Upload
others
View
5
Download
0
Embed Size (px)
Citation preview
2
PARENGTA
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO
TEISĖS TYRIMŲ GRUPĖS
IR
LIETUVOS APELIACINIO TEISMO
TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS
Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau –
ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo tikslais.
Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje
curia.europa.eu.
3
TURINYS
I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ IR BAUDŽIAMASIS PROCESAS .................................................... 4
PSICHIKOS SUTRIKIMŲ TURINČIO ASMENS TEISĖ BŪTI INFORMUOTAM APIE
SAVO TEISES ............................................................................................................................... 4
2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimas EP (C-467/18) ....................................................................... 4
VIEŠI PAREIŠKIMAI DĖL KALTĖS IR NEKALTUMO PREZUMPCIJA ........................ 6
2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas AH, PB, CX, KM, PH ir MH (C-377/18) ................................ 6
II. SĄJUNGOS TEISĖS PRINCIPAI .............................................................................................. 7
2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Călin (C-676/17) ................................................................... 7
III. ASMENS DUOMENŲ APSAUGA ........................................................................................... 9
2019 m. rugsėjo 24 d. didžiosios kolegijos sprendimas GC ir kt. (C-136/17) ............................. 9
2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Google (C-507/17) .............................................................. 14
IV. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA ......................................................................................... 16
2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Verein für Konsumenteninformation (C-28/18) .................... 16
2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Lexitor (C-383/18) .............................................................. 17
2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimas Lovasné Tóth (C-34/18) ...................................................... 19
2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Romano (C-143/18) ............................................................. 21
2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Pohotovosť (C-331/18) .......................................................... 23
V. INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ ............................................................................... 25
2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Bayer Pharma (C-688/17)................................................... 25
2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas AMS Neve ir kt. (C-172/18) ................................................... 26
VI. CIVILINIS PROCESAS ........................................................................................................... 29
2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas R (C-468/18).......................................................................... 29
2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Riel (C-47/18)...................................................................... 31
VII. VIEŠIEJI PIRKIMAI ............................................................................................................. 33
2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Lombardi (C-333/18) ............................................................ 33
2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Komisija prieš Italiją (C-526/17) ........................................ 35
2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Vitali (C-63/18) ................................................................... 35
4
I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ IR BAUDŽIAMASIS PROCESAS
PSICHIKOS SUTRIKIMŲ TURINČIO ASMENS TEISĖ BŪTI INFORMUOTAM APIE
SAVO TEISES
2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimas EP (C-467/18)
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose –
Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 6, 47 straipsniai ir 51 straipsnio 1 dalis – Direktyva
2012/13/ES – 8 straipsnio 2 dalis – Direktyva 2013/48/ES – 12 straipsnis – Direktyva (ES)
2016/343 – 3 straipsnis – Nacionalinės teisės normos, pagal kurias leidžiama dėl su gydymu ir
saugumu susijusių priežasčių hospitalizuoti psichiatrijos ligoninėje asmenis, kurie visuomenei
pavojingas veikas padarė būdami nepakaltinami – Teisė būti informuotam apie savo teises – Teisė
turėti advokatą – Teisė į veiksmingą teisinę gynybą – Nekaltumo prezumpcija – Pažeidžiamas
asmuo
2015 m. rugpjūčio 26 d., radę moters lavoną vienoje iš Medkoveco (Bulgarija) gatvių, policijos
pareigūnai atvyko į aukos sūnaus EP gyvenamąją vietą. Šis prisipažino nužudęs savo motiną.
Policijos pareigūnai, iš liudytojų gavę informacijos apie EP psichikos sutrikimus, nuvežė EP į
psichiatrijos ligoninės skubiosios pagalbos skyrių. 2015 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Rayonen sad
Lom (Lomo apylinkės teismas, Bulgarija) nurodė hospitalizuoti EP psichiatrijos ligoninėje šešiems
mėnesiams. Sveikatos įstatymu remiantis nustatytos priemonės taikymas buvo pratęstas ir
nenutrauktas iki nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priėmimo dienos. Teismo
psichiatrijos ekspertizę atlikę specialistai nustatė, kad EP serga paranoidine šizofrenija. 2016 m.
liepos 7 d. Montanos (Bulgarija) prokuroras nutraukė baudžiamąjį procesą, motyvuodamas tuo, kad
EP serga psichikos liga. Manydamas, kad EP negali dalyvauti procese, prokuroras jam neįteikė šios
nutarties. 2017 m. gruodžio 29 d. Apelativna prokurtura Sofia (Sofijos prokuratūra, Bulgarija)
nurodė atnaujinti procesą ir pažymėjo, kad EP toliau turi būti taikoma hospitalizacijos priemonė
pagal Sveikatos įstatymą. 2018 m. kovo 1 d. nutartimi buvo nutrauktas dėl EP pradėtas
baudžiamasis procesas. Prokuratūra padarė išvadą, kad būtina imtis priverčiamųjų medicinos
priemonių, nes EP tyčinę nusikalstamą veiką padarė būdamas nepakaltinamas, todėl jam negali būti
taikoma baudžiamoji atsakomybė. Ši nutartis buvo įteikta aukos dukrai. Nutartis įsiteisėjo 2018 m.
kovo 10 d. Lomo prokuratūra kreipėsi į Lukovito apylinkės teismą prašydama hospitalizuoti EP
psichiatrijos ligoninėje, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodeksu.
Lukovito apylinkės teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Teisingumo Teismą,
prašydamas ištirti, ar nacionalinėmis teisės nuostatomis, kuriomis reglamentuojamas priverstinis
psichikos ligomis sergančių asmenų hospitalizavimas gydymo įstaigoje, nepažeidžiamos pagal
direktyvas 2012/13, 2013/48, 2016/343 ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių Chartiją (toliau –
Chartija) užtikrinamos teisės. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad
EP niekada nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, jam nebuvo pranešta apie dėl jo pradėtą
baudžiamąjį procesą. Kadangi dėl EP nebuvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, jam nebuvo
užtikrinta advokato pagalba, jis negalėjo apskųsti teisme prokuratūros veiksmų. Pagal nacionalinę
teisę teismas neturi galimybės patikrinti, ar, atliekant ikiteisminį tyrimą, asmuo, kuris laikomas
padariusiu veiką, galėjo pasinaudoti būtiniausiomis teisės į gynybą įgyvendinimo procesinėmis
garantijomis. EP nurodė, kad pažeista jo teisė būti informuotam apie jam pareikštus kaltinimus,
teisė neduoti parodymų ir teisė turėti advokatą.
Teisingumo Teismas aiškinosi, ar direktyvos 2012/13 (ji susijusi su teise būti informuotam apie
savo teises) ir 2013/48 (ji susijusi su teise turėti gynėją, teise reikalauti, kad apie laisvės atėmimą
būtų informuota trečioji šalis, ir asmenų, kuriems atimta laisvė, teise susisiekti su trečiaisiais
asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis) turi būti aiškinamos taip, kad jos taikomos teismo procesui,
kaip antai numatytam pagrindinėje byloje, nagrinėjamose nacionalinės teisės normose, pagal kurias
leidžiama dėl su gydymu ir saugumu susijusių priežasčių hospitalizuoti psichiatrijos ligoninėje
asmenis, kurie visuomenei pavojingas veikas padarė būdami nepakaltinami, ir, jei taip, nuo kurio
5
momento atitinkamas asmuo turi būti informuotas apie jam pagal Direktyvą 2012/13 suteikiamas
teises. Teismas pasisakė, kad minėtos direktyvos taikomos nuo to momento, kai valstybės narės
kompetentingos institucijos praneša asmenims, kad jie įtariami arba kaltinami padarę nusikalstamą
veiką, iki proceso pabaigos, t. y. iki bus galutinai išspręstas klausimas, ar įtariamasis arba
kaltinamasis įvykdė nusikalstamą veiką, įskaitant, atitinkamais atvejais, bausmės skyrimą ir
sprendimą dėl apeliacinio skundo. Sąvoka „baudžiamasis procesas“, kaip ji suprantama pagal šias
direktyvas, apima ir hospitalizacijos psichiatrijos ligoninėje procedūras, kurios, nors baigiamos ne
„bausmės skyrimu“ siaurąja prasme, lemia su laisvės suvaržymu susijusios priemonės taikymą (su
sąlyga, kad ši priemonė pateisinama priežastimis, susijusiomis ne tik su gydymu, bet ir su saugumu)
nusikaltimo požymių turinčią veiką padariusiems asmenims, tačiau jų psichikos būklė
baudžiamuoju įstatymu draudžiamos veikos padarymo momentu pateisina hospitalizacijos
psichiatrijos ligoninėje priemonės, o ne baudžiamosios sankcijos, pavyzdžiui, laisvės atėmimo
bausmės, skyrimą. Su laisvės suvaržymu susijusios priemonės, kaip antai pagrindinėje byloje
nagrinėjamos psichiatrinės ar sveikatos priežiūros priemonės, patenka į EŽTK 5 straipsnio, taigi ir
Chartijos 6 straipsnio, taikymo sritį. Direktyvos 2012/13 ir 2013/48 negali būti aiškinamos taip, kad
į jų taikymo sritį nepatenka teismo procesas, per kurį hospitalizacijos psichiatrijos ligoninėje
priemonė gali būti taikoma asmeniui, kuris užbaigus ankstesnį baudžiamąjį procesą laikomas
nusikaltimo požymių turinčią veiką padariusiu asmeniu. Tam, kad būtų veiksmingas, pranešimas
apie teises turi būti įteiktas ankstyvojoje proceso stadijoje. Iš Direktyvos 2012/13 2 straipsnio
matyti, kad ji taikoma nuo momento, kai valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos
praneša asmenims, kad jie įtariami arba kaltinami padarę nusikalstamą veiką. Teisė būti
informuotam apie savo teises turi būti įgyvendinta ne vėliau kaip prieš pirmąją oficialią įtariamojo
arba kaltinamojo apklausą policijoje. Direktyva 2012/13 turi būti aiškinama taip, kad asmenys,
įtariami padarę nusikalstamą veiką, turi būti informuoti apie jų teises kuo greičiau nuo to momento,
kai, nesant skubos aplinkybių, dėl jiems reiškiamų įtarimų pateisinama, kad kompetentingos
institucijos apribotų jų laisvę taikydamos prievartos priemones, bet ne vėliau kaip prieš pirmąją
oficialią jų apklausą policijoje.
Direktyvos 2012/13 8 straipsnio 2 dalyje pažymėta, kad pagal jos 8 straipsnio 2 dalį reikalaujama,
kad „įtariamasis arba kaltinamasis, arba jo advokatas turėtų teisę nacionalinėje teisėje nustatyta
tvarka užginčyti tai, kad kompetentingos valdžios institucijos nepateikė informacijos ar atsisakė ją
pateikti pagal šią direktyvą“. Draudžiama bet kokia nacionalinė priemonė, užkertanti kelią
pasinaudoti veiksmingomis teisinės gynybos priemonėmis, kai pažeidžiamos pagal šią direktyvą
saugomos teisės. Taigi Chartijos 47 straipsnis, Direktyvos 2012/13 8 straipsnio 2 dalis ir Direktyvos
2013/48 12 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės
normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriose numatytas teismo procesas, per kurį
asmenys, padarę visuomenei pavojingas veikas būdami nepakaltinami, gali būti dėl su gydymu ir
saugumu susijusių priežasčių hospitalizuoti psichiatrijos ligoninėje, jeigu pagal šias teisės normas
neleidžiama kompetentingam teismui patikrinti, ar šiose direktyvose numatytos procesinės teisės
buvo užtikrintos per anksčiau nei procesas tame teisme vykusį procesą, kuriam netaikoma tokia
teismo kontrolė.
Taip pat Teisingumo Teismas sprendė, kad Direktyva 2016/343 ir Chartijos 51 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinamos taip, kad nei ši Direktyva, nei Chartijos nuostatos netaikomos pagrindinėje
byloje nagrinėjamos Sveikatos įstatymo nustatytos tvarkos hospitalizacijos psichiatrijos ligoninėje
procedūrai, kuria siekiama užtikrinti gydymą, motyvuojant tuo, kad atitinkamas asmuo dėl jo
sveikatos būklės gali kelti pavojų savo ar trečiųjų asmenų sveikatai. Hospitalizacijos psichiatrijos
ligoninėje procedūros, nagrinėjamu atveju numatytos Sveikatos įstatyme, tikslas yra užtikrinti
gydymą; ši procedūra nepriskirtina prie baudžiamojo proceso, patenkančio į Direktyvos 2016/343
taikymo sritį, jeigu ji vykdoma atskirai nuo baudžiamojo proceso, įskaitant atvejus, kai siekiama
užkirsti kelią pavojui suinteresuotojo asmens ar trečiųjų asmenų sveikatai.
Pagrindinėje byloje nagrinėjama procedūra siekiama ne nustatyti suinteresuoto asmens kaltę, o
nuspręsti dėl jo priverstinės hospitalizacijos psichiatrijos ligoninėje. Vis dėlto ši su laisvės
suvaržymu susijusi priemonė grindžiama ne tik su gydymu, bet ir su saugumu susijusiomis
6
priežastimis, todėl tokia procedūra dėl jos baudžiamojo tikslo patenka į Direktyvos 2016/343
taikymo sritį. Direktyvos 2016/343 3 straipsnyje nustatyta pareiga valstybėms narėms užtikrinti,
kad įtariamieji ir kaltinamieji būtų laikomi nekaltais, kol jų kaltė neįrodyta įstatymų nustatyta
tvarka. Šios pareigos turi paisyti kompetentingos institucijos vykstant hospitalizacijos psichiatrijos
ligoninėje procedūrai, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėje byloje. Jeigu užbaigus ankstesnį
baudžiamąjį procesą galutinai nustatyta, kad asmuo padarė nusikaltimo požymių turinčią veiką
būdamas nepakaltinamas, tai, kad grįsdama prašymą hospitalizuoti psichiatrijos ligoninėje
prokuratūra remiasi šia aplinkybe, savaime neprieštarauja Direktyvos 2016/343 3 straipsnyje
įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui. Vykstant teisme procesui dėl asmenų, kurie
visuomenei pavojingas veikas padarė būdami nepakaltinami, hospitalizacijos psichiatrijos
ligoninėje dėl su gydymu ir saugumu susijusių priežasčių, kaip antai nagrinėjamam pagrindinėje
byloje, prokuratūra pateikia įrodymų, jog asmuo, kurį prašoma hospitalizuoti, padarė veiką, kuri
laikoma keliančia tokį pavojų.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=217905&pageIndex=0&doclang=
lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1887836
VIEŠI PAREIŠKIMAI DĖL KALTĖS IR NEKALTUMO PREZUMPCIJA
2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas AH, PB, CX, KM, PH ir MH (C-377/18)
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose –
Direktyva (ES) 2016/343 – 4 straipsnio 1 dalis – Nekaltumo prezumpcija – Vieši pareiškimai dėl
kaltės – Prokuroro ir nusikalstamą veiką padariusio asmens susitarimas – Nacionalinių teismų
jurisprudencija, kurioje numatyta identifikuoti kaltinamuosius, nesudariusius tokio susitarimo –
Pagrindinių teisių chartija – 48 straipsnis
AH, PB, CX, KM, PH ir MH patraukti baudžiamojon atsakomybėn įtariant, kad nuo 2014 m.
lapkričio iki 2015 m. gruodžio mėnesio jie priklausė organizuotai grupei, kurios tikslas buvo
pelnytis iš asmens tapatybės dokumentų ir vairuotojų pažymėjimų klastojimo. MH pasinaudojo
Bulgarijos baudžiamojo proceso įstatyme numatyta galimybe sudaryti susitarimą, siekdamas
švelnesnės bausmės jam paskyrimo (pagal Bulgarijos baudžiamojo proceso kodekso 381, 382
straipsnius užbaigus tyrimą kiekvienas savo kaltę pripažįstantis kaltinamasis per savo gynėją gali
raštu sudaryti susitarimą su prokuroru. Šiame susitarime nurodoma, ar veika įvykdyta, ar ją įvykdė
kaltinamasis kaltais veiksmais, ar ji laikoma nusikalstama ir ar pateikiamas jos teisinis vertinimas.
Jei byla iškelta keliems asmenims, susitarimą gali sudaryti kiekvienas iš jų. Teismas gali pasiūlyti
susitarimo pakeitimus, kurie aptariami su prokuroru ir kaltinamojo gynėju; teismas patvirtina
susitarimą, jei jis neprieštarauja įstatymui ir moralei).
Iš MH sudaryto susitarimo matyti, kad jis kartu su penkiais kaltinamaisiais priklausė organizuotai
grupei. Visi kaltinamieji identifikuoti, nurodant jų vardą, tėvavardį, pavardę ir asmens kodą. Šis
susitarimas buvo pateiktas specializuotam Bulgarijos baudžiamajam teismui patvirtinti. Teismas
prašė išaiškinti, ar Direktyvos 2016/343 4 straipsnio 1 dalis (valstybės narės imasi reikiamų
priemonių siekdamos užtikrinti, kad, kol įstatymų nustatyta tvarka neįrodyta įtariamojo arba
kaltinamojo kaltė, viešuose valdžios institucijų padarytuose pareiškimuose ir teismų sprendimuose,
išskyrus tuos, kuriais asmuo pripažįstamas kaltu, tas asmuo nebūtų apibūdinamas kaip kaltas. Ši
nuostata nedaro poveikio baudžiamojo persekiojimo veiksmams, kuriais siekiama įrodyti įtariamojo
arba kaltinamojo kaltę, ir preliminariems procesinio pobūdžio sprendimams, kuriuos priima
teisminės ar kitos kompetentingos valdžios institucijos ir kurie grindžiami įtarimais ar kaltinančiais
įrodymais) turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama susitarime, kuriuo kaltinamasis
pripažįsta savo kaltę tam, kad jam būtų paskirta švelnesnė bausmė, ir kurį turi patvirtinti
nacionalinis teismas, aiškiai nurodyti kaip nagrinėjamos nusikalstamos veikos bendravykdžius ne
7
tik šį asmenį, bet ir kitus kaltinamuosius, kurie nepripažino savo kaltės ir dėl kurių baudžiamoji
byla toliau nagrinėjama įprasta tvarka.
Teisingumo Teismas sprendė, kad Direktyvos 2016/343 tikslas yra nustatyti bendras būtiniausias
taisykles, taikomas baudžiamajame procese dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės
dalyvauti nagrinėjant bylą teisme aspektų. Nors pagal Direktyvos 2016/343 4 straipsnio 1 dalį
valstybėms narėms suteikiama diskrecija nustatyti būtinas priemones dėl šios nuostatos
įgyvendinimo, valstybių narių numatytas apsaugos lygis negali būti žemesnis už Europos Sąjungos
pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) nustatytus standartus. Pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį,
siekiant išsiaiškinti Chartijos 48 straipsnį, reikia atsižvelgti į EŽTK 6 straipsnio 2 ir 3 dalis,
nustatančias minimalią apsaugą. Direktyvoje 2016/343 ir jurisprudencijoje, susijusioje su Chartijos
48 straipsniu, nėra paaiškinimų, kaip reikia nustatyti, ar asmuo teismo sprendime apibūdinamas
kaip kaltas, todėl, siekiant išsiaiškinti Direktyvos 2016/343 4 straipsnio 1 dalį reikia remtis Europos
Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, susijusia su EŽTK 6 straipsnio 2 dalimi.
Nekaltumo prezumpcijos principas pažeidžiamas, kai nepriėmus galutinio apkaltinamojo
nuosprendžio teismo sprendime arba oficialiame pareiškime dėl kaltinamojo aiškiai nurodoma, kad
atitinkamas asmuo padarė nusikalstamą veiką. Sudėtingose baudžiamosiose bylose, kuriose yra keli
įtariamieji, kurių negalima teisti kartu, nacionalinis teismas, vertindamas kaltinamųjų kaltę, turi
nurodyti, kad dalyvauja tretieji asmenys, kurie vėliau gali būti teisiami atskirai. Teismas turėtų
vengti pateikti daugiau informacijos, nei būtina asmenų, stojančių prieš šį teismą, teisinės
atsakomybės analizei atlikti. Teismo sprendimo motyvai turi būti suformuluoti siekiant išvengti
išankstinio trečiųjų asmenų kaltės vertinimo, nes tai galėtų pakenkti teisingam jiems pateiktų
kaltinimų išnagrinėjimui vykdant atskirą teismo procesą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2014 m.
vasario 27 d. sprendimas Karaman prieš Vokietiją, 2016 m. vasario 23 d. sprendimas Navalnyy ir
Ofitserov prieš Rusiją).
