavakarës dûmelis, ir vis atbëgabernytukëlis prie jo, kriauðukæ ar obuolá dzieduliui atneða.

Bet kaip Ona já pasitiks, kai suþinos, kad Saugaila savo ranka Placidà, josvaiko tëvà, nudëjo? Ne, negalës jam Ona dovanot, ir kur tuomet jam dëtis, kurvienam vienutëliui rasti vietà ðiame pasaulyje? Prie kokios ugnies jis tadagalës rankas susiðildyti? Kà daryti? Nors gyvas þemën lásk, bet Saugaila jauir sulindo – tûno Karuþienës rûsyje lyg grabe. Giliau ir lásti nebëra kur.

Gyveni þmogus urve, knisiesi patamsiuose plaèiau nieko nematydamas,bet kai tik prisiknisi ligi kito þmogaus, tai nieko kito nelieka, kaip já nudët,kol tavæs nepribaigë, arba taip ágàsdint, kad në cyptert neiðdrástø.

Apsidairë po þvyrduobës kraðtus Saugaila, lyg pasivaidenæ jam bûtø, kadant krentø sëdi kaimo þmonës – laukia, kà jis dabar darys; jam norisi atsa-kyti: neþinau, gerieji þmonës, kà darau, nieko nebeþinau.

Bet ant krentø – tik kelios puðeliokës pastirusiais spygliais, o èia – ðaliaPlacido ant ðautuvo kaip ant pagalio rymo Petras.

– Tai šit kaip, Placidai, išeina... – pasakë Petras.AR TU PAMENI, PLACIDAI, tà mûsø àþuolà miðke? Pameni, kaip bro-

liðkai apsikabinom? Tik sniegas byrëjo, voverës uodegos kliudytas. O àþuoloðakos këtojosi virð blindþiø ir lazdynø. Kirvapente tan àþuolan stukterëjau,ir suskambëjo lyg ið po þemiø. Ir pjûklu jau pradëjom pjaut þik þak, bet àþuo-las vis në krust: nepripaþásta, kad jam jau galas atëjo. Pameni, kaip tàsykdar bandëm abudu já apkabint ir rankø neiðtekom? Tada mes kaip broliai irapsikabinom.

Paskui, kai àþuolas jau pradëjo virst, pamatëm: griûna ant Bërës ir Kað-tono, kurie garus puèia ir nenujauèia, nes kaip arklys supras, kaip þvairaakim pamatys, kad galas gumbuotom ðakom ant jo virsta? O mes, kai tikpamatëm ir kirvius pametæ gelbëti ðokom, tavo, Placidai, tëvas jau buvoprilëkæs, botagu uþtvojæs ir riktelëjæs, tad iðsigandæ arkliai jau lëkë skynimu,traiðkydami eglutes. Bet kai pribëgom, tavo tëvas jau buvo iðsirietæs, uþ-vertæs galvà ir paskutiná kartà nusiðypsojo. Net ûsai iðsikëtojo, taip tadanusiðypsojo. Paskui jo galva susmuko sniegan.

Kol perrëþëm ðakà, kol nuritom kamblius, kol atvertëm...Tiek ir beliko – sniege ásispaudus kakta, nosis ir pakraujavæ ûsai.O àþuolo tuðèiavidurio bûta. Ten, kur mes broliðkai apsikabinom, þemëj

liko ne kelmas, bet skylë.Ant rogiø paguldëm, Bërë ir Kaðtonas jas traukë, að savo burnosu tavo

tëvà uþklojau.Tavo senis geras turëjo rankas: darë stalus, kuparus, statines, apkalinëjo

ratus ir stebules...Taip ir liko nuo tos dienos þemëj skylë. Taip ir liko: kakta, nosis, ûsai

pakraujavæ.Gaila, Placidai.Jeigu ne tas àþuolas, nebûtum tu metæs darbo – miðko pirkliai nemaþai

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 32

33mokëjo, að bûtau irgi pinigo uþsikalæs, gal bûtau ir Onà suspëjæs uþ paèiàpaimt. Nebûtø reikëjæ man dabar èia prieðais tave stovët.

Ir kad tu, Placidai, þinotum, kaip mes visi bijojom ant to sniego uþsistot!Bet kai atlëkë Saugaila rëkdamas, kur arkliai, ir kai sumynë tuos pakrau-javusius ûsus, kai ir jis pamatë, kaip ðypsosi tavo tëvas, gulëdamas ant snie-go, kaip jis juokiasi ið tø visø durniø, kurie ieðko arkliø ir pjautinø àþuolø,tuokart tu, Placidai, ir neiðlaikei, „gana“ – pasakei ir kirvá kelman ákirtai.

– Ðit kaip, rapûga, gyvenime iðeina.Placidas þvilgterna á Petrà, lyg pirma jo bûtø gerai nematæs. Ir nespëja në

prisimerkt, kai stojasi akyse tëvas. Ant lentos. Ant kojø – Petro burnosas. Irtaip ðypsosi, net ûsai iðsikëtoja, taip ðypsosi, jog norisi uþsimerkt. Ir vis tiekmatai, kad juokiasi. Juokiasi ið tø visø durniø, kurie dar vis vargsta ðiojaðarø pakalnëj. Apmovë – pasimirë ir dabar juokiasi.

Grabnyèinë þvakë. Ðvieèia tëvo pakojy motinos galva.– Mamu, ar nes’bijai? – klausia jos Placidas.– Ne, Placidëli. O ko? Gyvo þmogaus reikia bijoti, gyvo...Atsimerkë. Petras akiø nenuleidþia, lyg lauktø ið jo kokio nors þodþio ar

þenklo. Ir Vëgëlë pro Petro petá þiûrsèioja, tarsi bijotø, kad tik Placidas ne-numirtø.

O ÞEMËS RUTULYS vis didesná Europos plotà atsuka saulei. Ir neregë-tas vaizdas atsiveria lygumose. Dar vakar Lenkijoje sirpo vyðnios, Lietuvoje –obuoliai, Baltarusijoje – slyvos; ðáryt – pusë Lietuvos ir Baltarusijos kampasdûmais rûko, atrodë, kad uþsidegë þolë ir þemë – smilko raistø durpynai.Geleþiniai vabalai, atkiðæ priekin straubliukus, spjaudësi ugnimi. Metalinësbitës skraidë, ten, kur jos prazvimbdavo, dygo juodos þemës ir ugnies puokð-tës – sproginëjo bombos. Giriø þvërys spruko á rytus, lenkë þmones ir vienaskità. Briedis bëgo greta vilko.

Lakûnai rodë pirðtais taðkus planðetëse ir rûpestingai spaudë mygtukus.Apaèioj iðaugdavo milþiniðki þemës, ugnies, mirties ir siaubo krûmai. Ið dvie-jø kilometrø aukðèio jie atrodë labai graþûs ir didingi. Lëtai iðlëkdavo á orà visomiestelio namukai. Antai – ðalia juodø þemiø sumirguliavo stogø skarda, sofosatrama, pagalvëlë, vaikiðkas veþimëlis, ðis pamaþu apsivertë – ið jo pabiroskudurai, kurie lyg baltos kalijos pagraþino ugnies spalvø ir atspalviø puokðtæ.

ÞVYRDUOBËJE ið kaþin kur, tarsi ið po þemiø, pasigirdo vumbsëjimas. Vie-nodas ir vis garsesnis vumbt vumbt. Uþvertæ galvas, jie þiûrëjo, kaip per dangøskrenda lëktuvai. Jie devyniukëmis – lyg sukalti á trieiles akëèias, traukia linksaulës. Ið lëto perakëjo dangø viena devyniukë, paskui antra, treèia.

Ilgai Saugaila þiûrëjo á lëktuvus. Pagaliau dangus vël pasidarë dulsvaimëlynas, ðvarus ir tuðèias. Tik kaþkur toli umbterëjo vienà kità syká. Visi ty-lëjo, gal norëjo suskaièiuoti, kiek kartø uþ Nemuno dar umbterës. Bet ne, vëltyku ir ramu...

Vël pradëjo èirventi vieversiai, panaðûs á pilkðvus akmenukus, sviestus iðlaidyniø. Vieversiai skrido prieð vëjà, kuris jiems atpuèia museliø, maðalø,uodø.

Saugaila pradëjo èiupinëti papilvæ, lyg jam bûtø ásiskaudëjæs ðonas. Ðiaiptaip ið kelniø kiðenkos iðlupo laikrodá su auksine gyvaèiuke-grandinële. Gy-vaèiukë apþiojusi laikrodþio grindelæ, baugu net paþiûrët: rodos, gyvaèiukëtuoj grindelæ paleis ir kirs rankon. V

AC

LO

VA

SM

IKA

ILIO

NIS

.P

laci

das

, ar

ba.

..

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 33

34 – Keturios penkiolika, – pasako Saugaila ir tvarkingai ásikiða laikrodá.Gyvaèiukë ðmurkðteri á uþantá.

Jis prisiminë, kaip savo rûsy vakarais sukinëdavo radijà ir ilgai klausy-davosi nesuprantamos lojanèios kalbos. Kaukë minios, aidëjo marðai. Teið-skirdavo daþnai kartojamà þodá „Hitler“. Bet vos pasukæs rankenëlæ iðgirs-davo: „Dazdrastvujet tovariðè Stalin, ura!“ Ir – minios vël ðaukia ir ploja...

Saugaila apsidairo. Vëgëlë, iðvertæs akis, þvelgia á jo burnà, gal laukia, kàSaugaila dabar pasakys, kaip iðaiðkins, kas ðá graþø sekmadienio rytà pasi-darë ir kas dabar bus. Petras irgi þiûrsèioja ið padilbø, ðautuvo buoþe maigoþoliagalius po kojom.

– Ko þiûrot? Padëkite þmogui atsikelt! – uþriko Saugaila.Petras iðvertë akis, lyg prieðais já stovëtø ne Saugaila, bet kokis neregë-

tos veislës þvëris – gal meðka lapës galva elnio ragus atstaèius? Petro akysið po uþgriuvusios kaktos spokso á ðità keistà þvërá ir nesusigaudo, kas tasþmogus, kuriam reikia padëti atsikelt. Ir tik kai Vëgëlë, kartodamas „Placi-dëlis geras, Placidëlis dovanos“, subruzdo, pakiðo rankas Placidui po peèiais,tai ir Petras þengterëjo jam padëti.

Petras uþsimetë ant peties Placido kairæ rankà, Saugaila – deðinæ, Vëgëlënugarà kaip koká stulpà parëmë.

Placidas atsisuko, pasiþiûrëjo, ar þvyrduobë vis dar tokia pati nuo anøpiemenavimo laikø. Tokia pati. Tik saulës padþiovintas þvyras ðlusterëjo þe-myn, visi tuojau þiûrsterëjo virðun, gal kokis þmogus ant duobës kraðto atsi-stojo. Ne, nieko nëra! Bet vis tiek visi laukë, kol þvyro lieþuvis þiurgþdë-damas nutekës ir sustos.

– Einam, Placidai, atsistosim visi prieðais Onà ir kaip ji pasakys, taip irbus. Nesidraskyt mum dabartës reikia, o graþiuoju...

– Graþiuoju, Placidëli, geruoju... – pritaria Saugailai Vëgëlë ir vos nepri-duria: Placidëlis geras, Placidëlis dovanos. Turës dovanoti, juk mes kaip irgiminës – ið mano paèios, ið Tarasios, pusës.

– Dar ðáryt nenumaniau, kad taip greitai dzieduku pasidarysiu, bet jeiguþmogui kas skirta, tai ir gudriausias bûdamas neiðsisuksi. Kokis man gyve-nimas be Onos, be vienintelio mano vaiko...

Placidas ant sveikosios kojos pasiðokëdamas apsisuko, lyg norëtø pasi-þiûrëti ten, kur prieð kelias akimirkas gulëjo, kaip ir netikëdamas, kad iðtiesø jis ten buvo partrenktas. Susisuko ir visi kiti. O Saugaila pribëgo irèebato galva þvirgþdais uþstumdë rausvà dëmæ – norëjo paslëpti praëjusiosnakties ávykio pëdsakus taip, kad në þymës nebeliktø.

Placidas stipriau sugniauþë Petro petá.– Sopa? – savaip suprato Petras. – Nieko, iki vestuviø uþgis. Dar ðoksi

grûdzieliø kaip pasiutæs, – ir ðautuvu geriau ásirëmë þemën, þiûrëdamas,kaip Saugaila ðeimininkiðkai dairosi po þvyrduobæ, ámanytø, kiekvienà nu-mintà þoliûkðtæ prikeltø, kad viskas atrodytø taip, lyg nieko nebûtø ávykæ.

Dunksterëjo vëjelis, ávertë duobën ðiltesnio oro, puðø kvapo, tarsi praneð-damas, kad tikrai prasidëjo graþus birþelio sekmadienis.

– Nebijok, Placidai, viskas bus gerai, – padràsino Saugaila, tarsi ir þo-dþiais lyg þvyru norëtø uþstumdyti tà rausvà dëmæ. – Dabar jau aiðku, kadvokietys greitai Stalino tëvelio karalystæ sudauþys. Prie vokieèio visiems busgerai. Kad tik Onai bûtø gerai. Gal dar teks ir man su anûkëliais pasibovyti.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 34

35O jei ne, tai ir tiek gana, þinosiu – piktumas neiðsipildë. Ona su vyru, anûkassu tëvu ir motina, su visais, kurie gimusiam ðioje þemëje priguli. Ne taip,kaip vienturiam mano kraujui, kuriam að pats, kaip paskutinis durnius,norëjau dar daugiau skausmo pridaryt.

O PLACIDAS VIS ÞIÛRËJO ATGAL, net Saugaila pradëjo dairytis, kasdar nesutvarkyta ðitoj velnio duobëj liko. Placidas vis þiûrëjo, tarsi norëjopamatyti savo gyvenimà. Tëvà, ant lentos besiðypsantá, motinà prie jo kojøbelinguojanèià. Petrà po senàja kriauðe pogulio nugriuvusá, á Onelës kojasbeþiûrintá. Saugailà, anapus veþimo bestovintá.

Kodël jis atëjo Saugailø iðveþt? Negi tik dël to, kad padëtø valdþiai kla-siniu prieðu atsikratyt? Be abejonës, Placidas, aktyvistas, turëjo padët, turë-jo pasirûpint, kad visa ðeima bûtø iðveþta, nes bûtø per daug neþmoniðkavaikus nuo tëvø atskirt. Turi gi visi kartu ir Sibire gyvent.

Be to, Placidas, kaip ir kiti kaimynai, kuo galëdamas padëdavo per taskelias valandas kareivukø apsuptame kieme á tolimà kelionæ susiruoðt: kiau-læ pasiskerst, mësà susisûdyt, duonos kelionën prisikept, grûdø susimalt.

Bet Placidui vis neramiau, kad jis skubino Saugailas iðveþti tik todël, jogkitaip Onelës ið ðiø namø negalëjo iðplëðt. Ona, matyt, ðirdyje tëvà nujautë,todël niekaip negalëjo ðio kiemo palikt ir visø darbø pamest. Ir bûtø tikraitûkstanèius kilometrø lëkus, vaþiavus, vargus ir ðalèius kentus, jeigu Placi-das nebûtø jos uþ rankos suëmæs.

– Gyvo reikia bijoti. Gyvo... – pritaria motinai Placidas.– Nereikia bijoti, Placidai, – Saugaila stipriau uþ parankës paima, tuo

norëdamas parodyti, kokia tvirta atrama jis gali bûti. – Tu dar jaunas,gyventi nemoki. Bet að pamokysiu, ir mes dar taip gyvensim, kad visi velniaijuoksis... Va kad ir kooperatyvas. Tu net neásivaizduoji, kokio graþaus pinigogalima ið jo pasidaryt. Að pamokysiu, ir tu greitai nuo tø alkanø vilkø – ðvo-geriø – atsimuði, ant kojø atsistosi, aukðtai galvà iðkëlæs galësi tarp þmoniøvaikðèioti. Visi tave geriausiu þmogumi laikys, jeigu tik paklausysi, kà tauuoðvis, senis Saugaila, sako. Ir mano sodyboj gali dràsiai kurtis. Nesvarbu,kad þemë apkarpyta, taèiau ûkininkauti reikia ne þemës daugumu, betgudrumu. O ir man bus geriau, kad ne svetimam, taèiau savam þmogui tur-tas atiteks. Ir uþ tai, tikiuosi, man kur nors uþpeèky ar pelës urve vietukëatsiras. Ar daug èia man reikia? Ið plyðio kaip tarakonas þiûrësiu ir bûsiulaimingas. Prie vokieèio visiems bus gerai, – aiðkina Saugaila. – Ir tau, Pet-rai, ir tau, Vëgële, padësiu. Padësim vienas kitam, juk visi broliai lietuviaiesam.

Petras tvirèiau uþmetë deðinæ Placidui ant sprando, trukterëjo á save, lygpabuèiuot norëtø, bet tik smilkiná árëmë á Placido galvà:

– Dovanok, jeigu kas ne taip. Bet tu ir Ona man kaip brolis ir sesuo.Dovanok...

Saulë kilstelëjo dar aukðèiau. Tolumoj vël kaþkas pradëjo ûþèioti.Jie pasidairë po dangø ir pamatë – virð Riliðkio suka lëktuvëlis kaip va-

nagas, ieðkantis, á kurià vietà kirsti. Staiga jis, neaptikæs toká ankstø rytàpalaidos viðtos, krypterna ir pradeda lëkti link jø. Vis garsiau ir garsiau urz-gia motoras.

– Pamatë, rapûga. VA

CL

OV

AS

MIK

AIL

ION

IS.

Pla

cid

as,

arb

a...

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 35

36 LAKÛNAS SUSPAUDË LËKTUVO RANKENÀ ir pasuko iðþvalgyti Ne-muno tiltø.

Štai ir Nemunëlis. Kaip gerasis slibinas, saugantis Lietuvos pakraðtá.Miega Nemunëlis, nenujauèia, kad jau bejëgis apsaugoti savo kraðtà.

Lakûnas þvalgosi á bundanèià þemæ, á Nemuno slënius, kurie lyg ant-klodëm uþsiklojo rûko marðkonëmis.

Lakûnà sudomina miestelis netoli Nemuno. Þemëlapyje áraðyta „Rielis-chken“. Jis nusprendþia, kad bûtinai po trijø mënesiø, kai karas jau bus pasi-baigæs, atveð èia paèià ir vaikus. Jie pagyvens ðitoj, ne – anoj, ðiaudais deng-toj, – pirkutëj ir lakstys á Nemunà maudytis. Kokie þali èia turi bûti gojai,kokios sodrios pievos, koks ðvelnus pakrantëse smëlis, kiek èia daug dargraþios gamtos!

Miestelis stovi lëkðtëje. Jos kraðtai sudaryti ið rugiø ir bulviø laukø, su-klijuoti ið vasarojaus rëþeliø. O lëkðtës dugne – namukai, kaip cukraus gaba-liukø krûvelë.

Linksmai nusiteikæs, lakûnas apþvalgo kalvas. Vienos jø dubury – ketver-tas vyrø. Vieno jø rankoj blyksteli geleþis! Lakûnas apsuka ratà ir vël neriaþemyn, paspaudþia kulkosvaidþio gaðetæ ir nesitaikydamas pagàsdina. Aha!Sugulë! Jis nusikvatoja, bet atsisukæs nusikeikia – vienas dar stovi. Jis dar irdar kartà neria þemyn. O tas kiaulë vis stovi. Ðeðëlis ðliûþterna per krûmus,pievà, ir lëktuvas, piktai urgzdamas, nuskrenda iðilgai Nemuno ieðkoti tiltø.

UÞVERTÆ GALVAS, Petras ir Vëgëlë þiûrëjo á lëktuvà. Saugaila iðdidþiaiiðtarë:

– Teknika!Bet ir jis suglumo. Lëktuvo kabinoje sëdëjo keistas padaras. Akys didelës

kaip verðio, galva bûtø þmogaus, bet tamsiai ruda, o ausø visai nëra – jøvietoj kaþkokie guzuliai.

Per ûþimà Saugaila neiðgirsta kulkosvaidþio. Tik pamato, kaip aplinkpradeda ðokinët þoliø kupstukai, lyg burbulai ant balukiø per lietø. Jis griû-na ant þemës ir uþsidengia rankom galvà.

Petras ðokterna bëgti, bet tuojau pat sustoja, átraukia galvà, lyg per liûtáatviroj vietoj. „Jei neskirta man ðiandien, tai nieko tu man nepadarysi!“ Iðpadilbø lyg bulius, primerkæs aká, þiûro á lëktuvo smaigalá. Kelias akimirkaslëktuvas, rodos, lekia tiesiai á kaktà. Kai jis pralekia vos neuþkliudydamasplaukø, Petras net tûpterna.

Lëktuvas vis labiau niršdamas neria ir neria iš dangaus. Petras išrieèiasprandà, ir jeigu dabar lëktuvas tvoksteltø jo kakton, rodos, atðoktø nuo jossusiplojæs. „Ir að ðá tà galiu, rapûga!“ – surinka Petras, bet lëktuvas urgz-damas pakyla ir nenoriai nuskrenda.

Nugirdæs tolstant urzgimà, Saugaila pakelia galvà ir pradeda spjaudytiþoliagalius. Greta, tarsi þvirgþdan norëdamas visas kaip sliekas sulásti, rai-tosi Vëgëlë: „Vaikeliai, vaikeliai, kodël jûsø tëvulis...“

Saugaila pamato iðsiviepusá Petrà:– Nebuvo skirta man šiandien...– Varijotas! – surinka Saugaila ir þvilgteri á dangø, ar ten kas nesiklauso.

Bet dangus vël balðvai þydras, tik kur ne kur pakraðèiais balti debesiûkðèiai,lyg senuko plaukai apie plikæ. Ir vël ausysna trenkia vyturiø èirlirlenimas.

Dar tebeklûpodamas Vëgëlë atsisuka á Saugailà:

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 36

37– O kur Placidëlis? – ir meta þvilgsná padangën, lyg lëktuvas kaip vana-gas bûtø já pasièiupæs ir nusineðæs.

Visi trys apakinti skaisèios dangaus ðviesybës – akyse ilgai ðokinëja rati-lai.

O PLACIDO NETOLI TENUÐLIAUÞTA – matosi ðliûþë per menkas þvyr-duobës þoles: èia jis vilko suþeistà kojà. Keistai susirietæs guli Placidas. Lygdantimis bûtø norëjæs þolësna ásikabint, kad greièiau ið þvyrduobës ið-ðliauþtø. Ðviesûs plaukai ant kaktos uþkritæ, akis primerkta. Tarp dantø vir-pa smilgalys.

– Stokis, Placidai, – Petras ima uþ atmestos rankos, bet ji, nenorëdamakabintis uþ Petro peties, sunkiai iðsprûsta.

Petras atverèia Placidà, patogiau paguldo, ásiþiûro á sukàstà smilgà, pri-deda ausá prie krûtinës.

– Placidëli, vaikeli, – priðoka Vëgëlë, – kelkis... Kas tau èia dabartës?..Saugaila þiûro á besistojantá Petrà, á nuleistà jo galvà.– Nu kas?Petras trukterna peèiais.Šitas Petro ramumas dar labiau uþspitrina Saugailà, jis pradeda kaþko

skubintis, lyg bijotø pavëluoti.– Vyrai, Dievas matë, mes jo në pirðtu. O dabar – jo kraujas kris ant mûsø

galvø? Kaip galësim þmonëm akysna paþiûrët? Ot tas gyvatë gumbuotas! –pagrasina ton pusën, kur nuskrido lëktuvas.

– Kam šiandien skirta, tas niekaip neišsisuks, o kam neskirta... – sakoPetras.

– Na kà tu þmogus dabar padarysi?! Placido vis tiek nebeprikelsi. Vyrai,suimam. Ir Nemunan. Tegul vanduo nuneð kuo toliau. Mumiem gyvent tarpþmoniø reikës, mumiem. Tegul visi galvoja – trankësi pas mergas naktim, vair davë á kailá, kad ne ton klëtin baladojosi...

VISI TRYS IŠ LËTO PAKËLË PLACIDÀ. Vël Saugailos èebatas þvyraisuþþarstë kraujo ðlakelá.

Kai išlipo ið þvyrduobës, rëþë á akis saulës ðviesa. Susirietæ smuko tarppuðeliø ðunø takais.

Sustojo, atsipûtë. Susikeitë rankas. Ir vël bëgte – tik tik suspëjo susiturët,nenuvirst Nemunan: upë vingyje krentà dar labiau pagrauþus, o apaèiojevanduo gargaliuoja – naujø akmenø ten privirtæ. Krûmai – në krust.

Ásiûbavo Placidà uþ rankø ir kojø, kad toliau vandenin numestø, kad sro-vë, já pasiëmus, kuo toliau nuneðtø, prie kraðto neprimuðtø.

Ir tuomet pasigirdo „chrrr...“. Ir dar aiškiau „vyrrr...“. Iš jo burnos. Rodos,šis garsas nusirito miškeliokais ir kalvom kaip griausmas.

Ilgai, labai ilgai lëkë Placidas, iðplëtæs rankas, paskui lëtai pasinërë á van-dená, o kai Nemunas iðmetë ið gelmës, visiems trims pasirodë, kad jis ðoksant jø. Jie atatupsti pradëjo trauktis.

...O Nemunas Placidà švelniai nešë. Atrodë, kad jis, rankas á ðonus ið-metæs, plaukia ant nugaros ir þiûro neatsiþiûro þydrajan pasaulin ir baltuos-na debesëliuosna.

VA

CL

OV

AS

MIK

AIL

ION

IS.

Pla

cid

as,

arb

a...

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 37

38 GINTARAS PATACKAS

Paklydæs skambutis

tyra ðirdim – ir bûsi tu nesuprastasskardþiu balsu – ir bûsi tu neiðgirstasskvarbia rega – ir bûsi tu nematomasaðtria klausa – ir bûsi nutylëtaspasaulyje tyrø ðirdþiø nëranei skardþiabalsiø anei skvarbiaakiøvisi kas sau mes judam apèiuopomnëra iðminèiø – vien tik neiðmanëliainëra graþuoliø – dingsta groþis laikinasnër nemirtingøjø – tiktai agonijabet visgi verta buvo èia gyventnes buvo – prisimink – kadais kitaip

kadais ávykæ atvertys dar laikopavirðiuje vandens laivelá vaikopo to kai iðplaukë Didþioji Armadakada tai buvo – neþinau – kada

Iðsiskyrimai

Erdvë èia – sudëvëta uniformaSugarankðèiuotom klostëm nuskalbta

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 38

39Lig purvo blizgesio taèiau savaIr jà pakeist tolygu iðdavysteiBet retkarèiais atsiveria aerouostaiIr traukiniø kupë ir akys sàlaNuo blizgesio þvaigþdynø svetimøIr maudaisi vaizdø fontanuos tenKur sàmonëj vaikystë ásikirtoReklamø paveikslëliais vadovëliøTiesa nuðiurus realiai iðnyraGali jà liesti pirðtais tartum TomasNetikëlis kraujuotà Kristaus þaizdàTai tikra tikra ir kaþko dar trûkstaKaip valgiui druskos realybës duonaRupi ðiurkðti taèiau jokia klastotëIr visgi tikro dþiaugsmo nejuntiKaþko tau trûksta o deðimtà dienàNostalgija uþvaldo ir inkðtiTëvynë uniforma nuskalbtaNamai sukiuþæ bet vis tiek tëvynëSena sugarankðèiuotom klostëmLig purvo blizgesio taèiau sava Ir gráþæs vël su meile jà velkies

Laiðkas á kaimà. Seneliui

Þinau, kad adreso að neþinau,Ne pirmas kartas neþinau, ið viso,Ar dar tas kaimas egzistuoja, betTikiu, kad gyvas dar esi, Seneli.Ir laiðkà Tau raðau, jau pats senelis,Jau keturiasdeðimt metø, kaip raðau,Patinka man raðyt, ir grauþia gëda,Kad að tave prisimenu tik kartais,Ir adreso lig ðiolei neþinau.O juk raðyt mane iðmokei tu.Ar nesuiro dar Jemelios krosnis,Kuria tu vaþinëjai pas caraitæ,Ar dar gyva tavoji lydeka?Að niekada tokios nesugavau,Bet blizga mano aðaros kaip blizgës –Raðydamas vël susigraudinau,Ði aðara tikra, atleisk, Seneli,Ant adreso, kurá raðau: Á kaimà,Seneliui, Vaska. Paðto þenklas ðtai, G

INT

AR

AS

PA

TA

CK

AS.

Eilë

raðè

iai

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 39

40 Uþ du litus aðtuoniasdeðimt centø,Kadais uþ kapeikas að já pirkau.

Ið eþiukø gyvenimo

diena kada ðukuojami eþiukaiir linksta vinys net programos vinysilgainiui darosi nuobodûs ðimpaskutimosi peiliukai o gvazdikaspraþysta raudonai á sriubà þirklëskirpyklose nuo dëmesio atbunkanors stengiasi bergþdþiai kliento dëmægrimuot kirpëjos tokià dienà þaiskloterijoje ir laimësi prizàbe abejo tokia diena laiminganegimsta kûdikiai WC neveikiaið interneto tik vaizdeliai gaðlûsið kekðiø ir sliekø gyvenimëlioðtai tokià dienà reikia nugyventisutikt jà nudëvëtais rûbais katæá krematoriumà o ðuná á durnynàbeklausant uoðvienës graudaus verkimoðtai tokià dienà gauni Þalià Kortàir nudþiungi eþiukai nukirpti

Ið musiø gyvenimo

Esu nei paukðtis nei þmogus bet suNeperðaunama liemene karys ne mûsiðkaiBet musiðkai raðau piruetus orePilotas be pilotës neþinauAr tai kà jûs vadinat þvaigþdëmisÞvaigþdynais man atrodo betgi lempaApie kurià jau ðimtas ðeðtà kartàSuku ratus kaip saulë pavojingaSparnams Ikaro ne vienam nukaroBièiuliui mano nors nebuvo graikaiJie ir kitø aerodinaminiø savybiøEsu pilna bet viskas ðûdas, ðûdas...Dël ðûdo að kaip freilina leipstuIr vien tik tuo nepanaði á MûzàKuri taipogi ið sparnuoèiø bûrio

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 40

41Todël muziejuose manæs nëraMuziejus musiø mauzoliejus voreKurs mano muzikà girdi tinklaisNevok jos kompozicijos serþante

Balius þydroj lagûnoj

Beþdþionës klykia dþiunglëse. Tauru.Boa ant damos kaklo. KrepdeðinasJuodas madas fazendoj demonstruoja,Plantatoriai su tropiniais ðalmaisGurkðnoja viská, taikdariais pavirtæ,Ir garbei karalienës ið tikrøjøNër galo. Pritaria tam net beþdþionësNustojæ klykt, nes Mauglio viskis geras,Be jo nieks Kiplingo net neþinotøAnei Viktorijos, boa, flamingo plunksnosÞydroj lagûnoj, balius maskaradasIr krokodilo juodas krepdeðinas.Be abejo, ðis kièinis vaizdelisJums, mielos damos. Tik uþ deðimt su.

Promenada

Kaiðiadariø laiku atsilapojaNarveliø durys, viðtos plûsta laisvën,Ir plûstasi paplûdimys, kepsniaiKanibalizmo uþdrausti, kaip irIntymios vietos, perspëjimo þenklasRûkyti draudþiama – tabu, kurioNedrásta perþengti medievistas, laðaStiklainin sëkla su krokodiliukaisÐleivais kreivais be uodegø, ðypsotisGaidys neuþdraudë, taèiau veiklaÁðaldyta, kiauðinis pramoninis,Ne vietoje padëtas, suviliojaVagilæ ðarkà, aistros kleptomanøAtvësta, betgi piromanai buriasÁ triadas ir partijas, gaidysÁ feniksà reinkarnuotis bando,Taèiau paslydæs krenta á keptuvæVirëjø dþiaugsmui, paprika aðtri. G

INT

AR

AS

PA

TA

CK

AS.

Eilë

raðè

iai

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 41

42 �

Nebegalioja tiesos vadovëlinësÁ atsargà iðëjo uþtarnautàNutrûko aukðtos paþintys stebiuVisuotiná savæs irimà smiltysKlepsidros byra á kapø kalneláTiek kiek gavau tiek jums ir paliekuVisuotiná krutëjimà atgalÁ beprasmybës ásèias o esmëNeatskleista ir liks juk apie musTiktai gerai ar nieko patylëkimO jei blogai vis tiek tai burbulaiLëlytës barbës valdomoj epochoj

Faberþë kiauðinis

Vargau að sunkiai, aitriai dejavau,Kol iðperëjau Faberþë kiauðiná,Kad pakerëèiau mylimos vaizduotæIr þalià varlæ. Kur aplodismentai,Ovacijos ir buèiniai? VarlëGreit karalaite virs jo ovalumai,Safyrai ir rubinai ovuliuos,Ejakuliuos, ir faktas ðisBus Gineso rekordø knygojUþregistruotas. Biblija prisiekiu.Paèiupinëkit, uostykit, myliu.

�

Að norëèiau tave pakviestÁ snaigiø hip hopàIr ereliø reviuIr suplakti kokteiláIð bizantiðkø jûrøBet turiu merkantiliðkà dvasiàIr priplëkusià sielàSu jaunystës koralø likuèiaisIr ájungiu tëvëO juk myliu tave

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 42

43TADAS ÞVIRINSKIS

N o v e l ë s

Angeliukai bëgioja

Anksèiau daþnai màstydavau: ar norëèiau turëti dukrà? Tikslaus atsaky-mo net dabar neþinau. Sëdþiu lovoje, þvelgiu pro langà. Màstau. Mano slau-gytoja Salomëja, kurià vadinu vedëja, uþsuks maþdaug po valandos. Salo-mëjai patinka, kad rytais pats atsikeliu. Sugyventinis Povilas visada ramiaiparpia. Atëjusi ðvelniai papurto Povilà, nepiktai bamba po nosim:

– Kelkis, senas oþy, jei jau naktá iðgyvenai, tai ir dienà pratempsi.Paþvelgia á mane, sàmoksliðkai mirkteli ir padeda Povilui atsikelti. Taip –

diena ið dienos. Kiek að èia? Rodos, visà amþinybæ, bet ið tiesø tik dvejusmetus. Nemëgtu þodþio „prieglauda“. Vadinu ðá trampinà anapus UK. Ne, nie-ko bendra su Britø Imperija. Urino karalystës trumpinys. Urino dvokas jun-tamas visur, ypaè vyrø pusëj. Negaliu prie jo priprasti, nors pats – irgi ne benuodëmës. Kartais, ypaè naktimis, „kranelis“ apvilia... Taigi, gyvename dvie-se su Povilu – du nukarðæ seniai, besidalijantys kambariu ir jo „patogumais“.

Ðiandien atsikëliau kaip visada. Nudþiugau, kad patalynë sausa, nusi-prausiau, susiðukavau plaukus ir barzdà. Apsirengiau ir ásitaisiau ant lovos.Pro langà matyti katilinë. Ið kamino tingia srovele kyla dûmas. Ar norëèiauturëti dukrà? Kadaise, jei turëèiau, ar aplankytø mane èia? Sûnø retai sulau-kiu. Jiems savø rûpesèiø – per akis. Darbas, ðeima, vaikø mokslai. Sunkujiems...

Nepajuntu, kaip á kambará ásmunka Salomëja.– Labas rytas, daktarël, – suèiulba.Taip mane ne kasdien vadina, tik tuomet kai turi gerø naujienø. Ne dak-

taras að. Kadaise, prieð amþinybæ, buvau felèeriu.– Labas, vedëja. Kas ðiànakt mirë?

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 43

44 – Niekas, daktarël. Pas jus sûnai atvaþiuoja. Bus per pietus. Kalbëjau sudirektore, tai ir pasakë naujienà.

Negaliu patikët – atvaþiuoja abu sûnûs! Skubu ið sieninës spintos iðsiimtðvarius marðkinius. Dar kartà palyginu lovos uþtiesalà. Pusryèiai man ne-rûpi. Atiduodu juos rajûnei Stasei. Tik arbatos iðgeriu. Regis, kad laikas imarëplioti vëþlio þingsniu. Suku ratus po kambará, iðeinu á koridoriø, vël gráþ-tu. Povilas piktai spokso, bet neprataria në þodþio. Tegu nusprogsta tas pavy-duolis: pas mane atvaþiuoja vaikai!

Sûnûs atvaþiavo ne vieni. Atsiveþë kaþkokià nematytà moteriðkæ.– Tai – ponia Vanda, ji padës sutvarkyt dokumentus, – nenoriai pristato

vieðnià.– Kokius dokumentus? – nustembu.Sûnûs ima pasakoti apie dokumentus. Þvelgiu á juos, bet matau tik kru-

tanèias burnas. Þodþiø negirdþiu. Galvoje skamba vienintelis klausimas: jeiturëèiau dukrà, ar ji dabar èia bûtø?

Mano vyrukai baigia kalbëti. Prabyla Vanda. Ji kalba dar ilgiau, bet manosàmonæ pasiekia tik kai kurios frazës: „ið tikrøjø“, „tiesà sakant“, „be abejo-nës“, „jûsø labui“. Baigusi kalbëti, ji pakiða man ðûsná popieriø ir parodo, kurreikia pasiraðyti. Pasiraðau. Nepaþástamoji palengvëjusia širdimi atsidûsta.Sûnûs, kiek nustebæ, susiþvalgo. Paskui staiga nuðvinta, nors ir stengiasi toneparodyti. Ðypsausi ir að.

Linksmai ðventëme. Iki pat vakarienës. Mano didvyriai bûtø ir ilgiauuþtrukæ, bet reikëjo ponià Vandà namo parveþti. Iðlydëjau juos ið kiemo, proUK langus á mus pavydþiai þvelgë daug gyvø lavonø.

Vakare ilgai negalëjau uþmigti. Sëdëjau ir màsèiau apie praëjusià dienà,perþiûrëjau senas nuotraukas. Kaþkodël prisiminiau jaunesnio sûnaus gimi-mà. Vaikelis sunkiai sirgo ir tik po geros savaitës man leido su juo ilgëliaupabûti. Maþytëje skaidraus plastiko lovelëje miegojo mano sûnus ir retkar-èiais plaèiai nusiðypsodavo bedante burnele. „Angeliukai bëgioja“, – budin-èioji seselë, stebëjusi mus, ištarë. Kada tai buvo?.. Nebeprisimenu tiksliø da-tø. Viskas staiga paskendo uþmarðtyje. Ið stalèiaus iðsiëmiau ilgai saugotàfenobarbitalio pakelá.

Ryte seselës dukra slaugytoja Salomëja áëjo á dviejø seniø kambará. Povilaspasiðvokðdamas parpë. Kitoje lovoje gulëjo bedante burna besiðypsantissenis. „Angeliukai prabëgo“, – pamanë vedëja ir uþmerkë daktarëlio akis.

Brolis

Rolandas gyveno ið bobø. Sutikæs já Senamiesèio kavinëje, pamëgtoje sa-vimylø menininkø, turëdavau klausytis jo naujienø. „Gedai, esi kvailys, rei-kia gyventi kitaip!“ – jis kaskart mane mokë. „Vis ið moterø gerumo gyveni?“ –erzindavau já, spoksodamas pro ðalá. Rolandas ypaè nemëgo bendrauti, kaipaðnekovas neþiûrëdavo á akis. Nejuèia pastumdavo këdæ taip, kad matyèiaujo liesà veidà ir išraiškingas akis. Jei nepaþinèiau savo brolio, manyèiau, kadjis – latentinis gëjus. Rolandas jau gerus trejus metus nematë tëvø. Buvau

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 44

45savotiðkas tarpininkas tarp gimdytojø ir brolio, nors man ši misija ne itinpatiko.

Rolandas visuomet daug kalbëdavo.Kol gerdavome kavà, nesustodamas mal-davo lieþuviu, manieringai aukštyn pûsdavo dûmus. Rimtu þiniø vedëjo veiduraportuodavo apie savo pasiekimus. Net pinigus priimdavo atþagaria ranka, lygiš praeivio iðkaulytà cigaretæ. Rolando tauškalai mane veikë raminamai. Ne-suvokdamas besiliejanèio teksto prasmës, gërëjausi maloniu balsu. Rolandasniekada nesikeikdavo ir beveik nesikartodavo. Brolio pasisakymus vadinau „bal-tuoju triukðmu“. Pats minimaliai kalbëdavau. Mano gyvenimas Rolandui buvoneádomus, be to, vargu ar kada nors á jo ðnekà galëèiau ásiterpti.

Ðiandien viskas buvo kiek kitaip. Rolandas, tirtëdamas visu kûnu, traukë ci-garetæ po cigaretës. Iðdidþiai suèiaumojæs kepsná, vël stvërë cigaretæ. Sunerimau.Laukiau, kol jis teiksis paaiðkinti, kas atsitiko. Brolis atitoko tik gavæs pinigø.

– Ta kalë mane iðvarë, – iðkoðë pro dantis.– Kuri? – paklausiau.Iðklausiau priekaiðtø lavinà, kad esu nedëmesingas bukagalvis, bet ko gi

norëti ið tëvø numylëtinio pagranduko? Man niekada neteks suvokti, kokssudëtingas menininko gyvenimas ðiame Europos uþkampy, kur mecenatystë –dar embriono stadijoj. Ko verta ðalis, kurioje kûrëjas privalo galvoti apiebuitá? Ir taip toliau, ir panaðiai...

Á mus ëmë þvilgèioti kiti kavinës lankytojai. Atrodë, kad jie nebyliai pri-taria priekaiðtaujanèiajam. Pasijutau nejaukiai. Pirmàkart neiðklausæs bro-lio kalbos iki galo, atsistojau ir iðëjau.

– Tai kà, Geduti, ar að ir uþ tavo kavà turësiu sumokëti? – pasivijo maneironiška replika.

Norà sugráþti ir apmokëti sàskaità nugalëjo paðaipus brolio krizenimas.Kiekvienas þingsnis tolyn nuo kavinës mane ramino. Senamiesty graþiai

sugyvenantis barokas ir klasicizmas guodë. Baþnyèiø kryþiai buvo panaðûs ápliusus, tarytum sakë, kad viskas bus gerai. Në nepajutau, kaip atsidûriaukapinëse. Èia daug kryþiø, tik jie – kitokie. Ir kitokie jø paþadai.

Priëjau paþástamà kapà. Nurinkau vasaros kaitros suraitytus lapus. Su-siradau po kadagiu paslëptà kauptukà ir pakapsèiau þemæ tarp samanø. Uþ-degæs þvakutæ, atsisëdau ant suoliuko. Pilkšvas granitinis kryþius man pri-minë kaliausæ. Esu tëvams apie tai sakæs. Manau, kad mano palyginimasjiems patiktø. Nesuþinosi dabar. Vis dëlto vyliausi, kad jiems patiktø. Ap-siþvalgiau. Reiktø perdaþyti metalinæ tvorelæ...

Staiga ant peties pajutau rankà. Ið netikëtumo net krûptelëjau! Lëtai at-sisukæs, pamaèiau išraiškingas akis liesame veide. Brolis buvo kaþkoks pa-sikeitæs. Jo þvilgsnis bëgiojo antkapiu. Sustojo. Staiga Rolandas pratrûko:

– Kodël man nepasakei? Dràsos pritrûkai? Boba tu boba!

Stadionas

Gerai prisimenu, kuri buvo valanda.„Cepelinas”, burgzdamas miniatiûriniu varikliuku, išniro ið uþ daugia-

aukðèiø „narveliø“ stogø. TA

DA

SÞ

VIR

INS

KIS

.N

ove

lës

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 45

46 Paþvelgiau á laikrodá: 20.20. Á vaikà: ramiai sau miega veþimëlyje, kiekprasiþiojæs. Gal sapnuoja, nes matyti, kaip po uþmerktais vokais juda akiøobuoliai. Iðsitraukiu ið kiðenës obuolá ir atsikandu. Apsidairau.

Jaunimëlis ant krûmais apaugusio ðlaito plempia alø. Vartø lygiagretæ„þymi“ miðrûnas. Jo ðeimininkas stovi kiek atokiau. Spokso á „cepelinà“. Supagarbia baime – lyg á didelá paukðtá. Vietiniai chroniai nutûpæ ant þemënákastø padangø. Gal ðunims dresuoti, gal mokiniams ðokdinti. Ðleivakojëbobutë sunkiai eina. Judame prieðingomis kryptimis. Ji – pagal laikrodþiorodyklæ, að ir sûnus – prieš.

Retasis skraiduolis pamaþu apsuka ratà virð mokyklos stadiono ir pa-sislepia uþ tuopø virðûniø. Visi, susirinkæ stadione ávairiais reikalais, stebë-jome jo skrydá. Trumpam ásivyrauja tyla. Jei jau ne ðirdys aukðtyn, tai bentþvilgsniai. Èia daþniau pamatysi oro balionø. Vasarà, kai orai palankûs, jiekone kasdien pakyla ið ðalia esanèio parko. „Cepelino“ dievaþ dar neteko ma-tyti. Prasilenkiu su senàja ëjike. Ðlep šlep šlep šlep...

Dangus vis dar neðykðti reginiø. Uþ tuopø dingus þoliapjovës garsus sklei-dusiam „cepelinui“, pasigirsta garsus riaumojimas. Sidabru tviskantis lëktu-vas skrodþia dangaus þydrynæ. Þiûriu: it kometa su keturiomis uodegomis –ið paskos driekiasi dvi poros baltø dryþiø. Pabunda vaikas, bet në necypteli.

Paþvelgiau á laikrodá: teberodo 20.20. Stebëtis nebëra kada. Dangø nu-ðvieèia akinama liepsna. Èiumpu vaikà ið veþimëlio, uþdengiu já savo kûnu,gûþiuos ðlaito papëdëje.

Kol aplinkui lûþinëja degantys medþiai, mano ðeðiø mënesiø kûdikis ne-tikëtai prabyla:

– Tëti, dabar jau nebëra ko bijoti.

Šv. Mikalojus

Tik du pamatyti dalykai já nustebino. Ryte kaimynø katinas iðvijo ið kie-mo bastûnà ðunëkà. Vakare prie perëjos smaginosi vaikiðèiai: vienas laikëant galvos limonado butelá, kitas tà butelá numuðinëjo automatiniu skëèiu.Ðiuolaikinë Viliaus Telio versija.

Ið pradþiø abu ávykiai Mikalojø prajuokino. Paskui privertë susimàstyti.Vyras nemëgo priverstinio màstymo. Nuo priverstinio màstymo pabjurdavonuotaika. Pastaruoju metu – ypaè daþnai. Mikalojui pakako iðminties neieð-koti artimesniø þmoniø kompanijos. Jis verèiau pasibastydavo didþiuosiuoseprekybos centruose. Tarp daiktø ant lentynø ir daiktø ant kojø nurimdavo.Nusipirkæs koká þaislà, spûdindavo lauk.

Automobilyje Mikalojui patiko. Ten galëdavo ramiai pasiklausyti radijo irpasiþvalgyti pro langus. Mikalojus mëgo garsiai pasikeikti ir pasiøsti velniopjam neátikusá radijo didþëjø. Bet svarbiausia, kad maðina galëjo nusigautikur panorëjæs. Kartais jis savo transporto priemonëje net pasimelsdavo.

– Vieðpatie, dëkoju Tau uþ suteiktà neviltá. Dabar, jà paþinæs, jauèiuosiramus.

Taigi tik du dalykai já nustebino, bet neilgam. Nusipirkæs þaisliná trauki-nukà, sëda á savo volvà, uþveda variklá ir pasuka jam gerai þinoma kryptimi.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 46

47Mikalojaus galvoje ðmësteli tradicine tapusi mintis: „Ádomu, kas tuos þaislusnuo kapo nuneša? Tikrai ne voverës!“

Cerberis

Pikta ant spaliø. Visi ðie mënesiai man blogi. Kasmet spalá ávykdavo kasnors nemalonaus ir atgrasaus. O jau tie spalio lietûs! Parengiamieji darbaigripo epidemijai pasklisti. Brrr... Tiesa, spalá – mano vardadienis, bet kam tairûpi? Gal daugeliui Visø ðventøjø diena ir sukelia graudþius prisiminimus,bet að jà dþiaugsmingai pasitikdavau. Noriai lankydavausi kapinëse, tàdienlabiau primenanèiose gëliø turgø. Kapinëse – gera. Gera, nes spalis likdavopraeity. O ir šiaip... niekada nejauèiau kapø baimës ar pasidygëjimo numi-rëliais. Augau vienas, þaisdavau su draugais vaiduokliais. Pastarieji niekadanesirodydavo. Nei namie, nei kapuose, niekur. Kam jiems gàsdinti kaþkokávaikëzà? Kiûtodami tamsiuose uþkaboriuose, klausydavosi mano monologø.

Iki lapkrièio pirmosios buvo likusi savaitë. Skrosdamas ðlykðtø spalio lietø,vaþiavau savo kledaru á darbà. Pati nuolat primindavo, kad susirasèiau kità.Mat ðiame, anot jos, tegaudavau sekretorës vertà atlyginimà. Girdëjau, kadkitiems vyrams jø moterys rytais linki geros dienos. Prasimanymai... Pra-keiktas lietus! Valytuvai švytavo it paðëlæ. Vaþiuoti buvo likæs kilometrasuþmiesèio kelio. Posûkis. Nejuèia pristabdþiau. Ne todël, kad bûtø sunku áveik-ti pargriautos „S“ raidës formos iðraitymus. Iðlaviruoèiau jais uþsimerkæs. Pri-stabdþiau, nes pamaèiau lietuje stypsantá miðrûnà. Ðlapias varganas ðunëkas,balansuojantis ant trijø kojø. Priekinë kairë pakelta – it „balsuotø“. Galvanuolankiai nuleista. Þvilgsnis graudus, kiek graudus gali bûti ðuns þvilgsnis.Beveik sustojau. Pakelta letena kraujuoja. Bus koks veikëjas tà Dievo padaràbamperiu uþkabinæs. Padidinau greitá. Laukë ekspansija á broliðkà Ðiauræ.Nebuvo laiko groþëtis pakelës vaizdais, kad ir labai neáprastais.

Tàdien lijo iki vakaro. Artëjant sutemoms dangus kiek prasiblaivë. Baigæsdarbus stovëjau prie savo automobilio, netraukë vaþiuoti namo. Groþëjausipirmomis danguje vakaro spingsulëmis. Kadaise jaunystëje kliedëjau ast-ronomija. Tais neatmenamais laikais, kai, pagalvojus apie gráþimà namo, ðir-dis dþiaugsmingai suspurdëdavo. Kas tie „namai“ dabar? Dar vienas argu-mentas benamiø naudai. Prakeiktas spalis! Mielai iðbraukèiau ið savo gy-venimo visus spalio mënesius... Netoliese kiauktelëjo ðuo, tarsi priminda-mas, kad nëra ko èia tuðèiai stypsoti.

Kas buvo paskui? Ðimtai panaðiø vakarø. Kelios deðimtys nelemtøjø spa-liø. Ir ðtai – ðis spalis. Savaitë iki Visø ðventøjø. Diena, kai pagaliau pama-èiau vaiduoklius. Jie visi sykiu kalbëjo, stengësi vienas kità perrëkti.

Tylëdamas klausausi kakofoniðko klegesio. Nejuèia nulenkiu galvà, kaireranka mosuoju, tarsi bandydamas apsiginti nuo triukðmingø garsø. Tylë-damas viliuosi: gal koks baltapûkis ðmëkla nusives mane ten, kur taip jau-kiai mirkèioja miriadai spingsuliø? Mane merkia ðalta liûtis, lyg norëtø iðkûno iðplauti paskutinius ðilumos likuèius. Merkia ir merkia. Plauna irplauna. Pro ðalá lekia skubanèiøjø bûriai, bet niekas nesustoja – kaip ir šisnesibaigiantis spalio lietus. T

AD

AS

ÞV

IRIN

SK

IS.

No

velë

s

2009.2.qxd 2009.03.10 13:00 Page 47

48 MARIJA MACIJAUSKIENË

Sakmë apie proèkelæ Veronikà

Anais laikais ji ëjo ið rankø á rankasNe tik tame kaime, kur bûdavo apsistojus,Bet ir kituose, ir miestelio ponamsBuvo kaneènai bûtina.Þiûrëk, prieð didþiàsias ðventes,Ar Jonines, ar Onines,Prieð kieno nors ðliûbàAr krikðtynas Verute nepasidalina:Tik skalbk, tik taisyk ðarmà,Tik upëj ar eketëj, nusineðus rëèkàVisokio gero, skalauk. Rankos raudonos,Sutinusios, bet ji visiems reikalinga. –Ir virtuvëj prie viralo sodina,Ir gerà þodá, pagiriamàjá, uþ darbàPadovanoja. Kiek pamenu, ji visad ryðëjoGëlëta ðvariai iðmazgota skarute.Ir, gink Dieve, nenusirið. O turëjusi, sako,Labai graþias kasas, ilgas ir garbiniuotas,Ta proèkelë. Sako, susidëjusi pinigëlio irParaginta iðvyko á Prancûzijà, á vienuolynà…Nuveþt nuveþë, kasas nukirpo, pinigus paëmë,Ir paleido net be duonos kàsnio.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 48

49Tai mënesiø mënesius ëjo á Lietuvà,Kokià uogà ar laukiná obuolá pakeliuiSukrimsdama. Gráþo nusivadavusi, bet geriÞmonës – tie mûsø ir trobelninkai, ir ûkininkaiTuoj suprato, kad ji èia ir liks,Kad bus tarsi kampininkë kasdienosRûpesèiuos pati ta. Tai va ir ðaukësiProèkelæ tai tas, tai anas, kai tøSkalbiniø susirenka. Kartais, bûdavo,Matai, sëdi sulinkus po laukine obeliaAr prie ðaltinio ant akmens,Kol sutemsta… Tik jos skarelë boluoja.

2008.VI.1

Èia ir dabar

Laikas brendaPer ávykiø ávykius,Lyg pavargæs ðimtmeèioSenis. Jau neþino jis,Ar teisybë gyva,Ar gyvena graþuolëMeilë, kur ateidavoÁ jo tëvo namus…

2008.X.8

�

Virð Gyvybës ðaltinio,Rûko pievoje,Tiek daug dykumos þenklø!..

2008.VII.26

Norëjau bûti Karmen

Man atrodo, liepsnoja ispaniðkas kraujasBûtam svajoniø laike.Ir tos aikðtës dar girdiKastanjeèiø tuksenimà,Þingsnius kabaljero, M

AR

IJA

MA

CIJ

AU

SK

IEN

Ë.

Eilë

raðè

iai

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 49

50 Mano glëbá sapnuojanèio,Mano plaukus, kuriais kvepiaAlyvmedþiø giriosIr Pirënø kalnai…

O vijoklinës roþës dar kaboArkadose, dar ðmëliuoja,Tarsi lauktø manæs…

2008.VI.29

Andalûzë

Mano liemuo kaip lianaGrakðtus. Juodþemio spalvosPlaukai blizga vyrø akyse.Ðokinëju nuo vienos kalnoAtbrailos ant kitos lygKalnø oþkelë. –Ant mano petiesTarpekliø roþiø girlianda…

Tu neatsilaikysi, nors skirtøMus audringas vandens krioklys.

2008.VII.8

Pamotë

Antrà kartà marti nebûsi, –Tik nuovala, tik atsitiktinë.Puodynë pamazgø tau busPrie durø pastatyta.Ne nuometas, ne drobinytisRankðluostis paduotas, –Tik peilis apzirzëjæsNe prie duonos, betPrie akmens paguldytas.

Kaip tu iðtversiTamsø tamsybëse,Ðitam ðirðyne?!

2008.VII.10

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 50

51�

Mintis kaip paukðtisPro mane praskrido,Palikus ant VirðûnësVëjarodes grakðèias.Ant jos tauraus irBalto skydo ryðkëjoÞodis – N e u þ g e s k !

2008.VIII.5

Laiko ðvytuoklë

Kûkaliai miega rugiuose. –Svirpliai dar blaðkosiPo gryèià.Ir numesta strëlë – lyg tyèia –Vidurnakèio laiku.

2008. X

Tyla

Tyla, kai maþo voro pirðtaiNeria tinklà paþemei sugaut,Kai supasi uþutëky baltoji lelija.Tyla, kai jauèiam raudant ðirdá.Tyla, kai Þemë girdi,Kad senka vandenys gyvybës.Tyla, kai stalas ilgas, lygus,Bet anei trupinio, nei vaiko, –Tik kauburëliai nuo AfrikosIki Aliaskos. Tik vëtros blaðkos.Vëtros blaðkos...O virð Namø jau skleidþia Baltà sparnà iðskridusMotinos mintis.

2008.VI.9

MA

RIJ

AM

AC

IJA

US

KIE

NË.

Eilë

raðè

iai

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 51

52 JIM CARROLL

Krepðininko dienoraðèiai

R o m a n o f r a g m e n t a s

Ið anglø kalbos vertë GEDIMINAS PULOKAS

1964, ruduo

Ðiandien pirmàsyk ëjau á tà ypaè brangià privaèià mokðæ, kurioj mokytislaimëjau stipkæ. Teko gerokai papluðët, kad ásikirsèiau, koká velnià èia vei-kiu, visi á mane keistai þvilgèiojo, o að paslapèiomis krizenau ið þydukø, kuriekoplyèioj kas rytà turi giedot senas krikðèioniðkas giesmes. Uþ nugaros sto-vëjæs kaþkoks dëstytuvas vis baksnojo man á petá, matyt, tikëjosi, kad ðitaipprivers giedot ir mane, bet að, nutaisæs nuobodþiaujanèios þmogystos fizio-nomijà, tik sëdëjau ir tylëjau. Prieð pirmà pamokà ðnektelëjau su tokiu visainieko bièiuku, Egiu Blaumgardenu. Jo senis turi didelæ deimantø apdirbimofirmà ir tai man padaro nemenkà áspûdá. Paaiðkëja, kad bièas yra ryðki teni-so þvaigþdë (ðeðtas savo amþiaus grupëje visoj Rytø pakrantëj) ir domisi me-nais. „Namuose turim kelis renuarus, – pradeda porint, – ateik kada pas muspietø, galësi ávertint.“ Bûtinai, Egi. Paskui gerokai pasilazdavoju su ponuBraversu, Oksfordà baigusiu dabita, lotynø kalbos mokytoju, kurá baisiai uþ-siutina tai, kad á jo klausimus að, uþuot sakæs „Taip, tamsta“, atsakau „Aha“.Jis uþlaiko mane po pamokos ir uþjauèiamu balsu paaiðkina, kad viskà su-pranta, kad mano ðeima – neiðsilavinæ tamsuoliai ir panaðiai, taèiau að turás

Amerikieèiø raðytojas J i m a s C a r r o l l i s (g.1950 m.), atrinkæs ir suredagavæs 1963–1966 m.paties raðytus uþraðus, 1978 m. iðleido romanà „Krepšininko dienoraðèiai“ , veikiai tapusá litera-tûros undergroundo klasikiniu kûriniu. Jame autorius, apraðydamas paauglio kasdienybæ sep-tinto deðimtmeèio Niujorke – smulkø vagiliavimà, krepðinio treniruotes, girtuokliavimà, svaigini-màsi narkotikais bei ðëliojimus, taip pat atskleidþia ir svarbius lûþius visuomenëje, þmogaus pri-gimties subtilumus.

Vëliau J. Carrollis iðgarsëjo kaip poetas ir roko muzikantas.Kino reþisierius Scottas Kalvertas 1995 m. „Krepðininko dienoraðèius“ ekranizavo.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 52

53

JIM

CA

RR

OL

L.K

rep

ðin

inko

die

no

raðè

iai

iðmokti disciplinos, á klausimus atsakinëti taip, kaip priklauso, ir laikytismokykloje nusistovëjusio etiketo. Kurgi ne. Paskui per pietus atsibeldþia ðû-lios diriko pavaduotojas, ponas Beltas, atsisëda ðalia ir pareiðkia, jog kai val-gau, turiu nuo stalo patraukt rankà. Pamaniau, kad jis turi omeny tà rankà,kuria laikau ðakutæ, todël gerà pusæ minutës prasëdëjau visiðkai suglumæsir tik paskui supratau, jog jis kalba apie kità rankà. Beltas priklauso tampernelyg nuoðirdþiam þmogënø tipui (na þinot, tarsi politiko), kurie anksèiauar vëliau vis tiek iðkruða tave per ðiknà. Tiesà sakant, galutinai ðito bièo taipir neperkandau. Pasijutau taip, lyg bûèiau suðikæs ir paleidæs vëjais visà pui-kià 257 metø ðios mokslo ástaigos tradicijà. Po pietø uþsukau á mokyklos tro-fëjø kambará, kuris ið esmës skirtas poilsiui, jame prigrûsta iðtaigingø V for-mos sofø ir panaðios ðûduvos bei pastatyta rieðutmedþio spintelë, kurioj lai-komi visi mokyklos laimëti prizai (galiu pasakyt, kad jø toli graþu ne marios, –namie turiu daugiau trofëjø, negu ðita ástaiga sugebëjo pelnyt per tuos savo257 metus). Þodþiu, uþsiimu savo reikalais, skaitau þurnalà „Time“, kai stai-ga prie manæs prikimba vienas bendraklasis, regis, jo vardas Laris Lebreto-ris, ir mëgina árodyt, kad jis neva pirmas paëmë ðità þurnalà. „Puikus mëgi-nimas, kietuoli, – sakau að, – bet, matai, að èia sëdþiu jau geras deðimt minu-èiø, rauki?“ Þodþiu, tik ásivaizduokit, tas mulkis pamëgina já ið manæs atimtir að, neturëdamas jokios taikios iðeities, atsistoju ir skinu jam á dûdà. Ið bièonosies pasipila kraujas, inkðdamas jis iðlekia lauk. Ko gero, pasiskøst ko-kiam nors mokytojui. Akivaizdu, nes jis, spausdamas servetëlæ prie savo krau-juojanèios marmûzës, gráþta po poros minuèiø kartu su kaþkokiu senu krie-nu ið istorijos katedros ir ryþtingai puola badyt á mane pirðtu. Tik Egio Blaum-gardeno liudijimas mane iðgelbsti nuo baisaus hemorojaus ir nemalonauspokalbio su ponu Blasteriu, mûsø diriku. Ðiaip ar taip, panaðu, kad to LarioLebetorio niekas nemëgsta, todël, kai tas sukrioðæs istorikas dingsta mumsið akiø, visa poilsio kambary susirinkusi ðutvë man netgi paploja.

Po baisiausiai nuobodþiø istorijos pamokø nusprendþiau truputá paþiop-linët ir paþiûrët, kaip treniruojasi futbolo komanda. Visiðki nevykëliai, gar-bës þodis. Galëèiau surinkt bet kuriuos deðimt savo drauguþiø ið þemutinioar virðutinio rajono ir mes iðspardytume jiems subines. Kaþkoks bièas ið vy-resniø klasiø, treniravæsis muðti baudinius, papraðë manæs jam paasistuot,manydamas, kad að – tik paprastas iðglebæs naujokas. Sutikau, bièas spyrëkamuolá taip, tarsi tai bûtø buvæs ðûdo maiðas ar kaþkas panašaus. „Duok irman pamëgint“, – sakau að. Gerai, sako jis, ásivaizduodamas, jog ðitam ma-þam suskretëliui daro didelæ paslaugà. Atsitraukiu atgal, du platûs þingsniaiá prieká ir – smûgis. Kamuolys nulekia gerus 32 jardus (nepamirðkit, kadaviu ne sportine avalyne), o tas bièas, pakabinæs stalèiø, vis dar klûpo. Jauëmiau galvot, kad jo antkiauðiai irgi tuoj atvips ir nuriedës ðvarutëlaite ap-ranga þemyn. Paskui pëdinau á metro paslapèia sau galvodamas, jog ði trenk-ta ástaiga man netgi patinka.

Ðiandien nuvariau á savo buvusá rajonà pabudët prie seno drauguþio Bo-bio Saèso karsto. Planavau ten atsirast kiek ankstëliau ir aplankyt kai ku-riuos þmones, bet uþtrukau mokðëj – gavau valyt suolus ir panaðiai uþ tai,kad pernelyg daþnai nusimuilinu ið pamokø. Tas sumautas ðvarinimasisuþtruko iki 4.30, nors, tiesà sakant, prie jokio darbo në pirðtu neprisilieèiau:

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 53

54 viskam vadovavo kaþkoks bukagalvis, todël sugebëjau nusliûkint á tulikà irvisà tà laikà praleidau skaitydamas apie gudraðikná neûþaugà AleksandràPoupà. Manæs niekas nepasigedo, bet ið mokðës iðsineðdinau kartu su visaðutve. Á laidotuves atvaþiavau apie penkias, ten jau buvo susirinkæ, ko gero,visi bièai, pradedant 29-àja ir baigiant 14-àja gatvëm. Gerà pusvalandá pra-pliurpiau su visais tais senaisiais drauguþiais, nes kaip ámanydamas sten-giausi atidët momentà, kai turësiu paþvelgt á mirusio Bobio kûnà, paguldytàpaèiam salës vidury. Iki ðiol per visà savo gyvenimà dar nebuvau matæskarste gulinèio kûno, netgi kai mirë mano moèiutë, á jos laidotuves tëvai ma-næs nesivedë.

Bobis mirë nuo kraujo vëþio. Susirgo prieð dvejus metus, bet jo organiz-mas buvo toks stiprus (bièas buvo pats kieèiausias sportininkas), kad suge-bëjo ið tikrøjø ilgai prieðintis. Ið pradþiø jam davë vos pusæ metø, bet jis vi-sus apgavo ir ðiek tiek pasitaisë... retkarèiais netgi iðeidavo pasivaikðèiot,nors buvo akivaizdu, kad tai jau nebe tas pats þmogus. Prieð metus jis vëlatkrito, kaip pasakojo jo brolis, bièo ligos istorijos kreivë smigo þemyn, per-sivertë 90 laipsniø kampu. Galiausiai paþvelgiau á jo kûnà ir pirmàkart gy-venime iðvydau mirtá. Jo veidas buvo sulysæs ir iðvagotas raukðliø, bièas kaþ-kiek net priminë beþdþionæ, o plaukai buvo pavirtæ vien papilkëjusiø kuokð-tø rinkiniu. Nors buvo vos ðeðiolikos, atrodë kaip ðeðiasdeðimtmetis. Netnegalëjau patikët, kokios sudþiûvusios jo rankos... tarsi kaþkas tau prieð akisbûtø paguldæs þmogaus, kurá anksèiau paþinojai, skeletà.

Á gatvæ iðëjau apdujæs, lyg kà tik þiopsojæs keturiø valandø trukmës filmà,á kurá niekaip negaliu ásikirst. Visà vakarà galvojau apie Bobio veidà ir mirtá.Vos nepasiutau, o kad geriau pasijusèiau, ákaliau netgi dvi slopinamøjø tab-letes, bet ir jos ðnipðtà tepadëjo.

