Civilinė byla Nr. 3K-7-338-313/2017Teisminio proceso Nr. 2-28-3-04526-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija: 2.10.1; 2.6.39.2.6.1; 3.1.1.2.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 3 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Donato Šerno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams Gintarui Dockevičiui ir Jurgitai Dockevičienei dėl nuostolių atlyginimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – ir Lietuvos draudikų biuras, Biuras), sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikštą atgręžtinį reikalavimą asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, aiškinimo ir taikymo; dėl asmens teisės į teisminę gynybą užtikrinimo tokiose bylose; ir dėl byloje taikytinos teisės bei pareigos nustatyti (pateikti) šios teisės turinį.

2. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų G. Dockevičiaus ir J. Dockevičienės 28 841,10 Lt (8352,96 Eur) nuostolių atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. 2006 m. liepos 20 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė atsakovo G. Dockevičiaus vairuojama transporto priemonė „Rover 420“, valst. Nr. BDK 586, priklausanti atsakovei J. Dockevičienei, ir K. Floro vairuojama transporto priemonė „Volkswagen Touran“, valst. Nr. HG-GR 850; per eismo įvykį apgadintos abi transporto priemonės, o taip pat ir transporto priemonė „Ford Escort“, valst. Nr. F-06716. K. Floras Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui pateikė pretenziją dėl žalos atlyginimo, šią pretenziją biuras atmetė. K. Floras kreipėsi į teismą ir Frankfurto prie Maino apygardos teismas 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimu

2

už akių K. Floro ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Frankfurto prie Maino apygardos teismo 25-oji civilinių bylų kolegija 2011 m. rugpjūčio 8 d. paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Frankfurto prie Maino Aukščiausiasis žemės teismas 2012 m. sausio 31 d. sprendimu pasiūlė Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui ir K. Florui sudaryti taikos sutartį, tenkinant pastarojo reikalavimą – sumokėti jam 4095 Eur, nes „pirmojoje instancijoje sprendžiant bylą buvo padaryta klaidų dėl nepakankamai surinktų įrodymų <...> turi būti surinkta daugiau įrodymų. <...> šalims atsisakius sudaryti taikos sutartį, byla būtų perduota iš naujo nagrinėti kitam teismui“. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras sumokėjo K. Florui 4095 Eur žalos atlyginimo ir 3643,71 Eur teisininko išlaidoms apmokėti. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras pateikė reikalavimą ieškovui sumokėti 8352,96 Eur nuostoliams atlyginti. Ieškovas šį reikalavimą tenkino – atlygino Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui K. Florui išmokėtą sumą už žalą, padarytą atsakovo G. Dockevičiaus, kuris eismo įvykio metu vairavo atsakovei J. Dockevičienei priklausančią transporto priemonę, neapdraustą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Dėl to ieškovas įgijo teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą iš atsakovų Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 23 straipsnio 1 dalies pagrindu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų G. Dockevičiaus ir J. Dockevičienės 28 841,10 Lt (8352,96 Eur) nuostolių atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5. Teismas rėmėsi TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 2 dalimi, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.280 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad atsakovai žalos dydžio neginčijo, ginčas yra dėl atsakovo G. Dockevičiaus kaltės – vienos iš pagrindinių sąlygų civilinei atsakomybei kilti.

6. Teismas sprendė, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, išimtinai kompetentingas savarankiškai spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų aiškinimu ir žalos administravimu, gavęs Frankfurto prie Maino Aukščiausiojo žemės teismo pasiūlymą taikiai išspręsti ginčą, įvertinęs visas bylos aplinkybes, jį priėmė. Vokietijos nacionalinio draudikų biuro atstovas „AVUS SSH GmbH“ 2013 m. vasario 21 d. reikalavime biurui nurodė, kad buvo apsispręsta priimti Frankfurto prie Maino Aukščiausiojo žemės teismo pasiūlymą apsvarsčius, kad nuo eismo įvykio praėjo daug laiko, kad teismų procesų rezultatai būtų itin netikslūs, o išlaidos labai išaugtų, todėl šis kompromisas buvo ekonomiškai pagrįstas.

7. Teismas nurodė, kad Frankfurto prie Maino antrosios instancijos teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendime nustatyta aplinkybė, jog liudytojui G. Dockevičiui dėl neapdairaus vairavimo atbuline eiga buvo paskirta 60 Eur bauda. Šios aplinkybės G. Dockevičius neneigė, tačiau nesutiko, kad baudos skyrimas reiškia jo kaltę dėl eismo įvykio, nors nutarimo skirti baudą neskundė, taigi sutiko su nustatytu eismo taisyklių pažeidimu ir jam paskirta administracine nuobauda. Tame pačiame sprendime konstatuota, kad liudytojas G. Dockevičius, važiuodamas atbuline eiga, nebuvo ypač atidus; neįrodyta, kad eismo įvykis įvyko tik dėl ieškovo K. Floro kaltės.

8. Teismas nurodė, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos tikslas – užtikrinti, kad būtų atlyginama eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims padaryta žala. Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymą aptariamu atveju būtent atsakovai turėjo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad Vokietijos nacionalinis draudikų

3

biuras nukentėjusiam asmeniui atlygino tokias išlaidas, kurių neapima Vokietijoje galiojančių, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai). Atsakovai įrodymų, pagrindžiančių savo abejones dėl eismo įvykio aplinkybių, kilusios civilinės atsakomybės, žalos dydžio ar galiojusios draudimo apsaugos, nepateikė, kaip ir įrodymų, kad eismo įvykio metu galiojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazės duomenimis, dėl transporto priemonės „Rover 420“, valst. Nr. BDK 586, eismo įvykio dieną nė vienas draudikas nebuvo sudaręs draudimo sutarties (TPVCAPDĮ 28 straipsnis).

9. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinį skundą, 2014 m. spalio 7 d. sprendimu panaikino Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

10. Kolegija nurodė, kad atsakovų pateiktos 2005 m. spalio 22 d. įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 080479528 1.6 punkte nustatyta, jog sutartis nutraukiama 2006 m. gegužės 22 d. (TPVCAPDĮ 9 straipsnis). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazės duomenimis, nustatyta, kad dėl transporto priemonės „Rover 420“, valst. Nr. BDK 586, eismo įvykio dieną (2006 m. liepos 20 d.) nė vienas draudikas nebuvo sudaręs draudimo sutarties. Atsakovai bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad eismo įvykio metu transporto priemonės „Rover 420“, valst. Nr. BDK 586, valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta ne Lietuvoje registruotos draudimo bendrovės.

11. Kolegija nurodė, kad pareiga įrodyti žalos dydį ir priežastinį ryšį tenka regresinį reikalavimą reiškiančiam ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014). Biurų tarybos vidaus nuostatai, priimti Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, pridėtu prie Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimo dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą (2003/564/EB) (toliau – Vidaus nuostatai, Komisijos sprendimas 2003/564), reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams, nėra nustatyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, Biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo.

12. Kolegija nurodė, kad nei Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, nei Vokietijos teismai nenustatė, kad dėl eismo įvykio yra kaltas atsakovas. Frankfurto prie Maino Aukščiausiasis žemės teismas 2012 m. sausio 31 d. sprendimu pasiūlė šalims – Vokietijos nacionaliniam transporto draudikų biurui ir K. Florui – sudaryti taikos sutartį ir tenkinti ieškovo reikalavimą dėl to, kad pirmojoje instancijoje sprendžiant bylą buvo padaryta klaidų, surinkta nepakankamai įrodymų. Kolegija nelaikė atsakovo kaltės įrodymu jam skirtos 60 Eur baudos už neapdairų vairavimą atbuline eiga ir Vokietijos Frankfurto prie Maino antrosios instancijos teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendime paminėtos aplinkybės, kad atsakovas, važiuodamas atbuline eiga, nebuvo pakankamai atidus. 60 Eur bauda už neatidų vairavimą pagal Kelių eismo taisyklių 9 straipsnio 5 pastraipą atsakovui galėjo būti paskirta, jei ieškovas būtų pateikęs įrodymus, t. y. jei ieškovas būtų gavęs jo vaizduojamos eismo įvykio versijos įrodymų. Ieškovas įrodinėjo žalos dydį remdamasis jam pateiktame Vokietijos draudikų biuro reikalavime nurodytais argumentais. Žalos dydis nustatytas Vokietijos draudikų biuro ir K. Floro pasiektu susitarimu, į kurį įtraukta ir K. Floro patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma bei administravimo ir pridėtinės vertės mokesčiai; kitų įrodymų byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas neįrodė, kad tarp patirtos žalos ir atsakovo veiksmų yra priežastinis ryšys, taigi nėra visų civilinės atsakomybės sąlygų.

