Download pdf - Post Scriptum Nr. 11: Universitetas, 2007 m

2007 m. BIRŽELIs nR. 11

KAs PO POsTInDUsTRInĖs VIsUOmEnĖs ARBA KAIP LIETUVAI TAPTI PAsAULIO LYDERE?

StebuklaS, kad SmalSumaS ištveria mokymo formalumuS [albertaS einšteinaS]

Įgytų žinių ir gebėjimų patikra bei įvertinimas ne-išvengiamai žymi kiekvie-no ugdymo proceso bai-giamąjį etapą. Anaiptol nepretenduojant į išsamią pedagoginių vertinimo ir patikros metodikų analizę, šiame straipsnyje siūloma atidžiau pažvelgti į dvi galimas žinių sklaidos ir įtvirtinimo technikas arba principus – Viduramžių uni-versitete klestėjusią disputo kultūrą ir disciplinarinėje visuomenėje veikiantį egza-miną.

VU tspmi stUdentø laikraðtisnEmOKAmAs

Turinys

Disciplinuotas universitetas ..... 1

Kas po postindustrinės visuomenės arba kaip Lietuvai tapti pasaulio lydere? ............... 1

nuo ko prasideda universitetas? ........................... 2

universitetas kaip gamykla ...... 3

Aukštojo mokslo finansavimas: trupiniai begemotams .............. 4

Japonijos švietimo pamokos..... 4

Jaunimas totalitariniuose gniaužtuose ............................. 5

religijos vaidmuo universitete: neišspręstas klausimas? ............ 5

Maištas ir kontrolė universitetuose ........................ 6

Apie realią ir (ne)idealią universiteto priklausomybę ..... 7

Xii a. nežinomo autoriaus tekstas apie patarimus studentui ................................. 7

universitetų „titulai” – mūsų laikų aristokratijos gimimas? .... 9

Kūryba yra klaida, visa kita yra fizika ....................................... 9

Ko trūksta studentų savivaldai Lietuvoje? .............................. 12

Mintis, pasaulis ir technika: akademija šalikelėje? ............. 13

„Baltoji rožė“: sąžinės balsas universitete ir pasaulyje ......... 15

Hario Poterio Hogvartsas: mokykla, į kurią norisi sugrįžti .................................. 16

Giedrius Krupauskas

Nukelta į 8 psl.

René Magritte „Edvardo Džeimso portretas (Uždrausta reprodukcija)“. 1937

DIsCIPLInUOTAs UnIVERsITETAs

dispUtare!

Siekiant prasmingai kalbėti apie Viduramžių universitetą reikalinga bent trumpai pristatyti nuo XII a. mokymosi srityje dominavusią ir universitetuose įsivyravusią scholastinę teologijos ir fi-losofijos studijų sistemą bei metodiką, apėmusią tris vienas iš kito besirutulioju-sius mokymosi būdus arba stilius.

Scholastikos įsigalėjimas siejamas su iš arabų atgautų graikų filosofinių tekstų studijomis Europos universitetuose, todėl nenuostabu, jog pirmasis mokymosi stilius žymi senųjų rašytinių tekstų rinkinių, gausių sentencijų, jų interpretacijų ir komentarų, skaitymą. Skaitymas šiuo atveju reiškia tiek individualų gilinimąsi į autoritetingus tekstus, netrukus tapusius galutiniu ir neginčijamu žinių šalti-niu, tiek dėstytojo (lektoriaus) skaitomas

paskaitas (lectio). Teksto skaitymas ir atskirų jo dalių aiškinimas bei komentarai savo ruožtu padiktavo

sisteminio problemų nagrinėjimo, gebančio atspindėti analizuojamo reiškinio visumą, būtinybę. Taip atsirado klausimo (quaestio) studijų forma, viena vertus, siekusi išspręsti dilemas, kylančias susidūrus dviems autoritetams, taigi ir skirtingiems problemos spren-dimo būdams, kita vertus, turėjusi atverti kelią gilesniam keliamų klausimų suvokimui. Quaestio vartosena ir plėtotė paskatino savarankiško, nuo skaitomo lectio nepriklausomo

Ši paskaita, kaip matyti iš pavadini-mo, susidės iš dviejų dalių: sociologinės prognozės, kas po postindustrinės visuo-menės, ir mėginimo pasiūlyti idėją, kaip Lietuvai tapti pasaulio lydere. Visi čia susirinkę turbūt esame tie žmonės, kuriems labai svarbi Lietuva. Visi galvojame apie tai, kaip padaryti, kad Lietuva klestėtų. Ir, ko gero, atsakomybė mums, kaip socialinių mokslų atstovams ir kaip politologams, tenka labai didelė. Kas, jei ne mes, turime sugal-voti, kaip tai padaryti? Norėčiau pasidalyti vizija, kaip Lietuva galėtų išsiveržti į priekį ir tapti pasaulio lydere. Ta vizija anaiptol nėra utopija. Ji yra pakankamai reali ta prasme,

jog pasiūlysiu paprastą būdą, kaip tai pasiekti. Kita vertus, galbūt pasakysite, kad ji yra utopinė, kadangi norint kažką ryžtingai pakeisti, reikalinga politinė valia ir tam tikri valstybės administraciniai gebėjimai, o kaip tik šių dalykų Lietuvai ir trūksta.

Pradėkime klausimu, nuo ko priklauso sėkmė – nesvarbu, ar versle, ar mene, ar moksle, ar politikoje. Kokia yra sėkmės formulė? Atsakymas paprastas – žmonės, kuriems sekasi, kažką daro kitaip nei kiti. Sa-koma, jog norint pasiekti išskirtinių rezultatų, reikia apsidairyti, kaip veikia kiti, ir taip nedaryti. Privalai išsiveržti iš to, kas įprasta. Sėkmė lydi tuos menininkus, mokslininkus ar verslininkus, kurie turi tam tikrą intuiciją,

nuojautą, kurie sugeba užčiuopti kryptį, kur link eina pasaulis, ir pralenkti kitus. Būti žingsneliu priekyje visų kitų. Tik tuomet gali pasiekti kažką ypatinga.

Dabar pagalvokime, kaip tą pritaikyti politinei bendruomenei. Ką turėtume pada-ryti, kad Lietuva būtų ne provincija, o taptų pasaulio lydere? Kaip galėtume nuspėti pasaulines tendencijas ir pralenkti kitus? Atsakymo reikėtų ieškoti socialiniuose mok-sluose, visų pirma sociologijoje. Pažvelgus į pačių socialinių mokslų raidą, matome, kad socialiniai mokslai atsirado tada, kai visuomenė pergyveno industrinės revoliuci-jos sukeltus pokyčius, kai reikėjo paaiškinti,

Nukelta į 11 psl.

Doc. dr. Ainė Ramonaitė

2007 m. BIRŽELIs nR. 11� UNIVERSITETAS

redakcijos þodis

Post ScriptumTeminis TSPMI studentø laikraðtis,

leidþiamas du kartus per metus nuo 2002.05.01. ISSN 1822–4695

leidëjas: VU TSPMI studentø korporacija „RePublica” www.republica.lt

redakcija:adresas: Vokiečių g. 10-403, LT-01130 Vilnius

telefonai: 2514146, 8 675 32108 el.paðtas: [email protected]

vyriausiasis redaktorius: Justinas Pagirysredaktoriaus pavaduotojai: Vilius Mačkinis, Giedrius Krupauskas

kalbos redaktoriai: Goda Klumbytė, Giedrius KrupauskasPlatinimo koordinatorė: Julija Baukutė

redakcijos nariai: Aušra Burokaitė, Inga Česnulaitytė, Gabrielė Čibiraitė, Ignas Krasauskas, Dainius Velykis.

maketavo: Ona LozuraitytėSpaudai rengė ir spausdino: UAB „Versus aureus“ leidykla, Rūdninkų g. 10, LT-01135 Vilnius

tiraþas: 3000

Straipsniø autoriø nuomonë nebûtinai sutampa su redakcijos pozicija

asmeninĖ reFormaJustinas Pagirys

Nuotraukoje: dr. Ramūnas Valiokas

Indrė Balčaitė

Nukelta į 6 psl.

www.postscriptum.lt

Kaip sakė ispanų filosofas J. Ortega y Gassetas, mokslas nėra nei jo išmokimas, nei mokymas, nei naudojimas, nei taiky-mas. Tačiau mokslininkus, tyrėjus Lietuvos universitetuose beveik visiškai išstūmęs kitas – dėstytojo (studentų žodžiais tariant, „dėstytuvo“) vaidmuo. Apie Lietu-vos mokslinių tyrimų būklę, jos ryšį su aukštojo mokslo krize ir išeitis iš aklavietės „Post Scriptum“ kalbėjosi su dr. Ramūnu Valioku, biofiziku, kurį po beveik dešimties metų mokslinio darbo Švedijoje ir Vokie-tijoje Fizikos institutas pasikvietė vado-vauti naujai įkurtam skyriui. Nuo 2006 m. nanotechnologijų tyrimais užsiimančios laboratorijos atlikti pirmieji darbai jau pasiekė tarptautinės mokslo bendruomenės pripažinimo. Jos vadovas R.Valiokas ak-tyviai dalyvauja diskusijose dėl Lietuvos aukštojo mokslo sistemos: kovo mėnesį jis visuomenei pristatė Britų Tarybos subur-tos grupės, kuriančios viziją „2020-ieji: aukštasis mokslas Lietuvoje“, tarpinius rezultatus.

APsIŽVALGYKImE, KUR EsAmE

Post scriptum: Kokios, Jūsų manymu, šiandieninės Lietuvos aukštojo mokslo sistemos bėdų priežastys?

Ramūnas Valiokas: Uždarumas, nepro-fesionalumas, plagiavimas, nesusipratimai su atrankos kriterijais finansavimui – visa tai rodo, kad nėra mokslo tyrimų siste-mos; ji nėra svarbi universiteto veiklos dalis. Yra lyg tarp kitko dėstytojai, yra profesūra, vadinamoji profesoriaus pozicija („kėdė“). Tačiau Vakarų universitete ji yra betarpiškai susijusi su mokslo tiriamuoju darbu. Ir studijų procesas išplaukia iš to, kiek generuojama naujų žinių. O kai nėra to variklio – žinių generavimo, mokslo tiriamosios veiklos, – tada vyksta jos imi-tavimas ir tas imitavimas plinta visais lyg-menimis – iki pat tol, kol studentui tenka atsiskaitinėti egzamine.

Didžioji dalis mūsų politikų neturi supratimo apie mokslinių tyrimų tikrąją paskirtį: mano, kad jeigu yra universitetas, tai turi būti ir dėstytojai. Na, aišku, trūksta lėšų, reikia įvesti mokestį [už mokslą – Ps past. ], suformuoti klasterius, kažkaip verslą į tai įpainioti. Bet pametama pagrindinė idėja – iš kurgi tos žinios atsiranda, kur prasideda studentų ruošimo grandinė, kokia yra pirmoji grandis. Tokie procesai

nUO KO PRAsIDEDA UnIVERsITETAs?

kaip universitetų jungimasis ir tarptautinis pripažinimas irgi išplaukia iš norma-lios mokslinės veiklos, naujų žinių kūrimo poreikio. Jos nebuvimas yra didžioji mūsų aukštojo mokslo bėda. Dabar tie, kas for-muoja mūsų akademinį sektorių, pradeda šitai suprasti, bet sąmoningai manipuliuoja situacija, kad kiti nesužinotų.

Ps: Bet studentų tarpe nuotaikos gana aiškios – savo nuomonę apie Lietuvos aukštąjį mokslą jie atskleidžia pasirinkdami išvažiuoti ir mokėti už mokslą kitur bei gauti geresnį išsilavinimą.

RV: Tą aš seniai pastebėjau gyvendamas Švedijoje. Tais metais, kai išvažiavau dar kaip studentas, grįžusio į Vilnių manęs klausinėdavo, pas ką aš čia dirbau, kad galėjau išvažiuoti. Mat tais laikais būdavo tik taip: kai „užsidirbi“ ir tave išsiunčia. Ilgainiui atsirado daugiau lietuvių ir man buvo įdomu stebėti, kad tie žmonės vis jaunėjo. Aš išvažiavau magistrantūros pabaigoje, 26 m. – jau pakankamai senas, o ten ėmė atsirasti tokių žmonių, kurie į doktorantūrą Švedijoje pakliūdavo iškart po bakalauro Lietuvoje (Skandinavijos šalyse pirmoji studijų pakopa – diplo-mas, gaunamas po trejų ar trejų su puse metų, kraštutiniais atvejais – penkerių, o paskui iškart doktorantūra, tad iš Lietuvos atvažiavus su bakalauru galima tiesiogiai siekti daktaro laipsnio). O paskui jau at-sirado ir tokių, kurie atvykdavo į bakalauro studijas, nuo pirmo kurso, sugebėdavo gauti stipendijas ar pašalpas. Ir dabar jau matom, kad tokio jaunimo kasmet daugėja. Vakarų Europoje studijos daug kur ne tik kad kokybiškesnės, įvairesnės, bet dažnai ir nemokamos.

Ps: Kokioje padėtyje dabar yra Lietuvos moksliniai tyrimai?

RV : Ją gerai atskleidžia regiono miestų-mokslo centrų (su visais universitetais ir institutais) žemėlapis (1996-2005). Jam naudotas kriterijus (publikacijų cituojamu-mas, kiek darbų buvo cituoti daugiau kaip 50 kartų), kuris tiksliuosiuose ir gamtos moksluose (angl. science and technology) yra nepajudinamas. Matome, kad nei Vil-nius, nei Kaunas nesiekia Tartu kaip miesto- mokslo centro lygio. Taigi kodėl lenkai, vengrai, slovėnai ir estai gali, o mes – ne? Reiškia, kažkas blogai pačioje sistemoje.

Ps: Socialinių ir humanitarinių mokslų padėtis Lietuvoje turbūt yra dar blogesnė, nes jų tiriamos problemos yra labai loka-lios.

RV: Taip. Bet kuriuo atveju jos lokalios ir Švedijoje, nes tai irgi nedidelė tauta ir jai taip pat aktualus išlikimas globaliame kontekste. Tačiau net tos lokalios pro-blemos sprendžiamos visiškai kitaip. Visa tyrimų finansavimo sistema yra tokia pat, kaip ir tiksliesiems ir gamtos mokslams – lėšos skirstomos pagal nepriklausomų kviestinių ekspertų vertinimą. Darbų hu-manitariniuose ir visuomenės moksluose angliškai rašoma kiek tik nori. Šiaurės šalių istoriją, parašytą angliškai, rasti yra nepalyginti lengviau nei anglišką knygą apie Lietuvą. Lietuvoje jaučiamas toks kultūrinis „užsikonservavimas“, polinkis save izoliuoti. Taigi principinio skirtumo tarp mokslo sričių nematau, nors, mano nuomone, gamtos mokslai yra šiek tiek stipresni. Ten dar yra kategorija žmonių, kurie orientuojasi į tarptautinį lygį. Tiesa, ir tos mūsų žvaigždės yra tik vidutinės, jei vertinsime tarptautiniais masteliais.

VALsTYBĖ, AKADEmInĖ BEnDRUOmEnĖ IR VERsLAs

Ps: Tai kas gi tuomet yra blogai mūsų mokslinių tyrimų sistemoje?

RV: Visa problema ta, kad nėra kon-

kursinės mokslo rėmimo tvarkos, o mokslas nėra suvokiamas kaip investicija. Tokia tvarka mokslinių tyrimų (ypač gamtos) srityje Vakarų šalyse veikia taip, kad ten patenka tiktai geriausieji – tos sistemos, ypač mažų šalių, yra atviros, žmonės priimami iš viso pasaulio, o ne taip, kaip dabar nedrąsus žingsnis, žengtas Lietuvo-je, – priimti vieną kitą grįžusį atgal lietuvį. Jeigu, pavyzdžiui, valstybė nusprendžia, kad joje turi būti stiprios biotechnologijos, kaip pas mus tai suprantama? Kad reikia

kiek daugiau pinigų duoti tiems profeso-riams, kurie čia yra, o iš tikrųjų turėtų būti Vyriausybės lygmenyje dirbanti tyrimų finansavimo agentūra su profesionaliu strateginio planavimo ir analizės padaliniu, kuris spręstų, kokius mokslus šalyje dabar svarbiausia plėtoti.

Ten dirbantys žmonės turėtų išmanyti globalią perspektyvą, pasaulį pažinoti ne iš pasiskaitymų, stažuočių ar konferencijų, bet patys būti dirbę JAV, D. Britanijoje ar

Interviu su dr. Ramūnu Valioku apie nutrūkusį ryšį tarp aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų Lietu-voje.

Nuo

trauk

a iš

asm

enin

io R

.Val

ioko

arc

hyvo

Gustave Caillebotte „Jaunas vyras prie lango”. 1875

Perfrazuojant Hannah Arendt, auklė-jimas yra atsakomybė už pasaulį ir jo ateitį, todėl kiekvienam, atsisakančiam prisi-imti atsakomybę, neturėtų būti leidžiama prisidėti prie šio proceso. Šiuolaikiniame pasaulyje universiteto misija redukuo-jama iki išdalinamų diplomų ar apgintų disertacijų skaičiaus, nutylint bet kokius vertybinius įsipareigojimus.

Lietuvoje aukštasis mokslas gyvena amžinosios reformos nuotaikomis. Dabar-tiniame paralyžiuje esančiam aukštajam mokslui reformos jau apskritai nepakaktų – sistema turėtų patirti esminį sukrėtimą. Deja, akivaizdu, kad apie ryžtingus po-kyčius mūsų šalyje kalbėti būtų mažų mažiausiai naivu.

Pradinė bet kokios reformos sąlyga – visų dalyvių akistata su esančia situ-acija ir politinė valia sistemą pakeisti. Antraip – simuliuojama kaita, tačiau iš tiesų atsakomybė perduodama būsimoms kartoms, tikintis jų sąmoningumo.

Objektyvią reviziją Lietuvoje būtina atlikti tiek mokslininkams (įvertinti akade-minius pasiekimus tarptautiniu mastu), tiek dėstytojams (dėstymo metodai, ruošimasis užsiėmimams, motyvacija dėstyti), administracijai (universiteto autonomija, Akademijos misija, aukštosios mokyklos bendruomenė), ir, žinoma, studentams (mokymasis dėl diplo-mo, motyvacija studijuoti apskritai, savivalda, dalyvavimas mokslinėje ir visuomeninėje veikloje). Tiesi ir atvira pradinė pozicija – pirminė ryžtingų pokyčių sąlyga.

Tačiau jau dabar akivaizdu, kad reformai iš esmės pritrūks sąmoningumo ir politinės valios. Viltys dėl realių pokyčių bus susietos su tais, kurie ateis po mūsų. ir dar ilgai stebėsime abejingą ir vegetuojančią studentiją, į paskaitas „pamiršusius“ ateiti dėstytojus, stagnuojantį mokslo „darymą“, neracionalų ir nomenklatūrinį aukštųjų mokyklų valdymą. Aukštojo mokslo reforma turi puikias galimybes tapti visų mūsų tylia išpažintimi apie valios trūkumą.

reforma tikrai nėra pagrindinė šio „Post scriptum“ tema. Vis dėlto daugelyje straipsnių tiesiogiai įvardijamos arba bent minimos aktualios ir chroniškai iš univer-siteto nepasitraukiančios problemos: „gamyklinis“ studijų procesas, simuliuojami moks-lo tyrimai, negyvybinga akademinė bendruomenė, kūrybingumą slopinantis dėstymas, nedemokratiška studentų savivalda ir kt.

Galiausiai, grįžtant prie universiteto misijos visuomenėje, derėtų prisiminti Leo strausso teiginį, kad liberalus ugdymas – tai priešnuodis masinei kultūrai, primenantis apie Žmogaus didybę, todėl prasminga ugdymo reforma įmanoma tik asmeninės kiekvieno Akademijos nario reformos pagrindu.

2007 m. BIRŽELIs nR. 11 3UNIVERSITETAS

UnIVERsITETAs KAIP GAmYKLAProf. Alvydas Jokubaitis

Filosofija negyvena vien filosofijos fakultetuose. Ji veikia kasdienio, praktinio patyrimo lygmeniu. Pirmojo pasaulyje Bolonijos universiteto kūrėjai šiandien labiausiai nustebtų ne dėl mūsų mokslo sampratos (tai jiems būtų galima nesunkiai išaiškinti), bet dėl mūsų požiūrio į save, visuomenę ir universiteto pašaukimą. senojo universiteto kūrėjai vadovavosi klasikinei filosofijai pažįstama tiesa, kad valstybės ir kitų viešųjų institucijų tikslas – auklėti piliečius, kad jie „būtų geri ir sugebėtų kilniai elgtis“ (Aristotelis). Dabartinis universitetas pagrįstas Franciso Bacono dar-buose randamu įsitikinimu, kad mokslas turi būti gamtą ir visuomenę apdorojanti jėga, o universitetas turi veikti kaip naujus produktus siūlanti gamykla.

Dabartiniams universitetų refor-matoriams atrodo, kad nėra filosofinių universiteto sampratos skirtumų, bet yra kažkoks vienas teisingas universiteto modelis, o visa kita – tai tik techniniai klausimai, kaip jį pasiekti. Į universitetą žiūrima mechanikų ir inžinierių akimis, be kokio nors didesnio dėmesio piliečių sielos ir moralės reikalams. Universiteto idėją išmaitinę humanitariniai mokslai šiandien yra nustumti į akademinio gyvenimo pakraštį. Mokslas pradedamas sieti tik su tuo, ką galima išmatuoti ir kas duoda praktinių rezultatų, t.y. gali virsti gamybos, socialinės inžinerijos ir politinės technologijos jėga. Lietuvos universitetuose mokslinės kūrybos re-zultatai šiandien jau beveik visuotinai apibūdinami „mokslinės produkcijos“ vardu.

Tačiau filosofinės prielaidos daž-nai turi daug skaudesnių padarinių negu matematikos ir gamtos mokslų skaičiavimų netikslumai. Tai atskira didelė tema. Todėl šįkart norisi apsiri-boti tik trijų mūsų praktinio patyrimo ir racionalumo prielaidų, veikiančių požiūrį į universitetą, išryškinimu. Pir-moji prielaida nurodo į jau dažnai net nepastebimą demokratijos ir masinės kultūros suaugimą, antroji kalba apie neigiamą liberalizmo moralės filosofijos poveikį dabartiniams universitetams, o trečioji yra susieta su iš ekonomikos ir racionalaus pasirinkimo teorijos at-keliavusiu įsitikinimu, kad individai vadovaujasi vien tik savo naudos su-metimais. Pastaroji prielaida sąlygoja neregėtą akademinės bendruomenės pasitikėjimo krizę ir naujų mokslinės veiklos kontrolės formų atsiradimą.

PIRmA PRIELAIDA

Šiandien mažai kas ryžtasi kritikuoti demokratiją. Jos gynimui naudojamas keistas Winstono Churchillio argumen-tas, jog tai būtų blogiausia santvarka, jeigu nebūtų dar blogesnių. Šį argumentą naudojantys žmonės dažniausiai užmirš-ta nurodyti demokratijos trūkumus ir visą dėmesį sutelkia į jos privalumus. Klasi-kiniai autoriai buvo daug nuoseklesni demokratijos kritikai. Platonas atvirai pripažino, kad demokratija nesirūpina piliečių dorove ir moko gerbti tik tuos, kurie „parodo savo palankumą miniai“, Aristotelis kritikavo demokratinės san-tvarkos „demagogų nenuosaikumą“, o Kantas buvo įsitikinęs, kad „demokratija neišvengiamai yra despotizmas tikrąja šio žodžio prasme“.

Demokratija yra gera priemonė piliečių laisvei ir lygybei įtvirtinti. Tačiau kol kas neaišku, kodėl būtent ši san-tvarka yra linkusi suaugti su didesnės visuomenės dalies skonio primityvumu bei moralinių, estetinių ir intelektualinių hierarchijų nykimu. Teoriškai žiūrint, demokratija to neturėtų daryti. Tačiau praktinė patirtis rodo, kad būtent demokratinė santvarka labai lengvai suauga su vadinamąja masine kultūra. Universitetai yra bejėgiai prieš tokį de-mokratijos ir masinės kultūros suaugimą. Jie vis labiau priklauso nuo masinės kultūros vaizdinių ir skonio.

