VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS - talpykla.elaba.lt

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

Gintarė Bagdonavičiūtė

AR SUTRUMPINTAS ĮRODYMŲ TYRIMAS NEPRIEŠTARAUJA BYLŲ

NAGRINĖJIMUI LAIKANTIS RUNGIMOSI PRINCIPO?

Magistro baigiamasis darbas

Teisės vientisųjų studijų programa, valstybinis kodas 60101S103

Vadovas (-ė) Marius Kuzminovas __________ _______ (Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Apginta Prof. Dr. Julija Kiršienė __________ _______ (Fakulteto dekanas) (Parašas) (Data)

Kaunas, 2014

2

TURINYS

Santrauka................................................................................................3

Summary.................................................................................................4

Įvadas......................................................................................................6

1. Baudžiamojo proceso principo samprata..........................................8

1.1 Rungimosi principo raida Lietuvoje.................................................9

1.2 Rungimosi principo turinys ir požymiai..........................................11

1.3 Audiatur et altera pars......................................................................15

2. Įrodymai baudžiamąjame procese......................................................17

3. Sutrumpintas įrodymų tyrimas...........................................................20

3.1 Sandėris dėl prisipažinimo kaltu bendrosios teisės valstybėse........24

3.2 Sandėris dėl prisipažinimo kontinentinės teisės valstybėse.............26

3.3 Proceso dalyvių vaidmuo sutrumpintam įrodymų tyrime................28

Išvados....................................................................................................35

Siūlymai..................................................................................................36

Literatūros sąrašas..................................................................................37

3

SANTRAUKA

Kiekvienos teisinės valstybės pareiga užtikrinti asmens ir visos

visuomenės saugumą nuo nusikaltimų suponuoja teisę ir pareigą užtikrinti

bei apibrėžti įstatymais ne tik nusikalstamas veikas ir baudžiamąją

atsakomybę už jas, bet ir reglamentuoti nusikalstamų veikų atskleidimą,

tyrimą ir su bylų nagrinėjimu susijusius santykius – baudžiamojo proceso

santykius1.

Baudžiamajame procese labai svarbią vietą užima principai. Vienas iš

jų rungimosi principas. Šis principas teisės doktrinoje laikomas

fundamentaliu tarpšakiniu teisės principu. Rungimosi principas, anot

Europos Žmogaus teisių teismo, yra sąlyga teisingam bylos nagrinėjimui.

Nors šis principas dažniausiai dominuoja teisminio nagrinėjimo metu, tačiau

jo apraiškų pasitaiko ir ikiteisminio tyrimo stadijose, kai ikiteisminio tyrimo

teisėjas sprendžia suėmimo termino klausimus, apklausdamas liudytojus ar

nukentėjusiuosius, taip pat posėdžiuose spręsdamas dėl ikiteisminio tyrimo

nutraukimo.

Darbe analizuojama viena baudžiamojo proceso kodekso normų, kaip

veikia sutrumpintas įrodymų tyrimas ir jo galimas prieštaravimas minėtam

rungimosi principui. Sutrumpinto įrodymų tyrimo esmė - kaltinamojo

prisipažinimas ir jo bausmės sušvelninimas, tačiau šis prisipažinimas stabdo

tolimesnį ikiteisminį tyrimą ( nedetalizuojami surinkti įrodymai, liudytojų ar

ekspertų parodymai ). Remiantis kitų valstybių pastebėjimais galima teigti,

kad šis sprendimas yra klaidingas, nes surinktų įrodymų visuma gali turėti

pagrįstesnį sprendimą, taip pat dingsta nekaltumo prezumcija, nes asmuo

pats save kaltina, dingsta teisė neduoti parodymų prieš save. Nors taip

sutaupoma laiko ir valstybės lėšų, tačiau dingsta lygiateisiškumas - vienas iš

rungimosi principo elementų.

Darytina išvada, kad sutrumpintas įrodymų tyrimas galimai

prieštarauja bylų nagrinėjumui laikantis rungimosi principo.

1 Ancelis P. Įrodinėjimo teisinio reguliavimo įtaka užtikrinant proceso dalyvių teises ikiteisminiame etape

//Jurisprudencija. 2006, Nr. 11 (89). p. 7.

4

SUMMARY

Any legal State has a duty to secure the protection of person and the

whole society from the criminal attempts and this supposes the right and

duty to define not only the criminal activities and criminal liability for them

in the laws, but also to regulate the relations related to the disclosure and

investigation of criminal activities and examination of cases – the relations

of criminal proceedings.

The principles have a very important place in the criminal proceedings.

One of them is the principle of competition. The legal doctrine considers it

to be a fundamental inter-branch legal principle. According to the European

Court of Human Rights, the principle of competition serves as a

precondition for just examination of the case. Although this principle is

mainly manifested during the legal proceedings, still it may be also

encountered during the stages of pre-trial investigation, when the judge of

pre-trial investigation solves the issues of custody imposition or its term,

when the witnesses or the aggrieved persons are questioned, and when the

meeting regarding the cancellation of pre-trial investigation is held.

The work analyzes one of the norms of the Code of Criminal Procedure –

shortened analysis of evidence and its possible disagreement with the

aforementioned principle of competition. The essence of the shortened

analysis of evidence is the confession of the accused and mitigation of

his/her sentence. However, the confession stops the further pre-trial

investigation (the collected evidence, testimonies of witnesses and experts

are not elaborated). Following the observations made in other countries, it is

possible to state that this decision is faulty, because the total amount of

collected evidence may result in more substantiated decision. Besides, the

presumption of innocence (the person applies self-accusation), equality in

front of law, and such a right as not to testify against oneself disappear.

Although time and State funds are saved in such a way, the equality of

rights as one of the elements of the principle of competition disappears.

5

The conclusion should be made that shortened analysis of evidence

possibly is in prejudice to the principle of competition with regard to

examination of cases

6

ĮVADAS

Temos problematika

Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 273 str.,

kuriame pateikta galimybė atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą ikiteisminio

tyrimo metu, jeigu įtariamasis prisipažįsta dėl visų jam ikriminuojamų veikų,

tačiau šioje vietoje iškyla abejonė, kodėl prisipažįsta kaltu ( ar kad toks yra, ar

dėl jaučiamos provokacijos, ar dėl galimo spaudimo, ar jausdamas bei

patirdamas baimę ). Juk įtariamajam prisipažinus, jo prisipažinimas laikomas

kaip pagrindinis įrodymas ir sutikimas, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, nors jie

gali turėti didesnę įtaką teisingam sprendimui priimti.

Čia iškyla prieštaravimų, ar vien tik kaltinamojo prisipažinimas gali būti

svarbiausias įrodymas visame tyrime. Įtariamasis prisipažindamas kaltu atsako

už visą inkriminuojamą veiką, yra ribojama galimybė gintis nuo dalies kaltinimų,

ką galėtų daryti remdamasis rungimosi principu, kurio metu taip pat apklausiami

liudininkai, tiriami visi surinkti įrodymai, remiamasi ekspertų išvadomis.

Temos aktualumas

Baudžiamojo proceso teisės principai apibrėžiami kaip idėjos, pamatinės

nuostatos, lemiančios visą baudžiamojo proceso teisės normų turinį ir

nusikalstamų veikų tyrimo bei baudžiamųjų bylų nagrinėjimo tvarką, bei

parodančios baudžiamojo instituto esmę ir paskirtį. Anot Europos Žmogaus

teismo, rungimosi principas yra sąlyga teisingam bylos nagrinėjimui.

Tačiau atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą šis principas dingsta,

kadangi nebelieka galimybės ginčytis, teikiant įrodymus dėl kaltės pripažinimo.

Ši tema aktuali ir dėl to, kad asmuo prisipažinęs pirmosios instancijos

teisme dėl kaltės vėliau gali apsigalvoti ir kreiptis į apeliacinį teismą ginčydamas

sprendimą. Ir jeigu pirmosios instancijos teismo teisiamąjame posėdyje nebuvo

tiesiogiai apklausti liudytojai ar nukentėjusieji bei kruopščiai neištirti kiti

įrodymai ir jais tvirtai neparemtas nuosprendis, pasikeitus kaltinamojo pozicijai,

apeliacinis procesas gali pakrypti kita linkme.

Tyrimo tikslas – atsakyti į išsikeltą probleminį klausimą, ar sutrumpintas

įrodymų tyrimas neprieštarauja bylų nagrinėjimui laikantis rungimosi principo.

7

Tyrimo uždaviniai

1. Išanalizuoti rungimosi principą, išsiaiškinti jo sąvoką bei turinį

sudarančius elementus.

2. Išanalizuoti sutrumpintą įrodymų tyrimą, išskirti teismų praktikoje

esminius taikymo aspektus.

3. Atskleisti dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo kylantį prieštaravimą

rungimosi principui.

Tyrimo metodai

lingvistinis metodas – siekiant išsiaiškinti teisės normų prasmę įstatymų

tekste;

lyginamasis metodas - lyginant ir vertinant skirtingas mokslines

koncepcijas, mokslininkų nuomones, analizuojant teorijos ir praktikos ryšį;

sisteminis metodas - nustatant vienų teisės normų sisteminius ryšius su

kitomis teisės normomis;

loginis metodas - formuluojant apibendrinimus, išvadas.

Tyrimo hipotezė

Sutrumpintas įrodymų tyrimas Lietuvos Respublikos Baudžiamajame

kodekse sudaro prielaidas nagrinėti bylas laikantis rungimosi principo

prieštaravimų.

8

1. BAUDŽIAMOJO PROCESO PRINCIPO

SAMPRATA

Žodis principas yra kilęs iš lotyniško žodžio „principium“, reiškiančio

„ pradžią, pagrindą, pirminį šaltinį“. Pirmoji jo reikšmė tarptautinių žodžių

žodyne – pagrindinė kokios nors teorijos, koncepcijos idėja, pagrindinis

teiginys2. Apibūdinant baudžiamojo proceso principus pirmiausia

pabrėžtina, kad teisės principai apskritai – tai teisinės sistemos pamatinės

nuostatos, kreipiantieji pradai, kurie dalykiškai ir logiškai apibūdina tai, kas

nuo jų priklauso, t.y. determinuoja kitus reiškinius, kreipia teisinių reiškinių

turinį, daro esminę įtaką visiems teisės sistemos elementams3. Principas gali

būti ir faktinis, ir teisinis. Faktinis principas tampa teisinis tik tada, kai jo

esmė, turinys įtvirtinami konkrečiose teisės normose arba kai jį, taikydama

kitas teisės norma, pagrindžia teismų praktika4. R. Ažubalytė ir kiti

baudžiamojo proceso principus apibūdina šešiais teiginiais: pirma,

baudžiamojo proceso principas yra įtvirtintas svarbiausiuose norminiuose

aktuose ( taip sudaroma teisinio reguliavimo bazė ). Antra, baudžiamojo

proceso principas – tai bendro pobūdžio pamatinė teisės norma, kurią

sukonkretina kitos detalizuojančios normos ( principas nenustato konkrečių

teisių ar pareigų, jis tik atspindi visuomenės vertybes, siekius ir tikslus).

Trečia, baudžiamojo proceso principui būdingas pastovumas/stabilumas,

mažiau veikia socialinių santykių kaita ( teisės normos gali keistis, tačiau

neturi prieštarauti pamatiniam principui ). Ketvirta, baudžiamojo proceso

principui būdingas ir programinis pobūdis ( pirmiausia turi būti aiškus

principo turinys, o tada pagal jį bus kuriamos ir jį detalizuojančios teisės

normos ). Penkta, baudžiamojo proceso principams būdingas jų sisteminis

pobūdis ( pažeidus vieną principą bus pažeista visų šių principų sistema ).

