P SELEKTINO GLIKOPROTEINO LIGANDO 1 POLIMORFIZMŲ …

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

MEDICINOS FAKULTETAS

Onkologijos ir hematologijos klinika

Roko Gerbutavičiaus

P SELEKTINO GLIKOPROTEINO LIGANDO 1 POLIMORFIZMŲ ĮTAKA TROMBOZIŲ

IŠSIVYSTYMUI SERGANT LĖTINĖMIS MIELOPROLIFERACINĖMIS LIGOMIS

Magistro baigiamasis darbas

Medicinos vientisųjų studijų programa

Darbo vadovė:

Asist. Rūta Dambrauskienė

KAUNAS, 2018

2

TURINYS

1. SANTRAUKA ......................................................................................................................................3

2. SUMMARY ..........................................................................................................................................4

3. PADĖKA ..............................................................................................................................................6

4. INTERESŲ KONFLIKTAS .................................................................................................................6

5. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS ......................................................................................................6

6. SANTRUMPOS ....................................................................................................................................7

7. SĄVOKOS ............................................................................................................................................8

8. ĮVADAS ............................................................................................................................................... 9

9. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ...............................................................................................10

10. LITERATŪROS APŽVALGA .........................................................................................................11

11. TYRIMO METODIKA ....................................................................................................................15

12. REZULTATAI ................................................................................................................................. 16

12.1. Tiriamųjų charakteristika ......................................................................................................... 16

12.2. Trombozinių komplikacijų dažnis sergant LMN ..................................................................... 19

12.3. PSGL1 polimorfizmų dažnis sergant LMN ir kontrolinėje sveikų asmenų grupėje ................ 22

12.4. PSGL1 polimorfizmų dažnis sergant LMN pagal JAK2V617F mutacijos statusą .................. 26

13. REZULTATŲ APTARIMAS ...........................................................................................................29

13.1. Trombozinių komplikacijų dažnio sergant LMN palyginimas .................................................29

13.2. PSGL1 polimorfizmų genotipų ir alelių dažnio sergančiųjų LMN bei kontrolinėje sveikų

asmenų grupėje palyginimas ..............................................................................................................30

13.3. PSGL1 polimorfizmų genotipų ir alelių dažnio sergančiųjų LMN grupėje palyginimas,

įvertinant JAK2V617F mutaciją .........................................................................................................32

14. IŠVADOS .........................................................................................................................................33

15. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ............................................................................................... 34

16. LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................35

17. PRIEDAI ........................................................................................................................................... 38

1 priedas. LSMU Bioetikos centro leidimas ...................................................................................... 38

3

1. SANTRAUKA

Magistro darbo autorius: Rokas Gerbutavičius

Magistro darbo pavadinimas: P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų įtaka trombozių

išsivystymui sergant lėtinėmis mieloproliferacinėmis ligomis.

Tyrimo tikslas: Įvertinti P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų įtaką trombozių


Uždaviniai:

1. Nustatyti P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų dažnį kontrolinėje sveikų žmonių

grupėje.

2. Nustatyti P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų dažnį sergant lėtinėmis

mieloproliferacinėmis neoplazijomis.

3. Nustatyti arterinių ir veninių trombozių dažnį sergant lėtinėmis mieloproliferacinėmis

neoplazijomis.

4. Palyginti P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų alelių dažnį tarp sergančiųjų lėtinėmis

mieloproliferacinėmis neoplazijomis, kuriems trombozės išsivystė, ir kuriems jos nepasireiškė.


mieloproliferacinėmis neoplazijomis, kuriems trombozės išsivystė, ir kuriems jos nepasireiškė,

įvertinant JAK2V617F mutaciją.

Metodika: Į retrospektyvinį tyrimą buvo įtraukti 97 lėtinėmis mieloproliferacinėmis neoplazijomis

(LMN) sergantys pacientai ir 56 sveiki asmenys. Tiriamiesiems buvo atliktas P selektino glikoproteino

ligando 1 (PSGL1) polimorfizmų tyrimas ir surinkti duomenys apie išsivysčiusias trombozes.

Tyrimo rezultatai: Iš 43 sergančiųjų LMN, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, arterinės

trombozės diagnozuotos 81,4 %, veninės - 18,6 %. PSGL1 AB ir BB polimorfizmų genotipai buvo

dažnesni pacientams, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, nei kuriems jos nepasireiškė

(58,1% ir 38,9%) (p = 0,059) ir sveikiems asmenims (32,1 %) (p = 0,01). B alelio dažnis buvo

statistiškai reikšmingai didesnis pacientams, kuriems išsivystė trombozės (36,1 %), nei kuriems jos

nepasireiškė (22,2 %) (p = 0,034). Arterinių trombozių grupėje AB ir BB genotipai buvo nustatyti

dažniau (60,0 %), nei trombozėms nepasireiškus (38,9 %) (p = 0,05) ir sveikiems asmenims (32,1 %)

(p = 0,009). B alelio dažnis buvo statistiškai reikšmingai didesnis diagnozavus arterines trombozes

(37,1 %), nei trombozėms nepasireiškus (22,2 %) (p = 0,03). Esant JAK2V617F mutacijai ir

išsivysčius trombozėms, B alelio dažnis siekė 37,8 %, nediagnozavus trombozių - 22,4 % (p=0,057), o

kai JAK2V617F mutacija nenustatyta - atitinkamai 50,0 % ir 23,7 % (p = 0,255).

4

Išvados:

1. PSGL1 polimorfizmų AA genotipo dažnis sveikiesiems siekė 67,9 %, AB ir BB genotipų - po

16,1 %, A alelio – 75,9 %, B alelio – 24,1 %.

2. PSGL1 polimorfizmų AA genotipo dažnis sergantiesiems LMN nustatytas 52,6 %, AB - 38,1 %,

BB - 9,3 %, A alelio – 71,6 %, B alelio – 28,4 %.

3. 44,3 % sergančiųjų LMN išsivystė trombozės, iš jų 81,4 % buvo arterinės, 18,6 % - veninės.

4. B alelio dažnis buvo statistiškai reikšmingai didesnis sergantiesiems LMN, kuriems išsivystė

trombozės (36,1 %), nei kuriems trombozės nepasireiškė (22,2 %) (p = 0,034). Statistiškai

reikšmingas skirtumas buvo ir arterinių trombozių grupėje - 37,1% ir 22,2 % (p = 0,03).

5. Ligai komplikavusis trombozėmis B alelis nustatytas dažniau nei trombozėms neišsivysčius, tiek

esant JAK2V617F mutacijai (37,8 % ir 22,4 %), tiek jos neradus (50,0 % ir 23,7 %).

2. SUMMARY

Author of Master Thesis: Rokas Gerbutavičius

Title of Master Thesis: Influence of P Selectin Glycoprotein Ligand 1 Polymorphisms on the

Development of Thrombosis in Myeloproliferative Neoplasm Patients.

The aim of the research: To evaluate the influence of P selectin glycoprotein ligand 1 polymorphisms

on the development of thrombosis in myeloproliferative neoplasm patients.

Tasks:

1. To determine the frequency of P selectin glycoprotein ligand 1 polymorphisms in the control

group of healthy individuals.

2. To determine the frequency of P selectin glycoprotein ligand 1 polymorphisms in the study group

of myeloproliferative neoplasm patients.

3. To determine the incidence of arterial and venous thrombosis in the study group of

myeloproliferative neoplasm patients.

4. To compare the frequency of P selectin glycoprotein ligand 1 polymorphisms alleles between

myeloproliferative neoplasm patients with thrombosis and patients without thrombotic

complications.

5. To compare the frequency of P selectin glycoprotein ligand 1 polymorphisms alleles between

myeloproliferative neoplasm patients with thrombosis and patients without thrombotic

complications, according to JAK2V617F mutation status.

5

Methodology of the research: A total of 97 myeloproliferative neoplasm (MPN) patients and 56

healthy individuals were included in this retrospective study. The test of P selectin glycoprotein ligand

1 (PSGL1) was performed and clinical data about the development of thrombosis was collected.

Results: Among 43 MPN patients with thrombotic complications the incidence of arterial thrombosis

was 84,1 %, venous - 18,6 %. PSGL1 AB and BB genotypes were more common in patients with

thrombotic complications (58,1 %), than without (38,9 %) (p = 0,059) and in healthy individuals

(32,1%) (p = 0,01). B allele frequency was statistically significant higher among patients with

thrombosis (36,1 %), than without (22,2 %) (p = 0,034). In the group of arterial thrombosis AB and

BB genotypes were more frequent (60,0 %), than among patients without thrombotic complications

(38,9 %) (p = 0,05) and healthy individuals (32,1 %) (p = 0,009). B allele frequency was statistically

significant higher among patients with arterial thrombosis (37,1 %), than without thrombotic

complications (22,2 %) (p = 0,03). In the group of detected JAK2V617F mutation and thrombosis, B

allele frequency was 37,8 %, without thrombosis - 22,4 % (p = 0,057), in the JAK2V617F mutation

negative group - 50,0 % and 23,7 % (p = 0,255) respectively.

Conclusions:

1. PSGL1 polymorphisms AA genotype frequency in healthy individuals was 67,9 %, AB and BB

genotypes - 16,1 % each, A allele – 75,9 %, B allele – 24,1 %.

2. The frequency of PSGL1 polymorphisms AA genotype in MPN patients was 52,6 %, AB

genotype - 38,1 %, BB genotype - 9,3 %, A allele – 71,6 %, B allele – 28,4 %.

3. 44,3 % of MPN patients developed trombosis, 81,4 % of them were arterial, 18,6 % - venous.

4. B allele frequency was statistically significant higher in MPN patients with thrombosis (36,1 %),

than without (22,2 %) (p = 0,034). This difference was also statistically significant in the group of

arterial thrombosis - 37,1 % and 22,2 % (p = 0,03).

5. The frequency of B allele was higher in patients with thrombosis than in patients without

thrombotic complications, when JAK2V617F mutation was detected (37,8 % and 22,4 %), and

when not detected (50,0 % and 23,7 %).

6

3. PADĖKA

Dėkoju baigiamojo magistrinio darbo vadovei LSMUL KK Onkologijos ir Hematologijos klinikos

asist. Rūtai Dambrauskienei už visapusišką palaikymą, vertingus patarimus bei žinias planuojant,

vykdant bei aprašant tyrimą.

Taip pat dėkoju LSMU Onkologijos instituto mokslo laboratorijos medicinos biologėms,

atlikusioms molekulinius genetinius tyrimus.

4. INTERESŲ KONFLIKTAS

Interesų konflikto nebuvo.

5. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS

Magistro baigiamajam darbui atlikti 2017 m. birželio 29 d. gautas LSMU Bioetikos centro

leidimas Nr. BEC-MF-478 (1 priedas).

7

6. SANTRUMPOS χ2 – chi kvadrato kriterijus

AF – audinių faktorius

AFA – antifosfolipidiniai antikūnai

AFS – antifosfolipidinis sindromas

AH – arterinė hipertenzija

CRB – C reaktyvusis baltymas

ET – esencialinė trombocitemija

GVT – giliųjų kojų venų trombozė

Hb - hemoglobinas

Ht – hematokritas

IN – išeminis insultas

IŠL – išeminė širdies liga

KMI – kūno masės indeksas

LDH - laktatdehidrogenazė

LML – lėtinė mieloidinė leukemija

LMN – lėtinės mieloproliferacinės neoplazijos

LMPL – lėtinės mieloproliferacinės ligos

MDS – mielodisplastinis sindromas

NKA – nestabili krūtinės angina

PAT – periferinių arterijų trombozė

PATE – plaučių arterijos tromboembolija

PI - pasikliautinasis intervalas

PSEL – P selektinas

PSGL1 – P selektino glikoproteino ligandas 1

PSIP – praeinantis smegenų išemijos priepuolis

PSO – Pasaulio sveikatos organizacija

PVT – pilvo venų trombozė

SN – standartinis nuokrypis

ŠKL – širdies ir kraujagyslių ligos

ŠS - šansų santykis

TP – tikroji policitemija

ŪMI – ūminis miokardo infarktas

VA – vainikinės arterijos

VAL – vainikinių arterijų liga

8

7. SĄVOKOS

Lėtinės mieloproliferacinės neoplazijos (LMN) - lėtinės piktybinės hematologinės ligos, kurioms

būdinga kaulų čiulpų kraujodaros kamieninių ląstelių kloninė mieloproliferacija ir polinkis progresuoti

į ūminę mieloidinę leukemiją (ŪML) [1].

