Nauji teisės aktai - Teisėkūros žinios - Elektroniniai …€¦ · Web view2019/10/09 · 12. Iš bylos matyti, kad 2016 m. rugsėjo 24 d. Šiaulių apskrities vyriausiajame

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-15881 2019-10-07 2019-06-18 2019-06-18 -

Nr. 3P-1009/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01481-2018-0(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 18 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 10 d. gautu atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 7 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas atitinka CPK normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Šalims ir tretiesiems asmenims, išskyrus kasatorę, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________


Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-42-693/2019Teisminio proceso Nr. 4-69-3-01602-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 16.9.1(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2d2c7b70e6c011e99681cd81dcdca52c

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4eba0360e78911e99681cd81dcdca52c


NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 24 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Rimos Ažubalytės ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos I. Č. įgalioto atstovo advokato Daliaus Gintauto prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2018 m. rugsėjo 10 d. nutarimo, Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 8 d. ir Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 17 d. nutarčių.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – ir Kauno apskrities VPK KPV) Administracinės veiklos skyriaus vyresniosios specialistės A. Kančelskės 2018 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 20-ANR_ N-20023–2018 I. Č. pagal ANK 415 straipsnio 2 dalį nubausta 30 Eur bauda už tai, kad ji 2018 m. rugpjūčio 6 d. 10.00 val. Kaune, Taikos pr. 34, vairavo transporto priemonę „Nissan“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriai nustatyta tvarka nebuvo atlikta techninė apžiūra, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 226 punkto reikalavimus.

2. Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi I. Č. skundas dėl Kauno apskrities VPK KPV Administracinės veiklos skyriaus vyresniosios specialistės A. Kančelskės 2018 m. rugsėjo 10 d. nutarimo netenkintas.

3. Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartimi I. Č. apeliacinis skundas netenkintas ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartis palikta nepakeista.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. kovo 15 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens I. Č. įgalioto atstovo advokato D. Gintauto prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą priimtas ir I. Č. administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. PRAŠYMO ATNAUJINTI ADMINISTRACINIO NUSIŽENGIMO BYLĄ IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

5. Pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apskrities VPK KPV Administracinės veiklos skyriaus 2018 m. rugsėjo 10 d. nutarimą, Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 8 d. ir Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartis ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, nesant administracinio nusižengimo fakto ir sudėties. Pareiškėjas prašyme nurodo:

5.1. Institucijos nutarime ir teismų nutartyse padaryti esminiai materialiosios teisės normų pažeidimai, kurie lėmė nevisapusišką ir neteisingą bylos išnagrinėjimą bei bylos baigtį. Teismai netinkamai ir per plačiai aiškino administracinę atsakomybę nustatančius teisės aktus, nepagrįstai juos taikė subjektams, kurie įstatymų leidėjo nėra nurodyti kaip galimi subjektai.

5.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, yra konstatavęs, kad tuo atveju, kai teisės norminiai aktai aiškios tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių nenustato, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma. Teisiniai draudimai ar įpareigojimai, už kurių nesilaikymą gali būti taikoma griežta atsakomybė, turi būti formuluojami nedviprasmiškai. Teisinis reglamentavimas turi būti aiškus, suvokiamas visiems teisinių santykių subjektams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N12-150/2004). Toks aiškinimas iš esmės atitinka bendrąjį baudžiamosios teisės principą nullum crimen, nulla poena sine lege (nėra nusikaltimo, nėra bausmės be įstatymo), Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, kurioje teigiama, kad baudžiamoji teisė neturi būti per plačiai aiškinama kaltinamojo nenaudai, o nusikaltimas turi būti tiksliai apibrėžtas įstatyme. Pastarasis reikalavimas Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje laikomas įvykdytu, jei asmuo iš atitinkamos nuostatos teksto ir, jei reikalinga, teismų praktikoje pateikiamo jos aiškinimo gali žinoti, kokie veiksmai ar neveikimas užtrauks jam baudžiamąją atsakomybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N6-l313/2006). Teisinė atsakomybė, kylanti taikant Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą, savo pobūdžiu yra, be kita ko, ir baudžiamoji. Taigi šios atsakomybės rūšiai su tam tikrais pakeitimais taikytini baudžiamojoje teisėje galiojantys principai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad per plačiai aiškinti teisės aktų ir taikyti administracinę atsakomybę plačiau, negu ją nustatė įstatymų leidėjas, negalima (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N7-1148/2004, nutarimas administracinėje byloje Nr. N575-475/2012).

5.3. Administracinių nusižengimų bylų teisena yra viešosios teisės šaka, kurios reglamentavime vyrauja imperatyvusis reguliavimo metodas, todėl teisiniai ginčai sprendžiami tiksliai laikantis kodekse nustatytų teisės normų reikalavimų. Teisės ir įstatymo analogija, sprendžiant administracinių nusižengimų bylas, gali būti taikoma tik tais atvejais, kai tokią galimybę nustato ANK. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad, esant teisės spragų, jas įmanoma užpildyti naudojant teisės analogiją, Lietuvos Respublikos Konstituciją, bendruosius teisės principus, kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-429/2007). Tačiau teisės principai neleidžia taikyti teisės analogijos, kuri administracinių nusižengimų teisenoje artima baudžiamajai teisei.

5.4. Teismai neatsižvelgė į tai, kad ginčo dalykas yra reguliuojamas ne tik nacionalinių teisės aktų, bet taip pat ir tarptautinių ratifikuotų sutarčių. Pagal Konstitucijos 138 straipsnį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos. Teismai teikė pirmenybę nacionaliniams teisės aktams, ignoruodami tai, kad tarptautinės sutarties nuostatos yra kitokios ir prieštarauja Lietuvos Respublikos prisiimtiems įsipareigojimams pagal tarptautines sutartis.

5.5. Teismai savo priimtus procesinius dokumentus grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. N444-2271/2010, tačiau jį supranta ir aiškina visiškai priešingai, nei jį suprato ir taikė iki tol kiti Lietuvos Respublikos teismai (administracinių teisės pažeidimų bylos Nr. II-10-239/2012, II-48-231/2014, II-2-840/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog privalomoji techninė apžiūra, laikantis Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintų Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimų, privaloma toms transporto priemonėms, kurios registruojamos Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu užsienio valstybėje registruotoms transporto priemonėms techninė apžiūra atliekama remiantis tos valstybės teisės aktais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarimas administracinėje byloje Nr. N444-2271/2010, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-2-840/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra nagrinėjęs analogiškos ar panašios administracinio nusižengimo bylos, šalies teismai skirtingai traktuoja ir aiškina teisės normas, spręsdami tokias administracinio nusižengimo bylas, todėl nagrinėjamas klausimas yra aktualus daugeliui transporto priemonių vairuotojų, atvykstančių į Lietuvos Respubliką su užsienio šalyse registruotomis transporto priemonėmis.

5.6. Ginčo, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vairuota transporto priemonė nėra registruota Lietuvos Respublikoje, o registruota Didžiojoje Britanijoje, nėra. Dėl to teismas nepagrįstai vadovaujasi KET nuostatomis, nes

1968 m. Vienos kelių eismo konvencijoje (toliau – ir Konvencija), ratifikuotoje Lietuvos Respublikos Seimo 1992 m. lapkričio 20 d., nustatyta, kad laikoma, jog transporto priemonė dalyvauja tarptautiniame eisme atitinkamos valstybės teritorijoje, jei ta transporto priemonė: priklauso fiziniam ar juridiniam asmeniui, paprastai gyvenančiam už tos valstybės teritorijos ribų; nėra registruota toje valstybėje; yra laikinai įvežta į tą valstybę; susitariančioji šalis turi teisę nelaikyti transporto priemonės dalyvaujančia tarptautiniame eisme, jei ši jos teritorijoje yra ilgiau kaip metus be ilgos pertraukos, kurios trukmę gali nustatyti pati susitariančioji šalis.

5.7. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad I. Č. vairuota transporto priemonė atitinka tarptautiniame eisme dalyvaujančios transporto priemonės apibrėžimą, todėl jai turi būti taikomos Kelių eismo konvencijos nuostatos. Konvencijos 35 straipsnio 1 dalies a papunktis reikalauja, kad turėtų teisę į šioje Konvencijoje nustatytas privilegijas visi tarptautiniame eisme dalyvaujantys automobiliai ir su jais sukabintos priekabos, išskyrus lengvąsias priekabas, įregistruojami susitariančiojoje šalyje ar jos administracijos padalinyje, o jų vairuotojai turi galiojantį transporto priemonės registravimo dokumentą, kurį išdavė atitinkamos susitariančiosios šalies ar jos administracijos padalinio kompetentinga institucija arba jų vardu ir tinkamai jų įgaliota organizacija. Konvencijoje nustatytas baigtinis dokumentų sąrašas, kurį turi pateikti vairuotojas tam, kad turėtų Konvencijoje nustatytas privilegijas; susitariančiosioms šalims nėra nustatyta teisė ar išimtys, kad jos galėtų reikalauti kažko papildomo, kaip nustato nacionaliniai teisės aktai. Konvencijos 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas tarptautiniame eisme dalyvaujantis automobilis, priekaba ir transporto priemonių junginys turi atitikti šios Konvencijos 5 priedo nuostatas, turi būti geros techninės būklės. Byloje nėra jokių įrodymų, kad I. Č. vairuota transporto priemonė būtų buvusi netvarkinga ar prastos techninės būklės. Be to, jos vairuotas automobilis yra 25 metų, istorinis pagal Didžiosios Britanijos teisės aktų reikalavimus, todėl jam nėra nustatyta pareiga atlikti techninę apžiūrą, tačiau teismas nesiaiškino, kodėl paskutinė techninė apžiūra atlikta būtent tada, kai automobiliui suėjo 25 metai, tik motyvavo, kad transporto priemonė nėra pripažinta istorine motorine transporto priemone Lietuvos Respublikoje.

5.8. ANK 415 straipsnio 2 dalis yra blanketinis teisės aktas, nukreipiantis į kitus teisės aktus, kuriais būtina vadovautis. Nagrinėjamu atveju I. Č. buvo nubausta už tai, kad vairavo transporto priemonę, kuriai neatlikta privaloma techninė apžiūra. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 55 dalyje nustatyta, kad privalomoji transporto priemonių techninė apžiūra – transporto priemonių techninės būklės privalomas tikrinimas, siekiant užtikrinti, kad jas saugu naudoti viešajame eisme ir jos atitinka eismo saugumo ir aplinkosaugos reikalavimus. Šiame apibrėžime nėra nustatytas tikslus subjektų ratas, kuriam taikomi privalomosios techninės apžiūros reikalavimai. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 27 straipsnio 1 dalis, 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad reikalavimas registruoti motorinę transporto priemonę ir (ar) priekabą Lietuvos Respublikoje netaikomas su Europos ekonominės erdvės šalyje registruota motorine transporto priemone ir (ar) priekaba į Lietuvos Respubliką atvykusiems asmenims; Lietuvos Respublikoje registruotų motorinių transporto priemonių ir priekabų valdytojai privalo šias transporto priemones pateikti privalomajai techninei apžiūrai susisiekimo ministro ar jo įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, išskyrus įstatyme nurodytus atvejus. Taigi, įstatymų leidėjas yra nustatęs conditio sine qua non (būtina sąlyga) – transporto priemonės registravimą Lietuvos Respublikoje.

5.9. I. Č. vairavo transporto priemonę, registruotą Didžiojoje Britanijoje. Sisteminis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad privalomoji techninė apžiūra ir taikoma tvarka yra skirta tik tam tikram subjektų ratui – motorinių transporto priemonių savininkams ir valdytojams, kurių motorinės transporto priemonės registruotos Lietuvos Respublikoje. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 29 straipsnis yra blanketinė norma, nukreipianti į įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, kurie detalizuoja privalomos techninės apžiūros atlikimo tvarką ir subjektus, kuriems ši tvarka taikoma. Pagal Privalomos techninės apžiūros atlikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 3-406 (toliau – ir Aprašas), 1 punktą privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros atlikimo tvarkos aprašas nustato L1, L1e, L2, L2e, L3, L3e, L4, L4e, L5, L5e, L6e, L7e, M1, M2, M3, N1, N2, N3, O1, O2, O3, O4 klasių transporto priemonių, galingųjų keturračių, kurių projektinis greitis yra didesnis kaip 25 km/h, ir T5 klasės ratinių traktorių, kurie dažniausiai naudojami viešuosiuose keliuose vežimams už atlygį ir kurių didžiausias projektinis greitis yra didesnis kaip 40 km/h, privalomosios techninės apžiūros atlikimo Lietuvos Respublikoje tvarką ir periodiškumą, kurie yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kurių transporto priemonės ir jų priekabos nustatyta tvarka įregistruotos arba ketinamos įregistruoti Lietuvos Respublikoje.

5.10. Taigi, Aprašas taikomas tik dviem atvejais: transporto priemonė ir jos priekaba nustatyta tvarka įregistruota

Lietuvos Respublikoje; transporto priemonę ir jos priekabą ketinama įregistruoti Lietuvos Respublikoje. Teisės akte nėra nustatyta daugiau jokių subjektų, kuriems yra privalomas minėtas Aprašas ir kurie galėtų padaryti administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 415 straipsnio 2 dalyje. Dėl to, sprendžiant dėl I. Č. atsakomybės dėl padaryto administracinio nusižengimo, būtina nustatyti, ar jos vairuota motorinė transporto priemonė yra registruota Lietuvos Respublikoje ir ar ją buvo ketinama registruoti. Sustabdžiusiam policijos patruliui I. Č. pateikė Didžiojoje Britanijoje išduotą registracijos liudijimą, todėl įrodyta, jog jos vairuota motorinė transporto priemonė nėra registruota Lietuvos Respublikoje. Dėl minėtos priežasties I. Č. negali būti kaltinama administracinio nusižengimo padarymu pagal pirmąją Aprašo sąlygą, nes motorinė transporto priemonė nėra registruota Lietuvos Respublikoje nustatyta tvarka. Duomenų apie tai, kad ji ketino registruoti motorinę transporto priemonę nustatyta tvarka Lietuvos Respublikoje, byloje taip pat nėra, todėl ir pagal antrąją Aprašo 1 punkte nustatytą sąlygą ji negali būti kaltinama padariusi administracinį nusižengimą.

5.11. Pagal Aprašo 7 punktą transporto priemonės valdytojas, kurio transporto priemonė nėra registruota Lietuvos Respublikoje nustatyta tvarka ir jis neketina to daryti, neturi pareigos nei pateikti motorinės transporto priemonės privalomajai apžiūrai, nei laikytis jos atlikimo tvarkos ar periodiškumo, kadangi jokiais teisės aktais nėra nustatyta jokia prievolė atlikti privalomąją techninę apžiūrą asmeniui, kuris vairuoja motorinę transporto priemonę, atitinkančią Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 27 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Taigi, I. Č. nėra ir negali būti ANK 415 straipsnio 2 dalyje nustatyto pažeidimo subjektas.

5.12. Asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis, kurią sudaro objektas, objektyvioji pusė, subjektas, subjektyvioji pusė. Jeigu bent vieno šių elementų nėra, nėra ir nusižengimo sudėties bei faktinio atsakomybės pagrindo. Nutarimas skirti asmeniui administracinę nuobaudą turi būti tinkamai motyvuotas, pagrįstas nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Visi nagrinėjant bylą kilę prieštaravimai turi būti pašalinti, o nesant galimybės jų pašalinti – aiškinami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarimas administracinėje byloje Nr. N3-955/2007).

6. Kauno apskrities VPK KPV viršininkas V. Lukošius atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo jį atmesti. Pareigūnas atsiliepime į prašymą nurodo:

6.1. Teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, bylos aplinkybės išsamiai ištirtos, įrodymai tinkamai įvertinti.6.2. Automobilio vairuotoja pateikė automobilio registracijos dokumentus, vairuotojo pažymėjimą ir civilinės

atsakomybės polisą, techninės apžiūros dokumento nepateikė. Duomenys buvo patikrinti sistemoje (https://www.gov.uk/topic/mot/get-check-mot), kurioje nurodyta, kad techninė apžiūra automobiliui nėra atlikta. Dėl to vairuotojai buvo priimtas skundžiamas nutarimas. KET 226 punktas nustato, kad dalyvauti viešajame eisme Lietuvos Respublikoje leidžiama nustatyta tvarka įregistruotoms transporto priemonėms, priekaboms, kurių privalomoji techninė apžiūra atlikta ir galioja bei kurių valdytojai yra apsidraudę privalomuoju draudimu ir sumokėję valstybės nustatytus su transporto priemone ar jos dalyvavimu viešajame eisme susijusius mokesčius. Taigi, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo patikrinimo metu vairavo transporto priemonę, kuri neturėjo galiojančios valstybinės techninės apžiūros nei valstybėje, kurioje ji yra įregistruota, nei Lietuvos Respublikoje.

6.3. I. Č. yra bausta už įvairius KET reikalavimų pažeidimus, prašyme atnaujinti procesą dėstomi teiginiai, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

III. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

7. Administracinėn atsakomybėn patrauktos I. Č. įgalioto atstovo advokato D. Gintauto prašymas atmestinas.

Dėl ANK 415 straipsnio 2 dalies taikymo

8. I. Č. Kauno apskrities VPK KPV nutarimu pagal ANK 415 straipsnio 2 dalį nubausta už tai, kad ji 2018 m. rugpjūčio 6 d. 10.00 val. Kaune, Taikos pr. 34, vairavo transporto priemonę „Nissan“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriai nustatyta tvarka nebuvo atlikta techninė apžiūra, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 226 punkto reikalavimus. Apylinkės ir apygardos teismai administracinėn atsakomybėn patrauktos I. Č. skundus atmetė, nutartyse konstatuodami, kad institucijos nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

https://www.gov.uk/topic/mot/get-check-mot

9. Byloje taip pat nustatytos šios esminės aplinkybės: I. Č. vairuotas automobilis „Nissan“ yra registruotas Didžiojoje Britanijoje ir jo neketinama registruoti Lietuvos Respublikoje. Šio automobilio techninė apžiūra pasibaigė 2016 m. balandžio 16 d. Dokumentų, įrodančių, jog šis automobilis pažeidimo padarymo dieną buvo techniškai tvarkingas ar pripažintas istorine transporto priemone, nėra.

10. Pareiškėjas ginčija institucijos ir teismų sprendimus nubausti I. Č., teigdamas, kad buvo netinkamai aiškintos teisės aktų nuostatos, nesivadovauta Konvencija ir teismų praktika. Anot pareiškėjo, I. Č. nepadarė administracinio nusižengimo, nes ji pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas neturėjo pareigos nei pateikti transporto priemonę motorinės transporto priemonės privalomajai apžiūrai, nei laikytis jos atlikimo tvarkos ar periodiškumo, kadangi transporto priemonė registruota ne Lietuvos Respublikoje, taip pat ji neturėjo pareigos pateikti automobilio techninės apžiūros dokumentų, nes Konvencijoje nustatytas baigtinis dokumentų sąrašas, kurį turi pateikti vairuotojas, o tarp jų minėtas techninę apžiūrą liudijantis dokumentas nenurodytas.

11. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą teisės taikymo aspektu pagal byloje nustatytas aplinkybes, neteisingo administracinio nusižengimo kvalifikavimo ir esminio materialiosios teisės netinkamo taikymo pagal prašyme išdėstytus argumentus nenustatė. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su motyvuotomis apygardos teismo išvadomis, kurių nekartoja, ir papildomai pažymi dėl nagrinėjamam teisiniam santykiui taikytinų nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatų galiojimo ir aiškinimo.

12. Pareiškėjas prašyme pagrįstai nurodo, kad nagrinėjamoje byloje taikytinos 1968 m. Vienos kelių eismo konvencijos nuostatos, tačiau jas aiškina ne sistemiškai, o atsietai nuo kitų Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių saugaus eismo užtikrinimo aspektus, nuostatų.

13. Nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje, užtikrinant, kad tarptautiniame eisme dalyvaujanti transporto priemonė turėtų būti geros techninės būklės, yra aktuali ne tik 1968 m. Vienos kelių eismo konvencija, bet ir 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/45/ES dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų periodinės techninės apžiūros, kuria panaikinama Direktyva 2009/40/EB (toliau – Direktyva 2014/45/ES). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konvencijos nuostatos Lietuvos Respublikoje galioja nuo 1992 m. lapkričio 20 d., taip pat prie šios Konvencijos yra prisijungusi ir Didžioji Britanija. Aktualu ir tai, kad Direktyvos 2014/45/ES nuostatos Lietuvos nacionalinėje teisėje įgyvendintos pakeitus ir papildžius Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas (2017 m. spalio 19 d. įstatymo redakcija), taigi šio įstatymo nuostatos yra suderintos su jo priede nurodytais Europos Sąjungos teisės aktais (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 1 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos atsietai nuo minėtų tarptautinių ir Europos Sąjungos teisės aktų nustatytų reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad Direktyva 2014/45/ES nustato tik minimalius viešuosiuose keliuose naudojamų transporto priemonių periodinės techninės apžiūros reikalavimus (1 straipsnis); taip pat pagal Konvenciją valstybėms yra suteikta diskrecija įtvirtinti ir kitas (papildomas) nuostatas, jei jos neprieštarauja Konvencijoje nustatytiems saugumo principams (3 straipsnis, 5 priedo 1 straipsnis).

14. Pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi Konvencijos 35 straipsniu, reglamentuojančiu transporto priemonės registravimą ir tai įrodančių dokumentų išdavimą (turėjimą), nes nagrinėjamu atveju I. Č. nubausta ne už nustatyta tvarka neįregistruotos transporto priemonės eksploatavimą, o už transporto priemonės eksploatavimą be privalomosios techninės apžiūros. Konvencijos 39 straipsnyje, 5 priedo, reglamentuojančio automobiliams ir priekaboms taikomus techninius reikalavimus, 1 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas tarptautiniame eisme dalyvaujantis automobilis, priekaba ir transporto priemonių junginys turi atitikti šios Konvencijos 5 priedo nuostatas; be to, jie turi būti geros techninės būklės; visos tarptautiniame eisme dalyvaujančios transporto priemonės turi atitikti techninius reikalavimus, galiojusius jų registravimo valstybėje tuo metu, kai jos buvo pradėtos eksploatuoti. Pagal Direktyvos 2014/45/ES 4 straipsnio 1, 2, 4 dalis kiekviena valstybė narė užtikrina, kad jos teritorijoje registruotas transporto priemones pagal šią direktyvą periodiškai tikrintų valstybės narės, kurioje tos transporto priemonės yra užregistruotos, įgalioti techninės apžiūros centrai; techninę apžiūrą atlieka valstybė narė, kurioje užregistruota transporto priemonė, valstybinė įstaiga, kuriai ta valstybė patikėjo šią užduotį, arba tos valstybės narės paskirtos ir prižiūrimos įstaigos ar įmonės, įskaitant įgaliotas privačiąsias įstaigas; valstybės narės užtikrina, jog pagal nacionalinę teisę būtų įpareigojama užtikrinti, kad transporto priemonė yra saugi ir tinkamos naudoti keliuose būklės.

15. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn patrauktos I. Č. vairuota

transporto priemonė buvo registruota Didžiojoje Britanijoje, transporto priemonės techninė apžiūra galiojo iki 2016 m. balandžio 16 d., byloje duomenų, kad pažeidimo fiksavimo metu transporto priemonei buvo atlikta ir galiojo privalomoji techninė apžiūra, nėra, I. Č. policijos pareigūnui tai įrodančių dokumentų nepateikė, taigi tokios transporto priemonės eksploatavimas pažeidžia teisės aktų reikalavimus. Dėl to tokie I. Č. veiksmai pagal nustatytas faktines aplinkybes institucijos ir teismų teisingai kvalifikuoti pagal ANK 415 straipsnio 2 dalį.

16. Atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad I. Č. nėra ANK 415 straipsnio 2 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo subjektas. Pagal minėto ANK straipsnio 2 dalį administracinėn atsakomybėn traukiamas tas, kas vairavo transporto priemonę be privalomosios techninės apžiūros; pagal byloje nustatytas aplinkybes transporto priemonę be privalomosios techninės apžiūros vairavo I. Č., todėl ji yra ANK 415 straipsnio 2 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo subjektas.

17. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismai netinkamai vadovavosi ir aiškino teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarimas administracinėje byloje Nr. N444-2271/2010, Trakų rajono apylinkės teismo nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-10-239/2012, Trakų rajono apylinkės teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-48-231/2014, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-2-840/2015).

18. Teismų praktikoje teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Minėtų teismų sprendimų aplinkybes ir išvadas nutartyje išsamiai išanalizavo apygardos teismas, nurodydamas, kad juose nustatytos faktinės aplinkybės nėra iš esmės panašios (analogiškos) aplinkybėms nagrinėjamoje byloje, taigi, apygardos teismas šiais teismų sprendimais pagrįstai nesivadovavo.

19. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamų institucijos, apylinkės ir apygardos teismų sprendimų turinys neduoda pagrindo įžvelgti prašyme nurodomų materialiosios teisės pažeidimų, dėl kurių institucijos ir teismų sprendimus reikėtų keisti ar naikinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Palikti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2018 m. rugsėjo 10 d. nutarimą nepakeistą.

TEISĖJAI AUDRONĖ KARTANIENĖ

RIMA AŽUBALYTĖ

VYTAUTAS MASIOKAS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-210-511/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45287-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 1.1.1.5.3(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=32d12f30e6c011e99681cd81dcdca52c




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 10 d. nutarties.

Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nuosprendžiu V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams. Į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2016 m. rugsėjo 24 d. iki gruodžio 24 d. Transporto priemonė „VW Passat“ konfiskuota kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė. UAB „S.“ civilinis ieškinys patenkintas: solidariai iš V. G. bei A. M. priteista 71,30 Eur turtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas A. M.; dėl jo kasacinių skundų negauta.Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 10 d. nutartimi nuteistojo V. G.

apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. V. G. nuteistas už tai, kad 2016 m. rugsėjo 24 d. 3.45 val., veikdamas bendrininkų grupe su A. M., išlaužę plastikinių durų spyną, įsibrovė į parduotuvę „Tau“, esančią Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), ir pagrobė svetimą UAB „S.“ priklausantį 536,57 Eur vertės turtą: 7,29 Eur vertės 3 pakelius cigarečių „L&M Silver Blue“, 6,48 Eur vertės 3 pakelius cigarečių „L&M Loft Silver Blue“, 2,14 Eur vertės 1 pakelį cigarečių „Chesterfield Silver“, 4,28 Eur vertės 2 pakelius cigarečių „Philip Morris Royal“, 2,14 Eur vertės 1 pakelį cigarečių „Philip Morris Red 100“, 4,28 Eur vertės 2 pakelius cigarečių „Philip Morris Royal 100“, 5,14 Eur vertės 2 pakelius cigarečių „Marlboro Advance Fine“, 12,28 Eur vertės 4 pakelius cigarečių „Parlament Aqua Blue“, 7,71 Eur vertės 3 pakelius cigarečių „Marlboro Blue Ice Mint“, 6,42 Eur vertės 3 pakelius cigarečių „Chesterfield Red“, 1,98 Eur vertės 1 pakelį cigarečių „Philip Morris Red“, 2,57 Eur vertės 1 pakelį cigarečių „Marlboro Line Beyond“, 6,96 Eur vertės 3 pakelius cigarečių „L&M Loft 2 in 1“, 9,72 Eur vertės 4 pakelius cigarečių „L&M Mint 2 in 1 100“, 2,32 Eur vertės 1 pakelį cigarečių „L&M Loft Silver Blue“, 2,18 Eur vertės 1 pakelį cigarečių „Chesterfield Mint 100“, 4,36 Eur vertės 2 pakelius cigarečių „Philip Morris Gold“, 4,11 Eur vertės 2 pakelius cigarečių „Philip Morris 17“, 9,72 Eur vertės 4 pakelius cigarečių „Winston Classic“, 14,58 Eur vertės 6 pakelius cigarečių „Winston Blue“, 2,43 Eur vertės 1 pakelį cigarečių „Winston Silver“, 2,43 Eur vertės 1 pakelį cigarečių „Winston White“, 4,88 Eur vertės 2 pakelius cigarečių „Winston Silver Line“, 4,88 Eur vertės 2 pakelius cigarečių, „Winston Xspression“, 4,86 Eur vertės 2 pakelius cigarečių „Winston XS Plus Gold“, 9,76 Eur vertės 4 pakelius cigarečių „Winston Xspression Line“, 2,43 Eur vertės 1 pakelį cigarečių „Glamour Azure“, 2,43 Eur vertės 1 pakelį cigarečių „Glamour Menthol“, 4,28 Eur vertės 2 pakelius cigarečių „LD Red“, 6,42 Eur vertės 3 pakelius cigarečių „LD Blue“, 6,42 Eur vertės 3 pakelius cigarečių „LD Blue 100“, 9,24 Eur vertės 4 pakelius cigarečių „Winston Blue Soft Pack“, 3,95 Eur vertės 2 pakelius cigarečių „Philip Morris Royal“, 355,50 Eur vertės 130 pakelių cigarečių „Philip Morris Royal 100“.

II. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nuosprendį, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 10 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Bylą nagrinėję teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus: pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytą imperatyvų reikalavimą nutraukti bylą; neteisingai aiškino ir taikė BPK 170 straipsnio 5 dalį ir 217 straipsnio 2 dalį; pažeisdamas BPK 58 straipsnio 2 dalies 3 punktą, bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties pirmosios instancijos teismas; be to, byla buvo nagrinėjama atmestinai ir neišsamiai, ignoruojant BPK 257 straipsnio reikalavimus.

2.2. Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nuosprendį, kuriuo kasatorius nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, priėmė ta pati teisėja Kristina Jurevičienė, kurios 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis nutraukti baudžiamąją bylą kasatoriui BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu buvo panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartimi. BPK 58 straipsnio 2 dalies 3 punkte imperatyviai nurodyta, kad neleidžiama nagrinėti tą pačią bylą iš naujo dar kartą, jei aukštesnysis teismas panaikino priimtą procesinį sprendimą, todėl šią bylą išnagrinėjo ir Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nuosprendį priėmė neteisėtos sudėties teismas, taip padarydamas esminį BPK 58 straipsnio 2 dalies 3 punkto pažeidimą, dėl kurio buvo suvaržytos nuteistojo įstatymų garantuotos teisės į nešališką ir teisingą teismą. Tai yra absoliutus pagrindas panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą kasatoriui nutraukti.

2.3. Teismai taip pat neturėjo teisės nagrinėti šios baudžiamosios bylos remiantis BPK 3 straipsnio l dalies 6 punktu. Dėl kasatoriaus buvo priimtas ir įsiteisėjęs 2017 m. sausio 2 d. prokuroro nutarimas nutraukti procesą ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-45287-16, kuris buvo neteisėtai atnaujintas 2017 m. gegužės 19 d. prokuroro nutarimu, nenustačius jokių naujų faktų ar aplinkybių. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos teismų praktikoje BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas draudimo persekioti ir bausti už tą pačią veiką (non bis in idem) principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. Sprendžiant, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tą pačią veiką, turi būti vertinamos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Šis principas nedraudžia atnaujinti bylos proceso pagal valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą tuo atveju, kai iškyla nauji ar naujai paaiškėja faktai arba nustatomos esminės ankstesnio proceso klaidos, galėjusios turėti reikšmės bylos baigčiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226/2014). Įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, nutarčiai ar prokuroro nutarimui nutraukti procesą, baudžiamasis procesas laikomas baigtu ir naujas (pakartotinis) baudžiamasis procesas dėl tos pačios nusikalstamos veikos draudžiamas nepriklausomai nuo anksčiau priimto sprendimo rūšies ar proceso nutraukimo pagrindo. Abejonių dėl to, ar kaltinimas BPK 3 straipsnio l dalies 6 punkto prasme laikytinas tapačiu, nekilo, nes naujas (atnaujintas) procesas buvo pradėtas dėl to paties įvykio, to paties baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens (asmenų) galimo poelgio. Taigi nagrinėjamu atveju kasatoriui inkriminuota veika jau buvo įvertinta baigiamuoju proceso sprendimu – prokuroro 2017 m. sausio 2 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-45287-16. BPK 3 straipsnio l dalies 6 punktas nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą prilygina baigiamajam procesiniam sprendimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-570/2010).

2.4. Nagrinėjamoje byloje 2017 m. sausio 2 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo įsiteisėjęs, todėl šis tyrimas galėjo būti atnaujintas tik esant BPK 217 straipsnio 2 dalyje nurodytoms naujai paaiškėjusioms esminėms aplinkybėms, kurios nebuvo nustatytos priimant nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir kurios turi reikšmę bylai išspręsti teisingai. Pakruojo rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 7 d. nutartimi ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. vasario 28 d. nutartimi pripažino, kad prokuroro 2017 m. gegužės 19 d. nutarimas atnaujinti tyrimą buvo priimtas nesilaikant BPK 217 straipsnyje nustatytos tvarkos, nenustačius jokių naujų svarbių aplinkybių, lemiančių ikiteisminio tyrimo atnaujinimą, o nurodytos tvarkos nesilaikymas, pradedant iš naujo vykdyti procesą dėl tos pačios veikos, yra pagrindas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartyje nurodyta, kad 2017 m. sausio 2 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo panaikintas remiantis BPK 170 straipsnio 5 dalimi, tačiau toks šios normos aiškinimas ir taikymas akivaizdžiai pažeidžia bendrosios ir specialiosios normų konkurencijos principą, pagal kurį tokiu atveju turi būti taikoma specialioji norma. BPK 170 straipsnio 5 dalies norma reglamentuoja prokuroro įgaliojimus atliekant ikiteisminį tyrimą, konkrečiai – aukštesniojo prokuroro teisę esant

padarytiems žemesnių prokurorų proceso įstatymų pažeidimams panaikinti neteisėtus ar nepagrįstus jų nutarimus bei duoti prokurorams privalomus nurodymus, išskyrus nurodymą, kokį proceso sprendimą priimti. BPK 217 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas konkretus prokuroro nutarimo priėmimo atvejis – ikiteisminio tyrimo atnaujinimas, kai paaiškėja esminės aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurios nebuvo nustatytos priimant sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Taigi BPK 217 straipsnio 2 dalies norma yra specialioji teisės norma BPK 170 straipsnio 5 dalies, suteikiančios teisę aukštesniajam prokurorui revizuoti žemesniųjų prokurorų procesinius sprendimus, atžvilgiu, todėl šiuo atveju sprendžiant 2017 m. gegužės 19 d. prokuroro nutarimo teisėtumo klausimą turėjo būti taikoma specialioji norma, t. y. BPK 217 straipsnio 2 dalis, ir nenustačius jokių naujų svarbių aplinkybių, lemiančių ikiteisminio tyrimo atnaujinimą, teismai turėjo priimti sprendimą tyrimą nutraukti, o ne nagrinėti bylą iš esmės. Taigi, vadovaujantis tuo, jog baudžiamasis procesas dėl to paties kasatoriui kartą jau buvo nutrauktas, teismai nuteisdami jį pažeidė BPK 3 straipsnio l dalies 6 punktą, 170 straipsnio 5 dalį ir 217 straipsnio 2 dalį ir padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, dėl kurio buvo suvaržytos nuteistojo įstatymų garantuotos teisės į teisingą ir teisėtą teismo procesą, todėl teismų sprendimai naikintini, o baudžiamoji byla kasatoriui turėtų būti nutraukta.

2.5. Be kita ko, teismams buvo pateikti prašymai ir paaiškinimai, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo falsifikuojamas. Esant monochrominiam vaizdo stebėjimo kamerų įrašui, buvo surašytas protokolas, neva įraše matomos spalvos atitinka pas įtariamuosius surasto krepšio spalvas. Esant eksperto išvadai, kad vaizdo įrašas nekokybiškas ir visiškai neinformatyvus, buvo surašytas protokolas, neva įraše matomos smulkios detalės atitinka įtariamųjų aprangos detales. Taigi ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo falsifikuojamas, taip vykdant BK 228, 300 straipsniuose nustatytas veikas. Teismai šias teisingam baigiamajam teismo aktui priimti svarbias aplinkybes nutylėjo, nuslėpė, o BPK 257 straipsnio reikalavimų (nagrinėjimo teisme metu paaiškėjus, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, motyvuota nutartimi apie tai pranešti prokurorui) nepaisė; tai sutrukdė teismams priimti teisingus sprendimus byloje.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma:

3.1. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai ir prašymai nepagrįsti. Teismai, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

3.2. Nėra pagrindo teigti, kaip mano kasatorius, kad Šiaulių apylinkės teismo teisėja K. Jurevičienė, priimdama 2018 m. spalio 1 d. apkaltinamąjį nuosprendį, šią baudžiamąją bylą nagrinėjo pakartotinai, iš naujo ir taip padarė BPK 58 straipsnio 2 dalies 3 punkto pažeidimą. Teisėja iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo anksčiau buvo priėmusi ne nuosprendį, o 2017 m. gruodžio 7 d. nutartį nutraukti baudžiamąją bylą, o tai neatitinka BPK 58 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyto procesinio sprendimo, be to, nutartimi buvo nutraukta tik dalis bylos – dėl kaltinimo V. G. ir A. M. padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje nustatytą veiką, o dėl kaltinimo A. M. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį byla buvo nagrinėjama toliau, todėl negalima laikyti, kad procesas pirmosios instancijos teisme buvo pasibaigęs ir byla, kai buvo grąžinta iš apeliacinės instancijos teismo, iš naujo buvo nagrinėjama tos pačios sudėties pirmosios instancijos teismo. Be to, Šiaulių apylinkės teismo teisėjos K. Jurevičienės 2017 m. gruodžio 7 d. nutartimi bylos dalis buvo nutraukta nustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyto baudžiamojo proceso nutraukimo pagrindo pažeidimą ir ši nutartis priimta ankstyvoje bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijoje, nebaigus įrodymų tyrimo ir neatlikus jų vertinimo, taigi byla išnagrinėta iš esmės nebuvo, o aukštesnės instancijos teismui panaikinus 2017 m. gruodžio 7 d. nutartį byla pirmosios instancijos teisme toliau buvo nagrinėjama ne tik pagal vieną kaltinimą, t. y. dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje nustatytos veikos padarymo, bet ir pagal kitą kaltinimą (pagal BK 178 straipsnio 2 dalį).

3.3. Kasatorius, pateikdamas subjektyvų BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 170 straipsnio 5 dalies ir 217 straipsnio 2 dalies normų aiškinimą, iš esmės pakartoja savo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, į kuriuos atsakė apeliacinės instancijos teismas, motyvuotai paaiškindamas, kodėl jie atmetami, bei pateikė tinkamai motyvuotas išvadas dėl ginčijamų BPK normų taikymo. Sutiktina su šio teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir jo atnaujinimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas išspręstas Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartimi, kurioje tinkamai išaiškintos nurodytos aktualios BPK normos, susijusios su nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimu bei aukštesniojo prokuroro kompetencija (įgaliojimais). Papildomai akcentuotina tai, kad Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad aukštesniojo prokuroro statusą ir proceso veiklą nustato proceso įstatymai, šis įstatymas ir Kompetencijos

nuostatai (1 dalis); prokuroro priimtą proceso sprendimą gali išnagrinėti tik vienas aukštesnysis prokuroras, priimdamas motyvuotą nutarimą (4 dalis); proceso dalyviai, nesutikdami su aukštesniojo prokuroro priimtu proceso sprendimu, gali įstatymų nustatyta tvarka sprendimą apskųsti teismui (6 dalis). BPK 170 straipsnio 5 dalies norma reiškia pareigą aukštesniajam prokurorui, vykdant savo įgaliojimus, kontroliuoti, ar žemesniųjų grandžių prokurorų priimti proceso sprendimai yra teisėti ir pagrįsti nepriklausomai nuo to, ar yra gautas proceso dalyvio skundas (prašymas, pareiškimas), ar jo nėra, t. y. vykdyti priimtų nutarimų prokurorinę kontrolę (patikrą) ir savo iniciatyva. Įstatymas nenurodo termino tokiai kontrolei vykdyti. Nustatęs padarytus proceso įstatymo pažeidimus (atlikto ikiteisminio tyrimo neišsamumas laikytinas BPK 1, 2 straipsnių pažeidimu), aukštesnysis prokuroras, atstovaudamas viešajam interesui, turi pareigą panaikinti tokį proceso sprendimą ir imtis priemonių, kad ikiteisminis tyrimas, kol nėra suėję apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, nurodyti BK 95 straipsnyje, būtų atliekamas, kad priimti galutiniai proceso sprendimai būtų pagrįsti ir teisėti.

3.4. Iš aukštesniojo prokuroro 2017 m. gegužės 19 d. nutarimo matyti, kad aukštesnysis prokuroras, susipažinęs su nutraukto ikiteisminio tyrimo medžiaga, nustatė, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas neišsamiai – nebuvo atlikti visi reikalingi veiksmai ir neišnaudotos visos galimybės, kad būtų nustatytos bylai reikšmingos įvykio aplinkybės, t. y. kad prokuroro 2017 m. sausio 2 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo nepagrįstas. 2017 m. gegužės 19 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą privalėjo būti pripažintas neteisėtu ir naikinamas ir tuo pagrindu, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis akivaizdžiai nustatyta, kad buvo padaryta nusikalstama veika (vagystė), todėl nutraukti visą ikiteisminį tyrimą nesuėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminams (BK 95 straipsnis) nebuvo galima, baudžiamasis persekiojimas turėjo būti vykdomas, kol sueis BK 95 straipsnyje nurodyti terminai, ir tik jiems suėjus galima nutraukti visą ikiteisminį tyrimą.

3.5. Sutiktina su teismo išvada, kad aukštesnysis prokuroras 2017 m. gegužės 19 d. nutarimą panaikinti prokuroro 2017 m. sausio 2 d. nutarimą ir atnaujinti tyrimą byloje priėmė vadovaudamasis iš esmės BPK 170 straipsnio 5 dalies nuostatomis, todėl kasatorius nepagrįstai ginčija aukštesniojo prokuroro sprendimą manydamas, kad nėra nustatyta jokių naujų esminių aplinkybių. BPK 217 straipsnis taip pat leidžia aukštesniajam prokurorui savo iniciatyva atnaujinti ikiteisminį tyrimą, jei tam yra pagrindas. Aukštesniojo prokuroro nutarime nurodyti išsamūs argumentai pagrindė būtinumą panaikinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą bei tyrimą atnaujinti. Be to, apie panaikintą prokuroro 2017 m. sausio 2 d. nutarimą ir ikiteisminio tyrimo atnaujinimą buvo informuoti ir įtariamieji išsiunčiant 2017 m. gegužės 19 d. aukštesniojo prokuroro nutarimo nuorašus, tačiau gynyba nepasinaudojo teise nutarimą apskųsti. Šis aukštesniojo prokuroro sprendimas proceso metu nebuvo panaikintas ir yra galiojantis, ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tolesnis procesas (baudžiamasis persekiojimas) yra teisėtas ir pagrįstas.

3.6. Kasacinio skundo argumentai dėl bylos nagrinėjimo neišsamumo ir BPK 257 straipsnio reikalavimų pažeidimo, kuris iš esmės siejamas su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, deklaratyvūs. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės, teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, išsamūs motyvai dėl jų vertinimo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Teismas pakankamai ištyrė ir patikrino visų nuosprendyje išdėstytų įrodymų patikimumą, jų gavimo ir užfiksavimo teisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, pateikdamas tinkamai motyvuotas išvadas dėl ginčijamų bylos įrodymų, kurie atitinka įstatymų reikalavimus, vertinimo, motyvuotai pažymėjo, kokie duomenys paneigia kasatoriaus gynybinę poziciją, ir teisingai nustatė tas pačias faktines aplinkybes, kurias konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

Dėl nuteistojo V. G. kasacinio skundo pagrįstumo

4. Apskųstus teismų sprendimus kasacinės instancijos teismas patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. sprendžiama, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nuosprendis formos ir turinio prasme atitinka BPK įtvirtintus reikalavimus, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Todėl kasacinės instancijos teismas dėl kasacinio skundo argumentų pasisakys tik šiuo aspektu.

5. Kasacinio skundo argumentai dėl bylos falsifikavimo, nagrinėjimo neišsamumo ir BPK 257 straipsnio reikalavimų pažeidimo yra deklaratyvūs ir iš esmės grindžiami nesutikimu su teismų atliktu įrodymo – vaizdo įrašo vertinimu. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad skunde nurodytas vaizdo įrašas buvo betarpiškai peržiūrėtas teisiamajame posėdyje, įrašo turinys aprašytas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, vaizdo įrašas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų įvertintas kartu su kitais įrodymais. Kasacinės instancijos teisme įrodymų vertinimas iš naujo neatliekamas.

6. Kasatorius teigia, kad pagal BPK 3 straipsnio l dalies 6 punktą teismai neturėjo teisės nagrinėti šios baudžiamosios bylos, nes dėl kasatoriaus buvo priimtas ir įsiteisėjęs 2017 m. sausio 2 d. prokuroro nutarimas nutraukti procesą ikiteisminiame tyrime, kuris, pažeidžiant BPK 217 straipsnio 2 dalies reikalavimus, buvo neteisėtai atnaujintas 2017 m. gegužės 19 d. prokuroro nutarimu, nenustačius jokių naujų faktų ar aplinkybių. Kasatoriaus nuomone, taip pažeistas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos teismų praktikoje BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas draudimo persekioti ir bausti už tą pačią veiką (non bis in idem) principas.

7. BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu.

8. Nagrinėjamo klausimo kontekste tai reiškia, jog, įsiteisėjus prokuroro nutarimui nutraukti baudžiamąjį procesą, jis laikomas baigtu. Tačiau įstatymas nustato atvejus, kai prokuroro nutarimas nutraukti baudžiamąjį procesą gali būti panaikintas ir ikiteisminis tyrimas dėl tos pačios nusikalstamos veikos atnaujinamas.

9. BPK 217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal proceso dalyvių skundus ar savo iniciatyva prokuroras gali atnaujinti ikiteisminį tyrimą, jei tam yra pagrindas; to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas atnaujinamas, kai paaiškėja esminės aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurios nebuvo nustatytos priimant sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.

10. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, atlikdamas savo funkcijas, prokuroras yra nepriklausomas ir klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras, prokurorams kyla pareiga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką, kuri, be kita ko, sudarytų teisines prielaidas teismui baudžiamojoje byloje nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo. Užtikrinant pirmiau paminėtos pareigos įgyvendinimą BPK ir Prokuratūros įstatymas nustato aukštesniojo prokuroro įgalinimus kontroliuoti žemesniojo prokuroro procesinę veiklą. Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalis nustato, kad prokuroro priimtą proceso nutarimą gali panaikinti aukštesnysis prokuroras, priimdamas motyvuotą nutarimą. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu, kad pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu patvirtintas Rekomendacijas dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant aukštesnysis prokuroras, vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalimi, privalo patikrinti šių rekomendacijų 65 punkte nurodytų prokuroro priimtų proceso sprendimų, o tarp jų ir prokurorų nutarimų dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, teisėtumą ir pagrįstumą.

11. BPK 170 straipsnio 5 dalyje nuostatos įtvirtina, kad aukštesnysis prokuroras nustato prokurorų padarytus proceso įstatymų pažeidimus, panaikina neteisėtus ar nepagrįstus jų nutarimus ir duoda prokurorams privalomus nurodymus, išskyrus nurodymą, kokį proceso sprendimą priimti. Taigi prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą netenka galios ir tuo atveju, kai, nustatęs prokuroro padarytus proceso pažeidimus, tokį neteisėtą ar nepagrįstą nutarimą panaikina aukštesnysis prokuroras. Šiuo atveju prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą panaikinimas nesietinas su naujų bylos aplinkybių nustatymu; priešingas šios teisės normos aiškinimas prieštarautų pirmiau aptartoms įstatymų nuostatoms, įtvirtinančioms aukštesniojo prokuroro funkcijas baudžiamajame procese, kuriomis siekiama užtikrinti prokuratūrai keliamų uždavinių įgyvendinimo kontrolę.

12. Iš bylos matyti, kad 2016 m. rugsėjo 24 d. Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, nustatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, dėl 2016 m. rugsėjo 24 d. pagrobto svetimo turto iš UAB „S.“. Įtarimai padarius minėtą nusikalstamą veiką buvo pareikšti A. M. ir V. G. Šiaulių

apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės I. Zgierskytės-Strumilaitės 2017 m. sausio 2 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl V. G. ir A. M. nutrauktas, nesurinkus pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jų kaltę padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

13. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės L. Mušauskytės-Griciuvienės (aukštesniojo prokuroro) 2017 m. gegužės 19 d. nutarimu pirmiau minėtas 2017 m. sausio 2 d. prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl V. G. bei A. M. panaikintas ir ikiteisminis tyrimas byloje atnaujintas.

14. Iš aukštesniojo prokuroro 2017 m. gegužės 19 d. nutarimo matyti, kad susipažinus su nutraukto ikiteisminio tyrimo medžiaga nustatyta, jog ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas neišsamiai – nebuvo atlikti visi reikiami ikiteisminio tyrimo veiksmai ir neišnaudotos visos galimybės bylai reikšmingoms įvykio aplinkybėms nustatyti. Iš esmės tai reiškia, kad buvo pažeisti BPK 2 straipsnio nuostatų reikalavimai. Aukštesnysis prokuroras konstatuodamas, kad prokuroro 2017 m. sausio 2 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nepagrįstas, savo nutarime nurodė, kurie ikiteisminio tyrimo veiksmai turi būti atlikti, bei konstatavo, kad galutinį procesinį sprendimą galima priimti tik išnaudojus visas įmanomas priemones objektyvioms įvykio aplinkybėms nustatyti, įvertinus surinktų duomenų visumą ir jų tarpusavio ryšį. Taigi aukštesnysis prokuroras priimdamas 2017 m. gegužės 19 d. nutarimą panaikinti prokuroro 2017 m. sausio 2 d. nutarimą ir atnaujinti tyrimą vadovavosi BPK 170 straipsnio 5 dalies nuostatomis, be to, atnaujindamas byloje ikiteisminį tyrimą laikėsi BPK 217 straipsnyje nustatytos tvarkos apie panaikintą nutarimą ir ikiteisminio tyrimo atnaujinimą pranešti įtariamiesiems, išsiųsdamas jiems 2017 m. gegužės 19 d. nutarimo nuorašus. Šios aplinkybės rodo, kad buvo tęsiamas tas pats, o ne pradėtas pakartotinis procesas.

15. Pagal bylos duomenis skundų dėl pirmiau minėto aukštesniojo prokuroro nutarimo nebuvo paduota; šis nutarimas proceso metu nebuvo panaikintas ir yra galiojantis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo teiginiai, kad procesas vyko pažeidžiant pirmiau aptartus BPK 3 straipsnio l dalies 6 punkto reikalavimus ir kad teismai šiuo pagrindu neturėjo teisės nagrinėti šios baudžiamosios bylos, yra nepagrįsti.

16. Pažymėtina ir tai, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje įtvirtintos nuostatos teismų praktikoje aiškinamos kaip uždraudimas priimant galutinį sprendimą byloje ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, neatskiriamai susijusių tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos pirmiau minėtos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos.

17. Kasatorius teigia, kad, pažeisdamas BPK 58 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimus, bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties pirmosios instancijos teismas. Kasatorius šį teiginį argumentuoja tuo, kad Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nuosprendį, kuriuo kasatorius nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, priėmė ta pati teisėja K. Jurevičienė, kurios 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis nutraukti baudžiamąją bylą kasatoriui buvo panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartimi.

18. Pažymėtina, kad BPK 58 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato teisėjo nušalinimo pagrindus dėl jo pakartotinio dalyvavimo procese. Taigi ši kasacinio skundo dalis faktiškai grindžiama argumentais, susijusiais su teismo nešališkumo principo pažeidimu, todėl pirmiau paminėti kasacinio skundo argumentai aptartini būtent šiuo aspektu.

19. BPK 58 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, jog teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tos pačios bylos, jeigu jis priėmė nuosprendį pirmosios instancijos teisme, negali nagrinėti tos pačios bylos apeliacine ir kasacine tvarka, taip pat iš naujo nagrinėti tos bylos pirmosios instancijos teisme tuo atveju, kai panaikintas jo priimtas nuosprendis.

20. Iš bylos matyti, kad Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nuosprendį, kuriuo kasatorius nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, priėmė teisėja K. Jurevičienė. Iš bylos matyti, kad teisėja iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo toje pačioje byloje anksčiau buvo priėmusi ne nuosprendį, o nutartį nutraukti baudžiamąją bylą, o tai neatitinka BPK58 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyto pagrindo pripažinti teismą šališku. Kitų argumentų dėl teismo nešališkumo principo pažeidimo kasatorius nepateikia.

21. Pagal teismų praktiką teismo kaip šališko vertinimas pirmiausia priklauso nuo to, ar proceso dalyviams teismas gali atrodyti esąs šališkas. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo dėl proceso dalyvių, ir tuo atveju,

kai kaltinamajam proceso metu nekyla abejonių dėl jo bylos nagrinėjimo objektyvumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009 ir kt.). Pažymėtina, kad pirmiau priimtoje nutartyje nutraukti baudžiamąją bylą teisėja byloje surinktų įrodymų nevertino, dėl kasatoriaus kaltumo nepasisakė, o minėta nutartimi priimtas sprendimas nebuvo nepalankus kasatoriui. Svarbu ir tai, kad nušalinimų teisėjai K. Jurevičienei nei kasatorius, nei jo gynėjas, nei kiti proceso dalyviai nereiškė, kasatoriaus apeliaciniame skunde apie teisėjos šališkumą taip pat neužsimenama. Esant šioms aplinkybėms vien tik apeliacinės instancijos nutartyje konstatuotas pirmosios instancijos teismo padarytas BPK 3 straipsnio 2 dalies 6 punkto pažeidimas, dėl kurio pirmosios instancijos teismo nutartis buvo panaikinta ir byla grąžinta nagrinėti iš naujo, šioje byloje nesudaro pagrindo spręsti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas kasatoriui buvo šališkas.

22. Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Jau minėta, kad nuteistasis V. G. klausimų nei dėl teismo šališkumo, nei dėl teismo neteisėtos sudėties savo apeliaciniame skunde nekėlė.

23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo V. G. kasacinis skundas nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Atmesti nuteistojo V. G. kasacinį skundą.

TEISĖJAI SIGITA JOKIMAITĖ

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

ELIGIJUS GLADUTIS_______________________


Nr. 2ATP-303/2019Teisminio proceso Nr. 4-52-3-00554-2018-9


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Prano Kuconio, susipažinusi su nukentėjusiojo R. B. prašymu atnaujinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. Š. (E. Š.) administracinio nusižengimo bylą dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2018 m. rugsėjo 28 d. nutarimo, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 23 d. nutarties,

n u s t a t ė:

P. R. B. 2018 m. rugpjūčio 2 d. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=07c589e0e5f711e99681cd81dcdca52c

rajono policijos komisariatą, kuriame nurodė, kad 2018 m. liepos 23 d. po 20.10 val., 2018 m. liepos 24 d. po 17.15 val., po 17.46 val., 2018 m. liepos 25 d. 21.20 val. iš namo, esančio Vilniaus r., Zujūnų šen., Papiškių k., Kranto al. 8, namų valdos, priklausančios E. Š. (E. Š.) girdėjosi jo šuns dobermano agresyvus lojimas, puolimas, žviegimas, cypimas ant praeinančių vaikų, ar suaugusių, dėl ko buvo trikdoma pareiškėjo, taip pat jo žmonos Ž. B. ramybė, buvo pažeista teisė į poilsį.

Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vyriausiojo specialisto 2018 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. A-SAVAD-41-ANR_ N-163-2018 E. Š. buvo paskirta administracinė nuobauda, numatyta Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 346 straipsnio 1 dalyje, dėl to, kad E. Š. Vilniaus r., Zujūnų šen., Papiškių k., Kranto al. 8, laiko dobermano veislės šunį, kuris 2018-07-23 apie 20.10 val., 2018-07-24 apie 17.15 val. ir 2018-07-25 apie 21.20 val. lojo trikdydamas kaimynų poilsį bei viešąją rimtį.

Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vyriausiojo specialisto 2018 m. rugsėjo 28 d. nutarimu panaikintas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vyriausiojo specialisto 2018 m. rugsėjo 10 d. nutarimas ir byla nutraukta, nes nepadaryta veika, turinti administracinio nusižengimo požymių.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. balandžio 9 d. nutartimi atmestas nukentėjusiojo R. B. skundas ir paliktas galioti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2018 m. rugsėjo 28 d. nutarimas, kuriuo administracinė nusižengimo byla nutraukta.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi atmestas pareiškėjo R. B. apeliacinis skundas ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. balandžio 9 d. nutartis palikta nepakeista.

Pareiškėjas R. B. prašo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl teismų padarytų esminių materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų. Prašyme nurodoma, kad buvo padaryti esminiai ANK 641 straipsnio, 652 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimai, nes teismai nevertino skundžiamo nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, pasisakė dėl nutarimo, kurio byloje nėra. Žemesnės instancijos teismai taip pat padarė esminių įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų ANK 569 straipsnio 5 dalyje, pažeidimų, t. y. šališkai ir netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, o tai tiesiogiai sąlygojo klaidingos išvados priėmimą, kad nėra duomenų apie tai, kad E. Š. priklausantis šuo kėlė triukšmą (lojo). Teismai nesirėmė ir klaidingai bei šališkai vertino byloje esančius įrodymus, kurie tiesiogiai pagrindžia, kad administracinio nusižengimo sudėtis E. Š. veikoje egzistuoja. Pareiškėjo nuomone, buvo pažeistos ir ANK 346 straipsnio nuostatos klaidingai konstatavus, kai ir pavienis, trumpalaikis ar reaguojantis į aplinką šuns lojimas, kuomet netrukdoma kitiems kaimynams, nelaikomas administraciniu nusižengimu. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ANK 566 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą proceso teisingumo ir lygybės prieš įstatymą, rungimosi principus bei ANK 632 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes po baigiamųjų kalbų siūlė E. Š. ir T. D. pateikti atsiliepimus į baigiamąsias kalbas, kuriuos prijungė prie bylos.

Prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą atsisakytina priimti.Pagal ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktą administracinio nusižengimo byla gali būti atnaujinta, jeigu padarytas

esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą turi būti nurodyti administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindai ir išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (ANK 662 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjo nuomone, byloje padaryti ANK 641 straipsnyje, 652 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimai, nes teismai patvirtino Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vyriausiojo specialisto 2018 m. rugsėjo 28 d. nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą šio nutarimo nematę, nežinodami jo turinio, argumentų ir motyvų. Tokie pareiškimo argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrindžia ANK 641 straipsnyje, 652 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimo. Kaip matyti iš prie pareiškimo pridėtų teismo sprendimų, Vilniaus regiono apylinkės teismas, nagrinėdamas administracinėn atsakomybėn patraukto E. Š. administracinio nusižengimo bylą pagal nukentėjusiojo R. B. paduotą skundą dėl Institucijos 2018 m. rugsėjo 28 d. nutarimo nutraukti E. Š. administracinio nusižengimo bylą, apklausė suinteresuotus asmenis ir liudytojus bei, įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, kad naikinti šį nutarimą nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto E. Š. administracinio nusižengimo bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutarties ir Institucijos 2018 m. rugsėjo 28 d. nutarimo, nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas, kodėl pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą. Argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius skundo argumentus, pareiškėjas nepateikia.

Prašyme dėstomi argumentai dėl klaidingo iš šališko įrodymų vertinimo bei ANK 346 straipsnio 1 dalies esminio pažeidimo nesudaro pagrindo administracinio nusižengimo bylos atnaujinimui, nes pareiškėjas nurodo kitokias faktines

bylos aplinkybes ir pateikia kitokį įrodymų vertinimą, nei tai padarė žemesnės instancijos teismai. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įrodymų nerenka, iš naujo jų nevertina ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra saistomas administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų faktinių bylos aplinkybių (ANK 662 straipsnio 13 dalis).

Teisingumo, lygybės prieš įstatymą, rungimosi principų bei ANK 632 straipsnio 6 dalies pažeidimai prašyme grindžiami tuo, kad apylinkės teismas po baigiamųjų kalbų pasiūlė „pateikti atsiliepimus į baigiamąsias kalbas E. Š. ir T. D. arba pateikti savo baigiamąsias kalbas“, o toks procesinis veiksmas ANK nenumatytas. Pažymėtina, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. balandžio 9 d. nutartyje yra išdėstyti ir įvertinti E. Š. ir T. D. parodymai, o ne jų baigiamosiose kalbose ar „atsiliepimuose į baigiamąsias kalbas“ išdėstyti faktiniai duomenys, todėl pareiškime išdėstyti teiginiai nepagrindžia esminio proceso teisės pažeidimo.

Konstatuotina, kad pareiškėjo prašyme, nors ir nurodytos materialiosios ir proceso teisės normos, kurios, pareiškėjo nuomone, buvo pažeistos, tačiau teisiniai argumentai, pagrindžiantys esminį materialiosios ar proceso teisės pažeidimą, neišdėstyti.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 3 ir 6 punktais, 6 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nukentėjusiojo R. B. prašymą atnaujinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. Š. (E. Š.) administracinio nusižengimo bylą dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2018 m. rugsėjo 28 d. nutarimo, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 23 d. nutarties ir kartu su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI ARTŪRAS PAŽARSKIS

DALIA BAJERČIŪTĖ

PRANAS KUCONIS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininko), Prano Kuconio ir Dalios Bajerčiūtės, susipažinusi su nuteistojo V. I. ir jo gynėjo advokato Ato Molio kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 26 d. nuosprendžio, prašymu sustabdyti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 26 d. nuosprendžio vykdymą,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0a3a8180e5f711e99681cd81dcdca52c

baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis V. I. ir jo gynėjas advokatas Atas Molis kasaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamus nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti. Taip pat prašoma sustabdyti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 26 d. nuosprendžio vykdymą iki byla bus išspręsta kasacinės instancijos teismo posėdyje.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 72 straipsnį), taip pat padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, t. y. pažeidė in dubio pro reo principą, nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos skunde nurodytais klausimais, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias nuostatas, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad nors skunde ir įvardyti BPK 369 straipsnyje nustatyti apskundimo ir bylos

nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai, t. y. netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas bei esminiai BPK pažeidimai, tačiau skunde išdėstyta argumentacija jų buvimo nepagrindžia. Kaip ir pirmiau paduotame kasaciniame skunde, kurį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi atsisakė priimti, kasatoriai šiuo atveju, nors ir pakeitę skundo struktūrą, išdėsto tuos pačius esminius argumentus, kuriais remdamiesi prašo bylą nutraukti. Kasatorių teigimu, nagrinėjamu atveju nebuvo nei nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, dalyko (kadangi neapskaityti pinigai nėra juridinių asmenų nuosavybė), nei subjekto (nuteistasis V. I. dėl užimamų pareigų negalėjo savo žinioje turėti neva pasisavintą svetimą turtą). Tačiau šie teiginiai iš esmės yra subjektyvi kasatorių nuomonė savaip interpretuojant taikytą baudžiamojo įstatymo normą, o ne teisiniai argumentai, pagrindžiantys atitinkamo BK straipsnio taikymo netinkamumą. Dar kartą pažymėtina, kad nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Tai, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai ir asmuo nuteistas pagrįstai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. Be to, pažymėtina, kad šis kasacinis skundas, lyginant jį su anksčiau paduotu skundu, papildytas teiginiais dėl netinkamo apgaulingos apskaitos tvarkymą reglamentuojančių nuostatų taikymo (BK 222 straipsnio 1 dalis), nes, pasak kasatorių, teismai neįvertino padarinių kilmės bei jų nebuvimo. Tačiau iš skundo turinio matyti, kad netinkamas minėto BK 222 straipsnio 1 dalies taikymas yra siejamas su V. I. pripažinimu kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, kritiškai vertinant specialisto išvadą ir neigiant BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių buvimą, kai tai teismų yra nustatyta. Be kita ko, paduotame skunde, kaip ir ankstesniajame, įvardyti tie patys baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, juos grindžiant liudytojų parodymų analize bei pastebėjimais dėl teismo atlikto bylos įrodymų vertinimo. Pažymėtina, kad BPK reikalavimų pažeidimai vertinant bylos įrodymus sudaro pagrindą bylą nagrinėti kasacine tvarka tuo atveju, jeigu jie susiję su esminiais atitinkamų BPK normų pažeidimais. Šiuo atveju minėti pažeidimai deklaratyvūs, nurodyti tik formaliai, nepagrindžiant jų teisiniais argumentais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas sustabdyti skundžiamo nuosprendžio vykdymą paliekamas nenagrinėtas (BPK 374 straipsnis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 punktu, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo V. I. ir jo gynėjo advokato Ato Molio kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


PRANAS KUCONIS

DALIA BAJERČIŪTĖ_______________________




NUTARTIS

2019 m. rugsėjo 25 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 16 d. gautu ieškovės UAB „SRS dizainas“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal šalių pareikštus priešinius reikalavimus dėl prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia arba dalies panaikinimo, domeno neteisėtos registracijos ir prekių ženklo savininko teisių gynimo bei dėl prekių ženklų registracijų pripažinimo negaliojančiomis. Po kasacinio teismo 2019 m. vasario 7 d. priimtos nutarties (kasacinė byla Nr. e3K-3-22-969/2019), Lietuvos apeliacinis teismas iš naujo nagrinėjo apeliacine tvarka bylą dėl reikalavimo perduoti ieškovei domeno „vilkotakas.com“ vardą pagrįstumo ir paliko nepakeistą tą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimo dalį, kuria šio ieškinio reikalavimo netenkinta. Kasacija, paduodama dėl šios apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=175fd4f0e5f711e99681cd81dcdca52c

nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde keliamas byloje taikyto Reglamento Nr. 874/2004 21 straipsnio 1 dalies a) ir b) punktų nuostatų taikymo ir aiškinimo klausimas, sprendžiant dėl reikalavimo perduoti ieškovei domeno vardą pagrįstumo. Argumentuojama, kad abiejų instancijų teismai, netenkinę reikalavimo įpareigoti atsakovę UAB „KF/SIK Vilko takas“ perduoti domeną „vilkotakas.com“ ieškovei, netinkamai taikė ir aiškino alternatyvius pagrindus domeno registracijos teisėtumo vertinimui nustatančias normas; taip pat apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas nustatančias CPK normas, neatskleidė šio reikalavimo esmės, nes dėl jo pagrįstumo sprendė vienu iš ieškovės nurodytų teisinių ir faktinių pagrindų, taip šios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl domenų registracijos teisėtumo.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti UAB „SRS dizainas“ (j. a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. liepos 12 d. Swedbank AB

sumokėtą 75 (septyniasdešimt penkis) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________


Nr. 3P-1583/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02054-2017-6

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f81c98d0e5f611e99681cd81dcdca52c

(S)


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 16 d. gautu ieškovės BUAB „Oil Trade“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl skolos priteisimo. Skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 20 d. sprendimas, kuriuo ieškinio netenkinta. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje, kurioje ieškovė ginčija atsakovei pervestų lėšų pagrįstumą ir prašo jas priteisti, taikant turto gavimo be pagrindo institutą arba atsakomybę pagal deliktą, teismai negynė viešojo intereso, nesiaiškino ieškovės pervestų lėšų pagrįstumo, neatskleidė bylos esmės, vertino ir vadovavosi tik atsakovės pateiktais buhalteriniais dokumentais, kurių pagrindu padarė išvadą, jog atsakovei pervestos sumos pagrįstai. Ieškovės teigimu, manydami, kad ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas neteisingas, teismai privalėjo taikyti teisę pagal faktines aplinkybes, to nepadarę, pažeidė CPK 265 straipsnio 1 dalį. Kaip pagrindu kasacijai remiamasi sutarčių aiškinimo taisykles nustatančių materialiosios teisės normų (CK 6.193–6.195 straipsniai) pažeidimu, taip pat nurodoma, kad teismai pažeidė CK 6.131 straipsnį, įrodinėjimą ir įrodymų įvertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 176–178, 183, 185

straipsniai), visais šiame skunde keliamais klausimais nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos nuostatų.Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu

padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.



n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 17 d. gautu ieškovės UAB „Liūtomera“ kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 19 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl leidimo statyti statinį be vieno bendraturčio sutikimo. Skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Plungės apylinkės teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimas, kuriuo ieškinio netenkinta. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=20fe4b90e5f711e99681cd81dcdca52c

punktuose nustatytais pagrindais.Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą

tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).


Kasaciniame skunde nurodoma, kad neteisingus teismų sprendimus byloje galėjo sąlygoti tam tikras teismų praktikos nevienodumas (vidinis prieštaringumas); spręsdami byloje kilusį ginčą, teismai užstatymo tankio ir intensyvumo padidėjimą laikė pakankamu pagrindu bendraturčiui neduoti sutikimo statytojui, tačiau, ieškovės vertinimu, tokio sprendimo motyvo panaudojimą bylai išspręsti galėjo nulemti nevienoda kasacinio teismo praktika. Teismas, vertindamas, ar žemės sklypo bendraturčio atsisakymas duoti sutikimą pagrįstas, turėtų vertinti situaciją plačiau; neturėtų remtis skaičiavimais ar specialistų išvadomis nepatvirtinta prielaida, kad didėja žemės sklypo užstatymo rodikliai, nesutinkančiam bendraturčiui nenurodžius, kokias jo teises ir interesus numatoma statyba pažeidžia. Ieškovės teigimu, kasaciniam teismui būtina pasisakyti dėl šio motyvo (žemės sklypo bendraturčio teisės grįsti nesutikimą užstatymo rodiklių pasikeitimu) turinio ir jo santykio su kitais pagrindais, kuriais bendraturčio grindžiamas nesutikimas leisti kreiptis dėl statybą leidžiančio dokumento galėtų būti laikomas pagrįstu. Ieškovė taip pat laiko, kad šiuo atveju netinkamą (nevisapusišką ir neišsamų) ginčo išsprendimą galėjo nulemti aplinkybė, kad teismai nepagrįstai išplėtė ginčo ribas ir vertino aplinkybes, kurios su šiuo konkrečiu ginču nesusijusios, taip pažeidė rungtyniškumo principą.





n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti UAB „Liūtomera“ (j. a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. rugsėjo 5 d. UAB „Medicinos

bankas“ sumokėtą 75 (septyniasdešimt penkis) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 18 d. gautu atsakovės J. Š. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 4 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti,

n u s t a t ė:

Atsakovė J. Š. padavė kasacinį skundą, praleidusi CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą jam paduoti. Skundžiama Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 4 d. nutartis įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis), terminas jai apskųsti kasacine tvarka baigėsi 2019 m. rugsėjo 4 d., o kasacinis skundas pateiktas pašto įstaigai 2019 m. rugsėjo 17 d. Atsakovė prašo atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

Atrankos kolegija, įvertinusi atsakovės prašymo argumentus, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą kasaciniam skundui paduoti (CPK 345 straipsnio 2 dalis).

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 4 d. nutartimi atsakovė J. Š. iškeldinta iš ginčo buto ir iš jos ieškovei UAB „Saulex“ priteistas nuostolių atlyginimas.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik

išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1a685a00e5f711e99681cd81dcdca52c

dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Atrankos kolegija, susipažinusi su atsakovės J. Š. paduoto kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Kasacinis skundas teisiškai nemotyvuotas, jame iš esmės dėstomos faktinės aplinkybės, susijusios su ginčo buto praradimu.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Pažymėtina, kad kasacinis skundas neatitinka ir CPK 80 straipsnio 1 dalies, 347 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 4 dalies reikalavimų, nes nenurodyta ginčijama suma ir nesumokėtas žyminis mokestis.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 345 straipsnio 2 dalimi, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti.Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Nepriimtą kasacinį skundą grąžinti jį padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=257c3290e5f711e99681cd81dcdca52c


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 17 d. gautu ieškovės R. K. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė R. K. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. sprendimas, kuriuo atmestas jos ieškinys atsakovei BĮ Senjorų socialinės globos namai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik

išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovės R. K. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) teismai pažeidė CPK 6, 13, 17, 178, 179, 314, 414 straipsnius ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes: pažeidė pareigą būti aktyviems darbo bylose; rėmėsi tik atsakovei palankiais liudytojų parodymais ir nepagrįstai atsisakė apklausti ieškovės liudytojas; neišsiaiškino, kokia įstaigoje yra vaistų skyrimo tvarka; nepagrįstai atsisakė priimti notariškai patvirtintų keturių liudytojų parodymus, kurie buvo labai reikšmingi, sprendžiant klausimą, ar ieškovė padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą; 2) teismai netinkamai taikė ir aiškino DK 58 straipsnio 3 dalies 7 punktą ir 5 dalį bei dėl jų taikymo nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Ieškovė yra ilgametė darbuotoja, per visą laiką jos darbas buvo gerai vertintas, ji padarė vienintelę netyčinę klaidą, atlikdama vaistų skyrimo įrašą medicinos dokumente, dėl kuriuos jokių padarinių globotinės sveikatai nebuvo, be to, tokios klaidos yra įprastos ir dažnos įstaigoje, todėl, ieškovės nuomone, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad ji padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Jai paskirta sankcija nėra proporcinga padarytam darbo pareigų pažeidimui, tačiau teismai to neįvertino ir priėmė neteisingus sprendimus.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346

straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai aiškino, taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.


Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:



JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 18 d. gautu atsakovės A. S. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 27 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu sustabdyti teismo sprendimo vykdymą,

n u s t a t ė:

Atsakovė A. S. padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 27 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimas, kuriuo atmestas jos priešieškinis ir patenkintas ieškovo Ž. S. ieškinys dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ff1bfa90e5f611e99681cd81dcdca52c

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).



Atsakovės A. S. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) teismai pažeidė CK 4.80 straipsnio 1 ir 2 dalis, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nesivadovavo proporcingumo ir bendraturčių interesų pusiausvyros principais. Teismai neįvertino aplinkybės, kad ieškovo nurodytas pastatų plotas neatitinka kadastrinių duomenų, dėl to jam priteista daugiau ploto, nei jam priklauso, be to, priteistas didesnės vertės turtas, o atsakovei už tai tinkamai nekompensuota; 2) pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo yra nemotyvuota; apeliacinės instancijos teismas šio trūkumo neištaisė, tik nepagrįstai nurodė, kad atsakovei sudaryta galimybė patekti į jai paskirtą žemės sklypą. Tačiau byloje yra specialistų išvados, kad pagal ieškovo projektą atsakovė negali patekti į jos sklypo dalį, o iš nuotraukų matyti, kad projekte nurodyto pravažiavimo nėra, o yra tik atstumas nuo žemės sklypo ribos iki pastato; apeliacinės instancijos teismas neanalizavo, ar yra galimybė įrengti pravažiavimą; 3) patenkinus ieškinį, šalys ir toliau lieka dalies pastatų (garažo, dirbtuvių, palėpių) bendraturčiais, o tai neatitinka atidalijimo tikslo.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, nenagrinėtinas atsakovės prašymas sustabdyti teismo sprendimo vykdymą; grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti advokatui Tomui Juodžiui (a. k. duomenys neskelbtini) 75 (septyniasdešimt penkis) Eur žyminio mokesčio,

sumokėto už atsakovę 2019 m. rugsėjo 18 d. per EPP. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 20 d. gautu ieškovo M. B. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovas M. B. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti jo ieškinį atsakovui C. P. dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.



Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fdbfc5f0e5f611e99681cd81dcdca52c

sprendimo (nutarties) priėmimui.Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina

nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovo M. B. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) teismai pažeidė CPK 414 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo aktyvūs darbo ginčo byloje ir neišsiaiškino aplinkybių, kokius teisinius padarinius turėtų sukelti darbo ginčų komisijos 2018 m. spalio 23 d. sprendimas, taip pat neišreikalavo įrodymų (garso įrašų), iš kurių matyti, kad ieškovas pakankamai tiksliai suformulavo savo reikalavimus darbo ginčo komisijai; 2) netinkamai taikė CPK 279 straipsnio 4 dalį, nes nepagrįstai darbo ginčų komisijos 2018 m. spalio 23 d. sprendimą prilygino teismo sprendimui, kuris įgijo res judicata galią. Kadangi šiuo sprendimu darbo ginčų komisija iš esmės neišsprendė ieškovo reikalavimo ir paliko jį nenagrinėtą, teismai turėjo pripažinti ieškovo teisę pakartotinai kreiptis į darbo ginčų komisiją, o tai reikštų, kad nėra procesinių kliūčių nagrinėti bylą teisme; 3) netinkamai taikė CPK 78 straipsnio 1 dalį, pažeidė CPK 5, 7 straipsnius, 270 straipsnio 4 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl procesinio termino ir jo atnaujinimo kriterijų ir paskirties; neieškojo proporcingumo tarp teisės kreiptis į teismą ir proceso koncentracijos principų bei šį principą nepagrįstai suabsoliutino; tinkamai nemotyvavo nutarčių dėl šių principų pusiausvyros buvimo ir atsisakymo atnaujinti praleistą terminą; nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais, kad jei byloje yra susiklosčiusi išskirtinė ir netoleruotina teisinė situacija, tai sudaro savarankišką pagrindą procesiniam terminui atnaujinti;4) pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes; neskirdami žodinio bylos nagrinėjimo, nesudarė ieškovui galimybės pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius termino praleidimą dėl svarbių priežasčių.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų nutarčių motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtoms teismų nutartims priimti.



n u t a r i a:



JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-15826 2019-10-04 2019-09-26 2019-09-26 -

Prašymo Nr. 2ATP-312/2019Teisminio proceso Nr. 4-26-3-00035-2019-5(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininko), Dalios Bajerčiūtės ir Prano Kuconio, susipažinusi su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. S. atstovo advokato Kastyčio Paspirgėlio prašymu atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarties ir Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 12 d. nutarties, prašymu atnaujinti praleistą prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą padavimo terminą,

n u s t a t ė:

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. S. atstovas advokatas K. Paspirgėlis prašo atnaujinti praleistą prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą padavimo terminą ir nurodo, kad terminas buvo praleistas dėl formalių trūkumų, t. y. nepridėjus prie ankstesnio prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą skundžiamų žemesnės instancijos teismų sprendimų nuorašų. Anot pareiškėjo, termino praleidimas nepriklausė nuo R. S. valios, tačiau formalūs trūkumai atėmė jai galimybę įgyvendinti proceso teisę per įstatyme nustatytą terminą ir pateisina praleidimo laikotarpį, be to terminas praleistas labai nežymiai

Prašymas atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo paduoti atmestinas ir prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą atsisakytina priimti.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 660 straipsnio 2 dalį prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytais pagrindais (padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti) gali būti paduotas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui per tris mėnesius nuo nutarimo ar nutarties administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjimo dienos. Asmenims, praleidusiems šį prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas (ANK 660 straipsnio 2 dalis). Termino praleidimas pateisinamas tik esant svarbioms ir objektyvioms, t. y. nuo asmens valios nepriklausančioms aplinkybėms. Atrankos kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašyme tokių aplinkybių nenurodyta.

Atmetus prašymą atnaujinti praleistą terminą, pašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą atsisakytina priimti (ANK 662 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 660 straipsnio 2 dalimi, 662 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi,

n u t a r i a:

Atmesti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. S. atstovo advokato Kastyčio Paspirgėlio prašymą atnaujinti praleistą prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą padavimo terminą ir praleisto termino neatnaujinti.

