Vadapalas TV Dokumentai

V i l e n a s Vadapalas

VILNIAUS UNIVERSITETO TEISĖS FAKULTETO TARYBA2003 M. BALANDŽIO 30 D. REKOMENDAVO PUBLIKUOTI ŠIĄ KNYGĄ

KAIP MOKYMO PRIEMONĘ. TARPTAUTINĖTEISĖ

PAGRINDINIAI DOKUMENTAI IR JURISPRUDENCIJA

Viršelyje panaudota XVII a. nežinomo dailininko vario graviūraiš Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabineto rinkinių.Autorius dėkingas Vilniaus universiteto bibliotekai, už suteiktą

galimybę šią graviūrą atspausdinti knygos viršelyje.

VILNIUS • EUGRIMAS • 2003

UDK 341 Va21

TURINYS

DOKUMENTUS IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ:V i l e n a s V a d a p a l a s :

1. Agresijos apibrėžimas. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1974 m. gruodžio14 d. rezoliucija 3314 (XXIX),

2. Europos Bendrijos steigimo sutartis (ištrauka),3. Šiaurės Atlanto sutartis,4. Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projektas,

patvirtintas 53 Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijos sesijoje (2001),5. Vienos konvencija dėl valstybių teisių perėmimo sutartims (ištrauka),6. Vienos konvencija dėl valstybių teisių perėmimo valstybės nuosavybei, archyvams ir

skoloms (ištrauka),7. Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo 1928 m. rugsėjo 13 d. sprendimas Fac-

tory at Chorzow byloje (ištrauka),8. Tarptautinio Teisingumo Teismo 1949 m. balandžio 11 d. konsultacinė išvada Repa-

rations for Injuries Suffered in the Service of the United Nations byloje (ištrauka),9. Tarptautinio Teisingumo Teismo 1980 m. gegužės 24 d. sprendimas United States Dip-

lomatic and Consular Staff in Tehran (United States of America v. Iranj byloje(ištrauka),

10. Tarptautinio Teisingumo Teismo 1986 m. birželio 27 d. sprendimas Military andParamilitary Activities in and against Nicaragua (Nicaragua / United States ofAmerica) Merits byloje (ištraukos),

11. Tarptautinio Teisingumo Teismo 1997 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Gabcikovo-Nagymaros Project (Hungary / Slovakia) byloje (ištraukos),

12. Tarptautinio Teisingumo Teismo 2002 m. vasario 14 d. sprendimas Arrest Warrant of11 April 2000 (Democratic Republic of the Congo v. Belgium) byloje,

13. Arbitražo 1978 m. gruodžio 9 d. sprendimas Air Services Agreement of March 27,1946 behveen United States and France byloje (ištrauka).

V i l e n a s Vadapalas ir M i n d a u g a s V a d a p a l a s :1. Konvencija dėl valstybių teisių ir pareigų,2. Deklaracija dėl tarptautinės teisės principų, liečiančių draugiškus valstybių santykius

ir jų bendradarbiavimą pagal Jungtinių Tautų Chartiją. Generalinės Asamblėjos 1970metų spalio 24 dienos rezoliucija 2625 (XXV).

Mindaugas V a d a p a l a s :1. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolas Nr. 12,2. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolas Nr. 13.

- d i ! ' iISBN 9955-501-46-4

Pratarmė .............................................................................................................9

1. PAGRINDINIAI TARPTAUTINĖS TEISĖS PRINCIPAI, TARPTAUTINĖS TAIKOS IR SAUGUMO PALAIKYMAS

1.1 Jungtinių Tautų Chartija, pagrindiniai tarptautinės teisės principai ......... 141.1.1 Jungtinių Tautų Chartija...................................................................421.1.2 Tarptautinės teisės principų deklaracija: Deklaracija dėl

tarptautinės teisės principų, liečiančių draugiškus valstybiųsantykius ir jų bendradarbiavimą pagal Jungtinių TautųChartiją. Generalinės Asamblėjos 1970 metų spalio 24 dienosrezoliucija 2625 (XXV) ..................................................................42

1.1.3 Sienų neliečiamumo principas: Saugumo ir bendradarbiavimoEuropoje pasitarimo, įvykusio 1975 m. rugpjūčio 1 d.Helsinkyje, Baigiamasis aktas (ištrauka) ........................................ 51

1.2 Agresijos apibrėžimas. Ginkluotas užpuolimas, agresija ir savigyna........521.2.1 Agresijos apibrėžimas: Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos

1974 m. gruodžio 14 d. rezoliucija 3314 (XXIX) dėl agresijosapibrėžimo........................................................................................ 52

1.2.2 Ginkluotas užpuolimas, agresija ir savigyna: TarptautinioTeisingumo Teismo 1986 m. birželio 27 d. sprendimasMilitary and Paramilitary Activities (Nicaragua / UnitedStates of America) byloje (ištrauka)............................................... 56

1.3 Šiaurės Atlanto sutartis.............................................................................. 62

2. VALSTYBĖ KAIP TARPTAUTINĖS TEISĖS SUBJEKTAS

2.1 Pagrindinės valstybių teisės ir pareigos: Montevideo konvencija dėlvalstybių teisių ir pareigų.......................................................................... 68Vilenas Vadupalas, 2003

O EUGRIMAS, 2003

TURINYS

2.2 Valstybių teisių perėmimas........................................................................ 712.2.1 Vienos konvencija dėl valstybių teisių perėmimo sutartims

(ištrauka) .........................................................................................712.2.2 Vienos konvencija dėl valstybių teisių perėmimo valstybės

nuosavybei, archyvams ir skoloms (ištrauka) ................................762.3 Aukščiausiųjų valstybės pareigūnų imunitetai nuo užsienio valstybių

baudžiamosios jurisdikcijos: Tarptautinio Teisingumo Teismo2002 m. vasario 14 d. sprendimas Arrest Warrant of 11 April 2000(Democratic Republic ofthe Congo v. Belgium) byloje (ištrauka).......... 86

3. SUTARČIŲ TEISĖ

3.1 1969 m. Vienos konvencija dėl sutarčių teisės .......................................923.2 Tarptautinio Teisingumo Teismo 1997 m. rugsėjo 25 d. sprendimas

Gabcikovo-Nagymaros Project (Hungary I Slovakia) byloje .............. 124

4. DIPLOMATINĖ IR KONSULINĖ TEISĖ

4.1 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių ......................... 1304.2 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių............................... 1464.3. Tarptautinio Teisingumo Teismo 1980 m. gegužės 24 d. sprendimas

United States Diplomatic and Consular Staff in Tehran (UnitedStates of America v. Iran) byloje (ištrauka)........................................... 175

5. ŽMOGAUS TEISĖS

5.1 Tarptautinė žmogaus teisių chartija......................................................... 1785.1.1 Visuotinė žmogaus teisių deklaracija............................................ 1785.1.2 Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas.... 1845.1.3 Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas............................. 1955.1.4 Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvus

protokolas......................................................................................2155.1.5 Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto antrasis

fakultatyvus protokolas mirties bausmei panaikinti......................218

5.2 Europos žmogaus teisių konvencija ir jos protokolai..............................2225.2.1 Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.........T225.2.1 Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos

protokolas Nr. 1..............................................................................2395.2.2 Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos

protokolas Nr. 4.............................................................................2415.2.3 Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos

protokolas Nr. 12...........................................................................2515.2.6 Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos

protokolas Nr. 13...........................................................................254

6. ATSAKOMYBĖ TARPTAUTINĖJE TEISĖJE

6.1 Pagrindiniai valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimusprincipai ir normos: Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisėspažeidimus straipsnių projektas, patvirtintas 53 Jungtinių TautųTarptautinės teisės komisijos sesijoje (2001).........................................258

6.2 Valstybių atsakomybės formos tarptautinėje teisminėje, arbitražinėjeir sutarčių praktikoje................................................................................2736.2.1 Reparacija ir restitucija: Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo

Teismo 1928 m. rugsėjo 13 d. sprendimas Factory at Chorzovvbyloje (ištrauka).............................................................................273

6.2.2 Reparacija: Tarptautinio Teisingumo Teismo 1997 m. rugsėjo25 d. sprendimas Gabcikovo-Nagymaros Project (Hungary ISlovakia) byloje..............................................................................273

6.2.3 Kompensacija: Tarptautinio Teisingumo Teismo 1997 m.rugsėjo 25 d. sprendimas Gabcikovo-Nagymaros Project(Hungary I Slovakia) byloje.......................................................... 274

6.2.4 Satisfakcija: Tarptautinio Teisingumo Teismo 2002 m. vasario14 d. sprendimas Arrest Warrant of 11 April 2000 (DemocraticRepublic ofthe Congo v. Belgium) byloje (ištrauka)...................275

6.2.5 Atsakomosios priemonės (represalijos): Arbitražo 1978 m.gruodžio 9 d. sprendimas Air Services Agreement ofMarch 27,1946 between United States and France byloje (ištrauka)...........275

TURINYS

6.2.6 Atsakomųjų priemonių teisėtumo sąlygos: TarptautinioTeisingumo Teismo 1997 m. rugsėjo 25 d. sprendimasGabcikovo-Nagymaros Project (Hungary I Slovakia) byloje.....276

6.2.7 Diplomatinė gynyba: Tarptautinio Teisingumo Teismo 1949 m.balandžio 11 d. konsultacinė išvada Reparations for InjuriesSuffered in the Service of the United Nations byloje...................278

6.2.8 Europos Sąjungos piliečių diplomatinė gynyba: EuroposBendrijos steigimo sutartis (ištrauka)............................................278

PRATARME

7. TARPTAUTINIŲ GINČŲ SPRENDIMAS

7.1 Tarptautinių ginčų sprendimo priemonės: Jungtinių Tautų Chartija(ištrauka)..................................................................................................280

7.2 Tarptautinio Teisingumo Teismo Statutas............................................... 281

Rinkinyje pateikti pagrindiniai viešosios tarptautinės teisės bendrosios dalies dokumentai. Skaitytojas čia ras universalias tarptautines sutartis, Jung-tinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijas, Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimų ištraukas ir kai kuriuos kitus dokumentus.

Rinkinį sudaro septyni skyriai: (1) pagrindiniai tarptautinės teisės prin-cipai, tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas, (2) valstybė kaip tarptau-tinės teisės subjektas, (3) sutarčių teisė, (4) diplomatinė teisė ir konsulinė teisė, (5) žmogaus teisės, (6) valstybių atsakomybė tarptautinėje teisėje ir (7) tarptautinių ginčų sprendimas. Tarptautinės viešosios teisės srityje teisi-ninkas dažniausiai susiduria būtent su šiomis tarptautinės teisės šakomis ir institutais.

Pagrindinius tarptautinės teisės principus visų pirma parodo Jungtinių Tautų Chartija, Tarptautinės teisės principų deklaracija, Montevideo kon-vencija dėl valstybių teisių ir pareigų. Tarptautinių santykių istorija nuo 1945 metų akivaizdžiai rodo, kad nepaisant gilių tarptautinių krizių ir re -gioninių karų, Jungtinių Tautų Chartija yra solidus norminis ir institucinis tarpvalstybinių, santykių pagrindas. Pasibaigus tarptautiniams konfliktams, visada sugrįžtama prie pagarbos Jungtinių Tautų tikslams bei principams ir prie šios organizacijos tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo procedūrų. Šios universalios sistemos principus geriausiai atspindi knygoje pateikta Tarptautinės teisės principų deklaracija (Generalinės Asamblėjos rezoliucija 2625 (XXV). Montevideo konvencija dėl pagrindinių valstybių teisių ir pa-reigų įtvirtina normas, nustatančias valstybės požymius (1 str.), federacinės valstybės statusą (2 str.), normas, apibrėžiančias valstybės pripažinimą ir jo pasekmes (3 ir 6 str.), ir normas, draudžiančias įgyti užsienio valstybių te -ritoriją pažeidžiant tarptautinę teisę ir pripažinti tokio įgijimo teisėtumą (11 str.). Šios normos, kartu su Jungtinių Tautų sistemos normomis, jau se-

10 PRATARMĖPRATARMĖ 11

niai tapo bendrosios tarptautinė teisės dalimi, tarptautiniais teisiniais papro-čiais. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 str., nustatantis, jog Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripa-žintais tarptautinės teisės principais ir normomis, sudaro pagrindą taikyti šiuos principus ir normas Lietuvos teisinėje sistemoje.

Didelį dėmesį skyriau jėgos ir grasinimo jėga draudimo normoms. Ry-šium su tuo pateikiu Deklaraciją dėl agresijos apibrėžimo (Generalinės Asamblėjos rezoliucija 3314 (XXIX), taip pat šioje srityje svarbiausias Tarp-tautinio Teisingumo Teismo sprendimo Nicaragua byloje ištraukas.

Teisininkui ypač svarbi tarptautinių sutarčių teisė, kodifikuota 1969 m. Vienos konvencijoje dėl sutarčių teisės. Šioje srityje reikia turėti omeny tai, kad Lietuvos teisinėje sistemoje taikomas monistinis tarptautinių sutarčių ir nacionalinės teisės normų tarpusavio santykio modelis: Lietuvos tarptauti-nės sutartys veikia tiesiogiai nacionalinėje teisės sistemoje. Lietuvos Res-publikos Konstitucijos 138 str. 3 d. Seimo ratifikuotas tarptautines sutartis inkorporuoja į Lietuvos teisinę sistemą. Pagal Tarptautinių sutarčių įstaty mo 11 str. 1 d. visos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys tiesiogiai veikia ir tiesiogiai taikomos Lietuvos teisinėje sistemoje, aišku, su sąlyga, kad vienos ar kitos sutarties normos sukuria teises ar nustato pareigas na -cionalinės teisės subjektams. Be to, Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d. pirmenybę atiduoda ratifikuotoms tarptautinėms sutartims jų kolizijos su įstatymais ir kitais teisės aktais situacijose. Šiuos principus būtina žino ti taikant Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. Skaitytojui, nagrinėjan-čiam 1969 m. Vienos konvenciją dėl sutarčių teisės, taip pat bus naudin -gos Gabcikovo-Nagymaros bylos ištraukos, pateikiamos šios knygos sutar-čių teisės skyriuje.

Rinkinyje pateikiami visi Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumen-tai, Europos žmogaus teisių konvencija ir jos protokolai.

Atsakomybės tarptautinėje teisėje skyriuje skaitytojas ras Valstybių at-sakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projektą, kuriame Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisija kodifikavo pagrindines valsty-bių atsakomybės tarptautinėje teisėje normas. Projektu jau ne kartą rėmėsi Tarptautinis Teisingumo Teismas. Šiame skyriuje taip pat galima rasti ne-mažai principų ir normų, kurias taikė tarptautinės teisminės ir arbitražinės institucijos, spręsdamos valstybių atsakomybės bylas.

Tarptautinės jurisprudencijos pavyzdžiai parinkti taip, kad paaiškintų tarp-tautinės teisės taikymą pagrindiniais šių skyrių klausimais. Pavyzdžiui, Tarp-

tautinio Teisingumo Teismo sprendimas Nicaragua byloje paaiškina pagrin-dinius karinės jėgos naudojimo draudimo bei savigynos klausimus.

Šio rinkinio tikslas - pateikti skaitytojams pagrindinius tarptautinės vie-šosios teisės dokumentus lietuvių kalba. Kartu reikia pažymėti, kad lietu-vių kalba nėra autentiška kalba jokio čia pateikiamo dokumento, įskaitant Jungtinių Tautų Chartiją. Jungtinių Tautų oficialių dokumentų autentiško-mis kalbomis yra tik Jungtinių Tautų oficialios kalbos, Europos žmogaus teisių konvencijos ir jos protokolų - anglų ir prancūzų kalbos. Todėl kilus teisiniam ginčui dėl šių dokumentų terminų taikymo ir aiškinimo visų pir -ma reikia vadovautis autentiškomis jų kalbomis.

Pro f. habil. dr. Vilenas Vadapalas

Rinkinio sudarytojas ir vertėjas

Vilnius, 2003 metų birželio 5 diena

1PAGRINDINIAI TARPTAUTINĖS

TEISĖS PRINCIPAI, TARPTAUTINĖS TAIKOSIR SAUGUMO PALAIKYMAS

14 1. PAGRINDINIAI TARPTAUTINĖS TEISĖS PRINCIPAI. TARPTAUTINĖS TAIKOS IR SAUGUMO PALAIKYMAS 1.1 Jungtinių Tautų Chartija, pagrindiniai tarptautinės teisės principai 15

1.1 JUNGTINIŲ TAUTŲ CHARTIJA, PAGRINDINIAI TARPTAUTINĖS TEISĖS PRINCIPAI

1.1.1 JUNGTINIŲ TAUTŲ CHARTIJA*

Mes, Jungtinių Tautų Tautos, pasiryžusiosišgelbėti būsimas kartas nuo karo rykštės, kuris du kartus vienos kartos

žmonėms atnešė neapsakomų kančių, irvėl įtvirtinti tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, jo asmenybės

orumu bei verte, lygiomis vyrų ir moterų, ir didelių bei mažų tautų teisė-mis, ir

sudaryti sąlygas, kuriomis galėtų būti laikomasi teisingumo ir įsiparei -gojimų, numatytų tarptautinėse sutartyse bei kituose tarptautinės teisės šal -tiniuose, ir

skatinti socialinę pažangą ir kurti geresnes laisvo gyvenimo sąlygas,ir šiais tikslaisbūti pakančios ir taikiai gyventi kartu geros kaimynystės dvasia, irsuvienyti mūsų jėgas tarptautinei taikai bei saugumui palaikyti, ir,laikantis principų ir nustatant metodus, užtikrinti, kad ginklų jėga būtų

naudojama tik siekiant bendro tikslo, ir

panaudoti tarptautines institucijas visų tautų ekonominei bei socialinei pažangai skatinti,

nusprendėme suvienyti mūsų pastangas šiems tikslams pasiekti.Todėl mūsų vyriausybės per atstovus, susirinkusius San Francisko mieste

ir pateikusius patikrintus tinkamus įgaliojimus, pritarė šiai Jungtinių Tautų Chartijai ir ja įsteigė tarptautinę organizaciją, pavadintą „Jungtinės Tautos".

* Valstybės žinios, 2002-02-13, Nr. 15, publ. Nr. 557. Jungtinių Tautų Chartija Lietuvos Respublikos atžvilgiu įsigaliojo 1991 m. rugsėjo 17 d., kai Lietuvos Respublika buvo priimta į Jungtines Tautas.

I SKYRIUS. TIKSLAI IR PRINCIPAI

1 straipsnisJungtinių Tautų tikslai yra:1. Palaikyti tarptautinę taiką bei saugumą ir imtis veiksmingų kolekty

vinių priemonių, siekiant užkirsti kelią grėsmei taikai ir ją pašalinti,sustabdyti agresijos veiksmus arba kitus taikos pažeidimus bei taikiomis priemonėmis, remiantis teisingumo ir tarptautinės teisės principais, sureguliuoti arba išspręsti tarptautinius ginčus arba situacijas, dėlkurių gali būti pažeista taika.

2. Plėtoti draugiškus tautų santykius, grindžiamus tautų lygiateisiškumoir laisvo apsisprendimo principu, taip pat imtis kitų reikiamų priemonių visuotinei taikai stiprinti.

3. Įgyvendinti tarptautinį bendradarbiavimą sprendžiant ekonominio, socialinio, kultūrinio ir humanitarinio pobūdžio tarptautines problemas,ugdant ir skatinant pagarbą visoms žmogaus teisėms ir pagrindinėmslaisvėms, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos bei religijos.

4. Būti centru, vienijančiu tautų veiksmus šiems bendriems tikslams įgyvendinti.

2 straipsnisOrganizacija ir jos narės, siekdamos įgyvendinti 1 straipsnyje nurodytus

tikslus, veikia remdamosi šiais principais:1. Organizacija grindžiama visų jos narių suverenios lygybės principu.2. Visos narės tam, kad visoms būtų užtikrintos teisės ir dėl narystės Or

ganizacijoje nauda, sąžiningai vykdo pagal šią Chartiją jų prisiimtusįsipareigojimus.

3. Visos narės tarptautinius ginčus sprendžia taikiomis priemonėmis taip,kad nekeltų grėsmės tarptautinei taikai bei saugumui ir teisingumui.

4. Visos narės tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėgair jos panaudojimo tiek prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, tiek kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais.

5. Visos narės teikia Jungtinėms Tautoms visokeriopą pagalbą bet kurioje veikloje, kurios ji imasi vadovaudamasi šia Chartija, ir susilaiko nuo pagalbos teikimo bet kuriai valstybei, prieš kurią JungtinėsTautos imasi prevencinių arba prievartos veiksmų.

6. Organizacija užtikrina, kad valstybės, kurios nėra Jungtinių Tautų narės, remtųsi šiais principais, jei tai būtina siekiant tarptautinės taikosir saugumo.

1 6 1. PAGRINDINIAI TARPTAUTINĖS TEISĖS PRINCIPAI, TARPTAUTINĖS TAIKOS IR SAUGUMO PALAIKYMAS

7. Jokia šios Chartijos nuostata nesuteikia Jungtinėms Tautoms teisės kištis į reikalus, kurie iš esmės priklauso kiekvienos valstybės vidaus jurisdik-cijai, ir neįpareigoja narių tokius reikalus spręsti pagal šią Chartiją; ta-čiau šis principas netrukdo taikyti prievartos priemones pagal VII skyrių.

II SKYRIUS. NARYSTĖ

3 straipsnis

Pirminiai Jungtinių Tautų narės yra valstybės, kurios dalyvavo Jungtinių Tautų konferencijoje San Franciske steigiant tarptautinę organizaciją, arba anksčiau - 1942 m. sausio 1 d. - pasirašė Jungtinių Tautų deklaraciją, ir kurios pagal 110 straipsnį pasirašė šią Chartiją ir ją ratifikavo.

4 straipsnis

1. Jungtinių Tautų narės gali būti visos kitos taikingos valstybės, kuriosprisiima šioje Chartijoje įtvirtintus įsipareigojimus ir kurios Organizacijos sprendimu gali ir nori šiuos įsipareigojimus vykdyti.

2. Kiekviena tokia valstybė priimama Jungtinių Tautų nare GeneralinėsAsamblėjos sprendimu, Saugumo Tarybai rekomendavus.

5 straipsnis

Jeigu prieš kurią nors Jungtinių Tautų narę Saugumo Taryba ėmėsi pre -vencinių arba prievartos veiksmų, Generalinė Asamblėja, Saugumo Tarybai rekomendavus, turi teisę sustabdyti jos galimybę naudotis teisėmis bei pri-vilegijomis, susijusiomis su naryste. Naudojimosi šiomis teisėmis bei privi -legijomis galimybę Saugumo Taryba gali vėl grąžinti.

6 straipsnis

Jungtinių Tautų narę, sistemingai pažeidžiančią šioje Chartijoje įtvirtin-tus principus, Generalinė Asamblėja, Saugumo Tarybai rekomendavus, gali pašalinti iš Organizacijos.

III SKYRIUS. ORGANAI

7 straipsnis

1. Įsteigiami šie pagrindiniai Jungtinių Tautų organai: Generalinė Asam-blėja, Saugumo Taryba, Ekonominė ir Socialinė Taryba, Globos Ta-ryba, Tarptautinis Teisingumo Teismas ir Sekretoriatas.

1.1 Jungtinių Tautų Chartija, pagrindiniai tarptautinės teisės principai

2. Pagal šią Chartiją gali būti steigiamos reikalingos pagalbinės institu-cijos.

8 straipsnisJungtinės Tautos niekaip neriboja vyrų ir moterų lygių galimybių užimti

kurias nors pareigas pagrindiniuose ir pagalbiniuose jos organuose.

IV SKYRIUS. GENERALINĖ ASAMBLĖJA

SUDARYMAS

9 straipsnis1. Generalinę Asamblėją sudaro visos Jungtinių Tautų narės.2. Kiekvienai narei Generalinėje Asamblėjoje gali atstovauti ne daugiau

kaip penki atstovai.

FUNKCIJOS IR ĮGALIOJIMAI

10 straipsnisGeneralinė Asamblėja gali svarstyti visus klausimus ir reikalus, pagal šią

Chartiją priklausančius jos kompetencijai arba susijusius su šioje Chartijoje nurodytais kitų organų įgaliojimais ir funkcijomis, ir, išskyrus 12 straipsnyje nurodytas išimtis, bet kuriuo iš šių klausimų ar reikalų teikti rekomendacijas Jungtinių Tautų narėms arba Saugumo Tarybai, arba ir Jungtinių Tautų narėms, ir Saugumo Tarybai.

11 straipsnis1.

Generalinė Asamblėja gali nagrinėti bendrus bendradarbiavimo palai-kant tarptautinę taiką ir saugumą principus, įskaitant nusiginklavimo bei ginkluotės reguliavimo principus, ir teikti su šiais principais susi-jusias rekomendacijas narėms arba Saugumo Tarybai, arba ir narėms, ir Saugumo Tarybai.Generalinė Asamblėja gali svarstyti visus su tarptautinės taikos ir sau-gumo palaikymu susijusius klausimus, kuriuos jai pateikia kuri nors Jungtinių Tautų narė ar Saugumo Taryba, arba kokia nors valstybė, kuri nėra Jungtinių Tautų narė, pagal 35 straipsnio 2 dalį, ir, išskyrus 12 straipsnyje nurodytas išimtis, gali teikti rekomendacijas šiais klau-simais suinteresuotai valstybei ar valstybėms, arba Saugumo Tarybai, arba ir Saugumo Tarybai, ir suinteresuotai valstybei ar valstybėms. Bet

18 1. PAGRINDINIAI TARPTAUTINĖS TEISĖS PRINCIPAI, TARPTAUTINĖS TAIKOS IR SAUGUMO PALAIKYMAS 1.1 Jungtinių Tautų Chartija, pagrindiniai tarptautinės teisės principai 19

kurį tokį klausimą, dėl kurio būtina imtis veiksmų, Generalinė Asam-blėja perduoda Saugumo Tarybai-prieš svarstymą arba po jo.

3. Generalinė Asamblėja gali atkreipti Saugumo Tarybos dėmesį į situacijas, galinčias kelti grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui.

4. Siame straipsnyje nustatyti Generalinės Asamblėjos įgaliojimai neapriboja bendros 10 straipsnio taikymo srities.

12 straipsnis1. Saugumo Tarybai vykdant šioje Chartijoje numatytas funkcijas, susi

jusias su kokiu nors ginču ar situacija, Generalinė Asamblėja neteikia jokios rekomendacijos dėl šio ginčo ar situacijos, jeigu SaugumoTaryba to neprašo.

2. Generalinis Sekretorius, Saugumo Tarybai pritarus, Generalinei Asamblėjai kiekvienoje jos sesijoje praneša apie visus su tarptautine taikair saugumo palaikymu susijusius klausimus, kurie tuo metu svarstomi Saugumo Taryboje, ir ta pačia tvarka nedelsdamas praneša Generalinei Asamblėjai, o jeigu ji neposėdžiaųja - Jungtinių Tautų narėms,apie tai, kad Saugumo Taryba baigė svarstyti šiuos klausimus.

13 straipsnis1. Generalinė Asamblėja pradeda tyrimus ir teikia rekomendacijas, siek

dama:a) prisidėti prie tarptautinio politinio bendradarbiavimo ir skatinti tarp

tautinės teisės plėtrą bei jos kodifikavimą;b) remti tarptautinį bendradarbiavimą ekonominėje, socialinėje, kul

tūros, švietimo bei sveikatos apsaugos srityse ir padėti naudotisžmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, nepaisant skirtingosrasės, lyties, kalbos ir religijos.

2. Kitos Generalinės Asamblėjos pareigos, funkcijos ir įgaliojimai, susiję su šio straipsnio 1 dalies b punkte nurodytais klausimais, nustatyti IX ir X skyriuose.

14 straipsnisRemdamasi 12 straipsnio nuostatomis, Generalinė Asamblėja gali reko-

menduoti kiekvienos situacijos taikaus sureguliavimo priemones, nesvarbu, kokios jos susidarymo priežastys, jei, Asamblėjos nuomone, tai galėtų pa-kenkti bendrai gerovei arba tautų draugiškiems santykiams, įskaitant ir situ -acijų, kylančių dėl šios Chartijos nuostatų, kuriose išdėstyti Jungtinių Tautų tikslai ir principai, pažeidimo.

15 straipsnis1. Generalinė Asamblėja gauna ir nagrinėja kasmetinius ir specialiuo

sius Saugumo Tarybos pranešimus; į šiuos pranešimus turi būti įtrauktatarptautinės taikos ir saugumo palaikymo priemonių, kurių SaugumoTaryba nusprendė imtis arba ėmėsi, ataskaita.

2. Generalinė Asamblėja gauna ir nagrinėja kitų Jungtinių Tautų organų pranešimus.

16 straipsnisGeneralinė Asamblėja atlieka tarptautinės globos sistemos funkcijas, ku-

rios jai priskirtos pagal XII ir XIII skyrius, taip pat tvirtina globos susitari -mus dėl teritorijų, kurios nepripažintos strateginėmis.

17 straipsnis1. Generalinė Asamblėja svarsto ir tvirtina Organizacijos biudžetą.2. Organizacijos narės turi padengti Organizacijos išlaidas pagal Gene

ralinės Asamblėjos paskirstymą.3. Generalinė Asamblėja svarsto ir tvirtina visus finansinius bei biudže

tinius susitarimus su 57 straipsnyje nurodytomis specializuotosiomisagentūromis ir svarsto jų administracinius biudžetus, kad galėtų teikti rekomendacijas suinteresuotoms agentūroms.

BALSAVIMAS

18 straipsnis1. Kiekvienas Generalinės Asamblėjos narys turi vieną balsą.2. Generalinės Asamblėjos nutarimai svarbiais klausimais priimami dvi

ejų trečdalių balsavimo metu buvusių ir balsavusių Asamblėjos nariųbalsų dauguma. Tokie klausimai yra: rekomendacijos dėl tarptautinėstaikos ir saugumo palaikymo, nenuolatinių Saugumo Tarybos narių rinkimai, Ekonominės ir Socialinės Tarybos narių rinkimai, Globos Tarybos narių rinkimai pagal 86 straipsnio 1 dalies c punktą, naujų narių priėmimas į Jungtines Tautas, narystės teisių ir privilegijų sustabdymas, narių pašalinimas iš Organizacijos, globos sistemos funkcionavimo bei biudžeto klausimai.

3. Sprendimai kitais klausimais, įskaitant sprendimus dėl papildomųklausimų kategorijų, kuriais sprendimas priimamas dviejų trečdaliųbalsų dauguma, priimami balsuojant buvusių ir balsavusių narių balsų dauguma.

19 straipsnisJungtinių Tautų narė, laiku Organizacijai nesumokėjusi piniginės įmokos,

praranda teisę balsuoti Generalinėje Asamblėjoje, jeigu jos įsiskolinimo suma lygi jai nustatytos įmokos sumai už dvejus pastaruosius metus arba ją viršija. Tačiau Generalinė Asamblėja gali leisti tokiai narei balsuoti, jeigu nustatoma, kad įmoka laiku nesumokėta dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių.

PROCEDŪRA

20 straipsnisGeneralinė Asamblėja renkasi į eilines kasmetines sesijas ir į specialią-

sias sesijas, kurios sušaukiamos dėl susiklosčiusių aplinkybių. Specialiąsias sesijas šaukia Generalinis Sekretorius Saugumo Tarybos arba Jungtinių Tautų narių daugumos reikalavimu.

21 straipsnisGeneralinė Asamblėja pati nustato savo darbo tvarką. Ji išrenka kiekvie -

nos sesijos Pirmininką.

22 straipsnisGeneralinė Asamblėja gali steigti pagalbinius organus, kurių, jos nuomo-

ne, reikia jos funkcijoms atlikti.

V SKYRIUS. SAUGUMO TARYBA

SUDĖTIS

23 straipsnis1. Saugumo Tarybą sudaro penkiolika Jungtinių Tautų narių. Kinijos Res

publika, Prancūzija, Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė ir JungtinėsAmerikos Valstijos yra nuolatinės Saugumo Tarybos narės. Dešimt kitųJungtinių Tautų narių nenuolatinėmis Saugumo Tarybos narėmis renka Generalinė Asamblėja, atsižvelgdama pirmiausia į tai, kiek Jungtinių Tautų narės prisideda prie tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo ir kiek padeda siekti kitų Organizacijos tikslų, taip pat į teisingą geografinį pasiskirstymą.

2. Nenuolatinės Saugumo Tarybos narės renkamos dvejiems metams. Pirmą kartą renkant nenuolatines nares, po to, kai Saugumo Tarybos na-

rių skaičius padidintas nuo vienuolikos iki penkiolikos, dvi iš keturių papildomų narių renkamos vienerių metų laikotarpiui. Tarybos narė, kurios įgaliojimų laikas pasibaigė, negali būti tuoj pat perrinkta kitai kadencijai. 3. Kiekvienai Saugumo Tarybos narei atstovauja vienas atstovas.

24 straipsnis1. Siekdamos užtikrinti greitą ir veiksmingą Jungtinių Tautų veiklą, jos

narės patiki Saugumo Tarybai pagrindinę atsakomybę už tarptautinėstaikos ir saugumo palaikymą ir susitaria, kad, vykdydama savo pareigas, susijusias su šia atsakomybe, Saugumo Taryba veikia jų vardu.

2. Vykdydama šias pareigas, Saugumo Taryba remiasi Jungtinių Tautųtikslais ir principais. Konkretūs Saugumo Tarybos įgaliojimai, suteiktiatsižvelgiant į šias pareigas, išdėstyti VI, VII, VIII ir XII skyriuose.

3. Saugumo Taryba Generalinei Asamblėjai teikia svarstyti kasmetiniusir prireikus specialiuosius pranešimus.

25 straipsnisJungtinių Tautų narės, remdamosi šia Chartija, sutinka paklusti Saugu-

mo Tarybos nutarimams ir juos vykdyti.

26 straipsnisSiekdama prisidėti prie tarptautinės taikos ir saugumo įtvirtinimo bei pa-

laikymo, kad ginklavimuisi pasaulyje būtų panaudota kuo mažiau žmonių darbo ir ekonominių išteklių, Saugumo Taryba, 47 straipsnyje nurodyto Karo štabo komiteto padedama, yra atsakinga už planų, kurie bus pateikti Jungtinių Tautų narėms dėl ginkluotės reguliavimo sistemos sukūrimo, parengimą.

BALSAVIMAS

27 straipsnis1. Kiekviena Saugumo Tarybos narė turi vieną balsą.1. Saugumo Tarybos sprendimai procedūriniais klausimais priimami de

vynių Tarybos narių balsų dauguma.2. Saugumo Tarybos sprendimai visais kitais klausimais priimami devy

nių Tarybos narių balsų dauguma, įskaitant vieningai balsavusių visųnuolatinių Tarybos narių balsus, jei, priimant nutarimus, remiantis VIskyriumi ir 52 straipsnio 3 dalimi, ginčo šalis balsuojant susilaiko.

PROCEDŪRA

28 straipsnis

1. Saugumo Tarybos darbas organizuojamas taip, kad ji galėtų funkcionuoti nuolat. Todėl kiekviena Saugumo Tarybos narė visą laiką turiturėti atstovą Jungtinių Tautų būstinėje.

2. Saugumo Taryba rengia periodinius posėdžius, kuriuose kiekvienai josnarei jos nuožiūra gali atstovauti arba vyriausybės narys, arba kurisnors kitas specialiai paskirtas atstovas.

3. Saugumo Taryba gali rengti posėdžius ne vien Organizacijos būstinėje, bet ir kitoje, jos nuomone, darbui labiau tinkamoje vietoje.

29 straipsnisSaugumo Taryba gali steigti pagalbinius organus, kurie, jos nuomone, rei-

kalingi jos funkcijoms vykdyti.

30 straipsnisSaugumo Taryba pati nustato savo darbo tvarką, kurioje taip pat numato

savo Pirmininko išrinkimo būdą.

31 straipsnisKiekviena Jungtinių Tautų narė, kuri nėra Saugumo Tarybos narė, be bal -

savimo teisės gali dalyvauti nagrinėjant bet kokį klausimą Saugumo Tary-boje, jei tik Saugumo Tarybai atrodo, kad svarstomas klausimas ypač susi -jęs su šios narės interesais.

32 straipsnisBet kuri Jungtinių Tautų narė, kuri nėra Saugumo Tarybos narė, arba bet

kuri valstybė, kuri nėra Jungtinių Tautų narė, jeigu tik ji yra Saugumo Ta-ryboje nagrinėjamo ginčo šalis, svarstant šį ginčą kviečiama dalyvauti be bal-savimo teisės. Saugumo Taryba valstybei, kuri nėra Jungtinių Tautų narė, savo nuožiūra nustato tinkamas dalyvavimo sąlygas.

tarpininkavimu, sutaikinimu, arbitražu, teismo sprendimu ir kreipda-mosi į regionines institucijas ar vadovaudamosi regioniniais susitari-mais bei kitomis jų nuožiūra pasirinktomis taikiomis priemonėmis. 2. Saugumo Taryba, kai, jos nuomone, tai yra būtina, reikalauja, kad šalys ginčą spręstų šiomis priemonėmis.

34 straipsnisSaugumo Taryba gali tirti bet kurį ginčą ar bet kurią situaciją, galinčią

sukelti tarptautinę nesantaiką ar nesutarimus, kad nustatytų, ar užtrukęs toks ginčas arba tokia situacija negresia tarptautinei taikai bei saugumui.

35 straipsnis1. Kiekviena Jungtinių Tautų narė gali atkreipti Saugumo Tarybos arba

Generalinės Asamblėjos dėmesį į bet kurį 34 straipsnyje nurodyto pobūdžio ginčą ar situaciją.

2. Valstybė, kuri nėra Jungtinių Tautų narė, gali atkreipti Saugumo Tarybos arba Generalinės Asamblėjos dėmesį į kiekvieną ginčą, kuriošalis ji yra, jeigu dėl šio ginčo ji iš anksto sutinka laikytis taikaus ginčų sprendimo tvarkos, numatytos šioje Chartijoje.

3. Klausimai, apie kuriuos pranešta Generalinei Asamblėjai pagal šįstraipsnį, sprendžiami atsižvelgiant į 11 ir 12 straipsnių nuostatas.

36 straipsnis1. Saugumo Taryba dėl 33 straipsnyje nurodyto pobūdžio ginčo arba pa

našaus pobūdžio situacijos gali bet kuriuo metu rekomenduoti tam tikrą procedūrą arba sureguliavimo metodus.

2. Saugumo Taryba atsižvelgia į kiekvieną tokio ginčo sprendimo procedūrą, kuria šalys jau naudojosi jį spręsdamos.

3. Pateikdama rekomendacijas pagal šį straipsnį, Saugumo Taryba taippat atsižvelgia į tai, kad teisinio pobūdžio ginčus šalys paprastai turiperduoti spręsti Tarptautiniam Teisingumo Teismui pagal Teismo Statuto nuostatas.

VI SKYRIUS. TAIKUS GINČŲ SPRENDIMAS

33 straipsnis1. Šalys bet kurį ginčą, kuriam užtrukus gali kilti grėsmė tarptautinei tai-< kai ir saugumui, pirmiausia turi stengtis išspręsti derybomis, tyrimu,

37 straipsnis1. Jei šalys 33 straipsnyje nurodyto pobūdžio ginčo neišsprendžia šia

me straipsnyje nurodytomis priemonėmis, jis perduodamas spręsti Saugumo Tarybai.

2. Jeigu Saugumo Taryba mano, kad užsitęsęs ginčas gali kelti grėsmętarptautinei taikai ir saugumui, ji sprendžia, ar imtis 36 straipsnyje

nurodytų veiksmų, ar rekomenduoti, jos nuomone, tinkamas ginčo sprendimo sąlygas.

38 straipsnisNepažeidžiant 33-37 straipsnio nuostatų, Saugumo Taryba, jeigu visos

kurio nors ginčo šalys to prašo, gali teikti šalims rekomendacijas, kad šis ginčas būtų išspręstas taikiai.

VII SKYRIUS. VEIKSMAI, KAI KYLA GRĖSMĖ TAIKAI, JI PAŽEIDŽIAMA AR ĮVYKDOMI AGRESIJOS AKTAI

39 straipsnisSaugumo Taryba nustato grėsmės taikai, jos pažeidimo ar agresijos akto

pavojų ir teikia rekomendacijas arba sprendžia, kokių reikia imtis priemo-nių pagal 41 ir 42 straipsnius siekiant palaikyti arba atkurti tarptautinę tai ką bei saugumą.

40 straipsnisSiekdama išvengti situacijos pablogėjimo, Saugumo Taryba, prieš pateik-

dama rekomendacijas arba nuspręsdama, kokių 39 straipsnyje numatytų prie -monių reikia imtis, gali- pareikalauti, kad suinteresuotos šalys laikytųsi, jos nuomone, būtinų arba pageidautinų laikinųjų priemonių. Šios laikinosios prie-monės nepažeidžia suinteresuotų šalių teisių, pretenzijų arba padėties. Sau-gumo Taryba nedelsdama imasi priemonių, jei šių laikinųjų priemonių nesi-laikoma.

41 straipsnisSaugumo Taryba gali nuspręsti, kokių priemonių, nesusijusių su ginkluo-

tosios jėgos naudojimu, turi būti imamasi jos sprendimams vykdyti, taip pat gali pareikalauti, kad Jungtinių Tautų narės taikytų šias priemones. Tai gali būti visiškas arba dalinis ekonominių santykių, geležinkelio, jūrų, oro, pa-što, telegrafo, radijo ir kitokių ryšių bei susisiekimo nutraukimas, taip pat diplomatinių santykių nutraukimas.

42 straipsnisJeigu, Saugumo Tarybos nuomone, 41 straipsnyje numatytų priemonių

gali nepakakti arba jau nepakanka, ji, pasinaudodama oro, jūrų bei sausu-

mos pajėgomis, gali imtis veiksmų, kurių reikia tarptautinei taikai bei sau-gumui palaikyti arba atkurti. Tokie veiksmai gali būti demonstracijos, blo-kada ir kitokios Jungtinių Tautų narių oro, jūrų bei sausumos pajėgų ope -racijos.

43 straipsnis1. Visos Jungtinių Tautų narės, prisidėdamos prie tarptautinės taikos ir

saugumo palaikymo, Saugumo Tarybos reikalavimu ir remdamosi specialiu susitarimu ar susitarimais, įsipareigoja suteikti ginkluotąsias pajėgas, pagalbą bei atitinkamas aptarnavimo priemones, įskaitant tranzito teisę, kurios būtinos tarptautinei taikai bei saugumui palaikyti.

2. Toks susitarimas ar susitarimai nustato ginkluotųjų pajėgų skaičių irrūšis, jų parengtį bei bendrą jų išsidėstymo vietą ir teikiamų aptarnavimo priemonių ir pagalbos pobūdį.

3. Saugumo Tarybos iniciatyva derybos dėl susitarimo ar susitarimų turi vykti kuo trumpiau. Susitarimai sudaromi tarp Saugumo Tarybosir valstybių narių arba tarp Saugumo Tarybos ir valstybių narių grupių ir pateikiami ratifikuoti juos pasirašiusioms valstybėms, remiantis jų atitinkamomis konstitucinėmis procedūromis.

44 straipsnisNusprendusi panaudoti jėgą, Saugumo Taryba, prieš pareikalaudama, kad

Taryboje neatstovaujama valstybė narė, vykdydama pagal 43 straipsnį prisi-imtus įsipareigojimus, suteiktų savo ginkluotąsias pajėgas, turi pakviesti tą narę, jai pageidaujant, dalyvauti priimant Saugumo Tarybos sprendimus dėl jos ginkluotųjų pajėgų dalinių panaudojimo.

45 straipsnisSiekiant sudaryti galimybę Jungtinėms Tautoms imtis skubių karinių prie-

monių, jos narių nacionalinių karinių oro pajėgų daliniai turi būti pasirengę skubiems jungtiniams tarptautiniams prievartos veiksmams. Šių dalinių dydį ir parengties laipsnį bei jų jungtinių veiksmų planus nustato Saugumo Taryba, Karo štabo komiteto padedama, kaip tai nurodyta specialiame susita rime ar susitarimuose, nurodytuose 43 straipsnyje.

46 straipsnisGinkluotųjų pajėgų panaudojimo planus sudaro Saugumo Taryba, Karo

štabo komiteto padedama.

47 straipsnis1. Įsteigiamas Karo štabo komitetas, kuris pataria ir teikia pagalbą Sau

gumo Tarybai visais ją dominančiais kariniais klausimais, susijusiaissu tarptautiniu taikos ir saugumo palaikymu, kai ji panaudoja savožinioje esančias ginkluotąsias pajėgas ir joms vadovauja, taip pat reguliuoja ginkluotę ir sprendžia galimo nusiginklavimo klausimus.

2. Karo štabo komitetą sudaro Saugumo Tarybos nuolatinių narių Karoštabų viršininkai ir jų atstovai. Kiekviena Jungtinių Tautų narė, neturinti nuolatinių atstovų Komitete, turi būti Komiteto kviečiama dalyvauti jo veikloje, jeigu to reikia, kad Komitetas veiksmingai atliktųsavo pareigas.

3. Karo štabo komitetas, būdamas pavaldus Saugumo Tarybai, yra atsakingas už visų ginkluotųjų pajėgų, esančių Saugumo Tarybos žinioje, strateginį vadovavimą. Vadovavimo tokioms pajėgoms klausimaituri būti išspręsti vėliau.

4. Karo štabo komitetas su Saugumo Tarybos leidimu ir pasikonsultavęs su atitinkamomis regioninėmis institucijomis gali steigti regioninius pakomitečius.

48 straipsnis1. Visos Jungtinių Tautų narės arba Saugumo Tarybos sprendimu kai ku

rios iš jų turi imtis veiksmų, kad būtų įgyvendinti Saugumo Tarybossprendimai dėl tarptautinės taikos bei saugumo palaikymo.

2. Jungtinių Tautų narės įgyvendina šiuos nutarimus tiesiogiai, taip patsavo veiksmais per atitinkamas tarptautines institucijas, kurių narėsjos yra.

49 straipsnisJungtinių Tautų narės turi vieningai teikti tarpusavio pagalbą įgyvendi -

nant priemones, dėl kurių sprendimą priėmė Saugumo Taryba.

50 straipsnisJeigu Saugumo Taryba prieš kurią nors valstybę imasi prevencinių ar prie-

vartos priemonių, bet kuri kita valstybė, nesvarbu, ar ji yra Jungtinių Tautų narė, ar ne, susidūrusi su ypatingomis ekonominėmis problemomis, kilusio-mis dėl minėtų priemonių vykdymo, turi teisę konsultuotis su Saugumo Ta -ryba dėl šių problemų sprendimo.

51 straipsnisJokia šios Chartijos nuostata neriboja prigimtinės teisės imtis individua-

lios ar kolektyvinės savigynos, jei įvykdomas Jungtinių Tautų narės ginkluo-tas užpuolimas, tol, kol Saugumo Taryba nesiima būtinų priemonių tarptau-tinei taikai ir saugumui palaikyti. Valstybės narės nedelsdamos praneša Sau-gumo Tarybai apie priemones, kurių jos ėmėsi, įgyvendindamos šią savigy -nos teisę, ir kurios jokiu būdu nedaro įtakos Saugumo Tarybos įgaliojimams bei atsakomybei pagal šią Chartiją bet kuriuo metu imtis veiksmų, kurie, jos manymu, yra reikalingi tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti ar atkurti.

VIII SKYRIUS. REGIONINIAI SUSITARIMAI

52 straipsnis1. Jokia šios Chartijos nuostata neužkerta kelio sudaryti regioninių su

sitarimų ar steigti institucijų tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo klausimams spręsti regionų mastu, jei tik tokie susitarimai ar institucijos bei jų veikla suderinami su Jungtinių Tautų tikslais ir principais.

2. Jungtinių Tautų narės, sudarančios tokius susitarimus arba steigiančios tokias institucijas, turi dėti visas pastangas, kad vietinio pobūdžio konfliktai, prieš perduodant juos spręsti Saugumo Tarybai, būtųtaikiai išsprendžiami remiantis tokiais regioniniais susitarimais arbaper tokias regionines institucijas.

3. Saugumo Taryba skatina, kad kuo daugiau vietinio pobūdžio ginčųbūtų taikiai sprendžiama pagal tokius regioninius susitarimus arba tokiose regioninėse institucijose tiek suinteresuotų valstybių iniciatyva,tiek Saugumo Tarybai nurodžius.

4. Šis straipsnis jokiu būdu nepažeidžia 34 ir 35 straipsnių.

53 straipsnis1. Saugumo Taryba, jei tai tikslinga, naudojasi tokiais regioniniais susita-

rimais ar institucijomis vykdydama prievartos veiksmus. Tačiau jokių prievartos veiksmų pagal šiuos regioninius susitarimus arba per regio-nines institucijas, jei tam nepritarė Saugumo Taryba, nesiima tol, kol Or-ganizacijai, suinteresuotoms vyriausybėms prašant, gali būti suteikta teisė sustabdyti tolesnę priešiškos valstybės agresiją, išskyrus 107 straipsnyje numatytas priemones prieš bet kurią priešišką valstybę, kaip ji api-

28 I. PAGRINDINIAI TARPTAUTINĖS TEISĖS PRINCIPAI. TARPTAUTINĖS TAIKOS IR SAUGUMO PALAIKYMAS 1.1 Jungtinių Tautų Chartija, pagrindiniai tarptautinės teisės principai 29

budinta šio straipsnio 2 dalyje, arba priemones, numatytas regioniniuose susitarimuose, sudarytuose tam, kad būtų užkirstas kelias bet kurios to-kios valstybės agresyvios politikos atnaujinimui.

2. Sąvoka „priešiška valstybė", vartojama šio straipsnio 1 dalyje, taiko-ma tai valstybei, kuri Antrojo pasaulinio karo metu buvo bet kurios šią Chartiją pasirašiusios valstybės priešas.

54 straipsnisSaugumo Taryba visada turi būti visiškai informuota apie visus veiks -

mus, kurių imtasi ar ketinama imtis pagal regioninius susitarimus arba re-gioninėse institucijose tarptautinei taikai bei saugumui palaikyti.

IX SKYRIUS. TARPTAUTINIS EKONOMINIS IR SOCIALINIS BENDRADARBIAVIMAS

55 straipsnisSiekdamos sudaryti stabilumo bei gerovės sąlygas, būtinas taikiems ir

draugiškiems tautų savitarpio santykiams, pagrįstiems tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principu, Jungtinės Tautos padeda:

a) kelti gyvenimo lygį, siekti visiško gyventojų užimtumo, geresnių ekonominės bei socialinės pažangos ir plėtros sąlygų;

b) spręsti tarptautines ekonomines, socialines, sveikatos apsaugos ir sujomis susijusias problemas; plėsti tarptautinį bendradarbiavimą kultūros ir švietimo srityse;

c) siekti, kad visada būtų gerbiamos žmogaus teisės bei pagrindinės laisvės ir jų laikomasi, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos ar religijos.

56 straipsnisVisos narės, bendradarbiaudamos su Organizacija, įsipareigoja imtis ben-

drų ir individualių veiksmų, siekdamos 55 straipsnyje nurodytų tikslų.

57 straipsnis1. Įvairios specializuotosios agentūros, įsteigtos tarpvyriausybiniais su-

sitarimais ir turinčios plačią jų steigiamuose aktuose nustatytą tarp-tautinę atsakomybę ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, švietimo, sveikatos apsaugos ir kitose panašiose srityse, susiejamos su Jungti -nėmis Tautomis pagal 63 straipsnio nuostatas.

2. Šios įstaigos, taip susietos su Jungtinėmis Tautomis, toliau vadinamos specializuotosiomis agentūromis.

58 straipsnisOrganizacija teikia rekomendacijas dėl specializuotųjų agentūrų politikos

bei veiklos koordinavimo.

59 straipsnisJungtinės Tautos prireikus inicijuoja suinteresuotų valstybių derybas dėl

naujų specializuotųjų agentūrų, reikalingų siekiant 55 straipsnyje nurodytų tikslų, steigimo.

60 straipsnisAtsakomybė už šiame skyriuje nurodytas Organizacijos funkcijas tenka

Generalinei Asamblėjai ir Generalinės Asamblėjos vadovaujamai Ekonomi-nei ir Socialinei Tarybai, kuriai šiam tikslui suteikiami X skyriuje nurodyti įgaliojimai.

X SKYRIUS. EKONOMINE IR SOCIALINE TARYBA

SUDĖTIS

61 straipsnis1. Ekonominę ir Socialinę Tarybą sudaro penkiasdešimt keturios Jung

tinių Tautų narės, kurias renka Generalinė Asamblėja.2. Laikantis 3 dalies nuostatų, aštuoniolika Ekonominės ir Socialinės Ta

rybos narių kasmet renkamos trejiems metams. Tarybos narė, kuriosįgaliojimų laikas pasibaigė, gali būti perrinkta kitai kadencijai.

3. Pirmą kartą renkant narės, po Ekonominės ir Socialinės Tarybos nariųskaičiaus padidinimo nuo vienuolikos iki penkiolikos, dvi iš keturių papildomų narių renkamos vienerių metų laikotarpiui. Tarybos narė, kurios įgaliojimų laikas pasibaigė, negali būti perrinkta kitai kadencijai.

4. Kiekvienai Ekonominės ir Socialinės Tarybos narei atstovauja vienasatstovas.

FUNKCIJOS IR ĮGALIOJIMAI 62 straipsnis1. Ekonominė ir Socialinė Taryba gali atlikti ar inicijuoti tyrimus ir rengti

pranešimus tarptautiniais ekonomikos, socialiniais, kultūros, švietimo,

sveikatos apsaugos ir su jais susijusiais klausimais, taip pat bet ku-riais šiais klausimais teikti rekomendacijas Generalinei Asamblėjai, Jungtinių Tautų narėms ir suinteresuotoms specializuotosioms agen-tūroms.

2. Ji gali tekti rekomendacijas, siekdama užtikrinti žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gerbimą bei laikymąsi.

3. Ji savo kompetencijos klausimais gali rengti konvencijų projektus irteikti juos Generalinei Asamblėjai.

4. Remdamasi Jungtinių Tautų parengtomis taisyklėmis, ji gali šauktitarptautines konferencijas savo kompetencijos klausimais.

63 straipsnis1. Ekonominė ir Socialinė Taryba su bet kuria 57 straipsnyje nurodyta

agentūra gali sudaryti susitarimus, nustatančius sąlygas, kuriomis atitinkama agentūra susiejama su Jungtinėmis Tautomis. Šiuos susitarimus tvirtina Generalinė Asamblėja.

2. Ji gali koordinuoti specializuotųjų agentūrų veiklą, su jomis konsul-tuodamasi ir teikdama joms rekomendacijas, taip pat teikdama rekomendacijas Generalinei Asamblėjai ir Jungtinių Tautų narėms.

64 straipsnis1. Ekonominė ir Socialinė Taryba gali imtis atitinkamų priemonių, kad

gautų reguliarius specializuotųjų agentūrų pranešimus. Taryba gali sudaryti susitarimus su Jungtinių Tautų narės ir su specializuotosiomisagentūromis, kad gautų jų pranešimus apie priemones, kurių imtasi,kad būtų įgyvendintos jos bei Generalinės Asamblėjos rekomendacijos jos kompetencijai priklausančiais klausimais.

2. Taryba gali pateikti Generalinei Asamblėjai savo pastabas dėl šių pranešimų.

65 straipsnisEkonominė ir Socialinė Taryba gali teikti informaciją Saugumo Tarybai

ir pastarosios prašymu jai padeda.

66 straipsnis1. Ekonominė ir Socialinė Taryba, siekdama įgyvendinti Generalinės

Asamblėjos rekomendacijas, atlieka jos kompetencijai priklausančias funkcijas.

2. Taryba gali, Generalinei Asamblėjai pritarus, teikti paslaugas, jei toprašo Jungtinių Tautų narės bei specializuotosios agentūros.

3. Taryba turi vykdyti ir kitas šioje Chartijoje numatytas funkcijas arbafunkcijas, kurias jai paveda Generalinė Asamblėja.

BALSAVIMAS

67 straipsnis1. Kiekviena Ekonominės ir Socialinės Tarybos narė turi vieną balsą.2. Ekonominės ir Socialinės Tarybos sprendimai priimami per balsavi

mą buvusių ir balsavusių Tarybos narių balsų dauguma.

PROCEDŪRA

68 straipsnisEkonominė ir Socialinė Taryba sudaro komisijas ekonominiams ir socia-

liniams klausimams spręsti bei žmogaus teisėms remti, taip pat kitas komi -sijas, kurios gali būti reikalingos jos funkcijoms atlikti.

69 straipsnisEkonominė ir Socialinė Taryba kviečia bet kurią Jungtinių Tautų narę be

balso teisės dalyvauti svarstant tai narei ypač svarbius klausimus.

70 straipsnisEkonominė ir Socialinė Taryba gali sudaryti susitarimus, kad specializuo-

tųjų agentūrų atstovai be balso teisės dalyvautų svarstant joje arba jos su-darytose komisijose sprendžiamus klausimus, taip pat kad jos atstovas daly-vautų svarstant klausimus specializuotosiose agentūrose.

71 straipsnisEkonominė ir Socialinė Taryba gali sudaryti atitinkamus susitarimus, kad

būtų rengiamos konsultacijos su nevyriausybinėmis organizacijomis dėl jų kompetencijai priskirtų klausimų sprendimo. Tokie susitarimai gali būti su-daromi su tarptautinėmis ir, jei reikia, su nacionalinėmis organizacijomis, pa-sikonsultavus su atitinkama Jungtinių Tautų nare.

72 straipsnis1. Ekonominė ir Socialinė Taryba nustato savo darbo tvarką, taip pat sa -

vo pirmininko rinkimo tvarką.

2. Ekonominė ir Socialinė Taryba šaukiama, kaip nustatyta jos darbo tvarkoje, kurioje numatytos nuostatos dėl posėdžių sušaukimo jos dau-gumos narių reikalavimu.

XI SKYRIUS. DEKLARACIJA DĖL PRIKLAUSOMŲ TERITORIJŲ

73 straipsnisJungtinių Tautų narės, būdamos atsakingos ar prisiimančios atsakomybę

už teritorijų, kurių tautos dar nėra pasiekusios visiškos savivaldos, valdy -mą, pripažįsta šių teritorijų gyventojų interesų pirmumo principą ir laiko savo šventa pareiga kuo daugiau prisidėti keliant gyventojų gerovę pagal šia Char-tija nustatytą tarptautinės taikos ir saugumo sistemą, siekdamos:

a) užtikrinti, tinkamai atsižvelgiant į šių taurų kultūrą, jų politinę, ekonominę, socialinę ir švietimo pažangą, kad būtų teisingai elgiamasisu jomis ir kad jos būtų saugomos nuo piktnaudžiavimų;

b) plėtoti savivaldą, tinkamai atsižvelgiant į šių tautų politinius siekius,ir padėti joms sparčiai vystyti laisvas politines institucijas remiantiskiekvienai teritorijai ir jos tautoms būdingomis specifinėmis aplinkybėmis ir skirtingu pasiekimų lygiu;

c) stiprinti tarptautinę taiką ir saugumą;d) remti konstruktyvias raidos priemones, skatinti mokslo tyrinėjimus,

bendradarbiauti vienai su kita ir prireikus su specializuotosiomis tarptautinėmis institucijomis, kad būtų pasiekti šiame straipsnyje nurodyti socialiniai, ekonominiai bei mokslo tikslai; ir

e) Generaliniam Sekretoriui informacijos tikslais, bet su tokiais apribojimais, kurių reikia saugumo ir konstituciniais sumetimais, reguliariaiperduoti statistinę ir kitokią specialiąją informaciją apie ekonomines,socialines ir švietimo sąlygas teritorijose, už kurias jos yra atitinkamai atsakingos, išskyrus teritorijas, kurioms taikomos XII ir XIII skyrių nuostatos.

74 straipsnisJungtinių Tautų narės taip pat sutinka, kad jų politika, susijusi su teri -

torijomis, kurioms taikomos šio skyriaus nuostatos, kaip ir jų metropolijo-se, turi būti pagrįsta bendru geros kaimynystės principu, tinkamai atsižvel -giant į likusio pasaulio interesus bei gerovę socialinėje, ekonominėje ir pre -kybos srityse.

XII SKYRIUS. TARPTAUTINĖ GLOBOS SISTEMA

75 straipsnisJungtinės Tautos įkuria jų vadovaujamą tarptautinę globos sistemą valdyti ir

prižiūrėti teritorijoms, kurios gali būti įtrauktos į ją vėlesniais atskirais susita-rimais. Šios teritorijos toliau vadinamos „globojamosiomis teritorijomis".

76 straipsnisAtsižvelgiant į šios Chartijos 1 straipsnyje išdėstytus Jungtinių Tautų tiks-

lus, pagrindiniai globos sistemos uždaviniai yra šie:a) stiprinti tarptautinę taiką ir saugumą;b) remti globojamųjų teritorijų gyventojų politinę, ekonominę ir sociali

nę pažangą bei jų laimėjimus švietimo srityje, taip pat jų sparčią plėtrąsiekiant savivaldos ir nepriklausomybės, kiek tai įmanoma kiekvienosteritorijos ir jos tautų specifinėmis sąlygomis bei atsižvelgiant į šiųtautų laisvai išreikštą valią ir kiekvieno globos susitarimo sąlygas;

c) skatinti pagarbą visoms žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms,nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos ir religijos, ir skatinti pasaulio tautų tarpusavio priklausomybės pripažinimą; ir

d) užtikrinti vienodų sąlygų sudarymą visoms Jungtinių Tautų narėms beijų subjektams socialinėje, ekonominėje ir prekybos srityse, taip pat vienodą požiūrį įjuos, siekiant teisingumo, atsisakant ketinimo vykdytianksčiau išdėstytus uždavinius ir laikantis 80 straipsnio nuostatų.

77 straipsnis

1. Globos sistema apima tokias toliau išvardytų kategorijų teritorijas, kurios į ją įtrauktos pagal globos susitarimus:a) teritorijas, šiuo metu valdomas vadovaujantis suteiktu mandatu;b) teritorijas, atimtas iš priešiškų valstybių dėl Antrojo pasaulinio ka

ro, irc) teritorijas, savanoriškai įtrauktas į globos sistemą valstybių, atsa

kingų už jų valdymą.2. Klausimas, kokios iš pirmiau išvardytų kategorijų teritorijų ir kokio

mis sąlygomis turi būti įtrauktos į globos sistemą, bus vėlesnio susitarimo dalykas.

78 straipsnisGlobos sistema neapima teritorijų šalių, tapusių Jungtinių Tautų narėmis;

jų tarpusavio santykiai grindžiami suverenios lygybės principu.

79 straipsnisGlobos sąlygas kiekvienai teritorijai, kuri turi būti įtraukta į globos sis-

temą, taip pat visus pakeitimus ar pataisas nustato tiesiogiai suinteresuotos valstybės, taip pat valstybės, kurioms suteikti mandatai, pagal turimus įga-liojimus, jei teritorijas pagal mandatą valdo Jungtinių Tautų narė, ir jie turi būti patvirtinti 83 ir 85 straipsniuose nustatyta tvarka.

80 straipsnis1. Jei kitaip nenustatoma atskirais globos susitarimais, sudarytais pagal

77, 79 ir 81 straipsnius, kuriais kiekviena teritorija įtraukiama į globos sistemą, ir, kol šie susitarimai bus sudaryti, jokia šio skyriaus nuostata negali būti aiškinama kaip pakeičianti bet kurios valstybės ar tautos teises arba galiojančius tarptautinius susitarimus, kurių šalimis yraJungtinių Tautų narės.

2. Šio straipsnio 1 dalis neturi būti aiškinama kaip duodanti pagrindąsustabdyti ar atidėti derybas bei sudaryti susitarimus dėl mandatiniųar kitokių teritorijų įtraukimo į globos sistemą, kaip tai numatyta77 straipsnyje.

81 straipsnisĮ globos susitarimą visada turi būti įtrauktos sąlygos, kuriomis remiantis

bus valdoma teritorija, taip pat nurodyta administracija, kuri valdys globo-jamąją teritoriją. Tokia administracija, toliau vadinama „valdančioji admi-nistracija", gali būti tiek viena, tiek daugiau valstybių arba pati Jungtinių Tautų Organizacija.

82 straipsnisBet kuriame globos susitarime gali būti nurodomas strateginis regionas

arba regionai, į kuriuos gali įeiti visa globojamoji teritorija, kuriai taikomas susitarimas, arba jos dalis, nepažeidžiant jokio specialaus susitarimo ar su-sitarimų, sudarytų remiantis 43 straipsniu.

83 straipsnis1. Visas Jungtinių Tautų funkcijas, susijusias su strateginiais regionais,

įskaitant globos susitarimų sąlygų bei jų pakeitimų ar pataisų tvirtinimą, atlieka Saugumo Taryba.

2. Pagrindiniai tikslai, išdėstyti 76 straipsnyje, taikomi kiekvieno strateginio regiono gyventojams.

3. Saugumo Taryba, laikydamasi globos susitarimų sąlygų ir nepažeisdama saugumo reikalavimų, naudojasi Globos Tarybos parama, vyk-

dydama tas Jungtinių Tautų globos sistemos funkcijas, kurios susiju-sios su strateginių regionų politiniais, ekonominiais, socialiniais ir švie-timo klausimais.

84 straipsnisValdančioji administracija turi garantuoti, kad globojamoji teritorija pa-

dėtų palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą. Šiam tikslui ji, vykdydama savo įsipareigojimus Saugumo Tarybai, taip pat susijusius su vietos gynyba ir tei-sės bei tvarkos palaikymu globojamojoje teritorijoje, gali panaudoti savano-riškąsias ginkluotąsias pajėgas ir pasinaudoti globojamosios teritorijos infra -struktūra ir suteikta pagalba.

85 straipsnis1. Jungtinių Tautų funkcijas, susijusias su globos susitarimais visuose re

gionuose, nepriskirtuose prie strateginių, įskaitant globos susitarimų sąlygų ir jų pakeitimų bei pataisų tvirtinimą, atlieka Generalinė Asamblėja.

2. Globos Taryba, vadovaujama Generalinės Asamblėjos, padeda Generalinei Asamblėjai atlikti šias funkcijas.

XIII SKYRIUS. GLOBOS TARYBA

SUDĖTIS

86 straipsnis1. Globos Tarybą sudaro šios Jungtinių Tautų narės:

a) Jungtinių Tautų narės, kurios valdo globojamąsias teritorijas;b) Jungtinių Tautų narės, išvardytos 23 straipsnyje, nors jos ir neval

do globojamųjų teritorijų;c) kitų Jungtinių Tautų narių, Generalinės Asamblėjos išrinktų tre

jiems metams, skaičius, kurio gali prireikti siekiant užtikrinti, kadbendras Globos Tarybos narių skaičius būrų lygiai paskirstytas tarptų Jungtinių Tautų narių, kurios valdo globojamąsias teritorijas, irtų, kurios jų nevaldo.

2. Kiekviena Globos Tarybos narė skiria vieną ypač kvalifikuotą asmenį, kuris jai atstovautų Globos Taryboje.

87 straipsnisGeneralinė Asamblėja ir jos vadovaujama Globos Taryba, vykdydamos

savo funkcijas, gali:

a) svarstyti ataskaitas, kurias teikia valdančioji administracija;b) priimti peticijas bei jas nagrinėti, konsultuodamosi su valdančiąja ad

ministracija;c) periodiškai lankyti atitinkamas globojamąsias teritorijas su vadovau

jančia administracija suderintais terminais, ird) imtis minėtų ir kitų veiksmų pagal globos susitarimų sąlygas.

88 straipsnisGlobos Taryba parengia anketą apie kiekvienos globojamosios teritori -

jos gyventojų politinę, ekonominę, socialinę bei švietimo pažangą, o kiek-vienos globojamosios teritorijos, priskirtos Generalinės Asamblėjos kompe-tencijai, valdančioji administracija, remdamasi šia anketa, Generalinei Asam-blėjai kasmet rengia pranešimus.

BALSAVIMAS

89 straipsnis1. Kiekviena Globos Tarybos narė turi vieną balsą.1. Globos Tarybos sprendimai priimami balsavimo metu buvusių ir bal

savusių Tarybos narių balsų dauguma.

PROCEDŪRA

90 straipsnis1. Globos Taryba nustato savo darbo tvarką, taip pat savo pirmininko

rinkimo tvarką.2. Globos Tarybos posėdžiai prireikus šaukiami pagal taisykles, kuriose

numatyta, jog jie šaukiami jos narių daugumos reikalavimu.

91 straipsnisGlobos Taryba prireikus naudojasi Ekonominės ir Socialinės Tarybos bei

specializuotųjų agentūrų pagalba, spręsdama jas dominančius klausimus.

93 straipsnis

1. Visos Jungtinių Tautų narės ipso facto yra Tarptautinio TeisingumoTeismo Statuto šalys.

2. Valstybė, kuri nėra Jungtinių Tautų narė, gali būti Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto šalis pagal sąlygas, kurias kiekvienu atskiruatveju nustato Generalinė Asamblėja, remdamasi Saugumo Tarybosrekomendacija.

94 straipsnis1. Kiekviena Jungtinių Tautų narė įsipareigoja vykdyti Tarptautinio

Teisingumo Teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalis jiyra.

2. Jeigu kuri nors bylos šalis nevykdo Teismo sprendimu jai nustatytoįsipareigojimo, kita šalis gali kreiptis į Saugumo Tarybą, kuri prireikus gali pateikti rekomendacijas arba imtis sprendimui vykdyti reikalingų priemonių.

95 straipsnisŠi Chartija nekliudo Jungtinių Tautų narėms patikėti spręsti savo nesu-

tarimų kitiems teismams, remiantis esamais ar būsimais susitarimais.

96 straipsnis

1. Generalinė Asamblėja ar Saugumo Taryba gali prašyti TarptautinįTeismą pateikti konsultacinę išvadą bet kokiu teisės klausimu.

2. Kitos Jungtinių Tautų institucijos ir specializuotosios agentūros, kurioms Generalinė Asamblėja gali bet kuriuo metu duoti leidimą, taippat gali prašyti Teismą pateikti konsultacinę išvadą jų veikloje iškylančiais teisės klausimais.

XIV SKYRIUS. TARPTAUTINIS TEISINGUMO TEISMAS

92 straipsnisTarptautinis Teisingumo Teismas yra pagrindinė Jungtinių Tautų teismo

institucija. Jis veikia pagal pridedamą Statutą, kuris yra pagrįstas Nuolati -nio Tarptautinio Teisingumo Teismo Statutu ir yra šios Chartijos sudėtinė dalis.

XV SKYRIUS. SEKRETORIATAS

97 straipsnisSekretoriatą sudaro Generalinis Sekretorius ir toks personalas, kurio ga li

prireikti Organizacijai. Generalinį Sekretorių skiria Generalinė Asamblėja Saugumo Tarybai rekomendavus. Generalinis Sekretorius yra vyriausiasis Jungtinių Tautų administracijos pareigūnas.

98 straipsnisGeneralinis Sekretorius šias pareigas eina visuose Generalinės Asamblė-

jos, Saugumo Tarybos, Ekonominės ir Socialinės Tarybos bei Globos Tary-bos posėdžiuose ir atlieka kitas šių institucijų jam patikėtas funkcijas. Ge-neralinis Sekretorius pateikia Generalinei Asamblėjai metinę Organizacijos darbo ataskaitą.

99 straipsnisGeneralinis Sekretorius turi teisę atkreipti Saugumo Tarybos dėmesį į bet

kokius klausimus, kurie, jo nuomone, gali kelti grėsmę tarptautinės taikos ir saugumo palaikymui.

100 straipsnis1. Eidami savo pareigas, Generalinis Sekretorius ir Sekretoriato perso

nalas neturi prašyti arba gauti nurodymų iš jokios Organizacijai pašalinės vyriausybės ar valdžios. Jie turi susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie galėtų pakenkti jų, tik Organizacijai atsakingų tarptautiniųpareigūnų, padėčiai.

2. Kiekviena Jungtinių Tautų narė įsipareigoja gerbti išimtinai tarptautinį Generalinio Sekretoriaus ir Sekretoriato personalo pareigų pobūdįir nemėginti daryti jiems įtakos, kai jie atlieka savo pareigas.

101 straipsnis1. Sekretoriato personalą skiria Generalinis Sekretorius pagal Generali

nės Asamblėjos nustatytas taisykles.2. Atitinkamas personalas priimamas nuolatiniam darbui į Ekonominę ir

Socialinę Tarybą, į Globos Tarybą, ir, kai reikia, į kitas Jungtinių Tautųinstitucijas. Šis personalas yra Sekretoriato dalis.

3. Priimant dirbti Sekretoriato personalą ir nustatant tarnybos sąlygas, svarbiausia turi būti vadovaujamasi būtinumu užtikrinti, kad darbuotojai labai gerai dirbtų, būtų kompetentingi ir sąžiningi. Parenkant personalą,turi būti tinkamai atsižvelgiama į kuo platesnį geografinį pasiskirstymą.

XVI SKYRIUS. ĮVAIRIOS NUOSTATOS

102 straipsnis1. Įsigaliojus šiai Chartijai, Jungtinių Tautų narė kiekvieną sudarytą tarp-

tautinę sutartį ir kiekvieną tarptautinį susitarimą turi kuo greičiau re-gistruoti Sekretoriate ir paskelbti.

2. Jeigu tokia tarptautinė sutartis ar tarptautinis susitarimas neregistruo ti pagal šio straipsnio 1 dalį, nė viena jų šalis negali jais remtis nė vienoje Jungtinių Tautų institucijoje.

103 straipsnisJeigu Jungtinių Tautų narių įsipareigojimai pagal šią Chartiją prieštarau ja

jų įsipareigojimams pagal kokį nors kitą tarptautinį susitarimą, jų įsipa-reigojimai pagal šią Chartiją turi pirmenybę.

104 straipsnisOrganizacija kiekvienos narės teritorijoje turi tokį teisnumą ir veiksnu-

mą, kokio reikia jos funkcijoms atlikti bei siekti jos tikslų.

105 straipsnis1. Organizacija kiekvienos savo narės teritorijoje naudojasi tokiomis pri

vilegijomis ir imunitetais, kurių būtinai reikia jos tikslams pasiekti.2. Jungtinių Tautų narių atstovai bei jos pareigūnai taip pat naudojasi to

kiomis privilegijomis ir imunitetais, kurių būtinai reikia, kad galėtų savarankiškai atlikti savo funkcijas, susijusias su Organizacijos veikla.

3. Generalinė Asamblėja gali duoti rekomendacijas, siekdama nustatytišio straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo detales, taip pat šiam tikslui Jungtinių Tautų narėms gali siūlyti sudaryti konvencijas.

XVII SKYRIUS. SAUGUMO PRIEMONĖS PEREINAMUOJU LAIKOTARPIU

106 straipsnisKol pradeda galioti 43 straipsnyje nurodyti specialieji susitarimai, kurie,

Saugumo Tarybos nuomone, suteikia jai galimybę pradėti eiti savo pareigas pagal 42 straipsnį, Keturių valstybių deklaracijos, pasirašytos Maskvoje 1943 metų spalio 30 dieną, šalys ir Prancūzija pagal šios deklaracijos 5 punkto nuostatas Organizacijos vardu konsultuosis tarpusavyje ir, kai reikia, su ki -tomis Jungtinių Tautų narėmis dėl bendrų veiksmų, kurių gali prireikti tarp-tautinei taikai ir saugumui palaikyti.

107 straipsnisŠi Chartija jokiu būdu nepanaikina veiksmų, kurių ėmėsi arba kuriuos

sankcionavo po Antrojo pasaulinio karo už tokius veiksmus atsakingos vy-riausybės prieš bet kurią valstybę, kuri per Antrąjį pasaulinį karą buvo bet

40 1. PAGRINDINIAI TARPTAUTINĖS TEISĖS PRINCIPAI, TARPTAUTINĖS TAIKOS IR SAUGUMO PALAIKYMAS

kurios valstybės, pasirašiusios šią Chartiją, priešas, teisėtumo, taip pat ne-sustabdo tokių veiksmų.

XVIII SKYRIUS. PATAISOS

108 straipsnisŠios Chartijos pataisos įsigalioja visoms Jungtinių Tautų narėms po to, kai

jos priimamos Generalinėje Asamblėjoje dviejų trečdalių narių balsų daugu-ma ir jas pagal atitinkamas konstitucines procedūras ratifikuoja du trečdaliai Jungtinių Tautų narių, įskaitant visas nuolatines Saugumo Tarybos nares.

109 straipsnis1. Siekiant peržiūrėti šią Chartiją, gali būti sušaukta Jungtinių Tautų narių

Generalinė konferencija dviejų trečdalių Generalinės Asamblėjos narių balsų dauguma ir bet kurių septynių Saugumo Tarybos narių balsų dauguma nustatytu laiku ir nustatytoje vietoje. Kiekviena Jungtinių Tautų narė Konferencijoje turi vieną balsą.

2. Bet koks šios Chartijos pakeitimas, rekomenduotas Konferencijos dalyvių dviejų trečdalių balsų dauguma, įsigalios, kai jį pagal atitinkamas konstitucines procedūras ratifikuos du trečdaliai Jungtinių Tautųnarių, įskaitant visas nuolatines Saugumo Tarybos nares.

3. Jeigu tokia Konferencija nebus sušaukta iki Generalinės Asamblėjosdešimtosios kasmetinės sesijos nuo šios Chartijos įsigaliojimo, pasiūlymas sušaukti tokią Konferenciją įtraukiamas į šios GeneralinėsAsamblėjos sesijos darbotvarkę, ir Konferencija šaukiama, jei taip nusprendžiama Generalinės Asamblėjos narių paprasta balsų daugumair septyniais bet kurių Saugumo Tarybos narių balsais.

XIX SKYRIUS. RATIFIKAVIMAS IR PASIRAŠYMAS

110 straipsnis1. Šią Chartiją ją pasirašiusios valstybės turi ratifikuoti pagal jų atitin

kamas konstitucines procedūras.2. Ratifikavimo dokumentai deponuojami Jungtinių Amerikos Valstijų

Vyriausybei, kuri praneša apie kiekvieną deponavimą Chartiją pasirašiusioms valstybėms, taip pat ir Organizacijos Generaliniam Sekretoriui, kai jis bus paskirtas.

1.1 Jungtinių Tautų Chartija, pagrindiniai tarptautinės teisės principai

3. Ši Chartija įsigalioja, kai Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kinijos Respublika,Prancūzija, Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga bei dauguma kitųChartiją pasirašiusių valstybių deponuoja savo ratifikavimo dokumentus. Ratifikavimo dokumentų deponavimo protokolą parengia Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybė ir perduoda jo kopijas visoms Chartiją pasirašiusioms valstybėms.

4. Šią Chartiją pasirašiusios valstybės, kurios ją ratifikuoja po jos įsigaliojimo, tampa Jungtinių Tautų narėmis nuo tada, kai deponuoja atitinkamus ratifikavimo dokumentus.

111 straipsnisŠi chartija, kurios tekstai anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų kalbomis

yra autentiški, deponuojama Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės archy-vuose. Ši Vyriausybė tinkamai patvirtintas Chartijos kopijas perduoda visų kitų ją pasirašiusių valstybių vyriausybėms.

TAI PATVIRTINDAMI, Jungtinių Tautų narių vyriausybių atstovai pasi-rašė šią Chartiją.

PRIIMTA tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt penktųjų metų birželio dvidešimt šeštąją dieną San Franciske.