Praðmatnioji privati mokðë, á kurià dabar vaikðtau, yra vos uþ keliø kvar-talø nuo Centrinio parko. Taigi ðiltesnëm rudens dienom mûsø fizinio lavini-mo pamokos vyksta parke ir per jas mes daugiausia þaidþiam supaprastintàfutbolo versijà. Viena vertus, dukart per savaitæ po valandà praleist parkeloðiant fûlià visai smagu, bet ðûdinasis ðitos lazdos galas tas, kad á parkàturim vilktis pasipuoðæ idiotiðkais sportiniais ðortukais ir baltais marðki-nëliais. Visø kitø mulkiø ið mano klasës tai neknisa, bet að asmeniðkai tikrainejauèiu jokio malonumo, kai aplinkui gyvenantys juoèkiai ir puertorikieèiaiið mûsø pradeda išsikalinët, ima ðvilpt ir iðvadina maþais turtingais pedry-lom... Ásikirskit: bet kuriam tø ant mûsø lojanèiø bitinø galëèiau taip skint ádûdà, kad ið tos vieðosios kaðio aikðtelës jis lëktø iki pat Amsterdamo; jei tikman bûtø verta purvintis rankas. Pastaruoju metu numeèiau tuos ðûdinusdrabuþëlius, ëmiau vilkët mëlynus dþinsus ir vilktis paèiam mûsø voros gale,todël pamokos vyksta visai normaliai, bent jau tol, kol manæs neprièiupo di-rikas ir nepaskaitë eilinio pamokslo apie ðios mokyklos „taisykles“. Einaðiknon tos kvailos taisyklës, dëvësiu tai, kà noriu, ir viskas... O su ponu Dû-litlu, kadru, kuris èia atsakingas uþ fiz. lav., neturiu jokiø problemø, nes bi-èas yra dar ir mokðës kaðio komandos treneris, todël man niekad neknisasmegenø.

Uþtat ðiandien, kai atëjom á parkà, atsilikau nuo visos faunos ir, vaikðti-nëdamas palei þirgø keliukà, truputëlá padûmijau suktinukës. Tad kai atsi-

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 54

55velku á aikðtæ ir ásitraukiu á þaidimà, esu gerokai apsvaigæs, aplinkinis vaiz-das kelia ðypsenà, bet kartu kaþkaip ir nuo paties þaidimo uþsiveþu, norsmano koordinacija ðiek tiek sutrikus. Ðiaip ar taip, pamoka baigias, Dûlitlaspapuèia savo maþuèiukà ðvilpukà ir ateina laikas vilktis atgal á nuobodþià lo-tynø kalbos pamokà. Nors ðiandien gal ir nebus pernelyg nuobodu, pagalvo-ju, nes dar turiu pasilikæs gerà pusæ raketos, todël ir vël nuo visø atsilieku,álendu tarp krûmø ir prisidegu, kad mano bièiulis Vergilijus ðásyk pasirodytøbent kiek ádomesnis. Gryna nuostabybë. Tik bëda, kad ði gryna nuostabybëneilgai tæsiasi. Staiga uþgirstu kanopø kaukðëjimà, neiðvengiamai artëjantámanæs link, ir suprantu, kad èia tikrai ne Vieniðas Reindþeris ir ne Tontas*.Pizdauskas! Du raiti farai palengva artinasi tiesiai prie sumautø krûmø. Vosspëju ðvystelët kasiakà sau uþ nugaros, o vienas agurkas jau nulipæs nuoarklio ir stypso tiesiai prieðais mane, lindintá tarp supistø þagarø... „Kokávelnià èia darai, suskretæs mulki? Nors panaðu, jog èia ir taip viskas aiðkukaip ant delno.“ Visiðkai nuðokæs nuo proto pakeliu á bitinà akis ir atsakau,kad paslapèia buvau álindæs sutraukt dûmo prieð gráþdamas á mokyklà pofizinio pamokos, kuri vyko èia, parke. Faras paklausia, kur mano mokytojas,bet visa mûsø ðutvë dabar, ko gero, jau gráþus á mokyklà, tai tam virðininkuiir pasakau. Jis paliepa lást ið krûmø, o að pagalvoju: gerai, bliamba, kad jisnepuola ieðkot mano nuorûkos. Kita vertus, koká velnià, jø manymu, èia vei-kiu – ðiaip ilsiuosi? Dabar galim vienas kità geriau apþiûrët ir faras supezasavo partneriui, jog að atitinku kaþkieno apibûdinimà. Pakeliu akis á tà kitàbièà, vis dar ramiai apsiþergusá savo arklá, ir, apsiðik tu man aukðtielninkas, –juk tai Styvas Malounas, treneris ið vaikø beisbolo lygos, kurioj kaþkadaþaidþiau, kai gyvenau kitam rajone. „DÞIMAI?“ Bitinas vos nenuvirsta nuosukruðto arklio. „Koká velnià èia darai?“ Toliau pradedu apykvailá monologà:„Mokykla èia pat... ëjom... þaidëm fûlià... fizinio pamoka, supranti... sugalvo-jau parûkyt... pasislëpiau... Styvi, laaabai smagu tave matyt.“ Supratau, jogvisa tai nuskamba kaip absoliutûs svaièiojimai, todël ið naujo pradedu, betjis mane pertraukia ir liepia nusiramint, sako, kad jie ieðko kaþkokio bièo,kuris neseniai, visai netoli nuo èia, krûmuose iðprievartavo jaunutæ mergai-tæ, jis buvo ðviesiai rudais plaukais, todël jie, pamatæ mane, pagalvojo, kadèia jis. Po to Styvas linkteli savo partneriui ir pasako, kas að toks... Þodþiu,bièas ima postringaut, kaip að gerai þaidþiau ir kaip mûsø komanda laimëjoèempionatà, mat koká gudrø ëjimà jis tada padarë – iðlaikæs mane tarp at-sarginiø, paskui á aikðtæ áleidæs, kai visi jau buvo nusikalæ. Þiopsojau á já apsi-neðusiom akim, niekaip nesiliaudamas ðikt á kelnes dël tos þolës, o jis vis ma-lë lieþuviu apie vaikus kruðanèius iðkrypëlius, apie tai, kokià kalbà pasakëper lygos iðkilmes, kai já pripaþino geriausiu metø treneriu, ir taip toliau, irpanaðiai. Galiausiai suprantu, jog praëjo vos ne pusë lotynø kalbos pamokos.Pasakau jam, kad turiu gráþt á mokðæ, jis tik linkteli, neþymiai mosteli rankair toliau sau pliurpia apie sumautà beisbolà, o jo drauguþis klauso net ausisiðtempæs. Paskui pats ima Styvui porint, kaip treniravo Fletbuðo ar kaþkokioten panaðaus velnio komandà. Á lotynø atsivilkau tik prieð suskambantskambuèiui, apsimeèiau, kad ðlubèioju, ir sukûriau istorijà, neva per fizinásusiþeidþiau ir turëjau eit pas seselæ. Dëstytuvas tai abejingai prarijo.

JIM

CA

RR

OL

L.K

rep

ðin

inko

die

no

raðè

iai

* Populiaraus JAV televizijos serialo herojai. (Ši ir kitos past. – vert.)

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 55

56 Ðiandien mokðëj vyko kasmetinis Padëkos dienos proga organizuojamaspasninkas, skirtas padët vargðams ir alkaniems juodukams, kuriø, kaip mumsaiðkino, ypaè daug gyvena Pietuose. Kiekvienas, besibaisintis ten siauèianèiuskurdu ir neteisybe, vardan protesto turi atsisakyt savo porcijos. Në kiek ne-abejoju, kad kur nors Misisipëj badaujanèiam juodþiui bus malonu suþinot,kad ir að ðiandien lieku nevalgæs. Atvirai kalbant, mane sutrikdë faktas, kadvisoj mokðëj bûsiu bene vienintelis bièas, kuris neatsisakë savo maisto, todëlnulëkiau uþ kampo ir susiveikiau sûrainá. Þinoma, simboliniai gestai sutei-kia moralinio pasitenkinimo, bet kitø þmoniø jais vis tiek niekaip nepamai-tinsi. Tom idiotiðkom fantazijom, kuriø ðiandien prisiklausiau, kaþkas tikkvailina ir mus, ir save. Kam atiteks maistas, kurá jie ðiandien pagamino?Manau, visi tie kalakutai ir bulviø koðë gerokai paðvinktø, kol pasiektø Pie-tus, net jeigu juos oro paðtu iðsiøstum. Ádomu atkreipti dëmesá ir á tai, kad,pavyzdþiui, Kolumbo aveniu ðlaistos iðtisos krûvos alkanø tipø, kuriuos ne-mokamas valgis tikrai gerokai pradþiugintø. Bet kai kurie jø gali bûti narko-manai ar dar bybisþin kas, o tokie neabejotinai priðnerkðtø valgyklà, kuriàvisos mûsø juodaodës valytojos paskui turëtø kuopt net iðsijuosusios. Siûlauðiandien nesuvartotà maistà rytoj vardan protesto sugrûst á ðiknà tam geni-jui, kuris buvo toks humaniðkas, kad sugalvojo ðá farsà.

Vienas mano mokykliokas, toks uþkietëjæs marksistas Bantis Gargenas,ðià popietæ suorganizavo dvigubà pasimatymà, gavau susipaþint su jo papin-gos panos drauguþe ir mes visi nusivilkom á Bleiker gatvæ þiûrët senø filmøsu Bogartu*. Beje, pats Bogartas kadaise trejus metus mokësi mûsø mokðëj,bet paskui buvo iðspirtas uþ blogus paþymius. Bet tiek jau to apie tuos Bo-garto mokslus. Susitikom pas Banèio drauguþæ namie, jos tëvukai buvo neþi-nia kur iðsitrenkæ, èia susipaþinau su Melodi – mano pana ðiam vakarui,kuri pasirodë truputá keistoka. Ne tai, kad bûtø negraþi... tiesiog keistoka:gal penkiø pëdø ûgio, putlutë, ilgais plaukais ir apvalaus veido su didþiulëmakim, baisiai panaði á senovinæ lëlæ. Jos stingstantis, neáprastas þvilgsnis pri-minë man vienà tø vaikiø ið „Prakeiktøjø kaimo“. Iðkart pastebëjau – mer-giotës buferiai buvo patys didþiausi, kokius tik kada nors keturiolikiniøbuvau matæs. Visai kaip arbûzai. Savaime suprantama, ji irgi eina ið protodël Markso, darbiniø marðkiniø ir mëlynø dþinsø (tipiðkas rinkinys)... tokiusnet per mylià uþuodþiu. Kitas neáprastas daiktas: vos iðëjom á gatvæ, ji iðsykpaklausë, ar tik að „nesëdþiu ant haðo“, ir ið jos balso intonacijos supratau,jog geriau sakyt „ne“. Nuojauta manæs neapgavo, nes ji kaipmat pradëjo va-ryt, jog þmonës „kartais pridirba visokiø keistenybiø“, ir skleist pasakëles,perskaitytas „Life“ ar panaðiam þurnalpalaiky, kuris kiekvienà naujà narko-tikà nupezusiai visuomenei pateikia kaip baisiausià baubà. Dar suprasèiau,jei, prisiskaièius viso to skiedalo, ta pana bijotø rûgðties, – bet þolës?! Tiesàsakant, turëjau jos truputëlá pasiëmæs, nes buvau ásitikinæs, kad visa ðioskompanijos fauna ðvampia. Neáprastas daiktas atsitinka ir kine: sumautaranka pamëginu jà apkabint, bet ta mergðë nustumia jà ðalin ir burbteli:„Viskam savo laikas ir vieta.“ Dieve, negi dar atsiranda mano bendraamþiø,

* Humphrey Bogart (1899–1957) – amerikieèiø aktorius, atlikæs pagrindinius vaidmenis fil-muose „Kasablanka“ (1942), „Afrikos karalienë“ (1951) ir kt.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 56

57kurie eina á kinà tam, kad pasiþiûrëtø filmà? Kà gi, tiek jau to, imu stebëtsenàjá Bogá. Gráþtant atgal á jos butà dar syká pamëginu jà apkabint, bet irvël tas pats – nustumta ranka ir ðûdinas atsakymas: „Viskam...“ O að jaumaniau, kad esu perkandæs tokio tipo bobðes, na tokias, kurios ðlaistos poantikarines demonstracijas ir kitas velniavas. Daugsyk buvau nusikabinæsturtingø komunistuojanèiø merguþëliø ir jos paèios mane kone iðprievar-taudavo. Bet ðita, eina sau... pana turi tokius gigantiðkus tiesiai man prieðnosá liulanèius buferius – ir jokios naudos. Pasijutau gerokai uþpistas, visadiena nuëjo ðuniui ant uodegos, absoliuti subinë, supistas Bantis, paèiosrankos taip ir gniauþias skint jam á knyslæ. Bliamba! Að jai netgi bilietà nu-pirkau, tai man visai nebûdinga. Þodþiu, gráþom pas jà, ëmëm zulint Dylanoplokðtelæ, ir nei ið ðio, nei ið to ji, ðvytuodama papais, prislenka ir suðnibþda,kad galim eit á vienà miegamøjø. Va tai tau... Galvoj þybteli mintis apie eili-næ teorijà ið „Kapitalo“, bet jos tokio pobûdþio pliurpalus daþniausiai prade-da varyt, kai bûna jau iðbirbintos. Nespëju net susivokt, kai ji parverèia ma-ne á lovà, prasega uþtrauktukà, o mano delnas atsiduria tiesiai ant jos prað-matnios dziundzës. Dabar ði merguþëlë jau në ið tolo neprimena tos senovi-nës lëlës, kurios niekad nebenorëtum susitikt. Pirmàkart stumtelëjus, ji su-kikena: „Matai, viskam savas laikas ir vieta ir tas laikas kaip tik dabar.“

1965, þiema

Ðávakar su Kevinu Dolonu, Jogiu, jo pobaise drauguþe Mafi ir Nardu Pûëjom á „Garden“ arenà þiûrët „Knicks“ rungtyniø. Pirmàkart per pastaruo-sius dvejus metus „Knicks“ patvarkë „Celtics“ ir dël to nuolatinë cigarusèiaumojanti „Garden“ fauna balkonuose vos neiðsikraustë ið proto. Chebran-tams visada smagu þiûrët, kai Bilui Raselui nesiklijuoja þaidimas, ir, velniaigriebtø, jie tikrai sugebëjo já iðkoneveikt, vargðelis Raselas ðiandien þaidëkaip reta sumautai. Gynyboj ið jo nebuvo jokios naudos. Tiesà sakant, bièasatrodë kaip absoliutus ðûdþius. Senas geras Dþonis Grynas jam ið po nosiesëmë vienà kamuolá po kito, negana to, Raselui dar ir juodai nekrito. Tas biti-nas ir ðiaip niekad nepasiþymëdavo geru taiklumu, bet ðiandien buvo ypaèkliðas. Syká, rungtynëms artëjant á pabaigà, jis atsidûrë visiðkai laisvas pokrepðiu, kaþkoks girtas ðmikis jam ðûktelëjo: „Mesk, jau net vëjas puèia á ka-ðá, tu, tu, kliðiau!“ Sugebëjau nugirst, kaip keli mulkiai ant „keltø“ suoliukota proga ðûktelëjo nepadorias replikas. Þinot, „Knicks“ turëtø man duot ne-mokamà abonementà á visas jø rungtynes namie. Sàþiningai sakau, nes perpastaruosius dvejus metus buvau devyniolikoj jø rungtyniø, ið kuriø jie nëvienø nepraðiko... nors kasmet vis tiek lieka makaluotis paskutinëj vietoj.Prisiekiu mamos kapu... tiksliau, moèiutës, nes mama dar gyva.

Bet smagiausia ðio vakaro dalis buvo kelionë namo. Pasinaudodami di-dele spûstim, nemokamai pralindom pro turniketà, paskui po gero laiko ga-balo atpuðkëjo nuðiuræs priemiestinis traukinys. Tikra kankynë dardët ðitaistraukiniais. Jie genda kas antroj stotelëj ir vaþiuoja taip, lyg bûtø varomiþibintuvëliø baterijom. Tokia seniena vaþiavau ir anà savaitæ, bet kai álipauir pamëginau atsisëst, supersta sëdynë lûþo perpus, ir vagone lindinti kruð-liø gauja vos nenumirë ið juoko. Pakëliau kaþkoká laikraðtpalaiká, paaiðkëjo,kad iðleistas 1959... Vadinasi, paskutinásyk ðiukðles ten kuopë maþiausiai JI

MC

AR

RO

LL.

Kre

pði

nin

ko d

ien

ora

ðèia

i

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 57

58 prieð ketverius metus. Þodþiu, atsiveria durys, kiekvienas bitinas puola sa-vimi rûpintis ir po trumpos maiðalynës að, Mafi, Jogis ir Pû susimedþiojamvietas, o Kevinas – ne, bièas lieka ásikabinæs á turëklus, já gerokai uþspaudþia.Atrodo, á vagonà susigrûdo visa „Garden“ arena, gavos tikrø tikriausia su-mauta silkiø statinë. Stebuklas, kad traukinys iðvis pajudëjo. Staiga pasi-girsta keistas kikenimas, daugiausia þvengia apie mus susispietæ þmogënai.Netrukus visø á vagonà ásispraudusiø þmogënø galvos ima kretëti ir praside-da totali isterija. Pastebiu, jog visi vëpso á Kevinà, o keli tipai ið ano galo netbado á já pirðtais. Pakeliam akis ir paaiðkëja kodël. Bièas ant turëklø beþdþio-niðkai sûpuojas prasegtu praskiepu, ið kurio tarsi laikrodþio ðvytuoklë kyðopimpis. Kevinas tiesiog linguoja kartu su traukiniu në trupuèio apie tai ne-nutuokdamas, o jo pyslë visu graþumu mataruojasi skersvëjy. Nardas Pûnutraukia tylà – paþiûri á bièà ir netaktiðkai iðpyðkina, kad jis net ásivaiz-duot negalëjæs, jog airiø daikèiukai tokie dideli. Mafi ima senmergiðkai ap-simetinët, neva ji neþiûri, net prisidengia rankom akis, tik panos pirðtai pra-skësti taip, kad tarp jø þioji keturiø coliø tarpai. Kevinas þvilgteli þemyn irjo veidà iðmuða devyni vienas kità keièiantys virto vëþio atspalviai. Vos jis,dëdamasis, jog nieko neávyko (tai jau tikrai, Kevi, niekas nieko nematë, kaip-gi), pamëgina susikiðt atgal savo daiktà, apsireiðkia transporto faras ir imatvirtint, kad mûsø drauguþis iðkrypëlis ir kad tyèia iðdarinëjo ðità nesà-monæ. Galiausiai kaþkokia maþa senuèiukë átikina farà, jog visa tai nutikoper klaidà. Agrastas dingsta, bet traukinio fauna ir toliau pašaipiai þvilgèio-ja á Kevinà. Jo laimei, kitoj stotelëj mes iðlipom ir persëdom á ekspresà. Visàkelià bièas sëdëjo nunarinæs galvà.

Ðiandien buvo pirmos sezono rungtynës, þaidëm prieð kaþkokius liurbiusið Ðv. Hildos mokðës. Juokø darbas, bet vis tiek tai turi bent du pliusus: leng-va pergalë sustiprina komandos dvasià, be to, kartu su tais mulkiais á varþy-bas visad atvaþiuoja autikas pilnas praðmatniø panø. Todël kaskart, kai tikper apðilimà ákalu kamuolá ið virðaus ar pademonstruoju koká kità efektin-gesná triukà, mergos tribûnose ima klykt, pasigirsta gausybë „och“ ir „ach“,o kartu su kiekvienu tokiu „och“ jos vis labiau praskeèia kojas. Kai galiausiaiádëjau pasisukæs nugara á krepðá, leisdamasis þemyn (ir vëpsodamas á jas)jau galëjau beveik tiksliai pasakyt, kokios spalvos kelnaitëm kiekviena jøvilki. Kaip tik tokios sirgalës suteikia þaidëjui tikrà ákvëpimà, net jeigu dëltø atsidengianèiø bebriukø marguliavimo trumpam ir galima prarast kon-centracijà.

Þodþiu, pasibaigus pirmam këliniui, pirmaujam dvideðimèia taðkø, o aðesu pelnæs gal aðtuoniolika. Po pertraukos atlieku kelis gudraðikniðkus per-davimus ir visaip iðsidirbinëdamas varinëjuosi kamuolá, bet galiausiai ðûdi-nai susimaunu. Viskas vyksta kuo puikiausiai, kol baudos aikðtelëj paðokublokuot vieno bitino metimà ir iðgirstu plyðtanèios medþiagos garsà... tiesiaiið savo tarpkojo. Þvilgteliu þemyn, bet nieko ypatinga nepastebiu. Gaunukamuolá ir, palinkæs á prieká, imu varytis. Ir èia visa salë vos neplyðta ið juo-ko. Paspartinu þingsná ir, metæs aká þemyn, pamatau, kad visa mano trauzøapaèia suplyðus ir kad patys trauzai jau nebe trauzai, o veikiau kaþkoks si-jonas... visos siûlës nuëjusios po velniø! Medþiagos draiskalai plaikstos aukð-tyn ir þemyn ir kiekvienàkart ið po jø atsidengia nuoga subinë (nes nieko po

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 58

59apaèia neturiu, tik antkiauðius). Perduodu kamuolá Markui ir mëginu pa-praðyt minutës pertraukëlës, bet niekas to nemato, visi ásitraukæ á þaidimà,ir mano erotinis pasirodymas tæsiasi dar maþiausiai pusæ minutës, galiausiaikamuolá atkovoja Entonas Niutronas ir að ðiaip ne taip iðsireikalauju per-traukëlës. Net mûsø amþinai rimtas treneris Dadlis Dûlitlas nesusilaikë ne-iðsiðiepæs, ko gero, pirmàkart per visà savo karjerà. Þodþiu, jis iðsiunèia ma-ne á apaèià kartu su vadybininku, kad susirasèiau atsarginæ aprangà, ir að,kaistanèiu ið gëdos snukiu ir raudonuojanèia subine nubidzenu iðëjimo link.Visi bado pirðtais ir þvengia. Stabteliu tarpdury, pasilenkiu ir darsyk pade-monstruoju savo mënuliukà, tik ðákart jau visu graþumu... Iðeinu raudonaskaip virtas vëþys, visa salë net atsistoja ir iðlydi mane triukðmingomis ovaci-jomis, reiðkianèiomis ne kà kita, o gryniausias patyèias.

Anàdien tàsiausi su mûsø nuvalkioto rajono chebrantais, galiausiai nu-sitrenkëm á tokià vieèiukæ, vadinamà „ðtabu“, nors ið tiesø ten paprasèiau-sias dviejø mano drauguþiø – Brajano ir Dþono Brauningø – butas. Puikûsnamuèiai. Èia nuolatos trinasi nuo deðimt iki trisdeðimt vietiniø, kurie arbaprisirûkæ þolës þvengia kaip beproèiai, arba tiesiog knapsi nuo hero. Retsy-kiais ir að, kai tik tëvai suteikdavo tam progà, ðitam butuke pagyvendavau,tad ir ðáryt pabudau kaip tik èia, po praëjusios haðo dûmuose skendusiosnakties. Ant grindø voliojosi dar gal dvylika tipø. Ëmëm vieni kitus budint –atëjo laikas ryto filmukams ir paskutiniams haðo trupiniams. Á sveèius uþ-klydo drimba Edis, atsitempë pakuotæ pieno ir trisdeðimt ðeðis duonos kepa-liukus, kuriuos kartu su Viliu Epliersu nudþiovë ið „Grand Union“ uþ kvar-talo nuo èia, kai parduotuvë dar nebuvo atidaryta. Kadangi ði miesto dalislaikoma ramiu vidurinës klasës katalikø rajonu, tie mulkiai, atveþæ prekes,jas iki ðiol palieka prieðais parduotuvæ. Gaila, kad prie viso to jie nepalikodar ir poros svarø rûkytos deðros, nes jos rytiniams sumuðtiniams gavom eitipirkt á kiaurà parà veikiantá taðkà. Ðiai dienai numatëm (Brajanas ir að)grandioziniø planø. Nusprendëm varyt á 168-àjà ir susiveikt ðiek tiek kodei-no, puikaus vaisto ilgai sekmadienio popietei praknapsëti.

Parûkæ haðo ir kvailai pasiliurbinæ su kitais psichais, að ir Brajanas nu-simuilinom – sëdæ á taksi, iðdûmëm á 168-àjà ieðkot narkaðiniø gyvybës syvø,bet nieko nepeðëm, nes diedas, pas kurá atsitrenkëm, atsisakë mus aptar-naut: kaþkas jam jau buvo uþknisæs protà dël nepilnameèiø (turi bût dvide-ðimt vienø, kad galëtum ásigyt ðito daikto). Pamëginæ dar dviejose vieèiu-këse, beveik netenkam vilties, bet èia Brajanas nusprendþia paskambinttokiam Dþoniui Mariui, kuris nuo penkiolikos metø kasdien po ðeðis bute-liukus iðtuðtina. „Pamëginkit pas toká ðûdo nemalantá seniokà 163-iojoj. Pa-kalæs bièas, be to, parduos tiek, kiek tik papraðysit. Vakar nusipirkau pilnàmaiðà, visai dienai uþteko.“ Senas geras Dþonis. Atsitrenkiam á 163-iàjà iriðsyk atpaþástam nurodytà vietà, tiesiai prieðais pobûviø salæ, neseniai èianukalë toká Malkolmà X. Stabtelim ir pasitariam, kokius vardus suraitysimknygoj, kurioj reikia pasiraðyt perkant ðità gërá. Brajanas áeina pirmas ir,padavæs du dolerius, á knygà áraðo „Dþeimsas Bondas“, tuojau neðdinasi laukir man galvà linkteli. Kuo ramiausiai áeinu vidun: „Buteliukà „Robetusino“,praðyèiau...“ Seniokas jau buvo ádëjæs vaistus á maiðelá, bet, vos mane pa-matæs, kaipmat atkiðo savo knygà. Tiesà sakant, ðituos vaistus laikë sau JI

MC

AR

RO

LL.

Kre

pði

nin

ko d

ien

ora

ðèia

i

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 59

60 visai po ranka, prie kasos aparato stovinèioj lentynoj. Áraðau á knygà „EibëLinkolnas“ ir iðtiesiu jam du þalius, bet seniokas buteliuko ið nagø kaþkodëlnepaleidþia. Jau pamaniau, kad ðituo kvailu Dþono Dþëjaus* parodijavimubûsiu sumovæs visà reikalà. Bet seniokas pasiþiûri á mane ir burbteli: „Niekonebus, bijau, kad ðáryt Eibë jau gavo savo buteliukà“, – ir parodo man, kadðituo vardu jau pirktas kaþkoks kitas vaistas. „Vaje“, – pasakau ir nutrinusavo áraðà, jo vietoj brûkðteliu: „Viltas Èemberlenas.“ Senis paduoda manmaiðelá ir að iðdumiu á laukà. Èia nusprendþiam, kad du buteliukai kur kasgeriau negu vienas, tad Brajanas darsyk áeina á vidø ir pasiraðo: „DþordþasVaðingtonas.“ Tokia pat nesàmonë du kartus ið eilës! Að einu ir paraðau:„Elas Svinbernas“**, tikëdamasis, kad literatûros mëgëjai á ðias vietas neuþ-klysta, ir gaunu antrà buteliukà. Vaistinës ðeimininkas – tikras keistuolis.Atrodo taip, lyg ið tikrøjø manytø, kad mes nemeluojam. Bet jei jis ir toliautaip elgsis, ðità skylæ labai greitai uþrauks, vien dël parduodamø vaistø kie-kio. Mums nueinant prie vaistinës artëjo dar ðeði bitinai. Pamatæ mus, ma-þais maiðeliais neðinus, jie nutaisë itin supratingas fizionomijas, neva: „Vis-kas aiðku.“

Sëdom á autikà ir nudardëjom „ðtabo“ link, iðlipæ dar uþsukom á pardà irnusipirkom deðimt alaus, nes su juo vaistai per makaulæ kala kur kas smar-kiau, paskui susiradom ramesná kampelá svetainëj. Èia ir iðlenkëm sirupà,turëjusá pakylët mus virð niekingø pobrendiminio laikotarpio kasdienybësrûpesèiø. Skonis tai ðlykðtokas ir visa kita, bet já tikrai gali pakæst, jei tikþinai, kas tavæs paskui laukia. Tuo metu visi ið buto jau buvo iðsineðdinæþaist fûlios (iðskyrus nuolatiná ðitø namø lankytojà narkaðà Dþimá Den-tounà, bet jis kiurksojo apspangæs ir visiðkai ramus), todël elgëmës kaip tin-kami ir nieks mums nekniso proto. Nieko nër blogiau uþ apsirûkiusá tarð-kalà, kuris neduoda ramybës, kai tu, þmogau, mëgini maloniai kaifuot nuokodeino. Belaukiant, kol vaistukai kals per smegenis, Brajanas ima pasakotapie netoliese nuo èia gyvenantá seniokà ir jo bobulæ, kurie ániko lakt ðá gë-rimëlá po to, kai prieð kelerius metus áprastiniai mylavimosi malonumaijiems tapo nebeaktualûs. Praeina geras pusvalandis ir Brajanas pasiteirau-ja, ar mane jau uþveþë. „Pradeda veþt“, – pasakau, ir tai jau yra paskutiniaiþodþiai, kuriuos mes abu sugebam iðspaust apkvaiðdami septynioms valan-doms. Galiausiai prasitrinam akis ir gurkðtelim alaus. Brajanas paklausia:„Dar jauti?“ – „Aha, jauèiu“, – burbteliu. Ne tas þodis, man taip tvojo per ma-kaulæ, kad cigaretës iki pat filtro pelenais pavirsdavo, nudegindavo pirðtus,bet að likdavau neátraukæs në dûmo. Ðitaip dar gal ðeðias valandas praleidæ,po truputá atsigaivaliojom ir, sunkiai apversdami lieþuvius, vienas kitampapasakojom apie matytus paveikslëlius, kurie mûsø galvose prasisukoryðkiai tarsi kine.

Mokðëj mane gan daþnai apima vienas toks keistas jausmas, ypaè rytais,per paèià pirmà pamokà – anglø. Bet ðásyk jis apëmë atliekant savarankiðkàdarbà skaitykloj. Tiesiog kyla nenumaldomas noras pasièiupt automatà ir

* John Jay (1745–1829) – amerikieèiø teisininkas ir valstybës veikëjas. Kontinentinio kong-reso narys, uþsienio reikalø sekretorius, pirmasis JAV Aukðèiausiojo teismo pirmininkas.

** Algernon Charles Swinburne (1837–1909) – Viktorijos epochos anglø poetas, daþnai nau-dojæs sadomazochistinius, lesbietiškus, antireliginius bei mirties motyvus.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 60

61kaip pamiðusiam tratinti. Ne á þmones ir ne á daiktus, nebent jie patys pasi-painiotø, nors tai nieko nepakeistø, kadangi pyðkint stengèiausi tik á virðø.Pasismaginèiau kelias sekundes, tarkim, paleisèiau vienà salvæ, ir tiek. Patsneþinau kodël, gal paprasèiausiai norisi iðliet susikaupusià átampà ar kaþkàpanaðaus. Keistas daiktas.

Tas jausmas apima kaskart, kai didesniam reikalui uþsuku á tulikà. Ðitavelniava á makaulæ man lenda nuo pat maþumës. Uþsidarau duris ir, jeigu tikneskaitau ar panaðiai, pradedu ásivaizduot, kad tuoj mane uþpuls vokieèiaiir kad savigynai turiu pistoletà. Paprastai pasièiumpu plaukø ðepetá arbaðukas ir imu jais mosuot tarsi ginklu. Paskui susimàstau, koká tikrà ginklàgalëèiau iðsitraukt, jei tokia bybienë ið tiesø nutiktø, – pagalá, kanalizacinæpompà ar gabalà vamzdþio (puikus daiktas, metalinis ir sunkus... kaukolæsukneþintø vienu smûgiu), o gal butelá ar kità koká ðûdà? Vis dëlto daþniau-siai mintyse pasirenku tikrà automatà. Bet vos tik nusiðiku, visos fantazijoskaipmat atðoka. Ko gero, psichiatrai pasakytø, kad tai kaþkaip susijæ suseksu. Þinau tik tiek, kad ðis jausmas mane apima per pamokas (labai daþ-nai) ir iðvietëj (visada). Paprasèiausias smagus þaidimukas. Pasijunti saugusir pasirengæs gintis nuo vokieèiø, jeigu jie staiga imtø lauþtis á vidø.

Mano drauguþis Bantis, toks marksistas ið naujos mokðës, ðiandien pa-galiau ákalbëjo apsilankyti viename eiliniø komunistø partijos susirinkimø,kuris vyko kaþkokioj priðnerkðtoj skylëj prie 11-osios kampo, vadinamojVebsterio sale. Kiekviena èia atsibeldusi merga atrodë kaip persiauklëjusiMarija Magdalietë. Visi tik dejuoja ir traukia dvasingas dainuðkas. Panaðu,kad pagrindinis reikalavimas priklausyt vietinei chebrai – bût bjaurios ið-vaizdos. Vilkëjau labiausiai nudrengtus savo drabuþius, bet vis tiek, paly-ginti su kitais, buvau panaðus á tikrà Arnoldà Palmerá* ar dar kaþkà ið tosoperos. Gerokai pasismaginau matydamas, kaip tie bybèiulpiai atrodo, bet jøkalbos mane galutinai uþmuðë. Gráþæs namo tëtuðiui ëmiau trint, kaip val-dþia plëðia ir engia proletariatà. „Kvaily, að ir esu proletariatas, – pasakësenis, – o tie tavo sukruðti drauguþiai – nuèiuoþæ nuo proto. Ðliauþk velniopá savo kambará daryt namø darbø.“

Niekaip nesugebu perprast ðitø privaèià mokðæ lankanèiø bitinø. Jø tëvai –tikrø tikriausia Niujorko grietinëlë, bet að negaliu net kelniø drabuþinëjramiai palikt ir nueit á duðà, nes kuris nors ið tø ðmikiø tuoj pat apðvarinskiðenes. Tas pats mëðlas ir su knygom: kiekvienas, pametæs vadovëlá, raunasijá bûtinai ið manæs skolintis. Po velniø, ðitoj ástaigoj esu pats neturtingiau-sias, o jie mane dar ir apiplëðinëja. Vakar ðitaip netekau penkiø baksø, anàsavaitæ kaþkoks pyzdþius nudþiovë dinamitinës þolës maiðelá, kurá kaip tikrengiaus prastumt. Bet ðiandien atsigrojau uþ viskà. Per paskutinæ pamokàpasislëpiau imtynininkø komandos drabuþinëj, nes, ðiaip ar taip, ið tos pa-mokos að vis tiek visada nusimuilinu: dalykà dësto toks senas krienas, kurisniekada nepuola skøstis dirikui, jei tik nujauèia, jog taip jam paèiam busnaudingiau. Ir ðtai staiga prisimenu, kad komandai suteikiama galimybëpradët treniruotes anksèiau ir kad visa drabuþinë bei gërybiø prikimðtas jos

JIM

CA

RR

OL

L.K

rep

ðin

inko

die

no

raðè

iai

* Arnorl Daniel Palmer (g. 1929) – viena ryðkiausiø JAV golfo legendø.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 61

62 nerakinamø spinteliø turinys manæs tiesiog laukia nesulaukia. Tyliaiuþveriu duris, sargyboj palieku vargðà bendraklasá Deividà Lengà ir kimbuá darbà. Susiðluoju maþdaug penkiolika þaliø ir jau ðvarinu vienà paskutiniøpiniginiø, bet tuo metu uþ durø Deividas suðnibþda: „Atsargiai, Blasteris.“Velniai rautø, kaþkas turbût paskundë Blasteriui, mûsø dirikui, kad nusi-muilinau ið pamokos, nes á ðità pastato pusæ bièas niekad nekiða nosies, ne-bent tik tada, kai ieðko pamokose nepasirodþiusiø ðmikiø. Iðgirstu, kaip Len-gui jis perskaito vardø sàraðiukà, kuriame paminëtas ir að, ir paklausia, arðis nematë kurio nors tø vyrukø. Lengas atsako, kad nematë, ir nueina. O að:akimirksniu ásirangau á vienà spinteliø ir, nors á jà vos telpu, dar ástengiu uþ-daryt dureles. Iðgirstu, kaip Blasteris ákiða nosá á vidø, bet, regis, lieka pa-tenkintas ir iðeina. Pamëginu iðlást ið tø skardos spàstø, bet, vieðpatie aukð-tielninkas, ta kruðena ið vidaus neatsidaro! Apima panika, imu ásivaizduot,kad tuoj uþdusiu, kad mane èia toká ir atras – ábedusá nosá sau á kelius. Ne-galiu në krustelt ir imu viltis, jog sugráð Lengas, taèiau ðaukt negaliu, nesBlasteris vis dar gali bût kaþkur netoliese. Ðitoj ðiknaskylëj baisiai dvokia irpanaðu, kad tiesiai man á kiauðus remiasi ieties antgalis ar kaþkoks kitasaðtrus daiktas. Nusprendþiu, kad geriausia likti ramiam, o vienokia ar kito-kia iðeitis vis tiek atsiras. Ðitaip praeina deðimt minuèiø, bet jokia iðeitim nënekvepia, todël spjaunu á viskà ir imu klykt. Pasigirsta þingsniai. „Èia, að èia,spintelëj“, – iðkoðiu pro dantis, ir durys pagaliau atsidaro. Þiopèiodamasiðvirstu lauk kartu su svetimais dryþuotais trauzais ant peties. Prieðais stoviRavis Karis, neseniai pagal mainø programà ið Indijos atsiøstas bièas, dide-lio Jungtiniø Tautø tûzo sûnelis ir nauja mûsø ðachmatø komandos þvaigþ-dë. Ravis ðiek tiek sutrikæs. Rankoj vis dar laikau piniginæ, todël skubu kuogreièiau iðsineðdint. „Aèiû, Ravi. Ir ko tik ta supista liaudis nesugalvoja prieðpriimdama tave á savo chebrà“, – burbteliu, ðvysteliu svetimus trauzus atgalá spintelæ ir iðneðu subinæ á koridoriø. Kità savaitæ mane paliks po pamokøuþ tai, kad nenuëjau pas tà suknistà dëstytuvà, bet praturtëjau penkiolikadoleriø, nors vis dar skauda kiauðai nuo to daikto spintoj, kad ir koks velniasten buvo. Tikiuosi, Ravis në vienam ið tø iðpampusiø imtynininkø nepra-sitars, kad buvau álindæs á jø drabuþinæ, kai bièai susigaudys, jog liko apðva-rinti. Nes jei prasitars, tai jam taip skinsiu per bliuskà, kad gudroèius galëslëkt atgal iki pat Bombëjaus.

Ðávakar þaidëm Horacijaus Mano* mokðëj. Po pamokø að ir Markas nu-sprendëm pasitaðkyt ir ieðkodami stimuliatoriø iððukavom visà Centriná par-kà. Galiausiai sutikau vienà gana patikimà bièà, kuris sakësi turás kaþkokiøtikrai stipriø stimuliatoriø ir slopinamøjø, taigi nusipirkom po deðimt table-èiø ir to, ir to... Stimuliatorius ketinom ásimest prieð varþybas, slopinamuo-sius – po jø, kadangi nakèiai planavom varyt á „ðtabà“ ir maktelët kodeino,todël prieð tai reikëjo nurimti, kad apimtø kuo didesnis kaifas, bet popieriu-je visa tai paaiðkint sunku. Þodþiu, prieð varþybas atsitrenkëm á drabuþinæ,kad patvarkytume laimiká, nes ðitam reikalui buvom susimetæ su EntonuNiutronu ir Deividu Lengu ir bièai norëjo savo dalies. Anksèiau tokiø table-èiø nebuvau matæs, bet pasitikëjau anuo bitinu ir þinojau, jog jis mûsø neið-

* Horace Mann (1796–1859) – garsus JAV edukacinës sistemos reformatorius.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 62

63durs ir taip elgsis visø pirma todël, kad þinau, kur gyvena. Taigi iðtraukiudvideðimt tableèiø, tiksliau, kapsuliø... deðimt raudonai juodø ir deðimt ðvie-siai rausvø. „Pala, Markai, kurios èia stimuliatoriai, kaip jis ten sakë?“ – kuoramiausiai paklausiu. Bièas net iðsiþioja: „Kad að neklausiau, maniau, tu þi-nai.“ Prasti popieriai, nereikia në genijum bût, kad suprastum. Èia savo tri-graðá ákiða Lengas ir pareiðkia, kad stimuliatoriai yra tos raudonai juodos,bet jo balsas nuskamba nelabai átikinamai.

– Tikrai þinai? – paklausiu.– Ne, bet man taip atrodo, – atsako.– O man atrodo, stimuliatoriai – rausvos, – pareiškia Niutronas.– Kodël taip nusprendei? – Rausva man siejas su linksmybëm, o tø kitø tableèiø spalvos kaþkokios

sunkios, atrodo, nuo jø galëtum negyvai uþsiverst.– Yra kampas, – ásiterpia Markas.– Skiedalai! – neišlaikau aš. – Kas per besmegeniø pasakëlës? Nem-

butolis ðviesiai gelsvas, bet nusodina taip, kad maþa nepasirodo.– O gal èia pasenæs sekonalis?– Ne, ðitos pernelyg ðviesios, be to, jeigu bûtø pasenusios, liptø prie pirðtø.– Nesàmonë.– Eik tu ðikt, pyzdþiau.– Gerai jau! Visi uþsièiaupiat! – galiausiai nutraukiau kvailà ginèà.Nusprendëm reikalà iðspræst paprastai: ádët po vienà kiekvienos rûðies

tabletæ á Lengo kepuræ ir duot Markui traukt. Kokià jis iðtrauks, tokias mesir prarysim. Burtai lëmë juodai raudonas, kiek padvejojom, paskui kiekvie-nas ásimetëm po dvi. Tuo ir pasitenkinom, minutëlei prisëdom. Kiti koman-dos bièai jau buvo virðuj, tad treneris Dadlis Dûlitlas atsiuntë vadybininkàmûsø pakviest. Prisijungëm prie saviðkiø, apðilimui ðvystelëjom po kelis me-timus ir tuojau nuaidëjo ðaiþi sirena. Apspitom Dûlitlà ir iðklausëm pasku-tiniø nurodymø: „Iðsidëstom taip, ðitam statom uþtvaras, jeigu gynyba vie-nas prieð vienà, þaidþiam pagal naujà 3–2 schemà, tà, kur neseniai mokë-mës... bla, bla, bla...“ Þinoma, visa tai ið galvos kaipmat iðgaruoja, lieka manáprastas individualaus þaidimo planas, kurio esmë tokia: jei tik gaunu tàsukruðtà kamuolá, tuoj pat kalu já á kaðá ir tegu jie taiko nors ðeðis tûks-tanèius gynybos variantø.

Iðëjæ á aikðtelæ, iðsyk iðsiverþiam á prieká, Entonio Niutrono ir mano meti-mai lekia ypaè tiksliai ir po pirmo ketvirèio mes laimim 23:16. Vos prasidëjusantram ketvirèiui, visà mano kûnà – nuo galvos iki kojø pirðtø – apima kaþ-koks keistas stingulys. Kai suðvilpus baudà, mesteliu þvilgsná á Markà, Len-gà ir Niutronà. Markas prieina arèiau ir suðnabþda: „Átariu, iðrinkau mumsne tà tabletæ, kerti?“ Kurgi ne. Jokiø abejoniø – tokiø slopinanèiø slopina-møjø dar nebuvau ragavæs per visà gyvenimà. Apëmë toks jausmas, lyg ðlau-nyse kaþkas bûtø pragræþæs nedideles skylutes ir per jas á vidø pripylæs kelisgalonus skysto ðvino. Galëjai pamanyt, ant galvos uþvirto visos Gibraltarouolos... Lengas ir Niutronas tik þvilgtelëjo iðsprogusiomis lyg obuoliai akimisir palinksëjo, suprask: „Viskas per tave ir tà supistà trauk-ið-kepurës ðûde-lienæ.“ Bièas metë baudà, að pamëginau uþsiimt pozicijà kovai dël atðokusiokamuolio, bet nuo grindø sugebëjau atsiplëðt tik per pusæ colio. Prieðininkøkomandos tipelis, kurá normaliom aplinkybëm maudyèiau kaip maþà vaikà, JI

MC

AR

RO

LL.

Kre

pði

nin

ko d

ien

ora

ðèia

i

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 63

64 prasmuko pro mane ir ásûdë du lengvus taðkus. Nuo ðio momento mûsøþaidimas tapo apgailëtinas, sugebëjom pelnyt vos tris taðkus per visà ket-virtá. Mus ëmë triuðkint ir, prasidëjus didþiajai pertraukai, atsilikom jauaðtuoniolika taðkø. Persirengimo kambary gavom iðklausyt trenerio Dûlitlopamokslà, kuris ðiaip jau neprarastø savitvardos net jeigu tankas á jo mie-gamàjá ávaþiuotø, bet ðásyk ir to bièo nervai neiðlaikë. Jo pykèio perkreiptàveidà iðmuðë devyni raudonio atspalviai. Mûsø ketvertukui buvo liepta su-sirinkt skudurus, dingt ið akiø ir pirmadienio ryte prisistatyt pas dirikà.Taip mes ir padarëm... greitai, kiek tik leido mûsø sutrikæ refleksai, apsi-rengëm, iðsineðdinom lauk ir, susigavæ taksi, nuvaþiavom á mano rajonà, iðkurio pasukom „ðtabo“ link. Visi vienas per kità vambrijom apie tai, kurisbuvo teisus, kuris ne, patylom dëjom á kelnes dël pirmadiená aiðkiai mûsølaukianèiø nemalonumø, o retsykiais ið viso to farso imdavom tiesiog iste-riðkai þvengt. Galiausiai ilgam uþsikimðom. Kai priartëjom prie „ðtabo“, pir-mas ledus pralauþt pamëgino Lengas: „Velniai rautø, kad taip pavirtus ko-kiu akmeniu ir pamirðus visà ðità mëðlà.“ Paþvelgiau á já, Markas tuo metuknarkë – tas subinë bevaþiuojant visiškai iðsijungë. „Lengai, – pakraipiaugalvà, – tu sumautas asilas, tikrø tikriausias asilas. Kerti?“

Jei niekada nieko nedarai, kad tave pastebëtø... na ið tikrøjø pastebëtø,taip, kad gatvëj sutikti þmonës negalëtø nuleist nuo tavæs akiø, tai dëmesiotu ir nenusipelnysi. Tokia mano teorija ir ji galioja ne vien tik kašio aikðtelëj.Dirbant savo darbà gerai atrodyt yra nemaþiau svarbu, negu gerai tà darbàdirbt: jeigu nori ko nors pasiekt, dëmesá privalai kreipt ir á viena, ir á kita.Nesakau, kad norëdamas atkreipt á save dëmesá turi iðsidirbinët, veikiauatvirkðèiai – turi reikštis kukliai, tarsi netyèiomis (bet tuo pat metu puikiaisuprasdamas, ko nori). Bûk gepardas, bet ne ðimpanzë. Jie abu visada paste-bimi, bet dël to ðimpanzë iðtisà dienà turi ðokdint savo subinæ, o droviamgepardui uþtenka vien abejingai tupët ar sekundæ kità iðdidþiai pasimuistyt.Pavyzdþiui, kai þaidi kaðá, viskas paprasta: ádedi ið virðaus, efektingai pra-siverþi, perduodi kamuolá per nugarà... þodþiu, padarai kaþkà, kas iš šaliesáspûdingai atrodo, nors ið tiesø yra visiðkai nesudëtinga, bet tuo iðprovokuo-ji praþangà ir, tarsi në negirdëtum visø tø „och“ ir „ach“, ramiai nuþingsniuo-ji prie baudø metimo linijos, nutaisæs fizionomijà, ant kurios uþraðyta – „kà,nesitikëjot?“ arba „bet jûs ir iðsiþiojæ“. Tingiai þiopsai sau po kojom, taip, lygieðkotum antkiauðiø geldeliø, kurias numuðei nuo tave uþdengti mëginusiobitino konkolø. Beje, ir pats neþinau, kokio bybio èia keverzoju visà ðità mëð-là... vienas tipas kaþkaip paklausë, kà apie tai galvoju, todël ir susimàsèiau.Ásikirskit, nenoriu nuskambët kaip kokia Helen Gerlei Braun ar panaðûs nu-kvakëliai, bet jeigu kaðio aikðtelëj pamatysit ðitaip besielgiantá bièà (galimasugalvot ir kitø bûdø tam paèiam tikslui pasiekt), iðsyk suprasit, kas jis perðmikis. Gerai jau, eina visa tai velniop. Tiesiog šiandien neturiu apie kà raðyt.Nei þolës, nei kruðliavos, nei tau á kelnes lendanèiø pedrylø. Turbût kaip tiktodël þmonës ir pradeda raðinët tokius idiotiðkus dienoraðèius kaip ðitas.

1965, pavasaris

Nusileidæs á metro, nusprendþiau šiandien pasiplaut nuo mokðës ir varyt

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 64

65tiesiai á Taims skverà ir ten truputá pasitàsyt. Iðlipu 42-ojoj ir trumpam ákiðunosá á narkaðø pamëgtà uþkandinæ „Horn & Hardart“. Visi èia ryja spurgas,išmirkytas kavoj. Susirandu telefonà, paskambinu á mokðæ diriko sekretorei.Priskiedþiu, kad kaþkuo apsinuodijau ir privëmiau namus, kad man skaudagerklæ ir panaðiai. Stengiausi kalbët kiek galima trumpiau, kad ji neiðgirstøoperatorës balso ir nesusigaudytø, jog ne ið namø skambinu. Regis, bobelæman pavyksta apsukt apie pirðtà ir að ramiai einu ðlaistytis po gatves. Tainemenkas privaèios mokðës privalumas, nes á valstybines ir katalikiškasmokšes visada privalo skambinti tëvai, o á ðià pats galiu retkarèiais pazvim-bint ir bût ramus, kad visi liks patenkinti. Prisimenu, turëjau toká priekvailádrauguþá, vaikðèiojusá á kaþkokià labai grieþtà katalikiðkà ðûlæ, kurioj buvotokia taisyklë – jeigu susergi, tai skambint ir visà situacijà iðaiðkint privalotavo seniai. Vienà graþià dienà susitikæ nusprendþiam muilintis ið pamokø,tad bièas nueina á picerijà, paskambina á mokðæ ir sako: „Laba diena, èia ma-no tëvas. Ralfis Horneidas mokykloje ðiandien nepasirodys.“ Tada padedaragelá, prieina prie manæs ir pareiðkia, jog dabar viskas gerai. Man beliekatik galvà palinguot ir pasakyt: „Tu tikras besmegenis.“

Þodþiu, slampinëju po 42-àjà, uþsuku á „Grants“ nusipirkt berþo alaus*,paskui sugalvoju, kad bûtø ne proðal nueit á kinà. Nusitrenkiu á vienà rames-niø vieèiukiø 45-ojoj, o èia, prie ðoniniø durø á kino teatrà, stypso iðtaigingapupytë, gal kokiø trisdeðimties ar panaðiai, bet tikrai patraukli. Ji man pa-moja ir að prieinu pasiþiûrët, kas bus. Smarkiai iðsidaþius ir visa kita, taèiauá ðliundrà nepanaði. Pasisiûlo kartu eiti á kinà ir pakvieèia po filmo uþsuktpas jà á sveèius. „Turiu þolës, saldainiuk, juk tu mëgsti retkarèiais papeðt dû-mà?“ Að, aiðku, sutinku ir ið visø siûlomø filmø mes pasirenkam „Gimusilaisva“. Skamba neátikëtinai, bet ðita pana nusitempia mane á balkonà, o ten,be mûsø, – në gyvos dvasios. „Dël to ir pasirinkau ðá filmà, – suðnibþda ji, –kad pabûtume vienudu.“ Tai sakydama merga uþdeda rankà man tiesiai antpimpalo ir já spusteli. Sumetu, kad pasibarðkint balkone bûtø visai nieko,todël ákiðu jai á burnà lieþuvá ir mes pradedam niurkytis. Viskas klostosi kuopuikiausiai, kol ákiðu rankà jai á kelnaites. Vieðpatie aukðtielninkas, staigasuprantu, kad ðita iðsigimëlë TURI BYBÁ. Pamaniau, kad iðprotësiu vietoj,paðokau ir kaip akis iðdegæs nuskuodþiau laiptais þemyn. Nuo to sukruðtopsichø kino teatro në nesustodamas nudûmiau gal per penkis ar ðeðis kvar-talus, bet mane vis dar purtë drebulys. Spengianèia galva nukëblinu atgalmetro link, pakeliui nusprendþiu trumpam uþsukt á þaidimø salonà, taigiásmunku á vidø ir imu trintis po ðaudyklà. Prie manæs prieina kaþkoks vaiki-nukas, labai jau panaðus á latinosø transvestitus, ir paklausia: „Esi kietas?“Atsakau, jog neþinau. Dievulëliau, kà dar galima atsakyt á toká mëðlinà klau-simà? Taèiau bièas në nesirengia atstot: „Þmogau, að tik noriu þinot, ar tukietas?“ Pakartoju savo atsakymà. Tuomet jis pasiûlo kirst laþybø, kad nenu-muðiu aðtuoniø iš dešimties liuoksinèiø kiðkiø. „Laþinamës ið 5 þaliø“, –pasiûlau, chebrantas sutinka ir mes sukraunam fanerà juodþiui priþiûrëto-jui ant stalo. Pataikau visus deðimtkart. Pasiimu to tipo babkes ir iðeinu,tiesa, prieð tai dar burbteliu: „Esu kietas.“ Tai ðtai, koks að gudroèius, norssu tuo nukruðtu pedryla gerokai susimoviau.

JIM

CA

RR

OL

L.K

rep

ðin

inko

die

no

raðè

iai

* Birch beer – karbonizuotas nealkoholinis gërimas, gaminamas ið þoliø bei berþo þievës eks-traktø.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 65

66 Ðiandien dardëdamas á mokðæ susitikau Bobá Bleikà, savo drauguþá klep-tomanà ir amfetamino mëgëjà. Bièas papasakojo, kad yra paleistas uþ uþ-statà ir kad kità savaitæ bus jo teismas. Paklausiau, kà jis pridirbo, ir, ási-vaizduokit, iðgirstu ðtai tokià istorijà (èia nëra jokio ðûdo). Ðeðtadienio va-karà jis nusitaðo ir, kaip tokiais atvejais jam áprasta, susileidþia nemaþà dozæamfo, þodþiu, namolio patraukia tiktai treèià valandà nakties. Vienoj ramiojgatvelëj bièas nusprendþia ásilauþt á limonadinæ „Pas Gasá“ ir iðtuðtint kasosaparatà. Daug nemàstydamas apie taktikà, jis pasièiumpa ant šaligatviogulinèias seno ðaldytuvo dureles, þiebia jomis á vitrinos stiklà ir visiðkai ap-dujæs pro šukes ásiropðèia á vidø. Nuðlitiniuoja prie kasos aparato, bet nie-kaip nesugeba jo atidaryt. Kurá laikà dar pasikankina, bet viskas veltui.Galiausiai nuleidþia rankas. Bièas apsisprendþia neðt savo subinæ lauk, ta-èiau tuomet pamato ant sienos pakabintà plakatà, kuriame nupieðta gigan-tiðka stiklinë ledø limonado ir baisiausiai uþsinori jo paragaut, dar skrudin-tà sumuðtiná su sûriu sušlamšt. Þodþiu, bièas nueina uþ prekystalio, ájungiaviryklæ, sutepa sumuðtiná ir ðvysteli á keptuvæ, dar ámeta sviesto, o paèià kep-tuvæ padeda ant ugnies. Tada pasisuka ruoðt limonado, nepatingi suverstšešis skirtingo skonio ledø gabalus. „Visad norëjau prisiliest prie tø sirupopompø ir specialiø samtukø ledams, ápurkðt á stiklinæ selterio taip, kaip taiišeina paèiam seniui Gasiui“, – pareiðkia jis man. Þodþiu, bièas pasidaro li-monado, suplaka ledus ir taip toliau, pasideda visa tai ant prekystalio, atsi-sëda ant këdës ir pradeda smaguriaut. Tuomet á vidø áeina du farai ir savoakimis negali patikët: ásilauþëlis në neketina bëgt, sëdi sau ramus, limonadàsiurbèioja. Kasos aparatas nutëkðtas ant grindø, ið sumuðtinio su sûriu, kuráBobis visai pamirðo, likæ tik angliukai. „Vaikëzas prisifarðiravo tø supistønarkotikø, ne kitaip“, – burbteli vienas agrastø. „Pabuèiuok tu man á subinæ,kvailas ðikniau“, – pasiûlo jam Bobis ir kokias deðimt minuèiø neuþsièiaup-damas trina, neva èia jo darbovietë ir taip jau atsitikæ, kad jis kaip tik ëjæspro ðalá, pamatæs, kas ávyko, ir ta proga uþsimanæs ledø limonado. „Jie maneiðsivedë, – pasakë man bièas, – o tas sumautas sûris taip ir liko degt ant kep-tuvës. Buki ðlykðtynës.“

Po pietø voliojuosi ant sofos ir þiopsau „Supermenà“ per telikà, tuo metumama varto ðiandien gautà paðtà: þurnalas „Life“, laiðkas ið padavëjø prof-sàjungos, „Katalikiðkos naujienos“ (niekaip nesuprantu, kuriø galø jie siun-tinëja ðità laikraðtpalaiká; në sykio nedavëm pinigø tam buoþgalviui, kurisvis ateina jø rinkt; ko gero, já siuntinëja visiems, kuriø airiðka pavardë), „Ma-cy’s“* skrajutë ir, kaip netrukus suþinau, laiðkas nuo pono Blasterio, mûsøðûlios diriko. Mama kaip laukinë puola já atplëðinët... nedidelis raðtelis:„Dþimo „charizma“ mokykloje vis labiau atsiskleidþia, kaip turbût jau supra-tote ið praëjusià savaitæ Jums iðsiøstos ataskaitos. Kvieèiame Jus á Tëvø die-nos garbei skirtà vakarà, kuris rengiamas kità savaitæ (data... bla, bla, bla,bus vaiðinama kokteiliais). Ta proga Dþimo mokytojai ir að norëtume suJumis susitikti.“

Ji piktai á mane dëbteli:– Kur dingo ta nelaiminga ataskaita, kurià jie išsiuntë anà savaitæ?

* JAV veikiantis prekybos centrø tinklas.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 66

67– Hm, kiek girdëjau, daug kas jos negavo. Kaþkokie paðto nesklandumai...Vakar vakare skambino Edis, tai uþsiminë, kad ir jiems jos neatneðë.

Èia að, aiðku, skiedþiau. Tiesiog þinojau, kurià dienà jà turi atnešt, todëlpabëgau ið treniruotës ir sugebëjau tà laiðkà perimt. Ir visa laimë, nes taibuvo ðlykðtus, pasibjaurëtinas popiergalis. Ðiandieninis laiðkas – tik apgai-lëtinas ano atspindys. „Charizma? – mama klausia mano brolio. – Kà pogalais tai reiðkia?“ Tas, prisikiðæs pilnà burnà traðkuèiø, tik peèiais gûþteli.Pastveriu þodynà ir kuo rimèiausiai iðpyðkinu: „Charizma – individo ypaty-bës, iðskirianèios já ið kitø, gebëjimas ákvëpti visuotiná entuziazmà ir pri-tarimà. Pvz.: Ryškiausiai jo charizma bendraklasiams atsiskleisdavo permatematikos pamokas.“ Ramiai uþverèiu didþiàjà knygà ir ákiðu atgal á len-tynà. Brolis, springdamas traðkuèiais, ima raitytis ant grindø. Motina pasu-ka manæs link... esu priverstas baigt ðá dienoraðtá liûdna gaida.

Ðiandien ir vël sutikau Bobá Bleikà. Tà patá bitinà, kuris praëjusià savaitæásilauþë á „Pas Gasá“ ir kurá suèiupo plempiantá ledø limonadà, pamenat?Þodþiu, ðávakar prie „ðtabo“ atsiduriam labai vëlai, gal ketvirtà ryto. Staigaiðgirstam netoliese dûþtant stiklà ir bëgam paþiûrët, kas ten daros (esu ási-metæs kelis ratukus, todël tikiuos, kad muðtyniø nebus, nes jose dalyvautakivaizdþiai ne mano jëgoms). Atvarom prie „Dþeko drabuþiø“ pardës ir prie-ðais sugurintà vitrinà iðvystam besispieèiantá gerokai ámaukusiø latrø bûrá,o jau viduje – Bobá, nuo manekenø numaustantá kelnes ir mëtantá jas ne-kantraujanèiai liaudþiai. Pro ðalá ëjo kaþkokie visai padoriai atrodantys se-niokai, bet panaðu, kad ðità velniavà jie palaikë tiesiog savaime suprantamudalyku: paëmë po porà naujintelaièiø kelniø, atsisveikindami palietë skrybë-liø graiþus ir pasiðalino, tarsi drabuþius jiems èia dalytø kasnakt. Bobis, þi-noma, pluðo kaip paðëlæs, o bendras vaizdelis netgi priminë aukcionà. Bièasbuvo visiðkai apdujæs nuo amfo. „Eikit šen, girti ðunsnukiai. Hipiai jûs arnarkaðai, koks skirtumas. Imkit kelnes, dovanoju.“ Pamirðau pasakyt, kaiðitam ðmikiui ið tikrøjø nurauna stogà, jis daþniausiai pradeda rimuot. Ne-trukus jau bûtø pradëjæs, bet èia baisiu greièiu atðvilpë farai, minia iðsilaks-të á visas puses. Bobis, në nesusigaudæs, kas atsitiko, vienam ið agrastø ne-mokamai áteikë darbines kelnes, paskui já iðveþë á nuovadà.

Privaèioj mokðëj, kurià lankau, yra taisyklë, draudþianti mokiniams iðeitið pastato, kol nesibaigia pamokos, nes ðitose apylinkëse buvo apiplëðta arbagavo á skudurus pernelyg daug mulkiø. Vos prieð kelias dienas iðkraustëkiðenes netgi vienam mokytojui, kai ðis Kolumbo aveniu þygiavo namo. Ta-èiau Deividas Lengas, Markas, Entonas Niutronas ir að po pietø visada iðva-rom lauk uþmuðti laiko. Kartais torèinamës. Ðiandien aš ir Deividas iðsmu-kom pro valgyklos langà ir nusitrenkëm á 89-àjà susiveikt hero. Tiesà sa-kant, pirkt sunkius narkotikus èia rizikinga – pilna gudruoliø, kurie stumdoðlamðtà, bet dviem puertorikieèiais, Lefèiu ir Popo, daugmaþ dar galiu pasi-tikët ir Popo kaip tik yra vietoj. Kiekvienas pasiimam po du gramus. „Tikrasdinamitas“, – suðnibþda Popo. Ðiuos þodþius vapa visi miesto stumdytojai,kad ir koká ðûdà jie tau kiðtø. Ið pradþiø ðità mëðlà planavom suðniaukðtmatiekos kabe, bet prikibo kaþkoks pizdukas su adata ir pasiûlë eiti á greti-mo namo rûsá, jei tik su juo pasidalysim kaifu. Gerai, sakom jam, tiktai ne- JI

MC

AR

RO

LL.

Kre

pði

nin

ko d

ien

ora

ðèia

i

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 67

68 tempiam gumos, mums liko vos deðimt minuèiø gráþt atgal. Álendam á rûsá,að nusijuosiu dirþà, suverþiu rankà ir suberiu keturis maiðelius á indà ant vi-ryklës. Pirmiausia atsiseikëju savo dalá, ðiek tiek palieku tam prielipui, pas-kui greitai susivarau. Maþai trûksta, kad nuo perdozavimo ðleptelèiau antðiknos. „Èia tikrai ne ðuns papas, Lengai, atsargiau.“ Lengas kaip ir visàlaikkliðina, á venà pataiko gal tik ið deðimto karto ir taip uþsiveþa, kad išsyksusileidþia viskà, prieš tai net neiðleidæs iš švirkšto oro likuèiø. Rûsio dvokasman visai ne prie ðirdies, tad nusprendþiam nebemalt èia ðûdo ir paliekamtà tipà ramybëj. Iððliauþiam á 89-àjà, kaip tik pro ðalá darda farai ir, muspamatæ, sustabdo maðinà. Vilkim mokðës ðvarkais, todël agrastas paklausia,kà mes rûsy veikëm. Aš, spoksodamas á já drumstom akim ir prilaikydamassmunkanèias kelnes (tik dabar prisiminiau, kad dirþà palikau tam bitinui,kuris savo dozæ dar tik ketino susiðvirkðt), pasakau, kad mes vykdom socia-liná projektà ir ðitam name darëm apklausà. Paaiðkinimas juos átikina ir mespatraukiam savais keliais. Pro sporto salæ gráþtam á ðûlià ir visiðkai apsineðænuvarom tiesiai á matiekos pamokà. Laimei, niekas mûsø neperkanda, ið-skyrus Markà ir Niutronà, kurie uþsiðika, kad jø nepasikvietëm.

Šiandien viename Bronkso juodadarbiø kvartale prie manæs priëjo maþamergaitë, kokiø deðimties metø, ir paklausë, kodël mano plaukai yra tokieilgi, aš jai atsakiau, kad ilgi man patinka. Bet ji neatstoja: „Laþinuos, kad tuprieð karà, a ne?“ – „Aha“, – linkteliu jai.

– O tu tiki Dievà?– Nemanau, kad ðiuo klausimu mûsø nuomonës sutaptø, – atsakau.– Negi galvoji, kad Kristus nebuvo Dievas?– O tu kà manai?– Buvo, – skubiai atsako ji.– Manai, Kristus eitø kariauti?– Aha, – linkteli ji.– Pala, o ar tu esi kur nors skaièius, kad Kristus bûtø kà nors nuþudæs

arba á kà nors ðaudæs?– Ne.– Tai kaip manai – ar jis eitø kariauti?– Turbût ne, – galiausiai iðspaudë ir nuëjo.– Tad ir pasakyk tai savo vienuolëms ir draugams! – ðûktelëjau jai pavy-

mui. Regis, ji ðyptelëjo.Suprantu, kad visas šis pokalbis – tik vaikiðki pezalai, bet mergaitë pasi-

taikë ið tiesø nekvaila, reikëjo jà pamatyt. Galbût pirmadiená ji netgi pabëgsið kurios nors pamokos. Maþutë gudruolë nuostabiomis strazdanomis.

Versta iš:Jim Carroll. THE BASKETBALL DIARIES. New York: Penguin Books, 1987

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 68

69EDWIN MORGAN

Ið anglø k. vertë BIRUTË UÐINSKAITË

Braðkës

Dar niekada neragavaubraðkiø tokiø kaip tàkarðtà popietæ kaimes ant slenksèio tiesástiklintu iki grindø balkonusëdëjome vienas prieðais kitàkojomis apglëbiau tavo keliusmëlynose lëkðtëse sterblëjeþvilgëjo braðkësjas daþëme á cukrøsaulëkaitos karðyjeþvelgdami vienas á kità neskubëdami puotautines laukëme sveèiotuðèiø lëkðèiø krûvaant akmens ir dvisukryþiuotos ðakutëspasilenkiau prie tavæsmeile saulës atokaitojemano rankose tutarsi apleistas vaikasdar ir dar kartà atsimenu braðkiøskoná ant tavo

E d w i n a s G e o r g e ’ a s M o r g a n a s (gimë 1920 m.) – vienas garsiausiø XX a. Ðkotijospoetø. 1937 m. jis ástojo á Glazgo universitetà, nuo 1940 m. tarnavo Karaliðkøjø pajëgø karo me-dicinos tarnyboje, o 1946 m. vël sugráþo á universitetà. Su pagyrimu baigæs studijas, ëmë skaitytipaskaitas Glazgo universitete.

E. Morganas iðleido begalæ poezijos rinkiniø. Jo kûryba þavi kritikus ir skaitytojus stiliø, þan-rø ir temø ávairove bei kûrybiðkumu. „Collected Poems“ (Manchester: Carcanet Press, 1990) yravienas ið didþiausiø ir margiausiø jo poezijos rinkiniø. 1999 m. rudená E. Morganas tapo pirmuo-ju Glazgo karaliðkøjø rûmø poetu, o 2000 m. Jungtinës Karalystës karalienë jam áteikë auksinámedalá uþ poezijà.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 69

70 nekantraujanèiø lûpø leisk tave mylëti

te saulë iðsklaidys uþmarðtá tos valandoskai karðtis buvotoks svaigus ir vasaros griaustinis trankësi Kilpatricko kalvose

Tegu lietus nuplaus lëkðtes.

