Psichotronika (2015 - 2016) 1 tomaspsytechnologijos.lt/files1/upload/Prezentacijos/Darius Mockus... · TURINYS 2 6 Kibernetika naiviu žvilgsniu 50 7 Kaip „užsiauginti“ telepatinį

Psichotronika(2015 - 2016)

1 tomas

Darius Mockus

2015-08-23Kaišiadorys

Turinys

1 Atskleidimas 81.1 Monopolija ir gyvenimo režisieriai . . . . . . . . . . . . 81.2 Gnostinės šviesos spindulys . . . . . . . . . . . . . . . 10

2 Gnostinio laukoteorijos prielaidos 15

3 Skaliarinis laukas 213.1 Tenzoriai ir matricos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 213.2 Tenzorių diferencijavimas . . . . . . . . . . . . . . . . . 243.3 Skaliarinio lauko lygtis . . . . . . . . . . . . . . . . . . 27

4 Fizika kaip pirmojifilosofija 304.1 Niekio materializacija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 304.2 Metafizika fizikos moksle . . . . . . . . . . . . . . . . . 344.3 Ženklai ir sielos gelmė . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37

5 Psichotroniniai ekranai 435.1 Pasauliai kaip sluoksniai . . . . . . . . . . . . . . . . . 435.2 „Ekrano“ teorija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 45

1

TURINYS 2

6 Kibernetika naiviužvilgsniu 50

7 Kaip „užsiauginti“telepatinį lauką? 587.1 Telepatinio šaltinio užsiauginimas . . . . . . . . . . . . 587.2 Pasyvi ir aktyvi telepatija . . . . . . . . . . . . . . . . 607.3 Telepatinė psichika . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 627.4 Šiek tiek fizikos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 65

8 Minties fenomenologija 68

9 Telepatinis žmogausskenavimas 749.1 Aplinkos skenavimo galimybės . . . . . . . . . . . . . . 749.2 Šių laikų žmogus . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 78

10 Kognityvinė telepatija 8510.1 Telepatijos rūšys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 8510.2 Kognityvinė telepatija ir kalba . . . . . . . . . . . . . . 8710.3 Morfologinė sąmonė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 89

11 Kaip pamatyti žmogų? 93

12 Psichikos anatomija 99

13 Ar įmanoma suprasti žmogų? 10913.1 Natūrali ir techninė „psichologija“ . . . . . . . . . . . . 10913.2 Palyginimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 11113.3 Žmogaus psichologija ir gyvenimo paslaptis . . . . . . . 11313.4 Kalendorius . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 114

14 Aiškiaregystė 119

TURINYS 3

15 Mokslas iš paukščioskrydžio 12615.1 Skaičius ir pavadinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12615.2 Kontinuumas kaip mokslo pagrindas . . . . . . . . . . 12815.3 Pagrindinės kontinuumų galimybės . . . . . . . . . . . 13015.4 Skaičiavimo šablonas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 13315.5 Tikrovė ir sąmonių tipai . . . . . . . . . . . . . . . . . 134

16 Kokybinis irkiekybinis modelis 13916.1 Tikslieji mokslai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 13916.2 Kaip sukurti gnostinio lauko teoriją . . . . . . . . . . . 144

17 Dangaus hierarchija (1) 14917.1 Kodėl sunku suprasti? . . . . . . . . . . . . . . . . . . 14917.2 Koks pasaulis – tikras? . . . . . . . . . . . . . . . . . . 15117.3 Dangaus ir žemės hierarchija . . . . . . . . . . . . . . . 153

18 Dangaus hierarchija (2) 156

19 Atsiliekančių griaustinių pasaulyje 163

20 Žvilgsnis į begalybę (1) 17720.1 Egzistenciniai klausimai . . . . . . . . . . . . . . . . . 17720.2 Sąmonės parametrai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 180

21 Žvilgsnis į begalybę (2) 186

22 Fizika ir kibernetika 19522.1 Klasikinės fizikos apžvalga . . . . . . . . . . . . . . . . 195

22.1.1 Niutono mechanika . . . . . . . . . . . . . . . . 19522.1.2 Kinetinis ir potencialinis modelis . . . . . . . . 196

22.2 Informacija ir kibernetika . . . . . . . . . . . . . . . . 198

TURINYS 4

22.2.1 Informacinės sistemos . . . . . . . . . . . . . . . 19822.2.2 Transformacijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . 200

22.3 Psichotroninė informacija . . . . . . . . . . . . . . . . . 201

23 Kaip suprasti fiziką? 20523.1 Įžanga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 20523.2 Fizinė brana . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 20623.3 Gnostinė brana . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 21123.4 Technologijos ir pažanga . . . . . . . . . . . . . . . . . 21523.5 Mokslinio pažinimo metodas . . . . . . . . . . . . . . . 216

24 Juodasistranshumanizmas 22124.1 Teksto peržengimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 22124.2 Taškai ant „i“ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 225

25 Kodėl? 22825.1 Populiacijos struktūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . 22825.2 Valdymo psichologija ir globaliniai procesai . . . . . . . 233

26 Neuronuose paslėptavergovė 23726.1 Valdymo technologijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . 23726.2 Smegenų veikimo principas . . . . . . . . . . . . . . . . 24126.3 Socialinis kalėjimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 244

27 Didžiausia valstybėspaslaptis 247

28 Sąmonės moduliavimo psichotronika 25428.1 Nuo BF prie kvantinio lauko . . . . . . . . . . . . . . . 254

28.1.1 Klasikinė sistema . . . . . . . . . . . . . . . . . 25428.1.2 Pagrindiniai šiuolaikinės fizikos bruožai . . . . . 256

TURINYS 5

28.1.3 Šiuolaikinė kvantinė mechanika . . . . . . . . . 25728.1.4 Dalelių fizika ir Feinmano diagramos . . . . . . 259

28.2 Sąmonės fizikinės prielaidos . . . . . . . . . . . . . . . 26128.2.1 Fiksatas ir laksatas . . . . . . . . . . . . . . . . 26128.2.2 Vidiniai ekranai . . . . . . . . . . . . . . . . . . 26228.2.3 Ekranų falsifikavimas . . . . . . . . . . . . . . . 264

29 Psichotronikos erospradžia 267

30 Galutinė akistata 273

31 Radijo šizofrenija 279

32 Kalbos pinklės 28532.1 Istorinė kalbos apžvalga . . . . . . . . . . . . . . . . . 28532.2 Universalios gramatikos principas . . . . . . . . . . . . 288

32.2.1 Paskiros gramatikos elementai . . . . . . . . . . 28832.2.2 Universalioji gramatika . . . . . . . . . . . . . . 29232.2.3 Pagrindinė kalbų šeima . . . . . . . . . . . . . . 295

32.3 Smegenys ir kalba . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 29732.4 Kalbos šaknis ir filosofija . . . . . . . . . . . . . . . . . 299

33 Gabumų ir žiniųsamprata 30133.1 Pavogti gabumai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 30133.2 Žinios ir kalba yra tas pat . . . . . . . . . . . . . . . . 30433.3 Ezoterika, filosofija ir mokslas . . . . . . . . . . . . . . 309

34 Daugiakalbystė 31434.1 Kaip tapti poliglotu . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 31434.2 Pagrindinės schemos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 317

34.2.1 Fonetika . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 318

TURINYS 6

34.2.2 Gramatika . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 31934.2.3 Leksika . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 323

34.3 Tekstai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 324

35 Kalbų medis 328

36 Teksto metafizika 333

37 Poliglotų metodai 346

38 Žodžių hierarchija 352

39 Socialinio neteisingumo šaknys 35939.1 „Protas“ ir deficito priežastys . . . . . . . . . . . . . . 35939.2 Vunderkindai ir gabumų mašinos . . . . . . . . . . . . 364

40 Tikrovė, archetipai ir mitai 369

41 Šviesa ir iliuzijų labirintas 376

42 Apie olos valdovus 384

43 Dvasia yra pasipriešinimas 389

44 Nepaklusimo menas 395

45 Dvasinės laisvės keliai 400

46 Nietzsches įžvalgos 407

47 Moralinis veidas 412

48 Karas 418

I Kvantinių laukųparadigma

7

1 | Atskleidimas

1.1 Monopolija ir gyvenimo režisieriaiFormuojantis kosminiams dariniams, pagal vieną iš hipotezių, gnosti-niai laukai sutraukiami ten, kur yra tankiausios fizinių laukų sankau-pos – tai yra, galaktikos vijose ir aplink žvaigždes, kurių pirmykščiuosedebesyse jau turi būti šių dviejų pasaulių užuomazgos. Kol kas nie-kas nėra įrodęs, kad egzistuoja ir plazminės gyvybės formos, tačiauorganinė gyvybė egzistuoja ir žmogus yra vienas iš tokių pavyzdžių.O organinė gyvybė atsiranda ant palyginti šaltų planetinių materijossankaupų ir sąmonė, jeigu ir yra plazminis darinys, tai pagal savo feno-menologines charakteristikas priklauso šaltosios plazmos reiškiniams.

Aplink planetą formuojantis biosferai, sąmonė ne išrandama, nedirbtinai sukonstruojama iš atsitiktinai surastų ingredientų, bet pa-prasčiausiai įeiną į savo esmę ir pagrindinę formą sąveikoje su fiziniaislaukais, kurių pagrindu susiformuoja biologiniai organizmai. Abiematvejais reikalas turimas su „laukais“, kurie gali būti išsisklaidę kosmi-nėje erdvėje. Tačiau veikiant gravitacinei traukai – sutraukiama mate-rija, o ši tankėdama tempia su savimi surištus gnostinius laukus. Norsįprasta manyti, kad raidos katalizatorius yra fiziniai laukai, tačiau darlabiau tikėtina, kad čia dalyvauja pirmiausiai gnostinė brana, kuriosviduje gali atsirasti sąmoningo suvokimo perspektyva. Taigi matome,kad egzistuoja dviejų rūšių „kosmosai“ – gnostinis sąmonių ir fizinis

8

SKYRIUS 1. ATSKLEIDIMAS 9

kūnų. Greičiausiai, sąmonė atsirasti gali gaudama materijos draiskanąiš planetos aplinkos, biosferos viduje, tačiau po to – gali nuo jos atsi-skirti ir keliauti kosmine erdve. Kita vertus, sąmonės gyvybingumuipalaikyti, toli nuo žemės reikia specialių dirbtinių priemonių, panašiaikaip naudojama dirbtinė atmosfera.

Lengviausia tyrinėti kūnus, todėl per visą žmogaus vystymosi laiko-tarpį intensyviausiai nagrinėjama buvo materiali aplinka, tas biologinispasaulis, kuris supa kiekvieną organinį individą. Kadangi pasaulis nekonstruojamas mechaniškai, bet kuriamas nuosekliai, per vieną kartątobulo kūrinio pagaminti neįmanoma. Tad kiekvienas perspektyvusorganizmas vystosi laipsniškai, atrasdamas vis tobulesnes sąsajas tarpfizinio ir gnostinio žmogaus. Tam turi tobulėti analizatorius, pridedantvis naujas suvokimo ir analizės galimybes, įterpiant vis naujas išorinioir vidinio pasaulio reprezentavimo priemones.

Pagal šį principą, visuose savo lygmenyse gyvybė atsiranda ne in-dividualiai, išsivystydama iš kokio nors vieno unikalaus įvykio (nors sutuo irgi suderinama), bet lygiagrečiai, keliose vietose iš karto. Pirmiau-siai todėl, kad pamatinės struktūros yra debesies kontinuumo formos,išsisklaidžiusios erdvėje ir galinčios tą pačią įvykių grandinę generuotikeliose vietose iš karto. Tad gyvybė yra rūšies formos, kuri yra atskirųorganizmų arba individų kolektyvas. Kūnai yra kolektyvas ir sąmonėsyra kolektyvas, nes privalo susikurti bendrą palankų pasaulį ir gyventijame ne pavieniui, bet bendrai. Iš šio slapto (arba paslėpto) tikrovėsaspekto ateina daug „paranormalių“ reiškinių, kurių paprastiems žmo-nėms uzurpatoriai neleidžia žinoti. Tokiais uzurpatoriais yra Iliumina-tai, masonai ir kitos organizacijos, kurios savo valdžią grindžia dvasiosreikalų kontrole kiekviename žmoguje. Ir šios patologinės sąmonės norimonopolizuoti gnostinę braną, kad turėtų ją tik savo reikmėms, nors išprincipo tai neleistina. Čia panašiai kaip valstybė pasisavinanti Elekt-romagnetinio lauko dažnius, kuriuos iš jos reikia „pirkti“.

Gnostinių branų pasisavinimas ir kontrolė yra slaptos vergovės pag-rindas, kuri yra atėmusi žmonių galimybes savo gyvenimą pragyventi


vystantis natūralia, prigimtį atitinkančia raida. Atimamos telepatinioryšio su aplinka galimybės, vidinių morfinių laukų laisvo formavimo su-gebėjimai, zombinama sąmonė ir kūnas valdomas kaip bio-mechaninisaparatas. Elektromagnetinio lauko pagrindinis šaltinis yra Saulė, bekurios gyvybės planetoje nebūtų, nes jos skleidžiami laukai medijuo-ja daugelį fizinių ir gnostinių procesų. Ji yra „nemokamas“ šaltinis,kuriuo gali naudotis visi. Yra ir dirbtinis Elektromagnetinis laukas,kuris skirstomas pagal bangos ilgį ir dažnį ir šie parametrai jau laiko-mi tam tikros grupelės žmonių nuosavybe, kurie sprendžia kas ir kaipšiuos parametrus išnaudoja ir kiek už tai turi mokėti. Panašiai buvopasielgta ir su gnostiniais laukais, tik dar žiauriau – buvo užgrobtosvisos jo galimybės ir kadangi iš šių darinių kyla žmogaus sąmonė, kartuužgrobtos buvo ir jos. Aišku, valdymo neatiduoda net už „pinigus“.

Visa viešinama žmonijos istorija vyko užkulisiuose saugant kaip tikšią paslaptį. Kitaip sakant, istorija buvo kuriama ne laisvų žmonių,bet žmones naudojant kaip marionetes. Ir būtent dėl šios priežastiesneišeidavo sukurti normalaus, žmogaus poreikius atitinkančio pasau-lio. Nes lėlininkų tikslai visada buvo kitokie. Jie užslėptomis formomisbuvo viešinami per visokias slaptas organizacijas, brolijas ir draugijas,kurios buvo visuomenės institucijų valdymo pamatas. Šie žmonės pag-rindiniai filmo, kuriame gyvename, režisieriai.

1.2 Gnostinės šviesos spindulysŽinomos materijos pagrindinė struktūra aprašoma elektrono-fotono są-veika, kai judantis elektronas sugeria arba išspinduliuoja fotoną kaipenergijos kvantą. Šis procesas vyksta atomų apvalkaluose ir sąveiko-se tarp molekulių. Kita struktūra yra kvarko sąveika su gluonų, kuriveikia panašiai kaip ir prieš tai minėta, tik kvarkų ir gluonų laukaituri kitokias simetrijas ir savybes. Šie laukai sukuria kažką panašausį du sluoksnius, kuriuose vyksta saviti kvantinių laukų procesai. To-


liau pateikti elementarūs paveikslėliai. Viename jų – fotonas, žymimasvingiuota linija ir gluonas, kuris vaizduojamas spiraline linija.

Materijos kvantai, tai yra, elektronai ir kvarkai, manęs nedomina.Nes manau, kad gnostinėse branose, sąmoningo suvokimo laukas labiaupanašus į sąveikos bozonus, ne į materiją sudarančius fermionus. Pagalkvantinio lauko teoriją, fermionai nuo bozonų skiriasi tuo, kad fermio-nai vienu metu negali būti toje pačioje kvantinėje būsenoje, o bozonaigali. Dėl šios savybės, manau, bozonai labiau tinkami gnostinių laukųstruktūroms konstruoti. Tačiau sąmonės laukui sukurti netinkami irbet kokie bozonai. Pavyzdžiui, fotonai tam netinka todėl, kad jie ne-turi nei masės, dėl ko visada juda c greičiu ir nesąveikauja su savimi.Kitokia situacija yra su gluonais, kurie, nors ir neturi masės, tačiausąveikauja su savimi, dėl ko gali atsirasti vienos būsenos rezonansiniaidariniai, kurie analogiški gluonams branduolyje. Sąmonei, aišku, ir toneužtenka, tačiau tai yra keli tinkami pastebėjimai, nuo kurių galimapradėti bandant teoriškai sukonstruoti sąmonės lauką.

Gluonų sąveiką galima pavaizduoti tokiu „kvadratu, kuriame dujudantys gluonai apsikeičia dviem kitais gluonais ir atsiranda dinaminėsąveika šių laukų viduje.


Kas yra fotonas? Tai yra elektromagnetinio lauko kvantas. Šislaukas sąveikauja su elektronų lauko kvantais ir sukuria apie elektronąkažką panašaus į fotoninį apvalkalą, kuris yra debesėlis aplink elektro-ną, panašiai kaip elektronai yra sluoksniuoti debesėliai aplink atomobranduolį. Ši sąveika vadinama krūviu. Panašiai ir kvarkai aplinkuikiekvieną savo kvantą turi tokį gluonų debesėlį, kuris yra elektrinio krū-vio analogas, ir leidžia tarpusavyje sąveikauti skirtingiems kvarkams.Jau minėjau, kad tarp fotonų ir gluonų yra skirtumas – fotonas netu-ri struktūros ir lauko viduje su savimi nesąveikauja jokiomis jėgomis.Tuo tarpu gluonai savo laukų viduje turi vidines jėgas, kurios daro jasefektyvias tik nedideliu atstumu. Gluonai šviesos greičiu aplinkoje kaipfotonai neskraido, nes jie visi sukoncentruoti atomų branduoliuose. Šisavybė yra labai palanki kitiems tikslams.

Manau, kad sąmonės laukas sudarytas iš gnostinėse struktūroseatsirandančių psichoninių bozonų, kurie formuoja gnostinės šviesosstruktūras, nes tarp jų, kaip gluoniniuose laukuose, yra dinaminiaiprocesai. Negana to, šie bozonai yra skaliariniai, neturintys kryptiniojudėjimo elementų. Tai greičiau struktūriniai gradientai ir potencia-lai, kurie atsiranda dėl psichoninių jėgų, gnostinių kvantų sankaupose,kurias vadinu kompleksais. Bet dabar svarbiausias momentas – koksįprastinės kasdienės (neišplėstos) sąmonės mechanizmas, dėl kurio ga-lima įjungti būdravimo ir miego būsenas. Tai priklauso nuo galimybėsvisiems sistemoje esantiems bozonams būti vienos kvantinės būsenos:


kai būsena vienoda, vyksta sąmoningas suvokimas, o kai sinchronizaci-ja išyra, būsena dingsta. Tai ir yra perėjimo nuo „nulinės“ į „efektyvią“būseną pagrindinis mechanizmas. Jį valdyti yra daug įvairių galimy-bių, nes šiame procese dalyvauja ir receptoriai neuronų sinapsėse.

Aišku, tai nėra viskas, ką galima pasakyti, nes čia daviau santraukąpagal fizinės branos analogiją, tuo tarpu gnostinės branos turi savo sis-temą. Tai reiškia, kad norint paaiškinti šių dviejų paralelinių realybiųsąveiką, reikia, kad struktūra susiformuotų tiek fizinėje, tiek gnostinėjebranoje. Vadinasi, kiekvienas žmogus turi ne tik fizines smegenis kaipkūno organą, bet ir gnostines smegenis, kurios lig šiol įprastinei visuo-menei nėra rodomos. Todėl daugelis įsivaizduoja, kad fizinio organoužtenka sukurti sielos struktūrą. Arba dar „geriau“ – iš viso pasako,kad niekur sielos nėra, nes niekam jos dar nepavyko parodyti, o sme-genų masė yra akivaizdi. Tačiau laukų teorijos šį neatitikimą seniaipaaiškino: yra ne tik tai, kas matoma ar apčiuopiama. Pavyzdžiui,žmogus radijo bangų nemato ir niekaip neužčiuopia, tačiau niekas ne-ginčija, kad jos realios, nes tai senei įrodyta.

Paveikslėlyje apibrėžtos struktūrinių galimybių ribos, kuriose galibūti konstruojamas „sąmonės modelis“.


Vienos branos sąmonės modelis susiduria su dideliais sunkumais,tad vienaip ar kitaip materialus pasaulis turi būti išplėstas. Pagal šiąhipotezę, turi egzistuoti savarankiškas pasaulis, kurio paskirtis būti neontologinė, bet egzistencinė.

Pagal pateiktą hipotezę, sąmonė biosferoje neatsiranda tuščioje vie-toje, nes tokia galimybė yra visos kvantinės erdvės struktūroje, kuripanaši į debesį arba kontinuumą, savyje gebantį suformuoti labai di-delį skaičių tokių gnostinių spindulėlių, įsteigti biosferą, padedant jaipamatus ir jau šioje ertmėje, daugybę augalų ir gyvūnų rūšių. Tiksu žmogumi yra viena bėda – ši struktūra yra užgrobta ir daugumaneturi galimybių dalyvauti šiame pasaulyje kaip pilnaverčiai veikėjai.Visa ši sistema yra libertarinė savo sumanymu, todėl gali atrodyti,kad ji bloga. Tačiau tokia logika, kad jeigu niekas nevaldo tai valdymąreikia paimti į savo rankas technologiškai ir sukonstruoti psichotroninį-technologinį antstatą tam, kad būtų tvarka – tik sukuria diktatūrą irgyvybės formos gyvuoti geba tik nepilnaverčiu režimu. Nėra nei pil-naverčio žmogaus, nei pilnaverčio gyvenimo. Nežinau kam tai galiatrodyti kaip didelis „laimėjimas“. Man žmogaus sielos pavertimas tikdar vienu ištekliu yra labai didelis žmogaus pralaimėjimas. Todėl rei-kia dėti pastangas, kad būtų sugrąžinta „natūrali“ būklė.

2015-05-31, Kaišiadorys

2 | Gnostinio lauko teorijosprielaidos

Mūsų dienomis atomo sandara ištyrinėta pakankamai gerai ir šios ži-nios neblogai atitinka matavimus ar leidžia numatyti su jais susijusiųprocesų tėkmę. Nepaisant to, atomo teorija nėra atsakymas į visusklausimus, nes mes galime tyrinėti tik savo pasaulį, bet negalime pa-siekti tų realybių, su kuriomis sąveikos labai silpnos. Be to, yra ge-rai žinomi už-atominiai procesai, įrodantys, kad substancijos užbaigtaiteorijai, vien atomo sandaros neužtenka. Tačiau šios kvantų sistemosanalogiją galima naudoti aiškinantis kitus kvantų laukuose esančiusdarinius, glūdinčius arba mūsų pasaulyje, arba kituose, sunkiau pasie-kiamuose laukuose.

Atomo sandara elementari: jis sudarytas iš branduolio ir aplink jįskriejančių elektronų debesies. Kai tarp dviejų ar daugiau atomų at-siranda traukianti jėga, elektronų debesys susijungia ir gauname darsudėtingesnę struktūrą, vadinamą molekule. Iš jų sudarytos visos ap-link žmogų esančios, žinomos substancijos formos. Pati substancija,kiek ji sąveikauja su optiniais fotonais – yra matoma, kiti substanci-jos tipai, pavyzdžiui dujos – akims nepasiekiami, nors juntami kitaisbūdais. Šis paprastas pavyzdys parodo, kad būtį tapatinti vien sutuo, kas matoma – netikslu. Didelė dalis būties arba egzistencijos –nematoma, bet nepaisant to, ši dalis nėra mažiau būtiška, arba rea-

15

SKYRIUS 2. GNOSTINIO LAUKO TEORIJOS PRIELAIDOS 16

li. Galima būtų pasakyti dar stipriau: kaip tik ta būties dalis, kurinematoma, yra pati svarbiausia žmogui. Bet šią tamsiąją arba švie-siąją, o dar tiksliau – „skaidriąją“ dalį aprašyti įmanoma tik fizikos irapskritai mokslo priemonėmis. Kitur tai tik dvasiniai terminai arbaliteratūrinės metaforos. Tuo tarpu fizika pretenduoja į labai tiksliaiaprašančios ir paaiškinančios sistemos vaidmenį, kurį galima įrodyti.Todėl šia prasme fizika – nepralenkiama.

Grįžtant prie atomo klausimo, nors gerai aprašytas, jis nėra galu-tinė tikrovė (arba pilnai išnagrinėta struktūra), nes jame gali būti ne-ištirtų kvantų, nežinomų procesų, ir nepaaiškintų savybių. Taip pat,daug reiškinių yra už-atominiai, kuriuos jau reikėtų priskirti ne kvantųstruktūrų sferai, bet paties lauko kompetencijai. O laukas pats, apei-nant fotonų ir materijos sąveiką, niekaip nepavaizduojamas, tad jį tirtigalima tik aplinkiniais keliais – matavimo prietaisais arba pasitelkiantteorinį protą, pagrįstą gerai pasiteisinusiomis, pamatinėmis kategorijo-mis, tokiomis, kaip pavyzdžiui, kontinuumas. Kontinuumas vienodassensoriume, fizinėje vaizduotėje ir matematinėje vaizduotėje, todėl jįtyrinėti galima bet kurioje vietoje. Tarus, kad vaizduotėje kontinu-umas toks pats kaip išoriniame pasaulyje, tai šį galima tyrinėti savovidinėje proto dalyje, o po to dėsnius perkelti į išorę. Tokia yra teori-nio mokslo esmė. Šį darbą baigus – galima teoriją perkelti į pasaulį irčia ją patikrinti. Tik reikia žinoti kokia kontinuumo specifika kiekvie-noje realybės dalyje. Pavyzdžiui, viename senesnių įrašų esu padaręsspėjimą, kad matematinis ir fizinis kontinuumai – nesimaišo ir fizineirealybei pavojaus įkristi į matematinę begalybę nėra, fizinė tikrovė jąpaprasčiausiai peršoka. Šitaip išsprendžiama didelė dalis matematikosparadoksų, kuriuos bandoma tiesmukai perkelti į fizinį pasaulį.

Nepaisant to, teorija vis tiek įmanoma ir visas tris realybes sukabi-na ne kas kita, kaip kontinuumas. Iš jo pirmiausiai išvedamas skaičiausoperatorius, tas skaičius su-abstraktinamas ir galų gale jungiamas į ki-tas aukštesnio lygio matematines struktūras, tokias kaip pavyzdžiui,grupės. Bet abstrakcija svarbi ne tik čia: pirmiausiai turime išorinį


pasaulį, kuris, kiek jis yra „daiktas savaime“, yra idealybės sritis; to-liau ši idealybė virsta smegenų juslumu ir kokybėmis, kurias protaspaverčia modeliais; ir paskiausiai, šie modeliai vėl su-abstraktinamimatematinėmis struktūromis, kurios visos turi savo ženklų kalbą. Ši-taip įmanomas ne tik eksperimentinis, bet ir teorinis mokslas. Teorinėfizika labai svarbi todėl, kad kaip jau sakiau, didelė būties dalis yranematoma, tam tikras jos segmentas – matuojamas, o visa pasauliobegalybė nei paliečiama, nei išmatuojama, ją galima tik mąstyti, omąstymas turi prasmę tik padarius prielaidą, kad visi kvantiniai ir iš-tisiniai laukai pavaldūs kontinuumo sąvokai. Jeigu yra dalis, kuri šiamvaizdiniui nepavaldi, tai jos neįmanoma net teisingai mąstyti.

Lauko sąvoka atėjo iš klasikinės fizikos, kurioje ji buvo siejama sumakroskopinio dydžio ištisinės terpės vaizdiniu. Tokie buvo skaliariniaiarba vektoriniai laukai. Pavyzdžiui, nejudantis vanduo arba dujinė ter-pė. Tačiau atmosferos dujose atsiradus vėjui, ši terpė gali būti aprašytatik šios terpės vektoriniu judėjimu. Ežero vanduo, jeigu nevėjuota –yra skaliarinė terpę, o upė yra vandens srovės vektorius, kurį skaičiuo-ti galima pasitelkus vektorių algebrą. Su kvantiniais laukais yra šiektiek kitaip. Nes jiems aprašyti naudojami ne paprasti deskriptyvūsparametrai, kuriuos galima vadinti kokybiniais ar fenomenologiniais,bet operatoriai, o ši matematinė struktūra šiek tiek kitokia nei savybi-nis atvaizdavimas, kuris tik aprašo – operatorius struktūrą pirmiausiaisukuria. Tad lauko operatorius yra tokia matematinė operacija, ku-ri įvedus funkciją, su atsiradimo ir išnykimo operatoriais, pagaminakvantinio lauko struktūrą. Šis procesas yra labai panašus į skaičiausoperatorių. Jį sujungus su kontinuumo vaizdiniu, gaunama kiekybinėstruktūra, vadinama skaičiumi.

Operatoriaus atliekami veiksmai – elementarūs: pirmas veiksmassuskaldo kontinuumą, o antras – sugrupuoja arba sujungia. Šitaipgaunamas kiekybės vaizdinys. Laukas yra beveik ekvivalentiškas kon-tinuumo sąvokai, o kvantai ir yra ta struktūra, kuri atsiranda dalinantkontinuumą, o paskui tas dalis jungiant. Fizikos atveju yra vienas


esminis skirtumas: fizikoje ši operacija vadinama energijos įvedimu.Kvantą lauko kontinuume sukurti galima tik įvedus į sistemą pakan-kamai energijos. Negana to, ši energija lauko kontinuume yra svyruo-jamasis judėjimas apie bendrą centrą, įprastai vadinamas harmoniniuosciliatoriumi.

Kvantinio lauko teorijoje, laukai gali būti laisvi ir surišti. Lais-vi laukai sąveikauja menkai, tuo tarpu surišti laukai sukuria įvairiasjėgas substancijoje. Surišti du ar daugiau laukų turi savybę, vadina-mą krūviu arba mase. Žinomi spalvinis, silpnasis, elektromagnetinis,higso ir gravitacinis krūvis. Nenustebčiau, jeigu krūvių būtų žymiaidaugiau, tarkime, koks nors psichoninis krūvis, turintis šaltinį ir ap-link jį esantį psichinį lauką. Tokia teorija yra visų mokslininkų svajonė.Bet pirmiausiai pakalbėkime plačiau apie tai, kas yra laukų sąveika,surištumas arba krūvis. Krūvį turinčio kvanto aprašymas – sudėtin-gas dalykas. Tačiau manau, kad galima rinktis struktūrą, kuri geraiištyrinėta ir kurią pradžioje jau paminėjau. Tai yra atomas. Jį galimairgi laikyti vienu kvantu turinčiu krūvį, kuris neskaidomas į jokias su-dėtines dalis. Branduolys būtų kvantas, o elektronų debesis – krūviolaukas. Mes žinome, kad viskas nėra visai taip, bet manau analogijagera. Vadinasi, paėmę fundamentalesnį kvantą, turintį krūvį, jį ga-lime vadinti nedalomu „atomu“. Pavyzdžiui, elektrinį krūvį turintiselektronas. Pagal geriausią šiuo metu teoriją, elektrono krūvio nešėjaiyra virtualūs fotonai, kurie yra ne kas kita kaip elektromagnetinio lau-ko kvantai. Mes turime patį centrinį kvantą, kuris yra virpantis apiecentrą kamuoliukas (harmoninis osciliatorius), arba išskleista banga,o aplink jį yra elektromagnetinio lauko fotonų debesis, atsakingas užšio kvanto sąveikas su kitais kvantais. Šis fotonų debesis yra kažkaspanašaus į elektronų debesį atome. Tokia krūvio esmė, kuri būdingavisiems laukams. Tai turėtų būti būdinga net dideliems objektams, to-kiems kaip planetos arba žvaigždės. Jie turi centrinę „masę“ ir debesiesformą turintį lauką, kuriame atsiranda sąveikos jėgos.

Manau, kad visai įmanoma šiuos principus universalizuoti, pada-


rant juos fundamentalia kontinuumo struktūra ir paskui, priklausomainuo lauko tipo, individualizuotai perkelti matematinį modelį į kiekvie-ną iš jų. Čia šio darbo nedarysiu, bet noriu tik pateikti pačią idėją,kurią galima vystyti tiek teoriškai, tiek eksperimentiškai.

Man įdomiausias yra gnostinis laukas. Pagal aprašytą metodą da-rau prielaidą, kad šio lauko struktūros pavaldžios įprastiniam, klasi-kiniam kontinuumui. Jis nebūtinai privalo būti euklidinis, gali visailengvai būti hiperbolinis ar dar koks nors, bet pirmiausiai toks, kokįįmanoma įsivaizduoti žmogaus vaizduotėje. Visa vaizduotė yra „kla-sikinė“ arba „euklidinė“, tai, kas ne-įsitenka į šias kategorijas, to sužmogaus sąmone įsivaizduoti neįmanoma. Taigi gnostiniai lauk-ai (-as)yra įsivaizduojami, vadinasi įmanoma įsivaizduoti ir visas jų struktū-ras, kurias anksčiau vadinau „kompleksais“ (kurie yra atomo ekviva-lentai). Yra dvi problemos – gnostiniai laukai su materija žinomaisbūdais sąveikauja silpnai; iš to kyla kita problema, kad jis nematomasbeveik absoliučiai – t. y., ne tik jusliniams organams, bet ir matavimoprietaisams ir yra tik viena vieta, kur ši taisyklė pažeidžiama, kuri yražmogaus smegenys. Visa tai aptarus, galima bandyti naudoti analo-gijos principą fizinėms branoms, t. y., surištų laukų, krūvio, sąveikos,jėgų sąvokas. Bet kadangi visa tai „nematoma“, galima tik teorinėgnostinių barnų fizika. Ir pradedant į šią teoriją gilintis noriu sufor-muluoti pagrindinį teiginį: gnostinis laukas, arba sąmonė, nėra antri-nio lauko panaudojimas šalutiniam produktui (žmogui kaip šalutiniamproduktui) sukurti, ji yra pagrindinis laukas, kuriam kurti sąmonę, ar-ba psichiką, yra pirminė paskirtis ir jis tikrovės sąrangoje neturi jokiųkitokių paskirčių. Vadinasi žmogus nėra atsitiktinis arba šalutinis pro-duktas, jis yra tikrovės dėsnis ir atsiranda visur, kur tik susiklosto tamtinkamos sąlygos, o gnostinės branos savybės šiam tikslui visada pa-ruoštos, tik turi su-si-kooperuoti fundamentalesnių laukų informacinėsstruktūros. Kaip paimama informacija, kokios analizatoriaus savy-bės, kokius morfizmus perteikia ir kaip indukcijos būdu perduodamasmoduliavimas į gnostinių laukų struktūras, iš-kristalizavusias žmogaus


sąmonę.


3 | Skaliarinis laukas

3.1 Tenzoriai ir matricosŠiame straipsnyje aprašau skaliarinio lauko judėjimo lygtį, pradėda-mas nuo matematikos ir fizikos priemonių apžvalgos ir paaiškinimo,reikalingo teisingam jos supratimui. Tam vien skaičių teorijos ir ele-mentarios algebros priemonių neužtenka. Pirmiausiai reikia suprastitam tikrus ženklinimo momentus, kuriuos naudoja tenzorių diferen-cialinė teorija. Šioje teorijoje svarbiausia – tenzorių rūšys ir trimatėDekarto koordinačių sistema. Tenzoriai yra nulinio, pirmo, antro, tre-čio laipsnio ir t.t. Nulinio laipsnio tenzorius yra paprastas skaičius, bekiekybės reiškimo neturintis jokių kitų savybių. Pirmo laipsnio tenzo-rius yra vektorius, kuris projektuojamas į tris koordinačių ašis ir ati-tinkamai turi tris arba keturis komponentus. Be projekcijų, vektoriaituri kryptį, parodančią kokia kryptimi vyksta dydžio kitimas. Geraižinomi vektoriai yra greitis (v), impulsas (p), jėga (F) ir pan. Ant-ro laipsnio tenzorius turi savo absoliutinį dydį, išreiškiamą skaičiumiir dvi kryptis, kuriomis gali vykti parametro kitimas. Kuo aukštesniolaipsnio tenzorius, tuo daugiau krypčių jis turi. Įdomiausi yra vektoriaiir tenzoriai, ypač kai jie susieti su diferencialine algebra.

Šią sistemą patartina gerai įsisavinti, nes be šių pradmenų neįmano-ma suprasti Klein-Gordon’o skaliarinio lauko lygties. Svarbiausia šiamtikslui – ženklinimo sistema. Skaičius žymimas paprastai, raide, kaip a;

21

SKYRIUS 3. SKALIARINIS LAUKAS 22

vektorius turi tris komponentus ir jo žymėjimas yra ai (i = 1,2,3); ten-zorius turi dvi kryptis, žymimas dviem komponentų sistemomis – aik(i = 1,2,3;k = 1,2,3). Mūsų tikslais įdomiausi yra vektoriai ir tenzo-riai, kuriuos galima išreikšti ir kitokiomis priemonėmis, tokiomis kaipmatricos. Matricos ypač patogios su dviejų komponentų tenzoriais.Tačiau prieš pereinant prie matricų, noriu parodyti, kaip šios sistemossusijusios su koordinačių ašių skirtingais tipais. :Tarkime, kad turimasvienas taškas (B) ir trimatė Dekarto koordinačių sistema. Tas taškasgali būti ant ašies, tada jis neturi jokių projekcijų ir įvardija paprastąskaliarinį skaičių (a). Tas taškas gali būti vektoriaus smaigalio padė-tis ir turėti tris elementus ( ai , i = 1,2,3 ), kurie yra projekcijos įašį. Įmanomas ir antro laipsnio tenzorius, kuris tašką projektuoja neį tiesę, bet į plokštumą, o ši turi du komponentus, todėl tenzoriai turidu ženklinimo indeksus, kad galėtų išreikšti koordinates plokštumoje(x ir y). Tai atvaizduojama kaip jau rodžiau aik. Ir paskutinis do-minantis tenzorius yra trijų indeksų. Jis projektuojamas ne į ašį, neį plokštumą, bet į kubą ir atitinkamai turi tris indeksus, žyminčiusprojektavimo dimensijas aikl.

Antro laipsnio, dvi-indeksinius tenzorius labai patogu žymėti mat-ricos forma. Vienas indeksas rodo stulpelių, o kitas eilučių skaičių.Kiekviena eilutė arba stulpelis yra atskira koordinačių sistemos di-mensija. Dimensijų gali būti trys (trimatė erdvė) arba keturios (žymiketurių matavimų erdvėlaikį). Toliau pateikiama matrica su aprašymu.


Matome, kad matrica yra lentelė, sudaryta iš eilučių ir stulpelių.Kiekvienas tenzoriaus indeksas žymi pagrindines jo kryptis ir tai, iškiek elementų kiekviena kryptis sudaryta. Jų gali būti trys, keturios irdaugiau, nors tai retai pasitaiko, nes daugiau nei keturios koordinačiųsistemos dimensijos – nenaudojamos. Todėl turime trečio ir ketvirtolaipsnio kvadratines matricas, apie kurias galima pasiskaityti vadovė-liuose. Juose aprašyta, ką su matricomis (tenzoriais) galima daryti,kaip atlikti aritmetinius ir kitus veiksmus ir t.t. Visa tai smulkiai šia-me straipsnyje neliečiama. Kai matricomis išreiškiamos koordinačiųsistemos, reikia joje sugebėti pamatyti jų elementus. Iš ko sudarytaDekarto koordinačių sistema? Svarbiausia yra ašys, į kurias projek-tuojami nagrinėjami elementai, kurios matricoje sudaro įstrižainę, pa-veikslėlyje išskirtą raudonai. Ir yra du kampai, kurie išskleidžia tieses įplokštumas. Abu kampai žymi tas pačias plokštumas, tik jos matomosiš priešingų perspektyvų. Pavyzdžiui, xy ir yx, zy ir yz ir t.t. Kitaipsakant, visa tai, ką galima nubraižyti erdviškai koordinačių sistemoje,galima perkelti į matricinį ženklinimą. Kadangi taip patogiau, būtinalabai gerai mokėti visas abi-kryptes transformacijas.

Šios matricos susijusios ir su vektoriais. Skirtumas – elementarus:vektorius turi vieną kryptį, o tenzorius – dvi. Bet tai reiškia, kad ten-zorių galima išreikšti sujungus du vektorius. Visus nereikalingus lau-kelius pažymėję nuliais (0), paliekame tik tą struktūrą, kuri reikalingavektorių aprašymui. Jeigu naudosime keturių komponentų vektorių,šalia erdvės parametro įrašę ir laiko parametrą (Einšteino erdvėlaikis),


gausime tą patį vektorių tik iš dviejų perspektyvų – kontravarianti-nės ir kovariantinės. Sujungę dviejų vektorių išvestines, turėsime dydį,kuris klasikinėje mechanikoje atitinka pagreitį žymimą (a – pagreitis;F =ma).

Matematinėse lygtyse naudojamos vektorių arba vektorių ir skalia-rinių dydžių, tokių kaip kai kurios funkcijos, sandaugos. Dauginant išskaičiaus, keičiasi tik vektoriaus absoliutusis dydis, o kryptis nesikeičiair ji gali būti net nesvarbi. Kartais tai yra dviguba sandauga susieta sualgebrine išvestine, kuri reiškia, kad ji yra antro laipsnio. O kaip mesžinome, antro laipsnio išvestinė yra pagreitis arba divergencija. Tačiauapie tai – toliau.

3.2 Tenzorių diferencijavimasPradedant šį skirsnį, pirmiausiai reikia prisiminti išvestinės sąvoką. Iš-vestinė yra funkcijos kitimo greitis trukmės arba erdvės atžvilgiu. Jasgalima taikyti tiek skaliariniams, tiek vektoriniams dydžiams. Pavyz-džiui, kelio išvestinė laiko atžvilgiu yra greičio vektorius, o šio išves-tinė vadinama pagreičiu. Kitaip sakant, antro laipsnio kelio išvestinėtrukmės atžvilgiu vadinama pagreičiu. Kadangi įmanomos dvi įvairiųfunkcijos tipų išvestinės, yra galimybė skirtingus dydžius diferencijuotigaunant pagreičiui ekvivalentiškus parametrus. Pagreitis svarbus dėlto, kad jis labai glaudžiai susijęs su kinetine jėga (F). Niutono jėgosformulė yra F = ma. Ją galima įvairiai transformuoti, gaunant ekvi-


valentiškas išraiškas. Pavyzdžiui, a =Fm

arba a ≈ F. Ši lygtis tokiasvarbi, kad ji perkeliama net į kvantinę mechaniką arba kvantinio lau-ko teoriją, kur taip pat skaičiuojamos jėgos sąveikos, tik naudojamossudėtingesnės išraiškos. Šis perkėlimas vykdomas pirmiausiai per lag-ranžianą (L). Kas yra matęs Lagranžo judėjimo lygti, prisimena, kadji yra diferencialinė. Tad norint ją suprasti, reikia išmanyti išvestines,kurias elementariu pavyzdžiu paaiškinau.

Išvestinę suprasti nesunku, įsisavinus elementarų principą, kuriuoremiantis kuriami greičiai ir pagreičiai ir ekvivalentiškos formuluotės,kaip pagrindinį parametrą naudojant erdvę, svarbią gradiento arba la-plasiano operatoriuje. Tolesniame paveikslėlyje parodysiu pagrindiniusdiferencialinius operatorius.

Visose pateiktose lygtyse naudojama trimatė erdvinių koordinačiųsistema. Visi šie operatoriai yra pirmo arba antro laipsnio išvestinės,apskaičiuotos erdvės atžvilgiu. Šis principas svarbus tada, kai skaičiuo-jama ne kinetinė energija arba jėga, bet potencinė, kuri yra kitimasne trukmės, bet erdvės atžvilgiu. Ypač svarbus gradientas ir Laplasooperatorius, nes jie atitinka greičio ir pagreičio išvestinę su trukmėsparametru. Ir tarus kad pagreitis apytiksliai lygus veikiančiai jėgai,tai šios priemonės yra du būdai, kuriuos naudojant galima skaičiuotikvantinėje sistemoje veikiančias mikro-jėgas.

Visas šias taisykles vienodai galima taikyti ir vektoriams ir ten-zoriams. Pradėkime nuo vektorių diferenciavimo, kuris naudojamas


kvantinių laukų aprašymui. Svarbu suvokti kokia yra kontravarianti-nių ir kovariantinių vektorių sistema, nes ji labai dažnai naudojamakvantinės teorijos struktūrų išraiškai. Kaip ši sistema atvaizduojama,parodyta pirmame skyrelyje pateiktoje matricoje. Čia matome, kadsujungus du vektorius, galima gauti kažką panašaus į nepilną antrolaipsnio tenzorių. Tačiau šią sistemą būtina susieti su išvestinės są-voka, apie kurią jau kalbėjome. Pritaikius kontra-variantinį išvestinėsoperatorių funkcijai arba vektoriui, pirmiausiai apskaičiuojame grei-tį, tada veiksmą pakartoję ir apskaičiavę greičio išvestinę, gaunamefunkcijos arba vektoriaus pagreitį. Šioje išraiškoje erdvė ir trukmė su-jungtos, nes naudojamas vienas Einšteino erdvėlaikis. Šis veiksmassvarbus tuo, kad pagreitis yra jėgos išraiška ir kvantinio lauko funkci-ja, kuri įstatoma į šį operatorių, sujungiama su jėgos (F) parametru.Klein-Gordon’o lygtis tuo panaši į Šrėdingerio lygtį, kur kvanto arbalauko funkcija siejama su energija arba Planko veiksmu, paprasčiausiaišiuos dydžius lygtyje pastačius vieną šalia kito.

Šie diferencialiniai operatoriai veikia pagrindinę funkciją, kuri yraharmoninis osciliatorius ir įdeda į šią sistemą reikalingas savybes arbaparametrus. Tai gali būti impulsas, energija, arba aprašytais atvejais –mikro-jėga (F). Kadangi kvantas yra harmoninių osciliatorių struktū-ra, kuri sudaro kvantinio lauko pagrindą, tai šitaip galima sukonstruotiįvairių tipų laukus, kurie aprašo visas pagal šią sistemą įmanomas sa-


vybes.

3.3 Skaliarinio lauko lygtisSkaliarinis laukas visų pirma reiškia tai, kad jo elementai neturi kryp-ties komponentų, atsirandančių dėl kinetinio ar potencinio lauko ele-mentų judėjimo. Toks laukas yra temperatūra, tankis ir pan. Laukofunkcija Φ yra periodinė funkcija, kurią galima aprašyti naudojantvisas tokių funkcijų įmanomas išraiškas, tokias kaip trigonometrinės,eksponentinės arba kompleksinės ir t.t. Paveikslėlyje pavaizduotas ska-liarinis laukas, kurio principus atskleisti šio įrašo pagrindinis tikslas.

Ji vadinama Klein-Gordono lygtimi, kuri sudaryta iš kinetinio ele-mento, kurį galima išreikšti D’Alambero operatoriumi ir masės elemen-to, kuris į harmoninių osciliatorių sistemą įveda masės komponentą.Gali kilti klausimas, kaip tai padaroma. Čia galima pasinaudoti klasi-kinės fizikos elementaria impulso formule, kuri yra p = mv. Pagal šiąformulę matome, kad impulsas apskaičiuojamas prie greičio paramet-ro prijungiant masę. Tai yra užtenka lygtyje šalia kinetinio elementopastatyti masės parametrą, ir gauname naują labai svarbią fizikinėssistemos savybę. Tas pats daroma ir Klein-Gordono lygtyje – šalia pe-riodinės funkcijos (Φ) parašome masę (m) ir gauname naują reikalingąsvyruojamosios sistemos fizikinę savybę (mΦ). Lendant giliau į ma-tematiką, reikia žiūrėti kaip iš lagranžiano (L) išvedama ši skaliariniolauko lygtis. Pirmiausiai reikia susistatyti diferencialinį lagranžianą.Tada, panašiai kaip Lagranžo judėjimo lygtyje, apskaičiuojamos išves-tinės greičio ir padėties atžvilgiu ir gaunamos tą funkciją atitinkančiosmikro-jėgos. Taigi, norint į lygtį įvesti masės komponentą, lagranžianereikia sukurti naują masės elementą, iš kur jis pereina į aptariamą lygtį– harmoniniai osciliatoriai tampa masyvūs. Masė veikia panašiai kaip


potencinės energijos komponentas lagranžiano formulėje.

Be masės elemento dažnai į lauko judėjimo lygtį įvedamas sąveikoselementas vadinamas „šaltiniu“. Tai toks pats šaltinis, kaip visiemsgerai žinomoje Maksvelo lygtyje, kurioje krūvių tankis (šaltinis) susie-jamas su elektriniu lauku, aprašomu lauko divergencijos operatoriumi.Iš tų pačių lygčių žinome, kad šaltinis gali būti statiškas arba judantiskaip „srovė“. Ši irgi turi lauką, įprastai vadinamą magnetiniu lauku.Šį principą su-abstraktinus ir perkėlus į kitas sistemas, gaunamos ana-logiškos lygtys. Tokia lygtis, pavyzdžiui, yra A. Einšteino gravitacijoslygtis, kuri aprašoma naudojant tenzorių arba matricų struktūras. Šal-tinis yra impulso-energijos tenzorius ir aplink jį sukuriamas „laukas“,vadinamas erdvės iškreiviu.

Apibendrinant visą sistemą, galima pasakyti, kad vertinti galimadu matematinius ir fizikinius aspektus: diferencialinius operatorius irperiodinę lauko funkcija. Aišku, čia pateikta lygtis nėra visa laukostruktūra. Čia tik iliustracija priemonių, nuo kurių pradedama kurtirimtą lauko teoriją. Klein-Gordono lygties esmė ta, kad operatoriai


visi yra klasikiniai, ta prasme, kad juose nėra jokios naujos matema-tikos. Kiek svarbesnė yra pagrindinė „lauko“ periodinė funkcija, ku-ri pagal klasikinę kvantinę mechaniką yra tikimybės amplitudė rastikvantą tam tikrame erdvės taške. Operatoriai su tikimybėmis nesu-siję, tačiau jie veikia būsenos vektorių, kuris iš esmės tikimybinis, otai reiškia, dėl Heizenberg’o ne-apibrėžtumo principo, apibrėžiamastik apytiksliai. Laukas kaip makro-sistema yra realus, turi įprastasmus supančio pasaulio formas, tačiau mikroskopiniais masteliais labaisunkiai apibrėžiamas. Taip yra todėl, kad įmanomas tik top-bottomprincipo matavimas, o tai reiškia, kad matuoti reikia mažesnį didesniu.Dėl šios priežasties, matuojamos sistemos suardomos. Ir yra galutinėįmanoma matavimo riba. Kai perspektyva bottom-top, t. y., dideliųobjektų matavimui naudojama mikroskopinė realybė, tikslumas daugdidesnis.

Skaliarinis laukas įdomus tuo, kad jo struktūra pakankamai papras-ta ir jis iliustruoja pagrindinius lauko konstravimo principus, tokiuskaip diferencialinio lagranžiano sudarymas, judėjimo lygties suformu-lavimas, tenzorių ir jų išvestinių susiejimas, bei visų šių matematiniųstruktūrų ženklinimo įsisavinimas. Kiti fiziniai laukai – formuluojamianalogiškai. Jų esmė – mikro-jėgų tarp kvantų skaičiavimas. Tačiaumus labiau domina sąmonės laukai, o juose pagrindinį vaidmenį atlie-ka informacija: gnostiniai laukai pirmiausiai yra informaciniai laukai,nes juose susiejama žmogaus gyvenama aplinka. Juos apibrėžus fizikosformulėmis, galima gauti atsakymą į klausimą „Kas yra žmogus?“.


4 | Fizika kaip pirmoji filo-sofija

4.1 Niekio materializacijaFizikos kaip tikrovės aprašymo kalbos esmė yra viso pasaulio skal-dymas į parametrus, parametrų susiejimas į formules ir lygtis bei jųmatematizavimas. Formulėse naudojami du pagrindiniai metodai: pa-prastų parametrų sujungimas į sudėtinius arba parametro veikimas sukokiu nors operatoriumi, kuris suteikia jam kokią nors matematinę ir,atitinkamai, fizinę struktūrą. Parametrai sujungiami taip:

1. p2

2m= K (kinetinės energijos ryšys su impulsu) arba

2. temperatūros parametras T veikiamas operatoriumi ∇T , kuris pa-rodo jos didėjimo arba mažėjimo kryptį/vektorių.

Lygties pagrindinė paskirtis yra parodyti „kiek yra kokio nors para-metro dalių“, o tai reiškia, kad jis išreiškiamas skaičiumi. Sudėtinges-nėse struktūrose atskleidžiamos ir kitokios savybės, pavyzdžiui, kokietransformacijų dėsniai ir savybės, kaip struktūros klasifikuojamos irpan. Bet svarbiausia – teisingos teorijos galimybė numatyti fizikinėssistemos evoliuciją neatliekant eksperimentų. Jeigu patikrinus spėji-mus/skaičiavimus, jie pasitvirtina – hipotezė laikoma teisinga.

30

SKYRIUS 4. FIZIKA KAIP PIRMOJI FILOSOFIJA 31

Gali kilti klausimas, ar fizikai yra kokios nors ribos? Kitaip sakant,ar prieš tai apibrėžta sistema pritaikoma bet kokiai realybei – para-metrizavimas, dalinimas į skaičius, skaičių jungimas naudojant aritme-tinius veiksmus ir pan.? Pavyzdžiui, teigiama kad sąmonė šiuo meto-du nepaaiškinama, juo labiau dvasia ir dvasinis pasaulis. Šis požiūrisvadinama dualistiniu modeliu, pagal kurį yra du niekaip nesusiję irnesusiejami pasauliai, ir bandyti dvasiai pritaikyti fizikinį modelį, tokįpatį, kuris naudojamas aprašant „grubią“ materija, yra beprasmiškasužsiėmimas. Negana to, taip traktuoti žmogų pavojinga, nes pagaltokią technologinę ideologiją žmogus paverčiamas „techniniu daiktu“,kurį galima siekti valdyti kaip mašiną. Pavojus aišku yra, žinau net,kad yra slaptas planas, pagal kurį siekiama pasukti civilizacijos raidąšia kryptimi, bet viskas priklauso nuo žmonių. :Be pavojaus yra irgalimybė geriau suprasti save ir mus supantį pasaulį. Toks požiūrisdaugiau būdingas ezoteriniam mokslui, kuris nerodomas visuomenėje.Mokslininkai šias teorijas žino, bet kalbant ne apie specialistus, to-kį supratimą turi tiktai vienetai. Tam reikia savarankiškai domėtis irpačiam sieti informaciją, kuri kol kas daugmaž prieinama laisvai.

Toks mąstymas, kuris sielą paverčia parametru (sakykime S), ga-li atrodyti nepriimtinas, nes tokia kalba, kokią naudoja matematikai,prieštarauja jos esmei ir prigimčiai. S laikyti „lauko struktūra“, kurisyra tam tikra substancijos ir energijos forma; S dalinti į dalis ir skai-čiuoti, kiek yra energijos pagal pasirinktą matavimo vienetą; aiškintis,kokie smulkesni substancijos grupės parametrai – gradientai, mikro-jėgos, indukcijos mechanizmai; kaip sukonstruota sistema ir kaip jąrekonstruoti, – neįprasta, bet seniai organizacijos struktūrose kasdie-nybė. Toks požiūris yra techninis požiūris į sielą, kuris ją pažemina,nes techniniai daiktai laikomi žemesnio rango negu gamtiniai. Tačiautai nėra vienintelis galimas įspūdis, nors jis labiausiai paplitęs, nesateina iš praktikos. Konceptuali fizika gali priartėti prie labai abstrak-čios filosofijos formų, kuriomis realybės fenomenai aprašomi naudojantpažangų intelektą; taip pat, matematika ne tokia jau paprasta ir vi-


siems suprantama, todėl ir jos objektas netampa tokiu nuvalkiotu, kaipgalėtų atrodyti. Vadinasi, daug kas priklauso nuo sugebėjimo informa-ciją tinkamai pateikti. Ir tai ypač aktualu ezoteriniame moksle, kurisnaudojamas įvairiose organizacijose, kur mokslo ir dvasinio pasauliosujungimas net paverčiamas kulto objektu.