Šešta, teisės principai turi normatyvumo savybę ( atitinkamas principas gali

tiesiogiai veikti faktinę

2 Vytautas Kvietkauskas. Tarptautinių žodžių žodynas. ( Vilnius: 1985 ), p. 202.

3 Kęstutis Jankauskas. Teisės principų samprata ir jos įtvirtinimas Konstitucinėje jurisprudencijoje. ( daktaro disertacija,

Vilnius, Lietuvos teisės universitetas, 2005 ), p. 179. 4 Rima Ažubalytė ir kiti, Baudžiamojo proceso principai. ( Vilnius: Eugrimas, 2009 ), p. 9.

9

socialinę tikrovę )5. Visos šios savybės rodo, kad baudžiamojo proceso

principai – tai proceso eigą generuojantys veiksniai, nuo kurių priklauso

paties teisinio proceso kokybė ir apimtis, procesą įgyvendinančių ir procese

dalyvaujančių teisės subjektų elgesys, o galiausiai ir teisingo sprendimo

baudžiamojoje byloje priėmimas6.

1.1 Rungimosi principo raida Lietuvoje

Prieš pradedant analizuoti rungimosi principo turinį ir požymius

tikslinga apžvelgti jį istoriniu aspektu. Istorinė apžvalga padės analizuoti

rungimosi principo vystymąsi Lietuvoje bei neišvengiamai paliesti

baudžiamojo proceso ištakas.

Pirmąsias žinias apie baudžiamąjį procesą Lietuvoje turime tik nuo

XV a.: iš 1468 m. išleisto Kazimiero teisyno ir vėliau sekusių Lietuvos

Didžiosios Kunigaikštystės statutų7. Apie ikistatutinį Lietuvos Didžiosios

Kunigaikštystės laikotarpį duomenų neturime. Tuo metu vyravusi paprotinė

teisė, J. Machovenko manymu, turėjusi būti panaši į lietuviams giminingų

genčių paprotinę teisę, todėl rekonstruojant ją remiamasi prūsų 1340 m.

Pamedės teisynu. O jame sakoma: „ Jei yra kova bei ginčas, tai tas nugali,

kuris turi daugiau ar geresnių įrodymų “8. Nenuginčijamu įrodymu laikytas

teisiamojo prisipažinimas. Jam prisipažinus kitų įrodymų priešingai šaliai

ieškoti nebereikėdavo. Net jei teisiamasis prisipažino apie nusikaltimą,

kurio realiai nebūta, jis vis tiek būdavo teisiamas kaip už realiai įvykusį. Jei

5 Rima Ažubalytė ir kiti, Baudžiamojo proceso principai. ( Vilnius: Eugrimas, 2009 ), p. 9 – 10.

6 Žr. Išnašą 2: Rima Ažubalytė ir kiti, p. 11.

7 Renata Andriuškaitė, Rungimosi principo reikšmė ikiteisminio tyrimo stadijoje. ( magistro darbas, Vilnius, VU, 2008 ),

p. 10. 8 Renata Andriuškaitė, Rungimosi principo reikšmė ikiteisminio tyrimo stadijoje. ( magistro darbas, Vilnius, VU, 2008 ),

p. 10.

10

apkaltintas asmuo kaltę neigdavo, abi šalys savarankiškai rinko ir teikė

teismui įrodymus9.

J. Machovenko išanalizavęs LDK statutus teigė, kad „ LDK iki pat

valstybės žlugimo vyravo rungimosi procesas“10

. Lietuvos Didžiosios

Kunigaikštystės laikotarpiu ikiteisminio tyrimo stadijos nebuvo. Teisme

šalys

turėjo lygias teises, procesas rėmėsi išimtinai jų veikla11

. M. Maksimaitis

taip pat LDK laikotarpio baudžiamąjį procesą priskiria rungtyniniam tipui. „

Baudžiamajam procesui, kaip ir civiliniam, būdingas šalių rungimasis

teikiant įrodymus ir skirtumo tarp vienam luomui priklausančių kaltintojo ir

kaltinamojo, galima sakyti nebuvo“12

. Vėliau teismas tapo aktyviu ir

rungimosi proceso pradas išnyko.

Po trečiojo LDK ir Lenkijos padalijimo statutas dar kurį laiką galiojo,

tačiau 1840 m. buvo panaikintas ir įvesti Rusijos įstatymai. Kaltinamasis

traktuotas kaip pasyvus tyrimo objektas siekiant nustatyti tiesą. Teismui ir

prokuratūrai buvo suteiktos kaltinimo, gynybos ir bylos sprendimo

funkcijos, o advokatūros nebuvo13

. Nuo 1919 – 1940 m. Lietuvoje galiojo

Rusijos imperijos 1864 m. baudžiamosios teisenos įstatymas, kuriame

rungimosi apraiškų ikiteisminiame tyrime praktiškai nebuvo. Ikiteisminio

tyrimo metu teisė į gynybą visiškai neužtikrinta, jame gynėjas net

nedalyvavo14

. Vienintelė rungimosi principo užuomazga šioje stadijoje –

teisminė ikiteisminio tyrimo kontrolė, apskundimo, nušalinimo, pareigūnų

baudimo dėl tyrimo neišsamumo, baudžiamosios bylos nutraukimo ir

9 Renata Andriuškaitė, Rungimosi principo reikšmė ikiteisminio tyrimo stadijoje. ( magistro darbas, Vilnius, VU, 2008 ),

p. 10. 10

Jevgenij Machovenko. Įrodymai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisėje. ( Teisė, 2005, Nr. 55), p. 66, mintis

tekste Renata Andriuškaitė, Rungimosi principo reikšmė ikiteisminio tyrimo stadijoje. ( magistro darbas, Vilnius, VU,

2008 ), p. 11. 11

Žr. Išnašą 6: Renata Andriuškaitė, p. 11. 12

M. Maksimaitis ir kiti, Lietuvos teisės istorija. ( Vilnius: 2002 ), p. 195, mintis tekste Renata Andriuškaitė, Rungimosi

principo reikšmė ikiteisminio tyrimo stadijoje. ( magistro darbas, Vilnius, VU, 2008 ), p. 11. 13


Renata Andriuškaitė, Rungimosi principo reikšmė ikiteisminio tyrimo stadijoje. ( magistro darbas, Vilnius, VU,

2008), p. 11.

11

sustabdymo institutai15

. Nuo 1940 iki 1958 m. Lietuvoje galiojo TSRS

baudžiamojo

proceso kodeksas, kuriame bet koks šalių rungimasis ir lygiateisiškumas tik

deklaratyvaus pobūdžio16

. Baudžiamojo proceso pagrindu buvo laikomas ne

rungimasis, o aktyvi valstybės organų ( tardymo, prokuratūros, teismų )

veikla, nukreipta į socialistinio teisingumo užduočių vykdymą17

.

Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, baudžiamajame

procese, įvyko radikalių permainų: praplėstos įtariamojo ( kaltinamojo ) ir jo

gynėjo teisių sąrašas, buvo užtikrinama proceso dalyvių apsauga nuo

pareigūnų savivalės, tačiau šalių procesinio lygiateisiškumo elementas, kaip

rungimosi principo pagrindas, buvo įtvirtintas tik baudžiamojo proceso

teisės doktrinoje18

. Rungimosi pradas baudžiamajame procese – vienas iš jo

konstrukcijos pamatų, davęs pavadinimą atskiram proceso tipui. Pagrindinis

rungimosi principo požymis - tai teisinis ginčas tarp šalių - kaltintojo ir

kaltinamojo, procesiškai lygios teisės, bei nešališko teismo priimamas

sprendimas19

.

1.2 Rungimosi principo turinys ir požymiai

Daugelio šalių Konstitucijose, baudžiamojo proceso įstatymuose bei

teismų praktikoje rungimasis įtvirtintas kaip principas20

. Anot E. Kūrio,

„teisės principai - tai teisės sistemos pamatinės nuostatos, kuriomis

grindžiamas teisinis reguliavimas ir teisinė praktika, bendrasis ir

individualusis teisinis reguliavimas bei teisės realizavimas“21

. G. Goda

15

Ten pat. 16

M. Gušauskienė, Lygių procesinių teisių įgyvendinimo problemos ikiteisminiame tyrime. ( Jurisprudencija, 2005. t. 67

(59 ) ), p. 57, mintis tekste Renata Andriuškaitė, Rungimosi principo reikšmė ikiteisminio tyrimo stadijoje. ( magistro

darbas, Vilnius, VU, 2008 ), p. 11. 17

Ten pat. 18

M. Gušauskienė, Lygių procesinių teisių įgyvendinimo problemos ikiteisminiame tyrime. ( Jurisprudencija, 2005. t. 67

(59 ) ), p. 57. 19



2008), p. 14. 21

T. Birmontienė ir kiti. Lietuvos Konstitucinė teisė. ( Vilnius, 2002 ), p. 47.

12

baudžiamosios teisės principus apibrėžia kaip idėjas, pamatines nuostatas,

lemiančias visą baudžiamojo proceso teisės normų turinį ir nusikalstamų

veikų tyrimo bei baudžiamųjų bylų nagrinėjimo tvarką, parodančią

baudžiamojo proceso institutų esmę ir paskirtį22

. Rungimosi principas – tai

vienas svarbiausių baudžiamojo proceso principų, leidžiančių gynybos ir

kaltinimo šalims lygiomis teisėmis varžytis procese ginant savo interesus23

.

Rungimosi principas teisės doktrinoje laikomas fundamentaliu teisės

principu. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje rungimosi

principas suprantamas kaip kaltinimo ir gynybos šalių galimybė žinoti ir

komentuoti kitos šalies pateiktus įrodymus bei argumentus24

. Proceso

dalyviams bet kurioje proceso stadijoje turi būti užtikrinta galimybė žinoti

kitos šalies argumentus ir juos komentuoti bei teikti savo pastabas: „ [...]

realizuojant teisę į rungimosi principu grindžiamą bylos nagrinėjimą

teisme, tiek asmenį kaltinančiai pusei, tiek gynybai turi būti suteikta

galimybė žinoti apie kitos šalies pateiktas pastabas bei įrodymus ir juos

komentuoti“25

. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Vermuelenas prieš

Belgiją 1996 m. teigė, kad „[...] dėl tos aplinkybės, kad ponui Vermuelenui

nebuvo galimybės atsakyti į šią nuomonę iki baigiant nagrinėti bylą, buvo

pažeista jo teisė į rungimosi principu pagrįstą procesą. Rungimosi principas

reiškia, kad šalys turi teisę susipažinti su visais prie bylos medžiagos

pridėtais įrodymais ir pastabomis bei juos komentuoti [...]”26

.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7 str. įtvirtina rungimosi

principą, tačiau jo turinys nėra detaliai atskleistas. Šis principas taip pat

įtvirtintas ir teismų įstatymo 34 str. Bet tiesioginių įtvirtinimų nerasime nei

pagrindiniuose nei tarptautiniuose teisės aktuose: Žmogaus teisių ir

22

G. Goda ir kiti. Baudžiamojo proceso teisė. ( Vilnius, 2005 ), p. 47, mintis tekste Renata Andriuškaitė, Rungimosi

principo reikšmė ikiteisminio tyrimo stadijoje. ( magistro darbas, Vilnius, VU, 2008 ), p. 14. 23

Rima Ažubalytė ir kiti. Baudžiamojo proceso pirncipai. ( Vilnius: Eugrimas, 2009 ), p. 116. 24

Ten pat. 25

Europos Žmogaus teisių teismo sprendimo santraukos. Teismų praktika, 2004, 20, mintis tekste Rima Ažubalytė ir

kiti. Baudžiamojo proceso principai. ( Vilnius: Eugrimas, 2009 ), p. 117. 26

European Court of Human Rights. Case of Varmeulen v. Belgium, No. 19075/91, 20 of February, 1996, mintis tekste

Vaiva Spudytė. Ar ribotas rungimosi principo veikimas ikiteisminio tyrimo metu nepažeidžia proceso šalių lygybės

principo. ( magistro darbas, Kaunas, VDU, 2010 ), p. 24.