TARPTAUTINIO TEISMO STATUTAS (Žr. šios knygos 7 skyrių)

1.1.2 Tarptautinės teisės principų deklaracija:*

DEKLARACIJA DĖL TARPTAUTINĖS TEISĖS PRINCIPŲ, LIEČIANČIŲ DRAUGIŠKUS VALSTYBIŲ SANTYKIUS IR JŲ BENDRADARBIAVIMĄ PAGAL JUNGTINIŲ TAUTŲ CHARTIJĄ. GENERALINĖS ASAMBLĖJOS 1970 METŲ SPALIO 24 DIENOS REZOLIUCIJA 2625 (XXV)

Generalinė Asamblėja,Primindama savo 1962 metų gruodžio 18 dienos rezoliuciją 1815 (XVII),

1963 metų gruodžio 16 dienos rezoliuciją 1966(XVIII), 1965 metų gruodžio

* Versta iš: Resolutions adopted by the General Assembly during its Twenty-fifth Ses-sion, 15 September - 17 December 1970. General Assembly. Official Records: Twenty-flfth Session. Supplement No. 28 (A/8028). United Nations, New York, 1971, pp. 121-125

20 dienos rezoliuciją 2103 (XX), 1966 metų gruodžio 12 dienos rezoliuciją 2181 (XXI), 1967 metų gruodžio 18 dienos rezoliuciją 2327 (XXII), 1968 metų gruodžio 20 dienos rezoliuciją 2463 (XXIII) ir 1969 metų gruodžio 8 dienos rezoliuciją 2533 (XXIV), kuriose ji patvirtino tarptautinės teisės prin-cipų, liečiančių draugiškus valstybių santykius ir jų bendradarbiavimą, pro-gresyvaus vystymo ir kodifikavimo svarbą,

Išnagrinėjusi pranešimą Specialaus komiteto dėl tarptautinės teisės prin-cipų, liečiančių draugiškus valstybių santykius ir jų bendradarbiavimą, ku -ris posėdžiavo Ženevoje nuo 1970 metų kovo 31 iki gegužės 1 dienos,

Pabrėždama Jungtinių Tautų Chartijos aukščiausią svarbą tarptautinės tai-kos ir saugumo palaikymui bei valstybių draugiškų santykių ir bendradar -biavimo vystymui,

Giliai įsitikinusi, kad Deklaracijos dėl tarptautinės teisės principų, liečiančių draugiškus valstybių santykius ir jų bendradarbiavimą pagal Jungtinių Tautų Chartiją priėmimas Jungtinių Tautų dvidešimt penktųjų metinių proga prisidės prie taikos pasaulyje stiprinimo ir užbrėš svarbią ribą tarptautinės teisės ir valstybių santykių vystymesi, skatindama teisės viršenybę tarp tautų ir ypač pasaulinį taikymą principų, įtvirtintų Chartijoje,

Norėdama, kad Deklaracijos tekstas būtų visuotinai platinamas,1. Patvirtina Deklaraciją dėl tarptautinės teisės principų, liečiančių drau

giškus valstybių santykius ir jų bendradarbiavimą pagal Jungtinių Tautų Chartiją, kurios tekstas pridedamas prie šios rezoliucijos;

2. Reiškia savo padėką Specialiam komitetui dėl tarptautinės teisės principų, liečiančių draugiškus valstybių santykius ir jų bendradarbiavimą, už jo darbą, apvainikuotą Deklaracijos parengimu;

3. Rekomenduoja, kad būtų imamasi visų pastangų, kad Deklaracija taptųvisuotinai žinoma.

1883-oji plenarinė sesija, 1970 metų spalio 24 diena

PRIEDAS.DEKLARACIJA DĖL TARPTAUTINĖS TEISĖS PRINCIPŲ, LIEČIANČIŲ DRAUGIŠKUS VALSTYBIŲ SANTYKIUS IR JŲ BENDRADARBIAVIMĄ PAGAL JUNGTINIŲ TAUTŲ CHARTIJĄ

PREAMBULĖ

Generalinė Asamblėja,

Vėl patvirtindama, kad pagal Jungtinių Tautų Chartiją tarptautinės tai -kos ir saugumo palaikymas bei draugiškų santykių ir bendradarbiavimo tarp tautų vystymas yra vieni iš Jungtinių Tautų pamatinių tikslų,

Primindama, kad Jungtines Tautas sukūrusios tautos yra pasiryžusios reikšti toleranciją ir gyventi tarpusavio taikoje kaip geros kaimynės,

Turėdama omenyje tarptautinės taikos, pagrįstos laisve, lygybe, teisin-gumu ir pagarba pagrindinėms žmogaus teisėms, palaikymo bei stiprinimo svarbą, o taip pat draugiškų santykių tarp tautų, nepriklausomai nuo jų politinių, ekonominių bei visuomeninių sistemų ar jų išsivystymo lygių, reikšmę,

Turėdama omeny taip pat Jungtinių Tautų Chartijos aukščiausią svarbą skatinant teisės viršenybę tarp tautų,

Laikydama, kad sąžiningas tarptautinės teisės principų, liečiančių vals-tybių draugiškus santykius ir bendradarbiavimą, laikymasis bei valstybių pri -siimtų pagal Chartiją įsipareigojimų vykdymas gera valia turi didžiausios reikšmės tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti bei kitiems Jungtinių Tautų tikslams pasiekti,

Pažymėdama, kad nuo Chartijos priėmimo dienos pasaulyje įvykę didžiu-liai politiniai, ekonominiai bei socialiniai pokyčiai ir mokslo pažanga padi-dino šių principų bei jų veiksmingesnio taikymo Valstybių veikloje, kad ir kurioje srityje ji bebūtų vykdoma, reikšmę,

Primindama nusistovėjusį principą, kad kosminė erdvė, taip pat Mėnulis ir kiti dangaus kūnai, negali tapti nacionalinio pasisavinimo objektu nei skelbiant joms suverenias teises, nei naudojimosi jais ar jų užėmimo bū-dais, nei jokiais kitais būdais, o taip pat turėdama omeny tai, kad Jungti-

nėse Tautose šis klausimas jau buvo svarstomas siekiant sukurti atitinka-mas nuostatas,

Būdama įsitikinusi, kad valstybių įsipareigojimo nesikišti į kitos valsty-bės vidaus reikalus griežtas laikymasis yra esminė sąlyga tam, kad būtų už -tikrinta, jog tautos viena su kita gyventų taikoje, kadangi bet kokių kiši -mosi formų praktika ne tik pažeidžia pačią Chartijos dvasią ir raidę, bet ir skatina sukūrimą situacijų, kurios gresia tarptautinei taikai ir saugumui,

Primindama valstybių pareigą susilaikyti jų tarptautiniuose santykiuose nuo karinės, politinės, ekonominės ar kokios nors kitos formos prievartos, nukreiptos prieš bet kurios valstybės politinę nepriklausomybę ar teritori -jos vientisumą,

Laikydama, jog ypač svarbu, kad visos valstybės susilaikytųjų tarptauti-niuose santykiuose nuo jėgos panaudojimo ar grasinimo jėga prieš bet ku -rios valstybės teritorijos vientisumą ar politinę nepriklausomybę ar bet ko-kiu kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais,

Laikydama taip pat svarbiu tai, kad visos valstybės spręstų jų tarptauti -nius ginčus taikiomis priemonėmis sutinkamai su Chartija,

Vėl patvirtindama sutinkamai su Chartija suverenios lygybės pamatinę svarbą ir pabrėždama, kad Jungtinių Tautų tikslus galima pasiekti tik tada, kai valstybės naudojasi suverenia lygybe ir visiškai laikosi šio principo rei -kalavimų savo tarptautiniuose santykiuose,

Būdama įsitikinusi, kad tautų pajungimas užsienio priespaudai, domina-vimas joms ar jų eksploatavimas sudaro didžiausią kliūtį tarptautinės taikos ir saugumo skatinimui,

Būdama įsitikinusi, kad tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principas sudaro esminį indėlį į šiuolaikinę tarptautinę teisę, ir jo veiksmin-gas taikymas turi didžiausią reikšmę draugiškiems santykiams tarp valsty-bių, pagrįstiems pagarba suverenios lygybės principui, skatinti,

Ir todėl, būdama įsitikinusi, kad bet koks bandymas, kuriuo siekiama iš dalies ar visiškai pažeisti valstybės ar šalies nacionalinę vienybę ar teritori -jos vientisumą, yra nesuderinamas su Chartijos tikslais ir principais,

Nagrinėdama Chartijos nuostatas jų visumoje ir atsižvelgdama į Jungti-nių Tautų kompetetingų organų priimtas atitinkamas rezoliucijas, liečiančias šių principų turinį,

Laikydama, kad šių principų progresyvus vystymas ir kodifikavimas:(a) principo, pagal kurį valstybės jų tarptautiniuose santykiuose susilaiko

nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo tiek prieš bet kurios vals-

tybės teritorinę neliečiamybę ar politinę nepriklausomybę, tiek bet ku-riuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais,

(b) principo, pagal kurį valstybės sprendžia savo tarptautinius ginčus taikiomis priemonėmis taip, kad nesukeltų grėsmės tarptautinei taikai,saugumui ir teisingumui,

(c) pareigos pagal Chartiją nesikišti į reikalus, kurie priklauso bet kuriosvalstybės vidaus jurisdikcijai,

(d) valstybių pareigos bendradarbiauti tarpusavyje pagal Chartiją,(e) tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principo,(f) valstybių suverenios lygybės principo,(g) valstybių įsipareigojimų, priimtų pagal Chartiją, sąžiningo vykdymo

principo,tokiu būdu užtikrindamas jų veiksmingesnį taikymą tarptautinėje bendri-

joje, skatintų Jungtinių Tautų tikslų įgyvendinimą,prisidės prie Jungtinių Tautų tikslų įgyvendinimo skatinimo taip, kad už-

tikrins jų veiksmingesnį įgyvendinimą,Išnagrinėjusi tarptautinės teisės principus, liečiančius draugiškus valsty-

bių santykius ir jų bendradarbiavimą,

1. Iškilmingai skelbia šiuos principus:

S, PAGAL KURĮ VALSTYBĖS JŲ TARPTAUTINIUOSE SANTYKIUOSE

SUSILAIKO NUO GRASINIMO JĖGA AR JOS PANAUDOJIMO TIEK PRIEŠ BET

KURIOS VALSTYBĖS TERITORINĘ NELIEČIAMYBĘ AR POLITINĘ

NEPRIKLAUSOMYBĘ, TIEK BET KURIUO KITU BŪDU, NESUDERINAMU

su JUNGTINIŲ TAUTŲ TIKSLAIS

Kiekviena valstybė privalo savo tarptautiniuose santykiuose susilaikyti nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo tiek prieš bet kurios valstybės teritorinę neliečiamybę ar politinę nepriklausomybę, tiek bet kuriuo kitu būdu, nesu- ^ derinamu su Jungtinių Tautų tikslais. Toks grasinimas ar jėgos panaudojimas yra tarptautinės teisės ir Jungtinių Tautų Chartijos pažeidimas ir niekad negali būti naudojamas kaip priemonė tarptautiniams klausimams spręsti.

Agresyvus karas yra nusikaltimas taikai, sukeliantis atsakomybę pagal tarptautinę teisę.

Sutinkamai su Jungtinių Tautų tikslais ir principais valstybės turi parei -gą susilaikyti nuo agresyvių karų propagandos.

Kiekviena valstybė privalo susilaikyti nuo grasinimo jėga ar jos panau-dojimo tikslu pažeisti egzistuojančias kitos valstybės tarptautines sienas arba naudoti tai spręsti tarptautinius ginčus, įskaitant teritorinius ginčus ar pro-blemas, liečiančias valstybių sienas.

Tokiu pat būdu kiekviena valstybė privalo susilaikyjijnuojgrasinirno jė-ga ar jos panaudojimo tikslu pažeisti tarptautinės demarkacijos linijas, to-kias, kaip tarptautiniame susitarime ar pagal jį nustatytas paliaubų linijas, kai ši valstybė yra tokio susitarimo šalis, arba kurių ši valstybė privalo lai -kytis kitokiu pagrindu. Tačiau tai negali būti aiškinama tokiu būdu, kad pa -žeistų suinteresuotų šalių pozicijas dėl to, kad tokių linijų nustatymas bei tokio nustatymo pasekmės gali turėti specialų režimą ar būti laikini.

Valstybės įsipareigoja susilaikyti nuo represalijų, kurių metu naudojama jėga.

Kiekviena valstybė privalo susilaikyti nuo bet kokių prievartinių veiks-mų, kuriais atimtų iš tautų jų teisę į apsisprendimą, laisvę ir nepriklauso -mybę, išdėstytą nuostatose, konkretizuojančiose lygiateisiškumo bei apsi-sprendimo principus.

Kiekviena valstybė privalo susilaikyti nuo veiksmų, kuriais organizuoja-mos ar skatinamos organizuoti nereguliarios pajėgos ar ginkluotos gaujos bei samdiniai, ketinantys įsiveržti į kitos valstybės teritoriją.

Kiekviena valstybė privalo susilaikyti nuo veiksmų, kuriais organizuojami, skatinami ar remiami pilietinio karo ar teroristiniai veiksmai kitoje valstybėje ar juose dalyvaujama arba leidžiama savo teritorijoje organizuoti veiksmus šiais tikslais, jeigu tokie veiksmai susiję su grasinimu jėga ar jos panaudojimu.

Valstybės teritorija negali būti karinės okupacijos objektu panaudojus jėgą pažeidžiant Chartijos nuostatas. Valstybės teritorija negali būti kitos valsty-bės įgijimo objektu grasinant jėgaTar ją panaudojus. Joks teritorijos įgijimas, atsiradęs grasinant jėga ar ją panaudojus negali būti pripažintas teisėtu. Ta -čiau visa tai negali būti aiškinama kokiu nors būdu paliečiant:

(a)Chartijos ar kokio nors tarptautinio susitarimo, kuris buvo sudarytas"prieš Chartiją ir yra teisėtas pagal tarptautinę teisę, nuostatas; ar

(b) Saugumo Tarybos kompetenciją pagal Chartiją.

Visos valstybės gera valia vykdys derybas tam, kad kuo skubiau būtų su -daryta universali sutartis dėl bendro ir visiško nusiginklavimo, veiksmingai kontroliuojamo tarptautiniu mastu, o taip pat sieks imtis tinkamų priemonių, kad sumažintų tarptautines įtampas bei stiprintų pasitikėjimą tarp valstybių.

Visos valstybės turi sąžiningai vykdyti jų įsipareigojimus pagal visuoti-nai pripažintus tarptautinės teisės principus ir normas tarptautinės taikos ir

saugumo palaikymo srityje, ir siekti, kad Jungtinių Tautų saugumo palaiky-mo sistema, pagrįsta Chartija, būtų veiksmingesnė.

Niekas aukščiau išdėstytose nuostatose negali būti aiškinama taip, kad kokiu nors būdu išplėstų ar susiaurintų Chartijos nuostatų, liečiančių atve-jus, kai jėgos panaudojimas yra teisėtas, turinį.

PRINCIPAS, PAGAL KURĮ VALSTYBĖS SPRENDŽIA SAVO TARPTAUTINIUS GINČUS TAIKIOMIS PRIEMONĖMIS TAIP, KAD NESUKELTŲ GRĖSMĖS TARPTAUTINEI TAIKAI, SAUGUMUI IR TEISINGUMUI

Kiekviena valstybė sprendžia savo tarptautinius ginčus su kitomis vals-tybėmis taikiomis priemonėmis taip, kad nesukeltų grėsmės tarptautinei tai -kai, saugumui ir teisingumui.

Todėl valstybės turi siekti savo tarptautinius ginčus spręsti jų anksčiau-siose stadijose ir teisingai derybomis, tyrimu, tarpininkavimu, sutaikinimu, arbitražu, teisminiu nagrinėjimu, kreipimųsi į regioninius organus ar susita-rimus ar kitomis taikiomis priemonėmis jų nuožiūra. Siekdamos tokio sure-guliavimo, šalys turi susitarti dėl tokių taikių priemonių, kurios atitiktų gin-čo aplinkybes bei prigimtį.

Ginčo šalys privalo, jei joms nepavyktų pasiekti sureguliavimo viena ar kita taikia priemone, toliau siekti išspręsti ginčą kitomis tarpusavyje sutar -tomis priemonėmis.

Valstybės, tarptautinio ginčo dalyvės ir kitos valstybės turi susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie apsunkintų padėtį, sukeldami pavojų tarptautinės taikos ir saugumo palaikymui, o taip pat turi veikti pagal Jungtinių Tautų tikslus ir principus.

Jarptautiniai ginčai turi būti sprendžiami valstybių suverenios lygybės pa-grindu ir pagal laisvo jų sprendimo priemonių pasirinkimo principą. Vienos ar kitos sprendimo procedūros laisvas pasirinkimas ar sutikimas su ja, tai -kant ją esamiems ar būsimiems ginčams, kurių šalimis jos yra ar bus, nega li būti laikomas nesuderinamu su suverenia lygybe.

Niekas aukščiau išdėstytose nuostatose nepažeidžia ir nenukrypsta nuo atitinkamai taikytinų Chartijos nuostatų, ypač tų, kurios liečia taikų ginčų sprendimą.

PRINCIPAS, LIEČIANTIS PAREIGĄ PAGAL CHARTIJĄ NESIKIŠTI Į REIKALUS, KURIE PRIKLAUSO BET KURIOS VALSTYBĖS VIDAUS JURISDIKCIJAI

Jokia valstybė ar valstybių grupė neturi teisės kištis, tiesiogiai ar netie-siogiai, o ir jokiu pagrindu į kokios nors kitos valstybės vidaus ar užsienio

48 1. PAGRINDINIAI TARPTAUTINĖS TEISĖS PRINCIPAI, TARPTAUTINĖS TAIKOS [R SAUGUMO PALAIKYMAS 1.1 Jungtinių Tautų Chartija, pagrindiniai tarptautinės teisės principai 49

reikalus. Ryšium su tuo ginkluota intervencija ir visos kitos kišimosi ar ban -dymų grasinti formos, nukreiptos prieš valstybės teisinį asmenį ar prieš jos politinius, ekonominius ar kultūrinius sudedamuosius elementus, yra tarp-tautinės teisės pažeidimas.

Jokia valstybė neturi naudoti ar skatinti naudoti ekonominio, politinio ar kitokio pobūdžio priemones tam, kad verstų kitą valstybę paklusti sau, kai pas-taroji valstybė naudojasi savo suvereniomis teisėmis ir gauti išjos kokios nors rūšies naudą. Taip pat jokia valstybė neturi organizuoti, remti, kurstyti, finan-jsuoti ar toleruoti perversmininkų, teroristų ar ginkluotą veiklą, kad prievarta nuverstų kitos valstybės režimą ar kištųsi į pilietinę kovą kitoje valstybėje.

Jėgos naudojimas siekiant atimti iš tautų jų tautinį tapatumą yra jų neat -imamų teisių bei nesikišimo principo pažeidimas.

Kiekviena valstybė turi neatimamą teisę pasirinkti savo politinę, ekono-minę, socialinę ir kultūrinę sistemas, be jokio kitos valstybės kišimosi.

Niekas aukščiau išdėstytose nuostatose neturi būti aiškinama taip, kad pa-liestų atitinkamas Chartijos nuostatas, liečiančias tarptautinės taikos ir sau-gumo palaikymą.

VALSTYBIŲ PAREIGA BENDRADARBIAUTI TARPUSAVYJE PAGAL CHARTIJĄ

Valstybės turi pareigą bendradarbiauti tarpusavyje įvairiose tarptautinių santykių srityse nepriklausomai nuo jų politinių, ekonominių bei socialinių sistemų skirtumų, tam, kad būtų palaikoma tarptautinė taika ir saugumas, skatinamas tarptautinis ekonominis stabilumas bei pažanga, tautų gerovė ir tarptautinis bendradarbiavimas, laisvas nuo diskriminacijos, pagrįstos šiais skirtumais.

Šiam tikslui:(a) valstybės bendradarbiauja su kitomis valstybėmis, palaikydamos tarp

tautinę taiką ir saugumą;(b) valstybės bendradarbiauja skatindamos visuotinę pagarbą ir žmogaus

teisių bei pagrindinių laisvių laikymąsi visų asmenų atžvilgiu, taip patpašalindamos visų formų rasinę diskriminaciją bei visų formų religinį nepakantumą;

(c) valstybės, laikydamosi suverenios lygybės ir nesikišimo principų, tvarko savo tarptautinius santykius ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje,technikos bei prekybos srityse;

(d) valstybės - Jungtinių Tautų narės - turi pareigą imtis bendrų ir individualių veiksmų bendradarbiaudamos su Jungtinėmis Tautomis pagal atitinkamas Chartijos nuostatas.

Valstybės, skatindamos tarptautinę kultūrinę bei švietimo pažangą, ben-dradarbiauja ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, o taip pat mokslo bei tech -nologijų srityse. Valstybės bendradarbiauja skatindamos ekonominį augimą pasaulyje ir ypač besivystančiose šalyse.

TAUTŲ LYGIATEISIŠKUMO IR APSISPRENDIMO PRINCIPAS

Dėl tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principo, įtvirtinto Jungtinių Tautų Chartijoje, visos tautos turi teisę laisvai, be kišimosi iš svetur, nusta -tyti savo politinį statusą ir vykdyti savo ekonominį, socialinį ir kultūrinį vys-tymąsi, o kiekviena valstybė turi pareigą gerbti šią teisę sutinkamai su Char-tijos nuostatomis.

Kiekviena valstybė turi teisę skatinti tiek bendrais, tiek individualiais veiksmais tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principą sutinkamai su Chartijos nuostatomis, ir remti Jungtines Tautas, vykdant Chartijos Jungti-nėms Tautoms priskirtą atsakomybę ryšium su šio principo įgyvendinimu tam,_kad:~""(a) skatintų draugiškus santykius ir bendradarbiavimą tarp valstybių; ir

(b) nedelsiant padarytų galą kolonializmui, rodydama deramą pagarbą su-interesuotų tautų laisvai išreikštai valiai;

o taip pat turėdama omenyje tai, kad tautų pajungimas užsienio priespaudai, dominavimui ir eksploatacijai sudaro tiek šio principo pa-HeTdimą, tiek neigimą pagrindinių žmogaus teisių, o tai prieštarauja Chartijai.

Kiekviena valstybė turi pareigą skatinti tiek bendrais, tiek individualiais veiksmais visuotinę pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms su-tinkamai su Chartija.

Suverenios ir nepriklausomos valstybės sukūrimas, laisvas jos susijungi-mas ar apsijungimas su nepriklausoma valstybe, arba kitokio politinio sta -tuso atsiradimas, kurį laisvai nustatė tauta, yra šios tautos apsisprendimo tei -sės įgyvendinimo būdai.

Kiekviena valstybė turi pareigą susilaikyti nuo bet kokių jėgos veiksmų, kuriais iš aukščiau minimų tautų būtų atimama jų teisė į apsisprendimą, laisvę ir nepriklausomybę, kuri detalizuojama šio principo nuostatose. Šios tautos savo akcijose prieš tokius jėgos veiksmus, o taip pat pasipriešinimo veiks-muose, kuriais siekiama įgyvendinti jų apsisprendimo teisę, turi teisę siekti ir gauti pagalbą vadovaudamosi Chartijos tikslais ir principais.

Kolonija ar kitokia nesavavaldi teritorija turi pagal Chartiją kitokį statu-są, skirtingą nuo valstybės, kuri valdo ją, teritorijos statusas; ir toks ypatin-gas ir skirtingas statusas pagal Chartiją egzistuos tol, kol kolonijos ar nesa-vavaldžios teritorijos tauta neįgyvendins savo teisę į apsisprendimą sutinka-mai su Chartija, ypač su jos tikslais ir principais.

Niekas aukščiau išdėstytose principuose negali būti aiškinama tokiu bū-du, kad leistų ar skatintų kokius nors veiksmus, kuriais būtų skaidomai ar -ba visiškai ar iš dalies pažeidžiami suverenios ir nepriklausomos valstybės teritorijos vientisumas ar politinė vienybė, kai ši valstybė veikia laikydamasi aukščiau apibrėžto tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principo ir todėl turi vyriausybę, atstovaujančia visai tautai, kuri priklauso šiai teritorijai, nedarydama jokių skirtumų dėl rasės, tikėjimo ar odos spalvos.

Kiekviena valstybė turi susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kuriais sie-kiama suskaidyti kitos valstybės ar šalies nacionalinę vienybę ir teritorijos vientisumą.

VALSTYBIŲ SUVERENIOS LYGYBĖS PRINCIPAS

Visos valstybės naudojasi suverenia lygybe. Jos turi lygias teises bei pa-reigas ir yra lygiateisės tarptautinės bendrijos narės, nepaisant ekonominio, socialinio, politinio ar kitokio pobūdžio skirtumų.

Skyrium paėmus, suvereni lygybė apima šiuos elementus:(a) teisės požiūriu valstybės yra lygios;(b)kiekviena valstybė naudojasi nedalomomis visiško suvereniteto tei

sėmis;(c) kiekviena valstybė turi pareigą gerbti kitos valstybės, kaip teisinio sub

jekto, statusą;(d) valstybės teritorijos vientisumas ir politinė nepriklausomybė yra ne

liečiami;(e) kiekviena valstybė turi teisę laisvai pasirinkti ir vystyti savo politinę,

socialinę, ekonominę ir kultūrinę sistemas;(f) kiekviena valstybė turi pareigą vykdyti savo tarptautinius įsipareigo

jimus visiškai ir sąžiningai ir gyventi taikoje su kitomis valstybėmis.

VALSTYBIŲ ĮSIPAREIGOJIMŲ, PRIIMTŲ PAGAL CHARTIJĄ, SĄŽININGO VYKDYMO PRINCIPAS

Kiekviena valstybė turi pareigą sąžiningai vykdyti įsipareigojimus, jos pri-siimtus pagal Jungtinių Tautų Chartiją.

Kiekviena valstybė turi pareigą sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus pagal visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus ir normas.

Kiekviena valstybė turi pareigą sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus pagal tarptautines sutartis, galiojančias pagal visuotinai pripažintus tarptau-tinės teisės principus ir normas.

Kai įsipareigojimai pagal tarptautines sutartis prieštarauja Jungtinių Tau-tų narių įsipareigojimams pagal Jungtinių Tautų Chartiją, įsipareigojimai pa-gal Chartiją turi viršenybę.

BENDROJI DALIS

2. Pareiškia, kad:Aukščiau išdėstyti principai, juos aiškinant ir taikant, yra tarpusavyje su-

siję ir kiekvienas principas turi būti aiškinamas kitų principų kontekste.Niekas šioje Deklaracijoje negali būti aiškinama taip, kad kaip nors pa-

žeistų Chartijos nuostatas ar valstybių narių teisę ir pareigas pagal Chartiją arba tautų teises ir pagal Chartiją, atsižvelgiant į šių teisių konkretizavimą šioje Deklaracijoje;

3. Skelbia toliau, kad:Chartijos principai, išdėstyti šioje Deklaracijoje, sudaro pamatinius tarp-

tautinės teisės principus, ir ryšium su tuo kviečia visas valstybes vadovautis šiais principais jų tarptautinėje veikloje ir vystyti jų tarpusavio santykius šių principų griežto laikymosi pagrindu.

1.1.3 Sienų neliečiamumo principas:

SAUGUMO IR BENDRADARBIAVIMO EUROPOJE PASITARIMO, ĮVYKUSIO 1975 M. RUGPJŪČIO 1 D. HELSINKYJE, BAIGIAMASIS AKTAS (IŠTRAUKA)*

„III. Sienų neliečiamumasDalyvaujančios valstybės laiko neliečiamomis visas viena kitos sienas,

kaip ir visų valstybių Europoje sienas, ir todėl jos dabar ir ateityje vengs bet kurių pasikėsinimų į tas sienas.

Jos atitinkamai vengs ir bet kokių reikalavimų ar veiksmų, kuriais sie -kiama užgrobti bei uzurpuoti bet kurios dalyvaujančios valstybės teritorijos dalį arba visą teritoriją."

* Taikos, saugumo ir bendradarbiavimo labui: 1975 m. liepos 30 - rugp. 1 dienomis Hel -sinkyje vykusio saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo rezultatai. Vilnius: Mintis, 1975, p. 20. Lietuvos Respublika tapo Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos nare 1991 m. rugsėjo 10 d. ir kartu Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo, įvy -kusio 1975 m. rugpjūčio 1 d. Helsinkyje, Baigiamojo akto signatare.

52 1. PAGRINDINIAI TARPTAUTINĖS TEISĖS PRINCIPAI, TARPTAUTINĖS TAIKOS IR SAUGUMO PALAIKYMAS1.2 Agresijos apibrėžimas. Ginkluotas užpuolimas, agresija ir savigyna 53

1.2 AGRESIJOS APIBRĖŽIMAS. GINKLUOTAS UŽPUOLIMAS, AGRESIJA IR SAVIGYNA

3. Kviečia visas valstybes susilaikyti nuo agresijos aktų ar kitokio jėgospanaudojimo, priešingo Jungtinių Tautų Chartijai ir Deklaracijai dėltarptautinės teisės principų, liečiančių draugiškus valstybių santykiusir jų bendradarbiavimą pagal Jungtinių Tautų Chartiją;3

4. Atkreipia Saugumo Tarybos dėmesį į Agresijos apibrėžimą, pateiktąžemiau, ir rekomenduoja, kad ji turėtų, kai reikia, atsižvelgti į šį Apibrėžimą kaip į vadovaujančias gaires nustatant agresijos akto buvimąpagal Chartiją.

1.2.1 Agresijos apibrėžimas:

JUNGTINIŲ TAUTŲ GENERALINĖS ASAMBLĖJOS 1974 M. GRUODŽIO 14 D. REZOLIUCIJA 3314 (XXIX)*

Komitetas: 6Balsavimas: priimta be balsavimoNuorodos: 3105(XXVIII), 2967(XXVII), 2781 (XXVII), 2644(XXV),

2549(XXIV), 2420(XXIII), 2330(XXII), 1181(XII), 895(IX), 688(VII), 599(VI)

Išnagrinėjusi Specialaus agresijos apibrėžimo komiteto, kuris buvo įsteig-tas pagal jos 1967 metų gruodžio 18 dienos rezoliuciją 2330(XXII), prane-šimą, liečiantį jo septintos sesijos, vykusios nuo 1974 metų kovo 11 iki ba-landžio 12 dienos, darbą, kuris apėmė taip pat ir Agresijos apibrėžimą, Spe -cialaus komiteto priimtą konsensusu ir jo rekomenduotą priimti Generalinei Asamblėjai,2

Giliai įsitikinusi, jog Agresijos apibrėžimo priėmimas pasitarnaus tarp-tautinės taikos ir saugumo stiprinimui,

1. Priima Agresijos apibrėžimą, kurio tekstas pridedamas prie šios rezoliucijos;

2. Išreiškia savo dėkingumą Specialaus agresijos apibrėžimo komitetuiuž jo darbą, kurio metu buvo paruoštas Agresijos apibrėžimas;

* Versta iš: Resolutions adopted by the General Assembly during its Twenty-ninth Ses-sion, 17 September - 18 December 1974. General Assembly. Official Records: Twenty-ninth Session. Supplement No. 31 (A/9631). United Nations, New York, 1975, p. 142-144.

2 Official Records of the General Assembly, Twenty-ninth Session, Supplement No. 19 (A/9619 and Corr. 1).

2319-oji plenarinė sesija 1974 metų gruodžio 14 diena

PRIEDAS.AGRESIJOS APIBRĖŽIMAS

Remdamasi tuo, kad vienas pagrindinių Jungtinių Tautų tikslų yra palai -kyti tarptautinę taiką ir saugumą bei imtis efektyvių kolektyvių veiksmų tam, kad būtų išvengta grėsmių taikai, o kilusios pašalintos, kad agresijos aktai ir kitokie taikos pažeidimai būtų panaikinti,

Primindama, kad Saugumo Taryba pagal Jungtinių Tautų Chartijos 39 straipsnį nustato bet kokio grėsmės taikai, taikos pažeidimo ar agresijos ak-to buvimą ir teikia rekomendacijas arba nusprendžia, kokių priemonių rei -kia imtis pagal 41 ir 42 straipsnius, kad būtų užtikrinta ar atkurta tarptautinė taika ir saugumas,

Taip pat primindama valstybių pareigą pagal Chartiją spręsti jų tarptau-tinius ginčus taikiomis priemonėmis, kad nebūtų sukeltas pavojus tarptauti -nei taikai, saugumui ar teisingumui,

Turėdama omenyje, kad niekas šiame Apibrėžime negali būti aiškinama taip, kad kokiu nors būdų būtų paliestas Chartijos nuostatų dėl Jungtinių Tau tų organų funkcijų ir galių, turinys,

Taip pat atsižvelgdama į tai, kad agresija yra rimčiausia ir gavojimįiau-sia neteisėto jėgos panaudojimo^forma situacįjpje,=jkaLegzistuoją įvairiausių fttrtįTSasinib"naikinimo ginklai, kurf gali sukelti pasaulinio konflikto grės-mę bei visus jo katastrofiškus padarinius, todėl šiuo metu turi būti nustaty -tas agresijos apibrėžimas,

Resolution 2625 (XXV), annex.

541. PAGRINDINIAI TARPTAUTINĖS TEISĖS PRINCIPAI, TARPTAUTINĖS TAIKOS IR SAUGUMO PALAIKYMAS 1.2 Agresijos apibrėžimas. Ginkluotas užpuolimas, agresija ir savigyna 55

Vėl patvirtindama valstybių pareigą nenaudoti ginkluotos jėgos tam, kad iš tautų būtų atimta jų teisė į laisvą apsisprendimą, laisvę ir nepriklausomybę ar pažeisti teritorinį vientisumą,

Vėl patvirtindama tai, kad valstybės teritorija negali būti pažeista, tap-dama, net laikinai, karinės okupacijos ar kitokių jėgos priemonių, kurių im-tųsi kita valstybė, pažeisdama Chartiją, objektu, ir kad ji negali tapti ki -tos valstybės įgijimo objektu dėl tokių priemonių panaudojimo ar grasini-mo jomis,

Vėl patvirtindama Deklaracijos dėl tarptautinės teisės principų, liečian-čių draugiškus valstybių santykius ir jų bendradarbiavimą pagal Jungtinių Tautų Chartiją, nuostatas,

Būdama įsitikinusi, kad agresijos apibrėžimo priėmimas, atgrasinančiai veikdamas galimą agresorių, supaprastintų agresijos aktų nustatymą ir jų nu-baudimo priemonių taikymą bei palengvintų nukentėjusiųjų teisių bei teisė -tų interesų gynimą ir pagalbos jiems suteikimą,

Tikėdama tuo, kad nors agresijos akto įvykdymo klausimas turi būti spren-džiamas įvertinant kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, vis dėlto yra tiks -linga suformuluoti pamatinius principus, leidžiančius priimti tokį sprendimą,

Priima šį Agresijos apibrėžimą:4

1 straipsnisAgresija yra valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valsty -

bės suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę arba bet kokiu kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų Chartija, kaip nustatoma šiame Apibrėžime.

Aiškinamoji pastaba: šiame apibrėžime terminas „valstybė":(a) naudojamas neliečiant pripažinimo klausimo ir to, ar valstybė yra

Jungtinių Tautų narė; ' "(a) apima, ten kur tinkama, sąvoką „valstybių grupė".

2 straipsnis

Tai, kad valstybė pirma panaudoja ginkluotą jėgą pažeisdama Chartiją, su-daro agresijos akto prima facie įrodymą, nors Saugumo Taryba gali pagal

4 3 ir 5 straipsnio aiškinamąsias pastabas galima rasti Specialaus komiteto agresijos api -brėžimo klausimu pranešimo 20 punkte (Official Records of the General Assembly, Twenty-ninth Session, Supplement No. 19 (A/9619 and Corr. 1). Pareiškimai dėl Apibrėžimo yra Šeš -tojo komiteto pranešimo 9 ir 10 punktuose (A/9890).

Chartiją padaryti išvadą, jog nebus pagrindo nustatyti, kad agresijos aktas įvyk-dytas ir yra pateisinamas dėl kitų reikšmę turinčių aplinkybių, taip pat dėl to -kio fakto, kad atitinkami aktai ar jų pasekmės nėra pakankamai sunkūs.

3 straipsnisBet kuris šių aktų, nepriklausomai nuo karo paskelbimo, kvalifikuojamas,

vadovaujantis 2 straipsnio nuostatomis ir jų pagrindu, kaip agresijos aktas:(a) Valstybės ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją ar

jos užpuolimas, ar bet kokia karinė okupacija, net laikina, įvykdytataip įsiveržus ar užpuolus, arba bet kokia kitos valstybės teritorijosar jos dalies aneksija panaudojus jėgą,

(b) Valstybės ginkluotųjų pajėgų įvykdytas kitos valstybės teritorijos bombardavimas ar bet kokių ginklų panaudojimas prieš kitos valstybės teritoriją;

(c) Valstybės ginkluotosiomis pajėgomis įvykdyta kitos valstybės uostųar pakrančių blokada;

(d) Valstybės ginkluotųjų pajėgų įvykdytas kitos valstybės sausumos, jūrų ar oro pajėgų ar jūrų arba oro laivynų užpuolimas;

(e) Vienos valstybės ginkluotųjų pajėgų, dislokuotų kitos valstybės teritorijoje pagal susitarimą su šia kita jas priimančia valstybe, panaudojimas pažeidžiant šiame susitarime nustatytas sąlygas ar jų buvimo pratęsimas šioje teritorijoje pasibaigus susitarimui;

(f) Vienos valstybės veiksmai, leidžiantys, kad antra valstybė panaudų jaisuteiktą šios pirmosios valstybės teritoriją agresijos aktui prieš trečiąvalstybę vykdyti;

(g) Valstybės ar jos vardu siuntimas ginkluotų gaujų, grupių, nereguliarių pajėgų ar samdinių, vykdančių ginkluotus veiksmus prieš kitą valstybę, turintis tokį sunkų pobūdį, kuris prilygsta aukščiau išdėstytiemsaktams, arba jos esminis įsitraukimas į juos.

- -'4 straipsnisAktų, išdėstytų aukščiau, sąrašas nėra išsamus, ir Saugumo Taryba gali

nustatyti, kad kiti aktai sudaro agresiją pagal Chartijos nuostatas.

5 straipsnis1. Jokie sumetimai - politinio, ekonominio, karinio ar kokio kito pobū -

džio - negali būti naudojami agresijai pateisinti.

56 1. PAGRINDINIAI TARPTAUTINĖS TEISĖS PRINCIPAI. TARPTAUTINĖS TAIKOS IR SAUGUMO PALAIKYMAS 1.2 Agresijos apibrėžimas. Ginkluotas užpuolimas, agresija ir savigyna 57

2. Agresyvus karas yra nusikaltimas tarptautinei taikai. Agresija sukeliatarptautinę atsakomybę.

3. Joks teritorijos įgijimas ar kokia nors speciali nauda, gauta dėl agresijos, nėra ir negali būti pripažinta teisėta.

6 straipsnisNiekas šiame apibrėžime negali būti aiškinama tokiu būdu, kad išplėstų

ar susiaurintų Chartijos veikimą, taip pat ir jos nuostatas, liečiančias atve-jus, kai jėgos panaudojimas yra teisėtas.

7 straipsnisNiekas šiame apibrėžime, ypač jos 3 straipsnis, negali daryti poveikio

teisei į laisvą apsisprendimą, laisvę ir nepriklausomybę, kuri išplaukia iš Chartijos, ir kurią turi tautos, iš kurių ši teisė atimta jėga, kaip tai pažymė -ta Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų, liečiančių draugiškus vals -tybių santykius ir jų bendradarbiavimą pagal Jungtinių Tautų Chartiją, ir ypač tautos, esančios kolonijinių ir rasistinių režimų ar valdžioje ar kitos formos užsienio viešpatavimo priespaudoje, ar tokių tautų teisę kovoti, kad pasiek-tų šį tikslą, ar siekti ir gauti paramą pagal Chartijos principus ir sutinkamai su aukščiau paminėta Deklaracija.

8 straipsnisJas aiškinant ir taikant, aukščiau išdėstytos nuostatos yra tarpusavyje su-

sijusios ir kiekviena jų turi būti aiškinama kitų nuostatų kontekste.

1.2.2 Ginkluotas užpuolimas, agresija ir savigyna:

TARPTAUTINIO TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS MIUTARY

AND PARAMILITARY ACTIVITIES IN AND AGAINST NICARAGUA

(NICARAGUA v. UNITED STATES OF AMERICA). MERITS BYLOJE (IŠTRAUKA)*

„190. Tai, jog jėgos naudojimo draudimojtaip paprotinės tarptautinės tei -sės principo galią toliauLjįšreiškia Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnio 4 punktas, galima patvirtinti tuo faktu, jog juo dažnai remiasi valstybių at -stovai savo pareiškimuose teigdami, kad jis nėra vien tik "tarptautmės'pa-

* Versta iš: I.C.J. Reports 1986, p. 14.

protinės teisės principas, bet taip pat šios teisės pagrindinis ir kertinis prin-cipas.Tarptautinės teisės komisija, kodifikuodama sutarčių teisę, išreiškė nuo-monę, jog „Chartijos teisė, liečianti jėgos draudimą, pati savaime yra žy- ' miausias pavyzdys tarptautinės teisės normos, turinčios jus cogens pobūdį.'/ (...) Nikaragva savo Memorandume bylos sprendimo iš esmės stadijoje pa-reiškia, jog principas, draudžiantis naudoti jėgą ir įtvirtintas Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnio 4 punkte, „tapopripažintasjus cogens". Jungtinės Valstijos savo Atsakomajame memorandume dėl jurisdikcijos ir priimtinumo klausimų rado esmingu pabrėžti mokslininkų išvadas, kad šis principas yra „universali norma", „universali tarptautinė teisė", „visuotinai pripažintas tarptautinės teisės principas" ir „ jus cogens" principas."

„191. Kas liečia kai kuriuos nagrinėjamo klausimo specialius aspektus, būtmąjkirti sunkiausias jėgos panaudojimo formas (kurios sudaro ginkluotą užpuolimą) nuo kitų, lengvesnių formų. Siekdamas nustatyti teisinę normą, kuri taikomaTšioms pastarosioms formoms, Teismas gali dar kartą remtis formuluotėmis, įtrauktomis į Deklaraciją dėl tarptautinės teisės principų, liečiančių draugiškus valstybių santykius ir jų bendradarbiavimą pagal Jung-tinių Tautų Chartiją, (nurodyta aukščiau Generalinės Asamblėjos rezoliucija 2625 (XXV)). Kai jau buvo nurodyta, tai, jog valstybės priėmė šį tekstą, išreiškia jų opinio juris dėl paprotinės tarptautinės teisės šiuo klausimu. Salia kai kurių formuluočių, kurios gali liesti agresiją, šis tekstas turi kitas,, išimtinai liečiančias mažiau sunkesnes jėgos panaudojimo formas. Ypač tokias, kaip nurodoma šioje rezoliucijoje:

„Kiekviena valstybė privalo susilaikyti nuo grasinimo jėga ar jos panau-dojimo siekdama pažeisti egzistuojančias kitos valstybes tarptautines^ sienas arba naudoti tai spręsti tarptautiniams ginčams, įskaitant teritorinius ginčus ar problemas, liečiančias valstybių sienas.

Valstybės įsipareigoja susilaikyti nuo represalijų, kurių metu naudojama

jėga.

Kiekviena valstybė privalo susilaikyti nuo bet kokių prievartinių veiks-mų, kuriais atimtuos Jautųjų teisę į apsisprendimą, laisvęir^nepriklauso-rnybę, išdėstytą nuostatoserkorikretizuojančiose lygiateisiškumo bei apsi-sprendimo principus.

kiekviena valstybė privalo susilaikyti nuo veiksmų, kuriais organizuoja-mos ar skatinamos organizuoti nereguliarios pajėgos ar ginkluotos gaujos bei samdiniai, ketinantys įsiveržti į kitos valstybės teritoriją.

58 1. PAGRINDINIAI TARPTAUTINĖS TEISĖS PRINCIPAI. TARPTAUTINĖS TAIKOS IR SAUGUMO PALAIKYMAS 1.2 Agresijos apibrėžimas. Ginkluotas užpuolimas, agresija ir savigyna 59

Kiekviena valstybė privalo susilaikyti nuo veiksmų, kuriais organizuojami, skatinami ar remiami pilietinio karo ar teroristiniai veiksmai kitoje valstybėje ar juoseJaJ^vjĮyj,,ąmą_„arJbą leidžiama savo teritorijoje organizuoti veiksmus šiais tikslais, jeigu tokie veiksmai susiję su grasinimu jėga ar jos panaudojimu."

(...)„193. Bendroji norma, draudžianti naudoti jėgą, leidžia tam tikras išim -

tis. Argumentų, kuriuos pateikė Jungtinės Valstijos, kad pateisintų veiksmus, kuriais jas apkaltino Nikaragva, šviesoje, Teismas turi pareikšti savo nuo-monę dėl savigynos teisės turinio, ir, konkrečiai paėmus, dėl kolektyvinės savigynos teisės. Visų pirma, kas dėl paties šios teisės buvimo, jis pažymi, kad pagal Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnio terminologiją neatimama teisė (ar „droit naturel"5), kurią kiekviena valstybė turi ginkluoto užpuolimo atveju, apima tiek kolektyvinę, tiek individualią savigyną."

(...)„194. Kas liečia reikalavimus, pagal kuriuos reguliuojama teisė į savi-

gyną, kadangi Šalys laiko, jog ši teisė yra aiškiai nustatyta kaip paprotinės tarptautinės teisės norma, jos didžiausią dėmesį skyrė pačioms sąlygoms, ku-rios keliamos naudojimuisi ja. Ryšium su aplinkybėmis, kurioms esant kilo šis ginčas, Šalys teikia nuorodas vien tik į tokią situaciją, kai ginkluotas už-puolimas jau įvyko, ir todėl nekelia klausimo, ar yra teisėtas atsakas į ne-delsiant gresiantį ginkluoto užpuolimo pavojų. Todėl Teismas tuo reikalu ne-pareikš jokios nuomonės. Šalys taip pat sutaria laikydamos, jog tai, ar atsa-kas į užpuolimą yra teisėtas, priklauso nuo to, ar, panaudojant savigynos prie-mones, buvo laikomasi būtinybės ir proporcingumo kriterijų. Kadangi savi -gynos teisė jau įsitvirtino paprotinėje tarptautinėje teisėje, Teismui dabar rei -kia apibrėžti specialias sąlygas, kurių turi būti laikomasi ja naudojantis, kartu su Šalių jau nurodytomis būtinybės ir proporcingumo. * 195. Individualios savigynos atveju, pasinaudojimas šia teise priklauso nuo to, ar konkreti valstybė tapo ginkluoto užpuolimo auka. Aišku, kad pasinaudojimas kolektyvine savigyna tokio reikalavimo nepanaikina. Šiuo metu jau susiformavo bendras sutarimas dėl to, koks turi būti veiksmų, kurie gali būti laikomi sudarančiais ginkluotą užpuolimą, pobūdis. Ypač laikoma, jog sutariama, kad ginkluotas užpuolimas turi būti suprantamas ne vien tik kaip reguliariųjų ginkluotųjų pajėgų veiksmai peržengiant tarptautinę "sieną, bet ir „valstybės ar jos vardu siuntimas ginkluotų gaujų, grupių, nereguliarių pa-

5 Prancūziškas droit naturel verčiamas į lietuvių kalbą kaip „prigimtinė teisė" (sudaryto -jo pastaba).

jėgų ar samdinių, vykdančių ginkluotus veiksmus, prieš, kitą valstybę, turin-tis tokį sunkų pobūdį, kuris pnlygstaS^Jjttier a//aji jeguliariųjų pajėgų vyk-domam tikrajam ginkluotam užpuolimui, „arba jos esminiam įsitraukimui į juos". Šis apibrėžimas, nustatytas Agresijos apibrėžime, pridėtame prie Ge-neralinės Asamblėjos rezoliucijos 3314 (XXIX), gali būti laikomas atspin-dinčiu paprotinę tarptautinę teisę. (...) Taip pat akivaizdu, kad tik valstybė, kuri yra ginkluoto užpuolimo auka, turrielgti, kądjTbųvo taip užpultą ir pareikšti apie tau Paprotinėje tarptautinėje teisėje nėra normos, kuri leistų kitai valstybei vykdyti kolektyvinę savigyną remiantis vien tik jos pačios da -romu situacijos įvertinimu. Kai remiamasi kolektyvine savigyna, laukiama, kad valstybė, kurios naudai naudojamasi šia teise^paskelbtų, jog ji tapo gin-kluoto užpuolimo auka."

196. Lieka išspręsti klausimą, ar tai, jog trečioji valstybė pasinaudojo ko-lektyymesjvįgynaužpaiįtasj^s^aįstybės naudai, yra teisėta, priklauso nuo to, ar pastaroji valstybė kreipėsi, ar ne su prašymu į šią trečiąją valstybę (...)."

„199. Bet kokiais atvejais Teismas konstatuoja, kad paprotinėje tarptauti -nėje teisėje, ar bendrojoje, ar specialiojoje Visos Amerikos teisinėje sistemoje nėra normos, kuri leistų vykdyti kolektyvinę savigyną, jei nėra valstybės, kuri laiko save ginkluoto užpuolimo auka, prašymo. Teismas daro išvadą, kad šis reikalavimas, jog valstybė, tapusi ginkluoto užpuolimo auka, to prašytų, papil -do reikalavimą,kad Jį valstYbj Mtųjpaskelbųsį, jo.g.įLyra užpulta.

200. (...) Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnis reikalauja, kad apie prie -mones, kurių ėmėsi valstybės, pasinaudodamos teise į savigyna, turi būti „ne-delsiant pranešta" Saugumo Tarybai."

(...)„211. Aukščiau Teismas jau priminė (193-195 punktai), jog tam, kad išim-

ties keliu būtų laikomas teisėtu vienos valstybės jėgos panaudojimas prieš kitą dėl to, kad pastaroji valstybė neteisėtai panaudojo jėgą prieš trečią valstybę, rei-kia, kad pažeidimas, iššaukęs tokį atsaką, būtų ginkluotas užpuolimas. Todėl negalima laikyti teisėtu valstybės jėgos panaudojimo atsakant į pažeidimą, ku-rio auka ji pati nebuvo, jeigu šis pažeidimas nebuvo ginkluotas užpuolimas."

(...)„232. Pasinaudojimas kolektyvinės savigynos teise lemiamas to, kad įvyko

ginkluotas užpuolimas ir todėl yra akivaizdu, kad būtent iš valstybės, jo au -kos, tiesiogiai suvokiančios šį faktą, tikimasi, jog ji atkreips visų dėmesį į savo padėtį. Taip pat akivaizdu, jei ši valstybė auka nori, kad kita valstybė jai padėtų pasinaudoti kolektyvinės savigynos teise, ji, kaip įprasta, aiškiai to paprašys."

601. PAGRINDINIAI TARPTAUTINĖS TEISĖS PRINCIPAI. TARPTAUTINĖS TAIKOS IR SAUGUMO PALAIKYMAS

1.2 Agresijos apibrėžimas. Ginkluotas užpuolimas, agresija ir savigyna 61

ŽEMIAU PATEIKIAMA TEISMO SPRENDIMO ŠIOJE BYLOJE TEISMO SEKRETORIATO PADARYTA BENDRA SANTRAUKA JĖGOS NAUDOJIMO IR SAVIGYNOS KLAUSIMAIS.

(Jėgos naudojimo draudimas ir teisė į savigyną) (90-91 p.)(187-201 punktai)„Paprotinėje teisėje nustatyta bendra jėgos draudimo norma leidžia tam

tikras išimtis. Išimtis, numatantį teisę^į,individualią .s-t kolektyvinę, sayigy-, n'į^vaTsYyrJhl"iiūonTone, yra nustatyta paprotinėje teisėje, kaip tai matyti ter-minologijoje, panaudotoje Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje, kuris daro nuorodą į „neatskiriamą teisę", ir rezoliucijos 2625 (XXV) deklaracijoje. Ša-lys, manančios, kad tokios teisės buvimas turi savo prigimtį paprotinėje tarp -tautinėje teisėje, sutaria, kad atsakymas į klausimą, ar atsakas į užpuolimą yra teisėtas, priklauso nuo to, ar imantis savigynos priemonių buvo laiko-masi būtinumo ir proporcingumo kriterijų.

Nepriklausomai nuo to, ar savigyna būtų individuali, ar kolektyvinė, jos gali būti imamasi tik atsakant į „ginkluotą užpuolimą". Teismo nuomone, tai turi būti suprantama ne tik kaip reguliarių ginkluotųjų pajėgų veiksmai, peržengiantys tarptautinę, sieną, bet ir kaip valstybės siuntimas ginkluotų gaujų į Mtos valstybės teritoriją, jei tokia operacija dėl jos masto ir pasekmių butų kvalifikuojama kaip ginkluotas užpuolimas, vykdomas reguliarių gin-kluotųjų pajėgų. Teismas daro nuorodą į Agresijos apibrėžimą, pridėtą prie Generalinės Asamblėjos rezoliucijos 3314 (XXIX), kaip išreiškiantį ryšium su tuo paprotinę teisę.

Teismas nemano, kad „ginkluoto užpuolimo" sąvoka apima pagalbą su-kilėliams ginklų tiekimo ar logistinės arba kitokios paramos forma. Dar dau -giau, Teismas mano, kad paprotinėje teisėje, tiek bendrojoje, tiek specialio-joje - tokioje, kaip visos Amerikos teisinė sistema, nėra normojĮ,Jkurį leistų vykdyti kolektyvinę savigyną nesant valstybės, nukentėjusios nuo ginkluoto užpuolimo, prašymo, ir laiko jį papildoma sąlyga prie reikalavimo, kad pas -taroji valstybė būtų paskelbusi, jog ji yra užpulta.

(227-238 punktai)„Vertindamas faktus pirmiausia jėgos nenaudojimo principo šviesoje, Teis-

mas laiko, jog minavimas 1984 metų pradžioje ir kai kurie Nikaragvos uos tų, naftos įrenginių ir jūrų bazių užpuolimai, priskiriami Jungtinėms Valsti joms, sudaro šio principo pažeidimus, nebent tai būtų pateisinta aplinkybėmis, pašalinančiomis šių veiksmų neteisėtumą. Jis taip pat laiko, kad Jungtinės Valstijos įvykdė prima facie šio principo pažeidimą apginklųodąjnosJtSP1110" kydarnqs_co«|raį, nebent taį-būtų pateisinta naudojimusi savigynos teise.

Kita vertus, jis nelaiko, kad Jungtinių Valstijų surengti netoli Nikarag-vos sienų kariniai manevrai ar fondų suteikimas contras, prilygsta jėgos pa-naudojimui.

Teismas turi išnagrinėti, ar veiksmai, kuriuos jis laiko šio principo pa -žeidimais, gali būti pateisinti naudojimusi kolektyvinės savigynos teise, ir todėl turi nustatyti, ar egzistuoja tam reikalingos aplinkybės. Šiam tikslui jis pirmiausia turi nustatyti^ar Nikaragva dalyvavo ginkluotame užpuolime prieš Salvadorą, Hondūrą ąr^Kosta Riką, nes tik toks užpuolimas galėtų pateisin ti rėmimąsi savigynos teise. O dėl Salvadoro, Teismas laiko, kad paprotinė je tarptautinėje teisėje ginklų tiekimas opozicijai kitoje valstybėje nesudaro, šios vąlątybės„gįnkįųoto ųžpuoljmo. O dėl Hondūro ir Kosta Rikos, Teis -mas pareiškia, kad nesant pakankamos informacijos apie sienos kirtimus, įvykdytus į šių dviejų valstybių teritoriją iš Nikaragvos, yra sunku nuspręsti, ar jų apimtis, nagrinėjant kiekvieną jų atskirai ar visus kartu, prilygtų Ni -karagvos įvykdytam ginkluotam užpuolimui. Teismas laiko, kad nei šie kir -timai, nei, kaip teigiama, ginklų tiekimas, negali būti pagrindas naudojimuisi kolektyvinės savigynos teise pateisinti.

Antra, tam, kad nustatytų, ar Jungtinės Valstijos gali pasiteisinti naudo-jimusi savigyna, Teismas turi įvertinti, ar egzistavo aplinkybės, reikalingos naudojimuisi šia individualios ar kolektyvinės savigynos teise, ir todėl nag-rinėja, ar atitinkamos valstybės manė, kad jos yra Nikąragypsiyyjcdyto. gin-kluoto užpuolimo aukos, ir prašė. Jungtinių Valstijų pagalbos joms naudo-jantis kolektyvinės savigynos teise. Teismas nematė jokių įrodymų, jog ne- ;

va šių valstybių elgesys atitiktų tokią situaciją.Pagaliau, vertindamas Jungtinių Valstijų veiklą ryšium su būtinybės ir pro-

porcingumo kriterijais, Teismas negali nustatyti, kad šių veiksmų būtų im-tasi iškilus būtinumui, ir todėl nustato, kad kai kurie jų negali būti laikomi patenkinančiais proporcingumo kriterijaus reikalavimus.

Kadangi Jungtinių Valstijų pasirinkta kolektyvinės savigynos argumen-tacija negali būti apginta, iš to išplaukia, jog Jungtinės Valstijos pažeidė gra-sinimo jėga ar jėgos naudojimo draudimo principą veiksmais, nurodytais šio skyriaus pirmajame punkte."

(Kolektyvinės atsakomosios priemonės atsakant į veiksmus, kurie nepri-lygsta ginkluotam užpuolimui)

(211 punktas)•^Teismo" nuomone, pagal šiandien galiojančią tarptautinę teisę valstybės

neturi teisės į kolektyvinį ginkluotą atsaką į veiksmus, kurie nesudaro ginkluoto užpuolimo." _ s l ^ __,»=-—=—»_,

62 1. PAGRINDINIAI TARPTAUTINĖS TEISĖS PRINCIPAI, TARPTAUTINĖS TAIKOS IR SAUGUMO PALAIKYMAS 1.3 Šiaurės Atlanto sutartis 63

1.3 SIAURĖS ATLANTO SUTARTIS

ŠIAURĖS ATLANTO SUTARTIS*Vašingtonas, 1949 metų balandžio 4 diena

Šios Sutarties Šalys patvirtina jų tikėjimą Jungtinių Tautų Chartijos tiks-lais ir principais bei jų troškimą gyventi taikoje su visomis tautomis ir vi -somis vyriausybėmis.

Jos yra pasiryžusios saugoti jų tautų laisvę, bendrą paveldą ir civiliza -ciją, pagrįstą demokratijos, asmens laisvės ir teisės viršenybės principais.

Jos siekia skatinti stabilumą ir gerovę Šiaurės Atlanto regione.Jos yra pasiryžusios suvienyti savo pastangas vykdyti kolektyvinę gyny-

bą ir apsaugoti taiką ir saugumą.Todėl jos susitaria šioje Šiaurės Atlanto Sutartyje:

1 straipsnisŠalys įsipareigoja, kaip nustatoma Jungtinių Tautų Chartijoje, spręsti bet

kokį tarptautinį ginčą, kuriame jos dalyvautų, taikiomis priemonėmis tokiu

* Versta iš: North Atlantic Treaty, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) inter-netinė svetainė (http://www.nato.int/docu/basictxt/treaty.htm l 2002 m. lapkričio 21 d. Prahos viršūnių susitikime Šiaurės Atlanto Taryba nusprendė pakviesti Lietuvą kartu su kitomis še -šiomis Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis pradėti formalias stojimo į NATO derybas. Po šių derybų 2003 m. kovo 26 d. NATO valstybės pasirašė Šiaurės Atlanto sutarties protokolą dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo (Protocol to the North Atlantic Treaty on the Acces-sion of the Republic of Lithuania - internete adresu: http://www.nato.int/docu/basictxt/ b030326d.pdf ). Šiam Protokolui įsigaliojus (tam būtini visų 19 šalių ratifikavimo raštai ir jų deponavimas), Lietuvos Respublika visų NATO valstybių vardu Generalinio Sekretoriaus bus oficialiai pakviesta pagal Šiaurės Atlanto sutarties 10 straipsnį prisijungti prie Sutarties (lau -kiama, kad tai įvyks 2004 m. kovą). Po šio kvietimo Lietuvos Respublikos Seimas turės ra -tifikuoti Šiaurės Atlanto sutartį pagal Konstitucijos 138 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Lietuvos Respublika taps NATO nare deponavusi ratifikavimo (prisijungimo) raštą Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybei (laukiama, kad tai įvyks 2004 m. gegužės mėn.). Sudarytojas dėkingas doc. dr. Dainiui Žalimui už šioje išnašoje išdėstytą informaciją.

būdu, kad nesukeltų pavojaus tarptautinei taikai ir saugumui bei teisingu-mui, ir susilaikyti jų tarptautiniuose santykiuose nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo bet kokiu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais.

2 straipsnisŠalys prisidės prie tolesnio taikių ir draugiškų tarptautinių santykių plė -

tojimo stiprindamos jų laisvas institucijas, skatindamos principų, kuriais grindžiamos šios institucijos, geresnį supratimą, padėdamos kurti stabilu-mo bei gerovės sąlygas. Jos sieks pašalinti konfliktą iš jų tarptautinės eko-nominės politikos ir skatins savitarpio ar visuotinį jų ekonominį bendradar-biavimą.

3 straipsnisTam, kad veiksmingiau siektų šios Sutarties tikslų, Šalys, veikdamos tiek

individualiai, tiek kartu, naudodamos nuoseklios ir veiksmingos savigarbos bei savitarpio pagalbos priemones, palaikys ir plės savo individualius bei ko-lektyvinius gebėjimus pasipriešinti ginkluotam užpuolimui.

4 straipsnisŠalys tarpusavyje konsultuosis kai tik, bet kurios jų manymu, bet kurios

iš Šalių teritorijos vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui iš -kils pavojus.

5 straipsnisŠalys susitaria, kad ginkluotas užpuolimas prieš vieną ar kelias jų Euro-

poje ar Šiaurės Amerikoje yra laikomas visų jų užpuolimu ir todėl jos susi -taria, kad, įvykus tokiam ginkluotam užpuolimui, kiekviena jų, pasinaudo-dama individualios ar kolektyvinės savigynos teisę, kurią pripažįsta Jungti-nių Tautų Chartijos 51 straipsnis, padės taip užpultai Šaliai ar Šalims imda-masi individualių ar sutartų su kitomis Šalimis tokių veiksmų, kuriuos, jos manymu, būtina imtis, taip pat ir naudojant ginkluotą jėgą tam, kad būtų atkurtas ir palaikomas saugumas Šiaurės Atlanto regione.

Apie bet kurį tokį ginkluotą užpuolimą ir dėl visų priemonių, kurių im -tasi dėl jo, nedelsiant pranešama Saugumo Tarybai. Tokios priemonės nu-traukiamos, kai Saugumo Taryba imasi priemonių, būtinų atkurti ir palaiky-ti tarptautinę taiką bei saugumą.

64 1. PAGRINDINIAI TARPTAUTINĖS TEISĖS PRINCIPAI. TARPTAUTINĖS TAIKOS IR SAUGUMO PALAIKYMAS 1.3 Šiaurės Atlanto sutartis 65

66 straipsnis5 straipsnio tikslais laikoma, kad vienos ar kelių Šalių ginkluotas užpuo-

limas apima ginkluotą užpuolimą:• bet kurios Šalių Europoje ar Šiaurės Amerikoje teritorijos, Prancūzi

jos Alžyro departamentų teritorijos7 (2), bet kurios Šalių teritorijosar salų jos jurisdikcijoje Šiaurės Atlanto regione į šiaurę nuo Vėžioatogrąžos;

• bet kurios Šalių pajėgų, laivų ar orlaivių, šiose teritorijose ar virš jų arbabet kuriame kitame Europos regione, kuriame dislokuotos bet kurios Šalių okupacinės pajėgos Sutarties įsigaliojimo dieną arba Viduržiemio jūroje ar Šiaurės Atlanto regione į šiaurę nuo Vėžio atogrąžos.

7 straipsnisŠi Sutartis neliečia ir negali būti aiškinama kaip liečianti kokiu nors būdu

Šalių, kurios yra Jungtinių Taurų narės, teises ir įsipareigojimus pagal Chartiją, ar Saugumo Tarybos pagrindinę atsakomybę už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą.

8 straipsnisKiekviena Šalių pareiškia, kad joks galiojantis tarp jos ir kurios nors ki -

tos Šalies ar kurios nors trečiosios valstybės tarptautinis įsipareigojimas ne-prieštarauja šios Sutarties nuostatoms ir įsipareigoja neprisiimti jokio tarp -tautinio įsipareigojimo, prieštaraujančio šiai Sutarčiai.

9 straipsnisŠiuo Šalys steigia Tarybą, kurioje kiekvienai jų yra atstovaujama, tam,

kad būtų nagrinėjami klausimai, liečiantys šios Sutarties įgyvendinimą. Ta-ryba yra organizuojama taip, kad galėtų būti bet kuriuo metu skubiai su-šaukta. Taryba steigia tokias pagalbines institucijas, kurios gali būti būtinos; ypač ji gali nedelsdama įsteigti gynybos komitetą, kuris rekomenduoja prie -mones 3 ir 5 straipsniams įgyvendinti.

6 Teritorijų, kurioms taikomas 5 straipsnis, apibrėžimai buvo peržiūrėti Šiaurės Atlanto

Sutarties Protokolo dėl Graikijos ir Turkijos prisijungimo, pasirašyto 1951 metų spalio 22 dieną,

2 straipsnyje.7 1963 sausio 16 d. Šiaurės Atlanto Taryba pabrėžė, kad, kiek tai liečia buvusius Prancū

zijos Alžyro departamentus, atitinkamos šios Sutarties nuostatos nebetaikomos nuo 1962 me

tų liepos 3 dienos.

10 straipsnisŠalys, vieningai sutarusios, gali pakviesti prisijungti prie šios Sutarties

bet kurią kitą Europos valstybę, įstengiančią paremti šios Sutarties princi -pus ir prisidėti prie Šiaurės Atlanto regiono saugumo. Taip pakviesta bet kuri valstybė gali tapti šios Sutarties Šalimi deponuodama savo prisijungimo raš-tus Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybei. Jungtinių Amerikos Valstijų Vy-riausybė praneš kiekvienai Šaliai apie kiekvieną tokių prisijungimo raštų de-ponavimo aktą.

11 straipsnisŠi Sutartis yra ratifikuojama ir jos nuostatas Šalys vykdo pagal jų atitin-

kamas konstitucines procedūras. Ratifikaciniai raštai deponuojami kuo grei-čiau Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybei, kuri praneš visoms kitoms sig-natarėms apie kiekvieną deponavimo aktą. Sutartis įsigalioja tarp valstybių, ją ratifikavusių, kai tik deponuojami daugumos signatarų, tarp jų Belgijos, Kanados, Prancūzijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Valstijų ratifikaciniai raštai ir įsigalioja kitų valstybių atžvilgiu jų ratifikacinių raštų deponavimo dieną.8 (2)

12 straipsnisPasibaigus Sutarties dešimties metų galiojimo laikui ar bet kuriuo metu

vėliau Šalys, jei viena jų to reikalauja, tarpusavyje konsultuojasi tam, kad Sutartis būtų peržiūrėta, atsižvelgdamos į veiksnius, kurie tuo metu palies taiką ir saugumą Šiaurės Atlanto regione, įskaitant universalių ir regioninių susitarimų, skirtų tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo pagal Jungtinių Tautų Chartiją, plėtojimą.

13 straipsnisPasibaigus Sutarties dvidešimties metų galiojimo laikui, kiekviena Šalių

gali nustoti būti Šalimi praėjus metams po to, kai ji praneša apie savo de -nonsavimo aktą Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybei, kuri praneš visoms kitoms signatarėms apie kiekvieną denonsavimo aktą.

14 straipsnisŠi Sutartis, kurios angliškasis ir prancūziškasis tekstai yra vienodai au-

tentiški, deponuojami Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės archyvuo-

8 Sutartis įsigaliojo 1949 metų rugpjūčio 24 d. po to, kai buvo deponuoti visų valstybių signatarių ratifikaciniai raštai.

66 1. PAGRINDINIAI TARPTAUTINĖS TEISĖS PRINCIPAI, TARPTAUTINĖS TAIKOS IR SAUGUMO PALAIKYMAS

se. Jungtinių Valstijų Vyriausybė praneš visoms kitoms signatarėms apie kiekvieną deponavimo aktą. Tinkamai patvirtintas kopijas ši Vyriausybė perduos kirų signatarių Vyriausybėms.

Išnašos:1. Teritorijų, kurioms taikomas 5 straipsnis, apibrėžimai buvo peržiūrėti

Šiaurės Atlanto Sutarties Protokolo dėl Graikijos ir Turkijos prisijungimo, pasirašyto 1951 metų spalio 22 dieną, 2 straipsnyje.

2. 1963 sausio 16 d. Šiaurės Atlanto Taryba pabrėžė, kad, kiek tai liečia buvusius Prancūzijos Alžyro departamentus, atitinkamos šios Sutarties nuostatos nebetaikomos nuo 1962 metų liepos 3 dienos.

3. Sutartis įsigaliojo 1949 metų rugpjūčio 24 d. po to, kai buvo deponuoti visų valstybių signatarių ratifikaciniai raštai.

VALSTYBĖ KAIP TARPTAUTINĖS TEISĖS SUBJEKTAS

68 2. VALSTYBĖ KAIP TARPTAUTINĖS TEISĖS SUBJEKTAS 2.1 Pagrindinės valstybių teisės ir pareigos: Montevideo konvencija dėl valstybių teisių ir pareigų 69

2.1 PAGRINDINĖS VALSTYBIŲ TEISĖS IR PAREIGOS:MONTEVIDEO KONVENCIJA DĖL VALSTYBIŲ

TEISIŲ IR PAREIGŲ

KONVENCIJA DĖL VALSTYBIŲ TEISIŲ IR PAREIGŲ, PATVIRTINTA SEPTINTOJE AMERIKOS VALSTYBIŲ KONFERENCIJOJE. PASIRAŠYTA MONTEVIDEO, 1933 METŲ GRUODŽIO 26 DIENĄ*

(IŠTRAUKA)

Vyriausybės, atstovaujamos Septintoje tarptautinėje Amerikos valstybių

konferencijoje:

Siekdamos sudaryti Konvenciją dėl valstybių teisių ir pareigų, paskyrė

šiuos Įgaliotuosius atstovus:

Kurie, pateikę savo įgaliojimo raštus, pripažintus galiojančiais ir tinka-

mais, susitarė dėl:

1 straipsnis._ Valstybė kaip tarptautinės teisės subjektas turi turėti šiuos požymius: (a)jinuolatinius gyventojus; (b) apibrėžtą teritorijį; (c) Vyriausybę; ir (d) ge-bėjimą užmegzti santykius su kitomis valstybėmis. •'

2 straipsnisFederalinė valstybė sudaro vieną subjektą pagal tarptautinę teisę.

3 straipsnisValstybė politiškai egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar ją pripažįsta ki -

tos valstybės. Valstybė, net prieš ją pripažįstant, turi teisę ginti savo vien-tisumą ir nepriklausomybę, užtikrinti savo apsaugą bei gerovę, ir dėl to organizuoti save kaip mano tinkama, priimti įstatymus pagal savo porei -kius, valdyti savo institucijas ir apibrėžti savo teismų jurisdikciją bei kom-petenciją.

Naudojimosi šiomis teisėmis ribos yra tik tokios, kiek kitos valstybės nau-

dojasi savo teisėmis pagal tarptautinę teisę.

* Versta iš: League of Nations Treaty Series, vol. CLXV, 1936, No 3802, p. 20-31.

4 straipsnis

% Valstybės teisiškai yra lygios, turi tokias pačias teises ir galimybes jo -mis lygiai naudotis. Kiekvienos jų teisės nepriklauso nuo tos galios, kurią jji turi tam, kad jas apsaugotų, tačiau išplaukia iš paprasčiausio valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, egzistavimo fakto.

5 straipsnis

Valstybių pagrindinės teisės jokiu būdu negali būti ribojamos.

6 straipsnisValstybės pripažinimas paprasčiausiai reiškia tai, kad ją pripažįstanti vals-

tybė sutinka su tuo, kad kita valstybė yra subjektas,, turintis visas teises ir pareigas, kurias apibrėžia tarptautinė teisė. Pripažinimas yra besąlygiškas ir neatšaukiamas.

7 straipsnisValstybės pripažinimas gali būti aiškiai išreikštas arba numanomas. Pas- \

tarasis išplaukia iš bet kokio veiksmo, išreiškiančio ketinimą pripažinti naują valstybę.

8 straipsnis

Jokia valstybė neturi teisės kištis į kitos valstybės vidaus ar užsienio rei-kalus.

9 straipsnisValstybių jurisdikcija jų nacionalinės teritorijos ribose taikoma visiems

gyventojams.Įstatymai ir valstybės institucijos vienodai apsaugo piliečius ir užsienie -

čius, o užsieniečiai negali reikalauti kitokių ar platesnių teisių negu piliečiai.

10 straipsnisValstybių pagrindinis interesas - išsaugoti taiką. Bet kokie tarp jų ky -

lantys ginčai turi būti sprendžiami pripažintų taikių priemonių pagalba.

11 straipsnisSusitariančios valstybės galutinai nustato, kad jų elgesio norma yra aiš -

kus įsipareigojimas nepripažinti teritorinių įgijimų ar kokių nors pirmeny-bių, pasiektų jėga tiek panaudojant ginklus, tiek grasinant diplomatiniams

70 2. VALSTYBĖ KAIP TARPTAUTINĖS TEISĖS SUBJEKTAS 2.2 Valstybių teisių perėmimas 71

atstovams, ar kokiomis nors kitomis veiksmingomis priemonėmis. Valsty-bės teritorija yra neliečiama ir negali tapti objektu nei karinės okupacijos, nei jokios kitos jėgos priemonės, kurią dėl kokios nors priežasties šiai vals -tybei net laikinai primestų kita valstybė tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai.

12 straipsnisŠi Konvencija neliečia įsipareigojimų, Aukštųjų Susitariančių Šalių pri-

siimtų pagal tarptautinius susitarimus.

13 straipsnisŠią Konvenciją Aukštosios Susitariančios Šalys ratifikuoja pagal jų ati -

tinkamas konstitucines procedūras. Urugvajaus Respublikos užsienio reika-lų ministras perduoda Vyriausybėms jos autentiškas patvirtintas kopijas aukš-čiau nurodytu ratifikavimo tikslu. Ratifikavimo raštai deponuojami Visos Amerijos Sąjungos, kuri praneša apie tokį deponavimą Vyriausybėms sig-natarėms, archyvuose Vašingtone. Toks pranešimas laikomas apsikeitimu ra-tifikavimo raštais.

14 straipsnisŠi Konvencija įsigalios tarp Aukštųjų Susitariančių Šalių tokia tvarka, ko-

kia jos deponuos savo atitinkamus ratifikacinius raštus.

15 straipsnisŠios Konvencijos galiojimas neterminuotas, tačiau ją galima denonsuoti

pranešant apie tai prieš metus Visos Amerikos Sąjungai, kuri perduoda to -kius pranešimus kitoms Vyriausybėms signatarėms. Pasibaigus šiam termi-nui, Konvencija nustoja galios ją denonsavusios Šalies atžvilgiu, bet lieka galioti likusioms Aukštosioms Susitariančioms Šalims.

16 straipsnisŠi Konvencija atvira prisijungti ir tapti jos dalyve valstybėms, kurios nėra

jos signatarės. Atitinkami raštai deponuojami Visos Amerijos Sąjungos, ku-ri praneša apie tokį deponavimą Vyriausybėms signatarėms, archyvuose.

Tai liudydami, šie Įgaliotieji atstovai pasirašė šia Konvenciją ispanų, an-glų, portugalų ir prancūzų kalbomis ir sutvirtino ją savo atitinkamais ant-spaudais Montevideo mieste, Urugvajaus Respublikoje, šią 1933 metų gruo-džio 26 dieną.

2.2 VALSTYBIŲ TEISIŲ PERĖMIMAS

2.2.1 Vienos konvencija dėl valstybių teisių perėmimo sutartims (ištrauka)*

1 DALIS. BENDROSIOS NUOSTATOS(...)

2 straipsnisVARTOJAMI TERMINAI

1. Šios Konvencijos tikslais: (...)

(b) „valstybių teisių perėmimas" reiškia vienos valstybės pakeitimą kitanešant atsakomybę už teritorijos tarptautinius santykius;

(c) „valstybė pirmtakė" reiškia valstybę, kurią pakeitė kita valstybėįvykus valstybių teisių perėmimui;

(d) „valstybė teisių perėmėja „ reiškia valstybę, kuri pakeitė kitą valstybę įvykus valstybių teisių perėmimui;

9 straipsnisVALSTYBĖS TEISIŲ PERĖMĖJOS PAREIŠKIMAS DĖL VALSTYBĖS PIRMTAKĖS SUTARČIŲ

1. Įsipareigojimai ar teisės pagal galiojančias sutartis, liečiančias teritori ją valstybių teisių perėmimo dieną, netampa valstybės teisių perėmėjos ar kitų šių sutarčių valstybių dalyvių įsipareigojimais ar teisėmis vien tik dėl to, kad valstybė teisių perėmėja padarė vienašalį pareiškimą, teig-dama, kad šios sutartys toje teritorijoje galioja toliau.

* Versta iš: Vienna Convention on Succession of States in respect of Treaties / Web-site of the United Nations International Law Commission http://www.un.org/1aw/ile/texts/trea-succ.htm . Vienos konvencija dėl valstybių teisių perėmimo sutartims buvo priimta 1978 metų rugpjūčio 22 dieną, įsigaliojo - 1996 metų lapkričio 6 dieną pagal jos 49 straipsnio 1 dalies nuostatas. 2003 metų birželio mėnesį, kai buvo baigiamas ruošti šis rinkinys, Lietuvos Res-publika šioje konvencijoje nedalyvavo.

2. Šiuo atveju valstybių teisių perėmimo pasekmes sutartims, kurios šio valstybių teisių perėmimo dieną galiojo šioje teritorijoje, reguliuoja ši Konvencija.

11 straipsnis SIENŲ REŽIMAI

Valstybių teisių perėmimas pats savaime neliečia:(a) sienos, kurią nustato sutartis; ar(b) įsipareigojimų ir teisių, kurias nustato sutartis ir kurios liečia sienos

režimą.(...)

II DALIS. TEISIŲ PERĖMIMAS TERITORIJOS DALIAI

15 straipsnisTEISIŲ PERĖMIMAS TERITORIJOS DALIAI

Kai valstybės teritorijos dalis ar kai kokia nors teritorija, už kurios tarp-tautinius santykius atsako valstybė, tačiau nėra jos teritorijos dalis, tampa kitos valstybės teritorijos dalimi:

(a) valstybės pirmtakės sutartys nustoja galioti teritorijai, kurią liečia valstybių teisių perėmimas, nuo valstybių teisių perėmimo dienos; ir

(b) valstybės teisių perėmėjos sutartys įsigalioja teritorijai, kurią liečiavalstybių teisių perėmimas, nuo valstybių teisių perėmimo dienos; nebent iš sutarties sektų ar kitokiu būdu būtų nustatyta, kad sutartiestaikymas šiai teritorijai būtų nesuderinamas su šios sutarties objektuir tikslu ar radikaliai pakeistų jos vykdymo sąlygas.

III DALIS. NAUJOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS

1 SKIRSNIS. BENDROJI TAISYKLĖ

16 straipsnisSANTYKIS SU VALSTYBĖS PIRMTAKĖS SUTARTIMIS

Nauja nepriklausoma valstybė neprivalo laikyti galiojančia ar tapti šali -mi kokios nors sutarties tik dėl to fakto, kad valstybių teisių perėmimo dieną sutartis galiojo teritorijai, kuriai taikomas valstybių teisių perėmimas.

2 SKIRSNIS. DAUGIAŠALĖS SUTARTYS

17 straipsnisDALYVAVIMAS SUTARTYSE, GALIOJANČIOSE VALSTYBIŲ TEISIŲ PERĖMIMO DIENĄ

1. Su 2 ir 3 dalių taikymo sąlyga, nauja nepriklausoma valstybė gali, darydama pareiškimą apie teisių perėmimą, įgyti sutarties dalyvės statusą bet kokioje daugiašalėje sutartyje, kuri valstybių teisių perėmimo dieną galiojo teritorijoje, kuriai taikomas valstybių teisių perėmimas.

2. 1 dalis netaikoma, jei iš sutarties seka ar kitokiu būdu būtų nustatyta, kad sutarties taikymas naujos nepriklausomos valstybės atžvilgiubūtų nesuderinamas su šios sutarties objektu ir tikslu ar radikaliai pakeistų jos vykdymo sąlygas.

3. Kai pagal sutarties nuostatas ar dėl riboto besiderėjusių dėl jos valstybių skaičiaus ir sutarties objekto bei tikslo, kokios nors kitos valstybėsdalyvavimui reikia visų šalių sutikimo, nauja nepriklausoma valstybėgali įgyti šios sutarties šalies statusą tik gavusi tokį sutikimą.

22 straipsnisPRANEŠIMAS APIE TEISIŲ PERĖMIMĄ

1. Pranešimas apie teisių perėmimą daugiašalės sutarties atžvilgiu pagal 17 ar 18 straipsnius turi būti padarytas raštu.

23 straipsnisPRANEŠIMO APIE TEISIŲ PERĖMIMO PASEKMĖS

1. Nebent pati sutartis numato kitaip ar buvo susitarta kitaip, nauja ne-priklausoma valstybė, kuri padaro pranešimą apie valstybių teisių pe-rėmimą pagal 17 straipsnį ar 18 straipsnio 2 dalį, laikoma sutarties šalimi nuo valstybių teisių perėmimo dienos ar nuo sutarties įsigalio-jimo dienos, priklausomai nuo to, kuri diena sekė paskiau.

3 SKIRSNIS. DVIŠALĖS SUTARTYS

24 straipsnisSĄLYGOS, KURIOMS ESANT SUTARTIS LAIKOMA GALIOJANČIA VALSTYBIŲ TEISIŲ PERĖMIMO ATVEJU

1. Dvišalė sutartis, kuri valstybių teisių perėmimo dieną galiojo teritori-jai, kurią liečia valstybių teisių perėmimas, laikoma galiojančia tarp

naujos nepriklausomos valstybės ir kitos valstybės sutarties šalies, kai:(a) jos aiškiai dėl to susitaria; ar(b) dėl jų veiksmų jos laikomos dėl to susitarusiomis.Sutartis, kuri laikoma galiojanti pagal 1 dalį, taikoma santykiuose tarp naujos nepriklausomos valstybės ir kitos valstybės sutarties šalies nuo valstybių teisių perėmimo dienos, nebent kitoks ketinimas sektų iš jų susitarimo ar būtų nustatyta kitaip.

IV DALIS. VALSTYBIŲ SUSIJUNGIMAS IR ATSISKYRIMAS

31 straipsnisVALSTYBIŲ SUSIJUNGIMO PASEKMĖS SUTARTIMS, GALIOJANČIOMS VALSTYBIŲ TEISIŲ PERĖMIMO DIENĄ

1. Kai susijungia dvi ar daugiau valstybių ir taip sudaro vieną valstybęperėmėją, bet kokia galiojanti joms valstybių teisių perėmimo dienąsutartis lieka galioti valstybės perėmėjos atžvilgiu, nebent:(a) valstybė perėmėja ir kita valstybė sutarties šalis at kitos valstybės

sutarties šalys susitaria kitaip; ar(b) iš sutarties seka ar kitokiu būdu nustatyta, kad sutarties taikymas

valstybei teisių perėmėjai būtų nesuderinamas su šios sutarties objektu ir tikslu ar radikaliai pakeistų jos vykdymo sąlygas.

2. Bet kokia sutartis, kuri lieka galioti pagal 1 dalį, taikoma tik tos valstybės teisių perėmėjos teritorijos daliai, kuriai ši sutartis galiojo valstybių teisių perėmimo dieną, nebent:(a) daugiašalės sutarties, nepriklausančios sutarčių, nurodytų 17

straipsnio 3 dalyje, kategorijai, atveju valstybė teisių perėmėja padaro pareiškimą, kad sutartis bus taikoma visai jos teritorijai;

(b) daugiašalės sutarties, priklausančios sutarčių, nurodytų 17 straipsnio 3 dalyje, kategorijai, atveju valstybė teisių perėmėja ir kitosvalstybės sutarties šalys susitaria kitaip; ar

(c) dvišalės sutarties atveju valstybė teisių perėmėja ir kita valstybėsutarties šalis susitaria kitaip.

3. 2 dalies (a) punktas netaikomas, jei iš sutarties seka ar yra nustatytakitokiu būdu, jog sutarties taikymas visos valstybės teisių perėmėjosteritorijai būtų nesuderinamas su šios sutarties objektu ir tikslu ar radikaliai pakeistų jos vykdymo sąlygas.

34 straipsnisVALSTYBIŲ TEISIŲ PERĖMIMAS VALSTYBĖS DALIŲ ATSISKYRIMO ATVEJAIS

1. Kai valstybės teritorijos dalis ar dalys atsiskiria sukurdamos vieną ardaugiau valstybių, nepriklausomai nuo to, ar valstybė pirmtakė toliauegzistuoja:(a) bet kokia sutartis, kuri galioja valstybių teisių perėmimo dieną vi

sai valstybės pirmtakės teritorijai, galioja toliau kiekvienai tokiubūdu susikūrusiai valstybei;

(b) bet kokia sutartis, kuri galioja valstybių teisių perėmimo dieną tiktam tikrai valstybės pirmtakės teritorijos daliai, kuri tapo valstybe teisių perėmėja, galioja toliau tik vienai šiai valstybei teisių perėmėjai.

2. 1 dalis netaikoma, kai:(a) suinteresuotos valstybės susitaria kitaip; ar(b) iš sutarties seka ar yra nustatyta kitokiu būdu, jog sutarties taiky

mas valstybės teisių perėmėjos teritorijos atžvilgiu būtų nesuderinamas su šios sutarties objektu ir tikslu ar radikaliai pakeistų josveikimo sąlygas.

35 straipsnisPADĖTIS, SUSIDARANTI JEI VALSTYBĖ TOLIAU EGZISTUOJA ATSISKYRUS JOS TERITORIJOS DALIAI

Kai, atsiskyrus kokiai nors valstybės teritorijos daliai, valstybė pirmtakė toliau egzistuoja, bet kokia sutartis, kuri valstybių teisių perėmimo dieną ga-liojo valstybei pirmtakei, galioja toliau liekančiai teritorijai nebent:

(a) suinteresuotos valstybės susitaria kitaip;(b)nustatyta, kad sutartis lietė tik teritoriją, kuri atsiskyrė nuo valstybės

pirmtakės; ar(c) iš sutarties seka ar yra nustatyta kitokiu būdu, jog sutarties taikymas

valstybės pirmtakės atžvilgiu būtų nesuderinamas su šios sutarties objektu ir tikslu ar radikaliai pakeistų jos vykdymo sąlygas.

38 straipsnis PRANEŠIMAI

1. Bet koks pranešimas pagal 31, 32 ar 36 straipsnius turi būti padary-tas raštu. (...)

762. VALSTYBĖ KAIP TARPTAUTINĖS TEISĖS SUBJEKTAS 2.2 Valstybių teisių perėmimas 77

V DALIS. KITOS NUOSTATOS

39 straipsnisVALSTYBĖS ATSAKOMYBĖS IR KARO VEIKSMŲ PRADŽIOS ATVEJAI

Šios Konvencijos nuostatos neapsprendžia jokio klausimo, kuris gali kilti iš valstybės tarptautinės atsakomybės ar karo veiksmų pradžios ryšium su valstybių teisių perėmimo pasekmėmis sutarčiai.

40 straipsnisKARO OKUPACIJOS ATVEJAI

Šios Konvencijos nuostatos neapsprendžia jokio klausimo, kuris gali kilti dėl sutarties ryšium su teritorijos karine okupacija.

2.2.2 Vienos konvencija dėl valstybių teisiųperėmimo valstybės nuosavybei, archyvams

ir skoloms (ištrauka)*

1 DALIS. BENDROSIOS NUOSTATOS

(...)2 straipsnisNAUDOJAMI TERMINAI

1. Šios Konvencijos tikslais:(a) „valstybių teisių perėmimas" reiškia vienos valstybės pakeitimą kita

nešant atsakomybę už teritorijos tarptautinius santykius;(b) „valstybė pirmtakė" reiškia valstybę, kurią pakeitė kita valstybė įvy

kus valstybių teisių perėmimui;(c) „valstybė teisių perėmėja" reiškia valstybę, kuri pakeitė kitą valsty

bę, įvykus valstybių teisių perėmimui;(...)

* Versta iš: Vienna Convention on Succession of States in Respect of States Property, Ar-chives and Debts (Vienna, 8 April 1983)/ http://www.austlii.edu.au/au/other/dfat/seldoc/1983/ 3112.html . Vienos konvencija dėl valstybių teisių perėmimo valstybės nuosavybei, archyvams ir skoloms priimta 1983 metų balandžio 8 dieną. 2003 metų birželio mėnesį, kai buvo baigia -mas ruošti šis rinkinys, ši Konvencija dar neįsigaliojo (ją pasirašė 6 valstybės ir ratifikavo 6 valstybės), o Lietuvos Respublika šios konvencijos nei pasirašė, nei ratifikavo.

6 straipsnisFIZINIŲ AR JURIDINIŲ ASMENŲ TEISĖS IR ĮSIPAREIGOJIMAI

Jokia šios Konvencijos nuostata negali būti laikoma kaip kokiu nors bū-du sprendžianti kokį nors klausimą, liečiantį fizinių ar juridinių asmenų tei -ses ir įsipareigojimus.

II DALIS. VALSTYBĖS NUOSAVYBĖ

I SKIRSNIS. ĮVADAS

II straipsnisVALSTYBĖS NUOSAVYBĖS PERĖJIMAS BE KOMPENSACIJOS

Pagal šios Dalies straipsnių nuostatas ir jei kitaip nesusitarė suinteresuotos valstybės ar nenusprendė kompetetinga tarptautinė institucija, valstybės nuosa-vybė pereina iš valstybės pirmtakės valstybei teisių perėmėjai be kompensacijos.

