1 tema. Korupcijos sampratos problematika. Korupcinio pobūdžio veikos. Korupcijos subjektai.

Korupcijos samprataKorupcija tai:

piktnaudžiavimas galia, valdžia asmeniniais tikslais; iškreiptas elgesys, susijęs su ypatinga motyvacija, tiksliau sakant, su asmenine nauda sau. Tačiau nepaisant to, ar

motyvacija yra, ar jos nėra, egzistuoja faktas, kad asmeninė nauda yra užtikrinama visuomenės sąskaita; piktnaudžiavimas valstybine valdžia siekiant gauti naudos asmeniniais tikslais; pinigų (turto) pasisavinimas ir kiti valstybės nuosavybės perėjimo privačiai nuosavybėn būdai, piktnaudžiavimas

tarnybine padėtimi, viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktai, turto ir pajamų nedeklaravimas, nepranešimas apie politinių partijų finansavimą;

nusižengimas civilinei tarnybai, siekiant privačios naudos; piktnaudžiavimą viešojo gyvenimo sferoje siekiant asmeninės naudos

Korupcijos apibrėžimaiJungtinių tautų antikorupcinės konvencijos projekte pateikiamas korupcijos apibrėžimas:pasiūlymas, pažadas ar davimas bet kokios naudos kitam asmeniui už neteisėtą atlygį, kad būtų atliktos arba neatliktos to asmens pareigos, arba kurstymas priimti kokią nors naudą kaip neteisėtą atlygį arba jos priėmimas už pareigų atlikimą ar neatlikimą

Europos Tarybos kovos su korupcija grupės „darbinis“ apibrėžimasKorupcija tai kyšininkavimas ir bet koks kitas veiksmas, susijęs su asmenimis, kuriems suteikta valstybinio ir privataus sektoriaus atsakomybė ir kurie pažeidžia savo įsipareigojimus kaip valstybės pareigūnai, privataus sektoriaus darbuotojai, nepriklausomi verslininkai arba bet kokio kito statuso asmenys, jį panaudojantys nepelnytai naudai įgyti sau arba kitiems.

Ekonominių alternatyvų stoka atsiranda dėl kelių priežasčių: dėl valstybės vykdomos griežtos kontroliavimo politikos rinkos atžvilgiu, dėl silpno privačios nuosavybės instituto egzistavimo ar pan.

Tokioje situacijoje asmenys, norintys užsiimti verslu ar kitaip dalyvauti ekonominiame gyvenime (pavyzdžiui, investitoriai) yra priversti tvarkyti savo verslo reikalus su korumpuotais pareigūnais.

Taip pat korupcija paprastai yra apibrėžiama kaip piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi savanaudiškais tikslais, tačiau ją galima apibrėžti ir kaip 'nesusijusių šalių' principo nepaisymas - kitaip tariant, jokie asmeniniai ar šeimos santykiai neturėtų daryti įtakos, priimant ekonominius sprendimus bet kokiame sektoriuje - privačiame ar valstybiniame.

"Transparency International" organizacijos nacionalinių skyrių atlikto tyrimo 1995 m. metu buvo nustatyta, kad valstybiniame sektoriuje korupcijos forma ir sritys yra tos pačios ir ekonomiškai stipriose, ir silpnose šalyse. Labiausiai korupcija veikia šias valstybės valdymo sritis:

viešasis pirkimas; žemės plotų perskirstymas; mokesčių rinkimas; paskyrimas į vyriausybinius postus; savivaldybė; politinė korupcija, kai remiamos politinės kampanijos ir pan. vadinamasis 'padėkos mokestis' už vyriausybinę sutartį.

Pačia plačiausia prasme, korupcija - tai pasinaudojimas tarnybine padėtimi neteisėtiems savanaudiškiems tikslams. Korumpuota veika vadiname kyšininkavimą, turto prievartavimą, neteisėtą prekybą, protegavimą, sukčiavimą, neteisėtas pajamas, turto iššvaistymą (stambiu arba smulkiu mastu)., ir t.t. Nors korupcija siejama su valdančiomis institucijomis, ji be jokios abejonės nėra svetima ir privačiam sektoriui.

Nors nėra valstybės be korupcijos, jos formos ir apimtys skiriasi. Pati pavojingiausia pripažintą sisteminė korupcija, laužanti nusistovėjusias veikimo taisykles. Būtent dėl šios priežasties didžioji pasaulio besivystančių valstybių dalis taip ir nepasiekia aukštesnio valstybės valdymo lygmens.

Kyšių tipai:1 kategorija: kyšiai mokami už (1) gavimą to, ko trūksta; (2) vengimą mokėti kainą;2 kategorija: kyšiai mokami už tam tikros naudos gavimą (arba vengiant mokėti kainą) ne tada, kai to trūksta, bet kada valstybės pareigūnas turi nuspręsti savo nuožiūra.3 kategorija: kyšiai mokami ne už patį naudos gavimą, bet už paslaugas, kurios yra susijusios su tokia nauda; tai galėtų būti greitai teikiama paslauga ar vidaus informacija:4 kategorija: kyšiai mokami (a) siekiant užkirsti kelią kitiems gauti tokią naudą arba (b) siekiant kitiems skirti mokestį.

Sisteminė korupcijaPerkeltine prasme, korupcija gali būti išreikšta tokia formule: K = M + T -A. Korupcija lygi Monopolijos ir Teisės priiminėti sprendimus, atėmus Atskaitomybę. Neatsižvelgiant į tai, ar veikla valstybinė, privati ar nepelno siekianti, korupcija neišvengiamai bus ten, kur veiklos savininkas turės monopolines teises tam tikros prekės ar paslaugos atžvilgiu, galės savo nuožiūra spręsti, ar tiekti ją ir kokias kiekiais, ir nebus atskaitingas.

Korupcija - tai nusikalstama veikla, paremta išskaičiavimu. Problemos sprendimų reikia ieškoti, tobulinant sistemą. Monopolijas būtina skaidyti arba labai atsargiai varžyti jų galimybes. Valdininkų teisė priiminėti sprendimus turi būti griežtai apibrėžta. Pareigūnų ir darbuotojų atskaitomybės sistema tobulinama. Vis daugiau korupcijos atvejų turi būti išaiškinama, o bausmės tiek davusiems, tiek ėmusiems kyšį turi būti smarkiai padidintos.

Nė viena iš išvardintų priemonių tiesiogiai nesisieja nei su naujais įstatymais, sustiprinta kontrole, mentaliteto pokyčiais ar etine revoliucija. O būtent šias priemones yra įprasta taikyti kovoje su korupcija. Nei nauji įstatymai, nei sustiprinta kontrolė nepadės, jei nėra veikiančios sistemos šioms priemonės įgyvendinti.

Jei nepavyksta sukurti nepaperkamų pareigūnų ir piliečių, reikia skatinti teisėtą konkurenciją, tobulinti atsiskaitymo sistemas, t.y. patobulinti sistemas, kurių pagrindu atsiranda korupcija.

Struktūriškai galima išskirti kitokius korupcijos sampratos formavimo Lietuvos teisėje modelius:

Formuluojamas konkretus korupcijos apibrėžimas (LR Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymas)Korupcija apibrėžiama per Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytų nusikalstamų veikų visumą (LR Korupcijos prevencijos įstatymas)Korupcija interpretuojama per atskiras nusikalstamas veikas

Korupcija1. asmens pažadėjimas, siūlymas ar davimas bet kokio neteisėto atlygio valstybės politikui, pareigūnui ar tarnautojui,2. taip pat valstybės politiko, pareigūno ar tarnautojo tiesioginis ar netiesioginis prašymas arba priėmimas bet kokio neteisėto atlygio sau ar kitam asmeniui3. arba priėmimas pasiūlymo ar pažado dėl tokio atlygio už tam tikrų funkcijų vykdymą ar nevykdymą,4. taip pat asmens pažadėjimas, siūlymas ar davimas bet kokio neteisėto atlygio bet kuriam asmeniui, kuris teigia galįs daryti įtaką valstybės politiko, pareigūno ar tarnautojo sprendimams,5. taip pat asmens, kuris teigia galįs daryti įtaką valstybės politiko, pareigūno ar tarnautojo sprendimams, tiesioginis ar netiesioginis prašymas arba priėmimas bet kokio neteisėto atlygio arba priėmimas pasiūlymo ar pažado dėl tokio atlygio,6. taip pat bendrininkavimas darant aukščiau nurodytas veikas.

Korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos1. kyšininkavimas,2. tarpininko kyšininkavimas,3. papirkimas,4. kitos nusikalstamos veikos, jeigu jos padarytos viešojo administravimo sektoriuje arba teikiant viešąsias paslaugas

siekiant sau ar kitiems asmenims naudos;5. piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas,6. piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais,7. dokumentų ar matavimo priemonių suklastojimas,8. sukčiavimas,9. turto pasisavinimas ar iššvaistymas,10. tarnybos paslapties atskleidimas,11. komercinės paslapties atskleidimas,12. neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas,13. nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimas,14. kišimasis į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą,15. kitos nusikalstamos veikos, kai tokių veikų padarymu siekiama ar reikalaujama kyšio, papirkimo arba nuslėpti ar

užmaskuoti kyšininkavimą ar papirkimą.

Korupcijos samprata tarptautinėje teisėje1. Korupcija – tai reikalavimas, siūlymas, davimas arba ėmimas, tiesiogiai arba netiesiogiai kyšio arba bet kokios kitokios nepagrįstos arba tikėtinos iš to naudos, kuris iškreipia tinkamą pareigų vykdymą arba reikiamą kyšio gavėjo elgesį, iš to gaunant nepagrįstą arba tikėtiną naudą. (Civil Law Convention on Corruption. Strasbourg, 4.XI.1999 )

2. Aktyvus kyšininkavimas – tai bet kurio asmens pažadėjimas, siūlymas arba davimas tiesiogiai ar netiesiogiai bet kokios nepagrįstos naudos bet kuriam valstybės tarnautojui tiesiogiai arba per tarpininką, siekiant, kad valstybės tarnautojas vykdytų arba nevykdytų jam arba jai pavestas pareigas. (Criminal Law Convention on Corruption. Strasbourg, 27.I.1999. Article 2)

3. Pasyvus kyšininkavimas – tai bet kurio valstybės tarnautojo prašymas arba gavimas, tiesiogiai arba netiesiogiai bet kokios nepagrįstos naudos sau arba kam nors kitam, arba pasiūlymo, pažadėjimo suteikti tokią naudą priėmimas, kad valstybės tarnautojas vykdytų arba nevykdytų jam arba jai pavestas pareigas. (Criminal Law Convention on Corruption. Strasbourg, 27.I.1999. Article 3)

Kiti nusikaltimai, tarptautinėje teisėje siejami su korupcija1. Šalies įstatymų leidžiamosios valdžios kyšininkavimas;2. Užsienio šalių valstybės tarnautojų kyšininkavimas;3. Užsienio šalių įstatymų leidžiamosios valdžios atstovų kyšininkavimas;4. Aktyvus kyšininkavimas privačiajame sektoriuje;5. Pasyvus kyšininkavimas privačiajame sektoriuje;6. Tarptautinių organizacijų narių kyšininkavimas;7. Tarptautinių parlamentinių institucijų narių kyšininkavimas;8. Tarptautinių teismų teisėjų arba pareigūnų kyšininkavimas;9. Prekyba įtakos sferomis;10. Korupciniais nusikaltimais gautų pinigų plovimas;11. Bankiniai nusikaltimai;

2 Tema. Korupcijos teorijos. Integruotos korupcijos teorijos reikšmė.

Nepaisant atskirų valstybių ir įvairių tarptautinių organizacijų pastangų, korupcija kaip rimtai socialinė, ekonominė, politinė, etinė ir teisinė problema akcentuojama ir egzistuoja daugybėje pasaulio šalių.

Dabartiniame kintančių vertybių ir technologijų, globalios civilizacijos pasaulyje kasdien sužinoma apie administracinę, stambiąją, smulkiąją aukšto rango pareigūnų ar politinę įvairių lygių korupciją.

Atskirų sričių mokslininkai skirtingai žiūri, kildina ir apibrėžia korupciją, remdamiesi įvairiomis kriminologinėmis ir kitomis teorijomis, skirtingais požiūriais į svarbiausias korupcijos priežastis.

Tyrimai rodo, kad mokslininkų nuomonės dėl korupcijos kilmės, sąvokos, priežasčių, vertinimo ir aiškinimo gerokai skiriasi.

Mokslinėje literatūroje išskiriamos : ekonominė, organizacinė, etinė – kultūrinė, integruota ir kitos korupcijos teorijos. Jų požiūris ir modeliavimas labai svarbūs paaiškinant korupciją. Korupcijos mastas ir supratimas paprastai kinta nuo socialinio konteksto, yra nepastovus ir priklausomas nuo istorinių, ekonominių, kultūrinių, politinių bei kitų sąlygų. Todėl tyrėjai nagrinėja korupciją lemiančių (sukeliančių) veiksnių visumą ir jų tarpusavio sąveiką, nes priklausomai nuo jos tų veiksnių (priežasčių) poveikis gali būti gana skirtingas.

Ekonominė korupcijos teorija teigia ir patvirtina pavyzdžiais, kad administracinių kliūčių verslui ir efektyviam valstybės ekonominiam ir socialiniam vystymuisi panaikinimas naikina ir korupciją. Viena iš svarbių korupcijos mažinimo krypčių - didinti riziką korumpuotam valdininkui, didinant jam atlyginimą ir apribojant galimybę gauti gerai mokamą darbą išaiškėjus korupcijai.

Teorija reikšminga ir tuo, kad ji nagrinėja korupciją lemiančių veiksnių ir priežasčių visumą ir jų sąveiką, pripažįsta, jog korupcijos išnaikinti visiškai neįmanoma, tačiau galima ją sumažinti iki pakenčiamo lygio. Ekonominė teorija į korupciją žiūri kaip į valdininkų įprastą racionalų elgesį. Ji siūlo reformas, kurios gali sumažinti paskatas korupcijai ir padidinti jos riziką, pagerinti bendrą valstybės efektyvumą, sąžiningumą ir teisėtumą, akcentuoja svarbą visuomenės ir žiniasklaidos paramos mažinant korupciją.

Ekonominės korupcijos teorijos trūkumas – moralės, dorovės, asmens etikos normų, varžančių valdininko racionalų „pasirinkimą“ nuvertinimas.

Organizacinė teorijaŠios teorijos šalininkai teigia, kad korupcija dėsningai atsiranda visada, kai yra netinkamai organizuotas viešasis administravimas, stokojama efektyvios valdininkų kontrolės.

Šio požiūrio laikosi nemažai mokslininkų ir ekonomistų. Jie teigia, kad korupcija – tai įsišaknijęs prasto valdymo simptomas, kuris dažnai pasireiškia kaip patronavimas, biurokratija, neveiksmingos mokesčių rinkimo tarnybos, didžiulis

kyšininkavimas viešuosiuose pirkimuose ir nesugebėjimas teikti paslaugas. Korupciją jie vertina kaip universalią problemą, kuriai lengviausiai pasiduoda valdžia.

Šios teorijos korupcijos aspektas – pareigūnų (valstybės tarnautojų) piktnaudžiavimas viešajame galia, t.y. teise priiminėti sprendimus.

Organizacinės teorijos šalininkų nuomone, korupciją galima sumažinti apribojant monopolines galias ir diskreciją, didinant valdininkų sprendimų skaidrumą, atskaitomybę ir ypač stiprinant pilietinės visuomenės kontrolės mechanizmus.

Svarbūs būdai mažinant korupciją pagal šią teoriją yra vidinės ir išorinės permatomumo kontrolės stiprinimas, biurokratinių struktūrų ir politikų atskaitomybė piliečiams, skaidrūs ir prieinami jų sprendimai visuomenei. Atskaitomybė yra esminis demokratijos elementas, kaip ir piliečių teisė, demokratinėje valstybėje, gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų.

Etinės – kultūrinės korupcijos teorijosEtinės – kultūrinės korupcijos teorijos šalininkai korupciją vertina kaip dorovės stoką, žemos žmogaus, organizacijos, įmonės, institucijos ar įstaigos dorovinės aplinkos padarinį.

Korupcija šiuo požiūriu yra susijusi su žema profesine etika. Korupcija įsigali ten (institucijoje, įstaigoje, kolektyve, visuomenėje), kur vyrauja abejingumo dorovinėms vertybėms atmosfera (pajauta), egoistiškumas, abejingumas bendriems tikslams, visuomenės ir valstybės interesams. Šis požiūris siejasi ir pasireiškia deviantiniu elgesiu, t.y. asmens, įsitraukiančio į korupciją, motyvai nukrypsta nuo priimtinų ir pripažintų visuomenės normų.

Žemos moralės priežastys gali būti įvairiausios. Dažnai tradicinės kultūrinės vertybės gali būti nebepuoselėjamos, gerokai smukusios, vyraujantys įstaigoje, profesinėje bendruomenėje ar visuomenėje savanaudiški, egoistiniai jos narių interesai, abejingumas, godumas, klaidingai suvokiami partiniai, grupiniai, profesiniai tikslai. Iškilęs konfliktas tarp pareigos šeimai, giminei, kiti asmeniniai siekiai ar politiniai įsipareigojimai.

“Dorovinio sugedimo” priežastimi gali būti laikoma ir atskira asmenybė (“sugedusio obuolio” teorija), kai žmonės, neišsiskiriantys konkrečiomis – tvirtomis dorovinėmis savybėmis dorame kolektyve, bendruomenėje elgiasi dorai, pakliuvę į nedorą – nedorai.

Etinės – kultūrinės korupcijos teorijos pozicija korupcijos atsiradimo priežastis sieja su asmeninėmis žmonių savybėmis ir jų orientacija į privačius interesus. Ji išreiškia daugiau moralinį požiūrį ir nepasako aiškiai, kokios normos ir standartai apibrėžia korupciją.

Integruota korupcijos teorijaŠi teorija korupciją aiškina kaip universalų reiškinį, kuris egzistuoja skirtingais laikotarpiais, esant skirtingoms visuomenės struktūroms, būdingą besivystančioms, išsivysčiusioms, skurdžioms ir turtingoms valstybėms. Korupcijos apraiškų galima rasti visur, kur yra valdžia ir jos sprendimus įgyvendinančios institucijos. Daug politikų ir tarnautojų nemato nieko blogo panaudoti užimamą padėtį privatiems tikslams (sutinkamai su plintančia vartojimo kultūra). Neretai valstybės tarnyboje galima sutikti elgesį, atitinkantį rinkos dėsnius, o ne tarnavimo visuomenės gerovei normas. Biurokratinio aparato didinimas dažnai sąlygoja korupcijos plitimą, nes valdininkas, priimdamas arba įgyvendindamas administracinį sprendimą, turi vadovautis bendraisiais visuomeniniais interesais ir elgtis taip, tarsi jo asmeniniai motyvai neegzistuotų, t.y. lyg jis neturėtų asmeninių poreikių, jausmų, motyvų, siekių ir veiktų kaip kompiuteris ar administracinių sprendimų mašina.

Sprendimas turi visiškai nepriklausyti nuo valdininko asmenybės, t.y. būti depersonalizuotas. Tokiu būdu sprendžiant korupcijos kontrolės ir prevencijos problemas, svarbią reikšmę įgyja ir asmenybės neutralizavimo teorija. Ši teorija šiuolaikiniame rinkos pasaulyje sulaukia nemažai korupcijos tyrinėtojų dėmesio.

Apibrėžiant korupciją, egzistuoja, be minėtų, funkcionalistinis, moralistinis, sisteminis (arba neoklasikinis), viešasis – visuomeninis, tarptautinių nevyriausybinių organizacijų ir kiti požiūriai. Tarp šių požiūrių sutinkame ir tokius, kurie aiškina, kad korupcija totalitarinio režimo valstybėse vaidino atskirais momentais ir teigiamą vaidmenį, “patepė girgždančius politinės sistemos ratus”, skatino ekonomiką. Būdama nemoralus dalykas, padarė politinei sistemai, ypač komunistinėse šalyse, teigiamą poveikį, parengė dirvą politinės sistemos žlugimui, skatino versliškumą. Tai sunku paneigti, tačiau net tada, kai kyšiai padeda verslui, vyriausybė, privatūs asmenys ir visuomenė neturėtų jų toleruoti, nes tai veda prie sisteminės, institucinės korupcijos, skatina prievartauti mokėjimus.

3 tema. Korupcijos klasifikavimas. Korupcijos rūšys, jų reiškimosi sritys ir formos.

Korupcija klasifikuojama pagal atitinkamus kriterijus: mastą, reiškimosi sritį, paplitimo dažnį ir žalą, pobūdį, reikšmę, subjektus, tikslus ir net atsižvelgiant į visuomenės nuomonę. Jos klasifikavimui įtakos turi ir tyrinėjančių korupciją mokslininkų požiūris.

A.Heidenheimer remiasi visuomenės nuomonės tyrimais, tiria korupcijos paplitimą įvairiose visuomenėse, suskirstydamas jas į atitinkamas grupes (tradicinė šeimos visuomenė, pilietinės kultūros visuomenė ir įvairias kitas) ir analizuodamas, kiek tarp valstybės tarnautojų ir piliečių paplitęs toks politinis elgesys, kurį tų šalių elitas apibrėžia kaip korupcinį, pirmiausia išskiria tris rūšis:smulkiąją;rutininę;įsisenėjusią.Šio skirstymo kriterijai yra korupcijos paplitimo dažnis, mastas ir kiek atskirose viešųjų santykių sistemose korupcinis elgesys yra įsigalėjęs ir įprastas.