4

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisniai argumentai

13. Kasaciniu skundu ieškovas prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Netenkinus šio prašymo apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą. Nurodomi šie argumentai:

13.1. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo teigti, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į Vokietijos teisės aktų nuostatas bei jų taikymo praktiką, nepagrįstai konstatavo G. Dockevičiaus atsakomybę, nes net du skirtingų instancijų Vokietijos teismai, atsižvelgdami į Vokietijoje galiojančią teismų praktiką, pasiūlė sudaryti taikos sutartį. Atsakovai, sužinoję apie šio procesinio sprendimo priėmimą, iki šiol jo neskundė, neprašė atnaujinti proceso. Teisėjų kolegija neturėjo pagrindo suabejoti kompetentingo subjekto, veikiančio valstybės vardu, kuris, remdamasis Vokietijos nacionaline teise ir kitų kompetentingų institucijų – Vokietijos teismų, veikiančių valstybės vardu, priimtais sprendimais, nustatė visas transporto priemonės „Rover 420“, valst. Nr. BDK 586, vairuotojo G. Dockevičiaus civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas (2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103) 2 straipsnio a punktas, Komisijos sprendimu 2003/564 patvirtintų Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis).

13.2. Atsakovai, skirtingai nei Lietuvos draudikų biuras, nepateikė teismui savo argumentus pagrindžiančių įrodymų. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateiktą informaciją dėl kaltės bei žalos dydžio nustatymo (tai oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis, ESTT 1990 m. liepos 12 d. sprendimas Foster ir kt., C-188/89, ECLI:EU:C:1990:313), šalių paaiškinimus, nebuvo pagrindo spręsti, kad G. Dockevičiaus civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio nenustatyta.

13.3. Ieškovas nesutinka su kasacinio teismo praktika, į kurią atsižvelgė teisėjų kolegija, dėl Direktyvos 2009/103 ir Komisijos sprendimo 2003/564 nuostatų aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014). Nuo 2004 m. gegužės 1 d. ES teisė yra Lietuvos teisės šaltinis. Teisingumo Teismas, aiškindamas ES teisę, yra nurodęs valstybių narių pareigą tinkamai įgyvendinti direktyvas ir konsultuotis (1979 m. spalio 4 d. sprendimas Prancūzija prieš Jungtinę Karalystę, 141/78, ECLI:EU:C:1979:225), pareigą, derinant nacionalinę teisę, suteikti viršenybę tiesiogiai taikomai ES teisei, taip pat veikti „bendrojo intereso labui“, jeigu Taryba neturi galimybės veikti. Siekdami užtikrinti veiksmingą ir vienodą ES teisės aktų taikymą ir išvengti bet kokių aiškinimo skirtumų, nacionaliniai teismai gali, o tam tikrais atvejais – privalo kreiptis į ESTT, prašydami išaiškinti ES teisę tam, kad, pavyzdžiui, galėtų patikrinti jų nacionalinės teisės aktų atitiktį šiai teisei (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 267 straipsnis).

13.4. Vienas pagrindinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo instituto tikslų – užtikrinti per eismo įvykį nukentėjusio asmens teisę į greitą patirtos žalos atlyginimą, nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje yra apdrausta transporto priemonė, sukėlusi eismo įvykį, ir kur – nukentėjusio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos ar kitoje valstybėje – įvyko žalą sukėlęs eismo įvykis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012). Nukentėjusių asmenų teisei į žalos atlyginimą užtikrinti 1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio

5

rekomendacijos pagrindu buvo sukurta žaliosios kortelės sistema. Tai reglamentuota Direktyvos 2009/103 nuostatomis, kurios yra įgyvendintos TPVCAPDĮ. Taigi būtina atsižvelgti į direktyvos tekstą ir ja siekiamą tikslą, į jos nuostatas aiškinančius ESTT sprendimus (1984 m. balandžio 10 d. sprendimas Von Kolson ir Kamann, bylos Nr. 14/83, ECLI:EU:C:1984:153; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2012; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011).

13.5. Pagal Direktyvos 2009/103 2 straipsnio a punktą direktyva gali būti įgyvendinta tik tokiu atveju, jeigu valstybių narių nacionaliniai draudikų biurai tarpusavyje, koordinuojant Europos Komisijai, pasirašo su direktyva suderintus susitarimus. Nesant tokių susitarimų, taptų neįmanoma įgyvendinti Direktyvos 2009/103 2 a punkto nuostatą, kad kiekvienas nacionalinis draudikų biuras pagal savo valstybės privalomojo draudimo teisės aktus užtikrina žalos sureguliavimą jo teritorijoje įvykus draudžiamajam įvykiui, padarytam transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje, nepriklausomai nuo to, ar ši transporto priemonė yra apdrausta. Europos Komisija pripažino pateiktus žaliosios kortelės sistemos nacionalinių draudikų biurų pasirašytus Vidaus nuostatus, siekiant užtikrinti tinkamą nurodytos direktyvos veikimą, ir paskelbė juos kartu su Komisijos sprendimu 2003/564, nuo kurio įsigaliojimo Vidaus nuostatai tapo ES teisės šaltiniu.

13.6. Ieškovas nesutinka su kasacinio teismo formuojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014). Kasacinis teismas neįvertino esminės aplinkybės, kad Vidaus nuostatai buvo Europos Komisijos pripažinti kaip tinkami įgyvendinti Direktyvos 2009/103 nuostatas; jie paskelbti su Komisijos sprendimu 2003/564, kuris nebuvo skirtas konkrečiam adresatui, pavyzdžiui, vien tik nacionaliniams draudikų biurams, o skirtas valstybėms narėms ir galioja neapibrėžtam asmenų ratui (sprendimo 4 straipsnis). Nesant Vidaus nuostatų nebūtų įmanoma užtikrinti laisvo asmenų judėjimo ES, kuris yra vienas iš pamatinių ES principų, t. y. kiekvienas vairuotojas, vykstantis į kitą ES šalį, turėtų draustis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu atskirai toje šalyje, į kurią įvažiuoja, nes nebūtų sistemos ir teisinių nuostatų, kaip turėtų būti atlyginama žala, kurią sukėlė iš kitos ES valstybės atvykusios transporto priemonės vairuotojas. Taigi, Vidaus nuostatai yra skirti valstybėms narėms ir visų pirma tų šalių vairuotojams, kad jie galėtų be apribojimų vykti iš vienos ES valstybės į kitą. Aiškinant Komisijos sprendimo 2003/564 4 straipsnį dėl sprendimo taikymo, Vidaus nuostatų, kurie, kaip sudėtinė Komisijos sprendimo 2003/564 dalis, yra perkelti į valstybių narių nacionalinius teisės aktus (TPVCAPDĮ), normos turi būti taikomos ne vien tik nacionaliniams draudikų biurams ir jų santykiams, bet ir tretiesiems asmenims.

13.7. Kasacinis teismas, netinkamai įvertinęs Komisijos sprendimo 2003/564 galiojimo asmenims klausimą, padarė neteisingą išvadą dėl subjektų, kuriems taikytini Vidaus nuostatai, todėl neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp Biuro, reiškiančio atgręžtinį reikalavimą dėl eismo įvykio valstybės nacionaliniam draudikų biurui išmokėtos draudimo išmokos, ir atsakingo už eismo įvykį asmens, nepagrįstai susiaurindamas šio ir išplėsdamas Biuro įrodinėjimo naštą. Pagal Vidaus nuostatus nacionaliniai draudikų biurai, turėdami ypatingą statusą ir pagal savo kompetenciją veikdami valstybės vardu, atsižvelgiant į ES ir nacionalinės teisės aktų nuostatas, pagrįstai abipusiškai pripažįsta kito išimtinai kompetentingo biuro, administruojančio eismo įvykio metu padarytą žalą, priimtus sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014). Tačiau, priėmus nurodytas kasacinio teismo nutartis, toks „pripažinimas“ ir Direktyvos 2009/103 bei Komisijos sprendimo 2003/564 įgyvendinimas (net ir jų nuostatas perkėlus į

6

nacionalinę teisę) tapo neįmanomas, nes atsakingų už žalą asmenų nepagrįsti prieštaravimai ir abejonės, net ir esant žalos faktą ir dydį pagrindžiantiems įrodymams, tapo Biuro pareiga abejoti nacionalinių draudikų biurų, atlikusių žalų administravimo procedūras, kompetencija ir reikalauti iš jų teisės aktų nuostatų, jų išaiškinimų ir pan. Pripažįstant Biuro reikalavimą nepagrįstu, kvestionuojama ir Direktyvos 2009/103 2 straipsnio a punkto nuostata, suteikianti eismo įvykio šalies nacionaliniam draudikų biurui mandatą administruoti transporto priemonę, kurios įprastinė buvimo vieta yra kita nei eismo įvykio valstybė, padarytą žalą, taikant eismo įvykio šalyje nusistovėjusią praktiką bei teisės aktus.