2 SKIRSNIS. NUOSTATOS, LIEČIANČIOS SPECIALIAS VALSTYBIŲ TEISIŲ PERĖMIMO KATEGORIJAS

14 straipsnisVALSTYBĖS TERITORIJOS DALIES PERDAVIMAS

1. Kai valstybė perduoda dalį savo teritorijos kitai valstybei, valstybėsnuosavybės perėjimo iš valstybės pirmtakės valstybei teisių perėmėjai klausimas sprendžiamas jų susitarimu.

1. Nesant tokio susitarimo:

(a) valstybės pirmtakės nekilnojamas valstybės turtas, esantis teritorijoje, kurią liečia valstybių teisių perėmimas, pereina valstybei teisių perėmėjai;

(b) valstybės pirmtakės kilnojamas valstybės turtas, susijęs su valstybės pirmtakės veikla teritorijoje, kurią liečia valstybių teisių perėmimas, pereina valstybei teisių perėmėjai.

15 straipsnisNAUJA NEPRIKLAUSOMA VALSTYBĖ

1. Kai valstybė teisių perėmėja yra nauja nepriklausoma valstybė:

(a) valstybės pirmtakės nekilnojamas valstybės turtas, esantis teritorijoje, kurią liečia valstybių teisių perėmimas, pereina valstybei teisių perėmėjai;

(b) kilnojamas turtas, priklausęs teritorijai, kurią liečia valstybių teisių perėmimas, ir kuris yra už jos ribų ir tapo valstybės pirmtakėsnuosavybe priklausomybės laikotarpio metu, pereina valstybei teisių perėmėjai;

(c) valstybės pirmtakės nekilnojamas valstybės turtas, kitoks negu nurodytas (b) punkte, ir kuris yra už ribų teritorijos, kurią liečia valstybių teisių perėmimas, pereina valstybei teisių perėmėjai proporcingai indeliui, kurį padarė priklausoma teritorija;

(d) valstybės pirmtakės kilnojamas valstybės turtas, susijęs su valstybės pirmtakės veikla teritorijos, kurią liečia valstybių teisių perėmimas, pereina valstybei teisių perėmėjai;

(e) kilnojamas turtas, priklausęs teritorijai, kurią liečia valstybių teisių perėmimas, ir kuris tapo valstybės pirmtakės nuosavybe priklausomybės laikotarpio metu, pereina valstybei teisių perėmėjai;

(f) valstybės pirmtakės kilnojamas valstybės turtas, kitoks negu nurodytas (d) ir (e) punktuose, prie kurio sukūrimo prisidėjo priklausoma teritorija, pereina valstybei teisių perėmėjai proporcingai indeliui, kurį padarė priklausoma teritorija;

2. Kai nauja nepriklausoma valstybė susikuria iš dviejų ar daugiau' priklausomų teritorijų, valstybės pirmtakės nuosavybės perėjimas valstybei teisių perėmėjai sprendžiamas pagal 1 dalies nuostatas.

3. Kai priklausoma teritorija tampa valstybės, kitokios negu ta, kuri buvo atsakinga už teritorijos tarptautinius santykius, teritorija, valstybėspirmtakės'nuosavybės perėjimas valstybei teisių perėmėjai sprendžiamas pagal 1 dalies nuostatas.

4. Susitarimai, sudaryti tarp valstybės pirmtakės ir naujos nepriklausomosvalstybės tam, kad išspręstų valstybės pirmtakės nuosavybės teisių perėjimą kitaip, negu tai numato 1-3 dalių taikymas, neturi pažeisti kiekvienos tautos nuolatinio suvereniteto jos turtams ir gamtos ištekliams.

16 straipsnisVALSTYBIŲ SUSIJUNGIMAS

Kai dvi ar daugiau valstybių susijungia ir tokiu būdu sukuria vieną vals-tybę teisių perėmėją, valstybių pirmtakių nuosavybė pereina valstybei teisių perėmėjai.

17 straipsnisVALSTYBĖS TERITORIJOS DALIES AR DALIŲ ATSISKYRIMAS

1. Kai valstybės teritorijos dalis ar dalys atsiskiria nuo šios valstybės irsukuria valstybę teisių perėmėją ir jei valstybė pirmtakė ir valstybėteisių perėmėja nesusitaria kitaip:(a) valstybės pirmtakės nekilnojamas turtas, esantis teritorijoje, kurią

liečia valstybių teisių perėmimas, pereina valstybei teisių perėmėjai;(b)valstybės pirmtakės kilnojamas turtas, susijęs su valstybės pirmta-

kės veikla teritorijoje, kurią liečia valstybių teisių perėmimas, per-eina valstybei teisių perėmėjai;

(c) valstybės pirmtakės kilnojamas turtas, kitoks, negu nurodytas (b) punkte, pereina valstybei teisių perėmėjai teisinga dalimi.

2. 1 dalis taikoma, kai valstybės teritorijos dalis atsiskiria nuo šios valstybės ir susijungia su kita valstybe.

3. 1 ir 2 dalių nuostatos nesprendžia jokio klausimo dėl teisingos kompensacijos tarp valstybės pirmtakės ir valstybės teisių perėmėjos, kuris galėtų kilti valstybių teisių perėmimo pasėkoje.

18 straipsnisVALSTYBĖS IŠIRIMAS

1. Kai valstybė išyra ir nustoja egzistuoti, o valstybės pirmtakės teritorijos dalys sukuria dvi ar daugiau valstybių teisių perėmėjų ir jei suinteresuotos valstybės nesusitaria kitaip:(a) valstybės pirmtakės nekįjnojamas turtas pereina tai valstybei tei

sių perėmėjai, kurios teritorijoje jis yra;(b) valstybės pirmtakės kilnojamas turtas, esantis už jos teritorijos ri

bų, pereina valstybei teisių perėmėjai teisinga dalimi;(c) valstybės pirmtakės kilnojamas turtas, susijęs su valstybės pirmta

kės veikla teritorijose, kurias liečia valstybių teisių perėmimas, pereina atitinkamoms valstybėms teisių perėmėjoms;

(d) valstybės pirmtakės kilnojamas turtas, kitoks, negu nurodytas (c)punkte, pereina valstybei teisių perėmėjai teisinga dalimi.

2. 1 dalies nuostatos nesprendžia jokio klausimo dėl teisingos kompensacijos tarp valstybių teisių perėmėjų, kuris galėtų kilti valstybių teisių perėmimo pasėkoje.

III DALIS. VALSTYBES ARCHYVAI

1 SKIRSNIS. ĮVADAS

23 straipsnisVALSTYBĖS ARCHYVŲ PERĖJIMAS BE KOMPENSACIJOS

Pagal šios Dalies straipsnių nuostatas ir jei suinteresuotos valstybės ne-susitarė ar kompetetinga tarptautinė institucija nenusprendė kitaip, Valstybės pirmtakės archyvai pereina valstybei teisių perėmėjai be kompensacijos,

24 straipsnisVALSTYBIŲ TEISIŲ PERĖMIMAS IR TREČIŲJŲ VALSTYBIŲ ARCHYVAI

Valstybių teisių perėmimas pats savaime neliečia archyvų, kurie valsty -bių teisių perėmimo dieną yra valstybės pirmtakės teritorijoje ir kurie šią dieną yra trečiosios valstybės nuosavybė pagal valstybės pirmtakės vidaus teisę.

25 straipsnisVALSTYBĖS ARCHYVŲ GRUPIŲ INTEGRALAUS POBŪDŽIO APSAUGA

Jokia šios dalies nuostata negali būti laikoma kokiu nors būdu sprendžian-čia kokį nors klausimą, kuris galėtų kilti siekiant apsaugoti valstybės perė -mėjos valstybės archyvų grupių integralų pobūdį.

26 straipsnisVALSTYBĖS ARCHYVŲ APSAUGA IR SAUGUMAS

Tam, kad būtų įgyvendintos šios Dalies straipsnių nuostatos, valstybė pirm-takė imasi visų priemonių, kad išvengtų žalos valstybės archyvų, kurie pagal šias nuostatas pereina valstybei teisių perėmėjai, atžvilgiu ar jų sunaikinimo.

27 straipsnisVALSTYBĖS TERITORIJOS DALIES PERDAVIMAS

1. Kai valstybės teritorijos dalis yra šios valstybės perduodama kitai vals-tybei, valstybės pirmtakės archyvų perėjimo valstybei teisių perėmė-jai klausimas turi būti sprendžiamas jų susitarimu.

2. Nesant tokio susitarimo:(a) ta valstybės pirmtakės valstybės archyvų dalis, kuri dėl įprastinio

teritorijos, kurią liečia valstybių teisių perėmimas, administravimo,turi būti tos valstybės, kuriai ši teritorija perduota, dispozicijoje,pereina valstybei teisių perėmėjai;

(b) valstybės pirmtakės valstybės archyvų dalis, kitokia negu nurodyta (a) punkte, ir kuri išimtinai ar daugiausiai susijusi su teritorija,kurią liečia valstybių teisių perėmimas, pereina valstybei teisių perėmėjai.

3. Valstybė pirmtakė turi suteikti valstybei teisių perėmėjai visus esamusįrodymus iš jos valstybės archyvų, kurie liečia teisę į perduodamą teritoriją ar jos sienas, ar kurie yra būtini išaiškinti valstybės pirmtakėsvalstybės archyvų, pereinančių valstybei teisių perėmėjai pagal kitasšio straipsnio nuostatas, dokumentų turinį.

4. Valstybė pirmtakė suteikia valstybei teisių perėmėjai, pastarajai valstybei prašant ir apmokant, jos valstybės archyvų, susijusių su perduodamos teritorijos interesais, tinkamas reprodukcijas.

5. Valstybė teisių perėmėja suteikia valstybei pirmtakei, pastarajai valstybei prašant ir apmokant, valstybės pirmtakės valstybės archyvų, kurieperėjo valstybei teisių perėmėjai pagal 1 ar 2 dalis.

1. Kai valstybė teisių perėmėja yra nauja nepriklausoma valstybė :(a) valstybės archyvai, priklausę teritorijai, kurią liečia valstybių teisių

perėmimas, ir vėliau tapę valstybės pirmtakės archyvais priklausomybės laikotarpio metu, pereina naujai nepriklausomai valstybei;

(b) ta valstybės pirmtakės valstybės archyvų dalis, kuri dėl įprastinioteritorijos, kurią liečia valstybių teisių perėmimas, administravimoturi būti šioje teritorijoje, pereina naujai nepriklausomai valstybei;

(c) valstybės pirmtakės valstybės archyvų dalis, kitokia negu nurodytos (a) ir (b) punktuose, ir kuri išimtinai ar daugiausiai susijusi suteritorija, kurią liečia valstybių teisių perėmimas, pereina naujai nepriklausomai valstybei.

2. (...)3. Valstybė pirmtakė suteikia naujai nepriklausomai valstybei visus esa

mus įrodymus iš jos valstybės archyvų, kurie liečia naujos nepriklausomos valstybės teisę į jos teritoriją ar sienas, ar kurie yra būtini iš-

aiškinti valstybės pirmtakės valstybės archyvų, pereinančių naujai ne-priklausomai valstybei pagal kitas šio straipsnio nuostatas, dokumen-tų turinį.

4. Valstybė pirmtakė bendradarbiauja su nauja nepriklausoma valstybetam, kad būtų atrasti bet kokie archyvai, kurie priklausė teritorijai, kurią liečia valstybių teisių perėmimas ir buvo išskaidyti priklausomybės laikotarpio metu.

5. 1-4 dalys taikomos taip pat naujai nepriklausomai valstybei, susikūrusiai iš dviejų ar daugiau priklausomų teritorijų.

6. 1-4 dalys taikomos taip pat tada, kai priklausoma teritorija tampa teritorija valstybės, kitokios negu valstybė, buvusi atsakinga už jos tarptautinius santykius.

7. Susitarimai, sudaryti tarp valstybės pirmtakės ir naujos nepriklausomos valstybės dėl valstybės pirmtakės valstybės archyvų, nedaro žalos šių valstybių tautų teisei į vystymąsi, informaciją apie jų istorijąir į jų kultūrinį paveldą.

Kai dvi ar daugiau valstybių susijungia ir tokiu būdu sukuria vieną vals -tybę teisių perėmėją, valstybių pirmtakių valstybės archyvai pereina valsty -bei teisių perėmėjai.

30 straipsnisVALSTYBĖS TERITORIJOS DALIES AR DALIŲ ATSISKYRIMAS

1. Kai valstybės teritorijos dalis ar dalys atsiskiria nuo šios valstybės irsukuria valstybę ir jei valstybė pirmtakė ir valstybė teisių perėmėjanesusitaria kitaip:(a) valstybės pirmtakės archyvų dalis, kuri dėl įprastinio teritorijos, ku

rią liečia valstybių teisių perėmimas, administravimo turi būti šioje teritorijoje, pereina valstybei teisių perėmėjai;

(b) valstybės pirmtakės valstybės archyvų dalis, kitokia negu nurodyta (a) punkte, ir kuri tiesiogiai susijusi su teritorija, kuriąliečia valstybių teisių perėmimas, pereina valstybei teisių perėmėjai.

2. Valstybė pirmtakė suteikia valstybei teisių perėmėjai visus esamus įrodymus iš jos valstybės archyvų, kurie liečia valstybės teisių perėmėjos teisę į jos teritoriją ar sienas, ar kurie yra būtini išaiškinti valsty-

bės pirmtakės valstybės archyvų, pereinančių valstybei teisių perėmėjai pagal kitas šio straipsnio nuostatas, dokumentų turinį.

3. Susitarimai, sudaryti tarp valstybės pirmtakės ir valstybės teisių perėmėjos dėl valstybės pirmtakės valstybės archyvų, nedaro žalos šių valstybių tautų teisei į vystymąsi, informaciją apie jų istoriją ir į jų kultūrinį paveldą.

4. Valstybė pirmtakė ir valstybė teisių perėmėja, vienai jų pareikalavus ir apmokėjus ar apsikeitimo pagrindu, suteikia jų valstybės archyvų, susijusių su jų atitinkamų teritorijų interesais, tinkamas reprodukcijas.

5. 1-4 dalių nuostatos taikomos ir tada, kai valstybės teritorijos dalis atsiskiria nuo šios valstybės ir susijungia su kita valstybe.

1. Kai valstybė išyra ir nustoja egzistuoti, o valstybės pirmtakės dalyssukuria vieną ar daugiau valstybių teisių perėmėjų, ir jeigu suinteresuotos valstybės teisių perėmėjos nesusitaria kitaip:(a) valstybės pirmtakės archyvų dalis, kuri turi būti valstybės teisių

perėmėjos teritorijoje dėl įprastinio jos teritorijos administravimo,pereina tai valstybei teisių perėmėjai;

(b)valstybės pirmtakės valstybės archyvų dalis, kitokia negu nurodyta (a) punkte, ir kuri tiesiogiai susijusi su valstybės teisių perėmėjos teritorija, pereina šiai valstybei teisių perėmėjai.

2. Valstybės pirmtakės valstybės archyvai, kitokie negu nurodyta 1 dalyje, pereina valstybėms teisių perėmėjoms atsižvelgiant į visas reikšmę turinčias aplinkybes.

3. Kiekviena valstybė teisių perėmėja suteikia kitai valstybei teisių perėmėjai ar valstybėms teisių perėmėjoms visus esamus įrodymus iš jaitenkančios valstybės pirmtakės valstybės archyvų dalies, kurie liečiakitų valstybių teisių perėmėjų teisę į jų teritorijas ar sienas, ar kurieyra būtini išaiškinti valstybės pirmtakės valstybės archyvų, pereinančių šiai valstybei ar šioms valstybėms pagal kitas šio straipsnio nuostatas, dokumentų turinį.

4. Susitarimai, sudaryti tarp suinteresuotų valstybių teisių perėmėjų dėlvalstybės pirmtakės valstybės archyvų, nedaro žalos šių valstybių tautų teisei į vystymąsi, informaciją apie jų istoriją ir į jų kultūrinį paveldą.

5. Kiekviena valstybė teisių perėmėja, vienai jų pareikalavus ir apmo-kėjus ar apsikeitimo pagrindu, suteikia kitoms valstybėms teisių pe-rėmėjoms iš jai atitekusios valstybės pirmtakės valstybės archyvų da-lies tinkamas reprodukcijas, susijusias su kitos valstybės teisių perė-mėjos teritorijos interesais.

IV DALIS. VALSTYBES SKOLOS

1 SKIRSNIS. {VADAS

33 straipsnisVALSTYBĖS SKOLA

Šios Dalies straipsnių tikslais „valstybės skola" reiškia bet kokį finansi-nį valstybės pirmtakės įsipareigojimą, atsiradusį sutinkamai su tarptautine tei -se, kitai valstybei, tarptautinei organizacijai ar kokiam nors kitam tarptauti -nės teisės subjektui.

36 straipsnisVALSTYBIŲ TEISIŲ PERĖMIMO PASEKMIŲ NEBUVIMAS KREDITORIAMS

Valstybių teisių perėmimas pats savaime neliečia kreditorių teisių ir įsi-pareigojimų.

37 straipsnisVALSTYBĖS DALIES TERITORIJOS PERDAVIMAS

1. Kai valstybės teritorijos dalis yra šios valstybės perduodama kitai valstybei, valstybės pirmtakės valstybės skolos perėjimo valstybei teisiųperėmėjai klausimas turi būti sprendžiamas jų susitarimu.

2. Nesant tokio susitarimo, valstybės pirmtakės valstybės skola pereinavalstybei teisių perėmėjai teisinga dalimi ypač atsižvelgiant į nuosavybę, turtines teises ir interesus, kurie pereina valstybei teisių perėmėjai ryšium su šia valstybės skola.

1. Kai valstybė teisių perėmėja yra nauja nepriklausoma valstybė, jokiavalstybės pirmtakės skola nepereina naujai nepriklausomai valstybei,nebent jų susitarimas numato kitaip dėl ryšio tarp valstybės pirmtakės skolos ir jos veiklos teritorijoje, kurią liečia valstybių teisių perėmimas ir nuosavybės, turtinių teisių ir interesų, kurie pereina naujai nepriklausomai valstybei.

2. Susitarimas, nurodytas 1 dalyje, neturi pažeisti kiekvienos tautos nuolatinio suvereniteto jos turtams ir gamtos ištekliams principo, ir jo įgyvendinimas neturi sukelti pavojaus naujos nepriklausomos valstybėspamatiniam ekonominiam balansui.

Kai dvi ar daugiau valstybių susijungia ir tokiu būdu sukuria vieną vals -tybę teisių perėmėją, valstybių pirmtakių valstybės skola pereina valstybei teisių perėmėjai.

40 straipsnisVALSTYBĖS DALIES AR DALIŲ ATSISKYRIMAS

1. Kai valstybės teritorijos dalis ar dalys atsiskiria nuo šios valstybės irsukuria valstybę ir jei valstybė pirmtakė ir valstybė teisių perėmėjanesusitaria kitaip, valstybės pirmtakės valstybės skola pereina valstybei teisių perėmėjai teisinga dalimi ypač atsižvelgiant į nuosavybę, turtines teises ir interesus, kurie pereina valstybei teisių perėmėjai ryšium su šia valstybės skola.

2. 1 dalies nuostatos taikomos ir tuo atveju, kai valstybės teritorijos dalis atsiskiria nuo šios valstybės ir susijungia su kita valstybe.

Kai valstybė išyra ir nustoja egzistuoti, o valstybės pirmtakės dalys su -kuria vieną ar daugiau valstybių teisių perėmėjų, ir jeigu suinteresuotos vals -tybės teisių perėmėjos nesusitaria kitaip, valstybės pirmtakės valstybės skola pereina valstybėms teisių perėmėjoms teisingomis dalimis ypač atsižvelgiant į nuosavybę, turtines teises ir interesus, kurie pereina valstybei teisių perėmėjai ryšium su šia valstybės skola.

86 2. VALSTYBĖ KAIP TARPTAUTINĖS TEISĖS SUBJEKTAS 2.3 Aukščiausiųjų valstybės pareigūnų imunitetai nuo užsienio valstybių baudžiamosios jurisdikcijos 87

2.3 AUKŠČIAUSIŲJŲ VALSTYBĖS PAREIGŪNŲIMUNITETAI NUO UŽSIENIO VALSTYBIŲ

BAUDŽIAMOSIOS JURISDIKCIJOS

TARPTAUTINIO TEISINGUMO TEISMO 2002 M. VASARIO 14 D. SPRENDIMAS

ARREST WARRANT OF 11 APRIL 2000(DEMOCRATIC REPVBLIC OF THE CONGO v. BELGIUM) BYLOJE (IŠTRAUKA)*

„52. Šalys ryšium su tuo citavo tam tikras sutartis. Tarp jų visų pirma -1961 metų balandžio 18 dienos Vienos konvenciją dėl diplomatinių santy -kių, kuri savo preambulėje nustato, kad diplomatinių imunitetų ir privilegi jų tikslas yra „užtikrinti veiksmingą diplomatinių misijų, kaip atstovaujančių valstybėms, funkcijų atlikimą". 32 straipsnyje ji nustato, kad tik siunčianti valstybė gali atsisakyti nuo šio imuniteto. Šioje srityje Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, kurios šalimis yra tiek Kongas, tiek Belgija, atspindi paprotinę tarptautiną teisę. Tas pats taikytina ir atitinkamoms 1963 metų balandžio 24 dienos Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių nuostatoms, kurios šalimis taip pat yra tiek Kongas, tiek Belgija.

Toliau Kongas ir Belgija, net ir nebūdamos konvencijos šalimis, cituoja 1969 metų gruodžio 8 dienos Niujorko konvenciją dėl specialių misijų. Jos primena, kad pagal šios Konvencijos 21 straipsnio 2 dalį:

„Vyriausybės vadovas, užsienio reikalų ministras ir kiti aukšto rango as-menys, dalyvaudami siunčiančios valstybės specialioje misijoje, naudojasi pri-imančioje valstybėje ar trečiojoje valstybėje tarptautinės teisės jiems sutei -kiamomis pirmenybėmis, privilegijomis bei imunitetais, papildomai prie to, kas jiems yra suteikiama šioje Konvencijoje". Šios konvencijos nustato tin-kamas gaires tam tikrais imunitetų klausimo aspektais. Tačiau jos neturi jo -kių nuostatų, kurios specialiai apibrėžtų imunitetus, kuriais naudojasi užsie-nio reikalų ministrai. Ryšium su tuo Teismas tarptautinės paprotinės teisės pagrindu turi išspręsti šioje byloje iškeltus klausimus, liečiančius šių ministrų imunitetus.

53. Paprotinėje tarptautinėje teisėje užsienio reikalų ministrams suteikia-mi imunitetai nėra duodami jų asmeninei naudai, bet tam, kad užtikrintų tin-kamą jų funkcijų atlikimą jų valstybių naudai. Tam, kad nustatytų šių imu-

* Versta iš: ICJ Reports 2002, p. 20-22, 27-28.

nitetų ribas, Teismas turi išnagrinėti funkcijų, kurias vykdo užsienio reikalų ministras, prigimtį.

Jis ar ji yra atsakingi už jo ar jos Vyriausybės diplomatinę veiklą ir ben -drai veikia kaip jos atstovas tarptautinėse derybose ir tarpvyriausybiniuose su-sitikimuose. Ambasadoriai ir kiti diplomatiniai agentai vykdo savo pareigas jam ar jai vadovaujant. Jo ar jos veiksmai gali įpareigoti atstovaujamąją vals -tybę ir yra preziumuojama, kad užsienio reikalų ministras paprasčiausiai pa-gal jo oficialias pareigas turi visiškus įgaliojimus veikti valstybės vardu (žr., pavyzdžiui, 1969 metų Vienos Konvencijos dėl sutarčių teisės 7 straipsnio 2 dalies a punktą). Atlikdamas šias funkcijas, jis ar ji dažnai turi atlikti tarp-tautines keliones, ir todėl turi turėti galimybę tai daryti laisvai, kada ir kiek tai būtų reikalinga. Jis ar ji turi taip pat turėti nuolatinį ryšį su Vyriausybe ir savo diplomatinėmis misijomis visame pasaulyje ir turėti galimybę bet kokiu metu susisiekti su kitų valstybių atstovais. Toliau Teismas turi pabrėžti, kad užsienio reikalų ministras, būdamas atsakingas už jo ar jos valstybės santy-kių su visomis kitomis valstybėmis palaikymą, užima tokią padėtį, kuri, kaip ir valstybės vadovo ar vyriausybės vadovo, kuri pagal tarptautinę teisę pripa-žįstama kaip padėtimi, kurioje būdamas, jis ar ji yra valstybės atstovas vien tik dėl savo pareigų. Jis ar ji neturi įteikti kredencialų, priešingai, paprastai jis, užsienio reikalų ministras, nusprendžia, kokie įgaliojimai bus suteikti di -plomatiniams agentams ir kontrasignuoja jų kredencialus. Pagaliau priėjo, už-sienio reikalų ministro, akredituojami chargės d'ąffaires.

54. Todėl Teismas daro išvadą, kad užsienio reikalų ministro funkcijosyra tokios, jog per tą laiką, kai jis ar ji vykdo savo pareigas, jis ar ji užsienyje naudojasi visišku imunitetu baudžiamajai jurisdikcijai ir yra neliečiamas. Toks imunitetas ir tokia neliečiamybė apsaugo atitinkamą asmenį nuobet kokių kitos valstybės veiksmų, kurie neleistų jam ar jai atlikti jo ar jospareigas.

55. Šiuo požiūriu, negali būti daromas joks skirtumas tarp užsienio reikalų ministro veiksmų, atliktų jo „oficialioje" padėtyje ir veiksmų, kurie tariamaiyra buvę atlikti „privačioje padėtyje", arba, kas liečia nagrinėjamą klausimą,tarp veiksmų, kuriuos atitinkamas asmuo atliko prieš užimdamas užsienio reikalų ministro pareigas, ir veiksmų, atliktų pareigų atlikimo laikotarpiu. Todėl,jei užsienio reikalų ministras yra suimtas kitoje valstybėje apkaltinus jį ar jąnusikaltimo padarymu, tuo pačiu jam aiškiai užkertamas kelias atlikti jo ar jospareigas. Tokios kliūties atlikti šias oficialias funkcijas padariniai yra vienodai sunkūs, nepriklausomai nuo to, ar užsienio reikalų ministras jo suėmimomomentu buvo jį suimančios valstybės teritorijoje su „oficialiu", ar su „priva-

2. VALSTYBĖ KAIP TARPTAUTINĖS TEISĖS SUBJEKTAS2.3 Aukščiausiųjų valstybės pareigūnų imunitetai nuo užsienio valstybių baudžiamosios jurisdikcijos 89

čiu" vizitu, nepriklausomai nuo to, ar suėmimas susijęs su veiksmais, tariamai įvykdytais prieš šiam asmeniui tampant užsienio reikalų ministru, ar jam jau vykdant šias pareigas ir nepriklausomai nuo to, ar suėmimas susijęs su veiks-mais, tariamai atliktais „oficialioje" padėtyje ar „privačiai". Dar daugiau, net pats pavojus, kad keliaudamas į ar vykdamas tranzitu per kitą valstybę, užsie -nio reikalų ministras gali pastatyti save į teisinio persekiojimo pavojų, gali su -laikyti ministrą nuo tarptautinių kelionių, kurių iš jo reikalaujama jo ar jos ofi-cialių funkcijų atlikimo tikslais.

56. Dabar Teismas nagrinės Belgijos argumentą, kad imunitetai, sutei -kiami savo pareigas einantiems užsienio reikalų ministrams, jokiu atveju jų negali apsaugoti, kai jie įtariami padarę karo nusikaltimus ar nusikaltimus žmoniškumui. Šiai pozicijai paremti Belgija savo atsakomajame memoran-dume nurodo įvairius teisės aktus dėl tarptautinių baudžiamųjų teismų stei-gimo, nacionalinių įstatymų pavyzdžius, ir nacionalinių bei tarptautinių teis-mų praktiką. Belgija pradeda savo argumentaciją tuo, jog kai kurios šių ak tų dėl tarptautinių baudžiamųjų teismų steigimo nuostatos aiškiai nustato, kad asmens oficialus statusas negali būti kliūtis šiems tribunolams vykdyti savo jurisdikciją.

Belgija taip pat akcentuoja kai kuriuos nacionalinių teismų sprendimus, skyrium paėmus - 1999 metų kovo 24 dienos Jungtinės Karalystės Lordų Rūmų ir 2001 metų kovo 13 dienos Prancūzijos Kasacinio Teismo sprendi-mus, priimtus atitinkamai Pinochet ir Qaddąft bylose, kuriuose, kaip ji teigia, išimties iš imuniteto taisyklė buvo pripažinta sunkių nusikaltimų pagal tarptautinę teisę atvejais. Taigi pagal Belgiją, Pinochet sprendimas pripažįsta išimties iš imuniteto taisyklę, nes lordas Millettas nurodė, jog „tarptautinė teisė negali būti aiškinama taip, kad nustatydama nusikaltimo jus cogens pobūdį, ji neva tuo pačiu numatytų imunitetą, liečiantį tokio pobūdžio ir to-kiu tikslu nustatomą įsipareigojimą", o lordas Phillips of Worth Matravers pareiškė, kad Jokia tarptautinėje teisėje įtvirtinta norma nereikalauja suteikti valstybės imuniteto ratione materiae ryšium su persekiojimu už tarptautinį nusikaltimą". Kas dėl Prancūzijos Kasacinio teismo, Belgija, nurodydama, jog „pagal šiandien egzistuojančią tarptautinę teisę, inkriminuojamam nu-sikaltimui (teroristiniam aktui), nepriklausomai nuo jo sunkumo, nėra išim-ties iš imuniteto taisyklės, kuri kitu atveju būtų taikoma einančiam savo pa-reigas valstybės vadovui", teigia, kad šis teismas aiškiai pripažino tokių iš -imčių buvimą.

58. Teismas nuodugniai išnagrinėjo valstybių praktiką, įskaitant nacionalinius įstatymus ir šiuos kelis nacionalinių aukščiausiųjų teismų, tokių, kaipLordų Rūmai ir Prancūzijos Kasacinis Teismas, sprendimus. Jis negali išvesti iš šios praktikos taisyklės, jog neva pagal paprotinę teisę yra kokia norsišimtis iš normos, suteikiančios savo pareigas užsienio reikalų ministramsimunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos ir neliečiamybę, kai jie įtariamipadarę karo nusikaltimus ar nusikaltimus žmoniškumui. Teismas taip pat išnagrinėjo normas dėl asmenų, turinčių oficialų statusą, imunitetų ar baudžiamosios atsakomybės, kurias nustato tarptautinių baudžiamųjų teismų steigimo aktai, ir kurios specialiai taikomos šiuose teismuose (žr.: NiurnbergoTarptautinio karo tribunolo Statutas, 7 str.; Tokijo Tarptautinio karo tribunolo Statutas, 6 str.; Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai Statutas 7str., 2 d.; Tarptautinio baudžiamojo tribunolo Ruandai Statutas, 6 str.; Tarptautinio baudžiamojo teismo Statutas, 27 str.). Jis laiko, jogšios normos taip pat neleidžia jam daryti išvados, jog kokia nors tokia išimtis yra paprotinėje tarptautinėje teisėje ir ryšium su nacionaliniais teismais.

Pagaliau nei Niurnbergo ir Tokijo tarptautinių karo tribunolų, nei Tarp-tautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai nuosprendžiai, kuriuos citavo Belgija, neliečia savo pareigas einančių užsienio reikalų ministrų imunitetų nacionaliniuose teismuose, kur jie būtų kaltinami padarę karo nu-sikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Todėl Teismas pabrėžia, kad nu-rodyti nuosprendžiai jokiu būdu neprieštarauja jo anksčiau padarytoms iš-vadoms. Atsižvelgdamas į tai, Teismas negali sutikti su Belgijos pateiktais argumentais.

59. Toliau reikia pabrėžti, kad normos, reguliuojančios nacionalinių teismų jurisdikciją, turi būti kruopščiai atskirtos nuo normų, reguliuojančių imunitetus nuo jurisdikcijos: jurisdikcijos turėjimas nereiškia imuniteto nebuvimo, taip pat ir imuniteto nebuvimas nereiškia, kad yra jurisdikcija. Todėl,nors įvairios tarptautinės konvencijos dėl kai kurių sunkių nusikaltimų užkardymo ir baudimo įpareigoja valstybes persekioti ar išduoti ir tuo išplėstijų baudžiamąją jurisdikciją, toks jurisdikcijos išplėtimas jokiu būdu neliečia imunitetų pagal paprotinę tarptautinę teisę, įskaitant ir užsienio reikalųministrų imunitetų. Jais galima remtis užsienio valstybės teismuose net jeišie teismai vykdo jurisdikciją pagal šias konvencijas.

60. Teismas pabrėžia, kad vis dėlto imunitetas nuo jurisdikcijos, kuriuonaudojasi einantys savo pareigas užsienio reikalų ministrai, nereiškia, kadjie naudojasi nebaudžiamumu už kokius nors jų galimai įvykdytus nusikal-

90 2. VALSTYBĖ KAIP TARPTAUTINĖS TEISĖS SUBJEKTAS

timus, nepriklausomai nuo jų sunkumo. Imunitetas nuo baudžiamosios ju-risdikcijos ir asmens baudžiamoji atsakomybė yra ganėtinai skirtingos są -vokos. Jurisdikcinis imunitetas yra procedūrinis savo prigimtimi, tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė yra materialinės teisės klausimas. Jurisdikcinis imu-nitetas gali neleisti persekioti tam tikrą laiką ar už tam tikrus nusikaltimus; tačiau ji negali visiškai atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmens, ku-riam priklauso imunitetas.

61. Ryšium su tuo tarptautinės teisės pripažįstami savo pareigas einančių ar buvusių užsienio reikalų ministrų imunitetai nėra kliūtis juos persekioti esant tam tikroms sąlygoms. Pirma, šie asmenys neturi jokio baudžiamojo imuniteto pagal tarptautiną teisę savo šalyse, kur jie todėl gali būti šių šalių teismų teisiami pagal vietos teisės atitinkamas normas. Antra, jie nustos naudotis imu-nitetu nuo užsienio jurisdikcijos, jei valstybė, kuriai jie atstovauja ar atstova -vo, nuspręs atsisakyti nuo tokio imuniteto. Trečia, po to, kai asmuo nustojo vykdyti užsienio reikalų ministro pareigas, jis ar ji daugiau nebesinaudos jo -kiais imunitetais, jų turimais pagal tarptautinę teisę kitose valstybėse. Su są -lyga, kad tam tikros valstybės teismas turi jurisdikciją pagal tarptautinę teisę, šis teismas gali teisti kitos valstybės buvusį užsienio reikalų ministrą už vei -kas, padarytas prieš ar po jo ar jos oficialių pareigų vykdymą, ir už veikas, per šį laiką jo ar jos padarytas privačiai. Ketvirta, einantis savo pareigas ar buvęs užsienio reikalų ministras gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomy-bėn tam tikruose tarptautiniuose baudžiamuosiuose tesimuose, jei jie turi tam jurisdikciją. Pavyzdžiui, tai gali būti padaryta Tarptautiniame baudžiamaja-me tribunole buvusiai Jugoslavijai ir Tarptautiniame baudžiamajame tribunole, kurie įsteigti pagal Saugumo Tarybos rezoliucijas, priimtas vadovaujantis Jungtinių Tautų Chartijos VII skyriumi ir būsimajame Tarptautiniame baudžia-majame teisme, įsteigtame pagal 1998 Romos Konvenciją. Pastarojo Statutas aiškiai numato savo 27 straipsnio 2 dalyje, kad „imunitetai ar specialios pro -cedūrinės normos, kurios susijusios su oficialia asmens padėtimi pagal nacio-nalinę ar tarptautinę teisę, negali būti kliūtimi Teismui vykdyti savo jurisdik -ciją tokio asmens atžvilgiu."

SUTARČIŲ TEISĖ

92 3. SUTARČIŲ TEISĖ 3.1 1969 m. Vienos konvencija dėl sutarčių teisės 93

3.1 1969 M. VIENOS KONVENCIJA DĖL SUTARČIŲ TEISĖS9

patvirtindamos, kad paprotinės tarptautinės teisės normos ir toliau reguliuos šios Konvencijos nuostatomis nereglamentuojamus klausimus, s u s i t a r ė :

VIENOS KONVENCIJA DĖL TARPTAUTINIŲ10 SUTARČIŲ TEISĖS*

Valstybės, šios Konvencijos šalys,įvertindamos itin reikšmingą sutarčių vaidmenį tarptautinių santykių is-

torijoje;pripažindamos nuolat didėjančią sutarčių, kaip tarptautinės teisės šalti -

nio ir kaip taikaus bendradarbiavimo tarp tautų nepriklausomai nuo jų kon -stitucinės ir socialinės santvarkos plėtojimo priemonės, svarbą;

pažymėdamos, kad laisvo apsisprendimo bei geros valios principai ir pacta sunt servanda norma yra visuotinai pripažįstami;

patvirtindamos, kad ginčai dėl sutarčių, kaip ir kiti tarptautiniai ginčai, turi būti sprendžiami taikiomis priemonėmis ir vadovaujantis teisingumo prin-cipais bei tarptautinės teisės normomis;

primindamos Jungtinių Tautų tautų pasiryžimą sukurti sąlygas, kuriomis būtų galima užtikrinti teisingumą ir įsipareigojimų pagal sutartis vykdymą;

atsižvelgdamos į tokius Jungtinių Tautų Chartijoje įtvirtintus tarptautinės teisės principus kaip tautų lygiateisiškumas ir laisvo apsisprendimo teisė, visų valstybių suvereni lygybė ir nepriklausomybė, nesikišimas į kitų valstybių vidaus reikalus, draudimas grasinti jėga ar vartoti jėgą ir visuotinė pagarba

žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms ir jų gynimas;tikėdamos, kad šia Konvencija kodifikavus ir patobulinus tarptautinių su-

tarčių teisę bus lengviau siekti Jungtinių Tautų Chartijoje numatytų tikslų, būtent tarptautinio saugumo ir taikos užtikrinimo, draugiškų tautų santykių plėtojimo ir jų bendradarbiavimo;

9 Lietuvos Respublikos atžvilgiu įsigaliojo 1992 metų vasario 14 dieną.10 Anglų ir prancūzų kalbose autentiškas konvencijos tekstas šio dokumento pavadinime

neturi žodžio „tarptautinių". Jungtinių Tautų oficialiame leidinyje anglų kalba United Nations,/Treaty Series (liet. - „Jungtinės Tautos. Sutarčių serijos") šios konvencijos pavadinimo tekstas yra toks: Vienna Convention on the Law of Treaties. - United Nations, Treaty Series, vol.1155, p.331. Analogiškas yra autentiškas šios konvencijos pavadinimas prancūzų kalba: Convention de Vienne sur le droit des traitės. - Sudarytojo pastaba.

* Valstybės žinios, 2002-02-06, Nr. 13, publ. Nr. 480.

I DALIS. ĮVADAS

1 straipsnisKONVENCIJOS TAIKYMO SRITIS

Ši Konvencija taikoma sutartims tarp valstybių.

2 straipsnis VARTOJAMOS SĄVOKOS

1. Šioje Konvencijoje: a) „sutartis" - taij

^ susitari-mas, kuriam taikomos tarptautinės teisės normos, įtvirtintas~viėria-me ar keliuose susijusiuose dokumentuose, nesvarbu, koks būtų to susitarimo pavadinimas; T

b) „ratifikavimas", „priėmimas", „patvirtinimas" ar „prisijungimas" -tai atskiri tarptautiniai veiksmai, kuriais valstybė tarptautiniu mastuišreiškia sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia;

c) „įgaliojamieji raštai" - tai valstybės kompetentingos institucijos išduotas dokumentas, kuriuo asmuo ar asmenys yra paskiriami atstovauti tai valstybei derantis dėl sutarties sudarymo, ją priimant,tvirtinant sutarties teksto autentiškumą, išreiškiant valstybės sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia ir atlikti kitus su sutartimi susijusius veiksmus;

d) „išlyga" - tai vienašališkas valstybės pareiškimas, nesvarbu, kaipsuformuluotas ar pavadintas, padarytas pasirašant, ratifikuojant, priimant, tvirtinant sutartį ar prisijungiant prie jos, kuriuo valstybėsiekia netaikyti tam tikrų sutarties nuostatų tai valstybei arba pakeisti jų teisinę galią tai valstybei;

e) „derybose dalyvaujanti valstybė" - tai valstybė, kuri dalyvauja rengiant sutarties tekstą ir jį priimant;

f) „susitariančioji valstybė" - tai valstybė, kuri yra išreiškusi sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia, nesvarbu, ar ta sutartis jau įsigaliojo, ar ne;

g) „šalis" - tai valstybė, kuri išreiškė sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia ir kuriai ta sutartis jau įsigaliojo;

h) „trečioji valstybė" - tai valstybė, kuri nėra sutarties šalis; i) „tarptautinė organizacija" - tai tarpvyriausybinė organizacija. 2. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos dėl šioje Konvencijoje vartojamų sąvokų nekeičia valstybių vidaus teisės šioms sąvokoms suteiktos prasmės ir netrukdo jų vartoti valstybių vidaus teisėje.

3 straipsnisTARPTAUTINIAI SUSITARIMAI, KURIEMS ŠI KONVENCIJA NETAIKOMA

Tai, kad ši Konvencija netaikoma tarptautiniams susitarimams, sudary-tiems tarp valstybių ir kitų tarptautinės teisės subjektų arba tik tarp kitų tarp -tautinės teisės subjektų, taip pat ne raštu sudarytiems tarptautiniams susita -rimams, nekeičia:

a) tokių susitarimų teisinės galios;b) šioje Konvencijoje įtvirtintų normų taikymo jiems, jei šios normos

jiems būtų taikomos pagal tarptautinę teisę ir be šios Konvencijos;c) Konvencijos taikymo valstybių tarpusavio santykiams pagal tarptau

tinius susitarimus, kurių šalys yra ir kiti tarptautinės teisės subjektai.

4 straipsnisKONVENCIJOS NEGALIOJIMAS ATGAL

Nepažeidžiant šioje Konvencijoje įtvirtintų normų, kurios būtų taikomos sutartims pagal tarptautinę teisę ir be šios Konvencijos, taikymo, ši Kon-vencija taikoma tik toms sutartims, kurias valstybės sudarė po to, kai joms įsigaliojo ši Konvencija.

5 STRAIPSNIS

SUTARTYS, STEIGIANČIOS TARPTAUTINES ORGANIZACIJAS, IR TARPTAUTINĖJE ORGANIZACIJOJE SUDARYTOS SUTARTYS

Ši Konvencija taikoma visoms sutartims, kuriomis įsteigiamos tarptauti-nės organizacijos, ir visoms sutartims, sudarytoms tarptautinėje organizaci-joje nepažeidžiant atitinkamų organizacijos taisyklių.

II DALIS. SUTARČIŲ SUDARYMAS IR ĮSIGALIOJIMAS

1 SKYRIUS. SUTARČIŲ SUDARYMAS

6 straipsnis

VALSTYBIŲ TEISĖ SUDARYTI SUTARTIS

į Kiekviena valstybė turi teisę sudaryti sutartis.

7 straipsnisĮGALIOJAMIEJI RAŠTAI

1. Laikoma, kad asmuo atstovauja valstybei priimant sutarties tekstą, tvirtinant jo autentiškumą arba išreiškiant valstybės sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia, jei:a) jis pateikia reikiamus įgaliojamuosius raštus; arbab) iš suinteresuotų valstybių veiksmų ar iš kitų aplinkybių yra aišku,

kad tos valstybės laiko tą asmenį tuo tikslu atstovaujančiu valstybei, nereikalaudamos pateikti įgaliojamuosius raštus.

2. Laikoma, kad šie pareigūnai pagal einamas pareigas yra savo valstybės atstovai, nereikalaujant, kad jie pateiktų įgaliojamuosius raštus:

f a) valstybių vadovai, vyriausybių vadovai, užsienio reikalų minist-• rai - visiems su sutarties sudarymu susijusiems veiksmams atlikti; b) diplomatinių atstovybių vadovai - juos akreditavusios valstybės ir valstybės, kurioje jie yra akredituoti, sutarties tekstui priimti; . c) tarptautinėje konferencijoje, tarptautinėje organizacijoje ar viename iš tokios organizacijos organų valstybės akredituoti atstovai -sutarties tekstui tokioje konferencijoje, organizacijoje ar organizacijos organe priimti.

8 straipsnisVĖLESNIS BE REIKIAMŲ ĮGALIOJIMŲ ATLIKTO VEIKSMO PATVIRTINIMAS

Asmens, kuris pagal 7 straipsnį negali būti laikomas atstovaujančiu vals -tybei, veiksmas, susijęs su sutarties sudarymu, neturi teisinės galios, jei vė-liau valstybė jo nepatvirtina.

9 straipsnisTEKSTO PRIĖMIMAS

1. Sutarties tekstas priimamas visoms jį rengusioms valstybėms pritarus,išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

2. Sutarties tekstas tarptautinėje konferencijoje priimamas dviejų trečdaliųdalyvaujančių ir balsuojančių valstybių balsų dauguma, išskyrus atvejus, kai valstybės tokia pat balsų dauguma nustato kitokią tvarką.

10 straipsnisTEKSTO AUTENTIŠKUMO PATVIRTINIMAS

Sutarties tekstas laikomas autentišku ir galutiniu po to, kai: a) atliekama tos sutarties tekste numatyta procedūra arba tokia procedūra, dėl kurios atskirai susitarė sutartį rengusios valstybės;

b) jei tokios procedūros nėra - kai minėtų, valstybių atstovai pasirašo, pasirašo ad referendum arba parafuoja sutarties tekstą ar konferenci -jos baigiamąjį aktą, į kurį toks tekstas yra įtrauktas.

11 straipsnisSUTIKIMO LAIKYTI SUTARTĮ ĮPAREIGOJANČIA IŠREIŠKIMO BODAI

Valstybė savo sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia-gali išreikšti ją pasi-rašydama, pasikeisdama sutartį sudarančiais dokumentais, ją ratifikuodama, priimdama, patvirtindama, prisijungdama prie jos arba kitu sutartu būdu.

12 straipsnisSUTIKIMAS LAIKYTI SUTARTĮ ĮPAREIGOJANČIA JĄ PASIRAŠANT

1. Laikoma, kad valstybė išreiškia sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia,kai ją pasirašo jos atstovas, jei:a) sutartyje numatyta, kad parašas turi tokią galią;b) yra kitu būdu užfiksuota, kad derybose dalyvaujančios valstybės

susitarė, jog parašas turės tokią galią; arbac) jei valstybės ketinimas suteikti parašui tokią galią yra nurodytas

jos atstovui išduotuose įgaliojamuosiuose raštuose arba buvo išreikštas derybų metu.

2. Šio straipsnio 1 dalyje:a) teksto parafavimas laikomas sutarties pasirašymu, jei taip susitarė

derybose dalyvaujančios valstybės;b) sutarties pasirašymas ad referendum laikomas galutiniu sutarties pa

sirašymu, jei atstovaujamoji valstybė patvirtina savo atstovo parašą.

13 straipsnisSUTIKIMAS LAIKYTI SUTARTĮ ĮPAREIGOJANČIA PASIKEIČIANT JĄ SUDARANČIAIS DOKUMENTAIS

Laikoma, kad valstybės išreiškė sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia pa-sikeisdamos sutartį sudarančiais dokumentais, jei:

a) dokumentuose yra nurodyta, kad pasikeitimas jais turi tokią galią; arbaa) yra kitu būdu užfiksuota, kad tos valstybės susitarė, jog pasikeitimas

dokumentais turės tokią galią.

14 straipsnisSUTIKIMAS LAIKYTI SUTARTĮ ĮPAREIGOJANČIA JĄ RATIFIKUOJANT, PRIIMANT AR PATVIRTINANT

1. Valstybė išreiškia sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia ją ratifikuo-dama, kai:

a) sutartyje nurodyta, kad toks valstybės sutikimas turi būti išreikštas sutartį ratifikuojant;

b) yra kitu būdu užfiksuota, kad derybose dalyvaujančios valstybėssusitarė, jog sutartis turi būti ratifikuota;

c) valstybės atstovas sutartį pasirašė su sąlyga, kad vėliau ji bus ratifikuota; arba

d) valstybės ketinimas pasirašyti sutartį su sąlyga, kad vėliau ji busratifikuota, yra aiškus iš jos atstovo įgaliojamųjų raštų arba buvoišreikštas derybų metu.

2. Valstybė išreiškia sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia ją priimdama ar patvirtindama pagal tas pačias sąlygas, kurios taikomos ratifikavimui.

15 straipsnisSUTIKIMAS LAIKYTI SUTARTĮ ĮPAREIGOJANČIA PRISIJUNGIANT PRIE SUTARTIES

Valstybė išreiškia sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia prie jos prisijung-dama, kai:

a) sutartyje nurodyta, kad valstybė tokį sutikimą gali išreikšti prisijungdama prie sutarties;

b) yra kitu būdu užfiksuota, kad derybose dalyvaujančios valstybės susitarė, jog ta valstybė tokį sutikimą gali išreikšti prisijungdama priesutarties; arba

c) visos sutarties šalys vėliau susitarė, kad ta valstybė tokį sutikimą galiišreikšti prisijungdama prie sutarties.

16 straipsnisPASIKEITIMAS SUTARTIES RATIFIKAVIMO, PRIĖMIMO, PATVIRTINIMO AR PRISIJUNGIMO PRIE JOS DOKUMENTAIS ARBA JŲ DEPONAVIMAS

Jei sutartis nenumato kitaip, sutarties ratifikavimo, priėmimo, patvirtini-mo ar prisijungimo prie jos dokumentais įtvirtinamas valstybės sutikimas lai-kyti sutartį įpareigojančia nuo tada, kai:

a) susitariančiosios valstybės jais pasikeičia;b) jie deponuojami depozitarui; arbac) apie juos pranešama susitariančiosioms valstybėms arba depozitarui,

jei taip susitarta.

17 straipsnisSUTIKIMAS LAIKYTI ĮPAREIGOJANČIA SUTARTIES DALĮ IR PASIRENKAMŲJŲ SUTARTIES NUOSTATŲ PASIRINKIMAS

1. Nepažeidžiant 19-23 straipsnių, valstybės sutikimas laikyti įpareigo-jančia sutarties dalį galioja tik tuo atveju, jei sutartis tai leidžia arba jei kitos susitariančiosios valstybės su tuo sutinka.

2. Valstybės sutikimas laikyti įpareigojančia sutartį, kuri leidžia pasirinkti pasirenkamąsias nuostatas, galioja tik tuo atveju, jei aiškiai nurodo-ma, kurioms iš tų nuostatų sutikimas taikomas.

18 straipsnisĮSIPAREIGOJIMAS NEPAŽEISTI SUTARTIES OBJEKTO IR JOS TIKSLO IKI JOS ĮSIGALIOJIMO

Valstybė privalo susilaikyti nuo veiksmų, kurie pažeistų sutarties objek-tą ir jos tikslą, jei:

a) ji yra pasirašiusi sutartį ar pasikeitusi sutartį, kuri vėliau turi būti ratifikuota, priimta ar patvirtinta, sudarančiais dokumentais, iki to laiko, kol valstybė aiškiai pareiškia neketinanti tapti sutarties šalimi; arba

b) jei ji yra išreiškusi sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia iki jai įsigalio-jant, su sąlyga, kad sutarties įsigaliojimas nėra be pagrindo uždelsiamas.

2 SKYRIUS. IŠLYGOS

19 straipsnisIŠLYGŲ DARYMAS

Pasirašydama, ratifikuodama, priimdama, tvirtindama sutartį ar prisijung-dama prie jos valstybė gali padaryti išlygą, išskyrus atvejus, kai: §y išlygą draudžia sutartis;

b) sutartyje nurodyta, kad gali būti padarytos tik tam tikros išlygos, tarpkurių ta išlyga nėra numatyta; arba

c) a ir b punktuose nenumatytais atvejais - kai išlyga nesuderinama susutarties objektu ir tikslu.

20 straipsnisPRITARIMAS IŠLYGOMS IR PRIEŠTARAVIMAS JOMS

1. Jei sutartyje nėra nurodyta kitaip, nereikalaujama, kad išlygai, kuriąsutartis aiškiai leidžia, vėliau pritartų kitos susitariančiosios valstybės.

2. Kai derybose dalyvaujančių valstybių skaičius yra ribotas ir kai sutarties objektas ir tikslas aiškiai rodo, jog taikyti sutartį visa jos apimtimi visų tos sutarties šalių tarpusavio santykiams yra būtina, kadkiekviena iš jų sutiktų laikyti sutartį įpareigojančia, išlygai turi pritarti visos sutarties šalys.

3. Jei sutartis yra tarptautinės organizacijos steigiamasis dokumentas irjei ji nenumato kitaip, išlygai turi pritarti šios organizacijos kompetentingas organas.

4. Jei ankstesnėse šio straipsnio dalyse nenustatyta kitaip ir jei sutartisnenumato kitaip:a) kai viena susitariančioji valstybė pritaria kitos valstybės padarytai

išlygai, išlygą padariusios valstybės santykiams su išlygą priėmusią valstybe ta sutartis taikoma, jei ji įsigalioja šioms valstybėms,ir nuo tada, kai ji joms įsigalioja;

b) kai viena susitariančioji valstybė pareiškia prieštaraujanti kitos valstybės padarytai išlygai, tai netrukdo sutarčiai įsigalioti tarp prieštaraujančios valstybės ir išlygą padariusios valstybės, jei prieštaraujanti valstybė aiškiai nepareiškia priešingo ketinimo;

c) aktas, kuriame yra išreikštas valstybės sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia ir kuriame daroma išlyga, įsigalioja nuo to momento,kai bent viena kita susitariančioji valstybė pritaria išlygai.

5. Pagal šio straipsnio 2 ir 4 dalis, jei sutartyje nėra numatyta kitaip,laikoma, kad valstybė pritarė išlygai, jei per dvylika mėnesių nuotos dienos, kai jai buvo pranešta apie išlygą, arba iki tos dienos,kai ji sutinka laikyti sutartį įpareigojančia - priklausomai nuoto, kuri data yra ankstesnė, - ji nepareiškia prieštaravimų dėl tosišlygos.

21 straipsnisIŠLYGŲ IR PRIEŠTARAVIMO IŠLYGOMS TEISINĖS PASEKMĖS

1. Pagal 19, 20 ir 23 straipsnius kitos šalies atžvilgiu padaryta išlyga:a) išlygą padariusiai valstybei jos santykiuose su ta kita šalimi pa

keičia sutarties, kuriai taikoma išlyga, nuostatas tiek, kiek tai numato ta išlyga;

b) tokiu pat mastu pakeičia tas sutarties nuostatas tai kitai šaliai jossantykiuose su išlygą padariusia valstybe.

2. Išlyga nekeičia sutarties nuostatų, kai jos taikomos kitų sutarties šalių tarpusavio santykiams.

3. Jei išlygai prieštaraujanti valstybė neprieštarauja tam, kad įsigaliotųjos ir išlygą padariusios valstybės sutartis, sutarties nuostatos, dėl kuriųpadaryta išlyga, šių valstybių tarpusavio santykiams netaikomos tiek,kiek tai numato padaryta išlyga.

22 straipsnisIŠLYGŲ IR PRIEŠTARAVIMO IŠLYGOMS ATŠAUKIMAS

1. Jei sutartyje nėra numatyta kitaip, išlyga bet kuriuo metu gali būti at -šaukta, ir tam nereikia valstybės, kuri pritarė išlygai, sutikimo.

100 3. SUTARČIŲ TEISĖ 3.1 1969 ra. Vienos konvencija dėl sutarčių teisės 101

2. Jei sutartyje nėra numatyta kitaip, prieštaravimas išlygai gali būti atšauktas bet kuriuo metu.

3. Jei sutartyje nėra numatyta kitaip ir nėra atskirai kitaip susitarta:a) išlygos atšaukimas susitariančiajai valstybei įsigalioja tik tada, kai

ta valstybė gauna pranešimą apie išlygos atšaukimą;b) prieštaravimo išlygai atšaukimas įsigalioja tik tada, kai išlygą pa

dariusi valstybė gauna pranešimą apie prieštaravimo išlygai atšaukimą.

23 straipsnisIŠLYGŲ DARYMO TVARKA

1. Išlyga, išlygos priėmimas ir prieštaravimas išlygai turi būti suformuluoti raštu ir perduoti susitariančiosioms valstybėms bei kitoms valstybėms, turinčioms teisę tapti sutarties šalimis.

2. Jei išlyga daroma pasirašant sutartį, kuri vėliau turi būti ratifikuota,priimta ar patvirtinta, išlygą daranti valstybė privalo oficialiai ją patvirtinti tada, kai išreiškia sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia. Šiuoatveju laikoma, kad išlyga yra padaryta jos patvirtinimo dieną.

3. Prieš išlygos patvirtinimą padarytas išlygos priėmimas ar prieštaravimas išlygai neprivalo būti atskirai tvirtinami.

1. Išlygos ar prieštaravimo išlygai atšaukimas turi būti suformuluoti raštu.

3 SKYRIUS. SUTARČIŲ ĮSIGALIOJIMAS IR LAIKINAS SUTARČIŲ TAIKYMAS

24 straipsnis ĮSIGALIOJIMAS

1. Sutartis įsigalioja tokiu būdu ir tą dieną, kokie nurodyti sutartyje arba dėl kurių susitaria derybose dalyvaujančios valstybės.

2. Jei tokios nuostatos ar atskiro susitarimo nėra, sutartis įsigalioja iš karto, kai tik visos derybose dalyvaujančios valstybės išreiškia sutikimąlaikyti sutartį įpareigojančia.

3. Jei valstybė išreiškia sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia po to, kaita sutartis įsigalioja, jai sutartis įsigalioja tokio sutikimo išreiškimodieną, jei toje sutartyje nenumatyta kitaip.

4. Sutarties nuostatos, reglamentuojančios jos teksto autentiškumo patvirtinimą, valstybių sutikimo laikyti tą sutartį įpareigojančia įtvirtinimą,

sutarties įsigaliojimo būdą ir dieną, išlygas, depozitaro funkcijas ir ki-tus prieš sutarties įsigaliojimą neišvengiamai iškylančius klausimus, taikomos nuo sutarties teksto priėmimo dienos.

25 straipsnis LAIKINAS TAIKYMAS

1. Sutartis ar sutarties dalis yra laikinai taikoma iki jos įsigaliojimo, jei:a) tai numatyta pačioje sutartyje; arbab) derybose dalyvaujančios valstybės kuriuo nors kitu būdu yra at

skirai dėl to susitarusios.2. Jei sutartyje nėra nurodyta kitaip ir jei derybose dalyvaujančios vals

tybės atskirai dėl to nėra kitaip susitarusios, laikinas sutarties ar josdalies taikymas valstybei yra nutraukiamas, jei ji kitoms valstybėms,kurioms sutartis yra laikinai taikoma, praneša apie savo ketinimą netapti tos sutarties šalimi.

III DALIS. SUTARČIŲ LAIKYMASIS, TAIKYMAS IR AIŠKINIMAS

1 SKYRIUS. SUTARČIŲ LAIKYMASIS

26 straipsnisPACTA SUNT SERVANDA

Kiekviena įsigaliojusi sutartis jos šalims yra privaloma, ir šalys privalo sąžiningai ją vykdyti.

27 straipsnisVIDAUS TEISĖ IR SUTARČIŲ LAIKYMASIS

Šalis negali pasitelkti savo vidaus teisės nuostatų, kad pasiteisintų dėl su-tarties nesilaikymo. Ši nuostata nepažeidžia 46 straipsnio.

2 SKYRIUS. SUTARČIŲ TAIKYMAS

28 straipsnisSUTARČIŲ NEGALIOJIMAS ATGAL

Jei kitokia šalių valia nėra numanoma iš sutarties ir nėra kitaip išreikšta, ša-liai netaikomos sutarties nuostatos dėl veiksmų, kurie buvo atlikti, įvykių, kurie įvyko, ar padėties, kuri pasibaigė iki sutarties įsigaliojimo tai šaliai dienos.

102 3. SUTARČIŲ TEISĖ3.1 1969 m. Vienos konvencija dėl sutarčių teisės 103

29 straipsnisSUTARTIES TAIKYMO TERITORIJA

Jei kitokia šalių valia nėra numanoma iš sutarties ir nėra kitaip išreikšta, sutartis kiekvienai tos sutarties šaliai yra privaloma visoje jos teritorijoje.

30 straipsnisVĖLIAU TUO PAČIU KLAUSIMU SUDARYTŲ SUTARČIŲ TAIKYMAS

1. Atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Chartijos 103 straipsnį, valstybių, kurios yra vėliau tuo pačiu klausimu sudarytų sutarčių šalys, teisės irįsipareigojimai nustatomi vadovaujantis tolesnių šio straipsnio daliųnuostatomis.

2. Jei sutartyje nurodoma, kad ji sudaroma atsižvelgiant į ankstesnę arvėlesnę sutartį arba kad ji neturi būti laikoma prieštaraujančia tokiaisutarčiai, tuomet tos kitos sutarties nuostatos yra viršesnės.

3. Jei visos ankstesnės sutarties šalys taip pat yra ir vėlesnės sutartiesšalys, tačiau ankstesnė sutartis nėra nutraukta ar jos galiojimas nėrasustabdytas pagal 59 straipsnį, tuomet ankstesnė sutartis galioja tiktiek, kiek jos nuostatos atitinka vėlesnės sutarties nuostatas.

4. Jei ne visos ankstesnės sutarties šalys yra vėlesnės sutarties šalys, tuomet:

a) valstybėms, abiejų sutarčių šalims, galioja šio straipsnio 3 dalyjenurodytos taisyklės;

b) valstybės, abiejų sutarčių šalies, ir valstybės, vienos iš tų sutarčiųšalies, tarpusavio teises ir įsipareigojimus nustato ta sutartis, kurios šalys yra abi šios valstybės.

5. Šio straipsnio 4 dalis neturi poveikio nei 41 straipsniui, nei jokiamsutarties nutraukimo ar jos galiojimo sustabdymo pagal 60 straipsnįklausimui, nei jokiam valstybės atsakomybės dėl sutarties, kurios nuostatos neatitinka jos įsipareigojimų kitai valstybei pagal kitą sutartį,sudarymo ar taikymo klausimui.

3 SKYRIUS. SUTARČIŲ AIŠKINIMAS

31 straipsnisBENDRA AIŠKINIMO TAISYKLĖ

1. Sutartis aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant įjoję vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir atsižvelgiant 1

į sutarties objektą bei jos tikslą.

2. Aiškinant sutartį jos kontekstą, be jos teksto, preambulės ir priedų,sudaro:a) visi su ta sutartimi susiję susitarimai, sudaryti tarp visų tos sutar

ties šalių dėl jos sudarymo;b) visi dokumentai, kuriuos pasirašė viena ar kelios tos sutarties ša

lys dėl jos sudarymo ir kuriuos kitos tos sutarties Šalys priėmė kaipsu sutartimi susijusius dokumentus.

3. Be sutarties konteksto, dar atsižvelgiama į:a) visus vėlesnius susitarimus, tos sutarties šalių sudarytus dėl jos aiš

kinimo ar jos nuostatų taikymo;b) visą vėlesnę tos sutarties taikymo praktiką, kuri išreiškia tos su

tarties šalių sutarimą dėl sutarties aiškinimo;c) visas šalių tarpusavio santykiams taikytinas atitinkamas tarptauti

nės teisės normas.4. Atskirai sąvokai gali būti suteikta speciali reikšmė, jei yra nustatyta,

kad to pageidauja sutarties šalys.

32 straipsnisPAPILDOMOS SUTARTIES AIŠKINIMO PRIEMONĖS

Jei norima patvirtinti pagal 31 straipsnį nustatytą reikšmę arba jei reikš-mė, aiškinama pagal 31 straipsnį, lieka:

a) neaiški ar dviprasmiška; arbab) toks aiškinimas duoda akivaizdžiai beprasmišką ar nepagrįstą rezulta

tą, gali būti naudojamos papildomos sutarties aiškinimo priemonės,įskaitant rengiant sutartį atliktą darbą ir sutarties sudarymo aplinkybes.

33 straipsnisSUTARČIŲ, KURIŲ AUTENTIŠKUMAS BUVO PATVIRTINTAS DVIEM ARBA KELIOMIS KALBOMIS, AIŠKINIMAS

1. Jei sutarties autentiškumas buvo patvirtintas dviem arba keliomis kalbomis, visomis tomis kalbomis surašytas sutarties tekstas turi vienodą galią, išskyrus atvejus, kai sutartyje yra nurodyta arba šalys yrasusitarusios, kad iškilus aiškinimo skirtumų bus remiamasi vienu ištų tekstų.

2. Sutarties tekstas kita kalba nei tos kalbos, kuriomis buvo surašytasautentiškas sutarties tekstas, yra laikomas autentišku tik tuo atveju,jei taip yra nurodyta toje sutartyje arba šalys yra taip susitarusios.

3. Laikoma, kad sutartyje vartojamos sąvokos turi vienodą reikšmę visuose autentiškuose sutarties tekstuose.

4. Išskyrus atvejus, kai pagal šio straipsnio 1 dalį yra remiamasi vienu konkrečiu tekstu, tais atvejais, kai sulyginus autentiškus sutarties teks-tus nustatomas reikšmių skirtumas, kuris neišnyksta pritaikius 31 ir 32 straipsnius, vadovaujamasi ta reikšme, kuri, atsižvelgiant į sutar -ties objektą ir tikslą, yra artimiausia visiems sutarties tekstams.

4 SKYRIUS. SUTARTYS IR TREČIOSIOS VALSTYBĖS

34 straipsnisBENDRA TAISYKLĖ DĖL TREČIŲJŲ VALSTYBIŲ

Sutartis be trečiosios valstybės sutikimo nesukuria nei jos įsipareigoji -mų, nei teisių.

35 straipsnisSUTARTYS, NUSTATANČIOS TREČIŲJŲ VALSTYBIŲ ĮSIPAREIGOJIMUS

Trečiosios valstybės įsipareigojimas pagal sutarties nuostatą kyla tuo at-veju, jei sutarties šalys siekia, kad tokia nuostata toks įsipareigojimas būtų nustatytas, ir jei trečioji valstybė aiškiai raštu pareiškia prisiimanti tokį įsi-pareigojimą.

36 straipsnisSUTARTYS, NUSTATANČIOS TREČIŲJŲ VALSTYBIŲ TEISES

1. Trečioji valstybė įgyja teisę pagal sutarties nuostatą tuo atveju, jei sutarties šalys siekia, kad tokia nuostata tokia teisė būtų suteikta trečiajai valstybei, valstybių grupei, kuriai priklauso ši trečioji valstybė, arvisoms valstybėms, ir jei trečioji valstybė su tuo sutinka. Laikoma,kad ji yra pareiškusi tokį sutikimą, kol ji nėra pareiškusi priešingosnuostatos, nebent pačioje sutartyje yra numatyta kitaip.

2. Valstybė, įgyvendindama savo teisę pagal šio straipsnio 1 dalį, turilaikytis sutartyje nurodytų ar pagal tą sutartį nustatytų teisės įgyvendinimo sąlygų.

37 straipsnisTREČIŲJŲ VALSTYBIŲ TEISIŲ IR ĮSIPAREIGOJIMŲ PANAIKINIMAS ARBA JŲ PAKEITIMAS

1. Jei trečiosios valstybės įsipareigojimas kilo pagal 35 straipsnį, jis gali būti panaikintas arba pakeistas tik sutikus visoms sutarties šalims ir pa-čiai trečiajai valstybei, nebent yra užfiksuota, kad jos susitarė kitaip.

2. Jei trečioji valstybė įgijo teisę pagal 36 straipsnį, sutarties šalys ne -gali jos panaikinti arba pakeisti, jei yra nustatyta, kad ši teisė negali būti panaikinta ar pakeista be trečiosios valstybės sutikimo.

38 straipsnisSUTARTIES NORMOS, ĮPAREIGOJANČIOS TREČIĄSIAS VALSTYBES

KAIP TARPTAUTINĖS PAPROTINĖS TEISĖS NORMOS

Nė viena 34-37 straipsnių nuostata netrukdo jokiai sutarties nuostatai tapti privaloma trečiajai valstybei, jei ji pripažįstama paprotine tarptautinės tei -sės norma.

IV DALIS. SUTARČIŲ PATAISOS IR JŲ TAIKYMO PAKEITIMAS

39 straipsnisBENDRA TAISYKLĖ DĖL SUTARČIŲ PATAISŲ

Sutarties pataisos gali būti daromos jos šalių tarpusavio susitarimu. Šios Konvencijos II dalyje išdėstytos taisyklės minėtam šalių susitarimui galioja, jei toje sutartyje nėra numatyta kitaip.

40 straipsnisDAUGIAŠALIŲ SUTARČIŲ PATAISOS

1. Jei sutartyje nėra nurodyta kitaip, daugiašalių sutarčių pataisos daromos vadovaujantis tolesnėmis šio straipsnio dalimis.

2. Kiekvienas pasiūlymas padaryti daugiašalės sutarties pataisą, galiojančią visoms jos šalims, turi būti pateiktas visoms susitariančiosiomsvalstybėms, ir kiekviena iš jų turi teisę dalyvauti:

a) priimant sprendimą dėl veiksmų, kurių reikia imtis dėl tokio pasiūlymo;

b) derybose dėl susitarimo dėl daugiašalės sutarties pataisos ir sudarant tokį susitarimą.

3. Kiekviena valstybė, turinti teisę tapti sutarties šalimi, taip pat turi teisętapti pakeistos sutarties šalimi.

4. Susitarimas dėl sutarties pataisos neįpareigoja valstybės, kuri yra tossutarties šalis, tačiau nėra susitarimo dėl sutarties pataisos šalis. Tokiai valstybei taikomas 30 straipsnio 4 dalies b punktas.

5. Kiekviena valstybė, sutarties šalimi tampanti po to, kai įsigalioja susitarimas dėl sutarties pataisos, jei tik ji nepareiškia kitokio ketinimo:

a) yra laikoma pakeistos sutarties šalimi; irb) yra laikoma nepakeistos sutarties šalimi santykiuose su tomis sutar

ties šalimis, kurios neprisiėmė įsipareigojimų pagal susitarimą dėl sutarties pataisos.

41 straipsnisSUSITARIMAI KEISTI DAUGIAŠALES SUTARTIS TARP KAI KURIŲ JOS ŠALIŲ

1. Dvi ar kelios daugiašalės sutarties šalys gali sudaryti susitarimą pakeisti tą sutartį tik tarpusavyje, jei:a) ta sutartis numato tokio pakeitimo galimybę;b) ta sutartis nedraudžia tokio pakeitimo; ir:

i) jei toks pakeitimas netrukdo kitoms šalims pagal tą sutartį nau-dotis savo teisėmis ir vykdyti savo įsipareigojimus;

ii) jei toks pakeitimas nėra susijęs su sutarties nuostata, nukrypi-mas nuo kurios yra nesuderinamas su visa apimtimi taikomos sutarties objektu ir tikslu.

2. Jei šio straipsnio 1 dalies a punkte nurodytu atveju sutartyje nėra numatyta kitaip, suinteresuotos sutarties šalys praneša kitoms sutartiesšalims apie savo ketinimą sudaryti tokį susitarimą ir apie sutarties pakeitimus, kuriuos numato toks susitarimas.

V DALIS. SUTARČIŲ NEGALIOJIMAS, NUTRAUKIMAS IR JŲ GALIOJIMO SUSTABDYMAS

1 SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS

42 straipsnisSUTARČIŲ GALIOJIMAS IR GALIOJIMO TRUKMĖ

1. Sutarties ar valstybės sutikimo laikyti sutartį įpareigojančia galiojimasgali būti ginčijamas tik pagal šią Konvenciją.

2. Sutartis gali būti nutraukta, denonsuota arba viena iš šalių gali pasitraukti iš sutarties tik pagal tos sutarties ar šios Konvencijos nuostatas. Ši taisyklė taikoma ir sutarties galiojimo sustabdymui.

43 straipsnisSU SUTARTIMI NESUSIJĘ ĮSIPAREIGOJIMAI PAGAL TARPTAUTINĘ TEISĘ

Sutarties negaliojimas, nutraukimas ar denonsavimas, sutarties šalies pa-sitraukimas iš sutarties, taip pat sutarties galiojimo sustabdymas pagal šią

Konvenciją ar pagal tos sutarties nuostatas jokiu būdu nekeičia valstybės pa-reigos vykdyti sutartyje įtvirtintus įsipareigojimus, kuriuos ji turėtų vykdyti pagal tarptautinę teisę net ir be tos sutarties.

44 straipsnisSUTARTIES NUOSTATŲ ATSKYRIMAS

1. Pačioje sutartyje ar šios Konvencijos 56 straipsnyje nustatyta šaliesteisė denonsuoti sutartį, pasitraukti iš sutarties ar sustabdyti jos galiojimą gali būti įgyvendinta tik visai sutarčiai, nebent sutartyje yranurodyta kitaip arba sutarties šalys yra kitaip susitarusios.

2. Šioje Konvencijoje įtvirtinti sutarties negaliojimo, nutraukimo, galiojimo sustabdymo ir sutarties šalies pasitraukimo iš sutarties pagrindai gali būti taikomi tik visai sutarčiai, išskyrus tolesnėse šio straipsnio dalyse ir 60 straipsnyje nurodytus atvejus.

3. Jei minėtas pagrindas susijęs tik su atskiromis sutarties nuostatomis,jis gali būti taikomas tik toms nuostatoms, kai:

a) minėtos nuostatos gali būti taikomos atskirai nuo visų likusių sutarties nuostatų;

b) iš sutarties yra aišku ar yra kitaip nustatyta, kad minėtų nuostatųpriėmimas nebuvo būtinas tam, kad kita sutarties šalis ar šalys sutiktų laikyti sutartį įpareigojančia visa jos apimtimi; ir

c) tolesnis likusios sutarties dalies taikymas nepažeistų kitų jos šaliųinteresų.

4. 49 ir 50 straipsniuose numatytais atvejais valstybė, turinti teisę pareikšti kaltinimą apgaule ar papirkimu, gali jį taikyti visai sutarčiaiarba, laikantis šio straipsnio 3 dalies, tik atskiroms jos nuostatoms.

5. 51, 52 ir 53 straipsniuose numatytais atvejais sutarties nuostatų atskirtineleidžiama.

45 straipsnisTEISĖS REMTIS SUTARTIES NEGALIOJIMO, NUTRAUKIMO, JOS GALIOJIMO

SUSTABDYMO AR PASITRAUKIMO IŠ SUTARTIES PAGRINDAIS NETEKIMAS

Valstybė netenka teisės remtis sutarties negaliojimo, nutraukimo, jos galiojimo sustabdymo ar pasitraukimo iš sutarties pagrindais pagal šios Konvencijos 46-50 ar 60 ir 62 straipsnius, jei paaiškėjus atitinkamoms aplinkybėms:

a) ji aiškiai pareiškė, jog sutinka su tuo, kad sutartis yra galiojanti ar lieka galioti arba turi būti toliau vykdoma; arba

b) iš jos veiksmų suprantamas jos sutikimas su tuo, kad sutartis galioja ar turi likti galioti arba turi būti toliau vykdoma.

2 SKYRIUS. SUTARČIŲ NEGALIOJIMAS

46 straipsnisVIDAUS TEISĖS NUOSTATOS DĖL ĮGALIOJIMŲ SUDARYTI SUTARTIS

1. Valstybė, siekdama, kad jos sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia būtų pripažintas negaliojančiu, negali remtis tuo, kad sutikimas buvo išreikštas pažeidžiant jos vidaus teisės nuostatą dėl įgaliojimų sudarytisutartis, nebent tas pažeidimas buvo akivaizdus ir buvo pažeista itinsvarbi vidaus teisės norma.

2. Pažeidimas yra akivaizdus, jei jis būtų objektyviai matomas kiekvienai valstybei, kuri tokioje situacijoje vadovaujasi įprasta praktika irgera valia.

47 straipsnisTAM TIKRI ĮGALIOJIMŲ IŠREIKŠTI VALSTYBĖS SUTIKIMĄ APRIBOJIMAI

Jei atstovo įgaliojimai išreikšti valstybės sutikimą laikyti konkrečią su-tartį įpareigojančia buvo kaip nors apriboti, valstybė, siekdama, kad jos at -stovo išreikštas sutikimas būtų pripažintas negaliojančiu, negali remtis tuo, kad atstovas nepaisė šių apribojimų, nebent kitoms derybose dalyvaujančioms šalims apie tokius apribojimus buvo pranešta prieš tai, kai atstovas išreiškė tokį sutikimą.

48 straipsnisKLAIDA

1. Valstybė, siekdama, kad jos sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia būtų pripažintas negaliojančiu, gali remtis klaida sutartyje, jei ta klaidasusijusi su faktu ar situacija, kuriuos ta valstybė manė egzistuojantsutarties sudarymo metu ir dėl kurių iš esmės ji ir sutiko laikyti sutartį įpareigojančia.

2. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma, jei ta valstybė savo veiksmais prisidėjo prie tos klaidos atsiradimo arba jei aplinkybės buvo tokios, kadvalstybė turėjo žinoti apie galimą klaidą.

3. Tik su sutarties teksto formuluote susijusi klaida neturi įtakos sutarties galiojimui; tokiu atveju taikomas 79 straipsnis.

49 straipsnisAPGAULĖ

Jei valstybė dėl kitos derybose dalyvaujančios valstybės apgaulingo el-gesio buvo įtikinta sudaryti sutartį, valstybė, siekdama, kad jos sutikimas lai -kyti sutartį įpareigojančia būtų pripažintas negaliojančiu, gali remtis apgau-lės faktu.

50 straipsnisVALSTYBĖS ATSTOVO PAPIRKIMAS

Jei valstybės sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia kita derybose daly-vaujanti valstybė išgavo tiesiogiai ar netiesiogiai papirkdama jos atstovą, pir-moji valstybė, siekdama, kad jos sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia bū tų pripažintas negaliojančiu, gali remtis papirkimo faktu.

51 straipsnisPRIEVARTA PRIEŠ VALSTYBĖS ATSTOVĄ

Valstybės sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia, išgautas veiksmais ar grasinimais vartojant prievartą prieš jos atstovą, neturi jokios teisinės galios.

52 straipsnisPRIEVARTA PRIEŠ VALSTYBĘ GRASINANT JĖGA AR JĄ VARTOJANT

Sutartis yra negaliojanti, jei ji buvo sudaryta grasinant jėga ar ją varto-jant, taip pažeidžiant Jungtinių Tautų Chartijoje įtvirtintus tarptautinės tei -sės principus.

53 straipsnisSUTARTYS, PRIEŠTARAUJANČIOS PRIVALOMO" POBŪDŽIO BENDROSIOS TARPTAU-TINĖS TEISĖS NORMOMS (JUS COGENS)

" Sudarytojo nuomone, anglišką būdvardį peremptory į lietuvių kalbą reikia versti: im-peratyvinis. Žr. autentišką anglišką šio straipsnio tekstą:

„Article 53Treaties conflicting \vith a peremptory norm of general internationai law (jus cogens)A treaty is void if, at the time of its conclusion, it conflicts with a peremptory norm of

general internationai law. For the purposes of the present Convention, a peremptory norm of general internationai law is a norm accepted and recognized by the internationai community of States as a whole as a norm from which no derogation is permitted and which can be mo-dified only by a subsequent norm of general internationai law having the šame character."

110 3. SUTARČig TEISĖ 3.1 1969 m. Vienos konvencija dėl sutarčių teisės 111

Sutartis yra niekinė, jei jos sudarymo metu ji prieštarauja privalomo12 po-būdžio bendrosios tarptautinės teisės normoms. Šioje Konvencijoje privalomo13

pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės normomis yra laikomos normos, ku-rias tarptautinė valstybių bendrija yra visa apimtimi priėmusi ir pripažinusi kaip normas, nuo kurių draudžiama nukrypti ir kurios gali būti keičiamos tik pri -imant kitą tokio pat pobūdžio bendrąją tarptautinės teisės normą.

3 SKYRIUS. SUTARČIŲ NUTRAUKIMAS IR JŲ GALIOJIMO SUSTABDYMAS

54 straipsnisSUTARTIES NUTRAUKIMAS ARBA PASITRAUKIMAS IŠ SUTARTIES PAGAL JOS NUOSTATAS ARBA ŠALIMS PRITARUS

Šalis gali nutraukti sutartį arba iš jos pasitraukti: f a)) vadovaudamasi tos sutarties nuostatoms; arba b), bet kuriuo metu visų sutarties šalių pritarimu, pasitarusi su kitomis susitariančiosiomis valstybėmis.

55 straipsnisDAUGIAŠALĖS SUTARTIES ŠALIŲ SKAIČIAUS SUMAŽĖJIMAS IKI NEPAKANKAMO JOS ĮSIGALIOJIMUI

Jei sutartyje nėra nustatyta kitaip, daugiašalė sutartis nenustoja galioti vien dėl to, kad jos šalių skaičius sumažėjo iki skaičiaus, kurio nepakaktų jai įsi -galioti.

Prancūzišką būdvardį impėratif į lietuvių kalbą reikia taip pat versti: imperatyvinis. Žr. autentišką prancūzišką šio straipsnio tekstą:

„Article 53Traitės en conflit avec une norme impėrative du droit International gėnėral (jus

cogens)Est nul tout traitė qui, au moment de sa conclusion, est en conflit avec une norme impėra -

tive du droit intemational gėnėral. Aux fins de la prėsente Convention, une norme impėrative du droit intemational gėnėral est une norme acceptėe et reconnue par la communautė interna-tionale des Etats dans son ensemble en tant que norme a laąuelle aucune dėrogation n'est permise et qui ne peut ėtre modifiėe que par une nouvelle norme du droit intemational gėnėral ayant le mėme caractere."

Analogiškai verčiama iš rusų kalbos.Imperatyvinių normų esmė yra tai, kad kitos normos turi joms atitikti, o kolizijos atveju

galioja tik imperatyvinės normos.12 Žr. 2 išnašą.13 Žr. 2 išnašą.

56 straipsnisSUTARTIES DENONSAVIMAS ARBA PASITRAUKIMAS IŠ JOS, KAI NĖRA NUOSTATŲ DĖL JOS NUTRAUKIMO, DENONSAVIMO ARBA PASITRAUKIMO IŠ JOS

1. Sutartis, kurioje nenustatyta jos nutraukimo tvarka ir kuri nenumatodenonsavimo arba pasitraukimo iš sutarties galimybės, negali būti denonsuota ir iš jos negalima pasitraukti, nebent:a) yra nustatoma, kad šalys ketino leisti sutarties denonsavimo arba

pasitraukimo iš jos galimybę; arbab) sutarties denonsavimo arba pasitraukimo iš jos teisė yra aiški iš

tos sutarties pobūdžio.2. Šalis apie savo ketinimą denonsuoti sutartį arba iš jos pasitraukti pa

gal šio straipsnio 1 dalį praneša ne vėliau kaip prieš 12 mėnesių.

57 straipsnisSUTARTIES GALIOJIMO SUSTABDYMAS VADOVAUJANTIS JOS NUOSTATOMIS ARBA ŠALIŲ SUSITARIMU

Sutarties galiojimas visoms jos šalims ar tam tikrai šaliai gali būti su-stabdytas:

a) vadovaujantis tos sutarties nuostatomis; arbaa) bet kuriuo metu visų sutarties šalių susitarimu, pasitarus su kitomis

susitariančiosiomis valstybėmis.

58 straipsnisDAUGIAŠALĖS SUTARTIES GALIOJIMO SUSTABDYMAS

TIK KELIŲ ŠALIŲ SUSITARIMU

1. Dvi ar kelios daugiašalės sutarties šalys gali sudaryti susitarimą laikinai ir tik joms sustabdyti sutarties nuostatų galiojimą, jei:a) tokia sustabdymo galimybė yra numatyta toje sutartyje; arbab) ta sutartis nedraudžia tokio sustabdymo ir:

i) jis netrukdo kitoms šalims pagal tą sutartį naudotis savo teisė-mis ir vykdyti savo įsipareigojimus; ii) jis nėra nesuderinamas su sutarties objektu ir jos tikslu.

2. Jei šio straipsnio 1 dalies a punkte nurodytu atveju sutartyje nėra numatyta kitaip, šalys praneša kitoms sutarties šalims apie savo ketinimą sudaryti tokį susitarimą ir tai, kurių sutarties nuostatų galiojimąjos ketina sustabdyti.