Poetas mieste

Lietus plovë Glazgà; stabtelëjæ perjungti pavaràpastebëjome já atsiskyrusá, bet smagø Anieslande,apsimestinis dþiaugsmas, manëme, skverbiasipro gynybines linijas, kur baimë telkias.Ietys taip tamsiai þëravo, lyg priverstinaivël susiglaudusiø kariø gretos, bet jis nepaliovëraðæs kabliu þliuginam apsiaustui pakabinti, kuráiðdþiovinæs tuojau apsisiaus. Kirai raikë tas daugiaaukðèiø namø uolienas, þiûrëjome, kaip susikaupæs juos sekiojo, matëme, kaip jie laviravo, girdëjome,kaip klykavo apie neregimà jûrà, kurià uþuodë ir apie þuvies baltumo laivus, iðilgai kuriø laigënors ið tiesø jis tik sapnavo apie jø laisvæ,apie laisvæ be kaltës ir be baimës.

Obuolio daina

Patapðnok mane pirðtu patrink á rankovæ, laikyk mane,uostyk mane, lupk maneþievelë rieèiasi spirale aplink, aplink,kol prasiverþia ðaltas baltas minkðtimasið po raudonos stangrios lupenos ir sudilgèioja delne

lyg að tirpèiau,kvëpuoèiau tarsi gyvas aromatinis rutuliukas

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 70

71laukiantis tos akimirkosdþiaugsmo, kai priglausimane prie burnos ir suleisi dantis mano skonis ir kvapasburnoje apsvaigins mano sultys.

Að laukiu dubenyje vësiame kampestebiu tave praeinantglostant prijuostæ.Ar jau iðtroðkai?Mano akys spindi.

Mirtis Duke gatvëje

Grûstis glièioje gatvëje –automobiliai sustoja, susiplaka, pasitraukia –vos þybèioja plokðèios viniø galvutës batø paduose,atspuræ ðiurkðèios melsvos kelnës, paprastas paltasjis iðsirietæs, galva prilaikomanepaþástamojo rankø, minia suðunka –„kas nutiko?“ „tu matei?“„drauguþiui galas jau“.Ið vieno ðono jauna motina apsiriðusi galvà skarele atsiklaupusi já guodþia, jos trejø metø sûnusstovi suglumæs, lieèia jos paltà, ið jos pirkiniø krepðeliopasipila pakeliai, þmonës á juos þiûrikaip jie þiûri á viskà. Ið kito ðonojaunuolis nervingas, sutrikæs, kad atsidûrëdëmesio centre, uþdeda rankàant senio peties klausdamas savæs,kà pasakyti, þvilgèioja á minià.Jie buvo ðalia, kai jis parkrito,ir turi jam padëti mirties valandoje.Atrodo, jam neskauda,jis kalba tyliai ir lëtai,në neþiûrëdamas á juosábeda akis á dangø,jisai jau iðkeliaujaten, kur neturi nieko.Lyg vis dar priklausytø èia,jie laiko já labai tvirtai. E

DW

INM

OR

GA

N.

Eilë

raðè

iai

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 71

72 Tik iðbadëjusi greitoji staugdamavaþiuoja per akis iðvertusá kvartalà.

Glazgo sonetas

Nirtus vëjas varto ðiukðles galiniame kieme.Vilnija ðiauðiasi balos, seni èiuþiniai ûmai iðsipuèia ir subliûkðta. Ið þaidimø tvirtoviø,ið plytø ir senienø byra pelenai. Keturi aukðtai jau iðdauþytais langais, bet penktajame uþ áskilusios palangës vis dar glaudþiasi motina ir duktë, paskutinës ðeimininkës juodaodþiø kvartalo, pasmerkto stovëti, ne sugriûti.Aplinkui plyðiai veriasi, knibþdëte knibþda þiurkiø.Virdulys ðvilpia sau ant kvailo prieþdo.Ir pelësiø roþës driekias nuo lubø link sienø.Vyriðkis drybso nuo tada, kai neteko darbo,èia pat surûko cigaretæ, atsikvëpdamas kosikambarin, kur jau nebëra ko atimt.

Poþeminio vandens ieðkotojas

Dviðake Libano kedro lazdele að ketvirèiuoju kopas it kalvas, traukiuneregimà plûgà tolyn per smiltis.Bet kaip dalyti tuos lakius akrus,kai vëjas gludina ir gludina, o ðeðëliai temdo ir pirmykðtæ ðviesà, riboþenkliaiten klaidþioja it ðmëklos vidury dienos?Að tik þinau, kad po þeme,niekas negali pasakyti kaip giliai,telkðo nepraimtas dar gruntinis vanduoit eþeras; kurio tamsios tëkmësnei paukðtis neregëjo, nei burë neplaukë,anei joks þmogus; net faraonai taip giliaièia nekasë siekdami patenkinti troðkulá,ar garbës troðkimà, pasitelkæ tûkstanèius vergø. Sakau tau, uþuodþiu per smëláðità vandená. Tamsus, iðkarðæs,að þinau saulës prigimtá, ji verèia mane kumpti, bet nepalûþtu.Praradau pamëkliðkus pirðtø atspaudus,

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 72

73

ED

WIN

MO

RG

AN.

Eilë

raðè

iai

bet nesiskundþiu. Þinau, kur iðryðkëja ir iðblësta tie miraþai.Maèiau, kaip drieþai uþsiaugina savo odà.Þengiu kaip neregys, nevisiðkai apakæs,ádubusiom akim. Tos karðtos dienos,vësios naktys. Apsisiauèiu baltomis draiskanomis ir atsidûstu, bet atsidusdamas þengiu nestodamas,kad raibulius sukelèiau giliajam eþere baksnodamas sidabrine lazda ið kedro.Didþioji dykuma, paskleisk kerus.

1986

Lochneso pabaisos daina

Sssnnnwhuffffll?Hnwhuffl hhnnwfl hnfl hfl?Gdroblboblhobngbl gbl gl g g g g glbgl.Drublhaflablhaflubhafgabhaflhafl fl fl –gm grawwwww grf grawf awfgm graw gm.Hovoplodok – doplodovok – plovodokot – doplodokosh?Splgraw fok fok splgrafhatchgabrlgabrl fok splfok!Zgra kra gka fok!Grof grawff gahf?Gombl mbl bl –blm plm,blm plm,blm plm,blp

Maþasis ðëtono katekizmas

Kas yra ðëtonas? Mokykis ið mano gyvenimo.Kas yra kalnas? Tuojau leiskis á kelià.Kas yra ugnis? Ji dega per amþius.Koks yra mano gyvenimas? Krytis, paðaukimas.Kokia yra praraja? Tuojau panirk.Kas yra griaustinis? Tavo ðaiþi galia.Kas yra kino juosta? Ji sukasi ir pasakoja.Kur yra migla? Jà rasi po kriokliu.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 73

74 Kur yra teatras? Kalvos papëdëje.Kur yra ðëtonas? Jis laipioja po kalnus.Kur yra pergalë? Aukðtikalnëse.Kur yra ugnis? Gûdþiausioje pragarmëje.Kur yra praraja? Paþvelk á ðëtonà.Kur yra kalnas? Tuojau leiskis á kelià.Mokykis ið mano gyvenimo ir leiskis á kelià.

Ðëtonas dainuoja

Ak, bûti angeluDaryti tai, kas lieptaKedenti vienas kitam sparnusRodyti auksinius dantis

Geriau jau bûsiu ðëtonuArianèiu purvynæÐvilpaujanèiu bendrams,Mylintiems prieðprieðà

Prieðprieðos reikia ne ðiaip sauPrieðprieða nuvaro á kapusPrieðprieða nukarûnuojaSukelia kruðà puodelyje

Suaudrina aukðèiausius vandenisÁsuka á verpetà ir nustumia á daubàDaugiau nebegirdësi skambanèios arfosStygos, jei mes jà pagrobsime

Ið dangaus aukðtybiøIr kraujà gadindami suriðime Koþnà iðsiþiojëlá pamokslautojà Visiðkai praradusá protà

Nes mes smagûs ðokëjëliaiPro tamsos uþdangasPajusk mus, bijoki mûsøKai tamsa ásiþiebs!

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 74

75[RTF page footer:

RIMA POCIÛTË

Romano vartojimas nevartojant antidepresantø

R. Ðerelytës „Mëlynbarzdþio vaikai“ pagal C. G. Jungoarchetipø kontekstà

Renatos Ðerelytës romanas „Mëlynbarzdþio vaikai“ – stiprø áspûdá paliekan-ti knyga. Ypaè ádomu skaityti romanà, vaizduojantá tarybinius laikus tiems, kasjuos bent kiek prisimena. Taèiau ið karto reikia patikslinti, kad per vykusiai pa-sirinktas anø laikø gyvenimo detales prasismelkia nykuma ir neviltis, kurià vie-nareikðmiðkai su tarybiniais laikais susietø tik tas, kas anais laikais negyveno,todël galëtø bûti lengvai átikintas, jog net saulë danguje tuomet blausiau ðvietë.Kai kam romanas gali sustiprinti nuostatas, kad Rytø Europa egzistavo tik tam,jog vakarieèiai suprastø, kokia likimo dovana buvo gimti „ðiapus“, uþ tos Va-karus ir Rytus skirianèios ribos...

Analizuojant ðiek tiek politiðkai angaþuotà kûriná (romanas „Mëlynbarzdþiovaikai“ itin antitarybinis), kyla grësmë imti politikuoti, o tai jau ne literatûroskritikos sritis. Bet tai neturëtø uþgoþti esminiø dalykø, kurie lemia, ið vienospusës, romano áspûdingumà, ið kitos – slogià jo nuotaikà, nes formuojamas áspû-dis labai vienatonis, tai, kas vaizduojama, kelia vien pasibjaurëjimà, beviltiðku-mo jausmà. Atrodo, lieka rezignuoti: jei jau tavo vaikystë praëjo toje Më-lynbarzdþio pasakø ðalyje, nieko ið gyvenimo nebegali laukti, nes nesugebësi bû-ti kitoks nei Mëlynbarzdþio vaikas, – gali nebent papraðyti gydytojà raminamo-sios tabletës.

Taèiau baimës, kurios kilmës negalima nustatyti, kaip ir raminamøjø tab-leèiø poveikio nepripaþásta kultûrai ir literatûrai didelæ átakà padariusi S. Freu-do psichoanalizë ir C. G. Jungo analitinë psichologija. Bûtina atverti kultûrospasàmonæ, ávertinti jos bûklæ, nustatyti kompleksus, paaiðkinti, kas juos lëmë,tik taip bus apribotas ardomasis praeities poveikis dabarties kultûrai, ji tapsintegruota, iðlaisvinta ið sustingusio skausmo. „Mëlynbarzdþio vaikø“ tyrinëto-

LITERATÛROS MOKSLAS IR KRITIKA

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 75

76L

iter

atû

ros

mo

ksla

s ir

kri

tika

jas pirmiausia turi atsakyti á ðiuos klausimus: kodël romanas yra bûtent toks, arromanu iðsakoma tik tai, kà sàmoningai norëta iðsakyti, kokios „amþinosios“temos ir áþvalgos netikëtai atsivertø nugramdþius pavirðiná romano „tarybináklodà“.

Pasakojimo-iðpaþinties spàstai

„Mëlynbarzdþio vaikai“ – jau daugelá knygø iðleidusios autorës kûrinys. Joskûryba yra netgi tapusi vienu ið leidyklos „Alma littera“ reprezentaciniø pus-lapiø. Leidykla dràsiai tituluoja R. Ðerelytæ þymia lietuviø literatûros raðytoja,taip jà pristatyti pasiryþusi ir Rytams, ir Vakarams.

Jei pripaþintume, kad romanas skirtas ne tik „maloniajam skaitytojui” irpasiskaitymo malonumui, bet ir „suinteresuotiems“ asmenims – kritikams, kul-tûros vadybininkams, Rytø Europos literatûros rinkodaros specialistams, – tadajis teisëtai gali bûti vadinamas „euroromanu“ (kultûros analitikai daug kalbaapie ðios sàvokos neapibrëþtumà). Kûrinys raðytas mëginant ásivaizduoti, kaipbûtø galima susikalbëti su Europa, pasirengusia skaityti (ir pirkti) „postsovie-tinës“ ðalies autorës knygà. Romano psichologinës analizës gelmë tarsi pritaiky-ta Europos populiariosios kultûros komunikacijoms, kurios dar tebëra paveiktosS. Freudo ir vëlesniø psichologijos mokyklø. Tada suprantama, kodël viena ið lei-dyklos strategijø – naujàjá romanà vadinti iðpaþintimi, perteikianèia tragedijoskatarsá (tai patrauklu Europai, kurioje gyva graikø klasikinës estetikos at-mintis).

Autorë dar nesuvaldo teksto stichijos, bet moka savo vizijà formuoti kaip tamámanomà vienovæ. Tai visø romano lygmenø pasikartojimai, variacijos, nors ðisvienodumas kelia minèiø apie meninæ nesëkmæ. Knyga tikrai bûtø chaotiška,pasakojimo apskritai nebûtø ámanoma sekti, jei jis nebûtø gana mechaniškaisuskirstytas á „balsus“. Romane kalba trys balsai, kuriø numeracija sudaro poli-fonijos áspûdá, taip pat atsiranda elementari tvarka (nors paprastas skaitytojasvis tiek praþiopsos momentà, kai dingsta vienas ið trijø pradiniø balsø, ir nu-stebs, kai pabaigoje dar atsiras ir ketvirtasis). Leidyklai lieka akcentuoti „iðpa-þinties“ aspektus kaip stipriàjà romano pusæ (nes „autobiografinio“ romano stip-rieji aspektai kaip tik tokie ir turëtø bûti).

Tik èia jau tenka sustoti. Viskas yra sudëtingiau, ir reikia pripaþinti, kad takultûrinë rinkodara, kuri Lietuvoje save laiko gera, veiksminga tik ið dalies. NetEuropai apie „tragedijos katarsá“ nebegalima kalbëti, jei kûrinys parduodamasuþ ðiuolaikinio meno kainà. Postmodernus menas to katarsio apskritai nebesie-kia. Vakaruose priraðyti kalnai literatûros, vaizduojanèios veikëjo psichikos þlu-gimà jo kelionëje per gyvenimà, ir tokia literatûra, deja, tik paskatina analo-giðkus skaitytojo psichikos, jei ji nëra tinkamai integruota, procesus.

Pagal klasikinio romano vertinimo kriterijus „Mëlynbarzdþio vaikai“ bûtøsilpnas romanas. Esminis yra Mëlynbarzdþio vaizdinys, kuris jau nuo pavadini-mo iðkyla kaip sovietmeèio uþuomina, o kartu palieèia kaþkà tamsaus skaityto-jo pasàmonëje, generuoja keistus vaizdinius, sudirgina kompleksus. Jeigu Më-lynbarzdþio linijà ið romano paðalintume, pasakojimas vëlgi taptø visiðkai pa-sklidæs: veikëjø gyvenime metams bëgant ávyksta daug pasikeitimø, todël kûri-nys savo turiniu yra ir „augimo“ romanas (tai pasakojimas, kaip uþauga brolis irsesuo), bet net tie pasikeitimai nëra lemtingi, jie nelemia romano vyksmo slink-ties, nors tai bûtina romano þanriniam modeliui.

Kai ávykiø nesujungia siuþetas, kai jie tarpusavyje nerezonuoja, romane bet

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 76

77

RIM

AP

OC

IÛT

Ë.

Ro

man

o v

arto

jimas

nev

arto

jan

t an

tid

epre

san

tø

kas bet kada gali pakrypti kitaip. Pasakotoja galëtø iðsiøsti laiðkà jaunesniambroliui su neteisingu atgaliniu adresu, o galëtø ir, sakykim, persiimti jo Dievoieðkojimu. Tragiðkàjá katarsá graikø tragedijoje lemdavo herojø patekimas á ne-iðvengiamas aplinkybes ir negalëjimas jø iðvengti nepaþeidþiant aukðtøjø etiniøreikalavimø. Ðiame romane – ne taip lengvai áþvelgiamø prasmiø integruo-jamame tekste – beprasmybë, bejëgiðkumas ir pyktis, agresyvumas, pasiekian-tys cinizmo ir sarkazmo jëgà, persmelkia visà literatûrinio kûrinio universumà.Tai ir yra, kas tæsiasi nuo pradþios iki pabaigos.

Nieko nebereiškia ir nelemia net mirtis. Tos pasakotojos, kuri kalba mirusiosmotinos vardu, monologai niekuo nesiskiria nuo pagrindinës pasakotojos – josdukters samprotavimø. Net mirusi moteris tebelieja tokià pat pagieþà (net ir sa-vo vaikams), kokià jai (paskui Mëlynbarzdá pabëgusi ið Lietuvos á Rusijà) rody-davo jos paèios motina. Tas savitikslis agresyvumas perduodamas dar keliomskartoms, pagrindinës romano pasakotojos nihilizmas ir psichologinis smurtasuþkrës ir jos dukrà, auganèià „ðiais“ laikais.

Klausimø kiltø nepriekabiam skaitytojui, patikliai skaitanèiam romanà kaipteisingai tarybinius laikus vaizduojantá tekstà. Jeigu vaizduojama nesibaigiantitarybiniø laikø depresijos bûklë ir romano tikslas – gàsdinti tarybiniais baubais,kodël pasakotojos moèiutë, kuri turëjo gimti apie 1920-uosius, tokia atskalûnë irprieðiðka net savo dukrai?

Mëlynbarzdis pagal analitinës psichologijos kontekstà

Jei romanas turi iðpaþinties, autobiografinio pasakojimo poþymiø, tai skatinagalimybæ prisiminti analitinës psichologijos metodus ir mëginti rekonstruoti tasreikðmes, kurios slypi teksto gelmëje ir iðlaiko visà romano „statiná”.

Ðiuolaikinio skaitytojo teksto skaitymo „malonumas“ kitoks, jis kitaip su-vokia informacijà, jo nebevargina pasklidi tekstai, jis ápratintas nebesitikëti, kadtekstas bus aiðkus be jo paties pastangø. Literatûros kûrinio efektas gali bûtipagrástas kolektyvinës pasàmonës archetipø, kompleksø aktyvinimu. Todël ne-bereikia árodinëti, kad tai, kas bûtø praþudæ klasikiná romanà, nëra pavojingamûsø laikø romanui.

Intertekstualumo efektà skaitant „Mëlynbarzdþio vaikus“ sukuria tai, kadteksto „realybës“ áspûdá sustiprina paties skaitytojo prisiminimai.

Mëlynbarzdis ðiais laikais atgimsta kuo skirtingiausiuose tekstuose, jo vaiz-dinys iðreiðkia maiðtingas politines, mizoginistines (moterø neapykantos) idëjas,ðmësteli pasakojimuose apie serijinius þudikus, jis iðnyra netgi erotiniuose kon-tekstuose. Mëlynbarzdis daþnai prisimenamas siekiant iliustruoti pastarøjø 300kultûros istorijos metø ginèø rasiø ir sekso tema iðvadas. Pasakojimà apie gàsdi-nanèios iðvaizdos vyrà literatûrine forma išdailino Charles Perrault 1697 metais.Galima spëti, kad pasakojimas atsirado dar ikiistoriniais laikais, kai vyrai më-gavosi neribojama galia, o moterys kentëdavo. Tikriausiai šis pasakojimas buvoskirtas moteriškajai auditorijai.

Taigi uþ vieno itin atstumianèios išvaizdos vyro niekas nenori tekëti. Vienamergina – jauniausia iš trijø seserø – ryþtasi. Praëjus mënesiui po vestuviø, ji išMëlynbarzdþio gauna ryšulá raktø, jai draudþiama áeiti tik á vienà kambarëlá rûsy-je. Neatsispyrusi smalsumui, ji atrakina duris ir randa galerijà buvusiø þmonøperpjautomis gerklëmis lavonø. Raktas iškrinta iš rankø á kraujo balà, ir tas krau-jas nebenusivalo. Jos laukia toks pat likimas, bet, Mëlynbarzdþiui leidus priešmirtá valandëlæ pasimelsti, nelaimingàjà spëja išgelbëti jos broliai ir seserys.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 77

78L

iter

atû

ros

mo

ksla

s ir

kri

tika

Ilgainiui Mëlynbarzdis kiek „iðblanko“ virsdamas kliðe, bet ðià figûrà atgai-vinti pavyksta net ir kuriant ðiuolaikiná menà. Pasiþvalgius po internetà, ar Më-lynbarzdis dar reikalingas Vakarø literatûrai, paaiðkëja, kad taip (þinomi kûri-niai: Angelos Carter „Kruvinasis kambarys“, 1979, Kurto Vonneguto „Mëlyn-barzdis, Rabo Karabekiano autobiografija (1916–1988)“, 1987). Lietuviø litera-tûroje su Mëlynbarzdþiu asocijuojasi Nijolës Miliauskaitës „Uþdraustas áeitikambarys“ (1995).

Daug kà R. Ðerelytës Mëlynbarzdþio vaizdinio analizei galima pritaikyti iðfeministinës teorijos. Kad ir mintá, jog Ch. Perrault pasakos moralas dvipras-miškas: iš vienos pusës merginos mokomos nebûti pernelyg smalsios, iš kitos –parodoma, kad ir moterys gali daryti poveiká vyrø autokratijai.

Visiems pasakojimams apie Mëlynbarzdá bûdingas uþdaro kambario vaizdi-nys ir mirties išgyvenimas, persmelkiantis pasàmonæ. Feministinës bei psicho-analitinës krypties literatûros tyrinëtojos teigia, kad patriarchalinës visuomenësidilë baigësi, kai moters smalsumas išlauþë duris á kruvinàjá kambará. Þinojimas,kuris buvo ágautas ásilauþiant á tà uþdraustàjá kambará, lëmë herojës išsigelbë-jimà. Herojës išbandymo esmë: ar ji gali ágyti þinojimà apie mirties instinktà irjuo pasinaudoti, kad nugalëtø savo paèios mirtá? Iš tiesø tai pasakojimas apieišlikimo instinktà susidûrus su mirties instinktu, kurá ákûnija Mëlynbarzdis.

R. Šerelytës pasakojimas – dël to galima nesunkiai sutarti – nëra apie jokánugalëjimà, jis – apie mirimà, nuþudymà, neišsigelbëjimà. Pagrindinë romanoveikëja nieko nelaimi ir nuo nieko neišsigelbëja. Tik tabletës poveikis, pakei-èiantis jos tikrovës suvokimà, padaro „nebeskausmingà“ ir skaitytojo romano pa-baigos suvokimà.

Iš trijø svarbiausiø romano „balsø“ du itin simbiotiški – dukters ir motinos.Motinos balsas atveria visiškai juodà vidinæ savastá. Dukros balse iš pradþiødaugiau sàmoningojo ego intonacijø, kurios vëliau bus nustelbtos. Ciniškas pa-radoksas, bet meilæ ir švelnumà tas vidinis balsas atvirai išsakys tik tada, kaiveikëjos psichikà neatpaþástamai pakeis psichiatrinës ligoninës tabletës.

Romano pradþia ir pabaiga tapaèios tuo poþiûriu, kad jose atveriama psichi-ka, kurioje jau sunaikintas sàmoningumas, kurá pasiekë mirties bûsena, buvouþvaldyta agresyviu instinktu. Galbût tokia buvo romano rašymo išeities si-tuacija – atsakyti sau á klausimà: kà aš jau esu pasakiusi savo kûryba, kaip taipaveikë mane paèià?

Ravit Raufman, rašanti apie pasakø vaizdiniø panaudojimà psichoterapijai,remdamasi feministiniais skirtingø lyèiø skirtingais psichikos modeliais, bandëpalyginti, kuo skiriasi Ch. Perrault ir broliø Grimmø – vyriškøjø, sàmoningaiparengtø pasakojimo variantø – Mëlynbarzdþio ávaizdis nuo to, kuris sutinka-mas analogiškuose moterø pasakojimuose, pagrástuose sàmonës „necenzûruota“medþiaga, pvz., sapno istorija (sapnas, aišku, nëra veikiamas sàmoningø patriar-chalinës visuomenës nuostatø)1.

Psichoanalitiniu poþiûriu pasàmonës celë, kur ðmësèioja ðmëkliðkos figûros,atveriama – Mëlynbarzdþio kambarys atidaromas – jau net tada, kai papasako-jamas tik sapnas ar autobiografinë istorija. Galima teigti, kad meninio teksto(kuris visada bent ðiek tiek autobiografinis) kûrimas yra analogiðkas aktas. Kû-ryba simboliðkai prilygsta uþdaros kambario erdvës atvërimui. Iðgyvenimams

1 http://www.folklore.ee/folklore/vol36/raufman.pdfÞr. R. Raufman straipsná „Sapnas apie Mëlynbarzdá – moterø sapnø siuþetø ir pasakø pa-

našumas”.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 78

79

RIM

AP

OC

IÛT

Ë.

Ro

man

o v

arto

jimas

nev

arto

jan

t an

tid

epre

san

tø

uþliejus kurianèiàjà psichikà, literatûrinio teksto detalës iðryðkina ir tai, ko pa-sakotoja nesiekë parodyti. Literatûrinis kûrinys visada yra ir pasàmonës pro-cesø produktas.

Tai, kas asmeniðka, susilydo su kolektyvinës pasàmonës archetipais. Autorei(kuri turi balansuoti ties savo paèios autoportreto ir personaþo kûrimo riba)netenka prisiimti individualios atsakomybës uþ tai, kà ji pasako. Plaèiàjà audi-torijà pasiekia ir tai, kas sàmoninga, ir tai, kas nesàmoninga. Kita vertus, norspasakojimas yra vieðas, perteikiantis tai, kas visuotina, jis iðlieka asmeniðkas irdaug kà gali pasakyti paèiai autorei.

Paþymëtina, kad R. Ðerelytë nelinkusi be iðlygø pripaþinti romano autobio-grafiðkumo: „Kai já paraðiau, man buvo kiek negera, nes jame yra nemaþai skaus-mingø asmeniniø dalykø“, – sakë R. Ðerelytë. Taèiau ji neigë, kad tai – autobio-grafinis kûrinys. „Romanas – visada savarankiðkas kûrinys. Jis niekada nebustoks kaip gyvenimas“ („Lietuvos Rytas“, 2008 m. gruodþio 15 d.).

Leistis á psichologinio savæs atradimo kelionæ visada pavojinga (atvërus pasà-monæ gresia psichozë). Pats Mëlynbarzdþio vaizdinio pasirinkimas, reiðkiantis joaktualumà, patvirtina, kad romano autorë priartëjo prie individui pavojingosribos. Bet stovint prie uþdrausto kambario durø labai smalsu: kokias reikðmespostmodernios kultûros laikais gali atverti archajiðkas Mëlynbarzdþio vaizdinys,kà jis gali suaktualinti kalbant apie vyro ir moters ryðá (lietuviø literatûra pri-skirtina „atsargiai“ kultûrai, psichozë iki ðiol nebuvo áprasta kûrybinë tema).Tad norisi pasiremti ðiuo atveju parankia R. Raufman atlikta sapno analize.

Praþûtingas susidûrimas su kolektyvine pasàmone

R. Raufman, analizuodama vienos savo pacientës sapnà, kuriame veikia Më-lynbarzdþio tipo figûra, atkreipia dëmesá á tai, kad sapno pasakotoja renkasi kitàkelià, nei jai siûlo visuomenë, kuri remiasi karine jëga. Á tai, kas paslaptinga, jimëgina paþvelgti pasikliaudama asmeninëmis galiomis:

Að einu ir turiu patekti á namà, kuris jau daug metø uþrakintas. Ant durø – daugybë spynø.Áeiti á namà buvo visà laikà uþdrausta, pirmà kartà þmonës nori jëga ásilauþti á ðá pastatà.Reikia leistis á rûsá, eiti koridoriais, kur daug kariðkiø, policininkø. Vienas policininkas sakoman: „Greitai eik atgal!“ Jis man paaiðkina, kad pastate kaþkas jau yra. Man smalsu, kas taigalëtø bûti, að dairausi aplinkui, bet nieko nematau. Policininkas vël liepia man nesidairyti. Kaipaklausiu kodël, jis man atsako: „Nes tas, kuris èia yra, grobia moteris, jas prievartauja ir po tosukapojæs á gabaliukus laiko èia.“ Bet að vis tiek pasiþiûriu pro vienas duris ir tada pamataumilþiniðkà vyrà. Uþ jo matau lovas ir þmoniø kûnø dalis. Milþinas yra rausvos spalvos, nuogas,didþiulis, jo veidas apskritas, be akiø ir nosies. Jis apskritai nepanaðus á þmogø, labiau ámilþiniðkà kûdiká. Jis paþvelgia á mane ir tada pajuntu, kaip man pradeda kristi dantys. Að ban-dau juos sugriebti ir vël ásistatyti, bet jie vis tiek krenta.

Pasakø rinkiniuose istorijø apie Mëlynbarzdá variantø pabaigos geros, o sap-no pasakojimas apie serijiná moterø þudikà kitoks – jis iki galo išlieka košmarolygmenyje. Prisimintina, kad pasaka yra sàmoningai sukurta, jos pasakojimasorganizuotas – visai kitoks negu šio sapno pasakojimo, atverianèio pasàmonæ.Pasaka kontroliuoja, „pagerina“ grësmingà ir chaotiškà pasaulá, sukurdama iliu-zijà, kad yra tvarka, kuri bûtina þmogui funkcionuoti. Baisybës, su kuriomissusiduria moterys, uþgniauþiamos, viskas baigiasi gerai.

Šiame sapne atvirkšèiai – atsiskleidþia asmeninë moters patirtis, jo pasako-toja kovoja su mirties ir destrukcijos galiomis, kurias ákûnija Mëlynbarzdis, ir

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 79

pati yra jo paveikta. Moters smalsumas pavojingas, bet jis yra jos pasàmonësvaromoji jëga. Paþiûrëti á uþdraustà kambará – tai simboliškas aktas, reiškiantisásiþiûrëjimà á tai, kas slapèiausia tavyje paèioje, kas grësmingiausia tau paèiai(tai tinka ir autobiografinio romano rašymui).

Vyriškuose Ch. Perrault, broliø Grimmø pasakø variantuose uþrakintas kam-barys priskiriamas vyrui. Moterø pasakojimuose, ateinanèiuose iš jø pasàmonës,jis priklauso moteriai (tai tinka ir R. Šerelytës romano pasakotojoms). Smalsuolënegali nesidomëti namø uþkaboriais (R. Šerelytës romane reikšminga rûsio duo-be po slenksèiu, kurios mitinæ reikšmæ áþvelgia ir romane eksplikuoja pati au-torë), ji nori tvarkytis namuose, keisti tuos namus ir juos valdyti. Ji iš tiesø irvaldo, bent jau ryþtingai priima sprendimus, kurie gali lemtingai paveikti josgyvenimà (pabëga su rusu). Ji galëtø nudëti Mëlynbarzdá keptuve, jeigu jo galiosnepadidintø jos paèios psichikos galiø projekcija.

R. Ðerelytës „juodasis geguþis“ – pasàmonës bûsena, á kurià gali pasinerti tikprofesionali kûrëja, atsisakiusi intelektualiai konstruojamø pasakojimø. Tai sap-nui artima bûsena. Kas atsitinka, kai moteris lauþo tabu, ásilauþia á uþdarytuskambarius ir susiduria su agresyviais partneriais vyrais (su jais susigrumia,mëgina atsilaikyti ar bent iðvengti jø praþûtingo poveikio)? Jà neiðvengiamaiiðtinka bloga lemtis. R. Ðerelytës romane nebeuþgniauþiami ir nebepaslepiamitie praþûtingi iðgyvenimai, kurie apima, kai susiduriama su þudikiðkais pradais.Kaip, patenkant á tokias grësmingas erdves, viskas gali baigtis? Tragiðkai: savi-þudybe, izoliacija, psichikos sutrikimu. Praradimai gali bûti nenusakomi: mirusromano veikëjai, jos kûdikis paimamas á vaikø namus, uþauginamas pagal tø ro-manø taisykles, iðëjusá ið jø pasitinka „buvæs èekistas“. Kam jis galëtø bûtipasamdytas? Serijiniu þudiku, armijos smogiku batalione (juk Mëlynbarzdis yraserijinio þudiko archetipas)?

R. Raufman savo pacientæ vadina áëjusia ir nebepajëgusia iðeiti. Tai apibû-dintø ir R. Ðerelytës romano potekstæ. Scena, kuria prasideda romanas – pani-rimas á juodà upës vandená tarsi netyèia jame nuskæstant, – ir reiðkia toká mote-riai praþûtingà ávyká: nebeiðëjimà iš praþûtingø bûsenø. Kadangi literatûriniaivaizdiniai simbolizuoja psichikos bûsenas, tai reikðtø psichozæ (bûsenà, kai as-muo iðkreiptai suvokia pasaulá, praranda racionalø ryðá su realybe). „Nusken-dusi“ motina nebesuvokia, ko blaðkosi ant kranto likæ jos vaikai, jos pasàmonëvis dar transliuoja skausmà, bevaisæ neapykantà ir net prieðiðkumà savo kûdi-kiui.

Pasàmonës instinktus romane labiausiai ákûnija motina, o dukros priklauso-mybë nuo Mëlynbarzdþio tipo vyriškiø jau ne tokia pastebima ir nesukelia tokiøslogiø padariniø (ja pasinaudoja išoriškai „padorus“ vyras, kuriantis „padorià“šeimà (su þmona ir iguana). Jau parsiveþusi á tëviškæ sau bemaþ lygø vyrà, ji vistiek ásitempusi laukia, kaip bûsimas vyras priims jos šeimà. Ði veikëja iki tamtikros ribos gali atsispirti psichozei, bet ta riba vis tiek perþengiama. Pabaigaanalogiška – ji ákalinama psichiatrijos ligoninëje ir jos sàmoningumà naikinavaistai.

Ádomu, kad viena iš romano baigiamøjø scenø – gyvenimo stebëjimas iš tamtikros distancijos, t. y. þiûrëjimas á savo šeimos gyvenimà pro psichiatrinës ligo-ninës langà galëtø simbolizuoti ir bendriausia rašytojos bûsena – kûryba, kaireikia prieiti prie grësmingø savimonës ribø, o paèios „normalus“ gyvenimas(šeima) lieka tarsi uþ stiklo.

Pagal analitinës psichologijos kontekstà „uþrakinimas“ reiðkia tai, kad tamtikras pasàmonës turinys yra „uþgniauþtas“ arba „atsietas“. Ar be iðlygø pri-

80L

iter

atû

ros

mo

ksla

s ir

kri

tika

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 80

81

RIM

AP

OC

IÛT

Ë.

Ro

man

o v

arto

jimas

nev

arto

jan

t an

tid

epre

san

tø

imtinas aktas, kuris reikðtø to, kas „uþrakinta“, iðvadavimà? Psichologai áspëtø,kad tokie eksperimentai galimi tik esant stipriam ego, kurio galutinai nesu-griautø „iðsiliejæs“ pasàmonës turinys.

Pasaka apie Mëlynbarzdá – áspëjimas, kur veda beribis smalsumas, jos psi-chologinis moralas: to, kas uþrakinta, „uþgniauþta“, „atsieta“ pasàmonëje, iðlais-vinimo pasekmës yra labai rimtos, pavojingos. Impulsyvus smalsumas neþadanieko gero, áaudrintos pasàmonës iðplukdytas turinys nëra savaiminë vertybë.Tai perspëjimas, kad analizë yra pats pavojingiausias dalykas.

Taip prieiname iðvados, kad Mëlynbarzdþio archetipinis vaizdinys paèia gi-liausia prasme reiðkia psichozæ, tà þmogþudiðkà psichozæ, kuri kartais gali bûti„uþgniauþta“, „atsieta“ nuo sàmoningo turinio. Net analitikas, interpretuodamas(arba „atrakindamas“) tokià pasàmonæ, turi bûti itin atsargus. Kai kada pasà-monës turinys ið tiesø geriau turi bûti laikomas „uþrakintas su spyna“...

Tokio romano raðymas – tai autorës ego pastangos uþdaryti psichozæ meninioteksto vaizdiniuose. Pats romano paraðymas – didelë pergalë.

Mëlynbarzdis kaip animus archetipas

Kadangi profesionalus R. Ðerelytës raðymas iðlaisvina vaizduotæ, já galimalyginti su psichologine technika, kai individas sàmoningai stengiasi paþadintipasàmonës ávaizdþius, – tai vadinama amplifikacija. Tada subyra visos ið-ankstinës nuostatos, visuomeninës schemos, o veikëjai – net jei jø paveikslai bu-vo pradëti formuoti pagal raðytojos prisiminimus – pradeda reikðti visai kà kita.

Amplifikacija bûtø tas lyginamasis metodas, kuris leistø sugretinti romanoteksto ir kitø kultûriniø lygmenø paraleles. Mitø, pasakø, literatûriniø kûriniøvaizdiniai yra kolektyvinës pasàmonës archetipø ásikûnijimas. Remiantis C. G.Jungo teorija, kai individas turi koká nors tikslà, pasàmonë pajëgia atsirinkti jamtinkamiausià vaizdiná ið visø tø, kurie jai prieinami. Uþduotis, kuri laukia ana-litiko, – nustatyti, kodël konkreèiu atveju pasirinktas vienas ar kitas vaizdinys.

Èia reikia prisiminti vaizduotës aktyvinimà kaip vienà ið C. G. Jungo anali-tinës psichologijos technikø, pagrástø nuostata, kad vaizduotë yra tokia pat „realirealybë“ kaip ir iðoriðkas pasaulis. Vaizdiniai kyla ið pasàmonës, virsdami vei-kianèiomis figûromis (personifikacijos mechanizmas), ir vidinëje realybëje indi-vidas sàveikauja su tomis figûromis kaip su realiais asmenimis. Toms ið pasà-monës kylanèioms figûroms galima „uþduoti klausimus“, jos gali pateikti ir atsa-kymus, kuriø kitomis aplinkybëmis asmuo niekaip negautø (todël raðytoja, ku-rios pasàmonës kalbà suaktyvina raðymas, kûrybos metu gali daug kà suvoktiapie save).

Anot C. G. Jungo, jeigu mes neigiame prieðingos lyties archetipus, slypinèiuskiekvieno individo pasàmonëje, jeigu juos atmetame arba ignoruojame (pvz.,moteriai nusprendus, kad visi vyrai yra menkystos), tada jie parodo mums savobaisøjá veidà. Sklandus moters individuacijos (psichologinio brendimo) procesasvyksta tik tada, kai ji susiformuoja sàmoningà santyká su savo animus (tai vyrið-kumo, vyriðkø savybiø bei galimybiø vaizdiniai moters pasàmonëje), kai sàmo-ningai já vertina, suvokia pozityviàjà vyriðkumo pusæ. Susidûrimas su savuojuanimus (pasireiðkiantis psichikos vyriðkøjø vaizdiniø generavimu) yra nuosta-bus ávykis moters individuacijos kelyje.

S. G. Jungo iðskirtoji simbolinë moters pasàmonës struktûra – animus –reprezentuoja moters vidiná vyriðkumà, jos veikimo troðkimà, gebëjimà priimtisprendimus ir suvokti pasaulá. Taèiau jei moteris yra visiðkai uþvaldyta animus,

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 81

ji jau tampa dogmatiðka, linkusi ginèytis ir pernelyg viskà apibendrinti. Tada jikovoja ne tam, kad surastø tiesà, bet kad tiesiog bûtø teisi, kad jos þodis bûtøpaskutinis. Þmogiðkas susitarimas jai nebesvarbu. Vyrai atmetami, jeigu jie ne-atitinka moters ið anksto susikurtø nuostatø.

Kai kategoriškojo animus lemiami ásitikinimai reiðkiami garsiu, uþsispyrimàrodanèiu balsu arba brutaliomis emocingomis scenomis, tas moterá uþvaldæsvyriðkumas lengvai atpaþástamas:

Susitvardþiusi pasakiau, kad ið tiesø ir að nemëgstu melodramø, tiesiog, þinot… tuðtuma.Ðaltis. Iðdidumas... Pasakojau jai kaþin kà, gydytoja tylëjo, o jos veide nuovargá pamaþu keitëiðraiðka, kurià bûtø galima pavadinti atpaþinimo reakcija.

Netikëtai ji tarë: o að, þinot, nesitaikstau su vyro priekabëmis. Vienà syká, kai vos áþengæspro duris ëmë reikðti savo nepasitenkinimà, sviedþiau á já keptuvæ2.

Studijoje „Þmogus ir jo simboliai“ C. G. Jungas teigë, kad animus susiformuo-ja bendraujant su prieðingos lyties asmeniu ðeimoje – tëvu, kuris turi specifinæátakà, jis pasiþymi ir tuo, kas gera, ir tuo, kas bloga. Tëvas suteikia dukros ani-mus nenuginèijamus, nenugalimus, „tikrus“ ásitikinimus, kurie niekada nesu-tampa su tokia moters asmenine realybe, kokia ji yra. Tie ásitikinimai slypi giliaiir jø prielaidos neaiðkios – animus kalba reiðkiasi slapto „ðvento“ ásitikinimoforma. Animus lemiamai nuomonei retai kada galima paprieštarauti. Apskritaiji ir yra teisinga. Tik ji retai kada tinka individualiai situacijai.

Jeigu animus yra tamsus (negatyvus), mituose ir pasakose jis pasirodo plë-ðiko arba þudiko, „tamsiojo nepaþástamojo“, „vaiduokliðko meiluþio“ pavidalu,mûsø aptariamu atveju – Mëlynbarzdþio. Toks animus dominuojantis vaizdinysákûnija visas pusiau sàmoningas, destruktyvias, ðaltas mintis, kurios yra uþval-dþiusios moterá, ypaè kai jos jausmai visai nustelbiami.

C. G. Jungas pagrástai paaiðkintø, kodël R. Ðerelytës romanas daro stiprøáspûdá, kodël yra vientisas, „autentiðkas“; jis árodytø, kad tai ne kaprizingas siu-þeto posûkis, jog ðeimos moteris ið vargingesnës vidurinës klasës dalies, gyve-nanti skurdþioje provincijoje, kaþkokiu bûdu turi ryðá su þudikiðka komunistøideologija, su Rusija ir jà ákûnijusiu Mëlynbarzdþiu. Atsakymas ðiuo atveju bûtøC. G. Jungo paaiðkinimas, jog tamsusis animus tokià moterá gali suvedþioti, tadaji atsisako bet kokiø savo realiø ryðiø su pasauliu, ypaè su vyru (pridurkime, irvaikais). Archetipø analitikas C. G. Jungas tokià bûsenà apibûdina kaip „svajin-gø minèiø, troðkimø, ásitikinimø, kaip viskas „turi bûti“, kokonà, kuris atskiriamoterá nuo realaus gyvenimo.

Negatyviajam animus bûdinga: brutalumas, nutrûktgalviðkumas, tuðèiagar-biðkumas, uþsispyrimas, pykèio suþadintos idëjos. Toks animus – destrukcijosiðtakos. Puoselëjant slaptas destruktyvias nuostatas, galima prisiðaukti ligà,nelaimingà atsitikimà, mirtá. Simboliðkai – Mëlynbarzdá. Tamsusis animus mo-ters sieloje tarsi kalba: tu esi beviltiðka. Kokia prasmë stengtis? Neverta niekodaryti, tavo gyvenimas niekada nebus geresnis.

Vyriðkumas R. Ðerelytës romane „Mëlynbarzdþio vaikai“ yra dviejø poliø. Pir-masis ið jø bûtø pasyvumas: pasakotojos brolis, baigæs mokyklà, nieko neveikia,jo pirmàjà á artimesnius santykius neperaugusià meilæ nutraukia kito vyriðkio –tikro patino – ásiterpimas, jo ambicijos, o ilgainiui ir asmenybë visiðkai iðblësta,

82L

iter

atû

ros

mo

ksla

s ir

kri

tika

2 Ð e r e l y t ë R . Mëlynbarzdþio vaikai. – Vilnius: Alma littera, 2008. – P. 200.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 82

kol jis protiðkai sunyksta ir tarsi „netyèia“ – nes sàmoningai, atrodo, nepriimtøtokio sprendimo – pasikaria. Pasyvumas, pasidavimas, bejëgiðkumas ðiame kon-tekste yra virtæs kompleksu, kuris asmená veikia praþûtingai. Tà pasyvumà ver-þiamasi kompensuoti ugdant savyje aktyvø, net agresyvø animus (kraštutinu-mas – aktyvus þiaurumas, þalojimo ir þudymo poreikis).

Išorinis „sukultûrintas“ Mëlynbarzdþio pavidalas – romantiškai demoniðkas:„Graþuolis iki mëlynumo nuskustu smakru, Bairono garbanomis ir á giljotinospeilá panaðia balta apykakle… Laukiu ne mylimojo, o negailestingo galvaþudþioir bijau tik truputá“ (p. 65). Bet po tuo „þudikiðku groþiu“ slypi mirties instinktas(noras sulaukti, kad kas nuþudytø). Atverta simbolinë Mëlynbarzdþio prasmëpaskatina kûrybos procesà, – jame kurianèiosios psichika siekia nuslopinti savonerimà ir paðalinti átampà, kuri kartais bûna nepakeliama.

Kaip buvo minëta, animus gali ir pozityviai, kûrybiðkai skatinti moters sa-vastá, ákûnyti iniciatyvà, dràsà, objektyvumà, dvasingà iðmintá. Pagrindiniai ani-mus principai – logos, prasmës suvokimas – ágaunami kûrybiðkai veikiant pa-saulyje.

Kai keièiasi socialinës struktûros (o mûsø laikais tai vyksta itin sparèiai),daugelio moterø psichikos vyriðkoji, aktyvioji dalis, animus, yra gerai iðvystyta.Kad animus grësmingai neásivyrautø Mëlynbarzdþio pavidalu, moteris kompen-sacijos principu turi ugdyti savo paèios savasties pusæ – anima. Šiais laikais taidaryti skatina autentiðkø moterø pasakojimø tyrinëtoja R. Raufman.

83

RIM

AP

OC

IÛT

Ë.

Ro

man

o v

arto

jimas

nev

arto

jan

t an

tid

epre

san

tø

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 83

Vienas prieð þodþiø pûgàPoetas Valdemaras KUKULAS atsako á DanieliausMUÐINSKO klausimus

– Mielas Valdai, kas tau yra lietuviø literatûra? Kai galvoju apie mû-sø literatûros iðtikimuosius bei kankinius, visada á jø gretas áskaièiuo-ju ir tave – daug metø gyvenantá tik jai, dël jos atsisakiusá kitø pasauliovilioniø, jai paaukojusá ir savo sielà, ir kûnà.

– Niekada dar nesu taip sunkiai atsakinëjæs á klausimus kaip ðákart. O jukatrodytø, kad kalbëti apie save yra lengviausia, bet pamenu – tris kartus raðiauautobiografijà 1977 metø knygai, o apmàstydamas V. Rudoko kûrybà „Poezijospavasariui“ vargau gal kelias savaites, nes tai buvo þemietis, apie kurá beveik në-ra kà pasakyti. Vadinasi, teko kalbëti apie regioniná savo gimtinës mentalitetà.Matyt, kalbëdamas, raðydamas apie kitus, daugmaþ viskà pasakai ir apie save,be to, kad rastøsi eilëraðtis, sieloje turi likti niekam neiðsakyta, neiðkalbëta ker-telë. Antraip nekalbëtume, kad eilëraðtis apie þmogø pasako daugiau, negu jispats þino. Paradoksalu, bet bûtent ðitas kûrybos psichologijos paþinimo aspektasilgainiui naikina pasitikëjimà kûrëju ir jo kûryba, nes skaitydamas eilëraðtá imiaiðkiai matyti, kad uþ jo slypi paranoja, didybës manija, ir kad ir kiek litera-tûrinë visuomenë garbstë neseniai mirusá klasikà, jis man vis vien liko A. Chur-gino lygio. Tai yra blogai. Tai yra gyvenimo literatûros namuose sindromas, taigikiekvienas psichologas pasakys, kad gyvenimas neiðeinant ið namø yra pavojin-gas. Gyvenimas vien literatûroje ir literatûrai sufokusuoja begalæ bjauriausiødalykø: kai kalbiesi vienas pats su savimi tarp keturiø sienø, nebelieka alter-natyvaus paðnekovo, ir tavo màstymas lieka plokðèias, vienaplanis. Bet kokiapoetinë kûryba tiesiog ðaukiasi natûralios (miðko, jûros) erdvës, o tu jà uþdaraiabstrakcijø aplinkoje (gal dël to tik intelektualai garbina V. Mykolaitá-Putinà.Tad nesidþiaugiu savo gyvenimu tarp knygø, su knygomis, knygoms, nes patsmatau tokio gyvenimo trûkumus. Bet va bëda: nieko kito per gyvenimà neið-mokau (gal dar ir dël sveikatos), o kad darbðtumo ðëlo turiu, tai èia ir triûsiu (jeiá vietà sudësime eilëraðèius, kritikà, apþvalgas, politines impresijas, ar tik – po R.Gavelio – nebûsiu produktyviausias ðiandienos autorius? Uþtat eilëraðèiø vismaþiau ir maþiau).

Daþnam visai nuoðirdþiai padejuoju: o kad bûèiau tapæs miðkininku! Man vi-sai nuoðirdþiai atsako: o ar turëtum ðiai profesijai fizinës sveikatos? Tada at-

84 APIE KÛRYBÀ IR SAVE

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 84

sakau, – kai studijø metais iðveþdavo á talkas kolûkiuose, sveikata atsistatyda-vo. Bet vëlgi: dirbdamas fiziná darbà, negalëdavau net elementaraus sienlaik-raðèio sukurti. Kaip ir remontuodamas butà (kada tai buvo!) negalëdavau netelementarios informacijos laikraðèiui paraðyti. Bjauriai paskirstyti sàmonës bë-giai: jei raðai eilëraðèius, negali raðyti kritikos, jei raðai kritikà, negali analizuotipolitikos. O jei uþsiiminëji buitimi, negali nieko, be jos paèios, daryti. Ðitaip þmo-nës atvedami ir á saviþudybæ, kuriø mûsø naujausioje literatûroje daugiau negugausu.

– Penkiasdeðimtmeèio proga gal papasakotum, kaip bëgo tavo vai-kystës dienos kupiðkënø Aukðtaitijoj? Gal ðiek tiek praskleistum ir savoartimøjø, kuriø jau seniai nebëra ðiame pasaulyje, gyvenimà, likimus?

– Nesakau, kad labai tikiu kûrybiniais genais, talentø perdavimu ir panaðiai,bet kaþko èia vis dëlto esama. Motinos netekau, kai pradëjau eiti á pirmàjà klasæ,ir tik po daugelio metø, kai jau ëmiau domëtis savo „genealogija“, aptikau jos uþ-raðø knygelæ su keliais eilëraðèiais. Be jos paèios, þinoma, niekam neþinomais.Tëvas, kol lentpjûvëje nenupjovë visø kairës rankos pirðtø, buvo vestuviø, ir netik vestuviø, muzikantas: ten su seneliu iðmoko vyriðkai gerti. Tad ir pats, kolbuvau jaunas ir linksmas, buvau nesutrukdomas dainininkas, mokëjau visà „Ra-tilio“, ir ne tik jo, liaudies dainø repertuarà. Bet uþtat nemëgau ir dabar ne-mëgstu nei estrados, nei popso. Vimdo per radijà. Bet neþinau, ar genai nors perkruopelytæ skatino kurti (tarkim, D. Kudþmaitë „Lietuvos pionieriuje“ ëmë skelb-tis vos ne ikimokyklinukë, nes jos tëvas jau ið tremties laikø buvo þinomas lite-ratûros kritikas ir labai subtilus þmogus). Kas mane pastûmëjo raðyti, tikraineþinau. Þinau, kad gal ketvirtoje ar penktoje klasëje pradëjau raðyti stambøromanà, nes eilëraðèiø raðymas tuomet man atrodë mergø uþsiëmimas, ir moky-toja tà romanà smarkiai sukritikavo. Bene ðeðtoje klasëje ásimylëjau septintokæ,ir tada jau pasipylë eilëraðèiai – apie viskà, taip pat ir apie V. Leninà. Nepaisantto, greitai ásipainiojau á vietinio laikraðèio literatø bûrelá, ëmiau raðymo mokytikitus, taip pat ir uþ save vyresnius, net pensininkus, o kai septintoje klasëje ta-pau etatiniu to laikraðèio darbuotoju, iðmokau ne tik raðyti, bet ir gerti. Atsa-kymai á ðá klausimà nemaþai siejasi su pirmuoju: namuose að iðmokau vienatvës,bûti vienas, ir visi mano „audringi“ iðëjimai ið „savos teritorijos“ tebuvo tik poil-sis nuo vienatvës, kuriai að vergauju, kuriai atnaðauju, kuriai esu dëkingas uþviskà, kà esu sumàstæs ir paraðæs. Visa kita yra duoklë motinai Vienatvei, nes jiir pati gal nepakenèia vienvaldystës. Galiu pakartoti V. Mykolaièio-Putino posa-ká: vienatvëje að niekada nesijauèiu vieniðas. Tarp þmoniø man daþnai bûnanuobodu. Kas kita, kad ne visada tai parodau. Bet ið tiesø, jei bûtø mano valia,dabar niekur neiðeièiau ið namø ir gyvenèiau knygose, su knygomis. O juk dau-gybë mano bendraamþiø mane jaunystëje prisimena nenustygstantá linksmuolá,atviruolá, pasiryþusá bet kurià akimirkà uþtraukti naujà dainà. Dabar ir pats ste-biuosi save toká prisimindamas.

– Kodël studijuoti pasirinkai þurnalistikà, nors, bûdamas moksleivis,jau spausdinai eilëraðèius. Kaip dabar vertini savo „jaunà“ kûrybà?

– Besimokydamas vidurinëje bene ketverius metus dirbau rajoninio laikrað-èio redakcijoje. Dirbau tarp pokario vilkø, kurie tobulai derino darbà ir pramogà,ir toks gyvenimo bûdas man patiko. O dar ásivaizduok puikybæ: eina aðtuntokasper miestà ir visi á já þiûri kaip á korespondentà! Susidraugavau su Rimantu Ur-bonu, kuris ir iki ðiol liko vienas mano geriausiø draugø ir kuris, ávairiø as-

85

Vie

nas

pri

eð þ

od

þiø

pû

gà

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 85

meniniø ir politiniø peripetijø atblokðtas á Kupiðká, atsiveþë ir visos savo jau-nystës literatûrinës bohemos áspûdþius (dieve, kiek tokiø galëjusiø, bet neiðsi-pildþiusiø raðytojø anuomet uþgniauþë saugumas!). Tad þinojau, kad studijuo-jant þurnalistikà reikia daugiau gyventi, o ne mokytis, be to, atvaþiavæs á Vilniøað nieko naujo jau ir nebeieðkojau: viskà þinojau apie Onæ Baliukonytæ, BroniøRadzevièiø, Petrà Dirgëlà, Rimantà Ðavelá, Vidà Marcinkevièiø ir kitus. Belikotik ið naujo susipaþinti – remiantis R. Urbono kaip tarpininko pavarde. Ilgainiui,þinoma, ðitos paþintys transformavosi, vienos gilëjo, kitos seklëjo, bet pradinispaþadas iðliko: mokytis þurnalistikoje buvo tikrai nesunku. Kas kita, kad kiek-viena lazda turi du galus: ko ið filologijos studijø negavau universitete, vëliauteko du kartus sunkiau mokytis paèiam savarankiðkai, ir kalbos subtilybes tekoperkàsti galbût net sunkiau, negu jas bûèiau gliaudæs per prievartà. Tad viskasnutiko taip, kaip ir turëjo nutikti: tiesioginio þurnalisto darbo niekada nedirbau,nepriraðiau nei reportaþø, nei apybraiþø, bet uþtat visà gyvenimà sukuosi apieþurnalus, laikraðèius, kartais radijo studijas.

Beje, atskiro dëmesio verta antra tavo klausimo dalis: kaip þiûriu á jaunystësraðliavà. Iðleidæs pirmàjà eilëraðèiø knygà, buvau ásijautæs á raðytojo profesiona-lo statusà, ir kiekvienà vakarà dvyliktà valandà sësdavau prie raðomojo stalo. Irdirbdavau maþdaug iki penkiø ðeðiø ryto – nesvarbu, kà raðyèiau. Ir niekad persavo gyvenimà nesu prigaminæs tiek daug grafomanijos, ðiaip jau raðliavos. Da-bar jau þinau, kad geriau laukti dvi savaites, net dvejus metus, bet paèiam pa-klusti ateinanèiam tekstui, o ne prievartauti já ateiti prieð savo valià. Kartaisgali praversti ir tokios pamokos. O ðiaip, jei atmesime anuos „savidrausmës“ me-tus, savo „jaunus“ eilëraðèius vertinu kai kada net geriau negu dabartinius. Ap-skritai manau, kad geras eilëraðtis yra tas, kurio jau nebepakartosi: suspindëjoir nurûko. Ir nei ano eilëraðèio, nei ano savæs adekvaèiai nebeprisiminsi. Tokiøeilëraðèiø pirmojoje knygoje yra ir juos dedu á rinktinæ „Mûsø ðitie dangûs“. Be-je, nesakau, kad tokiø eilëraðèiø nëra ir vëlesnëse knygose, bet jø variacijø galibûti jau daugiau. Todël atsiranda cikliðkumas. Uþtat dingsta pirmapradiðkumas,perðvieèiamumas, ir todël visa mûsø poezija tampa pernelyg sunkiasvorë, iðgal-vota, sukonstruota. Kitaip tariant, kas tik nori, bet ne poezija.

Atskirà pastraipà reikëtø skirti O. Baliukonytës vaidmeniui ne tik mano, betir apskritai mano kartos moksleiviø literatø kûrybai. Tai buvo þmogus, kurissugebëdavo ið redakcijos paraðyti ne tik atsakymà, bet ir ilgà ilgiausià laiðkà –apie save, apie kûrybà, o atvaþiavus pas jà, buvo galima susipaþinti kad ir su R.Granausku ar B. Vilimaite, I. Gansiniauskaite. Jos dëka bûdamas arðus mo-dernistas ëmiau eiliuoti, laikytis kuo grieþtesnës silabotonikos (tokia iðëjo ir pir-moji knyga), tai labai stebino tuometiná J. Strielkûnà. Vëliau vël gráþau prie kla-sikinio modernizmo (bet, apsaugok Vieðpatie, ne prie postmodernizmo), taèiautai jau kita tema.

– Tau teko dirbti beveik visø literatûriniø leidiniø redakcijose. Ar vi-sada ðis darbas buvo prasmingas, ar „pelnas“ vertas ádëto darbo? Kaipapibûdintum dabartinæ kultûrinæ, literatûrinæ spaudà?

– Èia reikëtø klausti dvejopai: kà man redakcijos davë, kà að joms daviau? Aðjoms daviau ne daugiau, negu galëjau duoti, nors prisimenu atvejø, kai autoriai,prieð tai nesileidæ iðvis redaguojami, po mano redaktûros dëkojo. Pati literatûraturëtø bûti man dëkinga, kad spaudoje nepasirodë vienas ar kitas autorius (norsdabar matau, kad vienas kitas jø lengvai prasprûsta). Ir drauge gailiuosi, kadautoriai, kuriuos á spaudà lydëjau kaip bûsimus profesionalus, po pirmos pub-

86A

pie

kû

ryb

à ir

sav

e

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 86

likacijos dingo. Jø vietas ðiandien uþëmë ðimtai kitø, bet tai ne jø, o apskritaidabartinës literatûrinës konjunktûros problema. Tai viena klausimo pusë. Antra,ne visada su manimi buvo lengva dirbti, ypaè vadovams, nes nepaklusau nei su-bordinacijai, nei ðiaip elgesio kodeksams. Yra buvæ atvejø, kai dël vienos iðbrauk-tos eilutës „Komjaunimo tiesos“ redaktorius turëjo permaketuoti visà „Versmës“puslapá. Ir vis dëlto ið visos savo þurnalistinës biografijos „Komjaunimo tiesà“ ir„Pergalæ“ prisimenu ðviesiausiai. Laikraðèio redaktorius V. Chadzevièius apiekultûrà neiðmanë nieko, bet uþtat jis pasiklausdavo specialistø ir jei sulaukdavojø palaiminimo, savo puslapyje galëjai daryti kà nori. Ir santykiai buvo ne re-daktoriaus-pavaldinio, o dviejø draugø, daþnai net pernelyg familiariø. Galbût irtodël tuometinë „Komjaunimo tiesa“ lenkë „Tiesà“, pastaràjà erzindama nuomo-niø pliuralizmu ir atviravimais. Savo santykiø su anuometiniu „Nemunu“ neno-riu komentuoti (senieji nemunieèiai tai pernelyg gerai þino, o juo labiau kaddabar dirbu toje paèioje, bet visai kitoje ir kitokiø priklausomybiø valdomoje re-dakcijoje), bet iki ðiol esu dëkingas, kad J. Macevièius ið anos ideologinës duobësiðtraukë ir ádarbino „Pergalëje“. Anø laikø þmonës gerai þino, kà reiðkia „ideo-loginë duobë“, o èia patekau á bendraminèiø kolektyvà, kur nesvarbu nei amþius,nei ideologinës paþiûros, nei kokios moralinës laikysenos. Su ilgesiu prisimenutas valandas, kai su L. Gadeikiu vienas ant kito rëkdavom diskutuodami apiepolitikà, o paskui eidavom kartu gerti kavos.

Apie dabartinæ kultûrinæ spaudà galiu atsakyti tik tiek: ji nepasikeistø, arbûtø du kultûros savaitraðèiai, ar keturiolika, nes esama kokybë lygiai propor-cingai pasidalija visiems. Nëra smulkiosios prozos, ir jà proporcingai iðsidalijavisi kultûros leidiniai, ir jokie konkursai èia nieko negelbsti. Yra aukðtas bend-rasis poezijos lygis, ir já proporcingai iðsidalija „Metai“, „Nemunas“, „Ðiaurës Atë-nai“, „Literatûra ir menas“. Ir në vienas ið jø neiðaugins poeto tarp begalësámanomø poetø (tiesa, „Nemunui“ gal pavyko „nuskinti“ A. Kaziliûnaitæ). Mataubendrà literatûrinio gyvenimo situacijà. Matau dar blogesnæ bûsimà to gyveni-mo situacijà, nes á literatûrinæ kalbà verþiasi interneto kalba. O ir dël idëjø... Jeine profesinis interesas, tarkim, „Literatûros ir meno“ ðiandien bûtø galima jauir neskaityti. Bet pats savaitraðtis galëtø atsikirsti, kad jo darbuotojai gali ne-skaityti kitø savaitraðèiø. Kas kaip supranta kultûros intelektualumà... Neuþ-mirðtina ir V. Sventicko pastaba: kiek jis prisimena „Literatûrà ir menà“, tiek ðisið visø pusiø buvo puolamas...

– Vëlyvoji tavo poezija (knygos „Aðtuoni gëli vakarai“, 1999; „Judastaipogi danguj“, 2005) persmelkta nevilties, liûdesio, nusivylimo. Anotitalø poeto Dþ. Leopardi, kurá tu cituoji, „pats sau giedojau laidotuviøgiesmes“. Gal tai kerðtas uþ neiðsipildþiusias svajones ir troðkimus, galindividualybës maiðtas prieð minià, prieð visuomenæ?

– Në viena autentiðka mintis, në viena rimtesnë áþvalga neatsiranda be liûde-sio, vienatvës. Tiesa, yra dvi minties kilmës rûðys: vienos gimsta tyloje, vienat-vëje, o kitos spontaniðkai kyla pokalbyje, diskusijoje. Bet antrosios paprastainusëda á teorinius, poleminius straipsnius, o pirmosios lieka eilëraðèiuose ir sueilëraðèiais. Apskritai manau, kad poezija yra vienatvës menas, skaitoma taippat tik vienatvëje, todël instinktyviai atmetu visus performansus, visus poezijoskoncertus su vargonëliais ir gitaromis. Taip maþai gyvenime turime tylos irramybës, kad bent jau poezija ir klasikinë muzika galëtø ðià niðà uþpildyti. To-dël, tarkim, ir K. Binkis nëra joks klasikas, tad sudarydamas poezijos panteonoserijà jo neátraukèiau. O dabar vienokiø ar kitokiø „binkizmo“ atmainø poetinëse

87

Vie

nas

pri

eð þ

od

þiø

pû

gà

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 87

scenose daugiau negu pilna. Þinoma, metams bëgant stiprëjantis liûdesys, ilge-sys susijæs ir su asmeniniais dalykais, ir meluoèiau, jei tai neigèiau. Kasdien, kasvalandà laidoji nepadarytus savo darbus, neávykdytus troðkimus, pagaliau su-lauþytus savo ásipareigojimus. Bet jie bûtø nieko verti, vien tavo menko gyveni-mo smulkmenos, jei nesusiliestø su kitø þmoniø likimais, su kitø þmoniø tra-gedijomis. Prisimenu, ankstø rytà dalyvavau Juliaus Bûtëno laidotuvëse. Þmo-gus, priraðæs tiek memuarø, tiek vadovëliø mokykloms, o salëje – vos keli þmo-nës. Niekas devyniasdeðimtmeèio nebeprisimena, o ir po laidotuviø kapas lietausbuvo neatpaþástamai iðplautas. Taip atsirado eilëraðtis „Negerai per ilgai gyven-ti“. Arba turëjau nuostabø kaimynà, visos laiptinës sielà (beje, Vytauto Kavoliogiminaitá), ir iki laidotuviø, pasirodo, neþinojau, kad jis mokslininkas, gam-tininkas, daugybës publikacijø autorius (eil. „Tik per laidotuves suþinai“). Taigitie liûdesio, nevilties motyvai eilëraðèiuose ne tik mano paties liûdesio ar nevil-ties atspindþiai. Kol jie nesusilieèia su kitu likimu, paprasèiausiai ir lieka tikmano liûdesys ir neviltis. Eiliuotai jie uþraðomi tik tada, kai tampa dar ir kitolikimu.

O ðiaip jau... Jei að dabar prisiminèiau, kà buvau sumanæs nuveikti per savogyvenimà, kokius kalnus nuversti, turbût ið proto iðeièiau. Ir knygø bûèiau tri-gubai daugiau prileidæs, ir bent kelias pedagogines koncepcijas sukûræs, ir jostikrai bûtø buvusios geresnës uþ dabar kultivuojamas teksto analizës progra-mas... Dabartinis teksto analizës triumfas mokyklose yra mûsø visø pralaimëji-mas prieð bendràjà humanitarikà, bendràjà humanistikà. Dar labiau apibendri-nant – þmogaus pralaimëjimas prieð vartotojiðkà visuomenæ. Kuriantis, màstan-tis þmogus vis labiau lieka vienas. Ir praeis dar koks deðimtmetis, kai tau net ágalvà nebeateis klausinëti humanitaro apie jo liûdesá ar vienatvæ. Jie jau dabarþudomi, uþdarinëjami á getus, ir klausimas tik toks, kiek laiko prireiks jiemsiðnaikinti. Èia, þinoma, ne á temà, bet ásiþiûrëk á naujuosius A. Kubiliaus Vy-riausybës nutarimus...

– Viena tavo literatûros kritikos knygø vadinasi „Didþiadvasiø þo-dþiø eros pabaiga“. Ar tik ðis pavadinimas nebus apgaulingas? Regis,visokiausiø þodþiø gausybë tebëra uþplûdusi ir Lietuvà, ir visà þmonijà.Smarkiai klesti ir literatûros þodþio devalvacija. Gal geriausia ðiais lai-kais tapti Bartlebiu – nieko neraðyti, tylëti?..