Teisingumo teismas sprendė, kad Direktyvos 2016/343 4 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad
pagal ją nedraudžiama, jog susitarime, kaip, pvz., nagrinėjamame pagrindinėje byloje, kurį turi
patvirtinti nacionalinis teismas, be asmens, kuris sudarė šį susitarimą ir pripažino savo kaltę, būtų
nurodyti kiti kaltinamieji, kurie bus teisiami atskirai, jeigu, pirma, toks jų nurodymas yra būtinas,
siekiant įvertinti susitarimą sudariusio asmens teisinę atsakomybę, ir, antra, tame pačiame
susitarime aiškiai nurodyta, kad minėti kiti asmenys traukiami baudžiamojon atsakomybėn atskirai
ir jų kaltė dar neįrodyta įstatymų nustatyta tvarka. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs
teismas turi patikrinti, ar minėtame MH susitarime įvardyti asmenys nurodyti kaip traukiami
baudžiamojon atsakomybėn atskirai ir kad jų kaltė neįrodyta įstatymų nustatyta tvarka. Prašymą
priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagal nacionalinę teisę gali pakeisti šio susitarimo
nuostatas prieš jį patvirtindamas. Šiomis aplinkybėmis pagal Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies
reikalavimus pagrindinėje byloje nagrinėjamas susitarimas gali būti patvirtintas tik padarius
pakeitimų, jei jų reikia, kuriuose būtų aiškiai nurodoma, kad penki kaltinamieji traukiami
baudžiamojon atsakomybėn atskirai ir kad jų kaltė dar neįrodyta įstatymų nustatyta tvarka.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=217488&pageIndex=0&doclang=
lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1297916
II. SĄJUNGOS TEISĖS PRINCIPAI
2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Călin (C-676/17)
Sąjungos teisės principai – Procesinė autonomija – Teisinio saugumo principas – Res judicata
galia – Valstybės narės pažeidžiant Sąjungos teisę surinkto mokesčio grąžinimas – Galutinis teismo
8
sprendimas, kuriuo nustatomas su Sąjungos teise nesuderinamas mokestis – Prašymas peržiūrėti
tokį teismo sprendimą – Šio prašymo pateikimo terminas
2013 m. balandžio 12 d. Rumunijos pilietė O. M. Călin įsigijo naudotą motorinę transporto
priemonę iš Vokietijos. Tirgovištės valstybinė vairuotojų pažymėjimų ir transporto priemonių
registravimo įstaiga (Rumunija) nurodė, kad už šios transporto priemonės registraciją reikia
sumokėti 968 Rumunijos lėjų (RON) (apie 207 EUR) aplinkos mokesčio. O. M. Călin sumokėjo šią
sumą. Vėliau O. M. Călin kreipėsi į Dimbovicos apylinkės teismą (Rumunija), prašydama grąžinti
šią sumą, nes apmokestinimas tokiu aplinkos mokesčių buvo nesuderinamas su Sąjungos teise.
Vykstant teisminiams procesams, ginčas kilo dėl to, ar gali būti peržiūrėtas galutinis teismo
sprendimas, priimtas pažeidžiant Sąjungos teisę.
ESTT sprendė, ar Sąjungos teisę, visų pirma lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus, reikia
aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatytas vieno mėnesio
naikinamasis terminas pateikti prašymą peržiūrėti galutinį teismo sprendimą, priimtą pažeidžiant
Sąjungos teisę, kuris pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo apie šį sprendimą.
ESTT visų pirma pažymėjo, kad O. M. Călin buvo įpareigota sumokėti aplinkos mokestį, taikomą
motorinėms transporto priemonėms, o 2016 m. birželio 9 d. Sprendime Budişan (C-586/14,
EU:C:2016:421) Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė, kad SESV 110 straipsnis turi būti
aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamas toks aplinkos mokestis.
Kartu ESTT priminė res judicata principo svarbą ir Sąjungos teisės, ir nacionalinės teisės
sistemose. Siekiant užtikrinti tiek teisės ir teisinių santykių stabilumą, tiek gerą teisingumo
vykdymą, svarbu, kad teismo sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones
arba pasibaigus numatytiems pasinaudojimo jomis terminams tampa galutiniai, nebegalėtų būti
ginčijami. Taigi Sąjungos teisė nenustato nacionaliniam teismui pareigos netaikyti vidaus proceso
taisyklių, suteikiančių teismo sprendimui res judicata galią, net jeigu tai leistų ištaisyti su šia teise
nesuderinamą nacionalinę situaciją. Pagal Sąjungos teisę nereikalaujama, kad siekdama atsižvelgti į
Teisingumo Teismo pateiktą atitinkamos šios teisės nuostatos išaiškinimą nacionalinė teisminė
institucija iš principo turėtų peržiūrėti res judicata galią įgijusį savo sprendimą.
Vis dėlto jei taikytinos vidaus proceso taisyklės numato nacionaliniam teismui galimybę, esant tam
tikroms sąlygoms, peržiūrėti res judicata galią įgijusį sprendimą, kad situacija atitiktų nacionalinę
teisę, pagal lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus šia galimybe, jeigu šios sąlygos
tenkinamos, turi būti pasinaudota pirmiausia, kad būtų atkurta nagrinėjamos situacijos atitiktis
Sąjungos teisei. Dėl naikinamųjų terminų Teisingumo Teismas nusprendė, jog tai, kad teisinio
saugumo sumetimais nustatomi protingi naikinamieji terminai ieškiniui pareikšti, atitinka Sąjungos
teisę.
Kartu ESTT pažymėjo, kad, nesant jokių nacionalinių procesinių priemonių, tam, kad būtų apgintos
pažeistos teisės, res judicata galios principas neprieštarauja tam, kad būtų pripažintas valstybės
atsakomybės už galutinės instancijos teismo sprendimą principas. Iš tiesų pirmiausia dėl to, jog
tokiu sprendimu padarytas iš Sąjungos teisės kylančių teisių pažeidimas paprastai nebegali būti
ištaisytas, iš asmenų negali būti atimta galimybė patraukti valstybę atsakomybėn, siekiant,
pasinaudojus tokia priemone, teisiškai apginti savo teises.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=217626&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=418958
9
III. ASMENS DUOMENŲ APSAUGA
2019 m. rugsėjo 24 d. didžiosios kolegijos sprendimas GC ir kt. (C-136/17)
Asmens duomenys – Fizinių asmenų apsauga tvarkant tinklalapiuose nurodytus jų duomenis –
Direktyva 95/46/EB – Reglamentas (ES) 2016/679 – Internetinės paieškos sistemos –
Tinklalapiuose esančių duomenų tvarkymas – Specialios duomenų kategorijos, numatytos šios
direktyvos 8 straipsnyje ir šio reglamento 9 ir 10 straipsniuose – Šių straipsnių taikymas paieškos
sistemos eksploatuotojui – Šio eksploatuotojo pareigų apimtis atsižvelgiant į minėtus straipsnius –
Duomenų skelbimas tinklalapiuose vien žurnalistiniais sumetimais arba meninės ar literatūrinės
raiškos tikslais – Poveikis prašymo pašalinti nuorodas nagrinėjimui – Europos Sąjungos
pagrindinių teisių chartijos 7, 8 ir 11 straipsniai
GC, AF, BH ir ED ginčas su Commission nationale de l’informatique et des libertés (Nacionalinė
informatikos ir laisvių komisija, CNIL) (Prancūzija) kilo dėl jos keturių sprendimų, kuriais
atsisakyta nurodyti Google Inc., tapusiai Google LLC, pašalinti įvairias nuorodas, esančias rezultatų
sąraše, rodomame atlikus paiešką pagal jų asmenvardžius, į trečiųjų asmenų skelbiamus
tinklalapius. GC, AF, BH ir ED paprašė Google iš rezultatų sąrašo, kurį rodo šios bendrovės
eksploatuojama paieškos sistema atlikus paiešką pagal atitinkamų asmenų asmenvardžius,
panaikinti įvairias nuorodas į trečiųjų asmenų skelbiamus tinklalapius, tačiau minėta bendrovė
atsisakė tai padaryti.
Pavyzdžiui, vienas iš pareiškėjų – BH prašė panaikinti nuorodas į straipsnius (daugiausia spaudos)
apie 1995 m. birželio mėn. pradėtą ikiteisminį tyrimą, susijusį su Respublikonų partijos (RP)
finansavimu, per kurį buvo tiriama jo ir kelių verslininkų bei politikų veikla. Jam iškelta byla buvo
baigta 2010 m. vasario 26 d., priėmus nutartį nutraukti bylą. Dauguma nuorodų, dėl kurių vyksta
ginčas, nurodo straipsnius, paskelbtus tuo metu, kai buvo pradėtas tyrimas, taigi juose neaptariama
bylos baigtis.
Google atsisakius patenkinti jų prašymus panaikinti nuorodas, pareiškėjai kreipėsi su skundais į
CNIL, kad šiai bendrovei būtų nurodyta jas pašalinti. Jų prašymo netenkinus, pareiškėjai pateikė
skundus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Conseil d’État (Valstybės
Taryba, Prancūzija) dėl CNIL atsisakymo nurodyti Google pašalinti prašomas nuorodas. Prašymą
priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuos skundus sujungė.
Klausimai Teisingumo Teismui pateikti dėl 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų
judėjimo (toliau – Direktyva 95/46), taikytos prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo
dieną, išaiškinimo. Ši direktyva buvo panaikinta nuo 2018 m. gegužės 25 d., t. y. nuo dienos, kai
pradedamas taikyti 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES)
2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų
judėjimo (toliau – Reglamentas 2016/679). Užduotus klausimus Teisingumo Teismas nagrinėjo
remdamasis Direktyva 95/46, tačiau kartu atsižvelgdamas ir į Reglamentą 2016/679.
ESTT sprendė, ar paieškos sistemos eksploatuotojas, atsižvelgiant į jo atsakomybę, kompetenciją ir
galimybes, taip pat turi tenkinti reikalavimus, kuriuos Direktyva 95/46 nustato specialių kategorijų
asmens duomenims, numatytiems jos 8 straipsnio 1 ir 5 dalyse, kai tokie duomenys nurodomi
informacijoje, kurią internete paskelbė ar patalpino tretieji asmenys, ir juos tvarko šis
eksploatuotojas paieškos sistemos veikimo tikslais.
Teismas visų pirma priminė, kad paieškos sistemos veikimo operacijos, kurias sudaro internete
trečiųjų asmenų paskelbtos ar jau esančios informacijos suradimas, automatiniu būdu atliekamas jos
indeksavimas, laikinas laikymas ir galiausiai padarymas prieinamos interneto vartotojams tam tikra
pasirinkta tvarka, laikytinos „asmens duomenų tvarkymu“, kaip jis suprantamas pagal
Direktyvos 95/46 2 straipsnio b punktą, jei ši informacija apima asmens duomenis, ir, kita vertus,
tokios paieškos sistemos eksploatuotojas laikytinas tokių duomenų „valdytoju“, kaip jis
suprantamas pagal minėto 2 straipsnio d punktą.
10
Asmens duomenų tvarkymas, atliekamas kaip paieškos sistemos veikimo operacija, padaro juos
prieinamus visiems paiešką pagal duomenų subjekto asmenvardį atlikusiems internautams, įskaitant
tuos, kurie kitaip nebūtų radę šiuos duomenis skelbiančio tinklalapio. Taigi, kadangi paieškos
sistemos veikimas gali daryti didelį neigiamą poveikį pagrindinėms teisėms į privatų gyvenimą ir
asmens duomenų apsaugą, šios paieškos sistemos eksploatuotojas, kaip asmuo, kuris nustato šios
veiklos tikslus ir būdus, turi užtikrinti, kiek tai patenka į jo atsakomybės, kompetencijos ir
galimybių sritį, kad ši veikla atitiktų Direktyvos 95/46 reikalavimus ir joje numatytos garantijos
galėtų tapti visiškai veiksmingos, o veiksminga ir visapusė duomenų subjektų, visų pirma jų teisės į
privataus gyvenimo gerbimą, apsauga – iš tiesų įgyvendinta.
Dėl specialių kategorijų asmens duomenų Direktyvos 95/46 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad
valstybės narės uždraudžia tvarkyti asmens duomenis, kurie atskleidžia rasinę ar etninę kilmę,
politines, religines ar filosofines pažiūras, priklausymą profesinėms sąjungoms, taip pat tvarkyti
duomenis apie asmens sveikatą ar intymų gyvenimą. Kai kurios šio draudimo išimtys ir nukrypti
leidžiančios nuostatos numatytos, be kita ko, 8 straipsnio 2 dalyje.
Direktyvos 95/46 8 straipsnio 5 dalyje teigiama, kad duomenys, susiję su nusikalstamomis
veikomis, apkaltinamaisiais nuosprendžiais ar kardomosiomis priemonėmis, gali būti tvarkomi tik
tuo atveju, jeigu tai kontroliuoja valdžios institucija arba jeigu nacionaliniai įstatymai užtikrina
tinkamas ir konkrečias garantijas, bet galioja išimtys, kurias valstybė narė gali leisti pagal
nacionalines nuostatas, numatančias tinkamas ir konkrečias garantijas. Vis dėlto išsamus
apkaltinamųjų nuosprendžių registras gali būti vedamas tik kontroliuojant valdžios institucijai.
Valstybės narės gali numatyti, kad duomenys, susiję su administracinėmis sankcijomis ar teismo
sprendimais civilinėse bylose, taip pat turi būti tvarkomi kontroliuojant valdžios institucijai.
Direktyvos 95/46 8 straipsnio 1 ir 5 dalių turinys su tam tikrais pakeitimais pakartotas
Reglamento 2016/679 9 straipsnio 1 dalyje ir 10 straipsnyje.
Teismas nurodė, kad toks Direktyvos 95/46 8 straipsnio 1 ir 5 dalių arba Reglamento 2016/679
9 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio aiškinimas, pagal kurį a priori ir bendrai paieškos sistemos
veikimo operacijoms nebūtų taikomi specifiniai reikalavimai, kuriuos šios nuostatos numato
specialių kategorijų duomenims tvarkyti, prieštarautų minėtų nuostatų tikslams – užtikrinti, kad
būtų labiau apsaugotas toks tvarkymas, kuris dėl ypatingo šių duomenų jautrumo gali labai stipriai
suvaržyti Chartijos 7 ir 8 straipsniuose garantuojamas pagrindines teises į privataus gyvenimo
gerbimą ir asmens duomenų apsaugą.
Kartu ESTT pažymėjo, kad paieškos sistemos eksploatuotojas yra atsakingas ne dėl to, kad
minėtose nuostatose numatyti asmens duomenys nurodomi trečiųjų asmenų paskelbtame
tinklalapyje, o dėl nuorodos į šį puslapį teikimo, ypač dėl to, kad atlikus paiešką pagal fizinio
asmens asmenvardį internautams pateikiamame rezultatų sąraše paskelbiama nuoroda į šį puslapį,
nes toks aptariamos nuorodos paskelbimas minėtame sąraše gali smarkiai pakenkti atitinkamo
asmens pagrindinėms teisėms į privataus gyvenimo gerbimą ir su juo susijusių asmens duomenų
apsaugą.
Teismas sprendė, kad Direktyvos 95/46 8 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatos turi būti aiškinamos taip,
kad draudimas ar apribojimai, susiję su šiose nuostatose numatytų specialių kategorijų asmens
duomenų tvarkymu, taikomi, laikantis toje direktyvoje numatytų išimčių, ir paieškos sistemos
eksploatuotojui, kaip duomenų valdytojui, tvarkančiam duomenis, kai eksploatuoja šią sistemą,
atsižvelgiant į jo atsakomybę, kompetenciją ir galimybes, kai šis eksploatuotojas, gavęs duomenų
subjekto prašymą, atlieka patikrinimą prižiūrint kompetentingoms nacionalinėms institucijoms.
Teisingumo Teismas taip pat nagrinėjo:
– ar Direktyvos 95/46 8 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas
paieškos sistemos eksploatuotojas privalo, laikydamasis šioje direktyvoje numatytų išimčių,
patenkinti prašymus panaikinti nuorodas į tinklalapius su tokiais asmens duomenimis, kurie
priskiriami prie tose nuostatose numatytų specialių kategorijų,
11
– ar Direktyvos 95/46 8 straipsnio 2 dalies a ir e punktai turi būti aiškinami taip, kad pagal šį
straipsnį paieškos sistemos eksploatuotojas gali netenkinti prašymo pašalinti nuorodą, kai nustato,
kad ši nuoroda nukreipia į turinį, kuriame yra asmens duomenų, priskiriamų prie šio 8 straipsnio
1 dalyje numatytų specialių kategorijų, tačiau juos tvarkant taikoma viena iš minėto 8 straipsnio
2 dalies a ir e punktuose numatytų išimčių, ir
– ar Direktyvos 95/46 nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad paieškos sistemos eksploatuotojas
taip pat gali netenkinti prašymo pašalinti nuorodą, motyvuodamas tuo, kad nuorodos, kurias
prašoma pašalinti, nukreipia į tinklalapius, kuriuose asmens duomenys, priskiriami prie šios
direktyvos 8 straipsnio 1 arba 5 dalyse numatytų specialių kategorijų, skelbiami tik žurnalistiniais
sumetimais arba meninės ar literatūrinės raiškos tikslais, todėl tokiam paskelbimui taikoma minėtos
direktyvos 9 straipsnyje numatyta išimtis.
ESTT pažymėjo, kad pagal Direktyvą 95/46 prašymų pašalinti nuorodas pagrindas yra, be kita ko,
jos 12 straipsnio b punktas, pagal kurį valstybės narės garantuoja kiekvienam duomenų subjektui
teisę reikalauti, kad duomenų valdytojas ištrintų duomenis, kurie tvarkomi nesilaikant šios
direktyvos nuostatų. Be to, pagal Direktyvos 95/46 14 straipsnio pirmos pastraipos a punktą
valstybės narės suteikia duomenų subjektui teisę bent 7 straipsnio e ir f punktuose nurodytais
atvejais bet kada prieštarauti dėl duomenų apie jį tvarkymo remiantis svariu ir teisėtu pagrindu,
susijusiu su jo konkrečia padėtimi, išskyrus atvejus, kai nacionalinės teisės aktai nustato kitaip.
Vertinant, ar įvykdytos šių nuostatų taikymo sąlygos, reikia, be kita ko, išnagrinėti, ar duomenų
subjektas turi teisę į tai, kad atitinkama su juo susijusi informacija šiuo metu sudaromuose rezultatų,
rodomų atlikus paiešką pagal jo asmenvardį, sąrašuose nebebūtų siejama su jo asmenvardžiu, nors
tokios teisės konstatavimas ir nesiejamas su nustatymu, kad atitinkamos informacijos įtraukimas į
rezultatų sąrašą sukelia duomenų subjektui neigiamų padarinių. Kadangi duomenų subjektas,
atsižvelgiant į Chartijos 7 ir 8 straipsnių jam suteiktas pagrindines teises, gali prašyti, kad
atitinkama informacija nebebūtų pateikiama plačiajai visuomenei įtraukiant šią informaciją į tokį
rezultatų sąrašą, šios teisės iš principo yra viršesnės ne tik už paieškos sistemos eksploatuotojo
ekonominį interesą, bet ir už šios visuomenės interesą turėti prieigą prie šios informacijos atlikus
paiešką pagal šio subjekto asmenvardį. Tačiau taip nebūtų tuo atveju, kai dėl konkrečių aplinkybių,
kaip antai šio subjekto padėties viešajame gyvenime, paaiškėtų, kad šių pagrindinių teisių
apribojimą pateisina viršesnis šios visuomenės interesas turėti dėl įtraukimo į atitinkamus sąrašus
suteiktą prieigą prie atitinkamos informacijos.