Pagal pradinį sumanymą viskas turėjo būti atvirkščiai – universitetai privalėjo formuoti išsilavinusius, kultūringus žmones (dažnai apibūdinamus „elito“ vardu), o ne pasiduoti masinės kultūros skoniui. Tačiau šiandien jau ne ho-moseksualai, narkomanai, prostitutės ir skurdžiai, bet „kultūringi žmonės“ tapo tikraisiais mūsų visuomenės margi-nalais. Tarpukario Lietuvos inteligentai su neslepiamu pasididžiavimu kalbėjo

apie „universitetinį išsilavinimą“. Da-bartiniai studentai įgyja tik tai, ką galima apibūdinti kaip „aukštąjį mokslą“. Pastarasis yra „aukštasis“ tik todėl, kad prieš tai buvo „vidurinis“. Tai viena skaudžiausių moralinės universiteto misijos sunaikinimo pasekmių.

AnTRA PRIELAIDA

Savo garsiajame „What is Liberal Education?“ Leo Straussas sako, kad liberalus ugdymas neįsivaizduojamas be žmogiškojo tobulumo ir didingumo idėjų puoselėjimo. Tačiau patirtis rodo, kad liberalizmas visiškai netinka šiai misijai atlikti. Liberalai moralinio ir politinio mąstymo centrą perkelia į žmogaus teises ir net bando įrodyti, kad pagarba žmogaus teisėms gali išsemti visą moralę. Pagal garsųjį Jeremy Ben-thamo teiginį, bendruomenė yra fik-cija ir prasmingai galima kalbėti tik apie atskirų individų interesus. Tai univer-sitetams pražūtinga filosofija. Jau beveik tūkstantį metų jie neįsivaizduojami be bendruomeninių vertybių puoselėjimo. Radikalus moralinis individualizmas negailestingai griauna akademinio bendruomeniškumo jausmą. Šiandien

mes ir toliau naudojame „universitetinės bendruomenės“ sąvoką, tačiau daugiau vien kaip retorinę figūrą, tinkančią vien šventinėms kalboms. Neįmanoma Ben-thamo stiliumi sakyti, kad visuomenė yra sudaryta vien iš individų atomų, ir tuo pačiu metu kalbėti apie akademinę bendruomenę. Senieji universitetai buvo pagrįsti kitu įsitikinimu – tik ben-druomenės individus padaro moralės subjektais ir tik jos sukuria ir palaiko profesinės veiklos standartus.

Liberalios žmogaus teisės reika-lauja labai siauros, vien negatyvią laisvę ginančios, moralės sampratos. Užmirštami bet kokie aukštesni morali-niai įsipareigojimai, pranokstantys ele-mentarų žalos nedarymą kitiems. Senieji viduramžių universitetų kūrėjai manė, kad akademiniame gyvenime svarbios ne tik procedūros, formali institucinė sąranga ir viešasis administravimas. Jų žvilgsnis krypo į daugybę iš dabartinių liberalų (ir jų poveikį patyrusių uni-versitetų) žodyno išnykusių sąvokų, sudariusių asmeninės ir akademinės etikos branduolį – dvasiškumą, askezę, ištikimybę bendruomenei ir religiniam tikėjimui. Dabartinius universitetus labiausiai smaugia ne finansinių iš-teklių stygius, bet senosios profesinės

etikos (pasireiškiančios ne įvairiausiais surašytais kodeksais, bet darbais) su-nykimas.

TREčIA PRIELAIDA

Dabartiniai universitetai savo veiklą yra verčiami grįsti iš ekonomikos atke-liavusia prielaida, kad mokslininkai elgiasi panašiai, kaip ir kiti rinkos dalyviai, t.y. rūpinasi savo nauda, jos siekimą pridengdami gražiais žodžiais apie bendrąjį gėrį. Šiandien jau net eilinis švietimo ministerijos klerkas žino, kad mokslininkais negalima pasitikėti. Jis nori sukurti vis griežtesnę ir formalesnę mokslininkų veiklos apskaitos sistemą. Ankstesnių laikų universitetų nariai patys sugebėdavo nuspręsti, ko verti jų kolegos darbai. Dabar kuriamos grynai formalios (ir visiškai biurokratinės) mokslininkų veiklos apskaitos ir vertinimo siste-mos.

Reikia pripažinti, kad sukurta tikrai įspūdinga nepasitikėjimo mokslininkais sistema. Į šalį nustumti vidiniai profe-sijos tikslai. Svarbiausiu dalyku tampa mokslininko sugebėjimas atitikti forma-lius apskaitos, kontrolės ir monitoringo reikalavimus. Gero mokslininko var-das šiandien jau dažnai priklauso nuo straipsnių skaičiaus ir jų publikavimo vietos. Universiteto mokslininkai vis labiau verčiami tarnauti ne visuomenei ir tiesai, bet jų veiklą reguliuojančių institucijų sukurtiems vertinimo indi-katoriams. Tai nepaprastai sustiprina akademinės bendruomenės cinizmą. Dabar jau ne tik studentai, bet ir pro-fesoriai save gali apibūdinti Pink Floyd dainos „The Wall“ žodžiais: „All in all you‘re just another brick in the wall“. Universitetas tampa panašus į plytų fabriką. Problema tik ta, kad senieji universitetų kūrėjai šią instituciją norėjo matyti kaip šventovę, o ne kaip plytų gamyklą.

Gerald Anthony Scarfe. Animacija iš Pink Floyd filmo „Siena“ („The Wall”). 1982

2007 m. BIRŽELIs nR. 114 UNIVERSITETAS

AUKŠTOJO mOKsLO FInAnsAVImAs: TRUPInIAI BEGEmOTAms

Žilvinas MartinaitisPerfrazuojant sovietinį

posakį, šiandieninį studijų finansavimą galima apibū-dinti taip: valstybė (visuo-menė) apsimeta, kad finan-suoja studijas, o aukštosios mokyklos apsimeta, kad jas vykdo.

2003 m. Pasaulio banko ataskaitoje Lietuvos aukštojo mokslo pertvarka yra apibūdinta labai taikliai: „Vietiniai ir užsienio ekspertai yra pateikę daug pasiūlymų <...>, bet tik keletas buvo įgyvendinti, ir tie tik iš dalies“. Jei reforma visgi pajudėtų, ji turėtų spręsti daugybę tarpusavyje susijusių problemų. Viena jų – aukštajam mokslui skiriamų finansinių išteklių lygis.

PROBLEmOs mAsTAI

Minėtos problemos mastus ir simp-tomus atspindi dvi tarpusavyje susijusios tendencijos. Viena vertus, per pastaruosius 10 metų studentų skaičius išaugo beveik 4 kartus. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 1995 m. šalies aukštosiose mokyklose studijavo apie 54 tūkst. studentų, o po dešimties metų Lietuvos universitetuose ir kolegijose jų buvo beveik 200 tūkst., tad akivaizdu, jog Lietuvos aukštasis mokslas tapo masinis. Tačiau, antra vertus, aukštajam mokslui skiriamų lėšų dalis per pastaruosius 10 metų buvo apie 1 proc. BVP, t.y. augant Lietuvos BVP, kartu augo ir finansavimo apimtys absoliučia išraiška, ir vis dėlto šis augimas nė iš tolo neprilygo studentų skaičiaus didėjimui.

Taigi, stipriai augant studentų skaičiui, o finansavimo lygiui inkrementiškai didėjant, vienam studentui tenkanti pinigų dalis ženkliai smuko. Lietuvoje vienam studen-tui tenkančios lėšos, 2005 m. „Eurostato“ duomenimis, siekia vos 37 proc. ES vidurkio (atsižvelgiant į perkamosios galios paritetą). Jei atmestume Bulgariją ir Rumuniją, tai pa-gal šį rodiklį Lietuva lenkia tik Latviją.

GALImOs ALTERnATYVOs

Kaip rodo užsienio šalių patirtis, šioje situacijoje yra trys alternatyvos. Pirmo-ji – status quo išlaikymas, t.y. dabartinės padėties konservavimas. Šią alternatyvą galima rinktis viliantis, kad reikalai pagerės

savaime. Lietuvos BVP auga gerokai sparčiau nei vidutiniškai ES, o studentų skaičius dėl demografinių tendencijų artimiausiais metais pradės mažėti. Taigi yra vilties, kad galiausiai aukštojo mokslo finansavimo lygis – lėšos, tenkančios vienam studentui, – kils.

Kita vertus, ilguoju laikotarpiu ne tik mes, bet ir Lietuvos aukštasis mokslas, perfrazuojant Johną M. Keynesą, jau gali būti miręs. Tai rodo smunkanti žmogiškųjų išteklių kokybė. Nemaža dalis geriausiai mokyklą baigusių abiturientų jau dabar ren-kasi studijas užsienyje, o dėstytojų ilgainiui iš viso gali nelikti. Daugiau nei pusė Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojų, turinčių daktaro laipsnį, yra vyresni nei 50 metų. Taigi per ateinančius 10 metų pusė jų turėtų išeiti į pensiją. O jaunesni protai arba „nuteka“ į užsienį (jei Lietuvoje nuo 1990 m. buvo parengta apie 4000 mokslo daktarų, tai šiuo metu užsienyje disertacijas rengia arba jas jau yra apsigynę apie 1000 lietuvių), arba, Lietuvoje apsigynę disertacijas, renkasi privatų verslą. Todėl status quo palaikymas iš principo reikštų tolesnį aukštojo mokslo žmogiškųjų išteklių kokybės ir visos sistemos smukimą.

Antrasis pasirinkimas būtų mažinti studijuojančiųjų skaičių. Dėl to turėtų išaugti vienam studentui skiriamų lėšų dalis, tačiau toks žingsnis prieštarautų žinių visuomenės plėtros siekiui ir Vakarų pasaulyje vykstančioms tendencijoms, kur studijuojančiųjų skaičius nuolat auga, nors ir lėčiau nei Lietuvoje.

Be to, priimamų studentų srautus būtų galima bandyti mažinti tik tuomet, jei neįstojusieji į universitetus turėtų rimtą alternatyvą. Vakaruose tokia alternatyva yra kokybiškas profesinis mokymas. Tačiau Lietuvoje šis sektorius yra pernelyg silpnas ir nepatrauklus, nors teigiamos permainos čia vyksta gerokai sparčiau nei aukštajame moksle.

Trečioji galima alternatyva yra susi-jusi su lėšų, skiriamų aukštajam mokslui, didinimu. Norint pasiekti ES vidurkį pa-gal lėšų, tenkančių vienam studentui, dydį, reikėtų skirti beveik 3 kartus daugiau pinigų, t.y. kasmet papildomai numatyti apie 1,5 mlrd. litų (šiandieninėmis kainomis). Bet pagrindinė šios alternatyvos silpnybė yra ta, kad ji veda prie savotiško užburto rato. Didesnių lėšų skyrimas savaime nega-rantuoja geresnių rezultatų. Todėl didi-nant finansavimą, kartu reikia užtikrinti gerokai efektyvesnį lėšų panaudojimą, t.y. įgyvendinti plačias reformas, pradedant sistemos reguliavimo mechanizmų per-tvarkymu ir baigiant šiuolaikiškų vadybos principų diegimu aukštosiose mokyklose. Tačiau mažai tikėtina, kad tai įvyks artimiau-siu metu. Viena iš priežasčių, be vizijos ir

politinės valios trūkumo, yra ta, kad reformos įgyvendinimui trūksta pinigų. Čia užburtas ratas ir užsiveria.

Kita vertus, šios alternatyvos negalime atmesti vien todėl, kad šiuo metu efektyvus jos įgyvendinimas yra mažai tikėtinas. Jei reforma visgi pagaliau prasidėtų, finansinių išteklių problema neišvengiamai būtų vie-nas iš svarbiausių jos komponentų. Tad hipotetiškai galima pasvarstyti, iš kur turėtų atsirasti minėti papildomi 1,5 mlrd. litų?

KAs mOKĖs UŽ AUKŠTĄJĮ mOKsLĄ?

Kalbant apie aukštojo mokslo fi-nansavimą, vėl galima būtų išskirti tris papildomų lėšų šaltinius: valstybė (visi mokesčių mokėtojai), studijuojančiųjų tėvai ir patys studentai.

Priešingai plačiai paplitusiai nuomo-nei, didesnis valstybinis aukštojo mok-slo finansavimas yra prastas pasirinkimas, nes tai pažeistų socialinio teisingumo principą. Valstybinis finansavimas iš principo reiškia, kad kaštai tenka visiems mokesčių mokėtojams (turtingiems ir neturtingiems), o didžiausia nauda – prestižas, aukštesnis atlyginimas – tenka paslaugos vartotojui, t.y. studentui. Pastarasis, kaip rodo statistika, gerokai dažniau yra kilęs iš turtingesnės nei neturtingesnės šeimos. Taigi papildomų lėšų skyrimas iš valstybės biudžeto reikštų, kad visi mokesčių mokėtojai, įskaičiuojant ir vargingesnius, turi mokėti už turtingesnių šeimų vaikų gaunamas paslaugas ir su tuo

susijusią naudą. Tačiau yra kitas, socialiai teisinges-

nis būdas, kuriuo galima būtų pritraukti papildomų pinigų į aukštojo mokslo sistemą. Reikėtų įvesti realų mokestį už mokslą, t.y. gerokai padidinti dabartines įmokas. Tačiau čia būtina atkreipti dėmesį į specifines detales. Įmokų didinimas ne-pertvarkius paskolų sistemos reikštų, kad už studijas turi mokėti studijuojančiųjų tėvai, o tai iš principo užkirstų neturtingesniųjų tėvų vaikams kelią į aukštąjį mokslą. Tad prieš didinant įmokas reikėtų pertvarkyti paskolų sistemą taip, kad paskolą reikėtų atiduo- ti tik tada, kai buvusio studento pajamų lygis pasiekia tam tikrą ribą (Didžiosios Britanijos modelis). Tai reikštų, kad didžiąją studijų kainos dalį sumoka pats studentas, bet tik tuomet, kai jo investicija į aukštąjį mokslą duoda apčiuopiamą naudą darbo rinkoje.

Aukštos studijų įmokos ir gerai veikianti paskolų sistema būtų ne tik teisingesnė (už paslaugą moka jos vartotojas), bet kartu turėtų ir kitų svarbių privalumų: išaugtų studentų suinteresuotumas kokybiškesnėmis studijomis, universitetai būtų priversti „pa-sitempti“ dėl didesnių pajamų ir pan.

Lietuvos aukštasis mokslas atsilieka nuo vidutiniškos ES narės visose rezultatų ir pasiekimų kategorijose. Dėl to pagrįstai galima kaltinti ir sovietinį palikimą, ir neefektyvų lėšų panaudojimą, ir iniciatyvos trūkumą bei kitus svarbius veiksnius. Tačiau ar tikrai galima lyginti pasiekimus, jei tam skirti ištekliai skiriasi net 3 kartus?

JAPOnIJOs ŠVIETImO PAmOKOsMonika Kokštaitė ir Daiva Repečkaitė

Japonija vakariečiams asocijuojasi su technologijų pažanga, aukštu išsilavinimo lygiu ir gebėjimu inovacijas suderinti su tradicijomis, bet ir ji susiduria su panašiomis aukštojo mokslo problemomis kaip Lietuva. Besilaikydama uždarumo politikos, šalis iki pat XIX amžiaus buvo izoliuota nuo visų

Vakarų Europos bei JAV sukurtų produktų, taip pat ir nuo techninės bei mokslinės pažangos. Tačiau tai nereiškė, kad valstybėje mokslas ir ekonomika stagnavo. Verčiau reikėtų sakyti, kad jų pažangos raida dauge-liu aspektų skyrėsi ir iki šiol skiriasi nuo vakarietiškos tradicijos. Pirmieji universitetai

Nors universitetai šioje šalyje gyvuoja netgi trumpiau nei Lietuvoje, būtų galima teigti, kad Japonija jau pergyveno pirmąjį univer-siteto transformacijos periodą, prasidėjusį XX a. pradžioje, kada buvo susidurta su problemomis, aktualiomis ir šiandienos Lietuvai: mokymusi „dėl diplomo“, aukštojo mokslo finansavimo sunkumais, kvalifikaci-jos „infliacija“, nepakankamu mokykliniu pasirengimu egzaminams.

1920 m. pradėtos reformos iki 1970 m. leido sukurti masinę švietimo sistemą, jaunimo įtraukimu į studijas nusileidusią tik Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Atrodytų, tai turėjo lemti kvalifikacijos ir universitetų prestižo nuosmukį, tačiau siekiant neutrali-

Nukelta į 8 psl.

Pieter Bruegel the Elder „Didelė žuvis ryja mažas žuvis“. 1556

Kalbant apie aukštojo mokslo reformą, siekiamybe pa-prastai nurodomi vakarietiški aukštojo mokslo modeliai, dažnai neįvertinant, jog ne mažiau naudinga gali būti ir tolimoji rytietiška patirtis, todėl šiuo straipsniu siūloma pažvelgti į Ja-ponijos universitetų raidą, juos ištikusias negandas ir galimus jų sprendimo būdus.

atsirado ne iš natūralaus jų poreikio, bet greičiau perimant primestas vakarietiškas žaidimo taisykles, todėl tai įvyko palyginti vėlai – XIX a. pabaigoje. Vis dėlto net ir perėmę tradicijas, universitetai šioje šalyje pasuko kiek kitokia kryptimi nei veikiantys Europos ir Amerikos kontinentuose. Tad kuo ypatinga Japonija?

JAPOnIŠKA PATIRTIs

Pastaraisiais metais Lietuvoje susirūpinus aukštuoju mokslu ir prakalbus apie būtinybę kuo greičiau sukurti naują strategiją bei refor-muoti šią sritį, verta susimąstyti apie Japoni-jos pavyzdį įveikiant aukštojo mokslo krizę.


Nukelta į 10 psl.

RELIGIJOs VAIDmUO UnIVERsITETE: nEIŠsPRĘsTAs KLAUsImAs?

Akvilė GrigoravičiūtėIš bažnytinių mokyklų kuriantis pirmiesiems viduramžių

Europos universitetams, islamo akademijos jau galėjo pasigirti kelių šimtų metų istorija. Šių laikų valstybinius pasaulietinius universitetus, bent jau Vakarų pasaulyje tapusius norma, nuo pirmųjų aukštojo mokslo įstaigų skiria modernizacijos ir seku-liarizacijos amžiai. Vis dėlto neretai religija iš aukštųjų mokyklų nėra galutinai pasitraukusi.

Nagrinėjant aukštųjų mokyklų ir re-ligijos santykį, pirmiausia svarbu įvertinti politinę situaciją konkrečiose valstybėse, keliant klausimus, ar įteisinta tikėjimo ir sąžinės laisvė, „bažnyčios ir valstybės atskyrimas“ (ir kitos žmogaus teisės bei demokratinės vertybės apskritai), kitaip tariant, ar aukštosios mokyklos bendruomenė religiškai angažuojasi savo noru, ar tai yra neišvengiama. Antra, sudėtinga pasirinkti tinkamus terminus, apimančius visą aukštojo mokslo įstaigų įvairovę. Pavyzdžiui, sąvoka „universitetas“ dažniausiai kelia asociacijas su moder-nia šių laikų institucija, todėl yra sunkiai pritaikomas tradicinėms įvairių konfesijų religinėms mokykloms apibūdinti.

Vertinant pagal santykį su religija, gali-ma išskirti keletą aukštųjų mokyklų rūšių: jau minėtas aukštąsias religines mokyklas, paprastai ruošiančias kokio nors tikėjimo kulto tarnus ar religinės teisės specialistus (kunigų seminarijos, madrasos, ješivos), modernaus tipo įvairių religinių pakraipų universitetus ir formaliai sekuliarius uni-versitetus, kuriuose turėtų būti gerbiamas

tikėjimo laisvės principas.

TRADICInĖs RELIGInĖs mOKYKLOs

Tradicinėse religinėse mokyklose religija yra nekvestionuojama būtinybė bei pačios mokslo įstaigos egzistavimo pagrindas ir tikslas, dėl to šis mokyklų tipas itin skiriasi nuo likusių dviejų.

Lyginant tris didžiąsias monoteistines religijas, krikščionybė, o ypač katalikybė,

JAUnImAs TOTALITARInIUOsE GnIAUŽTUOsE

Dovilė Vildaitė„Kai priešininkas man pareiškia: „Aš niekada nepereisiu

į tavo pusę“, aš jam ramiai atsakau: „Tavo vaikai jau mums priklauso. Kas tu esi? Praeitis. Tuo tarpu tavo palikuonys stovės mūsų pusėje. Labai artimoje ateityje jie nepripažins nieko kito, tik šią naują bendruomenę. Trečiasis Reichas niekam neatiduos savo ateities – jaunimo. Trečiasis Reichas pasiims jūsų vaikus, išauklės ir išugdys taip, kad jie būtų to-kie, kokius mes juos norime matyti.“ (iš A. Hitlerio kalbos, 1933 m.)

Tarpukario laikotarpiu susiformavę to-talitariniai režimai Vokietijoje ir Italijoje jau nuo pat pirmųjų savo gyvavimo dienų teigė esantys revoliuciniai judėjimai, skelbiantys tautos atgimimo, naujos pradžios bei nau-jos civilizacijos idėją. Norint įgyvendinti šį atsinaujinimo mitą, visų pirma buvo būtina įvykdyti antropologinę revoliuciją, t.y. užkariauti visuomenę – pavergti, integruoti ir homogenizuoti kiekvieną individą, taip sukuriant naują žmogų. Šio naujojo

žmogaus sukūrimas buvo laikomas pirmine sąlyga realizuoti imperialistinius bei revo-liucinius planus, kuriant naują civilizaciją bei sugrąžinant tiek Vokietijos, tiek Italijos praeities galybę.

Italų istorikas Emilio Gentile‘is to-talitarinę valstybę apibūdino kaip tam tikrą laboratoriją, kurioje atliekamas naujo tipo žmogaus sukūrimo eksperimentas. Naudo-jant tokius instrumentus kaip ideologija, teroras, smurtas, demagogija ir propa-

ganda, totalitarinis mokymas „iš viršaus“ bei priešų identifikavimas, buvo siekiama homogenizuoti individų mąstymą, auklėti gyventojus taip, kad šie būtų ištikimi poli-tinio elito „piliečiai-kariai“, besivadovau-jantys vienintele dogma: „tikėti, paklusti, kovoti“.

Tautos atgimimo idėja ir „konkrečiai“ naujo žmogaus sukūrimo mitas visų pirma buvo nukreipti į jaunąją kartą, kuri buvo laikyta ta medžiaga, iš kurios bus kuriama šlovinga tautos ateitis. Tad švietimo sistema ir akademinis gyvenimas, tarp visų kitų uzurpuotų visuomeninio gyvenimo sričių, buvo išskirtinis politinio elito taikinys. Pasak anglų sociologo Roberto Cecilo, totalitariniuose režimuose švietimas turėjo tarnauti įgyvendinant tris pagrindinius tikslus. Visų pirma iš esmės reformuojant švietimo sistemą, panaikinti, išrauti vis dar užsilikusius laisvės elementus mokymo struktūrose. Antra, pagal pagrindinius ideo-loginius principus išauginti ir išauklėti naują piliečio tipą, kuris būtų negailestin-gas priešams, bet besąlygiškai paklusnus ir nuolankus savo tautos lyderiams. Trečiasis

tikslas buvo iš reformuotos totalitarinės švietimo sistemos išugdytų jaunuolių atrinkti bei paruošti ateities elitą.

Įgyvendinant šiuos tikslus, švietimo sistemos tiek Italijoje, tiek Vokietijoje buvo reformuotos sistemingai ir su ypatingu kruopštumu. Pavyzdžiui, tų laikų italų filosofas Giovannis Gentile‘is buvo ne tik oficialus fašistų teorijos filosofas, nuo-sekliai plėtojęs fašizmo ideologijos prin-cipus, bet ir naujos švietimo sistemos

Nukelta į 10 psl.

išsiskiria centralizacija ir aiškiai apibrėžtu dvasininkų luomu. Tokią hierarchinę struktūrą reikia nuolatos papildyti nau-jais pakankamos kvalifikacijos kadrais, todėl viduramžių Europoje Bažnyčia skatino universitetų steigimąsi. XVI a. vienu iš Kontrreformacijos judėjimo tikslų paskelbus dvasininkijos išsilavinimą, Tridento susirinkime buvo pasiūlyta įsteigti seminariją – griežtos drausmės internatinę aukštąją mokyklą, tikintis, kad jos auklėtiniai vėliau priims kunigo šventimus. Toks seminarijos modelis gyvuoja iki šiol, tačiau panašu, jog semi-narijos tampa panašios į religinės pakrai-pos humanitarinius universitetus, kadangi ne visi seminarijas baigę studentai priima šventimus.

