LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS

FAKULTETAS

GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA

Danguol÷ Bieleckait÷

NUJUNKYTŲ PARŠELIŲ ŠöRIMAS NENAUDOJANT

ŽUVŲ MILTŲ

Magistro darbas

Darbo vadovas:

dr. Andrejus Jerešiūnas

Kaunas, 2008

- 2 -

Magistro darbas buvo atliktas studijų metais Lietuvos veterinarijos

akademijoje, Gyvūnų mitybos katedroje.

Magistro darbą paruoš÷: Danguol÷ Bieleckait÷ ———————

Magistro darbo vadovas: dr. Andrejus Jerešiūnas ———————

(LVA Gyvūnų mitybos katedra)

Recenzentas: ———————

- 3 -

TURINYS

ĮVADAS ...............................................................................................................................- 4 -

1. LITERATŪROS APŽVALGA......................................................................................- 6 -

1.1. Paršelių nujunkymas, nujunkytų š÷rimas bei laikymo sąlygos..................................- 6 -

1.1.1. Paršelių nujunkymo terminai ..............................................................................- 6 -

1.1.2. Paršelių virškinimo sistemos ypatyb÷s ...............................................................- 7 -

1.1.3. Nujunkytų paršelių racionų sud÷tis ir maistingumas ..........................................- 9 -

1.1.4. Nujunkytų paršelių laikymo sąlygos.................................................................- 10 -

1.2. Gyvūnin÷s kilm÷s produkto – žuvų miltų, panaudojimas kiaulininkyst÷je .............- 11 -

1.2.1. Žuvų mitų atsiradimo istorija, panaudojimas....................................................- 11 -

1.2.2. Žuvų miltų sąvoka.............................................................................................- 11 -

1.2.3. Žuvų miltų gamyba ...........................................................................................- 13 -

1.2.4. Žuvų miltai nujunkytų paršelių racione ............................................................- 15 -

1.3. Sojos baltymų koncentratas kaip alternatyva žuvų miltams ....................................- 17 -

1.4. LITERATŪROS APIBENDRINIMAS....................................................................- 18 -

2. DARBO METODIKA ..................................................................................................- 19 -

2.1. Bandymo atlikimo vieta ir laikas .............................................................................- 19 -

2.2. Bandymo schema.....................................................................................................- 19 -

3. TYRIMO REZULTATAI ............................................................................................- 23 -

3.1. Paršelių sveikatingumas...........................................................................................- 23 -

3.2. Paršelių š÷rimas ir augimo sparta ............................................................................- 23 -

3.3. Pašarų sąnaudos ir ekonominis efektas....................................................................- 25 -

IŠVADOS...........................................................................................................................- 28 -

LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................- 29 -

SUMMARY........................................................................................................................-34 -

PADöKA............................................................................................................................- 36 -

PRIEDAI............................................................................................................................- 37 -

- 4 -

ĮVADAS

Pašarai ir jų kokyb÷ turi didelę įtaka paršelių produktyvumui bei sveikatai. Jie sudaro

apie 70 proc. visų gyvulininkyst÷s produkcijos gamybos išlaidų. Tod÷l pašarų komponavimas

paršeliams atlieka lemiamą ekonominį vaidmenį kiaulių auginime (Drochner ir kt., 2000).

Paršelių nujunkymas tai stiprus stresinis veiksnys, kuris veikia ne tik paršelių

produktyvumą, bet ir neigiamai įtakoja jų imunitetą (Simon, 2001). Šiuo periodu

rekomenduojama užtikrinti optimalias paršelių š÷rimo sąlygas, ypač svarbu juos šerti geros

kokyb÷s, lengvai pasisavinamais, teigiamai veikiančiais mikroflorą pašarais. Normali

paršelių žarnyno mikroflora turi įtakos sveikatingumui, imuniteto formavimuisi bei

atsparumui infekcijoms (Lovatto ir kt., 2005). Nujunkymo stresas negatyviai veikia

bifidobakterijų populiaciją paršelių virškinamajame trakte mažindamas jų skaičių. Būtent

mikrofloros pasikeitimas paršelių virškinamajame trakte sąlygoja jų susirgimus,

produktyvumo maž÷jimą bei gaišimus. Paršelių virškinamojo trakto mikrofloros

(bifidobakterijų, enterokokų) populiacijos sumaž÷jimas streso metu atveria kelią daugintis

patogeniniams mikroorganizmams. Stabilios mikrofloros paršelių virškinamajame trakte

užtikrinimas po nujunkymo, yra vienas iš pagrindinių veiksnių lemiančių jų sveikatą ir

produktyvumą (Bertschinger, Fairbrothe, 1999).

Mikrofloros virškinamajame trakte stabilumo garantas ilgą laiką buvo pašariniai

antibiotikai (Kasper, 1998; Roth, Ette, 2005; Kroismayr ir kt., 2005). Šiuo metu antibiotikus

galima naudoti tik gydymui. Antibiotinius augimo stimuliatorius pakeit÷ kiti pašarų priedai.

Tai organinių rūgščių preparatai (parūgštintojai), probiotikai bei prebiotikai (AWT, 2004;

Mosenthin, 2002; Hamidreza, Werner, 2005; Tsiloyiannis etc., 2001). Šie pašarų priedai

naudojami siekiant apsaugoti paršelių virškinamąjį traktą nuo patogenin÷s mikrofloros

(Denis ir kt., 1995; Tsiloyiannis ir kt., 2001).

Dauguma tyrin÷tojų probiotikams priskiria eubiotikus (įprastus virškinamojo trakto

mikroorganizmus). Dažniausiai tai bifidobakterijos bei Lactobacillus genties

mikroorganizmai.

Žinoma, kad bifidobakterijos bei laktobacilos intensyviai dalyvauja viso organizmo

medžiagų apykaitoje. D÷l to žarnyne neaptinkama nepageidaujamų (Esherichia coli,

- 5 -

Citrobacter spp.) bakterijų, grybų (Ryzopus spp., Cordiceps spp.), mielių (Saccharamyces,

Candida pintolepessii) (Asahara ir kt., 2001).

Pasteb÷ta, kad penimų kiaulių produktyvumas labai priklauso nuo startinių visaverčių

pašarų sud÷ties, tod÷l šeriant nujunkytus paršelius reik÷tų atkreipti d÷mesį į keletą veiksnių.

Pirma, nujunkytų paršelių pašarai turi būti lengvai virškinami bei maistingi. Antra, nujunkytų

paršelių pašarų žaliavos turi būti tos pačios, kurios bus naudojamos ir penimų kiaulių

pašaruose. Trečia, nujunkytų paršelių pašarai turi teigiamai veikti besiformuojantį

virškinamąjį traktą bei kompensuoti kai kurias jo funkcijas, kurių jis dar negali atlikti.

Ketvirta, pašarai nujunkytiems paršeliams turi būti saugūs bei nepakenkti virškinamojo trakto

mikrofloros sud÷čiai (Kelly etc., 1990; LŽŪ konsultavimo tarnyba, 1995).

Starterinių pašarų paršeliams sud÷tyje būtina gyvūnin÷s kilm÷s žaliava. Tačiau jie

dažnai būna užteršti Escherichia coli ir/ar Clostridium perfengens bakterijomis. Dažna

paršelių viduriavimo bei nepakankamo kiaulių produktyvumo priežastimi ir būna nesaugių

žaliavų naudojimas jų pašaruose. Būtina surasti tokią žaliavą starterinių visaverčių pašarų

gamybai, kuri būtų saugi, gerai virškinama bei maistinga, teigiamai veiktų paršelių

virškinamojo trakto mikroflorą ir pagal kilmę būtų artima tai žaliavai kuri bus naudojama

tolimesniame kiaulių pen÷jime (Jeroch ir kt., 1999)

Šio darbo tikslas buvo nustatyti „HP 300“ sojų proteinų koncentrato įtaką nujunkytų

paršelių sveikatingumui, paršelių augimui, pašarų ÷damumui bei jų sąnaudoms ir

ekonominiam efektyvumui lyginant su žuvų miltais.

Darbui atlikti k÷l÷me šiuos uždavinius:

� įvertinti pašarų įtaką paršelių sveikatai;

� įvertinti paršelių augimo spartą startiniu periodu;

� įvertinti pašarų ÷damumą;

� įvertinti pašarų sąnaudas 1 kg priesvorio;

� paskaičiuoti ekonominį efektą.

- 6 -

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Paršelių nujunkymas, nujunkytų š÷rimas bei laikymo sąlygos

Paršelių atskyrimas nuo motinos yra vienas sud÷tingiausių, po gimimo, periodų

paršelių gyvenime d÷l to, kad jie yra pervedami savarankiškam maitinimuisi be motinos

pieno. Per÷jimas prie kito š÷rimo tipo lydimas stipraus streso ir neigiamai veikia daugelį

organizmo funkcijų (Jančien÷, 2005).

Yra neleistinas staigus raciono pakeitimas laike nujunkymo ir greitai po jo, kas

iššaukia dispepsiją bei kitus virškinimo trakto sutrikimus (Bendikas ir kt., 1998).

1.1.1. Paršelių nujunkymo terminai

Daugelyje šalių paršelius nujunko 30-35 dienų amžiaus. Lietuvoje ilgą laiką buvo

nusistov÷jusi 60 dienų žindymo trukm÷.Tačiau intensyvinant paršavedžių panaudojimą

žindymo trukm÷ sumažinta iki 21 dienos.