Pagal tai, kaip tam tikrus valstybės tarnautojų veiksmus vertina elitas ir visuomenė, ir kaip toji visuomenė korupciją suvokia skirtingose politinėse sistemose, jis išskiria: juodąją, pilkąją ir baltąją korupciją.Juodoji korupcija – tai veiksmai, kuriuos suvokia ir smerkia kaip korupcinius ir visuomenė, ir tarnautojai, reikalaudami už juos bausmės.Pilkoji korupcija apima veiksmus, dėl kurių aiškios nuomonės nėra ir tik viena iš minėtų pusių juos vertina neigiamai.Baltoji korupcija - tai reiškiniai, kuriuos ir visuomenė, ir tarnautojai (vadinamasis elitas) vertina neigiamai, bet ne taip griežtai kaip pirmaisiais dviem atvejais, o daugiau jį toleruoja.

Tarptautiniai ir Lietuvos Respublikos teisės aktai dažniausiai išskiria ir mokslinėje literatūroje labiausiai pripažįsta šias korupcijos rūšis:

administracinė korupcija;

politinė korupcija;

korupcija privačiame sektoriuje;

korupcija tarptautiniuose verslo sandoriuose ir korupcija, susijusi su tarptautinėmis organizacijomis.

Kriminologijos ir kitų teisės bei socialinių mokslų literatūroje, tarptautinėje ir nacionalinėje žiniasklaidoje dažnai susitinkame ir girdime apie tokias korupcijos rūšis kaip:aukšto rango pareigūnų ( politikų ir kitų) korupciją;stambiąją korupciją;sisteminę korupciją;korupciją žiniasklaidoje;korupciją viešuosiuose pirkimuose;korupciją aukštajame moksle;korupciją teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijose ir kitur.

Pasaulio bankas, atlikęs daugelyje valstybių korupcijos paplitimo tyrimus, akcentuoja, tyrėjų nuomone, pačias pavojingiausias korupcijos rūšis:valstybės užvaldymo korupciją;administracinę korupciją.

MRU profesorius A.Urmonas, kai kurie kiti teoretikai ir praktikai iš Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos, korupciją skirsto pagal korumpuotų asmenų korupcinio elgesio tikslus, veikimo pobūdį ir tokių veiksmų adresatą. Šiuo požiūriu išskiriamos šios korupcijos rūšys (arba grupės):biurokratinė korupcija;elementarioji korupcija;prevencinė korupcija;reguliacinė korupcija;pasekmių likvidavimo korupcija;verslo (komercinė) korupcija;smulkioji (arba „skurdo“) korupcija.

Lietuvos Respublikos parlamentinių partijų susitarimas „Dėl kovos su korupcija stiprinimo“ (2006 m. rugpjūčio mėn.) nustatė šias tris pirmaeilės kovos su korupcija kryptis:Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimas bei finansavimo kontrolė;Valstybės tarnautojų ir jiems prilygintų asmenų atsakomybė;Europos Sąjungos parama ir viešieji pirkimai.

Panagrinėkime politinę ir administracinę korupciją kaip labiausiai paplitusią daugelyje pasaulio valstybių, kurių, kaip matome, neišvengia ir Lietuva.

Politinės korupcijos samprata Lietuvos Respublikos teisės aktuose neapibrėžta. Tai pirmiausia veikos, nukreiptos prieš rinkimų teisę.

Jungtinių Tautų informaciniame žinyne pateikiama trumpa ir talpi definicija – „korupcija – tai piktnaudžiavimas valstybine valdžia tikslu gauti naudą asmeniniais tikslais“. Ji apima ir kyšininkavimą, ir nepotizmą (protegavimą asmeninių ryšių pagrindu) bei neteisėtą visuomeninių lėšų pasisavinimą asmeniniam naudojimui bei kitas korupcijos apraiškas.

Europos Tarybos kovos su korupcija grupė pateikia tokį jos apibūdinimą: „Korupcija – tai kyšininkavimas ir bet kuris kitoks elgesys asmenų, kuriems yra pavestas tam tikrų pareigų valstybiniame ar privačiame sektoriuje vykdymas, (kuris sąlygotas patikėtų jiems dėl valstybės pareigūno, privataus darbuotojo, nepriklausomo agento statuso, ar kitokių santykių) ir kurio tikslas – gauti bet kokią neteisėtą naudą sau ar kitiems“.

Šiuo atveju korupcinių veiksmų subjektu gali būti ne tik pareigūnas (ir toliau sąvoka „pareigūnas“ vartojama plačiąja prasme – oficialias pareigas einantis asmuo). Panaši idėja yra ir Jungtinių Tautų Generalinio sekretoriato Instrukcijoje, paruoštoje įvairių šalių patirties pagrindu. Joje esanti korupcijos sąvoka apima:

a) valstybinės nuosavybės vagystę, grobimą ar pasisavinimą, kai ją padaro pareigas einantys asmenys;

b) piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi tikslu gauti nepateisinamą asmeninę naudą (lengvatas, pranašumą) kaip rezultatą, neoficialiai panaudojant oficialaus asmens statusą;

c) Interesų konfliktą tarp visuomeninės pareigos ir asmeninės naudos.

Korupcija suvokiama kaip „reguliari, besikartojanti, integrali“ politinės sistemos veikimo dalis, dažnai persmelkianti visus valdžios ir ekonomikos lygius. Iš bendrosios korupcijos problematikos išskirti politinės korupcijos sferą yra sudėtinga.

Vienas iš galimų politinės korupcijos apibrėžimų gali būti toks:Politinė korupcija – tai suvienyta forma nesankcionuotos, paprastai pasmerktos politikos įtaka, siekiant tam tikros asmeninės naudos; atlygis gali būti ekonominis, socialinis, politinis ar ideologinis“.

Politinė korupcija apima tokias sritis: politinės partijos veikla; įtaka rinkimams ir kandidatams; įtaka verslininkams (pvz. dėl lėšų rinkimams aukojimo); įtaka biurokratams (valstybės tarnautojams); įtaka žurnalistams ir žurnalistų įtaka; įstatymų lobizmas dėl kokios nors verslo kompanijos monopolistinių tikslų.

Politinė korupcija gali būti traktuojama kaip aukšto rango pareigūnų korupcija.

Dėl politinės korupcijos plitimo susirūpinusios daugelio šalių nevyriausybinės organizacijos, kovojančios su korupcija. Taip „Trancparency International“ politinę korupciją apibrėžia kaip politikos lyderių piktnaudžiavimą viešąja galia, siekiant asmeninės naudos ir akcentuoja jos didžiulę žalą.

Pasaulio bankas išplečia šį apibrėžimą teigdamas, jog piktnaudžiaujama gali būti ne tik dėl asmeninės naudos, bet ir dėl atstovaujamos partijos ar kitokios politinės organizacijos naudos.

Politinėje korupcijoje, kaip žinome, gali dalyvauti ne tik politikai, pavieniai asmenys, bet ir stambios verslo ar organizuoto nusikalstamumo grupuotės, korporacijos ir finansinės kompanijos bei kitos politikos interesų grupės.

Politinė korupcija neišvengiamai daro didelę įtaką visuomeniniam gyvenimui, iškreipdama demokratinius visuomeninio gyvenimo principus ir tuo pačiu kliudydama valstybės demokratinio valdymo normoms, skatina piliečių nepasitikėjimą valstybe.

Politinę korupciją galima sieti su valstybės užvaldymo korupcija, kai neteisėtais mokėjimais siekiama įtakos priimamiems įstatymams ar vyriausybės sprendimams. Ji siejasi dažnai su neteisėtais aukojimais politinėms partijoms ir stambių teisėtų aukų įtaka politikoje. Politinė korupcija yra sisteminis ir globalus fenomenas ir jos negalima nagrinėti izoliuotai nuo kitų korupcijos apraiškų.

Valstybės užvaldymo korupcijos pagrindinis tikslas – gauti valstybės leidimą veikti grynai savanaudiškais monopoliniais interesais, gaunant sau milžiniškus pelnus ir sutelkti savo rankose ekonominę galią.

Politinei korupcijai priskirtinas ir korupcinis elgesys organizuojant ir vykstant rinkimams į šalies Seimą arba Savivaldybes, renkant Prezidentą, kur svarbiausią vaidmenį turi rinkimų komisijos. Pažeidimai rinkimų komisijų veikloje ir korupcinės

veikos traktuojami kaip korupciniai ir dažnai yra susiję su politiniais savanaudiškais motyvais. Įstatymo leidėjas numato baudžiamąją atsakomybę už šias veikas: trukdymą pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise, rinkimų ar referendumo dokumentų suklastojimą arba suklastoto rinkimų ar referendumo dokumento panaudojimą, neteisingą rinkimų balsų suskaičiavimą, rinkimų ar referendumo dokumento sunaikinimą, sugadinimą, pagrobimą ar paslėpimą.

Pagrindinis politinės korupcijos bruožas – korupcinių veiksmų slėpimas.

Atsižvelgiant į pasaulinę patirtį, galima teigti, kad tik sėkmingas visuomenės įtraukimas į kovą su politine korupcija, gali sumažinti jos padarinius, padidinti politikų veiklos skaidrumą ir atskaitomybę. Čia ypač svarbus yra žiniasklaidos ir nevyriausybinių organizacijų vaidmuo.

Administracinė korupcija yra paplitusi daugelyje pasaulio valstybių. Jos rodiklis nemaža dalimi atspindi valstybės tarnautojų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi lygį. Pareigūnai, piktnaudžiaudami savo įgaliojimais ar statusu, dažnai susikuria savo žaidimo taisykles, kad pagerintų savo finansinę padėtį. Administracinė korupcija, laiku nepažabota, gali peraugti į sisteminę korupciją.

Labiausiai pažeistomis administracinės korupcijos institucijomis Lietuvoje laikomos Savivaldybės (ypač nuosavybės atstatymo teisių – žemėtvarkos tarnybos), viešieji pirkimai, kelių policija, muitinės, teisėsaugos ir teisėtvarkos bei kitos institucijos, kur dažnai administracinė korupcija perauga į sisteminę (t.y. tampa kasdieniniu reiškiniu, gyvenimo norma, kur sistema praktiškai nebefunkcionuoja normaliai be korupcijos), nes pasiekusi tam tikrą lygį ir pastovumą, tampa visuomeninių santykių dalimi, įprastu ir priimtinu būdu priimti tam tikrus sprendimus ir spręsti problemas. Nusistovi ir tampa bendrai žinomas įvairiausių korumpuotų paslaugų „kainoraštis“.

Sisteminėje korupcijoje nukrypstantis elgesys yra institucionalizuotas, įteisintas, korupcijos atliekama disfunkcija yra ginama ir pateisinama. Daugiausia šios korupcijos apraiškų galima pastebėti sveikatos apsaugos sistemoje, respublikinėse, ir dar dažniau – rajoninio tipo ligoninėse ir poliklinikose.

Korupcijos tyrinėtojai išskiria devynis sisteminės korupcijos bruožus. Susipažinkime su keliais pagrindiniais, kurie signalizuoja apie sisteminę korupciją:Organizacijos (institucijos) pripažįsta etikos kodeksą, bet jis dažnai pažeidinėjamas;Nusistovėjusi organizacijos vidaus praktika skatina, kursto ir slepia etikos kodekso (etikos taisyklių) pažeidimus;Tais, kurie kodekso nepažeidžia, nepasitikima nei organizacijos viduje, nei už jos ribų;Pažeidėjai baudžiami simboliškai arba net apdovanojami. Kaltintojai persekiojami, su jais šiurkščiai elgiamasi;Etikos pažeidimai tampa įprasta praktika. Drąsiems problemų kėlėjams gresia organizacijos kerštas.Sisteminės korupcijos indeksais laikomi nepaaiškinami esminiai nukrypimai nuo normalaus visuotinai pripažįstamo, priimtino elgesio bendradarbiaujant su kitomis organizacijomis (institucijomis).Neaiškūs santykiai įstaigos viduje dažnai paremti savanaudiškais interesais, vengiama oficialių procedūrų, susiformuoja nepotizmo atmosfera; nemėgstami „idėjiniai“ darbuotojai, jų vengiama ir t.t.Sisteminė korupcija pasižymi tokiais įtakos aspektais: įamžina uždarą politiką, užkerta kelią pokyčiams politinėse institucijose ir bendrai politiniame gyvenime, didina socialinį, ekonominį susiskaldymą, prisideda prie įtampos kūrimo visuomenėje, trukdo visuomenei susitelkti, blokuoja administracinę reformą, atsiranda delsimų, atitraukia visuomenės išteklius ir taip prisideda prie pavienių asmenų praturtėjimo, didesnio visuomenės skurdinimo, devalvuoja tradicines vertybes, demoralizuoja visuomenę. Mūsų paminėtas, kad ir nepilnas, jos įtakos aspektų sąrašas parodo, jog sisteminė korupcija neigiamai veikia visą visuomenės gyvenimą. Sisteminę korupciją sunku valdyti ir kontroliuoti. Ji kenkia administravimo normoms, smukdo valdžios autoritetą, pakerta visuomenės pasitikėjimą, pakelia viešojo administravimo kainą, skatina socialinių normų ir demokratinės visuomenės vertybių žlugimo procesą.

Manoma, kad sisteminė korupcija labiausiai būdinga postsocialistinėms šalims, kuriose administracinis personalas dažnai parenkamas vadovaujantis ne profesionalumo principais, bet įvairių ryšių ir lojalumo vadovui ir valdžiai, o darbo užmokestis žemas, bet kompensuojamas gaunamais kyšiais, dovanomis ir privilegijomis, kur dažnai pagrindinis kriterijus paaukštinimui pareigose yra perėjimas į valdančios partijos liniją, o pilietinė visuomenė nebrandi ir apatiška, veikia neefektyviai, demokratijos institutai silpni, pagrindinis valdžios tikslas – praturtėti.

Korupcija viešajame administravimeSričių ir paslaugų pažeidžiamumo analizėKaip buvo minėta anksčiau, neoficialūs mokėjimai yra labiausiai paplitę medikų, kelių policijos paslaugose, o taip pat ir paslaugose, susijusiose su prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nagrinėjimu ir sprendimų priėmimu.

Medikų paslaugos

Susidūrimai su kelių policija

4 tema. Korupcijos priežastingumas, sąlygos. Jos užkardymas, pasekmės.

Korupcijos priežastis yra priimta suskirstyti į atskiras grupes: socialinių, ekonominių, teisinių, politinių ar kitų korupcijos priežasčių.

Prie socialinių korupcijos priežasčių priskiriama: žemas pragyvenimo lygis; nestabilumas, neužtikrintumas savo ateitimi, karjera; darbo vietų trūkumas; dvigubos moralės standartai; ilgaamžės kyšių ėmimo ir davimo tradicijos valstybės tarnyboje, sveikatos apsaugos sistemoje, „įrašiusios“ korupciją į gyvenimo būdą, elgesio normą; tradiciškai žemas visuomenės santykinis atsakomybės už papirkimą lygis; pakantumas korupcijai ir jos toleravimas.

Ekonominėmis korupcijos priežastimis laikoma: ekonomikos nestabilumas, kuris didina infliaciją ir skurdina visuomenę, mažas darbo užmokestis, kuris neužtikrina viešojo administravimo tarnautojų ar kitų sferų darbuotojų normalaus pragyvenimo lygio ir skatina ieškoti bet kokių papildomų pajamų, tame tarpe ir neteisėtų šaltinių; perdėtas valstybės kišimasis į privatų verslą, t.y. netinkamas jo reglamentavimas, neadekvatus valstybės ir savivaldybės tarnautojų darbo apmokėjimas; efektyvios rinkos konkurencijos nebuvimas, leidžiantis atskiroms firmoms ar verslo grupėms gauti milžiniškus pelnus.

Korupcijos teisinėms priežastims priskiriama: teisės normų dviprasmiškumas, leidžiantis jas laisviau traktuoti ir taikyti savanaudiškais korupciniais tikslais; neaiškiai apibrėžtos arba visai neapibrėžtos įstatymu konkrečios korupcinės nusikalstamos veikos, leidžiančios išvengti atsakomybės ir tuo skatinančios nebaudžiamumą; ignoravimas administracinių, teisinių įvairių korupcinio elgesio formų draudimų; įvairios įstatymų, reglamentuojančių mokesčių sistemą ir kitas sritis, spragos; teisės normų taikymo patirties trūkumas laisvos rinkos sąlygomis; silpna valstybės ir visuomenės kontrolė.

Korupcijos politinės priežastys: valdžios veiksmų skaidrumo trūkumas (neskaidrumas, uždarumas, informacijos stoka), kas dažniausiai būdinga postsocialistinėms, jaunos demokratijos valstybėms; visuomenės didžiosios (aktyvesnės) dalies izoliavimas (nustūmimas) nuo valstybės turto valdymo, teisėkūros, teisės aktų taikymo, valdžios veiksmų kontrolės, kas iššaukia pastovų piliečio priklausomumą nuo valdininkų; politinio valdymo nestabilumas; politinės valios kovai su korupcija stoka, jos keitimas politiniais šūkiais, pažadais; korupcija teisėsaugos institucijose.

Korupciją skatina ir įvairūs vidiniai bei išoriniai veiksniai. Prie vidinių ir išorinių korupciją įtakojančių veiksnių galima priskirti kontrabandą, šešėlinę ekonomiką, pasienio rajonų kontrabandos ir korupcijos specifiką, nelegalią migraciją, kaip skatinančią korupciją, neskaidrų valstybės turto privatizavimą, biudžeto lėšų skirstymą, įvairių lengvatų, išimčių ar privilegijų teikimą mokesčių sistemoje, versle, licencijavimą, moralinių – dvasinių, kultūrinių vertybių krizę ir ju devalvaciją ir t.t.

Korupcijai įtakos turi (ypač jaunos demokratijos valstybėse, prie kurių galima priskirti ir Lietuvą) pilietinės visuomenės formavimosi ypatumai: visuomenės požiūrio į korupciją neapibrėžtumas ir prieštaringumas (nesusiformavusi nepakantumo korupcijai atmosfera), nesipriešinimo korumpuotiems valdininkams sindromas; piliečių neaktyvumas antikorupcinėje veikloje.

Korupcijai, jos priežastims atpažinti ir jas identifikuoti naudojamos įvairios metodikos ir būdai. Viena iš tokių metodikų yra korupcijos diagnostika, korupcijos pasireiškimo tikimybės, korupcijos rizikos nustatymo metodikos.

Korupcijos paplitimo dažniui, mastui, dinamikai ir tendencijoms, jos pavojingumo riboms nustatyti ir išsiaiškinti naudojami įvairūs tyrimai (kriminologiniai – viktimologiniai, ekonominiai, sociologiniai ir kiti), kuriuos galima sugrupuoti į tarptautinius ir nacionalinius. Visa tai apžvelgsime ir panagrinėsime kitose temose.

Korupcija viešųjų pirkimų srityje laikoma viena iš opiausių problemų įvairiose valstybėse.

5 tema. Korupcijos tyrimo metodai. Korupcijos indikatoriai. Korupcijos latentiškumas ir kiti specifiniai jos bruožai.

Tiriant korupciją, mažai veiksmingos įprastos apklausos ir net tie viktimologijos metodai, kurie vaidina didelį vaidmenį tiriant kitokio pobūdžio nusikaltimus. Korupciniuose nusikaltimuose, kaip paprastai, aukų, t.y. nukentėjusiųjų (suinteresuotų pranešti apie nusikaltimą) nėra, nes nusikalsta abi pusės (ir kyšį duodantis, ir kyšį imantis). Pagal įstatymą abi tokio nusikaltimo pusės laikomos korumpuotomis, o imantys kyšius asmenys yra linkę vienas kitą slėpti.

Tai rodo, kad paprastos sociologinės (net ir anoniminės) apklausos gali parodyti tik mažiausią padaromų korupcinių nusikaltimų skaičių ir kiek respondentų šių veikų nuslėpė, mes nežinome. Apklausos mums gali padėti sužinoti ir suprasti visuomenės nuomonę, požiūrį į korupcijos supratimą ir jos reakciją į korupciją. Tai, tiriant korupciją, taip pat yra svarbu.

Statistikos duomenų analizės metodas, tiriant korupciją, nėra objektyvus ir gali suformuoti klaidingą nuomonę apie korupcijos mastą, nes, kaip žinome, korupcijos atvejų išaiškinama ir įrodoma labai nedaug (dėl jos latentiškumo, kitų specifinių ir būdingų bruožų, sudėtingų įrodinėjimo aplinkybių ir t.t.). Taigi, valstybinės – oficialios statistikos duomenys apie korupciją daugiau atspindi tik teisėtvarkos ir teisėsaugos institucijų veiklos rezultatus (STT, Prokuratūros, Policijos bei kitų), o ne tikrąjį korupcijos lygį.

Ekspertų apklausa laikoma vienu iš svarbiausių ir produktyvesnių korupcijos tyrimo metodų. Ekspertais korupcijos tyrimuose gali būti ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnai. Jais gali būti asmenys, kurie pagal savo darbo, veiklos, profesijos pobūdį dalyvauja teisinėje veikloje, dirba prokurorais, teisėjais, advokatais, ar asmenys, turintys daug informacijos apie korupciją, t.y. dažnai ar pastoviai su ja susiduriantys, bet oficialiai nelinkę pranešti ir kalbėti (verslininkai ar jų atstovai, sveikatos apsaugos sistemos, savivaldybių, policijos ir kiti darbuotojai). Objektyvesnės ir naudingos informacijos gali pateikti ekspertai, dirbantys sistemose, kur paplitusi administracinė ir sisteminė korupcija.

Ekspertų apklausos metodas naudojamas tarptautiniuose ir nacionaliniuose korupcijos tyrimuose ir laikomas vienu iš svarbiausių, nes leidžia ne tik atkurti bendrą korupcijos vaizdą, bet ir pateikia ekspertų nuomonę, siūlymus, kaip stiprinti korupcijos kontrolę ir prevenciją, parengti efektyvesnę jos mažinimo strategiją.