Atsisakyti priimti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. S. atstovo advokato Kastyčio Paspirgėlio prašymą

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=28253280e5f711e99681cd81dcdca52c

atnaujinti administracinio nusižengimo bylą.


DALIA BAJERČIŪTĖ

PRANAS KUCONIS_______________________


Kasacinio skundo Nr. 2P-794/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-02010-2018-7(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininko), Dalios Bajerčiūtės ir Prano Kuconio, susipažinusi su nuteistosios R. Š. gynėjo advokato M. N. kasaciniu skundu dėl Alytaus apylinkės teismo 2019 m. kovo 15 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 12 d. nutarties, nuteistosios R. Š. prašymu sustabdyti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. kovo 15 d. nuosprendžio vykdymą ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Kasatorius prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti, kadangi, jo nuomone, nuteistoji R. Š. nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas surinktus duomenis, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įrodymų leistinumą ir patikimumą.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas

nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Iš paduoto kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistosios R. Š. gynėjas nesutinka, kad ji pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, ir nurodo, kad žemesnės instancijos teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 1 – 4 dalies nuostatų, reglamentuojančių įrodymų leistinumą ir patikimumą, pažeidimus.

Pažymėtina, kad šie kasatoriaus argumentai buvo nurodyti ir jo apeliaciniame skunde ir į juos apeliacinės instancijos teismas atsakė. Kasacinis procesas negali būti suprantamas kaip pakartotinis tų pačių aplinkybių vertinimas remiantis vien tuo, kad kasatorius nesutinka su žemesnės instancijos teismų išvadomis. Be to, kasatorius netvirtina, kad į šiuos apeliacinio skundo argumentus neatsakyta ar netinkamai atsakyta. Kitų argumentų, patvirtinančių kasacijos pagrindų, nustatytų BPK 369 straipsnyje, buvimą kasatorius nepateikia.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1e6a0c20e5f711e99681cd81dcdca52c

Taigi nesant teisinių argumentų, nuteistosios R. Š. gynėjo advokato M. N. kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimų bei BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai). Atsisakius priimti kasacinį skundą, nuteistosios R. Š. prašymas sustabdyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio vykdymą paliktinas nenagrinėtas.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistosios R. Š. gynėjo advokato M. N. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


DALIA BAJERČIŪTĖ

PRANAS KUCONIS_______________________


Nr. 2P-773/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29729-2018-3


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininko), Dalios Bajerčiūtės ir Prano Kuconio, susipažinusi su Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Tuklerio kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 7 d. nutarties išteisintojo Jono Krikščiukaičio baudžiamojoje byloje, baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiasis prokuroras Tomas Tukleris kasaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 7 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai išteisino J. Krikščiukaitį pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 164 straipsnį. Pasak prokuroro, teismo teiginiai yra klaidingi, prieštaraujantys ne tik bylos medžiagai bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, bet ir pačioje skundžiamoje nutartyje dėstomiems teiginiams bei išvadoms, kadangi skunde nurodytos aplinkybės patvirtina, jog J. Krikščiukaitis teismo nutartimi nustatytos pareigos mokėti vaikams išlaikymą nevykdė piktybiškai, nesant tam jokių svarbių priežasčių.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=08f46cf0e5f711e99681cd81dcdca52c

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Tai, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai ir asmuo nuteistas ar išteisintas pagrįstai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad iš esmės prokuroras tik teikia savo pastebėjimus dėl BK 164 straipsnio subjektyviojo sudėties požymio – tyčios – buvimo išteisintojo veiksmuose, tačiau teisinių argumentų, pagrindžiančių netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, nepateikia. Prokuroras skunde nurodo, kokie duomenys, jo nuomone, pagrindžia J. Krikščiukaičio kaltę, t. y. kad būdamas jauno amžiaus ir turėdamas galimybę jis ilgą laiką oficialiai niekur nedirbo, būdamas registruotas darbo biržoje atsisakė tęsti darbo paieškas ir nedėjo jokių realių pastangų, kurios liudytų jo ketinimus prisidėti prie vaikų išlaikymo teismo sprendimais nustatyta tvarka, nesiekė įsidarbinti. Tačiau tokiais kasacinio skundo teiginiais iš esmės siekiama, kad būtų iš naujo įvertintas išteisintojo elgesys, kiti bylos duomenys ir padarytos priešingos išvados, o tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Darytina išvada, kad teisiniai argumentai netinkamo teisės taikymo aspektu skunde neišdėstyti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Tuklerio kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


DALIA BAJERČIŪTĖ

PRANAS KUCONIS_______________________




NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=18f87650e5f711e99681cd81dcdca52c



n u s t a t ė:

Atrankos kolegija 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartimi Nr. 3P-1589/2019 atsisakė priimti atsakovės O. J. kasacinį skundą, tačiau neišsprendė žyminio mokesčio grąžinimo klausimo, todėl žyminis mokestis grąžinamas šia nutartimi (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Grąžinti O. J. (a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. rugsėjo 12 d. AB „Lietuvos paštas“ sumokėtą 100 (vieną šimtą) Eur žyminį mokestį.


JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________


Civilinė byla Nr. 3K-3-272-687/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-44493-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.8; 2.6.14.4(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovui S. S. (S. S.) dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės, turto bei turtinių įsipareigojimų padalijimo ir atsakovo S. S. priešieškinį ieškovei L. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto pasidalijimo, turtinių įsipareigojimų padalijimo, dalies turto pripažinimo asmenine

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fb014230e5f611e99681cd81dcdca52c

nuosavybe; trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Swedbank“ („Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo teisių ir pareigų perėmėja).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių išlaikymą iki gyvos galvos, ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalijimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo pripažinti, kad šalių santuoka nutrūko dėl atsakovo kaltės, nutraukti jų santuoką, sudarytą 1991 m. rugpjūčio 30 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, dėl atsakovo kaltės; palikti ieškovei santuokinę pavardę – S.; santuokos metu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgytą nekilnojamąjį turtą padalyti taip: ieškovei po santuokos nutraukimo priteisti 58 400 Eur vertės turto, t. y. butą (duomenys neskelbtini), o atsakovui – 60 000 Eur vertės turto, t. y. butą (duomenys neskelbtini) ir butą (duomenys neskelbtini); ieškovei iš atsakovo priteisti 1600 Eur kompensaciją už atsakovui tenkančią didesnę bendro nekilnojamojo turto dalį. Ieškovė taip pat prašė teismo santuokos metu bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą kilnojamąjį turtą padalyti taip: ieškovei po santuokos nutraukimo priteisti 2825 Eur vertės kilnojamojo turto, o atsakovui – 3040 Eur vertės tokio turto (tarp jų – automobilį „Honda Civic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) po santuokos nutraukimo pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe, automobilį „Rover 620“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – atsakovo); nustatyti, kad ieškovė ir atsakovas po santuokos nutraukimo pagal 2002 m. spalio 24 d. kredito sutartį Nr. BPL102502437 bankui atsako solidariai, priteisti ieškovei iš atsakovo 429 Eur pagal UAB „SB lizingas“ 2015 m. balandžio 23 d. išmokėto vartojimo kredito sutartį Nr. C504618796, 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

3. Ieškovė nurodė, kad atsakovas visą laiką buvo perdėtai pavydus, nuolat įtarinėjo ieškovę neištikimybe, elgėsi nepagarbiai, tiek prieš ją, tiek prieš jų vaiką vartojo psichologinį ir fizinį smurtą. Dėl besitęsiančio nuolatinio nepasitikėjimo, įžeidinėjimų bei kaltinimų, nebepakeliamos nuolatinės įtampos gyventi santuokoje su atsakovu tapo nebeįmanoma. Pripažinus atsakovą kaltu dėl santuokos iširimo ieškovei priteistinas 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

4. 2008 m. birželio 1 d. šalys paėmė kreditą bendram šalių tikslui – butui (duomenys neskelbtini) įsigyti, todėl ši prievolė ir po santuokos nutraukimo pripažintina solidariąja. Ieškovė buvo paėmusi vartojimo kreditą – šeimos poreikiams pirko kompiuterį „Lenovo Y50-70“. Ieškovė grąžino 858,59 Eur skolos, todėl iš atsakovo priteistina 429 Eur. Santuokoje šalys įgijo dvi transporto priemones – „Honda Civic“ ir „Rover 620“, pirmoji priteistina jai, antroji – atsakovui.

5. Atsakovas priešieškiniu prašė teismo nutraukti ieškovės ir atsakovo santuoką, sudarytą 1991 m. rugpjūčio 30 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, dėl ieškovės kaltės, palikti santuokines pavardes „S.“; po santuokos nutraukimo butą (duomenys neskelbtini) 58 400 Eur rinkos vertės, natūra priteisti ieškovei, o atsakovui – butą (duomenys neskelbtini), 22 000 Eur rinkos vertės, už ieškovei tenkančią didesnės vertės turto dalį priteisti atsakovui iš ieškovės 18 200 Eur kompensaciją; pripažinti butą (duomenys neskelbtini), 27 000 Eur vertės, asmenine atsakovo nuosavybe; padalyti santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą, automobilius, tokiu būdu: automobilį „Honda Civic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) po santuokos nutraukimo pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe, automobilį „Rover 620“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – atsakovo; padalyti santuokos metu įgytą kilnojamąjį turtą natūra, priteisiant ieškovei 3030 Eur vertės turto, o atsakovui – 1525 Eur vertės turto; už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį priteisti atsakovui 607,50 Eur kompensaciją; 9500 Eur prievolę „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialui dėl buto (duomenys neskelbtini) pagal 2002 m. spalio 16 d. sudarytą kredito sutartį pripažinti solidariąja šalių prievole; priteisti iš ieškovės atsakovui jo išmokėtą kredito ir draudimo dalį – 1544 Eur.

6. Atsakovas nurodė, kad butas (duomenys neskelbtini) nupirktas iš jo asmeninių lėšų, gautų pardavus atsakovo paveldėtą turtą. 2003 m. liepos 22 d. atsakovui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas po močiutės E. T. mirties dėl buto (duomenys neskelbtini) paveldėjimo kartu su M. A. (M. A.); butas parduotas už 50 000 Lt, gautos lėšos buvo pasidalytos po 25 000 Lt. Šiuos pinigus atsakovas investavo – už 27 000 Lt nusipirko butą (duomenys neskelbtini), todėl šis butas yra asmeninė atsakovo nuosavybė, nepriklausomai nuo to, kad buvo įregistruotas atsakovui esant santuokoje su ieškove.

7. Butą (duomenys neskelbtini) atsakovas asmeninėn nuosavybėn įsigijo kaip rentos gavėjas, nes tai yra aiškiai

nurodyta su G. K. sudarytoje 1997 m. lapkričio 19 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartyje.8. Pagal paskolos sutartį butui (duomenys neskelbtini) įsigyti atsakovas nuo 2015 m. spalio mėnesio sumokėjo

3088 Eur. Bendro ūkio atsakovas su ieškove neveda nuo 2015 m. spalio mėn., taigi iš ieškovės atsakovo naudai turi būti sumokėta pusė sumokėto būsto kredito ir draudimo dalis, t. y. 1544 Eur.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 12 d. sprendimu nutraukė 1991 m. rugpjūčio 30 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje įregistruotą šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, po santuokos nutraukimo šalims paliko santuokines pavardes – „S.“, priteisė ieškovei asmeninės nuosavybės teise butą (duomenys neskelbtini), įpareigojo ieškovę išmokėti atsakovui 24 850,30 Eur kompensaciją, pripažino butą (duomenys neskelbtini) ir butą (duomenys neskelbtini) atsakovo asmenine nuosavybe, nustatė, kad šalys lieka solidariai atsakingos AB „Swedbank“ pagal 2002 m. spalio 24 d. kreditavimo sutartį Nr. BPL102502437, tačiau ieškovė po santuokos nutraukimo prievoles pagal šią sutartį vykdys asmeniškai. Teismas netenkino atsakovo prašymo dėl pagal 2002 m. spalio 24 d. kreditavimo sutartį Nr. BPL102502437 išmokėtos kredito dalies priteisimo iš ieškovės ir šios prašymo dėl pagal 2015 m. balandžio 23 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. C504618796 išmokėto vartojimo kredito dalies priteisimo iš atsakovo, priteisė ieškovei asmeninės nuosavybės teise transporto priemonę „Honda Civic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o atsakovui – transporto priemonę „Rover 620“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priteisė ieškovei asmeninės nuosavybės teise 2525 Eur vertės kilnojamųjų daiktų, o atsakovui – 2395 Eur vertės, taip pat iš ieškovės priteisė atsakovui 65 Eur kompensaciją už jai tenkančią didesnę kilnojamųjų daiktų vertę. Teismas padalijo šalims bylinėjimosi išlaidas, panaikino teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

10. Teismas nurodė, kad šalių santuoka yra faktiškai iširusi. Abiem šalims trūko tarpusavio supratimo ir pagarbos viena kitai, abi šalys pažeidė abipuses sutuoktinių pareigas gerbti ir mylėti bei remti vienas kitą, būti lojaliems ir pasitikėti vienas kitu, todėl šeima iširo dėl abipusės kaltės ir jos išsaugoti šalys nesiekia, santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.60 straipsnis, 3.61 straipsnio 2 dalis). Dėl to nėra pagrindo tenkinti ieškovės prašymo atlyginti neturtinę žalą.

11. Butas (duomenys neskelbtini) 2002 m. spalio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. RJ-6301 pagrindu įregistruotas atsakovo asmeninės nuosavybės teise. Butui įsigyti 2002 m. spalio 24 d. sudaryta kreditavimo sutartis Nr. BPL102502437 su UAB „Sampo“ banku, kaip laiduotoja nurodyta ieškovė. Taigi butas įgytas abiejų sutuoktinių bendrojon jungtinėn nuosavybėn ir nėra pagrindo vertinti, kad buvo siekiama įgyti ar butas buvo įgytas asmeninėn atsakovo nuosavybėn. Abi šalys sprendė, kad šis butas turėtų būti priteistas ieškovei, todėl yra pagrindas butą natūra priteisti ieškovei, įpareigojant ją kompensuoti atsakovui 1/2 dalį buto vertės, t. y. 29 200 Eur (58 400 Eur / 2). Galutinis kredito grąžinimo terminas pagal nurodytą sutartį – 2027 m. spalio 24 d. Pagal 2018 m. kovo 21 d. AB „Swedbank“ pažymą Nr. SR-BPP/18-826 likusi neišmokėta kredito dalis – 8699,40 Eur; ieškinyje ir priešieškinyje šalys nurodo, kad atsako solidariai. Kadangi butas priteisiamas ieškovei natūra, o bankui mokama būsto paskola vertinama kaip bendras sutuoktinių turtas, todėl pusė likusios įmokėti sumos, t. y. 4349,70 Eur, mažinama ieškovės kompensacija atsakovui, t. y. ieškovė už jai tenkančią didesnę turto dalį atsakovui turi išmokėti 24 850,30 Eur kompensaciją. Be to, po santuokos nutraukimo prievoles pagal 2002 m. spalio 24 d. kredito sutartį vykdys ieškovė asmeniškai. Tuo atveju, jeigu dėl objektyvių (ne nuo ieškovės valios priklausančių) aplinkybių ieškovė negalės tinkamai įvykdyti įsipareigojimų pagal kredito sutartį, tai šiuos įsipareigojimus vykdys atsakovas ir įgis teisę reikalauti sugrąžinti pagal sutartį sumokėtas sumas iš ieškovės regreso tvarka.

12. Atsakovas prašė priteisti iš ieškovės 1544 Eur už išmokėtą kredito ir draudimo dalį, nurodė, jog ginčo butu nesinaudoja nuo 2015 m. spalio mėnesio, todėl už buto išlaikymą turi mokėti ieškovė. Ieškovė atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad kiekvieną mėnesį moka komunalinius mokesčius už butą (duomenys neskelbtini), kurie sudaro didesnę sumą nei kredito kasmėnesinės įmokos. Teismas sprendė, kad atsakovo prašymas dėl 1544 Eur priteisimo iš ieškovės netenkintinas, nes sutuoktiniai bendrąja jungtine nuosavybe rūpinasi ir ją išlaiko abu.

13. Butas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise įregistruotas atsakovo vardu, jo ir G. K. 1997 m. lapkričio 19 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties Nr. 6-3767VZ pagrindu. Taigi ieškovė nėra nurodyta kaip rentos mokėtoja, šios sutarties nepasirašė. Šioje byloje ieškovė neįrodė, kad buvo išreiškusi savo valią dėl šio sandorio sudarymo. Įstatymas nenustato, kad, rentos gavėjui gaunant išlaikymą maistu ir kitos pagalbos forma (skalbimas, bendravimas,

bažnyčios lankymas ir t. t.) (ką nurodo ieškovė) ne tik iš tiesioginio sutartimi nustatyto rentos mokėtojo (atsakovo), bet ir iš kito asmens – jo sutuoktinio ar kitų asmenų, esant galiojančiai ir nenuginčytai sutarčiai, automatiškai atsiranda teisė į rentos gavėjo nuosavybę. Tokiais ieškovės argumentais pagal analogiją galima būtų pakeisti ir labdaros, ir gero nesavanaudiško elgesio santykius į nesutartinius teisės į nuosavybę atsiradimo santykius, kas prieštarauja sveikai nuovokai ir gerai moralei (CK 1.5 straipsnis). Išlaikymo iki galvos sutartimi, liudytojų parodymais įrodyta, kad atsakovo prievolė išlaikyti G. K. buvo asmeninė, todėl ir turtas, įgytas vykdant šią prievolę, laikytinas asmenine jo nuosavybe.

14. Butas (duomenys neskelbtini) VĮ Registrų centro duomenimis, įregistruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė; šis butas įgytas 2003 m. spalio 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. RJ-6739 pagrindu; šią sutartį sudarė šalys, sutartyje nurodoma, kad butas įsigytas už 27 000 Lt. 2003 m. liepos 22 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijime Nr. 6-5039 nurodoma, kad E. T., mirusios 2003 m. vasario 22 d., testamente nurodyto turto lygiomis dalimis įpėdiniai yra testatorės vaikaičiai atsakovas ir M. A.; paveldimą turtą sudaro butas (duomenys neskelbtini). Testatorės vaikaičiai 2003 m. liepos 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. RJ-5226 pardavė butą (duomenys neskelbtini) už 50 000 Lt. Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad pardavėjai kiekvienas po 25 000 Lt gavo iš pirkėjo prieš sudarant ir pasirašant sutartį (2.2 punktas). Ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tuo metu sąskaitose turėtas lėšas, rašytinių dokumentų apie sumas, gautas už dekretines atostogas, gautas pašalpas iš darbovietės, priemokas už sudėtingą gimdymą. Ieškovė patvirtino, kad atsakovo paveldėtos lėšos buvo skirtos ginčo butui įsigyti, tačiau nenurodė, kokia papildoma lėšų suma iš bendro turto tam buvo skiriama. Ieškovė buto įsigijimą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise grindė teiktomis pajamų deklaracijomis. Tačiau gyventojų pajamų (turto) deklaracijos neturi tikslios įrodomosios galios, nes Valstybinei mokesčių inspekcijai informaciją šiame dokumente pateikia ne valstybės ar savivaldybės institucijos, bet pajamas siekiantis pagrįsti asmuo; už deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumą atsako juos pateikęs asmuo, o ne deklaraciją priėmusi institucija, be to, turto deklaracijose nuo pat pradžių buvo leista deklaruoti neribotą skaičių ne banke turimų lėšų, visiškai jų nepagrindžiant jokiais įrodymais. Sprendžiant klausimą dėl buto pripažinimo asmenine ar bendrąja jungtine nuosavybe, yra svarbios buto įgijimo aplinkybės. Surinkti duomenys patvirtina, kad butas (duomenys neskelbtini) įgytas už atsakovo paveldėtas lėšas, yra asmeninė jo nuosavybė.

15. Ieškovė nurodė, kad pagal 2015 m. balandžio 23 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. C504618796 šalims buvo suteiktas 969,99 Eur vartojimo kreditas kompiuteriui „Lenovo Y50-70“ įsigyti. Ieškovė neįrodė, kad ši sutartis buvo sudaryta šeimos poreikiams tenkinti, todėl teismas pripažino įsipareigojimus pagal šią sutartį asmenine ieškovės prievole.

16. Teismas nustatė realiai egzistuojančius kilnojamuosius daiktus, nustatė jų vertę – 4920 Eur, ieškovei priteisė 2525 Eur vertės daiktų, atsakovui – 2395 Eur vertės daiktų, priteisė ieškovei iš atsakovo 65 Eur kompensaciją. Šalys sutiko, kad automobilis „Honda Civic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atitektų ieškovei, o automobilis „Rover 620“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – atsakovui. Teismas sprendė, kad bendras sutuoktinių turtas dalytinas ieškinyje prašomu būdu.

17. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. sausio 10 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimo dalį, kuria butas (duomenys neskelbtini) pripažintas atsakovo asmenine nuosavybe, ir priėmė naują sprendimą dėl šios bylos dalies – priteisė šalims po 1/2 dalį šio buto, paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

18. Kolegija nurodė, kad šiuo atveju atsakovui tenka pareiga paneigti buto (duomenys neskelbtini) bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. 2003 m. spalio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise perka butą (duomenys neskelbtini); šalys patvirtino, kad jų santuoka nenutraukta, vedybų sutarties jos nesudarė, butas įgyjamas bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Butas Nekilnojamojo turto registre taip pat registruotas kaip bendroji sutuoktinių nuosavybė. Byloje neįrodyta, kad atsakovas lėšas, kurias gavo pardavęs paveldėtą turtą, panaudojo butui (duomenys neskelbtini) įsigyti. Teisėjų kolegija kritiškai vertino atsakovo posėdžio metu išsakytus teiginius, jog butas įgytas bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise tik todėl, kad ieškovė kategoriškai atsisakė duoti notarui sutikimą, jog atsakovas šį turtą įgytų asmeninės nuosavybės teise.

19. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad gyventojų pajamų (turto) deklaracijas (informaciją) Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikia pats pajamas siekiantis pagrįsti asmuo, kuris ir atsako už deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumą. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė šiais įrodymais vertindamas buto įsigijimo

aplinkybes. Iš pateiktų atsakovo gyventojo (šeimos) turto ir pajamų deklaracijų matyti, jog 2001 m. pabaigoje faktiškai turimos lėšos ne banke buvo 27 000 Lt, 2002 m. – 30 000 Lt. Deklaracijoje už 2003 m. (ginčo butas įsigytas 2003 m. spalio 23 d.) nurodoma, jog ataskaitinių metų gruodžio 31 d. turima lėšų ne banke suma yra 10 000 Lt, t. y. 5000 Lt – atsakovo ir 5000 Lt – jo sutuoktinės. Šiuo atveju svarbi aplinkybė, jog nurodytoje turto deklaracijoje už 2003 m. ginčo butas deklaruotas kaip priklausantis abiem sutuoktiniams lygiomis dalimis. Šių įrodymų visuma teikia pagrindą konstatuoti, jog šalys turėjo bendrų santuokinių lėšų butui įsigyti.

20. 2003 m. šalys, įsigydamos butą (duomenys neskelbtini) aiškiai išreiškė valią įgyti turtą bendrąja sutuoktinių jungtinės nuosavybės teise ir tokį turto teisinį statusą išviešinti Nekilnojamojo turto registre. Pagal kasacinio teismo praktiką netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog turto įgijimo metu atsakovas aiškiai išreiškė valią įgyti turtą savo asmeninėn nuosavybėn. Dėl to byloje esantys įrodymai, kad atsakovas pardavė paveldėtą turtą ir už jį gavo 25 000 Lt grynaisiais, nėra pakankami vienareikšmiškai išvadai, jog šios lėšos panaudotos būtent ginčo butui nupirkti, vertinant ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, t. y. turto deklaracijų turinį, šalių gautą darbo užmokestį aktualiu laikotarpiu. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atsakovas nepaneigė bendro sutuoktinių turto prezumpcijos, todėl butas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ginčo butas negali būti padalytas natūra, todėl yra pagrindas butą padalyti šalims lygiomis dalimis.

21. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės nurodytos aplinkybės, jog ji stengdavosi kuo daugiau laiko praleisti su rentos gavėja G. K., siekdama palaikyti jai draugiją, bei padėdavo jai buityje, nėra laikytinos rentos mokėtojo pareigomis CK 6.461 straipsnio prasme. Butas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise įregistruotas atsakovo vardu. 1997 m. lapkričio 19 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartis Nr. 6-3767VZ sudaryta tarp G. K. ir atsakovo. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms bei byloje nesant įrodymų, jog ieškovė savo valia notarine forma (CK 6.460 straipsnis) prisiėmė asmeninę prievolę būti rentos mokėtoja, nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, jog butas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

22. Šalių prievolės pagal 2002 m. spalio 24 d. kreditavimo sutartį Nr. BPL102502437 nėra įvykdytos, jų mokėjimo terminai nesuėję. Įvertinus tai, kad ieškovei priteistas butas (duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog šalys lieka solidariai atsakingos AB „Swedbank“ pagal 2002 m. spalio 24 d. kreditavimo sutartį Nr. BPL102502437, santykiuose tarp šalių nustatant, kad prievolė po šalių santuokos nutraukimo atsiskaityti pagal kredito sutartį tenka ieškovei, sumažinant iš ieškovės priteistą kompensaciją atsakovui puse likusios išmokėti sumos pagal kredito sutartį.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

23. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nutarties dalį, kuria po 1/2 buto (duomenys neskelbtini) priteista šalims asmeninės nuosavybės teise, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – butą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, priteisti atsakovui, jį įpareigojant išmokėti ieškovei 11 000 Eur kompensaciją; teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis butas (duomenys neskelbtini) pripažintas atsakovo asmenine nuosavybe, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – pripažinti, kad šis butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ir jį priteisti atsakovui, šį įpareigojant išmokėti ieškovei 19 000 Eur kompensaciją; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Nei proceso metu pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme (bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka) ieškovė neišreiškė pozicijos, kad jai tinkamesnis buto (duomenys neskelbtini) padalijimo būdas būtų natūra. Atsakovas dėl buto padalijimo būdo parinkimo nepasisakė, kadangi laikėsi nuomonės, jog butas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas santuokoje įgyto turto padalijimo būdą, netinkamai taikė CK 3.127 straipsnio 3 dalies nuostatas, neatsižvelgė į šalių pageidavimus, konfliktiškus tarpusavio santykius, nesugebėjimą bendradarbiauti bei taikiai spręsti iškylančius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2012; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2013; 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254-969/2016). Nors santuoką teismas nusprendė nutraukti dėl abiejų

sutuoktinių kaltės, tai nepaneigia fakto, jog šalys bendrauti ir kartu bendrai spręsti dėl buto iškilusių klausimų negalėtų. Dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą buto priteisimas natūra neatitiktų jų interesų. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas parinkti tinkamiausią turto padalijimo būdą, turėjo atsižvelgti ne tik į esančius rašytinius įrodymus, bet ir į teismo posėdžiuose parodytą neigiamą buvusių sutuoktinių nusiteikimą vienas kito atžvilgiu. Be to, teismas neįvertino dalijamo buto kadastrinių duomenų. Butas šalims negali būti padalytas natūra ir dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių, t. y. dėl to, kad yra nedalus (19,13 kv. m vieno kambario (bendrabučio tipo), techniškai neįmanoma paskirstyti konkrečių buto objektų ar atskirti turto dalių. Ieškovė prašė teismo butą natūra priteisti atsakovui, nes šalių santuokos nutraukimo procesas trunka nuo 2015 m., šį laikotarpį ji gyvena bute (duomenys neskelbtini), kuris jai ir priteistas, o atsakovas – bute (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė po santuokos nutraukimo turės kur gyventi, butą (duomenys neskelbtini) būtų tikslinga natūra priteisti atsakovui. Pirmosios instancijos teismo proceso metu buvo paskirta ekspertizė ir nustatyta tikroji – 22 000 Eur – šio buto rinkos vertė. Taigi, ieškovės prašymas atsakovui butą priteisti natūra, įpareigojant jį išmokėti ieškovei 11 000 Eur kompensaciją, yra pagrįstas turto vertinimo ekspertizės išvadomis. Jei teismas patenkintų šį prašymą, atsakovui realiai nereikėtų išmokėti ieškovei nurodytos sumos. Pirmosios instancijos teismo sprendimu nuspręsta priteisti ieškovei asmeninės nuosavybės teise butą (duomenys neskelbtini), įpareigojant ją išmokėti atsakovui 24 850,30 Eur kompensaciją. Taigi, iš atsakovo priteista 11 000 Eur kompensacija būtų išskaičiuota iš ieškovei priteistos mokėti atsakovui kompensacijos. Toks turto padalijimo variantas idealiausiai atitiktų abiejų šalių interesus, ieškovei atsirastų realesnė finansinė galimybė išmokėti atsakovui kompensaciją už jai priteistą butą (duomenys neskelbtini).

23.2. Byloje ginčo santykiams reglamentuoti turėjo būti taikomos teisės normos, galiojusios šių santykių atsiradimo metu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas 2000 m. CK galiojimo metu. Iki šio kodekso įsigaliojimo, t. y. iki 2001 m. liepos 1 d., įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006). Sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notaro tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sudaryti sandorį turi būti išreikštas raštu. Sutartis dėl išlaikymo iki gyvos galvos sudaryta 1997 m. lapkričio 19 d., t. y. dar galiojant SŠK, o teismai juo nesivadovavo. Butas (duomenys neskelbtini) atsakovui nebuvo padovanotas ar jo paveldėtas (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Nei išlaikymo iki gyvos galvos sutartyje, nei VĮ Registrų centre butas neįregistruotas kaip asmeninė atsakovo nuosavybė. Todėl vien formalumas, jog išlaikymo iki gyvos galvos sutartis sudaryta tik su atsakovu, negali būti lemiantis buto nuosavybės teisę atsakovui.

23.3. Nors butas įregistruotas atsakovo vardu, tačiau šiuo atveju įregistravimas atlieka tik išviešinimo funkciją, todėl CK 3.88 straipsnio 3 dalies norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismai, sudarydami sutuoktinių turto balansą ir nustatydami bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turėjo vadovautis ne tik viešo registro duomenimis, bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamiesi CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių, 3.90 ir 3.91 straipsnių taisyklėmis. Turto (buto) teisinis režimas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nors ieškovė ir nėra įregistruota kaip savininkė. Ieškovė pateikė teismui objektyvius įrodymus, kad nuo 2008 m. rugpjūčio 20 d. iki 2015 m. spalio 25 d. už buto komunalines paslaugas mokėjo iš savo asmeninės banko sąskaitos, iš viso – 5708,40 Eur. Atsakovas teismui nepateikė įrodymų, jog asmeninėmis, o ne bendromis santuokinėmis lėšomis jis būtų teikęs išlaikymą G. K. iki šios mirties 2005 m., t. y. išlaikymas 8 metus buvo teikiamas iš bendrų santuokinių lėšų. Sutarties dėl išlaikymo iki gyvos galvos 2 punkte nenurodyta, kad atsakovas įsipareigoja teikti G. K. visišką išlaikymą iki gyvos galvos iš asmeninių lėšų. Ieškovė nedalyvavo sudarant išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, nes tuo metu tik buvo gimęs sūnus D. S. (D. S.) ir ji fiziškai negalėjo dalyvauti pasirašant sutartį. Iki sutarties pasirašymo ieškovė buvo nuvykusi pas notarę, ši jai paaiškino, kad nors sutartį pasirašys tik atsakovas, prievolė išlaikyti G. K. teks abiem sutuoktiniams. Ieškovei buvo nurodyta, jog nesutikimo atveju ji, kaip sutuoktinė, privalo raštiškai atsisakyti, jog ši prievolė nebūtų jai taikoma, to ji nepadarė, sutikdama, kad prievolė bus abiejų sutuoktinių. Ieškovės teigimu, teismai neįvertino liudytojų parodymų. 2003 m. balandžio 23 d. šeimos turto ir pajamų deklaracijoje butas (duomenys neskelbtini) yra nurodomas kaip bendras santuokinis

turtas. Šalys santuokoje pragyveno net 25 metus, todėl savaime suprantama, jog būdamos darbingos bendromis lėšomis išlaikė visus tris butus funkcionalios būklės, atlikdavo butų remontus, vėliau šalims prisidėjo prievolė dar ir išlaikyti G. K. Vienai pačiai šaliai išlaikyti visą turtą bei tinkamai aštuonerius metus vykdyti asmeniui prisiimtą prievolę praktiškai (finansiškai) būtų buvę neįmanoma.

23.4. CK 3.89 straipsnyje nustatyta, kas yra pripažįstama sutuoktinių asmenine nuosavybe, nenurodoma, kad pagal sutartį su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos ir tokiu pagrindu įgyjant nuosavybėn nekilnojamąjį turtą šis turtas laikomas vienos iš šalių asmenine nuosavybe. Priešingai, išlaikymo iki gyvos galvos sutarčiai taikomas pirkimo–pardavimo sutarties normos, rentos mokėtojas, būdamas santuokoje ir nenustatęs kito turto teisinio režimo pagal CK, sudaręs išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, įgyja sutartimi perduodamą nekilnojamąjį turtą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, preziumuojant, kad išlaikymas buvo teikiamas bendromis santuokoje užgyventomis lėšomis. Kadangi lėšos, reikalingos išlaikymui, buvo bendros, perduotas turtas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, tai ir pareiga išlaikyti teko abiem sutuoktiniams (rentos mokėtojams) solidariai.

24. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

24.1. Atsakovas neturi lėšų išmokėti kompensacijos ieškovei. Pripažinus butą (duomenys neskelbtini) sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, buvo siūloma ieškovei šį butą parduoti ir pasidalyti lygiomis dalimis gautas lėšas, tačiau ji atsisakė. Ieškovei žinoma, kad kaip solidarusis prievolės vykdytojas atsakovas atsiskaitė su banku vienvaldiškai, nes antstolis, vykdantis teismo sprendimą dėl 24 850 Eur kompensacijos išieškojimo iš ieškovės, negalėjo priverstinai pardavinėti buto (duomenys neskelbtini), šis buvo įkeistas bankui. Ieškovė kredito nemokėjo, jį toliau mokėjo atsakovas. Dėl šio turto padalijimo, priteistos kompensacijos dydžio ginčo nebuvo, ši teismo sprendimo dalis nebuvo skundžiama. Teismas, priteisdamas iš ieškovės kompensaciją, mažino kompensacijos dydį nuo 29 200 Eur iki 24 850 Eur, nes pagal banko išduotą pažymą neišmokėto kredito su palūkanomis suma sumažinta 4349,70 Eur. Atsakovas paėmė kitą, vartojimo, paskolą, kad galėtų atsiskaityti su banku, todėl ieškovė yra nesąžininga, nori pasipelnyti kito sąskaita. Iki šiol ieškovė neišmokėjo atsakovui iš jos priteistos 24 850 Eur kompensacijos už butą (duomenys neskelbtini), nors teismo sprendimo dalis yra įsiteisėjusi (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 279 straipsnis). Tai buvo savarankiškas reikalavimas, ginčo dėl šio buto padalijimo tarp sutuoktinių nėra.

24.2. Teismas sumažino atsakovui kompensacijos dydį, įvertindamas, kad prievolę bankui po santuokos nutraukimo turės vykdyti vienvaldiškai ieškovė, taip atsakovas prarado dalį jam priklausančios kompensacijos už butą (duomenys neskelbtini).

24.3. Butas (duomenys neskelbtini) yra kambarinio tipo bendrabutis, pirktas nuomai, todėl ieškovė tvarkė visus šio buto nuomos klausimus, imdavo lėšas iš nuomininkų. Šalims nustojus gyventi kartu nuo 2015 m., ieškovė toliau nuomojo šį butą, pati gyveno bute (duomenys neskelbtini). Atsakovas gyveno pas giminaičius, tik 2017 m. buvo laikinai apsigyvenęs bute (duomenys neskelbtini). Ieškovei šiuo metu nereikia mokėti paskolos bankui už butą (duomenys neskelbtini), ji turi patirties nuomodama butą (duomenys neskelbtini), teisme nuolat teigė, kad gauna pakankamai dideles pajamas iš šio buto nuomos. Taigi, jeigu ieškovė nesutinka parduoti buto (duomenys neskelbtini) ir pasidalyti gautas lėšas, atsakovas sutinka, kad butas būtų priteistas natūra ieškovei, o atsakovui būtų priteista iš jos kompensacija už jam priklausančią šio turto dalį.

24.4. Ieškovės kasaciniame skunde siūlomas buto (duomenys neskelbtini) padalijimo būdas negali būti siejamas su iš jos priteistos kompensacijos išmokėjimu, nes atsakovas taip pat prašė priteisti jam butą (duomenys neskelbtini) natūra, tačiau ieškovė su tuo kategoriškai nesutiko. Ieškovė siekė, kad šis butas būtų priteistas natūra jai, tuo metu nekėlė klausimo, kad dėl materialinės padėties ji negalės sumokėti priteistos kompensacijos, ieškovė save įvardijo kaip pasiturinčią, daug uždirbančią.

24.5. Teismai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad rentos sutartis yra asmeninio pobūdžio.24.6. Kasaciniame skunde neanalizuojami liudytojų Ž. Z. Z., A. J. parodymai.24.7. Ieškovės nurodyti faktai, kad ji ėjo su G. K. į bažnyčią, bendravo su ja, jai mirus užsakė kavinę už G. K. paliktus

pinigus, tik patvirtina gerą moralę atitinkantį ieškovės elgesį, tačiau tai negali pakeisti sutartinių santykių. Atsakovas teisme aiškino, kad G. K. norėjo sudaryti dovanojimo sutartį, bet notaro patarimu sudarė rentos sutartį ir jam buvo atsiradusi asmeninė prievolė šią sutartį vykdyti vienvaldiškai, nors iš tiesų rentos G. K. nereikėjo. Prižiūrint G. K. nereikėjo naudoti jokių bendrų santuokinių lėšų. Priešingai, pati G. K. yra padėjusi ieškovės ir atsakovo šeimai, už savo butą ji

susimokėdavo pati. Po G. K. mirties už buto Architektų g. išlaikymą buvo mokama ne iš bendrų lėšų, o iš jo nuomos pajamų, tačiau tai nesietina su rentos mokėjimu. Pati ieškovė kasaciniame skunde pripažino, kad G. K. finansiniai klausimai nebuvo tokie aktualūs, svarbiausia buvo pasikalbėti, pabendrauti. Ieškovės teiginiai, kad ji virdavo valgyti G. K., prieštarauja parodymams apklaustų liudytojų, kurie artimai bendravo su G. K. ir patvirtino, kad pati G. K. iki mirties buvo pajėgi pasirūpinti savimi, ji mirė staiga, nė dienos negulėjo ligos patale, pati ruošdavo maistą, vaišindavo kitus.

24.8. Ieškovė be pagrindo kasaciniame skunde nurodė banką kaip trečiąjį asmenį. Ieškovė apeliaciniu skundu sutiko, kad reikės mokėti kompensaciją atsakovui, bet nesutiko viena mokėti bankui skolos. Apeliacinės instancijos teismas šią apeliacinio skundo dalį atmetė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

25. Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. kasacinis teismas nenagrinėja bylos faktų.

26. Šioje byloje kasaciniu skundu ieškovė skundžia apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl bendrosios jungtinės nuosavybės – buto (duomenys neskelbtini) pripažinimo atsakovo asmenine nuosavybe ir buto (duomenys neskelbtini) padalijimo būdo. Apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys dėl kito šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalijimo, kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų kasacine tvarka neskundžiamos. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindo išeiti už kasacinio skundo ribų, sprendžia ir pasisako tik dėl ieškovės kasaciniame skunde keliamų klausimų.

Dėl turto, įgyto išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pagrindu, statuso

27. Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. Esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus (2 dalis).

28. Nagrinėjamos bylos atveju sutartis dėl išlaikymo iki gyvos galvos buvo sudaryta 1997 m. lapkričio 19 d., t. y. galiojant SŠK ir 1964 m. CK, todėl sprendžiant dėl šios sutarties sudarymo taikytinos SŠK ir 1964 m. CK nuostatos, tačiau toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsirado įsigaliojus 2001 m. CK, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet buvo įgyvendinamos jam įsigaliojus, taikytinos šią sutartį reglamentuojančios 2001 m. CK nuostatos.

29. 1964 m. CK 283 straipsnyje nustatyta, kad sutartimi dėl turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos perleidėjas, kuris dėl amžiaus ar dėl sveikatos būklės yra nedarbingas asmuo, perduoda įgijėjui nuosavybėn nekilnojamąjį turtą (arba jo dalį), o įgijėjas įsipareigoja teikti perleidėjui iki jo gyvos galvos materialinį aprūpinimą natūra gyvenamosios patalpos, maisto, priežiūros, reikiamos pagalbos pavidalu.

30. Panašiai išlaikymo iki gyvos galvos sutartis yra reglamentuojama ir 2001 m. CK 6.460 straipsnio 1 dalyje, būtent – pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį rentos gavėjas – fizinis asmuo perduoda jam priklausantį gyvenamąjį namą, butą, žemės sklypą ar kitokį nekilnojamąjį daiktą rentos mokėtojui nuosavybės teise, o rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti

rentos gavėją ir (arba) šio nurodytą asmenį (asmenis) iki gyvos galvos. CK 6.461 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į rentos mokėtojo pareigą išlaikyti iki gyvos galvos įeina rentos gavėjo aprūpinimas gyvenamąja patalpa, drabužiais bei kitokia apranga, maitinimas, o jeigu rentos gavėjo sveikatos būklė reikalauja, – ir jo priežiūra. Sutartyje gali būti nustatyta rentos mokėtojo pareiga apmokėti rentos gavėjo laidojimo išlaidas.

31. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties, yra išaiškinęs, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutartis išsiskiria socialine reikšme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2006). Pagal šią sutartį rentos gavėjas – fizinis asmuo perduoda jam priklausantį gyvenamąjį namą, butą, žemės sklypą ar kitokį nekilnojamąjį daiktą rentos mokėtojui nuosavybės teise, o rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją ir (arba) šio nurodytą asmenį (asmenis) iki gyvos galvos. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis – rentos porūšis, kuriam būdingi bendrieji rentos sutarties požymiai ir rūšiniai rentos iki gyvos galvos požymiai (CK 6.460 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodyti išlaikymo iki gyvos galvos sutarties skiriamieji požymiai: rentos mokėtojui už rentą perleidžiamas ne bet koks turtas, o tik nekilnojamasis daiktas; rentos forma – asmens išlaikymas, t. y. rentos gavėjo (jo nurodyto asmens) asmeninių poreikių tenkinimas natūra: aprūpinimas gyvenamąja patalpa, apranga, maitinimas, o jeigu rentos gavėjo sveikatos būklė reikalauja, – ir jo priežiūra (CK 6.461 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2013; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-611/2016, 15 punktas; kt.).

32. Taigi išlaikymas iki gyvos galvos dažniausiai pasireiškia atliekant tam tikrus veiksmus išlaikymo gavėjo naudai, tenkinant jo poreikius, aprūpinant jį reikiamais daiktais, gyvenamąja vieta, prižiūrint ligos atveju ir pan. CK 6.462 straipsnyje nustatyta, kad šalys sutartyje gali nustatyti galimybę išlaikymą iki gyvos galvos natūra pakeisti periodinėmis piniginėmis įmokomis; šios įmokos mokamos iki rentos gavėjo gyvos galvos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad galimybė išlaikymą natūra pakeisti periodinėmis įmokomis iš esmės yra išimtinė, ji gali būti taikoma atsižvelgiant į sutarties pobūdį ir konkrečias aplinkybes, vadovaujantis protingumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2006).

33. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį rentos gavėjas įgyja teisę gauti reikiamas paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems asmeniniams poreikiams tenkinti. Rentos mokėtojas, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas išlaikymo prievolę pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, gali padaryti didelę ir nepataisomą žalą rentos gavėjo sveikatai, kitiems teisėtiems jo interesams. Toks rentos gavėjo priklausymas nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo įpareigoja šią prievolę vykdyti ne formaliai vadovaujantis sutarties nuostatomis, bet pagal sąžiningumo ir protingumo kriterijus (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2013; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-611/2016, 16 punktas; kt.).

34. Teisėjų kolegija nurodo, kad išlaikymo iki galvos sutartis yra fiduciarinė, grindžiama asmeniniu pasitikėjimu, rentos gavėjui paprastai yra svarbios asmens, teikiančio išlaikymą, savybės, lemiančios pasitikėjimą rentos davėjo asmeniu ir atitinkamai rentos gavėjo sprendimą sudaryti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. Asmeninio pasitikėjimo svarbą aiškindamas išlaikymo iki gyvos galvos sutartį kasacinis teismas akcentavo 2013 m. spalio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2013, konstatavęs, kad rentos gavėjas prarado pasitikėjimą rentos mokėtoju, kuris laiku nevykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. iš esmės pažeidė sutartį, todėl išlaikymo iki gyvos galvos sutartis buvo nutraukta.

35. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 1997 m. lapkričio 19 d. atsakovas su G. K. pasirašė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti išlaikymą G. K., o ši savo butą (duomenys neskelbtini) perleido atsakovui; jo vardu butas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (1964 m. CK 285 straipsnis). Ieškovės teigimu, nurodyti faktai (sutartį pasirašė atsakovas, butas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas jo vardu) neturi teisinės reikšmės, nes butas įgytas santuokos metu kaip bendroji jungtinė nuosavybė, be to, ieškovė taip pat teikė išlaikymą G. K. pagal nurodytą sutartį, būtent – padėjo G. K. buityje, bendravo su ja, lankė bažnyčią. Kasaciniame skunde ieškovė nurodė, kad teikiant išlaikymą sutarties vykdymo metu iki G. K. mirties buvo naudojamos santuokinės lėšos.

36. Kaip pagrįstai nurodo ieškovė, turto teisinė registracija viešame registre atlieka teisių išviešinimo, o ne teisių nustatymo funkciją – tokio išaiškinimo nuosekliai laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2012; 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-611/2018, 31 punktas; ir kt.). Tačiau kilus sutuoktinių ginčui dėl turto kiekvienu atveju

svarbu nustatyti, ar turtas yra asmeninė ar bendroji jungtinė nuosavybė.37. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai turtas yra įgytas šalims gyvenant santuokoje, preziumuojama,

kad toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o ši prezumpcija gali būti nuginčyta tik leistinomis priemonėmis, nustatytomis CK 3.89 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-378/2019, 23 punktas). CK 3.89 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

38. Nagrinėjamoje byloje atsakovas pateikė jo asmeninę nuosavybės teisę į ginčo butą patvirtinantį įrodymą – notariškai patvirtintą 1997 m. lapkričio 19 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, sudarytą jo asmeniškai su G. K. Ieškovė kartu su atsakovu 1964 m. CK 285 straipsnyje nustatyta notarine forma su G. K. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nesudarė. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovės veiksmai – pagalba buityje, bendravimas su G. K. – nepatvirtina, kad šie ieškovės veiksmai buvo pagrįsti susiklosčiusiais išlaikymo iki gyvos galvos teisiniais santykiais (1964 m. CK 283 straipsnis, 2001 m. CK 6.460, 6.461 straipsniai). Pažymėtina, kad pagal CK 6.464 straipsnio 1 dalį prievolė išlaikyti asmenį baigiasi po rentos gavėjo mirties. Faktas, kad atsakovui teikiant išlaikymą sutarties vykdymo metu iki G. K. mirties buvo naudojamos santuokinės lėšos, teismų byloje nenustatytas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

39. Minėta, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutartis pagal savo prigimtį yra fiduciarinė, grindžiama asmeniniu pasitikėjimu, kad rentos gavėjui paprastai yra svarbios asmens, teikiančio išlaikymą, savybės, nes rentos gavėjas tampa priklausomas nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo (nutarties 33, 34 punktai). Taigi išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi rentos gavėjas išreiškia pasitikėjimą konkrečiu asmeniu, sutikdamas būti jo prižiūrimas, šiam teikiant atitinkama forma išlaikymą natūra, ir perduodamas rentos mokėtojui nuosavybės teisę į savo nekilnojamąjį turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi negali būti įpareigotas teikti išlaikymą, t. y. priežiūrą, gyvenamąją vietą, maitinimą ir t. t., rentos mokėtojo sutuoktinis, kuris įstatyme nustatyta forma nėra išreiškęs savo valios atlikti tokius veiksmus rentos gavėjui, o šis savo ruožtu nėra išreiškęs pasitikėjimo rentos mokėtojo sutuoktiniu ir gali nepageidauti būti nuo jo priklausomas (nuolat prižiūrimas, esant reikalui, maitinamas, slaugomas ir pan.).

40. Pagal CK 6.154 straipsnio nuostatas, sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžties išplaukia, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas, suderinta jų valia, konsensusas. Sutartiniuose teisiniuose santykiuose asmenys dalyvauja laisva valia, jie patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne (CK 6.156 straipsnis). Nagrinėjamos bylos atveju 1997 m. lapkričio 19 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartyje užfiksuota G. K. valia sudaryti sutartį būtent su atsakovu, perduodant jam nuosavybės teisę į butą ir išreiškiant pasitikėjimą bei sutinkant už perduotą nekilnojamąjį turtą gauti iš jo išlaikymą iki gyvos galvos. Byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutartis buvo sudaryta ir su ieškove, o atsakovo pateikta 1997 m. lapkričio 19 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartis teikia pagrindą spręsti, kad bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija byloje nuginčyta (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).

41. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad butas (duomenys neskelbtini) yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, dalytina tarp sutuoktinių. Taigi apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad butas atsakovui priklauso asmeninės nuosavybės teise, materialiosios teisės normų nepažeidė, nuo kasacinio teismo praktikos nenukrypo.

Dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalijimo būdo

42. CK 3.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį, kaip bendrąją jungtinę nuosavybę, sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti; jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais; parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių

vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (3 dalis).43. Pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką dėl turto padalijimo sutuoktiniams būdo parinkimo turto

padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.). Tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiais, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti. Įvertinant pastarąją aplinkybę gali turėti reikšmės, kokios paskirties yra dalijamas objektas, kokie bendraturčių santykiai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.).

44. Nurodyta kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad santuokoje įgytas turtas nedalijamas natūra tik tais atvejais, kai toks padalijimas negalimas dėl konkretaus turto savybių arba toks padalijimo būdas nepriimtinas, atsižvelgiant į buvusių sutuoktinių ar jų vaikų interesų apsaugą. Be to, teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, turėtų visų pirma atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus, o kai sutuoktiniai nesutaria – įvertinti visas svarbias aplinkybes, nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, ir parinkti santuokinio turto padalijimo būdą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos svarbias nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2006; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-378/2018, 28 punktas).

45. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių tarpusavio santykių pobūdžio, yra pažymėjęs, kad vien tik buvusių sutuoktinių konfliktiški tarpusavio santykiai, nesant kitų jau minėtoje kasacinio teismo praktikoje išvardytų veiksnių, neturėtų nulemti šio turto padalijimo būdo. Šeimos santykių esmė ir kuriamo turto šeimos poreikiams tenkinti paskirtis lemia tokio turto individualių savybių specifiką, kartu ir objektyviai suvokiamus kaip neišvengiamus tokio turto valdymo bei naudojimo įgyvendinimo ypatumus šeimos teisinių santykių nutraukimo atvejais. Dėl to santuokos nutraukimo atveju, nesant teisinių pagrindų netaikyti turto padalijimo natūra būdo, buvę sutuoktiniai turi lygiomis dalimis prisiimti ir turto specifiškumų nulemtą valdymo ir ypač naudojimosi juo nepatogumų naštą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2012; 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015).

46. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad kai teismas sprendžia, jog yra pagrindas nukrypti nuo santuokos metu įgyto turto padalijimo natūra principo, tai jis turi konstatuoti objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio veiksnių, kurie pateisintų tokį nukrypimą, egzistavimą. Tai yra teismas turi įvertinti, ar yra sąlygos spręsti, kad natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, todėl turtas gali būti priteisiamas natūra vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Toks teismo sprendimas turi būti pagrįstas faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurios leistų konstatuoti, kad, pirma, natūra turto padalyti sutuoktiniams negalima ir, antra, sutuoktinis, kuriam priteisiamas turtas natūra, turi galimybę kompensuoti kitam sutuoktiniui jo dalį pinigais, t. y. teismas turi įsitikinti, kad tokiu sprendimu nebus pažeidžiamas proporcingumo principas, reikalaujantis, kad naudojamos priemonės atitiktų siekiamą tikslą, o išimtys iš bendrų taisyklių būtų adekvačios keliamiems tikslams. Toks aiškinimas atitiktų anksčiau minėtos CK 3.127 straipsnio 3 dalies nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą šios teisės normos aiškinimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-916/2016 53 punktą).

47. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad butas (duomenys neskelbtini) šalims priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ir padalijo jį šalims po 1/2 dalį natūra. Ieškovė nesutinka su bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo būdu, nurodo, kad butas turėjo būti priteistas atsakovui, jai priteisiant iš atsakovo 1/2 dalies buto vertės kompensaciją. Savo poziciją ieškovė grindžia tuo, kad tarp šalių yra susiklostę konfliktiški santykiai, todėl nebus galimybių bendrai naudoti ir valdyti buto, be to, butas yra vieno kambario, t. y. nedalus, todėl techniškai nebus galima šalims paskirstyti buto dalių. Teisėjų kolegija nurodytus kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.

48. Minėta, kad bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo būdas natūra yra prioritetinis, nes labiausiai atitinka savininko interesus, o turto priteisimas vienam iš sutuoktinių, kitam priteisiant kompensaciją, taikytinas tuomet, kai

negalimas turto padalijimas natūra (nutarties 43 punktas). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys tarpusavyje konfliktuoja, tačiau, remiantis nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais (nutarties 45 punktas), nesant kitų kasacinio teismo praktikoje išvardytų veiksnių, tai neturėtų nulemti šio turto padalijimo būdo, priteisiant vienam iš sutuoktinių ginčo butą natūra, o kitam – kompensaciją.

49. Byloje nustatyta, kad butas (duomenys neskelbtini) yra vieno kambario ir realiai šalys nurodytame bute negyvena. Ieškovė nurodė gyvenanti (duomenys neskelbtini), tai atsakovas patvirtino. Ieškovės teigimu, atsakovas gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą tai neigia, nurodo, kad jam šis butas nereikalingas nuolat gyventi, todėl nepageidauja, kad jam visas butas būtų priteistas natūra. Šią atsakovo poziciją patvirtina faktas, kad teismai pripažino jo asmenine nuosavybe butą (duomenys neskelbtini), kuriame jis turi galimybę gyventi. Taigi abi bylos šalys prieštarauja, kad joms butas būtų priteistas natūra, kitai šaliai priteisiant kompensaciją pinigais (atsakovas nurodė, kad neturi lėšų kompensacijai išmokėti), nė vienai butas nereikalingas nuolat gyventi. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalys nesutaria dėl buto padalijimo, kad realiai joms nereikės bute gyventi ir dalytis gyvenamosiomis patalpomis, sprendžia, kad aplinkybė, jog butas yra vieno kambario, negali lemti sprendimo nukrypti nuo prioritetinio bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo būdo – natūra.

50. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais, konstatuoja, kad tiek buto (duomenys neskelbtini) (ne)dalumas, tiek susiklostę šalių santykiai negali būti pripažinti kaip lemiantys šio buto bendro valdymo negalimumą. Minėta, kad santuokos nutraukimo atveju buvę sutuoktiniai turi lygiomis dalimis prisiimti ir turto specifiškumų nulemtą valdymo nepatogumų naštą (nutarties 45 punktas). Taigi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, padalydamas butą (duomenys neskelbtini) šalims lygiomis dalimis, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ar kasacinio teismo praktiką, nenustatyta.

51. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad byloje nenustatyta pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

52. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 7,77 Eur tokių išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas netenkinamas, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš ieškovės L. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 7,77 Eur (septynis Eur 77 ct) išlaidų, susijusių su

procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.


JANINA JANUŠKIENĖ



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2c57dfb0e5f711e99681cd81dcdca52c

Civilinė byla Nr. e3K-3-273-219/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16458-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.3.1; 2.4.3.1; 2.6.10.5.2.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. A. ieškinį atsakovėms A. B., savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę už gaisro, kilusio patikėjimo teise valdomame turte, padarytą žalą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovių 18 467 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad 2015 m. gruodžio 31 d. gretimame name, nuosavybės teise priklausančiame Vilniaus miesto savivaldybei, kilo gaisras, jo metu apgadintas ieškovei nuosavybės teise priklausantis butas. Gyvenamosios patalpos, kuriose kilo gaisras, buvo išnuomotos atsakovei A. B.


4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 9 d. sprendimu atmetė ieškinį.5. Teismas nustatė, kad 2015 m. gruodžio 31 d. gyvenamajame name Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kilo gaisras, jo

metu apgadintas ieškovei priklausantis butas Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Ieškovės pateiktoje E. G. sudarytoje lokalinėje sąmatoje nurodytas 20 104,15 Eur žalos dydis; ieškovei sumokėta 1637,14 Eur draudimo išmoka, neatlygintoji žalos dalis – 18 467,01 Eur.

6. Remdamasis Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2016 m. sausio 4 d. aktu dėl kilusio gaisro, teismas nustatė, kad ieškovės turtą apgadinęs gaisras kilo 2015 m. gruodžio 31 d. nežinomo savininko individualiame gyvenamajame name Vilniuje, (duomenys neskelbtini), o atsakovei A. B. buvo išnuomota gyvenamoji patalpa Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Dėl to teismas nenustatė pagrindo nuspręsti, kad gaisras kilo kuriai nors iš atsakovių priklausančiose, jų valdomose ar kitokiais pagrindais naudojamose patalpose.

7. Spręsdamas apie gaisro priežastis, teismas pažymėjo, kad Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus vyresniojo inspektoriaus M. K. 2016 m. sausio 6 d. tarnybiniame pranešime,

taip pat Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2016 m. sausio 4 d. akte dėl kilusio gaisro Nr. 53-2189 konstatuota, jog labiausiai tikėtina kilusio gaisro priežastis – pašalinis ugnies šaltinis. Atsakovė A. B. išsakė prielaidą, kad gaisrą galėjo sukelti J. U., neatsargiai elgdamasis su nuorūkomis, tačiau ši gaisro priežastis nėra patvirtinta. Vien šio asmens gyvenimas ar trumpalaikis buvimas atsakovei A. B. išnuomotose patalpose, teismo vertinimu, negalėjo sukelti gaisro ir padaryti žalos ieškovės turtui. Gaisrą sukėlė nenustatytas poveikis, dėl kurio pašalinis ugnies šaltinis (nurodytas gaisro tyrimo dokumentuose) pateko į A. B. išnuomotas patalpas. Teismas konstatavo, kad nenustatyta būtina atsakovių civilinės atsakomybės dėl ieškovės turtui padarytos žalos sąlyga – neteisėti veiksmai.

8. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. sausio 7 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovių solidariai 4940 Eur žalos atlyginimo bei 5 proc. procesinių palūkanų.

9. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę bylose, kuriose kyla dėl gaisro padarytos žalos atlyginimo klausimas, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nes netinkamai vertino įrodymus, bei pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnio 1 dalis) ir dėl to netinkamai nustatė reikšmingas bylai aplinkybes.

10. Iš atsakovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsakymo į ieškovės pareiškimą ginčą išspręsti ne teismo tvarka turinio kolegija nustatė, kad ši atsakovė nuo ginčo pradžios pripažino faktą, jog gaisras kilo patalpose, kurių adresas tuo metu (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)). Byloje nėra ginčo dėl to, kad šios gyvenamosios patalpos nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu jas perdavė patikėjimo teise valdyti SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Patalpos perduotos su jose gyvenančia nuomininke atsakove A. B., su kuria 2001 m. kovo 27 d. UAB „Šnipiškių ūkis“ sudarė Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Taigi, atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pripažino faktą (CPK 182 straipsnio 5 punktas), kad gaisras kilo būtent atsakovės A. B. nuomojamame bute, kad keitėsi buto adresas ir kad butas jai perduotas valdyti patikėjimo teise.

11. Remiantis Nekilnojamojo turto registro 2016 m. rugsėjo 19 d. išrašu, žemės sklype Vilniuje, (duomenys neskelbtini), yra du statiniai, kurių adresai skiriasi nuo žemės sklypo adreso:

11.1. pastatas – gyvenamasis namas, (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 2Alp, 51,56 kv. m ploto, trijų kambarių; nuosavybės teise priklausantis Vilniaus miesto savivaldybei; ši patalpa išnuomota atsakovei A. B.;

11.2. pastatas – gyvenamasis namas, (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 3Alm; šiame name ieškovei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso 26,17 kv. m ploto vieno kambario butas.

12. Vertindama atsakovių neteisėtus veiksmus ir kaltę, remdamasi kasacinio teismo praktika bylose, kuriose kyla dėl gaisro padarytos žalos atlyginimo klausimas, kolegija pažymėjo, kad asmens veiksmų neteisėtumui konstatuoti pakanka nustatyti aplinkybę, jog gaisras kilo asmeniui priklausančiose arba jo valdomose patalpose, tai reiškia asmens nepakankamą jam patikėto ar nuosavybės teise priklausančio turto priežiūrą, kad dėl jo nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Byloje nustatytos ir atsakovės neginčijamos akte apie kilusį gaisrą nurodytos aplinkybės, kad gaisro židinio zona yra bute, kuris buvo nuomojamas A. B. Byloje iš liudytojų bei pačios buto nuomininkės A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų yra nustatyta, kad bute nebuvo elektros, dėl to apšvietimui buvo naudojamos žvakės, nuomininkė buvo leidusi gyventi bute pašaliniam nuolat girtaujančiam asmeniui, kuris, kaip ji pati teigė, neatsargiai elgėsi su nuorūkomis, kad bute buvo nuolat girtaujama, apie tai ieškovė ir jos duktė ne kartą pranešė atsakovei SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Toks nuomininkės elgesys vertintinas kaip itin nerūpestingas ir nulėmęs gaisro kilimą. Atsakovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kalti veiksmai pasireiškė nepakankama jai pavestų prižiūrėti ir disponuoti patalpų priežiūra – netinkamu reagavimu į pranešimus apie neteisėtą ir gaisro pavojų keliantį nuomininkės ir kito asmens elgesį. Atsakovės nurodyti atlikti patikrinimai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamos galimos žalos prevencijos priemonės, nes, kaip matyti iš nurodytų patikrinimų aktų turinio, tikrinant patalpas net nebuvo nustatyta, kad jose yra apgyvendintas pašalinis asmuo, nors liudytojai patvirtino, jog minėtas gaisre žuvęs asmuo J. U. bute gyveno iki gaisro apie metus.

13. Kolegija pažymėjo, kad ieškovės reikalaujama priteisti 18 467 Eur žalos atlyginimo suma neatitinka realios ieškovės patiriamos žalos, nes iš naujų remonto išlaidų neišskaičiuotas pastato nusidėvėjimas, kuris šiuo atveju pagal kadastro išraše pateiktus duomenis sudaro 57 proc., todėl reali ieškovės patirta žala – 7940 Eur.

14. Nepaneigiant šioje byloje padarytos išvados, kad atsakovės nesilaikė bendrosios rūpestingumo pareigos ir savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie žalos atsiradimo, svarbu įvertinti nustatytą aplinkybę, jog gaisras kilo dėl pašalinio atviros ugnies šaltinio. Byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių visuma teikia pagrindą daryti išvadą, kad gaisrą galėjo sukelti sunkios girtumo būsenos buvusio J. U. veiksmai (neatsargus elgesys su žvake ar cigarečių nuorūkomis (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės už tokius trečiojo asmens veiksmus neatsako, o atsako tik už tai, kiek dėl savo nepakankamo rūpestingumo sudarė prielaidas tokiems trečiojo asmens veiksmams ir nesiėmė reikiamų priemonių užkirsti kelią gaisro pavojui. Kolegija sprendė, kad yra pagrindas taikyti CK 6.253 straipsnio 1, 3 dalis ir atsakoves iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės nurodytose teisės normose nustatytu pagrindu dėl trečiojo asmens veiksmų.


15. Kasaciniu skundu atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai skundžiamoje sprendimo dalyje konstatavo, kad atsakovė pripažino faktą, jog gaisras kilo patikėjimo teise valdomame būste. Atsakovė neginčija fakto, kad patikėjimo teise valdė būstą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tačiau ne byloje minimą būstą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Vis dėlto net jeigu būtų įrodytas faktas, kad būstas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), yra ginčo būstas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pažymėtina, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nėra tinkama atsakovė šioje byloje. Skundžiamame sprendime teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra būsto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), savininkė (valdytoja) CK 6.266 straipsnio prasme, tačiau nemotyvuotai ieškovės prašomą žalos atlyginimą priteisė iš atsakovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“, kuri nėra nei ginčo patalpų savininkė, nei faktiškai patalpomis naudojosi. Byloje nustatyta, kad ginčo būstu naudojosi atsakovė A. B., todėl, ieškovei įrodžius atsiradusią žalą, ši suma turėjo būti priteista iš faktinės būsto valdytojos. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ negalėjo ir neturėjo numatyti ir atsakyti už atsakovės A. B. nuomojamame būste esančius asmenis, kurie lankėsi pas nuomininkę. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad atsakovės nurodyti atlikti patikrinimai negali būti vertinami kaip pakankamos galimos žalos prevencijos priemonės. Atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ėmėsi priemonių, kad būtų nustatytas pašalinių asmenų lankymasis būste, tačiau atlikus būsto patikrinimą informacija nepasitvirtino, būste nurodytas asmuo nebuvo rastas. Taigi akivaizdu, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kaltės ir neveikimo nėra pagrindo konstatuoti. Civilinė atsakomybė nepreziumuojama, todėl ieškovė turėjo įrodyti visas CK nustatytas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, atsakovės kaltę, žalą (CK 6.246–6.249 straipsniai).

16. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustato bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas nustatė faktą, kad gaisras kilo būtent atsakovės A. B. nuomojamame bute, kurį patikėjimo teise valdo atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada yra motyvuota ir padaryta įvertinus byloje esančius įrodymus. CK 6.965 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad patikėtinis, kuris tinkamai nesirūpino jam perduotu turtu ir patikėtojo bei naudos gavėjo interesais, turi atlyginti naudos gavėjui arba patikėtojui nuostolius, padarytus dėl turto praradimo ar sugedimo, ir negautas pajamas. Atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ yra tinkama atsakovė šioje byloje. Skundžiamo sprendimo 25–28 punktuose apeliacinės instancijos teismas nurodė tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą, kuriais remdamasis priteisė iš atsakovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašomą žalos atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šios atsakovės kalti veiksmai pasireiškė nepakankama jai pavestų prižiūrėti ir disponuoti patalpų priežiūra, kuri pasireiškė netinkamu reagavimu į pranešimus apie neteisėtą ir gaisro pavojų keliantį nuomininkės ir kito asmens elgesį. Atsakovės A. B. neteisėti veiksmai pareiškė tuo, kad ji neteisėtai leido gyventi bute pašaliniam nuolat girtaujančiam asmeniui, kuris, kaip ji pati teigė, neatsargiai elgėsi su nuorūkomis, bute buvo nuolat girtaujama ir naudojama atvira ugnis (žvakės). Byloje nustatytas abiejų atsakovų neteisėtų veiksmų, dėl kurių kilo padariniai (ieškovei padaryta žala), bendrumas. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog žalą turi atlyginti abi atsakovės solidariai.

Teisėjų kolegija



Dėl civilinės atsakomybės už gaisro, kilusio patikėjimo teise valdomame bute, padarytą žalą

17. Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas. Civilinės teisės, atsiradusios dėl žalos padarymo (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas), gali būti ginamos (apgintos) priteisiant iš pažeidusio teisę asmens turtinę ir (ar) neturtinę žalą (nuostolius) (CK 1.138 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Taigi ieškovė, manydama, jog dėl neteisėtų atsakovių veiksmų patyrė žalą, turėjo teisę kreiptis į teismą, kad jos teisė būtų apginta ir jai būtų atlyginta žala, patirta dėl atsakovių ir kitų asmenų neteisėtų veiksmų, dėl kurių gretimo pastato gyvenamosiose patalpose kilo gaisras, sugadinęs jai nuosavybės teisę priklausančią gyvenamąją patalpą – vieno kambario butą (CPK 5 straipsnis).

18. Byloje, remiantis objektyviais įrodymais (Nekilnojamojo turto registro išrašais, Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos dokumentais, ikiteisminio tyrimo medžiaga) nustatyta, kad gaisras buvo kilęs būtent atsakovei A. B. išnuomotose Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose, kurias patikėjimo teise valdė atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (CK 4.107 straipsnio 1 dalis). Atsakovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kasacinio skundo argumentas, kad gaisras kilo ne jos patikėjimo teise valdomame būste, grindžiamas gaisro tyrimo medžiagoje esančiais adreso netikslumais, atsiradusiais dėl to, jog keitėsi pastatui priskirtas adresas, atmestinas, nes nurodyti netikslumai, minėta, paneigti objektyviais įrodymais, pagrindžiančiais gaisro kilimo vietą ir šio objekto savininką bei valdytojus.

19. CK 6.266 straipsnio 1 dalis nustato griežtąją atsakomybę už žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar kitokių jų trūkumų. Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad gaisro priežastis buvo ne statinio konstrukciniai trūkumai, o pašalinis ugnies šaltinis. Už žalą, padarytą nesant CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, įstatymas nenustato pastatų savininkui (valdytojui) griežtosios civilinės atsakomybės, todėl tokios žalos atlyginimui taikytinos bendrosios iš delikto kilusios žalos atlyginimo taisyklės.

20. CK 6.263 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, o šio straipsnio 2 dalis įpareigoja dėl žalos atsiradimo atsakingą asmenį visiškai atlyginti kitam asmeniui padarytą žalą. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti, kad kitas asmuo atliko neteisėtus veiksmus ir dėl jų kilo žala, t. y. turi įrodyti neteisėtus veiksmus (veikimą ar neveikimą), žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo (CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniai, CPK 178 straipsnis). Nustačius šias sąlygas, neteisėtus veiksmus atlikusio asmens kaltė preziumuojama ir jam tenka pareiga šią prezumpciją paneigti (CK 6.248 straipsnis).

21. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl patalpų savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės ribų, be kita ko, yra nurodęs, kad dėl gaisro, kaip potencialiai pavojingo veiksnio, gyventojai, įmonės, įstaigos ir organizacijos turi būti itin atidūs ir elgtis taip, kad būtų išvengta jo kilimo. Turto sugadinimo atveju, kai žala padaryta dėl gaisro, atlikus neteisėtus veiksmus, be kita ko, pripažįstamas ir patalpų, iš kurių kilo gaisras, savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Patalpų savininko veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš jo patalpų, o ne iš kitų šaltinių. Dėl kokios priežasties kilo gaisras atsakovo patalpose, nukentėjęs asmuo neprivalo įrodinėti. Jeigu gaisro kilimo vieta yra akivaizdi ir aiški, tai teismas turi spręsti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip rūpestingas asmuo, galimybę numatyti gaisro kilimą ir imtis veiksmų jam išvengti. Esant tokiai situacijai patalpų savininkas turi įrodyti, kad jis yra nekaltas dėl gaisro kilimo. Tokio elgesio privalo laikytis tiek turto savininkas, tiek kitas jo valdytojas, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti atitinkamas patalpas. Bendrame pastate kilusio gaisro atveju reikėtų pripažinti, kad atsakingas už jo kilimą yra asmuo, kurio patalpose yra gaisro židinys. Įrodytas gaisro židinio faktas būtų pakankamas pagrindas konstatuoti, kad šis asmuo elgėsi nerūpestingai. Toks asmuo (savininkas, valdytojas, naudotojas), kurio patalpoje kilo gaisras, turėtų įrodinėti, kad jo kaltės nėra, t. y. kad jis laikėsi visų keliamų reikalavimų, o gaisras kilo dėl trečiųjų asmenų veiksmų, gamtos jėgų veikimo ar kitokių priežasčių, už kurias jis nėra atsakingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje

byloje Nr. 3K-3-304/2009; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012; 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2014).

22. Byloje nustatyta, kad atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo pagrindu valdė būstą, kuriame kilo gaisras, patikėjimo teise. Turto patikėjimo teisės turinys apibrėžtas CK 4.109 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos valdo, naudoja atitinkamai valstybės ar savivaldybės joms perduotą turtą, juo disponuoja savo įstatuose (nuostatuose), taip pat valstybės ar savivaldybių įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis, nepažeisdamos įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų. Atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ yra buto, kuriame kilo gaisras, savininkės Vilniaus miesto savivaldybės įsteigtas viešasis juridinis asmuo konkrečioms funkcijoms – patikėjimo teisei į savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias ir pagalbines negyvenamąsias patalpas įgyvendinti. Viešasis (savivaldybės) turtas patikėjimo teise perduodamas savivaldybės įsteigtam patikėtiniui tam, kad būtų užtikrintas efektyvus turto valdymas ir savivaldybės viešųjų funkcijų (gyventojų aprūpinimo socialiniu būstu) įgyvendinimas. Remiantis gaisro metu galiojusių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 30-2228 patvirtintų SĮ „Vilniaus miesto būstas“ įstatų 8 punktu, pagrindinis įmonės tikslas – administruoti ir prižiūrėti Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamąsias bei negyvenamąsias patalpas, skirtas gyventojams naudotis kaip pagalbinėmis patalpomis. Taigi gaisro kilimo metu būtent atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kontroliavo Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų panaudojimą ir tvarkymą, dėl to ji yra tinkama atsakovė (kartu su faktine patalpų naudotoja nuomininke atsakove A. B.) nagrinėjamoje byloje dėl žalos, atsiradusios jos patikėjimo teise valdomose patalpose kilus gaisrui, atlyginimo.

23. Vertindamas atsakovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ neteisėtus veiksmus ir kaltę, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ji neįrodė, jog dėl gaisro kilimo nėra jos kaltės. Pagal byloje esančius duomenis teisėjų kolegija neturi pagrindo padaryti priešingą išvadą (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, asmens veiksmų neteisėtumui tokio pobūdžio bylose konstatuoti pakanka nustatyti aplinkybę, kad gaisras kilo asmeniui priklausančiose (jo valdomose) patalpose, tai reiškia asmens nepakankamą savo turto priežiūrą, jog dėl jo nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kaip savo atsakomybę neigiančią aplinkybę nurodo 2014 m. birželio ir gruodžio mėn. atliktus buto patikrinimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad į bylą pateiktuose patikrinimo aktuose nurodyta, jog bute negyvena atsakovės A. B. vaikai B. B. ir D. B., tačiau neminimas J. U. Be to, aktuose užfiksuota, kad patalpos yra netinkamos gyventi, labai blogos techninės būklės, atsakovė A. B. turi skolų už būsto nuomą. Šie atlikti buto patikrinimai, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo vienintelės ir pakankamos priemonės, kurių galėjo ir privalėjo imtis atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“, ypač atsižvelgiant į patikrinimo aktuose nurodytas ir byloje konstatuotas aplinkybes, kad patalpos yra mediniame name, kuriame nėra elektros, taigi šildymui, apšvietimui ir maisto ruošimui naudojama atvira ugnis, jose gyvena socialinių įgūdžių stokojantys ir alkoholiu piktnaudžiaujantys asmenys. Šios aplinkybės lemia didesnę gaisro kilimo riziką, dėl to turėjo būti atsakovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ įvertintos ir kontroliuojamos. Byloje nustatyta, kad gaisras, tikėtina, kilo dėl jo metu žuvusio J. U. kaltės, tačiau apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus pakankamumo ir patikimumo aspektu, nustatė, kad atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nebuvo pakankamai rūpestinga ir neatsakingai prižiūrėjo bei tvarkė jai patikėtą turtą, nes neužtikrino, kad bute gyventų tik turintys tam teisę asmenys, nereagavo į kaimynystėje gyvenančių asmenų skundus. Byloje nustatęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nebuvo pakankamai rūpestinga ir nesiėmė pakankamų priemonių gaisro kilimo rizikai sumažinti, dėl savo nepakankamo rūpestingumo leisdama asmenims, kurių gyvenimo būdas neatsakingas, gyventi tokiose patalpose, kuriose yra didesnė gaisro kilimo rizika, sudarė prielaidas gaisrui kilti. Taigi atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kaip teisėta A. B. išnuomotų patalpų valdytoja privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl nepakankamos priežiūros ir rūpinimosi jai patikėtomis patalpomis.

24. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas žalos atlyginimą priteisė solidariai iš abiejų atsakovių – turto patikėtinės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir faktinės valdytojos nuomininkės A. B., be to, atsakoves iš dalies atleido nuo civilinės atsakomybės dėl trečiojo asmens (gaisro metu žuvusio J. U.) veiksmų.

Dėl bylos procesinės baigties

25. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad nekonstatuota pagrindo tenkinti kasacinį skundą,

todėl skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

26. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau iki bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme pabaigos nepateikė šias išlaidas ir jų dydį patvirtinančių duomenų, todėl jos prašymas atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

27. Kasacinis teismas patyrė 6,99 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus atsakovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kasacinį skundą, iš jos priteistinas šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybės naudai (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).


n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti valstybei iš savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ 6,99 Eur (šešis Eur 99 ct) išlaidų, susijusių su

procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).



JANINA JANUŠKIENĖ





NUTARTIS

2019 m. rugsėjo 26 d.


susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 18 d. gautu ieškovės D. J. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 11 d. sprendimo peržiūrėjimo,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f50a76d0e5f611e99681cd81dcdca52c

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo. Apeliacinės, priešingai nei pirmosios, instancijos teismo procesiniu sprendimu ieškinio netenkinta. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.



Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas pažeidė civiliniame procese įtvirtintus rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus (CPK 12, 17 straipsniai), nes apsunkino ieškovės galimybes pristatyti savo poziciją ir argumentus svarstomais klausimais, teikti įrodymus, juos ginčyti, taip neužtikrino teisingo ir sąžiningo proceso bei priėmė neteisingą sprendimą, buvo šališkas. Šiems argumentams pagrįsti kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas sprendime rėmėsi dokumentais ir duomenimis, kurie neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, nes nebuvo išnagrinėti bei įvertinti pirmosios instancijos teismo posėdyje CPK nustatyta tvarka kartu su kitais įrodymais, laikantis CPK 183 straipsnyje nustatytų įrodymų tyrimo betarpiškumo, žodiškumo principų, apie ketinimą remtis CD diske esančiais duomenimis ieškovės neinformavo, neišklausė jos nuomonės dėl šių įrodymų, nesudarė galimybių susipažinti su jų turiniu, pateikti argumentus ar kitus įrodymus. Tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, ieškovės teigimu, taip pat lėmė, jog ieškovė neturėjo galimybės pasisakyti dėl CD diske esančių duomenų. Teismo sprendimą ieškovė vertina neatitinkančiu CPK 263 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų įvertinimo taisykles, nes išvadas dėl pareikšto reikalavimo pripažinti negaliojančiais sandorius grindė, nenustatęs bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, neįvertinęs įrodymų visumos, nepašalinęs jų prieštaringumo (CPK 185 straipsnis), nukrypęs nuo kasacinio teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.





n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti advokatui A. B. (a. k. duomenys neskelbtini) už D. J. (a. k. duomenys neskelbtini) kasacinį skundą 2019 m.

rugsėjo 17 d. Šiaulių banke AB sumokėtą 75 (septyniasdešimt penkis) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 20 d. gautu atsakovės O. R. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 21 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones,

n u s t a t ė:

Atsakovė O. R. padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 21 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovės BIĮ „Šokių partneriai“ ieškinys ir jai iš atsakovės priteista 2804,05 Eur žalos atlyginimo, atsiradusios dėl to, kad atsakovė (įmonės vadovė) laiku neinicijavo bankroto bylos.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=22d862c0e5f711e99681cd81dcdca52c

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).