Judėjiškoje religinėje tradicijoje aukš-tųjų mokyklų atitikmeniu galėtų būti laikomos ješivos, kilusios iš sinagogų mokyklų. Pirmoji tikra ješiva buvo įsteigta 1803 m. Voložine (dabartinėje Bal-tarusijoje), netrukus atsirado ir kitos. Dabartinės Lietuvos teritorijoje garsėjo Kauno, Panevėžio, Telšių ješivos. Mo-kymo programa jose disciplinų įvairove nepasižymi: išsamiai studijuojami Tora, Talmudas ir kai kurie kiti žydų religi-nei tradicijai svarbūs veikalai. Mokyma-sis ir mokslas ješivoje yra suvokiami ne kaip ruošimasis tarnybai, tačiau laikomi vertybėmis savaime.

Islamo religinių mokyklų (madrasų) mokymo programos taip pat koncen-truojasi ties šventųjų tekstų ir islamo teisės bei istorijos studijomis, nors kai kuriose mokyklose dėstomi ir papil-domi dalykai. Religingiems musulmo-

nams, kaip ir žydams, siekti mokslo yra priedermė, todėl tam dažnai pasiren-kama tradicinė religinė mokykla. Tuo tarpu krikščioniškame Vakarų pasaulyje įsigalėjusi valstybės ir religijos skirtis bei dvasininkijos luomo išskirtinumas semi-narijas pavertė marginaliniu reiškiniu: išsilavinimą ten gauna nepaprastai maža visų studijuojančių dalis.

KAIP DERInTI AKADEmInĘ KRITIKOs LAIsVĘ IR TIKĖJImO

DOKTRInAs?

Religinės pakraipos universitetai turi modernias ir įvairiapusiškas mokymo programas, o tikėjimas traktuojamas kaip tam tikros tapatybės išraiška ar universiteto pasirinkta edukacinė strate-gija. Pasak žurnalistės Naomi Schaefer Riley, tyrusios religinių universitetų, ypač sparčiai populiarėjančių JAV, fenomeną, tokių mokymo įstaigų studentai yra labai motyvuoti, rimtai žiūri į studijas, retai var-toja alkoholį ar narkotikus. Riley išskiria ir svarbiausias religinių universitetų „paklausos“ augimo priežastis. Panašu, jog sekuliariuose universitetuose tikintys studentai neretai jaučiasi esą pašiepiami ar net diskriminuojami, tuo tarpu religinės pakraipos universitetai, kurių studijų lygis per pastaruosius metus pastebimai pakilo, gali pasiūlyti erdvę atviresnėms ir išsamesnėms diskusijoms dvasiniais klausimais.

Kita vertus, religiniai universitetai susi-duria su atviro dialogo ir kritinio mąstymo tikėjimo rėmuose problema. Pavyzdžiui, 2006 m. vasarį „The New York Times“ pasirodė straipsnis apie kliūtis, kurias patyrė katalikiško Notre Dame universi-teto (Indianos valstija) studentai, norėję surengti gėjų filmų festivalį ir suvaidinti pastaruoju metu išgarsėjusią Eve Ensler pjesę „Vaginos monologai“. Šiuo atveju nesutarta, kaip sutaikyti „tolerantišką ir multikultūrišką krikščionybę“ su ofi-

Pablo Picasso „Bulius“. 1945

Ono

s Lo

zura

itytė

s ili

ustra

cija


dar kažkur. Tokia struktūra turėtų būti ne-priklausoma nuo vyriausybių kaitos, nuo ministerijų valdininkų užgaidų, kad tos sritys būtų atrenkamos ne miglotais lobis-tiniais kanalais. O tuomet jau Vyriausybė prašytų agentūrą pateikti, ką konkrečiai remti, ir tai būtų sprendžiama remiantis nepriklausomais vertinimais. Lietuvoje, net nustatę prioritetines kryptis, pamatytume, kad nelabai būtų kam jas vykdyti, tad kitas žingsnis tas mokslo programas paleidus turėtų būti jas visiškai atverti. Netgi tose šalyse, kur žmonių nemažai, vis tiek, kad būtų išlaikyta sveika konkurencija ir akademinis mobilumas, suformuota tokia sistema, kad ten dirban-tys profesoriai visąlaik jaučia savotišką “kvėpavimą į nugarą”.

Beje, Lietuvoje mes turime etatų skai-čių, o iš principo tai turėtų būti univer-siteto reikalas, pagal savo personalo poli- tiką, pagal savo biudžetą jis turėtų nus-tatyti, kiek žmonių galima priimti. Ir tas biudžetas, pavyzdžiui, Švedijoje, toks, kad pačiame fakultete įdarbinama ne tiek ir daug žmonių, bet daug yra tokių profesoriaus darbo vietų, kurios įsteigtos ir finansuo- jamos ne paties universiteto, o kokios nors tyrimų agentūros ar fondo – žmonės į jas ateina „su savo pinigais“ ir daryti konkre-taus projekto: perka už tas lėšas įrangą, moka sau algą, samdo doktorantus.

Ps: Ir iš esmės tampa „mokslo ver-slininkais“, kurių pas mus nėra, ar ne?

RV: Būtent. Pas mus sakoma, kad fun-damentiniuose tyrimuose šito negalima daryti, kad socialiniams ir humanitari-niams mokslams tas negalioja... Galioja, net dar labiau. Akademinė bendruomenė taip ir atsiranda, kai universiteto reikalai yra tvarkomi sąžiningos konkurencijos ir laisvo bendradarbiavimo principais, o ne centralizuotai.

Ps: Esate sakęs, kad mokslas Lietu-voje yra ne finansuojamas, bet šelpiamas politikų. Ar negalima būtų pasakyti, kad ir verslas mokslą tik šelpia?

RV: Mano asmenine nuomone, vers-las Lietuvoj yra visiškai nesuinteresuotas moksliniais tyrimais. Ir tai natūralu, nes tai užtrunka. Mūsų verslo lyderiai neturi savotiškos technologijų kultūros, jie nėra, kaip angliškai sakoma, tech-minded. Jeigu yra valstybės sprendimas, kad mums reikia technologijų verslui, tada mes turime įvertinti, koks yra poreikis čia, vie- toj, tą verslą daryti. Jei to poreikio nėra iš verslininkų, bet mes matome, kad technologijų plėtra būtina valstybei, tuo-

Atkelta iš 2 psl.

met turi būti specialios programos, kaip tokį verslą pritraukti iš kitur - jis turėtų tapti žinių ekonomikos varikliu.

Pastaruoju metu daug kalbama apie „slėnių“ koncepciją, apie rizikos kapitalo fondus, bet kyla klausimas, kam jie formuo-jami, kas jais naudosis? Jei verslininkams reikėtų ir apsimokėtų, jie jau seniai būtų patys atidėję tam lėšų. Pavyzdžiui, per-nai metų Europos industrinių investicijų į tyrimus lentelėse Lietuvos įmonės yra paskutinėje vietoje netgi tarp naujųjų ES šalių. Tai rodo, kad šitas verslas tikrai mok-sliniais tyrimais nesidomi – jiems greitai reikia pigių ir lojalių darbuotojų. Manau, šiandien jau turėtų būti gėda kalbėti apie Saulėtekio slėnį – tai daroma jau kokį penketą metų! O tokie procesai turi būti žaibiški. Jeigu kažkur regione yra poreikis slėniui, jis turi atsirasti vos ne per naktį. Galima skųstis, kad Vyriausybė neremia, bet kur paties verslo investicijos?

nUsIBODĘs KLAUsImAs – AR TURImE VIZIJĄ?

Ps: Kokios mokslo sritys Lietuvoje per-spektyviausios, siekiant stiprinti mokslo centrus?

RV: Iš tiksliųjų mokslų tai būtų šviesos technologijos – nors kartais perdedama lazerių reikšmė, bet turime tikrai stiprių tyrimų grupių, – taip pat chemija, biotech-nologijos; matematikos ir teorinių mokslų tradicija yra pakankamai stipri. Šiuos spe-cialistus reiktų surinkti, pritraukti iš pasaulio naujų žmonių ir iš jų formuoti naujus cen-trus – individualių mokslininkų ir jų grupių pagrindu, o ne bandyti ištisas institucijas, dinozaurines struktūras perkelti į naujas patalpas, teikti joms tiesioginį finansavimą. Tai yra du kardinaliai priešingi investavimo į šitą sferą būdai. Antrasis, hierarchinis yra visiškai be perspektyvos. Atviras, konkursi-nis finansavimas nėra pats drastiškiausias žingsnis dabartinėje situacijoje (sunkiau būtų reorganizuoti universitetų ir kolegijų tinklą, kad jie jungtųsi ir stambėtų), bet jo vis tik nesiryžtama įgyvendinti.

Ps: Kalbant apie mokslo tyrimų plėtros modelius – koks yra Lietuvai sektinas mo-delis?

RV: Aš manau, kad tai klišės – pavadini-mai „britiškas“ modelis, „skandinaviškas“... Akademinėje, mokslinėje veikloje netgi tos šalys, kurios yra socialistinės – tokios kaip Skandinavijos šalys – mokslo rinkos

atžvilgiu yra tikrai labai liberalios. Visur pagrindinis principas yra konkurencija ir atsakomybė už save.

Bet į problemą reikėtų pradėti žiūrėti ne nuo tinkamo modelio paieškų (tiesa, mūsų orientyras turėtų būti mažos šalys – Skandi-navijos valstybės, Airija, Šveicarija), o nuo rezultato, kurį norime pasiekti. Tarkime, aš manau, kad tokios mažos valstybės kaip Lietuva interesas turėtų būti toks – mums reikia kuo daugiau protingų žmonių, reikia, kad jie čia dirbtų ir kurtų. Iš čia pradėkime žiūrėti, ko reikia, kad po 15 m. stipriai paruoštų absolventų – bakalaurų, magistrų ar pagaliau daktarų – padaugėtų, kad kokybės kartelė pakiltų, jiems čia dirbant; kad mūsų stipriausi abiturientai mūsų uni-versitetus rinktųsi pirmu numeriu.

Ir tuomet jau kurkime schemas: jei ekspertų skaičiavimai (visose šiose diskusi-jose trūksta nepriklausomų ekspertų, žinių valdymo profesionalų žodžio) rodo, kad tam reikės stiprios valstybės intervencijos, taip ir darykim. Jei bus pagrįstos prognozės, kad mūsų padėtyje dėl politinio nestabi-lumo ar kitų dalykų tiktai laisvos rinkos mechanizmų veikimas leis pasiekti tikslą, tegu tuomet tai būna visiškai liberalus re-

Miestų – mokslo centrų žemėlapis (1996– 2005). Publikacijų cituojamumas (kiek darbų buvo cituoti daugiau nei 50 kartų).

formos modelis. Taigi nėra jokio aiškaus atsakymo. Principas tas, kad pati mok-slo sistema turi būti atvira ir liberali, bet reikia pasirinkti, kaip iki jos „prisikasti“. Vienintelė mūsų ideologija turi būti stiprios, modernios ir konkurencingos Lietuvos ideologija.

Ps: Ar Lietuvos moksliniams tyrimams dabar jau taip blogai, kad padėtis tegali pagerėti, ar ji dar blogės?

RV: Manau, kad ji dar blogės – atsiras landų naujiems žmonėms ar idėjoms, tyrimų centrams, kurie, vilkimės, stiprės ir sistema galbūt pradės keistis iš vidaus, bet neatsakingai ir neprofesionaliai nau-dojami struktūriniai fondai bus tas veik-snys, kuris mus klampins. Dabar esame geresnėje padėtyje nei prieš 15 m., nes fi-nansavimas padidėjęs. Bet mokslo centrų, kokius matome 2020 m. žemėlapyje, savaime neatsiras. Sumaištis gali tęstis dar penkerius, o gal ir dešimt metų. Jei šiandien būtų pradedama daryti tai, apie ką mes kalbėjome, (gamtos moksluose) pirmuosius daigus pamatytume po kokių aštuonerių metų. Tačiau šiandien mes prie tų sprendimų net nesame priėję.

nuo ko PraSideda univerSitetaS?

mAIŠTAs IR KOnTROLĖ UnIVERsITETUOsEIeva Giedraitytė

„Jie pralaužė barikadas ir suėmė viduje įsitvirtinusius studentus. nedidelė naujie-na, tarsi kada nors kur nors maištaujantiems studentams visa būtų pasibaigę kaip nors kitaip. Universitetus „sugriauti“ ne taip paprasta. Į juos investuoti milžiniški pinigai <...>.“ (Haruki mu-rakami, „norvegų giria“)

Kas yra universitetas – institucija, kurioje ugdomas sąmoningas žmogus, ar valdžios įrankis visuomenei kurti ir kontroliuoti? Kodėl daugeliui studentija asocijuojasi su maištingiausia visuomenės dalimi ir ar toks įvaizdis teisingas? Vargu ar įmanoma rasti atsakymus į šiuos klausi-

mus, todėl šiuo straipsniu siekiama tik parodyti, kaip supratimas apie univer-siteto vaidmenį ir paskirtį keitėsi priklau-somai nuo laikmečio ir jo idėjų.

ŠVIETImAs IR KOnTROLĖ

John Dewey, amerikiečių sociologas ir psichologas, ypatingai domėjęsis švietimo problemomis, knygoje „Demokratija ir išsilavinimas“, teigia, kad natūralūs jauni-mo impulsai neatitinka grupės, kurioje jie egzistuoja, papročių, todėl jie turi būti nukreipiami ir vedami. Ši kontrolės forma nėra tik fizinis suvaržymas: ji susideda iš impulsų, veikiančių duotuoju laiku, kon-centracijos į specifinį tikslą, priskiriamos prasmės ir palaikomo veiksmų sekos tęstinumo.

Tokią funkciją, pasak autoriaus, atlie-ka švietimo sistema. Mokykloje ir uni-versitete visuomenės nariams įdiegiamos reikalingos pažiūros, suteikiami sociali-

niai vaidmenys. Universitetas yra kelių įtampų laukas - į jį patenka tam tikrus socialinius įgūdžius ir pažiūras jau turintys individai. Kita vertus, būtent universitetai baigia institucionalizaci-jos procesą, suteikia žinių, reikalingų sėkmingai socializacijai ir įsitvirtinimui visuomeninėje sistemoje.

Be to, universitetai tradiciškai turi didesnę ar mažesnę autonomiją. Bū-damos bent dalinai nepriklausomos, akademinės bendruomenės gali tapti pašinu valdžios akyje – siekiant sėk-mingai palaikyti sistemą, būtinas tam tikras išsilavinimo tipas, priverčiantis individus prisiimti reikalingas roles ir paklusti visuomeninėmis taisyklėmis.

Taigi politika universitete neišven-giama – pirmiausia čia pasireiškia visuo- menės ir valdžios interesai, siekis dieg-ti reikiamo tipo išsilavinimą. Be to, pačiame universitete susiduria skirtingi dėstytojų, studentų ir tam tikrų socialinių grupių atstovų interesai. Galiausiai

akademinė bendruomenė nėra vienalytė masė – ji yra visuomenės atspindys. Kartais visų šių interesų kolizijos iš-sprendžiamos universitetų viduje, tačiau priešprieša gali įgyti tokį mastą, jog bai-giasi maištais ar represijomis.

Universitetai niekada nebuvo ramios bendruomenės. Kita vertus, jų vieta visuo- menėje ir santykis su politika buvo skir-tingi, keičiantis pačioms žmonių ben-drijoms, jų įsitikinimams ir visuomenės modeliams.

VIDURAmŽIAI – mAIŠTAs BE POLITIKOs

Viduramžių akademines bendruo-menes vargiai galima pavadinti įtakinga politine jėga. Pasaulietiniai valdovai menkai kišosi į jų reikalus. Išsilavinimą kontroliavo Katalikų bažnyčia. Tai atsis-

Nukelta į 14 psl.

© D

r. Ra

mūn

as V

alio

kas


Apie mokymosi būdą klausei manęs, mano brangiausias Kristuje Jonai, kaip tau derėtų mokytis semiantis iš mokslo lobyno? Toks bus tau mano patarimas: kad upeliais, o ne tiesiai į jūrą pasirinktum įeiti, nes nuo lengvesnių dalykų reikia pereiti prie sunkesnių. Toks yra mano patarimas ir tau pamokymas. Patariu tau būti lėtakalbiu ir neskubėti pradėti kalbėti; sąžinės grynumą branginti.

Nepaliauk melstis; dažnai lankykis rūsyje, jeigu nori būti įvestas į vyno rūsį. Su visais būk draugiškas; nieko neklausinėk apie tai, ką kiti daro; su niekuo labai nesuartėk, nes didelis artumas kelia panieką ir atitraukia nuo studijų; pasaulietiniais žodžiais ir darbais visiškai nesidomėk; samprotavimų apie viską venk; šventųjų ir gerųjų pėdsakais eiti nesiliauk; nesirūpink, iš ko girdi, bet visa, ką gerieji sako, atminčiai perduok; tai, ką skaitai ir girdi, stenkis suprasti; dėl dalykų įsitikink; ir visa, ką tik gali, rūpestingai dėkis į galvą tarsi trokšdamas pripildyti indą; daugiau tau nieko nereikia. Eidamas šiais pėdsakais, naudingus Viešpaties Sabaofo vynmedžio lapus ir vaisius, kol būsi gyvas, auginsi ir puoselėsi. Jeigu tuo vadovausiesi, galėsi pasiekti tai, ko trokšti.

Ignoti Auctoris. De mondo studendi. Corpus Thomisticum, textum. Iš lotynų k. vertė Gintautas Vyšniauskas.

įstatymiškai įtvirtintos bendruomenės dalimi, iš kurios malonės gyvena ir gauna diplomą studentas. Anaiptol nesinori jų visų įvardinti Universiteto idėjos ir misijos priešais, tačiau, kaip bebūtų, skirtinguose sektoriuose ir institucijose šeimininkauja būtent jie, mūsų aukštojo išsilavinimo korifėjai. Dėstytojai. Kai kurie gerbtini ir gerbiami, kiti – ne ir dar kartą ne, dažniausiai Universitete tik prisiduriantys prie atlyginimų, gaunamų iš kitų valstybinių ar privačių institucijų. Kuo/tuo labiau gerbtini – tuo/kuo la-biau jaučiasi universitetiniu kolega. Kuo mažiau gerbtini – tuo greičiau Univer-sitete tampa pridurkais, tačiau jaučiasi šeimininkais. Mokslininkai. Jei žinomi, tai tik kaip dėstytojai. Jei nežinomi – jų niekas nelaiko nei šeimininkais, nei ko-legomis. Administracija. Dažniausiai tie patys dėstytojai ir/arba mokslininkai. Kuo didesnis administratorius – tuo menkesnis dėstytojas ir mokslininkas. Kuo menkesnis dėstytojas ir mokslininkas – tuo didesnis šeimininkas. Dažniausiai ir kitų dėstytojų bei mokslininkų atžvilgiu. Apskritai jei ieškai, kam priklauso šie žmonės, laukai, ištekliai ir pastatai, kreipkis į prof. habil. dr. Administracijos Vadovą. Galiau-siai kiti darbuotojai. Jų valdos mažesnės (drabužinė, koridorius, skelbimų lenta, palangės ir kitos universitetinio ansamblio vietos), tačiau kur kas akyliau saugomos, nors užtektų paprasto skelbimo: „Dink iš Universiteto, studente!“

APIE REALIĄ IR (nE)IDEALIĄ UnIVERsITETO PRIKLAUsOmYBĘ

Studentas Zigmas

ViVat et respUBlica, et QUi illam reGit!...

Lietuvos Respublikos Aukštojo mokslo įstatymas apie Universiteto priklausomybę kalba šykščiai ir miglotai. Viską, ką gali perskaityti savo priklausomybės ieškantis VU, yra tai, jog jis yra aukštoji mokykla, o šioji gali būti arba valstybinė, arba nevalstybinė. Nevalstybinių mokyklų priklausomybę palikime steigėjų malonei ir fantazijai (sakoma, vienos iš jų būna priklausomos nuo Maskvos, o kitos yra vakarietiškos). Tuo tarpu čia svarbiau, kas slypi už šios paslaptingos frazės: „valstybinė aukštoji mokykla yra [...] valstybės įstaiga“. Paslaptingos, nes, priklausomai nuo mūsų ideologinės nuostatos, „valstybės“ reiškia arba visų piliečių (vadinkime tai liberaliu supra-timu), arba valstybinės valdžios (totalita-rinis supratimas), arba iš esmės niekieno (savotiška anarchizmo atmaina – kas ta valstybė? – laikini galių santykiai, ir tiek). Visgi žinant lietuvių polinkį su „valstybe“ visų pirma tapatinti valdžią, valstybinis universitetas nereiškia nieko kito kaip priklausymą nuo Švietimo ir mokslo mi-nisterijos – Lietuvos švietimo bei mokslo sistemos alfos ir omegos.

Ginčytis, kad toks vis dar postota-litarinis valstybės Universiteto supra-timas ir veikimas mūsuose yra gajus, būtų bergždžias reikalas. Faktas Nr. 1: didžiausią dalį finansavimo Universite-tas gauna iš valstybės. Todėl valstybė, tiksliau, valdžia (jei užmiršime, kad finansavimas yra mūsų ir mūsų tėvų mokestiniai pinigai), turi teisę jį valdyti. Faktas Nr. 2: valstybė turi teisę Univer-sitetui kelti reikalavimų kartelę, kad jis taptų priešakiniu studijų centru ir siekiant išvengti pseudo-universitetų steigi-mosi. Kad ši kartelė, deja, yra žemiau

nei turėtų būti – kitas ginčas ir klausimas. Kol kas apsiribokime teiginiu, jog save gerbianti valstybė tiesiog privalo plėtoti savo intelektualinį potencialą ir kultūrinę savimonę, o būtent Universitetas gali/ turi tapti šiosios plėtros epicentru. Tad Uni-versitetas, kaip didesnės valstybinės sistemos dalis, iš tiesų yra valstybės ir valstybei. Tačiau kam priklauso Univer-sitetas kaip autonomiška Kastalija ir savi-valdi institucija, kurią kuria Universitetinė bendruomenė. Trumpai tariant – kas jaučiasi šeimininkais Universiteto g. 3?

Atsisakę per daug institucionalistinio ir formalaus požiūrio į Universitetą, jį galime suvokti kaip žmonių sutartį žaisti intriguojantį žaidimą „Universitetas“. Taisyklės paprastos: vieni pasirengę studijuoti ir klausytis (žaidėjas studentas); kiti pasirengę dalintis savo žiniomis ir mokyti (žaidėjas dėstytojas); treti pasirengę tyrinėti ir plėsti žinias (žaidėjas mokslininkas); yra pasirengusių užtikrinti sklandų studijų ir mokslinės veiklos pro-cesą (žaidėjas administracija), galiausiai nedera pamiršti žaidėjų bibliotekininkė, valytoja ar apsauginis. Visa tai sudaro komandą, kuri išdidžiai save vadina Universiteto bendruomene – tikruoju savivaldžiu ir autonomišku Univer-siteto turiniu, tikruoju Universiteto šeimininku. Nuo čia ir pradėkime mūsų priklausomybės paieškų liūdnąją dalį.

…QUiVis antiBUrscHiUs…

Pasiryžęs apie universitetinius žmones kalbėti kaip apie bendruomenę, pri-dursiu: bendruomenė – tai pirmiausia lygiųjų bendrauti draugija. Universite-tas – priemonė tą bendravimą įprasminti, nukreipiant narius mokslinio pažinimo ir kultūrinės saviugdos link. Šia prasme iš dėstytojo lūpų studentui skambantis

kreipinys „kolega“ nėra vien retorinė frazė, o pripažinimas, kad mes esame iš vieno universitetinio pasaulio. Todėl pir-masis priklausomybės paradoksas prasi-deda nuo bendruomenės konkretizavimo. VU Statutas skelbia, kad Universiteto tikslų (beje, gana gražių ir kilnių) padeda siekti Universitetinės bendruomenės nariai: „dėstytojai, mokslo darbuotojai, klausytojai, administracijos ir kiti dar-buotojai“. Nieko nepasigedote, kolegos? To, rodos, neatsiejamo, bet, kaip matome, nebūtino Universiteto komponento – studento. Skeptikų prašyčiau atkreipti dėmesį, kad klausytojas ir studentas nėra tas pats – tai įtvirtina tas pats Statutas.