Matematika ir fizika taip pat yra „dvasinis“ pasaulis, nes kyla iš tosžmogaus vietos, kuri tiesiogiai susijusi su dvasia. Tai yra sąmonė, mąs-tymas, protas ir pan., kitaip sakant, visas kognityvinis procesas, kurisprieš-pastatomas jusliniam pasauliui. Dvasios pagrindinės apraiškosyra „dvasinė“ vaizduotė, kalba, mąstymas, prisiminimas, kurie parodogelmę, ateinančią iš „antros pradžios“, kaip yra išsireiškęs žinomas fi-losofas. Žodžiai, turintys referenciją, nukreiptą į šią pradžią, laikomidvasiniais. Ir kita vertus, žodžiai, nukreipti į juslinį pasaulį, visi yra fi-ziniai, kūniški žodžiai. Yra ir santykių žodžiai, kurie visada abstraktūs,net jeigu kyla iš fizinio pasaulio, nepaisant to, ši kryptis jiems suteikiamaterialumo aureolę. Iš to seka, kad ši kalba yra dvasios kalba. Norsiš pradžių ji buvo skirta aprašyti objektyviam pasauliui, visada ateinatoks momentas, kai kūrinys atsukamas prieš kūrėją. Tad galima ban-dyti jį pritaikyti sau ir sukurti tokį savo paties „modelį“, koks kažkadaatrodė tinkamas tik fizinei tikrovei. Tai problemiška, bet yra ir pliu-sų. Problema kyla iš to, kad dvasią gali kilti pagunda laikyti niekiu,dėl jos specifinės fenomenologijos. Šis „niekingumas“ susijęs su tuo,kad mintis arba vaizdinys, skaidrus, permatomas, minkštas, kintamas,keičiamas, abstraktus, susijęs su santykine realybe, todėl gali atrodyti,kad tai iliuzija surišta su kažkuo niekingu, arba niekiu. Tai atsispindiir toje kalboje, kuri ateina iš dvasinių pasaulių – ji paženklinta šiomis„niekingomis“ savybėmis, negana to – primeta šį niekingumą išorineirealybei ir, jau visiška „katastrofa“, jeigu ši kalba atsukama prieš savepačią, nes taip gaunamas dvigubas niekingumas, kuris tapatinamas sususinaikinimu... Tačiau viskas yra ne būtinai taip.

Ši matematikų ir fizikų kalba, pagal tokią logiką, apibūdinama kaipniekio falsifikacija. Tačiau moksle buvo sukurtos priemonės, kurios


pasuka situaciją priešinga kryptimi – iš niekio falsifikacijos, prie nie-kio materializacijos. Transcendentalumas ne tik falsifikuojamas, bet irmaterializuojamas. Tai įvyko su elektromagnetinėmis bangomis, ku-rios turi platų spektrą, nors „matomas“ tik labai siauras optinis ruožas.Dabar turime matavimo prietaisus, kurie gali aprėpti visą spektrą, norsdidžioji jo dalis nematoma jokiu organu. Nematoma ir nepatiriama –vadinasi niekis. Bandyti apie tai samprotauti ir kurti teorijas prilygstašio niekio falsifikavimui. Bet tai netiesa, nes sukurtos komunikacijostechnologijos įrodo jų realumą ir netgi praktinio pritaikymo galimy-bes: perduoda balsą, vaizdą, ir bet kokią kitokią informaciją, leidžiadaryti poveikį ir naudoti įvairiose srityse. Kaip niekiui, tai suteikiaper daug realumo ir materialumo. Visą šią logiką galima perkelti irį kitas sritis, į tai, kas nematoma, bet nepaisant to yra, ir nebūtinaikaip niekis, nes galima įsivaizduoti technologijas, su kuriomis šis niekismaterializuojamas, taip pat ir transcendentalumas arba dvasia. Šiossritys yra tik fenomenologinis arba patyrimo niekis, bet ontologiniupožiūriu – substanciali būtis; fizikos terminais – materija, filosofijos –substancija.

Transcendentalumas – nėra niekis. Jis toks gali atrodyti tik todėl,kad sąmonės suvokimo galimybės ribotos. :Transcendentalumas nėrareprezentuojamas kaip masyvi, kieta, užpildyta realybė; mes daugiaususiduriame su jo idealizuotais abstraktais ir tuo, kaip jis veikia, ne tuokaip atrodo. Dėl šios priežasties gali atsirasti iliuzija, kad jis nesubs-tancialus. Tačiau sveikas protas ir logika verčia visoje tikrovėje ieškotivienio, pagal kurį visos realybės kyla iš to paties bendro pagrindo, taippat ir transcendentalumas iš tos pačios transcendencijos, kuri tiekia in-formaciją ir „objektyvaus“ pasaulio modeliui sąmonėje. Vadinasi, yraviena transcendencija, kuri kažkokiame taške išsišakoja ir viena šaka įsąmonę ateina kaip transcendentalumas ir dvasia, o kita šaka – kaipkūnas ir kūniškas pasaulis. Niekingumo nėra nei objektyvioje realybė-je (Esme), nei transcendentalinėje (Niekyje). Nors žiūrint ne į esmę irpagrindą, bet į paviršines savybes, gali atrodyti kitaip.


4.2 Metafizika fizikos moksleKvantinių laukų teorija yra šių dienų mokslinė metafizika, nes didelė„Standartinio modelio“ dalis atskleidžiama metodais, panašiais į meta-fizinius. Kadangi metafizika pagal Aristotelį yra pirmoji filosofija, kurinagrinėja tikrovės pagrindą, tai metafiziniai kvantinių laukų teorijoselementai suartina ją su filosofiniu, o tiksliau metafiziniu mąstymu.Metodai gali skirtis, bet tema ir objektas sutampa. Šis ryšys įma-nomas todėl, kad daug kur empiriniai eksperimentai neįmanomi, tadbelieka naudotis vienintele likusia priemone, kuri yra protas. Kvantiniųlaukų teorija turi pakankamai tvirtą pagrindą įprastinėje apibrėžtojerealybėje, kuri aprašoma Niutono vektorinės mechanikos, – pavyzdžiui,kvantinio lauko Lagranžianas, susivedantis į antrą Niutono dėsnį, – ta-čiau taip pat yra daug teorinių arba spekuliatyvių elementų, kai nau-dojami racionalūs kriterijai, paimti iš logikos arba matematikos. T.y.,jeigu įrodoma matematiniais arba loginiais metodais, net nepatikrinusempiriškai, laikoma, kad principas tikroviškas. Šitaip kuriama teorinėfizika, kuri iš esmės yra ne kas kita, kaip fizikos filosofija. Su filoso-fija teorinė fizika susijusi dar ir dėl to, kad teorija tiesiogiai nesurištasu jokiu technologiniu ar techniniu pasauliu, nebent ta prasme, kadįvairūs įtaisai ir techninės priemonės naudojamos eksperimentuose irtiekia duomenis abstrakčiam įvertinimui ir sujungimui prote.

Kvantinio lauko teorijoje yra daug elementų, kurie niekaip nepa-tiriami, bet paprasčiausiai postuluojami ir laikomi aksiomomis. Netjeigu daug ką galima išmatuoti, niekas nėra matęs paties „lauko“ arba„kvanto“ kaip harmoninio osciliatoriaus arba atsiradimo ir išnykimooperatorių, Planko konstantos ir pan. Kai kurie laukai yra tik teori-niai, pavyzdžiui, Higgso arba aksionų laukas. Aš kalbu apie „gnostinębraną“, kuri sudaryta iš įvairių gnostinių, arba su informacijos repre-zentavimu ir pažinimu susijusių, laukų. Žinoma, akimis aš šios branosnesu matęs, nes akis yra jutiklis, kuris reaguoja tik į optinio spektrofotonus. Bet yra ir kitų būdų, kurie pirmiausiai yra technologiniai, ir


be abejo, yra galimybės, susijusios su paslėptomis žmogaus sąmonėsgaliomis, kurios žmonėms nerodomos, nes yra norinčių jas pasisavinti.Ribotą fenomenologinį pasaulėvaizdį išplečia mokslas, atveriantis tuossluoksnius, kurie nepažįstami kūniškai, nes akis yra „kūnas“, bet pa-žįstami dvasiškai, nors mokslininkai šio žodžio nemėgsta ir sieja jį arbasu religiniais žmogaus vaizdiniais, arba su etika. O mokslas, teigiama,nėra nei religija, nei etika. Tai, galbūt, yra didžiausias jo trūkumas,nes šitaip jis žmogaus gyvenime tampa daugiau naudos ir praktikoslogikos dalis, nei dvasios. Čia iškyla natūralus skirtumas tarp žmonių,kurie tik naudoja technologijas ir tų, kurie tas technologijas kuria savodvasioje. Šių tipų santykis su „teorija“ ir „praktika“ skirtingas.

Visa tai reiškia, kad žodžių pakeitimas raidėmis – ne toks jau bai-sus. Juk žodis Dievas arba Dievai taip pat yra tik ženklų eilutė, kuri yratik nuoroda į tam tikras sritis žmogaus sąmonėje, kur atsiveria realybėpavadinta Dievo vardu, bet vardas – ne pats Dievas. Kadaise kalbataip pat galėjo būti neįprasta, net garbinimo objekto „pažeminimas“pavadinant kalbos ženklų raižiniais. Tačiau žynių luomas, laikui bė-gant, pamatė tokios priemonės naudą ir paskelbė kalbą dieviška. Tokiapati dieviška kalba Iliuminatams yra matematika ir fizika, nes ji lei-džia parodyti tas žmogaus pasaulio dalis ir vietas, kurios asocijuojamossu garbintinu šventumu. Tarp raidžių sekos ir skaičių sekos – ne toksjau didelis skirtumas, ir abi ženklų sistemas galima sėkmingai naudotitam pačiam tikslui. Tai nereiškia, kad religija ir fizika sutampa 1:1,skiriasi požiūris į pažinimą ir pažinimo objektą taip pat – naudojamimetodai. :Skirtinga principų postulavimo forma, aiškinimai, reikala-vimai, įrodymai ir pateikimo forma. Bet svarbu ne tai. Svarbiausia,kad siekinys tas pats ir jeigu jis „objektyvus“, tai neturėtų priklausytinuo pažinimo metodų; tai turi būti tik toks skirtumas koks yra tarpkalbų: pasakojimas vienas, bet jį galima papasakoti 100 kalbų. Nuoto, kokia kalba naudojama, pati istorija nepriklauso ir ji turi visadalikti ta pati. Taigi pirminę pasaulio priežastį buvo bandoma išsiaiškintimituose, religiniuose pasakojimuose, filosofijoje ir moksle. Bet nuo to,


kaip aiškinama, kaip jau buvo sakyta, realybė negali priklausyti arba jinebūtų realybe, greičiau žmogaus kognityvinių fantazijų kūrinys. Ta-čiau mokslas – nėra vien fantazijos, nes fenomenologinis niekis mokslegali būti materializuotas.

Kita vertus, posakis „fizikos metafizika“ gali skambėti keistai, nesji tuo pat metu būtų ir ji pati ir tai, kas yra anapus jos. Bet taitik terminų pasirinkimo problema, kuri ateina iš tradicijos. Pirmiau-sia, fizika yra tik tam tikra jos atmaina, konkrečiai Aristotelio fizika.Jos požiūriu visa naujoji fizika yra „metafizinė“, nes Aristotelio teori-jas seniai peržengė. Be to, pats Aristotelis šio termino nenaudojo, jįsugalvojo žmogus, tvarkęs filosofo rašytinį palikimą. Tuo tarpu Aris-totelis kalbėjo apie pirmąją filosofiją. Priėmus šį variantą, problemosnelieka ir be jokio prieštaravimo ar painiavos kvantinių laukų fizikągalima vadinti šių laikų pirmąja filosofija, nes tikrovės pagrindas aiški-namas kaip laukų samplaika, iš kurių atsiranda visi lokalūs ir nelokalūspasauliai. Pirmoji filosofija siekia paaiškinti viską, bet dabar žinome,kad ji nėra užbaigta ir nebus užbaigta niekada, nes realybė neišsemia-ma ir žmogus niekada nepasieks tokių egzistencijos formų, kad galėtųpamatyti ir aprėpti viską. Galima trokšti tik maksimalaus įmanomosąmonės išplėtimo, leidžiančio pamatyti daugiau tikrovės, kad nebūtųšvaistoma unikali proga, kuri gali niekada ir nepasikartoti. Bent jau toužtikrintai negalime žinoti. Ši tikrovės sandara mano įraše vadinama„realybės sluoksniais“, kurių tikro skaičiaus niekas nežino; o žmogusapsigyvenęs tik pirmame iš jų, kuris yra jo kaip kūniškos būtybės na-mai. Visas pasaulis tuo neužsibaigia, bet užsibaigia žmogaus galimybėsmatyti. Todėl tenka ieškoti būdų kaip šį „niekį“ materializuoti, kadgelmė būtų atverta bent netiesioginiais būdais.

Žinoma, nereikia klaidingai įsivaizduoti, kad klasikinė filosofija tu-ri labai daug bendro su moderniausia kvantine mechanika. Jos yralabai skirtingos, net prieštarauja viena kitai, arba kitaip – nesuderi-namos, tačiau aš norėjau pabrėžti pačią intenciją ir objektą. Intencijavisur yra paaiškinti, o objektas – tikrovės paslaptys. Šiais aspektais


ir klasikinė filosofija, ir pati moderniausia fizika – sutampa, bet einalink savo tikslo skirtingais keliais. Kelių turėtų būti begalės, bet šiuometu, iš tradicijos žmonijai žinomi tik šie. Kelias daug ką pakeičia,tačiau pati substancija skirtinga būti negali, skirtingos tik formos ir si-tuacijos, kurios be to aprašomos skirtingomis kalbomis. Bet akivaizdu,kad kalba tėra tikrovės paviršius, lemiantis tik tai, kaip ji suvokiama,bet ne tai, kas ji yra. Epistemologinių sistemų gali būti begalybė, betontologija neišvengiamai turi būti ta pati, nepriklausomai nuo to, perkokias akis būtis ir esiniai matomi. Ir pagrindinė mintis: kvantiniųlaukų teorija daugiau priklauso epistemologinei teorijai, nes tiesiogiaiontologija nepatiriama, tad belieka viena išeiti, rekonstruoti ją epis-temologinėmis priemonėmis, kurios yra „lauko“, „kvanto“, „sąveikos“,„ryšio“, „energijos“ sąvokos.

4.3 Ženklai ir sielos gelmėSielos „moksle“ vyrauja dvi pagrindinės teorijų grupės, viena kurių yramonistinė, o kita – dualistinė. Monistinis modelis tapatina ją su mate-rija ir tvirtina, kad ji tėra tam tikra materijos būsena, kažkaip gebantiatvaizduoti supantį pasaulį. Pagal šią hipotezę, siela yra pirmo realy-bės sluoksnio, kurį aiškina fizikų „Standartinis modelis“, forma, tamtikras vietinis išsišakojimas, kurio visos galimybės išsemiamos pirmosluoksnio fizikos. Šį požiūrį galima atvaizduoti tokiu paveikslėliu:


Čia pavaizduota sistema, kuri aprašoma „Standartiniame modely-je“, sudarytame iš Kvantinės elektrodinamikos (KED), Kvantinės ch-romodinamikos (KChD), Kvantinės silpnosios sąveikos (KSD), gravi-tacijos teorijos ir Higgso lauko dinamikos (HLD), kuri yra materijosmasės šaltinis. Tai yra pirmas sluoksnis, kuris fizikų gerai ištyrinė-tas, ir pakankamai tiksliai paaiškina supantį pasaulį. Matome, kadšis sluoksnis pirmiausiai pereina į kūno sandarą, kurią galima aiškintinaudojant „Standartinio modelio“ kvantinių laukų teorijas. Šis mode-lis redukcionistiniu vadinamas todėl, kad sielą bandoma redukuoti tikį tokias sąveikas ignoruojant tai, kad jos atsiradimui reikia labai speci-finių laukų savybių, kurių „Standartiniame modelyje“ nėra. Nepaisantto, siela laikoma tik iš kūno sandaros ateinantis pirmo sluoksnio išsi-šakojimas, kuris sukuria tam tikrą būseną (pirmiausiai per KED lau-ką), laikomą psichinės žmogaus veiklos pagrindu. Tam yra šioks tokspagrindas, nes psichika neatskiriama nuo smegenų, kurios yra pirmosluoksnio laukuose atsirandantis „organas“, bet tai nereiškia, kad užpirmo sluoksnio nėra jokių kitų sluoksnių, kurie labiau atitinka sieloskūrimui keliamus reikalavimus.

Pagal šį modelį, mus supantis pasaulis, kurį vadinu fenomenologi-


niu, įsiterpia tarp kūno ir sąmonės ir yra tam tikra būsena arba ener-getinis burbulas, kurio ertmėje atsiranda supančio pasaulio kopija, ku-rioje gyvena kiekvieno žmogaus sąmonė. Tikras kūnas yra anapus šiofenomenologinio modelio ir priklauso transcendencijos, arba pirminėstikrovės, pirmam sluoksniui. Į fenomenologiją šiame įraše nesigilinsiu,nes tai padaryta kituose įrašuose kur struktūros aprašytos pakankamaiplačiai. Matome, kad antrinė tikrovė šiek tiek pasislinkusi nuo tikrostranscendencijos, ir su ja tiesiogiai šiame modelyje nesąveikauja. Arbakitaip sakant, ji yra kaip mikroschemų kuriamas atvaizdas, kuris netu-ri jokio grįžtamojo ryšio į jas. Nors tam prieštarauja kai kurie visiemsžinomi faktai, tačiau į tai šį kartą – nesigilinsiu. Šis modelis taip patnumato, kad yra ir kitų, gilesnių sluoksnių galimybė, kurie paveikslėly-je pažymėti kaip antras, trečias sluoksnis ir t.t. Tačiau jie fantominiai,niekaip nepatiriami ir nematuojami, nes su pirmu sluoksniu sąveikaujasilpnai, todėl mokslininkų nedomina, laikomi netikrais ir ignoruojami,o jeigu kas bando kurti teoriją, naudodami protą ir analogiją, apšau-kiami pseudo-mokslininkais ir šarlatanais. Tikima, kad šie sluoksniaiįmanomi, bet mokslui niekaip nepasiekiami.

Prie viso to reikia pridurti, kad fizinių objektų aprašymo pagrin-das yra KED ir su šiais laukais susijusi fizikinės chemijos teorija. Nestiek gyvi, tiek negyvi objektai sudaryti iš Cheminių elementų lentelėsatomų, kurie yra materialus organizmo substancijos pamatas. Che-mija iš esmės yra tik jėgų tarp elektronų debesų ryšiai, medijuojamivirtualių fotonų, kurie medžiagoje sukuria procesus, kuriuos galimapaaiškinti net klasikinės elektrodinamikos teorijomis. Kitaip sakant,yra neigiamą krūvį turintys elektronų lauko debesys, prie kurių prika-binti teigiamą krūvį turintys branduoliai, šie ir sukuria substancijojeelektrinius (E), magnetinius (B), fotonų (γ) laukus ir krūvių sutan-kėjimus bei sroves. Ši chemija pagrįsta anglies atomų struktūromis,kurios yra organinės chemijos pagrindas. Traukos ir stūmos jėgos tarpkrūvių sukuria laukų kaip substancijos ir energijos sutankėjimus, kurieyra tiek neorganinio pasaulio, tiek gyvūnų pasaulio pagrindas. Kitaip


sakant, organizmų fizikiniam aprašymui iki tam tikro laipsnio užtenkair bendrosios fizikos: klasikinės mechanikos, elektrodinamikos, termo-dinamikos, chemijos, gravitacijos teorijų ir pan. Kūną galima veik-ti srove, fotonų srautais, jame galima indukuoti šiluminius reiškinius,raumenų ir smegenų darbui daryti poveikį įtakojant chemines reakci-jas ir visas kitas klasikines ir modernias fizikos priemones. Tas patsdaroma ir aprašant psichikos veikimą, čia ypač pasitelkiant elektro-dinamikos priemones. Tačiau šiuo klausimu, pirmo sluoksnio fizikosteorijos pasakyti gali nedaug.

Aš vadovaujuosi įsitikinimu, kad šis modelis nėra šiuo metu vie-nintelis įmanomas ir kad žinomų sluoksnių skaičių reikia išplėsti bentvienu papildomu. Tai yra, aš laikau, kad sąmonė nėra pirmo sluoksniospeciali būsena ir jo primityvus išsišakojimas, kuris įvyksta tik smege-nų lygmenyje. Aš laikau, kad sąmonė turi savo kvantinį lauką ir kadyra ne tik lokali struktūra, bet šis laukas yra ištisas „kosmosas“, kurįgalima prilyginti fizinio pasaulio kosmosui. Paveikslėlis atrodo taip:


Šis paveikslėlis panašus į prieš tai pateiktą, skirtumas tik tas, kadantras gnostinis sluoksnis ateina ne iš išsišakojimo smegenyse, bet išpirminės tikrovė arba transcendencijos, ir kad ši realybė koreliuota sufizine realybe. Kitaip sakant, gali formuoti savo informacines struktū-ras ir koreliuoti jas su organiniais dariniais fiziniame pasaulyje. Kadbūtų įmanoma sąveika, turi būti portalo ir informacijos pernašos me-chanizmas, aprašomas fizikiniais modeliais. Kūnas yra išorėje arbapirmame U formos sluoksnyje, kur vyksta fizikos ir chemijos aprašomiprocesai, tačiau jame yra ir gilesnės realybės, kurios yra paralelinėsšiems fiziniams laukams ir turi savo pasaulius, kuriuose galioja kitidėsniai; kiek tai susiję su siela arba psichika – informaciniai procesai.Nes gnostinės branos pagrindinė paskirtis rinkti, apdoroti ir atvaiz-duoti informaciją, kam reikia visiškai kitokio tipo laukų, nei koks norselektronų, kvarkų arba fotonų laukas. Pagal tai, ką skelbia vieša fizika,šiuo metu gnostinių branų materializuoti jokiais procesais neįmanoma,nors tai nuolatos vyksta kiekvieno žmogaus smegenyse. Tai yra, žmo-gus apie šį sluoksnį žino iš savo vidinės patirties, tik nesugeba šiosrealybės aprašyti matematiniais ir fizikiniais metodais. Tačiau tai nevisa tiesa, nes šios paslaptys yra slepiamos nuo visuomenės ir yra tamtikros organizacijos, kurioms prieinamos tokios technologijos. Apskri-tai, žinių lygis priklauso nuo egzistencinio rango – kuo jis aukštesnis,tuo sąmonė aprėpia daugiau realybių (kitaip – sluoksnių). Žemiausiaslygis yra tiesioginė fenomenologija, formų pasaulis ir šiam pasauliui ap-rašyti skirta natūrali, buitinė kalba. Tokiai sąmonei nei teoriniai, neipraktiniai „anapus“ neprieinami. Geriausiu atveju, kokiu nors primi-tyviu, religiniu variantu (kalbant apie religijos variantą, kuris skirtaskaimo bobutei).

Apibendrinant, įdomu tai, kad telepatija įmanoma abiem varian-tais, nes pirmame sluoksnyje įmanoma technologinė telepatija, ku-rios formas galima perduoti elektromagnetinėmis bangomis, o antramesluoksnyje – natūrali, fenomenologinė telepatija, nes sąmonės turi savoatskirą realybę, kuria gali laisvai keliauti nesusiję informacijos pluoš-


tai. Tik norint tai pasiekti, reikia atidaryti trečią signalinę sistemą,kuri valdomų žmonių sluoksnyje – užblokuota. O jeigu ir naudojama,tai tik prieš žmogų: informacijos pavogimui arba susidorojimui su juo.Tai – kriminalinio transhumanizmo mafijos nusikaltimai.


5 | Psichotroniniai ekranai

5.1 Pasauliai kaip sluoksniaiNaujausias žmogaus realybės aprašymo laimėjimas yra U formos sluoks-nių deriniai, paaiškinantys skirtingus pasaulius, kuriuose galioja pama-tiniai fizikos žinomi ir nežinomi dėsniai. Pagrindinis, labiausiai vidinissluoksnis yra fizinis pasaulis, kurį aprašo „Standartinis Modelis“, turin-tis materijos kvantus, grupuojamus į leptonus ir kvarkus ir jėgos laukųkvantus, kurie sukuria tarp jų jėgas. Masė pagal šią teoriją taip patyra potencialinė jėga, kuri materijos sankaupą patalpina į potencialinįlauką, kuris priešinasi kinetinė jėgos vektoriaus poveikiui, t.y., tą jė-gą susilpnina, sukurdamas atoveiksmį. Atoveiksmis reiškia, kad kietokūno sankaupą sunku išjudinti iš vietos arba jeigu ji juda – sustabdyti.

Ši įžanga aprašo pirmą transcendencijos sluoksnį, kuris žinomaseksperimentiškai, nes su juo betarpiškai sąveikauja žmogaus kūnas irsąmonė. Tačiau tiesiogiai net pirmas sluoksnis suvokimui neduotas irmes jį suvokiame tik pagal fenomenologiniame burbule esančias rep-rezentacijas. Aišku vidinė realybė – mąstymas ir pasaulis – ir pirmassluoksnis yra kaip dvi medalio pusės. :Visos realybių teorijos remiasiprielaida, kad tarp jų yra bent apytikslis atitikimas. Jeigu jo nebūtų,tiesos sąvoka neturėtų jokios referencijos ir mes nežinotume kas ir koksiš tikro yra išorinis pasaulis, o vidinė fenomenologija būtų kaip sapnas.Bet tai, kad bent apytikslė tiesa įmanoma rodo teorijų veiksmingumas

43

SKYRIUS 5. PSICHOTRONINIAI EKRANAI 44

ir galimybė jas pritaikyti praktiškai.Ankstesniame įraše aprašiau, kad sąmonė gali būti aiškinama nau-

dojant du principus: esą ji yra pirmo sluoksnio ypatingas atsišakoji-mas, kurio vidinę sandarą ir veikimo dėsnius aiškina pirmo sluoksniokibernetikos ir neuro-informatikos teorijos. Tam atseit nereikia jokiųaukštesnių „dvasinių“ realybių; o „Standartinis Modelis“ gali paaiškin-ti viską. Kita galimybė – naudoti išorinį sluoksnį, apgaubiantį minėtusvidinius pasaulius taip pat U formos konfigūracija. Šį sluoksnį aš va-dinu gnostiniu sluoksniu, kuris atsakingas už visas dvasines realybes,tokias kaip sąmonė, mąstymas, protas, atmintis, asmenybė ir t.t. Tainėra didelė inovacija, nes čia naudojamasi paprasčiausia analogija, tiklaukai ir kvantai papildomi naujomis, psichiniam pasauliui kurti reika-lingomis savybėmis. Fenomenologinis burbulas, pagal šią koncepcijąnėra pirmo sluoksnio atauga, bet kyla naujoje „išorinėje realybėje“,kuri su vidiniu kūnų pasauliu sąveikauja per informacijos perkėlimomechanizmus.

Toks mąstymas – visai logiškas, nes iš „Standartinio modelio“ iš-vesti fenomenologinį pasaulį neįmanoma – jį būtina papildyti. Naujassavybes galima priskirti pirmam fiziniam sluoksniui arba galima lai-kyti, kad jos priklauso atskiram, „gilesniam“ pasauliui. Ezoterikojetokie papildomi sluoksniai vadinami „subtiliaisiais pasauliais“. Tokiųsluoksnių gali būti labai daug, bet juos tirti sudėtinga todėl, kad sujais nėra jokios fizinės sąveikos, nei organizmo receptoriais, nei mata-vimo prietaisais. Tačiau visai įmanoma įsivaizduoti, kad kiti pasauliai,iš priešingos pusės gali fiziniam sluoksniui daryti poveikį. Kaip yra ištikro, šiuo metu – nežinoma. Tačiau bent dvisluoksnė sąranga visaireali, nes su jais įmanoma jeigu ne technologinė, tai bent biologinė są-veika. Apie gnostinį sluoksnį žinome todėl, kad esame sąmonė, arbagnostinio lauko vietinė struktūra; apie fizinį sluoksnį irgi žinome todėl,kad esame ir kūnas, nors tiesiogiai susiduriame tik su jo reprezentacijasąmonėje.

Jeigu ši schema teisinga, tai iš jos galima nustatyti ir įmanomas pa-


žinimo perspektyvas. Viena perspektyva yra iš vidaus į išorę – tai yraempirinis fenomenologinis kelias, kurį naudoja visi šiuolaikiniai empi-riniai mokslai, pradedantys nuo konkretaus fenomeno, fizinės sistemos,ir patyrimo rinkimo naudojant eksperimentus. Šitaip, iš vidaus gali-ma plėstis tol, kol bus aprėpta visa transcendencija iki paties Šaltinio.Tačiau čia susiduriama su problemomis, nes pažinti įmanoma tik tai,ką galima paversti patyrimu, pagal principą – nėra patyrimo, nėrapažinimo. Tai reiškia, kad iš modelių iškrinta labai svarbūs realybėssluoksniai. Be „kūno“ principo įmanomas ir „dvasios“ principas, kurisgali būti vadinamas metafiziniu racionalistiniu, pagal kurį, patyrimasnėra vienintelis pažinimo šaltinis. Kitas šaltinis yra žmogaus protas irpagrindinis metodas, vadinamas kontinuumų analize. Pagal jį, viskassusiveda į kontinuumų transformacijas, kurias galima tirti eksperimen-tiškai, o galima ir naudojant teorinę vaizduotę. Čia, aišku, yra I. Kantoproblema, kuris ją išsprendė teorinės vaizduotės nenaudai. Tačiau ga-lima rasti argumentų ir priešingai išvadai. Vieną iš jų pateikiau aš.

Paskutinė šio skirsnio pastaba yra apie „fenomenologinį fundamen-talizmą“. Jis kyla iš Kanto teorijos, kuris sugriovė metafizines speku-liacijas ir vienintele tirtina sritimi pavertė empirinį pasaulį. Žinojimąkuria juslė, o protas tik „kuria pasakas“ arba „falsifikuoja Niekį“ ir joksproveržis anapus – esą neįmanomas. Tačiau tai netiesa ir tai parodo vi-sa naujausia fizikos teorija. Turime elektroninius mikroskopus, daleliųgreitintuvus, įvairius matavimo prietaisus, kurie parodo, kad anapusnėra Niekis, nes niekį galima materializuoti. Norima pavaizduoti, kadbrautis į gelmę „draudžiama“, bet pažiūrėkime kas tas draudėjas yra– tik institucinis „specialistas“, įsivaizduojantis, kad turi teisę spręstiuž visus kitus.

5.2 „Ekrano“ teorijaKaip sukuriamas fenomenologinis pasaulis neuro-informatikoje aiškina-ma „ekrano“ mechanizmu. Ekranas yra tas būdas, kuriuo sujungiamos


dvi realybės naudojant sąsajos idėją. Turi būti du ar daugiau sluoksniųtarp kurių atsiranda sąveika. Ta sąveika ir yra sąsajos vieta, per kuriąperduodama informacija. Ši sąsaja gali būti vadinama ekranu, turinčiudvi dalis: informacijos surinkėjus ir induktorius, per kuriuos keliaujainformacija, kuri galutiniame taške virsta struktūriniais potencialais;tada tie potencialai, sąveikos būdu moduliuoja antrą ekrano dalį, kuriyra laukas, galintis interpretuoti induktorių analoginę informaciją irpaversti ją reprezentacijomis, pagal reprezentacinio lauko vidinių sa-vybių galimybes. Taigi pirma ekrano dalis yra formuojanti, o antra –formuojama.

Sąmonės laukai, kurie apima visą psichiką ir sutelkti gnostinėjebranoje, išlaiko vientisą struktūrą pagal tą patį principą kaip fiziniailaukai, tai yra, tarp kvantų veikiančiomis mikro-jėgomis. Tai yra bū-tina tam tikro energetinio vientisumo sąlyga. Tačiau ne čia vykstapagrindinis procesas. Svarbiausia dalis yra gebėjimas kurti ir maty-ti modelius, kurie paimami iš kūniško ir dvasinio pasaulio aplinkos.Šis gebėjimas sujungiamas rodomojoje sąmonėje, kuri veikia neuro-informatikoje aprašomu principu, vadinamu jusliniais ir semantiniaisekranais. Ekranas iš esmės yra į „kvantinį kondensatą“ patalpintaelektrodų (induktorių) gardelė, kuri yra moduliavimo lauko, sukurian-čio struktūrinius analoginius potencialus, sistema, perkelianti formasį dvasinę realybę. Ta gardelė veikia kaip „pikseliai“, arba taškeliai,atvaizduose kuriuos sužadinus jie sukuria elektrines aktyvumo formas,kurios yra informacijos, ateinančios iš išorės, pagrindas.

Pritaikant U formos modelius, mąstyti galima įvairiai. :Gardelėdar yra kūniška realybė ir jos pagrindas yra krūviai ir jų generuoja-mas elektrinis laukas. Tai būtų paprastas variantas. Arba gardelė,kurią galima vadinti šablonu jau yra gnostinės branos sfera, o fizinissmegenų aktyvumas yra tik informacijos pratekėjimui reikalingas laidi-ninkas, kurio pagrindinė paskirtis signalo išfiltravimas ir išgryninimas,kad jį lengviau būtų pritaikyti aktyviam suformavimui. Juslumas, ar-ba kokybės, jau tikrai yra gnostiniuose laukuose. Skirtingi jutimai


susikuria iš skirtingų laukų rūšių ir yra juslinės ir semantinės sąmonėspagrindas. Toliau suvokimas yra aukščiausia vidinio pasaulio aktyvu-mo forma, nors už jo dar yra neištirti realybės sluoksniai, atliekantyssavo vaidmenį visos psichikos sujungime, paraleliniame pasaulyje. Šisprocesas yra „portalo“ tarp dvasinio ir fizinio pasaulio mechanizmas,kuris bendru masteliu yra metafizinio žmogaus didžioji paslaptis.

Dabar, apibendrinęs noriu pakalbėti ir apie pavojus. Pavojingas netik šis kūnų pasaulis, kuris pilnas visokiausių grėsmių, ir net gyvybei.Taip yra todėl, kad biosferos pagrindas yra konkurencija ir libertariz-mas. Sugebėjimai ir jų evoliucija atsiranda būtent dėl tokios aplinkos.Iš esmės evoliucijos dėsnis yra tas, kad laimi – nusikaltėliai arba jei-gu laimėtojas – tai šimtaprocentinis nusikaltėlis, nes be nusikaltimolaimėti neįmanoma. O jeigu paskiria arba išrenka, tai nusikaltėliaiyra tie, kas šiuos klausimus sprendžia. Visa tai žinoma, visa tai yrakiekvieno žmogaus patirtis, jeigu jis gyvena tikrame pasaulyje. Ta-čiau pasaulis pavojingas ne tik fizinėje, bet ir gnostinėje branoje, neskaip užgrobti ir išnaudoti įmanoma kūną, tą patį galima padaryti susąmone. Šias technologijas sukūrė mafijos mokslininkai ir jos naudo-jamos sąmonės kalėjimui. Vergovinės sistemos pagrįstos tuo, kad tiekkūno, tiek sąmonės galimybės ribotos ir jas labai lengva neutralizuotitechnologiškai; ir pati sąmonė, išskyrus atvejus kai pasiseka, vien savovidinėmis pastangomis pasipriešinti negali.

Į technologijas galima atsakyti tik tokiomis pačiomis technologijo-mis. Grandinę nukerpa žnyplės, organizaciją nugali kita organizacija,protą nugali didesnis protas, psichotroniką sunaikina anti-psichotronika.Kelių yra ir bent teoriškai jie įmanomi, tačiau žmonės – ypač tie, ku-rie gyvena palankesnėse sąlygose, nes nėra surakinti ar pririšti priegrandinės – turi išnaudoti visas galimybes, nes tas pats gresia jeigune jiems patiems, tai jų vaikams – garantuotai. Psichotronikos rū-šys pačios įvairiausios, bet visur principas tas pats ir labai paprastas:tai nano-dalelės, kurios yra palyginamo dydžio su atskirais neuronaisir gali imituoti jų elektrinį aktyvumą. Šitaip jie nuslopina neuronus,


uždaro per juos tekantį informacijos kanalą ir paduoda psichotroninįsrautą. Šitaip gnostinė brana gauna netikrą, technologinę informacijąir pakeičia natūralias žmogaus aktyvumo schemas, dirbtinio intelektovaldomo kiborgo formomis.

Yra daug kūno savisaugos priemonių. Tą pačią sistemą galima nau-doti ir sąmonės apsaugai. Tam galima rasti labai rimtų priemonių.Kūną galima treniruoti, mokytis kovų menų, galima naudoti ginklusužpuolimo atveju, galima situaciją valdyti psichologiškai. Visa tai įma-noma perkelti ir į dvasinę sferą, pradedant nuo treniruočių ir įvairiųpsichologinės gynybos priemonių, iki technologijų, su kuriomis įmano-ma pašalinti grėsmę. Visi tie žmonės, kuriems tai aktualu, šį klausimąturėtų labai gerai patyrinėti, nes iš tikro tokių situacijų kai iš viso niekoneįmanoma padaryti, pasitaiko labai retai.

Pabaigai noriu įdėti paveiksliuką, kuris parodo pačios pažangiausios„psichotronikos“ modelį pagal U formą. Tai visos žmonijos technolo-


ginio pavergimo principas, kitaip sakant, pavojus visiems.


6 | Kibernetika naiviu žvilgs-niu

Norint suprasti kaip veikia psichotroninis valdymas, reikia turėti bentapibendrintą klausimo kas yra sąmonė supratimą. Moksliškai tam tin-ka kelios paradigmos, tokios kaip fizika, biologija arba kognityvinėpsichologija. Žinoma, galima pridurti ir sąmonės filosofiją arba netreliginius bei ezoterinius įsivaizdavimus. Tačiau stengiantis išlikti ob-jektyvaus pažinimo paradigmoje, geriausiai tinka mokslinės disciplinos.

Tačiau tai ne viskas, nes su sąmone susijęs pagrindinis gyvybėstikrovės aspektas, vadinamas informacija, kurį tyrinėja 20 a. atsiradęsmokslas populiariu kibernetikos pavadinimu. Informacijos neįmano-ma griežtai įkomponuoti nei į tradicinę fiziką, nei į tradicinę biologiją(išskyrus bio-informatiką bei genetiką), nei į psichologiją, o sąmonėsmokslui ir filosofijai ši sąvoka yra centrinė. Dėl to išauga kibernetikosmokslo reikšmė sprendžiant poveikio sąmonei priemonių mokslo, va-dinamo psichotronika, statusą ir galimybes. Todėl pats laikas paliktifiziką ramybėje ir pereiti prie pat problemos esmės.

Nesiekiant šios temos išskleisti griežta moksline kalba, apie kiber-netiką ir informaciją galima pasamprotauti paprastu, netgi naiviu mąs-tymu. Kas yra informacija? Kaip ji susijusi su sąmonės klausimu? Irkaip gali pasitarnauti aiškinant psichotronikos mechanizmą tam, kadbūtų galima gintis nuo neteisėto įsibrovimo ir reikalauti, kad ši sritis

50

SKYRIUS 6. KIBERNETIKA NAIVIU ŽVILGSNIU 51

būtų teisiškai sureguliuota ir nebūtų tokios savivalės, kuri viešpatau-ja šiuo metu? Moksle sąmonė seniai išnagrinėta įvairiais aspektais,bet kažkodėl į teisę, kurioje ji labai svarbi, perkelti naujausių sąmonėstechnologijų galimybių – nesiruošiama. Iš tikrųjų čia vyrauja visiškaschaosas ir vaizduojama, kad ši sritis terra incognita. Bet taip nėra irtai seniai įrodyta. Todėl pats reikalas pareikalauti teisingumo ir teisių,tokių kokias teisinėje sistemoje turi kūnas, kuris laikomas neliečiamu– negalima kėsintis nei į sveikatą, nei į laisvę, nei į gyvybę. Tačiaujuk dar svarbesnė žmogaus sąmonė. Kodėl vis dar leidžiama kėsintisį ją, apeinant įstatymus ar sveiką protą? Kibernetika šitaip tampanusikaltimų bendrininke, nors šis mokslas turėtų tarnauti priešingamtikslui.

Bet grįžkime prie temos. Kokioje situacijoje atsiranda informacijosreiškinys, paaiškinti galima paprastu vaizdiniu. Pradėti reikia fiziki-nėje sistemoje atsirandančia sąveika, kurioje informacijos parametrodar nėra, yra tik tam tikros jo prielaidos. Fizikoje naudojami paprastikokybiniai ir santykiniai parametrai, aprašantys fizikinės sistemos ele-mentų savybes bei santykius. Naudojant įprastą fizikos kalba, tikro-vė aprašoma proporcinėmis formulėmis, kuriose parametrai rikiuojamivienas šalia kito ir rezultatas priklauso tik nuo kiekybinio paramet-ro aspekto, kuris išreiškiamas skaičiumi. Turime savybę, matavimovienetą ir to vieneto dalių skaičių. Toks yra supaprastintas fizikoskalbos principas. Tačiau į šią sistemą informacijos įstatyti kaip eilinįparametrą, šalia kitų parametrų neišeina, nes jos reikšmė yra kitokia,tai yra kitos sferos realybės aspektas. Todėl be kibernetikos sąmonėsir psichotroninių galimybių paaiškinti neįmanoma. Šis mokslas labaisvarbus biologijoje arba visose disciplinose, kurios susijusios su gyvybešioje visatoje.

Jeigu politikai atmeta religinius ir ezoterinius argumentus, tai bentgalėtų įsiklausyti į tai, ką kalba mokslas – pagrindinis kurių yra neuro-informatika, o šis gali padėti įrodyti technologinio sąmonės valdymogalimybes. Visi žinome, kad psichotronikos mokslas yra socialinės ki-


bernetikos mokslo dalis, tik nėra taip afišuojama, kaip kiti mokslai.Apsimetinėti ir delsti daugiau tiesiog neįmanoma, nes iškyla vis di-desnė kriminalinio transhumanizmo grėsmė. Kita vertus, net teisinėsvaldžios, gavusios tokį galingą sąmonės ginklą, gali labai greitai krimi-nalizuotis. Tam, kad pasiektume šį supratimo lygį turime išsiaiškin-ti kokia informacijos sąvokos reikšmė sąmonės ir kibernetikos mokslokontekste.

Pirmiausiai remiuosi prielaida, kad informacija gali nebūti funda-mentali tikrovės dalis. Tai reiškia, kad ji sukuriama tokios realybės,kuri yra fundamentalesnė už informaciją. Kaip tai vyksta suprasimetik savo vaizduotėje sumodeliavę situaciją, kurioje sąveikaujant įvai-rioms tikrovės dalims tam tikras tikrovės aspektas tampa informacija.Patogiausias tam yra psichikos modelis, nes joje informacinė realybėyra svarbiausia. Turime dvi tikrovės dalis, tarp kurių vyksta sąveika– tai reiškia proporciškai susiduria dvi fizikinės sistemos dalys, kuriųviena yra veikianti, o kita priimanti poveikį. Veikianti dalis tam tikrubūdu keičia patiriančią poveikį dalį, arba kitaip sakoma – ją modu-liuoja. Tada šis keitimas perduodamas į tokią vietą, kur visi poveikiaisumuojami ir apibendrinami, pirmiausiai naudojant rekonstrukciją. Šidalis ir yra sąmonė.

Sukonkretinkime, kas šioje sistemoje yra informacija. Siauras api-brėžimas būtų toks: informacija yra tie duomenys, kurie perduodamiiš poveikį patiriančios dalies į tą dalį, kur poveikiai sumuojami bei api-bendrinami. Šie duomenys ir tas būdas, kuriuo jie pateikiami sprendi-mus priimančiam centrui, ir vadinami informacija. Tačiau apibrėžimągalima padaryti daug platesnį – informacija yra viskas, ką iš principogalima paversti duomenimis ir perduoti analitiniam arba kibernetiniamcentrui, esančiam žmogaus vidinėje dalyje ir valdančiam žmogų.

Šie apibrėžimai skiriasi tuo, kad pirmasis bando aprėpti viską, netik tai kas yra aktualizuota informacija, bet ir visa tai, kas informacijayra potencialiai. Taip informacija apibrėžiama objektyviai ir subjek-tyviai. Prie šio klausimo reikia pridurti, kad informacijos naudojimo


apimtis ir formos priklauso nuo gyvybės rango ir sąmonės masto, nesskirtingos gyvybės rūšys informaciją kuria skirtingai, pagal tą aplinką,kurioje evoliucionavo ir pagal jos poreikius.

Čia daroma ezoterinė prielaida, kad žmogus nėra vienintelė tokioegzistencinio rango gyvybės forma. Aišku, tai turi būti įrodyta. Bet,kita vertus, tai pakankamai akivaizdu, nes visatoje informaciją kurian-čios ir ją naudojančios sistemos yra ne išimtis, bet taisyklė ir aktuali-zavimo galimybės neišsemiamos, kadangi sąmonės prielaidos visatoje,kaip jau buvo užsiminta – universalios. Kai natūralios kibernetinėssistemos išmoksta informaciją naudoti, ta sistema tampa savo rūšiesgyvybės atmaina.

Vadinasi informacijos kūrimas, arba pasiėmimas, yra viena procesodalis. Kita dalis yra disponavimas informacija ir jos panaudojimasvaldymui, kurio ašis yra sprendimų priėmimas. Šalia informacijos taiantra kertinė kibernetikos sąvoka. Akmuo sprendimų nepriima arbames to niekaip nematome ir nesuvokiame, bet ameba arba gėlė jauturi daugybę kibernetinių mechanizmų, nuo augimo iki reprodukcijos.

Siedami kibernetiką su tradicine fizika, grįžkime prie pradinio klau-simo, ar įmanoma informaciją paversti parametru ir įstatyti ją į formu-les bei lygtis, kaip kitas fizikinės realybės savybes, tokias kaip energija,jėga, impulsas. Parametrinės lygtys tam netinka, nes informacija vei-kia ne proporciškai, pridėdama arba išimdama matavimo vieneto dalisprie galutinio rezultato. Taip yra todėl, kad informacija neveikia kaiptraukianti arba stumianti jėga arba kaip tam reikalinga sąlyga, tokiakaip turimas energijos kiekis. Informacija veikia ne iš vidaus, bet išišorės. Iš vidaus veikia fizinės galios kvantas, o iš išorės – kiberneti-nės sistemos tikslų visuma, pradedant nuo fundamentalių, tokių kaipišlikimas, ir baigiant pažanga arba pažinimu.

Informaciją galima įstatyti į logines lygtis, o šias įkomponuoti įvaldymo bei sprendimų priėmimo algoritmus, kuriuose galima naudo-ti informacijos parametrus, kaip sprendimo ir pasirinkimo pagrindą.Pavyzdžiui, jeigu energijos reikšmė 1, tai sprendimas toks, jeigu 2 –


kitoks, ir taip toliau. Tai jau kibernetinė sistema, kuri geba vertintitikrovės parametrus, kurie paverčiami duomenimis ir pagal juos priimtisprendimus. Tai yra bet kokios biologinės sistemos kertinis akmuo. Kolinformaciniai procesai ir kibernetinis valdymas nevyksta, tol tikrovėslygmuo yra žemesnis, priežastinis, nekontroliuojamas, deterministinisir t.t., kur viskas priklauso nuo kiekybinio aspekto ir jų sujungimo įsistemą. Jeigu parametrų kiekybinės proporcijos išsidėsto kokiu norskonkrečiu būdu, tai tokioje sistemos galima tik deterministinė šio išsi-dėstymo nulemta evoliucija.

Tačiau matome, kad visata turi galimybę kurti procesą, kuriojevyksta vertinimas, sprendimas, rinkimasis, o apibendrintai – informa-cijos parametrų valdymas įvairiais kibernetiniais algoritmais. Kai pa-rametrai pradedami valdyti, jie virsta informacija ir kibernetinės siste-mos sprendimų pagrindu. Tokioje realybėje tradicinės fizikos formulėsnaudojamos sukurti sprendimams reikalingus duomenis, o tai šiose sis-temose yra informacija.

Tai reiškia, kad gyvybės formas galima klasifikuoti pagal sugebė-jimą savo aplinką paversti informacija ir remiantis ja reguliuoti savoveiklą. Žmonija kol kas apribota viena planeta ar bent jau viena bios-fera ir vidine gyvybės formų įvairove joje. Čia matome, kad galimybėsišgyventi įvairiose fizinėse aplinkose praktiškai neišsemiamos. Gali-ma taip pat manyti, kad egzistuoja ir kitokių rūšių bio-sferos, arbagyvybės sferos, kurios prisitaikiusios kurti kibernetines sistemas kito-se aplinkose ir kituose pasauliuose, su kuriais mūsų biosfera tiesiogiainesąveikauja. Juk gyvybė nebūtinai turi būti tokios pat organinės for-mos, nes ją sąlygoja ne organika, bet gebėjimas kurti ir panaudotiinformaciją, kuri leidžia orientuotis savo specifinėje aplinkoje.

Tai, aišku, dar nėra mokslas. Arba tokios spekuliacijos nerodomosvisuomenei. Toks mokslas visai įmanomas, tik dėl tam tikrų priežasčiųslepiamas nuo visuomenės, kartu su psichotroninėmis technologijomis.

Visa logika rodo, kad sąmonė ne išrandama, ne sukuriama iš „nie-ko“, bet toje aplinkoje, kurioje atsiranda, jau yra. Nors veikiau tinka


žodis „aktualizuojama į individualią formą“, bet tuo pat metu peržen-gia tik individualizuotas jos galimybes. Galima kelti teisėtą klausimą,kas ji yra visos biosferos požiūriu ir kokioje aplinkoje ji aktualizuoja-ma; kodėl įgauna vienokią ar kitokią formą; kaip ją keisti, padarytigeresne, arba galingesne. Bet taip pat kokios jos silpnos vietos ir kaipjas sustiprinti. Galima būtų neužmiršti ir klausimo, koks jos statusasindividualiu ir visumos požiūriu, ir ar yra teisėta ją be sutikimo keisti,žaloti, išnaudoti, pavergti, kankinti ir t.t.?

Sukūrus psichotroninio valdymo lygio technologijas, šie klausimaitapo ypač aktualūs. Tačiau nuo tiesos bėgama ir bandoma ją pakeis-ti melu bei propaganda, nes šis neteisėtas žmonių užgrobimas labaipatogus valdžiai, kuri pašalina iš sistemos daug problemų, visuomenępaversdami tik valdomų avinų banda.

Tai gali būti priežastis, dėl kurios sąmonės klausimas slepiamas,mokslai neafišuojami, tariama, kad jos „paslaptis“ neišaiškinta, ne-žinoma, o ko „nėra“ to ir reguliuoti ar kurti teisinį reglamentavimąnereikia. Sąmonės teisių argumentai buvo imami iš religijos, iš filoso-fijos, tokios kaip bioetika, tačiau kadangi technologijos lig šiol „neeg-zistuoja“, tai esą nėra ir draudimo objekto, ir apskritai tokio poreikio.Tuo tarpu transhumanistinė mafija visuomenėje siautėja kaip išmano,kurdama apokaliptines darbotvarkes, numatančias vis tobulesnių pa-vergimo technologijų konstravimą.

Kitaip sakant, problema pašluota po kilimu ir pridengta įvairiomismaskuotėmis arba tariamomis „natūraliomis priežastimis“. Žmogaussmegenys yra kibernetinė sistema, kurios vienas iš komponentų yra są-moningumas, naudojamas informacijos srauto analizei. Psichotroninėstechnikos paskirtis yra intervencija į šį pasaulį, kuri leidžia informacijąišimti, įdėti ir valdyti. Tai daroma įsibraunant į duomenų srautą arbapanaudojant reprezentacijos rekonstrukcijos mechanizmus. Vienintelisįmanomas būdas pasiekti šį tikslą yra analoginis moduliavimas, ku-riuo pagrįstas psichotronikos poveikis. Moduliavimas gali būti ne tiknatūralus, bet ir dirbtinis; o tai yra efektyvi įsibrovimo priemonė.


Šio moduliavimo tyrimui reikia tinkamų matavimo prietaisų ir pa-rametrų. Taip pat reikia fizikinės sistemos lygyje žinoti psichotroninėsindukcijos formules, išsiaiškinus, kas yra sąmonės krūvio šaltinis, irkaip aplink jį atsiranda kvantinis laukas. Ir galų gale, iš kibernetikosreikia žinoti informacijos tvarkymo smegenyse algoritmą. Įsibrovimasreiškia, kad ši sistema pertvarkoma, sukuriamas dirbtinis kibernetinėskontrolės antstatas. Nors žmogus gamtos buvo sukurtas kaip natū-ralių laisvų neuronų tinklas, naujame pasaulyje jis uždaromas į tech-nologinių neuronų kalėjimą. Tai reiškia, kad smegenyse įsiviešpataujaneuronai-kiborgai.

Šitaip kibernetika paverčiama ginklu, nukreiptu prieš laisvų žmo-nių visuomenę. Tačiau kiekvieno ginklo specifika tokia, kad į ką jisnukreiptas priklauso nuo to, kokiose rankose atsiduria. Pats laikas ki-bernetikos galimybes perimti ir pritaikyti savo tikslams.


II Telepatija

57

7 | Kaip „užsiauginti“ te-lepatinį lauką?

7.1 Telepatinio šaltinio užsiauginimasTam, kad žmogus galėtų suvokti aplinką, aplink sąmonę turi būti tamtikras laukas ir tuo lauku sklindantis signalas. Telepatija yra toks ap-linkos pažinimas, kai sąmonė, būdama „čia“, žino, kas yra „ten“. Tarpčia ir ten įsiterpia informaciją pernešantis signalas, kuris kaip formasparodo aplinkos skeletą. Taip yra todėl, kad nėra visa aprėpiančių sig-nalų ir beveik per 99 proc. aplinkos jie pereina kiaurai, kaip rentgenospinduliai per kūną – ir parodo tiktai „skeletą“. Pirma „telepatijos“rūšis, šį sugebėjimą suprantant labai plačiai, yra juslinė, turinti savojutiminį sensoriumą. Jo išskirtinis bruožas yra tas, kad jis parodo iš-orę, bet neparodo tikro „vidaus“. Žinoma, galima sakyti, kad kūnastaip pat tėra skeletas, o aplink jį esantys nematomi laukai – iškupiū-ruojami. Bet galima pamatyti ir kiaurai kūną, tada jau skeletu tampasąmonės substancinė ir energetinė struktūra, vadinama „minčių san-kaupomis“, kurios yra dar gilesnis branduolys. Paprastai žmogus tokiosuvokimo neturi, ir tai vadinama tikrąja telepatija. Ši telepatija ana-logiška jutimams tik kitoks objektas ir mechanizmas. Akies gaudomassignalas yra optinės EM bangos, ausies – oru sklindančios garso ban-gos. Kad būtų galima šitaip „pagauti“ mintį, reikia kad nuo jos taip

58

SKYRIUS 7. KAIP „UŽSIAUGINTI“ TELEPATINĮ LAUKĄ? 59

pat kas nors sklistų. Tas kas nors yra tam tikra terpė, kuri perduodasavo sužadinimą, arba signalą.

Telepatijoje gaudomą signalą galima vadinti gnostiniu fotonu, kurisperduoda vidinės minties formos informaciją. Iš dalies, šis principas la-biau panašus į garso signalus, nes garsas perduoda įvairius nuo objektųsklindančius virpesius, kurie informuoja apie jų sąveiką su aplinka irtarpusavyje. Pati mintis nėra forma, kaip masyvaus substancinio indi-vido; greičiau mintis yra tam tikros energetinės struktūros svyravimai,kurie koduoja minčių informacinius turinius, koreliuotus su išorine ap-linka, kuri atvaizduojama žmogaus vidinėje dalyje. Kiekviena sąveikaturi būti laukas – sąveika tarp išorinių minčių ir vidinės žmogaus as-menybės taip pat pagrįsta šiuo principu. Kitaip paprasčiausiai negalibūti. Kitas klausimas – ar žmogus turi tokį sugebėjimą? Nes tokia ga-limybė gali būti aiškiai suprantama ir net neprieštarauti jokiai teorijai,bet žmogus gali tokio sugebėjimo paprasčiausiai neturėti, kaip neturitrijų rankų arba sparnų. Tačiau net tokiu atveju galimybė išsiugdytitokį sugebėjimą yra. Galima mąstyti dviem kryptimis: pirma, rūši-nė evoliucija ir jos pagreitinimas genų inžinerija, antra, technologijųsukūrimas, galintis imituoti biologiją technologijomis. Tam reikia: a)smegenyse „užsiauginti“ telepatinio lauko šaltinių sistemą, kuri būtųsusieta su rodomąja sąmone; b) reikia, kad ši vidinė struktūra dina-miškai sąveikautų su gnostiniais bozonais. Tam reikia struktūrų pa-keitimo, ir prie naujų centrų turi būti priderinta visa sena sistema, kadtinkamai cirkuliuotų informacija, ir visur kur reikia būtų perduodamiatitinkami morfizmai. Be genų inžinerijos, paprastesnis sprendimas bū-tų technologijų įterpimas, tačiau reikia mokėti jas integruoti į sąmonę.Analizatoriaus ir morfizmo kūrimo funkciją galėtų atlikti elektronika.