13.8. Kiekvienas rūpestingas, atidus ir apdairus asmuo (bonus pater familias principas) suvokia, kad dėl jo valdomos transporto priemonės turi būti sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Nepaisant to, ar yra sudaryta tokia sutartis, į eismo įvykį patekęs asmuo suvokia, kad kiekvienu atveju svarbu išsiaiškinti, kas kaltas dėl šio įvykio, tinkamai užfiksuoti eismo įvykio aplinkybes, žalą bei pateikti reikalavimus pareigą atlyginti žalą turintiems subjektams. Kiekvienas eismo įvykio dalyvis turi teisę aktyviai domėtis ir dalyvauti tiek tiriant eismo įvykį, tiek administruojant žalą, reikšti savo pastabas, prieštaravimus, o nesutinkant su priimtais sprendimais – kreiptis į atitinkamas eismo įvykio šalies institucijas. Aplaidus požiūris, neretai sąmoningai pasyvus elgesys tiek iš karto po eismo įvykio, tiek jį tiriant bei administruojant žalą negali būti pateisinamas ir vertinamas kaip pagrindas nesutikti tiek su eismo įvykio aplinkybėmis, tiek su padarytos žalos dydžiu, įpareigojant Biurą teikti kitos valstybės teisės aktų nuostatas bei jų aiškinimus. Ieškovo nuomone, imperatyviąsias TPVCAPDĮ normas pažeidę asmenys, kuriems Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą, atleidžiami nuo bet kokios įrodinėjimo naštos, nepaisant to, kad šie asmenys gali dalyvauti žalos administravimo procedūrose (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 3 dalis). Vienos pusės parengti ir pateikti įrodymai dėl nuostolių dydžio teisiniu požiūriu yra tinkami ir gali būti nuneigiami kitais įrodymais, o ne atmetami dėl to, kad skolininkas nedalyvavo juos renkant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-730/2002). Siekiant tinkamai išnagrinėti bylą, būtinas papildomas Direktyvos 2009/103 ir kartu su ją įgyvendinančiu Komisijos sprendimu 2003/564 paskelbtų Vidaus nuostatų 3, 5, 10 straipsnių nuostatų turinio aiškinimas.

13.9. Lietuvos draudikų biuras Komisijos sprendimu 2003/564 paskelbtų Vidaus nuostatų pagrindu gauna iš žalą administravusio eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro žalos dydį bei faktą pagrindžiančius įrodymus, pagal eismo įvykio šalies teisės aktus pakankamus reikalaujamai sumai pagrįsti (Vidaus nuostatų 5 straipsnio 4 dalis), ir, reikšdamas atgręžtinį reikalavimą, juos pateikia atsakingam už eismo įvykio metu padarytą žalą asmeniui, t. y. ieškinio reikalavimas pagrindžiamas žalos faktą ir dydį paremiančiais įrodymais. Lietuvos draudikų biuras, tenkindamas eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro reikalavimą, netaiko kitos valstybės teisės aktų, nes jų taikymas pagal kompetenciją yra priskirtas išimtinai kompetentingam eismo įvykio valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Ieškovo pareiga – kompensuoti tokiomis transporto priemonėmis padarytą ir eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro atlygintą žalą (Direktyvos 2009/103 7 konstatuojamoji dalis ir 2 straipsnio a punktas). Priešingu atveju ne tik kiltų Direktyvos 2009/103 ir Komisijos sprendimo 2003/564 prasmingumo klausimas, bet būtų ribojamas Direktyvos 2009/103 tikslo – užtikrinti per eismo įvykį nukentėjusios šalies teisę į greitą patirtos žalos atlyginimą – pasiekimas, kas lemtų netinkamą ES teisės aktų nuostatų įgyvendinimą ir sankcijų taikymą. Taigi, kasacinio teismo išvada, kad Biuro atgręžtinio reikalavimo faktinį pagrindą sudaro užsienio teisės normos, bei reikalavimas pateikti tokių normų turinį, reiškiant atgręžtinį reikalavimą, nepagrįsti. Ieškovo teigimu, TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalies nuostata turėtų būti suprantama taip, kad nukentėjusiam per eismo įvykį asmeniui išmoka mokama pagal tokią atsakingo vairuotojo draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos ES valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai.

7

13.10. Nacionalinis paskutinės instancijos teismas pažeistų ES teisę, jei, esant neaiškumui dėl ES teisės aiškinimo ir galiojimo, nesikreiptų į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Nagrinėjamoje byloje yra pagrindas kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl ES teisės aiškinimo ir dėl to, kad ankstesniuose ESTT sprendimuose nagrinėjamoje byloje aktualus teisinis klausimas nebuvo išspręstas. Be to, ginčijamas klausimas negali būti išspręstas remiantis principu in claris nonfit interpretatio, t. y. kai tinkamas ES teisės pritaikymas yra toks akivaizdus, kad nekyla pagrįstų abejonių dėl to, kaip turėtų būti sprendžiamas kilęs ginčas.

14. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti atsakovams bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodomi šie argumentai:

14.1. Nebuvo jokių institucijų ar teismų sprendimų, kurie suteiktų pagrįstą reikalavimą ieškovui. Frankfurto prie Maino Aukščiausiasis žemės teismas 2012 m. sausio 31 d. sprendimu pasiūlė šalims – Vokietijos nacionaliniam transporto draudikų biurui ir K. Florui – sudaryti taikos sutartį. Šioje byloje nebuvo konstatuota atsakovų kaltė. Pats ieškovas turėjo pareigą domėtis Vokietijos teismuose vykstančiu procesu ir įsitraukti į bylos nagrinėjimą ar prašyti ją atnaujinti, kai sužinojo išvadas, kad sprendžiant bylą buvo padaryta klaidų dėl nepakankamai surinktų įrodymų ir pan.

14.2. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras savo iniciatyva sudarė taikos sutartį su ieškovu K. Floru, nors G. Dockevičiaus kaltė Vokietijos teismų nagrinėtoje byloje nebuvo nustatyta ir įrodyta, todėl ieškovas, sumokėjęs Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui, turi prisiimti riziką ir atsakomybę dėl to, kad jo atgręžtiniai reikalavimai nepagrįsti, t. y. nėra pakankamai duomenų atsakovo G. Dockevičiaus atsakomybei konstatuoti. Atsakovai nesiėmė jokių priemonių, kad apskųstų Vokietijos teismo sprendimą ar prašytų atnaujinti procesą, nes Frankfurto prie Maino Aukščiausiojo žemės teismo 2012 m. sausio 31 d. sprendimas jiems nesukėlė neigiamų pasekmių. Be to, atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja, todėl neturi galimybės išdėstyti savo poziciją dėl valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktų taikymo; savo poziciją pateikia nagrinėjant ginčą teisme, kuriame Lietuvos draudikų biuras siekia išieškoti kitam nacionaliniam draudikų biurui pagal Vidaus nuostatus atlygintą žalą, jiems reiškiami reikalavimai turi būti pagrįsti, įrodyti ir įvertinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014).

14.3. Teisė į teisminę gynybą, garantuota tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis), turi būti užtikrinta ne tik ieškovui, bet ir atsakovui, suteikiant jam efektyvią galimybę gintis nuo pareikšto reikalavimo. Teisė į teismą yra esminė asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija. Teisėjų kolegija turėjo pareigą įvertinti, ar pakanka byloje pateiktų įrodymų, kad būtų galima konstatuoti atsakovų civilinę atsakomybę; tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Aiškinimas, kad nacionalinis teismas negali vertinti ieškovo pateikiamų reikalavimų pagrįstumo ir turi juos tenkinti atsižvelgdamas vien į faktą, kad ieškovas automatiškai atlygino visas mokėtinas sumas, kurių pareikalavo kitos valstybės draudikas, neatitinka teisinės valstybės principų, tai reiškia, kad teismas negali vykdyti teisingumo (Konstitucijos 109 straipsnis; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas) ir turi formaliai priimti sprendimus. Tai neabejotinai pažeistų Konvencijos 6 straipsnį. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Vokietijos teismai nenustatė atsakovo kaltės, o ieškovas neįrodė, kad tarp atsakovo veiksmų ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys, taigi byloje esančių įrodymų visuma neleidžia manyti, kad dėl eismo įvykio kaltas atsakovas G. Dockevičius. Atsakovai teikė

8

byloje įrodymus (CPK 178 straipsnis), be to, bendroji įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009). Pagal kasacinio teismo praktiką kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika tokiose bylose sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; kt.). Taigi įrodinėjimo našta tenka ieškovui.