13

pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje27

, Europos žmogaus teisių ir

pagrindinių laisvių konvencijoje, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje,

Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte28

. Analizuojant

baudžiamojo proceso kodekso 7 str. 1 d. pastebima, kad čia tik

konstatuojamas principo veikimas nagrinėjant bylas teisme, o 2 d.

atskleidžia turinį, kad „ kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme

metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant juos, pateikti

prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais

klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą, turinčiais reikšmės jos teisingam

išsprendimui”29

. Verta atsižvelgti į tai, kaip rungimosi principo turinį

atskleidžia kitų valstybių baudžiamieji kodeksai.

Estijoje BPK 14 str. įtvirtina rungtyninį bylos nagrinėjimo

procesą30

. Pirmojoje straipsnio dalyje sakoma – teisminiame bylos

nagrinėjime kaltinimo, gynybos ir baudžiamosios bylos sprendimo funkcijas

atlieka skirtingi proceso subjektai. Antrojoje – kaltinimo atsisakymas

atleidžia teismą nuo pareigos tęsti procesą. Kaltinimo atsisakymas yra

pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį31

. Prancūzijos BPK 1 str. skelbia:

baudžiamasis procesas turi būti teisingas, rungtyninis, kad būtų išlaikyta

šalių teisių pusiausvyra. Jis turi užtikrinti, kad kaltinančių ir vykdančių

teisingumą organų veikla būtų atskira32

. Rusijos BPK 15 str. 1 d. teigia, kad

bylų nagrinėjimas vyksta šalių rungimosi pagrindu33

.

Išskiriami trys pagrindiniai rungimosi principo elementai: griežtas

kaltinimo, gynybos ir teismų funkcijos atskyrimas, nešališko ir

27


2008), p. 14. 28


2008), p. 14. 29

Rungimosi principas BK, < http://mokslai.lt/referatai/kursinis/rungimosi-principas-bp-puslapis3.html>, [ aplankyta

2014 11 02 ]. 30


2008), p. 14. 31


2008), p. 15. 32

Renata Andriuškaitė, Rungimosi principo reikšmė ikiteisminio tyrimo stadijoje. ( magistro darbas, Vilnius, VU, 2008,

p. 15. 33


2008), p. 15.

http://mokslai.lt/referatai/kursinis/rungimosi-principas-bp-puslapis3.html

14

nepriklausomo teismo buvimas bei proceso šalių lygiateisiškumas – šios

teisės vienos su kitom yra glaudžiai susijusios. Kitaip tariant, jeigu teismas

atlieka veiksmus, prilygstančius kaltinimo funkcijų vykdymui, tada galima

įžvelgti teismo šališkumą, kuris prieštarautų įtvirtintiems teismo

nepriklausomumo ir šališkumo principams. Ir taip pat galima pastebėti

asmenų lygiateisiškumo pažeidimų – jeigu teismas atlieka veiksmus, kurie

priklauso kaltinimo funkcijų vykdymui, taip pažeidžiant lygybės principą,

nes šalys pastatomos į nelygią procesinę padėtį34

.

Lietuvos Respublikos baudžiamajame procese rungimosi principas

labiausiai atsiskleidžia teisminio nagrinėjimo stadijoje, kurioje šalys turi

lygias galimybes dalyvauti visuose teismo atliekamuose veiksmuose:

pateikti prašymus ir įrodymus bei dalyvauti jų tyrime. Būtent teisminio

nagrinėjimo metu, kai įgyvendinami procesinio viešumo ir tiesioginio bylos

nagrinėjimo principai, šalys ( kaltinimas ir gynyba ) turi lygias teises ir

lygias galimybes ginti savo interesus bei pateikti pozicijas35

. Tačiau tai

nereiškia, kad šis principas būdingas tik teismo procese. Šio principo

užuomazgų galima aptikti ir ikiteisminio tyrimo stadijoje. Pavyzdžiui, kai

kreipiamasi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl kardomosios priemonės

suėmimo paskyrimo, taip pat ikiteisminio tyrimo teisėjui atliekant liudytojo

apklausą ikiteisminio tyrimo metu. Taigi matyti, kad ikiteisminio tyrimo

stadijoje esama tam tikrų rungimosi principų veikimo formų36

.

Darytina išvada, kad rungimosi principas yra žmogaus teisių garantas,

kadangi nuo jo realizavimo priklauso šalių procesinė lygybė, šio proceso

pažeidimas gali suponuoti nesąžiningą baudžiamąjį procesą37

. Vadinasi,

rungimosi principas turėtų būti įgyvendinamas viso baudžiamojo proceso

34


principo. ( magistro darbas, Kaunas, VDU, 2010 ), p. 24. 35

Rima Ažubalytė ir kiti. Baudžiamojo proceso principai. ( Vilnius: Eugrimas, 2009 ), p. 123. 36

Ten pat, p. 123 – 124. 37



15

metu, siekiant jog visas procesas būtų sažiningas, tai yra nuo pat38

pradžių

iki pat galo.

1.3 Audiatur et altera pars

Rungtyniškumo principas labiausiai išplėtotas bendrosios teisės (

angl. common law ) tradicijos šalyse, tokiose kaip Didžioji Britanija,

Jungtinės Amerikos Valstijos39

. Šiose teisinės tradicijos valstybėse bylos

baigtis priklauso nuo to, kuri šalis turi daugiau įrodymų bei geriau juos

pateikia40

. Paprastai šiose valstybėse bylos nagrinėjimo teisme metu tiriant

proceso šalių pateiktus įrodymus teismas nėra aktyvus ar naujų įrodymų

neišreikalauja41

. Taigi, teisėjas baudžiamojoje byloje yra pasyvus dalyvis,

paprastai jis tampa aktyvesnis tuomet, kai reikia arba kai reikalauja pagal

įstatymą42

. Jungtinių Amerikos Valstijų aukščiausiasis teismas vienoje savo

bylų43

yra pažymėjęs, kad šioje valstybėje yra įtvirtinta rungtyninio

baudžiamojo proceso sistema, pagal kurią abiejų šalių gynimasis skatina

maksimalų tikslą, jog kaltasis būtų nuteistas, o nekaltasis – išteisintas44

.

Daugelyje kontinentinės Europos šalių, taip pat ir Lietuvoje šis

principas veikia siauriau. Konstitucinio teismo jurisprudencijoje rungimosi

principas suprantamas kaip svarbus asmens, kaltinamo nusikaltimo

38







Ten pat. 42



JAV byla: Herring v. New York, 422 U.S. 853 (1975), mintis tekste Vaiva Spudytė. Ar ribotas rungimosi principo

veikimas ikiteisminio tyrimo metu nepažeidžia proceso šalių lygybės principo. ( magistro darbas, Kaunas, VDU, 2010 ),

p. 8. 44



16

padarymu, teisės į gynybą įgyvendinimo instrumentas, kuris suponuoja tai,

jog teisinio nagrinėjimo metu šalys turi lygias teises45

.

Mindaugas Girdauskas, analizuodamas rungimosi principo turinio

aspektus, pastebėjo, kad rungimosi principo sampratoje, kuris įtvirtintas

Konvencijos 6 straipsnyje, galima įžvelgti audiatur et altera pars ( angl. hear

the other side ), t. y. teisė komentuoti priešingos šalies pateiktus ir kitus

byloje tiriamus įrodymus bei argumentus, siekiant daryti įtaką teismo

sprendimui ir teisės į gynybą aspektus. Tai susiję su teise žinoti kitos šalies

pateiktus ir kitus byloje tiriamus įrodymus bei argumentus, taip pat teisė

juos komentuoti46

. Šio principo aspektas – išklausyk kitą šalį. Vadinasi ,

„tokia rungimosi samprata gali būti įvardijama kaip teismo pareiga prieš

priimant tarpinį ar galutinį sprendimą byloje išklausyti dėl jo abi šalis“47

.

Kitaip tariant, rungimosi principas apima teisę būti išklausytam, todėl juo

remiantis asmuo negali būti nuteistas, prieš tai jo neišklausius48

. Tačiau šis

principas sietinas ne tik su įtariamuoju/kaltinamuoju, bet ir su kitais

baudžiamojo proceso dalyviais, pavyzdžiui, su kita proceso šalimi –

prokuroru, kuomet jis prašo teismo sprendimo ar skaito kaltinamąjį aktą49

.

Pabrėžtina, kad teisė būti išklausytam apima ne tik tai, jog teismas ar

pareigūnas privalo išklausyti, bet ir išgirsti asmens nurodytas faktines

aplinkybes ir teisinius argumentus bei juos patikrinti50

.

45

Dėl parengtinio tyrimo, įrodymų rinkimo būdo ir teisės į gynybą, LR Konstitucinio Teismo nutarimas, Žin. (1999 02

10, Nr. 15 -402 )., mintis tekste Vaiva Spudytė. Ar ribotas rungimosi principo veikimas ikiteisminio tyrimo metu

nepažeidžia proceso šalių lygybės principo. ( magistro darbas, Kaunas, VDU, 2010 ), p. 12. 46

Mindaugas Girdauskas, ,,Rungimosi principas baudžiamajame procese: turinio aspektai“, Teisė (2004, Nr. 53), p.

104., mintis tekste Vaiva Spudytė. Ar ribotas rungimosi principo veikimas ikiteisminio tyrimo metu nepažeidžia proceso

šalių lygybės principo. ( magistro darbas, Kaunas, VDU, 2010 ), p. 12. 47

Ten pat. 48



49



Remigijus Merkevičius, Baudžiamasis procesas. Įtariamojo samprata (Vilnius: VĮ Registrų centro Teisinės

17

Tokiu būdu matyti, kad rungimosi principas pasireiškia susidūrus

dviems priešingiems interesams – kaltinimui ir gynybai, kurių siekis, viena

vertus atskleisti tiesą byloje, kita vertus pagrįsti savo atstovaujamas

pozicijas,

o tai apima tinkamą duomenų rinkimą bei galimybę juos žinoti ir vertinti51

.

EŽTT sprendimai rodo, jog yra reikalaujama, kad proceso šalys atskleistų

viena kitai turimos informacijos turinį52

. Priešingu atveju, teismas tirdamas

informaciją, su kuria nėra supažindinta viena iš proceso šalių, pažeistų

rungimosi principą53

. Pažymėtina, kad rungimasis pažeidžiamas ir tuomet,

kai teismas nesuteikia galimybės pateikti šaliai savo nuomonės, teisinių

argumentų nagrinėjamu klausimu54

.

2. ĮRODYMAI BAUDŽIAMAJAME PROCESE

Baudžiamojo proceso santykiai turi būti reguliuojami sudarant ir

užtikrinant tinkamas teisines prielaidas greitai atskleisti ir išsamiai ištirti

nusikalstamas veikas, teisingai nubausti asmenis, padariusius vaikas55

, taip

pat teisminiais būdais užtikrinti, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas56

.

Baudžiamojo proceso teisinis reglamentavimas neturi sudaryti prielaidų

vilkinti nusikalstamų veikų tyrimą ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimą, taip

informacijos departamentas, 2008), p. 369., mintis tekste Vaiva Spudytė. Ar ribotas rungimosi principo veikimas

ikiteisminio tyrimo metu nepažeidžia proceso šalių lygybės principo. ( magistro darbas, Kaunas, VDU, 2010 ), p. 12.