Čia yra dvi galimybės: gali būti jungiama biologija su technologi-ja, t.y., signalas gaminamas ir skleidžiamas natūraliai, tik gaudomassu techno-receptoriais, arba mintį galima ištraukti technologijomis, vi-siems žmonėms sudėjus implantus ir siunčiant informaciją kitam žmo-gui tokiu pat principu kokiu ji gaunama. Tai nėra natūrali telepatija,


ir tokia sistema daug labiau panaši į distopinio pasaulio telepatiją, kuržmogus neturi teisių ir gyvenimo, o telepatija blogąja prasme užkertavisus kelius į išsilaisvinimą. Todėl technologijoms reikia priešintis, ge-nų inžinerijai reikia priešintis, ir vienintelis priimtinas variantas būtųnatūrali telepatija, kuri yra kiekvieno gyvo organizmo teisė – turė-ti efektyviam išgyvenimui reikalingas priemones, ir turėti jas geresnesnei kitų. Tam reikia ieškoti būdų, kaip šią struktūrą savo smegenyse„užsiauginti“, jeigu jos čia nėra natūraliai. Jau sakiau, kad tam turibūti surastas šaltinis ir apie tą šaltinį esantis laukas, pagal analogijąelektrinių krūvių tankiui, aplink kurį sukuriamas elektrinis laukas. Na-tūraliai smegenyse tai yra vienas iš indukcijos ir moduliavimo kanalų,per kurį žmogaus sąmonei daromas psichotroninis poveikis. Tačiau jisnetinkamas telepatijai, nes elektrinis laukas veikia ribotais atstumaisir sąveika įmanoma beveik kontaktiniu būdu, dedant į galvą elektrąvaldančius implantus. Turi būti surišti laukai, vienas fermionų, kitasbozonų, kurie galėtų būti į krūvius panašus šaltinis. Negana to, šių lau-kų ieškoti gali reikti net ne fiziniuose laukuose, kur galimybių mažai,bet gnostiniame pasaulyje, kur veikia visai kiti dėsniai ir į gnostinessmegenis galima šią reprezentavimo struktūrą „pritraukti“.

7.2 Pasyvi ir aktyvi telepatijaGalima priekaištauti, kad ugdyti sugebėjimą gali būti amoralu, nes jįgalima pritaikyti ir „blogam“ tikslui. Šiaip blogam tikslui pritaikytigalima beveik visas pagrindines žmogaus anatomines dalis, pavyzdžiui,ranką, koją arba protą, tačiau niekas nesako, kad koją reikia nupjautiarba telepatui padaryti proto lobotomiją. Tai yra teisė, kurią atimtiyra blogis, nes tokių sugebėjimų reikalauja pasaulis, kuriame gyvena-me. Yra ir dar vienas argumentas. Telepatija kelia baimę, nes žmoniųžinojimas apie „slaptus sielos užkaborius“ gali būti pavojingas. Betžmogus daug sužino ir akimis arba ausimis. Dar viena „akis“ būtųper daug, nes tada žinotų viską? Viskas ne taip jau blogai. Pirmiau-


siai todėl, kad telepatija yra pasyvi ir aktyvi. Pasyvi telepatija tikperkelia informaciją, bet nieko nedaro, panašiai kaip akis, su kurianeįmanoma daryti jokio poveikio. Poveikis daromas šiek tiek kitaip.Pasyvi telepatija – nieko blogo, tik reikia susikurti sąmonės teoriją iružsiauginti analizės ir reprezentavimo struktūrą, kuri gebėtų apdoro-ti gnostinį morfizmą. Šitaip būtų įmanoma pasiekti kokybiškai naująproverži žmogaus evoliucijoje. Ir visai nesvarbu ar tas proveržis būtųnatūralus ar dirbtinis.

Telepatija gali būti įvairių kokybių, priklausomai nuo to, kaip at-vaizduojamas turinys ir iš kokios vietos paimama informacija, nes žmo-gaus sandara sudėtinga ir yra daug informacijos formų ir vietų psichi-kos hierarchijoje. Nuskaityti galima: a) rodomąją dalį, b) kaupiamąjądalį, c) valdomąją dalį ir d) tą dalį, kuri niekaip nesireiškia, ir kuriągalima vadinti „tamsiąja“. Žinoma, svarbiausia yra rodomoji dalis, nesčia yra pagrindinis žmogaus centras, ir, mano manymu, čia sukaupia-ma pagrindinė dominanti informacija. Rodomoji dalis – tai sensoriu-mas ir kognityviumas, kuriame pasirodo žmogaus proto generuojamasmąstymas. Sankaupos asociatyvinėje hologramoje skleidžia gnostiniusfotonus, kuriuos surenka „akies“ kristalinės struktūros ir parodo rep-rezentaciniame lauke.

Kita, kažkiek pavojingesnė telepatija yra aktyvus įsibrovimas, sutikslu daryti įtaką, keisti, priversti ir pan. Tai labai panašu į kalbosnaudojimą valdymui per lingvistinių efektorių sistemą. Tarp kitko,kalboje tai nėra draudžiama ir tyčiotis iš kitų galima „kiek nori“. Kitavertus, tyčiojimasis pritaikant telepatiją yra žymiai žiauresnis, nes nuokalbos galima atsiriboti, o telepatinis įsibrovimas veikia kiaurą parą pervisas kliūtis. Informacijos nuskaitymas labiausiai domina iš mąstymoir sensorinės dalies, o įsibrovimo daug dažnesnis tikslas yra užgrobtivaldomąją dalį ir pastatyti žmogų į kokią nors keblią ar nepavydėtinąpadėtį. Tokia telepatija, žinoma, turi būti uždrausta, taip pat kaip už-drausta žmogui smogti į veidą, net jeigu gali su kumščiu tai padaryti.Tačiau tai nėra labai aktualu, nes siųsti informaciją daug sunkiau, nei


ją surinkti. Minčių sankaupos skleidžia informaciją visomis kryptimisir padrikai, panašiai kaip fotonų antena. Tad surinkti informaciją galibet kas, kas tik turi tam priemonių. Šitaip pavyzdžiui, šnipinėjamivisi mobilaus ryšio numeriai. O siekiant daryti poveikį, reikia pačiamgeneruoti signalą, ir pasiųsti jį tik konkrečiam objektui, o tokį dvipusįryšį užmegzti žymiai sunkiau, nors tai įmanoma komunikacinėje tele-patijoje. Todėl pasyvi telepatija – daug dažniau įmanoma arba dauglabiau paplitusi. Bet daug pavojingesnės aktyvios telepatijos ne biolo-ginės, o technologinės formos, kuomet žinant visas sąmonės paslaptis irspecialiai pritaikius technologijas, galima lokalizuoti net ir pavienius,lokalius taikinius.

Bet tai jau kriminalinės mafijos sritis, kuri užsiiminėja neteisėtaiseksperimentais arba teisėsaugos, kuri vykdo neteisėtas operacija. Pra-tęsiant leidimo/draudimo klausimą, jį galima pasukti ir kitu kampu.Telepatijos išsivystymas reikštų naujos telepatų rūšies atsiradimą. Betar tai reikštų, kad naujas žmogus turėtų būti diskriminuojamas, o senasglobojamas vien todėl, kad jis – silpnesnis. Tai būtų pažangos stabdy-mas. Visi turi būti savo vietose, pagal galimybes. Naujos galimybėsleistų pamatyti didesnę žmogaus dalį. Ir neaišku kodėl uždangos nu-ėmimas turėtų būti traktuojamas kaip pavojus? Gal dėl to, kad žlugtųtūkstančius metų gyvavusios iliuzijos? Ar šias iliuzijas reikia ginti?

7.3 Telepatinė psichikaAkivaizdu, kad norint įgyti naujų psichinių sugebėjimų, reikia psichikąišplėsti. Tai turi būti padaryta visuose lygmenyse, nuo ląstelinio ikikvantinių laukų. Kai įtraukiami ne visi sluoksniai, integracija gauna-ma ne pilnavertė. Pirmiausiai, T-Sensoriumas gretinamas su jusliniusensoriumu, nes čia informacija gaunama iš išorės, bet ne iš vidiniųresursų. Kitaip sakant, telepatija yra ne antra, bet pirma signalinėsistema, artimesnė juslėms, o ne mintims. Arba taip atrodo bent jaumechanizmo lygyje. Antra signalinė sistema yra kognityviumas, kuris


pasikliauja tik vidiniais sensoriumo resursais. Visa schema atrodo taip:

Iš šios schemos matome, kad telepatinės psichikos viduje vykstadviejų tipų sąveikos. Horizontali integracija yra dviejų etapų susie-jimas: išorės su jutimais, kurie yra jusliniai ir telepatiniai, toliau šiesensoriumai – su antra signaline sistema, kurią apibendrina kognity-viumas. Šis vertina tai, kas matoma jusliškai ir telepatiškai arba su-jungia kaip žmogus atrodo iš išorės ir iš vidaus. Anksčiau naudojaunetelepatinio žmogaus schemą, kur buvo kalbama apie pirmą ir antrąkognityvinius šuolius, sudarančius „pažinimo ratą“. Šis ratas išsau-gomas ir naujoje schemoje, tačiau jame į mąstymą įtraukiama dides-nė dalis žmogaus. Norint įsivaizduoti kaip tai veikia, reikia išplėstimatomo žmogaus dalį, kūno formą pakeičiant vidaus, arba psichikosstruktūromis. Tada matysis telepatinis žmogaus vaizdas: su mintiesformomis, vaizduote, fantazijomis, atsiminimais, planais ir t.t. Visa taibūtų atvaizdavimas to, ką žmogus mato pats. Bet yra ir dar gilesnispažinimas, atskleidžiantis ir tas žmogaus dalis, kurių jis nemato savorodomojoje sąmonėje.

Galima sakyti, kad iš dalies tuo paaiškinta ir vertikali integraci-ja, kuri yra telepatijos ir juslinių formų susiejimas į vieną sensorinįvaizdelį, tik papildytą nauja informacija. Galima bandyti dar aprašytikaip toks susiejimas atrodo fenomenologiškai, iš vidaus. Mintis neturi


jokios savarankiškos formos ir nėra užpildyta jokia spalva ar tekstūra.Jos visos yra „bespalvės“. Minties perdavimas – panašus. Telepatinissensoriumas ir vidinės semantinės formos – labai panašios, nes tai benevienintelė žmogaus psichikos forma, kuria galima atvaizduoti semanti-nę informaciją. Tai kažkas panašaus į kūno jausmą, kuris patiriamasjį bandant suvokti užsimerkus. Tas „jaučiamas“ vaizdas vadinamas„semantiniu kūnu“, kurį galima išplėsti vaizduotės pagalba. Panašiairekonstruojamas ir kito žmogaus semantinis vidus – ši rekonstrukcijaįsivaizduojama kaip neerdvinė beformė forma, savyje galinti perneštikognityvinę, arba antros signalinės sistemos, informaciją. Šios infor-macijos pagal schemą integruojamos vertikaliai, ir gaunamas vidumipapildytas žmogaus atvaizdas. Tada šis objektas perkeliamas į mąsty-mą ir gali būti interpretuojamas.

Pateiktoje schemoje, be integracijos tipų, pavaizduotos ir dvi tele-patijos rūšys, apie kurias jau esu rašęs prieš tai. Kognityvinė „tele-patija“ juda nuo proto sugebėjimo link tam tikros paruoštos terpės, įkurią projektuoja kognityvinį modeliavimą ir šis modeliavimas verti-kaliai integruojamas su žmogaus atvaizdu jusliniame sensoriume. Šiuoatveju T-Sensoriumas dirbtinis išskirtas plotas, kuriame imituojamatelepatinė veikla. To nevadinu tikra telepatija, bet gali būti naudingapradėti ir nuo to, nes tai moko interpretuoti ir geriau suprasti kitąžmogų. Kaip jau aiškinau, telepatinį centrą įmanoma po truputį „už-siauginti“, bet žmogus turi būti visiškai laisvas nuo bet kokio išoriniopoveikio arba, pavyzdžiui, nenuslopintas su psichotronine lobotomija.Tęsiant mintį, kognityvinė telepatija tai nėra faktų žinojimas, nes di-džioji dalis įžvalgų pagaminama naudojant kognityvinius abstraktusir kognityvines fantazijas. Tikros telepatijos kryptis yra priešinga, nesjoje turi būti gaunamas tikras išorinis signalas, kuris apdorojamas savosmegenyse, pirmoje telepatinėje signalinėje sistemoje. Tada šis signa-las sujungiamas su kitu signaliniu sensoriumu, ir gaunamas papildytasžmogaus vaizdinys. Šis vaizdinys pereina į antrą signalinę sistemą irčia yra vertinamas, apmąstomas.


Aišku, tai tik dalis to, kas vyksta ir kas įmanoma. Čia aprašiautik pasyvią informacijos surinkimo telepatiją. Kaip jau sakiau, yra iraktyvi telepatija, kurioje naudojami efektoriai ir yra komunikacinė te-lepatija, kuri naudojama ne skenavimui, bet bendravimui tarp žmonių,telepatų grupėje. Visko aprėpti šiame įraše nesiekiu.

7.4 Šiek tiek fizikosTelepatija gali būti mišri, apjungianti fizinę ir gnostinę branas. Šiamepasaulyje tai, veikiausiai, vienintelis įmanomas variantas, nes pagrįs-tas dviejų branų sujungimu. Iš fizinės branos ateina informacija, kuriapdorojama ir perkeliama naudojant indukcinę moduliaciją, o gnostinėbrana šią informaciją reprezentuoja. Tai reiškia, kad įmanomas ryšystarp gnostinės ir fizinės branos, kuris sukuriamas žmogaus smegenyse.Šis ryšys yra kolektyvinis procesas, apimantis didelius kiekius kvantų,nes psichika yra makroskopinis reiškinys. Tačiau šį reiškinį aprašytigalima ne tik makroskopiškai, bet ir mikroskopiškai, naudojant vienąarba kelis kvantus, kaip kvantinio lauko teorijoje su Feynmano diagra-momis. Iš esmės, smegenyse yra psichikos laukas, kuris sudarytas iššaltinio ir iš jo išeinančių „jėgos“ linijų, panašiai kaip elektrodinami-koje, kur žinomas krūvių tankis (q) ir aplink jį esantis elektrinis laukas(E). Psichikos laukas tai tas procesas smegenyse, dėka kurio atsirandajungtis su gnostiniu pasauliu. Tokio proceso metu žmogus suvokiamassąmoningos būsenos, nes lokalioje gnostinės branos aplinkoje yra žmo-gaus psichikos kapsulė. Vystant psichinius sugebėjimus, yra galimybė įgnostines smegenis pritraukti papildomų laukų, kurie sudaro pagrindątelepatinėms reprezentacijoms, į kurias fizinis analizatorius perduodainformaciją. Tai rodo, kad vien sąmonės lauko neužtenka, jis turi bū-ti papildytas smegenų anatomine struktūra, ir analizės procesu, kadinduktorius perkeltų atitinkamai gautą ir paruoštą informaciją.

Šį procesą aprašyti galima ir supaprastintai, schemoje atvaizduo-


jant tik vieną ar kelis kvantus, kaip Feynmano diagramoje. Šią sche-mą interpretuoti nesunku, nes parodomas elementarus principas, kurisyra apsikeitimas sąveikos kvantu. Tas kvantas turi beveik vien bozonųsavybes, nors reikia pabrėžti, kad šiame procese aprašomos ne mikro-jėgos, bet informacijos perdavimas. Tam, kaip ir sąveikoje jėgomis,reikia apsikeisti kvantais.

Gnostinės branos pusėje, šis procesas vyksta struktūrose, kuriasvadinu kompleksais. Čia pasaulis kitoks, nei fizinis ir jo kūnai yradvasiniai, kuriuose daugiausiai vyksta informaciniai procesai. Gnosti-nė brana net turi turėti savo „kosmosą“, susietą su fiziniu pasauliu užmūsų planetos ribų. Ryšys galimas per abi vietas, bet kaip jau rašiau,labiausiai tikėtina mišri telepatija, kai iš dalies surenkama ir analizuo-jama informacija per fizinį pasaulį ir iš dalies – dvasinį. Kad tarp jųįmanoma sąveika, rodo gyvūnų psichikos galimybės.

Fizinėje telepatijoje, kurios organas yra akis, reikalingas optinių fo-tonų šaltinis, kuris parūpintas pasaulio sandaros. Natūralus yra saulė,prie kurios pririšta mūsų planeta, arba įvairūs dirbtiniai šaltiniai, ku-rie apšviečia kūnus ir jie tampa matomi. Kas apšviečia mintis, kad jostaptų tokios pat matomos, kaip fiziniai kūnai? Kitur jau esu užsimi-nęs, kad gnostinių natūralių šviesulių nėra – yra tik ištisinis vienodaipasiskirstęs gnostinių fotonų laukas, kuris gali sąveikauti su minčių


sankaupomis ir šios sąveikos metu šiame lauke sukuriamas susižadini-mas, kuris pasklinda visoje gnostinėje aplinkoje. Šiuos signalus galimasurinkti su savo telepatine akimi ir iššifruoti juose esančią informaci-ją. Toks yra pasyvios telepatijos principas. Mintis girdi visi, kas tikturi T-Sensoriumą, lygiai taip pat, kaip neįmanoma paslėpti fotonaisapšviesto kūno. Tačiau yra ne tik surinkimo, bet ir komunikacijos gali-mybės, kurios panašios į kalbėjimą, tik reikia sugebėti aktyviai virpintismegenyse esantį telepatinio centro gnostinį lauką, kad būtų galimapaskleisti specialiai užkoduotą informaciją. Tai panašu į balso stygųvirpinimą kalbant, kuri yra labai primityvi, mechaninė fizinio pasau-lio „telepatinė“ komunikacija. Dvasiniame pasaulyje tai yra kvantiniolauko virpesių valdymas.

Telepatinių gebėjimų lygį galima skirstyti į klases, nuo žemiausiosiki aukščiausios: „1 klasė“ yra visi aukštesnieji gyvūnai, „2 klasė“ yražmogus, nes turi kognityvinės telepatijos galimybes, „3 klasė“ yra tik-ros telepatijos pirma pakopa, ne pagrįsta T-Sensoriumo pirmos signa-linės sistemos užuomazgomis ir t.t. Kalbant apie aukštesnes telepatųklases, jos pasiekiamos tik susikūrus naujai, visai kitokios psichikossandaros rūšiai. Jeigu ją pasiektų žmogus, tai būtų jau ne žmogus, betkita rūšis...


8 | Minties fenomenologija

Mintys ir gebėjimas mąstyti yra vienas iš įdomiausių žmogaus sugebė-jimų, kuris apipintas paslaptimis, sąmokslo teorijomis, sureikšminimuarba susireikšminimu ir t.t. Mąstymas yra išskirtinis žmogaus bruožas,kuris kitose rūšyse rudimentiniu pavidalu jeigu ir egzistuoja, tai yra netokio masto, kaip žmogaus. Tai reiškia, kad ši jo dalis labai svarbi.Ji svarbi ir pačiam žmogui ir kitiems. Su mąstymu įprasta sieti žmo-gaus sumanumą, išradingumą, inovatyvumą, kūrybingumą, nuo kuriųpriklauso žmogaus sėkmė. Ši sėkmė reiškiasi santykiuose su pasauliu,galimybe jį pažinti ir išnaudoti; ir su kitais žmonėmis, nes nuo mąs-tymo priklauso žmogaus rangas. Trumpai tariant, mintys, mąstymas,šalia išorinės galios, tiesiogiai susijęs su valdžia, tai yra, jis yra ginklassu kitais kovojant dėl valdžios. Čia svarbūs tokie aspektai – gali būtisiekiama parodyti savo pranašumą prieš kitus arba atvirkštinė valdy-mo priemonė – kitų žmonių mąstymo sistemos sužalojimas su smegenųlobotomija: šitaip valdomi „žemesni“ visuomenės sluoksniai. Todėlbent šį tą žinoti apie mintis labai svarbu. Aišku, kadangi didesniu armažesniu laipsniu mąsto visi žmonės, net tie, kurie yra nuslopinti, taijie žino kas yra mintis iš savo vidinės patirties. Tačiau kartais būnasunku tą patirtį perkelti į kitų žmonių sąmonę. Dažnai nepagalvojama,kad kitoje galvoje viskas vyksta taip pat. Galimi du santykiai: kitasgali atrodyti sureikšmintas, nepasiekiamas, „daug kartų protingesnis“;arba sumenkintas, kai nesuvoki, kad kitas iš esmės toks pats, ir kuodidžiuojiesi tu, tuo galėtų didžiuotis – jei nebūtų žalojimo – ir bet kas

68

SKYRIUS 8. MINTIES FENOMENOLOGIJA 69

kitas. Mintys ne išskirtinė tam tikrų žmonių privilegija, bet bendrasstandartinis visų rūšies atstovų bruožas, kurio priskirti išimtinai sau –neturi teisės niekas.

Hierarchinė sistema pagrįsta keliais pagrindiniais kriterijais: ga-lia, turtu ir protu. Nesunku suvokti, kodėl laisvoje sistemoje protasyra pagrindinis kriterijus. Juk turint pranašesnį protą ir įdėjus darbobei pastangų, galima padidinti savo galią, pavyzdžiui, technologijomis;ir ekonominėje sistemoje, sugebant organizuoti gamybos faktorius irkonkuruoti rinkose su kitais žmonėmis, galima susikrauti turtus. Be toprotas yra paklausus kaip paslauga, už kurią galima gauti gerą atlygi-nimą ir tai yra prielaida, kuri leidžia kilti hierarchijos laiptais. Todėlhierarchinėje visuomenėje, proto, mąstymo, minties klausimas – labaiaktualus. Tai yra konkurencinės sėkmės pagrindas. Kadangi konku-rencija labai nuožmi, nes visi nori stovėti aukščiau už kitus, prigalvotadaugybė būdų, kaip sutvarkyti kito žmogaus protą individualiai ar-ba dar svarbiau, kaip pakirsti gebėjimą konkuruoti visoje žemesnėje(„darbininkų“) kastoje – šiuo tikslu visiems vaikams dedami mąstymoslopinimo implantai. Nepaisant to, visi suvaromi į mokyklas ir jiems12 metų įrodinėja, kad jie yra niekam tikę. Labiau tikę tie, kurių tėvaiturtingesni arba aukščiau stovi.

Kad galėtum nustatyti ar yra lobotomija, turi žinoti, kokia yra na-tūrali smegenų būsena, kai jų neslopina su slopinimo gradientais. Svar-biausias kriterijus yra minties plotas galvos srityje ir kiek elementų į jąsutraukiama sujungimo metu. Galima nuslopinti visą mąstymą – tadažmogus lieka visiškai be jokių minčių, t.y., negali surinkti jokios infor-macijos galvos plote ir yra „tuščiagalvis“. Tik ne todėl, kad toks yraiš prigimties, bet todėl, kad buvo padaryta lobotomija (logika tokia: okam darbinykui mąstymas?); ir atblokuotas mąstymas, kuris gali su-rinkti mintį į vidutiniškai 50 cm plotą ir vienoje minties formoje susietikelias dešimtys elementų arba morfizmų, surinktų visose smegenų zo-nose. Reikia įsisąmoninti, kad mintis tai ne „žodis“, net ne „sakinys“,su kalba ji susijusi tik iš dalies, t.y., kalbos vienetas yra tik vienas


iš kelių dešimčių minties elementų. Mintis informaciją renka iš visur:iš atminties, iš vaizduotės, iš semantinių sąvokų žodynų žemėlapių, išsensorinio suvokimo, iš motorikos ir t.t. Vadinasi tuščiagalviškumasyra didelės problemos požymis, rodantis tai, kad kažkas pasidarbavosiekdamas nukenksminti tavo protą, pakirsti jėgas ir galimybes konku-ruoti, apriboti socialinį mobilumą ir, nepabijokim šito žodžio, paverstitave savo vergu. Dažnai kartoju, kad gyvename vergovinėje visuome-nėje, ir tai gali sukelti abejonę arba juoką. Bet aš turiu galvoje neindividualią arba asmeninę vergovę (ne atvirą vergovę), nors ryšku irtai, bet klasinę vergovę, kai aukštesnė klasė savo vergais paverčia visasžemesnes klases in corpore, tai yra bendrai. Pereiti į aukštesnę klasę išvergų klasės bus „neįmanoma“. Ir visa tai susiję taip pat ir su minčiųpaslaptimis – vergams bus neleidžiama mąstyti...

Kas yra mintis, žino visi žmonės. Tai žino, arba turėtų žinoti, netvaikai. Todėl skaitytojams aš nepasakysiu kažko labai naujo, nebentturėtų kokią nors labai specifinę mąstymo matricą, labai specializuotąir pritaikytą kokiam nors sugebėjimui – dailininkui, matematikui, po-liglotui, oratoriui ir t.t. Tokių žmonių mintys – kitokios nei visų, nesjie kitaip surenka, atvaizduoja ir pritaiko informaciją iš kitų smegenųvietų. Iš principo tai turėtų gebėti kiekvienas žmogus, tačiau slopini-mas neleidžia šių sugebėjimų panaudoti, nes tai gali sukelti problemųvaldžiai. Tad pirmiausiai ką galima apie mintį pasakyti yra tai, kad jiyra rodomosios sąmonės dalis. Mintis tai tam tikra smegenyse surinktastruktūra, kurioje žmogus mato susietą įvairaus modalumo informacijąsintezės zonose, smegenyse. Imant proceso aspektą galima išskirti to-kius dėmenis: stimuliavimas, surinkimas ir koreliacija. Pirmiausiai turibūti stimuliuojama mąstymo zona; toliau iš įvairių smegenų resursų tu-ri būti surenkama informacija ir sujungiama mintyje kaip idealizuotibeformiai morfizmai; ir galų gale mintis koreliuojama su kokia norsaplinka, tai yra, ji turi būti kokio nors išorinio arba vidinio objekto(objektų sistemos) atspindys. Imant sandaros aspektą, galima sakyti,kad mąstymas turi tokią pačią sąmonės struktūrą kaip ir sensoriumas:


yra informacijos srautai, per kuriuos sujungiamas kontekstas; tie srau-tai suteka į šabloną, kuriame paruošiama minties forma į rodomąjąsąmonę; šablonas siejamas su kognityvinėmis kokybėmis; ir galiausiaiviskas paduodama suvokimui – tai yra minties beformė forma žmogausmąstančioje sąmonėje. Jeigu tokio apdorojimo rezultatas yra elementųsąsaja, užimanti apie 50 cm galvos srityje ir jeigu nėra jokio trynimo,stabdymo ir trikdymo, tai žmogus gali naudotis visu natūraliu pro-tu. Jeigu plotas mažas ir nedaug sujungtų elementų, tai yra žemesnėskastos požymis, nes žemesnėje kastoje mąstymas slopinamas.

Tačiau tai nėra viskas, nes mąstymą siekia ne tik slopinti, bet iržinoti ką žmogus mąsto. Tam sukurtos minčių skaitymo priemonės.Tik čia daug problemų, nes toks skaitymas gali būti nepakankamaitikslus. Nepaisant to, vis tiek primetamas žmogui. Taip yra todėl, kadmintis surenka labai daug modalumų, kurių neįmanoma atvaizduotiįprastiniame išoriniame ekrane. Ekranas skirtas atvaizduoti sensoriu-mo formas, o mintis – tai ne daiktas. Belieka ekrane rašyti tekstąarba vietoje išorinio ekrano naudoti kito žmogaus sąmonę, kurioje ga-lima tokią informaciją atvaizduoti natūraliai. Tačiau ir televizorius, iržmogus – nėra ideali priemonė. Tarkime minties formą sudaro apie 30elementų. Frazė arba sakinys yra tik vienas iš šių elementų šalia kitų,tokių kaip jausmas, būsena, emocijos, motorika, vaizduotė, fantazija,atmintis, sensorinis objektas ir t.t. Tad susiejus lingvistinę mintiespusę su žodynine žodžio reikšmę, iš tikros minties informacijos gauna-me tik 1/30, tai yra, 29 elementai, mąstymo skaitymo proceso metuiš rezultato dingsta, ir lieka tik frazė monitoriaus ekrane, kuri atro-do, kaip labai primityvus gebėjimas, toli gražu neprilygstantis „mano“didingam sugebėjimui. Mintis nėra vienas žodis, mintis yra visa int-rojekcija, kur yra tam tikri branduolio elementai, bet taip pat ir visassensorinis, kognityvinis, motorinis ir limbinis kontekstas. Todėl kartaisir sakoma, kad „žodžiais idėjos išreikšti neįmanoma“ arba kad ši, šia-me tekste pateikta interpretacija – neteisinga, nes aš mąstau visiškaiką kita. Kitaip sakant, iš analizės arba interpretacijos dingsta 29/30


mąstymo turinio. Nepaisant to, mintys skaitomos, o kam nenorimaduoti šio sugebėjimo –trinamos iš sąmonės visai. Todėl šis sugebėji-mas yra labai didelis turtas, kurį švaistyti nerekomenduotina. Būtinaprotą lavinti ir plėsti suvokimo bei mąstymo apimtį.

Reikia neužmiršti, kad žmogus ir mąstymas – nesutampa. Todėlnesvarbu koks žmogaus protas, svarbu koks jis yra. Protą galima pa-daryti kokį tik nori, naudojant transhumanistines technologijas ir tai,kad protas didelis nebūtinai reiškia, kad žmogus normalus. Žmogusyra tai, ką jis daro, jeigu protas daro nusikaltimus tai jis daug mažiauvertingas už tuščiagalviškumą. Kitaip sakant, pats proto faktas apie jovertę nesako nieko, svarbu kaip jis panaudojamas. Nesugebėjimas beproto žmoguje daugiau nieko pamatyti kyla iš tamsumo. Vien tai, kadžmogus (profesorius) sujungtas su kompiuteriu arba kalkuliatoriumi,nereiškia, kad jis yra šviesus žmogus. Todėl įrankio turėjimas yra pri-valumas, bet tai nėra viskas ir visuomenės dresiravimas, kad manytų,jog protas yra svarbiausias dalykas, kad jis yra sėkmės bilietais iškrei-pia realybę. „Protingas“ žmogus mato didelius informacijos gabalus,surenka didelius informacijos plotus, gali lengvai keisti informacijosformą, pavyzdžiui, iš epizodinės atminties pervesti į kalbos struktūras,taip pat atblokuotas didelis plotas atmintyje, vyksta efektyvi abipu-sė sąveika tarp atminties ir mąstymo ir tarp mąstymo bei atminties,„gali protingai pašnekėti“, ir dėl to „nusipelno gyventi geriau“, nes yra„šviesus“ žmogus. Tačiau kai sužinai paslaptį, kaip ši šviesa atsirandair kad konkurencija nelabai sąžininga (didžioji paslaptis, kad kiti žmo-nės, kurie galėtų būti lygiaverčiai konkurentai, yra „nukenksminami“su smegenų lobotomija). Čia kas yra?, šviesa ar tamsa.

Dėl tokio minties „sudėtingumo“ galima būtų suabejoti ir kognity-vinės telepatijos galimybėmis pamatyti kito žmogaus vidų. Kadangimintis sudaryta iš pakankamai didelio elementų skaičiaus, surinkti vi-sus ir teisingai suderinti, gali būti kebloka. Čia daugiausiai padedakalbos išmanymas, nes didžioji dalis pagrindinių psichologinių procesųir reiškinių turi savo pavadinimus kalboje ir šių pavadinimų žodynėliai


– ne tokie jau ir ilgi. Vienam tikrovės blokui galėtų būti iki šimtoar kelių šimtų žodžių. Tad žinant visus pavadinimus ir pasinaudojantįžvalga, galima juos sudėlioti pakankamai tiksliai. Mąstymas visgi yrasensoriumo daiktų ir situacijų atspindys, mintis reaguoja į kažkokiądalykų padėtį ir tam turi ribotą lingvistinių reakcijų skaičių. Ryšysneišvengiamas, net jeigu telepatas taip pat naudoja tą patį mechaniz-mą. Tai yra, parodo kito žmogaus vidų savo mąstyme, kuris veikiapagal tokius pat principus, kurie yra ir tyrimo objekto mąstymo prie-laida. Tai ne tiesioginis pajautimas per ryšio kanalą, bet „beryšinis“surinkimas iš savo smegenų resursų, savo rodomojoje sąmonėje. Aiš-ku, žmogus kalba ir kažkaip elgiasi ir tai yra labai turtingi informacijosšaltiniai. Todėl galima didžiuotis savo iškalba, bet per daug šnekėti –nepatartina.


9 | Telepatinis žmogaus ske-navimas

9.1 Aplinkos skenavimo galimybėsŠioje planetoje evoliucijos eigoje kūnų telepatija atsirado ganėtinaianksti. Tai echolokacija, kurią naudoja kai kurie vandens arba sau-sumos gyvūnai ir optolokacija, kurią turi visi aukštesnieji sausumosir vandens gyventojai. Echolokacija iš esmės skiriasi nuo klausos, nesausis tik surenka oro virpesius ir iš jų sukuria garsą, tačiau tas gar-sas nerodo jį skleidžiančio objekto ir tam reikia akių. Echolokatoriaisiunčia į aplinka ultragarsą ir ausimis surenka atspindžius nuo aplin-kos objektų. Echolokacija tokia tiksli, kad leidžia net didelio tikslumoreikalaujančią medžioklę. Kita vertus, žmogus iš esmės yra akių žmo-gus, aplinką skenuojantis optolokacijos jutimų organais. Įprasta sakyti„mato“, „žiūri“, tačiau šį veiksmą galima vadinti ir aplinkos skenavi-mu, kurio tikslas surinkti informaciją, nes visada reikia būti pasiruošus.Nors civilizacija sukūrė sąlygas, leidžiančias žmogui labai atsipalaiduo-ti, tačiau protingas žmogus net atsipalaidavęs aplinką skenuoja.

Ši sistema telepatija jau nebevadinama, nes yra įprasta ir šį suge-bėjimą turi visi. Ji turi esminį trūkumą, nes ši aplinką skenuojantitelepatija rodo tik kūnus arba išorę. Be kūnų dar yra mąstymas, ku-ris daug svarbesnis už išorę. Tačiau mąstymo skenavimo galimybės

74

SKYRIUS 9. TELEPATINIS ŽMOGAUS SKENAVIMAS 75

blokuojamos. Iš esmės sąmonė nėra joks „vidus“, nes gnostinis laukasgreičiau yra paralelinis, o ne esantis viduje išorinės materijos. Sąmonėvidine atrodo tik todėl, kad jos akys nuskenuoti negali, tad joms šispasaulis nematomas. Iš tikrųjų, sąmonė yra paralelinė, turinti savoišorinį pasaulį ir savo formą gnostiniame lauke. Kūną su kūnu susiejaoptofotonai. Panašiai sąmonę su sąmone turėtų sieti gnostiniai foto-nai. Kad toks skenavimas būtų įmanomas, reikia analogiškos sistemosregai, tik šiame „juslume“ matytųsi gnostiniai objektai, arba mintys,vaizdiniai, suvokimai ir t.t. Mąstymo telepatija – ne tokia jau ir ne-įmanoma fantastika.

Akių pasaulis veikia paprastai. Kūnų telepatijai reikia šviesos šalti-nių, objekto atspindėjimo galimybių ir analizatoriaus, kuris prasidedanuo receptorių ir baigiasi objekto atgaminimu, kurį vadiname reprezen-tacija. Yra natūralus periodinis apšvietimas, gaunamas iš mūsų gimto-sios žvaigždės. Visų gyvūnų regos sugebėjimai išsivystė prisitaikydamiprie saulės šviesos ypatumų. Techninė civilizacija, išsiaiškinusi fotonųgeneravimo mechanizmą, sukūrė dirbtinį apšvietimą, naudojamą tam-sos metu, kuris veikia beveik taip pat gerai, tik jo daug mažesnis plotas.Tačiau žmogui ir to užtenka. Kūniškąją aplinką vienodai gerai mato-me tiek su natūraliu, tiek su dirbtiniu apšvietimu. Tačiau šitas regossureikšminimas žmogų pavertė paviršiaus žmogumi, kuris, net turėda-mas savo vidų, kito žmogaus sąmonės pasaulį laiko neegzistuojančiuir tenkinasi visokiausiomis bihevioristinėmis teorijomis, kurioms egzis-tuoja tik stimulas ir reakcija, o vidus – „juodoji dėžė“, nepasiekiamair net neįdomi.

Tačiau tie, kas supranta kitokio aplinkos skenavimo galimybę, kurirodytų ne tik išorę, bet ir vidų, sąmonės pasaulio nelaiko bereikšmiuepifenomenu. Pirmiausiai, kiekvienas pats yra begalinė sąmonė ir ne-nori, kad būtų traktuojamas kaip stimulais ir pastiprinimais valdomasgalvijas. Tačiau reikia galvoti ne vien apie save ir suprasti, kad tokįpatį vidų turi visi žmonės ir psichologija reikalinga daug gilesnė, neirankų, kojų ir liežuvio judesių aprašymas ir metodų išradinėjimas, kaip


gauti norimus kūno judesius, vadinamus „elgesiu“. Šiam tikslui kanalasyra, bet jį kiekvienas žmogus valdo pats. Be abejonės tai yra kalba.Tik reikalas tas, kad ką pasakyti, kokį vidaus turinį paviešinti – ren-kasi pats žmogus, o telepatinis skenavimas yra visai kas kita. Norint„pamatyti“ objektą, jo leidimo nereikia, jis pats visai aplinkai švie-sos pavidalu atiduoda visą informaciją. Kitaip yra su „vidumi“: kadbūtų įmanomas minčių telepatinis skenavimas, reikalingas telepatinissignalas, kurį vadinu gnostiniu fotonu.

Čia situacija turi būti panaši į aprašytą prieš tai. Natūraliai telepa-tijai reikalingi natūralūs gnostinių fotonų šaltiniai. Kas tie šviesuliai,neleidžiama žinoti. Tačiau vien to neužtenka, lygiai taip pat kaip kūnųtelepatijoje. Turi būti sąveikaujantys, t. y., atspindintys objektai – ognostinėje telepatijoje tai turi būti ne kas kita kaip minčių sankaupos.Ir trečia būtina sąlyga – surinkimo receptorių turėjimas ir gebėjimasjų morfizmus suformuoti į telepatinę reprezentaciją. Vien natūraliosgnostinės aplinkos savybių neužtenka – žmogaus evoliucija turi bū-ti suformavusi tokį kognityvinį gebėjimą. Dar viena pastaba, jeiguįmanomas natūralus šaltinis, tai, išaiškinus jo mechanizmą, turėtų bū-ti įmanoma sukurti dirbtinius gnostinius fotonus, „gnostinę šviesą“,kuri taip pat sąveikautų su minčių sankaupomis, kaip natūralūs šalti-niai. Neturint analizatoriaus, tokie šaltiniai nematomi, ir jie gali būtiužmaskuoti, kaip EM ryšio antenos. Tačiau iš tikro šitaip vykdomamasinė viešų vietų kontrolė. Galima tokį siųstuvėlį naudoti individua-liai, vietiniam kelių žmonių skenavimui, tai galėtų būti iki 20 žmoniųaplinka. Panašiai kaip ir saulės atveju, galimas ir masinis natūralusšviesos skleidimas, padarantis regimą visą žmonių minčių pasaulį, ta-čiau tokios realybės – griežtai slaptinamos, nes yra absoliučios valdžiospagrindas.

Surinkti galima mintis, schemas, vaizduotę, sensorinius atvaizdus,kurie visi perkeliami į bevaizdinę „semantiką“ ir yra bevaizdžio tele-patinio suvokimo turinys. Šis suvokimas turi turėti visą anatomijąir fiziologiją, tik reikia pastebėti, kad šie organai akims, ir bet ko-


kiam kitam skenavimui, yra „tamsioji materija“. Recepcija vyksta pergnostinę braną, kuriose visai kitas „dvasinių“ realybių pasaulis. Šis pa-saulis atveriamas tik turint atitinkamą rangą ir įprastinei visuomenei– nepasiekiamas, o kas šią galimybę gauna, tai tik todėl, kad tarnau-ja valdžiai. Telepatinės lokacijos paskirtis – surinkti informaciją irvykdyti griežtą žmonių kontrolę. Kita vertus, diegiama mintis, ku-ri suformuota kalbos naudojimo įpročių, kad reikia leidimo arba teisęspręsti, kas gali būti paviešinta, turi turėti pats žmogus. Iš tikrųjų, jauseniai taip nėra. Kaip vizualiai griežtai skenuojamas kūno elgesys, taipskenuojamos ir žmogaus mintys. Neįmanoma paslėpti jokios informa-cijos. Kūną dar galima aprengti ar užmaskuoti, o mintis neturi jokioskydo, todėl tokius gebėjimus turintys žmonės neišvengiamai tampakolektyvine sąmone, nes alternatyvų jokių nėra.

Iš esmės, kūnų telepatinis skenavimas – labai turiningas, net galimasakyti – perteklinis, nes iš surinktų morfizmų sukuriama visa pasaulioimitacija. Echolokacija, galima numanyti, nėra tokia turininga, norskas iš tikro vyksta šiame sensoriume, mažai kas žino – nebent moks-lininkai, kurie turi teisę dirbti su psichotronika, ir jų specializacija,žemesnių gyvūnų suvokimo formos. Echolokacija daugiau yra signa-linės formos, nes ji naudojama kaip informacija, reikalinga paruoštiveiksmą, kuris naudojamas medžioklėje. Detali informacija nereikalin-ga, nes vyksta ne apžiūrinėjimas ar tyrinėjimas, bet ieškoma maisto– tokia gamtos tvarka. Visas šis etapas primatų lygyje – seniai evo-liucijos peržengta praeitis. Primatų stiprioji vieta ne jėga, ne jutimųaštrumas, ne greitis, bet klasta, spąstų bei pinklių ruošimas, kuriamreikalingas išvystytas protas. Žmonių pasaulyje kūnų paviršius pasi-darė nesvarbus, nes norint suprasti ir orientuotis, šį paviršių būtinaperžengti. Pirmiausiai žengiama į save, į savo protą, tada šis turinysprojektuojamas į tą gelmę, kurią paviršius gaubia. Čia ir yra šiuolai-kinio žmogaus pagrindinis pasaulis.


9.2 Šių laikų žmogusPagal mokslinius tyrimus ir surinktą skenavimų informaciją, žmogausvidinės formos bus paaiškintos toliau. Pradėti galima nuo bendrų irvisiems gerai žinomų anatomijos ir fiziologijos principų. Yra išorinėaplinka ir nervinė sistema, kurią sudaro mikroskopinės skaidulos, ku-rių viename gale yra receptoriai arba signalo surinkėjai, o kitam galemoduliatoriai-induktoriai, vadinami neuronais. Šios skaidulos perduo-da moduliuotą signalą, koduojantį informaciją ir gale elektrinis ak-tyvumas suveikia kaip mikro-induktorius, perduodantis moduliacijąį gnostinius laukus. Šios dalys visos susijusios ir veikia ne atskirai.Pirmiausia, vienis yra paskira skaidula, kuria teka srovė ir tuo pa-čiu gaubiančiu lauku sklinda susižadinimas. Antra, skaidula veikia nepavieniui, bet kolektyviai, tai yra, moduliavimas suformuojamas tiktada, kai skaidulos, esančios viena šalia kitos, sujungia signalą į vienąsistemą, kuri gale išsišakoja į neuronų tinklo fragmentą, kuris koduojavietinį morfizmą, sujungtą su kitais morfizmais ir indukuoja informa-cijos pernašą į kitą lauką, kurį kažkada vadinau „transneuroniniu“.

Šios skaidulos veikia kolektyviai ir laukas, be abejo, subendrinavisų iki vienos skaidulos informaciją ir kuria bendrą modelį. Tačiaužinant, kad vidinis pasaulis turi daugybę formų, tenka daryti išvadą,


kad skaidulos pasiskirsčiusios pagal funkcijas. Čia yra bendros mokyk-linės neuro anatomijos žinios, kurios skirsto žievę į sensorinę, kognity-vinę, motorinę ir limbinę, nors pastaroji mus domina mažiau. Be šioskirstymo, vidinis pasaulis turi ir kitokias formas, kurios dalina psichi-ką į labai svarbias informacijos apdorojimo ir atvaizdavimo dalis, betšios formos yra gnostinėje branoje. Jos yra tokios: rodomoji sąmonė,kaupiamoji dalis ir valdymo centras. Taigi pačiame primityviausia-me fizinės ir gnostinės sąmonės sąveikos lygyje yra tokios dalys kaipišvardinta. Iš esmės, visa psichika yra ne fiziniame pasaulyje, bet gnos-tiniame, nors pirmasis tiesiogiai moduliuoja ir indukuoja informacijosformas, vadinamas morfizmais.

Informacija, kurią pateiksiu toliau, yra įprasto žmogaus sandarospaslaptis, kuri atskleidžia pagrindinį principą, kaip veikia kognityvi-nio ir motorinio valdymo sistema, ateinanti iš pačios žmogaus gelmės,kurią iš dalies galima vadinti autonomine aktyvumo sistema (AAS).Kas šioje sistemoje vyksta pateiksiu paveikslėliuose ir jų komentaruo-se. Fizinės branos pagrindinis vienetas, kaip jau sakyta, yra modulia-vimo skaidula, su jos gale esančiu induktoriumi, vadinamu neuronu.Šios branos paskirtis surinkti ir paruošti informaciją perkėlimui į tikrąpsichinį pasaulį, kuris jau formuojamas iš gnostinių kompleksų, kurieyra tikrasis žmogaus šaknies gnostinėje branoje pagrindas. Žmogaussandarą bandysiu aiškinti įvesdamas sąmokslo teoriją, kuri, manau, ži-noma daugeliui žmonių, nes visi tiesiogiai patiria savo sąmonę ir žinokas joje dedasi iš tikro, nors pasakyti garsiai apie tai bijo. Žmogusužgrobtas, apribojant jo suvokimo galimybes, mokymosi efektyvumąir sukeliant tokias būsenas, kurios išsunkia visą aktyviam išoriniam gy-venimui reikalingą energiją. Savijauta dažnai balansuoja ant ribos, irnorint gyvenime siekti kokių nors rezultatų, tai yra viena iš pagrindiniųkliūčių, nes tam paprasčiausiai trūksta fizinės ir dvasinės energijos.

Pradedant aiškinti, geriausiai atkreipti dėmesį į pagrindinį principą,ką žmogus kaip kūnas ir sąmonė daro: pirmiausiai jis surenka iš aplin-kos morfizmus, kurie pereina per dvi apdorojimo pakopas: sensorinis


morfizmas yra pagrindas. Jis išsišakoja į rodomąją dalį ir kaupiamąjądalį – rodo visada Dabar, o kaupiamoji dalis reikalinga senų morfizmųatgaminimui. Toliau sensorinis morfizmas pereina į kognityvinę žievęir įgauna ten savo minties, sąvokos, suvokimo formą, kuri yra bevaiz-dė, bet sukuria labai intensyvų informacijos suvokimo jausmą. Čia irgiyra rodomoji dalis, kurią vadiname mąstymų, kuriame panaudojamanuo vaizduotės vaizdinių, iki kalbovaizdžių ir kognityvinių abstraktų,kuriuose suvokimas sujungia didelį informacijos kiekį, užimantį vidinęerdvę galvos srityje. Be abejo, rodomoji dalis ir čia išsišakoja į kaupia-mąją dalį ir vėlesniam atgaminimui išlaiko praėjusius vaizdinius. Ma-tome, kad šioje pasyvioje dalyje yra dvi funkcijos, kurios aptarnaujaDabar-būseną ir Buvo-būseną.

Kita dalis yra morfizmų kūrimas, kuris reikalingas aptarnauti kūnosudėtingą elgesį gyvenamajame pasaulyje, pagrįstą aktyviuoju mąsty-mo veikimu. Tad pirma pakopa turi būti morfizmų suteikimas visomsproto funkcijoms, kurios paimamos iš proto asociatyvinės hologramos.Turi būti surenkami vaizdiniai, mintys, schemos, kurios sujungtos sukognityviniu šablonu rodomojoje dalyje virsta aktyviu mąstymo pro-cesu, tokiu kaip analizė ir sintezė, aprašymas, aiškinimas, interpreta-vimas, argumentavimas, planavimas ir pan. Kadangi žmogus turi įvai-


rius poreikius, tai aktyvaus proto pagrindinė užduotis surasti kelius,kurie padėtų tuos poreikius patenkinti. Ir kai parengiamas galutinisplanas, ateina kūno motorikos eilė. Čia aptarnaujama būsena Vyks-ateityje.

Tam irgi laikomi išmokti ir kaupiamojoje dalyje išsaugoti morfizmaibei schemos, kurias sujungus, gaunamas sudėtingas motorinis elgesys.Kaip jau sakiau, čia taip pat svarbūs du išrinktų arba sukurtų mor-fizmų išsišakojimai – vienas yra rodomoji dalis, kurioje žmogus stebitai, ką jis daro ir kaupiamoji dalis, kuri išsaugo praėjusias veiklas pa-naudojimui ateityje, šitaip surenkant išgyvenimui pasaulyje reikalingąpatirtį.

Didžiausias klausimas yra perėjimas tarp šių dviejų sistemų, ku-rį naudoja valdomoji žmogaus dalis, pagrindą turinti vidinėje sielosgelmėje, kuri reiškiasi kaip gnostinis energomorfinis laukas. Tai, kąšita dalis daro apibūdinti galima labai paprastai. Jos darbas pagrįstaskaupiamąja dalimi, kurioje sukaupti pasyviosios ir aktyviosios daliesmorfizmai. Žmogus čia kaupia, tvarko, analizuoja, klasifikuoja. Tai


vadinama patirties apdorojimu. Tačiau, kad galėtų morfizmus valdy-ti, smegenys turi mokėti juos nukopijuoti ir pamėgdžioti, arba, kitaipsakant, išmokti. Išmokimo esmė yra imitacija, kopijavimas, mėgdžio-jimas ir bandymų bei klaidų metodas. Viskas kartojama tol, kol val-domoji dalis susiformuoja savo kaupiamąją dalį, kurioje surinkti visimaksimaliu efektyvumu generuojami morfizmai. Pavyzdžiui, šnekėji-mas arba rašymas, automobilio vairavimas, užsienio kalbų mokymasisir kiti reikalingi motoriniai įgūdžiai sujungti su aktyviuoju ir pasy-viuoju aspektu. Kiekvieną kartą per kaupiamąjį kanalą ateina naujainformacija ir ji arba pastiprina senas formas arba jas užgožia ir laikuibėgant pakeičia naujomis. Valdomoji dalis atlieka morfizmų perkėli-mą į energomorfinį lauką, kur jis patenka į laisvo performavimo matri-cą, pagaminančią morfizmą reikalingą vaizduotei, mastymui arba kūnovaldymui.

Pagrindiniai išoriniai morfizmai yra mintys, perteikiamos šneka ar-ba rašymu, toliau – kūno valdymu. Šie sugebėjimai reikalingi įvairiomsveikloms, susijusioms su darbu arba kitokio pobūdžio kūryba. Visiemsšiems morfizmams galioja tam tikra vidinė logika, kuri turi arba kąnors atspindėti, dažniausia išorinę arba vidinę tikrovę, šį procesą va-dinant atitikimu. Kitas aspektas yra tiesos arba teisingumo principųlaikymasis, kuris yra žmogaus racionalumo matas. Jis svarbus ypačtada, kai aiškinamasi ar kokia nors forma yra racionali ar iracionali.Racionalumas arba tiesa yra tikra patirtis paimta iš išorinio pasaulioarba atitinkanti kokį nors nustatyta proto arba kitaip logikos standar-tą. Žmogus geba formuoti laisvai, nepaisydamas iracionalumo epiteto,kai atitikimas visiškai nesvarbus, o gali ir sekti iš anksto nustatytomisformomis, kurios išmoktos ir per valdomąją dalį iš pasyvios perkeltosį aktyvaus formavimo gebėjimą. Žmogus gali daug ką išmąstyti savoprotu ar padaryti savo kūnu, bet dažniausiai – iš pradžių surinkęs visusišorinius morfizmus ir išmokęs juos imitavimu arba bandymų ir klaidųkeliu. Žmogaus esmė yra ta, kad galutine forma žmogus negauna jokiųįgūdžių, reikia įdėti daug darbo ir laikytis intensyvios saviugdos plano.


Tam skatina ir sukurta sistema, į kurią nereikia numoti ranka.Kalbant apie vidutinį žmogų, jis dažnai turi vienokių ar kitokių

problemų susijusių su mokymusi. Taip yra todėl, kad tikrosios val-džios yra „nukenksminamas“ kertant per didžiąją dalį žmogaus įgimtųsugebėjimų. Pirma vieta yra morfizmo perėjimas iš sensoriumo į kog-nityviumą, nors akyse mato arba ausyse girdi, šis suvokimas netampavidinės sąmonės dalimi arba tampa nuslopintas. Toliau yra kertamaper perėjimą iš rodomosios į kaupiamąją dalį, morfizmai nepernešamiarba labai skurdžiai atgaminami. Paskutinė vieta yra valdomoji dalis,kurioje sukaupti morfizmai ruošiami aktyviam ir kūrybingam atkar-tojimui. Daug laiko reikia išmokti, bandymų ir imitacijų būdu, arbaaktyvus mąstymas, kurio centras yra kaktos srityje nuslopinamas supsichotroniniu gradientu. Bene svarbiausia vieta yra kalbėjimas, kurissugadinamas su chirurgine Broca centro lobotomija.

Ir jau visai pabaigai, pabandysiu susieti gnostinio skenavimo siste-mą su gnostinėmis formomis. Svarbiausia yra valdyti Dabar-būseną, irBuvo-būseną. Todėl kai skenuojami momentiniai vaizdiniai sąmonėje,kartkartėm į juos įsiterpia išskleistos atminties formos, kurios suvokia-mos kartu su Dabar. Bet kita vertus, galima perimti ir neišskleistąatminties informaciją, nes ji, nors sukaupta gnostiniuose laukuose, yradiskretizuota ir išdėliota santraukomis viena šalia kitos. Ji yra gnos-tiniuse laukuose ir turi savo konkrečią išorinę formą, kurią „apšvie-tus“ ir surinkus visus lokacijos duomenis, galima paversti į atsiminimofragmentus ir perkelti arba į savo sąmonę, arba į žmogaus telepatinęhologramą.

Visa tai yra užuomina į tai, kad žmogus neturi jokių paslapčių. Ne-gana to, apie jį galima žinoti dalykų, kurių jis nė pats apie save nežino.

Kaišiadorys, 2015-03-11

10 | Kognityvinė telepatija

10.1 Telepatijos rūšysTelepatiją įprasta priskirti parapsichologiniams reiškiniams, kuriuospaprastai nurašo kaip pseudomokslą ir pseudoteoriją. Todėl bando-ma primesti įsitikinimą, kad čia nėra ką tirti, nes šis sugebėjimas tėrašarlatanų prasimanymas. Nepaisant šio statuso, mano galva, telepa-tijos klausimas yra rimtas ir visai nesvarbu, kad ši tema dažniausiaisutinkama fantastiniuose filmuose ir fantastinėse knygose. Manau, kadgaliu parodyti, jog tai – klaidingas įsivaizdavimas.

Pradėsiu nuo apibrėžimo: telepatija – tai informacijos gavimo bū-das, kai objekto nėra tiesioginėje patirtyje arba kai informacija gauna-ma iš tos vietos, kurios įprastinėmis priemonėm pasiekti neįmanoma(vidinis mąstymas). Telepatija, iš esmės yra ryšys, atsirandantis apei-nant įprastus suvokimo būdus per juslinius organus. Pavyzdžiui, kūnągalima pamatyti ir pamačius surinkti visą dominančią informaciją: kasyra, kur yra, kur link juda ir t.t. Tačiau šios informacijos telepatinispajautimas, kai kūnas yra už suvokimo horizonto, jau yra telepatija.Arba: ką žmogus mąsto galima sužinoti iš jo žodžių, mimikų, kūnokalbos. Tačiau kai visa tai sužinoma be šių priemonių — tai jau yratelepatija.

Taigi dabar aišku, kad telepatija yra tam tikras informacinis ryšys,kuris apibūdinimas kaip „pajautimas“ (gr. pathos). Galima įsivaiz-

84

SKYRIUS 10. KOGNITYVINĖ TELEPATIJA 85

duoti, kad tai fantastinis, parapsichologinis sugebėjimas, priklausantistik nuo žmogaus. Įsivaizduojama, kad jis sukuriamas, išlavinamas,gaunamas iš tėvų ir t.t. Tačiau tai labai susiaurintas įsivaizdavimas,nes telepatija daugiau yra dalyvavimas telepatiniame pasaulyje, kurisyra „aukštesnis“ už tradicinį juslinį pasaulį, kurį taip pat galima va-dinti telepatiniu „empiriniu“ pasauliu, kuris leidžia peržengti ribą tarpsąmonės ir fizinės tikrovės. Tai leido daugelio ypatingų fiziniu signalųįsisavinimas, kuris žemesnės pakopos atžvilgiu – irgi yra telepatija. Ta-čiau kadangi tai jau yra įprastas dalykas, sąmonėje turintis sensoriumopavidalą, kurį turi visi aukštesnieji gyvūnai, tai telepatija laikoma tiktas ryšys, kuris yra virš-sensorinis.

Tas pasakymas, kad telepatija yra dalyvavimas tam tikrame pasau-lyje, reiškia, kad žmogus turi turėti T-Sensoriumą (telepatinį sensoriu-mą), kuriame kuriamas telepatinio ryšio kanalais suvokiamas pasaulis.Kokios galimybės patekti į šį pasaulį – pateiksiu toliau. Tačiau dabarreikia išsiaiškinti, kokios yra telepatijos rūšys ir kokios galimybės jąįvaldyti. Bent tam tikras telepatijos rūšis gali įsisavinti visi žmonės,nors tai šiek tiek kitokia telepatija, be tiesioginio ryšio ir be persikėlimoį ypatingą pasaulį.