Esencialinė trombocitemija (ET) - kloninė, lėtinė mieloproliferacinė liga, kuriai būdingas

padidėjęs trombocitų skaičius kraujyje dėl ženklios megakariociotų proliferacijos kaulų čiulpuose [2].

Tikroji policitemija (TP) - kloninė, lėtinė mieloproliferacinė liga, kurią sąlygoja kamieninės

kraujodaros ląstelės pažeidimas, kaulų čiulpuose proliferuojant eritroblastams, megakariocitams ir

granuliocitų pirmtakams [3].

Pirminė mielofibrozė (PMF) - mieloproliferacinė kaulų čiulpų kloninė liga, prasidedanti iš

pliuripoteninės kamieninės kraujodaros ląstelės, pasireiškianti kaulų čiulpų fibroze, splenomegalija ir

ekstrameduliarine hemopoeze [3].

Polimorfizmai - nukleotidų sekų variacijos genuose, kurios gali sąlygoti pirminių baltymų

aminorūgščių struktūros pokyčius be funkcijos pasikeitimo [1].

Selektinai (SEL) - tai glikoproteinai, kuriuos savo paviršiuje ekspresuoja aktyvuoti trombocitai (P

- selektinus), endoteliocitai (E - selektinus) ir limfoidinės ląstelės (L - selektinai) [3].

9

8. ĮVADAS

Pastaraisiais metais nuodugniai tyrinėjami lėtinių mieloproliferacinių neoplazijų (LMN)

(esencialinės trombocitemijos (ET), tikrosios policitemijos (TP), pirminės mielofibrozės (PMF))

trombozių išsivystymo patogeneziniai mechanizmai bei jų rizikos veiksniai. Sergant ET, TP ir PMF

trombozės diagnozuojamos 20-60 % pacientų nustačius ligą ar/ir jos eigoje [4,5]. Pagrindiniai

trombozės išsivystymo rizikos veiksniai yra amžius didesnis nei 60 metų, trombozė praeityje ir

klasikiniai kardiovaskuliniai rizikos veiksniai (rūkymas, arterinė hipertenzija (AH), viršsvoris,

dislipidemija) [6]. Šiuo metu intensyviai tyrinėjama galima kitų veiksnių (JAK2V617F, CALR genų

mutacijos, leukocitų, trombocitų skaičiaus, antifosfolipidinių antikūnų (AFA)) įtaka trombozių

išsivystymui sergant lėtinėmis mieloproliferacinėmis ligomis (LMPL) [7-10]. Mokslininkai nurodo,

kad yra svarbūs ne tik kiekybiniai kraujo ląstelių pokyčiai, darantys įtaką trombozių susidarymui, bet

ir galimi kokybiniai įvairių receptorių, dalyvaujančių trombozės procese, pakitimai, kuriuos sąlygoja

jų genų polimorfizmai [11-16]. Tam tikri P selektino glikoproteino ligando 1 (PSGL1) polimorfizmai

lemia dažnesnį trombozių išsivystymą, sergant antifosfolipidiniu sindromu (AFS), tačiau jų reikšmė

susidarant trombozėms sergantiesiems LMN iki šiol dar nenagrinėta [17].

Šio tyrimo metu analizavome pacientų, sergančių LMN, klinikinius duomenis ir atlikome

minėtų pacientų bei sveikų kontrolinės grupės žmonių molekulinius genetinius PSGL1 polimorfizmų

tyrimus.

10

9. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas: Įvertinti P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų įtaką trombozių


Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų dažnį kontrolinėje sveikų žmonių

grupėje.

2. Nustatyti P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų dažnį sergant lėtinėmis

mieloproliferacinėmis neoplazijomis.

3. Nustatyti arterinių ir veninių trombozių dažnį sergant lėtinėmis mieloproliferacinėmis

neoplazijomis.


mieloproliferacinėmis neoplazijomis, kuriems trombozės išsivystė, ir kuriems jos nepasireiškė.


mieloproliferacinėmis neoplazijomis, kuriems trombozės išsivystė, ir kuriems jos nepasireiškė,

įvertinant JAK2V617F mutaciją.

11

10. LITERATŪROS APŽVALGA

Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) 2008 m. hematologinių neoplazijų klasifikaciją

LMN yra priskiriama TP, ET ir PMF. Šioms ligoms yra būdinga kloninė kamieninių kraujodaros kaulų

čiulpų ląstelių proliferacija. Visos trys LMN pasižymi panašiomis klinikinėmis išraiškomis ir

molekulinėmis mutacijomis [18,19]. Maždaug 75 % LMN sergančių pacientų nustatoma unikali

JAK2V617F mutacija, tarp jų – 95 % sergančiųjų TP ir apie 60 % - ET ar PMF pacientų [8]. TP, ET ir

PMF ligų diagnostiniai kriterijai yra pateikiami 1 lentelėje [20]. TP diagnozuojama esant abiems

didiesiems ir vienam mažajam kriterijui arba esant pirmam didžiajam ir antram mažajam kriterijui

[21]. ET diagnozė pagrindžiama esant visiems keturiems didiesiems kriterijams [21]. PMF

diagnozuojama atitinkant visus tris didžiuosius ir du mažuosius kriterijus [21]. A. di Veroli nurodo,

kad trombozės yra dažniausios komplikacijos, sąlygojančios gana didelį sergančiųjų LMN mirtingumą

[5]. Maždaug 40 % LMN sergančiųjų pacientų išsivysto trombozinės komplikacijos, iš kurių

dažniausiai – arterinės [4,5]. Veninės trombozės gali susidaryti netipiškose vietose, tokiose kaip

mezenterinės ar kepenų venos, o kepenų venų trombozė (Budd-Chiari sindromas) ar vartų venos

trombozė gali pasireikšti anksčiau, nei kiti tipiški klinikiniai ligos požymiai ir simptomai [5]. T. Barbui

ir kiti pažymi, kad LMN būdinga ir pavojinga komplikacija yra pilvo venų trombozė (PVT) [22].

Didelės apimties J. H. Smalberg su kolegomis atliktame tyrime nustatyta, kad iš 1062 pacientų,

kuriems diagnozuotas Budd-Chiari sindromas, ir iš 855 asmenų, kuriems diagnozuota vartų venos

trombozė, atitinkamai 40,9 % ir 31,5 % sirgo LMN [23]. R. Marchioli ir kitų atliktame didžiausiame

TP epidemiologiniame tyrime buvo nustatyta, jog mirtis nuo širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) sudarė

41% visų mirčių sergant TP (1,5 mirčių 100 sergančių TP asmenų per metus), dažniausiai dėl

vainikinių arterijų ligos (VAL) (15 % visų mirčių), stazinio širdies nepakankamumo (8 %), išeminio

insulto (IN) (8 %), plaučių arterijos tromboembolijos (PATE) (8 %) [24]. Tyrimo metu nustatytas

kumuliacinis mirties nesukėlusių trombozinių komplikacijų dažnis siekė 3,8 atvejus 100 TP sergančių

asmenų per metus, nesant statistiškai reikšmingo skirtumo tarp arterinių ir veninių trombozių

pasireiškimo dažnių [24]. Prospektyviniuose ET sergančiųjų tyrimuose nustatytas bendras mirtį

sukėlusių ir nesukėlusių trombozinių komplikacijų dažnis siekė nuo 2 % iki 4 % pacientų per metus

[25,26]. Tyrimų duomenimis arterinių trombozinių komplikacijų pasireiškimo dažnis buvo 2 - 3 kartus

didesnis nei veninių [25-27]. T. Barbui su kolegomis atliktame didelės apimties PMF sergančiųjų

tyrime buvo nustatytas bendras kumuliacinis 2,23 mirtį sukėlusių ir nesukėlusių trombozinių

komplikacijų dažnis 100 sergančių PMF asmenų per metus [28]. Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp

mirties nesukėlusių veninių ir arterinių trombozių pasireiškimo dažnio neaptikta [28]. Literatūroje

pažymima, kad ET ir TP sergantieji pacientai kenčia ne tik nuo stambiųjų kraujagyslių trombozės, bet

ir nuo trombozinių mikrocirkuliacijos sutrikimų sukelto kraujagyslinio galvos skausmo, galvos

12

svaigimo, regos sutrikimo, distalinių galūnių dalių parestezijų, galūnių cianozės bei eritromelalgijos

[22].

Trombozinių komplikacijų etiopatogenezė sergant LMN yra sudėtinė. Klinikiniai veiksniai

(amžius ≥ 60 m., trombozinės komplikacijos anamnezėje, nutukimas, AH ir hiperlipidemija), taip pat

ir padidėjusi kraujo ląstelių koncentracija (leukocitozė, eritrocitozė ir trombocitozė) yra reikšmingi

trombozinių komplikacijų rizikos veiksniai [22,29]. F. N. T. Caglar ir kiti nurodo, kad uždegimas yra

pagrindinis veiksnys aterosklerozės patogenezėje [16]. Tyrimuose buvo nustatytas statistiškai

reikšmingas ryšys tarp C reaktyviojo baltymo (CRB) koncentracijos padidėjimo sergančiųjų TP ir ET

kraujyje, ir padidėjusios trombozinių komplikacijų išsivystymo tikimybės [30]. Manoma, kad sergant

šiomis ligomis, CRB koncentracija kraujyje yra padidėjusi dėl kloninės mieloproliferacijos metu

vykstančios in vivo ląstelių (leukocitų ir trombocitų) aktyvacijos, ko pasekoje padidėja šių ląstelių

išskiriamų uždegimą skatinančių citokinų ir kitų medžiagų sekrecija [30]. T. Barbui su kolegomis

ištyrė, kad CRB koncentracijos padidėjimas yra statistiškai reikšmingai susijęs su JAK2V617F

mutacija [22]. Ištirta, kad JAK2V617F mutacija sergantiesiems ET padidina arterinės trombozės

išsivystymo riziką [31]. E. Arrelano-Rodrigo ir kiti nustatė, kad JAK2V617F mutacija predisponuoja

protrombozinę sergančiųjų ET būklę, padidindama paviršinio trombocitų baltymo P selektino (PSEL)

ekspresiją ir iš to sekančią trombocitų - leukocitų agregaciją [7].

S. Barbaux ir kiti nurodo, kad uždegiminis atsakas yra sudėtingas, daugiapakopis procesas, kuris

prasideda nuo leukocitų prisijungimo prie pažeisto endotelio [14]. Kraujyje cirkuliuojantys leukocitai

prisijungia prie aktyvuotų endotelio ląstelių, o šiame procese svarbų vaidmenį atlieka baltymai

selektinai (SEL) ir jų ligandai, kurie yra paviršiniai ląstelių adhezijos receptoriai [14]. PSEL ekspresija

vyksta ant uždegimo ar pažeidimo metu aktyvuotų endoteliocitų ir trombocitų paviršiaus, o PSGL1

dažniausiai yra nustatomas ant leukocitų, tačiau aptinkamas ir ant endotelio ląstelių bei trombocitų

plazminių membranų [14].