Korupcijos tyrimuose naudojamas jos skandalų žiniasklaidoje metodas. Korupcijos skandalų tyrimas padeda atskleisti naujus dažnai dar nežinomus korupcinės veiklos užkulisius (metodus, aplinkybes, įpročius ir t.t.), apie kuriuos dar visuomenė ir net tyrėjai dažnai nežino, todėl ir laikomas vienu iš svarbiausių korupcijos tyrimo būdų. Šie tyrimai leidžia geriau pažinti besikeičiančias korupcijos formas, metodus, korupcinės nusikalstamos veiklos maskavimo būdus politikoje, komercijoje, teisėsaugoje, sveikatos apsaugos ir visose kitose jos pasireiškimo sferose, atskleidžia nežinomus jos niuansus aukšto rango pareigūnų, valdžios elito, politikos viršūnėje, parodo tipinius korupcijos santykius, jų esmę.

Taigi, korupcijos skandalų žiniasklaidoje analizė yra svarbi ne tik tuo, kad atskleidžia nežinomus plačiajai visuomenei korupcijos atvejus, demaskuoja aukštus valdžios pareigūnus, bet ir padeda telkti visuomenę, ugdo piliečių nepakantumą korupcijai, nemoraliam, paminančiam visuomenės interesus elgesiui. Tai daugiau korupcijos kokybės metodas.

Bylų anketavimas, nors yra vienas iš svarbiausių baudžiamosios teisės ir kriminologijos metodų, korupcijos tyrimuose nėra plačiai naudojamas. Kaip žinome, korupcijos atvejų išaiškinama labai nedaug ir baudžiamųjų bylų iškeliama ir išnagrinėjama mažai. Todėl jų analizė (anketavimas) negali pateikti objektyvaus ir reprezentatyvaus tiriamojo reiškinio vaizdo, neatspindi tikrojo korupcijos paplitimo masto, visų jos apraiškų. Šis metodas tik gali mums suteikti procesiškai patikrintos ir patikimesnės informacijos apie konkrečius korupcinio pobūdžio nusikalstamos veiklos įvykdymo mechanizmus, subjektus, kitas jos veiklos aplinkybes.

Korupcijai kaip sisteminiam reiškiniui plačiau ištirti reikalingi išsamesni empiriniai tyrimai, kurie pateiktų objektyvesnę ir pilnesnę informaciją apie jos paplitimą tarptautiniu ir nacionaliniu lygmeniu.

Vienas iš svarbiausių ir veiksmingiausių korupcijos kontrolės ir prevencijos mechanizmų yra korupcijos diagnostika, padedanti nustatyti labiausiai korupcijos pažeidžiamas sritis. Diagnostika korupcijai atpažinti taikoma pasaulyje labai plačiai. Viena svarbiausių ir plačiausiai pasaulyje naudojamų korupcijos diagnozės metodikų yra korupcijos suvokimo indeksas. Šį indeksą nuo 1995 metų kasmet publikuoja tarptautinė nevyriausybinė organizacija „Trancparency International“ („Tarptautinis skaidrumas“). Korupcijos suvokimo indeksas (KSI) nustatomas remiantis verslo atstovų apklausomis ir kitais ekspertų tyrimais. KSI atspindi tarptautinių ekspertų nuomonę apie korupciją šalyse, kuriose yra atlikti tyrimai. KSI yra apskaičiuojamas kiekvienais metais, jis leidžia suskirstyti valstybes pagal korupcijos paplitimą. 1995 m. toks tyrimas buvo atliktas tik 42 valstybėse, o 2006 metais juo buvo apimtos jau 163 šalys, tai rodo jo svarbą ir prestižą. KSI rodo, kiek tiriamoje šalyje suvokiama egzistuojanti valstybės ir savivaldybės įstaigų tarnautojų ir politikų korupcija. Tarptautinės politinės institucijos, verslo ir finansų struktūros, mokslo sričių specialistai KSI laiko svarbiu informacijos šaltiniu. Korupcija įvertinama 10 balų sistemoje. Dešimt balų reiškia, kad šalyje korupcijos nėra (nebent gali rastis pavieniai atvejai), o 0 reiškia aukščiausią korupcijos lygį, t.y. šalis yra labai smarkiai korumpuota. Laikoma, kad kuo daugiau valstybių vertinama, tuo labiau reikia atsižvelgti ne į užimamą valstybės vietą sąraše, bet į gautą KSI balų skaičių, kuris objektyviau atspindi jos korumpuotumo lygį. Nors duomenys, gauti apklausiant, yra subjektyvūs, tačiau juos galima laikyti objektyvesniais už kitų tyrimų duomenis, nes verslo atstovai, kurie yra apklausiami, dažniausiai susiduria su korupcija, dažnai jie yra ir pačių kyšių davėjai, o tai rodo, kad jų informacija yra tiksliausia. Ji atspindi patirtį. Be to, KSI tyrimuose naudojami įvairūs informacijos šaltiniai. Jeigu šalyje nėra daugiau nei trijų vienas nuo kito nepriklausančių informacijos šaltinių, šalis KSI sąraše nepateikiama. KSI skaičiuojamas tik tose šalyse, kuriose buvo atlikti mažiausiai trys tokio pobūdžio tyrimai.

Pasaulyje atliekama ir daugiau įvairių diagnostinių korupcijos tyrimų, tai įvairių nevyriausybinių tarptautinių organizacijų: „Trancparency International“, Pasaulio ekonomikos forumo, „Gallup International“ ir kitų atliekami tyrimai „Kyšių davimo indeksas“ (1999 m., 2002 m.), „Pasaulinis korupcijos barometras“ (2003 ir 2004 m.) ir kiti tyrimai, kurie taip pat yra svarbūs nagrinėjant ir stebint korupciją.

Būtina prisiminti, kad „Trancparency International“yra įsteigusi savo nacionalinius padalinius daugumoje pasaulio šalių ir atlieka ne tik tarptautinius, bet ir regioninius bei nacionalinius sociologinius korupcijos tyrimus ir koordinuoja antikorupcinę veiklą nevyriausybinių organizacijų lygmenyje visame pasaulyje. Šios organizacijos skyrius Lietuvoje įkurtas 2000 metais, nuo pat įkūrimo pradžios organizuoja ir vykdo šaliai labai svarbius korupcijos tyrimus. Šia linkme nemažai pastangų deda Seimas, Vyriausybė ir kitos šalies institucijos. Taip, 2001 m. gegužės 10 d. Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucija „Dėl kovos su korupcija“ buvo pavesta Vyriausybei, „remiantis tarptautine patirtimi, organizuoti kasmetinį korupcijos lygmens Lietuvoje tyrimą ir jo duomenis skelbti viešai“.

Korupcijos būklė Lietuvoje yra kasmet tiriama, analizuojama Vyriausybės bei kitų valstybės institucijų ir yra skelbiama viešai. Tyrimų rezultatus „Trancparency International“ Lietuvos skyrius skelbia internete ir publikuoja atskirais išsamiais leidiniais, kaip pavyzdžiui, „Lietuvos korupcijos žemėlapis 2001 - 2004“, „Skaidrios savivaldos link“ (išleisti 2005 m.), „Kaip pažaboti korupciją?“ ir kitais. “Korupcijos apraiškos šalies mastu“ atrinktose apskrityse ir jose esančiose savivaldybėse 2004 m. Tyrimai atspindi Lietuvos gyventojų, įmonių, vadovų, verslo atstovų, ekspertų požiūrį, nuomonę, patirtį apie korupciją, kitas su ja susijusias problemas ir yra labai svarbūs vykdant korupcijos šalyje kontrolę ir prevenciją, organizuojant antikorupcinį visuomenės švietimą. (Korupcijos Lietuvoje čia plačiau nenagrinėsime, jos apžvalga pateikta apibendrintai „Korupcija ir jos paplitimas Lietuvoje“ aštuoniuose spausdintuose puslapiuose Kriminologijos katedros tinklapyje).

Atliekami tarptautiniai ir kasmetiniai korupcijos tyrimai Lietuvoje ir kitose šalyse suteikia informacijos galimam korupcijos prognozavimui, atspindi įvairių visuomenės socialinių struktūrų prieštaringą požiūrį į korupciją, kas yra svarbu vykdant korupcijos kontrolę, prevenciją ir ugdant piliečių nepakantumą korupcijai.

6 tema. Antikorupcinė politika. Teisinė bazė.Antikorupcinė politika, pasaulyje pradėta formuoti ankstesniaisiais amžiais, plačiau pradėjo reikštis tik XIX a. Pagal šią konvenciją iš Europos Sąjungos valstybių – konvencijos narių buvo pareikalauta patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis už įvairius sukčiavimo būdus. Natūrali šios konvencijos pasekmė, kad valstybės narės turėjo imtis kovos su valstybės pareigūnų korupcija. Dėl to reikėjo priimti papildomą protokolą prie konvencijos.

Vėliau Europos Sąjunga nusprendė, kad korupcija – tai didesnė problema nei vien finansinių interesų apsauga. To pasėkoje 1997 m. gegužės 26 d. buvo priimta Konvencija dėl kovos su valstybės pareigūnų korupcija. 1997 m. lapkričio 6 d. Europos Tarybos Ministrų komitetas priėmė rezoliuciją (97) 24. Dvidešimt pagrindinių kovos prieš korupciją principų, kaip antai: „imtis efektyvių priemonių, užkirsti kelią korupcijai; taip pat šiuos aspektu sąmoninti visuomenę ir skatinti etinę elgseną; užtikrinti nacionalinės ir tarptautinės korupcijos koordinuotą baudžiamumą“ ir kiti svarbūs principai.

Nemažą reikšmę tarptautinėje arenoje turėjo Jungtinių Tautų Organizacijos 1975 m. gruodžio 15 d. rezoliucija, kuri pasmerkė bet kokią korupcinę praktiką, įskaitant papirkinėjimą tarptautiniuose komerciniuose sandoriuose, ir pakvietė šalių vyriausybes bendradarbiauti užkardant korupciją. JAV 1977 metų „Korupcijos užsienyje praktikos įstatymas“, kuris uždraudė šios šalies verslininkams korupciją užsienyje. Pažymėtina ir Amerikos Valstybių Organizacijos 1996 m. kovo mėn. „Amerikos Valstybių konvencija dėl korupcijos“, kurios vienas iš straipsnių draudė tarpvalstybinius papirkinėjimus ir apibrėžė korupcijos sąvoką bei neteisėtą vyriausybės (valstybės pareigūno) pareigūno praturtėjimą traktavo kaip teisės pažeidimą, laikomą pagal konvenciją korupcijos faktu.

Minėti teisės aktai padėjo pagrindus ir paskatino kitų svarbių Europos Sąjungos, Europos Tarybos, Jungtinių Tautų konvencijų ir kitų tarptautinių teisės aktų prieš korupciją priėmimą, skatino efektyvesnę antikorupcinę politiką.

Europos Taryba 1999 m. sausio 27 d. priėmė Baudžiamosios teisės konvenciją dėl korupcijos ir Civilinės teisės konvenciją dėl korupcijos (lapkričio 4 d.)

Europos Tarybos Baudžiamosios teisės konvenciją dėl korupcijos Lietuva pasirašė viena iš pirmųjų valstybių. Tai vienas svarbiausių tarptautinės teisės aktų, kuris numato konkrečias reiškimosi formas., pateikia korupcijos sąvoką ir valstybės pareigūno apibrėžimą, apibūdina aktyviosios ir pasyviosios korupcijos požymius.

Pagal šią konvenciją korupcija laikoma:

Tiesioginis ar netiesioginis valstybės pareigūno arba asmens, vykdančio valstybės funkcijas, reikalavimas ar priėmimas bet kokio nepagrįsto atlygio (t.y. bet kokio piniginę vertę turinčio daikto arba kita nauda, įgyjama dovanos, paslaugos, pažado, privilegijos pavidalu) sau ar kitam asmeniui, ar pagal įstatymą įsteigtam subjektui už atlikimą ar neatlikimą (veikimą arba neveikimą) veiksmų pagal jo einamas pareigas.Tiesioginis ar netiesioginis pasiūlymas ar įteikimas valstybės pareigūnui arba asmeniui, vykdančiam valstybės funkcijas, bet kokio nepagrįsto atlygio – piniginę vertę turinčio daikto, ar kita nauda, įgyjama dovanos, paslaugos, pažado, privilegijos

pavidalu, sau ar kitam asmeniui, ar pagal įstatymą įsteigtam subjektui už atlikimą ar neatlikimą veiksmų pagal jo einamas pareigas.Valstybės pareigūno arba asmens, vykdančio valstybines funkcijas pareiginiai veiksniai arba jų neatlikimas (veikimas arba neveikimas), kai tai daroma siekiant naudos sau ar bet kuriam kitam asmeniui.Tyčiniai veiksmai arba neveikimas, kai jais siekiama įvykdyti, nuslėpti ar užmaskuoti konvencijoje nurodytus baudžiamuosius nusikaltimus ar naudotis neteisėtos veikos būdu įgytu turtu.Veiksmai, kuriais padedama arba kurstoma padaryti konvencijoje numatytus nusikaltimus (bendrininkavimas, tarpininkavimas, prekyba poveikiu ir kiti).

Pagal šią Europos Tarybos konvenciją valstybės pareigūnas – tai pareigūnas, valstybės tarnautojas, ministras, teisėjas arba meras, priklausomai kaip yra apibrėžiami šie terminai nacionalinėje ir taikomi baudžiamojoje teisėje tos valstybės, kurioje tam tikri asmenys vykdo minėtas funkcijas. Konvencijoje minima „teisėjo“ sąvoka apima prokurorus ir kitus asmenis. Atskirai išskirtas asmenų, esančių vietos viešųjų susirinkimų, užsienio viešųjų susirinkimų, Tarptautinių parlamentinių asamblėjų – narių kyšininkavimas ir užsienio valstybės pareigūnų, tarptautinių organizacijų, teisėjų ir tarptautinių teismų pareigūnų kyšininkavimas.

Apibrėžtas aktyvusis ir pasyvusis kyšininkavimas (aktyvioji ir pasyvioji korupcija) ir privačiame sektoriuje. Valstybės Europos Tarybos narės yra įpareigojamos nustatyti savo nacionalinėje teisėje baudžiamąją atsakomybę už tokias korupcijos formas ir tokių asmenų daromas korupcines nusikalstamas veikas.

Šios konvencijos ypatinga svarba yra, kad bene pirmą kartą tarptautinės teisės mastu buvo pareikalauta, kad už korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas baudžiamojon atsakomybės būtų traukiami ne tik vietiniai valstybės pareigūnai ir prilyginti jiems asmenys, bet ir užsienio valstybių pareigūnai, tarptautinių organizacijų pareigūnai, tarptautinių parlamentinių asamblėjų nariai, tarptautinių teismų teisėjai ir pareigūnai, bet ir juridiniai asmenys, kai šiuos nusikaltimus jų naudai įvykdo fizinis asmuo, veikdamas individualiai arba kaip juridinio asmens organo dalis, juridiniame asmenyje užimantis vadovaujančią padėtį.

Už komercijoje nustatytus nusikaltimus numatyta ir reikalaujama taikyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas bei priemones, įskaitant laisvės atėmimą, kurių pagrindu galima reikalauti kaltų asmenų ekstradicijos. Konvencija taip pat reikalauja užtikrinti asmenų ar įstaigų specializaciją kovoti su korupcija, bendradarbiaujančių su teisingumu asmenų ir liudytojų apsaugą, numato kitas svarbias priemones korupcijos kontrolei ir prevencijai.

Europos Tarybos Baudžiamosios teisės konvenciją dėl korupcijos Lietuva ratifikavo 2002 m. gegužės 25 d. Seimo įstatymu. Kartu su šiuo įstatymu priimtos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo ir Baudžiamojo proceso kodeksų pataisos, kuriose įtvirtinta baudžiamoji juridinių asmenų atsakomybė, užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų pareigūnų ir kitų asmenų, baudžiamoji atsakomybė už kyšininkavimą, patikslinti kyšio priėmimo ir papirkimo sudėčių požymiai.

Europos Tarybos Civilinės teisės konvenciją dėl korupcijos, priimtą 1999 m. lapkričio 4 d. Strasbūre, Lietuva ratifikavo 2002 m. lapkričio 12 d. Seimo įstatymu.

Ši konvencija yra labai svarbi tuo, kad įpareigoja konvencijos nares (valstybes) – asmenims, patyrusiems žalos dėl korupcinių veikų, savo nacionalinėje teisėje numatyti veiksmingas priemones, leidžiančias jiems apginti savo teises ir interesus, įskaitant galimybę gauti žalos atlyginimą, t.y. teisę pareikšti ieškinį, siekiant visiško tokios žalos atlyginimo.

Europos Tarybos Civilinės teisės konvencija dėl korupcijos 2-me straipsnyje pateikia tokį korupcijos apibrėžimą – „Korupcija – tai tiesioginis ar netiesioginis kyšio arba kito nepagrįsto atlygio ar pažado dėl tokio atlygio prašymas, siūlymas, davimas ar priėmimas, kuris iškreipia asmens, gaunančio kyšį, nepagrįstą atlygį ar pažadą dėl kyšio ar nepagrįsto atlygio, tinkamą bet kurios pareigos atlikimą ar reikalaujamą elgseną“.

Konvencija reikalauja šalies teisėje numatyti ir taikyti žalos atlyginimo išieškojimo procesui senaties terminą, ne trumpesnį kaip treji metai, ir kad bet kokia sutartis ar sutarties nuostata, numatanti korupciją, būtų pripažįstama niekine.

Šios ir kitos svarbios konvencijos nuostatos (korupcinių veiksmų pasekmės ir žalos atlyginimas), be baudžiamosios teisės aktų, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse ir Civilinio proceso kodekse. Civilinėje teisės sistemoje yra numatytas sutarčių panaikinimas ir žalos atlyginimas korupcijos atvejais ir įtvirtintos konkrečios teisinės normos, suteikiančios teisę ir galimybes prisiteisti žalą, patirtą asmenų dėl valstybės tarnautojų korupcinės veikos.

Formuojant tarptautinę, nacionalinę ir antikorupcinę politiką versle labai svarbų vaidmenį turi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos 1997 m. konvencija dėl kovos su užsienio valstybės pareigūnų papirkinėjimu tarptautiniuose verslo sandoriuose. Šios konvencijos 1-jo paragrafo ir 1-mo skirsnio nuostatos reikalauja, kad „kiekviena šalis turėtų imtis reikalingų priemonių, kad pagal jos įstatymus galėtų įrodyti kriminalinį nusikaltimą kiekvieno asmens, kuris tiesiogiai ar per tarpininkus užsienio valstybės tarnautojui ar trečiajai šaliai sąmoningai siūlo, žada ar duoda bet kokios

neteisėtos piniginės ar kitokios naudos, idant tas tarnautojas veiktų ar susilaikytų nuo veikimo savo oficialiai einamose pareigose, siekiant įgyti ar išlaikyti verslo ar kitokius neteisėtus pranašumus tarptautiniame versle. Tai vienas iš principinių šios konvencijos reikalavimų, kuriuos paskatino uždrausti ir kriminalizuoti daugelyje pasaulio šalių korupciją tarptautiniuose verslo sandoriuose.

Ši svarbi konvencija ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. vasario 12 d. įstatymu.

Pagrindiniais Europos Sąjungos teisės aktais, skirtais kovai su korupcija, yra laikoma:1996 m. rugsėjo 27 d. protokolas, parengtas vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties K 3 straipsniu, kuris yra pridedamas prie Konvencijos dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos; 1997 m. gegužės 26 d. Europos Sąjungos konvencija dėl kovos su korupcija, susijusia su Europos Bendrijų pareigūnais ar Europos Sąjungos valstybių narių pareigūnais; 2003 m. liepos 22 d. Europos Tarybos pagrindų sprendimas dėl kovos su korupcija privačiame sektoriuje (2003/568/ ).

Šiuose teisės aktuose yra baudžiamosios teisės prasme suformuluoti baudžiamosios atsakomybės už korupcines nusikalstamas veikas pagrindai, principai, apibrėžiami nusikalstamų korupcinio pobūdžio veikų objektyvieji, subjektyvieji požymiai ir subjektai, turintys atsakyti už šias veikas.

1997 m. gegužės 26 d. Europos Sąjungos konvencija dėl kovos su korupcija, susijusia su Europos Bendrijų ar ES valstybių narių pareigūnais, Lietuvoje ratifikuota 2004 m vasario 12 d. įstatymu ir įsigaliojo Lietuvai tapus Europos Sąjungos valstybe nare, t.y. nuo 2004 m. gegužės 1 d. šios konvencijos plačiau nenagrinėdami, prisiminkime, kad joje yra pateiktos pasyviosios ir aktyviosios korupcijos sampratos, apibrėžiami Bendrijos ir nacionalinių pareigūnų požymiai, taip pat kitos baudžiamosios atsakomybės už korupcinius nusikaltimus ir jos įgyvendinimo nuostatos, kurios yra įtvirtintos Lietuvos teisės aktuose. Baudžiamoji atsakomybė už juos yra nustatyta Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies XXXIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir vešiesiems interesams“ (BK 225 str – BK 229 str.) BK 230 straipsnyje plačiai išaiškinama valstybės tarnautojo ir jam prilyginamo asmens sąvoka.