Yra tokios telepatijos rūšys:

a) fenomenologinė, arba natūrali, telepatija,

b) kognityvinė telepatija, ir

c) technologinė telepatija.

Fenomenologinė telepatija reiškia, kad turimas natūralus, įgimtasT-Sensoriumas, kuriame atvaizduojamas ryšys, išeinantis už įprastiniohorizonto ribų. Tai yra pajautimas, kuris sąmonėje atvaizduojamasnatūralia fenomenologija. Kognityvinė telepatija pagrįsta protu ir ži-niomis, t.y., ji remiasi patirtimi, kuri susijusi su praeitimi. Tai gali-mybė pakartotinai pajausti tai, kas kažkada jau buvo pajausta, ypač


žinant, kad situacijos ir reakcijos į jas – kartojasi. Telepatas žino kasyra pasaulis ir kas yra žmogus ir gali atsakyti į klausimus net neturė-damas objekto tiesioginiame patyrime. Dažnas variantas yra tas, kaikognityvinė telepatija susimaišo su natūralia, ypač tada, kai vietoj T-Sensroriumo naudojamas kognityviumas kaip telepatinio ryšio turinys,kuris atvaizduojamas minčių formomis. Tad reikia skirti patiriamąjąir žinojimo telepatijas. Ir paskutinė telepatijos rūšis yra technologinė,kai „pathos“ sukuriamos technologinėmis priemonėmis, panašiai kaipradijo ryšys, tik informacija perkeliama ne į elektroninį įrenginį, neį radiją, bet kai radijas įstatomas į žmogaus galva. Tai taipogi lei-džia sukurti „pathos“ su objektais, kurie yra už įprastinio patyrimohorizonto.

10.2 Kognityvinė telepatija ir kalbaŠiame įraše mane labiausiai domina kognityvinė telepatija, nes tai pa-prasčiausias būdas patekti į telepatų pasaulį, neturint įgimtų fenome-nologinės telepatijos sugebėjimų, kai nėra natūralių transcendentinioryšio užmezgimo galimybių. Jau sakiau, kad kognityvinė telepatija pa-grįsta žinojimu. Tas žinojimas yra pasaulio ir žmogaus žinojimas. Tamreikalingi šie dviejų rūšių kognityviniai konstruktai, įaugę į žmogauskognityvinę žievę. Pagal šį principą telepato lygis tiesiogiai propor-cingas gyvenimo patirčiai. Kuo daugiau patirties – tuo tikslesnė irgalingesnė telepatija. Būtent šia prasme ir reikia suprasti tvirtinimą,kad tam tikrų telepatijos formų galima išmokti.

Kognityvinė telepatija neatsiejama nuo kalbos, nes kalba yra pag-rindinė sąmoningo mąstymo forma, kuri uždeda antspaudą ant visų in-formacijų. Iš esmės, nėra tokio turinio, kurio nebūtų įmanoma išreikštikalba, o tai reiškia, kad kalboje yra visas žmogaus sąmonei pasiekiamastikrovės turinys. Ypač svarbi kalbos forma yra tiesioginės nuosakos bū-tasis laikas, kuris pasakojimais išreiškia viską, ką žmogus yra patyręs


praeityje. Tad turima tokia schema: perėjimas iš sensoriumo pasaulioį kognityviumą, kur visa patirtis sukeliama į kalbos sąmonę ir leidžia jąvaldyti; tada, įeinant į telepatinio kognityvinio „transo“ būseną, ši pra-eitis žinių pavidalu projektuojama į objektą, kurį bandoma „pajausti“.Kai kam tai „atspėjimas“, o kai kam – telepatija.

Bandant patarti žmonėms, kurie domisi šia tema, galima atkreiptidėmesį į kalbą (kalbas), kurią pažinus, pažįstama vidinė žmogaus for-ma, kuri yra sąmonės viduje. T.y., akimis pažįstamas pasaulis, o kalba– žmogaus vidus. Kadangi kognityvinė telepatija pagrįsta patyrimu,tai taipogi reikalingas ypatingas dėmesys patyrimo tvarkymui.

Taigi dabar priėjome klausimą, kokios yra kalbinės komunikacijospamatinės struktūros. Viskas prasideda nuo koduotojo ir dekoduotojopagrindinių vaidmenų. Tai reiškia, „aš koduoju“, o „tu-jūs dekoduo-jate“. Taip gaunama pasakotojo-adresato-temos struktūra. Pasakoto-jas yra „aš pasakoju“ sąmonė; adresatas yra „aš dekoduoju“ sąmonė.Tema, kurią pasakotojas koduoja, o adresatas dekoduoja, yra „aš pa-sakoju apie save“, „aš pasakoju apie jį/ją-juos/jas“ ir „aš pasakojuapie tave-jus“. Taip būna monologiniuose pasakojimuose. Dialoguosevaidmuo keičiasi, kai pasakotojas tampa adresatu, o adresatas tampapasakotoju.

Visa tai elementaru, tačiau viskas atrodo dar paprasčiau, kai suvo-ki, kokios ribotos yra pasakojimo temų galimybės, nuo kurių priklausopasakojimų turinys. Pasakojimo subjektas gali būti asmuo arba pa-saulis. Todėl koduojama kas asmuo yra ir ką asmuo daro; taip pat kaspasaulis yra ir kas pasaulyje vyksta. Dažniausiai pasakojama apie tre-čią asmenį, nors galima ir pirmo asmens struktūra, kai kalbama apiesave. Rečiau pasitaiko antro asmens pasakojimas, kai adresatas ir temasutampa, nors tokia kryptis taip pat visai galima. Pavyzdžiui, šiameįraše rašau trečiuoju asmeniu, o tema yra tam tikras komunikacijosfenomenas, vadinamas „telepatija“. Adresatai yra visi šio tinklaraščioskaitytojai. Apie temos struktūrą galima pasakyti tiek: čia atsklei-džiama, kas telepatija yra, ir kas vyksta telepatinio ryšio užmezgimo


metu arba kaip tai įvyksta.Galima paklausti kam visa tai reikalinga. Pirma, dekoduojant gau-

nama informacija apie pasakotojo vidų. T.y., čia vyksta psichožvalgy-bos aspektas, kuris leidžia kažką sužinoti apie subjekto asmenį, žinias.Taip pat sužinoma apie temą – jis/ji, valstybės organizacija, asociaci-ja, firma, partija ir t.t. Jeigu adresatas ir tema sutampa, galima šį tąsužinoti apie save. O jeigu sutampa pasakotojas ir tema – gaunama in-formacija apie pasakotoją. Norint nebūti mulkinamais, visada būtinavengti nemąstančio pasinėrimo į kalbos struktūras bei formas ir siek-ti išsaugoti distanciją. Tam reikia savo mąstyme tematizuoti minėtąpasakojimo struktūrą ir daugiau pasidomėti pasakotoju, arba pasako-jimo objektu, kad būtų galima spręsti kiek pasakotojas patikimas irkiek atskleista tema atitinka bendras, bendro pasaulio galimybes.

Kalba yra ne tik psichožvalgyba, bet ir valdymas. Aišku, valdymastaip pat gali būti psichožvalgybos dalis, kai informaciją gauti bandomaaktyviomis priemonėmis. Atvirai tai daroma užduodant klausimus ar-ba netiesiogiai pradedant kokią nors reikalingą temą, į kurią subjektasturi reaguoti ir atskleisti savo vidų. Tai reikia daryti labai subtiliai,nes kitas žmogus taip pat stebi, ir tokiomis formomis provokuotojasišduoda ir save, savo turinį ir bendravimo tikslus. Kitas būdas yravaldymas sadistiškai, kai žmogaus elgesį bandoma paveikti sadistiniaisefektoriais ir tyčiojimusi, aiškinant „kas žmogus yra“ (koks nors nema-lonus, neskanus daiktas), jeigu nepaklūsta man, valdžiai ir t.t.

10.3 Morfologinė sąmonėNekarta tvirtinau, kad „atspėjamoji“ telepatija įmanoma todėl, kad vi-si patiria tą patį pasaulį, kuris yra sesnsoriniai žemėlapiai, suformuotiiš įvairių patyrimo struktūrų, su kuriomis sąmonė susidurią ant žemėsrutulio paviršiaus. Taip pat, kiekvienas žmogus turi vienodą morfologi-nę sąmonės formą, pateiktą žemiau, kurioje patyrimo procesus tvarkota pati kalba, kuri sukuria vienodą visiems kalbinę sąmonę.


Tai reiškia, kad kuo geriau žmogų pažįsti, tuo lengvesne tampa te-lepatija, nes žinai jo pasaulį, pažiūras, įpročius, gyvenimo planą ir t.t.Kalbant paprastai, ką žmogus turi savo akyse ir ausyse, tai ir tampajo vidiniu turiniu. Tam, kad žmonės negalėtų kognityvinių struktū-rų formuoti savarankiškai, sukurta „švietimo sistema“, kurios tikslasįdiegti vaikams masinę sąmonę, kad paskui politinė valdžia galėtų žais-ti psichologinius-ideologinius žaidimus. Tam yra pasakojama istorija,aptariami kultūros bruožai, santvarka, filosofija, siekiant masinio rezo-navimo su tam tikromis aktualiomis temomis.

Norint nepasiduoti įtaigai, reikia išlaikyti distanciją tarp koduoja-mos informacijos ir savęs, naudojant jau minėtus pasakojimo struk-tūrinius elementus: kas pasakoja, kam pasakoja, apie ką pasakoja.Stengiantis įžvelgti tikslą, kaip pasakotojas bando savo turiniu ir sti-listinėmis priemonėmis konstruoti adresato psichologiją, ir kaip žiūri įtemą – teigiamai, neigiamai ir pan. Reikia ieškoti alternatyvių pasa-kojimų ir vertinti ar patikimi įrodymai, kuriais grindžiami pasakojimoteiginiai. Nes tokia telepatija, kaip valdymo dalis, yra efektorių, iliu-zijų apribojimo laipsnių parinkimas.

Ne kartą aiškinau, kaip pasaulis ir kalba sukuria bendrą rezonan-


sinę struktūrą, kuri perduodama į kalbą, o po to iš kalbos – į pasaulį.Kas yra žmogus, kas yra pasaulis išreiškiama daiktavardžiais. Toliau,ką žmogus daro ir kas pasaulyje vyksta – išreiškiama veiksmažodžiais.Tada veiksmažodis valdo visas daiktavardines „aplinkybes“ išreiškia-mas skirtingais linksniais. Tai yra visų teorijų ir visų mokslinių para-digmų pagrindas, sukuriamas sensoriumo ir kalbos mišinio viduje.

Taigi aišku, kaip telepatijai pasitarnauja ši morfologinė sąmonės(žmogaus) struktūra: sensoriumas – vienodas, kūnai – vienodi, mo-torika – vienoda, emocijos – vienodos, kalba – vienoda. Individualiyra atmintis ir konkrečios mąstymo formos, nors teoriškai jos visospaimamos iš perdirbtos išorinės realybės.

Kodavimo-dekodavimo lingvistinę sistemą atvaizduoti galima nau-dojant išeinančių sekų, įeinančių sekų, ir rezonansinių minčių gabalųsistemą. Koduojama rezonansinius minčių gabalus perkeliant į išei-nančią seką; dekoduojama su įeinančia seka generuojant reakcijos, ar-ba priėmimo, semantinių gabalų struktūrą, kuri vadinama supratimu:kas pasakoja, ką pasakoja ir kam pasakoja.

Kadangi fenomenologiniai psichologiniai faktai glaudžiai susiję sunefaktinėmis struktūromis, tampa įmanoma tai, ką pavadinau kogni-tyvine telepatija, arba nuotoliniu pajautimu. Kadangi tam tiesioginiokontakto šiapus horizonto nereikia, tai šis praeitimi arba patirtimi pa-grįstas ryšys įmanomas esant bet kokioje planetos vietoje. Filosofiškaiarba moksliškai žinant kas yra pasaulis arba kas yra žmogus, apie juosgalima pasakyti labai daug. Visas šis procesas vyksta žmogaus mąs-tyme, kuris atlieka T-Sensoriumo funkciją ir leidžia telepatijos turinįperkelti į vaizdines smegenų priemones, kurias galima vadinti biolo-giniais ekranais. Šitaip „parapsichologinė“ pseudoteorija tampa visaiįmanoma, faktais patvirtinama realybe.

Kai koks nors žmogus sako, kad „aš tave permatau kiaurai“, taireiškia, kad jis yra įsisavinęs kognityvinės telepatijos sistemą. Vie-nas kitą kiaurai permatyti gal nėra taip sudėtinga ir įdomu, bet yradidesnis iššūkis – pabandyti permatyti kiaurai visas globalines ideologi-


jas ir propagandas, kurios, pavyzdžiui, turi kultūros ar propagandinėskultūros formą, kokia tarkim yra Holivudas. Čia irgi yra kolektyvi-nis pasakotojas, kuris visai planetai užkoduotomis formomis perteikiakažkokį turinį apie save, apie „juos“ arba „apie mus pačius“. Kokiųtikslų siekia ir kokį mūsų vaizdą bando sukonstruoti it psichologiškaiprimesti.


11 | Kaip pamatyti žmogų?

Praėjusiais metais viešinau įrašų ciklą apie mentalizmo reiškinį ir apiekai kurias jo priemones. Pradėjau nuo kalbos vaidmens apibūdinimo,toliau aprašiau morfologinius ir matematinius psichikos modelius, pa-aiškinau kuo svarbi tendencijos ir tipo sąvoka ir galų gale, kas yra filolo-ginė diversija, naudojant neuro-lingvistinio programavimo priemones.Naudojau tokius terminus kaip psichožvalgyba, naudojama įeinančiosrauto analizei, ir valdymas, kuris yra poveikis naudojant įvairių efek-torių sistemą, su skatinimo arba atbaidymo intencija. Gali atrodyti,kad iš esmės viskas aprašyta, bet taip nėra, nes šlifuoti sistemą galimabe galo, ir vis tiek ji nebus tobula ir užbaigta. Tad naujas įrašas busbandymas išplėsti morfologinę sąmonės schemą, įvedant naujų idėjų,kurios iš esmės pakeičia mentalizmo priemonių efektyvumą.

Pagrindinė taisyklė tokia: kad galėtum suprasti žmogų, turi jį ma-tyti savo T-Sensoriume. O matyti lengviau tada, kai žmogus, kaipabstraktus modelis, perkeliamas į analizės centrą. Kad galėtum šį dar-bą padaryti, pirmiausiai reikia tirti, paskiriant tam ne vienus ir net nekelis metus. Norint tuo užsiimti, turi būti nuo lobotomijos išlaisvintasprotas, nes su slopinimo gradientais darbas labai apsunkinamas. Tadką daryti, kad galėtum matyti žmogaus vidų ir, negana to, susieti šįvidų su tam tikru matu ir skaičiumi. Skaičius čia nebus matematinėteorija, greičiau tik išorinis matematinis priedas, arba sukonkretinimas,kad sistema nebūtų pernelyg abstrakti.

Toliau pateikiamo principo, kurį kaip pagrindas sudaro horizontali

92

SKYRIUS 11. KAIP PAMATYTI ŽMOGŲ? 93

skritulių schema, esmė jau buvo aiškinama, bet čia ją noriu praplėstiir patikslinti su proporcijų sąvoka. Yra tokios schemos dalys: pasaulioskritulys ir kūnas, padalintas į išorinę ir vidinę erdvę. Kadangi pasaulisyra matuojamas, pagal šį matą galima nustatyti visų kitų dalių subjek-tyvias proporcijas. Pagal mano vertinimus, dauguma žmonių gyvenatokių proporcijų pasaulyje: 7 000 : 2 : 0,50 : X. Pirmas skaičius yraiki-horizontinio pasaulio spindulys metrais, skaičiuojant nuo kūno kaipcentro. Antras yra suapvalintas kūno dydis (du metrai). Trečias skai-čius yra vidinio pasaulio, esančio galvos srityje, santykinis dydis 0, 50m arba 50 cm. X pažymėjau pasąmonės dalį, nes ji yra už rodomosiossąmonės dalies ir jos dydį įsivaizduoti gana sudėtinga.

Akivaizdu tik viena, kad X talpina visą išvardintą ir proporciškaiišmatuotą žinomą pasaulį, o skiriasi tik mastelis (7 000 : 2 : 0,50 →X). X aš vadinu asociatyvine proto holograma, kuri perduoda turinį įsąmoningo mąstymo vietą, kuri yra ta 0,50 m dalis.

Šioje schemoje yra daugiau žmogiškos ir mažiau žmogiškos vietos.Sensoriumas nelaikomas žmogumi, jis vadinama objektyviu pasauliu,kuris yra ta aplinka, kurioje gyvena kiekvienas žmogus. Bet manoschemoje, visas šis išorinis-vidinis darinys apgaubiamas bendro lauko,vadinamo subjektyvia ir objektyvia sąmone. Kita mažiau žmogiškadalis yra pasąmonė. Tokia ji todėl, kad tiesiogiai pamatyti jos neįma-noma ir ji suvokiama tik tiek, kiek rodoma per mintis arba jausmi-nes būsenas, tokias kaip nuojauta. Centras, be jokios abejonės yražmogaus mąstymas ir kūnas, kurį su asmens ir tapatybės sąvokomissujungti lengviausia, todėl įprasta. Tačiau mentalistai nebūtinai pri-valo vadovautis tuo, kas įprasta kitiems žmonėms. Žmogus yra visa šistruktūra. Daugiausiai ką galima pasakyti apie už ribos išeinantį pa-saulį yra Transcendencija, kur galima patekti tik peržengiant per save,kas yra ganėtinai sudėtinga.

7 000 m ir 2 m yra ta vieta, kuri tapatinama su žmogumi ir kuriyra tikra, šiapus-horizontinė realybė. Kai kas nors apie ją pasakoja, taiįprasta manyti, kad kalbama apie tikrovę, konstatuojant universalius


principus arba atpasakojant patirtus faktus. Tai nėra visai taip, betšiuo atveju tai ne pagrindinė tema. Senesnėse schemose taip pat esukalbėjęs apie pažinimo procesą, kuris virsta kognityvinėmis struktū-romis, ir vadinau jį pirmu senso-kognityviniu šuoliu. Jame struktūra7 000 : 2 perkeliama į X ir ten tampa veidrodiniu modeliu, kuriameparuošti informacijos gabalai, pagriebiami į mintį mąstymo metu. Pertam tikrą mazgą prateka elektrinis aktyvumas ir akimirkai šis gabalastampa sąmonės turiniu, vadinamu mintimis. X galima laikyti ir protu,ir atmintimi arba kognityviniais ir motoriniais abstraktais ir t.t. Beto, gali būti ne tik šablonų, bet ir faktų atmintis. Kas sužadinama,tas virsta minties forma, išgriebta iš žmogaus nematomos dalies, kurianksčiau buvo vadinama pasąmone.

Šis principas rodo, kad tokiame žmogaus pažinimo ir patyrimo vi-duje nėra jokių ypatingų paslapčių, nes beveik viskas, kas čia pasą-monėje sukaupta, yra paimta iš tos vietos, kuri įvertinama kaip 7 000m sensoriumo spindulys. O čia nėra nieko – visiems žinomas planetospaviršius, kurį visą ištyrinėti galima net su tam skirtomis žemėlapiųprogramomis. Tad šiais laikais, išplėtus natūralų žmogų virtualiais pa-pildymais, matoma, kad visur ta pati planeta, tie patys žmonės ir tokspats gyvenimas. Todėl nesunkiai galima įrodyti, kad žmonių mąstymasyra tik toks, koks gali būti pasaulis, o pasaulis yra visiems pažįstamas.Tai yra mentalizmo esmė, nes pažįstamas pasaulis daro pažįstamaisvisus žmones.

Negana to, kad pasąmonėje susiformuoja „slaptas“ veidrodis, va-dinamas protu, žmogus turi susikūręs dar vieną veidrodį, vadinamąkalba. Visas 7 000 m proporcija žymimas pasaulis yra paverstas pa-vadinimais ir šie taip pat sukaupti lingvistinėse smegenyse. Taisyklėtokia: viskas, ką galima suvokti arba tiesioginėmis, arba ribinėmis są-vokomis yra kalboje. Išmokus kalbą, žinomas visas pasaulis. Todėl kaiieškoma žmogaus vidinio pasaulio struktūrų, galima kreiptis į kalbą iržiūrėti, ką ji gali apie šią realybę pasakyti, kokie yra vardai ir kokiosteorijos, nuo buitinių iki mokslinių. Jeigu kas nors atsiranda ko nėra


kalboje, tai be vargo galima sukurti naują ženklą ir spragos kalbojenelieka.

Toliau pateikiu šių minčių apibendrinimą, pavaizduotą išplėstinėjeschemoje:

Schemoje pateikta jau rodyta proporcija 7 000 : 2 : 0,50 : X.Toks yra įprastas žmogus, nustatomas pagal vidinio pasaulio spindulį,esantį galvos atvaizdo viduje. Didesnių gabumų žmogus gali šį matąturėti išplėstą iki 1-1,5 m, o gal ir daugiau. Taip pat, gabumų daugiauyra tada, kai daug atviresnis pasąmonės-mąstymo kanalas ir žmoguslengviau savo viduje rodo proto kognityvines struktūras. Skirtumastarp vidinės ir išorinės dalies tas, kad sensoriume norint keisti vaizdą,reikia keisti perspektyvą, judant su kūnu. Tuo tarpu viduje, ekranasarba „akis“ nejuda, vietoje to kaip antklodė tampomas vaizdas arbažemėlapis, arba vienas vaizdas keičiamas kitu, neatliekant jokių fiziniųjudesių – mąstyme jie paprasčiausiai neįmanomi.

Sensoriume (7 000 m) atvaizdas nebūtinai gamtinis arba urbanizuo-tas peizažas, gali būti knyga, paveikslas, skaitmeninis ekranas, projek-cija į tinklainę, kaip Oculus Rift, Google Glass, arba Meta Glasses.


Visa tai taip pat tampa pasąmone, t. y., pereina pirmą kognityvinįšuolį ir gali vaizdinėje mąstymo dalyje būti atgaminta ir paversta kal-ba, nes čia taip pat yra dalys, procesai, naudojimasis, manipuliacijosir t.t., kurias reikia išmokti, arba suformuoti asociatyvinę hologramąpasąmonėje. Kas mąstyme dominuoja lemia tai, kokia veikla žmogusdaugiausiai užsiima, kam skiria daugiausiai laiko. Knygos, žaidimai,filmai, virtualus bendravimas arba pilnavertiškas gyvenimas tikramepasaulyje. Kita vertus, žemėlapiais paversti galima bet ką, ir jais tam-pa net internetas.

Grįžtant prie pateiktos schemos, matome pavaizduota sensoriniųprojekcijų sistema: Pagrindinis aktualus pasaulis yra 7 000 m viduje,visa kita yra anapus arba už horizonto. Tačiau su vietove susipažinęsžmogus, žemėlapį išsitraukia iš asociatyvinės hologramos ir įterpia ją įtą 0,50 m dalį, kuri yra vidinis pasaulis. Iš čia, per antrą kognityvinįšuolį ir senso-kognityvinę sintezę šis minties žemėlapis projektuojamasanapus 7 000 m ir sąmonė žino, kas ten yra. Šis vidinis žemėlapis neturijokių apribojimų ir gali būti išplėstas iki viso gaublio, galaktikos arnet visatos. Tai jau dažniausiai informacija, paimta iš įvairios ekranųvaizdinės medžiagos, tokios kaip modeliai, nuotraukos ir t.t. Įprastasakyti, kad šis „anapus“ yra haliucinacijų pasaulis ir reikia gyventi čia,kiti tvirtina, kad reikia būti ten ir t.t. Tačiau, manau, protingiausiaspasirinkimas gyventi visur. Horizontas etiniu kriterijumi paverčiamasbe reikalo.

Dar noriu kelis žodžius pasakyti apie „gang stalkingą“. Yra ma-no straipsnis, kuriame aprašau kaip vykdoma persekiojimo operacija.Iš žmogaus sensorinio suvokimo atvaizdo išimamos visos persekiojimopriemonės, jas perkeliant už horizonto arba jeigu jos yra šiapus horizon-to, priemonės užmaskuojamos. Šitaip padaroma, kad žmogus suprastųarba jaustų persekiojimą, bet negalėtų niekam to įrodyti. Jeigu krei-piasi pagalbos, gauna diagnozę. Nes, aiškinama, jeigu „nieko nėra“, otu matai, vadinasi vaidenasi. Bet vaidenimasis yra psichikos sutriki-mas, kurį reikia gydyti ir t.t. Kas toliau seka įsivaizduoti nesunku…


Galiu patarti tiek – rinkti informaciją ir niekur nesikreipti, o į agen-tūrų terorizavimą nekreipti dėmesio. Laukimas geriausia, ką galimapasirinkti.

O ką reiškia rinkti informaciją iš šio straipsnio temos jau buvo gali-ma suprasti, tai yra mentalizmas, nukreiptas prieš persekiojimą, kurisskirtas išaiškinti, kas iš tikro vyksta ir kas už to iš tikro stovi. Betaiškintis geriausia tik savo galvoje.


12 | Psichikos anatomija

Kaip ir kūnas, žmogaus psichika turi savo „anatomiją“, kurią reikiažinoti, norint geriau suprasti žmogų. Šios anatomijos gal kiek neįpras-tas bruožas yra tas, kad psichikos sandara, kaip ir kūnai, visų žmo-nių vienoda, tad šis principas universalus, leidžiantis vertinti net gerainepažįstant žmogaus ir turint ribotus informacinius išteklius. Tiktaireikia pabrėžti vieną minusą: be patyrimo apie žmogų galima sužinotitik tokius faktus, kurie sąlygojami visuomenės organizacijos principų;pavyzdžiui, visi septynių metų vaikai, rugsėjo 1 dieną pradeda lankytimokyklą; tuo tarpu visa kita yra universali sandara arba kognityviniųabstraktų sukurtos kognityvinės fantazijos. Fantazijos reiškia – tiki-ma, bet neįrodyta galimybė. Kad galimybė virstų faktu, reikia ieškotibūdų įrodyti.

Dabar preliminariai galima apibrėžti kas yra žmogus, bet nenaudo-jant metafizinių sąvokų, tik įprastą, kasdienę žmogaus sampratą. Taigalima padaryti išskiriant pagrindines jo dalis ir tas dalis įvardijantnaujais žodžiais. Reikia pridurti, kad žmogaus sąmonės anatomija ty-rinėjama psichologijos mokslo, tačiau šiame straipsnyje noriu į žmogųpažiūrėti šiek tiek kitaip, netradiciškai, arba naudodamas savo „sche-mą“. Žmogus yra fiksato ir laksato junginys sąmonėje, kurie yra duinformacijos iš aplinkos susiejimo ir naudojimo būdai. Žodis „fiksatas“daugumai žinomas, nes susijęs, pavyzdžiui, su žodžiu „fiksuoti“ arba„fiksuotas“. Tai reiškia „stabilus“, „patvarus“, „pritvirtintas“. Toksyra pasaulio vaizdas, kurio judinti žmogaus sąmonė negali. Gal kiek

98

SKYRIUS 12. PSICHIKOS ANATOMIJA 99

neįprastas žodis yra „laksatas“; tačiau jo logika panaši, ypač tiems,kas moka anglų arba lotynų kalbas. Angliškai „lax“ reiškia „laisvas“,„atsipalaidavęs“ ir jis kilęs iš lotynų kalbos žodžio „laxus“, kuris reiškiabeveik tą patį. Šis žodis žymi tą dalį, kuri laisva ir lengvai valdomabei formuojama, tokią kaip vaizduotė arba mąstymas, kurie pavaldūsžmogaus valiai.

Turiu patikimos informacijos, kad laksato judrumas priklauso nuoto, kokio stiprumo psichotroninė lobotomija, kuri naudojama žmoniųrūšiavimui į klases. Judrumas valdomas įdedant slopinimo implan-tus, kurie įjungia elektro-statinį arba magneto-statinį lauką ir šitaip išsąmonės ištrina arba labai susilpnina ir apriboja kognityvinį procesą.Slopinimo implantai dedami visiems vaikams; ir kiekvienas jų, pagalleidžiamą laksato judrumą, ruošiamas savo vietai valstybės organiza-cijoje. Yra dviejų tipų žmonės arba du laksato judrumo programavi-mo variantai: kai laksatas judrus vidiniame pasaulyje, bet išoriškai,kalba tam neleidžiama pasireikšti; ir išorinis judrumas, kuris, pavyz-džiui, reiškiasi kalbėjimo sklandumo charakteristikomis. Kalbėjimasvaldomas per pauzės programavimą, kuris parodo sugebėjimą pasaky-ti kažkokį skaičių sakinių, nepadarius pauzės. Labiausiai nuslopintitie, kas kalba frazėmis arba keliais sakiniais, ir maksimalus laksatojudrumas yra žmonių, kurie gali kalbėti nesustodami. Šį sugebėjimąturi visi žmonės, nes tai natūralus laksato judrumas, bet šis sugebėji-mas valdomas ir jo lygis priklauso nuo statuso organizacijoje. Fiksato,žinoma valdyti prasmės nėra, nes jį galima padaryti bet kokį žmogauspsichikoje valdant laksatą, pagal principą „žmogus mato tai, ką norimatyti“.

Tai, ką toliau pasakysiu, tiems, kas seniai skaito mano tinklaraš-tį, nėra naujiena, bet informaciją būtina pakartoti, nes tai pagrindinėžmogaus struktūra. Savo sąmonėje projektuojant kito žmogaus vi-dų, pirmiausiai dedamas kalendorius ir žemėlapis, kurie yra žmogauskognityvinės asociatyvinės hologramos, iš kurios pagriebiamos mintys,branduolys. Tai ne įprastas kalendorius, bet pritaikytas individualiam


žmogaus patyrimo gelmės įvertinimui, kuri priklauso nuo jo „amžiaus“.Pavyzdžiui, aš kalendorių įsivaizduoju kaip vertikalią skalę, padalintąį dešimtmečius. Kuo vyresnis amžius, tuo skalė ilgesnė ir tuo daugiaudešimtmečių aprėpia. Šitaip galima įsivaizduoti ir įvertinti visą žmo-gaus gyvenimą, kuris turi pirmą ir antrą dešimtmečius – tai vaikystė irjaunystė, toliau trečias dešimtmetis – visų karjerų pradžia ir ketvirtasdešimtmetis – tam tikro stabilumo užtikrintumo ir pasitikėjimo laiko-tarpis, kurio metu žmogus ir pakankamai jaunas, bet tuo pačiu yrasukaupęs pagrindinę gyvenimui reikalingą patirtį.

Kalendorių galima įsivaizduoti ir kaip erdvinę struktūrą arba „plo-tą“, kuriame išdėstytos pagrindinės kalendoriaus dalys ir su jomis aso-cijuojami žmogaus gyvenimo įvykiai.

Šiame kalendoriuje matome, kad 10 metų prilygsta 120 mėnesių iršie mėnesiai padalinti į keturias dalis, vadinamas metų laikais. Nesun-ku apskaičiuoti, kiek į dešimtmetį įeina vasarų, žiemų ir t.t. – po dešimtkiekvieno iš metų laikų. Taip patogu grupuoti todėl, kad pavyzdžiui,pagal visuomenės organizacijos tvarką, vasaros visada susijusios su ato-stogomis. Švietimo sistemoje jos ilgesnės, o dirbantis žmogus gauna ikimėnesio ir t.t. Į vaizduotę įsidėjus šią schemą, galima su ja asocijuotivisus pagrindinius žmogaus gyvenimo įvykius, tiek universalius, tiekindividualius. Pavyzdžiui, 40 metų turintis žmogus, savo patirtyje tu-


ri 4 tokius „gabalus“ ir juose matosi visa gyvenimo patyrimo gelmė.Jeigu sąmonė gali išskleisti tokį vaizdinį, tai jį galima naudoti savo at-minties tvarkymui arba jį galima suprojektuoti į kito žmogaus kontūrąir bandyti „rekonstruoti“ jo vidinį pasaulį. Tą patį galima padaryti subet kokia informacija, kuri projektuojama į kalendoriaus skalę, kuriojevisi įvykiai išsidėsto tiesine, chronologine forma.

Šį kalendorių dar galima asocijuoti su natūraliu procesu, kuris yraplanetos sukimasis apie saulę, nuo kurio priklauso metų laikų skirtu-mai. Ši orbita turi keturis segmentus, atitinkančius keturias išskirtaskalendoriaus dalis. Apie gyvenimą mąstant tokiomis kategorijomis, jistampa daug aiškesnis ir mažiau mistifikuotas, bet svarbiausia tai paro-do žmogaus gyvenimo trumpumą ir trapumą, nes retas kuris žmogusišgyvena 100 planetos apsisukimų aplink žvaigždę. Net ši trukmė –labai trumpa.

Tai viena žmogaus psichikos anatomijos dalis. Kita dalis, kaip jauminėjau, yra žemėlapis, kuris irgi dedamas į asociatyvinę hologramąir naudojamas topografinėje vaizduotėje arba topografiniame mąsty-


me. Visi žmogaus gyvenimo įvykiai savo vietą turi ne tik kalendoriuje,bet ir žemėlapyje. Tai nenuostabu, nes žmogus susideda iš laksato irfiksato, o fiksatas ir yra pasaulis, „žemėlapio“ pavidalo aplinka, kurio-je gyvena žmogus. Laikui bėgant šis žemėlapis darosi vis didesnis, iržmogaus sąmonė aprėpia vis platesnę tikrovės dalį. Tad norint supras-ti žmogų, reikia įvertinti jį ir šia prasme. Labai mobilių žmonių nėradaug, dažniausiai jie vienaip ar kitaip susiję su kokia nors viena ar-ba keliomis vietomis, kur prabėga pagrindinė žmogaus gyvenimo dalis.Pavyzdžiui, vaikystė ir jaunystė – nebūna mobili, nes žmogus pririštasprie mokyklos, universiteto ir keliauja tik vasarą, kai ateina atosto-gų metas. Suaugęs žmogus dirba; nors kai kurios profesijos susijusiossu padidintu mobilumu. Tačiau vaizduotėje informacinės technologijoslabai išplėtė šį sugebėjimą matyti žemėlapį, nes yra ne tik tiesioginėfizinė patirtis, bet ir virtualus pasaulis, kurio vaizdais šiais laikais nau-doti tapo įprasta. Kita vertus, informacijos patikimumas sumažėjo,nes galimybė pamatyti nebuvo papildyta galimybėmis tikrinti. Tadpagal formule, informacijos patikimumas labai sumažėjo.

Vadinasi, žmogus pirmiausiai savo sąmonėje kaupia datas (ne iš-reikštas skaičiais, bet pagal parodytą schemą), o tada tam tikras svar-biausias vietas. Šios struktūros parodo ką žmogus apie save ir kitusmąsto, arba rodo, savo sąmonėje, šiuo fundamentaliu principu. Žmoguitokie vaizdiniai iškyla vaizduotėje arba atsiminimuose.

Iš tos dalies, kuri priklauso nuo lavinimo, svarbiausia yra kalba.Kalba tori fonetinį ir ženklinį sluoksnį, toliau eina gramatika, kuriįtraukia žodžius į kalbos tikroviškumo jausmo projekcijas, ir leksikaarba žodynas. Pastarasis gali būti suskirstytas pagal tas dvi fundamen-talias proto dalis, kurios buvo įvardintos kaip žemėlapis ir kalendorius.Žemėlapis susijęs su daiktų pavadinimais, o kalendorius – su kitimu,judėjimu arba vyksmais, kurie yra būtie tapsmo pagrindas. Nebūtų„veiksmažodžių“, pasaulis taptų sustingusia nuotrauka ir paprasčiau-siai neegzistuotų. Kadangi pasaulis egzistuoja ir kinta, jam aprašytireikia šių dviejų tipų žodžių, kurie sudaro sakinių branduolį.


Daiktavardžiai susiję su gyvūnų ir ne-gyvūnų pasauliais, o veiks-mažodžiai pagal tai, kas veikia arba koks objektas veikiamas. Visaschema pavaizduota pateiktoje lentelėje.

Šios struktūros savaime nėra įdomios. Jos svarbios tik kaip savo vi-daus parodymo priemonė arba kaip būdas suprasti kitų žmonių vidinįpasaulį. Mąstyme naudojama ne tik kalba, todėl pačiam žmogui, jo vi-diniam kognityviniam procesui – kalba nebūtinai užima centrinę vietą.Tačiau ji nepakeičiama kaip žmonių grupės susiejimo priemonė. Į kal-bą galima žiūrėti paprastu, netgi naiviu žvilgsniu, nematant jos vidiniųstruktūrų ir jų paskirties, bet ją galima įsivaizduoti, kaip kito žmogausvidinės psichinės anatomijos labai svarbią dalį. Kituose įrašuose kalbąvadinau išeinančia seka, pagal jos šaltinio arba kilmės vietą. Žmogus„išeinančią seką“ gali naudoti kaip įtakos arba savo pasaulio primeti-


mo priemonę. Kiti šią išeinančią seką suvokia kaip efektorius ir jiemspaklūsta arba priešinasi, arba naudoja psicho-žvalgybai kaip informa-cijos apie žmogaus vidinę psichikos struktūrą šaltinį. Tad klausantiskito žmogaus kalbos, minimaliai ką galima padaryti yra kalbą asoci-juoti su kalendoriumi ir pabandyti įvertinti kokie žmogaus vaizdiniameprote užfiksuoti realybės žemėlapiai. Šiam tikslui reikia turėti grama-tikos schemą, nes joje, žinant ką tie elementai reiškia, galima surinktilabai daug informacijos apie vidinės tikrovės struktūras.

Matome, kad gramatinė struktūra išsiskiria į du pagrindinius struk-tūrinius blokus, kurie atspindi substancinę tikrovės dalį, arba dalį, kuripateikiama sąmonės kaip substancinė ir procesinė, kuri patikslinama irišplečiama įvairiomis pagalbinėmis priemonėmis. Tačiau reikia neuž-miršti, kad gramatika ne tikrovė, tik smegenų konstruktas, todėl visa-da reikia papildomai įvertinti ir išeinančios sekos tikroviškumą. Pagalprieš tai pateiktą lentelę, yra dvi tekstų (šnekamųjų ir rašytinių) kūri-mo kryptys: viena iš jų – tikrovės branduolio, kaip jį atveria laksatasatpasakojimas; ir antra – tikrovės sukūrimas vaizduotėje pagal kogni-tyvinių fantazijų abstraktus ir jų suprojektavimas į žmogaus vidiniopasaulio realybę. Tikrovės įvykius pirmiausiai atpasakoja istorija, ofantazijas į pasaulį projektuoja grožinė literatūra. Ji gali būti teisin-


ga ir neteisinga arba realistinė ir nerealistinė, tačiau ji niekada nėrafaktai, nebent tai būtų „dokumentinis romanas“. Šiuos tekstų tipus,kurie suprantami ir plačiau nei menas arba mokslas, reikia labai aiškiaiskirti, kad faktai nebūtų painiojami su fantazijomis.

Paskutinė žmogaus vidinio pasaulio dalis, kurią ketinu aptarti, yraprotas, apjungiantis visus kognityvinius procesus sąmonės laksate. Pro-tas yra reprezentacinis, galintis pasakyti kas kas nors yra ir užsiimtisąvokų analize arba sinteze; taip pat procedūrinis, kuris apima kogni-tyvinių veiksmų seką, su kuria galima atlikti kokį nors protinį darbą,tokį kaip teksto loginė analizė, grožinės literatūros kūrinio interpreta-cija ir pan. Reprezentacinis mąstymas yra koreliacinis, nes jis susiejavidinių sąvokų sistemą su žmogaus aplinkoje esančiais objektais. Šissugebėjimas kaupiamas kognityvinėje struktūroje, kuri kaupia objektųanalitines dalis ir tų dalių kalbinius pavadinimus. Tuo tarpu procedū-rinis mąstymas gali būti matematinių uždavinių sprendimas ir įvairiųteorijų arba analizės procedūrų pritaikymas protiniame darbe, kurįdirba įvairių sričių ekspertai. Protas yra labai didelė ir daugiausiaipasąmonėje esanti asociatyvinė struktūra, kurios mažas sąmonėje ma-tomas gabaliukas vadinamas mąstymu. Minčių apimtis priklauso nuolobotomijos stiprumo, kuris lemia ir aprėpiamą informacijos plotą nuo0 iki natūralaus viso sąmonės ploto, bei nuo laksato judrumo, kurisvertinamas pagal tai, kaip žmogus savo vidinėje dalyje sugeba manipu-liuoti erdviniais ir semantiniais objektais. Jeigu manipuliavimo metujaučiamas stingdymas, tai reiškia, kad laksato judrumas sumažintas irįjungiami iš anksto užprogramuoti slopinimo implantai.

Apibendrinant žmogų, supaprastintai galima pasakyti, kad yra du„televizoriai“: pirmas yra juslinis pasaulis, kurį vadinu fiksatu – tai„pirmoji signalinė sistema“; ir antras televizorius yra mąstymas, va-dinamas laksatu, kuris koreliuotas arba su pirmu televizorium ir ko-mentuoja tai, kas vyksta aplinkui, arba savo turiniu ima kaupiamosiossąmonės informaciją, kuri čia-dabar struktūros atžvilgiu yra nuėjusiį praeitį. Ir, be abejo, antras televizorius gali užsiimti fantazijomis,


kurios šiam tikslui naudoja universalias vaizduotės struktūras, vadina-mas vaizdiniais ir semantiniais abstraktais. Kad šią gnostinę anatomijąbūtų galima lengviau susieti ir atvaizduoti, sąmonėje galima susikurtikokį nors pagalbinį vaizdinį, į kurios dalis projektuojamos „anatomi-nės“, visiems žmonėms būdingos struktūros.

Ir paskutinė mintis, kiekvieno žmogaus gyvenimą lemia ne tik in-dividuali biografija, bet taip pat įvairūs istoriniai įvykiai ir procesai,kurių dalyviu gali tapti kiekvienas iš mūsų. Šie įvykiai yra galingiausiindividualaus žmogaus likimą formuojantys faktoriai. Be to, tokią ana-lizės schemą galima naudoti vertinant ne tik atskiro žmogaus gyvenimą,bet ir visos organizacijos arba valstybės. Tokiu atveju, kalendoriausskalę iš dešimtmečių galima pakeisti šimtmečiais ir tūkstantmečiais.Tokios žinios vadinamos valstybės arba civilizacijos istorija. Gali kiltiklausimas „Kam visa tai reikalinga?“. Atsakymas elementarus: tam,kad būtų galima geriau pažinti save ir kitus; tam, kad būtų pašalin-tos pažangai kliudančios iliuzijos; tam, kad niekas nebūtų per daug


ir nepelnytai išaukštintas arba sumenkintas; tam, kad niekas negalėtųmanipuliuoti ir mulkinti kitų žmonių ir t.t.


13 | Ar įmanoma suprastižmogų?

13.1 Natūrali ir techninė „psichologija“Nors modernios empirinės psichologijos mokslas atsirado 18 a., ir jityrinėjama jau virš dviejų šimtų metų, kai kam gali atrodyti, kad jivis dar slepia didelę paslaptį, nes nežinome nei kas yra sąmonė, siela,nei mąstymas. Iš tikrųjų, šie dalykai dar suprantami ne iki galo, ta-čiau nepaisant to, šiuo metu apie žmogų žinoma tiek, kad jį vadinti„paslaptimi“ netikslu. Tai liečia ir visą smegenų sandarą bei struktū-rą, kuri šiuo metu yra galutinai ištyrinėta naudojant visas naujausiaspriemones, tarp kurių ir tomografai bei MR skeneriai. Daug žinomair apie procesus, kurie vyksta šiuose neuronų tinkluose. Sudėtingesnėsituacija yra su galutinio reprezentavimo priemonių išaiškinimu, tačiauir šie vidiniai „televizoriai“ šiuo metu labai intensyviai studijuojami.

Šiame įraše žmogaus „paslaptį“ norėčiau apžvelgti ir aš, atkreipda-mas ypatingą dėmesį į individualią psichologiją, kurią linkstama misti-fikuoti, siekiant sureikšminti kai kuriuos žmones ir kai kurias pareigas,kurias tie žmonės vykdo pretenduodami į antžmogių arba pusdieviųvaidmenis. Tas mistifikavimas vykdomas po talento, gabumų priedan-ga. Žmogus yra labai paprastas organizmas ir jo sugebėjimai standar-tiniai ir šabloniški, kad ir kiek propaganda norėtų šią elementarią tiesą

108

SKYRIUS 13. AR ĮMANOMA SUPRASTI ŽMOGŲ? 109

nuslėpti.Mokslas šiuo metu vystosi dviem kryptimis: pirma tyrinėja biolo-

ginės gyvybės kognityvinę psichologiją, o antra bando ją pamėgdžio-ti, kurdama dirbtinį intelektą kompiuterinės technikos pagrindu. Šiuometu skirtumas tarp natūralaus ir dirbtinio intelekto yra tas, kad natū-ralus intelektas turi suvokimo, sąmonės modulį, tuo tarpu kai dirbtinisintelektas visas savo funkcijas atlieka be vidinės reprezentacijos siste-mos, kitaip sakant, jis visas yra pasąmonė, nors ir pasižyminti dideliuefektyvumu, tikslumu ir apimtimi. Pavyzdžiui, dirbtinė atmintis ga-li atgaminti informaciją kokiu tik nori tikslumu, tuo tarpu biologinėatmintis veikia kitokiais principais. Bet apie tai toliau.

Esminis skirtumas tas, kad kompiuteryje visą darbą atlieka algo-ritmai, o žmogus yra daug sudėtingesnė sistema, kurioje išdėstymasne nuoseklus, linijinis, bet tinklinis, kai jungtys ir ryšiai formuojamifunkcinio tinklo viduje ir projekcijos tiesiamos į tam tikras kitų funkci-nių tinklų vietas. Tai leidžia vienu metu suaktyvinti didelius smegenųplotus. O kompiuteryje linijinį algoritmo vykdymą suefektyvina tikprocesoriuje vykstančių operacijų sparta.

Nepaisant to, dirbtinis intelektas vis geriau sugeba pamėgdžioti na-tūralias smegenis ir sparčiai vejasi žmogų. Skaičiavime ir logikoje žmo-gus seniai pralenktas, nors minusas tas, kad kompiuteris negali kurtinaujų teorijų, tik naudoja tas, kurios įdėtos ir sutvarkytos jo atmintyje.Tuo tarpu žmogus ne tik atkartoja ką išmokęs, bet ir geba kurti naujusmąstymo principus, vis geriau pažindamas supantį pasaulį. Aišku vie-na, kad šios varžybos truks dar ganėtinai ilgai, nors tai nereiškia, kadpralenkusi žmogų mašina taps šios planetos valdovė. Negana to, tainereiškia, kad žmogus varžysis su dirbtiniu intelektu vien dabartiniupavidalu. Ši konkurencija gali pasiekti tokį mastą, kad bus pasitelk-ta net žmogaus evoliucija. Technika laisvai „evoliucionuoja“ sukuriantvis naujus modelius ar kartas, todėl suprantama, kad šia priemonenaudosis ir žmogus, kuris jau ne už ilgo turės „patobulintas“ versijas.


13.2 PalyginimasŽmogaus psichika turi tik kelias pagrindines dalis, kurių bendras vei-kimas sukuria psichikos reiškinį. Bent kai kurias jų jau senokai gebapanaudoti ir techninės priemonės, kurios įeina į kognityvinių kompiu-terio sugebėjimų arsenalą. Sensorinis pasaulis, kurio pagrindinės dalyskuria vaizdą ir garsą. Atmintis, kuri šį pasaulį gali įrašyti ir išsaugo-ti vėlesniam atgaminimui. Šitos dvi dalys buvo perkeltos į technikąpirmiausiai, išmokus į atmintį įrašyti vaizdus su fotoaparatais ir fil-mavimo kameromis. Fotoaparatai geba įrašyti tik statiškus atvaizdus,o filmavimo kameros įrašo judantį pasaulį. Taip pat technologiškai įatmintį galima įrašyti garsus, kurie su atvaizdais sudaro sensoriumopagrindą.

Bet žmogaus sensorinis pasaulis yra sąmoningas, o atmintis – irsąmonėje, ir pasąmonėje. Pasąmonėje būdama suskleistos, potencia-linės formos, ir sąmonėje – išskleista į suvokimą. Žmogiškos smege-nys gali atgaminti informaciją tik tam tikromis porcijomis, vaizdinė-mis/garsinėmis mintimis. Tai, galima sakyti, pirma mąstymo forma,kurią galima vadinti sensoriniu mąstymu.

Pažiūrėkime kokie skirtumai tarp mašinos ir žmogaus pagal šiuoskriterijus (sensoriumas, atmintis, mąstymas bei sąmonė):

a) žmogus atvaizduoja į vidų (sau), o mašina į išorę (kitiems),

b) žmogaus kai kurie kognityviniai procesai yra sąmoningi, o mašinos– viskas yra pasąmonė,

c) žmogus gali atpažinti, naudodamas primityvias mąstymo sąvokas,o technika šiame lygmenyje – neatpažįsta, tik nukopijuoja, įrašo iratgamina.

Toliau, dar vienas momentas išimtinai būdingas gyviems organiz-mas, yra tas, kad jie turi judėjimo sistemą, o tai reiškia, kad reikia


ir judėjimo valdymui tinkamo proto. Tam reikia orientacijos aplin-koje, kuriai naudojamas atvaizdo sukūrimas, atpažinimas, planavimasir judėjimo aparato valdymas. Tai reiškia, kad šiuolaikinis dirbtinisintelektas per mažai išoriškai aktyvus ir savarankiškas, nes tam reikiaaukštesnių kognityvinių funkcijų. Šiuo metu, dirbtinis intelektas dideledalimi yra atsietas nuo robotikos ir judėjimo imitavimo technologijosgana primityvios, tačiau ši vystymosi kryptis egzistuoja ir tik laikoklausimas, kada jis bus sujungtas su judėti gebančiomis sistemomis.Ir ne tik judėti, bet judėti kaip žmogus, o gal dar geriau, nes galimaintegruoti sausumos, vandens ir skraidančias judėjimų formas vienametechniniame organizme.

Judėjimo planavimui reikalingas protas turi suprasti pasaulį, turėtitikslus ir pagal juos organizuoti savo veiklą. Organizmo lygis vertina-mas pagal tai, kiek jis sugeba prisitaikyti prie supančios aplinkos.

Iš pradžių žmogus mąstyme galėjo manipuliuoti aplinkinio pasauliomodeliais, sujungdamas atsiminimo, įsivaizdavimo ir mąstymo elemen-tus į vieną sistemą, kurio poliai yra mąstymas/protas. Protas yra tamtikra galimybė, potencija, o mąstymas yra aktualizuotas protas, kurisišrenkamas pagal tai, kokioje situacijoje yra žmogus. Kita svarbi ma-nipuliavimo dalis yra judesio prisiminimas/įsivaizdavimas/planavimas,kuris būna svarbus kūno/pasaulio polinėje sistemoje, per kurią žmogus,jo mąstymas patenka į išorę.

Bet žmogų tikru žmogumi paverčia kalba, kuri pirmiausiai yra gar-sų suvokimo, įsivaizdavimo ir imitavimo galimybės. Garsų sekos jun-giamos su atvaizdais ir atlieka antros signalinės sistemos vaidmenį, kaimanipuliuoti mąstyme pradedama ne sensoriumo gabalais, bet garsi-niais ženklais, kurių viduje užkoduoti sensorinio pasaulio morfizmai.Vėliau garsus išmokta žymėti simboliais, taip sukuriant per akis su-vokiamą ženklų sistemą, kuri irgi yra išsivysčiusio kalbinio mąstymopagrindinis elementas. Žmogus naudoja visas išvardintas formas, ku-rios įgavusios įvairių kognityvinių sugebėjimų pavidalus.

Ką gali mašina: įrašyti šnekamąją kalbą ir rašytinį tekstą ir jį at-


gaminti – tai yra elektroninės knygos lygis. El. knyga gali būti tekstasarba gali būti įgarsinta. Primityvus mašinos protas pagrįstas mikropro-cesorių valdančiais algoritmais kalbą gali analizuoti ir išversti ją į kitąkalbą – tekstu arba garsu. Tačiau tokio lygio, kad vien iš gramatikosir žodyno galėtų kurti bet kokius pasakojimus, pagrįstus sensoriumu,atmintimi arba vaizduote – nėra. Geriau sekasi tik loginės kalbos irmatematinės kalbos struktūrų panaudojimas, tik su apribotais kūry-biniai sugebėjimais.

13.3 Žmogaus psichologija ir gyvenimopaslaptis

Žmogaus raidos pirma stadija yra mokymasis per žaidimą, antra – spe-cializuotas mokymasis. Šitaip suformuojamos motorinės smegenys irprotas, pirmiausiai su kalbos šaknimi, kuri įsirašo į bendrą pasaulioasociatyvinę hologramą. Toliau eina trečia raidos stadija, vadinamadarbu, kuriame reikia pritaikyti visus mokymosi procese įgytus suge-bėjimus.

Sugrįžtant prie „paslapties“ klausimo, galima išskirti erdvinę lokali-zaciją, kuri smegenyse išsisaugo kaip žemėlapis ir įvykių laiko seką, kurisuvokiama kaip kalendorius. Viskas kas su žmogumi vyksta, vykstakažkokioje vietoje ant žemės rutulio ir tam tikroje kalendoriaus po-zicijoje. Žemėlapis ir kalendorius į atmintį patenka per sensoriumą,nes yra pasaulio daiktai erdviniai peizažai ir kompozicijos ir jų judė-jimas, nuoseklumai, sekos. Atmintis yra gebėjimas atgaminti, tai yraprasukti nuo pradžios iki galo, arba nuo kokios nors konkrečios vietos,tačiau šiam sugebėjimui jau reikia atpažinimo, supratimo ir mąstymosugebėjimų.

Tai yra žmogaus vystymosi pirma stadija, kuri susijusi su pasauliopažinimu. Kitas momentas yra mokymasis judėti, kuris sukuria mo-torinį protą ir motorinę kompetenciją, atspindinčią kūno naudojimo


šiame pasaulyje galimybes. Motorinė vaizduotė yra vidinė pasauliodalis, su kuria save pradeda identifikuoti visi žmonės. Tačiau yra irpats kūnas, kaip pasaulio dalis, su kuriuo susijęs motorinis mąstymas.Visi gyvi organizmai turi užkoduotus primityvius instinktus, kurie yrapirminiai motorinio planavimo elementai. Tad į atmintį įsirašo žemė-lapis, kalendorius ir veikimo planai, instinktai ir įgūdžiai.

Be kalbos gyvūnai mąsto maždaug taip, aišku tik vaizdiniais suvo-kimais: „šitą jau mačiau“ (atmintis) ir „jis elgiasi taip ir taip“, pavyz-džiui, „gali užpulti“ (atmintis). Arba atvirkščiai: „šitas nematytas“ ir„nežinau ką gali padaryti“ (atmintis) ir čia jau reikia motorinio spren-dimo ir pasirinkimo ką daryti. Tai daugiausiai lemia išorinės savybės,dydis, forma, judėjimo greitis ir t.t. Viskas pasikeičia, kai toks vaizdi-nis/garsinis mąstymas ir atpažinimas susiejamas su kalba ir atsirandagalimybė papasakoti apie tai, kur (žemėlapis), kas (identifikacija, kla-sifikacija), kada (kalendorius) vyko. Kaip ir viskas kas išmokstama,kalba iki tam tikro amžiaus įsirašo į atmintį, o paskui, visą gyvenimąnaudojama kaip priemonė arba ginklas.

Kalba naudinga tuo, kad jos ženklais įrašomi pasakojimai, istori-jos, paaiškinimai, aprašymai ir šie sugebėjimai tampa bendro žmoniųbūvio dalimi. Rašytinė kultūra yra bet kokios civilizacijos istorijospagrindas, kuris leidžia matyti realybę iš labai plačios perspektyvos.Dar vienas žmogaus sugebėjimas susijęs su meninio kopijavimo galimy-be, kuri leidžia pamėgdžioti pasaulį tapyboje, skulptūroje, amatuoseir t.t. Čia turime bendrą sensoriumo, vaizduotės ir motorinių įgūdžiųveikimą.

13.4 KalendoriusKalendorius yra žmogaus biografijos pagrindas, kuriame išsidėsto vis-kas ką žmogus mąsto, veikia arba kas šalia jo pasaulyje įvyksta. Todėlviskas susiję su su kalendoriaus atmintimi ir žmogaus galimybės dideledalimi priklauso nuo jos. Lyginant biologinę atmintį su technine, ma-


tome, kad techninė yra vienasluoksnė ir maksimaliai tiksli. Tai reiškia,kad jeigu tokia būtu žmogaus atmintis, tai jis įsimintų visas vietas,įvykius ir datas pasaulyje, o taip pat ką apie visą tai mąstė savo vi-duje. Tačiau biologinė atmintis yra šiek tiek kitokia. Pirmiausiai jituri kelis sluoksnius, pagrindiniai yra sąmonė ir pasąmonė. Pasąmonėyra didelė, o suvokimas mažas, ir atminties fragmentai į jį iškeliamasmažomis porcijomis, bet visa kiek jos reikia. Be sluoksnių ir painia-vos, kuri priklauso nuo to, ar atmintis buvo tvarkoma optimaliai arįsimenama buvo chaotiškai. Tam tikru mastu aišku viską sutvarkosmegenys savaime bet turi prisidėti ir žmogus. Ir kitas dalykas yraskiriamoji geba. Nes mintyse žmogus įpratęs įsiminti apibendrinimais,bendrybėmis, dažniausiai netgi temos ir jos minimalios konkretizacijoslygyje. Todėl atsiminimo procese detalės neišlieka, o jeigu išlieka, taijos įprastinėje sąmonėje neatgaminamos.