R. Diz-Kucukkaya su kolegomis teigia, kad PSGL1 yra transmembraninis homodimerinis

baltymas, sudarytas iš dviejų disulfidiniais tilteliais sujungtų fragmentų [17]. Ligandą prijungianti

sritis nuo ląstelės plazminės membranos yra atskirta į muciną panašaus baltymo domeno [17]. PSGL1

pasižymi dvejomis savybėmis, kurios yra svarbios šio baltymo sąveikai su PSEL: jis yra randamas ant

ląstelių mikrogaurelių galiukų bei sudarytas taip, kad ligandą prijungianti sritis yra atitolusi toliau nuo

plazminės membranos, todėl yra lengvai pasiekiamas prisijungti PSEL [17]. PSEL ir PSGL1

tarpusavio sąveika yra ypač svarbi uždegimo ir trombozės patogenezėje [17]. Ant aktyvuotų

trombocitų ir endotelio ląstelių paviršiaus esantis PSEL prisijungia prie PSGL1, esančio ant monocitų

arba iš leukocitų susidariusių mikrodalelių paviršiaus, ko pasekoje stimuliuojama audinių faktoriaus

(AF) ekspresija [17]. D. Myers ir kitų atliktame tyrime su gyvūnais buvo nustatyta, kad esant PSEL

arba PSGL1 blokadai nebesusiformuoja fibrinas [32]. Kitame tyrime su pelėmis, kurį atliko S. Falati ir

13

kiti, buvo nustatyta, kad pelių, kurių ląstelėse trūko PSEL arba PSGL1, kraujyje ženkliai sumažėjo AF

ir fibrino susidarymas [33]. Šie rezultatai įrodo, kad PSEL sąveika su PSGL1, esančio ant

mikrodalelių, yra ypač svarbi fibrino sintezei [17]. Tai leidžia daryti prielaidą, kad struktūriniai

receptorių pokyčiai, kurie sustiprina PSEL/PSGL1 tarpusavio sąveiką, gali padidinti trombozinių

komplikacijų išsivystymo riziką [17]. M. Zivkovic ir kiti, tirdami šią tarpusavio sąveiką nustatė, kad

PSGL1 Met62IIe polimorfizmai daro įtaką kraujagyslių sienelių uždegimui, aterosklerozės ir

trombozės išsivystymui [34]. Pastaruoju metu plačiai tyrinėjami ir šią sąveiką sustiprinti galintys

PSGL1 kintančio skaičiaus porinių pasikartojimų (VNTR) polimorfizmai, kurių įtaka trombozinių

komplikacijų išsivystymui sergant LMN analizuojama šiame darbe. VNTR polimorfizmai nustatomi į

muciną panašiame PSGL1 domene, juos koduoja trys genų aleliai: A alelis (koduojantis 16

pasikartojimų seką), B (15 pasikartojimų seką) ir C (14 pasikartojimų seką), kurie atitinkamai sąlygoja

skirtingo ilgio domenų ekspresiją. F. N. T. Caglar su kolegomis teigia, kad A alelis yra nustatomas

dažniausiai, o B ir C alelių dažnis yra mažesnis [16]. AA, BB ir CC homozigotų skiriasi

ekstraląstelinio PSGL1 domeno ilgis, o AB, BC ir AC heterozigotų - ligandą prijungiančios srities

konfigūracija (1 paveikslas) [17]. Nors pati VNTR polimorfizmų apsprendžiama į muciną panaši

PSGL1 sritis tiesiogiai nesąveikauja su PSEL, dėl pasikeitusio ekstraląstelinio domeno ilgio ar ligandą

prijungiančios srities konfigūracijos gali sustiprėti leukocitų ir aktyvuotų trombocitų ar endotelio

ląstelių adhezija, ko pasekoje padidėja trombozinių komplikacijų išsivystymo tikimybė [17].

S. Barbaux ir kiti savo tyrime iškėlė ir patvirtino hipotezę, kad trumpesnis PSGL1 ekstraląstelinio

domeno ilgis sąlygoja stipresnę ląstelių tarpusavio adheziją [14]. R. Diz-Kucukkaya su kolegomis

atlikto tyrimo duomenimis, B alelio nustatymo dažnis buvo statistiškai reikšmingai didesnis AFS

sergančių pacientų, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, nei pacientų, kuriems trombozinės

komplikacijos neišsivystė, grupėje [17]. Tiriant polimorfizmų genotipus taip pat nustatyta, kad AB

genotipas statistiškai reikšmingai dažnesnis tarp AFS sergančių pacientų, kuriems išsivystė

trombozinės komplikacijos, nei tarp pacientų, kuriems trombozinės komplikacijos nepasireiškė, ar tarp

sveikų kontrolinės grupės tiriamųjų [17]. F. Cosan ir kiti ištyrė, kad sergantiesiems behčeto liga,

patyrusiems trombozines komplikacijas, heterozigotinių genotipų (AB + AC + BC) dažnis buvo

statistiškai reikšmingai didesnis, lyginant su tiriamaisias, kuriems trombozinės komplikacijos

nepasireiškė [35]. B. Ozben su kolegomis nustatė, kad tarp pacientų, kuriems įvyko širdies VA stentų

restenozė, ir kurie turėjo teigiamą šeiminę ankstyvos VAL anamnezę, statistiškai reikšmingai

dažnesnis buvo AB genotipas, lyginant su pacientais, kuriems VA stentų restenozė neįvyko (41,4 % ir

18,8 %, p = 0.03) [12].

14

1 lentelė. PSO diagnostiniai kriterijai TP, ET ir PMF [20]

2008 m. PSO diagnostiniai kriterijai

TP ET PMF

Didieji

kriterijai

1 Hb >185 g/l

(vyrams), >165 g/l

(moterims) arba

2 JAK2V617F arba

JAK2 12 egzono

mutacija

1 Trombocitų konc. ≥450 x

109/l

2 Didelių ir subrendusių

megakariocitų proliferacija

3 LML, TP, PMF, MDS ar

kitų mieloidinių neoplazijų

PSO diagnostinių kriterijų

neatitikimas

4 JAK2V617F mutacija ar

kitas kloninės proliferacijos

žymuo arba reaktyvios

trombocitozės paneigimas

1 Megakariocitų

proliferacija ir atipija kartu

su retikulinine ir/ arba

kolagenine fibroze, arba

2 LML, TP, MDS ar kitų

mieloidinių neoplazijų

PSO diagnostinių kriterijų

neatitikimas

3 JAK2V617F mutacija ar

kitas kloninės

proliferacijos žymuo arba

reaktyvios kaulų čiulpų

fibrozės paneigimas

Mažieji

kriterijai

1 Kaulų čiulpų visų

trijų ląstelių linijų

mieloproliferacija

2 Sumažėjusi serumo

eritropoetino

koncentracija

3 Vidinių eritroidinių

kolonijų augimas

1 Leukoeritroblastozė

2 Padidėjusi kraujo serumo

LDH koncentracija

3 Anemija

4 Čiuopiama

splenomegalija

TP: tikroji policitemija, ET: esencialinė trombocitemija, PMF: pirminė mielofibrozė, Hb: hemoglobinas, LML: lėtinė mieloidinė leukemija, MDS: mielodisplastinis sindromas, PSO: Pasaulio sveikatos organizacija, LDH: laktatdehidrogenazė

15

1 paveikslas. PSGL1 VNTR polimorfizmai [17]

11. TYRIMO METODIKA

Mokslinis darbas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Onkologijos ir

Hematologijos klinikoje. Retrospektyviai tirti LMN sergantys pacientai, kuriems išsivystė trombozės

diagnozuojant ligą ar jos eigoje, kuriems trombozinės komplikacijos nepasireiškė ir sveiki kontrolinės

grupės asmenys.

Tiriamąją grupę sudarė pacientai, kuriems iki 2016 m. gruodžio mėn. LSMUL KK Onkologijos ir

Hematologijos klinikoje buvo diagnozuota ir stebėta ar gydyta LMN. Pacientams LMN diagnozė buvo

nustatyta pagal modifikuotus TPSG ar 2008 m. PSO LMN diagnostinius kriterijus (1 lentelė).

Tiriamųjų imtį sudarė 97 LMN sergantys pacientai, iš kurių 51 pacientui (52,6 %) buvo diagnozuota

ET, 39 (40,2 %) TP, 7 (7,2 %) PMF, bei 56 sveiki 21 – 63 m. amžiaus kontrolinės grupės asmenys. Iš

viso į tyrimą buvo įtraukti 153 asmenys.

Analizuojant LMN sergančių pacientų konsultacinės poliklinikos ambulatorinės asmens sveikatos

priežiūros korteles buvo surinkti duomenys apie sergančių LMN pacientų amžių diagnozės metu, lytį,

ŠKL rizikos veiksnius (rūkymą, sergamumą cukriniu diabetu (CD), AH, išemine širdies liga (IŠL)),

splenomegaliją. Taip pat buvo surinkti laboratorinių tyrimų duomenys apie leukocitų, trombocitų ir

eritrocitų skaičių, Hb koncentraciją, hematokritą (Ht) bei JAK2V617F mutaciją diagnozės metu. Buvo

surinkti duomenys ir apie pacientams pasireiškusias trombozines komplikacijas diagnozuojant ligą ar

jos eigoje: arterines ir venines trombozes, tokias kaip išeminis insultas (IN), praeinantys smegenų

išemijos priepuoliai (PSIP), ūminis miokardo infarktas (ŪMI), nestabili krūtinės angina (NKA),

plaučių arterijos tromboembolija (PATE), giliųjų kojų venų trombozė (GVT), pilvo venų trombozė

(PVT).

16

Sergantiesiems LMN ir sveikiems kontrolinės grupės asmenims buvo atliktas PSGL1 VNTR

polimorfizmų molekulinis genetinis tyrimas. Jis atliktas dauginės polimerazės grandininės reakcijos

(PGR) metodu pagal anksčiau aprašytą metodiką [36]. Kiekvienai PGR reakcijai buvo naudojama 2 µl

DNR tirpalo ir 23 µl PGR reakcijos mišinio. PGR metu pagausinti tokie fragmentai: 558 bp (A alelis),

528 bp (B alelis). Tiriamųjų genotipai įvertinti po PGR-RFIP produkto elektroforezės, vykdytos 2 %

agarozės gelyje, dažytame etidžio bromidu.

Duomenų kaupimas ir statistinė analizė buvo atlikta naudojantis kompiuterinės „Macintosh"

operacinės sistemos „Microsoft Office" paketų rinkinio skaičiuokle „Excel" ir „SPSS 23.0" programa.

Kokybiniai požymiai buvo išreikšti jų reikšmių dažniu. Kiekybiniai požymiai buvo išreikšti vidurkiu ir

standartiniu nuokrypiu (SN) arba mediana ir imties pločiu (min-max). Kokybinių požymių tarpusavio

priklausomumui vertinti imtas chi kvadrato (χ2) kriterijus. Kiekybinių požymių vidurkių ir medianų

palyginimui naudotas Student t-testas arba Mann-Whitney U testas. Duomenys buvo statistiškai

patikimi, kai p<0,05.

12. REZULTATAI

12.1 Tiriamųjų charakteristika

Į tyrimą buvo įtraukti 153 asmenys, iš kurių 97 buvo sergantys LMN ir 56 sveiki kontrolinės

grupės asmenys. Tarp sergančiųjų LMN trombozinės komplikacijos išsivystė 44,3 % (43/97) pacientų,

o 55,7 % (54/97) tiriamųjų trombozinės komplikacijos nebuvo diagnozuotos (2 lentelė). Tiriamojoje

LMN sergančiųjų grupėje 52,6 % (51/97) pacientų buvo diagnozuota ET, 40,2 % (39/97) - TP, o 7,2 %

(7/97) - PMF (2 paveikslas). Iš sergančiųjų ET trombozės išsivystė 43,1 % (22/51) pacientui, tuo tarpu

56,9 % (29/51) - tromboziniai įvykiai nepasireiškė. Tarp sergančiųjų TP trombozinės komplikacijos

diagnozuotos 41,0 % (16/39) pacientų, o 59,0 % (23/39) - jos nepasireiškė. Iš PMF sergančių tiriamųjų

trombozės išsivystė 71,4 % (5/7) pacientų, 28,6 % (2/7) - trombozių nebuvo. Trombozinių

komplikacijų išsivystymo dažnio skirtumas tarp ištirtų ET, TP ir PMF pacientų grupių nebuvo

statistiškai reikšmingas. (2 lentelė)

Pacientų, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, grupėje buvo 25/53 (47,2 %) visų tyrime

dalyvavusių vyrų ir 18/44 (40,9 %) moterų, pacientų be trombozinių komplikacijų grupėje - 28/53

(52,8 %) tyrime dalyvavusių vyrų ir 26/44 (59,1 %) moterų (p = 0,537). (2 lentelė).