14.4. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimu dėl Direktyvos 2009/103 nuostatų taikymo tiek, kiek buvo būtina, t. y. kiek jos susijusios su pareiga įrodinėti ir įrodymų pakankamumo klausimu; tai atitinka Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo išaiškinimus. Vienas pagrindinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo instituto tikslų – užtikrinti per eismo įvykį nukentėjusio asmens teisę į greitą patirtos žalos atlyginimą, nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje yra apdrausta transporto priemonė, sukėlusi eismo įvykį, ir kur – nukentėjusio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos ar kitoje valstybėje – įvyko žalą sukėlęs eismo įvykis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012). Tačiau kartu pažymėtina, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo instituto tikslai negali būti viršesni už Konvencijos ir Konstitucijos asmeniui garantuojamą teisę į teisingą teismą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 49684/99). Asmuo turi teisę gintis nuo nacionalinio draudiko pareikštų reikalavimų teisme, o pastarasis turi pareigą ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus bei motyvuoti savo sprendimą. Atsakovų nuomone, pusiausvyra tarp transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo instituto tikslų ir žmogaus teisių užtikrinama kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014).

14.5. Apie tai, kad Vidaus nuostatai netaikomi tretiesiems asmenims, yra pasisakęs kasacinis teismas. Būtent toks aiškinimas atitinka 1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio rekomendacijos tikslus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje detalizuota, kas koordinuoja draudikų biurų veiklą, kas ir kokie dokumentai nustato bendradarbiavimo sąlygas, kokia yra nacionalinių draudikų biurų Vidaus nuostatų paskirtis ir kokius kieno santykius jie reguliuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014).

14.6. Dėl Komisijos sprendimo 2003/564, kuriuo buvo patvirtinti Vidaus nuostatai (4 straipsnis), atsakovai nurodo, kad jo nuostatų aiškinimas priklauso kasacinio teismo kompetencijai (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 4 dalis), kurio pagrindinė paskirtis per kasacinėse nutartyse suformuotus precedentus užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje.

14.7. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad faktinę aplinkybę, jog išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos atsižvelgiant į tos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, kaip ieškinio faktinį pagrindą, turi įrodyti ieškovas. Vidaus nuostatų 1 straipsnyje nurodyta, kad šių vidaus nuostatų tikslas – reglamentuoti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius. Atsakovų nuomone, Lietuvos draudikų biuras turi bendradarbiauti su užsienio valstybės draudikų biuru taip, kad reikšdamas reikalavimus galėtų juos pagrįsti, o ne tik remtis tuo,

9

jog biurai abipusiškai pripažįsta vienas kito sprendimus, todėl į jų pagrįstumą nesigilinama. Teismas netaiko užsienio teisės, o vertina, ar pateiktų įrodymų, pagrindžiančių eismo įvykį ir užsienio valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinį, jų taikymo praktiką, pakanka tam, kad būtų galima konstatuoti žalą padariusio asmens, kuris nebuvo sudaręs draudimo sutarties, civilinę atsakomybę.

14.8. Atsakovų teigimu, į eismo įvykį patekęs asmuo domisi įvykiu tiek, kiek tai su juo susiję; jeigu įvykio vietos valstybėje asmens kaltė nenustatoma ir dėl jo nėra priimami jokie sprendimai, tai jis ir neprivalo aktyviai domėtis įvykio eiga (ypač kai asmuo mano esąs nekaltas). Atsakovų atsakomybė Vokietijoje nebuvo nustatoma ir konstatuota, o atsakovai net nemanė, jog gali būti kalti dėl kilusio eismo įvykio. Be to, pretenzijos jiems nebuvo reiškiamos. Tinkamai užfiksuoti eismo įvykio aplinkybes privalo įvykio vietos pareigūnai ar kitos kompetentingos institucijos, o pateikti reikalavimus pareigą atlyginti žalą turintiems subjektams turi draudikas. Taigi Lietuvos draudikų biuras, o ne atsakovai turi domėtis įvykiu ir surinkti įrodymus, nes jam tenka pareiga atlyginti žalą ir išmokėtos sumos reikalauti nacionaliniame teisme. Lietuvos draudikų biuras, mokėdamas išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, turi būti įsitikinęs, kad mokant išmoką taikomi kitos valstybės teisės aktai ir kad pagal tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus egzistavo pareiga sumokėti draudimo išmoką. Atsakingas už žalos padarymą asmuo, norintis, bet neprivalantis dalyvauti sprendžiant žalos administravimo ir atlyginimo klausimus, privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos apie žalos padarymą raštu pranešti Biurui (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 3 dalis).

14.9. Pareiga kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo nėra absoliuti. Atsisakymą kreiptis dėl ES teisės nuostatų išaiškinimo teismai visada gali pagrįsti acte clair doktrina, t. y. kai tinkamas ES teisės pritaikymas yra toks akivaizdus, kad nekyla pagrįstų abejonių dėl to, kaip turėtų būti sprendžiamas kilęs ginčas, kas taikytina nagrinėjamu atveju remiantis kasacinio teismo suformuota praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014).

IV. Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir šio teismo priimto prejudicinio sprendimo esmė

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. spalio 23 d. nutartimi sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą ir nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

15.1. Ar Direktyvos 2009/103 2 straipsnis, 10 straipsnio 1, 4 dalys, 24 straipsnio 2 dalis, Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis, 5 straipsnio 1, 4 dalys, 6 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis (kartu ar atskirai, bet šiomis nuostatomis neapsiribojant) turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad kai:

15.1.1. eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras (nagrinėjamos bylos atveju – Vokietijos) atlygina žalą asmeniui, nukentėjusiam per eismo įvykį, šio biuro buveinės vietos valstybėje narėje, dėl to, kad už šią žalą atsakingas kitos valstybės narės pilietis nebuvo apdraudęs savo civilinės atsakomybės,

15.1.2. dėl šio atlyginimo eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras perima nukentėjusio asmens teises ir eismo įvykio kaltininko kilmės nacionaliniam draudikų biurui pareiškia reikalavimą atlyginti patirtas žalos sureguliavimo išlaidas,

10

15.1.3. kaltininko kilmės nacionalinis draudikų biuras, neatlikęs savarankiško tyrimo ar neužklausęs papildomos informacijos, patenkina eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro prašymą,

15.1.4. kaltininko kilmės nacionalinis draudikų biuras atsakovams (kaltininkui ir transporto priemonės savininkui) pareiškia ieškinį teisme atlyginti jo patirtas išlaidas,

šiame teismo procese ieškovas (kaltininko kilmės nacionalinis draudikų biuras) savo reikalavimą atsakovams (kaltininkui ir transporto priemonės savininkui) gali grįsti tik lėšų apmokėjimo eismo įvykio valstybės nacionaliniam draudikų biurui aplinkybe ir jam (ieškovui) nekyla pareiga įrodinėti atsakovo – kaltininko civilinės atsakomybės sąlygų (šio kaltės, neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir žalos dydžio) bei tinkamo užsienio teisės taikymo atlyginant žalą nukentėjusiajam?

15.2. Ar Direktyvos 2009/103 24 straipsnio 1 dalies 5 pastraipos c papunktis ir Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1, 4 dalys (kartu ar atskirai, bet šiomis nuostatomis neapsiribojant) turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras prieš galutinį sprendimą atlyginti žalą nukentėjusiajam privalo aiškiai ir suprantamai (įskaitant duomenų pateikimo kalbą) informuoti kaltininką ir transporto priemonės savininką (kai šie nesutampa) apie pradėtą žalos administravimo procesą ir jo eigą bei suteikti jiems pakankamai laiko tam, jog šie galėtų pateikti savo pastabas ar prieštaravimus dėl priimsimo sprendimo atlyginti žalą ir (ar) žalos dydžio?;