3.1 1969 m. Vienos konvencija dėl sutarčių teisės 113

59 straipsnisSUTARTIES NUTRAUKIMAS AR JOS GALIOJIMO SUSTABDYMAS DĖL VĖLESNĖS SUTARTIES SUDARYMO

1. Sutartis laikoma nutraukta, jei visos jos šalys sudaro vėlesnę sutartįdėl to paties dalyko ir:a) iš šios vėlesnės sutarties yra aišku arba yra kitaip nustatyta, jog

šalys norėjo, kad tą dalyką reguliuotų vėlesnė sutartis, arba:b) vėlesnės sutarties nuostatos nesutampa su ankstesnės sutarties nuo

statomis ir dėl to šios dvi sutartys negali būti taikomos vienu metu.2. Ankstesnės sutarties galiojimas yra laikomas tik sustabdytu, jei iš vė

lesnės sutarties yra aišku arba yra kitaip nustatyta, kad to norėjo sutarties šalys.

60 straipsnisSUTARTIES NUTRAUKIMAS AR GALIOJIMO SUSTABDYMAS DĖL SUTARTIES PAŽEIDIMO

1. Vienai iš šalių iš esmės pažeidus dvišalę sutartį, kita šalis įgyja teisęremtis šiuo pažeidimu kaip pagrindu nutraukti tą sutartį arba sustabdyti tos sutarties ar jos dalies galiojimą.

2. Vienos iš šalių padarytas esminis daugiašalės sutarties pažeidimas suteikia teisę:a) kitoms tos sutarties šalims vieningu susitarimu sustabdyti sutarties

ar jos dalies galiojimą arba nutraukti sutartį:i) tų šalių santykiuose su sutartį pažeidusią valstybe; arba ii) visų šalių tarpusavio santykiuose;

b) dėl sutarties pažeidimo ypač nukentėjusiai šaliai remtis šiuo pažeidimu kaip pagrindu sustabdyti sutarties ar jos dalies galiojimąsavo santykiuose su sutartį pažeidusią šalimi;

c) kiekvienai sutarties šaliai, išskyrus sutartį pažeidusią valstybę, remtis šiuo pažeidimu kaip pagrindu sustabdyti sutarties ar jos daliesgaliojimą jai pačiai, jei sutarties pobūdis yra toks, kad, vienai sutarties šaliai iš esmės pažeidus jos nuostatas, iš esmės pakinta visų jos šalių galimybės toliau vykdyti pagal šią sutartį prisiimtusįsipareigojimus.

3. Šiame straipsnyje esminiu sutarties pažeidimu laikomas:a) šia Konvencija nesankcionuotas atsisakymas vykdyti sutartį; arbab) sutarties normos, turinčios esminę reikšmę sutarties objekto įgy

vendinimui ar tikslo pasiekimui, pažeidimas.

4. Pirmesnių šio straipsnio dalių nuostatos nekeičia jokios sutarties nuostatos, taikytinos tos sutarties pažeidimo atveju.

5. Šio straipsnio 1-3 dalys nėra taikomos humanitarinio pobūdžio sutartyse įtvirtintoms normoms, susijusioms su žmogaus apsauga, ypačtoms, kurios draudžia bet kokios formos represalijas prieš tokių sutarčių ginamus asmenis.

61 straipsnisPASKESNIS SUTARTIES VYKDYMO NEGALIMUMAS

1. Šalis gali sutarties vykdymo negalimumą laikyti pagrindu ją nutraukti ar pasitraukti iš jos, jei toks negalimumas atsiranda dėl sutarties vykdymui būtino objekto galutinio išnykimo ar sunaikinimo. Jei negalimumas vykdyti sutartį yra laikinas, šalis gali remtis juo tik kaip pagrindu sustabdyti sutarties galiojimą.

2. Šalis negali sutarties vykdymo negalimumo laikyti pagrindu ją nutraukti, pasitraukti iš jos ar sustabdyti jos galiojimą, jei šis negalimumas atsiranda iš tos šalies pagal tą sutartį prisiimtų įsipareigojimų pažeidimo arba kokio kito tarptautinio įsipareigojimo, prisiimto tos sutarties kitos šalies atžvilgiu, pažeidimo.

62 straipsnisESMINIS APLINKYBIŲ PASIKEITIMAS

1. Negalima esminio aplinkybių, egzistavusių sutarties sudarymo metu,pasikeitimo, kurio sutarties šalys nenumatė, laikyti pagrindu nutraukti sutartį ar pasitraukti iš jos, nebent :a) tų aplinkybių buvimas turėjo esminę reikšmę tam, kad šalys su

tiktų laikyti sutartį įpareigojančia;b) dėl įvykusių pokyčių iš esmės pakito pagal sutartį vykdytinų šalių

įsipareigojimų apimtis.2. Esminio aplinkybių pasikeitimo negalima laikyti pagrindu nutraukti

sutartį ar pasitraukti iš jos, nebent:a) ta sutartis nustato valstybių sieną; arbab) tas esminis aplinkybių pasikeitimas atsiranda iš šalies, kuri juo re

miasi kaip pagrindu, pagal tą sutartį prisiimtų įsipareigojimų pažeidimo arba kokio kito tarptautinio įsipareigojimo, prisiimto tossutarties kitos šalies atžvilgiu, pažeidimo.

3. Jei šalis, remdamasi ankstesnėse šio straipsnio dalyse išdėstytomisnuostatomis, turi teisę esminį sutarties sudarymo aplinkybių pasikeiti-

mą laikyti pagrindu nutraukti sutartį ar pasitraukti iš jos, ji taip pat gali tokį pasikeitimą laikyti pagrindu sustabdyti sutarties galiojimą.

63 straipsnisDIPLOMATINIŲ AR KONSULINIŲ SANTYKIŲ NUTRAUKIMAS

Diplomatinių ar konsulinių santykių nutraukimas tarp sutarties šalių ne -turi įtakos jų sutartimi sukurtiems teisiniams santykiams, išskyrus tuos at -vejus, kai konsulinių ar diplomatinių santykių egzistavimas yra būtina su-tarties taikymo sąlyga.

64 straipsnisNAUJOS PRIVALOMO* POBŪDŽIO BENDROSIOS TARPTAUTINĖS TEISĖS NORMOS (JUS COGENS) ATSIRADIMAS

Jei atsiranda nauja privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės nor-ma, kiekviena egzistuojanti sutartis, kuri prieštarauja šiai normai, tampa ne-begaliojančia ir yra nutraukiama.

4 SKYRIUS. PROCEDŪRA

\ 65 straipsnisSUTARTIES NEGALIOJIMO, JOS NUTRAUKIMO, GALIOJIMO SUSTABDYMO ARBA PASITRAUKIMO IŠ JOS ATVEJU TAIKOMA PROCEDŪRA

1. Šalis, kuri, vadovaudamasi šios Konvencijos nuostatomis, reikalaujajos sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia pripažinti negaliojančiu arturi kokį nors kitą pagrindą pareikalauti sutartį laikyti negaliojančia,ją nutraukti, sustabdyti jos galiojimą ar pasitraukti iš sutarties, apiesavo reikalavimus privalo pranešti kitoms šalims. Pranešime turi būtinurodomos priemonės, kurias siūloma taikyti dėl tos sutarties, ir priežastys, dėl ko jas reikėtų taikyti.

2. Jei pasibaigus ne mažiau kaip trijų mėnesių laikotarpiui nuo tokio pranešimo gavimo dienos, išskyrus ypatingos skubos atvejus, nė vienaiš šalių nepareiškia jokių prieštaravimų, pranešimą pateikusi šalis gali savo pasiūlytas priemones taikyti 67 straipsnyje nurodytu būdu.

3. Tačiau jei kuri nors iš šalių pareiškia prieštaravimą, sutarties šalys ieško bendro sprendimo Jungtinių Tautų Chartijos 33 straipsnyje nurodytu būdu.

* Žr. sudarytojo pastabą dėl šios konvencijos 53 str.

4. Jokia ankstesnėse šio straipsnio dalyse išdėstyta nuostata nekeičia šaliųpagal galiojančius susitarimus turimų teisių ir prisiimtų įsipareigojimų, susijusių su ginčų sprendimu.

5. Nepažeidžiant 45 straipsnio, ta aplinkybė, kad šalis anksčiau nėra padariusi šio straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo, neatima iš jos teisės padaryti šį pranešimą atsakant į kitos šalies reikalavimą vykdytisutartį ar į kaltinimą tos sutarties pažeidimu.

66 straipsnisNESUTARIMŲ SPRENDIMO TEISME, ARBITRAŽE IR TAIKINIMO PROCEDŪROS

Jei pagal 65 straipsnio 3 dalį per dvylika mėnesių nuo prieštaravimopareiškimo dienos nepavyksta priimti jokio sprendimo, taikoma ši procedūra: -J_^_.

a) kiekviena ginčo £feį^©3 ar 64 straipsnio^taikyrnp^ar ąiškinrmcT>šalisgaffjaštu perduoti ginčą spręsti Tarptautiniam Teisingumo Teismui,išskyrus atvejus, kai šalys susitaria perduoti ginčą sprąstį arbitražui;

b) kiekviena ginčo dėl bet kurio kito šios Konvencijos V dalies straipsnio taikymo ar aiškinimo šalis gali pradėti Konvencijos priede nustatytą procedūrą, pateikdama atitinkamą prašymą Jungtinių Taurų Generaliniam Sekretoriui.

\ 67 straipsnis.^POKUMENTAI DĖL SUTARTIES PASKELBIMO NEGALIOJANČIA, JOS NUTRAUKIMO,

PASITRAUKIMO IŠ SUTARTIES ARBA SUTARTIES GALIOJIMO SUSTABDYMO

1. 65 straipsnio 1 dalyje nurodytas pranešimas turi būti pateiktas raštu.1. Kiekvienas sutarties paskelbimo negaliojančia, jos nutraukimo, pa

sitraukimo iš jos arba jos galiojimo sustabdymo veiksmas pagal tossutarties nuostatas arba šios Konvencijos 65 straipsnio 2 ir 3 daliųnuostatas atliekamas perduodant kitoms tos sutarties šalims atitinkamą dokumėntąrTėr tokio dokumento nėra pasirašęs valstybėsvadovas, vyriausybės vadovas ar užsienio reikalų ministras, iš jįperduodančio valstybės atstovo gali būti pareikalauta pateikti įgaliojimus.

68 straipsnis65 IR 67 STRAIPSNIUOSE NURODYTŲ PRANEŠIMŲ IR DOKUMENTŲ ATŠAUKIMAS

65 ar 67 straipsniuose nurodytas pranešimas ar dokumentas gali būti at-šauktas bet kuriuo metu prieš jam įsigaliojant.

5 SKYRIUS. SUTARTIES NEGAL10J1M0, JOS NUTRAUKIMO IR GALIOJIMO SUSTABDYMO PASEKMĖS

69 straipsnisSUTARTIES NEGALIOJIMO PASEKMĖS

1. Sutartis, kurios negaliojimas nustatomas vadovaujantis šia Konvencija,yra niekinė. Niekinės sutarties nuostatos neturi jokios teisinės galios.

2. Jei, nepaisant to, remiantis tokia sutartimi buvo atliekami veiksmai:

a) kiekviena šalis gali pareikalauti, kad bet kuri kita šalis, kiek taiįmanoma, jų dvišaliuose santykiuose įtvirtintų tokią padėtį, kuri būtų buvusi, jei tie veiksmai nebūtų buvę atlikti;

b) prieš sutarties pripažinimą negaliojančia gera valia atlikti veiksmainetampa neteisėti vien dėl to, kad sutartis buvo paskelbta negaliojančia.

3. 49, 50, 51 ir 52 straipsniuose numatytais atvejais šio straipsnio 2 dalis nėra taikoma šaliai, kuri kaltinama apgaule, papirkimu ar prievartos vartojimu.

4. Jei paskelbiamas negaliojančiu vienos iš valstybių sutikimas laikytidaugiašalę sutartį įpareigojančia, tos valstybės santykiams su kitomistos sutarties šalimis taikomos aukščiau išdėstytos taisyklės.

70 straipsnisSUTARTIES NUTRAUKIMO PASEKMĖS

1. Jei sutartyje nėra numatyta kitaip arba šalys nėra kitaip susitarusios,sutarties nutraukimas pagal jos nuostatas arba vadovaujantis šia Konvencija:

a) atleidžia sutarties šalis nuo bet kokių įsipareigojimų toliau vykdyti sutartį;

b) neturi įtakos jokioms šalių teisėms, įsipareigojimams ar jų teisinei padėčiai, sukurtoms vykdant tą sutartį iki jos nutraukimo.

2. Jei valstybė denonsuoja daugiašalę sutartį arba pasitraukia iš jos, šiostraipsnio 1 dalis jos santykiams su kitomis tos sutarties šalimis taikoma nuo tos dienos, kai įsigalioja toks denonsavimas arba pasitraukimas.

71 straipsnisSUTARTIES, KURI PAŽEIDŽIA PRIVALOMO POBŪDŽIO BENDROSIOS TARPTAUTINĖS TEISĖS NORMĄ, NEGALIOJIMO PASEKMĖS

1. Jei sutartis pripažįstama niekine pagal 53 straipsnį, šalys:

a) kiek įmanoma pašalina bet kokio veiksmo, atlikto vadovaujantisprivalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės normą pažeidžiančiomis nuostatomis, pasekmes;

b) tarpusavio santykius suderina su privalomo pobūdžio bendrosiostarptautinės teisės norma.

2. Jei sutartis tampa niekine ir yra nutraukiama pagal 64 straipsnį, su -tarties nutraukimas:

a) atleidžia jos šalis nuo bet kokių įsipareigojimų toliau vykdyti sutartį;b) neturi įtakos jokioms šalių teisėms, įsipareigojimams ar jų teisinei padė

čiai, sukurtoms vykdant tą sutartį iki jos nutraukimo; tačiau šios teisės,įsipareigojimai ir padėtis vėliau gali būti išlaikyti, tik jei tai neprieštarauja naujai privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės normai.

72 straipsnisSUTARTIES GALIOJIMO SUSTABDYMO PASEKMĖS

1. Jei sutartyje nėra numatyta kitaip arba šalys nėra kitaip susitarusios,sutarties galiojimo sustabdymas pagal jos nuostatas arba vadovaujantis šia Konvencija:a) atleidžia sutarties šalis, kurioms jos veikimas yra sustabdytas, nuo

įsipareigojimo vykdyti tą sutartį jų tarpusavio santykiuose, kol sutarties galiojimas sustabdytas;

b) niekaip kitaip nepakeičia ta sutartimi nustatytų sutarties šalių teisinių santykių.

2. Kol sutarties galiojimas yra sustabdytas, šalys įsipareigoja susilaikytinuo veiksmų, kurie gali trukdyti atnaujinti sutarties galiojimą.

VI DALIS. JVAIRIOS NUOSTATOS

73 straipsnisVALSTYBĖS TEISIŲ PERĖMIMAS, VALSTYBIŲ ATSAKOMYBĖ IR KARO VEIKSMAI

Šios Konvencijos nuostatos iš anksto nenusprendžia su sutartimis susi -jusių klausimų, kurie gali kilti dėl valstybės teisių perėmimo, valstybės tarp-tautinės atsakomybės ar tarp valstybių prasidėjusių karo veiksmų.

74 straipsnisDIPLOMATINIAI BEI KONSULINIAI SANTYKIAI IR SUTARČIŲ SUDARYMAS

Diplomatinių ar konsulinių santykių nutraukimas arba jų nebuvimas tarp dviejų ar kelių valstybių neužkerta kelio sudaryti sutartis tarp šių valstybių.

Sutarties sudarymas savaime nepakeičia valstybių tarpusavio diplomatinių ar konsulinių santykių.

75 straipsnisVALSTYBĖS AGRESORĖS ATVEJIS

Šios Konvencijos nuostatos nekeičia jokių valstybės agresorės su sutar-timi susijusių įsipareigojimų, kurie valstybei agresorei gali atsirasti dėl to, kad dėl jos įvykdytos agresijos jos atžvilgiu buvo imtasi priemonių pagal Jungtinių Tautų Chartiją.

VIII DALIS. DEPOZITARAS, PRANEŠIMAI, PATAISYMAI IR REGISTRAVIMAS

76 straipsnisSUTARČIŲ DEPOZITARAS

1. Sutarties depozitarą gali paskirti derybose dalyvaujančios valstybės,nurodydamos jį pačioje sutartyje arba kokiu kitu būdu. Depozitarofunkcijas gali vykdyti viena ar kelios valstybės, tarptautinė organizacija ar tarptautinės organizacijos vadovas.

2. Sutarties depozitaro funkcijos yra tarptautinio pobūdžio ir jis yra įpareigotas vykdyti jas bešališkai. Ypač pažymėtina, kad tai, jog sutartisdar neįsigaliojo tam tikrų šalių tarpusavio santykiams ar kad tarp vienos iš šalių ir depozitaro kilo nesutarimų dėl to, kaip šis vykdo savofunkcijas, neturi įtakos minėtai depozitaro pareigai.

77 straipsnisDEPOZITARO FUNKCIJOS

1. Jei sutartyje nėra numatyta kitaip ir jei susitariančiosios valstybės nėra kitaip susitarusios, depozitaro funkcijos yra šios:a) saugoti sutarties teksto originalą ir visus depozitarui pateiktus įga

liojamuosius raštus;b) parengti teksto originalo patvirtintas kopijas, parengti vėlesnius su

tarties tekstus papildomomis kalbomis, kurių reikalauja sutartis, irperduoti šiuos dokumentus sutarties šalims ir valstybėms, turinčioms teisę tapti sutarties šalimis;

c) priimti sutarties parašus, priimti ir saugoti visus kitus su sutartimisusijusius dokumentus bei pranešimus;

d) patikrinti, ar parašai, pranešimai ir visi kiti su sutartimi susiję dokumentai yra pateikti reikalaujama forma, ir prireikus atkreipti įtai atitinkamos valstybės dėmesį;

e) informuoti sutarties šalis ir valstybes, turinčias teisę tapti sutartiesšalimi, apie su sutartimi susijusius veiksmus ir pranešimus;

f) informuoti valstybes, turinčias teisę tapti sutarties šalimi, kad yragauta ar deponuota tiek parašų arba ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentų, kiek yra reikalinga sutarčiai įsigalioti;

d) registruoti sutartį Jungtinių Tautų Sekretoriate;h) vykdyti kitas šios Konvencijos nuostatose nurodytas funkcijas. 2. Jei tarp valstybės ir depozitaro kyla nesutarimų dėl šio funkcijų vyk-dymo, depozitaras apie tai praneša sutartį pasirašiusioms valstybėms ir susitariančiosioms valstybėms arba atitinkamais atvejais - suinte-resuotos tarptautinės organizacijos kompetentingam organui.

78 straipsnisPRANEŠIMAI

Išskyrus atvejus, kai sutartis ar ši Konvencija nustato kitaip, kiekvienas pagal šią Konvenciją valstybės daromas pranešimas yra:

a) jei nėra depozitaro, perduodamas tiesiogiai tai valstybei, kuriai jis yraskirtas, o jei depozitaras yra, - depozitarui;

b) laikomas atitinkamos valstybės padarytu tik tada, kai valstybė, kuriaijis buvo skirtas, gauna šį pranešimą, arba tik tada, kai šį pranešimągauna depozitaras;

c) jei pranešimas perduodamas depozitarui, laikoma, kad valstybė, kuriai jis buvo skirtas, jį gavo tik tada, kai depozitaras, vadovaudamasis 77 straipsnio 1 dalies e punktu, praneša šiai valstybei apie gautąpranešimą.

79 straipsnisKLAIDŲ SUTARTIES TEKSTE IR PATVIRTINTOSE JOS KOPIJOSE IŠTAISYMAS

1. Jei jau patvirtinus sutarties teksto autentiškumą sutartį pasirašiusios valstybės ir susitariančiosios valstybės sutinka, kad jame yra klaidų, klaida, išskyrus tuos atvejus, kai šalys yra numačiusios kitą klaidų iš-taisymo būdą, ištaisoma taip:a) tekste aptikta klaida ištaisoma ir atitinkamus įgaliojimus turintis

atstovas ištaisymą patvirtina savo parašu;

b) sudaromas dokumentas ar dokumentai, kuriuose nurodoma, kokįištaisymą sutarta padaryti, arba pasikeičiama tokiu dokumentu ardokumentais; arba

c) ištaisytas sutarties tekstas įforminamas pagal tą pačią procedūrą,kuri taikoma ir sutarties originalo tekstui.

2. Jei sutartyje yra numatytas depozitaras, jis sutartį pasirašiusioms valstybėms ir susitariančiosioms valstybėms praneša apie sutarties teksteaptiktą klaidą ir apie pasiūlymą ją ištaisyti; depozitaras nurodo atitinkamą terminą, iki kurio gali būti pareikštas prieštaravimas pataisymui.Jei terminui pasibaigus:a) nėra pareikšta jokių prieštaravimų, depozitaras ištaiso tekste ap

tiktą klaidą, savo parašu patvirtina atliktą ištaisymą, surašo sutarties teksto ištaisymo protokolą ir perduoda jo kopijas tos sutartiesšalims bei valstybėms, turinčioms teisę tapti tos sutarties šalimis;

b) yra pareikštas prieštaravimas, depozitaras perduoda šį prieštaravimą tą sutartį pasirašiusioms valstybėms bei susitariančiosioms valstybėms.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai sutarties teksto autentiškumas yra patvirtintas dviem ar keliomis kalbomis ir paaiškėja, kad variantai skirtingomis kalbomis nesutampa, o sutartį pasirašiusios valstybės bei susitariančiosios valstybės sutaria, kad tokį neatitikimą reikia pašalinti.

4. Pataisytas sutarties tekstas ab initio pakeičia sutarties tekstą, kuriamebuvo aptiktos klaidos, išskyrus tuos atvejus, kai sutartį pasirašiusiosvalstybės ir susitariančiosios valstybės nusprendžia kitaip.

5. Jungtinių Tautų Sekretoriatui pranešama apie kiekvieną užregistruotąsutarties teksto pataisymą.

6. Jei klaida aptinkama patvirtintoje sutarties kopijoje, depozitaras surašoprotokolą, kuriame nurodo pataisymą ir perduoda protokolo kopijas sutartį pasirašiusioms valstybėms bei susitariančiosioms valstybėms.

80 straipsnisSUTARČIŲ REGISTRAVIMAS IR SKELBIMAS

1. Įsigaliojusios sutartys perduodamos Jungtinių Tautų Sekretoriatui, kurisjas registruoja arba daro atitinkamus įrašus bylose, taip pat viešai jaspaskelbia.

2. Skiriamas sutarties depozitaras kartu yra įpareigojamas vykdyti ankstesnėje šio straipsnio dalyje nurodytas funkcijas.

VIII DALIS. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

81 straipsnisPASIRAŠYMAS

Ši Konvencija toliau nurodyta tvarka pateikiama pasirašyti visoms valsty-bėms, Jungtinių Tautų narėms, specializuotų agentūrų narėms, Tarptautinės ato-minės energijos agentūros narėms, Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto ša-lims, taip pat visoms kitoms valstybėms, kurias Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja yra pakvietusi tapti šios Konvencijos šalimis: iki 1969 m. lapkri-čio 30 d. - Austrijos Respublikos federalinėje užsienio reikalų ministerijoje, o po to, iki 1970 m. balandžio 30 d., - Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke.

82 straipsnisRATIFIKAVIMAS

Ši Konvencija turi būti ratifikuota. Ratifikavimo dokumentai deponuoja-mi Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.

83 straipsnisPRISIJUNGIMAS

Prie šios Konvencijos gali prisijungti visos valstybės, kurios priklauso ku-riai nors iš 81 straipsnyje nurodytų kategorijų. Prisijungimo dokumentai de-ponuojami Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.

84 STRAIPSNIS

KONVENCIJOS ĮSIGALIOJIMAS

1. Ši Konvencija įsigalioja trisdešimtą dieną, skaičiuojant nuo tos dienos, kai deponuojamas trisdešimt penktasis šios Konvencijos ratifikavimo ar prisijungimo prie jos dokumentas.

2. Kiekvienai valstybei, kuri ratifikuoja šią Konvenciją ar prie jos prisijungia po to, kai deponuojamas trisdešimt penktasis Konvencijos ratifikavimo ar prisijungimo prie jos dokumentas, Konvencija įsigalioja trisdešimtą dieną, skaičiuojant nuo tos dienos, kai ta valstybė deponuoja savo ratifikavimo ar prisijungimo dokumentą.

85 straipsnisAUTENTIŠKI TEKSTAI

Šios Konvencijos originalas, kurio tekstai anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų kalbomis yra autentiški, deponuojamas Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.

TAI PATVIRTINDAMI toliau nurodyti tinkamai savo vyriausybių įgalioti asmenys pasirašė šią Konvenciją. Priimta tūkstantis devyni šimtai šešiasde-šimt devintų metų gegužės dvidešimt trečią dieną Vienoje.

PRIEDAS

1. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius iš kvalifikuotų teisininkų sudaro taikintojų sąrašą, kurį nuolat atnaujina. Tuo tikslu kiekvienai valstybei, kuri yra Jungtinių Tautų narė ar šios Konvencijos šalis, pasiūloma pasiūlyti dvi taikintojų kandidatūras. Taip pasiūlyti kandidataiįrašomi į sąrašą.

Taikintojo, įskaitant ir taikintojus, paskirtus užimti laisvą vietą, ka-dencija yra penkeri metai, ji gali būti pratęsta. Pasibaigus kadencijai taikintojas ir toliau vykdo visas pagal tolesnį punktą jam priskirtas funkcijas.

2. Generalinis Sekretorius, gavęs prašymą pagal 66 straipsnį, perduodaginčą svarstyti taikinimo komisijai, kuri sudaroma taip:

Valstybė ar valstybės, sudarančios vieną ginčo šalį, paskiria:a) vieną taikintoją, kuris yra tos valstybės arba vienos iš tų valstybių

pilietis ir kuris gali būti parinktas iš 1 punkte nurodyto sąrašo arba parinktas ne iš jo; ir

b) vieną taikintoją, kuris nėra tos valstybės arba vienos iš tų valstybiųpilietis ir kuris turi būti parinktas iš 1 punkte nurodyto sąrašo.Valstybė ar valstybės, sudarančios kitą ginčo šalį, tokia pat tvarka

taip pat paskiria du taikintojus. Šie keturi ginčo šalių parinkti taikin-tojai paskiriami per šešiasdešimt dienų nuo tos dienos, kai Generali-nis Sekretorius gauna minėtą prašymą.

Šie keturi taikintojai per šešiasdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskiriamas paskutinis iš jų, iš minėto sąrašo paskiria penktąjį taikin-toją, kuris tampa jų pirmininku.

Jei per anksčiau nurodytą paskyrimui nustatytą terminą pirminin-kas ar vienas iš taikintojų nėra paskiriamas, jį per šešiasdešimt dienų nuo minėto termino pabaigos paskiria Generalinis Sekretorius. Gene-ralinis Sekretorius pirmininką gali paskirti iš sąrašo arba iš Tarptau -tinės teisės komisijos narių tarpo. Ginčo šalys gali susitarti pratęsti bet kurį pareigūnų skyrimui nustatytą terminą.

Kiekviena laisva vieta užimama tokia pat tvarka, kokia taikoma pirmajam paskyrimui.

3. Taikinimo komisija pati nusprendžia dėl savo darbo tvarkos. Komisija, gavusi ginčo šalių sutikimą, gali pakviesti bet kurią iš sutarties šaliųžodžiu ar raštu pateikti jai savo nuomonę. Komisijos sprendimai irrekomendacijos priimami penkių jos narių balsų dauguma.

4. Komisija gali atkreipti ginčo šalių dėmesį į priemones, galinčias padėti draugiškai išspręsti ginčą.

5. Komisija išklauso kiekvieną šalį, išnagrinėja pretenzijas bei prieštaravimus ir pateikia šalims pasiūlymus, kad kilęs ginčas būtų draugiškai išspręstas.

6. Komisija per dvylika mėnesių nuo jos sukūrimo parengia ataskaitą.Ši ataskaita deponuojama Generaliniam Sekretoriui ir perduodamakiekvienai ginčo šaliai. Komisijos ataskaita su visomis joje padarytomis išvadomis dėl faktų ar teisės klausimų nesukelia šalims jokių įsipareigojimų. Ji yra tik rekomendacijos, pateiktos šalims apsvarstyti,siekiant joms padėti taikiai išspręsti ginčą, pobūdžio dokumentas.

7. Generalinis Sekretorius teikia Komisijai visokeriopą jai reikalingą pagalbą. Komisijos darbo išlaidas padengia Jungtinės Tautos.

3.2 TARPTAUTINIO TEISINGUMO TEISMO 1997 M.RUGSĖJO 25 D. SPRENDIMAS GABCIKOVO-NAGYMAROS

PROJECT (HUNGARY / SLOVAKIA) BYLOJE*

(Būtinasis reikalingumas ir tarptautinės sutarties nevykdymas) „57. (...) Dar daugiau, Teismas pažymi, kad Vengrija nutarė sudaryti 1977 m. Sutartį, tai yra sutartį, kurią, kokios bebūtų vyravusios ją sudarant politinės aplinkybės, Vengrija laikė veikiančia ir galiojančia iki tos datos, kai ji paskelbė ją nutraukianti 1992 gegužės mėnesį. Kaip galima matyti iš medžiagos, pateiktos Teismui, labai daug mokslinio ir techninio pobūdžio tyrimų tiek Vengrija, tiek Čekoslovakija atliko anksčiau. Kaip galima pre-ziumuoti, Vengrija suvokė žinomą situaciją tuo metu, kai ji prisiėmė įsipareigojimus pagal Sutartį. Vengrija ginčijo Teisme, kad šie tyrimai buvo neadekvatūs ir jog tuo metu žinių lygis nebuvo toks, koks leistų pilnai įver tinti Gabcikovo-Nagymaros Projekto ekologines pasekmes. Vis dėlto šiuo atveju net nežiūrint to, jog 1977 m. Sutarties pagrindinis objektas buvo Šliuzų sistemos elektros energijai gaminti statyba, o taip pat navigacijos Dunojuje pagerinimas bei apsauga nuo potvynių ir būtinumo saugoti aplinką šalys neignoravo, ką galima matyti iš Sutarties 15, 19 it 20 straipsnių.

Dar daugiau, Teismas negali nepastebėti Vengrijos pozicijos, kurią ji už-ėmė po 1977 m. Sutarties įsigaliojimo. 1983 metais Vengrija paprašė, kad darbai pagal Sutartį būtų sulėtinti dėl priežasčių, kurios buvo iš esmės eko-nominės, tačiau papildomai taip pat lietė susirūpinimą aplinkosauga. 1989 metais, kai, kaip teigia pati Vengrija, mokslo žinių lygis žymiai pakilo, ji paprašė paspartinti darbus ir tik tada, po trijų mėnesių nusprendė juos su-stabdyti, o vėliau nutraukti. Teismas visgi neignoruoja, kad 1989 metais Vengrijoje vyko gilūs pokyčiai, ir kad šio pereinamojo laikotarpio metu ga-lėjo būti labiau, nei paprasta, sunku koordinuoti įvairius, kartas nuo karto įsivyraujančius, požiūrius.

* Versta iš: International Court of Justice. Reports of Judgements, Advisory Opinions and Orders (toliau - ICJ Reports) 1997, p. 7. Šioje knygoje pateikiamų Teismo sprendimų ištrau-koms suteikiau pavadinimus tik šios knygos tikslais. Pačiame Teismo sprendime tokių pava -dinimų nėra (sudarytojo pastaba).

3.2 Tarptautinio Teisingumo Teismo 1997 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Gabcikovo-Nagymaros Project 125

Iš visų šių elementų Teismas daro išvadą, kad šioje byloje, nežiūrint to, jog kad ir būtų nustatyta, kad 1989 metais susidarė būtinasis reikalingumas, susijęs su 1977 m. Sutarties laikymusi, Vengrija nebūtų buvusi įgalinta remtis būtinuoju reikalingumu tam, kad pateisintų jos sutartinių įsipareigojimų ne-vykdymą, kurį paskatino jį sukėlę veiksmai ar neveikimas."

(Sutarties neveikimas atgal)„99. Teismas ankščiau palietė klausimą dėl 1969 m. Vienos konvencijos

dėl sutarčių teisės taikymo galimybės šioje byloje. Vienos konvencija tie-siogiai netaikoma 1977 m. sutarčiai, kadangi abi Šalys ratifikavo šią kon-venciją po sutarties sudarymo. Ryšium su tuo tik tos normos, kurios skelbia paprotinę teisę, yra taikytinos 1977 m. sutarčiai. Kaip Teismas jau pažymė -jo aukščiau (žr. 46 punktą), tai daugiausiai liečia Vienos konvencijos 60 ir 62 straipsnius, liečiančius sutarties veikimo nutraukimą ar sustabdymą. Pa-čios Šalys šiuo klausimu taip pat iš esmės sutaria."

(Denonsavimo negalimumas. Anuliavimo galimybės)„100. 1977 m. Sutartis neturi nuostatų dėl jos nutraukimo. Čia taip pat

nėra jokio požymio, kad šalys ketino leisti jos denonsavimo ar išėjimo iš jos galimybę. Priešingai, sutartis nustato ilgalaikį ir nuolatinį bendrų inves-ticijų bei bendros operacijos režimą. Todėl, kadangi Šalys nesusitarė kitaip, Sutartis gali būti nutraukta tik tais ribotais pagrindais, kuriuos išvardijo Vie-nos konvencija."

(Būtinasis reikalingumas ir sutarties veikimas)„101. Dabar Teismas pereina prie pirmojo Vengrijos iškelto argumento,

tai yra prie būtinojo reikalingumo. Šiuo požiūriu, Teismas tik pažymi, kad net jei būtu nustatyta, jog egzistuoja būtinasis reikalingumas, jis nėra sutar -ties nutraukimo pagrindas. Juo galima būtų pasiremti tik siekiant atleisti nuo atsakomybės valstybę, neįstengusią vykdyti sutarties. Net jei tai ir būtų pa-teisinama, tai nenutraukia sutarties; sutartis gali neveikti tiek ilgai, kiek eg-zistuoja būtinojo reikalingumo aplinkybės; faktiškai ji gali būti mieganti, ta-čiau tol, kol šalys tarpusavio susitarimu nenutrauks sutarties, ji tebeegzis-tuoja. Kai tik būtinojo reikalingumo būsena nustoja egzistuoti, atgimsta pa-reiga laikytis sutarties įsipareigojimų."

(Negalėjimas vykdyti sutartį)„102. Vengrija taip pat rėmėsi principu, kad sutartį vykdyti neįmanoma,

taip kaip jis įtvirtintas Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 61 straipsny-

je. Tačiau Vengrijos pateikiamas 61 straipsnio formuluotės aiškinimas ne-atitinka nei šio straipsnio terminų, nei Diplomatinės konferencijos, patvirti -nusios Konvenciją, ketinimų. 61 straipsnio 1 dalis reikalauja, jog „visam lai-kui išnyktų ar būtų sunaikintas objektas, būtinas sutarties vykdymui", kad būtų galima pateisinti sutarties nutraukimą tuo pagrindu, kad jos nebeįma-noma vykdyti. Konferencijos metu buvo siūloma išplėsti šio straipsnio ap-imtį, įtraukiant į jį atvejus, tokius, kai neįmanoma vykdyti tam tikrus mo-kėjimus dėl rimtų finansinių sunkumų (Official Records of the United Na-tions Conference on the Law of Treaties, First Session, Vienna, 26 March-24 May 1968, Doc. A/CONF.39/11, Summary records of the plenary mee-tings and of the meetings of the Committee of the Whole, 62nd Meeting of the Committee of the Whole, pp. 361-365). Nors buvo pripažinta, jog to -kios situacijos gali lemti tai, kad bus pašalintas vienos iš šalių savo sutarti nių įsipareigojimų nevykdymo neteisėtumas, valstybės dalyvės nebuvo pa-sirengusios tokių situacijų laikyti pagrindu nutraukti ar sustabdyti sutartį, ir apsiribojo siauresne sąvoka."

(Esminis aplinkybių pasikeitimas)„104. Vengrija taip pat teigė, jog ji turėjo teisę remtis įvykių seka, kuri

apskritai sudarė esminį aplinkybių pasikeitimą. Dėl to ji nurodė giluminius politinės prigimties pasikeitimus, mažėjantį Projekto ekonominį gyvybingu-mą, pažangą aplinkosaugos pažinime ir naujų aplinkosaugos teisės normų bei reikalavimų vystymąsi (...).

Teismas primena, kad Fisheries Jurisdiction byloje (I.C.J. Reports 1973, p. 63, para. 36), jis nurodė, kad, „Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 62 straipsnis,... daugeliu aspektų gali būti laikomas esamos paprotinės teisės, reguliuojančios sutartinių santykių nutraukimą dėl aplinkybių pasikeitimo, ko-difikavimu „.

Vyraujanti politinė situacija buvo tikrai svarbi 1977 metų Sutarčiai su-daryti. Tačiau Teismas primena, kad Sutartis numatė bendrų investicijų ener -gijai gaminti programą, vandens tėkmės kontrolę ir navigacijos pagerinimą Dunojuje. Teismas mano, kad, vyraujančios politinės sąlygos nebuvo taip ar -timai susijusios su sutarties objektu ir tikslu, kad jos sudarytų esminį pa-grindą tam, kad šalys duotų sutarčiai ir, pasikeitusios, radikaliai pakeistų dar tebeprivalomų vykdyti įsipareigojimų apimtį. Tas pats liečia ekonominę sis-temą, galiojusią 1977 metais sudarant Sutartį. Beje, net jei laukiamas Pro -jekto pelningumas 1992 metais atrodytų mažesnis nei 1977-aisias, iš Teis -mui pateiktų duomenų neatrodo, jog jis būtų sumažėjęs tiek, jog dėl šios priežasties šalių sutartiniai santykiai iš esmės pasikeistų.

3.2 Tarptautinio Teisingumo Teismo 1997 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Gabcikovo-Nagymaros Project 127

Teismas nemano, kad nauji pasikeitimai aplinkosaugos žiniose bei ap-linkosaugos teisėje gali būti laikomi visiškai nenumatytais. Dar daugiau, 15, 19 ir 20 straipsnių formuluotės, skirtos prisitaikyti prie pasikeitimų, įgalino šalis atsižvelgti į šiuos pasikeitimus ir pritaikyti jas įgyvendinant šias sutar -čių nuostatas.

Vengrijos nurodytos pasikeitusios aplinkybės - tiek kiekviena jų atski -rai, tiek ir jų visuma - Teismo nuomone, neturi tokios prigimties, kad jų poveikis radikaliai pakeistų dar tebeprivalomų vykdyti įsipareigojimų apimtį tam, kad projektas būtų užbaigtas. Esminis aplinkybių pasikeitimas turi būti nenumatytas; aplinkybės, egzistuojančios Sutarties sudarymo metu tu-rėjo sudaryti esminį pagrindą šalims sutikti su tuo, kad joms Sutartis bus privaloma. Negatyvi ir sąlyginė Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 62 straipsnio formuluotė yra aiškus to požymis, juolab, kad sutartinių santykių stabilumas reikalauja, kad teisinimasis dėl esminių aplinkybių pasikeitimo būtų naudojamas tik išimtiniais atvejais."

(Sutarties pažeidimas)„106. Dėl šios Vengrijos iškeltos argumentacijos dalies, pagrįstos kito-

mis sutartimis ir bendromis tarptautinės teisės normomis Teismas laikosi nuo-monės, kad tik esminis pačios sutarties pažeidimas, padarytas valstybės, šios sutarties šalies, leidžia kitai šaliai remtis tokiu pažeidimu kaip pagrindu su -tarčiai nutraukti. Kitos sutarties normų ar bendrosios tarptautinės sutarties normų pažeidimas gali pateisinti tam tikras kitokias priemones, tarp jų ir at -sakomąsias, kurias taikytų nukentėjusioji Valstybė, tačiau nesudaro pagrin-do sutarčiai nutraukti pagal sutarčių teisę."

{Pacta sunt servanda)„lH.Galiausiai, Vengrija teigė, kad abi šalys savo veiksmais atmetė Su-

tartį ir kad abiejų šalių atmesta dvišalė sutartis negali išlikti. Teismas tačiau mano, jog nors ir yra nustatyta, kad tiek Vengrija, tiek Čekoslovakija nesi -laikė savo įsipareigojimų pagal 1977 m. Sutartį, šis abipusis neteisėtas el -gesys nei pabaigė sutartį, nei pateisino jos nutraukimą. Teismas sukurtų su -tartinius santykius bei normos pacta sunt servanda vientisumą sujaukiantį precedentą, jei padarytų išvadą, kad tarp valstybių galiojanti sutartis, kurią jos šalys žymiu mastu ir didelėmis sąnaudomis ilgus metus įgyvendino, ga-lėtų būti atmesta vienašaliais veiksmais dėl abipusio nesilaikymo pagrindų. Būtų, be abejo, priešingai, jei šalys, tarpusavyje sutarusios, nuspręstų nu -traukti sutartį. Tačiau šioje byloje, nors Vengrija pareiškė nutraukianti su-

3. SUTARČIŲ TEISĖ I

tartį, Čekoslovakija nuolat prieštaravo šiam aktui ir paskelbė, jog jis neturi jokių teisinių pasekmių." (...)

(Ex injuria jus non oritur)„133. Teismas vis dėlto negali neatsižvelgti į faktą, kad nė viena Sutar -

ties Šalių ilgus metus jos neįgyvendino visa apimtimi, ir tokiu būdu Šalių veiksmai ir neveikimas prisidėjo prie dabar susiklosčiusios faktinės padė -ties. Jis, spręsdamas klausimą dėl teisinių reikalavimų, keliamų Šalių būsi-mam elgesiui, taip pat negali ignoruoti faktinės padėties arba iš jos išplau -kiančio elgesio praktinių galimybių ar negalimumo.

Tai nereiškia, jog faktai, o šioje byloje tai yra faktai, išplaukiantys iš ne -teisėto elgesio, apsprendžia taikytiną teisę. Teismas rėmėsi principu ex in-juria jus non oritur, kad nustatytų, kad 1977 metų Sutarties sukurtas teisinis santykis yra išlikęs ir šioje byloje negali būti laikoma, kad j panaikino ne-teisėtas elgesys.

Todėl yra svarbu tai, jog faktinė padėtis, tokia, kokia ji susidarė nuo 1989 metų, gali būti įvilkta į išsaugoto ir besiplėtojančio sutartinio santykio rė-mus tam, kad būtų, kiek tai tikėtina, pasiektas Sutarties objektas ir tikslas."

(Pacta sunt servanda)„142. Tai, ko šioje byloje reikalauja pacta sunt servanda norma, kaip ji

atspindėta 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 26 straipsnyje, yra tai, kad Šalys rastų tarpusavyje sutartą sprendimą Sutarties sukurtame ben-dradarbiavimo kontekste.

26 straipsnis suderina du lygiareikšmiškus elementus. Jis numato, kad „Kiekviena galiojanti sutartis yra privaloma šalims ir jų turi būti gera valia vykdoma". Pastarasis elementas, Teismo nuomone, sąlygoja, kad Sutarties tikslas ir šalių ketinimai ją sudarant turi vyrauti prieš jos taikymą paraidžiui. Geros valios principas įpareigoja Šalis taikyti ją protingai ir taip, kad būtų pasiektas jos tikslas."

DIPLOMATINĖ IR KONSULINĖ TEISĖ

130 4. DIPLOMATINĖ IR KONSULINĖ TEISĖ 4.1 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių 131

4.1 1961 M. VIENOS KONVENCIJA DĖL DIPLOMATINIŲ SANTYKIŲ14

VIENOS KONVENCIJA DĖL DIPLOMATINIŲ SANTYKIŲ*

Valstybės, šios Konvencijos Šalys:pažymėdamos, kad visų šalių tautos nuo senų laikų pripažįsta diplomatų

statusą;atsižvelgdamos į Jungtinių Tautų Įstatų tikslus ir principus, susijusius su

suverenia valstybių lygybe, tarptautinės taikos ir saugumo palaikymu bei draugiškų santykių tarp valstybių stiprinimu;

įsitikinusios, kad tarptautinės konvencijos dėl diplomatinių santykių, pri-vilegijų ir imunitetų sudarymas skatins draugiškų santykių tarp valstybių plėt-rą nepriklausomai nuo jų konstitucinės ir socialinės sistemos skirtumų;

suprasdamos, kad tokios privilegijos ir imunitetai suteikiami ne atskirų asmenų poreikiams tenkinti, bet siekiant užtikrinti, kad diplomatinės atsto-vybės, kaip valstybėms atstovaujančios institucijos, veiksmingai vykdytų savo funkcijas;

patvirtindamos, kad šios Konvencijos nuostatų tiesiogiai nesureguliuoti klausimai ir toliau bus sprendžiami laikantis tarptautinės paprotinės teisės normų,

s u s i t a r ė :

1 straipsnisŠioje Konvencijoje vartojamų sąvokų reikšmė:a) „atstovybės vadovas" yra asmuo, kurį atstovaujamoji valstybė įgalio

jo vadovauti diplomatinės atstovybės darbui;b) „atstovybės nariai" yra atstovybės vadovas ir atstovybės personalo

nariai;

c) „atstovybės personalo nariai" yra atstovybėje dirbantys diplomatiniopersonalo, administracinio ir techninio personalo bei aptarnaujančiojo personalo nariai;

d) „diplomatinio personalo nariai" yra atstovybės personalo nariai, turintys diplomatinį rangą;

e) „diplomatas"15 yra atstovybės vadovas arba atstovybės diplomatiniopersonalo narys;

f) „administracinio ir techninio personalo nariai" yra atstovybės personalo nariai, dirbantys administracinį ir techninį darbą atstovybėje;

g) „aptarnaujančiojo personalo nariai" yra atstovybės personalo nariai,aptarnaujantys diplomatinę atstovybę;

h) „privatus namų darbininkas" yra asmuo, dirbantis atstovybės nario na-muose ir nesantis atstovaujamosios valstybės tarnyboje;

i) „atstovybės patalpos" yra atstovybės tikslams naudojami pastatai arba jų dalys, įskaitant atstovybės vadovo rezidenciją, ir jiems priklausantys žemės sklypai nepriklausomai nuo to, kieno tai yra nuosavybė.

2 straipsnisDiplomatiniai santykiai tarp valstybių užmezgami ir nuolatinės diploma-

tinės atstovybės įsteigiamos abipusiu sutikimu.

3 straipsnis1. Diplomatinės atstovybės funkcijos inter alia yra šios:

a) atstovavimas atstovaujamajai valstybei priimančioj oje valstybėje;b) atstovaujamosios valstybės ir jos piliečių interesų gynimas priiman-

čiojoje valstybėje laikantis tarptautinės teisės normųjc) derybos su priimančiosios valstybės vyriausybe;d) informacijos apie sąlygas bei įvykius priimančiojoje valstybėje rin

kimas teisėtomis priemonėmis ir šios informacijos perdavimas atstovaujamosios valstybės vyriausybei;

e) draugiškų santykių tarp atstovaujamosios ir priimančiosios valstybių skatinimas bei jų ekonominių, kultūrinių ir mokslinių ryšių plėtojimas.

2. Jokia šios Konvencijos nuostata negali būti aiškinama kaip trukdanti diplomatinėms atstovybėms vykdyti konsulines funkcijas.

14 Lietuvos Respublikos atžvilgiu įsigaliojo 1992 metų vasario 14 dieną. * Valstybės žinios, 1999-10-06, Nr. 83, publ. Nr. 2455.

15 1961 m. Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių čia ir kituose jos straipsniuose vartojamas ne terminas „diplomatas", o „diplomatinis agentas" (angį. - diplomatic agent, pranc. - agent diplomatiąue). Analogiškai - rusų kalba (sudarytojo pastaba).

132 4. DIPLOMATINĖ IR KONSULINĖ TEISĖ4.1 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių 133

4 straipsnis1. Atstovaujamoji valstybė turi įsitikinti, jog yra gautas priimančiosios

valstybės sutikimas (agremanas) tam asmeniui, kurį ji numato akredituoti atstovybės toje valstybėje vadovu.

2. Priimančioji valstybė neprivalo nurodyti atstovaujamajai valstybei atsisakymo išduoti agremaną priežasčių.

5 straipsnis1. Atsižvelgdama į susiklosčiusias aplinkybes, atstovaujamoji valstybė,

tinkamai pranešusi atitinkamoms priimančiosioms valstybėms, gali akredituoti atstovybės vadovą arba paskirti bet kurį diplomatinio personalo narį daugiau nei į vieną valstybę, jeigu nė viena iš jų tam tiesiogiai neprieštarauja.

2. Jeigu atstovaujamoji valstybė akredituoja atstovybės vadovą vienojearba keliose kitose valstybėse, ji gali įsteigti diplomatines atstovybes,kurioms vadovautų laikinieji reikalų patikėtiniai, kiekvienoje valstybėje, kur nėra atstovybės vadovo būstinės.

3. Atstovybės vadovas arba bet kuris atstovybės diplomatinio personalonarys gali atstovauti atstovaujamajai valstybei bet kurioje tarptautinėje organizacijoje.

6 straipsnisDvi ar daugiau valstybių gali akredituoti tą patį asmenį atstovybės

vadovu kitoje valstybėje, jei pastaroji priimančioji valstybė tam nepriešta-rauja.

7 straipsnisAtsižvelgdama į išimtis, numatytas 5, 8, 9 ir 11 straipsniuose, atstovau-

jamoji valstybė gali laisvai skirti atstovybės personalo narius. Skiriant karo, jūrų arba aviacijos atašė, priimančioji valstybė gali pareikalauti, kad būtų gautas jos sutikimas paskirti iš anksto įvardytus asmenis.

8 straipsnis1. Atstovybės diplomatinio personalo nariai paprastai turėtų būti atsto

vaujamosios valstybės piliečiai.2. Atstovybės diplomatinio personalo nariais negali būti skiriami priiman

čiosios valstybės piliečiai be pastarosios sutikimo, kuris gali būti atšauktas bet kuriuo metu.

3. Priimančioji valstybė gali pasilikti teisę taikyti tokias pat nuostatas tre -čiosios valstybės piliečiams, kurie nėra tuo pačiu metu ir atstovauja -mosios valstybės piliečiai.

9 straipsnis

1. Priimančioji valstybė, neprivalėdama motyvuoti savo sprendimo, galibet kuriuo metu pranešti atstovaujamajai valstybei, kad atstovybės vadovas arba bet kuris atstovybės diplomatinio personalo narys yra nepageidaujamas (persona non grata) arba kad bet kuris kitas atstovybės personalo narys yra nepriimtinas. Tokiu atveju atstovaujamoji valstybė privalo atitinkamai atšaukti tokį asmenį arba atleisti jį iš pareigų atstovybėje. Asmuo gali būti paskelbtas persona non grata arba nepriimtinu iki jam atvykstant į priimančiosios valstybės teritoriją.

2. Jeigu atstovaujamoji valstybė atsisako vykdyti arba per pakankamą laiko tarpą neįvykdo savo įsipareigojimų, numatytų šio straipsnio 1 dalyje, priimančioji valstybė gali atsisakyti pripažinti tokį asmenį atstovybės nariu.

10 straipsnis

1. Priimančiosios valstybės Užsienio reikalų ministerijai arba kitai mi-nisterijai, dėl kurios buvo susitarta, pranešama apie:a) atstovybės narių paskyrimą, jų atvykimą ir galutinį išvykimą arba

jų funkcijų atstovybėje pasibaigimą;b) atstovybės nario šeimai priklausančio asmens atvykimą arba galu

tinį išvykimą, ir atitinkamais atvejais apie tai, kad tas arba kitasasmuo tapo arba nustojo buvęs atstovybės nario šeimos nariu;

c) privačių namų darbininkų, dirbančių asmenims, paminėtiems šiosdalies a punkte, atvykimą arba galutinį išvykimą bei tam tikraisatvejais apie šių darbo santykių pasibaigimą;

d) priimančiosios valstybės gyventojų priėmimą bei atleidimą iš darbo atstovybėje ar darbą privačiais namų darbininkais, suteikiantįteisę į privilegijas ir imunitetus.

2. Esant galimybei, apie atvykimą arba galutinį išvykimą pranešama iš anksto.

11 straipsnis1. Jei nėra vienareikšmio susitarimo dėl atstovybės personalo dydžio, pri-

imančioji valstybė gali pasiūlyti, kad atstovybės personalo dydis ne-

134 4. DIPLOMATINĖ IR KONSULINĖ TEISĖ 4.] 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių 135

viršytų tokių ribų, kokias ji laiko pagrįstomis ir įprastomis, atsižvel-giant į priimančiojoje valstybėje susiklosčiusias aplinkybes ir sąlygas bei į konkrečios atstovybės poreikius.

2. Priimančioji valstybė, laikydamasi tokių pat nuostatų ir nediskrimi-nuodama nė vienos valstybės, taip pat gali atsisakyti priimti tam tik-ros kategorijos pareigūnus.

12 straipsnisAtstovaujamoji valstybė negali be išankstinio vienareikšmiško priiman-

čiosios valstybės sutikimo steigti įstaigas, sudarančias diplomatinės atstovy-bės dalį, kitose vietovėse nei pati atstovybė yra įsteigta.

13 straipsnis1. Vadovaujantis priimančiojoje valstybėje vyraujančia praktika, kuri turi

būti taikoma vienodai, atstovybės vadovas laikomas pradėjusiu vykdyti savo funkcijas priimančiojoje valstybėje nuo įgaliojamųjų raštųįteikimo momento arba nuo pranešimo apie jo atvykimą ir įgaliojamųjų raštų teisėtų nuorašų įteikimo momento Užsienio reikalų ministerijai arba kitai ministerijai, dėl kurios buvo susitarta.

2. Įgaliojamųjų raštų arba jų teisėtų nuorašų įteikimo eiliškumas nustatomas pagal atstovybės vadovo atvykimo datą ir laiką.

14 straipsnis1. Atstovybių vadovai skirstomi į tris klases:

a) ambasadoriai ir nuncijai, akredituoti prie valstybės vadovų, bei kitiatstovybės vadovai, turintys lygiavertį rangą;

b) pasiuntiniai, ministrai ir internuncijai, akredituoti prie valstybės vadovų;

c) reikalų patikėtiniai, akredituoti prie užsienio reikalų ministrų.2. Negali būti daroma skirtumų tarp atstovybių vadovų, išskyrus vyres

nybės ir etiketo klausimus, priklausomai nuo to, kokiai klasei jie priklauso.

15 straipsnisBūsimų atstovybių vadovų klasė nustatoma valstybių susitarimu.

16 straipsnis1. Vienos klasės atstovybių vadovų vyresnybė nustatoma pagal laiką, kai

jie pradėjo vykdyti savo funkcijas pagal 13 straipsnį.

2. Atstovybės vadovo įgaliojamųjų raštų pakeitimai, nekeičiantys jo klasės, nedaro įtakos jo vyresnybei.

3. Šis straipsnis neužkerta kelio buvimo valstybėje priimtai praktikaiŠventojo Sosto atstovo vyresnybės atžvilgiu.

17 straipsnisAtstovybės diplomatinio personalo narių vyresnybės seką atstovybės va-

dovas praneša Užsienio reikalų ministerijai arba kitai ministerijai, dėl ku-rios buvo susitarta.

18 straipsnisTvarka, kurios kiekviena valstybė laikosi priimdama atstovybių vadovus,

turi būti vienoda kiekvienai jų klasei.

19 straipsnis1. Jeigu atstovybės vadovo vieta yra laisva arba atstovybės vadovas ne

gali vykdyti savo funkcijų, tai atstovybės vadovo funkcijas laikinaiatlieka laikinasis reikalų patikėtinis. Laikinojo reikalų patikėtinio pavardę praneša atstovybės vadovas arba, jeigu jis to padaryti negali,atstovaujamosios valstybės Užsienio reikalų ministerija priimančiosiosvalstybės Užsienio reikalų ministerijai arba kitai ministerijai, dėl kurios buvo susitarta.

2. Kai priimančiojoje valstybėje nėra nė vieno atstovybės diplomatiniopersonalo nario, atstovaujamoji valstybė, priimančiajai valstybei sutinkant, gali skirti atsakingą asmenį einamiesiems atstovybės administraciniams reikalams tvarkyti iš administracinio ir techninio personalonarių.

20 straipsnisAtstovybė ir jos vadovas turi teisę kelti atstovaujamosios valstybės vė-

liavą ir kabinti jos herbą ant atstovybės patalpų, įskaitant atstovybės vado-vo rezidenciją, bei ant pastarojo transporto priemonių.

21 straipsnis1. Buvimo valstybė arba suteikia atstovaujamajai valstybei pagalbą įsi

gyjant, vadovaudamasi jos įstatymais, šiai atstovybei būtinas patalpassavo teritorijoje, arba padeda apsirūpinti jomis kitu būdu.

2. Jei reikia, ji taip pat padeda atstovybėms aprūpinti tinkamu gyvenamuoju plotu atstovybės narius.

22 straipsnis1. Atstovybės patalpos neliečiamos. Priimančiosios valstybės valdžios at

stovai negali į jas įeiti negavę atstovybės vadovo sutikimo.2. Priimančioji valstybė privalo imtis visų reikiamų veiksmų atstovybės

patalpoms apsaugoti nuo bet kokio įsiveržimo ar žalos padarymo iružkirsti kelią bet kokiam atstovybės rimties sutrikdymui ar orumo pažeminimui.

3. Atstovybės patalpos, jų baldai ir kitas turtas, taip pat transporto priemonės turi imunitetą nuo kratos, rekvizicijos, arešto ir vykdomųjųveiksmų.

23 straipsnis1. Atstovaujamoji valstybė ir atstovybės vadovas atleidžiami nuo visų

valstybinių, regioninių ir municipalinių mokesčių bei rinkliavų už nuosavas ar nuomojamas atstovybės patalpas, išskyrus mokesčius už suteiktas konkrečias paslaugas.

2. Atleidimas nuo mokesčių, numatytas šiame straipsnyje, netaikomasmokesčiams ir rinkliavoms, kuriais pagal priimančiosios valstybės teisęapmokestinami asmenys, esantys sutartiniuose santykiuose su atstovaujamąja valstybe ar atstovybės vadovu.

24 straipsnisAtstovybės archyvai ir dokumentai neliečiami bet kuriuo metu, kur jie

bebūtų.

25 straipsnisPriimančioji valstybė sudaro atstovybei visas sąlygas vykdyti savo funk-

cijas.

26 straipsnisPriimančioji valstybė užtikrina visų atstovybės narių judėjimo ir kelio-

nių laisvę savo teritorijoje, jei jos įstatymai ir kiti teisės aktai dėl zonų, kurių lankymas draudžiamas ar ribojamas valstybės saugumo sumetimais, ne-numato kitaip.

27 straipsnis '1. Priimančioji valstybė leidžia ir saugo atstovybės laisvą susižinojimą

visais oficialiais klausimais. Susisiekdama su atstovaujamosios vals-

tybės vyriausybe bei kitomis jos atstovybėmis ir konsulatais, kur jie bebūtų, atstovybė gali naudotis visomis tinkamomis priemonėmis, įskaitant diplomatinius kurjerius ir koduotus arba šifruotus praneši-mus. Tačiau įrengti ir eksploatuoti bevielius siųstuvus atstovybė gali tik priimančiajai valstybei sutinkant.

2. Oficiali atstovybės korespondencija neliečiama. Oficiali korespondencija suprantama kaip visa korespondencija, susijusi su atstovybe ir josfunkcijomis.

3. Diplomatinis paštas negali būti atidarytas ar sulaikytas.4. Visi diplomatinio pašto maišai turi turėti aiškius išorinius atpažinimo

ženklus; juose gali būti gabenami tik oficialūs dokumentai bei daiktai, skirti oficialiam naudojimui.

5. Diplomatiniam kurjeriui, kuriam išduodamas oficialus dokumentas, nurodantis jo statusą ir diplomatinio pašto maišų kiekį, vykdančiam savo pareigas, suteikiama priimančiosios valstybės apsauga. Jis naudojasi asmens neliečiamybe ir negali būti sulaikytas ar laikomas suimtas jokia forma.

6. Atstovaujamoji valstybė arba atstovybė gali paskirti diplomatinius kurjerius vienkartinėms užduotims atlikti (ad hoc diplomatinius kurjerius).Tokiais atvejais taip pat taikomos šio straipsnio 5 dalies nuostatos,tačiau šioje dalyje nurodyti imunitetai nebeteikiami, kai kurjeris pristato gavėjui jam patikėtą diplomatinį paštą.

7. Diplomatinis paštas gali būti patikėtas į iš anksto numatytą oro uostąskrendančio civilinio orlaivio vadui. Jam išduodamas oficialus dokumentas, kuriame nurodomas diplomatinį paštą sudarančių maišų kiekis, tačiau jis nėra pripažįstamas diplomatiniu kurjeriu. Vienas iš atstovybės narių gali būti pasiųstas tiesiogiai ir nekliudomas perimti diplomatinį paštą iš orlaivio vado.

28 straipsnisUž vykdant jos oficialias funkcijas renkamus mokesčius ir rinkliavas at-

stovybė yra atleidžiama nuo visų fiskalinių prievolių priimančiajai valstybei.

29 straipsnisDiplomato asmuo neliečiamas. Jis negali būti sulaikytas ar laikomas su-

imtas jokia forma. Priimančioji valstybė turi reikšti jam tinkamą pagarbą ir imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų išvengta bet kokio pasikėsinimo į jo asmenį, asmens laisvę ir orumą.

30 straipsnis1. Privati diplomato rezidencija naudojasi tokia pat neliečiamybe ir ap

sauga kaip ir atstovybės patalpos.2. Jo dokumentai, korespondencija ir jo nuosavybė, atsižvelgiant į 31

straipsnio 3 dalyje numatytas išimtis, taip pat neliečiami.

31 straipsnis1. Diplomatas naudojasi imunitetu nuo priimančiosios valstybės baudžia

mosios jurisdikcijos. Jis taip pat naudojasi imunitetu nuo civilinės iradministracinės jurisdikcijos, išskyrus bylas dėl:a) privataus nekilnojamojo turto, esančio priimančiosios valstybės te

ritorijoje, jeigu šis nėra valdomas atstovaujamosios valstybės vardu siekiant atstovybės tikslų;

b) paveldėjimo, kai diplomatas veikia kaip privatus asmuo, o ne atstovaujamosios valstybės vardu, ir yra testamento vykdytojas, paveldimo turto globėjas, įpėdinis ar paveldėtojas;

c) bet kokios profesinės ar komercinės diplomato veiklos, neįeinančios į jo tarnybines pareigas.

2. Diplomatas neprivalo duoti parodymų kaip liudytojas.2. Diplomatui negali būti taikomos jokios vykdomosios priemonės, iš

skyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 1 dalies a), b) ir c) punktuose, ir tik jei tokios priemonės gali būti taikomos nepažeidžiant jo asmens ir jo rezidencijos neliečiamybės.

3. Diplomato imunitetas nuo priimančiosios valstybės jurisdikcijos neatleidžia jo nuo atstovaujamosios valstybės jurisdikcijos.

32 straipsnis1. Atstovaujamoji valstybė gali atsisakyti jos diplomatų ir asmenų,

kurie naudojasi imunitetu pagal 37 straipsnį, imuniteto nuo jurisdikcijos.

2. Atsisakymas visada turi būti aiškiai išreikštas.3. Diplomatų ar asmenų, kurie naudojasi imunitetu pagal 37 straipsnį,

iniciatyva iškelta byla atima teisę remtis imunitetu nuo jurisdikcijoskaip gynybos argumentu nuo priešieškinio, tiesiogiai susijusio su jųpareikštu ieškiniu.

4. Imuniteto nuo jurisdikcijos atsisakymas civiliniame arba administraciniame procese nereiškia, kad atsisakyta imuniteto nuo sprendimovykdymo, kurio gali būti atsisakyta atskirai.

33 straipsnis1. Jei tai neprieštarauja šio straipsnio 3 dalies nuostatoms, diplomatas

yra atleidžiamas nuo priimančiojoje valstybėje galiojančių socialinioaprūpinimo prievolių, kiek tai susiję su jo tarnyba atstovaujamajai valstybei.

2. Atleidimas, numatytas šio straipsnio 1 dalyje, taip pat taikomas namų darbininkams, dirbantiems tik diplomatui, jeigu:

a) jie nėra priimančiosios valstybės piliečiai arba nuolatiniai gyventojai; ir

b) jiems taikomos atstovaujamosios arba trečiosios valstybės socialinės apsaugos nuostatos.

3. Diplomatas, įdarbinęs asmenis, kuriems nėra taikomas šio straipsnio2 dalyje numatytas atleidimas, turi vykdyti priimančiosios valstybėsdarbdaviams taikomas socialinio aprūpinimo prievoles.

4. Atleidimas nuo prievolių, numatytas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, neužkerta kelio savanoriškai dalyvauti priimančiosios valstybės socialinio aprūpinimo sistemoje, jei toks dalyvavimas yra leidžiamas.

5. Šio straipsnio nuostatos nekeičia anksčiau sudarytų dvišalių ar daugiašalių susitarimų dėl socialinio aprūpinimo ir neužkerta kelio tokiųsusitarimų sudarymui ateityje.

34 straipsnisDiplomatas atleidžiamas nuo visų asmenų ir nekilnojamojo turto, valsty-

binių, regioninių ar municipalinių mokesčių ir rinkliavų, išskyrus:a) netiesioginius mokesčius, paprastai įskaičiuotus į prekių ir paslaugų

kainą;b) nekilnojamojo turto mokesčius ir rinkliavas už asmeninį turtą, esantį

priimančiosios valstybės teritorijoje, jeigu šis nėra valdomas atstovaujamosios valstybės vardu siekiant atstovybės tikslų;

c) paveldimo turto ir paveldėjimo mokesčius priimančiajai valstybei, jei39 straipsnio 4 dalies nuostatos nenumato kitaip;

d) pajamų mokesčius už asmens pajamas, gaunamas iš šaltinio priimančiojoje valstybėje, bei mokesčius už kapitalą, investuotą į verslo įmones priimančiojoje valstybėje;

e) mokesčius už suteiktas konkrečias paslaugas;f) žyminį, registravimo ir analogiškus mokesčius, hipotekos mokesčius

bei atlyginimą už atliekamus notarinius veiksmus nekilnojamojo turto atžvilgiu, jei 23 straipsnio nuostatos nenumato kitaip.

4.1 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių 141

35 straipsnisPriimančioji valstybė atleidžia diplomatus nuo visų darbo ir kitų viešųjų

prievolių, nepriklausomai nuo jų pobūdžio, bei karinių prievolių, tokių kaip rekvizicija, kontribucija ar kariuomenės postovis.

36 straipsnis

1. Priimančioji valstybė, vadovaudamasi savo įstatymais ir kitais teisėsaktais, leidžia įvežti ir atleidžia nuo visų muito mokesčių ir susijusiųrinkliavų, išskyrus atlyginimą už sandėliavimą, pervežimą ir panašiaspaslaugas:a) prekes, skirtas oficialiam naudojimui atstovybėje;a) prekes, skirtas diplomato arba kartu gyvenančių jo šeimos narių

asmeniniam naudojimui, įskaitant daiktus, skirtus jo įsikūrimui.2. Asmeninis diplomato bagažas atleidžiamas nuo apžiūros, nebent yra

pagrindo manyti, kad vežami daiktai, kuriems netaikomos šio straipsnio 1 dalyje paminėtos išimtys, arba daiktai, kuriuos įvežti arba išvežti draudžia priimančiosios valstybės teisės normos arba jų įvežimą ir išvežimą reguliuoja karantino taisyklės. Tokia apžiūra gali būtiatliekama tik diplomatui arba jo įgaliotam atstovui dalyvaujant.

37 straipsnis

1. Diplomato šeimos nariai, gyvenantys kartu su juo, jeigu jie nėra priimančiosios valstybės piliečiai, naudojasi 29-36 straipsniuose numatytomis privilegijomis ir imunitetais.

2. Atstovybės administracinio ir techninio personalo nariai ir kartu gyvenantys jų šeimų nariai, jeigu jie nėra priimančiosios valstybės piliečiai arba nuolatiniai gyventojai, naudojasi 29-35 straipsniuose numatytomis privilegijomis ir imunitetais, su sąlyga, kad imunitetas nuocivilinės ir administracinės priimančiosios valstybės jurisdikcijos, numatytas 31 straipsnio 1 dalyje, netaikomas veiksmams, kuriuos jie atliko neidami tuo metu savo tarnybinių pareigų. Jie taip pat naudojasi36 straipsnio 1 dalyje nurodytomis privilegijomis, susijusiomis su pirminio įsikūrimo daiktais.

3. Atstovybės aptarnaujančiojo personalo nariai, jeigu jie nėra priimančiosios valstybės piliečiai arba nuolatiniai gyventojai, naudojasi imunitetu už veiksmus, kuriuos atliko eidami savo tarnybines pareigas,taip pat atleidžiami nuo mokesčių ir rinkliavų už tarnybines pajamasbei naudojasi atleidimu, numatytu 33 straipsnyje.

4. Atstovybės narių namų darbininkai, jeigu jie nėra priimančiosios vals-tybės piliečiai arba nuolatiniai gyventojai, atleidžiami nuo mokesčių ir rinkliavų už darbines pajamas. Kitomis privilegijomis ir imunite-tais jie gali naudotis tik tiek, kiek leidžia priimančioji valstybė. Ta-čiau šiems asmenims priimančioji valstybė turi vykdyti savo jurisdik-ciją taip, kad be priežasties netrukdytų vykdyti atstovybės funkcijas.

38 straipsnis1. Be papildomų privilegijų ir imunitetų, kuriuos gali suteikti priiman

čioji valstybė, diplomatas, kuris yra priimančiosios valstybės pilietisarba nuolatinis gyventojas, naudojasi tik imunitetu nuo jurisdikcijosir neliečiamybe už veiksmus, atliktus vykdant savo funkcijas.

2. Kiti atstovybės personalo nariai ir namų darbininkai, kurie yra priimančiosios valstybės piliečiai arba nuolatiniai gyventojai, naudojasiprivilegijomis ir imunitetais tiek, kiek leidžia priimančioji valstybė.Tačiau šiems asmenims priimančioji valstybė turi vykdyti savo jurisdikciją taip, kad be priežasties netrukdytų vykdyti atstovybės funkcijas.

39 straipsnis1. Kiekvienas asmuo, turintis teisę į privilegijas ir imunitetus, naudojasi

jais nuo to momento, kai atvyksta į priimančiosios valstybės teritoriją, vykdamas į atstovybę, į kurią yra paskirtas, arba, jeigu jis jau yratoje teritorijoje, nuo pranešimo apie jo paskyrimą užsienio reikalų ministerijai arba kitai ministerijai, dėl kurios buvo susitarta.

2. Pasibaigus asmens, kuris naudojasi privilegijomis ir imunitetais, funkcijoms, šios privilegijos ir imunitetai paprastai nebeteikiami nuo to momento, kai jis išvyksta iš šalies arba kai pasibaigia tam reikalingaslaiko tarpas, tačiau iki tol jie toliau teikiami net ir kilus ginkluotamkonfliktui. Imunitetas taip pat toliau teikiamas už asmens veiksmus,kuriuos jis atliko eidamas savo pareigas atstovybėje.

3. Atstovybės nario mirties atveju jo šeimos nariai naudojasi suteiktomis privilegijomis ir imunitetais, iki pasibaigia išvykimui iš šalies reikalingas laiko tarpas.

4. Mirus atstovybės nariui, kuris nebuvo priimančiosios valstybės pilietis ar nuolatinis gyventojas, arba kartu gyvenusiam jo šeimos nariui,priimančioji valstybė leidžia išvežti mirusiojo kilnojamąjį turtą, išskyrus šioje šalyje įgytą turtą, kurio išvežimas buvo draudžiamas jo mir-

ties momentu. Paveldėjimo mokesčiai neimami už kilnojamąjį turtą, kuris buvo priimančiojoje valstybėje dėl to, kad joje buvo mirusysis kaip atstovybės narys arba atstovybės nario šeimos narys.

40 straipsnis

1. Jei diplomatas kerta trečiosios valstybės teritoriją, turėdamas, jei reikia, šios valstybės vizą, arba yra joje pakeliui į atstovybę, į kurią yrapaskirtas arba grįžta tęsti savo funkcijų, bei grįžta į savo šalį, ši trečioji valstybė suteikia jam neliečiamybę ir kitus imunitetus, reikalingus jo tranzitui ar grįžimui užtikrinti. Ta pati nuostata galioja bet kuriam privilegijomis ir imunitetais besinaudojančiam diplomato šeimosnariui, kuris lydi diplomatą, atskirai keliauja pas jį ar grįžta į savošalį.

2. Esant aplinkybėms, panašioms į numatytas šio straipsnio 1 dalyje, trečiosios valstybės neturi kliudyti kirsti jų teritoriją atstovybės administracinio ir techninio arba aptarnaujančiojo personalo nariams bei jų šeimų nariams.

3. Oficialiai korespondencijai ir kitiems oficialiems pranešimams, įskaitant koduotus arba šifruotus pranešimus, siunčiamiems per jų teritoriją, trečiosios valstybės suteikia tą pačią laisvę ir apsaugą, kurią suteikia priimančioji valstybė.

4. Trečiųjų valstybių įsipareigojimai, numatyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, taikomi ir asmenims, nurodytiems šiose dalyse, bei oficialiemspranešimams ir diplomatiniam paštui, kurių buvimas trečiosios valstybės teritorijoje yra nulemtas nenugalimos jėgos (force mąjeure aplinkybėmis).

41 straipsnis

1. Neapribojant jų privilegijų ir imunitetų visi asmenys, kurie naudojasitokiomis privilegijomis ir imunitetais, privalo gerbti priimančiosiosvalstybės įstatymus ir kitus teisės aktus. Jie taip pat privalo nesikištiį šios valstybės vidaus reikalus.

2. Visi oficialūs reikalai su priimančiąja valstybe, patikėti atstovaujamosios valstybės atstovybei, tvarkomi su priimančiosios valstybės Užsienio reikalų ministerija ar per šią ministeriją, arba su kita ministerija,dėl kurios buvo susitarta, arba per tą kitą ministeriją.

3. Atstovybės patalpos negali būti naudojamos tikslams, nesuderinamiems su atstovybės funkcijomis, numatytomis šioje Konvencijoje, ki-

tose bendrosios tarptautinės teisės normose arba bet kokiuose galio-jančiuose specialiuose susitarimuose tarp atstovaujamosios ir buvimo valstybių.

42 straipsnisDiplomatas negali siekdamas asmeninės naudos užsiimti priimančiojoje

valstybėje privačia profesine arba komercine veikla.

43 straipsnisDiplomato funkcijos pasibaigia inter alia:a) atstovaujamai ai valstybei pranešus priimančiajai valstybei apie diplo

mato funkcijų pasibaigimą;b) priimančiajai valstybei pranešus atstovaujamajai valstybei apie jos at

sisakymą pripažinti diplomatą atstovybės nariu remiantis 9 straipsnio2 dalimi.

44 straipsnisNet kilus ginkluotam konfliktui, priimančioji valstybė privalo padėti as-

menims, kurie naudojasi privilegijomis ir imunitetais ir nėra priimančiosios valstybės piliečiai, bei jų šeimų nariams nepriklausomai nuo pastarųjų pilie -tybės kuo skubiau išvykti iš šalies. Skyrium imant, ji privalo, jei reikia, su -teikti transporto priemones minėtiems asmenims išvykti ir jų turtui išvežti.

45 straipsnisJei diplomatiniai santykiai tarp dviejų valstybių yra nutraukiami arba at-

stovybės nariai yra laikinai ar visam laikui atšaukiami:a) priimančioji valstybė privalo gerbti bei saugoti atstovybės patalpas kartu

su joje esančiu turtu ir archyvais net ir kilus ginkluotam konfliktui;b) atstovaujamoji valstybė gali savo atstovybės patalpas kartu su joje

esančiu turtu ir archyvais patikėti globoti trečiajai valstybei, dėl kurios sutinka priimančioji valstybė;

c) atstovaujamoji valstybė gali patikėti savo ir savo piliečių interesų apsaugą trečiajai valstybei, dėl kurios sutinka priimančioji valstybė.

46 straipsnisAtstovaujamoji valstybė, priimančiajai valstybei iš anksto sutikus ir pa-

prašius trečiajai valstybei, neatstovaujamai priimančiojoje valstybėje, gali lai-kinai rūpintis tos trečiosios valstybės ir jos piliečių interesų apsauga.

47 straipsnis1. Šios Konvencijos nuostatas priimančioji valstybė turi taikyti nedisk

riminuodama nė vienos valstybės.1. Diskriminacija nelaikoma:

a) jeigu priimančioji valstybė riboja kokių nors šios Konvencijos nuostatų taikymą atsižvelgdama į šių nuostatų taikymo apribojimus josatstovybėms atstovaujamojoje valstybėje;

b) jeigu laikydamosi papročių arba susitarimo, valstybės teikia vienakitai palankesnį režimą nei tas, kurio reikalauja šios Konvencijosnuostatos.

48 straipsnisŠią Konvenciją gali pasirašyti visos valstybės, Jungtinių Tautų organi-

zacijos arba jos specializuotųjų agentūrų narės, Tarptautinio Teismo Statu to narės, taip pat bet kurios kitos valstybės, kurias Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja yra pakvietusi tapti Konvencijos Šalimis: iki 1961 m. spa lio 31 d. - Austrijos federalinėje užsienio reikalų ministerijoje, ir vėliau, iki 1962 m. kovo 31 d. - Jungtinių Tautų centrinėje būstinėje Niujorke.

49 straipsnisŠi Konvencija turi būti ratifikuojama. Ratifikaciniai raštai deponuojami

Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui.

50 straipsnisPrie šios Konvencijos gali prisijungti bet kuri valstybė, priskiriama vie -

nai iš keturių kategorijų, išvardytų 48 straipsnyje. Prisijungimo dokumentai deponuojami Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui.

51 straipsnis1. Ši Konvencija įsigalioja trisdešimtą dieną, skaičiuojant nuo tos die

nos, kai dvidešimt antrieji ratifikaciniai raštai arba prisijungimo priešios Konvencijos dokumentai buvo deponuoti Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui.

2. Deponavus dvidešimt antruosius ratifikacinius raštus arba prisijungimo prie šios Konvencijos dokumentus, Konvencija kiekvienai vėliaują ratifikuojančiai ar prisijungiančiai valstybei įsigalioja trisdešimtądieną nuo jos ratifikacinių raštų ar prisijungimo dokumentų deponavimo.

52 straipsnis

Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius praneša visoms valstybėms, pri-skiriamoms vienai iš keturių kategorijų, išvardytų 48 straipsnyje, apie:

a) šios Konvencijos pasirašymą ir ratifikacinių raštų arba prisijungimoprie jos dokumentų deponavimą pagal 48, 49 ir 50 straipsnius;

a) šios Konvencijos įsigaliojimo datą pagal 51 straipsnį.

53 straipsnisŠios Konvencijos originalus egzempliorius, kurio tekstai anglų, ispanų,

kinų, prancūzų ir rusų kalbomis turi vienodą teisinę galią, yra deponuoja-mas Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui, kuris perduoda patvirtintus jos nuorašus visoms valstybėms, priskiriamoms vienai iš keturių kategorijų, išvardytų 48 straipsnyje.

TAI PATVIRTINDAMI, žemiau nurodyti tinkamai savo vyriausybių įga-lioti asmenys pasirašė šią Konvenciją.

PRIIMTA Vienoje tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt pirmųjų metų ba-landžio aštuonioliktą dieną.

146 4. DIPLOMATINĖ IR KONSULINĖ TEISĖ 4.2 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių 147

4.2 1963 M. VIENOS KONVENCIJA DĖL KONSULINIŲ SANTYKIŲ16

VIENOS KONVENCIJA DĖL KONSULINIŲ SANTYKIŲ*

Valstybės, šios Konvencijos Šalys,pažymėdamos, kad konsuliniai santykiai tarp tautų egzistuoja nuo senų

laikų;atsižvelgdamos į Jungtinių Tautų Įstatų tikslus ir principus, susijusius su

suverenia valstybių lygybe, tarptautinės taikos ir saugumo palaikymu bei draugiškų santykių tarp valstybių stiprinimu;

atsižvelgdamos į tai, kad Jungtinių Tautų Konferencija dėl diplomatinių santykių ir imunitetų priėmė Vienos Konvenciją dėl diplomatinių santykių, atvirą pasirašymui nuo 1961 m. balandžio 18d.;

įsitikinusios, kad tarptautinė konvencija dėl konsulinių santykių, privile-

gijų ir imunitetų taip pat prisidės prie

draugiškų santykių tarp valstybių plėtros nepriklausomai nuo jų konsti -

tucinės ir socialinės sistemos skirtumų;suprasdamos, kad tokios privilegijos ir imunitetai suteikiami ne atskirų

asmenų poreikiams tenkinti, bet siekiant užtikrinti, kad konsulinės įstaigos veiksmingai vykdytų savo funkcijas jų atstovaujamų valstybių vardu;

patvirtindamos, kad šios Konvencijos nuostatų tiesiogiai nesureguliuoti klausimai ir toliau bus sprendžiami laikantis tarptautinės paprotinės teisės normų,

s u s i t a r ė :

1 straipsnis APIBRĖŽIMAI

1. Šioje Konvencijoje vartojamų sąvokų reikšmė:a) „konsulinė įstaiga" yra bet kuris generalinis konsulatas, konsula

tas, vicekonsulatas ar konsulinė agentūra;b) „konsulinė apygarda" yra teritorija, skirta konsulinei įstaigai kon

sulinėms funkcijoms atlikti;

16 Lietuvos Respublikos atžvilgiu įsigaliojo 1992 metų vasario 14 dieną. *

Valstybės žinios, 1999-10-06, Nr. 83, publ. Nr. 2456.

c) „konsulinės įstaigos vadovas" yra asmuo, kuriam pavesta vadovautikonsulinės įstaigos darbui;

d) „konsulinis pareigūnas" yra bet kuris asmuo, įskaitant ir konsulinės įstaigos vadovą, kuriam pavesta atlikti konsulines funkcijas;

e) „konsulinis darbuotojas" yra bet kuris asmuo, konsulinėje įstaigoje atliekantis administracinį ar techninį darbą;

f) „aptarnaujančio personalo narys" yra bet kuris asmuo, aptarnaujantis konsulinę įstaigą;

g) „konsulinės įstaigos nariai" yra konsuliniai pareigūnai, konsuliniaidarbuotojai ir aptarnaujančio personalo nariai;

h) „konsulinio personalo nariai" yra konsuliniai pareigūnai, išskyrus konsulinės įstaigos vadovą, taip pat konsuliniai darbuotojai ir ap-tarnaujančio personalo nariai;

i) „privatus namų darbininkas" yra asmuo, išimtinai dirbantis kon-sulinės įstaigos nario namuose;

j) „konsulinės patalpos" yra tik konsulinės įstaigos tikslams naudo-jami pastatai ar jų dalys ir jiems priklausantys žemės sklypai, ne -svarbu, kieno tai nuosavybė;

k) „konsulinį archyvą" sudaro visi konsulinės įstaigos raštai, doku-mentai, korespondencija, knygos, foto negatyvai, juostos ir regist-rai kartu su šifrais ir kodais, kartotekos ir kiekvienas baldas, skir -tas jų apsaugai ir saugojimui.

2. Konsuliniai pareigūnai yra dviejų kategorijų: etatiniai konsuliniai pareigūnai ir garbės konsuliniai pareigūnai. Šios Konvencijos II dalies nuostatos taikomos konsulinėms įstaigoms, kurioms vadovauja etatiniaikonsuliniai pareigūnai; šios Konvencijos III dalies nuostatos taikomoskonsulinėms įstaigoms, kurioms vadovauja garbės konsuliniai pareigūnai.

3. Konsulinių įstaigų narių, kurie yra valstybės, kurioje yra ta konsulinė įstaiga, piliečiai ar nuolatiniai gyventojai, ypatingam statusui taikomas šios Konvencijos 71 straipsnis.

I DALIS. BENDRIEJI KONSULINIAI SANTYKIAI

1 SKYRIUS. KONSULINIŲ SANTYKIŲ UŽMEZGIMASIR PALAIKYMAS

2 straipsnisKONSULINIŲ SANTYKIŲ UŽMEZGIMAS

1. Konsuliniai santykiai tarp valstybių užmezgami abipusiu sutikimu.

148 4. DIPLOMATINĖ IR KONSULINĖ TEISĖ4.2 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių 149

2. Sutikimas užmegzti diplomatinius santykius tarp valstybių reiškia sutikimą užmegzti konsulinius santykius, jei nenurodyta priešingai.

3. Diplomatinių santykių nutraukimas ipso facto nereiškia konsulinių santykių nutraukimo.

3 straipsnisKONSULINIŲ FUNKCIJŲ VYKDYMAS

Konsulines funkcijas vykdo konsulinės įstaigos. Jas taip pat vykdo di-plomatinės atstovybės, laikydamosi šios Konvencijos nuostatų.