Racionalus nujunkymo amžius – 42-45 dienos, nes tuo laikotarpiu paršaved÷

laktuoja 7-8 kg labai vertingo paršaved÷s pieno. Veislynuose 42-45 dienos, kompleksuose –

26-30 dienų (Jančien÷, 2005).

Trumpinant žindymo laikotarpį maž÷ja paršavedžių kūno mas÷s nuostoliai, greičiau

apvaisinama kitam paršingumui ir pager÷ja paršavedžių panaudojimo intensyvumas

(Kerzien÷, Juozaitien÷ 2004).

Gerai tvarkomoje intensyvioje pramonin÷je gamyboje realus ankstyvas nujunkymas,

leidžiantis gauti 2,5 apsiparšiavimų per metus ir po 25 paršelius iš kiekvienos paršaved÷s

(Klimas, 2002).

Tačiau kaip teigia Džiaugys, Klimas, ir kt. trumpinant žindymo trukmę,

nepanaudojamas aukštas paršavedžių produktyvumas – unikalus paršelių ir pieno gamybos

biofabrikas. Paršeliai kasdien netenka 7-8 kg vertingo, pritaikyto tik tos rūšies prieaugliui

biologiškai vertingo maisto produkto. Organizuojant ankstyvą nujunkymą, žmogus

sąmoningai atima iš paršelių 50-60 kg paršaved÷s pieno per savaitę, keisdamas visais

galimais surogatais (Džiaugys, ir kt., 1998).

- 7 -

Anot Paulausko būtinos sąlygos ankstyvam nujunkymui:

� nujunkant 3 savaičių amžiaus būtinas aprūpinimas specialiais aukštos

kokyb÷s baltyminiais prestarteriniais pašarais, nuo 5 dienų taikomas

papildomas š÷rimas kombinuotuoju pašaru, kurio 1 kg yra 22-24 proc.

žaliųjų proteinų, 1,2 proc. lizino ir 13,5 proc. MJ AE. Tokiame racione

20-30 proc. nugriebto pieno miltelių, augaliniai riebalai, traiškytos

avižos ir kiti aukštos kokyb÷s komponentai.

� nujunkant 4-6 savaičių amžiaus paršelius, racione gali būti 18-20 proc.

žaliųjų proteinų, 1,0 proc. lizino, 13 MJ AE, sud÷tyje yra 20 proc.

sausų pieno miltelių, žuvies ir sojos miltų, mikrobinių baltymų,

sacharoz÷s, mineralinių medžiagų, vitaminų.

� 6-8 savaičių nujunkomų paršelių racione užtenka 16-17 proc. žaliųjų

proteinų, 0,85 proc. lizino, 5 proc. sausų pieno miltelių, miežių,

kukurūzų, avižų, žuvies ir sojų miltų (Paulauskas, 2002).

1.1.2. Paršelių virškinimo sistemos ypatyb÷s

Kaip teigia Lundeen, Hall ir kt. paršelių imunin÷ sistema baigia susiformuoti 5

savaičių amžiuje. Š÷rimo r÷žimo pakeitimas trikdo virškinimo sistemą, sul÷t÷ja augimas bei

yra dažna paršelių žūtis.

Paršelių išsivystymo ypatyb÷s, stiprinančios streso poveikį:

� silpnas imunin÷s apsaugos sistemos išvystymas;

� virškinimo sistemos fiziologinis nebrandumas, pasireiškiantis

nepakankama virškinimo fermentų sekrecija;

� negeb÷jimas virškinti didesnio, kieto pašaro kiekio (Hall, Byrne, 1989;

Lundeen, 2001).

Pagrindin÷ maisto medžiagų dalis yra įsiurbiama plonosiose žarnose. Žarna

n÷ra paprastas tuščiaviduris vamzdis, jų vidin÷s sienel÷s apaugusios plonais gaureliais. D÷l

to ypač padid÷ja žarnyno įsiurbiamasis paviršius.

- 8 -

Žarnyno gaureliai visą laiką auga ir ilg÷ja. Tačiau geriausiai maisto medžiagas

įsiurbia seniausios, gaurelio viršuje esančios ląstel÷s. Taigi, kuo ilgesni ir labiau subrendę yra

gaureliai, tuo efektyviau įsiurbiamas žarnynu judantis pašaras. Kiekvienas gaurelis auga iš

tam tikro pagrindo, vadinamo kriptomis. Mokslininkų nuomone, santykis tarp gaurelių ilgio

ir kriptų, iš kurių jie išaugę, gylio atspindi gaurelių įsiurbimo efektyvumą, kuo didesnis

santykis, tuo geriau įsiurbiamos maisto medžiagos. Nustatytas tiesioginis ryšys tarp šio

santykio ir paros priesvorio (Beauchemin ir kt., 2003).

Atjunkymo metu gaurelių ilgis trump÷ja, lyginant su buvusia iki atjunkymo

situacija. Be to, organizme keičiasi virškinimo fermentų struktūra. Ir trečia, prad÷jus

savarankiškai maitintis, skrandyje išsiskiria nepakankamai druskos rūgšties. Vadinasi,

blog÷ja maisto medžiagų ir vandens įsiurbimas (Shah, 2001).

Jauname amžiuje paršelių virškinimo sistema išskiria būtiną kiekį fermentų,

virškinančių pieno maistines medžiagas: pieno baltymus (kazeiną), pieno cukrų (laktozę),

pieno riebalus. Paršelis gali įsisavinti gliukozę, augalinių aliejų nesočiąsias riebalų rūgštis.

Iki 5 savaičių amžiaus nepilnai išvystyta virškinimo sistema nepakankamai išskiria fermentų

augalinio pašaro virškinimui (pepsino, tripsino) reikiamas išskyrimas ženkliai padid÷ja po 5

savaičių amžiaus, kuomet kiti fermentai (amilaz÷, maltoz÷, sacharoz÷) pasiekę savo

aukštumas (Wenk, 1992, Pluske ir kt., 1998).

Tod÷l žinduklius nujunkymui būtina ruošti ankstyvu papildomo š÷rimo

organizavimu, pratinti prie nujunkytų paršelių racionų.

8 savaičių nujunkomų fiziologiškai brandžių paršelių, kuomet 80 proc. maistinių

medžiagų gauna iš papildomo š÷rimo ir tik 20 proc. iš motinos pieno, lengviau ir

neskausmingai persiorientuoja naujam š÷rimo tipui – racionui be motinos pieno.

5 savaičių nujunkomi paršeliai iš papildomo š÷rimo gauna 30-40 proc. maistinių

medžiagų, 60-70 proc. iš motinos pieno. Tokiame amžiuje nujunkant, iššaukiama didžiul÷

įtampa nesusiformavusios virškinimo sistemos (Šveistys ir kt., 1999).

Juo anksčiau nujunkomi paršeliai, tuo aštresn÷s paršelių š÷rimo ir streso problemos.

Natūralų virškinimo sistemos išvystymą, pagrindinių fermentų gamybą galima

pagreitinti palaipsniui racione didinant gyvulinių ir augalinių pašarų kiekį (grūdinių, žuvies

miltų, sojos miltų, įv. išspaudų) (Klimas 2002).

- 9 -

1.1.3. Nujunkytų paršelių racionų sud÷tis ir maistingumas

Atsižvelgiant į sud÷tingą atskirtų nuo paršavedžių paršelių laikotarpį,

savarankiškam, be motinos pieno maitinimosi r÷žimui reikia pervesti palaipsniui, 2 savaites

paliekant žindymo laikotarpio pabaigos racioną. Neleistinas paršelių perš÷rimas pirmomis

dienomis po nujunkymo. Rekomenduojamas davinio sumažinimas 30-50 proc., kad apsaugoti

nuo virškinimo sistemos suerzinimo, pasireiškiančio viduriavimu, augimo sutrikimu, ne retai

ir paršelių kritimais. Iki reikiamo davinio pereinama palaipsniui per 14 dienų. Paršelių

š÷rimas 20-40 kg periodu turi užtikrinti 400-500 g paros priaugimą (Naumann ir kt., 1976;

Razmait÷ ir kt., 1996).

Pen÷jimo laikotarpiu kiaul÷ms reikia nevienodo maistingumo pašarų. Pen÷jimo

pradžioje pašaruose turi būti daugiau apykaitos energijos, žaliųjų proteinų, lizino, vitaminų

bei mineralų. Žaliuose proteinuose turi būti daugiau nepakeičiamųjų aminorūgščių ir

atitinkamas jų santykis su lizinu (Stein, Easter, 1997).

Ryšium su nedideliu virškinamojo trakto tūriu ir aukštu maistinių medžiagų

poreikiu, racionus sudaryti reikia iš aukštos kokyb÷s, lengvai virškinamų, aukštos

koncentracijos maistinių medžiagų pašarų (Yen ir kt., 1986, Barthaus, 1994).

Iš koncentruotų pašarų geriausiai tinka miežiai, kviečiai. Nujunkytus paršelius labai

svarbu aprūpinti pakankamu kiekiu gyvulin÷s kilm÷s baltymų. Jeigu paršeliai šeriami vien

varpinių grūdų miltais, nugriebto pieno per parą būtina duoti apie 2 litrus. Turint

nepakankamai pieno ar kitų gyvulin÷s kilm÷s pašarų, proteinų ir nepakeičiamųjų

aminorūgščių reikmes galima patenkinti naudojant ankštinių miltus, arba baltymų-vitaminų-

mineralų priedus, tačiau nugriebto pieno šiuo atveju reikia duoti 0,5 – 1 litro. Vasarą

paršeliams galima duoti jaunos ankštinių žol÷s (Jančien÷, 2005).