Reglamente 2016/679, tiksliau jo 17 straipsnyje, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė
nuostatą, kuri konkrečiai reglamentuoja „teisę reikalauti ištrinti duomenis“, šio straipsnio antraštėje
dar įvardytą kaip „teisė būti pamirštam“. Pagal šio 17 straipsnio 1 dalį duomenų subjektas turi teisę
reikalauti, kad duomenų valdytojas nepagrįstai nedelsdamas ištrintų su juo susijusius asmens
duomenis, o duomenų valdytojas yra įpareigotas nepagrįstai nedelsdamas ištrinti asmens duomenis,
jei tai galima pagrįsti viena iš šioje nuostatoje išvardytų priežasčių. Tarp šių priežasčių minėtoje
nuostatoje nurodyta aplinkybė, kad duomenys nebereikalingi, kad būtų pasiekti tikslai, kuriais jie
buvo tvarkomi, kad asmens duomenų subjektas atšaukia sutikimą, kuriuo grindžiamas duomenų
tvarkymas, ir nėra kito teisinio pagrindo tvarkyti duomenis, kad duomenų subjektas nesutinka su
duomenų tvarkymu pagal Reglamento 2016/679 21 straipsnio (kuris pakeičia Direktyvos 95/46
14 straipsnį) 1 arba 2 dalį, kad duomenys buvo tvarkomi neteisėtai, kad jie turi būti ištrinti siekiant
įvykdyti teisinę pareigą arba kad buvo surinkti informacinės visuomenės paslaugų siūlymo vaikams
kontekste.
Vis dėlto Reglamento 2016/679 17 straipsnio 3 dalyje patikslinta, kad šio reglamento 17 straipsnio
1 dalis netaikoma, jeigu toks duomenų tvarkymas yra būtinas dėl kurios nors iš pirmoje nuostatoje
išvardytų priežasčių. Tarp šių priežasčių minėto reglamento 17 straipsnio 3 dalies a punkte
nurodytas teisės, be kita ko, į informacijos laisvę įgyvendinimas. Tai, kad Reglamento 2016/679
17 straipsnio 3 dalies a punkte nuo šiol aiškiai numatyta, kad duomenų subjekto teisė reikalauti
ištrinti duomenis netaikoma, kai juos tvarkyti būtina įgyvendinant teisę, be kita ko, į informacijos
laisvę, garantuojamą pagal Chartijos 11 straipsnį, parodo, kad teisė į asmens duomenų apsaugą nėra
12
absoliuti ir, kaip pabrėžta šio reglamento 4 konstatuojamojoje dalyje, turi būti vertinama
atsižvelgiant į jos visuomeninę paskirtį ir derėti su kitomis pagrindinėmis teisėmis, remiantis
proporcingumo principu.
Taigi Reglamente 2016/679, konkrečiai – jo 17 straipsnio 3 dalies a punkte, aiškiai įtvirtintas
reikalavimas užtikrinti pusiausvyrą tarp, pirma, Chartijos 7 ir 8 straipsniuose numatytų pagrindinių
teisių į privataus gyvenimo gerbimą ir į asmens duomenų apsaugą ir, antra, pagal Chartijos
11 straipsnį garantuojamos pagrindinės teisės į informacijos laisvę. Būtent atsižvelgiant į šiuos
aspektus reikia patikrinti, kokiomis aplinkybėmis paieškos sistemos eksploatuotojas privalo
patenkinti prašymą pašalinti nuorodas iš rezultatų sąrašo, rodomo atlikus paiešką pagal duomenų
subjektų asmenvardį, ir ištrinti nuorodą į tinklalapį, kuriame yra asmens duomenų, priskiriamų prie
Direktyvos 95/46 8 straipsnio 1 ir 5 dalyse numatytų specialių kategorijų.
ESTT konstatavo, kad paieškos sistemos eksploatuotojo atliekamam specialių kategorijų duomenų,
numatytų Direktyvos 95/46 8 straipsnio 1 dalyje, tvarkymui iš principo gali būti taikomos išimtys,
numatytos jos 8 straipsnio 2 dalies a ir e punktuose, kuriuose numatyta, kad draudimas tvarkyti
tokių specialių kategorijų duomenis netaikomas, kai duomenų subjektas yra aiškiai sutikęs, kad
duomenys būtų tvarkomi, nebent pagal atitinkamos valstybės narės teisę toks sutikimas
draudžiamas, arba kai tvarkomi visų pirma duomenys, kuriuos tas asmuo yra akivaizdžiai paskelbęs
viešai. Nuo šiol tokios išimtys įtvirtintos Reglamento 2016/679 9 straipsnio 2 dalies a ir
e punktuose. Be to, pagal 9 straipsnio 2 dalies g punktą, kuris iš esmės pakartoja Direktyvos 95/46
8 straipsnio 4 dalį, leidžiama tvarkyti minėtų kategorijų duomenis, kai tai būtina dėl svarbių viešojo
intereso priežasčių, remiantis Sąjungos arba valstybės narės teise, kuri turi būti proporcinga
siekiamam tikslui, paisyti teisės į duomenų apsaugą esmės ir numatyti tinkamas ir konkrečias
priemones duomenų subjekto pagrindinėms teisėms ir interesams apsaugoti.
Kiek tai susiję su Direktyvos 95/46 8 straipsnio 2 dalies a punkte ir Reglamento 2016/679
9 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta išimtimi, iš sąvokos „sutikimas“ apibrėžties, pateiktos šios
direktyvos 2 straipsnio h punkte ir šio reglamento 4 straipsnio 11 punkte, matyti, kad toks sutikimas
turi būti „konkretus“, taigi duotas konkrečiai dėl duomenų tvarkymo, atliekamo eksploatuojant
paieškos sistemą, ir turint galvoje, kad šis tvarkymas leidžia tretiesiems asmens atlikus paiešką
pagal to asmens asmenvardį gauti rezultatų sąrašą su nuorodomis į tinklalapius, kuriuose yra su tuo
asmeniu susijusių jautrių duomenų. Praktiškai sunku numatyti ir, beje, iš Teisingumo Teismui
pateiktos šios bylos medžiagos nematyti, kad paieškos sistemos eksploatuotojas aiškiai prašytų
duomenų subjektų sutikimo, siekdamas nuorodų teikimo tikslais tvarkyti jų asmens duomenis. Bet
kuriuo atveju, pats faktas, kad asmuo suformuluoja prašymą pašalinti nuorodas, iš esmės rodo, kad
bent jau šio prašymo pateikimo momentu jis nebesutinka, kad paieškos sistemos eksploatuotojas
tvarkytų duomenis. Šiomis aplinkybėmis taip pat primintina, kad minėto reglamento 17 straipsnio
1 dalies b punkte tarp priežasčių, pateisinančių „teisę būti pamirštam“, numatyta aplinkybė, kad
duomenų subjektas atšaukia sutikimą, kuriuo pagal to reglamento 9 straipsnio 2 dalies a punktą
grindžiamas duomenų tvarkymas, ir nėra jokio kito teisinio pagrindo tvarkyti duomenis.
Paieškos sistemos eksploatuojas, gavęs prašymą pašalinti nuorodą, atsižvelgdamas į
Direktyvos 95/46 8 straipsnio 4 dalyje arba Reglamento 2016/679 9 straipsnio 2 dalies g punkte
numatytas svarbias viešojo intereso priežastis ir laikydamasis tose nuostatose numatytų sąlygų, turi
patikrinti, ar nuorodos į konkretų tinklalapį įtraukimas į sąrašą, rodomą atlikus paiešką pagal
duomenų subjekto asmenvardį, yra būtinas siekiant internautams, potencialiai suinteresuotiems
atlikus tokią paiešką gauti prieigą prie šio tinklalapio, pasinaudoti teise į Chartijos 11 straipsnyje
saugomą informacijos laisvę. Nors Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintos duomenų subjekto teisės
paprastai yra viršesnės už internautų informacijos laisvę, ši pusiausvyra konkrečiais atvejais gali
priklausyti nuo atitinkamos informacijos pobūdžio ir jos jautrumo, galinčio turėti įtakos duomenų
subjekto privačiam gyvenimui, taip pat nuo visuomenės intereso susipažinti su šia informacija,
kuris gali skirtis, nelygu, koks šio asmens vaidmuo viešajame gyvenime.
Atsakydamas į pateiktus klausimus, ESTT sprendė, kad:
13
– Direktyvos 95/46 8 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas
paieškos sistemos eksploatuotojas iš principo privalo, išskyrus šioje direktyvoje numatytas išimtis,
patenkinti prašymus panaikinti nuorodas į tinklalapius, kuriuose nurodomi asmens duomenys,
priskiriami prie tose nuostatose numatytų specialių kategorijų,
– Direktyvos 95/46 8 straipsnio 2 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį toks
eksploatuotojas gali netenkinti prašymo pašalinti nuorodą, kai nustato, kad ši nuoroda nukreipia į
turinį, kuriame yra asmens duomenų, priskiriamų prie šio 8 straipsnio 1 dalyje numatytų specialių
kategorijų, tačiau jiems tvarkyti taikoma minėto 8 straipsnio 2 dalies e punkte numatyta išimtis, su
sąlyga, kad toks tvarkymas atitinka visas kitas šioje direktyvoje nustatytas teisėtumo sąlygas,
nebent duomenų subjektas pagal minėtos direktyvos 14 straipsnio pirmos pastraipos a punktą dėl
svarių ir teisėtų priežasčių, susijusių su jo konkrečia padėtimi, turi teisę prieštarauti minėtam
tvarkymui,
– Direktyvos 95/46 nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad paieškos sistemos eksploatuotojas,
gavęs prašymą pašalinti nuorodas į tinklalapius, kuriuose skelbiami asmens duomenys, priskiriami
prie šios direktyvos 8 straipsnio 1 arba 5 dalyje numatytų specialių kategorijų, atsižvelgdamas į
duomenų subjekto pagrindinių teisių į privataus gyvenimo gerbimą ir į asmens duomenų apsaugą,
įtvirtintų Chartijos 7 ir 8 straipsnyje, suvaržymo laipsnį ir remdamasis visomis reikšmingomis
konkretaus atvejo aplinkybėmis ir Direktyvos 95/46 8 straipsnio 4 dalyje arba
Reglamento 2016/679 9 straipsnio 2 dalies g punkte numatytomis svarbiomis viešojo intereso
priežastimis, taip pat paisydamas tose nuostatose numatytų sąlygų, turi patikrinti, ar šios nuorodos
įtraukimas į rezultatų sąrašą, rodomą atlikus paiešką pagal to asmens asmenvardį, yra
neišvengiamai būtinas siekiant apsaugoti internautų, potencialiai suinteresuotų atlikus tokią paiešką
gauti prieigą prie šio tinklalapio, informacijos laisvę, saugomą pagal Chartijos 11 straipsnį.
Teisingumo Teismas taip pat nagrinėjo, ar Direktyvos 95/46 nuostatos turi būti aiškinamos taip:
– pirma, informacija, susijusi su teismo procesu, pradėtu prieš fizinį asmenį, arba tinkamais atvejais
informacija apie nuosprendį, priimtą po proceso, yra su „nusikalstamomis veikomis“ ir
„apkaltinamaisiais nuosprendžiais“ susiję duomenys, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 95/46
8 straipsnio 5 dalį, ir,
– antra, kad paieškos sistemos eksploatuotojas privalo patenkinti prašymą panaikinti nuorodas į
tinklalapius, kuriuose yra tokios informacijos, kai ta informacija susijusi su konkretaus teismo
proceso ankstesniu etapu ir, atsižvelgiant į jo eigą, nebeatitinka tikrosios padėties.
Teismas nurodė, kad informacija apie teismo procesą, pradėtą prieš fizinį asmenį, kaip antai
informacija apie ikiteisminį tyrimą arba procesą, o tinkamais atvejais – po jo priimtą nuosprendį,
yra su „nusikalstamomis veikomis“ ir „apkaltinamaisiais nuosprendžiais“ susiję duomenys, kaip tai
suprantama pagal Direktyvos 95/46 8 straipsnio 5 dalies pirmą pastraipą ir Reglamento 2016/679
10 straipsnį, neatsižvelgiant į tai, ar per teismo procesą buvo faktiškai įrodytas pažeidimas, dėl
kurio asmuo buvo patrauktas atsakomybėn.
Taigi, į rezultatų sąrašą, rodomą atlikus paiešką pagal duomenų subjekto asmenvardį, įtraukdamas
nuorodas į tinklalapius, kuriuose tokie duomenys skelbiami, paieškos sistemos eksploatuotojas
atlieka duomenų tvarkymą, kuriam pagal Direktyvos 95/46 8 straipsnio 5 dalies pirmą pastraipą ir
Reglamento 2016/679 10 straipsnį taikomi specialūs apribojimai. Kaip pažymėjo Komisija, toks
tvarkymas pagal tas nuostatas ir laikantis kitų šioje direktyvoje ir šiame reglamente nustatytų
teisėtumo sąlygų gali būti teisėtas, jeigu nacionalinėje teisėje yra numatytos tinkamos ir specialios
garantijos, o taip gali būti tuomet, kai tokią informaciją viešai paskleidė valdžios institucijos,
laikydamosi taikytinos nacionalinės teisės.
Dėl kitų teisėtumo sąlygų primintina, kad iš Direktyvos 95/46 6 straipsnio 1 dalies c–e punktuose,
kurie dabar pakartoti Reglamento 2016/679 5 straipsnio 1 dalies c–e punktuose, numatytų
reikalavimų matyti, kad net iš pradžių teisėtas tikslių duomenų tvarkymas, praėjus tam tikram
laikui, gali nebeatitikti šios direktyvos ar šio reglamento, jei duomenys nebereikalingi tais tikslais,
14
dėl kurių buvo surinkti arba tvarkomi. Taip, be kita ko, yra tuo atveju, kai jie atrodo neadekvatūs,
nereikšmingi ar nebereikšmingi arba pertekliniai atsižvelgiant į tuos tikslus ir praėjusį laiką.
Taigi paieškos sistemos eksploatuotojas, nagrinėdamas prašymą panaikinti nuorodas į tinklalapius
su paskelbta informacija apie baudžiamąjį teismo procesą prieš duomenų subjektą, kuri susijusi su
ankstesniu šio proceso etapu ir nebeatitinka tikrosios padėties, turi įvertinti, ar atsižvelgiant į visas
bylos aplinkybes, kaip antai konkretaus pažeidimo pobūdį ir sunkumo laipsnį, minėto proceso eigą
ir baigtį, praėjusį laiką, to asmens vaidmenį viešajame gyvenime ir jo elgesį praeityje, visuomenės
suinteresuotumą prašymo pateikimo momentu, publikacijos turinį ir formą ir jos poveikį minėtam
asmeniui, tas asmuo turi teisę reikalauti, kad aptariama informacija šiuo metu nebebūtų siejama su
jo vardu rezultatų sąraše, rodomame atlikus paiešką pagal jo asmenvardį.
Pridurtina, kad net jeigu paieškos sistemos eksploatuotojui tektų konstatuoti, jog taip nėra dėl to,
kad konkrečios nuorodos įtraukimas yra neišvengiamai būtinas siekiant teisę į duomenų subjekto
privataus gyvenimo gerbimą ir į asmens duomenų apsaugą suderinti su potencialiai suinteresuotų
internautų informacijos laisve, toks eksploatuotojas bet kuriuo atveju privalo ne vėliau kaip gavęs
prašymą pašalinti nuorodas pakeisti rezultatų sąrašą taip, kad pagal jį sudarytas bendras vaizdas
internautams parodytų aktualią teisminę padėtį, o tam reikia, be kita ko, kad nuorodos į tinklalapius
su informacija tuo klausimu atsirastų pirmoje šio sąrašo vietoje.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ESTT sprendė, kad Direktyvos 95/46 nuostatos turi būti
aiškinamos taip:
– pirma, informacija, susijusi su teismo procesu, pradėtu prieš fizinį asmenį, arba tinkamais atvejais
informacija apie nuosprendį, priimtą po proceso, yra su „nusikalstamomis veikomis“ ir
„apkaltinamaisiais nuosprendžiais“ susiję duomenys, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 95/46
8 straipsnio 5 dalį, ir,
– antra, paieškos sistemos eksploatuotojas privalo patenkinti prašymą panaikinti nuorodas į
tinklalapius, kuriuose yra tokios informacijos, kai ta informacija susijusi su konkretaus teismo
proceso ankstesniu etapu ir, atsižvelgiant į jo eigą, nebeatitinka tikrosios padėties, jeigu vertinant
minėtos direktyvos 8 straipsnio 4 dalyje numatytas svarbias viešojo intereso priežastis buvo
konstatuota, kad, atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes, duomenų subjekto pagrindinės
teisės, užtikrinamos pagal Chartijos 7 ir 8 straipsnius, yra viršesnės už potencialiai suinteresuotų
internautų pagrindines teises, saugomas pagal Chartijos 11 straipsnį.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=218106&pageIndex=0&doclang=
lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=9222374
2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Google (C-507/17)
Asmens duomenys – Fizinių asmenų apsauga tvarkant šiuos duomenis – Direktyva 95/46/EB –
Reglamentas (ES) 2016/679 – Internetinės paieškos sistemos – Tinklalapiuose pateiktų duomenų
tvarkymas – Teisės reikalauti pašalinti nuorodą teritorinė taikymo sritis
Ginčas kilo tarp Google LLC., Google Inc. teisių perėmėjos, ir Commission nationale de
l’informatique et des libertés (Nacionalinė informatikos ir laisvių komisija) (CNIL) (Prancūzija) dėl
šios komisijos Google skirtos 100 000 EUR baudos už tai, kad ši bendrovė, tenkindama prašymą
pašalinti nuorodas, atsisakė tai padaryti visuose savo paieškos sistemos domeno vardo plėtiniuose.
ESTT sprendė, kaip paieškos sistemos eksploatuotojas, konstatavęs, kad duomenų subjektas turi
teisę į tai, kad iš rezultatų sąrašo, gaunamo atlikus paiešką pagal jo asmenvardį, būtų ištrintos viena
ar kelios nuorodos į tinklalapius, kuriuose pateikiami su juo susiję asmens duomenys, turi
įgyvendinti tokią teisę reikalauti pašalinti nuorodas. Prašymo priimti prejudicinį sprendimą
pateikimo dieną buvo taikoma Direktyva 95/46, tačiau ji buvo panaikinta nuo 2018 m. gegužės
15
25 d., t. y. nuo dienos, kai pradėtas taikyti Reglamentas 2016/679, todėl užduotus klausimus
Teisingumo Teismas nagrinėjo atsižvelgdamas ir į minėtą direktyvą, ir į minėtą reglamentą.
ESTT nurodė, kad pateiktus klausimus reikia suprasti taip, kad iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar
Direktyvos 95/46 12 straipsnio b punktą ir 14 straipsnio pirmos pastraipos a punktą ir
Reglamento 2016/679 17 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad tuo atveju, kai taikydamas
minėtas teisės nuostatas paieškos sistemos eksploatuotojas tenkina prašymą pašalinti nuorodas, jis
privalo jas pašalinti iš visų savo sistemos versijų, ar, atvirkščiai, jis turi jas pašalinti tik iš tų
sistemos versijų, kurios apima visas valstybes nares, o gal tik iš versijos, apimančios valstybę narę,
kurioje pateiktas prašymas pašalinti nuorodas, prireikus kartu pasinaudojant vadinamąja
„geografinio blokavimo“ technika, tam, kad užtikrintų, jog vykdydamas paiešką naudojant IP
adresą, kuris, kaip preziumuojama, yra teisę reikalauti pašalinti nuorodas turinčio asmens valstybėje
narėje arba, apskritai kalbant, kokioje nors valstybėje narėje, interneto vartotojas, neatsižvelgiant į
naudojamą nacionalinę paieškos sistemos versiją, negalėtų gauti prieigos prie nuorodų, kurias
prašoma pašalinti.
Reglamente 2016/679 tokios duomenų subjekto teisės reikalauti pašalinti nuorodas pagrindas dabar
yra reglamento 17 straipsnis, kuriame konkrečiai reglamentuojama „teisė reikalauti ištrinti
duomenis“, šio straipsnio antraštėje dar įvardyta kaip „teisė būti pamirštam“. Reglamento 2016/679
17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad duomenų subjektas turi teisę reikalauti, kad duomenų
valdytojas nepagrįstai nedelsdamas ištrintų su juo susijusius asmens duomenis, o duomenų
valdytojas yra įpareigotas nepagrįstai nedelsdamas ištrinti asmens duomenis, jei tai galima pagrįsti
viena iš šioje dalyje nurodytų priežasčių. Šio reglamento 17 straipsnio 3 dalyje patikslinama, kad
minėta 17 straipsnio 1 dalis netaikoma, jeigu duomenų tvarkymas yra būtinas dėl kurios nors iš
pirmoje nuostatoje nurodytų priežasčių. Šios priežastys pagal minėto reglamento 17 straipsnio
3 dalies a punktą apima ir naudojimąsi teise, į be kita ko, interneto vartotojų informacijos laisvę.