– „Didþiadvasiø þodþiø eros pabaiga“ – nëra originalus pavadinimas. Tai vie-no jauno kritiko recenzijos apie Just. Marcinkevièiø pavadinimo parafrazë, ir jospotekstes jau daugmaþ nusakiau atsakinëdamas á kitus klausimus. Postmo-dernizmas programiðkai draudþia kalbëti esmëmis ir prasmëmis, jis linkæs þaistitikrovës (taip pat ir kalbos) nuolauþomis, kurios bûtø lengvai komponuojamos áávairiausias instaliacijas, ávairiausius muliaþus, ir taip pasiekiama nemenkoefekto: viena ðiukðlë, atsidûrusi ávairiuose kontekstuose, virsta daugybe ðiukðliø.Bet ðitaip iðsitrina pasaulio prasmës ribos, pasaulis, kaip ir þmogaus matymas,virsta „pasauliu be ribø“. Kai S. T. Kondrotas paskelbë savo apsakymø rinkiná„Pasaulis be ribø“, jis tenorëjo pasakyti: tai, kà mes matome, dar ne viskas. Þiû-rëkime plaèiau bei giliau ir mums atsivers beribës erdvës. Dabartinis postmo-dernizmas sako: visas pasaulis ir slypi ðioje ðiukðlëje, ðitame fragmente, ir dairy-tis kur nors jau nëra prasmës. Viskà pasako ðitas fragmentas, ðita nuolauþa,ðitas ekskrementas, ir þmogaus menkybei to visiðkai pakanka. Ðtai kodël visamepasaulyje, taip pat ir filosofijoje, devalvuojasi visos þodþiø prasmës, visos didþiø-jø sàvokø reikðmës. Þodþiams taip pat reikalingas juos pagrindþiantis konteks-

88A

pie

kû

ryb

à ir

sav

e

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 88

tas, tik taip jie gali motyvuoti savo turiná. Ilgai filosofija ðità tikrovës atrofijàbandë kompensuoti metaforiniu kalbëjimu (nesamos tikrovës pakaitalu, nesamokalbëjimo apie tikrovæ pakaitalu), bet ilgainiui Jeanas Baudrillard'as priëjo irgiaklavietæ: reikëjo kurtis savo filosofinio diskurso filosofiniø terminø þodynus.Ðtai tada ir prasidëjo filosofinës terminijos scholastikos era! Ir þmonija liko iðvisbe esmingos, prasmingos filosofinës kalbos. Ðiandien pilietis gali iðmokti popenkis ðimtus ávairiø kalbø buitiniø þodþiø ir vadinti save poliglotu, vaþinëti popasaulá ir tvarkyti savo verslo reikalus. O netekdami kalbos, mes netenkame vis-ko – ir savo vidinës patirties, ir dvasinio protëviø paveldo, ir pagaliau ðiandie-ninio savo mentaliteto. Kalbame pusiaukalbe ir esame pusiau þmonës, ir abejo-ju, ar tai tinka apibûdinti kaip þodþio devalvacijà. Tai yra þmogaus, þmonijos de-valvacija, ir, regis, visi be iðimties einame á civilizacijos susinaikinimà. Litera-tûra jau nebestovi þmogiðkumo sargyboje. Ji paklusniai aptarnauja þmonijos sa-viþudybës ðou karnavalus. Ið tiesø sàþiningo kûrëjo iðeitis bûtø – tylëti ir niekoneraðyti. Bet kas tada paliudys, kodël tylime ir nieko neraðome? Juk tokiø pa-liudijimø reikës, jei þmonija apskritai iðliks...

– Kita vertus, tyla – skaudus dalykas. Daþnai pasigendu mûsø bièiu-lio Vaidoto Daunio iðmintingo, profesionalaus kalbëjimo, o ir daugeliokitø, per anksti iðëjusiø. Kaip tu vertini savo kartos „pasirodymà“ lite-ratûros ir gyvenimo scenoje?

– Kiekvieno þmogaus iðëjimas ið ðio pasaulio, ið literatûros yra skaudus da-lykas, o ypaè tokio þmogaus kaip V. Daunys. Tuo labiau, kad kelerius metus mes –ne mûsø valia – buvome suriðti tarsi Siamo dvyniai: ir bendros dienos moks-leiviø konkursuose, ir bendros dienos universitete, ir nesibaigianèios ávairiausiøliteratûriniø bei paraliteratûriniø postø dalybos. Ir drauge – visiðkos prieðingy-bës, tiek gyvenime, tiek kûryboje. Tad V. Daunio netektis mano sieloje ir kûry-binëje sàmonëje paliko þiojëjanèià duobæ, kurià tebejauèiu iki ðiol. Paprasèiausiaigreta jo bûèiau gal daug kà kitaip raðæs, o gal ir màstæs (iki ðiol tebeturiueilëraðèiø rankraðèiø su jo pastabom, kuriø taip ir nedrástu rodyti). Bet, þiûrë-damas á mûsø tandemà ið ðios dienos perspektyvos, kai kà mintyse esu privers-tas koreguoti. Jau gyvas bûdamas jis turëjo didþiulæ savo bendraamþiø opozicijà(kuri paskui paradoksaliai virto vos ne apologetais), ir man, kaip ið prigimtiesvieniðiui, á visas apkalbas buvo nusispjaut. Vaidotas, prieðingai, buvo telkianti,integruojanti asmenybë, ir jam, puoselëjusiam aristokratiðkà aristokratiðkos kul-tûros sambûrá, matyti ðiandieninius demimondiðkus, prasèiokiðkus pseudokul-tûros sambûrius bûtø veik nepakeliama. Taigi jo pasirodymas literatûroje anuo-met buvo dësningas ir iðganingas. Ðiandien bemaþ jis bûtø neámanomas. Kad ir dëlto: nuo pat pirmøjø kritikos straipsniø ir recenzijø jis pradëjo kalbëti savo kalba,savo stiliumi, savo leksika, ir ðiandien tokio jo niekas nesuprastø, net redaktoriai.Ðiandien reikia kalbëti kolektyviniu stiliumi, kolektyviniu slengu ir visø priimtuliteratûrologiniu þargonu. Tylaus poetinio kalbëjimo jau ir tada daugelis nenorëjopriimti, o ðiandieninë iðderintø balsø kakofonija jo iðvis neiðgirstø.

Guodþia tik tai, kad literatûros, kaip ir apskritai kultûros, istorijà kuria vie-niðiai, o ne triukðmingos gaujos. V. Daunys iki ðiol iðlieka kultûrinës savimonësvieniðius, kurá interpretuojame, minime, nors daugelis to meto idëjø, net judë-jimø nugrimzdo á neþinià. Daugelis leidiniø – tik „Bibliografinëse þiniose“, o joákurti „Krantai“, „Naujoji Romuva“ gyvuoja. Gaila tik „Regnum“, nuskendusiø subaltaburiais laivais, plukdanèiais talentingiausius Lietuvos poetus, muzikus,dailininkus...

89

Vie

nas

pri

eð þ

od

þiø

pû

gà

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 89

– Jau daug metø gyveni uþsidaræs kambaryje tarp knygø, „á þmones“iðeini retai – ar nesijauti atitrûkæs nuo realaus gyvenimo? Mëgsti pasi-girti: „Man jau dabar dvigubai daugiau metø, negu turiu…“ Kaip ið tømetø aukðtumos vertini visø mûsø socialinæ, politinæ padëtá?

– Apie savo vienatvæ jau kalbëjau, bet dël smagumo galiu pridëti dar ðiektiek: taip, visada save sendinu, nes esu nugyvenæs maþiausiai keturis skirtingusgyvenimus: iki ketvirtos klasës buvau vieniðius, ðalia savæs nepakæsdavæs neivieniausio bendrakeleivio, nuo penktos klasës, kai bendrabutyje pradëjau gyven-ti su devintokais ir net dvyliktokais, tapau padauþa ir visokiø eibiø pramaniûga,studijø metais buvau daugmaþ vidutinio lygio inteligentas, neuþkliûvantis neidëstytojams, nei bendrakursiams, o jau vëliau, kai dël ligos kurá laikà buvau pri-verstas mesti gerti, vël „atvirtau“ á absoliutø uþsidarëlá tylená. Dabar gyvenu„tarp“, bet visi mano gyvenimai yra many nusëdæ, ir kiekvienas jø kiekvienuatskiru momentu siunèia man savo signalus. Guodþiuosi, kad në vienas manogyvenimas nebuvo manæs atitraukæs nuo raðymo, nuo kûrybos (nors prisipaþin-siu, kad pastaruosius dvejus metus nesu paraðæs në eilutës, turiu galvoje –eilëraðèius). Tai, kad raðau vis maþiau, turbût natûralu: jaunystëje gyvenimà su-daro meilë, liûdesys, ilgesys, neapykanta, gamta, paskui tavo gyvenimo dalimitampa nepritekliai, skurdas, o galiausiai kaip savo imi iðgyventi ir visos visuo-menës paþeminimà, skurdà. Taip ásitraukiau á politikos apþvalgø raðymà, bet ly-giai taip susipresuoja poetinë – jau grynai tavo – teritorija. T. Venclova yra sakæs,kad politika gali bûti lygiai tokia pat poetinio iðgyvenimo dalis, nes ji yra taip patgyvenimas, bet ðtai problema – kiekvienai poetinio iðgyvenimo srièiai reikia viskitø þodþiø, o metams bëgant jø vis maþëja. Kiekvienà þodá reikia patikrinti savi-mi, o ilgainiui juos imi tikrinti ne tu pats, bet skirtingi – literatûrologinis, poli-tologinis ir kt. – diskursai, ir tu lieki tarsi vienas prieð begalinæ þodþiø pûgà.

O ðiaip – kad kas man gràþintø tikëjimà poezija, kuriuo mëgavausi bûdamasdvideðimties! Ir kad kas man gràþintø tikëjimà valstybe, koká puoselëjau pir-maisiais Sàjûdþio ir atgimimo metais! Dabar matau vien melà, korupcijà, parda-vinëjimà ir parsidavinëjimà. Ir baisiausia – vis daugiau galimybiø, kad mûsøvalstybë bus atiduota kam nors mûsø paèiø rankomis.

– „Gimæs melo epochoj / Ir todël jà paþinæs, / Ið gyvenimo mokaus /Iðmintingos tëvynës“, – èia tavo eilutës. Prisipaþink, ko daugiau iðmo-kai ið gyvenimo – meilës ar nevilties, teisybës ar melo?

– Iðmokau meilës. Nebe tokios karðtakoðiðkos kaip gimnazistiðkais metais.Tylià neviltá iðmokau paversti tylia savo bûsena, nebeverèianèia kiekviena progagrasinti saviþudybe. Nors B. Radzevièiaus ðeðëlis vis lydi – kaip perspëjimas. Tei-sybës ilgesá, regis, bûsiu paveldëjæs su genais, bet ið to ilgesio ir visos neviltys, irvisos depresijos. O ðtai melo mokausi. Sunkiai, bet mokausi, nes matau, kad mû-sø dienomis be melo neþengsi në þingsnio.

90A

pie

kû

ryb

à ir

sav

e

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 90

[RTF page footer:

Poþiûriai

1. Ðiemet minime Lietuvos vardo tûkstantmetá. Kokias mintis þadinaLietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu að, lietuvis, dabar?

2. Kokie esame Europos kultûroje ir literatûroje? Ar turime dvasiniøresursø bûti saviti, ádomûs patys sau ir kitiems? Ar paèios Europos dva-sia tebëra didinga?

3. Kultûrinis ir visuomeninis konformizmas. Ar ðis reiðkinys mumsdar aktualus?

RIMANTAS ÈERNIAUSKAS

1. Lietuvai vos tûkstantis metø. Jau seniai nëra majø ir inkø, tik pëdsakai(piramidës ir papirusai) liko ið seniausios pasaulyje Egipto civilizacijos. Þlugo di-dþiausios imperijos (paskutinë mûsø akyse), iðnyko gentys, tautos, valstybës,siautëjo epidemijos ir karai, okupacijos ir okupantai, o mes iðlikome. Gal svar-biau, kad mes patys, o ne vien tiktai vardas, kaip nutiko su prûsais ir Prûsijoskaralyste, kurioje jau nebuvo prûsø. Gal mus gelbëjo tankûs miðkai, pelkës irkûlgrindos, gal savotiðkas konservatyvizmas, atsargumas, nepakantumas nau-jovëms, juk buvome paskutiniai pagonys Europoje? Gal karingas, o gal taikusbûdas? Artimi mûsø gentainiai kurðiai plëðikavo Baltijos jûroje, o mes patys ga-na taikiai sugyvenome su kaimynais latviais, lenkais ir rusais. Ir didþiausia LDKteritorija slavø þemëse teko mums beveik be karø. Rusø miestai pasiduodavopatys. Kovoti teko tik su totoriais. Buvome tarsi skydas, saugiklis tarp Europosir Azijos. Tarp deterministinës Vakarø kultûros ir skitø gaivalo, apie kuriuosgraþiai raðë A. Blokas. „Taip – skitai mes, taip – azijieèiai mes, godþiom ir áky-pom akim.“ Gyvenome tarsi ant vieðo kelio, mus bandë asimiliuoti, sulenkinti,surusinti, germanizuoti, mus ëmë rekrûtais, veþë ir trëmë, ið mûsø atëmë raðtà,bet mes iðlikome.

91„METØ“ ANKETA

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 91

Net ir dabar esame tranzitinë teritorija, tranzitinë valstybë. Gal todël Euro-pos Sàjunga taip rûpinasi lietuviðkø keliø kokybe. Tam, kad Briuselis patogiai irbe trukdþiø vaþiuotø á Maskvà. Gal todël nesulaukiame ir tiek emigrantø ið tur-tingø, iðsivyèiusiø ðaliø, vien tik perbëgëliø ið Azijos, kuriems Lietuva – tarpinëstotelë á ásivaizduojamà Vakarø rojø. Bet yra taip, kaip yra, panaðiø tranzitiniøvalstybiø pilieèiais turëtø jaustis ir olandai ar belgai, per kuriø teritorijà taip patdriekiasi tarptautiniø perveþimø magistralës. Tik jø demokratija ir ekonomikastabilesnës ir stipresnës. Gal todël belgai ar olandai nebëga ið gimtinës ieðkoda-mi sotesnio duonos kàsnio. O pas mus jau veriasi tuðtuma kaimuose, namuose,ðeimose. Nesiginsiu, pusë mano paties vaikø ásikûrë Londone, nes að èia, Lietu-voje, ið savo literatûrinës veiklos negalëjau ir neturëjau galimybiø padëti jiemsfinansiðkai. Panaðiai prieð ðimtà metø pusë mano senelës ðeimos iðkeliavo su„ðipkartëm“ á Amerikà, kita pusë tø korteliø á „rojø“ negavo. Jie daug vargo, betliko. O iðvykusieji jau seniai pamirðo lietuviðkai… Toks dabar ir jauèiuosi lietu-vis – kaip tas medis su pusiau nugenëtom ðakom.

2. Kai galvoju apie Europos literatûrà, pirmiausia prisimenu Homerà, gyve-nusá prieð kelis tûkstanèius metø. O kokie dievai tada projektavo lietuviø lite-ratûrà? Dar neþinia, ar tauta susikuria raðtà ir literatûrà, ar literatûra formuo-ja tautinæ savivokà?

Kai K. Donelaitis raðë pirmàjà lietuviø poemà, pasaulis jau seniai þinojo irskaitë Lukrecijø, Ovidijø, Dante’æ, Shakespeare'à, Rabelais… Bet man dar ádo-miau, kad senosios Europos kontekste K. Donelaitis atrodë kaip tikras moder-nistas, turintis savo originalø pasaulio matymà ir savità pasaulëjautà. Vien to-kiomis eilutëmis: „…ir ið smirdanèio ðûdo þegnonë pareina…“ jis pralenkë visussavo amþininkus.

Manau, kad ir ðiandien tarptautinëse knygø mugëse lietuviø litaratûra atro-do visai neprastai. Daþnas sako, kad lietuviø poezija toli pralenkë prozà, bet tospaèios tarptautinës mugës rodo kitoká vaizdà – lietuviø raðytojø (daugiau mote-rø) proza labiau domina uþsienio ðaliø leidëjus nei poezija ar dramos. Gerø reþi-sieriø ðiuo metu mes turime daugiau nei gerø dramaturgø. Gal todël E. Nekro-ðius ðiandien bando parodyti scenoje tà patá K. Donelaitá. Nes jis kitoks, neeu-ropinis, tokios literatûros pasaulyje nebuvo. Manau, kad raðytojo savitumas ge-riausiai ir atsiskleidþia per jo tautiðkumà, buvimà tautoje, gerà jos dvasios, men-taliteto iðmanymà. Raðytojas lietuvis pasauliui daug ádomesnis nei raðytojas –kosmopolitas. Þinoma, euroromanà ar europjesæ daug lengviau versti á kitas pa-saulio kalbas, bet kam jie bus ádomûs? Tokiø, nei karðtø, nei ðaltø – prëskø kû-riniø, pasaulyje priraðyta visuose kraðtuose.

Bet kas yra tautiðkumas, buvimas tautoje? Ar pati tauta neprarado savo ori-ginalumo ir tautinës dvasios? Á tai beviltiðkai bandoma atsakyti ávairiausioseviktorinose. „Kas yra tikrasis lietuvis? Kokios jo bûdo savybës, gyvenamoji vietair refleksijos geriausiai já reprezentuoja?“

Lietuva jau Europos Sàjungoje, o apie Europos dvasià kalbëti dar sunkiau.Europà kaip ir JAV ar Kanadà persmelkë globalizacijos dvasia. Ekonominë krizëpasaulyje tai labiausiai patvirtina.

3. Kaþkodël pirmas vaizdinys, atëjæs á galvà, – tø prisitaikëliø, kurie sovietølaikais, mosuodami kompartijos bilietais, sëkmingai darë karjerà. Dabar dau-gelis ekskomunistø, persidaþæ tautinëmis spalvomis, dar sëkmingiau diriguojamûsø politikai ir ekonomikai. Panaðus vaizdas ir literatûroje. Þinau kelis litera-tus, kurie raðë knygas apie narsius liaudies gynëjus ir þiaurius banditus, bet so-

92„M

etø

“ an

keta

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 92

93

Po

þiû

riai

vietø laikais jø nespausdino dël prastos meninës kokybës. Dabar jie tuo dþiau-giasi, nes knygas iðleido vëliau, laisvos spaudos dienomis, kai banditus pavertëstribais, o liaudies gynëjus – partizanais. Pataikë á temà. Tik meninë tø veikaløkokybë nuo to nepasidarë geresnë. Þinau kelis autorius, kurie dþiaugiasi, kad so-vietø laikais neiðleido jø ateistiniø romanø ir dabar jie ramia sàþine gali vaikð-èioti á baþnyèià. Bet ar galima tokius þmones smerkti ar niekinti? Net Vieðpatspaklydusià avá mylëjo labiau nei kitas.

Gyvename tarp þmoniø, ir kito asmens, grupës, partijos, valdþios nuomonëpasidaro labai svarbi. Jokioje saloje, tyruose ar kosmose nuo jos nepasislëpsi. Þi-niasklaidos balsas skverbsis net per karsto lentas. Aukðtins, girs ar drabstyspurvais kaip Salomëjà Nërá.

Prisitaikëliø bûta ir bus visais laikais ir visose visuomenëse. Kuo daugiau de-mokratijos, tuo daugiau kompromisø. Man labiau pavojingas atrodo kietakaktistiesos skelbëjas. Savo þodþiais, o daþnai ir veiksmais jis tik sukelia destrukcijà,þadina kito asmens nuolankumà arba agresijà, kurios pasekmës: baimës jaus-mas, neurozës, kerðtavimas, brutalios jëgos panaudojimas. Juk bendros teisybësnëra, ir kas bûtø, jei kiekvienas imtø gyventi ir reguliuoti kitø individø gyveni-mus vien pagal savo individualià moralæ bei supratimà? Netgi pasakose apienuogà karaliø jo nuogybæ gali pastebëti tik vaikas, juokdarys ar pamiðëlis. Apietai raðiau „Gusto istorijose“. Kol gyvuos þmonija, konformizmas buvo ir liksaktualus.

O didþiausias konformistas yra vanduo, kuris prisitaiko prie bet kokios erdvi-nës formos. Bet substancija ir jo formulë lieka.

ROMAS DAUGIRDAS

1. Kokias asociacijas sukelia pats skaièius – tûkstantis? Pagal tautos ilga-amþiðkumà nesame autsaideriai Europoje. Aiðku, neprilygstame autochtonams(su iðlygom) – baskams, graikams, albanams, keltams (bretonams, velsieèiams,airiams, ðkotams). Bet yra kur kas jaunesniø tautø – bosniai, kroatai, ukrainie-èiai, baltarusiai. Mes vienoje gretoje (plius minus vienas kitas ðimtmetis) su ang-lais, danais, ðvedais, norvegais, lenkais, èekais ir t. t.

Lietuvos nueitas kelias man primena gana populiarià studentiðkà situacijà,kai sekasi nesëkmëje. Na, pavyzdþiui, nespëjai prieð egzaminà perskaityti pen-kiø bilietø ir vienà jø iðtrauki. Bet tà vienintelá, á kurá dar gali kaþkà atsakyti.

Nesëkmingas pirmas krikðto bandymas (Mindaugas) mus pasmerkë dviejøðimtmeèiø kovoms su kryþiuoèiais. Praradome apytiksliai milijonà gyventojø.Kai kurie demografai teigia, kad jei ne ðis praradimas, lietuviø dabar bûtø maþ-daug 10–12 milijonø. Bet vis dëlto atsilaikëme, skirtingai nei prûsai, jotvingiai,galindai ir kitos baltø tautos (gentys).

Krëvos ir Liublino unijos pradëjo pragaiðtingà polonizacijos procesà, bet ke-liems ðimtmeèiams nukëlë mûsø ásiurbimà á Rusijos imperijà.

Treèiasis Þeèpospolitos padalijimas nulëmë valstybingumo praradimà, betprasidëjusi rusifikacija paradoksaliai ðiek tiek neutralizavo jau stipriai ásibë-gëjusià polonizacijà.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 93

XIX a. sukilimai ir 1920 m. lenkø invazija pareikalavo daug aukø. Be to, suki-limai sustiprino nacionalinæ priespaudà. Viena pasekmiø – lotyniðko raðto drau-dimas, kuris galutinai suformavo nacionaliná identitetà lietuviø kalbos pagrin-du. Á uþmarðtá pasitraukë tautiðkai sunkiai apibrëþiamas tapatinimasis su LDK.Tiesa, praradome gausø lenkiðkai kalbëjusiø, bet save lietuviais laikiusiø in-telektualø ir kultûrininkø sluoksná.

Neiðvengëme Antrojo pasaulinio karo mësmalës. Bet jei ne ðis karas, Lietuvaðiandien bûtø ir be Klaipëdos, ir be Vilniaus.

Manau, panaðiø epizodø galima surasti ir daugiau.Ðiandieninis lietuvis yra visoks. Kaip ir estas, rusas, anglas, amerikietis. Jei

nori atsakyti, koks gi jis, turbût tektø uþsiimti spekuliacijomis apie kaþkoká sta-tistiðkai vidutiná lietuvá. Kadaise net buvo platinta anketa ðia tema. Jei ne-klystu, paaiðkëjo, kad statistinis lietuvis labiausiai nekenèia lenkø, yra pavydus,linkæs á saviþudybæ, religiniu atþvilgiu gana indiferentiðkas (nepraktikuojantiskatalikas). Bet suradæs du pakaitalus tikëjimui – krepðiná ir prekybos centrà.Dar nuo savæs pridursiu – nekrofilas, nes mirusius myli labiau uþ gyvuosius –stato artimiesiems pretenzingus barokinius paminklus, o kapà tvarko kaip savokolektyviná sodà.

Atsimenu, senelis (savanoris ir rezistentas) nuo vaikystës „kaldavo“, kad Lie-tuva – tai trys „ð“. Ðûdinas klimatas, ðûdina valdþia, ðûdina tauta. Kai paklaus-davau, ar vertëjo dël tokios tautos prarasti aká (prie Giedraièiø) ir „atpilti“ tiekmetø Dþezkazgano kasyklose, jis susidrovëdavo ir tiktai kaþkà neaiðkaus nu-mykdavo. O prieð mirtá papraðë, jei ámanoma, palaidoti ne toliau kaip per ðimtàmetrø nuo J. Basanavièiaus. Ir mano tëvai, versdamiesi per galvà, tai padarë.

Kai po Atgimimo buvau Maskvoje, në vienas vietiniø rusø neabejojo, kad mes,lietuviai, suþlugdëme sovietinæ imperijà. Taip, objektyvûs veiksniai egzistavo, betbe subjektyviø pirmieji nebûtø „suveikæ“. Lietuva ir atliko ðià subjektyvaus led-lauþio misijà. Gal tai savotiðka kompensacija uþ 1940-øjø okupacijà.

Be to, esame gana darbðtûs ðiaurieèiai. Lietuvoje be stogo, drabuþiø ir paèiøiðauginto maisto neiðgyvensi. Tad mes pasmerkti vëliau ar anksèiau gyventi ge-rai.

2. Turbût ne paslaptis, kad lietuviø muzika, vokalas, dailë, teatras, ið daliesir kinas (Ð. Bartas, A. Stonys) yra europinio lygio. Neatsilieka ir poezija. Pagrin-dinis stabdys – vertimai. Tikiu, kad vakarieèius turëtø sudominti ir mûsø proza:S. T. Kondrotas, R. Gavelis, J. Kunèinas, S. Parulskis.

Lietuviø meno savitumo ðaknys ir resursai slypi „atsilikime“. Ðimtmeèius ag-rarinëje terpëje uþkonservuota mûsø kultûra iðsaugojo daugiau (lyginant su va-karieèiais) archetipiniø archajiniø figûrø ir þenklø, maþiau pasidavë niveliacijai,kurià lëmë europietiðkos civilizacijos raida.

Neþinau, kas yra „Europos dvasia“. Jeigu tai mëginimas antropomorfizuotiEuropà, jis ne visai korektiðkas. Nes dvasios yra mitologijoje, burtuose, magijojeir mistiðkame mene. Tikriausiai klausimø kûrëjai turëjo omenyje Europos kul-tûrà ar civilizacijà. Ji didinga savo iðtakomis, pamatu: antika plius krikðèionybë.Deja, vëlesnë raida nulëmë sinkretiðkumo praradimà. Europos kultûra ágijo tie-siná-taðkiná pobûdá. To pasekmë – perdëta technologizacija ir totalitariniø ideo-logijø gimimas. Ðiais globalizacijos laikais atsiranda galimybiø kultûrinei kon-vergencijai, kuri gali kiek nugludinti aðtriausias briaunas. Ar bus pasinaudotaðiomis galimybëmis – neaiðku, nes paraleliai vyksta ir atvirkðtinis procesas (is-lamo radikalizacija). Dvideðimtas amþius gerokai pakirto uþliûliuojantá tikëjimà

94„M

etø

“ an

keta

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 94

(ypaè gajus jis buvo devyniolikto amþiaus pabaigoje) þmonijos raidos „tobulëji-mu“.

3. Daþnai susidaro situacija, kai ið esmës tas pats reiðkinys ávardijamasskirtingomis sàvokomis. Skiriasi tik semantinio lauko valentingumas. Pavyz-dþiui, ðnipas ir þvalgas. Ðiuo atþvilgiu labai arti konformizmo yra adaptacija. Betpastaruoju atveju negatyvaus prieskonio yra daug maþiau.

Kas yra kultûrinë adaptacija? Tai – tradicijos ásisavinimas. Tai pirmas irneiðvengiamas bet kurio menininko kûrybinës raidos etapas. Be jo visos inovaci-jos pakimba ore. Juk negali lauþyti tai, ko neþinai. Konformizmas – nekritiðkassustingimas ðiame pirmajame etape. Tikras kûrëjas paprastai nueina toliau, neskiekvienas laikotarpis amþinai prieðtarai tarp þmogaus ir aplinkos ávardytigimdo savus þenklus. Juos reikia pajusti, iðtraukti ið oro ar Dievo.

Socialinë adaptacija – tai socializacija (prisitaikymas prie visuomenës normøir standartø). Ðis procesas – nevienareikðmis. Já suvokti padeda amþiaus tarp-sniø psichologija. Kiekvienas „normalus“ paauglys, atrasdamas já supantá pasau-lá, pastebi daugelio ásigalëjusiø vertybiø tariamumà ir scholastiðkumà. Tai nu-lemia paauglystës krizæ ir jaunatviðkà maiðtà. Vëlesnë branda apnuogina nega-tyvizmo reliatyvumà ir maiðto destrukcijà. Prasideda laipsniðkas pasaulio pri-jaukinimas (jeigu jaunuolis neevoliucionuoja, jis virsta sociopatu). Anglosaksaiteigia, kad nevisavertis toks þmogus, kuris jaunystëje nenorëjo bûti revoliucio-nieriumi, o subrendæs netapo konservatoriumi.

Socialinës adaptacijos procesas dramatiðkas, nes, dar nespëjæs priprasti prieaplinkos, pradedi jai svetimëti – iðeina, pasitraukia mylimi þaislai ir þmonës,kurie buvo neatsiejami tavo adaptacijos palydovai.

Visuomeninis konformizmas – sàmoningas ar nesàmoningas pasyvumas savoaplinkai. Kai nemëginama jos kritiðkai inventorizuoti. Norëèiau kiek reabilituotisocialiná konformizmà ið etnocentriniø pozicijø – þinome, jog kas antra lietuviøkarta stipriai iðretëdavo per sukilimus ir karus. Kad ir kaip þiûrëtume á konfor-mistus, bet jie iðsaugojo fiziná mûsø tæstinumà. Ir gimdë vaikus, kurie vël galëjomaiðtauti.

Ðiandienos sàlygomis ðis konformizmas bûtø nepateisinamas, nes kaip tikaktyvumo, pilietiðkumo stoka yra daugelio mûsø bëdø (netobulos demokratijos,korupcijos ir t. t.) prieþastis.

Manau, ðie reiðkiniai bus aktualûs tol, kol þmonija gyvuos kaip sociumas.

95

Po

þiû

riai

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 95

96

TOMAS REKYS

Ið Lietuvos sugráþus

Labas! Tai jau sugráþot? Kaip kelionë, kaip gyvenimas ten, Lietuvoje? – pa-sveikino mane tautietë pardavëja nedidelëje rusø parduotuvëje Èikagoje. Að dai-riausi prekiø, o ji krapðtësi apie vitrinas. Aèiû, viskas gerai, – numykiau nenorë-damas leistis á pokalbius.

Pardavëjà paþinojau ið matymo, ji daugiau paplepëdavo su mano þmona, kaiatvykdavome èia apsipirkti. Tà kartà þmona buvo kaþkur nutolusi – tyrinëjoprekes, kaþkà rinkosi. Gráþusi ið Lietuvos gal lygino kainas, svarstë, ar verta tàar anà pirkti...

Tai kaipgi ten, Lietuvoje? – neatlyþo tautietë, kuriai atsakymas ir taip buvoaiðkus. Já iðskaièiau tiek ið jos klausimo intonacijos, tiek ið akiø, ið laikysenos.Jos akys þibëjo viltimi, kad ðtai tuoj patvirtinsiu tai, kam ji nekantriai buvo pasi-ruoðusi linksëti: taip, ji pritarianti, kad ten viskas blogai, dar blogiau, nei vakarar prieð metus. Ir apskritai – pagal amerikieèiams bûdingà galvosenà: uþ Ame-rikos ribø pasaulyje yra vien tik maras, badas ir karas...

Deja, jos nepaguodþiau: Lietuvoje gyventi geriau nei èia. Atlyginimo ir kainøsantykis maþdaug atitinka amerikietiðkàjá. Lietuva turtëja, graþëja sulig kiek-vienais metais, ið ðalies tai matosi ypaè gerai.

Iðgirdusi toká visiðkai netikëtà atsakymà, apstulbinta pardavëja net atsiloðë.Ið jos veido ir iðsprûdusio neaiðkaus „fe!“ iðskaièiau paniekà ir desperatiðkà ban-dymà pasiprieðinti mano propagandinei dezinformacijai kaip kokiam þalingamuþkratui. Ir ji tuojau pat piktai perëjo á puolimà: kà jûs man èia pasakojate, aðne tokia kvaila – kas savaitæ pasiðneku telefonu su artimaisiais Lietuvoje, patiten buvau prieð porà metø ir þinau, kad ten tik blogai ir kas dienà vis blogiau, irnieko gero ten nebus!

Laimei, priëjo þmona ir noriai ásitraukë á pokalbá, perimdama iniciatyvà irpalaikydama mano mintis. Tik tas jø pokalbis virto á man nelabai suprantamøiracionaliø patyrimø kratiná. Visgi pyktis nenorëjau, tad meèiau kelias frazes irLietuvos nenaudai, Amerikos gerovei, taip sakant. Juk Lietuvoje irgi ne viskasgerai.

Amerikieèiai, kaip þinoma, apie save yra labai geros nuomonës ir á kità pasau-

PATIRTYS

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 96

97

TO

MA

SR

EK

YS.

Ið L

ietu

vos

sug

ráþu

s

lá þvelgia ið aukðto, kitaip jie tiesiog nemoka. Tokias jø nuostatas gana greitaiperëmë ir naujieji imigrantai lietuviai. Man paèiam, prisipaþinsiu, imponuojaamerikieèiø polinkis didþiuotis bet kokia savo gyvenimo patirtimi, vertinti netsmulkmenas. Gal todël, kad jie niekada nepatyrë socialistinës sistemos letenos.Ðioji eiliniams þmogeliams viskà tik dalydavo: deficitines prekes, butus, visokiasprivilegijas, taèiau dalydavo visada labai ðykðèiai, kukliai. O þmonës buvo giliaiásitikinæ, kad yra verti kaþko daugiau nei, sakykime, vadinamøjø chruðèioviðkøvirtuviø. Jos bûdavo vos keliø kvadratiniø metrø dydþio, neretai ir be langø –kaipgi nekritikuosi valdþios, kaip nesiskøsi ir neaimanuosi dël blogo gyvenimo!Todël labai stebëjausi, kai tokias pat ir net dar maþesnes virtuves pamaèiauDauntauno dangoraiþiuose. Dar labiau stebëjausi, kad nesutikau në vieno ame-rikieèio, kuris dël jø skøstøsi. Taip, kalbëdavo man toks ðios ðalies patriotas, yra,kas ðeimininkauja ir didesnëse virtuvëse, bet kodël þmogus turëtø bûti nepa-tenkintas tuo, kà turi? Juk galima ir visai nieko neturëti! Ir bûtinai pakvies pasi-groþëti Dauntauno vaizdais pro savo buto langus. O jei þmogelis gyvena kokiamenors Èikagos kolchoziniame puskaimyje, t. y. standartizuotame priemiestyje, kuryra galimybës turëti jau gal net milþiniðkà virtuvæ, jis, be abejonës, tik ir kalbësapie jà, dþiûgaus dël savo buitinës erdvës galimybiø. Ið tiesø lietuviø emigrantøgyvenimas su Dauntaunu paprastai nieko bendra ir neturi. Visi emigraciniaicentrai nuo pat pokario metø kûrësi tik provincialiuose Èikagos priemiesèiuose.Taèiau ar kas nors kada nors dël to skundësi? – klausdavo manæs senbuviai. Èiapabrëþiama tik tai, kas gera ir pozityvu.

Taip nuo seno ásitvirtino nuomonë, kad viskas Amerikoje yra tik gerai, o Lie-tuvoje – tik blogai. Tokia pozicija buvo teisinga kalbant apie sovietiná periodà, betji iðliko kaip màstymo inercija ir mûsø laikais. Taèiau ar ir nepriklausomojeLietuvoje viskas turëtø bûti blogai? Tuo labiau, kai ji nuolat maitinama EuroposSàjungos dotacijomis. Manau, ðià ásisenëjusià vertinimo tradicijà lemia elemen-tari psichologinë prieþastis: juk taip sunku sau ir kam nors kitam prisipaþinti,kad mano emigracija buvo didelë gyvenimo klaida. Gal net katastrofa.

Suprantama, emigracija pateisinama visokiø persekiojamøjø, karo pabëgëliøatveju, taèiau kaip ávardyti treèiàjà Lietuvos emigrantø bangà, beje, paèià di-dþiausià istorijoje? Per vienà televizijos diskusijà girdëjau intelektualiø emig-rantø taiklø apibûdinimà: tai socialiniai saviþudþiai. Jie kalbëjo apie aukðtesnëssavimonës emigrantus, nors, manau, ir paprastiems þmonëms ne tas pats, kurdulkes ðluostyti... Kaip toje dainoje apie vargetà, kuris dþiaugiasi iðlikæs Lie-tuvoje: nors ir gavau á snuká, bet nuo savø, ir dël to ramu...

Emigracijos palyginimas su saviþudybe turi ir realø istoriná pagrindà. Jukemigracija ið tiesø yra kaip ir tremtis, o ðioji senovëje (vadinamasis ostrakizmas)bûdavo taikoma kaip alternatyva mirties bausmei. Visgi mûsø aptariama temasaviþudþio terminas reikðtø pasirinkimo emigruoti pasekmæ. Pirminës emigra-vimo prieþastys bei aspiracijos toli graþu nëra tokios minorinës. Jos paremtosverslo idëjomis, þmonës emigruoja turëdami pozityviø tikslø, planø, vilèiø ir t. t.Deja, daugiausia tai bûdavo sumanymas tokiø þmoniø, kurie apie verslà niekoneiðmanë, kuriø dalia buvo ir toliau vargti, nesvarbu kur: ar nepriklausomojeLietuvoje, ar laimës ðalyje Amerikoje. Na, tarkim, ne vargti ir ne vergauti, o pras-mingai dirbti – taip èia esame skatinami vertinti amerikietiðkà egzistencijà. Tikto darbo prasmë yra labai paprasta: kiekvienà pastatyti á vietà...

Ar gali paprastas darbininkas gerai gyventi? Gali! – ðaukë aplinkui visaspasaulis tais Sàjûdþio laikais, o tos ideologijos vienas stipriausiø garantø buvokaip tik emigracinë perspektyva – vadinamoji „þalioji korta“. Tikras bilietas á

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 97

98P

atir

tys

dangø. Juk kapitalizmà tada supratome kaip galimybæ padoriai gyventi iš pa-prasto, normalaus darbo...

Pavyzdþiui, beveik prieð deðimtmetá, dar prieð emigracijà, kalbëjausi su vienujaunuoliu, kuris, porà metø Amerikoje patriûsæs vairuotoju, Ðeðkinëje nusipirkopuikiausià dviejø kambariø butà. Deja, ðá atvejá prisiminiau jau vëliau – klausy-damasis JAV dipukø pasakojamà istorijà apie maþdaug pirmaisiais pokariodeðimtmeèiais loterijoje iðloðusá èikagiðká. Tas laimingasis visus laimëtus pini-gus ástengë per trumpà laikà iðtaðkyti Las Vegaso kazino (loterija – kaip taipaprasta! – ðaukë jis), o gráþusá já galutinai pribaigë valstybë, reikalaudama mo-kesèiø ið tø pinigø, kuriø jau nebebuvo... Man ástrigo viena specifinë ðios istori-jos detalë: bilietas buvo pirktas kioske, prie kurio vëliau, pagarsinus laimingàjá,nuvilnijo ilgiausios eilës.

Amerika ir yra kaip tas laimingasis kioskas, dalijantis geidþiamas „þaliàsiaskortas“. Gal taip ir bûtø, jei pasaulis bûtø tik toks, kaip já ásivaizduoja vargetosir naivuoliai. Deja, jis yra kitoks. Pasaulá valdo dësniai, kuriø, sakoma, nesupaisone tik paprasti þmogeliai, bet ir apsukrûs birþø makleriai. O gyvenime laimi tie-siog pirmieji, spëjæ pripulti ten, kur reikia. Taèiau tiek að su savo ðeima, tiek dau-gelis mano sutiktø emigrantø ðioje gyvenimo loterijoje nebuvome pirmieji. Kaipir ta mano paðnekovë pardavëja. Ji èia atsibaladojo su ðeima ið kaþin kokioLietuvos rajono, pardavusi turëtà trijø kambariø butà. Juk reikëjo lëðø kelionei,gyvenimo pradþiai, kaip ir bet kokio verslo pradiniam kapitalui. Deja, nuvykus átà svajoniø iðsipildymo ðalá, neribotos galimybës baigësi, viskas ëmë gráþti ásavas vagas.

Pirmiausia iðaugo ne tik Ðeðkinës, bet ir visos Lietuvos bûstø kainos. Ðok-telëjo ne kartà ar du, bet net iki deðimties kartø. Ir dabar poros metø triûso tojeAmerikoje nebeuþtektø net Ðeðkinës butui. Jam uþdirbti reikëtø gero gyvenimogabalo, o jei ásigilintume, rastume, kad ir viso gyvenimo gali neuþtekti.

Tiesa, kartais ir bëdþiø svajonës iðsipildo. Juk visada atsiras vienas kitas, ku-ris net nuo dugno þvaigþdes pasiekia. Tada, kaip toje loterijoje, laimingàjá visiemsrodo, demonstruoja: va koks ðaunus gali bûti ðis gyvenimas! Visi – á kazino!.. Nao praloðusiøjø masë – tai kaip kosmoso dulkës. Jø – milijardai, tik jos nieko ver-tos ir jø niekam nerodo.

Jos ið tiesø nieko vertos. Ðtai vieni nuskubëjo emigracijos keliais fiziniu dar-bu turto krauti. Patyræ, kad laimëjo ne keliautojø kategorija, o namisëdos – t. y.tie, kurie vertino nekilnojamàjá turtà, bent jau tai, kà turëjo – ëmësi þmonës irèia, Amerikoje, nekilnojamuoju turtu bizná kalti. Kai kuriems pavyko, bet kaipvisada – pirmiesiems... Tai gana paprasta. Perki aplûþusá, apgriuvusá namà (aið-ku, imdamas kredità), já suremontuoji, atnaujini ir parduodi jau brangiau, kadgautum pelno. Bet taip atsitiko, kad kaip tik ðito biznio bumo virðûnëje Amerikàiðtiko ekonominis krachas. Niekas dabar tø butø nei namø nebeperka, nes ne-áperka, o ir ápirkæ neatlaiko bankø spaudimo, kai tie savo klientus nuolatos irplaningai smaugia mokesèiø këlimu (bankai neva taip daryti yra priversti, bettai jau kita tema). Taigi restauracinës statybos biznis baigësi totaliniu bankrotu.Daþnas buvo prisipirkæs net po keletà namø, o tai – remonto iðlaidos, keleriø me-tø darbai. Ir viskas – á balà, bankui – á skolà. Að pats tuo bizniu neuþsiëmiau, betdaþnai pamàstau apie tuos sugriuvëlius. Tai gera gyvenimo dësnio iliustracija:kur trumpa, ten trûksta. Amerikietiðka egzistencija netenka laimëjimø horizon-to, o emigrantai – gráþimo á Lietuvà galimybës.

Þinoma, pasitaiko ir gráþtanèiø. Apie milijonierius, kurie garsinasi Lietuvojesavo turtais, èia nekalbu, apie juos ir taip visi viskà þino. Bet pirmiausia tokiø

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 98

neminiu todël, kad jø padëtis, kad ir kokiu prakaitu bûtø pasiekta, man visgirodosi kaip gyvenimo loterija, kuri visada yra daugiau tik išimtis nei taisyklë.Gal tai net savotiðka gimimo loterija: sakoma, jog ið ðimtø milijonø spermato-zoidø tik vienas tepakliûva á kiauðialàstæ, o kad tas laimingasis spermatozoidasdar turëtø ir verslininko gyslelæ – vël tik koks vienas ið aibës...

Tad remtis laimingomis iðimtimis – tai tarsi stoti á eilæ prie to kiosko. Reikiakalbëti apie paprastus þmones, priklausanèius darbininkø masei. Paþástu ðtaivienà tipiðkà nelegalà – sunkiøjø sunkveþimiø vairuotojà, kuris nusprendë gráþtiá Lietuvà. Jam jau per penkiasdešimt, darbas Amerikoje darësi per sunkus, ogimtajame Lietuvos rajone jo laukë neparduotas namas. Gráþo, taèiau atsiveþtossantaupos greitai tirpo namo remontui, jas rijo ir kuras þiemos metu. Taèiausvarbiausia – jis tai, gyvendamas svetur, buvo visiðkai pamirðæs – bet kokiamdarbui Lietuvoje jis jau per senas! (ðtai tokios problemos Amerikoje nëra). Þmo-gus pasijuto vieniðas, paþemintas ir niekam nereikalingas. Gyvenimas gráþo ávargo vëþes, ir tada buvusi Amerika, kurioje, be sunkaus darbo, jis taip pat niekokito neturëjo, ëmë jam rodytis spalvotu sapnu apie rojø... Kadangi Amerikoje jisbuvo nelegaliai, sugráþti ten jau nebegalës. (Ar dabar, pasikeitus politinei situa-cijai, buvæ nelegalai galës patekti á Amerikà – to neþinau.)

Tad, remdamasis tiek savo patirtimi, tiek kitais pavyzdþiais, esu priverstaskonstatuoti, kad gyvenimas ið tikrøjø visur toks pat. Niekur nëra lengva, o emig-racinis biznis iðties gerokai slidus. Èia þmogus rizikuoja ne vien finansais ir tur-tais, bet ir visu savo gyvenimu. Sugriovus já Lietuvoje ir neradus patikimo uostokaþkur anapus, liksi pakibæs tarp dangaus ir þemës. Kalbant apie reemigracijà –kiekgi galima þaisti tokiu „bizniu“? Bepigu vienam. O jei su šeima, vaikais?..

Beje, Amerikoje ásikûrusio jaunimo poþiûris á Lietuvà yra atviresnis neivyresnio amþiaus þmoniø. Kalbëdamasis apie emigracijà su vyresniais daþniau-siai tik apsipykdavau (kaip ir su ta pardavëja), o bendraudamas su jaunimupatyriau tarp jø vyraujanèià nuomonæ, kad Lietuvoje visgi yra geriau, smagiau,laisviau, tegul ir su kuklesnëmis lëðomis. Taèiau tai dar jokiu bûdu nereiðkia,kad jie turëtø verþtis ton Lietuvon. Juk yra konkreti gyvenimo realybë: jie gyve-na èia, ir viskas. Negi reikia kartoti tëvø klaidas?..

Vis dëlto ðiokiø tokiø vilèiø yra ir Lietuvos pasiilgusiems tautieèiams. Jos,beje, paremtos konkreèiais kapitalizmo veiksniais, kad ir tokiu jo dësniu: kuoblogiau mano artimui, tuo geriau man... Ðtai tikimasi, kad Amerikoje ekonomi-ka kils, o Lietuvoje skelbiamas jos nuosmukis. Tai reali galimybë daugumaiemigracijos bëdþiø iðpildyti savo svajonæ: sugráþti á Lietuvà ne vël nugaros lenk-ti, o pasijusti svaresniu. Nusipirkti padoresná bûstà (ar bent atgauti prarastà),ágyti dar ðiokio tokio turto ir iškilti virš pilkos, vargingos masës. Juk gyvybë ne-gali nesistiebti aukštyn...

Nors manau, kad ir koks bûtø tas gyvenimas Lietuvoje, pasaulis ið jos visadarodosi ir rodysis tik geresnis. Taip jau yra, nes þmonës ið gyvenimo pirmiausiatikisi kaþko tokio, ko patys neþino. Kaip toje rusø pasakoje: nueik neþinia kur,atneðk neþinia kà. Jau nebepamenu, kaip ta pasaka baigësi, kaip herojus ið-sprendë ðià sukto karaliaus uþduotá, bet man ðiais laikais uþduotis bûtø visiðkaiaiðki: danginkis á Amerikà ir atgabenk dolieriø...

Apie knygas

Kai lankiausi Lietuvoje prieð ketverius metus, aptikau, kad nebëra antikva-riato knygyno J. Basanavièiaus gatvëje. Vietoje jo – kaþkokia nauja madingø dra-

99

TO

MA

SR

EK

YS.

Ið L

ietu

vos

sug

ráþu

s

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 99

buþiø parduotuvë. Ðià naujovæ tuomet priëmiau itin neigiamai, man tai pasirodëvos ne pasaulio pabaiga, bent jau tikra dvasios mirtis, absoliuti kapitalizmo per-galë ir t. t. Taèiau atvykæs dabar, pats ëmiausi tvarkyti kaþkada turëtà bib-liotekà, kurià vis dar saugojo mano mama savo kukliame butuke, nepaisant to,kad ir pati turëjo nemaþa beveik tø paèiø knygø. Mano knygos buvo suspaustos,sugrûstos á vienà spintà, kurià nusprendëme likviduoti kaip senà ir nebemadin-gà. O su ja ir mano knygas. Pats taip nusprendþiau pasvarstæs, kiek man likobegyventi ir kaip bei kam skirstomas laikas šiame gyvenime. Realiai ir blaiviai.

Perþiûrëjau tas savo knygas. Tai buvo kone absoliuèiai visiems sovietinio lai-kotarpio intelektualams þinomos, daugelio turëtos knygos, taip pat ávairûs menoalbumai. Knygø daug, visø net nespëjau perskaityti (taip jau netikëtai mus uþ-griuvo ta nepriklausomybë). Taèiau jos savo funkcijà, galima sakyti, atliko. Taibuvo svarbiausias atsilaikymo prieð sovietinio bukinimo ideologijà veiksnys. Jukknygos tada buvo vertinamos kaip dvasios penas, kaip idëjinë atspara. Daugelisjø buvo deficitinës, taèiau kam jø reikëdavo, tas jas ir gaudavo. Knygø tada ne-iðleisdavo tiek daug kaip dabar, tad buvo ámanoma surinkti kone visus, kultûrospoþiûriu vertingesnius leidinius. Kad ir pas kà tada nueidavai á sveèius – len-tynose puikuodavosi tos paèios mielos, puikios, gerai þinomos knygos. Tos paèiosfilosofijos, literatûros, mitologijos, religijos temos... Bûdavo apie kà pakalbëti, pa-siginèyti, iðlieti emocijø...

Ðiuo metu knygos leidþiamos, aiðku, visapusiðkai geresnës bei ávairesnës.Jose nëra jokios cenzûros pëdsakø, o mokslo knygose bei vadovëliuose – mark-sistinës interpretacijos. Kiekvienu klausimu dabar galima gauti kur kas tiks-lesnæ informacijà kad ir internete nei tose sovietiniø laikø enciklopedijose.

Kitas reikalas – pasiûlos perteklius. Anksèiau, bûdavo, uþsuki á knygynà tikë-damasis rasti bent vienà gerà knygà, o gavæs – dþiaugiesi, eini namo ir skaitai.Dabar uþeini á knygynà, o prieð tave – kone viso pasaulio klasika, knygø pri-krauta nuo grindø iki lubø, ir nebeþinai, kà rinktis. Tuo labiau, kad vis vienadaug neápirksi. O ápirkæs – kà veiksi su tomis knygomis? Negi sëdësi ir skaitysi?Bet kokia þmogaus veikla kapitalizmo epochoje turi bûti rentabili. Poilsis suma-þintas iki minimumo, o knygos juk atima daug laiko. Ypaè tos, kurias reikia skai-tyti rimtai, ásigilinus. Skaityti tikslinga tik tas knygas, kurios neða pelnà, kuriosreikalingos darbui, profesijai.

Kaip kartà pasakë vienas mano draugas, ðiandien knygos – tai tik informaci-ja. Anksèiau jos eidavo á ðirdá, pasotindavo sielà. Kadangi vis viena jutome tàknygø, kaip ir bet kokiø kitø prekiø, stygiø, taip ir tos informacijos troðkome visdaugiau. Dabar tarsi burtø lazdele mostelëjus – informacijos per akis; jos yratiek, kad jau ir gyvenimo nebeuþtektø viskam suvirðkinti. Norëjote jos? Ðekit! Irjauti, kad ði taip anksèiau trokðta informacija dabar uþplûdusi tarsi lavina, ta-èiau daugeliu atvejø ji tapusi bereikðmë, bevertë. Jos bevertiðkumas – jos gau-soje, kuri tik patvirtina senøjø klasikiniø laikø dvasios mirtá. Juk bendra ten-dencija yra tokia: elitinë klasika keièiama á „Pleibojaus“ kultûrà. Beje, klasikinëkultûra mus išmokë supratingai þvelgti ir á apnuogintà þmogaus kûnà, adek-vaèiai vertinti kad ir „Pleibojaus“ fenomenà. Mes mokame supratingai paþvelgtiá paèias intymiausias þmogaus bûties gelmes. Klasikinë kultûra iðugdë esminesmûsø vertybines nuostatas.

O kà ðiandien veikti su senàja klasika? Man pasirodë, kad aplinkui vykstatam tikras simbolio ásikûnijimo procesas, kai pavadinimas darosi svarbesnis uþpatá daiktà. Ðtai kaþkada klasikiniø knygø stoka reiðkë jø vertæ, kaip kad yra suviskuo, kas reta. Þemëje daug plikø akmenø, bet reta tarp jø – aukso. Kam teko

100P

atir

tys

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 100

101

TO

MA

SR

EK

YS.

Ið L

ietu

vos

sug

ráþu

s

Sibiro miðkuose ieðkoti þenðenio ðaknies, tas þino, kad dilgëliø gausa yra þenk-las – toje vietoje galima tikëtis rasti ir tà brangià ðakná.

Taigi tos klasikos turime daug, visos lentynos perpildytos. Ji ir toliau laiko-ma vertybe, bet gal tik ið inercijos, ið principo. Kapitalistinëje sistemoje viskastik vartojama, o klasikos nesuvartosi. Jos skaitymas atimtø brangø laikà, kuristaip reikalingas prekës gamybai ir menkoms poilsio valandëlëms. Ji naudingalabiau kaip prestiþinës kultûros þenklas, kaip vertës simbolis. Ir kiek galimaaukotis toms aukðtoms materijoms? Atrodo, kad knyga imama vertinti labiaudël apipavidalinimo, brangios išvaizdos, išgarsinto autoriaus vardo, populiariosleidyklos...

Senos sovietinës knygos palyginti buvo ganëtinai primityvios – neádomiosiliustracijos, blankûs virðeliai. Daugelis jø paseno moraliðkai, ðiandien jos neturinet antikvarinës vertës, tuo labiau, kad ir paties knygø antikvariato nebëra.Kadaise jos stiprino mûsø dvasià, ugdë idealizmà, o dabar jø tiesiog nëra kurdëti, jos niekam nereikalingos. Na, gráþtant prie mano konkretaus atvejo, tai jautikra dilema. Seniai nebegyvenu Lietuvoje, nebeþinau, ar kada nors gráðiu. Nega-lëèiau tø knygø gabentis ir á Amerikà: ten jos jau tikrai bûtø visiðkai bepras-miðkos, ypaè kai ðiais krizës laikais stengiuosi visam savo turtui suteikti pa-rengtø lagaminø apimtis. Kad, patekus á bankrotà, bûtø maþiau vargo su daik-tais.

Tad kur man tas knygas dëti? Paskambinëjau Vilniuje vienam kitam drau-gui, paþástamam: gal kartais norite?.. Matyt, keistas jiems buvo mano pasiûly-mas, – verèiau tas amerikonas susiprastø pagalvoti apie dolerius... Senas kny-gas daugelis ir patys buvo vienaip ar kitaip likvidavæ, o jei dar kur jø buvo uþsi-likæ, tai beveik visos tos paèios, kurias jiems desperatiðkai siûliau að. Juk anaislaikais mûsø namø bibliotekos buvo unifikuotos – kaip ir mûsø gyvenimai. Galnet – nedràsu ir pagalvoti – kaip ir mûsø mintys, visas tas mûsø iðaukðtintasmàstymas. Homo sovieticus intellectualis?

Neturëdamas daug laiko – reikëjo rengtis kelionei atgal – pasielgiau dras-tiðkai: iðneðiau visas tas knygas á ðiukðlynà. Tiesa, sudëjau jas graþiai ðalia ðiukð-liø konteineriø. Kartkartëm uþmesdavau aká pro langà – gal jau jas kas norsrenkasi? Gal visgi kam nors jos dar reikalingos? Deja, porà priklydusiø pavargëliølabiau domino konteinerio turinys kaip maisto galimybë (anuo metu tokiø vaizdøvieðai nematydavome), o dar po kiek laiko knygas pamaèiau iðvartytas, iðmëtytastarp visokio ðlamðto. Matyt, vaikëzai ar ðiaip kokie valkatos pasidarbavo. Ir pa-galiau, pravaþiavus ðiukðliaveþei, aplink konteinerius – ðvari tuðtuma...

Taip að palaidojau savo sovietiniø laikø reliktus. Bet guodþiausi, kad savofunkcijà tos knygos vis dëlto atliko. Nenuëjau valkatø keliais, netapau ir komu-nistu, taip pat ir karjeristu, na ir t. t. Jos neiðgelbëjo manæs tik nuo emigracijos.Bet kà ten gali knyga, kai tavæs laukia naujojo pasaulio rojus! Ir á anapus jønenusineði. O jei kalbëtume apie þemiðkà egzistencijà, tai ar ne rojø èia mes irkuriame? Ir kuriame visiðkai pagal Kristaus pamokymà: netinka naujà vynà ásenus maiðus pilti... Ðtai tas pats Vilniaus knygø antikvariatas: juk tai praeitis,kuri naujoje Lietuvoje vargiai ar turi teisæ egzistuoti. Antikvariatas rûpëtø vientik pensininkams. Bet palikti tokià respektabilià vietà kaþkokiø pensininkø sen-timentams – kapitalistinei visuomenei tai per didelë prabanga. Uþtenka, kadtiems pensininkams iðmokamos pensijos pragyvenimui, tiksliau – iðgyvenimui.O senos knygos? Kam tas pigus ðlamðtas reikalingas, jei vitrinos lûþta nuo naujøknygø, kurios tokios spalvingos, tokios gundanèios, niekada neiðperkamos, odaþnai ir nebeáperkamos. Nusipirk sau kokià vienà ir dþiaukis!

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 101

Kartà Èikagoje turëjau ðia tema ádomiø patirèiø. Sveèiavausi pas suame-rikonëjusá dipukà – jo vaikai lietuviðkai jau në þodþio nemoka, bet jiems gal taitik á naudà: nesuko galvos dël sentimentaliø senienø, abu sûnûs studijavo aukð-tuosius muzikos mokslus. Mat tëvas, nors paprastas darbininkas, vaikams per-teikë savo aistrà muzikai – labai jau mëgdavo dainuoti namie. Gyveno jis kai-mynystëje, tad kurá vakarà uþsukau ir parodþiau savo pirkiná – knygà. Ji buvonenauja, panaudota, gavau jà „dolerinëje“ uþ pusantro dolerio. Tai buvo istorinëknyga apie Konstantino Didþiojo laikus. Kam man reikalinga? Ogi pasielgiaupagal sovietiná principà: gera, pigi, tai ir perku... Ir ðiaip ádomu, dar ir angløkalbà patobulinti ne pro ðalá.

Ir að turiu knygà! – reikðmingai pasakë kaimynas.Nelabai supratau, kà jis turëjo omeny: turiu knygà?.. Gal jis nori pasakyti,

kad turi kokià itin gerà knygà? Ypatingà? – svarsèiau sau tarsi naivus knygøapie Karlsonà ar Mikæ Pûkuotukà herojus, susidûræs su itin filosofiðka problema.

Duosiu tau paskaityti, – pasiûlë ir atneðë. Tai buvo irgi tarsi istorinë knyga –kaþkokio ðaunaus indëno nuotykiai 5000 metø prieð Kristø laikais... Bandþiautaktiðkai iðsiaiðkinti, kaip jis suderina istorijà su fantastika, bet likau nesupras-tas. Já tiesiog sujaudino pats sutapimas. Maþa to, kad að jam parodþiau nusipirk-tà knygà – vieni jø turi daugiau, kiti maþiau – kaimynas irgi turi knygà, ir dartos paèios kategorijos – apie istorijà. Tai bent sutapimas!

Vëliau patyriau, kad amerikieèiams – vadinamajai vidutinei klasei – apskri-tai nebûdinga gilintis, kur èia iðmonë, kur realybë. Kad nepaklystø ðio pasauliomiraþø maiðalynëje, jø knygynø lentynos specifiðkai ryðkiais uþraðais suskirs-tytos á fiction ir non-fiction. Fiction kategorija – tai romanai, poezija, fantazija.Non-fiction – istorinës, medicinos, kulinarijos ir panaðios knygos. Jei koks raðy-tojas raðo romanus – tai bus fikcija, bet jeigu jis raðë dar ir laiðkus, memuarus –tada net neþinau, á kurá skyriø juos dëtø. Amerikieèiai dar garsëja ir tuo, jogsunkiai skiria dokumentinius filmus nuo vaidybiniø. Jiems filmas yra tiesiogádomus arba neádomus, daugiau kriterijø nëra. Uþtat nepaprastai daug ameri-kieèiø tiki vaiduokliø, vampyrø egzistavimu, taip pat velniø ir angelø inkarna-cijomis, – mat taip rodoma filmuose. Jei visa tai netikra, tai juk ir filmai bus ne-ádomûs.

Taigi jei knyga pirkta ne ið konkreèiai ávardytos lentynos – jau paprastamþmogui ir nebeaiðku, kas joje raðoma, kaip tà knygà suprasti. Tada, spëju, su-veikia kitas amerikietiðkas principas: jei ádomu, vadinasi, teisybë, jei ne – kogero, fikcija... Ðiaip amerikieèiai gerbia geras knygas, kaip ir visokius kitus pri-paþintus autoritetus (Holivudo þvaigþdes, pavyzdþiui).

Kaimyno knygos autorius man buvo neþinomas. Bet ið mandagumo paëmiautà jo „istorinæ knygà“. Ji buvo kiek maþesnë uþ standartiná formatà, bet solidþiaistoroka. Uþtat ir neskaièiau. Kur ten skaitysiu visokius niekus, ypaè kai gyvenutikrà amerikietiško darbininko gyvenimà – net ir gerai knygai sunku rasti laiko.

Po tam tikro padoriai apskaièiuoto laiko knygà jam gràþinau. Gera ir ádomiknyga, – patvirtinau. O pats sau ne kartà pagalvojau: Amerikoje geriausia gy-venti visai be jokiø knygø. Ypaè emigrantams, kurie èia atvyksta dirbti ir niekodaugiau tikëtis negali.

Taigi Amerika viskà sustato á savo vietas, èia patekæs þmogus tiesiog atsi-merkia ir aiðkiai pamato, kas yra kas ir kam kur yra skirta bûti. O savo vietàþinoti padeda tik darbas, realios pajamos, ekonominës galimybës, bet jokiu bûdune knyga. Èia áþengæs palik knygà uþ vartø. Geriausia – iðmesk jà á ðiukðlynàkartu su visomis kitomis savo senienomis.

102P

atir

tys

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 102

Maþytis pasaulio rojus

Bet kokio vertinimo esmë yra palyginimas. Dabartinë Lietuva kartais lygi-nama su sovietø laikais, kartais su Vakarais. Èia dvelkia politika, kaip kada nau-dinga lyginti.

Visgi dabartá tiesmukai lyginti su praeitimi, ypaè nutolusia, nëra garbinga.Taip elgtis mëgo sovietai. Pamenu dar vaikystëje girdëtà radijo laidos paðnekesá.Vienas senas komunistas porino, kad jo laikais – burþuaziniais – nebuvo talavi-zoriø (jis taip ir tarë, gal todël man tas pokalbis ir ástrigo), o dabar ðtai jis turinamie talavizoriø, gali kasdienà já þiûrëti – aèiû uþ tai tarybø valdþiai...

Tokio pobûdþio lyginimai ið sovietinës ideologijos propagandos arsenalo lie-josi itin daþnai, juos galima bûtø iðreikðti apibendrinanèia fraze: þmogus evoliu-cionuoja – aèiû tarybø valdþiai! Anuo metu tarp þmoniø skambëjo net toks ka-lambûras: Прошла зима, настало лето – спасибо Партии за это!*

Lygiai kaip ir dabar: uþ visà pasaulyje vykstantá blogá kalti tik komunistai –jie galbût ir patá Kristø prikalë prie kryþiaus. Spoksome á praeities nuodëmes –maþiau matome dabarties blogybiø...

Dël Lietuvos norëèiau pritarti mano geram paþástamam Vilniuje, tariusiam,kad Lietuvà jis mato kaip maþytá rojø þemëje... Ne, jis ne iš turtuoliø, kurie linkæmëgautis prabanga, jis – intelektualas, ir jo gyvenimas, suprantama, yra kuklus.Tas jo vertinimas pagrástas savotišku paradoksu. Ne todël Lietuvoje rojus, kad jiðtai beveik pavijo kai kurias kapitalistines Vakarø ðalis, bet kaip tik todël, kadji dar yra nuo jø atsilikusi. Nes Lietuvoje vis dar yra laisvø miðkø, eþerø ir upiø,yra ir nuostabus pajûris, prieinamas ne tik turtingiems uþsienio turistams arvietos turtuoliams, bet ir visiems pilieèiams. Èia dar daug kas neparduota, nepa-jungta valstybiniam ar privaèiam kapitalui.

Pavyzdþiui, lyginant Lietuvos gyvenimà kad ir su tokiomis JAV, kasmetinispajûrio lankymas bûtø didelë prabanga. Ne tiek dël pinigø, kiek dël laisvo laiko.Amerikoje net šne~kos apie kurortus vertinamos kaip veltëdþio sapaliojimai. Ðtaipirmoje savo darbovietëje (kur dirbau kroviku) kartà po poilsio dienø pasiro-dþiau ðiek tiek ádegæs. Nes ástengiau vienà sekmadiená pabuvoti prie Mièiganoeþero. Ir ið karto gavau ten poilsiautojo pravardæ, kaip iðsiskiriantis ið savo ko-legø amerikieèiø. Nors toks mano sekmadienis tebuvo vienintelis per visus darbometus...

Lietuvoje ið karto tiek man, tiek visiems atvykëliams á akis krinta Vilniausgatviø vaizdas. Áspûdá pirmiausia daro ne kylantys dangoraiþiai, bet þmonës. Visièia pasitempæ, graþûs, orûs, madingi. Tiek dëmesio skiriama iðorei, iðvaizdai!Ðiuo poþiûriu apie Lietuvà galima pasakyti tik tiek: jai dar daug smukti iki Ame-rikos lygio; jai dar reikia labai daug degraduoti, kad pasivytø tà svajoniø ðalá,kuri nuostabi atrodo tik ið toli, o iðvis graþiausia ji yra tiems, kurie joje niekadanebuvo...

Þodis „mada“ plaèiajai Amerikos visuomenei egzistuoja tik teoriðkai. Darboþmogui (o Amerikoje tai absoliuèios daugumos vidutinë klasë) mados aspektasyra tiesiog beprasmiðkas. Ten dominuoja tik praktiðkumo ir tikslingumo veiks-niai. Tiesa, Amerikoje þmonës gerokai ðilèiau bendrauja. Jeigu atsitiktinai susi-duria þvilgsniai – bûtinai juos seka ðypsena ir malonus pasisveikinimas, o daþ-niausiai ir atsipraðinëjimai – net neþinia uþ kà.

103

TO

MA

SR

EK

YS.

Ið L

ietu

vos

sug

ráþu

s

* Praëjo þiema, atëjo vasara – aèiû Partijai uþ tai! (Rus.)