Priklausomybės paieškose atsirado „nepriklausomybės dėmuo“: studentas, dėl kurio lyg ir turėtų veikti Universitetas, formaliai atsiranda Universiteto užribyje. Realybė mažai kuo skiriasi. Šiuo metu Universitete nesunkiai galima identifikuo-ti, kas yra „studentiška“ veikla (fakultetų dienos, krikštynos, tarpusavio bendravi-mas, „studentiškų tradicijų išsaugojimas“), į kurias „bendruomenės nariai“ yra pakviečiami, o kartais netgi ateina. Su-praski, studentų gyvenimas yra Univer-siteto reikalas. Pačios „bendruomenės“ atsiribojimas taip pat įgyja groteskiškų pavidalų: su studentu kaip su pašalaičiu jaučia pareigą (neretai ir malonumą) elgtis dėstytojai (pvz., dvi valandos konsultacijų, kuriose pats dėstytojas daly-vauti neprivalo), administracija (pavyzdys tebūnie švelnus: kam teiktinas prioritetas Teatro salėje – studentiškam renginiui ar pelno duosiančiai konferencijai?) ir kiti darbuotojai (ypatingai patartina vengti kai kurių CR bibliotekininkių ir apsauginių).

Prieštaringiausia šioje situacijoje yra tai, kad pačius studentus toks antrarūšis statusas lyg ir tenkina, kadangi situacijos ne tik nesistengiama keisti, bet atotrūkis tik skatinamas steigiant „studentų savi-valdas“ (kažkas blaiviam (sic!) protui neįsivaizduojamo – studentų savivalda Universiteto savivaldoje!). Kad studento balsas Universiteto institucijose apskritai dažniausiai nieko nereiškia – dar vienas liūdnas ir vergystės tendencijas rodantis faktas. Kažkada Jose Ortega y Gassetas, kalbėdamas apie Ispanijos universiteto reformavimo būtinybę, kvietė studentus „užkariauti šventovę [universitetą]“. Atrodo, Lietuvoje šis kvietimas pradžiai galėtų būti pakeistas nuosaikesniu – sugrąžinkime studentams Universitetą ir studentus į Universitetą.

...ViVant proFessores

Tad priklausomybės paieškose nori nenori tenka sustoti ties ta nedidele

XIII A. nEŽInOmO AUTORIAUs TEKsTAs APIE

PATARImUs sTUDEnTUI

Hieronymus Bosch „Kvailių laivas“. 1494

Albrecht Dürer „Šv. Jeronimas“. 1521

Diskusijose dėl aukštojo mokslo reformos ypatingą vietą užima aukštosios mokyklos autonomijos klausimas (toliau dėl širdies artumo Vilniaus Universitetui kalbėsiu išimtinai apie alma mater, nors tikiu, kad visi šie klausimai vienaip ar kitaip yra aktualūs kiekvienai aukštajai mokyklai). Tiesa, vieši svarstymai yra gana vienaplaniai: dažniausiai klausiama, kiek nepriklausomas nuo valstybės administracinės kontrolės turi būti Universitetas arba (paprastai liberalesnio sukirpimo viešųjų intelektualų) kokios yra dėstytojo laisvės ir savarankiškos veik-los ribos pačiame Universitete. Šiame straipsnyje į Universiteto autonomijos problemą norisi pažvelgti kiek kitu kampu, t.y. pasvarstyti apie tai, kam priklauso ar turėtų priklausyti Univer-sitetas, kas ir kodėl yra ar turėtų būti jį kuriantys subjektai.


žanro – disputo (disputatio) – atsiradimą. Disputas tapo savotiška akademinio

ginčo arena, įprasminančia universitetines tiesos paieškas, tampančia struktūruotu, tačiau spontaniškumu pasižyminčiu iš-siskiriančių nuomonių susidūrimo lauku bei tokį konfliktą palydinčiu suinstitucintu dėstymo, žinių perteikimo bei tiesos sklai-dos aktu.

Pakankamai išsamų disputo aprašymą pateikia Pere‘as Mandonnet (tiesa, svarbu pastebėti, jog galimos ir kitokios disputo tvarką reguliuojančios taisyklės bei prak-tikos, žr. lentelę): disputuojamas klausimas arba programinės tezės būdavo iš anksto viešai paskelbiamos numatant disputo laiką ir vietą bei pranešant apie jį universitetui ir miestui. Disputo dieną nevykdavusios pas-kaitos, o priklausomai nuo disputuojančiojo reputacijos bei gabumų susirinkdavę ir kitų universitetų dėstytojai, studentai bei dvasiškiai. Nors disputo eigą kontroliuo-davo dėstytojas (magister), centrine figūra galima laikyti bakalauro studijų pakopos studentą, atliekantį proponento vaidmenį ir taip galintį pademonstruoti savo „proto lankstumą bei minčių aštrumą“. Disputo pradžioje įvairiausius prieštaravimus pa-teikdavo susirinkę dėstytojai, o esant galimybėms, ir studentai. Bakalauras atsakydavo į oponentų klausimus, prirei-kus galėdavo sulaukti ir dėstytojo pagal-bos. Tai sudarė interaktyviąją disputo dalį, primenančią įvairioms įtakoms ir nuomonėms atvirą mūšio lauką, todėl ne mažiau svarbi buvusi antroji disputo dalis – dėstytojo „apibrėžimas“ (determinatio ma-gistri). Artimiausią studijų dieną dėstytojas logine seka išskleisdavo disputo metu oponentų iškeltus prieštaravimus ir pateik-davo galutinę jų formuluotę, į kiekvieną kontradikcinį argumentą atsakydamas jo plėtojamą doktriną patvirtinančiais teigi-niais. Galiausiai dėstytojas apžvelgdavęs disputo klausimą ir apibrėždavęs savąją doktriną.

Magistro pateiktas argumentuoto teigi-nio apibrėžimas būdavo užrašomas. Taip iškyla trečioji metodinė studijų tech-nologija – straipsnis (articulus), kuriame pateikiamas klausimo/disputo išdėstymas, diskusija, schematizuoti ir supaprastinti argumentų, teiginių, doktrinų apibrėžimai.

Apibendrintai galima teigti, jog scho-lastinė universiteto ugdymo metodika palaikė tam tikrą nuolatinio „aktyvumo“ laipsnį, disputo metu pasiekdavusį apo-gėjų. Vartojant Marshallo McLuhano terminologiją, sakytinis žodis žadindavęs juslinį įsitraukimą ir dalyvavimą formu-luojant mintį, ją laisvai plečiant, komen-tuojant ir argumentuojant, o disputai tapdavę tiek bakalauro žinių ir įgūdžių išbandymu bei iššūkiu, tiek galimybe dėstytojui pasitikrinti ir įtvirtinti savo

Atkelta iš 1 psl.autoritetą ginant arba revizuojant sufor-muluotus doktrininius apibrėžimus.

sTAnDARTIZUOTOs InDIVIDUALYBĖs

Paskaitoms ir straipsniams (suvokia-miems kaip nuo disputo nepriklauso-mas žanras) tebesant sudedamosiomis kasdienio ugdymo proceso dalimis, į disputo vietą stojo nauja žinių patikros technika ir procedūra. Pasak Michelio Foucault, egzaminavimas ir cikliškais ritmais atsikartojančios egzaminų sesi-jos iš principo dubliuoja visą mokymo programą. Egzaminu, kaip visur esančio normalizuojančio ir kontroliuojančio žvilgs- nio (lot. examen – tyrimas) technika, siekia-ma prižiūrėti, kvalifikuoti, klasifikuoti, pa- skirstyti rangus ir sankcijas.

Egzaminas visų pirma objektyvuoja į dienos šviesą iškeldamas disciplinuojamus individus ir palikdamas juos preciziškai tiksliam atpažinimui, aprašymui, katego-rizavimui, kodifikavimui, savybių korelia-vimui ir lyginimui, išskirstymui į celes, tie-siogiai atpažįstamas, tarkime, per rotacijos eiles, identifikavimo numerius ar kitus diferenciacijos pagal tam tikrą nustatytą normą mechanizmus, paradoksaliai neva atliepiančius objektyvumo ir neutralumo reikalavimus.

Tokiu būdu egzamino metu indivi-dualybė dokumentuojama, archyvuojama, fiksuojama ir formalizuojama. Taip sudaro-mi disciplinuojamos individualybės kodai, kurie, pasak M. Foucault, homogenizuoja individualius, per egzaminą išryškėjusius bruožus, prilygsta mėginimui sterilizuoti po disputo likusį dezorganizuotą nuomonių mūšio lauką, apie kurį kalba P. Mandon-net. Kitaip tariant, kaupiant ir kuriant standartizuotas duomenų bazes atlie-kama apibrėžimo funkcija – „individualūs duomenys integruojami į kaupimo siste-mas, <...> o kiekvienas per egzaminą gautas duomuo savo ruožtu atsispindi visuotinėje [išskirta mano – G.K.] lygtyje.“

Galiausiai egzaminavimo technika kiekvieną egzaminuojamą individą pa-verčia „atveju“, t.y. aprašomu ir analizuo-jamu objektu, atviru kruopščiai ir nuodug-niai analizei, įvertinimui, išmatavimui, palyginimui, koregavimui, normalizavimui ar netgi atmetimui. „Atvejų“ kontrolė per atstumą ir galimybė juos išlaikyti stebėsenos (informacijos) lauke sukuria prielaidas egzaminui užimti centrinę vietą tarp procedūrų, paverčiančių individą valdžios/administracijos bei žinojimo objektu. M. Foucault „atvejo“ analizę įdomiai atliepia M. McLuhano pasta-ba apie rašto kultūrų gebėjimą įtvirtinti linijinį racionalų gyvenimo sutvarkymą, įtraukiantį į susipynusių nuoseklumų sistemą, kur linijinės raidinės sekos tampa visur vyraujančiomis psichinės ir socialinės organizacijos formomis. Kitaip tariant, ar-chyvuotas raštijos tinklas, užmetamas ant individo, geba transformuoti ir valdyti visas

situacijas jas suvienodinant ir užtikrinant jų tolydumą.

Įsitraukimo ir dalyvavimo požiūriu disciplinuojamas individas nebėra įparei-gojamas nuolatinei „aktyvumo“ būsenai ar tiesioginės akistatos situacijai. Jo profilis vienaip ar kitaip yra nuolatos aktualizuoja-mas, „savaime“ iškylant naujoms normoms ar kategorijoms ir jas lydintiems vertinamie-siems mechanizmams. Be to, linijinio rai-dyno centralizuoto vienodumo ir sutelktos jėgos pobūdis, anot M. McLuhano, leidžia išskaidyti žmogaus vaizduotės, jausmų ir proto gyvenimą, suteikia jiems autonomiją vienas kito atžvilgiu, t.y. raidyno panaudo-jimas leidžia atsiriboti nuo vidinių jausmų, kuria emocines perskyras, generuoja su asmeniu organiškai nesusijusius duomenis (tai galėtume laikyti priešstata sakytinio žodžio jusliniam įsitraukimui). Taigi ape-liacija į disputuojamos tiesos paieškas ir kalbinis „aktyvumo“ santykis eliminuo-jamas bei užgožiamas sunkiasvorių šifrų, linijinių sekų, skaitmenų ar spaudos ženklų sankaupų.

AnOnImInIO nEKALBIŠKUmO LInK?

Svarbu pažymėti, jog M. Foucault egzaminavimo principas taikomas daug platesniu disciplinarinės visuomenės organizavimo mastu ir nėra tiesiogiai siejamas su universiteto aplinka. Todėl kiek apleidžiant universiteto kontūrus lieka aptarti prancūzo minimą valdžios vizualinės raiškos kaitos problemą. Indi-vidualizacijos tendencijos, pasireiškiančios per jau minėtą objektyvuotų „atvejų“ ar-chyvo sudarymą, kūno ir judesio fiksavimą čia siejamos su disciplinuojančio agento anonimiškumu ir funkcionalumu – „kuo anonimiškesnė ir funkcionalesnė valdžia, tuo labiau individualizuojami valdiniai.“ Todėl egzaminavimo procedūra (anonimas) priešpastatoma ceremoniškai atvirai galios, padėties, privilegijos ar pareigos (autorite-tas) manifestacijai. Disputuojantis (epinis, heroizuotas) pasakotojas egzamino metu virsta nuasmenintu pasakojimu, aprašymu, „dokumentu galimam panaudojimui.“ Taigi egzaminuojamojo individualizacija reiškianti ne ką kita kaip anoniminį žinojimo objektų ir tiesos ritualų konstravimą, patį individą įtraukiant į žinojimo sritį.

Šiuo anonimiškumo ir funkcionalumo požiūriu bus itin įdomu stebėti universiteto įsitraukimo ir dalyvavimo kultūros atsaką į informacinių technologijų plėtrą. Akivaizdu, jog elektroninė erdvė yra itin patraukli terpė individualių kodų sudarymui, talpinimui, redagavimui, nuolatinei distancinei peržiūrai ar kontrolei. Dar daugiau, elektroniniai im-pulsai leidžia vienus kodus ar kalbas versti kitais be jokios verbalizacijos („aktyvumo“ santykiui tampant itin komplikuotu), taigi, sekant M. McLuhano mintimis, pretenduo-jama į „nekalbiškumo būklę, suteiksiančią amžiną kolektyvinę harmoniją ir taiką.“ Klausimas, ar tai nėra normalizuojančio ir homogenizuojančio žvilgsnio išsipildymo vizija, telieka atviras.

diSCiPlinuotaS univerSitetaS

Lectio Quaestio Disputatio Articulus

Glossa – lot. žodis, reikalaujantis komentaro; nesuprantamo žodžio arba posakio paaiškinimas, vertimas;

Glossa interlinearis – rašoma rankraš-čiuose tarp eilučių;

Glossa marginalis – rašoma rankraš-čiuose paraštėse.

Expositio - vientisas ir nuoseklus

komentaras.

Littera – paprastas sakinių ir žodžių junginių aiškinimas;

Sensus – kiekvieno elemento reikš- mių analizė ir nagrinėjamos teksto ištraukos perteikimas aiškia kalba;

Sententia – giliosios prasmės ats-kleidimas.

Quaestio ordinaria – nagrinėjami reguliariai visus metus, nors ir ne vie-nodu ritmu;

Quaestio de quo-libet – vykstantys dukart per metus (per Adventą ir Gavėnią, ypač populiarūs Paryžiuje), disputo klau-simą parenka klausytojai;

Quaestio in vesperis – gi-nant magistro darbą;

Quaestio collationum – vykstantys studijų patal-pose, skirti pratyboms.

Affictio – lot. pritvirtini-mas, proponento tezės viešas paskelbimas;

Praeses disputationis – dis-puto vadovas, vedėjas;

Proponens – teigiantysis;Opponens –prieštaraujan-

tysis;Populus – balsuotojai;

Plebiscitus – balsuotojų nuomonė, argumentacijos įvertinimas;

Determinatio magistri (conslusio) – disputo vedėjo pozicija, nuosprendis.

Konstruojami pagal principą „už“ ir „prieš“, sie-kiant kuo plačiau išskleisti prieštaraujančių tezių argu-mentacijas;

Inducere rationes – pagrįsti vieną ar kitą šalį;

Instantia, obviatio – prieštaravimas, nesutikimas;

Sed contra – alternatyvios nuomonės išdėstymas;

Responsiones ad objecta – at-sakymai į prieštaringą tezių argumentaciją, nukrypstančią nuo pačios tezės.

zuoti tokį poveikį buvo įvesta nauja žinių patikros sistema, reikalavusi, jog mokinys ne tik gerai išlaikytų stojamuosius egzaminus, bet ir nuolat dirbtų, nes rekomendacijos bei stebėtojų pateikti vertinimai tapo rodikliais, beveik prilygstančiais egzaminų balams.

ŠVIETImO InFLIACIJA

Vis dėlto naujasis pakilimas truko neil-gai, nors įvesta intelekto koeficiento mata-vimo sistema ir atrodė viską keičianti iš pagrindų. Visiems prieinamo univer-sitetinio išsilavinimo idėja lėmė tai, jog per antrąją amžiaus pusę šalis susidūrė su staigia aukštojo mokslo įstaigų skaičiaus plėtra, lėmusia kvalifikacijos „infliaciją“ bei sudėtingą finansavimą. Japonija susidūrė su sunkumais šioje srityje neturėdama beveik jokios patirties. Nors nauji privatūs universitetai ir nebuvo žemiausia studijų kokybės piramidės pakopa, tačiau būtent iš jų prestižines Japonijos aukštąsias mokyk-las pasiekė vadinamasis „atšalimas“ arba „perkaitimas“, lėmęs vėlesnę universitetų krizę.

Universitetų krizė, pasak japonų tyrėjų, pasireiškė tam tikrų akademinių sričių atotrūkiu nuo tarptautinių standartų bei studentų abejingumu kaip „perkaitimo“ padariniu. Krizę skatino ir viešoji nuomonė, veikiama žiniasklaidos, bei studentų tėvai, nepatenkinti sunkia egzaminų laikymo siste-ma, vadinta „pragaru“. Be to, vieša paslaptis buvo tai, jog į universitetus patekti sunku, tačiau įstojus diplomas beveik garantuotas, todėl universitetuose studentai atsipalaiduo-davo, nesistengdavo stropiai mokytis, suvok-dami, jog ateityje, ieškant darbo, universiteto vardas „kalbės“ daugiau nei įgytos žinios.

Prie kritikos prisidėjo ir valdymo ins-titucijos bei industrija, tad nepraėjus nė dešimtmečiui buvo imtasi priemonių, ku-rios suvaržė universitetą: palengvinti vals-tybinio lygmens egzaminai, sukurta nauja priešstudijinė atrankos sistema, kuria pir-miausia pasinaudojo privatūs universitetai. Reikėtų pridurti, jog dauguma geriausių Japonijos universitetų XX a. pradžioje buvo privatūs ir tik po Antrojo pasauli-nio karo vyriausybei vykdant intensyvią edukacinę politiką (vadinamąją antrąją švietimo revoliuciją) padaugėjo valstybinių universitetų.

Dabar Japonija jau gyvena po trečiosios švietimo revoliucijos (pirmąja laikant patį universitetų, mokyklų ir kitų švietimo įstaigų atsiradimą modernizacijos laikotarpiu), kurios padarinių dar tik laukiama. Japonijos švietimo sistema pasižymi didele studentų konkurencija stojant į prestižinius univer-sitetus ir būdinga universitetų tarpusavio hierarchija. Neoficialiai kalbama, kad To-kijo universitetas, ir ypač jo teisės fakultetas, paruošia daugiausiai profesionalių politikų ir valstybės biurokratų, o verslininkais tampama baigus Keio universitetą. Skirtingi universitetai „specializuojasi“ įvairiose studijų srityse ir milžiniškoje išsilavinimo rinkoje ieško savo nišos. Kadangi specialistų paruošiama labai daug, nemaža jų dalis vėliau užsiima tokia veikla, kuriai nebūtinas aukštasis išsilavinimas, nes diplomas tapo daugiau socialinio prestižo išraiška, o ne įgytų žinių įrodymu.

Nenuostabu, kad naujoji sistema irgi sulaukia daug kritikos. Dar neaišku, kaip jai pavyks padaryti studijas liberalesnes ir lanks-tesnes, ar nežlugs per šimtmetį susiklosčiusi universitetų hierarchija, ar nekils sunkumų ruošiant talentingus ir kūrybingus žmones. Japonija pagrįstai žavimės kaip išsilavinusia visuomene, mokslo ir technologijų pažangos varikliu, tačiau, pasak vieno ryškiausių ja-ponų švietimo sistemos kritikų Ikuo Amano, šalis, būdama viena iš progresyvių lyderių, be drąsios ir visa apimančios reformos bei švietimo strategijos, yra pasmerkta XXI a. pasidaryti „meškos paslaugą“.

Atkelta iš 4 psl.

JaPoniJoS švietimo PamokoS

`


KŪRYBA YRA KLAIDA, VIsA KITA YRA FIZIKAJei kūrybą suvoktume sąlygiškai ir ne

pačia plačiausia prasme, matytume, kad ji būdinga tik žmonėms. Visos civilizaci-jos buvo sukurtos žmonių, dauguma jų buvo sugriautos taip pat žmonių. Taigi griovimas yra sudedamoji kūrybos dalis. Fizikos ar apskritai mokslo reiškiniams paaiškinti žmonės kuria algoritmus. Pavadinimas algoritmas kilęs pagal lotynišką Vidurio Azijos matematiko Cho-rizmio vardą. Tai yra griežtų taisyklių matematinių skaičiavimų seka, pagal kurią sprendžiama kuri nors matematikos ar logikos uždavinių klasė. Tačiau su-kurti algoritmą pačiai kūrybai dar niekam nepavyko. Kaip tik dėl tos priežasties, kad algoritmas nepripažįsta klaidos. (Pvz., dabartinis kompiuteris nekuria ir nekurs. Kol nebus suvoktas klaidos fenomenas, nebus sukurtos dirbtinės smegenys, ga-linčios kurti).

Jei kam ir atrodo, kad galima sukurti meno mokslą, tai primena bandymus sukurti amžiną variklį. Gražu pažiūrėti iš šalies, kartais graudu, bet fizikai sako, kad amžino variklio idėja yra klaida. Idėją griauna masės ir energijos tvarumo dėsnis. Tačiau, paradoksas, kur yra klaida, ten prasideda kūryba. Mokyklos taip pat kuriamos ir visų jų pagrindu slypi klaida. Jos egzistuoja ne algorit-mais, o tikėjimu arba prievarta. Dėl šios priežasties jas skirstau į dvi grupes: prievartinę ir demokratinę.

Įvairaus tipo visuomenės kuria skirtin-gas mokyklas, jos – tarsi visuomeninės formacijos atspindys. Nūdienos visuo-menė išgyvena perėjimo laikotarpį iš totalitarinės sistemos į demokratinę, o procesas rutuliojasi potvynių ir atoslūgių

ritmu. Akademinė visuomenė yra šios situacijos atspindys. Absoliuti peda-goginio personalo dalis yra susiformavusi jau žlugusios visuomenės laikotarpiu, o studentijos sąmoningą gyvenimą formavo demokratiniai idealai. Suprantama, kad šias dvi grupes skiria esminiai dalykai. Mokytojai iš esmės linkę laikytis prie-vartinio studijų modelio, studentija lai-kosi laisvo apsisprendimo principo. Kalbu apie daugumą, realiai abiejose grupėse yra visko, tik nelygiomis dalimis. Kokiais principais paremtą mokyklą formuoti yra esminis akademijos strategijos klausimas. Šis klausimas taip pat yra esminis kiekvie-nam pedagogui.

Yra mokytojų, kurie nori kiek galima eliminuoti klaidos faktorių iš meno ir jo mokymo, tuo, kaip jie sako, priartindami meną prie mokslo. Jų nuomone, geriau-siai tam tinka akademizmas. Jie tiki, jog esą sukurtas amato-kūrybos algoritmas ir uolus jo studijavimas duos tinkamus rezultatus. Kad nepasirodytų visai kvailai, apsidraudžia, jog tai neliečia genijų ir taip toliau. Viskas būtų kaip ir realu, jei už to stovėtų kokia nors jėga, garantuo-janti vykdymą, pavyzdžiui, nepaklusus – tarnyba sovietų armijoje. Jos nėra, kiti gąsdinimai ne tokie baisūs. Kartu kišamas algoritmo surogatas, nes jo egzistavimas ir tikėjimas paremtas išorine jėga.

Demokratinėje visuomenėje dominuoja žmogaus teisės, todėl realus fakto-rius, kurio pagrindu galima kurti mokyklą, yra laisvas tikėjimas ir teisė rinktis. Tiek dėstytojo, tiek studento. Kai kas kelia kelių konkuruojančių mokyklų idėją šalyje. Lai jie imasi šio projekto. Man atrodo, gilesnis problemos sprendimo būdas slypi pačioje pirmojoje mokyklos

fazėje – galimybėje rinktis. Rinktis ne tik norimą specialybę stojant, bet ir pačioje specialybėje vieną iš kelių pasiūlytų programų. Tam neprieštarauja ir aukštojo mokslo įstatymas. Galima turėti šalyje tris panašias ar net vienodas mokyklas ir tik ilgainiui išryškės, arba ne, greičiausiai ne esminiai skirtumai. Visai ne būtinai ten įsivyraus demokratiniai principai ir problemą galime tik įtvirtinti, o ne išspręsti.