Teismas nurodė, kad paieškos sistemos eksploatuotojo veikla ir Sąjungoje esančio jo padalinio
veikla yra neatsiejamai susijusios, nes su reklaminiais plotais susijusi veikla yra priemonė, kuria
siekiama padaryti atitinkamą paieškos sistemą ekonomiškai pelningą, o ši sistema savo ruožtu yra
šią veiklą leidžianti vykdyti priemonė, nes tame pačiame puslapyje kartu su rezultatų sąrašu rodoma
su paieškos žodžiais siejama reklama. Pažymėtina, kad tai, jog tokią paieškos sistemą eksploatuoja
trečiosios valstybės įmonė, negali lemti, kad asmens duomenų tvarkymui, kuris atliekamas siekiant
užtikrinti tokios paieškos sistemos veikimą tokių duomenų valdytojo padaliniui vykdant reklaminę
ir komercinę veiklą valstybės narės teritorijoje, nebūtų taikomos Direktyvoje 95/46 ir
Reglamente 2016/679 numatytos pareigos ir garantijos.
Nagrinėjamu atveju matyti, kad, pirma, Google Prancūzijos teritorijoje turimas padalinys vykdo, be
kita ko, komercinę ir reklaminę veiklą, kuri yra neatsiejamai susijusi su asmens duomenų tvarkymu,
atliekamu siekiant užtikrinti atitinkamos paieškos sistemos veikimą, ir, antra, ši paieškos sistema,
be kita ko, atsižvelgiant į įvairių jos nacionalinių versijų susiejimą, turi būti suprantama kaip
atliekanti vieną asmens duomenų tvarkymą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
mano, kad šiomis aplinkybėmis šis tvarkymas vykdomas Google padalinyje, įsteigtame Prancūzijos
teritorijoje. Taigi tokia situacija patenka į Direktyvos 95/46 ir Reglamento 2016/679 teritorinio
taikymo sritį. Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia
nustatyti nuorodų pašalinimo teritorinę apimtį, esant panašiai situacijai.
Pagal Direktyvos 95/46 12 straipsnio b punktą, 14 straipsnio pirmos pastraipos a punktą ir
Reglamento 2016/679 17 straipsnio 1 dalį paieškos sistemos eksploatuotojas neįpareigojamas
pašalinti nuorodų visose savo paieškos sistemos versijose. Dėl klausimo, ar toks nuorodų
pašalinimas turi būti atliekamas valstybėms narėms skirtose paieškos sistemos versijose, ar tik šiai
valstybei narei, kurioje gyvena asmuo, dėl kurio pašalinamos nuorodos, skirtoje tokios sistemos
versijoje, pažymėtina, kad, be kita ko, iš aplinkybės, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas nuo šiol
nusprendė reglamente, kuris tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse, nustatyti duomenų
apsaugai skirtas taisykles tam, kad, kaip pabrėžiama Reglamento 2016/679 10 konstatuojamojoje
dalyje, būtų užtikrintas vienodas ir aukštas apsaugos lygis visoje Sąjungoje ir būtų pašalintos
16
asmens duomenų judėjimo Sąjungoje kliūtys, matyti, kad nagrinėjamas nuorodų pašalinimas iš
principo turėtų apimti visas valstybes nares.
Kartu ESTT pažymėjo, kad nors šiuo metu pagal Sąjungos teisę nereikalaujama, kad nuorodų
pašalinimas, kuris bus leidžiamas, apimtų visas nurodytos paieškos sistemos versijas, tai nėra
draudžiama. Taigi, valstybės narės priežiūros arba teisminė institucija išlaiko kompetenciją,
atsižvelgdama į nacionalinius pagrindinių teisių apsaugos standartus, nustatyti pusiausvyrą tarp,
viena vertus, duomenų subjekto teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir su juo susijusių asmens
duomenų apsaugą, ir, kita vertus, teisės į informacijos laisvę, ir tai atlikdama prireikus nurodyti
tokios paieškos sistemos eksploatuotojui pašalinti nuorodas iš visų tokios sistemos versijų.
ESTT sprendė, kad Direktyvos 95/46 12 straipsnio b punktą, 14 straipsnio pirmos pastraipos
a punktą ir Reglamento 2016/679 17 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad tuo atveju, kai
taikydamas minėtas teisės nuostatas paieškos sistemos eksploatuotojas tenkina prašymą pašalinti
nuorodas, jis privalo jas pašalinti ne iš visų savo sistemos versijų, bet iš jos versijų, apimančių visas
valstybes nares, ir, jeigu būtina, kartu imtis priemonių, kurios tenkina teisinius reikalavimus ir
leidžia veiksmingai užtikrinti, kad interneto vartotojams, atliekantiems paiešką pagal duomenų
subjekto asmenvardį vienoje iš valstybių narių, būtų užkirstas kelias naudojantis tokios paieškos
rezultatų sąrašu turėti prieigą prie nuorodų, dėl kurių pateiktas prašymas jas pašalinti, arba jie bent
jau būtų nuo to labai atgrasomi.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=218105&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=9228593
IV. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA
2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Verein für Konsumenteninformation (C-28/18)
Kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijų eurais techniniai ir komerciniai reikalavimai –
Reglamentas (ES) Nr. 260/2012 – Bendra mokėjimų eurais erdvė (SEPA) – Mokėjimas tiesioginiu
debetu – 9 straipsnio 2 dalis – Mokėjimų prieinamumas – Gyvenamosios vietos sąlyga
Ginčas kilo tarp Verein für Konsumenteninformation (Vartotojų informavimo asociacija, toliau –
VKI) ir Deutsche Bahn AG dėl to, kad keleiviai, kurių gyvenamoji vieta nėra Vokietijoje, už šios
bendrovės interneto svetainėje rezervuotus bilietus negali sumokėti tiesioginiu debetu eurais,
atliekamu naudojant Europos Sąjungos mastu sukurtą tiesioginio debeto schemą (toliau – SEPA
tiesioginis debetas).
Deutsche Bahn yra geležinkelio įmonė, kurios registruota buveinė yra Berlyne (Vokietija). Ji savo
interneto svetainėje suteikia galimybę vartotojams rezervuoti tarptautinius traukinio bilietus. Šiuo
tikslu su vartotojais ji sudaro sutartis, pagrįstas jos bendrosiomis vežimo sąlygomis. Pagal vieną iš
šiose bendrosiose vežimo sąlygose įtvirtintų nuostatų už Deutsche Bahn interneto svetainėje
rezervuotus bilietus gali būti sumokėta kreditine kortele, per PayPal, momentiniu pervedimu arba
SEPA tiesioginiu debetu. Vis dėlto, remiantis šia nuostata, pastaruoju metodu galima pasinaudoti,
tik jeigu tenkinamos įvairios sąlygos, t. y. kad mokėtojas turi turėti gyvenamąją vietą Vokietijoje,
duoti sutikimą nurašyti lėšas iš sąskaitos buveinę SEPA erdvėje turinčiame banke ar taupomojoje
kasoje, duoti pavedimą bankui ar taupomajai kasai pervesti lėšas ir būti užsiregistravęs Deutsche
Bahn interneto svetainėje. Be to, kad būtų įjungta SEPA tiesioginio debeto paslauga, registruojantis
taip pat reikia sutikti su mokumo patikra.
ESTT sprendė, ar 2012 m. kovo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES)
Nr. 260/2012, kuriuo nustatomi kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijų eurais techniniai ir
komerciniai reikalavimai (toliau – Reglamentas Nr. 260/2012), 9 straipsnio 2 dalis turi būti
aiškinama taip, kad ja draudžiama sutarties nuostata, pagal kurią nėra įmanoma mokėti SEPA
17
tiesioginiu debetu, jeigu mokėtojo gyvenamoji vieta nėra toje pačioje valstybėje narėje, kurioje yra
gavėjo veiklos vieta.
Reglamento Nr. 260/2012 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad gavėjas, kuris naudoja tiesioginį
debetą lėšoms iš mokėtojo, turinčio mokėjimo sąskaitą Sąjungoje, surinkti, neturi „nurodyti“,
kurioje valstybėje narėje ta mokėjimo sąskaita turi būti, jeigu ši mokėjimo sąskaita yra pasiekiama
pagal šio reglamento 3 straipsnį; pažymėtina, kad minėto reglamento 2 straipsnio 2 punkte sąvoka
„tiesioginis debetas“ apibrėžta kaip nacionalinė arba tarptautinė mokėjimo paslauga, kurią teikiant
lėšos nurašomos iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos, kai mokėjimo operaciją inicijuoja gavėjas,
remdamasis mokėtojo sutikimu.
Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad nors byloje nagrinėjama sąlyga nustatytas reikalavimas, kad
mokėtojo gyvenamoji vieta turi būti toje pačioje valstybėje narėje, kurioje yra gavėjo veiklos vieta,
t. y. Vokietijoje, ja nėra reikalaujama, kad mokėtojas turi turėti mokėjimo sąskaitą tam tikroje
valstybėje narėje. Taigi tokia nuostata nėra aiškiai nurodyta Reglamento Nr. 260/2012 9 straipsnio
2 dalies formuluotėje.
ESTT nurodė, kad šio reglamento 9 straipsnio 2 dalimi, kiek ji aiškiai susijusi su konkrečiais
mokėtojo ir gavėjo santykiais, taip pat padedama siekti tikslo užtikrinti reikiamą aukšto lygio
vartotojų apsaugą, kad, kaip matyti iš minėto reglamento 32 konstatuojamosios dalies, būtų
užtikrinta jų parama SEPA.
Šia reglamento nuostata sudaromos sąlygos, norint mokėti tiesioginiu debetu, naudoti vieną ir tą
pačią mokėjimo sąskaitą visoms operacijoms Sąjungoje, taip išvengiant kelių mokėjimo sąskaitų
išlaikymo išlaidų, ir, kaip matyti iš Reglamento Nr. 260/2012 10 konstatuojamosios dalies,
užtikrinant, kad verslo taisyklės netrukdytų vartotojų galimybei integruotoje elektroninių mokėjimų
eurais rinkoje atlikti mokėjimus į sąskaitas, priklausančias gavėjams, kurių mokėjimo paslaugų
teikėjai yra kitose valstybėse narėse.
ESTT atkreipė dėmesį, jog nėra svarbu, ar vartotojas gali pasinaudoti alternatyviais mokėjimo
metodais. Nors mokėjimų gavėjai gali laisvai spręsti, ar suteikti mokėtojams galimybę atlikti
mokėjimus SEPA tiesioginiu debetu, vis dėlto, priešingai, nei tvirtina Deutsche Bahn, jeigu šie
gavėjai suteikia tokią galimybę, jie negali šio mokėjimo metodo naudojimui taikyti sąlygų, kurios
kenktų Reglamento Nr. 260/2012 9 straipsnio 2 dalies veiksmingumui.
Deutsche Bahn teigė, kad gyvenamosios vietos sąlyga pateisinama būtinybe tikrinti mokėtojų
mokumą, nes piktnaudžiavimo ir nesumokėjimo rizika yra itin didelė, kai tiesioginio debeto būdu
atsiskaitoma mokėtojui tiesiogiai davus pavedimą gavėjui, nedalyvaujant nė vieno iš jų mokėjimo
paslaugų teikėjui. Tokiomis aplinkybėmis gavėjas pats turi įvertinti riziką, kad klientas neįvykdys
mokėjimo įsipareigojimų. ESTT pabrėžė, kad bet kuriuo atveju niekas netrukdo gavėjui sumažinti
piktnaudžiavimo ar nesumokėjimo rizikos, numatant, pavyzdžiui, kad pristatyti ar atspausdinti
bilietus būtų galima tik nuo tada, kai gavėjas gauna patvirtinimą apie faktinį mokėjimo lėšų
surinkimą.
ESTT sprendė, kad Reglamento Nr. 260/2012 9 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja
draudžiama sutarties nuostata, pagal kurią nėra įmanoma mokėti SEPA tiesioginiu debetu, jeigu
mokėtojo gyvenamoji vieta nėra toje pačioje valstybėje narėje, kurioje yra gavėjo veiklos vieta.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=217481&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=414230
2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Lexitor (C-383/18)
Vartotojų apsauga – Vartojimo kredito sutartys – Direktyva 2008/48/EB – 16 straipsnio 1 dalis –
Išankstinis grąžinimas – Vartotojo teisė į bendros kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio
sutarties trukmės laikotarpio palūkanos ir išlaidos
18
Ginčai trijose bylose, kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sujungė, kilo
dėl vartojimo kredito sutarčių, sudarytų tarp vartotojų, kaip jie suprantami pagal 2008 m. balandžio
23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių (toliau –
Direktyva 2008/48) 3 straipsnio a punktą, ir atitinkamai Santander Consumer Bank, SKOK ir
mBank. Kiekvienoje iš šių kredito sutarčių buvo numatyta, kad banko įstaigai mokami komisiniai,
kurių dydis nepriklauso nuo minėtos sutarties trukmės, t. y. atitinkamai 1591,35 Lenkijos zlotų
(PLN) (apie 380 eurų), 4845 PLN (apie 1150 eurų) ir 3070,40 PLN (apie 730 eurų).
Pirma laiko grąžinę kreditus, vartotojai perleido Lexitor, pagal Lenkijos teisę įsteigtai bendrovei,
teikiančiai teisines paslaugas vartotojams, skolinius reikalavimus, kuriuos dėl išankstinio grąžinimo
jie turėjo banko įstaigoms. Lexitor, kaip skolinių reikalavimų perėmėja, pareikalavo iš Santander
Consumer Bank, SKOK ir mBank grąžinti dalį vartotojų sumokėtų komisinių sumos ir delspinigius.
Kadangi kredito įstaigos šių prašymų neįvykdė, Lexitor pareiškė tris ieškinius.
ESTT sprendė, ar tokiu atveju, kaip nagrinėjamas byloje, Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalyje
numatyta vartotojo teisė į bendros kredito kainos sumažinimą išankstinio jo grąžinimo atveju taip
pat apima išlaidas, kurios nepriklauso nuo sutarties trukmės.
Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su jos 39 konstatuojamąja dalimi, numatyta,
kad vartotojas turi teisę pirma laiko įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartį ir teisę į bendros kredito
kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio sutarties trukmės laikotarpio palūkanos ir išlaidos.
Kalbant apie „bendros kredito kainos“ sąvoką, pažymėtina, kad minėtos direktyvos 3 straipsnio
g punkte ji apibrėžiama kaip visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius, mokesčius ir bet
kuriuos kitus su kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos reikalaujama, kad vartotojas
sumokėtų, ir kurie yra žinomi kreditoriui, išskyrus mokesčius notarui. Taigi šioje apibrėžtyje nėra
jokio apribojimo, susijusio su aptariamos kredito sutarties trukme.
ESTT atkreipė dėmesį į tai, jog iš Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalies įvairių kalbinių versijų
lyginamosios analizės negalima tiksliai nustatyti bendros kredito kainos sumažinimo, kurį ji
numato, apimties. Kartu ESTT nurodė, kad vartotojo teisės į bendros kredito kainos sumažinimą
veiksmingumas sumažėtų, jei mažinant kreditą būtų atsižvelgiama tik į išlaidas, kurias kreditorius
nurodė kaip priklausančias nuo sutarties trukmės, nes išlaidos ir jų paskirstymas nustatomi banko
vienašališkai ir į apskaičiuotas išlaidas gali būti įtraukta tam tikra pelno marža.
Be to, galimybė sumažinti bendrą kredito kainą tik išlaidomis, kurios tiesiogiai susijusios su
sutarties trukme, reiškia, kad kredito sutarties sudarymo momentu vartotojui nustatomi didesni
vienkartiniai mokėjimai, nes kreditorius gali siekti iki minimumo sumažinti išlaidas, kurios
priklauso nuo sutarties galiojimo trukmės. Dėl mokėjimų kredito įstaigoms apskaičiavimo ir jų
vidaus organizavimo diskrecijos praktiškai tampa labai sudėtinga vartotojui ar teismui nustatyti
išlaidas, objektyviai susijusias su sutarties trukme.
ESTT pridūrė, jog dėl to, kad į bendros kredito kainos sumažinimą įtraukiamos išlaidos,
nepriklausančios nuo sutarties trukmės, kreditoriaus padėtis nėra neproporcingai pabloginama. Iš
tiesų į jo interesus atsižvelgiama, pirma, Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 2 dalyje, kurioje
numatyta, kad kreditorius turi teisę į kompensaciją už galimas išlaidas, tiesiogiai susijusias su
išankstiniu kredito grąžinimu, ir, antra, šios direktyvos 16 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią
valstybėms narėms suteikiama papildoma galimybė užtikrinti, kad kompensacija atitiktų kredito ir
rinkos sąlygas siekiant apsaugoti kreditoriaus interesus. Galiausiai ESTT pažymėjo, kad išankstinio
kredito grąžinimo atveju kreditorius pirma laiko susigrąžina paskolintą sumą, tad ją prireikus
galima panaudoti sudarant naują kredito sutartį.
ESTT sprendė, kad Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad išankstinio
kredito grąžinimo atveju vartotojo teisė į bendros kredito kainos sumažinimą apima visas vartotojui
nustatytas išlaidas.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
19
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=217625&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=90506
2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimas Lovasné Tóth (C-34/18)
Vartotojų apsauga – Direktyva 93/13/EEB – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais –
3 straipsnio 1 ir 3 dalys – Direktyvos 93/13/EEB priedas – 1 punkto m ir q papunkčiai – Hipoteka
užtikrintos paskolos sutartis – Notaro dokumentas – Notaro daromas vykdomasis įrašas –
Įrodinėjimo pareigos perkėlimas – 5 straipsnio 1 dalis – Aiški ir suprantama formuluotė
Ginčas kilo tarp Ottília Lovasné Tóth (toliau – paskolos gavėja) ir ERSTE Bank Hungary Zrt.
(toliau – bankas) dėl prašymo pripažinti, kad hipoteka užtikrintos paskolos užsienio valiuta sutarties
sąlyga yra nesąžininga.
2008 m. spalio 27 d. paskolos gavėja su banku sudarė būsto paskolos Šveicarijos frankais (CHF)
sutartį (toliau – paskolos sutartis). Pagal šią sutartį bankas įsipareigojo paskolos gavėjai suteikti
132 848 CHF (apie 118 140 EUR) dydžio paskolą kreditui finansuoti. Tą pačią dieną paskolos
gavėjai notaras parengė autentišką dokumentą, pavadintą „vienašalis pareiškimas dėl skolos
pripažinimo“, kuriame buvo išdėstytos paskolos sutarties sąlygos.
Paskolos sutarties I.4 punktas, kurio turinys taip pat pateiktas tame notariniame akte, suformuluotas
taip: „Siekdamos išspręsti visus galimus ginčus dėl paskolos įvertinimo ataskaitos ar tam, kad būtų
patenkintas banko reikalavimas, nustatytas paskolos ar bet kokios kitos skolos dydis konkrečiu
momentu pagal šį dokumentą, taip pat nustatyta faktinė paskolos išmokėjimo data ir data, kai skola
tampa mokėtina, ir visi duomenys, kurių reikia siekiant tiesioginio priverstinio vykdymo per teismą,
šalys įsipareigojo nenuginčijamu ir patikimu įrodymu pripažinti įrodomąją galią turintį notaro
patvirtintą aktą, parengtą atsižvelgiant į skolininko turimas sąskaitas banke, taip pat šio banko
registrus ir apskaitos dokumentus.
Todėl, jeigu nesumokama pagrindinė įmoka, palūkanos ir mokesčiai arba sumokėta suma neatitinka
to, kas sutarta sutartyje, šis dokumentas ir oficialus įrodomąją galią turintis dokumentas, parengtas
atsižvelgiant į skolininko sąskaitas banke ir į banko registrus ir apskaitos dokumentus, bus
konkrečiu momentu nesumokėto kredito, palūkanų ir mokesčių įrodymas, pagrindžiantis
išieškojimą, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms. Pasirašydamos šią sutartį šalys įsipareigoja
pripažinti minėtą įrodomąją galią turintį dokumentą.