Analizuojant žmogų, svarbiausia yra kalendoriaus sistema. Šią sis-temą galima pavaizduoti taip: pagrindiniu vienetu pasirinkę dieną,gauname skaičių, užimantį tam tikrą vietą visų kalendoriaus skaičiųsistemoje. Į tą skaičių įdedama erdvė, kuri yra visose paros padėtyseesantis žemės rutulys. Taigi imama diena ir toje dienoje žemės kamuo-lys, kurio tam tikrose vietose vyksta veiksmas. Jis vyksta kiekvienądieną ir turi kryptis į praeitį, praėjusių dienų kalendorių ir ateitį, atei-siančių dienų kalendorių. Kadangi visas žemės kamuolys yra žinomas,tai nesunkiai galima nuspėti, kas kokią dieną buvo žmogaus senso-riume. Kai tiriamas ilgalaikis procesas, visi šie sensoriumai pereina įsensorinę atmintį ir gali būti atgaminti sąmoningame suvokime. Taižmogaus patyrimas.

Toliau, šis patyrimas formuoja kognityvinę dalį, kai pasaulio struk-tūros pereina į antrą signalinę sistemą, kurioje manipuliuojama įvai-riomis sensoriumo dalių kopijomis, pakeičiančiomis tikrovę. Tai yramotoriniai gabalai, kalbiniai gabalai, vaizdiniai gabalai, kurie suda-ro žmogaus vidinį pasaulį. Kaip jau sakiau, jis tiesiogiai susijęs susensoriumu, kuris vyksta tam tikroje vietoje ant planetos paviršiaus.


Kognityvinė dalis suformuoja įgūdžius, pažiūras, vertinimus, įsitikini-mus, tikėjimus ir įvairiausias žinias bei žinojimus, kurie visi įsirašo įkognityvinę atmintį ir bet kada gali būti atgaminti. Žymint kalen-doriuje, tai gali būti 30 dienų, kurių metu buvo skaitoma kokia norsknyga, turėjusi didelę įtaką žmogaus įsitikinimams.

Dabar galima suformuoti patį kalendoriaus vaizdinį. Atmetamemetais arba dienomis žymimą kalendorių ir pasirenkame mėnesį ir me-tų laiką. Mėnuo yra vienas mėnulio apsisukimas aplink žemę, o se-zonai rodo gamtos prisitaikymą prie skirtingų aplinkos sąlygų, kuriospriklauso nuo žemės sukimosi aplink saulę. Jeigu tartume, kad žmogusvidutiniškai gyvena 80 metų, tai visą šią trukmę pervedus į mėnuliokalendorių gauname apytiksliai 960 mėnesių. Per šiuos mėnesius cik-liškai kartojasi 4 metų laikai – žiema, pavasaris, vasara ir ruduo. Taigigaunasi, kad žmogus pragyvena 240 kiekvieno sezono pasikartojimų.

Dar tikslinant, žmogaus gyvenimas skirstomas į tris dalis po 320mėnesių: 1 dalis yra jaunystė, 2 dalis yra suaugusio gyvenimas ir 3dalis yra senatvė. Kiekvienam amžiaus tarpsniui tenka po 80 kiekvie-no sezono pasikartojimų. Ir tada galutinis etapas yra visų šių mėnesiųužpildymas sensoriumo turiniais, pagrindu imant žemės gaublį, ir kog-nityviniais turiniais, kurie atspindi atminties, proto, vaizduotės, žinių,pažiūrų, įsitikinimų, vertinimų vystymąsi per visus minėtus tarpsnius:jaunystės mėnesius, suaugusio gyvenimo mėnesius ir senatvę. Kadan-gi organizacija veikia kaip tikslus mechanizmas, tai žinant net labaiskurdžią informaciją apie asmenį, iš anksto galima žinoti svarbius, betstandartinius žmogaus gyvenimo įvykius. Visi mokosi, dirba, veda, te-ka, susilaukia vaikų ir t.t. Arba jeigu kokio nors momento trūksta, taislepia tam tikras standartiškas priežastis.

Svarbiausias patarimas, susikurti kiekvieno žmogaus kalendoriausvaizdinį vaizduotėje, kad galėtum matyti visą žmogų, jo gyvenimo kon-tekste, žinant kada ir kur konkrečiai kas nors įvyko arba vyko.

Toliau pateikiama dešimties metų schema nuo gimimo:


Įprasta manyti, kad tai priklauso nuo talento, kad gebėjimas at-siminti maksimaliu tikslumu yra vadinamas fenomenalia atmintimi.Taigi kompiuterio diskelyje atgaminama viskas kas įsirašė ir nedingstajoks fragmentas, jeigu negadinama, o žmogus sutvarko, suklasifikuo-ja, apibendrina ir dažniausiai įpratęs atkartoti kalba, pasakojant, očia pagrindiniai vienetai yra žodžiai, sakiniai ir tekstai, kuri gali būtiišsamūs ir neišsamūs.

Pagrindinis skirtumas tarp žmogaus ir mašinos yra jausmu ir emo-cijų turėjimas, kuris verčia žmogų spręsti ir elgtis ne vien racionaliai,bet ir impulsyviai bei iracionaliai. To neturi jokia mašinos atmintisir jos šito išmokyti neįmanoma niekaip, – kad iš tikro jaustų, o ne iš-oriškai imituotų jautimą. Todėl mašinos arba dirbtinis intelektas yrapaprastas ir nuspėjamas, o žmogus mąsto apibendrinimais, atgaminasu nuostoliais, temos lygyje ir dar prie to prisideda mistika ir iraciona-lūs jausmai, kurie „žmogų daro žmogumi“.

Toks mąstymas yra šiek tiek daugiau nei biografija, nes jis leidžiapamatyti ne tik svarbiausius faktus, bet ir žmogaus vidų. Vidus su-sideda iš fiksato, fiksato atminties, ir laisvų mąstymo morfizmų, kurievaldo kiekvieno žmogaus elgesį. Šis pasaulis ir šis gyvenimas būna tiktoks, visa kita – paprasčiausios mistifikacijos. Todėl vertinant žmogųbūtina atsisakyti iracionalaus mąstymo, baimių, nepagrįsto išaukštini-


mo ir kitų mąstymo klystkelių. Dvasinis pasaulis gali būti turtingas,turtingesnis už gyvenimą, bet šios polinės realybės yra tik abipusė pro-jekcija viena į kitą. Pasaulis į dvasią ir dvasia į pasaulį. Maža to, dideledalimi šios projekcijos vyksta kalbos ženklų terpėje, kurioje galima iš-reikšti iki pusės milijono reikšmių.


14 | Aiškiaregystė

Sąmonės tėkmės požiūriu, žmogaus realybė sudaryta iš faktų, esaties irgalimybių. Iš šių trijų tapsmo kategorijų svarbiausia yra esatis, kuriągalima patikslinti žodžių junginiu esatis dabar. Žmogaus gyvoji sąmo-nė geriausiai apibūdinama šiais žodžiais. Viskas, kas vyksta, vykstadabar, nes neteisinga tarti nei „vyksta praeityje“, nei „vyksta ateity-je“. Tai įmanoma tik Dabar. Kitaip sakant, žmogaus sąmonės tapsmovienas iš požymių yra seka, kurios negalima nei painioti, nei gretinti,pavyzdžiui, praeitį statant prieš dabartį arba tariant, kad dabarčių yra„daugiau“ nei viena ir jos yra kitoje vietoje, nei mano dabartis. Esatiesdabar mastą lemia telepatijos galimybės. Kiek žmogus geba aprėptianapusybės, tiek sąmonė turi būties. Silpniausia yra individuali esa-tis dabar, nes ji sujungia mažiausią realybės plotą. Galingiausia yravisuotinybė, kuri, kaip aukščiausio rango laukas sujungia į Dabar visąšią tikrovę. Be tokios perspektyvos visumos įsivaizduoti neįmanoma,nes tokiu atveju nebūtų faktoriaus, rišančio dabarties būtyje visos da-barties. Šis faktorius įprastai vadinamas Absoliutu. Tačiau imant šįterminą kaip filosofinį, bet ne teologinį. Tai tik loginis išprotavimas, nereliginė patirtis. Pagal šią logiką, Dievo apibrėžimas būtų „DidžiausiaEsanti Dabartis“. Kuo dabartis mažesnė, net kaip Dievo kibirkštė-lė, tuo labiau ji lemiama Absoliuto, kurio atžvilgiu individas yra tiknedidelis šios didžiosios Dabarties fraktalinis fragmentas.

Tačiau žmonių gyvenime dabartis yra bėganti dabartis. Ji bėganuo savęs ir buvusius santykius palieka kaip faktus, kaip tai, kas pa-

118

SKYRIUS 14. AIŠKIAREGYSTĖ 119

daryta arba atlikta. Praeitis sustingsta ir visiems laikams išlieka tikkaip tai, kas įvyko. Kadangi praeitis yra susikristalizavusi į stabiliąstruktūrą dabartis, tai visa praeitis yra panašiai kaip dabarties visiemslaikams sustingusi veidrodžio kopija. Kuo gyvoji esatis didesnė, kuodaugiau telepatinių ryšių aprėpia, tuo praeities žinojimas yra gilesnisir didingesnis. Didinga esatis užtikrina ir didingą praeitį, ją įamžinair užtvirtina tikrovės metraštyje, kuris rašomas aukščiausios esaties.Viskas užrašoma ir niekas nepraeina. Praeiti gali tik tokia silpna esa-tis, palyginus su Absoliutu, kaip žmogus. Dievo dabar dar nepraėjo,o žemėje jau pasikeitė šimtai tūkstančių kartų. Šis planas kaip gali-mybę jau numatė visą ateitį, bet žmogui atrodo, kad tikrovės tapsmasvyksta pagal „tikimybės“ ir „atsitiktinumo“ dėsnius. Pamačius savosąmonėje šį principą, bandymai modeliuoti, kurti, planuoti savo „at-eitį“ atrodo juokingi – viskas yra taip, kaip turi būti. Jeigu praeitisšiuo metu vis dar vyktų, tai būtų ne praeitis, bet kažkas kita, nes ši-tas žodis paprasčiausiai netinka. Visos loginės problemos kyla iš to,kad laikas įsivaizduojamas kaip substancija, kaip tai, ką galima laikytiketvirta dimensija, kuri gali virsti erdve. Tačiau laikas nei erdvė, neisubstancija – laikas yra santykių ir situacijų kaita. Nueiti į praeitį reiš-kia, palikti informacinį įspaudą ir išnykti, dingstant situacijoms arbaišsisklaidant ryšiams.

Galimybės įmanomos kaip situacijos, iš kurių tenka rinktis arbakurios parenkamos aplinkybių. Šios galimybės gali keliauti per visustris segmentus – praeitį, dabartį ir ateitį. Tačiau svarbu yra galimybėpasirinkti taip, kad ji vyktų pačiame dabarties smaigalyje. Pasirinki-mas yra ne kas kita kaip kūrimas, kaip aktualizavimas ir realizavimasto, kas akimirksnį virsta būtimi ir sustingsta. Šios laiko dalys skiria-si tuo, kad esatis dabar ir faktas yra žmogiškos sąmonės, kurių galiapriklauso nuo aprėpties mąsto. O pagrindinis šiame pasaulyje dieviš-kumo atributas yra aktualizuotų galimybių, arba ateities, dabar esatis.Tai yra, prote galime vieną ant kitos uždėti rodomąją ir kaupiamąjąsąmonę ir jas sujungti, dėl ko įmanomas naujas dabarties-praeities iš-


gyvenimas. Tačiau taip paprastai to padaryti su ateitimi neįmanoma,nes tam reikalingas tiesioginis ryšys su Dievo sąmone. Didžioji dau-guma „pranašų“ tebuvo mėgdžiotojai, kurių pilna ir šiais laikais ir jieužsiima tik ateities galimybių modeliavimu. Tuo tarpu susijungimassu Didžiąja Dabartimi, kuri tuo pat metu yra ir Visa-Būtis, tai ne mo-deliavimas. Taigi žmogus, gebantis visus šiuos fragmentus sujungti iruždėti vieną ant kito, kad viskas būtų dabar yra Dievo išrinktasis. Šisstatusas toks yra apibrėžiant jį remiantis laiko arba tapsmo atributu.

Yra kiti požymiai, susiję su kitomis tikrovės dalimis, kurios visiemsžinomos iš tos pačios fizikos mokslo. Tai yra erdvė ir substancija. Lai-kas iš esmės yra ne kas kita kaip substancijos judėjimas arba kitimas.O šie gali vykti tik erdvėje, keisdami vietas arba būsenas. Galima ma-nyti, kad laiko segmentai, pritaikyti fizikinei realybei yra transcenden-cijos sužmoginimas, tačiau nepaisant to, toks tikrovės interpretavimastaip pat įmanomas. Dabartis gali būti labai svarbi substancijos fizi-kai ta prasme, kad ji aprėpia tam tikrą vienu metu vykstančių įvykiųkompleksą, kuris yra ne šiaip padrikų procesų visuma, bet yra vie-nijantis faktorius, uždarantis substanciją į Dievo struktūrą, panašiaikaip dabartį sutelkia žmogaus sąmonė. Pavyzdžiui, žmogaus sąmonęgalima palyginti su skruzdės sąmone ir horizontu. Tarkime skruzdė ke-liauja savo skruzdėlyno taku su kokiu nešuliu ir nežino savo horizontorėmuose, kad skruzdėlyną nunešė vandens srovė. Tuo tarpu žmogaussąmonė aprėpia abu įvykius ir žino kas bus. Tai nėra tikslus pavyzdys,nes čia daugiau erdvinės dabarties klausimas, nes skruzdė su nešu-liu ir skruzdėlynas už kažkiek metrų yra erdvinis sutelkimas. Tačiauįsivaizduokime tokią substancinę galimybę laiko sraute. Skirtinguoseegzistencijos lygiuose horizonto apimtis skiriasi ir galimas tam tikrasgebėjimas, kurį galima būtų susieti su „aiškiaregyste“.


Kita vertus, pranašo vaidmuo gal per daug sureikšmintas ir mis-tifikuotas, ir galėtume pamąstyti apie paprastą telepatiją, su kuriabandoma aprėpti šiuos tris segmentus su žmogaus pasauliu. Pagaljau minėtas tris dalis norėdami nuskenuoti kokį nors žmogų, turėtu-me siekti užmegzti ryšį su trimis asmeninės tikrovės aspektais: laikas,erdvė ir sąmonės būsena. Svarbiausia telepatiškai nuskenuoti sąmo-nės būseną ir koreliuoti ją su vieta laiko skalėje ir erdvės koordinatėse.Šiuos kriterijus galime taikyti dabarčiai, praeičiai ir ateičiai. Noriu tikpriminti, kad čia kalba ne apie patirtį savo jutimų organais, bet apietelepatiją (net ne kognityvinę). Tarkime skenuojame ką nors Dabar.Turime nustatyti kur yra. Kad būtų paprasčiau, pirmiausiai aprėpiameplačiausią galimybę ir ją stengiamės kuo daugiau susiaurinti: planeta,šalis, miestas, rajonas, namas-darbas ir t.t. Tada sujungiam su kalen-doriumi, kuris priklauso nuo planetos judėjimo aplink savo ašį, dėl kokeičiasi šviesus ir tamsus periodas. Įdomu tas, kad remiantis ankstes-niais svarstymais, visiems žmonėms gyvenantiems planetoje Dabartisyra viena ir ta pati, skiriasi tik padėtis erdvėje ir būsena žmogaus sąmo-nėje. Taigi laikas yra universalus, susietas su perspektyvą grindžiančiasąmone. Tą patį galima padaryti su praeitimi, nustatant vietą laikeir būseną toje vietoje ir laike. Kaip jau galima buvo suprasti, ateitisskenuojama tokiu pačiu principu.

Praeitį žmogus valdo kaip savo ribotą, individualų prisiminimą, irleidžia persikloti praeities ir dabarties sąmonei. Platesnė tikrovės pra-


eitis galima tik kaip fizikinis modelis, aiškinantis visos realybės praeitį.Panašiai ir su ateitimi. Yra galimas ateities modeliavimas pagal praei-ties duomenis, o galima ir platesnė sistema, kurią lemia fizikinis prie-žastingumas ir ryšys su aukštesne aprėptimi. Dieviška sąmonė, įeinantiį dievišką gnozį yra retas ir unikalus atvejis, kurio laukti reikia ilgai irreikia sugebėti atskirti grūdus nuo pelų; nes norinčių daug, bet mažaigebančių. Tad dažnai šitokiais netikrais pranašais laikomi kognityvi-niai modeliuotojai, kurie iš esmės yra šarlatanai-kognityvistai. Kaipšis susijungimas su aukštesne sąmone įvyksta – niekas nežino, nežinoar žmogus pats turi prie jos prasibrauti, ar yra išrenkamas. Tačiau ne-paisant to, modeliavimo atsisakyti nereikėtų irgi, nes jis padovanotastam, kad žmogus galėtų bent pamėgdžioti aukštesnės sąmonės suge-bėjimus, jeigu nesugeba jiems prilygti. Bet kokiu atveju aiškiaregystėsklausimas lydi žmogų per visą istoriją, o tai reiškia, kad ši tema yraįaugusi į žmonių rasės kraują. Pranašai atsirasdavo ir jais buvo tikima– ne šiaip sau. Negana to, iki tam tikro laipsnio šis gebėjimas būdingasvisiems žmonėms. Tai yra genetinis sugebėjimas, užkoduotas žmogausprigimtyje.

Aukščiausia žmogui įmanoma galimybė yra laiko segmentų sujungi-mas dabartyje, kai ant Dabarties pirmiausiai uždedama Praeitis, suku-riant yra-buvo struktūrą, ir ant šios turėtų uždėti Ateitį, kuri užbaigtų


dieviškos sąmonės tapsmą dariniu yra-buvo-bus. Paprastas žmogus,savo gyvenimo rėmuose tai geba kaip modeliuotojas, o aukštesnio eg-zistencinio rango žmogus geba užmegzti ryšį su pačia tikrove. Tokiayra Žinojimo Akies prasmė. Lengviausia matyti fiksatą, kuris yra tikplanetos kamuolys. Daug sunkiau įžvelgti laksato dėsningumus, nesjo veikla daug padrikesnė, šokinėjanti nuo vieno taško prie kito, norstie taškai iš esmės visi žinomi. Jų daug, tad tenka aprėpti didelį skai-čių galimybių. Dažniausiai „triuko“ esmė ta, kad laksatas susietas sufiksato aplinka, arba pasauliu, arba situacija, kurioje žmogus yra pla-tesnėje dabartyje. Tad laksate žmogus stebi, kas yra aplinkui, kažkąprisimena iš faktų arba žinių atminties, ir numato, pagal gyvenimotvarkaraštį, kas bus pačioje artimiausioje ateityje. Be to, šis vidi-nės būsenos skirstymas į laisvą laksatą ir kietą fiksatą, svarbus dėl to,kad nustato dvi Dabartis. Fiksato dabartis, bendra vienoje aprėptyjeesantiems kūnams ir laksato dabartis, kuriai kontekstus galima surastitik pasaulyje. Bėda tik ta, kad kadangi žmogus yra apribotos būsenos,tai jis nesugeba suvokti laksato kaip pasaulio, kuris yra ekvivalentiškasfiziniam pasauliui. Dėl to jam sunku pamatyti tokius svarbius dalykus.


III Mokslinis metodas

124

15 | Mokslas iš paukščio skry-džio

15.1 Skaičius ir pavadinimasMatematiką ir fiziką įprasta vadinti gamtos kalba, su kuria galima at-skleisti visą tikrovės paslaptį. Panašiai naudojama ir natūrali kalba,kuri aprašo, papasakoja, paaiškina mus supantį pasaulį. Ji tai darotiek savo gramatine struktūra, tiek žodiniu turiniu, kuris asocijuotassu pasaulio daiktais. Matematika visomis prasmėmis yra kalbos siste-ma, turinti visus tuos kertinius elementus kaip ir natūrali kalba. T.y.,turime ženklus, gramatiką, leksiką ir tekstą. Ženklai yra atvaizdavimoforma, kuria išreiškiama vidinė struktūra, įvaizdinama rodomojoje są-monės dalyje. Jie yra kelias į matematikos vidų. Šis vidus yra tapatybėtarp tikrovės, išreiškiamos sensoriumu ir ją imituojančios struktūros,kuri yra ženklų viduje, o tiksliau mąstyme.

Gramatika yra priemonių sistema skirta išreikšti tikrovę, kuri ak-centuoja ne turinį, bet santykius ir ryšius, kuriais uždeda bendrą formąvisam žodyno turiniui. Pavyzdžiui, veiksmažodžiai turi laikus, veiks-lą, rūšį, kurie parodo veiksmo, proceso, vyksmo santykį su praeitimiir ateitimi, jo užbaigtumą arba tęstinumą, taip pat ar sakinyje akcen-tuojamas subjektas, ar objektas. Panašiai ir su matematikos grama-tika: yra elementai, kurių vaidmenį atlieka kiekybė, operacijos, ku-

125

SKYRIUS 15. MOKSLAS IŠ PAUKŠČIO SKRYDŽIO 126

riomis elementai jungiami, atskiriami arba keičiami, ir sąryšiai, pavyz-džiui, funkcijos, funkcionalai ir t.t. Pagrindinis matematikos elementasyra skaičius, kuris leidžia apskaičiuoti kiek yra kokio nors duoto dy-džio. Tačiau abstrakčioje teorijoje skaičiai suabstraktinami ir žymimine skaitmenimis bet raidėmis, kurios gali būti bet kokie skaičiai, susie-ti operacijų ženklais. Jie yra struktūra, imituojanti tikrovės elementųsąryšius ir konfigūracijas, kurių išaiškinimas yra mokslo tikslas.

Taip, panašiai kaip ir natūralioje kalboje, su gamtos mokslais su-sietas matematikos tekstas aprašo kiekybinius arba loginius sąryšius,sandarą, santykius, kuriais aprašoma arba imituojama empirinė arbaspekuliatyvinė tikrovė. Tačiau mokslas ne vien aprašo arba aiškina,svarbiausia dalis yra gebėjimas iš turimos informacijos gauti papildo-mos pagal nustatyta mokslinį šabloną, vadinamą dėsniu. Tai yra, turi-me žinomus dydžius, nežinomus ir pagal matematinę struktūrą galimesurasti tai, kas problemos sąlygoje nėra duota. Pavyzdžiui, galime ap-skaičiuoti matematinę, abstrakčią lygtį arba fizikos parametrinę lygtį,šitaip surasdami nežinomus, bet numanomus dydžius. Taigi turimeparametrų loginę sandarą ir kiekybines išraiškas.

Natūralioje kalboje galima daryti kažką panašaus, bet jau logikospagalba. Pavyzdžiui, logiškai įrodyti teiginių teisingumą ar neteisingu-mą, grindžiant savo įsitikinimus logikos dėsniais, argumentais ir pavyz-džiais. Tai yra, turime tam tikras prielaidas ir iš tų prielaidų gaunameišvadas. Nes jeigu, ką nors teigiame arba tvirtiname, turime pasakytikodėl. Tai priklauso nuo vyraujančių teorijų, paradigmų, įsitikinimų.O išvadų teisingumas priklauso nuo paradigmų teisingumo. Pavyz-džiui, jeigu nusidėjėliui inkvizicija pasako „degsi pragare“, paragintituri paaiškinti „kodėl“, turi pagrįsti. Ir tai padaro pagal krikščioniškąparadigmą, įsitikinimus: tokia tikrovės sandara - :(„struktūra“) rojus,skaistykla, pragaras; yra Dievo įsakymai ir nusižengimas yra baudžia-mas skaistykla arba pragaru; įrodyti nusikaltimai prieš Dievą, todėl,pagal etinę tikrovės sąrangą, „žmogus už savo nuodėmes siunčiamas‘baisioms kančioms’ į pragarą“.


Matematika ir fizika taip pat turi savo paradigmas, aksiomas, teo-remas, struktūrų pasaulius, kurie atlieka tokį patį vaidmenį, kaip ir,pavyzdžiui, religinis pasaulėvaizdis (Rojus, skaistykla, šis pasaulis irpragaras). Matematikoje turime konstantas, kintamuosius ir nežino-muosius. Juos galime jungti į įvairias logines struktūras, tokias kaipaibės, arba geometrijoje – daugdaros. Tokių struktūrų su savo logi-ka ir dėsniais matematikoje labai daug. Mokslininko darbas yra tirtiempirinę realybę ir ieškoti ryšio tarp abstrakčios matematikos šablonųir fizinės tikrovės sandaros. Matematika nuo teologijos ar filosofijosskiriasi tuo, kad ji pagrįsta kontinuumo struktūromis, o religija dau-giau kalba apie diskrečias dalis arba elementus. Pavyzdžiui, galimapasakyti kiek yra pagrindinių tikrovės dalių krikščioniškame pasaulė-vaizdyje. Tačiau tokia matematika nepasako nieko apie tai, kas šiosedalyse vyksta ir svarbiausia – kodėl. Natūrali kalba tik vadina dalis irprocesus, jungia juos į rišlų tekstą. Tikslieji mokslai ieško kontinuumųstruktūrų.

15.2 Kontinuumas kaip mokslo pagrindasNaujaisiais laikais sukurtos gamtamokslinės paradigmos pagrindas yraabstraktus kontinuumo vaizdinys. Jis naudojamas visuose tiksliuosiuo-se moksluose, tokiuose kaip matematika, fizika, chemija. Tai pamati-nis žmogaus sąmonės vaizdinys, kuris nustato ribas to, ką moksliš-kai galima vaizduoti ar įsivaizduoti. Kontinuumas, pirmiausiai, susijęssu fizikos pamatine struktūra substancija-erdvė-judėjimas-laikas. Pa-prasčiausi, nestruktūriniai kontinuumai yra erdvėlaikis, arba erdvinislaikas, surišantis šias komponentes judėjimo vyksmu. Šį kontinumągalima skaičiuoti todėl, kad jį vaizduotėje galima jungti su skaičiausoperatoriumi, padalinančiu jį į dalis. Pritaikius šią sistemą, galimapasakyti kiek yra kokio elemento: erdvės, trukmės, greičio.

Kitas kontinuumo vaizdinys yra substancijos teorija. Iš pradžių galiatrodyti, kad substancija traktuojama kaip diskretus darinys, tai yra,


sudarytas iš struktūrinių dalių arba elementų, tokių kaip atomai, tarpkurių veikia jėgos. Tačiau tai – bendrosios fizikos vaizdinys. O visų fi-zikos teorijų pamatas yra laukų koncepcija, o laukas yra kontinuumas,tik kitu žodžiu pavadintas. Šis kontinuumas diskretizuojamas, jameatsiranda kvantai, sudarantys granuliuotą materijos sandarą. Tačiautai – išvestinė teorija, kurios pamatu visada lieka lauko-kontinuumovaizdinys. Šiam kontinuumui galioja visos jų galimybės, pirmiausiaimatematizavimas. Kita vertus, fundamentalioje fizikoje skaičiuojamasne pats kontinuumas, bet jo elementams priskiriamos savybės (para-metrai), kurie taip pat įsivaizduojami kaip kontinuumai. Pavyzdžiui,imkime kvanto energijos savybę – ji yra reikšmių kontinuumas, kurisprasideda −∞ ir baigiasi +∞. Tokie kontinuumai skaičiuojami būsenųerdvėse.

Visi fiziniai kontinuumai jungiasi, granuliuojasi, sutraukiami į ob-jektus, kurie yra ne kas kita kaip materijos sutankėjimai, kurių savybesfizikas, matematikos priemonėmis, skaičiuoja būsenų erdvėse, kurioseišreiškiami sandaros elementų ir savybių kontinuumai. Pirmiausiai,galima skaičiuoti kiekybinius parametrus, toliau struktūras bei simet-rijas, ir galiausiai – transformacijas. Tai yra fizikos ir matematikosvidus, matomas rodomojoje mąstymo dalyje, kuris paverčiamas kal-ba, struktūras išreiškiant ženklais. Matematikos reikia mokytis kaipbet kokios kalbos. Tam reikia nusipirkti žodynus, kuriuose paaiškin-ta ką reiškia ženklai, kokias pamatines struktūras jie atspindi, toliaugramatika, kuri paaiškina kokia struktūra uždedama ant ženklinio tu-rinio – tai yra matematinės struktūros, teorijos, kurios išreiškiamosaksiomomis, teoremomis ir iš jų išvedamais kontinuumų dėsningumais.Toliau reikia skaityti matematinius tekstus, pradedant nuo paprastųir pereinant prie sudėtingų ir pačių sudėtingiausių, kokie tik yra šiojeplanetoje. Nors nereikia tikėtis, kad kalba slepia kokias nors ypatingaspaslaptis, nes matematinė struktūra aprašo panašiai kaip ir lingvistinė,tik gal daugiau lenda į gelmę, kuri įsivaizduojama sudaryta iš kontinu-uminių struktūrų, kurios projektuojamos į tikrovę iš sąmonės vidaus


arba iš kognityvinės žievės į sensorinę žievę.Jeigu būtų vien tik kontinuumai, tokios sudėtingos tikrovės netu-

rėtume. Kontinuumai skaidomi į kvantus, o kvantai sąveikoje sukuriasudėtingą, granuliuotą substancijos sandarą. Kiekvienas kvantas turisavo lauko pamatinį vaizdinį, kuris, sujungtas su energija, šį vaizdi-nį padaro granulėtą kaip smėlį. Negana to, šios granulės sąveikaujatarpusavyje, sudarydamos labai sudėtingą struktūrą. Žinomą materi-ją sudaro 17 pagrindinių laukų, kurie sąveikaudami kuria artimiausiąfizinę realybę. Fizikos plėtimas šitaip pasiekia savo ribą, nes ją plės-ti galima tik ieškant šiuose kontinuumuose naujų sąveikų, simetrijų,struktūrų. O plėsti įmanoma tik įvedant naujus laukus, jų kvantusir sąveikų su fizine brana dėsningumus. Pavyzdžiui, kuriant sąmonėsteoriją ir pasirinkus tam tikras prielaidas, galime teigti, kad tai sa-votiškas laukas, arba kontinuumas, turintis savo vidinę struktūrą, irgalintis atlikti informacijos surikimo ir atvaizdavimo veiksmus. Kito-kie vaizdiniai neįmanomi, nes sąmonė ir protas mąsto kontinuumais irvisiems reiškiniams primeta šią struktūrą: visuma, dalys, sąveikos irsantykiai, pereinantys į loginius arba kiekybinius darinius.

Šitaip substancijos vaizdiniai sujungiami su erdve-judėjimu-laiku irsukonstruojamas aplinkos mokslinis vaizdas. Jis gali aprašyti granu-liuotas, labai smulkias mikro-jėgas ir kosminių mastų darinius, kurietaip pat turi savo struktūras. Nors tokiais masteliais didžiausią vaid-menį atlieka erdvė, judėjimas ir laikas, o substancinė sąranga labiauišskydusi.

15.3 Pagrindinės kontinuumų galimybėsGeriausiai žinomas ir lengviausiai įsivaizduojamas yra erdvės kontinu-umas, kuris suvokiamas kaip ištisinė terpė, kurios viduje egzistuojavisa realybė. Greičiausiai, visi kiti fiziniai arba teoriniai (matemati-niai) kontinuumai išvesti iš erdvės. Šiek tiek aukštesnė struktūra yraerdvinio kontinuumo sujungimas su judėjimu. Judėjimo šaltinis yra ko-


kia nors substancijos dalis ar elementas. Pati erdvė nejuda, galima tikįsivaizduoti, kad ji yra iki tam tikro laipsnio elastiška (pagal A. Einštei-ną). Tuo tarpu judėjimas atsiranda erdvę sujungus su substancija. Taiyra išvirkščia viena kitos pusė: erdvė-substancija ir substancija-erdvė.Atsiradęs nenutrūkstantis judėjimas, pradedant smulkiausia granule irbaigiant galaktikomis ar meta-galaktikomis, sukuria struktūrų padėtis,kurios yra viena po kitos išrikiuotos sekos. Būsenų seka yra laiko pro-vaizdis ir ištakos. Laiką galima įsivaizduoti erdviškai arba abstrakčiai,be jokių atskaitos sistemų, panaudojant judėjimo abstraktų vaizdinį irskirtumą, kuris yra laiko esmė. „Viskas yra laike“ reiškia, kad stebimibūsenų arba padėčių skirtumai tarp dviejų taškų, kurie yra laiko kon-tinuumai, kuriuos galima dalinti, šitaip įvedant kiekybinį šio vaizdiniosuvokimą.

Kad ir koks būtų kontinuumo suvokimo pagrindas, jis turi ribo-tą galimų operacijų su juo skaičių. Vadinasi jis apriboja visų galimųtikrovės struktūrų kiekį, nes šios struktūros konstruojamos pagal kon-tinuumo vaizdinį. Šis klausimas iškilo seniai, pirmiausiai Aristoteliofilosofijoje ir buvo išspręstas įvedant „pirmojo judintojo“ koncepciją.Kontinuumas gali būti begalinis visomis įmanomomis kryptimis. Toksįsivaizdavimas yra agnosticizmas, nes jis neturi pradžios, kilmės, prie-žasties ar bent jau mes atsisakome šią dalį pažinti. Jeigu renkamėsgnosticistinę poziciją, turime postuluoti pradžią, šaltinį, priežastį irįvardijame šią galimybę kokiais nors ženklais. Toliau yra amžinos bū-ties arba kūrimo vaizdiniai. Jeigu tariame, kad nėra pirmos priežasties,tai logiškai seka, kad nėra pradžios, o tai prilygsta amžinybės postu-lavimui. Jeigu yra kūrimo aktas, tai automatiškai įvedama priežastisir pirmapradė seka, įvedanti laiko struktūrą. Turėjo kažkas būti priešpradžią – arba kita materijos fazė, arba niekas. Tačiau tai tik spekulia-cijos. Jas įženklinę, šį fundamentalų apriorinį vaizdinį galime paversti„teorija“.

Toliau, po big bang’o galima spręsti klausimus kaip skleidėsi visi ap-rašyti kontinuumai ir kurti jų teorijas pirmiausiai. Pirmiausiai mintyse


ir vaizduotėje, o tada rinkdami empirinius duomenis. Gali kilti klau-simai ar kontinuumas vienalytis, ar su pertrūkiais, ar procesai vykstapaviršiuje, ar pereidami per visas „pradžios“ sukurtas branas, ir dau-gelis kitų. Atsiradimo impulsas pagal kontinuumo galimybes gali kiltisprogimo į vidų ir išorę principu. Tyrimai ir logika rodo, kad labiausiaiįprastas yra sprogimo į išorę vaizdinys, kuris susijęs su milžiniško grei-čio plėtimusi ir to plėtimosi jėga, kuri sudaryta iš kontinuumų masės irjų judėjimo pagreičio. Taip pat šie patys parametrai sudaro ir energijosformules, kuri taip pat svarbi aprašant visatos „atsiradimo“ vaizdinį.Po to atsiranda fazė, kai galima skaičiuoti erdvės kontinuumą, t. y.,Visatos dydį; ir, žinoma, laiko kontinuumą, nes turime ankstesnę bū-seną ir vėlesnę, o tai yra laiko provaizdis. Daikto egzistavimo trukmėvadinama amžiumi, tad galime pasakyti, koks yra Visatos amžius. Tiktam reikia išsirinkti tinkamą laikrodį. Įdomu tai, kad kosmologijojeįprasta naudoti netinkamą laikrodį, kuris yra Žemės periodas. Pagaljį visatos amžius yra 14 milijardų metų. Tačiau palyginus su visa-tos dydžiu, tai labai blogas pasirinkimas, nes sukuria visatos amžiausklaidingą įsivaizdavimą. Laikrodis turėtų būti bent galaktikos dydžio,nes galaktika – pagrindinis visatos sandaros elementas, kuri sudarytaiš trilijonų galaktikų. Pagal galaktikos laikrodį, Visatos amžius tik 61metai. Tai labai trumpas laikas, kas kelia nuostabą ir verčia abejotibig bang’o teorijos duomenų tikslumu.

Po šių dalių turime substancijos kontinuumų, vadinamų laukais,klausimą. Viskas kas šiame visatos vaizdinyje yra, sudaryta iš laukų.Jų yra skirtingos rūšys ir jie reiškiasi skirtingai, dėl ko atsiveria įvai-rovė tikrovėje. Šią įvairovę gretiname su laiko aprašyta sąranga, erd-vės aprašyta sąranga, o tai leidžia apibrėžti pamatines savybes. Tadatarpusavyje gretiname grupę to paties lauko kvantų, tarp kurių kylamikro-jėgos; grupę skirtingų laukų kvantų, kurie tarpusavyje irgi kei-čiasi jėgomis ir energija. Iš šių kvantinių sąveikų atsiranda klasikiniopasaulio savybės, kurios reiškiasi sąmonei kaip sutvarkytas kosmosas.Gali būti dar gilesnės struktūros, kurios veikia kvanto viduje, net jei-


gu kvantas vadinamas fundamentaliu. Imant pačio kvanto teoriją –jis apibrėžiamas kaip lauko energijos virpesiai, aprašomi svyruojamo-jo judėjimo lygtimis. Galima daryti prielaidą, kad erdvė atsiradusi išlauko dalies, kurioje labai maža energijos kvantų koncentracija, dėl tovadinama vakuumu. Čia yra silpnos mikro- ir makro-jėgų sąveikos,arba tam tikra koncentracija nesąveikaujančių laukų, su kuriais nėrajėga ir energija pagrįstų ryšių.

15.4 Skaičiavimo šablonasVisi matematiniai skaičiavimai fizikoje pagrįsti kontinuumo logika, ku-ri atskleidžia visas matematinių struktūrų galimybes. Galima ir ne-kontinuumo logika, tačiau sąmonei ją labai sunku įsivaizduoti ir protasnatūraliai linksta prie įprastinio modelio, kuris laikoma teisingu pagalvisų žmonių įprastinį struktūrinį supratimą. Skaičiavimai fizikoje pa-grįsti pamatiniais parametrais, apie kuriuos jau kalbėjau, bet čia iš-vardinsiu dar kartą: substancija ir erdvė, substancija ir laikas, erdvė irlaikas, substancija ir substancija. Erdvė ir laikas savybių neturi, todėljuos galima vadinti paprastais parametrais, tuo tarpu substancija turidalis ir savybes, todėl ji skaičiuojama ir kaip paprastas parametras, irkaip sudėtingą savybių sąryšių sistema.

Pagrindinės formulių rūšys yra išvestinės, kuriomis skaičiuojami in-tensyvieji dydžiai. Šie gali būti potencialiniai – išvestinė erdvės atžvil-giu ir kinetiniai – išvestinė trukmės atžvilgiu. Potencialiniai yra ska-liariniai dydžiai, kuriais galima išreikšti tankį arba gradientą ir vekto-riniai dydžiai, kuriais aprašomas substancijos elementų jėgos vektoriusir stipris. Kinetiniai sudėtiniai parametrai aprašo judėjimo greitį, kurisgali būti nuoroda į judėjimą erdve arba neerdvinį būsenos kitimą. Jei-gu parametras yra substancija-substancija, pagal vienodą savybę arbapagal skirtingas, tai skaičiuojama proporcija arba santykis. Tai galibūti F/F arba v/v ir taip toliau.

Kitas formulės principas yra ekstensyvusis dydis, kuriuo parametro


dalys yra sumuojamos būsenų erdvėje. Sumavimas, kaip žinia, aprašo-mas integralu arba paprasta sandauga. Sumuoti įprasta erdvės para-metrą, apskaičiuojant ilgį, plotą arba tūrį. Paprastai sumuoti galimair laiko parametrą. Tačiau svarbiausia yra substancija, kuri turi daugįvairių tokių pačių ar skirtingų savybių, kurių reikšmė apskaičiuojamanaudojant integralo operatorių. Paprastoje bendrojoje fizikoje sutin-kame tik variantą su paprasta sandauga, pavyzdžiui, Fl = Fl kuriuoaprašomas sverto dėsnis (F – jėga, o l – sverto ilgis). Tačiau kaipjau matosi iš pateiktos sverto formulės, dažnai šie principai jungiami,ir dydžiai vienoje lygtyje gali būti kartu intensyvieji ir ekstensyvieji:Fl jungiama ekstensyviai, F = ma taip pat ekstensyvus sujungimas,tačiau a = v/t arba v = x/t, t. y., v ir a yra intensyvieji dydžiai. Api-bendrinant, kaip kitur jau esu sakę, kiekybės gali būti įvairiais būdaisjungiamos arba atskiriamos, abiem atvejais apskaičiuojant sudėtiniųparametrų reikšmes.

15.5 Tikrovė ir sąmonių tipaiTvirtinant, kad kokia nors išvada yra logiškai teisinga, reikia neužmirš-ti, kad šis teisingumas pagrįstas tam tikra paradigma. Tą paradigmąjau aprašiau – ji vadinasi euklidinio kontinuumo modelis, kurio pro-vaizdis yra euklidinės erdvės geometrija, pagal kurią modeliuojami visikiti kontinuumai: laikas, kvantiniai laukai, savybės ir t.t. Šis modelisyra pagrindinė sąmonės forma, kuri uždedama ant visos realybės ir jąkonstruoja pagal šį principą. Matematika pagrįsta šia sistema, fizinėsir gnostinės branos taip pat modeliuojamos euklidiškai. Tad kuriantmokslines teorijas, galima plėsti kontinuumų skaičių ir ieškoti sąvei-kose tarp jų naujų struktūrų, kurias galima aprašyti lingvistiniais irmatematiniais ženklais. Kitas būdas – kurti naujo tipo kontinuumą,neeuklidinį ir ne hiperbolinės geometrijos, nes šis nors ir pakeičia kaikuriuos postulatus, bet ne tiek, kad jis radikaliai skirtųsi nuo pamati-nio sąmonės kontinuumo principo. Tai būtų naujas mokslas ir naujos


galimybės. Tačiau įprastinei sąmonei tai labai sudėtinga, tad moksloplėtimui lieka pirmas variantas.

Taigi tariame, kad tikrovė yra kontinuumas. Pažiūrėkime į logi-nės jos evoliucijos pakopas. Pirma pakopa yra švarus, nesuskaidytas įkvantus ir struktūras kūnas, kurio viduje nieko nėra. Šią būsena galimapalyginti su švariu, skaidriu vandens indu. Jame negali atsirasti jokiabūtis ir joks judėjimas, nes visos dalys yra tapačios viena kitai, vie-nis net apsikeitus vietomis vienai abstrakčiai daliai su kita – neįvykstanieko. Nėra skirtumo nei erdvėje nei laike, nes viskas yra viename.Tokia yra pamatinė kontinuumo būsena. Antras etapas yra kvantųatsiradimas. Jie atsiranda tada, kai laukas gauna energijos ir ta ener-gija susiskaido į daugybę energijos kvantų, vadinamų Planko veiksmu(h). Šio proceso metu tam tikra lauko dalis tampa granuliuota kaipsmėlis, tik čia kvantai yra energijos virpesiai. Trečias etapas praside-da tada, kai įvedame daugiau laukų, kurie praeina tą patį pradinėsevoliucijos procesą ir tampa energinga kvantų sistema. Prasidedantispagrindinis vyksmas yra sąveikų atsiradimas – kai kurie laukai susiriša,o kiti lieka atsiję. Tarp susijusių laukų kvantų atsiranda energetinė są-veika ir pradeda formuotis sudėtinga substancijos struktūra, veikiantmikro-jėgoms tarp surištų kvantų. Ir ketvirtas etapas yra išbaigtosatominės ir neatominės substancijos (materijos) atsiradimas, kuriojevyksta energijų ir mikro- bei makro-jėgų mainai, sukuriantys Visatą,kurioje gyvename.

Kiekvienas daiktas ar gyvūnas turi visus šiuos sluoksnius. Iš pra-džių yra švari, nekondensuota laukų forma, tada veikiant energijai atsi-randa tam tikri sutankėjimai, kuriuose susiformuoja materialios struk-tūros, kurias galima vadinti mazgais ir iš šių mazgų, veikiant mikro-jėgoms, atsiranda daiktai ir organizmai. Tarp jų skirtumo mąstantšiuo principu galima nedaryti. Tad kiekvienas iš kontinuumo atsiradęsdaiktas gauna savo formą ir esmę, išsiskiria iš šio vienio ir sukuria prieš-statą, priešiškumą ar kokurenciją. Kovojama tarp individų dėl konti-nuumo fizinėse branose – sprendžiant, kas yra tikrovės savininkas, nors


fundamentaliame lygmenyje viskas yra sau tapatus vienis, priešprieša,kova – iliuzija. Mirtis yra grįžimas į šią pamatinę būseną, kuri gali per-imti sukauptas asmenybės, atminties ir patyrimo struktūras, o gali irišardyti ir vėl viską kurti iš naujo, tuščioje vietoje. Pirmapradiškiau-sia, aišku, yra vienio būsena, nes visa esatis, pirmiausiai, yra tokiosformos. Visos lokalios ir nelokalios struktūros yra išvestinės. Nors betkokios formos organizmai yra lygiai mažaverčiai kontinuumo atžvilgiu,bet juos galima skirstyti į hierarchiją pagal tai, kokį procentą fiziniųir gnostinių branų sąmonės struktūra yra įvaldžiusi – pirmiausiai į gy-lį pagal tai, kiek valdo ir mato laukų, o taip pat ekstensyviai, kokietechnologiškai ar biologiškai pasiekiami visatos mastai, viena žvaigždė,kelios žvaigždės. Ir riba – visa galaktika su begale skirtingų pasaulių.

Kad ir kokios susiformuotų galimybės, kiekvienas žmogus ir kiek-viena sąmonė yra tik tyro, švaraus, nestruktūruoto kontinuumo su-tankėjimas, kuriame formuojama tai, kas sudaro bet kokios gyvybėsformos vidų ir išorę – viskas yra kvantinis laukas ir energetiniai są-ryšiai tarp jų. Įprasta kvantus skirstyti į materijos ir jėgų. Tai yra,vieni laukai sukuria materijos struktūras, kiti mikro-jėgas tarp mate-rijos vienetų. Dėl šių jėgų ir įmanoma lauko energijos kondensacija.Biologinės gyvybės pagrindiniai principai yra maitinimasis, kaip pasi-pildymas energija, kuri iš esmė yra kontinuumo įdėjimas į vidų ir asimi-liavimas savo struktūrose. Toliau dauginimasis, kurio dėka išsaugomasbiologinis struktūrų tęstinumas per atgaminimą. O tam reikia gerosorientacijos aplinkoje, kuri pagrįsta psichologinėmis iliuzijomis, kuriosduoda tam tikrą signalą smegenims – tai yra, pasako, ką daryti pagaltą reakcijų rinkinį, kuris užkoduotas gnostinėse branose. Tačiau niekasšiame pasaulyje nėra amžina, todėl kad ir kiek stengtumeisi, galutinėkiekvieno individo stotelė yra sugrįžimas į pradinę būseną ir šio keliopradėjimas nuo pradinio taško. Yra įvairių teorijų, aiškinančių kas iš-lieka, o kas ne, bet tai priklauso nuo to, kokie pasauliai ir egzistenciniailygmenys įmanomi šioje visatoje, kuri įsivaizduojama pilna, su visaiskontinuumais, nesvarbu kokie jie būtų – euklidiniai ar neeuklidiniai,


fiziniai ar dvasiniai.Pagal šiuos sluoksnius ir pakopas galima skirstyti tokius sąmonės

tipus:

1) Budos sąmonė – kuri yra švarus būties vienis, neturintis jokiosformos ir niekaip nesunaikinamas; tokią sąmonę naikinti yra taspats kaip daužyti vandenį, smūgio vietoje jis prasiskiria ir iš kartovėl sugrįžta į tą pačią būsena, kurią buvo bandoma sutrikdyti;tačiau tai padaryti negeba jokia jėga;

2) struktūros sąmonė, kuri žino pagrindines visatos kontinuumų for-mas ir šis žinojimas duoda gilų būties supratimą; tokia sąmonė yramokslininko sąmonė, kuri gali būti teorinė ir technologinė, t. y.,mokslininkas žino ir gali valdyti;

3) ir signalinė sąmonė, kuri neturi Budos ramybės ir mokslininko ži-nojimo, ir rūpinasi tik gyvūnišku išlikimu gamtiniame ir sociali-niame pasaulyje, žinodama kas naudinga, kas ne naudinga, kaskelia pavojų, o kas ne, kas gražu, kas negražu, kas protinga, kasneprotinga, kas blogai, o kas gerai, kas moralu ir kas amoralu irt.t. T.y., viską, ko reikia išlikimui gamtoje ir visuomenėje; tokiasąmonė signalais pririšta prie artimiausios aplinkos formų, kuriasvertina iš įvairių perspektyvų.

Pirmo tipo žmonės medituoja begalinės dvasios pasaulį, antro ti-po – puoselėja savo proto sugebėjimus, o treti – žino savo artimiau-sius poreikius, kas normalu ar nenormalu į viską reaguoja jausmais iremocijomis, kurios pirmiausiai atsispindi kalboje, kalbos semantiniuoseefektoriuose. Koks žmogus yra dažnai priklauso nuo aplinkybių, kuriosapriboja žmogaus sąmonę ir verčia ją gyventi žemiausios pakopos pa-saulyje. Nuo pakopos priklauso ir psichologinis tvirtumas, kuris labaisvarbus kovojant prieš psichotroninį užgrobimą. Silpniausias yra emo-cijomis besivadovaujantis žmogus, kuriuo labai lengva manipuliuoti.


Stipresnis yra mokslo žmogus, tačiau proto struktūras galima ištrin-ti su psichotronine lobotomija. Ir mažiausiai pažeidžiama yra Budossąmonė, nes paprasčiausiai nėra ką ir kaip sunaikinti. Ieškant psicho-loginių gynybos priemonių nuo psichotroninio užgrobimo, galima būtųpamąstyti apie šio skirstymo panaudojimo galimybes. Nėra jokios jė-gos, priešpriešos, viskas tame pačiame vienyje ir visi išėję iš jo į tąpačią vietą ir sugrįžta.


16 | Kokybinis ir kiekybi-nis modelis

16.1 Tikslieji mokslaiTiksliaisiais mokslais vadinami tie, kurių objektai aprašinėjami mate-matikos kalba. Ši kalba vadinama „gamtos“ kalba, nes manoma, kadjos struktūra esmingai susijusi su pačios tikrovės gelmine sandara. Tad,manoma, kad atradimus galima daryti net netyrinėjant tikrovės, už-tenka suprasti kokią nors abstrakčią matematiką. Ši situacija parodo,kad galimos dvi mokslo kryptys: praktinė kryptis, kuri tiria pasaulį tie-siogiai, eksperimentais; ir teorinė, kuri savo sąmonėje tiria abstrakčiąstruktūrą, kuri, manoma, gali tiesiogiai būti perkelta į pasaulį. Daž-nai reikalauja patvirtinimo, bet paprastai tai yra tik formalumas, nesdaugeliu atvejų iš tikro atitikimas yra. Visa problema tik koks tokioatitikimo principas. Apie tai bandysiu pasamprotauti toliau.

Visos kalbos yra informacijos kodavimo sistemos. Tam reikalingastam tikras turinys ir jo išraiškos būdai. Išraiška, kaip visi supranta, yraženklai (šiuo atveju – tai ant popieriaus nupieštos figūrėlės). Figūrėlėveda sąmonę dviem kryptimis: prie garsų, tada prie reikšmės; arba prieidėjų, tada prie garsų, kurie paprastai yra kokios nors natūralios kalbosgarsai. Šis principas yra toks pat kaip naudojamas natūraliose kalbo-se, tik pastarosios nėra pakankamai ekonomiškos, todėl jos pakeičiamos

138

SKYRIUS 16. KOKYBINIS IR KIEKYBINIS MODELIS 139

dirbtinės kalbos ženklais, kuri ir vadinama matematika. Matematikospasaulis yra vaizduotėje kuriama struktūra, kuri perkeliama į objekty-vią realybę ir, tariama, – ją atitinka. Šis atitikimo faktas rodo, kadtarp proto ir pasaulio yra kažkas bendro.

Pavyzdžiui, panagrinėkime tokią struktūrą

ϕ̂(x) =∫

d3k

(2π)32√

2ωk[α̂(~k)e−iωkx

0−~k~x + α̂∗(~k)eiωkx0−~k~x]

Čia yra skaliarinio lauko operatorius, kuris išreiškiamas per kvan-tų atsiradimo ir išnykimo operatorius, sukuriančius arba pašalinančiussužadintas lauko būsenas, vadinamas elementariomis dalelėmis. Šieoperatoriai veikia periodinę funkciją, kuri kaip harmoninis osciliato-rius yra pagrindinis kvanto matematinio aprašymo būdas. Šitaip re-liatyvistinis kvantinis laukas sujungiamas su sužadintomis būsenomis,kurios vadinamos antruoju lauko kvantavimu. Skaliarinis reiškia, kaddalelės neturi krypties ir jėgos gali būti išreikštos per gradientus irsąveikaujančio ryšio stiprį.

Matome, kad čia figūrėlės yra raidės, skaitmenys, operatoriai, ope-racijų, tvarkos ženklai. Norint šią formulę suprasti, reikia išmokti visųfigūrėlių reikšmę, kuri yra tam tikra matematinė struktūra, kuri jungia-ma su pasaulio fizinėmis sistemomis. Pagrindas yra integralas, kuriameatsiradimo/išnykimo operatorius sujungtas su periodine funkcija, ap-rašančia kvanto virpesius. Tai yra būdas, kuriuo aprašomas fizikiniskonstruktas, vadinamas skaliariniu kvantiniu lauku.

Pradedame klausimu, kur kyla tikslusis mokslas, ir koks tos vietosstatusas? Kas yra tikroji realybė ir ar ji sutampa su šita „vieta“? Vietąaš apibrėžiu kaip introjekciją, kuri yra į sąmonės vidų įtraukta išorinėrealybė. Esmė ta, kad pačios išorės nematome, matome tik jos pirmi-nius ir antrinius atvaizdus, tačiau tikime, kad tarp realybės ir introjek-cijos yra tam tikras ryšys. Pagrindinis introjekcijos komponentas, kurisnaudojamas išorybės atvaizdavimui, vadinamas kontinuumu. Jis yra


visa ko pagrindas, pagal kurį modeliuojamos visos kognityvinės realy-bės. Su mokslu labiausiai susijusios introjekcijos dalys yra sensoriumasir kognityviumas. Sensoriumas yra visu juslinių objektų informacijoskoreliatas vidinėje sąmonės sistemoje. Jis tapatinamas su pasauliu, ku-rį kažkada net vadino tikru ir objektyviu. Nors dabar žinome, kad taipnėra, kad tai tik smegenų sukonstruotas atvaizdas. Kognityviumas yraantra signalinė sistema, kuri atsiranda perkėlus sensorinius morfizmusį kognityvines smegenų žieves. Trys visiems gerai žinomos dalys yraatmintis, vaizduotė ir mąstymas.

Ką šios dalys turi bendro, ir kaip šis bendrumas virsta „objektyviuatitikimu“? Bendra yra tas pats klonuotas kontinuumas, atsirandan-tis iš sensorinės žievės galimybių ir jų kopijų kognityvinėse smegenyse.Rodomoji introjekcijos dalis vadinama sąmone, kuri kaip pagrindą nau-doja šį kontinuumo principa, ir kadangi joje susiejama visa informacija,ateinanti ir iš išorės, ir iš vidaus, tai visos formos atsiduria kontinuu-me. Vidiniai kontinuumai yra išorinio kontinuumo atspindys ir kopija,įtraukta į antros signalinės sistemos sandarą. Ir viskas kas įmanomamaterialiame pasaulio kontinuume, įmanoma ir kognityviniuose konti-nuumuose. Pirmiausiai, skaldymas į gabalus ir dalių jungimas. Tai yra„skaičiaus“ esmė. Skaičius yra ne kas kita kaip abstraktus operatorius,kurį pritaikius kokiam nors kontinuumui atsiranda matematinė struk-tūra. Ta struktūra yra gabaliukai (dalys) ir jų „kiekis“. Kiek gabaliukų,kai juos visus sujungiame ir gauname vieną struktūrą yra matemati-nės kiekybės empirinės ištakos. Kiekviena „kiekybė“ turi savo figūrėlę,vadinamą skaitmeniu. Reikšmė yra skaičius (kiek gabaliukų).