Tuo tarpu esant demokratijai, jau vienos katedros bazėje prasideda pro-cesai, kuriems nereikia jokių struktūrinių pakeitimų ir papildomų lėšų. Natūraliu būdu atsinaujina programos, studen-tai gali realizuoti savo prigimtinę teisę rinktis. Ir tai nėra studento diktatas pro-fesoriui, o reali paklausos ir pasiūlos situ-acija. Tai būtu mokykla, kurios pagrindu būtų nuolatinė kūryba, dėstytojo ir stu-dento viena iš klaidų, tačiau natūrali ir sąžininga. Taigi kūrybai ir jos mokymui lieka bandymų ir klaidų kelias, nesvarbu, kad patys kūrėjai įtikėję ir jaučiasi teisūs. Vilniaus dailės akademijoje vykstanti neformali diskusija yra natūrali dalies bendruomenės susirūpinimo išraiška svarbiu klausimu. Esminis klausimas – kokius prioritetus rinktumės, norėdami išgyventi artėjančių permainų perspek-tyvoje. Pasikliausime valdančia admi-nistracija ar galvosime savarankiškai, ypač jei požiūriai ir prioritetai skiriasi? Jaučiama tendencija akademiją paversti masinės, unifikuotos ir vidutinybe parem-tos serijinės gamybos įrankiu. Tam reika-linga pseudomokslinė schema, kurioje negali būti jokių klaidų. Tik pamirštama, su kuo turime reikalą – su kūryba. Ach, tiesa, kūrybą privalome palikti genijams.

UnIVERsITETŲ „TITULAI” – mŪsŲ LAIKŲ ARIsTOKRATIJOs GImImAs?

Marija Dautartaitė

UnIVERsITETAs – sOCIALInIO sTATUsO KALVĖ

mAsIŲ VIsUOmEnĖJE

Atrodo, vos tik prancūzų revoliucio-nieriai sumenkino kilmės (t.y. aristokrati-jos) vertę ir atvėrė kelius masių laimės paieškoms (pursuance of happiness), o kapitalistai pastatė altorių turtui, ypač sustiprėjo mokslo, kaip alternatyvaus kokybės mato, reikšmė. Universitetai, tarsi senieji kilmę nustatantys titulai, tapo mūsų laikų asmens žinių, vadinasi, ir gabumų įrodymu. Žinoma, visose sri-tyse įsigalėjusi diferenciacija palietė ir mokslo bei žinių pasaulį – universitetų per pastarąjį šimtą metų įsteigta daug, tad nebegalime kalbėti apie universitetinį pasaulį, nepastebėdami didelių skirtumų, kurie leidžia skirstyti universitetus į ke-lias kategorijas.

Pradėję nuo universiteto, įlieto į masių visuomenę, vaizdinio, galime apibrėžti ir pirmąją kategoriją – masinius universitetus. Tokiose mokslo įstaigose po universiteto pavadinimu slepiasi labai įvairios studijų programos, kurios išsiskiria dviem bruožais: suteikiamu bendruoju universitetiniu išsilavinimu ir jį liudijančiu diplomu. Prisimenant uni-versiteto, kaip visuotinai pripažįstamo kokybės ženklo, idėją, tokie masiniai universitetai juos baigusiems leidžia disponuoti statusu, panašiu į už karinę tarnybą suteikiamą bajoro laipsnį – jis nerodo kilmės, jis nevertinamas kaip kokybinis žymuo, o tėra asmens bio-grafijos detalė (laipsnis už tarnystę, kaip ir diplomas už kelerius studijų metus). Tokių masinių universitetų paklausa lengvai paaiškinama – turėti statusą yra svarbu, o bendrąsias žinias pritaikyti nėra sudėtinga, ypač deklaruojant, kad

jos įgytos universitete. Čia vertėtų prabilti apie universiteto

ir jo suteikiamo statuso skirtybes. Jei pir-mosios kategorijos universitetai yra skirti tam, kad pamatinė teisė į išsilavinimą būtų garantuota visiems (nors tai ne-reiškia, kad tas išsilavinimas iš tiesų įgyjamas), į antrąją kategoriją patenka tie universitetai, kurie yra labiau specia-lizuoti (kryptingai linksta humanitarinės arba tiksliosios mokslo sferų link), t.y. pateikia gana siaurą galimybių spektrą ir orientuojasi į lokalinį lygmenį. Tokios mokslo įstaigos suteiktas statusas ar titu-las vertesnis tampa dėl savo konkretumo, paremto žinių autoritetu. Šios antro-sios kategorijos universitetų atsiradimas reiškia, kad šalia pompastiškos masinių universitetų prisiimtos bendrojo švietimo misijos atsiranda niša ir specializuotam švietimui, o juos baigę studentai į laisvo-sios rinkos platybes išplaukia bent jau turėdami kursą.

PAsAKYK, KUR sTUDIJUOJI, IR AŠ PAsAKYsIU, AR TAPsI

PREZIDEnTU

Ką rastume, pažiūrėję į geriausių pa-saulio universitetų sąrašą? Jo viršūnėje dominuoja universitetai, visuomenės akyse suvokiami visų pirma kaip aukš-čiausio socialinio statuso šventovės. Garsūs tradicijomis, praktika, disponuo-jamais fondais, ryšiais ir pasauliniu mas-tu atpažįstamais alumnų vardais šie uni-versitetai sėkmingai reprodukuoja pasau-lio grietinėlę, kuri pasižymi „dviguba“

(žinių ir savybių) kokybe. Paprastai teigiama, jog patys „kilmingiausi”, t.y. ge-riausi universitetai, išugdo ir geriausius specialistus – prestižinis universitetas tarsi nuoroda į kilmę tampa asmens so-cialinio statuso ir prestižo žyme.

Todėl nenuostabu, jog egzistuoja universitetai, teikiantys ne tik spe-cializuotas profesines žinias, tačiau kartu garantuojantys ir saugią vietą socialinėje struktūroje. Prancūzijos Grandes Ecoles arba JAV egzistuojanti ivory League universitetų sistema yra tapusios simboliu edukacinės filosofijos, reprezentuojančios valdančiojo elito tvarumą ir pastovumą, kartu išlaikant atvirumą modernizacijos tendencijoms.

ivory League (arba ivy League) – tai aštuoni seniausi JAV šiaurės rytinio re-giono universitetai (Brown, Columbia, Cornell, Dartmouth, Harvard, Pennsylva-nia, Princeton, Yale), laikomi geriausiais ir patikimiausiais šalyje. Naujojo pasau-lio studijų formulė paprasta: „The Ameri-can dream – to get an Ivy League edu-cation“, t.y. išsilavinimą, garantuojantį aukščiausią statusą, neribotas galimy-bes ir prieigą prie uždarų visuomenės sluoksnių. Kita vertus, siekiant patekti į šią svajonių bendriją, gabumai ne visada yra svarbiausias veiksnys. Pasak Danielio Goldeno, tyrusio priėmimo į prestižinius JAV universitetus praktiką, ši lyga neretai primena ne tiek mokslo šventoves, kiek privilegijų ir veidmainystės bastionus, tampančius prieglobsčiu valdančiojo elito (taip pratęsiant universitetines „šeimos tradicijas“) arba dosnių donorų atžaloms.

Nukelta į 14 psl.

Laimei, ateinanti karta neabejinga savo ateičiai ir užsimezgusioje diskusijoje išryškės ateities kontūrai, sumodeliuoti būtent jų interesų. Neuniversitetinio tipo padalinys VDA galėtų būti dar vie-na pasiūla aukštajai mokyklai, kuri nori išgyventi.

Prof. Petras Mazūras

Pasak michelio de Certeau, šiuolaikinis universitetas yra priverstas atremti iššūkį, kuriam jis niekada nebuvo ir nebus pasirengęs – išlikti masinės kultūros sąlygomis. Išskirtinė universitetinio išsilavinimo teikiama meistrystė turi atliepti ir sutapti su moderniuoju visų lygybės pažadu, prisitaikyti prie rinkos vėjų ir kultūrinių industrijų poreikių. sykiu ne-galima nepastebėti kontrastuojančio elitinių universitetų fenomeno kaip savisaugos ir pastangos išlaikyti kokybinį veidą požymio, neretai neatsiejamo nuo masinę visuomenę struktūruojančio socialinių vaidmenų paskirstymo, statuso priskyrimo ir tapatybės įrodymo. Kas slypi po šiomis iš principo kardinaliai skirtingomis praktikomis?

Petras Mazūras „Medis akmeny“. 2000


cialia Bažnyčios pozicija seksualiniais klausimais.

Panašu, kad religiniuose univer-sitetuose kiek kitaip traktuojama pati „atviro dialogo“ samprata. Pasak Riley, juose laikomasi nuomonės, jog didesnė edukacinė nauda gaunama, kai studentų pažiūros yra panašios ir turi tam tikrų bendrų išeities taškų. Jei pažiūros perne-lyg skirtingos ir nesutaikomos, diskusija apskritai negalinti įvykti ar juolab atnešti naudos. Aiškus ir opozicijos argumen-tas – kai dalyvių pažiūros yra vienodos, diskusijai nėra dėl ko vykti. Nežinia, ar šis edukacinių filosofijų nesutarimas išsprendžiamas, tačiau universitetą lai-kant mažu visuomenės atspindžiu, pir-mojo požiūrio atstovams tektų pripažinti net ir tai, jog pliuralistinėje visuomenėje dialogas neįmanomas.

Šiais laikais demokratinėse šalyse religinės pakraipos universitetai yra tik viena iš galimų asmeninio pasirinkimo alternatyvų. Dar ne taip seniai tai buvo vienintelis variantas (pvz., katalikai negalėjo studijuoti Anglijos universite-

tuose iki pat XIX a. vid.), o didelėje pa-saulio dalyje tokiu ir išlieka – iš islamiškų šalių tik Turkijoje valstybė ir religija yra atskirtos.

sEKULIARUs UnIVERsITETAs

Vienas iš šiuolaikinio sekuliaraus universiteto pagrindinių bruožų – bent jau teorinis atvirumas visiems, nepriklau-somai nuo pažiūrų (įskaitant tikėjimą), tautybės, lyties ar socialinės padėties. Koks religijos vaidmuo tokiame univer-sitete? Remiantis pasaulietiškumo kon-cepcija, tikėjimas turėtų būti universiteto bendruomenės narių asmeninio pasi-rinkimo reikalu, o religija išliktų nebent kaip religijotyros katedrų studijų objek-tas. Tokia samprata dažnai susilaukia kritikos, akcentuojančios visuomenės ir ypač jaunų žmonių moralinį nuosmukį ar dvasinės atramos poreikį. Apskritai, regis, daugiausiai nesutarimų kyla dėl to, ar reikalingas studentų dvasinis ugdymas bei dėl tariamo ar tikro religingų studentų

diskriminavimo pasaulietiniuose univer-sitetuose.

Vis dėlto konfliktas gali pasiek-ti ir akademinę sferą. Kreacionistų ir evoliucionistų ginčas yra turbūt pirmiau-siai į galvą ateinantis mokslo ir religijos susidūrimas. Kreacionistų skundai dėl to, kad juos diskriminuoja valstybinės akademinės institucijos, tapo įprastu reiškiniu. Kita vertus, tas pats „The New York Times“ aprašė kuriozišką ir netikėtą atvejį, kai Rod Ailendo uni-versitete disertaciją apie prieš dešimtis milijonų metų išnykusius roplius apgynė

ir daktaro laipsnį gavo mokslininkas, atvirai skelbiantis, jog yra kreacionizmo šalininkas. Universitetas šiuo atveju susirūpino, kad jo vardas bus naudojamas „nemokslinėms“ doktrinoms skelbti.

Sunkiai tikėtina, jog pasaulietiniai universitetai taptų religingais. Vis dėlto re-ligija juose dar atlieka tam tikrą vaidmenį, tarkime, tokiose kasdieniškose situacijose, kai uolus katalikas sociologijos dėstytojas Italijoje mažina egzamino įvertinimą, jei studentas, atsakydamas į klausimą apie homoseksualumą, šio reiškinio neapibūdina vienprasmiškai neigiamai...

Atkelta iš 5 psl.

reliGiJoS vaidmuo univerSitete: NEIŠSPRĘSTAS KLAUSIMAS?

reformos kūrėjas. Švietimo institucijos buvo centralizuotos, universitetams nepa-likta jokios savivaldos laisvės, studijų pro-gramos iš esmės pakeistos, o pagrindinės fašistinės bei nacionalsocialistinės filosofijų idėjos – autoritetas, disciplina, ištikimybė ir besąlygiškas paklusnumas – įsitvirtino visose mokymo įstaigose.

ŠVIETImO sIsTEmOs REFORmA

Kas turi mokyti jaunąją kartą, kokių dalykų ir kokiais metodais, sprendė valdžią užgrobusi partija, pasiskyrusi Didžiojo mokytojo vaidmenį. Profesoriai ir dėstytojai į universitetus buvo atrenkami pagal tai, ar kandidatas yra patikimas plėtoti partijos idėjas švietime ir jaunimo auklėjime. Ap-skritai visi, norintys dėstyti universitetuo-se, prieš tai buvo siunčiami į specialias stebėjimų stovyklas, kur jų pažiūros bei asmeninės savybės buvo tiriamos spe-

JaunimaS totalitariniuoSe

GNIAUŽTUOSE

Atkelta iš 5 psl. cialios komisijos. Stebėjimų išvados buvo siunčiamos į Švietimo ministeriją, kuri galutinai nuspręsdavo, ar kandidatas yra „politiškai patikimas“ dėstyti.

Visi asmenys, užsiimantys peda-gogine veikla, buvo priversti įstoti į nacionalsocialistinę bei fašistinę peda-gogų organizacijas, taip užtikrinant jų tiesioginę kontrolę bei atskaitomybę par-tijai. Be to, Vokietijos universitetuose dėstytojai privalėjo prisiekti Hitleriui ir nešioti svastiką, o jų misija buvo tie-siog nuolankiai vykdyti politinio elito suformuotą politiką. Nors realiai absoliuti dauguma atrinktųjų dėstytojų buvo totali-tarizmo šalininkai, tačiau išliko vadinamoji „studentų kontrolė“, t.y. nelojalų politi-niams principams dėstytoją galėjo įskųsti bet kuris studentas.

Kitas svarbus žingsnis, siekiant išugdyti naują, totalitarinėmis idėjomis aklai tikinčią kartą, buvo studijų programų pakeitimas bei vadovėlių perrašymas. Vokietijos mokyk-lose bei universitetuose istorijos paskaitų metu buvo dėstoma, kad jų valstybė Pir-mojo pasaulinio karo metu buvo apgauta; gamtos mokslų teorijos aiškino vokiečių rasės pranašumą; geografijos paskaitos buvo skirtos nurodyti „gyvybinės erdvės“ ateities plėtimo gaires ir pan.

Ir Vokietijoje, ir Italijoje ypatingai didelė reikšmė buvo skiriama ne tiek intelektu-aliniam individo ugdymui (pvz., Hitlerio

panieka intelektualams bei akademiniam gyvenimui aiškiai išreikšta jo knygoje „Mein Kampf“), kiek fiziniam pasirengimui. Šių valstybių lyderiai ne kartą pabrėžė, jog švietimo paskirtis yra ugdyti politišką ir karingą naują spartiečių tautą, pasiryžusią bet kokiomis priemonėmis vesti tautą į šlovingą ateitį. Kiekvienas jaunuolis visų pirma buvo laikomas kariu, kurio pareiga – tarnauti tautos vadui, partijai ir tautai.

ATEITIEs ELITŲ REnGImAs

Nors totalitarinių režimų laikotarpiu universitetų bei studentų skaičius Vokie-tijoje ir Italijoje žymiai sumažėjo, viena svarbiausių naujovių buvo naujų elitinių mokyklų įsteigimas, kurių paskirtis – rengti ateities lyderius valdančiosioms partijoms bei ruošti stiprius ir ištvermingus generolus bei karius armijoms. Pavyzdžiui, Vokieti-joje buvo įkurtos trijų tipų elitų rengimo mokyklos, į kurias patekdavo jaunuoliai, atitinkantys rasinės kilmės, fizinio pasi-rengimo bei narystės Hitlerjugende [„Hit-lerio jaunimas“ – Ps past.] kriterijus.

Pirmojo tipo mokyklos, pavadintos Adol-fo Hitlerio vardu, buvo skirtos 12 - 18 me tų perspektyviems jaunuoliams. Čia jie gyvendavo spartietiškos disciplinos sąlygomis, o pagrindinis dėmesys buvo skiriamas fiziniam pasirengimui. Antrojo tipo mokyklose, Nacionaliniuose poli-tinio švietimo institutuose (napola), buvo siekiama atgaivinti senųjų Prūsijos karo akademijų ugdymo sistemą. Šiose įstaigose buvo lavinamos „drąsios, paklusnios ka rių sielos“, tam buvo sudarytos specialios ugdymo programos. Ypatingą svarbą tu rėjo trečiojo tipo mokyklos, vadinamosios Tvarkos tvirtovės (Ordensburgen). Šios mokyklos, kurių tebuvo keturios, apmoky-davo fanatiškiausius ir itin pasižymėjusius jaunuolius, buvusius pirmųjų tipų mokyklų auklėtinius. Tvarkos tvirtovėse jaunuo-liai, turėsiantys tapti ateities Vokietijos elitu, specializavosi „rasiniuose mok-sluose“, detaliai ir nuosekliai studijavo įvairius nacionalsocializmo aspektus. Po ilgų ir sunkių fizinio bei psichologi-nio pasirengimo metų, jaunieji ateities lyderiai buvo siunčiami į specialiąją Tvarkos tvirtovę, esančią Marienbur- ge, netoli Lenkijos sienos. Čia Rytų klausimas bei Vokietijos poreikis plėstis ieškant „gyvybinės erdvės“ buvo pagrindinė politinių ir karinių apmokymų ašis. Visi šalies universitetai ir naujai įkurtos lyderių atrankos mokyklos ženkliai prisidėjo

prie vykdomos antropologinės revoliuci-jos. Šiose mokymo įstaigose buvo kon-struojamas naujasis totalitarinės valstybės žmogus: disciplinuotas ir bebaimis karys, tikintis šlovinga tautos ateitimi.

GALUTInIs PAVERGImAs

Siekiant užtikrinti jaunosios kar-tos tinkamą ugdymą bei besąlygišką paklusnumą valdžios sprendimams, Vo-kietijoje ir Italijoje išskirtinis dėmesys buvo skiriamas jaunimo organizacijomis. Šios organizacijos tapo dar vienu ekspe-rimentiniu lauku, auklėjant ateities kartas politinio elito numatytiems tikslams. Visų jaunimo organizacijų koordinavimo ir kontrolės monopolis buvo užtikrintas jas sujungus į vieną milžinišką organizaciją, tiesiogiai atskaitingą partijai. Pasak E. Gentile‘io, privalomas priklausymas organizacijoms buvo paaiškinamas kaip asmens individualumo įprasminimas, t.y. atskirai nuo visumos egzistuojantis individas nereiškia nieko, jo buvimas yra prasmingas tik priklausant tautos išrinktųjų grupėms – tam tikroms orga-nizacijoms.

Apskritai vertinant naujo žmogaus kūrimo projektą totalitariniuose re-žimuose, keliamas klausimas: kaip iš tikrųjų jis veikė jaunimą, ir ar jų metodai galiausiai pasiteisino? Nors jaunimo, besipriešinančio politinio elito įsakymams ir vykdomai antropologinei revoliucijai, iš tikrųjų buvo nemažai, tenka pastebėti ir tai, kad dauguma nuoširdžiai žavėjosi nacizmo bei fašizmo idėjomis. Jaunoji karta, būdama naivi ir nepatyrusi, matė pasaulį tokį, kokį jį vaizdavo tautos vadai bei ideologai, žavėjosi revoliuciniu fašizmo bei naciz-mo pobūdžiu, fizinės jėgos išaukštinimu bei galimybe dalyvauti kuriant naująją civilizaciją ir šlovingą tautos ateitį. Tiek nacionalsocializmas, tiek fašizmas, E.Gentile‘io teigimu, buvo tam tikros politinės religijos, sakralizuojančios valstybę, politinę sistemą, elitą ir tautą, skelbiančios tautos istorijos bei vykdo-mos misijos šventumą. Ir būtent jauni-mas tapo ta visuomenės dalimi, įtikėjusia šiomis politinėmis religijomis bei pa-sidavusia visuomenės transformavimo idėjai. Galbūt vokiečių bei italų tautoms pavirsti visiškai totalitarinėmis tereikėjo tik daugiau laiko?Pablo Picasso „Bulius“. 1945

Pietro Perugino „Don Biago Milanesi portretas”. 1500

Pietro Perugino „B. Vallombrosano portretas”. 1500


box thinking. Ši frazė siejama su garsiuoju devynių taškų galvosūkiu (žr. 1 pav.). Jo esmė tokia: devynis taškus reikia sujungti keturiomis tiesiomis linijomis, neatkeliant pieštuko nuo popieriaus.

Galvosūkis išsprendžiamas labai lengvai, jei tik išeinama iš kvadrato, kurį sudaro patys taškai, ribų (žr. 2 pav.). Kitaip tariant, jei su- gebame mąstyti, išsiverždami iš rėmų, ku-riuos patys susikuriame savo galvoje.

Tačiau kaip išmokti mąstyti be rėmų? Žmonės, turintys patirties ir atlikę tyrimus su vaikais sako, kad tikrasis klausimas yra ne visai toks. Mes neturėtume klausti, iš kur atsiranda kūrybiškumas, bet turime klausti, kur jis dingsta. Kenas Robinsonas, parašęs garsią knygą „Out of Our Minds: Learning to be Creative“, sako, jog vaikai turi nepaprastą kūrybiškumo galią. Jis pasa-kojo tokią istoriją: „Mergaitei kažką piešiant, mokytoja paklausė: „Ką pieši?“ Ši atsakiusi: „Dievą.“ Tuomet mokytoja sako: „Juk niekas nežino, kaip Dievas atrodo.“ Mergaitė tarusi: „Tuoj sužinos!“ Vaikų kūrybiškumas ir drąsa, pasak K. Robinsono, yra sužlugdomi. Anot jo, vaikus ugdome ne kūrybiškumo srityje.

Kodėl taip atsitinka, kodėl kūrybiškumas, kuris natūraliai būdingas vaikams, vėliau yra užgniaužiamas? Josephas Chiltonas Pierce‘as yra teisingai pasakęs: „Kad ga-lėtume kūrybiškai gyventi, turime pra-rasti baimę būti neteisūs.“ Tačiau tradicinėje mokykloje – ne tik pas mus, bet ir visame pasaulyje – mokymas ir vertinimas yra paremti bausmių už klaidas principu. Vaikas yra nuolat baudžiamas už „neteisingus“ atsakymus, „neteisingus“ sprendimus, kol galiausiai pripranta mąstyti „teisingai“, t.y. pagal vadovėlį, ir praranda smalsumą, energiją, gebėjimą kurti kažką nauja, ko vadovėlyje nėra. Kaip sako K. Robinsonas, mokykloje mes ugdome gerus darbininkus, bet ne kūrybiškus mąstytojus.

Dabar jau galime pereiti prie svarbiau-sio šios paskaitos klausimo – kaip Lietuvai tapti pasaulio lydere? Jeigu mes sakome, kad kūrybingumą nužudo mokykla, o kūrybingumas yra tai, kas svarbiausia šių dienų visuomenėje, atsakymas, ką turime daryti, yra gana paprastas. Kokią Lietuvos viziją siūlau? Lietuva – tai šalis, kurioje gim-sta geriausios pasaulio idėjos. Tai – pasaulio inovacijų centras, kuriame koncentruotos įmonės arba tarptautinių bendrovių padali-niai, užsiimantys tyrimais, logotipų kūrimu, strateginiu planavimu, reklama, personalo vadyba. Tai šalis, kurios didžiąją dalį BVP sudaro intelektualinė produkcija, o didžiąją dalį gyventojų sudaro „kūrybinė klasė“, t.y. mokslininkai, menininkai, inžinieriai, viešųjų ryšių specialistai ir kitų specialybių žmonės,

kas vyksta su visuomene, paaiškinti ir įprasminti tuos pokyčius. Didieji socialinių mokslų klasikai – M. Weberis, K. Marksas, E. Durkheimas – pateikė savitus paaiškinimus, kas atsitiko su tuometine visuomene, kaip ir kodėl įvyko transformacija iš tradicinės į modernią industrinę visuomenę.

Pažvelgus į dabartinę visuomenę matyti, jog mes vėl gyvename dramatiškų pokyčių epochoje. Ir ne tik mes – pokomunistinės šalys – bet ir Vakarai. Kas vyksta su mu-mis? Kad galėtume atsakyti į šį klausimą, verta į socialinę raidą pažvelgti iš istorinės perspektyvos. Gerokai supaprastinant, visuomenės raidą galime suskirstyti į tris epochas: tradicinę arba agrarinę visuomenę, industrinę visuomenę ir postindustrinę arba žinių visuomenę. Tradicinės visuomenės pamatas buvo žemės ūkis ir amatininkystė. Šiai visuomenei buvo būdingas itin žemas socialinis mobilumas, nedidelės aspiracijos. Nebuvo supratimo, kad ekonomika turi nuolat augti, kad žmogus turi stengtis di-dinti pelną ir produktyvumą, o ir jį padidinti nebuvo lengva, kadangi prieaugis iš esmės priklausė nuo raumenų jėgos.