Visų sergančių LMN asmenų amžius vidurkis diagnozės metu siekė 62,49 (15,39) metus.

Pacientai su išsivysčiusiomis trombozinėmis komplikacijomis buvo vyresni, nei pacientai be

trombozinių komplikacijų, atitinkamai 65,74 (13,81) ir 59,91 (6,20) metai (p = 0,063).

17

LMPL trukmė metais pacientų su tromboze grupėje buvo statistiškai reikšmingai ilgesnė nei

pacientų be trombozės grupėje, atitinkamai 6 (1-18) ir 4 metai (1-12) (p = 0,003).

Hb koncentracija trombozinių komplikacijų grupėje siekė 151,00 (34,41) g/dl. Grupėje be

trombozinių komplikacijų - 152,81 (30,42) g/dl. Hb koncentracijos skirtumas tarp grupių nebuvo

statistiškai reikšmingas.

Ht vertė trombozinių komplikacijų grupėje buvo 45,50 (22,00-63,00) %. Grupėje be trombozinių

komplikacijų - 44,15 (31,00-84,00) %. Ht verčių skirtumas tarp grupių nebuvo statistiškai reikšmingas.

Eritrocitų koncentracija trombozinių komplikacijų grupėje siekė 5,53 (2,75-8,04) x 1012/l. Grupėje

be trombozinių komplikacijų - 5,17 (3,36-7,82) x 1012/l. Eritrocitų koncentracijos skirtumas tarp

grupių nebuvo statistiškai reikšmingas.

Trombocitų koncentracija trombozinių komplikacijų grupėje buvo 527,50 (74,00-1496,00) x 109/l.

Grupėje be trombozinių komplikacijų - 600,50 (164,00-1700,00) x 109/l. Trombocitų koncentracijos

skirtumas tarp grupių nebuvo statistiškai reikšmingas.

Leukocitų koncentracija trombozinių komplikacijų grupėje siekė 10,15 (4,58-23,00) x 109/l.

Grupėje be trombozinių komplikacijų - 10,19 (4,00-22,00) x 109/l. Leukocitų koncentracijos skirtumas

tarp grupių nebuvo statistiškai reikšmingas.

Kūno masės indeksas (KMI) trombozinių komplikacijų grupėje buvo 28,33 (8,67) kg/m2. Grupėje

be trombozinių komplikacijų - 33,51 (19,64) kg/m2. KMI skirtumas tarp grupių nebuvo statistiškai

reikšmingas.

Pacientai buvo apklausti dėl rūkymo. Tiriamųjų su išsivysčiusiomis trombozinėmis

komplikacijomis grupėje rūkė 25,0 % (1/4) pacientų, o grupėje be pasireiškusių trombozinių

komplikacijų - 75,0 % (3/4) pacientų (p = 0,447).

Iš 87 LMN sergančių tiriamųjų, kuriems pavyko įvertinti JAK2V617F mutaciją, buvo nustatyta

75,9 % (66/87) JAK2V617F teigiamų (+) pacientų. Tiriamųjų grupėje, kuriems išsivystė trombozinės

komplikacijos, buvo nustatytas statistiškai reikšmingai didesnis šią mutaciją turinčių pacientų dažnis,

nei grupėje, kurioje trombozinės komplikacijos neišsivystė, atitinkamai 56,1 % (37/66) ir 43,9 %

(29/66) pacientų, (p < 0,001).

2 lentelė. Sergančiųjų LMN klinikiniai - laboratoriniai duomenys

Klinikiniai -

laboratoriniai

duomenys

Pacientai, sergantys LMN,

kuriems išsivystė trombozė


kuriems neišsivystė

trombozė

p reikšmė

Visos LMN: n (%) 43 (44,3) 54 (55,7)

18

Klinikiniai -

laboratoriniai

duomenys


kuriems išsivystė trombozė


kuriems neišsivystė

trombozė

p reikšmė

ET: n (%)

TP: n (%)

PMF: n (%)

22 (43,1)

16 (41,0)

5 (71,4)

29 (56,9)

23 (59,0)

2 (28,6)

0,319b

Vyrai: n (%)

Moterys: n (%)

25 (47,2)

18 (40,9)

28 (52,8)

26 (59,1)

0,537b

Amžius diagnozės

metu: vidurkis (SN)

65,74 (13,81) 59,91 (16,20) 0,063a

Ligos trukmė: metais:

mediana (min-max)

6 (4-34) 4 (3-17) 0,003c

Hb (g/dl): vidurkis

(SN)

151,00 (34,41) 152,81 (30,42) 0,787a

Ht (%): mediana (min-

max)

45,50 (22,00-63,00) 44,15 (31,00-84,00) 0,847c

Eritrocitai (1012/l):

mediana (min-max)

5,53 (2,75-8,04) 5,17 (3,36-7,82) 0,868c

Trombocitai (109/l):

mediana (min-max)

527,50 (74,00-1496,00) 600,50 (164,00-1700,00) 0,887c

Leukocitai (109/l):

mediana (min-max)

10,15 (4,58-23,00) 10,19 (4,00-22,00) 0,417c

KMI (kg/m2): vidurkis

(SN)

28,33 (8,67) 33,51 (19,64) 0,236a

Rūkymas: n (%) 1 (25,0) 3 (75,0) 0,477b

JAK2V617F (+): n (%) 37 (56,1) 29 (43,9) <0,001b LMN: lėtinės mieloproliferacinės neoplazijos, ET: esencialinė trombocitemija, TP: tikroji policitemija, PMF: pirminė mielofibrozė, SN: standartinis nuokrypis, Hb: hemoglobinas, Ht: hematokritas, KMI: kūno masės indeksas

a t-Testas dviems nepriklausomiems dydžiams. b χ2 Testas dviejų požymių nepriklausomumui (homogeniškumui). c Neparametrinis Mann-Whitney U testas.

19

2 paveikslas. Sergančiųjų LMN pasiskirstymas pagal ligas

12.2 Trombozinių komplikacijų dažnis sergant LMN

Tyrimo metu buvo nustatytas arterinių ir veninių trombozinių komplikacijų dažnis sergantiesiems

LMN (3 lentelė). Iš 43 tyrime dalyvavusių LMN sergančių pacientų, kuriems buvo nustatytos

trombozinės komplikacijos, arterinės trombozinės komplikacijos išsivystė 35/43 (81,4 %) asmenų.

Šios komplikacijos diagnozuotos 11/16 (68,8 %) sergančių TP, 19/22 (86,4 %) - ET ir 5/5 (100 %) -

PMF asmenų. Veninės trombozinės komplikacijos tarp mūsų kohortos LMN sergančių pacientų buvo

retesnės ir pasireiškė 8/43 (18,6 %) asmenų. Sergančiųjų TP grupėje buvo nustatyti 5/16 (18,8 %), o

sergančiųjų ET - 3/22 (13,6 %) veninės trombozės atvejai.

Tiriamiesiems, kuriems buvo nustatytos arterinės trombozinės komplikacijos, analizavome, kokių

arterijų baseinuose yra įvykusios trombozės. Sergančių LMN tiriamųjų, kuriems išsivystė trombozinės

komplikacijos, grupėje PSIP atvejų dažnis buvo 18,6 % (8/43) (3 paveikslas). Sergančiųjų TP PSIP

pasireiškimo dažnis siekė 25,0 % (4/16), ET - 13,6 % (3/22), o PMF - 20,0 % (1/5) (4 paveikslas, 5

paveikslas, 6 paveikslas). IN buvo dažniausia trombozinė komplikacija LMN sergantiems

tiriamiesiems, išsivysčiusi 13/43 (30,2 %) pacientų. Ši komplikacija taip pat buvo dažniausia

sergantiesiems ET (31,8 %, 7/22), o sergantiesiems TP - tokia pat dažna (25,0 %, 4/16) kaip PSIP.

PMF sergantiems pacientams IN pasireiškė tokiu pat dažniu (40,0 %, 2/5) kaip ir ŪMI. LMN

sergantiems tiriamiesiems ŪMI pasireiškė 8/43 (18,6 %) pacientų. Tarp ET sergančių pacientų ŪMI

buvo antra pagal dažnį (22,7 %, 5/22) trombozinė komplikacija, o tarp TP pacientų - viena rečiausių

(63 %, 1/16). LMN sergančių tiriamųjų tarpe NKA buvo pati rečiausia trombozinė komplikacija,

20

diagnozuota 2/43 (4,7 %) tiriamųjų. Tarp TP ir ET sergančių pacientų ši komplikacija taip pat buvo

viena rečiausių, nustatyta atitinkamai 1/16 (6,3 %) ir 1/22 (4,5 %) tiriamųjų. PATE dažnis LMN

sergančių pacientų tarpe siekė 9,3 % (4/43). Ši komplikacija išsivystė 3/22 (13,6 %) ET ir 1/16 (6,3 %)

TP sergančių pacientų.

Tyrime taip pat buvo analizuotas atskirų veninių trombozinių komplikacijų dažnis. GVT išsivystė

4/43 (9,3 %) trombozines komplikacijas patyrusių LMN sergančių pacientų (3 paveikslas).

Sergančiųjų TP pacientų grupėje šios komplikacijos dažnis siekė 18,8 % (3/16), o ET pacientų grupėje

ši komplikacija buvo viena iš rečiausių (4,5 %, 1/22) (4 paveikslas, 5 paveikslas). PVT, kaip ir GVT,

sudarė 9,3 % (4/43) visų trombozinių komplikacijų LMN sergančių asmenų tarpe. Šios trombozės

pasireiškimo dažnis TP ir ET sergančių pacientų trombozinių komplikacijų struktūroje buvo lygus

atitinkamai 12,5 % (2/16) ir 9,1 % (2/22).

3 lentelė. Trombozinės komplikacijos sergant TP, ET, PMF ir bendrai visomis LMN

Trombozės tipas

TP ET PMF Visos LMN Trombozių skaičius, n

% Trombozių skaičius, n



%

Viso 16 100,0 22 100,0 5 100,0 43 100,0 Arterinės 11 68,8 19 86,4 5 100,0 35 81,4 PSIP 4 25,0 3 13,6 1 20,0 8 18,6 IN 4 25,0 7 31,8 2 40,0 13 30,2 ŪMI 1 6,3 5 22,7 2 40,0 8 18,6 NKA 1 6,3 1 4,5 0 2 4,7 PATE 1 6,3 3 13,6 0 4 9,3 Veninės 5 31,3 3 13,6 0 8 18,6 GVT 3 18,8 1 4,5 0 4 9,3 PVT 2 12,5 2 9,1 0 4 9,3 TP: tikroji policitemija, ET: esencialinė trombocitemija, PMF: pirminė mielofibrozė, LMN: lėtinės mieloproliferacinės neoplazijos, PSIP: praeinantys smegenų išemijos priepuolis, IN: išeminis insultas, ŪMI: ūminis miokardo infarktas, NKA: nestabili krūtinės angina, PATE: plaučių arterijos tromboembolija, GKV: giliųjų kojų venų trombozė, PVT: pilvo venų trombozė

21

3 pav. Trombozinių komplikacijų dažnis sergant bendrai visomis LMN

4 paveikslas. Trombozinių komplikacijų dažnis sergant TP

22

5 paveikslas. Trombozinių komplikacijų dažnis sergant ET

6 paveikslas. Trombozinių komplikacijų dažnis sergant PMF

12.3 PSGL1 polimorfizmų dažnis sergant LMN ir kontrolinėje sveikų asmenų grupėje

Tyrimo metu buvo nustatytas PSGL1 polimorfizmų genotipų ir atskirų alelių dažnis tiriamojoje

sergančiųjų LMN grupėje. Tarp LMN sergančių tiriamųjų dažniausias buvo AA genotipas, kuris rastas

52,6 % (51/97) visų LMN sergančių pacientų. AB genotipas buvo antras pagal dažnį, rastas 38,1 %

(37/97) sergančiųjų LMN. BB genotipas buvo rečiausias, aptiktas 9/97 (9,3 %) šios grupės tiriamųjų.