Esmė ta, kad šitaip skaičiuoti galima ir pasaulyje ir vaizduotės kon-tinuume. Nes gabaliukus galime pamatyti ir galime juos įsivaizduoti.Kaip tik tada, kai šis empirinis procesas įtraukiamas į vaizduotę irmąstymą, atsiranda matematinių abstrakcijų sistema. Atliekame skal-dymo, jungimo ir grupavimo veiksmus vaizduotėje, vis labiau abtsrak-tindami morfizmų sistemą ir taip gauname matematinį protą. Kai šisprotas užkoduojamas ženklais, atsiranda išorinis matematikos mokslas,


kurio mokytis galima jau vien iš knygų. Tokią ženklų sistemą plėstiir pildyti galima iki begalybės, nes tiek yra matematinių struktūrųmatematiniame kontinuume. Vis nauji santykiai ir elementai gaunasavo ženklus ir, aprašinėjant atitinkamą struktūrą, galima naudoti nenatūralų aprašymą, bet pasitelkiant paprastai sunkiai įkandamus hie-roglifus. Matematika iš tikro sudaryta iš hieroglifų, bet tai nėra josapsunkinimas, tereikia mokėti suvokti tą struktūrą, su kuria hierogli-fas susietas. O ją galima pamatyti vaizduotėje. Pamatinė matematikosstruktūra yra Dekarto koordinačių sistema, sudaryta iš ašių imituojan-čių erdvės dimensijas ir tų ašių gabaliukų, kurie paverčiami skaičiais.Tai leidžia pavyzdžiui, atvaizduoti tikslią padėtį erdvėje, padėties kiti-mą, kitimo greitį, kryptį, visas šias savybes išreiškiant skaičių „gaba-liukais“. Norint visa tai suprasti, reikia išmokti standartinę aprašomąjąkalbą.

Modeliavimui naudojami trys kontinuumai, kurie yra vieni kitų ko-pijos ir klonai. Pradinis kontinuumas, be abejo, yra sensorinis, pliusveiksmai, kuriuos galime atlikti su daiktais. Antra dalis yra fizinis kon-tinuumas, kuris atsiranda pasaulio vaizduotėje ir leidžia kurti tikrovėsnekiekybinius modelius. Pavyzdžiui, kvanto modelis, atomo modelis,molekulės modelis ir t.t. Juos visus galima įsivaizduoti nekiekybiškai,kaip substancijos formas. Pagrindinis modelis yra pati substancija, josdalys ir tarp jų vykstantys procesai. Visus šiuos dalykus atitrauktainuo sensoriumo, galima sumodeliuoti fiziniame vaizduotės kontinuume.Ir tarp jų yra atitikimas, nes ši vaizduotė yra pasaulio kontinuumo ko-pija.

Toliau eina pats matematinis kontinuumas, kuris daug abstraktes-nis už fizinį, nes čia kuriama tiksliausia įmanoma aprašymo kalba. Pra-dedant nuo skaičių operatorių ir erdvinių figūrų ir baigiant sudėtingaiskontinuumo modeliais, tokiais kaip diferencialinės lygtys, daugdaros,tenzoriai ir t.t. Elementai, santykiai ir operacijos paverčiami figūrė-lėmis, o jos yra matematinio kontinuumo struktūrų aprašymo kalba.Suvokus šią paslaptį, nesunku įsisavinti visą matematinę informaciją.


Svarbiausia – net tik mokymusi mintinai, bet tokia forma, kuri leidžiamatematiką kurti pačiam. Nors galimybių patikrinti gali ir nebūti, neslaboratoriniai prietaisai brangūs ir netinkami asmeniniam naudojimui.

Matome, kad teorinio mokslo vieta yra kognityviume esantys fizi-nis ir matematinis kontinuumai. Fizinis kontinuuas yra pasaulio su-abstraktintas modelis. Tačiau modeliavimas nėra begalinis, nes kon-tinuumas turi labai griežtus geometrinius apribojimus. Kurių logikaneleidžia pralaužti empirijoje užkoduotų galimybių. Pagrindinė logikayra visuma ir dalis; pamatas ir pastatas; šaknis, kamienas, vainikas irt.t. Tad kaip visuma imamas visas kontinuumas; dalis yra kvantas;substancija sudaryta iš visumos, kuri vadinama lauku ir kvantų, kuriejungiasi į augančias struktūras; substancija yra erdvėje ir jos dalys galikisti laike. Visos teorijos yra šių pamatinių elementų deriniai. Joks ki-toks modelis – neįmanomas. Galima tik tobulinti aprašymo priemones,geriau atsiminti arba suvokti visumą bei procesus.

Tada modelis yra suformuluojamas matematinio kontinuumo struk-tūrose, kurios irgi yra pasaulio ir fizinio modelio kopijos. Todėl įma-nomas atitikimas. Matematika yra abstrahuoti gabaliukai, kurie pa-verčiami skaičiais. Skaičius kaip algebroje galima suabstraktini atsie-jant juos nuo konkretaus kiekio ir naudoti tik kaip skaičiaus šabloną,žymimą raide ar kokia kita figūrėle. Taip mes aprašome elementus,savybes ir santykius, kurie padalinami į gabaliukus ir, pagal kokį norsmatą, suskaičiuojami arba išreiškiami kiekybės nerodančiais šablonais.Šitaip sąmonė tikrovę mato kaip matematinę-fizinę struktūrą. Tadalieka paskutinis etapas – perkelti šią formą į empirinį pasaulį. Eks-perimentais modeliai tikrinami, pirmiausiai matuojant fizines sistemas,sukonstruotas laboratorijoje arba esančias išoriniame pasaulyje. Mata-vimo prietaisas yra sąveika tarp dviejų substancijų. Pirma yra tiriamasistema, o kita – sukalibruotas matavimo įrenginys, kuris parodo ko-kios nors savybės gabaliukų skaičių. Tai leidžia patikrinti abstrakčiųskaičiavimų matematiniame kontinuume tikslumą.

Ši mokslo struktūra, jeigu ji pasitvirtina, įrašoma į kognityvinę pro-


to hologramą ir susiduriant su atitinkamais klausimais pasaulyje – pa-rodoma sąmonėje. Šis parodymas yra tikrovės supratimas per fizikos,matematikos mokslų prizmę. Savaime, buitiniame gyvenime iš to galbūt nėra daug naudos. Tačiau tai labai svarbu kuriant naują technikąir technologijas, kurios padeda žmogui kovoti už būvį, kelti civilizaci-jos lygį. Kita vertus, tai gali būti ir pavojingas mąstymo būdas, jeigutechnologijos naudojamos neetiškai, savanaudiškais ir nusikalstamaistikslais.

Dabar galima sugrįžti prie svarbiausio klausimo. Ar mokslas yratikrovė, ar haliucinacija? Kol liekame aprašytos sistemos viduje, tolviskas gerai. Nes galime visus kontinuumus lyginti vienas kito atžvil-giu, priklausomai nuo to, ką pasirinksime pagrindu – protą ar empirinęrealybę. Tačiau pagal introjekcijos idėją, visa ši sistema yra viduje, tiksmegenų sukurti sąveikos su išore (tikra) morfizmai. Ir čia, kadangi išintrojekcijos rėmų išeiti neįmanoma, nėra jokių galimybių atlikti ma-tavimus lyginant introjekciją ir pirminę tikrovę. Vadinasi, pagal patiesmokslo principus, kas nėra parodyta patikimais faktais, negali būtilaikoma neginčijama realybe. Visi mokslai šiuo atžvilgiu yra tik hipo-tezės, kurios galioja tik tam tikros sistemos viduje. Nors kita vertus,kadangi pagrindinis gyvenimas vyksta šiose kognityvinėse struktūrose– to gali pakakti. Bet virtualios iliuzijos net menka galimybė – verčiaabejoti, nebūti 100 proc. užtikrintu. Bet čia reikia permąstyti koks yratiksliųjų mokslų tikslas, kokia jo paskirtis. Ir išvada: mokslo tikslasnėra pažinti tikrovę, nes tai neįmanoma; tai yra technikos ir technolo-gijų kūrimas. Jeigu šis darbas daromas sėkmingai, jis pateisina moksloegzistavimą. Šis egzistavimas – ne grožinis, bet – praktinis. Fizikosteorija turi veikti.

16.2 Kaip sukurti gnostinio lauko teorijąTurint galvoje visą šį tiksliųjų mokslų principą, aišku kokius atradimusvis dar įmanoma padaryti, o kokie už žmogaus suvokimo ribų. Galima


atrasti naujus laukus, išskaidyti juos į struktūras; atrasti naujas mik-rodaleles, priskirti joms naujas savybes ir parametrizuoti; pritaikytinaujus modelius ir išreikšti juos naujomis struktūromis, matematiniaisženklais; tobulinti metodologiją, aprašymo būdus ir pan. Toks įmano-mas suvokimo išplėtimas ir pavertimas mokslu. Kita vertus, yra daugžinomų fenomenų, kuriems trūksta paaiškinimo, ir kurie neįsipaišo įjokį žinomą modelį. Tokiu atveju, teorijos galima ieškoti tik pritaikantaprašytas mokslinio proto galimybes (nes, kaip sakiau, kitokių nėra).Tokia yra žmogaus psichika, sąmonė, protas. Žiūrint į patį pagrindą,psichikos tyrimus paversti tiksliuoju mokslu įmanoma tik naudojantpateiktą formą. Empiriškai turi būti pradėta nuo smegenų eksperi-mentinio tyrimo, turint galvoje, kad smegenys yra tam tikra klasikinėsubstancija. Ir galima imtis paties pamato, kuris yra kontinuumas irloginiai ryšiai, tokie kaip visuma-dalis, sandara-procesai, loginės ope-racijos ir t.t.

Todėl ir kalbu apie gnostinį lauką, kažkiek apie jo vidinę struktūrą,galimybes sukiekybinti išskiriant sandarą, elementus, priskiriant jiemssavybes ir šias savybes suaižant į gabaliukus, kad juos būtų galimaišreikšti kaip “kiekius”. Nors smegenys sudarytos iš mikrodalelių, josveikia kaip tam tikra makro-sistema, su kuria galima atlikti tam tikrasužduotis. Žmogaus siela turi jai patikėtą kūną ir turi juo pasirūpinti:pirmiausiai turi būti parodyta aplinka; po to – sukaupta informacijasu galimybe iškelti ją į vidinę šviesą; ir kūnas turi būti valdomas, kadgalėtų pasiekti palankių tikslų ir išvengti kenksmingų veiksnių. Visatai vyksta smegenyse – iš vienos pusės ir kvantiniuose laukuose – iškitos. Todėl rodančiąją, kaupiančiąją ir valdančiąją sąmonę galimasieti su specialiais laukais, vadinamais gnostiniais, kurie tam tikraisryšiais asocijuoti su fiziniais laukais, iš kurių gaunama informacija apiešį pasaulį.

Tikslios teorijos čia neaprašinėsiu, bet pateiksiu kelis niuansus: ro-dančioji dalis, tikėtina, sudaryta iš skaliarinio lauko, kuris gali turėtipotencialinius gradientus, tankio variacijas, kurios, pavyzdžiui, imituo-


ja tam tikras formas, kurios paimtos iš fizinio pasaulio; kaupiančiajaidaliai svarbu morfizmus išsaugoti, kad po to juos, reikalui esant, gali-ma būtų surasti, išrinkti ir atvaizduoti: šio gebėjimo pagrindinė sąvokayra informacija, kuriai reikia galimybės moduliuoti lauko struktūras irmoduliaciją perduoti iš vienos vietos į kitą; valdančioji dalis yra tokslaukas, kuris, naudodamasis rodančiąja ir kaupiančiąja dalimi, galiparodyti veikimo planą, veiklos perspektyvą ir parodyti ją mąstyme(visos šios struktūros ir schemos išsikristalizuoja kaupiamojoje subs-tancijoje ir po to, esant tinkamai progai, – aktyvuojamos). Tai nėrasudėtinga, nes kūnas jaučia poreikius ir valdančioji dalis turi juos ten-kinti; taip pat, poreikius jaučia žmogaus sąmonė, kuriai žmogus irgituri paklusti – kažką daryti, kad negatyvi būsena pasikeistų į pozity-vią. Pavyzdžiui, sąmonėje yra struktūra, kuri suvokiama kaip noraspaskaityti vakare knygą: žmogus pajaučia norą ir sąmonė, jeigu gali,šį norą vykdo. Tai nėra sudėtinga, nes tam užtenka į kūno efektoriusperduoti atitinkamas komandas, kurios inicijuoja programų vykdymą.

Taigi gnostiniuose laukuose turi būti galimybė viduje parodyti in-formaciją ir, ja remiantis, inicijuoti komandas ir schemas, kurios per-duodamos į kūną arba protą. Šitaip inicijuojama mintis, idėja, atsi-minimai, kurie gali turėti įvairias formas, ir kuriuos reikia išrinkti išvisos kaupiamosios proto struktūros. Reikia padaryti pastabą, kad šiosstruktūros išmokstamos ir tada visą gyvenimą kartojamos. Nors įsi-vaizduoti, kad ši sistema tik automatiškas, mechaniškas kartojimas –neteisinga. Priešingai ši sistema labai lanksti ir dinamiška ir schemos,kiekvieną kartą sukuriamos iš naujo, pritaikius prie šiek tiek skirtingųaplinkybių, naujų pakoreguotų parametrų ir t.t. Tai yra, turima bend-ra schema, kuri kartojasi ir nauji parametrai, kuriais modifikuojamasšablonas.

Matome, kad vidinis žmogaus pasaulis pagrįstas kokybėmis, kuriosradikaliai skiriasi nuo matematikos kiekybių principų. Fenomenologijaisvarbi forma ir jausmas, o skaičiavimui – gabaliukų kiekis. Tačiau ne-suklysime pamatę, kad kokybės yra išvirkščioji kiekybės pusė. Sąmo-


nė sau vaizduoja formomis arba morfizmais, informacija perduodamaanaloginiu principu, t. y. irgi kokybiškai, bet pati pamatinė tikrovėssandara paklūsta kontinuumo ir jo dalinimo arba siejimo principams,todėl jame yra įsišaknijusi kiekybė.

Pradedant nuo empirinio stebėjimo, turime kokybinį sensoriumą,kokybinį fizinį kontinuumą; kiekybė sensoriume įvedama per mata-vimo prietaisus; o kognityviume matematikos vieta yra abstraktus,teorinis matematinis kontinuumas, kuris vaizduotėje sujungiamas sufiziniu kontinuumu. Šis junginys, jeigu jis atskleidžia dėsningumus,vadinamas moksline teorija. Pavyzdys galėtų būti Einšteino reliatyvu-mo teorijos. Tada sensoriume atliekami matavimai ir teorija lyginamasu fizine realybe. Tokiu pačiu principu turėtų būti kuriama ir gnosti-nių branų teorija. Pirmiausiai reikia rinktis ar pradėti empiriškai arteoriškai. Teoriškai reikėtų sukurti laukų struktūrų modelius, para-metrus paversti kiekybiniais gabaliukais, surasti jų ryšius ir santykius,pagal kuriuos būtų galima atlikti teisingus kiekybinius skaičiavimus.Tačiau be praktikos pajudėti iš vietos neįmanoma. Tik bėda yra ta,kad eksperimentai – tai pirmiausiai matavimai, bet matavimo prietai-sai pagaminti iš fizinių branų, kurios blogai sąveikauja su gnostiniaislaukais. Todėl tai didžiausia problema. Kas neapčiuopiama – paaiš-kinti labai sudėtinga.

Lengviausias būdas apeiti problemą yra analogijos ir perkėlimonaudojimas. Nes be kontinuumo principo, kuris yra žmogaus suvo-kimo pagrindas, paaiškinti nieko neįmanoma, kadangi kol kas žmogusneturi tokių biologinių sugebėjimų. Bet jau sakėme, kad, jeigu svarbutik tai ar fizika veikia, tai reikia žiūrėti kokias būtų galima paaiškintisąveikos technologijas ir kokioje techninėje realizacijoje jas būtų ga-lima panaudoti. Žinant, kad fiziniai laukai sąveikauja su gnostiniaislaukais, galima bandyti kurti fizinių laukų moduliavimo technologijasper išorines charakteristikas, žiūrint koks tokio moduliavimo poveikisgnostinei informacijai. Tai turėtų būti daroma su tikslu išplėsti žmo-gaus galimybes, padėti dirbti darbus ir išsaugoti savo autonomiją ir


nepriklausomybę nuo kitų žmonių. Taip pat padėti apsiginti nuo nusi-kalstamo psichotroninių technologijų panaudojimo. Suradus tam tin-kamą matematinę kalbą, butų galima aprašyti realybę, kuri, nepaisantto, kad nepatikrinama, yra žmogaus žmogiškumo pagrindas, kuriantisvisą jo vidinį kosmosą.


17 | Dangaus hierarchija (1)

17.1 Kodėl sunku suprasti?Suprasti įmanoma tik tada, kai informaciją jau turi, kai ji patirta irpažinta. Supratimas yra rezonavimas su tuo, ką savo vidiniame pasau-lyje jau žinai. Jeigu kokia nors situacija su niekuo prote nerezonuoja,tai neįmanomas ir supratimas. Jeigu informacija išreikšta kalba – taibūna paprastas slydimas kalbinių figūrėlių paviršiumi, kurios nieko ne-reiškia, kaip bereikšmis yra tekstas, parašytas nežinoma kalba. Kadkalbą galėtum suprasti, pirmiausiai ją turi išmokti; kad galėtum su-prasti pasaulį – jis turi būti pažintas. Paprasčiausia pažinimo formayra išsaugotas patyrimas. Todėl kuo daugiau patyrimo turi, tuo dau-giau supranti.

Taip yra kai žmogus nori suprasti. Tačiau nesupratimas kyla ne-būtinai dėl nedidelės patirties, dėl kurios vidinio rezonavimo būsenabūna labai silpna ar net nulinė; dažnai žmogus net nenori suprasti,ypač jeigu idėja nauja ir originali. Yra seni supratimai ir rezonavimaiir į naujus juos iškeisti nėra noro, nes tai kas įprasta yra daug patogiau.Taip apsaugomos senos, tradicinės paradigmos, labai dažnai tos, kuriospatogios valdžiai, nes ji turi daugiausiai galios, reikalingos paradigmųįtvirtinimui propagandinėmis priemonėmis. Pagrindinė priemonė yrašvietimo sistema. Žmonės išdresiruoti taip, kad bet kokia naujovė su-keltų priešiškumą, kad žmonės, kurie tas naujoves įveda, būtų laikomi

148

SKYRIUS 17. DANGAUS HIERARCHIJA (1) 149

griovėjais ir naikintojais. O šias sąvokas labai lengva susieti su nusi-kaltimu ir parengti dirvą net „pagrįstam“ susidorojimui.

Ir paskutinė būsena, kai ne tik negali suprasti, ne tik nenori su-prasti, bet ir turi uždavinį identifikuoti „priešus“ ir juos jau su savoparadigmomis – naikinti. Iškeliamas neatitikimas tikrovei ir tiesai, ne-logiškumas, asmeniškumas ir subjektyvumas, netinkami „motyvai“ irpan. Ši taktika pritaikoma kartu su apsupimo sistema, kai šį persekio-jimo darbą dirba ne individualiai, bet grupe, kuri išdresiruota taikytiįvairius socialinės vaidybos metodus. Pavyzdžiui, kad tų, kurie rezo-nuoja „tinkamai“ yra daug daugiau, jie turi pranašumą, o tai kas pro-paguojama ribas išplėtusio žmogaus yra marginalinė, niekam neįdominuomonė, klaidingas įsitikinimas, personalinė iliuzija.

Tai visai ne nuostabu, nes visos valdžios pagrįstos tam tikromisparadigmomis ir kėsinimasis pakeisti paradigmą gali būti suvokiamaskaip kėsinimasis į valdžią, todėl priešų ieško dažniausiai valdžia, kuriospagrindinė priemonė yra marginalizavimas, išstūmimas, izoliavimas,kai nauja rezonavimo sistema griaunama; arba pasisavinimas, vagystė,kai pamatoma, kad nauja idėja gali būti pelninga.

Su šiomis problemomis susiduria visos naujos paradigmos, iš esmėspakeičiančios pasaulio, kuriame gyvena žmogus formas. Geriausias bū-das suprasti ir priimti yra patirties ieškojimas. Geriausia patirtis yraautentiška patirtis. Tokios linkiu laisviems žmonėms, nes tai, kas šia-me tinklaraštyje rašoma yra labai svarbu. Tiems, kurių darbas yraaptarnauti valdžios paradigmas, ir kurie viską supranta, bet negali „iš-siduoti“, linkiu pagalvoti apie pasekmes to, kas išplito visoje planetojeir kas laukia žmonių, kurie prisideda prie blogio įtvirtinimo. Melas,žmonių klaidinimas, „tikro pasaulio“ vaidyba yra kelias, kuriuo atva-žiuoja velnias.


17.2 Koks pasaulis – tikras?Pranašumą ir pasitikėjimą savimi žmogui arba žmonių grupei sutei-kia visų galimybių valdymas. Visos galimybės, tai strateginis visosteritorijos užgrobimas. Pirma teritorija būna pats paprasčiausias vei-kimas. Kol žmogus nesiima veiksmų, tol reakcijos nebūna jokios –vyksta „teisėtas“ stebėjimas. Tačiau žmogui padarius bent mažiausiąėjimą, „pradedama teisėta operacija“ – žmogaus naikinimas kiekviena-me žingsnyje. Tai logiška, nes neveikiantis žmogus nepavojingas, tadtokiam nepilnam žmogui ką nors daryti nėra pagrindo. Tačiau veiks-mas – kriminalizuojamas, nes veikiant galima padaryti žalos. Aišku,iš veikimo gaunama ir naudos, tad logiškiausia veikimą kontroliuoti.

Toks veikimas gali būti ir naujų rezonavimo formų propagavimas.Tačiau kadangi propagavimui naudojamas protas, tai pirmiausiai at-sakyti bandoma pavaizduojant protu save. Kaip tai daroma jau vardi-nau: diskredituojama, gąsdinama, menkinamas autorius, propaguoja-mas „savo pasaulis“, kuriame surinktas visas protas, grožis ir sėkmė,nors proto – 0,4 proc., grožis – iškreiptas ir išsigimęs, sėkmė – dirbtinė.Ką propaganda turi „gero“ parodyti, matome užvaldytuose naujienųtinklaraščiuose.

Tai, koks žmogus propaguojamas matome iš pagrindinių simboliųarba į galvą kalamų archetipinių figūrų. Pirmiausiai tai yra bandąvaldanti valdžia, kuri per nuotraukas ir fotošopą mums rodo visokiasmimikas; video įrašuose matome spektaklius ir pantomimą, rūbus, di-zainą, spalvas; toliau matome amerikietišką arba amero-azijietišką kor-poraciją: Microsoft, Apple, Samsung; iPad, iPhone, Playstation, Xbox,game bestsellers; suprimityvintą mokslą, pvz., LHC ir „dievo dalelės“atradimą, DI ir virtualią realybę; gimnazijos ir universitetai, „šimtu-kininkai“ keliajantys į Oxfordą ir pan.; ir, galų gale, tv pramogos arbakaip vienas žmogus išsireiškė – „silpnapročių šou“. Iš viso to galimasuprasti, koks planas jaunimui diegiamas į galvą: establishment’o dre-siravimo švietimo sistemoje tampi šimtukininku ir tada atsiveria tokie


keliai: jeigu turi „daug“ proto keliauji į LHC ieškoti dievo dalelių, jei-gu proto turi mažiau, keliauji į kokią nors partiją arba valstybininkųklaną; jeigu nepriima nei vieni, nei kiti lieka paprastas, geras darbaskokioje nors sinekūroje, o jeigu mėgsti viešintis – tampi artistu ir silp-napročių šou aktoriumi.

Iš visų šių pavyzdžių matome, kas pasaulis (normalus) yra ir kąžmogus (normalus) turi daryti. Pasaulis yra nepaliaujamai gamina-mas virtualus falsimuliakras, kurį turi aptarnauti virtualus žmogus.T.y. „šimtukai“ reikalingi tam, kad įsidarbintum kokioje nors „CocaCola“ korporacijoje ir įtikintum žmones (sheeple) kuo daugiau vartoti„Coca Colos“, kurią įpili ir išmyži tik tam, kad per skonio recepto-rius pabirbintum smegenyse esantį malonumo centrą. Nesvarbu nettai, kad užnuodiji savo organizmą cheminiais nuodais, kurie 30 min.sutrumpina gyvenimą.

Visa tai, kas čia glaustai aprašyta, nėra net medžiaginis patyrimopasaulis, nes jame patiriama ne „medžiaga“, bet virtuali haliucinacija,kurią suvaidina sistemos aktoriai. Tačiau yra ir tam tikras išrinktųjųluomas, kuris susiduria su pasauliu, kuris yra anapus haliucinacijos. Jiesusitinka su tikra empirija, renka apie ją duomenis ir žinias, ieško būdųprimesti savo kontrolę ir valdžią, aiškinasi kaip išnaudoti arba, esantreikalui – sunaikinti. Šis pasaulis yra redukcinis kūnų pasaulis, kuriųišvaizda esą viskas apie ką verta kalbėti. Čia naudojamos klasifikacijosir identifikacijos priemonės, savybės ir veikos, kurios yra judėjimas,darymas, buvimas tam tikroje būsenoje arba transformacijos.

Taigi centre turime vartojimo kalėjimą (dirbi-vartoji, dirbi-vartoji…),šio kalėjimo prižiūrėtojus (valdžia), ir yra luomas, kuris saugo žiniasapie tai, kaip šitas kalėjimas kuriamas ir kaip veikia (technokratų irekspertų slapta organizacija). Į išorę judėjimas įmanomas tik valdžiosarba ekspertų ir žinovų sistemos link. Kas juda, renkasi pati valdžia.Atsisakymas gyventi falsimuliakro gyvenimą – pavojingas sveikatai,nes iš karto susergi „nepagydoma psichikos liga“, kuri vadinasi tikro-vės matymas. Jeigu matai tikrovę, nesveikos akys, nes matyti turi


falsimuliakrą.

17.3 Dangaus ir žemės hierarchijaBet suvokimas bei žinojimas gali būti ir kitoks. Prieš tai aprašytasžmogus nėra tikras. Tai yra dvasinis ligonis, gyvenantis ne tikrame,bet haliucinacijų pasaulyje. Nes jo pasaulis tėra technologiškai ku-riama haliucinacija. Tai yra tik groteskiška fizinio pasaulio, kuriamestengiamasi apriboti kuo daugiau žmonių, imitacija. Tačiau fizinis pa-saulis nėra ta vieta, kurioje atsiranda svarbiausia žmogaus dalis, kurivadinama dvasia ir siela. Šiame pasaulyje ji reiškiasi tik kaip fiziniaisimboliai, kuriais gali būti užrašytas arba ištartas žodis, simbolinisveiksmas. Kalėjime įkalintam žmogui pamatyti ką simboliai slepia ne-įmanoma, nes viduje niekas su šiais išoriniais ženklais nerezonuoja.Supranti tik tai, kas esi; jeigu esi vartojimo falsimuliakro vergas, taisupranti tiktai kaip turi būti šiame kalėjime. O čia yra propaguojamaskūno kultas (sportas arba malonumai), vartojimo pasaulio filosofija pa-grįsta pinigų kultu, falsimuliakrinio proto kultas, kuris traktuojamaspanašiai kaip marksizmas-leninizmas, kuris buvo visiems privalomas.Už ideologinio režimo pažeidimas anksčiau ištremdavo į lagerį; o dabar– atjungia nuo visų gyvybei palaikyti reikalingų falsimuliakrų pasauliogijų ir sunaikina galimybes šiame pasaulyje išgyventi. Tačiau patys čiane prie ko (mūsų pasaulis, ką norim priimam, ko nenorim nepriimam).

Net žodžiai „tobulinti dvasią“ iškreipiami pagal fizinio pasaulio po-reikius. Norint ją tobulinti – šiame pasaulyje daryti nereikia nieko,net jeigu gali daryti jam teigiamą įtaką. Kadangi tokio žmogaus dė-mesio centre yra ne konkurencinė kova falsimuliakrų pasaulyje, tai jįčia aplenkti – nesudėtinga. Dėl šios priežasties, šventos falsimuliakri-nės trejybės (f-kūnas, f-pinigai, f-protas) asai šitokius žmones vadina„idiotais“. Illusionwise šiais laikais būti yra pagrindinis falsimuliakrinioproto atributas, kas šio atributo neparodo – pradeda šiame pasaulyjedardėti oligofrenijos nuokalne. Tačiau taip pat aišku kodėl taip atrodo


– šie asai įsivaizduoja, kad jie yra tikrasis pasaulis.Visa tai grindžia būtinybę skirti žemės hierarchiją nuo dangaus hie-

rarchijos. Žemės hierarchija grindžiama protu, kuriančiu mokslą (kurisyra objektyvus), iliuziją (kuri naudinga efektyviam valdymui), toliaujėga (tai yra karo pramonė ir kariuomenė) ir turto nusavinimu (kaiužgrobiami visi resursai, o kiti, kad jais galėtų naudotis, turi tarnautivaldžiai). Šie kriterijai aprašo šio pasaulio valią viešpatauti, kuri buvopaskelbta F. Nietzsches darbuose. Jo valia-galia-veiksmas ir steigia šįpasaulį, per mokslinę teoriją, per prievartos sistemą ir per vartojimo-darbo falsimuliakrinę, iliuzinę realybę. Ši sistema valdžiai naudingatuo, kad žmogui duoda haliucinaciją mainais į leidimą pasisavinti visątikrą realybę. Panašiai, kai prekyboje su indėnais už auksą mokėdavo„ugniniu vandeniu“ arba spalvotais karoliukais.

Vienoje savo pagalbinėje schemoje esu vaizdavęs, kad žmogaus ran-gas priklauso nuo to, kokią tikrovės gelmę sugeba pasiekti sąmonė.Pats paviršius yra bio-roboto gyvenimas, ezoterinis mokslas, atverian-tis nematomos tikrovės paslaptis, pakelia rangą į mokslininko lygį, ži-nojimas, kuris sugeba pasiekti tą tikrovės vietą, iš kurios viskas atsiran-da yra dievas (Dievos sąmonės dalelė). Reikia suprasti, kad šis augimasvyksta žmogaus viduje į vidinę gelmę. Koks gelmės lygis pasiektas pri-klauso nuo to, koks realybės sluoksnis atvaizduojamas sąmonėje.

Gyvenant falsimuliakre, šis empiriniame prote susikuria rezonansi-nes struktūras, pereinančias į asmenybės centrus, kuriuose šios struktū-ros tampa asmenybės pagrindu. Tokia asmenybė gerai supranta iliuzijųpasaulio gudrybes, duodančias daugiau šansų išgyventi, ir panišką bai-mę išeiti anapus. Ši baimė, kadangi tai yra žmogui nedraugiškas žodis,pakeičiama neapykanta, kuri psichinę energiją nukreipia į išorę ir ši-taip „nuleidžia garą“. Smalsuoliai visais būdais persekiojami priežiūrossistemos. Ir galimybių atsirasti teisingam požiūriui – lieka nedaug.

Kuo dvasinė sąmonė „geriau“ už utilitarinį protą? Koks yra pag-rindinis gėris, įeinantis į skirties pagrindą. Dvasinis gėris reiškiasi pir-miausiai kaip būsena sutelkta savyje, savo gerume ir kaip energija iš-


einanti į išorę kaip veiksmas. Pirmas variantas vadinama palaima, oantras galia. Ir priešingai, utilitarinis protas yra kančių pasaulis, ku-riame galima patirti tik labai trumpą ir laikiną malonumą, o už taidažniausiai turi atiduoti visą savo gyvybinę energiją. Pagrindinė kan-čios priežastis yra noras patenkinti savo begalinius troškimus ir šiosbegalybės susikirtimas su realybe, kuris sako, kad tai – neįmanoma.Galimas tik laikinas dirbtinis malonumas. Kiekvienas žmogus turi pa-daryti sąmoningą pasirinkimą.

Čia įmanomos kelios galimybės: a) procesus galima valdyti iš vi-daus, naudojant kaukės laipsniško nuėmimo būdą ir tikintis, kad kitisupras, pamėgdžios… b) galima valdyti iš išorės, nors tai sudėtinga, nesreikia daug galios atsiskyrimui nuo masės ir dar daugiau – tos masėssuvaldymui…būsi kitoks ir tai atbaidys visus sekėjus. Skirtumą tarpfizinio ir gnostinio šabloniškai galima atvaizduoti tokia schema. Kaižinai vidaus paslaptį, net išorinis silpnumas (falsimuliakro požiūriu)gali slėpti pranašumą ir galią…


18 | Dangaus hierarchija (2)

Šiame įraše pratęsiu temą, kuri buvo pradėta ankstesniame tekste pa-vadinimu „Dangaus hierarchija (1)“. Skyreliai apie supratimą ir tikrąpasaulį buvo tik įžanga, daugiau susijusi su patarimais kaip reikia skai-tyti mano santraukas, o pagrindinė mintis atveria kelią į tikrą žmogauspasaulį, kurį jis mato savo viduje ir kaip šie pasauliai komunikuojatelepatiniais ir sensoriniais kanalais. Apie smegenis, sąmonę, protą ra-šiau daug. Stengsiuosi savo minčių nekartoti, vietoj to, pamėginsiutoliau eiti šiuo keliu nuo tos vietos, kur paskutiniuose įrašuose susto-jau. Noriu tik priminti, kokia buvo minties raida. Svarbus aspektasbuvo neuroninių tinklų ir transneuroninio lauko atskyrimas; toliau bu-vo kalbama apie sąveiką tarp elektrinių ir psichoninių krūvių; tęsiantidėją, elektrinis laukas buvo performuluotas į fizinių branų laukus, perkuriuos į sąmonę patenka informacija apie fizinį pasaulį, o psichoni-nis krūvis buvo patikslintas kaip kompleksų struktūros, atsirandančiosgnostiniuose laukuose; ir galų gale, elektriniai smegenų laukai interpre-tuoti kaip šablonas, kuris struktūrinių potencialų principu perduodainformaciją, kuri pereina į gnostinę kokybių bei suvokimo sistemą, in-terpretuojamą kaip žmogaus patekimo į „dangų“ kanalas. Idėjos šiametinklaraštyje vystėsi šiuo keliu, nuosekliai atskleisdamos kokį nors svar-bų žmogaus aspektą. Tačiau tai ne viskas ką galima pasakyti, todėlšias temas būtina pratęsti.

Pagrindinė mintis yra elektrinio smegenų aktyvumo funkcijos api-

155


brėžimas. Jis reikalingas pernešti informaciją ir įjungti gnostinių komp-leksų struktūrą, kai informacija paimama ir perkeliama į „šio pasaulio“sąmonę, kuri yra fizinių branų produktas, veikiantis toje pačioje ap-linkoje, kurioje egzistuoja fizinis žmogaus kūnas. Tačiau tai nėra visasžmogus; teisingiau būtu sakyti, kad tai redukcionistinė žmogaus sąmo-nės samprata. Arba dar tiksliau – žmogus nėra vien tik šio pasauliogyventojas, ir jo paskirtis nėra vien tik kovojant už būvį išgyventi irperduoti savo genus. Gnostinis pasaulis pakelia žmogų aukščiau vientik tokios realybės ir iškelia savo tikslus, nes kūnas laikinas ir nyks-tantis, o dvasia gyvena pasaulyje, kurioje nėra tokio išnykimo sąvokos.Šiuo požiūriu kūno informacija bevertė; nors genetikoje tai yra pag-rindinis klausimas. Genetika svarbi kalbant apie fizinius žmonių tar-pusavio ir su aplinka santykius, tačiau iš pačios tikrovės perspektyvos,genetinė informacija yra antraeilė, lyginant su gnostine arba sąmonėsinformacija. Koks yra gnostinis pasaulis – neatskleisiu, nes tai yrakiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Daug priklauso nuo to kokį lygįjis yra pasiekęs ir kiek asmeninėmis pastangomis sugeba suvokti.

Kad būtų vaizdžiau įdedu seną paveiksliuką, kuriame vaizduojamasdviejų pasaulių sujungimas, įvykstantis smegenyse, kurios veikia kaip„portalas“ tarp dviejų paralelinių realybių. Tai ne visos smegenys, bettik vienas principinis ryšio tarp fizinio ir gnostinio pasaulio modulis.


Remiantis šiuo principu, galima prikurti daug sąveikos ypatybių,aprašančių kaip veikia šis dviejų pakopų modelis. Pradėsiu nuo vi-sumos, kurią galima vadinti smegenimis, protu, sąmone, siela, dvasia,psichika, introjekcija ir pan. Visos šios sąvokos yra susijusios, norsskiriasi savo akcentais ir svarbiausia tuo, kad jos paimtos iš skirtingųparadigmų ir savo prasmę įgyja skirtinguose kontekstuose, kurie daroįtaka šių žodžių reikšmėms. Tačiau tai ne mano nagrinėjamo klausi-mo esmė. Aš smegenis, psichiką aprašau racionaliai ir bandau sieti sumokslų kontekstais – fizika, biologija, neuromokslu, kibernetika ir t.t.Kita vertus, stengiuosi rašyti savaip, o jeigu kas nors ir sutampa sužinomomis teorijomis, tai tik todėl, kad tyrimų objektas yra tas patsvisose teorijose.

Introjekciją galima skirstyti į tokias pagrindines dalis: a) rodan-čiąją, kurioje įforminama visa informacija; b) kaupiančiąją, kurioježmogus renka viską, kas patenką į smegenis iš išorės; c) valdančią-ją, kuri naudojasi sukaupta informacija, renkasi ką rodyti ir ką sutuo, kas vaizduojama daryti. Pirmoji dalis rodo sąmonėje aplinkos iržmogaus junginį, žmogus mato save, savo vidų ir išorę, kurioje tenkaveikti kaip fiziniam kūnui. Kaupiančioji surenka įgūdžius (pavyzdžiui,


šnekėjimo), kognityvines-motorines struktūras, ir faktus. Bet koks pa-tyrimas prasideda nuo stebėjimo faktų; kai kurie faktai dėl nuolatiniopasikartojimo sujungiami į apibendrintus informacinius vienetus, pvz.,iš kokių dalių sudarytas medis, kaip jos įvardijamos kalboje ir kokie jomedžiagų apykaitos mechanizmai; kiti faktai tampa istorijomis, kurioskaip įvykių sekos susijusios su pačiu žmogumi arba pasauliu, kuriamejis gyvena. Ir valdančioji dalis turi kokį nors tikslą arba veikimo sche-mą ir naudodamasi visomis išvardintomis priemonėmis, jo siekia arbavykdo išrinktą planą.

Valdančioji dalis susijusi su žmogaus siela, kuri daugeliui žmoniųpaslėpta su lobotominiais gradientais, kurie ištrina gnostinius laukus iržmogui lieka tik sąmonė bei tai, kas joje atvaizduojama – sensoriumasir mąstymas plačiąja prasme. Ypač nedidelė dalis lieka proto, kurisyra pasąmonės asociatyvinėje hologramoje egzistuojanti žinių sankau-pa. Rodomo mąstymo ir nerodomo proto junginys yra kognityviumas,apimantis visa tai, kas sukaupta žmogaus introjekcijos viduje. Iš šioaprašymo matosi, kad žmogaus vidiniai gnostiniai laukai, egzistuojan-tys paralelinėse gnostinėse branose įgauna išvardintus pavidalus, kuriepaaiškinami tik atskiro egzistuojančio lauko principu. Taip sprendžiutodėl, kad remiuosi prielaida, kaip ir visi fizikai, kad visa tikrovė suda-ryta iš kvantinių laukų. Ši realybės koncepcija turi dvi puses – statiškolauko sąvoką ir dinamiškų kvantų sistemą, t. y. kvantinė laukų teori-ja sudaryta iš pasyvaus ir aktyvaus elemento. Jeigu iš šitos sistemossudaryta viskas, taip pat ir psichinė realybė, tai turime postuluoti iratitinkamus psichinius laukus, kuriuos vadinu gnostinėmis branomis.

Gnostinių branų elementų sankaupas vadinsiu kompleksais (tai jauesu anksčiau minėjęs), kurie yra fizinių branų atomų analogas. Gnos-tinės branos yra subtilios ir nesugaunamos todėl, kad labai silpnaisąveikauja su fizinėmis branomis ir jas labai sunku išmatuoti, dėl to,sukurti gnostinių branų teoriją – daug sudėtingiau nei fizinių branųteoriją.

Pagal išvardintas introjekcijos funkcijas, sąveikos tarp elektrinio ak-


tyvumo ir gnostinių kompleksų turi būti skirtingos. Rodančioji gnos-tinė brana (vadinama sąmone) tik atvaizduoja, bet pati nieko neišsau-go, todėl turi būti panaši į kintančio šablono struktūrą, kai elektrinissmegenų aktyvumas sukuria laikiną formą ir parodo ją sąmonėje sen-soriumo pavidalu. Sensoriume šios formos neužsifiksuoja, tad į šablo-ną padavus skirtingą srautą, jis iš karto persiformuoja ir rodo naująvaizdą. Idėja yra parodyti kintančią momentinę aplinkos informaci-ją, kad žmogus galėtų joje orientuotis. Tačiau ši dalis nepakankama,nes tam vien atvaizdavimo neužtenka (reikia kaupimo elemento ir ge-bėjimo valdyti informaciją). Nekaupiantieji kompleksai atgaminimuineužsifiksuoja sensoriume, tačiau vis tiek vadinami fiksatu, tačiau šio-je vietoje valios (valdymo dalis) atžvilgiu, t. y. jų negalima valingaivaldyti, kaip įmanoma mintis arba vaizdinius.

Tačiau be laikinos gnostinės formos yra pastovi gnostinė forma, ku-ri kaupia informacines struktūras gnostiniuose laukuose. Tai reiškia,kad atsiradęs elektrinis aktyvumas fizinėse branose (neurono veiksmopotencialas), perduoda jį į gnostinį lauką, kuriame užsifiksuoja mor-fizmų struktūra. Tik skirtingai nuo rodančiosios dalies ši struktūrayra ilgalaikė, todėl atlieka atminties funkciją. Jau sakiau, kad yraįgūdžių, kognityvinių struktūrų ir faktų atmintis, kurioje kaupiamainformacija apie išorines sąveikas tarp aplinkos ir kūno ir tarp žmonių.Kaupiančioji introjekcijos dalis yra visų žmogaus protų pagrindas, iškurio smegenys paima visą valdymui reikalingą informaciją. Nors pa-saulis įsivaizduojamas kaip objektyvi išorinė realybė, iš tikro jis yratik iš fizinio pasaulio informacijos gnostinėse branų sukurtas sensoriu-mas, kuriame žmogus nusipiešia „objektyvią“ informaciją. Gali kiltiklausimas, koks yra skirtumas tarp mechanizmų reikalingų rodymo irkaupimo funkcijoms. Rodymas trunka tik tiek, kiek trunka elektrinisaktyvumas, perduodantis morfizmą iš išorinių arba vidinių receptorių;kaupimo metu elektrinis poveikis palieka atspaudą gnostiniusoe lau-kuose, kuris išlieka net jam pasibaigus. Iš to matosi, kad šie du sme-genų sugebėjimai atlieka pagalbinę funkciją, kuria žmogus naudojasi


kaip įrankiu, o žmogaus branduolys yra valdančioji siela.Problemos ašis yra sąveikos tarp gnostinių ir fizinių branų klau-

simas. Įprastinėje fizikoje sąveika yra apsikeitimas kvantais. Tai galibūti materijos kvantų apsikeitimas jėgos kvantais, kai naudojamos krū-vio ir skilimų koncepcijos; perkėlus į gnostines substancijas, gnostinėsebranose tai gali būti „gnostinių kvantų“ apsikeitimas „informacijos“kvantais. Kai atsidaro portalas tarp skirtingų realybių (silpnai są-veikaujančių laukų), pradeda vykti apsikeitimas fiziniu poveikiu arbasąveika, kurios metu pradeda rezonuoti skirtingiems pasauliams pri-klausančios struktūros, kurio metu ryšys perduoda informaciją abiemkryptimis. Žinoma, matematiškai aprašyti šią sąveiką gali būti sudė-tinga, nes visi fizikų naudojami parametrai – santykiniai, o gnostinėsebranose svarbios formos ir morfizmai, kurie algebrinėmis priemonėmsneaprašomi. Algebra geba aprašyti ryšius ir santykius, bet kaip apra-šyti informacijos formą. Kadangi gnostinėse branose svarbiau turinys,o ne išoriniai santykiai ir sąveikos, reikalingas naujas aprašymo meto-das.

Sąmonės teorijai šis klausimas gali būti aktualus ir įprastinėmispriemonėmis neįveikiamas; tačiau psichotroniniam valdymui, formosesmė gali būti nesvarbi, jeigu įmanoma įtaka per išorinį apvalkalą,panašiai kaip informacijos moduliavimas substanciškai veikiant modu-liuoto lauko substratą, kuris daro tiesioginę įtaką užkoduotai infor-macijai. Kitaip sakant, tam tikrais atvejais svarbu suprasti ne kaipsąmonė veikia, bet kokiomis priemonėmis ją būtų galima užvaldyti.Bloga žinia ta, kad mokslininkai šį lygį jau yra pasiekę ir tokios tech-nikos naudojimas tapęs įprasta kasdienybe. Galima ginčytis dėl pliusųir minusų, bet manau, kad norint sutvarkyti blogąją šių technologijųpusę mažiausiai turi būtu sukurti naudojimą reguliuojantys įstatymai,kurie gintų žmonių teises, saugotų juos nuo kankinimų ir bylų klasto-jimo.

Pagal šį modelį įmanomos pirmos ir antros pakopos psichotrininėspriemonės. Pirma pakopa yra elektromagnetinė psichotronika, kurioje


visos sąveikos vyksta per elektromagnetinius laukus. Tarkime turimesistemą Operatorius – Taikinys. Operatorius savo elektrinį aktyvumąperduoda į kompiuterį, kuris iššifruoja turinį ir paruošia signalą siun-timui; tada taikinio smegenų elektrinis aktyvumas patiria poveikį ir šispoveikis perduodamas į rodomąsias gnostines branas ir žmogus pati-ria psichotroninę haliucinaciją. Arba: nuskaitomas Taikinio elektrinisaktyvumas, informacija pasieka kompiuterį, iššifruojama ir perkeliamaį ekraną, o tada į Operatoriaus sąmonę. Operatorius gali gauti infor-maciją ir siųsti poveikius, o Taikinys tik patiria poveikius, atiduodasmegenų turinį, bet paveikti Operatoriaus negali.

Antros pakopos psichotronika vyksta per gnostines branas, kuriosgali tą patį, ką ir pirmos pakopos psichotronika, bet ir dar daugiau.Ne tik valdo, bet ir naudoja „astralinių projekcijų“ sistemą, kurios lei-džia vienu metu būti bet kur, su galimybe gauti-perduoti informaciją,taip pat leidžia naudoti transcenderių metodus bei siųsti vienakrypteshologramas, kurių neįmanoma sunaikinti.

Kaišiadorys 2014-09-30

19 | Atsiliekančių griausti-nių pasaulyje

1Vienas iš pagrindinių šiuolaikinių mokslų yra kvantinė kosmologija,kuris atlieka pirmosios filosofijos vaidmenį, nes paaiškina pagrindiniusmus supančios realybės principus. Kvantinės kosmologijos pamatas yrakvantiniai laukai, kurie išplečiami iki kosminių mastelių, pretenduojantjais paaiškinti galutinę realybę. Kodėl kvantinis laukas turi tapti kos-mologiniu – akivaizdu: jis yra vienas ir užpildo visą erdvę bei laiką.Pavyzdžiui, logiškai mąstant, visoje realybėje yra vienas elektronų lau-kas, nes jeigu jo savybės ir dėsniai tokie patys, ir jeigu jie susiję erdvėje,tai išskirti juos kaip skirtingus – nėra loginio pagrindo. Jeigu tartu-me, kad yra daug elektronų laukų, tai jie visą erdvę padengtų kaip išlopinių sudaryta antklodė; tačiau kadangi visų lopinių savybės tokiospačios, tai laikyti juos skirtingais laukais – nėra priežasties. Todėl visilaukai yra kosminiai ir visos kvantinių laukų teorijos – kosmologinės.Tai priklauso nuo laukų veikimo mastelių.

Kad visa visata – vienalytė turėtų būti aišku net jos visos nepa-tikrinus. Elektronas Paukščių tako ir Andromedos galaktikoje yra taspats, turi tas pačias savybes. Lokalizmas yra pasenęs mąstymas, kurįpakeitė kosmologinis globalizmas. Yra ne elektronai čia ir ten, atskirti

162

SKYRIUS 19. ATSILIEKANČIŲ GRIAUSTINIŲ PASAULYJE 163

vienas nuo kito neišmatuojama erdve, bet yra visur esantis laukas, oelektronai yra tik šio globalinio lauko sūkuriai. Kadangi laukas visa sa-vo kosmine apimtimi yra vienas, tai ir ryšiai turi būti ne tik lokaliniai,bet ir globaliniai. Galima tyrinėti atskirus elektronus, o galima bandy-ti įminti ir viso lauko paslaptį. Visų laukų mįslės įminimas atskleistųir žmogaus gyvenimo prasmės paslaptį.

Šiais laikais, ypač išpopuliarėjus kosminiams mokslams (anksčiaujie buvo vadinami gamtos mokslais), žmogaus akiratis labai pasikei-tė ir norint neatsilikti reikia keisti savo mąstymą papildant jį naujaisprincipais. Aristotelio sukurta pirmoji filosofija arba senovėje buvępopuliarūs gamtos mokslai, dabar yra pasenę. Aišku, kosmoso teorijanėra iš principo nauja, nes ir Aristotelio teorija, vadinama pirmąja filo-sofija, taip pat buvo kosmologinė, tik jo modelis buvo klaidingas. Šiaislaikais mokslas irgi turi būti pateikiamas kaip kosmologinis. Tame nėranieko blogo, jeigu žmogus žinos, kad, pavyzdžiui, atomai Andromedosgalaktikoje yra tokie patys kaip ir Žemėje arba kad ten gali egzistuotišimtai milijonų kol kas nepasiekiamų gyvybės civilizacijų. Kai kuriosgali būti atsilikusios, kitos, galbūt, gerokai pažengusios.

2Žmogaus pagrindinis suvokimo mechanizmas pagrįstas elektronų ir fo-tonų fizika, vadinama kvantine elektrodinamika (KED). Jeigu nebūtųfotonų ir jie neturėtų tokių savybių kokias turi, tai kosminės realybės,ir ne tik – nematytume. Tada būtume kaip kokios amebos energijųvandenyne, kurios reaguoja tik į pačią artimiausią aplinką. Tačiaupagrindiniai kosminiai kūnai – pradedant nuo mūsų žvaigždės, Saulės– yra energetiškai aktyvūs (t. y., nepusiausviri), nes juose vyksta re-akcijos ir tos reakcijos skleidžia fotonus. Šie reaktoriai gali būti labaitoli, o gali būti ir čia pat. Bet kokiu atveju, pasitelkę teleskopus, ma-


tome žvaigždes ne tik savo galaktikoje, bet ir gretimose. Suvokimasatsiranda tada, kai iš Andromedos galaktikos atskrenda fotonų srautasir sureaguoja su fotoreceptoriais akių tinklainėse. Šie receptoriai suku-ria vidines sroves, kurios tam tikru būdu, gnostiniuose laukuose virstareprezentacija, tokia kaip spindintis taškelis, vadinamas žvaigžde.

Su tokia kosmine realybe yra viena problema. A. Einšteinas atsklei-dė, kad „šviesos“ greitis yra konstanta, t. y., turi ribą. O tai reiškia,kad kuo nutolusi tikrovė toliau, tuo ji labiau vėluoja. Mes visada mato-me praeitį. Be abejo, yra tolima praeitis, kurios dar nepamatėme, betkada nors pamatysime, o kai ko galime nepamatyti niekada. Kadangišviesa juda fiksuotu greičiu, o vietiniai procesai nelaukia, tai kosminėjekvantinio lauko teorijoje mūsų realybė netiksli arba iškreipta. Viskastampa ir keičiasi ir to, kas kokį nors akimirksnį buvo – dabar jau nėra.

Šitą principą suvokti nėra sunku. Mes netgi turime analogiją žai-bo ir griaustinio pavyzdžiu. Žaibas yra fotonai, o griaustinis – garsobangos. Kadangi šviesa daug greitesnė už garsą, tai visada pirma pa-matome žaibą, o tik po to išgirstame griaustinį. Tad apytiksliai galimesakyti, kad žaibas yra tiksli tikrovė, o griaustinis yra ta pati tikrovė, tikdaug kartų vėluojanti. Žinant koks garso greitis, net galima apskaičiuo-ti atstumą iki žaibo, suskaičiavus tarp jų laiko skirtumą apytikslėmissekundėmis. Pavyzdžiui, tarus kad garso greitis yra 330 m/s ir praeina5 s, tai atstumas iki žaibo bus 330 x 5 = 1650 m (1,65 km). Tas pats yrair su nutolusia galaktika: tik žaibas, kuris yra pati tikrovė, nematomas,nes nėra greitesnių info-fotonų, o šviesa yra maždaug kaip vėluojantisgriaustinis. Kosmose, mes gyvename vėluojančių griaustinių pasaulyje.

3Dar Aristotelio laikais, kosmologinė teorija neapsiėjo be pirmojo judin-tojo, kuris tiek graikų, tiek kitose tautose, atstovavo Dievo vaidmenį.Tai buvo loginis konstruktas, kurį perėmė krikščionių teologija ir filoso-


fija. Kad išvengtume begalinės regresijos, turime vis toliau nukeliamą„judantį judintoją“ sustabdyti, paversdami jį nejudančiu, bet judinan-čiu visas kitas „žemesnes“ sferas iki pat Žemės pasaulio centre. Toreikia ir mūsų laikais, nes šita loginė ir ontologinė problema galutinaineišspręsta. Pirmas judintojas yra Didysis sprogimas, o sudarytas jisiš kvantinių laukų, užimančių visą erdvę ir visą laiką. Dabar juda irjudinami yra fundamentalūs laukai, iš kurių sudaryta visa mus supantiaplinka.

Mažiau dinamiškose sistemose atsisakoma Didžiojo sprogimo teo-rijos ir vietoj jo į realybės modelį įrašomas Šaltinis, kaip pagrindiniųontologinių laukų kvintescencija. Yra Šaltinis (pirmasis judintojas), iškurio viskas kyla, net patys laukai. Kadangi tikima, kad Šaltinis „iš-kelia į šviesą“, arba „kuria“, tai tokios mokslinės ar pseudomokslinėsteorijos labai artimai siejasi su teologija. Ir šita teologija ateina iš „se-no“ pasaulio, beveik visai nepasikeitusi. Žmogui čia reikės dar daugpadirbėti. Turėsime gryną mokslą, be pseudo-religinių priemaišų ir ga-lime gauti teologizuotą mokslą, kuris labiau tinkamas religinei sektaisu savo tikėjimais ir įsivaizdavimais; tai toli gražu ne grynas mokslas.

Visur kur tik pradedama kalbėti apie ribinę kosmologiją, iš paskosateina kokia nors sektantiška religija arba teologija.

4Kadangi visa žmonių populiacija suburta į kalbinius kolektyvus, ku-riuose priimta keistis informacija, tampa svarbus bandymas šias ga-lutines tikroves aprašyti. Tai daroma ir savo artimiausioje aplinkoje,ir, informacinio globalizmo epochoje, platinama visai planetai. Vie-nokią kalbą turi mokslas, kitokią filosofija ir dar kitą – religija. Išesmės, filosofija arba mokslas atsirado tada, kad buvo išmokta įvairio-mis priemonėmis užrašyti informaciją. Tai, be abejo, daroma ženklais,kurie yra garsų arba idėjų simboliai. Todėl simbolinis mąstymas yra


mokslinio mąstymo prielaida.Yra du pagrindiniai ženklų tipai: fonografinis, kai ženklas žymi

garsą, ir ideografinis, kai ženklas žymi idėją. Svarbu pažymėti, kadideografinės gali būti ne tik natūralios, bet ir dirbtinės, virš-etninėskalbos, tokios kaip logika arba matematika. Šiose dirbtinėse kalbosesvarbiausia išreikšti loginę struktūrą, o ne būti nuoroda į išorinį arbavidinį daiktą ar santykį. Esmė ta, kad bet kokiu atveju visada išliekabendros kalbos savybės, kurių pagrindinė išsaugoti ir perduoti infor-maciją.

Tyrinėjant galutinę realybę, taip pat ieškoma informacijos perteiki-mo kalbos. Pirmas pasirinkimas buvo natūrali kalba, kuri naudota tiekprozine, tiek poetine savo forma. Turime kosmogonines poemas, eilė-raščius, traktatus, mitus ir t.t. Išreikšti nejudantį pirmą judintoją buvobandoma palyginimais, metaforomis, simboliais. „Įrodinėjimai“ buvopoetiniai, turintys grožinės literatūros bruožų. Tačiau, pirmiausiai se-novės Graikijoje, buvo sukurta logikos kalba, kurią naudojo filosofai irkurie senus kosmo-teo-gonijos klausimus bandė performuluoti logiškaigriežta ir net matematine kalba. Tačiau pati kalba, kaip ženklų rinki-nys ir kaip tekstas, neturi jokių paslapčių. Svarbiausia tai, ką sugebasuvokti žmogaus sąmonė. Iš dalies tai atsispindi kalboje, tačiau daugkas lieka ir už teksto arba minties gabale, kuris niekaip neperkeliamasį kringelių seką.