Pasaulinėje antikorupcinėje politikoje svarbiausia ir išsamiausia yra 2003 m. gruodžio mėn. 10 d. Lietuvos pasirašyta Meksikoje ir ratifikuota 2006 m. gruodžio 5 d. įstatymu (Įsigaliojo nuo 2006 m. gruodžio 14 d.), Jungtinių Tautų konvencija prieš korupciją, priimta Generalinės Asamblėjos nutarimu 5874 2003 m. spalio 31. tai yra visa apimanti tarptautinė konvencija prieš visų formų korupciją. Ši konvencija buvo rengiama nuo 2001 metų, jos projektas buvo visapusiškai nagrinėjamas daugelyje įvairių tarptautinių konferencijų ir kitų pasitarimų. Pagal šią Jungtinių Tautų konvenciją prieš korupciją dešimtmečius praktikos, kai buvo nepakankamai vertinami politiškai korupcijos socialiniai, ekonominiai ir kiti kaštai, visuose sektoriuose, keičia suvokimas apie korupcijos milžinišką žalą mūsų visuomenei. Iš esmės visose šalyse kyšininkavimas yra laikomas kriminaliniu nusikaltimu ir pripažįstama, kad korupcija nėra tik kokios nors valstybės, vietos ar nacionalinė, bet daugeliu atvejų ir regioninė, tarpvalstybinė tarpnacionalinė – tarptautinė svarbi problema, o įvairios valstybinės ir tarptautinės organizacijos yra parengusios priemones kovai su korupcija visuotiniu lygiu. Jungtinių Tautų konvencija prieš korupciją vertinama kaip labai svarbi gairė mažinant korupciją, nes be kitų svarbių nuostatų numato teisinę tarpusavio pagalbą ir lėšų, kurias į užsienį persiuntė korumpuoti pareigūnai ar kiti asmenys, įšaldymą ir grąžinimą, t.y. du vertingus kovos su korupcijos mechanizmus, kurių jokios kitos konvencijos nenumatė. Šią konvenciją iki 2006 m. sausio mėn. jau buvo pasirašę per 140 ir ratifikavę 44 valstybės. JT konvencija prieš korupciją yra struktūrizuotas didelės apimties (ją sudaro 8 skyriai su 71 straipsniu) tarptautinis teisės aktas, todėl mes čia apžvelgsime tik keletą jos esminių ir Lietuvai labai svarbių nuostatų:

Konvencijos tikslai: (1 str.)1. Remti ir stiprinti priemones, skirtas veiksmingiau užkirsti kelią korupcijai ir kovoti su ja;2. Skatinti, palengvinti ir remti tarptautinį bendradarbiavimą ir techninę pagalbą, užkertant kelią korupcijai ir kovojant su ja bei išieškant ir grąžinant turtą.

3. Skatinti sąžiningumą, atskaitingumą ir tinkamą valstybės reikalų ir valstybės turto tvarkymą.

Tai globalūs uždaviniai, kurie aktualūs visoms valstybėms narėms, be abejonių ir Lietuvai, kurioje korupcija dar lieka nemaža problema.

Iš pačios konvencijos struktūros galime spręsti apie jos nuostatų reikšmę, kai po I-mo skyriaus (Bendrosios nuostatos) iškart seka II-as Prevencinių priemonių skyrius, t.y. priemonių, laikomų svarbiausiomis mažinant korupciją ir tik vėliau trečiajame skyriuje kalbama apie represines baudžiamojo persekiojimo priemones. Tai rodo, kad į pirmąją vietą tarptautiniu lygiu iškeliama korupcijos prevencija (jos priežasčių ir sąlygojančių korupciją aplinkybių užkardymas ir šalinimas). Prevencinė antikorupcinė politika ir praktika, įtvirtinta 5 straipsnyje „Kiekviena valstybė, šios konvencijos šalis, pagal pagrindinius savo teisinės sistemos principus parengia ir įgyvendina arba vykdo veiksmingą, koordinuotą antikorupcinę politiką, kuri skatina visuomenės dalyvavimą ir atspindi teisinės valstybės, tinkamo valstybės reikalų tvarkymo ir valstybės turto valdymo, sąžiningumo, skaidrumo ir atskaitingumo principus“. Be to, šis konvencijos straipsnis nustato, kad valstybės, šios konvencijos šalys siekia nustatyti ir skatinti efektyvius praktinius veiksmus, kuriais siekiama užkirsti kelią korupcijai.

Konvencija šiame skyriuje nustato antikorupcinius standartus 5vairioms ekonomikos ir valdymo sferoms. Akcentuoja būtinumą stiprinti viešųjų ir privačiųjų struktūrų skaidrumą, taikyti etikos kodeksus ar elgesio taisyklių, skatinti teisingumą (dorumą), sąžiningumą ir atsakomybę tarp valstybės pareigūnų, siekti, kad viešosios funkcijos būtų atliktos sąžiningai, garbingai ir tinkamai (8 str.).

Tai, kad mūsų nagrinėjamo antrojo skyriaus nuostatuose (6 str.)akcentuota būtinybė šalims narėms turėti vykdančias korupcijos prevenciją institucijas, kurios galėtų veiksmingai ir nepriklausomai nuo netinkamos įtakos vykdyti savo funkcijas, irgi rodo būtent korupcijos prevencijos pirmenybę prieš jos represines baudžiamojo persekiojimo priemones.

Svarbi yra ir nuostata dėl pilietinės visuomenės stiprinimo, jos institutų dalyvavimo antikorupcinėje politikoje galimybės gauti jos nariams informaciją apie viešojo administravimo organizavimą, veikimą, sprendimo procedūras, jų skaidrumą, visuomenės nariams taikomus sprendimus ir teisės aktus. Taip pat dėl teisėjų sąžiningumo stiprinimo ir priemonių galimai jų korupcijai užkirsti. Korupcijai privačiame sektoriuje šalinti (12 str.). akcentuojamas dėmesys žiniasklaidai, visuomenės švietimui, laisvei gauti, skelbti ir skleisti informaciją apie korupciją, šios laisvės rėmimas ir apsauga.

Trečias Konvencijos skyrius skirtas korupcinio pobūdžio veikų kriminalizavimui ir teisėsaugai. Pažymėtina, kad Konvencija apibrėžia: valstybės pareigūnų kyšininkavimo sąvoką ir požymius, užsienio valstybės pareigūnų ir viešųjų tarptautinių organizacijų pareigūnų kyšininkavimą, valstybės pareigūno vykdomo turto iššvaistymą, pasisavinimą ar kitą naudojimą ne pagal paskirtį, prekybą poveikiu, piktnaudžiavimą pareigomis, neteisėtą valstybės pareigūno praturtėjimą, kyšininkavimą ir kitas korupcijos formas privačiame sektoriuje, nusikalstamu būdu įgytų pajamų plovimą ir kitus būtinus kriminalizuoti baudžiamojoje teisėje baudžiamuosius nusikaltimus. Kaip matome iš apžvalgos JT konvencija prieš korupciją prie korupcinių nusikaltimų priskiria platų nusikalstamų savanaudiškų tyčinių veikų spektrą, aktyviąsias ir pasyviąsias kyšininkavimo formas viešėjame bei privačiame sektoriuje. Konvencijos 15 straipsnis nustato, kad valstybės pareigūnų baudžiamuoju nusikaltimu (kyšininkavimu) būtų laikomi šie tyčiniai veiksmai:

1. Pažadas, siūlymas ar davimas valstybės pareigūnui, tiesiogiai ar netiesiogiai, bet kokio nepagrįsto atlygio, skirto jam pačiam ar kitam asmeniui ar subjektui, už jo veikimą ar neveikimą, vykdant savo oficialias pareigas.

2. Valstybės pareigūno tiesioginis ar netiesioginis prašymas arba priėmimas bet kokio nepagrįsto atlygio, skirto jam pačiam ar kitam asmeniui, ar subjektui už jo veikimą arba neveikimą, vykdant savo oficialias pareigas.

Identiškai traktuojamas ir kyšininkavimas (21 str.)privačiame sektoriuje, taigi Konvencija aiškiai ir vienareikšmiai (vienodai) draudžia žadėti, siūlyti arba duoti kyšį bei prašyti ir priimti kyšį valstybiniame ir privačiame sektoriuose. Konvencija (2 str.) pateikia platų valstybės pareigūno apibrėžimą nors ir nukreipdama į šalių narių nacionalinę teisę. Apibrėžia požymius ir sąvokas, reikšmingas nusikalstamų korupcinių veikų kriminalizavimui ir jų inkriminavimui.

Svarbu yra ir tai (3 str.) Konvencija, vadovaujantis jos nuostatomis taikoma korupcijos prevencijai, tyrimui ir baudžiamajam persekiojimui vykdyti, nusikalstamu būdu įgytam turtui bei pajamoms įšaldyti, areštuoti, konfiskuoti ir grąžinti. Šios konvencijos nuostatos skatins ir įgalins vykdyti veiksmingesnę kovą su korupcija platesniu tarptautiniu ir nacionaliniu mastu. Konvencija, kaip ir kiti teisės aktai (26 str.) numato juridinių asmenų atsakomybę už dalyvavimą korupciniuose nusikaltimuose, kuri pagal nacionalinę šalių teisę gali būti baudžiamoji, civilinė ar administracinė ir reikalauja, kad atsakovėn patrauktiems pagal šį straipsnį juridiniams asmenims būtų taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios baudžiamosios sankcijos, įskaitant pinigines baudas.

Jungtinių Tautų 2003 m. spalio 31 d. Konvencija prieš korupciją plėtoja kitų tarptautinių teisės aktų idėjas prieš korupciją, tame tarpe ir Europos Tarybos konvencijų dėl korupcijos, iškelia į naują ir aukštesnį tarptautinį kovos su korupcija lygmenį, daug svarbių priemonių ir būdų, kurie įgalins veiksmingiau spręsti šią problemą tarptautinių ir nacionaliniu mastu.

Be abejonės, tai pareikalaus stiprios politinės valios, aktyvios pilietinės visuomenės, valstybės ir nevyriausybinių tarptautinių, ir nacionalinių organizacijų sutelktų pastangų bei nemažai laiko.

Antikorupcinę politiką ir jos teisinę bazę Lietuva pradėjo kurti ir įgyvendinti nuo pirmųjų nepriklausomybės atkūrimo metų.

Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume) 5-me straipsnyje nurodo, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 73 straipsnyje nustatyta, kad Seimo kontrolieriai gina piliečius nuo valstybės ir savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo bei biurokratizmo, t.y. nuo netinkamo administravimo ir turi teisę siūlyti kaltus pareigūnus atleisti iš užimamų pareigų. Pagal Konstitucijos 4-tą straipsnį Tauta (.t.y. piliečiai) šalies valdyme turi teisę dalyvauti ne tik per išrinktus atstovus, bet ir tiesiogiai. Šios ir kitos Konstitucijos nuostatos įpareigoja valstybes tarnautojus, politikus, piliečius ir visas jos valstybinės institucijas sąžiningai (dorai) tarnauti visuomenei, teisingai ir pagal įstatymus spręsti jos piliečių klausimus, nepiktnaudžiauti valdžios galiomis, nepažeisti įstatymų, kitų asmenų teisių, laisvės ir teisėtų interesų, ir juos ginti. Šias ir kitas atitinkamas nuostatas įtvirtino Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Šalis pradėjo kurti teisinę ir institucinę organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ir kitų nusikalstamumo apraiškų ir faktų kontrolės, tyrimo ir užkardymo bazę, naujais pagrindais pertvarkyti valstybės teisėsaugos ir teisėtvarkos sistemą, kurti nusikalstamumo prevencijos programas.

1991 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą „Dėl kai kurių organizacinių priemonių kovai su nusikalstamumu stiprinti ir viešėjai tvarkai gerinti ir įpareigojo teisėsaugos institucijas ir mokslo įstaigas parengti ilgalaikę valstybinę kovos su nusikalstamumu programą“.

1992 m. balandžio 30 d. Vyriausybė patvirtino „Nusikalstamumo kontrolės Lietuvoje koncepcija“, kurioje buvo nurodyta, kad „nusikalstamumas yra diferencijuotos visuomenės problema – ekonominės, politinės, teisinės ir kitų jos sistemų vidinių ir tarpusavio prieštaravimų padarinys“.

Vietoje sąvokos „kovoti su nusikalstamumu“ įvesta sąvoka „kontroliuoti“, t.y. valdyti, taikoma Vakarų demokratinių valstybių teisėje ir moksle. 1993 metais Lietuvoje buvo suformuota pirmoji nepriklausomoje šalyje „Koordinacinė grupė kovai su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija“, nors ši grupė buvo tarpžinybinė, tačiau tai buvo paskata pradėti efektyvesnį darbą nusikaltimų prevencijoje. Korupcija pirmąkart ir viešai buvo įvardinta kaip baudžiamųjų nusikaltimų atskira rūšis.

„Ekonominių nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programoje“, patvirtintoje Vyriausybės 1993 m. gruodžio 18 d., komercinis kyšininkavimas ir korupcija buvo priskirta ekonominių nusikaltimų grupei, konstatuota jos ir kitų ekonominių nusikaltimų didėjimas ir grėsmė. Efektyvesnė antikorupcinė politika prasidėjo 1995 m. gruodžio 12 d., kai Lietuvos Respublikos Seimas priėmė rezoliuciją „Dėl organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo įstatymų paketo parengimo“. Vyriausybė buvo įpareigota parengti organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo įstatymų paketą.

Nuoseklesnę antikorupcinę politiką paskatino 1996 m. kovo 15 d. Vyriausybės nutarimas „Dėl priemonių nusikaltimų, susijusių su korupcija, kontrolei ir prevencijai gerinti“. Šiuo nutarimu Vyriausybė pritarė Antikorupcinių priemonių planui, kuriame buvo įtvirtinta nuostata parengti organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos kontrolės ir prevencijos nacionalinę programą, teisėsaugos institucijose suformuoti specializuotus padalinius kovai su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija, pasiūlyta atlikti atitinkamus pakeitimus Baudžiamojo kodekso skirsnyje „Nusikaltimai valstybės tarnybai“, numatančius baudžiamąją atsakomybę už valstybės tarnautojo papirkimą, neteisėto atlyginimo priėmimą, piktnaudžiavimą tarnyba ir kitas korupcines nusikalstamas veikas, patikslinti ir išplėsti valstybės tarnautojo sąvoką.

Vyriausybei pasiūlius, 1996 m. liepos 2 d. Seimas priėmė „Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo“ pakeitimus, numatančius, kad „derinamas ekonominius santykius reguliuojančio teisės akto projektas turi būti įvertinamas antikorupciniu požiūriu. Jeigu yra pagrindo manyti, kad priimtas teisės aktas gali daryti įtaką kriminologinei situacijai, jį priimti įgaliota institucija skiria kriminologinę ekspertizę“.

Pažymėtina, kad nuo 1996 m. sausio 1 d. pradėtas Lietuvoje taikyti Gyventojų turto ir pajamų deklaravimo įstatymas. 1997 m. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė: Asmenų turto ir pajamų įsigijimo teisėtumo pagrindimo, organizuoto nusikalstamumo užkardinimo, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje; Pinigų plovimo įstatymus. Juos galima įvardinti kaip netiesiogiai prevencinius – antikorupcinius įstatymus.

1997 m. lapkričio 8 d. Baltijos Asamblėja Lietuvos iniciatyva priėmė trijų Baltijos valstybių rezoliuciją „Dėl kovos su korupcija“, kurioje buvo konstatuota, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos valdžios institucijos vykdo kryptingą ir veiksmingą antikorupcinę politiką, atkreipiant dėmesį į tokias sritis kaip valstybinis tiekimas ir aprūpinimas, privatizavimas, muitų ir mokesčių procedūros, licenzijų ir verslo leidimų išdavimas, ekonominių ir finansinių teisės pažeidimų tyrimas, priėmimas į valstybės tarnybą, reglamentavimas teisinių klausimų, susijusių su partijų finansavimu, lobistinių grupių teisėmis ir kitais klausimais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 – 2000 m. veiklos programoje buvo įtvirtinta nuostata, kad „Kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija“ programos įgyvendinimas yra svarbiausiais teisėtvarkos uždavinys.

1998 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą „Dėl kompleksinių priemonių teisinės atsakomybės už nusikaltimus ūkininkavimo tvarkai ir finansams veiksmingumui didinti, organizuotų nusikaltimų ir korupcijos prevencijai stiprinti“.

1998 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą „Dėl teisinės sistemos reformos metmenų ir jų įgyvendinimo“, kuriame nurodė, kad prioritetinis dėmesys skiriamas organizuotų, profesionalių nusikaltimų, susijusių su korupcija (kontrabanda, narkotikai, prostitucija ir kt.) prevencijai ir kontrolei stiprinti. Taip pat buvo numatyta, atsižvelgiant į tai, kad korupcija – kompleksinis pagal pobūdį ir priežastis, socialinis reiškinys, organizuoti šio reiškinio kontrolės ir prevencijos sistemą, apimančią kompleksą nacionalinio ir transnacionalinio lygmens teisinių, organizacinių, socialinių, ekonominių, politinių, informacinių – analitinių bei kitų priemonių.

1999 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė ir savo nutarimu patvirtino „Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos prevencijos programą“, kurioje buvo apibrėžta organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos sąsajos, požymiai,

priežastys ir būklė, iškelti strateginiai ir taktiniai uždaviniai, numatytos pagrindinės priemonės prevencijos sistemai sukurti ir jos kūrimo etapai.

Programos vykdymas apėmė laikotarpį nuo 1999 iki 2005 metų ir teisinių, ekonominių, socialinių, informacinių – analitinių, organizacinių ir kitų priemonių kompleksą. Programa įtvirtino tokią svarbią korupcijos prevencijos nuostatą, kaip „skatinti visuomenines organizacijas ir judėjimus kelti į viešumą korupcijos faktus“.

Nežiūrint į eilę šios programos trūkumų ir kitų formalių aspektų galime teigti, kad tai buvo vienas iš svarbiausių ir išsamesnių organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos kontrolės ir prevencijos mechanizmų, kuris padėjo atitinkamą pagrindą ir sudarė prielaidas šalies antikorupcinei politikai plėtoti ir stiprinti 2-ajame jos Nepriklausomybės dešimtmetyje. Pažymėtina, kad 1997 m. vasario 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo įkurta Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, kaip specializuotas jo padalinys kovai su korupcija, organizuotu nusikalstamumu ir nusikaltimais valstybės tarnybai.

Atlikta teisės aktų ir kitų šalies pastangų apžvalga aiškiai rodo, kad Lietuva nuo pirmųjų demokratinės valstybės įkūrimo metų vykdo nuoseklią ir kryptingą antikorupcinę politiką. Mūsų nuomone, 2000 – 2006 metai yra vieni ryškiausi šalies antikorupcinės politikos kūrimo ir įgyvendinimo laikotarpių.

Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybės 1997 m. įkurta speciali antikorupcinė tarnyba (STT prie VRM), pavaldi Vyriausybei ir Vidaus reikalų ministerijai, gali būti jų veikiama, tiriant korupcijos atvejus aukščiausiose valdžios struktūrose ir tai neigiamai atsilieptų jos veiklos efektyvumui, suvokiant, kad tokią tarnybą yra būtina išvesti iš pavaldumo vykdomajai valdžiai ir reorganizuoti į atskaitingą Lietuvos Respublikos Seimui ir šalies Prezidentui, buvo parengtas Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymas, kuris priimtas 2000 m. gegužės 2 d.

Rengiant įstatymą buvo kruopščiai išnagrinėta Vakarų demokratinių ir teisinių valstybių, Jungtinių Amerikos Valstijų teisinė ir praktinė patirtis, konsultuotasi su ekspertais, mokslininkais ir politikais įvairių korupcijos problemų klausimais.

Pažymėtina, kad priimtas įstatymas atskyrė STT nuo vykdomosios valdžios ir sudarė sąlygas stabilesnei ir profesionalesnei šios tarnybos antikorupcinei veiklai, leido įgyvendinti tarnybos tikslus ir strategines nuostatas.

Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatyme apibrėžta korupcijos sąvoka atitiko Europos Tarybos Baudžiamosios teisės ir kitų konvencijų prieš korupciją pagrindines nuostatas. Šiame įstatyme STT veiklos teisiniai pagrindai, veiklos principai, uždaviniai, funkcijos, pareigūnų teisės ir pareigos pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimus ir atitinkantys Europos Sąjungos ir kitų Vakarų šalių demokratijos ir teisės standartus.

Įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinta nuostata nurodo, kad Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnyba Respublikos Prezidentui ir Seimui atskaitinga, statutiniais pagrindais veikianti valstybės teisėsaugos įstaiga, kuri atskleidžia ir tiria korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, rengia ir įgyvendina korupcijos prevencijos priemones.

STT įstatymas įtvirtina Tarnybos savarankiškumą ir nepriklausomumą nuo galimo kitų valdžios įstaigų ar politikų korupcinio poveikio ginanti nuostatas, draudžianti (str. 16) valstybės institucijoms ir įstaigoms ar jų tarnautojams politinėms partijoms, visuomeninėms organizacijoms ir judėjimams, visuomenės informavimo priemonėms, kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims kištis į tarnybos pareigūnų operatyvinę ar kitą tarnybinę veiklą.

Pažymėtina, kad kišimasis (taip vadinama „telefoninė teisė“) sovietinės valstybės valdyme buvo gana dažnas ir įprastas „saviškių“ gelbėjimo nuo teisėsaugos institucijų ir baudžiamosios ar kitos teisinės atsakomybės būdas. Tokia įstatyme įtvirtinta antikorupcinė nuostata ženkliai apribojo atskirų valdžios atstovų norą piktnaudžiauti savo statuso galia. Ji atitiko teisinės ir demokratinės valstybės principus ir visuomenės lūkesčius. Pažymėtina, kad 2000 metais įkurta ir Seimo Antikorupcijos komisija.

Lietuvos Respublikos Seimas 2001 m. gegužės 14 d. priėmė rezoliuciją „Dėl kovos sus korupcija“, kurioje buvo pavesta Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetui įvertinti galiojančius teisės aktus korupcijos prevencijos ir baudžiamojo persekiojimo aspektu, kartu su kitais Seimo padaliniais ir Vyriausybės darbo grupei kovai su korupcija išnagrinėti kovos su korupcija sistemą, operatyvinės veiklos subjektų funkcijas dėl tolesnio jų veiklos stiprinimo ir jos koordinavimo.

2001 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos nacionalinės kovos sus korupcija strategijos“, kuriuo patvirtino STT parengtas Nacionalinės kovos su korupcija strategijos pagrindines kryptis, uždavinius ir tikslus.