Atsakovės O. R. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) jos nuomone, ji nėra tinkama atsakovė byloje. Teismai nepagrįstai nesivadovavo Individualių įmonių įstatymu ir ieškovės nuostatų 4.1.punktu, kuriame nustatyta, kad įmonės savininkas kartu yra ir jos vadovas, todėl jos savininkas I. A. turėjo būti įtrauktas į bylos nagrinėjimą, to nepadarius, yra absoliutus teismų procesinių sprendimų negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas); 2) teismai netinkamai aiškino ir taikė Individualių įmonių įstatymo normas dėl neribotos įmonės civilinės atsakomybės, CK 6.245 straipsnio 5 ir 6 punktus dėl įmonės savininko ir samdyto vadovo subsidiariosios atsakomybės, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Paaiškėjus, kad ieškovė neturi turto, už jos prievoles turi subsidiariai atsakyti jos savininkas; teismai neatsižvelgė, kad kreditorius VSDFV Klaipėdos skyrius 2804,05 Eur reikalavimą apskaičiavo kaip įmonės savininko I. A. privalomą sveikatos draudimą, tačiau įmonė turto neturi, todėl šį mokestį turi mokėti savininkas iš asmeninių lėšų.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai aiškino, taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, nenagrinėtinas atsakovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.


n u t a r i a:


https://4.1.punktu/


JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 20 d. gautu ieškovės VšĮ „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė VšĮ „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba“ padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimo dalis, kuria atmestas jos ieškinio reikalavimas pakeisti nuomos sutarties 2.3 punktą dėl nuomos mokesčio dydžio.




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1f9f30c0e5f711e99681cd81dcdca52c


Ieškovės VšĮ „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba“ paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) teismai pažeidė CK 6.38, 6.59 straipsnius, 6.189 straipsnio 1 dalį, 6.223 straipsnio 4 dalį, 6.487 straipsnį, CPK 331 straipsnio 4 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismas priėmė prieštaringą sprendimą, nes, remdamasis tuo pačiu nuomos sutarties 1.3 punktu, ieškinio reikalavimą pakeisti nuomos sutartį dėl pastato ploto patenkino, tačiau atmetė reikalavimą pakeisti nuomos mokesčio dydį, taip be teisinio pagrindo atleido atsakovę nuo sutartinės pareigos ir tokio sprendimo nemotyvavo, o apeliacinės instancijos teismas dėl šio ieškovės apeliacinio skundo argumento nepasisakė; 2) pažeidė CK 6.193 straipsnį, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Teismai neteisingai išaiškino šalių nuomos sutartį, nes nesivadovavo sutarčių aiškinimo principais, neatsižvelgė į šalių tarpusavio santykių praktiką bei jų elgesį po sutarties sudarymo, nepagrįstai sutarties 1.3 punkto nuostatą, kurią pasiūlė atsakovė, aiškino ieškovės nenaudai ir tinkamai nemotyvavo, kodėl šią nuostatą laikė aiškia ir nedviprasmiška; visiškai neįvertino aplinkybės ir pateiktų oficialių rašytinių įrodymų apie tai, kad po atliktų naujų kadastrinių matavimų nustatytą nuomos mokestį atsakovė mokėjo tris metus iš eilės ir tokį nuomos mokesčio dydį du metus deklaravo mokesčių administratoriui; 3) pažeidė CPK 4, 12-17 straipsnius, 265 straipsnio 1, 2 dalis, 331 straipsnio 4 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalių nesitarimai dėl nuomos mokesčio dydžio kilo nuo 2015 m. balandžio 22 d., tačiau šią išvadą paneigia byloje esančių įrodymų visetas ir šalys tokia aplinkybe nesirėmė, taip buvo pažeista šalių teisė būti išklausytoms ir civilinio proceso principai; apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių motyvų dėl šio ieškovės apeliacinio skundo argumento.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti.


Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti VšĮ „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba“ (į. k. 121736145) 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) Eur

žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. rugsėjo 20 d. AB SEB bankas, mokėjimo dokumento Nr. 25546.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS

_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 18 d. gautu ieškovės 387-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje, kurioje ieškovė 387-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija prašė panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2019 m. sausio 24 d. sprendimą išieškoti iš ieškovės atsakovo V. M. naudai 4902,66 Eur netesybų, uždelsus atsiskaityti su šiuo darbuotoju. Skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimas, kuriuo ieškinio netenkinta, priteista atsakovui iš ieškovės 4980 Eur netesybų, teismo sprendimui įsiteisėjus laikant netekusiu galios DGK 2019 m. sausio 24 d. sprendimą. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=24f29de0e6c011e99681cd81dcdca52c

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde aptariama netesybas reguliuojančių teisės normų esmė ir teismų praktikos aspektai, susiję su netesybų mažinimu, sprendžiant civilines bylas; pažymima, kad netesybos yra CK reguliavimo dalykas ir dėl to taikytinos, kai taikomos DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatos, tarp jų – normos dėl jų sumažinimo. Teigiama, kad šiuo atveju teismai tinkamai nenustatė ir neįvertino bylos faktinių aplinkybių, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką dėl netesybų mažinimo, todėl nepagrįstai atmetė šį ieškovės prašymą; byloje priteistos netesybos (4980 Eur) dvigubai didesnės už priteistą darbo užmokestį (2326 Eur); teismai privalėjo nustatyti ir įvertinti bylos aplinkybes tam, kad įsitikintų, ar netesybos nėra baudinio pobūdžio; ieškovė nelaiko, kad lėšų apyvarta banko sąskaitoje patvirtina jos galimybes sumokėti netesybas, nes tai neparodo tikros juridinio asmens finansinės padėties. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai neįvertino netesybų skaičiavimo pradžios ir pabaigos momento, taip pažeidė proceso teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos; teismai privalėjo ne tik nurodyti netesybų skaičiavimo pradžios ir pabaigos momentus, bet ir laikotarpius, kai jos neskaičiuojamos; sprendimai neaiškūs ir jų trūkumų negalima pašalinti, taikant CPK 278 straipsnį, nes taip būtų keičiamas sprendimo turinys.



Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis), nenagrinėjama prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti 387–ajai garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai (j. a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą

Swedbank AB 2019 m. rugsėjo 17 d. sumokėtą 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________


Nr. 3P-1615/2019

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=34246320e6c011e99681cd81dcdca52c

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01376-2009-3(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 20 d. gautu trečiojo asmens E. V. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Trečiasis asmuo E. V. pakartotinai padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties, kuria nutrauktas apeliacinis procesas pagal trečiųjų asmenų E. V. ir M. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 7 d. nutarties, kuria atmestas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Egvilta“ kreditorių susirinkimo pirmininko prašymas atstatydinti bankroto administratorę uždarąją akcinę bendrovę „Avere“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. liepos 26 d. nutartimi pirmąjį skundą atsisakė priimti, nustačiusi, kad skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis nėra kasacinio nagrinėjimo objektas.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. liepos 26 d. nutartimi nustatytos aplinkybės nėra pasikeitusios, teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė teisėjų atrankos kolegija. Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 ir 4 dalimis,

n u t a r i a:



JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=36d0e580e6c011e99681cd81dcdca52c


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 17 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltisches haus“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 14 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Baltisches haus“ padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dažai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltisches haus“ dėl pripažinimo teisės be atsakovo sutikimo kreiptis dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo pagal parengtus projektinius pasiūlymus atskirai atliekant ir užbaigiant nurodomus rekonstrukcijos darbus, tretieji asmenys E. P. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.


Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė procesinės teisės principus ir normas bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes priėmė naujus rašytinius įrodymus, kurie gauti dieną prieš bylos išnagrinėjimą, neužtikrinus jokių galimybių kasatoriui dėl šių naujų įrodymų pasisakyti. Teismas nevertino, ar įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, priėmė įrodymus, kurie nepagrindžia įrodinėtinų aplinkybių. Kasatorius mano, kad valstybinės žemės nuomininkas negali vykdyti rekonstrukcijos kitam nuomininkui išnuomotoje žemėje, net jei pastarasis duoda sutikimą. Darydamas priešingą išvadą, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK)

6.477 straipsnio 1 dalį, 6.545 straipsnio 1 dalį, 6.551 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 11 dalį, 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą, 13 dalį, 10 straipsnio 5 dalies 1 punktą ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos aiškinant šias teisės normas. Teismas, vertindamas šį sutikimą, pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų, todėl pažeidė CK 6.193 straipsnį. Teismas paneigė statinio bendraturčio teises remtis esminiais projektinių pasiūlymų trūkumais ir tokiu būdu pažeidė CK 4.75, 4.80 straipsnius, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 8 dalies 5 punktą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos yra nekonkretūs ir neinformatyvūs, jais nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltisches haus“, į. k. 111543781, 75 Eur (septyniasdešimt penkių

eurų) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. rugsėjo 17 d. Luminor banke, dokumento Nr. 030311.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________



LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1f464900e6c011e99681cd81dcdca52c


susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 19 d. gautu atsakovo E. K. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 27 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi Nr. 3P-1395/2019 atsisakė priimti atsakovo E. K. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Tiek ankstesniame skunde, tiek antrą kartą teikiamame skunde suformuotas argumentas, kad actio Pauliana pagrindu negalima ginčyti vienašalių sandorių. Skundas pakeistas tik vizualiai, tačiau iš esmės yra tapatus ankstesniajam. Skunduose suformuluoti argumentai nesudaro pagrindo vertinti, kad skundžiamu procesiniu teismo sprendimu padaryti materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimai, turintys įtakos neteisėto sprendimo priėmimui ar nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Todėl teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą nei pirmiau teikto kasacinio skundo atveju.

Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti.


n u t a r i a:



JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-275-611/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16890-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.1; 2.6.10.2.1; 2.6.10.5.2.17(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=192d0180e6c011e99681cd81dcdca52c


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės notarės V. Š. ir trečiojo asmens bendrovės „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „RR Management“ ieškinį atsakovei notarei V. Š. dėl turtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys Z. K., Z. J., A. R., bendrovė „Allianz Global Corporate Specility“, bendrovė „Nordic Region (AGCS)“, atstovaujama uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Panda Insurance“, bendrovė „AIG Europe Limited (Finland Branch)“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių notaro civilinės atsakomybės sąlygas ir jų įrodinėjimą, kelių asmenų bendrais veiksmais padarytos žalos atlyginimo prievolės rūšį, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė UAB „RR Management“ prašė priteisti iš atsakovės notarės V. Š. 32 727,06 Eur žalos atlyginimo kaip solidariąją prievolę su trečiaisiais asmenimis Z. J., Z. K., A. R. turinčią skolininkę, 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Pradiniai kreditoriai L. P. ir S. P., vykdydami atsakovės patvirtintą 2007 m. rugpjūčio 23 d. paskolos sutartį, suteikė šiuo metu jau mirusiai V. R. 113 000 Lt (32 727,06 Eur) paskolą. Paskolos sutarties įvykdymas užtikrintas atsakovės patvirtintu 2007 m. rugpjūčio 23 d. hipotekos lakštu, kuriuo pradinių kreditorių naudai įkeistas skolininkei V. R. nuosavybės teise priklausantis butas (duomenys neskelbtini). Sandorius V. R. vardu pagal atsakovės patvirtintą 2007 m. liepos 25 d. įgaliojimą sudarė šiuo metu jau miręs I. T. (I. T.). Pradiniai kreditoriai L. P. ir S. P. 2012 m. lapkričio 30 d. ginčijama reikalavimo teisių pirkimo–pardavimo sutartimi perleido ieškovei visas savo teises pagal pirmiau nurodytą paskolos sutartį ir ją užtikrinantį hipotekos sandorį.

4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendžiu tretieji asmenys Z. J., A. R., Z. K. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 3 dalį (dokumento klastojimas, padarant didelę žalą), 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas stambiu mastu) (baudžiamoji byla Nr. 1-326-503/2013). Teismas nustatė, kad Z. J., įgyvendindama bendrą nusikalstamą sumanymą, 2007 m. liepos 25 d., būdama kartu su I. T., Vilniaus miesto 21-ajame notaro biure apsimetė esanti V. R. ir pateikė atsakovei V. R. pasą bei šios vardu pasirašė įgaliojimą, atsakovė pastarąjį patvirtino. Šiuo įgaliojimu V. R. apsimetusi Z. J. įgaliojo I. T. parduoti, mainyti, įkeisti savo nuožiūra V. R. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Įgaliotinis I. T. 2007 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus miesto 21-ajame notaro biure, panaudodamas suklastotą įgaliojimą, sudarė nurodytą paskolos sutartį bei hipotekos lakštą ir šių dokumentų pagrindu V. R. vardu paėmė 113 000 Lt (32 727,06 Eur) paskolą iš L. P. ir S. P., įkeitė šių asmenų naudai V. R. priklausantį turtą. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 31 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-678/2013 ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. birželio 2 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252/2014 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį paliko nepakeistą.

5. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 25 d. sprendimu tenkino V. R. teisių perėmėjo L. R. ieškinį ir pripažino negaliojančiais atsakovės patvirtintą įgaliojimą, šio įgaliojimo pagrindu sudarytą bei atsakovės patvirtintą paskolos sutartį, panaikino atsakovės patvirtintu hipotekos lakštu nustatytą V. R. priklausiusio turto hipoteką, užtikrinančią paskolos sutarties įvykdymą, ir priteisė L. P. ir S. P. teisių perėmėjos (ieškovės) naudai solidariai iš trečiųjų asmenų Z. J., A. R., Z. K. 113 000 Lt (32 727,06 Eur) (civilinė byla Nr. 2-2754-553/2015). Šis sprendimas įsiteisėjo 2015 m. liepos 25 d.

6. Ieškovė nurodė, kad atsakovė V. Š. yra notarė, todėl jai keliami aukštesni atsargumo, atidumo ir rūpestingumo reikalavimai profesinėje veikloje. Atsakovė, tvirtindama pirmiau nurodytus neteisėtus sandorius, nesiėmė priemonių, kad šių sandorių būtų išvengta, nebuvo maksimaliai atidi, tvirtindama vienašalį sandorį, neišsiaiškino įgaliojimą pasirašiusio asmens (trečiojo asmens Z. J.) tikrosios tapatybės, neįsitikino, ar pateikti dokumentai priklauso juos pateikusiam ir įgaliojimą pasirašiusiam asmeniui. Atsakovė identifikavo asmenį pagal pateiktą pasą, nors jai pateiktų duomenų (asmens nuotraukos, parašo pavyzdžio) būtų pakakę nustatyti, kad įgaliojimą pasirašo Z. J. Atsakovė netinkamai vykdė pareigą nustatyti tikrąją įgaliojimą pasirašiusios Z. J. tapatybę, net galbūt žinojo, kad jį pasirašo ne tas asmuo, kurio asmens dokumentas (pasas) pateiktas. Dėl to ieškovė mano, kad atsakovė suklastotą įgaliojimą patvirtino tyčia. Tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos nustatytinas tiesioginis priežastinis ryšys – jei atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi profesines pareigas, t. y. nustačiusi Z. J. tapatybę, kai ši pateikė kito asmens pasą, nebūtų buvęs patvirtintas įgaliojimas ir nebūtų buvusi suteikta galimybė sudaryti paskolos ir hipotekos sandorius, nebūtų atsiradusi 32 727,06 Eur žala. Atsakovė notarė buvo įtraukta į Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 25 d. išnagrinėtą civilinę bylą Nr. 2-2754-553/2015 kaip trečiasis asmuo, bet nebuvo keliamas klausimas dėl jos veiksmų teisėtumo ir žalos atlyginimo.


7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 31 d. sprendimu tenkino ieškinį iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 7000 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas už priteistą 7000 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė.

8. Teismas nustatė, jog atsakovė 2007 m. liepos 25 d. patvirtino trečiojo asmens Z. J., apsimetusios V. R., įgaliojimą, kuriuo V. R. įgaliojo I. T. jos vardu atlikti šiame įgaliojime nurodytus veiksmus. Atsakovė patvirtino 2007 m. rugpjūčio 23 d. paskolos sutartį, pagal kurią kreditoriai S. P. ir L. P. paskolino 113 200 Lt (32 727,06 Eur) V. R., atstovaujamai įgaliotinio I. T. Taip pat atsakovė patvirtino 2007 m. rugpjūčio 23 d. hipotekos lakštą, kuriuo V. R. nuosavybės teise priklausantis butas (duomenys neskelbtini), įkeistas užtikrinant prievolės grąžinti pirmiau nurodytą paskolą įvykdymą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendyje nustatyta, kad I. T. (2012 m. rugpjūčio 14 d. mirė), tretieji asmenys Z. K., A. R. ir Z. J. suklastojo pirmiau nurodytą įgaliojimą ir įgijo didelės vertės turtą (baudžiamoji byla Nr. 1-326-503/2013). Šiuo nuosprendžiu tretieji asmenys Z. K., A. R. ir Z. J. pripažinti kaltais padarę nusikalstamas veikas.

9. Ieškovė patyrė žalos dėl kelių asmenų veiksmų – atsakovės (notarės), trečiųjų asmenų Z. K., A. R., Z. J. ir I. T. Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad tais atvejais, kai atsakovų veiksmus ir žalą siejančio priežastinio ryšio pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalai atsirasti, atsakovų atsakomybė yra dalinė. Dalinės atsakomybės esmė yra ta, jog kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų pasekmių ir kaltės laipsnio. Dalinei atsakomybei pagrįsti turi būti protingas pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008).

10. Atsakovė nurodė, kad, prieš tvirtinant nurodytą įgaliojimą, jai trečiasis asmuo Z. J. pateikė kitos moters V. R. pasą su įklijuota nuotrauka. Aptariamas pasas yra dingęs. Baudžiamojoje byloje, atlikus poėmį, iš notarės paimta V. R. paso kopija. Nagrinėjamoje byloje iš Migracijos departamento archyvo išreikalautas V. R. prašymo išduoti pasą originalas. Prašyme įklijuota originali V. R. nuotrauka. Palyginęs nurodytą nuotrauką ir nuotrauką paso kopijoje, kurią notarė pateikė pareigūnams poėmio metu, teismas darė išvadą, kad šios nuotraukos vienodos – jose ta pati moteris V. R. Atsakovės ir jos atstovės nurodyti nuotraukų skirtumai yra atliktos paso šviesokopijos padarinys, nes, kopijuojant paso puslapį su nuotrauka, tam tikros nuotraukos vietos patamsėjo, kitos – pašviesėjo. Iš baudžiamojoje byloje esančių asmenų parodymo atpažinti protokoluose pateiktų nuotraukų matyti, kad trečiasis asmuo Z. J. ir V. R. nepanašios. Taigi teismas sprendė, kad, prieš tvirtindama 2007 m. liepos 25 d. įgaliojimą, notarė netinkamai įvykdė įstatyme įtvirtintą pareigą nustatyti asmens, atvykusio išduoti įgaliojimą, tapatybę, bei konstatavo, kad notarinį veiksmą notarė atliko netinkamai, neteisingai nustatė įgaliojimą patvirtinti prašančio asmens tapatybę ir tai yra neteisėti notarės veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio 1 dalis). Teismas darė išvadą, kad notarės kaltės forma yra nerūpestingumas, nes ji nebuvo tiek rūpestinga ir apdairi, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 2, 3 dalys).

11. Jeigu atsakovė būtų teisingai nustačiusi trečiojo asmens Z. J. asmens tapatybę, t. y. būtų išsiaiškinusi, kad ši moteris nėra pateiktame pase įrašyta V. R., tai ginčo įgaliojimas būtų buvęs nepatvirtintas. Atsakovei patvirtinus įgaliojimą, juo

pasinaudojo tariamas įgaliotinis I. T., jis sudarė paskolos, hipotekos sandorius ir gavo paskolą. Atsakovės neteisėtus veiksmus ir ieškovei padarytą žalą sieja netiesioginis faktinis priežastinis ryšys. Teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys atsakovės neteisėtus veiksmus sieja tik su dalimi ieškovės patirtos žalos (CK 6.247 straipsnis). Tokią išvadą teismas darė dėl to, kad atsakovė nebuvo nusikalstamos veikos dalyvė. Nusikaltimą vykdę asmenys prieš notarę panaudojo apgaulę, dėl to žymiai sumažėjo pastarosios galimybės nustatyti sandorį sudarančio asmens tikrąją tapatybę. Be to, V. R. pasas išduotas 1993 m. birželio 25 d., o, prašydama patvirtinti įgaliojimą, trečiasis asmuo Z. J. į atsakovę kreipėsi 2007 m. liepos mėn. Taigi, atsakovei tvirtinant 2007 m. liepos 25 d. įgaliojimą, nuo jai pateiktame pase darytos asmens nuotraukos buvo praėję 14 metų. Per tokį laiko tarpą žmogaus išvaizda pasikeičia. Šią aplinkybę pagrindžia ir baudžiamojoje byloje pateikta parodymų atpažinti asmenis protokole esanti V. R. nuotrauka (šioje nuotraukoje jos plaukai nukirpti trumpai, labiau pražilę, o paso nuotraukoje jos plaukai ilgi, mažiau žili). Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad atsakovės deliktinė civilinė atsakomybė dėl ieškovei padarytos žalos yra dalinė prievolė (CK 6.5 straipsnis) ir dėl atsakovės veiksmų ieškovei kilusios žalos dydis yra 7000 Eur.

12. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės UAB „RR Management“ ir atsakovės notarės V. Š. apeliacinius skundus, 2019 m. sausio 16 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimą pakeitė ir ieškinį tenkino visiškai: priteisė iš atsakovės notarės V. Š. ieškovės UAB „RR Management“ naudai 32 727,06 Eur žalos atlyginimo solidariai su trečiaisiais asmenimis – Z. K., Z. J., A. R., perskirstė bylinėjimosi išlaidas.

13. Kolegija sutiko, kad šioje byloje, nesant paso originalo, nėra galimybės objektyviai įsitikinti, ar atsakovei buvo pateiktas tikras ar suklastotas pasas. Tačiau vertinta, kad ši aplinkybė, t. y. ar notarei buvo pateiktas tikras V. R. ar suklastotas pasas, neturi esminės reikšmės sprendžiant ginčą. Tai, kad iš notarės buvo paimta netinkamos kokybės jai pateikto paso kopija, vertinama atsakovės, padariusios tokios netinkamos kokybės nuotraukos kopiją, nenaudai. Atsakovė neginčija, jog bylos medžiagoje esanti V. R. paso kopija buvo prastos kokybės. Pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš originalios V. R. nuotraukos, gautos iš Migracijos departamento archyvo, ir iš baudžiamojoje byloje esančių Z. J. nuotraukų, šios moterys nebuvo panašios. Taigi, V. R. paso kopija nepaneigia fakto, jog notarė nebuvo maksimaliai rūpestinga tikrindama asmens tapatybę. Dėl to nebuvo tinkamai įvykdyta Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta specifinė profesinė notaro pareiga užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, dėl ieškovei atsirado neigiami padariniai (žala).

14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad notarės veiksmai nebuvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis ir jos bei nusikalstamą veiką įvykdžiusių asmenų neteisėti veiksmai padaryti skirtingu laiku bei nežinant apie trečiųjų nusikalstamą veiką vykdžiusių asmenų tikslus ir ketinimus. Tačiau šiuo atveju žala atsirado, nors ją lėmė kelios atskiros, bet viena nuo kitos priklausančios priežastys. Be atsakovės kaltų neteisėtų veiksmų nebūtų buvę galimybės tretiesiems asmenims padaryti nusikalstamas veikas, todėl egzistuoja pagrindas konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme, nes kiekvienas iš pažeidėjų prisidėjo prie žalos atsiradimo iš esmės, be jų žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Nors atsakovų veiksmus su ieškovei atsiradusia žala siejo netiesioginis priežastinis ryšys, atsakovų kalti neteisėti veiksmai, kuriais padaryta žala, susiję apskritai su visos žalos, o ne tik su tam tikros jos dalies, atsiradimu.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMŲ Į JUOS TEISINIAI ARGUMENTAI

15. Kasaciniu skundu atsakovė notarė V. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 16 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Nei baudžiamojoje, nei civilinėje byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovė paso klastojimo faktą turėjo ar galėjo nustatyti pati, neatlikdama specialių tyrimo veiksmų. Dėl to iš atsakovės reikalaujama atlikti tai, ko negali atlikti pats atidžiausias ir rūpestingiausias notaras. Šiuo atveju atsakovei buvo pritaikyta atsakomybė be kaltės, nes ji atsako už tai, ko notaras objektyviai negali nustatyti. Be to, kai teismas baudžiamojoje byloje konstatuoja, kad nusikaltimą padarė teisiamasis asmuo, o joks notaras atsakovės vietoje šio nusikaltimo fakto nebūtų konstatavęs, turi būti taikoma CK 6.253 straipsnio 4 dalis ir notaro civilinė atsakomybė apskritai neturėtų atsirasti. Byloje tiriant parašų autentiškumą, buvo atlikti specialūs procesiniai veiksmai – atlikti net du atskiri specialieji rašysenos tyrimai, ir tik juos atlikus tapo aišku, jog parašai

yra suklastoti. Taigi nustatyti, ar parašai suklastoti, buvo būtini specialių žinių reikalaujantys tyrimai. Šiuo atveju nėra objektyvios galimybės teigti, jog atsakovė, atlikdama savo, kaip notarės, funkcijas, nebuvo pakankamai rūpestinga ar atidi. Tais atvejais, kai yra galimybė pritaikyti civilinę atsakomybę be kaltės, CK 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė gintis nenugalimos jėgos institutu. Nenugalima jėga šiuo atveju pasireiškė tuo, jog nuteistieji Z. J., Z. K. ir A. R. nusikaltimą darė pasirengę, pasidaliję vaidmenimis, siekdami, jog jų klasta nebūtų nustatyta ir išaiškinta, todėl atsakovė ne tik objektyviai negalėjo nustatyti jų veiksmuose klastos, bet ir negalėjo identifikuoti dokumentų suklastojimo fakto.

15.2. Teismas neįvertino suklastoto paso nuorašo visapusiškai ir objektyviai įrodymų viseto kontekste. Nesant išlikusio V. R. paso originalo, iš viso nėra galimybės įvertinti, ar buvo įmanoma nustatyti paso suklastojimo mechanizmą įklijuojant nuotrauką, todėl teismo sprendimas buvo grįstas įvairiomis prielaidomis, spėliojimais apie bylos aplinkybes. Lieka neaišku, kaip teismas, įvertindamas 14–16 m. laiko tarpą tarp nuotraukų padarymo, sandorių tvirtinimo bei pačias ne itin geros kokybės nuotraukas, sugebėjo susidaryti vienareikšmišką įsitikinimą, jog suklastotame V. R. pase yra V. R., o ne Z. J. atvaizdas, t. y. iš esmės nustatė, kad atsakovei buvo pateiktas tikras, o ne suklastotas V. R. pasas, nors baudžiamojoje byloje buvo nustatyta priešingai. Teismas pasinaudojo galimybe vizualiai palyginti suklastotą V. R. pasą su kai kuriais byloje esančiais V. R. ir Z. J. atvaizdais, tačiau nepasinaudojo galimybe sulyginti tikro V. R. paso kopiją su suklastoto V. R. paso kopija. Vien vizualiai įvertinus dviejų atvaizdų akių, nosies, burnos formas ir linijas bei drabužių raštą bei kaklo formą, akivaizdžiai matyti, jog tai yra skirtingų asmenų atvaizdai. Teismas, vertindamas įrodymus, nei atskirai, nei bendrame įrodymų viseto kontekste neįvertino atsakovės argumento, jog Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutarties baudžiamojoje byloje motyvuojamojoje dalyje yra nurodyta: „Baudžiamosios bylos duomenimis yra visiškai įrodyta, kad V. R. parašą 2007 m. liepos 25 d. suklastojo būtent Z. J., kuri, pasirašydama svetimos moters vardu bei pateikdama V. R. pasą su jame įklijuota savo nuotrauka, suprato, kad daro nusikalstamą veiką“. Taigi, vertinant įrodymus, vienu atveju (naudingu ieškovei) taikyta prejudicinio fakto taisyklė, tačiau kitu atveju (naudingu atsakovei) ta pati taisyklė netaikyta, dėl to netinkamai buvo įvertinti įrodymai. Pati V. R., duodama parodymus, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ginčo įgaliojimą mato pirmą kartą, jo nepasirašė, nors vizualiai parašas panašus į jos. Taigi, asmeniui, kuris savo parašu pasirašinėjo visą gyvenimą, Z. J. suklastotame įgaliojime esantis V. R. parašas buvo panašus į tikrą V. R. parašą, tačiau teismui, kuris susidūrė su V. R. parašu pirmą kartą, akivaizdžiai panašus nebuvo, tą teismas konstatavo ir nutartyje.

15.3. Teismas netinkamai apskaičiavo priteistiną iš atsakovės pinigų sumą – ieškinio reikalavime nurodyta 32 727,06 Eur (113 000 Lt) suma, tačiau iš baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių neginčijamai nustatyta, kad dalis paskolos kreditoriams S. P. ir L. P. buvo grąžinta. Negrąžinta paskolos dalis ieškinio pareiškimo dieną buvo ne 32 727,06 Eur, bet 30 120,48 Eur.

15.4. Ieškinį pareiškęs subjektas UAB „RR Management“ yra netinkama ieškovė. Tinkamais ieškovais šiame teisminiame procese galėtų būti pripažinti S. P. ir L. P., nes Reikalavimo teisių perleidimo sutartis, kurios pagrindu UAB „Management“ įgijo teisę reikšti ieškinį byloje, sudaryta pažeidžiant CK 6.103 straipsnio ir 6.871 straipsnio 4 dalies normas (nesilaikant notarinės sandorio formos). Teismas taip pat nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose ir nesiėmė veiksmų, kad trečiasis asmuo bendrovė „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ (atsakovės civilinės atsakomybės draudikė) būtų įtraukta į teisminį procesą kaip bendraatsakovė, todėl byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

15.5. Teismai šioje byloje neturėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-143-684/2018 pateiktais išaiškinimais, nes šių bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skirtingas – civilinėje byloje Nr. e3K-7-143-684/2018 notaras patvirtino dokumento kopiją, nors to negalėjo daryti pagal notarui taikytinas taisykles ir reikalavimus, t. y. padarė akivaizdžią klaidą, kurios objektyviai galima buvo išvengti neturint jokių specialiųjų žinių, gebėjimų ar kvalifikacijos, o notarės V. Š. atveju ja pasinaudojo nuteistieji, bendrininkaudami, suplanavę nusikaltimą, pasiskirstę vaidmenimis, slėpdami savo tikruosius ketinimus, suklastoję dokumentą – pasą tokiu būdu, kad iš notarės protingai nebėra galimybės tikėtis, jog ji įžvelgs tikruosius ketinimus.

16. Trečiasis asmuo bendrovė „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ prisidėjimu prie atsakovės notarės V. Š. kasacinio skundo prašo jį tenkinti.

17. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo bendrovė „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismų išvada apie notarės kaltus bei neteisėtus veiksmus yra padaryta nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos dėl notarų veikloje taikomos žemutinės suklydimo ribos. Iš notarės teismai šiuo konkrečiu atveju reikalavo daugiau, nei buvo pagrįsta ir protinga iš jos reikalauti notarinių veiksmų atlikimo momentu pagal tuo metu, o ne bylos nagrinėjimo metu, galiojusį notaro profesinės atsakomybės standartą, kuris gali skirtis nuo šiuo metu galiojančio profesinio standarto ir kuris turi būti adekvatus su kitų panašių profesijų (pvz., advokatų, teisėjų) atsakomybės standartu, bei atsiribojant nuo retrospektyvaus vertinimo jau kitose, taip pat ir baudžiamojoje, bylose nustatytų aplinkybių, žinomų nagrinėjamoje byloje, tačiau nebuvusių žinomų notarei neteisėtais pripažintų veiksmų atlikimo momentu ir kontekste. Žemutinė suklydimo riba pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką yra nustatytina pagal tai, ar notaras padarė viską, ko yra protinga iš jo reikalauti konkrečioje situacijoje. Šiuo atveju nenustatyta, kad notarė turėjo atlikti kokius nors papildomus veiksmus asmens tapatybei nustatyti, bet jų neatliko. Ji nepažeidė žemutinės suklydimo ribos, nes toje situacijoje padarė viską, ko buvo pagrįsta ir protinga tuo konkrečiu momentu iš jos reikalauti, o imtis papildomų, teisės aktais nenurodytų veiksmų paprasčiausiai nebuvo jokio objektyvaus pagrindo. Notarė ne tik vizualiai palygino jai pateiktame pase esančią asmens nuotrauką su jį pateikusiu asmeniu, bet ir patikrino, ar jai pateiktas dokumentas yra galiojantis; ar asmens duomenys, nurodyti pateiktame asmens dokumente, sutampa su valstybės registruose esančiais duomenimis.

17.2. Teismai konstatavo, kad notaro neteisėti veiksmai nagrinėjamu atveju pasireiškė bendrosios Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimu, tačiau nenurodė, kokiu pagrindu notaras turėjo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą tuo metu, kai dar nebuvo žinoma ir nustatyta, kad notarei pateiktame piliečio pase nurodytu asmeniu (V. R.) apsimeta kitas asmuo (Z. J.), o į pasą, be kita ko, yra įklijuota apsimetančio asmens (Z. J.) nuotrauka. To nežinodama notarė neturėjo pagrindo remtis Notariato įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi ir atsisakyti atlikti prašomą notarinį veiksmą. Byloje nesant jokių tiesioginių įrodymų (t. y. V. R. paso, kuris buvo pateiktas notarei, originalo), teismai netiesiogiai konstatavo, kad notarei Z. J. vis dėlto pateikė originalų V. R. pasą, o notarė tinkamai nenustatė, jog pateiktame asmens dokumente ir natūroje esančio asmens atvaizdas yra skirtingi (nesutampa). Notarės pateikti paaiškinimai, kad jai buvo pateiktas V. R. pasas su įklijuota Z. J. nuotrauka ir ši aplinkybė yra konstatuota įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-678/2013, teismų nebuvo vertinta.

17.3. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad notarės vaidmuo neigiamų padarinių atžvilgiu yra visiškai kitoks ir, akivaizdu, daug mažesnis nei nusikaltimą organizavusių ir vykdžiusių trečiųjų asmenų Z. J., Z. K. ir A. R. vaidmuo, nepagrįstai ir neproporcingai taikė solidariąją notarės ir trečiųjų asmenų deliktinę civilinę atsakomybę, taip nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016. Solidaraus žalos atlyginimo priteisimas iš notaro neužtikrina proporcingumo tarp jo neteisėtų veiksmų pobūdžio ir reikšmės neigiamiems padariniams bei draudikas tokiais atvejais yra priverstas faktiškai įvykdyti žalos atlyginimo prievolę ne tik už apdraustąjį (notarą), bet ir už asmenis, kurių civilinė atsakomybė nepatenka į notaro profesinės civilinės atsakomybės draudimo objektą. Teismui priteisus žalos atlyginimą (visa apimtimi) iš notarės, draudikas netenka galimybės remtis draudimo sutartimi (polisu) ir notarų privalomąjį profesinės civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančiais teisės aktais, apibrėžiančiais draudimo objektą, o privalo atlyginti žalą nukentėjusiajam (ieškovei) ne tik už apdraustąjį asmenį (notarę), bet ir už trečiuosius asmenis. Notaras, kuris vykdo jam valstybės pavestas funkcijas, šiuo atveju yra apgaunamas kaip ir visi kiti asmenys, tačiau jis kažkodėl turi atsakyti solidariai su nusikalstamas veikas įvykdžiusiais asmenimis, nors nėra nei nusikaltimo organizatorius, nei kurstytojas, nei vykdytojas ar padėjėjas. Neturėtų būti leidžiamos tokios faktinės ir teisinės situacijos, kai notaras ir jo profesinės civilinės atsakomybės draudikas dengia kitų asmenų neteisėtais ir nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, nors nei vienas, nei kitas už tokių asmenų neteisėtus ir nusikalstamus veiksmus nėra atsakingas.

17.4. Teismai, pažeisdami atleidimo nuo įrodinėjimo bei įrodinėjimo ir įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles, nesivadovavo įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-678/2013, nustatytu prejudiciniu faktu, jog notarei, kad ji nustatytų asmens tapatybę, prieš įgaliojimo patvirtinimą buvo pateiktas suklastotas V. R. pasas, kuriame buvo įklijuota nuteistosios Z. J. nuotrauka. Teismai rėmėsi kita, netiesioginių įrodymų pagrindu padaryta ir abejotino patikimumo išvada, jog notarei buvo pateiktas V. R. paso originalas.

18. Ieškovė UAB „RR Management“ atsiliepimu į atsakovės notarės V. Š. ir trečiojo asmens bendrovės „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ kasacinius skundus prašo juos atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:18.1. Priešingai nei nurodo atsakovė, nei baudžiamojoje, nei šioje byloje teismai nėra konstatavę fakto, jog trečiasis

asmuo Z. J., prieš atsakovei tvirtinant įgaliojimą, pateikė suklastotą V. R. pasą (t. y. V. R. pasą su tariamai įklijuota Z. J. nuotrauka). Baudžiamojoje byloje ši aplinkybė iš viso nebuvo tiriama. Atsakovės nurodytas tariamai nustatytas faktas, kad V. R. pasas buvo suklastotas, yra tik frazė iš trečiojo asmens Z. K. apeliaciniame skunde, teiktame baudžiamojoje byloje, išdėstytų argumentų, tačiau ne teismo nustatyta aplinkybė. Bylą nagrinėję teismai turėjo galimybę vertinti aktualias aplinkybes dėl įgaliojimą pasirašiusio asmens tapatybės nustatymo pagal kitus šioje byloje ir (ar) baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir šias aplinkybes objektyviai, visapusiškai ir nešališkai vertino kaip atitinkamą byloje pateiktą atsakovės ir (ar) trečiojo asmens atsikirtimą, kas matyti iš priimtų procesinių sprendimų motyvuojamųjų dalių turinio. Be to, jei atsakovės prielaida apie tariamą paso suklastojimą būtų pagrįsta, būtent minėtoje paso kopijoje (padarytoje pačios atsakovės) turėjo būti įklijuota ne paso gavėjos V. R., o Z. J. fotonuotrauka. Darytina išvada, kad de facto (faktiškai) 2007 m. liepos 25 d. įgaliojimą pasirašiusi Z. J. ir jos įgaliojime padėtas parašas yra nepanašūs į pateiktoje paso kopijoje esančią asmens fotonuotrauką ir parašo pavyzdį – leido padaryti pagrįstą išvadą, todėl atsakovė privalėjo suabejoti įgaliojimą pasirašančio asmens (Z. J.) faktine tapatybe dėl vizualiai matomo jos pačios ir įgaliojime jos padėto parašo nepanašumo su pateiktoje paso kopijoje esančiu asmens atvaizdu (fotonuotrauka) ir parašo pavyzdžiu bei atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, t. y. netvirtinti įgaliojimo.

18.2. Priteistinos žalos atlyginimo dydžio atsakovė iki kasacinio skundo padavimo neginčijo, todėl šios aplinkybės teismų nebuvo nagrinėtos, o kasaciniame teisme negalima remtis naujais įrodymais ar faktinėmis aplinkybėmis. Pagal pripažintą niekine 2007 m. rugpjūčio 23 d. paskolos sutartį visa suteiktos paskolos suma pradiniams kreditoriams (jų teises perėmusiai ieškovei) privalėjo būti grąžinta ne vėliau nei 2008 m. vasario 16 d., taigi, nuo minėtos dienos pradiniai kreditoriai L. ir S. P. (jų teises perėmusi ieškovė) patyrė ne tik tiesioginius, bet ir netiesioginius nuostolius, todėl nuostolių suma jau yra didesnė negu ieškinio suma.

18.3. Ieškinį pareiškė tinkamas ieškovas, nes reikalavimui dėl civilinės atsakomybės taikymo atsirasti įstatymai nenustato specialiųjų reikalavimų, todėl, vadovaujantis bendrosiomis sandorių formą cesijos sutarties sudarymo metu (2012 m. lapkričio 30 d.) apibrėžiančiomis CK normomis, toks sandoris privalėjo būti rašytinės, o ne notarinės, formos (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas), šią cesijos sutartis neginčijamai atitinka. Atsakovės minima CK 6.874 straipsnio 4 dalies norma, nustatanti privalomą notarinę paskolos sutarties formą, jeigu paskolos suma viršija 3000 Eur ir suteikiama grynaisiais pinigais, įsigaliojo tiktai nuo 2015 m. sausio 1 d., todėl šiuo atveju netaikytina. Be to, pradinių kreditorių pagal paskolos sutartį teisių perėmimas jau yra patvirtintas kitoje civilinėje byloje, kurioje taip pat dalyvavo atsakovė, – tenkindamas ieškovės ir pradinių kreditorių pagal paskolos sutartį L. bei S. P. bendrą prašymą, 2014 m. rugsėjo 3 d. protokoline nutartimi Vilniaus apygardos teismas patvirtino ieškovę L. bei S. P. reikalavimo teisių perėmėja.

18.4. Iš byloje pateikto atsakovės procesinio dokumento – atsiliepimo į ieškovės patikslintą ieškinį – nustatyta, kad pati atsakovė yra pateikusi teismui prašymą įtraukti profesinės civilinės atsakomybės draudikę būtent kaip trečiąjį asmenį, o ne bendraatsakovę, ir bylos nagrinėjimo metu nėra pareiškusi prašymo ar reikalavimo pakeisti draudikės procesinį statusą iš trečiojo asmens į bendraatsakovės. Pats trečiasis asmuo yra pateikęs teismui pareiškimą dėl įstojimo į procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Draudikės (šiuo atveju trečiojo asmens) procesinis dalyvavimas šioje civilinėje byloje yra išimtinai susijęs su apdraustojo – notarės valia pasinaudoti draudimo apsauga tuo atveju, jei būtų nustatytas draudžiamasis įvykis, o ne privalomu draudiko dalyvavimu teisminiame procese. Trečiojo asmens procesinis statusas, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 47 straipsnio 2 dalimi, suteikia jam iš esmės tokias pačias procesines teises kaip ir atsakovei, kurios pusėje yra trečiasis asmuo, ir leidžia aktyviai šias teises įgyvendinti.

18.5. Kasacinio skundo argumentas dėl notaro žemutinės suklydimo ribos nustatymo ir vertinimo trečiojo asmens yra grindžiamas išimtinai atsakovės veiksmų, susijusių su notaro pareiga nustatyti sandorį sudarančio asmens tapatybę, atitiktimi Notariato įstatymo 31 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Tačiau notaro veiksmai tvirtinant bet kurį sandorį apibrėžiami ne tik formaliu įstatyme nurodytų veiksmų atlikimu (pvz., asmens tapatybės nustatymu), bet ir pareiga atlikti kitus veiksmus, kurie įstatyme nenustatyti, bet yra būtini atlikti tam, kad būtų užtikrintas civilinių teisinių santykių teisėtumas bei stabilumas, būtent kad sudaromas sandoris atitiktų sandorio šalių valią, tikslus, siekiamas pasekmes ir t. t. Šiuo atveju esant akivaizdžiam įgaliojimą faktiškai pasirašančio asmens Z. J. išvaizdos bei padėto parašo nepanašumui su

pateiktame pase esančia V. R. fotonuotrauka bei parašo pavyzdžiu atsakovė, nesilaikydama notarui keliamų aukštesnių atsargumo, atidumo ir rūpestingumo profesinėje veikloje reikalavimų, neatsisakė tvirtinti akivaizdžiai abejotino teisėtumo sandorio. Nesant objektyvių duomenų apie tai, kad pateiktas pasas buvo suklastotas, teigti, jog prieš atsakovę buvo panaudota apgaulė, nėra jokio teisinio pagrindo.

18.6. Šiuo atveju egzistavo objektyvusis atsakovės ir trečiųjų asmenų Z. J., A. R., Z. K. bendrininkavimas, t. y. nors atsakovės ir kitų asmenų nesiejo bendras susitarimas, tikslas sukelti neigiamus padarinius, visų šių asmenų veiksmai buvo būtina žalos atsiradimo sąlyga. Akivaizdu, jog jei atsakovė nebūtų patvirtinusi įgaliojimo, tretieji asmenys nebūtų įgyvendinę nusikalstamo sumanymo ir įgiję didelės vertės turto. Atsakovės kalti veiksmai, kuriais padaryta žala patvirtinus įgaliojimą, neatlikus įstatyme nustatytos pareigos, susiję su visos apimties žalos atsiradimu, o ne tik su tam tikros jos dalies atsiradimu.

18.7. Nesant teisės aktuose ir (ar) draudimo sutartyje nustatytų išimčių dėl draudimo išmokos mažinimo tuo atveju, jei apdraustasis turi solidariąją prievolę su kitais asmenimis atlyginti žalą nukentėjusiajam, solidariąją prievolę apibrėžiant kaip bendrą, o ne dalinę kelių asmenų prievolę kreditoriui, draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką, taip atlyginant žalą nukentėjusiajam, nepriklauso nuo skolininkų daugeto ir negali būti aiškinama kaip draudiko pareiga atlyginti ir kitų asmenų, kurių atsakomybė nebuvo apdrausta, padarytą žalą.

Teisėjų kolegija



Dėl notaro profesinės civilinės atsakomybės sąlygų ir jų įrodinėjimo

19. Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Pagal Notariato įstatymo 16 straipsnį, notaras atsako Civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka už savo, savo atstovo ir notaro biuro darbuotojų kaltais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą. Notariato įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad notaras, atlikdamas notarinius veiksmus, nustato fizinių asmenų, jų atstovų arba juridinių asmenų atstovų asmens tapatybę. Lietuvos Respublikos piliečių asmens tapatybė nustatoma pagal pateiktą asmens tapatybės kortelę arba kitą asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, kuriame yra asmens kodas ir nuotrauka. Remiantis minėto straipsnio 3 dalimi, tvirtinant sandorius ir atliekant kai kuriuos kitus notarinius veiksmus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais patikrinamas sandorių dalyvių ir kitų asmenų, kurie prašo atlikti notarinius veiksmus, parašų tikrumas. Pagal Notariato įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, notaras privalo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų.

20. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje bylose dėl notarų profesinės civilinės atsakomybės, išaiškinta, kad konkretaus notaro užduotis yra atliekamais notariniais veiksmais patikrinti tvirtinamo sandorio atitiktį įstatymams, nes notarui valstybė yra suteikusi svarbius įgaliojimus jam vykdant viešąją funkciją – apsaugoti civilinių teisinių santykių teisėtumą, o tai suponuoja ir notaro profesinės atsakomybės ypatumus. Prieš tvirtindamas sandorius notaras privalo būti maksimaliai atidus, kad būtų ne tik išvengta neteisėtų sandorių sudarymo, bet ir būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga. Notarui atliekant savo profesines pareigas atsiranda juridiniai faktai, kurie keičia civilinius santykius. Taigi notaras yra ir civilinių santykių teisėtumo ir stabilumo garantas. Tokia socialinė teisinė padėtis įpareigoja notarą būti ypač atidžiu ir rūpestingu aukštos kvalifikacijos teisininku. Profesinė veikla yra specifinė veikla, kuri reikalauja išsamių atitinkamos srities žinių bei įgūdžių. Profesinių veiksmų atlikimas ar profesinių paslaugų siūlymas sukuria pagrindą tikėti šių paslaugų atlikimo kokybe. Šių veiksmų ar paslaugų kokybė preziumuojama, nes tai atlieka ne paprastas asmuo, o profesionalas. Asmuo, vykdydamas profesinę veiklą, įsipareigoja veikti pagal jo kvalifikacijai keliamų reikalavimų standartus. Dėl to specialistai, be bendro pobūdžio atsargumo pareigos, turi specifines profesines pareigas, t. y. jiems taikomi griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

21. Notaro veiksmų teisėtumas vertinamas atsižvelgiant į tai, kad notarui taikomi didesni atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai, taip pat pagal tai, ar jis nepažeidė jo veiklą reglamentuojančių įstatymų, kitų teisės normų. Notarui, kaip ir kiekvienam asmeniui, nustatyta pareiga elgtis taip, kad nebūtų padaroma žala (CK 6.263 straipsnis), o vykdant profesinę veiklą, minėta, jam tenka pareiga užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga (Notariato įstatymo 1, 2 straipsniai). Atsižvelgiant į šias nuostatas turi būti vertinama, ar notaro veiksmai yra teisėti. Tretiesiems asmenims padaryta žala turėtų būti atlyginama visiškai ir tais atvejais, kai notaras dėl suklydimo ar kitų asmenų neteisėtų veiksmų (pvz., apgaulės) atlikdamas savo profesinėje veikloje jam priskirtas funkcijas padaro formalaus pobūdžio pažeidimą, kuriuo prisidedama prie žalos atsiradimo. Tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių, notaras privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus. Jeigu teismas panaikina ar pripažįsta negaliojančiu notaro patvirtintą sandorį, tai yra prielaida svarstyti, kad notaras atliko ne viską, kas įstatymų iš jo reikalaujama, nes objektyviai įstatymo pažeidimas yra konstatuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-645/2002; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2008; 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2011; 2013 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2013).

22. Notarui atsakomybė tenka dėl paties mažiausio laipsnio neapsižiūrėjimo, neatidumo ar net klaidos. Kol egzistuoja bent viena prielaida, kad notaras buvo neatidus ir nepakankamai rūpestingas, tol kaltės prezumpcija negali būti paneigta. Bonus pater familias (gero šeimos tėvo, apdairaus, rūpestingo ir atidaus asmens) etalono taikymas notarui reiškia ne tik tai, kad jis turi būti toks geras teisininkas, kad nebūtų sandorių, turiniu ar forma neatitinkančių įstatymų, bet ir toks atidus teisininkas, kad atkreiptų dėmesį į visas sandorio sudarymo aplinkybes, o kilus menkiausiai abejonei, darytų viską, kad sandoris būtų įformintas tinkamai, arba atsisakytų atlikti notarinį veiksmą (Notariato įstatymo 40 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-143-684/2018 70 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

23. Remiantis aptarta kasacinio teismo praktika dėl notaro profesinio atidumo ir rūpestingumo standarto, jo atsakomybės sąlygų taikymo, darytina išvada, kad bet koks notaro neatidumas ir (ar) nepakankamas rūpestingumas, atliekant notarinius veiksmus, vertinamas kaip notaro neteisėti veiksmai, lemiantys civilinės atsakomybės jam taikymą. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad atsižvelgiant į notarui taikomus profesinės veiklos standartus kiekvienoje byloje individualiai sprendžiama, ar pagal konkrečios bylos faktines aplinkybes notaras buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, ar nepažeidė jam keliamų teisės aktais reikalavimų.

24. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė 2007 m. liepos 25 d. patvirtino trečiojo asmens Z. J., apsimetusios V. R., įgaliojimą, kuriuo V. R. įgaliojo I. T. jos vardu atlikti šiame įgaliojime nurodytus veiksmus. Atsakovė taip pat patvirtino 2007 m. rugpjūčio 23 d. paskolos sutartį, pagal kurią kreditoriai S. P. ir L. P. paskolino 113 000 Lt (32 727,06 Eur) V. R., atstovaujamai įgaliotinio I. T.; 2007 m. rugpjūčio 23 d. hipotekos lakštą, kuriuo V. R. nuosavybės teise priklausantis butas (duomenys neskelbtini), įkeistas užtikrinant prievolės grąžinti pirmiau nurodytą paskolą įvykdymą. Baudžiamojoje byloje Z. J., A. R., Z. K. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 3 dalį (dokumento klastojimas, padarant didelę žalą), 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas stambiu mastu) (baudžiamoji byla Nr. 1-326-503/2013). Šioje byloje teismas nustatė, kad Z. J., įgyvendindama bendrą nusikalstamą sumanymą, 2007 m. liepos 25 d., būdama kartu su I. T., Vilniaus miesto 21-ajame notaro biure apsimetė esanti V. R. ir pateikė atsakovei V. R. pasą bei šios vardu pasirašė įgaliojimą, atsakovė pastarąjį patvirtino. Šiuo įgaliojimu V. R. apsimetusi Z. J. įgaliojo I. T. parduoti, mainyti, įkeisti savo nuožiūra V. R. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą.

25. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę visus byloje esančius įrodymus, spręsdami atsakovės notarės V. Š. civilinės atsakomybės taikymo klausimą, sprendė, kad notarė netinkamai nustatė įgaliojimą patvirtinti prašančio asmens tapatybę ir toje situacijoje nebuvo tiek rūpestinga ir apdairi, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad, vizualiai lyginant V. R. pase ir įgaliojime V. R. vardu padėtą parašą, nėra pagrindo manyti, jog parašai yra panašūs arba tiek panašūs, kad notarui negalėjo kilti pagrįstų abejonių dėl įgaliojimą pasirašančio asmens tapatybės. Dėl to byloje surinktų duomenų visuma leido daryti išvadą, kad atsakovė, tvirtindama sandorius ir tikrindama asmens tapatybę, nepakankamai gilindamasi į tvirtinamo sandorio detales, padarė ne viską, ką privalėjo padaryti pagal teisės aktų reikalavimus.

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą kasacinio teismo praktiką (nutarties 20–22 punktai), neturi pagrindo

nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų padaryta išvada, kad atsakovė, vykdydama įstatymų pavestas notaro funkcijas ir nustatydama įgaliotojos asmens tapatybę, padarė ne viską, ką galėjo padaryti nagrinėjamoje situacijoje. Kasacinis teismas faktinių aplinkybių netiria ir nenustato, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Esant teismų nustatytoms aptartoms faktinėms aplinkybėms teismų padaryta išvada dėl notaro civilinės atsakomybės pagrindo buvimo atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką šiuo klausimu.

27. Kasaciniuose skunduose nurodomi argumentai, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo teismų praktikoje suformuotos žemutinės suklydimo ribos sampratos ir taikė atsakovei atsakomybę be kaltės, nėra teisiškai pagrįsti, nes yra paremti vertinimu, jog notarei buvo pateiktas suklastotas V. R. pasas, t. y. pase buvo įklijuota ja apsimetančio asmens (Z. J.) nuotrauka. Byloje nėra ginčo, kad notarei pateiktas pasas yra dingęs. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad baudžiamojoje byloje, atlikus poėmį, iš notarės buvo paimta V. R. paso kopija. Nagrinėjamoje byloje iš Migracijos departamento archyvo išreikalautas V. R. prašymo išduoti pasą originalas, į kurį buvo įklijuota originali V. R. nuotrauka. Palyginus šią nuotrauką ir paso kopijoje, kurią notarė pateikė pareigūnams poėmio metu, esančią nuotrauką, daryta išvada, kad šios nuotraukos vienodos – jose ta pati moteris V. R., kuri išvaizda nėra panaši į trečiąjį asmenį Z. J. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti atsakovės argumentą dėl paso suklastojimo. Iš atsakovės turėtos ir paimtos paso kopijos taip pat matyti, kad nuotraukoje yra V. R.

28. Nors kasaciniuose skunduose nurodoma, kad baudžiamojoje byloje nustatyta, jog notarei buvo pateiktas V. R. pasas su jame įklijuota Z. J. nuotrauka ir šis faktas turėjo būti laikomas turinčiu prejudicinę galią, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis; kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2010; 2017 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-684/2017, 28 punktas). Šiuo atveju baudžiamojoje byloje buvo nustatoma, ar Z. J., I. T., Z. K., A. R., veikdami kaip bendrininkai, suklastojo dokumentus ir, juos panaudoję, įgijo didelės vertės svetimą turtą. Baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, kad 2007 m. liepos 25 d. įgaliojimas buvo suklastotas, tačiau šioje byloje, priešingai nei nurodo atsakovė ir trečiasis asmuo, nebuvo tiriamas ir konstatuotas V. R. paso suklastojimas. Kadangi šios aplinkybės nebuvo baudžiamosios bylos įrodinėjimo dalykas ir nagrinėjimo dalis, todėl jos nelaikytinos nustatytomis ir turinčios prejudicinę galią šioje civilinėje byloje. Dėl to bylą nagrinėję teismai pagrįstai, vadovaudamiesi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, tyrė ir vertino byloje surinktų įrodymų visumą vertindami notarei pateikto paso aplinkybes bei tinkamai nustatė baudžiamojoje byloje konstatuotus faktus, turinčius prejudicinę galią šiai civilinei bylai.

Dėl notarei taikytino žalos atlyginimo prievolės rūšies, kai žala padaryta kelių asmenų neteisėtais veiksmais

29. Solidarioji civilinė atsakomybė atsiranda iš įstatymo arba prievolės dalykui esant nedaliam (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Taigi, pagal bendrą civilinės atsakomybės taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis), bet deliktinės atsakomybės atveju nustatytos išimtys: CK 6.6 straipsnio 3 dalis bei CK 6.279 straipsnio 1 dalis įtvirtina solidariosios skolininkų pareigos prezumpciją, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Toks reguliavimas užtikrina nukentėjusio asmens intereso veiksmingai įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą apsaugą. Atlyginęs kelių asmenų bendrai padarytą žalą asmuo turi teisę iš bendraskolių reikalauti žalos atlyginimo dalies, proporcingos kiekvieno jų kaltei, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato ką kita (CK 6.279 straipsnio 2 dalis).

30. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo siaurąja prasme atvejai gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto

kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai atsižvelgiant į šią priklausomybę galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, 24 punktas).

31. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra pripažinęs, kad be notaro kaltų neteisėtų veiksmų nebūtų buvę galimybės sudaryti ir įgyvendinti nekilnojamojo turto perleidimo sandorio, todėl esant tokiems notaro neteisėtiems veiksmams yra pagrindas konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme, nes notaras neteisėtais veiksmais prisideda prie visos žalos, o ne jos dalies atsiradimo iš esmės, nes be jų žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Todėl tokiu atveju yra pagrindas taikyti CK 6.279 straipsnio 1 dalį ir konstatuoti solidariąją žalos atlyginimo prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018 36 punktą; 2018 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-143-684/2018 77–78 punktus; 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-611/2019 42 punktą).

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą kasacinio teismo šiuo metu formuojamą praktiką dėl notarui taikytinos žalos atlyginimo rūšies, pažymi, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas atsakovės V. Š. solidariąją prievolę atlyginti žalą ieškovei kartu su nusikalstamą veiką įvykdžiusiais asmenimis, tinkamai aiškino ir taikė CK 6.279 straipsnio normą, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios normos aiškinimo ir taikymo praktikos. Analogiškos pozicijos kasacinis teismas laikėsi ir trečiojo asmens kasaciniame skunde minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, todėl nėra pagrindo sutikti su trečiojo asmens kasaciniame skunde nurodomu argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016 suformuluotos taisyklės dėl atsakomybės rūšies.

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

33. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).

34. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad ieškinio reikalavime nurodyta suma yra netinkamai apskaičiuota, taip pat argumentuoja, kad trečiasis asmuo bendrovė „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ turi būti įtraukta byloje kaip bendraatsakovė, o ne trečiasis asmenis, ginčija Reikalavimo teisių perleidimo sutartį dėl formos reikalavimų nesilaikymo. Tačiau nei pati atsakovė, nei kiti byloje dalyvaujantys asmenys savo procesiniuose dokumentuose, pateiktuose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams, neteikė argumentų ir neįrodinėjo šių aplinkybių. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė kasaciniame skunde remiasi aplinkybėms, kurios nebuvo nagrinėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis), būtent kasacinio proceso objektas ir yra apeliacinės instancijos teismo nutartis (CPK 340 straipsnio 1 dalis), todėl dėl šių atsakovės kasacinio skundo argumentų nepasisakoma.


35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

36. Kadangi abiejų šalių (atsakovės ir trečiojo asmens) kasaciniai skundai atmesti, šalims bylinėjimosi išlaidų

atlyginimas nepriteistinas.37. Ieškovė UAB „RR Management“ pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ji patyrė 1210 Eur išlaidų advokato

pagalbai apmokėti. Kadangi šios išlaidos patirtos teikiant atsiliepimus į atsakovės ir trečiojo asmens kasacinius skundus, tai jų atlyginimas ieškovei priteistinas iš atsakovės ir trečiojo asmens lygiomis dalimis po 605 Eur (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktai, CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis).

38. Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 22,61 Eur. Atmetus abiejų šalių kasacinius skundus, ši suma priteistina valstybei iš atsakovės ir trečiojo asmens lygiomis dalimis po 11,31 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).


n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti ieškovei UAB „RR Management“ (j. a. k. 301558915) iš atsakovės V. Š. (duomenys neskelbtini) ir trečiojo

asmens bendrovės „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ (j. a. k. FI24885827) po 605 (šešis šimtus penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš atsakovės V. Š. (duomenys neskelbtini) ir trečiojo asmens bendrovės „AIG Europe Limited (Finland Branch)“ (j. a. k. FI24885827) į valstybės biudžetą po 11,31 Eur (vienuolika Eur 31 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, mokėtino į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.


TEISĖJAI JANINA JANUŠKIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

DALIA VASARIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-276-248/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-45009-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.8; 3.1.7.4.(S)




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=27d9df50e6c011e99681cd81dcdca52c

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės ieškinį atsakovui V. K. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme ir atsakovo V. K. priešieškinį ieškovei viešajai įstaigai Respublikinei Vilniaus psichiatrijos ligoninei dėl darbo ginčų komisijos sprendimo dalies negrąžinti V. K. į darbą ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių darbo teisės normų taikymą laiko atžvilgiu, atleidimo už šiurkščius darbo drausmės (pareigų) pažeidimus procedūrą pagal 2002 m. ir 2016 m. Lietuvos Respublikos darbo kodeksus, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė (toliau – ir Ligoninė) prašė teismo pripažinti, kad atsakovo atleidimas iš darbo yra teisėtas, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimas darbo ginčo byloje Nr. APS-36-18656 (toliau – DGK sprendimas) netenka galios; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad Darbo ginčų komisija iš dalies tenkino V. K. prašymą ir pripažino jo atleidimą iš darbo pagal 2002 m. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir 2002 m. DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 2016 m. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir 2016 m. DK) 58 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punktą neteisėtu; pripažino, kad darbo sutartis tarp V. K. ir Ligoninės nutraukta DGK sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; nurodė išieškoti V. K. naudai iš Ligoninės kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

4. Ieškovė nesutiko su Darbo ginčų komisijos išvada, kad iš šešių V. K. darbo drausmės pažeidimų ji įrodė tik keturis, trys iš jų yra tapatūs, be to, padaryti darbo drausmės pažeidimai nelaikytini šiurkščiais. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog atsakovas 2017 m. kovo 20 d. iš darbo pasišalino anksčiau laiko, nepateko į atsakovo atleidimo iš darbo sudėtį. Atsakovo atleidimą iš darbo iš esmės lėmė trys epizodai: 1) neleidimas gydytojui J. J. dalyvauti teismo posėdyje (tris kartus – 2017 m. kovo 14 d., 2017 m. kovo 16 d. ir 2017 m. kovo 20 d.) ir šiurkštus jo išvarymas iš kabineto (toliau – ir 1–3 pažeidimai); 2) nelaimingų atsitikimų darbe dokumentų neišsaugojimas (toliau – ir 4 pažeidimas); 3) pareiginiuose nuostatuose įtvirtintos funkcijos teikti teisinę pagalbą kitiems ligoninės darbuotojams ir pacientams nevykdymas (toliau – ir 5 pažeidimas). Ieškovės pasitikėjimo atsakovu praradimą suponavo tiek jo, kaip darbuotojo, padarytų pažeidimų visuma, tiek kiekvienas pažeidimas atskirai. Ieškovės įsitikinimu, labiau tikėtina, kad nelaimingų atsitikimų darbe dokumentus, kurie buvo perduoti atsakovui ir už kuriuos buvo atsakingas būtent jis, pasisavino arba prarado, priešingai nei sprendė Darbo ginčų komisija, atsakovas dėl savo kaltės. Pareiginių nuostatų 17.4 punkte aiškiai nurodyta, kad atsakovas yra atsakingas už priimtų dokumentų ar materialinių vertybių saugumą. Ieškovė taip pat nesutiko su Darbo ginčų komisijos išvada, kad ji, kaip darbdavė, atleisdama atsakovą iš darbo, nesilaikė procedūrų; joms komisija suteikė pernelyg didelę svarbą. Esant padarytam darbo drausmės pažeidimui vien formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausminę nuobaudą. Ieškovės įsitikinimu, kreipimasis į Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – VDI) teritorinio skyriaus vadovą šiuo atveju nebuvo reikalingas, nes: darbo drausmės pažeidimų procedūra prasidėjo priėmus 2017 m. kovo 21 d. įsakymą dėl reikalavimo pasiaiškinti; pagal 2002 m. DK atleidimo iš darbo už darbo drausmės pažeidimus procedūra neapėmė tokio kreipimosi. Pagal kolektyvinės sutarties nuostatas, esant darbuotojo kaltei, darbo sutartis su juo galėjo būti nutraukta be profesinės sąjungos, kurios renkamo organo nariu toks darbuotojas yra, sutikimo. 2016 m. DK 168 straipsnio 3 dalyje nustatyta garantija netaikytina, kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo darbdavio iniciatyva esant darbuotojo kaltei. Pasitikėjimo atsakovu praradimas ir ieškovės pasirinkimas nutraukti

darbo santykius teismo gali būti pripažintas proporcinga darbdavio pasirinkta priemone ginant savo interesus. Be to, atsakovo padaryti darbo pareigų pažeidimai – neleidimas tris kartus nuotoliniame teismo posėdyje dalyvauti gydytojų konsultacinės komisijos pirmininkui ir nelaimingų atsitikimų dokumentacijos neišsaugojimas ar savavališkas jos pasisavinimas – vertintini kaip šiurkštūs.

5. Atsakovas pateikė priešieškinį dėl DGK sprendimo dalies, kuria netenkinti jo reikalavimai, prašė grąžinti jį į darbą, priteisti 4147,29 Eur neturtinės žalos atlyginimą; kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas. Nurodė, kad ieškovė pradėjo persekioti atsakovą, šiam ligoninėje įsteigus darbuotojų profesinę sąjungą. Atsakovas nepadarė darbo drausmės pažeidimų: ieškovės kaltinimas, kad atsakovas gydytoją J. J. iš kabineto išvarė neetiškai, vartodamas necenzūrinę leksiką, neatitinka faktinių aplinkybių; gydytojas buvo pranešęs, jog posėdžiuose nedalyvaus, todėl jo įgaliojimas nebuvo pateiktas; atsakovo ligos metu visi darbo dokumentai buvo likę atsakovo darbo kabinete, jų saugumą privalėjo užtikrinti darbdavė; dėl atsisakymo atvykti į gydymo skyrių konsultuoti paciento teisiniu klausimu atsakovas nurodė, kad niekas jo nekvietė. Atsakovas įsitikinęs, kad jis buvo atleistas iš darbo pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo nuostatas, nes nebuvo gauti jo paaiškinimai dėl pažeidimų, taip pat negautas VDI teritorinio skyriaus vadovo rašytinis sutikimas dėl atsakovo atleidimo iš darbo. Ieškovės direktorius V. M. reikalavo nutraukti profesinės sąjungos veiklą, grasino fiziškai susidoroti, gąsdino persekiojimu. Dėl ligoninės direktoriaus neteisėtų veiksmų inkriminuojant atsakovui darbo drausmės pažeidimus, ligos metu reikalaujant pasiaiškinti pablogėjo atsakovo sveikata, užsitęsė liga. Neteisėti ieškovės veiksmai atsakovui sukėlė dvasinių išgyvenimų, likęs be pragyvenimo šaltinio atsakovas jautė gilų nerimą. Be to, buvo sumenkinta atsakovo, kaip darbuotojo, darbų saugos ir sveikatos specialisto ir profesinės sąjungos pirmininko, reputacija, dėl to jam turi būti atlyginta neturtinė žala.


6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino atsakovo atleidimą iš darbo VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje teisėtu, Darbo ginčų komisijai 2017 m. rugsėjo 22 d. teiktą prašymą ir priešieškinį šioje byloje atmetė; šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, DGK sprendimą pripažino netekusiu galios; priteisė ieškovei iš atsakovo 2500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

7. Teismas nustatė, kad atsakovas buvo įdarbintas pas ieškovę juristu pagal 2011 m. rugpjūčio 10 d. darbo sutartį. Ši sutartis 2016 m. rugpjūčio 2 d. pakeista, nustatyta, kad atsakovas 1 etato darbo krūviu dirbs darbų saugos ir sveikatos specialistu, 0,25 etato krūviu – Personalo skyriaus juristu, 0,25 etato krūviu – Socialinių ir psichosocialinės reabilitacijos paslaugų skyriaus juristu. Atsakovas supažindintas su juristo pareiginiais nuostatais, ieškovės patvirtintu Etikos kodeksu bei Darbo tvarkos taisyklėmis. Ligoninėje 2017 m. balandžio 14 d. įkurta darbuotojų profesinė sąjunga, šios pirmininku išrinktas atsakovas.

8. 2017 m. liepos 21 d. ieškovės direktoriaus įsakymu atsakovas nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. (pasibaigus nedarbingumui) buvo atleistas iš darbo pagal 2002 m. DK 136 straipsnio 3 dalies ir 2016 m. DK 58 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto nuostatas. Atsakovo atleidimą lėmė trys pažeidimai: 1) įgaliojimų viršijimas 2017 m. kovo 14 d., 2017 m. kovo 16 d. ir 2017 m. kovo 20 d. (iš teismo posėdžių, vykdomų nuotoliniu telekonferencijos būdu, kuriuose priimami sprendimai dėl pacientų priverstinio hospitalizavimo ir gydymo, kabineto liepus pasišalinti teisėtam ir kvalifikuotam atstovui – gydytojų konsultacinės komisijos (GKK) pirmininkui gydytojui psichiatrui J. J., savavališkai prisiimant sau psichiatro teises ir atsakomybę), neetiškas, neteisėtas elgesys su kitu įstaigos darbuotoju; 2) perduotų dokumentų – 2015–2017 metų nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo aktų registro (originalo) bei nurodyto laikotarpio nelaimingų atsitikimų darbe aktų ir tyrimų dokumentų originalų – neišsaugojimas; 3) atsisakymas vykdyti tiesiogines pareigines funkcijas – atvykti į gydomąjį skyrių konsultuoti paciento; ir šių pareigų pažeidimų nulemtas pasitikėjimo darbuotoju praradimas.

9. Teismas nurodė, kad darbo drausmės pažeidimus darbuotojas padarė ir faktinė jo atleidimo procedūra pradėta galiojant 2002 m. DK, taigi taikytinos šio kodekso nuostatos (Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 9 dalis).

10. Spręsdamas dėl 2017 m. kovo 14 d., 2017 m. kovo 16 d. ir 2017 m. kovo 20 d. pažeidimų (įgaliojimų viršijimo, neetiško elgesio) teismas, įvertinęs 2017 m. sausio 3 d. ieškovės direktoriaus įgaliojimo V. K. turinį ir atsakovo pareigybės pobūdį, nustatė, kad juristui nesuteikta teisė komentuoti GKK išvadas bei sprendimus, paciento ligos istorijos, vertinti

pacientų psichikos būklės, teismui prašant – vertinti susirgimo lygio, ligos pavojingumo, paciento priverstinio hospitalizavimo būtinumo ir pagrįstumo, paaiškinti teismui specialius psichiatrijos bei medicinos terminus, ligos diagnozę ir kitas teismui aktualias aplinkybes. Atsakovas neturi gydytojo psichiatro kvalifikacijos ir prieigos prie konfidencialios informacijos. Tokie įgaliojimai suteikti gydytojui J. J. (2017 m. sausio 3 d. įgaliojimas). Pagal ieškovės patvirtintą Priverstinio hospitalizavimo ir gydymo procedūros tvarką teismo posėdžiai dėl pacientų priverstinio hospitalizavimo ir gydymo vyksta nuotoliniu telekonferencijos būdu, naudojant elektroninio ryšio priemones. Posėdžiuose dalyvauja ir apie paciento priverstinio hospitalizavimo bei gydymo pagrįstumą ir būtinumą informaciją teikia, ligos diagnozę paaiškina, GKK išvadas komentuoja ir atsako į teismo klausimus GKK pirmininkas gydytojas psichiatras J. J., pacientų teisėms ir teisėtiems interesams atstovaujantis advokatas, o įstaigos interesams atstovauja vienas iš įgaliotų dalyvauti teismo posėdžiuose atstovų (teisininkų). Teismas laikė teisiškai nepagrįstais atsakovo argumentus, kad gydytojo J. J. dalyvavimas nebuvo būtinas, ir pripažino, kad atsakovas netinkamai atliko savo pareigas, padarė darbo drausmės pažeidimą, išeidamas už jam suteiktų įgalinimų atstovauti ieškovei teisme minėtos kategorijos bylose ribų, savavališkai (neturėdamas tam teisės) sprendė, kas ir kaip turi atstovauti ligoninei teisme, elgėsi nepakankamai etiškai ir korektiškai.

11. Dėl kito pažeidimo – dokumentų neišsaugojimo – teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog šie dokumentai dingę, jų ieškovės įstaigoje nėra. Pagal bylos duomenis šie dokumentai buvo perduoti atsakovui ir saugomi jo darbo vietoje (kabinete). Tiek pagal perdavimo–priėmimo aktą, tiek pagal dokumentacijos planus, tiek pagal (darbuotojų saugos ir sveikatos specialisto) pareigų pobūdį už šiuos dokumentus atsakingas buvo atsakovas. Jis turėjo tinkamai organizuoti ieškovės perduotų dokumentų saugojimą, neturint tinkamų priemonių ir galimybių tam, kelti susijusius klausimus. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad dokumentai buvo laikomi nerakinamoje spintoje jo kabinete ir galėjo būti kiekvienam prieinami, teismo vertinimu, rodo, kad atsakovas nebuvo atidus ir rūpestingas, pažeidė pareiginės instrukcijos 17.4 punktą. Atsakovas, kaip profesinės sąjungos pirmininkas, po konflikto su darbdave inicijavo jos patikrinimą toje srityje, už kurią pats buvo atsakingas, turėdamas pagrindą manyti ir, tikėtina, žinodamas, kad tam tikrų dokumentų neradimo faktas bus nustatytas ir neigiamai įvertintas Ligoninės veikloje. Be to, ginčo dokumentai buvo teikiami į kitas nagrinėjamas bylas, iškeltas atsakovo įkurtos profesinės sąjungos iniciatyva. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog pats atsakovas, būdamas atsakingas už jam patikėtų dokumentų saugojimą, trūkstamus dokumentus pasisavino ir tai padarė tam, kad pakenktų ieškovei.

12. Dėl 2017 m. liepos 20 d. pažeidimo teismas nurodė, kad Darbo ginčų komisija, išnagrinėjusi ginčą, konstatavo šį pažeidimą kaip įrodytą, darbuotojas priešieškiniu nekėlė reikalavimo šias išvadas laikyti nepagrįstomis ar neįrodytomis, todėl teismas, sutikdamas su komisijos motyvacija, laikė šį pažeidimą ir su juo susijusias faktines aplinkybes įrodytais. Teismas pažymėjo, kad pareiginių nuostatų 10 punktas įtvirtina atsakovui pareigą teikti teisines konsultacijas Socialinės pagalbos skyriaus vedėjai, padalinių vedėjams, kitiems darbuotojams socialinės, teisinės pagalbos ligoniams klausimais. Atsakovo teiginius, kad niekas jo į gydymo skyrių nekvietė, paneigia bylos medžiaga.

13. Teismas nurodė, kad pagal 2002 m. DK atleidimo iš darbo už darbo drausmės pažeidimus procedūra neapėmė kreipimosi į VDI teritorinio skyriaus vadovą dėl sutikimo atleisti iš darbo darbuotojų atstovų valdymo organų narius. 2016 m. DK 168 straipsnio 3 dalyje nurodyta procedūra atsakovui netaikoma. Remdamasis 2002 m. DK 134 straipsnio 1 dalies, 240 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas nurodė, kad šioje byloje keltas klausimas dėl darbo sutarties nutraukimo su atsakovu, profesinės sąjungos pirmininku, už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas. Taigi profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo išankstinis sutikimas šiuo atveju nebuvo būtinas. Negali būti reikalaujama iš darbdavio laikytis Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos šakos kolektyvinės sutarties nuostatų, nes jos 2.6 punktas, ribojantis aptartų asmenų atleidimą be profesinės sąjungos sutikimo, reglamentuoja tokių asmenų atleidimą darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės. Be to, šios kolektyvinės sutarties pradėjus atsakovo atleidimo iš darbo procedūrą dar nebuvo. Teismas konstatavo, kad drausminės nuobaudos (atleidimo iš darbo) skyrimo procedūrinės tvarkos darbdavė nepažeidė.

14. Reikalavimas pasiaiškinti dėl įvykio, susijusio su atsakovo atsisakymu suteikti teisinę konsultaciją, surašytas 2017 m. liepos 21 d., tačiau neįteiktas atsakovui. Tai, kad darbdavė nepareikalavo iš darbuotojo pasiaiškinti dėl 2017 m. liepos 20 d. pažeidimo, teismas vertino kaip formalų pažeidimą.

15. Atsakovas padarė visus įsakyme nurodytus darbo drausmės pažeidimus, kurių kiekvienas gali būti vertinamas

atskirai kaip savarankiškas šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, todėl drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – teismas laikė adekvačia padarytiems darbo drausmės pažeidimams. Dėl tokių atsakovo veiksmų darbdavė prarado pasitikėjimą darbuotoju, o tai galėjo suponuoti prielaidas ir apsisprendimą skirti griežčiausią nuobaudą.

16. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2019 m. vasario 14 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė ieškovei iš atsakovo 726 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

17. Kolegija nurodė, kad, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis; neturi pagrindo kitaip vertinti faktines aplinkybes, nurodytas 2017 m. rugpjūčio 21 d. įsakyme dėl darbo sutarties su V. K. nutraukimo. Drausminei atsakomybei reikšmingi faktai nustatyti leistinais ir patikimais įrodymais. Atsakovas neginčija J. J. paaiškinimų, kad jis neleido J. J. atstovauti teisme ieškovei sprendžiant bylas, susijusias su priverstiniu hospitalizavimu. Tokiu elgesiu atsakovas nevykdė darbdavės pavedimo ir įgaliojimo. Tai ne formalus pažeidimas, o šiurkštus tarpusavio pasitikėjimo nepaisymas atstovavimo santykiuose.