Pagrindinis reikalavimas tiek š÷rimui, tiek laikymui – porą savaičių nujunkytus

paršelius palikti tuose pačiuose garduose, išvarius paršavedę, ir šerti tais pačiais pašarais,

dažnai ribojant laisvą pri÷jimą prie jų, kad nepersi÷stų. Dienos davinys pirmomis dienomis

po nujunkymo atiduodamas per 5 kartus. (Jančien÷, 2005).

- 10 -

1.1.4. Nujunkytų paršelių laikymo sąlygos

Be š÷rimo, svarbiu paršelių augimo ir vystymosi faktoriumi po nujunkymo yra

laikymo sąlygos. Rekomenduotina juos auginti sausose, šiltose patalpose be skersv÷jų.

Patalpų zoohigieniniai parametrai panašūs kaip paršelių – žinduklių, išskyrus oro

temperatūros, kuri turi žem÷ti sutinkamai su nujunkymo terminais ir paršelių mase. Paršelių

termoreguliacija palyginti greitai susireguliuoja – 5 savaičių paršeliams užtenka 18 0C

aplinkos temperatūros (Juškien÷ ir kt., 2003).

Paršeliai jautrūs skersv÷jams ir patalpų dr÷gmei, tod÷l patalpų oro dr÷gm÷ turi būti

ne > 70 proc., oro jud÷jimas – 0,2 m/s, CO2 – neviršyti 0,3 proc., NH3 – 0,0026 proc.

Nors kiaul÷s yra bandos gyvuliai, ankštas, sugrūstas laikymas neigiamai veikia

augimą bei produktyvumo lygį. Fermos sąlygomis kiaul÷s 80 proc. paros laiko guli. Ankštas

laikymas sąlygoja paršelių neramumą, stresines situacijas, tuo pačiu mažina produktyvumą.

Egzistuoja leistinos grupių dydžių ribos: 20-30 vnt. garde (Klimas, 2002).

Vis didesnį palankumą teikiama nujunkytų paršelių laikymui vadomis paršiavimosi

garduose iki pervarymo į penimų sekciją, nors tai neracionalus tos paskirties patalpų

panaudojimas. Visais atvejais būtina prisilaikyti talpinimo normų. Iki 20 kg paršeliams reikia

0,27 m2 gardo ploto, 20-50 kg – 0,34 m2. Gyvulių tankio padidinimas tampa gardo užteršimo

priežastimi, o per didelis plotas gali būti persišaldymo, pašarų pereikvojimo sąlyga

(Pažangaus ūkininkavimo taisykl÷s ir patarimai, 2000).

- 11 -

1.2. Gyvūnin÷s kilm÷s produkto – žuvų miltų, panaudojimas kiaulininkyst÷je

Kiaulininkyst÷s produktų gamybos efektyvumas priklauso ne tik nuo kiaulių veislinių

savybių, bet ir nuo pašarų kokyb÷s. Yra labai svarbu racionuose panaudoti pigesnes žaliavas

ir siekti, kad gyvulio organizmas kuo geriau jas įsisavintų (Baranauskas, 1992).

Atsižvelgiant į šių klausimų aktualumą, pastaraisiais metais daugelyje šalių

suintensyv÷jo tyrimai, kaip būtų galima žuvų miltus pakeisti augalin÷s kilm÷s žaliavomis

startiniuose visaverčiuose pašaruose paršeliams, kurių d÷ka pager÷tų pašarų biologin÷ vert÷,

padid÷tų produktyvumas ir atsparumas susirgimams (Freitag irkt., 1998). Pastaraisiais metais

Lietuvoje tirti šį klausimą verčia ir pašarų saugos reikalavimai (Adomaityt÷, ir kt., 2001).

1.2.1. Žuvų mitų atsiradimo istorija, panaudojimas

Gyvulių š÷rimas šalutiniais gyvūniniais produktais, gaunamais iš žuvies, n÷ra naujas

dalykas. Jis minimas jau XIV amžiuje Marco Poo kelionių užrašuose. Jie pripratino savo

galvijus, karves, avis, kupranugarius ir arklius ÷sti vytintą žuvį, kurią jiems nuolat ją duodavo

ir kurią galvijai ÷d÷ su malonumu.

Pasaulyje iki 1910-ųjų žuvų miltai buvo naudojami kaip trąša, v÷liau juos prad÷jo

naudoti pašarų gamyboje. Europoje žuvų miltų paklausa yra daug didesn÷ nei žuvies,

vartojamos žmonių maistui. Kiaulininkyst÷s ir paukštininkyst÷s pramon÷, gaminanti didelius

kiaulienos, paukštienos ir kiaušinių kiekius sąlyginai žema kaina, neišgyventų jei nenaudotų

didelį baltymų kiekį turinčio gyvulių maisto t.y. žuvų miltų. Žuvų miltai taip pat yra

naudojami ruošiant maistą audin÷ms, šunims, kat÷ms. Atrajotojams jų š÷rimas yra griežtai

uždraustas (Rolfe, 2000).

1.2.2. Žuvų miltų sąvoka

Sąvoka „žuvų miltai“ reiškia produktą, gaunamą džiovinant, malant ar kitais

būdais apdirbant žuvį arba žuvies atliekas ir nepridedant jokių priedų. Paprastai žuvies miltai

- 12 -

yra parduodami miltelių pavidalu ir dažniausiai naudojami kaip sud÷tin÷ dalis paukščių,

kiaulių š÷rimui (Simon, 2001).

Faktiškai bet kokia jūros žuvis arba kiautuotasis v÷žiagyvis (austr÷, krabas ir

pan.) gali būti naudojami žuvų miltų gamybai, nors ir yra keletas retų nenaudojamų rūšių, iš

kurių gaunami nuodingi miltai. Stuburinių žuvų baltymų maistin÷ vert÷ truputį skiriasi viena

nuo kitos: iš kiautuotojo v÷žiagyvio gausime mažiau maistingų medžiagų, nes jų kiautas turi

mažai baltymų. Daugiausia žuvų miltai yra gaminami iš jūroje gyvenančių žuvų

(www.fao.org/wa).

Pagrindin÷s pramonin÷s žvejybos šalys yra: Peru, Norvegija bei Pietų Afrika. Keletas

šalių, kaip pavyzdžiui D.Britanija žuvų miltus gamina iš neparduotos žuvies bei iš liekanų,

t.y. galvų, karkaso ar tremingo, kurie lieka išpjovus valgomas dalis. Kitos šalys, pvz. Danija

bei Islandija, naudoja tiek visą žuvį, tiek apdorojamas atliekas. Žuvų miltai pagaminti iš file

liekanų paprastai turi šiek tiek mažesnį baltymų kiekį bei daugiau mineralinių medžiagų negu

žuvų miltai, pagaminti iš visos žuvies (Lindermayer ir kt., 2004).

Pramonin÷je žvejyboje pasitaiko atvejų, kai rinka yra perpildyta žaliava, arba

priešingai – jos trūksta. Dideli neapdirbtos žaliavos kiekiai sukelia šias problemas: kur jas

sand÷liuoti, atsiranda pašalinis kvapas, be to sugadintą žaliavą daug sunkiau apdirbti ir

gaunama mažiau produkto.

Lyg šiol n÷ra atrastas pigus ar visiškai saugus saugojimo būdas. Užšaldymas – ne

ekonomiška, o kiti žinomi cheminiai saugojimo metodai turi trūkumų. Natrio nitratas su

formaldehidu yra labai efektyvi priemon÷ – tačiau kad ir koks atsargus būtų jo dozavimas,

gali susidaryti nuodingos medžiagos, kai nitritas reaguoja su trimetilaminu, esančiu žuvyje –

d÷l šios priežasties nitritai n÷ra naudojami. Vien tik formaldehido naudojimas yra

pakankamai efektyvi priemon÷, norint kuo ilgiau išlaikyti žaliavą; geriausiai jis tinka

sm÷liniams unguriams. Norint išlaikyti nepakitusią žaliavą, paprastai pakanka iki 2 proc.

formaldehido. Visgi dažnai šio kiekio nepakanka, o panaudojus didesnę formaldehido

dozuotę, žuvį sunkiau apdirbti. (Rolfe, 2000; Wolf, 2006)

- 13 -

1.2.3. Žuvų miltų gamyba

Yra keletas būdų kaip galima gauti žuvų miltus iš neapdirbtos žuvies. Pats

paprasčiausias – leisti žuviai išdžiūti saul÷je. Šis būdas dar ir dabar yra naudojamas tose

šalyse, kur n÷ra perdirbimo gamyklų, tačiau gautas produktas būna prastas lyginant su

naujais, šiuolaikiniais metodais. Beveik visi žuvų miltai yra gaunami verdant, spaudžiant,

džiovinant bei malant žuvį tam tikslui skirtame įrengime. Žuvų miltų gamybos schema

pateikta pav.Nr.1. Nors šis procesas n÷ra sud÷tingas, norint gauti kokybišką produktą, yra

reikalingi atitinkami įgūdžiai bei patirtis.

Virimas. Kai žuvis išverdama ir sutiršt÷ja baltymai, iš jos išteka daug vandens bei

aliejaus, kurie taip pat gali būti pašalini spaudimo proceso metu. Šiam tikslui naudojamas

virimo aparatas, kuris susideda iš ilgo garinio uždengto cilindro ir konvejerio, kuriuo juda

žuvis. Virimo procesas yra labai svarbus: jei žuvis nepilnai išverdama - iš žaliavos

nepakankamai gerai išspaudžiamas skystis, o jei ji perverdama - tampa per minkšta

spaudimui. Šioje stadijoje žaliava nedžiovinama.