Tačiau 1712 m. buvo išrastas garo variklis ir tai tapo naujos epochos pradžia. (Žinoma, bet kuris techninis išradimas pats savaime anaiptol nelemia socialinio pokyčio, bet tai yra tam tikra prielaida). Žemdirbystę pakeitė pramonė, pasikeitė visa socialinė struktūra. Žmonės kėlėsi į miestus, susiformavo darbininkų klasė, atsirado va-dinamoji tautinė valstybė, ėmė klostytis visai kitas žmonių santykis su valstybe, išsiplėtė rinkimų teisė, žmonės pradėjo matyti save kaip valstybės piliečius su atitinkamomis teisėmis ir pareigomis. Atsirado partijos, socialiniai judėjimai, kurie ne tik suformavo partines sistemas, bet ir padėjo pamatus gerovės valstybei ir partinei demokratijai – tam valstybės modeliui, kurį dabar turime.

Kaip bebūtų keista, mūsų sąmonė, regis, vis dar gyvena toje epochoje, nors aiškiai suvokiame, kad tai jau praeitis. Atrodo, jog socialiniai mokslai nelabai spėja vytis realybę: dažnai vadovėliuose ir moksli-niuose straipsniuose vis dar skaitome apie valstybę, lyg ji būtų tokia kaip XIX a., apie masines partijas, kurios Vakaruose jau ne-beegzistuoja, o pas mus vargu ar apskritai kada egzistavo, apie klasinį balsavimą, kuris jau seniai nieko nepaaiškina. Vis dėlto yra ir išimčių – sėkmingų bandymų ne tik paaiškinti dabartines tendencijas, bet ir prognozuoti ateitį. Vienas iš tokių pavydžių galėtų būti Danielio Bello dar 1973 m. parašytas veikalas „Postindustrinės visuomenės atėjimas“.

D. Bellas buvo pirmasis, pavartojęs terminą „informacinė visuomenė“ ir susiejęs postindustrinę visuomenę su informaci-jos epocha, nors tuomet dar nebuvo nei asmeninių kompiuterių, nei interneto. Kalbėdamas apie postindustrinę visuomenę, jis turėjo omenyje paslaugų sektoriaus plėtrą. Pasak D. Bello, fabrikų darbininkai jau nėra svarbiausia klasė, „išlaikanti“ visuomenę. Iškilo visuomenės grupės, dirbančios su žmonėmis ir informacija. D. Bellas nežinojo visko, kas įvyks, nežinojo, kad kompiuteris taps toks svarbus, kad atsiras internetas, tačiau vis tiek daug ką nuspėjo. Dabar mūsų laukia naujas iššūkis – nuspėti, kas bus po postindustrinės visuomenės. Nors dar tik pradedama kalbėti apie informacinę arba žinių visuomenę, kai kas sako, kad aukščiausias jos raidos taškas buvo pasiek-tas 1990 m., t.y. jau artėja informacinės visuomenės saulėlydis. Iš tiesų pastebima, jog visuomenės raida vyksta greitėjančiais tem-pais: agrarinė visuomenė buvo prieš 1 tūkst. metų, industrinė visuomenė – prieš 200 metų, informacinė visuomenė prieš 10–20 me- tų. Taigi klausimas, kur link visuomenė plėtosis toliau, yra gyvybiškai svarbus.

Pažvelkime, kas yra tas varikliukas, varantis ekonomiką ir visuomenės progre-

są, kaip ir iš ko galima padidinti ūkio nau- dingumą. Agrarinėje visuomenėje naudin-gumas buvo siejamas su raumenų jėga: kuo daugiau dirbi, tuo daugiau sukuri. Industrinėje visuomenėje raumenų jėgos nebereikia – ją pakeičia garo variklis. Darbininkų darbą pakeičia mašina. Iš tikrųjų tuo metu tai sukėlė didelį nerimą, buvo baimintasi, kas atsitiks, kai mašinos pakeis žmones. Tačiau žmonės netapo nereikalin-gais – išsiplėtė paslaugų sfera, vis daugiau žmonių dirbo protinį, kūrybinį darbą. Svar-biausia verte tapo nebe kapitalas, bet žinios, informacija, protas. Ne veltui vis daugiau žmonių siekė aukštojo mokslo, universitetinis išsilavinimas jau nebuvo išskirtinės žmonių grupės bruožas, o tapo masiniu reiškiniu.

Tačiau ar žinios vis dar tebėra vertybė? Anksčiau žinios buvo prieinamos ne visiems, todėl buvo labai vertinamos. Tačiau šiame informacijos ir beveik visuotinio kompiute-rinio raštingumo amžiuje žinojimas nebėra vertybė, kuria gali išsiskirti iš kitų. Juolab kad žinios beviltiškai greitai sensta. Netgi protas ir paprasti intelektiniai gebėjimai nebėra tokia vertybė, kokia buvo anksčiau. Štai mokykloje visi stropiai mokėmės daugybos lentelę, tačiau kam mums reikalinga daugy-bos lentelė, jei kiekvieno mobiliame telefone yra skaičiuotuvas?

Iš tikrųjų dabar daugybę darbų, kuriuos anksčiau darė žmonės, atlieka kompiute-ris. Štai, tarkime, bankomatai: anksčiau, norėdamas pasiimti grynųjų pinigų, turėjai eiti į banką, kur sėdėdavo moteriškė, išdavusi pinigus. Dabar to nereikia – ateini, įdedi kortelę ir gauni pinigus. Daugelyje Vakarų šalių jau populiarėja parduotuvės, kuriose nebėra pardavėjų: ateini, nuskaitai visas prekes, kompiuteris viską suskaičiuoja, su-moki ir išeini. Vyksta lygiai tas pats, kas įvyko industrinės revoliucijos metu, kai mašinos perėmė žmogaus darbą. Daugybę darbų, kuriuos anksčiau dirbo žmonės, dabar atlieka kompiuteriai. Netgi tokie dar-bai, kurie reikalauja žmogaus proto, pvz., programavimas, jau persikelia į buvusias trečiojo pasaulio šalis. Indija šioje srityje dabar yra viena iš pirmaujančių šalių.

Pasaulis vystosi labai greitai, o mūsų politikai dar tik pradeda kalbėti, kad mes gyvename žinių visuomenėje, kad labai svarbus kompiuterinis raštingumas, aukštasis išsilavinimas. Bet pažiūrėkime, mes jau atsiliekame nuo Indijos! Tai kaip mes galime tapti lyderiaujančia valstybe? Norėdami pralenkti kitus, mes turime įžvelgti, kas bus po žinių visuomenės. Mes privalome peršokti žingsneliu į priekį. Tačiau kaip tai padaryti? Kur slypi raktas į ateitį?

Pagalvokime, jeigu žmogaus darbą, smegenų veiklą perima kompiuteris - kas lieka žmogui? Ko kompiuteris negali pa-daryti? Kas bus svarbiausias išteklius XXI amžiuje? Žinių visuomenėje svarbiausias išteklius buvo žinios, tačiau dabar žinios nebėra tas arkliukas. Tai netgi nėra racionalu-sis protas. Tai – vaizduotė. Būtent gebėjimas ugdyti vaizduotę ir skatinti kūrybiškumą bus ateities visuomenės svarbiausias konkuren-cinis pranašumas. Ateities visuomenė bus idėjų visuomenė. Jos užuomazgas galime įžvelgti jau dabar.

Jeigu bandote nuspėti, kas bus naujasis elitas, kokia bus perspektyviausia specialybė, galima jau dabar pasakyti, kad tai nebus programavimas. Jau dabar kalbama apie tai, jog naujais elitas yra vadinamoji kūrybinė klasė. Tai yra tie žmonės, kurie kuria naujas formas. Ne reprodukuoja tai, kas jau yra sukurta, bet kuria visiškai naujas formas. Tai yra inžinieriai ir žiniasklaidos darbuotojai, dizaineriai ir mokslininkai. Tie, kas turi vaizduotę ir sugeba kurti.

Bet kas yra kūrybiškumas? Iš kur jis atsi-randa? Kūrybiškumas paprastai apibrėžiamas kaip gebėjimas kurti naujas idėjas, kurios yra naudingos. Tai gebėjimas mąstyti, išeinant iš rėmų. Angliškai vartojama frazė out-of-

kurių darbas susijęs su kūryba ir naujovių generavimu.

Kad taptume tokia šalimi, turime tapti socialine terpe, kurioje sudarytos palankiau-sios sąlygos kūrybiškumui ugdyti ir skleistis. Šalis galėtų tapti tarsi didelėmis kūrybinėmis dirbtuvėmis, kur yra skatinamos idėjos, kur menas yra integruojamas su mokslu ir gamy-ba. Mes darome klaidą įsivaizduodami, kad kūrybiškumas yra žmogaus asmeninė savybė. Juk yra tam tikros strategijos, taikomos ne vien verslo, kaip žmones priversti mąstyti išeinant iš rėmų. Nebūtinai tai turi būti out-of-box thinking, tai gali būti ir other-box thinking, t.y. mąstymas iš kito pozicijų. Todėl pažangiausiose verslo įmonėse aukščiausio lygio vadovais skiriami ne tos srities žinovai, bet žmonės iš visai kitų sričių arba me-nininkai, kurie galėtų pažvelgti į dalykus nauja akimi, atrasti netikėtų, nestandartinių sprendimų. Tokių strategijų nereikėtų, jei žmonių kūrybiškumas nuo pat vaikystės būtų ne slopinamas, bet skatinamas. Tam turime iš esmės pakeisti švietimo – mokyklinio ir aukštojo – sistemą.

Kūrybiškumas turi tapti svarbiausiu ugdymo tikslu, tokiu pat kaip raštingumas. Mokykloje reikia atsisakyti dabar taikomų testų, tikrinančių atmintį ir baudžiančių už klaidas, diegti visiškai kitus vertinimo prin-cipus, kad vaikams nebūtų užgniaužiamas kūrybiškumas. Reikia pakeisti mokymo programas, kurios dabar orientuotos į žinių „kišimą į galvas“. Vaikai mokykloje turi būti skatinami klausti, įžvelgti sąsajas tarp įvairių reiškinių ir idėjų, bandyti alternatyvas, ieškoti įvairių problemos sprendimo būdų, įsivaizduoti įvairias galimybes...

Tas pats galioja ir aukštojo mokslo sistemai. Štai neseniai Vilniaus universitetas patvirtino strateginį planą ir jame konstatuo-jama, jog Vilniaus universitetas įgyvendina žinių kūrimo, kaupimo ir perdavimo misiją. Kaip keistai ši misija atrodo dabartinių socialinių pokyčių kontekste! Ar galime tikėtis kada nors tapti lyderiaujančia šalimi, jei svarbiausias šalies universitetas savo misija laiko ne ugdyti kūrybiškas asmenybes, o kaupti ir perduoti žinias? Šiuolaikinė aukštojo mokslo sistema turėtų būti orien-tuota ne į žinių perdavimą, ne į tam tikros srities specialistų rengimą, bet į aukšto lygio plataus profilio kūrybinių idėjų generatorių ugdymą.

Deja, panašu, kad žmonės, kurie planuo-ja aukštojo mokslo reformą, to nesupranta. Pavyzdžiui, viena iš didžiausių universi-tetinio švietimo problemų laikoma tai, kad Lietuvoje 70 proc. žmonių dirba ne pagal specialybę. Bet tai yra visai ne problema, tai yra savotiška išeitis iš problemos – other-box thinking strategijos taikymas. Problema yra ta, kad tie, kurie dirba pagal specialybę, yra „sugadinti“. Svarbiausias klausimas yra ne kokių specialybių studentus rengti, bet kaip paruošti juos naujos visuomenės – idėjų visuomenės – epochai, kaip išlaisvinti jų kūrybiškumą. Reikia galvoti, kaip tai pasiekti. Galbūt universitetinis mokymas turėtų remtis ne mokytojų-paskaitininkų, bet mokytojų-tutorių sistema, kaip yra kai ku-riuose klasikiniuose universitetuose. Galbūt visai nereikalingas griežtas dalijimas į siauras specialybes nuo pat pirmo kurso. Galbūt mokymas turėtų prasidėti ne nuo paskaitų, bet nuo kūrybiškų užduočių pateikimo, kad studentai patys degtų entuziazmu ieškoti žinių, reikalingų jų atlikimui.

Nežinau, ar Lietuvoje galima įgyvendinti radikalią švietimo reformą, apie kurią kalbėjau. Vargu ar tai įmanoma dabar. Tačiau ši vizija galėtų tapti orientyru visų pirma mūsų institutui. Manau, Tarptauti- nių santykių ir politikos mokslų institutas galėtų tapti „kūrybinių dirbtuvių“ mini modeliu – ta terpe, kurioje užauga kūrybi- nis elitas. Pradėję nuo šio tikslo, galbūt po kiek metų galėsime pakeisti ir visą Lietuvą.

KAS PO POSTINDUSTRINĖS VISUOMENĖS arbakaiP lietuvai taPti PaSaulio lydere?

Atkelta iš 1 psl.

Šis straipsnis parengtas pagal doc. dr. Ainės Ramonaitės skaitytą paskaitą Op-timi professoris apdovanojimo proga. nuo 2002-ųjų korporacija „RePublica“ kasmet renka Optimum professorem – dėstytoją, labiausiai nusipelniusį politikos mokslams.

1 pav.

2 pav.


KO TRŪKsTA sTUDEnTŲ sAVIVALDAI LIETUVOJE?

Liutauras GudžinskasKritiški vertinimai apie silpną lietuvių politinę kultūrą ir

mūsų politikų neprofesionalumą seniai jau tapo trivialūs. Šios niūrios tikrovės akivaizdoje, tam tikri visuomeniniai ramsčiai, kurių dėka pilietinės lietuvių tautos idėja vėl atgytų, tampa „gyvybiškai“ reikalingi. Vienu iš tokių ramsčiu galėtų (ir turėtų) būti Universitetas – naujosios lietuvių visuomenės kūrimo ir ug-dymo centras. Deja, šiandien mūsų universitetai – tai tų pačių politinių ir socialinių susiskaldžiusios visuomenės problemų at-spindys. stringanti aukštojo mokslo reforma – tai tik viena gerai žinoma bėda. ne ką mažiau opus klausimas – ar pakankamai stiprus studentų balsas šiandien universitete?

AR sTIPRUs sTUDEnTŲ BALsAs?

Gerai žinoma, kad Lietuvoje studentų dalis visuomenėje santykinai bene didžiausia tarp Europos šalių. Tačiau ne visada didelis besimokančiųjų skaičius lemia „studentiškos dvasios“ stiprumą ir gyvumą. Studentų balsą šiandien silpnina daugybė universitetinio gyvenimo ydų. Pirmiausia, tai gana paplitę apgailėtini studijų nesąžiningumo papročiai (gajūs dėl motyvacijos stokos ir mokyklos laikais įgytos nusirašinėjimo „praktikos“), neto-bulai funkcionuojanti savivaldos sistema ir silpni bendruomenės saitai.

Nors būtų netikslu teigti, kad uni-versiteto gyvenime studentiškos ugnelės šiandien nematyti, tačiau akivaizdu, kad esminės universitetų problemos spręstųsi gerokai lengviau, jei aktyvios ir pozityvios studentiškos dvasios būtų nepalyginamai daugiau.

sTUDEnTŲ JUDĖJImAs LIETUVOJE: LŪKEsčIAI IR

TIKROVĖ

Siekiant, kad sužydėtų kūrybinga, žinias semianti ir pilietiškai aktyvi studen-tija, itin reikšmingas studentų atstovybės ir įvairių studentiškų organizacijų vaid-muo. Idealiuoju atveju kiekvienoje aukš- tojoje mokykloje, kiekviename jos fa-kultete turėtų būti apstu įvairiais tik-slais susibūrusių formalių ir neformalių studentų bendrijų, kurios ne tik palaikytų universiteto studentiškos dvasios gyvastį, bet ir suvoktų savo pareigą aktyviai daly-vauti studentų savivaldoje, sprendžiant bendrus universiteto reikalus.

Deja, realybė šiandien yra kita – paly-ginti su Vakarais, Lietuvoje studentiškų organizacijų yra labai mažai, o studentų atstovų rinkimuose paprastai dalyvau-jama vangiai. Negana to, galima ap-tikti fakultetų, kuriuose studentiškų organizacijų nė kvapo. Tokiuose fakulte-tuose egzistuoja tik studentų atstovybė, kurios veikloje natūraliai gali dalyvauti tik ribotas aktyvių studentų skaičius.

„Objektyvių“ priežasčių tam paaiškinti galima rasti užtektinai. Šį studentų pasyvumą, matyt, lemia ir anksčiau mi- nėtos bendros visuomenės žemo pilie-tiškumo lygio problemos, ir tai, kad lietuvių studentui neretai tenka skir-ti daugiau dėmesio papildomiems uždarbiams nei visuomeninei veiklai (ar net pačioms studijoms).

Tačiau akivaizdu, kad iki šiol ne vis-kas padaryta, kad šių veiksnių pasekmės būtų sušvelnintos. Pagrindinė pasitaikanti klaida – nesugebėjimas pasinaudoti vi-somis demokratinės tvarkos teikiamomis

galimybėmis. Esminė demokratijos vertė – saviraiškos

laisvės užtikrinimas ir iniciatyvumo ska-tinimas. Tai raktas į visokeriopo kapitalo (ne tik ekonominio, bet ir kultūrinio bei žmogiško) augimą. Todėl norint iš esmės pagerinti studentų savivaldos veiklą Lietu-voje būtina išnaudoti visas įmanomas priemones tam, kad šioms esminėms demokratijos vertybėms skleistis būtų sudarytos palankiausios sąlygos.

VIsUOTInIAI RInKImAI – EsmInĖ sĄLYGA sTIPRIAI

sAVIVALDAI

Pirmiausia privalu rengti tokius studen-tų atstovų rinkimus, kuriuose dalyvautų kaip įmanoma daugiau studentų.

Deja, esminė įstatyminė nuostata, kad studentų atstovai renkami mažiausiai pusės visų aukštosios mokyklos ar fakulte-to studentų (ar jų delegatų), neretai „apei-nama“ studentų atstovybę traktuojant kaip „eilinę“ asociaciją. Tokiu atveju „studentų valdžia“ renkama pasitenkinant tik pa-prastos konferencijos sušaukimu, kurioje dalyvauja tik mažytė dalelė visų studentų. Natūralu, kad taip didėja studentų ir jų atstovų atotrūkis, o kartu ir iškreipiama pati studentų savivaldos idėja.

Šiuo atveju ne visada išnaudojamos galimybės rengti visuotinius studentų atstovybės pirmininko rinkimus arba į rinkiminę konferenciją sušaukti delegatus, proporcingai atstovaujančius visus kursus.

Be to, šiandien jau pasiektas deramas informacinių technologijų lygis, todėl visuotiniai studentų savivaldos rinkimai galėtų būti rengiami visiems patogiu elek-troniniu būdu.

Kita vertus, visuotiniai studentų atstovų rinkimai įgaus tikrąją savo prasmę tik tuomet, jei bus balsuojama ne vien už pačius kandidatus, bet ir už jų programas, dėl kurių įgyvendinimo vėliau studentų „išrinktieji“ privalėtų išsamiai atsiskaityti.

Tik rinkimų būdu įmanoma įtraukti visą studentiją į atstovybės reikalus, todėl jų kokybė (jau nekalbant apie įstatyminių nuostatų atitikimą) yra esminis dalykas, siekiant užtikrinti studentų savivaldos efektyvumą ir demokratiškumą.

sTUDEnTŲ ATsTOVAI

Būtina rimtai koreguoti praktikoje susiklosčiusią pačios studentų atstovybės sampratą. Iki šiol neretai užmirštama ti-kroji atstovybės esmė. Ją tiksliai atspindi kertinė įstatyminė nuostata, nurodanti, kad studentų atstovybę sudaro studentų išrinkti atstovai. Kitaip tariant, tikruoju studentų atstovu gali tapti tik rinkimų keliu.

Deja, neretai vyrauja klaidinga (ir de-mokratiniams principams prieštaraujanti) nuomonė, kad kiekvienas, įsiliejantis į studentų atstovybės veiklą, automatiškai pradeda atstovauti studentų interesams. Tokiu būdu pavojingai „išsitrina“ per-skyra tarp išrinktųjų studentų atstovų ir paprastų studentų atstovybės narių – tam-pa nebeaišku, kas iš tikrųjų yra studentų atstovas, ir kokie jo įsipareigojimai prieš visą studentiją.

Kartu kyla ir kita reali grėsmė – užmir-šus tikrąją studentų atstovybės esmę, kitos studentiškos organizacijos pradedamos vertinti kaip savotiškos „konkurentės“ varžybose dėl žmogiškųjų ir materialinių resursų plėtros. Tai klaidinga nuostata, kadangi kuo studentai bus iniciatyvesni, kuo aktyviau jie bursis į įvairias orga-nizacijas ir bendrijas, tuo jiems labiau rūpės bendri studentų savivaldos reikalai, ir tuo bus stipresnė studentų savivalda bei jos balsas universiteto gyvenime. Kitaip tariant, šūkis „tik SA gali veikti“ turi būti išmestas iš kasdienės vartosenos, o

visokeriopos studentų saviraiškos ska-tinimas – tapti viena esminių studentų atstovybės strateginių veiklos krypčių.

Lygiai taip pat svarbu pabrėžti, kad visų studentų renkamos studentų atstovybės veikla turėtų būti nukreipta ne į pačios organizacijos plėtrą, o į kur kas reikšmingesnių tikslų vykdymą – studentų savivaldos stiprinimą ir jų interesų atstovavimą, gerinant studijų ir mokslo kokybę. Kitaip tariant, studentų rinkti atstovai turėtų vykdyti kuo mažiau „pašalinių“ projektų (ypač jei jie tiesio-giai nesusiję su studentų atstovavimu), o susitelkti ties pagrindinėmis savo pareigo-mis. Savo ruožtu aukštojoje mokyklos ar fakulteto viešojoje erdvėje aktyviai veikiančios kitos studentų organizacijos taip pat turėtų suvokti stiprios bei atviros studentų savivaldos reikšmę ir aktyviai prisidėti organizuojant „fuksų“ stovyk-las, fakultetų dienas ir kitus svarbiausius studentų renginius.

KOKIOs ATEITIEs VIsUOmEnĖs nORImE?

Nors kai kurie mūsų universitetai siekia šimtametes tradicijas, atvirumo, skaidrumo ir demokratiškumo papročiai čia dar nėra galutinai įsitvirtinę. Kritiškas universitetinės savivaldos funkcionavimo įvertinimas reikalautų atskiros analizės. Aišku tik viena – jei aukštojo mokslo problemų sprendimas tiek valstybės, tiek universiteto lygmeniu užtruks, autentiškos pilietinės demokratijos užgimimo arti-miausiu metu sulaukti tikriausiai neteks. Šiuo atveju esminiai studentų judėjimo pokyčiai galėtų ne tik teigiamai išjudinti gyvenimą universitete, bet ir turėti ilgalaikių permainų visuomenėje.

Perfrazuojant vieną geopolitinę patarlę, galima teigti, kad kas „valdys“ studentų savivaldą, „valdys“ universitetą; o kas „valdys“ universitetą, lems visuomenės raidą ateityje. Tačiau apsibrėžus siektinas visuomenės raidos kryptis, reiktų taip pat paklausti: ar šie „valdymo“ procesai bus tikslingi ir efektyvūs? Atsakymas į šį klausimą priklausys tik nuo mūsų pačių valios ir aktyvių pastangų.

Pieter Bruegel „Aklieji, rodantys kelią akliesiems”. 1568


mInTIs, PAsAULIs IR TECHnIKA: AKADEmIJA ŠALIKELĖJE?

Daumantas Lipskis

Universitetai visada siekė būti universalūs – nepriklau-somi nuo terpės, kurioje jiems tenka egzistuoti. Jei politinė ir visuomeninė autonomija, kažkada buvusi kovos tikslu, jau tapo neatskiriama universiteto sąvokos dalimi, laisvė nuo platesnės kultūrinės ar technologinės terpės turbūt niekada nebuvo pilnai pasiekta. Šis straipsnis – apie technologijos įtaką universitetui.