Jeigu banko iniciatyva būtų pradėta priverstinio vykdymo procedūra, šalys arba skolininkas turi
kreiptis į notarą, kuris patvirtino šį dokumentą, ar kitą kompetentingą notarą, kad šis notariniame
akte konstatuotų, atsižvelgdamas į skolininkų sąskaitas banke, banko registrus ir apskaitos
dokumentus ir juos išanalizavęs, kredito sumą, jo palūkanas ir mokesčius už jį ar bet kokį kitą
įsipareigojimą, susijusį su pirmiau nurodyta paskola, taip pat pirmiau nurodytas aplinkybes ir
informaciją, ir jie įsipareigoja leisti, kad šiai informacijai nebūtų taikoma banko paslaptis.“
Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad paskolos gavėjai pažeidus
sutartinius įsipareigojimus, pavyzdžiui, nevykdžius mokėjimo prievolės, pagal paskolos sutartį
bankui suteikiama teisė nedelsiant ją nutraukti. Nutraukus sutartį, visi įsipareigojimai pagal
paskolos sutartį tampa vykdytini, tad bankas turi teisę nedelsiant gauti likusią mokėtiną sumą.
ESTT sprendė, ar Direktyvos 93/13 3 straipsnio 3 dalį, siejamą su šios direktyvos priedo 1 punkto
q papunkčiu, reikia aiškinti taip, kad pagal ją apskritai ir be papildomo nagrinėjimo laikytina
nesąžininga sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi ir kurios tikslas ar rezultatas yra
perkelti įrodinėjimo pareigą vartotojo nenaudai.
Iš Direktyvos 93/13 3 straipsnio 3 dalies formuluotės matyti, kad šios direktyvos priede yra
pateiktas orientacinis ir neišsamus sąlygų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašas. Žinoma,
kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, Direktyvos 93/13 priedas yra esminis elementas,
kuriuo remdamasis kompetentingas teismas gali grįsti savo vertinimą dėl sąlygos nesąžiningumo.
20
Vis dėlto aišku, kad minėto priedo sąraše esanti sąlyga nebūtinai turi būti laikoma nesąžininga, ir
atvirkščiai – jame nenurodyta sąlyga vis dėlto gali būti pripažinta nesąžininga.
Tuo remiantis darytina išvada, kad, esant sutarties sąlygai, būtent nacionalinis teismas pagal
Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 ir 3 dalis, siejamas su šios direktyvos priedo 1 punkto q papunkčiu,
turi patikrinti, ar dėl šios sąlygos, nepaisant sąžiningumo reikalavimo, vartotojo nenaudai atsiranda
ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 93/13 3 straipsnio 3 dalį,
siejamą su šios direktyvos priedo 1 punkto q papunkčiu, reikia aiškinti taip, kad pagal ją apskritai ir
be papildomo nagrinėjimo nelaikytina nesąžininga sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai
derėtasi ir kurios tikslas ar rezultatas yra perkelti įrodinėjimo pareigą vartotojo nenaudai.
Kartu ESTT sprendė, ar Direktyvos 93/13 3 straipsnio 3 dalį, siejamą su šios direktyvos priedo
1 punkto q papunkčiu, reikia aiškinti taip, kad ji apima sąlygą, kurios tikslas ar rezultatas yra,
pirma, leisti vartotojui teisėtai manyti, kad jis privalo vykdyti visus sutartinius įsipareigojimus, net
jeigu mano, kad tam tikri įsipareigojimai nėra vykdytini, ir, antra, sudaryti kliūčių vartotojo
galimybei pareikšti ieškinį arba pasinaudoti kitomis teisių gynimo priemonėmis, kai pagal sutartį
jam likusi mokėti suma yra nustatyta įrodomąją galią turinčiu notaro dokumentu, leidžiančiu
paskolos davėjui užbaigti ginčą.
Iš Direktyvos 93/13 priedo 1 punkto q papunkčio formuluotės matyti, kad šis punktas apima
sąlygas, kurių tikslas arba rezultatas yra panaikinti vartotojo galimybę arba trukdyti jam pareikšti
ieškinį arba naudotis kitomis teisių gynimo priemonėmis.
Šiuo atveju, byloje nagrinėjama sąlyga atspindi, be kita ko, pagal Vengrijos teisę numatytą
kreditoriaus galimybę tuo atveju, jei vartotojas rimtai pažeidžia sutartinius įsipareigojimus, pradėti
priverstinį jo likusios mokėtinos sumos išieškojimą remiantis notaro dokumentu, kuriame padarytas
vykdomasis įrašas. Šis teismas taip pat nurodo, kad skolininkas gali inicijuoti procesą dėl
priverstinio vykdymo nutraukimo ar apribojimo.
Dėl pačios supaprastintos priverstinio vykdymo procedūros 2015 m. spalio 1 d. Sprendimo ERSTE
Bank Hungary (C-32/14, EU:C:2015:637) 60 punkte konstatuota, kad vartotojas gali, pirma, pagal
Civilinio kodekso 209/A straipsnio 1 dalį pareikšti ieškinį ir ginčyti sutarties galiojimą ir, antra,
pagal Civilinio proceso kodekso 369 straipsnį pradėti procedūrą dėl priverstinio vykdymo
nutraukimo ar apribojimo. Per pastarąją procedūrą vartotojas, remdamasis Civilinio proceso
kodekso 370 straipsniu, gali pareikalauti sustabdyti priverstinį sutarties vykdymą.
Tokiomis aplinkybėmis atrodo, o tai vis dėlto turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą
pateikęs teismas, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama sąlyga nekeičia vartotojo teisinės padėties,
nes ja nepanaikinama jo galimybė ir jam nesudaroma kliūčių pareikšti ieškinį arba pasinaudoti
kitomis teisių gynimo priemonėmis, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 priedo 1 punkto
q papunktį.
Tačiau sąlyga, leidžianti kreditoriui vienašališkai užbaigti bet kurį ginčą, kai likusi mokėtina suma,
remiantis apskaitos dokumentais, yra nustatyta notaro dokumente, kuriame notaras gali padaryti
vykdomąjį įrašą, gali patekti į Direktyvos 93/13 priedo 1 punkto q papunkčio taikymo sritį. Iš tiesų,
kadangi tokia sąlyga suteikia pardavėjui ar tiekėjui teisę galutinai užbaigti ginčus, kurių gali kilti
dėl sutartinių įsipareigojimų, ja vartotojui panaikinama galimybė ar sudaroma kliūčių pareikšti
ieškinį ar pasinaudoti kitomis teisių gynimo priemonėmis, kaip tai suprantama pagal minėtą
nuostatą.
Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio
1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jos nedraudžia nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos notarui,
kuris, laikydamasis formalių reikalavimų, parengė autentišką dokumentą dėl pardavėjo ar tiekėjo su
vartotoju sudarytos sutarties, leidžiama tame dokumente daryti vykdomąjį įrašą arba atsisakyti jį
panaikinti, nors jokiu momentu nebuvo vertinama, ar minėtos sutarties sąlygos sąžiningos, tačiau su
sąlyga, kad atitinkamos bylos aplinkybėmis nacionalinėje teisėje numatytos procesinės taisyklės
21
užtikrina veiksmingą vartotojo teisminę apsaugą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį
sprendimą pateikęs teismas.
ESTT nurodė, kad Direktyvos 93/13 3 straipsnio 3 dalis, siejama su šios direktyvos priedo 1 punkto
q papunkčiu, turi būti aiškinama taip: pirma, ji neapima sąlygos, kurios tikslas ar rezultatas yra leisti
vartotojui teisėtai manyti, kad jis privalo vykdyti visus sutartinius įsipareigojimus, net jeigu mano,
kad tam tikri įsipareigojimai nėra vykdytini, jeigu, atsižvelgiant į taikytinus nacionalinės teisės
aktus, ši sąlyga nekeičia vartotojo teisinės padėties, ir, antra, ji apima sąlygą, kurios tikslas ar
rezultatas sudaryti kliūčių vartotojo galimybei pareikšti ieškinį arba pasinaudoti kitomis teisių
gynimo priemonėmis, kai pagal sutartį jam likusi mokėti suma yra nustatyta įrodomąją galią
turinčiu notaro dokumentu, leidžiančiu paskolos davėjui vienašališkai ir galutinai užbaigti ginčą.
ESTT sprendė, ar Direktyvos 93/13 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal šią nuostatą
reikalaujama, jog pardavėjas ar tiekėjas pateiktų papildomos informacijos apie sąlygą, kuri
suformuluota aiškiai, tačiau kurios teisinės pasekmės gali būti nustatytos tik aiškinant nacionalinės
teisės nuostatas, su kuriomis susijusi jurisprudencija nėra nuosekli.
Pagal šią jurisprudenciją iš esmės reikalaujama, kad vartotojo skolos ir mokėtinos sumos
apskaičiavimo mechanizmai būtų skaidrūs ir suprantami ir kad prireikus šiuo tikslu pardavėjas ar
tiekėjas pateiktų papildomos informacijos. Dėl skaidrumo reikalavimo, kiek tai susiję su pagal
sutartį kylančiomis ekonominėmis pasekmėmis vartotojui, Teisingumo Teismas yra nusprendęs,
kad situacijoje, kai tam tikri su paslaugos teikimu susijusių išlaidų apskaičiavimo metodo aspektai
yra nustatyti įstatymų ar kitų teisės aktų privalomosiose nuostatose, kaip tai suprantama pagal
Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalį, arba jeigu šiose nuostatose numatyta vartotojo teisė nutraukti
sutartį, svarbu, kad pardavėjas ar tiekėjas informuotų vartotoją apie šias nuostatas.
Vis dėlto negalima daryti išvados, kad pardavėjas ar tiekėjas prieš sudarydamas sutartį taip pat
privalo informuoti vartotoją apie savo gyvenamosios vietos valstybės bendrąsias proceso teisės
nuostatas, kaip antai nuostatas dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, ir su jomis susijusią
jurisprudenciją.
ESTT sprendė, kad Direktyvos 93/13 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį
nereikalaujama, jog pardavėjas ar tiekėjas pateiktų papildomos informacijos apie sąlygą, kuri
suformuluota aiškiai, tačiau kurios teisinės pasekmės gali būti nustatytos tik aiškinant nacionalinės
teisės nuostatas, su kuriomis susijusi jurisprudencija nėra nuosekli.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=217907&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1332033
2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Romano (C-143/18)
Vartotojų apsauga – Direktyva 2002/65/EB – Nuotoliniu būdu sudaroma vartojimo paskolos
sutartis – Teisė atsisakyti sutarties – Teisės atsisakyti sutarties įgyvendinimas po to, kai aiškiu
vartotojo prašymu sutartis yra visiškai įvykdyta – Informacijos apie teisę atsisakyti sutarties
pateikimas vartotojui
Byloje nagrinėjamas Antonio Romano ir Lidia Romano ginčas su DSL Bank – DB Privat-und
Firmenkundenbank AG įstaiga (toliau – DSL Bank) dėl A. Romano ir L. Romano teisės atsisakyti
sutarties, susijusios su šalių sudaryta paskolos sutartimi, įgyvendinimo.
2007 m. spalio mėn. A. Romano ir L. Romano sudarė su kredito įstaiga DSL Bank paskolos sutartį,
skirtą finansuoti nekilnojamajam turtui, kuriuo jie naudojosi kaip privatūs asmenys. Šioje sutartyje,
susijusioje su paskola, kuriai taikomas anuitetinis paskolos mokėjimo būdas, palūkanų norma buvo
nustatyta iki 2017 m. gruodžio 31 d. Minėtoje sutartyje buvo numatyta, kad paskolos gavėjas iš
pradžių grąžina 2 proc. paskolos sumos, o vėliau kas mėnesį moka 548,53 EUR sumą, kuri apima
palūkanas ir dalį paskolos sumos. Paskola turėjo būti pradėta grąžinti 2007 m. lapkričio 30 d.,
22
sumokant pirmąją mėnesinę įmoką. Paskola buvo suteikta su sąlyga, kad, siekiant ją garantuoti,
finansuojamas nekilnojamasis turtas bus įkeistas.
Sutarties sudarymo procedūra vyko taip: DSL Bank perdavė A. Romano ir L Romano iš anksto
parengtą dokumentą „paskolos paraiška“ kartu su informaciniu dokumentu dėl teisės atsisakyti
sutarties, paskolos suteikimo sąlygų apžvalga, bendrosiomis finansavimo sąlygomis ir dokumentu
„Informacija ir atmintinė vartotojui apie būsto statybos paskolą“. Minėtame informaciniame
dokumente dėl teisės atsisakyti sutarties patikslinta, kad „sutarties atsisakymo teisė išnyksta
anksčiau, jeigu sutartis visiškai įvykdoma ir paskolos gavėjas aiškiai su tuo sutinka“.
A. Romano ir L. Romano pasirašė paskolos paraišką, informacinį dokumentą dėl teisės atsisakyti
sutarties ir atmintinės vartotojui apie būsto statybos paskolą gavimo patvirtinimą; vieną šių
pasirašytų dokumentų egzempliorių jie nusiuntė DSL Bank. Vėliau šis laišku sutiko patenkinti
A. Romano ir L. Romano paskolos paraišką. A. Romano ir L. Romano pateikė sutartą garantiją.
DSL Bank pastarųjų prašymu išmokėjo jiems paskolą. Paskui A. Romano ir L. Romano pradėjo
grąžinti sutartas sumas. 2016 m. birželio 8 d. laišku A. Romano ir L. Romano pareiškė
pasinaudojantys teise atsisakyti sutarties, sudarytos 2007 m., ir nurodė, kad informacinis
dokumentas dėl teisės atsisakyti sutarties neatitinka Vokietijos teisės aktų.
ESTT sprendė, ar 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/65/EB dėl
nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis (toliau – Direktyva 2002/65)
6 straipsnio 2 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės
norma, pagal kurią, kiek tai susiję su tarp verslininko ir vartotojo sudaryta nuotoline sutartimi dėl
finansinių paslaugų, neišnyksta šio vartotojo teisė atsisakyti sutarties tuo atveju, kai aiškiu vartotojo
prašymu abi šalys yra visiškai įvykdžiusios sutartį, vartotojui nepasinaudojus teise jos atsisakyti.
Pagal minėtos direktyvos 6 straipsnio 2 dalies c punktą vartotojo, kuris su verslininku sudaro
nuotolinę sutartį dėl finansinių paslaugų, teisė atsisakyti sutarties netaikoma sutartims, kurias aiškiu
vartotojo prašymu abi šalys yra visiškai įvykdžiusios, vartotojui nepasinaudojus teise atsisakyti
sutarties.
Kalbant apie atvejį, kai teisė atsisakyti sutarties netaikoma pagal Direktyvos 2002/65 6 straipsnio
2 dalies c punktą, joje nėra nuostatų, leidžiančių valstybei narei savo nacionalinės teisės aktuose
numatyti, kad vartotojas turi teisę atsisakyti sutarties tuo atveju, kai aiškiu vartotojo prašymu abi
šalys yra visiškai įvykdžiusios sutartį, vartotojui nepasinaudojus teise jos atsisakyti. ESTT nurodė,
kad Direktyvos 2002/65 6 straipsnio 2 dalies c punktu, siejamu su jos 1 straipsnio 1 dalimi ir
13 konstatuojamąja dalimi, valstybei narei draudžiama numatyti, kad vartotojas turi teisę atsisakyti
sutarties pirmesniame punkte nurodytu atveju.
ESTT konstatavo, kad Direktyvos 2002/65 6 straipsnio 2 dalies c punktas, siejamas su šios
direktyvos 1 straipsnio 1 dalimi ir 13 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį
draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią, kiek tai susiję su tarp verslininko ir vartotojo
sudaryta nuotoline sutartimi dėl finansinių paslaugų, neišnyksta šio vartotojo teisė atsisakyti
sutarties tuo atveju, kai šią sutartį aiškiu vartotojo prašymu abi šalys yra visiškai įvykdžiusios,
vartotojui nepasinaudojus teise jos atsisakyti.
Kartu ESTT sprendė, ar Direktyvos 2002/65 5 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos
3 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunkčiu ir 6 straipsnio 2 dalies c punktu, turi būti aiškinama taip,
kad verslininko, kuris su vartotoju sudaro sutartį dėl finansinių paslaugų, pareiga aiškiai ir
suprantamai informuoti šį vartotoją iki jis susaistomas kokios nors nuotolinės sutarties ar ofertos
apie teisę atsisakyti sutarties nepažeidžiama, jei šis verslininkas informuoja šį vartotoją apie tai, jog
teisė atsisakyti sutarties netaikoma sutarčiai, kurią aiškiu vartotojo prašymu abi šalys yra visiškai
įvykdžiusios, vartotojui nepasinaudojus teise atsisakyti sutarties, net jei ši informacija neatitinka
nacionalinės teisės nuostatų, kaip jos aiškinamos nacionalinių teismų praktikoje, pagal kurią tokiu
atveju taikoma teisė atsisakyti sutarties.
ESTT pažymėjo, kad pagal Direktyvos 2002/65 5 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 3 straipsnio
1 dalies 3 punkto a papunkčiu, paslaugų teikėjas privalo pateikti vartotojui iki jis susaistomas
23
kokios nors nuotolinės sutarties ar ofertos informaciją apie šios direktyvos 6 straipsnyje numatytos
teisės atsisakyti sutarties buvimą ar nebuvimą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Direktyvos 2002/65
6 straipsnio 2 dalies c punktą teisė atsisakyti sutarties netaikoma sutartims, kurias aiškiu vartotojo
prašymu abi šalys yra visiškai įvykdžiusios, vartotojui nepasinaudojus teise atsisakyti sutarties,
prieš sudarant sutartį vartotojas turi būti informuotas apie teisės atsisakyti sutarties nebuvimą šioje
nuostatoje numatytu atveju.
Direktyvos 2002/65 6 straipsnio 2 dalies c punktas, siejamas su šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalimi
ir 13 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės nuostatas,
pagal kurias, kiek tai susiję su tarp verslininko ir vartotojo sudaryta nuotoline sutartimi dėl
finansinių paslaugų, neišnyksta šio vartotojo teisė atsisakyti sutarties tuo atveju, kai šią sutartį
aiškiu vartotojo prašymu abi šalys yra visiškai įvykdžiusios, vartotojui nepasinaudojus teise jos
atsisakyti.
Šiomis aplinkybėmis valstybė narė negali savo nacionalinės teisės aktuose numatyti verslininkui,
kuris su vartotoju sudaro nuotolinę sutartį dėl finansinių paslaugų, pareigos pateikti šiam vartotojui
iki jis susaistomas kokios nors nuotolinės sutarties ar ofertos informaciją, kuri prieštarauja
imperatyvioms Direktyvos 2002/65 nuostatoms, t. y. informaciją, susijusią su teisės atsisakyti
sutarties buvimu tuo atveju, kai šią sutartį aiškiu vartotojo prašymu abi šalys yra visiškai
įvykdžiusios, vartotojui nepasinaudojus teise jos atsisakyti.
Kadangi Direktyvoje 2002/65 nenumatyta vartotojo teisė atsisakyti sutarties pirmesniame punkte
nurodytu atveju, negalima teigti, kad verslininkas neįvykdė įsipareigojimo pagal šios direktyvos
5 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunkčiu ir 6 straipsnio 2 dalies
c punktu, pateikti vartotojui reikalingą informaciją, jeigu jis neinformavo šio vartotojo apie tai, kad
pagal nacionalinės teisės nuostatas tokiu atveju jis turi teisę atsisakyti sutarties, tačiau informavo,
kad ši teisė netaikoma šiuo atveju.
ESTT sprendė, kad Direktyvos 2002/65 5 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos 3 straipsnio
1 dalies 3 punkto a papunkčiu ir 6 straipsnio 2 dalies c punktu, turi būti aiškinama taip, kad
verslininko, kuris su vartotoju sudaro sutartį dėl finansinių paslaugų, pareiga aiškiai ir suprantamai
pagal Sąjungos teisės reikalavimus informuoti pakankamai informuotą, protingai pastabų ir
nuovokų vidutinį vartotoją iki jis susaistomas kokios nors nuotolinės sutarties ar ofertos apie teisę
atsisakyti sutarties nepažeidžiama, jei šis verslininkas informuoja šį vartotoją apie tai, jog teisė
atsisakyti sutarties netaikoma sutarčiai, kurią aiškiu vartotojo prašymu abi šalys yra visiškai
įvykdžiusios, vartotojui nepasinaudojus teise jos atsisakyti, net jei ši informacija neatitinka
nacionalinės teisės nuostatų, kaip jos aiškinamos nacionalinių teismų praktikoje, pagal kurią tokiu
atveju taikoma teisė atsisakyti sutarties.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=217623&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1318375
2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Pohotovosť (C-331/18)
Direktyva 2008/48/EB – Vartotojų apsauga – Vartojimo kreditas – 10 straipsnio 2 dalies h ir
i punktai ir 3 dalis – Informacija, kuri turi būti pateikta sutartyje – Nacionalinės teisės aktai,
kuriuose numatyta pareiga nurodyti kapitalo grąžinimo, palūkanų ir mokesčių mokėjimo
paskirstymą
Byloje TE ir Pohotovosť s. r. o. ginčas kilo dėl atsakomybės už tai, kad ji kredito sutartyje
nepateikė kredito grąžinimo suskirstymo, nurodant kapitalo amortizaciją, palūkanas ir prireikus
papildomas kredito išlaidas.