15.3. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas (t. y. atsakovai (kaltininkas ir transporto priemonės savininkas) iš ieškovo (kaltininko kilmės nacionalinis draudikų biuras) galėtų reikalauti įrodyti ar jam kelti bet kokius kitus prieštaravimus ar abejones dėl, be kita ko, eismo įvykio aplinkybių, kaltininko civilinės atsakomybės teisinio reguliavimo taikymo, žalos dydžio ir jo apskaičiavimo), ar Direktyvos 2009/103 2 straipsnis, 10 straipsnio 1 dalis, 24 straipsnio 2 dalis ir Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalies 2 pastraipa (kartu ar atskirai, bet šiomis nuostatomis neapsiribojant) turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad nepriklausomai nuo to, kad kaltininko kilmės nacionalinis draudikų biuras prieš galutinį sprendimą eismo įvykio valstybės nacionaliniam draudikų biurui nepateikė prašymo informuoti apie eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimą ir žalos sureguliavimą, bet kokiu atveju eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras pagal vėlesnį kaltininko kilmės nacionalinio draudikų biuro prašymą privalo pateikti šiuos duomenis bei bet kokią kitą informaciją, reikalingą pagrįsti [regresinį] reikalavimą atsakovams (kaltininkui ir transporto priemonės savininkui)?;

15.4. Jei atsakymas į antrąjį klausimą būtų teigiamas (t. y. eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras privalo kaltininką bei transporto priemonės savininką informuoti apie žalos sureguliavimo procesą ir suteikti jiems galimybę pateikti prieštaravimus dėl kaltės ar žalos dydžio), kokie padariniai kyla dėl to, kad eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras neįvykdė informavimo pareigos:

15.4.1. kaltininko kilmės nacionalinio draudikų biuro prievolei patenkinti eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro prašymą atlyginti pastarojo patirtas išlaidas;

15.4.2. kaltininko ir transporto priemonės savininko prievolei atlyginti kaltininko kilmės nacionalinio draudikų biuro patirtas išlaidas?

15.5. Ar Vidaus nuostatų 5 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnis turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad nukentėjusiajam eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro atlyginta suma laikytina kaip jo paties prisiimta ir nekompensuotina rizika (nebent šią riziką prisiima kaltininko kilmės nacionalinis draudikų biuras), bet ne kaip kito eismo įvykyje dalyvavusio

11

asmens piniginė prievolė, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes a fortiori (pirmiausia):

15.5.1. žalos atlyginimo įstaiga (eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras) nukentėjusiojo pretenziją atlyginti žalą iš pradžių atmeta;

15.5.2. dėl to nukentėjęs asmuo paduoda ieškinį teisme dėl žalos atlyginimo;

15.5.3. šis ieškinys prieš eismo įvykio valstybės nacionalinį draudikų biurą žemesnės instancijos teismuose atmetamas kaip nepagrįstas ir neįrodytas;

15.5.4. taikus susitarimas tarp nukentėjusiojo ir eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pasiekiamas tik aukštesnės instancijos teisme, kai šis šalims nurodo, kad jei jos atsisakys taikiai susitarti, byla bus grąžinta nagrinėti iš naujo;

15.5.5. eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras sprendimą sudaryti taikų susitarimą iš esmės grindžia siekiu išvengti papildomų proceso išlaidų dėl užsitęsusio bylinėjimosi;

15.5.6. šiame procese nė vienas teismas nenustatė atsakovo, dalyvavusio eismo įvykyje, atsakomybės (kaltės)?

16. Teisingumo Teismas 2017 m. birželio 15 d. priėmė prejudicinį sprendimą, kuriame nurodė, kad:

16.1. Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti prejudicinio sprendimo dėl tų prašymą priimti tokį sprendimą pateikusio teismo pateiktų klausimų, kurie susiję su Biurų tarybos vidaus nuostatų, priimtų Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, – šis susitarimas pridėtas prie 2003 m. liepos 28 d. Europos Komisijos sprendimo dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, – aiškinimu.

16.2. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo netaikoma pagrindinei bylai ratione temporis.

16.3. 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo, iš dalies pakeista 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, 1983 m. gruodžio 30 d. Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeista Direktyva 2005/14, ir 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB, netaikomos šiai bylai ratione materiae.

16.4. Nurodytai bylai taip pat netaikomas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis, nes nėra įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį.

16.5. Todėl pirmiau nurodytos direktyvos ir Chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad nagrinėjamu atveju jiems neprieštarauja pasekmės, kylančios iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisprudencijos, pagal kurią reiškiant regresinį ieškinį pareiga įrodyti visus atsakovų pagrindinėje byloje civilinės atsakomybės už 2006 m. liepos 20 d. eismo įvykį elementus iš esmės tenka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui.

12

V. Šalių pateikti teisiniai argumentai dėl prejudicinio sprendimo

17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartimi atnaujino civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo.

18. Atsakovai pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus dėl Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo:

18.1. Prejudicinis sprendimas patvirtina, kad kasacinis skundas yra nepagrįstas, nes yra grindžiamas tuo, kad teismas nepagrįstai netaikė Direktyvos 2009/103 ir Komisijos sprendimo 2003/564 nuostatų. Bylai taip pat netaikomas Chartijos 47 straipsnis, nes nėra įgyvendinama ES teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Prejudicinis sprendimas iš esmės reiškia, kad nagrinėjamu atveju ES teisės aktai neprieštarauja pasekmėms, kylančioms iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos, pagal kurią reiškiant regresinį ieškinį pareiga įrodyti visus atsakovų pagrindinėje byloje civilinės atsakomybės už eismo įvykį elementus iš esmės tenka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui.

18.2. Teisingumo Teismo sprendimas ir Generalinio advokato išvada iš esmės atitinka kasacinio teismo ir atsakovų poziciją, kad ieškovas neturi teisės reikalauti iš atsakovų atlyginti žalą, neįrodęs jų civilinės atsakomybės sąlygų, remdamasis tik Vokietijos nacionalinio draudikų biuro nurodyta tariama žalos suma.

18.3. Tinkamas galimo teismo įvykio kaltininko informavimas apie eismo įvykio tyrimą ir žalos administravimą yra būtinas, nes būtent šiam asmeniui galiausiai kyla pareiga atlyginti nukentėjusio asmens patirtus nuostolius, draudikų biurams atliekant tik tarpininkavimą žalos administravimo procese.

18.4. Atsakovai iš esmės kartoja kitus atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytus motyvus, kurie daugiau nenurodytini.

19. Ieškovas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus dėl Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo:

19.1. Teisingumo Teismas konstatavo, kad nacionalinių draudikų biurų Vidaus nuostatai nelaikytini ES institucijų priimtu teisės aktu ir ESTT neturi jurisdikcijos juos aiškinti.

19.2. Reikalavimas taikyti Vidaus nuostatus įtvirtintas TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje. Tai praplėtė ir atsakingų už eismo įvykį asmenų teises, ginantis nuo Biuro jiems reiškiamų reikalavimų (pvz., Vidaus nuostatų 5 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į įstatymų leidėjo valią kasacinis teismas pagrįstai yra pripažinęs išimtinę eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro kompetenciją, apimančią ir užsienio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatų aiškinimą, administruojant žalas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Išimtinė eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro kompetencija administruojant žalas yra konstatuota ir ESTT praktikoje (1984 m. birželio 21 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-l 16/83; 1977 m. birželio 9 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-90/76).

19.3. Ieškovas nevengė CK įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami jo reikalavimai. Esminis klausimas – ar Biuras turi teikti įrodymus, pagrindžiančius užsienio valstybės teisės, kurios taikymas yra išimtinė užsienio valstybės nacionalinio draudikų biuro kompetencija, turinį, nesantį žalos administravimo bylos medžiagos dalimi. Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose taikyti, aiškinti ir nustatyti užsienio teisės turinį įpareigotas teismas ex officio (pagal pareigas). Informacija apie

13

užsienio valstybės teisės turinį turi būti oficiali, t. y. gauta Europos konvencijoje dėl informacijos apie užsienio teisę nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-415/2017; 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163-916/2017).

19.4. Atsižvelgiant į tai, kad abu vairuotojai buvo nubausti už eismo įvykio sukėlimą, galima teigti, jog civilinė atsakomybė kilo abiem eismo įvykio dalyviams. Tai pažymėta ir prejudiciniame sprendime (17 punktas). Kasacinio teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartyje abejojama ne dėl pagrindinės atlygintos žalos (4095 Eur), o dėl Vokietijos nacionalinio draudikų biuro patirtų bylinėjimosi išlaidų (3643,71 Eur) atlyginimo. Tokią abejonę pašalina tai, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras veikė išimtinai atsakovų interesais, iš pradžių atsisakydamas mokėti draudimo išmoką, o vėliau – dėdamas visas pastangas kiek įmanoma ekonomiškiau sureguliuoti žalą, t. y. vietoj reikalautų 15 105,54 Eur buvo išmokėta tik 4095 Eur draudimo išmoka. Taigi Vokietijos nacionalinio draudikų biuro išlaidos, patirtos veikiant atsakovų interesais, neturėtų būti neatlygintos remiantis vieninteliu argumentu, kad atsakovai nebuvo įtraukti dalyvauti Vokietijoje vykusiame teismo procese.