18. Atsakovo, kaip juristo, 2018 m. liepos 20 d. atliktą darbo pareigų pažeidimą įrodo liudytojos A. B. parodymai ir juos papildanti rašytinė bylos medžiaga: Ž. P., A. M., A. B. 2017 m. liepos 20 d. tarnybiniai pranešimai, taip pat A. B. ir A. M. 2017 m. spalio 3 d. rašytiniai paaiškinimai. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atmesti liudytojų J. J. ir A. B. parodymus dėl jų patikimumo stokos. Atsakovo teiginiai, kad šie asmenys negalėjo būti apklausiami kaip liudytojai, nes atstovavo darbdavei, nepagrįsti įstatymu.

19. Kolegijos vertinimu, byloje įrodytas atsakovui perduotų dokumentų praradimo faktas. Tiksliai nustatytas tiek dokumentų perdavimas atsakovui, tiek ir jam taikytina pareiga šiuos dokumentus išsaugoti, todėl keliamos abejonės, kad dokumentai galėjo dingti dėl atsakovui nežinomų priežasčių, nepakankamos konstatuoti, jog jis savo darbo pareigas vykdė rūpestingai ir tinkamai.

20. Nustatyti darbo drausmės pažeidimai ir jų padarymo aplinkybės leidžia spręsti apie darbdavės pagrįstai prarastą pasitikėjimą darbuotoju. Atsakovui skirtą drausminę nuobaudą kolegija vertino kaip adekvačią ir teisingą.

21. Kolegija nenustatė reikšmingų procesinių ar procedūrinių drausminės atsakomybės taikymo pažeidimų, nurodė, kad 2016 m. DK procesinės ir procedūrinės nuostatos, įskaitant ir DK 168 straipsnio 3 dalį, netaikytinos (Įstatymo 6 straipsnio 9 dalis).

22. Kolegija atmetė atsakovo argumentus, kad drausminė atsakomybė jam pritaikyta tik dėl to, jog jis įsteigė profesinę sąjungą ir vykdė darbuotojų atstovų funkcijas. Profesinė sąjunga, kurios pirmininkas yra atsakovas, buvo įsteigta 2017 m. balandžio 14 d., t. y. po to, kai darbdavė pareikalavo pateikti paaiškinimą dėl pirmųjų darbo drausmės pažeidimų. Byloje neįrodyta tikėtina prielaida, kad darbuotojas galėjo būti diskriminuojamas dėl darbuotojų atstovo funkcijų vykdymo (DK 26 straipsnio 5 dalis).

23. Pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, atsakovo priešieškinio reikalavimus, įskaitant reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, išsprendė teisingai.


24. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, atsakovo priešieškinį – tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Teismai, konstatavę, kad darbdavė kaltina atsakovą padarius darbo pažeidimus laikotarpiu iki 2017 m. birželio 30 d. ir po 2017 m. liepos 1 d., netaikė ar taikė iš dalies 2016 m. DK, pažeisdami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatas, nukrypdami nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. liepos 9 d. nutarime pateiktų išaiškinimų, kad visos norminio teisės akto dalys sudaro vieną visumą, tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios ir turi vienodą teisinę galią. Teismai pažeidė atsakovo teises, nes 2002 m. DK taikė darbo santykiams, buvusiems po 2017 m. liepos 1 d.

24.2. Pažeista DK įtvirtinta atsakovo teisė pateikti pasiaiškinimus (2002 m. DK 28, 240 straipsniai; 2016 m. DK 58 straipsnio 4 dalis, 168 straipsnio 3 dalis).

24.3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 189 straipsnio 2 dalies 1 punktą – nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijoje A. B. dalyvavo kaip ligoninės atstovė, taigi ji negali

būti liudytoja šioje byloje. Be to, kaip liudytojas apklaustas J. J., kuris teikė paaiškinimus VDI ir teismui.24.4. Teismas pažeidė 2016 m. DK 214 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovui,

nors, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, jeigu darbuotojas ginčija drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumą ir pagrįstumą, pareiga įrodyti, jog drausminė nuobauda skirta teisėtai ir pagrįstai, tenka darbdaviui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-248/2017). Ieškovė turėjo įrodyti, kaip darbuotojas nedarbingumo laikotarpiu turėjo užtikrinti dokumentų saugumą. Teismas dėl šio pažeidimo nepagrįstai netaikė 2016 m. DK 58 straipsnio 4 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino, skaičiuotino nuo 2017 m. liepos 13 d.

24.5. Teismai pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, 109 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas, nukrypo nuo Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutarime pateiktų išaiškinimų, pagal kuriuos asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas, be kita ko, reiškia, jog teismas privalo besąlygiškai laikytis konstitucinių principų ir juos įtvirtinančių įstatymų reikalavimų dėl proceso šalių lygybės įstatymui ir teismui, būti nešališkas ir nepriklausomas. Tai – svarbiausios prielaidos, kad teisme būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės ir nustatyta tiesa bei teisingai pritaikyti galiojantys įstatymai. Teismas pažeidė CPK 182, 187, 414, 415 straipsnių nuostatas, nes nemotyvuodamas atsisakė pridėti prie šios bylos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-2442-631/2018 bei pačią bylą (kurioje ligoninė savo atsikirtimus grindė argumentais, jog V. K. iš darbo atleistas neteisėtai), atsisakė pripažinti teismo jau pripažintus faktus ir nevertino ieškovės atstovo paaiškinimų teisme (kad ieškovė neteisėtai atleido atsakovą iš darbo). Ligoninė 2018 m. kovo mėn. pasirašė su atsakovu taikos sutartį, kuria pripažino atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu.

24.6. Pagrindinė darbo sutartis ir susitarimas dėl papildomo darbo su atsakovu nutraukti pagal 2016 m. DK, todėl, vadovaujantis šio kodekso 163 straipsnio 3 dalimi, buvo būtinas VDI vyriausiojo darbo inspektoriaus sutikimas. Teismas nepagrįstai nevertino atsakovo pateiktų CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka išduotų įrodymų Darbo ginčų komisijos byloje – Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtinimo dėl ieškovės (Ligoninės) buvusio direktoriaus V. M. darbo pareigų pažeidimo – veiksmų neteisėtumo V. K. atžvilgiu nutraukiant su juo darbo sutartį negavus šio sutikimo. Išankstinio sutikimo nebuvimas pagal kasacinio teismo praktiką – tai savarankiškas pagrindas atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300/2014).

24.7. Teismai, nustatę faktą, kad atsakovas V. K. yra profesinės sąjungos pirmininkas, pažeisdami Konstitucijos 18 straipsnio nuostatas, nukrypdami nuo Konstitucinio Teismo išaiškinimų 2000 m. birželio 30 d. nutarime, pagal kuriuos valstybė įpareigojama gerbti žmogaus teises ir laisves, teisinėmis, materialinėmis ir organizacinėmis priemonėmis užtikrinti jų gynimą nuo neteisėto kišimosi ar ribojimo, o valstybės institucijos, pareigūnai turi saugoti, ginti žmogaus teises ir laisves; 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime, pagal kurį Konstitucija yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis, inter alia (be kita ko), pagarba teisei ir jos viešpatavimui, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės visuomenės siekiu, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir gerbimu; taip pat nuo Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šiuo klausimu, nevertino viešojo intereso šioje byloje, pažeidė pareigą ex officio (pagal pareigas) saugoti ir ginti viešąjį interesą, nepagrįstai sprendė, kad atsakovas, kaip darbuotojas, baudžiamas taikant 2016 m. DK, tačiau jam, profesinės sąjungos pirmininkui, netaikomos šio kodekso 168 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos garantijos. Šioje byloje egzistuoja viešasis interesas, todėl jį gindamas teismas turėjo priimti visus įrodymus ir vertinti faktus, taikyti galiojančius įstatymus, tačiau teismo pareiga veikti aktyviai buvo pažeista.

24.8. Ieškovės pradėtos darbo drausmės pažeidimų procedūros dėl papildomos darbo sutarties pagal 2002 m. DK, o dėl pagrindinės darbo sutarties darbo pažeidimų tyrimas nebuvo atliekamas. Teismas neatribojo pagrindinės ir papildomos darbo sutarčių teisinės galios, jų galimo nutraukimo tvarkos, t. y. papildomo darbo sutarties nutraukimas nėra pagrindas nutraukti pagrindinę darbo sutartį.

24.9. Teismas pažeidė DK 217 straipsnio 3 dalies nuostatas, nemotyvuodamas ieškovei iš atsakovo priteisė didžiąją dalį bylinėjimosi išlaidų, įskaitant patirtų ginčą nagrinėjant Darbo ginčų komisijoje, kurioje V. K. pareiškimas buvo iš esmės patenkintas.

24.10. Neteisėtas darbuotojo atleidimas iš darbo suponuoja pagrindą konstatuoti neturtinę žalą, taigi priešieškinis tenkintinas visa apimtimi, įskaitant ir dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

25. Ieškovė atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime

nurodomi šie argumentai:25.1. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 9 dalį darbo drausmės pažeidimų procedūros, pradėtos iki 2016 m. DK įsigaliojimo,

baigiamos pagal 2002 m. DK nuostatas. Atsakovas iš darbo atleistas už pažeidimų visumą. Procedūra pradėta 2017 m. kovo 21 d. įsakymu dėl pasiaiškinimo pateikimo, galiausiai atsakovo elgesys įvertintas 2017 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu.

25.2. Teismai padarė teisingą išvadą, kad aplinkybė, jog darbdavė nepareikalavo iš darbuotojo pasiaiškinti dėl 2017 m. liepos 20 d. padaryto pažeidimo, išnagrinėtos bylos ir joje nustatytų atsakovo padarytų darbo drausmės pažeidimų kontekste laikytina formaliu pažeidimu.

25.3. 2002 m. DK 134 straipsnio 1 dalis, 240 straipsnio 2 dalis, Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalis darbuotoją atleidžiant iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą) nenustatė reikalavimo gauti tam nei VDI teritorinio skyriaus vadovo, nei profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo išankstinio sutikimo. Nors 2016 m. DK 168 straipsnio 3 dalis šiuo atveju neaktuali (netaikytina), šioje normoje įtvirtinta garantija turėtų būti taikoma tik darbuotojo atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, arba atleidimo darbdavio valia atvejais.

25.4. Pirmieji atsakovo darbo pareigų pažeidimai ieškovei paaiškėjo 2017 m. kovo 20 d., paskutinis pažeidimas (atsisakymas vykdyti darbuotojui, kaip juristui, priskirtas darbo funkcijas) – 2017 m. liepos 20 d. Atsakovas nuo 2017 m. kovo 21 d. iki 2017 m. liepos 19 d. buvo laikinai nedarbingas, o nuo 2017 m. liepos 21 d. iki 2017 m. rugpjūčio 29 d. nebuvo darbe dėl suteiktų atostogų. Taigi teismai padarė teisingą išvadą, kad ieškovė įsakymą dėl atsakovo atleidimo iš darbo 2002 m. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu priėmė laikydamasi įstatyme nustatytų terminų.

25.5. Apeliacinės instancijos teismas teisingai vertino, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atmesti liudytojų J. J. ir A. B. parodymus dėl jų patikimumo stokos. Atsakovo teiginiai, kad šie asmenys negalėjo būti apklausiami kaip liudytojai, nes atstovavo darbdavei, nepagrįsti.

25.6. Teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nes būtent ieškovė (darbdavė) įrodė visas atsakovo drausminės atsakomybės sąlygas.

25.7. Pagrįstos teismų išvados dėl atsakovo pareigos saugoti jam perduotus dokumentus pažeidimo, atidumo ir rūpestingumo stokos.

25.8. Atsakovo nurodytoje byloje Nr. e2-2442-631/2018 buvo nagrinėjamas V. M. ieškinys atsakovams Sveikatos apsaugos ministerijai ir Ligoninei dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 24 d. nutartyje padarė išvadą, kad nėra pagrindo įtraukti į šią bylą kaip trečiąjį asmenį be savarankiškų reikalavimų profesinę sąjungą, tačiau, priešingai nei teigia atsakovas, jokių faktų teismas nepripažino.

25.9. Teismas priėmė motyvuotą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo. Teismas nepriteisė ieškovui išlaidų, patirtų Darbo ginčų komisijoje, atlyginimo, o tik nurodė, kad išlaidų atlyginimas priteisiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį, jo nagrinėjimo trukmę (tiek Darbo ginčų komisijoje, tiek ir teisme).

25.10. Kadangi atsakovo priešieškinio reikalavimai nebuvo tenkinti, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija



Dėl 2002 m. Darbo kodekso ir 2016 m. Darbo kodekso taikymo nagrinėjamam ginčui

26. 2016 m. rugsėjo 14 d. Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu patvirtintas naujas Darbo kodeksas, kuris, išskyrus Įstatyme aptartas išimtis, įsigaliojo 2017 m. liepos 1 d. (Įstatymo 1, 2 straipsniai).

27. Tiek pagal 2002 m. DK, tiek pagal 2016 m. DK darbdavys, gavęs informaciją apie darbuotojo padarytą pažeidimą, pradeda pažeidimo procedūrą, siekdamas ištirti pažeidimą ir priimti dėl jo atitinkamą sprendimą.

28. Pažymėtina, kad nors darbo drausmės pažeidimų procedūros 2002 m. DK ir darbo pareigų pažeidimo procedūros 2016 m. DK reglamentuojamos panašiai, jos nėra tapačios. Skirtumus, be kita ko, lemia tai, kad 2016 m. DK nebeliko

drausminės nuobaudos instituto, nors darbo pareigų pažeidimas kaip darbo sutarties nutraukimo pagrindas išliko (DK 58 straipsnio 1–2 dalys). 2002 m. DK atleidimas už darbo drausmės pažeidimą buvo traktuojamas kaip drausminė nuobauda, jam buvo taikomos drausminių nuobaudų skyrimo procedūros. Pagal 2002 m. DK nuostatas už darbo pareigų pažeidimus galėjo būti skirtos ir kitos drausminės nuobaudos (pastaba, papeikimas – 237 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu 2016 m. DK už darbo pareigų pažeidimus nustatytas tik darbo sutarties nutraukimas (58 straipsnio 1 dalis) arba pažeidimo konstatavimas ir darbuotojo įspėjimas apie galimą jo atleidimą už antrą tokį pažeidimą (58 straipsnio 4 dalis).

29. Tiek 2002 m. DK, tiek ir 2016 m. DK įtvirtinta darbdavio pareiga prieš nusprendžiant, kokius teisinius padarinius taikyti pažeidimą padariusiam darbuotojui, pareikalauti iš darbuotojo pasiaiškinimo. 2002 m. DK buvo įtvirtinta tokio reikalavimo forma – raštu, 2016 m. DK reikalavimo forma nenurodyta. Be to, 2002 m. DK nuobaudą buvo galima skirti be darbuotojo paaiškinimo, jei jis per darbdavio nustatytą terminą paaiškinimo nepateikia be svarbių priežasčių, 2016 m. DK įtvirtinta nuostata, kad darbdavys gali nutraukti darbo sutartį, jei darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą terminą paaiškinimo nepateikia, t. y. nepriklausomai nuo nepateikimo priežasčių.

30. Pagal 2002 m. DK skirti drausminę nuobaudą – atleisti iš darbo už darbo drausmės pažeidimą (kaip ir kitų drausminių nuobaudų taikymo atvejais) – buvo galima ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, kurį darbuotojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (241 straipsnio 1 dalis). Pagal 2016 m. DK sprendimas nutraukti darbo sutartį turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo (58 straipsnio 6 dalis), taigi jame nenurodyta termino pratęsimo galimybė dėl ligos ir kitų priežasčių, nustatytų 2002 m. DK.

31. Darbuotojų atstovai, vykdydami savo funkcijas, naudojasi įstatymų nustatytomis garantijomis (DK 166–168 straipsniai). Jos apima ir papildomą tokių darbuotojų apsaugą, taikomą nutraukiant su jais darbo sutartį. 2002 m. DK 134 straipsnio 1 dalis nustatė, kad darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (šio kodekso 19 straipsnis), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal šio kodekso 129 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo; profesinės sąjungos ar darbo tarybos pirmininkas jų kadencijos laikotarpiu taip pat negali būti atleisti iš darbo pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą be išankstinio profesinės sąjungos atstovaujamojo organo ar darbo tarybos sutikimo. 2016 m. DK 168 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, ir šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia ir jų būtinosios darbo sutarties sąlygos negali būti pablogintos, palyginti su ankstesnėmis jų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis ar palyginti su kitų tos pačios kategorijos darbuotojų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimo. Taikant šias garantijas nurodytų darbuotojų atleidimo procedūros sudedamoji dalis yra darbdavio kreipimasis į atitinkamas institucijas dėl sutikimo atleisti darbuotoją. Kaip matyti iš pacituotų teisės normų, pagal iki 2017 m. liepos 1 d. buvusį ir dabartinį teisinį reglamentavimą skiriasi ne tik šios garantijos taikymo apimtis (atvejai, kai reikia sutikimo), bet ir subjektai, galintys duoti tokį sutikimą.

32. Pagal Įstatymo 3 straipsnį darbo santykiams, kurie buvo Darbo kodekso įsigaliojimo dieną, taikomos Darbo kodekso nuostatos, išskyrus šio įstatymo 6 straipsnio 6–11 dalyse nustatytus atvejus.

33. Įstatymo 6 straipsnio 9 dalis nustato, kad darbo drausmės pažeidimų procedūros, pradėtos iki Darbo kodekso įsigaliojimo, baigiamos pagal iki Darbo kodekso įsigaliojimo galiojusias nuostatas. Taigi įstatymų leidėjo aiškiai pasisakyta, kad po 2017 m. liepos 1 d. darbo drausmės pažeidimų procedūros 2002 m. DK nustatyta tvarka vykdomos tik dėl tokių pažeidimų, kurių procedūros pradėtos, galiojant 2002 m. DK.

34. Tais atvejais, kai nebaigus darbo pareigų pažeidimo procedūros darbuotojas padaro naują pažeidimą, dėl šio taip pat pradedama pažeidimo procedūra (prašoma darbuotojo paaiškinimo, pradedamas tyrimas ir kt.). Pradėtos procedūros gali būti sujungiamos ir dėl jų priimamas vienas sprendimas, t. y. teisiniai padariniai taikomi, įvertinus abu (arba kelis) pažeidimus. Tačiau, atsižvelgiant nutarties 33 punkte aptartą teisinį reglamentavimą, spręstina, kad tais atvejais, kai, nebaigus pagal 2002 m. DK pradėtos darbo drausmės pažeidimo procedūros, tačiau jau galiojant 2016 m. DK, padaromas (paaiškėja) naujas darbo pareigų pažeidimas, tokie pažeidimai tiriami, taikant atitinkamas skirtingas procedūras.

35. Šiuo atveju susiklostė situacija, kai trys vienarūšiai darbdavės nurodomi pareigų pažeidimai (1–3 pažeidimai)

padaryti ir procedūros dėl jų pradėtos, galiojant 2002 m. DK, kiti du nauji pažeidimai (4 ir 5 pažeidimai) paaiškėjo galiojant 2016 m. DK ir darbo drausmės procedūros dėl jų galiojant 2002 m. DK nepradėtos. Taigi nagrinėjamu atveju dėl dalies darbo pareigų pažeidimų (1–3 pažeidimų) procedūros turėjo būti tęsiamos 2002 m. DK nustatyta tvarka, dėl kitos dalies (4 ir 5 pažeidimai) – vykdomos pagal 2016 m. DK.

36. Darbdavė traktavo, kad pradėjus drausminės nuobaudos procedūrą dėl pirmųjų pažeidimų galiojant 2002 m. DK ir vėliau, jau galiojant 2016 m. DK, padarytiems ir paaiškėjusiems pažeidimams taikytinos tos pačios procedūros. Bylą nagrinėję teismai sutiko su tokia darbdavės pozicija, kad dėl visų pažeidimų turėjo būti taikomos 2002 m. DK nustatytos darbo pareigų pažeidimo procedūros, todėl, be kita ko, pripažino, kad kreiptis į Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovą dėl darbo sutarties su atsakovu nutraukimo nereikėjo. Teisėjų kolegija nurodo, kad tokia teismų išvada dėl 4 ir 5 pažeidimų teisiškai nepagrįsta. Šių darbo pareigų pažeidimų procedūros turėjo būti vykdomos 2016 m. DK nustatyta tvarka. Pagal šio DK 168 straipsnio 3 dalį, minėta, darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, ir šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimo. Taigi atitinkamo VDI pareigūno sutikimas atleidžiant iš darbo darbuotojų atstovavimą įgyvendinančius asmenis yra būtinas, o darbo sutarties nutraukimas be tokio sutikimo negalimas. Šio reikalavimo nesilaikymas yra savarankiškas pagrindas darbo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu.

37. Atmestina ir ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą dėstoma pozicija, jog pagal 2016 m. DK normas kreiptis į VDI reikia tik tokiais atvejais, kai atleidžiama nesant darbuotojo kaltės. DK 168 straipsnio 3 dalis nurodo, kad darbuotojai be atitinkamo VDI vadovo sutikimo negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia. Atleidimą darbdavio iniciatyva reglamentuoja du DK straipsniai – 57 (be darbuotojo kaltės) ir 58 (dėl darbuotojo kaltės). Įstatymų leidėjui nenurodžius, kad atleidžiant darbdavio iniciatyva sutikimo reikia tik tam tikrais atvejais, laikytina, kad VDI vadovo sutikimas reikalingas visais atvejais, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, taigi ir atleidžiant už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.

38. Byloje nustatyta, kad atsakovas yra Ligoninės darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas, taigi jam taikytinos garantijos, nustatytos DK 168 straipsnio 3 dalyje.

39. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad darbo sutarties su atsakovu nutraukimas, nesant atitinkamo VDI vadovo sutikimo, už pažeidimus, paaiškėjusius galiojant 2016 m. DK, yra neteisėtas.

40. Kasaciniame skunde pateikiami ir kiti argumentai, kuriais atsakovas grindžia darbo sutarties nutraukimo neteisėtumą: teismai neatsižvelgė į tai, kad darbo sutartis nutraukta, nesant jo paaiškinimų dėl, darbdavės manymu, padarytų darbo pareigų pažeidimų; dėl vieno darbo pareigų pažeidimo (4 pažeidimas) praleistas 1 mėnesio terminas nuo pažeidimo paaiškėjimo darbo sutarčiai nutraukti (DK 58 straipsnio 6 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyta, jog reikalavimas pasiaiškinti dėl 4 pažeidimo atsakovui neįteiktas ir dėl to teismas sprendime pasisakė: remdamasis kasacinio teismo praktika sprendė, kad išnagrinėjus bylą ir nustačius, jog darbo pareigų pažeidimas iš tikrųjų padarytas, bylos aplinkybių kontekste tai yra formalus procedūros pažeidimas, negalintis lemti atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Dėl kitų pažeidimų atsakovo pasiaiškinimų buvo paprašyta, tačiau jie nepateikti.

41. Pagal 2016 m. DK 58 straipsnio 6 dalį sprendimas nutraukti darbo sutartį turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo. Taigi sprendžiant, ar nebuvo praleistas terminas darbo sutarčiai nutraukti, būtina nustatyti darbo pareigų pažeidimo paaiškėjimo momentą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad kai darbdavys yra juridinis asmuo, darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo jam diena laikoma ta diena, kurią apie darbuotojo padarytą pažeidimą tapo žinoma darbdavio atstovams – juridinio asmens vadovui, administracijos pareigūnams (DK 14, 16, 24 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-701/2016, 16 punktas; 2019 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66-701/2019, 50 punktas). Nors šie išaiškinimai pateikti, taikant 2002 m. DK normas, tačiau 2016 m. DK darbo sutarties nutraukimas taip pat siejamas su darbo pareigų pažeidimo paaiškėjimu (58 straipsnio 6 dalis), paaiškėjimo momentas kitaip neaptartas, todėl gali būti taikomi nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai. Atsakovas nurodo, kad 4 pažeidimas paaiškėjo 2017 m. liepos 13 d., kai buvo surašytas dokumentų paėmimo aktas. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarnybinis pranešimas dėl šio pažeidimo ieškovės direktoriui pateiktas 2017 m. liepos 19 d., todėl, atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, pažeidimo paaiškėjimo momentu laikytina ši diena. 2017 m.

rugpjūčio 19 d. buvo šeštadienis, t. y. nedarbo diena. Pagal 2016 m. DK 14 straipsnio 4 dalį, jeigu paskutinė termino diena yra nedarbo diena, termino pabaigos diena laikoma artimiausia po jos einanti darbo diena. Įsakymas dėl darbo sutarties su atsakovu nutraukimo priimtas 2017 m. rugpjūčio 21 d., t. y. nepraleidus DK 58 straipsnio 6 dalyje nustatyto termino.

Dėl proceso teisės normų pažeidimo

42. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 414 straipsnio 1 dalį, nustatančią, jog bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu jis mano, kad tai yra būtina siekiant teisingai išnagrinėti bylą; teismai ne tik nesinaudojo šia teise, bet ir neišreikalavo atsakovo prašomų rašytinių įrodymų (CPK 199 straipsnis), neapklausė liudytojų, nepasisakė dėl pateiktų į bylą įrodymų.

43. Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes, t. y. sprendžiant dėl įrodymų priėmimo į bylą taikoma jų sąsajumo su byla taisyklė. Nagrinėjamoje byloje teismas atsisakė išreikalauti ir pridėti prie šios bylos civilinę bylą, kurioje buvo sprendžiamas ieškovės ir buvusio vadovo V. M. ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo, bei atskirus dokumentus iš bylos, kadangi toje byloje sprendžiamas ginčas yra nesusijęs su nagrinėjama byla ir joje esantys įrodymai neturi įrodomosios reikšmės šioje byloje. Kasaciniame skunde atsakovas nepagrindė, kad jo prašytos pridėti bylos įrodymai būtų reikšmingi ir šiai bylai, o tik nurodė, kad toje byloje yra išsakyta Ligoninės atstovo ir kitų asmenų nuomonė dėl atsakovo atleidimo neteisėtumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo darbo sutarties nutraukimo teisėtumas sprendžiamas būtent šioje byloje ir teismo nesaisto kitoje byloje pareikštas šioje byloje nagrinėjamos faktinės situacijos teisinis vertinimas, todėl teismas pagrįstai atsisakė išreikalauti atsakovo prašomą civilinę bylą.

44. Sutiktina su atsakovu, kad darbo ginčus nagrinėjančiam teismui suteiktas aktyvus vaidmuo ir teisė savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 414 straipsnio 1 dalis), jeigu jis mano, jog tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą. Taigi dėl įrodymų rinkimo savo iniciatyva sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Šiuo atveju atsakovas tik abstrakčiai teigia, kad teismas šia teise nesinaudojo, tačiau nenurodo, kokius įrodymus, reikšmingus ginčui išspręsti, teismas galėjo surinkti papildomai.

45. Atsakovo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 189 straipsnio 2 dalį, teisiškai nepagrįsti. Pagal šią teisės normą negali būti apklausiami kaip liudytojai atstovai civilinėje, administracinėje ar administracinio nusižengimo byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje – apie aplinkybes, kurias jie sužinojo būdami atstovu ar gynėju. Atsakovo nurodomi liudytojai buvo apklausti apie įvykius, kuriuose jie patys dalyvavo, taigi aplinkybės, apie kurias jie liudijo teisme, šiems liudytojams buvo žinomos tiesiogiai, o ne sužinotos atstovavimo pagrindu.

46. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad pareiga įrodyti darbo pareigų pažeidimą tenka darbdaviui, tačiau sutikti su atsakovo argumentu, kad teismai įrodinėjimo pareigą dėl 4 pažeidimo perkėlė jam, nėra teisinio pagrindo. Ieškovė dėl šio pažeidimo teikė įrodymus, teismas juos pripažino pakankamais ir konstatavo, kad pažeidimas padarytas.

Dėl pažeidimų kvalifikavimo kaip šiurkščių

47. Darbdavė atsakovo padarytus darbo pareigų pažeidimus kvalifikavo kaip šiurkščius ir tuo pagrindu nutraukė darbo sutartį. Tais atvejais, kai darbuotojas, atleistas iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštų, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar padarytą nusižengimą darbdavys pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2011; kt.).

48. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad visi atsakovo padaryti pažeidimai atskirai paėmus gali būti laikomi šiurkščiais ir kiekvienas jų sudaro savarankišką pagrindą nutraukti darbo sutartį. Atsakovas su tokia pozicija nesutinka.

49. Kolegijai pripažinus, kad darbo sutarties nutraukimas dėl 4 ir 5 pažeidimų pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą yra neteisėtas, jų kvalifikavimo kaip šiurkščių klausimas nebeaktualus, todėl būtina patikrinti, ar pagrįstai šiurkščiais pripažinti 1–3 pažeidimai ir ar jie suponuoja pakankamą pagrindą nutraukti darbo sutartį.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, ar 1–3 pažeidimai priskirtini šiurkštiems pažeidimams, taikytinas 2002 m. DK. Pagal šio kodekso 235 straipsnio 1 dalį šiurkštus darbo pareigų pažeidimas – tai darbo drausmės pažeidimas, kuriuo

šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai (DK 235 straipsnio 1 dalis). Šiurkščių darbo pareigų pažeidimų sąrašas įtvirtintas DK 235 straipsnio 2 dalyje. Šis sąrašas nėra baigtinis, nes, remiantis DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktu, tokiu pažeidimu gali būti pripažintas ir kitas, minėtame sąraše nenurodytas, nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kas laikoma šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto prasme: apie darbo drausmės pažeidimo priskyrimą prie šiurkščių darbo tvarkos pažeidimų teismas sprendžia pagal pažeidimo aplinkybes, pažeistos pareigos pobūdį, darbuotojo kaltės formą, turtinius ir kitokius pažeidimo padarinius, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitas konkrečias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2012; 2012 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2012; 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2013; kt.).

51. Ieškovė atsakovo pažeidimą, kai šis savavališkai, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus ir pažeisdamas lokalaus teisės akto – Priverstinio hospitalizavimo ir gydymo procedūros tvarkos nuostatas neleido teismo posėdyje dalyvauti kitam atstovui, įgaliotam darbdavės, neetiškai liepdamas šiam išeiti iš kabineto, kuriame vyko telekonferencija, kvalifikavo pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 1 ir 11 punktus.

52. Teisėjų kolegija, sutikdama su atsakovo atliktų 1–3 pažeidimų kvalifikavimu kaip šiurkščių, pažymi, kad šie pažeidimai savo esme atitinka savavaliavimo, kaip jis aiškinamas kasacinio teismo praktikoje, sampratą. Teismų praktikoje savavaliavimas aiškinamas kaip akivaizdus teisės aktų nuostatų, pareigų vykdymo arba teisių įgyvendinimo tvarkos nepaisymas; tai galėtų būti, pavyzdžiui, darbuotojo veikimas akivaizdžiai ir nepateisinamai nepaisant nustatytos jo kompetencijos, veiksmų atlikimas ignoruojant privalomą jų atlikimo tvarką ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-248/2017 24 punktą ir nurodytą praktiką). Savavaliavimo priskyrimas šiurkštiems pažeidimams tiesiogiai nustatytas DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte.

53. DK 238 straipsnis, reglamentuojantis drausminės nuobaudos parinkimą, nustato, kad, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Kasacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad darbo drausmės pažeidimo pripažinimas šiurkščiu nereiškia, kad darbuotojui vien dėl to taikoma griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Esant šiurkščiam darbo pareigų pažeidimui darbdavys gali taikyti ir lengvesnes drausmines nuobaudas – pastabą ar papeikimą. Parinkdamas drausminės nuobaudos rūšį pagal DK 238 straipsnio nuostatas darbdavys taip pat turi įvertinti skiriamos drausminės nuobaudos tikslingumą ir jos įtaką darbo drausmės užtikrinimui. Darbuotojo požiūris į padarytą pažeidimą, kaltės pripažinimas, kritiškas savo elgesio vertinimas taip pat turi reikšmės drausminės atsakomybės rūšies parinkimui, nes parodo, ar ateityje darbdavys gali tikėtis, kad darbo drausmės pažeidimą padaręs asmuo pasitaisys, kad nereikės jo neteisėto elgesio saugotis ar nuogąstauti dėl tyčinių neteisėtų veiksmų. Kitaip tariant, įvertinęs aplinkybių visumą darbdavys sprendžia, ar yra pagrindas darbuotoju pasitikėti. Jeigu išvardytos aplinkybės rodo pažeidimą padariusio asmens abejingumą dėl savo padarytų veiksmų ir kartu atskleidžia jo nesiskaitymą su darbdavio interesais, tai pasitikėjimo praradimas ir jo nulemtas darbdavio pasirinkimas nutraukti darbo santykius teismo gali būti pripažintas proporcinga darbdavio pasirinkta priemone ginant savo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2014; 2017 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-248/2017, 33–35 punktai).

54. Nagrinėjamu atveju svarbios ne tik aplinkybės, kad atsakovas, prisiimdamas darbdavio funkcijas, sprendė, kas gali jam atstovauti teisme, bet ir tai, kad, atsakovui neleidus dalyvauti teismo posėdyje kitam atstovui, turinčiam medicininį išsilavinimą ir galinčiam teikti profesionalius paaiškinimus dėl asmenų priverstinio hospitalizavimo būtinumo, galėjo būti pažeistos hospitalizuojamų asmenų teisės arba neįvertintas jų galimas pavojus aplinkiniams. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas sprendime, juristui nesuteikta teisė komentuoti GKK išvadas bei sprendimus, paciento ligos istorijos, vertinti pacientų psichikos būklės, teismui prašant – vertinti susirgimo lygio, ligos pavojingumo, paciento priverstinio hospitalizavimo būtinumo ir pagrįstumo, paaiškinti teismui specialius psichiatrijos bei medicinos terminus, ligos diagnozę ir kitas teismui aktualias aplinkybes. Be to, pažeidimai buvo sistemingi (byloje nustatyta, kad atsakovas tris kartus sukliudė kitam atstovui dalyvauti teismo posėdyje), padaryti tyčia. Atsakovas pažeidimų nepripažino ir bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad atstovo, turinčio medicininį išsilavinimą, dalyvavimas teismo posėdyje, sprendžiant dėl priverstinio asmenų gydymo, nereikalingas. Tai rodo, kad ir ateityje tikėtini tokio pobūdžio pareigų pažeidimai. Šios aplinkybės galėjo

suponuoti ieškovės pasitikėjimo atsakovu praradimą.55. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju darbo sutarties nutraukimas už

šiurkščius darbo pareigų pažeidimus yra adekvati ir proporcinga priemonė.56. Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl pagrindinės ir papildomos darbo sutarčių nutraukimo. Teisėjų

kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. DK 35 straipsnį susitarimas dėl papildomo darbo nelaikytinas atskira darbo sutartimi. Todėl darbdaviui dėl darbuotojo padarytų darbo pareigų pažeidimų praradus pasitikėjimą juo, darbo sutartis nutraukiama, taigi pasibaigia darbuotojo tiek pagrindinės, tiek papildomos funkcijos.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

57. Atsakovo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą siejamas su atleidimo iš darbo neteisėtumu. DK (tiek 2002, tiek ir 2016 m.) nustatytas neturtinės žalos atlyginimas už neteisėtą atleidimą iš darbo (atitinkamai 250 straipsnis (į jį patenka ir neturtinės žalos atlyginimas už neteisėtą atleidimą iš darbo); 218 straipsnio 2 dalis). Nors nagrinėjamu atveju dalis ieškovės, kaip darbdavės, veiksmų pripažinti neteisėtais, tačiau galutinis procesinis rezultatas nepasikeitė – kolegija pripažino, kad darbo sutarties su atsakovu nutraukimas pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, kad net ir konstatavus neteisėtą atleidimą iš darbo piniginis neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas ne visais atvejais, kartais pakankama satisfakcija pripažįstamas pažeidimo konstatavimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-615-469/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Atsakovo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas.

Dėl išlaidų, patirtų DGK, ir atstovavimo išlaidų, patirtų teisme, atlyginimo

58. Kadangi į Darbo ginčų komisiją kreiptasi, jau galiojant 2016 m. DK, sprendžiant dėl darbo ginčų komisijoje patirtų išlaidų atlyginimo taikomos 2016 m. DK normos (Įstatymo 6 straipsnio 7 dalis). Pagal DK 217 straipsnio 3 dalį darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Kasacinio teismo dėl šios normos taikymo pasisakyta 2019 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-66-701/2019 73 punkte. Teismai nepagrįstai iš esmės sprendė priteisti ieškovei iš atsakovo ir atstovavimo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Darbo ginčų komisijoje, atlyginimą (kuris pagal bylos duomenis sudaro 1794,83 Eur). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors šiuo atveju teismų ir buvo priteista ne visa ieškovės prašyta bylinėjimosi išlaidų suma, ji sumažinta atsižvelgiant į atsakovo, kaip darbuotojo, statusą, ginčo pobūdį, nagrinėjimo trukmę, teisingumo ir protingumo kriterijus, yra teisinis pagrindas sumažinti ieškovės prašytą priteisti 4003 Eur sumą iki 705 Eur (iš teismo priteistos 2500 Eur sumos atėmus 1794,83 Eur išlaidas, ieškovės patirtas ginčą nagrinėjant komisijoje).

Dėl bylos procesinės baigties

59. Teisėjų kolegijai nors ir pripažinus, kad dėl 4 ir 5 pažeidimų buvo nesilaikyta teisės normų reikalavimo kreiptis į Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgaliotą Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovą dėl sutikimo atleisti atsakovą, tačiau konstatavus, kad 1–3 pažeidimai buvo pakankamas pagrindas nutraukti darbo sutartį, teismų priimti procesiniai sprendimai, kuriais tenkintas ieškovės reikalavimas darbo sutarties nutraukimą pripažinti teisėtu ir atmesti atsakovo priešieškinio reikalavimai, paliktini iš esmės nepakeisti. Tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė ir atsakovo Darbo ginčų komisijai teiktą prašymą bei panaikino Darbo ginčų komisijos 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. DK 231 straipsnio 4 ir 7 dalis darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, o teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios. Todėl teismo sprendimo dalis dėl atsakovo Darbo ginčų komisijai teikto prašymo ir sprendimo yra perteklinė ir iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies šalintina.


60. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

61. Ieškovė kasaciniam teismui nepateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jų atlyginimo priteisimo iš atsakovo, kurio kasacinis skundas iš esmės netenkintas, klausimas nespręstinas.


n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nutartį pakeisti, rezoliucinę šios nutarties dalį papildant taip: iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 5 d. sprendimo rezoliucinės dalies pašalinti dalis, kuriomis atmestas atsakovo V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijai 2017 m. rugsėjo 22 d. teiktas prašymas ir pripažintas netekusiu galios komisijos 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimas Nr. DGKS-6149 darbo byloje Nr. APS-36-18656; nutarties dalį, kuria palikta nepakeista sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, pakeisti ir ieškovei VšĮ Respublikinei Vilniaus psichiatrijos ligoninei (j. a. k. 124247526) iš atsakovo priteistą 2500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą sumažinti iki 705 (septynių šimtų penkių) Eur.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.


JANINA JANUŠKIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 23 d. gautu ieškovo A. K. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 21 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=20b03940e6c011e99681cd81dcdca52c

Ieškovas A. K. padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei K. K. dėl santuokos įrašo akto panaikinimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ir kt. klausimų, ir atsakovės K. K. priešieškinį ieškovui A. K. dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ir kt., išvadą teikiančios institucijos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Neringos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos ir jaunimo reikalų skyrius, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Nordecum“. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.




Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 54 nustatytų turtinės padėties nustatymo taisyklių, nes nustatinėdami išlaikymo vaikui dydį neatsižvelgė į tai, kad ieškovas turi dar vieną išlaikytinį, turi kitų įsipareigojimų. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovas turi galimybę gauti didesnį darbo užmokestį, nes jis dirba pilnu etatu, gauna vidutinį šalies mėnesinį užmokestį, neturi kvalifikuotos specialybės ir turi sveikatos problemų. Teismas nenustatinėjo konkrečių vaikų poreikių, nepasisakė dėl ieškovo ginčijamos sumos, skirtos būsto išlaikymui. Kasatorius nurodo, kad jo materialinė padėtis yra ypač sunki, jam pačiam neužtenka lėšų pragyvenimui, nes jis turi tris vaikus, kitų įsipareigojimų, todėl priteistas 200 Eur/mėn. išlaikymas yra per didelis.





n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 15 Eur (penkiolikos eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. rugsėjo 20 d.

AB SEB banke, dokumento Nr. 48.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 18 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Išskirtinio būsto statyba“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 27 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Išskirtinio būsto statyba“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Robrona“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Išskirtinio būsto statyba“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=38252ae0e6c011e99681cd81dcdca52c

2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.



Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas nepasisakė dėl actio Pauliana sąlygos – galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės. Teismas nepagrįstai nurodė, kad dėl to nėra ginčo, nors atsakovė šią sąlygą ginčijo. Kasatorė atkreipė dėmesį, kad bankroto administratorius nepateikė jokių kreditorių reikalavimo teisę pagrindžiančių įrodymų, todėl nesant šios actio Pauliana sąlygos ieškinys negalėjo būti tenkinamas. Kasatorė nesutinka su tuo, kad kreditorių interesai buvo pažeisti, nes ginčijamo sandorio metu įmonė dar vykdė ūkinę veiklą ir buvo moki; aplinkybė, kad įmonė skolinosi apyvartinėms lėšoms nerodo jos nemokumo. Skunde taip pat ginčijama, kad atsakovė neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, nes ieškovė pirko iš atsakovės prekes, už kurias privalėjo atsiskaityti. Be to, nesuprantama, kodėl ginčijamas tik šis sandoris, kai įmonė tuo pačiu laikotarpiu atsiskaitė ir su kitais kreditoriais. Teismas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl šalių nesąžiningumo, rėmėsi vien prielaidomis. Taigi teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu nesant visų sąlygų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos.





n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Išskirtinio būsto statyba“, į. k. 302351346, 822 Eur (aštuonių šimtų dvidešimt

dviejų eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. rugsėjo 16 d. Luminor banke, dokumento Nr. 2946.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 17 d. gautu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Biseris“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Biseris“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Biseris“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl perkančiosios organizacijos sprendimo, kuriuo, pasak kasatorės, neteisėtai pakeistos pirkimo sąlygos, panaikinimo ir atsakovės įpareigojimo nutraukti pirkimo procedūras ir skelbti pirkimą iš naujo; taip pat prašoma pripažinti, kad atitiktis nustatytiems kvalifikacijos reikalavimams gali būti grindžiama visomis priežiūros paslaugų rūšimis, įskaitant techninę priežiūrą, naudojimo priežiūrą bei statybos techninę priežiūrą. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=221ff5e0e6c011e99681cd81dcdca52c

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas taikė netinkamas materialinės teisės normas, nes taikė Tiltų techninės priežiūros taisykles, kurios nėra susijusios su pirkimo objektu ir negali būti taikomos, nes jos yra skirtos tik valstybinės reikšmės keliams, o pirkimo objekte jokių valstybinės reikšmės kelių nėra. Net jei nurodytos taisyklės būtų taikytinos, jos numato būtent su statybos darbais susijusius kvalifikacinius reikalavimus, kuriuos ieškovė atitinka, todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas. Kasatorė atkreipia dėmesį, kad turėtų būti užtikrinta bent minimali konkrencija, ne šiuo atveju nepagrįstai susiaurinti kvalifikaciniai reikalavimai jos neužtikrina.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu prieitomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.




n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Biseris“, į. k. 222288190, 3 750 Eur (trijų tūkstančių septynių šimtų

penkiasdešimties eurų) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. rugsėjo 16 d. AB Luminor, mokėjimo nurodymas Nr. 1188.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-5142-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05128-2015-7Procesinio sprendimo kategorija 30.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS REPUBLIKOS VARDU


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=31470cc0e6c011e99681cd81dcdca52c

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Valstybinei energetikos reguliavimo tarnybai (ankstesnis pavadinimas – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija), tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2015 m. spalio 23 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 1-195 „Dėl perskaičiuotų UAB „Vilniaus energija“ (I t., b. l. 191–194) centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas 2016 m. vasario 29 d. teismui pateikė skundo papildymą, kuriame, be kita ko, prašė priimti papildomą reikalavimą – panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainų dedamųjų“ (III t., b. l. 110) (toliau – ir 2016 m. sausio 29 d. nutarimas). Pareiškėjas 2016 m. balandžio 4 d. teismui pateikė dar vieną skundo papildymą, kuriame, be kita ko, prašė priimti papildomą reikalavimą – panaikinti Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. O3-64 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ (toliau – ir 2016 m. kovo 10 d. nutarimas Nr. O3-64) (III t., b. l. 144–146) 1, 2, 3, 4, 6 punktus. Pareiškėjas 2016 m. balandžio 11 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 1 d. nutartimi sujungė administracines bylas pagal minėtus pareiškėjo skundus.

2. Pareiškėjas poziciją grindė šiais pagrindiniais argumentais:2.1. Sprendimas yra neteisėtas, nes Komisijos atliktas neplaninis patikrinimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams,

t. y. patikrinimas pradėtas nekompetentingo viešojo administravimo subjekto (Bendrovės antrosios termofikacinės elektrinės kondensacinio ekonomaizerio (toliau – ir ekonomaizeris) investicinis projektas su savivaldybe ir Komisija derintas nebuvo, todėl Komisija neturėjo teisės atlikti neplaninį patikrinimą) ir nenurodant objektyvių pagrindų tokiam patikrinimui atlikti (Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimas priimtas remiantis Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2016 m. sausio 20 d. pažyma Nr. O5-20, kurioje naudojami nepagrįsti duomenys).

2.2. Pareiškėjas ekonomaizerio investicinį projektą įgyvendino savo rizika ir savo lėšomis, kurios nebuvo kompensuotos. Kai tapo akivaizdu, kad projektas pasiteisino, Komisija inicijavo pareiškėjo veiklos neplaninį patikrinimą, siekdama nustatyti nesuderinto ekonomaizerio įrengimo įtaką šilumos kainoms, kas pažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos, lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), teisinio tikrumo bei aiškumo principus.

2.3. Komisija klaidingai vertina ekonomaizerio investicijos atsipirkimą. Komisija nėra viešai paskelbusi atsipirkimo reikalavimų. Be to, Komisija netinkamai vertino pelno normą ir palūkanų sąnaudas, naudojo neteisingą informaciją. Siekiant paskatinti investicijas į kuro iš atsinaujinančių energetikos šaltinių platesnį panaudojimą, tokių investicijų vertei skiriami papildomi 6 procentai pelno. Į skaičiavimus privalėjo būti įtrauktos bent jau tos ekonomaizerio sąnaudos, dėl kurių buvo svarstoma bazinės kainos nustatymo metu.

2.4. Komisijos 2015 m. birželio 19 d. nutarime Nr. O3-375 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio veiklos patikrinimo“ (I t., b. l. 132) ir 2015 m. birželio 8 d. UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo akte (I t., b. l. 36–49) nurodomi duomenys yra netikslūs. Komisija 2016 m. sausio 29 d. nutarimu nepagrįstai netaikė kuro žaliavos įsigijimo

kainą reglamentuojančių taisyklių. Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2016 m. sausio 20 d. pažymoje Nr. O5-20, skaičiuojant kuro sąnaudas nebuvo taikytas Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 (toliau – ir Metodika) 58.4.5.2 papunktyje įtvirtintas 105 proc. limitas. Komisija netinkamai taikė nuostatas, reglamentuojančias kuro ir pirktos šilumos įsigijimo sąnaudų įtraukimą į šilumos kainos dedamąsias. Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2016 m. sausio 20 d. pažymoje Nr. O5-20 atsisakoma padengti būtinąsias šilumos tiekimo veiklos sąnaudas, susidariusias už praėjusį laikotarpį, kurių pagrįstumą Komisija pripažino. Komisija, nepagrįstai vertindama ekonomaizerio atsipirkimą, taikė ne faktiškai Bendrovės gautas pajamas, o teorines, apskaičiuotas pagal tuo metu galiojusias šilumos kainos dedamąsias. Komisijai 2016 m. sausio 29 d. nutarimu atsisakius įtraukti nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos sąnaudas į šilumos kainos dedamųjų skaičiavimus, tokia Komisijos pozicija nėra suderinama su pačios Komisijos 2015 m. gruodžio 17 d. išsakyta pozicija, pagal kurią aptariamos investicijos vertinamos kaip būtinos.

2.5. Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimas yra neteisėtas, nes jį priimant nepagrįstai remtasi naujais skaičiavimais, kurie nebuvo nurodyti 2016 m. sausio 29 d. nutarime, neatsižvelgta į ankstesnius nutarimus. 2016 m. kovo 10 d. nutarimu Komisija selektyviai į šilumos kainą įtraukė tik tas sąnaudas, kurios mažina šilumos kainą, ir nevertino tų sąnaudų, kurios šilumos kainą kelia. Komisija nepagrįstai neįtraukė Vilniaus trečiosios termofikacijos elektrinės sąnaudų. Komisija neteisėtai ir nepagrįstai apskaičiavo šilumos kainos dedamųjų galiojimo laikotarpiui šilumos kainoje įskaitytas ir faktiškai patirtas kuro ir (ar) pirktos šilumos sąnaudas.

2.6. Visas pajamas, įskaitant ir Komisijos 2015 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. O3-375 patvirtintame 2015 m. birželio 8 d. UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo akte Nr. S3-1 (I t., b. l. 36–49) (toliau – ir Neplaninio patikrinimo aktas) nurodomus 430 400 Eur, kuriuos Komisija laiko „papildomai gautomis pajamomis“, Bendrovė gavo taikydama Komisijos nustatytas šilumos kainas. Komisija nenustatė, kad Bendrovė būtų netinkamai taikiusi jai nustatytas kainas. Visą nagrinėtą laikotarpį Komisijai buvo žinoma apie ekonomaizerio buvimo faktą, tačiau ji, tvirtindama Bendrovei šilumos kainas tuo laikotarpiu, nevertino jo įtakos. Ginčijamuose administraciniuose aktuose nenurodytas joks teisinis pagrindas, kuris leistų Komisijai mažinti Bendrovės pajamas atgaline tvarka.

2.7. Neplaninio patikrinimo akte nėra pateiktas joks išaiškinimas, kas laikytina „atsipirkusia“ investicija, toks nepateiktas ir teisės aktuose. Pareiškėjo atlikta investicija į ekonomaizerio įsigijimą laikytina investicija, kuri leidžia platesnį atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą.

2.8. Komisijos 2016 m. kovo 3 d. pažymoje Nr. 05-53 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo ir vienašališko nustatymo“ (toliau – ir 2016 m. kovo 3 d. pažyma), kurios pagrindu priimtas 2016 m. kovo 10 d. nutarimas, buvo siūloma šilumos kainos pastoviąją dedamąją sumažinti 1 111,4 tūkst. Eur, kai pačios Komisijos 2014 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. O3-508 nustatytų kompensacijų taikymo periodas jau buvo pasibaigęs ir dėl faktinės realizacijos neatitikimo nustatytai baziniuose skaičiavimuose Bendrovė vis dar nebuvo susigrąžinusi 1 019,8 tūkst. Eur nustatytų kompensacijų. Jau kelerius metus iš eilės pareiškėjo atžvilgiu po pačios Komisijos atliktų perskaičiuotų dedamųjų įvertinimo, priimtų atitinkamų sprendimų, jie staiga keičiami remiantis neva naujomis aplinkybėmis, nors jos buvo žinomos ir iki patikslintų sprendimų priėmimo datos. Tokie sprendimai yra neleistini, pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos principą.

3. Atsakovai Administracija ir Taryba atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (VII t., b. l. 98–103) prašė bylą nutraukti, o netenkinus šio prašymo – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovai poziciją grindė šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Komisija 2015 m. neplaninio UAB „Vilniaus energija“ veiklos patikrinimo metu nustatė, jog Bendrovės atlikta investicija – antrosios termofikacinės elektrinės kondensacinio ekonomaizerio įrengimas – yra atsipirkusi, o papildomai gautos pajamos iš šios investicijos didino Bendrovės šilumos tiekimo veiklos pelną. Kadangi neplaninis patikrinimas buvo atliktas teisėtai ir pagrįstai, Sprendimu Taryba nusprendė, be kita ko, paskirstyti 12 mėnesių laikotarpiui Komisijos 2015 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 03-375 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“ patvirtintas UAB „Vilniaus energija“ neplaninio veiklos patikrinimo akte Nr. S3-1 apskaičiuotas papildomai gautas 430 400 Eur pajamas, mažinant šilumos kainą 0,02 ct/kWh (Sprendimo 5 punktas).

3.2. Pareiškėjas negalėjo ginčyti Sprendimo, kadangi tai nėra galutinis šilumos kainos perskaičiavimo aktas ir jis pareiškėjui teisinių pasekmių savaime nesukelia, galutinį sprendimą dėl perskaičiuotų šilumos kainų dedamųjų priima Komisija.

3.3. Komisija 2016 m. sausio 29 d. nutarime konstatavo, kad Sprendimu šilumos kainos dedamosios penktiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams nustatytos nesilaikant Metodikos, t. y. neteisingai atlikti kai kurie ekonominiai skaičiavimai, neįtrauktos tam tikros pareiškėjo patirtos sąnaudos. Komisija taip pat nurodė, kad Tarybai per 30 dienų nepašalinus nustatytų pažeidimų, Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos įstatymo 32 straipsnio 9 dalimi, įgis teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainos dedamąsias. Atsakovai per nustatytą terminą neištaisė Komisijos pastabų dėl Sprendime nurodytų apskaičiavimų ir leido Komisijai šilumos kainų dedamąsias nustatyti vienašališkai skundžiamu 2016 m. kovo 10 d. nutarimu.

3.4. Sprendimas ir 2016 m. kovo 10 d. nutarimas nėra neatsiejamai susiję, kadangi Komisija nepatvirtino Sprendimo ir šilumos kainų dedamąsias nustatė vienašališkai, t. y. 2016 m. kovo 10 d. nutarimas yra visiškai naujas sprendimas, priimtas nesivadovaujant Sprendime pateiktais skaičiavimais, todėl bylos dalis dėl Sprendimo panaikinimo nutrauktina.

4. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą (VII t., b. l. 1–14) prašė jį atmesti. Atsakovas poziciją grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Komisija 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-316 Bendrovei nustatė bazines šilumos kainas, galiojusias iki 2015 m. gruodžio 31 d., į kurias ekonomaizerio investicijos įtaka ir su ja susijusios sąnaudos neįskaičiuotos, nes ši investicija nebuvo ir nėra suderinta nei su Taryba, nei su Komisija. Komisija 2014 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 03-177 vienašališkai nustatė pareiškėjo šilumos kainos dedamąsias. Komisijos Šilumos skyriui atlikus preliminarius kondensacinio ekonomaizerio teikiamo kuro sutaupymo skaičiavimus padaryta išvada, kad dėl į šilumos kainą įskaičiuoto kuro kiekio ir faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kiekio skirtumo, susidariusio dėl kuro sutaupymo naudojant kondensacinį ekonomaizerį, ši investicija yra atsipirkusi. Atsižvelgdama į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė per Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarime nurodytą terminą nepašalino konstatuotų pažeidimų (Komisija nustatė, kad Sprendimu šilumos kainos dedamosios penktiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams nustatytos nesilaikant Metodikos reikalavimų), Komisija priėmė ginčijamą 2016 m. kovo 10 d. nutarimą, kuriuo pritarė Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2016 m. kovo 3 d. pažymai Nr. 05-53, vienašališkai nustatė laikinas šilumos kainos dedamąsias, kuriose, be kita ko, paskirstė 12 mėnesių laikotarpiui Neplaninio patikrinimo akte apskaičiuotas papildomai gautas 430 400 Eur pajamas, mažinant šilumos kainą 0,02 ct/kWh;

4.2. Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies reguliacinis tikslas – ne drausti vertinti kainų pokyčius dėl įmonės veiklos vykdant investicinius projektus, o skatinti įmones laikytis nustatytos tvarkos investicinių projektų įgyvendinimo procese. Nėra pagrindo teigti, kad, nesant būtinų minėtos teisės normos taikymo sąlygų, kyla joje numatytos teisinės pasekmės, t. y. Komisija, perskaičiuodama kainas, netenka teisės vertinti investicijos įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms;

4.3. Komisijos pirmininko 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymas Nr. O1-81 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“ (II t., b. l. 80–81) (taip pat ir 2015 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. O3-375 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“ (II t., b. l. 133) grindžiamas ne tik konkrečiomis teisės normomis, bet ir Komisijos atliktu faktinių aplinkybių bei situacijos išsamiu ekonominiu vertinimu. Atsakovo nuomone, situacija, kai licencijuotas šilumos tiekėjas, kuriam taikomos valstybės reguliuojamos kainos, pasinaudodamas teisinio reglamentavimo spragomis, atlieka su įgaliotomis institucijomis nesuderintas investicijas, kurios, joms atsipirkus, nepagrįstai šilumos vartotojų sąskaita teikia nereguliuojamą ekonominę naudą (ypač šildymo sezono metu), negali būti toleruojama. Komisija, kaip valstybinį energetikos sektorių kontroliuojanti institucija, atlikusi preliminarius vertinimus, turėjo pareigą nedelsiant inicijuoti neplaninį patikrinimą, siekiant pakartotinai įvertinti situaciją. Bendrovė ir jos akcininkai, priimdami sprendimą atlikti su įgaliotomis institucijomis nesuderintą investiciją, skirtą būtent reguliuojamai veiklai vykdyti, taip pat suprasdami, jog Bendrovės teikiamos paslaugos kaina yra valstybės reguliuojama, žinojo ir turėjo numanyti, kad investicijos atlikimas, turintis poveikį šilumos gamybos optimizavimui ir efektyvumui, lems atitinkamas reguliacines pasekmes, nes šiuo atveju Bendrovė investavo į reguliuojamos veiklos įrenginius, o ne į privataus juridinio asmens poreikių tenkinimą.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu (VII t., b. l. 131–145) nutraukė administracinės bylos Nr. eI-4505-281/2016 dalį dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 1-195 „Dėl perskaičiuotų UAB „Vilniaus energija“ centralizuotai teikiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“. Pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainų dedamųjų“, panaikinti Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. O3-64

„Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ 1, 2, 3, 4, 6 punktus bei panaikinti Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ atmetė kaip nepagrįstą.

6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2018 m. spalio 3 d. nutartimi (VIII t., b. l. 76–89) pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą pakeitė ir panaikino sprendimo dalį, kurioje buvo atmesta pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundo dalis dėl reikalavimų panaikinti Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainų dedamųjų“, panaikinti Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. O3-64 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ 1, 2, 3, 4 ir 6 punktus bei panaikinti Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“, ir perduoti šioje dalyje bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 4 d. sprendimu (X t., b. l. 1–14) pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atmetė.

8. LVAT 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi (X t., b. l. 108–121) UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 4 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. LVAT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, išnagrinėjo ne visus byloje esančius įrodymus ir nepakankamai motyvavo teismo sprendimą.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo (XI t., b. l. 6–17) UAB „Vilniaus energija“ skundą atmetė.

10. Atsižvelgdamas į tai, kad Komisijos kompetencijos ribos ir teisėti pareiškėjo lūkesčiai jau buvo įvertinti, teismas vertino tik tai, ar Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, nepadarė esminės klaidos, vertindama ekonomaizerio investicijos atsipirkimą pagal LVAT 2019 m. balandžio 3 d. nutartyje išdėstytą poziciją.

11. Teismas nurodė, kad Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, vykdo Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje Komisijai pavestas funkcijas. Viena iš funkcijų – kontroliuoti, kaip įmonės taiko valstybės reguliuojamas kainas ir tarifus. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 13 dalies 3 punktas nustato, kad licencijos turėtojas privalo tiekti šilumą kainomis, kurios nustatytos vadovaujantis Metodika. Ta pati nuostata yra perkelta į Šilumos tiekimo licencijavimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 „Dėl teisės aktų, būtinų Šilumos ūkio įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ (toliau – ir Licencijavimo taisyklės) kurių 37 punkte nustatyta, jog licencijų turėtojai licencijuojamos veiklos paslaugas gali teikti tik kainomis, kurios nustatytos vadovaujantis Metodika, patvirtinta Komisijos nutarimu. Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 16 dalies 1 punkte nustatyta, kad įmonės iki mėnesio 25 dienos apskaičiuoja ir viešai praneša apie šilumos kainų kintamųjų dedamųjų dydžius ir galutines šilumos kainas, atsižvelgdamos į nustatytas šilumos kainos dedamąsias, pakitusias kuro kainas ir pakitusias perkamos šilumos kainas. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad sąskaitos vartotojams apskaičiuojamos tik Komisijos nutarimuose nustatytomis šilumos kainomis.

12. Teismas, atsižvelgęs į UAB „Vilniaus energijos“ 2014 m. balandžio 30 d. raštą Nr. 010-02-14227R, Komisijos 2014 m. gegužės 7 d. raštą Nr. R2-1262 ir Komisijos 2015 m. birželio 8 d. patikrinimo aktą Nr. S3-1, konstatavo, jog Komisija, įvertinusi pareiškėjo pateiktas selektyviai atrinktas vartotojų sąskaitų kopijas ir nustačiusi, kad pareiškėjas, apskaičiuodamas 2014 m. gegužės-rugsėjo mėnesių kainas kaip pagrindu vadovavosi ne tik Komisijos nutarimu, bet ir savo raštais, pagrįstai, nustatydamas ekonomaizerio atsipirkimą, nesirėmė pareiškėjo pateiktomis sąskaitomis vartotojams, nes teisės aktai nenustato pačiam šilumos tiekėjui nusimatyti pagrindą, kuriuo remiantis būtų apskaičiuojamos kainos.

13. Pareiškėjo atstovės A. G. išvadoje nurodyta, kad nustatant bazinę šilumos kainą 2010 m. Komisija 2010 m. gruodžio 2 d. pažymoje Nr. 05-292 identifikavo, jog Bendrovės 2008–2009 m. skolintų lėšų suma investicijoms, kurių vertės padengimui neužteko nusidėvėjimo sąnaudų, įskaičiuotų į šilumos kainą, sudaro 28 765 tūkst. Lt, iš jų 25 069 tūkst. Lt buvo skirti finansuoti ekonomaizerį. Komisijos Šilumos skyriaus 2010 m. gruodžio 2 d. pažymoje Nr. 05-292 (I t., b. l. 78–109) nurodyta, kad 2009 m. įrengto ekonomaizerio investicija, kurio vertė 25 069 Lt, nėra suderinta nei su Taryba, nei su Komisija. Teismas, įvertinęs 2010 m. gruodžio 2 d. pažymos turinį, konstatavo, kad joje nėra pasisakyta,

kurioms 2008–2009 m. investicijoms užteko ar neužteko nusidėvėjimo sąnaudų, įskaičiuotų į šilumos kainą. 2010 m. gruodžio 12 d. pažymoje tik konstatuotas faktas, nurodoma ekonomaizerio vertė ir tai, kad ši investicija nėra suderinta su institucijomis, turinčiomis tam teisę. Atsižvelgdamas į tai, teismas sutiko su atsakovo pozicija dėl išvados neobjektyvumo.

14. Teismas konstatavo, kad bylos rašytiniai įrodymai patvirtina ir nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ savo rizika įrengė ekonomaizerį, investavo lėšas bei prisiėmė visą su projekto įgyvendinimu tenkančią riziką, įskaitant finansinius praradimus ar sutaupymus. Tačiau tokia investicija Metodikos 80.2.1.1 punkto prasme nėra laikytina skatinamąja, todėl Komisija, įvertinusi faktines aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, pagrįstai netaikė papildomo 6 proc. normatyvinio pelno. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo atstovės A. G. išvadoje pateikiama neobjektyvi ir šališka informacija, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad minėta išvada gali paneigti Komisijos atlikto tyrimo rezultatus.

15. Atsižvelgdamas į bylą pateiktus duomenis, teismas nurodė, kad informaciją apie pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ ketinimus grąžinti šilumos gamybos veikloje nebenaudojamą turtą Komisija gavo 2016 m. sausio 28 d., t. y. kai Komisijoje buvo užregistruota 2016 m. sausio 22 d. rašto Nr. 008-10-1684R, adresuoto Vilniaus miesto savivaldybei, kopija. Komisijos posėdžio, kurio metu buvo numatytas svarstyti klausimas dėl Tarybos sprendimu nustatytų šilumos kainos dedamųjų, medžiaga minėto rašto gavimo dieną jau buvo paskelbta. Teismas darė išvadą, kad iki priimant 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. 03-17 ir jo svarstymo metu Komisija nežinojo, todėl negalėjo remtis aplinkybėmis, kurias pareiškėjas Komisijai patvirtino tik 2016 m. vasario mėnesį, t. y. po 2016 m. sausio 29 d. nutarimo Nr. 03-17 priėmimo.

16. Remdamasis byloje ištirtų byloje įrodymų visuma, sistemine teisės normų analize, aktualia teismų praktika, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, atliko detalius ir pagrįstus skaičiavimus, nustatydama ekonomaizerio atsipirkimą, todėl ginčijamus nutarimus naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

III.

17. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniame skunde (XI t., b. l. 20–43) prašo: 1) panaikinti 2019 m. birželio 14 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą (toliau – ir ginčijamas sprendimas); 2) patenkinti UAB „Vilniaus energija“ skundo su patikslinimais ir papildymais reikalavimus; 3) panaikinti Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainų dedamųjų“; 4) panaikinti Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališkumo nustatymo“. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismas netyrė pareiškėjo argumento, kad Komisija skaičiavimams turėjo naudoti faktiškai vartotojams taikytas kainas / faktiškai gautas pajamas, o apsiribojo deklaratyviomis teisės aktų nuostatomis, kurios nurodo, kad šiluma teikiama Komisijos nustatytomis kainomis. Be to, teismas konstatavo, kad A. G. išvada yra šališka ir neobjektyvi, atkartodamas Komisijos poziciją ir savarankiškai nevertindamas aktualių teisės aktų. Teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, susijusių su skunde pateiktais reikalavimais ir motyvais, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintą pareigą tinkamai motyvuoti ir pagrįsti priimtą sprendimą.

17.2. Teismas Neplaninio patikrinimo akto ir jame atliktų skaičiavimų beveik netyrė, apsiribodamas formaliu konstatavimu, kad skaičiavimai yra pagrįsti, nors LVAT 2018 m. spalio 3 d. nutartimi nurodė, kad tarpinių teisės aktų, kuriais grindžiami skundžiami teisės aktai, teisėtumas, nagrinėjamoje byloje turi būti vertinamas. Komisija atgaline tvarka peržiūrėjo nederintų investicijų atsipirkimą, nors nėra tokio teisinio pagrindo, kuris leistų Komisijai mažinti Bendrovės pajamas atgaline tvarka. Tuo tarpu teismas, bendrai nurodęs, kad Komisija nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, nenurodė / neidentifikavo, koks teisės aktas suteikia Komisijai teisę atgaline tvarka atimti pareiškėjo teisėtai gautas (taikant Komisijos nustatytas kainas) pajamas.

17.3. Teismas nevertino fakto, kad joks teisės aktas nereglamentuoja Komisijos teisės atlikti vertinimą dėl investicijos atsipirkimo ar kaip toks vertinimas turi būti atliekamas. Taip pat Komisija iki šiol nė viename iš teisės aktų, projektų arba susirašinėjimų su pareiškėju tiksliai nepaaiškino, kas yra laikytina atsipirkusia investicija, kuriais atvejais ir kokiomis investicijomis bei pagal kokius konkrečiai teisės aktus gali būti taikomas investicijos atsipirkimo kriterijus.

17.4. Teismas ginčijamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad Komisijos atlikti skaičiavimai dėl ekonomaizerio

atsipirkimo yra tinkami, o pareiškėjo nurodyti skaičiavimai yra šališki ar neobjektyvūs. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad antrą kartą nagrinėdamas bylą teismas sprendime pripažino, jog pareiškėjo nurodyti Komisijos skaičiavimų trūkumai egzistuoja, tačiau be motyvacijos ir paaiškinimo laikė juos nereikšmingais. Trečią kartą nagrinėdamas bylą teismas nurodė, kad Komisijos skaičiavimai yra pagrįsti, nors realiai jokio vertinimo neatliko, o tik perrašė atsakovo argumentus. Pareiškėjo teigimu, visi Komisijos atlikti skaičiavimai turi būti išsamūs, objektyvūs ir tikslūs, todėl teismas neturėjo pagrindo palikti galioti skundžiamus Komisijos nutarimus, kai pats pripažino, jog egzistuoja nors ir nereikšmingi, tačiau skaičiavimų trūkumai bei klaidos.

17.5. Teismas ginčijamame sprendime ignoravo tai, kad Komisija, atlikdama ekonomaizerio atsipirkimo įvertinimą, naudoja jokiu teisės aktu nepatvirtintą atsipirkimo apskaičiavimo metodiką ir nesilaiko Metodikos, galiojusios pareiškėjo bazinės šilumos kainos nustatymo metu, nuostatų. Į pastoviosios šilumos kainos dedamosios skaičiavimus turėjo būti įskaičiuotos ne tik ekonomaizerio nusidėvėjimo sąnaudos ir 5 proc. normatyvinis pelnas, tačiau ir papildoma 6 proc. pelno norma bei palūkanų sąnaudos, skirtos pareiškėjo investicinio projekto finansavimui. Vadovaujantis Metodikos 80.2.1.1 punktu, siekiant paskatinti investicijas į kuro iš atsinaujinančių energijos šaltinių platesnį panaudojimą, tokių investicijų vertei skiriami papildomi 6 procentai pelno prie bazinės šilumos kainų dedamosiose numatytos WACC, priimant, kad jie bus taikomi 7 metus. Bendrovės atlikta investicija į ekonomaizerio įsigijimą laikytina tokia investicija, kuri leidžia platesnį atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą. Taip pat nurodo, kad Komisija be jokio pagrindo į teorinės, retrospektyviai perskaičiuotos šilumos kainos pastoviąją dedamąją neįskaičiavo palūkanų sąnaudų, nors tokių sąnaudų įtraukimą aiškiai reglamentavo II bazinės kainos tvirtinimo metu galiojusios Metodikos 80.1.5 punktas. Pareiškėjas tvirtina, kad net ir nusprendus, jog papildoma pelno norma ir palūkanų sąnaudos negali būti vertinamos, Komisija privalėjo nurodyti argumentuotas tokio sprendimo pasirinkimo priežastis.

17.6. Teismas ginčijamame sprendime apskritai nevertino, kad Komisija ir savivaldybė skaičiavimams naudoja netinkamus duomenis, t. y. nepagrįstą faktinę informaciją. Toks teisės aktas, kuris pagrįstas netikslia informacija, negali būti laikomas motyvuotu, pagrįstu ir daryti įtaką pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad Komisija nagrinėjant bylą kritikavo pareiškėjo pateiktas sąskaitas, tačiau tai nepaneigia šių sąskaitų įrodomosios galios. Be to, teismo posėdžio dieną, t. y. 2019 m. birželio 4 d. Komisija pati pateikė duomenis ir raštus, kurie papildomai pagrindžia ne tik tai, kad pareiškėjas taikė mažesnes nei Komisijos nustatytas kainas, bet ir tai, kad Komisija apie tai žinojo. Aplinkybė, kad buvo taikytos mažesnės kainos, ginčijama nėra.

17.7. Teismas ginčijamame sprendime ignoravo tai, kad skundžiamais teisės aktais yra pažeidžiami pareiškėjo teisėti lūkesčiai. Pareiškėjas taikė jam nustatytas arba net mažesnes šilumos kainas. Komisija nustatė, kad Bendrovė gavo papildomų pajamų, nes veikloje naudojo ekonomaizerį, tačiau jokios papildomos pajamos (daugiau nei nustatė pati Komisija, nustatydama šilumos kainas) pareiškėjo nebuvo gautos vien dėl to, kad jis įsidiegė / investavo į ekonomaizerį. Skundžiamais teisės aktais yra nepagrįstai nusprendžiama mažinti / kompensuoti vartotojams neva pareiškėjo gautas pajamas. Bendrovei taikant Komisijos kaip profesionalaus ex ante (iš anksto) reguliuotojo patvirtintas šilumos kainų dedamąsias, susiformavo teisėtas lūkestis, kad ji veikia teisėtai, kad pagal tokios reguliatoriaus patvirtintos šilumos kainas jo gautos pajamos yra teisėtos ir tinkamos. Tuo tarpu 2016 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-64 Komisija nusprendė atimti iš pareiškėjo pajamas, kurias jis pagrįstai gavo ir dėl kurių susiformavo pareiškėjo teisėti lūkesčiai. Be to, tokios taisyklės, kurias Bendrovei pritaikė Komisija, yra taikomos išimtinai Bendrovei, t. y. tokios taisyklės nėra reglamentuotos jokiame teisės akte, jokiam ūkio subjektui. Joks teisės aktas ir joks Komisijos išankstinis laiškas neįspėjo pareiškėjo apie tokią galimybę, kad Komisija gali atgaline tvarka sumažinti ir pareikalauti pareiškėjo dalies jo gautų pajamų (nors šis skaičius apskaičiuotas klaidingai). Joks teisės aktas nenumato ir to, kad Komisija turi teisę pažeisti pareiškėjo interesus – iš jo atimdama jo teisėtai gautas pajamas. Pareiškėjo įsitikinimu, jis veiklą vykdė teisinėje valstybėje, kurioje valstybės institucijos gerbia ir gina visų asmenų interesus, o esant konfliktui tarp dviejų gintinų vertybių, siekiama rasti tinkamą šalių interesų balansą. Ginčijamame sprendime šios aplinkybės teismo, kuris turi vykdyti teisingumą, apskritai nebuvo vertintos.

17.8. Teismas ginčijamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad Komisijai iki 2016 m. vasario mėnesio buvo nežinomos aplinkybės dėl TEC3 sustabdymo ir nebenaudojimo veikloje nuo 2015 m. gruodžio 31 d. Be to, ginčijamame sprendime apskritai neanalizuotos aplinkybės dėl TEC3 sąnaudų vertinimo, apsiribojant teiginiu, kad Komisija apie TEC3 grąžinimą iš nuomos sužinojo tik 2016 m. vasario mėnesį. Teismas apskritai nevertino, kad skundžiami teisės aktai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, nes šie teisės aktai yra paremti klaidingais faktiniais duomenimis, t. y. į

skundžiamų teisės aktų skaičiavimus yra neįtrauktos Vilniaus TEC3 elektrinės sąnaudos. Komisija, priimdama 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64, negalėjo nevertinti Vilniaus TEC3 veiklos sąnaudų, nes tokia galimybė nenumatyta šilumos tiekimo veiklą reguliuojančiame teisės akte. Atsižvelgiant į tai, skundžiami teisės aktai yra nepagrįsti ir turėjo būti panaikinti ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindais. Aplinkybę, kad Vilniaus TEC3 veiklos sąnaudos neįvertintos šilumos kainoje be teisinio pagrindo, pripažino ir pati Komisija 2016 m. kovo 10 d. posėdžio metu, nurodydama, kad Metodika nenumato pagrindo neįtraukti į šilumos kainą TEC3 sąnaudas, kai tos sąnaudos buvo numatytos bazinėje kainoje.

17.9. Teismas ginčijamame sprendime taip pat neanalizavo, kad atliekant Komisijos skaičiavimus buvo pažeistas tiek Šilumos ūkio įstatymas, tiek ir Metodika. 2016 m. kovo 3 d. pažymoje, kurios pagrindu priimtas Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimas Nr. O3-64, skaičiuojant kuro sąnaudas, faktinės pareiškėjo biokuro žaliavos įsigijimo kainos buvo sumažintos iki rinkos vidurkio, neatsižvelgiant į Metodikos 58.4.5.2 punkte įtvirtintą 105 proc. leistiną ribą. Taip pat Komisijos tinklalapyje buvo aiškiai nurodyta, kokių veiksmų turi laikytis subjektai pagal Metodikos 58.4.5.2 punktą, kas mėnesį apskaičiuodami galutines šilumos kainas, t. y. buvo pateiktas oficialus viešojo administravimo subjekto išaiškinimas (kuris šiuo metu panaikintas iš Komisijos tinklalapio), vienareikšmiškai nurodantis, kad skaičiuojant mėnesines šilumos kainas, tais atvejais, kai faktinė žaliavos įsigijimo kaina yra aukštesnė nei rinkos kaina, gali būti tik rinkos kaina. Tai reiškia, kad 5 proc. įtraukimo į šilumos kainą sprendžiama ne mėnesių šilumos kainų perskaičiavimo metu, o nustatant bazines arba kasmet perskaičiuojamas šilumos kainos dedamąsias. Be to, susirašinėjime su kita pareiškėjo grupės įmone Komisija pripažino, kad minėtas išaiškinimas buvo klaidinantis ūkio subjektus ir kad jis bus keičiamas.

17.10. Metodikos 77 ir 77.2 punktai nustato, kad tuo atveju, jei nustatoma, kad ūkio subjektas šilumos kainas (kainų dedamąsias) apskaičiavo ir taikė pažeisdamas teisės aktų reikalavimus ir dėl to patyrė papildomų sąnaudų (žalos), ši suma konstatuojama teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau ji niekaip nekeičia šilumos sąnaudų dedamųjų dydžio. Taigi, nustatoma taisyklė, kad negali būti kompensuojamos tik sąnaudos (žala), patirtos dėl neteisingo šilumos kainos apskaičiavimo, bet ne sąnaudos, susidarančios dėl kuro ir / ar pirktos šilumos kainų neatitikimo už praėjusį laikotarpį, kurios susidarytų tiek vienu, tiek kitu šilumos kainos skaičiavimo variantu. Nagrinėjamu atveju Bendrovė neprašė kompensuoti pajamų skirtumo, susidariusio dėl neva neteisingai taikytų šilumos kainų, o priešingai, Bendrovės skaičiavimuose yra įvertinamas išimtinai dėl kuro ir pirktos šilumos kainų skirtumo (objektyvus, šilumos kainodaros principų nulemtas skirtumas) susidariusios nepadengtos sąnaudos. Šiuo atveju Komisija atsisako padengti būtinąsias šilumos tiekimo veiklos sąnaudas, susidariusias už praėjusį laikotarpį, kurių pagrįstumą pripažino Komisija. Toks Komisijos sprendimas yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo, Šilumos ūkio įstatymo nuostatomis dėl būtinųjų kuro ir / ar pirktos šilumos įsigijimo sąnaudų padengimo.

17.11. Komisija 2016 m. kovo 3 d. pažymoje, kurios pagrindu priimtas Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimas Nr. O3-64, vertindama pareiškėjo pelną taip pat nurodė, kad remiasi Metodikos 77.2 punkto nuostatomis ir vertindama ekonomaizerio atsipirkimą 2014 m. gegužės-rugsėjo mėnesių laikotarpiu taikė ne faktiškai Bendrovės gautas pajamas, o teorines, apskaičiuotas pagal tuo metu galiojusias (bet nefaktiškai taikytas) šilumos kainos dedamąsias. Tokiu būdu pareiškėjui net du kartus remiantis ta pačia teisės norma mažinamos šilumos kainos dedamosios: vertinant Bendrovės 2014 m. gegužės-rugsėjo mėnesiu laikotarpio pajamas, Komisijos buvo padidintos, taip priskaičiuojant neva papildomai gautas pajamas dėl ekonomaizerio atsipirkimo, tuo tarpu skaičiuojant nepadengtas / papildomai gautas kuro ir pirktos šilumos įsigijimo sąnaudas, 2014 m. gegužės-rugsėjo mėnesiais dėl kuro kainų skirtumo susidariusios nepadengtos būtinosios kuro įsigijimo kainos apskritai nevertinamos.