2015 m. spalio 1 d. TE sudarė su Pohotovosť 350 EUR vartojimo kredito sutartį vieniems metams,
pagal kurią grąžintiną sumą sudarė 672 EUR. Šioje sutartyje numatytos 224 EUR siekiančios
palūkanos ir 98 EUR „komisinis mokestis“.
24
Sutarusios dėl kredito grąžinimo vienu mokėjimu, šalys tą pačią dieną susitarė dėl mokėjimų
pertvarkymo plano, kuriame numatytas skolos grąžinimas mokant 12 mėnesinių 56 EUR įmokų.
Bendra kredito kainos metinė norma (toliau – BKKMN), taikytina kreditui, kurį grąžinti buvo
sutarta vienu mokėjimu, siekė 28 proc., o BKKMN už kreditą, grąžinamą mėnesinėmis įmokomis,
siekė 281,64 proc.
Minėtos sutarties bendrosiose sąlygose buvo nurodyta, kad „BKKMN apskaičiuojama pagal bendrą
pasiskolintą sumą, komisinio mokesčio sumą, kapitalo grąžinimo terminą ir komisinį mokestį
(išskyrus palūkanas, mokesčius notarui, sutartyje numatytas netesybas ir kitus mokesčius, į kuriuos,
kaip numatyta konkrečiuose teisės aktuose, neatsižvelgiama apskaičiuojant BKKMN)“.
Byloje nagrinėjamoje sutartyje nenurodytos priežastys, dėl kurių apskaičiuojant BKKMN
neatsižvelgiama į palūkanas ir dėl kurių 28 proc. siekianti BKKMN apskaičiuojama remiantis tik
„komisiniu mokesčiu“, o ne kitais papildomais mokesčiais, be kita ko, palūkanomis. Be to, minėtoje
sutartyje nėra jokio kredito grąžinimo mėnesinių įmokų suskirstymo, nurodant kapitalo amortizaciją
ir kitas kredito išlaidas.
ESTT sprendė, ar 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB
dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau –
Direktyva 2008/48) 10 straipsnio 2 dalies h–j punktus, siejamus su jos 22 straipsnio 1 dalimi, reikia
aiškinti taip, kad jais draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią kredito sutartyje turi būti
pateiktas kiekvieno kredito grąžinimo mokėjimų suskirstymas, prireikus nurodant kapitalo
amortizaciją, palūkanas ir kitus mokesčius.
Pagal Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalies h punktą kredito sutartyje turi būti aiškiai ir
glaustai nurodyta vartotojo atliekamų privalomų mokėjimų suma, skaičius ir periodiškumas bei tam
tikrais atvejais grąžinimui skiriamų mokėjimų paskirstymo padengiant skirtingas neapmokėtas
sumas, kurioms taikoma skirtinga kredito palūkanų norma, tvarka.
Iš šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalies i punkto ir 3 dalies matyti, kad kapitalo amortizacijos pagal
terminuotą sutartį atveju tik vartotojo prašymu bet kuriuo metu visu kredito sutarties galiojimo
laikotarpiu paskolos davėjas turi pareigą nemokamai pateikti sąskaitos išrašą, kuris pateikiamas
kaip amortizavimo lentelė.
Bet kokia kiekvieno mokėjimo grąžinant kreditą, kiek tai susiję su kapitalo amortizacija,
palūkanomis ir prireikus papildomomis kredito išlaidomis, suskirstymo struktūrinis išdėstymas turi
būti laikomas amortizavimo lentele, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/48 10 straipsnio
2 dalies i punktą.
Vis dėlto, jei yra mokesčių ir palūkanų mokėjimas be kapitalo amortizacijos, reikia priminti, kad,
remiantis minėtos direktyvos 10 straipsnio 2 dalies j punktu, kredito sutartyje turi būti nurodyti
palūkanų mokėjimo laikotarpiai ir sąlygos ir pridėti periodiniai ar neperiodiniai mokesčiai.
ESTT konstatavo, kad Direktyvoje 2008/48 nenumatyta pareigos kredito sutartyje kokia nors forma
nurodyti mokėjimų, kuriuos turi atlikti vartotojas, suskirstymą, kiek tai susiję su kapitalo grąžinimu,
jei dėl šių mokėjimų jis amortizuojasi, palūkanomis ir pagal šią sutartį mokėtinais kitais mokesčiais.
ESTT sprendė, kad Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalies h–j punktus, siejamus su jos
22 straipsnio 1 dalimi, reikia aiškinti taip, kad jais draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal
kurią kredito sutartyje turi būti pateiktas kiekvieno kredito grąžinimo mokėjimų suskirstymas,
prireikus nurodant kapitalo amortizaciją, palūkanas ir kitus mokesčius.
ESTT kartu nagrinėjo, ar Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalis ir 22 straipsnio 1 dalis, kaip jos
aiškinamos 2016 m. lapkričio 9 d. Sprendime Home Credit Slovakia (C-42/15, EU:C:2016:842),
taikytinos kredito sutarčiai, kuri buvo sudaryta iki to sprendimo paskelbimo ir iki nacionalinės
teisės aktų pakeitimo iš dalies, atlikto siekiant, kad jie atitiktų minėtame sprendime pateiktą
aiškinimą.
ESTT priminė, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teisės normos išaiškinimas, kurį
pateikia Teisingumo Teismas, paaiškina ir patikslina šios normos prasmę ir turinį, kaip ji turėtų būti
25
suprantama ir taikoma nuo įsigaliojimo momento. Tai reiškia, kad taip išaiškintą normą teismai gali
ir turi taikyti net teisiniams santykiams, atsiradusiems ir susidariusiems prieš priimant sprendimą,
kuriame išnagrinėtas prašymas dėl išaiškinimo, jei tenkinamos sąlygos, leidžiančios
kompetentingiems teismams pareikšti ieškinį, susijusį su minėtos normos taikymu. Nacionalinis
teismas turi nacionalinę teisę, taikytiną klostantis reikšmingoms faktinėms aplinkybėms, šiuo
atveju – aptariamos sutarties sudarymo dieną (t. y. 2015 m. spalio 1 d.), aiškinti kaip galima labiau
laikantis Direktyvos 2008/48, kaip ji aiškinama 2016 m. lapkričio 9 d. Sprendime Home Credit
Slovakia (C-42/15, EU:C:2016:842), ir vengiant aiškinimo contra legem.
ESTT sprendė, kad Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalis ir 22 straipsnio 1 dalis, kaip jos
aiškinamos 2016 m. lapkričio 9 d. Sprendime Home Credit Slovakia (C-42/15, EU:C:2016:842),
taikytinos kredito sutarčiai, kuri buvo sudaryta iki to sprendimo paskelbimo ir iki nacionalinės
teisės aktų pakeitimo iš dalies, atlikto siekiant, kad jie atitiktų minėtame sprendime pateiktą
aiškinimą.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=217484&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1325155
V. INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ
2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Bayer Pharma (C-688/17)
Intelektinė nuosavybė – Patentai – Direktyva 2004/48/EB – 9 straipsnio 7 dalis – Produktų
pateikimas rinkai pažeidžiant patento suteikiamas teises – Laikinosios priemonės – Vėlesnis patento
pripažinimas negaliojančiu – Pasekmės – Teisė į tinkamą kompensaciją už laikinosiomis
priemonėmis padarytą žalą
Ginčas kilo tarp Bayer ir Richter bei Exeltis dėl žalos, kurią pastarosios dvi bendrovės patyrė dėl
Bayer prašymu joms nustatytų draudimų. 2000 m. rugpjūčio 8 d. Bayer pateikė Nacionaliniam
intelektinės nuosavybės biurui, Vengrija (toliau – Biuras) farmacijos produkto, kurio veiklioji
sudedamoji dalis yra kontracepcijos priemonė, patento paraišką. 2002 m. spalio 28 d. Biuras
paskelbė šią paraišką. 2009 m. lapkričio mėn. ir 2010 m. rugpjūčio mėn. Richter ir 2010 m.
spalio mėn. Exeltis pradėjo Vengrijoje prekiauti kontraceptiniais farmacijos produktais (toliau –
nagrinėjami produktai). 2010 m. spalio 4 d. Biuras suteikė Bayer patentą. 2010 m. lapkričio 8 d.
Richter pateikė Biurui prašymą pripažinti pažeidimo nebuvimą ir nustatyti, kad nagrinėjamais
produktais nepažeidžiamas Bayer patentas. 2010 m. lapkričio 9 d. Bayer paprašė Sostinės
apygardos teismo, Vengrija taikyti laikinąsias priemones, jomis siekė uždrausti Richter ir Exeltis
tiekti produktus rinkai. Šie prašymai buvo atmesti dėl to, kad pažeidimo tikimybė nebuvo įrodyta.
2011 m. gegužės 25 d. Bayer pateikė naujus prašymus taikyti laikinąsias priemones prašymą priimti
prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui; tas teismas 2011 m. liepos 11 d. nutartimis,
įsigaliojusiomis 2011 m. rugpjūčio 8 d., uždraudė bendrovėms Richter ir Exeltis tiekti nagrinėjamus
produktus rinkai ir kartu nustatė joms pareigą pateikti užstatą. 2012 m. vasario 22 d. pateiktu
priešieškiniu Richter ir 2017 m. liepos 6 d. pateiktu ieškiniu Exeltis paprašė priteisti iš Bayer žalos,
kurią jos teigia patyrusios dėl nurodytų laikinųjų priemonių taikymo, atlyginimą.
ESTT sprendė, ar valstybės narės turi apibrėžti 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir
Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (toliau –
Direktyva 2004/48) 9 straipsnio 7 dalyje nurodytos sąvokos „tinkama kompensacija“ turinį, apimtį
ir taikymo taisykles.
Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog teisminės institucijos yra įgaliotos nurodyti,
kad atsakovo prašymu pareiškėjas atsakovui kompensuotų bet kokią laikinosiomis priemonėmis
sukeltą žalą tais atvejais, kai šios priemonės atšaukiamos arba kai jos nustoja galioti dėl kokio nors
26
pareiškėjo veiksmo ar neveikimo, arba jei vėliau paaiškėja, kad intelektinės nuosavybės teisės
nebuvo pažeistos ar nebuvo grėsmės, kad jos bus pažeistos.
Taigi Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybės narės
įpareigojamos savo teisės aktuose suteikti kompetentingiems teismams įgaliojimus atsakovo
prašymu priteisti iš ieškovo žalos, padarytos šiame straipsnyje nurodytomis laikinosiomis
priemonėmis, atlyginimą.
Iš Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalies formuluotės taip pat matyti, kad šie įgaliojimai, pirma,
gali būti įgyvendinami arba tuo atveju, kai laikinosios priemonės panaikinamos arba nustoja galioti
dėl ieškovo veiksmų ar neveikimo, arba kai vėliau konstatuojama, kad intelektinės nuosavybės
teisės nebuvo pažeistos ar nebuvo grėsmės, kad jos bus pažeistos. Antra, šie įgaliojimai turi būti
susiję su „bet kokia žala“, kurią sukėlė nurodytos priemonės, ir, trečia, žalos atlyginimas turi būti
priteistas kaip „tinkama kompensacija“.
Teismas pažymėjo, kad aiškinimas, kad įvairios valstybės narės pačios gali laisvai apibrėžti
Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalyje nurodytos „tinkamos kompensacijos“ sąvokos turinį,
apimtį ir taikymo tvarką, pažeistų šį aukšto intelektinės nuosavybės apsaugos lygio lygiavertiškumo
ir vienodumo tikslą, kurio siekė Sąjungos teisės aktų leidėjas.
Sąvoką „tinkama kompensacija“ reikia laikyti savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kurią jos
teritorijoje reikia aiškinti vienodai. Pagal Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalį valstybės narės
įpareigojamos įgalioti savo nacionalinius teismus šioje nuostatoje numatytomis sąlygomis priteisti
atsakovui tinkamą kompensaciją. Taigi šie nacionaliniai teismai, naudodamiesi jiems suteiktais
įgaliojimais, turi įvertinti konkrečias jų nagrinėjamų bylų aplinkybes, kad nuspręstų, ar reikia
priteisti iš ieškovo kompensaciją atsakovui, kuri turi būti „tinkama“, t. y. pateisinama.
Kartu ESTT pažymėjo, kad Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalyje numatyta tinkama
kompensacija yra garantija, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas laikė būtina atsakovo patirtoms
išlaidoms ir žalai padengti „nepateisinamo reikalavimo“ taikyti laikinąsias priemones atveju.
ESTT sprendė, kad Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalį, konkrečiai – joje esančią sąvoką
„tinkama kompensacija“, reikia aiškinti taip, kad pagal ją nedraudžiami valstybės narės teisės aktai,
kuriuose numatyta, jog nereikia asmeniui atlyginti žalos, kurią jis patyrė dėl to, kad nesielgė taip,
kaip paprastai galima tikėtis, kad elgsis bet kuris asmuo, siekdamas išvengti žalos arba ją sumažinti,
ir dėl kurių teisėjas nepriteisia iš prašymą dėl laikinųjų priemonių pateikusios šalies žalos, padarytos
šiomis priemonėmis, atlyginimo, nors patentas, kurio pagrindu tokių priemonių prašyta ir jos
pritaikytos, buvo pripažintas negaliojančiu, su sąlyga, kad tokie teisės aktai leidžia teismui deramai
atsižvelgti į visas objektyvias bylos aplinkybes, įskaitant šalių elgesį, siekiant patikrinti, ar ieškovas
nepiktnaudžiavo šiomis priemonėmis.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=217674&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=864017
2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas AMS Neve ir kt. (C-172/18)
Europos Sąjungos prekių ženklas – Reglamentas (EB) Nr. 207/2009 – 97 straipsnio 5 dalis –
Jurisdikcija – Ieškinys dėl teisių pažeidimo – Valstybės narės, kurios teritorijoje „buvo atliktas
pažeidimas“, teismų jurisdikcija – Reklama ir pasiūlymai pirkti interneto svetainėje ir socialinių
tinklų platformose
Byloje nagrinėjamas BW Trustees ir Mark Crabtree ginčas su Heritage Audio SL ir Pedro Rodríguez
Arribas dėl ieškinio dėl teisių pažeidimo, grindžiamo tuo, kad buvo tariamai pažeistos teisės į
Europos Sąjungos prekių ženklą.
AMS Neve yra Jungtinėje Karalystėje įsteigta bendrovė, kuri gamina ir parduoda garso įrangą. BW
Trustees, taip pat Jungtinėje Karalystėje įsteigta bendrovė, yra AMS Neve vadovų pensijų sistemos
27
patikėtinė. M. Crabtree yra AMS Neve vadovas. Heritage Audio yra Ispanijoje įsteigta bendrovė,
kuri prekiauja garso įranga. Ispanijoje gyvenantis P. Rodríguez Arribas yra vienintelis Heritage
Audio vadovas.
2015 m. spalio 15 d. Intellectual Property and Enterprise Court (Intelektinės nuosavybės bylų
teismas, Jungtinė Karalystė) AMS Neve, BW Trustees ir M. Crabtree pareiškė Heritage Audio ir
P. Rodríguez Arribai ieškinį dėl teisių į Europos Sąjungos prekių ženklą, kurio savininkai yra BW
Trustees ir M. Crabtree ir dėl kurio naudojimo AMS Neve turi išimtinę licenciją, pažeidimo.
Europos Sąjungos prekių ženklas, kuriuo remiamasi, yra sudarytas iš skaičiaus 1073, jis buvo
įregistruotas peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės
prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 9 klasės prekėms. Nurodytos prekės visų
pirma atitinka tokį aprašą: „garso įrašymo, sumaišymo ir apdorojimo studijoje įrenginiai“.
Atsakovai byloje kaltinami tuo, kad jie siūlė Jungtinės Karalystės vartotojams pirkti AMS Neve
prekių imitacijas, kurios pažymėtos nagrinėjamam Europos Sąjungos prekių ženklui ir minėtiems
nacionaliniams prekių ženklams tapačiais arba į juos panašiais žymenimis arba kuriomis
nukreipiama į tokius žymenis, ir kad jie reklamavo šias prekes.
Ieškovai byloje pateikė ieškinį pagrindžiančius dokumentus: visų pirma Heritage Audio interneto
svetainės ir jos Facebook ir Twitter paskyrų turinį; Jungtinėje Karalystėje gyvenančiam privačiam
asmeniui Heritage Audio pateiktą sąskaitą faktūrą, taip pat Heritage Audio ir Jungtinėje Karalystėje
įsteigto asmens susirašinėjimą dėl galimo garso įrangos tiekimo.
Ieškovai pagrindinėje byloje pateikė, inter alia, tos interneto svetainės, kurioje pateikiami
pasiūlymai pirkti garso įrangą, pažymėtą minėtam Europos Sąjungos prekių ženklui tapačiu arba į jį
panašiu žymeniu, ekrano vaizdo kopijas. Jie atkreipė dėmesį į tai, kad šie pasiūlymai pateikti anglų
kalba, o interneto svetainės dalyje „where to buy“ („kur įsigyti“) pateiktas platintojų įvairiose
šalyse, įskaitant Jungtinę Karalystę, sąrašas. Be to, iš pardavimo sąlygų matyti, kad Heritage Audio
priima užsakymus iš visų Europos Sąjungos valstybių narių.
Atsakovai pagrindinėje byloje pareiškė prieštaravimą dėl teismo, į kurį buvo kreiptasi, jurisdikcijos.
Neatmesdami galimybės, kad Heritage Audio prekių galėjo būti įsigyjama Jungtinėje Karalystėje
per kitas bendroves, atsakovai teigia, kad jie patys šių prekių nei reklamavo Jungtinėje Karalystėje,
nei jas pardavinėjo toje valstybėje narėje. Jie taip pat tvirtina niekada nepaskyrę platintojo
Jungtinėje Karalystėje. Galiausiai, jie teigia, kad Heritage Audio interneto svetainės ir platformų,
kurias nurodo ieškovai pagrindinėje byloje, turinys ieškinyje dėl teisių pažeidimo nurodytu
laikotarpiu jau buvo pasenęs ir todėl į jį neturi būti atsižvelgta.
2016 m. spalio 18 d. sprendimu Intellectual Property and Enterprise Court (Intelektinės
nuosavybės bylų teismas) nustatė, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti šį ieškinį dėl teisių
pažeidimo, nes jis grindžiamas Europos Sąjungos prekių ženklo pažeidimu.
Šiuo klausimu Intellectual Property and Enterprise Court (Intelektinės nuosavybės bylų teismas)
tvirtina, kad teismas, turintis teritorinę jurisdikciją nagrinėti prekių ženklo savininko ieškinį trečiajai
šaliai, kuri naudojo prekių ženklui tapačius ar į jį panašius žymenis reklamoje ir pasiūlymuose pirkti
interneto svetainėje arba socialinių tinklų platformose, yra tos šalies, kurioje trečioji šalis priėmė
sprendimą skelbti tokią reklamą ir siūlyti pirkti prekes toje interneto svetainėje arba minėtose
platformose ir kurioje ėmėsi veiksmų tokiam sprendimui įgyvendinti, teismas.
ESTT sprendė, ar 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos
Sąjungos prekių ženklo (toliau – Reglamentas Nr. 207/2009) 97 straipsnio 5 dalis turi būti
aiškinama taip, kad Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas, manantis, kad jis patyrė žalą dėl to,
kad trečioji šalis be jo sutikimo naudojo tapatų žymenį tapačioms ar panašioms prekėms, kurioms
tas prekių ženklas yra įregistruotas, elektroninėmis priemonėmis paskelbtose reklamose ir
pasiūlymuose pirkti, gali pareikšti šiai trečiajai šaliai ieškinį dėl teisių pažeidimo valstybės narės,
kurios teritorijoje yra vartotojai ir prekybininkai, kuriems skirta tokia reklama ar pasiūlymai pirkti,
28
Europos Sąjungos prekių ženklų teisme, nors ta trečioji šalis priėmė sprendimus ir ėmėsi priemonių
dėl tokio elektroninio informacijos paskelbimo kitoje valstybėje narėje.