19.5. Teismui yra pateiktas Vokietijos nacionalinio draudikų biuro paaiškinimas, kad tolesnis bylos nagrinėjimas, nesudarant taikaus susitarimo ir įtraukiant į bylą G. Dockevičių, būtų lėmęs daug didesnes proceso išlaidas. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, veikdamas valstybės vardu ir atsižvelgdamas į Vokietijos teisės aktų nuostatas, veikė ekonomiškai, siekdamas kiek įmanoma mažesnio atsakovų interesų pažeidimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Vidaus nuostatų teisinio statuso, juose įtvirtintų taisyklių galiojimo tretiesiems asmenims ir jais nacionaliniams draudikų biurams nustatytų teisių ir pareigų

20. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas ir jame pateikti išaiškinimai yra privalomi nacionaliniam teismui toje byloje, kurioje kreiptasi dėl prejudicinio sprendimo (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1978 m. kovo 28 d. sprendimą byloje Robert Bosch GmbH prieš Hauptzollamt Hildesheim, C-135/77).

21. Teisingumo Teismas prejudiciniame sprendime nurodė, kad Vidaus nuostatai nelaikytini ES teisės aktu. Vidaus nuostatus parengė ir priėmė privatinės teisės subjektai, nedalyvaujant jokiai ES institucijai ir įstaigai. Kaip neturinčias reikšmės Vidaus nuostatų teisiniam statusui teismas pripažino tokias aplinkybes: pirma, draudikų biurų tarpusavio susitarimas buvo numatytas kaip 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo (vėliau konsoliduotos Direktyva 2009/103) įgyvendinimo sąlyga; antra, kad motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės direktyvų taikymo terminą lėmė draudikų biurų susitarimo taikymo terminas; trečia, kad Europos Komisija rekomendacijoje ir vėliau priimtuose sprendimuose konstatavo Vidaus nuostatų atitiktį nurodytų direktyvų reikalavimams; ir ketvirta, kad Vidaus nuostatai buvo pridėti prie Komisijos sprendimų ir kartu su jais paskelbti ES oficialiajame leidinyje.

14

22. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Europos Sąjungos motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo direktyvas ir žaliosios kortelės sistemą yra nustatytos skirtingos žalos administravimo institucijos (nors faktiškai jos gali ir sutapti). Nors ES draudikų biurai sutiko laikytis Vidaus nuostatų, ir tai buvo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo direktyvų įsigaliojimo sąlyga, šie nuostatai laikytini ne ES teisės šaltiniu, o žaliosios kortelės sistemos dalimi.

23. Atsižvelgdama į 20–22 punktus, išplėstinė teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta kasacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad Vidaus nuostatai yra ES teisės šaltinis ir kad jų teisinė galia, nuostatos bei taikymo apimtis turėtų būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2009/103 nuostatas bei tikslus ir į tai, kad Komisijos sprendimas 2003/564 skirtas valstybėms narėms.

24. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Vidaus nuostatais iš esmės sukuriama žaliosios kortelės sistema ir užtikrinamas jos veikimas. 1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio rekomendacijoje pasiūlyta Vyriausybėms sudaryti sąlygas draudikams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl kitos šalies teritorijoje padarytos žalos atlyginimo. Šios rekomendacijos pagrindu įkurta žaliosios kortelės sistema, kurios nariai – nacionaliniai draudikų biurai, tarpusavyje bendradarbiaujantys žalos administravimo ir atlyginimo klausimais, o nacionalinių draudikų biurų veiklą koordinuoja nacionalinių draudikų biurų įkurta Biurų taryba. Vidaus nuostatus priėmė Biurų tarybos Generalinė asamblėja, jai priskirta ir išimtinė šių nuostatų keitimo kompetencija (Vidaus nuostatų 6 konstatuojamoji dalis, 18 straipsnio 1 dalis).

25. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad iš esmės egzistuoja dvi tarpvalstybinį elementą turinčios sistemos, reguliuojančios kai kuriuos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo aspektus. Taigi nacionalinis teismas kiekvienoje konkrečioje byloje turi įvertinti, pagal kurią iš sistemų yra reiškiamas (atgręžtinis) reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir kurių teisės aktų – ES motorinių transporto priemonių direktyvas įgyvendinančios nacionalinės teisės ar žaliosios kortelės sistemos – nuostatos yra aktualios byloje.

26. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje aišku, kad Lietuvos draudikų biuras regresinį reikalavimą atsakovams reiškia vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančiais teisės aktais. Tokią išvadą patvirtina nuosekli paties ieškovo procesiniuose dokumentuose palaikoma pozicija, taip pat Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime nurodyta aplinkybė, kad Vokietijoje funkcija išmokėti draudimo išmoką pagal žaliosios kortelės sistemą ir pagal ES motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo direktyvas priskirta skirtingoms institucijoms. Vokietijos draudikų biuras yra institucija, veikianti pagal žaliosios kortelės sistemą (prejudicinio sprendimo 42 punktas).

27. Siekiant išsiaiškinti Vidaus nuostatų taikymo sritį, jais nustatomas teises ir pareigas bei asmenis, kuriems tokios teisės ir pareigos nustatytos, toliau analizuojamos Vidaus nuostatų normos ir su Vidaus nuostatais susiję nacionaliniai teisės aktai.

28. Vidaus nuostatų tikslas yra reglamentuoti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius (Vidaus nuostatų 1 straipsnis). Pagal Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalį, kai eismo įvykio vietos draudikų biurui pranešama apie eismo įvykį, į kurį pateko kitos valstybės transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes. Neapdraustos transporto priemonės atveju apie tokį eismo įvykį jis praneša transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui, tačiau negali būti kaltinamas dėl šių veiksmų neatlikimo. Visas žalas eismo įvykio vietos draudikų biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir (neapdraustos transporto priemonės atveju) transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais. Eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus

15

reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Vidaus nuostatų 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad eismo įvykio vietos draudikų biuras turi teisę sureguliuoti žalą draugiškai arba sutikti, kad dėl to vyktų bet koks neteisminis ar teisminis procesas, po kurio būtų atlyginta žala. Pagal Vidaus nuostatų 6 straipsnio 1 dalį, kiekvienas biuras garantuoja, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių 5 straipsnyje nustatyta tvarka gali pareikalauti autoavarijos šalies biuras. Eismo įvykio vietos draudikų biuras gali reikalauti atlyginti: nukentėjusių asmenų žalai atlyginti pagal draugišką susitarimą ar teismo sprendimą sumokėtas sumas; kviestinėms tarnyboms už kiekvieno reikalavimo atlyginti žalą administravimą ir sureguliavimą sumokėtas sumas bei visas specialias su teismo ieškiniu susijusias išlaidas, kurias panašiomis aplinkybėmis būtų turėjęs patirti ir autoavarijos šalyje įsisteigęs draudikas; visoms kitoms išlaidoms padengti skirtą administravimo mokestį, apskaičiuotą vadovaujantis biurų tarybos patvirtintomis taisyklėmis (Vidaus nuostatų 5 straipsnis).

29. Taigi, vadovaujantis Vidaus nuostatais, eismo įvykio vietos draudikų biuras gali reikalauti atlyginti tiek sumas, susijusias su eismo įvykio metu padaryta žala, tiek su administravimo procesu, tiek teisminio ar neteisminio proceso metu patirtas išlaidas, o transporto priemonės registracijos vietos draudikų biuras turi pareigą šias sumas atlyginti. Net ir atlyginus žalą taikaus proceso atveju, eismo įvykio vietos draudikų biuras išlaiko visas garantijas dėl nukentėjusiesiems išmokėtų sumų susigrąžinimo, o transporto priemonės registracijos vietos draudikų biuras išlaiko pareigas, susijusias su išmokėtų sumų atlyginimu.

30. Atsižvelgiant į 28–29 punktus, visos bylai reikšmingos Vidaus nuostatų taisyklės yra susijusios išimtinai su santykių tarp pačių draudikų biurų reguliavimu – būtent jiems Vidaus nuostatais nustatomos tam tikros teisės ir pareigos administruojant žalą dėl transporto priemone, kurios registracijos vieta yra kitoje žaliosios kortelės valstybėje nei eismo įvykio vieta, padarytos žalos, nustatoma tokios žalos administravimo procedūra.