51 Vaiva Spudytė. Ar ribotas rungimosi principo veikimas ikiteisminio tyrimo metu nepažeidžia proceso šalių lygybės

principo. ( magistro darbas, Kaunas, VDU, 2010 ), p 12. 52






principo. ( magistro darbas, Kaunas, VDU, 2010 ), p. 12 – 13. 55

Ancelis P. Įrodinėjimo teisinio reguliavimo įtaka užtikrinant proceso dalyvių teises ikiteisminiame etape


56



18

pat galimybių baudžiamojo proceso dalyviams piknaudžiauti procesinėmis

ar kitomis teisėmis57

.

Įstatymu reguliuojant ikiteisminį tyrimą ir jį atliekant turi būti

laikomasi visuotinai pripažintų normų ir principų, įtvirtinančių asmenų

lygiateisiškumą, žmogaus laisvės neliečiamumą, draudimą žeminti žmogaus

orumą, užtikrinti asmens, privataus gyvenimo, būsto, nuosavybės

neliečiamumą, nekaltumo prezumpciją, asmens teisę į teisminę gynybą.

Baudžiamojoje procesinėje veikloje svarbiausias uždavinys yra tinkamai

ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves58

.

Procedūriniai tyrimo pradėjimo, nusikalstamos veikos atskleidimo ir

ištyrimo, tam tikros bylų atrankos uždaviniai sprendžiami ikiteisminiame

etape, nes jų išsprendimas šiuo laikotarpiu yra efektyvesnis negu teisme

vien todėl, kad minėta baudžiamojo proceso stadija mažiausiai nutolusi nuo

nusikalstamos veikos padarymo momento59

. Pabrėžtina, kad ikiteisminis

tyrimas negali būti atliekamas bet kaip ir bet kurio subjekto, nes jau tyrimo

metu gali būti suvaržomos žmogaus teisės ir laisvės, todėl ir tyrimo stadija

visose valstybėse yra pakankamai smulkiai reglamentuota kodeksuose,

įstatymuose ir kituose teisės aktuose, o vykdyti tyrimo funkciją gali tik

ribotas ratas institucijų ar pareigūnų60

.

„ Visuotinai pripažįstama, kad įrodymai ir įrodinėjimas baudžiamajame

persekiojime yra tam tikras karkasas, ašis, o tam tikslui pasiekti įtvirtinta

procesinė forma gali būti tiek sėkminga, kiek padeda įrodinėjimui“61

.

Įrodymų vertinimas susijęs tiek su tiesioginiu, tiek su netiesioginiu

įrodinėjimu procese. Taigi įrodymų vertinimas yra vienas iš svarbiausių

įrodinėjimo etapų, neatskiriamai susijęs su duomenų rinkimu, įtvirtinimu ir

57

Ten pat. 58

Žr. išnašą 40: Ancelis P., p. 7 – 8. 59


//Jurisprudencija. 2006, Nr. 11 (89). p. 8. 60

Ten pat. 61


//Jurisprudencija. 2006, Nr. 11 (89). p. 8., mintis tekste Vaidotas Žilys. Įrodymų vertinimas baudžiamajame procese.

( magistro darbas, Vilnius. MRU, 2007 ), p. 10.

19

patikrinimu62

. Duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir

nagrinėti, nebūtinai gali būti pripažinti įrodymais63

. Įrodinėjimas – tai

įstatymo reguliuojama veikla, kurios metu renkami ir pateikiami,

patikrinami

ir įvertinami reikšmingi duomenys64

. Siekiant geriau suprasti įrodymų

vertinimo esmę, būtina išsiaiškinti BPK nuostatas, apibūdinančias įrodymo

sąvoką, kadangi nuo to, kaip apibrėžta įrodymų sąvoka, priklauso proceso

dalyvių įrodinėjamoji veikla, nusakanti nuosprendžių ar kitų procesinių

sprendimų bei jų išvadų pagrįstumą65

. Pirmasis sprendimas priimamas pagal

nusikaltimo faktą ir kaltinamojo kaltumą ar nekaltumą66

.

LAT įvertinęs BPK 20 str. įtvirtintas normas bei išanalizuotose

teismų nutartyse esančius BPK normų aiškinimus pateikė tokią įrodymų

sąvoką: „ Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta

tvarka gauti, BPK numatytais proceso veikimais patikrinti, teisiamajame

posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis

teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią

veiką padarusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių

reikšmės bylai išspręsti teisingai“67

. BPK 20 str. 1 d. numatyta, kad

įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti

duomenys68

. Iš šios nuostatos darytina išvada, kad įrodymais gali būti

laikomi bet kokie duomenys, jeigu jie gauti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau

62

Vaidotas Žilys. Įrodymų vertinimas baudžiamajame procese. ( magistro darbas, Vilnius. MRU, 2007 ), p. 7. 63

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16d. nutarimas „ Dėl privataus kaltinimo bylų“// byla Nr.

7/03-41/03-40/04-46/04-5/05-7/05-17/05., mintis tekste Ancelis P. Įrodinėjimo teisinio reguliavimo įtaka užtikrinant

proceso dalyvių teises ikiteisminiame etape //Jurisprudencija. 2006, Nr. 11 (89). p. 10. 64

Baudžiamojo proceso teisė: vadovėlis // Gintaras Goda, Marcelis Kazlauskas, Pranas Kuconis. Vilnius: Teisinės

informacijos centras, 2005. P. 174., mintis tekste Vaidotas Žilys. Įrodymų vertinimas baudžiamajame procese. (

magistro darbas, Vilnius. MRU, 2007 ), p. 7.

65 Žr išnašą: 41 Vaidotas Žilys, p. 8.

66 Ancelis P. Įrodinėjimo teisinio reguliavimo įtaka užtikrinant proceso dalyvių teises ikiteisminiame

etape//Jurisprudencija. 2006, Nr. 11 (89). p. 8 67

Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga //

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis. Teismų praktika Nr. 27. P. 322., mintis tekste Vaidotas Žilys. Įrodymų

vertinimas baudžiamajame procese. ( magistro darbas, Vilnius. MRU, 2007 ), p. 7.

68 Vaidotas Žilys. Įrodymų vertinimas baudžiamajame procese. ( magistro darbas, Vilnius. MRU, 2007 ), p. 7.

20

visuminė BPK muostatų analizė taip pat leidžia išskirti tam tikras įrodymų

formas: asmenų parodymus, ekspertizės aktus ir specialisto išvadas,

dokumentus ir daiktus, nors BPK atskiros dalys apibrėžia įrodymus (

šaltinius ), kuriuos galime tik numanyti, nes jie

pateikiami iš esmės anonimiškai69

. Įrodymų sąrašas galėtų būti įtvirtintas

teisės normose ir veiksmingai panaudojamas įrodinėjimo procese70

.

Baudžiamasis procesas, kaip praeities įvykio pažinimo ir

įvertinimo procesas, būtų neįmanomas be įrodymų vertinimo. Taigi įrodymų

vertinimas yra būtina įrodinėjimo procese dalis, neatskiriamai susijusi su

kitais jo elementais ( duomenų rinkimu, įtvirtinimu ir patikrinimu )71

. Vis

dėlto teisminio nagrinėjimo galimybės ir ribos priklauso nuo ikiteisminio

tyrimo, nes būtent šiame etape surenkami svarbiausi įrodymai, lemiantys

tolesnius sprendimus byloje ir garantuojantys teisingą ir sąžiningą procesą72

.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad „per

ikiteisminį tyrimą yra renkama ir vertinama informacija, reikalinga tam, kad

būtų galima nuspręsti, ar turi būti tęsiamas ikiteisminis tyrimas, ar jį baigus

baudžiamoji byla turi būti perduodama teismui; taip pat tam, kad būtų

galima perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti teisme ir ją teisingai išspręsti“73

.

3. SUTRUMPINTAS ĮRODYMŲ TYRIMAS

69 Ancelis P. Įrodinėjimo teisinio reguliavimo įtaka užtikrinant proceso dalyvių teises ikiteisminiame

etape//Jurisprudencija. 2006, Nr. 11 (89). P. 10, mintis tekste Vaidotas Žilys. Įrodymų vertinimas baudžiamajame

procese. ( magistro darbas, Vilnius. MRU, 2007 ), p. 9.

70 Žr išnašą: 43 Vaidotas Žilys , p. 9.

71 Ten pat, p. 13.

72 Ten pat, p. 15.

73 http://www.lrkt.lt/dokumentai/2006/n060116.htm., mintis tekste Vaidotas Žilys. Įrodymų vertinimas baudžiamajame

procese. ( magistro darbas, Vilnius. MRU, 2007 ), p. 15.

http://www.lrkt.lt/dokumentai/2006/n060116.htm

21

Jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkaus

nusikaltimo, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad

prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka,

kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra

pareiškęs šio Kodekso 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų

tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio Kodekso 291 straipsnio

reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo

aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka

prokuroras ir gynėjas74

.

Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse įsigaliojus 64-1

straipsniui, kuris nurodo, kad prokuroro prašymu baudžiamąją bylą

išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų

tyrimą, taip pat, kai procesas baigiamas teismo baudžiamuoju įsakymu,

nuteistajam paskirtoji bausmė gali būti sumažinta. Byloje T-30-633/2014

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėja specialiame teismo posėdyje

išnagrinėjo nuteistojo I. P. gynėjo prašymą dėl bausmės sušvelninimo. I. P.

nuteistas už apysunkį nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo dėl

nusikalstamų veikų visiškai prisipažino kaltas ir nuoširdžiai gailėjosi ir taip

teismo nuosprendžiu buvo pripažinta jo atsakomybė lengvinančia aplinkybe.

Pradėjus įrodymų tyrimą pats davė išsamius ir visiškai teisingus teismo

įvertintus parodymus apie įvykio aplinkybes, nebuvo kaltinamas labai

sunkiu nusikaltimu. Tai atitinka baudžiamojo proceso 273 str. numatytą

galimybę į švelnesnę bausmę. Teismas priėmė sprendimą bausmę

sušvelninti. Vienas iš tokių alternatyvių atvejų yra bylos išnagrinėjimas

teisiamajame posėdyje sutrumpinto įrodymų tyrimo būdu.

BPK 273 str. 1 dalyje reglamentuojamas įstatymo leidėjo įrodymų

teisiamajame posėdyje tyrimo trumpinimo taikymas yra priskirtas teismo

diskrecijai, kada teismas, nors ir saistomas bendrųjų baudžiamojo proceso

principų, jo uždavinių bei aktyvaus paties vaidmens procese, vis dėlto turi

74

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 71,[..........],432

straipsnių pakeitimo ir papildymo. <http://www.lrv.lt/Posed_medz/2012/120905/26.pdf>, [ aplankyta 2014 11 30 ].

http://www.lrv.lt/Posed_medz/2012/120905/26.pdf

22

teisę pasirinkti trumpinti įrodymų tyrimą ar netrumpinti net ir tais atvejais,

kai egzistuoja visos prielaidos ir įstatyme apibrėžtos privalomos sąlygos

tokiam trumpinimui, kaip ir nuspręsti, ar savo iniciatyva kelti svarstymui su

kitais proceso dalyviais klausimą dėl galimybių BPK 273 str. taikymui

(įrodymų tyrimo sutrumpinimui), ar nekelti, kaip būta šios bylos atveju.