ESTT visų pirma priminė, kad, nepaisant Reglamento Nr. 44/2001, o nuo 2015 m. sausio 10 d. ir
Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo su Europos Sąjungos prekių ženklu susijusioms teisminėms
procedūroms principo, Reglamento Nr. 207/2009 94 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai kurios
Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos, pavyzdžiui, taisyklės, numatytos jo 2 ir 4 straipsniuose bei
5 straipsnio 3 dalyje, netaikomos, kiek tai susiję su ieškiniais dėl teisių į Europos Sąjungos prekių
ženklą pažeidimo. Atsižvelgiant į šią išimtį, Reglamento Nr. 207/2009 95 straipsnio 1 dalyje
numatyta Europos Sąjungos prekių ženklų teismų jurisdikcija nagrinėti ieškinius dėl teisių į
Europos Sąjungos prekių ženklą pažeidimo kyla iš tiesiogiai Reglamente Nr. 207/2009 numatytų
taisyklių, kurios yra lex specialis, palyginti su Reglamente Nr. 44/2001 numatytomis taisyklėmis.
Tačiau, kiek tai susiję su nacionaliniais prekių ženklais, 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir
Tarybos direktyvoje 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais,
suderinti (kodifikuota redakcija) nenustatyta specialių taisyklių dėl jurisdikcijos. Tas pats
pasakytina ir apie 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2015/2436
valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (nauja redakcija), kuria nuo
2019 m. sausio 15 d. buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 2008/95.
Taigi tokiam ieškiniui dėl teisių pažeidimo, kokį 2015 m. spalio 15 d. pareiškė ieškovai
pagrindinėje byloje, kiek jis susijęs su nacionaliniais prekių ženklais, taikomos jurisdikcijos
taisyklės, nustatytos Reglamente Nr. 1215/2012, arba jurisdikcijos taisyklės, nustatytos Reglamente
Nr. 207/2009, kiek tai susiję su Europos Sąjungos prekių ženklu.
Remiantis Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 1 dalimi, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji
vieta yra valstybėje narėje, ieškovas savo ieškinį pareiškia tos valstybės narės teisme. To paties
straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškovas „taip pat“ gali pareikšti ieškinį tos valstybės narės,
„kurioje įvyko [buvo atliktas] ar grėsė įvykti [būti atliktas] teisių pažeidimas“.
Reglamento Nr. 207/2009 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai ieškinys Europos
Sąjungos prekių ženklų teismui yra pareikštas remiantis minėto reglamento 97 straipsnio 1 dalimi,
jis turi jurisdikciją priimti sprendimus dėl bet kurios valstybės narės teritorijoje atlikto ar gresiančio
būti atlikto teisių pažeidimo, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai ieškinys
tokiame teisme pareikštas remiantis reglamento 97 straipsnio 5 dalimi, jis gali priimti sprendimą tik
dėl veiksmų, kurie atlikti ar gresia būti atlikti toje valstybėje narėje, kurioje įsikūręs teismas.
Iš šio atskyrimo matyti, kad atsižvelgiant į tai, ar ieškovas nusprendžia pareikšti ieškinį dėl teisių
pažeidimo Europos Sąjungos prekių ženklų teisme pagal atsakovo gyvenamąją vietą ar valstybės,
kurioje buvo atliktas arba grėsė būti atliktas teisių pažeidimas, teisme, apibrėžiama teismo, į kurį
kreiptasi, teritorinės jurisdikcijos apimtis. Iš tiesų, kai ieškinys dėl teisių pažeidimo grindžiamas
97 straipsnio 1 dalimi, jis gali apimti teisių pažeidimus visoje Sąjungos teritorijoje, o tais atvejais,
kai ieškinys grindžiamas to straipsnio 5 dalimi, jis apsiriboja tik tam tikros valstybės narės
teritorijoje, t. y. valstybėje narėje, kurioje įsikūręs teismas, atliktais ar grėsusiais būti atliktais teisių
pažeidimais.
Nustatydamas tokią alternatyvią teismo vietą ir Reglamento Nr. 207/2009 98 straipsnio 2 dalyje
apibrėždamas teritorinę tokio teismo jurisdikciją, Sąjungos teisės aktų leidėjas suteikia Europos
Sąjungos prekių ženklo savininkui galimybę, jei jis nori ja pasinaudoti, pareikšti tikslinius ieškinius,
kurių kiekvienas būtų susijęs su teisių pažeidimais vienos valstybės narės teritorijoje. Teisingumo
Teismas jau yra pažymėjęs, kad kai keletas ieškinių dėl teisių pažeidimo tarp tų pačių šalių yra
susiję su to paties žymens naudojimu, tik su skirtingomis teritorijomis, tokie ieškiniai neturi tokio
paties dalyko ir jiems netaikomos lis pendens taisyklės.
Tokiais atvejais, kai veiksmai, kuriais kaltinamas atsakovas, yra elektroninėmis priemonėmis
platinama reklama ir pasiūlymai pirkti prekes, be prekių ženklo savininko sutikimo pažymėtas
Europos Sąjungos prekių ženklui tapačiu ar į jį panašiu žymeniu, reikia nuspręsti, kad šie veiksmai,
kuriems taikytini Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 2 dalies b ir d punktai, buvo atlikti ten, kur
29
yra vartotojai ir prekybininkai, kuriems reklama ar pasiūlymai pirkti yra skirti, neatsižvelgiant į tai,
kad atsakovas yra įsisteigęs kitoje teritorijoje, kad jo naudojamas elektroninio tinklo serveris yra
kitoje teritorijoje arba kad prekės, kurioms skirta tokia reklama ir pasiūlymai pirkti, yra kitoje
teritorijoje.
Taigi sąvoka „teisių pažeidimas“ turi būti suprantama kaip nuoroda į 9 straipsnyje nurodytus
veiksmus, kuriais ieškovas kaltina atsakovą, kaip šiuo atveju minėto straipsnio 2 dalies b ir
d punktuose nurodyti veiksmai, kuriuos sudaro reklama ir pasiūlymai pirkti prekes, pažymėtas
žymeniu, tapačiu nagrinėjamam prekių ženklui, ir šie veiksmai turi būti laikomi „atliktais“ vietoje,
kur jie įgijo reklamos ar pasiūlymo parduoti pobūdį, t. y. ten, kur komercinis turinys buvo padarytas
faktiškai prieinamas vartotojams ir prekybininkams, kuriems jis buvo skirtas. Tai, ar ši reklama ir
pasiūlymai vėliau lėmė atsakovo prekių pirkimą, nėra svarbu.
Tokiomis aplinkybėmis, kokios yra nagrinėjamos byloje, jeigu iš ieškovų nurodyto interneto
svetainės ir platformų turinio matyti, kad jų pateikta reklama ir pasiūlymai pirkti buvo skirti
vartotojams arba prekybininkams Jungtinėje Karalystėje ir buvo visiškai jiems prieinami, o tai turi
patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas visų pirma į
informaciją, pateiktą toje interneto svetainėje ir platformose, kiek tai susiję su nagrinėjamų prekių
pristatymo geografinėmis vietovėmis, tokiu atveju šie ieškovai turi galimybę, remdamiesi
Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalimi, pareikšti ieškinį dėl teisių pažeidimo Jungtinės
Karalystės teisme, siekdami nustatyti teisių į Europos Sąjungos prekių ženklą pažeidimą šioje
valstybėje narėje.
ESTT sprendė, kad Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad
Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas, manantis, kad patyrė žalą dėl to, kad trečioji šalis be jo
sutikimo naudojo tapatų žymenį tapačioms ar panašioms prekėms, kurioms tas prekių ženklas yra
įregistruotas, elektroninėmis priemonėmis paskelbtose reklamose ir pasiūlymuose pirkti, gali
pareikšti šiai trečiajai šaliai ieškinį dėl teisių pažeidimo valstybės narės, kurios teritorijoje yra
vartotojai ir prekybininkai, kuriems skirta tokia reklama ar pasiūlymai pirkti, Europos Sąjungos
prekių ženklų teisme, nors ta trečioji šalis priėmė sprendimus ir ėmėsi priemonių dėl tokio
elektroninio informacijos paskelbimo kitoje valstybėje narėje.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=217489&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1336002
VI. CIVILINIS PROCESAS
2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas R (C-468/18)
Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų išlaikymo prievolių
srityje pripažinimas ir vykdymas – Reglamentas (EB) Nr. 4/2009 – 3 straipsnio a ir d punktai ir
5 straipsnis – Teismui pateikti trys bendri reikalavimai dėl nepilnamečio vaiko tėvų santuokos
nutraukimo, tėvų pareigų ir vaiko išlaikymo prievolės – Jurisdikcijos santuokos nutraukimo srityje
buvimo ir jurisdikcijos tėvų pareigų srityje nebuvimo pripažinimas – Jurisdikcija nagrinėti
reikalavimą dėl išlaikymo prievolės – Vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta,
teismo, kurio nagrinėjamame teismo procese dalyvauja atsakovas, jurisdikcija
Byloje kilo R, gyvenančios Jungtinėje Karalystėje, ir P, gyvenančio Rumunijoje, ginčas dėl
santuokos nutraukimo, dėl išmokų jų nepilnamečio vaiko išlaikymui priteisimo ir dėl tėvų pareigų.
Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis Rumunijos piliečiai R ir P susituokė 2015 m.
rugpjūčio 15 d. Rumunijoje. Jie atitinkamai yra vaiko, gimusio 2015 m. lapkričio 8 d. Belfaste
(Jungtinė Karalystė), kur gyveno prieš išsiskirdami, motina ir tėvas. 2016 m., sutuoktinių
separacijos metu, tėvas P grįžo į Rumuniją, o motina R liko Belfaste su vaiku. 2016 m. rugsėjo
29 d. ieškiniu, pareikštu Judecătoria Constanța (Konstancos pirmosios instancijos teismas,
30
Rumunija), R padavė į teismą P, siekdama nutraukti santuoką, nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su
ja, tėvų valdžią priskirti išimtinai motinai ir nustatyti P prievolę mokėti vaikui išlaikymo išmokas.
P užginčijo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikciją.
ESTT sprendė, ar 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos,
taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo
prievolių srityje (toliau – Reglamentas Nr. 4/2009) 3 straipsnio a punktas, 3 straipsnio d punktas ir
5 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad, jei valstybės narės teismui pateikiami trys bendri
reikalavimai, susiję atitinkamai su nepilnamečio vaiko tėvų santuokos nutraukimu, tėvų pareigomis
tam vaikui ir to vaiko išlaikymo prievole, sprendimą dėl santuokos nutraukimo priimantis teismas,
kuris pripažino neturintis jurisdikcijos priimti sprendimo dėl tėvų pareigų, vis dėlto turi jurisdikciją
priimti sprendimą dėl reikalavimo dėl vaiko išlaikymo, jeigu tas teismas yra ir atsakovo nuolatinės
gyvenamosios vietos teismas, ir teismas, kurio procese dalyvauja atsakovas, ar sprendimą dėl
prašymo priteisti išlaikymą vaikui gali priimti tik teismas, turintis jurisdikciją priimti sprendimą dėl
reikalavimo, susijusio su tėvų pareigomis vaikui.
Iš Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio „Bendrosios nuostatos“ formuluotės matyti, kad juo
nustatomi bendrieji jurisdikcijos priskyrimo kriterijai, taikomi valstybių narių teismams,
nagrinėjantiems išlaikymo prievoles. Šie kriterijai yra alternatyvūs, o tai patvirtina jungtuko „arba“
vartojimas kiekvieno iš kriterijų išdėstymo pabaigoje. Taigi išlaikymo kreditorius gali pateikti
pareiškimą tos vietos, kurioje pagal šio 3 straipsnio a punktą atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją
vietą, teismui arba tos vietos, kurioje yra kreditoriaus nuolatinė gyvenamoji vieta, teismui pagal
minėto straipsnio b punktą arba pagal to paties straipsnio c ir d punktus, jei reikalavimas dėl
išlaikymo yra papildomas pagrindiniam ieškiniui, susijusiam su asmenų statusu, kaip pareiškimas
dėl santuokos nutraukimo (c punktas) arba dėl tėvų pareigų (d punktas), teikiamas teismui, kuris turi
jurisdikciją nagrinėti atitinkamai vieną ar kitą ieškinį.
Taigi, esant tokiai situacijai, kaip susiklosčiusi byloje, atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos
teismas, į kurį kreipėsi išlaikymo kreditorius, turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl reikalavimo,
susijusio su vaiko išlaikymo prievolėmis, pagal Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio a punktą.
Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar tai, kad jis
nusprendė neturintis jurisdikcijos priimti sprendimo dėl reikalavimo, susijusio su tėvų pareigomis,
visų pirma dėl tėvų pareigų vykdymo ir globos teisių, įskaitant vaiko gyvenamąją vietą, nereiškia,
kad jis neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl reikalavimo dėl vaiko išlaikymo prievolės.
Pasak ESTT, tai, kad teismas pripažino neturintis jurisdikcijos nagrinėti ieškinio dėl tėvų pareigų
nepilnamečiam vaikui vykdymo, neturi įtakos jo jurisdikcijai priimti sprendimą dėl reikalavimų,
susijusių su vaiko išlaikymo prievolėmis, jeigu ši jurisdikcija gali būti pagrįsta Reglamento
Nr. 4/2009 3 straipsnio a punktu arba šio reglamento 5 straipsniu. Šią išvadą patvirtina Reglamento
Nr. 4/2009 struktūra ir tikslai. Kalbant apie Reglamento Nr. 4/2009 struktūrą, pažymėtina, kad jo
II skyrius „Jurisdikcija“ numato visas taisykles, taikytinas nustatant išlaikymo prievolių srityje
jurisdikciją turintį teismą. Šio reglamento 15 konstatuojamojoje dalyje šiuo klausimu nurodyta, kad
nuo šiol neturėtų būti daroma jokios nuorodos į nacionalinės teisės jurisdikcijos taisykles, nes šiame
reglamente įtvirtintos taisyklės turi būti laikomos išsamiomis.
Taigi, jei teismas, į kurį kreiptasi su reikalavimu dėl vaiko išlaikymo prievolių, neturi jurisdikcijos
nagrinėti ieškinio dėl tėvų pareigų šiam vaikui, pirmiausia reikia patikrinti, ar šis teismas turi
jurisdikciją priimti sprendimą kitu pagrindu pagal šį reglamentą. Be to, reikia pabrėžti, kad
Reglamente Nr. 4/2009 nenumatyta galimybė teismui, turinčiam jurisdikciją pagal vieną iš
reglamento nuostatų ir tinkamai gavusiam reikalavimą, atsisakyti jurisdikcijos teismo, kuris, jo
nuomone, būtų tinkamesnis nagrinėti tą reikalavimą, naudai, kaip tai leidžiama su tėvų pareigomis
susijusiose bylose pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl
jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei
vykdymo 15 straipsnį.
Reglamento Nr. 4/2009 aiškinimas, kad tik teismas, turintis jurisdikciją bylose dėl tėvų pareigų, turi
jurisdikciją priimti sprendimą dėl išlaikymo prievolės reikalavimo, gali neigiamai paveikti
31
išlaikymo kreditoriaus galimybę pasirinkti ne tik jurisdikciją turintį teismą, bet atitinkamai ir jo
reikalavimui taikytiną teisę.
Atsižvelgiant į riziką, kad turės pateikti reikalavimus dėl išlaikymo prievolės ir tėvų pareigų
dviejuose skirtinguose teismuose, vienas iš tėvų, siekdamas geriausiai užtikrinti vaiko interesus,
gali pageidauti atsiimti pirminį reikalavimą dėl išlaikymo prievolių, pareikštą teisme, priimančiame
sprendimą dėl santuokos nutraukimo, tam, kad teismas, turintis jurisdikciją bylose dėl tėvų pareigų,
taip pat turėtų jurisdikciją nagrinėti tokį reikalavimą dėl išlaikymo prievolių. Tačiau minėtas vienas
iš tėvų, siekdamas geriausiai užtikrinti vaiko interesus, taip pat gali pageidauti išlaikyti savo pirminį
reikalavimą dėl vaiko išlaikymo prievolių teisme, priimančiame sprendimą dėl santuokos
nutraukimo, jei tas teismas taip pat yra vietos, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta,
teismas.
Yra daug priežasčių, kurios gali pagrįsti tokį išlaikymo kreditoriaus pasirinkimą, visų pirma
galimybė taikyti teismo valstybės teisę, šiuo atveju – Rumunijos teisę, galimybė vartoti gimtąją
kalbą, galimai mažesnės teismo proceso išlaidos, teismui, į kurį buvo kreiptasi, yra žinomos
atsakovo finansinės galimybės mokėti išmokas ir galimas atleidimas nuo egzekvatūros.
ESTT sprendė, kad Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio a ir d punktai ir 5 straipsnis turi būti
aiškinami taip, kad jei valstybės narės teismui pateikiamas ieškinys, kuriame nurodyti trys
reikalavimai, atitinkamai dėl nepilnamečio vaiko tėvų santuokos nutraukimo, tėvų pareigų tam
vaikui ir to vaiko išlaikymo prievolės, sprendimą dėl santuokos nutraukimo priimantis teismas,
kuris pripažino neturintis jurisdikcijos priimti sprendimo dėl tėvų pareigų, vis dėlto turi jurisdikciją
priimti sprendimą dėl reikalavimo dėl to vaiko išlaikymo prievolės, jeigu tas teismas yra ir atsakovo
nuolatinės gyvenamosios vietos teismas, arba teismas, kurio nagrinėjamame procese atsakovas
dalyvauja neginčydamas jo jurisdikcijos.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=217482&pageIndex=0&doclang=
lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=9575983
2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Riel (C-47/18)
Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – Jurisdikcija civilinėse ir komercinėse bylose – Taikymo sritis –
1 straipsnio 2 dalies b punktas – Bankrotas, su nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų
likvidavimu susiję procesai ir panašios bylos – Netaikymas – Ieškinys dėl reikalavimo pripažinimo
siekiant užregistruoti jį bankroto byloje – Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 taikymas –
41 straipsnis – Su reikalavimu pateikiamų dokumentų turinys – Pagrindinė ir šalutinė bankroto
bylos – Lis pendens ir susiję ieškiniai – Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnio 1 dalies taikymas
pagal analogiją – Nepriimtinumas
Ginčas kilo tarp Skarb Panstwa Rzeczypospolitej Polskiej – Generalny Dyrektor Dróg Krajowych i
Autostrad (Lenkijos Respublikos iždas – Nacionalinis šalies kelių ir greitkelių direktorius) ir
Stephan Riel, bankroto administratoriaus pagrindinėje bankroto byloje, iškeltoje Austrijoje Alpine
Bau GmbH, dėl ieškinio, kuriuo siekiama pripažinti reikalavimus.
Ieškovė, kuri yra atsakinga už Lenkijos valstybinių kelių administravimą, pavedė Alpine Bau
Lenkijoje įgyvendinti kelis kelių tiesimo projektus; šios sutartys buvo sudarytos surengus viešųjų
pirkimų konkursus. 2013 m. birželio 19 d. Austrijoje Alpine Bau buvo iškelta bankroto
administravimo byla ir S. Riel paskirtas šios bendrovės bankroto administratoriumi. 2013 m. liepos
4 d. byla perkvalifikuota į „bankroto bylą“. Kitą dieną, taikant Handelsgericht Wien (Vienos
komercinių bylų teismas, Austrija) sprendimą, bankroto bylų registre buvo nurodyta, kad ši byla yra
pagrindinė bankroto byla, kaip tai suprantama pagal 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentą
(EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000).
Lenkijos teisme Sąd Rejonowy Poznān-Stare Miasto w Poznaniu (Poznanės Stare Miasto apylinkės
teismas, Lenkija) buvo iškelta šalutinė bankroto byla bendrovei Alpine Bau. 2013 m. rugpjūčio
32
16 d. ir 2016 m. birželio 22 d. ieškovė pareiškė reikalavimus Austrijoje iškeltoje pagrindinėje
bankroto byloje, o 2014 m. gegužės 16 d. ir 2015 m. birželio 16 d. – Lenkijoje iškeltoje šalutinėje
bankroto byloje. S. Riel, paskirtas bankroto administratoriumi Austrijos pagrindinėje bankroto
byloje, ir bankroto administratorius, paskirtas Lenkijos šalutinėje bankroto byloje, daugumą
pareikštų reikalavimų užginčijo.