31. Tai, kad Vidaus nuostatai skirti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams reguliuoti, įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 2 straipsnio 13 dalyje, kur nurodyta, kad Vidaus nuostatai yra „Biurų tarybos patvirtintos nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykių taisyklės“. TPVCAPDĮ nustatyta, kad Lietuvos draudikų biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta kitoje ES valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kai Lietuvos draudikų biuras pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą sumoka išmoką dėl kitoje šalyje padarytos ir administruotos žalos, jis turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šios TPVCAPDĮ nuostatos turi būti vertinamos ne atskirai, o kartu su kitomis įstatymo nuostatomis, ypač šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad Lietuvos draudikų biuras moka išmoką tuomet, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Sistemiškai vertinant nurodytas TPVCAPDĮ nuostatas galimybė Lietuvos draudikų biurui susigrąžinti sumokėtas sumas yra įtvirtinta tuo atveju, jei nustatoma neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio metu trečiajam asmeniui padarytos žalos.

32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, viena vertus, Vidaus nuostatais Lietuvos draudikų biurui, veikiant tarpusavio pasitikėjimo principu, nustatyta pareiga atlyginti eismo įvykio vietos draudikų biurui šio eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota, tačiau neapdrausta transporto priemone padarytos žalos, kita vertus, TPVCAPDĮ teisė šias sumas susigrąžinti iš transporto priemonės valdytojo nustatyta tik esant jo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio.

33. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad:

16

33.1. Vidaus nuostatai yra dokumentas, skirtas nacionalinių draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimui, kuris saisto nacionalinius draudikų biurus, o kitų asmenų teisės ar pareigos juose neįtvirtintos ir biurų santykių su tokiais asmenimis nereguliuoja, todėl Vidaus nuostatų taikymas negali būti išplėstas tretiesiems (galimai už eismo įvykį atsakingiems) asmenims;

33.2. Lietuvos draudikų biurui Vidaus nuostatais nustatyta pareiga kompensuoti eismo įvykio valstybės draudikų biuro nukentėjusiems asmenims atlygintas sumas ir su žalos dėl eismo įvykio administravimu susijusias išlaidas, inter alia (be kita ko), ir išlaidas, susijusias su teismo procesais;

33.3. TPVCAPDĮ nustatyta galimybė Lietuvos draudikų biurui susigrąžinti 33.2 punkte nurodytas sumas iš atsakingo už žalos padarymą asmens arba asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti transporto priemonę, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarytos žalos.

Dėl galimai už eismo įvykį atsakingo asmens teisės į teisminę gynybą

34. Atsižvelgiant į Vidaus nuostatuose pateiktas taisykles, eismo įvykiui įvykus kitoje valstybėje narėje už visą žalos administravimo procedūrą yra atsakingas eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuras, kuris neapdraustos transporto priemonės atveju apie bet kokį eismo įvykį turėtų pranešti transporto priemonės buveinės draudikų biurui (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalis). Žala gali būti administruojama tiek inicijuojant teismo procesą (ginčo būdu), tiek ir taikiai. Nei Vidaus nuostatuose, nei TPVCAPDĮ nėra nustatyta eismo įvykio vietos draudikų biuro ar Lietuvos draudikų biuro pareiga informuoti eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytoją apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstančią žalos administravimo procedūrą.

35. Taigi gali susiklostyti situacija, kai valdytojas nemano esąs atsakingas dėl eismo įvykio, o apie įvykusią žalos administravimo procedūrą ir jos metu tretiesiems asmenims sumokėtas sumas sužino tik Lietuvos draudikų biurui pareiškus regresinį ieškinį. Atsakovų teigimu, būtent tokia situacija ir susiklostė nagrinėjamoje byloje, kai transporto priemonės valdytojas G. Dockevičius apie savo civilinę atsakomybę dėl 2006 m. Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos sužinojo tik 2011 m. Lietuvos draudikų biurui nagrinėjamoje byloje pareiškus atgręžtinį reikalavimą. Atsakovai nebuvo informuoti apie Vokietijoje vykusį žalos sureguliavimo procesą, jame nedalyvavo ir neturėjo galimybės išdėstyti savo poziciją.

36. Asmens teisė kreiptis į teismą yra įtvirtinta tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija), tiek Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, tiek CPK 5 straipsnio 1 dalyje.

37. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis garantuoja kiekvienam asmeniui teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, susijusiu su jo civilinėmis teisėmis ar pareigomis (žr., pvz., 2014 m. birželio 12 d. sprendimo byloje Berger-Krall ir kiti prieš Slovėniją, peticijos Nr. 14717/04, par. 321; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimo byloje Bellet prieš Prancūziją, peticijos Nr. 23805/94, par. 36). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad nacionalinėje teisėje įtvirtintas teismo ,,prieinamumo“ laipsnis turi būti pakankamas asmens teisei kreiptis į teismą garantuoti, atsižvelgiant į teisės viršenybės principą demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo byloje Fălie prieš Rumuniją, peticijos Nr. 23257/04, par. 21; 1985 m. gegužės 28 d. sprendimo byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 8225/78, par. 57). Teisės kreiptis į teismą efektyvumui užtikrinti būtina, kad asmuo turėtų aiškią, praktinę galimybę ginčyti veiksmą (aktą), apribojantį jo teises (žr. cituotą Bellet prieš Prancūziją, par. 36).

17

38. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat pažymėta, kad asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir galimi tam tikri šios teisės apribojimai (žr. 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 4451/70), tačiau teisės kreiptis į teismą apribojimai negali suvaržyti ar „susilpninti“ asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Teisės kreiptis į teismą apribojimai bus suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, tik jeigu jie atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr. 1998 m. liepos 29 d. sprendimą byloje Guérin prieš Prancūziją, peticijos Nr. 25201/94, par. 37).

39. Konstitucijoje nurodyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą (30 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepaisant to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimus); asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2011 m. gegužės 11 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą, inter alia, tinkamą teismo procesą (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. liepos 9 d. nutarimą).

40. Teisė kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, įtvirtinta ir CPK 5 straipsnyje. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad asmuo, kuris kreipėsi į teismą, turi pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog teismas, konstatavęs jo reikalavimų pagrįstumą, priims tokį sprendimą, kuriuo ginčas bus išspręstas iš esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2016).

41. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta 36–40 punktuose, asmenims tiek tarptautiniais, tiek ir nacionaliniais teisės aktais garantuojama teisė į teisminę gynybą, kuri negali būti neproporcingai apribota ar paneigta.

42. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju atsakovų teisė į teisminę gynybą gali būti įgyvendinta tik suteikiant jiems realią galimybę efektyviai užginčyti tariamą savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio. Tokio pobūdžio bylose, kai sprendžiama dėl neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės dėl eismo įvykio ir tokio įvykio metu nukentėjusiems asmenims padarytos žalos atlyginimo, galimybė asmenims pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą gali būti suteikta eismo įvykio vietos valstybės teisme arba, kai tokia galimybė nėra suteikiama ar teismo procesas eismo įvykio vietos valstybėje nevyksta, turi būti sukurtos sąlygos pateikti savo paaiškinimus teisme, nagrinėjančiame regresinio reikalavimo bylą. Kitaip tariant, asmens teisė į teisminę gynybą turėtų būti užtikrinta arba eismo įvykio vietos teisme arba teisme, kuriame reiškiamas atgręžtinis reikalavimas.

43. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad asmens galimybė dalyvauti teismo procese ir tinkamai pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą pirmiausiai yra susijusi su tinkamu asmens informavimu apie vykstantį teisminį procesą bei realių galimybių pasirengti teismo posėdžiui ir išdėstyti jame savo poziciją sudarymu. Tokio pobūdžio bylose kaip ši, siekiant, kad galimai už eismo įvykį atsakingi asmenys pasinaudotų savo teise į teisminę gynybą įvykio vietos valstybėje vykstančiame teismo procese, jie turėtų būti tinkamai apie tokį procesą informuoti ir jiems turėtų būti sudarytos realios galimybės dalyvauti eismo įvykio vietos valstybės teisminiame procese ir jame ginti savo teises ir interesus. Tais atvejais, kai galimai už eismo įvykį atsakingas asmuo nebuvo informuotas apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstantį procesą arba jam nebuvo sudarytos galimybės jame dalyvauti (pavyzdžiui, nebuvo suteikta pakankamai laiko pasirengti teismo procesui ir jame dalyvauti, kt.), vienintelė tokio asmens galimybė įgyvendinti

18

savo teisę į teisminę gynybą yra Lietuvos teismams nagrinėjant regresinį ieškinį. Ir priešingai, kai asmuo buvo tinkamai informuotas apie eismo įvykio valstybėje vykstantį teisminį procesą, bet, nesant svarbių priežasčių, jame nedalyvavo ir savo paaiškinimų bei atsikirtimų neteikė, tokią situaciją bylą dėl regresinio reikalavimo nagrinėjantis teismas galėtų vertinti kaip asmens pasyvumą ir nesidomėjimą eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis, o ne kaip teisės į teisminę gynybą ribojimą.