Spaudimas. Šiame žingsnyje yra pašalinamas vanduo bei aliejus: vandens kiekis

sumažinamas nuo 70 iki 50 proc., o aliejaus iki 4 proc.

Džiovinimas. Nors atrodo, jog ši operacija gana paprasta, visgi yra reikalingi tam

tikri įgūdžiai, norint išgauti geras džiovinimo sąlygas. Jei žuvų miltai neišdžiovinami,

sudaroma terp÷ veistis pel÷siams bei bakterijoms. Jei perdžiovinami– produktas gali apdegti

ir sumaž÷ja jo maistin÷ vert÷.

Yra du džiovinimo būdai: tiesioginis ir netiesioginis. Džiovinant tiesiogiai, per

žaliavą „praeina“ karštas oras įkaitintas iki 5000C – naudojant šį metodą, rezultatas

pasiekiamas daug greičiau, tačiau karščio padaryta žala gali būti labai didel÷, jei procesas

nebus atidžiai kontroliuojamas.

Netiesioginio džiovinimo aparatai susideda iš garinio uždengto cilindro arba iš

cilindro, turinčio garais kaitinamus diskus, kurie taip pat džiovina žuvų miltus.

Didžiausia dalis nemalonaus kvapo žuvų miltuose atsiranda iš džiovinimo aparatų;

netiesioginio džiovinimo aparatai, kurie paprastai naudojami D.Britanijoje, nesukelia

atstumiančio kvapo, nes mažiau naudoja oro.

- 14 -

KONVEJERIS

VIRIMAS

SPAUDIMAS

SKYSTIS (VANDUO BEI ALIEJUS)

MILTAI CENTRIFŪGA

VANDUO

MILTŲ DŽIOVINIMAS

MALIMAS

PAKAVIMAS

ALIEJUS

ALIEJAUS SAUGYKLA

1 pav. Žuvų miltų gamybos schema

- 15 -

Malimas ir įpakavimas į maišus. Paskutinis žingsnis yra žaliavos sumalimas( norint

suskaidyti likusias kaulų dalis ar gabal÷lius )bei žuvų miltų

supakavimas į maišus.

Žuvų miltai yra sumalami iki labai smulkios struktūros.

Paprastai žuvų miltai yra sand÷liuojami ir transportuojami

popieriniuose, plastmasiniuose maišuose. Geriausia žuvų miltus

sand÷liuose sausoje, v÷sioje patalpoje, apsaugotoje nuo graužikų bei

paukščių. Žuvų miltai gali būti sand÷liuojami ir silosin÷se (Lindermayer, 2004).

1.2.4. Žuvų miltai nujunkytų paršelių racione

Grūdinių racionų efektyvumas padid÷ja juos praturtinus baltymingais pašarais. D÷l

baltymų trūkumo pašaruose pašarinių vienetų sunaudojimas produkcijos vienetui pagaminti

padid÷ja 1,5 – 2 kartus. Labai svarbus ir pašaro baltymų pilnavertiškumas, kurį nulemia

nepakeičiamųjų aminorūgščių kiekis. Šeriant kiaules varpinių javų grūdais, racionai turi būti

papildomi baltymingais pašarais. Pagal baltymų pilnavertiškumą geriausi gyvūnin÷s kilm÷s

pašarai. Prie šios grup÷s pašarų priskiriamas nenugriebtas bei nugriebtas pienas, pieno

milteliai, išrūgos, pasukos bei žuvų miltai.

Pastarųjų kokyb÷ ir maistingumas priklauso nuo žaliavos ir gamybos technologijos.

Juose būna 61,0 – 72,0 proc. proteinų, gausu lizino ir kitų nepakeičiamųjų aminorūgščių,

kuriuos gerai įsisavina paršeliai jau jauname amžiuje.

Naudojant žuvų miltus, racionuose valgomosios druskos negali būti daugiau kaip 4-5

proc. Rekomenduoja nujunkytiems paršeliais į pašarų mišinius maišyti 5-10 proc. šio

produkto (Rolfe, 2000).

Tačiau žuvų miltų panaudojimas nujunkytų paršelių racione gali tur÷ti ir neigiamos

įtakos. Yra nustatyta, kad žuvų miltuose kurie naudojami starterinių pašarų paršeliams

gamyboje Lietuvoje dažnai būna užteršti Escherichia coli ir/ar Clostridium perfengens

bakterijomis. Dažna paršelių viduriavimo bei nepakankamo kiaulių produktyvumo

priežastimi ir būna nesaugių žaliavų naudojimas jų pašaruose.

- 16 -

Maisto medžiagų pasisavinimo depresijos priežastimi gali būti ir gyvūnin÷s kilm÷s

pašarų baltymų ir angliavandenių kondensacijos reiškinys (vadinamoji Mailardo reakcija),

pasireiškianti ilgiau sand÷liuojant pašarų mišinius su baltymingomis gyvūnin÷mis žaliavomis

(Jeroch ir kt., 1999)

Mailardo reakcijos eigoje susidarantys produktai, organizmo fermentų tampa sunkiai

skaidomi, ypač pablog÷ja aminorūgščių įsisavinimas, o d÷l padid÷jusio substrato kiekio

sutrinka fermentacijos procesai storojoje žarnoje (Ulbrich ir kt. 2004).

- 17 -

1.3. Sojos baltymų koncentratas kaip alternatyva žuvų miltams

Pašarai nujunkytiems paršeliams turi būti saugūs bei nepakenkti virškinamojo trakto

mikrofloros sud÷čiai (Moore ir kt., 1987; Mathew ir kt., 1987).

Būtina surasti tokią žaliavą starterinių visaverčių pašarų paršeliams gamybai, kuri būtų

saugi, gerai virškinama bei maistinga, teigiamai veiktų paršelių virškinamojo trakto

mikroflorą ir būtų pagal kilmę būtų artima tai žaliavai kuri bus naudojama tolimesniame

kiaulių pen÷jime.

Kaip alternatyva žuvų miltams startinių visaverčių pašarų nujunkytiems paršeliams

gamyboje galima panaudoti bulvių proteinus (Kasper, 1998; Kerr ir kt., 1998), HP sojų

proteinų koncentratą (Philpotts, Norton, 2003) bei kitas žaliavas nepakenkiant paršelių

produktyvumui .

Sojų proteinų koncentratas „HP 300“ yra gaunamas iš nuriebalintų sojos pupelių,

naudojant unikalią biotechnologiją, tod÷l šis produktas pasižymi geromis maistin÷mis ir

specifin÷mis savyb÷mis (Lindermayer ir kt., 2004).

„HP 300“ baltymai yra didel÷s biologin÷s vert÷s (75 – 80 proc.), pasižymintis puikiai

subalansuotu aminorūgščių deriniu. Organin÷s medžiagos virškinamumas – 90 proc. D÷l

specialaus apdorojimo, produkte esančių angliavandenių virškinamumas yra iki 95 proc.

Produktas yra puikaus skonio, nedulka, gerai absorbuoja vandenį, gerina rišlumą

granuliuojant arba ekstruduojant pašarus. „HP 300“ labai tinka mažiems paršeliams, nes jų

prastesnis apetitas, o d÷l virškinimo sulčių išsiskyrimo ir fermentin÷s sistemos aktyvumas

palyginti silpnas.

Kaip teigiama Hamlet Protein leidiniuose, šis produktas labai atitinka mažų paršelių

virškinimo ir maisto medžiagų toleravimo galimybes. Augaliniai baltymai padeda adaptuotis

virškinimo traktui įsisavinat pašarų maisto medžiagas po nujunkymo. Pašalindamas

antimaistines medžiagas ir oligosacharidus, leidžia sumažinti metionino ir cistino kiekį

racione. Brinkdamas ir absorbuodamas vandenį „HP 300“ reguliuoja pašaro mas÷s jud÷jimo

greitį žarnyne, skatina naudingos mikrofloros dauginimąsi, suriša žarnyno patogeninę

mikroflorą bei jos toksinus, padeda išvengti viduriavimo, mažina azoto šalinimą su

išmatomis, gerina organizmo imuninį atsparumą (Hamlet Protein Feeding Trial report 2002,

2003, 2004).

- 18 -

1.4. LITERATŪROS APIBENDRINIMAS

Žinoma, kad paršelių produktyvumas ir imunitetas priklauso nuo pašarų maistingumo

kurį lemia pašarų žaliavos kurios naudojamos jų gamybai. Starteriniai visaverčiai pašarai

nujunkytiems paršeliams turi būti subalansuoti pagal maisto medžiagas. Jų gamyboje turi būti

naudojamos žaliavos, kurios pasižymi aukštu maisto medžiagų virškinamumu. Nustatyta, kad

nujunkyti paršeliai geriausiai, d÷l nujunkymo metu dar nesusiformavusios virškinimo

sistemos funkcijų, virškina gyvulin÷s kilm÷s žaliavas. Tačiau jos yra brangios, tad norint

atpiginti pašarus tikslinga naudoti alternatyvias augalines žaliavas.

Gyvūnin÷s kilm÷s pašarus yra siūloma pakeisti sojos pupelių baltymų koncentratu. Šis

produktas puikiai papildo racioną didel÷s biologin÷s vert÷s, lengvai virškinamais proteinais .

Sojos baltymų koncentratas pasižymi dideliu ž. baltymų bei mažu ž. ląstelienos kiekiu,

taip pat smulkia struktūra. D÷l šios priežasties jas ypač m÷gsta paršeliai, o šeriant savos

gamybos pašarų mišiniais jų nereikia papildomai malti, nes jie lengvai ir tolygiai išsimaišo su

kitais pašarų komponentais (Barthaus, 1994).