4 straipsnisKONSULINĖS ĮSTAIGOS STEIGIMAS

1. Konsulinė įstaiga gali būti įsteigta valstybės teritorijoje tik tai valstybei sutinkant.

2. Konsulinės įstaigos buvimo vietą, jos klasifikaciją ir konsulinę apygardą nustato atstovaujamoji valstybė, o patvirtina priimančioji valstybė.

3. Atstovaujamoji valstybė vėliau gali keisti konsulinės įstaigos buvimovietą, jos klasifikaciją ar konsulinę apygardą tik priimančiajai valstybei sutikus.

4. Priimančiosios valstybės sutikimas taip pat reikalingas tais atvejais,jei generalinis konsulatas ar konsulatas ketina atidaryti vicekonsulatąar konsulinę agentūrą kitoje vietoje, nei jie patys yra įsteigti.

5. Išankstinis priimančiosios valstybės sutikimas taip pat reikalingas atidarant įstaigą, kuri yra esamos konsulinės įstaigos dalis, jei ta įstaigayra kitoje vietovėje nei pati konsulinė įstaiga.

5 straipsnisKONSULINĖS FUNKCIJOS

Konsulinės funkcijos yra šios:a) atstovaujamosios valstybės, jos piliečių ir juridinių asmenų interesų

gynimas priimančioj oje valstybėje laikantis tarptautinės teisės normų;b) prekybinių, ekonominių, kultūrinių ir mokslinių ryšių tarp atstovau

jamosios ir priimančiosios valstybių plėtojimas bei kitų draugiškų santykių tarp jų skatinimas laikantis šios Konvencijos nuostatų;

c) informacijos apie priimančiosios valstybės prekybinį, ekonominį, kultūrinį ir mokslinį gyvenimą bei įvykius rinkimas teisėtomis priemonėmis, šios informacijos perdavimas atstovaujamosios valstybės vyriausybei bei jos teikimas suinteresuotiems asmenims;

d) pasų ir kelionės dokumentų išdavimas atstovaujamosios valstybės piliečiams, taip pat vizų ar atitinkamų dokumentų išdavimas asmenims,ketinantiems vykti į atstovaujamąją valstybę;

d) pagalba atstovaujamosios valstybės piliečiams ir juridiniams asmenims;e) notarinių, civilinės registracijos ir panašių veiksmų atlikimas, taip pat

atskirų administracinių funkcijų atlikimas su sąlyga, kad tai neprieštarauja priimančiosios valstybės įstatymams;

f) atstovaujamosios valstybės piliečių ir juridinių asmenų interesų apsauga palikimo atsiradimo (succession mortis causa) atveju priimančiosios valstybės teritorijoje, laikantis pastarosios įstatymų;

h) nepilnamečių ir kitų asmenų, neturinčių visiško veiksnumo ir esan -čių atstovaujamosios valstybės piliečiais, interesų gynimas nepažei-džiant priimančiosios valstybės įstatymų, ypač jei tokiems asmenims reikia globos ar rūpybos;

i) remiantis priimančiosios valstybės praktika ir nustatyta tvarka, atsto-vavimas atstovaujamosios valstybės piliečiams ar to atstovavimo or-ganizavimas priimančiosios valstybės teismuose ar kitose įstaigose sie-kiant pagal priimančiosios valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus im-tis laikinų priemonių šių piliečių teisėms ir interesams apsaugoti, jei šie piliečiai dėl buvimo vietos ar kitų priežasčių negali tinkamu lai -ku pradėti ginti savo teisių ir interesų;

j) teisminių ir neteisminių dokumentų perdavimas, teisminių pavedimų bei pavedimų apklausti atlikimas pagal galiojančias tarptautines su-tartis, o nesant tokių sutarčių, kitu būdu, atitinkančiu priimančiosios valstybės įstatymus;

k) atstovaujamosios valstybės įstatymuose numatytų teisių prižiūrėti ir inspektuoti atstovaujamosios valstybės laivus ir orlaivius bei jų įgulų narius įgyvendinimas;

1) pagalbos teikimas laivams ir orlaiviams, nurodytiems šio straipsnio k) punkte, bei jų įgulų nariams, pareiškimų apie laivo kelionę priėmi -mas, laivo dokumentų nagrinėjimas ir tvirtinimas bei, nepažeidžiant priimančiosios valstybės kompetentingų institucijų teisių, bet kokių at-sitikimų, kurie įvyko kelionės metu, tyrimas, kapitono, pareigūnų ir jūreivių ginčų sprendimas tiek, kiek leidžia atstovaujamosios valsty -bės įstatymai ir kiti teisės aktai;

m) vykdymas bet kokių kitų funkcijų, kurias atstovaujamoji valstybė pa-veda atlikti konsulinei įstaigai, kurių nedraudžia priimančiosios vals-tybės įstatymai ir kiti teisės aktai, arba dėl kurių neprieštarauja pri -imančioji valstybė, arba kurie numatyti galiojančiose atstovaujamosios valstybės ir priimančiosios valstybės tarptautinėse sutartyse.

6 straipsnisKONSULINIŲ FUNKCIJŲ VYKDYMAS UŽ KONSULINĖS APYGARDOS RIBŲ

Susidarius ypatingoms aplinkybėms ir priimančiajai valstybei pritarus, konsulinis pareigūnas gali atlikti savo funkcijas už savo konsulinės apygar -dos ribų.

7 straipsnisKONSULINIŲ FUNKCIJŲ ATLIKIMAS TREČIOJOJE VALSTYBĖJE

Atstovaujamoji valstybė, informavusi suinteresuotas valstybes, gali įga-lioti konsulinę įstaigą, įsteigtą vienoje valstybėje, atlikti konsulines funkci -jas kitoje valstybėje, jei nė viena iš šių valstybių tam neprieštarauja.

8 straipsnisKONSULINIŲ FUNKCIJŲ VYKDYMAS TREČIOSIOS VALSTYBĖS VARDU

Atitinkamai informavus priimančiąją valstybę, atstovaujamosios valsty-bės konsulinė įstaiga gali atlikti konsulines funkcijas priimančiojoje vals-tybėje trečiosios valstybės vardu, jei tam neprieštarauja priimančioji vals -tybė.

9 STRAIPSNIS

KONSULINIŲ ĮSTAIGŲ VADOVŲ KLASĖS

1. Konsulinių įstaigų vadovai skirstomi į keturias klases:a) generaliniai konsulai;b) konsulai;c) vicekonsulai;d) konsuliniai agentai.

2. Šio straipsnio 1 punktas neriboja nė vienos Susitariančiosios Šaliesteisės paskirti konsulinius pareigūnus, kurie nėra konsulinių įstaigųvadovai.

10 straipsnisKONSULINIŲ ĮSTAIGŲ VADOVŲ SKYRIMAS IR PRIĖMIMAS

1. Atstovaujamoji valstybė skiria konsulinių įstaigų vadovus, priimančiojivalstybė juos priima atlikti konsulines funkcijas.

2. Konsulinės įstaigos vadovo skyrimo ir priėmimo formalumus nustatoatitinkamai atstovaujamosios ir priimančiosios valstybės įstatymai irpapročiai, atsižvelgiant į šios Konvencijos nuostatas.

11 straipsnis

KONSULINIS PATENTAS AR PRANEŠIMAS APIE PASKYRIMĄ

1. Atstovaujamoji valstybė, kiekvieną kartą paskirdama konsulinės įstaigos vadovą, suteikia jam konsulinį patentą ar lygiavertį dokumentą,kuriame nurodomos jo pareigos ir paprastai jo pavardė, kategorija irklasė, konsulinė apygarda ir konsulinės apygardos buvimo vieta.

2. Atstovaujamoji valstybė perduoda konsulinį patentą ar lygiavertį dokumentą diplomatiniais kanalais ar kitu tinkamu būdų valstybės, kurioje konsulinės įstaigos vadovas atliks savo funkcijas, vyriausybei.

3. Jei priimančioji valstybė sutinka, atstovaujamoji valstybė gali vietojkonsulinio patento ar lygiaverčio dokumento nusiųsti priimančiajaivalstybei pranešimą, kuriame pateikiami šio straipsnio 1 punkte nurodyti duomenys.

12 straipsnisEGZEKVATŪRA

1. Konsulinės įstaigos vadovui leidžiama pradėti atlikti savo funkcijaspriimančiajai valstybei suteikus leidimą - egzekvatūrą nepriklausomainuo šio leidimo formos.

2. Valstybė, kuri atsisako išduoti egzekvatūrą, neprivalo nurodyti atsto-vaujamajai valstybei tokio atsisakymo priežasčių.

3. Atsižvelgiant į 13 ir 15 straipsnių nuostatas, konsulinės įstaigos vadovas nepradeda eiti savo pareigų, kol negauna egzekvatūros.

13 straipsnisKONSULINIŲ ĮSTAIGŲ VADOVŲ LAIKINAS PRIĖMIMAS

Kol bus suteikta egzekvatūra, konsulinės įstaigos vadovui gali būti leis ta laikinai atlikti savo funkcijas. Tokiu atveju taikomos šios Konvencijos nuo-statos.

14 straipsnisPRANEŠIMAS KONSULINĖS APYGARDOS ĮSTAIGOMS

Jei konsulinės įstaigos vadovas net ir laikinai priimamas atlikti savo funk-cijas, priimančioji valstybė nedelsdama apie tai praneša konsulinės apygar-dos kompetentingoms institucijoms. Ji taip pat užtikrina, kad būtų imtasi bū-tinų priemonių suteikti konsulinės įstaigos vadovui galimybes atlikti savo pa-reigas ir naudotis šios Konvencijos nuostatų privilegijomis.

15 straipsnisKONSULINĖS ĮSTAIGOS VADOVO FUNKCIJŲ LAIKINAS ATLIKIMAS

1. Jei konsulinės įstaigos vadovas negali atlikti savo funkcijų arba šiospareigos neužimtos, konsulinės įstaigos vadovo pareigas gali eiti laikinasis konsulinės įstaigos vadovas.

2. Laikinai einančio konsulinės įstaigos vadovo pareigas asmens pavardę priimančiosios valstybės Užsienio reikalų ministerijai ar jos nurodytai institucijai praneša arba atstovaujamosios valstybės diplomatinėatstovybė, arba, jei ši valstybė neturi tokios atstovybės priimančiojo-je valstybėje, konsulinės įstaigos vadovas, o jei jis to negali padaryti,tuomet praneša bet kuri atstovaujamosios valstybės kompetentinga institucija. Paprastai pranešama iš anksto. Priimančioji valstybė gali leistilaikinai eiti įstaigos vadovo pareigas asmeniui, kuris nėra atstovaujamosios valstybės diplomatinis agentas ar konsulinis pareigūnas pri-imančiojoje valstybėje, tik jeigu ši tam pritaria.

3. Kompetentingos priimančiosios valstybės institucijos suteikia laikinaieinančiam įstaigos vadovo pareigas asmeniui pagalbą ir apsaugą. Kollaikinai einantis pareigas įstaigos vadovas vadovauja įstaigai, šiosKonvencijos nuostatos yra jam taikomos tuo pačiu pagrindu kaip irkonsulinės įstaigos vadovui. Tačiau priimančioji valstybė neprivalosuteikti laikinai einančiam pareigas įstaigos vadovui jokių lengvatų,privilegijų ar imunitetų, kuriomis konsulinės įstaigos vadovas naudojasi tik dėl sąlygų, kurių laikinai einantis pareigas įstaigos vadovas neatitinka.

4. Kai atstovaujamoji valstybė, esant šio straipsnio 1 punkte nurodytomsaplinkybėms, laikinai einančiu pareigas įstaigos vadovu paskiria savo diplomatinės atstovybės priimančiojoje valstybėje diplomatinio personalo narį, jis ir toliau naudojasi diplomatinėmis privilegijomis irimunitetais, jei tam neprieštarauja priimančioji valstybė.

16 straipsnisKONSULINIŲ ĮSTAIGŲ VADOVŲ VYRESNYBĖ

1. Vienos klasės konsulinių įstaigų vadovų vyresnybė nustatoma pagalegzekvatūros suteikimo datą.

2. Tačiau jei konsulinės įstaigos vadovas prieš gaudamas egzekvatūrąyra priimtas laikinai atlikti savo funkcijas, jo vyresnybė yra nustatoma pagal laikino priėmimo datą; ši vyresnybė išlaikoma ir suteikusegzekvatūrą.

3. Vyresnybės tvarka tarp dviejų ar daugiau konsulinių įstaigų vadovų,kuriems buvo suteikta egzekvatūra ar jie buvo laikinai priimti tą pačią dieną, nustatoma pagal datą, kai jų konsuliniai patentai ar panašūs dokumentai ar pranešimai, nurodyti 11 straipsnio 3 punkte, buvoįteikti priimančiajai valstybei.

3. Laikinai einantys pareigas konsulinių įstaigų vadovai yra žemesnės vy-resnybės už visus konsulinių įstaigų vadovus, o jų tarpusavio vyresnybė nustatoma pagal datą, kai jie pradėjo laikinai vykdyti įstaigų vadovų funkcijas, kaip nurodyta pranešimuose pagal 15 straipsnio 2 punktą.

5. Garbės konsuliniai pareigūnai, konsulinių įstaigų vadovai yra žemesnės vyresnybės už etatinius konsulinių įstaigų vadovus kiekvienoje klasėje. Jų vyresnybė nustatoma laikantis aukščiau pateiktuose punktuose nurodytos tvarkos ir taisyklių.

6. Konsulinių įstaigų vadovai yra aukštesnės vyresnybės už tokio statuso neturinčius konsulinius pareigūnus.

17 straipsnisKONSULINIŲ PAREIGŪNŲ ATLIEKAMI DIPLOMATINIAI AKTAI

1. Valstybėje, kurioje atstovaujamoji valstybė neturi diplomatinės atstovybės ir nėra atstovaujama trečiosios valstybės diplomatinės atstovybės, konsuliniam pareigūnui, priimančiajai valstybei sutikus ir nepa-keičiant jo konsulinio statuso, gali būti leista atlikti diplomatinius aktus. Tokių diplomatinių aktų atlikimas nesuteikia konsuliniam pareigūnui jokios teisės reikalauti diplomatinių privilegijų ir imunitetų.

2. Konsulinis pareigūnas, informavus apie tai priimančiąją valstybę, gali būti paskirtas atstovaujamosios valstybės atstovu prie bet kokiostarpvyriausybinės organizacijos. Einant šias pareigas, jam suteikiamostokios privilegijos ir imunitetai, kokios suteikiamos tokiam atstovuipagal tarptautinę paprotinę teisę ar tarptautines sutartis; tačiau atliekant bet kurias konsulines funkcijas jam nesuteikiamas didesnis imunitetas nuo jurisdikcijos negu tas, kuris konsuliniam pareigūnui suteikiamas pagal šią Konvenciją.

18 straipsnisVIENO ASMENS PASKYRIMAS DVIEJŲ AR DAUGIAU VALSTYBIŲ KONSULINIU PAREIGŪNU

Dvi ar daugiau valstybių, priimančiajai valstybei pritarus, gali paskirti tą patį asmenį konsuliniu pareigūnu šioje valstybėje.

19 straipsnisKONSULINIO PERSONALO NARIŲ PASKYRIMAS

1. Vadovaudamasi 20, 22 ir 23 straipsnių nuostatomis, atstovaujamojivalstybė gali laisvai paskirti konsulinio personalo narius.

2. Atstovaujamoji valstybė praneša priimančiajai valstybei visų konsuliniųpareigūnų, išskyrus konsulinės įstaigos vadovą, pavardes, kategoriją irklasę, kad priimančioji valstybė turėtų pakankamai laiko pasinaudoti savo teisėmis pagal 23 straipsnio 3 punktą, jei ji to pageidauja.

3. Atstovaujamoji valstybė gali, jei to reikalauja jos įstatymai ir kiti teisės aktai, prašyti priimančiosios valstybės išduoti egzekvatūrą konsuliniam pareigūnui, nesančiam konsulinės įstaigos vadovu.

4. Priimančioji valstybė gali, jei to reikalauja jos įstatymai, išduoti egzekvatūrą konsuliniam pareigūnui, nesančiam konsulinės įstaigos vadovu.

20 straipsnisKONSULINIO PERSONALO DYDIS

Jei nėra vienareikšmio susitarimo dėl konsulinio personalo dydžio, pri -imančioji valstybė gali pasiūlyti, kad personalo dydis neviršytų tokių ribų, kokias ji laiko pagrįstomis ir įprastomis, atsižvelgiant į konsulinėje apygar-doje susiklosčiusias aplinkybes ir sąlygas bei į konkrečios konsulinės įstai -gos poreikius.

21 straipsnisKONSULINĖS ĮSTAIGOS KONSULINIŲ PAREIGŪNŲ VYRESNYBĖ

Atstovaujamosios valstybės diplomatinė atstovybė arba, jei ši valstybė ne-turi tokios atstovybės priimančioj oje valstybėje, konsulinės įstaigos vadovas praneša priimančiosios valstybės Užsienio reikalų ministerijai arba jos pa-skirtai institucijai apie konsulinės įstaigos konsulinių pareigūnų vyresnybės seką ir bet kokį jos pasikeitimą.

22 straipsnisKONSULINIŲ PAREIGŪNŲ PILIETYBĖ

1. Konsuliniai pareigūnai paprastai turėtų būti atstovaujamosios valstybės piliečiai.

2. Konsuliniais pareigūnais negali būti skiriami asmenys, turintys priimančiosios valstybės pilietybę be pastarosios vienareikšmio pritarimo, kuris gali būti atšauktas bet kuriuo metu.

3. Priimančioji valstybė gali pasilikti teisę taikyti tokias pat nuostatas tre -čiosios valstybės piliečiams, kurie nėra tuo pačiu metu ir atstovauja -mosios valstybės piliečiai.

23 straipsnisNEPAGEIDAUJAMI ASMENYS

1. Priimančioji valstybė gali bet kuriuo metu pranešti atstovaujamajaivalstybei, kad konsulinis pareigūnas yra nepageidaujamas (persona nongrata) arba kad bet kuris kitas konsulinio personalo narys yra nepriimtinas. Tokiu atveju atstovaujamoji valstybė privalo arba atšaukti tokįasmenį, arba atleisti jį iš pareigų konsulinėje įstaigoje.

2. Jei atstovaujamoji valstybė atsisako vykdyti arba per pakankamą laiko tarpą neįvykdo savo įsipareigojimų, numatytų šio straipsnio 1 punkte, priimančioji valstybė gali arba atšaukti šio asmens egzekvatūrą, arba atsisakyti pripažinti tokį asmenį konsulinio personalo nariu.

3. Asmuo, paskirtas konsulinės įstaigos nariu, gali būti paskelbtas nepriimtinu prieš jam atvykstant į priimančiosios valstybės teritoriją, arba, jam jau esant priimančiojoje valstybėje, prieš pradedant eiti pareigas konsulinėje įstaigoje. Bet kuriuo atveju atstovaujamoji valstybė privalo atšaukti jo paskyrimą.

4. Šio straipsnio 1 ir 3 punktuose nurodytais atvejais priimančioji valstybėneprivalo nurodyti atstovaujamajai valstybei savo sprendimo priežasčių.

24 straipsnisPRIIMANČIOSIOS VALSTYBĖS INFORMAVIMAS APIE PASKYRIMĄ, ATVYKIMĄ IR IŠVYKIMĄ

1. Priimančiosios valstybės užsienio reikalų ministerijai arba jos paskir -tai institucijai pranešama apie:a) konsulinės įstaigos narių paskyrimą, jų atvykimą po paskyrimo į

konsulinę įstaigą, jų galutinį išvykimą ar jų funkcijų pasibaigimąbei kitus jų statusui įtakos turinčius pasikeitimus, kurie įvyko atliekant pareigas konsulinėje įstaigoje;

b) priklausančio konsulinės įstaigos nario šeimai ir kartu su juo gyvenančio asmens atvykimą ir galutinį išvykimą bei atitinkamais atvejais apie tai, kad tas arba kitas asmuo tapo ar nustojo buvęs konsulinės įstaigos nario šeimos nariu;

c) privačių namų darbininkų atvykimą ir galutinį išvykimą bei atitinkamais atvejais apie šių darbo santykių pasibaigimą;

4.2 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių 157

d) priimančiosios valstybės gyventojų priėmimą bei atleidimą iš dar-bo konsulinėje įstaigoje ar darbą privačiais namų darbininkais, su-teikiantį teisę į privilegijas ir imunitetus.

Esant galimybei, apie atvykimą ir galutinį išvykimą pranešama išanksto.

II SKYRIUS. KONSULINIŲ FUNKCIJŲ PASIBAIGIMAS

25 straipsnisKONSULINĖS ĮSTAIGOS NARIO FUNKCIJŲ PASIBAIGIMAS

Konsulinės įstaigos nario funkcijos pasibaigia inter alia:a) atstovaujamajai valstybei pranešus priimančiajai valstybei apie jo funk

cijų pasibaigimą;b) atšaukus egzekvatūrą;c) priimančiajai valstybei pranešus atstovaujamajai valstybei apie jos at

sisakymą pripažinti jį konsulinio personalo nariu.

26 straipsnisIŠVYKIMAS IŠ PRIIMANČIOSIOS VALSTYBĖS TERITORIJOS

Net kilus ginkluotam konfliktui, priimančioji valstybė suteikia konsulinės įstaigos nariams ir privatiems namų darbininkams, ne priimančiosios valstybės piliečiams, bei kartu gyvenantiems jų šeimų nariams nepriklausomai nuo pi-lietybės, būtiną laiko tarpą ir sąlygas, kurios padėtų jiems pasirengti išvykimui ir išvykti kiek įmanoma greičiau aukščiau minėtų narių funkcijoms pasibaigus. Skyrium imant, priimančioji valstybė, jei reikia, suteikia reikiamas transpor to priemones jiems patiems išvykti ir jų turtui išvežti, išskyrus priimančiojoje valstybėje įgytą turtą, kurį išvežti išvykimo metu yra draudžiama.

27 straipsnisKONSULINIŲ PATALPŲ IR ARCHYVŲ BEI ATSTOVAUJAMOSIOS VALSTYBĖS INTERESŲ APSAUGA ESANT YPATINGOMS APLINKYBĖMS

1. Nutraukus konsulinius santykius tarp dviejų valstybių:a) priimančioji valstybė gerbia ir saugo konsulines patalpas kartu su

konsulinės įstaigos turtu ir konsuliniais archyvais net ir kilus ginkluotam konfliktui;

b) atstovaujamoji valstybė gali patikėti konsulinių patalpų kartu su joje esančiu turtu ir konsuliniais archyvais saugojimą trečiajai valstybei, kuri yra priimtina priimančiajai valstybei;

c) atstovaujamoji valstybė gali patikėti savo ir savo piliečių interesų ap-saugą trečiajai valstybei, kuri yra priimtina priimančiajai valstybei.

c) atstovaujamoji valstybė gali patikėti trečiajai valstybei, dėl kurios su-tinka priimančioji valstybė, savo ir savo piliečių interesų apsaugą. 2. Laikinai ar visam laikui uždarius konsulinę įstaigą, taikomos šio

straipsnio 1 punkto a) papunkčio nuostatos. Be to,a) jei atstovaujamoji valstybė, kurios priimančiojoje valstybėje neat

stovauja diplomatinė atstovybė, turi tos valstybės teritorijoje kitąkonsulinę įstaigą, pastarajai gali būti patikėta saugoti uždarytoskonsulinės įstaigos patalpas kartu su joje esančiu turtu ir konsuliniais archyvais bei vykdyti konsulines funkcijas tos konsulinėsįstaigos apygardoje; arba

b) jei atstovaujamoji valstybė neturi nei diplomatinės atstovybės, neikitos konsulinės įstaigos priimančiojoje valstybėje, taikomos šiostraipsnio 1 punkto b) ir c) papunkčių nuostatos.

II DALIS. KONSULINIŲ ĮSTAIGŲ, ETATINIŲ KONSULINIŲ PAREIGŪNŲ IR KITŲ KONSULINĖS ĮSTAIGOS NARIŲ LENGVATOS, PRIVILEGIJOS IR IMUNITETAI

I SKYRIUS. KONSULINĖS ĮSTAIGOS LENGVATOS, PRIVILEGIJOS IR IMUNITETAI

28 straipsnisKONSULINĖS ĮSTAIGOS DARBO SĄLYGOS

Priimančioji valstybė sudaro konsulinei įstaigai visas sąlygas vykdyti sa-vo funkcijas.

29 straipsnisVALSTYBĖS VĖLIAVOS IR HERBO NAUDOJIMAS

1. Atstovaujamoji valstybė turi teisę naudoti savo vėliavą ir herbą priimančiojoje valstybėje laikydamasi šio straipsnio nuostatų.

2. Atstovaujamosios valstybės vėliava gali būti iškelta ir herbas iškabinamas ant pastato, kuriame įsikūrusi konsulinė įstaiga, bei prie įėjimo į konsulinę įstaigą, ant konsulinės įstaigos vadovo rezidencijosbei ant jo transporto priemonės, kai ji naudojama oficialiems tarnybos tikslams.

3. Įgyvendinant šiuo straipsniu suteiktą teisę, atsižvelgiama į priiman-čiosios valstybės įstatymus, kirus teisės aktus bei papročius.

30 straipsnisAPRŪPINIMAS PATALPOMIS

1. Priimančioji valstybė arba suteikia atstovaųjamajai valstybei pagalbąįsigyjant, vadovaujantis jos įstatymais, šiai konsulinei įstaigai būtinaspatalpas savo teritorijoje, arba padeda pastarajai apsirūpinti jomis kitu būdu.

2. Jei reikia, ji taip pat padeda konsulinei įstaigai aprūpinti tinkamu gyvenamuoju plotu jos narius.

31 straipsnisKONSULINIŲ PATALPŲ NELIEČIAMYBĖ

1. Konsulinės patalpos neliečiamos, kiek tai numato šis straipsnis.2. Priimančiosios valstybės institucijos negali įžengti į tą konsulinių pa

talpų dalį, kuri naudojama išimtinai konsulinės įstaigos darbo tikslams,be atstovaujamosios valstybės konsulinės įstaigos vadovo, jo nustatytoasmens ar diplomatinės atstovybės vadovo sutikimo. Tačiau konsulinės įstaigos vadovo sutikimas gali būti preziumuojamas gaisro ar kitosnelaimės atveju, kai reikalingos neatidėliotinos apsaugos priemonės.

3. Vadovaudamasi šio straipsnio 2 punkto nuostatomis, priimančioji valstybė privalo imtis visų reikiamų veiksmų konsulinės įstaigos patalpomsapsaugoti nuo bet kokio įsiveržimo ar žalos padarymo ir užkirsti kelią bet kokiam atstovybės rimties sutrikdymui ar orumo pažeminimui.

4. Konsulinės patalpos, jų baldai, konsulinės įstaigos nuosavybė ir transporto priemonės turi imunitetą nuo bet kokios rekvizicijos formoskrašto apsaugos ar viešojo naudojimo tikslams. Jei tokiems tikslamsyra būtina ekspropriacija, imamasi visų galimų priemonių, kad nebūtų trukdoma atlikti konsulines funkcijas, o atstovaųjamajai valstybeinedelsiant išmokama tolygi ir veiksminga kompensacija.

32 straipsnis ,KONSULINIŲ ĮSTAIGŲ ATLEIDIMAS NUO MOKESČIŲ

1. Konsulinės patalpos ir etatinio konsulinės įstaigos vadovo rezidenci-ja, kurios nuosavybės teise priklauso atstovaųjamajai valstybei, jos įga-liotam asmeniui arba yra jų nuomojamos, atleidžiamos nuo visų na-cionalinių, regioninių ar municipalinių rinkliavų ir mokesčių, išsky-rus mokesčius už suteiktas konkrečias paslaugas.

2. Atleidimas nuo mokesčių, numatytas šio straipsnio 1 punkte, netaiko-mas rinkliavoms ir mokesčiams, kuriais pagal priimančiosios valsty-bės teisės normas apmokestinami asmenys, esantys sutartiniuose san-tykiuose su atstovaujamąja valstybe ar jos įgaliotu asmeniu.

33 straipsnisKONSULINIŲ DOKUMENTŲ IR ARCHYVŲ NELIEČIAMYBĖ

Konsuliniai archyvai ir dokumentai neliečiami bet kuriuo metu, kur jie bebūtų.

34 straipsnisJUDĖJIMO LAISVĖ

Priimančioji valstybė užtikrina visų konsulinės įstaigos narių judėjimo ir kelionių laisvę savo teritorijoje, jei jos įstatymai ir kiti teisės aktai dėl zo -nų, kurių lankymas draudžiamas ar ribojamas valstybės saugumo sumetimais, nenumato kitaip.

35 straipsnisSUSIŽINOJIMO LAISVĖ

1. Priimančioji valstybė leidžia ir saugo laisvą konsulinės įstaigos susižinojimą visais oficialiais klausimais. Susisiekdama su atstovaujamosios valstybės vyriausybe, diplomatinėmis atstovybėmis ir kitomis konsulinėmis įstaigomis, kur jos bebūtų, konsulinė įstaiga gali naudotisvisomis tinkamomis priemonėmis, įskaitant diplomatinius ar konsulinius kurjerius, diplomatinį ar konsulinį paštą, koduotus ar šifruotuspranešimus. Tačiau įrengti ir eksploatuoti bevielius siųstuvus konsulinė įstaiga gali tik priimančiajai valstybei sutinkant.

2. Oficiali konsulinės įstaigos korespondencija neliečiama. Oficiali korespondencija suprantama kaip visa korespondencija, susijusi su konsuline įstaiga ir jos funkcijomis.

3. Konsulinis paštas negali būti atidarytas ar sulaikytas. Nepaisant to, jeipriimančiosios valstybės kompetentingos institucijos turi rimtą priežastį manyti, kad paštu siunčiama ne korespondencija, dokumentai ardaiktai, nurodyti šio straipsnio 4 punkte, jos gali reikalauti, kad atstovaujamosios valstybės įgaliotas atstovas atidarytų paštą jų akivaizdoje. Jei atstovaujamosios valstybės institucijos atsisako patenkinti šįprašymą, paštas grąžinamas į jo išsiuntimo vietą.

4. Visi konsulinio pašto maišai turi turėti aiškius išorinius atpažinimoženklus; juose gali būti gabenama tik oficiali korespondencija, dokumentai bei daiktai, skirti išimtinai oficialiam naudojimui.

5. Konsuliniam kurjeriui išduodamas oficialus dokumentas, nurodantisjo statusą bei maišų, sudarančių konsulinį paštą, kiekį. Be priimančiosios valstybės pritarimo juo negali būti paskirtas nei priimančiosios valstybės pilietis, nei, išskyrus atvejus, kai jis yra atstovaujamosios valstybės pilietis, priimančiosios valstybės nuolatinis gyventojas.Atliekant funkcijas, jam suteikiama priimančiosios valstybės apsauga. Jis naudojasi asmens neliečiamybe ir negali būti sulaikytas ar laikomas suimtas jokia forma.

6. Atstovaujamoji valstybė, jos diplomatinės atstovybės ir konsulinėsįstaigos gali paskirti konsulinius kurjerius vienkartinėms užduotims atlikti (ad hoc konsulinius kurjerius). Tokiais atvejais taip pat taikomosšio straipsnio 5 punkto nuostatos, tačiau šiame punkte nurodyti imunitetai nebeteikiami, kai toks kurjeris pristato gavėjui jam patikėtą konsulinį paštą.

7. Konsulinis paštas gali būti patikėtas į iš anksto numatytą uostą vykstančio laivo kapitonui ar civilinio orlaivio vadui. Jiems išduodamasoficialus dokumentas, kuriame nurodomas konsulinį paštą sudarančiųmaišų kiekis, tačiau minėti asmenys nepripažįstami konsuliniais kurjeriais. Suderinusi su atitinkamomis vietos institucijomis, konsulinėįstaigą gali pasiųsti vieną iš savo narių tiesiogiai ir nekliudomai perimti paštą iš laivo kapitono ar orlaivio vado.

36 straipsnisSUSIŽINOJIMAS IR RYŠIAI SU ATSTOVAUJAMOSIOS VALSTYBĖS PILIEČIAIS

1. Siekiant palengvinti konsulinių funkcijų, susijusių su atstovaujamo-sios valstybės piliečiais, atlikimą:a) konsuliniai pareigūnai laisvai bendrauja su atstovaujamosios vals

tybės pareigūnais ir yra jų priimami. Atstovaujamosios valstybėspiliečiai turi tokią pat laisvę susižinoti su atstovaujamosios valstybės konsuliniais pareigūnais ir susitikti su jais;

b) priimančiosios valstybės kompetentingos institucijos nedelsdamosinformuoja atstovaujamosios valstybės konsulinę įstaigą, kai joskonsulinės apygardos ribose atstovaujamosios valstybės pilietis yrasulaikomas, suimamas iki teismo proceso ar bet kuriuo kitu būdusulaikomas ir jei šis pilietis reikalauja, kad apie tai būtų pranešta.Bet kokius pranešimus, kuriuos konsulinei įstaigai siunčia sulaikytasis ar suimtasis, minėtos institucijos perduoda nedelsdamos.Minėtos institucijos nedelsdamos išaiškina minėtam asmeniui jo teises, nurodytas šiame papunktyje;

c) konsuliniai pareigūnai turi teisę aplankyti suimtą ar sulaikytą at -stovaujamosios valstybės pilietį jų laikymo vietoje, tiesiogiai bendrauti ir

susirašinėti su juo, pasirūpinti jo teisine gynyba. Jie taip pat turi teisę aplankyti bet kurį sulaikytą ar suimtą iki nuosprendžio paskelbimo

atstovaujamosios valstybės pilietį. Nepaisant to, konsuliniai pareigūnai susilaiko nuo atstovavimo suimtam ar sulaikytam asmeniui, jeigu jis

aiškiai tam prieštarauja. 2. Šio straipsnio 1 punkte numatytos teisės įgyvendinamos laikantis priimančiosios valstybės įstatymų ir kitų teisės

aktų su sąlyga, kad šie įstatymai ir kiti teisės aktai turi užtikrinti visišką tikslų, kuriems suteikiamos teisės pagal šį straipsnį, įgyvendinimą.

37 straipsnisINFORMAVIMAS APIE MIRTIES, GLOBOS IR RŪPYBOS, LAIVŲ IR ORLAIVIŲ AVARIJŲ ATVEJUS

Jei tokia informacija yra žinoma priimančiosios valstybės kompetentin-goms institucijoms, jos privalo:

a) atstovaujamosios valstybės piliečio mirties atveju nedelsdamos informuoti konsulinę įstaigą, kurios apygardoje tas pilietis mirė;

b) nedelsdamos informuoti kompetentingą konsulinę įstaigą apie bet kurįatvejį, kai globos ar rūpybos steigimas atitinka nepilnamečio ar kitovisiško veiksnumo neturinčio atstovaujamosios valstybės piliečio interesus. Tačiau šios informacijos suteikimas nekliudo taikyti priimančiosios valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus, reguliuojančius globos ir rūpybos steigimą;

c) nedelsdamos informuoti arčiausiai nelaimės vietos esančią konsulinęįstaigą, jei laivas, priklausantis atstovaujamą)ai valstybei, sudūžta aružplaukia ant seklumos priimančiosios valstybės teritorinėje jūroje arvidaus vandenyse arba atstovaujamojoje valstybėje registruotas orlaivis patiria avariją priimančiosios valstybės teritorijoje.

38 straipsnis

SUSIŽINOJIMAS SU PRIIMANČIOSIOS VALSTYBĖS INSTITUCIJOMIS

Atlikdami savo funkcijas, konsuliniai pareigūnai gali kreiptis į:a) savo konsulinės apygardos kompetentingas vietos valdžios institucijas;b) priimančiosios valstybės kompetentingas centrines institucijas tiek,

kiek tai leidžia priimančiosios valstybės įstatymai, kiti teisės aktai irpapročiai ar atitinkamos tarptautinės sutartys.

39 straipsnisKONSULINĖS RINKLIAVOS IR MOKESČIAI

1. Konsulinė įstaiga priimančiosios valstybės teritorijoje už konsuliniųveiksmų atlikimą gali rinkti konsulines rinkliavas ir mokesčius, kuriuos numato atstovaujamosios valstybės įstatymai.

2. Lėšos, gautos iš šio straipsnio 1 punkte nurodytos rinkliavos ir mokesčių, bei kvitai už tokią rinkliavą ir mokesčius atleidžiami nuo betkokių mokesčių priimančiojoje valstybėje.

II SKYRIUS. ETATINIŲ KONSULINIŲ PAREIGŪNŲ IR KITŲ KONSULINĖS IŠTAIGOS NARIŲ LENGVATOS, PRIVILEGIJOS IR IMUNITETAI

40 straipsnisKONSULINIŲ PAREIGŪNŲ APSAUGA

Priimančioji valstybė rodo deramą pagarbą konsuliniams pareigūnams ir imasi visų reikiamų priemonių, kad būtų išvengta bet kokio pasikėsinimo į jų asmenį, laisvę ar orumą.

41 straipsnisKONSULINIŲ PAREIGŪNŲ ASMENS NELIEČIAMYBĖ

1. Konsuliniai pareigūnai negali būti sulaikomi ar laikomi suimti iki teismo proceso, išskyrus atvejus, kai padarytas sunkus nusikaltimas, ir tikkompetentingos teismo įstaigos sprendimu.

2. Išskyrus šio straipsnio 1 punkte numatytus atvejus, konsuliniams pareigūnams negali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė ar kita formasuvaržyta jų asmens laisvė, išskyrus įsiteisėjusio teismo nuosprendžiovykdymą.

3. Jei konsuliniam pareigūnui yra iškeliama baudžiamoji byla, jis privalo atvykti į kompetentingas institucijas. Nepaisant to, proceso metuturi būti rodoma derama pagarba jo oficialiai padėčiai ir, išskyrus šiostraipsnio 1 punkte nurodytus atvejus, kiek įmanoma mažiau kliudoma jam atlikti konsulines funkcijas. Jei esant šio straipsnio 1 punktenumatytoms aplinkybėms yra būtina suimti konsulinį pareigūną, procesas turi vykti kiek įmanoma greičiau.

42 straipsnisPRANEŠIMAS APIE SULAIKYMĄ, SUĖMIMĄ ARBA TEISMINĮ PERSEKIOJIMĄ

Apie konsulinio personalo nario sulaikymą, jo suėmimą iki teismo ar bau-džiamosios bylos jam iškėlimą priimančioji valstybė nedelsdama praneša

konsulinės įstaigos vadovui. Jei bet kuri tokia priemonė yra taikoma pasta-rajam, priimančioji valstybė diplomatiniais kanalais praneša apie tai atsto-vaujamajai valstybei.

43 straipsnisIMUNITETAS NUO JURISDIKCIJOS

1. Konsuliniams pareigūnams ir konsuliniams darbuotojams netaikomapriimančiosios valstybės teisminių arba administracinių institucijų jurisdikcija už veiksmus, padarytus atliekant konsulines funkcijas.

2. Tačiau šio straipsnio 1 punkto nuostatos netaikomos civilinėse bylose dėl:

a) konsulinio pareigūno ar konsulinio darbuotojo sudarytos sutarties,kurioje jis tiesiogiai arba netiesiogiai neatstovauja atstovaųjama-jai valstybei; arba

b) trečiosios šalies reikalavimo atlyginti žalą, padarytą dėl nelaimingo atsitikimo, kurį sukėlė automobilis, laivas ar orlaivis, įvykusiopriimančiojoje valstybėje.

44 straipsnisPAREIGA DUOTI PARODYMUS

1. Konsulinės įstaigos nariai gali būti pakviesti liudyti teismo ar administraciniame procese. Konsulinis darbuotojas ar aptarnaujančio personalo narys gali atsisakyti duoti parodymus tik šio straipsnio 3 punkte numatytais atvejais. Jei konsulinis pareigūnas atsisako duoti parodymus,jam negali būti taikomos jokios prievartinės priemonės ar sankcijos.

2. Institucija, prašanti konsulinio pareigūno duoti parodymus, stengiasi nesikišti į jo funkcijų atlikimą. Kai įmanomąjį gali apklausti pareigūną jorezidencijoje ar konsulinėje įstaigoje arba priimti jo parodymus raštu.

3. Konsulinės įstaigos nariai jokiu būdu neprivalo duoti parodymų dėlklausimų, susijusių su jų funkcijų atlikimu, arba pateikti su tuo susijusią oficialią korespondenciją ir dokumentus. Jie taip pat turi teisęatsisakyti duoti parodymus apie atstovaujamosios valstybės teisę.

45 straipsnisATSISAKYMAS NUO PRIVILEGIJŲ IR IMUNITETŲ

1. Atstovaujamoji valstybė gali atsisakyti bet kurių 41, 43 ir 44 straipsniuose numatytų konsulinės įstaigos nario privilegijų ir imunitetų.

2. Visais atvejais atsisakymas turi būti aiškiai išreikštas, išskyrus šiostraipsnio 3 punkte numatytus atvejus, ir raštu perduotas priimančia-jai valstybei.

164 4. DIPLOMATINĖ IR KONSULINĖ TEISE 4.2 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių 165

3. Konsulinio pareigūno ar konsulinio darbuotojo pradėtas procesas, kuriame jis gali turėti imunitetą nuo jurisdikcijos pagal 43 straipsnį, atima jam teisę remtis imunitetu nuo jurisdikcijos ginantis nuo priešieš-kinio, tiesiogiai susijusio su pradiniu ieškiniu.

4. Imuniteto nuo jurisdikcijos atsisakymas civiliniame ar administraciniame procese nereiškia, kad atsisakyta imuniteto nuo priemonių, susijusių su sprendimo vykdymu; tokio imuniteto gali būti atsisakyta atskirai.

46 straipsnisATLEIDIMAS NUO UŽSIENIEČIŲ REGISTRAVIMO IR LEIDIMO APSIGYVENTI SUTEIKIMO

1. Konsuliniai pareigūnai, konsuliniai darbuotojai bei kartu gyvenantysją šeimų nariai atleidžiami nuo visų priimančiosios valstybės įstatymuose numatytų pareigų dėl užsieniečių registravimo ir leidimo apsigyventi suteikimo.

2. Tačiau šio straipsnio 1 punkto nuostatos netaikomos jokiam konsuliniam darbuotojui, kurio atstovaujamoji valstybė nėra nuolat įdarbinusiarba kuris priimančioje valstybėje siekdamas asmeninės naudos užsiima privačia veikla, taip pat jokiam tokio darbuotojo šeimos nariui.

47 straipsnisATLEIDIMAS NUO LEIDIMO DIRBTI SUTEIKIMO

1. Konsulinės įstaigos nariai, kiek tai susiję su jų darbu atstovaujamosios valstybės tarnyboje, atleidžiami nuo bet kokių pareigų dėl leidimo dirbti suteikimo, kurias nustato priimančiosios valstybės įstatymaiir kiti teisės aktai dėl užsieniečių darbo.

2. Konsulinių pareigūnų ir konsulinių darbuotojų privatūs namų darbininkai, jei jie siekdami asmeninės naudos priimančioj oje valstybėjeneužsiima kita veikla, atleidžiami nuo bet kokių šio straipsnio 1 punkte nurodytų pareigų.

48 straipsnisIŠIMTYS IŠ SOCIALINIO APRŪPINIMO SISTEMOS

1. Jei tai neprieštarauja šio straipsnio 3 punkto nuostatoms, konsulinėsįstaigos nariai, kiek tai susiję su jų tarnyba atstovaujamajai valstybei,bei kartu gyvenantys jų šeimų nariai yra atleidžiami nuo priimančio-joje valstybėje galiojančių socialinio aprūpinimo prievolių.

2. Atleidimas, numatytas šio straipsnio 1 punkte, taip pat taikomas pri-

vatiems namų darbininkams, dirbantiems tik konsulinės įstaigos na-riams, jei:a) jie nėra priimančiosios valstybės piliečiai arba nuolatiniai gyven

tojai; irb) jiems taikomos atstovaujamosios arba trečiosios valstybės sociali

nės apsaugos nuostatos.

3. Konsulinės įstaigos nariai, įdarbinę asmenis, kuriems nėra taikomasšio straipsnio 2 punkte numatytas atleidimas, turi vykdyti priimančiosios valstybės darbdaviams taikomas socialinio aprūpinimo prievoles.

4. Atleidimas nuo prievolių, numatytas šio straipsnio 1 ir 2 punktuose,neužkerta kelio savanoriškai dalyvauti priimančiosios valstybės socialinio aprūpinimo sistemoje, jei toks dalyvavimas yra leidžiamas.

49 straipsnis ATLEIDIMAS NUO MOKESČIŲ

1. Konsuliniai pareigūnai, konsuliniai darbuotojai ir kartu gyvenantys jų šeimų nariai atleidžiami nuo visų asmenų ir nekilnojamojo turto, vals-tybinių, regioninių ar municipalinių mokesčių ir rinkliavų, išskyrus:a) netiesioginius mokesčius, paprastai įskaičiuotus į prekių ir paslaugų

kainą;b) nekilnojamojo turto mokesčius ir rinkliavas už asmeninį turtą, esan

tį priimančiosios valstybės teritorijoje, vadovaujantis 32 straipsnionuostatomis;

c) paveldimo turto ir paveldėjimo mokesčius priimančiajai valstybei,jei 51 straipsnio b) punkto nuostatos nenumato kitaip;

d) pajamų mokesčius už asmens pajamas, gaunamas iš šaltinio pri-imančiojoje valstybėje, įskaitant mokesčius už kapitalo padidėjimo pajamas bei mokesčius už kapitalą, investuotą į verslo ar finansų įmones priimančiojoje valstybėje;

e) mokesčius už suteiktas konkrečias paslaugas;f) žyminį, registravimo ir analogiškus mokesčius, hipotekos mokes

čius bei atlyginimą už atliekamus notarinius veiksmus, jei 23straipsnio nuostatos nenumato kitaip.

2. Aptarnaujančio personalo nariai atleidžiami nuo mokesčių už darboužmokestį, kurį gauna už savo tarnybą.

3. Konsulinės įstaigos nariai, įdarbinantys asmenis, kurie nėra atleidžiami nuo pajamų mokesčio už darbo užmokestį ar kitą atlygį, vykdopriimančiosios valstybės įstatymų ir kitų teisės aktų numatytus reikalavimus darbdaviams dėl pajamų mokesčio mokėjimo.

50 straipsnisATLEIDIMAS NUO MUITO MOKESČIŲ IR MUITINIO PATIKRINIMO

1. Priimančioji valstybė, vadovaudamasi savo įstatymais ir kitais teisės aktais, leidžia įvežti ir atleidžia nuo visų muito mokesčių ir susijusių rinkliavų, išskyrus atlyginimą už sandėliavimą, pervežimą ir panašias paslaugas:a) prekes, skirtas oficialiam naudojimui konsulinėje įstaigoje;b) prekes, skirtas konsulinio pareigūno arba kartu gyvenančių jo šei

mos narių asmeniniam naudojimui, įskaitant daiktus skirtus jo įsikūrimui. Vartojimo prekių turi būti ne daugiau, nei reikia šiemsasmenims tiesiogiai suvartoti.

2. Konsuliniai pareigūnai naudojasi šio straipsnio 1 punkte nurodytomisprivilegijomis ir imunitetais įveždami daiktus, reikalingus pirminiamįsikūrimui.

3. Asmeninis konsulinių pareigūnų ir kartu gyvenančių jų šeimų narių bagažas atleidžiamas nuo apžiūros. Jis gali būti patikrintas tik esant rimtam pagrindui manyti, kad vežami daiktai, kuriems netaikomos šiostraipsnio 1 punkte paminėtos išimtys, arba daiktai, kuriuos įvežti arbaišvežti draudžia priimančiosios valstybės įstatymai ir kiti teisės aktai, arba jų įvežimą ir išvežimą reguliuoja karantino taisyklės. Tokia apžiūragali būti atliekama tik diplomatui arba jo šeimos nariui dalyvaujant.

51 straipsnisKONSULINĖS ĮSTAIGOS NARIO IR JO ŠEIMOS TURTAS

Konsulinės įstaigos nario ar kartu gyvenančio jo šeimos nario mirties at -veju priimančioji valstybė:

a) leidžia išvežti mirusiojo kilnojamąjį turtą, išskyrus bet kokį priiman-čiojoje valstybėje įgytą turtą, kurio išvežimas buvo draudžiamas jomirties metu;

b) neapmokestina valstybiniais, regioniniais ar municipaliniais paveldimoturto ar paveldėjimo mokesčiais bei perleidimo mokesčiais už kilnojamąjį turtą, kuris buvo priimančiojoje valstybėje dėl to, kad joje buvomirusysis, kaip atstovybės narys arba atstovybės nario šeimos narys.

52 straipsnisATLEIDIMAS NUO ASMENINIŲ PRIEVOLIŲ IR ĮNAŠŲ

Priimančioji valstybė atleidžia konsulinės įstaigos narius ir kartu gyve-nančius jų šeimų narius nuo visų darbo ir kitų viešųjų prievolių, nepriklau -somai nuo jų pobūdžio, bei karinių prievolių, tokių kaip rekvizicija, kontri -bucija ar kariuomenės postovis.

53 straipsnisKONSULINIŲ PRIVILEGIJŲ IR IMUNITETŲ SUTEIKIMAS BEI NEBETEIKIMAS

1. Kiekvienas konsulinės įstaigos narys naudojasi šioje Konvencijoje numatytomis privilegijomis ir imunitetais nuo to momento, kai atvykstaį priimančiosios valstybės teritoriją, vykdamas pradėti eiti savo pareigų, arba, jeigu jis jau yra toje teritorijoje, nuo momento, kai jis pradeda eiti savo pareigas konsulinėje įstaigoje.

2. Kartu gyvenantiems konsulinės įstaigos nario šeimos nariams ir jo privatiems namų darbininkams šioje Konvencijoje numatytos privilegijos ir imunitetai teikiami nuo tos dienos, kai jis pradeda naudotis privilegijomis ir imunitetais pagal šio straipsnio 1 punktą, arba nuo jųatvykimo į priimančiosios valstybės teritoriją dienos, arba nuo tos dienos, kai jie tapo tokios šeimos nariais ar privačiais namų darbininkais, priklausomai nuo to, kas įvyko vėliau.

3. Pasibaigus konsulinės įstaigos nario funkcijoms, jo, kartu gyvenančiojo šeimos nario ar jo privataus namų darbininko privilegijos ir imunitetai paprastai nebeteikiami nuo to momento, kai šis asmuo išvyksta išpriimančiosios valstybės, arba kai pasibaigia tam reikalingas laiko tarpas, priklausomai, kas įvyksta anksčiau, bet iki to laiko toliau teikiaminet ir kilus ginkluotam konfliktui. Asmenų, nurodytų šio straipsnio 2punkte, privilegijos ir imunitetai nebeteikiami, kai jie nustoja kartu gyventi ar nustoja dirbti konsulinės įstaigos nariui, su sąlyga, kad, jei tokie asmenys ketina palikti priimančiąją valstybę per pagrįstą laiką, jųprivilegijos ir imunitetai toliau teikiami iki jų išvykimo laiko.

4. Konsulinio pareigūno ar konsulinio darbuotojo imunitetas nuo jurisdikcijos už veiksmus, atliktus vykdant savo funkcijas, išlieka neribotą laiką.

5. Mirus konsulinės įstaigos nariui, kartu gyvenantys jo šeimos nariainaudojasi jiems suteiktomis privilegijomis ir imunitetais tol, kol nepalieka priimančiosios valstybės arba kol nesibaigia tam reikalingaslaiko tarpas, priklausomai nuo to, kas įvyksta anksčiau.

54 straipsnisTREČIŲJŲ VALSTYBIŲ ĮSIPAREIGOJIMAI

1. Jei konsulinis pareigūnas kerta trečiosios valstybės teritoriją, turėda -mas, jei reikia, šios valstybės vizą, arba yra joje pakeliui į konsulinę įstaigą, į kurią yra paskirtas arba grįžta tęsti savo funkcijų, bei grįžta į atstovaujamąją valstybę, ši trečioji valstybė suteikia visus imunite-tus, numatytus kituose šios Konvencijos straipsniuose ir reikalingus jo tranzitui ar grįžimui užtikrinti. Ta pati nuostata galioja bet kuriam

4. DIPLOMATINĖ IR KONSULINĖ TEISĖI

4.2 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių 169

kartu gyvenančiam ir privilegijomis bei imunitetais besinaudojančiam jo šeimos nariui, kuris lydi diplomatą, atskirai keliauja pas jį ar grįž -ta į atstovaujamąją valstybę.

2. Esant aplinkybėms, panašioms į numatytas šio straipsnio 1 punkte, trečiosios valstybės nekliudo kirsti jų teritoriją kitiems konsulinės įstaigos nariams ar kartu gyvenantiems jų šeimų nariams.

3. Oficialiai korespondencijai ir kitiems oficialiems pranešimams, įskaitant koduotus arba šifruotus pranešimus, siunčiamiems per jų teritoriją, trečiosios valstybės suteikia tą pačią laisvę ir apsaugą, kurią priimančioji valstybė yra įsipareigojusi suteikti pagal šią Konvenciją. Jossuteikia per jų teritoriją vykstantiems konsuliniams kurjeriams, turintiems, jei reikia, šios valstybės vizą, ir konsuliniam paštui tokią patneliečiamybę ir apsaugą, kokią priimančioji valstybė yra įsipareigojusi suteikti pagal šią Konvenciją.

4. Trečiųjų valstybių įsipareigojimai, numatyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, taikomi ir asmenims, nurodytiems šiose dalyse, bei oficialiemspranešimams ir konsuliniam paštui, kurių buvimas trečiosios valstybės teritorijoje yra nulemtas nenugalimos jėgos (force majeure aplinkybėmis).

55 straipsnisPRIIMANČIOSIOS VALSTYBĖS ĮSTATYMŲ IR KITŲ TEISĖS AKTŲ GERBIMAS

1. Neribojant jų privilegijų ir imunitetų, visi asmenys, kurie naudojasitokiomis privilegijomis ir imunitetais, privalo gerbti priimančiosiosvalstybės įstatymus ir kitus teisės aktus. Jie taip pat privalo nesikištiį šios valstybės vidaus reikalus.

2. Konsulinės patalpos negali būti naudojamos tikslams, nesuderinamiems su konsulinių funkcijų atlikimu.

3. Šio straipsnio 2 punkto nuostatos neatmeta galimybės įrengti kitų institucijų ar įstaigų biurus toje pastato dalyje, kurioje yra konsulinė įstaiga, su sąlyga, jei jiems skirtos patalpos yra atskirtos nuo patalpų, kuriomis naudojasi konsulinė įstaiga. Tokiu atveju aukščiau minėti biurai pagal šią Konvenciją nelaikomi konsulinių patalpų dalimi.

56 straipsnisCIVILINĖS ATSAKOMYBĖS DRAUDIMAS

Konsulinės įstaigos nariai laikosi visų priimančiosios valstybės įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų dėl draudimo nuo žalos, padarytos trečiajai šaliai naudojant bet kokį automobilį, laivą ar orlaivį.

57 straipsnisSPECIALIOS NUOSTATOS DĖL PRIVAČIOS VEIKLOS, KURIA SIEKIAMA

ASMENINĖS NAUDOS

1. Etatiniai konsuliniai pareigūnai negali siekdami asmeninės naudos užsiimti priimančioj oje valstybėje profesine arba komercine veikla.

1. Šioje dalyje numatytos privilegijos ir imunitetai nesuteikiami:

a) konsuliniams darbuotojams arba aptarnaujančio personalo nariams,kurie priimančiojoje valstybėje siekdami asmeninės naudos užsiima privačia veikla;

b) asmens, nurodyto šio punkto a papunktyje, šeimos nariams arbajo privatiems namų darbininkams;

c) konsulinės įstaigos nario šeimos nariams, kurie patys siekdami asmeninės naudos užsiima priimančiojoje valstybėje bet kokia privačia veikla.

III DALIS. GARBĖS KONSULINIŲ PAREIGŪNŲBEI KONSULINIŲ (STAIGŲ, KURIOMS VADOVAUJATOKIE PAREIGŪNAI, REŽIMAS

58 straipsnisBENDROSIOS NUOSTATOS DĖL LENGVATŲ, PRIVILEGIJŲ IR IMUNITETŲ

1. 28, 29, 30, 34, 35, 36, 37, 38 ir 39 straipsniai, 54 straipsnio 3 punktas bei 55 straipsnio 2 ir 3 punktai taikomi konsulinėms įstaigoms,kurioms vadovauja garbės konsulinis pareigūnas. Be to, tokių konsulinių įstaigų lengvatas, privilegijas ir imunitetus reguliuoja 59, 60, 61ir 62 straipsniai.

2. 42 ir 43 straipsniai, 44 straipsnio 3 punktas, 45 ir 53 straipsniai bei55 straipsnio 1 punktas taikomi garbės konsuliniams pareigūnams. Beto, tokių konsulinių pareigūnų lengvatas, privilegijas ir imunitetus reguliuoja 63, 64, 65, 66 ir 67 straipsniai.

3. Privilegijos ir imunitetai, numatyti šioje Konvencijoje, nesuteikiamigarbės konsulinio pareigūno šeimos nariams ar konsuliniams darbuotojams, dirbantiems konsulinėje įstaigoje, kuriai vadovauja garbės konsulinis pareigūnas.

4. Pasikeitimas konsuliniu paštu tarp dviejų skirtingose valstybėse esančių konsulinių įstaigų, kurioms vadovauja garbės konsuliniai pareigūnai, neleidžiamas be šių dviejų valstybių sutikimo.

59 straipsnisKONSULINIŲ PATALPŲ APSAUGA

Priimančioji valstybė imasi reikiamų priemonių konsulinės įstaigos, ku-riai vadovauja garbės konsulinis pareigūnas, patalpoms apsaugoti nuo bet kokio įsiveržimo ar žalos padarymo ir užkirsti kelią bet kokiam jos rimties sutrikdymui ar orumo pažeminimui.

60 straipsnisATLEIDIMAS NUO MOKESČIŲ UŽ KONSULINES PATALPAS

1. Konsulinės įstaigos, kuriai vadovauja garbės konsulinis pareigūnas, patalpos, kurios nuosavybės teise priklauso atstovaujamajai valstybei arbajos nuomojamos, atleidžiamos nuo visų valstybinių, regioninių ir municipalinių mokesčių ir rinkliavų už nuosavas ar nuomojamas konsulines patalpas, išskyrus mokesčius už suteiktas konkrečias paslaugas.

2. Atleidimas nuo mokesčių, numatytas šio straipsnio 1 punkte, netaikomas tokiems mokesčiams ir rinkliavoms, kuriais pagal priimančiosios valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus apmokestinamas asmuo,esantis sutartiniuose santykiuose su atstovaujamąja valstybe.

61 straipsnisKONSULINIŲ ARCHYVŲ IR DOKUMENTŲ NELIEČIAMYBĖ

Konsulinės įstaigos, kuriai vadovauja garbės konsulinis pareigūnas, archy-vai ir dokumentai yra neliečiami bet kuriuo metu, kur jie bebūtų, su sąlyga, kad jie laikomi atskirai nuo kitų raštų ir dokumentų bei, skyrium imant, nuo konsu-linės įstaigos vadovo ir bet kurio su juo dirbančio asmens asmeninės korespon-dencijos, knygų, dokumentų ar kitos medžiagos, susijusių su jų profesija ar verslu.

62 straipsnisATLEIDIMAS NUO MUITO MOKESČIŲ

Priimančioji valstybė pagal savo priimtus įstatymus leidžia įvežti ir atlei -džia nuo visų muito ir kitų susijusių mokesčių, išskyrus mokesčius už saugo -jimą, pervežimą ir panašias paslaugas, su sąlyga, jei jie yra skirti oficialiam konsulinės įstaigos, kuriai vadovauja garbės konsulinis pareigūnas, naudojimui, šiuos daiktus: herbus, vėliavas, iškabas, antspaudus, oficialius spaudinius, įstai-gos baldus, įstaigos įrangą bei panašius daiktus, kuriuos atstovaujamoji vals -tybė siunčia konsulinei įstaigai savo nuožiūra ar pastarosios prašymu.

63 straipsnisBAUDŽIAMOSIOS BYLOS

Jei garbės konsuliniam pareigūnui iškeliama baudžiamoji byla, jis priva lo atvykti į kompetentingas institucijas. Nepaisant to, proceso metu turi bū-

ti rodoma derama pagarba jo oficialiai padėčiai, išskyrus atvejus, kai jis yra sulaikytas ar laikomas suimtas, ir kiek įmanoma mažiau kliudoma jam at-likti konsulines funkcijas. Jei suimti konsulinį pareigūną būtina, procesas turi vykti kiek įmanoma greičiau.

64 straipsnisGARBĖS KONSULINIŲ PAREIGŪNŲ APSAUGA

Priimančioji valstybė privalo suteikti garbės konsuliniam pareigūnui to-kią apsaugą, kokios gali prireikti atsižvelgiant į jo oficialias pareigas.

65 straipsnisATLEIDIMAS NUO UŽSIENIEČIŲ REGISTRAVIMO IR LEIDIMO APSIGYVENTI SUTEIKIMO

Garbės konsuliniai pareigūnai, jeigu jie, siekdami asmeninės naudos, neuž-siima privačia komercine ar profesine veikla priimančiojoje valstybėje, atlei -džiami nuo visų priimančiosios valstybės įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytų pareigų dėl užsieniečių registravimo ir leidimo apsigyventi suteikimo.

66 straipsnisATLEIDIMAS NUO MOKESČIŲ

Garbės konsulinis pareigūnas atleidžiamas nuo visų mokesčių ir rinkliavų už atlyginimus ir kitas išmokas, kurias jam moka atstovaujamoji valstybė už konsulinių funkcijų atlikimą.

67 straipsnisATLEIDIMAS NUO ASMENINIŲ PRIEVOLIŲ IR ĮNAŠŲ

Priimančioji valstybė atleidžia garbės konsulinius pareigūnus nuo visų darbo ir kitų viešųjų prievolių nepriklausomai nuo jų pobūdžio bei karinių prievolių, tokių kaip rekvizicija, kontribucija ar kariuomenės postovis.

68 straipsnisGARBĖS KONSULINIŲ PAREIGŪNŲ INSTITUCIJOS FAKULTATYVINIS POBŪDIS

Kiekviena valstybė laisvai nusprendžia, ar ji skirs bei ar priims garbės konsulinius pareigūnus.

IV DALIS. BENDROSIOS NUOSTATOS

69 straipsnisKONSULINIAI PAREIGŪNAI, KURIE NĖRA KONSULINĖS ĮSTAIGOS VADOVAI

1. Kiekviena valstybė laisvai nusprendžia, ar ji steigs bei ar priims kon-

sulines agentūras, kurioms vadovauja konsuliniai pareigūnai, kurie at-stovaujamosios valstybės nėra paskirti konsulinės įstaigos vadovais. 2. Sąlygos, kurioms esant šio straipsnio 1 punkte numatytos konsulinės agentūros gali vykdyti savo veiklą, bei joms vadovaujančių konsulinių pareigūnų privilegijos ir imunitetai nustatomi atstovaujamosios valstybės ir priimančiosios valstybės susitarimu.

70 straipsnisDIPLOMATINIŲ ATSTOVYBIŲ ATLIEKAMOS KONSULINĖS FUNKCIJOS

1. Šios Konvencijos nuostatų, kiek leidžia kontekstas, turi laikytis diplomatinės atstovybės atlikdamos konsulines funkcijas.

2. Diplomatinės atstovybės narių, kurie paskirti dirbti konsuliniame skyriuje ar kuriems kitaip pavesta atlikti atstovybės konsulines funkcijas, pavardės pranešamos priimančiosios valstybės užsienio reikalų ministerijai ar šios ministerijos nurodytai institucijai.

3. Vykdydama konsulines funkcijas, diplomatinė atstovybė gali kreiptis į :

a) konsulinės apygardos vietos valdžios institucijas;a) priimančiosios valstybės centrines institucijas, jei tai leidžia pri

imančiosios valstybės įstatymai, kiti teisės aktai ir papročiai ar atitinkamos tarptautinės sutartys.

4. Diplomatinės atstovybės narių, nurodytų šio straipsnio 2 punkte, privilegijas ir imunitetus nustato tarptautinės teisės normos, reguliuojančios diplomatinius santykius.

71 straipsnisPRIIMANČIOSIOS VALSTYBĖS PILIEČIAI IR NUOLATINIAI GYVENTOJAI

1. Išskyrus papildomas lengvatas, privilegijas ir imunitetus, kuriuos suteikia priimančioji valstybė, konsuliniai pareigūnai, kurie yra priimančiosios valstybės piliečiai ar nuolatiniai gyventojai, naudojasi tik imunitetu nuo jurisdikcijos ir asmens neliečiamybe už oficialius veiksmus,atliktus vykdant konsulines funkcijas, bei privilegija, numatyta 44straipsnio 3 punkte. Priimančiosios valstybės įsipareigojimas, numatytas 42 straipsnyje, taikomas ir šiems konsuliniams pareigūnams. Jeitokiam konsuliniam pareigūnui iškeliama baudžiamoji byla, išskyrusatvejus, kai jis yra sulaikytas ar laikomas suimtas, procesas turi vyktikiek įmanoma mažiau kliudant atlikti konsulines funkcijas.

2. Kiti konsulinės įstaigos nariai, kurie yra priimančiosios valstybės piliečiai ar jos nuolatiniai gyventojai, jų šeimų nariai, taip pat konsulinių pareigūnų, nurodytų šio straipsnio 1 punkte, šeimų nariai naudojasi tik to-

mis lengvatomis, privilegijomis ir imunitetais, kurias jiems suteikia pri-imančioji valstybė. Tie konsulinės įstaigos narių šeimų nariai ir tie priva-tūs namų darbininkai, kurie patys yra priimančiosios valstybės piliečiai ar jos nuolatiniai gyventojai, taip pat naudojasi tik tomis lengvatomis, privilegijomis ir imunitetais, kurias jiems suteikia priimančioji valstybė. Tačiau priimančioji valstybė vykdo savo jurisdikciją šiems asmenims taip, kad be reikalo netrukdytų atlikti konsulinės įstaigos funkcijas.

72 straipsnisNEDISKRIMINAVIMAS

1. Šios Konvencijos nuostatas priimančioji valstybė turi taikyti nediskriminuodama nė vienos valstybės.

2. Diskriminacija nelaikoma:

a) jeigu priimančioji valstybė riboja kokių nors šios Konvencijos nuostatų taikymą atsižvelgdama į šių nuostatų taikymo apribojimus joskonsulinėms įstaigoms atstovaujamojoje valstybėje;

b) jeigu laikydamosi papročių arba susitarimo valstybės teikia vienakitai palankesnį režimą nei tas, kurio reikalauja šios Konvencijosnuostatos.

73 straipsnisŠios KONVENCIJOS SANTYKIS SU KITOMIS TARPTAUTINĖMIS SUTARTIMIS

1. Šios Konvencijos nuostatos neturi įtakos kitoms galiojančioms valstybių tarptautinėms sutartims.

2. Niekas šioje Konvencijoje neuždraudžia valstybėms sudaryti tarptautines sutartis, kurios patvirtina, papildo ar praplečia šios Konvencijosnuostatas.

V DALIS. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

74 straipsnis PASIRAŠYMAS

Šią Konvenciją gali pasirašyti visos valstybės, Jungtinių Tautų organizacijos arba jos specializuotųjų agentūrų narės, Tarptautinio Teismo Statuto narės, taip pat bet kurios kitos valstybės, kurias Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja yra pakvietusi tapti Konvencijos Šalimis: iki 1963 m. spalio 31 d. - Austrijos Res-publikos federalinėje užsienio reikalų ministerijoje, ir vėliau, iki 1964 m. ko-vo 31 d. - Jungtinių Tautų centrinėje būstinėje Niujorke.

174 4. DIPLOMATINĖ IR KONSULINĖ TEISĖ 4.3 Tarptautinio Teisingumo Teismo 1980 m. gegužės 24 d. sprendimas 175

75 straipsnisRATIFIKAVIMAS

Ši Konvencija turi būti ratifikuojama. Ratifikaciniai raštai deponuojami Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui.

76 straipsnisPRISIJUNGIMAS

Prie šios Konvencijos gali prisijungti bet kuri valstybė, priskiriama vie -nai iš keturių kategorijų, išvardytų 74 straipsnyje. Prisijungimo dokumentai deponuojami Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui.

77 straipsnisĮSIGALIOJIMAS

1. Ši Konvencija įsigalioja trisdešimtą dieną, skaičiuojant nuo tos dienos, kai dvidešimt antrieji ratifikaciniai raštai arba prisijungimo priešios Konvencijos dokumentai buvo deponuoti Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui.

2. Deponavus dvidešimt antruosius ratifikacinius raštus arba prisijungimoprie šios Konvencijos dokumentus, Konvencija kiekvienai vėliau ją ratifikuojančiai ar prisijungiančiai valstybei įsigalioja trisdešimtą dienąnuo jos ratifikacinių raštų ar prisijungimo dokumentų deponavimo.

78 straipsnisGENERALINIO SEKRETORIAUS PRANEŠIMAI

Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius praneša visoms valstybėms, pri-skiriamoms vienai iš keturių kategorijų, išvardytų 74 straipsnyje, apie:

a) šios Konvencijos pasirašymą ir ratifikacinių raštų arba prisijungimoprie jos dokumentų deponavimą pagal 74, 75 ir 76 straipsnius;

b) šios Konvencijos įsigaliojimo datą pagal 77 straipsnį.

79 straipsnisAUTENTIŠKI TEKSTAI

Šios Konvencijos originalas, kurio tekstai anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų kalbomis turi vienodą teisinę galią, deponuojamas Jungtinių Tau tų Generaliniam sekretoriui, kuris perduoda patvirtintus jos nuorašus visoms valstybėms, priskiriamoms vienai iš keturių kategorijų, išvardytų 74 straipsnyje.

TAI PATVIRTINDAMI, žemiau nurodyti tinkamai savo vyriausybių įga-lioti asmenys pasirašė šią Konvenciją.

PRIIMTA Vienoje tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt trečiųjų metų ba-landžio mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną.

4.3 TARPTAUTINIO TEISINGUMO TEISMO1980 M. GEGUŽĖS 24 D. SPRENDIMAS

UNITED STATES DIPLOMATIC AND CONSULAR STAFFIN TEHRAN (UNITED STATES OF AMERICA V. IRAN)

BYLOJE (IŠTRAUKA)*

„82. (...) Didelė informacijos, kurią Jungtinės Valstijos pačios patei -kė Teismui, dalis iš tikrųjų apima tam tikrus Irano valdžios ar jos šali -ninkų pareiškimus, kuriuose daromos nuorodos į Jungtinių Valstijų taria -mai vykdytą Irane šnipinėjimą ir kišimąsi, kurio centras buvo jų ambasa da Irane. (...)

83. Bet kokiu atveju, jei net tariamai Jungtinių Valstijų vykdyta Irane kri-minalinė veikla būtų laikoma nustatyta, Teismui liktų išspręsti klausimą, ar ji leistų pateisinti Irano veiksmus ir tuo apsiginti nuo Jungtinių Valstijų rei-kalavimų šioje byloje. Tačiau Teismas negali sutikti, kad ši veikla būtų lai-koma turinčia tokių pasekmių. Taip yra todėl, kad pati diplomatinė teisė nu-stato priemones, reikalingas tam, kad būtų apsiginama prieš diplomatinių ar konsulinių misijų narių neteisėtą veiklą.17

(...)86. Diplomatinės teisės normos, trumpai tariant, sukuria savaime pakan-

kamą režimą, kuris, viena, nustato priimančiosios valstybės įsipareigojimus suteikti diplomatinėms misijoms lengvatų, privilegijų ir imunitetų, ir, kita, numato galimą piktnaudžiavimą jais iš šių misijų narių pusės ir išdėsto priemones, kurias prieš tokius piktnaudžiavimus turi savo dispozicijoje pri -imančioji valstybė. Šios priemonės dėl jų prigimties yra visiškai veiksmin-gos, nes jei siunčiančioj! valstybė neatšaukia apkaltinto misijos nario, pa-

* Versta iš: I.C.J. Reports 1980, p. 3.17 Toliau savo sprendime (84 p.) Teismas padarė nuorodas į 1961 m. Vienos konvencijos

dėl diplomatinės teisės 9 str. bei 1963 m. Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių 23 str., leidžiančius priimančiajai valstybei bet kada savo nuožiūra paskelbti bet kurį diplomatinės at -stovybės ar konsulinės įstaigos personalo narį persona non grata, ir į tai, kad diplomatinė teisė leidžia šiai valstybei nutraukti diplomatinius santykius su siunčiančia valstybe ir parei -kalauti nedelsiant uždaryti jos misiją.

176 4. DIPLOMATINĖ IR KONSULINĖ TEISE

ti grėsmė, kad beveik nedelsiant jis praras privilegijas ir imunitetus, nes pri-imančioji valstybė atsisako jį toliau pripažinti misijos nariu, praktiškai pri-verčia šį asmenį išvykti dėl jo paties interesų. Tačiau principas, nustatan tis diplomatinių agentų ir diplomatinių misijų neliečiamumą, yra vienas iš pagrindų šio seniai nustatyto režimo, kurio evoliucijoje Islamo tradicijos pa-darė esminį indėlį. Dar daugiau, neliečiamumo principo pamatinį pobūdį pa-brėžia 1961 m. Konvencijos 44 ir 45 straipsniai (žr. taip pat 1963 m. Kon-vencijos 26 ir 27 straipsnius). Net ginkluoto konflikto atveju ar nutraukus diplomatinius santykius, šios nuostatos reikalauja, kad priimančioji valstybė gerbtų tiek diplomatinės misijos narių, tiek misijos patalpų nuosavybės ir archyvų neliečiamumą. Be abejo, šio principo laikymasis nereiškia, ir tai aiškiai pripažįsta ieškovo Vyriausybė, kad diplomatinis agentas, užkluptas jam vykdant užpuolimą ar kitą nusikaltimą, negalėtų šiuo atveju būti pri-imančiosios valstybės policijos trumpai sulaikytas tam, kad būtų užkirstas kelias padaryti konkretų nusikaltimą. Tačiau tokios galimybės neturi nieko bendro su tuo, kas įvyko šioje byloje."

ŽMOGAUS TEISĖS

178 5. ŽMOGAUS TEISĖS 5.1 Tarptautinė žmogaus teisių chartija 179

5.1 TARPTAUTINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ CHARTIJA18

5.1.1 Visuotinė žmogaus teisių deklaracija19

VISUOTINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ DEKLARACIJA*

Atsižvelgdama į tai, kad visiems žmonių giminės nariams būdingo oru -mo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir tai-kos pasaulyje pagrindas;

atsižvelgdama į tai, kad žmogaus teisių visiškas nepaisymas ir niekini -mas pastūmėjo vykdyti barbariškus aktus, piktinančius žmonijos sąžinę, o sukūrimas pasaulio, kuriame žmonės turės žodžio ir įsitikinimų laisvą ir bus išlaisvinti iš baimės ir skurdo pančių, paskelbtas kaip kilniausias žmogaus siekimas;

atsižvelgdama į tai, jog būtinai reikia, kad žmogaus teises saugotų įsta -tymo galia, dėl to, kad jis nebūtų priverstas imtis, kaip kraštutinės priemo-nės, sukilimo prieš tironiją ir priespaudą;

atsižvelgdama į tai, jog būtinai reikia remti draugiškų santykių tarp tau-tų vystymą;

18 Tarptautinę žmogaus teisių chartiją sudaro: 1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1966 m. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, 1966 m. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvus protokolas ir 1989 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto antrasisfakultatyvus protokolas mirties bausmei panaikinti. Skirstant šiuos dokumentus pagal jų teisinę galią, reikėtų pabrėžti, kad Visuotinė žmogaus teisių deklaracija yra deklaracija, priimtaJungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija, o kiti nurodyti dokumentai - tarptautinėssutartys.

19 Priimta Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. rezoliucija217 A(III). Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1991 m. kovo12 d. nutarimu Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentų įsipareigojo laikytis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos. Žr. - Valstybėsžinios, 1991, Nr. 9-244.

* Web-site of the Office of the High Commissioner for Human Rights - http:// www.unhchr.ch/udhr/lang/lit.htm

atsižvelgdama į tai, kad Suvienytųjų Nacijų Organizacijos įstatuose 20 tautos vėl įtvirtino savo tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, žmogaus, kaip asmenybės, orumu ir vertingumu, lygiomis vyrų ir moterų teisėmis ir pareiš -kė, jog esančios pasiryžusios skatinti visuomenės pažangą ir sukurti geres-nes gyvenimo sąlygas, didesnę laisvę;

atsižvelgdama į tai, kad valstybės narės, bendradarbiaudamos su Suvie-nytųjų Nacijų Organizacija, įsipareigojo garantuoti visuotinį ir tikrą žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių laikymąsi;

atsižvelgdama į tai, jog bendras visiems žmonėms šių teisių ir laisvių supratimas turi didžiausią reikšmę, kad būtų visiškai įvykdytas šis įsiparei -gojimas,

Generalinė Asamblėja

skelbia šią Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kaip visuotinį idealą^ ku-rio turi siekti visos tautos ir visos valstybės dėl to, kad kiekvienas žmogus ir kiekvienas visuomenės organas, nuolat turėdami galvoj šią Deklaraciją, pasitelkę švietimą ir mokslą, stengtųsi prisidėti prie to, kad šios teisės ir lais -vės būtų gerbiamos ir kad būtų garantuota, imantis nacionalinių ir tarptau-tiniu pažangių priemonių, kad jos bus visuotinai ir tikrai pripažįstamos ir taikomos tiek valstybių narių gyventojams, tiek gyventojams teritorijų, esan-čių jų jurisdikcijoje.

1 straipsnis /Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteik -

tas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai.

2 straipsnisKiekvienas žmogus gali naudotis visomis teisėmis ir laisvėmis, paskelb-

tomis šioje Deklaracijoje, be jokių skirtumų, tokių kaip rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai ar kitokie įsitikinimai, nacionalinė ar socialinė kilmė, turtinė, jo gimimo ar kokia nors kitokia padėtis.

Be to, neturi būti daroma jokių skirtumų remiantis šalies ar teritorijos, kuriai priklauso žmogus, politiniu, teisiniu ar tarptautiniu statusu, dėl to, kad ši šalis ar teritorija yra nepriklausoma, globojama, nesavavaldi ar kaip nors kitaip apribotas jos suverenitetas.

20 Šiuo metu vartojamas „Jungtinių Tautų Chartijos" terminas. Žr. šio rinkinio 1.1 skirsnį (sudarytojo pastaba).

3 straipsnisKiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę.

4 straipsnisNiekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas: visų formų vergija ir

prekyba vergais draudžiama.5 straipsnisNiekas negali būti kankinamas arba žiauriai, nežmoniškai žeminant jo

orumą su juo elgiamasi ir jis baudžiamas.

6 straipsnisKiekvienas žmogus, kad ir kur jis būtų turi teisę būti pripažintas teisinių

santykių subjektu.

7 straipsnisVisi lygūs prieš įstatymą ir turi teisę, be jokio skirtumo, į lygią įstatymo

apsaugą. Visi turi teisę į lygią apsaugą nuo visokios diskriminacijos, pažei -džiančios šią Deklaraciją ir nuo visokio kurstymo tokiai diskriminacijai.

8 straipsnisKiekvienas žmogus turi teisė pasinaudoti kompetentingais nacionaliniais

teismais savo teisėms atgauti, kai jo pagrindinės teisės, pripažįstamos jam konstitucijos ar įstatymo, buvo pažeistos.

9 straipsnisNiekas negali būti savavališkai areštuotas, suimtas ar ištremtas.

10 straipsnisKiekvienas žmogus, remdamasis visiška lygybe, turi teisę į tai, kad jo bylą

viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas, kuris nusta-tytų jo teises ir pareigas ar jam pareikšto baudžiamojo kaltinimo pagrįstumą.

11 straipsnis1. Kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas ne

kaltu tol, kol jo kaltumas bus nustatytas įstatymo tvarka viešo teisminio nagrinėjimo metu, kur jam bus sudaromos visos būtinos gynybos garantijos.

2. Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie jų įvyk^dymo metu nebuvo laikomi nusikaltimais pagal valstybės vidaus įsta-

tymus arba tarptautinę teisę. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė už tą, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo momentu.

12 straipsnisNiekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyve-

nimą jo buto neliečiamybę susirašinėjimo slaptumą kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Kiekvienas žmogus turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokių pasikėsinimų.

13 straipsnis1. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai kilnotis ir laisvai pasirinkti gy

venamąją vietą kiekvienoje valstybėje.2. Kiekvienas žmogus turi teisę išvažiuoti iš kiekvienos šalies, įskaitant

savąją, ir grįžti į savo šalį.

14 straipsnis1. Persekiojamas kiekvienas žmogus turi teisę ieškoti prieglobsčio kito

se šalyse ir juo naudotis.2. Šia teise negali būti pasinaudota, kai persekiojimas tikrai pagrįstas pa

darymu kriminalinio nusikaltimo ar veiksmų, prieštaraujančių Suvienytųjų Nacijų Organizacijos tikslams ir principams.

15 straipsnis

1. Kiekvienas žmogus turi teisę į pilietybę.XT:„I--------gali būti savavališkai atimta jo pilietybė ar teisė ją pakeisti.

16 straipsnis1. Vyrai ir moterys, pasiekę brandos amžių, turi teisę be jokių apriboji

mų dėl rasės, tautybės ar religijos sudaryti santuoką it sukurti šeima.Jie turi lygias teises tiek santuokos sudarymo bei jos trukmės, tieksantuokos nutraukimo metu.

2. Santuoka gali būti sudaryta tik tada, kai susituokiantieji duoda laisvair visišką sutikimą.

3. Šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė ir ji turi teisę įvisuomenės ir valstybės apsaugą.

17 straipsnis1. Kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosavybę tiek vienas, tiek kartu

su kitais.2. Iš nieko negali būti savavališkai atimta jo nuosavybė.

2. Niekam negs

18 straipsnisKiekvienas žmogus turi teise, į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Ši teisė

apima laisvę pakeisti religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, mokant, praktikuojant tikėjimą, laikant pamaldas bei atliekant apeigas.

19 straipsnisKiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų ir jų reiškimo laisvę, kuri ap -

ima teisę nekliudomai laikytis savo įsitikinimų ir teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas nepriklausomai nuo valstybių sienų, ir nesvarbu, ko -kiomis priemonėmis jos būtų išreikštos.

20 straipsnis1. Kiekvienas žmogus turi teisę į taikių susirinkimų ir asociacijų laisvę.2. Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors asociacijai.

21 straipsnis1. Kiekvienas žmogus turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesio

giai, tiek per laisvai išrinktus atstovus.2. Kiekvienas žmogus turi teisę lygybės sąlygomis stoti į savo šalies vals

tybinę tarnybą.3. Liaudies valia yra valstybinės valdžios pagrindas; ši valia turi būti iš

reiškiama teisinguose rinkimuose, kurie turi vykti periodiškai, kai yravisuotinė ir lygi rinkimų teisę ir slaptas balsavimas arba kitos lygiavertės procedūros, garantuojančios balsavimo laisvę.

22 straipsnisKiekvienas žmogus, kaip visuomenės narys, turi teisę į socialinį aprūpi-

nimą, kuris skirtas būtinoms jo orumui ir laisvam asmenybės vystymuisi eko-nominėms, socialinėms ir kultūrinėms teisėms įgyvendinti nacionalinėmis pa-stangomis ir per tarptautinį bendradarbiavimą ir pagal kiekvienos šalies vi-dinę struktūrą bei išteklius.

23 straipsnis1. Kiekvienas žmogus turi teisę į darbą, į laisvą darbo pasirinkimą, į tei-

singas ir tinkamas darbo sąlygas ir į apsaugą nuo nedarbo.2. Visi žmonės, be jokios diskriminacijos, turi teisę į lygų apmokėjimą

už lygiavertį darbą.

3. Kiekvienas darbo žmogus turi teisę į teisingą ir patenkinamą atlyginimą, garantuojantį žmogaus orumo vertą egzistavimą jam pačiam irjo šeimai, ir papildomą, kai reikia, visomis kitomis socialinės apsaugos lėšomis.

4. Kiekvienas žmogus turi teisę kartu su kitais steigti profesines sąjungas ar stoti į jas savo interesams ginti.

24 straipsnisKiekvienas žmogus turi teisę į poilsį ir laisvalaikį ir ypač teisę į pagrįstą

darbo laiko apribojimą ir periodines apmokamas atostogas.

25 straipsnis1. Kiekvienas žmogus turi teisę į pakankamą gyvenimo lygį, kuris ga

rantuotų jo ir jo šeimos sveikatą ir gerovę, ir ypač į maistą, drabužius, būstą, medicininę priežiūrą ir būtiną socialinį aptarnavimą: jisturi teisę į aprūpinimą nedarbo, ligos, invalidumo, našlystės, senatvės ar kitokio pragyvenimo šaltinių netekimo atveju dėl nepriklausančių nuo jo aplinkybių.