44. Nors, kaip minėta 34 punkte, teisės aktais nei eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui, nei Lietuvos draudikų biurui nėra nustatyta pareiga informuoti galimai už eismo įvykį atsakingus asmenis apie eismo įvykio valstybėje vykstantį teismo procesą, draudikų biurai turėtų būti patys suinteresuoti tokius asmenis tinkamai informuoti apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstančius teisminius procesus, taip suteikdami galimybę visiems eismo įvykio aplinkybių tyrimu ir žalos administravimu suinteresuotiems asmenims dalyvauti viename teismo procese.

45. Atsižvelgiant į 42–44 punktus, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šioje konkrečioje byloje atsakovų teisė į teisminę gynybą negali būti laikoma tinkamai įgyvendinta patvirtinant eismo įvykio vietos draudikų biuro pasiektą taikų susitarimą ir nesuteikiant galimybės jiems pareikšti atsikirtimus. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovai būtų dalyvavę sudarant minėtą taikų susitarimą ar būtų buvę informuoti apie Vokietijoje vykusius teismo procesus, ar juose dalyvavę. Teisės aktuose nėra nustatyta pagrindo pareikštą regresinio reikalavimo teise grindžiamą ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį tenkinti nevertinant regresinio reikalavimo pagrįstumo ir taip apriboti galimai dėl eismo įvykio atsakingų asmenų teisę į teisminę gynybą.

46. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu Lietuvos draudikų biuras, pagal Vidaus nuostatus ir TPVCAPDĮ atlyginęs eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui šio sureguliuotą žalą, perima kreditoriaus reikalavimą galimai už eismo įvykį atsakingiems asmenims. Vis dėlto, kai galimai už eismo įvykį atsakingiems asmenims nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą eismo įvykio vietos valstybėje, jie išlaiko savo teisę Lietuvos draudikų biuro (kaip kreditoriaus reikalavimo perėmėjo) atžvilgiu naudoti visus atsikirtimus, kuriuos būtų galėję pareikšti pirmajam kreditoriui – asmeniui, kuriam eismo įvykio metu buvo padaryta žala.

47. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą.

48. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tokiose bylose atsakovų teisė į teisminę gynybą negalėtų būti apribota atsižvelgiant į TPVCAPDĮ 12 straipsnio 3 dalyje nustatytą taisyklę, jog atsakingas už neapdrausta transporto priemone padarytą žalą asmuo privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos apie žalos padarymą raštu pranešti Lietuvos draudikų biurui, priešingu atveju žalos administravimo ir atlyginimo klausimas bus sprendžiamas jam nedalyvaujant. Viena vertus, ši TPVCAPDĮ nuostata nepaneigia žalos administravimo procedūroje nedalyvavusio asmens teisės vėliau kreiptis į teismą ir ginčyti procedūros metu priimtą sprendimą, kita vertus, ši TPVCAPDĮ nuostata nagrinėjamoje byloje netaikytina, nes atsakovas G. Dockevičius neigia savo atsakomybę dėl eismo įvykio.

Dėl galimai už eismo įvykį atsakingo asmens civilinei atsakomybei taikytinos teisės ir pareigos nustatyti (pateikti) jos turinį

19

49. Nagrinėjamoje byloje taip pat keliamas klausimas dėl taikytinos užsienio teisės ir pareigos nustatyti (pateikti) šios teisės turinį. CK 1.10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma tada, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. CK 1.12 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kuriais atvejais teismui tenka pareiga aiškinti užsienio teisę bei jos turinį nustatyti pačiam (ex officio), o kuriais su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus turi pateikti bylos šalys.

50. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuoja TPVCAPDĮ, kuris yra lex specialis (specialusis įstatymas) CK atžvilgiu (CK 1.3 straipsnio 2 dalis, 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis). TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad dėl Lietuvos Respublikoje neapdrausta transporto priemone kitoje ES valstybėje nukentėjusiems asmenims padarytos ir administruotos žalos Lietuvos draudikų biuras išmoką eismo įvykio vietos draudikų biurui moka atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

51. Atsižvelgiant į 50 punkte nurodytas nuostatas, į 33.3 punktą, į tai, kad Lietuvos draudikų biuras savo veikloje turi vadovautis tiek Vidaus nuostatais, tiek ir TPVCAPDĮ, teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas jis įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

52. Lietuvos draudikų biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. 51 punkte nurodytų sąlygų egzistavimą. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biurų regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas (žr. 50 punktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014).

53. Remdamasi išdėstytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, Lietuvos teismams nagrinėjant Lietuvos draudikų biuro regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota ir privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone padarytos žalos ir atsakovams ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia, ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą.

54. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą

20

pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovai ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovai, siekdami nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai.

Dėl procesinės bylos baigties

55. Nagrinėjamoje byloje užsienio teisės turinį, kiek jis reikalingas ieškovo atgręžtiniam reikalavimui pagrįsti kartu su kitais įrodymais, pagrindžiančiais atsakovų civilinę atsakomybę, turėjo pateikti ieškovas.

56. Nors byloje nėra pateikta tiesioginių įrodymų dėl Vokietijos teisės turinio, tačiau į bylą pateikta su žalos sureguliavimu susijusi medžiaga, įskaitant ir Vokietijos policijos ataskaitą apie eismo įvykį, eismo įvykio metu užfiksuotus liudytojų parodymus ir Vokietijos teismų sprendimus. Iš šių dokumentų matyti, kad transporto priemonę eismo įvykio metu valdžiusio G. Dockevičiaus atsakomybė dėl eismo įvykio grindžiama Kelių eismo taisyklių (vok. Straßenverkehrsgesetz (StVG)) pažeidimu, tačiau StVG pažeidimas dėl greičio viršijimo ir saugaus atstumo nesilaikymo nustatytas ir K. Florui. Doktrinoje, analizuojant StVG taikymo sąlygas, kaip viena būtinųjų atsakomybės sąlygų nurodomas priežastinis ryšys tarp transporto priemonės (jos valdytojo veiksmų) ir eismo įvykio metu padarytos žalos (žr., pvz., Van Gerven, W.; Lever, J.; Larouche, P. Cases Materials and Text on National, Supranational and International Tort Law. Oxford: Hart Publishing, 2000, p. 583–587). Iš Vokietijos teismų sprendimų matyti, kad šio elemento nebuvo įmanoma nustatyti byloje, nes nebuvo aišku, ar būtent transporto priemonės valdytojo G. Dockevičiaus veiksmai sukėlė žalą K. Florui. Tai patvirtina Frankfurto prie Maino antrosios instancijos teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendime pateiktas aiškinimas, kad tai, ar tik atsakovas G. Dockevičius kaltas dėl įvykusio eismo įvykio, priklauso nuo to, ar Vokietijos draudikų biuras pateiks įrodymų, kad dėl eismo įvykio kaltas ir per dideliu greičiu važiavęs K. Floras.

57. Atsižvelgdama į tai, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog priežastinį ryšį tarp vienos ar kitos transporto priemonės valdytojo veiksmų ir K. Florui atsiradusios žalos buvo sudėtinga nustatyti net ir iškart po eismo įvykio, kad nuo eismo įvykio praėjo daugiau nei 11 metų, todėl galimybės atkurti eismo įvykį ir surinkti daugiau įrodymų, nei pateikta byloje, yra itin menkos, įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus (CPK 185 straipsnio 1 dalis), išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje atsakovų civilinė atsakomybė dėl 2006 m. liepos 20 d. Vokietijoje įvykusio eismo įvykio nėra įrodyta, todėl ieškovo regresinis reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas. Kitoks sprendimas prieštarautų civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams (CPK 7 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

58. Kasacinis teismas patyrė 12,62 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. pažyma). Kadangi kasacinis skundas atmetamas, tai šios išlaidos priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

59. Atsakovai prašo priteisti iš ieškovo 544,50 Eur išlaidų advokato pagalbai surašant atsiliepimą į kasacinį skundą apmokėti atlyginimo, pateikė šių išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus (šias išlaidas apmokėjo atsakovas G. Dockevičius) (CPK 98 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos

21

advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prašomų priteisti išlaidų dydis atitinka CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, todėl atsakovų prašymas tenkintinas (Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (iki 2015 m. kovo 30 d. galiojusi redakcija) 8.14 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (į. k. 125709291) atsakovui Gintarui Dockevičiui (a. k. 47010160200) 544,50 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt keturis Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir valstybei – 12,62 Eur (dvylika Eur 62 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas

Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Andžej Maciejevski

Donatas Šernas