Teismas sutinka su nuteistojo gynėjo argumentu, kad šiuo atveju

teisiamajame posėdyje tikrai egzistavo prielaidos ir sąlygos įrodymų tyrimo

trumpinimui ir kad BPK 273 str. nuostatos nebuvo svarstytos ir taikytos ne

dėl buvusio kaltinamuoju nuteistojo kokios nors gynybinės pozicijos ar dėl

kitų aplinkybių, subjektyviai priklausančių nuo jo. Remiantis konstituciniu

asmenų lygybės prieš įstatymą principu, teismas taip pat sutinka ir su

nuteistojo gynėjo motyvacija, jog BK 64-1 str. nuostatos turi būti

aiškinamos plačiau nei sintaksės požiūriu ir taikomos taip pat ir tais atvejais,

kai teisiamajame posėdyje buvo visos prielaidos ir įstatymu (BPK 273 str.)

nustatytos sąlygos taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą, tačiau tokia

galimybė teismo diskrecijos teise nebuvo svarstoma ir įgyvendinta ne dėl

kaltinamojo kaltės75

.

Anot Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro J. Pupkos,

„ priimtomis įstatymo pataisomis siekiama pagreitinti baudžiamąjį procesą,

išvengti dažnai sudėtingo ir brangaus bylinėjimosi aukštesnėse teismų

instancijose ir kaip galima greičiau už įvykdytą nusikaltimą nubausti

nusikaltusį asmenį “. Šiuo metu įstatymas numato, kad jeigu asmuo

ikiteisminio tyrimo metu sutinka su jam pareikštu įtarimu ir neprieštarauja,

jog bylą nagrinėjant teisme būtų atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas,

tokiu atveju teisme apklausus kaltinamąjį, liudininkus ir kitus proceso

dalyvius tolimesnis įrodymų tyrimas gali būti nutrauktas, o nuteistajam

skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu

trečdaliu76

.

Sutrumpintas įrodymų tyrimas, kaip pažangi ir europietišką praktiką

atitinkanti procedūra, leidžianti taupyti teismo ir proceso dalyvių laiką,

sumažinti proceso išlaidas bei padidinti pasitikėjimą teismais, Lietuvos

75

Byla T-30-633/2014;< http://eteismai.lt/byla/135674727350599/T-30-633/2014?word=273.straipsnio.2> [ aplankyta

2014 11 30 ]. 76

Lietuvos Respublikos Prokuratūra;< http://www.prokuraturos.lt/Naujiena/tabid/104/ItemID/5454/Default.aspx>

[aplankyta 2014 12 01 ].

http://eteismai.lt/byla/135674727350599/T-30-633/2014?word=273.straipsnio.2

http://www.prokuraturos.lt/Naujiena/tabid/104/ItemID/5454/Default.aspx

23

baudžiamajame procese pradėta taikyti prieš dešimt metų, pasiteisino iš

dalies, nes iki šiol negalioja labai sunkių nusikaltimų bylose77

. Šių bylų

kategorija turi savo neigiamų aspektų, tokių kaip griežta bausmė, kuri

viršija

dešimt metų. Tokie nusikaltimai atliekami šaltakraujiškai, todėl suprantama,

kad kaltinamųjų gailėjimasis būtų nenuoširdus, nes siekiama švelnesnės

bausmės. Lietuvoje nustačius nusikaltimo kategoriją, labai sunkius

nusikaltimus nagrinėja aukštesnės instancijos teismai, kuriuose bylos

nagrinėjamos įprastine tvarka ir jei kaltinamasis gailisi, dėl to bausmė

nemažinama. Tačiau gal vertėtų šią taisyklę išplėsti ir leisti taikyti visų

kategorijų bylose, nors yra daugybė neigiamų aspektų vienas iš jų, kad tai

yra labai sunkus nusikaltimas, tačiau gal būtų išaiškinta daugiau sunkių

nusikaltimų, kadangi patys įtariamieji būtų suinteresuoti prisipažinti, kad

gautų švelnesnę bausmę. Prisipažinimo metu atskleistu esmines nusikaltimo

detales, įvykdyto nusikaltimo priežastis, sklandžiau ir greičiau vyktų

procesas. Tai labai palengvintų apygardų teismų darbą, kuriuose ir dėl šios

priežasties bylų nagrinėjimo trukmė gerokai ilgesnė nei apylinkių

teismuose78

.

Šis procesas turi neigiamų aspektų, kuriuos išskiria bendrosios ir

kontinentinės teisės šalys. Vienas iš jų nekaltumo prezumcijos užtikrinimo

galimybės, atitinkančios rungtyniško principo elementus. Lietuvoje taip pat

galima įžvelgti neigiamų aspektų, kai proceso šalių įtariamasis, gynėjas,

prokuroras, teismas negali įgyvendinti esminių funkcijų, kurios

apžvelgiamos darbe.

Užsienio šalių baudžiamųjų bylų teismų praktikoje vyrauja kaltės

prisipažinimo sandoris. Kadangi baudžiamųjų bylų sistema yra stipriai

apkrauta, šis sandėris padeda susitarti ir abi pusės gauna tam tikros naudos.

Pagrindinė šio sandėrio paskirtis kaltinamojo prisipažinimas kaltu, todėl

išvengiamas ilgas prisiekusiųjų teismo procesas. Teismai sutaupo laiko ir

lėšų, kaltinamasis susilaukia švelnesnės bausmės. Tačiau norint viską

77

Aiškinamasis raštas Dėl Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 102, 243, 244, 261, 273, 314, 361, 362,

3621, 364, 367, 440, 441, 442 pakeitimo ir papildymo ir kodekso papildymo 242

1 straipsniu įstatymo projekto,<

http://www.lrv.lt/Posed_medz/2013/130531/07.pdf > [ aplankyta 2014 11 30 ]. 78

Aiškinamasis raštas Dėl Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 102, 243, 244, 261, 273, 314, 361, 362,

3621, 364, 367, 440, 441, 442 pakeitimo ir papildymo ir kodekso papildymo 242

1 straipsniu įstatymo projekto,<

http://www.lrv.lt/Posed_medz/2013/130531/07.pdf > [ aplankyta 2014 11 30 ].



24

sutrumpinti ir supaprastinti, turi būti trys pagrindinės sąlygos: nusikaltimo

sunkumo lygis, fakto klausimas dėl kaltinimo bei bausmė79

.

Šis bylų sprendimo metodas taikomas vis dažniau, kadangi

baudžiamųjų bylų skaičius teismuose auga, taip siekiama sumažinti esamą

krūvį. Taip pat todėl, kad įkalinimo įstaigos yra perpildytos kalinių,

atliekančių ilgas bausmes80

.

Kaltės prisipažinimo sandėris vienose šalyse neleidžiamas už

vairavimą išgėrus ir įvykdžius eismo įvykį, kitose už seksualinius

nusikaltimus bei recidyvistams, kurie gali sukelti pavojų visuomenei81

.

3.1 Sandėris dėl prisipažinimo kaltu bendrosios teisės valsybėse

Lietuvos, kaip ir daugelio kitų kontinentinės teisės valstybių,

baudžiamajam procesui būdingas naujas sandėris dėl prisipažinimo kaltu,

kartais vadinamo derybų kaltės ( angl. plea bargaining ), institutas, o vienas

iš jo pagrindinių elementų – kaltinamojo prisipažinimas82

. Be abejonės,

vienas iš proceso principų yra nešališkas ir išsamus baudžiamosios bylos

aplinkybių ištyrimo principas, kuris įpareigoja ikiteisminio tyrimo

pareigūnus ir teismą, nepaisant kaltinamojo prisipažinimo padarius

nusikaltimą, rinkti ir tirti kitus įrodymus siekiant nustatyti objektyvią tiesą83

.

Bendrosios teisės tradicijomis paremtame rungtyniškame procese,

atvirkščiai, teisėsaugos institucijoms keliami pragmatiškesni tikslai.

Derybomis pasiekus kaltinamojo prisipažinimą dėl vieno ar kito

79

The Plea Bargain Stage of a Criminal Case;< http://crime.about.com/od/Crime_101/a/The-Plea-Bargain-Stage-Of-A-

Criminal-Case.htm> [aplankyta 2014 12 01 ]. 80

Ten pat. 81

Žr išnašą: 87 The Plea Bargain Stage of a Criminal Case. 82

Ramūnas Jurgaitis. Sandėris dėl prisipažinimo kaltu arba tiesiog kaltinamojo prisipažinimas – galimybė supaprastinti

baudžiamąjį procesą. Jurisprudencija, 2002, t. 29 ( 21 ); p.40. 83


baudžiamąjį procesą. Jurisprudencija, 2002, t. 29 ( 21 ); p.40.

http://crime.about.com/od/Crime_101/a/The-Plea-Bargain-Stage-Of-A-Criminal-Case.htm


25

nusikaltimo, tyrimas iš esmės baigiamas, o teisminis nagrinėjimas

nevykdomas apskritai, todėl valstybė sutaupo milžiniškus pinigus ir

teisėsaugos pareigūnų laiką84

.

Paties sandorio dėl prisipažinimo kaltu atsiradimas siejamas su

Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Per visą šio instituto gyvavimo

laikotarpį jis sėkmingai buvo taikomas praktinėje baudžiamųjų bylų tyrimo

veikloje, nors teorijoje vis dar buvo keliamas klausimas dėl jo atitikties

rungtyniško

proceso principams, tinkamumo ar netgi būtinumo85

. Šio sandėrio paskirtis

bet kurioje bendrosios teisės valstybėje yra baudžiamojo proceso

supaprastinimas, kurio esmė, išskyrus tam tikras išimtis, yra kaltinamojo

kaltės klausimo išsprendimas be sudėtingo ir brangaus teisminio

nagrinėjimo. Už savanorišką kaltinamojo prisipažinimą kaltu dėl vienokio ar

kitokio padaryto nusikaltimo kaltinimą palaikantys subjektai įsipareigoja

taikyti tam tikras nuolaidas vykdydami baudžiamąjį persekiojimą

kaltinamojo atžvilgiu86

.

Mokslinėje literatūroje sandėris dėl prisipažinimo kaltu apibrėžiamas

kaip susitarimas, pagal kurį kaltinimo ir gynybos pusės susitaria dėl bylos

išsprendimo, įskaitant ir kaltinimo punktus, dėl kurių kaltinamasis

prisipažįsta kaltu87

. Kalbant apie sandėrio dėl prisipažinimo kaltu rūšis

svarbu tai, kad skirtingose bendrosios teisės valstybėse, atsižvelgiant į

galiojančius baudžiamojo proceso įstatymus ir vykdomą baudžiamojo

proceso administravimo politiką, jos yra nevienodos. Amerikos teisinėje

literatūroje pabrėžiamos prokuroro daromos nuolaidos už kaltinamojo

prisipažinimą kaltu88

. Pagal šių nuolaidų pobūdį derybas dėl kaltės

84



Žr išnašą 52: Ramūnas Jurgaits, p 40 – 41. 86

Ten pat. 87

Machovas. V.N., Peškovas M.A. Nusikaltimo procesas Amerikoje. ( Maskva, 1998. Vertimas ), p. 140 mintis tekste,




baudžiamąjį procesą. Jurisprudencija, 2002, t. 29 ( 21 ); p.41

26

pripažinimo yra siūloma skirstyti į keturias grupes: pirmoji grupė dėl

bausmės sumažinimo, antroji grupė dėl alternatyvių bausmių arba

kaltinimų, trečioji grupė dėl kaltinimų sumažinimo, ketvirtoji grupė dėl

kaltinimų nutraukimo89

. Anglijoje pabrėžiamas ne pačios nuolaidos, o

derybų objektas, nors pripažįstama, kad pagrindiniu akstinu prisipažinti

kaltu yra tikėjimas švelnesnės bausmės. Išskiriamos trys sandėrio dėl

prispažinimo kaltu rūšys90

: pirmoji dėl

kaltinimo, antroji dėl fakto klausimo, trečioji dėl bausmės91

. Kaltinimo ir

gynybos pusės pasirenka vieną iš šių derėjimosi būdų tam, kad išvengtų

pareigos dalyvauti sudėtingame ir dažnai ilgai trunkančiame teisminiame

procese.