2. Motinystė ir kūdikystė turi būti itin globojamos ir remiamos. Visi vaikai, tiek gimę santuokoje, tiek nesantuokiniai, naudojasi vienoda socialine apsauga.

26 straipsnis1. Kiekvienas žmogus turi teisę į mokslą. Mokslas turi būti nemokamas

- bent jau pradinis ir bendrasis lavinimas. Pradinis lavinimas yra privalomas. Profesinis techninis mokymas turi būti visuotinai prieinamas;aukštasis mokslas turi būti vienodai prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogus sugebėjimus.

2. Mokslas turi būti skirtas tam, kad visiškai suklestėtų žmogaus asmenybė ir kad būtų vis labiau gerbiamos žmogaus teisės ir pagrindinėslaisvės. Jis turi padėti ugdyti savitarpio supratimą, pakantumą ir draugystę tarp visų tautų, rasinių, ir religinių grupių, taip pat turi skatiniSuvienytųjų Nacijų Organizacijos vykdomą taikos išsaugojimo veiklą.

1. Tėvai turi pirmenybės teisę parenkant savo vaikų mokymą.

27 straipsnis1. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai dalyvauti visuomenės kultūrinia-

me gyvenime, gėrėtis menu, dalyvauti mokslinėje pažangoje ir nau-dotis jos gėrybėmis.

2. Kiekvienas žmogus turi teisę į apsaugą jo dvasinių ir materialinių in-teresų, atsirandančių ryšium su mokslo, literatūros ar meno kūrinių, kurių jis yra autorius, sukūrimu.

28 straipsnisKiekvienas žmogus turi teisę į tai, kad visuomenėje ir tarp tautų įsivieš-

patautų tokia tvarka, kurioje galėtų būti visiškai įgyvendintos teisės ir lais -vės, išdėstytos šioje Deklaracijoje.

29 straipsnis1. Kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali lais

vai ir visiškai vystytis jo asmenybė.2. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, kiekvie

nas žmogus negali patirti kitokių apribojimų kaip įstatymo numatyti vien tik tam, kad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramąpripažinimą ir gerbimą siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje.

3. Šios teisės ir laisvės jokiu būdu negali būti įgyvendinamos, jeigu taiprieštarauja Suvienytųjų Nacijų Organizacijos tikslams ir principams.

30 straipsnisJokia šios Deklaracijos nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti ku-

riai nors valstybei, grupei ar asmeniui teisę vykdyti kokią nors veiklą ar at -likti veiksmus, skirtus joje išdėstytoms teisėms ir laisvėms panaikinti.

5.1.2 Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas

TARPTAUTINIS EKONOMINIŲ, SOCIAIIMŲ IR KULTŪRINIŲ TEISIŲ PAKTAS*

Valstybės, šio Pakto Šalys,atsižvelgdamos į tai, kad pagal Jungtinių Tautų Chartijoje išdėstytus prin-

cipus visų žmonijos narių orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas,

* Valstybės žinios, 2002-08-02, Nr. 77, publ. Nr. 3290. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas Lietuvos Respublikos atžvilgiu įsigaliojo 1992 metų vasario 20 dieną.

pripažindamos, kad šios teisės kyla iš prigimtinio žmogaus asmenybės orumo,

pripažindamos, kad pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją laisvos žmogaus asmenybės, kuri naudojasi pilietinėmis bei politinėmis laisvėmis ir yra atsikračiusi baimės bei skurdo pančių, idealas gali būti įgyvendintas tik sudarius sąlygas kiekvienam žmogui naudotis savo pilietinėmis ir politinė -mis bei ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis teisėmis,

atsižvelgdamos į tai, kad Jungtinių Tautų Chartija įpareigoja valstybes skatinti visuotinai gerbti žmogaus teises bei laisves ir jų laikytis,

suvokdamos, jog kiekvienas konkretus asmuo, turėdamas pareigų kitiems ir tai bendruomenei, kuriai jis priklauso, privalo stengtis skatinti įtvirtinti šia -me Pakte pripažįstamas teises ir siekti, kad jų būtų laikomasi,

s u s i t a r ė dėl šių straipsnių:

I DALIS

1 straipsnis <■ Ą lję,""

1. Visos tajr]osratuxį^rįsįspr^dįmoi_teisę. Remdamosi šia teisėj jos lais-vai nustato savo politinį statusą ir laisvai vykdo savo ekonominę, so-cialinę ir kultūrinę plėtrą.

2." SiekdarrioVsavo tikslų, visos tautos gali laisvai naudotis savo gamtos turtais ir ištekliais, nepažeisdamos jokių įsipareigojimų, atsirandančių dėl tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo, grindžiamo abipusės naudos principu, ir iš tarptautinės teisės. Jokiais atvejais nė iš vienos tautos negalima atimti jai priklausančių pragyvenimo lėšų.

3. Valstybės, šio Pakto Šalys, įskaitant valstybes, atsakingas už nesava-rankiškų ir globojamų teritorijų valdymą, laikydamosi Jungtinių Tautų Chartijos nuostatų skatina įgyvendinti apsisprendimo teisę ir šią teisę gerbia.

II DALIS

2 straipsnis

1. Kiekviena valstybė, šio Pakto Šalis, įsipareigoja tiek savo pastango-mis, tiek pasinaudodama tarptautine pagalba ir bendradarbiavimu, ypač ekonomikos ir technikos srityse, imtis, kiek daugiausia leidžia jos iš-

tekliai, visų atitinkamų, svarbiausia, teisinių priemonių, kad šiame Pakte pripažįstamos teisės palaipsniui būtų visiškai įgyvendintos.

2. Valstybės, šio Pakto Šalys, įsipareigoja užtikrinti, kad šiame Pakte išdėstytos teisės bus įgyvendinamos be jokio diskriminavimo dėl rasės,Jbdos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių arba kokių nors kitų įsitikinimų," tautybės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo ar dėl kokio nors kito požymio.

3. Besivystančios šalys, deramai atsižvelgdamos į žmogaus teises ir į savo šalies ekonomiką, gali nustatyti, kiek jos šiame Pakte pripažįstamas ekonomines teises užtikrins asmenims, kurie nėra jų piliečiai.

3 straipsnisValstybės, šio Pakto Šalys, įsipareigoja užtikrinti vyrams ir moterims ly -

gias teises naudotis visomis šiame Pakte išvardytomis ekonominėmis, socia-linėmis ir kultūrinėmis teisėmis.

4 straipsnisValstybės, šio Pakto Šalys, pripažįsta, kad numatytas pagal šį Paktą tei -

ses valstybė gali apriboti įstatymu tik tiek, kiek toks apribojimas atitinka šių teisių pobūdį ir tik visuotinės gerovės skatinimo demokratinėje visuomenėje tikslais.

5 straipsnis1. Jokia šio Pakto nuostata negali būti aiškinama kaip numatanti kokios

nors valstybės, kokios nors grupės ar kokio nors asmens teisę vykdyti kokią nors veiklą arba atlikti kokius nors veiksmus, kuriais siekiama panaikinti kokias nors šiame Pakte pripažintas teises ar laisves arba jas apriboti labiau, negu numatyta šiame Pakte.

2. JSIegali būti leidžiama kaip nors apriboti ar sumažinti pagrindines žmo-gaus teises, pripažintas ar galiojančias pagal kokios nors šalies įsta-

Jtymųs, konvencijas, taisykles ar papročius, ta dingstimi, kad šis Pak-tas tokių teisių nepripažįsta ar jas pripažįsta mažesniu mastu.

III DALIS

6 straipsnis1. Valstybės, šio Pakto Šalys, piirjažistajej se j darbą, apimančią kiek-

vieno JariogausJteiss gauti galimybę užsidirbti pragyvenimui darbu, ku-

rįjis laisvaijjasirenka arba kurį dirbti jis laisvai sutinka, ir imasi rei-kiamų priemonių šiai teisei apsaugoti.

T. Priemonės, kurių kiekviena valstybė, šio Pakto Šalis, imasi šiai teisei visiškai įgyvendinti, apima techninį ir profesinį orientavimą ir moky-mo programas, strategiją ir metodus, taikomus siekiant tolygios eko-nominės, socialinės ir kultūrinės plėtros ir visiško bei produktyvaus užimtumo, kad būrų apsaugotos asmens pagrindinės politinės ir eko-nominės laisvės.

7 straipsnisValstybės, šio Pakto Šalys, pripažįsta kiekvieno žmogaus teisę įjeisin-^

gas ir palankias darbo sąlygas, 'kurios visų pirma užtikrintų:a) atlyginimą, visiems darbuotojams užtikrinantį mažų mažiausiai:

i) teisingą darbo užmokestį ir vienodą apmokėjimą už lygiavertį dar-bą be jokio skirtumo, visų pirma moterims užtikrinant ne prastes-nes darbo sąlygas nei tos, kurias turi vyrai, ir vienodą apmokėji -mą už vienodą darbą;

ii) deramą pragyvenimą jiems patiems ir jų šeimoms pagal šio Pakto nuostatas;

b) darbo sąlygas, atitinkančias saugos ir higienos reikalavimus;c) vienodą visiems galimybę būti pakeliamiems darbe į atitinkamas aukš-

tesnes pareigas atsižvelgiant vien į darbo stažą ir kompetenciją;d) poilsį, laisvalaikį bei pagrįstą darbo laiko apribojimą ir mokamas įpras

tines atostogas, taip pat apmokėjimą už darbą valstybinių švenčių dienomis.

8 straipsnis1. Valstybės, šio Pakto Šalys, įsipareigoja užtikrinti:

a) kiekvieno žmogaus teisę steigti profesines sąjungas ar stoti į gasi-rinktą profesinę sąjungą savo ekonominiams bei socialiniams in-Teresamš" tenkinti ir apsaugoti su vienintele sąlyga, kad būtų laikomasi atitinkamos organizacijos nustatytų taisyklių. Naudojimuisi šia teise negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos numato įstatymas ir kurie demokratinėje visuomenėje būtinivalstybės saugumo ar viešosios tvarkos interesais arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti;

b) profesinių sąjungų teisę steigti nacionalines federacijas arba kon-,Ted"eracijas ir šių teisę kurti tarptautines profesinių sąjungų organizacijas arba įstoti į tokias organizacijas;

c) profesinių sąjungų teisę vykdyti savo veiklą nekliudomai, be jokių apribojimų, išskyrus tuos, kuriuos numato įstatymas ir kuriebūtini demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo ar viešosiostvarkos interesais arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti;

c) teisę streikuoti, kuria naudojamasi pagal kiekvienos šalies įstatymus.

2. Sis straipsnis nekliudo taikyti teisėtų naudojimosi šiomis teisėmis apribojimų asmenims, tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose, policijoje ar valstybės administracijoje.

3. Jokia šio straipsnio nuostata nesuteikia teisės valstybėms, Tarptautinės darbo organizacijos 1948 m. Konvencijos dėl asociacijų laisvėsir teisės jungtis į organizacijas gynimo Šalims, priimti įstatymų galios aktų, ribojančių nurodytoje Konvencijoje numatytas garantijas, arba taikyti įstatymą taip, kad šios garantijos būtų ribojamos.

9 straipsnisValstybės, šio Pakto Šalys, pripažįsta kiekvieno žmogaus teisę į sociali-

nę apsaugą, įskaitant socialinį draudimą.

10 straipsnisValstybės, šio Pakto Šalys, pripažįsta, kad:1. Šeimai, kuri yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė, turi būti tei

kiama kuojįįdesnė^apsaųga ir pagalba, ypač tuomet, kai ji yra kuriama, ir tol, kol ji yra atsakinga už nesavarankiškų vaikų išlaikymą irauklėjimą. Santuoka turi būti sudaroma laisvu būsimųjų sutuoktiniųsutikimu.

2. Ygatįnga apsauga turį būtijeikiama motinoms per pagrįstą laiko tarpąjKLgiffldyjnoJ^r go jo. Dirbančios motinos tuo laikotarpiu turi gautimokamas atostogas arba atostogas ir pakankamas socialinės paramosišmokas.

3. Specialių apsaugos ir pagalbos priemonių turi būti imamasi visų vaikų ir jaunuolių atžvilgiu, be jokio diskriminavimo dėl jų kilmės arbadėl kokio nors kito požymio. Vaikai ir jaunuoliai turi būti ginami nuoekonominio ir socialinio išnaudojimo. Už vaikų samdymą darbui,kenksmingam jų dorovei ir sveikatai ar pavojingam jų gyvybei arbagalinčiam pakenkti jų normaliam vystymuisi, turi būti baudžiama pagal įstatymą. Valstybė taip pat turi nustatyti amžiaus ribas, kad jaunesnių Jiegu nuitątyto"iiftžiau"š vaikų samdomas darbas būtų draudžiamas ir už jį būtų baudžiama pagal įstatymą.

11 straipsnis <yf ■ l''" C *"-:

1. Valstybės, šio Pakto Šalys, pripažįsta kiekvieno teisę į pakankamą savo ir savo šeimos gyvenimo lygį, įskaitaiitte^tujėtį_pjkankjmaj^ria^-to, drabužių ir būstą, taip pat į nuolatinį gyvenimo sąlygų gerinimą.Valstybės, ŠioTakto Šalys, imasi reikiamų priemonių, kad FutųuzfiK-rintas šios teisės įgyvendinimas, pripažindamos, jog svarbią reikšmę tamturi laisvu sutikimu grindžiamas tarptautinis bendradarbiavimas.

2. Valstybės, šio Pakto Šalys, pripažindamos pagrindinę kiekvieno žmogaus teisę būti apsaugotam nuo bado, pavieniui ir bendradarbiaudamos tarptautiniu mastu imasi priemonių, įskaitant konkrečias programas, kurių reikia siekiant:

a) pagerinti maisto produktų gamybos, laikymo ir skirstymo būdusplačiai naudojantis technikos ir mokslo žiniomis, skleidžiant žiniasapie mitybos principus ir tobulinant arba reformuojant žemės ūkiosistemas, kad būtų kuo veiksmingiau išgaunami ir naudojami gamtos ištekliai;

b) užtikrinti teisingą pasaulinių maisto atsargų skirstymą pagal poreikius ir atsižvelgiant tiek į importuojančių, tiek į eksportuojančiųmaisto produktus šalių problemas.

12 straipsnis VUt.t „>il^C*1. Valstybės, šio Pakto Šalys, pripažįsta kiekvieno žmogaus teisę turėti

kuo geriausią fizinę ir psichinę sveikatą.2. Priemonės, kurių valstybės, šio Pakto Šalys, imasi šiai teisei visiškai

įgyvendinti, turi apimti priemones, kurių reikia siekiant užtikrinti:

a) kad mažiau gimtų negyvų kūdikių, sumažėtų kūdikių mirtingumasir kad vaikai augtų sveiki;

b) kad visais aspektais gerėtų aplinkos ir gamybos higiena;c) epideminių, endeminių, profesinių bei kitokių ligų profilaktiką, gy

dymą ir kontrolę;d) kad būtų sudarytos sąlygos, užtikrinančios visiems medicinos pa

slaugas ir medicininę priežiūrą susirgus.

13 straipsnis1. Valstybės, šio Pakto Šalys, pripažįsta kiekvieno žmogaus teisę į moks-

lą. Jos sutaria, jog švietimo tikslas - siekti, kad žmogaus asmenybė visapusiškai vystytųsi ir suvoktų savo orumą, taip pat didinti pagarbą žmogaus" teisėms ir pagrindinėms laisvėms. Jos taip pat sutaria, kad

išsimokslinimas turi suteikti visiems žmonėms galimybę tapti naudin-gais laisvos visuomenės dalyviais, padėti ugdyti savitarpio supratimą, pakantumą ir draugystę tarp visų tautų, visų rasinių, etninių bei reli-~gmuį grupių ir prisidėti prie Jungtinių Tautų vykdomos taikos palai -kymo veiklos plėtojimo.

2. Valstybės, šio Pakto Šalys, pripažįsta, kad siekiant visiškai įgyvendintišią teisę:a) pradinis mokymas turi būti visiems privalomas ir nemokamas;b) įvairių formų vidurinis mokslas, įskaitant techninį ir profesinį vi

durinį mokymą, turi būti atviras bei prieinamas visiems imantis visųreikiamų priemonių, visų pirma palaipsniui įvedant nemokamąmokslą;

c) aukštasis mokslas turi būti vienodai prieinamas visiems pagal kiekvieno gabumus, imantis visų reikiamų priemonių, visų pirma palaipsniui įvedant nemokamą mokslą;

d) pagrindinis lavinimas tų asmenų, kurie nėra išėję arba baigę visopradinio mokslo kurso, turi būti skatinamas ir intensyvinamas;

e) turi būti aktyviai plėtojamas visų pakopų mokyklų tinklas, turi būtiįdiegta atitinkama stipendijų sistema ir nuolat gerinamos materialinės dėstytojų sąlygos.

3. Valstybės, šio Pakto Šalys, įsipareigoja gerbti tėvų ir atitinkamais atvejais - teisėtų globėjų laisvę parinkti savo vaikams ne tik valstybėsinstitucijų įsteigtas mokyklas, bet ir kitas mokyklas, atitinkančias tąmokslo reikalavimų minimumą, kuris gali būti valstybės nustatytas arba patvirtintas, ir užtikrinti religinį bei dorovinį savo vaikų auklėjimą pagal savo pačių įsitikinimus.

4. Jokia šio straipsnio nuostata neturi būti aiškinama kaip ribojanti asmenų ar institucijų laisvę steigti mokymo įstaigas ir joms vadovauti,jeigu visuomet laikomasi principų, išdėstytų šio straipsnio 1 dalyje,ir reikalavimo, kad tokiose įstaigose suteikiamas išsimokslinimas turiatitikti minimalius valstybės nustatytus standartus.

14 straipsnis / " • ' ; > ! y' , ■ ' - ' " ' °\jKiekviena valstybė, šio Pakto Šalis, kuri, tapdama šio Pakto Šalimi, ne-

įstengė savo pagrindinėje teritorijoje arba kitose jos jurisdikcijai priklausan -čiose teritorijose įvesti privalomo nemokamo pradinio mokymo, įsipareigoja per dvejus metus parengti ir priimti išsamų priemonių planą, kad palaipsniui - per tiek metų, kiek pagrįstai turi būti nustatyta tame plane, - būtų įgyvendintas privalomo visuotinio nemokamo pradinio mokymo principas.

15 straipsnis1. Valstybės, šio Pakto Šalys, pripažįsta kiekvieno žmogaus teisę:

a) dalyvauti kultūriniame gyvenime;b) nauBotis mokslo pažangos ir jos praktinio taikymo laimėjimais;a) naudotis dvasinių jr materialinių interesų, atsirandančių sukūrus ko-

TčTus nors mokslo, literatūros ar meno darbus, kurių autorius jis yra,apsauga.

2. Priemonės, kurių valstybės, šio Pakto Šalys, imasi, siekdamos užtikrinti šios teisės visišką įgyvendinimą, apima ir tas, kurių būtinai reikia mokslo ir kultūros išsaugojimui, plėtojimui ir sklaidai.

3. Valstybės, šio Pakto Šalys, įsipareigoja gerbti laisvę, kurios būtinaireikia moksliniams tyrimams ir kūrybinei veiklai.

4. Valstybės, šio Pakto Šalys, origažįsta naudą, kurią duoda tarptautiniųryšių ir bendradarbiavimo skatinimas bei plėtojimas mokslo ir kultūros srityse.

IV DALIS , , / _ , ■ - , , , < , , r - , , ,^ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ' ■ , , , y • ■ * - J

16 straipsnis1. Valstybės, šio Pakto Šalys, įsipareigoja pagal Pakto šios dalies nuo

statas pateikti ataskaitas apie tai, kokių jos imasi priemonių ir kas jaupadaryta, kad būtų užtikrintas šiame Pakte pripažįstamų teisių laikymasis.

2. a) Visos ataskaitos pateikiamosi/JFngiinių Tautų Generaliniam Sekre-įitoriuijkuris siunčia jų kopijasfEkonominei ir Socialinei reikalų Ta-■i'rybaį apsvarstyti pagal šio Pakto nuostatas. ..........

b) Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius taip pat siunčia speciąlį? zuotosioms agentūroms valstybių, šio Pakto Šalių, kurios kartu yra tų specializuotųjų agentūrų narės, atajkaitų kopijas arba kurias nors ' atitinkamas jų dalis, jei tos ataskaitos arba jų dalys siejasi su ko-kiaiiTnbrs klausimaiX"*pnkKūsahčiais minėtų agentūrų kompeten-cijai pagal jų steigiamuosius aktus.

17 straipsnis1. Valstybės, šio Pakto Šalys, savo ataskaitas pateikia etapais pagal pro-

gramą, kurią Ekonominė ir Socialinė Taryba parengia per vienerius metus nuo šio Pakto įsigaliojimo, pasikonsultavusi su valstybėmis, šio Pakto Šalimis, ir suinteresuotomis specializuotosiomis agentūromis.

2. Ataskaitose gali būti nurodomi veiksniai ir kliūtys, trukdantys šiomsvalstybėms visiškai įvykdyti šiame Pakte numatytus įsipareigojimus.

3. Jeigu valstybė, šio Pakto Šalis, Jungtinių Tautų ar kuriai nors specia-lizuotajai agentūrai atitinkamus duomenis jau pateikė, tai nereikia jųkartoti, ir pakanka tik tikslios nuorodos į tuos duomenis.

18 straipsnisAtlikdama savo pareigas pagal Jungtinių Tautų Chartiją žmogaus teisių

ir pagfin3inių laisvių srityje, Ekonominė ir Socialinė Taryba gali sudaryti susitarimus su specializuotosiomis agentūromis, kad jos teiktų jai pažangos, padarytos įgyvendinant šio Pakto nuostatas, skirtas jų veiklos sričiai, ata-skaitas. Šiose ataskaitose gali būti smulkiai informuojama apie specializuo-tųjų agentūrų kompetentingų padalinių priimamus nutarimus ir rekomenda-cijas dėl šios veiklos vykdymo.

19 straipsnisEkonominė ir Socialinė Taryba valstybių pagal 16 ir 17 straipsnius pa-

teiktas ataskaitas ir specializuotųjų agentūrų pagal 18 straipsnį pateiktas žmo-gaus teisių įgyvendinimo ataskaitas gali perduoti Žmogaus teisių komisijai, kad ji jas išnagrinėtų, pateiktų bendras rekomendacijas arba prireikus su jo -mis susipažintų.

20 straipsnisValstybės, šio Pakto Šalys, ir suinteresuotos specializuotosios agentūros

gali pateikti Ekonominei ir Socialinei Tarybai pastabų dėl bet kurios ben-dros rekomendacijos, pateiktos pagal 19 straipsnį, arba dėl nuorodos į tokią bendrą rekomendaciją betkuriame Žmogaus teisių komisijos pranešime ar-ba bet kuriame ten nurodytame dokumente.

21 straipsnisEkonominė ir Socialinė Taryba gali kartkartėmis pateikti Generalinei

Asamblėjai pranešimus su bendro pobūdžio rekomendacijomis ir su trum-pai išdėstytais iš valstybių, šio Pakto Šalių, ir iš specializuotųjų agentūrų gaunamais duomenimis kokių priemonių imtasi ir kas jau padaryta, kad vi-suotinai būtų laikomasi šiame Pakte pripažįstamų teisių.

22 straipsnisEkonominė ir Socialinė Taryba gali atkreipti kitų Jungtinių Tautų insti -

tucijų, jų pagalbinių tarnybų ir specializuotųjų agentūrų, teikiančių techninę pagalbą, dJnie^į-į.JdekvienąJdausiiiią,.kylantį.dėj.šioje Pakto dalyje mini-

mų pranešimų bei ataskaitų, kurios toms tarnyboms gali praversti, kiekvie-~nai H"jų pagal savo kompetenciją sprendžiant, kokios tarptautinio pobūdžio priemonės galėtų padėti veiksmingai ir nuosekliai įgyvendinti šį Paktą.

23 straipsnisValstybės, šio Pakto Šalys, susitaria, kad tarptautinės ^pjjejrj^nės^^tunn^

čios užtikrinti šiame Pakte pripažįstamų teisių įgyvendinimą, apima tokias^fWTT6hės"kaipTconvenčT|rų sudarymas, rekomendacijų priėmimas, techninės

^pagarbos telkimas, regioninių ir techninių pasitarimų kartu su suinteresuo-lomis vyriausyEėmis organizavimas konsultacijų ir^tyrimų tikslais. "*"*

24 straipsnisJokia šio Pakto nuostata neturi būti aiškinama kaip ribojanti Jungtinių

Tautų Chartijos ir specializuotųjų agentūrų nuostatas, kurios nustato atitin -kamas Jungtinių Tautų įvairių institucijų ir specializuotųjų agentūrų parei -gas šio Pakto reguliuojamais klausimais.

25 straipsnis

Jokia šio Pakto nuostata neturi būti aiškinama kaip ribojanti neatimamą visų tautų teisę visiškai ir laisvai disponuoti ir naudotis savo gamtos turtais bei ištekliais.

V DALIS

26 straipsnis1. Šį Paktą gali pasirašyti visos valstybės, Jungtinių Tautų arba jos spe

cializuotųjų agentūrų narės, Tarptautinio Teisingumo Teismo statutonarės, taip pat kiekviena kita valstybė, kurią Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pakviečia tapti šio Pakto Šalimi.

2. Šis Paktas turi būti ratifikuojamas. Ratifikavimo dokumentai deponuojami Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.

3. Prie šio Pakto gali prisijungti kiekviena valstybė, nurodyta šio straipsnio 1 dalyje.

4. Prisijungiama prisijungimo dokumentą deponuojant Jungtinių TautųGeneraliniam Sekretoriui.

5. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius visoms šį Paktą pasirašiusiomsarba prie*jo"pTišijung"ū*sioms valstybėms praneša apie kiekvieną deponuotą ratifikavimo arba prisijungimo dokumentą.

27 straipsnis1. Šis Paktas įsigalioja praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai Jung

tinių Tautų Generaliniam Sekretoriui buvo deponuotas trisdešimt penktas ratifikavimo arba prisijungimo dokumentas.

2. Kiekvienai valstybei, kuri ratifikuoja šį Paktą arba prie jo prisijungiapo to, kai buvo deponuotas trisdešimt penktas ratifikavimo arba prisijungimo dokumentas, šis Paktas įsigalioja praėjus trims mėnesiamsnuo jos pačios ratifikavimo arba prisijungimo dokumento deponavimo dienos.

28 straipsnisŠio Pakto nuostatos visoms federacinių valstybių dalims taikomos be jo-

kių apribojimų ar išimčių.

29 straipsnis1. Kiekviena valstybė, šio Pakto Šalis, gali siūlyti pakeitimus ir pateikti

juos Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui. Generalinis Sekretorius visus pasiūlytus pakeitimus paskui siunčia valstybėms, šio PaktoŠalims, ir prašo jam pranešti, ar jos pritaria, kad būtų sušaukta valstybių, šio Pakto Šalių, konferencija tiems siūlymams apsvarstyti ir užjuos balsuoti. Jeigu bent trečdalis valstybių, šio Pakto Šalių, pritariatokios konferencijos sušaukimui, Generalinis Sekretorius ją sušaukiaJungtinėms Tautoms remiant. Kiekvienas pakeitimas, kurį priima dauguma konferencijoje dalyvavusių ir balsavusių valstybių, šio Pakto Šalių, pateikiamas tvirtinti Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai.

2. Pakeitimai įsigalioja, kai juos patvirtina Jungtinių Tautų GeneralinėAsamblėja ir priima trys trečdaliai valstybių, šio Pakto Šalių, pagalsavo atitinkamas konstitucines procedūras.

3. Įsigalioję pakeitimai tampa privalomi toms valstybėms, šio Pakto Šalims, kurios juos priėmė, o kitoms valstybėms, šio Pakto Šalims, lieka privalomos šio Pakto nuostatos ir visi pirmesni pakeitimai, kuriuosjos yra priėmusios.

30 straipsnisNepriklausomai nuo pranešimų, pateikiamų pagal 26 straipsnio 5 dalį,

Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius visoms valstybėms, nurodytoms to paties straipsnio 1 dalyje, praneša:

a) apie visus šio Pakto pasirašymo, ratifikavimo ir prisijungimo prie jo

pagal 26 straipsnį atvejus;

b) šio Pakto įsigaliojimo pagal 27 straipsnį datą ir 29 straipsnyje numa-tytų pakeitimų įsigaliojimo datą.

31 straipsnis1. Šis Paktas, kurio tekstai anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų kalbo

mis yra autentiški, deponuojamas Jungtinių Tautų archyve.2. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius patvirtintas šio Pakto kopi

jas nusiunčia visoms 26 straipsnyje nurodytoms valstybėms.

TAI PATVIRTINDAMI, toliau nurodyti tinkamai savo vyriausybių įga-lioti asmenys pasirašo šį Paktą, pateikiamą pasirašyti tūkstantis devy ni šim-tai šešiasdešimt šeštųjų metų gruodžio devynioliktąją dieną Niujorke.

5.1.3 Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas

TARPTAUTINIS PILIETINIŲ IR POLITINIŲ TEISIŲ PAKTAS*

Valstybės, šio Pakto Šalys,jy^ tai, kad pagal Jungtinių Tautų Chartijoje skelbiamus

principus visų žmonijos narių orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripaži -nimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas,

pripažindamos, kad šios teisės kyla iš prigimtinio žmogaus asmenybės orumo,

pripažindamos, kad pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją laisvos žmogaus asmenybės, kuri naudojasi pilietinėmis bei politinėmis laisvėmis ir yra atsikračiusi baimės bei skurdo pančių, idealas gali būti įgyvendintas tik sudarius sąlygas kiekvienam žmogui naudotis savo pilietinėmis ir politinė -mis bei ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis teisėmis,

atsižvelgdamos į tai, kad Jungtinių Tautų Chartija įpareigoja valstybes skatinti visuotinai gerbti žmogaus teises bei laisves ir jų laikytis,

suvokdamos, jog kiekvienas konkretus asmuo, turėdamas pareigų kitiems ir tai bendruomenei, kuriai jis priklauso, privalo stengtis skatinti įtvirtinti šia -me Pakte pripažįstamas teises ir siekti, kad jų būtų laikomasi,

s u s i t a r i a dėl šių straipsnių:

* Valstybės žinios, 2002-08-02, Nr. 77, publ. Nr. 3288. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas Lietuvos Respublikos atžvilgiu įsigaliojo 1992 metų vasario 20 dieną. Lietuvos Respublika nedarė pareiškimo pagal šio Pakto 41 str. dėl Žmogaus teisių komiteto kompeten -cijos pripažinimo gauti ir nagrinėti kitų valstybių pranešimus dėl Lietuvos Respublikos įsipa -reigojimų pagal šį Paktą nevykdymo.

I DALIS

1 straipsnis y

1. Vįsosjautosjujįjgsisprendimo teisę. Remdamosi šia teise, jos laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai vykdo savo ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą.

2. Siekdamos savo tikslų, visos tautos gali laisvai naudotis savo gamtosturtais ir ištekliais, nepažeisdamos jokių įsipareigojimų, atsirandančiųdėl tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo, grindžiamo abipusėsnaudos principu, ir iš tarptautinės teisės. Jokiais atvejais nė iš vienostautos negalima atimti jai priklausančių pragyvenimo lėšų.

3. Valstybės, šio Pakto Šalys, įskaitant valstybes, atsakingas už nesavarankiškų ir globojamų teritorijų valdymą, skatina apsisprendimo teisės įgyvendinimą ir gerbia šią teisę pagal Jungtinių Tautų Chartijosnuostatas.

II DALIS

2 straipsnis <-,~<i:1. Kiekviena valstybė,"šio' Pakto Šalis, įsipareigoja gerbti ir visiems esan

tiems jos teritorijoje bei priklausantiems jos jurisdikcijai asmenims užtikrinti teises, pripažįstamas šiame Pakte, be jokių skirtumų, tokių kaįprasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai arba kiti įsitikinimai,tautinė ar socialinė kilmė, turtinė padėtis, gimimas ar koks nors kitaspožymis.

2. Kiekviena Valstybė, šio Pakto Šalis, įsipareigoja pagal savo konstitucines procedūras ir šio Pakto nuostatas priimti tokius įstatymus ar imtistokių priemonių, kurios gali būti reikalingos šiame Pakte pripažįstamoms teisėms įgyvendinti, jeigu tai dar nėra numatyta galiojančiuoseįstatymuose ar kitose priemonėse.

3. Kiekviena valstybė, šio Pakto Šalis, įsipareigoja:

a) užtikrinti, kad kiekvienam asmeniui, kurio teisės ar laisvės, pripažintos šiame Pakte, yra pažeistos, būtų^prieinamo^ veiksmingos teisinės gynybos priemonės, net jeigu pažeidimą padarė oficialias pareigas atliekantys asmenys;

b) užtikrinti, kad asmens, reikalaujančio tokios teisinės gynybos priemonės, teisę į tokią teisinę gynybą nustatytų valstybės teisinėje sis-

temoje numatytos kompetentingos teisminės, administracinės ar įstatymų leidžiamosios institucijos arba kitos kompetentingos ins-titucijos, ir plėtoti teisinės gynybos galimybes; c) užtikrinti, kad, pripažinus tokias teisinės gynybos priemones, kompetentingos institucijos jas įgyvendintų.

3 straipsnisValstybės, šio Pakto Šalys, įsipareigoja užtikrinti vyrams ir mo terims ly-

gias teises naudotisjvisomisLfiame Pakte išvardytomis pilietinėmis ir politi-"nerriis teisėmis,

4 straipsnis1

Susidarius nepaprastajai padėčiai, dėl kurios iškyla grėsmė tautos išli -kimui ir apie kurią yra oficialiai paskelbta, valstybės, šio Pakto Šalys, galijmtis^r^monįųjjkųriomis nuojų įsipareigojimų pagal šį Paktą nu-krypstama tik tiek, kiek tai reikalinga dėl padėties kritiškumo, jeiguto-KIoTpTfemonės nėra nesuderinamos su kitais tarptautinės teisės nusta-tytais jų įsipareigojimais ir jeigu jos nesukelia diskriminacijos vien dėl rasės, oHos spalvos, lyties, kalbos, religijos ar socialinės kilmės.

2. Ši nuostata negali būti pagrindas kokiam nors nukrypimui nuo 6 ir 7straipsnių, 8 straipsnio 1 ir 2 dalių, 11, 15, 16 ir 18 straipsnių.

3. Valstybės, šio Pakto Šalys, kurios pasinaudoja teise nukrypti nuo nustatytų įsipareigojimų, per Jungtinių Tautų Generalinį Sekretorių nedelsdamos praneša kitoms valstybėms, šio Pakto Šalims, apie nuostatas, nuo kurių jos niflcrypo, ir apie priežastis, paskatinusias tokį sprendimą. Per tą patį tarpininką papildomai pranešama data, nuo kuriostoks nukrypimas nebetaikomas.

5 straipsnis

1. Jokia šio Pakto nuostata negali būti aiškinama kaip numatanti kokiosnors valstybės, kokios nors grupės ar kokio nors asmens teisę vykdyti kokią nors veiklą arba atlikti kokius riors veiksmus, kuriais siekiama panaikinti kokias nors šiame Pakte pripažintas teises ar laisves arba jas apriboti labiau, negu numatyta šiame Pakte.

2. Negali būti leidžiama kaip nors apriboti ar sumažinti pagrindines žmogaus teises, pripažintas ar galiojančias pagal kokios nors šalies įstatymus, konvencijas, taisykles ar papročius, ta dingstimi, kad šis Paktas tokių teisių nepripažįsta ar jas pripažįsta mažesniu mastu.

Kiekvienas žmogus turi neatimamą teisę į gyvybę. Šią teisę saugo įsta-tymas. Negalima savavališkai atimti niekieno gyvybės.

2. "Šalyse, kuriose nepanaikinta mirties bausmė, mirties nuo sprendžiai galibūti priimami tik už sunkiausius nusikaltimus pagal įstatymą, kurfšgaliojo tuo metu, kai buvo padarytas nusikaltimas, ir kuris neprieštarauja šio Pakto ir Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikal-tHHttHr baudimo už jį nuostatoms. Ši bausmė gali būti įvykdyta tikpagal kompetentingo teismo paskelbtą galutinį nuosprendį.

3. Kai gyvybės atėmimas_yra genocido nusikaltimas, jokia ši straipsnionuostata nesuteikia valstybėms, šio Pakto Šalims, teisės kokiu norsbūdu nukrypti nuo kokių nors įsipareigojimų,, prisiimtų pagal Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jįnuostatas.

4. Kiekvienas nuteistas mirties bausme^asmuo turi teisę prašyti malonėsarba sušvelninti nuosprendį? Amnestiją, malonę arba mirties bausmėspakeitimą švelnesne bausme galima suteikti visais atvejais.

5. Mirties nuosprendis negali būti skirtas už nusikaltimus, padarytus jaunesnių kaip aštuoniolikos metų asmenų, ir negali būti įvykdytas nėščioms moterims.

6. Jokia šio straipsnio nuostata negalima remtis tam, kad kuri nors valstybė, šio Pakto Šalis, atidėliotų mirties bausmės panaikinimą arba neleistų jos panaikinti.

7 straipsnisNiekas negali būti kankinamas arba patirti žiaurų, nežmonišką ar žemi-

nantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Ypač draudžiama daryti me -dicinos ar mokslinius bandymus su asmeniu be jo laisvo sutikimo.

8 straipsnis1. Niekas negali būti laikomas vergijoje; visų formų vergija ir prekyba

vergais yra draudžiama.2. Niekas neturi būti laikomas nelaisvas.3. a) Niekas neturi būti verčiamas dirbti prievartinį arba privalomąjį

darbą;

b) šios straipsnio dalies a punktas negali būti aiškinamas kaip draudžiantis atlikti kompetentingo teismo paskirtą sunkiųjų darbų bausmę tose šalyse, kuriose už tam tikrus nusikaltimus gali būti baudžiama laisvės atėmimu ir sunkiaisiais darbais;

c) šioje straipsnio dalyje Priev artiniu arba privalomuoju darbų nelaikomas:i) joks b punkte neminimas darbas arba tarnyba, kuriuos paprastai

turi dirbti arba atlikti asmuo, kalinamas pagal teisėtą teismo sprendimą, arba asmuo, lygtinai atleistas nuo tokio kalinimo;

ii) jokia karinio pobūdžio tarnyba, o tose šalyse, kuriose pripažįs-tamas atsisakymas nuo karo tarnybos dėl įsitikinimų, - jokia tarnyba, įstatymo nustatyta asmenims, atsisakantiems nuo karo tarnybos dėl įsitikinimų;

iii) jokia tarnyba, būtina dėl nepaprastosios padėties arba nelaimės, keliančios pavojų bendruomenės egzistavimui ar gerovei;

iv) joks darbas arba tarnyba, kurie yra įprastinių pilietinių pareigųdalis.

9 straipsnis , { y^' '

1. Kiekvienas asmuo turi teisę įJa^syjjįįjsn^ns neliečiamybę. Niekasnegali būti savavališkai areštuotas ir sulaikomas. Niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip tokiais pagrindais ir laikantis tokios procedūros, kokius yra nustatęs įstatymas.

2. Kiekvienam areštuotam jį areštuojant pranešama, dėl ko jis areštuojamas, ir nedelsiant pranešama, kuo jis kaltinamas.

3. Kiekvienas areštuotas ar sulaikytas kaltinamas padaręs nusikaltimą asmuo skubiai pristatomas teisėjui arba kitam pareigūnui, kuriam pagalįstatymą priklauso teisė vykdyti teisminę valdžią, ir turi teisę būti teisiamas per pagrįstą laiką arba būti paleistas. Teisminio nagrinėjimolaukiančių asmenų laikymas nelaisvėje neturi būti įprastas dalykas, betpaleidimas gali būti sąlygojamas, reikalaujant garantijų, kad jie atvyksį teismą, dalyvaus visose kitose teismo proceso stadijose ir prireikusatvyks vykdyti teismo sprendimo.

4. Kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį areštavus ar sulaikius, turiteisę kreiptis į teismą, kad šis nedelsdamas priimtų sprendimą dėl josulaikymo teisėtumo ir įsakytų jį paleisti, jei sulaikymas neteisėtas.

5. Kiekvienas asmuo, buvęs neteisėto arešto arba sulaikymo auka, turiteisę į išieškomą nuostolių atlyginimą.

III DALIS

6 straipsnis1.

10 straipsnis A~*}o><''\ ■u'if ' ■ < Ii >.'■* r* *1. Su visais akmenimis, kurierns_atimta ĮajgygjjyrjJbūtj elgiamasi huma

niškai ir gerbiant prigimtinį žmogaus asmenybės orumą.2. iffTšskyrus ypatingus atvejus, suimti kaltinamieji laikomi atskirai nuo

nuteistųjų ir jiems taikomas atskiras režimas, atitinkąs jų, kaip ne-nuteistų asmenų, statusą;

b) suimti kaltinamieji nepilnamečiai laikomi atskirai nuo pilnamečių ir jų bylos per kuo trumpiausią laiką pateikiamos teismui, kad šis priimtų sprendimą.

3. Penitenciarinėje sistemoje nuteistiesiems numatomas toks režimas, kurio pagrindinis tikslas yra jų pataisa ir socialinis perauklėjimas. Nepilnamečiai teisės pažeidėjai atskiriami nuo pilnamečių ir jiems nustatomas jų amžių ir teisinį statusą atitinkantis režimas.

11 straipsnisNiekam negali būti atimta laisvė vien dėl to, kad jis neįstengia įvykdyti

kokios nors sutartinės prievolės.

12 straipsnis /|l'r' ';"< ■ ■■■ '■

1. Kiekvienas asmuo, teisėtai esantis kurios nors valstybės teritorijoje, turi teisę joje laisvai judėtiJjLlais^ai«pasirinktLsavo gyvenamąją^

2. Kiekvienas asmuo turi teisę išvykti iš bet kurios šalies, taip pat ir išsavosios.

3. Pirmiau minėtoms teisėms negali būti taikomi jokie ribojimai, išskyras tuos, kuriuos numato įstatymas ir kurie būtini valstybės saugumui,viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti ir kurie yra suderinami su kitomis šiamePakte pripažįstamomis teisėmis.

4. Niekam negali būti savavališkai atimta teisė atvykti į savąją šalį.

13 straipsnis /Ttiit U £>7i*•'"* »■ f ' f f■>!" ' "Užsienietis, teisėtai esantis kurios nors valstybės, šio Pakto Šalies, teri-

torijoje, gali būti išsiųstas tik vykdant pagal įstatymą priimtą sprendimą, ir, jeigu imperatyviais valstybės saugumo sumetimais nereikalinga kitaip, jis turi galimybę pateikti argumentus prieš savo išsiuntimą ir kad kompetentinga ins-titucija arba tokios institucijos specialiai paskirtas asmuo ar asmenys iš naujo peržiūrėtų jo bylą ir tam tikslui jis būtų atstovaujamas.

14 straipsnis */&* ̂"-'■""̂ '"% Cl;,*,fctfi(i v , " " 1 ' - - ^ ^1. Visi asmenys teismams ir tribunolams yra lygūs. Kiekvienas asmuo

turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto kompetentingo, nepriklausomo ir nešališko teismo, kuris nustatytų, ar jam pareikštas baudžiamasis kaltinimas yra pagrįstas, arba nustatytų jo ginčijamas civilines teises ir pareigas. Spauda ir visuomenė gali būti neįleidžiami per visą teisminįnagrinėjimą ar tik per jo dalį tuomet, kai tai reikalinga demokratinėsvisuomenės dorovės, viešosios tvarkos arba valstybės saugumo interesais, taip pat bylos šalių privataus gyvenimo interesais, arba kai tai,teismo nuomone, būtinai reikalinga esant ypatingoms aplinkybėms, jeiviešumas pažeistų teisingumo interesus; tačiau kiekvienas teismosprendimas baudžiamojoje ar civilinėje byloje turi būti viešas, išskyrus tuos atvejus, kai nepilnamečių interesų labui turi būti kitaip arbakai byla yra susijusi su santuokiniais ginčais ar su vaikų globa.

2. Kiekvienas asmuo, kaltinamas padaręs baudžiamąjį nusikaltimą, turiteisę būti laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą.

3. Kiekvienas asmuo, nagrinėjant bet kurį jam pareikštą kaltinimą, visiškos lygybės sąlygomis turi teisę bent į šias garantijas:apTcaS jam būtų skubiai ir išsamiai tokia kalba, kurią jis supranta,

pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį ir pagrindą;b) kad jis turėtų pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gy

nybai ir bendrauti su savo pasirinktu gynėju;c) kad jis būtų teisiamas be nepateisinamo delsimo;d) kad jis būtų teisiamas jam dalyvaujant ir galėtų gintis pats arba

padedamas savo pasirinkto gynėjo; jeigu jis neturi gynėjo, jis turibūti informuotas apie teisę turėti gynėją; turėti paskirtą jam gynėją kiekvienu atveju, kai teisingumo interesai to reikalauja, ir kiekvienu atveju nemokamai, kai jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui užmokėti;

e) kad kaltinimo liudytojai būtų apklausti arba kad tie liudytojai būtų apklausti ir turėti teisę reikalauti, kad gynybos liudytojai būtųiškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams;

f) kad jis galėtų nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu nesupranta kalbos, kuri vartojama teisme, arba ta kalba nekalba;

g) kad jis nebūtų verčiamas duoti parodymų prieš save arba prisipažinti esąs kaltas.

202 S. ŽMOGAUS TEISĖS 5.1 Tarptautinė žmogaus teisių chartija 203

4. Nepilnamečių bylose būtina taikyti tokią procedūrą, kurioje atsižvelgiama į jų amžių ir pageidaujamą paramą jų perauklėjimui.

5. Kiekvienas asmuo, nuteistas už nusikaltimo padarymą, turi teisę, kadjo nuteisimą ir nuosprendį pagal įstatymą peržiūrėtų aukštesnė teisminė instancija.

6. Jeigu asmuo galutiniu sprendimu nuteistas už baudžiamojo nusikaltimo padarymą ir jo apkaltinamasis nuosprendis vėliau panaikintas arjam suteikta malonė dėl to, kad kuri nors nauja ar naujai išaiškėjusiaplinkybė neginčijamai įrodo, jog teismas padarė klaidą, tai nubaustam pagal tokį nuosprendį asmeniui atlyginama pagal įstatymą, jeiguneįrodoma, kad minėta neatskleista aplinkybė laiku nebuvo išaiškintavien dėl jo kaltės arba iš dalies dėl jo kaltės.

7. Niekas neturi būti antrą kartą teisiamas ar baudžiamas už nusikaltimą, už kurį jis jau buvo galutinai nuteistas ar išteisintas pagal kiekvienos šalies įstatymą ir baudžiamojo proceso normas.

1 5 s t r a i p s n i s # £ * * * " ■ ■ " r ' " " ^ ■ ■ " ' ■ ' " ' > * ' \ Ą < / " - ! '

1. Niekas negali būti laikomas kaltu padaręs baudžiamąjį nusikaltimą dėlveikimo ar neveikimo, kuris pagal jo padarymo metu galiojusius nacionalinius įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomas baudžiamuoju nusikaltimu. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri buvo taikoma baudžiamojo nusikaltimo padarymo metu.Jeigu po nusikaltimo padarymo įstatymas nustato lengvesnę bausmę,tas įstatymas taikomas tam nusikaltusiam asmeniui.

2. Jokios šio straipsnio nuostatos nekliudo perduoti teismui ar baustikiekvieną asmenį už kokį nors veikimą ar neveikimą, kurie jų padarymo metu pagal tarptautinės bendruomenės pripažintus bendruosiusteisės principus buvo laikomi baudžiamaisiais nusikaltimais.

16 straipsnisKiekvienas asmuo, kad ir kur jis būtų, turi teisę būti pripažintas teisinių

santykių subjektu.

17 straipsnis1. Niekas neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį

ir šeimyninį gyvenimą, jo būsto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir orumą.

2. Kiekvienas asmuo turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arbatokių pasikėsinimų.

18 straipsnis J"}i,W^°**li" ■ ^"" ; 'V1. Kiekvienas asmuo turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Ši

teisė apima laisvę turėti ar pasirinkti religiją arba tikėjimą savo nuožiūra ir laisvę vienam ar kartu su kitais, viešai ar privačiai išpažintisavo religiją ar tikėjimą laikant pamaldas, atliekant tikėjimo apeigasir mokant jo.

2. Niekas neturi patirti prievartos, kuri varžytų jo laisvę turėti arba pasirinkti religiją ar tikėjimą savo nuožiūra.

3. Laisvė išpažinti savo religiją arba tikėjimą gali būti ribojama tik tiek,kiek yra nustatęs įstatymas, ir tik kai tai būtina visuomenės saugumui, tvarkai, sveikatai ar dorovei arba kitų asmenų pagrindinėms teisėms bei laisvėms apsaugoti.

4. Valstybės, šio Pakto Šalys, įsipareigoja gerbti tėvų ir atitinkamais atvejais - teisėtų globėjų laisvę rūpintis savo vaikų religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo pačių įsitikinimus.

19 straipsnis1. Kiekvienas žmogus turi teisę nekliudomai laikytis savo įsitikinimų.2. Kiekvienas žmogus turi teisę į saviraiškos laisvę; ši teisė apima lais

vę nekliudomai ieškoti, gauti ir perteikti visokią informaciją bei idėjas, nepaisant valstybių sienų, žodžiu, raštu arba per spaudą, arba meninėmis išraiškos formomis, arba kitokiais būdais savo nuožiūra.

3. Naudojantis šio straipsnio 2 dalyje numatytomis laisvėmis atsirandaypatingos pareigos ir ypatinga atsakomybė. Todėl naudojimasis galibūti tam tikrais atžvilgiais ribojamas, tačiau tik tiek, kiek numato įstatymai ir yra būtina:a) kitų asmenų teisėms ir reputacijai gerbti;b) valstybės saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai ar doro

vei apsaugoti.

20 straipsnis į iC , ^;'i'f: '"<-■1. Bet kokia karo propaganda draudžiama įstatymu.1. Kiekvienas tautinės, rasinės ar religinės neapykantos kurstymo atve

jis, kai yra skatinama diskriminacija, nesantaika ar smurtas, draudžiamas įstatymu.

21 straipsnis / i # V l J ^ C c f < " : 7 ^ ^ l /

Pripažįstama teisė rengti taikius susirinkimus. Naudojimuisi šia teise negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas

204 5. ŽMOGAUS TEISĖS 5.1 Tarptautinė žmogaus teisių, chartija 205

ir kurie demokratinėje visuomenėje butini valstybės ar visuomenės saugu-mo, viešosios tvarkos interesais, gyventojų sveikatai ir dorovei arba kitų as -menų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

2 2 s t r a i p s n i s ( i į ' ^ ' " ( " ' ■ ' : ■ , " ■ ■ " " ^

1. Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai jungtis į asociacijas kartu su kitais, įskaitant teisę steigti profesines sąjungas ir stoti į jas siekiant gintisavo interesus.

2. Naudojimuisi šia teise negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrustuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurie demokratinėje visuomenėje yrabūtini valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos interesais,gyventojų sveikatai ir dorovei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėmsapsaugoti. Šis straipsnis nekliudo taikyti teisėtų naudojimosi šia teiseapribojimų asmenims, tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose ir policijoje.

3. Jokia šio straipsnio nuostata nesuteikia teisės valstybėms, Tarptautinės darbo organizacijos 1948 m. Konvencijos dėl asociacijų laisvėsir teisės jungtis į organizacijas gynimo Šalims, priimti įstatymų galios aktų, ribojančių nurodytoje Konvencijoje numatytas garantijas, arba taikyti įstatymą taip, kad šios garantijos būtų ribojamos.

23 straipsnis ^' i '' \1. Šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė ir ji turi teisę į

visuomenės ir valstybės apsaugą.2. Vyrams ir moterims, sulaukusiems santuokinio amžiaus, pripažįstama

teisė tuoktis ir kurti šeimą.3. Nė viena santuoka negali būti sudaryta be laisvo ir visiško būsimųjų

sutuoktinių sutikimo.4. Valstybės, šio Pakto Šalys, turi imtis reikiamų priemonių, kad būtų

užtikrintos lygios sutuoktinių teisės ir pareigos, sudarant santuoką, santuokos metu ir santuoką nutraukiant. Nutraukiant santuoką turi būtinumatoma reikiama vaikų apsauga.

24 straipsnis ^{7j■'/■tJ %■"<?!.*''"1. Kiekvienas vajkas= be jokios diskriminacijos dėl rasės, odos spalvos,

lyties, kalbos, religijos, tautinės ar socialinės kilmės, turtinės padė-ties ar jo gimimo įuri teisę į tokiasa^a^pj^riemones, kurnyreikia jam, kaip nepiJnameeilErf^durias turi-teikti šeirna ;r visuomenėjir_yals-

2. Kiekvienas kūdikis turi būti įregistruotas tučtuojau po gimimo ir privalo turėti vardą.

2. Kiekvienas vaikas turi teisę įgyti pilietybę.

25 straipsnisKiekvienas pilietis^bejokios 2 straipsnyje nurodytos diskriminacijos ir

be nepagrįstų apribojimų turi teisę ir galimybę:a) dalyvauti tvarkant viešuosius reikalus tiek tiesiogiai, tiek per laisvai

išrinktus atstovus;b) balsuoti ir būti išrinktas per reguliariai rengiamus teisingus rinkimus

remdamasis visuotine ir lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu, kuriegarantuoja laisvą rinkėjų valios išreiškimą;

c) bendromis lygybės sąlygomis stoti į savo šalies valstybės tarnybą.

26 straipsnisVisi žmonės yra lygūs įstatymui ir turi teisę į vienodą, be jokios diskri -

minacijos įstatymo apsaugą. Šiuo atžvilgiu įstatymas turi drausti bet kokią diskriminaciją ir užtikrinti visiems vienodą ir veiksmingą apsaugą nuo dis-kriminacijos rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių arba kokių nors kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo ar kokio nors kito požymio pagrindu.

27 straipsnisTose valstybėse, kur yra tautinių, religinių ir kalbinių mažumų, asmenims,

priklausantiems tokioms mažumoms, negali būti atimta teisė drauge su ki-tais jų grupės nariais turėti savo kultūrą, išpažinti ir praktikuoti savo religi ją ar vartoti gimtąją kalbą.

IV DALIS

?'<28 straipsnis1. Steigiamas Žmogaus teisių komitetas (toliau šiame Pakte vadinamas

Komitetu). Jį sudaro aštuoniolika narių ir jis vykdo toliau numatytasfunkcijas. ———— —-

2. Komitetas sudaromas iš valstybių, šio Pakto Salių, piliečių, kurie privalo būti labai dorovingi ir būti pripažinti kompetentingais žmogausteisių srityje, atsižvelgiant į tai, jog naudinga, kad Komitete dalyvautų keletas asmenų, turinčių teisinio darbo patirtį.

3. Komiteto nariai renkami ir dirba savo vardu.

29 straipsnis1. Komiteto nariai renkami slaptu balsavimu iš sąrašo asmenų, kurie ati

tinka 28 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir kurių kandidatūras šiamtikslui pasiūlė valstybės, šio Pakto Šalys.

2. Kiekviena valstybė, šio Pakto Šalis, gali siūlyti ne daugiau kaip dviejų asmenų kandidatūras. Šie asmenys turi būti juos siūlančios valstybės piliečiai.

3. Kiekvienas asmuo gali būti pasiūlytas pakartotinai.

30 straipsnis1. JPirmię^irinkimaį organizuojami ne vėliau kaip praėjus šešiems mė

nesiams nuo šio Pakto įsigaliojimo dienos.2. Likus ne mažiau kaip keturiems mėnesiams iki kiekvienų Komiteto

rinkimų dienos, išskyrus rinkimus užimti laisvoms vietoms, kuriosskelbiamos pagal 34 straipsnį, Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius raštu pakviečia valstybes, šio Pakto Šalis, per tris mėnesius pateikti kandidatūras į Komiteto narius.

3. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius abėcėlės tvarka sudaro visųšiuo būdu pasiūlytų asmenų sąrašą, nurodydamas valstybes, šio Pakto Šalis, pasiūliusias tuos asmenis, ir ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki kiekvienų rinkimų dienos pateikia tą sąrašą valstybėms, šioPakto Šalims.

4. Komiteto nariai renkami valstybių, šio Pakto Šalių, posėdyje, kurįJungtinių Tautų Generalinis Sekretorius sušaukia Jungtinių Tautų būstinėje. Šiame posėdyje, kurio kvorumą sudaro du trečdaliai valstybių,šio Pakto Šalių, išrinktais į Komitetą laikomi tie asmenys, kurių kandidatūros gavo daugiausia balsų ir absoliučią daugumą dalyvavusiųposėdyje ir balsavusių valstybių, šio Pakto Šalių, atstovų balsų.

31 straipsnis1. Į Komitetą negali būti išrinkta daugiau kaip po vieną tos pačios vals

tybės pilietį.2. Renkant į Komitetą atsižvelgiama į teisingą geografinį narių pasiskirs

tymą ir į įvairių civilizacijos formų bei pagrindinių teisinių sistemųatstovavimą.

32 straipsnis1. Komiteto nariai renkami ketveriems metams. Jie gali būti perrinkti pa-

kartotinai iškėlus jų kandidatūras. Tačiau devyniems iš tų narių, ku-

rie buvo išrinkti per pirmuosius rinkimus, įgaliojimų terminas pasibaigia po dvejų metų; tuoj po pirmųjų rinkimų tuos devynis narius burtais nustato 30 straipsnio 4 dalyje nurodyto posėdžio pirmininkas. 2. Pasibaigus įgaliojimams, rinkimai vyksta pagal šios Pakto dalies pir-mesnius straipsnius.

33 straipsnis1. Jeigu, kitų narių vieninga nuomone, kuris nors Komiteto narys nebevyk

do savo funkcijų dėl kokios nors priežasties, išskyrus laikiną nebuvimą,Komiteto pirmininkas apie tai praneša Jungtinių Tautų GeneraliniamSekretoriui, kuris po to šio nario vietą paskelbia esant laisvą.

2. Kuriam nors Komiteto nariui mirus ar atsistatydinus, pirmininkas apietai tuoj pat praneša Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui, kuristą vietą paskelbia esant laisvą nuo mirties dienos arba nuo tos dienos, kai įsigalioja atsistatydinimas.

34 straipsnis1. Kai pagal 33 straipsnį paskelbiama laisva vieta ir jeigu pakeistino na

rio įgaliojimų terminas nepasibaigia per šešis mėnesius nuo laisvosvietos paskelbimo dienos, Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius praneša apie tai kiekvienai valstybei, šio Pakto Šaliai, kuri pagal 29straipsnį per du mėnesius gali pasiūlyti kandidatūrą į šią laisvą vietą.

2. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius abėcėlės tvarka sudaro tokiubūdu iškeltų asmenų sąrašą ir pateikia jį valstybėms, šio Pakto Šalims. Rinkimai laisvai vietai užimti po to vyksta pagal atitinkamas šiosPakto dalies nuostatas.

3. Komiteto narys, išrinktas į paskelbtą pagal 33 straipsnį laisvą vietą,eina tas pareigas per likusią nario, kuris pagal to straipsnio nuostataspaliko vietą Komitete, įgaliojimų laiko dalį.

35 straipsnisKomiteto nariai gauna Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos tvirtina-

mą atlyginimą iš Jungtinių Tautų lėšų tokiomis sąlygomis, kurias nustato Ge-neralinė Asamblėja, atsižvelgdama į Komiteto funkcijų svarbą.

36 straipsnisJungtinių Tautų Generalinis Sekretorius aprūpina Komitetą reikiamu per-

sonalu ir materialinėmis priemonėmis tam, kad jis galėtų veiksmingai atlik ti pagal šį Paktą jam suteiktas funkcijas.

37 straipsnis1. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius sušaukia pirmąjį Komiteto po

sėdį Jungtinių Tautų būstinėje.2. Po pirmojo posėdžio Komitetas į posėdžius renkasi tokiu laiku, kuris

numatytas jo darbo tvarkos taisyklėse.3. Komiteto posėdžiai paprastai vyksta Jungtinių Tautų būstinėje arba

Jungtinių Tautų Ženevos skyriuje.

38 straipsnisKiekvienas Komiteto narys prieš pradėdamas eiti savo pareigas atvirame

Komiteto posėdyje iškilmingai pareiškia, kad savo funkcijas vykdys neša-liškai ir sąžiningai.

39 straipsnis1. Komitetas savo pareigūnus renka dvejiems metams. Jie gali būti per

renkami.2. Komitetas nustato savo darbo tvarkos taisykles, bet šios taisyklės, be

kita ko, turi numatyti, kad:

a) kvorumą sudaro dvylika narių;b) Komiteto sprendimai priimami dalyvaujančių narių balsų dauguma.

40 straipsnis1. Valstybės, šio Pakto Šalys, įsipareigoja pateikti ataskaitas apie prie

mones, kurių jos ėmėsi šiame Pakte pripažintoms teisėms įgyvendinti, ir apie pažangą, padarytą naudojantis šiomis teisėmis:a) per vienerius metus po to, kai šis Paktas įsigalioja atitinkamai vals

tybei, šio Pakto Šaliai;b) vėliau - visais atvejais, kai to pareikalauja Komitetas.

2. Visos ataskaitos pateikiamos Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui, kuris jas perduoda nagrinėti Komitetui. Ataskaitose nurodomiveiksniai ir sunkumai, jei jų yra, kurie turi poveikio šio Pakto įgyvendinimui.

3. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius, pasikonsultavęs su Komitetu, suinteresuotoms specializuotosioms agentūroms gali perduoti ataskaitos dalių, kurios gali sietis su jų kompetencija, kopijas.

4. Komitetas nagrinėja valstybių, šio Pakto Šalių, pateiktas ataskaitas.Valstybėms, šio Pakto Šalims, Komitetas perduoda savo ataskaitas irtokias bendro pobūdžio pastabas, kokios, jo manymu, yra tikslingos.

Komitetas tokias pastabas kartu su valstybių, šio Pakto Šalių, atsiųstų ataskaitų kopijomis taip pat gali perduoti Ekonominei ir Socialinei Tarybai.

5. Valstybės, šio Pakto Šalys, gali pateikti Komitetui savo samprotavi-mus dėl pastabų, padarytų pagal šio straipsnio 4 dalį.

41 straipsnis1. Pagal šį straipsnį kiekviena valstybė, šio Pakto Šalis, bet kada gali

pareikšti pripažįstanti Komiteto kompetenciją gauti ir nagrinėti pra-nešimus, kad, kaip teigia kuri nors valstybė, šio Pakto Šalis, kita vals-tybė, šio Pakto Šalis, nevykdo savo įsipareigojimų pagal šį Paktą. Pra-nešimai, pateikiami šio straipsnio pagrindu, gali būti priimami ir nag-rinėjami tik tuo atveju, jeigu juos pateikusi valstybė, šio Pakto Šalis, yra pareiškusi, kad pripažįsta Komiteto kompetenciją savo atžvilgiu. Komitetas nepriima jokių pranešimų, susijusių su valstybe, šio Pakto Šalimi, kuri nėra padariusi tokio pareiškimo. Pagal šį straipsnį gauti pranešimai nagrinėjami šia tvarka:a) jeigu kuri nors valstybė, šio Pakto Šalis, mano, kad kita valstybė,

šio Pakto Šalis, nevykdo šio Pakto nuostatų, ji gali rašytiniu pranešimu atkreipti į tai tos valstybės, šio Pakto Šalies, dėmesį. Pertris mėnesius nuo šio pranešimo gavimo jį gavusi valstybė raštupateikia pasiuntusiai tokį pranešimą valstybei paaiškinimą arba kokius nors kitus pareiškimus, kuriuose paaiškinamas tas klausimasir kuriuose, kiek tai yra įmanoma ir tikslinga, yra nurodomos vidaus procedūros bei priemonės, kurios jau buvo taikytos, yra svarstomos ar gali būti taikomos;

b) jeigu per šešis mėnesius po to, kai valstybė, į kurią buvo kreiptasi, gavo pirmutinį pranešimą, klausimas neišsprendžiamas taip, kadbūtų patenkintos abi suinteresuotos valstybės, šio Pakto Šalys, kiekviena iš tų valstybių turi teisę perduoti šį klausimą Komitetui, apietai pranešdama Komitetui ir kitai valstybei;

c) perduotajam klausimą Komitetas nagrinėja tik po to, kai įsitikina,kad pagal visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus visosprieinamos vidaus teisinės priemonės šiuo atveju buvo išbandytosir panaudotos. Ši taisyklė netaikoma tais atvejais, kai vidaus teisinių priemonių taikymo terminai yra nepagrįstai užtęsiami;

d) šiame straipsnyje minimiems pranešimams nagrinėti Komitetas šaukia uždarus posėdžius;

210 S. ŽMOGAUS TEISĖS5.1 Tarptautinė žmogaus teisių chartija 211

e) laikydamasis c punkto nuostatų, Komitetas suinteresuotoms valstybėms, šio Pakto Šalims, geranoriškai padeda klausimą išspręstidraugiškai, gerbiant šio Pakto pripažįstamas žmogaus teises ir pagrindines laisves;

f) kiekvienu jam perduotu svarstyti klausimu Komitetas gali kreiptisį suinteresuotas valstybes, šio Pakto Šalis, minėtas b punkte, ir prašyti pateikti jam atitinkamą informaciją;

g) b punkte minimos suinteresuotos valstybės, šio Pakto Šalys, turiteisę būti atstovaujamos nagrinėjant Komitete klausimą ir daryti pareiškimus žodžiu ir (arba) raštu;

h) per dvylika mėnesių nuo tos dienos, kai buvo gautas pareiškimas pagal b punktą, Komitetas pateikia ataskaitą: i) jeigu buvo įmanoma priimti sprendimą pagal e punkto nuostatas, tai Komitetas savo ataskaitoje tiktai trumpai išdėsto faktus ir priimtą sprendimą;ii) jeigu sprendimo pagal e punkto nuostatas nebuvo įmanoma pri -imti, Komitetas savo ataskaitoje tiktai trumpai išdėsto faktus; su-interesuotų valstybių, šio Pakto Šalių, pateikti rašytiniai pareiškimai ir užrašyti žodiniai pareiškimai pridedami prie ataskaitos. Kiekvienu klausimu ataskaita siunčiama suinteresuotoms vals-tybėms, šio Pakto Šalims.

2. Šio straipsnio nuostatos įsigalioja, kai dešimt valstybių, šio Pakto Ša-lių, paskelbia pareiškimus pagal šio straipsnio 1 dalį. Tokį pareiškimą valstybė, šio Pakto Šalis, deponuoja Jungtinių Tautų Generaliniam Sek-retoriui, kuris jų kopijas siunčia kitoms valstybėms, šio Pakto Šalims. Pareiškimas bet kada gali būti atsiimtas, apie tai pranešus Generaliniam Sekretoriui. Toks atsiėmimas nekliudo nagrinėti jokio klausimo, apie kurį jau pranešta pagal šį straipsnį; jokie paskesni pranešimai iš valsty-bės, šio Pakto Šalies, nebus priimami po to, kai pranešimą apie jos pa-reiškimo atsiėmimą yra gavęs Generalinis Sekretorius, jeigu suintere-suota valstybė, šio Pakto Šalis, nepaskelbia naujo pareiškimo.

42 straipsnis1. a) Jeigu kuris nors klausimas, perduotas Komitetui pagal 41 straips-

nį, neišsprendžiamas taip, kad suinteresuotos valstybės, šio Pakto Šalys, būtų patenkintos, Komitetas gali, iš anksto gavęs suintere-suotų valstybių, šio Pakto Šalių, sutikimą, paskirti laikinąją taiki-nimo komisiją (toliau - komisija). Komisija geranoriškai padeda

suinteresuotoms valstybėms, šio Pakto Šalims, laikantis šio Pakto priimti draugišką sprendimą;

b) komisija sudaroma iš penkių asmenų, skiriamų suinteresuotų vals-tybių, šio Pakto Šalių, sutikimu. Jeigu suinteresuotos valstybės, šio Pakto Šalys, per tris mėnesius nesusitaria dėl visos komisijos ar-ba dėl jos dalies sudėties, tai tie komisijos nariai, dėl kurių pa-skyrimo nesutarta, išrenkami slaptu balsavimu dviejų trečdalių Ko-miteto narių balsų dauguma iš jo narių.

2. Komisijos nariai dirba savo vardu. Jie neturi būti nei suinteresuotųvalstybių, šio Pakto Šalių, nei šiame Pakte nedalyvaujančių valstybių,nei valstybės, šio Pakto Šalies, nepaskelbusios 41 straipsnyje minimo pranešimo, piliečiai.

3. Komisija išrenka savo pirmininką ir patvirtina savo darbo tvarkos taisykles.

4. Komisijos posėdžiai paprastai vyksta Jungtinių Tautų būstinėje arbaJungtinių Tautų Ženevos skyriuje. Tačiau jie gali būti surengti tokiose kitose patogiose vietose, kurias komisija gali nustatyti pasitarusisu Jungtinių Tautų Generaliniu Sekretoriumi ir atitinkamomis valstybėmis, šio Pakto Šalimis.

5. Sekretoriatas, numatytas pagal 36 straipsnį, aptarnauja ir komisijas,skiriamas remiantis šiuos straipsniu.

6. Komiteto gauta ir išnagrinėta informacija pateikiama komisijai; komisija gali prašyti suinteresuotas valstybes, šio Pakto Šalis, pateiktijai atitinkamą papildomą informaciją.

7. Nuodugniai išnagrinėjusi klausimą, tačiau jokiu būdu ne vėliau kaippraėjus dvylikai mėnesių po to, kai jai buvo perduota spręsti klausimą, komisija pateikia Komiteto pirmininkui ataskaitą, kurią šis perduoda suinteresuotoms valstybėms, šio Pakto Šalims:

a) jeigu komisija negali per dvylika mėnesių galutinai išnagrinėtiklausimo, ji savo ataskaitoje tiktai trumpai nušviečia klausimo nagrinėjimo padėtį;

b) jeigu priimamas draugiškas sprendimas, pagrįstas šiame Pakte pripažintų žmogaus teisių gerbimu, komisija savo pranešime tiktaitrumpai išdėsto faktus ir priimtą sprendimą;

c) jeigu b punkte nurodytas sprendimas nepriimamas, komisijos ataskaitoje pateikiamos jos išvados visais faktinio pobūdžio klausimais,susijusiais su ginču tarp suinteresuotų valstybių, šio Pakto Šalių, irjos nuomonė dėl galimybių priimti draugišką sprendimą. Šioje

ataskaitoje taip pat pateikiami suinteresuotų valstybių, šio Pakto Šalių, rašytiniai pareiškimai ir užrašyti jų žodiniai pareiškimai; d) jeigu komisijos ataskaita pateikiama pagal c punktą, suinteresuotos valstybės, šio Pakto Šalys, per tris mėnesius po ataskaitos gavimo Komiteto pirmininką informuoja, ar jos sutinka su komisijos ataskaitos turiniu, ar nesutinka.

8. Šio straipsnio nuostatos nepažeidžia Komiteto įsipareigojimų, numatytų 41 straipsnyje.

9. Suinteresuotos valstybės, šio Pakto Šalys, pagal sąmatą, kurią pateikia Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius, vienodai atlygina visaskomisijos narių išlaidas.

10. Prireikus Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius turi teisę komisijos narių išlaidas apmokėti tol, kol pagal šio straipsnio 9 dalį jas atly -gins suinteresuotos valstybės, šio Pakto Šalys.

43 straipsnisKomiteto ir laikinųjų taikinimo komisijų, kurios gali būti paskirtos pa-

gal 42 straipsnį, nariai turi teisę naudotis ekspertams, atliekantiems Jungti -nių Tautų misijas, teikiamomis priemonėmis, privilegijomis ir imunitetu, kaip yra numatyta atitinkamose Konvencijos dėl Jungtinių Tautų privilegijų ir imu-nitetų skyriuose.

44 straipsnisŠio Pakto įgyvendinimo nuostatos taikomos taip, kad nepakenktų žmo-

gaus teisių srities procedūroms, nurodytoms Jungtinių Tautų ir specializuo-tųjų agentūrų steigiamuosiuose aktuose bei konvencijose arba remiantis jais, ir nekliudytų valstybėms, šio Pakto Šalims, imtis spręsti ginčus kitokiais bū-dais, remiantis galiojančiais tarp jų bendro pobūdžio ir specialiais tarptauti -niais susitarimais.

45 straipsnisKomitetas per Ekonominę ir Socialinę Tarybą pateikia Jungtinių Tautų

Generalinei Asamblėjai kasmetinę savo darbo ataskaitą.

V DALIS

46 straipsnisJokia šio Pakto nuostata neturi būti aiškinama kaip ribojanti Jungtinių

Tautų Chartijos nuostatas ir specializuotųjų agentūrų įstatus, kurie nustato

atitinkamus Jungtinių Tautų įvairių institucijų ir specializuotųjų agentūrų įga-liojimus šio Pakto reglamentuojamais klausimais.

47 straipsnisJokia šio Pakto nuostata neturi būti aiškinama kaip ribojanti neatimamą

visų tautų teisę visiškai ir laisvai disponuoti bei naudotis savo gamtos tur -tais ir ištekliais.

VI DALIS

48 straipsnis1. Šį Paktą gali pasirašyti visos valstybės, Jungtinių Tautų arba jos spe

cializuotųjų agentūrų narės, Tarptautinio Teisingumo teismo statuto narės, taip pat kiekviena kita valstybė, kurią Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pakviečia tapti šio Pakto Šalimi.

2. Šis Paktas turi būti ratifikuojamas. Ratifikavimo dokumentai deponuojami Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.

3. Prie šio Pakto gali prisijungti kiekviena valstybė, nurodyta šio straipsnio 1 dalyje.

5. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius visoms šį Paktą pasirašiusiomsarba prie jo prisijungusioms valstybėms praneša apie kiekvieną deponuotą ratifikavimo arba prisijungimo dokumentą.

49 straipsnis1. Šis Paktas įsigalioja praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai Jung

tinių Tautų Generaliniam Sekretoriui buvo deponuotas trisdešimt penktas ratifikavimo arba prisijungimo dokumentas.

2. Kiekvienai valstybei, kuri ratifikuoja šį Paktą arba prie jo prisijungia poto, kai buvo deponuotas trisdešimt penktas ratifikavimo arba prisijungimo dokumentas, šis Paktas įsigalioja praėjus trims mėnesiams nuo jospačios ratifikavimo arba prisijungimo dokumento deponavimo dienos.

50 straipsnisŠio Pakto nuostatos taikomos visoms federacinių valstybių dalims be jo-

kių apribojimų ar išimčių.

51 straipsnis1. Kiekviena valstybė, šio Pakto Šalis, gali siūlyti pakeitimus ir pateikti

juos Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui. Generalinis Sekretoriusvisus pasiūlytus pakeitimus paskui siunčia valstybėms, šio Pakto Šalims, ir prašo jam pranešti, ar jos pritaria, kad būtų sušaukta valstybių,šio Pakto Šalių, konferencija tiems siūlymams apsvarstyti ir už juos balsuoti. Jeigu bent trečdalis valstybių, šio Pakto Šalių, pritaria tokios konferencijos sušaukimui, Generalinis Sekretorius ją sušaukia JungtinėmsTautoms remiant. Kiekvienas pakeitimas, kurį priima dauguma konferencijoje dalyvavusių ir balsavusių valstybių, šio Pakto Šalių, pateikiamas tvirtinti Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai.

2. Pakeitimai įsigalioja, kai juos patvirtina Jungtinių Tautų GeneralinėAsamblėja ir priima trys trečdaliai valstybių, šio Pakto Šalių, pagalsavo atitinkamas konstitucines procedūras.

3. Įsigalioję pakeitimai tampa privalomi toms valstybėms, šio Pakto Šalims, kurios juos priėmė, o kitoms valstybėms, šio Pakto Šalims, lieka privalomos šio Pakto nuostatos ir visi pirmesni pakeitimai, kuriuosjos yra priėmusios.

52 straipsnisNepriklausomai nuo pranešimų, pateiktų pagal 48 straipsnio 5 dalį, Jung-

tinių Tautų Generalinis Sekretorius visoms valstybėms, nurodytoms to pa-ties straipsnio 1 dalyje, praneša:

a) apie visus šio Pakto pasirašymo, ratifikavimo ir prisijungimo prie jopagal 48 straipsnį atvejus;

b) šio Pakto įsigaliojimo pagal 49 straipsnį datą ir 51 straipsnyje numatytų pakeitimų įsigaliojimo datą.

53 straipsnis1. Šis Paktas, kurio tekstai anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų kalbo

mis yra autentiški, deponuojamas Jungtinių Tautų archyve.2. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius patvirtintas šio Pakto kopi

jas nusiunčia visoms 48 straipsnyje nurodytoms valstybėms.

TAI PATVIRTINDAMI, toliau nurodyti tinkamai savo vyriausybių įga-lioti asmenys pasirašė šį Paktą, pateikiamą pasirašyti tūkstantis devyni šim-tai šešiasdešimt šeštųjų metų gruodžio devynioliktąją dieną Niujorke.

5.1.4 Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvus protokolas

TRPTAUTINIO PILEITINIŲ IR POLITINIV TEISIŲ PAKTO FAKULTATYVUS PROTOKOLAS*

Valstybės, šio Protokolo Šalys,atsižvelgdamos į tai, kad toliau siekiant Pilietinių ir politinių teisių pak-

to (toliau - Paktas) tikslų ir įgyvendinant jo nuostatas reikėtų suteikti Žmo-gaus teisių komitetui (toliau - Komitetas), steigiamam pagal Pakto IV dalį, galimybę priimti ir svarstyti, kaip numatyta šiame Protokole, privačių asmenų, teigiančių, kad jie yra Pakte išdėstytų teisių pažeidimų aukos, pranešimus,

s u s i t a r i a :

1 straipsnis.Vąlstvbė, PakjtojŠalis, kuri tampa šio Protokolo Šalimi, prigažįsta Komi-

teto kompetenciją priimti ir svarstyti jos jurisdikcijai priklausančių privačių asmenų pTanešimus, kuriuose teigiama, kad toji valstybė, šio Protokolo Šalis, yra pažeidusi tam tikras Pakte išdėstytas jų teises. Komitetas nepriima jokio pranešimo, susijusio su valstybe, Pakto Šalimi, kuri nėra šio Protokolo Šalis.

2 straipsnisAtsižvelgiant į 1 straipsnio nuostatas, asmuo, kuris teigia esąs kokių nors

Pakte išdėstytų teisių pažeidimo auka ir kuris išbandė ir panaudojo visas tu-rimas vidaus teisinės gynybos priemones, gali kreiptis į Komitetą su rašyti-niu pranešimu, kad Komitetas jį išnagrinėtų.

3 straipsnisKomitetas nepriimtinais laiko pagal šį Protokolą pateiktus pranešimus,

kurie yra anoniminiai arba kuriais, jo nuomone, piktnaudžiaujama teise pa-teikti tokius pranešimus, arba kurie yra nesuderinami su Pakto nuostatomis.

4 straipsnis1. Atsižvelgdamas į 3 straipsnio nuostatas, Komitetas apie kiekvieną jam

pateiktą pagal šį Protokolą pranešimą praneša valstybei, šio Protoko-lo Šaliai, kuri, kaip teigiama, pažeidinėja kurią nors Pakto nuostatą.

* Valstybės žinios, 2002-08-02, Nr. 77, publ. Nr. 3289. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvus protokolas Lietuvos Respublikos atžvilgiu įsigaliojo 1992 metų va -sario 20 dieną.

2. Tokį pranešimą gavusi valstybė per šešis mėnesius Komitetui patei -kia rašytinius paaiškinimus ar pareiškimus, aiškinančius šį klausimą ir nurodančius teisines gynybos priemones, jei jų yra, kurias galbūt toji valstybė yra pritaikiusi.

5 straipsnis1. Komitetas svarsto pagal šį Protokolą gautus pranešimus, atsižvelgda

mas į visą privataus asmens ir suinteresuotos valstybės, šio Protokolo Šalies, raštu pateiktą informaciją.

2. Komitetas nesvarsto jokio privataus asmens pranešimo, kol neįsitikina, kad:

a) tas pats klausimas tuo pačiu metu nenagrinėjamas pagal kitą tarptautinio tyrimo ar ginčo sprendimo procedūrą;

b) privatus asmuo išbandė ir panaudojo visas turimas vidaus teisinesgynybos priemones. Ši taisyklė netaikoma tais atvejais, kai vidausteisinės gynybos priemonės taikomos nepagrįstai ilgai.

3. Pagal šį Protokolą pateiktus pranešimus Komitetas svarsto uždaruoseposėdžiuose.

4. Komitetas savo išvadas praneša suinteresuotai valstybei, šio Protokolo Šaliai, ir privačiam asmeniui.

6 straipsnisKomitetas į savo kasmetinę ataskaitą, pateikiamą pagal Pakto 45 straipsnį,

įtraukia trumpą savo veiklos pagal šį Protokolą ataskaitą.

7 straipsnisKol nebus pasiekti tikslai, numatyti 1960 m. gruodžio 14 d. priimtoje

Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje 1514 (XV) dėl Dekla-racijos dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijinėms šalims ir tautoms, šio Protokolo nuostatos jokiu būdu neapriboja teisės teikti peticijas, kurią šioms tautoms suteikia Jungtinių Tautų Chartija ir kitos tarptautinės konvencijos bei Jungtinių Tautų ir jos specializuotųjų agentūrų dokumentai.

8 straipsnis1. Šis Protokolas pateikiamas pasirašyti visoms valstybėms, pasirašiu

sioms Paktą.2. Šį Protokolą ratifikuoja kiekviena valstybė, ratifikavusi Paktą ar pri

sijungusi prie jo. Ratifikavimo dokumentai deponuojami JungtiniųTautų Generaliniam Sekretoriui.

3. Prie šio Protokolo gali prisijungti kiekviena valstybė, ratifikavusi Paktąar prisijungusi prie jo.

5. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius praneša visoms šį Protokoląpasirašiusioms arba prie jo prisijungusioms valstybėms apie kiekvieną deponuotą ratifikavimo ar prisijungimo dokumentą.

9 straipsnis1. Įsigaliojus Paktui, šis Protokolas įsigalioja praėjus trims mėnesiams

nuo tos dienos, kai Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui bus deponuotas dešimtas ratifikavimo ar prisijungimo dokumentas.

2. Kiekvienai valstybei, kuri ratifikuoja šį Protokolą arba prie jo prisijungia po to, kai yra deponuotas dešimtas ratifikavimo arba prisijungimo dokumentas, šis Protokolas įsigalioja praėjus trims mėnesiamsnuo jos pačios ratifikavimo rašto arba prisijungimo dokumento deponavimo dienos.

10 straipsnisŠio Protokolo nuostatos taikomos visoms federacinių valstybių dalims be

jokių apribojimų ar išimčių.

11 straipsnis1. Kiekviena valstybė, šio Protokolo Šalis, gali siūlyti pakeitimus ir pateik

ti juos Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui. Generalinis Sekretorius visus pasiūlytus pakeitimus paskui siunčia valstybėms, šio Protokolo Šalims, ir prašo jam pranešti, ar jos pritaria, kad būtų sušaukta valstybių, šio Protokolo Šalių, konferencija siūlymams apsvarstyti ir už juosbalsuoti. Jeigu bent trečdalis valstybių, šio Protokolo Šalių, pritaria tokios konferencijos sušaukimui, Generalinis Sekretorius ją sušaukiaJungtinėms Tautoms remiant. Kiekvienas pakeitimas, priimtas daugumos konferencijoje dalyvavusių ir balsavusių valstybių, šio ProtokoloŠalių, pateikiamas tvirtinti Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai.

2. Pakeitimai įsigalioja, kai juos patvirtina Jungtinių Taurų GeneralinėAsamblėja ir priima du trečdaliai valstybių, šio Protokolo Šalių, pagal savo atitinkamas konstitucines procedūras.

3. Įsigalioję pakeitimai tampa privalomi toms valstybėms, šio ProtokoloŠalims, kurios juos priėmė, o kitoms valstybėms, šio Protokolo Šalims, lieka privalomos šio Protokolo nuostatos ir visi pirmesni pakeitimai, kuriuos jos yra priėmusios.

12 straipsnis1. Kiekviena valstybė, šio Protokolo Šalis, gali bet kuriuo metu denon

suoti šį Protokolą, raštu pranešusi apie tai Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui. Denonsavimas įsigalioja praėjus trims mėnesiamsnuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius gauna šį pranešimą.

2. Denonsavimas nekliudo šio Protokolo nuostatų taikyti kiekvienam pranešimui, iki denonsavimo įsigaliojimo dienos pateiktam pagal 2straipsnį.