Gyvulių augintojai, kurie patys gamina pašarų mišinius, į racionus tur÷tų įtraukti kiek

galima daugiau javų. Taip pat naudojant sojų proteinų koncentratą yra 0,7 proc.

sumažinamas ž. ląstelienos kiekis, tuo tarpu kai energijos kiekis padid÷ja 0,3 MJ AE

(Oelmühlen, 2003). Kai pašarų mišiniuose per daug ž. ląstelienos, energijos kiekis juose

maž÷ja. To pasekoje maž÷ja paros priesvoriai bei prast÷ja pašarų konversija. Norint, kad

racionas būtų visavertis, ž. ląstelienos kiekis netur÷tų viršyti 4-5 proc.

- 19 -

2. DARBO METODIKA

2.1. Bandymo atlikimo vieta ir laikas

Pakruojo rajone, studijų metais, kiaulių fermoje atlikome bandymą su Didžiųjų baltųjų

(motinos pus÷), bei Norvegijos landrasais ir jorkšyrais (t÷vo pus÷) mišrūnais. Bandymui

atrinkome apie 35 dienų amžiaus atjunkytus paršelius. Analogų principu, atsižvelgiant į

kilmę, lytį, amžių ir svorį, buvo sudarytos dvi nujunkytų paršelių grup÷s po 19 kiekvienoje.

Pirmoji grup÷ buvo kontrolin÷, o antroji – tiriamoji. Bandymo eiga buvo sąlyginai suskirstyta

į du laikotarpius. Pirmas laikotarpis truko 27 dienas, antras – 14 dienų. Viso bandymo trukm÷

– 41 diena. Abiejų laikotarpių metu pašarų sud÷tis ir maistingumas nesiskyr÷.

Atliktų bandymų tikslas buvo nustatyti „HP 300“ sojų proteinų koncentrato įtaką

nujunkytų paršelių sveikatingumui, paršelių augimui, pašarų ÷damumui bei jų sąnaudoms ir

ekonominiam efektui lyginant su žuvų miltais.

2.2. Bandymo schema

Mokslinis tyrimas buvo atliktas laikantis 1997 11 06 „Lietuvos respublikos Gyvūnų

globos, laikymo ir naudojimo įstatymo“ Nr. 8-500 („Valstyb÷s žinios“, 1997 11 28, Nr. 108)

bei poįstatyminių aktų – LR valstybin÷s veterinarin÷s tarnybos įstatymų: „D÷l laboratorinių

gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarinių reikalavimų“ 1998 12

31, nr. 4-361) ir „D÷l laboratorinių gyvūnų naudojimo moksliniams bandymams (19990 01

18, Nr. 4-16) (Bartkevičiūt÷, Kulpys, 2005)

Bandymo metu abiejų grupių paršeliai buvo šeriami iki soties sausais biriais

visaverčiais kombinuotaisiais pašarais iš automatinių š÷ryklų. Vandens gerti gavo iki soties iš

automatinių individualių girdyklų. Kiekviename garde buvo įrengta po vieną automatinę

girdytuvę (2 pav.).

- 20 -

2 pav. Ūkyje naudojama automatin÷, čiulptukin÷ girdykla.

Taip pat po vieną, tik tam gardui skirtą, automatinę š÷ryklą. Vienu metu iš š÷ryklos

gal÷jo ÷sti 2 paršeliai. Bandymo metu paršeliai buvo laikomi grupiniuose garduose po 19

paršelių. Kiekvienam paršeliui atiteko po 1,2 m2 gardo ploto. Gardo grindys buvo betonin÷s

ir kreikiamos medžio pjuvenomis. Bandymo metu tvarto vidutin÷ temperatūra buvo 18-20 oC, santykin÷ oro dr÷gm÷ – 70 proc. Kiti mikroklimato parametrai nebuvo nustatin÷jami.

Visaverčiai kombinuotieji pašarai buvo gaminami ūkyje, iš grūdinių ir kitų žaliavų

perkamų iš augalininkyst÷s ūkių. Visos reikalingos pašarų žaliavos bandymo laikotarpiui

buvo nupirktos iš karto. Tam, kad ūkio sąlygomis pagaminti visaverčius kombinuotuosius

pašarus, atitinkančius paršelių fiziologinius poreikius, buvo naudojamas „Schaumann“ firmos

mineralų vitaminų papildas „Schaumalac F60“.

Visaverčiai pašarai buvo gaminami „Buschhoff“ firmos mobiliąja pašarų gamybos

automašina „TOURMIX 02“ (pav. 3). Šios mašinos gamybai yra panaudota naujausia

technologija. Su šia mobilia pašarų ruošimo įranga grūdai yra sumalami/sutraiškomi, toliau

yra sumaišomi su reikiamais gyvylių š÷rimo papildais. Paruoštus pašarus yra lengva sukrauti

saugoti į pašarų bokštą ar aruodą. Mobiliosios pašarų gamybos automašinos įrangai yra

išduotas ES sertifikatas, kurio patvirtinama, kad mašina pagal savo modifikaciją ir

konstrukciją atitinka ES mašinų potvarkius, reglamentuojančius saugos ir sveikatos apsaugos

normas.

- 21 -

3 pav. Mobilioji pašarų gamybos automašina „TOURMIX 02“

Kontrolin÷s grup÷s paršeliai gavo visaverčius kombinuotuosius pašarus kurių sud÷tyje

buvo gyvulin÷s kilm÷s baltymų žaliava – žuvų miltai, o tiriamosios grup÷s paršeliai gavo

pašarus, kurių sud÷tyje žuvų miltai buvo pakeisti HP 300 sojų proteinų koncentratu (1

lentel÷).

1 lentel÷. Kiaulių mitybos schema

Grup÷ Kiaulių skaičius

Mitybos charakteristika

I (kontrolin÷ grup÷) 19 Visaverčiai kombinuotieji pašarai, kurių sud÷tyje yra

gyvulin÷s kilm÷s baltymų žaliava – žuvų miltai.

II (tiriamoji grup÷) 19 Visaverčiai kombinuotieji pašarai, kuriuose baltymin÷

žaliava - HP 300 sojų proteinų koncentratas

Pašarų sud÷tis ir maistingumas nurodyti 1 priede.

Visaverčių kombinuotųjų pašarų receptūros buvo paskaičiuotos naudojantis programa

„Recept“. Visaverčių pašarų žaliavų duomenys šioje programoje yra paremti spec.

literatūros (NRC, 1998) duomenimis. Visi pagrindiniai tyrimų duomenys, išskyrus pašarų

- 22 -

cheminę sud÷tį ir pašarų sunaudojimo rodiklius, buvo įvertinti statistin÷s analiz÷s metodais.

Statistinių duomenų patikimumas vertintas pagal t kriterijų. Duomenys laikomi patikimais

pagal Stjudentą, kai p

- 23 -

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Paršelių sveikatingumas

Atliekamo bandymo metu buvo stebima gyvulių sveikatos būkl÷. Ji įvertinta kaip

normali. Veterinariniai - medicininiai preparatai bandymų metu nebuvo naudojami.

Bandymo metu paršeliai buvo švarūs, gyvybingi, ramūs, neviduriavo. Pasteb÷jome,

kad sojos koncentrato gavusioje paršelių grup÷je jie gyvybingesni. Paršelių šeriai blizg÷jo, o

odos spalva buvo būdinga sveikiems gyvuliams. Šis steb÷jimas yra subjektyvus ir galutin÷ms

išvadoms negali būti naudojamas.

Tačiau apibendrinant, galima teigti, kad žuvų miltų pakeitimas sojų koncentratu „HP

300“ nujunkytų paršelių pašaruose teigiamai veikia į jų sveikatą ir toks pakeitimas leidžia

pagaminti ne tik saugų pašarą bet ir saugią kiaulininkyst÷s produkciją.

3.2. Paršelių š÷rimas ir augimo sparta

Žinoma, kad š÷rimas turi ypatingai didelę reikšmę gyvulių sveikatai, produktyvumui

augimo spartai ir gautos produkcijos kokybei. Pen÷jimo laikotarpiu kiaul÷ms reikia

nevienodo maistingumo pašarų. Pen÷jimo pradžioje pašaruose turi būti daugiau apykaitos

energijos, žaliųjų baltymų, lizino bei vitaminų ir mineralų.

Bandymo metu abiejų grupių kiaulių augimo sparta, pašarų pasisavinimas, sunaudotų

pašarų kaina priesvorio vienetui ir kiti rodikliai buvo skirtingi.

Paanalizavę bandomosios grup÷s ir kontrolin÷s grup÷s racionus matome, kad AE

abiejuose grup÷se yra pakankamai (1 priedas). Tai ypač svarbu nujunkytam paršeliui, nes I

pen÷jimo pus÷je, intensyviai auga gyvulio raumenų mas÷, vyksta raumeninio audinio sintez÷.

Kaip yra teigiama literatūroje, norint kad organizme normaliai vyktų visi biologiniai

procesai, pagal normas kiaulių raciono AE turi sudaryti ne mažiau kaip 13 MJ [Klimas, 2002;

Jeroch, Šeškevičien÷ ir kt., 2004].

Pagrindinių nepakeičiamųjų organizmui aminorūgščių kiekis ir jų tarpusavio santykis

atskirų grupių racionuose taip pat skyr÷si nežymiai.