2015 m. balandžio 1 d. ieškovė Lenkijoje pareiškė ieškinį dėl 73 898 402 EUR reikalavimo
pripažinimo. 2016 m. spalio 31 d. ieškovė Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas)
taip pat pareiškė ieškinį dėl 64 784 879,43 EUR reikalavimo pripažinimo ir paprašė pagal 2012 m.
gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir
teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas
Nr. 1215/2012) 29 ir 30 straipsnius sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol sprendimas, priimtas
Lenkijoje nagrinėjamose bylose dėl reikalavimų patikrinimo, įgis res judicata galią. 2017 m. liepos
25 d. tarpiniu sprendimu Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas) atmetė ieškovės
pagrindinėje byloje ieškinį dėl 265 132,81 EUR sumos ir nepriėmė jokio sprendimo dėl jos prašymo
sustabdyti bylos nagrinėjimą. Ieškovė pagrindinėje byloje dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį
skundą Oberlandesgericht Wien (Vienos aukštesnysis apygardos teismas, Austrija) ir nurodė, be
kita ko, kad padarytas procesinis pažeidimas, nes Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų
teismas) atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą, pažeisdamas Reglamento Nr. 1215/2012
29 straipsnį.
ESTT sprendė, ar Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas
taip, kad ieškinys dėl kreditoriaus reikalavimų pripažinimo, siekiant užregistruoti juos tokioje
bankroto byloje, nepatenka į šio reglamento taikymo sritį.
ESTT pažymėjo, kad ieškovės pareikštas ieškinys dėl kreditoriaus reikalavimų pripažinimo yra
Austrijos bankroto teisės aktų sudedamoji dalis, iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad tokį
ieškinį bankroto byloje gali pareikšti šioje byloje dalyvaujantys kreditoriai, jeigu užginčijamas šių
kreditorių pareikštų reikalavimų tikslumas arba eiliškumas. Taigi, ieškinys dėl kreditorių
reikalavimų pripažinimo kyla tiesiogiai iš bankroto bylos, yra glaudžiai su ja susijęs ir numatytas
bankroto byloms taikomose teisės normose. Minėtas ieškinys patenka ne į Reglamento
Nr. 1215/2012, o į Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo sritį.
ESTT konstatavo, kad Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti
aiškinamas taip, kad ieškinys dėl kreditoriaus reikalavimų pripažinimo, siekiant užregistruoti juos
tokioje bankroto byloje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, nepatenka į šio reglamento taikymo
sritį.
ESTT taip pat nagrinėjo, ar Reglamento Nr. 1346/2000 41 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad
bankroto byloje kreditorius gali pateikti reikalavimą, formaliai nenurodydamas jo atsiradimo datos,
kai tai leidžiama pagal valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta ši byla, teisę ir kai šią datą
galima nustatyti remiantis patvirtinamaisiais dokumentais, nurodytais minėtame 41 straipsnyje.
ESTT nurodė, kad Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 2 dalies h punkte įtvirtintas principas,
pagal kurį taisyklės, reglamentuojančios reikalavimų pateikimą, patikrinimą ir pripažinimą,
nustatomos pagal valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teisę. Tačiau šio
reglamento IV skyriuje „Kreditorių informavimas ir jų reikalavimų pateikimas“ esančiame
41 straipsnyje nustatyta, kad tam tikri reikalavimai, kurie taikomi su kreditoriaus reikalavimu
pateikiamų dokumentų turiniui ir kurie turi būti laikomi didžiausiais reikalavimais, taikomais su
kreditoriaus reikalavimu pateikiamų dokumentų turiniui, gali būti nustatyti nacionalinės teisės
aktais kreditoriams, kurių gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra
ne toje valstybėje narėje, kurioje iškelta bankroto byla. Pagal minėtą 41 straipsnį šie reikalavimai,
be kita ko, apima ir reikalavimą kreditoriui, kad šis atsiųstų patvirtinamųjų dokumentų, jei tokių
yra, kopijas ir nurodytų reikalavimo atsiradimo datą.
Reglamento Nr. 1346/2000 41 straipsnis neturi būti aiškinamas taip, kad pagal jį negalima pateikti
reikalavimo dėl to, jog aptariamame kreditoriaus reikalavimo pareiškime nėra šiame 41 straipsnyje
33
nurodytos dalies informacijos, kai nurodyti šią informaciją nėra privaloma pagal valstybės narės,
kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, teisę ir kai šią informaciją be didelių sunkumų galima
sužinoti remiantis minėtame 41 straipsnyje nurodytais patvirtinamaisiais dokumentais, o tai turi
įvertinti kompetentinga institucija, atsakinga už reikalavimų patikrinimą.
ESTT sprendė, kad Reglamento Nr. 1346/2000 41 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad bankroto
byloje kreditorius gali pateikti reikalavimą, formaliai nenurodydamas jo atsiradimo datos, kai pagal
valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta ši byla, teisę nėra nustatyta pareigos nurodyti šią
datą ir kai ją be didelių sunkumų galima sužinoti remiantis minėtame 41 straipsnyje nurodytais
patvirtinamaisiais dokumentais, o tai turi įvertinti kompetentinga institucija, atsakinga už
reikalavimų patikrinimą.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=217865&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=427368
VII. VIEŠIEJI PIRKIMAI
2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Lombardi (C-333/18)
Peržiūros procedūrų taikymas sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis –
Direktyva 89/665/EEB – Konkurso dalyvio, kurio pasiūlymas nebuvo atrinktas, ieškinys dėl
sprendimo sudaryti viešojo pirkimo sutartį panaikinimo – Konkurso laimėtojo priešpriešinis
ieškinys – Pagrindinio ieškinio priimtinumas priešpriešinio ieškinio pagrįstumo atveju
Lombardi Srl ginčas su Comune di Auletta (Auletos savivaldybė, Italija), Delta Lavori SpA ir Msm
Ingegneria kilo dėl to, kad Auletos savivaldybė su Delta Lavori SpA sudarė hidrogeologinio
tvarkymo projektavimo ir vykdymo darbų viešojo pirkimo sutartį.
2015 m. birželio 29 d. paskelbtu skelbimu apie pirkimą Auletos savivaldybė pradėjo senamiesčio
hidrogeologinio tvarkymo projektavimo ir vykdymo darbų viešojo pirkimo konkursą. Remiantis
konkurso dokumentais, bendra viešojo pirkimo vertė buvo 6 927 970,95 EUR, o numatytas sutarties
sudarymo kriterijus – ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas.
Lombardi, kuri galutiniame sąraše liko trečia, Tribunale amministrativo regionale per la Campania
(Kampanijos regiono administracinis teismas, Italija) pateikė prieštaravimą dėl leidimo dalyvauti
konkurse, pirma, konkurso laimėtojai Delta Lavori, nes jos nurodytas projektuotojas, t. y. Msm
Ingegneria, neatitiko techninėse specifikacijoje nustatytų reikalavimų, ir, antra, antrą vietą
užėmusiai laikinajai įmonių grupei Robertazzi Costruzioni Srl – Giglio Costruzioni Srl.
Delta Lavori prašė atmesti ieškinį ir pateikė priešpriešinį ieškinį, kuriame nurodė, kad Lombardi
turėjo būti pašalinta iš viešojo pirkimo procedūros, nes vykstant procedūrai ji tapo neatitinkanti
pranešime apie konkursą nurodytų sąlygų.
Tribunale amministrativo regionale per la Campania (Kampanijos regiono administracinis teismas)
pirmiausia išnagrinėjo Delta Lavori pateiktą priešpriešinį ieškinį ir jį patenkino konstatavęs
pagrindinėje byloje nagrinėjamos viešojo pirkimo procedūros neteisėtumą, nes Lombardi nebuvo
pašalinta iš šios procedūros. Todėl minėtas teismas atmetė Lombardi ieškinį kaip nepriimtiną dėl
locus standi nebuvimo.
ESTT sprendė, ar 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės
aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų
pirkimo sutartis, derinimo, iš dalies pakeistos 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir
Tarybos direktyva 2007/66/EB (toliau – Direktyva 89/665), 1 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa ir
3 dalis turi būti aiškinamos kaip draudžiančios, kad konkurso dalyvio, kuris suinteresuotas
pasirašyti konkrečią sutartį ir kuris dėl nurodomo Sąjungos teisės viešojo pirkimo srityje ar šią teisę
perkeliančių normų pažeidimo patyrė ar gali patirti žalą, pagrindinis ieškinys, kuriuo siekiama, kad
34
kitas konkurso dalyvis būtų pašalintas iš konkurso, būtų pripažintas nepriimtinu neatsižvelgiant į
viešojo pirkimo konkurso dalyvių skaičių ir ieškinius pareiškusių tokių dalyvių skaičių.
Iš Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos ir 3 dalies matyti, jog tam, kad
peržiūros procedūros dėl perkančiosios organizacijos priimtų sprendimų būtų laikomos
veiksmingomis, jomis turėtų galėti pasinaudoti bet kuris asmuo, kuris yra arba buvo suinteresuotas,
kad su juo būtų sudaryta konkreti sutartis, ir kuriam dėl nurodomo Sąjungos teisės viešųjų pirkimų
srityje ar šią teisę perkeliančių nuostatų pažeidimo buvo padaryta žala ar kilo tokios žalos rizika.
Taigi, kai po viešojo pirkimo konkurso du jo dalyviai pateikia ieškinius dėl vienas kito pašalinimo
iš konkurso, abu šie dalyviai yra suinteresuoti, kad su jais būtų sudaryta konkreti sutartis. Viena
vertus, vieno konkurso dalyvio pašalinimas gali lemti, kad kitas konkurso dalyvis sutartį pasirašys
tiesiogiai pagal tą pačią procedūrą. Kita vertus, pašalinus abu konkurso dalyvius ir pradėjus naują
viešojo pirkimo procedūrą, kiekvienas iš konkurso dalyvių galėtų joje dalyvauti ir taip netiesiogiai
laimėti sutartį.
Iš to darytina išvada, kad dėl konkurso laimėtojo priešpriešinio ieškinio negali būti atmestas kito
dalyvio, kurio pasiūlymas buvo atmestas, ieškinys tuo atveju, jei per tą pačią procedūrą ginčijamas
kiekvieno iš ūkio subjektų pasiūlymo tinkamumas, nes tokiu atveju kiekvienas konkurentas gali
remtis lygiaverčiu teisėtu suinteresuotumu, kad būtų atmesti kitų dalyvių pasiūlymai, o tai gali
lemti, kad perkančioji organizacija negalės atrinkti tinkamo pasiūlymo.
Principas, pagal kurį abipusių ieškinių dėl pašalinimo iš konkurso tikslai iš principo laikytini
lygiaverčiais, todėl juos gavę teismai negali pagrindinio ieškinio dėl pašalinimo iš konkurso
pripažinti nepriimtinu pagal nacionalines procesines normas, pagal kurias pirmenybė teikiama kito
konkurso dalyvio pateiktam priešpriešiniam ieškiniui.
Šis principas taip pat taikomas, kai kiti konkurso dalyviai pateikė pasiūlymus per viešojo pirkimo
procedūrą, tačiau ieškiniai dėl vienas kito pašalinimo iš konkurso nesusiję su pasiūlymais, kurie yra
žemiau klasifikuojami nei pasiūlymai, dėl kurių pareikšti minėti ieškiniai dėl pašalinimo iš
konkurso.
Iš tiesų, konkurso dalyvis, kuris, kaip nagrinėjamos bylos atveju, liko trečioje vietoje ir pareiškęs
pagrindinį ieškinį, turi būti pripažintas suinteresuotu, kad iš konkurso būtų pašalintas laimėjusio
dalyvio pasiūlymas ir antroje vietoje likusio dalyvio pasiūlymas, nes negalima atmesti galimybės,
jog net jei jo pasiūlymas būtų pripažintas netinkamu, perkančioji organizacija turėtų konstatuoti,
kad neįmanoma atrinkti kito tinkamo pasiūlymo ir todėl ji turi organizuoti naują konkursą.
Tokiomis aplinkybėmis pagrindinio ieškinio priimtinumas negali būti siejamas su išankstine išvada,
kad visi pateikti ir žemiau nei minėtą ieškinį pateikusio dalyvio pasiūlymas likę pasiūlymai yra ir
neteisėti, nes kitaip būtų pažeistas Direktyvos 89/665 veiksmingumas. Taip pat šis priimtinumas
negali būti siejamas su sąlyga, kad minėtas konkurso dalyvis įrodytų, jog perkančioji organizacija
turės iš naujo organizuoti viešojo pirkimo procedūrą. Tai, kad tokia galimybė egzistuoja, šiuo atveju
turi būti laikoma pakankama.
ESTT sprendė, kad Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa ir 3 dalis turi būti
aiškinamos kaip draudžiančios, kad konkurso dalyvio, kuris suinteresuotas pasirašyti konkrečią
sutartį ir kuris dėl nurodomo Sąjungos teisės viešojo pirkimo srityje ar šią teisę perkeliančių normų
pažeidimo patyrė ar gali patirti žalą, pagrindinis ieškinys, kuriuo siekiama, kad kitas konkurso
dalyvis būtų pašalintas, pagal nacionalines procesines normas ar jurisprudenciją, susijusią su
ieškinių dėl dalyvių vienas kito pašalinimo nagrinėjimu, būtų pripažintas nepriimtinu
neatsižvelgiant į viešojo pirkimo konkurso dalyvių skaičių ir ieškinius pareiškusių tokių dalyvių
skaičių.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=217491&pageIndex=0&doclang=
lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1074449
35
2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Komisija prieš Italiją (C-526/17)
Direktyva 2004/18/EB – Viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos
derinimas – Viešosios darbų koncesijos – Galiojančios koncesijos tiesti ir eksploatuoti
automagistrales termino pratęsimas nepaskelbus skelbimo apie konkursą
Savo ieškiniu Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad Italijos Respublika neįvykdė
įsipareigojimų pagal Direktyvos 2004/18 2 ir 58 straipsnius, nes 2009 m. bendrąja sutartimi buvo
pratęstas automagistralės A12 koncesijos terminas nuo 2028 m. spalio 31 d. iki 2046 m. gruodžio
31 d., nepaskelbus skelbimo apie konkursą.
Nagrinėjamu atveju iš esmės svarbu, ar byloje taikytina 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir
Tarybos direktyva 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo
tvarkos derinimo, iš dalies pakeista 2007 m. gruodžio 4 d. Komisijos reglamentu (EB)
Nr. 1422/2007 (OL L 317, 2007, p. 34) (toliau – Direktyva 2004/18).
Italijos Respublikos teigimu, Direktyva 2004/18 negali būti taikoma koncesiją suteikusios
institucijos ir koncesininko santykiams, kylantiems iš 1969 m. sudarytos koncesijos sutarties, t. y.
anksčiau, nei Teisingumo Teismas suformavo jurisprudenciją viešųjų pirkimų srityje ir buvo priimti
antrinės Sąjungos teisės aktai šioje srityje.
ESTT išaiškino, kad siekiant atlikti esminį viešosios darbų koncesijos sutarties pakeitimą, turi būti
rengiamas naujas konkursas dėl taip pakeistos sutarties. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją
taikomi Sąjungos teisės aktai, galioję tokio pakeitimo dieną. Taigi tai, kad pradinė koncesijos
sutartis buvo sudaryta anksčiau, nei priimtos Sąjungos teisės normos šioje srityje, neturi reikšmės.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=217864&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1076814
2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Vitali (C-63/18)
SESV 49 ir 56 straipsniai –Viešieji pirkimai – Direktyva 2014/24/ES – 71 straipsnis – Subranga –
Nacionalinės teisės norma, pagal kurią galimybė naudotis subranga apribojama 30 proc. visos
pirkimo sutarties sumos
Byloje buvo nagrinėjamas Vitali SpA ir Autostrade per l’Italia SpA ginčas dėl pastarosios, kaip
perkančiosios organizacijos, sprendimo pašalinti pirmąją iš viešojo pirkimo procedūros.
Skelbimu apie viešąjį pirkimą, paskelbtu 2016 m. rugpjūčio mėn., bendrovė Autostrade per l’Italia
pradėjo ribotą viešojo pirkimo procedūrą, kad konkurso tvarka pavestų Italijos greitkelio A8
atkarpos, prasidedančios ties Šiaurės Milano (Italija) kelių rinkliavos surinkimo sistemos užtvara ir
pasibaigiančios ties Lainatės (Italija) jungiamuoju keliu, penktosios eismo juostos plėtimo darbus;
bazinė pirkimo sutarties suma be PVM buvo 85 211 216,84 EUR.
Bendrovė Vitali pašalinta iš konkurso dėl to, kad viršijo Įstatyminio dekreto
Nr. 50/2016 105 straipsnio 2 dalyje nustatytą subrangai taikomą 30 proc. apribojimą. Vitali pateikė
skundą, reikalaudama ją vėl įtraukti į konkurso procedūrą.
ESTT sprendė, ar SESV 49 ir 56 straipsnius ir 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir
Tarybos direktyvą 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų (toliau – Direktyva 2014/24) reikia aiškinti taip,
kad pagal juos draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią konkurso dalyvis gali tretiesiems
asmenims subrangos sutartimi pavesti įvykdyti ne didesnę kaip 30 proc. pirkimo sutarties dalį.
Teismas nurodė, kad minėtos direktyvos 63 straipsnio 1 dalyje numatyta konkurso dalyvių
galimybė tam tikromis sąlygomis pasinaudoti kitų subjektų pajėgumais, kad tenkintų tam tikrus
ekonominės veiklos vykdytojų atrankos kriterijus.
Be to, tos pačios direktyvos 71 straipsnio, kuriame reglamentuota būtent subranga, 2 dalyje
nustatyta, kad perkančioji organizacija gali prašyti arba gali būti valstybės narės įpareigota prašyti,
36
kad konkurso dalyvis pasiūlyme nurodytų visas sutarties dalis, kurias jis ketina subrangos sutartimi
pavesti atlikti tretiesiems asmenims, ir visus siūlomus subrangovus.
Teismas pabrėžė, kad negalima daryti išvados, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo noras priimant
tokias taisykles tiksliau apibrėžti situacijas, kai konkurso dalyvis naudojasi subranga, reiškia, kad
valstybės narės gali įvesti tokio naudojimosi apribojimą abstrakčiai nustatydamos tam tikrą
procentinę sutarties dalį, kaip antai apribojimą, nustatytą byloje nagrinėjamoje teisės normoje.
Valstybės narės turi tam tikrą diskreciją priimti priemones, kurios užtikrintų, kad bus laikomasi
skaidrumo pareigos, kurios perkančiosios organizacijos turi laikytis vykdydamos bet kokią viešojo
pirkimo procedūrą. Iš tiesų kiekviena valstybė narė, atsižvelgdama į savo istorines, teisines,
ekonomines ar socialines ypatybes, gali geriausiai nustatyti, kokiose situacijose gali rastis šios
pareigos pažeidimo atvejų. Vis dėlto, net jei kiekybinį naudojimosi subranga ribojimą būtų galima
laikyti priemone, padedančia kovoti su organizuoto nusikalstamumo skverbimusi į viešojo pirkimo
sektorių, toks apribojimas, koks nagrinėjamas byloje, viršija tai, kas būtina šiam tikslui pasiekti.
Pagal tokią nacionalinės teisės normą, kokia nagrinėjama byloje, visų sutarčių atveju didžiąją darbų,
prekių tiekimo ir paslaugų teikimo dalį turi įvykdyti pats konkurso dalyvis, antraip jis automatiškai
pašalinamas iš viešojo pirkimo procedūros net ir tais atvejais, kai perkančioji organizacija gali
patikrinti atitinkamų subrangovų tapatybes ir patikrinusi nuspręsti, kad atitinkamos sutarties atveju
toks draudimas nėra būtinas siekiant kovoti su organizuotu nusikalstamumu.
ESTT sprendė, kad Direktyvą 2014/24 reikia aiškinti taip: pagal ją draudžiama nacionalinės teisės
norma, pagal kurią konkurso dalyvis gali tretiesiems asmenims subrangos sutartimi pavesti įvykdyti
ne didesnę kaip 30 proc. pirkimo sutarties dalį.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=218281&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1261830