2002 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino „Nacionalinę kovos su korupcija programą“, kurią sudarė Nacionalinė kovos su korupcija strategija ir išsamus antikorupcinių priemonių planas. Nacionalinės kovos su korupcija strategijos tikslas – sumažinti korupciją Lietuvoje, siekti, kad korupcija kuo mažiau trukdytų plėtoti ekonomiką, demokratiją, siekti socialinės gerovės ir stiprinti nacionalinį saugumą įgijo įstatyminę galią. Strategija parengta atsižvelgiant į Vakarų

valstybių patirtį ir paremta pasaulio praktikoje įtvirtintais ir pasiteisinusiais kovos su korupcija trimis pagrindiniais elementais (sudėtinėmis strategijos dalimis):

korupcijos prevencija;teisės pažeidimų tyrimas (t.y. baudžiamasis persekiojimas);visuomenės antikorupcinis švietimas ir sąmoninimas.Nacionalinė kovos su korupcija strategija (Programa) buvo aiškūs ir labai svarbūs Lietuvos antikorupcinės politikos išraiškos dokumentas integruojantis į NATO ir Europos Sąjungą ir siekiant sumažinti korupciją šalyje. Ši strategija turėjo atgarsį ir teigiamai buvo įvertinta Europos Sąjungos ir kitame tarptautiniame lygmenyje, įvardinta kaip sektinas pavyzdys kitoms valstybėms.

Plėtojant ir gerinant antikorupcinę teisinę bazę, 2002 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė „Lietuvos Respublikos Korupcijos prevencijos įstatymą“, kuris padėjo rimtą ir aiškų teisinį pagrindą korupcijos prevencijos vykdymui šalyje. Šis svarbus įstatymas nustato pagrindinius korupcijos prevencijos principus, tikslus ir uždavinius valstybės tarnyboje ir privačiame sektoriuje, korupcijos prevencijos priemones ir jų teisinius pagrindus, korupcijos prevencijos prevencinius subjektus bei jų teises ir pareigas korupcijos prevencijos srityje.

Įstatymas apibrėžia korupcijos prevenciją ir įvardina pagrindines bei kitas korupcinio pobūdžio veikas (kyšininkavimas, tarpininko kyšininkavimas, papirkimas, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir t.t.), jeigu jos padarytos viešojo administravimo sektoriuje arba teikiant viešasias paslaugas, siekiant sau ar kitiems asmenims naudos arba kai tokių veikų padarymu siekiama ar reikalaujama kyšio, papirkimo arba nuslėpti ar užmaskuoti kyšininkavimą ar papirkimą.

Atitinkamą vaidmenį Antikorupcinės šalies politikos teisinėje bazėje užima Lietuvos Respublikos Nacionalinio Saugumo strategija, patvirtinta Seimo nutarimu 2002 m. gegužės 28 d.

Strategijoje pabrėžta korupcijos grėsmė ir žala, numatytos strategijos nuostatos, jų įgyvendinimo kryptys ir prioritetiniai uždaviniai.

Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo strategija nurodo, kad „korupcija kelia ypatingą pavojų, kadangi kenkia teisėtiems asmenų bei valstybės interesams ir kompromituoja įstatymo viršenybę, piliečių tikėjimą demokratijos vertybėmis bei demokratinėmis valdžios institucijomis“. Joje akcentuota, jog šešėlinių finansinių ir organizuotų nusikalstamų grupuočių veikla tų nusikalstamų grupuočių veikla kelia didelę grėsmę valstybei ir visuomenei.

Vienu didžiausių prioritetų, užtikrinant nacionalinį saugumą, pripažinta kova su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija, akcentuota, kad šios grėsmės neigiamai veikia ekonomikos plėtrą ir visuomenės saugumą, žmogaus ir piliečio teises. Strategija įtvirtino nuostatą, kad nusikaltimų kontrolės ir prevencijos srityje pirmenybė teikiama kovai su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija. Kova su korupcija vykdoma įgyvendinant korupcijos prevencijos priemones, kompleksiškai šalinant šio reiškinio priežastis. Tobulinant nacionalinę teisinę bazę, atliekant teisės aktų suderinamumo su Europos Sąjungos teisės aktais procedūras, įtraukiant į nacionalinius teisės aktus tarptautines teisės normas.

Teigiamai įvertinus Lietuvos Respublikos antikorupcinę politiką ir jos veiklą korupcijos kontrolės ir kitomis kryptimis, 1999 metų gegužės mėn. Lietuva buvo priimta į Europos Tarybos valstybių prieš korupciją nares. Lietuvos pastangos pažaboti korupciją buvo teigiamai įvertintos tarptautiniu lygiu ir jos atstovai kaip ekspertai kviečiami į kitas, labiau šiuo klausimu atsilikusias šalis (Vengriją, Rumuniją, Lenkiją, Armėniją, Gruziją ir kitas).

Lietuva, atkūrus Nepriklausomybę ir stodama į NATO ir Europos Sąjungą, ne tik priėmė naujus mūsų apžvelgtus įstatymus ir kitus teisės aktus, kurių tiesioginė paskirtis, yra korupcijos priežasčių ir sąlygų šalinimas bei efektyvesnis korupcijos faktų atskleidimas ir prevencija (Specialiųjų tyrimų tarnybos, Operatyvinės veiklos, Korupcijos prevencijos, Nacionalinė kovos su korupcija programa ir kt.), bet kūrė ir tobulino įstatymus, nustatančius baudžiamąją, administracinę, civilinę teisinę atsakomybę už korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų vykdymą, jų organizavimą ir dalyvavimą tokiose veikose.

7 tema. Korupcijos prevencijos priemonės. Veiksmingumo problema.Teigiamų veiksmingesnių rezultatų stabdant korupciją pasiekiama tik darniai ir kompleksiškai taikant visus mūsų išvardintus elementus: korupcijos prevenciją, baudžiamąjį tyrimą ir aktyvų visuomenės antikorupcinį švietimą.

Prevencija (lot. praeventio) yra išankstinis kelio užkirtimas, užbėgimas už akių, kaip aiškina Tarptautinių žodžių žodynas. (Vilnius, 1999.p.376).

Lietuvos Respublikos Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnis ją apibrėžia taip: „Korupcijos prevencija – korupcijos priežasčių, sąlygų atskleidimas ir šalinimas sudarant bei įgyvendinant atitinkamų priemonių sistemą, taip pat poveikis asmenims, siekiant atgrasinti nuo korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų darymo“.

Lietuvoje korupcijos prevencijos svarbiausias teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos 2002 m. gegužės 28 d. įstatymas, kuris nustato pagrindinius korupcijos prevencijos principus, tikslus ir uždavinius valstybės tarnyboje ir privačiame sektoriuje, korupcijos prevencijos priemones ir jų teisinius pagrindus, korupcijos prevencijos subjektus bei jų teises ir pareigas korupcijos prevencijos srityje.

Korupcijos prevencijos teisiniai pagrindai yra įtvirtinti 2003 m. Jungtinių Tautų Konvencijos. Ši Konvencija įpareigoja valstybes nares parengti ir įgyvendinti arba vykdyti veiksmingą koordinuotą antikorupcinę politiką, nustatyti ir skatinti efektyvius praktinius veiksmus, kuriais siekiama užkirsti kelią korupcijai valstybiniame ir privačiame sektoriuje, įgyvendinti švietimo ir ugdymo programas, kaupti ir skleisti informaciją apie korupcijos prevenciją, įtraukti į šią veiklą pavienius asmenis, pilietinę visuomenę, nevyriausybines ir bendruomenines organizacijas. Užtikrinti asmenų, pranešančių apie korupciją, reikiamą apsaugą nuo galimo persekiojimo ar administracinio susidorojimo.

Jungtinių Tautų konvencija prieš korupciją nevienareikšmiškai nurodo valstybėms narėms imtis reikiamų priemonių užtikrinant veiksmingą apsaugą parodymus apie korupcinius nusikaltimus davusiems liudytojams, ekspertams ir nukentėjusiems, ir atitinkamai jų giminėms ar artimiesiems ir giminaičiams, bei informatoriams.

Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymas nurodo šiuos pagrindiniu korupcijos prevencijos uždavinius: atskleisti korupcijos priežastis, sąlygas ir jas šalinti; atgrasinti asmenis nuo korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų darymo; užtikrinti realų ir veiksmingą korupcijos prevencijos teisių reguliavimą; teisinėmis, organizacinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis priemonėmis sukurti tinkamą ir veiksmingą korupcijos

prevencijos organizavimo įgyvendinimo, priežiūros ir kontrolės mechanizmą; įtraukti į korupcijos prevenciją gyventojus, visuomenines organizacijas; skatinti skaidrų ir atvirą viešųjų paslaugų teikimą.

Pažymėtina, kad šie įstatymo iškelti aiškūs ir išsamūs korupcijos prevencijos uždaviniai atspindi ir atitinka Jungtinių Tautų Konvencijos prieš korupciją nuostatas.

Pagal Lietuvos Respublikos Korupcijos prevencijos įstatymą korupcijos prevencijos priemonėmis yra laikoma: korupcijos rizikos analizė; kovos su korupcija programos; teisės aktų ar jų projektų antikorupcinis vertinimas; informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimas; informacijos pateikimas valstybės tarnautojo ir juridinių asmenų registrams; visuomenės švietimas ir informavimas; nustatytų korupcijos atvejų paviešinimas; kitos įstatymų nustatytos korupcijos prevencijos priemonės. Įstatymo leidėjas nenustato galutinio ir išbaigto korupcijos prevencijos priemonių sąrašo, bet leidžia taikyti ir kitas

galimas teisines, neprieštaraujančias Lietuvos Respublikos įstatymams korupcijos prevencijos priemones, nepažeidžiančias žmogaus teisių ir laisvių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kituose nacionalinės ir tarptautinės teisės aktuose.

Prieš aptardami korupcijos prevencijos priemones, prisiminkime, kad jos yra vykdomos vadovaujantis Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymu nurodytais korupcijos prevencijos pamatiniais principais: teisėtumo; visuotinio privalomumo; sąveikos ir pastovumo. Šių principų privalo nenukrypstamai laikytis visi korupcijos prevenciją vykdantys subjektai, institucijos, visi joje dalyvaujantys fiziniai ir juridiniai asmenys.

Vieną iš svarbiausių korupcijos prevencijos priemonių „Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje“ reglamentuoja jos pateikimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1484.

Korupcijos rizikos analizė yra valstybės ar savivaldybės įstaigos analizė (auditas) antikorupciniu požiūriu. Ši analizė atliekama tose įstaigose, veiklos srityse, kurioje egzistuoja didelė korupcijos pasireiškimo tikimybė. Korupcijos rizikos analizę atlieka Specialiųjų Tyrimų Tarnyba. Analizė atliekama tik prieš tai įvertinus pagal atitinamus įstatyme ir jos atlikimo tvarkoje nustatytus atitinkamus kriterijus (pvz. padaryti korupciniai nusikaltimai, nustatyti įvykdyti teisės aktų korupciniai pažeidimai ir kt.), kurie rodo būtinybę atlikti įstaigos veiklos analizę, siekiant pašalinti ir užkirsti kelią tokiems pažeidimams ateityje.

Korupcijos rizikos analizė atliekama per kelis taip vadinamus etapus, prisilaikant korupcijos prevencijos įstatymų ir korupcijos rizikos analizės tvarkoje nustatytų reikalavimų ir terminų.

Pirmajame etape valstybės ar savivaldybės įstaiga kiekvienų metų trečią ketvirtį nustato korupcijos pasireiškimo tikimybę. Subjektai, įgalioti nustatyti didelę jos pasireiškimo tikimybę yra valstybės ar savivaldybės įstaigų vadovai arba asmenys, įgalioti šių įstaigų vadovų vykdyti korupcijos prevenciją ir jos kontrolę šiose įstaigose.

Nustačius didelę korupcijos pasireiškimo tikimybę turi būti surašyta motyvuota išvada (nustatytos teisės aktais) formos, kuri ne vėliau kaip per 1 mėnesį yra pateikiama Specialiųjų Tyrimų Tarnybai.

Antrajame korupcijos rizikos analizės etape STT išanalizuoja gautą iš valstybės ar savivaldybės išvadą dėl korupcijos pasireiškimo tikimybės, kitą pateiktą ar turimą tarnybos struktūriniuose padaliniuose, bei medžiagą gautą pagal paklausimus iš kitų valstybinių ar nevalstybinių įstaigų ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo visos informacijos gavimo priima rašytinį sprendimą dėl korupcijos rizikos analizės atlikimo ar neatlikimo. Toks sprendimas perduodamas įstaigos, iš kurios buvo gauta motyvuota išvada, vadovui.

Trečiajame etape, Specialiųjų Tyrimų Tarnyba, priėmusi sprendimą atlikti korupcijos rizikos įstaigos veikloje antikorupcinę analizę, privalo ją atlikti ir ne vėliau kaip per keturis mėnesius surašyti ir pateikti motyvuotą išvadą dėl atitinkamos kovos su korupcija programos parengimo. Kartu su išvada pateikiami pasiūlymai dėl programos turinio ar kitų būtinų įgyvendinti priemonių.

Valstybės ar savivaldybės įstaiga, kurioje buvo atlikta korupcijos rizikos analizė, ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo išvados ir pasiūlymų gavimo dienos privalo pateikti STT informaciją apie išvadoje nurodytą korupcijos prevencijos priemonių vykdymą.. siūlytų antikorupcinių programų ir kitų priemonių stebėseną vykdo Lietuvos Respublikos Specialiųjų Tyrimų Tarnyba per įgaliotus tam savo pareigūnus.

Pateikti korupcijos rizikos ir korupcijos tikimybės nustatymo etapai yra sąlyginiai, galimas jos skirstymas stadijomis ar į daugiau taip vadinamų etapų.

Pažymėtina, kad atliekant korupcijos rizikos analizę, vertinant ir jos pasireiškimo tikimybę, naudojamas specialiai parengtas, apimantis virš 70 įvairių įstaigos veiklos aspektų analizavimo klausimynas ir per 30 jos veiklos vertinimo kriterijų.

Korupcijos pasireiškimo tikimybė vertinama pagal 1-3 balų sistemą (1 – mažiausia korupcijos tikimybė, 3 – didžiausia korupcijos tikimybė), naudojant specialią metodiką ir joje nustatytos veiklos vertinimo kriterijus.

Korupcijos pasireiškimo tikimybės nustatymo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Specialiųjų Tyrimų Tarnybos 2003 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 164 (Žin., 2003, Nr 103 – 4622 (16-31)) ir korupcijos rizikos analizės atlikimo metodinė medžiaga, pateikta: www. stt.lt kataloge „Teisinė informacija“.

Korupcijos pasireiškimo tikimybė yra suprantama, kaip prielaida, kad valstybės ar savivaldybės įstaigai įgyvendinant jai nustatytus uždavinius gali kilti pavojus pasireikšti korupcijai padarant korupcinio pobūdžio nusikalstamas ir kitas su korupcija susijusias veikas.

Korupcijos pasireiškimo tikimybės nustatymas – nuoseklus įvairių būdų ir priemonių taikymas metodikoje numatytais etapais siekiant nustatyti korupcijos prevencijos pasireiškimo tikimybę.

Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos Viešojo administravimo įstatymai ir kiti teisės aktai reikalauja, kad valstybės tarnautojais dirbtų nepriekaištingos reputacijos asmenys. Vykdant ir įgyvendinant šiuos teisės aktų reikalavimus labai svarbi yra tokia korupcijos prevencijos priemonė, kaip informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimas.

Tokia korupcijos prevencijos priemonė, kaip veiksminga ir pasiteisinanti praktikoje yra įtvirtinta tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais bei taikoma daugelyje demokratinių ir teisinių pasaulio valstybių, ypač senos demokratijos valstybėse ( JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, Skandinavijos, ir kitose, tame tarpe jaunos demokratijos – pereinamojo laikotarpio valstybėse).

Šios korupcijos prevencijos priemonės vykdymo tikslas – siekti, kad valstybės ar savivaldybės įstaigoje dirbtų tik nepriekaištingos reputacijos asmenys.

Todėl būtina pažymėti, kad vykdant šią korupcijos prevencijos priemonę, gali būti naudojamasi tik Specialiųjų Tyrimų Tarnybos ir kitų teisėsaugos ir kontrolės institucijų turima teisėtai surinkta objektyvia informacija.

Specialiųjų Tyrimų Tarnyba, gavusi raštišką šį asmenį skiriančio ar paskyrusio įstaigos vadovo ar valstybės politiko prašymą, ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos surenka ir raštu pateikia jos pačios ir kitų mūsų minėtų teisės aktų, nurodytų institucijų turimą informaciją apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, šį asmenį skiriančiam ar paskyrusiam įstaigos vadovui ar valstybės politikui.

Pateikta informacija yra vienas iš pagrindų, apibūdinančių to asmens patikimumą tokioms pareigoms.

Pateikiamos informacijos turinys (tikrinamo asmens teisėtumą, pradėtą baudžiamąjį persekiojimą už tyčinį nusikaltimą; nubaudimą už administracinių teisės pažeidimų padarymą, piktnaudžiavimą narkotinėmis, psichotropinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu, teisės aktų kitus pažeidimus ir kt.), informacijos pateikimo procese tikrinamųjų asmenų teisės, pareigos informacijos pateikimo aspektai ir kiti klausimai įvardinti ir išaiškinti minėtoje mūsų Vyriausybės patvirtintoje „Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkoje“ ir Lietuvos Respublikos Korupcijos prevencijos įstatyme.

Nagrinėjant korupcijos prevencijos priemones ir jų vaidmenį stabdant Lietuvoje korupcijos apraiškas, būtina apžvelgti ir kovos su korupcija programos kaip vienos iš svarbiausių Lietuvos kovos su korupcija strategijos mechanizmo priemonių. Pamename, kad 2002 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtoje Nacionalinėje antikorupcijos programoje kova su korupcija yra pagrįsta trimis ramsčiais: prevencija, korupcinių teisės pažeidimų tyrimų (t.y. persekiojimu ir įstatymų vykdymu) bei visuomenės švietimu ir parama. Programa yra pakankamai išsamus ir visapusiškas ir antikorupcinis dokumentas, kuriame išvardinta per 200 konkrečių priemonių, kurios turi būti įgyvendintos nuosekliai jas atnaujinant iki 2007 metų pabaigos. Joje taip pat numatyta reguliari priemonių įgyvendinimo stebėsena ir kontrolė, prioritetų ir priemonių peržiūra bei, esant būtinumui, specialių korupcijos kontrolės ir prevencijos strategijų priėmimas atskirai institucijai ir sektoriui, labiausiai korupcijos pažeidžiamam.

Nacionalinės kovos su korupcija strategijos (Programos) uždaviniai yra šie:užtikrinti veiksmingą ir ilgalaikę korupcijos kontrolę, numatytų priemonių veiksmingą įgyvendinimą bei būtiną jų finansavimą;nustatyti strategines korupcijos kontrolės nuostatas tam, kad demaskuoti asmenis, įtariamus korupcija, bei įgyvendinti korumpuotų asmenų neišvengiamos atsakomybės pagal įstatymą principą;nustatyti labiausiai korupcijos paveiktas sritis bei sąlygas jai atsirasti ir plisti, pašalinti teisės aktuose pasitaikančius neaiškumus ir prieštaravimus.

Pagrindinis strategijos tikslas – sumažinti korupciją Lietuvoje, siekti, kad ji kuo mažiau trukdytų ekonomikos ir demokratijos plėtrai, stiprinti nacionalinį saugumą ir socialinę visuomenės gerovę. Pakeisti patobulinti bei priimti naujus teisės aktus, padedančius riboti politinę ir administracinę korupciją, sustiprinti jos kontrolę viešųjų pirkimų, privatizavimo, sveikatos apsaugos, teisėsaugos srityse, gerinti tarpžinybinį bendradarbiavimą ir antikorupcinės veiklos koordinavimą, taip pat įtraukti visuomenę į korupcijos kontrolę ir prevenciją.

Programos įgyvendinimą ir kontrolę organizuoja Vyriausybė, dalyvaujant Specialiųjų Tyrimų Tarnybai. Taigi, už antikorupcinės strateginės priemonių, veiksmų ir jos nuostatų įgyvendinimą, kontrolę, metodinės pagalbos teikimą korupcijos prevencijos ir visuomenės švietimo srityje pagal kompetenciją, yra atsakinga Vyriausybė, STT ir kitos institucijos, kurios turi sustiprinti savo genėjimus efektyviai veikti korupcijos kontrolės ir prevencijos srityje.

Programa kas dvejus metus atnaujinama, atsižvelgus į jos įgyvendinimo analizę bei valstybės ir visuomenės aktualijas, įtraukiant naujas antikorupcinės veiklos priemones.

Programos nuostatas (jos įgyvendinimo priemones) vykdo šie subjektai: politinės partijos, valstybės ir savivaldybės, teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijos, nevyriausybinės organizacijos, mokslo ir mokymo įstaigos, valstybės audito ir kontrolės įstaigos, ekspertinės organizacijos, kitos įstaigos, įmonės ir organizacijos, atsižvelgdamos į jų kompetencijai priskirtinas korupcijos kontrolės ir prevencijos priemones.

Lietuvos Respublikos Korupcijos prevencijos įstatyme tiesiogiai yra nustatytos šios korupcijos prevenciją vykdančios įstaigos:

Vyriausybė;Vyriausioji tarnybinės etikos komisija;Specialiųjų Tyrimų Tarnyba;Kitos valstybės ir savivaldybių bei nevalstybinės įstaigos.Įstatyme taip yra apibrėžta jų kompetencija, teisės ir pareigos šioje srityje. Nacionalinė kovos su korupcija strategija taip pat numato regioninių, šakinių, žinybinių bei sektorinių korupcijos kontrolės ir prevencijos programų rengimą ir įgyvendinimą. Tokios programos yra parengtos ir vykdomos daugumoje valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų. Pažymėtina, kad vykdant nacionalinę bei kitas čia paminėtas programas, dažnai susiduriama su jas įgyvendinančių subjektų neatsakingumu, iniciatyvos, politikų ir valstybės pareigūnų valios stoka, kitais nesklandumais, ko pasėkoje įvykdoma kasmet tik apie 65 – 70 procentų užplanuotų priemonių. Be abejonės, tai mažina Programos ir numatytų joje priemonių mažinti korupcijai veiksmingumą, bei neigiamai veikia visuomenės nuomonę dėl kovos su korupcija ryžto.