- 24 -

Analizuojant paršelių vidutinio priesvorio per parą dinamiką (2 lentel÷), matome kad,

visą bandymo laikotarpį geriau augo paršeliai šerti kombinuotais pašarai su sojos baltymų

koncentratu.

2 lentel÷. Paršelių augimo rezultatai

Rodikliai Kontrolin÷ grup÷ Bandomoji grup÷

X SD SE X SD SE

Vidutinis svoris bandymo pradžioje, kg 9,49 3,43 0,77 9,51 3,43 0,77

Vidutinis paršelio svoris po 27 dienų, kg 19,62 5,99 1,38 19,87 7,57 1,74

Vidutinis svoris bandymo pabaigoje, kg 25,82 7,14 1,64 27,94 10,2 2,35

Priesvoris per parą per pirmąjį laikotarpį, g 358,6 132,4 29,6 378,6 163,4 37,5

Priesvoris per parą per antrąjį laikotarpį, g 442,9 168,6 38,7 576,2* 221,4 50,8

Priesvoris per parą per visą bandymą, g 376,7 142,1 31,8 446,1 174,5 40,0

*p0,05) negu pirmos grup÷s paršeliai.

358,6378,6

442,9

576,2

0

200

400

600

I - asis pen÷jimo laikotarpis II - asis pen÷jimo laikotarpis

Vid

utin

iai p

ries

vori

ai

per

parą

, g

Kontrolin÷ grup÷ Bandomoji grup÷

4 pav. Kiaulių augimo dinamika

- 25 -

Antrojo laikotarpio metu II grup÷s paršeliai augo dar sparčiau ir jų vidutinis priesvoris

per parą buvo 133 g arba 30 proc. didesnis (p0,05) negu I

grup÷s paršeliai.

Apibendrinant galima teigti, kad žuvų miltų pakeitimas HP sojų koncentratu dav÷

teigiamą efektą paršelių augimui.

3.3. Pašarų sąnaudos ir ekonominis efektas

Auginat kiaules aktualu gauti ne tik didelius priesvorius, bet ir efektyviai naudoti

pašarus. Bandymo metu nustatyta, kad II grup÷s paršeliai pašarus ÷d÷ geriau negu I grup÷s

paršeliai. Ypač tai pastebima per antrąjį laikotarpį.

Bandymo duomenys pateikiami 3 lentel÷je.

3 lentel÷. Kombinuotųjų pašarų ÷damumas

Rodikliai I grup÷s II grup÷s

Per pirmąjį laikotarpį (27 dienos), kg/gyv./parą 0,563 0,600

Per antrąjį laikotarpį (14 dienų), kg/gyv./parą 0,846 1,109

Per visą bandymo laikotarpį (41 diena), kg/gyv./parą 0,660 0,774

Pirmajame ir antrajame laikotarpyje II grup÷s paršeliai per parą su÷sdavo vidutiniškai 7

proc. ir 31 proc. atitinkamai daugiau pašarų negu I grup÷s analogai.

Skaičiuojant per visą bandymo laikotarpį II grup÷s paršeliai per parą su÷sdavo pašarų

vidutiniškai 173 g arba 17 proc. daugiau negu I grup÷s paršeliai.

- 26 -

4 lentel÷. Pašarų sąnaudos 1 kg priesvorio gauti

Rodikliai I grup÷s II grup÷s

Per pirmąjį laikotarpį, 1 kg priesvorio, kg 1,60 1,59

Per antrąjį laikotarpį, 1 kg priesvorio, kg 2,01 1,92

Per visą bandymo laikotarpį, 1 kg priesvorio, kg 1,76 1,74

Apskaičiuojant pašarų sąnaudas 1 kg priesvorio nustatyta, kad žuvų miltų pakeitimas

HP sojų koncentratu netur÷jo esmin÷s įtakos šiam rodikliui pirmajame laikotarpyje.

Tačiau kaip matome iš 5 pav. pateiktų duomenų antrajame laikotarpyje 1 kg priesvorio

II grup÷s paršeliai pašarų sunaudojo 4 proc. mažiau negu I grup÷s. Skaičiuojant per visą

bandymo laikotarpį esminių skirtumų tarp kontrolin÷s ir tiriamosios grup÷s nenustat÷me.

2,01

1,6 1,59

1,92

0

0,4

0,8

1,2

1,6

2

2,4

I - asis pen÷jimo laikotarpis II - asis pen÷jimo laikotarpis

Paš

arų

sąna

udos

, kg

Kontrolin÷ grup÷ Bandomoji grup÷

5 pav. Pašarų sąnaudos 1 kg priesvorio, kg

To pasekoje galima teigti, kad „HP 300“ sojų koncentrato efektas nujunkytų paršelių

augimui bei pašarų sąnaudoms turi įtakos. Matome, kad visaverčiai pašarai nujunkytiems

paršeliams su „HP 300“ sojų koncentratu buvo geriau ÷dami. O tai reiškia, kad paršelių

organizmas gaudavo daugiau maisto medžiagų tuo metu, kada d÷l nujunkymo streso paršeliai

dažniausiai iš viso atsisako ÷sti.

- 27 -

Paršelių auginimas turi būti ekonomiškai naudingas. Tod÷l atsižvelgiant į pašarų

sąnaudas ir kiaulių prieaugį, bei žuvų miltų ir „HP 300“ kainas bandymo laikotarpiu buvo

apskaičiuotas sojos koncentrato „HP 300“ ekonominis efektas.

Pašarų gamybai naudotų žaliavų sekančios kainos pateikiamos Lt/t: kviečiai – 500;

miežiai- 530; kukurūzai – 830; sojų rupiniai – 1180; žuvų miltai – 3200; HP 300 sojų konc.-

2600; išrūgos – 6,00; Lyprot SG 9 – 1620; sojų aliejus – 3180; MV papildas Schaumalac F

60 proc. – 2700.

5 lentel÷. „HP 300“ panaudojimo ekonominis efektas

Rodikliai I grup÷s II grup÷s

Vidutiniškai vienas paršelis priaugo svorio per visą

bandymo laikotarpį, kg

16,330

18,43

Vidutiniškai vienam paršeliui sušerta pašarų kg,

per visą bandymo laikotarpį

28,740

32,070

Sušertų visaverčių pašarų kaina, Lt 28,67 30,01

1 kg priesvorio priaugti sušertų

pašarų kaina, Lt

1,75 (100)

1,62 (93)

Bandymo rezultatai parod÷, kad žuvų miltų pakeitimas „HP 300“ sojų proteinų

koncentratu visaverčiuose pašaruose nujunkytiems paršeliams leidžia sutaupyti 0,13 Lt nuo

kiekvieno kilogramo pašaro sunaudoto 1 kg priesvorio. Tačiau ekonominę naudą lemia žuvų

miltų ir „HP 300“ sojų proteino kaina.

Pagal mūsų bandymo rezultatus apskaičiavome, kad „HP 300“ sojų proteinų

koncentrato panaudojimas nujunkytų paršelių pašaruose bus naudingas tuo atveju, jeigu

rinkoje žuvų miltų kaina bus nemažiau kaip 10 proc. didesn÷ negu „HP 300“. Tačiau tai tik

mūsų bandymo rezultatai.

Žuvų miltų pakeitimas pigesne žaliava leidžia paršelius užauginti pigiau. Kadangi

literatūroje nurodoma, kad ne visada paršeliai gavę „HP 300“ vietoj žuvų miltų auga

sparčiau, tai ir ne visada galima tik÷tis ekonominio pelno.

- 28 -

IŠVADOS

Atlikus tyrimus su „HP 300“ sojų proteinų koncentratu ir žuvų miltais bei palyginus

jų įtaką nujunkytų paršelių sveikatingumui, augimui, pašarų ÷damumui, taip pat jų sąnaudas

ir poveikį ekonominiam efektui , galime padaryti sekančias išvadas:

� Tiriamuoju laikotarpiu abiejų grupių kiaul÷s buvo sveikos, nebuvo jokių

išbrokavimų. Veterinariniai medicininiai preparatai nebuvo naudojami.

� „HP 300“ sojų koncentrato teigiamas efektas nujunkytų paršelių augimui priklauso

nuo amžiaus. Jau pirmojo laikotarpio metu 6,0 proc. didesnis priesvoris lyginant su

kontroline grupe, nors čia skirtumai statistiškai nepatikimi. Antrojo laikotarpio metu

priesvoriai buvo dar didesni. Skaičiuojant per visą bandymo laikotarpį II grup÷s

paršeliai gavę pašarus su „HP 300“, vidutiniškai priaugo net 18,0 proc. per parą

daugiau lyginant su kontrolin÷s grup÷s paršeliais. Skirtumai taip pat statistiškai

nepatikimi.

� Pašarai su „HP 300“ sojų koncentratu buvo geriau ÷dami. Abiejų bandymo

laikotarpių metu bandomosios grup÷s paršeliai per parą su÷sdavo vidutiniškai 7,0

proc. ir 31,0 proc. atitinkamai daugiau pašarų lyginant su kontroline grupe.

� „HP 300“ sojų koncentrato teigiamas poveikis nustatytas pašarų sąnaudoms 1 kg

priesvorio priaugti tik antrojo laikotarpio metu. Per šį laikotarpį bandomosios

grup÷s paršeliai pašarų sunaudojo apie 4,0 proc. mažiau lyginant su kontroline

grupe.

� „HP 300“ sojų koncentrato panaudojimas per visą pen÷jimo laikotarpį buvo 0,13 Lt

(7,0 proc.) ekonomiškai efektyvesnis lyginant su žuvų miltais.