18. Atsakovas Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą (XI t., b. l. 59–84) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

18.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu teismo sprendimu išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė visus įrodymus, įvertino LVAT 2019 m. balandžio 3 d. nutartį ir priėmė pagrįstą, teisingą ir teisėtą sprendimą.

18.2. Priešingai nei nurodo pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“, teismas ištyrė tiek pareiškėjo, tiek Komisijos argumentus ir suformavo pagrįstą išvadą, jog Komisija, įvertinusi pareiškėjo pateiktas selektyviai atrinktas vartotojų sąskaitų kopijas, nustačiusi, kad pareiškėjas, apskaičiuodamas 2014 m. gegužės-rugsėjo mėnesių kainas kaip pagrindą,

kuriuo vadovavosi nustatydamas kainas, nurodė ne tik Komisijos nutarimus, bet ir savo raštus, pagrįstai, nustatydamas ekonomaizerio atsipirkimą, nesirėmė pareiškėjo pateiktomis sąskaitomis vartotojams, nes teisės aktai nenustato pačiam šilumos tiekėjui nusimatyti pagrindą, kuriuo remiantis būtų apskaičiuojamos kainos.

18.3. Siekdamas paneigti pareiškėjo teiginius, kad Komisija savo skaičiavimuose, vertindama pareiškėjo pajamas, naudojo netinkamus duomenis, vadovaudamasis Komisijos 2013 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. O3-134 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“, 2014 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. O3-177 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“, Komisijos 2014 m. gegužės 7 d. raštu Nr. R2-1262 „Dėl šilumos kainos 2014 m. gegužės mėn.“, Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 13 dalies 3 punktu, Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ 37 punktu, daro išvadą, jog ne šildymo sezono metu pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ galėjo taikyti mažesnes šilumos kainas nei apskaičiuota pagal galiojančias šilumos kainos dedamąsias, tačiau taip pat pažymi, kad pajamų skirtumas turi būti dengiamas iš pareiškėjo pelno ir toks pareiškėjo sprendimas negali daryti įtakos šilumos kainoms šildymo sezono metu. Ši aplinkybė pareiškėjui yra žinoma (2015 m. birželio 8 d. rašte Nr. R2-(Š)-1872), todėl teigti, kad Komisija naudojo netinkamus duomenis yra visiškai nepagrįsta.

18.4. Pareiškėjas, pateikdamas tam tikras selektyviai atrinktas vartotojų sąskaitų kopijas, nenurodė pagrindo – kodėl būtent pateiktos šios konkrečios sąskaitos. Pareiškėjas, priešingai nei teigia, kad „visą tirtą laikotarpį vartotojams taikė jai nustatytas galiojančias kainas“ bei „pati Komisija nustatė šilumos kainas Bendrovei, kurias ji ir taikė“, 2014 m. gegužės–2014 m. rugsėjo mėnesiais šilumos kainas skaičiavo ne pagal galiojančias dedamąsias. Tai patvirtina Komisijos 2014 m. gegužės 7 d. raštas Nr. R2-1262 „Dėl šilumos kainos 2014 m. gegužės mėn. bei Neplaninio patikrinimo akto 9 psl. 1 pastraipa.

18.5. Komisija nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog vien tai, kad ginčijamame teismo sprendime tam tikrų aplinkybių vertinimas sutapo su Komisijos procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija savaime reiškia, kad pirmosios instancijos teismas savarankiškai netyrė ginčo aplinkybių. Akivaizdu, jog teismui vertinant byloje esančių aplinkybių visumą yra didelė tikimybė, kad vertinimas sutaps su vienos iš ginčo šalių pateiktais argumentais, todėl nėra pagrindo sutikti su minėtais pareiškėjo samprotavimais. Priešingu atveju, vadovaujantis pareiškėjo iškeltais samprotavimais, kad šalies ir teismo pozicijos sutapimas reiškia sprendimo neteisėtumą, reikštų, kad didžioji dalis teismų priimamų sprendimų yra neteisėti. Taip pat Komisija, pritardama ginčijamame teismo sprendime suformuotai išvadai dėl A. G. išvados neobjektyvumo, pažymi, jog išvadoje pateikiama neobjektyvi ir šališka informacija, nes joje yra iškraipomos faktinės aplinkybės.

18.6. Komisija 2014 m. gegužės 7 d. rašte Nr. R2-1262 prašė paaiškinti pareiškėjo, iš kokių lėšų bus dengiamos dėl sumažintos kainos negautos pajamos, tačiau atsakydamas į tokį Komisijos prašymą pareiškėjas nenurodė ekonomaizerio efekto, o nurodė visiškai kitas priežastis. Be to, per visą šį laiką pareiškėjas nėra pateikęs skaičiavimų, kokia, anot jo, dalimi sumažintoms kainoms turėjo įtakos ekonomaizeris. Taigi vertinti pareiškėjo prieštaraujančius bei neatitinkančius tikrovės teiginius, jog šilumos kainose pastarasis savanoriškai įsivertino ekonomaizerio efektą, o tai patvirtina vartotojams pateiktos sąskaitos, nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, neturėtų kilti jokių abejonių, jog Komisija, apskaičiuodama pareiškėjo gautas pajamas už vartotojams patiektą šilumą, pagrįstai taikė teisingas šilumos kainas, apskaičiuotas pagal teisės aktais nustatytas dedamąsias.

18.7. Pareiškėjas, teigdamas, kad skundžiami teisės aktai prieštarauja lex retro non agit, iš esmės taip ir nepateikia konkrečių argumentų, t. y. kokį teisės aktą Komisija taikė atgaline tvarka, o vien tik bendro pobūdžio niekuo nepagrįsti teiginiai neįrodo Komisijos veiksmų neteisėtumo. Vien tai, kad ginčijamame teismo sprendime tam tikrų aplinkybių vertinimas sutapo su Komisijos išdėstyta pozicija, savaime nereiškia, kad teismas savarankiškai netyrė ginčo aplinkybių. Akivaizdu, jog teismui vertinant byloje esančių aplinkybių visumą yra didelė tikimybė, kad vertinimas sutaps su vienos iš ginčo šalių pateiktais argumentais, todėl nėra pagrindo sutikti su minėtais pareiškėjo samprotavimais. Priešingu atveju, vadovaujantis pareiškėjo iškeltais samprotavimais, kad šalies ir teismo pozicijos sutapimas reiškia sprendimo neteisėtumą, reikštų, kad didžioji dalis teismų priimamų sprendimų yra neteisėti.

18.8. Pareiškėjas nutyli pagrindinę aplinkybę, kad Komisija neįvertino su ekonomaizerio investicijomis susijusių pareiškėjo kaštų skaičiuojant valstybės reguliuojamas šilumos kainas (amortizacija, eksploatacija, investicijų grąža), dėl

šios priežasties į šilumos kainas 2011 m. gegužės mėn.–2014 m. lapkričio mėn. laikotarpiu buvo įvertintas didesnis gamtinių dujų kiekis šilumos gamybai, nors, kaip buvo nustatyta Komisijos patikrinimo metu, nustatytam pagaminti šilumos kiekiui buvo naudojamas mažesnis gamtinių dujų kiekis. Pareiškėjo atveju 2010 m. nustatant bazinę kainą antrojoje termofikacinėje elektrinėje įrengto kondensacinio ekonomaizerio įtaka ir su ja susijusios sąnaudos (amortizacija, eksploatacija, investicijų grąža) į šilumos kainą nebuvo įskaičiuotos, nes ši investicija nebuvo suderinta nei su Taryba, nei su Komisija, tačiau šilumos kainoje taip pat nebuvo įvertinta ir šios investicijos teikiama nauda, t. y. nebuvo sumažintas šilumos gamybai reikalingas kuro kiekis bei neįvertinta ekonomaizerio generuojama nauda.

18.8.1. Ekonomaizerio investicija ir susijusios sąnaudos buvo apmokamos šilumos kainoje netiesiogiai, t. y. šilumos vartotojams apmokant gamtines dujas, kurios nebuvo naudojamos. Komisijos atlikto neplaninio patikrinimo metu nustatyta, kad šilumos vartotojų permoka už faktiškai nesunaudotas gamtines dujas pareiškėjui, 2011 m. gegužės mėn.–2014 m. lapkričio mėn. laikotarpiu padengė visas ekonomaizerio investicijos ir su šios investicijos išlaikymu susijusias sąnaudas (Neplaninio patikrinimo akto 11 psl. 2 pastraipa). Įvertinus šias aplinkybes, teismui neturėtų kilti abejonių dėl Komisijos veiksmų bei atitinkamai skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo.

18.9. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Komisija nenurodė, kokiu teisės aktu remiasi bei koks teisės aktas reglamentuoja šilumos tiekėjų atliktų investicijų atsipirkimo skaičiavimo principus. Neplaninio patikrinimo akte nurodyta, kad tikrinimo komisija, siekdama nustatyti antrosios termofikacinės elektrinės kondensacinio ekonomaizerio atsipirkimą, t. y. ar Bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu atgavo visas sąnaudas (įskaitant normatyvinį pelną), atliko detalius skaičiavimus, apskaičiuodama pajamų skirtumą tarp faktiškai per tikrinimo laikotarpį gautų pajamų už vartotojams patiektą šilumą taikant nustatytą šilumos kainą ir pajamų, kurios būtų gautos už šilumą, jei į šilumos kainą būtų įskaičiuota antrosios termofikacinės elektrinės kondensacinio ekonomaizerio įtaka (Neplaninio patikrinimo akto 4 psl. 1 pastraipa). Energetikos įmonių investicijų vertinimo ir derinimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarkos aprašo, patvirtinto Komisijos 2015 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. O3-252, 4.1 punkte numatyta, kad investicijos atsipirkimo laikotarpis – laikas, per kurį investicijos projekte numatytos grynosios pajamos padengia investiciją, skirtą šioms pajamoms gauti. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog pareiškėjas nepagrįstai formuoja teiginius, jog teisės aktuose nėra įtvirtinta, kas yra laikoma atsipirkusia investicija.

18.10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindžia, kokius, anot pareiškėjo, Komisija atliko skaičiavimo trūkumus, skaičiuodama ekonomaizerio atsipirkimą. Pabrėžtina, kad šie jokiais įrodymais nepagrįsti pareiškėjo teiginiai negali būti laikomi pakankami įrodymų prasme (ABTĮ 57 straipsnis) ir neturėtų būti vertinami.

18.11. Tikrinimo komisija, vertindama, ar palūkanų sąnaudos būtų turėjusios įtakos šilumos kainai, jei antroje termofikacinėje elektrinėje įrengto kondensacinio ekonomaizerio investicijos įtaka būtų įskaičiuota į bazinę šilumos kainą, įvertino, kad į suderintą Bendrovės pateiktą 2009–2013 m. ilgalaikę reguliuojamos veiklos investicijų programą įtraukus ir kondensacinio ekonomaizerio investiciją, investicijoms finansuoti būtų užtekę nusidėvėjimo sąnaudų, todėl nuo antroje termofikacinėje elektrinėje įrengto kondensacinio ekonomaizerio investicijos palūkanų neskaičiavo. Antrosios termofikacinės elektrinės kondensacinio ekonomaizerio investicija, kaip teigia pareiškėjas, buvo atlikta pareiškėjo akcininkų rizika, todėl tokia investicija nėra laikytina skatinamąja Metodikos 80.2.1.1 punkto prasme ir dėl to tikrinimo komisija papildomo 6 proc. pelno netaikė. Be to, pareiškėjas investiciją atliko prieš tai nesuderinęs nei su Taryba, nei su Komisija.

18.12. LVAT jau yra išsprendęs klausimą dėl pareiškėjo keliamų argumentų dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo ir aiškiai nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl teisėtų lūkesčių apsaugos, lex retro non agit, teisinio tikrumo ir aiškumo principų pažeidimo yra atmestini įvertinus tai, kad teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, ignoravo pareiškėjo teisėtus lūkesčius ir su tuo susijusius argumentus.

18.13. Dėl pareiškėjo teikiamų argumentų, kurie susiję su Vilniaus trečiąja termofikacine elektrine, atsakovas akcentuoja tai, kad pareiškėjo ketinimus grąžinti šilumos gamybos veikloje nebenaudojamą turtą Komisija gavo 2016 m. sausio 28 d., t. y. kai Komisijoje buvo užregistruota 2016 m. sausio 22 d. rašto Nr. 008-10-1684R, adresuoto savivaldybei, kopija. Komisijos posėdžio, kurio metu buvo numatytas svarstyti klausimas dėl savivaldybės sprendimu nustatytų šilumos kainos dedamųjų, medžiaga minėto rašto gavimo dieną jau buvo paskelbta. Komisija, siekdama įsitikinti gautos informacijos teisingumu, kreipėsi į pareiškėją su atskiru raštu, į kurį atsakymą gavo 2016 m. vasario 26 d. Nėra jokio pagrindo teigti, kad iki priimant 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17 arba jo svarstymo metu Komisija žinojo ir

privalėjo remtis tomis aplinkybėmis, kurias pareiškėjas Komisijai patvirtino tik 2016 m. vasario mėn., t. y. po nutarimo Nr. O3-17 priėmimo.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą (XI t., b. l. 51–53) prašo nagrinėti bylą atsižvelgiant į aktualų ginčui teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, atsiliepime išdėstytą poziciją bei kitas reikšmingas teisingam bylos išnagrinėjimui aplinkybes.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad jokie reikalavimai Vilniaus miesto savivaldybei nėra keliami. Taip pat apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo reikalavimą – patenkinti UAB „Vilniaus energija“ skundo su patikslinimais ir papildymais reikalavimus, tačiau tokio reikalavimo patenkinimas, net ir teismui hipotetiškai laikant apeliacinį skundą pagrįstu, yra visa apimtimi negalimas – pradiniu skundu (kurį pareiškėjas vėliau dar patikslino) taip pat buvo prašoma panaikinti minėtą Tarybos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 1-195, nors byla šioje dalyje jau yra išspręsta neapskųsta ir įsiteisėjusia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo dalimi (bylą dėl Tarybos sprendimo panaikinimo nutraukus). Apeliacinio skundo 101.2 punkte pateiktas reikalavimas negali būti patenkintas – teismas negali panaikinti pradiniu skundu apskųsto 2015 m. rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimo Nr. 1-195, kadangi šis sprendimas nebėra bylos nagrinėjimo dalykas ir objektas.

21. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ pateikė papildomus paaiškinimus. Papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodo, kad:

21.1. Komisija kaip įrodymu remiasi Neplaninio patikrinimo aktu nustatytomis aplinkybėmis, tačiau ignoruoja tai, kad Neplaninio patikrinimo aktas yra šios bylos dalykas, t. y. šioje byloje tiriamas, be kita ko, Neplaninio patikrinimo akto teisėtumas ir pagrįstumas. Atsižvelgiant į tai, Neplaninio patikrinimo aktas nėra ir negali būti naudojamas kaip argumentas Komisijos pozicijai įrodyti, nes šios dokumento pagrįstumas turi būti įvertintas / ištirtas bylą nagrinėjant iš esmės.

21.2. Komisija apeliaciniame skunde teigia, jog LVAT išnagrinėjo dvi panašias bylas (Nr. eA-1946-525/2016 ir eA-1811-822/2016), kuriose nustatė, kad Komisija neveikė ultra vires (viršijant kompetenciją) ir nepiktnaudžiavo valdžia, tačiau nurodytose bylose buvo kelti visiškai kiti fakto ir teisės taikymo klausimai, todėl Komisija iškreipia aplinkybes, jog šioje byloje skundžiami Komisijos veiksmai jau buvo įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo.

21.3. Komisija atsiliepime apsiriboja teiginiais, kad teisės aktai nenustato šilumos tiekėjui teisės pačiam nusimatyti pagrindą, kuriuo remiantis būtų apskaičiuojamos kainos ir paaiškina, kad šioje byloje nekeliamas klausimas, ar pareiškėjas pateikė tinkamas sąskaitas vartotojams. Be to, pareiškėjas pažymi, kad taikė tik Komisijos nustatytas kainas (arba mažesnes), neviršijo Komisijos nustatytų kainų ir šiuo atveju svarbus aspektas yra tai, kad pareiškėjas negavo tiek pajamų, kiek apskaičiavo Komisija. LVAT 2019 m. balandžio 3 d. nutartyje taip pat nurodė, kad Komisija nepateikė argumentų, dėl ko nebuvo remtasi faktinėmis pareiškėjo pateiktomis sąskaitomis ir naudojosi tik teoriniu modeliu.

21.4. Komisija atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino A. G. paaiškinimus kaip šališkus ir neobjektyvius, tačiau pareiškėjas pakartotinai nurodo, kad Komisijos teiginiai šiais klausimais, kurie yra motyvuojami Neplaninio patikrinimo aktu, nėra reikšmingi, nes Neplaninis patikrinimo aktas yra ginčijamas šioje byloje, todėl negali būti naudojamas kaip įrodymas.

21.5. Visą nagrinėtą laikotarpį Komisijai buvo žinoma apie ekonomaizerio buvimo faktą, tačiau Komisija, tvirtindama Bendrovei šilumos kainas, nevertino jo įtakos. Apie ekonomaizerio įdiegimą Komisijai buvo žinoma dar prieš jį įdiegiant, kadangi pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, prašydamas suderinti šią investiciją, todėl teigtina, kad neplaninio patikrinimo metu Komisija nenustatė jokių naujų aplinkybių. Pareiškėjas pažymi, kad skundžiamais teisės aktais Komisija pakeitė savo poziciją ir nusprendė, kad Bendrovės praeityje gautos (ne gautinos ateityje) pajamos buvo per didelės, nes ekonomaizeris neva jau yra atsipirkęs.

21.6. Komisija atsiliepime nurodo, kad Neplaninio patikrinimo akte buvo nurodytas jo pagrindas, todėl Komisija neatliko neteisėtų veiksmų, o tik įgyvendino jai suteiktą diskreciją, tačiau Neplaninio patikrinimo aktas negali būti laikomas įrodymu šioje byloje, nes jo teisėtumas yra tiriamas šioje byloje. Taip pat Komisija teigia, kad apie TEC3 uždarymą sužinojo tik gavę 2016 m. sausio 28 d. raštą, o tinkamai įvertinti šią informaciją galėjo tik po 2016 m. vasario 26 d., tačiau Komisija ignoruoja tai, kad apie TEC3 sustabdymą viešai buvo paskelbta dar 2015 m. spalio 15 d., o 2016 m. sausio 8 d. vykusiame interviu Komisijos pirmininkė nurodė, kad TEC3 yra uždaryta ir naudojami kiti šilumos gamybos įrenginiai.

22. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ taip pat pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pareiškėjas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašo iš atsakovų priteisti: 1) 3 999,85 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato ir (ar) advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; 2) 12 Eur žyminiam mokesčiui apmokėti.

Teisėjų kolegija


IV.

23. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimo Nr. O3-17 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainų dedamųjų“ ir Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. O3-64 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra aktualios nustatytos faktinės aplinkybės:(1) pareiškėjas 2008 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 007-00-5439p pateikė 2009–2013 m. investicijų planą (plane buvo

įtrauktas ir kondensacinio ekonomaizerio įrengimas) Vilniaus miesto savivaldybės tarybai derinimui, o 2008 m. birželio 19 d. raštu Nr. 012-08-6381p investicijų planą, kuriame buvo įtrauktas ir ekonomaizerio įrengimas, pateikė derinimui Komisijai;

(2) Taryba 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 1-1181 Bendrovės ekonomaizerio įrengimo investicijos nederino. Komisija 2010 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. 03-28 suderino Bendrovės 2009–2013 m. investicijas be investicijos „E-2 kondensacinio ekonomaizerio įrengimas“. Komisija 2010 m. vasario 10 d. pažymoje Nr. O5-36, kurios pagrindu priimtas 2010 m. vasario 19 d. nutarimas Nr. O3-28, nurodė, kad šis investicinis projektas nėra suderintas Tarybos, jo įgyvendinimui Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas panaudoti nenumatyta, jis nėra būtinas Valstybinės energetikos inspekcijos saugumo reikalavimų šilumos gamyboje įgyvendinimui;

(3) šilumos kainos dedamosios Bendrovei buvo nustatytos Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ ir galiojo iki 2015 m. gruodžio 31 d. Kadangi pareiškėjo investiciniai planai nebuvo suderinti, nustatant Bendrovės šilumos bazinę kainą ekonomaizerio įrengimo projektas nebuvo įvertintas (tai patvirtina Komisijos 2010 m. gruodžio 2 d. pažyma Nr. O5-292);

(4) Komisija 2014 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 03-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ vienašališkai nustatė Bendrovės šilumos kainos dedamąsias;

(5) Komisija 2014 m. spalio 28 d. priėmė nutarimus Nr. O3-861 ir Nr. O3-862, kuriais buvo koreguota nustatyta pareiškėjo šilumos kainos kintamoji dedamoji;

(6) Komisijos pirmininkas 2014 m. lapkričio 6 d. priėmė įsakymą Nr. O1-81 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“, kuriuo nuspręsta atlikti patikrinimą dėl minėtais nutarimais „preliminariai“ įvertinto pareiškėjo antrosios termofikacinės elektrinės kondensacinio ekonomaizerio atsipirkimo ir faktinio veikimo įtakos pareiškėjo šilumos teikimo veiklos rezultatams;

(7) Komisija 2015 m. birželio 19 d. priėmė nutarimą Nr. O3-375 „Dėl Uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ neplaninio veiklos patikrinimo“, kuriuo nutarta 2015 m. birželio 8 d. UAB „Vilniaus energija“ neplaninio veiklos patikrinimo akte Nr. S3-1 apskaičiuotas papildomai gautas pajamas įvertinti UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų paskaičiavimo metu. Neplaninio patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovės ekonomaizerio investicija per 2011 m. gegužės 1 d. – 2014 m. lapkričio 30 d. laikotarpį atsipirko, o papildomai gautos pajamos sudaro 430,4 tūkst. Eur;

(8) Taryba 2015 m. rugsėjo 23 d. priėmė sprendimą Nr. 1-195 „Dėl perskaičiuotų UAB „Vilniaus energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainos dedamųjų nustatymo“, kuriuo nuspręsta paskirstyti 12 mėnesių laikotarpiui Komisijos 2015 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. O3-375 apskaičiuotas papildomai gautas 430 400 Eur pajamas, mažinant šilumos kainą 0,02 ct/kWh;

(9) Komisijos 2016 m. sausio 29 d. posėdžio metu buvo nuspręsta pritarti pateiktam nutarimo projektui „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų“;

(10) Komisija 2016 m. sausio 29 d. priėmė nagrinėjamoje byloje skundžiamą nutarimą Nr. O3-17, kuriuo nutarta, kad bendrovės šilumos kainos dedamosios penktiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams nustatytos nesilaikant šilumos kainų nustatymo reikalavimų. Komisija taip pat nurodė, kad Tarybai per 30 dienų nepašalinus nustatytų pažeidimų,

Komisija įgis teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainos dedamąsias;(11) Taryba ir Administracija per nustatytą terminą neištaisė Komisijos pastabų dėl nurodytų apskaičiavimų ir leido

Komisijai šilumos kainų dedamąsias pareiškėjo atžvilgiu nustatyti vienašališkai.25. Nagrinėdamas šią administracinę bylą pirmą kartą LVAT 2018 m. spalio 3 d. nutartyje administracinėje byloje

Nr. eA-533-492/2018 pritarė pirmosios instancijos teismo sprendime padarytoms išvadoms, kad Komisija, priimdama 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17 ir 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64, planinį patikrinimą atliko neperžengdama savo kompetencijos ribų, nutarimus priėmė nepažeisdama teisės aktuose nustatytų procedūrų, ir konstatavo, kad minėtos išvados yra pagrįstos ir atitinkančios susijusiose bylose (LVAT išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. eA-1811-822/2016 ir eA-1946-525/2016) padarytas išvadas. Teismas dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų grupės, kuriais jis kvestionavo Komisijos išvadas dėl investicijos atsipirkimo, konstatavo, kad šie argumentai yra esminiai sprendžiant, ar Komisija pagrįstai apskaičiavo papildomai gautas pajamas ir atitinkamai perskaičiavo šilumos kainą, jie nebuvo nagrinėti pirmiau minėtose bylose.

26. Antrą kartą nagrinėdamas bylą LVAT 2019 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3778-629/2019 konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tik iš dalies pašalino LVAT 2018 m. spalio 3 d. nutartyje nustatytus 2016 m. spalio 17 d. sprendimo trūkumus, t. y. išnagrinėjo ne visus pareiškėjo argumentus, susijusius su Komisijos išvadomis dėl ekonomaizerio investicijos atsipirkimo. Be kita ko, pareiškėjas nuo pat teisminio ginčo pradžios laikėsi pozicijos, kad vertinant Bendrovės faktines pajamas, skaičiavimams turi būti naudojamos tik faktiškai vartotojams sąskaitose taikytos šilumos kainos, o ne „teorinės“ tik vienai Komisijai suprantamos kainos. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad Komisijos atlikti skaičiavimai įrodo, jog ji, siekdama nustatyti ekonomaizerio atsipirkimą, atliko detalius skaičiavimus, apskaičiuodama pajamų skirtumą tarp faktiškai per tikrinimo laikotarpį gautų pajamų už vartotojams patiektą šilumą taikant nustatytą šilumos kainą, ir pajamų, kurios būtų gautos už šilumą, jei į šilumos kainą būtų įskaičiuota ekonomaizerio įtaka, tačiau teismas nepaaiškino, kodėl šiuo atveju nesirėmė pareiškėjo pateiktomis sąskaitomis vartotojams. Be to, nors pirmosios instancijos teismas išreiškė pagrįstas abejones dėl A. G. objektyvumo ir nešališkumo nagrinėjamoje byloje, teismas nepateikė motyvų, kodėl, jo vertinimu, A. G. pateikti skaičiavimai nepaneigia Komisijos atlikto tyrimo rezultatų. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Vilniaus trečiosios termofikacinės elektrinės sąnaudų vertinimu priimant ginčijamus Komisijos nutarimus.

27. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 14 d. sprendimu, iš naujo įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, surinktus įrodymus ir aktualų teisinį reglamentavimą, pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atmetė.

28. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ pateiktame apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir savo nesutikimą grindžia tokiais pagrindiniais argumentais, kuriuos, teisėjų kolegijos vertinimu, tikslinga suskirstyti į grupes ir aptarti atskirai: 1) pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintą pareigą tinkamai motyvuoti ir pagrįsti priimtą sprendimą, nes netyrė pareiškėjo argumento, kad Komisija skaičiavimams turėjo naudoti faktiškai vartotojams taikytas kainas / faktiškai gautas pajamas. Be to, teismas konstatavo, kad A. G. išvada yra šališka ir neobjektyvi, atkartodamas Komisijos poziciją; 2) skundžiami Nutarimai yra nepagrįsti jokiais teisės aktais, todėl nesuderinami su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimais. Komisija atgaline tvarka peržiūrėjo nederintų investicijų atsipirkimą, nors tam nebuvo jokio teisinio pagrindo; 3) teismas ginčijamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad Komisijos atlikti skaičiavimai dėl ekonomaizerio atsipirkimo yra tinkami, o pareiškėjo nurodyti skaičiavimai yra šališki ar neobjektyvūs. Teismas realiai jokio vertinimo neatliko, tik perrašė atsakovo argumentus; 4) teismas ignoravo, kad skundžiamais Nutarimais yra pažeidžiami pareiškėjo teisėti lūkesčiai; 5) teismas nepagrįstai nurodė, kad Komisijai iki 2016 m. vasario mėn. buvo nežinomos aplinkybės dėl TEC3 sustabdymo. Pareiškėjo vertinimu, Komisija, priimdama 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64, negalėjo nevertinti TEC3 veiklos sąnaudų; 6) teismas neanalizavo, jog atliekant Komisijos skaičiavimus buvo pažeistas Metodikos 58.4.5.2 punktas ir be pagrindo remtasi Metodikos 77.2 punkto nuostatomis.

29. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas

pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).30. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl Komisijos kompetencijos ribų, teisėtų lūkesčių

apsaugos, lex retro non agit, teisinio tikrumo ir aiškumo principų pažeidimo jau įvertinti teismų sprendimais, kuriose pateikti šiai bylai aktualūs išaiškinimai. LVAT 2018 m. spalio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-533-492/2018 pritarė pirmosios instancijos teismo sprendime padarytoms išvadoms, kad Komisija planinį patikrinimą atliko neperžengdama savo kompetencijos ribų, nutarimus priėmė nepažeisdama teisės aktuose nustatytų procedūrų. Teismas vertino, kad minėtos išvados atitinka susijusiose bylose (LVAT išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. eA-1811-822/2016 ir eA-1946-525/2016) padarytas išvadas. Atsižvelgiant į tai, aptariami pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini.

Dėl pirmosios instancijos teismo motyvų pakankamumo

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas netyrė pareiškėjo argumento, kad Komisija skaičiavimams turėjo naudoti faktiškai vartotojams taikytas kainas / faktiškai gautas pajamas, o apsiribojo deklaratyviomis teisės aktų nuostatomis, kurios nurodo, kad šiluma teikiama Komisijos nustatytomis kainomis. Be to, teismas konstatavo, kad A. G. išvada yra šališka ir neobjektyvi, atkartodamas Komisijos poziciją ir savarankiškai nevertindamas aktualių teisės aktų. Pareiškėjo vertinimu, teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, susijusių su skunde pateiktais reikalavimais ir motyvais, todėl pažeidė ABTĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintą pareigą motyvuoti ir pagrįsti priimtą sprendimą.

32. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo apeliaciniame skunde minimais aspektais pasisakė ir juos ištyrė. Dėl pareiškėjo argumento, kad Komisija skaičiavimams turėjo naudoti faktiškai vartotojams taikytas kainas, teismas, apibendrindamas Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje, Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 13 dalies 3 punkte, 32 straipsnio 16 dalies 1 punkte, Licencijavimo taisyklių 37 punkte įtvirtintą reguliavimą, darė išvadą, kad sąskaitos vartotojams apskaičiuojamos tik Komisijos nutarimuose nustatytomis šilumos kainomis. Teismo vertinimu, Komisija, įvertinusi pareiškėjo pateiktas selektyviai atrinktas vartotojų sąskaitų kopijas, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas, apskaičiuodamas 2014 m. gegužės–rugsėjo mėnesių kainas, vadovavosi ne tik Komisijos nutarimu, bet ir savo raštais, ir nustatydama ekonomaizerio atsipirkimą, nesirėmė pareiškėjo pateiktomis sąskaitomis vartotojams, nes teisės aktai nenustato teisės pačiam šilumos tiekėjui nusimatyti pagrindą, kuriuo remiantis būtų apskaičiuojamos kainos.

33. Pagal Energetikos įstatymo (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1888 redakcija) 15 straipsnio 3 dalį energetikos įmonės, besiverčiančios veikla, kurios kainos yra reguliuojamos, numatomas investicijas turi derinti su Komisija. Jeigu šios energetikos įmonių investicijos nėra suderintos su Komisija, jos negali būti pripažintos pagrįstomis valstybės reguliuojamoms kainoms peržiūrėti. Metodikos 20.3.7 punkte, be kita ko, numatyta, kad ūkio subjektui, vykdančiam ilgalaikio turto paskirstymą verslo vienetams, draudžiama Šilumos gamybos veiklos verslo vienetui, Šilumos perdavimo veiklos verslo vienetui, Mažmeninio aptarnavimo veiklos verslo vienetui, Karšto vandens tiekimo veiklos verslo vienetui priskirti ilgalaikio turto (bet kurios kategorijos), sukurto įvykdžius investicinius projektus, teisės aktų nustatyta tvarka nesuderintus su atitinkamos savivaldybės taryba ir (arba) Komisija, vertę.

34. Pagal Energetikos įstatymo (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1888 redakcija) 8 straipsnio 9 dalies 4 punktą Komisija kontroliuoja, kaip taikomos valstybės reguliuojamos kainos ir tarifai. Šilumos ūkio įstatymo (2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X-1329 redakcija) 30 straipsnio 13 dalies (2009 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-592 redakcija) 3 punkte numatyta, kad licencijos turėtojas privalo vykdyti šias licencijuojamos veiklos sąlygas, be kita ko, tiekti šilumą kainomis, kurios nustatytos vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinta Šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodika. Pagal minėto įstatymo 32 straipsnio (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-492 redakcija) 16 dalies 1 punktą, keičiant šilumos ir (ar) karšto vandens kainas, įmonės, atsižvelgdamos į nustatytas šilumos kainos dedamąsias, pakitusias kuro kainas ir pakitusias perkamos šilumos kainas, iki mėnesio 25 dienos apskaičiuoja ir viešai praneša apie šilumos kainų kintamųjų dedamųjų dydžius ir galutines šilumos kainas. Licencijavimo taisyklių (2010 m. kovo 17 d. Nr. 279 redakcija) 37 punkte įtvirtinta, kad licencijų turėtojai licencijuojamos veiklos paslaugas gali teikti tik kainomis, kurios nustatytos vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos nutarimu.

35. Įvertinus aptartas faktines bylos aplinkybes (žr. šios nutarties 24 p.) ir aktualų teisinį reglamentavimą, matyti, jog pareiškėjas, nesuderinęs investicijos su Komisija ir Taryba, naudojo savo veikloje ekonomaizerį, kuris atitinkamu

laikotarpiu leido sutaupyti mažinant pareiškėjo kuro sąnaudas. Kadangi aptariami sutaupymai nebuvo įvertinti (nes nebuvo suderinti) nustatant pareiškėjo šilumos bazinę kainą Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-316 (galiojo iki 2015 m. gruodžio 31 d.), buvo atliktas neplaninis pareiškėjo patikrinimas ir, įvertinus rezultatus, nuspręsta, jog ekonomaizerio investicija per 2011 m. gegužės 1 d.–2014 m. lapkričio 30 d. laikotarpį dėl į šilumos kainą įskaičiuoto kuro kiekio ir faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kiekio skirtumo, susidariusio dėl kuro sutaupymo naudojant kondensacinį ekonomaizerį, atsipirko, o papildomai gautos pajamos sudaro 430,4 tūkst. Eur. Komisija 2016 m. sausio 29 d. priėmė nagrinėjamoje byloje skundžiamą nutarimą Nr. O3-17, kuriuo nutarta, kad pareiškėjo šilumos kainos dedamosios penktiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams nustatytos nesilaikant šilumos kainų nustatymo reikalavimų. Per nustatytą terminą neištaisius Komisijos pastabų dėl nurodytų paskaičiavimų, Komisija šilumos kainų dedamąsias pareiškėjo atžvilgiu nustatė vienašališkai, be kita ko, paskirstydama 12 mėnesių laikotarpiui Neplaninio patikrinimo akte apskaičiuotas papildomai gautas 430 400 Eur pajamas, mažinant šilumos kainą 0,02 ct/kWh. Tuo tarpu pareiškėjas, apskaičiuodamas 2014 m. gegužės–rugsėjo mėn. kainas kaip pagrindą, kuriuo vadovavosi jas nustatydamas, nurodė ne tik Komisijos nutarimus, bet ir savo raštus (naudojant faktinę savų šilumos gamybos šaltinių kuro struktūrą, ją pritaikant numatytam reikiamam patiekti šilumos kiekiui).

36. LVAT 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1811-822/2016 pripažino, kad nei Energetikos įstatymas, nei Šilumos ūkio įstatymas ar juos įgyvendinantys teisės aktai nereglamentuoja ir neapibrėžia teisinių pasekmių valstybės reguliuojamų kainų atžvilgiu, kylančių tais atvejais, kai savivaldybės taryba nusprendžia nederinti energetikos įmonės planuojamos investicijos, dėl ko Komisija yra įpareigota priimti analogišką sprendimą. Tai yra spraga, kuri buvo pašalinta Komisijai skundžiamo įsakymo pagrindu pradėjus neplaninį patikrinimą.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi teisės aktuose nėra numatyta galimybė pačiam šilumos tiekėjui nustatyti pagrindą, kuriuo remiantis būtų skaičiuojamos kainos, tai padaręs, jis prisiima riziką dėl galimų nuostolių ateityje. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad negalima tokia situacija, kad atlikęs su įgaliotomis institucijomis nesuderintas investicijas ir naudodamasis teisės spragomis, šilumos tiekėjas, investicijoms atsipirkus, šilumos vartotojų sąskaita gautų nereguliuojamą ekonominę naudą. Pareiškėjas negali tikėtis, kad savarankiškai atlikta investicija be valstybės institucijų suderinimo nedarys jokios įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms. Tai neatitiktų ir Šilumos ūkio įstatymo (2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X-1329 redakcija) 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto tikslo mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Pažymėtina, kad LVAT, įvertinęs ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, nenustatė pagrindo išvadai, kad Komisija, perskaičiuodama kainas, neturi teisės vertinti investicijos įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms; toks aiškinimas atitinka energetikos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytus tikslus ir principus, kuriais grindžiamas energetikos valstybinis valdymas ir priežiūra (2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1811-822/2016).

38. Nors pareiškėjas pateikė kelias vartotojų sąskaitas, kurios parodo, jog 2014 m. gegužės–rugsėjo mėn. kainas skaičiavo ne pagal galiojančias dedamąsias, o taikė mažesnes kainas, šie pareiškėjo pateikti įrodymai nagrinėjamu atveju vertintini kaip selektyvūs ir neleidžiantys daryti pagrįstos išvados, jog 2014 m. gegužės–rugsėjo mėn. pareiškėjo taikytos kainos atspindėjo sutaupymus, gautus naudojant nesuderintą investiciją (ekonomaizerį), nes pateiktos tik kelios sąskaitos už vieną nekilnojamojo turto objektą per 2014 m. balandžio–rugsėjo mėnesius (IX t., b. l. 46–53, 73–74, 87–88). Akivaizdu, jog tokie įrodymai yra nepakankami, todėl, atsižvelgiant į aptartą riziką šilumos tiekėjui, savarankiškai taikančiam nesuderintą su valdžios institucijomis investiciją, laikytina, jog pareiškėjas tinkamais įrodymais nepagrindė savo pozicijos dėl vartotojams taikytų mažesnių šilumos kainų. Šiuo atveju pareiškėjo pateikti įrodymai niekaip nepagrindžia nei kokias konkrečiai kainas ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas taikė visiems vartotojams, nei to, ar taikant tokias kainas, kokios nurodytos paminėtose, pareiškėjo pateiktose sąskaitose, ekonomaizerio investicija būtų atsipirkusi, nei kad kainų sumažinimas neabejotinai buvo nulemtas ekonomaizerio naudojimo. Iš bylos duomenų matyti, jog Komisija intensyviai bendravo su pareiškėju ir ne kartą prašė pateikti papildomus duomenis. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo teiginiai, jog pateiktos sąskaitos pagrindžia kainų sumažinimą, palyginus su Komisijos nutarimuose nustatytomis kainomis, yra abstraktūs, o Komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas tinkamais įrodymais nepagrindė savo pozicijos dėl vartotojams taikytų mažesnių šilumos kainų.

39. Atsakant į Bendrovės teiginį, jog pirmosios instancijos teismas apie tai, kad A. G. išvada yra šališka ir neobjektyvi sprendė atkartodamas Komisijos poziciją ir savarankiškai nevertino aktualių teisės aktų, pažymėtina, kad pirmosios

instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija dėl A. G. išvados neobjektyvumo, įvertinęs 2010 m. gruodžio 2 d. pažymos turinį ir konstatavęs, kad joje nėra pasisakyta, kurioms 2008–2009 m. investicijoms užteko ar neužteko nusidėvėjimo sąnaudų, įskaičiuotų į šilumos kainą. 2010 m. gruodžio 12 d. pažymoje tik konstatuotas faktas, nurodoma ekonomaizerio vertė ir tai, kad ši investicija nėra suderinta su institucijomis, turinčiomis tam teisę. Tuo tarpu pareiškėjo atstovės A. G. išvadoje nurodyta, kad nustatydama bazinę šilumos kainą 2010 m. Komisija 2010 m. gruodžio 2 d. pažymoje Nr. 05-292 identifikavo, jog Bendrovės 2008–2009 m. skolintų lėšų suma investicijoms, kurių vertės padengimui neužteko nusidėvėjimo sąnaudų, įskaičiuotų į šilumos kainą, sudaro 28 765 tūkst. Lt, iš jų 25 069 tūkst. Lt buvo skirti ekonomaizerio finansavimui.

40. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog teismas savarankiškai nevertino aktualių teisės aktų nuostatų ir A. G. paaiškinimus laikė neobjektyviais tik dėl to, kad ji yra pareiškėjo darbuotoja. Pirmosios instancijos teismas pateikė konkrečius argumentus, kad pareiškėjo atstovės A. G. išvadoje nurodytas neteisingas teiginys, jog nustatant bazinę šilumos kainą 2010 m. Komisija 2010 m. gruodžio 2 d. pažymoje Nr. 05-292 identifikavo, jog Bendrovės 2008–2009 m. skolintų lėšų suma investicijoms, kurių vertės padengimui neužteko nusidėvėjimo sąnaudų, įskaičiuotų į šilumos kainą, sudaro 28 765 tūkst. Lt, iš jų 25 069 tūkst. Lt buvo skirti ekonomaizerio finansavimui. Tokios informacijos Komisijos 2010 m. gruodžio 2 d. pažymoje Nr. 05-292 nebuvo. Taigi A. G. paaiškinimai laikyti neobjektyviais ne dėl to, kad ji yra pareiškėjo darbuotoja. Teisėjų kolegija, įvertinusi Komisijos 2010 m. gruodžio 2 d. pažymos Nr. 05-292 (jos 22 psl.) turinį (I t., b. l. 78–109), su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka, nes šioje vietoje surašyti duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, investicijų plano vykdymo kasmetinėse ataskaitose, o ne atliekamas vertinimas, nėra pasisakyta, kurioms 2008–2009 m. investicijoms neužteko nusidėvėjimo sąnaudų, įskaičiuotų į šilumos kainą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog teismui pagrįstai kilo abejonių dėl A. G. išvados, kuria rėmėsi pareiškėjas, objektyvumo, todėl ji negali paneigti Komisijos atlikto tyrimo rezultatų.

41. Apibendrinant konstatuotina, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais reikalavimais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, t. y. teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus. Šiame kontekste paminėtina, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91), 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18064/91), todėl teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90).

Dėl skundžiamų Komisijos nutarimų pagrįstumo ir atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams

42. Bendrovė teigia, kad skundžiami aktai yra nepagrįsti jokiais teisės aktais, todėl nesuderinami su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimais. Komisija atgaline tvarka peržiūrėjo nederintų investicijų atsipirkimą, nors nėra tokio teisinio pagrindo, kuris leistų Komisijai mažinti Bendrovės pajamas atgaline tvarka. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, bendrai nurodęs, kad Komisija nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, nenurodė / neidentifikavo, koks teisės aktas suteikia Komisijai teisę atgaline tvarka atimti pareiškėjo teisėtai gautas (taikant Komisijos nustatytas kainas) pajamas. Anot pareiškėjo, teismas nevertino fakto, kad joks teisės aktas nereglamentuoja Komisijos teisės atlikti vertinimą dėl investicijos atsipirkimo ar kaip toks vertinimas turi būti atliekamas.

43. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad Komisijos kompetencijos ribos jau buvo įvertintos ankstesniuose teismų sprendimuose, todėl nurodė, kad teismas vertins tik tai, ar Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, nepadarė esminės klaidos, vertindama ekonomaizerio investicijos atsipirkimą.

44. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismui, pabrėžia, kad klausimas dėl Komisijos teisės atlikti vertinimą dėl investicijos atsipirkimo jau buvo įvertintas LVAT 2016 m. gruodžio 13 d. nutartyje nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-1811-822/2016, kur teismas pripažino, kad nei Energetikos įstatymas, nei Šilumos ūkio įstatymas ar juos įgyvendinantys teisės aktai nereglamentuoja ir neapibrėžia teisinių pasekmių valstybės reguliuojamų

kainų atžvilgiu, kylančių tais atvejais, kai savivaldybės taryba nusprendžia nederinti energetikos įmonės planuojamos investicijos, dėl ko Komisija yra įpareigota priimti analogišką sprendimą. Tai yra spraga, kuri buvo pašalinta Komisijai skundžiamo įsakymo pagrindu pradėjus neplaninį patikrinimą. Minėtas išvadas LVAT padarė nustatęs, kad Komisijai yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, įgaliojimai reguliuojant kainas šilumos ūkyje ir Komisija turi diskrecijos teisę, atsižvelgdama į Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintus tikslus ir kitas anksčiau minėtas teisės normas, pasirinkti ekonominio reguliavimo prioritetus ir priimti atitinkamus sprendimus. Byloje nėra jokių įrodymų, kad Komisijos priimtas skundžiamas įsakymas pažeidžia teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kitus Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus principus. Įvertinęs ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad Komisija, perskaičiuodama kainas, neturi teisės vertinti investicijos įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms; toks aiškinimas atitinka energetikos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytus tikslus ir principus, kuriais grindžiamas energetikos valstybinis valdymas ir priežiūra.

45. Be to, LVAT 2016 m. lapkričio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1946-525/2016 konstatavo, kad pareiškėjas susigrąžino į ekonomaizerio įrengimą investuotas lėšas per atitinkamas šilumos kainas, kurios dėl šios investicijos nesuderinimo nebuvo atitinkamai pakoreguotos pareiškėjui Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-316 nustatytų šilumos kainų galiojimo laikotarpiu (iki 2015 m. gruodžio 31 d.). Tokiu būdu, nauju laikotarpiu (nuo 2015 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjas, naudodamasis jau atsipirkusia investicija, t. y. gamindamas šilumos energiją taupant faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kiekį, tačiau į nustatytą šilumos kainą esant įskaičiuotam didesniam kuro kiekiui, nepagrįstai gauna papildomas pajamas šilumos vartotojų sąskaita.

46. Taigi sutiktina su pareiškėjo argumentais, jog teisės aktai tokios situacijos, kai savivaldybės taryba nusprendžia nederinti energetikos įmonės planuojamos investicijos, teisinių pasekmių valstybės reguliuojamų kainų atžvilgiu tiesiogiai nereglamentuoja, tačiau įsiteisėjusiais teismų sprendimais išaiškinta, jog Komisija, perskaičiuodama kainas, turi teisę įvertinti investicijos įtaką valstybės reguliuojamoms kainoms.

47. Įvertinus aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad byloje ginčijami Komisijos nutarimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus, be to, Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, nepadarė esminių procedūrinių pažeidimų, galėjusių nulemti šių nutarimų neteisėtumą; pareiškėjas įgyvendino savo teisę tiek sužinoti apie ginčijamų nutarimų priėmimą, tiek jų turinį (jais pareiškėjui nustatomas teises bei pareigas, jų pasikeitimą), tiek priėmimo motyvus bei teisę būti išklausytu.

Dėl skundžiamų Komisijos nutarimų pagrįstumo objektyviais duomenimis

48. Bendrovė teigia, kad teismas ginčijamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad Komisijos atlikti skaičiavimai dėl ekonomaizerio atsipirkimo yra tinkami, o pareiškėjo nurodyti skaičiavimai yra šališki ar neobjektyvūs. Teismas pripažino, kad Komisijos skaičiavimai pagrįsti, nors realiai jokio vertinimo neatliko, tik perrašė atsakovo argumentus. Pareiškėjo teigimu, visi Komisijos atlikti skaičiavimai turi būti išsamūs, objektyvūs ir tikslūs. Bendrovė nurodo, kad atsakovas nesilaikė Metodikos nuostatų ir nepagrįstai į pastoviosios šilumos kainos dedamosios skaičiavimus neįtraukė papildomos 6 proc. pelno normos bei palūkanų sąnaudos, skirtos projekto finansavimui. Komisija ir savivaldybė skaičiavimams naudojo netinkamus duomenis, t. y. nepagrįstą faktinę informaciją.

49. Dėl Komisijos atliktų skaičiavimų dėl ekonomaizerio atsipirkimo tinkamumo pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Komisija atliko preliminarius ekonomaizerio teikiamo kuro sutaupymo skaičiavimus ir padarė išvadą, kad dėl į šilumos kainą įskaičiuoto kuro kiekio ir faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kiekio skirtumo, kuris susidarė dėl kuro sutaupymo naudojant ekonomaizerį, ši investicija yra atsipirkusi. Komisijai atlikus pareiškėjo neplaninį patikrinimą nustatyta, jog ekonomaizerio investicija per 2011 m. gegužės 1 d. – 2014 m. lapkričio 30 d. laikotarpį atsipirko, o papildomai gautos pajamos sudaro 430,4 tūkst. Eur lyginant su pareiškėjo turėtomis gauti 11 766,5 tūkst. Eur (40 627,4 tūkst. Lt) ekonomaizerio investicijos pajamomis, kurios turėjo padengti 7 856,8 tūkst. Eur (27 127,9 tūkst. Lt) nusidėvėjimo sąnaudas ir 3 909,7,5 tūkst. Eur (13 499,5 tūkst. Lt) normatyvinį pelną. Komisijos Šilumos skyrius siūlė Komisijai koreguoti pareiškėjui nustatytos šilumos kainos kintamąją dedamąją sumažinant būtinam šilumos kiekiui pagaminti reikiamą kuro kiekį nuo 229 405 tne iki 220 285,2 tne. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertino, kad pareiškėjas, taikydamas šilumos kainą, į kurią neįskaičiuota ekonomaizerio įtaka, papildomų pajamų gavo daugiau nei

išleido šiai investicijai įgyvendinti.50. Pažymėtina, jog atliekant nurodytą vertinimą svarbu yra tai, kad LVAT, nagrinėdamas bylas dėl Valstybinės kainų

ir energetikos kontrolės komisijos priimtų sprendimų, savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, jog, vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, administraciniai teismai neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriima tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, priskirta Komisijos kompetencijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų (žr. LVAT 2009 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1626/2010, 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-740/2014, 2016 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1946-525/2016).

51. Bendrovė teigia, kad Komisija ir savivaldybė skaičiavimams naudojo netinkamus duomenis, t. y. nepagrįstą faktinę informaciją, ir nesutinka su Neplaninio patikrinimo akte nurodytomis aplinkybėmis, t. y. teigia, kad tam tikri Neplaninio patikrinimo akte nurodyti skaičiai yra neteisingi. Šie pareiškėjo argumentai atmetami. Šioje teismo nutartyje konstatuota, kad pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai yra nepakankami, todėl, atsižvelgiant į aptartą riziką šilumos tiekėjui, savarankiškai taikančiam nesuderintą su valdžios institucijomis investiciją, laikytina, kad Komisija pagrįstai, siekdama nustatyti ekonomaizerio atsipirkimą, atliko detalius skaičiavimus, apskaičiuodama pajamų skirtumą tarp per tikrinimo laikotarpį gautų pajamų už vartotojams patiektą šilumą taikant nustatytą šilumos kainą ir pajamų, kurios būtų gautos už šilumą, jei į šilumos kainą būtų įskaičiuota ekonomaizerio įtaka, nesiremdama pareiškėjo pateiktomis sąskaitomis vartotojams.

52. Dėl pareiškėjo teiginio, jog tam tikri Neplaninio patikrinimo akte nurodyti skaičiai yra neteisingi, pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės nurodo tik duomenis, su kuriais nesutinka, tačiau nenurodo, kokie teisingi duomenys turėtų būti naudojami ir nepaaiškina, kokią įtaką minimi netikslumai turėtų galutiniam rezultatui priimant nagrinėjamoje byloje ginčijamus administracinius aktus. Pareiškėjo paaiškinimas iš esmės susijęs tik su tuo, kad skaičiavimams turėjo būti naudojamos tik faktiškai vartotojams sąskaitose taikytos šilumos kainos, o šis aspektas teismo jau detaliai aptartas ir atmestas.

53. Pažymėtina, kad dėl investicijos atsipirkimo yra pasisakęs ir LVAT – 2016 m. lapkričio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1946-525/2016 konstatavo, kad pareiškėjui investavus į ekonomaizerio, optimizuojančio šilumos gamybos procesą, įrengimą, nors šios investicijos Taryba 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 1-1181 nederino, o Komisija 2010 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. O3-28, pritardama pareiškėjo pateiktai 2009–2013 metų ilgalaikės reguliuojamos veiklos investicijų programai, iš jos pašalino investiciją „E-2 kondensacinio ekonomaizerio įrengimas“ (27 123 tūkst. Lt) būtent dėl to, jog jos nederino Taryba, ši investicija iš esmės atsipirko, t. y. pareiškėjas susigrąžino į ekonomaizerio įrengimą investuotas lėšas per atitinkamas šilumos kainas, kurios dėl šios investicijos nesuderinimo nebuvo atitinkamai pakoreguotos pareiškėjui Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-316 nustatytų šilumos kainų galiojimo laikotarpiu (iki 2015 m. gruodžio 31 d.). Tokiu būdu nauju laikotarpiu (nuo 2015 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjas, naudodamasis jau atsipirkusia investicija, t. y. gamindamas šilumos energiją taupant faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kiekį, tačiau į nustatytą šilumos kainą esant įskaičiuotam didesniam kuro kiekiui, nepagrįstai gauna papildomas pajamas šilumos vartotojų sąskaita.

54. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad, vadovaujantis Metodikos 80.2.1.1 punktu, siekiant paskatinti investicijas į kuro iš atsinaujinančių energijos šaltinių platesnį panaudojimą, tokių investicijų vertei skiriami papildomi 6 procentai pelno. Kitų ūkio subjektų atliktas investicijas į ekonomaizerius Komisija laikė atitinkančiomis Metodikos 80.2.1.1 punktą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Komisija be jokio pagrindo į teorinės, retrospektyviai perskaičiuotos šilumos kainos pastoviąją dedamąją neįskaičiavo palūkanų sąnaudų. Komisija nepateikė jokių objektyvių argumentų, jog įtraukus ekonomaizerio investiciją į šilumos kainą pareiškėjui būtų pakakę nuosavų lėšų jos finansavimui, nors iki tol antroje bazinėje šilumos kainoje buvo suplanuotos palūkanų sąnaudos.

55. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pasisakė, kad bylos rašytiniai įrodymai patvirtina ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ savo rizika įrengė ekonomaizerį, investavo lėšas bei prisiėmė visą su projekto įgyvendinimu tenkančią riziką, įskaitant finansinius praradimus ar sutaupymus. Tačiau tokia investicija Metodikos 80.2.1.1 punkto prasme nėra laikytina skatinamąja, todėl Komisija, įvertinusi faktines aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, pagrįstai netaikė papildomo 6 proc. normatyvinio pelno.

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus bei tai, kad Bendrovė savo rizika įrengė ekonomaizerį ir investicinio projekto nesuderino su valdžios institucijomis, nors pagal teisės aktus privalėjo tai padaryti, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pareiškėjas prisiėmė visą su projekto įgyvendinimu susijusią riziką, be kita ko, nulėmusią, kad į tokio investicinio projekto vertę nebuvo įskaičiuotas Metodikos 80.2.1.1 punkte nurodytas normatyvinis pelnas ir palūkanų sąnaudos. Iš Metodikos 80.2.1.1 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad yra skatinamos tik teisėtos, o ne savavališkos investicijos, o, kaip minėta, pareiškėjas investicinio projekto nesuderino su valdžios institucijomis. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas pakankamais įrodymais nepagrindė teiginio apie tai, kad kitų ūkio subjektų atliktas investicijas į ekonomaizerius Komisija laikė atitinkančiomis Metodikos 80.2.1.1 punktą, todėl tokius teiginius vertina kaip deklaratyvius ir teisiškai nereikšmingus.

Dėl aplinkybių, susijusių su TEC3, vertinimo

57. Bendrovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Komisijai iki 2016 m. vasario mėnesio buvo nežinomos aplinkybės dėl TEC3 sustabdymo ir nebenaudojimo veikloje nuo 2015 m. gruodžio 31 d. 2015 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas viešai informavo apie priimtą sprendimą, paskelbdamas tai spaudoje. Be to, 2016 m. sausio 8 d. Komisijos pirmininkė viešai diskutavo, kad dėl TEC3 sustabdymo šilumos kainos nedidės. Pareiškėjo vertinimu, Komisija, priimdama 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64, negalėjo nevertinti TEC3 veiklos sąnaudų, nes jos buvo numatytos bazinėje kainoje. Kitam šilumos tiekėjui AB „Kauno energija“ Komisija nekeitė sąnaudų struktūros, nors gamybos struktūra pasikeitė kardinaliai.

58. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktus duomenis, nurodė, kad informaciją apie pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ ketinimus grąžinti šilumos gamybos veikloje nebenaudojamą turtą Komisija gavo 2016 m. sausio 28 d., t. y. kai Komisijoje buvo užregistruota 2016 m. sausio 22 d. rašto Nr. 008-10-1684R, adresuoto Vilniaus miesto savivaldybei, kopija. Komisijos posėdžio, kurio metu buvo numatyta svarstyti klausimą dėl Tarybos sprendimu nustatytų šilumos kainos dedamųjų, medžiaga minėto rašto gavimo dieną jau buvo paskelbta. Teismas darė išvadą, kad iki priimant 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. 03-17 ir jo svarstymo metu Komisija nežinojo, todėl negalėjo remtis aplinkybėmis, kurias pareiškėjas Komisijai patvirtino tik 2016 m. vasario mėnesį, t. y. po 2016 m. sausio 29 d. nutarimo Nr. 03-17 priėmimo.

59. Teisėjų kolegija, įvertinusi aktualų teisinį reguliavimą, pagal kurį šilumos kainoje nevertinamos reguliuojamų kainų paslaugų (produktų) teikimo veikloje nenaudojamo ilgalaikio turto sąnaudos, ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų (išskyrus neoficialią informaciją, platintą spaudoje), kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad Komisija anksčiau nei teismas nustatė žinojo apie TEC3 sustabdymą. Komisija pareiškėjo nurodytą informaciją, gavusi patvirtinimą dėl susijusių aplinkybių, pagrįstai įvertino priimdama 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64, sumažindama Bendrovės būtinąsias sąnaudas tiek, kiek jas sudarė TEC3 turtas ir su juo susijusios sąnaudos.

60. Atsakydama į pareiškėjo teiginius, kad Komisija, priimdama 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64, negalėjo nevertinti TEC3 veiklos sąnaudų, nes jos buvo numatytos bazinėje kainoje ir kad kitam šilumos tiekėjui AB „Kauno energija“ Komisija nekeitė sąnaudų struktūros, nors gamybos struktūra pasikeitė kardinaliai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie savaime nepagrindžia, jog priimant 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64, TEC3 veiklos sąnaudos nebuvo vertinamos. Tai, kad šios sąnaudos buvo vertinamos nurodė ir Komisija. Teisėjų kolegija nenustatė ir Bendrovė nepateikė įrodymų, kad Komisija, atlikdama tokį vertinimą padarė klaidą, piktnaudžiavo įgaliojimais ar peržengė diskrecijos ribas.

61. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi, be kita ko, šios nutarties 50 punkte pateiktais išaiškinimais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su TEC3 sąnaudų vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad vien dėl to ginčijami Komisijos 2016 m. sausio 29 d. ir 2016 m. kovo 10 d. nutarimai yra neteisėti ir (arba) nepagrįsti.

Dėl netinkamo Metodikos nuostatų taikymo

62. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad teismas ginčijamame sprendime taip pat neanalizavo, jog atliekant

Komisijos skaičiavimus buvo pažeistas tiek Šilumos ūkio įstatymas, tiek ir Metodika. 2016 m. kovo 3 d. pažymoje, kurios pagrindu priimtas Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimas Nr. O3-64, skaičiuojant kuro sąnaudas, faktinės pareiškėjo biokuro žaliavos įsigijimo kainos buvo sumažintos iki rinkos vidurkio, neatsižvelgiant į Metodikos 58.4.5.2 punkte įtvirtintą 105 proc. leistiną ribą.

63. Komisija nurodo, jog pareiškėjas, skirtingai nei kiti analogišką veiklą vykdantys ūkio subjektai, kas mėnesį apskaičiuodamas galutines šilumos kainas, pats nepasinaudojo Metodikoje numatyta galimybe į galutinę šilumos kainą įtraukti 105 proc. vidutinės atitinkamo kuro rūšies (žaliavos) rinkos kainą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde minėtos pozicijos iš esmės nepaneigė, o tai, kad, pareiškėjo vertinimu, Metodikos 58.4.5.2 punkte numatyti 105 proc. turėjo būti įvertinti atsakovui priimant ginčijamus nutarimus, o ne kas mėnesį apskaičiuojant galutines kainas vertintina kaip pareiškėjo interpretacija, kuriai teisėjų kolegija nepritaria.

64. Bendrovė nurodo, kad Komisija 2016 m. kovo 3 d. pažymoje, kurios pagrindu priimtas Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimas Nr. O3-64, vertindama pareiškėjo pelną, nurodė, kad remiasi Metodikos 77.2 punkto nuostatomis ir vertindama ekonomaizerio atsipirkimą 2014 m. gegužės–rugsėjo mėnesių laikotarpiu taikė ne faktiškai Bendrovės gautas pajamas, o teorines, apskaičiuotas pagal tuo metu galiojusias (bet ne faktiškai taikytas), šilumos kainos dedamąsias. Pareiškėjo vertinimu, Metodikos 77.2 punktas taikytas nepagrįstai.

65. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Metodikos 77.2 punktą, jeigu nustatoma, kad ūkio subjektas šilumos kainas (kainų dedamąsias) apskaičiavo ir taikė pažeisdamas teisės aktų reikalavimus ir dėl to patyrė papildomų sąnaudų (žalos), ši suma konstatuojama teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau ji niekaip nekeičia šilumos sąnaudų dedamųjų dydžio. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje taikė Metodikos 77.2 punkto nuostatas, konstatavęs, jog Komisija pagrįstai, skaičiuodama 2014 m. gegužės–2014 m. rugsėjo mėn. faktiškai gautas pajamas, taikė ne Bendrovės faktiškai vartotojams taikytas kainas, o apskaičiuotas pagal galiojančias dedamąsias, nustatytas Komisijos 2013 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 03-134 ir 2014 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 03-177.

66. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas šilumos kainas ginčo laikotarpiu skaičiavo ne pagal Komisijos nutarimais nustatytas šilumos kainos dedamąsias, o pagal savo šilumos gamybos šaltinių kuro struktūrą (Patikrinimo akto 9 psl. 1 pastraipa). Kaip jau buvo konstatuota, pareiškėjas patyrė papildomų sąnaudų dėl ekonomaizerio įsigijimo, tačiau, nesuderinęs investicijos su valdžios institucijomis, prisiėmė ir su tuo susijusią riziką. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad Metodikos 77.2 punkto nuostatos pareiškėjo atžvilgiu buvo taikytos pagrįstai.

67. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pabrėžta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų detaliai nepasisako, nes jie bet kuriuo atveju nepaneigia išvados, kad Komisijos ginčijami 2016 m. sausio 29 d. ir 2016 m. kovo 10 d. nutarimai, kuriais ji Bendrovei nustatė šilumos kainos dedamąsias, yra teisėti ir pagrįsti.

68. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

69. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateiktas apeliacinis skundas atmestas, todėl pareiškėjas neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.)

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-569-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00045-2019-6Procesinio sprendimo kategorija 55.5(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. birželio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Atsakovas Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas) atskiruoju skundu prašė panaikinti 2019 m. birželio 20 d. protokolinę nutartį ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus įpareigoti imtis priemonių, kad byla būtų nagrinėjama tinkamai, nevilkinant, objektyviai ir savalaikiai.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 27 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo atskirąjį skundą.Teismas nurodė, kad apeliacinio skundo objektais yra ne visos pirmosios instancijos teismo priimtos nutartys. Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 152 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui: 1) šio įstatymo nustatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Teismas nurodė, kad ABTĮ nenustato, jog dėl nutarties tenkinti ar atsisakyti tenkinti prašymą atidėti teismo posėdį gali būti duodamas atskirasis

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fc801a00e5f611e99681cd81dcdca52c

skundas.Teismas atsižvelgęs į tai, kad 2019 m. birželio 20 d. protokolinė nutartis, kuria buvo tenkintas pareiškėjo S. S. atstovo

prašymas atidėti teismo posėdį, negali būti skundžiama atskiruoju skundu, vadovaudamasis ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nutarė atsakovo atskirąjį skundą atsisakyti priimti.

III.

Atsakovas Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. 2019 m. birželio 20 d. nutartis užkerta galimybę tinkamai (teisėtai) tolesnei bylos eigai bei yra nepagrįsta, tačiau teismas nepanoro spręsti atsakovo atskirojo skundo priėmimo iš esmės, dangstydamasis formaliomis priežastimis.

2. Atsakovas teigia, jog teisę kreiptis į teismą turi kiekvienas asmuo, kurio teisės yra pažeidžiamos, o ši iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylanti suinteresuoto subjekto teisė suponuoja ir teisę į tinkamą (teisingą) teisinį procesą. Atsakovas, vadovaudamasis ABTĮ 6 straipsniu, kuriame nustatyta, kad teisingumą administracinėse bylose vykdo tik teismai, daro išvadą, kad teismas privalo tinkamai (teisingai) vykdyti teisinį procesą administracinėse bylose. Atsakovas nurodo, kad apeliacinis procesas yra priemonė teisėtumo ir pagrįstumo priežiūrai pirmosios instancijos teismams vykdant teisingumą teisinio proceso metu administracinėse bylose. Atsakovas teigia, kad teisės kreiptis į apeliacinę instanciją nepagrįstas varžymas, naudojantis bei remiantis formalizuotomis dingstimis, yra teisės kreiptis į teismą ir teisės į tinkamai (teisingai) vykdomą teisinį procesą administracinėse bylose nepagrįstas varžymas. Atsakovas nurodo, kad ABTĮ 152 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo (teisėjo nutartis) proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui, kai teismo nutartis užkerta galimybę tinkamai (teisėtai) tolesnei bylos eigai.

3. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo atstovas šioje administracinėje byloje yra Klaipėdos apskrities vidaus reikalų sistemos profesinė sąjunga (toliau – ir profesinė sąjunga), bet ne asmeniškai pirmininkas V. Ž. Atsakovas pabrėžia, kad profesinė sąjunga, t. y. juridinis asmuo, kuriam taikomi kitokie atstovavimo kriterijai nei fiziniam asmeniui, todėl teisiškai negalima tokia situacija, jog dėl juridinio asmens atstovo užimtumo ar kitų subjektyvių priežasčių, juridinis asmuo tokios trukmės laikotarpiu negali atlikti jokių savo funkcijų ir būti atstovaujamas valdymo organų. Atsakovo nuomone, tokiu atveju turi būti sprendžiamas procesinio atstovavimo klausimas, kas yra išimtinė juridinio asmens valdymo organų kompetencija ir pareiga.

4. Atsakovas pažymi, kad skundžiamą nutartį teismas grindė faktiškai procese neegzistuojančio juridinio asmens prašymu dėl teismo posėdžio atidėjimo.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti atsakovo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, susijusius su teise kreiptis į teismą, pirmiausia, pažymi, jog teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą neatsiejama nuo pareigos tai padaryti pagal visiems privalomas įstatymų nustatytas taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-341/2009; 2009 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-404/2009; 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-54/2012 ir kt.).

ABTĮ 152 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui: 1) šio įstatymo nustatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Taigi, iš paminėtos įstatymo normos matyti, jog atskirojo skundo objektu gali būti ne visos pirmosios instancijos teismo priimtos nutartys

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo atstovas pateikė prašymą atidėti pirmosios instancijos teismo posėdį (II t., b. l. 22–23), o pirmosios instancijos teismas 2019 m. birželio 20 d. protokoline nutartimi šį pareiškėjo atstovo prašymą tenkino ir teismo posėdį atidėjo (II t., b. l. 26–27). Atsakovas, kreipdamasis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu, iš esmės nesutinka su teismo nutartimi, kuria buvo tenkintas pareiškėjo atstovo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą.

ABTĮ 79 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus arba kai ginčo šalims reikia laiko deryboms dėl taikos sutarties sudarymo ir kitais reikiamais atvejais. Iš minėtų nuostatų matyti, jog ABTĮ nepateikia išsamaus bylų atidėjimo pagrindų sąrašo, tačiau iš šios ir kitų ABTĮ nuostatų akivaizdus šio instituto išimtinis pobūdis. ABTĮ 79 straipsnio 2 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas pareiškėjo, atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens ar vieno iš jų atstovo prašymu, jeigu pareiškėjas, atsakovas, trečiasis suinteresuotas asmuo ar vieno iš jų atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Prašymas atidėti bylos nagrinėjimą ABTĮ 79 straipsnio taikymo požiūriu nėra teismui privalomas, t. y. savaime neįpareigoja teismo tenkinti tokį prašymą ir atidėti bylos nagrinėjimą, tačiau teismas turi išsamiai išnagrinėti prašymo priežastis ir motyvuotai nuspręsti, ar proceso šalies nedalyvavimas nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Prašymas atidėti bylos nagrinėjimą visais atvejais turi būti motyvuotas ir pateiktas su įrodymais, patvirtinančiais atidėjimo būtinybę, nes tik taip užtikrinamas proceso koncentruotumo bei operatyvumo principų įgyvendinimas, užkertamas kelias bylos vilkinimui. Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo atidėjimo klausimas išsprendžiamas nutartimi, kuri atskiruoju skundu neskundžiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-992/2013). Todėl įvertinus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra pagrindo tikrinti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atidėjo bylos nagrinėjimą, kadangi toks klausimas negali būti atskirojo skundo objektu ir pagal ABTĮ nuostatas aukštesnės instancijos teismo negali būti vertinamas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atskirasis skundas atmetamas, nevertinant argumentų, susijusių su bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrįstumu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0cd4db70e5f711e99681cd81dcdca52c

Administracinė byla Nr. AS-575-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01265-2019-0Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas), priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 28 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.Teismas nurodė, kad ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir pagal bendrą taisyklę jie yra priskirti

nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnis). Administracinis teismas nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

Teismas nustatė, kad iš skundo turinio bei prie skundo pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą sieja su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus pareigūnų veiksmais, atsisakant su juo bendradarbiauti, t. y. atsisakant priimti iš pareiškėjo informaciją apie galimai daromus nusikaltimus.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo kildinama neturtinė žala nėra susijusi su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmais viešojo administravimo srityje, nes, rinkdami informaciją apie galimus pažeidimus, pareigūnai veikia kaip ikiteisminio tyrimo subjektai, todėl bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tokių pareigūnų veiksmų, atlyginimo, nepatenka į ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinių teismų nagrinėjamų bylų kategoriją.

Teismas nurodė, kad žalos, padarytos atitinkamais ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtais veiksmais, atlyginimo klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnis, ir tokie ginčai yra teismingi bendrosios kompetencijos teismams (pvz., Specialiosios kolegijos 2013 m. vasario 21 d. nutartis Nr. T-270/2012, priimta byloje D. P. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apygardos prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis Nr. T-83/2012, priimta byloje O. K. v. M. M.; 2014 m. balandžio

2 d. nutartis Nr. T-41-2014, priimta byloje P. V. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Policijos departamento prie LR VRM).

Teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismo ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) ir išaiškino pareiškėjui, jog dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimo, jis turi teisę CPK nustatyta tvarka paduoti skundą Kauno apylinkės teismui (ABTĮ 33 str. 3 d.).

III.

Pareiškėjas V. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nutartis yra neteisėta ir naikintina, nes išnagrinėtina atmestinai, paviršutiniškai, formaliai, be jokių argumentų, vos keliais sakiniais. Pareiškėjas teigia, jog vienintelis teisinis argumentas – deklaratyvus, niekuo neparemtas žodelis „akivaizdu“. Pareiškėjo nuomone, jo pareiškimas Lietuvos valstybei kaip atsakovui dėl žalos atlyginimo nėra ordinarinis, todėl jis turėjo būti išnagrinėtas ypatingai kruopščiai.

2. Pareiškėjas teigia, kad atmestinumą įrodo ir nutarties teiginys „Nutartis per septynias kalendorines dienas nuo jos patvirtintos kopijos (nuorašo) įteikimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus“, tačiau pareiškėjui nutartis išsiųsta paprastu laišku, o ne pasirašytinai, todėl neįmanoma konstatuoti, kada nutartis įteikta pareiškėjui ir kaip apskaičiuoti 7 dienas.

3. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pareiškėjui padarytą žalą kildino iš neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, tačiau pareiškėjas pabrėžia, kad jo atvejis nėra ordinarinis ir jo nereglamentuoja CK 6.272 straipsnis. Pareiškėjas teigia, kad atlyginimo už suteiktą valstybei vertingą informaciją tvarką, reglamentuoja Lietuvos valstybė, tai apibrėžta tam tikruose įstatymuose, kurie viešai neskelbiami. Pareiškėjas teigia, kad lėšas asmenims, suteikusiems vertingą valstybei informaciją reglamentuoja ir skirsto Lietuvos valstybė ir būtent todėl atsakovas pareiškėjo atveju yra Lietuvos valstybė, viešai deklaravusi, kad piliečiams, suteikusiems vertingą informaciją, bus atlyginta. Pareiškėjo įsitikinimu, kokia to atlyginimo tvarka, koks dydis CPK ir CK nereglamentuoja. Pareiškėjas pabrėžia, jog jo atveju atsakovas yra Lietuvos valstybė, o ne kažkoks neapibrėžtas ir nekonkretus, kažkokio ikiteisminio tyrimo pareigūnas, o pareiškėjo skundas turi būti išnagrinėtas ne bendrosios kompetencijos teisme, o administraciniame teisme, ir tik administracinis teismas gali nustatyti jam padarytos žalos dydį, remdamasis ne CK, o ABTĮ.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pareiškėjo keliamas ginčas turi būti išnagrinėtas administraciniame teisme, pirmiausia, pažymi, jog teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą neatsiejama nuo pareigos tai padaryti pagal visiems privalomas įstatymų nustatytas taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-341/2009; 2009 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-404/2009; 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-54/2012 ir kt.).

Teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų yra bylos priskirtinumas teismo kompetencijai nagrinėti administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą.

Vadovaujantis ABTĮ 18 straipsnio 1 dalimi, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Šiuo aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą, nes sprendė, jog pareiškėjo siekiamas inicijuoti ginčas, susijęs su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus pareigūnų veiksmais, atsisakant su juo bendradarbiauti, t. y. atsisakant priimti iš pareiškėjo informaciją apie galimai daromus nusikaltimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo argumentus (pareiškėjas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnui teikė informaciją apie galimai kitų tos pačios institucijos pareigūnų daromus tarnybinius nusižengimus bei kitus korupcinio pobūdžio nusikaltimus), taip pat pareiškėjo atskirojo skundo argumentus dėl galimai vertingos informacijos teikimo, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia inicijuoti ginčą būtent dėl policijos, kaip kompetentingos institucijos pradėti ikiteisminio tyrimo veiksmus, neveikimo, t. y. pareiškėjo reikalavimai iš esmės yra susiję su ikiteisminio tyrimo dėl jo suteiktos informacijos pradėjimu / nepradėjimu. Ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. Kompetencija šioje srityje administraciniams teismams nesuteikta. Pažymėtina, kad pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, nei atskirajame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų teigti, jog jo keliamas ginčas priskirtinas administracinių teismų kompetencijai, nes Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai veikė vykdydami viešojo administravimo, o ne ikiteisminio tyrimo funkcijas.

Pasisakydama dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumento, kad atsakovas jo atžvilgiu yra Lietuvos valstybė, o ne ikiteisminio tyrimo pareigūnas, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos valstybė, savo teises ir pareigas įgyvendina per institucijas ir įstaigas, kurios įsteigtos teisės aktų nustatyta tvarka konkrečioms įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytoms funkcijoms vykdyti. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios instancijos teismui pateikto skundo, kuriame pats pareiškėjas suformulavo reikalavimus ir nurodė faktines aplinkybes, turiniu, pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nustatė, jog atsakovui Lietuvos valstybei nagrinėjamu atveju atstovauja valstybės institucija – Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas – įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka visų pirma įgaliota atlikti ikiteisminio tyrimo funkcijas.

Žala, galimai padaryta atitinkamais ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtais veiksmais, atlyginama CK 6.272 straipsnio „Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų“ nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog galioja tik paskelbti įstatymai, o Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog teisės aktai registruojami ir oficialiai skelbiami Teisės aktų registre. Teisės aktų registro duomenys yra vieši. Atsižvelgiant į tai, kas

išdėstyta, pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, jog CPK ir CK nereglamentuoja žalos atlyginimo tvarkos, o atlyginimo už suteiktą valstybei vertingą informaciją tvarką reglamentuoja viešai neskelbiami įstatymai, atmetami kaip nepagrįsti.

Svarbu pabrėžti, jog skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai ir išsamiai, remdamasis atitinkamų teisės aktų nuostatomis, Specialiosios teisėjų kolegijos formuojama praktika bylų rūšinio teismingumo klausimais, motyvavo skundžiamą nutartį bei išaiškino pareiškėjo teises. Pastebėtina, kad ABTĮ 108 straipsnio 1 dalies 7 punkte yra nustatyta, jog teismo nutartyje, be kita ko, turi būti nurodoma nutarties apskundimo tvarka ir terminas. Septynių kalendorių dienų terminas prasideda kitą dieną nuo patvirtintos nutarties kopijos (nuorašo) įteikimo dienos, taigi asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turi ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą, o nustatytą terminą praleidus ir pareigą įrodyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigti, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, priimta pareiškėjo skundą išnagrinėjus atmestinai, paviršutiniškai, formaliai, be jokių argumentų, vos keliais sakiniais, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines ir teisines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1099-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02152-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 18.4.3(S)




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=03d19360e5f711e99681cd81dcdca52c

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas P. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 1-SS-1138-(7.5.) „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti NŽT atkurti pareiškėjui P. P. nuosavybės teisę į likusius 8 ha J. G. žemės.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jo prosenelis A. G. Gerdvilų kaime, Truskavos sen. Kėdainių raj., turėjo 20 ha žemės sklypą, kurį paveldėjo jo senelis J. G. 1999 m. kovo 19 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 13-10562 pareiškėjui su seserimi V. T. E. buvo atkurta nuosavybės teisė į 12 ha prosenelio žemės, nors archyvinis pažymėjimas rodo, kad pareiškėjo senelis J. G. surašė testamentą, nurodydamas ne 12 ha, bet 20 ha žemės sklypą, todėl pareiškėjui priklauso atkurti nuosavybę ne į 12 ha, o į 20 ha.