Negalime šalia tokių korupcijos prevencijos priemonių kaip korupcijos rizikos analizė, informacijos apie asmenį, siekiantį arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimas, kovos su korupcijos programos, nepaminėti tokios prevencinės priemonės kaip teisės aktų ar jų projektų antikorupcinis vertinimas. Šios korupcijos prevencijos priemonės vykdymas padeda mažinti galimą korupciją įstatymų ir kitų teisės aktų leidyboje, užkirsti kelią neteisėtam lobizmui ir pasipelnymui, pašalinti ar sumažinti juose korupcines landas ar spragas, leidžiančias atsirasti ir plėstis korupcijai įvairiose Viešojo administravimo, verslo, ekonomikos reguliavimo, bei vystymo srityse ir privačiame sektoriuje.

Teisės aktų ar jų projektų antikorupcinis vertinimas yra įprasta praktika daugelyje Europos Sąjungos, JAV ir kitose šalyse. Lietuvoje teisės aktų ar jų projektų esminis antikorupcinis vertinimas atliekamas remiantis Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsniu.

Įstatymas numato šias esmines nuostatas: Teisės aktą, reglamentuojantį visuomeninius santykius, kuriuose yra didelė korupcijos pasireiškimo tikimybė, rengianti ar priimanti valstybės ar savivaldybės įstaiga, privalo pati atlikti teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą ir išnagrinėti kitų valstybės ar savivaldybės įstaigų atliktą teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą.

Specialiųjų Tyrimų Tarnyba teisės aktų bei jų projektų antikorupcinį vertinimą atlieka savo iniciatyva arba Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, Seimo komiteto, komisijos, frakcijos ar ministro siūlymu.

Galiojančių teisės aktų antikorupcinis vertinimas atliekamas atsižvelgiant į jų taikymo praktiką ir pateikiamas juos priėmusiai institucijai.

Atliekant antikorupcinį teisės aktų ar jų projektų vertinimą taip pat remiamasi Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276 patvirtinta „Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodika“ bei ekspertų pasiūlyta metodika. Be to, šiuo metu STT aprobuojama Italijos mokslininkų siūloma metodika, taikoma šios tarnybos ir kitų specialistų (darbuotojų) patirtis.

Antikorupcinio teisės akto ar jo projekto vertinimo procedūros metu: nustatoma teisės akto rengimo aplinka (kas inicijavo, kodėl, kokios priežastys skatino, rengėjas bei iniciatorius); tiriama teisės akto ar jo projekto struktūra ir turinys, akcentuojant tokius svarbiausius momentus ir elementus kaip: teisės akto reguliavimo sfera; įtvirtintų subjektų teisės ir pareigos; naujų teisių suteikia atskiriems subjektams, jų diskrecijos (įgaliojimų) laipsnį; valstybės „įsikišimo“ lygį ; nustatomas naujas licenzijas, rinkliavas, įpareigojimus, lengvatas; nustatomus draudimus (kas ir kodėl juos nustato); monopolijų steigimą ir jo pagrįstumą; suderinamumą su kitais teisės aktais, atskirų straipsnių, nuostatų suderinamumą tarpusavyje; būtinumą įtvirtinti atskiras nuostatas ir ar jos nesudarys pagrindo kam nors pasipelnyti ar kitokiai antikorupcinei veiklai; kiek realus toks pasipelnymas ar veikla bei kiti svarbūs momentai, galintys atverti kelią korupcijai.

Vertinimas turi būti nuosaikus, bet tuo pačiu metu efektyvus ir objektyvus, nešališkas, argumentuotas. Pažymėtinas vienas šios prevencinės priemonės įgyvendinimo trūkumas, tai kad veikiantys įstatymai institucijai ar įstaigai, priimančiai teisės aktą arba jau priėmusiai leidžia pačiai nuspręsti ar tikslinga tobulinti teisės aktą. Tuo pasinaudojant egzistuoja plačiai paplitęs požiūris, kad į STT vertinimą galima neatsižvelgti, laikant jį rekomendacinio, bet neįpareigojančio pobūdžio. Kaip rodo praktika, tuo pasinaudojama, ir į atskirų, tame tarpe ir svarbių visuomenei, ir valstybei teisės aktų ar jų projektų antikorupcinį vertinimą ne visada atsižvelgiama. Todėl šios korupcijos prevencijos priemonės įgyvendinimas yra tobulinamas. Vyriausybė 2007 m. kovo 28 d. priėmė nutarimą Nr. 320 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 276 vertinimo metodikos patvirtinimo ir įgyvendinimo“ pakeitimo, kuris įsigalioja nuo 2008 m. sausio 1 d. STT parengtos antikorupcinio teisės aktų ir teisės aktų projektų vertinimo taisyklės, taip pat siūloma tobulinti Korupcijos prevencijos įstatymo 8 – tą straipsnį.

Tokiu būdu mes išnagrinėjome šioje temoje pačias pagrindines ir svarbiausias korupcijos prevencijos priemones, tačiau nepamirškime, kad viena iš aktualiausių korupcijos prevencijos priemonių yra antikorupcinis švietimas ir informavimas.

Antikorupcinis visuomenės švietimas ir informavimas, kaip numato Korupcijos prevencijos įstatymo 10 straipsnis vykdomas kaip neatskiriama visuomenės švietimo dalis siekiant puoselėti asmens dorovę, ugdyti pilietiškumą, asmens teisių ir pareigų visuomenei, Lietuvos valstybei, sampratą ir užtikrinti korupcijos prevencijos tikslų įgyvendinimą.

Įstatyme įtvirtintos imperatyvios nuostatos, nurodančios, kad antikorupcinis visuomenės švietimas vykdomas visų tipų ir lygių švietimo įstaigose pagal parengtas švietimo programas per visuomenės informavimo priemones ir kitais būdais. Valstybės ir savivaldybių įstaigos įpareigotos per visuomenės informavimo priemones ir kitais būdais teikti gyventojams informaciją apie savo veiklą kovojant su korupcija.

Mūsų nuomone, svarbiausias antikorupcinio švietimo tikslas ir uždaviniai yra:

visokeriopai skatinti ir ugdyti nepakantumą korupcijos apraiškoms visuomenėje, glaudžiai bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis tarptautinėmis ir šalies organizacijomis (Transparency International, Pilietinės Visuomenės Institutas, Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Lietuvos laisvosios rinkos institutas ir kt.), ir žiniasklaida;

sukurti ir įdiegti mokomąsias korupcijos atpažinimo, kontrolės ir prevencijos programas švietimo ir mokslo sistemoje;užtikrinti kovos su korupcija priemonių atvirumą bei aiškumą ir tirti su korupcija susijusius reiškinius ir pažeidimus, tinkamai derinant su asmens privataus gyvenimo ir valstybės paslapčių būtina apsauga, nepažeidžiant žmogaus laisvės ir teisių;aktyviau skatinti būtinų sąlygų piliečių dalyvavimui kovoje su korupcija sudarymą.Pažymėtina, kad Lietuvoje, vykdant antikorupcinį visuomenės švietimą žengti pirmieji rimti žingsniai. Rengiami kvalifikacijos tobulinimo kursai valstybės ir savivaldybių įstaigų tarnautojams, seminarai ir paskaitos. Vykdomos akcijos „Švietimas prieš korupciją“, organizuojamos laidos korupcine tema televizijoje ir radijuje, daug ir svarbaus dėmesio tam skiria tokios žiniasklaidos priemonės kaip laikraščiai ar kiti leidiniai. Rengiami geriausių antikorupcinių publikacijų konkursai. Specialius leidinius šiai svarbiai korupcijos prevencijos krypčiai rengia ir išleidžia „Transparency International“ Lietuvos skyrius. Remiantis nacionaline kovos su korupcija programa ir Jungtinių Tautų vystymo programos projektu „korupcijos prevencija šviečiant, informuojant bei sąmoninant visuomenę“ Šiuolaikinių Didaktikų Centras 2005 m. parengė ir išleido metodinę priemonę „Korupcija aukštosiose mokyklose: požiūriai, problemos, sprendimo galimybės“ (sudarė Daiva Perkauskienė). Ši išsami metodinė priemonė yra svarbus indėlis į antikorupcinį visuomenės švietimą, ypač vidurinio bei aukštojo mokslo įstaigose. Tačiau būtų pavojinga per daug sureikšminti antikorupcinių teisės aktų ir priemonių svarbą pažabojant korupciją, nes senovėje buvo žinoma, kad įstatymai patys savaime neveikia. Svarbiausias kovos su korupcija veiksnys – žmogus. Pasaulio banko ekspertų požiūriu „... teisės aktai patys savaime yra tik kovos su korupcija įrankiai“. Jų nuomone, „jokia retorika, jokios deklaracijos, jokie įstatymai, kad ir kiek daug jų būtų, nebus pakankamai veiksmingi, jei antikorupcinės kovos iniciatyvos, jos teisiniai instrumentai ir mechanizmai neturės aiškios ir vienareikšmės politinės paramos, jei antikorupcinė kova nebus pagrįsta ir paremta stipria politine valia, o jos dalyviai nebus aprūpinti reikalingais resursais ir priemonėmis“ (Vaitiekus S. Korupcijos prevencijos sistema Lietuvoje: organizacijos ir veiksmų apžvalga. Vilnius, 2002. p. 109).

Todėl ypač aktuali išlieka aktyvios pilietinės visuomenės ir žiniasklaidos parama Lietuvoje.

8 tema. Antikorupcinė politika. Institucinė bazė.

Taigi, Europos Komisija laikoma Europos Sąjungos varomąja jėga. Ji vykdo įvairaus pobūdžio funkcijas: įstatymų leidžiamąsias, vykdomąsias, teismines, patariamąsias. Komisija laikoma Europos Bendrijos vykdomąja valdžia ir turi gerokai daugiau ir įvairesnių galių negu kitos jos institucijos. Ji rengia naujų ES teisės aktų pasiūlymus, kuriuos teikia Europos Parlamentui ir Tarybai, prižiūri, kad visi laikytųsi Europos Bendrijos sutarčių ir jos teisės. Komisija gali ne tik inicijuoti, padėti rengti teisės aktus, bet ir pati savarankiškai juos leisti, kontroliuoti Europos teisės aktų įgyvendinimą. Jei valstybė narė nevykdo ar pažeidžia savo įsipareigojimus, komisija turi galią priversti pasitaisyti, prireikus apskųsti ją Europos Teisingumo teismui. Tačiau, komisija iš pradžių tai valstybei sudaro galimybę atsakyti į jos pateiktus kaltinimus iki komisijos nurodytos datos. Jei valstybė to nepadaro arba jos atsakymas yra nepatenkinamas, komisija gali iškelti bylą Teisingumo teisme. Komisija, kaip Bendrijos sutarties sergėtoja, vykdo ir teismines funkcijas, ji pagal atitinkamą reglamentą turi įpareigojimus tirti ir priimti sprendimus dėl įtiriamų atskirų sutarties straipsnių pažeidimų. Komisija gali leisti valstybėms narėms skirtas direktyvas ir sprendimus bei rekomendacijas. Taip pat tirti privačių asmenų ir nacionalinių Vyriausybių skundus (pvz., laisvo prekių judėjimo klausimais). Komisija atstovauja Bendrijai klausimuose dėl sutarties atsakomybės dėl padarytos žalos. Ji valdo ir bendrijos finansus.

Būtina prisiminti, kad pagal Europos teisę Komisijos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, siekiant jose keliamų tikslų, bet nacionalinei valdžiai paliekama teisė pasirinkti atitinkamas jų įgyvendinimo formas ir būdus, nurodoma Europos Sąjungos teisės įvade.

Taigi, Europos Komisija yra pagrindinis Europos Sąjungos stebėtojas ir jos šalių narių pasiekimų ir trūkumų vertintojas.

1998 metais Europos Taryba patvirtino kovojančių su korupcija valstybių grupę (GRECO), kad pagerintų ir palengvintų tarptautinį bendradarbiavimą prieš korupciją, kaip vieną iš nacionalinių ir tarptautinių problemų. Iš pradžių šią grupę sudarė tik kelios Europos Sąjungos valstybės. Lietuva į GRECO buvo priimta 1999 metais ir yra aktyvi jos narė. 2002 m. taip vadinamojo pirmojo raundo (vertinimo) metu GRECO turėjo per 30 narių.

GRECO organizuoja per išskirtus savo valstybių narių ekspertus sistemingą stebėjimą ir vertinimąGRECO ne tik vykdo antikorupcinės politikos stebėsena, bet ir pagal vertinimo rezultatus teikia konkrečias rekomendacijas, liečiančias antikorupcinę šalių ar šalių kandidačių politiką, stebi ir vertina jų įgyvendinimą. Tam atliekamas atitinkamas monitoringas.

GRECO ekspertai Lietuvos antikorupcinę politiką atliktų monitorinių metu įvertino teigiamai, ypač teigiamai buvo įvertinta Nacionalinė kovos su korupcija strategija, STT kaip nepriklausomos antikorupcinės specializuotos institucijos įkūrimas, bendras valstybės ir visuomenės siekis ir pasiryžimas pažaboti korupciją.

GRECO tuo pačiu metu pateikė Lietuvai apie dešimt rekomendacijų dėl nustatytų monitorinio metu trūkumų ir tolesnio korupcijos kontrolės ir prevencijos darbo gerinimo, dėl kurių įvykdymo šalis privalėjo atsiskaityti Europos Komisijai iki įstojimo į Europos Sąjungą.

GRECO arba kovojančių su korupcija valstybių, kaip ji dar yra vadinama, organizacija vaidina pakankamai svarbų vaidmenį stabdant korupciją.

Dar svarbesnė yra Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF).Šios tarnybos pagrindinis uždavinys, o taip pat ir jos įkūrimo tikslas yra Europos Bendrijos finansinių interesų apsauga. OLAF yra viena iš labiausiai nepriklausomų tarnybų. Jai vadovauja generalinis direktorius. OLAF , būdama atsakinga už Europos Bendrijos finansinių interesų apsaugą, atlieka sudėtingus galimų ir vykdomų finansinių sukčiavimų tarpvalstybinius tyrimus ne tik Europos Sąjungos valstybėse, bet esant pagrindui ir jai nepriklausančiose kitose šalyse, susijusioms su labai didelėmis pinigų (ES lėšų) sumomis. Tokius tyrimus atlieka savarankiškai ar kartu ir bendraujant su atitinkamomis kitų šalių tarnybomis (pvz. Lietuvoje su Finansinių tyrimų tarnyba (FNTT). Kartais tokie PLAF tyrimai trunka nuo keleto mėnesių iki kelių metų, be to, dažnai jų pagrindu pradedami nacionaliniai tyrimai Europos Sąjungos vienoje ar keliose ar net ir trečiosiose šalyse.

OLAF, kaip visiškai nepriklausoma tyrimų institucija, sukurta ne tik kovoti su sukčiavimu, susijusiu su Bendrijos finansiniais interesais, bet ir su korupcija Europos institucijose.

OLAF be sukčiavimų tyrimo padalinių turi taip pat labai svarbų finansinių sukčiavimų ir su jais susijusios korupcijos prevencijai, komunikacijos, viešųjų ryšių skyrių. Šis skyrius vykdo efektyvią OLAF komunikacijos ir informavimo apie kovą su sukčiavimu politiką ne tik ES šalių, bet ir kitų valstybių tarptautiniu mastu ir vienintelis turi nuo Europos Komisijos nepriklausomą atstovą ryšiams su visuomene OLAF vykdomai „tyrimo“ funkcijai. Komunikacijos ir informavimo padalinys buvo įkurtas 2000 m.

OLAF taip pat vykdo „atgrasymo nuo sukčiavimo strategiją, pasinaudojant visuomenės informavimu“.

Svarbus OLAF mechanizmas yra kovos su sukčiavimu komunikatorių tinklas OAFCN, sukurtas patenkinti specialius tarnybos poreikius teikiant informaciją visuomenei apie OLAF veiklą ir jos tyrimus, keistis teisine ir operatyvine informacija, susijusia su informavimo procedūra tarp nacionalinių finansinių tyrimų tarnybų ir kt.

OLAF taip pat vykdo svarbią mokymo – švietimo, nacionalinių finansinių sukčiavimų (nusikaltimų) tarnybų darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo veiklą, per jos organizuojamus tarptautinius seminarus, apvalaus stalo ir kitokius pasitarimus bei konferencijas, organizuoja kitas prevencines priemones, vykdo nuoseklią, griežtą Europos Sąjungos skiriamų finansinių lėšų stebėsena, priežiūrą ir kontrolę.

OLAF informavimo ir komunikacijos politika parengta skaidrumu, tarnavimu piliečiams ir prevencija.

Prezidento institucija Lietuvoje atkurta 1993 metais Antikorupcinėje šalies politikoje turi reikšmingą vaidmenį. Jau pirmaisiais jos atkūrimo metais Prezidento dekretu buvo įsteigta koordinacinė grupė kovai su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija. Tai buvo pirmoji tarpžinybinė valstybinio lygmens grupė, kurios viena iš funkcijų buvo kovos su korupcija veiksmų koordinavimas.

Antikorupcinėje šalies politikoje Prezidento institucija aktyviai dalyvauja per Lietuvos respublikos Prezidentui ir Seimui atskaitingų teisėsaugos institucijų vadovų (STT, Generalinės prokuratūros, Policijos departamento ir kitų) skyrimą bei šių institucijų veiklos kasmetinių ataskaitų įvertinimą ir joms teikiamus nurodymus korupcijos kontrolei ir prevencijai stiprinti.

Prezidentas, reaguodamas į visuomenės ar žiniasklaidos iškeltus galimus stambios korupcijos mastus inicijuoja jų tyrimą, pateikdamas paklausimus ar pavedimus šalies teisėsaugos bei kontrolės institucijoms, reikalaudamas išsiaiškinti ir imtis reikiamų sprendimų. Antikorupcinę šalies politiką Prezidentas veikia teikdamas Seimui antikorupcinių įstatymų projektus ar įstatymų pakeitimus ir juos pasirašydamas arba vetuodamas galimai korupcinius įstatymus.

Vyriausybė šalies Antikorupcinėje politikoje turi svarbią reikšmę.

Vyriausybė:Tiesiogiai dalyvauja korupcijos prevencijoje bei vykdo šios prevencijos kontrolę inicijuodama, rengdama ir tvirtindama korupcijos kontrolės ir prevencijos programą bei kitas priemones;Rengia ir teikia Seimui antikorupcinių įstatymų projektus, priima korupcijos prevencijai reikalingus ar su korupcijos prevencijos priemonėmis susijusius poįstatyminius teisės aktus;Vykdo valstybės valdymo ir viešojo administravimo reformą, siekdama mažinti biurokratizmą ir galimybes piktnaudžiauti tarnyba;

Mažindama kišimąsi į laisvos verslo ekonomikos rinką, stengiasi formuoti skaidrias ir vienodas visiems rinkos dalyviams verslo sąlygas, užtikrinti sąžiningus ūkinius santykius;Inicijuoja ir remia finansiškai korupcijos apraiškų, jos tendencijų, priežasčių ir sąlygojančių jas aplinkybių tyrimus;Steigia tarpžinybines antikorupcines komisijas ar darbo grupes veiksmingesniam korupcijos prevencijos darbui organizuoti.Lietuvos Respublikos Vyriausybė kovą su korupcija laiko prioritetine savo veiklos kryptimi ir, kaip žinome, yra įsipareigojusi imtis visų įstatymuose numatytų priemonių korupcijai sumažinti.

Lietuvos Respublikos Seimas, kaip aukščiausia šalies įstatymų leidžiamoji valdžia nuo pat jos atkūrimo pirmųjų metų nenusišalino nuo korupcijos problemų sprendimų ir ieško bei imasi įvairių būdų ir priemonių korupcijai sumažinti.

Sudėtinga Seimo antikorupcinių įstatymų leidyba ir visus Seimo antikorupcinius mechanizmus nuodugniai išnagrinėti ir juos aprėpti vienoje temoje vargu ar yra įmanoma. Todėl, apžvelkime bent pagrindinius Seimo antikorupcinės politikos aspektus, pačius, mūsų nuomone, svarbiausius stabdant ir kontroliuojant korupciją, gerinant jos prevenciją.

Pažymėtina, kad antikorupcinę politiką Seimas vykdo ne tik per įstatymų leidybą ar per vieną antikorupcijos komisiją.

Lietuvos Respublikos Seimas korupcijos apraiškų prevenciją vykdo taip pat per parlamentinės priežiūros mechanizmus ir procedūras (pvz., nuolatinės parlamentinės kontrolės komisijas, laikinasias Seimo komisijas ir kt.), Seimo komitetus.

Dalyvaudami įstatymų leidybos procese ir vykdydami teisėsaugos institucijų parlamentinę ar kitą kontrolę, Seimo komitetai korupcijos kontrolėje ir prevencijoje turi svarbų vaidmenį. Kaip labiausiai šiuo klausimu reikšmingas būtina išskirti Seimo Teisės ir teisėtvarkos, Seimo Nacionalinio Saugumo ir Gynybos komitetus, kurie ne tik svarsto ir rengia įstatymų bei kitų teisės aktų projektus, pavestų jiems kuruojamų teisėsaugos institucijų veiklos klausimais, tačiau ir atlieka jų (Policijos, STT, VSD ir kitų ) parlamentinę kontrolę, rengia ir teikia pasiūlymus ir rekomendacijas dėl jų veiklos tobulinimo Seimui, taip pat išklauso pagal priskirtą kompetenciją kontroliuojamų institucijų ataskaitą apie jų veiklas, rezultatus bei teikia išvadas, nesikišant į konkrečią jų operatyvinę ir kitą tarnybinę veiklą. Jie turi teisę atlikti atskirų problemų parlamentinį tyrimą. Teikia pasiūlymus korupcijos kontrolės ir prevencijos organizavimo, vykdymo ir tobulinimo klausimais Vyriausybei ir kitoms institucijoms.