Ką tik paminėta riba tarp technologijos ir kultūros iš tikrųjų nėra tokia griežta, kaip galėtų atrodyti – universitetai neišvengiamai yra priklausomi nuo jiems prieinamų būdų saugoti ir perduoti žinias, ir jau ne kas kitas, o būtent šie būdai apibrėžia universiteto santykį su likusiu pasauliu. Savo ruožtu tai reiškia, kad grynai technologiniai žinijos perdavimo būdai (arba trumpiau, medi-jos, iš Marshallo McLuhano – kuris šiame straipsnyje plėtojamą temą yra ištyręs daug giliau – pasiskolintas terminas) turi didžiulę įtaką tam, kas iš viso gali būti išreikšta. Savoje kultūroje labiausiai paplitusių medijų (mano ir tavo, skaitytojau, atveju, tai visų pirma raštingumas) – naudojimą mes dažnai visiškai be reikalo laikome savaime suprantamu. Bet ši suvokimo spraga išlieka – ir būtent jos pagalba medi-ja tampa galia, formuojančia ilgalaikius socialinius, kultūrinius bei intelektualinius procesus.

Nors medija pavadinti galima būtų beveik kas antrą po ranka pasipainiojusį daiktą, kai kurie žmogaus išradimai buvo ypač įtakingi. Tradicinis tokių technologijų triumviratas Vakarų civilizacijoje – tai alfa-betas, Gutenbergo spausdinimo mašina bei šiuolaikinės elektroninės medijos.

ALFABETAs IR KALBOs PJAUsTYmAs

Iki rašto atsiradimo vienintelis būdas žmonėms susikalbėti buvo šnekamoji kalba – interaktyvi, emocinga, spontaniška. Raštas žodžius atskiria nuo žmogaus ir su-teikia jiems atskirą būvį, kuris savo ruožtu yra daug ilgaamžiškesnis už juos parašiusį žmogų. Rašymo veiksmas taip pat yra visiškai skirtingas nuo sakymo veiksmo – jis leidžia sustoti, pamąstyti, norint su-teikti tekstui rišlumo ir sistemiškumo. Raštui įsigalint, ausį ir burną pakeičia akis ir ranka, amžinumas ir aiškumas pakeičia įspūdingumą ir įtikinamumą kaip kalbos vertinimo kriterijus.

Alfabeto ypatybes reikėtų išskirti ne tik kalbos, bet ir kitų rašto formų atžvilgiu. Al-fabetas įdomus tuo, kad jis išlieka glaudžiai susijęs su kalba (ne taip kaip ideogramo-mis, žodžiais-piešiniais pagrįstas raštas). Šis

ryšys nėra itin draugiškas – ištarti žodžiai yra padalinami į už juos mažesnes garsų grupes, o šias vėliau įvairiai jungiant ir yra „atkuriamas“ ištartas žodis. Toks raštas, kuriam išmokti terekia įsiminti 20–30 ženklų ir tų ženklų ryšį su jau žinomais šnekamosios kalbos garsais, yra nuostabiai paprastas.

Kaip žinojo dar Platonas, už šį rašto paprastumą reikia mokėti savo kainą – kai išnyksta oralinė žinijos tradicija, sunyksta ir poreikis plėtoti paties žmogaus atminties galimybes (kas šiandien girdėjęs apie An-tikos ir viduramžių ars memoriae, atminties meną?), o apsiskaitymas, plataus priėjimo prie informacijos šaltinių turėjimas, ne-leistinai bus pradėtas painioti su išmintimi, tikru pasaulio pažinimu.

Kartu su alfabeto atsiradimu Antiko-je graikų buvo atrasta ir universiteto užuomazga, akademija (žinia, tuo metu tai nebuvo bendrinis žodis) kaip institucija – taigi, kaip sukuriama bendruomenė, ne po-kalbis, o daiktas. Tačiau akademija gimė ne vien kaip būdas pasinaudoti alfabetu, bet ir kaip reakcija į jį – raidės vertimo garsu kaip mokymosi proceso dalies tradicija, taigi ir įtampa tarp šnekos ir knygos išliko iki pat viduramžiuose atsiradusio tikrojo universiteto. Tada rašto tradicija buvo vis dar glaudžiai susijusi su šneka – knygos iš esmės būdavo garsiai skaitomų kitų knygų perrašymai, ir todėl jos būdavo vargiai suprantamos (lygiai tiek pat suprantamos, kiek suprantami būtų mūsų paskaitų kons-pektai, jei jie būtų šimtų puslapių ilgio) be išankstinių žinių apie dalyką ar be viešo knygos skaitymo (būtent tokie „skaitymai“ ir sudaro viduramžių universiteto mokymo proceso pagrindą). Kitaip tariant, knyga ir su ja susijusios praktikos buvo vienuolyno ar universiteto bendruomenės, o ne vieno asmens reikalas.

GUTEnBERGO sPAUsTUVĖ: mAŠInOs IR BEŽDŽIOnĖs

Simboliška, kad šis išradimas yra vie-nintelis, turintis aiškų, įvardijamą autorių. Spausdinimo mašina įgalino masinę literatūros produkciją, o tai savo ruožtu sudarė prielaidas atsirasti vienišam skaityto-jui, o per jį, išnykus visiems tarpininkams, išskyrus knygą, ir pačiam „autoriui“. Auto-rius – tai per savo kūrinius ir tik per savo kūrinius atsiskleidžiantis individas. Dėl to iš esmės jis tampa jų priedėliu (tipiško „autoriaus“ biografija traktuojama ne kaip tikro žmogaus gyvenimas, o kaip prielaidų parašyti tą ar aną kūrinį rinkinys). Ir pats Gutenbergas mums neegzistuotų be savo mašinos – mums prieinamoje istorijoje jis pasireiškia tik kaip savo mašinos kūrėjas ir niekas daugiau, todėl bet kokia iš tikrųjų suvokiama prasme ir yra savo mašina. Iš šito kilęs asmens asmeniškumo išnykimas, jo tapimas lygtimi „neapčiuopiamas indivi-das plius apčiuopiamos dirbtinės savybės“, turbūt yra pamatinė vakarietiškosios modernybės mąstančio žmogaus patirtis.

Principas, įkūnytas Gutenbergo maši-noje, yra panašus į alfabeto principą – vėlgi skaidoma į mažesnes dalis, o šios savo ruožtu jungiamos. Skirtumai du:

pirma, į dalis dalinamas ne garsas, o veiks-mas; antra, šiais veiksmais grįstas knygos gaminimo procesas, priešingai rašymui ranka, kiekvienai knygai faktiškai yra vie-nodas. „Rašymas“ tada tampa tinkamų raidžių–elementų surinkimu matricoje ir šitos matricos įspaudimu, prieš tai ištepus ją rašalu, į popieriaus lakštą. Pasaulyje po Gutenbergo „beždžionės ir Šekspyro“ teorema („begalybė beždžionių, atsitik-tinai daužydamos rašomosios mašinėlės klavišus, ilgainiui parašytų visus Šekspyro darbus“) tampa nebe teorema, o istorijos eksperimetu – po Gutenbergo pasidaro visiškai įmanoma ne rašyti knygas, o jas gaminti. Kitaip tariant, Gutenbergo spaus-tuvės dėka atsiranda vartojama, trumpalaikė raštija(!), kuriai jos vartojimo greitumas ne-trukdo būti ilgaamžiškai – taip kultūrinėje atmintyje pirmą kartą atsiranda neyrančios rašto šiukšlės.

Kultūrinės atminties funkciją perėmus rašytam žodžiui, viduramžiškasis univer-sitetas praranda didesnę dalį savo prasmin-gumo, užleisdamas vietą naujo tipo intelek-tualinei institucijai – tyrimų universitetui. Tyrimų universitetas yra institucinė moder-niosios „dvasios mašinoje“ forma – tyrėjas tampa objektyvus, nekūniškas, ieškantis iš anksto nenustatytų ribų manipuliacijoms medžiaginiu pasauliu. Toks tyrimo būdas pasaulį suknygina – tai, kas vienu ar kitu būdu pajaučiama, paverčiama rašytiniu dėsniu, perteikiančiu „tikrąją reiškinio esmę“ daug tiksliau ir glausčiau, nei kada nors galėtų šnekamoji raiška. „Tikroji“ už regimybių besislepianti tikrovė, An-tikoje ir viduramžiuose turėjusi išimtinai

užpasaulinę reikšmę, tampa galima laisvai atskleisti šiame pasaulyje, tik skirtinga forma – rašto ir knygos forma.

ELEKTROnIKA

Pogutenberginiame masiško raštingumo ir aukštos žinijos diferenciacijos pasau-lyje atsiranda prieinamos žinios, tech-nika ir energijos formos, dėka kurių patį gutenbergiškąjį išradimą, o kartu ir jo suponuotas mąstymo formas, pakeičia šis tas naujo - elektronika. Sukurta analogišku principu alfabetui ir Gutenbergo mašinai, ji dalina ir suteikia naują formą jau ne žmogui išoriškam jo balsui ar veiksmui – elektronika nuo pat pradžių turėjo atkartoti patį žmogaus mąstymą. Todėl elektronika neįgauna jokio konkretaus pojūčio for-mos, bet veikiau siekia juos apeiti, nuosekliai mažindama, paprastindama, dary-dama prieinamesnėmis visas savo for-mas ir taip kurdama tiesioginį priėjimą į protą. To tikslas nebūtinai yra žmogaus proto užvaldymas – greičiau bandoma jį visais įmanomais būdais papildyti. Tačiau ribų nykimas tarp žmogaus ir medijos reiškia ir tikrovės nykimą – tas, kas tik menkai įsivaizduojama, tampa matoma, apčiuopiama, išgirstama, taip pat lengvai, kaip ir tai, kas „tikra“ – pasaulis tampa vaiduokliu, o vaiduoklis tampa pasauliu. O kadangi universitetai gali egzistuoti tik tada, kai yra aiški riba tarp minties ir pasaulio, tolimesnis vystimasis ta kryptimi gali reikšti visišką bet kokių atpažįstamų jo formų išnykimą.

Viduramžių manuskripto iliustracija


daro valdžios elitą.Ar universitetai vėl tolsta nuo poli-

tikos? Linkstama trumpinti išsilavinimo laiką ir duoti universitetams vis daugiau autonomijos tvarkant savo reikalus. Galbūt universitetai vėl grįžta į anks-tyvąją savo raidos fazę?

Sunku prognozuoti, ar „maištingieji“ universitetų laikai jau praėjo. Galbūt buvo atrastas geriausiais kontrolės bū- das, kurio nesugebėjo perprasti tota-litarinių ir autoritarinių režimų vado-vai – nekontroliuoti ar bent jau nenau-doti tiesioginių kontrolės formų? Ar liberalioji visuomenė, propaguojanti laisvę ir skatinanti išorinį maištingumą bei nuomonių įvairovę, tiesiog nesu-kuria priežasčių dideliems studentų ir kitų akademinės bendruomenės narių judėjimams?

Į šiuos klausimus sunku vienareikš-miškai atsakyti. Akivaizdu, kad univer-sitetas visada išliks vienu iš svarbiausių būdų socializuoti visuomenės narius ir nukreipti juos tinkama linkme. O ar pačios akademinės bendruomenės maištauja prieš šią kontrolę – tai prik-lauso nuo visuomenės, laikmečio idėjų ir galiausiai kontrolės įrankių efekty-vumo.

pindėjo ir mokymo programose: pas-kaitos buvo dėstomos lotyniškai, o pagrindiniai mokomieji dalykai – teisė, teologija ir filosofija. 1215 m. specialiu popiežiaus dekretu Paryžiaus univer-sitete uždrausta dėstyti civilinę teisę, nes manyta, kad didžiausiame šalies universitete pakanka kanoninės teisės studijų. Šis draudimas panaikintas tik XVII a. specialiu karaliaus dekretu. Labiausiai universitetų minia Vidur-amžiais būdavo nepatenkinti miestiečiai. Daugelis studentų nekalbėjo jokia vie-tine kalba, dėvėjo išsiskiriančias mantijas ir dažnai iš aukšto žvelgdavo į vietinius gyventojus. Ši vadinamoji „miesto ir man-tijos“ priešprieša dažnai baigdavosi ne tik užslėptomis priešiškumo apraiškomis, bet ir atvirais susirėmimais, po kurių visa uni-versiteto bendruomenė būdavo priversta bent kuriam laikui pasitraukti iš miesto.

Kita vertus, kovos ir neramumai eg-zistavo ir universiteto viduje – fakultetai rungėsi dėl teisės skirti dekaną, kovojo tarpusavyje bei su kitais universitetais.

Taigi Viduramžių universitetus galima pavadinti neramumų ir maištingumo šaltiniu, tačiau ilgą laiką tokie veiksmai neturėjo politinės potekstės.

KOVA DĖL TIKĖJImO IR UnIVERsITETŲ KOnTROLĖ

Svarbus pokytis įvyko Viduramžių pabaigoje bei Renesanso epochoje. Pirmiausia pasaulietiniai valdovai, nepakęsdami egzistuojančios padėties, nuolat kylančių neramumų bei uni-versitetinių bendruomenių keliamų prob- lemų, įsakė popiežiaus legatams refor-muoti universitetus. Jų autonomija buvo smarkiai apribota, o tradicija, pagal kurią aukštasis mokslas yra kontroliuojamas iš vieno centro, išliko iki pat mūsų dienų.

Menkstant Bažnyčios įtakai, išsila-vinimo kontrolė ilgainiui perėjo į pa- saulietinės valdžios rankas. Čia didžiausią įtaką turėjo prasidėjusi Reformacija, kurios idėjos pasiekė ir universitetus. Ko gero, pirmą sykį universitetų steigimas virto ginklu po Tridento susi-rinkimo, kuomet kovai su Reformacija

buvo įkurtas Jėzuitų ordinas, kurio vie-na iš pareigų buvo rūpintis aukštųjų mokyklų kūrimu ir tinkamo išsilavinimo teikimu.

Vykstant Reformacijos-Kontrrefor- macijos kovoms, atsiskyrė religiniai ir pasaulietiškieji universitetai. Pas- taruosiuose, neretai anti-klerika-liškuose, Bažnyčia nebeturėjo jokios įtakos. Dažnai būdavo netgi taip, kad universitetų bendruomenė pabrėž-davo savo pasaulietiškumą ir nepri-klausomybę, tyčiodavosi iš katalikiškų papročių. Pavyzdžiui, dar šiandien Briuselio laisvajame universitete yra švenčiama šventojo Verhaegeno, univer-siteto įkūrėjo ir aktyvaus Frank masono, diena. Jis buvo nuoširdus anti-klerikalas ir tikrai ne šventasis.

Taigi jau nuo Renesanso sugriežtėjo švietimo kontrolė, tačiau ir tada univer-sitetiniai reikalai išliko politinio gyveni-mo paraštėje. Tam, kad akademinės bendruomenės aktyviau įsitrauktų į politiką, reikėjo pakeisti požiūrį į patį švietimo tikslą.

ŠVIETImO mIsIJA

Šie pokyčiai įvyko Švietimo epo-choje. Švietėjai akcentavo mokslo svarbą, teigė, kad žmogus iš prigim-ties nėra blogas - jis tiesiog tamsus ir neišsilavinęs. Apsišvietusių žmonių pareiga buvo lavinti kitus. Pirmiausia pasikeitė valdžios požiūris – diskutuota, kaip reikėtų lavinti jaunimą, apsišvietę monarchai kūrė universitetus, didelis dėmesys skirtas gyventojų švietimui.

Kita vertus, keitėsi ir studentijos vaidmuo. Iki Švietimo epochos stu-dentai buvo laikomi arogantiškais, nuodėmingais, keliančiais vien rū-pesčius. Nuo XVIII a. požiūrį į juos ėmė keisti prasidėjusių mokslinių tyrimų svar-ba, apskritai išaugusi mokslo reikšmė – pasaulėžiūra tapo grindžiama moksliniais atradimais ir tiesomis. Kitaip ta-riant, mokslo žmonėms pradėta skirti gerokai daugiau pagarbos.

Švietėjiškas noras pakeisti pasaulį, sumišęs su jaunatvišku maksimalizmu, pavertė universitetus pasipriešinimo imperializmui, egzistuojančioms san-tvarkoms ir „pasenusioms“ pažiūroms bastionais.

Maišto dvasią universitetinėms ben-druomenėms suteikė Romantinis sąjūdis. Tiesa, šiuo atveju galima spręsti vištos – kiaušinio dilemą bandant suprasti, ar

romantizmo idėjos paveikė jaunimą, ar pasikeitęs pasaulis ir pati studentija jį sukėlė. Vienaip ar kitaip dėstytojai ir studentai vaidino jei ne lemiamą, tai bent labai reikšmingą vaidmenį 1848 m. revoliucijose, 1830-31 m. sukilime Rusijos imperijoje.

Taigi XVIII-XIX a. akademinės ben-druomenės vaidmuo smarkiai pasikeitė. Ilgą laiką neturėjusi teisės kištis į politinę veiklą, pasinėrusi į vidines peripetijas ir kontroliuojama Bažnyčios, univer-siteto bendrija įgijo švietėjos bei progreso nešėjos vaidmenį.

mAIŠTO nĖRA?..

Garsiuosius 1969 m. studentų maiš-tus, nusiritusius per visą Vakarų pasaulį nuo Prancūzijos iki JAV, galima vadinti studentiško maišto apogėjumi. Prieš ką jie buvo nukreipti? Prieš „veidmainingą kapitalizmą“ ir apkiautusią visko perte-kusią vartotojišką visuomenę. Paradok-salu, tačiau Vakaruose įsigalėjus libera-liajai demokratijai, akcentuojančiai savi- raišką ir visišką individo laisvę, galiausiai buvo pabandyta prieš ją sukilti.

Kita vertus, šiandien visuomenė yra priversta spręsti studentų pasyvumo problemą. 2006 m. kovą Prancūzijoje studentus pažadino ne ideologinės, bet labai materialios priežastys. Tokio pat pobūdžio akcija 2005 m. spalio 13-ąją surengta ir Vilniuje. Regis, visuome-nė, prieš kurią sukilta 1969 m., visiš- kai tenkina šiandieninę universitetinę bendruomenę.

Akademiniuose sluoksniuose ir įvai-rių šalių švietimo ministerijose diskutuo-jama apie švietimo vaidmenį. Kuriamos strategijos ne tik kiek ir kokių spe- cialybių studentų reikia paruošti, bet ir ko ir kaip juos mokyti. Švietimo teo-retikai kalba apie sistemos, kuriančios pilietį, tinkamą liberaliai demokratijai, kūrimą ir tobulinimą. Tačiau studentų aktyvumas ir dalyvavimas menksta, o ir pati visuomenė dažnai linkusi labiau pasitikėti „praktikais“ nei „teoretikais“.

Galbūt galiausiai padedant tam, ką teoretikai vadina liberaliuoju išsilavi-nimu, pasiektas reikalingas konsensusas. Nebereikalingos žydų, juodaodžių ar moterų kvotos, kadangi universitetai iš džentelmenų mokyklų ir dramblio kaulo bokštų virto visiems prieinamomis in-stitucijomis. Žinoma, daug kur, kaip ir JAV, vis dar egzistuoja prestižiniai ivory league universitetai – juos baigiantieji priklauso prestižiniam sluoksniui ir su-

maištaS ir KONTROLĖ

univerSitetuoSe

Atkelta iš 6 psl.

Odilon Redon „Žmogus kaktusas”. 1881

Kiek ki toks gabumų, žinių i r išorinių privalumų santykis formuo-jasi Prancūzijos Grandes Ecoles siste-moje, reikalaujančioje dvejus arba trejus metus trunkančių parengiamųjų studijų (classes préparatoires), specifinių įgūdžių ir ruošiančioje aukščiausio laipsnio valstybės tarnautojus, inžinierius, mokslininkus, tyrinėtojus ir verslininkus, kurie, patekę į valstybines struktūras, turi dideles galimybes kilti karjeros laip-tais. Šioms mokykloms suteikiama plati autonomija, jų programos itin speciali-zuotos, nors ir pasižymi multidisciplina-rumu (généralistes), o studijuojančiųjų skaičius ribotas. Griežtos atrankos procedūros (dažniausiai konkurso būdu atrenkama mažiau nei pusė, baigusių parengiamuosius kursus) žymi aukštą konkurencingumą, palaikomi glaudūs ryšiai su ekonominiu, politiniu elitu, mokyklos disponuoja gausiais finansiniai resursais (teigiama, jog jų įplaukos suda-ro 30% visų universitetų biudžeto, nors

juose studijuoja tik 4% studentų). Jaques Chiracas, kaip ir 7 iš 12 paskutiniųjų premjerų, buvo vienos tokių įstaigų – Ecole nationale d’Administration (EnA) – absolventas. Tokia į prestižą ir visuomenės diferencijavimą orientuotų, specializuotų universitetų samprata leidžia šiems universitetams surinkti gabiausius studentus, o pasauliui per tam tikrą ženklų sistemą perduoti žinią, kad tokį universitetinį išsilavinimą įgiję asmenys yra perėję „lyderių kalvę” ir yra pasirengę prisijungti prie elitų sluoksnių.

AnTIsIsTEmInIs GABUmŲ DIKTATAs

Tačiau egzistuoja ir nesisteminių struk- tūrų – tokių, kur profesinis žinojimas nė- ra apibrėžtas standartais ar pageidau- jamu žinių kiekiu, nes minėtos struktūros remiasi nuolatiniu judėjimu ir kitimu,

kuris nebūtinai reikalauja tam tikro žinių pagrindo. Tokios struktūros, aiš-kiausiai atsiskleidžiančios meno sri-tyje, paremtos individualia saviraiška ir neturi atitikmens universitetinėje struktūroje. Studijuodamas meno istoriją prestižiniame universitete asmuo netam-pa dailininku ar skulptoriumi, jeigu ne-turi tam gabumų. Galbūt todėl nemažai žymių meno pasaulio žmonių yra baigę jiems, atrodytų, labai tolimas disciplinas, o kita dalis net nebaigė pasirinktų studijų programų.

Kitaip tariant, aktoriaus, tapytojo ar rašytojo vykdomas kūrybinis procesas netelpa į universiteto kaip žinių ir sta-tuso tiekėjo schemą, nes neturėdamas empirinių tokios veiklos įvertinimo priemonių universitetas nėra įgalus kūrybą įvertinti ir sugraduoti. Čia prasmę praranda bet kokios faktinės koreliaci-jos, kadangi jų įvairovė neleidžia daryti vienareikšmiškų apibendrinimų: univer-siteto diplomo būtinybę paneigiantys sėkmingos karjeros faktai vargu ar leidžia atmesti bendrųjų universitetinių žinių krepšelio svarbą. Būtent todėl kartais faktus pravartu traktuoti tik kaip užuominą, pagrindą aiškesniam, bet jau kiekvieno individualiai kuriamam

Atkelta iš 9 psl.

išsilavinimo vaizdui. Kad šis vaizdas būtų skaidresnis, verta prisiminti, kad po bendruoju universiteto vardu slypi labai skirtingos mokslo ir išsilavinimo paskirties sampratos, o pats universite-tas turi galią tiek sulyginti asmenį su masėmis, tiek iškelti jį į viršūnes.

UNIVERSITETŲ „TITULAI” – MŪSŲ LAIKŲ ARISTOKRATIJOS GIMIMAS?

Leonardo da Vinci „Antikos karys”. 1472


„BALTOJI ROŽĖ“: sĄŽInĖs BALsAs UnIVERsITETE IR PAsAULYJE

Antanas Manstavičius„Vokiečių vardas liks

amžiams suterštas, jeigu vokiečių jaunimas galiau-siai nesukils, neatkeršys ir tuo pačiu neišpirks savo kaltės, jeigu nesutriuškins savo kankintojų ir neat-statys naujos, dvasin-gos Europos! studentės! studentai! Į mus žvelgia vokiečių tauta!” (Pasku-tinioji skrajutė, 1943 m. vasaris)

1943 metų liepą britų bombonešiai virš Vokietijos miestų išmėtė tūkstančius popieriaus lapų. Gražiai plazdendami ore, jie leidosi į vietos gyventojų rankas, ir maištingi žodžiai eilinį kartą kvietė pasta-ruosius nebegaišti ir nusimesti gėdingą nacionalsocialistinį jungą. Teksto antraštė skelbė: „Vokietijos proklamacija. Miun-cheno studentų manifestas“. Nedaugelis žinojo, jog daugumos iš šių studentų ne-bebuvo gyvųjų tarpe, tačiau jų idėja vis dar tęsė savo egzistavimą.

Didžiosios savo istorinės tragedijos sukrėsta šalis sukilti nepajėgė nei tada, nei vėliau. Svetimi ginklai ją išvadavo ir užgrobė, svetimos jėgos tvarkė jos likimą, svetimi teisėjai skelbė jos kaltę – baugų perspėjimą visai žmonijai. Ir visgi Vokietija atsigavo. Šalis, turtinga ilgaamžės universitetinės tradicijos, turėjo anksčiau ar vėliau prisiminti saujelę studentų – idealistų, vien savo dvasios stiprybe bandžiusių išjudinti ir nuversti surambėjusią blogio imperiją.