Dėl paties kaltinamojo prisipažinimo kaltu derybų sąlygomis

teisinėje literatūroje yra pateikiama įvairių ir netgi visiškai prieštaringų

nuomonių. Jungtinėse Amerikos Valstijose šis sandėris kritikuojamas, nes

teigiama, kad taip kaltinamasis pats save kaltina, atsisako nuo konstitucinių

garantijų – prisiekusiųjų teismo ir kryžminės apklausos92

. Tačiau Anglijoje

daugelis žmonių mano, kad atitinkamos nuolaidos už prisipažinimą kaltu

yra kaltinamojo teisė ar netgi būtinybė, kurios gali egzistuoti be didelių

problemų93

.

3.2 Sandėris dėl prisipažinimo kaltu kontinentinės teisės valstybėse

89

Darbyshire P. The Mischief of Plea Bargaining and Sentencing Rewards. Criminal Law Rewiew, 2002, p.896., mintis

tekste Ramūnas Jurgaitis. Sandėris dėl prisipažinimo kaltu arba tiesiog kaltinamojo prisipažinimas – galimybė

supaprastinti baudžiamąjį procesą. Jurisprudencija, 2002, t. 29 ( 21 ); p.41. 90

Žr. išnašą 57: Ramūnas Jurgaitis, p. 41. 91

Ashworth A. The Criminal Process an Evaluative Study. ( Oxford University Press, 1995. ), p.268., mintis tekste



Goda. G. Užsienio šalių baudžiamojo proceso pagrindai. ( Vilnius: Saulužė, 1997. ), p.79., mintis tekste Ramūnas

Jurgaitis. Sandėris dėl prisipažinimo kaltu arba tiesiog kaltinamojo prisipažinimas – galimybė supaprastinti


Ashworth A. The Criminal Process an Evaluative Study. ( Oxford University Press, 1995. ), p.295., mintis tekste


baudžiamąjį procesą. Jurisprudencija, 2002, t. 29 ( 21 ); p.42.

27

Pagrindinės dvi sistemos, kurios tiek kilme, tiek ir esme yra

priešingos, tai kontinentinė ir bendrosios teisės sistemos94

. Tačiau Europos

valstybėms reformuojant baudžiamąjį procesą ieškoma optimalių variantų,

domimasi užsienio šalių patirtimi. Kyla klausimas, ar neatsitiks taip, kad

valstybėms inkorporuojant vis daugiau viena kitos skirtingų teisinių institutų

ir normų, šios dvi sistemos gali taip suartėti, kad jų skirtumas nebebus

svarbus95

.

P. Fennel ir kiti savo knygoje teigė, kad visiškas suartėjimas, ypač

kriminalinės justicijos srityje yra neįmanomas, nes kiekviena teisės sistema

yra pagrįsta skirtingų tradicijų nesuderinamomis normomis ir socialinėmis

vertybėmis96

. Europos Sąjungos teisė ir ypač Europos žmogaus teisių ir

pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos bei jų taikymo praktika,

yra tvirtas pagrindas formuotis naujam Europos baudžiamojo proceso

modeliui97

.

Vokietija, turinti senas kontinentinės teisės baudžiamojo proceso

tradicijas, šiam sandėrio dėl prisipažinimo kaltu institutui smarkiai

pasipriešino. Ir šis sandėris Vokietijos baudžiamajame procese turi tik

teorines šio instituto pritaikymo galimybes98

. Nors Anglijoje egzistuoja

tikrasis sandėris dėl prisipažinimo kaltu, kai kurie autoriai jį griežtai

kritikuoja ir netgi siūlo apsvarstyti jo taikymo galimybes99

. Sandėris dėl

prisipažinimo kaltu, anot A. Ashworth‘o, prieštarauja tokiems principams

kaip nekaltumo prezumpcija, lygybė prieš įstatymą ir pagrindinėms

94





Fennel P., Harding C., Jorg N., Swart B. Criminal Justice in Europe. A comparative Study. ( Oxford Clarendon Press,

1995. ), p. 40., mintis tekste Ramūnas Jurgaitis. Sandėris dėl prisipažinimo kaltu arba tiesiog kaltinamojo

prisipažinimas – galimybė supaprastinti baudžiamąjį procesą. Jurisprudencija, 2002, t. 29 ( 21 ); p.42. 97

Delmas-Marty M. The Criminal Process and Human Rights// Towards a European Consciousness ( Netherlands,

1995), p.196., mintis tekste Ramūnas Jurgaitis. Sandėris dėl prisipažinimo kaltu arba tiesiog kaltinamojo

prisipažinimas – galimybė supaprastinti baudžiamąjį procesą. Jurisprudencija, 2002, t. 29 ( 21 ); p.42. 98

Žr. išnašą 51: Ramūnas Jurgaitis, p. 42. 99

Ten pat.

28

kaltinamojo teisėms, tokioms kaip teisė neduoti parodymų prieš save100

. Šis

institutas primena tai, kad egzistuojančios baudžiamojo proceso koncepcijos

nėra vienodos ir kad kai kurie uždaviniai bei vertybės tarpusavyje

konkuruoja nesant nustatytų aiškių prioritetų101

.

H. Jung atkreipia dėmesį į sandėrio dėl prisipažinimo kaltu instituto

trūkumus ir nubrėžia gaires, kaip jie turėtų būti šalinami102

. Ji nurodo

viešumo ir skaidrumo principą, lygiateisiškumą ( susijusį ir su bendromis

teisingumo, su bausmės individualizavimo problemomis ), skiriant bausmę,

savanoriškumo ir prievartos nebuvimo prisipažįstant kaltu užtikrinimą,

privalomą gynėjo dalyvavimą ( ypač sudėtingose derybose ) sustiprinant

nekaltumo prezumpcijos laikymąsi, derybų visiems kaltinamiesiems

prieinamumą, nukentėjusiojo šiame procese dalyvavimą, derybinių

susitarimų, teisėjo dalyvavimą kontroliuojant derybų dėl kaltės proceso

ypatumus103

. Rusijos Federacijos baudžiamojo proceso skyriuje, kai

kaltinamasis sutinka su jam pareikštu kaltinimu ir prisipažįsta esantis kaltas,

taikoma tada, kai bausmės terminas neviršija penkių metų laisvės atėmimo

bausmės ir kaltinamasis prisipažįsta savanoriškai. Sutikdamas su pareikštu

kaltinimu, kaltinamasis praranda teisę apskųsti nuosprendį apeliacine ir

kasacine tvarka, remiantis tuo, kad pirmojoje instancijoje aplinkybės ne

visos pilnai ištiriamos104

.

3.3 Proceso dalyvių vaidmuo sutrumpintam įrodymų tyrime

Pažvelgus į raidą dėl prisipažinimo kaltu Lietuvoje, anksčiau šis

prisipažinimas neteikė jokios privilegijos, šiandien kaltinamajam

prisipažinus kaltu, skiriama švelnesnė bausmė, negu būtų skiriama be kaltės

prisipažinimo. Dažniausiai švelnesnės bausmės laikas būna trumpesnis iki

1/3 už bausmės laiką, kuris būtų skiriamas be kaltės prisipažinimo105

. Šiuo

100

Ashworth A. The Criminal Process an Evaluative Study. ( Oxford University Press, 1995. ), p.286-292., mintis

tekste Ramūnas Jurgaitis. Sandėris dėl prisipažinimo kaltu arba tiesiog kaltinamojo prisipažinimas – galimybė


Ramūnas Jurgaitis. Sandėris dėl prisipažinimo kaltu arba tiesiog kaltinamojo prisipažinimas – galimybė


Ten pat. 103

Ten pat. 104

Ten pat, p. 44. 105

Konsultcinė Europos teisėjų taryba. Dėl teisingo teismo proceso per įmanomai trumpiausią laiką ir teisėjo vaidmens

teismo procese atsižvelgiant į alternatyvius ginčų sprendimo būdus. Nuomonė nr. 6 ( 2004 ).

29

principu vadovaujamasi dėl to, kad prisipažinimas laikomas kaip atgaila už

padarytą veiką. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso

kodekso 273 str., jei kaltinamasis prisipažįsta kaltas, kiti įrodymai byloje

netiriami. Ikiteisminio tyrimo teisėjas patvirtina prisipažinimo kaltu

savanoriškumą, duomenų, gautų ikiteisminio tyrimo metu, teisėtumą.

Tiek iš teorijos, tiek iš praktikos formuluočių matyti, kad norint, jog

vyktų trumpesnis procesas ir bausmės sumažinimas, kaltinamasis turi

prisipažinti ir gailėtis dėl visos jam inkriminuojamos veikos, negali sutikti

tik su dalimi jam pateiktų kaltinimų. Turėtų būti aiškiai nurodytas

apribojimas

skųsti nuosprendį apeliacine tvarka motyvuojant tuo, kad jame išdėstytos

išvados yra nepagrįstos faktinėmis bylos aplinkybėmis106

, o pasiremta tik

prisipažinimu, tačiau pagal dabartinę padėtį apeliaciniame procese iš naujo

gali būti tiriami įrodymai, kurie tiesiogiai nebuvo ištirti pirmosios

instancijos teisme107

. Autorius teigia, kad kalbant apie teisminio

nagrinėjimo atsisakymą gali atsirasti ir prieštaraujančių108

, kadangi

neorganizuojant teisminio bylos nagrinėjimo gali būti skeptiškai vertinamas

objektyvios tiesos nustatymas. Čia galima įžvelgti ir teismų

piktnaudžiavimą, kada nesutinka su kitų proceso dalyvių išreikšta valia

vykdyti sutrumpintą įrodymų tyrimą, kai pagrindinis dalyvis – kaltinamasis

visiškai sutinka su pateiktu kaltinimu ir prisipažįsta. Byloje 1S-387-

382/2014 Klaipėdos apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų

kolegija išnagrinėjo nuteistojo R. K. skundą dėl Tauragės rajono apylinkės

teismo nutarties. Nuteistasis teismo prašė dėl nuosprendžio paskirtos

bausmės sumažinimo taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso

64-1 straipsnio nuostatas. Nuteistasis rėmėsi motyvuodamas tuo, kad kaltę

pripažino ir gailėjosi, tačiau byla buvo išnagrinėta pagal bendrąsias proceso

taisykles, tai yra nepagreitinto proceso tvarka, byloje nebuvo atliktas

sutrumpintas įrodymų tyrimas, nors nuteistasis nuo pat pradžios pripažino

kaltę dėl nesunkaus nusikaltimo. Todėl mano, kad galėjo būti atliktas

sutrumpintas įrodymų tyrimas ir bausmė skirta vienu trečdaliu mažesnė.

106

Ten pat, p. 45. 107

Ten pat. 108

Ten pat.

30

Aukštesnės instancijos teismas pasisakė, kad vien tai, jog nuteistasis kaltę

dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažino ir kad, nuteistojo manymu,

teismas turėjo galimybę atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, nėra

pakankamos aplinkybės taikyti bausmės sušvelninimą remiantis BPK 64-1

straipsniu109

. Kaip matome iš pavyzdžio, teorija teigia viena, o praktika -

kita.

Taip pat susiduriama su konfliktais - nustatyti objektyvią tiesą ir

baudžiamojo proceso efektyvumą atsiribojant nuo teisminio nagrinėjimo

tam tikrų bylų apeliaciniame teisme110

. Lietuvos Respublikos baudžiamasis

kodeksas visais atvejais pabrėžia kalto asmens nubaudimą ir tai, kad

nekaltas asmuo nebūtų nuteistas. Šios nuostatos gali būti įgyvendinamos tik

rungtyniškumo principu pagrįstame baudžiamajame procese, išskiriant

baudžiamojo proceso subjektų funkcijas – prokuroro, gynėjo ir teismo111

.