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 103

Aprangos veiksná vertinau ir lygindamas savo ankstesná vizità á Lietuvà prieðketverius metus. Tada irgi, ilgokai nebuvæs Lietuvoje, viskà þiûrëjau ir stebë-jausi „Maximos“ bei panaðiomis parduotuvëmis, lyginau jas su savàja Amerika.Atkreipiau dëmesá á „Maximoje“ siûlomus batus. Paprasèiausiose didelëse dëþë-se sumesti maþdaug po 9,99 lito kainuojantys batai. Jie buvo prastoki, pigios me-dþiagos, gal kartoniniai? Bet tai turëjo bûti geras kartonas, nes kietas – kaip tikkojø nuospaudoms trinti. Niekas jø labai ir nepirko, þmonës daugiau dairësi ámaþesniø, bet prestiþiniø firmø parduotuviø vitrinas. Ypaè daug tokiø maèiauKlaipëdoje. Uostamiestis, o tarsi bûtø batsiuviø miestas, – tada pagalvojau. Taippat pagalvojau ir apie tai, kad tokioje Amerikoje „Maximai“ adekvaèiose parduo-tuvëse irgi apstu batø, kurie kainuoja kiek brangiau – maþdaug nuo 10 iki 25doleriø, taèiau daug geresnës kokybës, nors ir nemadingi – daþniausiai griozdið-ki...

Absoliuti amerikieèiø dauguma ir rengiasi ið tø supermarketø, o prestiþiniøfirmø parduotuvëse perkasi jau aukðtesnioji klasë. Taèiau vis viena – ten renkasidaugiausia paaugliai ir jaunimas, nes visa tai ir tëra vertinama – kaip jaunystëstuðtybë... Èia reikia nepamirðti, kad Amerikos visuomenës etinæ ir estetinæ pozi-cijà yra stipriai nulëmæs religinis veiksnys. Visa Amerika sulipdyta ið sektø,kurios ið tikrøjø yra vien protestantiškos. O protestantizmas, kaip þinoma, dauglabiau uþ katalikybæ linkæs á etiná rigorizmà bei puritonizmà (katalikybëje aske-tiðka laikysena sukoncentruota ypatingoje institucijoje – vienuolynuose). Todëlþmonës Amerikoje vienas kitam yra kaip kokie vienos ðeimos nariai – sektantai;visi tave mylintys, visi su tavimi sveikinasi ir ðypsosi (beje, ðá paprotá á baþnyèiàásivedë ir katalikai: po miðiø þmonës vieni kitiems lankstosi ir ðypsosi, linkiramybës, nors tai kartais ir reikalauja dvasiniø pastangø). Protestantizmui taippat bûdingas kalvinistinis Jëzaus þodþiø pakoregavimas apie Dievà ir mamonà(turto dievà). Dievui neva priklauso tik ðio pasaulio sëkmingieji – turto gausanetiesiogiai parodo asmens priklausomybæ dangaus karalystei... Anot sociologi-jos klasikø, protestantizmas, remdamasis tokia etika, ir sukûrë kapitalizmà. Bettai tarp kitko – juk pradëjau apie batus...

Taigi, lietuviai nepasiduoda. Juk buvo galima kiek pagerinti tø „Maximos“batø kokybæ ir atitinkamai pakelti kainà ir tuo tenkintis, bet kur tau! Tø kar-toniniø batø po ketveriø metø jau nebeiðvydau, bet nemaèiau ir jokiø paprastøgerø batø, kad ir uþ 20 ar kiek daugiau litø. Vien tik prestiþiniai, vien madingi,po du ar kelis ðimtus kainuojantys... Daþnas batø ieðko „Salamandroje“ ar pa-naðiose parduotuvëse. Amerikoje lygiai tokie patys batai (tik vis dëlto madospoþiûriu prastesni) kainuoja sàlyginai panaðiai – kainos prasideda nuo 100 dole-riø, tik tokiø batø maisto parduotuvëje jau neberasi... Tad aiškëja, kad net pa-prastas lietuvaitis nenori gyventi pagal amerikietiðko vidurkio standartus, norstu kà. Tai dël to, kad jis tà vidurká supranta gal ið kino filmø.

Be abejo, èia man galima atðauti: ar nematei Lietuvoje þmoniø, besikuièian-èiø labdarinëse parduotuvëse, visø tø elgetø, valkatø? Taip, maèiau. Tik Ame-rikoje jø maèiau kur kas daugiau. Sakykime, yra ten tokios pigios parduotuvës,kur viskas uþ dolerá, kur lankosi jau þemiau vidutinio lygio gyvenantys. Tokiøparduotuviø Èikagoje pilna kaip miðke ðungrybiø, o Lietuvoje vos vienà kità to-kià temaèiau. Ir labai jau nenoriai jos lankomos. Þmonës ten vengia vienas kitamá akis paþiûrëti. Lyg ir gëda bûtø... O Amerikoje net valkata moka dþiaugtis irvertinti tai, kà turi. Amerikoje, kitaip nei Lietuvoje, nëra áproèio skøstis gyveni-mu tvirtinant, kad kaþkur kitoje pasaulio vietoje gali bûti geriau (tokiai màsty-senai nebuvo net istoriniø prielaidø). Amerikoje viskas yra geriausia – ðtai viskà

104P

atir

tys

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 104

lemiantis postulatas, kurá iðpaþásta bet koks ðios ðalies pilietis, – nuo didþiausioturtuolio iki paskutinio vargetos. O toliau visa tikrovë priimama tokia, kokia yra.

Apibendrintai paþvelgus ir remiantis pagrindiniu lietuviðko pragyvenimoeksponatu – „Maximos“ parduotuve, dideliø skirtumø tarp Amerikos ir Lietuvosnebuvo. Lietuvos atlyginimai ir kainos ið tiesø proporcingos Amerikos uþ-darbiams ir kainoms. T. y. Lietuvoje viskas tiek kartø pigiau, kiek maþiau uþ-dirbama. Sakykime, Amerikoje, uþdirbdamas 2000 doleriø per mënesá (tai nor-mali biudþetininko alga), moki uþ deðros gabalà 10 doleriø, atitinkamai toks patgabalas Lietuvoje kainuoja 10 litø. Lietuvoje maþiau uþdirba nekvalifikuoti dar-bininkai, todël galima dràsiai tvirtinti, kad Amerikoje valytojoms, sargams irvairuotojams finansiðkai yra lengviau. Kai kas Lietuvoje yra kiek brangiau, kaikas – pigiau. Brangesni drabuþiai, pigesnis maistas. Brangesnës knygos, pigesniDVD kompaktai. Pigesnë bulviø tarkavimo maðina: jos Amerikoje ir nëra, betprekiaujama ið Lietuvos atgabentomis, todël jos èia brangesnës. Lietuvoje daugbrangesnis kuras, taèiau èia daug maþiau ir vaþinëjama. Ir dar vienas niuansas:ið Lietuvos pigiau ir trumpiau iki Londono, Paryþiaus ar Romos. Jau kai kurielietuviai sau gali leisti vykti á Europos sostines tiesiog apsipirkti, – tokia avan-tiûristiðka mintis amerikieèiui net á galvà neateitø.

Lietuvoje, palyginti su Amerika, trûksta prastos kokybës pigesniø prekiø.Ypaè tai pasakytina apie maistà. Lygindamas kainas turëjau visgi minty ne tospaèios kokybës produktus. Amerikoje dominuoja hormonais prisodrintas ar netgenetiðkai modifikuotas maistas. O tokios kokybës maistas kaip Lietuvoje (kurproduktai vis dar natûralûs) Amerikoje kainuoja tiek, kad já áperka tik aukðtes-nioji klasë. Tad Lietuvoje maistas ið tiesø pigus, nors galëtø bûti ir dar pigesnis.Tiesa, tada dël to pigesnio modifikuoto maisto rastøsi kita – medicininë proble-ma (Amerikos onkologiniø ligø procentas bene aukðèiausias pasaulyje). Bet ligasgalima vertinti ir kaip progresà spartinantá faktoriø. Juk reikës anksèiau ar vë-liau prieð vëþá rasti skiepus, tobulinti sintetiná maistà.

Bevieðëdamas Lietuvoje galëjau mëgautis ne tik skaniomis deðromis, bet iriðsiilgta lietuviðka televizija, ypaè koncertais – tiek estradiniais, tiek klasiki-niais. Ir èia taip pat apstu medþiagos lyginimui. Amerikoje iðtisiniai koncertairetenybë, tai jau praeitis. Viskà, kas ten rodoma, galima ið esmës apibûdintivienu þodþiu – reklama. Antroje vietoje bûtø diskusijos, bet irgi daþniausiai apietà patá, kas siûloma reklamose. Tiesa, amerikietiðka reklama gerokai ávairesnë.Lietuvoje ji, pirma, – ilgesnë, antra, – vis apie tà patá, tas reklaminiø klipø kar-tojimas yra tikras smegenø dulkinimas (tinkamesnio þodþio neradau).

Amerikoje jei kada ir rodomi koncertai, tai tik jø fragmentai, kuriuos tuoj patuþbaigia reklaminë informacija: kur, kaip ir uþ kiek pirkti to koncerto vaizdoáraðà ar pan. Yra vienas toks kanalas pensininkams, kur nors ir nedaþnai, betparodo visai rimtø klasikinës arba ðiaip retromuzikos koncertø (kaip minëjau –toks transliacijos principas dvelkia praeitimi), taèiau juos irgi pertraukia ilgospauzës – átikinëjimai apie to koncerto vaizdo áraðo pirkimo vertæ...

O va štai Lietuvos televizija rodo ištisus koncertus ir – veltui!.. Tik ir kraipaigalvà: vaje, vaje, kiek vis dar socializmo liekanø toje Lietuvoje... Vis dëlto yra nevisai taip. Ta laisvos lietuviðkos televizijos palaima kaip tik ir apgaubta paèiutikriausiu kapitalizmo esaties gaubtu. Kone visos pramoginës ir poilsio laidosjau organizuotos loterijos principu. Kad ir kas vyktø, vis renkamas geriausias,stipriausias – tik vienas kaþkuris! Tik nugalëtojas! Konkurencinës varþybos dva-sia èia ateina ið sporto, ið visokiø nekaltø viktorinø, bet jau apima visas gyveni-mo sritis, jau skverbiasi á þmoniø smegenis. Jà netgi galima bûtø ávertinti kaip

105

TO

MA

SR

EK

YS.

Ið L

ietu

vos

sug

ráþu

s

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 105

antþmogio koncepcijos ákûnijimà. Ir èia Lietuva gerokai lenkia net paèià Ame-rikà. Gal kad tik kopia á tà Olimpà, á tas loterinës laimës aukðtumas. Kur ðvieèiaaukðèiausias prizas, ávertinimas aukðèiausia bûties vertybe – pinigu!

Apibendrindamas norëèiau teigti, kad faktinis vidutinio amerikieèio gyveni-mo lygis Lietuvoje jau pasiektas. Ten, kur jis dar nepasiektas – visi gerai mato,o kur pasiektas ar net virðytas, yra ne toks ryðkus, nes þmogus nori vis daugiau...Kità syká neþmoniðkos prabangos tiesiogiai ir nepamatysi, ji nemëgsta atvirumo.Daþnai tas pranašumo vaikymasis lemiamas tos paèios atsilikusios sàmonës –taip ir norisi pakilti iki tokiø kapitalizmo aukðtumø, ið kuriø jau be jokios bai-mës visiems kitiems bûtø galima surikti tos garsios dainos þodþiais: ne tau, Mar-tynai, mëlynas dangus!..

Bet amerikietiðkos laimës esmë – apie jokias nepasiekiamybes nereikia svai-èioti, nereikia jokiø herojiðkø iliuzijø, neþmoniðkø siekiø, nes aukðèiau uþ Ame-rikà pasaulyje ir taip nieko nëra. Amerikoje tiesiog skaièiuok savo pinigus irtenkinkis tuo, kà uþ juos gali nusipirkti. Kurgi bekopsi aukðèiau, kad jau ir taipesi kapitalistinio Olimpo virðûnëje...

Apie lenkiškas dešras

Palikdamas Lietuvà, tà maþytæ rojaus salelæ, dar nespëjusià degraduoti suvisu moderniuoju pasauliu, galvojau, kad ðtai skrendu á Vakarus, vejuosi saulæ,kaip tà amerikietiðkos laimës vizijà. Skrydis iki Amerikos trunka apie deðimtvalandø, bet pagal laikrodá – vos porà. Dienà pakilæs Europos centre ir nebeiðlei-di saulës ið akiø, kartu su ja ir paskui jà plauki virð vandenyno. Ðiuos poetiðkusapmàstymus pataisë vëlaus rudens metas. Saulë anksti nusileido ir toliau vijo-mës jà tamsoje. Ji vos uþ horizonto, kaþkur èia pat, bet visgi tamsu. Jei lëktuvasskristø amþinai – tai ir bûtume amþinoje tamsoje. Taèiau þinojome – nusileisimenaujoje þemëje ir vël mums uþtekës amerikietiðkas rytas...

Taèiau ðis rytas manæs jau nei þavëjo, nei teikë kokiø nors vilèiø. Per ilgai irper giliai esu áklimpæs á Amerikà. O Lietuva per daug nutolo. Kai pagalvoji, kiekreikia patirti dvasinio ir fizinio tampymosi dël to prigimties ðauksmo, dël gimto-jo kraðto nostalgijos! Daug ramiau ir pigiau bûtø vykti poilsio kur nors arèiau,kad ir á Meksikos kurortus. Deja, lietuviais esame mes gimæ...

Prieð lëktuvui leidþiantis, keleiviai gauna uþpildyti deklaracijà. Visame pa-saulyje muitinës keleivius tikrina jiems lipant á lëktuvà, o Amerikoje dar ir iðli-pant. Jiems lygiai svarbu, kà ásineði á lëktuvà ir kà ið jo iðsineði. Gal kokià bombàamerikietiðkai gerovei sprogdinti?

Nepamenu, kas toje deklaracijoje surašyta. Aišku, kad negalima gabentisðaudmenø, ginklø, narkotikø, taip pat daug pinigø. Pirmøjø dalykø amerikieèiaibijo, o su antraisiais reikia dalytis (deklaruoti mokesèiams).

Bet yra dar svarbesniø dalykø, kuriuos jau þinojau be deklaracijos skaitymo.Á Amerikà negalima atsigabenti maisto. Nei mësos, nei þuvies, nei vaisiø ardarþoviø. Uþkrësime ðalá neðvariais produktais, valgykime jø sintetiná. Tai þi-nodamas, ið Lietuvos jokiø deðrø ir nesiveþiau, tik surizikavau ásimesti á lagami-nus porà stiklainëliø marinuotø grybø. Deja, neþinojau, kad mano mama savoproanûkëliui ádëjo ir du obuolius, nes buvau nusiskundæs, kad Amerikoje obuo-liai be skonio (uþtai negenda ir nepûva). Deklaracijà uþpildþiau, ji standartiniotipo: nurodyti vardà, pavardæ, adresà, dar kaþkokias detales ir pagaliau – kà veþiar neveþi... Tiesa, deklaracija buvo tik lenkø kalba, nes skridau lenkø kompani-jos lëktuvu (pigiausias reisas). Angliðkos jie neturëjo, bet ginèytis, kad dël to

106P

atir

tys

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 106

negaliu pasiraðyti, tiesiog nepatartina. Su tam tikra kategorija biurokratiniøreglamentø, kaip ir su tam tikrais þmonëmis, visada geriau nesiginèyti. Tiesiognumaniau, kur yra neigiamø atsakymø reikalaujanèiø langeliø virtinë. Ten irsudëjau „paukðèiukus“ – ko neveþu, ir gana.

Bet iðsilaipinimas vis viena nemalonus reikalas. Èia ne ðiaip turinio patikri-nimas ekrane, bet ir galimas bagaþo kratymas, tardymas atskirame kabinete.Tokia lemtis vëlgi gali iðtikti ne todël, kad bûtum kaip nors prasikaltæs, èia lemiakiti veiksniai, – kad ir tautybës. Ðtai skrendant su Vakarø Europos kompanijølëktuvais, muitinëje apie bagaþo galimà turiná sprendþiama ið paso. Juk kokiamanglui ar prancûzui neaktualu veþtis kaimiðkos deðros, o va tokiam vakarykð-èiam aborigenui lietuviui – kas kita... Ir jam tikimybë bûti pakviestam pokalbioá atskirà kabinetà yra didelë. Taip buvo mano þmonai praëjusá kartà, kai skri-dome su SAS kompanija. Þmonà iðlaikë geras dvideðimt minuèiø, iðkratë jos dulagaminus, kuriuose nieko pavojingo taip ir nerado. Pasakë good bye, bet neat-sipraðë. Kaip sàmoningas pilietis privalai suprasti, kad tai tik elementari, pri-valoma procedûra visø ir jos paèios labui...

Neþinau, kiek ir kaip tikrinami Azijos ir arabø lëktuvai, ið tø ðaliø gal ir gali-ma uþveþti koká tikrà uþkratà, bet uþtat patyriau, kaip tikrinami LOT lëktuvai.Su ðia lenkø kompanija skridau pirmà kartà. Pro pasø uþkardà praëjau sëkmin-gai, toliau teko palaukti bagaþo, susikrauti já ant ratukø ir – pro muitinæ. Jau iðtolo maèiau, kad amerikieèiai muitininkai pasirengæ tikrai kovai, atrodë tarsimësininkai atraitotomis rankovëmis. Juk èia atrankos pagal pasus nëra – èia visipotencialûs paþeidëjai... Prieð mane ëjæs vyras lenkas jau pats kraustë laukansavo deðras, kurios tikrai buvo áspûdingos. Perðvietë ir mano lagaminus. Ekranàstudijavo moteris, bagaþà kraustyti buvo pasirengusi kita moteris, ir apskritaimoterø èia dauguma, gal dël to, kad jos apie maistà, kaip ir virtuvëje, daugiauiðmano. Taèiau mano pasas buvo visgi nelietuviðkas – amerikietiðkas... Tad ma-næs nusprendë netikrinti, tik paklausë, ar neveþu kartais tokio dalyko – èianusiðypsojo kiek sàmoksliškai – vadinamo kelbãsa!.. Nusiðypsojau ir að: ne, ne-veþu. Nei darþoviø ar vaisiø? – dar paklausë. Ne, atsakiau svarstydamas patssau, kad grybø, ko gero, negalima priskirti nei vienai, nei kitai kategorijai.

Negalima bûtø sakyti, kad pamelavau muitininkëms, nes apie mamos ádëtusobuolius tiesiog neþinojau. Taèiau viskà reikia þinoti, visada reikia bûti budriam!Taip sakydavo Stalino laikais, taip man pareikðtø ir bet koks budrus amerikie-tis: juk taip ir granatà gali kas ákiðti... Ir uþ ekrano tupinti muitininkë vis dëltopasitaikë budri. Kaþkas ten yra, du apvalûs, átartini – tuojau pat pareikalavo ati-daryti lagaminà. Tuos du obuolius ið karto konfiskavo. Ar turi daugiau? – pa-mirðusi savo malonià ðypsenà, jau grieþèiau teiravosi muitininkë. Nëra, raminaujà, o dar ir þmona palaikë mane tikindama, kad tai vieninteliai, kuriuos moèiutëanûkui ádëjo. Taèiau faktas lieka faktu: muitininkams melavau, taip pat ir dek-laracijà uþpildþiau melagingai. Aiðkinti jiems, kad nesupratau, kas toje lenkiðko-je deklaracijoje paraðyta, bûtø tolygu jau gal politiniam teroro lygmens nusi-kaltimui, nes ten padëjau neigiamus paukðèiukus ir ties ginklø bei bombø atþy-momis. O bûti areðtuotam visai nesinorëjo.

Vis dëlto toji muitininkë buvo nusiteikusi taikiai ir jau norëjo mane paleisti,taèiau taip negalvojo jos kolegë, sëdëjusi uþ ekrano. Man ypaè ástrigo jos godþiosakys: reikia patikrinti, ar jis neveþa kelbãsa, – vis neatstojo, tarsi bûtø neþmo-niðkai iðalkusi. Ðtai ten ir ten, rodë pirštu, turëtø bûti kelbãsa. Mano lagamine iðtikrøjø buvo pailgø daiktø, kruopðèiai susuktø á skudurus, apvyniotø drabuþiais.Deja, ten pasirodë viso labo dûþtami daiktai, daugiausia alkoholis – veþiau keletà

107

TO

MA

SR

EK

YS.

Ið L

ietu

vos

sug

ráþu

s

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 107

lietuviðkø gërimø buteliukø. Taèiau leidþiamo alkoholio kiekio nevirðijau. Iki limi-to buvo toli, buteliukai nedideli, jau vien ið to matësi, kad tai tik kaip suvenyrasgabenamas kaþkada mirtinai amerikonams pavojingas ir uþdraustas krovinys.

Ir að jus uþtikrinu, kad skanesniø obuoliø uþ tuos, kuriuos pasiëmëte, nera-site jokiame savo ðalies supermarkete, bandþiau ágelti. Tie skanûs obuoliai galiturëti visokiø infekuotø vabzdþiø, ramiu tonu atðovë pareigûnë. Kadangi ji visdar knisosi po mano daiktus, tæsiau toliau: taip pat jus uþtikrinu, kad mano ðaly-je nëra jokiø tokiø infekuotø vabzdþiø, kokiø èia turite jûs. Ir dar pridûriau: manpaèiam nusirengti?..

Ne, nereikia, atsakë ðaltai ir pagaliau nusprendë mane paleisti. Nes þmonapatvirtino, kad lagamine buvo tik tie du obuoliai, patikrinimas jos þodþius pa-tvirtino, tai toliau tikrinti kaip ir nebuvo pagrindo, o ir ekranas, iðskyrus lietu-viðkos duonos kepalà, nieko kito, kas bûtø pavojinga Amerikai, nerodë.

Jau këlëme savo lagaminus ant ratukø, taèiau kitos muitininkës ëmë protes-tuoti: esu tikra, kad kituose lagaminuose tu bûtinai rasi kelbãsa! – primygtinaiteigë godþiø akiø ekrano kontrolierë. Að tada pagalvojau, kad, ko gero, teisi manoþmona, kaþkada tvirtinusi, jog likviduotas deðras jie pasiimantys sau... Tada jaiprieðtaravau, kad nieko panaðaus – sumeta á ðiukðlinæ. Dabar esu ásitikinæs, kadá ðiukðlinæ meta greièiausiai kokiø azijieèiø neaiðkius maisto gaminius, èia visdëlto Europos þmonës. O dar lenkiðkos deðros! Apskritai deðrø analogas Ame-rikoje egzistuoja, bet gal ið pagarbos kokybei lenkiškos ðtai ávardijamos net savuterminu!

Visgi laimëjo mane tikrinusi muitininkë. Nors nutoldamas dar girdëjau kun-kuliuojanèios diskusijos aidus, kad be reikalo mes paleidþiami. Ið tiesø muitinësaktyvas bûtø nusivylæs, nes jokiø kelbãsø mes nesiveþëme.

O po keliø dienø, lankydamasis savo apsaugos kompanijoje, kur siekiau at-gauti turëtà budinèiojo darbà ir kur kaip tik pravertë mano suvenyriniai bu-teliukai, suþinojau, kad tarp kolegø vienas kaþkada buvo dirbæs oro uoste. Taigi,domëjausi jau konkreèiau, kaip ten pas jus su tomis kelbãsa?! Kurgi vis dëlto jaskrauna: á ðiukðlinæ ar sau á krepðá? Na, tu amerikieèiø visiðkais kvailiais ne-laikyk, pradëjo jis ið tolo. Ir tæsë toliau jau pusbalsiu: savaime suprantama, kaddeðras – ypaè jas – jie neðasi namo. Tik nebûtinai visus keleivius tikrina. Èiatokia subtili politika... Nes jei visus – lenkai iðsigàs ir nustos deðras veþiotis.Muitininkai palieka vietos naudingai erdvei...

Štai taip lenkai maitina amerikieèius, pagalvojau sau. O ið kitos pusës – arrasi kur pasaulyje skanesnæ kelbãsà, nei gaminama tame mûsø Rytø Europosareale? Amerikieèiai praktiðki þmonës, moka vertinti gërybes...

Tikros garantijos...

Apie mano kelionæ ir gyvenimà Lietuvoje uþklausë ir kaimynas – senas þydas.Jo akyse iðskaièiau maþdaug tas paèias viltis, kaip ir anos pardavëjos, nes ir jisið Sovietø sàjungos kaþkada... Nesismulkinau ir ðákart, rëþiau tiesiai ðviesiai:Lietuvoje gyventi daug geriau, algos sàlyginai maþdaug tos paèios, kainos bûti-niausioms gyvenimo reikmëms – maþesnës... Gal ir toliau bûèiau varæs savo, betkaimynas tik ákvëpë oro ir nelaukdamas puolë gintis: tu man èia marazmøneskiesk, o pasakyk, kokia yra jûsø piniginio vieneto sàlyginë perkamoji galia?Atsakiau peèiø gûþtelëjimu, o jis á tai dar ámantriau: pasakyk formulæ, pagalkurià matytøsi dolerio ir jûsø pinigo perkamojo santykio skirtumas. Neþinai?! –triumfavo jis. Bandþiau protestuoti, kad man tie iðvedþiojimai nerûpi, dalijuosi

108P

atir

tys

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 108

tik savo patirtimi. Taèiau jis mane ryþtingai nukirto ir visas net áraudæs ëmëaiðkinti tas kaþkokias finansines formules.

Taip, turëjau pats suprasti, kad Amerikoje uþ dolerá daugiau visko gali nu-pirkti nei bet kurioje kitoje pasaulio ðalyje. Tad në nebandyk Amerikos kriti-kuoti.

Be to, èia – didþiausios socialinës garantijos! Kur tai matyta, kad ið algos ið-skaièiuotø visus 30 proc.?! Juk tai ir yra pilieèiø socialinës apsaugos garantas! –net ðaukdamas kaimynas baigë savo monologà, nors paskutinæ frazæ metë lygðiek tiek abejodamas. Pagalvojau, kad jam tie þodþiai liejasi ið inercijos, bet ne-pradëjau ginèytis. Tai bûtø beprasmiðka, nes á pragyvenimo vertinimà að átrau-kiu ir paties gyvenimo faktoriø. O èia jau prasideda subjektyvumas. Išties ir taipjauèiausi já uþgavæs. Þydai tariasi sukûræ amerikietiðkà ekonomikà, dël to labaididþiuojasi ir mano, kad pasaulis jiems uþ tai turëtø bûti dëkingas. Tokie cha-sidai èia turi net savo Mesijà (rabinas toks vienas, gal net ið dangaus nusileidæs),kuris mesijiniø laikø tikrumà liudija kaip tik amerikietiškos ekonomikos kles-tëjimo faktoriumi, pateikia tai kaip pagrindiná poþymá ir árodymà, kartu patvir-tindamas ir savojo statuso reikðmæ...

Þinojau ir apie vadinamàsias socialines garantijas. Ir kiek jos pritaikomoskonkreèiai mano kaimynui. Þydai turi specialias tautieèiø rëmimo bei ðelpimoprogramas, ten viskas sutvarkyta ir politiniu aspektu (mat jie persekiojamivisame pasaulyje nuo pat jo atsiradimo pradþios, jie pabëgëliai ið sovietø impe-rijos ir pan.). Tik neþinojau – net neásivaizduoju, kaip man paèiam reikëtø á tasgarantijas ásikomponuoti. Pavyzdþiui, gerai þinau, kad ateityje gaudamas mini-malià pensijà (esu neseniai atvykæs, dirbu èia ne nuo jaunystës, todël nieko ge-resnio tikëtis ir negaliu) savo dabartinio tegul ir kuklaus butuko niekaip ne-beiðlaikyèiau. Ir savo ateitá èia matau tik priklausomà nuo fizinës bûklës. Kolpatrauksiu darbe, tol gyvensiu...

Amerikietiðkos pensijos esmë: ji yra tokia, kiek pats esi ádëjæs á koká norsverslà. Ðtai misteris G. Bushas kadaise uþtikrino, kad Amerikoje pensijø nuo2020 metø ið viso nebebus. Tavo senatvës gerovæ lems tai, kà gal jau seniaireikëjo ávardyti – konkurencinë akcijø kova. Kiek kur kokiø akcijø turi, tiek tavokapitalas tave ir karðina, t. y. kaupia tau atsargas kaþkam kitam jas maþin-damas (pagal fizikos dësnius, kad energija ið niekur neatsiranda ir niekur ne-iðnyksta). Nors galima guostis, kad tai pasenæs materialistinës ideologijos tei-ginys, o Amerika – juk stebuklø ðalis...

Vis dëlto faktas nepaneigiamas, kad vienos akcijos kyla, kitos – krinta. Dël toað bent jau pats sau Amerikos nelabai linkæs apskritai valstybe laikyti. Joje vals-tybës yra tiek, kiek socializmo. Juk kaip tik socialistinës ekonomikos planavimoprincipas Amerikà iðgelbëjo nuo finansinio kracho. Siekdamas uþkirsti keliàbankø bankrotams, G. Bushas jiems skyrë 700 milijardø injekcijà... Taip buvodaroma ir ðaunioje sovietø ðalyje – ekonomika buvo lipdoma dotacijomis ið vir-ðaus. Tai sovietø neiðgelbëjo nuo þlugimo, o ar iðgelbës Amerikà – neþinia. Kitavertus, gal iki naujos katastrofos ponai prezidentai bankams gelbëti vël bussurinkæ reikiamà pinigø kieká. Tie pinigai ið mokesèiø mokëtojø, ir kaip tik èiaásikomponuoja tas mano kaimyno minimas garantas – 30 proc. mokesèiø valsty-bei lopyti...

Bet kol kas man rûpëjo tik ðios dienos realybë – sugráþti á darbo vietà, kuriàpalikau iðvykdamas pavieðëti á Lietuvà. Tà vietà reikëjo atgauti, atsikovoti. Na,pirma bent apsiþvalgyti. Kaip ir bûgðtavau, mano vietoje sëdëjo jau ne laikinaipakviestas, o pastoviai prilipæs. Scenarijus kartojosi, nes að pats kaip tik tokiu

109

TO

MA

SR

EK

YS.

Ið L

ietu

vos

sug

ráþu

s

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 109

bûdu kadaise toje vietoje atsiradau. Mano pirmtakas tautietis iðvaþiavo atostogøá Lietuvà, já pakeitë kaþin koks laikinas, kuris nuolatos dirbti negalëjo dëlðeimyniniø aplinkybiø: turëjo naujagimá, tad jam reikëjo laisvø dienø (tas dar-bas – be jokiø poilsio dienø). Tad bosas ir nesvarstë, ar anas gráð – negráð...Nelaukë paskutinës akimirkos, nenorëjo nemalonumø, todël ieðkojo bet ko, kà átà vietà pasodinus...

Rodytøsi, kaip baisu dirbti be jokiø laisvø dienø. Bet Amerikoje tai áprasta,nes kità syká në neþinai, kà veikti su kokia atsiradusia laisva diena – vieni pini-giniai nuostoliai, ir tiek. Nebent ta diena bûtø apmokama, tada galima jà ir darlabiau áprasminti – bandyti kaþkur padirbëti papildomai... Kad laisvos dienos arilgesnës atostogos amerikieèiams yra ypatinga prabanga, liudija kaip tik ðiø die-nø (man beraðant) ávykis Aliaskoje, nedideliame Soldotnos miestelyje. Vienojemedicinos ástaigoje buvo atleistas administratorius. Kità dienà jis sugráþo, tik nesu kokiais darbo árankiais, o su ðautuvu. Ir ëmë ðaudyti – ne kaip koks iðprotëjæsteroristas, bet tikslingai: nuðovë savo tiesioginá bosà ir dar kità bosà – moterá,kurià vëliau ligoninëje atgaivino. Pastatà akimirksniu apsupo trys netoli budëjæpolicininkai, kurie nesislapstë nuo kulkø, bet aktyviai ieðkojo þudiko. Radæ já irnuðovë. Rizikavusiems gyvybe policininkams buvo pareikðta padëka ir suteiktasatitinkamas apdovanojimas – trijø dienø atostogos! Èia tai bent! – sako ame-rikieèiai. Aš gi, nors ir nieko nenušoviau, bet štai á Lietuvà išsitrenkiau visammënesiui... Tiesa, mano kompanija tai leido tik dël to, kad dirbau be poilsiodienø. Taèiau ir be didesniø garantijø sugráþti á darbo vietà. Maþa kas per tokáilgà laikà gali atsitikti tokioje aktyvioje ðalyje.

Tad nenuostabu, kad gráþæs ið Lietuvos ir pats atsidûriau savo pirmtako si-tuacijoje. Laimei, po tam tikro pasitarimo toje mokslo ástaigoje, kur budëjau, visdëlto naujà kandidatûrà atmetë. Lëmë mano geras uþsirekomendavimas, padëjodar ir tai, kad mano konkurentas padarë didelæ klaidà. Dël jos jis kaltino mane,valdþia irgi áþvelgë mano gudravimà, nors viskas buvo kitaip.

Atvykusiam mane pakeisti kolegai – jaunam amerikieèiui, turëjau viskà ið-aiðkinti, parodyti. Viskà ir parodþiau, viskà aiðkinau, deja, nieko nepasakiauapie mygtukà po stalu, kuris ájungia aliarmà policijoje... O tas ëmë ir paspaudë.Ðiaip sau – norëjo iðbandyti, kas per daiktas. Policija, aiðku, atlëkë nedelsdama,o rezultatas – teko sumokëti 600 doleriø baudà uþ nereikalingà iðkvietimà.Sumokëjo kompanija, kiek atskaitë ið to budinèio, neþinau. Budintysis kaltinomane, kodël neáspëjau apie tà mygtukà. Valdþia irgi mane pakeiksnojo, bet tuoviskas ir baigësi.

Taigi man leido gráþti á darbà, o apie mygtukà kolegai nepapasakojau pa-prasèiausiai todël, kad ir pats apie já nieko neþinojau... Jo funkcija buvo tokia ele-mentari, kad ir man niekas apie já nieko nepasakë. Jis ir reikalingas tik dienà,kai nëra apsauginio ir èia sëdi tik visokios sekretorës. O po ástaigos darbo va-landø, jau paèios pastato durys yra uþblokuojamos, joks paðalietis neáeis. Jeiguir bandytø verþtis pro duris – policijoje ir kauks tø durø aliarmas. Vis dëlto bu-vau áspëjæs kolegà bendru patarimu, kad ðtai aplinkui pilna visokiø mygtukø –neliesk, netyèia nenuspausk, nes kai kurie jø susijæ su visokiais aliarmais, turësibëdos. Ir kad net nebûtina þinoti visø mygtukø paskirties, tam yra kiti þmonës,pirmiausia bosai virð tavo galvos (apsauginis èia turi net keturis tiesioginiusvirðininkus). Toks mano paaiðkinimas valdþiai itin patiko, bosai netgi pra-linksmëjo, o tà jau atleistà budintá palydëjo atitinkamu epitetu (stupid, t. y. kvai-lys).

Vis dëlto mano teiginys, kad nebûtina visus mygtukus þinoti, tebuvo tik

110P

atir

tys

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 110

savotiðka diplomatija, prisitaikymas prie ðios tvarkos. Ið tiesø að pats kitaipgalvoju, tik ðioje ðalyje su niekuo nesiginèiju. Visiems þinoma, kad amerikieèiaimëgsta tvarkà, kuri pasireiðkia pirmiausia tuo, jog kiekvienas privalo þinoti tiksavo siaurà sritá, ir visada geriau, jei þino maþiau nei daugiau. Tai subtili politi-ka, o jos esmë galbût ta, kad maþiau þinantá lengviau kontroliuoti. Taèiau faktasir tai, kad kaip tik tokia riboto funkcionalumo sistema sëkmingai pasinaudojoteroristai rugsëjo 11-àjà... Visos amerikieèiø tarnybos atliko tik elementariassavo srities funkcijas, o blaiviau susivokti – kas gi èia darosi? – pritrûko kompe-tencijos, arba liaudiðkai tariant – smegenø...

Taigi po visø peripetijø sëkmingai atgavau darbo vietà. Bet ir nerimo paty-riau nemaþai.

O tas mane trumpam pakeitæs kolega tikrøjø prieþasèiø neþinojo. Jis taip irliko ásitikinæs, kad að tyèia nutylëjau apie tà mygtukà, paspæsdamas jam spàs-tus ir taip uþsitikrindamas sau darbo vietà. Amerikoje vadovautis reikia tik-romis garantijomis.

111

LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTO

NAUJOS KNYGOS

DALIA CIDZIKAITË

Kitas lietuviø prozoje

Nauja knyga ið Naujosios literatûros studijø serijos. Nors jaukelis deðimtmeèius postkolonijinës studijos dominuoja Vakarøakademiniame diskurse, lietuviø literatûrologija iðgyvena „post-kolonijinio átarumo“ (K. Raèevskis) bûsenà. Nors Lietuvoje ir pri-paþástama, kad apmàstyti praeitá bei jà ávertinti yra svarbu su-vokiant tiek nacionaliná, tiek asmeniná identitetà, postkolonijiniøkategorijø taikymas Baltijos ðalims daugiausia vis dar yra Va-karuose gyvenanèiø mokslininkø rûpestis. Ðio darbo iðeities taðkupasirinkusi kitas vs savas binarinæ opozicijà, vienà svarbiausiøpostkolonializmo teorijos kategorijø, D. Cidzikaitë bando pagrástitokios opozicijos svarbà ir reikðmæ formuojant lietuviø nacionalináidentitetà bei apskritai kultûrà.

GIEDRË ÐMITIENË

Kalbëti kûnuFenomenologinë Alfonso Nykos-Niliûno kûrybos studija

Naujosios literatûros studijø serijos knyga. Anot autorës, taidvigubo þvilgsnio knyga – apie kûnà ir Alfonso Nykos-Niliûnokûrybà. Kûno klausimas pirmesnis. A. Nyka-Niliûnas tampavedliu, kartais bendrakeleiviu, nes jam nuo pirmø rinkiniø irdienoraðèiø svarbus kûno patirties klausimas.

Fenomenologija knygoje dalyvauja sakydama, koks yra savaspatiriantis kûnas. Gyvas, gyvenamas, tylus visø patirèiø tarpi-ninkas ir reikðmiø susiëjimo vieta. Ádomiausia yra suprasti, kaipkûno patiriama regimybë tæsiasi neregimybe, ir dël to, maty-damas konkretø kûnà, visada matai daugiau.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 111

VYTAUTAS BIKULÈIUS

Kur veda klajûno dvasia?

J.-M. G. Le Clézio – 2008 m. Nobelio premijos laureatas

Kai 1963 metø rudená dvideðimt trejø metø studentas Jeanas-Marie Gus-tave'as Le Clézio pelnë antrà pagal svarbà Prancûzijos literatûros – Théoph-raste'o Renaudot – premijà uþ savo pirmàjá romanà „Protokolas“ („Le proce³s-ver-bal“), vargu ar kas galëjo iðpranaðauti, kad po keturiasdeðimt penkeriø metø –2008-aisiais – ðiam raðytojui bus paskirta pati garbingiausia Nobelio literatûrospremija. Niekas nenujautë, kad ðis jaunuolis taps ir vienu populiariausiø pas-tarøjø deðimtmeèiø Prancûzijos kûrëjø, o 1994 metais literatûrinio þurnalo „Li-re“ skaitytojai já net iðrinks geriausiu Prancûzijos raðytoju.

Pirmajame romane ne vienas kritikas áþvelgë Alaino Robbe’o-Grillet, MichelioButoro, Jeano Cayrolio átakà, taèiau niekas neginèijo, kad jaunasis raðytojas tarëir savo svarø þodá. Vëlesne kûryba Le Clézio árodë, kad premijuotasis romanasnebuvo atsitiktinë sëkmë. Vienas po kito ëmë rodytis romanai: „Tvanas“ („Ledéluge“, 1966), „Terra amata“ (1967), „Bëganèiojo knyga“ („Le livre des fuites“,1969), „Karas“ („La guerre“, 1970), „Milþinai“ („Les géants“, 1973), „Kelionës ana-pus“ („Voyages de l'autre côté“, 1975), esë knyga „Materiali ekstazë“ („L'extasematérielle“, 1967), noveliø rinkiniai „Karðtligë“ („La fie³vre“, 1965), „Mondo irkitos istorijos“ („Mondo et autres histoires“, 1978), esë rinkinys „Nepaþástamasisþemëje“ („L'inconnu sur la terre“, 1978).

Naujà etapà jo kûryboje pradëjo romanas „Dykuma“ („Désert“, 1980), kurioatradimus plëtojo noveliø rinkinys „Ratelis ir kiti ávairûs faktai“ („La ronde etautres faits divers“, 1982), romanai „Aukso ieðkotojas“ („Le chercheur d'or“,1985), „Onièa“ („Onitsha“, 1991), „Klajûnë þvaigþdë“ („Étoile errante“, 1992).Kadangi raðytojas daþnai gyveno Meksikoje, iðleido biografinæ knygà „Diego irFrida“ („Diego et Frida“, 1993). Savo giminës ðaknis jis tyrinëjo romanuose „Ka-rantinas“ („La quarantaine“, 1995), „Revoliucijos“ („Révolutions“, 2003), „Afri-kietis“ („L'Africain“, 2004), taip pat naujausiame romane „Nuvalkiota dainelëapie badà“ („Ritournelle de la faim“, 2008). Ðiandien raðytojo kûrybos kraitá su-daro 43 romanai, esë ir noveliø rinkiniai.

Savo kûryboje Le Clézio tarsi atitrûko nuo egzistencializmo literatûros, nebe-

112 AKIRATIS

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 112

plëtojo jos idëjø ir nuëjo kitu keliu, laviruodamas tarp poegzistencialistiniø prisi-minimø ir „naujojo romano“ labirintø. Raðydamas pirmàjá romanà, rankraðèioparaðtes autorius iðmargino pastabomis apie empirinæ egzistencijà, teigdamasgrynø pojûèiø dominavimà þmogaus gyvenime ir atmesdamas þmogaus proto su-gebëjimus. Vëliau ið ðiø pastabø buvo sudaryta nemaþos apimties esë knyga„Materiali ekstazë“, kurioje autorius tvirtina, jog pojûèiai jam sukelia ekstazæ,nes jis pats tarytum iðtirpsta materijoje, susilieja su ja.

Tam tikru atþvilgiu ðios eseistinës mintys atsispindi jau pirmajame raðytojoromane. Jo pavadinimas „Protokolas“ daug pasako ir apie patá kûriná.

Pirmiausia romano forma primena protokolà. Skyriai paþymëti raidëmis abë-cëlës tvarka, juos galima sukeisti vietomis kaip pakliuvo, nuo to romano visumanepasikeis. Tekste randame lëktuvø tvarkaraðèio stulpelius, cheminiø reakcijøformules, laikraðèiø iðkarpø fragmentus, herojaus dienoraðtá su visais brauky-mais, tuðèiais puslapiais, radijo praneðimø nuotrupomis. Taigi tikras protokolasir begalinis noras iðtirpti aplinkoje.

Romano áþangoje autorius prisipaþásta, kad blogiausiu atveju jo kûriná galimabûtø pavadinti „romanu-þaidimu“ arba „romanu-másle“. Raðytojas, skelbdamas„materialiosios ekstazës“ idëjas, apraðinëja menkiausias tikrovës detales, kuriasá vienà visumà tenka susieti skaitytojui.

Romano herojus – dvideðimt devyneriø metø vyriðkis Adomas Polo. Jis gyve-na apleistoje viloje ant jûros kranto, mëgaujasi saule, vandeniu, oru. Taèiau ro-mano herojø persekioja baimë. Iðgàsèio jausmà dar labiau sustiprina vienatvë.Tiesa, retsykiais jis ima raðyti laiðkus kaþkokiai merginai Miðelei, taèiau ir jøsantykius temdo baimë. Kai Adomas susitinka su Miðele, jie neranda bendroskalbos, bendravimas jø nesieja, ið ðalies atrodo, kad jie yra svetimi, jø iðtartiþodþiai labiau primena protokolø formules negu gyvà kalbà.

Adomà nuolat persekioja mintis apie karà, visur jis mato pavojø ir grësmæ. Iðpirmo þvilgsnio atrodo, kad romano herojus yra iðgyvenæs visus karo baisumus,jis vis dar negali atsigauti nuo patirtø nelaimiø. Taèiau raðytojas nepateikia jo-kiø konkreèiø duomenø apie tà karà. Tik vëliau paaiðkëja, kad karas – tai þmo-gaus egzistencija, kuri verèia Adomà bûti amþinu „dezertyru“. Beje, 2008 m.gruodþio 10 d. sakydamas tradicinæ Nobelio literatûros premijos laureato kalbàStokholme, raðytojas prisipaþino, kad jo kûrybos iðtakos sietinos su karu, nespaprastiems þmonëms karas asocijuojasi su badu, baime, ðalèiu ir në kiek nepri-mena didingos istorinës akimirkos1. Adomas jauèiasi svetimas kiekvienam þmo-gui ir kiekvienam daiktui, kartu ir pats yra visø atstumiamas. Autorius ieðkoAdomo, kaip dezertyro, iðtakø. Jau pirmuosiuose romano puslapiuose jis svarsto,ið kur herojus pabëgo – ið beprotnamio ar kareiviniø. Atsakymo raðytojas ne-pateikia, tad jo nesuþino ir skaitytojas.

Adomas nepaprastai jautriai reaguoja á aplinkà. Save jis laiko briaunotu veid-rodþiu, kuriame atsispindi maþiausi aplinkos daiktai. Galbût todël didþiausiaAdomo svajonë – susilieti su augalais, gyvûnais, su aplinka, iðtirpti joje. TokiosAdomo svajonës, be abejo, primena paties Le Clézio samprotavimus apie mate-rialiàjà ekstazæ. Taip Adomas tampa raðytojo ruporu. Kita vertus, herojaus norassusilieti su aplinka yra tam tikra bëgimo ið visuomenës forma, ágaunanti ávai-riausiø niuansø vëlesniuose raðytojo romanuose.

Stebëdamas aplinkà, Adomas junta, kad nebëra në maþiausiø saitø, kurie sie-

113

VY

TA

UT

AS

BIK

UL

ÈIU

S.

Ku

r ve

da

klaj

ûn

o d

vasi

a?

1 Þr.: L e C l é z i o J. - M . G. Dans la foret des paradoxes. Conférence Nobel. Le 7 décembre2008. – ©La fondation Nobel 2008. – P. 1.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 113

tø þmones. Didþiausia nelaimë, herojaus nuomone, yra ta, kad þmonës tuðèiai lei-dþia laikà, amþinai skuba, devalvuoja þmogiðkàsias vertybes. Tai liudija romanoepizodas, kuriame pasakojama, kaip abejingai elgiasi þmonës, matydami antjûros kranto iðtrauktà skenduolá. Aplink já susibûræ þiopliai elgiasi visiðkai atsai-niai, tapatina þmogø su gyvuliu, ir susidaro áspûdis, jog ant jûros kranto guli neþmogus, o pastipæs gyvulys.

Adomas pastebi, kad ðiuolaikiniame mieste þmogus praranda individualybæ.Ásigilinus á materialiosios ekstazës idëjas, nesunku pastebëti, kad þmogus pra-randa savo bruoþus tada, kai susilieja su aplinka. Tai iðvirkðèioji materialiosiosekstazës pusë.

Herojus iðgyvena, kad nebëra atskiro þmogaus, tik pilka þmoniø masë. Nive-liacija pasiekia toká lygá, jog, regis, mieste gyvena tik keturi ar penki tûkstanèiaiadomø. Tai lyg ir abstraktaus þmogaus simbolis, nes adomas yra pagrindø pa-grindas, kuris turi galbût vienintelá skiriamàjá bruoþà – lytá, nes mieste, kaipteigia Adomas, gyvena vyrai-adomai ir moterys-adomai. Abstrakèiame þmogaussimbolyje raðytojas áþvelgia tam tikrà pradiná elementà, pavadindamas savo he-rojø biblinio personaþo vardu. Ðitoks nuasmenëjimas bûdingas þmogui, savotið-kà rekonstrukcijà patiria gyvûnai ir daiktai, kurie taip pat iðskaidomi á pirmi-nius elementus. („Raganosyje yra visi telefono elementai“). Skaidoma ne tik erd-vë, bet ir laikas: metai suskaldomi á mënesius, mënesiai – á dienas, dienos – ávalandas, valandos – á sekundes, o kai áveikiamos visos dalumo ribos, pasakoto-jas prisipaþásta, kad vienintelis pastovus visatos dydis yra amþinybë.

Apie þmoniø susvetimëjimà liudija ir Adomo motinos laiðkas. Romano tekstejis iðsiskiria kaip neaiðki viltis, kad dar ne viskas prarasta. Motina stengiasiiðgriauti sienà, iðkilusià tarp Adomo ir tëvø, aiðkina, kad vienatvë þmogui sveti-ma. Pats baisiausias dalykas – nutrûkæs tëvø ir vaikø ryðys, tai pirmasis nuas-menëjimo poþymis, kadangi ðiuo atveju þmogus, susiliedamas su aplinka, neten-ka savo individualybës. Civilizuoto gyvenimo nepakeisi graþiais laiðko þodþiais,reikalingos kitokios priemonës, taèiau nei herojus, nei autorius jø neþino. Ado-mas tik keliais paskubomis paraðytais þodþiais atsako á ilgà motinos laiðkà,kartu sudauþydamas paskutinæ, nors ir chimeriðkà viltá patirti þmogiðkojo artu-mo jausmà.

Nerasdamas iðeities ið civilizacijos koðmaro, Adomas ima gatvëje ðauktiþmonëms, kad juos visiðkai pavergë civilizacija ir jos „kûdikiai“ – televizija, radi-jas. Þmogus nebemato þmogaus ir pasimeta kasdienybës rûpesèiuose. TaèiauAdomo balsas lieka neiðgirstas. Já suima policininkai ir uþdaro á beprotnamá.Tenai studentams psichiatrams Adomas aiðkina, kad visos ðiuolaikinio þmogausnelaimës prasideda nuo vaikystës, nes tëvai sudaiktina vaikus. Jie, patekæ ásuaugusiøjø visuomenæ, turi atlikti jiems primestà vaidmená ir todël netenkasavæs. Adomas prisipaþásta, kad ir jis pats dël ðios prieþasties iðsiskyrë su tëvais.Le Clézio palieka herojø beprotnamyje, taip lyg ir pripaþindamas, kad dël tokiofinalo kalèiausia yra aplinka, kuri uþdeda kiekvienam þmogui kiautà, trukdantábendrauti.

Autorius romano áþangoje teigia, jog norëtø, kad jo kûrinys bûtø suprastaskaip visiðka fikcija. Taèiau jis pasitiki skaitytoju ir mano, kad ðis sugebës áþvelg-ti tikrovës kontûrus. Syká Le Clézio prasitarë: „Raðytojas yra paraboliø kûrëjas.Jo pasaulis gimsta ne ið tikrovës iliuzijos, bet ið fikcijos tikrovës.“ Kad ir kaipbûtø keista, ne vienu atveju jo kûryboje fikcijos tikrovë savo tikroviðkumu pra-noksta realybæ.

Vëlesni romanai „Tvanas“ ir „Terra amata“ toliau rutuliojo temas, kuriø uþuo-

114A

kira

tis

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 114

mazgos slypëjo pirmajame romane. „Tvano“ herojaus Fransua Besono gyvenimas –tai keistø poelgiø virtinë. Jis abejingai leidþia laikà, nors ir yra studentas. Ðalin-damasis þmoniø, jis virsta klajûnu ir tarsi susilieja su viso pasaulio þmonëmis,tampa beveide bûtybe. Nedaug kuo nuo ðio herojaus skiriasi ir „Terra amata“protagonistas – Ðanseladas. Ið tikrøjø jis tëra tik ankstesniø Le Clézio perso-naþø – Adomo Polo ir Fransua Besono – variantas.

Daug ádomesnis yra jo ketvirtas romanas „Bëganèiojo knyga“.Jaunuolis Oganas bëga ið ðiuolaikinio miesto, nes kartà tarp daugiaaukðèiø

namø sienø pasijunta tarsi kalëjime. Nesvarbu, kad mieste þmogø supa civili-zacijos komfortas, kuris, regis, patenkina visus þmogaus poreikius. Þmogø imaslëgti daiktø pasaulis, kadangi sudaiktëja ir pats þmogus. Oganas bëga ið Euro-pos á Azijà, ið Azijos á Amerikà, bet nei vienur, nei kitur neranda tokios vietos, kurgalëtø apsistoti. Oganas stengiasi bendrauti su þmonëmis, taèiau kiti jo nesu-pranta. Jaunuolis bëga ne tik nuo civilizuoto miesto, bet ir nuo tuðtumos beitylos. Prieð jo akis praplaukia gigantiðki miestai, autostradomis lekia maðinøvirtinës, taèiau ðie civilizacijos atributai negali uþpildyti jo vidinës tuðtumos. Tadir bëgimas pasirodo esàs be tikslo. Neranda uþsimirðimo Oganas ir gamtos prie-globstyje, nes civilizacija jà pavertë ðiukðlynu, dykyne, kur siauèia baisiausiosligos.

Prieð mûsø akis iðkyla grësminga totalitarinio pobûdþio valstybë, prieð kuriàsukilti kvieèia ir autorius. Nors romanas yra fantastinio pobûdþio, raðytojas pasi-tiki þmogumi, humanistinës kûrinio tendencijos labai ryðkios, skatinanèios skai-tytojà daug kà permàstyti. Po ðio Le Clézio romano prabilta apie sociofantastinækryptá prancûzø romane. Prie jos ðliejasi Roberto Merle'io romanas „Malvilis“,René-Victoro Pilhes'o romanas „Kaltintojas“.

„Kiekviena nauja knyga yra naujas poþiûris á daiktus. Að bûtinai turiu apèiu-pinëti juos, kad galëèiau apraðyti. Savo knygas raðau vienu prisëdimu, tuðinu-ku...“ (Ið interviu J.-L. Ramburt'ui, „Le Monde“, 1970. IX. 5).

1978 m. pasirodë noveliø knyga „Mondo ir kitos istorijos“, Le Clézio prabiloapie naujà posûká kûrybos kelyje. Apysaka „Mondo“ padarë átakà visam noveliørinkiniui. Raðytojas knygoje atsisakë eklektiðko stiliaus, materialiosios ekstazësatributø, uþtat sustiprëjo apysakos poetiðkasis pradas. Ir jo romanuose buvo ga-lima rasti poetiðkumo þymiø, taèiau jas uþgoþdavo empirinës detalës, o ðioje kny-goje jos suspindi visu groþiu. Beje, daugelio kritikø nuomone, Le Clézio ið pri-gimties yra poetas.

Nedideliame pajûrio miestelyje ið kaþkur atsiranda berniukas Mondo. Jis èianeturi nei giminiø, nei draugø, net paþástamø. Mondo klaidþioja gatvëmis, ret-karèiais uþdarbiauja turguje. Jeigu jam patinka koks praeivis, jis uþduoda vie-nintelá klausimà: „Ar jûs nenorëtumëte manæs ásisûnyti?“ Taèiau atsakymo Mon-do nelaukia, nes þino: praeivis, uþuot iðsyk pakvietæs á namus, ims klausinëtibeprasmiðkø dalykø.

Pagaliau Mondo susidraugauja su þmonëmis, kurie taip pat iðmesti uþ visuo-menës borto: su Èigonu, kuris uþdarbiauja, rodydamas visokiausius fokusus, am-þinai girtuokliaujanèiu Kazoku, senuku Dadi, kurio didþiausias turtas – porabalandþiø. Jie tokie pat civilizuoto miesto klajûnai kaip Mondo, gal todël visi irjauèia savotiðkà ryðá.

Didþiausia draugystë herojø sieja su vietnamiete Tchi Ðin, suprantanèia vai-ko lûkesèius ir svajones. Su ja Mondo patiria laimæ.

Taèiau syká mieste Mondo sugauna policija, renkanti beglobius vaikus ir ati-duodanti juos á prieglaudà. Vargais negalais berniukas iðtrûksta ir visiems

115

VY

TA

UT

AS

BIK

UL

ÈIU

S.

Ku

r ve

da

klaj

ûn

o d

vasi

a?

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 115

laikams palieka miestà. Niekas neþino, kur jis iðeina. Taèiau netrukus iðaiðkëja,kad Mondo netektis skaudi visiems, kurie su juo bendravo – pradedant Tchi Ðinir baigiant Èigonu. Ðiø þmoniø ir Mondo susitikimas sugràþino juos á vaikystësðalá, atvërë prarasto ryðio su gamta galimybæ. Visa apysaka nuskamba tarsipoema proza, pabrëþianti þmogaus sàsajas su gamta ir bûdingà raðytojo kûrybaiklajûno motyvà.

Romanas „Dykuma“ tampa posûkiu Le Clézio kûryboje. Ðiuo kûriniu raðyto-jas pasireiðkia kaip paraboliø kûrëjas, nes knygà dràsiai galima pavadinti filo-sofiniu romanu, pratæsianèiu ðio þanro tradicijà, kuri atëjo á prancûzø literatûràið XVIII amþiaus.

Filosofinis romanas prasideda nuo tam tikros filosofinës ar apibendrinanèiosidëjos (programos), nors „Dykumoje“ nëra susieta, kaip esti tradiciniame filoso-finiame romane, su kuriuo nors personaþu. Ðiuo atveju autorius konstruoja ro-manà kaip dvi paralelines istorijas – jas laiko poþiûriu skiria keli deðimtmeèiai.Viena jø prasideda Sagjetos el Hamros slënyje 1909–1910 m. þiemà ir baigiasiAgadiro mieste 1912 m. kovo 30-àjà. Pasakojama apie dykumos karius – mëly-nuosius þmones, kuriuos ið gimtøjø vietø veja civilizacija, lydima þiaurios ka-rinës jëgos. Ðis pasakojimas yra jaunuolio Nuro istorija, nes bûtent jis stebi, kasdedasi aplinkui, yra visø ávykiø dalyvis, pirmasis drauge su kitai bendraþygiaispatiria civilizacijos pasekmes, ne vienam dykumos klajokliui atneðusias mirtá.Visa ði istorija romane pateikiama kursyvu, tuo lyg pabrëþiant jos svarbà, nesNuro gyvenimas tampa pamatu, á kurá projektuojami antros paralelinës istorijosherojës Lalos gyvenimo ávykiai. Antros istorijos laikas – aðtuntas XX a. deðimt-metis.

Keli deðimtmeèiai tarp ðiø paraleliniø istorijø daro jas savarankiðkas. Taèiauraðytojui labai svarbu pabrëþti ryðá, egzistuojantá tarp jø, ir jis jas „sukabina“papildomais saitais – Lala pristatoma kaip tolima ðeicho Ma el Ainino giminaitë.Ðeichas, pirmosios istorijos dalyvis, vedë savo þmones per dykumas, norëdamasjuos iðgelbëti nuo krikðèioniø kariø. Be to, Lala ið tetos Amos girdi tas paèiasdainas, kurias dainuodavo jos motina. Ðitaip parodoma, kad abi istorijos nëravisiðkai atsietos viena nuo kitos.

Pirma – Nuro – istorija niekur neiðeina uþ dykumos ribø, ir kiekvienas sve-timðalis, ypaè su kardu rankoje, suvokiamas kaip tam tikras savarankiðko pa-saulio svetimkûnis; taèiau antra – Lalos – istorija nëra susijusi vien su dykuma,nes pati herojë jà palieka ir patenka tarsi á civilizuoto pasaulio katilà, didþiuláMarselio miestà. Autorius kai kuriems Lalos gyvenimo etapams suteikia aiðkiaiiðreikðtà vertybiná pobûdá. Skyrius, kur kalbama apie jos gyvenimà dykumoje,ávardijamas kaip „Laimë“, o tas, kur vaizduojamos jos klajonës po didmiestá, –kaip „Gyvenimas tarp vergø“. Taip pat reikia pridurti, kad Lala yra vienintelisromano personaþas, kuris, iðbandæs civilizacijos „malonumus“, vël gráþta á dy-kumà (pavyzdþiui, jos teta Ama taip ir lieka Marselyje). Uþ tokio personaþøiðdëstymo galima áþvelgti ir autoriaus koncepcijà: neatsitiktinai raðytojo kûrybostyrinëtoja Madeleine Borgomano teigia, kad „...paèioje romano konstrukcijojeslypi tendencinga pozicija, panëðinti á tà, kuri buvo ginama jau ankstesnëje LeClézio kûryboje, bet kur kas aiðkiau matoma“2. Mums ðiuo atveju labiau rûpi tasfaktas, kad filosofiniam romanui bûdinga pradinë idëja, kuri ir ásuka kûrinioveiksmà, „Dykumoje“ iðryðkëja gretinant abi – Nuro ir Lalos – istorijas.

116A

kira

tis

2 B o r g o m a n o M . , R a v o u x R a l l o E . La littérature française du XX siecle. – Paris,1995. – P. 143.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 116

Nuro istorijoje vaizduojamas dykumos pasaulis, kur nuolatos degina saulë,plyti smëlis ir plaukioja miraþai, nëra prielankus þmogui. Taèiau dykumø þmo-nëms jis ir yra tikrasis jø gyvenimas. Ilgainiui ðios fizinës aplinkinio pasauliosavybës tampa tokiø dvasiniø vertybiø kaip laisvë, orumas, savarankiðkumasásikûnijimu. Ðiems þmonëms dykuma tampa organiðka jø tàsa, be dykumos jieyra visiðkai bejëgiai, pasmerkti mirèiai. Ðitaip ðioje istorijoje iðryðkëja ir sociali-nis atspalvis, nes autorius parodo, kad organiðkà mëlynøjø þmoniø ir dykumossàsajà naikina kolonizatoriai, pasmerkdami praþûèiai tikruosius ðiø vietø gy-ventojus. Ðitaip pirmoji paralelinë istorija suformuluoja apibendrinanèià mintáapie gamtos ir civilizacijos susidûrimà, kai civilizacija kiðasi á jai svetimà pa-saulá. Èia ðiø dviejø dëmenø suprieðinimas ágyja aktyvumo (civilizacija) ir pasy-vumo (gamta) atspalviø, ið kuriø pirmasis autoriaus vertinamas neigiamai. Ádo-mu, kad Nuras tik stebi liûdnà savo gentainiø likimà ir net nesusimàsto apiegalimus iðsigelbëjimo variantus. Tiesa, nereikia uþmirðti, kad uþpuolikø ir dyku-mos gyventojø jëgos labai nelygios. Ðiaip ar taip, Nurui lieka tik praneðti apieðeicho Ma el Ainino mirtá. Ir nors pasakojimo dvasia liudija, kad Nuras ir jo gen-tainiai yra teisieji (neatsitiktinai jie pavadinami Dievo Palaimintaisiais), pra-radæ savo dvasiná vadovà ir dykumø vedlá, jie neþino, kas jø laukia ateityje. Pir-mosios istorijos pabaiga neáþiebia vilties nei Nurui, nei skaitytojams. Taèiau ra-ðytojo pozicija bûtø perdëm tiesmuka, jei jis apsiribotø tik Nuro istorija. Kita ver-tus, tiesmukumas siejasi su filosofinio romano prigimtimi, nes pradinës jo idëjoságyvendinimas yra visuomet daugiau ar maþiau tendencingas.

Antroje – Lalos – istorijoje autorius siekia tà tendencingumà sumaþinti, jàvaizduoja ne tik kaip pasyvià bûtybæ, kuri gyvendama dykumoje laukia vien liki-mo smûgiø. Dykumos pasaulis èia skyla á dvi erdves: paèià dykumà ir ðalia josesantá Miestelá, kuriame gyvena herojë. Nors ðis Miestelis jauèia dykumos alsa-vimà, Lala jame nesijauèia visiðkai sava. Nieko nuostabaus, kad Lala dvasiosatgaivà suranda tik dykumoje, kur ji regi ne tik smëlynø galybæ, bet ir susitiki-nëja su nebyliu piemeniu Hartaniu, tapsianèiu jos kûdikio tëvu. Kai tetos na-muose ima lankytis vyriðkis, norintis Lalà imti á þmonas, dykuma jai tampa irprieglobsèiu. Taèiau dykumos ir Miestelio suprieðinimas neágauna nesutaikomokonfliktiðko pobûdþio. Paprasèiausiai Miestelis atsiranda dykumos paðonëje kaiptam tikras civilizacijos rezultatas. Toks pasakojimo konstravimas leidþia auto-riui parodyti ne tik konkreèias aðtunto deðimtmeèio realijas, kai civilizacijai iðtiesø neliko neáþengiamø vietø, bet ir prislopinti krintantá á akis dviejø pasauliø –gamtos ir civilizacijos – suprieðinimà. Ðitaip autorius atiduoda pirmenybæ vaiz-dui, uþ kurio tik brëkðta idëja. Savaime aiðku, èia gali iðkilti klausimas, ar tokiuatveju galima kalbëti apie filosofiná romanà, jeigu apibendrinanti ar filosofinëidëja lieka antrame plane. Taèiau mus gelbsti ne vien tas faktas, kad raðytojassuprieðina du skyriø pavadinimus – „Laimë“ ir „Gyvenimas tarp vergø“. Roma-nistas siekia, kad gamtos ir civilizacijos prieðprieða bûtø akivaizdesnë, uþtat,nesitenkindamas vien dykumos ir Miestelio suprieðinimu, jis perkelia Lalà áMarselio miestà. Nuo ðiol gamtos ir civilizacijos prieðprieða jau tampa akivaizdi,nes tik ðiame didmiestyje Lala pajunta þudanèià civilizacijos jëgà.

Vos atkeliavusi á Marselá, Lala supranta patekusi á visiðkai svetimà jai pa-saulá. Netikëtai patirtas baimës pojûtis jà visiðkai þlugdo. Lala saugiau jauèiasituðèioje dykumoje, negu didmiestyje, kur knibþdëte knibþda þmoniø. Dar labiaucivilizacijos þiaurumà pabrëþia þmoniø abejingumas. Kai alkana Lala parkrentaprospekte, á jà beveik niekas nekreipia dëmesio. Autorius toká elgesá pasmerkiane herojaus lûpomis, ir tai bûtø savaime suprantama, bet praeivio prancûzo,

117

VY

TA

UT

AS

BIK

UL

ÈIU

S.

Ku

r ve

da

klaj

ûn

o d

vasi

a?

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 117

118A

kira

tis

ðitaip parodydamas, kad civilizacijos bëdas suvokia ir joje gyvenantys þmonës.Taigi raðytojo nuosprendis civilizacijai tampa dar grieþtesnis, nes tie þodþiainëra atsitiktinis svetimðalës pastebëjimas. Lalos iðtarmë ðiam miestui ir civi-lizacijai dar baisesnë, nes ji teigia, kad virð miesto gyventojø galvø pakibusi mir-tis ir jie niekur negali nuo jos pabëgti. Toks civilizuoto gyvenimo beprasmiðku-mas priverèia Lalà gráþti atgal á dykumà, juolab kad á jos lemtá ásirëþia paþásta-mo elgetos Radièiaus mirtis. Ji nebegali likti Marselyje dar ir todël, kad yranëðèia ir ruoðiasi gimdyti – ji ásitikinusi, kad pasilikdama pasmerktø savo kûdikápraþûèiai. Sugráþimas atgal Lalai áþiebia gyvenimo viltá. Simboliðka, kad josistorija baigiasi tuo, jog herojë pagimdo kûdiká. Perspektyvos galimybæ dar la-biau suþadina faktas, kad kûdikis gimsta auðtant. Tiesa, ir pirma – Nuro – istori-ja baigiasi auðros metu, bet skirtumas yra tas, kad ðiuo atveju dykumos þmo-nëms tenka trauktis á kitas vietas, kuriø dar nepasiekë civilizacija. Istorijos fina-las gimdo liûdnà klausimà – kiek dar teks trauktis dykumos gyventojams, kadavël juos ims persekioti civilizacija?