Svarbų vaidmenį antikorupcinėje šalies politikoje užima Seimo kontrolierių institucija ir Vyriausioji tarnybinės etikos komisija. Šios dvi institucijos įsteigtos Seimo ir atskaitingos Lietuvos Respublikos Seimui.

Seimo kontrolieriai, pagal Konstituciją ir Seimo kontrolierių įstatymą, yra nepriklausomi nuo politinės valdžios ir, vykdydami savo funkcijas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, tarptautinėmis sutartimis bei susitarimais.

Pažymėtina, kad be Seimo kontrolierių uždavinių: tirti piliečių skundus dėl valdžios, savivaldos, karinių bei joms prilygintų institucijų pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo ir kitų, įstatymas apibrėžia kontrolierių teises ir pareigas, nustato jiems profesinius ir moralinius reikalavimus, apibrėžia piktnaudžiavimo ir biurokratizmo sąvokas, kadencijos laikotarpį, užtikrina Seimo kontrolierių apsaugą nuo galimo neteisėto atleidimo dėl tiriamų skundų apie galimus aukštų valstybės pareigūnų ar politikų pažeidimus.

Seimo kontrolieriai tiria Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, Prezidentūros, apskričių administracijos, prokurorų ir prokuratūros, kitų teisėsaugos ir valstybės kontrolės institucijų, visų kitų ministerijų, žinybų, departamentų, tarnybų, agentūrų, inspekcijų ir kitų institucijų valstybės tarnautojų ir kitų pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo atvejus, kai dėl jų veiklos asmeniškai gauna piliečių skundus bei Seimo narių perduotus Lietuvos Respublikos piliečių skundus.

Seimo kontrolieriai taip pat gali tirti užsienio valstybių pieliečių bei asmenų be pilietybės skundus.

Seimo kontrolieriai turi teisę ir gali pradėti tyrimą savo iniciatyva.

Būtina nepamiršti, kad Seimo kontrolieriai netiria visų lygių teismų teisėjų veiklos, ikiteisminio tyrimo tyrėjų bei prokurorų procesinių veiksmų, skundų, kylančių iš darbo teisinių santykių ir kitų skundų, kuriuos turi nagrinėti teismas, skundų dėl teismų priimtų sprendimų, nuosprendžių ir nutarčių.

Seimo kontrolieriai taip pat netiria Respublikos Prezidento veiklos, Seimo narių veiklos, Ministro Pirmininko ir Vyriausybės, savivaldybių tarybų (kaip kolegialių institucijų veiklos), valstybės kontrolieriaus veiklos.

Seimo kontrolieriai, atlikę tyrimą, gali priimti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatyme ar kitame teisės akte jų kompetencijai priskirtą sprendimą (pvz., perduoti tyrimo medžiagą ikiteisminio tyrimo įstaigoms spręsti klausimui dėl galimo ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir t.t. ir t.t.).

Seimo kontrolierių institucija antikorupciniu požiūrius svarbi ir tuo, kad turi teisę teikti Seimui, Vyriausybei ar kitoms valstybės institucijoms pasiūlymus dėl įstatymų ar kitų teisės aktų, nepagrįstai varžančių žmogaus teises ir laisves bei sudarančių galimybes korupcinio pobūdžio nusikaltimams, veikoms ar pažeidimams padaryti, pakeitimo ar kitokio jų tobulinimo.

Vienas iš Seimo kontrolierių veiklos principų yra viešumas. Seimo kontrolieriai kasmet atsiskaito Seimui, skelbia viešai visuomenei metines veiklos ataskaitas, leidžia informacinius biuletenius, teikia informaciją visuomenės informavimo priemonėms apie savo veiklą ir valstybės pareigūnų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ar jų korupcinio bei kitokio netinkamo elgesio atvejus, o tai daro teigiamą prevencinį vaidmenį.

Vyriausioji Tarnybinės etikos komisija yra atskaitinga Lietuvos Respublikos Seimui. VTEK yra nepriklausoma kontrolės (priežiūros) institucija, įkurta 1997 m., sudaroma iš 5 nepriekaištingos reputacijos asmenų. Po vieną Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos narį siūlo Respublikos Prezidentas, Seimas Pirmininkas, Ministras Pirmininkas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Pirmininkas ir Lietuvos Teisininkų draugija. VTEK sudėtį tvirtina Seimas. Jos narių kadencijos laikas – 5 metai. Tas pats asmuo VTEK nariu gali būti ne daugiau kaip 2 kadencijas iš eilės. VTEK pirmininką iš šios komisijos narių Seimo Pirmininko teikimu tvirtina Seimas.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas (priimtas Seimo 1997 m. liepos 2 d.) taip pat nustato, kad VTEK nuostatus tvirtina Seimas, o jos darbo organizavimo tvarką nustato šios komisijos patvirtintas darbo reglamentas. Komisija turi jos darbą aptarnaujantį sekretoriatą. Komisija kasmet iki gegužės 15 d. privalo pateikti Seimui atlikto darbo metines ataskaitas.

Vyriausiosios Tarnybinės etikos komisijos paskirtis ir tikslas – kontroliuoti (prižiūrėti) kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo Lietuvos Respublikos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, rūpintis šio įstatymu nustatytos interesų derinimo tvarkos tobulinimu. VTEK be to nuo 2001 m. sausio 1 d. vykdo ir Lobistinės veiklos įstatymo kontrolę. VTEK turi teisę įstatymų nustatyta tvarka, įrašyti fizinius asmenis ar įmones į lobistų sąrašus, sustabdyti ar nutraukti jų veiklą. Ji įgaliota ir išduoda komisijos nustatytos formos lobisto pažymėjimą. Vykdydama lobistinės veiklos kontrolę, Vyriausioji Tarnybinės etikos komisija turi teisę:

tikrinti lobistų veiklą, reikalauti, kad lobistas pateiktų dokumentus ar kitą informaciją, susijusią su lobistine veikla;tikrinti lobistinės veiklos ataskaitas;gauti kitą, įstatymo pavestų funkcijų vykdymui būtiną informaciją.VTEK ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus privalo pateikti Seimui lobistinės veiklos kontrolės metinę ataskaitą.

Vyriausioji Tarnybinės Etikos Komisija korupcijos valstybinėje tarnyboje prevenciją vykdo remiantis ir Lietuvos Respublikos Korupcijos Prevencijos įstatymo, priimto Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 2 d. nuostatomis. Pagal šį įstatymą VTEK yra viena iš korupcijos prevenciją tiesiogiai vykdančių valstybės įstaigų ir įgyvendindama šio įstatymo reikalavimus:

Analizuoja valstybės tarnautojų etikos problemas ir, siekdama panaikinti prielaidas viešųjų ir privačių interesų konfliktui valstybinėje tarnyboje, teikia pasiūlymus dėl kovos su korupcija programų, teisės aktų priėmimo bei tobulinimo;Apibendrina įvairių sričių teisės normų, nustatančių tarnybinės etikos reikalavimus, taikymą ir dalyvauja jas rengiant ir kodifikuojant;Kartu su kitomis valstybės ar savivaldybių įstaigomis įgyvendina jai pavestas korupcijos prevencijos priemones.Vyriausiosios Tarnybinės Etikos Komisijos veiklą reglamentuoja, kaip matome, aukščiau minėti įstatymai, Seimo patvirtinti šios komisijos nuostatai, VTEK darbo reglamentas ir kiti teisės aktai.

VTEK pirmininkas atstovauja komisijai, organizuoja jos darbą ir atsako už komisijai pavestų funkcijų vykdymą, rengia jos posėdžius ir jiems vadovauja, pasirašo komisijos sprendimus.

Vyriausioji Tarnybinės Etikos Komisija savo veikloje vadovaujasi teisėtumo, įstatymų viršenybės ir etikos principais. Jos veikloje derinami būtini viešumo ir konfidencialumo pricipai. VTEK, vykdydama Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje priežiūrą:

Analizuoja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo teikimo problemas;Atitikimų valstybės ar savivaldybių institucijų vadovams ar jų įgaliotiems atstovams, teikia rekomendacijas dėl Viešujų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo įgyvendinimo tvarkos;Rengia, tvirtina ir nustato privačių interesų deklaracijų pildymo ir pateikimo taisykles, nustato privačių interesų deklaracijų formą, kurią skelbia leidinyje „Valstybės žinios“ ir savo interneto svetainėje;Tvirtina detalų sąrašą pareigybių, kurias einantys asmenys turi VTEK pateikti privačių interesų deklaracijas, ir jas prireikus tikrina.VTEK, vykdydama įstatymą, turi teisę:

Gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų valstybinio ir privataus kapitalo įmonių, komercinių bankų, įstaigų bei kitų organizacijų visą reikiamą tyrimui informaciją, paaiškinimus, įsakymus, sprendimus bei kitus dokumentus, susijusius su viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo vykdymui;Reikšti ieškinius teismui dėl darbo sutarčių ir sandorių, sudarytų pažeidžiant šio įstatymo reikalavimus, nutraukimo ar pripažinimo negaliojančiomis.Pavesti institucijos vadovui ar jo įgaliotam atstovui atlikti tyrimą, jeigu yra gauta pagrįsta informacija, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, nesilaiko šio įstatymo reikalavimų;Atlikti savarankišką (savo jėgomis) tyrimą, jeigu yra gauta informacijos, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo nevykdo Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų.VTEK, be čia apžvelgtų, turi ir kitas teises ir pareigas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme, kituose įstatymuose ir teisės aktuose.

Vyriausiosios Tarnybinės Etikos Komisijos sprendimai įstatymo nustatyta tvarka gali būti skundžiami administraciniam teismui.

Lietuvos Respublikos Specialiųjų Tyrimų Tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos buvo įsteigta 1997 m. vasario 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Savo veikloje ši tarnyba vadovavosi Lietuvos Respublikos Policijos įstatymu, Laikinųjų vidaus tarnybos operatyvinės veiklos, kitais jos, kaip antikorupcinio padalinio prie VRM, veiklą reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais.

STT buvo sudėtinė Lietuvos policijos sistemos dalis, t.y. viena iš jos rūšių, kuriai buvo pavesta vykdyti teisinį korupcijos persekiojimą, suteikta teisė įstatymų nustatyta tvarka atlikti reikalingą korupciniams nusikaltimams atskleisti, operatyvinę veiklą.

STT prie Vidaus reikalų ministerijos statusas ribojo tarnybos galimybes kovojant su korupcija aukščiausios vykdomosios valdžios lygiu, nes tarnyba buvo nuo šios valdžios priklausoma.

Siekiant veiksmingesnės tarnybos veiklos buvo priimtas politinis sprendimas valstybės vadovų lygmenyje atskirti STT prie VRM nuo šalies vykdomosios valdžios, padaryti ją savarankiška ir neįtakojama teisėsaugos institucija.

STT tarnybos uždaviniai yra saugoti ir ginti asmenį, visuomenę, valstybę nuo korupcijos, ugdyti korupcijos prevenciją bei išaiškinimą.

Įgyvendindama savo tikslus ir uždavinius STT atlieka šias funkcijas:

Vykdo operatyvinę veiklą, siekdama atskleisti korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas ir užkirsti joms kelią;Atlieka ikiteisminį tyrimą dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų;Teisės aktų nustatyta tvarka bendradarbiauja su kitomis teisėsaugos institucijomis;Renka, kaupia, analizuoja ir apibendrina informaciją apie koruipciją ir su ja susijusius socialinius, ekonominius reiškinius;Turimos informacijos pagrindu rengia ir įgyvendina korupcijos prevencijos ir kitas priemones;Su kitomis teisėsaugos institucijomis įgyvendina nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos programas;Ne rečiau kaip du kartus per metus raštu teikia informaciją apie savo veiklos rezultatus bei teikia pasiūlymus dėl Tarnybos veiklos derinimo Respublikos Prezidentui ir Seimo Pirmininkui.STT nepriklausomumą užtikrina tarnybos vadovų pavaldumo, jų bei tarnybos pareigūnų skyrimo ir atleidimo tvarka, tarnybos depolitizavimas ir apsaugojimas jos veiklos įstatymu nuo neteisėto kišimosi iš išorės. Taip, STT direktorių skiria penkeriems metams Lietuvos Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu. STT direktoriaus pavaduotojai taip pat yra skiriami prezidento, tik pagal tarnybos direktoriaus teikimą. Valstybės institucijoms ir įstaigoms ar jų tarnautojams, politinėms partijoms, visuomeninėms organizacijoms ir judėjimams, visuomenės informavimo priemonėms, kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims draudžiama kištis į Specialiųjų Tyrimų Tarnybos pareigūnų operatyvinę ar kitą tarnybinę veiklą. Tarnybos direktorius pareigas gali eiti ne daugiau kaip 2 kadencijas iš eilės. STT vadovai ir pareigūnai iš pareigų gali būti atleisti tik įstatyme nustatytais konkrečiais pagrindais. Tarnyba steigiama ir likviduojama įstatymu. STT direktoriumi ir jo pavaduotojais gali būti skiriami tik nepriekaištingos reputacijos asmenys. Analogiški reikalavimai taikomi ir kitiems priimamiems į tarnybą pareigūnams. Be to, įstatymas numato, kad tarnybos padalinius steigia, reorganizuoja ir likviduoja bei etatus tvirtina jos direktorius. STT direktoriaus nesant, jo pareigas eina tarnybos direktoriaus pirmasis pavaduotojas. Šie ir kiti reikalavimai stiprina tarnybą ir padeda apsisaugoti nuo galimo netinkamo jos veiklai poveikio iš išorės bei vidaus.

Pažymėtina, kad Specialiųjų Tyrimų Tarnybos parlamentinę kontrolę atlieka Lietuvos Respublikos Seimas, o tarnybos atliekamą ikiteisminį tyrimą įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoja, organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. STT direktorius neturi teisės kištis į ikiteisminį tyrimą ir jį atliekančių tarnybos pareigūnų procesinę veiklą.

Specialiųjų tyrimų tarnyba savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymu, Tarnybos statutu, Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos, Korupcijos prevencijos įstatymais.

Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. STT statutą tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas įstatymu.

Specialiųjų tyrimų tarnybos veikla grindžiama įstatyme įtvirtintais šiais principais:

Įstatymo viršenybės;Teisėtumo;Žmogaus teisių ir laisvių gerbimo;Asmenų lygybės įstatymui;Viešumo ir konfidencialumo;Asmeninės pareigūnų iniciatyvos ir tarnybinės drausmės derinimo.STT turi priėmusi Tarnybos pareigūnų elgesio kodeksą (taisykles), su kuriuo pasirašytinai supažindinami ir privalo vadovautis visi STT pareigūnai.

Specialiųjų tyrimų tarnyba, spręsdama jai pavestus uždavinius, palaiko tarnybinius ryšius ir bendradarbiauja su šalies teisėsaugos, kitomis įstaigomis, institucijomis, organizacijomis bei įmonėmis, skatina fizinių ir juridinių asmenų iniciatyvą įgyvendinant korupcijos prevencijos priemones. STT taip pat palaiko tarnybinius tarptautinius ryšius su analogiškomis užsienio, ypač JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Latvijos ir kitų šalių tarnybomis keliant savo pareigūnų profesinę kvalifikaciją, keičiantis praktine patirtimi ir kitais teisės aktuose numatytais tarnybinės veiklos klausimais.

STT ne tik keičiasi informacija korupcinio pobūdžio nusikaltimų tyrimo bei korupcijos prevencijos srityse su kitų valstybių antikorupcinėmis teisėsaugos institucijomis, bet aktyviai dalyvauja įgyvendinant tarptautinius projektus Lietuvoje bei kitose šalyse, daugiausia – Vidurio Europos ir Centrinės Azijos šalyse.

Toks tarptautinis bendradarbiavimas, ypač organizuojant efektyvesnę korupcijos kontrolę ir prevenciją. Tarptautiniam antikorupciniam bendradarbiavimui daug dėmesio skiria Jungtinių Tautų 2005 metais įsigaliojusi Konvencija prieš korupciją, kurioje pirmą kartą įtvirtinta būtino tarptautinio bendradarbiavimo nuostata.

STT įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka per visuomenės informavimo priemones ir kitais būdais teikia visuomenei informaciją apie korupcijos kontrolės ir prevencijos programų įgyvendinimą, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų vykdomą antikorupcinę veiklą bei informaciją apie Tarnybos antikorupcinės veiklos rezultatus.

STT yra pagrindinė specializuota kovos su korupcija teisėsaugos institucija Lietuvoje. Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. gegužės mėnesį priimtas šios tarnybos įstatymas sudarė palankias sąlygas jos veiklai, atvėrė naujas galimybes korupcijos problemų analizei sisteminiu požiūriu.

Tarnybos iniciatyva priimtas Seimo 2002 m. Korupcijos prevencijos įstatymas ir Nacionalinės kovos su korupcija programa leido keisti aplinką valstybine antikorupciniu požiūriu palankia linkme ir efektyviau veikti STT, daugiau dėmesio ir jėgų skirti vienai svarbiausių korupcijos mažinimo strategijos sudėtinių dalių – korupcijos prevencijai, t.y. atskleisti ir šalinti šalyje korupcijos priežastis ir sąlygas.

Nuo 2000 m. STT pradėjo naują veiklos etapą, buvusią Tarnybos veiklos bene pagrindinę kryptį – represinių baudžiamąjį persekiojimą, pakeitė pripažintos visame demokratiniame pasaulyje ir įtvirtintos įstatymu pagrindines korupcijos kontrolės kryptis:

Korupcijos prevencija;Korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų ikiteisminis tyrimas;Visuomenės antikorupcinis švietimas.Korupcijos prevencija – vienas iš veiksmingiausių korupcijos pažabojimo instrumentų STT veikloje užėmė dominuojančią ir svarbiausią vietą.

STT tapo viena iš svarbiausių korupcijos prevenciją vykdančių ir koordinuojančių institucijų. STT kartu su Vyriausybe įgaliota kontroliuoti Nacionalinės kovos su korupcija programos įgyvendinimą.

Korupcijos prevencija apima kelias svarbias STT darbo kryptis:

Įstatymų ir kitų teisės aktų bei jų projektų antikorupcinį vertinimą;Korupcijos rizikos valstybės ir savivaldybių įstaigose analizę;Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje pateikimą;Kovos su korupcija programų rengimą;Visuomenės švietimą ir informavimą bei kitas korupcijos kontrolei ir prevencijai svarbias sritis, kovojant ne jos pasekmėmis, o su jos priežastimis.

Antikorupcinis švietimas – svarbi STT veiklos kryptis, skirta šalinti giluminės korupcijos priežastis. Ši veikla nukreipta į pilietiškumo ugdymą, nepakantumo ir nesitaikstymo su korupcija skatinimą, visuomenės įtraukimą į kovą su šiuo neigiamu ir pavojingu reiškiniu, aktyviai pasitelkiant žiniasklaidą ir kitas priemones, siekiant išugdyti netoleranciją korupcijai.

Šiam tikslui organizuojami ir atliekami mokymai, paskaitos, seminarai valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojams, aukštųjų mokyklų studentams bei moksleiviams, organizuojami specialūs antikorupciniai renginiai, diskusijos apie korupcijos žalą, rengiami geriausių antikorupcinių publikacijų žiniasklaidoje konkursai, vykdomi specialūs antikorupciniai projektai. Specialiųjų Tyrimų Tarnyboje bei daugumoje kitų teisėsaugos ar kontrolės institucijų veikia specialios taip vadinamos „karštos“ elektroninių ryšių linijos, kuriomis galima pranešti apie korupciją, bet kuriuo paros metu oficialiai bei anonimiškai. Tokie pranešimai fiksuojami, analizuojami ir tiriami,

Specialiųjų Tyrimų Tarnybos pareigūnai nustatytų įstatymu uždavinių ir funkcijų ugdymui turi visas reikalingas teises ir pareigas, kurios konkrečiai ir aiškiai įtvirtintos Specialiųjų Tyrimų Tarnybos įstatyme, Korupcijos prevencijos įstatyme, STT statute, kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose. STT ikiteisminio tyrimo pareigūnų teises, pareigas ir veiksmus reglamentuoja Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksas.

STT pareigūnams taikomi apribojimai bei Tarnybos ir jos pareigūnų veiklos garantijos detaliai išdėstytos Specialiųjų Tyrimų Tarnybos įstatyme bei šios tarnybos statute.

STT pareigūnai negali būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariais, dalyvauti politinėje veikloje. Paskirti į pareigas tarnybos pareigūnai Statuto nustatyta tvarka prisiekia Lietuvos valstybei ir privalo laikytis duotos priesaikos, saugoti valstybės ir tarnybos paslaptis.

STT struktūrą nustato tarnybos direktorius, ji yra suskirstyta į valdybas bei skyrius pagal funkcijas bei veiklos teritoriją.

Tarnybos struktūrą sudaro:Operatyvinės veiklos valdyba;Korupcijos prevencijos valdyba;Administravimo valdyba;Planavimo skyrius;Viešųjų ryšių skyrius;Finansų skyrius;Saugumo (vidaus) skyriaus;Audito skyrius;STT Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio valdybos, įsikūrusios 5 didžiausiuose Lietuvos miestuose. Kiekvienoje šių valdybų veikia Operatyvinės veiklos bei ikiteisminio tyrimo skyriai, taip pat korupcijos prevencijos poskyriai. Visos STT valdybos ir skyriai yra tiesiogiai pavaldūs STT vadovybei, kurią sudaro direktorius, pirmasis pavaduotojas ir pavaduotojas.STT per metus vidutiniškai išaiškina nuo 100 iki 200 asmenų, įtariamų padarius korupcines nusikalstamas veikas ir perduoda į teismą apie 50 baudžiamųjų bylų, įvertina daugiau nei 100 įstatymų bei jų projektų antikorupciniu požiūriu ir pateikia išvadas dėl galimybių juos tobulinti, atlieka valstybės bei savivaldybės institucijose daugiau nei 10 antikorupcinių jų veiklos vertinimų (korupcijos rizikos analizę) ir teikia išvadas dėl nustatytų neigiamų reiškinių šalinimo ir priemonių.