Remiantis BPK įtariamuoju laikomas asmuo, sulaikytas įtariant, kad

jis padarė nusikalstamą veiką. Kaltinimą palaikantys nori, kad šis procesas

neužimtų daug laiko, tad pasiremdami BK 64-1 str. dėl bausmės

sušvelninimo gali bandyti įtariamąjį sugundyti prisipažinti. Taip

stabdomas visas ikteisminis tyrimas, kadangi nereikia kviesti liudytojų,

nukentėjusiųjų, nebereikia detalizuoti jau surinktų įrodymų. Tačiau

įtariamasis turi pripažinti ir sutikti su visu pateiktu kaltinimu, negali

pripažinti tik dėl dalies pateiktų kaltinimų. Byloje 1S-660-282/2014 Šiaulių

apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja išnagrinėjo nuteistojo

G. P. skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo nutarties. Nuteistasis

teismo prašė dėl nuosprendžio paskirtos bausmės sumažinimo taikant

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 64-1 straipsnio

nuostatas. Nuteistasis rėmėsi ir motyvavo tuo, kad yra visos sąlygos jam

paskirtą bausmę sušvelninti, kad baudžiamojo kodekso 64-1 straipsnio

nuostatos turi būti taikomos iki šio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką

padariusiems asmenims bei bausmę atliekantiems. Nurodė, kad nagrinėjant

baudžiamąją bylą, buvo atliktas pilnas įrodymų tyrimas, nors jis duodamas

parodymus, kaltę visiškai pripažino, teigė, kad buvo visos įsigaliojusio BPK

109

Byla 1S-387-382/2014; < http://eteismai.lt/byla/94649634166853/1S-387-382/2014> [ aplankyta 2014 11 30 ]. 110

Žr išnaša 67: Ramūnas Jurgaitis, p. 45. 111

Ten pat, p. 46.

http://eteismai.lt/byla/94649634166853/1S-387-382/2014

31

273 str. ir BK 64-1 str. nuostatos. Be to, prokuroras ir gynėjas būtų sutikęs

dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo, jeigu toks klausimas būtų buvęs teismo

iškeltas. Aukštesnės instancijos teismas pasisakė, kad sušvelninti bausmę

galima tada, kai atitinka dvi sąlygas: byla išnagrinėta pagreitinto proceso

tvarka arba atlikus sutrumpintą įrodytų tyrimą asmuo prisipažįsta kaltu. Iš

protokolo matyti, kad byla išnagrinėta bendrąja nagrinėjimo tvarka, per

posėdžius buvo apklausti

liudytojai, nukentėjusieji. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis

padaręs nusikalstamą veiką kaltę pripažino tik iš dalies112

.

Sutrumpintas įrodymų tyrimas remiasi tik visišku įtariamojo

prisipažinimu. Kyla klausimas, o kaip traktuoti, kai apie įvykdytą

nusikalstamą veiką, pripažįstama tik iš dalies. Prisipažinimas galėtų būti

vertinamas formaliai, nustačius, jog kaltinamasis gali teisiškai suprasti ir

įvertinti savo veiksmus. Tuomet įtariamasis už dalinį prisipažinimą

įvykdžius nusikalstamą veiką galėtų tikėtis švelnesnės bausmės,

nepripažįstant tik neesminių aplinkybių, kurios ypatingos reikšmės neturi.

Kaip rodo praktika, prisipažinimas iš dalies kaltu nesuteikia

galimybės į bausmės sušvelninimą, tačiau gal vertėtų išplėsti visų

prisipažinimo atvejų taikymą praktikoje. Sutrumpintas įrodymų tyrimas

verčia suabejoti objektyviuoju teisingumu, nes atrodo, kad viskas yra

kaltinimą palaikančio valioje: Arba prisipažink ir turėsi švelnesnę bausmę,

arba skirsim maksimalią bausmę . Deja, negalime pamiršti, kad

teisingumas grindžiamas objektyvumu ir visapusiškai ištirtais įrodymais.

BPK 20 str. 3 d. įtvirtinta nuostata, kad įrodymais gali būti tik tokie

duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią

reikšmės bylai išspręsti teisingai113

. Skatinimas prisipažinti kaltu remiantis

švelnesne bausme prieštarauja įstatymui ir teisei neliudyti prieš save.

G. Kiškio teigimu, „ gynimasis nuo pateikto kaltinimo ir kaltinimo neigimas

ar pripažinimas turi gilią prasmę, nes kaltinimas nepagrįstas įrodymais, tų

112

Byla 1S-660-282/2014;< http://eteismai.lt/byla/146158351275235/1S-660-282/2014> [ aplankyta 2014 11 30 ]. 113

Įrodymų įvertinimas < http://mokslai.lt/referatai/referatas/16518.html> [ aplankyta 2014 12 01 ].

http://eteismai.lt/byla/146158351275235/1S-660-282/2014

http://mokslai.lt/referatai/referatas/16518.html

32

įrodymų visuma netenka prasmės, o kaltinamasis, kol kaltinimas neįrodytas

teisme, laikomas nekaltu“114

.

Tiek Lietuvos Respublikos konstitucija, tiek baudžiamojo proceso

kodeksas svarbia šalimi laiko įtariamojo gynėją. Iškyla klausimas, kokį

vaidmenį turi gynėjas? Remiantis advoktų profesinės etikos kodekso 3 d. 18

str., kuriame teigiama, jog advokatas privalo panaudoti visas įstatymų

nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų išaiškintos aplinkybės,

teisinančios įtariamąjį arba lengvinančios jo atsakomybę. Visa tai atliekama

pasitelkiant pilną įrodymų tyrimą, teikiant argumentus, išsakant savo

ginamojo poziciją teisinančias aplinkybes, pasitelkiant esminį principą –

rungtyniškumą.

Juk teismo posėdžio metu advokatų kalbos dažnai padeda perkvalifikuoti

vieną veiką į kitą ( bausmės sankcija švelnesnė ), o kartais ir išteisinti

kaltinamąjį115

. Vykdant BPK 273 str. numatytą sutrumpintą įrodymų tyrimą

gynėjas praranda savo galimybę atstovauti įtariamajam, kadangi jo

prisipažinimas naikina galimybę į rungtynišką procesą. Čia tarsi

pažeidžiama esminė gynėjo paskirtis – ginti įtariamojo, kaltinamojo teises

bei teisėtus jo interesus.

BPK 58 str. teigia, kad advokatas, apsiėmęs ginti įtariamojo, neturi teisės

jo atsisakyti, išskyrus numatytus įstatyme atvejus. Bet čia įstatymas nėra

įtraukęs nuostatos, jeigu gynėjas nesutinka su ginamojo valia dėl jo

prisipažinimo kaltu, ar tuomet gynėjas gali vadovautis advokatų profesinės

etikos kodekso 25 str, kuriame teigiama: jei ginamasis prisipažįsta kaltu, o

advokatas išstudijavęs visus byloje esančius įrodymus padaro išvadą, kad

ginamojo kaltė neįrodyta arba kelia abejonių116

, tai gynėjas turi laikytis

savarankiškos nuo ginamojo nepriklausomos, pozicijos. Gal vis dėlto turėtų

priimti ginamojo poziciją ir apsiriboti jo prisipažinimu kaip esminiu

įrodymu byloje, taip atlikdamas sutrumpintą įrodymų tyrimą ir trumpesnį

procesą. Apsiribojimas būti aktyvia šalimi prieštarauja rungimosi principui

nagrinėjant bylą teisme.

114

Gynėjo vaidmuo baudžiamojoje byloje p.1;< http://mokslai.lt/referatai/kursinis/gynejo-vaidmuo-baudziamojoje-

byloje-puslapis2.html> [ aplankyta 2014 12 01 ]. 115

Ten pat. 116

Advokatų etikos kodeksas < http://mokslai.lt/referatai/dokumentas/advokatu-etikos-kodeksas-puslapis4.html > [

aplankyta 2014 12 01 ].

http://mokslai.lt/referatai/kursinis/gynejo-vaidmuo-baudziamojoje-byloje-puslapis2.html

http://mokslai.lt/referatai/kursinis/gynejo-vaidmuo-baudziamojoje-byloje-puslapis2.html

http://mokslai.lt/referatai/dokumentas/advokatu-etikos-kodeksas-puslapis4.html

33

Itin svarbi šalis rungtyniškame procese yra kaltinimą palaikanti šalis -

prokuroras. Atsižvelgiant į Konstitucijos 118 str. bei Prokuratūros įstatymo

2 str. 2 d. įtvirtintas prokuroro funkcijas, galima prieiti prie išvados, kad

didžiausią dalį prokuroro procesinės veiklos sudaro jo veikla

baudžiamajame procese117

. Prokuroras atlieka daugiausia funkcijų ir yra

vienas iš pagrindinių baudžiamojo proceso dalyvių. Didžiausią dalį

prokuroro procesinės veiklos sudaro jo veikla ikiteisminio tyrimo stadijoje,

kurioje jo pagrindinės funkcijos ikiteisminio tyrimo organizavimas ir

vadovavimas118

.

Vadovavimas ikiteisminiam tyrimui reiškia, kad prokuroras turi

priimti sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo krypties ir apimties, pateikti

ikiteisminio tyrimo pareigūnams privalomus nurodymus dėl konkrečių

tyrimo veiksmų atlikimo, priimti svarbiausius sprendimus, kurie lemia

tolimesnę proceso eigą ( ikiteisminio tyrimo nutraukimas, sutrumpintas

įrodymų tyrimas, kaltinamojo akto surašymas, procesinių prievartos

priemonių taikymas )119

.

Prokuroras yra atsakingas už nusikalstamos veikos išaiškinimą,

įtariamųjų nustatymą bei tinkamai parengtos ikiteisminio tyrimo medžiagos

perdavimą į teismą, atsako už sėkmingą ikiteisminio tyrimo stadijos

uždavinių išsprendimą120

. Laikydamasis BPK nustatytos tvarkos prokuroras

gali apklausti įtariamąjį, liudytojus, nukentėjusįjį, atlikti parodymų

patikrinimo veiksmus ( daiktų, asmenų parodymus atpažinti, patikrinti

parodymus vietoje, atlikti eksperimentą ), atlikti objektų tyrimą ir apžiūrą,

kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl ekspertizės skyrimo, taip pat gali

pasitelkti specialistus121

. Tačiau kai po įtariamojo apklausos, šis prisipažįsta

kaltas bei tuoj pat duoda parodymus, pasiremiant BPK 273 str. daugelis

procesinių veiksmų jau nebeatliekami ir taip prokuroras praranda galimybę

pasiremti kitais duomenimis, pagrindžiančiais įtariamojo kaltę dėl

nusikalstamos veikos padarymo. Įtariamojo prisipažinimas tarsi panaikina

117

Aistė Tamulytė. Prokuroras valdžių padalijimo sistemoje: procesinis aspektas. ( magistro darbas, MRU, 2006 ),

p.26. 118

Aistė Tamulytė. Prokuroras valdžių padalijimo sistemoje: procesinis aspektas. ( magistro darbas, MRU, 2006 ), p.26 119

Goda G. Užsienio šalių baudžiamojo proceso pagrindai. ( Vilnius: Saulužė 2001 ), p. 414, mintis tekste Aistė

Tamulytė. Prokuroras valdžių padalijimo sistemoje: procesinis aspektas. ( magistro darbas, MRU, 2006 ), p. 27. 120

Žr. išnašą 37: Aistė Tamulytė, p. 31. 121

Ten pat, p.35.