13 straipsnisNepriklausomai nuo pranešimų, pateiktų pagal šio Protokolo 8 straips -

nio 5 dalį, Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius visoms Pakto 48 straipsnio 1 dalyje nurodytoms valstybėms praneša:

a) apie šio Protokolo pasirašymo, ratifikavimo ir prisijungimo prie jo pagal 8 straipsnį atvejus;

b) šio Protokolo įsigaliojimo pagal 9 straipsnį datą ir 11 straipsnyje numatytų pakeitimų įsigaliojimo datą;

c) denonsavimo pagal 12 straipsnį atvejus.

14 straipsnis1. Šis Protokolas, kurio tekstai anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų kal

bomis yra autentiški, deponuojamas Jungtinių Tautų archyve.2. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius patvirtintas šio Protokolo ko

pijas nusiunčia visoms Pakto 48 straipsnyje nurodytoms valstybėms.

5.1.5 Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto antrasis fakultatyvus protokolas mirties bausmei panaikinti

TARPTAUTINIO PILIETINIŲ IR POLITINIŲ TEISIŲ PAKTO ANTRASIS FAKULTATYVUS

PROTOKOLAS MIRTIES BAUSMEI PANAIKINTI*

Valstybės, šio Protokolo Šalys,tikėdamos, kad mirties bausmės panaikinimas padeda kelti žmogaus oru-

mą ir skatina laipsnišką žmogaus teisių plėtotę,

* Valstybės žinios, 2001, Nr. 75-2641. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto antrasis fakultatyvus protokolas mirties bausmei panaikinti Lietuvos Respublikos atžvilgiu įsigaliojo 2002 metų birželio 27 dieną.

prisimindamos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtos Visuotinės žmogaus tei -sių deklaracijos 3 straipsnį ir 1966 m. gruodžio 16 d. priimto Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 6 straipsnį,

pažymėdamos, kad Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 6 straipsnyje apie mirties bausmės panaikinimą kalbama taip, jog yra aišku, kad mirties bausmę pageidautina panaikinti,

įsitikinusios, kad visos priemonės mirties bausmei panaikinti turėtų būti laikomos pažanga naudojantis teise į gyvybę,

norėdamos šiuo Protokolu prisiimti tarptautinį įsipareigojimą panaikinti mirties bausmę,

s u s i t a r ė:

1 straipsnis1. Valstybių, šio Protokolo Šalių, jurisdikcijoje niekam negali būti įvyk-

cfyta' mirties bausmė.2. Kiekviena Valstybė Šalis imasi visų būtinų priemonių mirties baus

mei savo jurisdikcijoje panaikinti.

2 straipsnis1. Šiam Protokolui negalima daryti jokių išlygų, išskyrus ratifikavimo

ar prisijungimo metu daromą išlygą, numatančią mirties bausmės taikymą kajojrietUj_pripažinus__asmenįjcaltų= .karoijnąeta padarius labaisunkų karinio pobūdžio nusikaltimą.

2. Valstybė Šalis, kuri daro tokią išlygą, ratifikavimo ar prisijungimo metu Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui praneša atitinkamas savo nacionalinių įstatymų nuostatas, taikomas karo metu.

3. Valstybė Šalis, kuri yra padariusi tokią išlygą, Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui privalo pranešti apie karo padėties pradžią ir pabaigą jos teritorijoje.

3 straipsnisValstybės, šio Protokolo Šalys, savo ataskaitose, kurias jos pagal Pakto

40 straipsnį pateikia Žmogaus teisių komitetui, praneša, kokių priemonių ėmėsi šiam Protokolui įgyvendinti.

4 straipsnisJei Valstybė, Pakto Šalis, yra padariusi pareiškimą pagal 41 straipsnį,

Žmogaus teisių komiteto kompetencija gauti ir svarstyti pranešimus, kuriuose

Valstybė Šalis tvirtina, kad kita Valstybė Šalis nevykdo savo įsipareigojimų, taikoma ir šio Protokolo nuostatoms, nebent atitinkama Valstybė Šalis rati -fikavimo ar prisijungimo metu yra padariusi priešingą pareiškimą.

5 straipsnisTarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, priimto 1966 m. gruodžio

16 d., pirmojo fakultatyvinio protokolo Valstybių Šalių atžvilgiu Žmogaus teisių komiteto kompetencija gauti ir svarstyti jo jurisdikcijai priklausančių fizinių asmenų pranešimus taikoma ir šio Protokolo nuostatoms, nebent ati -tinkama Valstybė Šalis ratifikavimo ar prisijungimo metu yra padariusi prie -šingą pareiškimą.

6 straipsnis1. Šio Protokolo nuostatos taikomos kaip papildomos Pakto nuostatos.2. Nepažeidžiant išlygos galimybės pagal šio Protokolo 2 straipsnį, tei

sei, kuri garantuojama šio Protokolo 1 straipsnio 1 dalyje, netaikomos jokios išimtys pagal Pakto 4 straipsnį.

7 straipsnis1. Šį Protokolą gali pasirašyti bet kuri valstybė, kuri yra pasirašiusi Paktą.2. Šį Protokolą privalo ratifikuoti kiekviena Valstybė, kuri yra ratifika

vusi Paktą arba prie jo prisijungusi. Ratifikavimo dokumentai deponuojami Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.

3. Prie šio Protokolo gali prisijungti kiekviena Valstybė, kuri yra ratifikavusi Paktą arba prie jo prisijungusi.

4. Prisijungiama deponuojant prisijungimo dokumentą Jungtinių TautųGeneraliniam Sekretoriui.

5. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius visoms Valstybėms, kurios yrapasirašiusios šį Protokolą ar prie jo prisijungusios, praneša apie kiekvieno ratifikavimo ar prisijungimo dokumento deponavimą.

8 straipsnis1. Šis Protokolas įsigalioja praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai

Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui deponuojamas dešimtas ratifikavimo ar prisijungimo dokumentas.

2. Kiekvienai Valstybei, ratifikuojančiai šį Protokolą ar prie jo prisijungiančiai po to, kai yra deponuotas dešimtas ratifikavimo ar prisijungimo dokumentas, šis Protokolas įsigalioja praėjus trims mėnesiamsnuo tos dienos, kai ji deponuoja savo ratifikavimo ar prisijungimo dokumentą.

9 straipsnisŠio Protokolo nuostatos taikomos visoms federacinių valstybių dalims be

jokių apribojimų ir išimčių.

10 straipsnisJungtinių Tautų Generalinis Sekretorius praneša visoms Pakto 48 straips-

nio 1 dalyje minimoms Valstybėms:a) apie išlygas, pranešimus ir notifikacijas pagal šio Protokolo 2 straipsnį;b) apie pareiškimus, padarytus pagal šio Protokolo 4 ir 5 straipsnius;a) apie šio Protokolo pasirašymą, ratifikavimą ir prisijungimą prie jo pa

gal šio Protokolo 7 straipsnį;c) šio Protokolo įsigaliojimo pagal jo 8 straipsnį datą.

11 straipsnis1. Šis Protokolas, kurio tekstai arabų, kinų, anglų, prancūzų, rusų ir is

panų kalbomis turi vienodą teisinę galią, deponuojamas Jungtinių Tautų archyvuose.

2. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius šio Protokolo patvirtintas kopijas nusiunčia visoms Valstybėms, minimoms Pakto 48 straipsnyje.

222 5. ŽMOGAUS TEISĖS 5.2 Europos žmogaus teisių konvencija ir jos protokolai 223

5.2 EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ KONVENCIJA IR JOS PROTOKOLAI

5.2.1 Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija

ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJA, IŠ DALIES PAKEISTA PROTOKOLU NR. 11*

Roma, 1950 metų lapkričio 4 diena

Konvencijos tekstas pakeistas pagal Protokolo Nr. 3 (ETS, Nr.45), įsi-galiojusio 1970 m. rugsėjo 21 d., Protokolo Nr. 5 (ETS, Nr. 55), įsigalio -jusio 1971 m. gruodžio 20 d., ir Protokolo Nr. 8 (ETS, Nr. 118), įsigalio -jusio 1990 m. sausio 1 d., nuostatas, taip pat įtraukus Protokolo Nr. 2 (ETS, Nr. 44), pagal 5 straipsnio 3 punktą įsigaliojusio 1970 m. rugsėjo 21 d., tekstą. Visos minėtų protokolų pakeistos ar papildytos nuostatos yra pakeis -tos Protokolu Nr. 11 (ETS, Nr. 155) nuo jo įsigaliojimo dienos - 1998 m. lapkričio 1 d. Nuo šios datos Protokolas Nr. 9 (ETS, Nr. 140), įsigaliojęs 1994 m. spalio 1 d., pripažįstamas netekusiu galios, o Protokolas Nr. 10 (ETS, Nr. 146) netenka paskirties.

Straipsniams pavadinimai suteikti ir jų tekstai pakeisti pagal Protokolo Nr. 11 (ETS, Nr. 155) nuostatas nuo jo įsigaliojimo 1998 m. lapkričio 1 d.

Šios Konvencijos signatarių, Europos Tarybos narių, vyriausybės,atsižvelgdamos į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 metų

gruodžio 10 dieną paskelbtą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją;atsižvelgdamos į tai, jog šia Deklaracija siekiama, kad joje skelbiamos tei-

sės būtų visuotinai bei veiksmingai pripažįstamos ir kad jų būtų laikomasi;atsižvelgdamos į tai, kad Europos Tarybos tikslas yra siekti didesnės sa-

vo narių vienybės, ir į tai, kad vienas iš būdų siekti šio tikslo yra žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsauga bei plėtojimas;

dar kartą patvirtindamos savo tvirtą tikėjimą šiomis pagrindinėmis lais-vėmis, kurios yra teisingumo bei taikos pasaulyje pagrindas ir kurias geriau -siai apsaugo, viena vertus, veiksminga politinė demokratija, o kita vertus, jas nulemiantis bendras žmogaus teisių supratimas ir jų laikymasis;

kaip Europos valstybių, turinčių bendras pažiūras ir bendrų politinių tra -dicijų, idealų, laisvių bei teisės viršenybės paveldą, vyriausybės, pasiryžu-sios žengti pirmą žingsnį, kad bendromis pastangomis užtikrintų tam tikras Visuotinėje deklaracijoje paskelbtas teises,

s u s i t a r ė :

1 straipsnisPAREIGA GERBTI ŽMOGAUS TEISES

Aukštosios Susitariančiosios Šalys kiekvienam jų jurisdikcijai priklausan-čiam asmeniui garantuoja šios Konvencijos I skyriuje apibrėžtas teises bei laisves.

* Valstybės žinios, 2000-11-10, Nr. 96, publ. Nr. 3016; Valstybės žinios, 2001-02-23, Nr. 17. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įsigaliojo Lietuvos Res -publikos atžvilgiu 1995 metų birželio 20 dieną. Lietuvos Respublika, prisijungdama prie Kon-vencijos, padarė šias 2 išlygas:

„2. Vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 64 straipsniu, padarytos šios

išlygos dėl minėtos Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies:1) Lietuvos Respublika daro išlygą, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proce

so kodekso 104 straipsnį teisę sankcionuoti asmenų, įtariamų padarius nusikaltimą, suėmimąturi ir prokuroras. Ši išlyga galioja vienerius metus po minėtos Konvencijos įsigaliojimo Lietuvos Respublikoje;

2) Lietuvos Respublika daro išlygą, pagal kurią minėtos Konvencijos 5 straipsnio reikalavimai nebus taikomi drausminės nuobaudos - arešto - skyrimo krašto apsaugos kariams pagalDrausmės statutą atveju."

(1995 m. balandžio 27 d. Įstatymas dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių ap-saugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo - Valsty -bės žinios, 1995-05-05, Nr. 37, publ. Nr. 913.)

1 SKYRIUS. TEISES IR LAISVES

2 straipsnisTEISĖ J GYVYBĘ

1. Kiekvieno asmens teisę į gyvybę saugo įstatymas. Negalima tyčia atimti niekieno gyvybės, nebent yra vykdomas teismo nuosprendis dėlnusikaltimo, už kurį tokią bausmę nustato įstatymas.

2. Gyvybės atėmimas nėra laikomas šio straipsnio pažeidimu, jeigu taipadaroma nepanaudojant daugiau jėgos negu neišvengiamai būtina:

a) ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto;a) teisėtai suimant arba sutrukdant teisėtai sulaikytam asmeniui pa

bėgti;b) pagal įstatymą malšinant riaušes ar sukilimą.

3 straipsnisKANKINIMO UŽDRAUDIMAS

Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo oru-mą elgesį arba būti taip baudžiamas.

4 straipsnisVERGUOS IR PRIVERČIAMOJO DARBO UŽDRAUDIMAS

1. Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas.2. Niekas negali būti verčiamas dirbti priverčiamąjį ar privalomąjį darbą.3. Šiame straipsnyje „priverčiamuoju ar privalomuoju darbu" nelaikoma:

a) joks darbas, paprastai reikalaujamas atlikti, kai yra kalinama pagal šios Konvencijos 5 straipsnio nuostatas, arba darbas lygtinioatleidimo nuo tokio kalinimo laikotarpiu;

b) jokia karinė tarnyba arba tarnyba, kurios reikalaujama iš asmenų,atsisakančių nuo privalomosios karinės tarnybos dėl įsitikinimų,vietoj karinės tarnybos tose šalyse, kur toks atsisakymas yra pripažįstamas;

c) jokia tarnyba, būtina nepaprastosios padėties ar nelaimių, kelian-čių pavojų visuomenės egzistavimui ar gerovei, atvejais;

d) joks darbas ar tarnyba, kurie yra įprastinių pilietinių pareigų dalis.

5 straipsnisTEISĖ Į LAISVĘ IR SAUGUMĄ

1. Kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šiais atvejais, ir įstatymo nustatyta tvarka:a) kai asmuo teisėtai kalinamas pagal kompetentingo teismo nuosp

rendį;b) kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas dėl to, kad neįvykdė

teismo teisėto sprendimo, arba kai norima garantuoti kokios norsįstatymo nustatytos prievolės vykdymą;

c) kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytaskompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti padaryti nusikaltimo, arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti;

d) kai nepilnamečiui laisvė atimama pagal teisėtą sprendimą atiduotijį auklėjimo priežiūrai arba kai jis teisėtai suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai institucijai;

e) kai teisėtai sulaikomi asmenys, galintys platinti užkrečiamąsias ligas,psichiškai nesveiki asmenys, alkoholikai, narkomanai ar valkatos;

f) kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, arba kai yra pradėtas jo deportavimo ar išdavimo kitai valstybei procesas.

2. Kiekvienam suimtajam turi būti nedelsiant jam suprantama kalba pranešta, dėl ko jis suimtas ir kuo kaltinamas.

3. Kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis pagal šio straipsnio 1 dalies cpunkto nuostatas turi būti skubiai pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuriam įstatymas yra suteikęs teisę vykdyti teismines funkcijas, ir turi teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laikąarba teisę būti paleistas proceso metu. Paleidimas gali būti sąlygojamas garantijų, kad jis atvyks į teismą.

4. Kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar suėmus, turiteisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl sulaikymo ar suėmimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti.

5. Kiekvienas asmuo, kuris yra sulaikymo, suėmimo ar kalinimo pažeidžiant šio straipsnio nuostatas auka, turi teisę į nuostolių atlyginimą.

6 straipsnisTEISĖ J TEISINGĄ BYLOS NAGRINĖJIMĄ

1. Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pa-reigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką vie-šumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepri -klausomas ir bešališkas teismas. Teismo sprendimas paskelbiamas vie-šai, tačiau demokratinėje visuomenėje moralės, viešosios tvarkos ar valstybės saugumo interesais spaudos atstovams ar visuomenei gali būti neleidžiama dalyvauti per visą procesą ar jo dalį, kai tai reika-linga dėl nepilnamečių ar bylos šalių privataus gyvenimo apsaugos, arba tiek, kiek, teismo nuomone, yra būtina dėl ypatingų aplinkybių, dėl kurių viešumas pakenktų teisingumo interesams.

2. Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą.

3. Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiaišias teises:

a) būti skubiai ir išsamiai jam suprantama kalba informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą;

b) turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai;

c) gintis pats ar padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą;

d) pats apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams;

e) nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu nesupranta ar nekalbateismo procese vartojama kalba.

7 straipsnisNĖRA BAUSMĖS BE ĮSTATYMO

1. Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagaljų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisęnebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama sunkesnėbausmė negu ta, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo metu.

2. Šis straipsnis nekliudo teisti ir nubausti kiekvieną asmenį už kokiusnors veiksmus ar neveikimą, kurie jų padarymo metu pagal civilizuotųtautų visuotinai pripažintus bendruosius teisės principus buvo laikomi nusikaltimais.

8 straipsnisTEISĖ Į PRIVATAUS IR ŠEIMOS GYVENIMO GERBIMĄ

1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimosgyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.

2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šaliesekonominės gerovės interesams siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikataiar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

9 straipsnisMINTIES, SĄŽINĖS IR RELIGIJOS LAISVĖ

1. Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė ap -ima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, vie-šai ar privačiai, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant ti -kėjimą ar mokant jo.

2. Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti apribojama tik tiek, kiek yra nustatęs įstatymas, ir tik kai tai būtina demokratinėje visuo-menėje jos apsaugos interesams, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

10 straipsnisSAVIRAIŠKOS LAISVĖ

1. Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėtisavo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis netrukdo valstybėms licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigų.

2. Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kuriosdemokratinėje visuomenėje yra būtinos dėl valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti keliąįslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžiosautoritetą ir bešališkumą.

11 straipsnisSUSIRINKIMŲ IR ASOCIACIJOS LAISVĖ

1. Kiekvienas turi teisę į taikių susirinkimų laisvę, taip pat laisvę jungtis į asociacijas kartu su kitais, įskaitant teisę steigti profesines sąjungas ir stoti į jas, kad būtų ginami savi interesai.

2. Naudojimuisi šiomis teisėmis netaikomi jokie apribojimai, išskyrustuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje dėl valstybės saugumo ar visuomenės apsaugos, siekiantužkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. Šisstraipsnis nekliudo įvesti teisėtų naudojimosi šiomis teisėmis apribojimų asmenims, tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose, policijoje arvalstybės tarnyboje.

12 straipsnisTEISĖ Į SANTUOKĄ

Vyras ir moteris, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir kurti šeimą pagal naudojimąsi šia teise reguliuojančius valstybės įstatymus.

2285. ŽMOGAUS TEISĖS

5.2 Europos žmogaus teisių konvencija ir jos protokolai 229

13 straipsnisTEISĖ I VEIKSMINGĄ TEISINĖS GYNYBOS PRIEMONĘ

Kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, yra pa-žeistos, turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreip-damasis į valstybės instituciją nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą as -menys padarė eidami savo oficialias pareigas.

14 straipsnisDISKRIMINACIJOS UŽDRAUDIMAS

Naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra už-tikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kal-bos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklau-symo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais.

15 straipsnisNUKRYPIMAS NUO ĮSIPAREIGOJIMŲ NEPAPRASTOSIOS PADĖTIES ATVEJU

1. Kilus karui ar esant kitokiai nepaprastajai padėčiai, dėl kurių atsiranda grėsmė tautos gyvavimui, kiekviena Aukštoji Susitariančioji Šalis gali nukrypti nuo įsipareigojimų pagal šią Konvenciją, tačiau tiktiek, kiek tai reikalinga dėl susidariusios padėties, ir jei tokios priemonės neprieštarauja kitiems jos įsipareigojimams pagal tarptautinęteisę.

2. Ankstesnė nuostata neleidžia nukrypti nuo įsipareigojimų pagal 2straipsnį, išskyrus mirties atvejus dėl teisėtų karo veiksmų, taip patpagal 3 straipsnį, 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnį.

3. Kiekviena Aukštoji Susitariančioji Šalis, besinaudojanti šia teise nukrypti nuo įsipareigojimų, privalo išsamiai informuoti Europos Tarybos Generalinį Sekretorių apie priemones, kurių ji ėmėsi, ir apie tokių priemonių ištakas bei motyvus. Ji Europos Tarybos GeneralinįSekretorių taip pat informuoja, nuo kokios datos šios priemonės neteko galios ir Konvencijos nuostatos vėl buvo imtos visapusiškai įgyvendinti.

16 straipsnisUŽSIENIEČIŲ POLITINĖS VEIKLOS SUVARŽYMAI

Jokia 10, 11 ir 14 straipsnių nuostata negali būti laikoma kliūtimi Aukš-

tosioms Susitariančiosioms Šalims taikyti užsieniečių politinės veiklos su-

varžymus.

17 straipsnisPIKTNAUDŽIAVIMO TEISĖMIS UŽDRAUDIMAS

Jokia šios Konvencijos nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti ku-riai nors valstybei, grupei ar asmeniui teisę vykdyti kokią nors veiklą ar at-likti kokį nors veiksmą, kuriais siekiama panaikinti kokias nors šioje Kon-vencijoje numatytas teises ir laisves ar jas apriboti daugiau nei nustatyta šioje Konvencijoje.

18 straipsnisTEISIŲ APRIBOJIMŲ RIBOS

Pagal šią Konvenciją joje skelbiamų teisių ir laisvių apribojimai netai-komi jokiais kitais tikslais, išskyrus tuos, kurių siekiant šie apribojimai bu-vo nustatyti.

II SKYRIUS. EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMAS

19 straipsnisTEISMO ĮSTEIGIMAS

Siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos Aukšto-sios Susitariančiosios Šalys prisiėmė pagal šią Konvenciją ir jos protoko-lus, įsteigiamas Europos žmogaus teisių teismas (toliau vadinamas Teismu). Jis veikia nuolatos.

20 straipsnisTEISĖJŲ SKAIČIUS

Teismo teisėjų yra tiek, kiek yra Aukštųjų Susitariančiųjų Šalių.

21 straipsnisREIKALAVIMAI TEISĖJUI

1. Teisėjai yra aukštos moralės ir privalo turėti kvalifikaciją, kurios reikia aukštoms teisminėms pareigoms užimti, arba būti pripažintos kompetencijos teisininkai.

1. Teisėjai Teisme dirba savo vardu.2. Savo kadencijos metu teisėjai neužsiima jokia veikla, nesuderinama

su jų nepriklausomumu, bešališkumu arba pagrindinėmis pareigomisdirbant visu etatu; visus klausimus dėl šios nuostatos taikymo sprendžia Teismas.

22 straipsnisTEISĖJŲ RINKIMAI

1. Teisėjus nuo kiekvienos Aukštosios Susitariančiosios Šalies renka Parlamentinė Asamblėja dalyvaujančių deputatų balsų dauguma iš trijųkandidatų sąrašo, kurį pateikia Aukštoji Susitariančioji Šalis.

2. Tokia pat tvarka Teismo sudėtis papildoma prisijungus naujoms Aukš

tosioms Susitariančiosioms Šalims ar atsiradus laisvoms teisėjo pa

reigoms.

23 straipsnisKADENCIJOS LAIKAS

1. Teisėjai renkami šešeriems metams. Jie gali būti pakartotinai išrinkti.Tačiau pusės per pirmuosius rinkimus išrinktų teisėjų kadencija baigiasi po trejų metų.

2. Teisėjus, kurių kadencija baigiasi po pirmųjų trejų metų, traukdamasburtus iš karto po pirmųjų rinkimų renka Europos Tarybos Generalinis Sekretorius.

3. Siekdama kiek įmanoma užtikrinti, kad pusės teisėjų kadencija būtųatnaujinta kas treji metai, prieš rengdama paskesnius rinkimus Parlamentinė Asamblėja gali nutarti, kad vieno renkamo teisėjo ar keletojų kadencija truks ne šešerius metus, tačiau nebus ilgesnė kaip devynerių ir trumpesnė kaip trejų metų.

4. Parlamentinei Asamblėjai pagal ankstesnę šio straipsnio dalį nustatant daugiau nei vieną teisėjo kadenciją, kadencijas traukdamas burtus iš karto po rinkimų nustato Europos Tarybos Generalinis Sekretorius.

5. Teisėjas, išrinktas pakeisti teisėją, kurio kadencija nepasibaigusi, savo pirmtako pareigas eina likusį šios kadencijos laiką.

6. Teisėjų kadencija baigiasi jiems sukakus 70 metų.7. Teisėjai užima pareigas tol, kol nėra pakeisti. Tačiau ir tokiu atveju

jie toliau nagrinėja jau pradėtas bylas.

24 straipsnisATLEIDIMAS IŠ PAREIGŲ

Teisėjas negali būti atleistas iš savo pareigų, nebent kiti teisėjai dvi -ejų trečdalių balsų dauguma nuspręstų, kad jis nebeatitinka keliamų rei-kalavimų.

25 straipsnisKANCELIARIJA IR TEISĖS REFERENTAI

Teismas turi savo kanceliariją, kurios funkcijas ir struktūrą nustato Teis-mo reglamentas. Teismui padeda teisės referentai.

26 straipsnis

PLENARINIAI TEISMO POSĖDŽIAI

Plenariniuose posėdžiuose Teismas:

a) trejų metų kadencijai renka savo pirmininką ir vieną ar du jo pavaduotojus, kurie gali būti perrenkami;

b) tam tikram laikui steigia kolegijas;c) renka kolegijų pirmininkus, kurie gali būti perrenkami;d) priima Teismo reglamentą;

e) renka Teismo sekretorių ir vieną ar daugiau jo pavaduotojų.

27 straipsnis

KOMITETAI, KOLEGIJOS IR DIDŽIOJI KOLEGIJA

1. geismui pateiktas bylas nagrinėja trijų teisėjų komitetai, septynių teisėjų kolegijos ir septyniolikos teisėjų Didžioji kolegija. Teismo kolegijos tam tikram laikui steigia komitetus.

2. Nagrinėjant bylą kolegijos ar Didžiosios kolegijos posėdyje ex offi-cio dalyvauja teisėjas, išrinktas nuo byloje dalyvaujančios AukštosiosSusitariančiosios Šalies, arba, jeigu tokio nėra ar jis negali posėdžiauti,jos parinktas asmuo, kuris dalyvauja teisėjo teisėmis.

3. Į Didžiąją kolegiją taip pat įeina Teismo pirmininkas, jo pavaduotojai, kolegijų pirmininkai ir kiti teisėjai, parinkti pagal Teismo reglamentą. Kai byla Didžiajai kolegijai perduodama pagal 43 straipsnį,nė vienas sprendimą priėmusioje kolegijoje buvęs teisėjas nedalyvaujaDidžiosios kolegijos posėdyje, išskyrus tos kolegijos pirmininką beiteisėją, posėdžiavusį nuo byloje dalyvaujančios Aukštosios Susitariančiosios Šalies.

28 straipsnisKOMITETŲ NEPRIIMTINOS PETICIJOS

Pagal 34 straipsnį pateiktą individualią peticiją komitetas gali visais bal-jsais pripažinti nepriimtina arba išbraukti ją iš bylų sąrašo, jei toks nutari -mas gali būti priimtas be tolesnio tyrimo. Šis nutarimas yra galutinis.

29 straipsnisKOLEGIJŲ NUTARIMAI DĖL PETICIJŲ PRIIMTINUMO IR ESMĖS

1. Jei joks nutarimas pagal 28 straipsnį nepriimamas, kolegija sprendžiadėl individualių peticijų, pateiktų pagal 34 straipsnį, priimtinumo iresmės.

2. Kolegija sprendžia dėl tarpvalstybinių peticijų, pateiktų pagal 33straipsnį, priimtinumo ir esmės.

3. Nutarimas dėl priimtinumo priimamas atskirai, tačiau išimtiniais atvejais Teismas nusprendžia ir kitaip.

30 straipsnisBYLOS PERLEIDIMAS DIDŽIAJAI KOLEGIJAI

Kai kolegijos turima byla kelia sudėtingą Konvencijos ar jos protokolų aiškinimo klausimą arba kai klausimo svarstymas kolegijoje gali sąlygoti ne-suderinamą su ankstesniu Teismo sprendimu rezultatą, bet kuriuo metu iki sprendimo priėmimo kolegija gali nutarti perleisti bylą Didžiajai kolegijai, jei bylos šalys tam neprieštarauja.

31 straipsnisDIDŽIOSIOS KOLEGIJOS ĮGALIOJIMAI

Didžioji kolegija savo posėdžiuose:"a) priima sprendimus dėl peticijų, pateiktų pagal 33 arba 34 straipsnius,

kai kolegija perleidžia bylą pagal 30 straipsnį arba kai byla jai per-duodama svarstyti pagal 43 straipsnį; ir

b) svarsto prašymus pateikti konsultacinę išvadą pagal 47 straipsnį.

32 straipsnisTEISMO JURISDIKCIJA

1. Teismo jurisdikcija apima visus šios Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo bei taikymo klausimus, kurie jam pateikiami pagal 33, 34 ir47 straipsnius.

2. Kilus ginčui dėl Teismo jurisdikcijos, Teismas pats jį išsprendžia.

33 straipsnisTARPVALSTYBINĖS BYLOS

Kiekviena Aukštoji Susitariančioji Šalis gali kreiptis į Teismą dėl kiek-vieno, jos manymu, kitos Aukštosios Susitariančiosios Šalies padaryto Kon-vencijos ir jos protokolų nuostatų pažeidimo.

34 straipsnisINDIVIDUALIOS PETICIJOS

Kiekvienas fizinis asmuo, nevyriausybinė organizacija ar asmenų grupė, teigiantys, kad jie yra vienos iš Aukštųjų Susitariančiųjų Šalių padaryto Kon-vencijoje ir jos protokoluose įtvirtintų teisių pažeidimo auka, Teismui gali pateikti individualią peticiją. Aukštosios Susitariančiosios Šalys įsipareigoja niekaip netrukdyti veiksmingai pasinaudoti šia teise.

35 straipsnisPRIIMTINUMO SĄLYGOS

1. Teismas gali priimti bylą nagrinėti tik po to, kai pagal visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus buvo panaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės, ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo tos dienos, kai buvo priimtas galutinis sprendimas pačioje valstybėje.

2. Teismas nepriims nagrinėti pagal 34 straipsnį pateiktos peticijos, jeiši yra:

a) anoniminė; arbab) pagal savo esmę tokia pat, kokią Teismas jau svarstė arba kokia

jau buvo perduota kitai tarptautinei tyrimo ar ginčo sprendimo institucijai ir jeigu peticijoje nėra jokių bylai reikšmingų naujų duomenų.

3. Teismas paskelbs nepriimtina kiekvieną pagal 34 straipsnį pateiktą peticiją, jeigu manys, kad ta peticija nesuderinama su Konvencijos irjos protokolų nuostatomis, yra aiškiai nepagrįsta arba pateikta piktnaudžiaujant peticijos teise.

4. Teismas atmes kiekvieną jam pateiktą peticiją, jeigu manys ją esantnepriimtiną pagal šį straipsnį. Toks sprendimas gali būti priimtas betkurioje proceso stadijoje.

36 straipsnisTREČIOSIOS ŠALIES DALYVAVIMAS

1. Aukštoji Susitariančioji Šalis, kurios pilietis yra peticijos pateikėjas,kolegijai ar Didžiajai kolegijai paskirtoje byloje turi teisę pateikti raštiškas pastabas ir dalyvauti Teismo posėdžiuose.

2. Teismo pirmininkas, kad teisingumas būtų tinkamai įgyvendintas, galipaprašyti bet kurią su byla nesusijusią Aukštąją Susitariančiąja Šalįarba bet kokį kitą suinteresuotą asmenį, kuris nėra pareiškėjas bylo-

je, raštu pateikti savo pastabas arba leisti jam dalyvauti Teismo posė-džiuose.

37 straipsnisPETICIJOS IŠBRAUKIMAS IŠ SĄRAŠO

1. Teismas gali kiekvienoje proceso stadijoje nutarti išbraukti peticiją išsavo bylų sąrašų, kai aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad:a) pareiškėjas nebeketina palaikyti savo peticijos; arbab) klausimas yra išspręstas; arbaa) dėl kokios nors kitos Teismo nustatytos priežasties nėra pagrindo

toliau tirti peticiją.Tačiau Teismas toliau nagrinės peticiją, jeigu tai reikalinga ger-

_bįanįKonvencijojeyir jos protokoluose įtvirtintas žmogaus teises.2. Teismas gali nutarti vėl įrašyti peticiją į savo bylų sąrašą, jeigu ma

no, kad aplinkybės tai pateisina.

38 straipsnisBYLOS NAGRINĖJIMAS IR TAIKAUS SUSITARIMO PROCESAS

1. Jeigu Teismas paskelbia jam pateiktą peticiją priimtina, jis:a) kartu su šalių atstovais toliau nagrinėja bylą, o prireikus imasi ty

rimo, kuriam veiksmingai atlikti suinteresuotos valstybės privalosudaryti visas reikiamas sąlygas;

b) pareiškia esąs pasirengęs suteikti suinteresuotoms šalims paslaugas, kad byloje, laikantis Konvencijoje ir jos protokoluose apibrėžtų žmogaus teisių, būtų pasiektas taikus susitarimas.

2. 1 dalies b punkte nurodytas procesas yra įslaptintas.

39 straipsnisTAIKAUS SUSITARIMO PASIEKIMAS

Jeigu pavyksta pasiekti taikų susitarimą, Teismas išbraukia peticiją iš by-lų SĘfašo priėmęs sprendimą, kuriame glaustai išdėstomi faktai ir pasiektas šusiTarimas.

40 straipsnisPOSĖDŽIŲ VIEŠUMAS IR SUSIPAŽINIMAS SU DOKUMENTAIS

1. Teismo posėdžiai yra vieši, nebent išimtinėmis aplinkybėmis Teismasnusprendžia kitaip.

2. Visuomenė gali susipažinti su kanceliarijos vadovui pateiktais doku-

mentais, išskyrus tuos atvejus, kai Teismo pirmininkas nusprendžia kitaip.

41 straipsnisTEISINGAS ATLYGINIMAS

Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pa-žeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.

42 straipsnisKOLEGIJŲ SPRENDIMAI

Kolegijų sprendimai tampa galutiniai pagal 44 straipsnio 2 dalies nuo-statas.

43 straipsnis

BYLOS PERDAVIMAS SVARSTYTI DIDŽIAJAI KOLEGIJAI

1. Per tris mėnesius nuo kolegijos sprendimo priėmimo dienos išimti-Tiiais atvejais kiekviena bylos šalis gali prašyti bylą perduoti svarstytiDidžiajai kolegijai.

2. Penkių Didžiosios kolegijos teisėjų komisija patenkina tokį prašymą,jeigu byloje keliamas sudėtingas Konvencijos arba jos protokolų aiškinimo ar taikymo klausimas arba rimta visuotinės svarbos problema.

3. Jei Komisija patenkina prašymą, Didžioji kolegija išsprendžia bylą priimdama sprendimą.

44 straipsnisGALUTINIAI SPRENDIMAI

1. Didžiosios kolegijos sjirenjjmas,ya !galutįnįs.,2. Kolegijos sprendimas tampa galutinis:

a) šalims paskelbus, kad jos neprašo perduoti bylos svarstyti Didžiajai kolegijai; ar

b) praėjus trims mėnesiams nuo sprendimo priėmimo dienos, jei nebuvo prašymo perduoti bylą svarstyti Didžiajai kolegijai; ar

c) Didžiosios kolegijos teisėjų komisijai atmetus prašymą pagal 43straipsnį.

3. Galutinis sprendimas yra paskelbiamas viešai.

236 5. 2M0GAUS TEISĖS5.2 Europos žmogaus teisių konvencija ir jos protokolai 237

45 straipsnisSPRENDIMŲ IR NUTARIMŲ MOTYVAVIMAS

1. Sprendimai ir nutarimai dėl peticijų priimtinumo ar nepriimtinumo yramotyvuojami.

2. Jei sprendimas visiškai ar iš dalies neišreiškia vieningos teisėjų nuomonės, kiekvienas teisėjas turi teisę pateikti atskirąją nuomonę.

46 straipsnisSPRENDIMŲ PRIVALOMUMAS IR JŲ VYKDYMAS

1. Aukštosios Susitariančiosios Šalys įsipareigoja vykdyti galutinį Teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalys jos yra.

2. Galutinis Teismo sprendimas siunčiamas Ministrų Komitetui, kuris prižiūri jo vykdymą.

47 straipsnisKONSULTACINĖ IŠVADA

1. Ministrų Komiteto prašymu Teismas gali pateikti konsultacines išvadas Konvencijos ir jos protokolų nuostatų aiškinimo teisiniais klausimais.

2. Tokia išvada negali būti pateikta Konvencijos I skyriuje ir jos protokoluose apibrėžtų teisių ar laisvių turinio arba taikymo srities klausimais ar kokiais nors kitais klausimais, kuriuos Teismas ar MinistrųKomitetas galėtų svarstyti dėl bet kokios pagal Konvenciją pateiktospeticijos.

3. Ministrų Komiteto sprendimai prašyti Teismo konsultacinės išvadospriimami įgaliotų dalyvauti Komitete atstovų balsų dauguma.

48 straipsnisTEISMO KOMPETENCIJA KONSULTUOTI

Teismas sprendžia, ar Ministrų Komiteto prašymas pateikti konsultacinę išvadą pagal 47 straipsnį priklauso jo kompetencijai.

49 straipsnisKONSULTACINIŲ IŠVADŲ MOTYVAVIMAS

1. Teismo konsultacinės išvados yra motyvuojamos.2. Jei konsultacinės išvados visiškai ar iš dalies neišreiškia vieningos teisė

jų nuomonės, kiekvienas teisėjas turi teisę pateikti atskirąją nuomonę.3. Teismo priimtos konsultacinės išvados pateikiamos Ministrų Komitetui.

50 straipsnisTEISMO IŠLAIDOS

Teismo išlaidas atlygina Europos Taryba.

51 straipsnisTEISĖJŲ PRIVILEGIJOS IR IMUNITETAI

Vykdydami savo funkcijas teisėjai turi teisę naudotis privilegijomis ir imu-nitetais, numatytais Europos Tarybos statuto 40 straipsnyje ir pagal jo nuo-statas sudarytuose susitarimuose.

III SKYRIUS. ĮVAIRIOS NUOSTATOS

52 straipsnisGENERALINIO SEKRETORIAUS PAKLAUSIMAI

Europos Tarybos Generalinio Sekretoriaus prašymu kiekviena Aukštoji Susitariančioji Šalis turi pateikti paaiškinimus dėl to, kaip jos įstatymai už-tikrina veiksmingą visų šios Konvencijos nuostatų įgyvendinimą.

53 straipsnisPRIPAŽINTŲ ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGA

Jokia šios Konvencijos nuostata negali būti laikoma ribojančia kokias nors žmogaus teises ir pagrindines laisves, įtvirtintas pagal kurios nors Aukštosios Susitariančiosios Šalies įstatymus ar bet kokį kitą jos sudarytą tarptautinį su-sitarimą.

54 straipsnisMINISTRŲ KOMITETO GALIOS

Jokia šios Konvencijos nuostata neriboja Ministrų Komiteto galių, ku-rias jam suteikė Europos Tarybos statutas.

55 straipsnisKITŲ GINČO SPRENDIMO PRIEMONIŲ ATSISAKYMAS

Aukštosios Susitariančiosios Šalys susitaria, kad, išskyras specialaus su-sitarimo atvejį, jos nesinaudos jų tarpusavio santykiuose galiojančiomis su-tartimis, susitarimais ar deklaracijomis, kad peticijomis, kitokiomis priemo-nėmis, kurios nenumatytos šioje Konvencijoje, spręstų dėl šios Konvencijos aiškinimo ar taikymo kilusį ginčą.

56 straipsnisTAIKYMAS TERITORIJOSE

1. Ratifikuodama Konvenciją arba kada nors vėliau kiekviena valstybė galipareikšti, raštu pranešdama apie tai Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui, kad pagal šio straipsnio 4 dalį Konvencija taikoma visose ar kaikuriose teritorijose, už kurių tarptautinius santykius ji yra atsakinga.

2. Konvencija šiame pranešime nurodytoje teritorijoje ar teritorijose įsigalios trisdešimtąją dieną po to, kai Europos Tarybos Generalinis Sekretorius bus gavęs tą pranešimą.

3. Šios Konvencijos nuostatos tokiose teritorijose taikomos jas tinkamaisuderinus su tos šalies galiojančiais įstatymais.

4. Kiekviena valstybė, padariusi pareiškimą pagal šio straipsnio 1 dalįbet kada vėliau gali vienos ar kelių pareiškime minimų teritorijų vardu pareikšti, kad pripažįsta Teismo kompetenciją nagrinėti fizinių asmenų, nevyriausybinių organizacijų ar asmenų grupių peticijas, pateiktas laikantis Konvencijos 34 straipsnio.

57 straipsnisIŠLYGOS

1. Kiekviena valstybė, pasirašydama šią Konvenciją arba deponuodamaratifikacinius raštus, gali padaryti išlygą dėl tam tikros Konvencijos nuostatos, jei kuris nors tuo metu jos teritorijoje galiojantis įstatymas neatitinka tos nuostatos. Bendro pobūdžio išlygos pagal šį straipsnį neleidžiamos.

2. Kiekvienoje pagal šį straipsnį padarytoje išlygoje glaustai išdėstomasatitinkamas įstatymas.

58 straipsnisDENONSAVIMAS

1. Aukštoji Susitariančioji Šalis gali denonsuoti šią Konvenciją tik praėjus penkeriems metams nuo tos dienos, kai ji tapo jos dalyve, ir praėjus šešiems mėnesiams po pranešimo išsiuntimo Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui, kuris apie tai praneša kitoms Aukštosioms Susitariančiosioms Šalims.

2. Toks denonsavimas neatleidžia Aukštosios Susitariančiosios Šalies nuojos įsipareigojimų pagal šią Konvenciją dėl kiekvieno akto, kuris galėjo tokius įsipareigojimus pažeisti ir kuris galėjo būti padarytas ikidenonsavimo įsigaliojimo.

3. Kiekviena Aukštoji Susitariančioji Šalis, kuri nebebus Europos Tarybosnarė, tomis pačiomis sąlygomis nebebus ir šios Konvencijos šalis.

4. 4 - Pagal ankstesnių dalių nuostatas Konvencija gali būti denonsuo ta kiekvienos teritorijos, kurioje ji veikė pagal 56 straipsnio nuostatas, atžvilgiu.

59 straipsnisPASIRAŠYMAS IR RATIFIKAVIMAS

1. Šią Konvenciją gali pasirašyti Europos Tarybos narės. Ji turi būti ratifikuojama. Ratifikaciniai raštai deponuojami Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui.

2. Ši Konvencija įsigalios deponavus dešimtąjį ratifikacinį raštą.3. Toms valstybėms, kurios šią Konvenciją ratifikuos vėliau, ji įsigalios

joms deponavus savo ratifikacinius raštus.4. Europos Tarybos Generalinis Sekretorius praneš visoms Europos Ta

rybos narėms apie Konvencijos įsigaliojimą, apie ją ratifikavusias valstybes ir apie visus vėliau gautus ratifikacinius raštus.

Sudaryta 1950 metų lapkričio 4 dieną Romoje anglų ir prancūzų kalbo-mis. Abu tekstai yra vienodai autentiški ir vienu egzemplioriumi deponuo-jami Europos Tarybos archyvuose. Generalinis Sekretorius kiekvienai sig-natarei siunčia patvirtintą jo nuorašą.

5.2.2 Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolas Nr. 1

ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJOS PROTOKOLAS NR. 1, IŠ DALIES PAKEISTAS PROTOKOLU NR. 11*

Paryžius, 1952 metų kovo 20 diena

Šio Protokolo signatarių, Europos Tarybos narių, vyriausybės, pasiryžu-sios imtis priemonių, kad bendromis pastangomis užtikrintų tam tikras tei -ses ir laisves, ne tik tas, kurios jau yra įtrauktos į Žmogaus teisių ir pagrin-

* Valstybės žinios, 2000-11-10, Nr. 96, publ. Nr. 3016; Valstybės žinios, 2001-02-23, Nr. 17. Protokolas Nr. 1 Lietuvos Respublikos atžvilgiu įsigaliojo 1996 metų gegužės 24 dieną.

dinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau vadinamos Konvencija), pasira-šytos 1950 metų lapkričio 4 dieną Romoje, I skyrių, s u s i t a r ė :

1 straipsnisNUOSAVYBĖS APSAUGA

Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis sa-vo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atve-jus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis są -lygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.

Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.

2 straipsnisTEISĖ Į MOKSLĄ

Niekam neturi būti atimta teisė į mokslą. Valstybė, rūpindamasi švieti-mu ir mokymu, įsipareigoja gerbti tėvų teisę parinkti savo vaikams švieti -mą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus.

3 straipsnisTEISĖ J LAISVUS RINKIMUS

Aukštosios Susitariančiosios Šalys įsipareigoja pagrįstais terminais orga-nizuoti laisvus rinkimus, kai yra slaptai balsuojama, kad sudarytų tokias są -lygas, kurios garantuotų žmonių nuomonės raiškos laisvę renkant įstatymų leidybos institucijas.

Kiekviena Aukštoji Susitariančioji Šalis, pasirašydama ir ratifikuodama šį Protokolą arba bet kada vėliau, gali pateikti Europos Tarybos Generali -niam Sekretoriui pareiškimą, kuriame būtų nurodyta, kokiu mastu ji įsipa-reigoja šio Protokolo nuostatas taikyti tose pareiškime nurodytose teritori -jose, už kurių tarptautinius santykius ji yra atsakinga.

Kiekviena Aukštoji Susitariančioji Šalis, pateikusi pareiškimą pagal anks-tesnę pastraipą, gali tam tikrais laiko tarpais pateikti naują pareiškimą, pa-keičiantį ankstesnio pareiškimo sąlygas arba nutraukiantį šio Protokolo nuo-statų taikymą kurioje nors teritorijoje.

Pareiškimas, pateiktas pagal šį straipsnį, bus laikomas pateiktu pagal Kon-vencijos 56 straipsnio 1 dalį.

5 straipsnisRYŠYS SU KONVENCIJA

Aukštosios Susitariančiosios Šalys šio Protokolo 1, 2, 3 ir 4 straipsnius laikys papildomais Konvencijos straipsniais ir atitinkamai taikys visas Kon-vencijos nuostatas.

Šį Protokolą gali pasirašyti Europos Tarybos narės, Konvencijos signata-rės; jis bus ratifikuotas kartu su Konvencija arba ją jau ratifikavus. Jis įsiga-lios deponavus dešimtąjį ratifikacinį raštą. Toms valstybėms, kurios Protokolą ratifikuos vėliau, jis įsigalios nuo ratifikacinių raštų deponavimo dienos.

Ratifikaciniai raštai deponuojami Europos Tarybos Generaliniam Sekre-toriui, kuris visoms kitoms valstybėms narėms praneš, kokios valstybės šį Protokolą ratifikavo.

Sudaryta 1952 metų kovo 20 dieną Paryžiuje anglų ir prancūzų kalbo -mis. Abu tekstai yra vienodai autentiški ir vienu egzemplioriumi deponuo-jami Europos Tarybos archyvuose. Generalinis Sekretorius kiekvienos sig-natarės vyriausybei siunčia patvirtintą jo nuorašą.

ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJOS

PROTOKOLAS NR. 4, UŽTIKRINANTIS TAM TIKRAS TEISES IR LAISVES, NE

TIK TAS, KURIOS JAU ĮTVIRTINTOS KONVENCIJOJE

IR JOS PROTOKOLE NR. 1, IŠ DALIES PAKEISTAS PROTOKOLU NR. 11*

Strasbūras, 1963 metų rugsėjo 16 diena

Šio Protokolo signatarių, Europos Tarybos narių, vyriausybės, pasiryžusios imtis priemonių, kad bendromis pastangomis užtikrintų tam tikras teises ir laisves, ne tik tas, kurios jau įtrauktos į Žmogaus teisių ir pa-

* Valstybės žinios, 2000-11-10, Nr. 96, publ. Nr. 3016; Valstybės žinios, 2001-02-23, Nr. 17. Protokolas Nr. 4 Lietuvos Respublikos atžvilgiu įsigaliojo 1995 metų birželio 20 dieną.

grindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau vadinamos Konvencija), pasi-rašytos 1950 metų lapkričio 4 dieną Romoje, I skyrių ir Konvencijos Proto-kolo Nr. 1, pasirašyto 1952 metų kovo 20 dieną Paryžiuje, 1-3 straipsnius, s u s i t a r ė :

1 straipsnisDRAUDIMAS ĮKALINTI DĖL SKOLOS

Niekam negali būti atimta laisvė vien dėl to, kad jis neįstengia įvykdyti kokios nors sutartinės prievolės.

2 straipsnisJUDĖJIMO LAISVĖ

1. Kiekvienas asmuo, teisėtai esantis valstybės teritorijoje, turi teisę, joje laisvai judėti ir laisvą pasirinkti gyvenamąją vietą.

2. Kiekvienas asmuo turi teisę išvažiuoti iš bet kurios šalies, taip pat iriš savosios.

3. Šių teisių įgyvendinimui negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurių demokratinėje visuomenėje reikia valstybės ar visuomenės saugumui, viešajai tvarkai palaikyti, nusikalstamumui sustabdyti, žmonių sveikatai ar moralei arba kitųasmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

4. 1 dalyje nurodytos teisės pagal įstatymą atskirose srityse gali būti apribotos, jei tai pateisina demokratinės visuomenės interesai.

3 straipsnisDRAUDIMAS IŠSIŲSTI PILIEČIUS

1. Niekas negali būti, ėmusis individualių ar kolektyvinių priemonių, išsiųstas iš tos valstybės, kurios pilietis jis yra, teritorijos.

2. Niekam negali būti atimta teisė atvykti į tos valstybės, kurios pilietisjis yra, teritoriją.

4 straipsnisDRAUDIMAS KOLEKTYVIAI IŠSIŲSTI UŽSIENIEČIUS

Kolektyviai išsiųsti užsieniečius yra draudžiama.

1. Kiekviena Aukštoji Susitariančioji Šalis, pasirašydama ar ratifikuoda-ma šį Protokolą arba bet kada vėliau, gali pateikti Europos Tarybos

Generaliniam Sekretoriui pareiškimą, kuriame būtų nurodyta, kokiu mastu ji įsipareigoja šio Protokolo nuostatas taikyti tose pareiškime nurodytose teritorijose, už kurių tarptautinius santykius ji yra atsa-kinga.

2. Kiekviena Aukštoji Susitariančioji Šalis, pateikusi pareiškimą pagalankstesnę šio straipsnio dalį, gali tam tikrais laiko tarpais pateikti naująpareiškimą, pakeičiantį ankstesnio pareiškimo sąlygas arba nutraukiantįšio Protokolo nuostatų taikymą kurioje nors teritorijoje.

3. Pareiškimas, pateiktas pagal šį straipsnį, bus laikomas pateiktu pagalKonvencijos 56 straipsnio 1 dalį.

4. Kiekvienos valstybės teritorija, kurioje šis Protokolas taikomas pagaltos valstybės ratifikacinį raštą ar jo pripažinimo dokumentą, ir kiekviena teritorija, kurioje Protokolas taikomas tai valstybei pateikus pareiškimą pagal šį straipsnį, apibūdinant valstybės teritoriją pagal 2 ir3 straipsnius yra laikomos atskiromis teritorijomis.

5. Kiekviena valstybė, padariusi pareiškimą pagal ši straipsnio 1 ir 2 dalis, bet kada vėliau gali vienos ar kelių pareiškime minimų teritorijųvardu pareikšti, kad pripažįsta Teismo kompetenciją nagrinėti asmenų, nevyriausybinių organizacijų ar asmenų grupių peticijas, pateiktas laikantis Konvencijos 34 straipsnio, dėl visų ar kai kurių iš \-Ąšio Protokolo straipsnių.

Aukštosios Susitariančiosios Šalys šio Protokolo 1-5 straipsnius laikys papildomais Konvencijos straipsniais ir atitinkamai taikys visas Konvenci-jos nuostatas.

1. Šį Protokolą gali pasirašyti Europos Tarybos narės, Konvencijos signatarės; jis bus ratifikuotas kartu su Konvencija arba ją jau ratifikavus. Jis įsigalios deponavus penktąjį ratifikacinį raštą. Toms valstybėms, kurios Protokolą ratifikuos vėliau, jis įsigalios nuo ratifikacinių raštų deponavimo dienos.

2. Ratifikaciniai raštai deponuojami Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui, kuris visoms kitoms valstybėms narėms praneš, kokios valstybės šį Protokolą ratifikavo.

244 5. ŽMOGAUS TEISĖS5.2 Europos žmogaus teisių konvencija ir jos protokolai 245

Tai patvirtindami toliau nurodyti savo vyriausybių atitinkamai įgalioti as-

menys pasirašė šį Protokolą.

Sudaryta 1963 metų rugsėjo 16 dieną Strasbūre anglų ir prancūzų kal-bomis. Abu tekstai yra vienodai autentiški ir vienu egzemplioriumi depo-nuojami Europos Tarybos archyvuose. Generalinis Sekretorius kiekvienai valstybei signatarei siunčia patvirtintą jo nuorašą.

ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJOS PROTOKOLAS NR. 6 DĖL MIRTIES BAUSMĖS PANAIKINIMO, IŠ DALIES PAKEISTAS PROTOKOLU NR. 11*

Strasbūras, 1983 metų balandžio 28 diena

Straipsniams pavadinimai suteikti ir jų tekstai pakeisti pagal Protokolo

Nr. 11 (ETS, Nr. 155) nuostatas nuo jų įsigaliojimo 1998 m. lapkričio

Valstybės, Europos Tarybos narės, šio Žmogaus teisių ir pagrindinių lais-vių apsaugos konvencijos (toliau vadinamos Konvencija), pasirašytos 1950 metų lapkričio 4 dieną Romoje, Protokolo signatarės, būdamos įsitikinusios, kad daugelyje valstybių, Europos Tarybos narių, vykstantys pokyčiai išreiš -kia bendrą tendenciją, palankią panaikinti mirties bausmę,

s u s i t a r ė :

1 straipsnisMIRTIES BAUSMĖS PANAIKINIMAS

Mirties bausmė panaikinama. Niekas negali būti nuteistas mirties baus-me, ir ji niekam nevykdoma.

2 straipsnisMIRTIES BAUSMĖ KARO METU

Valstybė turi teisę savo įstatymuose nustatyti mirties bausmę už veiks -mus karo metu arba atsiradus neišvengiamam pavojui kilti karui; tokia baus -mė gali būti taikoma tik įstatymų nustatytais atvejais ir pagal jų nuostatas. Atitinkama valstybė privalo pranešti Europos Tarybos Generaliniam Sekre-toriui tokių įstatymų nuostatas dėl mirties bausmės.

3 straipsnisUŽDRAUDIMAS NUKRYPTI NUO ĮSIPAREIGOJIMŲ

Neleidžiama nukrypti nuo šio Protokolo nuostatų remiantis Konvencijos 15 straipsniu.

4 straipsnisIŠLYGŲ UŽDRAUDIMAS - 1

Dėl šio Protokolo nuostatų negali būti jokių išlygų pagal Konvencijos 57 straipsnį.

1.Kiekviena valstybė, pasirašydama arba deponuodama ratifikacinį raš-tą, priėmimo ar patvirtinimo dokumentą, gali nurodyti vieną ar kelias teritorijas, kuriose bus taikomos šio Protokolo nuostatos. Kiekviena valstybė vėliau bet kuriuo metu gali pateikti Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui pareiškimą, kuriame būtų nurodyta, jog šis Protokolas dar taikomas kurioje nors kitoje jame nurodytoje terito-rijoje. Protokolas toje teritorijoje įsigalioja pirmąją kito mėnesio dieną nuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius gauna tokį pareiškimą. Kiekvienas pareiškimas dėl jame nurodytos kokios nors teritorijos, pa-teiktas pagal dvi ankstesnes šio straipsnio dalis, gali būti atšauktas in -formuojant apie tai Generalinį Sekretorių.

Atšaukimas įsigalioja pirmąją kito mėnesio dieną nuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius gauna tokį pranešimą.

* Valstybės žinios, 1999-07-14, Nr. 61, publ. Nr. 1978. Protokolas Nr. 6 Lietuvos Res-

publikos atžvilgiu įsigaliojo 1999 metų rugpjūčio 1 dieną.6 straipsnisRYŠYS SU KONVENCIJA

Valstybės dalyvės šio Protokolo 1 - 5 straipsnius laikys Konvencijos pa-pildomais straipsniais ir atitinkamai taikys visas Konvencijos nuostatas.

Šį Protokolą gali pasirašyti valstybės, Europos Tarybos narės, Konven-cijos signatarės. Jis gali būti ratifikuotas, priimtas ar patvirtintas. Valstybė, Europos Tarybos narė, negali šio Protokolo ratifikuoti, priimti ar patvirtinti, jei kartu ar anksčiau neratifikavo Konvencijos. Protokolo ratifikaciniai raš-tai, priėmimo ar patvirtinimo dokumentai deponuojami Europos Tarybos Ge-neraliniam Sekretoriui.

8 straipsnis

ĮSIGALIOJIMAS

1. Šis Protokolas įsigalioja pirmąją kito mėnesio dieną nuo tos dienos,kai penkios valstybės, Europos Tarybos narės, pareiškia sutinkančiosprisijungti prie Protokolo pagal 7 straipsnio nuostatas.

2. Kiekvienai valstybei narei, kuri vėliau pareikš sutinkanti prisijungti

prie šio Protokolo, jis įsigalios pirmąją kito mėnesio dieną nuo tos

dienos, kai buvo deponuoti ratifikacinis raštas, priėmimo ar patvirti

nimo dokumentai.

9 straipsnis

DEPOZITARO FUNKCIJOS

Europos Tarybos Generalinis Sekretorius valstybėms, Tarybos narėms,

praneša apie:a) kiekvieną pasirašymą;b) kiekvieno ratifikacinio rašto, priėmimo ar patvirtinimo dokumento de

ponavimą;c) kiekvieną šio Protokolo įsigaliojimo datą pagal jo 5 ir 8 straipsnius;

d) kiekvieną kitą aktą, pareiškimą ar pranešimą, susijusį su šiuo Proto

Tai patvirtindami toliau nurodyti savo vyriausybių atitinkamai įgalioti as-

Sudaryta 1983 metų balandžio 28 dieną Strasbūre anglų ir prancūzų kal-bomis. Abu tekstai yra vienodai autentiški ir vienu egzemplioriumi depo-nuojami Europos Tarybos archyvuose. Generalinis Sekretorius kiekvienai valstybei, Europos Tarybos narei, siunčia patvirtintą jo nuorašą.

PROTOKOLAS NR. 7, IŠ DALIES PAKEISTAS PROTOKOLU NR. 11*

Strasbūras, 1984 m. lapkričio 22 diena

Straipsniams pavadinimai suteikti ir jų tekstai pakeisti pagal Protokolo Nr. 11 (ETS, Nr. 155) nuostatas nuo jų įsigaliojimo 1998 m. lapkričio 1 d.

Valstybės, Europos Tarybos narės, šio Protokolo signatarės, pasiryžusios imtis priemonių, kad bendromis pastangomis užtikrintų tam tikras teises ir laisves, numatytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konven-cijoje (toliau vadinamoje Konvencija), pasirašytoje 1950 metų lapkričio 4 dieną Romoje,

s u s i t a r ė :

1 straipsnisPROCEDŪRINĖS GARANTIJOS UŽSIENIEČIŲ IŠSIUNTIMO ATVEJU

1. Užsienietis, teisėtai gyvenantis valstybės teritorijoje, gali būti išsiųstastik vykdant pagal įstatymą priimtą sprendimą; jam yra leidžiama:a) pateikti argumentus prieštaraujant savo išsiuntimui;b) reikalauti, kad jo byla būtų peržiūrėta; ira) dėl to reikalauti, kad būtų pristatytas į kompetentingą instituciją

arba tokios institucijos specialiai paskirtiems vienam ar keliems asmenims.

2. Užsienietis gali būti išsiųstas iš šalies nepasinaudojęs šio straipsnio1 dalies a, b ir c punktuose nurodytomis teisėmis, jeigu jį išsiųsti yrabūtina viešosios tvarkos ar valstybės saugumo interesais.

2 straipsnisTEISĖ APSKŲSTI BAUDŽIAMOSIOSE BYLOSE

1. Kiekvienas asmuo, teismo nuteistas už nusikaltimą, turi teisę reika-lauti, kad aukštesnė teisminė instancija peržiūrėtų jo kaltinamąjį nu-

* Valstybės žinios, 2000-11-10, Nr. 96, publ. Nr. 3016; Valstybės žinios, 2001-02-23, Nr. 17. Protokolas Nr. 7 įsigaliojo Lietuvos Respublikos atžvilgiu 1995 metų rugsėjo 1 dieną.

osprendį ar bausmę. Šios teisės įgyvendinimą, taip pat šio įgyvendi -nimo pagrindą nustato įstatymas.

2. Lengvesnių nusikaltimų atvejais šiai teisei gali būti taikomos išim-tys, jei tai nustatyta įstatymo arba jei asmuo pirmojoje teismo ins-tancijoje buvo nuteistas aukštesnės instancijos teismo, arba jei jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas išnagrinėjus skundą dėl jo ištei -sinimo.

3 straipsnisŽALOS ATLYGINIMAS DĖL KLAIDINGO NUOSPRENDŽIO

Jeigu asmuo galutiniu nuosprendžiu nuteisiamas už nusikaltimą, o vėliau nuosprendis panaikinamas arba asmuo išteisinamas dėl to, kad koks nors nau-jas ar naujai paaiškėjęs faktas neginčijamai rodo, jog teismas padarė klaidą, tai asmeniui, atlikusiam bausmę pagal šį nuosprendį, išmokama kompensa-cija pagal įstatymą arba praktiką, galiojančią atitinkamoje valstybėje, jeigu neįrodoma, kad atitinkamu laiku nežinomas faktas nebuvo išaiškintas tik dėl to asmens kaltės arba iš dalies dėl jos.

4 straipsnisTEISĖ NEBOTI DUKART TEISIAMAM AR NUBAUSTAM UŽ TĄ PATĮ NUSIKALTIMĄ

1. Niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamasar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arbanuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjįprocesą.

2. Ankstesnės šio straipsnio dalies nuostatos nedraudžia atnaujinti bylos proceso pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą tuoatveju, kai iškyla nauji ar naujai paaiškėję faktai ar nustatomos esminės ankstesnio proceso klaidos, galėjusios turėti reikšmės bylosbaigčiai.

3. Neleidžiama nukrypti nuo šio straipsnio remiantis Konvencijos 15straipsniu.

5 straipsnisSUTUOKTINIŲ LYGYBĖ

Sutuoktiniai turi lygias civilinės teisės pobūdžio teises ir atsakomybę tar -pusavio santykiuose bei savo vaikų atžvilgiu tiek santuoką sudarius ir jai tęsiantis, tiek ją nutraukus. Šis straipsnis netrukdo valstybėms imtis tokių priemonių, kokios yra būtinos vaikų interesams ginti.

6 straipsnis TAIKYMAS TERITORIJOSE

1. Kiekviena valstybė, pasirašydama arba deponuodama ratifikacinį raštą, priėmimo ar patvirtinimo dokumentą, gali nurodyti vieną ar keliasteritorijas, kuriose bus taikomos šio Protokolo nuostatos, ir kartu nurodyti priemones, įpareigojančias šias nuostatas įgyvendinti vienoje arkeliose teritorijose.

2. Kiekviena valstybė vėliau bet kuriuo metu gali pateikti Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui pareiškimą, kuriame būtų nurodyta, jogšis Protokolas dar taikomas kokioje nors kitoje jame nurodytoje teritorijoje. Protokolas toje teritorijoje įsigalioja pirmąją kito mėnesio dieną praėjus dviem mėnesiams nuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius gauna tokį pareiškimą.

3. Kiekvienas pareiškimas dėl jame nurodytos kokios nors teritorijos,pateiktas pagal dvi ankstesnes šio straipsnio dalis, gali būti atšauktas arba pakeistas informuojant apie tai Generalinį Sekretorių. Atšaukimas arba pakeitimas įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus dviemmėnesiams nuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius gauna tokį pranešimą.

4. Pareiškimas, pateiktas pagal šį straipsnį, bus laikomas pateiktu pagalKonvencijos 56 straipsnio 1 dalį.

5. Kiekvienos valstybės teritorija, kurioje šis Protokolas taikomas pagaltos valstybės ratifikacinį raštą, jo priėmimo ar patvirtinimo dokumentą,ir kiekviena teritorija, kurioje Protokolas taikomas tai valstybei pateikus pareiškimą pagal šį straipsnį, apibūdinant valstybės teritoriją pagal 1 straipsnį yra laikomos atskiromis teritorijomis.

6. Kiekviena valstybė, padariusi pareiškimą pagal šio straipsnio 1 ir 2dalis, bet kada vėliau gali vienos ar kelių pareiškime minimų teritorijų vardu pareikšti, kad pripažįsta Teismo kompetenciją nagrinėti fizinių asmenų, nevyriausybinių organizacijų ar asmenų grupių peticijas, pateiktas laikantis Konvencijos 34 straipsnio, dėl šio Protokolo1-5 straipsnių.

7 straipsnis

RYŠYS SU KONVENCIJA

Valstybės dalyvės šio Protokolo 1-6 straipsnius laikys Konvencijos pa-pildomais straipsniais ir atitinkamai taikys visas Konvencijos nuostatas.

8 straipsnis

PASIRAŠYMAS IR RATIFIKAVIMAS

Šį Protokolą gali pasirašyti valstybės, Europos Tarybos narės, Konven-cijos signatarės. Jis bus ratifikuotas, priimtas ar patvirtintas. Valstybė, Eu-ropos Tarybos narė, negali šio Protokolo ratifikuoti, priimti ar patvirtinti, jei kartu ar anksčiau neratifikavo Konvencijos. Protokolo ratifikaciniai raštai, priėmimo ar patvirtinimo dokumentai deponuojami Europos Tarybos Gene-raliniam Sekretoriui.

9 straipsnis

ĮSIGALIOJIMAS

1. Šis Protokolas įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus dviem mėnesiams nuo tos dienos, kai septynios valstybės, Europos Tarybos narės, pareiškia sutinkančios prisijungti prie Protokolo pagal 8 straipsnio nuostatas.

2. Kiekvienai valstybei narei, kuri vėliau pareikš sutinkanti prisijungti priešio Protokolo, jis įsigalios pirmąją mėnesio dieną praėjus dviem mėnesiamsnuo tos dienos, kai buvo deponuoti ratifikacinis raštas, priėmimo ar patvirtinimo dokumentai.

Europos Tarybos Generalinis Sekretorius visoms valstybėms, Europos Ta-rybos narėms, praneša apie:

a) kiekvieną pasirašymą;b) kiekvieno ratifikacinio rašto, priėmimo ar patvirtinimo dokumento de

ponavimą;c) kiekvieną šio Protokolo įsigaliojimo datą pagal jo 6 ir 9 straipsnius;d) kiekvieną kitą aktą, pareiškimą ar pranešimą, susijusį su šiuo Proto

Tai patvirtindami toliau nurodyti savo vyriausybių atitinkamai įgalioti as-menys pasirašė šį Protokolą.

Sudaryta 1984 metų lapkričio 22 dieną Strasbūre anglų ir prancūzų kal-bomis. Abu tekstai yra vienodai autentiški ir vienu egzemplioriumi depo-nuojami Europos Tarybos archyvuose. Generalinis Sekretorius kiekvienai valstybei, Europos Tarybos narei, siunčia patvirtintą jo nuorašą.

PROTOKOLAS NR. 12*

Roma, 2000 metų lapkričio 4 diena

Neįsigaliojo: pagal 2003 m. birželio 4 d. duomenis Protokolą ratifikavo 4 valstybės (Lietuva kol kas nepasirašė ir neratifikavo)

Valstybės, Europos Tarybos narės, šio Protokolo signatarės,

atsižvelgdamos į pamatinį principą, pagal kurį visi asmenys yra lygūs prieš įstatymą ir turi būti lygiai įstatymo ginami;

pasiryžusios imtis tolimesnių žingsnių visų reikiamų priemonių, kad ska-tintų visų asmenų lygybę kolektyviai užtikrindamos bendro diskriminacijos draudimo įgyvendinimą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos kon-vencijos, pasirašytos 1950 metų lapkričio 4 dieną Romoje (toliau vadina-moje „Konvencija") priemonėmis;

patvirtindamos, kad nediskriminacijos principas neužkerta kelio Valsty-bėms Dalyvėms imtis priemonių tam, kad jos skatintų visišką ir veiksmingą lygybę su sąlyga, kad tokioms priemonėms yra objektyvus ir protingas pa -teisinimas,

s u s i t a r ė :

1 straipsnisBENDRAS DISKRIMINACIJOS DRAUDIMAS

1. Naudojimasis bet kokia teise, numatyta įstatyme užtikrinamas be diskri-minacijos dėl kokio nors pagrindo, tokio, kaip lytis, rasė, odos spalva, kalba, religija, politinės ar kitokios pažiūros, tautinė ar socialinė kilmė, susisiejimas su tautine mažuma, nuosavybė, gimimas ar kitoks statusas.

* Versta iš: Protocol No. 12 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamentai Freedoms ETS No. : 177. Council of Europe portal http://conventions.coe.int/ Treaty/EN/CadreListeTraites.htm. Protokolas Nr.12 2003 m. birželio 4 d., kai buvo baigiamas rengti šis rinkinys, dar neįsigaliojo, o Lietuvos Respublika jo nepasirašė ir neratifikavo. Tuo metu jį ratifikavo 4 valstybės, tačiau kad jis įsigaliotų reikia, kad jo dalyvėmis taptų 10 vals-tybių pagal Protokolo 5 str.

2525. ŽMOGAUS TEISĖS

5.2 Europos žmogaus teisių konvencija ir jos protokolai 253

2. Jokia valdžios institucija negali nieko diskriminuoti tais pagrindais, kurie nurodyti 1 dalyje.

2 straipsnis

TAIKYMAS TERITORIJOSE

1. Kiekviena valstybė, pasirašydama arba deponuodama ratifikacinį raš-tą, priėmimo ar patvirtinimo dokumentą, gali nurodyti vieną ar kelias teritorijas, kuriose bus taikomos šio Protokolo nuostatos.

2. Kiekviena valstybė vėliau bet kuriuo metu gali pateikti Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui pareiškimą, kuriame būtų nurodyta,jog šis Protokolas dar taikomas kurioje nors kitoje jame nurodytojeteritorijoje. Protokolas toje teritorijoje įsigalioja pirmąją kito mėnesio dieną nuo tos dienos, kai pasibaigia trijų mėnesių terminas nuodatos, kai Generalinis Sekretorius gauna tokį pareiškimą.

3. Kiekvienas pareiškimas dėl jame nurodytos kokios nors teritorijos,pateiktas pagal dvi ankstesnes šio straipsnio dalis, gali būti atšauktas informavus apie tai Generalinį Sekretorių. Atšaukimas įsigaliojapirmąją kito mėnesio dieną nuo tos dienos, kai pasibaigia trijų mėnesių terminas nuo datos, kai Generalinis Sekretorius gauna tokį pranešimą.

4. Pareiškimas, padarytas pagal šį straipsnį, yra laikomas padarytu pagal Konvencijos 56 straipsnio 1 dalį.

5. Bet kuri valstybė, padariusi pareiškimą pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalį, gali bet kada pareikšti, kad ji pripažįsta Teismo kompetenciją vienai ar kelioms teritorijoms priimti peticijas iš atskirų asmenų, nevyriausybinių organizacijų ar asmenų grupių, kaip tai yra numatyta Konvencijos 34 straipsnyje dėl šio Protokolo 1 straipsnio.

Valstybės dalyvės šio Protokolo 1 ir 2 straipsnius laikys Konvencijos pa-pildomais straipsniais ir atitinkamai taikys visas Konvencijos nuostatas.

4 straipsnis

PASIRAŠYMAS IR RATIFIKAVIMAS

Šį Protokolą gali pasirašyti valstybės, Europos Tarybos narės, Konven-

cijos signatarės. Jis gali būti ratifikuotas, priimtas ar patvirtintas. Valstybė,

Europos Tarybos narė, negali šio Protokolo ratifikuoti, priimti ar patvirtin-ti, jei kartu ar anksčiau neratifikavo Konvencijos. Protokolo ratifikaciniai raštai, priėmimo ar patvirtinimo dokumentai deponuojami Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui.

5 straipsnis

ĮSIGALIOJIMAS

1. Šis Protokolas įsigalioja pirmąją kito mėnesio dieną nuo tos dienos,kai pasibaigia trijų mėnesių terminas nuo datos, kai dešimt valstybių,Europos Tarybos narių, pareiškia sutinkančios prisijungti prie Protokolo pagal 4 straipsnio nuostatas.

2. Kiekvienai valstybei narei, kuri vėliau pareikš sutinkanti prisijungtiprie šio Protokolo, jis įsigalios pirmąją kito mėnesio dieną nuo tosdienos, kai pasibaigia trijų mėnesių terminas nuo datos, kai buvo deponuoti ratifikacinis raštas, priėmimo ar patvirtinimo dokumentai.

Europos Tarybos Generalinis Sekretorius valstybėms, Europos Tarybos narėms, praneša apie:

a) kiekvieną pasirašymą;b) kiekvieno ratifikacinio rašto, priėmimo ar patvirtinimo dokumento de

ponavimą;c) kiekvieną šio Protokolo įsigaliojimo datą pagal jo 2 ir 5 straipsnius;

d) kiekvieną kitą aktą, pareiškimą ar pranešimą, susijusį su šiuo Proto

Tai patvirtindami, toliau nurodyti savo vyriausybių atitinkamai įgalioti as-

Sudaryta 2000 metų lapkričio 4 dieną Romoje anglų ir prancūzų kalbo -mis. Abu tekstai yra vienodai autentiški ir vienu egzemplioriumi deponuo-jami Europos Tarybos archyvuose. Generalinis Sekretorius kiekvienai vals -tybei, Europos Tarybos narei, siunčia patvirtintą jo nuorašą.

5.2.7 Žmogaus teisią ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolas Nr. 13

PROTOKOLAS NR. 13 DĖL MIRTIES BAUSMĖS PANAIKINIMO VISAIS ATVEJAIS*

[Vilnius, pasirašė 3.V.2002]

Valstybės, Europos Tarybos narės, šio Protokolo signatarės,įsitikinusios, kad kiekvieno asmens teisė į gyvybę yra pagrindinė verty-

bė demokratinėje visuomenėje ir kad mirties bausmės panaikinimas yra bū-tinas apsaugant šią teisę bei visiškam neatskiriamo žmogaus orumo pripaži-nimui;

siekdamos sustiprinti teisės į gyvybę apsaugą, garantuojamą Žmogaus tei-sių ir pagrindinių laisvių konvencijoje pasirašytoje Romoje 1950 m. lapkri-čio 4 d. (toliau vadinama „Konvencija");

konstatuodamos, kad Konvencijos Protokolas Nr. 6 dėl mirties bausmės panaikinimo, pasirašytas Strasbūre 1983 m. balandžio 28 d. neuždraudžia mirties bausmės dėl veiksmų atliktų karo atveju ar esant realiai karo grės-mei;

pasiryžusios žengti galutinį žingsnį mirties bausmės uždraudimui visais atvejais,

s u s i t a r ė :

1 straipsnisMIRTIES BAUSMĖS PANAIKINIMAS

Mirties bausmė panaikinama. Niekas negali būti nuteistas mirties baus-me ir ji niekam nevykdoma.

2 straipsnisNUKRYPIMŲ DRAUDIMAS

Neleidžiama nukrypti nuo šio Protokolo nuostatų remiantis Konvencijos 15 straipsniu.

* Versta iš: Protocol No. 13 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamentai Freedoms, concerning the abolition of the death penalty in all circumstances ETS n° : 187. Council of Europe portal http://conventionsxoe.int/Treatv/EN/CadreListeTraites.htrr] . Protokolas Nr. 13 įsigalios 2003 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublika Protokolą pasirašė 2002 m. gegužės 3 d., tačiau 2003 m. birželio 4 d., kai buvo baigiamas rengti šis rinkinys, Lietuvos Respublika jo dar nebuvo ratifikavusi.

3 straipsnisIŠLYGŲ DRAUDIMAS

Dėl šio Protokolo nuostatų negali būti jokių išlygų pagal Konvencijos 57 straipsnį.

1. Kiekviena valstybė, pasirašydama arba deponuodama ratifikacinį raštą, priėmimo ar patvirtinimo dokumentą, gali nurodyti vieną ar keliasteritorijas, kuriose bus taikomos šio Protokolo nuostatos.

2. Kiekviena valstybė vėliau bet kuriuo metu gali pateikti Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui pareiškimą, kuriame būtų nurodyta, jogšis Protokolas dar taikomas kurioje nors kitoje jame nurodytoje teritorijoje. Protokolas toje teritorijoje įsigalioja pirmąją kito mėnesio dienąnuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius gauna tokį pareiškimą.

3. Kiekvienas pareiškimas dėl jame nurodytos kokios nors teritorijos, pateiktas pagal dvi ankstesnes šio straipsnio dalis, gali būti atšauktas informuojant apie tai Generalinį Sekretorių. Atšaukimas įsigalioja pirmąją kito mėnesio dieną nuo tos dienos, kai Generalinis Sekretoriusgauna tokį pranešimą.

Valstybės dalyvės šio Protokolo 1-4 straipsnius laikys Konvencijos pa-pildomais straipsniais ir atitinkamai taikys visas Konvencijos nuostatas.

Šį Protokolą gali pasirašyti valstybės, Europos Tarybos narės, Konven-cijos signatarės. Jis gali būti ratifikuotas, priimtas ar patvirtintas. Valstybė, Europos Tarybos narė, negali šio Protokolo ratifikuoti, priimti ar patvirtinti, jei kartu ar anksčiau neratifikavo Konvencijos. Protokolo ratifikaciniai raš -tai, priėmimo ar patvirtinimo dokumentai deponuojami Europos Tarybos Ge-neraliniam Sekretoriui.

7 straipsnis ĮSIGALIOJIMAS

1. Šis Protokolas įsigalioja pirmąją kito mėnesio dieną nuo tos dienos, kai pasibaigia trijų mėnesių terminas nuo datos, kai dešimt valstybių,

256 5. ŽMOGAUS TEISĖS

Europos Tarybos narių, pareiškia sutinkančios prisijungti prie Proto-kolo pagal 6 straipsnio nuostatas.

2. Kiekvienai valstybei narei, kuri vėliau pareikš sutinkanti prisijungti prie šio Protokolo, jis įsigalios pirmąją kito mėnesio dieną nuo tos dienos, kai pasibaigia trijų mėnesių terminas nuo datos, kai buvo de-ponuotas jos ratifikacinis raštas arba priėmimo ar patvirtinimo doku-mentai.

8 straipsnis DEPOZITARO FUNKCIJOS

Europos Tarybos Generalinis Sekretorius valstybėms, Europos Tarybos narėms, praneša apie:

a) kiekvieną pasirašymą;a) kiekvieno ratifikacinio rašto, priėmimo ar patvirtinimo dokumento de

ponavimą;b) kiekvieną šio Protokolo įsigaliojimo datą pagal jo 4 ir 7 straipsnius;b) kiekvieną kitą aktą, pareiškimą ar pranešimą, susijusį su šiuo Proto

Tai patvirtindami, toliau nurodyti savo vyriausybių atitinkamai įgalioti as-menys pasirašė šį Protokolą.

Sudaryta 2002 metų gegužės 3 dieną Vilniuje anglų ir prancūzų kalbo-mis. Abu tekstai yra vienodai autentiški ir vienu egzemplioriumi deponuo-jami Europos Tarybos archyvuose. Generalinis Sekretorius kiekvienai vals-tybei, Europos Tarybos narei, siunčia patvirtintą jo nuorašą.

6ATSAKOMYBĖ

TARPTAUTINĖJE TEISĖJE

258 6. ATSAKOMYBĖ TARPTAUTINĖJE TEISĖJE 6.1 Pagrindiniai valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus principai ir normos 259

6.1 PAGRINDINIAI VALSTYBIŲ ATSAKOMYBĖSUŽ TARPTAUTINĖS TEISĖS PAŽEIDIMUS

PRINCIPAI IR NORMOS

3 straipsnisVALSTYBĖS VEIKSMŲ KVALIFIKAVIMAS TARPTAUTINĖS TEISĖS PAŽEIDIMU

Valstybės veiksmai kvalifikuojami tarptautinės teisės pažeidimu pagal tarptautinę teisę. Toks" kvalifikavimas nesikeičia dėl to, kad pagal vidaus teisę valstybės veiksmai kvalifikuojami kaip teisėti.

VALSTYBIŲ ATSAKOMYBĖS UŽ TARPTAUTINĖS TEISĖS PAŽEIDIMUS STRAIPSNIŲ PROJEKTAS

JUNGTINIŲ TAUTŲ TARPTAUTINĖS TEISĖS KOMISUOS PATVIRTINTAS JOS 53 SESIJOJE (2001)*

VALSTYBIŲ ATSAKOMYBĖUŽ TARPTAUTINĖS TEISĖS PAŽEIDIMUS

PIRMOJI DALIS. VALSTYBĖS ĮVYKDYTAS TARPTAUTINĖS TEISĖS PAŽEIDIMAS

1 SKYRIUS. BENDRIEJI PRINCIPAI

1 straipsnisVALSTYBĖS ATSAKOMYBĖ UŽ JOS ĮVYKDYTĄ TARPTAUTINĖS TEISĖS PAŽEIDIMĄ

Bet koks valstybes įvykdytas tarptautinės teisės pažeidimas užtraukia šios valstybės tarptautinę atsakomybę.

2 straipsnisVALSTYBĖS JVYKDYTO TARPTAUTINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO ELEMENTAI

Valstybė įvykdo tarptautinės teisės pažeidimą, kai jos veika, pasireiškianti veikimu ar neveikimu:

(, (a) priskiriama šiai valstybei pagal tarptautinę teisę; ir \.(b)yra šios valstybės tarptautinio įsipareigojimo pažeidimas.

* Versta iš: Report of the International Law Commission on the work of its Fifty-third session, Official Records of the General Assembly, Fifty-sixth session, Supplement No. 10 (A/56/10), chp.IV.E.l), November 2001, p. 43-59. Draft articles on Responsibility of States for international ly wrongful acts adopted by the International Law Commission at its fifty-third session (2001) (extract from the Report of the International Law Commission on the work of its Fifty-third session, Official Records of the General Assembly, Fifty-sixth session, Supplement No. 10 (A/56/10), chp.IV.E.l). November 2001 (E. Text of the draft articles on Responsibility of States for internationally vvrongful acts)

11 SKYRIUS. VEIKOS PRISKYRIMAS VALSTYBEI

4 straipsnisVALSTYBĖS ORGANŲ VEIKA

1. Bet kurio valstybės organo veika pagal tarptautinę teisę laikoma šiosvalstybės veika nepriklausomai nuo to, ar šis organas vykdo įstatymųleidimo, vykdomąsias, teismines ar kurias nors kitas funkcijas, taippat nepriklausomai nuo to, kokią padėtį jis užima šios valstybės organizavimo struktūroje, ir ar šis organas yra centrinės vyriausybės arvalstybės teritorinio vieneto organas.

2. Organo sąvoka apima bet kuri asmenį ar vienetą, kuris turi organostatusą pagal šios valstybės vidaus teisę.

5 straipsnisASMENŲ AR VIENETŲ, VYKDANČIŲ TAM TIKRUS VALSTYBINĖS VALDŽIOS ELEMENTUS, ELGESYS

Elgesys asmens ar vieneto, kuris nėra valstybės organas pagal 4 straips -nį, tačiau kuris pagal šios valstybės teisę įgaliotas vykdyti valstybinės val -džios tam tikrus elementus laikomas valstybės veika su sąlyga, kad šis as -muo ar vienetas veikia turėdamas tokį statusą konkrečioje situacijoje.

6 straipsnisELGESYS VIENOS VALSTYBĖS ORGANŲ, SUTEIKTŲ KITAI VALSTYBEI

Elgesys vienos valstybės organo, suteikto kitai valstybei, laikomas šios kitos valstybės veika pagal tarptautinę teisę, su sąlyga, kad šis organas vyk -dė valstybės, kuriai jis suteiktas, valstybinės valdžios elementus.

7 straipsnisVALDŽIOS PERŽENGIMAS AR INSTRUKCIJŲ PAŽEIDIMAS

Valstybės organo, arba asmens ar vieneto, įgalioto vykdyti tam tikrus vals-tybinės valdžios elementus, laikomas valstybės veika pagal tarptautinę tei-

260 6. ATSAKOMYBĖ TARPTAUTINĖJE TEISĖJE6.1 Pagrindiniai valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus principai ir normos 261

sę, su sąlyga, kad šis organas, asmuo ar vienetas veikia turėdamas tokį sta -tusą net tada, kai jis peržengia savo įgaliojimus ar pažeidžia instrukcijas.

8 straipsnisELGESYS, KURIAM VADOVAUJA AR KURI KONTROLIUOJA VALSTYBĖ

Asmens ar asmenų grupės elgesys laikomas valstybės veika pagal tarp-tautinę teisę su sąlyga, kad šis asmuo ar ši asmenų grupė faktiškai veikia vykdydami valstybės instrukcijas arba jos vadovaujami ar kontroliuojami to-kio elgesio metu.