3. Pareiškėjo teigimu, dėl jo teisinio neraštingumo ir galbūt tyčinio valdininkų klaidinimo nepavyksta atkurti nuosavybės teisių į likusį 8 ha žemės sklypą. 2017 m. kovo 21 d. jis kreipėsi į NŽT, tačiau jo skundas buvo atmestas dėl to, kad pareiškimas buvo paduotas ne dėl 20 ha, o dėl 13 ha. Pareiškėjo sesuo, kuri padavė pareiškimą, gerai nežinojo, kiek tėvai turėjo žemės. Tėvui žuvus, šeima išsiblaškė, todėl V. T. E. į pretendentus įrašė ne tuos asmenis. Kai jis padavė pareiškimą kaip pretendentas, jo nepriėmė, nes dėl tos pačios žemės jau buvo paduotas pareiškėjo sesers pareiškimas. Į pareiškėjo pretenzijas, kad sesuo nurodė klaidingą žemės plotą ir ne tuos pretendentus, žemėtvarkos darbuotojas įrašė savo ranka pareiškėjo pavardę į sesers pareiškimą, klaidingą žemės plotą, liepė pasirašyti ir siūlė imti žemę pagal paduotą klaidinantį pareiškimą. Pareiškėjas patikėjo, kad geriau gauti dalį žemės, negu nieko. Tai, kad jis buvo priverstas pasirašyti, rodo ne jo ranka užpildytas prašymas, o tik jo parašas.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad NŽT nepagrįstai reikalauja ieškoti naujų nuosavybės dokumentų, kai iš tiesų originalus ir neabejotinai įrodantis nuosavybės teisę į 20 ha žemės sklypą dokumentas yra pristatytas. Jo nuomone, NŽT Sprendimas neatitinka faktinių aplinkybių ir todėl turėtų būti panaikintas.

5. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas P. P. kartu su V. T. E. 1991 m. lapkričio 29 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės

teisių atkūrimo į buvusio savininko (pareiškėjo senelio) G. J., s. K. 13 ha žemės plotą, buvusį, pagal dabartinį administracinį suskirstymą, Gerdvilų k., Truskavos sen., Kėdainių raj. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateiktame mirties liudijime nurodyta, kad J. G. mirė 1932 m. kovo 16 d., todėl jis negalėjo būti nusavinto turto savininku. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1994 m. vasario 25 d. pažymėjime Nr. T-24-9 nurodyta, kad Kėdainių nuovados taikos teisėjo 1932 m. liepos 2 d. nutarimu teismas patvirtino vykdymui J. G. naminį testamentą, kuriuo jis užrašė savo nekilnojamąjį turtą, esantį Girdvilų kaime, ir susidedantį iš 20 ha žemės su trobesiais, užrašė žmonai K. G.-K ir vaikams P., S., V. ir A. Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde, Kėdainių apskrities Šėtos valsčiaus Gerdvilų kaimo išskirstymo vienkiemiais byloje, žemės tvarkymo projekte ir jo pareiškimo 1938 m. spalio 20 d. protokole, skiltyje „Žemės savininkų pavardės ir vardai“ įrašyta: „P., s. J., G., A., S. ir V. G. ginčijama su A. G., V., V.-V. ir S.-P. G.“, ginčijamo žemės sklypo Nr. 26 plotas 12 ha 25 a (12 ha 10 a naudojamos ir 15 a. nenaudojamos). Taigi, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusių savininkų P., s. J., G., S., S. ir V. G. valdytą 12,25 ha žemę buvo pradėta vykdyti dviems

pretendentams, t. y. P. P. ir V. T. E., kurie pagal pateiktus giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus yra S. G. (P.) vaikai. Susitarimu, patvirtintu 1995 m. birželio 29 d. Kėdainių rajono notarų biuro notarės G. S., pretendentai susitarė atstatyti nuosavybės teises į P., s. J., G., A., S. ir V. G. valdytą 12,25 ha žemės plotą natūra: P. P. – 6,00 ha ir V. T. E. – 6,25 ha. Kauno apskrities viršininko 1999 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 13-10562 P. P. buvo atkurta nuosavybės teisė į 6,00 ha žemės sklypą natūra, esantį Gerdvilų k., Truskavos sen., Kėdainių raj.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo P. P. skundą atmetė.8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas P. P. 2017 m. kovo 21 d. su skundu kreipėsi į NŽT, prašydamas priimti sprendimą

atkurti jam nuosavybės teises į proseneliui K. G. ir seneliui J. G. tarpukariu priklausiusio 20 ha žemės sklypo, buvusio Gerdvilų kaime, Šėtos valsčiuje, Kėdainių raj., likusią dalį – 8 ha žemės sklypą, grąžinant jį natūra arba išperkant jį valstybei. NŽT ginčijamu Sprendimu netenkino pareiškėjo skundo, nurodydama, kad pareiškėjo nurodytos žemės nuosavybės teisių atkūrimo procedūros yra baigtos, žemė pareiškėjui yra grąžinta natūra bei paaiškino, kad pareiškėjas, manydamas, jog turi teisę atkurti nuosavybės teises į dar didesnį žemės plotą, turėtų pateikti NŽT tai patvirtinančius įrodymus.

9. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas P. P. kartu su savo seserimi V. T. E. 1991 m. lapkričio 29 d. NŽT Kėdainių skyriui pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko G. J., s. K. (jų senelio) 13 ha žemės plotą, buvusį Gerdvilų k., Truskavos sen., Kėdainių raj., o ne į 20 ha žemės plotą, todėl teismas sprendė, kad NŽT pagrįstai vykdė nuosavybės teisių į tokį žemės ploto atkūrimą, koks buvo nurodytas pareiškėjo ir jo sesers prašyme, skirtame NŽT Kėdainių skyriui.

10. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnyje nurodyti asmenys įgyja teisę į nuosavybės teisės atkūrimą tik tuo atveju, jeigu buvęs turto savininkas yra miręs. Todėl, atkuriant nuosavybės teises į žemę, būtina nustatyti, kas iki 1940 m. liepos 22 d. buvo nusavintos žemės savininkas. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisės atkūrimo byloje pateiktas mirties liudijimas patvirtina, kad J. G. mirė 1932 m. kovo 16 d., todėl jis negalėjo būti nusavinto turto savininku.

11. Teismas pažymėjo, kad byloje pateiktas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1994 m. vasario 25 d. pažymėjimas Nr. T-24-9 ir Kėdainių apskrities Šėtos valsčiaus Gerdvilų kaimo išskirstymo vienkiemiais byla patvirtina, kad NŽT tinkamai sprendė dėl 12,25 ha žemės nuosavybės atkūrimo. Byloje surinkti bei ištirti nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai aiškiai nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusių savininkų P., s. J., G., A., S. ir V. G. valdytą 12,25 ha žemę pagrįstai buvo pradėta vykdyti dviems pretendentams, t. y. P. P. ir V. T. E.

12. Susitarimu, patvirtintu 1995 m. birželio 29 d. Kėdainių rajono notarų biuro notarės G. S., buvo susitarta atstatyti nuosavybės teises į buv. sav. P., s. J., G., A., S. ir V. G. valdytą 12,25 ha žemės plotą natūra: P. P. – 6,00 ha ir V. T. E. – 6,25 ha. Kauno apskrities viršininko 1999 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 13-10562 P. P., P. atkūrus nuosavybės teises į 6 ha žemės sklypą natūra, esantį Gerdvilų k., Truskavos sen., Kėdainių raj., nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pareiškėjo P. P. atžvilgiu pagal 1991 m. lapkričio 29 d. NŽT Kėdainių skyriui pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko G. J., s. K. (jo senelio) 13 ha žemės plotą, buvusį Gerdvilų k., Truskavos sen., Kėdainių raj., yra baigtos.

III.

13. Pareiškėjas P. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Atkūrimo tvarka) 13 punkto nuostatas, pagal kurias nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Šioje Atkūrimo tvarkos 13 punkte nėra nustatyta, kad tais atvejais, kai yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą

dokumentą. Ši nuostata taikoma tais atvejais, kai piliečiai yra pateikę tik dokumentus, nurodytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407, juos nagrinėja miestų, rajonų žemėtvarkos skyriai Žemės ir miškų ūkio ministerijos nustatyta tvarka ir siūlo institucijai, priimančiai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atkurti piliečiams nuosavybės teises pagal šiuos dokumentus, arba pripažįsta, kad pateiktų dokumentų nepakanka, ir siūlo piliečiui kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo (Atkūrimo tvarkos 14 p.).

15. Žemės tvarkymo departamento archyvinio fondo Kėdainių apskrities Šėtos valsčiaus Gerdvilų kaimo išskirstymo vienkiemiais byloje esantis žemės tvarkymo projektas ir jo pareiškimo 1938 m. spalio 20 d. protokolas, kurio skiltyje „Žemės savininkų pavardės ir vardai“ įrašyta: „P., s. J., G., A., S. ir V. G. ginčijama su A. G., V., V.-V. ir S.-P. G.“, ginčijamo žemės sklypo Nr. 26 plotas 12 ha 25 a (12 ha 10 a. naudojamos ir 15 a. nenaudojamos) nepriskirtinas Atkūrimo tvarkos 14 punkto nuostatas atitinkantiems dokumentams. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, galiojusį priimant 1999 m. kovo 19 d. Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 13-10562, P. P., P., atkurti nuosavybes teises į 6,00 ha žemės sklypą, esantį Gerdvilų k., Truskavos šen., Kėdainių raj., akivaizdu, kad neteisinga teismo išvada dėl to, kad NŽT tinkamai sprendė būtent dėl 12,25 ha žemės nuosavybės atkūrimo.

16. Priimant 1999 m. kovo 19 d. Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 13-10562 turėjo būti vadovaujamasi byloje pateiktu Lietuvos valstybės archyvo 1994 m. vasario 25 d. pažymėjimu Nr. T-24-9, kuriame nurodyta, kad Kėdainių nuovados taikos teisėjo 1932 m. liepos 2 d. nutarimu teismas patvirtino vykdymui J. G. naminį testamentą, kuriuo jis savo nekilnojamąjį turtą, esantį Girdvilų kaime, ir susidedantį iš 20 ha žemės su trobesiais, užrašė žmonai K. G.-K. ir vaikams P., S., V. ir A. Šis Valstybinio archyvo pažymėjimas su teismo nutarimu patvirtintu J. G. naminiu testamentu, kuriame nurodoma 20 ha žemės, yra Atkūrimo tvarkos 13 punkto nuostatas atitinkantis dokumentas.

17. Nepraleidęs Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino pareiškėjas P. P. 2002 m. spalio 31 d. prašymu, reg. Nr. P-1500 kreipėsi į NŽT atgauti negrąžintą 8 ha ploto žemę, nes iš jo senelio J. G. turėtos 20 ha žemės buvo grąžinti tik 12 ha žemės. NŽT neatsakė į šį pareiškėjo prašymą, o tik nurodė, kad tokių prašymų saugojimo terminas yra 5 metai ir neturi galimybės informuoti pareiškėjo apie jam parengtą atsakymą į 2002 m. spalio 31 d. prašymą. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo 2002 m. spalio 31 d. prašymo ir aplinkybių, kad ne pareiškėjo nerūpestingo ar neatidaus veikimo (neveikimo), o atsakovo priešingo teisei neveikimo pagrindu susidariusioje situacijoje nukentėjo teisėti pareiškėjo interesai.

18. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovas nurodo, kad paskutinė valdžiusi ginčijamą žemę buvo V. G. Kauno apskrities archyvo 2002 m. rugsėjo 26 d. pažymėjime Nr. V10-1903-E nurodyta, kad Kėdainių apsk. Šėtos valsčiaus Paežerių apylinkės 1947–1948 metų Girdvilų kaimo ūkinėje knygoje įrašytas G. V., J. ūkis ir įrašyta „iš viso žemės 12,25 ha“, o ne 20 ha, kaip teigė pareiškėjas. Atsižvelgus į tai, NŽT skundžiamame Sprendime pagrįstai nurodė, kad P. P. ir V. T. E. atkūrus nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų P. G., S. ir V. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 12,25 ha žemės Gerdvilų kaime, Kėdainių raj., nuosavybės teisių atkūrimo procedūros yra baigtos. Nuosavybės teisės į J. G. 8 ha žemę negali būti atkuriamos, kadangi iš šio savininko žemė nebuvo nacionalizuota.

Teisėjų kolegija


IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo.21. Pareiškėjas, manydamas, kad Nacionalinė žemės tarnyba nepagrįstai atsisako jam atkurti nuosavybės teises į

likusius jo senelio iki nacionalizacijos valdytus 8 ha žemės, kreipėsi į teismą.22. Pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovo veiksmus teisėtais ir pagrįstais, akcentavęs tai, kad nuosavybės

teisių atkūrimo procedūros pagal pareiškėjo bei jo sesers paduotą prašymą yra baigtos, o dokumentų, įtikinamai patvirtinančių, kad pareiškėjo senelis ar jo vaikai nacionalizacijos metu valdė didesnį žemės plotą, nėra pateikta.

23. Pareiškėjas apeliaciniu skundu kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo aspektu, kad teismas

neteisingai taikė Atkūrimo tvarkos nuostatas, netinkamai įvertino pateiktus dokumentus ir atsakovo darbuotojų neveikimą.24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas,

apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

25. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad P. P. kartu su savo seserimi V. T. E. 1991 m. lapkričio 29 d. NŽT Kėdainių skyriui pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko G. J., s. K. (jų senelio) 13 ha žemės plotą, buvusį Gerdvilų k., Truskavos sen., Kėdainių raj. Patikrinus dokumentus ir įvertinus pretendentų susitarimą, 1999 m. kovo 19 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 13-10562 pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 6 ha žemės, o jo seseriai – į 6,25 ha žemės, iki nacionalizacijos valdytos J. G. įpėdinių. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuosavybės teisės atkūrimo procedūra pagal pateiktą prašymą pareiškėjui yra baigta, pripažintina pagrįsta.

26. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Atkūrimo tvarkos nuostatas, teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Nuosavybės teisės atkuriamos pagal dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises, kurių išdavimo ar surašymo data yra kuo artimesnė nacionalizacijos momentui. Asmuo, manantis, jog minėti dokumentai neatspindi tikrosios padėties visu nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpiu turėjo teisę kreiptis į teismą ir nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, susijusius su iki nacionalizacijos valdytos nuosavybės apimtimi. To pareiškėjas nėra padaręs, todėl atsakovas pagrįstai pagrindiniu dokumentu, apibūdinančiu grąžintino turto savininką bei valdytos žemės kiekį, laikė 1938 m. spalio 20 d. archyvinį dokumentą (Žemės tvarkymo departamento archyvinio fondo Kėdainių apskrities Šėtos valsčiaus Gerdvilų kaimo išskirstymo vienkiemiais byloje esantis žemės tvarkymo projektą). Kiti archyviniai dokumentai pažymi žemės savininkus ir valdytą žemės kiekį ankstesniais arba vėlesniais laikotarpiais, iš jų negalima padaryti neginčijamų išvadų, kad J. P., mirusio 1932 metais, įpėdiniai valdė nuosavybės teise didesnį žemės plotą nei 12,25 ha.

27. Byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad atsakovo darbuotojai būtų klaidinę pareiškėją, nuslėpę kokią nors informaciją ar veikę neteisėtai, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su atsakovo ar jo darbuotojų priešingu teisei neveikimu, yra nepagrįsti. Vien tas faktas, kad pareiškėjui nebuvo tinkamai ir laiku atsakyta į jo 2002 m. spalio 31 d. prašymą, nesudaro pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją, juolab kad pareiškėjas nekelia žalos atlyginimo klausimo.

28. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrindė ir motyvavo priimtą sprendimą, todėl nekartoja kitų pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, tik juos papildo.

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas


n u t a r i a:

Pareiškėjo P. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. A-1124-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02825-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas pasibaigė dėl reorganizavimo) dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas E. M. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) direktoriaus 2017 m. birželio 5 d. įsakymą Nr. VR-P-165 „Dėl E. M.“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros vedėju dirba nuo 2016 m. birželio 1 d. Darbdavys nuolatos darė jam psichologinį spaudimą išeiti iš darbo: rengė vis naujus reikalavimus, nustatinėjo neįmanomas įvykdyti darbines užduotis, atlikinėjo galimų tarnybinių nusižengimų tyrimus, priėminėjo įsakymus dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo, nušalinimo ir atleidimo iš pareigų. Vilniaus RAAD direktorius tyčia stengėsi sumenkinti jį kolegų akivaizdoje, viešai duodamas nurodymus dėl užduočių atlikimo, demonstruodamas aiškų priešiškumą kitų darbuotojų akivaizdoje. Pareiškėjui ginčijamu Įsakymu buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, kuri, jo teigimu, buvo paskirta

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f2e0b900e5f611e99681cd81dcdca52c

nepagrįstai, nes atsakovas, skirdamas nuobaudą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos praktikos (neatsižvelgta į kaltės formą, pažeidimo priežastis ir tai, kad pažeidimas nesukėlė jokių teisinių pasekmių). Be to, atsakovas nenustatė, kad nusižengimas būtų sukėlęs kokius nors neigiamus padarinius.

3. 2017 m. vasario 22 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Komunikacijos skyriaus vedėja elektroniniu laišku kreipėsi į Vilniaus RAAD su prašymu turint informacijos apie aplinkosauginius pažeidimus tiesiogiai susisiekti su laidos „Gamtos inspektoriai“ laidos vedėju D. B. Vilniaus RAAD direktorius šį laišką Agentūrų vedėjams perdavė vykdyti. Pareiškėjas 2017 m. vasario 7 d. elektroniniu laišku kreipėsi į Vilniaus RAAD direktoriaus pavaduotoją vykdantį direktoriaus pareigas, su klausimu ar gali pakomentuoti žurnalistams – gamtos inspektoriams. 2017 m. vasario 7 d. gavo atsakymą „Taip, kokia tema?“. Į šį klausimą atsakė „Atliekų išmetimas“, po kurio Vilniaus RAAD direktoriaus pavaduotojas vykdantis direktoriaus pareigas parašė „Taip“.

4. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad jo atlikti veiksmai (ar neveikimas) gali būti laikomi tam tikrų jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimu tik tuo atveju, kai atitinkamas šio pareigūno elgesio modelis aiškiai ir vienareikšmiškai yra sureglamentuotas teisės aktuose ir yra nustatyta, kad tarnybinėn atsakomybėn traukiamas pareigūnas šio elgesio modelio nesilaikė. Visi neaiškumai ar teisinio reguliavimo spragos negali būti aiškinami tarnybinėn atsakomybėn traukiamo pareigūno nenaudai, nes priešingu atveju būtų pažeisti teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai, nebūtų užtikrintas asmens (pareigūno) pasitikėjimas valstybe ir teise.

5. Atsakovas Vilniaus RAAD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atėsti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo nurodomu psichologiniu smurtu negali būti pripažįstami atvejai, kai norminių

teisės aktų nustatyta tvarka taikomos procedūros, susijusios su tarnybinių nusižengimų tyrimu, išaiškinimu bei tarnybinės atsakomybės realizavimo mechanizmu. Valstybės institucijos vadovas, gavęs informacijos apie pavaldaus valstybės tarnautojo galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, privalo inicijuoti galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą ir tokie veiksmai negali būti traktuojami kaip psichologinio smurto forma.

7. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir teigė, jog atsižvelgiant į pareiškėjo išvardintų faktorių visumą buvo skirta švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba.

8. Bendravimas su žiniasklaidos priemonėmis yra specifinė veiklos sritis, tiesiogiai įtakojanti institucijos įvaizdžio formavimą visuomenei bei vykdanti visuomenės švietimo, informavimo funkciją, institucijos pozicijos aktualiu klausimu pateikimą. Siekiant kvalifikuoto, teisingos ir išsamios informacijos pateikimo bei tinkamo institucijos pozicijos reprezentavimo, Vilniaus RAAD direktoriaus 2016 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. VR-V-113 „Dėl bendravimo su žiniasklaida“ (toliau – Įsakymas dėl bendravimo su žiniasklaida) 1 punkte nustatyta, kad Vilniaus RAAD struktūriniai padaliniai visuomenės informavimo priemonių atstovų prašomą informaciją žodžiu ar raštu gali teikti tik suderinę su direktoriumi ar jo pavaduotoju. LRT televizijos 2017 m. balandžio 14 d. laidoje „Gamtos inspektoriai“ Vilniaus miesto agentūros vedėjo pareigas tuo metu ėjęs E. M. komentavo situaciją, susijusią su užkastais geležinkelio bėgių pabėgiais, nesuderinęs su direktoriumi. Tik 2017 m. liepos 20 d. skunde pareiškėjas pateikė elektroninius laiškus, įrodančius, kad neva informaciją derino 2017 m. vasario 7 d. su direktoriaus pavaduotojo pareigas tuo metu ėjusiu R. L. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 3 d. paaiškinime dėl galimo tarnybinio nusižengimo nenurodė šios aplinkybės. Be to, pareiškėjo pateiktas susirašinėjimas yra abstraktus, neįvardinta, kuris konkrečiai atvejis bus komentuojamas žiniasklaidos atstovams, o esant ilgam laiko tarpui nuo susirašinėjimo iki reportažo, yra pagrindas teigti, kad elektroniniais laiškais buvo derintas kitas bendravimo su žiniasklaida atvejis. Atsakovo vertinimu, remiantis Įsakymu dėl bendravimo su žiniasklaida, su tiesioginiu vadovu turėjo būti suderintas ne tik informacijos teikimo faktas, bet ir konkreti informacija ir pozicija, kurią pareiškėjas ketino pateikti žiniasklaidos atstovams.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo E. M. skundą tenkino ir panaikino ginčijamą Įsakymą.

10. Teismas nustatė, kad atsakovas 2017 m. kovo 31 d. pranešimu Nr. VR-1.3-184 pareiškėjui pranešė, kad jis yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą ir yra pradėta tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra, nes galbūt buvo pažeistas

Įsakymo dėl bendravimo su žiniasklaida 1 punktas. 2017 m. gegužės 3 d. pareiškėjas pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad tarnybinio nusižengimo nepadarė, o savo veikloje visada vadovaujasi įstatymo viršenybės principu. 2017 m. gegužės 5 d. buvo surašyta tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada Nr. VR-1.3-295 (toliau – Išvada), kurioje konstatuota, kad Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros vedėjas E. M. 2017 m. balandžio 14 d. teikė informaciją LRT televizijos žurnalistams apie šalia geležinkelio bėgių paliktus pabėgius, nesuderinęs su direktoriumi. Nurodė, kad pareiškėjas veikė neatsargiai, nesielgė pakankamai apdairiai ir rūpestingai. Tarnybinio nusižengimo pasekmės nebuvo nustatytos, taip pat nebuvo nustatytos ir tarnybinį nusižengimą lengvinančios aplinkybės. Kaip tarnybinį nusižengimą sunkinančią aplinkybę nurodė, kad pareiškėjas per vienus metus nuo tarnybinės nuobaudos skyrimo padarė kitą tarnybinį nusižengimą, t. y. Vilniaus RAAD direktoriaus 2017 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. VR-P-23 paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, 2017 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. VR-P-27 paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, 2017 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. VR-P-90 paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, 2017 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. VR-P-98 paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Lietuvos Respublikos aplinkos sistemos darbuotojų profesinė sąjunga 2017 m. birželio 5 d. raštu Nr. LAA17-53(17) pasiūlė Vilniaus RAAD direktoriui apsvarstyti galimybes apsiriboti kitomis, švelnesnėmis administracinėmis ar organizacinėmis priemonėmis užtikrinti pareigūno tarnybinės drausmės ir teisės aktų reikalavimų laikymąsi.

11. Vilniaus RAAD direktorius Įsakymu, atsižvelgęs į Išvadą ir Lietuvos Respublikos aplinkos sistemos darbuotojų profesinės sąjungos minėtą raštą, pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Departamento direktoriaus 2013 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. VR-V-173 patvirtintų Departamento Vilniaus miesto agentūros nuostatų (toliau – Nuostatai) 2 punktą, Įsakymo dėl bendravimo su žiniasklaida 1 punktą, Departamento direktoriaus 2016 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. VR-V-58 patvirtinto Departamento Vilniaus miesto agentūros vedėjo pareigybės aprašymo (toliau – Pareigybės aprašymas) 7.10 papunktį, t. y. teikė informaciją LRT žurnalistams apie šalia geležinkelio bėgių paliktus pabėgius, nesuderinęs su direktoriumi, ir nusprendė skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą.

12. Lingvistiškai aiškindamas Įsakymo dėl bendravimo su žiniasklaida 1 punktą, pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovu, jog pareiškėjas, eidamas vedėjo pareigas, visuomenės informavimo priemonių atstovams teikiamą informaciją (tiek žodžiu, tiek raštu) privalo derinti su direktoriumi, t. y. turi būti derinamas ne tik tokios informacijos pateikimo faktas, bet ir jos turinys.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo ir Vilniaus RAAD direktoriaus pavaduotojo 2017 m. vasario 7 d. susirašinėjimas yra neišsamus ir iš jo turinio negalima suprasti, kokia konkrečia tema pareiškėjas prašė leidimo dėl informacijos teikimo. Kaip matyti iš Išvados, tarnybinio nusižengimo tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekamas taip pat ir dėl to, kad jis teikė informaciją Delfi.lt ir grynas.lt portalų žurnalistams apie išpiltas chemines medžiagas, tačiau pripažinta, kad pareiškėjas tarnybinio nusižengimo nepadarė, nes buvo susidariusi ekstremalaus įvykio situacija ir pareiškėjas turėjo informuoti visuomenę apie įvykį ir jo aplinkybes. Kadangi elektroninį laišką pareiškėjas parašė 2017 m. vasario 7 d., o minėtas straipsnis buvo išspausdintas 2017 m. kovo 28 d., atsižvelgiant į laiško turinį, tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas klausė leidimo komentuoti būtent dėl išpiltų cheminių medžiagų, bet ne dėl šalia geležinkelio bėgių paliktų pabėgių.

14. Įsakymo dėl bendravimo su žiniasklaida 1 punkte nustatyta, kad Vilniaus RAAD struktūriniai padaliniai visuomenės informavimo priemonių atstovų prašomą informaciją žodžiu ar raštu gali teikti tik suderinę su direktoriumi ar jo pavaduotoju. Kaip matyti iš įsakymo turinio pareiškėjas turėjo derinti ne faktą, o informacijos turinį. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad informacijos turinys apie šalia geležinkelio paliktus pabėgius būtų derintas ir suderintas. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, nesuderinęs su Vilniaus RAAD direktoriumi LRT televizijos žurnalistams teikė informaciją apie šalia geležinkelio bėgių paliktus pabėgius ir taip pažeidė Įsakymo dėl bendravimo su žiniasklaida 1 punktą, o taip pat ir VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei Nuostatų 2 punktą, t. y. atliko neteisėtus veiksmus.

15. Išvadoje tarnybinio nusižengimo pasekmės nebuvo nustatytos. Atsakovas posėdžio metu nurodė, kad pažeidimo sudėtis yra formali, todėl pasekmės nebūtinos. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad tarnybinių pažeidimų sudėtis nėra formali, kadangi šiuo atveju nėra vieno iš būtinų elementų – pasekmių, todėl tarnybinė atsakomybė pareiškėjui negali kilti.

16. Taip pat teismas pažymėjo, jog valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo turi išimtinę teisę pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą ir priimti sprendimą skirti tarnybinę nuobaudą. Ši teisė savaime negali būti laikoma įstaigos vadovo

https://www.delfi.lt/grynas/

https://www.delfi.lt/

psichologiniu spaudimu.

III.

17. Atsakovas Vilniaus RAAD apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir pareiškėjo E. M. skundą atmesti.

18. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas, nesuderinęs direktoriumi, teikė informaciją apie šalia geležinkelio bėgių paliktus pabėgius ir taip pažeidė Įsakymo dėl bendradarbiavimo su žiniasklaida 1 punktą, taip pat VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei Nuostatų 2 punktą bei su tuo, kad pareiškėjas elgėsi neatsargiai, nepakankamai apdairiai ir rūpestingai. Tačiau nesutinka su teismo pozicija, jog tam, kad kiltų tarnybinė atsakomybė būtina nustatyti kilusias pasekmes.

19. Atsakovas teigia, jog VTĮ tarnybinio nusižengimo sąvokos nesieja su pasekmėmis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog tarnybinis nusižengimas gali būti laikomas padarytu ir neatsiradus tam tikroms neigiamoms pasekmėms. Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo pozicija ne tik susiaurina tarnybinio nusižengimo sampratą, bet ir neužtikrina atsakomybės neišvengiamumo už padarytus pažeidimus principo taikymo.

20. Pareiškėjas E. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

21. Pareiškėjas pažymi, jog tam, kad būtų galima patraukti asmenį tarnybinėn atsakomybėn, turi būti įrodytos visos tarnybinės atsakomybės sąlygos – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojo kaltė, atitinkamais atvejais – pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių. Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojams skiriamos VTĮ nustatytos tarnybinės nuobaudos (VTĮ 29 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo tarnybinės atsakomybės sąlygų viseto nebuvimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento direktoriaus 2017 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. VR-P-165, kuriuo pareiškėjui E. M. paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pareiškėjas buvo nubaustas pastaba už tai, kad teikė informaciją žiniasklaidai, prieš tai to nesuderinęs su Vilniaus RAAD direktoriumi ar jo pavaduotoju. Nesutikdamas su nuobauda, pareiškėjas kreipėsi į teismą, kuris skundą pripažino pagrįstu, jį tenkino ir panaikino skundžiamą Įsakymą.

24. Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog tarnybinei atsakomybei kilti būtinos neigiamos tarnybinio nusižengimo pasekmės. Atsakovo manymu, pareiškėjo padarytas nusižengimas buvo formalus, o teismo sprendimas pažeidžia atsakomybės neišvengiamumo už padarytus pažeidimus principą.

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Iš Vilniaus RAAD 2017 m. gegužės 5 d. išvados Nr. VR-1.3-295 ir ginčijamo Įsakymo turinio matyti, jog pareiškėjui nuobauda paskirta dėl to, kad jis 2017 m. balandžio mėnesį teikė informaciją žiniasklaidai ir kartu visuomenei apie atliekas, to nesuderinęs su aukštesniais pareigūnais ir tuo pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Įsakymo dėl bendravimo su žiniasklaida 1 punktą ir Pareigybės aprašymo 7.10 punktą.

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojo kaltė, atitinkamais atvejais – pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių (žr., pvz., 2004 m. liepos 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A4-678/2004; 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008; 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2356-575/2017).

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo atliktų veiksmų, t. y. ginčo šalys pripažįsta, jog pareiškėjas teikė informaciją žiniasklaidos atstovams. Nors pareiškėjas teigia tai daręs Vilniaus RAAD direktoriaus pavaduotojo leidimu, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, teisingai konstatavo, jog pateiktas susirašinėjimas e.paštu neįrodo, kad buvo suderintas šis konkretus informacijos teikimo atvejis. Taigi pripažintina teisinga tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas, nesuderinęs su Vilniaus RAAD direktoriumi, LRT televizijos žurnalistams teikė informaciją apie šalia geležinkelio bėgių paliktus pabėgius ir taip pažeidė Įsakymo dėl bendravimo su žiniasklaida 1 punktą, o taip pat ir VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei Nuostatų 2 punktą, t. y. atliko neteisėtus veiksmus.

29. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas be pagrindo kaltintas Pareigybės aprašymo 7.10 punkto pažeidimu. Pareiškėjas teikė informaciją visuomenei apie aplinkos būklę, bendradarbiavo su žiniasklaida, todėl vykdė minėtame Pareigybės aprašymo punkte nurodytas funkcijas. Šiame teisės akte tiesiogiai nėra nustatytos pareigos informacijos teikimui gauti vadovybės pritarimą.

30. Apeliantas iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo pateiktą teisės normos aiškinimą ir taikymą, susijusį su tarnybinio nusižengimo pasekmių privalomumu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus, tačiau tarnybinis nusižengimas gali būti laikomas padarytu ir neatsiradus tam tikroms neigiamoms pasekmėms (žr. 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3035/2012; 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3372/2011; 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 24, 2013, p. 213-235). Vis dėlto atsiradę padariniai yra svarbūs individualizuojant tarnybinę nuobaudą, tai yra į juos atsižvelgiama parenkant valstybės tarnautojui konkrečią tarnybinę nuobaudą (VTĮ 29 str. 2 d.). Apžvelgta teismų praktika leidžia teigti, jog dėl tarnybinių nusižengimų gali kilti įvairaus pobūdžio neigiamos pasekmės, pvz., sukeliamas neigiamas poveikis bendram įstaigos darbui ir valstybės tarnybos reputacijai (žr. 2011 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2489/2011); žala valstybės institucijos ir tarnybos prestižui bei geram vardui ir kt. Nagrinėjamu atveju jokių neigiamų pasekmių nebuvo nustatyta, todėl sprendžiant klausimą dėl tarnybinės atsakomybės taikymo atsakovas į tai turėjo atsižvelgti.

31. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog saviraiškos laisvę ir teisę skleisti informaciją, visų pirma, garantuoja ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucija (Konstitucijos 25 straipsnis), bet ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis. Saviraiškos ir informacijos laisvė yra demokratinės visuomenės pagrindas, kurias riboti galima tik tam tikrais atvejais. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmeninei nuomonei išsakyti teisės aktai nenumato reikalavimo gauti kieno nors sutikimą, tačiau tuo atveju, kai yra pateikiama oficiali įstaigos pozicija, reikalingas aukštesnės pagal pavaldumą institucijos sutikimas (žr., pvz., 2004 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A8–259/2004, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 5, p. 71–76; taip pat skelbtas 2006 m. Apibendrinime; dėl valstybės tarnautojo teisės reikšti savo įsitikinimus ir kritikuoti taip pat žr. 2008 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756–851/2008). Šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų, kad pareiškėjo teikta informacija žurnalistams apie šalia geležinkelio bėgių paliktus pabėgius neatitiko oficialios Vilniaus RAAD pozicijos ar buvo neteisinga. Pareiškėjas teikė informaciją žiniasklaidai ir visuomenei, tai padarė nesuderinęs su vadovybe, tačiau šis pažeidimas labai formalus ir neturėtų užtraukti tarnybinės atsakomybės.

32. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visumoje tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė

ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tokio pobūdžio bylose suformuotos praktikos.

33. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

34. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, dėl bylinėjimosi išlaidų suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui turi pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Nors pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės teismui nepateikė išlaidų apskaičiavimą pagrindžiančių dokumentų, todėl jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-568-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01310-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos Amatų ir menų centras „Nauja Sirena“ atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Amatų ir menų centras „Nauja Sirena“ skundą

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1bb7e470e5f711e99681cd81dcdca52c

atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinio akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) Amatų ir menų centras „Nauja sirena“ su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno miesto skyriaus 2019 m. gegužės 24 d. raštą Nr. 8SD-2749-(14.8.7.) „Dėl pranešimo apie valstybinės žemės panaudos sutarties nutraukimą“ (toliau – ir Raštas) ir juo priimtą administracinį sprendimą nutraukti su pareiškėju 2011 m. gruodžio 22 d. sudarytą valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. 8SUN-29.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 28 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo VšĮ Amatų ir menų centras „Nauja sirena“ skundą.

Teismas nustatė, kad ginčijamame Rašte nėra suformuluota jokių privalomojo elgesio taisyklių individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, konkrečiam subjektui ar apibrėžtai subjektų grupei, nėra nustatyta kam nors privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių. Rašte tik suteikiama informacija apie sudarytą valstybinės žemės panaudos sutartį bei apie tai, kad valstybinės žemės sklypo panaudos sutartis bus nutraukta po vieno mėnesio ir žemės sklypas bus perduotas VĮ Turto bankui. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas sprendė, kad skundžiamas Raštas yra tarpinio procedūrinio pobūdžio dokumentas, o tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjui sukels administracinis aktas, kuriuo ir bus nutraukta panaudos sutartis.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti NŽT Kauno miesto skyriaus 2019 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 8SD-2749-(14.8.7) priimtą administracinį sprendimą nutraukti su pareiškėjo 2011 m. gruodžio 22 d. sudarytą valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. 8SUN-29. Tačiau pareiškėjas prie skundo nepateikė priimto administracinio sprendimo nutraukti su pareiškėju panaudos sutartį ir galbūt skundo padavimo metu dar net ir nebuvo priimtas toks aktas. Taip pat nenurodė sprendimo priėmimo datos bei numerio. Atsižvelgęs į tai, kad administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo bei į tai, kad skundo padavimo metu nebuvo priimtas administracinis sprendimas nutraukti su pareiškėju valstybinės žemės panaudos sutartį, todėl teismas sprendė, kad nėra ginčo objekto.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėjas VšĮ Amatų ir menų centras „Nauja sirena“ atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – skundą priimti, o bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad skundžiamas Raštas ir juo priimtas administracinis sprendimas pareiškėjui nesukuria teisinių pasekmių. Iš skundžiamu Rašto turinio matyti, kad atsakovas juo praneša apie konkretų žemės sutarties nutraukimo terminą bei juo sukuriamas teisines pasekmes – žemės sklypo perdavimą VĮ Turto bankui, o tai lemia žemės sklypo pardavimo per aukcioną galimybę ir pardavimo procedūrų pradžią. Raštas pagal savo informacinį turinį negalėtų būti skundžiamu aktu ir jame neturėtų būti nurodyta tokia šio rašto gavėjo teisė, tačiau Rašte aiškiai nurodyta, kad jis per vieną mėnesį gali būti skundžiamas administraciniam teismui. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju ginčas kyla iš administracinių sprendimų bei su jų priėmimu susijusių procedūrų pagrįstumu ir teisėtumu, todėl ginčo išsprendimas priklauso administracinio teismo kompetencijai.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos pagal atskirąjį skundą dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka), teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti skundą, nurodė, kad pareiškėjo ginčijamas Raštas nesukelia jam teisinių pasekmių, nes Rašte tik suteikiama informacija apie sudarytą valstybinės žemės panaudos sutartį ir apie tai, kad ji bus nutraukta po vieno mėnesio, o žemės sklypas bus perduotas VĮ Turto bankui.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015).

Pažymėtina, kad tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad atsakovo Raštu pareiškėjas tik informuojamas, kad su juo bus nutraukta žemės sklypo panaudos sutartis, Rašte nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų pareiškėjui), pagrįstai ir teisėtai buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą. Šiuo atveju ginčo objektu galėtų būti tik galutinis sprendimas, kuriuo nutraukiama panaudos sutartis. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad aptartų ABTĮ teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualiųjų teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje, todėl pagrįsta teismo išvada, kad pareiškėjo ginčijamas Raštas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių.

Atsižvelgusi į šioje byloje aptartas faktines ir teisines aplinkybes, reikšmingas klausimui dėl pareiškėjo skundo priėmimo išspręsti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Regionų apygardos administracinis teismas šiuo atveju tinkamai aiškino ir taikė ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, todėl atskirasis skundas atmetamas, o 2019 m. birželio 28 d. nutartis

paliekama galioti nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Amatų ir menų centras „Nauja Sirena“ atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-571-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03944-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 52.1.3(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. A. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas L. A. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) priimti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 68 punkte numatytą sprendimą patvirtinti pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2017 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. A30-1755 „Dėl teritorijos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2da1ebe0e5f711e99681cd81dcdca52c

tarp M. Valančiaus g. ir V. Mykolaičio-Putino g. formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ (toliau – ir Įsakymas) parengtą 2 980 kv. m. teritorijos tarp M. Valančiaus g. ir V. Mykolaičio-Putino g. formavimo ir pertvarkymo projektą, ŽPDRIS paslaugos bylos Nr. ZSFP-38105, per Taisyklėse nustatytą 5 darbo dienų terminą.

Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą, o netenkinus šio prašymo – administracinę bylą sustabdyti iki kol įsiteisės Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-26026-960/2018. Atsakovas nurodė, jog tarp nagrinėjamos administracinės bylos ir civilinės bylos yra aiškus prejudicinis ryšys, nes civilinėje byloje bus konstatuotos aplinkybės, susijusios su galimybe konstatuoti / nekonstatuoti atsakovui suformuluoto įpareigojimo neteisėtumą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 8 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą pagal pareiškėjo L. A. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus iki kol įsiteisės Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-26026-960/2018.

Teismas nustatė, kad Įsakymu buvo nuspręsta pradėti rengti 2 980 kv. m. teritorijos tarp M. Valančiaus g. ir V. Mykolaičio-Putino g. projektą (toliau – ir Projektas), kurio tikslas – suformuoti du naudojamus kitos paskirties žemės sklypus esamiems statiniams eksploatuoti pagal nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Planavimo organizatorius – Administracija, iniciatoriai L. A. ir R. D. Prižiūrinti institucija – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT). NŽT 2018 m. birželio 22 d. akte Nr. FPA-1073-(8.30) nurodė, kad Projektas galės būti tvirtinamas tik tada, kai bus gautas Projekto iniciatorės R. D. raštiškas pritarimas arba, kai teismo sprendimu bus nustatyta, kad pagal Projektą turi būti vykdomas žemės sklypo pertvarkymas. Pareiškėjas 2018 m. birželio 28 d. su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą (civilinė byla Nr. e2-26026-960/2018), prašydamas pripažinti ieškovo teisę įgyvendinti Projektą be atsakovės R. D. pritarimo.

Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. e2-26026-960/2018 ieškovo skundą atmetė, tačiau sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodė, jog atsakovei R. D. savo iniciatyva atsisakius Projekto iniciatoriaus teisių, atsakovės R. D. pritarimas Projektui yra nereikalingas. Teismas priėmė išvadą, kad Projekto įgyvendinimas gali vykti be atsakovės R. D. pritarimo. Trečiasis suinteresuotas asmuo – Administracija civilinėje byloje pateikė apeliacinį skundą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. e2-26026-960/2018 nėra įsiteisėjęs.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nurodė, kad pareiškėjas į administracinį teismą su reikalavimu įpareigoti Administraciją priimti sprendimą – patvirtinti Projektą, kreipėsi dar neįsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimui. Pagal nustatytas faktines aplinkybes teismas neturi galimybės išnagrinėti pareiškėjo reikalavimo Administracijai dėl įpareigojimo priimti sprendimą, nes pareiškėjo teisė įgyvendinti Projektą be atsakovės R. D. pritarimo, nėra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime Nr. e2-26026-960/2018 išdėstyta argumentacija bei išvados bus reikšmingos nagrinėjamai administracinei bylai, teismas nusprendė bylą sustabdyti.

III.

Pareiškėjas L. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas teigia, jog teismo nutartis buvo priimta pažeidžiant ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą, netinkamai taikant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, neįsigilinus į pareiškėjo skundo pagrindą. Pareiškėjo nuomone, nutartis užvilkins bylos nagrinėjimą bei ir taip ilgai vilkinamą administracinę procedūrą. Teismas nenurodė, dėl kokių konkrečiai faktų ir aplinkybių nustatymo reikia bylą sustabdyti, kurių konkrečiai faktų ir aplinkybių jis pats nagrinėdamas bylą negali nustatyti. Be to, teismas neįvertino, kad civilinėje byloje yra visiškai kitas dalykas ir pagrindas. Pirmosios instancijos teismas, nevertinęs skundo pagrindų, nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas apskritai turėjo teisę kreiptis dėl atsakovo veiksmų vilkinimo tik po to, kai bus įsiteisėjęs Vilniaus apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimas.

Civilinėje byloje nėra nagrinėjamas NŽT, kaip valstybinę administracinės procedūros priežiūrą atliekančios institucijos, pritarimas projektui tvirtinti po R. D. išregistravimo iš iniciatorių, išdėstytas NŽT 2018 m. rugsėjo 18 d. rašte Nr. 1SS-1893-(8.5.) be UAB „Naujamiesčio būstas“ 2018 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateiktas 2019 m. rugsėjo 19 d. projekto suderinimo raštas Nr. NB-RS-18-1515, kuriais grindžiamas skundas šioje byloje. Pareiškėjo teigimu, administracinė byla sustabdyta nepagrįstai ir neapibrėžtam terminui, t. y. sustabdymo terminas susietas su įvykiu, kuris gali niekada neįvykti. Net jeigu nurodytas sprendimas civilinėje byloje būtų panaikintas, tai nebūtų pagrindo atsisakyti tenkinti pareiškėjo reikalavimą, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą priimti sprendimą.

Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas nurodo, kad civilinėje byloje Nr. e2-26026-960/2018, kurioje yra priimtas, bet neįsiteisėjęs teismo

sprendimas, buvo nustatinėjamos reikšmingos ir ginčo objektu virtusios aplinkybes, kurios turi ypatingą reikšmę Projekto tvirtinimo teisėtumui. R. D. atsisakius iniciatoriaus teisių, M. Valančiaus g. 4 namo gyventojai nebėra atstovaujami ir iš jų pusės projektas nebeinicijuojamas, o Taisyklės iniciatoriaus keitimo procedūros ar dalinio projekto tvirtinimo galimybės nenumato.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažymi, jog nepaisant aukščiau nurodytų aplinkybių, pats pareiškėjas, būdamas ieškovas civilinėje byloje Nr. 2-26026-960/2018 ir žinodamas visą informaciją apie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. A30-1755 „Dėl teritorijos tarp M. Valančiaus ir V. Mykolaičio-Putino g. formavimo ir pertvarkymo rengimo“ parengto 2 980 kv. m. teritorijos tarp M. Valančiaus ir V. Mykolaičio-Putino g. formavimo ir pertvarkymo projekto netvirtinimą dėl vienos iš Projekto iniciatorių nepritarimo ir nebaigto teisminio ginčo civilinėje byloje, 2018 m. lapkričio 18 d., dar neįsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-26026-960/2018, apeliaciniu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su reikalavimu įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją priimti sprendimą patvirtinti pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2017 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. A301755 „Dėl teritorijos tarp M. Valančiaus ir V. Mykolaičio-Putino g. formavimo ir pertvarkymo rengimo“ parengtą 2 980 kv. m teritorijos tarp M. Valančiaus ir V. Mykolaičio-Putino g. formavimo ir pertvarkymo projektą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

NŽT laikosi pozicijos, kad procedūra gali būti tęsiama ir nepasibaigus civilinei bylai Nr. e2-260266-960/2018, nes buvusi projekto iniciatorė R. D. pasinaudojo savo teise atsisakyti būti Projekto iniciatore ir iš esmės nebeliko nagrinėjamos civilinės bylos dalyko. Tačiau teisiškai vertinant ginčas vis dar yra tęsiamas. Pats pareiškėjas L. A. civilinėje byloje pareikė apeliacinį skundą ir prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą, t. y. nepaisant to, kad nebėra ginčo dalyko, apeliacinės instancijos teismas yra gavęs skundą, kuris bus nagrinėjamas. Remiantis tuo, NŽT nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos pagal atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 8 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas sustabdė administracinę bylą Nr. eI-1213-1063/2019 iki įsiteisės sprendimas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-260266-960/2018, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kai negalima nagrinėti tos bylos, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Privalomai administracinė byla turi būti stabdoma, kai negalima jos nagrinėti, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka (ABTĮ 100 str. 1 d. 3 p.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir

kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-440/2013; 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-591/2013; 2014 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-765/2014 ir kt.). Prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, jog administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas. Bylos nagrinėjimo negalimumas reiškia, kad kitoje byloje priimtame teismo sprendime gali būti nustatyti faktai, kurie iš naujo nebus įrodinėjami, tačiau vien tai, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybių pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2159/2011).

Civilinėje byloje Nr. e2-26026-960/2018 pareiškėjas siekia pripažinti jo teisę įgyvendinti žemės sklypų formavimo projektą, parengtą pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2017 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. A30-1755 „Dėl savivaldybės teritorijos tarp M. Valančiaus ir V. Mykolaičio – Putino g. formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ ir patvirtintą NŽT planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. FPA-1073-(8.30) (ŽPDRIS paslaugos bylos Nr. ZSFP-38105), be atsakovės R. D. pritarimo. Vilniaus apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 5 d. sprendime nurodė, jog pagal Taisyklių 66 punktą siekiant toliau tęsti žemės formavimo ir pertvarkymo procedūras, būtinas R. D. pritarimas Projektui. Bylos nagrinėjimo metu R. D. pareiškė, kad ji neketina būti iniciatore, o NŽT 2018 m. rugsėjo 10 d. panaikino įrašą, jog ji yra iniciatorė. R. D. atsisakė iniciatoriaus teisių ir tokiu būdu jos pritarimas Projektui tapo nereikalingas. NŽT 2018 m. rugsėjo 18 d. raštu informavo, jog, jo nuomone, šiuo metu Projektas turi būti suderintas su UAB „Naujamiesčio būstas“ ir teikiamas tvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo apeliacinius skundus pateikė tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracija, tiek pareiškėjas L. A. Kadangi pareiškėjo teisė įgyvendinti projektą be R. D. pritarimo dar nėra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju teismas neturi galimybės išnagrinėti pareiškėjo reikalavimo administracinėje byloje dėl Administracijos įpareigojimo priimti sprendimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog šiuo atveju tarp nagrinėjamos administracinės ir civilinės bylų egzistuoja prejudicinis ryšys, todėl nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą. Siekiant užtikrinti objektyvų ir visapusišką šios administracinės bylos išnagrinėjimą ir siekiant užtikrinti vienodą aplinkybių vertinimą, būtina sulaukti kol įsiteisės Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-26026-960/2018.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylos sustabdymą, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (ABTĮ 154 str. 1 p.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo L. A. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1675-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03609-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – Tarnyba, VSTT, atsakovas) direktoriaus 2017 m. rugsėjo 29 d. įsakymą Nr. P1-125 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Aukštadvario regiono parko direktoriui V. P.“ (toliau – Įsakymas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad iš tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados turinio nėra aišku, kokį tarnybinį nusižengimą jis padarė. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje cituojama daug teisės aktų, tačiau nenurodyta nė viena faktinė aplinkybė ar objektyvus įrodymas, pagrindžiantis net hipotetinę prielaidą, kad tarnybinis nusižengimas buvo padarytas. Taip pat nenurodoma, kokios pareigybės aprašyme nurodytos funkcijos pareiškėjas neįvykdė.

3. Pareiškėjas manė, kad tai, jog jis neskundė savavališkos statybos akto ir privalomojo nurodymo, nelaikytina kaltės įrodymu bei tarnybiniu nusižengimu. Pareiškėjo kaltė grindžiama hipotetinėmis prielaidomis, objektyviai nepagrįstomis išvadomis, nebuvo sulaukta kompetentingų institucijų sprendimų bei atitinkamų teisinių procedūrų pabaigos. Objektyvių duomenų nebuvimas, esančios faktinės situacijos neištyrimas bei bandymas dirbtinai sukelti tariamų privačių ir viešųjų interesų konfliktą rodo Tarnybos priimtų sprendimų nepagrįstumą.

4. Pareiškėjas teigė, kad jam tarnybinė nuobauda paskirta už galimą pažeidimą, padarytą daugiau nei prieš 20 metų, o tai prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatoms. Šiuo atveju yra suėjęs senaties terminas tarnybinei nuobaudai skirti. Be to, tariamą tarnybinį nusižengimą pareiškėjas padarė būdamas ne Aukštadvario regioninio parko direktoriumi, o Strėvos girininkijos girininku, todėl vertinant tariamą pažeidimą griežtesni reikalavimai negali būti taikomi.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ec68fdd0e5f611e99681cd81dcdca52c

5. Pareiškėjas nurodė, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje neaptarta tarnybinės nuobaudos skyrimo būtinybė. Papeikimo skyrimas turi būti pagrįstas tarnybinio nusižengimo pasekmėmis, nusižengimo aplinkybių visuma, valstybės tarnautojo kalte ir veikla iki nusižengimo padarymo, tačiau visų šių aplinkybių išsamaus įvertinimo tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra. Be to, Įsakyme nėra nuorodos į konkrečią teisės normą, kuri pažeista. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nenurodyta, kokį konkretų pažeidimą padarė pareiškėjas, būdamas Aukštadvario regioninio parko direktoriumi. Pareiškėjo manymu, Įsakymas neteisėtas taip pat dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

6. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas paaiškino, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas dėl pareiškėjo pradėtas 2017 m. kovo 24 d. gavus

asociacijos „Visuomeninė kraštotvarkos draugija“ raštą „Dėl jūsų pavaldume esančio parko direktoriaus nuolatinių įstatymų pažeidimų“ ir 2017 m. kovo 30 d. gavus tarnybinį pranešimą. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) pareiškėjo nuosavybės teise valdomame žemės sklype užfiksavo savavališkos statybos faktą ir nurodė jam pašalinti savavališkos statybos padarinius – išardyti savavališkai pastatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę iki 2017 m. rugpjūčio 11 d. (nustatytas terminas pareiškėjo prašymu buvo pratęstas iki 2017 m. lapkričio 8 d.).

8. Tarnyba nurodė, kad pareiškėjas Aukštadvario regioninio parko vadovu dirba nuo 1994 m. rugsėjo 8 d. ir yra atsakingas už regioninio parko priežiūrą ir apsaugą. Taigi, visuomenė turi pagrįstų lūkesčių, kad valstybės institucijos vadovas yra ne tik aukštesnės profesinės kvalifikacijos, bet ir veikia laikydamasis aukštesnių moralės ir tarnybinės etikos principų. Pareiškėjo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis, pasinaudodamas savo pareigomis, būdamas regioninio parko direktoriumi, savavališkos statybos faktą savo nuosavybės teise valdomame žemės sklype slėpė nuo tiesioginio vadovo, kitų asmenų, nesiėmė veiksmų pažeidimui pašalinti, ieškojo ir tebeieško būdų, kaip įteisinti savavališką statybą, tokiais veiksmais menkindamas savo, kaip įstaigos vadovo, statusą bei saugomų teritorijų sistemos įvaizdį.

9. Atsakovas teigė, kad nustatyto pažeidimo faktas (įstatymų nesilaikymas ir neteisėtas veikimas) pagrindžia pareiškėjo kaltę dėl netinkamo pavestų pareigų vykdymo, netinkamo teisės aktų reikalavimų laikymosi užtikrinimo. Tokie veiksmai vertinami kaip kalti. Visus veiksmus pareiškėjas atliko sąmoningai, ignoruodamas privalomas įstatymų nuostatas.

10. VSTT nurodė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nurodyti tiek tarnybinio nusižengimo rezultatai, tiek teisinis pagrindas, kuriuo remiantis nustatytas tarnybinis nusižengimas. Kadangi ši išvada pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką laikytina įsakymo, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, sudėtine dalimi, todėl Įsakymas yra pagrįstas ir motyvuotas.

11. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad buvo pažeistos procedūros nuobaudai skirti, ir teigė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra atlikta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatas. Be to, pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kurios, jo manymu, procedūros buvo pažeistos.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pakeitė Įsakymą, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, ir paskyrė jam tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

13. Teismas nustatė, kad gavus pranešimą bei 2017 m. kovo 30 d. tarnybinį pranešimą dėl pareiškėjo nusižengimo, Tarnybos direktorius 2017 m. kovo 31 d. rezoliucija nusprendė pradėti tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą ir 2017 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. V-53 sudarė komisiją tarnybiniam nusižengimui tirti (toliau – ir Komisija). Komisija 2017 m. rugsėjo 28 d. išvadoje dėl valstybės tarnautojo V. P. tarnybinio nusižengimo Nr. V6-6 (toliau – ir Išvada) konstatavo, kad pareiškėjo, kuris vadovauja Aukštadvario regioninio parko direkcijai, neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad, pasinaudodamas pareigomis, būdamas regioninio parko direktoriumi, savavališkos statybos faktą savo nuosavybės teise valdomame žemės sklype slėpė nuo tiesioginio vadovo, kitų asmenų, nesiėmė veiksmų pažeidimui pašalinti, ieškojo ir ieško būdų, kad savavališka statyba būtų įteisinta, tokiais veiksmais menkindamas tiek savo, kaip įstaigos vadovo, statusą, tiek ir saugomų teritorijų sistemos įvaizdį. Toks elgesys (neveikimas) diskredituoja valstybės tarnybą, (įstaigos vadovo) vardą, o tokia veikla akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės normomis bei teisėtais visuomenės

lūkesčiais. Komisija pareiškėjo veiksmus vertino kaip kaltus, o atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatė, taigi padarė išvadą, kad pareiškėjas pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 5 punktų nuostatas bei pasiūlė skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Tarnybos direktorius ginčijamu Įsakymu, vadovaudamasis VTĮ 29 ir 30 straipsniais, Taisyklėmis bei atsižvelgdamas į Išvadą, pripažino, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, ir paskyrė jam tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

14. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis apie tarnybinio nusižengimo pradėjimo laiką, Inspekcijos savavališkos statybos akto ir privalomojo nurodymo pareiškėjui datą, Išvados ir Įsakymo priėmimo datą, atsižvelgęs į tai, kad didžiąją tarnybinio nusižengimo tyrimo laiko dalį pareiškėjas sirgo, į VTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatą, sprendė, kad terminas tarnybinei nuobaudai skirti nebuvo praleistas.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pareigybės aprašyme nurodytos Aukštadvario regioninio parko direktoriaus funkcijos yra plataus pobūdžio, o Išvadoje šių funkcijų pažeidimas nėra detaliai atskleistas. Iš Išvados turinio aiškiai matyti, kad pareiškėjas pažeidė pareigybės aprašymo 4 punktą (organizuoti kraštotvarkos bei statybinės veiklos, vykdomos parko teritorijoje, kontrolę), o kitų punktų pažeidimo sudėties atsakovas nenurodė, todėl teismas darė išvadą, kad kitų punktų pažeidimai neįrodyti.

16. Įvertinęs Išvados turinį teismas darė išvadą, kad pareiškėjas pažeidė teisingumo ir viešumo principą, nes būdamas vadovu ir kontroliuodamas kitus asmenis savo kontrolės srityje padarė pažeidimą ir neužtikrino savo veiksmų viešumo, apie savo neteisėtus veiksmus nepranešdamas vadovui. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjui surašyto savavališkos statybos akto matyti, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis namas, dėl kurio savavališko rekonstravimo surašytas šis aktas, yra Aukštadvario regioninio parko teritorijoje. Šis savavališkos statybos aktas nenuginčytas, todėl yra galiojantis. Teismas sutiko su Išvados argumentais, kad pareiškėjas, būdamas valstybės tarnautojas ir vienas iš saugomų teritorijų sistemos vadovų, turi elgtis taip, kad nepažeistų teisės aktų, t. y. pagal kompetenciją organizuodamas kraštotvarkos bei statybinę veiklą, vykdomą parko teritorijoje, bei vykdydamas tų veikų kontrolę, pats nepažeidinėti įstatymų.

17. Teismas kritiškai vertino atsakovo argumentus, kad pareiškėjas nesiėmė veiksmų pažeidimui pašalinti, ieškojo ir ieško būdų, kad savavališka statyba būtų įteisinta. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašymu privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminas buvo pratęstas iki 2017 m. lapkričio 8 d., 2017 m. rugsėjo 29 d. priimant ginčijamą Įsakymą nebuvo pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo pasyvus.

18. Teismas sprendė, jog dėl pareiškėjo veiksmų buvo surašytas savavališkos statybos aktas, t. y. buvo nustatyti teisės aktų pažeidimai dėl jam nuosavybės teise priklausančio pastato rekonstrukcijos Aukštadvario regioninio parko teritorijoje, apie kuriuos pareiškėjas nepranešė vadovui, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas atliko neteisėtus veiksmus. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas buvo nerūpestingas, nes nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padarinių, nors pagal buvusias aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Tokie pareiškėjo veiksmai sumenkino valstybės tarnautojo vardą, Tarnybos prestižą bei autoritetą.

19. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį, nedidelį kaltės laipsnį, neigiamas pasekmes, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, pareiškėjui pritaikyta neproporcinga nuobauda pažeidimo sunkumui (teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda), o nuobaudos tikslai galėjo būti pasiekti kita tarnybinės nuobaudos rūšimi – papeikimu. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjui skirtą nuobaudą – griežtą papeikimą – teismas pakeitė į papeikimą.

III.

20. Pareiškėjas V. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Įsakymą.

21. Apeliacinis skundas, be pareiškėjo skunde nurodytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:21.1. Atsakovas jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjas būtų pažeidęs pareigybės aprašymo 4 punktą, t. y., būtų

netinkamai organizavęs kraštotvarkos bei statybinės veiklos, vykdomos parko teritorijoje, kontrolę, nenurodė Išvadoje ar bylos nagrinėjimo teisme metu. Minėtų objektyvių duomenų nėra nurodyta ir skundžiamame teismo sprendime.

21.2. Tarnybinė nuobauda pareiškėjui iš esmės skiriama už veiksmus, kurie buvo atlikti daigiau nei prieš 20 metų. Kitaip tariant, pareigybės aprašymo nuostatos jam taikomos retrospektyviai, už veiksmus, kurie buvo padaryti jam dar

nebūnant regioninio parko direkcijos vadovu. Duomenų, jog pareiškėjas pažeistų Aprašo 4 punkto imperatyvus būdamas Aukštadvario regiono parko direktoriumi, nėra. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl pateikto Inspekcijos 2015 m. rugpjūčio 26 d. rašto N r. 2D-12653, kuriame, be kita ko, užfiksuota, kad gyvenamasis namas buvo rekonstruotas (padidintas) iki 2000 metų. Nagrinėjamu atveju nebuvo vertinama, ar pareigybės aprašymo 4 punkto redakcija galiojo iki 2000 metų, todėl nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti pareiškėjo pareigybės aprašymo 4 punkto pažeidimą.

21.3. Teismas neįvertino aplinkybės, jog savavališkos statybos aktas neatitinka Nekilnojamojo turto registre nurodytų duomenų.

21.4. Teismas nepagrįstai tarnybinę nuobaudą pareiškėjui skyrė už nepranešimą vadovui, tai nepagrįstai laikyta neteisėtais veiksmais. Joks teisės aktas neįpareigoja informuoti darbdavį apie savo asmeninį gyvenimą.

21.5. Teisingumo principas reiškia, kad valstybės tarnautojas privalo vienodai tarnauti visiems gyventojams, nepaisydamas jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų bei politinių pažiūrų, būti teisingas spręsdamas prašymus, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia. Byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjas nevienodai tarnautų visiems žmonėms nepaisydamas jų rasės, tautybės, lyties ar pan.; nėra įrodymų, jog jis neteisingai spręstų prašymus ar piktnaudžiautų jam suteiktomis galiomis bei valdžia. Viešumo principas reiškia, kad valstybės tarnautojas privalo užtikrinti priimamų sprendimų ir veiksmų viešumą, pateikti savo sprendimų motyvus, o informaciją gali riboti tik tuo atveju, kai tai būtina svarbiausiais visuomenės interesais . Byloje nėra įrodymų, kad dėl namo rekonstrukcijos pareiškėjas būtų priėmęs kokį nors sprendimą, kaip valstybės tarnautojas, tad viešumo principas taip pat netaikytinas.

22. Atsakovas VSTT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

23. Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime suformuota pozicija ir VTĮ įtvirtinti valstybės tarnautojų etikos principai bei įstaigos vadovo statusas įpareigoja viešus asmenis ir privačiose valdose elgtis taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl jų veiklos teisėtumo. Pareiškėjas turėjo darbdaviui pranešti ne apie savo asmenini gyvenimą, o apie nustatytus nelegalios statybos faktus ir nedelsdamas imtis priemonių situacijai ištaisyti.

23.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-552-2793-12 konstatuota, kad VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 2, 3, 4, 5 ir 6 punktai, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktai įtvirtina svarbiausius valstybės tarnautojų veiklos etikos principus bei įpareigoja valstybės tarnautoją laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų. Etikos principų valstybės tarnautojas turi laikytis ne tik tiesiogiai atlikdamas savo pareigas, bet ir kitu tarnybos laiku viešojoje erdvėje vengti tokio elgesio, kuris galėtų suformuoti neigiamą visuomenės ar atskirų jos narių nuomonę apie valstybės tarnybą ir jos elementus. Veiklos etikos principų nesilaikymas šiuo atveju pagrįstai įvertintas kaip valstybės tarnautojo pareigos laikytis teisės aktų neatlikimas, už kurį galima taikyti tarnybinę atsakomybę. Valstybės tarnautojo veiklos etikos principai gali būti nustatyti ne tik VTĮ, bet ir kituose teisės aktuose.

23.3. Tarnybinė nuobauda pareiškėjui buvo skirta ne už patį savavališkos statybos faktą. Išvadoje pažymėta, jog atsižvelgiant į tai, kad statybos įvykdytos daugiau nei prieš 20 metų, ir kad situaciją nuo 2015 m. nagrinėjo įvairios institucijos, įtarimai dėl galimo tarnybinio nusižengimo, susijusio su pačiomis statybomis, nėra reiškiami. Neteisėtos statybos padariniai turės būti likviduoti pagal pradėtą administracinę procedūrą, kurią inicijavo Inspekcija. Todėl apeliacinio skundo motyvai, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino aplinkybės, jog savavališkos statybos aktas neatitinka VĮ Registrų centro nurodytų duomenų, ir apeliacinio skundo motyvas dėl Inspekcijos 2015 m. rugpjūčio 26 d. rašto Nr. 2D-12653 turinio vertinimo, neturi teisinės reikšmės.

Teisėjų kolegija


24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos direktoriaus Įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė

nuobauda – griežtas papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.25. Skundžiamu Įsakymu Tarnybos direktorius, vadovaudamasis VTĮ 29 ir 30 straipsniais, Taisyklėmis bei

atsižvelgdamas į Išvadą, pripažino, kad pareiškėjas, pasinaudodamas pareigomis, būdamas regioninio parko direktoriumi, savavališkos statybos faktą savo nuosavybės teise valdomame žemės sklype slėpė nuo tiesioginio vadovo, kitų asmenų, nesiėmė veiksmų pažeidimui pašalinti, ieškojo ir ieško būdų, kad savavališka statyba būtų įteisinta, tokiais veiksmais menkindamas tiek savo, kaip įstaigos vadovo, statusą, tiek ir saugomų teritorijų sistemos įvaizdį. Nurodė, kad toks pasyvus elgesys (neveikimas) diskredituoja valstybės tarnybą, (įstaigos vadovo) vardą, o tokia veikla akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės normomis bei teisėtais visuomenės lūkesčiais.

26. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

27. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ginčo esmės, šių motyvų nekartoja, o tik pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojo kaltė, atitinkamais atvejais – pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių (žr., pvz., 2004 m. liepos 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A4-678/2004; 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008; 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2356-575/2017).

29. Pasisakydamas dėl į pareigas valstybės tarnautoją priėmusio asmens sprendimo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinis aktas, kuriuo paskiriama tarnybinė nuobauda, ir tarnybinio patikrinimo išvada yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinės dalys, todėl įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nebūtina pakartoti padarytus pažeidimus ir nuobaudos skyrimo motyvus. Patvirtinta motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiantis priimamas individualus administracinis aktas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, laikoma šio akto motyvuojamąja dalimi. Teismas, spręsdamas individualaus administracinio akto, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, pagrįstumo klausimą, turi vertinti ne tik skundžiamo administracinio akto, bet ir jo sudedamosios dalies – tarnybinio patikrinimo išvados turinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1227/2010; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010). Tokios praktikos pagrįstai laikėsi ir pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas aptarė tarnybinės nuobaudos pareiškėjui paskyrimo procedūrą ir pažeidimų nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomų argumentų, susijusių su procedūrine tarnybinės nuobaudos skyrimo dalimi, nepateikė, detaliau šiuo aspektu nepasisakys.

30. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad apeliantas iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir pateikia savo vertinimą.

31. Šiuo aspektu pažymėtina, jog bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 56 str. 6 d.). ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-38-662/2015 yra pažymėjusi, jog valstybės tarnautojo veikos neteisėtumas pasireiškia kaip atitinkamų pareigų ir reikalavimų, įtvirtintų įstatymuose, kituose teisės aktuose, inter alia (be kita ko) vidaus administravimo aktuose, taip pat nustatytų valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Šiuo aspektu taip pat pastebėtina, jog atitinkamos pareigos, reikalavimai ir veiklos principai, kurių turi laikytis valstybės tarnautojai, įgyvendindami savo funkcijas, teisės aktuose gali būti apibrėžti skirtingai. Tais atvejais, kai atitinkamos teisės aktų nuostatos įtvirtina aiškią ir konkrečią, vienareikšmiškai suprantamą elgesio taisyklę (pareigą atitinkamoje situacijoje elgtis vienu ar kitu konkrečiu būdu ir pan.), valstybės tarnautojui pažeidus tokią nuostatą, konstatuotas jo veikos neteisėtumas savo ruožtu galėtų suponuoti ir išvadą apie jo kaltę (valstybės tarnautojas, žinodamas, kokio elgesio varianto iš jo reikalauja atitinkama teisės norma, savo veika sąmoningai arba būdamas nepakankamai rūpestingas bei atidus ją pažeidžia).

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis, tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas (jei nustatomas) valstybės tarnautojo padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1368/2010; 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012; 2016 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-463-662/2016; 2018 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-504-520/2018). Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje, kurioje būtina tarnybinį nusižengimą dar pagrįsti įrodymais, nurodant jo padarymo aplinkybes ir priežastis, dėl nusižengimo atsiradusias pasekmes, tarnautojo kaltę ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., 2013 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-565/2013; 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1867-492/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-689-552/2018). Atsižvelgiant į tai, atsakovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumenkino Vidaus audito ataskaitos reikšmę, o Išvada yra lygiavertė kitiems įrodymams, yra atmetami.

34. Valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsnyje nurodyta, kad valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Aptariamo įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžta, kad tarnybinis nusižengimas yra valstybės tarnautojų pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Pažymėtina, kad

tarnybinės nuobaudos skyrimas pirmiausiai yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-

360/2013).35. Tarnybos direktoriaus 2002 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 11 patvirtintų Aukštadvario regioninio parko direkcijos

nuostatų (Tarnybos direktoriaus 2016 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. V-229 redakcija) 1 punkte nustatyta, kad ši direkcija yra biudžetinė įstaiga, pagal kompetenciją vykdanti Aukštadvario regioninio parko kraštovaizdžio kompleksų ir objektų (vertybių), biologinės įvairovės apsaugą, organizuojanti nuolatinę jų priežiūrą ir tvarkymą, skatinanti pažintinį turizmą, racionalų gamtos išteklių naudojimą, pagal kompetenciją kontroliuojanti, kad fizinių ir juridinių asmenų veikla regioniniame parke atitiktų nustatytus saugomos teritorijos apsaugos ir naudojimo reikalavimus.

36. Išvadoje teigiama, kad pareiškėjas be kita ko pažeidė Tarnybos direktoriaus 2002 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 42 patvirtinto pareigybės aprašymo IV skyriaus 1 punkto (organizuoti aplinkosauginę ir aplinkotvarkinę, mokslinę, pažintinę, rekreacinę, švietėjišką, propagandinę ir kitą direkcijos veiklą, siekiant išsaugoti vertingiausius gamtinius ir kultūrinius kompleksus bei objektus, juos tvarkyti ir racionaliai naudoti), 4 punkto (pagal kompetenciją organizuoti kraštotvarkinės bei statybinės veiklos, vykdomos parko teritorijoje, kontrolę), 6 punkto (nagrinėti ir teikti išvadas regionų aplinkos apsaugos departamentams dėl projektinės dokumentacijos derinimo), 15 punkto (sprendžiant jam patikėtus uždavinius ir funkcijas, vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Aplinkos ministerijos ir Tarnybos įsakymais, nurodymais, instrukcijomis, kitais teisės aktais, parko direkcijos nuostatais) nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad Išvadoje minimos pareigybės aprašyme nurodytos Aukštadvario regioninio parko direktoriaus funkcijos yra plataus pobūdžio, o Išvadoje šių funkcijų pažeidimas nėra detaliai atskleistas, darė išvadą, kad iš Išvados turinio aiškiai matyti, kad pareiškėjas pažeidė pareigybės aprašymo 4 punktą (organizuoti kraštotvarkinės bei statybinės veiklos, vykdomos parko teritorijoje, kontrolę), o kitų punktų pažeidimo sudėties atsakovas nenurodė, todėl teismas sprendė, kad kitų punktų pažeidimų atsakovas neįrodė.

37. Nustatyta, kad pareiškėjas Aukštadvario regioninio parko vadovu dirba nuo 1994 m. rugsėjo 8 d. ir yra atsakingas už regioninio parko priežiūrą ir apsaugą. Pareiškėjui dėl savavališkai rekonstruoto gyvenamojo namo 2017 m. vasario 8 d. surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-100-170208-00011 už statinio savavališką rekonstrukciją įvykdytą vandens telkinio (Stankos ež.) pakrantės apsaugos juostoje bei tą pačią dieną Inspekcijos surašytas privalomasis nurodymas iki 2018 m. rugpjūčio 8 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius. Iš minėto savavališkos statybos akto matyti, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis namas, dėl kurio savavališko rekonstravimo surašytas šis aktas, yra Aukštadvario regioninio parko teritorijoje. Šis savavališkos statybos aktas nenuginčytas, todėl yra galiojantis. Būtent aplinkybės, susijusios su savavališka statyba regioninio parko teritorijoje, ir buvo vada pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą. Esant nustatytoms nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė pareigybės aprašymo 4 punktą (organizuoti kraštotvarkinės bei statybinės veiklos, vykdomos parko teritorijoje, kontrolę), nes negalima situacija, kad asmuo pagal kompetenciją turintis organizuoti kraštotvarkos bei statybinę veiklą, vykdomą parko teritorijoje, bei vykdydamas tų veikų kontrolę, pats pažeidžia šiuos reikalavimus. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas nepateikė bei nenurodė Išvadoje ar bylos nagrinėjimo teisme metu jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjas būtų pažeidęs pareigybės aprašymo 4 punktą, t. y., būtų netinkamai organizavęs kraštotvarkos bei statybinės veiklos, vykdomos parko teritorijoje, kontrolę, vertintini kritiškai ir atmestini.

38. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pareigybės aprašymo nuostatos jam taikomos retrospektyviai, už veiksmus, kurie buvo padaryti jam dar nebūnant regioninio parko direkcijos vadovu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pažeidimas, lėmęs tarnybinės atsakomybės taikymą pareiškėjui (pareiškėjas, pasinaudodamas pareigomis, būdamas regioninio parko direktoriumi, savavališkos statybos faktą savo nuosavybės teise valdomame žemės sklype slėpė nuo tiesioginio vadovo, kitų asmenų, nesiėmė veiksmų pažeidimui pašalinti, tokiais veiksmais menkindamas savo, kaip įstaigos vadovo, statusą ir saugomų teritorijų sistemos įvaizdį), yra tęstinis, o pats savavališkos statybos faktas konstatuotas 2017 m. vasario 8 d. ir pareiškėjo nebuvo ginčijamas, todėl nėra pagrindo išvadai, kad tarnybinė nuobauda paskirta už daugiau nei prieš 20 metų padarytą pažeidimą.

39. Valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu. Tai, kad

valstybės tarnybos paskirtis – garantuoti viešąjį interesą valstybės ir savivaldybių institucijoms vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas, o ne privačius šia veikla užsiimančių darbuotojų interesus, lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat jų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą.

40. VTĮ 3 straipsnio, nustatančio pagrindinius valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principus, 2 dalyje įtvirtinta, kad vieni iš svarbiausių valstybės tarnautojų principų yra pagarbos žmogui ir valstybei principas, reiškiantis, kad valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves, Lietuvos Respublikos Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus (1 punktas) ir pavyzdingumo principas, reiškiantis, kad valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas (8 punktas). Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1, 3 ir 5 punktuose įtvirtintas nuostatas, valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams bei laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.1 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų, jo teises ir laisves, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų, teismų sprendimų reikalavimų, valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų vidaus tvarkos taisyklių. Pagal tų pačių taisyklių 9.2 ir 9.4 punktus, valstybės tarnautojas privalo būti nepriekaištingos reputacijos, gebėti deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulintis ir būti tolerantiškas, pagarbiai elgtis su kitais valstybės tarnautojais bei kitais žmonėmis.

41. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimu: „<…> privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo atlieka viešo pobūdžio veikas ir tą supranta arba turi ir gali suprasti, nors ir savo namuose ar kitose privačiose valdose, tai tokios viešo pobūdžio veikos nebus apsaugos objektas pagal Konstitucijos 22 ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 8, užtikrinančio privataus gyvenimo neliečiamybę, straipsnius, ir asmuo negali tikėtis privatumo. Valstybės bei savivaldybių pareigūnų ir tarnautojų veikla, susijusi su valstybės bei savivaldybių valdžios ir valdymo funkcijų įgyvendinimu, visada yra viešo pobūdžio. Demokratinėje teisinėje valstybėje jos pareigūnų ir tarnautojų viešas pareigų atlikimas yra vienas esminių principų, saugančių nuo jų savivalės ar piktnaudžiavimo <…>“.

42. Vadovaudamasi nutarties 39–41 punktuose išdėstytu teisiniu reguliavimu bei konstitucine jurisprudencija, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas pažeidė teisingumo ir viešumo principą, nes būdamas vadovu ir kontroliuodamas kitus asmenis savo kontrolės srityje padarė pažeidimą ir neužtikrino savo veiksmų viešumo apie savo neteisėtus veiksmus nepranešdamas vadovui, bei kritiškai vertina pareiškėjo argumentus šiuo aspektu.

43. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė ir paskirtos nuobaudos proporcingumo bei adekvatumo klausimą, pakeisdamas ją švelnesne, ši nuobauda atitinka padaryto tarnybinio nusižengimo sunkumą, pobūdį bei jo padarymo aplinkybes, pareiškėjo kaltę ir jį charakterizuojančius duomenis, todėl laikytina pagrįsta.

44. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-596-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02626-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 59.2(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas G. B. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą persiųsti jo 2019 m. birželio 22 d. skundą ir su juo susijusį 2019 m. gegužės 13 d. skundą nagrinėti kompetentingai institucijai.

Vilniaus 2019 m. liepos 18 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją iki 2019 m. rugsėjo 2 d. pateikti teismui skundą su pilnai suformuluotu reikalavimu, žyminio mokesčio kvitą arba motyvuotą ir objektyviais duomenimis pagrįstą prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

2019 m. liepos 24 d. buvo gautas pareiškėjo G. B. atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutarties panaikinimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 26 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo G. B. atskirąjį skundą dėl 2019 m. liepos 18 d. nutarties panaikinimo.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 152

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=116f4b20e5f711e99681cd81dcdca52c

straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui: 1) šio įstatymo nustatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Taigi atskirojo skundo objektu gali būti ne visos pirmosios instancijos teismo priimtos nutartys.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartį, kuria jam nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti. Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu teismas nustato, kad skundas neatitinka ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Taigi, skundžiama teismo nutartimi nėra užkertamas kelias tolesnei bylos eigai, priešingai – tokia nutartimi pareiškėjui suteikiama galimybė pašalinti skundo trūkumus ir taip užtikrinti tolesnę bylos eigą (ABTĮ 33 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra ABTĮ 152 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos atskirajam skundui paduoti, todėl atsisakė priimti pareiškėjo G. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutarties panaikinimo.

III.

Pareiškėjas G. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 26 d. nutartį ir perduoti teismui pareiškėjo atskirojo skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo teigimu, 2019 m. liepos 18 d. nutartimi buvo ne suteikta galimybė pašalinti skundo trūkumus, bet siūloma pareiškėjui pakeisti bylos dalyką – skundo reikalavimą. Pareiškėjas turi teisę suformuluoti skundo reikalavimą pats. Teisėja neturėjo teisės siūlyti pareiškėjui keisti skundo reikalavimą, kuris neturi formalių ABTĮ 24, 25 straipsnių trūkumų. Teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartimi faktiškai buvo užkirstas kelias tolesnei bylos eigai.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 26 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo atskirąjį skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko) pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016; 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-724-502/2017; 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-339-261/2018).