Abi ðios paralelinës istorijos neturi nei chronologiniø, nei personaþø sàlyèiotaðkø, taèiau jas jungia be galo svarbus vietos motyvas, romane iðreikðtas kaipdykuma. Pirmos istorijos iðvada, jog civilizacija neiðvengiamai braunasi á gamtà,o antros – kad gamta tampa savotiðku prieglobsèiu nuo civilizacijos, – turi bend-rà vardiklá. Tai dykuma, kuriai romane skiriamas neeilinis vaidmuo. Neat-sitiktinai Le Clézio kûrybos tyrinëtoja Simone Domange tvirtina, kad „...ðis per-sonaþas ið tikrøjø yra visai kas kita negu tik vieta. Jis sykiu yra ir mitas“3.

Paþvelgus á dykumà filosofiðkai ir pripaþinus jà ne tik veiksmo vieta, bet irpersonaþu, galima pasakyti, kad ji ir yra pagrindinis romano herojus. Paprastaifilosofiniame romane protagonistas siekia ávertinti skirtingus poþiûrius, skirtin-gas tiesas, kad galiausiai galëtø paskelbti savo iðtarmæ. Taèiau dykumos negali-ma pavadinti tradiciniu personaþu, nes ji nëra gyva bûtybë, kuri atliktø kûriny-je vienokius ar kitokius veiksmus. Ðiame romane tiesiog girdi dykumos alsavi-mà, ji juntama kiekviename puslapyje, nepaisant to, kuri istorija – Nuro ar Lalos –bûtø pasakojama. Taèiau dykuma nëra vienoda abiejose istorijose, ir ne dël to,kad jas skiria keli deðimtmeèiai. Tiesiog skiriasi pasakojimo pobûdis. KadangiNuro istorija nutolusi á praeitá, joje dykuma ágauna poetiðkà, gal net pasakiðkàatspalvá. Lalos istorijoje dykuma yra kur kas konkretesnë, kasdieniðkesnë. Kaiptik ðiø dviejø dykumos pavidalø sampyna ir gimdo abstraktøjá jos ávaizdá, kurisnebeturi nieko bendra su konkreèiuoju jos atitikmeniu – Sachara. Dar labiau ðiàmintá pabrëþia jau minëtoji S. Domange: „...ið esmës yra akcentuojamas jos[dykumos – V. B.] erdvës ir laiko beribiðkumas“4. Taigi kaip tik dykuma, vieni-janti skirtingus konkreèius pavidalus, ir tampa romano protagonistu, iðreið-kianèiu, be abejo, ir autoriaus pozicijà. Ji kartu iðryðkëja ir kaip galutinë romanotiesa. Tai iðties nelauktas ir netikëtas raðytojo sprendimas, atskleidþiantis irnaujas filosofinio romano poetikos galimybes. Ðitaip autorius iðvengia ir api-bendrinanèios idëjos autoritariðkumo, kuris tradiciniuose filosofiniuoseromanuose daþnai visà jø veiksmà paversdavo negyva schema.

Dykumos ávaizdyje galima áþvelgti tris lygmenis: konkretøjá, abstraktøjá iruniversaløjá. Konkreèiajame lygmenyje dykuma suvokiama kaip Afrikos ðiaurësrytuose plytinti Sachara. Apie tai liudija ir vietovardþiai, kuriø itin gausu Nuroistorijoje. Be to, su konkreèiuoju lygmeniu siejami ir visi romano ávykiai, prie ku-

3 D o m a n g e S . La quete du désert // Magazine littéraire. – 1998. – T. 362. – P. 45.4 Ten pat. – P. 45.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 118

riø pritampa tiek Nuro, tiek Lalos istorijos. Abstrakèiajame lygmenyje dykumatampa laisvo þmogaus personifikacija. Ir pirmoje, ir antroje istorijoje regime, kadþmogus prieðinasi nelaisvei, kurià jam neða civilizacija, nesvarbu, ar ji ágaunakolonizatoriø, ar miesto pavidalà. Nuro likimas romane simbolizuoja pirmàjàcivilizacijos aukà, o Lalos – paskutinæ. Galiausiai universalusis lygmuo pateikiaDykumà kaip ðviesos ir skaidros ðaltiná, kuris prieðprieðinamas þiauriai irprievartiðkai civilizacijai. Ðiuo atveju Dykuma, kurioje yra jos istorinë praeitis,ágauna mito skambesá. Taèiau ðis mitas yra autoriaus kuriamas mitas ir visos jointerpretacijos gali apsiriboti tik ðio romano medþiaga. Tiesa, romane syká ðmëkð-teli paþadëtosios þemës ávaizdis, taèiau jis autoriaus – matyt, sàmoningai – nëraplëtojamas, kad neuþgoþtø jo paties sukurto mito.

Romanas „Dykuma“ patvirtino, kad Le Clézio yra vienas brandþiausiø ðiuo-laikinës prancûzø literatûros kûrëjø, ieðkantis naujø keliø ir atnaujinantis netik jos tematikà, bet ir nusistovëjusius þanrinius tipus. Poezijos ðydas gaubia irromanà „Aukso ieðkotojas“. Pasakotojas Aleksis, kuriam vos aðtuoneri metai,drauge su seserimi Lora iðgyvena ðeimos nelaimæ – tëvo bankrotà. Taèiau pa-maþële bræsta ir jo svajonë – surasti paslëptà korsaro auksà. Jau paauglys jispalieka Mauricijaus salà ir iðplaukia ieðkoti lobio. Taèiau viltys palengva dûþta.Tik nebyli Umos meilë iðvaduoja Aleksá ið vienatvës. Po to prasideda Pirmasispasaulinis karas, kurá jis praleidþia Prancûzijoje, tarnaudamas anglø armijoje.1922 metais gráþæs á Mauricijø, herojus apsistoja pas seserá Lorà. ApsigyvenæsMananavos mieste, jis ieðko Umos, taèiau visi jo ieðkojimai baigiasi nesëkmin-gai. Per trisdeðimt klajoniø metø Aleksis supranta, kad didþiausias lobis – patsþmogus, meilë gyvenimui ir pasaulio groþis.

1990-aisiais raðytojas iðleidþia romanà „Onièa“, kurio veiksmas vyksta 1948metais. Italë Marija Luiza ir jos dvylikametis sûnus Fintanas atvaþiuoja á ne-didelá Onièos miestelá Afrikoje, kur jø laukia vyras ir tëvas Dþofris – vaisiø eks-porto kompanijos tarnautojas. Marija Luiza svajoja apie bûsimà gyvenimà suDþofriu, kuris jai laiðkuose raðë apie Afrikos savanas, milþiniðkus medþius, sal-dþius egzotiðkus vaisius ir negrø lûðneles. Taèiau tikrovë iðsklaido iliuzijas, nesOnièoje jos laukia liûtys, supuvæ pastatai, neáprasti gyvûnai. Uþuot patekusi ásvajoniø pasaulá, Marija Luiza atsiduria Anglijos valdininkø aplinkoje. Dþofris,uþsidegæs idëja surasti legendinæ Meroës ðventovæ, uþmirðta ðeimà. Tik maþasisFintanas nesiskundþia Afrika, nes nepuoselëja jokiø iliuzijø. Jis susidraugaujasu bibliofilu, kolekcionieriumi Rodsu, kuris atskleidþia berniukui vietinës kul-tûros lobius. Po dvideðimties metø Fintanas kaip tik ir prisimins ðià Afrikà, jaugyvendamas Europoje. Autorius lyg ir teigia, kad kenèia ne Afrika, o viena pa-saulinës civilizacijos dalis.

Romane „Klajûnë þvaigþdë“ Le Clézio Biblijos stiliumi pasakoja apie dviejømerginø – þydaitës Esteros ir palestinietës Nedþmos – likimus. Veiksmas prasi-deda 1943 m. ir trunka iki paskutinio XX a. deðimtmeèio.

Estera patiria visà karo metø siaubà, nors gyvena Italijos pasienyje, kur ikikaro pradþios turi puikià galimybæ mëgautis gamta. Taèiau naujieji pasaulio uþ-kariautojai suardo nusistovëjusià tvarkà. Dingsta Esteros tëvas, Esterai ir mo-tinai tenka bëgti, slëptis.

Po Prancûzijos iðvadavimo jos slapta keliauja á paþadëtàjà þemæ – Izraelá. ÈiaEstera su motina pasirodo 1948 m. geguþës 14 d., kai paskelbiama nauja valsty-bë. Dabar Esterai atrodo, kad nuolatinë tremtis galiausiai baigësi. Likimas jàsuveda su palestiniete Nedþma, jai ir gentainiams tenka kitokia dalia – gyveni-mas ir kankynë palestinieèiø stovyklose. Estera ir Nedþma susitinka tik vienà

119

VY

TA

UT

AS

BIK

UL

ÈIU

S.

Ku

r ve

da

klaj

ûn

o d

vasi

a?

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 119

syká. Susiedamas dviejø merginø likimus, autorius atskleidþia ðiuolaikinio pa-saulio sudëtingumà.

1995 m. pasirodæs nemaþos apimties romanas „Karantinas“ savitai pratæsëromanà „Aukso ieðkotojas“. Ðiame kûrinyje autorius pasakoja apie savo senelá iðtëvo pusës, o „Karantine“ pagrindinio herojaus Þako prototipas yra senelis iðmotinos pusës. Jûros dvelksmas buvo justi romane „Aukso ieðkotojas“, na o „Ka-rantine“ jûra, galima teigti, yra pagrindinis personaþas, tvarkantis visø kitølikimus. Veiksmas rutuliojasi XIX a. pabaigoje, kai emigrantø ðeimos, dël ávai-riausiø prieþasèiø besikelianèios á Indijos vandenyne esanèià Maurikijaus salà,prasidëjus raupø epidemijai, iðlaipinamos tose platumose esanèioje nedidelëjePlatos saloje, kuri anais laikais buvo tradicinë karantino vieta.

Pagrindinis romano herojus – gydytojas Þakas Arðambo iðkeliauja á Mauri-kijaus salà, norëdamas uþsidirbti pinigø ir ðiek tiek suðvelninti bankroto pasek-mes. Romano pradþioje ðmësteli Arthuro Rimbaud ðmëkla. Autorius yra ásitiki-næs, kad kadaise jo senelio ir ðio maiðtingos dvasios prancûzø poeto keliai buvosusikryþiavæ. Pirmàsyk ðá poetà Þakas iðvydo bûdamas devyneriø metø, o vëliau,jau tapæs gydytoju, padëjo jam savo patarimais.

Kartu su Þaku á Maurikijaus salà keliauja ir jo þmona Siuzana, trapi ið Re-junjono salos kilusi bûtybë, kurià jis vedë Prancûzijoje. Drauge su Þaku á kelionæleidþiasi ir jo brolis Leonas, kurá traukia ne anatomija ar fiziologija, bet poezija.Tai, beje, iðgalvotas personaþas, bet autoriui jis tampa vienu romano ramsèiø.

Prasidëjus epidemijai, Þakas atlieka savo kilnià pareigà slaugydamas ligo-nius, malðindamas jø ánirðá, guosdamas juos. Leonas, nepaisydamas komendan-to valandos, nekreipdamas dëmesio á karantino aukas ar salos gyventojus, sekio-ja paskui vietinæ graþuolæ Surjà, ir ði aistra jam padeda uþmirðti liga alsuojanèiàkasdienybæ. Palengva keièiasi romano pasakojimo ritmas ir tonas. Kûrinys virs-ta himnu meilei, þemei, jûrai, dangui, primenanèiu þinomà J.-H. Bernardino deSaint-Pierre'o romanà „Paulius ir Virginija“. Leonas ima traukyti savo ryðius sucivilizacija, neðanèia þmogui nelaimes, ir tampa savotiðku Robinzonu. Ið pradþiø,patekæs á salà, Leonas buvo linkæs iðplësti cukranendriø plantacijas, taèiau su-vokæs, kokioms kanèioms pasmerkti jose dirbantys þmonës, atsisako savo min-ties.

Galø gale epidemija baigiasi, taèiau ji iðskiria ir abu brolius. Þakas, iðgydæssavo þmonà, pritampa prie salos gyvenimo, kurá galima vadinti civilizuotu. OLeonas susieja savo gyvenimà su jaunàja Surja ir net pasistengia uþmirðti savovardà, panëðëdamas á suduþusio laivo keleivá, kuris neturi nei praeities, neibagaþo. Romanas primena vizijà, kurios poetiná þavesá papildo filosofiniai svars-tymai.

Giminës istorija pratæsiama romane „Revoliucijos“. Èia susipina ávairios joskartos: pats romano pasakotojas, gyvenantis ir besimokantis Nicoje, keliauja áLondonà ir Meksikà; jo protëvis betonas, buvæs kareivis Didþiosios prancûzø re-voliucijos laikais, norëdamas iðvengti represijø, iðkeliavo á Maurikijaus salà. Ðiasistorijas dar papildo XIX a. pradþios vergës Kiambës pasakojimas.

Paskutinio romano „Nuvalkiota dainelë apie badà“ pagrindinës herojës Etelësprototipas – raðytojo motina. Romanà pradeda epigrafas – prancûzø poeto Ar-thuro Rimbaud eilëraðèio „Bado ðventës“ iðtrauka. Jis turëtø sukoncentruotiskaitytojo dëmesá á svarbiausià romano – bado – motyvà. Taèiau taip pat iðtrau-ka atskleidþia, kad badas romane gali bûti suvoktas ne tik tiesiogine prasme.Kaip teigia Rimbaud kûrybos tyrinëtojas Antoine'as Adamas, „èia jis [Rimbaud –V. B.] iðsako alká, jauèiamà klajonëms, erdvei, akmenims ir augalams. Reikia

120A

kira

tis

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 120

pakartoti, kad Verlaine'as ir Rimbaud pasiekë Anglijà tik [1872 – V. B.] rugsëjo7 dienà. Taigi „Bado ðvenèiø“ negali paaiðkinti badas, nuo kurio jie bus kentëjæLondone“5. Ðiuo atveju epigrafas, anot G. Genette'o, atlieka „komentaro, kartaislemiamà – paaiðkinimo – funkcijà, ir taip pat pagrindþia ne tekstà, bet pavadi-nimà“6.

Romanà jungia du autobiografinio pobûdþio epizodai, kuriø vienas vadintinasáþanga, o kitas – epilogu. Ir viename, ir kitame pirmuoju asmeniu prabyla patsraðytojas. Tai ypaè ryðku áþangoje, kurioje ið konkretaus fakto – apsilankymoMeksikoje – galime nustatyti, kad kalba pats autorius. Áþangà ir epilogà sieja netik autobiografinis pasakojimas, bet ir bado motyvas. Raðytojas prisimena, kaipiðsyk po karo, dar bûdamas vaikas, jis bûtø galëjæs suvalgyti tiek daug duonos,jei tik senelë nebûtø jos uþrakinusi, kad net susirgtø. Dar ir dabar, kaip prisi-paþásta autorius, badas slypi jame ir jis negali jo uþmirðti. Èia susiduriame sutiesiogine bado reikðme, nors paskutinis áþangos sakinys ir pabrëþia: „Toli-mesnëje istorijoje bus kalbama apie kitokio pobûdþio badà“7. Kitaip tariant, auto-rius pageidauja, kad skaitytojas nesuprastø bado vien fiziologine prasme. Beje,raðytojas, paklaustas, kà reiðkia pavadinimas „Nuvalkiota dainelë apie badà“,atsakë: „Kai buvau vaikas, Nicoje gyveno sena jausminga dama, kuri dainuoda-vo kiemuose, ir að prisimenu, kaip mano tëvas ávyniodavo monetà á laikraðtá irnumesdavo jai. Jis teigë, kad ji buvusi garsi dainininkë ir kaip daugelis pagy-venusiø þmoniø Nicoje tuo metu buvo visiðkai uþmirðta ir priversta dainuotidainø priedainius. <...> Að galvojau, kad badas gali bûti ne vien rimtas fizinispojûtis, bet ir daina. Savita daina, kuri sugráþdavo á kiemus kasdien ir primin-davo, kad galima bûti alkanam netgi turtingiausiame pasaulio mieste“8.

Romano epiloge raðytojas prisimena motinos pasakojimà apie prancûzø kom-pozitoriaus M. Ravelio „Bolero“ premjerà su garsia ðokëja Ida Rubinstein. Moti-na, kaip, beje, vëliau ir þymus mokslininkas Claude'as Lévi-Straussas, prisipa-þásta, kad ði muzika pakeitë jø gyvenimà. Autorius yra ásitikinæs, kad, „„Bolero“nëra toks muzikinis kûrinys kaip kiti. Jis – pranaðystë. Jis pasakoja pykèio, badoistorijà“9. Tuo raðytojas dar syká patvirtina, kad bado motyvas romane ágauna irpapildomø reikðmiø, nëra susijæs vien su fiziologiniu poreikiu. Tarp áþangos irepilogo ásiterpia tikroji romano istorija, prasidedanti treèiame XX a. deðimtme-tyje ir besibaigianti iðsyk po karo.

Romanà sudaro trys dalys: „Violetinis namas“, „Þlugimas“, „Tyla“. Jos darskirstomos á skyrius. Visose dalyse pasakojama treèiuoju asmeniu.

Pasakotojo dëmesio centre atsiduria pasiturinèiø tëvø Aleksandro ir Þius-tinos deðimtmetë duktë Etelë Brën, kurià be galo myli ir globoja jos senelio bro-lis Samiuelis Solimanas. Jiedu daþnai ateina prie violetinio namo, kurá statoSolimanas. Kai Etelei sukanka trylika metø, jis mirðta, jai palikæs testamentuvisà savo turtà. Èia pradeda ryðkëti dar viena romano struktûros ypatybë. Raðy-tojas suprieðina du – tëvø ir dukters – likimus, ir ðis suprieðinimas tampa visosromano istorijos karkasu. Toliau tie likimai pasuka skirtingomis kryptimis.

Ið pradþiø Etelës paveldëtà turtà ima valdyti jos tëvas ir atrodo, kad dabar

121

VY

TA

UT

AS

BIK

UL

ÈIU

S.

Ku

r ve

da

klaj

ûn

o d

vasi

a?

5 A d a m A . Notices, notes et variantes / R i m b a u d A . Oeuvres comple³tes (La Bib-liothe³que de la Pléiade). – Paris, 2001. – P. 939.

6 G e n e t t e G. Seuils. – Paris, 1987. – P. 159).7 L e C l é z i o J. - M . G. Ritournelle de la faim. – Paris, 2008. – P. 13.8 B u s n e l F. „J'écris pour essayer de savoir qui je suis“. J.-M. G. Le Clézio // Lire. – 2008. –

T. 370. – P. 49.9 L e C l é z i o J.-M. G. Ritournelle de la faim. – P. 206.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 121

ðeimos laukia ðviesesnë ateitis. Taèiau Aleksandras menkai suvokia tikrovæ,lengvai pasitiki svetimais þmonëmis, kurie ið tikrøjø gvieðiasi Etelës gautopalikimo. Nepraeina në pora metø, kai Etelës tëvas patiria bankrotà. Nuo ðiolAleksandro ir Þiustinos gyvenimo kelias palaipsniui leidþiasi þemyn: pasiturintágyvenimà keièia badas, prie kurio, þinoma, dar prisideda karas, tuðèià tëvø pagy-rûniðkumà uþgoþia senatvë, bankrotas. Ðeima priversta palikti Paryþiø ir iðsi-krausto á Nicà, kur, neatsigavæs po patirto dvasinio smûgio, mirðta Etelës tëvas.

Na o Etelë, pasiþyminti áþvalgumu, sugeba suimti save á rankas, dràsiai ren-kasi likimà, nepasiduoda gyvenimo sunkumams, susipaþásta su jaunu anglu Lo-ranu Feldu. Kai Nicà iðlaisvina amerikieèiai, ji gauna laiðkà ið kare dalyvavusioLorano, kuris atvaþiuoja susitikti su ja á Nicà. Juodu keliauja á Paryþiø, kur Etelëaplanko senelio brolio kapà Monparnaso kapinëse. Netrukus ji iðteka uþ Lorano,ketinanèio drauge su ja apsigyventi Kanadoje. Ji suþino, kad Lorano tetà þydæLeonorà vokieèiai iðveþë á Dransi, ið kur þydai buvo iðsiunèiami á konclagerius.Koks tolesnis jos likimas – Loranas nesuþino.

Ðitoje Etelës ir jos tëvø istorijoje bado motyvas siejamas ne tik su fiziologiniuporeikiu. Badas èia iðkyla kaip nuoðirdumo stoka, kai sveèiai susirinkæ pas Ete-lës tëvus kiekvienà pirmàjá mënesio sekmadiená piktinasi vis labiau Prancûzijàuþplûstanèiais juodaodþiais ir svetimðaliais, kaip teisingumo stoka, kai Etelei irjos motinai nepasiseka apginti tëvo, kaip draugiðkumo stoka, kai Etelë, nuolatpadëjusi savo draugei emigrantei ið Rusijos Ksenijai, nesulaukia jos atsako. Ádo-mu, kad Ksenijos Ðavirovos motina – lietuvë Martina, vilkinti tautiniu Vilniauskraðto merginø kostiumu. Martina darbuojasi siuvykloje, kuri priklauso kitailietuvei – poniai Karvëlis, turinèiai lesbietiðkø polinkiø.

Paskutiniame romano istorijos skyriuje „Ðiandien“ prabyla pats autorius. Jisprisimena Paryþiaus gatves, kur klostësi Aleksandro, Þiustinos ir Etelës (kaippaaiðkëja, raðytojo motinos) gyvenimas, jis ieðko vietos, kur per karà stovëjo Þie-mos velodromas, á kurá buvo suveþti Paryþiaus þydai, jis aplanko muziejø ðaliasinagogos, stebi, kaip nuotraukoje ðypsosi þydø tautybës vaikai, dar neþinantys,kad netrukus mirs, þvelgia á þemëlapá, kur paþymëti visi svarbiausi vokieèiøkonclageriai, nusineðæ milijonus þydø gyvybiø.

Du prasilenkiantys likimai pabrëþia dvi gyvenimo galimybes. Vienà ákûnijaEtelës tëvai ir jø bièiuliai, kurie nesuvokia tikrosios padëties, nemato, jog artina-si karas, netgi tiki, kad ðalá nuo visø problemø gali iðvaduoti Hitleris. Kità keliàdemonstruoja Etelë, kuri gyvenimà vertina kitomis akimis, nepasiduoda jo tëk-mei, bando jam atsispirti. Gal todël raðytojas prisipaþásta, kad paraðë „ðià istori-jà atminti dvideðimtmetei merginai, kuri prieð savo valià buvo didvyrë“10.

Siekdamas sustiprinti tikroviðkumo áspûdá, autorius á pasakojimà áterpia irdokumentinës medþiagos. Etelë uþraðinëja pokalbius, vykstanèius tëvø salone,kur susirenka ðeimos sveèiai. Èia girdime þmoniø balsus, svarstanèius, koks au-tomobilis geriausias, kokiu keliu suka Rusija, kad dar vienas karas neámanomas,nes Vokietija nerizikuos pralaimëti antrà syká, apie Musollinio ir Hitlerio ketini-mus. Ðie balsai yra autentiðki tuo atþvilgiu, jog romano pasakotojas jø nepasako-ja savais þodþiais. Ðitaip jie atskleidþia tikràjà diskusijos esmæ ir ginèo ákarðtá.

Kad skaitytojas pajustø karo metø ðiurpà, romano autorius á tekstà áterpia„Journal officiel“ iðtraukø, kurios skelbia Vichy vyriausybës dekretus apie þydøtautybës þmoniø suvarþymus. Taip pat pateikiama laikraðèio „Gringoire“ me-dþiaga, kuri, remdamasi tais potvarkiais, paskelbtais oficialiame leidinyje, ávar-

122A

kira

tis

10 Ten pat. – P. 207.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 122

dija konkreèius asmenis, tarsi kviesdama juos persekioti. Dokumentiniu tekstugalima laikyti ir afiðà, kurià gatvëje skaito Etelë. Joje suraðytos þydø verslininkøpavardës, á kurias tarsi siûloma atkreipti dëmesá. Ðie dokumentiniai tekstai pui-kiai atspindi ano meto aplinkà ir daro didesná áspûdá negu pats kruopðèiausiasjø atpasakojimas, nes skaitytojas tarsi panardinamas á grësmingø ávykiø sûkurá.

Prie karo metø padëties romano tekstà priartina ir paþymos vokieèiø kalbaapie tai, kad Etelë su ðeima kaip pabëgëliai persikrausto ið Paryþiaus á Nicà. MatEtelei ir Þiustinai pavyko átikinti vokieèiø karininkà, kad ðeimos galva Alek-sandras, kilæs ið Maurikijaus salos, yra visiðkai paliegæs senis ir bûtinai privalopersikelti á Pietø Prancûzijà dël jam palankesnio klimato. Tik pabëgëlio statusasjiems leidþia pakeisti gyvenamàjà vietà. Kita vertus, paþymos atspindi skrupu-lingà to meto tvarkà, kurià puoselëjo vokieèiai, apiformindami dokumentus.

Romano pabaigoje iðryðkëja dar viena ypatybë. Nuvalkiotai dainelei apie ba-dà suprieðinamas M. Ravelio „Bolero“. Tai sykiu ir du skirtingi poþiûriai á gyveni-mà. Dainelë ákûnija kasdiená gyvenimà su visais jo nepritekliais ir pirmiausiaapibûdina badà kaip fiziologiná poreiká, o „Bolero“ atskleidþia gyvenimà kaip di-dþiausià slëpiná, nes, raðytojo þodþiais tariant, „sudauþo egoistiðkà pasaulio ty-là“11. Ðitaip pindamas praeitá ir dabartá, raðytojas tarsi iðsako padëkos þodá savomotinai, kuri sugebëjo iðtverti gyvenimo negandas, áprasmindama tikràjá istori-jos dvelksmà.

Kaip rodo visa J.-M. G. Le Clézio kûryba, jo þmogus paklûsta klajûno dvasiai,kuri padeda orientuotis civilizacijos dþiunglëse arba geriau paþinti savosios pra-eities labirintus. J.-M. G. Le Clézio netiki, kad raðytojas gali pakeisti pasaulá, josvarbiausias uþdavinys – iðreikðti savo nerimà, kurá jis junta kiekvienàsyk su-sidurdamas su pasauliu.

123

VY

TA

UT

AS

BIK

UL

ÈIU

S.

Ku

r ve

da

klaj

ûn

o d

vasi

a?

11 Ten pat. – P. 206.

M i e l i s k a i t y t o j a i ,neuþmirðkite uþsisakyti

Lietuvos raðytojø sàjungos þurnalo „Metai“.Prenumeratà priima visi Lietuvos paðto skyriai.

Mûsø indeksas 5049.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 123

[RTF page header: /

ANTANAS ANDRIJAUSKAS

Chaimas Soutine‘as – tragiðkojo modernizmokorifëjus

Ch. Soutine’o fenomenas ir jo kûrybos aktualumas

Kai beveik mistinio paslaptingumo skraiste apgaubtas Vilniaus pieðimo mo-kyklos auklëtinis Chaimas Soutine’as (1893–1943) ásiverþë á modernistinio menoolimpà, apie dailininko kûrybà, ypaè po jo mirties, raðë daugelis garsiausiø pran-cûzø moderniosios dailës þinovø bei meno kritikø. Netrukus Ch. Soutine’as, kaipir jo bièiulis Amedeo Modiglianis, tapo Paryþiaus bohemos ir garsios l’école deParis (Paryþiaus mokyklos) kultine figûra, simbolizuojanèia ryðkius modernis-tinës dailës pasiekimus.

Ið tikrøjø reikðmingiausià ánaðà á antrosios l’ école de Paris bangos istorijà irmodernaus pasaulietinio þydø meno formavimàsi po 1912 m. ádëjo Centrinës irRytø Europos pakraðèiø þydø kilmës dailininkai, kuriø dauguma buvo litvakai.Jie á rafinuotà Paryþiaus dailës pasaulá socialinio ir kultûrinio Prancûzijos gyve-nimo liberalëjimo sàlygomis atsineðë atgimstanèios þydø pasaulietinës savimo-nës spalvø, simboliø, ávaizdþiø, prancûzams nepaþástamø Europos paribiø kas-dienio gyvenimo realijø. Marcas Chagallas ið savo gimtinës atsineðë supoetintàchasidø gyvenimo pasaulá, Ch. Soutine’as – kupinà dramatiðko nusivylimo irtragizmo pasaulëjautà, jo jaunystës bièiuliai – garsios Vilniaus pieðimo mokyk-los auklëtiniai Michelis Kikoine’as, Pinkhus Krémčgne’as, Emmanuelis Mané-Katzas – kiek harmoningesná pasaulio suvokimà.

Talentingiausias ið gausybës á Paryþiø atvykusiø litvakø dailininkø buvoCh. Soutine’as. Jo talentà labai vertino Pablo Picasso, A. Modiglianis, GeorgesRouault ir daugelis kitø didþiøjø modernistinio meno korifëjø. Ch. Soutine’o dro-bëse skleidþiasi intymus dramatiðkumas, spontaniðka uþslopintø instinktø sub-limacija, stichiðkas maiðtas prieð ávairias asmenybës paþeminimo apraiðkas. Vie-natvæ, susvetimëjimà, savosios bûties tragizmà jis skaudþiai iðgyveno, melan-

124 MÛSØ PUBLIKACIJA

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 124

cholija persmelkti jausmai liedavosi drobëse neretai netgi mazochistiniais pavi-dalais. Dailininko elgesyje buvo daug nenuoseklumo, blaðkymosi, ánoringumo,netgi vaikiðko kaprizingumo apraiðkø, taèiau jo kûryba plëtojosi kryptingai, áveik-dama vis sudëtingesnius kompozicinius ir plastinius tapybos uþdavinius. Taibuvo tapytojas ið prigimties, turëjæs unikalø formos, kompozicijos, spalvos, fak-tûros jausmà. Maþai kas pasaulinës tapybos istorijoje galëjo prilygti jam emocin-ga potëpio átaiga, sudëtingø formø perteikimo meistriðkumu. Formalius plasti-nius tapybos aspektus jis pajungë individualios gyvenimiðkos patirties ir pasau-lio vizijos išraiškai. Galingos energijos kupinas tapymo manieros ekspresyvu-mas, dramatizmas, emocinis spalvø intensyvumas, subtilus lyrizmas ir jausmøiðraiðkos autentiðkumas yra ryðkiausi ðio tragiðkojo modernizmo ðalininko sti-listikos bruoþai.

Ch. Soutine’as gyveno intensyvø dvasiná gyvenimà, nors atrodë kaip reta uþ-sisklendæs savo iðgyvenimø pasaulyje. Todël nelengva, remiantis menkais ðal-tiniais, atkurti jo ankstyvosios – ir ne tik ankstyvosios – kûrybinës biografijosepizodus. Nuo vaikystës psichologiðkai traumuotas dailininkas susikûrë uþdaràpasaulá, á kurá nemëgo ásileisti paðaliniø. Jo biografijoje nedaug spalvingø isto-riniø ávykiø. Ch. Soutine’o kelionës beveik visuomet buvo susijusios su kûrybi-niais uþdaviniais ar muziejinëmis mylimø dailininkø paveikslø studijomis. Beplenerø, paryþietiðkame gyvenimo tarpsnyje jis tris kartus keliavo á Amsterdamo„Rijkmuseum“ studijuoti dievinamo Rembrandto kûriniø.

Ch. Soutinë’as nemëgo kalbëti apie jam skaudþius vaikystës prisiminimus,ðeimà. Savo kûryboje jis, skirtingai nei M. Chagallas, nepoetizavo vaikystës ap-linkos, to kraðto, kuriame skursdamas ir þeminamas gyveno. Dailininkas gimë1893 m. Smilovièiø miestelyje, 37 km. á pietvakarius nuo Minsko, gausioje netgine siuvëjo (kaip daþniausiai teigiama), o þemiausioje pagal socialinës hierarchi-jos pakopas amatininkø sluoksnio ðeimoje.

Deðimties metø Chaimas pradëjo aistringai pieðti, ir pieðë viskuo, kuo galëjoir kur galëjo. Namo sienos buvo iðmargintos pieðiniais anglimi. Ið pradþiø tëvastoleravo sûnaus pomëgá, taèiau kai jis pradëjo slapta ið namø imti pinigø, o iðmotinos virtuvës árankiø, kad galëtø nusipirkti daþø ir spalvotø pieðtukø, uþ taibuvo þiauriai tëvo bei vyresniø broliø baudþiamas, todël daþnai bëgo ið namø.

Trylikos metø Chaimas Minske pradëjo dirbti fotografijø retuðuotoju ir sudraugu M. Kikoine‘u lankë vietos dailës mokyklà, kurioje jam dëstë JakobasKruegeris. Mokymasis Minsko dailës mokykloje gabaus jaunuolio poreikiø irginepatenkino. Kartu su M. Kikoine‘u jis iðvyko tæsti dailës studijas á Vilniø, þydøvadinamà Ðiaurës Jeruzale, kur buvo garsi pieðimo mokykla. Vilnius Ch. Sou-tine’ui buvo pirmasis svarbus kultûros þenklø ir simboliø prisodrintas miestas,èia jam atsiskleidë turiningas ir ávairiaspalvis meno pasaulis. Pagaliau jaunuo-lis jautësi iðsivadavæs ið socialiniø konvencijø, religinës bendruomenës ir gyvenovieninteliame jam svarbiame meno pasaulyje. Iðtásæs, plonu kaklu liesas jaunuo-lis skyrësi nuo amþininkø ne tiek iðvaizda, kiek nepaprastai rimtu poþiûriu ásavo profesijà, neátikëtinu darbštumu. Dailininko instinktas buvo toks galingasir visa aprëpiantis, kad uþgoþë ir nuslopino visa kita. Jau Vilniuje ëmë ryðkëtisaviti Ch. Soutine’o charakterio ir kûrybos bruoþai. Jo talentas pastebëtas ne tikpieðimo mokykloje, bet ir miesto inteligentø, kurie surinko jaunam dailininkuipinigø pigiam bilietui á Paryþiø. Ásëdæs á traukiná jis visiems laikams paliko Vil-niø, turëdamas vienà aiðkø tikslà, – atsidëti nuodëmingai tapybai.

Paryþiuje jis ir M. Kikoine‘as surado anksèiau atvykusá Vilniaus pieðimo mo-kyklos draugà P. Kréme³gne’à ir apsigyveno Monparnase, neturtingø dailininkø

125

AN

TA

NA

SA

ND

RIJ

AU

SK

AS.

Ch

aim

as S

ou

tin

e’as

– t

rag

iðko

jo m

od

ern

izm

o k

ori

fëju

s

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 125

126M

ûsø

pu

blik

acija

kolonijoje „La Ruche“ („Avilys“) Danzigo gatvëje, kairiame Senos krante. „Avi-lyje“ Ch. Soutine’o kaimynai buvo M. Chagallas, Osipas Zadkine’as, Moiðë Kis-lingas, Aleksandras Archipenko, Oskaras Meðèianinovas, E. Mané-Katzas, Je-chuda Epsteinas, Diego Rivera ir daugelis kitø á moderniojo meno istorijà áëjusiødailininkø.

Pirmaisiais paryþietiðko gyvenimo metais Ch. Soutine‘as glaudësi prie savovilnieèiø draugø, kuriø bûrys plëtësi. Tai buvo skurdo metai, – alkanas jaunuo-lis valandø valandas stoviniuodavo prie Monparnaso kaviniø ir barø, laukda-mas, kol kas pavaiðins.

A. Modiglianis, iðvydæs „Avilyje“ aistringai tapantá Ch. Soutine’à, buvo pa-vergtas jo drovios ðypsenos. Já suþavëjo ne tik aistringas jo darbas, taèiau ir tai,kad jis tapë iðsirengæs – bijojo sutepti vieninteliø drabuþiø. A. Modiglianis iðkartpajuto neeiliná ðio iðtásusio negrabaus devyniolikmeèio jaunuolio talentà. Ch.Soutine’o paþintis su A. Modiglianiu tapo vienu svarbiausiø jo gyvenimo ávykiø, –jis surado bièiulá ir dvasios brolá, apie koká galëjo tik svajoti. Anot M. Kislingo, jie„buvo tarsi neperskiriami dvasios broliai“.

Abu dailininkai buvo labai skirtingi. A. Modiglianis – inteligentiðkas, racio-nalaus apoloniðko tipo aristokratas, puikiai iðsilavinæs, harmoningas, o Chaimas –skurdeiva, atrodë kaip varguolis, gaivaliðkas, suluoðintos psichikos, tragiðkos sà-monës atstovas. A. Modiglianio paveiksluose atsispindi romaniðkai kultûros tra-dicijai ir italø renesanso dailei bûdingas melancholiðkas meniniø formø skaid-rumas, minkðtumas ir linijø muzikalumas, pieðinio aiðkumas ir preciziðkumas,ramios spalvos, o Ch. Soutine’as – dionisiško, gaivališko, iracionalaus tipo me-nininkas, kurio darbams bûdinga jëga, impulsyvus drastiðkumas, siautulingu-mas ir emocionalios spalvos.

Paryþiuje Ch. Soutine’as kaip apsëstasis tapë Luvre, „La Ruche“ dirbtuvëje,ir sparèiai tobulino plastinæ kalbà. Luvras Ch. Soutine’ui tapo sakraline menoerdve, tikràja dvasios ðventove ir nuolatine tobulëjimo mokykla, kurioje jis daþ-nai praleisdavo visà ðviesø dienos laikà, ádëmiai tyrinëdamas dailininkø plas-tinës kalbos subtilybes.

Nepaisant gilios pagarbos didiesiems praeities meistrams, Ch. Soutine’à stip-riai veikë ir amþininkø – avangardo menininkø – kûryba, kasdien supusi já Pa-ryþiuje. Jis jà stebëjo, polemizavo su kolegomis, taèiau estetinëse Ch. Soutine’onuostatose (ne kûryboje) neregime akivaizdaus, avangardinio meno atstovamsbûdingo siekiø novatoriðkumo sureikðminimo. Ðiuo poþiûriu Ch. Soutine’as ir A.Modiglianis emocionaliai buvo artimesni klasikinio meno tradicijai.

Kai kurie áþvalgesni Ch. Soutine’à supæ modernistinës pakraipos dailininkai,pavyzdþiui, A. Modiglianis, P. Picasso, G. Rouault, intuityviai suvokë trapiostraumuotos psichikos genijaus unikalumà, taèiau tai buvo tik retos iðimtys. A.Modiglianis buvo vienas pirmøjø, kuris suprato Ch. Soutine’o talento jëgà ir ori-ginalumà.

Svarbios Ch. Soutine’o tapybos stiliaus ir kolorito tapsmui buvo mecenato irpaveikslø pirklio Leopoldo Zborowskio 1918–1922 m. finansuotos kelionës á Pa-ryþiaus dailininkø pamëgtà Pietø Prancûzijà. Patekæs á skaisèios pietø saulësnutviekstà gamtos pasaulá, Ch. Soutine’as pasinërë á darbà. Tai vienas ryðkiausiøjo kûrybinio pakilimo tarpsniø, kai pradeda formuotis savitas spontaniðkas dai-lininko tapymo stilius, naujomis spalvomis nuðvinta paletë, sukuriama daugybëekspresyviai nutapytø peizaþø, natiurmortø, ryðkëja vëlesnei kûrybai bûdingaspolinkis á psichologiná portretà. Nuo tada dailininko paletëje atsiranda intensyvi

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 126

127

AN

TA

NA

SA

ND

RIJ

AU

SK

AS.

Ch

aim

as S

ou

tin

e’as

– t

rag

iðko

jo m

od

ern

izm

o k

ori

fëju

s

mëlyna, þalia, raudona, balta ir kitos spalvos; drobës suskamba ryðkiomis spal-vinëmis intonacijomis.

1920 m. Prancûzijos Pietuose Ch. Soutine’à pasiekë þinia apie A. Modiglianiomirtá. Tai buvo vienas skausmingiausiø jo iðgyventø sukrëtimø. Tapytojas uþsi-sklendë savyje, tapo dar vieniðesnis. Taèiau apie 1921–1923 m. jis pamaþu iðsi-vaduoja ið ðios krizës. Prasidëjo kokybiðkai naujas, ypaè intensyvaus darbo eta-pas – dailininkas, supratæs konstruktyvaus sezaniðko tapybinio màstymo princi-pus ir iðskirtiná dëmesá kreipdamas á paveikslo plastikà, pamaþu áþengë á tokákûrybinës evoliucijos tarpsná, kai jo drobes uþlieja temperamentingas spalvospulsavimas, atsiranda ávairiø kampuotø formø.

1923 m. sausá Paulis Guillaume’as, turtingo amerikieèiø kolekcionieriaus, far-macijos magnato Alberto Barnes konsultantas, magnatà nuvedë pas paveiksløpirklá L. Zborowská. Ðis aistringas prancûzø impresionistinës ir postimpresio-nistinës dailës kolekcionierius – jo kolekcijoje buvo apie ðimtà Pierre’o-Auguste’oRenoiro ir penkiasdeðimt P. Cézanne’o drobiø – vis labiau domëjosi neþinomaismodernistinës pakraipos dailininkais. Suþavëtas Ch. Soutine’o darbø, kolekcio-nierius, anot vienos versijos, iðkart nupirko septyniasdeðimt penkis jo paveikslusuþ tais laikais solidþià sumà – 20 000 frankø. Anot Emilio Szittya, A. Barnes,iðvydæs L. Zborowskio namuose Ch. Soutine’o paveikslus, pasipiktino, kodël joagentas Paryþiuje taip ilgai „slëpë“ ðá menininkà. „Tai genijus, kokio að ieðkojaudaug metø.“

Kai tuo metu Pirënuose buvusiam Ch. Soutine’ui praneðë apie labai pelningàjo paveikslø pardavimà, tapytojas átûþo, pagalvojæs, kad ið jo tyèiojasi. Taèiaulûþis tapytojo karjeroje jau ryðkëjo. 1923 m. þurnaluose „Les Arts ą Paris“ ir„L’Amour de l’art“ pasirodë pirmieji Ch. Soutine’o kûrybai skirti straipsniai pran-cûzø kalba. Garsëjanèio modernaus meno kritiko Waldemaro George’o straipsny-je „Soutine’as ir dramatiðka jëga“ dailininkas vadinamas vienu ryðkiausiø Pary-þiaus naujojo meno atstovø.

Iðgarsëjæs Ch. Soutine’as gyveno erdviuose butuose, tapë ðviesiose dirbtu-vëse, lankë prancûzø kalbos pamokas. Taèiau pinigai ir pripaþinimas beveiknepakeitë pamatiniø dailininko gyvenimo bei kûrybos nuostatø – jis liko reikluskûrybai, atsiribojæs nuo iðorinio pasaulio, tapë aistringai, ieðkojo naujø plastinëssaviraiðkos galimybiø. Dailininko kûryboje ir ðlovës metais nematome nuo-smukio, mëginimo iðsilaikyti populiariu; jis ir toliau netiraþavo paveikslø pirk-liø pageidaujamø pripaþinimà pelniusiø kûriniø. Nei brangûs kostiumai, nei ðil-kiniai marðkiniai, nei prabangûs limuzinai, á kuriuos jis retkarèiais demonst-ratyviai ásësdavo, nepajëgë harmonizuoti traumuotos dvasios, uþgesinti uþguitoþvilgsnio. Visur, kur tik jis gyveno, buvo daug netvarkos, chaoso, atsainaus po-þiûrio á respektabilø burþua gyvenimà. Ðis klasikinis tragiðkojo modernizmoadeptas buvo giliai ásitikinæs, kad tikras menininkas turi vengti sotaus ir respek-tabilaus gyvenimo, kadangi, jo akimis þvelgiant, autentiðkos kûrybos iðtakos irgarantas yra tragiðkas sàmonës skilimas ir fizinis neturtas.

1928–1929 m. vasaromis, gyvendamas Vence, Ch. Soutine’as nutapë daugybæpuikiø peizaþø ir serijà drobiø, vaizduojanèiø galingà tø apylinkiø medá, kurátapë ávairiu paros metu ið skirtingø regëjimo taðkø. Vence Ch. Soutine’as susi-paþino su turtingø aristokratø meno kolekcionieriø ir mecenatø Castaingø ðei-ma, su kuria uþsimezgë bièiuliðki santykiai. Kita svarbi paþintis buvo su garsiuprancûzø menotyrininku Elie’u Faure’u Bordo mieste. Atkakliai dirbusio daili-ninko ðlovë ir pripaþinimas augo. Netrukus 1928 ir 1929 m. viena po kitos pa-

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 127

sirodë dvi Ch. Soutine’ui skirtos dailëtyrininkø Waldemaro-George‘o ir Elie’oFaure’o monografijos, kurios tarsi sustiprino pasikeitusá jo socialiná statusà.

1931–1935 m. dailininkas vasaras praleisdavo netoli Ðartro buvusioje Cas-taingø pilyje. Èia jis tapydavo apylinkës kraðtovaizdþius bei þmoniø portretus.Po L. Zborowskio mirties 1932 m. jo ðeima tapo pagrindiniu dailininko mecenatu.Èia vieðëdamas jis bendravo su Ericu Satie’u, Jeanu Cocteau, E. Faure’u ir kitaisdaþnais ðeimininkø sveèiais. Tai itin svarbus jo kûrybinës evoliucijos tarpsnis –jau subrendæs dailininkas sukuria daugybæ puikiø peizaþø, natiurmortø, port-retø ir garsiø Ðartro katedrà vaizduojanèiø drobiø, ið kuriø pirmiausia reikëtøiðskirti tikrà ðedevrà – mëlyname fone nutapytà „Ðartro katedrà“ (1933). Ðioperiodo darbai átvirtina Ch. Soutine’à kaip vienà iðkiliausiø to meto moder-nistinës pakraipos tapytojø.

1936 m. Ch. Soutine’as apsigyveno naujame bute avenue d’Orleans gretaSalvadoro Dali, Marcelio Gromaire’o, Chanos Orlovos. Ðiuo metu jis sukûrë daugpuikiø portretø, ástabiø natiurmortø ir peizaþø.

Svarbiausias ir patikimiausias Ch. Soutine’o gyvenimo ir kûrybinës biografi-jos paþinimo ðaltinis yra dailininko kûriniai, kuriø lyginamoji ir hermeneutinëanalizë atskleidþia daug gelminiø jo kûrybos impulsø, slëpiningø meniniø vaiz-diniø atsiradimo prielaidø, ypaè turint galvoje, kad Ch. Soutine’as – vienas más-lingiausiø XX a. tapytojø. Egzaltuotose Ch. Soutine’o drobëse atsispindëjo slap-èiausi dailininko iðgyvenimai, psichologinës traumos, svajos, lûkesèiai, nusivyli-mai, individualios estetiðkumo sampratos ieðkojimai. Gilinantis á dailininko su-kurtø vaizdiniø pasaulá aiðkëja, kad jo drobëse, persmelktose nevilties, dishar-monijos jausmo, savitai atsispindëjo judaistinio misticizmo poveikis, negatyvigyvenimiðkoji patirtis ir tragiðka lemtis, ið kurios geleþiniø gniauþtø jis nepajëgëiðslysti.

Ch. Soutine’as buvo unikalus, visa dvasia meninei kûrybai atsidavæs int-ravertas, kuris jautë, jog jo kûrybiniai siekiai nepritampa prie gyvenamojo laiko.Kûrybos polëkis ir menas jam buvo aukðèiausios vertybës. Patekæs á Vakarø me-no epicentrà – Paryþiø, net ir pragyvenæs jame tris deðimtmeèius, dailininkasnepajëgë iðsivaduoti ið já slëgusios nykios vaikystës patirties, kita vertus, ir nau-joje savo tëvynëje jis jautësi svetimas, autsaideris. Dailininkas negalëjo pabëgtinuo dramatiðko sàmonës skilimo jausmo. Ið èia – tragiðkam modernizmui bûdin-ga pasaulëþvalga, polinkis á dramatizmà, skausmingà kasdieniø iðgyvenimøsutirðtinimà, siekimas iðsiverþti uþ klasikinës groþá sureikðminanèios estetikosribø. Dailininko kuriamos vaizdiniø sistemos siejasi su kenèianèios „skilusiossàmonës“ savaiminiais svyravimais, skausmo ir prieðtaravimø draskomos meni-ninko dvasios išraiška.

Tapydamas Ch. Soutine’as tarsi siekë iðsivaduoti ið skaudþios vaikystës pa-tirties. Taèiau per dailininko paskutiná kûrybos etapà Antrojo pasaulinio karometu iðsiskleidusios meniniø vaizdiniø sistemos rodo, kad to jam nepavyko pa-daryti. Betgi ar ið viso tai ámanoma? Ar gali menininkas, imlus iðorinio pasaulioáspûdþiams ir átakoms, pabëgti nuo skaudþios vaikystës patirties, kurios poveiky-je skleidësi pasaulio paþinimas?

Ch. Soutine’as slëpiningus, ið pasàmonës gelmiø iðplaukianèius potroðkius,vidinius iðgyvenimus iðliejo drobëse. Dailininko kûrybiniø iðtakø tyrinëjimasyra ádomus uþdavinys psichoanalitikams. Ernstas Gerhardas Güse’as 1981 m.paskelbæs esë, skirtà psichoanalitinei Ch. Soutine’o kûrybos interpretacijai, pa-brëþë iðskirtiná dailininko potrauká á nekrofilijà. Jis paþymëjo, kad dailininkokûriniai yra já kamavusiø psichologiniø kompleksø simbolinë iðraiðka. G. Gü-

128M

ûsø

pu

blik

acija

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 128

se’as apibûdina Ch. Soutine’à kaip toká dailininko tipà, kurio meistriðkumà lëmëpasirinktas kûrybinis kelias. „Tapybos menas, – raðë psichoanalitikas, – jam pir-miausia yra galimybë iðreikðti já slëgusias psichologines problemas.“ Neat-sitiktinai dailininko draugas E. Szittya pabrëþë, kad, jei nori prasmingai „kalbëtiapie Soutine’o paveikslus, bûtina remtis „tapybos psichologija“, kadangi jo dro-bës yra ne kas kita, kaip vizijø ir psichologiniø bûsenø dokumentacijos frag-mentai“.

Ch. Soutine’as buvo ávairialypis menininkas. Gaivaliðki, prisodrinti deforma-cijø, emocingomis spalvomis þërintys paveikslai atspindëjo modernistiná maksi-malizmà ir dràsiai lauþë klasikinëje dailëje nusistovëjusias estetiðkumo, groþio,harmonijos sampratas. Kita vertus, jo drobëse, be specifiniø modernistinio sti-liaus bruoþø, galime pastebëti ir giliau paslëptø judaistinio misticizmo simbo-likos apraiðkø. Ádëmiau þvelgiant á Ch. Soutine’o drobes ryðkëja ávairiø klasiki-nës dailës tendencijø ir kai kuriø dailininkø átaka – iðskirtini Rembrandtas, ElGreco, Camille’is Corot, Custavas Courbet ir kiti didieji praeities meistrai, taippat jo epochos dailininkai – Vincentas van Gogh’as, P. Cézanne’as ir Pierre’asBonnardas.

Taèiau klasikinës ir postimpresionistinës dailës átakà Ch. Soutine’o drobëmsuþgoþia tragiðkam modernizmui bûdingas sàmonës skilimas, potraukis á defor-macijà, dëmesys deidealizuotiems, uþ klasikinës estetikos ribø esantiems reið-kiniams. Ið èia kyla egzaltuotas tragiðkas lyrizmas, savitos, jo drobëms bûdingosklasikinio groþio idealo nuvertinimo, netgi bjaurumo estetinimo tendencijos.Pabrëþtina, kad Ch. Soutine’o kûrybos pantragizmas ir dramatizmas yra toksoriginalus, kad já sunku ásprausti á konkreèios modernistinio meno krypties rë-mus.

Kûrybos vertë ir tapybos ypatumai

Nusivylimas, abejonës supanèio pasaulio prasmingumu, harmonijos triumfoiliuzija – visa tai sudarë Ch. Soutine’o pesimistinës pasaulëþiûros esmæ. Jo kûry-ba persmelkta melancholijos, neiðvengiamos katastrofos nuojautos. Neatsitik-tinai dailininko kûrinius Waldemaras-George’as traktavo kaip „iðraiðkà neiðven-giamos lemties, ið kurios gniauþtø jis nepajëgia iðsiverþti“. Ch. Soutine’as savopaveiksluose nulupinëja apsauginá odos sluoksná ne tik nuo tapomø objektø, betir nuo savæs, apnuogindamas nervus, kraujuojanèias þaizdas, skaudulius, tragið-kà gyvenimo patirtá.

Visà Ch. Soutine’o gyvenimà buvo uþgoþusi kûryba – ji buvo pagrindinis bû-ties modusas, dvasios maistas, tai, be ko jis negalëjo gyventi, jausti pilnatvës.Dailininkas retai buvo patenkintas rezultatais, todël sunaikino daug savo darbø,ypaè ankstyvøjø. Nuo jaunystës metø Vilniuje ir Paryþiuje Ch. Soutine’as, anotM. Kikoine‘o ir kitø draugø liudijimø, kaip patrakæs tapë nuo ryto iki vëlyvosnakties, uþmirðdamas valgá, viskà pasaulyje iki visiðko jëgø iðsekimo. Neretai,brëkðtant naujai dienai ar jau visai ádienojus, suglebdavo prie molberto, net ne-nusirengæs krisdavo á lovà. Jis, kaip ironizuodavo bièiuliai, maitinosi prasèiau uþO. Zadkine‘o ðuná, taèiau, atrodo, tai nelabai kam rûpëjo, iðskyrus kelis arti-miausius skurdo draugus.

Ch. Soutine’o kûryba alsuoja uþuojauta paprastam, sunkaus darbo nukamuo-tam ir á socialinio gyvenimo paribius iðstumtam þmogui. Iðties dailininko pa-veiksluose, vaizduojanèiuose paprastus gatvës, kaimo þmones, daug nerimo, siau-tulingos, per kraðtus besiverþianèios spontaniðkos energijos, dramatizmo, vidinio

129

AN

TA

NA

SA

ND

RIJ

AU

SK

AS.

Ch

aim

as S

ou

tin

e’as

– t

rag

iðko

jo m

od

ern

izm

o k

ori

fëju

s

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 129

lyrizmo, polinkio á improvizacijà. Jam bûdingas dëmesys ávairioms ribinëms, tra-giðko groþio kupinoms ir ypaè negatyvioms þmogiðkos bûties apraiðkoms, pilkoskasdienybës poetikai.

Ch. Soutine’as, kaip gaivaliðka, deganti kûrybine aistra asmenybë, vieno kinøtapytojo þodþiais, á kûriná þvelgë tarsi á mûðio laukà, kur teptukas buvo jo kala-vijas, o daþai, linijos, faktûros – pagrindinës kovos priemonës.

Jaunystëje dailininkas iðpaþino impulsyvios, spontaniðkos meninës kûryboskoncepcijà ir manë, kad parengiamasis darbas tapytojo kûrybinëje dirbtuvëje netik nereikalingas, bet yra natûralaus kûrybos proceso kliuvinys. Nepaisant pagar-bos P. Cézanne’ui, jis nesirëmë iðorinëmis schemomis, vengë intelektualizmo þa-bangø. Pirmiausia pasitikëjo savo akimis, juslëmis, spalvø keliamu jausmu, in-tuicija ir profesiniais plastinës tapybos bûdais. Kûrybos procese vadovavosi spar-nuota Charleso Baudelaire‘o formule: „Teptukas màsto didaus tapytojo rankoje.“

Ch. Soutine’o meninës kûrybos procesas tarsi pakluso ritmingam kaitos dës-niui. Dailininkas gaivaliðkai visa esybe pasinerdavo á kûrybà, tiesiog degë bepro-tiðka aistra. Taèiau jo neþabotà kûrybiná pakilimà nuolat keisdavo atsitraukimo,uþsisklendimo pauzës – tuomet jis pasinerdavo á muziejø paveikslø studijas arleisdavosi á chaotiðkas klajones Prancûzijos kaimø, miðkø keliais, blaðkydavosipo Paryþiaus bohemos mëgstamas vietas. Nepajëgdamas galynëtis su iðkilu-siomis tapybos ir gyvenimo problemomis, jis krisdavo á neviltá, kamuodavosi, ieð-kodavo paguodos alkoholyje, ánirðæs pjaustydavo, draskydavo, uþtepdavo ar ki-taip naikindavo „nepavykusius“ kûrinius. Á meninës kûrybos procesà dailininkasþvelgë labai rimtai, nes jam tai buvo esminis savo tragiðkos egzistencijos pa-teisinimas. Pasaulis Ch. Soutine’ui atrodë skilæs, disharmoniðkas, svetimas, oautentiðka kûryba jam buvo vienintelis bûdas, iðnaudojant talento galimybes,harmonizuoti pasaulá ir pateisinti savo egzistencijà. Tragizmas buvo pagrindinë,universali Ch. Soutine’o bûties ir estetinës pasaulio vizijos kategorija, kuri ávai-riais bûdais þenklino jo geriausias drobes. Atradæs „savo“ temà, Ch. Soutine’astarsi atgimdavo ir, spinduliuodamas vitaliðkumu, vël gaivaliðkai pasinerdavo ákûrybos procesà, iðkeldamas á ðviesà naujø gaiviø paveikslø.

Kai dailininkas pieðdavo, bûdavo neramus, blaðkydavosi, ypaè kai nesisekda-vo surasti tinkamo motyvo ar negalëdavo jo deramai perteikti drobëje. Tuometjis ðirsdavo, karðtligiðkai ieðkodavo problemos sprendimo bûdo ar pasirinktammotyvui geriausio apðvietimo. Pavyzdþiui, ne vienà kartà pieðdamas Vence didájámedá, þvelgë á já kaip senovës lietuviai pagonys á dievà. Plenero draugai ir vieti-niai gyventojai þinojo, kad, kai dailininkas dirba, geriau prie jo nesiartinti ir ne-sukelti jam ániršio.

Iðliko daug legendø, kaip atkakliai Ch. Soutine’as ieðkodavo „tikrø“ peizaþø,motyvø, kaip, iðvydæs portretui ádomø tipaþà ar atsitiktinai sutiktà þmogø, uþ-sidegdavo aistra já nutapyti. Neretai tokiais atvejais elgdavosi neáprastai – mal-daudavo „aukà“, grasindavo, atiduodavo paskutinius skatikus, kad tik pasiektøsavo tikslà.

Ch. Soutine’as, skirtingai nei P. Picasso ir M. Chagallas, tapë tik ið natûros, irtai davë pagrindà kritikams teigti, jog tapytojui trûko vaizduotës, kad jam sveti-ma fantazija. Tokie teiginiai, man atrodo, yra pramanas. Áþvalgiai dailininkoakiai reikëjo tiesioginio kontempliacijos objekto, á kurá jis skverbësi ir per kurásiekë atskleisti vidinæ daugeliui neregimà esmæ. Tuo Ch. Soutine’as artimas A.Modiglianiui. Ch. Soutine’as nesuprato, kaip galima kurti paveikslà ið vaiz-duotës, atminties ar anksèiau darytø eskizø. Tapomas objektas jam turëjo bûtièia, ðià akimirkà. Jis turëjo já jausti, stebëti godþiomis akimis ir priimti kitomis

130M

ûsø

pu

blik

acija

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 130

juslëmis, skverbtis á já ir já paþinti, o paþinimo rezultatus perteikti plastinëmismeninës iðraiðkos priemonëmis. Pavyzdþiui, tapant portretus Ch. Soutine’ui buvosvarbiausia ne tikras portretuojamojo veidas, kûno detalës, bet psichologinisasmenybës portretas.

Reikia pabrëþti, kad dailininkas niekada neturëjo atostogø, iðskyrus didë-janèius ir ilgëjanèius dvasinës krizës periodus, klajones po provincijos kaimus arbohemiðkus susitikimus. Gyvenime, kaip minëjome, dailininkas siekë autono-miðkumo, vengë apsinuoginti, taèiau kûryboje prieðingai – nuolat ávairiais pavi-dalais iðsiverþia á dienos ðviesà jo slëpiningiausios svajos, potroðkiai, nuoskau-dos, fobijos, átampos ir dramatizmo kupinos estetiniø idealø, harmonijos pa-ieðkos.

Jis beveik nedarydavo iðankstiniø etiudø, pieðinio. M. Ragono þodþiais, jis„iðkart spalvomis atakuodavo drobæ, menkai rûpindamasis anatomija. Jam la-biausiai rûpëjo iðraiðka“. Ch. Soutine’ui svarbiausia buvo vaizduojamojo objektocharakterio, jo bûdingiausiø bruoþø, já supanèios atmosferos, emocinio santykiosu vaizduojamuoju objektu išraiška. Ekspresyvusis pradas dailininko drobësereiðkësi susiaurintomis, iðtemptomis, deformuotomis, ekspresyviomis elgrekið-komis figûromis, prailgintais asketiðkais veidais. Iðblësus pieðinio, siuþeto svar-bai, pagrindines paveikslo struktûros funkcijas perëmë formalûs plastiniai tapy-bos aspektai, kurie geriausiai atitiko dailininko spontaniðkà kûrybos pobûdá.Todël atsirado lauþytø ir verpetuojanèiø linijø, egzaltuotø intensyvaus psicho-loginio poveikio spalvø, tapybiniø dëmiø, savaiminiø potëpiø iðskirtinë svarba.

Taèiau gaivaliðko prado vyravimas dailininko kûrybos procese nesuteikiapagrindo vienareikðmiðkai vertinti Ch. Soutine’à tik kaip instinktyvø, sponta-niðkà kûrëjà. Galima teigti, kad toks plaèiai paplitæs menotyrinëje literatûrojepoþiûris nëra visiðkai teisingas. Ið tiesø kûrybos kelio pradþioje dailininkassukurdavo paveikslà per vienà ar kelis seansus, taèiau brandþius paveikslus ta-pë su sezaniðku kruopðtumu, dël to kûrimo procesas uþsitæsdavo. Kuo toliau, tuomaþiau jis pasitikëjo spontaniðkai gautais rezultatais ir vis daþniau po pauziøvël gráþdavo prie nutapytos drobës ir dirbdavo.

Bræsdamas Ch. Soutine’as vis aiðkiau suvokë tradicijø perëmimo ir mu-ziejiniø studijø patirties svarbà, bûtinybæ mokytis ið didþiøjø meistrø tapybostechnikos subtilybiø. Tiesioginis sàlytis su praeities meistrø kûryba gerokaipakoregavo jo Vakarø dailës istorijos vizijà. Jo bièiuliai pasakoja, kad Ch. Sou-tine’as daþnai prieð naujø darbø pradþià studijuodavo analogiðkus arba artimussavo pirmtakø kûrinius. Kurdamas bûdavo ásitempæs ir paniuræs, dirbtuvëjeblaðkësi kaip þvëris narve, ypaè jei kûrybos procesas ëjo ðunkeliais ar nesisek-davo baigti pradëto darbo. Anot Poulette Jourdain, Ch. Soutine’as nemëgo tapytiant nepriekaiðtingai baltos, kà tik nugruntuotos drobës. Jam buvo labai svarbuávairios faktûros, „praeities“ pëdsakai, ar tai, kas „liko“ ant drobës. „Mes pirkda-vome, – sako ji, – sendaikèiø turguje senus paveikslus, kuriø daþø sluoksnius jisgrandydavo ir uþtapydavo ið naujo.“

Nors Ch. Soutine’as patologiðkai bijojo kraujo, taèiau mëgo tapyti ávairiøgyvûnø, paukðèiø, þuvø skerdenas netgi tuomet, kai jos pradëdavo irti ir skleistinemalonø kvapà. Mëgo tapyti ir uniformuotus personaþus, specialiai uniformo-mis aprengdavo pozuotojus, gal dël to, kad jos slëpë asmenybæ, niveliavo jos uni-kalumà. Jau minëjome, jog já traukë ne áprastas pozuojanèiø asmenø groþis, betávairûs nukrypimai nuo normos, þmogaus veido ar jo daliø asimetriðkumas, atlë-pusios ausys, deformuota nosis, iðkreiptas kûnas.

Taigi Ch. Soutine’o drobëse groþis neretai atsiskleidþia per ávairius bjaurumo

131

AN

TA

NA

SA

ND

RIJ

AU

SK

AS.

Ch

aim

as S

ou

tin

e’as

– t

rag

iðko

jo m

od

ern

izm

o k

ori

fëju

s

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 131

pasireiðkimus. Bjaurumas jo kûryboje yra dominuojanti, nuolat lydinti bûsena,po kurios skraiste slypi ir skleidþiasi sudëtingiausiø iðgyvenimø gama. Todëliðorinis bjaurumas, ádëmiau á já þvelgiant, netikëtai suðvinta ir atsiskleidþia ki-tomis spalvomis. Viena poliarinë kategorija Ch. Soutine’o paveiksluose transfor-muojasi á kità ir þëri kontrastiðkomis emocingomis spalvomis. Dailininko drobiømeniniai vaizdiniai atspindi pilkà nuoþmià kasdienybæ: tai niûriomis drama-tiðkomis spalvomis tapomas pasaulis, kuriame gyvena negandø nukamuoti þmo-nës; tai intensyvus Paryþiaus ar ramus provincijos gyvenimo ritmas; tai sunkausgyvenimo iðkreipti veidai, pavargusios akys.

Ch. Soutine’o kûryboje vieðpatauja Franzo Kafkos ir Albano Bergo kûriniamsbûdinga tragiðka atmosfera: daug nerimo, tylaus uþslopinto sielos klyksmo,nuoþmios dramatiðkos gyvenimo tiesos. Þmogiðkosios bûties tragizmas, kaip irA. Bergo „Wozeke“, perteikiamas áprastinës harmoningos meninës kalbos lauþy-mu, ið kenèianèios sielos gelmiø besiverþianèio tyro lyrizmo protrûkiais. Dva-siðkai artimiausi herojai ðiems menininkams yra autsaideriai, paþemintieji irnuskriaustieji. Jie kupini kanèios, nusivylimo, kadangi gyvena skurdo sàlygomis,nukamuoti ir paskendæ savo iðgyvenimø pasaulyje, iðvarginti nepritekliø, bejë-giai pakeisti gyvenimà. Juos tarsi persekioja niûrios lemties prakeiksmas, – taiskurdo vaikai, atstumtieji, nerandantys vietos abejingame pasaulyje, taèiau jøpovyzose neretai skleidþiasi desperatiðki iðdidumo protrûkiai, iððûkis lemèiai.

Portretas kaip þmogaus uþslëptosios esmës paþinimas

Ch. Soutine’o, skirtingai nei A. Modiglianio, nedomina graþûs þmonës, har-moningos kûno formos, atvirkðèiai – jam buvo svarbu, kas neáprasta, kas iðkrin-ta ið pilkos kasdienybës, netelpa á standartus, kas balansuoja tarp bjaurumo aratðiauraus groþio. Ðie konceptualiai skirtingi A. Modiglianio ir Ch. Soutine’o port-reto estetikos bruoþai aiðkiai regimi, pavyzdþiui, 1916–1917 m. A. Modiglianiotapytuose Ch. Soutine’o (1916), Juano Griso (1916), Jeano Cocteau (1916) portre-tuose, kuriuose daug elegancijos, dvasios artistiðkumo, portretuojami þmonëstarsi pakylëti virð kasdienës buities, supoetinti, iðryðkinamos jø harmoningos,estetiðkai patrauklios savybës.