- 29 -

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Adomaityt÷ I., Arbatauskien÷ G., Jatkauskas J. Pašarų ir pašarų priedų gamybos,

laikymo, gabenimo, naudojimo, prekybos jais ir jų kokyb÷s kontrol÷s normatyvinių

aktų rinkinys. Vilnius, ŽŪM, 2001. 185 p.

2. Arbeitsgemeinschaft für Wirkstoffe in der Tierernährung e. V. (AWT). Probiotics in

animal nutrition.Agrimedia GmbH, 2004. 38 p.

3. Asahara T., Nomoto K., Watanuki M. et al. Antimicrobial Activity of Intraurethrally

Administered Probiotic Lactobacillus casei in a Murine Model of Escherichia coli

Urinary Tract Infection. Antimicrobial Agents and Chemotherapy. 2001. Vol. 45. N.

6. P. 1751–1760.

4. Baranauskas S. Nauji pašarai, lesalai ir priedai. Vilnius, 1992. 118 p.

5. Barthaus E. SW. Proteins and energy relationschips for growing pigs. Ed. D.I.A.

Cole et al Priciples of pig science Nottinghaus. University Press:1994. P. 107-120.

6. Beauchemin K. A., Yang W. Z., Morgavi D. P., Ghorbani G. R., Kantz W., Leedle J.

A. Z. Effects of bacterial direct – fed microbials and yeast on site and extent of

digestion, blood chemistry, and subclinical ruminal acidosis in feedlot cattle. Journal

of Animal Science. 2003. Vol. 81. N. 6. P. 1628–1640.

7. Bendikas P., Gaidžiūnien÷ N. ir kt. Gyvulininkyst÷s pagrindai. Vilnius, 1998. P. 179-

239.

8. Bertschinger H.U., Fairbrother J.M. Dseases in Swine, 8 th edition, Blackwell

Science Ltd., Oxford, 1999. P. 431-468.

9. Denis O.K., Robert A.E., Byan A.W., Roderick I.M.. Effect of weaning Diet the

Ecology of Adherent Lactobacilli in the gastrointestinal tract of the Pig. J. of Animal,

1995. Sci. 73 (8)., P. 2347-2354.

10. Drochner W., Mikelionien÷ S., Kulpys J. Kiaulių š÷rimas. Kaunas, 2000. 5-9 p.

11. Džiaugys V, Klimas R., Klimien÷ A, Rapkauskas G. Lietuvoje veisiamų kiaulių

produktyvumas/ Lietuvos gyvulininkyst÷s institutas. Gyvulininkyst÷. Mokslo darbai.

1998. T. 32. P. 41-47.

- 30 -

12. Freitag, M., Hensche, H.-U., Schulte-Sienbeck, H., Reichelt, B. Kritische Betrachtung

des Einsatzes von Leistungsförderern in der Tierernährung. Forschungsbericht des

Fachbereiches Agrarwirtschaft Soest, Univrsität-Gesamthochschule Paderborn, 1998.

199 p.

13. Hall G. A., Byrne T. F. Effects of age and diet on small intestinal structure and

function in gnotobiotic piglets. Res. in Vet. Sci. 1989. Vol. 47. P. 387 – 392.

14. Hamidreza R., Werner S. Great successes in the lowering of pH value in the small

intestine of monogastric animals by using natural feed additives and lowering the

macro elements. Tagusband 4. Boku-Symposium, 2005. P. 114-119.

15. Hamlet Protein Feeding Trial Report No P26S 2002. To examine the effects of

weaning diets without fish meal. Farmer J. Rasmussen. Lundmosegaard, Denmark.

16. Hamlet Protein Feeding Trial Report No P27S 2003. Weaning diets without fish

meal. Farmer J. Rasmussen. Lundmosegaard, Denmark

17. Hamlet Protein Feeding Trial Report No P32 2004. Weaning recipes with reduced

fish meal content. Farmer J. Rasmussen. Lundmosegaard, Denmark

18. HP Sojaschrot - Hochkonzentriertes Eiweisskraftfutter. Broschüre des Verbands

Deutscher Oelmühlen e.V. Berlin. 2003. P. 1-20.

19. Yen H. T., Cole D. J. A., Levis D. Amino Acid requirements of growing pigs. Animal

production, 1986. 43. P. 141–154.

20. Jančien÷ I. Kiaulininkyst÷. Kaunas: Terra Publica, 2005. P. 5-6.

21. Jeroch H., Drochner W., Simon O. Ernährung landwirtschaftlicher Nutztiere.

Stuttgard ,1999. 544 p.

22. Jeroch H., Šeškevičien÷ J., Kulpys J. Žem÷s ūkio gyvulių ir paukščių mitybos

fiziologin÷s reikm÷s. Kaunas, 2004. 160 p.

23. Juozaitien÷ V., Kerzien÷ S. Biometrija ir kompiuterin÷ duomenų analiz÷. Kaunas,

2001. 114 p.

24. Juraitis V., Kulpys J. Pašarų gamyba. Kaunas. Naujas lankas, 2003, P. 284–290.

25. Juškien÷ V., Razmait÷ V., Šiukščius A., Juška R. Kiaulių auginimas. Vetinfo, 2003.

Nr.8-9.

26. Kasper H. Protection against gastrointestinal diseases – present facts and future

developments. Int. J. Food Microbiol.,1998. P. 127-131.

- 31 -

27. Kelly D., Smyth J. A., McCracken K. J. Effect of creep feeding on structural and

functional changes of the gut of early weaned pigs. Res. in Vet. Sci. 1990. Vol. 48. P.

350 – 356.

28. Kerr C.A., Goodband R.D., Smith J.W., Musser R.E., Bergström J.R., Nessmith

W.B., Tokach J.M.D., Nelssen J.L. (1998): Evalution of potato proteins on the growth

performance of early-weaned pigs. J. Anim. Sci. 76 (12) P. 3024-3033.

29. Kerziene S., Juozaitien÷ V. Paveldimųjų kiaulių savybių priklausomyb÷s nuo ūkinių

sąlygų statistiniai tyrimai. Veterinarija ir zootechnika. 2004. Nr. 28. P. 61-64 .

30. Klimas R. Metodai ir priemon÷s Lietuvoje veisiamų kiaulių ūkin÷ms – biologin÷ms

savyb÷ms gerinti. Habilitacinio darbo santrauka. Kaunas, 2002. P. 5-9.

31. Kroismayr A., Sehm J., Mayer H., Schreiner M., Foiby H., Wetscherek W., Windisch

W. Effect of essential oils or Avilamycin on microbial, histological and molecular-

biological parameters of gut health in weaned piglets. Tagusband 4. Boku-

Symposium, 2005. P. 140-146.

32. Lietuvos žem÷s ūkio konsultavimo tarnyba // Danijos specialistų patarimai

Lietuvos kiaulių augintojams//. Dotnuva 1995 m.

33. Lindermayer H., Propstmeier G. Ferkelfütterung. Bayerische Landesanstalt für

Landwirtschaft (LfL), 2004. 50 p.

34. Lovatto P. A., Oliveira V., Hauptli L., Hauschild L., Cazarre M. Feeding of piglets in

post weaning with diets without microbian additives, with garlic or colistin. Ciencia

Rural. 2005. Vol. 35, N. 3. P. 656–659.

35. Lundeen T. Yeast may improve performance in diets with growth promotants.

Feedstuffs. 2001. Vol. 73. P. 9–20.

36. Mathew A.G., Chattin S.E., Robbins C.M., Golden D.A. Effects of the direct-fed

Yeast culture on enteric microbial population, fermentation acids, and performance of

weanling pigs. J. Anim. 1987. Sci. 76 (8) P. 2138-2145.

37. Moore W.E.C., More L.V.H., Cato E.P., Wilkins T.D., Kornegay E.T. Effect of hight-

fiber and high-oil diets on the fecal flora of swine. Appl. Environ. Microbiol. 1987. P.

1638.

- 32 -

38. Mosenthin R. Probiotika im Praxiseinsatz in der Schweinefütterung. Journal Rekasan.

Ratgeber für Tierernährung, Tierzucht und Management. Heft 17/18, 9. Jahrgang,

2002. P. 109-111.

39. Naumann C., Bassler R., Seibold R., Barth C. Methodenbuch Bd. III. Die chemische

Untersuchung von Futtermitteln. VDLUFA-Verlag, Darmstadt, 1976. 49 p.

40. NRC (U.S.) Nutrient Requirements of Swine. 10th rev. Ed. National Academy Press,

Washington, D. C. 1998.

41. Paulauskas E. Kiaulių ūkio problemos ir perspektyvos. Mano ūkis. 2002/03. 56 p.

42. Pažangaus ūkininkavimo taisykl÷s ir patarimai. Lietuvos žem÷s ūkio ministerija,

Lietuvos aplinkos ministerija: K÷dainiai “Vilainiai”, 2000.

43. Philpotts A., Norton C. A comparision of Hamlet protein HP 300 to skim milk

powder and fishmeal in commercial diets for newly weaned pigs.Hamlet Protein

feeding trial report No P 29. QAF Meat Industries Ltd., Australia, 2003.

44. Pluske J. R., Pethick D. W., Durmic Z. et al. Differential effects of feeding

ermentablecarbohydrate to growing pig on performance, gut size and slaughter

characteristics. Animal Science. 1998. Vol. 126. P. 2920 – 2933.

45. Priega per internetą, 2008 kovo 25 d:

http://www.fao.org/wairdocs/tan/x5926e/x5926e01.htm

46. Razmait÷ V. Tyrimų kryptis ir kiaulių veislininkyst÷s problemos./ Gyvulių

veislininkyst÷s teoriniai ir praktiniai aspektai integruojantis į ES. Vilnius. 2002. P.