23

Bendras AB ir BB genotipų dažnis sergančiųjų LMN tarpe siekė 47,4 % (46/97). Apskaičiavus A

alelio paplitimą tarp tiriamosios grupės asmenų buvo nustatyta, kad šis alelis buvo dažnesnis nei B

alelis, atitinkamai 71,6 % (139/194) ir 28,4 % (55/194) alelių sumos.

Analizavome, koks buvo PSGL1 polimorfizmų genotipų ir alelių dažnis pacientams, sergantiems

LMN, kuriems išsivystė, ir kuriems neišsivystė trombozinės komplikacijos (4 lentelė). Siekiant

įvertinti arterinių ir veninių trombozių ryšį su PSGL1 polimorfizmais sergant LMN, buvo nustatytas

šių genotipų ir alelių dažnis kontrolinėje sveikų žmonių ir pacientų, kurie trombozinių komplikacijų

nepatyrė, grupėse (4 lentelė). Pacientams, kuriems išsivystė arterinės arba veninės komplikacijos,

dažniausiai pasitaikė AB genotipas, kuris buvo nustatytas 19 iš 43 tiriamųjų (44,2 %). Palyginimui,

kontrolinėje sveikų asmenų grupėje šio genotipo dažnis siekė 16,1 % (9/56). Antras pagal dažnį

pacientų, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, grupėje buvo AA genotipas, kurio paplitimas

siekė 41,9 % (18/43). Šis genotipas kontrolinėje sveikų asmenų grupėje, priešingai, buvo dažniausias -

nustatytas 67,9 % kontrolinės grupės asmenų (38/56). BB genotipas pacientų, kuriems išsivystė

trombozinės komplikacijos, grupėje buvo rečiausias – nustatytas 14,0 % (6/43) tiriamųjų. Kontrolinėje

grupėje šis genotipas, kaip ir AB genotipas, buvo nustatytas 9 iš 56 (16,1 %) tiriamųjų. Iš viso AB ir

BB genotipai buvo nustatyti 25/43 (58,1 %) trombozines komplikacijas patyrusių pacientų ir tik 18/56

(32,1 %) kontrolinės sveikų žmonių grupės tiriamųjų. A alelio dažnis šių pacientų su trombozinėmis

komplikacijomis tarpe buvo didesnis nei B alelio, atitinkamai 64,0 % (55/86) ir 36,1 % (31/86) alelių

sumos. Kontrolinėje sveikų asmenų grupėje A alelio paplitimas (75,9 %, 85/112) buvo dar didesnis nei

B alelio (24,1 %, 27/112). LMN sergantiems pacientams, kuriems trombozinės komplikacijos

neišsivystė, taip pat kaip ir kontrolinėje sveikų asmenų grupėje, dažniausiai nustatytas AA genotipas-

61,1 % (33/54) pacientų, AB genotipas buvo antras pagal dažnį (33,3 %, 18/54), rečiausias šioje

pacientų grupėje - BB genotipas (5,6 %, 3/54). Bendras AB ir BB genotipų paplitimas buvo panašus į

kontrolinės grupės ir siekė 38,9 % (21/54) atvejų. A alelio dažnis (77,8 %, 84/108) šioje pacientų

grupėje viršijo B alelio dažnį (22,2 %, 24/108).

Analizuojant PSGL1 polimorfizmų genotipų pasiskirstymą LMN sergantiems pacientams,

kuriems pasireiškė arterinės trombozinės komplikacijos, buvo nustatyta, kad daugiausiai tiriamųjų

(16/35, 45,7 %) turėjo AB genotipą, antras pagal dažnį (14/35, 40,0 %) buvo AA genotipas, rečiausias

(5/35, 14,3 %) - BB genotipas (4 lentelė). Bendras AB ir BB genotipų paplitimas siekė 60 % (21/35)

arterines trombozines komplikacijas patyrusių tiriamiųjų. Šioje pacientų grupėje A alelio dažnis

(62,9%, 44/70) taip pat pranoko B alelio dažnį (37,1 %, 26/70). Apskaičiavus PSGL1 polimorfizmų

genotipų pasiskirstymą pacientų su veninėmis trombozinėmis komplikacijomis tarpe, buvo nustatyta,

kad daugiausiai pacientų turėjo AA genotipą (4/8, 50,0 %), 3/8 pacientų (37,5 %) turėjo AB genotipą,

o mažiausiai (1/8, 12,5 %) pacientų - BB genotipą (4 lentelė). Bendras AB ir BB genotipų dažnis siekė

24

50 % (4/8) tiriamųjų, kuriems išsivystė veninės trombozinės komplikacijos. A alelio dažnis (68,8 %,

11/16) šioje pacientų grupėje taip pat buvo didesnis nei B alelio (31,1 %, 5/16).

4 lentelė. PSGL1 polimorfizmai ir LMN

PSGL1 alelių ir genotipų dažnis sergančiųjų LMN ir kontrolinės sveikų asmenų grupės tarpe

Trombozė AA, n

(%)

AB, n

(%)

BB, n

(%)

AB + BB, n

(%)

A alelis, n

(%)

B alelis, n

(%)

Visos trombozės (n=43) 18 (41,9) 19 (44,2) 6 (14,0) 25 (58,1) 55 (64,0) 31 (36,1)

Arterinės trombozės

(n=35)

14 (40,0) 16 (45,7) 5 (14,3) 21 (60,0) 44 (62,9) 26 (37,1)

Veninės trombozės (n=8) 4 (50,0) 3 (37,5) 1 (12,5) 4 (50,0) 11 (68,8) 5 (31,3)

Be trombozės (n=54) 33 (61,1) 18 (33,3) 3 (5,6) 21 (38,9) 84 (77,8) 24 (22,2)

Kontrolinė sveikų asmenų

grupė (n=56)

38 (67,9) 9 (16,1) 9 (16,1) 18 (32,1) 85 (75,9) 27 (24,1)

PSGL1: P selektino ligandas 1, LMN: lėtinės mieloproliferacinės neoplazijos

Tyrimo metu buvo nustatytas PSGL1 polimorfizmų genotipų ir alelių dažnis, priklausomai nuo to,

kokia LMPL pacientas sirgo (5 lentelė, 6 lentelė).

Iš ET sergančių tiriamųjų trombozinės komplikacijos pasireiškė 22 asmenims (5 lentelė). 10/22

(45,5 %) šios grupės pacientų buvo nustatytas AA genotipas ir lygiai tiek pat pacientų - AB genotipas.

BB genotipas buvo retesnis, nustatytas 2 (9,1 %) asmenims. AB ir BB genotipai bendrai buvo nustatyti

12/22 (54,5 %) tiriamųjų. A alelis šioje grupėje buvo dažnesnis nei B alelis, atitinkamai 68,2 %

(30/44) ir 31,8 % (14/44) abiejų alelių sumos. ET sergantiems pacientams, kuriems pasireiškė arterinės

trombozinės komplikacijos, dažniausiai nustatytas AA genotipas (47,4 %, 9/19), antras pagal dažnį -

AB genotipas (42,1 %, 8/19), rečiausias - BB genotipas (10,5 %, 2/19). Suminis AB ir BB genotipų

dažnis sudarė daugiau negu pusę (52,6 %, 10/19) visų genotipų. A alelis nustatytas dažniau (68,4 %,

26/38), nei B alelis (31,6, 12/38). 2/3 (66,7 %) pacientų, kuriems išsivystė veninės trombozinės

komplikacijos, buvo nustatytas AB genotipas, o 1/3 (33,3 %) - AA genotipas. A alelio dažnis (66,7 %,

4/6) viršijo B alelio dažnį (33,3 %, 2/6). Tyrime dalyvavo 29 ET sergantys pacientai, kuriems

trombozinės komplikacijos nepasireiškė. Šioje tiriamųjų grupėje dažnesnis buvo AA nei AB genotipas,

atitinkamai 62,1 % (18/29) ir 37,9 % (11/29) pacientų. A alelis nustatytas 81,0 % (47/58), o B alelis -

19,0 % (11/58) šių alelių sumos.

Sergančių TP pacientų tarpe buvo 16 pacientų, kuriems išsivystė arterinės arba veninės

trombozinės komplikacijos (6 lentelė). Daugiausiai iš šios grupės asmenų (7/16, 43,8 %) buvo

nustatytas AA genotipas. AB genotipas buvo retesnis ir nustatytas 6/16 tiriamųjų (37,5 %), o BB

25

genotipą turėjo 3/16 (18,8 %) asmenų. AB ir BB genotipai bendrai buvo sudarė 9/16 (56,3 %) atvejų.

A alelio dažnis viršijo B alelio dažnį, atitinkamai 62,5 % (20/32) ir 37,5 % (12/32) šių alelių sumos.

Pacientų, kuriems išsivystė arterinės trombozinės komplikacijos, grupėje dažniausias buvo AB

genotipas (45,5 %, 5/11), antras pagal dažnį - AA genotipas (36,3 %, 4/11), rečiausias - BB genotipas

(18,2 %, 2/11). AB ir BB genotipų suminis dažnis siekė 63,6 % (7/11). A alelio dažnis (59,1 %, 13/22)

viršijo B alelio dažnį (40,9 %, 9/22). Venininių trombozinių komplikacijų grupėje dažniausiai - 60 %

(3/5) pacientų nustatytas AA genotipas, rečiau - po 10 % (1/5) pacientų - AB ir BB genotipai. AB ir

BB genotipų suma sudarė 40,0 % (2/5) visų genotipų. A alelio dažnis buvo didesnis už B alelio dažnį,

atitinkamai 70,0 % (7/10) ir 30,0 % (3/10) šių alelių sumos. Tyrime dalyvavo 23 TP sergantys

pacientai, kuriems trombozinės komplikacijos nepasireiškė. Šioje grupėje taip pat buvo dažniausias

AA genotipas, nustatytas 56,5 % (13/23) tiriamųjų. Antras pagal dažnį buvo AB genotipas (30,4 %,

7/23), rečiausias - BB genotipas (13,0 %, 3/23). AB ir BB genotipų bendras dažnis siekė 43,5 %

(10/23) genotipų sumos. A alelis nustatytas dažniau negu B alelis, atitinkamai 71,7 % (33/46) ir 28,3%

(13/46) alelių sumos.

5 lentelė. PSGL1 polimorfizmai ir ET

PSGL1 alelių ir genotipų dažnis sergančiųjų ET ir kontrolinės sveikų asmenų grupės tarpe

Trombozė AA, n

(%)

AB, n

(%)

BB, n

(%)

AB + BB, n

(%)

A alelis, n

(%)

B alelis, n

(%)


Arterinės trombozės (n=19) 9 (47,4) 8 (42,1) 2 (10,5) 10 (52,6) 26 (68,4) 12 (31,6)

Veninės trombozės (n=3) 1 (33,3) 2 (66,7) 0 2 (66,7) 4 (66,7) 2 (33,3)

Be trombozės (n=29) 18 (62,1) 11 (37,9) 0 11 (37,9) 47 (81,0) 11 (19,0)


grupė (n=56)

38 (67,9) 9 (16,1) 9 (16,1) 18 (32,1) 85 (75,9) 27 (24,1)

PSGL1: P selektino ligandas 1, ET: esencialinė trombocitemija

6 lentelė. PSGL1 polimorfizmai ir TP

PSGL1 alelių ir genotipų dažnis sergančiųjų TP ir kontrolinės sveikų asmenų grupės tarpe

Trombozė AA, n

(%)

AB, n

(%)

BB, n

(%)

AB + BB, n

(%)

A alelis, n

(%)

B alelis, n

(%)


26

Trombozė AA, n

(%)

AB, n

(%)

BB, n

(%)

AB + BB, n

(%)

A alelis, n

(%)

B alelis, n

(%)



Be trombozės (n=23) 13 (56,5) 7 (30,4) 3 (13,0) 10 (43,5) 33 (71,7) 13 (28,3)


grupė (n=56)

38 (67,9) 9 (16,1) 9 (16,1) 18 (32,1) 85 (75,9) 27 (24,1)

PSGL1: P selektino ligandas 1, TP: tikroji policitemija

12.4 PSGL1 polimorfizmų dažnis sergant LMN pagal JAK2V617F mutacijos statusą

Tyrime buvo apskaičiuotas PSGL1 polimorfizmų genotipų ir alelių dažnis LMN sergančių

pacientų grupėje, atsižvelgiant į JAK2V617F mutaciją (7 lentelė, 8 lentelė). Ištyrus LMN sergančius

pacientus nustatyta, kad 66/87 (75,9 %) šių pacientų buvo JAK2V617F mutacijos nešiotojai, o 21/87

(24,1 %) pacientų šios mutacijos neturėjo (6 paveikslas). 10 LMN sergančių pacientų JAK2V617F

mutacijos tyrimas nebuvo atliktas.