Šiuo aspektu taip pat pabrėžtina, kad asmeniui kreipiantis su skundu į administracinį teismą, turi būti laikomasi ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25, 35 straipsniuose nustatytų skundo turiniui ir formai keliamų reikalavimų.

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu teismas nustato, kad skundas neatitinka ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Vadovaujantis minėtomis ABTĮ nuostatomis, darytina išvada, kad teismo nutartyje įvardytų skundo trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą nepaduotu, t. y. pareiškėjui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius teismo nurodymus pašalinti skundo trūkumus, teismas privalo priimti nutartį dėl skundo laikymo nepaduotu ir grąžinimo pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-724-

502/2017). Akcentuotina ir tai, kad termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas pateikto skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-550/2010).

Kaip matyti iš atskirojo skundo argumentų, pareiškėjas nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartimi, nurodydamas, kad trūkumai minėtoje nutartyje buvo nustatyti nepagrįstai. Atkreiptinas dėmesys, jog teismo nutartimi, kuria pareiškėjui buvo nustatyti skundo trūkumai, nėra užkertamas kelias tolesnei bylos eigai, priešingai – tokia nutartimi pareiškėjui suteikiama galimybė pašalinti skundo trūkumus ir taip užtikrinti tolesnę bylos eigą.

Pasisakydama dėl atskirojo skundo argumentų, kad trūkumai buvo nustatyti nepagrįstai, teisėjų kolegija, visų pirma, atkreipia dėmesį, kad tais atvejais, kai yra skundžiama teismo nutartis laikyti skundą nepaduotu bei grąžinti jį pareiškėjui, teismo nutarties dėl trūkumų šalinimo motyvai vertinami kaip nutarties dėl skundo laikymo nepaduotu ir grąžinimo pareiškėjui motyvų sudėtinė dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-343/2012). Įvertinusi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutarties turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo skundo trūkumai minėta nutartimi buvo nustatyti pagrįstai.

Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 152 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui: 1) šio įstatymo nustatytais atvejais arba 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Šiuo atveju įstatymas nenumato galimybės skųsti nutartį, kuria nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, tokia nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai 2019 m. liepos 26 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo atskirąjį skundą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjo atskirąjį skundą atsisakyta priimti, yra teisėta ir pagrįsta, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo G. B. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 26 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



Administracinė byla Nr. A-1857-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02164-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 36(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=12d96270e5f711e99681cd81dcdca52c




teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK, atsakovas) 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 17-IL-20-02338-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, padarius išvadą, kad pareiškėjas, laikydamas šaunamuosius ginklus, gali kelti grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

3. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas buvo priimtas nesilaikant imperatyvaus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto reikalavimo nurodyti atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus, taip pat netinkamai pritaikytas Įstatymo 18 straipsnis, nepakankamai įvertinta esama faktinė, pasikeitusi padėtis, teigiami pokyčiai, todėl Sprendimas yra neobjektyvus, nepagrįstas, taip pat pažeidžiantis lygiateisiškumo principą ir nekaltumo prezumpciją. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendime nėra nuorodos į konkretų Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies punktą, tik bendrai pažymėta, jog Įstatymo 17 ir 18 straipsniuose įtvirtintos nuostatos rodo, kad asmenų, norinčių įsigyti ginklų ir šaudmenų, elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Atsakovo išvada, kad pareiškėjas, laikydamas šaunamuosius ginklus, gali kelti grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, yra nepagrįsta.

4. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad siekiant nustatyti, ar nėra priežasčių, dėl kurių leidimas laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui

gali būti neišduodamas, atlikti patikrinimai, kurių metu nustatyta, jog pareiškėjas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutarimu nubaustas už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse, padarymą, t. y. pareiškėjas, būdamas girtas, nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų. Be to, 2013 m. gruodžio 6 d. pareiškėjui paskirta 200 Lt bauda už ATPK 194 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, t. y. pareiškėjas apie 0.45 val. atėjo į restoraną, būdamas neblaivus (nustatytas 2,50 promilės girtumas), turėdamas šaunamąjį ginklą. Kauno AVPK gavus šią informaciją, Kauno AVPK 2014 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjui išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus buvo panaikintas. Be to, Administracinių nusižengimų registro duomenimis, pareiškėjas nuo 2001 metų iki 2017 metų administracine tvarka baustas dar 17 kartų, iš jų – 3 kartus už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą arba nulėmusį turto sugadinimą, 2 kartus – už transporto priemonės palikimą stovėti ant pėsčiųjų tako ar šaligatvio, vieną kartą – už savavališką transporto priemonių važiuoklės užblokavimo įtaiso nuėmimą, 8 kartus – už greičio viršijimą.

6. Atsakovas nurodė, kad Įstatymo 17 ir 18 straipsniuose įtvirtintos nuostatos rodo, jog asmenų, norinčių įsigyti ginklų

ir šaudmenų, elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Įvertinus pareiškėjo veiksmus, kurie neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, jo elgesio pobūdį, darytina pagrįsta išvada, kad jis, laikydamas šaunamuosius ginklus, gali kelti grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

II.

7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas įvertino Sprendimo turinį, Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte, 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad pareiškėjui galėjo būti taikomos nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusios Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatos ir vertinant pareiškėjo iki šios datos padarytus nusižengimus.

9. Išanalizavęs pareiškėjo padarytus administracinius nusižengimus, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas, darydamas pažeidimus, rizikuoja ne tik savo, bet ir kitų asmenų sveikata ar net gyvybe, kelia grėsmę visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, be to, suprasdamas savo elgesio neteisėtumą, kadangi praeityje jau yra baustas už tokius pažeidimus, pareiškėjas sąmoningai juos kartoja. Byloje surinkti įrodymai apie tai, kad pareiškėjas, būdamas neblaivus, nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų, pažeisdamas teisės aktų nuostatas, neblaivus viešoje vietoje nešiojosi ginklą, vairuodamas automobilį sistemingai daro pažeidimus, kurie sukelia nežymų sveikatos sutrikdymą arba nulemia turto sugadinimą, sistemingai viršija greitį, charakterizuoja pareiškėją kaip už savo veiksmus neatsakingą asmenį, linkusį kelti grėsmę savo ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, kaip tai numatyta Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte.

III.

10. Pareiškėjas M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Sprendimą.

11. Apeliacinis skundas, be pareiškėjo skunde nurodytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:11.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatą, netinkamai įvertino byloje

surinktus duomenis, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.11.2. Teismas, spręsdamas dėl Sprendimo teisėtumo, iš esmės vertino aplinkybes, kurios buvo pagrindas panaikinti

anksčiau pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklą. Leidimo laikyti (nešiotis) ginklą panaikinimo ir šio leidimo išdavimo sąlygos nėra tapačios, o tų pačių aplinkybių vertinimas iš esmės lemia tai, kad pagal teismo pateiktą išaiškinimą pareiškėjas apskritai niekada neturėtų galimybės įgyti teisės laikyti (nešiotis) ginklą, nors Įstatymo nuostatos neterminuoto draudimo nenustato. Teismas privalėjo vertinti, ar prašymo pateikimo atsakovui metu egzistavo atisakymo išduoti leidimą sąlygos, o ne nagrinėti aplinkybes, kurios buvo leidimo laikyti (nešiotis) ginklą panaikinimo pagrindas. Prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą pateikimo metu pareiškėjas jau buvo laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Sprendžiant dėl Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytos sąlygos egzistavimo, turi būti vertinami tik tuo metu galiojantys pareiškėjo padaryti pažeidimai.

11.3. Po leidimo laikyti (nešiotis) ginklą panaikinimo 2014 m. vasario 27 d. pareiškėjas yra padaręs tik keletą administracinių nusižengimų, kurie nėra savo esme pavojingi kitiems asmenims, jų turtui ar visuomenės saugumui. 2018 metais pareiškėjas apskritai nėra padaręs jokių administracinių nusižengimų, o 2017 metais padarytas vienintelis pažeidimas – transporto priemonės vairavimas pasibaigus prekybinių numerio ženklų galiojimui. Pareiškėjas savo elgesiu jau įrodė, kad jokie Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti ribojimai laikyti ginklą neegzistuoja.

11.4. Pareiškėjas niekada nėra padaręs jokių nusikalstamų veikų ir niekada jo atžvilgiu nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Aplinkybės dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo 2011–2016 metais ar vieno administracinio nusižengimo padarymo 2017 metais nereiškia, kad pareiškėjas yra atlikęs kokius nors nusikalstamus veiksmus. Vien administracinių nusižengimų, kurių dauguma susiję su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, padarymas negali būti pagrindas

spręsti apie asmens keliamą grėsmę, kaip tą nustato Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas.11.5. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytos teismų praktikos (Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2046-662/2015 ir 2016 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-923-502/2016, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-1834-583/2015, Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3060-644/2015) vertinimo.

11.6. Teismas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, patvirtinančių, kad leidimas laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui yra būtinas norint užtikrinti jo saugumą, savigynai.

12. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

13. Atsakovas, be atsiliepime į skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų argumentų, nurodo, kad, įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto normos aiškinimo, matyti, kad kiekvienas atvejis yra vertinamas individualiai, o pripažinimą, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ir savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, iš esmės lemia jo veiksmų iki prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus vertinimas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas yra linkęs reguliariai pažeidinėti teisės aktus, ir tai įrodo jo elgesio grėsmę bei charakterizuoja jį kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, nuolat nepaklūstantį jų reikalavimams, todėl pagrįstai kyla įtarimų, kad neprognozuojamas teisės aktus pažeidinėjančio pareiškėjo elgesys gali kartotis, ir tai yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas kelia (gali kelti) grėsmę savo ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Teisėjų kolegija


14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 17-IL-20-02338-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ pareiškėjui M. M. teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, spręsdamas, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo padaryti administraciniai teisės pažeidimai sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo keliamą pavojų kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad Įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 str. 1 d.). Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju atsakovas, išanalizavęs turimus duomenis, aiškiai ir detaliai nurodė atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014; 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017).

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 aiškindamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, jog būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-796-552/2018).

19. Ginčijamu Kauno AVPK Sprendimu pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių III skyriaus 16–19 punktais, tačiau pareiškėjas akcentuoja, kad po leidimo laikyti (nešiotis) ginklą panaikinimo 2014 m. vasario 27 d. pareiškėjas yra padaręs tik keletą administracinių nusižengimų, kurie nėra savo esme pavojingi kitiems asmenims, jų turtui ar visuomenės saugumui. 2018 metais pareiškėjas apskritai nėra padaręs jokių administracinių nusižengimų, o 2017 metais padarytas vienintelis pažeidimas – transporto priemonės vairavimas pasibaigus prekybinių numerio ženklų galiojimui. Pareiškėjo teigimu, jis savo elgesiu jau įrodė, kad jokie Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti ribojimai laikyti ginklą neegzistuoja.

20. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutarimu nubaustas už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse, t. y. pareiškėjas, būdamas girtas, nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų. Be to, 2013 m. gruodžio 6 d. pareiškėjui paskirta 200 Lt bauda už ATPK 194 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, t. y. pareiškėjas apie 0.45 val. atėjo į restoraną „Legenda“ būdamas neblaivus (nustatytas 2,50 promilės girtumas), turėdamas šaunamąjį ginklą. Bauda sumokėta. 2014 m. vasario 7 d. Kauno AVPK gavus šią informaciją, Kauno AVPK 2014 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjui išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikintas. Administracinių nusižengimų registro duomenimis, pareiškėjas nuo 2001 metų iki 2017 metų administracine tvarka baustas dar 17 kartų, iš jų 3 kartus – už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą arba nulėmusį turto sugadinimą, 2 kartus – už transporto priemonės palikimą stovėti ant pėsčiųjų tako ar šaligatvio, vieną kartą – už savavališką transporto priemonių važiuoklės užblokavimo įtaiso nuėmimą, 8 kartus – už greičio viršijimą.

21. Akcentuotina, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka

įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018). Tačiau pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės ir pateikti įrodymai šiuo konkrečiu atveju priešingos išvados, nei padarė atsakovas Sprendime ir pirmosios instancijos teismas, prieš tai nustatytų aplinkybių kontekste nesuponuoja.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo padaryti pažeidimai sietini su pavojumi viešajai tvarkai ir saugumui, o analizuojant juos atsiradimo laike aspektu, pažymėtina, jog negalima teigti, kad visi padaryti pažeidimai yra praradę aktualumą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo prasme, nes nuo tokių pažeidimų, kaip pareigūno teisėto reikalavimo ar nurodymo nevykdymas būnant apsvaigus nuo alkoholio bei ginklo nešiojimas, kai tai daro neblaivus asmuo, kuriam nustatomas vidutinis neblaivumo (girtumo) laipsnis, padarymo dar nėra praėję 10 metų. Atsižvelgiant į byloje pateiktų duomenų visumą, darytina išvada, jog atsakovas, įvertinęs surinktus faktinius duomenis, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl Sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros ir jo naikinti nėra pagrindo. Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjo atžvilgiu galėjo būti taikomos nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusios Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatos ir ta apimtimi, kuri paliečia pareiškėjo iki šios datos padarytus nusižengimus, įvertinant juos pagal jau aptartus „kokybinį“ ir aktualumo kriterijus.

23. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų bei nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

24. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktiniais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1621-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03511-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=00b2a020e5f711e99681cd81dcdca52c


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. V. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – viešoji įstaiga Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, Utenos rajono savivaldybės administracija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Ž. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 3R-277(AG-222/01-2017) ir atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, NMA) 2017 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. SP1-2062 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria pareiškėjas įpareigotas grąžinti 8 693,86 Eur paramos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis Sprendimu buvo įpareigotas grąžinti 8 832,93 Eur dėl to, kad 2016 m. paraiškoje pagal programą „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas“ deklaruotas plotas, lyginant su 2013–2015 m. paraiškose deklaruotu plotu, sumažėjo daugiau nei 3 proc. (toliau – ir I pažeidimas), pareiškėjo 2014 m. paraiškoje pagal programos „Kraštovaizdžio tvarkymas“ veiklą „Ražienų laukai per žiemą“ deklaruotas plotas, lyginant su 2013 m. paraiška, sumažėjo daugiau nei 3 proc. (toliau – ir II pažeidimas). Skundą pareiškėjas teikė dėl I pažeidimo, dėl kurio nustatyta grąžintina 8 693,86 Eur suma.

3. Pareiškėjas teigė, jog Komisija peržengė skundo nagrinėjimo ribas ir nustatė pažeidimą, kad pareiškėjas deklaravo plotus, kurie nėra tinkami išmokoms pagal atitinkamą priemonę gauti, nors Komisijai nesuteikta teisė priimti sprendimų dėl padarytų pažeidimų.

4. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. paraiškoje pagal programą „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas“ (toliau – ir Programa) deklaruotas plotas buvo sumažintas viršijant nustatytą 3 procentų ribą, kas atitinka Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ (toliau – ir Priemonė) programų „Kraštovaizdžio tvarkymas“, „Ekologinis ūkininkavimas“ ir „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-152, (toliau – ir AGRO taisyklės) nustatytus įpareigojimus, 36.3 punkte nurodytą situaciją, kuomet Agentūra privalo pareikalauti grąžinti visą už sumažėjusį plotą išmokėtą sumą, tačiau teigė, kad nei Komisija, nei Agentūra neįvertino, jog plotas sumažėjo ne dėl pareiškėjo kaltės. Pareiškėjas skunde Komisijai paaiškino, kad 2016 m. tinkamai deklaruoti (kodu RZV) viso ploto pagal Programą jis negalėjo tik dėl 2016 m. modifikuotos Paraiškų priėmimo informacinės sistemos veikimo. Sistema neleido viso ploto deklaruoti kodu RZV, todėl Utenos savivaldybės administracijos Leliūnų seniūnijos (toliau – ir Seniūnija) specialistė 27,53 ha plotą deklaravo dvejose pozicijose: kodu RZV (3,5 ha) ir kodu DGP (24,03 ha). Pareiškėjas apie tai elektroniniais laiškais informavo Agentūrą. Dėl kilusių kliūčių į Agentūrą taip pat kreipėsi ir Utenos savivaldybės administracijos Leliūnų seniūnijos specialistė. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjas negali būti laikomas kaltu dėl formalaus

pažeidimo, kuris buvo sąlygotas ne nuo pareiškėjo priklausančių aplinkybių. Laukų plotai sumažėjo tik formaliai ir ne dėl pareiškėjo kaltės.

5. Pareiškėjo įsitikinimu, Komisija nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjui tenkanti atsakomybė yra dėl to, kad jis deklaravo plotus, kurie nėra tinkami išmokoms pagal Priemonę gauti. Pareiškėjas pats jokių neteisėtų veiksmų neatliko, jis turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, jog, patikėjęs paraiškų pildymo ir teikimo veiksmų atlikimą Seniūnijai, kuriai šios funkcijos yra priskirtos pagal AGRO taisykles, tai bus atlikta tinkamai ir kokybiškai bei Pareiškėjas dėl to nesulauks jokių neigiamų pasekmių. Pareiškėjas taip pat turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, jog deklaravimo sistema, naudojama paraiškoms pildyti ir teikti, tinkamai veiks nuo pat 2012 m. ir Pareiškėjas neturės jokių neigiamų pasekmių dėl šios sistemos netobulumo.

6. Atsakovas NMA atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.7. Agentūra paaiškino, kad įvertinus pareiškėjo 2016 m. birželio 6 d. paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus

bei gyvulius paraišką (toliau – ir 2016 m. paraiška) buvo nustatyta, kad pareiškėjas sumažino deklaruotą laukų plotą daugiau nei 3 proc., todėl susidarė 8 693,86 Eur dydžio grąžintinų lėšų suma už 2013, 2014 ir 2015 deklaravimo metus.

8. NMA nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog Komisija nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjui tenkanti atsakomybė yra dėl to, kad jis deklaravo plotus, kurie nėra tinkami išmokoms pagal Priemonę gauti, ir teigė, kad Komisija pareiškėjo pažeidimą įvertino tinkamai, tik sprendime savo išvadas išdėstė kitais žodžiais.

9. Agentūra nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. paraiškoje negalėjo nurodyti ankstesniais metais deklaruoto lauko, nes nuo pat pirmos paraiškos deklaravo ženkliai didesnį plotą, nei iš tikrųjų galėjo deklaruoti pagal AGRO taisykles, t. y. deklaravo ne tik rizikos vandens baseino sluoksnyje esantį plotą, bet apskritai visą sklypą, nors jis ir neįeina į rizikos vandens baseino teritoriją. Pareiškėjo deklaruotas žemės sklypas (jo dalis) turėjo priklausyti vienam iš rizikos vandens telkinių baseinų plotui. Informaciją, ar sklypas į tokį baseiną patenka, teikia seniūnijos pagal valdos centro adresą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas pats siekė gauti paramos lėšas, kurios jam nepriklauso. NMA nurodė, kad Paraiškų priėmimo informacinė sistema (toliau – ir PPIS) pareiškėją buvo informavusi apie tai, kad ne visas norimas deklaruoti laukas patenka į rizikos vandens telkinio baseiną, tačiau nepaisant įspėjimo, pareiškėjas deklaravo visą žemės sklypo plotą. PPIS administratorius valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras (toliau – ir ŽŪIKVC) iki 2016 m. galimai griežtai nekontroliavo, kad dalyvaujant Programoje („Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas) žemės plotus būtų galima nurodyti tik rizikos vandens telkinių baseinų teritorijose. Todėl pareiškėjas, teikdamas 2013 m., 2014 m., ir 2015 m. paraiškas galėjo nurodyti visą žemės sklypą, nors jis į rizikos vandens telkinio baseino teritoriją ir nepatenka, tačiau visuomet buvo pateikiamas įspėjimas, kad ne visas įbraižytas laukas patenka į nurodytą rizikos vandens telkinių baseiną. Iki 2016 m. asmenys galėjo piktnaudžiauti ir deklaruoti daugiau ploto, nei galima pagal AGRO priemonę. Sprendimas priimtas dėl to, kad pareiškėjas neteisėtai deklaravo ir neteisėtai gavo didesnę išmokos sumą, negu turėjo būti skirta pagal plotą, kuris patenka į rizikos vandens telkinių baseino teritoriją.

10. Agentūra nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad prieš priimdama Sprendimą NMA turėjo kreiptis į pareiškėją. NMA vertino 2016 m. paraišką vadovaudamasi oficialiais ŽŪIKVC duomenimis. Iš pareiškėjo nebuvo gauti jokie registruoti ar elektroniniai laiškai, kuriais jis informuotų apie tai, jog negalima tinkamai pateikti duomenų per PPIS sistemą. PPIS veikė tinkamai, o pažeidimas atsirado dėl to, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas ir anksčiau deklaruodavo plotą, kuris neįeina į rizikos vandens vandenų baseiną.

11. NMA teigė, kad seniūnijos darbuotojas tik padeda pareiškėjams užpildyti paraiškas pagal pareiškėjų pateiktus duomenis, o pareiškėjai, patikrinę užpildytas paraiškas, savo parašu patvirtina, jog pateikti duomenys yra teisingi. Pareiškėjas, pateikdamas 2016 m. paraišką ir joje pasirašydamas, įsipareigojo pateikti teisingus duomenis. Seniūnijos specialistės paaiškinime nėra nurodyta, kad būtent ji teikė 2016 m. paraišką. Priešingai, paaiškinime nurodyta, kad paraišką teikė pareiškėjas. Seniūnijos darbuotoja, matydama, kad yra PPIS nesklandumų, turėjo apie sutrikimus pranešti.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

13. ŽŪIKVC nurodė, kad 2012–2016 m. paraiškų priėmimo metu PPIS elektroniniame žemėlapyje „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribos visiems pareiškėjams, savivaldybių ir seniūnijų darbuotojams buvo pažymėtos pagal nutylėjimą, su galimybe panaikinti žymėjimą. Aplinkos apsaugos agentūra paskutinį kartą „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribas atnaujino 2011 m. Pranešimas, kuris informuodavo, ar deklaruojamas laukas patenka, ar nepatenka į „Rizikos“ vandens

telkinių teritoriją, PPIS buvo įdiegtas 2011 m. Jis buvo informacinio pobūdžio, nebuvo privalomas, todėl pareiškėjas galėjo nurodyti lauką ne „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribose, tačiau tai nepaneigia pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų. Nuo 2016 m. buvo įdiegta patikra, ar naudmenos kodu RZV „Rizikos telkinių būklės gerinimas“ įbraižyti laukai deklaruojami „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribose, todėl pareiškėjas negalėjo patvirtinti paraiškos, kol nepatikslino deklaruojamo lauko duomenų. ŽŪIKVC pabrėžė, kad Seniūnijos darbuotoja su pareiškėju galėjo tinkamai nurodyti lauką, nes elektroniniame žemėlapyje pagal nutylėjimą buvo vaizduojamos „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribos, buvo tinkamai veikiantys įrankiai, su kuriais buvo galima tiksliai nubraižyti lauką.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino NMA Sprendimą ir Komisijos 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 3R-277(AG-222/01-2017).

15. Teismas, įvertinęs Komisijos sprendimo turinį, sutiko su Agentūros argumentais, kad Komisija pareiškėjo skundo ribų neperžengė ir naujo pažeidimo nesuformulavo. Komisija išnagrinėjo ginčui adekvačias aplinkybes, išvadas suformuluodama kitais teiginiais, nei savo išvadas Sprendime grindė Agentūra.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, teikdamas 2012 m. paraišką ir deklaruodamas laukus pagal Programą „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas“ prisiėmė įsipareigojimus ne mažiau kaip 5 kalendorinius metus nuo 2012 m. kasmet teikti paraiškas pagal Programą ir paraiškoje nurodytų plotų nemažinti daugiau kaip 3 procentais. Seniūnijos darbuotoja 2016 m. paraiškoje 27,53 ha lauką deklaravo dvejose pozicijose, t. y. kodu RZV (3,5 ha) ir kodu DGP (24,03 ha). Į bylą pateiktas Seniūnijos darbuotojos 2016 m. birželio 15 d. el. laiškas patvirtina, kad ji apie tokią faktinę situaciją nedelsiant informavo Agentūrą, nurodydama, kad PPIS sistema neleidžia deklaruoti viso ploto pagal Programą. Taip pat ir pats pareiškėjas į Agentūrą kreipėsi su 2016 m. gegužės 25 d. ir 2016 m. birželio 2 d. laiškais, nurodydamas, kad PPIS neleidžia tiksliai deklaruoti plotų, kadangi PPIS netinkamai funkcionuoja. Pareiškėjas prašymuose Agentūrai atkreipė dėmesį, kad bendrai deklaruotas plotas yra teisingas, tik išskaidytas į dvi pozicijas. Seniūnijos specialistė, pildžiusi pareiškėjo paraiškas, paaiškino, kad PPIS braižant laukus, Programos teritorijų ribų nesimatė ir jokių įspėjimų nebuvo. Pildant 2013 m. paraišką Seniūnijos darbuotoja padidino plotą tame pačiame lauke iki 27,75 ha ir taip deklaravo iki 2016 m. Tik deklaruojant 2015 metais PPIS parodė įspėjamąjį ženklą, kad ne visas deklaruojamas laukas patenka į „Rizikos“ vandens telkinių teritoriją, dėl tokios situacijos specialistė ne kartą skambino į ŽŪIKVC, kreipėsi į Agentūrą ir jai buvo paaiškinta, kad ploto mažinti negalima. Tik 2016 m. pasikeitus PPIS buvo galimas lauko apkirpimas pagal pasikeitusias rizikos vandens telkinių ribas ir sistema jau neleido pasirinkti pasėlio kodo RZV 24,03 ha plotui, todėl šią lauko dalį buvo nuspręsta deklaruoti kodu DGP. Teismas atkreipė dėmesį, kad kiekvienais metais buvo atliekamos pareiškėjo laukų patikros, tačiau jokių pažeidimų nebuvo konstatuota.

17. Teismas sprendė, kad Agentūra Sprendimą priėmė iš esmės tik formaliai nustačiusi, kad „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribos paskutinį kartą buvo atnaujintos 2011 m. ir jos daugiau nesikeitė, taip pat įvertinusi, jog nebuvo gauta duomenų, kad PPIS sistema būtų netinkamai veikusi, kad Seniūnijos darbuotoja į Agentūrą kreipėsi galimai ne teisės aktuose nustatyta forma ir kt. Teismo vertinimu, Agentūra, prieš skirdama sankciją, turėjo išsamiai įvertinti (ištirti) pareiškėjo nurodytas priežastis, kurios lėmė, kad ginčo laukas buvo deklaruotas dvejose pozicijose.

18. Teismas nustatė, kad nei pareiškėjo, nei Seniūnijos darbuotojos veiksmuose piktnaudžiavimo sąmoningai plėsti ginčo lauko ribas nenustatyta, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas, ginčydamas Sprendimo teisėtumą siekia sau išskirtinių sąlygų, be to, tiek pareiškėjas, tiek dokumentus pildęs asmuo aktyviais veiksmais reagavo į 2016 m. pasikeitusią situaciją, siekė ją ištaisyti, aiškinosi priežastis, 2016 m. laukas buvo deklaruotas tokio ploto, koks buvo deklaruotas ankstesniais metais, tik per dvi pozicijas, priežasčių, dėl kurių pildantis dokumentus asmuo negalėjo matyti/nematė įspėjamųjų užrašų, bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, byloje jokiais įrodymais nenustatyta, kad įspėjamieji užrašai buvo siunčiami ir anksčiau nei 2015 metais. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Agentūra neturėjo pareiškėjo nurodytų aplinkybių atmesti formaliu pagrindu, toks ginčo situacijos vertinimas nesuderinamas su gero administravimo (atsakingo valdymo) principu.

19. Teismas nurodė, kad priimdama skundžiamą Sprendimą Agentūra privalėjo ne tik formaliai įvertinti nustatytą pažeidimą, bet ir išsamiai nustatyti, ar yra pareiškėjo kaltė dėl neteisingo deklaravimo ir klaidingų duomenų pateikimo. Teismo vertinimu, iš byloje surinktos medžiagos negalima vienareikšmiškai teigti, kad konstatuotas pažeidimas buvo

padarytas pareiškėjo sąmoningais veiksmais ir ar už bendrą ginčo situaciją bet kuriuo atveju turėtų būti atsakingas pareiškėjas.

III.

20. Atsakovas NMA apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti skundžiamą Agentūros Sprendimą. Apeliacinis skundas, be atsakovo atsiliepime į skundą nurodytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Teismas netinkamai traktuoja seniūnijos darbuotojų atliekamas funkcijas, nurodydamas, kad pareiškėjo vardu deklaracijas teikė Seniūnijos specialistė. Pagal galiojančius teisės aktus paraiškas teikia pareiškėjai, o ne seniūnijos darbuotojai, kurie tik padeda užpildyti paraiškas, pateiktų duomenų teisingumą parašu patvirtina ir už duomenų teisingumą atsako pareiškėjai. Seniūnijos darbuotojos paaiškinimas nėra paremtas jokiais įrodymais, be to, ji galimai neatliko jai pavestų funkcijų. NMA nėra atsakinga už seniūnijos darbuotojų galimas klaidas.

20.2. Teismas ignoravo NMA argumentus, kad Agentūra nėra PPIS administratorė, ir esant veiklos sutrikimui NMA sistemos trikdžių šalinti negali. Iškilus techniniams nesklandumams dirbant su PPIS, seniūnijos darbuotojas turi nedelsdamas apie tai informuoti ŽŪIKVC, tačiau nagrinėjamu atveju Seniūnijos darbuotoja to nepadarė, taigi netinkamai atliko savo pareigas. Teismas nevertino, kur Seniūnijos darbuotoja turėjo kreiptis, jei neveikė PPIS, ir nepagrįstai nurodė, kad Seniūnijos specialistė apie informaciją PPIS sutrikimus galimai pateikė netinkama forma. Iš tiesų aktualus ne formos, o adresato klausimas. Teismo sprendime dviprasmiškai iš pradžių nurodoma, kokia yra kompetentinga Seniūnijos specialistė, o vėliau teigiama, kad jai nebuvo žinoma, kur kreiptis, kai neveikia PPIS.

20.3. Teismas nevertino NMA pateiktų įrodymų, iš kurių matyti, kad pareiškėjo 2016 m. gegužės 25 d. ir 2016 m. birželio 2 d. elektroniniai laiškai NMA niekada nebuvo gauti. Tai patvirtina NMA išrašai iš duomenų registravimo sistemos. NMA tiek Komisijai, tiek teismui pateikė visą 2016 m. gegužės 25 d. ir 2016 m. birželio 2 d. informacijos srautą, kuris buvo gautas NMA.

20.4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad NMA, prieš priimdama Sprendimą, turėjo išsamiai įvertinti pareiškėjo nurodytas priežastis, neturėjo pareiškėjo nurodytų aplinkybių atmesti vien formaliu pagrindu. Neaišku, kokiu pagrindu ir kokias aplinkybes/duomenis NMA turėjo vertinti ir/ar prašyti pareiškėjo, jei visi esminiai bei būtini duomenys, vertinant 2016 m. paraišką, buvo turimi. NMA 2016 m. paraišką vertino vadovaudamasi oficialiais ŽŪIKVC duomenimis, kurie yra importuojami į NMA sistemą. Pareiškėjo paaiškinimai negali pakeisti neginčytino fakto, kad jis deklaravo sklypus, nors ir žinojo, kad jie nepatenka į rizikos vandens baseino teritoriją.

20.5. Esminis argumentas, kuriuo pareiškėjas rėmėsi viso ginčo metu – netinkamas PPIS veikimas, tačiau teismas sprendime nenagrinėjo šių pareiškėjo teiginių. PPIS veikė tinkamai, o pažeidimas atsirado dėl to, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas ir keletą metų deklaravo plotą, kuris neįeina į rizikos vandens vandenų baseino teritoriją.

20.6. Teismas, nurodydamas, kad NMA turėjo išsamiai įvertinti pareiškėjo nurodytas priežastis, kurios lėmė, kad KŽS Nr. (duomenys neskelbtini) laukas buvo deklaruotas dvejose pozicijose, dėl ko vėliau buvo konstatuotas AGRO taisyklių 8.4 punkto pažeidimas, iškreipė realią situaciją. Sprendime aiškiai nurodyta, jog skola susidarė dėl to, kad 2013–2015 m. buvo deklaruota daugiau ploto, nei priskirtina rizikos vandenų teritorijai. Sprendimas neapima sankcijų už 2016 m.

20.7. Nors NMA pateikė informaciją apie pranešimus dėl deklaruojamo didesnio, nei priklauso, ploto, teismas rėmėsi Seniūnijos specialistės teiginiais, kad ji jokių įspėjamųjų ženklų nematė. Tokie teiginiai yra akivaizdžiai prieštaringi, kadangi ta pati seniūnijos specialistė savo paaiškinime aiškiai nurodė, jog 2015 metais PPIS parodė geltoną įspėjimą, kad ne visas laukas patenka į „Rizikos“ teritoriją. Akivaizdu, kad Seniūnijos specialistė teikia klaidinančius bei prieštaringus argumentus, o teismo sprendimo argumentai prieštarauja rašytiniams įrodymams (Seniūnijos specialistės paaiškinimas „Dėl Ž. V. paraiškos“). Teismas nevertino Seniūnijos specialistės sąžiningumo.

20.8. ŽŪIKVC atsiliepime į skundą Komisijai pateikė išsamų paaiškinimą, kuriame aiškiai nurodė, kad keletą metų pareiškėjo deklaruoti žemės sklypai tik iš dalies pateko į rizikos vandens baseino teritoriją. Teismas rėmėsi Seniūnijos specialistės niekuo nepagrįstais pasisakymais, o kompetentingos institucijos ŽŪIKVC paaiškinimus, kodėl PPIS 2016 m. neleido deklaruoti viso lauko (buvo užkirstas kelias pareiškėjo piktnaudžiavimui, kadangi jis galėjo deklaruoti tik tą plotą, kuris iš tikrųjų gali būti remiamas), ignoravo.

20.9. Teismas vadovavosi niekuo nepagrįstais Seniūnijos specialistės teiginiais apie skambinimą NMA. Tokios

informacijos patikrinti nėra jokios galimybės. Be to, jei būtų skambinta NMA, tai būtų kreiptasi ne į tą instituciją, kuri atsakinga už sistemos palaikymą ir veikimą. Šiuo atveju įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad Seniūnijos specialistė neatliko savo pareigų (neužregistravo PPIS gedimo, jei toks buvo, ŽŪIKVC), deklaravo daugiau laukų, nors matė įspėjimą (šis faktas patvirtintas jos paaiškinime), o teismas, ignoruodamas visus šiuos neatitikimus, vis tiek rėmėsi jos paaiškinimais. Teismas nepagrįstai konstatavo skambučių buvimo faktą.

20.10. Teismo teiginiai dėl patikrų vietoje atlikimo šiame ginče neturi reikšmės. NMA specialistai patikros vietoje metu niekada netikrino ir netikrina rizikos vandens baseino teritorijos ribų, patikros vietoje metu nėra realių galimybių matyti, kur yra požeminiai vandenys.

20.11. NMA nesutinka su teismo teiginiais, kad tiek pareiškėjas, tiek dokumentus pildęs asmuo aktyviais veiksmais reagavo į pasikeitusią situaciją, siekė ją ištaisyti, aiškinosi priežastis. Įvertinus teismo sprendimą atrodo, kad pareiškėjas neturi jokių pareigų teisingai deklaruoti plotus, o parama mokama net ir už plotus, kurie nepatenka į rizikos vandens baseino teritoriją, taip pat kad seniūnijų specialistai neturi visiškai jokių pareigų vykdydami savo funkcijas.

20.12. Teismo sprendime neatlikta aktualių teisės aktų nuostatų analizė, nors atsiliepime į skundą NMA detaliai pateikė esminių teisės aktų nuostatas.

21. Pareiškėjas Ž. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjo atsiliepimas į apeliacinį skundą, be skunde išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

22.1. Pareiškėjas pateikė tik teisingus duomenis apie žemės sklypus (laukus), kuriuos norėjo priskirti vienai ar kitai programai vykdyti, tačiau jokių deklaravimo veiksmų asmeniškai neatliko, visus paraiškų teikimo ir deklaravimo veiksmus atliko Seniūnijos specialistai. Seniūnijos darbuotojai teikiant paraiškas, pareiškėjas nematė žemėlapių, į kuriuos buvo braižomi konkrečiai programai priskiriami laukai, be to, šie žemėlapiai neatsispindi ir paraiškose, kurias parašu tvirtino pareiškėjas.

22.2. Pareiškėjas el. laiškų išsiuntimo faktui patvirtinti pateikė el. laiškus. Pareiškėjo vertinimu, Agentūros teiginiai, jog ji negavo pareiškėjo el. laiškų, iš esmės leidžia spręsti tik tai, kad Agentūra neužtikrina tokios svarbios informacijos gavimo sklandumo.

22.3. Pareiškėjo teiginius dėl netinkamo PPIS veikimo patvirtina ne tik jo teiginiai, bet ir objektyvūs įrodymai: faktas, kad neatitikimas buvo nustatytas tik 2016 m.; Seniūnijos darbuotojos rašytiniai paaiškinimai ir paaiškinimai teismo posėdžio metu; ŽŪIKVC raštu nurodė ir teismo posėdžio metu ŽŪIKVC atstovė patvirtino, kad patikra, ar su naudmenos kodu RZV įbraižyti laukai deklaruojami „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribose, įdiegta tik 2016 m. Šioje byloje nagrinėjamą situaciją sąlygojo tiek Seniūnijos atstovo veiksmai, tiek Agentūros, kaip pagrindinės paraiškų administratorės, tiek ŽŪIKVC, kaip atsakingo už tinką PPIS veikimą, nesugebėjimas laiku organizuoti ir užtikrinti tinkamo paraiškų pildymo, pateikimo, paramos išmokėjimo ir jos kontrolės proceso. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas pagal Programą prisiimtus įsipareigojimus įvykdė tinkamai. Pareiškėjas neatliko neteisėtų veiksmų.

22.4. Agentūros teiginys, jog Sprendime aiškiai nurodyta, kad skola susidarė būtent dėl to, kad 2013–2015 m. buvo deklaruota daugiau ploto, nei priskirta rizikos vandenims, neatitinka tikrovės. Šį pažeidimą konstatavo Komisija savo sprendime, o NMA Sprendime nustatė, kad 2016 m. paraiškoje pagal programą „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas“ deklaruotas plotas, lyginant su 2013 m.–2015 m. paraiškose deklaruotu plotu, sumažėjo daugiau nei 3 proc.

22.5. Pareiškėjas negali būti laikomas atsakingu už kitų asmenų atliktus ir (ar) neatliktus veiksmus. Agentūros nurodyti argumentai patvirtina, jog pats pareiškėjas nepadarė jokių pažeidimų, o savo funkcijas galimai netinkamai atliko ir klaidas padarė Seniūnijos darbuotoja.

22.6. Nors Agentūra akcentuoja, jog apie PPIS nesklandumus Seniūnijos darbuotoja turėjo informuoti ne Agentūrą, o ŽŪIKVC, į Seniūnijos specialistės 2016 m. birželio 15 d. el. laišką, kuriame buvo nurodyta, jog PPIS sistema neleidžia deklaruoti viso ploto pagal Programą, bei kuriuo buvo prašoma pagalbos, Agentūros atstovas operatyviai el. laišku atsakė, taigi informacija bet kokiu atveju buvo pateikta ir buvo vertinama. Todėl nėra pagrindo išvadai, jog Agentūra ir ŽŪIKVC nebuvo iš anksto informuoti apie susidariusią situaciją.

22.7. Agentūra atsako kaip pagrindinė paraiškas administruojanti, vykdanti ir kontroliuojanti institucija, todėl lieka neaišku, kodėl šios institucijos atstovai netikrino duomenų apie tai, ar teisingai yra deklaruoti laukai pagal Programą. Be to,

NMA atsiliepime į pareiškėjo skundą pati nurodė, kad Aplinkos apsaugos agentūra sudaro Programai aktualius Lietuvos rizikos vandens telkinių teritorijų plotų žemėlapius, kurie atnaujinami periodiškai, o, ar sklypas (jo dalis) tokiam baseinui priklauso, informaciją teikia seniūnija pagal valdos centro adresą.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra. Su atsiliepimu į apeliacinį skundą ŽŪIKVC pateikė papildomus dokumentus. ŽŪIKVC remiasi jo atsiliepime į skundą pateiktais argumentais, papildomai nurodydamas, jog:

23.1. Pareiškėjas 2012 metais nusprendęs pirmą kartą teikti paraišką kompensacinei išmokai pagal priemonės programą „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas“, susipažino su kompensacinės išmokos teikimo reikalavimais ir žinojo, kad privalo turėti ne mažesnį kaip 1 ha į „Rizikos“ vandens telkinio teritorijas patenkantį daugiamete ganykla (pieva) verčiamą ariamosios žemės plotą, kuris prieš metus buvo naudojamas žemės ūkio produkcijai gaminti ir deklaruotas tiesioginėms išmokoms gauti. 2012 m. pareiškėjas su Seniūnijos darbuotoja neįvertino, kad laukas turi būti įbraižytas „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribose.

23.2. Seniūnijos darbuotoja 2016 m. birželio 7 d. kreipėsi į ŽŪIKVC, informuodama, kad negali kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) deklaruoti 27,53 ha lauko naudmenos kodu RZV, nes PPIS neleidžia deklaruoti šio vientiso ploto. Pažymėtina, kad tai nėra informacinės sistemos neveikimo atvejis. 2016 m. informacinėje sistemoje įdiegta patikra, ar su naudmenos kodu RZV įbraižyti laukai deklaruojami „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribose, o informacinio pranešimo paskirtis pakeista į klaidos pranešimą, todėl pareiškėjas negalėjo patvirtinti paraiškos, kol nepatikslino deklaruojamo lauko duomenų.

23.3. Atsižvelgiant į tai, kad NMA pagal duomenų teikimo sutartį su Aplinkos apsaugos agentūra periodiškai gauna „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribas, manytina, kad NMA 2012 metais, gavusi visus reikalingus duomenis, neįvertino, ar pareiškėjo deklaruotas laukas visiškai patenka į „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribas, ir išmokėjo paramą už neteisingai deklaruotą plotą. Dėl to kiekvienais metais nuo 2013 m. iki 2016 m. mokėjo pareiškėjui kompensacinę išmoką už neteisingai deklaruotą lauką, kol ŽŪIKVC įdiegė papildomą grafinę deklaruotų laukų patikrą pagal „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribas.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Teismas pasisakė, jog nagrinėjamu atveju nekvestionuotina pareiškėjo pareiga laikytis pagal Programą prisiimtų įsipareigojimų, būti atsakingam už savo teikiamų paraiškų teisingumą, net ir tuo atveju, jei jas pildo kiti asmenys (specialistai), todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas netinkamai taikė ar pasisakė dėl teisės normų, reglamentuojančių seniūnijos specialistų atliekamas funkcijas.

24.2. Agentūra nepagrįstai konstatuoja faktą apie galimai padarytus Seniūnijos specialistės procedūrų pažeidimus, nes dėl jos nebuvo atliekamų jokių veiklos (funkcijų atlikimo) tyrimų ir pateiktų atitinkamų pažeidimų padarymą patvirtinančių ar paneigiančių išvadų teisės aktų nustatyta tvarka.

24.3. Teismo sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas AGRO taisyklių nuostatomis, tiek, kiek buvo būtina išspręsti ginčui.

Teisėjų kolegija


25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NMA 2017 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. SP1-2062 dalies, kuria pareiškėjas įpareigotas grąžinti 8 693,86 Eur paramos nustačius, kad jis 2016 m. paraiškoje pagal programą „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas“ deklaruotą laukų plotą sumažino daugiau nei 3 proc., lyginant su 2013–2015 m. paraiškose deklaruotu plotu.

26. Pirmiausia paminėtina, kad VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė papildomus dokumentus. Dėl dokumentų, kurie anksčiau nebuvo pateikti į bylą, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog nauji įrodymai,

kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad ŽŪIKVC, teikdamas naujus duomenis, nepagrindė, kodėl jie negalėjo būti pateikti ankščiau, t. y. Komisijai ar pirmosios instancijos teismui, nagrinėjusiam šią bylą, arba kodėl būtinybė pateikti šiuos duomenis iškilo tik dabar. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, šių naujų pateiktų duomenų vertinti apeliacinio proceso stadijoje neturi pagrindo.

27. Pareiškėjas neginčijo Sprendime nustatytos aplinkybės dėl deklaruoto ploto pagal Programą sumažinimo, tačiau teigė, kad tai įvyko ne dėl pareiškėjo kaltės, nes 2016 m. modifikuota Paraiškų priėmimo informacinė sistema neleido viso ploto deklaruoti kodu RZV, todėl Seniūnijos specialistė ginčo plotą (27,53 ha) deklaravo dvejose pozicijose: kodu RZV (3,5 ha) ir kodu DGP (24,03 ha). Pareiškėjo įsitikinimu, jis negali būti laikomas kaltu dėl formalaus pažeidimo, kuris buvo sąlygotas ne nuo pareiškėjo priklausančių aplinkybių, be to, NMA Sprendimas formalus, priimtas neištyrus visų reikšmingų aplinkybių, prieš jį priimdama Agentūra neprašė pareiškėjo paaiškinimų, pareiškėjas buvo aktyvus ir apie susiklosčiusią situaciją informavo atsakovą.

28. Komisija pareiškėjo skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą – panaikino Sprendimą ir Komisijos sprendimą. Teismas sprendė, kad Agentūra Sprendimą priėmė iš esmės atlikusi tik formalų vertinimą, nors prieš skirdama sankciją turėjo išsamiai ištirti pareiškėjo nurodytas priežastis, kurios lėmė, kad ginčo laukas buvo deklaruotas dvejose pozicijose, ir nustatyti, ar yra pareiškėjo kaltė dėl neteisingo deklaravimo ir klaidingų duomenų pateikimo. Teismo vertinimu, iš byloje surinktos medžiagos negalima vienareikšmiškai teigti, kad konstatuotas pažeidimas buvo padarytas pareiškėjo sąmoningais veiksmais, ar kad už bendrą ginčo situaciją bet kuriuo atveju turėtų būti atsakingas pareiškėjas.

29. NMA, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas netinkamai įvertino pareiškėjo ir Seniūnijos darbuotojų atsakomybę ir funkcijas teikiant paraiškas, neatsižvelgė į aktualias teisės aktų nuostatas ir NMA argumentus, netinkamai įvertino Seniūnijos darbuotojos paaiškinimus, kurie yra prieštaringi, ignoravo NMA ir ŽŪIKVC paaiškinimus, kad keletą metų pareiškėjo deklaruoti žemės sklypai tik iš dalies pateko į rizikos vandens baseino teritoriją, netinkamai vertino įrodymus dėl ŽŪIKVC ir NMA informavimo apie susidariusią situaciją teikiant 2016 m. paraišką, be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad Agentūra, prieš priimdama Sprendimą, turėjo išsamiai įvertinti pareiškėjo nurodytas priežastis, teismo teiginiai dėl patikrų vietoje atlikimo šiame ginče neturi reikšmės.

30. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, jog Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137, (Sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija, toliau – ir Grąžintinų lėšų taisyklės) 7.1.1 bei 7.1.3 punktuose nustatyta, jog vykdomoji institucija priima sprendimą dėl grąžintinų lėšų susidarymo, jeigu fizinis ar juridinis asmuo nesilaikė ES ir (arba) nacionaliniuose teisės aktuose, ir (arba) paramos sutartyje nustatytų reikalavimų paramai gauti ar gavo didesnę nei priklauso paramą. Vykdomoji institucija, įgyvendindama jai priskirtas kontrolės funkcijas, kaip ir bet kuri kita valdžios įstaiga, yra saistoma bendrųjų, inter alia (be kita ko) konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Jie reiškia, kad NMA priimamas sprendimas dėl grąžintinų lėšų susidarymo visais atvejais privalo būti pagrįstas pakankamais įrodymais, patvirtinančiais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 patvirtintų Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių 7.1 punkte numatytų aplinkybių egzistavimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-291-492/2016).

31. Nagrinėjamu atveju Agentūra Sprendime (pažymėtina, kad pareiškėjas skundė tik Sprendimo dalį dėl 8 693,86 Eur grąžinimo, todėl teismas nenagrinėja ir nepasisako dėl Sprendimo dalies dėl 139,07 Eur grąžinimo) konstatavo AGRO taisyklių 8.3 ir 8.4 punktų pažeidimus ir, pakartotinai įvertinusi 2013–2015 m. pareiškėjo teiktas paraiškas bei perskaičiavusi pareiškėjui už šiuos metus nepriklausiusią paramos sumą, vadovaudamasi AGRO taisyklių 36.3 punktu, įpareigojo pareiškėją grąžinti 8 693,86 Eur.

32. AGRO taisyklių 8.3 ir 8.4 punktuose nustatyta, kad pareiškėjai ir (arba) paramos gavėjai, įgyvendinantys Priemonę, įsipareigoja veiklą vykdyti tame pačiame paramos paraiškoje (-ose) nurodytame plote (t. y. tuose pačiuose nurodytų

kontrolinių žemės sklypų laukuose) ir kasmet deklaruoti įsipareigotus plotus (8.3 p.) ir per įsipareigojimų laikotarpį, nuo pirmos paraiškos pateikimo datos jo nesumažinti daugiau kaip 3 proc. pagal Programą (8.4.).

33. AGRO taisyklių 36.3 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad parama sumažinama, jei per įsipareigojimų laikotarpį paramos gavėjo paramos paraiškoje nurodytas lauko plotas sumažinamas daugiau kaip 3 proc. ir sumažėjusių laukų plotų suma viršija 8.4 punkte nurodytą pagal Programą leistiną ribą, tokiu atveju paramos gavėjas grąžina visą už sumažėjusį plotą gautą paramą ir trejiems ateinantiems metams, įvertinus sumažėjusį plotą apskaičiuota paramos pagal Programą, suma sumažinama 3 proc.

34. Pažymėtina, kad AGRO taisyklių 36.3 punkte įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kai sankcija už šiame punkte numatytą pažeidimą netaikoma: kai plotas, kuriame įgyvendinamos Priemonės programos ar veiklos, kai žemės ūkio paskirties žemė yra apželdinama mišku; kai valdos perėmėjas su valda arba dalimi valdos perima perleidėjo prisiimtus įsipareigojimus ir kai nuomojamos ar panaudos sutarties pagrindu valdomos valstybinės žemės nuomos ar panaudos sutartis nutraukiama valstybės iniciatyva.

35. Teisėjų kolegija, išanalizavusi minėtas AGRO taisyklių nuostatas, pažymi, kad paramos sumažinimas nagrinėjamu atveju nėra siejamas su pareiškėjo ar tam tikrų institucijų ar specialistų kalte. Atkreiptinas dėmesys, kad paramos lėšos yra skirtos konkretiems tikslams pasiekti, t. y. tikslinės lėšos, kurios skiriamos tik tais atvejais, kai yra tenkinamos teisės aktuose nustatytos sąlygos, su kuriomis pareiškėjai pasirašytinai sutinka ir įsipareigoja jų laikytis teikdami paraiškas. Tai reiškia, kad tik jei pareiškėjas ir jo deklaruojami laukai atitinka teisės aktuose nustatytas paramos teikimo sąlygas, asmuo gali tikėtis, kad pagal jo paraišką bus teikiama parama.

36. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pagal AGRO taisyklių 8.21 punktą, pareiškėjai įsipareigoja laikytis šių programos „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“ reikalavimų: žinoti, jog priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programos „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“, nustatytų rizikos vandens telkinių ribos gali pasikeisti (8.21.1 p.); turėti daugiamete ganykla (pieva) verčiamą ariamosios žemės plotą, kuris prieš metus buvo naudojamas žemės ūkio produkcijai gaminti bei deklaruotas tiesioginėms išmokoms gauti, ne mažesnį kaip 1 ha ir patenkantį į rizikos vandens telkinio baseiną (8.21.2 p.). Taigi, AGRO taisyklių 8.21.2 punkte aiškiai įtvirtinta, kad pagal Programą deklaruojamas plotas, kuris turi būti ne mažesnis kaip 1 ha, turi patekti į rizikos vandens telkinio baseiną.

37. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neįrodinėjo, kad nebuvo pažeistos AGRO taisyklių 8.3 ir 8.4 punktų nuostatos, priešingai – savo procesiniuose dokumentuose pripažino, kad nagrinėjamu atveju egzistavo AGRO taisyklių 36.3 punkte aptartos aplinkybės, tačiau laikosi pozicijos, kad jis nekaltas dėl pažeidimo, nes teikiant 2016 m. paraišką netinkamai veikė PPIS, kuri neleido ginčo lauko deklaruoti kodu RZV, todėl 27,53 ha plotas buvo deklaruotas dvejose pozicijose: kodu RZV (3,5 ha) ir kodu DGP (24,03 ha).

38. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su netinkamu PPIS veikimu, neturi pagrindo abejoti trečiojo suinteresuoto asmens ŽŪIKVC, kuris yra atsakingas už PPIS kūrimą, diegimą ir tvarkymą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. vasario 13 d. nutarimas Nr. 189 „Dėl valstybės institucijų ir įstaigų, savivaldybių ir kitų juridinių asmenų, atsakingų už Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai priemonių įgyvendinimą, paskyrimo 3.1 p.), paaiškinimais, kad 2016 m. informacinėje sistemoje įdiegta patikra, ar su naudmenos kodu RZV įbraižyti laukai deklaruojami „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribose, o informacinio pranešimo paskirtis pakeista į klaidos pranešimą, todėl pareiškėjas negalėjo patvirtinti paraiškos, kol nepatikslino deklaruojamo lauko duomenų. Teisėjų kolegija sutinka su ŽŪIKVC vertinimu, jog aptartos situacijos, kai PPIS neleido viso ginčo lauko deklaruoti kodu RZV, nes jo dalis nepatenka į rizikos vandens telkinių baseino teritoriją, nėra pagrindo vertinti kaip informacinės sistemos neveikimo ar netinkamo veikimo atvejį. Taip pat pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad patikra, ar su naudmenos kodu RZV įbraižyti laukai deklaruojami „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribose, įdiegta tik 2016 m., teisėjų kolegijos vertinimu, nėra netinkamo PPIS veikimo požymis – aplinkybė, kad buvo praplėsti informacinės sistemos funkcionalumai, nereiškia, kad iki funkcionalumų išplėtimo sistema veikė netinkamai. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad, kaip pažymėjo ŽŪIKVC, 2012–2016 m. visiems pareiškėjams ir seniūnijų darbuotojams PPIS elektroniniame žemėlapyje buvo vaizduojamos „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribos. Šią aplinkybę patvirtina ir Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171, (toliau – ir Kontrolės taisyklės) 79.4 punktas, kuriame nustatyta, kad elektroninį žemėlapį sudaro, be kita ko, „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribos. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, jų nuoseklumą ir

patikimumą, daro išvadą, kad minėtų teismo išvadų nepaneigia Seniūnijos specialistės teikti paaiškinimai.39. Byloje pateikti duomenys (Komisijos byla, b. l. 144 –148) patvirtina, kad ginčo laukas 2012–2014 m. buvo

deklaruojamas pagal Programą, nors tik jo dalis patenka į rizikos vandens telkinio baseino teritoriją. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pažeidimą lėmė aplinkybė, kad iki 2016 m. pagal Programą buvo deklaruojamas didesnis plotas, negu galėjo būti deklaruojamas, o ne PPIS netinkamas veikimas.

40. Dėl pareiškėjo argumentų, kad dėl pažeidimo kaltas ne jis, atkreiptinas dėmesys, kad, pagal AGRO taisyklių 51 punktą už paramos paraiškoje, žemėlapių fragmentuose bei kituose dokumentuose pateiktų duomenų teisingumą atsako juos pateikę pareiškėjai ir (arba) paramos gavėjai. Kontrolės taisyklių 62.8 punkte nustatyta, kad seniūnijos ar konsultavimo biuro darbuotojui išspausdinus taisyklių 1 priede nurodytos paraiškos formą, užpildytą pagal pareiškėjo pateiktus duomenis ir pagal taisyklių 2 priede nurodytą pildymo instrukciją, patikrina paraiškos duomenis ir patvirtina jų teisingumą pasirašydamas paraiškoje (atitinkama nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897 patvirtintų Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių 57.8 p.).

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Kontrolės taisyklių 62.8 punktą, yra pabrėžęs, jog būtent pareiškėjui tenka pareiga seniūnijos ar konsultavimo biuro darbuotojui išspausdinus paraiškos formą, patikrinti paraiškos duomenis ir parašu patvirtinti jų teisingumą, todėl būtent pareiškėjui tenka atsakomybė už paraiškoje pateiktų duomenų teisingumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-812-261/2018).

42. Taip pat akcentuotina, jog iš šios nutarties 30, 32–34 punktuose aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad ginčui aktualios teisės aktų nuostatos nesieja pažeidimo buvimo ar nebuvimo, pareigos laikytis teisės aktuose nustatytų sąlygų ir / ar pareigos grąžinti paramą už teisės aktų reikalavimų nesilaikymą su pareiškėjo ar kitų asmenų ar institucijų kalte. Nepriklausomai nuo kaltės, paramos lėšos turi būti nemokamos ar susigrąžinamos, jei nėra tenkinami teisės aktų reikalavimai, todėl atmestini pareiškėjo argumentai dėl formalaus situacijos vertinimo. Be to, kaip minėta, nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nulemtas netinkamo PPIS veikimo, todėl nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės dėl Seniūnijos darbuotojos ir pareiškėjo elektroninių laiškų ir skambučių Agentūrai. Net jei Agentūra ir buvo informuota apie susidariusią situaciją teikiant 2016 m. paraišką, tai nepašalina pareiškėjo pareigos laikytis AGRO taisyklėse įtvirtintų imperatyvių reikalavimų ir nesudaro pagrindo jų netaikyti.

43. Atsakovas ginčijamame Sprendime tyrė ir vertino nustatant pažeidimą reikšmingas faktines aplinkybes, savo sprendimą pagrindė konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, jį pakankamai motyvavo, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad iš bendrųjų gero administravimo principo įtvirtinamų imperatyvų kyla viešojo administravimo subjekto pareiga apklausti pareiškėją ir pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš priimant viešojo administravimo subjektui sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010). Gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam. Vis dėlto ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokio sprendimo priėmimui, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5129-415/2018).

45. Šiuo aspektu būtina atkreipti dėmesį į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2007 m. birželio 20 d. rekomendacija Nr. CM/Rec(2007)7 patvirtinto Gero administravimo kodekso 14 straipsnį, kuriame nurodyta, kad jeigu viešosios teisės reguliuojamas subjektas (angl. a public authority) ketina priimti individualų sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių subjektų teises, jis tokiems asmenims privalo suteikti galimybę pareikšti savo nuomonę per pagrįstą laikotarpį nacionalinėje teisėje numatytu būdu, jei reikia, padedant jų pasirinktam asmeniui, nebent tai akivaizdžiai nebūtina, su sąlyga, kad jiems prieš tai nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę. Iš šios nuostatos matyti, kad teisė būti išklausytam siejama apskritai su galimybės pareikšti savo nuomonę atitinkamu klausimu sudarymu.

46. Nagrinėjamu atveju Agentūra, priimdama sprendimą, rėmėsi paties pareiškėjo paraiškose pateikta informacija ir

oficialios institucijos pateikiama informacija apie rizikos vandens telkinių baseinų teritorijas. Nors nagrinėjamu atveju prieš priimdama skundžiamą Sprendimą Agentūra nesikreipė į pareiškėją dėl paaiškinimų pateikimo, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatyto pažeidimo pobūdį, į tai, kad jį nustatant yra reikšmingi oficialūs duomenys apie rizikos vandens telkinių baseinų teritorijas, be to, iš esmės pareiškėjo teisė būti išklausytam ir pateikti paaiškinimus bei nesutikimo su Sprendimu argumentus buvo realizuota ginčą nagrinėjant Komisijoje ir teisme, taip pat atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nei skunde Komisijai, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė teisiškai reikšmingų ir objektyviais įrodymais pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad Sprendimas iš esmės nepagrįstas ir / ar neteisėtas, daro išvadą, kad pareiškėjo teisės būti išklausytam administracinių procedūrų metu suvaržymas nagrinėjamu atveju nelėmė neobjektyvaus visų teisiškai reikšmingų aplinkybių įvertinimo bei Sprendimo nepagrįstumo, todėl nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Sprendimą.

47. Byloje priėmus pareiškėjui nepalankų galutinį sprendimą, pareiškėjas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų kompensavimą, todėl jo prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkintinas.

48. Apibendrinant tai, kad išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir iš dalies netinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas Vilnius apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą atmesti.


n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.Vilnius apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.



MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-571-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03944-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 52.1.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3d2a1c30e6c011e99681cd81dcdca52c

(pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. A. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas L. A. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) priimti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 68 punkte numatytą sprendimą patvirtinti pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2017 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. A30-1755 „Dėl teritorijos tarp M. Valančiaus g. ir V. Mykolaičio-Putino g. formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ (toliau – ir Įsakymas) parengtą 2 980 kv. m. teritorijos tarp M. Valančiaus g. ir V. Mykolaičio-Putino g. formavimo ir pertvarkymo projektą, ŽPDRIS paslaugos bylos Nr. ZSFP-38105, per Taisyklėse nustatytą 5 darbo dienų terminą.

Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą, o netenkinus šio prašymo – administracinę bylą sustabdyti iki kol įsiteisės Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-26026-960/2018. Atsakovas nurodė, jog tarp nagrinėjamos administracinės bylos ir civilinės bylos yra aiškus prejudicinis ryšys, nes civilinėje byloje bus konstatuotos aplinkybės, susijusios su galimybe konstatuoti / nekonstatuoti atsakovui suformuluoto įpareigojimo neteisėtumą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 8 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą pagal pareiškėjo L. A. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus iki kol įsiteisės Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-26026-960/2018.

Teismas nustatė, kad Įsakymu buvo nuspręsta pradėti rengti 2 980 kv. m. teritorijos tarp M. Valančiaus g. ir V. Mykolaičio-Putino g. projektą (toliau – ir Projektas), kurio tikslas – suformuoti du naudojamus kitos paskirties žemės sklypus esamiems statiniams eksploatuoti pagal nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Planavimo organizatorius – Administracija, iniciatoriai L. A. ir R. D. Prižiūrinti institucija – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT). NŽT 2018 m. birželio 22 d. akte Nr. FPA-1073-(8.30) nurodė, kad Projektas galės būti tvirtinamas tik tada, kai bus gautas Projekto iniciatorės R. D. raštiškas pritarimas arba, kai teismo sprendimu bus nustatyta, kad pagal Projektą turi būti vykdomas žemės sklypo pertvarkymas. Pareiškėjas 2018 m. birželio 28 d. su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą (civilinė byla Nr. e2-26026-960/2018), prašydamas pripažinti ieškovo teisę įgyvendinti Projektą be atsakovės R. D. pritarimo.

Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. e2-26026-960/2018 ieškovo skundą atmetė, tačiau sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodė, jog atsakovei R. D. savo iniciatyva atsisakius Projekto iniciatoriaus teisių, atsakovės R. D. pritarimas Projektui yra nereikalingas. Teismas priėmė išvadą, kad Projekto įgyvendinimas gali vykti be atsakovės R. D. pritarimo. Trečiasis suinteresuotas asmuo – Administracija civilinėje byloje pateikė apeliacinį skundą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. e2-26026-960/2018 nėra įsiteisėjęs.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nurodė, kad pareiškėjas į administracinį teismą su reikalavimu įpareigoti Administraciją priimti sprendimą – patvirtinti Projektą, kreipėsi dar neįsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo

sprendimui. Pagal nustatytas faktines aplinkybes teismas neturi galimybės išnagrinėti pareiškėjo reikalavimo Administracijai dėl įpareigojimo priimti sprendimą, nes pareiškėjo teisė įgyvendinti Projektą be atsakovės R. D. pritarimo, nėra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime Nr. e2-26026-960/2018 išdėstyta argumentacija bei išvados bus reikšmingos nagrinėjamai administracinei bylai, teismas nusprendė bylą sustabdyti.

III.

Pareiškėjas L. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas teigia, jog teismo nutartis buvo priimta pažeidžiant ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą, netinkamai taikant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, neįsigilinus į pareiškėjo skundo pagrindą. Pareiškėjo nuomone, nutartis užvilkins bylos nagrinėjimą bei ir taip ilgai vilkinamą administracinę procedūrą. Teismas nenurodė, dėl kokių konkrečiai faktų ir aplinkybių nustatymo reikia bylą sustabdyti, kurių konkrečiai faktų ir aplinkybių jis pats nagrinėdamas bylą negali nustatyti. Be to, teismas neįvertino, kad civilinėje byloje yra visiškai kitas dalykas ir pagrindas. Pirmosios instancijos teismas, nevertinęs skundo pagrindų, nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas apskritai turėjo teisę kreiptis dėl atsakovo veiksmų vilkinimo tik po to, kai bus įsiteisėjęs Vilniaus apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimas. Civilinėje byloje nėra nagrinėjamas NŽT, kaip valstybinę administracinės procedūros priežiūrą atliekančios institucijos, pritarimas projektui tvirtinti po R. D. išregistravimo iš iniciatorių, išdėstytas NŽT 2018 m. rugsėjo 18 d. rašte Nr. 1SS-1893-(8.5.) be UAB „Naujamiesčio būstas“ 2018 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateiktas 2019 m. rugsėjo 19 d. projekto suderinimo raštas Nr. NB-RS-18-1515, kuriais grindžiamas skundas šioje byloje. Pareiškėjo teigimu, administracinė byla sustabdyta nepagrįstai ir neapibrėžtam terminui, t. y. sustabdymo terminas susietas su įvykiu, kuris gali niekada neįvykti. Net jeigu nurodytas sprendimas civilinėje byloje būtų panaikintas, tai nebūtų pagrindo atsisakyti tenkinti pareiškėjo reikalavimą, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą priimti sprendimą.

Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas nurodo, kad civilinėje byloje Nr. e2-26026-960/2018, kurioje yra priimtas, bet neįsiteisėjęs teismo

sprendimas, buvo nustatinėjamos reikšmingos ir ginčo objektu virtusios aplinkybes, kurios turi ypatingą reikšmę Projekto tvirtinimo teisėtumui. R. D. atsisakius iniciatoriaus teisių, M. Valančiaus g. 4 namo gyventojai nebėra atstovaujami ir iš jų pusės projektas nebeinicijuojamas, o Taisyklės iniciatoriaus keitimo procedūros ar dalinio projekto tvirtinimo galimybės nenumato.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažymi, jog nepaisant aukščiau nurodytų aplinkybių, pats pareiškėjas, būdamas ieškovas civilinėje byloje Nr. 2-26026-960/2018 ir žinodamas visą informaciją apie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. A30-1755 „Dėl teritorijos tarp M. Valančiaus ir V. Mykolaičio-Putino g. formavimo ir pertvarkymo rengimo“ parengto 2 980 kv. m. teritorijos tarp M. Valančiaus ir V. Mykolaičio-Putino g. formavimo ir pertvarkymo projekto netvirtinimą dėl vienos iš Projekto iniciatorių nepritarimo ir nebaigto teisminio ginčo civilinėje byloje, 2018 m. lapkričio 18 d., dar neįsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-26026-960/2018, apeliaciniu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su reikalavimu įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją priimti sprendimą patvirtinti pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2017 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. A301755 „Dėl teritorijos tarp M. Valančiaus ir V. Mykolaičio-Putino g. formavimo ir pertvarkymo rengimo“ parengtą 2 980 kv. m teritorijos tarp M. Valančiaus ir V. Mykolaičio-Putino g. formavimo ir pertvarkymo projektą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

NŽT laikosi pozicijos, kad procedūra gali būti tęsiama ir nepasibaigus civilinei bylai Nr. e2-260266-960/2018, nes buvusi projekto iniciatorė R. D. pasinaudojo savo teise atsisakyti būti Projekto iniciatore ir iš esmės nebeliko nagrinėjamos civilinės bylos dalyko. Tačiau teisiškai vertinant ginčas vis dar yra tęsiamas. Pats pareiškėjas L. A. civilinėje byloje pareikė apeliacinį skundą ir prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą, t. y. nepaisant to, kad nebėra ginčo dalyko, apeliacinės instancijos teismas yra gavęs skundą, kuris bus nagrinėjamas. Remiantis tuo, NŽT nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sustabdė administracinės bylos

nagrinėjimą.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos pagal atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 8 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas sustabdė administracinę bylą Nr. eI-1213-1063/2019 iki įsiteisės sprendimas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-260266-960/2018, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kai negalima nagrinėti tos bylos, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Privalomai administracinė byla turi būti stabdoma, kai negalima jos nagrinėti, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka (ABTĮ 100 str. 1 d. 3 p.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-440/2013; 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-591/2013; 2014 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-765/2014 ir kt.). Prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, jog administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas. Bylos nagrinėjimo negalimumas reiškia, kad kitoje byloje priimtame teismo sprendime gali būti nustatyti faktai, kurie iš naujo nebus įrodinėjami, tačiau vien tai, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybių pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2159/2011).

Civilinėje byloje Nr. e2-26026-960/2018 pareiškėjas siekia pripažinti jo teisę įgyvendinti žemės sklypų formavimo projektą, parengtą pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2017 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. A30-1755 „Dėl savivaldybės teritorijos tarp M. Valančiaus ir V. Mykolaičio – Putino g. formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ ir patvirtintą NŽT planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. FPA-1073-(8.30) (ŽPDRIS paslaugos bylos Nr. ZSFP-38105), be atsakovės R. D. pritarimo. Vilniaus apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 5 d. sprendime nurodė, jog pagal Taisyklių 66 punktą siekiant toliau tęsti žemės formavimo ir pertvarkymo procedūras, būtinas R. D. pritarimas Projektui. Bylos nagrinėjimo metu R. D. pareiškė, kad ji neketina būti iniciatore, o NŽT 2018 m. rugsėjo 10 d. panaikino įrašą, jog ji yra iniciatorė. R. D. atsisakė iniciatoriaus teisių ir tokiu būdu jos pritarimas Projektui tapo nereikalingas. NŽT 2018 m. rugsėjo 18 d. raštu informavo, jog, jo nuomone, šiuo metu Projektas turi būti suderintas su UAB „Naujamiesčio būstas“ ir teikiamas tvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo apeliacinius skundus pateikė tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracija, tiek pareiškėjas L. A. Kadangi pareiškėjo teisė įgyvendinti projektą be R. D. pritarimo dar nėra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju teismas neturi galimybės išnagrinėti pareiškėjo reikalavimo administracinėje byloje dėl Administracijos įpareigojimo priimti sprendimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog šiuo atveju tarp nagrinėjamos administracinės ir civilinės bylų egzistuoja prejudicinis ryšys, todėl nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą. Siekiant užtikrinti objektyvų ir visapusišką šios administracinės bylos išnagrinėjimą ir siekiant užtikrinti vienodą aplinkybių vertinimą, būtina sulaukti kol įsiteisės Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-26026-960/2018.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylos sustabdymą, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (ABTĮ 154 str. 1 p.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo L. A. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS


TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-15800 2019-10-04 2019-09-26 2019-09-26 -

Administracinė byla Nr. eA-2499-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00356-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.; 29.1.2.; 29.1.4.; 29.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f1059060e5f611e99681cd81dcdca52c

1. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, atsakovas) 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. BRK-6494 „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ (toliau – ir Sprendimas) toje dalyje, kurioje buvo sumažinta paramos suma; 2) įpareigoti Agentūrą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo mokėjimo prašymus Nr. 21EA-KV-15-1-05940-MP002 ir Nr. 21E-KV-15-1-05940-MP003 dėl 9 557,29 Eur paramos sumos išmokėjimo ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis atsakovui 2015 m. birželio 30 d. pateikė paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 programos priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos sritį „Investicijos, kuriomis didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ Nr. 21EA-KV-15-1-05940-PR001 (toliau – ir Paraiška) tikslu įgyvendinti projektą „Miško aplinkosauginės vertės didinimas Karklinių k.“ (toliau – ir Projektas). Atsakovas 2016 m. birželio 26 d. informavo pareiškėją, kad pareiškėjo investicijos neatitinka panašių ar analogiškų investicijų vidutinės rinkos kainos, dėl ko pareiškėjui buvo pasiūlyta sumažinti prašytos paramos sumą. Pareiškėjas, jausdamas didelį spaudimą iš Agentūros darbuotojų, sutiko su Agentūros siūlymu. Agentūra pareiškėjui nurodė, kad sumažinus paramos sumą, Projekto investicijos atitinka vidutinę rinkos vertę bei patikino, kad ateityje įgyvendinant Projektą, pareiškėjui problemų nekils. Tačiau 2016 m. lapkričio 11 d. pareiškėjas gavo kitą Agentūros paklausimą, kuriame pakartotinai buvo nurodyta, jog Projekto investicijos neatitinka rinkos kainos, todėl pareiškėjui siūlytina sumažinti prašomos paramos sumą. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 18 d. Agentūrai nurodė, kad su Agentūros reikalavimu nesutinka. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 20 d. buvo informuotas apie tai, kad vidutines rinkos kainas Agentūra nustato vadovaudamasi viešai skelbiamu Rekreacinės infrastruktūros objektų įkainių katalogu (toliau – ir Katalogas), kurį sudarė uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Civitta“ ekspertai, bei pasiūlė pareiškėjui pakoreguoti Projekto investicijas pagal šį Katalogą. Agentūra taip pat nurodė, kad pagal Katalogą pareiškėjo Projekto nustatytai vertei, įskaitant įrengimo, montavimo darbus, galima 10 proc. paklaida nuo Kataloge nurodytų įkainių. Pareiškėjas buvo priverstas pakeisti investicijų specifikacijas, kad jos būtų identiškos Katalogui. Pakeitus investicijų specifikacijas pagal Katalogą, paramos suma buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 38 651 Eur. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 19 d. su atsakovu sudarė Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos srities „Investicijos, kuriomis didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ paramos sutartį (toliau – ir Paramos sutartis), pagal kurią įsipareigojo įgyvendinti Projektą, o atsakovas įsipareigojo vykdyti Projekto įgyvendinimo priežiūrą. Pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka įvykdė pirkimus dėl Projekto investicijų (objektų įrengimo) įsigijimo ir išrinko pirkimų nugalėtojus, su kuriais sudarė sutartis. Atsakovas, 2017 m. rugpjūčio 8 d. atlikęs pareiškėjo atliktų pirkimų vertinimą, patvirtino, kad pareiškėjas nepadarė jokių pirkimo pažeidimų. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 15 d. pateikė Agentūrai mokėjimo prašymus, tačiau 2017 m. lapkričio 23 d. Agentūra informavo pareiškėją, kad, siekiant nustatyti investicijos vertės atitikimą vidutinei rinkos vertei, buvo atlikta investicijų kainų analizė, kurios metu nustatyta, kad Projekto investicijos 12 499,62 Eur viršija vidutinę rinkos kainą, dėl ko turi būti sumažintos. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 24 d. pranešė Agentūrai nesutinkantis su pateikta informacija dėl paramos sumos sumažinimo ir paprašė išmokėti mokėjimo prašymuose nurodytą sumą. Agentūra 2017 m. gruodžio 27 d. pateikė atsakymą į pareiškėjo prašymą, o kitą dieną priėmė Sprendimą, kuriuo sumažino paramos sumą.

3. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir pažeidžiantis jo teises bei teisėtus interesus, dėl ko turi būti panaikintas. Agentūra, vadovaudamasi vien tik 2017 m. gruodžio 6 d. UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaita Nr. 104/2017-45 (toliau – ir Ataskaita), padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjo įsigytų investicijų kaina neva viršija vidutinę rinkos vertę. Paraiška buvo vertinama daugiau nei 1 metus, Agentūra nuolat keitė savo poziciją dėl Projekto investicijų atitikimo / neatitikimo vidutinei rinkos vertei. Agentūra, vertindama Paraišką, pati pasiūlė pakoreguoti Projekto investicijas pagal Katalogą ir patvirtino, kad pareiškėjo Projektas, suderinus jį su Katalogo nuostatomis, buvo tinkamas finansuoti.

4. Pareiškėjas vertino, kad Sprendimu Agentūra vienašališkai ir be pareiškėjo sutikimo sumažindama Paramą, pažeidė Paramos sutartyje numatytus įsipareigojimus suteikti Paramą, tuo pačiu pažeisdama Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos administravimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 3D-507 (toliau – ir Administravimo taisyklės), bei Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos srities „Investicijos, kurioms

didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ įgyvendinimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 3D-418 (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės). Agentūra apskritai neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo užsakinėti papildomą ekspertinę konsultaciją ir juo labiau šiuo pagrindu mažinti mokėtinos paramos sumą, kadangi pareiškėjas Projektą modifikavo Agentūros iniciatyva, paramos suma buvo įtvirtinta Paramos sutartyje, investicijų vertė neviršijo Kataloge numatytų objektyvių įkainių, Agentūra sutartis patvirtino kaip atitinkančias teisės aktų reikalavimus.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Ataskaita apskritai nebuvo galima vadovautis, nes subjektas, atlikęs „ekspertizę“ neturėjo teisės atlikti turto vertinimo bei nustatinėti Projekto investicijų rinkos vertę, kadangi nebuvo įtrauktas į Išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą. Projekto vietoje daugiausia buvo atliekama statybos darbų, o tokių darbų vertinimą gali atlikti tik asmenys, turintys kvalifikacijos atestatą, kurį išduoda viešoji įstaiga (toliau – ir VĮ) Statybos produktų sertifikavimo centras. Ataskaitoje nurodyta, kad ją parengė bei pasirašė UAB „Civitta“ projektų vadovė E. G., kuriai nėra išduotas VĮ Statybos produktų sertifikavimo centras kvalifikacijos atestatas. Atsižvelgiant į tai, UAB „Civitta“ specialistė E. G. apskritai neturėjo teisės atlikti darbų vertinimo, juo labiau parengti bei pasirašyti Ataskaitą.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad Ataskaitoje taip pat yra pateikiamos lokalinės sąmatos, kurias sudarė D. K. Šios lokalinės sąmatos sudarytos vadovaujantis UAB „Sistela“ parengtomis skaičiuojamosiomis kainomis. Skaičiuojamosios kainos nėra tolygios rinkos kainoms ir nuo jų gali ženkliai skirtis. Siekiant atlikti bei nustatyti tikslią rinkos kainą reikia analizuoti bei lyginti kelių rangovų pasiūlymus, pateiktus konkrečiam objektui konkrečiu metu, o ne vadovautis hipotetinėmis ir konkrečiam objektui nepritaikytomis vieno rangovo (UAB „Sistela“) sąmatomis ir nepagrįstai teigti, kad tai yra rinkos kainos. Rangovams A. Ž. bei T. D. atlikus sutartyse numatytus statybos darbus, o pareiškėjui juos priėmus, nėra teisinga ir adekvatu pareiškėjo pagal sutartis faktiškai patirtas sąnaudas lyginti su skaičiuojamosios rinkos kainomis, juo labiau konstatuoti, kad atlikti darbai neatitinka rinkos kainų.

7. Pareiškėjas teigė, kad D. K. tyrimas buvo atliekamas vadovaujantis statybos techniniu reglamentu STR 3.01.01:2002 „Statinių statybos resursų poreikių skaičiavimo tvarka“, kuris nuo 2017 m. sausio 1 d. neteko galios. Tai sudaro pagrįstą pagrindą abejoti Ataskaitoje pateikiamų duomenų teisingumu.