19-21.

47. Razmait÷ V., Šveistys J., Juška R. Kai kurios biologin÷s Lietuvos vietinių kiaulių

savyb÷s. Gyvulininkyst÷. Mokslo darbai. Vilnius, 1996. P. 28-35.

48. Rolfe R. D. How to feed effectively piglets with fish meal. Journal of Nutrition. 2000.

Vol. 130. N. 2. P. 396–402.

49. Roth F.X., Ette T. Organische Säuren: Alternative zu antibiotischen

Leistungsförderern. Tagusband, 2005. Boku-Symposium, P. 28-33 .

50. Shah N.P. Functional foods from probiotics and prebiotics Food Technology. 2001.

Vol. 55 (11). P. 46–53.

- 33 -

51. Simon, O. Probiotika aus der Sicht der Tierernährung. Vitamine und Zusatzstoffe in

der Ernährung von Mensch und Tier. 8. Symposium 26. und 27. September 2001,

Jena/Thüringen, P. 118-127.

52. Stein H. and Easter B. Low energy: more lean, slower growth? Illini PorkNet, 1997.

53. Šveistys J., Razmait÷ V., Juškien÷ V., Juška R. Kiaulių auginimas. Baisogala, 1999.

P. 6-10.

54. Tsiloyiannis V.K., Kyriakis S.C., Vlemmas J., Sarris K. The effect of organic acids

on the control of porcine postweaning diarrhoes. 2001. Res. Vet. Svi. 70: P. 287-293.

55. Ulbrich M., Hoffmann M., Drochner W. Fütterung und Tiergesundheit. Stuttgard

2004. 416 p.

56. Wenk C. Enzymes in the nutrition of monogastic farm animals.Biotechnology in the

feedindustry. Proceedings of Alltechs eighth annual symposium. 1992. P. 205 – 218.

57. Wolf W. Informationsblatt zum Einsatz von Fischmehl in landwirtschaftlichen

Betrieben. Regierungspräsidium Stuttgart, 2006. P. 38.

- 34 -

SUMMARY

Danguole Bieleckaite

FEEDING OF WEANED PIGLETS WITHOUT

USING FISH MEAL

Lithuanian Veterinary Academy Animal Nutrition Department

Kaunas, 2008

This master thesis contains 42 pages, 5 tables, 5 pictures, 57 literature sources, 5

appendixes. This work is written in Lithuanian language.

The productivity of fattening pigs highly depends on composition of starter feed

.Therefore, while feeding the weaned piglets, it is very important to have feed of high

quality. This feed should be balanced according to all necessary feed ingredients. As well the

fodder for weaned piglets must be safe and not make any harm to composition of intestine

microflora. Sometimes feed is contaminated with Escherichia coli and Clostridium

perfengens pathogens.

Therefore it is necessary to find out such material for starter feed production, which

would be safe, easy digestible and nutritive. This raw material should act positively on the

intestine microflora of piglets.

The aim of the work – to establish the influence of „HP 300“ soy protein concentrate

for wellness of weaned piglets, for their growth, to compare efficiency of this concentrate

and fish meal.

Conclusions:

� The pigs from both groups were healthy; there were no rejects during test period.

Veterinary medical preparations were not used.

� The positive effect of “HP 300” soy concentrate for weaned piglests depends on

their age. During the first investigation period the overweight was higher by 6 %

comparing with control group. Anyway, the differences are not statistically

trustworhty. During the second investgation period the overweights were more

higher. Making calculations during all experiment, the daily weight gain of piglets

from II group (which got fodder with “HP 300”), was higher appr. by 18 %

- 35 -

comparing with the piglets from control group. Again, differences are not

statistically reliable.

� Fodders with “HP 300” soy concentrate were better consumed. Taking into account

both trials, during the investigation process, piglets from experimental group ate

appr. 7 % and 31 % accordingly more feed per day comparing with control group.

� Positive effect of soy concentrate “HP 300” was determined for fodder expenditure

1 kg weight gain to grow during second period. Piglets from trial group used less

fodder by 4 % comparing to control group.

� The usage of soy concentrate “HP 300” during all feeding period was more

effective economically by 0,13Lt (7,0 %) comparing with fish meal.

- 36 -

PADöKA

Nuoširdžiai d÷koju visiems artimiesiems už visokeriopą pagalbą ir palaikymą.

Už metodinius patarimus d÷koju Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvūnų mitybos

katedros darbuotojams, ypač darbo vadovui dr. A. Jerešiūnui.

Už suteiktas galimybes ir visapusišką pagalbą nuoširdžiai d÷koju UAB ,,RUVERA‘‘

kolektyvui.

- 37 -

PRIEDAI

- 38 -

1 priedas Pašarų sud÷tis ir maistingumas

Rodikliai Kontrolin÷ grup÷ I Tiriamoji II

Kviečiai, proc. 43,0 40,5

Miežiai, proc. 20,0 20,0

Kukurūzai, proc. 8,0 8,0

Sojų rupiniai, proc. 3,0 4,5

Žuvų miltai, proc. 10,0 -

HP 300 sojos proteinas, proc. - 10,0

Lyprot SG 9 2,0 3,0

Išrūgos, proc. 3,0 3,0

Sojų aliejus, proc. 3,0 3,0

Schaumalac F60 % 4,0 4,0

Pašaro maistingumas, 1 kg:

Apykaitos energija, MJ

Sausosios medžiagos, proc.

Žali baltymai, proc.

Žalia ląsteliena, proc.

Žali riebalai, proc.

Žali pelenai, proc.

Krakmolas, proc.

Cukrus, proc.

Kalcis, proc.

Fosforas, proc.

Natris, proc.

Lizinas, proc.

Metioninas + Cistinas, proc.

Treoninas, proc.

Tiptofanas, proc.

Laktoz÷, proc.

13,99

88,0

18,22

2,40

5,21

4,6

41,26

2,06

1,26

0,80

0,29

1,40

0,89

0,81

0,22

4,0

13,63

88,0

17,36

2,65

4,85

4,6

40,22

2,17

0,77

0,57

0,26

1,33

0,86

0,75

0,22

4,0

- 39 -

2 priedas

MINERALINIO VITAMININIO PRIEDO SCHAUMALAC F 60

SUDöTIS, 1 KG

Vitaminas A – 350000 IU Jodas – 50 mg

Vitaminas B1 – 70 mg Biotinas – 4 mg

Vitaminas B2 – 180 mg Kobaltas – 25 mg

Vitaminas B6 – 120 mg Folio rūgštis – 40 mg

Vitaminas B12 – 1,2 mg Geležis – 5000 mg

Vitaminas C – 2000 mg Varis – 4000 mg

Vitaminas D3 – 50000 IU Cinkas – 3000 mg

Vitaminas E – 3500 mg Magnis – 2000 mg

Vitaminas K3 – 100 mg, Cholinchloridas – 10000 mg

Selenas – 11 mg

Fitaz÷ – 12500 FTU

Niacinas – 900 mg

Bonvital Enterococcus faecium – 25×109 CFU

- 40 -

3 priedas PRIEDO LYPROT SG-9 KOKYBöS RODIKLIAI

Ž. proteinų kiekis, proc. 32,0

Ž. riebalų kiekis, proc. 2,5

Ž. ląstelienos kiekis, proc. 3,2

Metionino kiekis, proc 0,25

Triptofano kiekis, proc. 0,15

Treonino kiekis, proc. 0,5

Betaino kiekis, proc. 3,5

L-lizino hidrochlorido kiekis sausoje medžiagoje, proc. 13,0

SOJŲ RUPINIŲ KOKYBöS RODIKLIAI

Ž. proteinų kiekis, proc. 48,0

Ž. riebalų kiekis, proc. 1,5

Ž. ląstelienos kiekis, proc. 7,0

Dr÷gm÷, proc. 12,5

- 41 -

4 priedas

HP 300 sojų proteinų koncentrato kokyb÷s rodikliai

Ž. proteinų kiekis (N*6,25), proc. 56,0

Ž. riebalų kiekis, proc. 2,5

Ž. ląstelienos kiekis, proc. 3,5

Ž. pelenai, proc. 6,8

Dr÷gm÷, proc. 8,0

Aminorūgštys (g/16 g N):

Lizinas 6,1

Metioninas 1,3

Cistinas 1,4

Treoninas 3,9

Triptofanas 1,35

Leucinas 7,7

Izoleucinas 4,6

Mineralin÷s medžiagos, proc.:

Kalis 2,3

Fosforas 0,8

Magnis 0,35

Kalcis 0,25

Natris 0,04

- 42 -

5 priedas

ŽUVŲ MILTŲ KOKYBöS RODIKLIAI

Ž. proteinų kiekis, proc. 72,0

Ž. riebalų kiekis, proc. 12,0

Druska, NaCl, proc. 3,0

Ž. pelenai, proc. 14,0

Dr÷gm÷, proc. 10,0

Aminorūgštys, g/kg DM:

Lizinas 56,0 Alaninas 48,0

Metioninas 22,0 Argininas 41,0

Cistinas 6,0 Histidinas 15,0

Treoninas 31,0 Prolinas 30,0

Triptofanas 8,0 Valinas 40,0

Leucinas 56,0 Asparceto rūgštis 68,0

Izoleucinas 34,0 Glicinas 46,0

Mineralin÷s medžiagos, g/kg DM.:

Kalis 2,3

Fosforas 24,0

Magnis 2,0

Kalcis 35,0

Natris 7,0