37/87 (42,5 %) LMN sergančių tiriamųjų buvo JAK2V617F (+) pacientai, kuriems išsivystė

trombozinės komplikacijos (7 lentelė). Tarp šių pacientų dažniausias (43,2 % atvejų, 16/37) buvo AB

genotipas, antras pagal dažnį (40,5 %, 15/37) - AA genotipas, rečiausias (16,2 %, 6/37) - BB

genotipas. A alelio paplitimas šioje pacientų grupėje buvo didesnis nei B alelio, atitinkamai 62,2 %

(46/74) ir 37,8 % (28/74) abiejų alelių sumos. Tyrime atskirai išskirtos JAK2V617F (+) pacientų,

kuriems pasireiškė arterinės ir veninės komplikacijos, grupės. 29/87 (33,3 %) tyrime dalyvavusių

LMN sergančių tiriamųjų buvo JAK2V617F (+) pacientai, kuriems pasireiškė arterinės trombozinės

komplikacijos. Dažniausiai šioje pacientų grupėje buvo aptinkamas AB genotipas (44,8 %, 13/29),

antras pagal dažnį nustatytas AA genotipas (37,9 %, 11/29), rečiausiai - BB genotipas (17,2 %, 5/29).

AB ir BB genotipai bendrai buvo nustatyti 62,1 % (18/29) tiriamųjų. A alelis sudarė 60,3 % (35/58), o

B alelis - 39,7 % (23/58) šios grupės pacientų abiejų alelių sumos. 8/87 (9,2 %) LMN sergančių

tiriamųjų buvo JAK2V617F (+) pacientai, kuriems pasireiškė veninės trombozinės komplikacijos.

Šioje tiriamųjų grupėje dažniausias buvo AA genotipas (50 %, 4/8). AB genotipas nustatytas 37,5 %

(3/8), o BB - 12,5 % (1/8) šios grupės tiriamųjų. A alelio dažnis buvo didesnis nei B alelio dažnis,

atitinkamai 68,8 % (11/16) ir 31,3 % (5/16) šių alelių sumos.

29/87 (33,3 %) LMN sergančiųjų tiriamųjų buvo JAK2V617F (+) pacientai, kuriems trombozinės

komplikacijos nepasireiškė (7 lentelė). Apskaičiavus šios grupės pacientų genotipų dažnį, buvo

27

nustatyta, kad AA genotipą turi 17/29 (58,6 %), AB genotipą - 11/29 (37,9 %), BB genotipą - 1/29

(3,5%) tiriamųjų. AB ir BB genotipų bendras dažnis - 12/29 (41,4 %) tiriamųjų. A alelis buvo

dažnesnis nei B alelis, atitinkamai 77,6 % (45/58) ir 22,4 % (13/58) šių alelių sumos.

2/87 (2,3 %) LMN sergančių tiriamųjų buvo 2 JAK2V617F neigiami (-) pacientai, kuriems

išsivystė trombozinės komplikacijos, ir abiems jiems buvo nustatytas AB genotipas (100,0 %) (8

lentelė. Taigi šios grupės pacientų A ir B alelių dažnis buvo vienodas – 50,0 % (2/4) šių alelių sumos.

19/87 (21,8 %) LMN sergančių tiriamųjų buvo JAK2V617F (-) pacientai, kuriems trombozinės

komplikacijos nepasireiškė (8 lentelė). Šioje grupėje, kaip ir analogiškoje JAK2V617F (-) pacientų

grupėje, dažniausias buvo AA genotipas (63,2 %, 12/19), antras pagal dažnį - AB genotipas (26,3 %,

5/19), rečiausias - BB genotipas (10,5 %, 2/19). AB ir BB genotipų suminis dažnis siekė 36,8 % (7/19)

atvejų. A alelis šioje pacientų grupėje taip pat nustatytas dažniau nei B alelis, atitinkamai 76,3 %

(29/38) ir 23,7 % (9/38) šių alelių sumos.

7 lentelė. PSGL1 polimorfizmai ir JAK2V617F (+)

PSGL1 alelių ir genotipų dažnis JAK2V617F (+) ir kontrolinės sveikų asmenų grupės tarpe

Trombozė AA, n

(%)

AB, n

(%)

BB, n

(%)

AB + BB, n

(%)

A alelis, n

(%)

B alelis, n

(%)




Be trombozės (n=29) 17 (58,6) 11 (37,9) 1 (3,5) 12 (41,4) 45 (77,6) 13 (22,4)


grupė (n=56)

38 (67,9) 9 (16,1) 9 (16,1) 18 (32,1) 85 (75,9) 27 (24,1)

PSGL1: P selektino ligandas 1

28

8 lentelė. PSGL1 polimorfizmai ir JAK2V617F (-)

PSGL1 alelių ir genotipų dažnis JAK2V617F (-) ir kontrolinės sveikų asmenų grupės tarpe

Trombozė AA, n

(%)

AB, n

(%)

BB, n

(%)

AB + BB, n

(%)

A alelis, n

(%)

B alelis, n

(%)

Visos trombozės (n=2) 0 2 (100,0) 0 2 (100,0) 2 (50,0) 2 (50,0)

Be trombozės (n=19) 12 (63,2) 5 (26,3) 2 (10,5) 7 (36,8) 29 (76,3) 9 (23,7)


grupė (n=56)

38 (67,9) 9 (16,1) 9 (16,1) 18 (32,1) 85 (75,9) 27 (24,1)

PSGL1: P selektino ligandas 1

6 paveikslas. JAK2V617F mutacijos paplitimas LMN sergančių tiriamųjų tarpe

29

13. REZULTATŲ APTARIMAS

13.1 Trombozinių komplikacijų dažnio sergant LMN palyginimas

Atliktame tyrime nustatėme trombozinių komplikacijų išsivystymo dažnį LMN sergančių

tiriamųjų tarpe. Iš 97 tyrime dalyvavusių LMN sergančių pacientų, 43 (44,3 %) iš jų diagnozės metu

arba gydymo eigoje buvo nustatytos trombozės. Arterinės trombozinės komplikacijos šiems

pacientams išsivystė dažniau nei veninės, atitinkamai 81,4 % (35/43) ir 18,6 % (8/43) tiriamųjų.

Literatūros duomenimis arterinių ir veninių trombozinių komplikacijų išsivystymo dažnis

sergantiesiems LMN yra panašus, kaip ir nustatytas mūsų tyrime. A. Di Veroli ir kitų atliktame

prospektyviniame tyrime iš 22 LMN sirgusių ir trombozines komplikacijas patyrusių pacientų arterinės

trombozinės komplikacijos pasireiškė 68,1 % (15/22), o veninės - 31,9 % (7/22) tiriamųjų [5]. Mūsų

atliktame tyrime PMF sergančiųjų grupėje trombozinės komplikacijos išsivystė 5/7 (71,4 %) tiriamųjų,

visos jos buvo arterinės (5/5, 100 %). T. Barbui su kolegomis atliktame didelės apimties, 707 pacientus

įtraukusiame, prospektyviniame tyrime buvo nustatyta, kad trombozinių komplikacijų dažnis tarp

sergančiųjų PMF buvo santykinai mažesnis nei tarp sergančiųjų kitomis LMN [28]. Mirties

nesukėlusios arterinės trombozinės komplikacijos pasireiškė dažniau nei veninės, atitinkamai 0,86 % ir

0,76 % pacientų per metus, tačiau šis skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas [28]. Šių rezultatų

neatitikimą su mūsų tyrimo rezultatų duomeninis būtų galima paaiškinti per maža šia liga sergančių

tiriamųjų imtimi mūsų atliktame tyrime. ET sergančiųjų grupėje trombozinės komplikacijos pasireiškė

22/51 (43,1 %) tiriamųjų. Šių pacientų tarpe arterinės trombozinės komplikacijos taip pat pasitaikė

ženkliai dažniau nei veninės, atitinkamai 86,4 % (19/22) ir 13,6 % (3/22) tiriamųjų. A. Carobbio ir kitų

atliktame tyrime ET sergantiems pacientams taip pat nustatytas didesnis arterinių trombozinių

komplikacijų pasireiškimo dažnis (1,2 % pacientų per metus), nei veninių trombozinių komplikacijų

dažnis (0,6 % pacientų per metus) [27]. Mūsų atliktame tyrime TP sergančių pacientų grupėje

trombozinės komplikacijos pasireiškė 16/39 (41,0 %) tiriamųjų. Tarp sergančiųjų šia liga arterinių

trombozių dažnis (68,8 %, 11/16) taip pat buvo didesnis nei veninių, kurios išsivystė 31,3 % (5/16)

tiriamųjų. R. Marchioli su kolegomis atliktame didelės apimties epidemiologiniame tyrime nustatytas

3,8 trombozinių įvykių skaičius 100 TP sergančių tiriamųjų per metus, be statistiškai reikšmingo

skirtumo tarp arterinių ir veninių trombozinių komplikacijų dažnio [24].

Analizuojant arterinių trombozių rūšių pasiskirstymą buvo nustatyta, kad visų LMN grupėje

pacientams dažniausiai pasireiškė IN (30,2 %, 13/43), PSIP ir ŪMI atvejų dažnis buvo vienodas

(18,6%, 8/43), NKA dažnis siekė 4,7 % (2/43), o PATE - 9,3 % (4/43) tiriamųjų. Sergančiųjų ET tarpe

IN dažnis buvo panašus ir siekė 31,8 % (7/22) trombozinių atvejų skaičiaus, tuo tarpu ŪMI atvejų

dažnis buvo didesnis nei PSIP - atitinkamai 22,7 % (5/22) ir 13,6 % (3/22). A. Carobbio ir kitų

30

atliktame tyrime buvo nustatyta, jog mirties nesukėlusių trombozinių komplikacijų struktūroje taip pat

didžiausias buvo bendras IN ir PSIP dažnis (43 %, 47/109), o ŪMI dažnis buvo mažesnis (15,6 %,

17/109) [27]. Mūsų atliktame tyrime TP pacientų grupėje IN ir PSIP atvejų dažnis sutapo (25,0 %,

4/16). Tarp sergančių PMF pacientų vienodai dažnai (40,0 %, 2/5) pasireiškė IN ir ŪMI. Veninių

trombozinių komplikacijų (GVT ir PVT) dažnis tarp sergančiųjų LMN buvo toks pat (9,3 %, 4/43).