Ch. Soutine’o poþiûris á portreto þanrà ið esmës kitoks. Jo kûrybai visiðkaisvetimas sentimentalizmas ar realaus gyvenimo idealizavimas, jis nelaukia irnemato nieko ðviesaus. Ið èia kyla iðskirtinis dailininko dëmesys tamsioms,nepatrauklioms gyvenimo pusëms, þmoniø deformacijoms, grubokai, kupinaikanèios egzistencijai. Jis – negailestingas l’école de Paris meistras, nepakentæsjokios simuliacijos, tikrovës pagraþinimo, buvo tiesus realybës vertintojas. Todëltoks negailestingas jo poþiûris á save ir kitus gyvenimo suluoðintus herojus. Joportretuose – iðkreipti neiðbrendamo liûdesio ir nevilties veidai, liudijantys so-cialiai angaþuotà dailininko estetinæ pozicijà, daug dramatizmo, sutirðtintøspalvø, grotesko ir kartu jautraus psichologizmo.

Bene ryðkiausiai portretuose iðreikðtas þmogiðkosios bûties dramatizmas,skilusià sàmonæ persmelkiantis disharmonijos jausmas. Portretø galerijoje vieð-patauja ne idealûs herojai, o liguisti, traumuoti, gyvenimo negandø, nepritekliø,skurdo, alkio ir sunkaus alinanèio darbo nukamuoti antiherojai.

Dailininkui artimiausi tokiø portretistø kaip C. Corot ir G. Courbet darbai –tai portretai þmoniø, kuriuos bûtø galima pavadinti „þemës druska“. Ch. Sou-tine’o portretø galerijoje, iðskyrus menininkø, draugø ir vaikø portretus, daþ-niausiai vyrauja skurdo iðkamuotø bedaliø veidai, þvelgiantys á mus ið daili-

132M

ûsø

pu

blik

acija

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 132

ninko drobiø neramiais skvarbiais þvilgsniais. Jo herojai – paprasti valstieèiai,vyndariai, piemenys, Paryþiaus konditeriai, mësininkai, liokajai, restoranø pa-siuntinukai, laisvo elgesio moterys, vargðai vaikai ar netgi valkatos, prostitutës,beproèiai ir kitokie marginalai. Kai Ch. Soutine’as rinkdavosi viešnamiuose arkitur tinkamus pozuoti modelius, jo abejingas þvilgsnis praslysdavo pro dailiøveido bruoþø ar figûros þmones; jo dëmesá iðkart patraukdavo nestandartinësmoterys ar vyrai, kitiems atrodæ negraþûs, netgi atstumiantys. Dailininkas nesi-dangsto, o drebia þiûrovui á akis rûsèià gyvenimo tiesà, rodo, kaip nuoþmus ali-nantis darbas nuþmogina þmogø. Sudramatintais siuþetais ir juose veikianèiaiskontroversiðkais personaþais jis neretai apnuogina savo herojø plebëjiðkà pri-gimtá, iðdidina ir taip nepatrauklias gyvenimo ir þmogaus veido bei kûno puses.Niûrios socialinio gyvenimo realijos ir jas reprezentuojantys ávairûs marginalaibei „iðstumtieji“ tiesiogiai siejami su tragiðkajam modernizmui svarbiomis tra-giškumo ir bjaurumo kategorijomis, kurios Ch. Soutine’o drobëse ágauna visaikitokià nei klasikinëje dailëje, vos ne sakralinæ prasmæ. Ðiame nuþmogintame,daþnai netgi košmariškame, artimame F. Kafkos apraðytam pasaulyje pulsuojatikro humanizmo, þmogiðkumo, uþuojautos dvasia. Visiðkai nepagrásti daugeliotyrëjø ðiam didþiam menininkui metami kaltinimai, esà jis nejautrus blogiui,melui. Jis pats dramatiðkai iðgyvena savo herojø tragedijas, ieðko keliø á ðvieses-ná pasaulá.

Kokybiškai naujas Ch. Soutine’o portretinës tapybos etapas pradeda ryðkëtiapie 1919 m., kai jis nutapo keletà portretø: „Pamiðusi moteris“ (1919), „Moterisþaliu apdaru“ (1919), „Vyras su kepure“ (1919–1920) ir „Pagyvenusi aktorë“(1919–1920). Pastarajame portrete á akis krinta ir vëlesniems dailininko portre-tams bûdinga nenatûrali sëdinèios moters poza ir labai neáprastas rankø, tarsisulauþytø paukðèio galûniø, traktavimas. Ðiuose portretuose dar tik ryðkëjapagrindiniai jo portretinës tapybos bruoþai, emocingas ryðys su modeliu, kurisperteikiamas kiek negrabiais potëpiais.

Taèiau netrukus Ch. Soutine’o portretinës tapybos stilistika keièiasi, – atsi-randa daug jautresniø spalvø ir vientisesniø plastiniø sprendimø. Dauguma po1921 m. dailininko nutapytø portretø, pavyzdþiui, „Tapytojo Emilio Lejeune’oportretas“ (1921), „Konditeris“ (1921), „Konditeris su raudona nosine“ (1922–1923), rodo iðaugusá tapytojo meistriðkumà. Dabar jis demonstruoja vientisàkompoziciná sprendimà, atsisako daugelio neesminiø detaliø. Puikiai sukompo-nuoti portretai atrodo lyg atlikti vienu kûrybiniu ákvëpimu; juose jauèiamas ta-pymo manieros ðvieþumas, meistriðkos spontaniðkos linijos ir potëpiai. Portrete„Konditeris su raudona nosine“ skaisèiai raudona nosinë ant apdaro atrodo kaipgili kraujuojanti, metafizinës prasmës kupina þmogaus þaizda.

Klasikinis Ch. Soutine’o potraukio deidealizuoti pavyzdys – „Raudonai ap-sirengusios moters“ (1924–1925) portretas, kuriame nutapyta iškreiptos figûrosmoteris, didele skrybële prisidengusi negraþø veidà, netaisyklingas akis. Ch.Soutine’as yra didis dailininkas, puikiai suvokiantis meninës tiesos ir gyveni-miðkosios tiesos skirtumà. Todël groteskas, deformacija tampa galinga meninësiðraiðkos priemone.

1922–1923 m. spontaniškai nutapytame „Groteskiniame autoportrete“ iš-reikštas savianalitinis, negailestingas ir kartu atvirai pasityèiojantis poþiûris ásave. Autoportrete á akis pirmiausia krinta didelë nosis, atlëpusios ausys ir mil-þiniðkos lûpos, liguistai sulinkusi figûra.

Stiliaus atþvilgiu labai ádomûs ir neáprasti Ch. Soutine’o braiþui yra 1939 m.pieðti portretø eskizai, kuriuose vyrauja lankstus, dinamiškas, savaiminis liniji-

133

AN

TA

NA

SA

ND

RIJ

AU

SK

AS.

Ch

aim

as S

ou

tin

e’as

– t

rag

iðko

jo m

od

ern

izm

o k

ori

fëju

s

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 133

nis piešinys. Dailininkas siekia juose perteikti ne iðoriná þmogaus veido pa-naðumà, o jo vidø. Ðie „psichologiniai“ portretai atskleidþia ne tik dailininkoáþvalgumà, taèiau daþnai ir ne visuomet aiðkiai regimà ryðá su jam labai svar-baus psichologinio portreto meistro Rembrandto kûryba.

Natiurmortas kaip biblinio aukojimo ritualo atspindys

Groþis ir bjaurumas Ch. Soutine’o drobëse nuolat konfliktuoja, konkuruoja,susipina, bjaurumas slegia groþá, siekia já iðstumti á periferijà. Pilka kasdienybëèia suðvinta naujomis dramatiðkomis spalvomis. Skirtingai nei Pieterá Breugelá,Heronimà Boschà ar Francisco Goya, dailininko nedomina paradoksali groþio irbjaurumo dialektika, jo dëmesys sutelktas á deidealizuotà santyká su tikrove, josgrubios poetikos spalvas, uþ klasikinës estetikos ribø esanèiø iðoriðkai negraþiømeno objektø pasaulá. Matomas liguistas jo potraukis jauèiø, triuðiø skerde-noms, pakabintiems ant kabliø paukðèiams su beviltiðkai iðskleistais, jau nepa-jëgianèiais skristi, palauþtais sparnais. Ðis dëmesys kà tik gyvybës poþymiuspraradusiems, dar krauju pasruvusiems Ch. Soutine’o natiurmortø objektamsitin keistai atrodo, kai þinai ið vaikystës atëjusià kraujo baimæ, pamatæs já – jisalpdavo. Krauju aptaðkytos ávairiø gyvûnø skerdenos ir palauþtais sparnaispaukðèiai – jie nuo vaikystës jam buvo þiauraus smurto, paþeminimo, prieð kurájis maiðtavo iki gyvenimo pabaigos, simboliai – Ch. Soutine’o drobëse ágaunasimbolinæ, vos ne apokaliptinæ prasmæ.

Ch. Soutine’à Louvre þavëjo vienas skaisèiø raudonos spalvos atspalviø nu-tviekstas Rembrandto paveikslas, kuriame buvo vaizduojama ðvieþia buliausskerdena. Ðio paveikslo spalvø, faktûrø, formø, raudonos spalvos atspalviø, më-sos audiniø perteikimo atðiaurus groþis ir dramatizmas já tiesiog pavergë irákvëpë variacijoms ðiais siuþetais. Paveikslas tarsi atvërë jam bûties tragizmà –Rembrandto drobëje jis iðvydo balansavimà tarp mirusios ir dar gyvos, pulsuo-janèios nervais, krauju, materijos. Amþina gyvybës ir mirties metamorfoziø temaðiame natiurmorte jam atsiskleidë naujomis, netikëtomis egzistencinëmis pras-mëmis. Paveikslas ilgam visiðkai uþvaldë Ch. Soutine’à ir jis pasinërë á naujàmodernistinës estetikos dvasia pagrástos ðios temos reinterpretacijà.

J. Lipchitzas pasakoja, kad, persikëlæs gyventi á naujà, ðviesià dirbtuvæ SaintGothard’o gatvëje, Ch. Soutine’as ilgai kamavo L. Zborowská, praðydamas reali-zuoti senà svajonæ – nupirkti kà tik paskersto jauèio skerdenà natiurmortø seri-jai tapyti. Tokià skerdenà jis matæs Rembrandto drobëje. L. Zborowskis ilgaispyriojosi, mëgino dailininkui ápirðti maþiau kainuojanèias triuðio ar avies sker-denas, taèiau Ch. Soutine’as nenusileido. Jam reikëjo daug didingesnio, jo talen-to mastà atitinkanèio mësos kalno. Kai vis dëlto po daugybës praðymø ðis noraspagaliau buvo patenkintas, jis tiesiog spindëjo ið laimës. Kaip pakvaitæs nërësi ádarbà, vartë skerdenà, tapë jà išryškindamas vis naujas detales. Šioje 1925 m.natiurmortø serijoje jis siekë ne tik perteikti jautriausius krauju pasruvusiosmasës spalvø atspalvius, bet ir išryškinti skerdenos vidinæ struktûrà, kaulø, rie-balø, làsteliø sluoksnius ir kûno gyvybæ palaikiusià vos ne mistinæ prasmæ jamágavusiø venø, kapiliarø, kraujagysliø sistemà. Ch. Soutine’à domino skaisèios,ávairiø atspalviø raudonos spalvos energetinë emocinio poveikio galia. Jis nega-lëjo atsisveikinti su ðiuo per didþiausius vargus ágytu turtu net tada, kai mësaper mënesá pajuoduodavo, nuo jos sklisdavo bjaurus kvapas, kai vis sunkiaubûdavo apsiginti nuo skerdenà apsëdusiø musiø pulkø, kurias baidë PauletteJourdain. Kai skerdena prarasdavo spalvas, dailininkas atsineðdavo ið skerdyk-

134M

ûsø

pu

blik

acija

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 134

los ðvieþio kraujo ir pildavo ant jos. Ðis kraujas skverbësi á apatiná butà, nuo gen-danèios mësos kvapo sukilo kaimynai, kurie kvietë policijà ir sanitarines tarny-bas, taèiau dailininkas ir toliau tapë, visomis iðgalëmis gindamas sunkiai uþka-riautà pûvanèios mësos kalnà. Taip gimë daugybë ðio natiurmorto versijø.

Potraukis prie ávairiø skerdenø ir skaistaus kraujo spalvai, kuri nuolat su-ðvinta daugelyje geriausiø Ch. Soutine’o drobiø, ágauna kokybiðkai naujà, vos nemetafizinæ prasmæ, lyginant su maþøjø olandø darbais, kuriuose medþioklës tro-fëjai ar sultingi kumpio gabalai daþniausiai tëra malonus akiai natiurmortas,demonstruojantis vaiðëmis nukrauto stalo gausà ir ávairovæ. Ðiuo atþvilgiu Ch.Soutine’as ið tikrøjø daug artimesnis Rembrandtui, kurio drobëse pirmiausiaiðkyla kitoks – egzistencinis – poþiûris, tai yra gyvenimo ir mirties metamorfoziødramatizmas. Kita vertus, dëmesys krauju pasruvusiam pasauliui galëjo bûti sti-chinis pasàmonës protestas prieð smurtà, iš vaikystës paveldëta máslingo bib-linio aukojimo ritualo baimë.

Dauguma Ch. Soutine’o natiurmortø, meistriðkai vaizduojanèiø, pavyzdþiui,asketiðkø, didþiuliø, tuðèiø stalø fone kelias varganas silkes, darþoves ar vaisius,tarsi pasàmonës lygmenyje apeliuoja á jo vaikystës ir pirmøjø gyvenimo metøParyþiuje neiðbrendamà skurdà, nuoþmø nuolatinio alkio jausmà, kai visai ðaliaspalvingais ðio miesto bulvarais ir gatvëmis nerûpestingai ðmirinëja galybësoèiø, gyvenimo malonumais pertekusiø praeiviø ir miesto sveèiø. Patetiðkas tri-jø pilkø silkiø vaizdas ant didelio stalo primena tuos jaunystës laikus, kai Vil-niuje taip „turtingai“ apkrautas stalas simbolizavo soèias dienas. Silkës, èesna-kas, agurkas ir kiti vargano þmogaus buities atributai Ch. Soutine’o drobëseágauna kone kosminæ metafizinæ prasmæ, priverèia susimàstyti apie socialinæ pra-rajà tarp skurdþiø ir turtuoliø. Dailininko draugø prisiminimuose apie jo gyve-nimà Paryþiuje kaip niûrûs vaiduokliai praslenka nykaus skurdo ir alkio moty-vai, kai vëlyvà naktá atsikvoðëjæs po tapymo alkanas Ch. Soutine’as belsdavosi ávisas „Avilio“ duris, praðydamas nors menko duonos gabalëlio, ar kaip elgetavalandomis stovëdavo prie kaviniø ar barø, laukdamas iðmesto kàsnelio.

Paskutiniai gyvenimo ir kûrybos metai

1937 m. Ch. Soutine’as susipaþino su tremtine ið Vokietijos Gerda Groth,meno pasaulyje labiau þinoma kitu – Mademoiselle Garde – vardu. Dailininkasjau gyveno Paryþiuje, Orleano aveniu, bute su ðviesia dirbtuve, o vëliau, 1938 m.,su Garde persikëlë á Villà-Seurat. Tuomet jam jau prasidëjo vis aðtrëjanèios irnesibaigianèios problemos dël skrandþio opos. Ðiame gyvenimo tarpsnyje Ch.Soutine’as bendravo su skulptore Ch. Orlova, poetu Blaise’u Cendraru, kompo-zitoriumi Eriku Satie ir garsiu amerikieèiø raðytoju Henriu Milleriu. Made-moiselle Garde buvo eilinë tapytojo gyvenimo meilë, ir jis neslëpë aistros. Juostikriausiai suartino praradimø atmintis ir skausmingi praeities iðgyvenimai.Garde suëmimas ir iðveþimas á koncentracijos stovyklà Ch. Soutine’ui buvo skau-dus likimo smûgis. Karo metais jis raðë jai meilës kupinus laiðkus.

Prieð Antràjá pasauliná karà, apie 1938 m., Ch. Soutine’ui prasidëjo eilinësunki krizë, kurià pagilino Europoje po Miuncheno sàmokslo didëjanti neiðven-giamos katastrofos nuojauta, ypaè stebint Italijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje vyks-tanèius procesus, kurie sunkiai slëgë þydø kilmës intelektualus ir menininkus.Dailininkà kamavo vis daþniau pasikartojantys skrandþio opos skausmai, kurieversdavo já, kaip ir jo herojus drobëse, raitytis ið skausmo.

Kai iškilo karo grësmë, jam buvo pasiûlyta iðvykti á JAV, taèiau dailininkas

135

AN

TA

NA

SA

ND

RIJ

AU

SK

AS.

Ch

aim

as S

ou

tin

e’as

– t

rag

iðko

jo m

od

ern

izm

o k

ori

fëju

s

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 135

liko naujoje tëvynëje. Karo pradþioje ir per okupacijà nuo 1939 m. kartu su GardeCh. Soutine’as daugiausia gyveno Civry-sur-Serein provincijoje, apie 200 km.nuo Paryþiaus, bijodamas pakliûti á naciø konclagerius daug kartø keitë gyve-namàjà vietà.

Tuomet sukurti peizaþai yra persmelkti artëjanèios katastrofos nuotaikø.Puikiu ðio dramatiðko gyvenimo tarpsnio atspindþiu galime laikyti paveikslà„Vëjuota diena“ (1939), kuriame viskas apimta siautulingo vëtros sûkurio. Pir-mame drobës plane meistriðkai nutapytas galingos vëtros lenkiamø medþiø guo-tas audringo dangaus fone. Kitame paveiksle „Vëtros gairinamas medis“ (1939)pasirinktas lokalesnis tà paèià dramatiðkà temà – medþio kovà su galinga stichi-ja – interpretuojantis motyvas.

1940 m. sausio 29 d. laiške iš Cuvry draugui W. Groghui jis praneða: „Aðpalikau pas ponià Claire vienà Modiglianio pieðiná kartu su kitais savo pieði-niais. Tu pasiimk juos, jei mane iðtiks nelaimë.“ Netrukus jo rusvaplaukë gyveni-mo draugë, bëglë ið Vokietijos, buvo areðtuota ir þuvo naciø konclagery. Ch. Sou-tine’as, kad iðvengtø draugës likimo, kaskart buvo priverstas su padirbtais doku-mentais keisti gyvenamàjà vietà.

1940 m. geguþæ dailininkas suartëja su buvusia siurrealisto Maxo Ernstoþmona Marie Berthe Aurenche, kuri kartu su juo gyveno likusius trejus metus.Ið pradþiø jie slapstësi pas jos draugus Paryþiuje, vëliau – ávairiuose provincijoskaimeliuose, daugiausia Champigny, esanèiame netoli Turo miesto. Tuo metu jisiðgyveno paskutiná kûrybinio pakilimo tarpsná. Nepaisydamas silpstanèios svei-katos, Ch. Soutine’as tapë mëgstamus peizaþus, didelius medþius, gyvûnus ir vai-kus. Ið to periodo iðskirtini sodriomis spalvomis ryðkiais potëpiais nutapyti pa-veikslai „Kiaulës“ (1941–1942), „Champigny peizaþas“ (1942–1943). Ðiose, be abe-jonës, geriausiose jo drobëse spalvos tamsëja, taèiau ir tamsiame fone skleidþiasineátikëtinai emocingos þalios spalvos atspalviai, ásiliejantys á kitø spalvø erdves.

Vël atgimsta Ch. Soutine’o dideliø medþiø nostalgija, juos daugybæ kartø tapëVence ir Cerete. Ðá tapytojo kûrybinio pakilimo tarpsná vainikavo nuostabûs, gi-lios prasmës prisodrinti peizaþai. Juose vis labiau jauèiamas grësmingos apo-kaliptinës audros alsavimas, audros, kuri savo siautulingais sûkuriais griaunaharmoningà pasaulá, neða á já nerimà. 1942 m. Ch. Soutine’o kûryboje vyraujadëmesys didingam medþiui („Didelis medis“, 1942) ar medþiø guotams. Tai peiza-þai, iðnyrantys ið pasàmonës gelmiø – vaikystës atminties. Jis intuityviai siekëkompensuoti vaikystës praradimus, iðsiverþti ið niûrios prisiminimø patirties.Tikriausiai todël vëlyvuosiuose Ch. Soutine’o kûriniuose spontaniðkai iðsiliejo jojaunystës vaizdai, motyvai. Ið èia dailininko ðvelnios nostalgijos jausmais nu-spalvintas poþiûris á savo gyvenimo pradþià – jà simbolizuoja jo paveiksluosekelyje iðnyranèios mergaitës ir berniuko figûros, kurias nuo galingø vëtros ðuorøsaugo galingø medþiø eilës šalia kelio. Ðiuose kûriniuose, kaip ir daugelio kitølitvakø drobëse, atsispindi prarastosios tëvynës ilgesys, savo iðtakø paieðkos.

1942 m. Ch. Soutine’as pirmà kartà netikëtai prisilieèia prie anksèiau jamatrodþiusios svetimos motinystës temos. Jis sukuria paveikslus „Motinystë“(1942), „Moèiutë su vaiku“ (1943). Artëjant jo gyvenimo pabaigai, vël iškyla vai-kystæ supæ ávaizdþiai ir prisiminimai. Elegiðkomis spalvomis nutapytoje „Moti-nystëje“ pirmiausia á akis krinta ne tarsi nutolusi motinos figûra, o mieganèio,suglebusio, lyg su palauþtu kaklu ir sparnais paukðèio – maþo berniuko figûra.Jau nëra uþuominø á groteskà – èia dvelkia nerimo, skausmo, praradimo nuotai-ka. Dvi greta nutapytos figûros yra lyg atskirtos viena nuo kitos neregimos,neáveikiamos sienos. Anot dailininko dukterëèios Ninos Furapontovos, motina,

136M

ûsø

pu

blik

acija

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 136

moèiutë ir sesuo buvo vieninteliai ðeimoje þmonës, su kuriais jis artimiau bend-ravo, taèiau ir jos nepajëgë apginti vaiko nuo tëvo ir vyresniø broliø ortodoksiniønuostatø tironijos.

Paskutinius savo gyvenime Naujuosius metus neprognozuojamo elgesio Ch.Soutine’as sutiko Paryþiuje, surengæs draugams dailininkams improvizuotà he-peningà. Savo bûstà uþleido ávairioms keistoms, varganoms, tarsi ið jo drobiøatkeliavusioms, visur ðmirinëjanèioms senutëms. Jas negausiems lankytojamspristatinëjo kaip tolimas giminaites.

1943 m. rudená vël atsiliepë badavimo metais uþgyventos ligos, – prakiuroþarnynas. Po eilinës krizës á Paryþiaus klinikà Ch. Soutine’à atveþë rugpjûèio 7 d.,bet jau pavëluotai – nieko negalima buvo padaryti. Skubiai atlikta operacijanebepadëjo. Dailininkas mirë rugpjûèio 9 d., sulaukæs vos penkiasdeðimties, susvetimais padirbtais dokumentais. Palaidotas Monparnaso kapinëse. Á paskutinækelionæ paskui karstà naciø okupuotame Paryþiuje ëjo tik keli þmonës, tarpkuriø buvo prancûzø modernistinio meno korifëjai P. Picasso, J. Cocteau ir MaxasJacobas. 1960 m. greta jo buvo palaidota ir paskutinë genialaus litvakø daili-ninko gyvenimo draugë Marie-Berthe Aurenche.

137

AN

TA

NA

SA

ND

RIJ

AU

SK

AS.

Ch

aim

as S

ou

tin

e’as

– t

rag

iðko

jo m

od

ern

izm

o k

ori

fëju

s

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 137

138

PETRAS BRAÞËNAS

Prasisklaidþius„ðëtono apþavams“

Pristatydamas skaitytojams nau-jausià savo romanà „Ðëtono apþavai“,Grigorijus Kanovièius prasitarë, kadtai esàs paskutinis jo keletà deðimt-meèiø pasakotos Lietuvos þydø istori-jos puslapis. Kadangi romanà jau bu-vau perskaitæs, pusbalsiu suabejojautokiu pareiðkimu. Instinktyviai. Pasà-monë, matyt, pakuþdëjo, kad raðytojoatidengtas toks istorinës tautos patir-ties karjeras, kurá iðsemti iki galo netik vienam kûrëjui, bet ir didesniam jøbûriui paprasèiausiai neámanoma. Kaipir neámanoma ásivaizduoti, kad gar-bingo amþiaus sulaukæs raðytojas stai-ga pakeistø ilgameèiø kûrybiniø ieð-kojimø kryptá. Vëliau instinktyvià abe-jonæ sustiprino kitokio pobûdþio prie-

laidos: pagrindinës prozininko temosatþvilgiu romanas lyg ir niekuo esmin-gai neiðsiskiria ið visos jø serijos, kaikuriais motyvais siejasi su ankstesniai-siais, o þydø istorijos ar ávykiø chro-nologijos atþvilgiu netgi gráþta keletàdeðimtmeèiø atgal, palyginus su nû-diena, kuri dominavo „Þydø parke“ ar-ba „Nukirstø medþiø ðlamëjime“. Ko-dël tad kaip tik ðiam romanui turëtøtekti baigiamojo akordo funkcija?

Taip bemàstant darësi vis aiðkiau,kad visa ðita „argumentacija“ niekamnereikalinga: raðytojas galëjo tik nesà-moningai „pagàsdinti“, o tu, per trisdeðimtmeèius ápratæs reguliariai, kastreji ketveri metai gráþti prie unika-laus mûsø literatûros reiðkinio, galëjaiir be reikalo sunerimti, kad tokiø su-gráþimø daugiau nebebus. Apie unika-lø mûsø literatûros reiðkiná – Lie-tuvoje gyvenantá, bet rusiðkai raðantáþydø raðytojà ir jo kûrybà – kadaise,gal trilogijos „Þvakës vëjyje“ metais,esu raðæs, bet dabar vienà aplinkybætenka patikslinti: G. Kanovièius jaukeliolika metø gyvena Paþadëtojojeþemëje, ir savinimasis jo kûrybos, kaip„mûsø literatûros“ reiðkinio, kai kamgali pasirodyti ne itin motyvuotas. Kadir kokiø argumentø ðiuo klausimu ið-girsèiau, lieku prie savo nuomonës: pa-sikeitë tik raðytojo gyvenamoji vieta –visa kita liko kaip buvæ. Raðytojas te-betæsia savàjà Lietuvos þydø istorijà,kiekvienà naujà kûriná pristatydamasLietuvos skaitytojui, o tuose kûriniuo-se ne tik nuolat sugráþta prie ðimt-meèiais kartu gyvenusiø lietuviø irþydø santykiø, bet bene dràsiausiai irobjektyviausiai (kiek ið raðytojo to ga-lima laukti ar pageidauti) atidengiaskaudþias, randais iki ðiol neapsitrau-kusias abipusiø nuoskaudø þaizdas,kurias paliko „ðëtono apþavø“ metai.Kaip tik dël tos „ðëtono apþavø“ reikð-

RECENZIJOS, ANOTACIJOS

Grigorijus Kanovièius. ÐËTONO APÞA-

VAI. – Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos lei-

dykla, 2008. – 238 p.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 138

139mës naujausias romanas ir gali bûtilaikytinas iðskirtiniu: në viename anks-tesniame meninis objektyvas nebuvosufokusuotas taip, kad aprëpdamas is-toriðkai bene patá trumpiausià laikà –paèià ketvirto deðimtmeèio pabaigà irpenkto pradþià, tuo pat metu iðryðkin-tø tragiðkiausius dviejø tautø gyveni-mo momentus ne tik XX amþiaus, betir tûkstantmetëje jø istorijoje.

Visi Dievo perspëjimai ir bausmës,siøstos þydø tautai ir Senojo Testa-mento laikais, ir naujaisiais amþiais,nublanksta prieð holokausto siaubà,visos okupacijos, aneksijos, tremtys,katorgos, emigracijos, tekusios kad irtrumpesnæ istorijà turinèiai lietuviøtautai, taip pat sunkiai palyginamossu tuo fiziniø ir dvasiniø netekèiømastu, kurá jai teko iðgyventi per tra-giðkàjá dvideðimto amþiaus viduriopenkmetá. Tokia retoriðkos minties in-vazija ne itin dera prie G. Kanovièiausromano pasakojimo intonacijos, taèiaubent jau skliaustuose ji paliktina dëlto, kad, sekdamas individualius, kar-tais tiesiog kamerinius raðytojo vaiz-duojamø maþøjø þmoniø likimus, ne-gali negirdëti juos negailestingai ma-lanèiø istorijos girnø gaudesio.

Toká jausmà, beje, esame iðgyvenæskaitydami ir ankstesnius raðytojo ro-manus. Tad kuo gi „Ðëtono apþavai“pratæsia, kiekybiðkai papildo tai, kasjau buvo iðryðkëjæ raðytojo kûryboje, irkuo jà kokybiðkai praturtina? Pir-miausia, þinoma, patraukia ir átraukiapaþástama prozininko þodþio stichija,jo individualus ir su niekuo kitu nesu-painiojamas stilius, beje, laukiantisplatesnio tyrinëjimo, èia apibrëþtinasbent keliais bûdingiausiais bruoþais.Bene daugiausia esame skaitæ raðyto-jo romanø, prasidedanèiø paprastomisbuitinëmis scenomis, ðmaikðèiais, la-koniðkais dialogais, taupiais veiksmovietos eskizais ir tik vëliau ið lëtogramzdinanèiø á individo iðgyvenimø,bendruomenës nacionalinës bei socia-linës patirties gelmæ, iðvedanèiø áreikðmingø istoriniø asociacijø erdves.Ðá kartà pasirenkamas kitas kelias.

Bus, tiesa, romane ir tø ðmaikðèiø, Bib-lijos ir liaudies iðminties pritvinkusiødialogø, bus skaidraus, lakoniðko, di-namiðko pasakojimo, bus taikliø per-sonaþø charakteristikø, bet prieð taiteks perskaityti du pirmuosius roma-no puslapius ir perskaityti ne vienà,bet kelis kartus, apdairiai apsigink-lavus pieðtuku ir popieriaus lapu.Tam, kad suvoktum, kas ta dvigubuDanutos-Hadasos vardu pavadinta he-rojë, kurios linija ir prasideda, ir bai-giasi romanas, kuriai paskirti du iðaðtuoniø jo skyriø. Nëra galimybës neipacituoti, nei perpasakoti tø dviejøpuslapiø, nes citata atimtø pusæ re-cenzijai skirto ploto, o perpasakojimas –gal net dar daugiau. Taèiau ásigilinti átuos du puslapius verta ne tik dël to,kad laisviau nardytum siuþeto vin-giais, bet ir kad galëtum stebëdamasisgërëtis meninio teksto informatyvumogalimybëmis.

Romane taip sudëlioti istoriniaiþenklai, kad per keturias pastraipasesi nukeliamas net á caro NikolajausAntrojo laikus, kuriuose ðmëkðteli irVilniaus þandarmerijos ðeðëlis, ir Lie-tuvos, Lenkijos bei Gudijos bendras li-kimas, ir gràþinamas á vaizduojamàjànûdienà – keturiasdeðimtuosius, atpa-þástamus ið smulkutës detalës – rau-donþvaigþdës kepurës. Èia rûpestingainuþymëtos veiksmo vietos ribos ir erd-vës, kuri aprëps ir Danutos „gimtàjápalivarkà prie Smurgainiø“ Gudijoje,ir „gûdþià Þemaitijà“, ir Vilniø, irMaskvà, ir nebe pirmà kartà raðytojokûryboje sutinkamus Miðkinius. Èiastipriau, negu kada nors anksèiau,nuskamba þydus ir krikðèionis am-þiais skyrusiø religiniø ásitikinimømotyvas ir visus tabu lauþanèiosdraudþiamos meilës apoteozë. Èia nu-brëþiama aðtriakampë Danutos-Hada-sos likimo linija, iðryðkinanti ir kil-mingà prigimtá, ir krikðèioniðkà beipatriotiná auklëjimà, ir netramdomøaistrø gaisrà, ir su pavainikiu sûnumvietos nerandanèios klajûnës dalià, irslapèiausiø svajoniø ásikûnijimo su-laukusios motinos dþiaugsmà (sûnus

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 139

140R

ecen

zijo

s, a

no

taci

jos

iðëjo á didelius virðininkus). Ir nettokiame informatyviame tekste iðliekaG. Kanovièiaus prozai bûdingos hu-moro, ironijos gaidos.

Novatoriðkiausias „Ðëtono apþavø“bruoþas, mano supratimu, yra kûrinioveikëjø ansamblis: visuose ankstes-niuose raðytojo romanuose, nors veiks-mas daþniausiai vykdavo Lietuvoje,lietuviø veikëjø buvo neproporcingaimaþai. Asmeninëje patirtyje neturë-damas autentiðkesnio lietuviø ir þydøsambûvio vaizdo, já buvau susikûræs iðvaikystëje girdëtø pasakojimø ir manvis atrodë, kad dviejø tautø þmoniøryðiø bûta artimesniø, aktyvesniø,glaudesniø, nei juos rasdavau Kano-vièiaus prozoje. Prisimenu raðytojokomentarà ðia tema, kurio esmë buvotokia: kiekvienas juk þiûrim ið savo„kampo“. Galiu paliudyti, kad mano„matymo kampà“ pokalbiai su raðyto-ju, ypaè vienos vasaros pokalbiai Ni-doje, yra gerokai praplëtæ. Að, supran-tama, atsilyginti tuo paèiu negalëjau,bet skaitydamas „Ðëtono apþavus“ nekartà autoironiðkai pagalvodavau,kad raðytojas iðsivertë ir be mano„pagalbos“. Bet kaþin kas èia vis dëltobus ávykæ. Gal tie du pastarieji deðimt-meèiai, kai apie viskà ëmëm atviriauir dramatiðkiau kalbëti, reikalavo po-þiûrio korekcijø? Gal gimtosios þemësvizija ið kito pasaulio kraðto pasirodëkiek kitokia? Aiðku viena: þydø gyve-nimà Lietuvoje, jø rûpesèius ir proble-mas, stovëjusias pirmame ankstes-niøjø romanø plane, dabar pakeitëbendros þydø ir lietuviø problemos, abitautas uþgriuvusios raudonojo ir rudo-jo ðëtonø apþavø metais.

Kaip dera tikram menininkui, G.Kanovièius nesileidþia nei á politiná,nei á publicistiná, nei á istoriná dialogà,kuris jau deðimtmeèius vyksta ir tik-riausiai dar deðimtmeèius vyks pra-turtëdamas faktais, skaièiais ir inter-pretacijomis, bet neretai, deja, nusileis-damas ir á primityvø gatvës lygá, ku-riam bûdinga ksenofobija, katego-riðkas kaltøjø ir nekaltøjø, aukø irbudeliø skirstymas. Raðytojas pri-

paþásta tik meniná dialogà, takoskyrasir antinomijas áþvelgia ne tarp tautø,rasiø, religijø ar luomø, o individo sà-monëje, paèioje þmogaus prigimtyje,kiekvienu atveju skirtingai imlioje lai-ko neðamø idëjø uþkratui.

Skirtingais idëjiniais virusais in-fekuotøjø romane yra ne vienas: pir-miausia – senas revoliucionierius po-grindininkas Meilachas Blochas, besi-didþiuojàs paþintimi ir net draugyste„su paèiu Stalinu“, tragiðkojo 1940-øjøbirþelio dienomis sëdantis á burmistroTado Tarailos, kuris „patraukë á Tilþæar á Berlynà pas vokieèius“, këdæ. Iðsiuvëjo pameistrio iki okupacinio reþi-mo aktyvistø „iðauga“ Gedaljës Bank-veèerio þentas ir Danutos-Hadasos sû-nus Aronas. Ûkininko Lomsargio na-muose nuo tremties pavojaus pasi-traukusio ðeimininko ieðko PovilasGenys ir Luka Andronovas. Tikrasaktyvistø internacionalas.

O kai po metø, mënesio ar savaitësviskas keièiasi, atsiranda ir nauji dienosherojai. Po pirmøjø vokieèiø bombøsprogimø Meilachui Blochui iðdûmusMaskvos pusën, á savo vietà gráþta Ta-das Taraila; kitas to paties Bankveèeriopameistrys Juozas uþsiriða ant ran-kovës baltà raiðtá ir imasi veiklos, dëlkurios ðitas raiðtis jau amþinai asoci-juosis su þydðaudþio ávaizdþiu.

Në vienam ið jø, iðskyrus Juozà,autorius romane neskiria reikðmin-gesnio vaidmens: jie kuriami kaip tamtikros emblemos, geriausiu atveju –kaip marionetinës figûros. Jø vidustuðèias, o jeigu ir subarðka kas, tai tikvienos dienos ðûkiai. Ir pasakotojas jøatþvilgiu aiðkiai laikosi atstumo, lygsauganèio nuo infekcijos. Ðykðti infor-macinë nuoroda, neslepiama ironija,perauganti á sarkazmà, karikatûrið-kas pieðinys – tai pagrindinës prie-monës, skirtos abiejø okupaciniø re-þimø talkininkams vaizduoti.

Remdamasis visiðkai kitais meni-niais principais (harmoningai kont-rastuojanèiais su kà tik paminëtaisiais,bet negriaunanèiais vieningos pasakoji-mo sistemos), vaizduoja þmones, gyve-

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 140

141nanèius ne pagal trumpalaikiø idëjø arideologijø diktuojamas taisykles, o pagalilgaamþiø tradicijø suformuotas mora-lines nuostatas. Ðià mintá galima pa-grásti meniniais Miðkiniø siuvëjo Gedal-jës Bankveèerio ir Juodgiriø ûkininkoÈeslovo Lomsargio paveikslais.

Reikëtø ið naujo perversti G. Ka-novièiaus romanus, kad galëtum su-skaièiuoti visus juose nupieðtus siu-vëjo portretus. Kai kada, jei atmintisneapgauna, jie turi net tà patá vardà arpavardæ. Bet svarbiausia ne siuvëjoportretø skaièius ar vardai, o jø cha-rakteriø esmë, kurià galëtume nusa-kyti kaip sàþiningà tarnavimà þmo-nëms, iðtikimybæ savo profesijai,meistriðkumo pasiekusio amatininkoorumà, net iðdidumo jausmà. Graþøsentencijø rinkinëlá galima bûtø su-daryti vien tik ið G. Kanovièiaussukurtø siuvëjø replikø, iðsprûdusiødialoguose ar tiesiog ðiaip pasakytøvalandø valandas minant „Zingerio“pakojá. Esama èia ir ið Biblijos laikøatëjusios iðminties, ir ilgametës ama-tininko patirties padiktuotø iðvadø, irnuotaikingø seno linksmo þydo pa-ðmaikðtavimø. Tie iðminties perlainëra tik siuvëjø privilegija – aforiz-mais màsto daugelis raðytojo sukurtøpersonaþø. Girdëjau nuomoniø, kadtaip màstanèiø gal net per daug. Ne-siimèiau ginèytis, jei kalbëjimà aforiz-mais laikytume tik meninio charakte-rio individualizavimo priemone. Tei-singiausia bûtø kalbëti apie prozinin-ko stiliaus savybæ, leidþianèià atpaþin-ti G. Kanovièiaus tekstà net tuomet,jeigu kitø individualiø þenklø (pavyz-dþiui, á sàmonæ ástrigusio personaþovardo) jame ir nebûtø. Bet dëmesyssiuvëjo iðminèiai vis dëlto laikytinasiðskirtiniu. Tam, atrodo, yra ir biogra-finiø prielaidø. Ið vyresnio amþiausvilnieèiø yra tekæ girdëti, kad G. Ka-novièiaus sukurtuose siuvëjø paveiks-luose jie atpaþástà ne vienà raðytojotëvo bruoþà. Jeigu menininko iðmonëir ið tiesø rëmësi tokia autentiðka pa-tirtimi, tai jam tik garbë. Kad ir koksbûtø gyvenimiðkos tiesos ir menininko

iðmonës santykis, vienà iðvadà dary-tume be didesniø abejoniø: siuvëjoGedaljës Bankveèerio ir jo literatûri-niø pirmtakø paveikslais pastatytasgraþus þodþio paminklas raðytojo tëvuiar bent jo profesijai, maþø maþiausiai –taikiausios þmogui. Prisiminkime vie-nà kità panaðø charakterá ir ið lietuviøliteratûros klasikos – bent jau Motie-jaus Valanèiaus Palangos Juzæ ar siu-vëjà Krizà ið Petro Cvirkos „Meisterioir sûnø“. Tai ne aliuzija á literatûrinægenealogijà, nors nieko smerktina to-kioje aliuzijoje ir nebûtø. Taèiau me-ninio paveikslo genealogijai ar lygina-majai analizei daug parankesnis bûtøkitas romano veikëjas – ûkininkasÈeslovas Lomsargis, kuris praðytepraðosi palyginamas su Jono Avyþiaussenuoju Dþiugu, Gedimino tëvu, arKerðiu („Sodybø tuðtëjimo metas“), suVytauto Bubnio Andriumi Marèiulynu(„Alkana þemë“) ar Marèiumi Kreivë-nu („Po vasaros dangum“), su kai ku-riais Jono Mikelinsko ar Mykolo Sluc-kio romanø veikëjais.

Palyginimams èia rastume ne vienàtinkamà romano motyvà: bernas, sam-dinys veda nemylimà, daþniausiaivyresnæ, senmergystei dël ávairiø prie-þasèiø pasmerktà, stambaus ûkininkodukterá, kaip kompensacijà gaudamasþemæ, o kitokios kompensacijos viltisatidëdamas tolimai ateièiai; istoriniøpervartø laikais þemë ið patikimiau-sios atramos gyvenime kartais tampaprakeikimu; kad ir koks laikas bûtø,þemdirbys turi dirbti þemæ ir jos vai-siais maitinti ne tik save ir kitus; visiturtai tampa beverèiai, jeigu jais negalidalytis su mylimu þmogumi. Ið tokiøsituacijø formuojasi deðimtys romanuitaip reikalingø trikampiø, kuriuos ty-rinëdamas literatûros kritikas galirasti ádomiø dalykø.

Skaitytojas, perskaitæs „Ðëtonoapþavus“, gali pagrástai suabejoti, arðie motyvai vienodai taikytini visiemspaminëtiems kûriniams. Þinoma, ne.Daþniausiai ne. Ir jau visiðkai ne, jeigukalbësime apie ðio romano meilës tri-kampá ir ypaè tà jo „kampà“, kurá

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 141

142R

ecen

zijo

s, a

no

taci

jos

uþima Gedaljës Bankveèerio jaunëlëdukra Eliðeva, átikëjusi savo misijagráþti á protëviø þemæ Palestinà irásipraðiusi á Lomsargio ûká samdine,kad iðmoktø èia viso to, ko prireiksPaþadëtojoje þemëje. Ne dël sirguliuo-janèios þmonos mirties tyliai lau-kianèio Lomsargio ir jo hektarø èiaatsidûrë Eliðeva, ir net pavyduliaujan-ti Pranë Lomsargienë klastingais ke-tinimais átaria ne jà, bet savo vyrà. Irdomina mus ne ðie átarinëjimai, o nau-jas literatûroje istorinës lemties beiindividø likimo supynimo atvejis: ke-turiasdeðimtøjø vasara juodu brûkð-niu perbraukia Eliðevos svajones apiePaþadëtàjà þemæ, keturiasdeðimt pir-møjø vasarà Lomsargiui tenka bëgti iðgimtosios ir taip pat viltimis apipintosJuodgiriø erdvës, kad neatsidurtøneaprëpiamose Sibiro platybëse. Bet irbirþelio dvideðimt antràjà nukritusiosvokieèiø bombos, lyg ir nuvijusios ðalinnuo Èeslovo galvos Sibiro grësmæ,iðkelia naujà pavojø: þinia, kas laukiaþydø ten, kur áþengë Hitlerio kariau-na, yra jau nebe gandas, taèiau þiaurirealybë. Tikrai pavykusiu meniniuautoriaus sprendimu galima laikyti tàÈeslovo Lomsargio dvasinës sumaiðtiesatodangà, kurioje lyg gilaus karjeroðlaite matyti patys prieðtaringiausi jojausmø bei iðgyvenimø sluoksniai: ne-iðsakyta, nors jau senokai puoselëjamameilë, ateities baimë, taip pat egoizmokirminas ir sàþinës balsas.

Dar tragiðkesnë psichologinë Eli-ðevos bûsena, kai þmogiðkai supranta-mas savisaugos instinktas verèia jà,tautiðkai apsisprendusià þydæ, teguir labai pasyviai, priimti katalikøkrikðtà, kai likimas nepalieka laikopasidþiaugti tikra duobkasio Jokûbo(beje, taip pat ádomaus meninio cha-rakterio – ir kaip Jokûbo ðiame ro-mane, ir kaip pasikartojanèio duobka-sio paveikslo kituose romanuose)meile, kai pagaliau ið sunkios alter-natyvos – galimo asmeninio iðsigel-bëjimo ir susitaikymo su visos gentieslikimu – pasirenkamas pastarasis.

Nepelnytai maþai ðioje recenzijoje

liks pasakyta apie Danutà-Hadasà, iðkatalikiðkai, gal net antisemitiðkaiauklëtos kilmingos Gudijos lenkø pa-nelës virtusios þydo vaikø motina,naiviai besididþiuojanèia abejotinavieno sûnaus (jau minëto Arono) kar-jera ir pasirengusia lyg tigrë ginti nuopavojø antràjá – duobkasá Jokûbà.Daug ryðkiø, ásimenanèiø bruoþøákûnyta Danutos-Hadasos charaktery-je, daug kuo ji papildo G. Kanovièiaussukurtø moterø galerijà, nors josnoras kartais prabilti siuvëjams tin-kanèiais aforizmais ir nesukelia lau-kiamo meninio efekto.

Visiðkai naujas paveikslas G. Ka-novièiaus prozoje yra Juozas Tomkus,ilgametis Bankveèerio pameistrys,1940 m. birþelá priminæs savo mokyto-jui ir ðeimininkui, „kas dabar atsitinkaðeimininkams, engiantiems dirban-èiuosius“, o po metø, 1941 m. birþelá,kaip minëta, uþsiriðæs baltà raiðtá, „ko-votojø dël laisvos nuo bolðevikø oku-pantø Lietuvos atpaþinimo þenklà“.1941 m. birþelio sukilimas, þydø geno-cido temos, kaip ir daugelis kitø pusæamþiaus buvo lyg ir draudþiamøjøsàraðuose. Ne kaþin kas pasikeitë ir po1990 m. kovo: draudþiamø temø lyg irnëra, bet ir entuziastø joms tyrinëti,deja, neatsiranda. Literatûros nedràsà,neryþtingumà, atsargumà gal ir galimabûtø aiðkinti ar teisinti tuo, kaddaugeliu opiø klausimø iki ðiol nesu-taria ne tik politikai bei politikuotojai,bet ir rimti istorikai. Taèiau aiðkinimaibei teisinimai ir lieka tik aiðkinimaisbei teisinimais, kuriais negalima pri-dengti akivaizdþiø spragø meniniametautos istorijos paveiksle. Per dràsubûtø teigti, kad G. Kanovièiaus „Ðëtonoapþavai“ apskritai ir konkretus JuozoTomkaus paveikslas gali bent kiek tàspragà uþtaisyti, bet bandymà taidaryti laikyèiau sektinu pavyzdþiu.

Jau buvo uþsiminta, kad „ðëtonoapþavø“ metø aktyvistus, kad ir kokiosspalvos vëliavas ar raiðèius jie bûtøpasirinkæ kaip savo atpaþinimo þenk-lus, raðytojas pieðia lakoniðkai, prabë-gomis, nevengdamas ironijos, ðarþo ar

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 142

143kitø komizmo bei tragikomizmo for-mø. Juozui, vieninteliam ið jø, sutei-kiamas prieðtaringos individualybësstatusas. Statusas þmogaus, pakliuvu-sio á ðëtono pinkles, sutepusiam ran-kas nekaltøjø krauju, bet nepajëgusioamþiams numarinti sàþinës balso.

Recenzento pastangas suvokti irtrumpai apibûdinti romano personaþøansamblá pirmiausia paskatino patsknygos autorius, aðtuonis jos skyriuspavadindamas septyniø pagrindiniøveikëjø vardais, o visà kûriná pristaty-damas kaip uþbaigiantá keliø deðimt-meèiø kûrybiniø ieðkojimø etapà.Þinoma, recenzento mintis galëjo pa-sirinkti ir kitus marðrutus: yra, kaipsakyta, dar daug mûsø literatûrosmokslo ir kritikos neapmàstytø Gri-gorijaus Kanovièiaus kûrybos aspektø,jo prozos podirvyje slypinèiø univer-saliøjø þmogiðkosios patirties resursø,neatskleistø prozininko stiliaus indi-vidualumo bei átaigos paslapèiø irdaugelio kitø dalykø. „Ðëtono apþavai“visa tai ne tik primena, bet ir skatinaimtis perspektyvaus literatûrologiniodarbo. Kas jo imsis?

RIMANTAS KMITA

Monografija apieJonà Strielkûnà

Prieð kelerius metus nusipirkæsJono Strielkûno rinktinæ „Praëjæs am-þius“, jà pavartæs padëjau á lentynà.Tada nejauèiau poreikio tokiai poezi-jai, taip pat nepasitikëjau jos rinki-niais, sudarytais kad ir paèiø autoriø, –rinktinë apskritai yra atskiras þanras.Tada gal bûèiau pritaræs ViktorijosDaujotytës minèiai, kad J. Strielkûnaseina á paraðtæ, o ðiandien dþiaugiuosi,

kad jos knyga apie ðá poetà padëjo manjá vël atrasti. Vadinasi, kalbëjimas apiekûrybà, kylantis ið paèios kûrybos, apiekà nuolat kalba profesorë, yra veiks-mingas.

Tokios sàvokos kaip kûrybos „pa-raðtës“, þinoma, reliatyvios, yra sàlygið-kos, nes laiko ratas sukasi, kaip sakytøKristijonas Donelaitis. Jei ne V. Dau-jotytës knyga, bûèiau ëmæsis sklaidytiAntanà A. Jonynà. Klasikinis rimuotaseilëraðtis ðiandien ima atrodyti kaip il-gesys, ima ðvytëti patraukliom viliojan-èiom spalvom, atrodo ðvieþias ir gaivus.Jei Aidas Marèënas pavargsta ir perei-na á verlibrà, tai reiðkia, kad visa poezi-ja jau yra gerokai pailsusi nuo rimo,taèiau, ratui apsisukus, turëtø vël priejo gráþti. Teko girdëti, kad Europojejauni poetai ið naujo atranda ir rimà, irlyrikos formø bei þanrø ávairovæ, todël J.Strielkûno „ëjimas á paraðtæ“ tikrai yralaikinas reiðkinys.

V. Daujotytës knyga skaitytojà pa-sitinka paantraðte „Monografija apieJonà Strielkûnà“ ir prisipaþinimu, kadobjektyvumas neberûpi. Taip sakyti ga-lima tada, kai tas objektyvumo klausi-mas buvo ilgai spræstas.

Viktorija Daujotytë. GYVENIMAS PRIE

TURGAUS. – Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjun-

gos leidykla, 2008. – 336 p.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 143

144R

ecen

zijo

s, a

no

taci

jos

Paprastai þodis „monografija“ atsi-duria lauþtiniuose ar kitokiuose skliaus-tuose, taèiau ðiuokart jis akcentuoja-mas. Þinoma, kad tai monografija, nesávairiais aspektais analizuojama vienoautoriaus kûryba. Yra ir moksliniø re-cenzentø, kurie patvirtina ðio pabrëþtoþodþio mokslinæ reikðmæ. Visgi ðis þan-rà nurodantis þodis, ákeltas á paant-raðtæ, turi ir kiek ironiðkà reikðmæ. Tailyg gestas visokiems publikacijas ver-tinantiems ir balus skirstantiems eks-pertams, kad ðie neturëtø kur dëtis:tikrai monografija, ir dar su recenzen-tais. Tai monografija, kurios autoreitariamai nerûpi objektyvumas, o tiks-liau – rûpi tai, kas yra kur kas svar-biau nei tiesiog objektyvumas. Galvo-damas apie ðià paantraðtæ stebiuosi,kodël niekas nekalba apie Profesorësironijà, kartais ir saviironijà, avantiû-rizmà, o mato tik aukðtàjá, egzaltuotà,dvasingà diskursà. Kad ir anas Nerin-gos Abrutytës debiutinës knygos átrau-kimas á mokyklinius vadovëlius – tai,mano supratimu, buvo gana avantiûri-nis þingsnis. O skaitant knygà apie J.Strielkûnà puikiausiai matoma tyri-nëtojos distancija bei rimtas, grieþtas,net kiek átemptas literatûros mokslodiskursas. Jei ironijà ir saviironijà su-prastume kaip nesusireikðminimà, taipripaþintume, kad humanitariniamsmokslams bûtino laisvës pojûèio ðiojeknygoje tikrai esama.

Taigi monografija apie J. Striel-kûnà, ne tik apie kûrybà. Apie viskà.Todël jauèiamas tiek raðanèiojo, tiek jo„objekto“ tikrumas, gyvenimiðkumas.Knyga atrodo tarsi vaikðtinëjimaskartu su autoriumi. Toks vaikðtinëji-mas su autoriumi reiðkia ásiskaitymàir fenomenologiná màstymà ið paèiosliteratûros. Tai labai autentiðkas, as-meniðkas màstymas ir raðymas, bejokio antrinio teksto komplekso. Ëji-mas greta autoriaus, o ne ið paskos,nors chronologiðkai kritikas visadatarsi ateina po autoriaus knygos.

Raðoma apie poezijà ir kartu apiepatá jos raðymà, – tie veiksmai neat-siejami. Fiksuojamas tekstas ir jo

suvokimas, patyrimas. Nebijoma ir to-kiø ribø, uþ kuriø prasideda sunkiaiávardijamos, nebeuþraðomos patirtys, betnukreipti á jas taip pat svarbu: „Taip,eilëraðtá reikia tylëti. Jis ir pats jukyra atëjæs ið tylos, iðtylëtas“ (p. 176). Irtai yra ne tik pradþioje, skyriuje „In-tencijos, susitikimai, laiðkai, pokal-biai“, bet ir visoje knygoje.

Taigi màstantis ëjimas, o ne ano-nimiðkas kelio ið vieno taðko á kitàáveikimas. Nors metodas graikiðkai irreiðkia kelià, bet ðioje knygoje jis nërasvarbiausias; nemaþiau svarbu ireinantieji, ir jø eisenos; ko gero, nebetiek svarbu ir tikslas. Kas kultûrai,mokslui svarbiau? Ar ryðkus indivi-dualus þmogaus vaizdas – su jo ges-tais, mimikomis, intonacijomis, eisena –ar jo teisingos arba neteisingos idëjos?Ar tai ámanoma, ar reikia atskirti?„Grieþtieji“ mokslininkai, be abejo, to-kio atskyrimo reikalautø, bet nema-þiau grieþtas ir tikslus P. Bourdieusakytø, kad tai neámanoma, kad habi-tus, t. y. laikysena, elgsena, sujungiamûsø gestus, intelektualinæ, gyveni-miðkà patirtá, atspindi socialinæ padëtáir t. t. Svarbiausia, kad V. Daujotytëskalbëjime ðios dvi pozicijos susijungiataip, kad nenukenèia ir tai, ko rei-kalauja „grynieji“ mokslininkai. Skai-tant knygà dingsta naivus noras sam-protauti apie tai, ar literatûros moks-lininkai dël tariamo objektyvumonepraþudo autentiðko santykio su lite-ratûra? Juk net mokslinio þanro tai-syklës nëra kokios amþinos plato-niðkos idëjos, spindinèios danguje, ku-rioms reikia rasti tikslius atitikmeniskûrybos þemëje.

Pagrindinis karkasas, laikantisknygos siuþetà – klasikinis chronologi-nis principas. Ðiuose chronologijosrëmuose telpa labai ávairi J. Striel-kûno kûryba, net ir etapø nebandomasuvarþyti kokiais nors apibendrini-mais, kurie atmestø schemai netin-kamus kûrinius. Greièiau atvirkðèiai –bandoma kuo daugiau iðskleisti J.Strielkûno kûrybos aspektø, niuansø.Vieniems skaitytojams tai bus priva-

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 144

145lumas, kiti gali pasigesti konceptualu-mo, svarbesniø ir maþiau tipiðkø poe-tui estetikos ypatybiø iðskyrimo, do-minanèiø, kaitos koordinaèiø iðryð-kinimo. Jos taip pat yra, bet brëþiamosneþymiai, suvokiant, kad tai tik inter-pretatoriaus primetama schema. Ápirmà planà ákeliami patys eilëraðèiaiir toliau vadovaujamasi jø logika.Poetinëms tendencijoms ir poeto vietaimûsø poezijos panoramoje nuþymëtidaþniausiai uþtenka keliø sakiniø, pa-straipos.

Raðoma ið paties eilëraðèio, re-miantis fenomenologine nuostata, betatrodo, kad jau nebesirûpinama neipaèia fenomenologija, kad jau raðomatiesiog ið patirties. Monografijoje daro-mi keli darbai – kaupiami, renkami,dëliojami gyvenimo faktai, biografijosapmatai, brëþiama kûrybos raidos tra-jektorija, svarstoma J. Strielkûno poe-zijos vieta pagal bendrà lietuviø poe-zijos kontekstà, iðkyla paralelës supasauline literatûra ir, þinoma, ádë-miau interpretuojami atskiri tekstai.Taèiau visai tai daroma kitaip, netra-diciðkai, neskirstant knygos pagal þi-nomus standartus: biografija, konteks-tas, kûryba… Antai J. Strielkûno po-kalbiai ir laiðkai atsiduria knygos pra-dþioje. Knygos struktûra dëliojasi na-tûraliai, tarsi iðauga ið raðymo logi-kos. Autorë màsto apie poetà, ima ra-ðyti, þymëtis. Pradþioje atsiranda ne-didelis ávadas, bet ne problemos dësty-mas („problema“ èia yra pati J. Striel-kûno poezija, taip pat ir raðymas apiejà), paskui – laiðkai, pokalbiai. Tadagráþtama prie poetiniø tekstø. Atsisa-koma tradicinio skyriaus apie kûrëjobiografijà, nes jo biografija ir jo kûrybayra neatskiriami. Taip sako ir patspoetas, ir daþnas raðytojas tà kartoja:skaitykite tekstus, ten viskas yra (kadir p. 17). Autorës ir poeto dialogai nepaaiðkina eilëraðèius, ne atskleidþia,„kas uþ jø yra“, bet tiesiog patvirtina,kad gyvenimas, poezija, galvojimas,raðymas apie tuos dalykus yra viena:„Kaþkaip viskas, kuo gyveni, virstapoezija, ir tai nebûtinai tiesa“ (p. 118).

Knygoje gyvenimas ir eilëraðèiai skai-tomi paraleliai, ið tekstø ir atsirandakalbëjimas apie gyvenimà, kûrybà irmirtá.

Raðydama apie J. Strielkûno poezi-jà autorë dar kartà perþvelgia visàXX a. poezijos raidà. Svarstomos josmodernëjimo tendencijos, avangar-dinës ir klasikinës poezijos santykis.Èia J. Strielkûno vieta iðties ádomi: lygstovëtø viduryje, gal ir ne visai vienumetu ir èia, ir ten. Profesorë randa jamvietà ir tarp Sigito Gedos bei JustinoMarcinkevièiaus, ir tarp Vlado Ðim-kaus bei Juozo Erlicko. Iðkyla ir Hen-riko Radausko, Marcelijaus Marti-naièio ir kitø poetø kontekstai, oPauliaus Ðirvio pavardë monografijojeskamba kaip leitmotyvas.

Pabrëþiamas J. Strielkûno poezijosþemasis sluoksnis – turgus (ne kartàgráþtama prie eilëraðèio „Ðiukðliø rau-sëjas“), motyvuojamas paprastumas irkomunikacinis ðios poezijos aspektas,daug dëmesio skiriama þanrams (ba-ladës, romansai, elegijos, sonetai),stilistiniams registrams (dainiðku-mas, pasakojimas, ironija, sarkazmas,biblinës intonacijos), metaforos raidai,semantizuojami smulkiausi eilëraðèioformos elementai („Dviskiemenio met-ro, suderinto su lengva, nekomplikuo-ta sintakse, dominuojamas ritmaslengvas, þaismingai pavasariðkas“, p.253), esama atskirø tekstø interpre-tacijø, tad studentai ið ðios knygos ga-lëtø mokytis literatûros teorijos pa-grindø. Be viso kito, ði knyga yra irsavotiðka maþoji lyrikos teorija prak-tikoje.

Kas trikdo? Nors ir iðlaikiau pasprofesoræ literatûros fenomenologijosegzaminà, vis tiek susidûræs su ávai-riomis sàmonës formomis (paskuti-niuose darbuose „sàmonë“ yra neabe-jotinai daþniausia sàvoka), nepatikliaisuklûstu. Kad ir toks sakinys: „Poezija –pasaulis sàmonës veidrodyje.“ Tà patágalima pasakyti apie visà kultûrà – jiyra tik bûdama mûsø sàmonës dalis.Bet „veidrodis“ – ar ne per daug me-taforø, ir kas keistøsi, jeigu vietoje

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 145

146R

ecen

zijo

s, a

no

taci

jos

„sàmonës veidrodþio“ bûtø tik sà-monë? Arba koks „sàmonës vandeny-nas“? Sàmonë tampa savotiðku per-sonaþu, kuris elgiasi kaip nori, kurisgali bûti kuo nori. Nereikalauju èiamokslinio apibrëþimo, bet ir metaforosnorisi tikslesnës.

Nebûèiau toks tikras ir dël svars-tymø, kas priklauso poezijai, o kas ne.„Neuþmirðti, kad ðis poetas yra gavæsdaug premijø, didesniø ir maþesniø,taip pat ir Nacionalinæ. Bet poezijai tainepriklauso“ (p. 17). O sàmonei, kuriosveidrodyje yra ir poezija? Ir kaip tenviskas mirga, susilieja. Arba kitø sà-monëse, kurios uþ tai, kas poezijai ne-priklauso, poetui paskiria kokias norsstipendijas, dotacijas ar bent jau skiriajam dëmesio ir komplimentø.

Bet visa tai V. Daujotytës susikur-tos ir kuriamos kalbëjimo apie litera-tûrà kalbos dalykai. Svarbu, kad knygaið tiesø yra apie J. Strielkûnà (o ne apietik kritikams rûpimas problemas, ku-rioms iliustruoti pasitelkiamas vienasar kitas poetas), kad ji átikina savo or-ganiðkumu: struktûros dalykais, klau-simais ir atsakymø ieðkojimais – lei-dþiant kalbëti patiems eilëraðèiams.

Graþi knyga, ir dar su paveiks-liukais.

JÛRATË SPRINDYTË

Megakonstrukcija,laikanti ðimtmeèius

Áspûdingo dydþio Algimanto Buèiofoliantas anotacijoje kukliai pavadin-tas „studijiniu straipsniø rinkiniu“,nors pratarmëje pats autoriaus pa-brëþia, kad tai „nëra paskirø straips-niø rinkinys“ (p. 8). Numojus ranka á ðá

prieðtaravimà ir á máslingo þanro „stu-dijinis rinkinys“ atsiradimà, tenkaremtis patirtimi ir konstatuoti, kad taigan vientisas su dideliu uþmoju pa-raðytas autorinis veikalas, panaðus ámonografijà, o dar labiau – á vienosðalies literatûros istorijà. Tokià mintápatvirtina ir objekto aprëptis (800 me-tø), ir vientisa struktûra – megakonst-rukcija, ir knygoje suproblemintaspirmo Lietuvos raðytinio teksto klausi-mas bei kûrëjø rikiuotë nuo AntanoStrazdo iki Sigito Parulskio. Atsi-skleidþia autoriaus tarpdisciplininësambicijos, kuriø iðtakos susijusios susociologizuojanèio kritiko ágûdþiais li-teratûros laukà matyti priklausomànuo metaliteratûriniø veiksniø. Ðian-dien (beveik po dvideðimties metøpauzës) A. Buèys prisistato kaip sie-kiantis universalumo ir (á)rodo turásistoriko, politologo, kultûrologo, men-taliteto studijø specialisto kompetenci-jø. Didelës knygos kompozicinæ „ar-matûrà“ sudaro septynios iðsamios is-torinës preambulës, interpretuojanèiosLietuvos valstybës gyvenimo lûþiusnuo pagonybës ir jos krikðto iki ástoji-mo á Europos Sàjungà ir NATO. Pagal

Algimantas Buèys. BARBARAI VICE VVER-

SA KLASIKAI. – Vilnius: Lietuvos raðytojø sà-

jungos leidykla, 2008. – 560 p.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 146

147tai lokalizuojami geopolitiniai mûsøvaldymo centrai: Trakai–Vilnius–Krokuva–Varðuva–Sankt Peterbur-gas–Kaunas–Maskva–Vilnius–Briu-selis–Vaðingtonas. Dël plaèiø sociokul-tûriniø kontekstø, literatûros panar-dinimo á istorijos vyksmà ir tautiðku-mo/nutautëjimo svarstybø knyga buspatraukli ne tik specialistams. Ir patsautorius neslepia simpatijø „neakade-minës pakraipos Skaitytojui“, kurá, ti-këtina, vilios ne tiek raðytojø kûrybosapþvalgos, kiek kritiniai autoriaussvarstymai, kuo skyrësi gyvenimas„prie rusø“, „prie lenkø“, „prie vokie-èiø“ ir „prie belgø“. Vanda Zaborskaitëyra taikliai ávardijusi stambaus au-torinio tyrimo pliusus: iðkyla viena ver-tybinë perspektyva, aiðki hierarchinësistema, ir, þinoma, individualus sti-lius, asmenybës energija, erudicija. A.Buèys su kritiko polemisto aistra dek-laruoja principinæ nuostatà – literatû-ros ir tautos istorijoje ieðkoti unikumø(kad atsiskleistø „netipiðkas savitu-mas“, p. 188), nekartoti banalybiø,vengti rutininio paþinimo tiesø. Kadtik nebûtø nuobodu! Tad áprastà tokioslinkmës darbams analitiná, interpre-taciná ir sintetiná aspektus nuolat ávai-rina ir puoðia hipotetinis, dialoginis,provokatyvus samprotavimas.

Struktûravimo principas visadasvarbus suvaldant milþiniðkà medþia-gà, o ðákart jos apstumas pasigërëtinas(ar net pasibaisëtinas, turint galvojevieno þmogaus galimybes ir pastangastai aprëpti). Neáprasto formato knygàstruktûruoti padëjo ne tik minëtiejiepochø þenklai, bet ir vykæs keturiøkultûrologiniø instrumentø pasirinki-mas: barbarai/klasikai ir centras/pe-riferija (pastaroji pora ákûnija irgeopolitinæ formulæ). Ástabûs prieðybiøir artumo sàryðiai tarp ðiø keturiønariø leistø nubraiþyti semiotiná kvad-ratà ir alchemikø quoternio, kurie abu,anot A. Buèio, puikiai atliepia „prieðy-biø skaidymo ir sintezës mistinius pro-cesus“ (p. 264). Èia ádomiausia, kad neibarbarai/klasikai, nei centras/periferi-ja netraktuojami opoziciðkai, o laikomi

slankiais dydþiais, kurie gali pasi-keisti reikðmëmis – barbaras taptisvarbesnis uþ klasikà, periferija – uþcentrà. Pagal ðá principà aðtriomisvilyèiomis atakuojamas ir europocent-rizmas, ir globalizacija, ir klasikø ka-nono nelieèiamybë. Taigi knygos vi-suma taip apdairiai surikiuota, kadlaiduoja bent minimalø junglumà tarpávairialypiø skirtingu laiku paraðytøtekstø, tarp kuriø, autoriaus liudi-jimu, esama „analitiniø ir poleminiø,ilgesniø ir eskiziniø, ironiðkø ir pro-graminiø, iðsamiø ir pavirðutiniðkø,yra net mano intelektualinës biografi-jos epizodø ir iðtraukø ið interviuspaudai“ (p. 8). Pats A. Buèys visusjuos laiko bûtinais knygos koncepcijai,nors tuo tenka ne kartà suabejoti, kaipir sàvokos „strategija“ tikslingumuties kiekvieno raðytojo pavarde. „Stra-tegija“ – tiesiog neva modernesnis (dëlto politologø, þurnalistø ar projektøkûrëjø jau labai nudëvëtas) þodis,pakeièiantis maþiau skambias sàvo-kas: „tendencija“, „kryptis“, „veiksmøplanas“, „kûrëjo esmë“, „esminë raið-ka“ ir pan. Tiraþuojama „strategija“veikiau atrodo patogi dekoratyvokamadingos retorikos kliðë.