9 straipsnisELGESYS, ATLIEKAMAS SITUACIJOSE,KAI VALSTYBINĖS VALDŽIOS INSTITUCIJŲ NĖRA AR JOS NEFUNKCIONUOJA

Asmens ar asmenų grupės elgesys laikomas valstybės veika pagal tarp-tautinę teisę, su sąlyga, kad šis asmuo ar asmenų grupė faktiškai vykdo vals -tybinės valdžios elementus situacijoje, kai valstybinės valdžios institucijų nėra ar jos nefunkcionuoja, tačiau aplinkybės reikalauja tokius valdžios elemen-tus įgyvendinti.

10 straipsnisSUKILĖLIU AR KITOKIO JUDĖJIMO ELGESYS

1. Sukilėlių judėjimo, kuris tampa nauja valstybės valdžia, elgesys laikomas šios valstybės veika pagal tarptautinę teisę.

2. Sukilėlių ar kitokio judėjimo, kuriam pasiseka sukurti naują valstybę, elgesys buvusios valstybės teritorijos dalyje ar buvusios jos valdžioje teritorijoje, laikomas naujos valstybės veika pagal tarptautinęteisę.

3. Šis straipsnis neapsprendžia priskyrimo valstybei kokio nors elgesio,kuris, nors ir būtų susijęs su atitinkamu judėjimu, vis dėlto laikomasvalstybės veika 4-9 straipsnių pagrindu.

11 straipsnisELGESYS, KURĮ VALSTYBĖ PRIPAŽĮSTA SAVO VEIKA AR KURĮ JI PRIIMA KAIP SAVO VEIKĄ

Elgesys, nepriskiriamas valstybei pagal ankstesnius straipsnius, vis dėlto pripažįstamas valstybės veika pagal tarptautinę teisę tiek, kiek ši valstybė jį pripažįsta savo veika ar priima jį kaip savo veiką.

111 SKYRIUS. TARPTAUTINIO ĮSIPAREIGOJIMO PAŽEIDIMAS

12 straipsnis

TARPTAUTINIO ĮSIPAREIGOJIMO PAŽEIDIMO BUVIMAS

Valstybės tarptautinio įsipareigojimo pažeidimas yra tada, kai šios vals-tybės veika neatitinka to, ko iš jos reikalauja šis įsipareigojimas, nepriklau-somai nuo įsipareigojimo šaltinio ar pobūdžio.

13 straipsnis

VALSTYBĖS GALIOJANTIS ĮSIPAREIGOJIMAS

Valstybės veika nėra jos tarptautinio įsipareigojimo pažeidimas, jeigu jos atlikimo metu šis įsipareigojimas jos neįpareigoja.

14 straipsnis

TARPTAUTINIO ĮSIPAREIGOJIMO PAŽEIDIMO TĘSTINUMAS

1. Valstybės tarptautinio įsipareigojimo pažeidimas įvyksta tuo metu, kaiatliekama jos veika, kuri neturi tęstinio pobūdžio net tada, kai šiosveikos pasekmės tęsiasi.

2. Valstybės tarptautinio įsipareigojimo pažeidimo tęstinio pobūdžio veikaapima visą laikotarpį, kurį ši veika tęsiasi ir neatitinka šio tarptautinio įsipareigojimui.

3. Valstybės tarptautinio įsipareigojimo, kuris reikalauja, kad valstybė užkirstų kelią tam tikram įvykiui, pažeidimas įvyksta tada, kai šis įvykis įvyksta ir tęsiasi visą laikotarpį, kurį šis įvykis vyksta ir neatitinka šio įsipareigojimo.

15 straipsnisPAŽEIDIMAS, KURĮ SUDARO SUDĖTINĖ VEIKA

1. Valstybės tarptautinio įsipareigojimo pažeidimas, atliktas veiksmų arneveikimo seka, apibrėžiamas kaip neteisėtas savo visumoje, įvykstatada, kai atliekamas tam tikras veiksmas ar neveikimas, kurių, paimtų kartu su kitais veiksmais ar neveikimu, pakanka tam, kad jie sudarytų neteisėtą veiką.

2. Tokiu atveju pažeidimas tęsiasi visą laikotarpį, kuris prasideda pirmais veiksmais ar neveikimu aukščiau nurodytoje sekoje ir tęsiasi,kol šie veiksmai ar neveikimas neatitinka šio tarptautinio įsipareigojimo.

IV SKYRIUS. VALSTYBĖS ATSAKOMYBĖ DĖL KITOS VALSTYBĖS VEIKOS

16 straipsnisPARAMA AR PAGALBA VYKDANT TARPTAUTINĖS TEISĖS PAŽEIDIMĄ Valstybė, kuri remia ar teikia pagalbą kitai valstybei pastarajai atliekant tarptautinės teisės pažeidimą, tai darydama atsako pagal tarptautinę teisę, jei:

(a) Ši valstybė tai daro žinodama tarptautinės teisės pažeidimo aplinkybes; ir

(b) toks pažeidimas būtų tarptautinės teisės pažeidimas jei jį atliktų patiši valstybė.

17 straipsnisVADOVAVIMAS ATLIEKANT TARPTAUTINĖS TEISĖS PAŽEIDIMĄ IR JO ATLIKIMO VADOVAVIMAS

Valstybė, kuri vadovauja kitai valstybei ar ją kontroliuoja, pastarajai at-liekant tarptautinės teisės pažeidimą, atsako už pažeidimą pagal tarptautinę teisę, jei:

(a) Ši valstybė tai daro žinodama tarptautinės teisės pažeidimo aplinky

bes; ir

(b) toks pažeidimas būtų tarptautinės teisės pažeidimu, jei jį atliktų pati

ši valstybė.

18 straipsnisPRIEVARTA KITOS VALSTYBĖS ATŽVILGIU

Valstybė, kuri priverčia kitą valstybę atlikti pažeidimą, atsako už šį pa-žeidimą pagal tarptautinę teisę, jei:

(a) pažeidimas, net be šios prievartos, būtų šios kitos priverstos valstybės tarptautinės teisės pažeidimas; ir

(b) priverčianti valstybė tai daro žinodama tarptautinės teisės pažeidimoaplinkybes.

19 straipsnisŠio SKYRIAUS VEIKIMAS

Šis skyrius neapsprendžia tarptautinės atsakomybės, kylančios pagal ki-tas šių Straipsnių nuostatas tiek tai valstybei, kuri pati atlieka pažeidimą, tiek bet kokiai kitai valstybei.

V SKYRIUS. APLINKYBĖS, PAŠALINANČIOS VEIKOS NETEISĖTUMĄ

20 straipsnis

SUTIKIMAS

Vienos valstybės galiojantis sutikimas, kad kita valstybė atliktų tam tik -rą veiką, pašalina šios kitos valstybės veikos neteisėtumą tiek, kiek ši veika atitinka tokio sutikimo apimtį.

21 straipsnis

SAVIGYNA

Valstybės veikos neteisėtumą pašalina tai, kad jos veika sudaro teisėtą sa-vigynos priemonę, kurios ji ėmėsi sutinkamai su Jungtinių Tautų Chartija.

22 straipsnis

ATSAKOMOSIOS PRIEMONĖS Į TARPTAUTINĖS TEISĖS PAŽEIDIMĄ

Valstybės veikos, neatitinkančios jos tarptautinio įsipareigojimo kitos vals-tybės atžvilgiu neteisėtumas pašalinamas tiek ir tokiu mastu, kiek ši veika yra atsakomoji priemonė, kurios ji ėmėsi prieš šią kitą valstybę sutinkamai su Trečiosios dalies II skyriumi.

23 straipsnisFORCE MAJEURE

1. Valstybės veikos, neatitinkančios jos tarptautinio įsipareigojimo, neteisėtumas pašalinamas tuo, kad veika sukelta force majeure, tai yraveikiant nenugalimai jėgai ar įvykus nenumatytam įvykiui, kurių šivalstybė nekontroliuoja, ir dėl to tokiose aplinkybėse tampa fiziškaineįmanoma vykdyti įsipareigojimą.

1. 1 dalis netaikoma, jei:

{a) force majeure situacija savo visumoje arba kartu su kitais veiks-niais susidarė dėl valstybės, kuri remiasi ja, elgesio; ar (b) ši valstybė prisiėmė tokios situacijos riziką situacijai susidarant.

24 straipsnis

NELAIMĖ

1. Valstybės veikos, neatitinkančios jos tarptautinio įsipareigojimo, ne-

teisėtumas pašalinamas, jei asmuo, veikdamas nelaimės situacijoje,

neturėjo jokios kitos išeities, kaip tik gelbėti savo ar kitų, jam pati -kėtų asmenų, gyvybę. 2. 1 dalis netaikoma, jei:

(a) nelaimės situacija savo visumoje arba kartu su kitais veiksniais susidarė dėl valstybės, kuri remiasi ja, elgesio; ar

(a) veika gali sukelti tokį pat arba didesnį pavojų.

25 straipsnisBŪTINASIS REIKALINGUMAS

1. Valstybė negali remtis būtinuoju reikalingumu kaip pagrindu, pašalinančiu veikos, neatitinkančios jos tarptautinio įsipareigojimuo, neteisėtumą, nebent tokia veika:(a) yra vienintelis būdas apsaugoti jos esminį interesą nuo sunkaus ir

neišvengiamo pavojaus; ir(b) nesukelia rimtos grėsmės valstybės ar valstybių, kurioms nustaty

tas šis įsipareigojimas, arba visos tarptautinės bendrijos esminiaminteresui.

2. Bet kokiu atveju valstybė negali remtis būtinuoju reikalingumu kaippagrindu, pašalinančiu veikos neteisėtumą, jei:(a) pats tarptautinis įsipareigojimas pašalina galimybę remtis būtinuoju

reikalingumu; ar(b) ši valstybė prisidėjo prie būtinojo reikalingumo situacijos susida

26 straipsnisATITIKIMAS IMPERATYVINĘ NORMĄ

Niekas šiame Skyriuje nepašalina neteisėtumo veikos, neatitinkančios įsi-pareigojimo, kylančio iš bendrosios tarptautinės teisės imperatyvinės normos.

27 straipsnisRĖMIMOSI APLINKYBE, PAŠALINANČIA NETEISĖTUMĄ, PASEKMĖS

Rėmimasis aplinkybe, pašalinančia neteisėtumą pagal šį skyrių, nedaro žalos:

(a) pareigai laikytis atitinkamo įsipareigojimo tiek ir tokiu mastu, kiek šįneteisėtumą pašalinanti aplinkybė nebeegzistuoja;

(b) sprendimui klausimo apie materialinės žalos, padarytos atitinkama veika, kompensavimą.

ANTROJI DALIS. VALSTYBĖS TARPTAUTINĖS ATSAKOMYBĖS TURINYS

1 SKYRIUS. BENDRIEJI PRINCIPAI

28 straipsnisTARPTAUTINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO PASEKMĖS

Valstybės tarptautinė atsakomybė, sukeliama tarptautinės teisės pažeidimo pagal Pirmosios dalies nuostatas, sukelia pasekmes, kurias nustato ši dalis.

29 straipsnisIŠLIEKANTI PAREIGA LAIKYTIS ĮSIPAREIGOJIMO

Tarptautinės teisės pažeidimo pasekmės pagal šią dalį jokiu būdu neliečia atsakingos valstybės išliekančią pareigą toliau laikytis pažeisto įsipareigojimo.

30 straipsnisPAŽEIDIMO NUTRAUKIMAS IR NEPAKARTOJIMO GARANTIJOS

Valstybė, atsakinga už tarptautinės teisės pažeidimą, privalo:(a) nutraukti šią veiką, jei ji tęsiasi;(a) jei aplinkybės to reikalauja, tinkamai užtikrinti ir garantuoti, kad pa

žeidimas nebus pakartotas.

31 straipsnisREPARACIJA

1. Atsakinga valstybė privalo suteikti visišką reparaciją už nuostolius,padarytus tarptautinės teisės pažeidimu.

2. Nuostoliai apima bet kokią žalą - tiek materialinę, tiek nematerialinę - atsiradusią dėl valstybės padaryto tarptautinės teisės pažeidimo.

32 straipsnisNEATSIŽVELGIMAS Į VIDAUS TEISĘ

Atsakinga valstybė negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis tam, kad pateisintų savo įsipareigojimų pagal šią dalį nesilaikymą.

33 straipsnisŠIOJE DALYJE NUSTATYTŲ ĮSIPAREIGOJIMŲ APIMTIS

1. Atsakingos valstybės įsipareigojimai, nustatyti šioje dalyje, gali būti įsipareigojimai kitai valstybei, kelioms valstybėms ar visai tarptauti-

nei bendrijai, priklausomai ypač dėl tarptautinio įsipareigojimo pobū-džio bei turinio, o taip pat nuo pažeidimo aplinkybių. 2. Ši dalis nedaro žalos jokiai teisei, kuri atsirastų iš valstybės tarptautinės atsakomybės ir kurią tiesiogiai įgautų bet koks asmuo ar vienetas, kitoks nei valstybė.

II SKYRIUS. REPARACIJA UŽ NUOSTOLIUS

34 straipsnisREPARACIJOS FORMOS

Visiška reparacija už nuostolius, padarytus tarptautinės teisės pažeidimu pa-gal šio skyriaus nuostatas, vykdoma restitucijos, kompensacijos ir satisfakci -jos formomis, tai yra arba kiekviena šių formų atskirai, arba keliomis jų.

35 straipsnisRESTITUCIJA

Valstybė, atsakinga už tarptautinės teisės pažeidimą, privalo įvykdyti res -tituciją, tai yra atkurti situaciją, kuri buvo iki tol, kol nebuvo įvykdytas tarp -tautinės teisės pažeidimas, tiek, kiek ši restitucija:

(a) nėra materialiai neįmanoma;(a) nesukelia naštos, visiškai neproporcingos naudai, kuri atsirastų su

teikiant kompensaciją vietoje restitucijos.

36 straipsnisKOMPENSACIJA

1. Atsakinga už tarptautinės teisės pažeidimą valstybė privalo kompensuotišiuo pažeidimu padarytą žalą, jei tokia žala nepadengta restitucija.

2. Kompensacija padengia bet kokią finansiškai įvertinamą žalą, įskaitant negautas pajamas, jei jos nustatytos.

37 straipsnisSATISFAKCIJA

1. Atsakinga už tarptautinės teisės pažeidimą valstybė privalo suteikti satisfakciją už šiuo pažeidimu padarytą žalą, jei jos negalima padengtirestitucija ar kompensacija.

2. Satisfakciją gali sudaryti pažeidimo pripažinimas, apgailestavimo išreiškimas, oficialus atsiprašymas ar kitoks tinkamas aktas.

3. Satisfakcija neturi būti neproporcinga nuostoliams ir tapti atsakingosvalstybės žeminimo forma.

38 straipsnisPALŪKANOS

1. Palūkanos už pagrindinę pinigų sumą, priklausančią pagal šį skyrių,mokamos, kai tai būtina užtikrinti visišką reparaciją. Palūkanų norma ir jų apskaičiavimo būdas turi būti nustatyti taip, kad būtų pasiektas šis rezultatas.

2. Palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo tos datos, kai turėjo būti sumokėta pagrindinė pinigų suma, ir skaičiuojamos iki tos datos, kai ši pareiga įvykdoma.

39 straipsnisPRISIDĖJIMAS PRIE NUOSTOLIŲ

Nustatant reparaciją turi būti atsižvelgta į tai, kiek prie nuostolių prisidėjo pačios nukentėjusios valstybės ar asmens arba vieneto, ryšium su kuriuo pri -klauso gauti reparaciją, tyčiniai ar neatsargūs veiksmai arba neveikimas.

III SKYRIUS. ĮSIPAREIGOJIMŲ, KURIUOS NUSTATO BENDROSIOS TARPTAUTINĖS TEISĖS IMPERATYVINĖS NORMOS, SUNKŪS PAŽEIDIMAI

40 straipsnisŠio SKYRJAUS TAIKYMAS

1. Šis skyrius taikomas tarptautinei atsakomybei, kylančiai už įsipareigojimo, kurį nustato bendrosios tarptautinės teisės imperatyvinė norma, sunkius pažeidimus.

2. Tokio įsipareigojimo pažeidimas yra sunkus, jei pasireiškia kaip šioįsipareigojimo sistemingas nesilaikymas ar jo nesilaikymas dideliumastu.

41 straipsnisSUNKAUS ĮSIPAREIGOJIMO PAŽEIDIMO SPECIALIOSIOS PASEKMĖS

PAGAL ŠĮ SKYRIŲ

1. Valstybės privalo bendradarbiauti tam, kad teisėtomis priemonėmis būtų nutrauktas sunkus 40 straipsnio prasme pažeidimas.

2. Kiekviena valstybė privalo nepripažinti kaip teisėtos situacijos, kuriąsukuria sunkus 40 straipsnio prasme pažeidimas, o taip pat neteiktipagalbos ar paramos tokiai situacijai palaikyti.

6.1 Pagrindiniai valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus principai ir normos 269

3. Šis straipsnis jokiu būdu neapsprendžia kitų šioje dalyje nurodomų pasekmių ir kitokių pasekmių, kurios pagal tarptautinę teisę gali atsi -rasti padarius tokį pažeidimą.

TREČIOJI DALIS. VALSTYBĖS TARPTAUTINĖS ATSAKOMYBĖS ĮGYVENDINIMAS

I SKYRIUS. REIKALAVIMŲ DĖL VALSTYBIŲ ATSAKOMYBĖS REIŠKIMAS

42 straipsnisNUKENTĖJUSIOS VALSTYBĖS REIKALAVIMAI DĖL ATSAKOMYBĖS

Nukentėjusi valstybė turi teisę reikšti reikalavimus dėl kitos valstybės at-sakomybės, jei pažeistas įsipareigojimas:

(a) šiai vienai valstybei; ar(b)valstybių grupei, kurioje yra ši valstybė, ar visai tarptautinei bendri

jai ir šio įsipareigojimo pažeidimas:(i) specialiai liečia šią valstybę; ar

(ii) yra toks, jog radikaliai pakeičia visų kitų valstybių, kurių atžvil -giu šis įsipareigojimas nustatytas, gebėjimą toliau vykdyti šį įsi-pareigojimą.

43 straipsnisNUKENTĖJUSIOS VALSTYBĖS REIKALAVIMO PAREIŠKIMAS

1. Nukentėjusi valstybė, reiškianti reikalavimus dėl kitos valstybės atsakomybės, turi pareikšti kiekvieną savo reikalavimą šiai valstybei.

2. Nukentėjusi valstybė ypač gali nurodyti, kad:

(a) kokio elgesio turi laikytis atsakinga valstybė, kad nutrauktų neteisėtą veiką, jei pastaroji tęsiasi;

(b) kokia forma turi būti suteikta reparacija sutinkamai su Antrosiosdalies nuostatomis.

44 straipsnisREIKALAVIMŲ PRIIMTINUMAS

Negalima reikšti reikalavimų dėl valstybės atsakomybės, jei: (a) reikalavimas reiškiamas nesilaikant kokių nors normų, taikomų ryšium su reikalavimų nacionaline (valstybine) priklausomybe;

(b) reikalavimas yra toks, kuriam taikoma taisyklė panaudoti ir išsemti valstybės vidaus gynybos priemones ir bet kuri esama ir veiksminga vidaus priemonė nebuvo išsemta.

45 straipsnisTEISĖS REIKŠTI REIKALAVIMUS DĖL VALSTYBĖS ATSAKOMYBĖS PRARADIMAS

Reikalavimas dėl valstybės atsakomybės negali būti pareikštas, jei:(a) nukentėjusi valstybė teisėtai atsisakė nuo šio reikalavimo;(b) laikoma, jog nukentėjusioji valstybė savo elgesiu parodė, jog teisėtai

sutinka su tuo, jog yra praėjęs laikas reikalavimui reikšti.

46 straipsnisNUKENTĖJUSIŲJŲ VALSTYBIŲ DAUGĖTAS

Kai kelios valstybės laikomos nukentėjusiomis nuo tarptautinės teisės pa-žeidimo, kiekviena nukentėjusiųjų valstybių gali atskirai reikšti reikalavimus dėl valstybės, padariusios tarptautinės teisės pažeidimą, atsakomybės.

47 straipsnisATSAKINGŲ VALSTYBIŲ DAUGĖTAS

1. Kai kelios valstybės yra atsakingos už tą patį tarptautinės teisės pa-žeidimą, dėl to pažeidimo gali būti reiškiami reikalavimai dėl atsa-komybės kiekvienai šių valstybių. .2. Pirmoji šio straipsnio dalis:

(a) neleidžia jokiai nukentėjusiųjų valstybių gauti kompensacijos keliu daugiau, nei ji patyrė žalos;

(b) nedaro žalos teisei reikšti reikalavimus kitoms atsakingoms valstybėms.

48 straipsnisKITOS, NĖ NUKENTĖJUSIOSIOS VALSTYBĖS, REIKALAVIMAI DĖL VALSTYBĖS ATSAKOMYBĖS

1. Bet kuri kita, nė nukentėjusioji valstybė, turi teisę reikšti reikalavi-mus dėl kitos valstybės atsakomybės pagal sutinkamai su šio straips-nio 2 dalimi, jei:(a) pažeistas įsipareigojimas yra nustatytas valstybių grupei, kurioje

yra ši valstybė, ir skirtas šios grupės kolektyviniam interesui apsaugoti; ar

(b)pažeistas įsipareigojimas yra nustatytas visos tarptautinės bendrijos atžvilgiu.

2. Kiekviena valstybė, turinti teisę reikšti reikalavimus dėl atsakomybėspagal šio straipsnio 1 dalį, gali reikalauti iš atsakingos valstybės, kadpastaroji:(a) nutrauktų tarptautinės teisės pažeidimą, o taip pat užtikrintų ir garan

tuotų, kad pažeidimas nepasikartos sutinkamai su 30 straipsniu; ir(b) įvykdytų pareigą suteikti reparaciją sutinkamai su aukščiau išdės

tytais straipsniais nukentėjusiosios valstybės arba pažeisto įsipareigojimo adresatų, besinaudojančių juo, naudai.

3. Sąlygos, kurių reikia, kad nukentėjusioji valstybė reikštų reikalavimusdėl atsakomybės pagal 43, 44 ir 45 straipsnius, taikomos valstybės,turinčios teisę reikšti reikalavimus dėl atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį.

II SKYRIUS. ATSAKOMOSIOS PRIEMONĖS

49 straipsnisATSAKOMŲJŲ PRIEMONIŲ OBJEKTAS IR RIBOS

1. Nukentėjusioji valstybė gali imtis atsakomųjų priemonių tik prieš valstybę, atsakingą už tarptautinės teisės pažeidimą, siekdama paskatintiją laikytis savo įsipareigojimų pagal Antrąją dalį.

2. Atsakomosios priemonės apsiriboja tuo, kad valstybė, kuri jų imasi,tuo metu nesilaiko savo įsipareigojimų atsakingai valstybei.

3. Atsakomųjų priemonių turi būti imtasi kiek tai įmanoma tokiu būdu,kad vėliau galima būtų atnaujinti šių įsipareigojimų vykdymą.

50 straipsnisATSAKOMŲJŲ PRIEMONIŲ NEPALIEČIAMI ĮSIPAREIGOJIMAI

1. Atsakomosios priemonės neturi liesti:(a) įsipareigojimo susilaikyti nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo,

įtvirtinto Jungtinių Tautų Chartijoje;(a) įsipareigojimų saugoti pagrindines žmogaus teises;(b) humanitarinio pobūdžio įsipareigojimų, draudžiančių represalijas;(b) kitų įsipareigojimų pagal imperatyvines bendrosios tarptautinės tei

sės normas.2. Valstybė, kuri imasi atsakomųjų priemonių, neatleidžiama nuo parei

gos vykdyti savo įsipareigojimus:(a) pagal bet kurią ginčo sprendimo procedūrą, kuri taikoma tarp jos

ir atsakingos valstybės;

(b) gerbti diplomatinių atstovų ar konsulinių pareigūnų, patalpų, ar -chyvų bei dokumentų neliečiamybę.

51 straipsnisPROPORCINGUMAS

Atsakomosios priemonės turi atitikti patirtus nuostolius, atsižvelgiant į tarptautinės teisės pažeidimo sunkumą ir paliestas teises.

52 straipsnisSĄLYGOS, KELIAMOS ATSAKOMŲJŲ PRIEMONIŲ NAUDOJIMUI

1. Prieš imdamasi atsakomųjų priemonių, nukentėjusioji valstybė privalo:(a) pareikalauti iš atsakingos valstybės, sutinkamai su 43 straipsniu,

kad ši įvykdytų jos įsipareigojimus pagal antrąją dalį;(b) pranešti atsakingai valstybei apie bet kokį savo sprendimą imtis

atsakomųjų priemonių ir pasiūlyti šiai valstybei derėtis.

2. Nepriklausomai nuo šio straipsnio 1 dalies b punkto nuostatų reikalavimų, nukentėjusioji valstybė gali imtis tokių skubių atsakomųjųpriemonių, kurios būtinos jos teisėms apsaugoti.

3. Atsakomųjų priemonių neturi būti imtasi, o jeigu jų jau imtasi, josturi būti sustabdytos be nereikalingo delsimo, jei:

(a) tarptautinės teisės pažeidimas nutrauktas; ir(b) ginčas nagrinėjamas teisme ar tribunole, kuris turi kompetenciją

priimti privalomus šalims sprendimus.4. Šio straipsnio 3 dalis netaikoma, jei atsakinga valstybė gera valia ne

paklūsta ginčo sprendimo procedūroms.

53 straipsnisATSAKOMŲJŲ PRIEMONIŲ NUTRAUKIMAS

Atsakomosios priemonės turi būti nutrauktos, kai tik atsakinga valstybė įvykdys savo įsipareigojimus pagal antrąją dalį, kylančius dėl tarptautinės teisės pažeidimo.

54 straipsnisPRIEMONĖS, KURIŲ IMASI KITOS, NEI NUKENTĖJUSIOJI, VALSTYBĖS

Šis skyrius jokiu būdu neapsprendžia kurios nors valstybės, turinčios pa-gal 48 straipsnio 1 dalį teisės reikšti reikalavimus dėl kitos valstybės atsa -komybės, imtis teisėtų priemonių prieš šią kitą valstybę, kad užtikrintų pa-žeidimo nutraukimą bei reparaciją nukentėjusios valstybės naudai, ar adre-satų, kurie naudojasi pažeistu įsipareigojimu, naudai.

KETVIRTOJI DALIS. BENDROSIOS NUOSTATOS

55 straipsnisLEX SPEC1ALIS

Šie straipsniai netaikomi ten ir tokia apimtimi, kiek tarptautinės teisės pažeidimo buvimo sąlygas bei valstybės tarptautinės atsakomybės turinį ir įgyvendinimą reguliuoja specialios tarptautinės teisės normos.

56 straipsnisVALSTYBĖS ATSAKOMYBĖS KLAUSIMAI, KURIŲ NEREGULIUOJA ŠIE STRAIPSNIAI

Tarptautinės teisės pagrindu taikomos normos toliau reguliuoja valstybės tarptautinės atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus klausimus tiek ir tokia apimtimi, kiek jų nereguliuoja šie straipsniai.

57 straipsnisTARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS ATSAKOMYBĖ

Šie straipsniai nesprendžia jokio klausimo dėl tarptautinės organizacijos atsakomybės pagal tarptautinę teisę, o taip pat dėl kokios nors valstybės at-sakomybės dėl tarptautinės organizacijos veikos.

58 straipsnisINDIVIDŲ ATSAKOMYBĖ

Šie straipsniai nesprendžia jokio klausimo dėl individo atsakomybės pa-gal tarptautinę teisę, atsirandančios kokiam nors, veikiančiam valstybės vardu, asmeniui.

59 straipsnisJUNGTINIŲ TAUTŲ CHARTIJA

Šie straipsniai nedaro žalos Jungtinių Tautų Chartijai.

6.2 Valstybių atsakomybės formos tarptautinėje teisminėje, arbitražinėje k sutarčių praktikoje

6.2 VALSTYBIŲ ATSAKOMYBĖS FORMOSTARPTAUTINĖJE TEISMINĖJE, ARBITRAŽINĖJE

IR SUTARČIŲ PRAKTIKOJE

6.2.1 Reparacija ir restitucija: Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo 1928 m. rugsėjo 13 d. sprendimas Factory at Chorzow byloje

(ištrauka)21

„Esminis principas, kuris išplaukia iš pačios neteisėtų veiksmų sąvokos, yra principas, kurį, atrodo, nustatė tarptautinė praktika ir ypač tarptautiniai arbitražai savo sprendimais, ir pagal kurį reparacija turi, kiek tai įmanoma, pašalinti visas neteisėtų veiksmų pasekmes ir atstatyti situaciją, kuri tikrai būtų egzistavusi, jei šie veiksmai nebūtų buvę įvykdyti. Turi būti įvykdyta restitucija natūra, ar, jei ji tapo neįmanoma, sumokėta suma, lygiavertė tur-tui, kurį būtų tekę gražinti vykdant restituciją; jei reikia, taip pat turi būti priteisti patirti nuostoliai, kurių nepadengtų restitucija natūra ar ją atstojanti pinigų suma, ar vietoje viso to - bendras žalos atlyginimas - tokie yra prin-cipai, kuriais reikia vadovautis nustatant kompensacijos, kuri priklauso už veiksmus, priešingus tarptautinei teisei, dydį."

6.2.2 Reparacija:Tarptautinio Teisingumo Teismo 1997 m. rugsėjo 25 d.

sprendimas Gabcikovo-Nagymaros Project(Hungary I Slovakia) byloje22

149. Nuolatinis Tarptautinio Teisingumo Teismas savo 1928 rugsėjo 13 d. sprendime Factory at Chorzow byloje nurodė:

„Reparacija turi, kiek tai įmanoma, pašalinti visas neteisėtų veiksmų pa-sekmes ir atkurti situaciją, kuri tikrai būtų egzistavusi, jei šie veiksmai ne-būtų buvę įvykdyti." (P.C.I.J., Series A, No. 17, p. 47).

21 Versta iš: PCU Reports, Series A, No. 17, p. 46-47.22 Versta iš: ICJ Reports 1997, p. 7.

150. Reparacija turi, „kiek tai įmanoma", pašalinti visas neteisėtų veiks-mų pasekmes ir atkurti situaciją, kuri tikrai būtų egzistavusi, jei šie veiks-mai nebūtų buvę įvykdyti. Šioje byloje abiejų šalių neteisėtų veiksmų pa-sekmės bus pašalintos „tiek, kiek tai įmanoma" jei jos atnaujins jų bendra-darbiavimą naudojant bendrus vandens išteklius Dunojuje, ir jei bus lygia-teisiu ir protingu būdu įgyvendinta daugiatikslė programa suderinto vienin-go vieneto forma, skirta vandens tėkmės naudojimui, didinimui bei apsau -gai. Tai, ką šalys gali padaryti, tai atkurti Projekto likučių bendrą suderintą administravimą. (...)

6.2.3 Kompensacija:Tarptautinio Teisingumo Teismo 1997 m. rugsėjo 25 d.

sprendimas Gabcikovo—Nagymaros Project(Hungary / Slovakia) byloje23

„152. Teismo šioje stadijoje nebuvo prašoma nustatyti priklausančio už padarytą žalą atlyginimo dydį, tačiau buvo prašoma nurodyti, kokiu pagrindu jis turi būti mokamas. Abi Šalys pretendavo, kad jos patyrė didelių fi -nansinių nuostolių ir abi prašo piniginės kompensacijos.

Tai yra nusistovėjusi tarptautinės teisės norma, kad nukentėjusioji vals-tybė turi teisę gauti kompensaciją iš valstybės, įvykdžiusios tarptautinės tei -sės pažeidimą, už pažeidimu padarytą žalą. Šiame Sprendime Teismas pa-darė išvadą, kad abi Šalys įvykdė tarptautinės teisės pažeidimus, ir pažymė-jo, kad dėl šių pažeidimų Šalys patyrė nuostolių; ryšium su tuo tiek Veng-rija, tiek Slovakija privalo sumokėti kompensaciją ir abi jų turi teisę gauti kompensaciją. (...)

153. Tačiau atsižvelgdamas į faktą, jog abiejų šalių padaryta žala tarpu-savyje susipina, Teismas nori pažymėti, kad kompensacijos klausimas galėtų būti sprendžiamas patenkinant reikalavimus bendro sureguliavimo rėmuose, jei kiekviena šalių atsisakytų ir nutrauktų savo finansinius ir priešpriešinius reikalavimus."

6.2 Valstybių atsakomybės formos tarptautinėje teisminėje, arbitražiuėje ir sutarčių praktikoje 2 7 5

6.2.4 Satisfakcija: Tarptautinio Teisingumo Teismo 2002 m. vasario 14 d.

sprendimas Arrest JVarrant of 11 April 2000 (Democratic Republic of the Congo v. Belgium) byloje

(ištrauka)24

„75. Teismas jau padarė išvadą (žr. 70 ir 71 punktus), kad Belgijos val -džia, išdavusi 2002 m. balandžio l l d . arešto orderį ir jį išsiuntinėjusi, pa-žeidė šiais veiksmais savo pareigas einančio Kongo užsienio reikalų ministro imunitetą ir, konkrečiai paėmus, taip pažeidė imunitetą baudžiamajai ju-risdikcijai ir neliečiamumą, kurį tuo metu turėjo ponas Yerodia pagal tarp-tautinę teisę. Šie veiksmai sukėlė Belgijos tarptautinę atsakomybę. Teismas laiko, kad toks jo sprendimas yra satisfakcijos forma, kuri atlygina moralinę žalą, ko reikalavo Kongas.

76. (...) Todėl Teismas mano, kad Belgija turi, panaudojusi priemonessavo nuožiūra, panaikinti šj orderį ir apie tai pranešti institucijoms, kuriomsji išsiuntė jį.

77. Teismas nemato reikalo priteisti kokį nors kitą nuostolių atlyginimą:ypač Teismas negali sprendime, kuriame jis sprendžia ginčą tarp Kongo ir Belgijos, nurodyti, kokias pasekmes trečioms valstybėms galėtų turėti šis sprendimas ir todėl Teismas negali priimti Kongo reikalavimų šiuo klausimu."

6.2.5 Atsakomosios priemonės (represalijos):Arbitražo 1978 m. gruodžio 9 d. sprendimas Air Services

Agreement ofMarch 27, 1946 between United Statesand France byloje (ištrauka)25

„Visuotinai pripažinta, kad bet kokios atsakomosios priemonės visų pirma turi tam tikru mastu atitikti pažeidimą, kuriuo kaltinama; tai gerai žinoma tai-syklė (.. .). Apskritai paėmus, jau yra pastebėta, kad atsakomųjų priemonių „proporcingumo" įvertinimas nėra lengvas uždavinys, kuris geriausiu atveju gali būti išspręstas apytiksliai. Arbitražo nuomone, sprendžiant tarpvalstybinį ginčą yra svarbu atsižvelgti ne tik į žalą, kuri buvo padaryta atitinkamoms kom-panijoms, bet ir į principinių klausimų, kylančių iš pažeidimo, kurį kaltinama

23 Versta iš: ICJ Reports 1997, p. 7. Šioje knygoje pateikiamų Teismo sprendimų ištrau-koms suteikti pavadinimai tik šios knygos tikslais. Pačiame Teismo sprendime tokių pavadi -nimų nėra (sudarytojo pastaba).

24 Versta i š : ICJ Repor ts 2002, p . 27-2825 Versta iš: Case concerning the Air Services Agreement of March 27,1946 Between the

United States of America and France, 18 R.I.A.A. 417, 443 (1978) RIAA, vol. XVHI, p. 416.

276 6. ATSAKOMYBĖ TARPTAUTINĖJE TEISĖJE 6.2 Valstybių atsakomybės formos tarptautinėje teisminėje, arbitražinėje ir sutarčių praktikoje 277

įvykdžius, svarbą. (...) Jeigu į klausimo svarbą butų atsižvelgiama vertinant bendrą oro transporto politiką, kurią Jungtinių Valstijų Vyriausybė vykdo su-darydama daugybę tarptautinių susitarimų su kitomis, nei Prancūzija, valsty-bėmis, tai priemonės, kurių ėmėsi Jungtinės Valstijos, neatrodys visiškai ne-proporcingos palyginus su tomis, kurių ėmėsi Prancūzija."

(...)„Situacija pasikeičia, kai teismas gali imtis atitinkamų veiksmų. Tiek, kiek

teismas turi pakankamai galių pasiekti tikslus, kuriuos pateisintų atsakomųjų priemonių taikymas, turi būti pripažinta, kad valstybių teisė imtis tokių priemonių išnyksta. Kitais žodžiais tariant, teismo kompetencija paskirti lai -kinas gynybos priemones, nepriklausomai nuo to, ar tokia kompetencija yra aiškiai nustatyta jo statute, ar išplaukia iš jo (mažų mažiausia kompetencija nustatyti rekomendacijas šiuo klausimu), panaikina teisę imtis atsakomųjų priemonių ir gali pareikalauti nutraukti taikomas atsakomąsias priemones, kiek to pareikalaus teismas, nustatydamas laikinąsias gynybos priemones."

6.2.6 Atsakomųjų priemonių teisėtumo sąlygos:Tarptautinio Teisingumo Teismo 1997 m. rugsėjo 25 d.

sprendimas Gabcikovo—Nagymaros Project(Hungary / Slovakia) byloje26

„82. Nors Slovakija ir nesiteisino atsakomosiomis priemonėmis kaip pir-miniu argumentu, kadangi nelaikė Varianto C neteisėtu, tačiau ji pareiškė, kad „Variantas C gali būti pateiktas kaip pateisinta atsakomoji priemonė į Vengrijos neteisėtus veiksmus".

Teismas aukščiau 78 punkte padarė išvadą, kad Čekoslovakija įvykdė tarptautinės teisės pažeidimą pradėjusi įgyvendinti Variantą C. Todėl dabar jis turi nustatyti, ar jo neteisėtumas negalėtų būti panaikintas tuo pagrindu, kad tokių priemonių buvo imtasi atsakant į tai, jog Vengrija prieš tai nesi -laikė savo įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę.

83. Kad ją galima būtų pateisinti, atsakomoji priemonė turi atitikti tam tikrus reikalavimus (žr.: Military and Paramilitary Activities in and against Nicaragua (Nicaragua v. United States of America), Sprendimas iš esmės, I.C.J. Reports 1986, p. 127, para. 249. Žr. taip pat: 1978 m. gruodžio 9 d. arbitražinis sprendimas Air Service Agreement of 27 March 1946 between the United States of America and France byloje, United Nations, Reports

26 ICJ Reports 1997, p. 7.

of International Arbitrai Awards (RIAA), Vol. XVIII, pp. 443 et seq.; žr taip pat: Valstybės atsakomybės straipsnių projekto, kuri pirmu svarstymu pa-tvirtino Tarptautinės teisės komisija, 47-50 straipsnius, ,Jieport of the In-ternational Law Commission on the work of its forty-eighth session, 6 May— 26 July 1996", Official Records of the General Assembly, Fifty-first Ses-sion, Supplement No. 10 (A/51/10), pp. 144-145.)

Pirmiausia, jos turi būti imtasi atsakant į prieš tai kitos valstybės įvykdytą tarptautinės teisės pažeidimą ir ji turi būti nukreipta prieš šią valstybę. Nors pir-miau ir nepateiktas kaip atsakomoji priemonė, Variantas C aiškiai buvo atsa-kymas į tai, kad Vengrija sustabdė darbus ir nustojo juos vykdyti ir kad ši prie -monė buvo nukreipta prieš šią valstybę; Teismo nuomone, lygiai taip pat yra aišku, kad Vengrijos veiksmai buvo neteisėti pagal tarptautinę teisę.

84. Antra, nukentėjusioji valstybė turi prieš tai pareikalauti, kad valtsy-bė, įvykdžiusi teisės pažeidimą, nutrauktų savo neteiėtą veiką ar suteiktų užją reparaciją. Iš bylos faktų, kaip Teismas jau priminė aukščiau, yra aišku,(žr. 61 ir vėlesnius punktus), kad Čekoslovakija daug kartų reikalavo, jogVengrija atnaujintų savo sutartinių įsipareigojimų vykdymą.

85. Teismas mano, kad svarbus veiksnys yra tai, jog atsakomųjų priemonių pasekmes, atsižvelgiant į atitinkamas teises, galima būtų sulyginti supatirta žala.

1929 metais Nuolatinis Tarptautinio Teisingumo Teismas ryšium su na-vigacija Oderio upe nustatė:

„[...] laivybai naudojamoje upėje interesų bendrumas tampa pagrindu at -sirasti visiems bendrai teisei, kurios esminiai požymiai yra visiškas visų pa-krantės valstybių lygiateisiškumas naudojant visą upės tėkmę ir nebuvimas jokių kokios nors pakrantės valstybės išskirtinių privilegijų kitų valstybių at-žvilgiu „ (Territorial Jurisdiction of the International Commission of the Ri-ver Oder, Sprendimas Nr. 16, 1929, P.C.I.J., Senes A, No. 23, p. 27).

Tarptautinės teisės moderni plėtra taip pat įtvirtino ši principą papildy-dama jį tarptautinių upių ir kitų vandens tėkmių naudojimo kitais, nei navi -gaciniai tikslai, normomis, ką liudija tai, jog Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1997 m. gegužės 2 1 d . priėmė Konvenciją dėl tarptautinių upių ir kitų vandens tėkmių naudojimo nenavigaciniams tikslams.

Teismas mano, kad Čekoslovakija, vienašališkai imdamasi kontroliuoti bendrus išteklius, ir tuo pačiu pasisavindama Vengrijos teisę lygiais ir pro-tingais pagrindais dalytis Dunojaus gamtiniais ištekliais - su besitęsiančio-mis šių vandenų nukreipimo pasekmėmis Szigetkoz'o paupio zonai - nesi -laikė tarptautinės teisės reikalaujamo proporcingumo.

86. Be to, kaip ankščiau pažymėjo Teismas (žr. 78 punktą), faktas, kadVengrija pradiniame kontekste sutiko su Dunojaus nukreipimo projektu (ir

278 6, ATSAKOMYBE TARPTAUTINĖJE TEISĖJE

Bendrame kontraktiniame plane su laikina priemone - vandens pašalinimu iš Dunojaus), negali būti suprantamas kaip leidžiantis Čekoslovakijai pra-dėti vienašalį šio parametro pakeitimą be Vengrijos sutikimo.

87. Taigi, Teismas mano, kad Čekoslovakijos įgyvendintas Dunojaus nu-kreipimas nebuvo teisėta atsakomoji priemonė, kadangi ji nebuvo propor-cinga. Todėl nėra reikalo pradėti nagrinėti kitos atsakomųjų priemonių tei-sėtumo sąlygos, tai yra to, jog jos tikslas turi būti paskatinti žalą padariusią valstybę laikytis savo įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę, ir kad dėl to šią priemonę galima būtų atšaukti."

6.2.7 Diplomatinė gynyba:Tarptautinio Teisingumo Teismo 1949 m. balandžio 11 d.

konsultacinė išvada Reparations for Injuries Sufferedin the Service of the United Nations byloje27

„Valstybė negali reikalauti reparacijos už kokio nors įsipareigojimo jos atžvilgiu pažeidimą, prieš tai neįsitikinusi, kad ji turi teisę to reikalauti, ka-dangi normos šioje srityje tam numato dvi sąlygas:

„Pirma, valstybė atsakovė pažeidė vieną savo įsipareigojimų valstybės, kurios piliečiai nukentėjo, atžvilgiu. Antra, tik šalis, kurios atžvilgiu šis įsi-pareigojimas egzistuoja, gali pareikšti pretenziją dėl jo pažeidimo"

TARPTAUTINIŲ GINČŲ SPRENDIMAS

6.2.8 Europos Sąjungos piliečių diplomatinė gynyba Europos Bendrijos steigimo sutartis (ištrauka)28

20 (buv. 8c) straipsnis„Kiekvienas Sąjungos pilietis trečiosios šalies teritorijoje, kurioje jo pi-

lietybės valstybė narė nėra atstovaujama, turi teisę į bet kurios valstybės narės diplomatinės ar konsulinės įstaigos gynybą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir šios valstybės piliečiai. Valstybės narės tarpusavyje nustato būtinas taisykles ir pradeda tarptautines derybas tam, kad užtikrintų šią gynybą."

27 ICJ Reports 1949, p. 181-182.28 Versta iš: Consolidated version of the Treaty establishing the European Community (Of-

ficial Journal C 325 of 24 December 2002). — http: / /www.europa.eu.int /eur-lex/en/search/se-arch treat ies.html

280 7. TARPTAUTINIŲ GINČŲ SPRENDIMAS 7.2 Tarptautinio Teisingumo Teismo Statutas 281

7.1 TARPTAUTINIŲ GINČŲ SPRENDIMO PRIEMONĖS 7.2 TARPTAUTINIO TEISINGUMO TEISMO STATUTAS

JUNGTINIŲ TAUTŲ CHARTIJA (IŠTRAUKA)*

33 straipsnis1. Šalys bet kurį ginčą, kuriam užtrukus gali kilti grėsmė tarptautinei tai

kai ir saugumui, pirmiausia turi stengtis išspręsti derybomis, tyrimu,tarpininkavimu, sutaikinimu, arbitražu, teismo sprendimu ir kreipda-mosi į regionines institucijas ar vadovaudamosi regioniniais susitarimais bei kitomis jų nuožiūra pasirinktomis taikiomis priemonėmis.

2. Saugumo Taryba, kai, jos nuomone, tai yra būtina, reikalauja, kad šalys ginčą spręstų šiomis priemonėmis.

TARPTAUTINIO TEISMO STATUTAS*

1 straipsnisTarptautinis Teismas29, įsteigtas remiantis Jungtinių Tautų įstatais30 kaip

pagrindinė Jungtinių Tautų teismo institucija, sudaromas ir veikia pagal šio Statuto nuostatas.

1 SKYRIUS. TEISMO ORGANIZAVIMAS

2 straipsnis

Teismą sudaro kolegija nepriklausomų teisėjų, neatsižvelgiant į jų pilie -tybę išrinktų iš aukštomis moralinėmis savybėmis pasižyminčių asmenų, ati-tinkančių reikalavimus, keliamus jų šalyse asmenims, skiriamiems į aukš-čiausias teisėjų pareigas, arba iš tarptautinės teisės srityje autoritetą turinčių teisininkų.

* Valstybės žinios, 2002-02-13, Nr. 15, publ. Nr. 557. * Valstybės žinios, 2002-02-13, Nr. 15, publ. Nr. 557. Tarptautinio Teismo Statutas yra sudedamoji Jungtinių Tautų Chartijos dalis (Žr. šios knygos skyrių). Lietuvos Respublika, bū -dama Chartijos - universalios tarptautinės sutarties dalyve, yra ir Statuto dalyvė. Tačiau iki šiol Lietuva nėra padariusi pareiškimo, kuriuo pagal Statuto 36 str. 2 d. pripažintų Tarptauti nio Teisingumo Teismo jurisdikciją, kaip privalomą. Lietuvos Respublikos pareiškimo dėl Nuo latinio Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisdikcijos pripažinimo terminas pasibaigė II-ojo pa saulinio karo metu.

29 Siekiant užtikrinti vieningą teisinę terminologiją, Tarptautinio Teisingumo Teismo Statute, jau paskelbtame Valstybės žiniose, šio teismo pavadinimas turėtų būti rašomas kaip irpačios Chartijos tekste, t .y. „Tarptautinis Teisingumo Teismas" (sudarytojo pastaba).

30 Siekiant užtikrinti vieningą teisiną terminologiją, Tarptautinio Teisingumo Teismo Statute, jau paskelbtame Valstybės žiniose, vietoje termino „Jungtinių Tautų įstatai", turėtų būtirašomas terminas „Jungtinių Tautų Chartija", t .y. kaip ir pačios Chartijos tekste (sudarytojopastaba).

3 straipsnis1. Teismą sudaro penkiolika narių, iš jų negali būti dviejų tos pačios vals

tybės piliečių.2. Asmuo, kuris renkant Teismo narius gali būti laikomas daugiau negu

vienos valstybės piliečiu, laikomas piliečiu tos valstybės, kurioje jispaprastai naudojasi pilietinėmis ir politinėmis teisėmis.

4 straipsnis1. Teismo narius renka Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba iš są

rašo asmenų, kuriuos pasiūlo valstybių grupės Nuolatiniame Arbitražo Teisme, pagal tolesnes nuostatas.

2. Jei Jungtinių Tautų narėms neatstovaujama Nuolatiniame ArbitražoTeisme, kandidatus siūlo valstybių grupės, kurias šiam tikslui jų vyriausybės skiria tomis pačiomis sąlygomis, kurios 1907 m. Hagos konvencijos dėl taikaus tarptautinių ginčų sprendimo 44 straipsniu yra nustatytos Nuolatinio Arbitražo Teismo nariams.

3. Jeigu nėra specialaus susitarimo, sąlygas, kuriomis valstybė, būdamašio Statuto šalis, tačiau nebūdama Jungtinių Tautų narė, gali dalyvautiTeismo narių rinkimuose, nustato Generalinė Asamblėja, remdamasiSaugumo Tarybos rekomendacija.

5 straipsnis1. Ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius iki rinkimų dienos Jungtinių Tautų

Generalinis Sekretorius rašytiniu prašymu kreipiasi į Nuolatinio Arbitražo Teismo narius, kurie priklauso valstybėms šio Statuto šalims,ir į valstybių grupių narius, paskirtus pagal 4 straipsnio 2 dalį, prašydamas juos per nurodytą laiką valstybių grupėmis pasiūlyti kandidatus, galinčius eiti Teismo narių pareigas.

2. Jokia grupė negali pasiūlyti daugiau kaip keturių kandidatų, be to, išjų negali būti daugiau kaip dviejų šios grupės atstovaujamos valstybės piliečių. Grupės pasiūlytų kandidatų skaičius jokiu būdu negalibūti dvigubai didesnis negu esamų vietų skaičius.

6 straipsnisRekomenduojama, kad prieš siūlydama kandidatus, kiekviena nacionalinė

grupė konsultuotųsi su savo šalies Aukščiausiuoju Teismu, teisės fakultetais, teisės aukštosiomis mokyklomis, savo nacionalinėmis akademijomis, taip pat su tarptautinių akademijų nacionaliniais skyriais, tyrinėjančiais teisę.

7 straipsnis1. Generalinis Sekretorius sudaro abėcėlinį sąrašą visų asmenų, kurių

kandidatūros buvo pasiūlytos. Išskyrus 12 straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį, gali būti išrinkti tik į šį sąrašą įtraukti asmenys.

2. Generalinis Sekretorius šį sąrašą pateikia Generalinei Asamblėjai irSaugumo Tarybai.

8 straipsnisGeneralinė Asamblėja ir Saugumo Taryba kiekviena atskirai savarankiš-

kai pradeda rinkti Teismo narius.

9 straipsnisPer kiekvienus rinkimus rinkėjai turi žinoti, kad ne tik atskirai kiekvie -

nas išrinktas asmuo turi atitikti visus keliamus reikalavimus, bet ir visa Teis -mo sudėtis turi garantuoti, jog bus atstovaujama visoms svarbiausioms civi-lizacijos formoms ir pagrindinėms pasaulio teisinėms sistemoms.

10 straipsnis1. Išrinktais laikomi absoliučią balsų daugumą ir Generalinėje Asamblė

joje, ir Saugumo Taryboje gavę kandidatai.2. Bet koks balsavimas Saugumo Taryboje, tiek renkant teisėjus, tiek ski

riant 12 straipsnyje numatytos taikinamosios komisijos narius, vykstanedarant jokio skirtumo tarp nuolatinių ir nenuolatinių Saugumo Tarybos narių.

3. Jeigu ir Generalinėje Asamblėjoje, ir Saugumo Taryboje absoliučiąbalsų daugumą gavo daugiau kaip vienas tos pačios valstybės pilietis, tik vyresnis iš jų pagal amžių laikomas išrinktu.

11 straipsnisJeigu po pirmo rinkimų posėdžio viena ar daugiau vietų lieka neužim-

tos, šaukiamas antras, o prireikus ir trečias posėdis.

12 straipsnis1. Jeigu po trečiojo posėdžio viena ar daugiau vietų lieka laisvos, bet

kuriuo metu arba pagal Generalinės Asamblėjos, arba Saugumo Ta-rybos reikalavimą gali būti sušaukta taikinamoji komisija, sudaryta iš šešių narių: trijų, paskirtų Generalinės Asamblėjos, ir trijų, paskirtų Saugumo Tarybos, siekiant absoliučia balsų dauguma išrinkti vieną asmenį į kiekvieną dar neužimtą vietą ir pateikti jo kandidatūrą tvir-tinti Generalinei Asamblėjai ir Saugumo Tarybai.

2. Jeigu taikinamoji komisija vienbalsiai sutaria dėl kokio nors asmens, atitinkančio keliamu reikalavimus, kandidatūros, jis gali būti įtrauktas į sąrašą, nors ir nebuvo įtrauktas į 7 straipsnyje nurodytą kandidatų sąrašą.

3. Jeigu taikinamoji komisija įsitikina, kad jai nepavyks surengti rinkimų, tie Teismo nariai, kurie jau yra išrinkti, per Saugumo Tarybosnustatytą laiką pasirūpina, kad laisvos vietos būtų užimtos, išrinkdami Teismo narius iš kandidatų, už kuriuos buvo balsuojama arba Generalinėje Asamblėjoje, arba Saugumo Taryboje.

4. Teisėjų balsams pasidalijus po lygiai, lemiamas yra vyriausio pagalamžių teisėjo balsas.

13 straipsnis1. Teismo nariai renkami devyneriems metams ir gali būti perrinkti, jei

gu penkių teisėjų, išrinktų per pirmuosius rinkimus, kadencija baigiasi po trejų metų, o dar penkių teisėjų kadencija baigiasi po šešerių metų.

2. Tuoj pat po pirmųjų rinkimų Generalinis Sekretorius burtų būdu nustato, kurie teisėjai laikomi išrinktais pirmiau nurodytiems trejų ir šešerių metų pradiniams laikotarpiams.

3. Teismo nariai eina savo pareigas tol, kol juos pakeičia kiti. Net ir pošio pakeitimo jie turi baigti nagrinėti pradėtas bylas.

4. Kai Teismo narys atsistatydina, savo atsistatydinimo pareiškimą jis adresuoja Teismo Pirmininkui, kad jį perduotų Generaliniam Sekretoriui. Pastarajam gavus pareiškimą, vieta laikoma laisva.

14 straipsnisLaisvos vietos užimamos tokia pat kaip ir pirmiesiems rinkimams nusta-

tyta tvarka, laikantis šios taisyklės: atsiradus laisvai vietai, Generalinis Sek-retorius per mėnesį išsiuntinėja straipsnyje numatytus prašymus, o Saugu-mo Taryba paskiria rinkimų dieną.

15 straipsnisTeismo narys, išrinktas pakeisti nariui, kurio kadencija dar nesibaigė, ei -

na pareigas, kol baigiasi jo pirmtako kadencija.

16 straipsnis1. Teismo nariai negali eiti jokių politinių ar administracinių pareigų ir

negali imtis jokios kitos profesinės veiklos.2. Jei šiuo klausimu kyla kokių nors abejonių, klausimą sprendžia Teismas.

17 straipsnis1. Nė vienas Teismo narys negali būti atstovu, įgaliotiniu ar advokatu

jokioje byloje.2. Nė vienas Teismo narys negali dalyvauti sprendžiant kokią nors by

lą, kurioje jis anksčiau dalyvavo kaip vienos iš šalių atstovas, įgaliotinis ar advokatas, arba kaip nacionalinio ar tarptautinio teismo, arbatyrimo komisijos narys, arba eidamas kokias nors kitas pareigas.

3. Jei šiuo klausimu kyla abejonių, klausimą sprendžia Teismas.

18 straipsnis1. Teismo narys gali būti atleistas iš pareigų tik tuo atveju, kai kiti na

riai vienbalsiai pripažįsta, jog jis nebeatitinka keliamų reikalavimų.1. Generaliniam Sekretoriui apie tai oficialiai praneša Teismo Sekretorius.2. Gavus šį pranešimą, vieta laikoma laisva.

19 straipsnisTeismo nariai, dalyvaudami Teismo veikloje, naudojasi diplomatinėmis

privilegijomis ir imunitetais.

20 straipsnisKiekvienas Teismo narys, prieš pradėdamas eiti savo pareigas, turi atvi-

rame Teismo posėdyje iškilmingai pareikšti, kad jis savo įgaliojimus vyk-dys nešališkai ir sąžiningai.

21 straipsnis1. Teismas trejiems metams išsirenka savo Pirmininką ir Vicepirminin

ką. Jie gali būti perrinkti.2. Teismas skiria savo Teismo Sekretorių, taip pat prireikus gali numa

tyti skirti kitus reikalingus pareigūnus.

22 straipsnis1. Teismo buveinė įsteigiama Hagos mieste. Tačiau tai netrukdo Teis

mui posėdžiauti ir atlikti savo funkcijas kitoje vietoje, jeigu Teismasmano, jog tai būtų pageidautina.

2. Teismo Pirmininkas ir Sekretorius turi gyventi tame mieste, kuriameyra Teismo buveinė.

23 straipsnis1. Teismas posėdžiauja nuolat, išskyrus teismo atostogas, kurių laiką ir

trukmę nustato Teismas.

2. Teismo nariai turi teisę į kasmetines atostogas, kurių laiką ir trukmęnustato Teismas, atsižvelgdamas į tai, kokiu atstumu nuo Hagos yrakiekvieno teisėjo namai.

3. Teismo nariai įpareigojami nuolat būti Teismo žinioje, išskyrus tą laiką, kai jie atostogauja arba kai jie negali dėl ligos ar dėl kitų rimtųpriežasčių, kurios turi būti pranešamos Pirmininkui.

24 straipsnis1. Jeigu dėl kokios nors ypatingos priežasties Teismo narys mano, kad

jis neturi dalyvauti sprendžiant kurią nors bylą, jis apie tai pranešaPirmininkui.

2. Jei Pirmininkas mano, kad dėl kokios nors ypatingos priežasties kuris nors Teismo narys neturi dalyvauti kurios nors bylos posėdyje, jisapie tai jam praneša.

3. Jeigu tokiu atveju Teismo narys ir Pirmininkas nesutaria, klausimąsprendžia Teismas.

25 straipsnis1. Teismo posėdžiuose dalyvauja visi nariai, išskyrus šiame Statute at

skirai numatytus atvejus.2. Laikantis sąlygos, kad esamų teisėjų Teismui sudaryti negali būti mažiau

kaip vienuolika, Teismo reglamente gali būti numatyta galimybė prireikus leisti pakaitomis vienam ar daugiau teisėjų nedalyvauti posėdyje.

1. Devynių teisėjų kvorumo pakanka Teismui sudaryti.

26 straipsnis1. Prireikus Teisinas savo nuožiūra gali sudaryti vieną ar daugiau teis

mo kolegijų iš trijų ar daugiau teisėjų tam tikrų kategorijų bylomsspręsti, pavyzdžiui, darbo byloms arba byloms, susijusioms su tranzitu ir ryšiais.

2. Teismas bet kuriuo metu gali sudaryti teismo kolegiją konkrečiai bylai spręsti. Teisėjų, sudarančių šią kolegiją, skaičių nustato Teismasšalių pritarimu.

3. Šiuo straipsniu numatytos teismo kolegijos nagrinėja bylas, jeigu šalys to prašo.

27 straipsnisBet kurios iš 26 ir 29 straipsniuose numatytos kolegijos priimtas spren-

dimas laikomas paties Teismo priimtu sprendimu.

28 straipsnis26 ir 29 straipsniuose numatytos teismo kolegijos gali, jei šalys sutinka,

posėdžiauti ir atlikti savo funkcijas ne tik Hagoje, bet ir kitose vietose.

29 straipsnisSiekdamas pagreitinti bylų nagrinėjimą, Teismas kasmet iš penkių teisėjų

sudaro kolegiją, kuri šalių prašymu gali svarstyti ir spręsti bylas supap-rastinta tvarka. Pakeisti teisėjams, kurie mano, jog negali dalyvauti posė-džiuose, papildomai skiriami dar du teisėjai.

30 straipsnis

1. Teismas nustato savo funkcijų atlikimo taisykles. Pirmiausia Teismasnustato darbo reglamentą.

2. Teismo reglamentas gali numatyti, kad Teismo arba jo kolegijų posėdžiuose dalyvautų asesoriai be balsavimo teisės.

31 straipsnis

1. Teisėjai, būdami kiekvienos iš bylos šalių piliečiais, išlaiko teisę dalyvauti Teisme nagrinėjamos bylos posėdžiuose.

2. Jeigu į Teismo sudėtį įeina teisėjas, kuris yra vienos iš šalių pilietis,bet kuri kita šalis gali pasirinkti asmenį, kad jis posėdžiautų kaip teisėjas. Šis asmuo pirmiausiai pasirenkamas iš tų, kurie buvo iškelti kandidatais 4 ir 5 straipsniuose nustatyta tvarka.

3. Jeigu į Teismo sudėtį neįeina nė vienas teisėjas, kuris yra šalių pilietis, kiekviena iš tų šalių gali pasirinkti teisėją šio straipsnio 2 dalyjenustatyta tvarka.

4. Šio straipsnio nuostatos taikomos 26 ir 29 straipsnių nustatytais atvejais, šiais atvejais Pirmininkas prašo vieno arba prireikus dviejųTeismo sudarytų teismo kolegijų narių, kad jie užleistų savo vietą Teismo nariams, kurie yra suinteresuotų šalių piliečiai, arba, jei tokių nėra ar jeigu jie negali dalyvauti, specialiai šalių pasirinktiems teisėjams.

5. Jeigu kelios šalys turi bendrą tikslą, jos, taikant ankstesnes nuostatas, laikomos viena šalimi. Jeigu kyla abejonių šiuo klausimu, klausimą sprendžia Teismas.

6. Teisėjai, parinkti pagal šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalis, turi atitikti šioStatuto 2 straipsnyje, 17 straipsnio 2 dalyje, 20 ir 24 straipsniuose keliamus reikalavimus. Priimant sprendimus, jie su savo kolegomis dalyvauja lygiomis teisėmis.

32 straipsnis1. Teismo nariai gauna metinę algą.2. Pirmininkas gauna specialųjį metinį priedą.1. Vicepirmininkas gauna specialųjį priedą už kiekvieną dieną, kurią jis

eina Pirmininko pareigas.2. Pagal 31 straipsnį parinkti teisėjai, kurie nėra Teismo nariai, gauna

atlyginimą už kiekvieną dieną, kurią jie ėjo teisėjo pareigas.3. Šias algas, priedus bei atlyginimus nustato Generalinė Asamblėja. Jie

negali būti sumažinti iki kadencijos pabaigos.4. Teismo Sekretoriaus algą Teismo pasiūlymu nustato Generalinė Asam

blėja.5. Generalinės Asamblėjos priimtuose nuostatuose numatomos sąlygas,

kuriomis, jei atsistatydina Teismo nariai ir Teismo Sekretorius, jiemsskiriamos pensijos, taip pat sąlygas, kuriomis padengiamos Teismo narių ir Teismo Sekretoriaus kelionės išlaidos.

3. Aukščiau minėtos algos, priedai bei atlyginimai neapmokestinami.

33 straipsnisTeismo išlaidas Jungtinės Tautos padengia Generalinės Asamblėjos nu-

statyta tvarka.

II SKYRIUS. TEISMO KOMPETENCIJA

34 straipsnis1. Tik valstybės gali būti Teismo nagrinėjamų bylų šalys.1. Pagal savo reglamentą ir jo pagrindu Teismas gali prašyti tarpvalsty

binių tarptautinių organizacijų teikti informaciją, susijusią su jo nagrinėjamomis bylomis, taip pat gauti tokią informaciją, kurią minėtosorganizacijos teikia savo iniciatyva.

2. Kai Teismo nagrinėjamoje byloje iškyla tarpvalstybinės tarptautinėsorganizacijos steigiamojo dokumento ar tarptautinės konvencijos, sudarytos remiantis šiuo dokumentu, aiškinimo klausimas, Teismo Sekretorius apie tai praneša šiai organizacijai ir perduoda jai viso rašytinio proceso nuorašus.

35 straipsnis1. Į Teismą gali kreiptis valstybės šio Statuto šalys.1. Sąlygas, kuriomis į Teismą gali kreiptis kitos valstybės, nustato Sau

gumo Taryba, remdamasi specialiomis galiojančiomis tarptautinių su-

tarčių nuostatomis; šios sąlygos jokiu būdu negali lemti šalių nely-gios padėties Teisme.

3. Jeigu bylos šalis yra valstybė, kuri nėra Jungtinių Tautų narė, Teis-mas nustato sumą, kurią ta šalis turi sumokėti Teismo išlaidoms pa-dengti. Ši nuostata netaikoma, jeigu tokia valstybė jau prisideda prie teismo išlaidų padengimo.

36 straipsnis1. Teismo jurisdikcijai priklauso visos bylos, kurias šalys perduoda jam

spręsti, ir visi klausimai, specialiai numatyti Jungtinių Tautų įstatuose ir galiojančiose tarptautinėse sutartyse bei konvencijose.

2. Valstybės, šio Statuto šalys, gali bet kuriuo metu pareikšti, kad jospripažįsta, be specialaus dėl to sutarimo, ipso facto, Teismo privalomąją jurisdikciją sprendžiant visus teisinius ginčus su bet kuria kitavalstybe, prisiėmusią tokį pat įsipareigojimą, dėl:a) tarptautinės sutarties aiškinimo;b) bet kurio tarptautinės teisės klausimo;c) kokio nors fakto, kuris, jeigu būtų ištirtas, būtų laikomas tarptau

tinio įsipareigojimo pažeidimu;d) reparacijų už tarptautinio įsipareigojimo pažeidimą dydžio.

3. Pirmiau nurodyti pareiškimai gali būti daromi nekeliant jokių sąlygųarba juose keliant kelių ar tam tikrų valstybių savitarpiškumo sąlygą,arba tam tikram laikui.

4. Tokie pareiškimai atiduodami saugoti Jungtinių Tautų GeneraliniamSekretoriui, kuris jų nuorašus perduoda šio Statuto šalims ir TeismoSekretoriui.

5. Pagal Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto 36 straipsnįpadaryti ir tebegaliojantys pareiškimai yra laikomi šio Statuto šalių sutikimu su Tarptautinio Teismo privalomąja jurisdikcija ir jos pripažinimu tam laikotarpiui, kol jie dar galioja, ir juose nurodytomis sąlygomis.

6. Jei kyla ginčų dėl to, ar Teismas turi jurisdikciją, klausimą sprendžiaTeismas.

37 straipsnisKai galiojanti tarptautinė sutartis ar konvencija numato bylos perdavimą

teismui, kurį turėjo įsteigti Tautų Lyga, arba Nuolatiniam Tarptautinio Teisin-gumo Teismui, šio Statuto šalių byla turi būti perduota Tarptautiniam Teismui.

38 straipsnis1. Teismas, kuris jam perduotus ginčus turi spręsti vadovaudamasis tarp-

tautine teise, taiko:

290 7. TARPTAUTINIU GINČŲ SPRENDIMAS 7.2 Tarptautinio Teisingumo Teismo Statutas 291

a) ir bendrąsias, ir specialiąsias tarptautines konvencijas, nustatančiastaisykles, kurias aiškiai pripažįsta nesutariančiosios valstybės;

b) tarptautinį paprotį kaip įrodymą visuotinės praktikos, pripažintosteisine norma;

a) civilizuotų tautų pripažintus bendruosius teisės principus;c) atsižvelgdamas į 59 straipsnio nuostatas, teismo sprendimus ir skir

tingų tautų viešosios teisės aukščiausios kvalifikacijos specialistųdoktriną kaip pagalbinę priemonę teisės normoms nustatyti.

2. Šios nuostatos nedraudžia Teismui spręsti bylos ex aeąuo etbono, jei šalys su tuo sutinka.

111 SKYRIUS. BYLŲ NAGRINĖJIMO TVARKA

39 straipsnis1. Oficialiosios Teismo kalbos yra prancūzų ir anglų. Jeigu šalys sutin

ka, kad byla būtų nagrinėjama prancūzų kalba, sprendimas priimamasprancūzų kalba. Jei šalys sutinka, kad byla būtų nagrinėjama anglųkalba, sprendimas priimamas anglų kalba.

2. Jeigu nėra susitarimo dėl kalbos pasirinkimo, kiekviena šalis Teismoproceso metu gali vartoti tą kalbą, kuriai ji teikia pirmenybę; Teismosprendimas priimamas prancūzų ir anglų kalbomis. Tokiu atveju Teismas kartu nustato, kuris iš dviejų tekstų laikomas oficialiu.

3. Teismas bet kurios iš šalių prašymu leidžia pasirinkti kokią nors kitą, o ne prancūzų ar anglų kalbą.

40 straipsnis1. Bylos Teisme keliamos atitinkamais atvejais arba pranešant apie specia

lų susitarimą, arba Teismo Sekretoriui pateikiant adresuotą rašytinį pareiškimą. Abiem atvejais turi būti nurodyti ginčo dalykas ir šalys.

2. Teismo Sekretorius nedelsdamas informuoja apie tai visus suinteresuotus asmenis.

3. Jis taip pat per Generalinį Sekretorių informuoja Jungtinių Tautų nares bei kitas valstybes, turinčias teisę dalyvauti Teisme.

41 straipsnis1. Teismas turi teisę nurodyti, jei, jo nuomone, to prireikia susiklosčius

tam tikroms aplinkybėms, bet kurias laikinąsias priemones, kurių turi būti imtasi kiekvienos iš šalių atitinkamoms teisėms išsaugoti.

2. Kol bus priimtas galutinis sprendimas, pranešimas apie siūlomas prie-mones turi būti nedelsiant pateiktas šalims ir Saugumo Tarybai.

42 straipsnis1. Šalys dalyvauja Teisme per savo atstovus.2. Teisme jos gali naudotis įgaliotinių ar advokatų pagalba.3. Šalių atstovai, įgaliotiniai ar advokatai Teisme naudojasi privilegijo

mis ir imunitetais, kurių reikia, kad galėtų nepriklausomai eiti savopareigas.

43 straipsnis1. Teismo procesą sudaro dvi dalys: rašytinė ir žodinė.2. Rašytinį procesą sudaro teikimas Teismui ir šalims memorandumų, at

sakomųjų memorandumų ir prireikus atsakymų į juos, taip pat visųjuos lydinčių raštų ir dokumentų.

3. Šie dokumentai Teismo nustatyta tvarka ir laiku teikiami per TeismoSekretorių.

4. Vienos iš šalių kiekvieno pateikiamo dokumento patvirtintas nuorašas turi būti perduotas kitai šaliai.

5. Žodinį procesą sudaro Teismo liudytojų, ekspertų, atstovų, įgaliotinių ir advokatų kalbos.

44 straipsnis1. Norėdamas perduoti visus pranešimus asmenims, kurie nėra atstovai,

įgaliotiniai ir advokatai, Teismas tiesiogiai kreipiasi į valstybės, kurios teritorijoje turi būti įteiktas pranešimas, vyriausybę.

2. Ta pati nuostata taikoma ir tada, kai reikia gauti įrodymų vietoje.

45 straipsnisTeismo posėdžiui vadovauja Pirmininkas arba, jeigu jis negali pirminin-

kauti, Vicepirmininkas; jeigu nei vienas, nei kitas iš jų negali pirmininkau ti, pirmininkauja vyriausias iš dalyvaujančių teisėjų.

46 straipsnisByla svarstoma Teisme viešai, jei Teismas nenusprendžia kitaip arba jei

šalys nereikalauja, kad kiti žmonės nebūtų įleidžiami.

47 straipsnis1. Kiekvienos bylos nagrinėjimas posėdyje turi būti protokoluojamas;

protokolą pasirašo Teismo Pirmininkas ir Sekretorius.2. Tik šis protokolas yra autentiškas.

2927. TARPTAUTINIŲ GINČŲ SPRENDIMAS

7.2 Tarptautinio Teisingumo Teismo Statutas 293

48 straipsnisTeismas nustato bylos nagrinėjimo tvarką, taip pat formą ir laiką, kokia

ir per kurį kiekviena šalis turi galutinai išdėstyti savo argumentus, ir imasi visų priemonių įrodymams surinkti.

49 straipsnisDar prieš pradėdamas svarstyti bylą, Teismas gali pareikalauti, kad at -

stovai pateiktų bet kurį dokumentą arba duotų bet kurį paaiškinimą. Jeigu atsisakoma tai daryti, surašomas aktas.

50 straipsnisTeismas bet kuriuo metu gali patikėti bet kuriam asmeniui, institucijai,

įstaigai, komisijai ar kitai pasirinktai organizacijai atlikti tyrimą ar pateikti eksperto išvadą.

51 straipsnisSvarstant bylą, visi ją liečiantys klausimai liudytojams ir ekspertams pa-

teikiami laikantis sąlygų, Teismo nustatytų 30 straipsnyje nurodytame reg-lamente.

52 straipsnisTeismas, nustatytu laiku gavęs įrodymus, gali atsisakyti priimti visus vė-

lesnius žodinius ir rašytinius įrodymus, kuriuos viena iš šalių norėtų pateik-ti be kitos šalies sutikimo.

53 straipsnis

1. Jeigu viena iš šalių neatvyksta į Teismą arba negina savo reikalavimų, kita šalis gali prašyti Teismą, kad išspręstų bylą jos naudai.

2. Teismas, prieš patenkindamas šį prašymą, turi įsitikinti ne tik tuo, kadbyla priklauso jo jurisdikcijai pagal 36 ir 37 straipsnius, bet ir tuo,ar šis reikalavimas turi pakankamą faktinį bei teisinį pagrindą.

54 straipsnis1. Kai atstovai, įgaliotiniai ir advokatai, vadovaujami Teismo, baigia dės

tyti paaiškinimus byloje, Pirmininkas paskelbia bylos svarstymą esantbaigtą.

2. Teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo.3. Teismo pasitarimai vyksta uždaruose posėdžiuose ir laikomi paslaptyje.

55 straipsnis1. Teismo sprendimai visais klausimais priimami dalyvaujančių teisėjų

balsų dauguma.2. Jei balsai pasidalija po lygiai, Pirmininko ar jį pavaduojančio teisėjo

balsas persveria.

56 straipsnis1. Sprendime turi būti išdėstyti motyvai, kuriais jis pagrįstas.2. Sprendime turi būti nurodytos j į priimant dalyvavusių teisėjų pavardės.

57 straipsnisJeigu visas sprendimas arba jo dalis neišreiškia vieningos teisėjų nuo-

monės, kiekvienas teisėjas turi teisę pareikšti atskirąją nuomonę.

58 straipsnisSprendimą pasirašo Teismo Pirmininkas ir Sekretorius. Jis paskelbiamas

atvirame Teismo posėdyje apie tai tinkamai pranešus atstovams.

59 straipsnisTeismo sprendimas privalomas tik byloje dalyvaujančioms šalims ir tik

tai konkrečiai bylai.

60 straipsnisSprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Kilus ginčui dėl sprendimo

prasmės ir taikymo srities, jį sprendžia Teismas bet kurios iš šalių reikalavimu.

61 straipsnis1. Prašymas peržiūrėti sprendimą gali būti pareikštas tik paaiškėjus nau

joms aplinkybėms, kurios, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali lemti bylossprendimą ir kurios, priimant sprendimą, nebuvo žinomos Teismui beišaliai, prašančiai peržiūrėti bylą, būtinai pabrėžiant, jog šis nežinojimas nebuvo nerūpestingumo rezultatas.

2. Peržiūrėjimo procesas pradedamas Teismo nutartimi, kurioje aiškiaikonstatuojamos naujos aplinkybės, leidžiančios peržiūrėti bylą, ir paskelbimu, kad tuo remiantis priimamas prašymas ją peržiūrėti.

3. Teismas, prieš pradėdamas peržiūrėjimo procesą, gali pareikalauti, kadbūtų įvykdytas jau priimtas sprendimas.

4. Prašymas peržiūrėti bylą turi būti pareikštas nepraėjus šešiems mėnesiams po to, kai paaiškėja naujos aplinkybės.

5. Joks prašymas peržiūrėti bylą negali būti pareikštas praėjus dešimčiai metų nuo sprendimo priėmimo dienos.

62 straipsnis1. Jeigu kuri nors valstybė mano, kad, sprendžiant bylą, gali būti pa

veikti jos teisiniai interesai, ji gali prašyti Teismą, kad leistų jai dalyvauti byloje.

1. Teismas sprendžia, patenkinti ar nepatenkinti šio prašymo.

63 straipsnis1. Jei kyla klausimų dėl konvencijos, kurios šalys, be suinteresuotų by

los šalių, yra ir kitos valstybės, aiškinimo, Teismo Sekretorius nedelsdamas apie tai praneša visoms toms valstybėms.

2. Kiekviena valstybė, gavusi tokį pranešimą, turi teisę dalyvauti procese, ir, jeigu ji pasinaudoja šia galimybe, sprendime pateikiamas aiškinimas yra toks pat privalomas ir jai.

64 straipsnisJei Teismas nenusprendžia kitaip, kiekviena šalis padengia savo teismo

išlaidas.

IV SKYRIUS. KONSULTACINĖS IŠVADOS

1. Teismas gali pateikti konsultacinę išvadą bet kokiu teisės klausimu,jei to prašo kuri nors tarptautinė institucija ar organizacija, kuriomsJungtinių Tautų įstatai suteikia teisę pateikti tokį prašymą, arba remdamasi šiais Įstatais.

2. Klausimai, dėl kurių prašoma konsultacinės Teismo išvados, teikiamiTeismui rašytiniu prašymu, kuriame tiksliai suformuluojamas klausimas, dėl kurio reikia išvados; prie jo pridedami visi dokumentai, galintys padėti išaiškinti klausimą.

66 straipsnis1. Teismo Sekretorius nedelsdamas praneša apie prašymą pateikti konsul

tacinę išvadą visoms valstybėms, turinčioms teisę dalyvauti Teisme.2. Be to, Teismo Sekretorius specialiu ir tiesioginiu pranešimu informuo

ja bet kurią valstybę, turinčią teisę dalyvauti Teisme, taip pat bet kurią tarptautinę organizaciją, kuri, Teismo arba jo Pirmininko, jeigu

Teismas neposėdžiauja, nuomone, gali pateikti šiuo klausimu infor-maciją, kad Teismas Pirmininko nustatytu laiku yra pasirengęs priimti rašytinius pranešimus šiam tikslui sušauktame atvirame posėdyje.

3. Jeigu bet kuri valstybė, turinti teisę dalyvauti Teisme, negautų šiostraipsnio 2 dalyje nurodyto specialaus pranešimo, ji gali pareikšti norąpateikti rašytinį pranešimą arba būti išklausyta; Teismas šiuo klausimu priima sprendimą.

4. Valstybėms ir organizacijoms, pateikusioms rašytinius ar žodinius pranešimus arba ir vienus, ir kitus, turi būti leista dalyvauti svarstant pranešimus, kitų valstybių ar organizacijų pateiktus tokia forma, tokios apimties ir per tokį laiką, kurį kiekvienu atskiru atveju nustato Teismas arba, jei jis neposėdžiauja, Teismo Pirmininkas. Tuo tikslu Teismo Sekretorius tinkamu metu perduoda visus tokius rašytinius pranešimus valstybėms ir organizacijoms, kurios savo ruožtu pateikė tokius pranešimus.

67 straipsnisTeismas konsultacines išvadas pateikia atvirame posėdyje, apie tai pra-

nešdamas Generaliniam Sekretoriui ir Jungtinių Tautų narių, kitų tiesiogiai suinteresuotų valstybių ir tarptautinių organizacijų atstovams.

68 straipsnisAtlikdamas konsultavimo funkcijas, Teismas šio Statuto nuostatomis, tai -

komomis sprendžiant ginčus, vadovaujasi tiek, kiek jis jas laiko taikytinomis.

V SKYRIUS. PATAISOS

69 straipsnisŠio Statuto pataisos daromos tokia pačia tvarka, kuri yra nustatyta Jung-

tinių Tautų įstatuose* pataisoms teikti, tačiau laikantis visų nuostatų, kurias Generalinė Asamblėja pagal Saugumo Tarybos rekomendaciją gali priimti valstybėms, kurios nėra Jungtinių Tautų narės, bet yra šio Statuto šalys.

70 straipsnisTeismas turi teisę siūlyti bet kurias šio Statuto pataisas, kurias jis laiko

reikalingas, pateikdamas jas raštu Generaliniam Sekretoriui, kad jos būtų ap-svarstytos laikantis 69 straipsnio nuostatų.

* Žr. sudarytojo pastabą dėl Statuto 1 str.

Vadapalas TV Dokumentai

Documents

Dvidiskis stabdys teatro reikmems BMG. · Kartu galiojantys dokumentai 8 Eksploatacijos vadovas – Dvidiskis stabdys teatro reikmėms BMG..T 2.5 Kartu galiojantys dokumentai Papildomai

SUPAPRASTINTO ATVIRO KONKURSO PIRKIMO DOKUMENTAI · teisę prašyti dokumentų originalų; 3) užsienio valstybių tiekėjų kvalifikacijos reikalavimus įrodantys dokumentai legalizuojami

VILNIAUS UNIVERSITETAS MATEMATIKOSmif.vu.lt/lt3/dokumentai/dokumentai/Publikacijos/MIF... · 2019-02-01 · artificial intelligence, retrieval of logical proofs, error-correcting

Dokumentai Ir Apskaitos Registrai

Vyriausybės pateikti dokumentai dėl balsavimų IFC ir EBRD valdybose

VU Matematikos ir informatikos fakultetas - 1 Priedasmif.vu.lt/lt3/dokumentai/dokumentai/EAK/BDalyku_aprasai... · 2015. 8. 7. · Ekonomikos pradmenys .....28 Ekonominių duomenų

Photoshop dokumentai

Vilniaus Universiteto Matematikos ir Informatikos …mif.vu.lt/lt3/dokumentai/nuotraukos/dokumentai/Self... · Web viewIn 1971 at the Department of Applied Mathematics a new study

STRATEGINIO ŠVIETIMO PLANO ĮGYVENDINIMO 2019 METŲ …vpvpmc.lt/images/dokumentai/planavimo-dokumentai/2019/1.pdf · 9. Puoselėti centro kultūrą, komandinį darbą. 10. Užtikrinti

MATEMATINES˙ FIZIKOS LYGTYSmif.vu.lt/lt3/dokumentai/dokumentai/DLSM_/mat_fiz_2_pdf.pdf · algirdas ambrazeviciusˇ aleksas domarkas matematines˙ fizikos lygtys 2 dalis vilnius 1999

VU Matematikos ir informatikos fakultetas - ALGIRDAS ...mif.vu.lt/lt3/dokumentai/dokumentai/DLSM_/mat_fiz1.pdfto Vilniaus universiteto taikomosios matematikos ir matematikos specialybiu˛

STUDY FIELD: MATHEMATICS SECOND-CYCLE …mif.vu.lt/lt3/dokumentai/nuotraukos/dokumentai/FDM_mag_Savianaliz... · FINANCIAL AND ACTUARIAL MATHEMATICS CODE: 621G17001 SELF-EVALUATION

SVARBŪS DOKUMENTAI ORGANIZUOJANT RENGINĮ

4. LRT finansinė ataskaita Dokumentai/Taryba/Dokumentai/LRT finansine...LRT finansinė ataskaita Atsiskaitomasis laikotarpis, už kurį parengtos finansinės ataskaitos Parengtos

eimin.lrv.lteimin.lrv.lt/uploads/eimin/documents/files/Iš...6. 8. reguliuojantys teisés aktai Informacija ir dokumentai, kuriuos turi pateikti asmuo Informacija ir dokumentai, kuriuos

Kursinių ir baigiamųjų darbų rašymas: Gidas studentamsmif.vu.lt/lt3/dokumentai/dokumentai/EAK/rekomendacijos... · 2015-08-07 · Metodiniai nurodymai Kursinių ir baigiamųjų

Knyga. Vilenas Vadapalas Tarptautine Teise

Ram nas Mockevi Žem Vandens...įgyjamo turto neliečiamybę. Registracijos metu parengiami dokumentai turi būti teisiniai dokumentai, įrodantys piliečio teisę į nekilnojamąjį

› media › images › dokumentai › veikla-dokumentai... KAUNO „PURIEN Ï “ VIDURIN S MOKYKLOS STRATEGINIS …principas – „subalansuotas iš viršaus ³ apai ir iš apaþios

VILNIAUS UNIVERSITETAS MATEMATIKOS IR INFORMATIKOS ...mif.vu.lt/lt3/dokumentai/dokumentai/KOMP/Reglament... · Jeigu darba˛planuojate atspausdinti (prieš˛ri išdami) nespalvotu