13.2 PSGL1 polimorfizmų genotipų ir alelių dažnio sergančiųjų LMN bei kontrolinėje

sveikų asmenų grupėje palyginimas

Šiame tyrime buvo nustatytas bei palygintas LMN sergančių pacientų ir sveikų kontrolinės grupės

pacientų PSGL1 polimorfizmų genotipų ir alelių dažnis. Lietuvoje iki šiol panašių tyrimų atlikta

nebuvo, todėl tyrimo rezultatai lyginti su užsienyje atliktų tyrimų duomenimis. R. Diz-Kucukkaya ir

kiti ištyrė, kad AB genotipo dažnis APS sergantiems pacientams, kuriems išsivystė trombozinės

komplikacijos, buvo statistiškai reikšmingai didesnis, nei pacientams, kuriems trombozinės

komplikacijos neišsivystė (p = 0,001, šansų santykis (ŠS) = 5,56, 95 % pasikliautinasis intervalas (PI)

1,8 - 17) bei kontrolinės grupės asmenims (p < 0,01, ŠS = 2,23, PI 1,2 - 3,8) [17]. Autoriai taip pat

nustatė, kad AB genotipas buvo statistiškai reikšmingai dažnesnis tarp pacientų, kuriems pasireiškė

arterinės trombozinės komplikacijos, nei tarp tų, kuriems trombozinės komplikacijos nepasireiškė

(p=0,01, ŠS 4,37, 95% PI 1,3 - 14,3) [17]. Tiriamiesiems, kuriems pasireiškė veninės trombozinės

komplikacijos, šis genotipas buvo statistiškai reikšmingai dažnesnis nei pacientams, kuriems

trombozės neišsivystė (p = 0,001, ŠS = 5,92, 95 % PI 1,8 - 19,1), ar kontrolinės grupės sveikiems

tiriamiesiems (p < 0,05, ŠS = 2,37, 95 % PI 1,2 - 4,5) [17]. Palyginus PSGL1 polimorfizmų alelių

dažnius buvo nustatyta, kad B alelio dažnis tarp APS sergančių pacientų, kuriems išsivystė

trombozinės komplikacijos, buvo statistiškai reikšmingai didesnis, nei tarp pacientų, kuriems

trombozės neišsivystė (p = 0,02, ŠS = 2,2, 95 % PI 1,09 - 4,5) [17]. Dažnių skirtumas buvo ypač

reikšmingas tarp pacientų, kuriems išsivystė veninės trombozinės komplikacijos, ir pacientų, kuriems

trombozės nepasireiškė, grupių (p < 0,01, ŠS 2,5, 95 % PI 1,21 - 5,26) [17].

Mūsų atliktame tyrime AB genotipas buvo dažnesnis tarp LMN sergančių pacientų, kuriems

išsivystė trombozinės komplikacijos, nei pacientų, kuriems trombozinės komplikacijos neišsivystė

grupėje, atitinkamai 44,2 % (19/43) ir 33,3 % (18/54) pacientų (p = 0,12). Statistiškai reikšmingai

didesnis AB genotipo dažnis buvo gautas palyginus mūsų kohortos pacientus, kuriems išsivystė

trombozinės komplikacijos (44,2 % (19/43), su kontroline sveikų žmonių grupe (16,1 %, (9/56)

(p=0,008). Lyginant pacientų, kuriems išsivystė arterinės trombozinės komplikacijos, ir pacientų,

kuriems trombozės nepasireiškė, grupes, buvo nustatyta, kad AB genotipo dažnis buvo didesnis

pirmojoje grupėje, atitinkamai 45,7 % (16/35) ir 33,3 % (18/54) pacientų (p = 0,108). Pacientų,

31

kuriems pasireiškė veninės trombozinės komplikacijos, tarpe AB genotipo dažnis nesiskyrė (37,5 %,

3/8), nuo pacientų, kuriems trombozinių komplikacijų nebuvo (33,3 %, 18/54) (p = 0,704).

Analizuojant protrombotinius PSGL1 polimorfizmų AB ir BB genotipus kartu, jų bendras dažnis buvo

didesnis pacientams, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, lyginant su pacientais, kuriems

trombozinės komplikacijos nepasireiškė, atitinkamai 58,1 % (25/43) ir 38,9 % (21/54) tiriamųjų

(p=0,059). Lyginant AB ir BB genotipų dažnį pacientams su išsivysčiusiomis trombozinėmis

komplikacijomis ir kontrolinės grupės sveikiems asmenims, stebėtas statistiškai reikšmingai didesnis

minėtų genotipų dažnis trombozines komplikacijas patyrusiems tiriamiesiems (58,1%, 25/43 ir 32,1 %,

18/56) (p = 0,01). Pacientams, kuriems išsivystė arterinės trombozinės komplikacijos, AB ir BB

genotipų dažnis buvo nustatytas didesnis nei pacientų, kuriems trombozinės komplikacijos neišsivystė,

grupėje, atitinkamai 60,0 % (21/35) ir 38,9 % (21/54) tiriamųjų (p = 0,05). Šių genotipų dažnių

skirtumas buvo statistiškai reikšmingai didesnis lyginant tiriamųjų, kuriems išsivystė arterinės

trombozinės komplikacijos, grupę su kontroline sveikų tiriamųjų grupe, atitinkamai 60,0 % (21/35) ir

32,1 % (18/56) tiriamųjų (p = 0,009). Lyginant šiuos genotipus pacientams, kuriems pasireiškė veninės

trombozinės komplikacijos, su pacientais, kuriems trombozinės komplikacijos neišsivystė, AB ir BB

genotipų dažniai statistiškai reikšmingai nesiskyrė (50,0 %, 4/8 ir 38,9 %, 21/54) (p = 0,55). Dažnių

skirtumas taip pat buvo nereikšmingas lyginant tiriamųjų, kuriems išsivystė veninės trombozinės

komplikacijos, ir kontrolinę sveikų žmonių grupes, kur AB ir BB genotipų bendras dažnis siekė

atitinkamai 50 % (4/8) ir 32,1 % (18/56) tiriamųjų (p = 0,18). Apskaičiavus B alelio dažnį buvo

nustatyta, kad jis buvo statistiškai reikšmingai didesnis tarp LMN sergančių pacientų, kuriems

išsivystė trombozinės komplikacijos, nei tarp pacientų, kuriems trombozinės komplikacijos

neišsivystė, atitinkamai 36,1 % (31/86) ir 22,2 % (24/108) alelių sumos (p = 0,034). Šis alelis taip pat

buvo dažnesnis LMN sergančiųjų, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, grupėje (36,1 %,

31/86), nei kontrolinėje sveikų žmonių grupėje (24,1 %, 27/112) (p = 0,067). B alelio dažnis buvo

didesnis tarp pacientų, kuriems išsivystė arterinės trombozinės komplikacijos (37,1 %, 26/70), nei tarp

pacientų, kuriems trombozinės komplikacijos neišsivystė (22,2 %, 24/108) (p = 0,03), ar kontrolinės

sveikų žmonių grupės tiriamųjų (24,1 %, 27/112) (p = 0,06). Tiriamųjų, kuriems išsivystė veninės

trombozės, grupėje B alelio dažnis buvo didesnis, nei tarp tiriamųjų, kuriems trombozinės

komplikacijos neišsivystė, atitinkamai 31,3 % (5/16) ir 22,2 % (24/108) visų alelių (p = 0,426).

Lyginant pacientų, kuriems išsivystė veninės trombozinės komplikacijos, grupę su kontroline sveikų

tiriamųjų grupe, B alelio dažnis buvo didesnis pacientų, kuriems išsivystė veninės trombozinės

komplikacijos, grupėje, atitinkamai 31,3 % (5/16) ir 24,1 % (27/112) alelių sumos (p = 0,537).

Šiame tyrime taip pat buvo apskaičiuotas bei palygintas PSGL1 polimorfizmų genotipų ir alelių

dažnis ET ir TP sergančių pacientų tarpe. AB genotipo dažnis tarp ET sergančių pacientų, kuriems

pasireiškė trombozinės komplikacijos, buvo didesnis nei tarp tos pačios grupės TP sergančiųjų,

32

atitinkamai 45,5 % (10/22) ir 37,5 % (6/16) tiriamųjų (p = 0,759). Tyrinėjant pacientų, kuriems

trombozinės komplikacijos nepasireiškė, grupę buvo nustatyta, kad AB genotipo dažnis buvo mažesnis

TP sergančių pacientų (30,4 %, 7/23) nei ET sergančiųjų (37,9 %, 11/29) tarpe (p = 0,237). AB ir BB

genotipų bendras dažnis buvo didesnis tarp arterines trombozines komplikacijas patyrusių TP

sergančių pacientų nei tarp ET sergančiųjų, atitinkamai 63,6 % (7/11) ir 52,6 % (10/19) tiriamųjų

(p=0,828). Tyrimo metu apskaičiuota, jog B alelio dažnis buvo didesnis tarp sergančių TP nei tarp ET

pacientų, kuriems pasireiškė trombozinės komplikacijos, atitinkamai 37,5 % (12/32) ir 31,8 % (14/44)

A ir B alelių sumos (p = 0,606). Šis skirtumas buvo nustatytas ir lyginant pacientų, kuriems pasireiškė

arterinės trombozinės komplikacijos, grupes - atitinkamai 40,9 % (9/22) ir 31,6 % (12/38) alelių sumos

(p = 0,465).

13.3 PSGL1 polimorfizmų genotipų ir alelių dažnio sergančiųjų LMN grupėje palyginimas,

įvertinant JAK2V617F mutaciją

Šiame tyrime buvo įvertintas JAK2V617F mutacijos ir PSGL1 polimorfizmų genotipų bei alelių

tarpusavio ryšys trombozinių komplikacijų išsivystymui sergant LMN. Tarp tyrime dalyvavusių

JAK2V617F (+) tiriamųjų, kuriems pasireiškė trombozinės komplikacijos, AB genotipas buvo

nustatytas dažniau, nei tarp pacientų, kuriems trombozinės komplikacijos nepasireiškė, atitinkamai

43,2 % (16/37) ir 37,9 % (11/29) tiriamųjų (p = 0,157). AB ir BB genotipų bendras dažnis buvo

didesnis JAK2V617F (+) pacientų, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, grupėje (59,5 %,

22/37), nei tarp pacientų, kuriems trombozinės komplikacijos neišsivystė (41,4 %, 12/29) (p = 0,145).

Apskaičiavus B alelio paplitimą analogiškose grupėse taip pat nustatytas didesnis šio alelio dažnis

pacientų, kuriems pasireiškė trombozinės komplikacijos, grupėje, atitinkamai 37,8 % (28/74) ir 22,4 %

(13/58) alelių sumos (p = 0,057). Reikėtų pabrėžti, kad tyrime dalyvavusių JAK2V617F (-) pacientų,

kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, skaičius buvo mažas. 100 % (2/2) šios grupės pacientų

buvo nustatytas AB genotipas, tuo tarpu JAK2V617F (-) pacientų, kuriems trombozinės komplikacijos

neišsivystė, grupėje AB genotipo dažnis buvo ženkliai mažesnis ir siekė 26,3 % (5/19) tiriamųjų

(p=0,110). Bendras AB ir BB genotipų dažnis taip pat buvo mažesnis pacientų, kuriems trombozinės

komplikacijos neišsivystė grupėje - siekė 36,8 % (7/19) tiriamųjų (p = 0,171). Apskaičiavus B alelio

paplitimo dažnį JAK2V617F (-) pacientų tarpe buvo nustatyta, kad jis yra dažnesnis tarp pacientų,

kurie patyrė trombozes, nei tarp šių komplikacijų nepatyrusių pacientų, atitinkamai 50,0 % (2/4) ir

23,7 % (9/19) alelių sumos (p = 0,255). Apibendrinus tyrimo rezultatus galima teigti, kad B alelis ir

BB bei AB genotipai pasižymi protrombozinėmis savybėmis nepriklausomai nuo to, ar JAK2V617F

mutuotas, ar ne.

33

14. IŠVADOS

1. PSGL1 polimorfizmų AA genotipo dažnis sveikiesiems siekė 67,9 %, AB ir BB genotipų - po

16,1 %, A alelio – 75,9 %, B alelio – 24,1 %.

2. PSGL1 polimorfizmų AA genotipo dažnis sergantiesiems LMN nustatytas 52,6 %, AB - 38,1 %,

BB - 9,3 %, A alelio – 71,6 %, B alelio – 28,4 %.

3. 44,3 % sergančiųjų LMN išsivystė trombozės, iš jų 81,4 % buvo arterinės, 18,6 % - veninės.