Kiekvienai nacionalinei literatûraisvarbu datuoti savo pradþià. Kadaprasideda mûsiðkë? Gal kunigaikðèioGedimino laiðkais (1323 m.)? O galkaraliaus Mindaugo (po karûnacijos1253 m.) donaciniais ir sutarèiø da-lykiniais raðtais? Bet tai epistoliniaidokumentai ar kanceliariniai popie-riai, raðtija, ne beletristika. Ilja Le-meðkinas po ádëmiø tekstologiniø stu-dijø teigia, kad tikru ir meniðku savosliteratûros paminklu laikytinas Sovi-jaus mitas, uþraðytas Jono Malalo kro-nikoje „Chronografas“ 1262 m., matjis turás daug meno kûriniui bûdingøbruoþø. Kartais net keista, koks svar-bus tampa kultûroje veikiantis pradi-nis tekstas, kaip siekiama paankstintijo atsiradimà. A. Buèys kuria savà pir-mojo teksto „mità“ (sutikime, kadtokiø legendø ir mitø labai reikia tau-tos savimonës visavertiðkumui) ir

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 147

148R

ecen

zijo

s, a

no

taci

jos

suranda dar vienà herojø „didþiø lietu-viø panteonui“ (anksèiau gana ne-gatyviai vertintà kaip perbëgëlá). Pa-narðæs archyvinius ðaltinius, paly-ginæs ir papildæs skirtingas versijas iðkeliø metraðèiø ir jø nuoraðø, A. Buèys„autentiðkø lopinëliø“ dëlione restau-ravo pasakojimà-hagiografijà „DievoIðrinktojo Vaiðvilko gyvenimas“ apievyriausià Mindaugo sûnø Vaiðvilkà irpavadino tai „publikacija“, kurià ga-lime perskaityti aptariamos knygos141–143 p. (ið keliø ðaltiniø sukomp-lektuotos publikacijos datavimas liekaapytikris – antra XIII a. pusë). Ádomiaisvarstydamas jëgos–dvasios, tëvo–sû-naus prieðtaras ir veiklos pobûdá (të-vas Mindaugas rûpinosi karyba, sûnusVaiðvilkas ásteigë vienuolynà prie Nau-garduko), „tirðto skaitymo“ (tiksliaubûtø sakyti „tankaus“) metodu A. Bu-èys originaliai ir iðsamiai interpre-tavo, individualiomis áþvalgomis iðko-davo Iðrinktojo gyvenimo apraðymà.Tai neabejotinai novatoriðkiausi kny-gos puslapiai. Intriguoja pati màstymokryptis – á Rytus, á kitatikybæ, sten-giantis parodyti dviejø religijø kon-frontacijà/konkurencijà ir labiau in-tegruoti rytietiðkà staèiatikiø kultûrà,kuriai, pasak A. Buèio, kaip tik itinnusipelnë Vaiðvilkas, o gal ir Min-daugo þentas Ðvarnas. Vakarietiðkaskatalikiðkas mentalinis klodas (ka-dangi tapo oficialiuoju) ne vienu atve-ju reflektuojamas kritiðkai. Pats tekstorekonstrukcijos bandymas – tikrai ori-ginalus postmodernus gestas, kurio ne-siimu vertinti, tikëkimës, tà ilgai ne-delsdami padarys senosios literatûrosspecialistai ar istorikai. A. Buèys sie-kia pakoreguoti ásitvirtinusias tezesapie christianizacijos, ypaè kataliky-bës, gërá, – jei neatsirado tautinës kal-bos ir valstybës – anoks èia gëris. Betjuk sklido raðtas, kultûra, vyko kraðtoeuropëjimas. Pakiliai apraðytas iðkal-bus Motiejaus Kazimiero Sarbievijauspavyzdys tarsi savaime turëtø pri-tildyti lituanizacijos patosà. Lotynið-kai raðæs M. K. Sarbievijus visojeEuropoje jautësi tarsi namie. Nuolat

skaudþiai apgailestaujant dël „poli-tinio kûno“ – vienalytës valstybës ne-buvimo, kartais gal kiek prasilen-kiama su objektyviomis duotybëmis.Kiek þinau, istorikams tautinë valsty-bë yra tik XVIII a. pabaigos politiniomàstymo kûrinys. Abiejø Tautø Res-publikos patirtis, þinoma, byloja nelietuviø naudai ir daugelyje puslapiøtai bandoma argumentuotai parodyti,nestokojant poleminio ákarðèio. Kriti-kuojama Varðuvos istoriografija, pole-mizuojama su Lietuvos, kaip nuolatvëluojanèios periferijos, idëjà átvirti-nanèia Alfredo Bumblausko ir Edvar-do Gudavièiaus mokykla:

Paradoksas èia toks, kad „periferinës“

istoriografinës sàmonës persiorientavimas

pagal europocentristinius standartus neretai

ágauna mazochistinës saviplakos formas, kai

visiems etniniams reiðkiniams automatiðkai

lipdomos „amþino atsilikimo“ etiketës (p.

252).

Ðiuo poþiûriu A. Buèys arèiau JonoBasanavièiaus versijos, skatinanèioslaikytis lituanocentrizmo. Agituojamauþ þodþio „Lietuva“ vartosenà bet ku-riuose istoriniuose kontekstuose (p.31–34). Autorius nuoseklus: pabrëþiapagoniðkos Lietuvos paveldo vertæ,kvestionuoja mûsø atsilikimo koncep-cijas, ypaè aðtriai nagrinëja 1791 m.geguþës 3 d. Konstitucijos (ne)naudà irgan dviprasmiðkà masonø veiklà(skirsniai apie masonus tokie intriguo-jantys, kad recenzentæ bemat pa-stûmëjo griebtis kokios nors papildo-mos informacijos: bent minimaliai„apsiðvieèiau“, perskaièiusi straipsniørinkiná „Pasaulá valdo masonai?“, ið-leistà leidyklos „Algimantas“ 2000 m.).

Ásidëmëtina, kad A. Buèys nepaisopostamentiniø autoritetø. Taip patnebijo bûti politiðkai nekorektiðkas.Dràsiai akcentuoja dabar nemadingàetniðkumà, iðplëtodamas „tautos kel-mo“ – kaip etnoso kûrybinës energijoscentro – metaforà. Tautos medþiofunkcionavimas susijæs su originalioskûrybos brandumu:

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 148

149Taigi nagrinëdami kultûros, meno ir lite-

ratûros poþiûriu kompleksinæ tautos kelmo –

kamieno – nudþiûvusiø (nutautëjusiø) ðakø –

nuolatos iðsiskleidþianèios (kosminio laiko

cikluose) generacijø lapijos metaforà, visada

galiausiai atsiremiame á kûrybinæ individua-

lybæ ir jos kûrybingumo paslaptá (p. 261).

Èia pat svarstoma mûsø aristok-ratiðkø ðaknø stygiaus ir transkribuo-tos, nusiþiûrëtos kultûros, kitaip ta-riant, importo ir átakø problema. Visatai ðvieþia, informatyvu, perspektyvu,nes sukuria diskusinæ erdvæ – tik ardaug diskutantø ásijungs á dialogà?Per maþai vieni kitus skaitome, van-giai reaguojame net á netikëtus inte-lektualinius iððûkius.

Pirmas bendriausio pobûdþio klau-simas, kuris kyla: kodël visi kultûros(literatûros) procesø interpretatoriaitokià didelæ duoklæ atiduoda istorijai?A. Buèio knygoje istorinës medþiagosinterpretavimas proporciðkai, regis,virðija literatûrinæ dalá, be to, atrodoádomesnis, aktualesnis ir paraðytas sudidesniu ákvëpimu. Vytautas Kubilius„Dienoraðtyje“ 1998 m. tarsi pats ste-bëdamasis ir drauge apgailestauda-mas raðë: „Viskà varau á istorijà. Nesuþmogus, stovintis prieð bûtá.“ Ið tiesømaþokai turime darbø, kuriuose nag-rinëjama specifiðkai estetiniai reiðki-niai, poetiniø mokyklø, formø raida aregzistencinës literatûros dimensijos.Ar tai reiðkia, kad tenka kompensuotitai, ko nepadaro istorikai? O gal tokiamûsø posovietinë patirtis, tradicija,inercija (ar lemtis ir prakeikimas), kadliteratûros procesus turime kuo glau-dþiausiai sukabinti su istorijos vyks-mu, literatûros raidà datuoti pagalvadus ir centrus? Gal èia nesàmo-ningai tebeveikia anø laikø istorizmoprincipas, ta pati indoktrinacija, kad„materija lemia sàmonæ“?

Vieniðas „ðaulys“, „liûtas“, „vilkas“ –ðiais simboliniais þenklais A. Buèys nebe pasididþiavimo pabrëþia nepri-klausymà institucijoms, laisvo meni-ninko laikysenà (beje, prie iðvardytøepitetø smagiai derëtø ir „gudrus la-

pinas“). Ðiuokart vieniðiaus statusasreiðkia ne tik orià nepriklausomybæ irmàstymo laisvæ, bet kartais ir infor-macijos stokà, tam tikrà atotrûká nuolabai mobilios mokslo situacijos Lie-tuvoje (ypaè daug poslinkiø esamaViduramþiø, Baroko, Renesanso litera-tûros tyrimuose). Kada pradeda tiksëtilietuviø literatûros laikas? Jau nuo1990 m. Lietuviø literatûros ir tauto-sakos institute vyko seminarai, þval-gantys naujas daugiakalbës Lietuvosliteratûros tyrimo kryptis ir praktikas.Ir jos buvo sukurtos – tà liudija net 26 (!)tæstinio mokslo leidinio „Senoji Lietu-vos literatûra“ tomai, Albino Jovaiðo irEugenijos Ulèinaitës paraðyta „Lietu-viø literatûros istorija: XIII–XVIII am-þius“ (2003), apgintos naujoviðkos di-sertacijos, iðleista monografijø virtinë,„Iðtakø“ ir „Viduramþiø bibliotekos“serijos bei gausybë kitø LDK ðaltiniøpublikacijø. Nepreciziðka vadinti visàLietuvoje kurtà literatûrà „lietuviøliteratûra“, nes jau deðimt metø – nuoA. Jovaiðo vadovëlio „Senoji Lietuvosliteratûra“ 2-os laidos (1998) visuoti-nai ásigalëjo platesnis terminas. Tadtenka ið karto kvestionuoti sandà„lietuviø“ teiginyje, kad „Dievo Iðrink-tojo Vaiðvilko gyvenimas“ – „pirmasislietuviø literatûros kûrinys“. Senojolaikotarpio ávairiaþanriai raðytiniaipaminklai jau seniai tituluojami kaipLietuvos, bet ne „lietuviø“ literatûrosistorijos paveldas ir lygiai gerbiami.Knygoje nuolat suinteresuotai kalba-ma apie raðtijos lietuviø kalba proble-mas. A. Buèys turi aspiracijø paraðyti„lietuvybës istorijà“, bet kalbant apieiðtisus ðimtmeèius, tai be galo sunku –reikia rekonstruoti ir iðkoduoti men-talines, mitines sruktûras.

Senstelëjæs ir teiginys, kad Lietu-voje „komparatyvistinë metodologija,deja, maþai kà domina“ (p. 24). Se-niausiai ákurta Baltoskandijos aka-demija, Lyginamosios literatûros aso-ciacija (ði leidþia tæstiná periodiná lei-diná „Acta litteraria comparativa“),tarptautines ir tarpdisciplinines kon-ferencijas nuolat rengia universitetø

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 149

150R

ecen

zijo

s, a

no

taci

jos

katedros, Kultûros, meno ir filosofijosbei LLTI institutai ir t. t.

Literatûrinëje A. Buèio tyrimo daly-je daugiausia abejoniø kelia 33 raðyto-jø, kurie turëjo tapti atraminiais „po-liarizuotø iððûkiø mentaliteto“ kon-cepcijos stulpais, atranka. Apmaudu,kad èia nestinga atsitiktinumo ir vietojkai kuriø stulpø regime tik vëjo siû-buojamas nendreles. Iki klasikø nie-kaip nepritempsi tarpukario eiliniøKazio Plaèenio ar Fabijono Neveravi-èiaus, bet jie ir ne barbarai, jie greièiauvidutiniokai ar marginalai, kaip ir An-tanas Drilinga ar T. A. Rudokas, áraðytijau dabarèiai skirtame skyriuje. Pasi-rinktas Juozas Gruðnys vice versavietoj Juozo Gruðo atrodo greièiau kaipA. Buèio peikiamas, bet paties kaþ-kodël neiðvengtas „horizontalus ideo-loginis judesys“, o ne stambus litera-tûrinis laimikis (mat pirmasis Vorku-tos lageryje paraðë „antipoemà“ apieStalinà). Tautos „kamieno“ interpre-tacijai ir autoriaus karðtai pageidau-jamiems etnosimboliniams tyrinëji-mams veikale trûktinai trûksta tokiøbûtinø stambmenø kaip Maironis,Vaiþgantas, Vincas Krëvë, Vincas My-kolaitis-Putinas, Romualdas Granaus-kas, Bronius Radzevièius, Juozas Apu-tis, Marcelijus Martinaitis ir t. t.Nemenkà raðytojø portretø dalá suda-ro 1992–1995 m. raðyti tekstai, kaidirbta kultûrinëje spaudoje. Tie seniejiinkliuzai nevienodos vertës: JurgioSavickio, Kazio Borutos, Vytauto Ma-èernio, Balio Sruogos portretai – pui-kûs, keliuose puslapiuose sukoncen-truota ðiø asmenybiø ir jø kûrybosesmë. Taèiau esama ir silpnesniø beiiðtæstø net vieno romano analiziø, kaityrimo objektu tampa pirmas ar atsi-tiktinis raðytojo kûrinys (tai pasakyti-na apie Vytauto Martinkaus, Povilo irPetro Dirgëlø, Leonido Jacinevièiausapraðymus – jie pristatyti toli graþu nesavo kûrybos virðûnëmis).

Nepateisinama, kai tokio mastoveikale kaip aukðto lygio pasiekimaianalizuojami maþiau pavykæ tekstai,nes konkretûs raðytojai irgi turi ir

savo kûrybos centrà, ir periferijà. Pvz.,Petro Dirgëlos romanas „Vilties pil-nøjø knygos“ (2003) duotø puikiosmedþiagos etnosimbolinëms interpre-tacijoms, nes generuojanti romanostruktûros aðis yra ið „tautinës sa-vasties“ ir vietiniø realijø sumodeliuo-tas mitinis Laivas, atitinkantis Pa-saulio medþio funkcijà, o P. Dirgëlosistoriosofijoje – jûrinës valstybës kon-ceptà. Bet apie esminá P. Dirgëloskûriná – keturtomá epà „Karalystë“,kuris taip pat yra ðimtmeèiø mega-konstrukcija, – në þodþio.

A. Buèys aiðkiai formuluoja savonuostatas, principus, sampratas, nuo-mones – tai labai pagirtina dabar daþ-nai neapibrëþtø, tiesiog kritikos be kri-terijø ar pernelyg labiliø metodo-loginiø prieigø fone. Tarkim, ið romanoþanro A. Buèys reikalauja, kad tai bûtøindivido likimas nuo alfos iki omegos,nuo starto iki finiðo, nuo gimimo ikimirties. Formulë aiðki, paprasta. Manlabiausiai patiko ar buvo nenuobodûsdidþiojo opuso pradþios ir pabaigosskyriai, o daugiausia priekaiðtø arpageidavimø turëèiau vidurinei daliai,ypaè klasikø rango nominacijoms irkai kuriø straipsniø nepaprastai ne-adekvaèioms proporcijoms. Pratarmësteiginá, kad visi á knygà patekæ tekstaibuvo reikalingi knygos koncepcijaikaip „ávairios konfigûracijos statybinësplytos“, norisi skaityt vice versa – kon-cepcija ir struktûra sugalvota taipgudriai, jog pateisintø ir suvienytøskirtingø tekstø eklektikà. Labai di-delës apimties straipsnis apie poetàVladà Ðimkø, manding, turëtø kom-pensuoti apskritai striukà poezijos pri-statymà (Juditos Vaièiûnaitës, Sigito Ge-dos, Jono Strielkûno ar Tomo Venc-lovos portretø nerasime). Tiek „sovieti-nis zooparkas“, tiek „dabarties dþiung-lës“ apraðytos ganëtinai konspekty-viai, iðskyrus didelius skyrius, kuriuo-se analizuojama po vienà Herkaus Kun-èiaus ir Sigito Parulskio knygà (kaþinar apibûdinant barbaro/klasiko statu-sà literatûros istorijoje uþtenka per-skaityt tik po vienà produktyviø raðy-

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 150

151tojø kûriná?). Kas kita egzodas, apraðy-tas su empatija: „Alternatyva yra ma-no paskutinis knygos skyrius apie ið-eivijà. Apie raðytojus, kurie nepriklau-so jokiam „centrui“ nei Lietuvoje, neiuþsienyje“, – sako autorius vienameinterviu þiniasklaidai. Antai MariausKatiliðkio romanas „Pirmadienis Eme-rald gatvëje“ vienintelio A. Buèio ikiðiol ir tëra plaèiau analizuotas; ásime-na Jono Meko ir ypaè Kosto Ostrauskoportretinës charakteristikos. Anksèiauraðyti tekstai apie Antanà Ðkëmà(1985, 1992) nostalgiðkai primena, kadandai kaip tik A. Buèys átraukë tra-giðkai nerimastingà jo prozà á soviet-meèio nuobodybæ.

Prasprûdo maþas netikslumas dël V.Kubiliaus daktarato gynimo Maskvoje(p. 303). Maskvoje disertacijos netvirtinodël keliø lietuviø raðytojø inicijuotoskundo (ne vien E. Mieþelaièio „baudëjorankos“). O geranoriðki kolegos mask-

viðkiai bandë visomis iðgalëmis V. Ku-biliui pagelbëti. Korektûros riktu, matyt,tenka laikyti skulptoriaus Viliaus Orvidosodybos-muziejaus lokalizavimà ir Svë-dasuose, ir Salantuose (p. 477).

Kai aðtunto XX a. deðimtmeèio pra-dþioje A. Buèys raðë monografijà „Ro-manas ir dabartis“, jis bandë áminti tikromano þanro máslæ, dabar tokiø más-liø pateikiama daugybë. Knygoje – idë-jø bankas, daugelio keliø/takeliø ir netkosminiø skrydþiø pasiûlos rinka li-teratûrologams. Uþsklanda – sampro-tavimas apie visapusiðkà literatûrosCD enciklopedijà – uþdeganti ir ins-piruojanti.

A. Buèio veikalas tikrai svarbusmûsø kultûrinei savimonei, nes menamásles, kelia klausimus ir tø klausimøgale raðo didelius klaustukus. Vienaskolega kuluaruose taikliai pavadino A.Buèio darbà „versijø knyga“. Tik-rinkime versijas naujais darbais.

Justinas Marcinkevièius. Eilëraðèiai. –Kaunas: Naujasis lankas, 2008. – 64 p.

Áþymaus poeto eilëraðèiø rinktinë, iðleistaserijoje „Poezijos pavasario laureatø biblio-tekëlë“. Sudarë autorius.�

Vytautas Bubnys. Tolimi artimi. –Vilnius: Alma littera, 2008. – 288 p.

Þymaus prozininko autobiografiniø esëknyga, kurioje „permàstomi svarbûs XX a.Lietuvos istorijos ávykiai, pieðiama plati so-cialinio ir literatûrinio gyvenimo panorama“.�

Algirdas Kuklys. Kazbekija – jo kapasneþinomas. – Vilnius: Versus aureus, 2008. –160 p.

Kretingoje gyvenanèio prozininko naujasromanas. Autorius svarsto, ar ámanoma ið-saugoti asmenybæ totalitarinëje visuomenëje.�

Jonas Balèius. Ir kaip akmens tyla. –Vilnius: Naujoji romuva, 2008. – 74 p.

Tradicinës formos eilëraðèiai – „poetinisfilosofo, doroviniø lietuviø tautos istorijosvingiø tyrinëtojo santykis su pasauliu“.

�

Kæstutis Navakas. Stalo sidabras. –Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla,2008. – 343 p.

Nacionalinës kultûros ir meno premijoslaureato rinktiniai eilëraðèiai ið 1988–2006 m.iðleistø rinkiniø.

Rimvydas Stankevièius. Diktantaisielai. – Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungosleidykla, 2008. – 161 p.

Þinomo poeto trumpi eseistiniai kûrinë-liai, raðyti „Respublikos“ priedui „Julius“. Au-torius tikisi, kad ðios knygos tekstais naudo-sis mokyklos, skaitys jaunimas.

Juozas Ðikðnelis. Mirties varos. –Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla,2008. – 319 p.

Istorinis romanas, kuriame vaizduojamaNapoleonas ir jo kariuomenë Vilniuje, Alek-sandras I bei rezgantys intrigas jo patarëjai,mirtá neðanti Egipto faraonø laikø skulptû-rëlë… Netikëti tolimø epochø ir þmoniø likimai.

GAUTA PAMINËTI

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 151

152 TËVYNËS VARPAI

Vis dar pilni praeities aruodaiPradedame metus, kurie yra ðventiniai – bent savo intencijomis.Kaip seksis ðvæsti

ir minëti – pamatysime. Taèiau jau ir dabar aiðku, kad tai bus ne tik ðventimo laikas,bet ir sunkmetis, kuris privers spræsti daugybæ nelengvø mûsø gyvenimo problemø.

Kaþkas panaðaus buvo ir Nepriklausomybës pradþioje: grësmiø nuojauta ir realigrësmë (Sausio 13-oji), visa ko stoka (blokada), neaiðkus rytojus... Taèiau ðalia visoto dar buvo paðëlæs pasiryþimas atkurti savo valstybæ, dràsûs uþmojai ir planai,ákvëpimo kupini ateities projektai ir ásitikinimas, kad juos galima realizuoti ir jiebus realizuoti. Norëèiau prisiminti vienà jø, gal patá iðkiliausià ir brandþiausià, ku-rio dvideðimtmetá paminëjome praëjusiø metø gruodþio 8 d. – dar Sàjûdþio pradþio-je sumanytà ir deklaruotà ðvietimo Reformà.

Ðiandien apie ðvietimo reformavimà kalbama daug – kai kas net pasako: kiekgalima kalbëti vis apie tà patá, apie niekados taip ir nepabaigiamà reformà? kiekvisa tai gali tæstis?

Taèiau apie kà èia kalbama? Apie mokyklø tinklo optimizavimà, apie ávairiusbrandos egzaminø ar kitokiø egzaminø tvarkos pakoregavimà ir panaðius ganasmulkius dalykus. Bet tai nëra ta tikroji, didþioji visos ðvietimo sistemos Reforma. Jibuvo sumanyta ir pradëta rengti dar Sàjûdþio iðvakarëse, suformuluota ir paskelb-ta 1988 m. gruodá, kai ëmë ryðkëti realios Nepriklausomos valstybës atkûrimo pers-pektyvos. Jos iniciatorë ir pagrindinë autorë Meilë Lukðienë buvo ásitikinusi, kadðvietimas nepriklausomai valstybei yra pagrindinis dalykas, kuris nulems jos ateitá.

Pirmiausia reikëjo sukurti naujà ðvietimo filosofijà, esmingai besiskirianèiànuo sovietmeèio ðvietimo sampratos. Ðtai tie esminiai skirtumai.

1. Ðvietimas yra viso kultûros proceso dalis (bendra Ðvietimo ir Kultûros mi-nisterija Nepriklausomybës pradþioje buvo ne atsitiktinumas, bet konceptualusdalykas. Vëliau jos buvo iðskirtos praktiniais valdymo sumetimais, dar vëliau –ið akiø iðleista ir pati koncepcija). 2. Postuluojamas ðvietimo tautinis pobûdis,turint mintyje, kad ðvietimas privalo bûti ásiðaknijæs tautos kultûroje, o ne bevei-dëje milþiniðkos imperijos erdvëje, kur nuo Vladivostoko iki Baltijos krantø ga-liojo tos paèios mokyklinës programos, tie patys (verstiniai) vadovëliai, vienodimokymo metodai, ta pati sovietinë ideologija. Tautinës mokyklos idëja buvo ið-kelta kaip prieðprieða beveidþiui neva internacionalizmui, o faktiðkai – rusi-fikacijai. Taèiau negalvota, kad reikia gráþti á prieðkario Lietuvos mokyklà, teig-ta, jog mokykla turi bûti moderni, atvira pasaulio kultûrø ávairovei, galinti at-siliepti á pasikeitusio pasaulio iððûkius. 3. Prieðingai sovietinës mokyklos nuo-statai formuoti vaikà pagal valstybës primestà ideologiná modelá, iðkeliama nuo-stata ugdyti, atskleisti vaiko gabumus ir polinkius, jo asmenybës savitumà. Mo-kytojas ne moko vaikà, bet padeda jam mokytis. Sàvokà mokyti pakeièia moky-tis. 4. Uþuot skatinus konkurencijà, ugdomas solidarumas. Atmetama elitinësmokyklos idëja, siekiama, kad mokytis galëtø kiekvienas vaikas, visi turëtø vie-nodas startines galimybes, nepriklausanèias nuo tëvø socialinës padëties. Lais-vas þmogus darnioje visuomenëje – á toká ateities idealà orientuojamasi.

Nedetalizuojant ir nekonkretizuojant bendrøjø nuostatø, dar ir ðiandien ga-lima teigti, jog reformos koncepcija yra áspûdinga. Ji buvo atgimstanèios tautosgalingas minties skrydis, projektuojantis tautos prisikëlimà po okupacijos nak-

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 152

153ties, jos augimà, tobulëjimà, suvokiant lemiamà ðvietimo (ugdymo+mokymosi)vaidmená ðiame kelyje. Tas M. Lukðienës ir jos artimiausiø bendradarbiø kû-rinys yra iðkilus lietuviø kultûros faktas, susilaukæs ir tarptautinio pripaþinimo,kaip iðkiliausias Rytø ir Vidurio Europos ðvietimo projektas. Jam bûdinga uni-versali aprëptis (nuo darþelio iki universiteto), savarankiðkumas ir originalu-mas. Koncepcija kurta pasitelkus tiek lietuviðkàjá pedagoginës minties paveldà(S. Ðalkauská, A. Maceinà, J. Lauþikà), tiek paèios M. Lukðienës pedagoginæ ðei-mos tradicijà (jos tëvas S. Matijoðaitis-Esmaitis – þinomas pedagogas, populiariøskaitiniø pradinukams – ,,Sakalëlio“ – autorius), tiek ðiuolaikinio pasaulio pa-tirtá (Vilniaus universiteto bibliotekoje saugotus UNESCO dokumentus apieðvietimo padëtá pasaulyje pirmoji atsivertë M. Lukðienë – iki tol dokumentø la-pai buvo nepjaustyti...). Tokie tekstai, kaip ,,Lietuvos ðvietimo koncepcija“(1992), ,,Bendrosios programos“ (1994), M. Lukðienës knyga ,,Jungtys“ (2000),impozantiðkas beveik 700 p. R. Bruzgelevièienës veikalas ,,Lietuvos ðvietimo kû-rimas 1988–1997 metais'' (2008), turëtø bûti studijuojami kultûrologø, eduko-logø, ðvietimo strategø, visos pedagogø bendruomenës. Tai – iki ðiol dar neat-skleistas ir neiðsemtas minèiø bei idëjø lobynas. Nebijau ðios reformos uþmojø irmasto lyginti su Edukacinës komisijos darbais. Ryðá su jais yra stipriai jutusi irpati M. Lukðienë, kuriai Apðvietos tradicija labai svarbi, jà ji giliai paþásta, josáspûdingà interpretacijà yra pateikusi savo puikiame veikale ,,Demokratiniougdymo mintis Lietuvoje: XVIII a. pabaiga–XIX a. pradþia'' (1985).

Bet anuo metu Reformoje glûdëjo ir neiðvengiamas tragizmo pradas. Ji pradëtarealizuoti, kai Nepriklausomybë dar buvo lydima netikrumo ir pavojø. Karðtligiðkaiskubëta, bijota, kad nesugráþtø okupacinës jëgos, vël pasuksianèios vos beprade-danèià keistis ðvietimo sistemà atgal. Uþtat pritrûko laiko eksperimentams, pasi-tikrinimams. Be galo trûko pajëgø mokytojø perkvalifikavimui, peratestavimui.Buvo aiðku, kad mokytojas yra pagrindinis reformos veiksnys. Stengtasi mokyto-jams padëti, jiems buvo rengiami seminarai, skaitomos paskaitos. Taèiau Reformosnepriëmë aukðtosios mokyklos (taip pat ir mokytojus rengianèios). Jose nepuoselë-ta Reformos dvasia, nesistengta, kad jauni mokytojai ateitø á mokyklas Reformaipasirengæ ir jos idëjomis uþsidegæ. Pagaliau liko neiðspræsti finansavimo dalykai,Reforma faktiðkai vykdyta visuomeniniais pagrindais. Tie visi trûkumai ir netesëji-mai buvo akivaizdûs, bet kartu þinota, jog kitaip nebus ir kito kelio nëra.

Pirmaisiais Nepriklausomybës metais Reforma gyveno romantiniu pakilimu.Skubëta pakeisti sovietmeèio paveldà, struktûras, mokymo turiná, þmoniø san-tykius. Nuo pat 1988 m. mobilizuotos reformai pritarianèios intelektualø pajë-gos, daugiausia universitetø þmonës, bet taip pat ir mokytojai, kurie ëmësi kurtinaujø programø, raðyti vadovëliø (neuþmirðtinas ir Raðytojø sàjungos vaidmuo).Bet netrukus ávyko lûþis, situacija darësi vis komplikuotesnë, keitësi ministrai.Darbo bare neliko Dariaus Kuolio, kuris turëjo ypatingà talentà reformø dvasiauþkrësti, átikinti ir patraukti mokytojus, organizuoti pokyèius. Nepasakyèiau,kad, jam iðëjus, kas nors bûtø specialiai stabdæs Reformà. Dar vyko labai pozi-tyviø dalykø. Visø pirma – Atviros Lietuvos fondo veikla, kaip tik tuo metuprasidëjusi, jo gal svarbiausias projektas ,,Ðvietimas Lietuvos ateièiai“, vadovau-jamas to paties D. Kuolio, veikusio iðvien su Ministerija. Buvo organizuotas va-dovëliø raðymas ir leidyba, mokykla susilaukë tokiø nuostabiø knygø, kokiøniekados dar nebuvo turëjusi. Ypaè paþymëtini puikiai iliustruoti dailës istorijosvadovëliai, albumai, monografijos – visa tai keliavo á mokyklø bibliotekas, nesestetinis ugdymas buvo vienas Reformos prioritetø. Mezgësi kontaktai su Va-karø pasaulio mokyklomis. Direktoriai ir mokytojai keliavo á Skandinavijà, Vo-

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 153

154T

ëvyn

ës v

arp

aikietijà, Austrijà, dzûkø moksleiviai lankësi Prancûzijoje... Realizavosi atvirosmokyklos idëja. Bet ðalia viso to vis labiau ásigalëjo gyvenimo sanklodos inerci-ja, kuri ëmë slopinti kûrybiná Reformos idëjø polëká, deformuoti tai, kas jojeesminga, kreipti ðvietimà kita, nei buvo sumanyta, linkme.

O kaip yra dabar? Koks ðvietimo realybës santykis su pamatinëmis Reformosidëjomis?

Deja, su jomis prasilenkiama kaip tik esminiais poþiûriais. Anuomet sukurtaiðvietimo koncepcijai labai svarbi buvo mokyklos savarankiðkumo, kûrybiðkumo,individualumo idëja. Jos iðlaikyti nepavyko. Palaipsniui ásigalëjo vis didesnis reg-lamentavimas ir unifikavimas. Mokytojas, taip pat ir mokyklos administracija yraávelta á toká popierizmà, kuris toli praðoka sovietmeèio praktikà. Ið mokytojo taiatima begalæ laiko, energijos, uþgniauþia jo pedagoginio kûrybiðkumo kibirkðtá. Ðiproblema þinoma, jà këlë streikuojantys mokytojai, atrodo, jog jà supranta ir naujiejiðvietimo strategai, jie lyg ir þadëjo nuo mokytojo peèiø nukelti ataskaitø ir bepro-tiðko unifikuoto planavimo naðtà. Labai svarbu, kad paþadai neliktø vien paþadais.

Kita esminë Reformos idëja buvo: viso ugdymo pagrindas – tai dorinis ugdy-mas. Etika turëtø persmelkti visus dëstomuosius dalykus. Ypaè ji svarbi pilie-tiniam ugdymui, nes, be dorovinës pilieèiø brandos, neámanoma visavertë de-mokratija. Ðiandien tai jau ne teorinis postulatas, bet skaudi realybës problema.Matome, kad dauguma mûsø valstybinio ir pilietinio gyvenimo anomalijø kylaið dorovës stygiaus. Sunkumai, trukdantys kurtis pilietinei visuomenei, rinkimøparadoksai, gausybë vieðojo gyvenimo ydø, nacionalinës nelaimës mastà ágavæsalkoholizmas – tai vis arba tiesioginiai, arba antriniai rezultatai þmoniø tam-sumo ir amoralumo bet kuriame visuomenës lygmenyje – pradedant jos virðû-nëmis, baigiant apaèiomis. Kito iðsigelbëjimo, be þmogaus ðvietimo, dorinio ug-dymo nuo maþumës ir per visà gyvenimà, – nëra.

Ðiandien ðvietimas, visos jo pakopos – nuo pradiniø mokyklø iki universitetø –turi daug problemø, kurioms iðspræsti keliai nëra lengvi nei aiðkûs. Negalimapasakyti, kad jø neieðkoma. Manau, tinkamø sprendimø atrasti galëtø padëti,be viso kito, ir ádëmus Reformos nuostatø, idëjø, patirties studijavimas, nes re-formatoriø supilti intelektualiniø, doroviniø vertybiø aruodai dar tebëra pilni.Taèiau tai nereiðkia, jog Reformos idëjø nereikëtø patikslinti, papildyti dabar-ties iððûkiø ðviesoje. Pradedame sukaktuviná Lietuvos vardo tûkstantmetá. Ar jisneskatina vël sugráþti prie tautinës mokyklos idëjos, tik dabar jau ne sovietinësimperijos, bet dabarties pasaulio globalizavimo realybëje, kuri grasina ir fizinei,ir kultûrinei tautos egzistencijai. Tautos kaip vertybës idëjà puoselëti, turtinti,modernizuoti, sukonkretinti dabarties pasaulyje – ar tai nebûtø tas didysis ðvie-timui uþdavinys, vertas mûsø tûkstantmetës istorijos?

VANDA ZABORSKAITË

2008 M. LIETUVOS NACIONALINËSKULTÛROS IR MENO PREMIJOS LAUREATAI

Praëjusiø metø gruodþio 9 d. aukðèiausiosLietuvoje kultûros ir meno premijos paskir-tos:

aktorei Rûtai Staliliûnaitei-Matulio-

nienei – uþ „aukðtàjá teatro menà, uþ vaid-menis, tapusius Lietuvos teatro simboliais, uþBarborà, Kleopatrà, Norà, Jurgà, Mortà…“;

dainininkei Veronikai Povilionienei –uþ „dainavimà Lietuvai ir pasauliui“;

vertëjui ir poetui Antanui Gailiui – uþ„literatûros klasikos vertimus, uþ lietuviøkalbos profesionalumà“;

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 154

155kompozitorei Ramintai Ðerkðnytei – uþ„muzikos klasikos ir moderniøjø formø jung-tis“;

medijø meno kûrëjui Deimantui Nar-kevièiui – uþ „visuomenës ir kultûros proble-mas analizuojantá medijø menà“;

raðytojai Vandai Juknaitei – uþ „san-tûrø humanizmà ir lietuviø literatûros laukoiðplëtimà“.

Premijos uþ reikðmingiausius Lietuvos irPasaulio lietuviø bendruomenës kûrëjø perpastaruosius septynerius metus sukurtus kû-rinius áteikiamos vasario ðeðioliktosios, Lie-tuvos valstybës atkûrimo dienos, iðvakarëse.Nuo 1989 m. ðia prestiþine premija apdova-noti daugiau nei pusantro ðimto kûrëjø.

„METØ“ INF.

PREMIJA UÞ „ANTRÀJÁ DEBIUTÀ“

„Bet didþiausià bruzdesá kelia jos paèiosðirdis. Senutë net supyksta – dar në neatsi-klaususi jos valios, dar në nespëjusi pas jàsugráþti, dar jai në nepriklausanti, jau skubaper tamsà klupdama, vëluodama – namo…“

Ðirdis senutæ ið ligoninës ðaukia á namus. Ðiiðtrauka ið Danutës Kalinauskaitës apsakymo„Namo“ liudija ir ðios prozininkës visos kûrybosvektoriø: tëviðkë, gimtieji namai, ðeima.

Graþiai ávertinta po pirmojo, 1987 m.pasirodþiusio rinkinio „Iðëjusi ðviesa“ (JûratëSprindytë raðë, kad vaizdus ji tapo „veðliai,sodriai, gyvybingai“), ði autorë keliolika metøtylëjo. Ir ðtai pernai iðleista antra D. Kali-nauskaitës knyga „Niekada neþinai“, apiekurià iðkart plaèiai praðneko skaitanèiojivisuomenë.

Todël niekas nenustebo, kai D. Kali-nauskaitei buvo paskirta kasmetinë Lietuvosraðytojø sàjungos premija, kuri tradiciðkaiáteikiama sostinëje, Raðytojø klube, sausio 6-àjà, Trijø karaliø dienà.

Iðkilmes vedë Raðytojø sàjungos pirmi-ninkas Jonas Liniauskas. Jis iðvardijo anks-tesniuosius ðios premijos laureatus. Jais tapo(nuo 1992 m.): Leonardas Gutauskas, Anta-nas A. Jonynas, Jurgis Kunèinas, HenrikasAlgis Èigriejus, Nijolë Miliauskaitë-Bloþienë,Onë Baliukonë, Donaldas Kajokas, Romual-das Granauskas, Valdemaras Kukulas, JuditaVaièiûnaitë, Sigitas Geda, Petras Dirgëla, Si-gitas Parulskis, Stasys Jonauskas, AldonaElena Puiðytë, Ramûnas Klimas, LiudvikasJakimavièius.

Þodis suteikiamas vertinimo komisijos

pirmininkui Juozui Apuèiui. Komisija vienin-gai balsavusi, kad premija uþ didelës vertësnoveliø rinkiná „Niekada neþinai“ bûtø pa-skirta D. Kalinauskaitei. Komisijos pirmi-ninkas kalbëjo apie ðios prozininkës stiliø,pavadino já nematomu, ne dirbtiniu. D. Kali-nauskaitës tekstai – nepaprastai tankûs. Taitarsi þodþiø orkestras, kur girdi visus instru-mentus kaip tolimà perkûnijà.

– Danutës Kalinauskaitës noveles skaity-ti yra didelë moralinë pamoka, – sakë JuozasAputis. – Jos kûrybos lauke norisi gyventi, tengyventi ádomu.

Apie laureatës kûrybà dar kalbëjo JûratëSprindytë ir Marcelijus Martinaitis.

J. Sprindytës nuomone, D. Kalinauskaitëraðydama ontologizuoja kasdienybæ, pamatojoje daug bûties apraiðkø. Ta kasdienybë ste-buklinga, graþi. Taikliai pastebëtose detalëseðvieèia bûties paslaptys. Matyti pagarba gy-venimui, meilei, mirèiai, egzistencijai, paga-liau – raðomam þodþiui. Pasak kalbëtojos, D.Kalinauskaitë labai graþiai mato kità þmogø.Jos proza ne egocentriðka. Autorë raðo ne tikapie save, bet ir apie kiekvienà mûsø.

M. Martinaitis premijuotà knygà pavadino„antruoju debiutu“. Kalbëtojas manæs, kad au-torë, suþibusi pirmuoju rinkiniu, visai dingo iðliteratûros, kaip daugeliui atsitinka. Vis dëltosulaukëme antro gimimo, prisikëlimo. Gal irgerai, kad ji nesivëlë á literatûros ðurmulá.Stovëdama tolëliau, mato gyvenimà kitaip. Taiðvaraus, atsakingo þmogaus pozicija.

– Ði premija ðvari, nekorumpuota. Balsa-vau uþ. Klaidos nepadariau, – sakë M. Mar-tinaitis.

Naujà laureatæ pasveikino brolis – poetasJonas Kalinauskas.

Pati D. Kalinauskaitë renginyje skaitëiðtraukà ið apsakymo „Kartà Tunise“, kalbëjoapie psichologiná laiko suvokimà – kai valan-da ar diena prilygsta mënesiui ar metams.

– Kaip greit nuo tavæs tolsta tavo paraðytitekstai! – sakë prozininkë. – Ðiandien jau ra-ðau kitaip, esu kita. Jei nesi „sugargaþëjusi“,santykis su daiktais, namais, þmonëmiskinta. O iðleistoji knyga jau gyvena savo gy-venimà ir kartais iðkreèia tau netikëtumø –man netikëta buvo ir ði premija.

VLADAS MOTIEJÛNAS

KAZIO BARËNO PREMIJA – LAURAISINTIJAI ÈERNIAUSKAITEI

Kiek Lietuvoje yra ásteigtø literatûrospremijø, tiksliai þino Rièardas Ðileika, nes

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 155

156T

ëvyn

ës v

arp

aiprieð kelerius metus buvo kruopðèiai jassuskaièiavæs ir apraðæs Ukmergëje leidþia-mame almanache „Eskizai“ (Nr. 13). Galëèiauir að jas suskaièiuoti ir tektø pasidþiaugti,kad per pastaruosius metus jø padaugëjo.Pernai buvo ásteigtos Liudo Dovydëno, JurgosIvanauskaitës premijos, o visai neseniai, ð. m.sausio 12 d., Panevëþyje vyko pirmos KazioBarëno premijos áteikimas.

Kazys Barënas (1907.XII.30–2006.III.17),gimæs Panevëþio rajone Stanioniø kaime,baigæs Panevëþio berniukø gimnazijà, kuriojeGabrielës Petkevièaitës-Bitës ir Julijono Lin-dës-Dobilo skatinamas pradëjo raðyti, emig-racijoje tapo vienu þymiausiø DidþiosiosBritanijos lietuviø raðytojø ir visuomenësveikëjø. Jis paraðë penkias noveliø knygas irketuris romanus, visà gyvenimà dirbo lietu-viðkoje spaudoje, dalyvavo visuomeninëje irkultûrinëje veikloje. Net ir sulaukæs garbausamþiaus, 2000 m. jis pradëjo redaguoti „Bri-tanijos lietuviø balsà“. Iki gilios senatvës ið-laikæs ðviesø protà ir puikià atmintá, K. Ba-rënas nesiskyrë su plunksna, 2002 m. buvopriimtas á Lietuvos raðytojø sàjungà.

Su savo gimtinës þmonëmis raðytojas vi-sada palaikë glaudþius ryðius. Gyvendamastoli nuo Tëvynës jis sukaupë turtingà bib-liotekà ir archyvà, kuriuos 1993 m. nusprendëpadovanoti Panevëþio apskrities G. Petkevi-èaitës-Bitës vieðajai bibliotekai. Ávairûs kul-tûros istorijos, þurnalistikos, filosofijos, lietu-viø literatûros ir kalbos istorijos, Lietuvosistorijos leidiniai keliais etapais atkeliavo áPanevëþá. Paskutinës 27 spaudiniø ir rank-raðtiniø dokumentø dëþës bibliotekà pasiekë2007 m., jau po raðytojo mirties, jo þmonosMarijos Barënienës pastangomis.

Ponia Marija ne tik uþbaigë vyro pradëtàlabdaringà darbà, bet ir sumanë já graþiaipratæsti. Gerbdama mylimo þmogaus atmini-mà, ji pasiûlë ásteigti K. Barëno literatûrospremijà. Kad ji pati, ið jai vyro paliktø lëðø,skirs kasmet pinigø ðiai premijai, Marijaleido vieðai paskelbti tik per pirmosios premi-jos áteikimo ceremonijà.

Kadangi ði premija steigëjø, t. y. Pane-vëþio apskrities G. Petkevièaitës-Bitës vieðo-sios bibliotekos valia, yra skiriama kasmet uþper pastaruosius dvejus metus iðleistà ge-riausià jauno autoriaus (iki 35 metø amþiausimtinai) prozos knygà, tai ðá kartà svarstytibuvo pasiûlytos tik dvi kandidatûros: LauraSintija Èerniauskaitë (uþ romanà „Benediktoslenksèiai“) ir Andrius Jakuèiûnas (uþ roma-nà „Tëvynë“). Komisija (prof. Viktorija Dau-jotytë, prozininkës Birutë Jonuðkaitë, LiudaJonuðienë, reþisierius Julius Dautartas), ku-riai vadovavo minëtos bibliotekos direktorë

Rima Maselytë, daugiau balsø skyrë LauraiSintijai.

Premijos áteikimo vakaras Panevëþyjebuvo ðiltas ir labai nuoðirdus. Gerø þodþiønepagailëta tiek Marijai ir Kaziui Barënams,tiek ir laureatei Laurai Sintijai. Jai PanevëþioVytauto Mikalausko menø mokyklos mokinysÞygimantas Skalauskas, toks vos grieþti pra-dëjæs simpatiðkas „Benutis“, savo miniatiûri-niu smuikeliu padovanojo labai graþià melo-dijà, o literatûrologas Regimantas Tamoðaitiskalbëjo apie sàþinës ir nuoðirdumo svarbà li-teratûroje. Beje, ir vieno, ir kito Lauros kûry-boje netrûksta.

Komisijos narës, prozininkës B. Jonuðkai-tës nuomone, „Laura gimë su marðkinëliais.Nedaug þinau apie jos vaikystæ, jaunystæ,ðviesias ar sudëtingas patirtis, nepaþástu neijos tëvø, nei broliø ar seserø, jeigu tokiø turi,bet kad jà globoja uþ kuriantá þmogø atsa-kingas angelas, neabejoju“.

Pirmoji Lauros knyga „Trys paros priemylimosios slenksèio“ (1994) iðleista dar jaimokantis vidurinëje mokykloje. Knyga Respub-likiniame jaunøjø filologø konkurse laimëjopirmo laipsnio diplomà uþ geriausià moks-leiviðkà prozà bei Lietuvos raðytojø sàjungospaskelbtà „Pirmosios knygos“ konkursà.

„Daug kartø teko vertinti moksleiviøprozà jaunøjø filologø konkursuose, – prisi-paþino B. Jonuðkaitë. – Smagu, kai gali á pla-èiuosius kûrybinius vandenis iðlydëti talen-tingà jaunà þmogø. Neretai pasitaiko progapasidþiaugti, kai matai tø konkursø nugalëto-jø pavardes literatûriniuose leidiniuose, o tuolabiau – ant pirmøjø ar antrøjø knygø vir-ðeliø. Taip, pavyzdþiui, su a. a. profesore Ni-jole Elena Bukeliene kaþkada atradome VaidàBlaþytæ, vëliau jau su Rimantu Èerniausku –Viktorijà Ivanovà.

Jauni þmonës ávairiai sutinka pirmuosiussavo laimëjimus. Kai kas pasidaro ne tik sau,bet ir aplinkiniams labai svarbus, kai kasmano, kad pirmoji knyga – tai toks ypatingaskrikðtas, po kurio jau tampi vadinamosiosraðytnamio bohemos nariu, kitaip sakant,pradedi gerti su gerianèiais, ásiterpi á vienàarba kità grupæ, literatûriná klanà ir pritari jonariø giedamoms literatûrinëms, ir ne tik li-teratûrinëms giesmëms.

Laura, kiek man teko stebëti ið tolo, ið-bandymo ðlove turbût net nepastebëjo. O jukgalëjo nosá uþriesti gerokai aukðèiau, nei dau-gelis jos bendraamþiø. Nuo pat pirmo karto,kai jà paþinau, paliko neiðnykstantis áspûdis:lengvumo, ðilumos, paprastumo jausmas. Re-gis, tokiø þmoniø, ir dar tarp menininkø,sutinkame vis reèiau. Jie daug daþniau bûnauþsisklendæ, niûrûs, liûdni, keisti arba girti,

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 156

157kenèiantys dëmesio stokà arba jau spëjæ su-kvailëti nuo savo ðlovës.“

Beje, Laura labai jauna (2000 m.) debiu-tavo ir kaip dramaturgë. Pjesë „Iðlaisvinkitauksiná kumeliukà“ laimëjo VU Filologijoskatedros bei Elfø teatro pjesës konkursà ir2001 m. buvo pastatyta Elfø teatre. 2002 m. jidalyvavo jaunøjø dramaturgø dirbtuvësetarptautiniame teatro festivalyje „BonnerBiennale“.

2003 m. iðëjo antra jaunos autorës knyga –apysakø bei pjesiø rinkinys „Liuèë èiuoþia“.Tais paèiais metais spektaklá pagal pjesæ„Liuèë èiuoþia“ pastatë Valstybinis jaunimoteatras, o po metø – reþisierius V. SkvorcovasKazancevo ir Roðèino jaunosios dramaturgijoscentre Maskvoje. 2004 m. ði pjesë laimëjopirmà vietà Berlyno teatrø festivalyje „Thea-tertreffen“.

„Tokie laimëjimai gerokai kilstelëtø ir kla-sikais save tituluojanèiø autoriø kepures, –pajuokavo B. Jonuðkaitë, – o Laura lyg niekurnieko: kaip ðypsojosi savo vaikiðkai atviraðypsena iki visø raðymø, taip ir po jø, kaipnesidangstë kokiø nors garsiai savo ideologi-jas skelbianèiø tariamø autoritetø skëèiu,taip nesidangsto. Tiesiog raðo tai, kas jai rûpi,raðo kaip nori, niekam nepataikaudama, nesi-vaikydama madø, nesikiðdama á ávairausplauko tuðèias internetines ar savaitraðèiødiskusijas.“

„Tesu veidrodis, liudijantis mane supantápasaulá. Ir to uþtenka“, – ðitaip yra prasita-rusi pati Laura. Jos nuomone: „Kûryba tiesio-giai negimsta nei ið kanèios, nei ið dþiaugsmo.Ji yra kaþkas daugiau. Kûrimo bûsena pa-prastai yra skaidri, apvalyta nuo paðaliniøemocijø. Taèiau kad tà skaidrumà pasiektumir iðlaikytum, turi laikytis „dvasinës higienos“ –vis ið naujo apsivalyti. O visokie nemalonu-mai ir kanèios puikiai iðdegina puikybæ, ákurià linkæs þmogus.“

Ðtai tas dvasinës higienos ritualas, anotB. Jonuðkaitës, turbût labiausiai þavi skaity-tojà Lauros kûryboje. Kitaip tariant – ðviesosieðkojimas, harmonijos siekimas. Tai kurianti,bet ne ðiandien itin madinga griaunanti,disharmonizuojanti, dekadentinë literatûra.Ðviesios prigimties, angelo globojamas þmo-gus ir gyvenime, ir kûryboje visada laikosiásitvëræs vilties spindulio, o ne tamsybiø gijos.Ir, regis, pasaulio literatûros istorija jau nekartà patvirtino, kad kûryba, persmelkta sà-þinës balso, iðtveria amþiø iðbandymus, kadiðtisos þmoniø kartos gráþta prie jos, nes, kadir kokius pragaro ratus patirtume, visi visaislaikais labiausiai ilgimës dvasinës palaimos,dvasinio nuðvitimo.

Pati Laura Sintija, kaip prisipaþino labai

nuoðirdþioje kalboje, ið tikrøjø jauèiasi esantivaikas, bet kartu ir neðanti sunkià – talento –naðtà. Ir tas vakaras Panevëþyje jai buvo nevien tik garbingas jos darbo ávertinimas, bet irnauja patirtis, kai privalai iðmokti pakelti irderamai „iðlaikyti“ laurø naðtà. Juk ne tiksmalsi gausi Panevëþio publika ádëmiai klau-sësi Lauros kalbos, – dar tà patá vakarà G.Petkevièaitës-Bitës bibliotekos direktorë R.Maselytë telefonu paskambino Londone gyve-nanèiai K. Barëno þmonai Marijai, ir rageláperdavë pirmai premijos laureatei. Tikriau-siai abiem moterims tai buvo ypatingo po-kalbio minutës.

ANGELË GAIDINSKAITË

VOKIEÈIØ BALTISTAI NENULEIDÞIARANKØ

Vokietijoje, kaip ir kitur, globalizavimoiððûkius pirmiausia pajuto mokslo ir kultûrosbarai, ypaè – neva „periferinëse“ jø atðakose.„Ar iðliks baltistika ðalyje, kuri vadinama joslopðiu?“ – pavadintas Lietuvos istorikø kolek-tyvinis laiðkas („Kultûros barai“, Nr. 3, 2008)dël vokieèiø aukðtosiose mokyklose siauri-namø galimybiø studijuoti baltø tautø kal-bas, kultûrà, istorijà. Tad verta paþvelgti áVokietijos baltistø susivienijimo „Baltistenk-reis zu Berlin“ 2008 m. rudens konferencijos,jau 104-os, darbus, dalyviø praneðimus, darbøuþmojus.

Susivienijimo pirmininkas prof. R. Ekertas,sveikindamas Berlyno Humboltø universitetesusirinkusius ðalies baltistus bei jø sveèius,pasidþiaugë mokslininkø ryþtu imtis ir tokiødarbø, kurie reikalauja iðankstinio „ásibëgëji-mo“. Vokieèiø baltistams svarbus KristijonoDonelaièio 300-asis gimtadienis (2014). Jausudaryta speciali darbo grupë renginiams, skir-tiems lietuviø bûrø poetui, organizuoti.

„K. Donelaitis – poetas ir pamokslinin-kas.“ Taip savo praneðimà pavadino teologasGotfrydas Ðneideris. Ðá mokslininkà paþásta irlietuviai. Neseniai jis kaip kviestinis docentasKlaipëdos universitete dëstë teologijà, graikø,hebrajø bei kitas senàsias kalbas. Reto talen-to kalbø mokovas. Ðá kartà teologas nagrinëjoklausimà, ar Tolminkiemio pastorius K.Donelaitis poemos „Metai“ fragmentus skaitëper pamaldas. Padarë iðvadà: „Nëra abejonës,K. Donelaitis sielovadininko darbui pasitelkëir jam Dievo duotà nepaprastai didelá poetotalentà.“ Taigi – „kai kurie poemos „Metai“fragmentai skaityti ir per pamaldas“.

„Koks buvo Donelaitis?“ Praneðimà tokiu

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 157

158T

ëvyn

ës v

arp

aipavadinimu skaitë jauna Greifsvaldo univer-siteto bibliotekos darbuotoja Anja Kliewe.Netikëta jos iðlyga: Donelaitis ádomus ne toks,„koks ið tiesø“ buvo, bet kokiu po mirties jálaikë ar net „padarë“ naujø kartø þmonës.

Kai M. L. Rëza pirmàsyk iðleido „Metus“,apie poetà K. Donelaitá maþai tebuvo þinoma.Susidomëjimas poetu padidëjo, kai jo kûrybapradëta lyginti su „idilëmis“, etinëmis ir sti-listinëmis normomis. Ir pats M. L. Rëza, vers-damas „Metus“ á vokieèiø kalbà, poemà trum-pino, romantizavo leksikà. Bet net ðitaip „tik-rasis“ K. Donelaitis nebuvo paslëptas. XIX a.viduryje poeto kûryba vertinama jau ir kalbo-tyros bei etnografijos pagrindais. K. Done-laièiu Maþosios Lietuvos „atbudimo“ reikalaistaip pat buvo maþai remtasi. Uþtat dëmesysK. Donelaièiui, kaip lietuviø literatûros kla-sikui, didëjo „anapus sienos“, vadinamojojeRusijos Lietuvoje. Ten buvo draudþiama spau-da, knygos lietuviø kalba buvo slapta gabe-namos ið Rytø Prûsijos. Nuo to laiko – iki patLietuvos valstybës atkûrimo – dëmesys „sava-jam klasikui“ jau neatlëgo...

Tarpukario Lietuvos gyventojø daugumàsudarë valstieèiai, daugelis jø nemokëjo neiskaityti, nei raðyti. Valstybës vadovai buvouþimti ekonomikos pagrindø kûrimu ir to, kàvadintume literatûros politika, neturëjo. To-dël ir K. Donelaitis, evangelikø liuteronø dva-sininkas, nebuvo paðlovintas nei kaip patrio-tas, nei kaip poetas. Atvirkðèiai – katalikiðko-je ðalyje já daþnai reikëjo net uþstoti, apginti.Pavyzdþiui, tai darë Z. Kuzmickas. Ðis litera-tûros þinovas, vadovëliø autorius 1932 m.raðë, kad K. Donelaitis buvo „tikras krikðèio-nis“, nepaprastai tiesà ir teisybæ mylintisþmogus. O „ponus pieðë tamsiomis spalvomis,rodë valstieèiø gyvenimo tragedijà“. Tik svar-biø autoriø (Petrulio, Miðkinio ir kt.) raðtuoseK. Donelatis tvirtai laikomas ir kaip „didispoetas“, lietuviø groþinës literatûros pradi-ninkas, kuris gyveno ir kûrë tuomet, „kai Ma-þàjà Lietuvà gniauþë geleþinë vokieèio ran-ka“. Greifsvaldietës praneðëjos manymu, toksvertinimas atsirado todël, kad tuo metu Vo-kietija jau siekë jëga „atsiimti“ Klaipëdoskraðtà. Ið tiesø teiginys, kad K. Donelaitisbuvo „prieð vokieèius“, nëra teisingas. Poe-moje „Metai“ apie prieðiðkumà vokieèiams ne-rasime në vienos eilutës. Poetas neávertintasliko gal ir dël to, kad jo kûriniai maþa kàbendra turëjo su tuomet aukðtinamu folkloru.Kai kam net atrodë, jog visa K. Donelaièiokûryba (ypaè leksika) – pasenusi. Bet ir josgynëjai buvo stiprûs. Pvz., Mykolas Birþiðka...„Drungnas“ tarpukario Lietuvos literatûro-logø poþiûris á K. Donelaitá ið karto padëjosovietinës kultûros vairuotojams já padaryti

svarbiausiu ir „liaudþiai“ labai reikalingupoetu.

Taigi sovietmeèiu poetas K. Donelaitisbuvo pasitelkiamas visur, kur tik buvo áma-noma. Ne tik per vadinamàjá Didájá tëvynëskarà jis tapo „kareiviu apkasuose“ – dar irjubiliejiniais 1964 m. tvirtinta, kad karo me-tais „poeto balsas pasigirdo kaip kareivio,kuris fronte susitiko su piktaisiais amrotais“(V. Reimeris). „Neapykanta vokieèiø kolonis-tams nusidriekia per visà Donelaièio epà“, –raðë K. Korsakas. Taèiau pokario metais,kalbëjo A. Kliewe, okupuotoje Lietuvoje atsi-rado ir tikra donelaitika: pradëtas iðsamiaityrinëti K. Donelaièio gyvenimas, buvo lei-dþiamas jo kûrybinis palikimas. Suprantama,tai buvo daroma ir ideologiniais sumetimais.Net ir pagrástai tuomet buvo raðoma, kad „tikdabar lietuviø literatûros klasikas Donelaitissusilaukia deramo dëmesio, tampa prieina-mas plaèioms skaitytojø masëms“ (V. Myko-laitis). Arba: „Donelaièio pagerbimas 1964metais, be abejonës, buvo didþiausias literatû-ros jubiliejinis renginys lietuviø kultûrosistorijoje“ (Just. Marcinkevièius).

Sovietmeèiu ir baigiama „190 metø recep-cijos“ perþiûra. Praneðëja A. Kliewe teigë, jognepavyko sutelkti pakankamai donelaitikospavyzdþiø postsovietiniam laikotarpiui anali-zuoti. Tai buvo panaðu á uþuominà, kad„dabar“ – per 20 metø! – lietuviai per maþaidomisi K. Donelaièiu...

Lietuviø literatûros ir tautosakos institutoatstovë dr. L. Citavièiûtë papasakojo apie M. L.Rëzos raðtus, leidþiamus Vilniuje. Ið tiesø ste-bina „baltologo“ M. L. Rëzos (ðiandien já vadin-tume baltistu) darbðtumas, palikimo apimtis,net ir iki ðiol visai neþinomi darbai. Vilnietëpraneðëja pateikë dar nesurastø publikacijøsàraðà, ir tai buvo priimta kaip ápareigojimaslietuviams talkinti svarbiame darbe.

Prof. R. Ekertas informavo apie du svar-bius tarptautinius baltistø susitikimus Fri-bûro (Ðveicarija) ir Ohrido (Makedonija) uni-versitetuose. Pacitavo ir Lietuviø kalbos insti-tuto direktorës Jolantos Zabarskaitës laiðkà,kurá kalbotyrininkë paraðë atsiliepdama ásusivienijimo „Baltistenkreis zu Berlin“ krei-pimàsi dël ðiandieniniø baltistikos sunkumøVokietijoje: „Mano þiniomis, slavistika ðiuometu Vokietijos universitetuose yra populiari.Manau, jog save gerbiantis slavistikos profe-sorius tikrai norëtø, kad jo studentai iðmoktøir lietuviø kalbos. Taigi verta pasitelktiiðblaðkytus slavistinius ryðius ir imtis lobis-tinio darbo. Galbût vienas kitas bûsimas sla-vistas imtø gilintis ir á baltistikos problemas.“

Ádomø netikëtumà konferencijoje pateikëistorikas dr. G. Vasilevièius, kuris referavo

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 158

159apie baltistams ádomià Johano ChristofoBrotze's pieðiniø parodà Berlyne. Ðis me-nininkas gimë 1742 m. nedideliame Gerlicomieste prie Oderio upës. Mokësi tais laikaisreikme tapusios specialybës – techniniø pie-ðiniø gamybos. Vëliau Leipcige ir Vitenbergestudijavo filosofijà ir teologijà. Matyt, ið tik-røjø turëjo menininko paðaukimà, nes pra-dëjo pieðti vaizdus, þmones. Iðsilavinæs 26metø vyras persikëlë á Rygà, kur gyveno net46 metus (dirbo pedagogo darbà). Visà tàlaikà jis ir pieðë (paliko daugiau kaip tristûkstanèius pieðiniø). Ádomu, kad ne tik lat-viai, bet ir estai pateko á J. Ch. Brotze's aki-

ratá. Ir... lietuviai! Pavyzdþiui, dr. G. Vasi-levièiaus parodë paveikslà, kuriame pavaiz-duoti lietuviai valstieèiai.

Vokieèiø baltistø konferencijos Berlyno uni-versitete uþsklanda tapo mokslinio susivie-nijimo „Baltistenkreis zu Berlin“ pirmininko irvaldybos ataskaita. Iðrinkta nauja susivieniji-mo valdyba: prof. R. Ekertas (pirmininkas), prof.G. Dominas (pirmininko pavaduotojas), dr. G.Vasilevièius ir þurnalistas L. Stepanauskas.

Baltistø konferencijos ateityje, kaip ir ikiðiolei, bus rengiamos du kartus per metus.

LEONAS STEPANAUSKAS

LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTO

NAUJOS KNYGOS

PETRAS ROIZIJUS

Rinktiniai eilëraðèiaiIð lotynø kalbos vertë Rita Katinaitë, Eglë Patiejûnienë, Eu-

genija Ulèinaitë

Lietuvos ávairiakalbës literatûros raidà XVI a. þymi daug garsiøvardø. Amþiaus vidurá þenklina poeto Petro Roizijaus (apie 1505–1571) kûriniai. Anuomet juos gausiai spausdino ávairios Krokuvosspaustuvës, taip pat jie plito rankraðèiais ir nuoraðais, dabar pir-màsyk Vilniuje iðleidþiami atskira knyga.

Á ðià poezijos rinktinæ sudëta didesnë lietuviðkos tematikos poe-mø ir eilëraðèiø dalis, kuri atspindi savità autoriaus poetiná talentà,literatûrinæ mokyklà, temas, siuþetus, taip pat anø laikø neramiusávykius. Savitai apdainuota Lietuva, Vilnius, Liublino unija, Livo-nijos karo pergalës ir kt. reikðmingi ávykiai. Visa tai P. Roizijauspoetinei kûrybai suteikia iðliekamosios vertës, o jo vardà áraðo á seno-sios Lietuvos literatûros aukso fondà.

MERKELIS RAÈKAUSKAS

UþraðaiDvideðimt metø (1885–1905) Þemaitijos uþkampy

Parengë Tomas Venclova

Knyga, iðgulëjusi rankraðèio pavidalu penkiasdeðimt metø ir liudi-janti ðimto metø senumo ávykius, iðkart ágyja kultûros paminklo sta-tusà. Autoriaus vaizduojama Lietuva yra egzotiðka, be galo nepanaði ádabartinæ (ir turbût nekà tesiskirianti nuo D. Poðkos, S. Daukanto, A.Mickevièiaus laikø). Apie tà lenkuojanèiø ðlëktø, provincijos klebonø irzakristijonø, rusinamø gimnazistø pasaulá turime nedaug autentiðkosmedþiagos.

Knyga priklauso gavendos þanrui, kuris lietuviø raðtijoje retas arnet neegzistuoja. Esama èia ir subtiliø psichologiniø portretø, ir gro-tesko, panaðaus á Nikolajaus Gogolio, ir labai neáprastø to meto lite-ratûrai erotiniø dalykø.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 159

DANIELIUS MUÐINSKAS, vyr. redaktorius

R e d a k c i j o s k o l e g i j a :

JUOZAS APUTIS

ALGIMANTAS BALTAKIS

VIKTORIJA DAUJOTYTË

PETRAS DIRGËLA, vyr. redaktoriaus pavaduotojas

REDA GRIÐKAITË

LORETA JAKONYTË

ANTANAS A. JONYNAS

HERKUS KUNÈIUS

MINDAUGAS KVIETKAUSKAS

JUSTINAS MARCINKEVIÈIUS

MARCELIJUS MARTINAITIS

JÛRATË SPRINDYTË

RENATA ÐERELYTË

PIETRO U. DINI (Italija)

VIOLETA KELERTIENË (JAV)

VALDAS PETRAUSKAS (Kanada)

REGIMANTAS TAMOÐAITIS, skyriaus redaktorius

RYMUTË AKSTINAITË, stilistë-korektorë

ROMA ZMITRAVIÈIENË, techninë redaktorë

Kompiuteriu rinko ALDONA GRYGELIENË

Redakcijos nuomonë nebûtinai sutampa su þurnalo autoriø nuomone.

Redakcijos adresas:

K. Sirvydo 6, 01101 Vilnius

Telefonai: vyr. redaktoriaus – 261 73 44; vyr. redaktoriaus pavaduotojo, literatûros skyriaus – 261 61 00; kritikos, meno, eseistikos skyriaus, techninës redaktorës, korektorës – 262 55 79;buhalterijos – 262 61 84. Faksas – 261 73 44, el. paðtas: metai@takas.lt

© „Metai“, 2009. Eina nuo 1991 m.

2009.2.qxd 2009.03.10 13:01 Page 160