Pati sudėtingiausia kada nors sukurta aprašymo ir aiškinimo kal-ba yra matematika. Tai pirmiausiai ideografinis raštas, kurio ženklaisiejami su matematinėmis „idėjomis“ arba struktūromis. Toks pavyz-džiui, yra integralo arba sumos ženklas, riba, išvestinė ir t.t. Kalba turiir materialų pagrindą, vadinama skaičiaus operatoriumi, kuris teoreti-zuojant pakeičiamas raidėmis, nes konkretus kiekis nedomina, dominatik skaičių santykių struktūra. Pradėjus matuoti ir matavimuose tai-kyti matematikos teorijas, iš gamtos filosofijos atsirado fizikos mokslas,kurio pradininkais buvo G. Galilėjus (16 a.) ir I. Niutonas (17 a.).

Viskas prasidėjo kaip klasikinė mechanika, o dabar turime kosmo-


loginę kvantinio lauko teoriją, kuri pakeitė mitologinius ir religiniusbandymus paaiškinti galutinę realybę. Kadangi pradininkai ir pirmiejimąstytojai turėjo genijų protus, tai daugelis senų klausimų panašiaispavidalais iškyla ir šiuolaikinėse, mokslinėse kosmogonijose.

5Didžioji informacijos dalis yra prieinama laisvai, todėl susipažinti su jayra dvi galimybės. Galima matuoti ir tirti pačiam, naudojant įvairiusempirinius arba teorinius metodus, o galima naudotis ir kitų sukur-tais bei į knygas sudėtais kalbiniais veidrodžiais. Gali kilti klausimas„Kam to reikia?“, dirbi savo darbą, gauni atlyginimą ir daugiau niekasnedomina. Domėtis, žinoma, niekas neverčia, bet taip pat žinios ne-pakenkė niekam, ypač kai šias žinias galima gauti beveik veltui. Kitavertus, juk visada įdomi psichologija, kuri leidžia pažinti save ir kitusžmones, prie to galima pridėti tiksliuosius mokslus, kuriais bandomaaprašyti sąmonės struktūras ir veikimo principus. Klausimai: „Ar esitoks koks turi būti?“, „Ar pasaulis yra teisingas?“, „Koks šios vidinėsir išorinės realybės statusas?“, nedomina tik visiškai abejingų savimiir pasauliu žmonių. Dar viena kliūtis galėtų būti negebėjimas suprastisudėtingų ženklų struktūrų, nes ant smegenų uždėta gabumų slopinimoprograma.

Tokia programa įjungta daug kam, tačiau žmonės kovoja ir nemažajų dalis pasiekia pergalę, pradeda matyti visas šios tikrovės paslaptis,kurios jiems atsiveria sąmonėje ir prote. Svarbiausia suvokti, kad visųžmonių galimybės vienodos, o gabumai yra valdoma matrica. Išmo-kimas yra ne kas kita, kaip morfizmo perkėlimas iš sensoriumo į kog-nityvinę žievę, kur įgauna kognityvinio juslumo formą. Jeigu skaitaitekste formulę ir net po kelių minučių išorinio studijavimo šis turinysneperkeliamas į kognityvinį juslumą, tai reiškia, kad uždarytas ryšiotarp sensorinės ir kognityvinės žievės kanalas.


6Tai, kad pasaulis ir žmogus egzistuoja stebuklas ne tik senosios filo-sofijos prasme, bet ir pagal pačią naujausią fiziką. Jeigu būtų kito-kios bent kelios konstantos arba kvantinio lauko savybės, tokia visatanebūtų susiformavusi, o tai reiškia, kad nebūtų ir žmogaus sąmonės.Vadinasi, pagal kvantinę kosmologiją suvokimas apie tai, kad mes esa-me stebuklas yra būdingas ir fizikos moksle. Mus supančios struktūrosatsirasti gali tik dėl tam tikrų fundamentalių simetrijų pažeidimo, ku-rie leidžia atsirasti stabiliam atomui, kuris turi gebėjimą pritraukiantgretimus atomus ir suformuoti įvairias substancijas. Juk galėtų nebūtine tik žvaigždės ir planetų, bet ir kosminių dulkių, dujų debesų ir kitųtamsiųjų materijos formų, kurių savybės sudaro galimybes formuotiskosminei sistemai. Tai planetų sistemos aplink žvaigždę, žvaigždžiųsistemos galaktikose, ir galaktikų super-spiečiai.

Pagal kvantinio lauko teoriją, fizikos procesai visur vienodi ir yra tikvienas protingos gyvybės atsiradimo algoritmas, kuris, jeigu tam yrasąlygos, realizuojamas visose planetų sistemose, net galaktikose, kuriosyra už milijonų šviesmečių nuo Žemės. Jeigu tos gyvybės formos turikūnus, tai jie turi būti panašūs į Žemės gyvūnijos pavyzdžius; jeigu yrasąmonė, tai ji taip pat turi turėti tą patį fizikinį substratą ir panašiaigebėti sieti informaciją apie supančią aplinką.

Kita vertus, fizika nerealizavusi daug perspektyvių galimybių, susi-jusių su sąmonės, proto ir pažinimo mokslais. Aš šias galimybes vadinugnostinės branos terminu. Šis terminas ir ši realybė modeliuojama pa-gal fizinių laukų analogiją, tik čia jau pereinama į dvasinius pasaulius,kuriuos, manau, galima pažinti tokiomis pačiomis priemonėmis kaip irfizinis pasaulis. Čia reikia įvesti daug naujų idėjų, bent terminologijoslygiu ir labai gerai patyrinėti, be abejo, gerbiant žmonių teises. Taippat empiriškai, kad struktūros būtų ne tik postuluojamos teoriškai,


bet būtų patvirtintos eksperimentais. Tai būtų pagrindinis įrodymas,kad teorijos teisingos ir kad technologijos – veikia.

Tai akivaizdi problema, nes mafijose egzistuoja nusikalstamo trans-humanizmo sąmokslas. Tačiau nesunku įsivaizduoti ir pozityvų šiųtechnologijų pritaikymą, kurio esmė – žmogaus proto galimybių išplė-timas.

Aš rašau ne šiuo tikslu, bet žinau, kad šis klausimas labai aktualus.

7Pamėginkime panagrinėti teiginį, kad klasikinis mokslas determinis-tinis, todėl jis į žmogaus pasaulį atneša nelaisvę. Ir priešingai patsmoderniausias mokslas, kvantinis, žmogų išlaisvina, nes jame tikrovėpriklauso nuo stebėtojo. Iki šio mokslo, stebėtojas priklausė nuo tikro-vės, o dabar – atvirkščiai. Kadangi žmogus laisvės trokšta, laisvė yravertybė, kuriai teikiama pirmenybė prieš nelaisvę, tai vertybinis pasi-rinkimas turėtų būti labai paprastas: atsisakome to, kas nevertinga irrenkamės tai, kas vertinga. Tai pateikiama kaip receptas seno moksli-nio kalėjimo sugriovimui. Natūraliai kyla klausimas – O ką gaunamemainais? Kas yra ta nauja vertybė? Tai yra kūrybinė laisvė, tik ka-dangi kol kas realiai taip tikrovės valdyti neišeina, nes ji fiksuota, yrafiksatas, tai pradedama tampyti savo vaizduotę, nes ji, kaip laksatas,iš tikro visiškai pasiduoda bet kokiai kūrybai. Bet ar to mes norime?Ir ar toks paaiškinimas ir pažadas padaryti dievais mus tenkina?

Apie vaizduotę žino visi, bet taip pat ir savo vidinėje sąmonėjepuikiai natūraliu jausmu atskiria kas tikra, o kas tik fantazijos. Fan-tazijų laisvė nėra tai, ko siekia žmogus. Pavyzdžiui, galiu įsivaizduoti,kad banke turiu milijardą eurų, bet nuo to nei kiek nepraturtėju, nesįsivaizdavimas – ne tikrovė. Tas pats ir su mokslinėmis teorijomis. Pa-vyzdžiui, galiu įsivaizduoti, kad sukurta mokslinė teleportacijos teorija,bet jeigu tai tik fantazijos, tai tokios „teorijos“ vertė tokia pat kaip ir


įsivaizduojamo milijardo banko sąskaitoje.Taipogi priimta tvirtinti, kad kadangi mokslas deterministinis, jis

niekaip nesuderinamas su laisve. Visi turi paklusti gamtos dėsniams, otai yra paklusimas teorinei tironijai. Mums atrodo, kad mokslas atimalaisvę ir uždaro į dėsnių kalėjimą. Tačiau mokslo vertė atsiranda kaiptik dėl priešingos savybės: pažinę tikrovę, galime ją valdyti. Mokslelaisvė atsiranda būtent dėl valdymo galimybės. Valdymas vadinamaspaprastu žodžiu „technologija“. Iš tikrųjų, gravitacijos dėsniui, sufor-muluotam I. Niutono paklūsta visi, tačiau mokslo dėka žinodami kastai yra, galime kurti dėsnio įvaldymo technologiją. Turime sukurtasraketas ir kitokias kosmines mašinas, su kuriomis dėsnį galima įveiktiir pakilti į orbitą. Dėsnis gali atrodyti gniuždantis, gali atrodyti, kadnėra būdų jį apeiti, tačiau tai neįmanoma ypač tada, kai trūkta paži-nimo duomenų, kurie leistų šią problemą išspręsti. Ir tokią laisvę nuodeterminizmo dovanoja ne kas kita, kaip mokslas. Yra begalė tokių pa-vyzdžių, įrodančių, kad mokslas ne tik kalėjimas, bet jame užkoduotaskelias į išsilaisvinimą per tikrovės pažinimą ir technologiją. Galimas irjau minėtas „išsilaisvinimas“, kai tikrovė ne įvaldoma bet „sukuriama“tokia, kokios nori. Bet šis procesas daugiau vyksta laksato terpėje,kuris glaudžiai susijęs su vaizduote. Šioje terpėje taip pat norisi lais-vės, nes tikrovę pažinti sunku, dar sunkiau sukurti technologiją. Betjos galimybės irgi gali būti ribotos. Tada gali atrodyti, kad iš kietosišorės geriau sugrįžti į vidų ir čia susikurti savo vidinį pasaulį, kuriameviskas galima, kuriame nereikia nieko pažinti, o dar labiau – išradinėtikažkokias technologijas. Iš tikrųjų, tai sunku, technologijoms reikiabegalinio intelekto, o fantazijos prieinamos bet kam…

Bet manau, kad sąmonė į dvi dalis buvo padalinta ne veltui. Taibuvo kompromisas: tai kas žmogui nepriklauso, nepriklauso taip pat irsąmonėje. Ši dalis vadinama fiksatu. O tai, kas žmogus yra, padarytajo nuosavybe, kurią valdyti galima kaip nori. Tai yra laksatas. Ma-no manymu taip viską ir reikėtų palikti. Negerai, kai fiksatas užvaldovaizduotę ir ji pavirsta nuotrauka, nevaldomu monolitu, bet taip pat


negerai norėti laksatu paversti visą išorinį pasaulį, nes taip galima la-bai prisidirbti, jeigu sąmonė nerodys, kas pasaulyje vyksta iš tikro, irvietoj to bus pakišta kokia nors haliucinacija…

8Kadangi mus domina kvantinė kosmologija, norėčiau dar pakalbėtiapie visatos mastu labai svarbų principą, kurį atskleidė A. Einšteinas.Glaustai jo „Specialioji reliatyvumo teorija“ aprašoma taip: dėsniainepriklauso nuo perspektyvos; šviesos greitis – konstanta; esant relia-tyvistiniams greičiams matavimai gauna paklaidas: laikas lėtėja, ilgistrumpėja, o masė didėja. Norint šiuos principus suvokti, svarbu išsi-aiškinti kas kosmose yra laikas. Tam visu pajėgumu reikia įjungti savolaksatą ir sujungti jį su fiksuota tikrove. Šioje vietoje, kai atradimaipaverčiami ženklais, atsiranda vadinamasis „deterministinis“ klasikinismokslas.

Kaip atrodo paprastas mechaninis laikrodis žinome visi. Yra pa-dalomis sugraduotas ciferblatas, taip pat turima rodyklė, kuri parodo,kokioje vietoje yra procesas ir vidinis mechanizmas. Esmė ta, kadšią sandarą galima perkelti ir į išorinį pasaulį, susiejant jį su laikro-džio dalimis. Ciferblatas yra erdvė, kurią galima matuoti; rodyklė yrafotonas, kuris juda erdvėje ir jeigu erdvė padalinta į dalis, fotono judė-jimu galima matuoti bet kokio judėjimo procesą. Tai yra ne kas kitakaip laiko matavimas, kuris užkoduotas net pačioje tikrovės sandaroje.Procesai tikrovėje yra dviejų rūšių – vykstantys akimirksniu ir užtrun-kantys kažkiek laiko. Kiek laiko procesas užtrunka, galima išmatuotilaikrodžiu. Ir įmanomas absoliutus bei fundamentalus laikrodis, kurisyra pati tikrovė, nes fotonas arba šviesa juda baigtiniu greičiu, kurioviršyti negali. Tai reiškia, kad visatoje visi signalai užtrunka, nes jievyksta ne akimirksniu, kadangi ribotas laikrodžio greitis ir milžiniškasatstumas tarp dviejų įvykių.


Pagal A. Einšteiną, per vieną sekundę fotonas gali nuskrieti ribotąmaksimalų atstumą. Norint atstumą ilginti, reikia daugiau laiko, t. y.pradedamos skaičiuoti papildomos sekundės, bet niekaip neįmanomapadidinti greičio. Gali atrodyti, kad greitis didinamas turėtų būti ikibegalybės. Tačiau kadangi fotono greitis ribotas, vadinasi ribota mate-rijos ryšio energija, kuri pagrįsta elektromagnetiniu lauku, tai viršijusšią ryšio energiją, suyra visa iš atomų sudaryta substancija. PagalSRT šitaip suyra laikrodis, sudarytas iš erdvės ir fotono, kuris nebega-li matuoti laiko. O išnykus laikrodžiui, išnyksta ir laikas, ir apskritai– subyra visa tikrovės sąranga. Tik reikia neužmiršti, kad tai galiojafizinei branai, bet gali negalioti kitoms branoms, kuriose veikia kitoskonstantos ir kiti greičiai.

9Per technologijas įveikus šias problemas ir apribojimus, prieš žmonijąatsivers didinga kosminė perspektyva, kuri bus iššūkis, kurį ji privalėsįveikti. Jeigu tai nepavyks, ši nesėkmė bus didelis smūgis. Keliautigalima laksatu – tai yra vidinė perspektyva ir keliauti galima fiksatu,tai yra reali galimybė. Kelionė laksatu iš esmės yra iliuzija, nes žmoguskeliauja tik savo galvoje, o kūnas pririštas prie tos pačios konkrečiosvietos. Galima ir apgaulė, kai kūno perspektyva pašalinama iš suvo-kimo, viskas paverčiama laksatu ir atrodo, kad šios kelionės – tikros.Tai virtualios realybės esmė – technologijų, kurios irgi labai intensyviaikuriamos. Realios galimybės atsiveria tada, kai sukuriamos technolo-gijos, leidžiančios keliauti kūnu, o tuo pačiu ir visa savo sąmone. Taidaug sunkiau, ir tokioms technologijoms reikia begalinio intelekto. Galtodėl intelektas virsta savotišku stabu, nes tik jis gali atverti tokią ga-limybę.

Tai yra amžina istorija. Žmogus gali likti sėslus arba gali taptikosminiu nomadu, arba klajūnu. Akivaizdu, kad toks žmogus, koks


yra dabar – kosminiu nomadu būti negalės niekada. Žmogus turi bū-ti pakeistas. Dėl šios priežasties ir kilo transhumanistinis ažiotažas.Pirmiausiai reikia daug didesni proto ir pažangesnio suvokimo, reikiasustiprinti fiziškai ir fiziologiškai ir svarbiausia – prailginti amžių šiamefiziniame pavidale. Sėslūnams toks įsibrovimas į žmogų kelia siaubą,tačiau jie nesuvokia kam to reikia, nes nesiruošia keisti savo gyvenimoir priimti jokių kosminių iššūkių. Jie atsisako pažangos arba pažangąįsivaizduoja kitaip nei klajūnai, prieš kuriuos atsivėrusi kosminė per-spektyva su beribėmis galimybėmis.

Be abejo, reikalingas ir milžiniškas mokslo šuolis, nes šitoks moks-las, koks yra dabar nesvarbu klasikinis ar kvantinis, tokių galimybiųnesuteikia. Laisvė kyla tik iš technologijų. Kol technologijų nėra, ga-lima tenkintis vaizduotės galimybėmis arba užsidėti kokį nors techno-loginį arba natūralų „Oculus Rift“. Tačiau keliausi neišeidamas iš savokambario. Tai tas pats kaip burgsti sėdint ant kėdės ir įsivaizduoti,kad važiuoji su „Formule-1“.

Mokslas sako, kad išorine erdve skristi galima tik pritaikius reak-tyvinę arba potencialinę jėgą. Reaktyvinė jėga sukuriama išmetantmateriją vienam kosminio laivo gale ir judant dėl impulso tvermės dės-nio priešinga kryptimi. Dar viena galimybė – potencialinės jėgos. Taireiškia, kad reikia sukurti įtempio diferencialą ir šį įtempi panaudotikaip varomąją jėgą. Tam, žinoma, reikia atrasti mechanizmą – kuristurėtų būti panašus į lanko ir strėlės įtaisą, tik daug kartų sudėtin-gesnis, nes tam reikia fundamentalios tikrovės pažinimo proveržių, oproveržiams reikia proto. Geriausiai protas tarpsta logikoje, matema-tikoje ir fizikoje. Gali pasitarnauti ir meninės fantazijos, bet tik kaippagalbinė priemonė, su kuria šį pasaulį būtų galima pavaizduoti este-tiškai patrauklų.


10Žmogus yra gyvybės forma ir jam galioja visi tie principai, kurie būdin-gi bet kokiai gyvybei. Tai, ką aprašiau prieš tai reiškia, kad kosminiamproveržiui reikalingas didelis šuolis rūšies prasme, nes dabartinė rūšisprie kosminių kelionių neprisitaikiusi. Tačiau ir laukti, kol kosminė rū-šis atsiras savaime – nėra laiko. Todėl ir reikalingas transhumanizmas,su kuriuo galėtų pagerinti rūšį, pritaikyti nomadiškam gyvenimui. Beabejo, tai susiję su labai skaudžiais klausimais ir net dramomis, nes„senos versijos“ žmogus gali būti padarytas netinkamu arba pasenu-siu. Kils netgi konfliktai ir vyks kovos dėl valdžios. Tačiau procesasalternatyvų neturi.

Žmogaus biologinė sistema tokia. :Yra rūšies programa ir indivi-duali realizacija, kurie bendrai yra gyvybės forma. Visuomet egzistavoįtampa tarp kolektyvinio bendrumo, kuris yra programoje užkoduotaskolektyvizmas, nes rūšis egzistuoti gali tik kaip kolektyvas ir kiekvienaindividuali realizacija turi aukoti dalį savo individualumo. Bet kita ver-tus, individas taip pat svarbus, nes dėl būvio kovoja pats, programostam suteiktos visos priemonės, kad išgyventų aplinkoje, pirmiausiaikaip individas. O tam reikia ne tik fizinės ištvermės, bet ir sumanu-mo. Rūšiai svarbus sąmonės klausimas, kurį kitur aš vadinu „gnostineašimi“. Kiekvienas turi kovoti už save, net būdamas tik bendros prog-ramos konkrečia realizacija.

Iš to matosi, kad svarbiausia – žmogaus kodas, kuris aprašo tiekfizinę, tiek gnostinę ašį ir per jį rūšį galima pakeisti. Tai visų trans-humanistų didžiausia svajonė. Per šią vieta, manau, ir bus kuriamanauja kosminė rūšis, kurie bus vadinami kosminiais nomadais – ir busdaug pažangesni už dabartinius žmones. Tai yra visokiausių baimiųpriežastis, ir svarbiausia baimė – tapti antrarūšių, nors iki tol buvaiplanetos valdovu. Ši dilema neišsprendžiama. Įsivaizduoju, kad busbandoma sudarinėti sutartis ar ką nors panašaus. Bet pirma vieta pri-


klauso čempionui – tai yra teisingumas.

11Įprasta manyti, kad mokslas – tai matrica kurią reikia sugriauti, ypačdėl prieš tai minėtų priežasčių. Tačiau aš įsitikinęs, kad problema daugsudėtingesnė. Matrica yra ne mokslas, bet mokslo nebuvimas, neleidi-mas įsisavinti tikrų mokslinių paslapčių ir neleidimas tapti mokslo kū-rėju, paslepiant visas tokios laisvos kūrybos priemones. Kai paslėptasmokslas, tai nėra galimybių sukurti naujas išlaisvinančias technologi-jas. Mokslas slepiamas – jis tikrai ne kalėjimas. Slepiama matematikosir fizikos kalba, uždedama lobotomija ant proto ir šis nežinojimas ar-ba nesupratimas tampa kalėjimu. Kitas mokslo slėpimo nuo žmoniųbūdas yra neveikiančios „alternatyvos“ pakišimas, kai aiškinama, kadnereikia dirbti, nereikia nieko studijuoti ir tyrinėti, užtenka išlaisvintivaizduotę iš kurios išeina visi keliai į laisvę. Atseit atveria kelius iratidaro duris ne technologijos, bet fantazijos. Bet kas yra fantazija?Tai irgi tam tikra vidinė technologija, tik jai nereikia jokio proto ar su-gebėjimų. Dėl šios priežasties, ši galimybė gali atrodyti patraukli, nesį ją investuoti nereikia nieko ir nereikalauja jokių pastangų. Atsisėdiant fotelio, paimi į rankas baranką ir burzgi kaip „Formulė-1“. Galinetgi įsivaizduoti, kad visada gauni pirmą vietą ir čempiono titulą.

Tikrovė žymiai sudėtingesnė. Čia reikia kovoti ne prieš mokslo ka-lėjimą, bet siekti įtikinti tuos „iliuminatus“, kurie iš tavęs pavogė tavoprotą, atėmė mokslą ir išsilaisvinimo technologijomis galimybę. Tačiausėdėdamas ant fotelio to nepasieksi. Net jeigu ant akių uždės kokį nors„Oculus Rift“ – vis tiek nepasieksi, nes visa ši iliuzija veikia tik galvoje,o galvoje per daug palaido ir nesutvarkyto laksato.

Kaišiadorys 2015-02-22

20 | Žvilgsnis į begalybę (1)

20.1 Egzistenciniai klausimaiŽmogaus sąmonė yra pagrindinis egzistencinis klausimas, nes atsaky-mas į jį lemia žmogaus statusą šioje realybėje. Mąstant aukščiausiamelygmenyje svarbiausia išsiaiškinti ar ji yra prigimtinė tikrovės dalis,kurioje žmogus atsiranda natūraliai, todėl kad užkoduotas pasauliosąrangoje, ar jis yra tik „šalutinis produktas“. Tai lemia žmogaus sta-tusą, priklausomai nuo to, kaip apibrėžiama ši jo esminė dalis. Kaippavyzdį galima imti elektromagnetini lauką – jis savo prigimtimi nėraskirtas radijo ryšiui, greičiau tai yra fundamentali jėga, rišanti visą fi-zinį pasaulį, tačiau jis turi ir antrinio panaudojimo galimybes – norsnėra tam skirtas, tačiau tam tinka. Panašiai ir žmogaus sąmonės lau-kas – jis turi savo pagrindinę paskirtį, tam tikrą nežmogišką funkcijątikrovėje arba jis skirtas tik tam, nes žmogus atsiranda šioje tikrovėjebūtinai, kadangi jo atsiradimas užkoduotas tikrovėje ir tam specialiai„sukurtos“ visos reikalingos priemonės. Sąmonės laukas ir turi būti tatikrovės dalis, kurioje paruoštas tikro žmogaus atsiradimas. Tai yrapagrindinė ir vienintelė jos paskirtis.

Dar vienas fundamentalus principas yra sąmonės kryptis ne iš vi-daus į išorę, bet iš išorės į vidų. Ši kryptis ne įprasta, nes esame įpratęprie pirmos informacijos krypties: knygos puslapiai, monitoriai, tele-vizoriai informaciją rodo į išorę, o žmogus – į vidų, t. y., sau pačiam.

176

SKYRIUS 20. ŽVILGSNIS Į BEGALYBĘ (1) 177

Tai priklauso nuo to, kur yra priimantis subjektas – jeigu jis išorėje,informaciją perduoti reikia į išorę, o jeigu viduje – į vidų. Kadan-gi kiekvienas subjektas save suvokia kaip viduje išnyrantį sudėtingąlaukų kompleksą, tai kad jis suvoktų aplinką, informacija turi būtiperduodama į sąmonės kapsulės vidų. Tai įsivaizduoti nėra sudėtin-ga. Galima remtis tokiu vaizdiniu: yra kokio nors „debesėlio“ pavidalosąmonės laukas, o suvokimo perspektyva yra viduje. Vadinasi, kad šiperspektyva suvoktų išorinę informaciją, ji turi būti panardinama į jąkaip kokia elektrodų gardelė, generuojanti aktyvumą, o šis debesėlioviduje sukuria suvokimo formas, t. y., iš vidaus. Į šią sistemą žiūrintiš išorės, nesimato nieko – nei subjekto, nei vidinio ekrano.

Kyla ir dar vienas klausimas, kurį galima suformuluoti kaip „ekra-no statusas“, o dar tiksliau – ekrano žmonių klausimas. Jis panašus įpaprastesnį buitinį klausimą: žiūrint į TV ekraną, jame matomi pavi-dalai yra tikri aktoriai ar tik kompiuterio sukurtos hologramos (tokiosgalimybės seniai egzistuoja)? Tikri aktoriai – šiek tiek domina, bet jei-gu žiūri tik į kompiuterio sugeneruotą haliucinacija arba falsimuliakrą,tai ir šis TV ekranų turinys nususta, praranda savo statusą. Panašiaigalima mąstyti ir apie vidinius ekranus. Viskas ką žmogus savo vidujemato yra tikri išoriniai žmonės ar tik vidinė matrica? Pavyzdys ro-do, kad statuso klausimą galima priskirti abiem dalims – žmogui, kaipsuvokiančiai perspektyvai, kuri gali būti tik šalutinė tikrovės būsena,ir pasaulio reprezentacijai, kuri gali būti tik sugeneruota iliuzija. Ta-rus, kad abiem klausimais atsakymas negatyvus, nelieka nei žmogaus,nei pasaulio suvokimo kaip būties ir visatos centro, vietoj to iškylapirminės priežasties, arba Šaltinio didybė, nes šis Šaltinis – kosminėshologramos autorius, šiame pasaulyje – visagalis.

Nurodytas statuso klausimas yra pagrindinė filosofijos problema,nuo kurios priklauso gyvenimo, paties žmogaus ir jo pastangų vertini-mas. Tarus, kad žmogus yra tikras, pagrindinis „produktas“, sąmonęturėtume vadinti substancija, galinčia būti gnostine, arba žmogiška.Jeigu jis būtų tik būsena, tai būtų stiprus argumentas, kad žmogus


tėra šalutinis reiškinys, moksliškai – epifenomenas. Beje, šį klausimąkelti galima ne tik apie smegenis, bet ir apie žmogaus kūną: jis yrapirminė substancija ar būsena? Jeigu būtų substancija, tai reikštų,kad visa tikrovė turi tik tokią paskirtį, ir kad ši materija tinkama tikžmogaus organizmo konstravimui. Bet mes matome, kad pagrindinėmaterijos paskirtis yra Visatos kūrimas, o kūnas – tik epifenomenas:pasaulis galėtų gyventi ir be gyvybes, o gyvybė be pasaulio – nega-lėtų. Tik reikia gerai pamąstyti, kokios iš to seka išvados. Kūnas –epifenomenas reiškia, kad ir sąmonė – epifenomenas? Nebūtinai. Nesžmogus ne vien kūnas, jis gyvena vidiniame gnostinių laukų pasaulyje,kuris nebūtinai vietinis (lokalus). Tarp kitko, pastarasis aspektas taippat svarbus. Jeigu sąmonė yra vietinė (ne Visatos masto sąmonė), tailabiau tinkama versija būtų sąmonės kaip būsenos, kuriai reikia vie-tinio mechanizmo ir natūraliai ji daugiau niekur nepersikelia, nes bevietinės aplinkos nėra jokios tam tinkamos terpės (galėtų judėti tikišoriniu principu panašiai kaip kūnas). Jeigu sąmonė pirminė subs-tancija, kosminio masto laukas, tai galimybių įgyti nevietinių savybiųdaugiau.

Vadinasi yra dvi mąstymo linijos:

1) sąmonė – šalutinis produktas, būsena, lokali, vidinė, tikrovės peri-ferija

2) sąmonė – pagrindinis kūrinys, pirminė substancija, nelokali, išorinė-telepatinė, tikrovės centras.

Šias kryptis galima rinktis pagal tai, kaip labiau patinka ir gali-ma remtis įrodymais ir argumentais. Ir galima nesirinkti nieko, betmąstant aktyvaus agnostiko principu, pagal kurį galutinis atsakymasneįmanomas, tačiau tai nereiškia, kad nėra prasmės rinkti argumen-tus ir tirti. Taigi spektras galimų kelių yra a) tikėjimas viena kuriagalimybe, b) agnosticizmas, renkantis įrodymus ir c) pasyvusis agnos-ticizmas, kuris atsisako įrodinėti arba tikėti ir tenkinasi nežinojimo


būsena. Pastarojoje būsenoje rūpinamasi tik artimiausiais poreikiais,nesukant sau galvos dėl visumos. Už kitus spręsti nesiruošiu, tik pa-rodau kelius, kuriuos reikia rinktis patiems. Aišku, yra ir pasirinkimopsichologija, nes žmogui labiau priimtina prasmė nei beprasmybė –jeigu žmogus pirminė substancija, tai jis turi rimtą vietą tikrovės są-rangoje, nes joje užkoduotas kaip pagrindinis fenomenas. Tokiu atvejudaugiau galimybių, kad žmogus turi aukštesnę prasmę. Jeigu žmogusyra nenumatytas, atsitiktinis, tai jis tikrai neturi pirmose eilėse re-zervuotų vietų, galbūt net neįleidžiamas į tikrovės spektaklį ir galintižiūrėti tik per būties rakto skylutę.

20.2 Sąmonės parametraiMano tekstuose jau buvo minėta, kokie pagrindiniai sąmonės struktūrųkomponentai. Tai yra

a) substancija,

b) energija,

c) informacija.

Pirmas elementas savaime suprantamas – nes viskas šioje Visatojesudaryta iš „substancijos“ (ją galima vadinti ir materija). Savo teori-joje aš išskiriu fizinę ir gnostinę substanciją. Iš fizinės sudarytas visaspasaulis ir žmogaus kūnas, o iš gnostinės – sąmonė, protas. Subs-tancijos pagrindas yra laukų struktūros, tad abiem atvejais yra tamtikri informacijos sujungti materialūs laukai – gnostinis ir fizinis. In-formacija ateina iš fizinio pasaulio, o gnostinis laukas tą informacijąsutvarko ir suvokia. Gnostinio lauko paskirtis yra susieti informacijąir pateikti jos reprezentaciją, leidžiančią žmogui orientuotis ir išliktitoje tiesioginėje aplinkoje.


Energijos klausimas – taip pat elementarus, nes ji reikalinga vi-siems procesams. Visam, kas vyksta, išnaudojama energija. Turi būtitam tikri efektyvūs kontinuumai, slenksčiai ir t.t. Toliau energija galibūti kinetinė, potencialinė, kurių principais atsiranda energomorfiniaipernašos reiškiniai, dalyvaujantys informacijos formavime ir jos atvaiz-davime. Taip pat energija kuria reikalingą būseną, kuri yra suvokimosistemos pamatas. Kitaip sakant, substancija ir energija neatsiejamosžmogaus dalys. Kalbant apie transhumanizmo „amžinybės“ svajonę,jos yra realios gnostinės-fizinės sielos dalis, kuri galėtų būti perkeliamaį išorinius substratus. Perkėlimas (uploading) nėra tik informacijoskopijavimas ir abstrakčios neasmenybinės būsenos sujungimas. Per-keltas turi būti tikras žmogus, arba siela. Nes jeigu jo neperkelsi, taineišliks tapatybė, bus sukurta tik jos iliuzija. Kopijos amžinybė nė-ra tiek patraukli, kaip asmeninė amžinybė. Todėl, norit sukurti tokiątechnologiją, reikia substancialių laukų ir energetinių būsenų teorijos.

Ir paskutinis elementas yra informacija, kuri yra sąmonės maistas– be informacijos nėra nei žmogaus, nei pasaulio. Ji yra žmogaus „ma-terija“, o visa kita tik indas. Kol jis tuščias – žmogus neegzistuoja(Budos sąmonė), tačiau sujungus su informacija, atsiranda vidinė irišorinė reprezentacija, kurių tėkmė yra pagrindinis vidinis procesas.Bet tai ne viskas, ką galima pasakyti apie informaciją. Pirmiausiai, la-bai didelė tikimybė, kad informacija perteikiama analoginiu principu.Yra moduliavimo forma, morfizmų srautas, struktūriniai potencialaiir indukcija. Sistema vadinama fizine ir gnostine brana. Fizinė bra-na moduliuoja informaciją ir perkelia ją į gnostinę braną išorinės in-dukcijos principu. Tai yra, analogiškai moduliuotas šablonas perkeliainformaciją į suvokimo gnostine sistemą, kuri priima moduliavimą. Fi-zinė brana daugmaž žinoma, todėl reikia kelis žodžius pasakyti ir apiegnostinę braną. Tai taip pat yra laukas, kuris sudarytas iš gnostiniųkompleksų, pagrindinių suvokimo vienetų, iš kurių sudarytas skalia-rinis informacinis kondensatas. Tai tas „debesėlis“, į kurį įterpiamibiologiniai elektrodai, perduodantys energiją ir morfizmą, per kuriuos


sukuriama žmogaus sąmonė.Glaustai aptariau pagrindinius parametrus. Dabar galima priminti

ir tą struktūrą, kuri naudojama kaip gnostinio proceso karkasas. Taiyra

a) šablonas,

b) kokybė ir

c) suvokimas.

Pradedam nuo šablono. Tai yra vieta, kur moduliuojamas pagrindi-nis informacijos analoginis morfizmas. Gali kilti klausimas, kur jis yra,fizinėje ar gnostinėje branoje. Manau, kad informacija perkeliama į ne-uronų elektrinį aktyvumą, kuris saugo morfizmo kodą, o šis indukcijosbūdu perkeliamas į gnostinę braną. Čia pirmiausiai atsiranda kokybėselementas, kuris lemia tą juslumo formą, į kurią perkeliama pradinėinformacija. Tai yra, juslumo kokybės atsiranda ne neuronuose, betgnostinėje branoje, kurios laukas sudaryta iš skirtingų kompleksų deri-nių, kurie skirti atvaizduoti vis kitokios rūšies reprezentaciją. Yra vaiz-do kompleksai, garso kompleksai, temperatūros kompleksai, skausmokompleksai, reikšmės kompleksai ir t.t. Kitaip sakant, kokybiniai skir-tumai atsiranda ne neuronuose, bet gnostiniuose kompleksuose. Tačiaunei viename lygmenyje, reprezentacijos nėra griežtai suskaidytos į dalisir surišimo mechanizmas atsiranda tiek fizinėse smegenyse kaip orga-ne, tiek gnostiniame antstate. Ir galų gale, kaip jau buvo užsiminta,yra aukščiausia struktūra, vadinama vidinio subjekto-ekrano sistema,kurioje atsiranda aktyvioji gnostinė perspektyva, kylanti iš energomor-finės sielos.

Šablonas yra substancijos, energijos ir informacijos junginys šiamepasaulyje, arba fizinėse smegenyse. Jis nuolat keičiasi, uždegdamas visskirtingas žievės arba vidinių smegenų dalis. Iš išorės šis aktyvumas


atrodo kaip žybčiojimų srautas. Kiekvienas žybsnis į gnostinę bra-ną perduoda moduliuotą informaciją ir yra suvokiamas kaip pasaulisir žmogus. Žmogus yra visi „vidiniai“ žybsniai, tai yra kuriantys su-vokiantį subjektą galvos atvaizde; „išoriniai“ žybsniai kuria pasaulį,kurio pagrindinės dalys yra formos, spalvos, kitimas, judėjimas arbatonai, melodijos, ritmai, tembras ir t.t. Šios sekos sukuria vidinio laikosistemą, nes nieko neišlieka pastovaus, viskas teka, keičiasi, transfor-muojasi, net ir kaupiamojoje smegenų dalyje. Pasaulio kaita lėtesnė,stabilesnė ir solidesnė, tuo tarpu, galvoje mintis keičia mintį, vaizdinyskeičia vaizdinį ir nieko nėra pastovaus. Minties centras pulsuodamasužsižiebia ir užgęsta ir priklausomai nuo šablono moduliavimo pertei-kia surinktą informaciją į minčių formų gnostinį „debesėlį“. Sąmonėpati sau parodo, kokia informacija buvo generuota konteksto.

Dar viena struktūra yra pagrindinės psichinės funkcijos, kurių reikiainformacijos susiejimui ir tinkamam jos išnaudojimui:

a) rodomoji dalis – sensoriumas (pasaulis) ir kognityviumas (mąsty-mas),

b) kaupiamoji dalis – atmintis ir įgūdžiai, ir

c) valdomoji dalis – veiklos tikslas ir planas (motorinis ir kognityvinisaktyvumas)

d) protas ir mąstymas – reprezentacinis (rodomasis) ir procedūrinis(analitinis).

Rodomoji dalis tapatinama su sąmonės lauku, nes viskas, kas atsi-duria sąmonėje, tuo pačiu yra ir rodoma. Sąmonė rodyti gali aplinkinįpasaulį ir vidinį subjektą minčių, vaizdinių ir atsiminimų pavidalu. Šidalis yra momentinis ekranas, kuriame vaizdas keičiasi kadras po ka-dro, vaizduojant įvairias dinamines aplinkos būsenas, o jeigu išorėje


tokių nėra, perspektyvinius perėjimus. Šis spektaklis rodomas gnosti-nėje branoje, kurį kažkada vadinau transneuroniniu lauku, nes jis nė-ra neuronų substancija. Greičiau tai kontinuumas, kuris sutraukiantkompleksus susikondensuoja ir atlieka juslių ir semantikos surišimovaidmenį į vieną sąmonės kapsulę.

Kaupiamoji dalis pati nėra sąmonė, o matoma ji tik tada, kai iš-skleidžiama kognityviume, kuris yra vidinė rodomoji dalis, suvokiamagalvos srityje. Jos paskirtis yra surinkti morfines struktūras ir jas už-fiksuoti, kad būtų galima išskleisti vėliau, tada, kai tokia informacijareikalinga. Pagrindiniai principai yra suskleidimo ir išskleidimo me-chanizmai, kurie priklauso nuo įrašymo ir atgaminimo būdų. Vėlgiatminties ieškoti galima fiziniuose laukuose ir gnostiniuose, kuri galinet tam turėti specialią gnostinių kompleksų rūšį, kurioje kaip diske-lyje užrašoma visa iš sąmonės ir pasąmonės ateinanti informacija. Šislaukas turi būti fiksuotas, bet turintis plastiškas ir savaime sistemingaipersitvarkančias struktūras. Visą atmintį suvokia „antras aukštas“,tad ieškoti ir išrinkti paprasta. Tačiau lieka paslaptis fizinei, apribotaisąmonės daliai, kuri atsiranda tada, kai žmogus visą gyvenimą pragy-vena su psichotronine lobotomija.

Valdomoji dalis labiausiai susijusi su kūnu ir protu, nes kūnas val-domas ne bet kaip, o protingai. Sistema yra pažintas arba natūralusporeikis, tikslas jį patenkini ir veiksmų procedūra kaip planas, kuris ve-da link matomo tikslo. Čia veikia ir momentinis vaizdelis pateikiantisaplinką, gilesnės struktūros sukauptos kaupiamojoje dalyje ir galimy-bė protingai, išmaniai ir sumaniai siekti išsikeltų tikslų. Be motorikosyra ir vidinė valdoma proto/mąstymo struktūra, kuriame matomas pa-tirtas ir pažintas pasaulis. Reprezentacinis protas daugiau susijęs susensoriumu, ženklais, informacija, o procedūrinis protas su veiksmaisarba proto aktais. Pavyzdžiui, kokio nors teksto loginė analizė, kuriaiatlikti naudojamas išmoktas metodas. Reprezentacijos klausimas yra„kas“, arba esmė, o procedūros – „kaip“, arba metodas. Šitokie yra išpasąmonėje esančio proto kaip asociatyvinės hologramos į mąstymą iš-


keliami sužadinti gabalai, kurie parodo, kaip buvo sutvarkyta iš išorėsatėjusi informacija. Šiuolaikinėje visuomenėje šios dalys, be išvaizdos,yra pagrindinis projektuojamos vertės kriterijus, nes žmogaus rangaspriklauso nuo to, ką jis žino ir to, ką moka/sugeba.

Žvelgiant atgal, galima pakartoti pagrindinius klausimus: kokiavertė ir koks statusas? Vertinama pagal substancijos ir energijos teori-ją, kuri atveria materialios sielos problemą – ji yra Visatos centras artik šalutinis reiškinys, atsiradęs dėl būties pertekliaus. Ir informacija– ji parodo ką nors tikra ar yra tik iliuzija arba sumontuota haliuci-nacija. Nuo to priklauso Tiesos klausimas visose vietose – pasaulyje iržmogaus prote. Ir pagrindinis akcentas apmąstymams – toks žmogausgnostinės dalies interpretavimas propaguoja pirmą ar antrą požiūrį įžmogų? Ką aš manau: toks požiūris į žmogų jį šiek tiek sumenkina,kiek sumenksta visos subjekto pažintos pasaulio ir tikrovės dalys. Ta-čiau kita vertus, tai ir neišvengiama, nes tikslas yra išlyginti per daugišsiskyrusias žinojimo situacijas.


21 | Žvilgsnis į begalybę (2)

Pirmame ciklo įraše iškėliau sąmonės egzistencinio statuso klausimą,kuris turėjo būti tik pirmas šios plačios temos žingsnelis. Stengiausi su-dėlioti pagrindinius akcentus, kurie galėtų pasitarnauti kaip žmogausvertinimo kriterijai. Šiame kontekste buvo apžvelgti sąmonės paramet-rai siaurąja prasme, kad kiekvienas galėtų pajausti, ką reiškia sąmonęaprašyti moksliškai, o dar konkrečiau – iš tiksliųjų mokslų pozicijos.Tiksliųjų mokslų svajonė yra sąmonė kaip formulė arba formulių sis-tema, su kuria būtų galima paaiškinti, kas ji yra fizikos rėmuose. Šisklausimas aktualus, galbūt, žvelgiant į ateitį – aktualiausias už visus.Religija ir filosofija padarė ką galėjo ir geresnio sąmonės problemosatskleidimo už kokį nors Hegelį, jau niekas negalės parašyti, nebentperfrazuoti tas pačias mintis. Filosofija kaip tūkstantmečius neper-traukiamas procesas neįmanoma, nes kiek jis vyksta patyrime arbakalboje, tiek laikui bėgant išsisemia, nes yra duotas ribotas pasaulisir ribotą išraiškų kiekį turinti kalba. Todėl, bėgant laikui, vis mažiauįmanoma pasakyti ką nors naujo. Galima tik pakeisti žodžius arbanaudotis kitomis, nenatūraliais būdais, per technologijas ir mokslą,išplėsto pasaulio galimybėmis. Tad filosofijos vienintelė viltis yra neži-nojimas arba užmaršumas, kuris nėra geras, nes nesutvarkant tekstų,visuomenė turi kartoti tą patį kas jau žinoma ar bent žinota. Geresnisvariantas remtis kitomis proto ir pažinimo disciplinomis, kurios pakeitėfilosofiją ir dar turi daug ką atrasti. Mokslas pažįsta schemą, o filosofi-jos užduotis galėtų būti to, kas nauja konceptualizavimas ir aprašymas

185


savo kalba, siekiant įvesti sąvokinį aiškumą.Tad parašęs įvadą ir apibrėžęs sąmonę siaurąja prasme, norėčiau

apžvelgti platesnį kontekstą. Šis kontekstas bus išplėstas maksimaliai,iki ribos, kad būtų galima aprašyti ribines fizikos sąvokas, sudarančiasfizikos mokslo branduolį. Iš šio branduolio kyla visos teorijos – savopamatiniu pavidalu, plačiausia schema ir riba, už kurios pažiūrėti, gal-būt, žmonija negalės niekada, nes kad tai įvyktų žmogus turi virstikažkuo kitu nei jis yra dabar ir buvo gal kokį 100 000 metų. Visos pro-to galimybės išsemtos ir norit šį lygį transcenduoti, reikia tapti kitu,arba kitokiu. Visų pamatinių sąvokų išaiškinimas yra tas paskutinislikęs žingsnis, kurį žengę atskleidžiame pagrindinius principus, kurienuskaidrina visą tamsų matematinį tikrovės konstruktą ir pamatomekokiuose rėmuose jau keli šimtmečiai judėjo mokslininkų protai. Kaikurie jų buvo šio konstrukto viduje ir, nematydami visumos, negalė-jo užbaigti darbo bei suręsti visą pastatą ir pradėti ne konstravimo,bet gyvenimo etapą. Aukštesnes galimybes pasiekti teks palikti ki-tiems; daug svarbiau žiūrėti, kad procesas nenutrūktų, ir kad nebūtųatimta arba užmiršta tai, kas pasiekta. Aišku, mums čia daryti niekonereikia, nes čia yra žmogaus gyvenimo rėmus peržengianti evoliucija,kuriai tarnauja visi (nėra išskirtinio vaidmens) ir kiekvienas turi pa-daryti savo darbo dalį. Kitus darbus padarys kiti, tie, kam bus šiosaukštesnės užduotys skirtos. Tai yra rūšies pasirinkimo reikalas, kurisavo kompiuteryje apskaičiuoja visus parametrus ir paskirsto energijątaip, kaip yra tinkamiausia iš visumos perspektyvos.

Šis darbas buvo pradėtas seniai, dar I. Kanto laikais, kuris kūrėpagrindines kategorijų lenteles ir ieškojo pamatinių proto idėjų, ku-riomis pagrįsti visi pasaulio pažinimu užsiimantys mokslai. Šio darboesmė – apžvelgti visumą per pačias bendriausias sąvokas, kurios toliaunaudojamos kaip vis labiau detalizuojamas pažinimo šablonas, visuoti-nė schema, kurios viduje juda bet koks pažinimo turinys. Turint visusšiuos teorinius išteklius, galima svarstyti apie pagrindinį metodą, kurisleistų iššifruoti visų tikrovės fenomenų gelmę, ne vien paviršių ir formą,


kurie seniai įsisavinti ir peržengti. O norint judėti toliau, reikia kažkonaujo. Apsiriboti negalima, atsisakęs žvilgtelėti į vidų, žmogus pralai-mi maratoną ir lyderio pozicijas užima ta rasė, kuri parodė daugiauištvermės ir sumanumo. Kai kam gali atrodyti, kad paviršius šventasir turi būti apsaugotas neperžengiama riba, kurią sugriauti būtų di-džiausias nusikaltimas. Tačiau per visą istoriją ši riba visuomet buvoperžengiama. Negana to, palyginę peržengiančio ir paviršiaus žmo-gaus tipus matome, kad valdžia buvo tų, kurie tai padaryti išdrįso,o paviršiaus žmonės gyveno matricą valdančiųjų sukurtoje iliuzinėjerealybėje. Vadinasi vidus, mechanizmas leidžia valdyti, o atsisakęsperžengti, atsisakai valdžios plačiąja prasme ir savo likimą atiduodi įsvetimas rankas, kurios dažnai būna nusikaltėlių rankos. Geras pa-vyzdys yra kalba. Kalbą galima mokėti įvairiais lygiais. Išmokstantnatūraliai, nereikia jokių teorijų, žmogus ją įsisavina savaime. Tačiaunorint išmokti daugiau kalbų, jau reikia geriau išmanyti mechanizmą,kuris parodo koks yra kalbos vidus. Jis yra kitoks nei tekstas kaippaviršius, kuris gali būti išraitytos figūrėlės arba garsų seka. Šies as-pektai yra tik informacijos nešėjai, o turinys yra kalbos viduje, o šiskalbos vidus yra prote. Žinant šią išorę ir vidų, įmanoma prašyti betkokį tekstą, kuris yra ir fenomenas, arba atspasakojantis tikrovę, arbają imituojantis. Kai nežinai gramatikos, kuri naudojama kuriant teks-tus, sudėtinga suprasti net patį turinį, todėl visada buvo akstinas apiekalbą žinoti kuo daugiau. Taigi tik fenomenologija lingvistikoje yralabai silpna pozicija. Ji yra tik skaitomas tekstas, nesuprantant kas jisyra ir kaip šioje tikrovėje atsiranda. Tad kalba ir jos pirma gramatikaistorijoje buvo provaizdis to, ko buvo siekiama ne tik pažįstant kalbą,bet ir kitų reiškinių pasaulius, kurie irgi tam tikra prasme sudaryti išfenomenologinio paviršiaus ir gramatikos. Taigi, grįžtant prie tiksliųjųmokslų, pasaulis yra fenomenas, o matematiškai aprašyti dėsniai yragramatika. Pasaulis kalba, jis nori mums kažką pasakyti, tačiau kadsuprastume, turime susidaryti šios kalbos struktūrą ir mechanizmą –ir tada galėsime pasaulius kurti patys.


Gramatika prasideda nuo pamatinių sąvokų, kurios aprašo ribinesrealybės suvokimo formas, už kurių toliau pažvelgti neįmanoma. Keližodžiai apie tai, kokios jos yra. Fizikos pamatiniai parametrai jau nekarta buvo aptarti, vadinant juos pagrindine triada. Tačiau geriaupamąsčius paaiškėjo, kad šią triadą ne tik galima, bet ir reikia gerokaiišplėsti. Ši sistema pateikta apačioje:

Sena triada buvo substancija-erdvė-laikas. Tačiau matome, kad no-rint aprėpti visą sąvokų aparatą, parametrų turi būti žymiai daugiau.Karkasas lieka tas pats, tačiau kiekviena idėja papildoma kita sąvoka,kuri užfiksuoja pagrindines savybes ir bruožus, kurie būtini norint šiaidėja pagrįsti tikrovės paradigmą. Pradedam nuo paprastų parametrų,kurie, gali atrodyti, neturi jokios vidinės sandaros ir yra visiškai vie-nalytės. Tos sąvokos yra erdvė ir laikas. Erdvė paprasta, bet sukuriaterpę, kurioje įmanomas sudėtingą struktūrą turintis judėjimas. O šisįveda sekos koncepciją, labai svarbią laiko teorijoje. Laikas yra truk-mė, kaip santykinis dydis ir seka, kuri turi tą dalį, kuri paliekama užsavęs ir dalį, kuri lenkia kokį nors laisvai nustatytą tašką ir apibrėžiatai, kas sekoje yra priekyje arba priešais. Laikas įmanomas erdvėje irsubstancijoje, nes abejose galima seka, erdvėje tai yra vietų seka, osubstancijoje – būsenų seka. Tai yra tos pagrindinės vietos, kuriose


atsiranda skirtumas, kaip pagrindinis būties būdas. Skirtumo augimasyra pagrindinė laiko, erdvės ir substancijos savybė. Pasaulis juda išvienos vietos į kitą erdvėje, jis teka laiko perspektyvoje ir atveria be-dugnę tarp to kas buvo ir yra dabartyje, o substancijos būsenų kaitasukuria jos formų transformacijas, kurios visiems skirtumams augant,įgauna vis kitokį pavidalą. Tai giliausia koncepcijos „viskas teka“ esmė.

Toliau galima aptarti substancijos sąvoką, kuri klasikinėje fizikojeyra ganėtinai elementari. Vienintelis naudotas neskaidomas paramet-ras yra masė (m). Tačiau vien tokio apibūdinimo nepakanka. Substan-cija yra glaudžiai susijusi su energijos ir informacijos sąvokomis. Būtisyra energija, nes įprasta laikyti, kad jai išnykus, substancija pasiekiasavo nulinį būvį ir netgi dingsta kaip išorinė esatis. Toliau yra informa-cija, kuri svarbi tam tikroms egzistencijos formoms, vadinamoms gyvy-be. Ši fizikines substancijos formas geba paversti informacija tam, kadsusidarytų aplinkinio pasaulio paveiksliuką ir galėtų jame išgyventi.Biologinė informacija gal ir įprastas klausimas, tačiau šiuo metu ma-dinga tokią informacijos sąvoką perkelti į fizinį pasaulį ir vaizduoti, kadgnostiniai procesai, panašūs į biologinės gyvybės, vyksta ir fizikinėsesubstancijos terpėse. Kad būtų galima sukurti informacijos sistemą,turi būti struktūros sąvoka ir poveikio/pokyčio galimybė, susijusi suskirtumo principu. Jeigu būtų tik nestruktūrinis vienis, kuriame nie-ko nevyksta, informacijos būtų neįmanoma nei perduoti, nei ištraukti.Vadinasi pirminė informacijos sąlyga yra struktūra ir sąveika. Siejantstruktūrą su substancija, o ne su informacija, pagrindinė forma yrakontinuumas kaip laukų ir kvantų sąryšių pasaulis. Tačiau tai ne vis-kas. Be to, laukų sistemas galima skirti į du tipus: fizinius laukus irgnostinius, kurie sujungiami informaciniais procesais – moduliavimuir indukcija. Gnostinė kapsulė yra energomorfinė struktūrinė kapsulė,kurios turinys koduojamas analoginiu moduliavimu, sukuriančiu vidi-nes žmonių psichines realybes.

Šių fundamentalių fizikos sąvokų pritaikymas yra uždaras ratas, nesjos paimamos iš fenomenologinės sąmonės vidaus, bet tuo pačiu pro-


jektuojamos į išorę ir padaromos šios fenomenologijos pagrindu. Toksratas, kadangi iš šono nepatikrinamas, yra didžioji realybės problema,nors iki to klausimas nesiekia. Vietoj to, naudojamas pragmatinis kri-terijus, kurio esmė yra pragmatinis efektyvumas – jeigu leidžia valdyti,vadinasi teisingas. Čia įmanomos kelios loginės matricos galimybės –jokios išorinės tikrovės nėra, todėl kas rodoma vidiniame ekrane – ne-turi jokios reikšmės; arba yra reali išorė ir ši išorė turi bent kokį ryšįsu vidumi. Tai reikštų, kad iš vidaus galima išgliaudyti bent pačiusbendriausius šios išorės bruožus. Ši visas reprezentacijas susiejanti idė-ja yra kontinuumas, kuris garantuoja ryšį tarp vidinių reprezentacijosdalių ir jų kaip visumos ryšį su išoriniu pasauliu. Tai reikštų, kad pa-saulis nėra šimtaprocentinė klastotė ir net nedidelė sankirta tarp išorėsir vidaus užtikrina atitikties galimybę. Ši galimybė yra laidas, kurispadeda pamatą pažinimo pastangoms ir leidžia žmonių rūšiai įsitvir-tinti šiame išoriniame pasaulyje. Kita vertus, tai yra ir silpna vieta,nes jeigu šis kanalas smegenų viduje užgrobiamas, galima pavergti netik vieną žmogų, bet ir tam tikrą socialinį sluoksnį ir net visą žmoniųrūšį, kokios nors nevietinės kilmės rūšies, kuri turi arba biologinį, arbatechnologinį pranašumą. Pakirtus žmonių rūšies patį pamatą, išlaisvi-nimas įmanomas tik tuo atveju, jeigu atsirastų kokia nors draugiškainusiteikusi nauja jėga. Tačiau ši kova nėra paprasto žmogaus kova, nesšie klausimai suvokiami ir sprendžiami tik turint aukščiausią rangą iržinant tikrą padėtį, kurioje atsidūręs žmogus.