8. Pareiškėjas pabrėžė, kad Sprendime yra išdėstytos tam tikros faktinės aplinkybės, pateiktas sąrašas teisės normų, kuriomis vadovaujamasi priimant skundžiamą sprendimą, tačiau Agentūra konkrečiai ir aiškiai nesusiejo faktinių aplinkybių su taikomomis teisės normomis ir nepagrindė tariamai nustatytų pažeidimų. Agentūra taip pat vadovavosi akivaizdžiai nepatikimais Ataskaitos duomenimis. Atsižvelgiant į tai, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

9. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.10. Atsakovas, nurodydamas faktines aplinkybes, aktualų teisinį reglamentavimą, paaiškino, kad pareiškėjas skunde

nurodo itin daug ginčui nereikšmingų aplinkybių. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Katalogą parengė UAB „Civitta“, kadangi 2016 m. gruodžio 20 d. paklausime buvo pateikta nuoroda į Katalogą, kuris sudarytas vadovaujantis nepriklausomų ekspertų teiktomis išvadomis. Paklausime nėra nurodyta nei kad UAB „Civitta“ sudarė investicijų katalogą, nei kad būtent UAB „Civitta“ išvados naudotos kuriant investicijų katalogą. Vertindamas projektus, atsakovas vadovaujasi Agentūros sudarytu ir viešai prieinamu katalogu, kuriame pateikiamos investicijos su aprašais bei nustatyta kaina. Kataloge aiškiai nurodoma, kad Agentūros specialistai, atlikę rinkos analizę, kurios metu buvo surinkta ir išanalizuota prekių gamintojų / tiekėjų pateikta informacija, parengė dažniausiai įsigyjamų investicijų vidutinių rinkos kainų katalogą, su kuriuo kviečiami susipažinti projektų vykdytojai. Be kita ko, yra ir aiškiai nurodoma šio Katalogo paskirtis. Agentūros veiksmai vertinant Paraišką buvo atliekami išskirtinai vadovaujantis Administravimo taisyklėmis. Vadovaujantis Katalogu buvo nustatyta, kad investicijos įsigytos už didesnę nei vidutinę rinkos kainą, todėl atlikus patikrą vietoje ir įvertinus jos metu užfiksuotus faktus, buvo nutarta kreiptis į nepriklausomus ekspertus.

11. Atsakovas paaiškino, kad pagal Administravimo taisyklių 3 punktą buvo atlikta patikra vietoje, kurios metu nuotraukose buvo užfiksuotos investicijos – rekreaciniai takai, skulptūros, ženklai, rodyklės, informacinis stendas ir suolai. Taigi, Ataskaita patvirtinta, kad investicijos yra Projekto įgyvendinimo vietoje, tačiau patikros vietoje metu bei surašant Ataskaitą nebuvo nurodyta, kad investicijos įvertintos teigiamai. Ataskaita buvo naudojama vertinant mokėjimo prašymus, o Agentūros darbuotojams kilus abejonių dėl investicijų rinkos kainų, Agentūra pagrįstai kreipėsi į nepriklausomus ekspertus prašant ekspertinės konsultacijos. Pareiškėjui su skundžiamu sprendimu buvo persiųsta Ataskaita, kurioje aiškiai

nurodoma, kad Agentūra į ekspertus kreipėsi 2017 m. spalio 12 d., t. y. po patikros vietoje. Ataskaita yra skirta išimtinai Agentūrai kaip pagalbinė priemonė, padedanti priimti galutinį sprendimą (individualų administracinį aktą). Ekspertinio tyrimo išvadose nustatytos faktinės aplinkybės buvo nurodytos sprendime. Iš skundžiamo sprendimo turinio, o ne iš papildomų dokumentų, yra aišku, kokie sprendimai priimti pareiškėjo atžvilgiu.

12. Atsakovas nurodė, kad Paraiškos vertinimas buvo tęsiamas tik todėl, kad iš pareiškėjo buvo prašoma pateikti papildomus dokumentus ar duomenis vadovaujantis Administravimo taisyklėmis. Tarp pareiškėjo ir Agentūros nuo 2015 metų vyko intensyvus susirašinėjimas, teikiant papildomų dokumentų kopijas. Paklausimų laikas nėra įskaičiuojamas į Paraiškos vertinimą. Atitinkamai, pareiškėjo argumentai, kad Paraiškos vertinimas užtruko ilgiau, nei turėtų užtrukti, atmestini kaip nepagrįsti.

13. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, yra klaidinantys, nelogiški bei prieštaraujantys formuojamai teismų praktikai. Pareiškėjai, teikdami tiek pačias paraiškas, tiek mokėjimo prašymus, visuomet prisiima riziką, kad, nustačius teisės aktų nuostatų pažeidimus, paraiškos ar mokėjimo prašymai gali būti atmesti (ar pritaikyta sankcija), parama susigrąžinama. Pareiškėjas, pasirašydamas Paramos sutartį, įsipareigojo įgyvendinti Projektą nepažeisdamas teisės aktų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus pagal Įgyvendinimo taisykles. Pareiškėjas, sudarydamas Paramos sutartį, buvo supažindintas su paramos teikimo sąlygomis ir sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, tarp jų ir Administravimo taisyklių 5.10 punktu. Agentūra niekada nebuvo davusi garantijų pareiškėjui, kad parama jam bus išmokėta, net ir nustačius pažeidimus. Pareiškėjas galimai nenurodo esminių Paramos sutarties nuostatų – Agentūra įsipareigoja vykdyti Projekto priežiūrą, taikyti sankcijas (kai nevykdomi įsipareigojimai), įvertinti mokėjimo prašymus ir tik tada, jei mokėjimo prašymai įvertinti teigiamai, užsakyti lėšas bei jas pervesti pareiškėjui. Akivaizdu, kad Paramos sutartimi Agentūra nebuvo prisiėmusi įsipareigojimų išmokėti paramos lėšas tuomet, kai yra nustatomos užaukštintos kainos. Be to, kategoriškai atmetami teiginiai, jog Agentūra pakeitė Paramos sutartį, nes lėšų neišmokėjimas pilna apimtimi, kai nustatomi pažeidimai, nėra Paramos sutarties pakeitimas.

14. Atsakovas nurodė, kad Sprendime aiškiai ir suprantamai nurodyta, kad nepriklausomi ekspertai atliko ekspertinį vertinimą ir nustatė investicijų rinkos kainas, todėl nėra suprantama, kodėl tai pareiškėjas (ar jo atstovas) prilygina turto vertinimui. Agentūros prašymu atliekamos užsakomosios ekspertizės yra vykdomos siekiant nustatyti realias rinkos kainas už atitinkamas prekes, paslaugas ar darbus, o ne įvertinti turto bei rinkos vertę. Eksperto konsultacija reikalinga nustatyti, ar investicijų išlaidos atitiko vidutinę rinkos kainą rangos sutarčių pasirašymo dieną. Ekspertinio vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad nustatant atitinkamų investicijų rinkos kainas buvo nagrinėtos pareiškėjo sudarytos pirkimo sutartys, komerciniai pasiūlymai, buvo nuvykta į Projekto įgyvendinimo vietą, pateiktas vertintų investicijų charakteristikų detalizavimas ir nurodytos analogiškos kokybės ir charakteristikų investicijų rinkos kainos. Be to, siekiant įvertinti skulptūrų vertę, kreiptasi į Lietuvos tautodailininkų sąjungą, kuri aiškiai pasakė, kad tokių skulptūrų, kokias yra įsigijęs pareiškėjas, kaina galėtų būti vertinama pagal panašių drožinių pardavimo kainas rinkoje. Vadovaujantis pareiškėjo teiginiais, Lietuvos tautodailininkų sąjunga taip pat turėtų būti įtraukta į turto vertintojų sąrašą, nes neva buvo atliekamas turto vertinimas.

15. Atsakovas paaiškino, kad ekspertinį vertinimą atliko D. K., kuriam buvo suteiktas statybos inžinieriaus mokslo daktaro laipsnis. Atitinkamai, Sprendime Agentūra pateikė visą reikšmingą informaciją, iš kurios akivaizdu, kad ekspertinį vertinimą atliko reikiamą kompetenciją turintis asmuo. Užduotį atlikę ekspertai – UAB „Civitta“ ekspertai, o pasirašantys asmenys – direktorius K. J. ir projektų vadovė E. G. Nagrinėjamu atveju aktualus lingvistinis žodžio „ekspertas“ aiškinimas. Nėra pagrindo abejoti Agentūros pasitelktų ekspertų išvadomis ir nustatytais vidutiniais rinkos kainų dydžiais. Agentūra nėra saistoma jokiomis Administravimo taisyklių nuostatomis, apribojančiomis jos laisvę pasirinkti ekspertinių paslaugų teikėją. Taip pat Administravimo taisyklėse nėra pateikiama nepriklausomo eksperto sąvoka, nėra suformuluotų įsakmių reikalavimų, susijusių su būtina Agentūros pasitelkiamų ekspertų kvalifikacija. UAB „Civitta“ turėjo teisę pasitelkti ekspertus, turinčius reikiamą kvalifikaciją, žinių ir tam tikros srities sertifikatų, o kainų ekspertizės atliekamos griežtai pagal ekspertinio konsultavimo sutartį, sudarytą su Agentūra.

16. Atsakovas paaiškino, kad lokalinės darbų sąmatos sudaromos pagal aktualius patvirtintus rekomendacinius įkainius, kurie tvirtinami kiekvienais metais – kas pusę metų kovo ir spalio mėnesiais. Statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo rekomendacijas rengia kompetentinga valstybinė institucija – Statybos produkcijos sertifikavimo centras, o kainos nustatymo rekomendacijos yra sudaromos vadovaujantis rinkoje egzistuojančiais medžiagų, darbų ir įrengimų

darbinių valandų vidurkiais. Siekiant užtikrinti tinkamą investicijų kainų nustatymą yra naudojamasi taip pat ir viešai prieinama informacija apie investicijoms analogiškas prekes / paslaugas / darbus bei apklausiant tokių investicijų tiekėjus. Administravimo taisyklės Agentūrai suteikia neginčijamą teisę pasitelkti nepriklausomus ekspertus, kurie gali vadovautis statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo principais, kuomet yra rengiamos ekspertinio konsultavimo ataskaitos.

17. Atsakovas teigė, kad Agentūra sprendime pateikė išsamų vertinimą, pagrįstą ekspertinio konsultavimo ataskaitoje pateiktais duomenimis, kokios konkrečios investicijos viršijo rinkos kainas, todėl netinkamos finansuoti, nurodė, kokia ekspertinės konsultacijos ataskaita buvo vadovautasi, aiškiai nurodė faktines aplinkybes ir jas susiejo su konkrečiomis teisės normomis. Sprendimas atitinka keliamus reikalavimus, todėl yra teisėtas, pagrįstas ir naikinti jo nėra pagrindo. Pareiškėjas siekia įtikinti, kad jo skulptūros yra išskirtinės meninės vertės, nors kvalifikuoti Lietuvos tautodailininkų sąjungos specialistai nustatė kitaip.

II.

18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino: panaikino Agentūros 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. BRK-6494 „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ dalį, kuria pareiškėjui sumažinta paramos suma bei įpareigojo Agentūrą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 15 d. mokėjimo prašymus Nr. 21EA-KV-15-1-05940-MP002 ir Nr. 21E-KV-15-1-05940-MP003 dėl 9 557,29 Eur paramos išmokėjimo.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Agentūrai 2015 m. birželio 30 d. pateikė Paraišką. Po Paraiškos pateikimo tarp Agentūros ir pareiškėjo vyko intensyvus susirašinėjimas dėl Paraiškos duomenų tikslinimo ir Agentūros 2017 m. balandžio 10 d. raštu Nr. S-PA-0222765 pareiškėjui buvo pranešta, kad Projektui skiriamas finansavimas. Tarp Agentūros ir pareiškėjo 2017 m. gegužės 19 d. sudaryta Paramos sutartis. Paramos sutartimi pareiškėjas Projektą įsipareigojo įgyvendinti iki 2019 m. vasario 28 d., nepažeisdamas Paramos sutarties sąlygų, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu, o Agentūra įsipareigojo teisės aktuose ir Paramos sutartyje numatyta tvarka ir sąlygomis vykdyti Projekto įgyvendinimo priežiūrą, taikyti sankcijas, kai paramos gavėjas nevykdo įsipareigojimų, įvertinti paramos gavėjo pateiktus mokėjimo prašymus ir, jei su mokėjimo prašymais pateikti dokumentai ir duomenys atitinka sutartyje nustatytas sąlygas, gavusi užsakytas lėšas, jas pervesti pareiškėjui. Šalys susitarė, kad finansuojama bus iki 38 651 Eur paramos suma. Tuo pačiu Paramos sutartyje įtvirtinta, kad parama išmokama vadovaujantis Administravimo taisyklių ir Įgyvendinimo taisyklių nustatyta tvarka (Paramos sutarties 2 punktas). Pareiškėjas vykdė pirkimus: 2017 m. birželio 18 d. sudarė sutartį Nr. VD-TD-1 su T. D. dėl rekreacinių objektų aplinkos tvarkymo ir apsaugos darbų atlikimo 0,5 ha plote, 700 kv. m pažintinio rekreacinio tako, informacinio stendo, 3 ženklų ir 11 suolų įrengimo (bendra darbų kaina 25 512 Eur). Tuo pačiu pareiškėjas 2017 m. birželio 22 d sudarė sutartį Nr. VD-AZ-1 su A. Ž. dėl 4 rodyklių ir 16 skulptūrų pastatymo, už kuriuos pareiškėjas įsipareigojo sumokėti 17 720 Eur. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus pirkimų dokumentus bei sutartis, 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. S-KV-0232130 pranešė pareiškėjui nenustatęs pirkimo taisyklių pažeidimų, turėjusių įtakos pirkimų rezultatams, todėl pirkimą pripažino atliktu tinkamai. Pareiškėjas Agentūrai 2017 m. rugsėjo 15 d. pateikė mokėjimo prašymus Nr. 21EA-KV-15-1-05940-MP002 rekreaciniam pažintiniam takui įrengti, kuriuo prašė suteikti 19 635 Eur paramą bei Nr. 21EA-KV-15-1-05940-MP003 viešojo naudojimo rekreacinės miško infrastruktūros įrengimui ir atnaujinimui, kuriuo prašė išmokėti 16 631,95 Eur paramą.

20. Teismas nurodė, kad Agentūra, vadovaudamasi Administravimo taisyklių 3 punkte ir 10.9 ir 10.10 papunkčiuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, 2017 m. spalio 2-3 d. atliko patikrą vietoje, tuo pačiu inicijavo pareiškėjo mokėjimo prašymuose deklaruotų investicijų kainų atitikties vidutinėms rinkos kainoms ekspertinį vertinimą, kuriam buvo pasitelkusi UAB „Civitta“ ir 2017 m. lapkričio 23 d. su ekspertinio vertinimo metu nustatytomis mokėjimo prašymuose deklaruotų investicijų vidutinėmis rinkos kainomis supažindino pareiškėją bei pasiūlė pateikti papildomą informaciją dėl Agentūros nustatytų vidutinių rinkos kainų pagal pareiškėjo mokėjimo prašymus ir pareiškėjo deklaruotų kainų. Gavus pareiškėjo argumentus dėl atlikto ekspertinio vertinimo, ekspertinio konsultavimo ataskaita 2017 m. gruodžio 6 d. buvo patikslinta ir priimtas Sprendimas, kuriame pagal prašymą Nr. 21EA-KV-15-1-05940-MP002 vietoje prašytos 19 635 Eur paramos sumos suteikta 17 907,60 Eur paramos suma, pagal mokėjimo prašymą Nr. 21EA-KV-15-1-05940-MP003 vietoje prašytos 16 631,95 Eur paramos sumos suteikta 8 802,06 Eur paramos suma.

21. Teismas sutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Sprendimas priimtas remiantis vien 2017 m gruodžio 6 d. UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaita Nr. 104/2017-45. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju visa Ataskaita, kurios duomenimis

rėmėsi atsakovas, kartu su Sprendimu pateikta nebuvo – byloje yra dalinė jos versija (tiksliau – jos priedų dalys), iš kurios matyti tik ekspertinio vertinimo metu nustatyta skulptūrų kaina su įrengimu ir atvežimu – 8 566,35 Eur, kuri atitinka Sprendime nurodytą skulptūrų nustatytą kainą. Nesant pačios Ataskaitos, negalima susipažinti su jos turiniu, išvadomis ir atliktais vertinimais, kurie patvirtintų atsakovo išvadas. Nors Sprendime atsakovas nurodo, kad buvo nuvykta į vietą 2017 m. spalio 19 d., tačiau iš byloje esančių Ataskaitos fragmentų matyti, jog būtent 2017 m. spalio 19 d. darytos Ataskaitos patikros vietoje nuotraukos, taigi patikra, kurią mini atsakovas Sprendime, buvo atlikta ne atsakovo, bet ekspertinį vertinimą atlikusios UAB „Civitta“ atstovo. Atsakovas atsiliepime taip pat nurodo, jog priimant Sprendimą rėmėsi ne tik UAB „Civitta“ duomenimis, bet ir atsakovo duomenimis, nes atsakovas, prieš 2017 m. spalio 12 d. kreipdamasis į UAB „Civitta“, pats atvyko į projekto įgyvendinimo vietą. Byloje yra pateikta Agentūros Kontrolės departamento Vilniaus patikrų vietoje skyriaus „Administracinio vizito vietoje ataskaita pagal KPP priemonę“, iš kurios matyti, kad Agentūros atstovas 2017 m. spalio 2-3 d. vyko administracinio vizito į projekto įgyvendinimo vietą, tačiau Sprendime ši ataskaita niekaip neaptarta.

22. Teismas pažymėjo, kad, atsakovo teigimu, Sprendimas buvo priimtas remiantis Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos 2017 m. lapkričio 20 d. raštu, kuriame nurodyta, jog pareiškėjo skulptūros menkos meninės vertės. Teismas nurodė, kad iš šio rašto matyti, kad juo buvo atsakoma ne į atsakovo, bet į UAB „Civitta“ paklausimą dėl medžio skulptūrų meninės vertės pastarajai rengiant Ataskaitą.

23. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Agentūrai siųstame 2017 m. lapkričio 24 d. atsakyme (atsakymo data nurodyta 2016 m. lapkričio 23 d., tačiau iš jo turinio matyti, kad tai rašymo apsirikimas) į Agentūros 2017 m. lapkričio 23 d. prašymą pateikti papildomus paaiškinimus dėl nustatytų neatitikimų vertinant pareiškėjo mokėjimų prašymus nurodė, jog jam yra neaišku, kam reikėjo sudaryti Katalogą, kuriuo Agentūra vadovaujasi ir pagal kurį buvo sudaryta Paramos sutartis. Sprendime iš viso nėra pasisakyta apie pareiškėjo mokėjimo prašymuose nurodytas investicijų kainas šio Katalogo kontekste. Nors Sprendime nurodoma, kad pareiškėjas pateikė Agentūrai atsakymą į jos 2017 m. lapkričio 23 d. raštą, Agentūra tik nurodė, kad ekspertai peržiūrėjo 2017 m. lapkričio 22 d. pareiškėjui siųstą ataskaitą, tačiau Agentūros vertinimas Sprendime nėra pateiktas, kaip tai atlikti ji įpareigota pagal Administravimo taisyklių 10.9 ir 10.10 punktų nuostatas.

24. Teismas vertino, kad nustatytos aplinkybės patvirtina pareiškėjo argumentus, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi vien tik UAB „Civitta“ ataskaitos duomenimis. Sprendime nėra jokių motyvų, patvirtinančių Agentūros atliktą aplinkybių vertinimą dėl pareiškėjo mokėjimo prašymuose nurodytų išlaidų pagrįstumo, o tik galimai perrašyti Ataskaitos duomenys apie atskirų investicijų rinkos kainą.

25. Teismas darė išvadą, kad Sprendimas dalyje, su kuria nesutinka pareiškėjas, priimtas išimtinai vadovaujantis Ataskaita, yra nemotyvuotas, todėl šiuo aspektu negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

26. Teismas atkreipė dėmesį, kad Įgyvendinimo taisyklių 32.1 punkte įtvirtintame tinkamų finansuoti viešojo naudojimo rekreacinės miško infrastruktūros įrengimo ir atnaujinimo išlaidų kategorijų sąraše nėra įtvirtinta skulptūrų išlaidų kategorija, už kurias Sprendime pareiškėjui nutarta suteikti 8 566,35 Eur paramą. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2017 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 3D-205 patvirtintų Įgyvendinimo taisyklių 32.1.16 papunktis (skulptūros) pripažintas netekusiu galios (įsakymas įsigaliojo nuo 2017 m. kovo 29 d.), taigi galiojo tiek Paramos sutarties sudarymo metu (2017 m. gegužės 19 d.), tiek priimant Sprendimą (2017 m. gruodžio 28 d.). Tačiau ši aplinkybė Sprendime nebuvo įvertinta. Be to, Sprendime cituojamas Įgyvendinimo taisyklių 33.3 papunktis, tačiau Sprendimo priėmimo metu šis papunktis buvo išdėstytas nauja redakcija Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2017 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 3D-205 pakeistose Įgyvendinimo taisyklėse, kurios įsigaliojo nuo 2017 m. kovo 29 d.

27. Teismas konstatavo, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

III.

28. Atsakovas Agentūra apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

29. Atsakovas nurodo, kad priimant skundžiamą sprendimą nebuvo nagrinėti svarbūs rašytiniai įrodymai, sprendime

pateiktos klaidinančios interpretacijos, nesivadovaujama teismų praktika. Skundžiamas sprendimas yra ydingas, kadangi jis sukuria terpę pareiškėjo piktnaudžiavimui, todėl nėra užtikrinamas tinkamas lėšų panaudojimas. Skundžiamo sprendimo turinys kelia realią riziką Europos Sąjungos finansiniams interesams, kuriuos Agentūra bando apsaugoti, neišmokėdama paramos lėšų už investicijas, kurios įsigytos už užaukštintas kainas.

30. Atsakovas, nesutikdamas su teismo išvada, kad Ataskaita, kurios duomenimis rėmėsi atsakovas, kartu su Sprendimu nebuvo pateikta, pažymi, kad Ataskaita buvo pateikta į bylą kartu su skundu ir teismas privalėjo ją vertinti. Ataskaita pareiškėjui buvo pateikta prieš priimant Sprendimą, 2017 m. lapkričio 23 d., elektroniniu paštu kartu su prašymu pateikti informaciją dėl nustatytų investicijų vidutinių kainų, taip užtikrinant pareiškėjo teisę būti išklausytam. Pareiškėjas Agentūrai nepateikė jokių naujų pagrįstų įrodymų dėl investicijų kainų, pateikė nieko nekeičiančius, viešoje erdvėje esančios informacijos fragmentus.

31. Atsakovas pažymi, kad teismo teiginiai, jog „<…> Sprendime atsakovas nurodo, kad buvo nuvykta į vietą 2017 m. spalio 19 d., tačiau iš byloje esančių Ataskaitos fragmentų matyti, jog būtent 2017 m. spalio 19 d. darytos Ataskaitos patikros vietoje nuotraukos, taigi patikra, kurią mini atsakovas Sprendime, buvo atlikta ne atsakovo, bet ekspertinį vertinimą atlikusios UAB „Civitta“ atstovo“ yra neteisingi, interpretacinio pobūdžio. Šie argumentai Sprendime paminėti nebuvo. Sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad nepriklausomi ekspertai statybos rangos būdu sukurtus objektus vertino remdamiesi 2017 m. birželio 18 d. ir 22 d. statybos rangos darbų teikimo sutarčių sudarymo dieną galiojusiomis statybų skaičiuojamosios kainos nustatymo rekomendacijomis, o 2017 m. spalio 19 d. buvo nuvykta į Projekto įgyvendinimo vietą. Akivaizdu, kad Agentūra, Sprendime kalbėdama apie nepriklausomų ekspertų pasitelkimą, jokiu būdu ar forma nenurodė, kad tai Agentūra, o ne ekspertai buvo nuvykę į patikrą.

32. Atsakovo teigimu, nėra aišku, kodėl teismo sprendime yra teigiama, jog „<…> kad NMA atstovas 2017 m. spalio 2-3 d. vyko administracinio vizito į projekto įgyvendinimo vietą, tačiau ginčijamame Sprendime ši ataskaita niekaip neaptarta“. Agentūra neprivalo aprašyti kiekvieną smulkų situacijos vertinimo momentą, nes jis neturi įtakos sprendimo priėmimui. Atliktos patikros metu Agentūros darbuotojas tik užfiksavo, kad investicijos yra padarytos, tačiau nekonstatavo faktų dėl rinkos kainų. Teismo aiškinimas, kad Agentūros atlikta patikra vietoje turi būti aprašyta Sprendime prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Agentūra neaprašė atliktos patikros vietoje rezultatų Sprendime, kadangi jie nedarė įtakos Sprendimo turiniui ar išvadai, nekeitė pareiškėjo teisių apimties.

33. Atsakovas teismo argumentus, jog „<…> Sprendimas buvo priimtas remiantis Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos 2017 m. lapkričio 20 d. raštu, kuriame nurodyta, jog pareiškėjo skulptūros menkos meninės vertės, tačiau iš byloje esančio šio rašto matyti, kad juo buvo atsakoma ne į atsakovo, bet į UAB „Civitta“ paklausimą dėl medžio skulptūrų meninės vertės pastarajai rengiant Ataskaitą“ vertina kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimams 2018 m. gegužės 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1065-520/2018. Teismo interpretacija, kad ne Agentūra pasikreipė į Lietuvos tautodailininkų sąjungą, todėl nepriklausomų ekspertų išvada negalima remtis, yra klaidinanti. Šiuo atveju Agentūra turi teisę pasitelkti ekspertus, ką, vadovaudamasi profesionalumo ir skaidrumo principais, padarė, o šie pateikė Ataskaitą su papildomais priedais, tarp jų ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos išvadą, kurios teismas nepagrįstai nevertino.

34. Atsakovas pažymi, kad teismas, teigdamas, jog „<…> Sprendime iš viso nėra pasisakyta apie pareiškėjo mokėjimo prašymuose nurodytas investicijų kainas šio katalogo kontekste <…>“, suabsoliutina orientaciniame Kataloge esančių investicijų įkainius. Investicija yra vertinama kiekvieno individualaus projekto kontekste. Nagrinėjamu atveju yra keliamas klausimas ne apie tai, ar investicija yra iš katalogo, o ar įrengta investicija atitinka rinkos kainas.

35. Atsakovo vertinimu, teismo argumentas, kad Agentūros vertinimas Sprendime nėra pateiktas, paneigia Agentūros teisę pasitelkti nepriklausomus ekspertus pagal Administravimo taisyklių 5.10 punktą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Sprendimas ir yra Agentūros vertinimas, kad investicijos įsigytos užaukštintomis kainomis.

36. Atsakovo teigimu, teismo vertinimas, kad Įgyvendinimo taisyklės nenurodo skulptūrų, kaip finansuojamų objektų, yra nepagrįstas. Pareiškėjas Paraišką pateikė 2015 m. birželio 30 d., kai galiojo Įgyvendinimo taisyklių originali redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gegužės 27 d. Agentūra vertina paraiškas pagal redakciją, kuri galiojo pateikiant Paraišką. Teismas vadovavosi netinkama Įgyvendinimo taisyklių redakcija, o aiškinimas, kad teisės aktai taikomi pagal Sprendimo priėmimo datą, yra neteisingi.

37. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas piktnaudžiauja susidariusia padėtimi, t. y. prieš pat posėdį pateikė papildomus dokumentus. Pareiškėją atstovauja profesionali teisininkų komanda, todėl jiems turėtų būti žinoma, kad teisė būti išklausytam nėra absoliuti. Pareiškėjas, gavęs Agentūros paklausimą ir prašymą pateikti savo išvadas dėl nustatytų užaukštintų kainų, turėjo elgtis atidžiai, sąžiningai, atsakingai ir laikytis teisės aktuose įtvirtintų nuostatų dėl savalaikio įrodymų pateikimo. Jei pareiškėjas manė, kad jam reikia papildomo laiko įrodymams pateikti, turėjo apie tai pranešti Agentūrai. Agentūra tokius prašymus svarsto ir suteikia pareiškėjams galimybę įrodymus pateikti prailgintu terminu.

38. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

39. Pareiškėjas nurodo, jog atsakovo akcentuojama teisė mokėjimo prašymuose nurodytų išlaidų tinkamumo finansuoti tikrinimo (vertinimo) metu pasitelkti nepriklausomus ekspertus skundžiamame sprendime nėra paneigta. Tačiau net ir gavus nepriklausomų ekspertų išvadą, atsakovas sprendimą turi priimti visų konkrečiai situacijai reikšmingų aplinkybių kontekste, o ne vadovautis išimtinai išvadomis.

40. Pareiškėjas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad Agentūros administracinio vizito metu buvo tikrinama, ar Projekto investicijos yra realios, bet nebuvo nustatinėjama jų kaina. Pažymi, kad atsakovo tinklapyje yra skelbiama, jog vienas iš vykdomų patikrų vietoje tikslų – įsitikinti, ar atitinkamos išlaidos atitinka faktiškai atliktus darbus. Šio patikrinimo rezultatai suteikė pareiškėjui pagrįstą lūkestį, kad visa prašoma paramos suma jam bus išmokėta. Net ir tuo atveju, jei Projekto investicijų kaina minėtu laikotarpiu nebuvo nustatinėjama, ši aplinkybė (t. y. patikros vietoje objektas / esmė) turėjo būti aptarta Sprendime.

41. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovas pripažįsta Katalogo realų taikymą paramos gavėjų pateiktos dokumentacijos vertinimo metu. Projekto investicijų dydis atitiko Katalogo įkainius. Sprendime ši aplinkybė nėra nurodyta, taip pat nėra užfiksuota, kas iš tiesų sukėlė atsakovui įtarimą, kad Projekto investicijų kainos yra užaukštintos.

42. Pareiškėjo teigimu, byloje yra surinkta pakankamai medžiagos, paneigiančios atsakovo teiginius, kad pareiškėjas Projekto investicijas įsigijo už nepagrįstai didelę kainą. Atsakovas šią aplinkybę įrodinėjo Ataskaitos duomenimis, kurią parengė atsakovo pasitelktas subjektas UAB „Civitta“. Šio subjekto pateikti duomenys negali būti vertinami kaip patikimi, nes jis neatitinka pareiškėjo cituojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išskirtos sąlygos, keliamos jo kvalifikacijai ir profesionalumui. Be to, UAB „Civitta“ nėra įtraukta į išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą, todėl skulptūrų kainų nustatyti objektyviai negalėjo. Iš Ataskaitos duomenų nėra aišku, pagal kokias specifikacijas buvo nustatinėjama Projekto skulptūrų kaina. Ataskaitos duomenis paneigia pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai.

43. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo akcentuojamame Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos 2017 m. lapkričio 20 d. pateiktame rašte yra pateikiamas subjektyvus vertinimas. Be to, šis raštas neturi reikšmės nagrinėjamam ginčui, nes šį raštą parengusi bendrija nenustatinėjo skulptūrų kainų ir neturi tam reikiamos kvalifikacijos.

44. Pareiškėjas teigia, kad nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo jo veiksmuose, teikiant papildomus dokumentus į bylą, nėra. Atsakovas nereiškė prašymu suteikti laiko tikslu susipažinti su pateiktais dokumentais. Pareiškėjas tikėjosi, jog atsakovas, įvertinęs susirašinėjimo metu jam pateiktus argumentus, nepriims ginčijamo turinio Sprendimo. Iki priimant Sprendimą pareiškėjas neturėjo ekspertų, kurie turi būtiną kvalifikaciją tose srityse, kuriose buvo teikiamos išvados, atliktų vertinimų dėl Projekto investicijų kainų atitikties rinkos kainoms, todėl jų pateikti objektyviai negalėjo. Ekspertų pateikti duomenys yra objektyvus ir teisingi.

45. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Projekto investicijų įsigijimas, tinkamai įgyvendinus pirkimo procedūras, savaime įrodo, jog konkretūs darbai (prekės) buvo įsigyti už jų realią kainą rinkoje. Tiek pirkimo procedūrų vykdymo metu gauti tiekėjų pasiūlymai, tiek eksperto E. L. surinkti tiekėjų pasiūlymai liudija, kad pareiškėjas Projekto investicijas įsigijo rinkoje palankiausiomis pasiūlytomis sąlygomis.

46. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad skulptūros nepatenka į Įgyvendinimo taisyklėse nustatytą tinkamų finansuoti išlaidų kategorijų sąrašą. Vertinant finansuojamų objektų kategorijas turi būti vadovaujamasi paraiškos teikimo metu galiojančiomis taisyklėmis. Pareiškėjo Paraiškos pateikimo metu, t. y. 2015 m. birželio 30 d., galiojo originali Įgyvendinimo taisyklių redakcija (nuo 2015 m. gegužės 28 d). Tačiau tokia teismo išvada nedaro įtakos teisingam bylos rezultatui.

47. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kurie patvirtina faktą, jog pareiškėjas visas Projekto investicijas įsigijo pagrįstomis ir rinkos sąlygas atitinkančiomis kainomis. Atsižvelgiant į tai, atsakovas neturėjo jokio pagrindo sumažinti pareiškėjui išmokėtiną paramos sumą, todėl teismas pagrįstai panaikino Agentūros sprendimą ir įpareigojo atsakovą priimti naują sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

48. Byloje iš esmės kilęs ginčas dėl Agentūros 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. BRK-6494 dalies, kuria buvo sumažinta paramos suma, teisėtumo ir pagrįstumo bei Agentūros įpareigojimo pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo mokėjimo prašymus Nr. 21EA-KV-15-1-05940-MP002 ir Nr. 21E-KV-15-1-05940-MP003 dėl 9 557,29 Eur paramos sumos išmokėjimo ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

49. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

50. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą pateikė atsakovas, jį motyvuodamas tuo, kad teismo sprendime yra pateiktos klaidingos išvados, o argumentai aiškiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai panašaus pobūdžio bylose.

51. Byloje nustatyta, kad 2017 m. gegužės 19 d. tarp pareiškėjo ir Agentūros buvo sudaryta Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos srities „Investicijos, kuriomis didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ paramos sutartis. Įgyvendindamas sutartį V. D. 2017 m. rugsėjo 15 d. Agentūrai pateikė mokėjimo prašymus Nr. 21EA-KV-15-1-05940-MP002 rekreaciniam pažintiniam takui įrengti, kuriuo prašė suteikti 19 635 Eur paramą bei Nr. 21EA-KV-15-1-05940-MP003 viešojo naudojimo rekreacinės miško infrastruktūros įrengimui ir atnaujinimui, kuriuo prašė išmokėti 16 631,95 Eur paramą. Atsakovas, atlikęs patikrą vietoje bei pareiškėjo mokėjimo prašymuose deklaruotų investicijų kainų atitikties vidutinėms rinkos kainoms ekspertinį vertinimą, kuriam buvo pasitelkta UAB „Civitta“, ginčijamu sprendimu sumažino paramos sumas, t. y. pagal prašymą Nr. 21EA-KV-15-1-05940-MP002 vietoje prašytos 19 635 Eur paramos sumos suteikta 17 907,60 Eur paramos suma, pagal mokėjimo prašymą Nr. 21EA-KV-15-1-05940-MP003 vietoje prašytos 16 631,95 Eur paramos sumos suteikta 8 802,06 Eur paramos suma. Tai reiškia, jog dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjui nesuteikta 1 727,40 Eur paramos suma pagal mokėjimo prašymą Nr. 21EA-KV-15-1-05940-MP002 ir 7 829,89 Eur paramos suma pagal mokėjimo prašymą Nr. 21EA-KV-15-1-05940-MP003.

52. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 3D-507 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos administravimo taisyklių (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. 3D-452 redakcija), Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 3D-418 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos srities „Investicijos, kurioms didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ įgyvendinimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-929 patvirtintos Sankcijų už teisės aktų nuostatų pažeidimus įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemones taikymo metodikos (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 21 d. įsakymo Nr. 3D-301 redakcija) nuostatos.

53. Kaip matyti iš bylos medžiagos atsakovo sprendimas išimtinai grindžiamas UAB „Civitta“ atliktos ekspertizės išvadomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad Agentūra, remdamasi ekspertų išvadomis, nustato ir įvertina faktus, susijusius su prekių, paslaugų ar darbų kaina paramos gavėjui atlikus pirkimus, pagrįstumu, o nustačiusi, kad ši kaina nepagrįstai didelė, ir priimdama galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatydama paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydį, taikydama sankciją, gali vadovautis ekspertizių(-ės) aktuose(-e) pateiktomis ekspertų išvadomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2165-520/2017). Taigi teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Agentūros užsakymu UAB „Civitta“ atliktos skaičiuojamų kainų ekspertizės ataskaitos yra tik vienas iš įrodymų byloje, kurį galima paneigti pateikus kitus (priešingus) rašytinius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2165-520/2017, 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3859-438/2018). Pažymėtina, jog vienu iš tokių Agentūros atlikto ekspertinio tyrimo rezultatus paneigiančių įrodymų teismų praktikoje pripažįstama eksperto išvada (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1588-624/2017, 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1462-442/2018, 2018 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1065-520/2018).

54. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad labai svarbu yra įvertinti atlikto ekspertinio tyrimo išsamumą ir patikimumą, jame padarytų išvadų pagrindimą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagrįstomis metodikomis (skaičiavimais), kiek tai susiję su darbų ir paslaugų kainomis, turi būti nustatytas aiškus ir suprantamas palyginamasis vertinimas su paramos gavėjo prisiimtais įsipareigojimais ir šių vertinimų paaiškinimas (profesinių sprendimų skaidrumo principas). Taip pat svarbu atsižvelgti ir į objektyvumo principo taikymą, kuris yra prielaida suinteresuotų asmenų abejonėms dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų bei sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo paneigti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-777-415/2017). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad minėto teismo praktikoje yra pasisakyta, kad, atliekant vidutinės rinkos kainos paskaičiavimą, UAB „Civitta“ ekspertai tokioje ataskaitoje pateikia išvadas dėl pareiškėjo įsigytų prekių maksimalios (vidutinės) rinkos kainos, t. y. ja iš esmės yra pasiekiamas Administravimo taisyklių 5.10 punkte nustatytas tikslas išsiaiškinti, ar prekių įsigijimo kainos nebuvo nepagrįstai per didelės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-83-1062/2018; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-997-575/2017). Taigi teismų praktikoje yra pripažįstama, kad UAB „Civitta“ gali teikti tokio pobūdžio ekspertinio konsultavimo ataskaitas.

55. Apskaičiuojant skulptūrų vidutinę rinkos kainą buvo atsižvelgta į Lietuvos tautodailininkų sąjungos pateiktą informaciją bei gautus komercinius pasiūlymus. Paanalizavus pateiktus pasiūlymus, teisėjų kolegijai abejonių kelia ataskaitoje pasirinkta skulptūrų vidutinės kainos nustatymo metodika: pavyzdžiui, A. K. komerciniame pasiūlyme nurodyta, kad 1 m aukščio skulptūros kaina svyruoja nuo 100 Eur iki 150 Eur; P. A. – nuo 150 Eur ir daugiau ir pan. Iš šių pasiūlymų matyti, jog apskaičiuojant skulptūros vidutinę rinkos vertę vienu atveju nurodyta maksimali galima vertė, o kitu atveju – minimali (P. A. komercinio pasiūlymo atveju). Be to, kai kuriuose komerciniuose pasiūlymuose pažymėta, jog kaina priklauso nuo drožinio sudėtingumo, kokybės, storio ir pan., kas šiuo atveju visiškai nebuvo vertinta. Taip pat visiškai neaišku, kodėl komerciniuose pasiūlymuose tų pačių arba panašių skulptūrų kainų skirtumai tokie ženklūs: vienų didžiausia kaina 150 Eur, kitų – 200 Eur, trečių – 300 Eur, ketvirtų – 400 Eur ir daugiau. Tai reiškia, kad šiuose komerciniuose pasiūlymuose buvo nustatytos tik orientacinės (preliminarios) skulptūrų kainos, kurios vargu ar atspindi tikrąsias Projekto skulptūrų vertes. Taigi šiuo aspektu sutiktina su pareiškėjo pozicija, jog iš Ataskaitos duomenų apskritai nėra aišku, pagal kokias specifikacijas buvo nustatinėjama Projekto skulptūrų kaina: Ataskaitoje yra nurodyti medžio drožėjų viešų skelbimų ekranvaizdžių kopijos (angl. „printscreen“) ar abstraktaus pobūdžio pasiūlymai, nevertinant ginčo situacijoje aktualių specifikacijų (skulptūrų medienos, aukščio, skersmens, pristatymo vietos ir pan.); Ataskaitoje potencialių tiekėjų kainos yra nurodomos tik nuo apatinės ribos, nepateikiant informacijos, kokia būtų tiksli konkrečios skulptūros kaina, kas vėlgi kelia pagrįstų abejonių dėl Ataskaitos patikimumo ir objektyvumo.

56. Byloje pateikti E. L., turinčio teismo eksperto kvalifikaciją, 2018 m. vasario 12 d. atliktų darbų vertės skaičiavimas Nr. 2018-02-12-1 ir UAB „Nepriklausomų vertintojų biuras“ 2018 m. gegužės 14 d. konsultacija dėl galimos turto kainos Nr. 18-04-K. Ekspertas, taikydamas tą patį metodą kaip ir nurodomas Ataskaitoje, t. y. skaičiuojamosios kainos, nustatė skirtingą investicijų kainą. Vadinasi, šio eksperto atliktų darbų skaičiavimai iš esmės skiriasi nuo UAB „Civitta“ pateiktoje

Ataskaitoje nurodytų kainų.57. Kaip jau buvo minėta anksčiau byloje taip pat pateikta UAB „Nepriklausomų vertintojų biuras“ konsultacija dėl

galimos turto kainos, kurioje palyginamuoju metodu pagal konkrečias Projekto skulptūrų specifikacijas (t. y. ąžuolo mediena, impregnuota, nudažyta, aukštį, skersmenį, konkrečią pristatymo vietą) nustatyta 16 vnt. skulptūrų vidutinė rinkos kaina – 11 255 Eur (vienos skulptūros kaina – 703 EUR), o bendra Projekto investicijų, susijusių su skulptūrų įrengimu, išlaidų (kartu su būtinais paruošiamaisiais statybos darbais jų eksponavimui) suma yra 18 245,87 Eur.

58. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad atsakovo Sprendime iš viso nėra pasisakyta apie pareiškėjo mokėjimų prašymuose nurodytas investicijų kainas naudoto Katalogo kontekste.

59. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad įvertinus pareiškėjo ir atsakovo pateiktus duomenis darytina išvada, jog UAB „Civitta“ Ataskaita vienareikšmiškai nepagrindžia, kokio tikslaus dydžio investicijos į Projektą gali būti laikomos pagrįstomis. Pareiškėjo pateikti papildomi įrodymai taip pat patvirtina, jog pareiškėjo patirtos išlaidos Projektui įgyvendinti galėjo iš esmės skirtis nuo UAB „Civitta“ konsultavimo ataskaitoje nustatytų vidutinių rinkos verčių. Taigi ginčijamame sprendime atsakovas nepagrindė vertinimo, kad pareiškėjo deklaruotos atliktos investicijos nebuvo pagrįstos pagal atliktų darbų kokybę ar kitus kriterijus, kurie gali daryti reikšmingą įtaką pareiškėjo turėtų investicijų dydžiui.

60. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas UAB „Civitta“ konsultavimo ataskaita galėjo remtis tik kaip vienu iš įrodymų (dokumentų), kurių pagrindu turėjo papildomai tikrinti atliktų darbų ir skulptūrų įsigijimo vidutines rinkos kainas bei nustatyti konkrečius pažeidimus. Iš atsakovo apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą turinio matyti, kad šiuo atveju atsakovas nenurodė, kokiais kitais dokumentais jis vadovavosi, ar atliko papildomus veiksmus. Darytina išvada, kad Agentūra ekspertinėje išvadoje nurodytus faktus perkėlusi į savo Sprendimą, privalėjo pagrįsti, kodėl jais rėmėsi, kaip ji įsitikino tokių faktų tikslumu ir pagrįstumu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad UAB „Civitta“ konsultavimo ataskaitoje nustatyti faktai turėjo būti savarankiškai įvertinti atsakovo. Agentūrai tinkamai nepagrindus ginčijamo sprendimo bei nustačius atsakovui pateiktos UAB „Civitta“ konsultavimo ataskaitos trūkumus, ginčijamas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

61. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-2463-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00456-2017-8

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=15ff3380e5f711e99681cd81dcdca52c

Procesinio sprendimo kategorija 15.8(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. (M. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. (M. M.) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuotieji asmenys – K. P. (K. P.), G. S., I. M., J. Ž., J. S., A. S. (Č. S. teisių perėmėja), I. S., T. S., R. J. (P. D. teisių perėmėja), M. D. (savarankiškas trečiasis suinteresuotas asmuo ir P. D. teisių perėmėjas), A. S., Z. U. (B. U. teisių perėmėja), V. S., A. S. ir V. A.)) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2017 m. sausio 10 d. išduotų žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimų Nr. A648-18/17(2.14.2.12-MP8) (toliau – ir Reikalavimai) 2 punkte nurodytą projekto rengimo tikslą: „<…> bendrojo naudojimo teritorijos naudojimo <…>“, panaikinti Administracijos 2016 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. A30-3127 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) P. gatvėje formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ (toliau – ir Įsakymas) 1 punkte nustatytą projekto rengimo tikslą: „<…> bendrojo naudojimo teritorijos naudojimo <…>“.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jam dalinės nuosavybės teise priklauso 0,1374 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas). Pareiškėjas 2016 m. gegužės 10 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, prašydamas organizuoti Sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, o rengimo tikslu nurodė Sklypo padalinimą į dvi dalis, nustatant žemės naudojimo būdą (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos) ir numatant įvažiavimą į šiuos sklypus. Įsakymu ir Reikalavimais nustatytas projekto rengimo tikslas – suformuoti bendrojo naudojimo teritoriją – neatitinka pareiškėjo prašyme nurodyto žemės naudojimo tikslo bei pažeidžia pareiškėjo nuosavybės teises ir interesus. Skundžiamais aktais Sklypo teritorijos dalį nuspręsta suformuoti kaip bendrojo naudojimo teritoriją, kas reiškia, kad Administracija tokiais sprendiniais siekia privataus žemės sklypo sąskaita suformuoti savo teritorijas. Nors ginčijamais aktais žemės naudojimo režimas dar nėra nustatomas, tačiau, rengiant Sklypo pertvarkymo projektą, būtina vadovautis ginčijamuose aktuose nustatytais tikslais ir projekte suformuoti atskirą bendrojo naudojimo teritoriją. Ginčijami aktai yra nemotyvuoti, nes šiais aktais yra pakeičiami pareiškėjo prašyme nurodyti planavimo tikslai, tačiau iš aktų turinio nėra galimybės suprasti naujų planavimo tikslų nustatymo priežasties. Pareiškėjo prašyme nurodyti Sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto tikslai neprieštarauja bendrojo plano sprendiniams, nes Sklypas pagal bendrojo plano duomenis patenka į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų teritorijas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme, nei Lietuvos Respublikos žemės

įstatyme ir kituose teisės aktuose nėra nustatyta, kad žemės sklypo organizatorius galėtų pakeisti planavimo iniciatoriaus nurodytus planavimo tikslus. Papildomų reikalavimų nustatymas nenumatytas jokiame teisės akte, todėl yra neteisėtas. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad pareiškėjo inicijuoto Sklypo pertvarkymo projekto tikslas – atidalijimo būdu padalinti Nekilnojamojo turto registre įregistruotą Sklypą į du sklypus, nekeičiant žemės sklypo ribų ir ploto, žemės sklypo naudojimo paskirties, detalizuojant teritorijos naudojimo būdą. Su Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo naudojimo teritorijų formavimu šis projekto rengimas visiškai nesusijęs, o jokie galiojantys teritorijų planavimo dokumentai nenumato skundžiamuose Administracijos aktuose nustatytų planavimo tikslų.

4. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad Įsakymas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Įsakymo 2 punktu pavesta

Administracijos Miesto plėtros departamentui parengti 1 punkto nurodyto projekto rengimo reikalavimus, t. y. skundžiami reikalavimai parengti vadovaujantis Įsakymu. Įsakymu nėra nustatomi Sklypo naudojimo būdai, minimi naudojimo būdai taip pat nėra nustatomi ir projekto rengimo reikalavimais. Galutinis sprendimas dėl projekto tvirtinimo priimamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) V skyriumi. Vadovaujantis Taisyklių 68 punktu, priimamas sprendimas dėl projekto tvirtinimo arba atsisakymo tvirtinti projektą, o, vadovaujantis Taisyklių 70 punktu, kartu su sprendimu patvirtinti projektą priimamas sprendimas pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) žemės sklypo naudojimo būdą. Todėl pareiškėjui teisines pasekmes sukeltų tik šis galutinis sprendimas.

6. Atsakovas pažymėjo, kad Įsakymo 1 punkte nurodyti projekto rengimo tikslai numatyti įvertinus tai, kad Sklypas, kurio formavimo ir pertvarkymo projekto rengimas pradėtas Įsakymu, pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą (toliau – ir Bendrasis planas), patenka į mažo užstatymo gyvenamųjų teritorijų ir miškų ir miškingų teritorijų funkcines zonas. Miškų ir miškingų teritorijų funkcinėje zonoje kitos paskirties gyvenamosios teritorijos galimos tik esamose įvairios paskirties statinių teritorijose bei konversijos iš taršios veiklos srities į netaršią atveju. Atsakovas Įsakyme įvardijo projekto rengimo tikslą, kuriame atsispindi ir galimi padalintų sklypų naudojimo būdai. Įsakymu nėra suformuojamas bendrojo naudojimo žemės sklypas, o tuo labiau pradedama žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra. Pareiškėjo reikalavimai panaikinti Įsakymo 1 punktą ir Reikalavimų 2 punkto dalį negali būti tenkinami, nes, tenkinus minėtus reikalavimus, Įsakymas prieštarautų Bendrajam planui.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjo M. M. skundą atmetė.8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Administracijos direktoriui 2016 m. gegužės 10 d. pateikė prašymą organizuoti

žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, nurodydamas, kad projekto tikslas yra padalinti Sklypą į dvi dalis, nustatyti Sklypo naudojimo būdą (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos) bei numatyti įvažiavimus į sklypus. Lietuvos Respublikos valstybinė miškų tarnyba 2016 m. liepos 18 d. raštu Nr. R6-4109 informavo pareiškėją, kad Sklype Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruoto miško žemės ploto nėra, o valstybinės reikšmės miškų schemą numatoma patikslinti 2016 m. III ketvirtį. Įsakymu nustatyta, kad pradedamas rengti 1 374 kv. m. ploto kitos paskirties Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio tikslai – padalinti Sklypą į du, nustatyti vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų patalpų teritorijų ir bendro naudojimo teritorijų naudojimo būdus. Pareiškėjas Administracijai 2016 m. lapkričio 17 d. pateikė prašymą organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, nurodydamas, kad projekto tikslas yra padalinti Sklypą į dvi dalis su tikslu atidalinti bendrą nuosavybę. Miesto plėtros departamentas patvirtino Reikalavimus, kuriais nustatyti projekto tikslai: padalyti Sklypą į du, nustatyti vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, bendro naudojimo teritorijos naudojimo būdus.

9. Teismas, akcentuodamas Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.) 21 ir 24 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą bei įvertinęs Įsakymo turinį, nustatė, kad Sklypui nustatyta kita pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, žemės naudojimo būdas nėra nustatytas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas siekia, jog naujai formuojamuose žemės sklypuose nebūtų planuojamos bendrojo naudojimo teritorijos, teigia, kad bendrojo naudojimo teritorijos formavimas privačiame sklype iš esmės reiškia sklypo paėmimą visuomenės poreikiams. Pareiškėjas siekia, kad formuojamų žemės sklypų naudojimo būdas būtų vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų teritorijos bei neribojamas

užstatymo tipas.10. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. birželio 3 d. iki 2017 m.

birželio 30 d.) 2 straipsnio 15 dalyje, 37 straipsnyje, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 5 straipsnyje, 14 straipsnio 5 dalyje, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.80 straipsnio 1 dalyje, Taisyklių 7, 8 punktuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d.) 9 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju yra aktualūs Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 1-2317 (sprendinių pavadinimas pakeistas į pavadinimą „Vilniaus miesto bendrasis planas“) patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniai.

11. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad bendro naudojimo Sklypo dalies teritorija patenka į Miškų ir miškingų teritorijų funkcinę zoną. Bendrojo plano reglamentų lentelėje nurodyta, kad miškų ir miškingų teritorijų funkcinė zona yra teritorija, skirta ekosistemų apsaugai ir stabilizacijai, reljefo, vandenų, visų gamtinių vertybių apsaugai bei miestiečių poilsiui. Bendrojo plano reglamentų lentelėje nurodytos miškų ir miškingų teritorijų funkcinės zonos galimos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirtys bei naudojimo būdai: miškų ūkio paskirties, žemės ūkio paskirties, konservacinės paskirties (tik saugomų objektų teritorijose), vandens ūkio paskirties, kitos paskirties galimos tik inžinerinės infrastruktūros teritorijos, bendro naudojimo teritorijos, rekreacinės teritorijos, naudingųjų iškasenų teritorijos bei kitose esamose įvairios paskirties statinių teritorijose ir konversijos iš taršios veiklos srities į netaršią atveju – gyvenamosios teritorijos ir visuomeninės paskirties teritorijos.

12. Teismas dėl skundo argumento, jog sklypo teritorijoje nėra miško, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju yra aktuali Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. vasario 21 d. nutarimu Nr. 181 patvirtinta Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miško schema, iš kurios matyti, kad Sklypo dalis Pylimėlių teritorijoje patenka į valstybinio miško teritoriją (registruotas Nr. 40(33)).

13. Teismas pažymėjo, kad net ir nepriklausomai nuo to, ar Sklypo dalis patenka į Valstybinio miško teritoriją, ar nepatenka, nagrinėjamu atveju galioja Bendrojo plano sprendiniai, kurie nėra pakeisti. Teismas vertino, kad Sklypas, kurio formavimo ir pertvarkymo projekto rengimas pradėtas Įsakymu, pagal Bendrąjį planą patenka į mažo užstatymo gyvenamųjų teritorijų ir miškų ir miškingų teritorijų funkcines zonas. Todėl pagal Bendrąjį planą Sklypo dalyje, kuri patenka į miškų ir miškingų teritorijų funkcinę zoną, negali būti formuojamas žemės sklypas, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, teritorijos naudojimo tipas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija.

14. Teismas vertino, kad pareiškėjo skundo reikalavimai dėl Įsakymo ir Reikalavimų dalių panaikinimo negali būti tenkinami, nes, juos tenkinus, jie neatitiktų Bendrojo plano sprendinių.

15. Teismas dėl skundo argumentų, jog bendrojo naudojimo teritorijos formavimas privačiame sklype iš esmės reiškia Sklypo paėmimą visuomenės poreikiams, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtinto Žemės naudojimo būdų turinio aprašo (redakcija nuo 2015 m. balandžio 17 d.) (toliau – ir Žemės naudojimo aprašas) V skyriaus 16 ir 24 punktuose, Taisyklių 68 ir 70 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, vertino, kad ateityje Sklypo teritorijoje galimai patvirtinus projektą ir suformavus naujus žemės sklypus pagal pateiktus Reikalavimus, konkrečiame Sklype, kuriam gali būti nustatytas naudojimo būdas „Bendrojo naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendrojo naudojimo) teritorijos“ galėtų būti taikomi nustatyti jo naudojimo apribojimai, tačiau minėta aplinkybė nesudaro pagrindo nesivadovauti Bendrajame plane nustatytu teritorijos rėžimu ar teigti, kad Sklypas yra paimamas visuomenės poreikiams.

16. Teismas dėl skundo argumento, jog Reikalavimų ir Įsakymo dalys neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nurodė, kad Reikalavimų 3.1 punkte nustatyta, kad formuojamam ar pertvarkomam Sklypui taikomi Bendrojo plano sprendiniai. Pareiškėjas, teikdamas skundą teismui, suprato atsakovo argumentus, dėl kurių buvo nustatyti projekto rengimo tikslai. Būtent dėl argumentų, susijusių su Bendrojo plano sprendiniais ginčo teritorijoje, jis teismui teikė paaiškinimus. Teismas, atsižvelgęs į ginčijamų aktų turinį ir nustatytas aplinkybes, vertino, kad Įsakymas ir Reikalavimai iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatą ir nėra pagrindo juos naikinti kaip iš esmės nemotyvuotus.

17. Teismas darė išvadą, kad atsakovas Įsakymu ir Reikalavimais pagrįstai nustatė projekto rengimo tikslus: padalinti

Sklypą į du, nustatyti vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos ir bendro naudojimo teritorijos naudojimo būdus.

III.

18. Pareiškėjas M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, priteisti visas su bylos nagrinėjimu susijusias bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Esminis skundo reikalavimo argumentas yra nesavalaikis konkrečių žemėtvarkos projekto sprendinių nustatymas ir atsakovo kompetencijos pažeidimas. Teismas nagrinėjo ginčą ne dėl parengto žemės sklypo formavimo projekto sprendinių derinimo (nederinimo) ar projekto tvirtinimo (atsisakymo jį tvirtinti), bet dėl Administracijos nepagrįstai pakeistų projekto rengimo iniciatoriaus tikslų.

20. Pareiškėjas pažymi, kad jo 2016 m. gegužės 18 d. paduoto prašymo dėl žemėtvarkos projekto rengimo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento darbiniame pasitarime miesto plėtros klausimais, t. y. institucijos, kuri neturi viešojo administravimo įgaliojimų, svarstymas negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Atsakovas, sutikęs su pasitarymo rekomendacijomis, vadovaujantis Taisyklių nuostatomis, turėjo priimti motyvuotą atsisakymą organizuoti projekto rengimą pagal pareiškėjo nurodytus tikslus, tačiau atsakovas skundžiamais aktais pakeitė iniciatoriaus nurodytus projekto rengimo tikslus, nors tokia teisė jam Taisyklėse nėra suteikta. Atsižvelgiant į tai, skundžiami teisės aktai priimti pažeidžiant ultra vires (viršijant įgaliojimus) principą.

21. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neturėjo teisės pačioje pirminėje projekto rengimo stadijoje (įsakymo ir reikalavimų išdavimo) nustatyti (primesti) būsimo projekto sprendinių, kai projektas dar nėra rengiamas ir konkretūs teritorijos naudojimo reglamentai taip pat nėra vertinami. Skundžiamuose aktuose atsakovas turėjo nurodyti konkrečius teritorijų planavimo dokumentus, kuriais vadovaudamasis projekto rengėjas parengs žemės sklypo pertvarkymo projektą ir pateiks jį derinimui, o ne įsakmiai nurodyti būsimus projekto sprendinius. Antruoju atveju viešojo administravimo institucija nepagrįstai kišasi į privataus žemės sklypo savininko nuosavybės teisės turinį. Atsakovas savo kompetenciją teritorijų planavimo srityje įgyvendina derindamas arba atsisakydamas derinti parengtą projektą, o ne nustatydamas privataus žemės sklypo pertvarkymo projekto rengimo tikslus.

22. Pareiškėjas nurodo, kad teismo išvadą, jog Sklypo dalis patenka į valstybinio miško teritoriją (registruotas Nr. 40(33)), paneigia Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. vasario 21 d. nutarimo Nr. 181 priedo Nr. 8, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 8 d. nutarimo Nr. 362 priedo Nr. 1 kompleksinis vertinimas.

23. Pareiškėjo vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-3345-502/2016, kurioje buvo nagrinėjamas iš esmės identiškas ginčas, suformuotai praktikai.

24. Pareiškėjas nurodo, kad teismas ignoravo Bendrojo plano aiškinamojo rašto nuostatą, kad Bendrasis planas pateikia apibendrintus sprendinius. Konkrečiu atveju aktualios Aiškinamojo rašto santraukos 1.1 dalies, Bendrojo plano iki 2015 metų 9 ir 10 punktų nuostatos. Teritorijų veiklos skiriamoji riba ir teritorinių funkcinių zonų ribos yra tikslinamos pagal specifinius teritorijų požymius, rengiant detaliuosius planus. Bendrajame plane nėra nustatytos tikslios atitinkamų teritorijų zonų ribos. Nagrinėjamam ginčui aktuali yra Administracijos pozicija, išreikšta Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinių įgyvendinimo stebėsenos (monitoringo) 2007–2014 metų ataskaitos 1.1.2 punkte.

25. Pareiškėjo tvirtinimu, Bendrajame plane nurodytos funkcinės zonos, miškai bei miškingos teritorijos ribos turi sutapti su Vilniaus miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų ribomis, nes visi miesto teritorijoje esantys miškai priskiriami valstybės reikšmės miškams. Atsakovas ir teismas privalėjo įvertinti po Bendrojo plano patvirtinimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 362 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ atliktus Vilniaus miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemos pakeitimus, kuriais Sklypo dalis buvo išimta iš valstybinės reikšmės miškų plotų.

26. Pareiškėjas pažymi, kad valstybinės reikšmės miškų schema (specialiojo teritorijų planavimo dokumentas) parengta

įvertinant konkrečių žemės sklypų ribas, atsižvelgiant į faktinius žemės sklypo duomenis, jų pagrindu padarytus atitinkamus miškų kadastro duomenų pakeitimus. Rengiant žemės sklypo formavimo projektą būtina vadovautis tiek Bendruoju planu, tiek galiojančiais specialiojo teritorijų planavimo dokumentais. Projekto rengimo metu, įvertinus specialiajame plane nustatytą miško ribą, esamus miškų kadastro duomenis, atsižvelgiant į jau esamas urbanizuotas gretimas teritorijas ir nustatytą naudojimo režimą (mažo užstatymo gyvenamąją teritoriją), būtų galima spręsti dėl naujai formuojamiems žemės sklypams nustatomo naudojimo būdo.

27. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovas gali paneigti pareiškėjui įstatymu suteiktą teisę inicijuoti žemėtvarkos projekto rengimą, jeigu nustato, kad projekto rengimo tikslai prieštarauja teisės aktams ar teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, tačiau atsakovas neturi teisės perimti privataus žemės sklypo projekto rengimo iniciatyvos ir pats nustatyti būsimojo planavimo tikslų, kadangi tokia teisė atsakovui jokiame teisės akte nėra nustatyta.

28. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas neįrodė nė vieno iš ABTĮ 91 straipsnyje nurodytų ginčijamų teisės aktų panaikinimo pagrindų. Apeliaciniame skunde pateikiami tapatūs argumentai, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui, o reikšmingi argumentai, kodėl skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti panaikintas, nepateikti.

30. Atsakovas atkreipia dėmesį į Taisyklių 7, 8 ir 70 punktuose, Aprašo 9 punkte įtvirtintą reglamentavimą ir akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju Sklypo naudojimo būdai numatyti įvertinus, kad Sklypas, vadovaujantis Bendruoju planu, patenka į mažo užstatymo gyvenamųjų teritorijų ir miškų ir miškingų teritorijų funkcines zonas. Administracija, atsižvelgdama į tai, kad Sklypą atidalinus privaloma atidalintiems sklypams nustatyti žemės sklypo naudojimo būdus ir į Bendrojo plano sprendinius, kurie vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalimi yra privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir kitoms organizacijoms, jeigu detalieji planai neparengti, Įsakyme įvardijo projekto rengimo tikslą, kuriame atsispindi ir galimi padalintų sklypų naudojimo būdai. Galimų padalintų sklypų naudojimo būdų Įsakyme nurodymas nedaro Įsakymo neteisėtu. Atsakovo pasirinkimas, kaip nurodyti projekto rengimo tikslą yra tik juridinės technikos klausimas, kuris Įsakymo turinio iš esmės nekeičia. Be to, Įsakyme yra įvardintas konkretus teritorijų planavimo dokumentas – Bendrasis planas.

31. Atsakovas, nesutikdamas su apeliacinio skundo teiginiais dėl valstybinio miško nepatekimo į Sklypo ribas, akcentuoja, kad nepriklausomai nuo to, ar Sklype yra Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruoto žemės ploto ar jo nėra, Sklypui galioja Bendrojo plano sprendiniai, t. y. Bendruoju planu nustatyta miškų ir miškingų teritorijų funkcinė zona nereiškia, kad toje zonoje yra registruotas miško plotas, o ta aplinkybė, kad minimoje funkcinėje zonoje nėra Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruoto žemės ploto nepanaikina Bendrojo plano sprendinių. Be to, pareiškėjo teiginys, kad valstybinės reikšmės miško ribos po Bendrojo plano patvirtinimo buvo pakeistos ir skundžiamų atsakovo aktų priėmimo metu jokia Sklypo dalis nepateko į valstybinės reikšmės plotus, yra klaidingas: Sklypo dalis į valstybinį mišką pateko ne tik Įsakymo priėmimo metu, bet ir atsakovui 2017 m. kovo 8 d. teikiant atsiliepimą į skundą; aplinkybė, jog Sklype yra / nėra valstybinio miško ploto, nepanaikina Bendrojo plano sprendinių.

32. Atsakovas, nesutikdamas su apeliacinio skundo teiginiu, kad Bendrajame plane nurodytos funkcinės zonos, miškai bei miškingos teritorijos ribos turi sutapti su Vilniaus miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų ribomis, nurodo, kad teritorijų planavimą reglamentuojantys teisės aktai tokio reikalavimo nenumato. Be kita ko, pareiškėjas neginčija Bendrojo plano sprendinių, todėl jie laikytini teisėtais ir galiojančiais bei privalomi šios bylos šalims. Funkcinės zonos vyraujantys požymiai nustatyti Bendrojo plano pagrindinio brėžinio reglamentų lentelėje. Bendrojo plano funkcinė zona miškai ir miškingos teritorijos nėra tapati valstybinių miškų užimamam plotui ir valstybinio miško schemų, ar kitų dokumentų, kuriais nustatomos valstybių miškų ar kitų miškų ribos pakeitimas, nelaikytinas Bendrojo plano koregavimu.

33. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuodamas bendrąją aiškinamojo rašto nuostatą, ignoruoja ginčui aktualias Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 4 ir 6 punktų nuostatas, pagal kurias galimi konkretūs žemės sklypo naudojimo būdai Sklypui Bendruoju planu nustatyti tiksliai.

34. Atsakovas laikosi pozicijos, kad skundo tenkinimo atveju Įsakymas prieštarautų Bendrajam planui. Įsakymo panaikinimo atveju teismas turėtų panaikinti visą Įsakymą arba įpareigoti nustatyti kitus, Bendrąjį planą atitinkančius, žemės naudojimo būdus.

Teisėjų kolegija


IV.

35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. A30-3127 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) P. gatvėje formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ dalies (1 punkte nustatyto tikslo dalies) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. sausio 10 d. išduotų žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimų Nr. A648-18/17(2.14.2.12-MP8) dalies (2 punkte nurodyto tikslo dalies) teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad Įsakymas ir Reikalavimai iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas ir nėra pagrindo juos naikinti kaip iš esmės nemotyvuotus, formuojamam ar pertvarkomam žemės sklypui taikomi Bendrojo plano sprendiniai, todėl atsakovas Įsakymu ir Reikalavimais pagrįstai nustatė projekto rengimo tikslus: padalinti žemės sklypą į du, nustatyti vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos ir bendro naudojimo teritorijos naudojimo būdus.

38. Pareiškėjas su teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: 1) sprendimas yra neteisėtas dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, pažeidimo; 2) pareiškėjas negavo jokio atsakymo dėl 2016-05-10 paduoto prašymo organizuoti žemėtvarkos projekto rengimą; 3) teismas nepagrįstai nusprendė, kad žemės sklypo dalis patenka į valstybinio miško teritoriją; 4) pirmosios instancijos teismo nutartis prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai; 5) teismas taip pat ignoravo Bendrojo plano aiškinamojo rašto nuostatą, kad Bendrasis planas pateikia apibendrintus sprendinius ir 6) nevertinta Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miškų schema.

39. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų (toliau – Projektas) rengimo, finansavimo, viešinimo, derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo tvarką, taip pat atvejus ir tvarką, kai žemės sklypai pertvarkomi nerengiant Projekto nustato Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro bendru 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintos Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės. Šių taisyklių 19 punkte įtvirtinta, kad iniciatoriai, nurodyti Taisyklių 13.1–13.10 punktuose, prašymą organizuoti Projekto rengimą pateikia raštu užpildydami Taisyklių 1 priede nurodytą prašymo formą arba užpildydami elektroninę prašymo formą ŽPDRIS: Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio padalinio pagal žemės sklypo buvimo vietą vadovui, kai Projektą pageidaujama rengti kaimo gyvenamosios vietovės (išskyrus miestelius) teritorijoje (19.1 punktas); savivaldybės administracijos direktoriui, kai Projektą pageidaujama rengti miesto ar miestelio teritorijoje (19.2 punktas). Pagal taisyklių 20 punktą, kai prašymas organizuoti Projekto rengimą ir jo priedai pateikiami ne per ŽPDRIS, organizatorius ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo šių dokumentų gavimo įkelia juos į ŽPDRIS ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šių dokumentų gavimo raštu (registruotu laišku arba įteikiant pasirašytinai) informuoja prašymą pateikusį iniciatorių, kad visi su žemėtvarkos planavimu susiję veiksmai bus atliekami automatizuotai per ŽPDRIS, paaiškina apie galimybę sekti elektroninių paslaugų, teikiamų ŽPDRIS priemonėmis, būsenų pasikeitimą, gauti šių elektroninių paslaugų rezultatus. Registruoto laiško išsiuntimo pažymos (kvito) arba įteikto pasirašytinai rašto kopijos įkeliamos į ŽPDRIS. Taisyklių 21 punkte nustatyta, jog organizatorius prašymą organizuoti Projekto rengimą išnagrinėja ne vėliau kaip per 10 darbo dienų (išskyrus Taisyklių 49 punkte nurodytą atvejį) nuo prašymo gavimo dienos ir priima sprendimą pradėti rengti Projektą arba motyvuotai atsisako organizuoti Projekto rengimą ir apie tai ne vėliau kaip per 5 darbo dienas ŽPDRIS priemonėmis informuoja prašymą pateikusį iniciatorių. Minėtų taisyklių 23 punkte nurodyta, kad tais atvejais, kai Projekto rengimą

inicijuoja Nacionalinė žemės tarnyba arba savivaldybės administracija, Projektas pradedamas rengti Nacionalinės žemės tarnybos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui arba savivaldybės administracijos direktoriui priėmus sprendimą pradėti rengti Projektą.

40. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas, 2016 m. gegužės 10 d. prašyme Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą nurodė, jog projekto tikslas – žemės sklypo padalinimas į dvi dalis, nustatyti žemės sklypo naudojimo būdą (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos) bei numatyti įvažiavimus į sklypus, o 2016 m. lapkričio 17 d. prašyme – žemės sklypo padalinimas į dvi dalis su tikslu atidalinti bendrą nuosavybę.

41. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas, spręsdamas viešojo administravimo srities ginčą, privalo, be kita ko, nustatyti, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Administravimo subjekto veikimas viršijant jam nustatytos kompetencijos ribas (ultra vires) yra neleidžiamas. Šį principą įgyvendina ir teismų praktikoje įvardijamos bendrosios taisyklės, kad viešojo administravimo subjektams „galima atlikti tik tai, kas nustatyta įstatyme“, „neleidžiama daryti to, ko įstatymas nenumato“. Veikimas ultra vires neleistinas svarbiausia dėl to, kad jis pažeistų Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės hierarchiją, inter alia kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai aktai turi būti priimami remiantis įstatymais. Pareiga remtis įstatymais, be kita ko, reiškia ir viešojo administravimo subjekto pareigą veikti tik pagal įstatymų nustatytą kompetenciją. Ultra vires nepaisymas, yra vienas iš pagrindų administracinį sprendimą pripažinti neteisėtu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-102-822/2019 ir kt.). < … viešojo administravimo subjektai gali atlikti tik tokius veiksmus, kurie yra numatyti galiojančiuose teisės aktuose ir yra priskirti jų kompetencijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-867-662/2016). Pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektui galioja administracinės teisės principas, nustatantis, jog viešojo administravimo subjektui leidžiama tiek, kiek nustato įstatymas. Šis imperatyvas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos teisės peržengti jam nustatytos kompetencijos ribas ar veikti tokiu būdu, kokio nenumato teisės aktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2853/2012).

42. Anksčiau minėtose taisyklėse nenustatyta jokių nuostatų, kurių pagrindu atsakovas galėtų vienašališkai koreguoti iniciatoriaus prašyme suformuluotą projekto tikslą. Taigi apibendrindama šiuo klausimu išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad taisyklėse nustatytas reglamentavimas nesuteikia teisės atsakovui keisti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto tikslą. Nesutariant dėl projekto tikslo savivaldybės administracijos direktorius neturėtų pradėti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo, o turėtų priimti motyvuotą sprendimą dėl atsisakymo organizuoti tokio projekto rengimą. Vadinasi, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, nustačiusi, kad pareiškėjo prašyme nurodyti planavimo tikslai prieštarauja teisės aktų reikalavimams ar galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams (bendrojo plano sprendiniams), motyvuotu sprendimu turėjo atsisakyti rengti pareiškėjo prašomą projektą. Tai vertintina kaip esminis procedūrinis pažeidimas, esantis pakankamu pagrindu Įsakymui ir Reikalavimui panaikinti.

43. Atsakovas kaip viešojo administravimo subjektas yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, išklausyti asmenis, kurių atžvilgiu yra priimami administraciniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5184-575/2019), taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir kt.).

44. Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 4 d. padavė prašymą, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo išlaidas už suteiktas advokato paslaugas rengiant apeliacinį skundą bei pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme (884,50 Eur), viso 1 180,95 Eur.

45. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Be to, ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas turi teisę gauti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą.

46. Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 4 d. prašymu prašė priteisti šias išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas: 22.50 Eur žyminį mokestį už skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui; 423,50 Eur už skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui parengimą; 169,40 Eur už pasirengimą ir atstovavimą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. posėdyje; 84,70 Eur už pasirengimą ir atstovavimą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. posėdyje; 169,40 Eur už pasirengimą ir atstovavimą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. posėdyje; 296,45 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 13,00 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

47. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo vardu 2017 m. vasario 10 d. skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė ir parengė pareiškėjo atstovas advokatas T. Š., pareiškėjas už minėto skundo teismui parengimą kartu su žyminiu mokesčiu sumokėjo 446 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą maksimalus rekomenduojamas užmokesčio dydis už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį apskaičiuojamas taikant koeficientą 2,5, todėl maksimali priteistina suma už skundo parengimą sudarytų 1 983,25 Eur (793,3 Eur (2016 m. III ketvirčio BDU) x 2,5). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteistina prašoma išlaidų suma už skundo parengimą – 423,50 Eur.

48. Pareiškėjas 2019 m. kovo 4 d. prašyme prašė priteisti 169,40 Eur, 84,70 Eur ir 169,40 Eur išlaidas už pasirengimą ir atstovavimą Vilniaus apygardos administracinio teismo atitinkamai 2018 m. sausio 10 d., 2018 m. kovo 21 d. ir 2018 m. gegužės 24 d. posėdžiuose. Bylos duomenys patvirtina, kad administracinė byla buvo nagrinėjama 2018 m. sausio 10 d. teismo posėdyje, teismo posėdis užtruko nuo 14.03 val. iki 14.10 val., t. y. 8 min.; 2018 m. kovo 21 d. posėdyje, kuris užtruko nuo 10.44 val. iki 10.58 val., t. y. 14 min. ir 2018 m. gegužės 24 d. posėdyje nuo 10.04 val. iki 11.32 val., t. y. 1 val. 28 min. Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą maksimalus priteistinas užmokestis už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą apskaičiuojamas taikant koeficientą 0,1. Teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda (Rekomendacijų 9 p.). Pasirengimas teismo posėdžiui vertintinas kaip atstovavimo klientui teismo posėdyje sudedamasis elementas, todėl pareiškėjui priteistina išlaidų suma tik už advokato atstovavimą 2018 m. gegužės 24 d. teismo posėdyje sudarytų 164,56 Eur (822,8 Eur (2016 m. IV ketvirčio BDU) x 0,1 x 2 val.).

49. Prašyme pareiškėjas prašo priteisti 22,50 Eur žyminį mokestį. Atsižvelgiant į ABTĮ 34 ir 35 straipsnių, 39 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 dalies nuostatas, minėtos išlaidos (t. y. 22,50 Eur) priteistinos pareiškėjui iš atsakovo.

50. Pareiškėjas prašymu prašo priteisti iš atsakovo 296,45 Eur išlaidų, patirtų už advokato paslaugas rengiant apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimo. Pagal Rekomendacijų 8.10 punktą apskaičiuojant maksimalų užmokesčio dydį už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, taikomas koeficientas 1,7, todėl maksimali priteistina suma pareiškėjui už tokio pobūdžio teisines paslaugas sudarytų 1 521,84 Eur (895,2 Eur (2018 m. I ketvirčio BDU) x 1,7).

51. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, teikdamas 2018 m. liepos 12 d. apeliacinį skundą, sumokėjo 11,25 Eur žyminį mokestį (prašyme nurodo, kad sumokėjo 13 Eur). ABTĮ 35 straipsnio 2 dalis nustato, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis, o 3 dalis nustato, jog šiame straipsnyje nurodytus skundus (prašymus, pareiškimus) paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Atitinkamai, iš atsakovo pareiškėjui priteistina sumokėta 11,25 Eur žyminio mokesčio suma už apeliacinį skundą.

52. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012; 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2012). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-68/2010). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui priteistina 918,26 Eur bylinėjimosi išlaidų suma. Atsižvelgiant į tai, kad skundas patenkintas iš dalies, teismas vertina, kad pareiškėjui priteistina 750 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

53. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikinamas, o apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nesant galimybės vertinti naujų įrodymų pačiam administraciniam teismui tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, (nes, kaip minėta, tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą), priimamas naujas sprendimas – atsakovo Įsakymas ir Reikalavimai naikinami ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigojama iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. gegužės 10 d. ir 2017 m. lapkričio 17 d. prašymus dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo organizavimo iš naujo.


n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo M. M. (M. M.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo M. M. skundą tenkinti iš dalies.Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. spalio 27 d. įsakymą Nr. A30-3127 „Dėl žemės

sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) P. gatvėje formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ ir 2017 m. sausio 10 d. išduotų žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus Nr. A648-18/17(2.14.2.12-MP8) bei įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo M. M. (M. M.) 2016 m. gegužės 10 d. ir 2016 m. lapkričio 17 d. pateiktus prašymus dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo organizavimo.

Priteisti M. M. (M. M.) (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas neskundžiamas.



MILDA VAINIENĖ_______________________

Documents

Nauji teisės aktai - Teisėkūros žinios - Elektroniniai …€¦ · Web view2019/10/09 · 12. Iš bylos matyti, kad 2016 m. rugsėjo 24 d. Šiaulių apskrities vyriausiajame