Tarnyba per metus gauna ir ištiria nuo 600 iki 900 ir daugiau Lietuvos gyventojų prašymų ir skundų dėl įvairių galimai korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų ar pažeidimų, kuriems pasitvirtinus atlieka ikiteisminį tyrimą.

Lietuvos Respublikos prokuratūra yra valstybės institucija, atliekanti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos Prokuratūros įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytas funkcijas. Prokuratūra yra nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios savarankiška teisminės sistemos dalis, kuri padeda užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą. Prokuratūra kovą su korupcija įvardina kaip vieną iš savo veiklos prioritetinių krypčių.

Lietuvos Respublikos Prokuratūra yra kovos su korupcija koordinatorius. Prokuratūra koordinuoja ikiteisminio tyrimo įstaigų veiksmus tiriant nusikalstamas veikas, tame tarpe nusikalstamų korupcinio pobūdžio veikų, ikiteisminį tyrimą. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus Prokuratūra organizuoja ikiteisminį tyrimą, kontroliuoja ir jam vadovauja per tam specialiai išskirtus prokurorus.

Prokuratūra taip pat kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą baudžiamajame procese, palaiko valstybinį kaltinimą STT baigtose baudžiamosiose bylose bei kontroliuoja (prižiūri) operatyvinės veiklos teisėtumą, leidžia (sankcionuoja) savarankiškai ar kartu su ikiteisminio tyrimo teisėju specialių operatyvinės veiklos priemonių naudojimą įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Prokuroras pats gali pradėti ir atlikti ikiteisminį korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų tyrimą, taip pat gali pavesti atlikti tokį tyrimą ar atskirus jo veiksmus kitai ikiteisminio tyrimo įstaigai.

Prokuroras didelės apimties, stambių ir labai sudėtingų korupcinio pobūdžio nusikaltimų tyrimui gali sudaryti tarpžinybines ikiteisminio tyrimo grupes, nutraukti ar atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą. Įstatymo nustatytais atvejais tokius prokurorų nutarimus tvirtina ikiteisminio tyrimo teisėjas.

Be minėtų funkcijų, prokuratūra dar dalyvauja rengiant ir įgyvendinant nusikalstamų veikų prevencijos programas bei teisėkūros procese, pagal kompetenciją nagrinėja asmenų prašymus, pareiškimus ir skundus, gina viešąjį interesą. Prokuratūra, taip pat kontroliuoja nuosprendžių pateikimą vykdyti ir jų vykdymą bei atlieka kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Generalinės Prokuratūros, bei atskirais atvejais, ir Apygardų prokuratūros prokurorai, patys atlieka ikiteisminį tyrimą itin svarbiose ar sukėlusiose visuomenėje rezonansą korupcijos bylose. Lietuvos Respublikos Prokuratūrai vadovauja Generalinis Prokuroras, kurį septynių metų kadencijai skiria Lietuvos Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu. Generalinę Prokuratūrą, kaip žinome, sudaro departamentai ir skyriai. Lietuvos Respublikos Prokuratūrą sudaro Generalinė prokuratūra ir teritorinės (apygardų ir apylinkių) prokuratūros.

Generalinėje Prokuratūroje 2001 m. įsteigtas Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo departamentas (nuo 1993 m. iki 2001 m. veikė kaip skyrius), Apygardų Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių prokuratūrose įkurti Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriai.

Šie padaliniai atlieka korupcinio pobūdžio (daugumoje stambiausių) nusikalstamų veikų ikiteisminį tyrimą. Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos departamento – Apygardose skyrių specialūs prokurorai – organizuoja, vadovauja ir kontroliuoja STT ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliekamus ikiteisminius korupcijos tyrimus. Šiems ikiteisminiams tyrimams vadovaujančių prokurorų nurodymai tyrimą atliekantiems STT pareigūnams yra privalomi vykdymui.

Šių specializuotų prokuratūros padalinių prokurorai - aukštos profesinės kvalifikacijos, turintys didelę praktinio darbo patirtį, kasmet perduoda teismui stambaus masto korupcinio pobūdžio nusikaltimų baudžiamąsias bylas.

Prokuratūros teisinis statusas ir įgaliojimai, jos funkcijos, apibrėžia šios valstybės teisėsaugos institucijos reikšmę, vykdant Lietuvoje korupcijos kontrolę ir prevenciją.

Generalinė prokuratūra taip pat atlieka svarbų vaidmenį pagal Jungtinių Tautų Konvenciją prieš korupciją (ratifikuota Lietuvos 2006 gruodį) tarptautinio bendradarbiavimo įrodymų rinkimo specialiomis tyrimo priemonėmis, jungtinių tyrimo grupių, pajamų, gautų nusikalstamu būdu, arešto nustatymo ir juridinių asmenų atsakomybės bei kitose korupcijos tyrimo srityse.

Galimam tiesioginiam bendradarbiavimui šiose srityse pagal įprastas Baudžiamojo proceso kodekso ir Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatas pagerinti Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras priėmė specialią Rekomendaciją dėl jungtinių tyrimų, siekiant palengvinti šiuos tyrimus kiekvienu atveju.

Atitinkamą, nors ir nelabai žymų indėlį į korupcijos prevencijos vykdymą, įneša Valstybės teisėsaugos ir kitų institucijų, ministerijų, įstaigų, tarnybų, departamentų ir kitų struktūrų – Vidaus saugumo, Vidaus tyrimų, Imuniteto bei Vidaus audito ar kitos tarnybos. Tokios tarnybos, skyriai, departamentai yra: Vidaus reikalų ministerijoje – Generalinio inspektoriaus institutas, policijos departamentuose – Vidaus tyrimų tarnyba, STT - Saugumo skyrius, Muitinės departamente – Pažeidimų prevencijos skyrius, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje (FNTT) – Vidaus tyrimų grupė. Po 2002 m. vasario mėnesio Vyriausybės nutarimo Vidaus audito tarnybos sukurtos beveik visose valstybės institucijose ir vietiniuose valdžios organuose.

Šios tarnybos pavaldžios įstaigos vadovui. Jų uždaviniai – tirti valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų pažeidimus, einant jiems pavestas pareigas ir galimus korupcinius prasižengimus, vykdomų finansinių operacijų teisėtumą ir tikslingumą, imtis priemonių, joms suteiktų įgaliojimų ribose, tokių pažeidimų, korupcinių veikų ar prasižengimų išaiškinimui, bei joms užkirsti, teikti pasiūlymus vadovams tarnybinei veiklai tobulinti, racionaliai ir taupiai naudoti valstybės skiriamas lėšas. Tokių vidaus tyrimų medžiagos pagrindu nustačius esant teisės aktų pažeidimus įvykdžiusių asmenų veikloje korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų požymius, privalo būti perduotas ikiteisminiam tyrimui dėl išsamaus ištyrimo ir galimos baudžiamosios atsakomybės jas padariusiems asmenims taikymo.

Iš nevyriausybinių organizacijų, aktyviai dalyvaujančių kovoje su korupcija ir korupcijos prevencijoje bei visuomenės švietime ir informavime kuriant antikorupcinę kultūrą, būtina išskirti „Transparency International“ Lietuvos skyriaus veiklą bei Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centrą.

Pasaulinės „Transparency International“ (Tarptautinio skaidrumo) nevyriausybinės organizacijos skyrius Lietuvoje įsteigtas 2000 m. birželio mėn. Jo steigėjai – Atviros Lietuvos Fondas, Pilietinių Iniciatyvų centras.

‚Transparency International‘ yra viena žinomiausių, svarbiausių ir aktyviai kovojančių prieš korupciją nevyriausybinių tarptautinių organizacijų pasaulyje. Jos tikslus – skatinti ir organizuoti pilietines antikorupcines iniciatyvas; formuoti ir skatinti nepakantumą korupcijai, visuomenėje; inicijuoti ir organizuoti korupcijos tyrimus; sistemingai rinkti ir skleisti

(platinti) antikorupcinio pobūdžio informaciją; rengti mokymo priemones bei edukacines programas, organizuoti mokymus, seminarus, konferencijas ir kitas priemones korupcijos prevencijai, veiksmingai vykdo Lietuvos skyrius. Jis skiria išskirtinį dėmesį ir pastangas sociologinių ir kitų korupcijos tyrimų atlikimui Lietuvoje kiekvienais metais, antikorupciniam švietimui, leidžia svarbius ir išsamius informacinius leidinius antikorupcine ir kita aktualia tematika.

„Transparency International“ teikia pasiūlymus įvairiais korupcijos kontrolės ir prevencijos stiprinimo ir tobulinimo klausimais, siekia skaidrios, sąžiningos ir nesavanaudiškos valstybės politikų ir valstybės tarnautojų veiklos.

„Transparency International“ Lietuvos skyrius aktyviai siekia, kad būtų priimtas Pareiškėjų arba asmenų, pranešančių apie korupcinio pobūdžio veikas, apsaugos nuo administracinio ar kito susidorojimo įstatymas. Taip pat stebi ir tiria korupciją, skirstant ES lėšas, korupciją viešuosiuose pirkimuose, politikoje, žiniasklaidoje, korupciją valstybės ir savivaldybių institucijose, antikorupcinių programų ir priemonių įgyvendinimą ir apie tai informuoja visuomenę.

Nusikalstamumo Prevencijos Lietuvoje centras, įregistruotas 1997 m. spalio 8 d., yra nevyriausybinė viešoji ne pelno įstaiga. Centras steigimo iniciatorė ir rėmėja yra Jungtinių Tautų Vystymo programos atstovybė Lietuvoje.

Centro steigėjai – Lietuvos Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Vyriausybė, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos savivaldybių asociacija.

Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro (NPLC) tikslai ir uždaviniai yra:

formuoti moksliškai pagrįstą nusikalstamumo prevencijos, jo priežasčių bei sąlygų šalinimo politiką Lietuvoje, kaip prioritetinę ir strateginę nusikalstamumo kontrolės kryptį;inicijuoti, organizuoti ir koordinuoti nusikalstamumo prevencijos programas bei priemones, derinant jas su šalyje vykdomomis teisinės sistemos, socialine, ekonomine ir kitomis reformomis;sukurti ir įgyvendinti veiksmingą nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje sistemą, galinčią prognozuoti ir stabdyti nusikalstamumą mažinant jo lygį, gerinant šalies gyventojų, jų teisių bei interesų apsaugą;teikti informacinę, analitinę, mokslinę, metodinę bei kitą paramą nusikalstamumo prevencijos subjektams;plėtoti regioninį ir tarptautinį bendradarbiavimą nusikalstamumo prevencijos srityje.Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centrą (NPLC) valdo steigėjų ir dalininkų visuotinis susirinkimas, centro taryba, valdyba ir administracija.

Aukščiausia Centro valdymo institucija yra susirinkimas. Patariamoji institucija - ne mažiau kaip 15 narių taryba, susirinkimo sudaroma iš skiriamų ir renkamų narių trejiems metams.

Valdyba - kolegialus valdymo organas, kurį sudaro susirinkimas. Centro vykdomoji institucija yra administracija, kuriai vadovauja susirinkimo nutarimu skiriamas direktorius.

Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro (NPLC) veikla:

kaupia informaciją apie nusikalstamumą, jo priežastis, sąlygas ir prevenciją, tvarko šią ir su ja susijusios teisinės, statistinės ir kitos informacijos duomenų bazę;analizuoja kriminogeninę situaciją, nusikalstamumo priežastis bei sąlygas, vertina šio reiškinio tendencijas ir prognozes;inicijuoja, organizuoja ir atlieka mokslinius ir kitus taikomojo pobūdžio tyrimus nusikalstamumo prevencijos srityje;rengia ir teikia Respublikos Prezidentui, Seimui, Vyriausybei ir kitoms valstybės, savivaldos ir visuomeninėms institucijoms siūlymus nusikalstamumo prevencijos strategijai bei taktikai formuoti;inicijuoja, rengia bei organizuoja nusikalstamumo prevencijos programų bei kitų priemonių, padedančių užtikrinti visuomenės saugumą, įgyvendinimą;inicijuoja ir dalyvauja rengiant įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su nusikalstamumo prevencija, projektus;atlieka įstatymų, kitų teisės aktų, programų, susijusių su nusikalstamumo prevencijos politikos įgyvendinimu, sisteminę analizę, ekspertizę ir teikia pasiūlymus bei išvadas;koordinuoja (derina) valstybės ir visuomeninių institucijų rengiamas bei vykdomas programas ir kitą veiklą nusikalstamumo prevencijos srityje;teikia informacinę, metodinę ir kitą paramą nusikalstamumo prevencijos subjektams;organizuoja ir rengia konferencijas, seminarus, diskusijas, kursus bei stažuotes nusikalstamumo prevencijos srityje;leidžia periodinius ir specializuotus leidinius;bendradarbiauja su visuomenės informavimo priemonėmis, dalyvauja gyventojų teisinio švietimo programose;bendradarbiauja su kitų šalių bei tarptautinėmis panašaus profilio institucijomis.

9 tema. Antikorupcinis švietimas ir antikorupcinė kultūra.Antikorupcinis visuomenės švietimas yra vienas iš svarbiausių antikorupcinės kultūros ugdymo elementų. Lietuvos Nacionalinėje kovos su korupcija strategijoje nurodyta, kad visuomenės ir žiniasklaidos antikorupcinio švietimo ir jų

paramos užtikrinimo tikslas yra supažindinti Lietuvos Respublikos piliečius su korupcijos keliamu pavojumi, parengti juos netoleruoti korupcijos ir skatinti aktyviai su ja kovoti.

Antikorupcinis švietimas yra sudėtinė ir labai svarbi veiksmingos kovos su korupcija strategijos dalis. Antikorupcinės iniciatyvos atitinka visuomenės ir kiekvieno asmens lūkesčius, todėl visokeriopai skatina visuomenės paramą numatytoms kovos su korupcija priemonėms įgyvendinti, glaudus valstybės bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis, kitais asmenimis. Tokia nuostata akcentuojama Nacionalinėje kovos su korupcija programoje. Pažymėtina, jog visuotinai pripažįstama, kad kovos su korupcija sėkmė didele dalimi priklauso nuo visuomenės antikorupcinės nuostatos, jos antikorupcinio švietimo ir palankios aplinkos tam sukūrimo. Švietimas formuoja nepakantumą ir netoleranciją korupcijai visose jos pasireiškimo sferose, ypač jis yra svarbus viešėjame administravime.

Visuomenės švietimo ir antikorupcinės kultūros formavimo svarbą pabrėžia Jungtinių Tautų 2003 m. Konvencija prieš korupciją, įpareigoja valstybes – Konvencijos nares visokeriopai remti ir skatinti šį reikšmingą kovos su korupcija instrumentą.

Lietuvoje ši svarbi nuostata – antikorupcinis švietimas įgyvendinimas jau keletą metų per antikorupcinio mokymo programos bendrojo lavinimo ir aukštosiose mokyklose, kvalifikacijos kėlimo kursus, seminarus, diskusijas, konferencijas viešojo administravimo sistemos ir kitų sferų darbuotojams. Debatus, „apvalaus stalo“ konferencijas ir kitus renginius visuomenės informavimo priemonėse (spaudoje, televizijoje ir per radiją). Ypač svarbų vaidmenį antikorupciniame švietime atlieka Transparency International Lietuvos skyrius, organizuodamas ir skelbdamas visus atliekamus Lietuvoje korupcijos apraiškų tyrimus bei kiti neseniai šalyje sudaryto Pilietinio aljanso prieš korupciją nariai – Pilietinės visuomenės institutas, Lietuvos laisvosios rinkos institutas, Žmogaus teisių stebėjimo institutas bei Specialiųjų tyrimų tarnyba, kurios vina iš svarbiausių veiklos krypčių – visuomenės antikorupcinis švietimas. Švietime taip pat dalyvauja įvairios kitos institucijos ir organizacijos. Rengiama antikorupcinė diena kiekvienais metais, kurios viena iš iniciatorių – Lietuvos jaunimo organizacijų Sąjunga.

Antikorupcinio švietimo ir antikorupcinės kultūros ugdymo klausimai, būdai, priemonės ir kiti elementai atsispindi bei akcentuoti visose mūsų nagrinėtose korupcijos kontrolės ir prevencijos kurso temose, kaip ir viešųjų bei privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje problemos.

Vienas iš etinių bei kultūrinių aspektų formalizavimo pavyzdžių gali būti valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklės (LRV 2002 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 968). Jos skirtos:

apibrėžti valstybės tarnautojų veiklos ir elgesio principus, kurių turi laikytis valstybės tarnautojas;didinti visuomenės pasitikėjimą valstybės tarnautojais. Šiose taisyklėse taikymo ir veiklos pagrindu gali būti laikomi valstybės tarnautojų veiklos etikos principai: 1. Pagarbos žmogui ir valstybei principas. Jį sudaro:

pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms, valstybei, jos institucijoms ir įstaigoms, laikymasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų, teismų sprendimų reikalavimų, valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų vidaus tvarkos taisyklių;elgesys, skatinantis visuomenės pasitikėjimą viešuoju administravimu ir valstybės tarnautojais;tinkamas atlikimas pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų ir laiku vykdymas pavedamų užduočių, laikydamasis įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų ir valstybės tarnautojų etikos principų;vykdymas savo pareigų, pagal valstybės valdžios institucijų suformuotus tikslus ir kryptis, valstybės tarnautojas privalo elgtis politiškai neutraliai, nežlugdyti valstybės valdžios institucijų sprendimų ar veiksmų;rūpestingas ir atsakingas, atsižvelgiant į visuomenės interesus, pareigų vykdymas. 2. Teisingumo principas. Jį sudaro:

vienodas tarnavimas visiems žmonėms, nepaisant jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų ir politinių pažiūrų;buvimas teisingu nagrinėjant prašymus, skundus, pareiškimus, nepiktnaudžiavimas suteiktomis galiomis;naudojimasis tarnybos valandomis efektyviai ir tik tarnybos tikslams. 3. Nesavanaudiškumo principas. Jį sudaro:

tarnavimas visuomenės interesams;nesinaudojimas valstybės ar savivaldybės nuosavybe ne tarnybinei veiklai, taip pat nesinaudojimas ir neleidimas naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai;neturėjimas asmeninių interesų ir nesiekimas naudos sau, savo šeimai, artimiesiems ar draugams, vykdydamas savo tarnybinių pareigų;vadovavimasis savo veikloje visuomenės viešaisiais interesais, įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengimas viešųjų ir privačių interesų konflikto;

nesinaudojimas savo tarnybine padėtimi ir nereikalavimas kitų valstybės tarnautojų pagalbos siekiant naudos sau, savo šeimai, artimiesiems ar draugams. 4. Padorumo principas. Jį sudaro:

nepriekaištingas elgesys, nepaperkamumas, nepriėmimas dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, jeigu tai gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą;lojalumas ir paslaugumas visuomenei, kuriai tarnauja, taip pat savo vadovybei, kolegoms ir pavaldiniams;naudojimasis suteiktomis galiomis, siekiant apginti visuomenės interesus nuo pažeidimų. 5. Nešališkumo principas. Jį sudaro:

buvimas objektyviu ir neturėjimas asmeninio išankstinio nusistatymo, priimant sprendimus;nešališkas elgesys, tinkamo dėmesio skyrimas žmonių teisėms, vykdydamas savo pareigas;teisėtas elgesys ir savo įgaliojimų naudojimas nešališkai priimant sprendimus;nesinaudojimas kitų žmonių klaidomis ar nežinojimu;išklausymas ir pateikimas tokios informacijos, kuri padėtų asmeniui priimti tinkamiausią sprendimą. 6. Atsakomybės principas. Jį sudaro:

asmeninė atsakomybė už savo sprendimus;atskaitomybė už savo veiklą;atsakomybė už naudojamos informacijos, dokumentų tinkamą naudojimą ir konfidencialumą. 7. Viešumo principas. Jį sudaro:

užtikrinimas priimamų sprendimų ir veiksmų viešumo, pateikimas sprendimų priėmimo motyvų;teisės aktų nustatyta tvarka teikimas reikiamos informacijos kitiems valstybės tarnautojams ir visuomenei. Informacija ribojama tik tada, kai būtina apsaugoti visuomenės interesus arba kai šitai reglamentuoja teisės aktai;teisės aktų nustatyta tvarka teikimas oficialios informacijos, kuri nėra ribojama ar konfidenciali. 8. Pavyzdingumo principas. Jį sudaro:

buvimas nepriekaištingos reputacijos, gebėjimas deramai atlikti savo pareigas, nuolatinis tobulinimasis;buvimas mandagiu, maloniu, paslaugiu ir tvarkingu;pareigų atlikimas laiku, efektyviai, atidžiai ir profesionaliai;buvimas tolerantišku, pagarbus elgesys su kitais valstybės tarnautojais, kitais žmonėmis;veikimas profesionaliai ir humaniškai, teikimas tik tos informacijos, pagalbos ar paslaugos, kuri yra būtina, bet kartu gebėjimas teisingai ir taktiškai atmesti neteisėtus prašymus;suteikimas žmonėms informacijos apie jų teises, pareigas, galimybes ir galimus padarinius, nedarant įtakos žmogaus apsisprendimui ir jo interesams;konfliktinėmis aplinkybėmis elgimasis objektyviai ir nešališkai, išklausymas abiejų pusių argumentų ir ieškojimas objektyviausio sprendimo;savo klaidų pripažinimas ir jų taisymas arba siūlymas taisyti. Jeigu valstybės tarnautojas nesilaiko valstybės tarnautojų etikos veiklos principų, bet kuris asmuo turi teisę pateikti skundą valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos, kurioje tarnauja skundžiamas valstybės tarnautojas, vadovui.