4. B alelio dažnis buvo statistiškai reikšmingai didesnis sergantiesiems LMN, kuriems išsivystė

trombozės (36,1 %), nei kuriems trombozės nepasireiškė (22,2 %) (p = 0,034). Statistiškai

reikšmingas skirtumas buvo ir arterinių trombozių grupėje - 37,1% ir 22,2% (p = 0,03).

5. Ligai komplikavusis trombozėmis B alelis nustatytas dažniau nei trombozėms neišsivysčius, tiek

esant JAK2V617F mutacijai (37,8 % ir 22,4 %), tiek jos neradus (50,0 % ir 23,7 %).

34

15. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

LMN vienos iš dažniausių ir pavojingiausių komplikacijų yra trombozinės. Jos sąlygoja didelį

šiomis ligomis sergančių asmenų neįgalumą ir mirtingumą. Šiuo metu aktyviai atliekami tyrimai,

siekiant išsiaiškinti, kokie veiksniai gali sąlygoti LMN sergančiųjų protrombozinę būklę.

Buvo nustatyta, kad trombozės patogenezėje LMPL atveju svarbią reikšmę turi ne tik

protroboziniai faktoriai, trombocitų ir leukocitų skaičiaus pokyčiai, tačiau ir šių ląstelių bei

kraujagyslių sienelės endoteliocitų paviršinių receptorių struktūros pokyčiai.

Mūsų atlikto retrospektyvinio tyrimo duomenys leidžia daryti prielaidą, kad ląstelių tarpusavio

sąveikoje dalyvaujančio receptoriaus PSGL1 ilgio ir konfigūracijos pokyčiai, kuriuos sąlygoja PSGL1

polimorfizmų B alelis, reikšmingai padidina trombozinių komplikacijų išsivystymo tikimybę, sergant

LMN. Siekiant patvirtinti šią hipotezę, būtų tikslinga inicijuoti prospektyvinį didelės apimties

sergančiųjų LMN tyrimą, patvirtinant PSGL1 genetinių polimorfizmų svarbą trombozių išsivystymui

ir įdiegiant šiuos tyrimus klinikinėje laboratorijoje.

35

16. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Goldman L, Schafer AI editors. Goldman's Cecil Medicine. 24th ed. Philadelphia (PA): Elsevier Saunders; 2011.

2. Papadakis MA, McPHEE SJ, Rabow MW editors. Current Medical Diagnosis & Treatment. 54th ed. USA: McGraw-Hill Education; 2015.

3. Adukauskienė D, Basevičius D, Dambrauskienė R, Gerbutavičius R, Inčiūra A, Jančiauskienė R, et al. Onkologija ir Hematologija. 1st ed. Kaunas: Vitae Litera; 2014.

4. Haybar H, Khodadi E, Shahjahani M, Saki N. Cardiovascular Events: A Challenge in JAK2-positive Myeloproliferative Neoplasms. Cardiovasc Hematol Disord Drug Targets 2017;17(3):161-166.

5. Di Veroli A, De Muro M, Andriani A, Trawinska M, Rossi E, Santoro C, et al. Incidence of Early Thrombosis in Myeloproliferative Neoplasms (MPN): A Prospective Analysis from the Gruppo Laziale of Ph-Negative MPN. Blood 2016 American Society of Hematology;128(22):1951-1951.

6. Barbui T, Finazzi G, Carobbio A, Thiele J, Passamonti F, Rumi E, et al. Development and validation of an International Prognostic Score of thrombosis in World Health Organization-essential thrombocythemia (IPSET-thrombosis). Blood 2012 Dec 20;120(26):5128-33; quiz 5252.

7. Arellano-Rodrigo E, Alvarez-Larran A, Reverter JC, Villamor N, Colomer D, Cervantes F. Increased platelet and leukocyte activation as contributing mechanisms for thrombosis in essential thrombocythemia and correlation with the JAK2 mutational status. Haematologica 2006 Feb;91(2):169-175.

8. Rumi E, Pietra D, Ferretti V, Klampfl T, Harutyunyan AS, Milosevic JD, et al. JAK2 or CALR mutation status defines subtypes of essential thrombocythemia with substantially different clinical course and outcomes. Blood 2014 Mar 6;123(10):1544-1551.

9. Abou Hussein AK, Gangat N, Elala Y, Hanson CA, Pardanani A, Barbui T, et al. Arterial Versus Venous Events in Essential Thrombocythemia and Their Impact on Overall and Thrombosis Free Survival. Blood 2015 American Society of Hematology;126(23):1611-1611.

10. Torregrosa JM, Ferrer-Marin F, Lozano ML, Moreno MJ, Martinez C, Anton AI, et al. Impaired leucocyte activation is underlining the lower thrombotic risk of essential thrombocythaemia patients with CALR mutations as compared with those with the JAK2 mutation. Br J Haematol 2016 Mar;172(5):813-815.

11. Lozano ML, Gonzalez-Conejero R, Corral J, Rivera J, Iniesta JA, Martinez C, et al. Polymorphisms of P-selectin glycoprotein ligand-1 are associated with neutrophil-platelet adhesion and with ischaemic cerebrovascular disease. Br J Haematol 2001 Dec;115(4):969-976.

12. Ozben B, Diz-Kucukkaya R, Bilge AK, Hancer VS, Oncul A. The association of P-selectin glycoprotein ligand-1 VNTR polymorphisms with coronary stent restenosis. J Thromb Thrombolysis 2007 Jun;23(3):181-187.

13. Tauxe C, Xie X, Joffraud M, Martinez M, Schapira M, Spertini O. P-selectin glycoprotein ligand-1 decameric repeats regulate selectin-dependent rolling under flow conditions. J Biol Chem 2008 Oct 17;283(42):28536-28545.

14. Barbaux S, Poirier O, Pincet F, Hermand P, Tiret L, Deterre P. The adhesion mediated by the P-selectin P-selectin glycoprotein ligand-1 (PSGL-1) couple is stronger for shorter PSGL-1 variants. J Leukoc Biol 2010 Apr;87(4):727-734.

36

15. Meyer dos Santos S, Klinkhardt U, Lang K, Parisius J, Kuczka K, Harder S. Phenotypic differences of human neutrophils of carriers of the PSGL-1 A and B-allele in binding to immobilised P-selectin under flow conditions. Thromb Res 2011 Feb;127(2):105-110.

16. Caglar FNT, Biyik Ä, Isiksacan N, Hançer VS, Akturk IF, Ciftci S, et al. P-selectin glycoprotein ligand-1 variable number of tandem repeats polymorphism in young myocardial infarction patients. Archives of Medical Science - Civilization Diseases 2016 Dec 6;1(1):112-113.

17. Diz-Kucukkaya R, Inanc M, Afshar-Kharghan V, Zhang QE, Lopez JA, Pekcelen Y. P-selectin glycoprotein ligand-1 VNTR polymorphisms and risk of thrombosis in the antiphospholipid syndrome. Ann Rheum Dis 2007 Oct;66(10):1378-1380.

18. Ball S, Thein KZ, Maiti A, Nugent K. Thrombosis in Philadelphia negative classical myeloproliferative neoplasms: a narrative review on epidemiology, risk assessment, and pathophysiologic mechanisms. J Thromb Thrombolysis 2018 May;45(4):516-528.

19. Mangaonkar AA, Hoversten KP, Gangat N. Prognostic risk model for patients with high-risk polycythemia vera and essential thrombocythemia. Expert Rev Hematol 2018 Mar;11(3):247-252.

20. Barbui T, Thiele J, Gisslinger H, Finazzi G, Vannucchi AM, Tefferi A. The 2016 revision of WHO classification of myeloproliferative neoplasms: Clinical and molecular advances. Blood Rev 2016 Nov;30(6):453-459.

21. Vardiman JW, Thiele J, Arber DA, Brunning RD, Borowitz MJ, Porwit A, et al. The 2008 revision of the World Health Organization (WHO) classification of myeloid neoplasms and acute leukemia: rationale and important changes. Blood 2009 Jul 30;114(5):937-951.

22. Barbui T, Finazzi G, Falanga A. Myeloproliferative neoplasms and thrombosis. Blood 2013 Sep 26;122(13):2176-2184.

23. Smalberg JH, Arends LR, Valla DC, Kiladjian JJ, Janssen HL, Leebeek FW. Myeloproliferative neoplasms in Budd-Chiari syndrome and portal vein thrombosis: a meta-analysis. Blood 2012 Dec 13;120(25):4921-4928.

24. Marchioli R, Finazzi G, Landolfi R, Kutti J, Gisslinger H, Patrono C, et al. Vascular and neoplastic risk in a large cohort of patients with polycythemia vera. J Clin Oncol 2005 Apr 1;23(10):2224-2232.

25. Harrison CN, Campbell PJ, Buck G, Wheatley K, East CL, Bareford D, et al. Hydroxyurea compared with anagrelide in high-risk essential thrombocythemia. N Engl J Med 2005 Jul 7;353(1):33-45.

26. Gisslinger H, Gotic M, Holowiecki J, Penka M, Thiele J, Kvasnicka HM, et al. Anagrelide compared with hydroxyurea in WHO-classified essential thrombocythemia: the ANAHYDRET Study, a randomized controlled trial. Blood 2013 Mar 7;121(10):1720-1728.

27. Carobbio A, Thiele J, Passamonti F, Rumi E, Ruggeri M, Rodeghiero F, et al. Risk factors for arterial and venous thrombosis in WHO-defined essential thrombocythemia: an international study of 891 patients. Blood 2011 Jun 2;117(22):5857-5859.

28. Barbui T, Carobbio A, Cervantes F, Vannucchi AM, Guglielmelli P, Antonioli E, et al. Thrombosis in primary myelofibrosis: incidence and risk factors. Blood 2010 Jan 28;115(4):778-782.

29. Martin K. Risk Factors for and Management of MPN-Associated Bleeding and Thrombosis. Curr Hematol Malig Rep 2017 Oct;12(5):389-396.

37

30. Hasselbalch HC. Perspectives on chronic inflammation in essential thrombocythemia, polycythemia vera, and myelofibrosis: is chronic inflammation a trigger and driver of clonal evolution and development of accelerated atherosclerosis and second cancer? Blood 2012 Apr 5;119(14):3219-3225.

31. Tefferi A, Barbui T. Polycythemia vera and essential thrombocythemia: 2015 update on diagnosis, risk-stratification and management. Am J Hematol 2015 Feb;90(2):162-173.

32. Myers D, Wrobleski S, Londy F, Fex B, Hawley A, Schaub R, et al. New and effective treatment of experimentally induced venous thrombosis with anti-inflammatory rPSGL-Ig. Thromb Haemost 2002 Mar;87(3):374-382.

33. Falati S, Liu Q, Gross P, Merrill-Skoloff G, Chou J, Vandendries E, et al. Accumulation of tissue factor into developing thrombi in vivo is dependent upon microparticle P-selectin glycoprotein ligand 1 and platelet P-selectin. J Exp Med 2003 Jun 2;197(11):1585-1598.

34. Zivkovic M, Kolakovic A, Radak D, Dincic D, Radak S, Djuric T, et al. The sex-specific association of Met62Ile gene polymorphism in P-selectin glycoprotein ligand (PSGL-1) with carotid plaque presence: preliminary study. Mol Biol Rep 2012 Jun;39(6):6479-6485.

35. Cosan F, Oku B, Gedar Totuk OM, Abaci N, Ustek D, Diz Kucukkaya R, et al. The association between P selectin glycoprotein ligand 1 gene variable number of tandem repeats polymorphism and risk of thrombosis in Behcet's disease. Int J Rheum Dis 2017 Aug 14.

36. Afshar-Kharghan V, Diz-Kucukkaya R, Ludwig EH, Marian AJ, Lopez JA. Human polymorphism of P-selectin glycoprotein ligand 1 attributable to variable numbers of tandem decameric repeats in the mucinlike region. Blood 2001 May 15;97(10):3306-3307.

38

17. PRIEDAI

1 priedas. LSMU Bioetikos centro leidimas

Documents

P SELEKTINO GLIKOPROTEINO LIGANDO 1 POLIMORFIZMŲ …