34

prokuroro pagrindinį tikslą – pastangas įrodyti kaltumą, tačiau nurodant ne

tik sunkinančias, bet ir lengvinančias kaltinamojo kaltės aplinkybes. Jei

nuteistasis apsigalvoja dėl savo prisipažinimo, bylą nagrinėja apeliacinis

teismas.

Teismas įgyvendina teisminę valdžią, nes nagrinėdamas bylą

analizuoja veiksmus, atliktus ikiteisminio tyrimo metu. Lietuvos

Konstitucinis teismas suformulavo aktyvaus teismo kaip įrodinėjimo

subketo vaidmenį privataus kaltinimo bylose122

. Šalia pareigos objektyviai

vertinti šalių pateiktus duomenis apie bylos aplinkybes, siekdamas nustatyti

objektyvią tiesą, jis turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti

baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, atlikti tam tikrus proceso veiksmus,

neleisti dalyvaujantiems byloje asmenims piktnaudžiauti savo teisėmis,

teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus byloje stebėtojas ir teisingumo

vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra

pateikta123

. Teismas turi įgaliojimus pats atlikti procesinius veiksmus, ar

pavesti atlikti tam tikrus veiksmus ikiteisminio tyrimo institucijoms ar

prokuroras. Teismas turi teisę savo iniciatyva nutarti iškviesti naujus

liudytojus, ekspertus, specialistus, išreikalauti kitus įrodymus124

Tačiau

vykdant sutrumpintą įrodymų tyrimą ši institucija tampa statiška, praranda

galimybę ir norą aktyviai dalyvauti siekiant išaiškinti tiesą. Teismo

nuosprendžio forma išlieka tokia pat, kaip ir sprendžiant laikantis bendrojo

bylos nagrinėjimo procese, tačiau turinys būna pakitęs, kadangi remiasi tik

tuo, kas ištirta teismo posėdyje. Įtariamajam prisipažinus ir nusprendus

vykdyti sutrumpintą įrodymų tyrimą teismo procesas gali tapti tik formalus.

122

Ramunė Andriuškaitė. „ Įrodinėjimo ypatumai nagrinėjant privataus kaltinimo bylas pirmosios instancijos teisme” (

magistro darbas, MRU, Vilnius, 2008 ), p. 43. 123

Ten pat. 124

Žr. Išnašą 122: Ramunė Andriuškaitė, p. 43.

35

IŠVADOS

1. Atlikus tyrimą, įvade iškeltą hipotezę iš esmės patvirtina tyrimo

rezultatai. Sutrumpintas įrodymų tyrimas dažnai gali prieštarauti bylų

nagrinėjimui laikantis rungimosi principo. Jeigu svarbiausias dėmesys bus

skiriamas prisipažinimui, tai gali prieštarauti esminėms žmogaus teisėms,

nekaltumo prezumcijai, galimas prieštaravimas teisei neliudyti prieš save.

2. Įrodymai ir įrodinėjimas yra pagrindas, lemiantis sprendimų

teisėtumą, pagrįstumą ir apskritai teisingumą. Turi būti remiamasi visais

įrodymais, o ne tik kaltinamojo prisipažinimu, nes tai susiję ne tik su

pagrindinėmis žmogaus teisėmis, bet ir laisvių apribojimu.

3. Rungimosi principas yra vienas iš svarbiausių elementų, padedantis

nustatyti objektyvią tiesą įsitraukiant visoms šalims į procesą. Ji gali būti

36

nustatyta atlikus pilną įrodymų rinkimą ir ištyrimą, vykdant liudytojų,

nukentėjusiųjų bei kaltinamojo apklausas bei teismui aktyviai dalyvaujant

minėtame tiesos nustatymo procese.

4. Taikant prisipažinimą kaltu galima sumažinti teismų darbo krūvį .

5. Įtariamasis gali būti skatinamas prisipažinti kaltu, siūlant susilaukti

švelnesnės bausmės už inkriminuojamą veiką.

6. Nors yra įtariamojo prisipažinimas ir sutikimas dėl inkriminuojamos

veikos, gynėjas turėtų būti vis dėlto aktyvioji pusė, teikianti įrodymus

įtariamojo naudai. Kitu atveju jis praranda galimybę atstovauti įtariamajam

rungtyniškame procese ginant jo teisėtus interesus.

7. Jei įtariamasis prisipažįsta kaltu, prokuroras praranda galimybę

pasiremti kitais duomenimis pagrindžiančiais įtariamojo kaltę,

nepriklausomai nuo to, kad buvo nurodytos tiek sunkinančios, tiek

lengvinančios kaltę aplinkybės.

8. Sutrumpinto įrodymų tyrimo metu kaltinamajam prisipažinus

proceso dalyviai gali tapti pasyvūs. Teismo procesas gali tapti tik formalus.

Siūlymai

1. Gavus proceso dalyvių prašymus nagrinėti bylą iš naujo pirmoje

instancijoje arba jeigu nuteistasis apsigalvoja dėl prisipažinimo ir kreipiasi į

apeliacinį teismą, tuomet turėtų būti vykdomas visiškas įrodymų ištyrimas.

2. Esant daliniam prisipažinimui, kai nepripažįstamos neesminės

aplinkybės išplėsti sutrumpintą įrodymų tyrimą.

37

Literatūros sąrašas

Teisės aktai

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žin. ( 1992, Nr. 33-1014 ).

2. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Žin. (

1995 05 16, Nr. 40-987 ).

3. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, Žin. ( 2000 10 25, Nr.

89-2741 ).

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. ( 2002,

Nr. 37-1341 ).

5. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas, Žin. ( 2004, Nr. 50-

1632 ).

38

6. Lietuvos Respublikos advokatų etikos kodeksas, Žin. ( 2005 11 03,

Nr. 130-4681 ).

7. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas, Žin. ( 2003, Nr. 42-

1919 ).

8. Aiškinamasis raštas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso

kodekso 102, 243, 244, 261, 273, 314, 361, 362, 3621, 364, 367, 440, 441,

442 pakeitimo ir papildymo ir kodekso papildymo 2421 straipsniu įstatymo

projekto.

9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl Lietuvos

Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 71, 75, 82, 120, 121,126, 132,

139, 167, 179, 183, 218, 219, 233, 236, 261, 273, 279, 285, 286, 317, 319,

407, 426, 427, 428, 429, 432 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir kodekso

papildymo 91, 131

1, 430

1, straipsniais įstatymo projekto ir Lietuvos

Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 641 straipsniu ir įstatymo

projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui.

10. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių

įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga//Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo biuletenis. Teismų praktika Nr. 27.

11. Europos žmogaus teisių teismo sprendimo santraukos. Teismų

praktika, 2004, 20.

12. Konsultacinė Europos teisėjų taryba. „ Dėl teisingo teismo proceso

per įmanomai trumpiausią laiką ir teisėjo vaidmens teismo procese

atsižvelgiant į alternatyvių ginčų sprendimo būdus“. Nuomonė Nr. 6, 2004.

Konstitucinio teismo praktika

13. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006m. sausio 16d.

nutarimas „ Dėl privataus kaltinimo bylų “.

39

14. Dėl parengtinio tyrimo įrodymų rinkimo būdo ir teisės į gynybą,

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, Žin. ( 1999 02 10,

Nr. 15-402 ).

Teismų praktika

15. European Court of Human Rights. Case of Vermeulen v Belgium,

No. 19075/91, 20 of February.

16. JAV byla: Herring v New York, 422 U.S. 853/1975.

17. Valstybė prieš R. K., Klaipėdos apygardos teismas, Baudžiamųjų

bylų skyrius ( 2014, Nr. 1S-387-382/2014 ).

18. Valstybė prieš G. P., Šiaulių apygardos teismas, Baudžiamųjų bylų

skyrius ( 2014, Nr. 1S-660-282/2014 ).

19. Valstybė prieš I. P., Vilkaviškio rajono apylinkės teismas,

Baudžiamųjų bylų skyrius ( 2014, Nr. T-30-633/2014 ).

Specialioji literatūra

20. P. Ancelis, Baudžiamojo proceso ikiteisminis etapas ( Vilnius:

Saulelė, 2007 ).

21. P. Ancelis, „ Įrodinėjimo teisinio reguliavimo įtaka užtikrinant

proceso dalyvių teises ikiteisminiame etape“, Jurisprudencija ( 2006, Nr.

11(89)).

22. R. Andriuškaitė, „ Rungimosi proceso reikšmė ikiteisminio tyrimo

stadijoje“ ( magistro darbas, Vilnius, 2008 ).

23. Ashworth A., The Criminal Process an Evaluative Study ( Oxford

University, Press 1995 ).

24. R. Ažubalytė ir kiti, Baudžiamojo proceso principai ( Vilnius:

Eugrimas, 2009 ).

25. T. Birmontienė ir kiti, Lietuvos Konstitucinė teisė ( Vilnius, 2002 ).

40

26. Darbyshire P., The Mischief of Plea Bargaining and Sentencing

Rewards. Criminal Law Rewiew, 2002.

27. Delmas – Marty. M, The Criminal Process and Human

Rights//Towards a European Counsciuosness ( Netherlands, 1995 ).

28. Fennel P., Harding C., Jong N., Swart B, Criminal Justice in

Europe. A comparative Study ( Oxford Clarendon Press 1993 ).

29. M. Girdauskas, „ Rungimosi principas baudžiamajm procese, turinio

aspektai “, Teisė ( 2004 Nr. 53 ).

30. G. Goda ir kiti, Baudžiamojo procese teisė ( Vilnius: 2005 ).

31. G. Goda, Užsienio šalių baudžiamojo proceso pagrindai ( Vilnius:

Saulužė, 1997 ).

32. M. Gušauskienė, „ Lygių procesinių teisių įgyvendinimo problemos

ikiteisminiame tyrime “, Jurisprudencija ( 2005, t. 67/591 ).

33. K. Jankauskas, „ Teisės principų samprata ir jos įtvirtinimas

Konstitucinėje jurisprudencijoje “ ( daktaro disertacija, Vilnius, 2005 ).

34. R. Jurgaitis, „ Sandėris dėl prisipažinimo kaltu arba tiesiog

kaltinamojo prisipažinimas – galimybė supaprastinti baudžiamąjį procesą “,

Jurisprudencija ( 2002, t. 29(21)).

35. V. Kvietkauskas, Tarptautinių žodžių žodynas ( Vilnius, 1985 ).

36. Machovas V.N, Peškovas M.A, Nusikaltimo procesas Amerikoje (

Maskva, 1998, vertimas ).

37. J. Machovenko, Įrodymai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės

teisėje ( Teisė, 2005, Nr. 55 ).

38. M. Maksimaitis ir kiti, Lietuvos teisės istorija ( Vilnius, 2002 ).

39. R. Markevičius, Baudžiamasis procesas. Įtariamojo samprata. (

Vilnius VĮ Registrų centro Teisinės informacijos departametas, 2008 ).

40. The Plea Bargain Stage of a Criminal Case

http://crime.about.com/od/Crime_101/a/The-Plea-Bargain-Stage-Of-A-

Criminal-Case.htm [ aplankyta 2014 12 01 ].



41

41. V. Spudytė, „ Ar ribotas rungimosi principo veikimas ikiteisminio

tyrimo metu nepažeidžia proceso šalių lygybės principo “ ( magistro darbas,

Kaunas, 2010 ).

42. A. Tamulytė, „ Prokuroras valdžių padalijimo sistemoje: procesinis

aspektas “ ( magistro darbas, 2006 ).

43. V. Žilys, „ Įrodymų vertinimas baudžiamajame procese “ ( magistro

darbas, Vilnius, 2007 ).

Documents

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS - talpykla.elaba.lt