PIKTOsIOs sĄŽInĖs ŠAUKsmAs

Pirmieji keturi „Baltosios Rožės“ atsišaukimai Miunchene pasirodė jau 1942 m. birželio pabaigoje. Nedideli tiražai buvo daugiausiai platinami paštu, ir tokiu būdu netruko patekti į valdžios pareigūnų rankas.

Pirmasis tekstas įkvepiančiu tonu kvietė vokiečius kaip „kultūros tautą“ pabusti ir atsikratyti gyvuliško paklus-numo „žmonijos rykštei“. Taip Adolfą Hitlerį ir jo pasekėjus vadinti išdrįsdavo nedaugelis, netgi tarp sąlyginai saugių namų sienų. Tekste minimi ir plačiai cituojami Goethe bei Schilleris, išsilavinę žmonės kreipėsi į išsilavinusius žmones, ieškodami sąmoningų bendraminčių.

Antrasis tekstas prabilo apie 300 tūkstančių nužudytų Lenkijos žydų. Tik-rasis aukų skaičius, nuo liūdnai pagar-sėjusios Wannsee konferencijos praėjus vos mažiau nei pusei metų, žinoma, tebebuvo paslaptyje. Išliko ir stiprus pasipriešinimo motyvas: „Baisi pabaiga juk visada geriau, negu baimė be pabai-gos“, teigė, kaip vėliau paaiškėjo, du medicinos studentai, Alexandras Schmo-rellis ir Hansas Schollis, kalbėdami savo ir kitų bendraminčių vardu.

Trečiasis tekstas buvo skirtas plėtoti pasyvaus pasipriešinimo sampratai. Sabotažas, teigė maištininkai, turįs būti totalus, nukreiptas į visas potencialiai pažeidžiamas režimo vietas – nuo ginklų pramonės iki mokslo tyrimo institutų ir meno galerijų. Ketvirtojoje skrajutėje pirmą kartą buvo paminėta „Baltoji

Rožė“ – mistifikuotas vardas, turintis sudaryti organizuotos, moraliai skaisčios ir ryžtingos pasipriešinimo grupės įspūdį. „Mes netylime, mes esame jūsų pik-ta sąžinė; Baltoji Rožė neduos jums ramybės!”, – šaukė jaunųjų idealistų su-kurtas tekstas.

Liepos viduryje jie nutilo, bet tik tam, kad kitų metų sausio mėnesį išleistų dar vieną – jau penktąją – skrajutę. „Hitleris karo laimėti negali, tik pratęsti!”, – teigė maištininkai. Šį kartą tiražas siekė net 9 tūkstančius egzempliorių. Maištauti kviečiantys tekstai pasiekė Berlyną, Frankfurtą prie Maino, Štutgartą, Vieną, Zalcburgą, Insbruką, Freiburgą ir kitus Trečiojo Reicho miestus. Šeštoji skrajutė, kiek mažesnio tiražo, tačiau bene pirmą sykį orientuota išskirtinai į akademinį jaunimą, pasirodė netrukus po to – va-sario viduryje, reaguojant į oficialiai patvirtintą Vokietijos pralaimėjimą prie Stalingrado.

Ir tada, nelaimei, atėjo tiesos va-landa.

sUsIDOROJImAs

Laisvas maištininkų kelias baigėsi, ir, tam tikra prasme, dar tiktai prasidėjo, 1943 m. vasario 18 d. gana simboliškoje vietoje – Miuncheno universiteto rū-muose. Būtent čia Hansą Schollį, 24-erių medicinos studentą, ir 21-erių biologijos ir filosofijos studentę Sophie Scholl, ką tik iš trečio aukšto žemyn į didįjį fojė nustūmusius didelę krūvą popieriaus lapų, sulaikė pastato sargas ir apkaltino juos nusikalstamos propagandos platinimu. Nors pirminės apklausos metu jaunuoliai pakankamai sėkmingai neigė išdėlioję universiteto koridoriuose šimtus lapų su maištauti kviečiančiais tekstais, netrukus tardytojus pasiekę papildomi įrodymai nepaliko didesnių vilčių išsigelbėti. Pas-tangos prisiimti visą kaltę sau taip pat nedavė vaisių – nukentėti neišvengiamai turėjo ir daugiau žmonių.

Jau pirmasis nacistinės teisėtvarkos kirtis buvo mirtinas. Vasario 22 d., praėjus vos keturioms dienoms nuo jaunuolių su-laikymo, skubiai iš Berlyno atvykęs Liau-dies teismo rūmų prezidentas Robertas Freisleris, vaidindamas dvigubą teisėjo ir kaltintojo vaidmenį, parodomojo proceso metu nuteisė brolį ir seserį Schollius bei jų bendražygį, trijų vaikų tėvą Christophą Probstą, mirties bausme nukirsdinant. Jau tą pačią dieną, pažeidžiant galiojusią praktiką, nuosprendis buvo įvykdytas. Į legendą pretenduojanti istorija teigia, jog H. Schollis prieš mirtį spėjo sušukti: „Tegyvuoja laisvė!”.

Nedidelės pasipriešinimo grupelės, ku-rios branduolį sudarė penki studentai (nuo 21 iki 25 metų amžiaus) bei muzikologas, filosofijos profesorius Kurtas Huberis, sukūręs lemtingosios šeštosios skrajutės juodraštinį variantą likimas turėjo aiškiai parodyti, kas laukia nepaklusnių režimo priešininkų. Studentai Willi Grafas bei Alexandras Schmorellis kartu su K. Hube-riu mirties nuosprendžio sulaukė ba-landžio 14 d.; A. Schmorellis su K. Huber-iu buvo nukirsdinti liepos 13 d., W. Gra fas – spalio 12 d.

Vėliau teroras smogė ir Hamburge, kur 1945 m. pradžioje su gyvenimu atsis-veikino dauguma vietinių „Baltosios Ro-žės“ pasekėjų, bandžiusių tęsti Bavarijos kolegų pradėtą darbą. Visgi per vieną iš daugelio „Baltosios Rožės“ užmegztų kontaktų šeštosios skrajutės tekstas pasiekė Švediją, o iš ten – ir Didžiąją Britaniją, kad naujai pasipiltų iš dangaus

virš Vokietijos miestų.

mInTIs IR sImBOLIs

„Baltosios Rožės“ maištas iš tiesų kilo siaurame draugų ratelyje. Susitikę vienas kitą idėjų prisodrintoje univer-siteto aplinkoje, studentai iš pradžių vieni, o vėliau ir kartu su savo mylimu dėstytoju diskutuodavo apie filosofiją ir religiją, nevengė aptarinėti ir politinių klausimų. Dauguma jų nebuvo pasirinkę humanitarinės ar socialinės pakraipos studijų, tačiau tai netrukdė jiems aktyviai domėtis ir šviestis politinės teorijos ir etikos klausimais. Iš teorinio pobūdžio diskusijų kilo ryžtas veikti, kurį tik sustip-rino 1942 m. iš pažįstamų nugirsta žinia apie masines žudynes Lenkijoje bei as-meniniai potyriai H. Schollio, A. Schmo- rellio ir W. Grafo komandiruotės Rytų fronte metu.

Bendraminčių būrelis kreipėsi tie-siai į vokiečių tautą, ir pirmiausia – jos inteligentiją, po Hitlerio partijos triumfo išgyvenusią ne pačius geriausius lai-kus. Daugumos Vokietijos gyventojų politinė apatija ar polinkis bendrininkauti tuo metu didesnių vilčių, be abejo, neteikė. Ypatingojo visuomenės sluoksnio, vokiečių studentų – tradiciškai konser-vatyviai nusiteikusių, ištikimų Tėvynės ir laisvės idėjoms, bet jau spėjusių patirti na-cionalsocialistinio auklėjimo griežtumą – susitaikymas su nusikalstamu režimu buvo įvertintas kaip išties kelianti nerimą problema. Bandymas ją spręsti norimo re-zultato neatnešė, ir tai buvo, matyt, viena didžiausių „Baltosios Rožės“ nesėkmių.

Dėl vieno maištingieji idealistai ne-klydo – Vokietija privalėjo pralaimėti karą,

kad įstengtų atgimti. Tačiau, priešingai negu buvo skelbta Miuncheno studentų vizijoje, atgimimui neužteko vien tik dvasinių ir fizinių vienos tautos pastangų; valstybei, kurios piliečiai savo pačių de-mokratiniu pasirinkimu nuėjo klystkeliais, pritrūko jų valios ir didžiosioms klaidoms ištaisyti.

Tik po karo „Baltoji Rožė“ pamažu įsitvirtino kaip vienas svarbiausių pasipriešinimo nacistiniam režimui simbolių, vertas pakartotinai kopti ir į plačiuosius kino ekranus. Vokieti-jai tai buvo ir tebėra labai reikalingas priminimas, jog netgi juodžiausiais amoralios diktatūros metais, tvyrant visuotinės baimės atmosferai, radosi žmonių, – jaunų žmonių, kurie patys jau buvo praėję nacistinio auklėjimo programą, – išdrįsusių atvirai kalbėti apie sąžinę ir kviesti kitus priešintis blogį įkūnijančiai totalitarinei valstybei. Tai, jog Miuncheno studentų žinia tuo metu nesulaukė platesnio atgarsio ir pritarimo, nesumenkina jų moralinio pavyzdžio reikšmės ir leidžia kalbėti apie bet kokio-mis sąlygomis išliekančią viltį.

Daugelyje Vokietijos miestų (abipus geležinės uždangos) brolio ir sesers Schollių (Geschwister scholl), labiau-siai pagarsėjusių pasipriešinimo grupės narių, vardu buvo pavadintos gatvės ir mokyklos, 1968 m. šį vardą gavo Miuncheno Ludwigo Maximilliano uni-versiteto politikos mokslų institutas. Nuo 1980 m. Miuncheno universiteto salėje kasmet iškilmingai teikiama bro-lio ir sesers Schollių vardo literatūros premija, skirta autoriui knygos, labiausiai skatinančios ginti pilietinę drąsą, moralinę laisvę bei propaguojančios sąmoningos atsakomybės jausmą.

Paminklas „Baltajai Rožei” (priešais Ludwigo Maximilliano universitetą) Miunchene.


HARIO POTERIO HOGVARTsAs:mOKYKLA, Į KURIĄ nORIsI sUGRĮŽTI

Goda Klumbytė

Štai šiuo himnu pažymima pirmoji mokslo metų diena neabejotinai vienoje geriausių burtų ir kerėjimo mokyklų Hario Poterio pasaulyje – Hogvartse.

Tiek Hario Poterio, tiek Hogvartso vardas šiandien pažįstamas ir dažnai linksniuo-jamas – vienų su žavesiu, kitų su pašaipa. Nieko nuostabaus, žinoma, nes Joanne‘os Kathleenos Rowling knygos išverstos į 31 kalbą, o parduota jų iš viso daugiau nei 50 milijonų, tad nesumeluočiau teigdama, kad šiais kūriniais žavisi visas pasaulis.

Visgi kuomet kalbama apie Harį Poterį, dažnai matoma tik dar viena graži pa-saka, kažkuo – gal savo paprastumu, gal nuoširdumu ar lengvu ir kiek detektyviniu stiliumi – sužavėjusi tiek vaikus, tiek suau-gusiuosius. Nors ir manau, kad ne kiekviena paprasčiausia pasaka gali atsidurti pasaulinių reitingų viršūnėse, norėčiau dėmesį at-kreipti į kitą aspektą, kuris žiniasklaidoje akcentuojamas mažiau – būtent Hogvar-tso burtų ir kerėjimo mokyklą. Visas Hario Poterio gyvenimas koncentruojasi čia: jo draugai, nuotykiai, paslaptys susijusios su mokykla, jos mokytojais ir gyvenimu joje. Ir ši mokykla išties yra ypatinga – žvelgiant į jos struktūrą, veiklą, principus ir vertybes, galime pamatyti ne tik Didžiojoje Britanijoje realiai egzistuojančių mokyklų atspindžius, bet ir įžvelgti savo funkciją - ugdyti jaunus žmones – išties atliekančios mokyklos pavyzdį.

sEnA GERA sIsTEmA

Panašu, kad J.K. Rowling vertina tai, kas sena ir patikrinta – nuo tradicinių angliškų patiekalų iki visos mokymo sistemos. Hogvartsas, kaip teigiama Hario Poterio is-torijose, buvo įkurtas maždaug 1000 m. (tiks-lios datos niekas nežino) keturių garsiausių to meto burtininkų – Godriko Grifo, Helgos Švilpynės, Rovenos Varnanagės ir Slazaro Klastuolio. Keturi burtininkai mokyklą padalino į atskirus koledžus, į kuriuos mokiniai buvo atrenkami priklausomai pagal jų asmenines savybes – taip atsirado Grifų Gūžtos, Švilpynės, Varno Nago ir Klastūnyno koledžai. Vaikai į mokyklą pri-imami, kuomet jiems sukanka 11 metų – tuo metu išsiuntinėjami kvietimai raganoms ir burtininkams, kurie magišku būdu vos gimę būna užrašyti į kviečiamųjų sąrašą.

Į koledžus mokinius skirsto Paskirstymo kepurė – anot legendos, Godrikas Grifas, įsteigus mokyklą, nusiėmė savo kepurę ir įkrėtė jai smegenų, kad galėtų skirti žmones pagal jų charakterius ir gebėjimus.

Skirtinguose koledžuose mokoma tų pačių bendrųjų disciplinų (transfigūracijos, kerė-jimo, nuodų ir vaistų, apsigynimo nuo juo- dosios magijos, astronomijos ir kt.), taip pat galima pasirinkti papildomus dalykus (žiobarotyra, aritmomantija, ateities būrimas ir t.t.). Penktaisiais mokymosi metais lai-komi Vidutinio magijos lygio egzaminai. Nuo jų rezultato priklauso, kokius dalykus mokinys galės mokytis toliau, tuo pat metu ir pasirinkdamas savotišką „profilį“ – tas disciplinas, kurios reikalingos norint tapti mokinio pasirinktos profesijos atstovu. Septintųjų, paskutiniųjų, mokslo metų gale laikomi Velniškai sunkūs magijos testai. Visi įvertinimai rašomi raidėmis: N – nuostabiai, G – geriau nei tikėtasi, V – vidutiniškai, P – prastai, S – siaubingai ir T – trolis.

Tokia mokyklos sistema Didžiojoje Britanijoje žinoma jau nuo XII a. Tai va-dinamosios boarding schools, arba kitaip tariant – pensionatai, tačiau Lietuvoje šis pavadinimas turi gana neigiamą atspalvį. Visgi Didžiojoje Britanijoje tokio tipo mokyklos – tiek privačios, tiek viešosios – buvo gana paplitusios ir šiandien jų vis dar yra nemažai. Moksleiviai čia priimami įprastai nuo 11 – 13 metų. Visus metus jie gyvena savo koledžo bendrabučiuose, išskyrus ilgesnes atostogas vasarą ir žiemą, kuomet grįžta namo. Tokios mokyklos taip pat dažniausiai būna suskirstytos atski-rais koledžais, tarp kurių vyrauja, kaip teigiama, „sveika konkurencija“, kuri nuolat pakurstoma tarp koledžų vykstančiomis sporto rungtynėmis – panašiai kaip Lietuvoje tarpfakultetinėmis varžybomis.

Reali egzaminų sistema Didžiojoje Bri-tanijoje taip pat yra panaši, tačiau pereinant iš pagrindinės mokyklos į vidurinę laikomas papildomas egzaminas, kurio rezultatai tėra tik rekomendaciniai. Į koledžus dažniausiai paskirstoma atsitiktinai, nors tos pačios giminės narys tradiciškai skiriamas į tą patį koledžą. Kai kurie autoriai teigia, jog tokia sistema, kai ypatingai anksti taikomas eg-zaminas, sukuria elitistinę, mažiau socialiai mobilią švietimo sistemą, tačiau akivaiz-du, kad ši sistema, ypatingai skirstymas į koledžus mokyklose, pensionatuose, turi ir teigiamų savybių.

IŠsAUGOTOs VERTYBĖs IR GRIEŽTA DIsCIPLInA

Lietuvoje dar sunkiai suvokiama, kas ska-tina tėvus išsiųsti mokinius į pensionatus, kur besimokančio vaiko jie nemato beveik visus metus – nieko nuostabaus, turint omenyje,

kad Lietuvos pensionatuose dažniausiai auga našlaičiai. Didžiojoje Britanijoje, nors šian-dien dauguma vaikų leidžiami į papras-tas valstybines mokyklas, pensionatuose mokosi anaiptol ne vien asocialių šeimų, tėvų neturintys mokiniai. Nemažai pen-sionatuose ir pasiturinčiųjų vaikų, kadangi už išlaikymą ten tėvams reikia mokėti mėnesinį mokestį. Motyvai, kodėl vaikai išsiunčiami mokytis toli nuo namų, gali būti įvairūs – šiandieniniai filmai dažnai perša mintį, jog taip tėvai tiesiog nori „atsikratyti“ nepaklusnių vaikų. Tačiau iš tiesų priežastis gali būti ir siekis atverti vaikui naujus hori-zontus, įskiepyti savarankiškumą, ką sunku padaryti, leidžiant jį į paprastą mokyklą. Neretai vaikai siunčiami į pensionatus, ku-riuose mokėsi ar mokosi ir jų giminaičiai. To-kios uždaros mokyklos dažnai laikui bėgant suformuoja savo vertybes, kurios perduo-damos jų mokiniams. Tad vienas iš motyvų taip pat yra ir tam tikrų vertybių įskiepijimas savo vaikams. Dažnai siekiama, kad atžala taip pat išmoktų ir drausmės, kadangi pen-sionatuose ji būna itin griežta.

Atrodo, jog Hario Poterio kūrėja labiau-siai vertino būtent vertybinį aspektą. Tačiau Hogvartsas, skirtingai nuo šiandieninių Didžiosios Britanijos pensionatų, yra mokyk-la, po savo herbu suvienijanti net kelis skirtingus vertybių blokus, puoselėjamus atskiruose koledžuose. Godrikas Grifas, Grifų Gūžtos koledžo įkūrėjas, itin vertino drąsą, tad ir šiame koledže, pažymėtame auksine ir raudona spalvomis, mokosi pavojų nebijantys, kilnūs, ištikimi vienas kitam ir savo principams moksleiviai (beje, būtent šiame koledže mokosi ir Haris Poteris bei jo draugai). Į Varno Nago koledžą priimami itin protingi, atsidavę mokslui ir darbštūs mokiniai. Helga Švilpynė, būdama geros širdies, pasiryžo priimti visus, norinčius mokytis Hogvartse, tad Švilpynės mokiniai – nuoširdūs, geri, kantrūs ir kuklūs vaikai. Na, o Slazaras Klastuolis, labiausiai iš viso ket-verto apsėstas „grynakraujystės manijos“ ir siekęs, kad Hogvartse mokytųsi tik tie vaikai, kurių ir tėvas, ir motina burtininkai, nutarė, jog į Klastūnyną bus priimami apsukrūs, garbės siekiantys ir mokantys savo kailį iš bet kokios padėties išgelbėti mokiniai – turbūt todėl ir šio koledžo herbe galima matyti gyvatę.

Kokią reikšmę koledžas turi jo mokiniui, nesunku suprasti iš profesorės Makgonagal pirmakursiams pasakytų žodžių: „Kol būsite Hogvartse, koledžas bus jums tarsi šeima. Visiems kartu vyks pamokos, miegosite ben- drabutyje, o laisvalaikį leisite koledžo moks- leivių kambaryje“. Nenuostabu, kad mokinys

po septynerių metų tokioje mokykloje išei- na jau kitoks, perėmęs tas vertybes, kurios buvo puoselėjamos, išsiugdęs tuos charakte-rio bruožus, kuriais pasižymėjo jau ateidamas į mokyklą. Be to, čia išugdomas ir draus-mingumas – Hogvartso mokykloje griežtai draudžiama vaikščioti koridoriais vakare po nustatytos valandos, kerėti pertraukų metu ir pan. Šią tvarką kiekviename koledže palaiko paskirtas prefektas – vyresnio kurso mokinys. Kita vertus, nei griežtos taisyklės, nei nuo-baudos už jų laužymą, nepaverčia Hogvartso katorga – tuo, kuo mokyklą dažnai pavadina šiandieninis mokinys Lietuvoje.

UGDAnTI IR ĮTRAUKIAnTI mOKYKLA

Hogvartsas Hariui Poteriui išties tapo antraisiais namais, kaip ir daugeliui jo bendramokslių. Tai lėmė kelios priežastys. Pirmiausia, žinoma, tai, kad mokykloje praleidžiama daug laiko. Tačiau čia anaip-tol nenuobodu – veikia įvairiausi būreliai, organizuojamos išvykos į netoliese esantį burtininkų miestelį Kiauliasodį, šalia Hogvar-tso tyvuliuoja ežeras (nors jame maudytis, ko gero, nepatartina, jei bijoma susidurti su milžinišku galvakoju) ir yra didelis sodas, po kurio medžių šešėliais malonu ruošti namų darbus vasarą. Didelę dalį vaikų laisvalaikio užima ir kvidičas – populiariausias žaidimas magijos pasaulyje, panašus į futbolą, tik žaidžiamas ant šluotų ir su keturiais kamuo-liais. Ne gana to, pati mokykla nėra tik rūsti pilis: Hogvartse yra 142 laiptai (platūs, aukšti, siauri, su viena prasmengančia pakopa, pen-ktadieniais nuvedantys į visiškai kitą vietą ir pan.), galybė užkerėtų durų (kai kurios atsidaro tik maloniai paprašius ar pakutenus tam tikroje vietoje, kitos tik apsimeta durimis ir pan.), magiškų paveikslų, kurių gyven-tojai svečiuojasi vienas pas kitą, naktimis vaikštančių šarvų ir daugybė kitų neįprastų dalykų. Kaip rašoma pirmojoje knygoje: „negalėjai įsiminti, kur kas yra, nes viskas, rodos, judėjo ir keitėsi“. Šis dinamiškumas apibūdina ne tik pilį, bet ir pačią mokyklos sistemą – čia mokytis įdomu. Ir ne tik dėl to, kad dauguma disciplinų yra praktinės. Hogvartso sistema grįsta, viena vertus, in-dividualumo, savarankiškumo, saviugdos skatinimu, tad vaikams nuolatos yra kuo užsiimti. Kita vertus, čia itin puoselėjamas bendruomeniškumas ir pagarba ne tik moky-tojams, bet ir vienas kitam.

Argi ne šių savybių – dinamiškumo, patrauklumo, poklasinės veiklos ir pagar-bos – trūksta šiandieninei lietuviškai mokyk-lai, o kai kurių – ir universitetui? Pensionato, koledžų sistema, mano nuomone, turi vieną esminį pranašumą – ji įtraukia. Tuomet mažėja pagunda praleisti pamokas ar pas-kaitas, daugiau dėmesio skiriama mokslams, daugiau bendraujama su bendramoksliais ir mokytojais, ir taip sukuriama tvirta ben-druomenė, kurioje vertinamos tiek žinios, tiek geri tarpusavio santykiai. Žinoma, tam reikia atitinkamos infrastruktūros – Hogvartse įrengti patogūs ir jaukūs miegamieji kamba-riai, erdvūs bendrieji kambariai, ilgai dirbanti ir turtinga biblioteka ir kt. Visa tai, be abejo, neatsiranda iš niekur – nemagijos pasaulyje tam reikia ne mažai lėšų ir pastangų. Tačiau būtent įsitraukimas, gyvenimas mokykloje ir su ja, meilė mokyklai ir pagarba tiems, kurie tave supa, leidžia užauginti aktyvius, principingus ir savo vertybes puoselėjančius jaunus žmones – tokius, kokių šiandien pa-sigendame Lietuvoje.

Hogvartsas – tai pavyzdys, tam tikras idea- las. Negalime juo nei aklai sekti, nei bandyti analogišką sistemą įdiegti realybėje. Tačiau Hogvartsas įkūnija vertybes perduodančią ir ne deklaratyviai, o realiai ugdančią sistemą, iš kurios neabejotinai galime daug ko pa-simokyti.

Hogvartsai, kad tave Karpos išverstų,Tu išmokyki mus ko nors.Ir seni, ir pliki,Ir maži nutrūktgalviainorim turėti galvojŠio bei to įdomaus,nes kol kas ten Tik švilpia vėjas,Pilna musių ir vištų pūkų.Tu išmokyki mus ko nors,Ką pamiršome, mums primink,Pasistenki, o mes netingėsim,Kalsim, kad net smegeninės Braškės.