Šis samprotavimas yra atsakymas į klausimą, kodėl rašau šį įrašąir kodėl iš viso turiu žiniatinklyje savo tinklaraščius „Psichotronikos“pavadinimu. Sąmonės paslaptis yra žinoma, todėl tos klasės arba socia-liniai sluoksniai, kurie tokio žinojimo neturi, yra silpnesnėje padėtyje– todėl reikia šią situaciją išlyginti, kad mulkinimas, melas, smege-nų plovimas nepraeitų. Viduje sutvirtėjus, pamačius kokia pasaulyjesituacija, galima priimti sprendimus pagrįstus žinojimu, ramia sąžineir išmintimi. Tik tada gali suprasti, kad atsakymų ieškoti reikia nesavyje, bet išorėje, tame pasaulyje, kuriame gyveni ir kurį purto eko-


nominiai ir socialiniai kataklizmai todėl, kad viešpatauja klanai, savosąmokslais pasiruošę sunaikinti žmogų, dėl dar didesnio praturtėjimoarba absoliučios valdžios. Šį pasaulį valdo padarai turintys neišgydo-mas charakterio patologijas, kurias sutvarkyti įmanoma tik sudavusrealų, tikslų, tikrą smūgį, išmušant pagrindines priemones ir pagrindi-nius svertus, kurie per visą istoriją suteikdavo galimybę statyti žmonijąant blakstienų, vaizduojant, kad jie dievai, o visi likę tik vergai ir ap-tarnaujantis personalas, neturintys jokios kitokios paskirties. Kaip šispranašumas įgyjamas, jau buvo galima suprasti. Tai proto ir dvasioslobotomija, daroma su psichotronine technika, su kuria konkurentądirbtinai susilpninus, galima pasijausti visagaliais, turinčiais beribessąmonės ir veiksmo galimybes, kitus paverčiant tik komandas vykdan-čiais automatais. Paslaptis atskleista: kiekvienas žmogus turi tokiaspačias galimybes, su ta sąlyga, kad nenaudojami slopinimo gradientai,su kuriais ištrinamas protas, žmogus paverčiamas beminčiu vykdytoju,arba kaip kai kas mėgsta sakyti – tuščiagalviu. Tuščiagalvių žmoniųnebūna, kaip nebūna žmonių be skrandžio arba širdies. O jeigu pri-kišamas koks nors „įrodymas“, tai yra viso labo požymis, kad reikiaieškoti daug giliau ir ne ko kito bet valdžios nusikaltimo.

Pirmoje dalyje rašiau, kad yra dvi galimos žmogaus perspektyvos.Bet dabar galima apsispręsti ir pasirinkti kuo žmogus bus laikomas –jis visada buvo ir visada bus: sąmonė kaip a) pagrindinis kūrinys, b)pirminė substancija, c) nelokali, d) išorinė-telepatinė, e) tikrovės cent-ras. Visa tai tinka kiekvienam žmogui nepriklausomai nuo jo statuso irdirbtinis slopinimo ir ribojimo palaikymas yra comprachicos’isnis nu-sikaltimas, už kurį anksčiau ar vėliau turės atsakyti visi nusikaltėliai.Žmonės – ne daržovės, kad juos būtų galima auginti savo niekingų po-reikių tenkinimui. Arba jau visai tiksliai apibūdinant mano pagrindinęmintį, kuria norėčiau užbaigti šią dalį – kiekvienas žmogus yra Dievokibirkštėlė iš prigimties, ir joks žmogus šios prigimties atimti negali.Vadinasi bus galima palyginti ką žinome mes ir ką žino „jie“.



IV Fizika

193

22 | Fizika ir kibernetika

22.1 Klasikinės fizikos apžvalga22.1.1 Niutono mechanikaLig šiol, aiškindamas fizikos principus, naudojau parametrinį mode-lį, pagrįstą trimis pagrindinėmis kategorijomis, kurių savybių deriniaiyra fizikos formulių kūrimo pagrindas. Tos kategorijos yra substancija,erdvė ir trukmė. Visi fizikos parametrai priklauso vienai kuriai norsiš šių kategorijų, ir visos formulės yra įvairūs šių parametrų junginiai.Pirminės savybės yra masė (m), atstumas, dydis (x) ir trukmė (t).Šis fizinis karkasas sukuria svarbiausią šios tikrovės procesą, vadinamąjudėjimu arba kitimu. Judėjimas turi greitį ir pagreitį, žymimą atitin-kamai v = x/t ir a = v/t. Judėjimas yra vektorius, turintis kryptį irkiekybinį matą, vadinamą greičiu/pagreičiu.

Šį modelį galima pratęsti aprašant visas įmanomas judėjimo for-mas. Laisvas nuo poveikių materialus taškas (substancija) yra a) arbarimties būvyje, arba juda pastoviu tiesiaeigiu judėjimu. Tai yra Niuto-no mechanikos pirmas postulatas, kurį simboliais galime išreikšti taipF = ma = 0. Masė (m) yra pastovi ir nekintanti, bet kadangi ji nejuda,ji neturi nei impulso (p), nei jėgos (F) vektorių. Toliau antras Niutonomechanikos postulatas b) kalba apie kinetinę jėgą ir tiesinių susidūri-mų trajektorijas. Kinetinė jėga susidūrimo metu suteikia materialiamtaškui pagreitį (a), keičia jo judėjimo trajektoriją. Jėgos (F) stipris

194

SKYRIUS 22. FIZIKA IR KIBERNETIKA 195

priklauso tiek nuo masės, tiek nuo judėjimo pagreičio; ir reaguojančiosjėgos susiduriančius materialiuosius taškus išsklaido proporcingai ir si-metriškai. Formulė yra tokia: a1 = a2

m2

m1. Pirmo materialaus taško

pagreitis priklauso nuo antro taško pagreičio ir abejų masių proporci-jos. Tai yra Niutono veiksmo ir atoveiksmio lygybės postulatas F = –F.

Materialių taškų judėjimo tipus galima suklasifikuoti taip:

a) laisvieji tiesiaeigiai judėjimai;

b) kreivaeigiai judėjimai, veikiant įvairių rūšių jėgoms, kurios gali būtiir kinetinės ir potencinės;

c) iš kreivaeigių judėjimų išsiskiria sukamasis periodinis judėjimas ap-link potencialinės jėgos šaltinį (gravitacija G);

d) taip pat yra svyruojamieji periodiniai judėjimai, kurie veikia stip-riame potencialiniame lauke;

e) kai veikia ne vienas jėgos (F) šaltinis, bet keli – gauname kreiva-eigio judėjimo nesimetrinę trajektoriją.

Šios fizikos pagrindiniai uždaviniai yra trajektorijos suradimas, ži-nant veikiančią jėgų sistemą; arba jėgų suradimas, žinant materialaustaško judėjimo trajektoriją.

22.1.2 Kinetinis ir potencialinis modelisNiutono modelį galima patikslinti, perinterpretuojant pagrindinius subs-tancijos kategorijos aprašymo principus. Nes kiekvienas materialustaškas gali judėti laisvoje aplinkoje – tai bus kinetinis judėjimas. Irgali judėti konservatyviame jėgos lauke – šiuo atveju tai bus poten-cialinis judėjimas. Šie du judėjimai aprašomi funkcijos išvestine laiko


arba erdvės atžvilgiu. Seniai pastebėta, kad laisvas judėjimas neeg-zistuoja, nes visi materialieji taškai juda kokiame nors jėgos lauke –gravitaciniame, elektriniame, magnetiniame, Higgso ir t.t.

Visi potencialiniai laukai turi šaltinį, todėl yra lokalūs ir didėjantatstumui nuo šaltinio – silpnėja pagal koeficientą 1/r2. Tad kinetinisjudėjimas tokiame lauke gali būti uždaras, kai T = V. Pavyzdžiui, išlanko iššauta strėlė, kuri pasiekusi tam tikrą aukštį išeikvoja energijąir pradeda kristi žemyn. Šiuo atveju kinetinė ir potencialinė energijaatlieka tą patį darbą ir yra lygios. Taip pat galima atvira sistema, kaiT > V, kai ryšio energijos pasipriešinimas įveikiamas ir objektas išky-la į vis silpnėjančio potencialinio lauko zoną, kur pasipriešinimas tuosilpnesnis, kuo toliau nuo jėgos šaltinio. Pavyzdžiui, šitaip juda rake-tos, kurioms yra apskaičiuoti visi reikalingi pabėgimo iš potencialiniogravitacinio šulinio greičiai.

Reikia pabrėžti, kad potencialinės energijos negali būti daugiau užkinetinės energijos, nes tai reikštu, kad gauni daugiau nei įdėjai darbo,o taip nebūna, nebent būtų pažeistos kokios nors vidinės substancijossimetrijos: cheminė, atominė, branduolinė ir t.t.

Visa ši klasikinė mechanika pagrįsta pamatine materijos kvantinesandara, kurioje yra dviejų tipų laukai: medžiagos ir jėgos, kuriuos su-daro mikrodalelės. Medžiagos laukus sudaro fermionai vadinami spino-riais; jėgos laukus sudaro skaliariniai ir vektoriniai bozonai, – pirmiejituri tik dydį, bet neturi krypties, o antrieji turi ir dydį ir kryptį. Ši-taip išsemiamos visos trimatėje erdvėje galimo judėjimo kryptys: iš irį šaltinį – tai stumiančios ir traukiančios jėgos (vektoriai); aplink ašį –tai bus sukimosi vietoje momentas (spinoriai); ir be judėjimo, tai yraturint tik stiprį ir potencialą (skaliarai).

Visos šios mikrodalelių laukų savybės įvairiai atsispindi makros-kopinėse materijos sankaupose. Kur bozonai yra potencialinių jėgųšaltinis, o fermionai – kinetinių.

Šias substancijos savybes įprasta aprašinėti diferencialinėmis lyg-timis, kuriose vienoje lygties pusėje yra kinetinis elementas, kur nau-


dojama išvestinė trukmės atžvilgiu, o kitoje – potencialinis, kur nau-dojama išvestinė erdvės atžvilgiu. Sukėlus šiuos narius į vieną pusę iratėmus potencialinę energiją iš kinetinės gauname lygtį lygią nuliui. Išjos galime išsireikšti visus nežinomuosius ir juos apskaičiuoti. Kinetinėenergija minus potencialinė T – V dar vadinama lagranžianu L, kurisnaudojamas Lagranžo judėjimo lygtyje. Tai yra diferencialinė lygti, sukuria galima aprašyti tą patį, kas aprašoma antru Niutono postulatu

F =md2xdt2

arba Hook’o dėsniu F = −kx.

22.2 Informacija ir kibernetika22.2.1 Informacinės sistemosDabartinė informacinė visuomenė rodo, kad minėtų trijų kategorijųgamtos ir civilizacijos paaiškinimui neužtenka ir reikalinga ketvirta,informacijos kategorija. Paprastoje mechanikoje ši kategorija nereika-linga, nes apie fizikines sistemas nepasako nieko. Jose tokio procesonėra. Tačiau visiems žinomos realybės, kuriose informaciniai proce-sai yra pagrindas. Pirmiausiai tai gyvoji gamta, kurią sudaro gyviorganizmai, labai plačiai naudojantys informacinius procesus išgyve-nimui aplinkoje. Tai ir molekulinė/genetinė informacija, naudojamadauginimuisi ir smegenyse vykstančio aplinkos susiejimo informacija.Toliau, biologija sudaro pamatą antstatui, vadinamam visuomene, ku-riose biologinės informacijos sistemos pratęsiamos įsocialinę/kultūrinęinformaciją. Ir dar viena forma, aptarnaujanti tiek organizmus, tiekvisuomenes yra technologinės informacijos sistemos. Dvi pastarosiosinformacijos formos yra susiejimo informacijos pratęsimai.

Informacijos procesai yra kitokie nei paprasta fizika. Todėl jai ty-rinėti reikalingas netgi atskiras mokslas, kuris atsiranda susiejus šiąkategorija su valdymo sąvoka ir gaunama vadinamoji Kibernetika. Šįmokslą galima išskirti į dvi šakas, kurios yra a) natūralioji kibernetika,


kurios nesukūrė niekas, bet kuri atsirado gamtoje savaime, ir b) tech-ninė kibernetika, kurioje visuomenės valdymui naudojama kultūrinėinformacija skleidžiama iki-technologiniais metodais arba, jau naujau-siais laikais, tam tikslui pritaikoma technologinė kibernetika. Tokskibernetikos supratimas yra įprastinis, pagrįstas empiriniu patyrimu.Bet galima ir „metafizinė“ kibernetika, kuri aiškina, kad visas juslinispasaulis, visa tikrovė taip pat yra didelė informacinė sistema, o minėtiir neminėti fizikiniai parametrai yra šio visaapimančio „informacijoslauko“ vediniai. Tačiau toks požiūris propaguojamas daugiausiai po-puliariose mokslo interpretacijose.

Kaip aš suvokiu pagrindinį informacinį procesą, kokias, mano ma-nymu, savybes jis atskleidžia? Pirma yra tam tikras turinys, ir antra,tas turinys turi būti perkeliamas iš vienos vietos į kitą. Tiksliau taireiškia, kad yra šaltinis, turinys, perkėlimas ir gavėjas. Šaltinis yra ap-linkinis niutoninis fizinis pasaulis, turinys yra šio pasaulio sudvejinimoį originalą ir kopiją procesas, toliau eina judėjimas, kuris gali būti tiks-linis arba chaotiškai išsisklaidantis ir galų gale gavėjas, turintis turėtigalimybę išsisklaidžiusią informaciją surinkti, perduoti į analizatoriųir sukurti vidinę reprezentaciją, kuri yra šaltinio, t.y. fizinio pasaulio,kopija.

Matome tris pagrindines pakopas: originalą, tarpininką ir kopijavi-mo sistemą. Informacijos teorijai svarbiausias yra tarpininko, arba ne-šėjo, klausimas. Fiziniame pasaulyje tai yra elektromagnetinės bangos,oro virpesiai ir kitokia mikro-kinetika, taip pat tiesioginiai kontaktaisu materialia substancija. Elektromagnetinės bangos yra svarbiausiasinformacijos pernešimo būdas, kuris leidžia smegenims pagaminti pa-saulio regimąjį atvaizdą.

Informacija biologinėse/socialinėse struktūrose atlieka labai svarbiąorganizavimo funkciją, kuri glaudžiai susijusi su valdymo, vadovavimo,tikslų siekimo procesais. Tačiau tai jau nėra gryna fizika, tyrinėjantimaterialaus pasaulio pagrindus. Kita vertus, informacija su fiziniu pa-sauliu glaudžiai susijusi, nes, kiek žinoma, visos informacijos turi kokį


nors fizinį substratą, prie kurio ji pririšta. Informacija materiją „sudva-sina“, į šią realybę įneša dualizmą, kuris skirsto tikrovę į „šią“ ir „ana-pusinę“. Pagal tokią materialią informacijos teoriją ji yra moduliuotasubstancija (elektromagnetinės bangos). Ir jos perdavimo procese me-chanizmas yra dvikryptis: informacija moduliuoja substanciją, kuri yrapernešama ir demoduliuojama; ir substancija moduliuoja informacijąmaterialiame nešiklyje arba dekodavimo sistemoje. Pastaruoju atvejutai yra informacinis triukšmas, iškraipymai ar falsifikavimas, kai paki-šama ne tikros formos, bet falsifikatai. Tačiau tai jau informacinio karoelementai, kai informacija naudojama ne tikslu padėti, bet suklaidintiir sumažinti išlikimo galimybes.

Vadinasi, kaip ir fizinio pasaulio daiktus, informaciją galima nau-doti kaip ginklą, su kuriuo galima priversti arba sunaikinti.

22.2.2 TransformacijosKiekybiniai informacijos parametrai daug įdomių savybių neparodo. Jigali turėti apimties, greičio ar energijos aspektus, bet jie neatskleidžiajokių įdomių reiškinių, kurie ją atskirtų nuo įprastinių fizikinių pro-cesų. Šiek tiek įdomesni yra kokybiniai transformacijų mechanizmai,kurie leidžia informaciją kaip turinį (morfizmą) konvertuoti iš vienosformos į kitą. Čia irgi yra tam tikra fizika, kurios išmanymas leidžiaužgrobti ir kontroliuoti informacinius procesus, kurie yra bet kokiosgyvybės centras. Šiuos centrus užvaldžius organizmus galima turėtusavo absoliučioje valdžioje. Bet šis procesas irgi aprašomas papras-tu kodavimo/dekodavimo mechanizmu, kurio esmė ta, kad informacijaveikia substanciją, o substancija veikia informaciją. Tik reikia išskirtitas pamatines realybes per kurias vyksta perkėlimo procesai, kuriuoseviena substancijos forma veikia kitą substancijos formą.

Vadinasi informaciniai procesai yra sąveikos tarp skirtingų substan-cijos formų. Fizinė informacija yra sudaryta iš tokių substancijų: 1)šaltinis, generuojantis fotonus, 2) objektai, su kuriais fotonai sąveikau-


ja sukurdami informacinio atspindėjimo procesus (kodavimas), fotonųir elektronų sąveika, 3) ir analizatoriai, kurie surenka koduotus foto-nus (morfizmai), kurie sukelia receptorių molekulėse sroves, per kuriųstruktūrinius morfizmus dekoduojamas atspindėjęs fotonus objektas.

Svarbiausi procesai yra tie, kurie vyksta tarp receptorių molekulių,per sukeltus poveikio potencialus ir galutinės reprezentacijos sąmonėje.

Galų gale, pereinant prie paties atvaizdo, galima išskirti du per-našos/projekcijos principus: a) taškų (pikselių) ir b) formų (kai visasmorfizmas perduodama kaip vienetas, be sudėtinių dalių). Aplinko-je naudojami abu šie principai, nes yra ir visas recepcijos plotas antkurio uždedama forma, bet šis plotas yra diskretizuotas atskirų re-ceptorių, kurių kiekvienas turi savo mechanizmą, kurie subendrinamikonverguojančiomis skaidulomis į vis bendresnę sistemą. Jeigu į šįprocesą pažiūrėtume ne per „organų“, bet ištisinių laukų perspektyvą,pamatysime chaotiškai, visomis kryptimis judančias nediskretiškas betsujungtas formas (morfizmus). Naudodami pateiktus fizikos modelius,turėtume manyti, kad juda vektorinės, o priima skaliarinės „bozonų“formos. Tuo tarpu, karkasas, kuriame visa tai vyksta, sudarytas iš„kietų“, materialių laukų struktūrų.

22.3 Psichotroninė informacijaNorint pateiktas mintis pritaikyti psichotronikos klausimų sprendimui,reikia patikslinti informacijos sąvoką. Pirmiausiai per pateikto mecha-nistinio pasaulio pavyzdį. Bet prieš tai – kokios savybės reikalingos,kad kvantai, laukai galėtų atlikti informacijos nešėjų vaidmenį.

1. Turi būti įmanoma kontroliuojama sąveika.

2. Patogiai formuojamas atraminis laukas.

3. Pernešimo metu išsaugoma forma.


4. Ir judėjimo savybės – dideli atstumai, pasklaida ir kryptingumas.

5. Priemonės lengvam iškodavimui.

Suradus tokią terpę, ją labai patogu paversti informaciniu lauku.Imant labai apibendrintą vaizdą, informacijos esmė yra sąveika

tarp skirtingų terpių/laukų/substancijų, ir galimybė palikti tos sąvei-kos pėdsakus. Tarkime turime biliardo stalą vienoje pusėje yra tamtikra tvarka išdėstyti kamuoliukai ir vienas kamuoliukas skirtas smū-giavimui su lazda. Atlikus smūgį ir išsklaidžius kitus kamuolius antstalo, pasilieka smūgio pėdsakas, kurį galima pavadinti smūgio infor-macija. Jeigu kamuoliai visada išdėstomi vienoda tvarka ir ji žinoma,tai pamačius išardytą tvarką – žinome kad buvo smūgis net to nematęsavo akimis. Kitaip sakant turi būti tam tikra žinoma pradinė tvarkair poveikio galutinis rezultatas, kuris yra proporcingas ir simetriškaspradiniam išsidėstymui.

Arba imkime medžiotoją, kuris seka žvėrį pagal paliktus pėdsakus.Žinome kokia turi būti nesuardyta miško aplinkos tvarka ir jeigu šitvarka tam tikru būdu žvėries pažeista, mes surenkame informacijąapie jo judėjimą mišku. Pavyzdžiui, žiemą matome pėdsakus sniege,sulaužytas šakas ir t.t. Toliau, mes galime nuskaityti informaciją iš pir-mykščių žmonių piešinių olose, kai jie naudoja natūralius dažus arbaanglį ženklų užrašymui ant olos skliautų. Tokia bet jau grynai žmo-giška informacija tapo garsų sistema, kurie buvo siejami su objektaisir procesais. Po šnekamosios kalbos atsirado rašytinė ženklų sistema,kuri perkėlė informaciją ant knygos pirmtakų, popierinių knygų, skait-meninių ir galų gale psichotroninių.

Kitaip sakant, matome, kad reikalinga tokia terpė, kurioje būtų ga-lima palikti kontroliuojamus pėdsakus, kuriuos patogiai perdavę, kaipsu elektromagnetinėmis bangomis, galime nutolusioje vietoje ją priim-ti ir surinkę pėdsakus pagal „žodyną“ išversti į mums patogią kalbą.Esmė tame, kad visa žmogaus informacijos sistema susikūrė savaime


pagal šiuos principus. Ji tokia subtili, kad paslapčių nežinome net mū-sų laikais. Tačiau tas faktas, kad naudojama veikianti psichotronika,daug kas jau iššifruota.

Didžiausia paslaptis yra ta terpė, kurioje visi morfizmai pervedamiį savo galutinį pavidalą, kurį žmogus suvokia kaip aplinkinio pasaulioir savo asmens atvaizdus. Tai gali būti savita informacinė morfinėsubstancija (dėl savo ypatingų savybių vadinama siela, dvasia), arbatai įprastinių materijos formų būsena, atliekanti savo atvaizdavimo,arba reprezentavimo funkciją, ir kurią galima įjungti ir išjungti, nesbūsenai reikia kokios nors energijos ar kitos sužadinimo formos, kuriągalima nutraukti.

Tačiau visa tai natūralūs procesai. Kadangi jie labai svarbūs, netgibet kokios gyvybės arba organizacijos gyvybinis centras, informacinįužpuolimą galima paversti ginklu. Technologijos vadinamos psichot-ronine technika, o kalba ir kitos „kultūrinės“ formos – propagandair informaciniu karu. Psichotronika veikia pagal jau aprašytus infor-macijos pamatinius principus: materialumas, dualumas ir abikryptėsąveika, galimybė ištrinti ir sunaikinti, įterpti dezinformaciją ir t.t.Dezinformuotos smegenys praranda orientaciją ir žmogus tampa labaipažeidžiamas – manipuliuojamas arba sunaikinamas.

Geriausiai žinomas yra elektromagnetinis laukas sudarytas iš foto-nų. Banginėje formoje fotonai turi lengvai valdomą dažnį, amplitudę,periodą, bangų ilgį ir t.t. Šios savybės pasiduoda lengvam formavi-mui, kuris pirmiausiai yra kodavimas paliekant tam tikrą pėdsakų sis-temą ir dekodavimui, kai su „žodynu“ išverčiama informacija. Taippat turimos idealios savybės paskleidimui tam tikroje teritorijoje. Ki-tas analogiškas principas yra su garso išilginėmis bangomis, kuris taippat lengvai generuojamas, koduojamas ir t.t. Kita vertus, tokių pa-togių laukų nėra daug. Be šitų fizinėse branose praktiškai nežinoma.Nors visi kvantai, tiek materijos, tiek jėgos laukų yra bangų paketai,dauguma jų nėra patogūs naudoti. Pavyzdžiui, branduolį sudarančiosmikrodalelės – netinka. Apvalkalų elektronai iš principo gal ir tiktų,


tačiau netinka jų kinetinės savybės. Neutrinai neturi masės ir judatokiu greičiu kaip fotonai, tačiau ribotos jų sąveikos galimybės, todėlsunku ar neįmanoma koduoti/dekoduoti informaciją ir t.t. Tiek yraoficialios fizikos galimybių, kurios rodo, kad reikalingas savybes turitik LF ir QGF laukai, kurie turi atomines formas ir komunikaciją tarpatomų per laisvą fotonų lauką, vadinamą šviesa.

Gnostiniai laukai – kitas klausimas. Tačiau tai jau mokslo ezoteri-ka.


23 | Kaip suprasti fiziką?

23.1 ĮžangaŽmogaus gyvenime yra daug dalykų, be kurių galima puikiai apsiei-ti. Tarp jų yra ir mokslai. Tačiau su viena išlyga: jeigu nepadarysidarbo tu, tai jį padarys kas nors kitas už tave. Ir ne tik padarys, betprie to dar ir pasisavins tavo gyvenimą. Vadinasi apsieiti be mokslotas pats, kaip apsieiti be savo gyvenimo. Kam gerai ir taip, tai jiemslinkiu ko geriausios kloties. Šitą straipsnį rašau tiems, kas mąsto at-virkščiai – tiems, kas fiziką laiko svarbia ir mato tą naudą, kurią jipotencialiai gali duoti. Tai nėra pirmas straipsnis ir ši tema gal kiekišsiplėtė, nepridedant labai daug naujos informacijos. Tačiau tai bū-tina, kad šį principą įsisavintų kuo didesnis skaičius žmonių. Noriupadaryti pastabą: kad čia aprašoma ne „tikrovė“ ir ne „tiesa“, bet tieprincipai, kuriuos būtina suprasti norint įsisavinti šiuo metu populia-riausią „Standartinį modelį“. Čia ne „realybė“, kurią norima kažkamįpiršti, bet mokymosi metodas. Todėl pagrindinės šio modelio sąvokosyra susitarimo dalykas. Galima būtų pavadinimus sugalvoti ir kitokiusarba priskirti jiems kitokį turinį, tačiau pervadinimai – tai ne mokslas,o tik iškabų pakeitimas. Šis mokslas svarbus dėl dviejų dalykų: jispadeda suprasti ir apsiginti. Galima tai irgi atiduoti kitiems, tačiaujaučiu, kad žmonės mąstyti ir gintis nori patys.

Taip pat nesiruošiu ir tuščiažodžiauti, todėl tekstas bus koncen-

204

SKYRIUS 23. KAIP SUPRASTI FIZIKĄ? 205

truotas, svorį perkeliant į supaprastintas iliustracijas, kurias permąs-čius, modelius perstumdyti galės kiekvienas pats. Nereikia norėti, kadbūtų padaryta viskas – šis įrašas yra tarsi meškerė, su kuria laimikįsužvejoti gali kiekvienas savarankiškai. Tačiau mokslas yra supainio-tas, tad nemažai žmonių užstringa tarpinėse būsenose tarp supratimoir visiško nesigaudymo. Postūmis iš išorės gali būti naudingas. Tie,kas yra pažengę, manau gali šio įrašo neskaityti, nes akivaizdu, kadjiems „pagalba“ – nereikalinga.

Kadangi „holistinis“ principas tapo labai populiarus, nes žiūrint išvisumos į dalis, bendrą vaizdą pamatyti ir suprasti daug paprasčiau,nei jungti dalį prie dalies tol (nieko nesuprantant), kol pradeda ryškėtikažkoks kontūras, kuris irgi nepatikimas, nes neaišku į kokią figūrą jisįkomponuotas. Pradedant nuo visumos – tokių problemų nekyla. Pir-miausia, kas yra tas „viskas“? Norint tai pamatyti, reikia pakelti akisį dangų, į visatos tolius, kurie tik dalis realybės. Fizika turi mąstytiįstatyta į tokią perspektyvą, nes tai žmogaus perspektyva. Kitas žvil-ginis krypsta į gelmę, kur vyksta mikro-procesai, sukuriantys pagrindąrealybės, vadinamos substancijos pavadinimu. Dar viena pastaba: yrane tik kūnų principais veikiantis pasaulis, bet ir sąmonės, kuri labaiskiriasi nuo kūno – tai visai kito masto tikrovė, pavaldi kitokiems dės-niams. Šią skirtį aš vadinu atskira „fizine brana“ ir „gnostine brana“.Mano šablonai bando aprašyti šias realybes savo aukščiausioje realiza-cijoje, parodant ir tam tikrus skirtumus, kurių pagrįstumas paremtasžmogaus suvokimo aksiomomis. Šios dvi branos smegenyse susijungia,ir šio susijungimo epicentre vyksta pažinimo procesas. Šis procesastoks galingas, kad atveria duris tiek į išorinį, tiek į vidinį pasaulį, nesleidžia pažinti ir Save, ir Kitą. Netgi kaip mąstau aš ir kaip mąsto kiti.

23.2 Fizinė branaPirma schema yra sudaryta iš penkių blokų, iš kurių svarbiausias yraInformacija. Centre ji yra todėl, kad informaciniai procesai labai svar-


būs gyviems organizmams ir jų tyrinėjimas padeda atverti jų paslap-tis, įskaitant ir žmogaus. Šie blokai yra substancija-erdvė-informacija-judėjimas-laikas. Kiekviena dalis sudaro visos žmogaus fizinės tikrovėsfragmentą, be to turi savo vidinę sandarą ir mechanizmus. Žinoma,ryškiausia tai yra substancijos bloke, kuri turi savo pagrindinį sanda-ros principą, vadinamą „laukų“ teoriją. Substancija yra tam tikraskvantinių laukų junginys, kuris, sąveikaujant šiems kvantams, sukuriafizikų parašomus reiškinius. Juos kokybiškai ir kiekybiškai pažinti –yra pagrindinis tikslas. Kiek tokių laukų, kokie juose atsiranda kvan-tai, kokios jų savybės – tiksliai niekas nežino, tačiau mokslininkai tamir deda pastangas, kad galėtų apšviesti kuo didesnį realybės plotą.Erdvė yra ta dalis, kurioje labai mažas kietos substancijos tankis, tadkieti objektai per ją gali pereiti beveik nesąveikaudami, nors yra irtokia galimybė, nes kosmoso erdvėje dideli kūnai su erdve sąveikaujapotencinėmis jėgomis, tokiomis kaip gravitacija arba higso laukas. Ta-čiau pagal žmogaus suvokimą, šios vietos yra „nekietos“, todėl atrodokaip tuščios. Todėl kadangi yra tankios ir retos vietos – įmanomas kie-tų kūnų judėjimas išretėjusiose properšose. Bet tai, žinoma, priklausonuo sąveikų pobūdžio, nes jėga yra tik jėgos laukai tarp kietų kūnų.Judėjimai visose šiose vietose sukuria „laiko“ perspektyvą, kuri pasakokas buvo, yra ir bus. Aišku, laikas yra labiausiai dirbtina sąvoka, nesjis yra tik tam tikra substancijos judėjimo arba kitimo abstrakcija.


Svarbiausia šio paveikslėlio dalis yra su informaciniais procesais su-sijęs „ratas“ substancija-erdvė-judėjimas, kurio centre yra informaci-ja. Laikas yra šios struktūros išorėje ir yra labiausiai dirbtinis, nesjis yra tik žmogaus suvokimo savybė. Tikrovėje yra ne „laikas“, betsubstancijos judėjimas. Iš pateiktos schemos matosi, kad substanci-ja su judėjimu susijusi dviem „keliais“: kai substancija juda savyje(substancija-judėjimas) ir kai substancija juda erdvėje (substancija-erdvė-judėjimas). Kadangi pati erdvė nejudanti, tai jos minimalus ju-dėjimas įmanomas tik kaip potencinės jėgos poslinkis (panašiai kaipguminės membranos). Substancija savyje gali būti kinetinė ir poten-cinė, nors dažniausiai šios savybės reiškiasi jai judant erdvėje. Savyjedažniau vyksta kitimas, kuris žmogaus sąmonėje reiškiasi kaip „laikotėkmė“.

Pereinant prie klasikinės ir šiuolaikinės fizikos klausimų, turinin-giausia yra substancijos sąvoka, nes visos fizikos mokslo šakos bandopaaiškinti jos sandarą. Į šias teorijas inkrustuojamos erdvės, informa-cijos, judėjimo ir laiko sąvokos, kurios daug skurdesnės, nes žmogui


sunku įsivaizduoti jas kaip turiningus mechanizmus. Todėl turime tiktokius šių blokų parametrus: erdvė – x, laikas/trukmė – t, judėjimasnet nežymimas, tik naudojamos judančio kūno greitis – v, ir pagreitis –a. Klasikinėje Niutono mechanikoje substancijos teorija irgi nėra turi-ninga ir naudojama tik jos masė – m, ir tankis – q. Tačiau šis primity-vumas yra primityvaus žmogaus fenomenologinio suvokimo pasekmė.Viskas yra daug sudėtingiau, bet tam reikia pasitelkti savo struktū-rinį protą. Iš šių primityvių parametrų išvedami pagrindiniai, kurieyra potencinės ir kinetinės jėgos bei potencinės ir kinetinės energijos.Informacijos teorija veikiausiai pati jauniausia, nes atsirado tik 20 a.Pirmiausia jos svarba buvo suvokta biologijoje, tačiau po to ją perkėlėir į pačią naujausią fiziką, į kurią nesigilinsime. Aišku, kad informacijatai ne erdvė, ne judėjimas ir ne laikas. Lieka tik substancijos blokas,kur matome tarp jų abikryptę sąsają. Informacija veikia substanciją, osubstancija veikia informaciją. Šis principas gerai matomas radijo ry-šyje, kur kaip substancija naudojamos elektromagnetinės bangos, antkurių uždėta tam tikra forma (moduliavimas). Be abejo, moduliuotigalima ne tik fotonus, bet ir elektronus elektrinėse grandinėse, kur taippat vyksta informaciniai procesai. Gali atrodyti, kad gamtoje to nėrair turime tik dirbtines technologijas. Tačiau tai netiesa – informaci-niai procesai svarbiausi gyvuose organizmuose – pirmiausiai sąmonėje,kuri surenka informaciją iš aplinkos, ir atgaminant gyvus organizmusreprodukcijoje ir augime. Šių procesų fundamentalūs principai vykstafizikos tyrinėjamoje realybėje.

Klasikinės fizikos esmė yra substancijos kiekio, sąveikos ir judėjimoproporcingumas, kuris sukuria dvi būsenas: statikos – kai judėjimasnevyksta dėl sąveikaujančių jėgų ekvivalentiškumo ir dinamikos – kaivyksta judėjimas, nes pažeistos proporcijos, t.y., kurioje nors pusėjemažesnis substancijos kiekis.

Egzistuoja tokios „Bendrosios fizikos“ pagrindinės šakos:Mechanika


1. Niutono mechanika,

2. Lagranžo mechanika,

3. Hamiltono mechanika,

4. Einšteino reliatyvumo teorija.

Šiluminiai reiškiniai

1. termodinamika

Elektromagnetizmas

1. klasikinė elektrodinamika,

2. reliatyvistinė elektrodinamika.

Atominė sandara

1. atomo fizika,

2. branduolio fizika,

3. fizinė chemija.

Visos šios teorijos yra skirtingi substancijos aprašymo būdai, kitusparametrus naudojant tik kaip pagalbinius. Viskas, aišku, prasideda,nuo atomo, t.y., branduolio teorijos; plačiausias žvilgsnis yra kosmososandara, kurią aprašo dangaus mechanika. Tarpiniai yra šiluminiai irelektriniai reiškiniai. Teorijos esminis principas – paprastas. Kuriamasmodelis, kurio elementai parametrizuojami ir į kiekvieną parametrąįdedamas matematinis kontinuumas. Juos susiejus, gaunamos įvai-rių fizikos sistemų kiekybinės savybės. Toliau naudojamas tam tikras


standartinis modelis, kuriame sujungiama fizinė tikrovė su matemati-ka. Šio modelio esmė yra Dekarto koordinačių sistema, į kurią įdedamasubstancija, ir kur vyksta visi pagrindiniai fizikos procesai.

{A, B} yra judėjimo trajektorija, įstatyta į erdvės (x, y, z) ir lai-ko koordinates (ct). Galimos dvi sistemos pagal laiko kryptį. Vienateorija skelbia, kad laiko judėjimas gali būti tik vidinis, o kiti, kad jisyra išorinis, kaip ketvirtas koordinačių sistemos matavimas. Schemojepavaizduotas pastarasis variantas, nors galėčiau kryptį ir apsukti.

23.3 Gnostinė branaGnostinės branos schema labai panaši į prieš tai pateiktą, padarytastik vienas, nežymus perstatymas. Nes gnostinėje branoje svarbiau-sią vietą užima ne išorinė substancija, bet informacija, kuri praktiškaisutampa su substancijos sąvoka. Gnostinės substancija turi tokias sa-vybes, kurios leidžia dirbti su išorine informacija, paversti ją modeliuarba pasauliu. Šio vidinio pasaulio suvokimas ir vadinamas žmogaussąmone. Kitos – dalys identiškos, nes žmogaus suvokimui atrodo, kadjos būtinos tam, kad vyktų ontologiniai procesai. Manau svarbiau-


sia yra informacijos judėjimas, pirmiausiai ją sutraukiant į save. Beabejo, būtina ją suformuoti, kad gautųsi suvokimui būdinga reprezen-tacijos forma. Ši forma sąmonę nukreipia dviem kryptimis: į išorę,kuri vadinama pirmine tikrove ir sąveikai su kuria apibūdinti naudo-jami išreikštos ir neišreikštos realybės terminai; į vidų, kur nukreipusižvilgsnį mato save kaip asmenį, kuris sudarytas iš sąmoningos daliesir pasąmonės. Šių dviejų fenomenologinių abstraktų rėmuose ir vykstatoks fizikui svarbus procesas, vadinamas moksliniu pažinimu. Tad šivieta svarbi dėl šių priežasčių: ji yra ir pažinimo įrankis, ir pažinimoobjektas, galintis paaiškinti kaip tokia tikrovė iš viso atsiranda. Svar-biausia yra žmogaus sąmonė ir protas, nes Kita tikrovė atsiranda čiaobjekto pavidalu. Kitaip pirminė tikrovė niekaip nepatiriama. Ne fizi-nis pasaulis, yra tik kognityviumo modelis. Vadinasi, pažinimo įrankįištyrinėti labai svarbu. O tai yra gnostinių branų tyrinėjimas. Tai nėralengva, nes tam labai mažai mokslinių priemonių. Tačiau nepaisant tovis tiek būtina.


Gali kilti klausimas, kam šioje schemoje reikalinga erdvė, juk min-tys nėra erdvinės. Atsakymas labai paprastas, nes substancija-informacijaformuoja ne tik mąstymo procesus, bet ir sensoriumą, kuriame erdvėyra svarbiausia. Kognityviume svarbiausias yra judėjimas, kuris inter-pretuojamas kaip laikas. Tad su šiais trimis blokais – viskas aišku.Nedaug apie juos galima pasakyti ne tik fizinėje, bet dar mažiau –gnostinėje branoje. Svarbiausia yra gnostiniai mechanizmai, kurie ink-rustuoti į gnostines substancijas. Labai nedetalizuojant, čia taip patkuriama lauko, kuris pagrįstas kontinuumo dėsningumais, koncepci-ja. Laukai – labai specifiniai, ir iš fizinės branos kūno perspektyvos„minkšti“ (nekieti). Gnostinės branos gali sąveikauti pirmiausiai sufotonų, o po to su elektronų laukais, kurie leidžia abiem kryptimis per-kelti moduliavimą. O tie moduliavimai yra informacijos pagrindiniskanalas iš vieno į kitą pasaulį.

Galima spėti, kad planetos ir žvaigždės traukia ne vien fizinę subs-


tanciją, bet sugeba sutelkti aplink save ir gnostinius debesis, kuriesusirenka aplink jas. Manau, kad labai tikėtina, jog retame vakuumetokių galimybių beveik nėra. Tačiau tarp šių debesų gali būti nusidrie-kusios tam tikros gijos, gnostinius pasaulius jungiančios į vieną tinklą.Kai kokioje nors planetoje susiklosto tinkamos sąlygos, gnostinė ir fi-zinė brana susijungia į vieną sistemą ir čia pradeda formuotis biosfera,arba aplinką galinčių sutelkti sąmonėje organizmų sistema. Tai yra,fizinė ir gnostinė brana gali egzistuoti atskirai, arba kartu. Tačiau šissusijungimas ir bendradarbiavimas laikinas, panašiai kaip terminuotasįsidarbinimas. Individas padaro savo darbą šioje realybėje ir pasauliaiatsijungia, kūnas grįžta prie akmens principo, o sąmonė prie gnostiniodebesies natūralaus būvio, ekvivalentiško tam, kuris yra fizinėje bra-noje, bet čia jau pagal savo dėsnius. Tyrinėti čia reikia labai daug irnereikia galvoti, kad atsiras kažkas kitas, kuris padarys šį darbą. Mažųmažiausiai, būtina suvokti šį pagrindinį principą ir žinoti koks sąryšistarp „paralelinių pasaulių“ ir kokios atveriamos galimybės.

Kaip bendrai veikia mišri tikrovė galima pavaizduoti tokiu paveiks-lėliu.

Matome, kad visi kognityviumo modeliai priklauso gnostinei bra-nai, tik labiausiai išorinis sensoriumas atspindi pirminės tikrovės sche-


mą, o protas ateina iš perdirbtų sensoriumo morfizmų ir tų formų beigalimybių, kurias duoda gnostiniai laukai išorinio pasaulio atvaizdavi-mui ir analizei. Kiekviena dalis turi mikro-sandarą, kuri jungdamasi įdidesnius darinius sukuria jau fenomenologinio sąmonės suvokimo ly-gio reiškinius, kurie suformuojami į daiktų ir minčių pasaulius. Čiavyksta susitikimai ir sąveikos tarp šių pagrindinių žmogaus realybių.Čia vyksta ir mokslinis pažinimas. Jis tikrai nėra absoliuti tiesa, tačiauvis tiek didesnė tiesa už nemokslinius kliedesius.

23.4 Technologijos ir pažangaPagal šias schemas labai lengva aprašyti ir iš šių abstrakčių moks-lų atsirandančias technologijas. Daugiausia jų – tai fizinio pasauliomechanizmai, bet įslaptintos egzistuoja ir gnostinės (psichotroninės)technologijos, tačiau kadangi šios technologijos sukurtos karo pramo-nės, tai jos normaliai visuomenei – neprieinamos.

Dalyje

a) erdvė-judėjimas-laikas pirmiausiai yra transporto technologijos, ku-rių yra labai įvairios rūšys, priklausomai nuo to, kokiai aplinkaiskirtos. Sausuma, oras, vanduo arba kosminė erdvė. Čia turimeįvairias mašinas, laivus, lėktuvus, raketas, kosminius laivus. Šio-se technologijose visgi labai svarbūs medžiagos mokslai, nes reikiaenergijos, o ši lygi materijai; taip pat reikia mechanizmo, kuris šiąenergiją paverstų mechanine. Taip pat, šis mechanizmas turi būtipigus ir našus. Technologijų vystymui ribų nėra.

b) Toliau eina informacijos technologijos, kurios skirstomos į dvi rū-šis: komunikacija (ryšio priemonės) ir apdorojimas (superkompiu-teriai). Kadangi šios technologijos pagrįstos substancijos modulia-vimu ir nuskaitymu, tai labai svarbus efektyvus materialaus subst-rato valdymas – elektronai, fotonai ir t.t. Informacija renkama,


įrašoma, atgaminama ir perduodama. Tai svarbu ir civilinėse irkarinėse technologijose. Pavyzdžiui, technologijos tokios, kad netneturint kosminio transporto, galima daug informacijos surinktioptiniais ir radijo teleskopais. Su jais galima pamatyti net tolimasegzoplanetas.

c) Iš substancijos komponento teorijų kuriami įvairūs medžiagų moks-lai, kur gaminamos įvairiems įrenginiams reikalingos konstrukcinėsdalys, taip pat, pavyzdžiui, pigiai energijai gaminti, ieškoma naujųsubstancijos procesų, ir priemonių tiems procesams valdyti, tar-kim, statant įvairias energija aprūpinančias elektrines.

Karinės nuo civilinių technologijų skiriasi tuo, kad civilinės tech-nologijos kuria, o karinės griauna arba ardo. Tam sukurtos priemo-nės, kurios žaloja kūno organus arba „išveda iš rikiuotės“ mąstymoprocesus; taip pat griauna techniką ir infrastruktūrą. Ši sritis manęsnedomina, bet noriu padaryti vieną pastabą. Viešose civilinėse tech-nologijose, apie gnostinę braną stengiamasi nieko nekalbėti, nes tokiostechnologijos saugomos valstybės paslaptimi. Tad nėra nei teorijų, neitaikomųjų prietaisų. Tuo tarpu karinėje pramonėje, kurios paslaugo-mis naudojasi planetos mafijinės grupuotės, gnostinės/psichotroninėstechnologijos – labais svarbios. Tai ir implantai ir nuotoliniai prietai-sai, skirti valdyti, kankinti arba rinkti informaciją. Todėl šią slaptąfizikos šaką būtina viešinti, parodant visas neteisėtas jų galimybes, ku-rios naudojamos ne karo atveju ir prieš savo tikrus priešus, bet civilinėsvisuomenės pavergimui.

23.5 Mokslinio pažinimo metodasPirmas klausimas užduodamas fizikai yra kaip įmanomas pažinimas ir,juo labiau, kaip įmanomas „teorinis“ pažinimas. Kad tarp matemati-kos ir tikrovės būtų ryšys, tarp jų turi būti kažkas bendra. Į šį klausimą


jau esu atsakęs kitur – tai yra kontinuumo vaizdinys, kuris jungia teo-riją ir praktiką. Daroma prielaida, kad iš esmės teorinis kontinuumasir fizinis kontinuumas turi vienodas savybes, todėl fizinį kontinuumąpažinti galima ir savo vaizduotėje. Esu išskyręs tris kontinuumo rū-šis: a) sensoriumo kontinuumas, b) fizinis vaizduotės kontinuumas irc) matematinės vaizduotės kontinuumas. Yra skirtingos hipotezės, pa-gal vieną kurių sensoriumo ir matematinis kontinuumas sutampa tikbendrais bruožais, nes yra tam tikrų paradoksų, kurie rodo, kad visaiįmanomas išsiskyrimas tarp jų. Vienas iš pavyzdžių yra matemati-nės ir fizinės begalybės santykis. Kita hipotezė teigia, kad sutapimasnėra toks dažnas ir kiekviena tezė turi būti tikrinama eksperimentiš-kai. Tačiau pačiame primityviausiame kontinuumų ir skaičių ryšyjetas atitikimas yra, bet tik paprastuose parametrų kontinuumuose, kursavybė matematizuojama ją dalinant į gabaliukus. Tai yra kiekybinioprincipo esmė. Skaičius yra kiekybės operatorius, kurio argumentas– pradinė dar nediskretizuota terpė, pasižyminti fraktaliniu tapatybiųsąryšiu daugiamatėje erdvėje. Bet pritaikius operatorių, šis kontinuu-mas dalinamas ir dalys susiejamos į grupę elementų, kurie apjungiamiir susiejami su ženklu, kuris vadinamas skaitmeniu. Šį principą lengvataikyti parametrams, kurie savo pradinėje būsenoje yra tokios fraktali-nės tapatybių sistemos, formuojančios homogenišką „erdvę“. Kadangiyra galimybė operatorių pritaikyti ir sensoriumui, ir vaizduotės vaizdi-niui, tai tarp šių terpių neišvengiamai atsiranda dėsningas sąryšis.

Visi ankstesniuose skyreliuose išvardinti realybės elementai yra to-kie kontinuumai. Substancija – kontinuumas, erdvė – kontinuumas,judėjimas – kontinuumas, laikas – kontinuumas ir t.t. Labiau prob-lemiška, galbūt, yra informacija, nes ji nėra ištisinė homogeniška ter-pė. Jeigu ji būtų tokia, tai joje nebūtų užkoduota informacija. Ta-čiau išskyrus tam tikrus informacijai būdingus parametrus, juos bentiš pradžių įsivaizduoti kaip ištisines terpes – nėra sudėtinga. Bet visainebūtina, kad kontinuumas būtų viskas, nes tai tik pradinė būsena,su kuria atlikus modeliavimo veiksmus, jis pasidalija į diskretiškus ele-


mentus, tokius kaip pavyzdžiui, natūriniai skaičiai ir t.t. Tik reikianeužmiršti, kad skaičiai yra ne pradinė būsena, bet tam tikrų pradiniųelementų sąryšis, žymimas ideografiniu ženklu, kokių sistema ir vadi-nama matematika. Tai ypač ryškiai matosi kalbant apie substanciją,kuri, tariama, savo pradine būsena sudaryta iš laukų sistemos. Taippat tariama, kad egzistuoja kelios dešimtys laukų, tačiau kiek jų yraiš tikro, nežino niekas. Esmė ta, kad šis principas labai panašus į ma-tematinės vaizduotės principą. Nes iš pradžių turimas grynas ištisinisir vienalytis laukas, kurio vaizdinys labai artimas kontinuumo vaizdi-niui. Tačiau šis vaizdinys kvantuojamas, labai panašiai kaip kontinu-ume sukuriama diskrečių skaičių sistema. Skaičius yra lauko kvantas.Skirtumas tas, kad skaičiai nesąveikauja, o lauko kvantai sąveikaujair formuoja aukštesnio rango diskrečias struktūras, tokias kaip krū-viai, branduoliai, atomai ir t.t. Fizinėje branoje šie laukai aprašomipanašiame kontekste kaip ir klasikinėje mechanikoje, susiejant su erd-ve, trukme, judėjimu ir t.t. Sudarinėjamos proporcijos ir tarp pačiossubstancijos elementų, kuriuos įvairiai derinant įmanoma vaizduotėjesukurti visokias struktūras. Aišku, laukai ir jų kvantai matuojami,tikrinama ar matavimų rezultatai atitinka skaičiavimų rezultatus, nesteorijos be rimtos praktikos – nereikalingos.

Iš visos šios sistemos apibendrinimų sudarytos visos šiuolaikinėsteorijos, nors jų centre yra tie patys klasikiniai atomai ir molekulės,kurias tyrinėja fizinė chemija, kurios visa sistema sudėta į cheminiųelementų lentelę.

Moderni kvantinė fizika turi tokias šakas:

1. Kvantinė mechanika,

2. Kvantinio lauko teorija,

3. Dalelių fizika,

4. Kondensuotos materijos fizika,


5. Kosmologija.

Šiame sąraše matome, kad šios sistemos apjungia tiek mikro, tiekmakro realybę ir bendrai vadinamos „Standartiniu modeliu“. Iš vie-šos fizikos, tai yra aukščiausias lygis, kurį leidžiama žinoti viešai vi-suomenei. Matome, kad visi šie mokslai aprašo tik fizinę braną ir„Standartiniame modelyje“ apie gnostinę braną nėra net užuominų,nors psichotroninė technika seniai naudojama. Tai reiškia, kad gnosti-nė fizika, su kuria aprašoma žmogaus sąmonė, yra įslaptinta ir apie jąkalbėti – uždrausta. Kita vertus, ji turi daug bruožų, kurie bendri abe-jų rūšių fizikoms. Pavyzdžiui tai, kad gnostinėje branoje taip pat yramikro ir makro struktūros, kad procesai vyksta tam tikroje gnostinėjeerdvėje, kad viskas joje taip pat „juda“ ir pan. Mikro-realybės pagrin-das vadinamas gnostiniais kompleksais, kurie aprašo gnostinių laukųmikroskopinę gelmę, iš kurios iškyla visi sąmonės viduje vykstantysfenomenologiniai reiškiniai. Ryšys tarp mikro ir makro vaizduojamastrikampiu, kurio smaigalys yra vienas kvantas, tačiau smaigaliui au-gant, į struktūras įjungiama vis daugiau mikro-realybės, kuri pamažuvirsta makro-skopiniu gnostiniu fenomenu.

Analogiškai fizinei branai, egzistuoja ir gnostiniai kosmosai, tačiauvisi pagrindiniai procesai susieti su planetų sistemos žvaigžde ir apieją skriejančiomis planetomis. Planetos sukoncentruoja didžiąją dalįgnostinės struktūros ir čia atsiranda galimybės biologiniam organizmui„įpūsti“ sąmoningo suvokimo galimybę.

Taigi, pažinti įmanoma viską, tik reikia šiek tiek pamąstyti ir pa-tyrinėti. Nenuostabu, kad karinis kompleksas šias teorijas slaptina,tačiau jie tai daro tik tam, kad galėtų išsaugoti savo valdžią. Tokiamepasaulyje labai gerai būtų parodyti laisvo proto, kad būtų galimybiųapginti savo teises ir neleisti savęs paversti tik valdomais automatais.


V Psichotroninisužgrobimas

219

24 | Juodasis transhumaniz-mas

24.1 Teksto peržengimasSusidūrus su psichotroniniu persekiojimu, pirmas klausimas dažniau-siai būna „kodėl?“ arba „kodėl aš?“. Kitas klausimas būna „kas užviso to stovi?“. Tačiau taip reaguojama tada, kai iš viso žinoma, kadvyksta užpuolimas; nes žmogus net gali nesuprasti, kas dedasi, ir kadsu kokiais nors keistais gyvenimo įvykiais susiję kiti žmonės, kad tainėra sutapimas, atsitiktinumas ir pan. Tai gali būti nelaimingas atsi-tikimas arba nusikaltimas, kai rankos ir kojos kažką daro, bet tai nėrapats žmogus, nėra jo valios. Jeigu „transhumanistai“ niekaip nepasi-rodo, tai neįmanoma pasakyti, kad čia veikia jie, nebent būtų susektididesnės, jau konkrečiai prieš juos nukreiptos operacijos. Galima rastiprietaisus, ar bent jau signalų užuominas. Dažniausiai taip neatsitin-ka, nes tokie svertai yra rankose žmonių, kurie ir vykdo psichotroniniusnusikaltimus.

Kokiuose kontekstuose ši begalinė valdžia gali būti naudojama su-vokti nesunku. Tai yra darbo įrankiai, ypač tada, kai darbas nelabaišvarus; arba „pramogų“ įrankiai – ir šiuo atveju tai dažnai būna susijęsu okultinėmis praktikomis. Eilinį žmogų pastarasis paaiškinimas ga-li stebinti, tačiau žiniatinklis išplėtė bendravimo galimybes tiek, kad

220

SKYRIUS 24. JUODASIS TRANSHUMANIZMAS 221

jame galima rasti bet kokios, tikros arba netikros informacijos. Ir ma-tome, kad turčiai labai mėgsta savo gyvenimo nuobodulį paįvairintitikėjimais, dvasiniais judėjimais, ezoterika, okultizmu, įvairiomis sek-tomis. Ir šie žaidimai nėra tokie vaikiški, kaip gali atrodyti, nes tamnaudojamos įvairios technologinės smegenų krušimo priemonės, jeigutik turi pakankamai lėšų nusipirkti. Taip, su psichotronine technikagalima apsimesti velniais, dievais, vykdyti apsėdimus, ar kaip nors ki-taip tiesiogiai komunikuoti su sąmone.

Gal kiek banalesnė yra kita priežastis ir atsakymas į klausimą „ko-dėl?“ ir „kas?“. Tai yra darbas, susijęs su įtaka, turtais arba valdžia.Pavyzdžiui, kovojant prieš konkurentus, šalinant, susidorojant. Jeigutai „žemesnė kasta“, baudžiant už „nepaklusnumą“. Vadinasi šitaipmąstant, galima išsiaiškinti psichotroninio užpuolimo priežastis. Jeiguneišeina suvesti galų ir suprasti kodėl, nes „nėra jokios priežasties“,tai dažniausiai aristokratų sektos pramoga arba bausmė už tai, kad esiir mąstai. Jeigu gyvenime esi kam nors perbėgęs kelią dėl savo dar-bo, valdžios ar verslo, tai konkurentai gali būti pasamdę susidorojimo„ekspertus“, kurie niekaip neišaiškinami, nes jau vien psichotroninisžodynas stigmatizuojamas – negalima kalbėti tokiais žodžiais, nes ta-da tave „uždarys“ kaip nepakaltinamą.

Galima visai realistiškai pasakyti, kad spec. tarnybų įvykdytasvalstybės organizacijos užvaldymas, gaunant finansavimą ir naujausiastechnologijas „iš užsienio“. Užvaldyti reikia ir visus bendrai, tai yrasukurti bendrą transhumanistinę valdymo kultūrą, pritaikant smegenųplovimo ar propagandos priemones, formuojant sau palankų diskursą.Taip pat reikia svertų leidžiančių kontroliuoti kiekvieną žmogų atski-rai. Tai daroma susidorojimo baime, ir nuolat parodant pavyzdžių„kaip būna“, jeigu nepaklūsti. Tas pranašumas, aišku, yra psichot-roninė telepatija, kuri leidžia kontroliuoti kiekvieno žmogaus sąmonęir nepadeda net gynybinės technologijos. Tarp grupuočių valstybėjevyksta psichotroniniai „karai“. Toks yra naujasis transhumanistinispasaulis, ta šitaip laukta „pažanga“.


Visai nesunku juodąjį transhumanizmą vadinti kriminaliniu trans-humanizmu, o tuos žmones, kurie psichotroninėmis priemonėmis nau-dojasi – valdžia, aristokratija, oligarchatas – vadinti nusikaltėliais, nestai, ką jie daro yra nusikaltimas, net jeigu ir labai sunkiai įrodomas.Naudojant jų žargoną, jie žmones ištrauko, ištampo ir sudoroja. Ir taine vien pavieniai asmenys, lyderių vaidmenyje, bet žmogus arba grupė,apsupta zombių agentūros, kuri aplinkoje vaidina socialinį spektaklįbandydama sudoroti žmogų aktoriniais sugebėjimais, t.y. patalpinda-ma jį/juos į spektaklį arba suvaidintą tikrovę. Pasiekę rezultatą jiedingsta ir niekaip neįrodomi, o žmogus, su visomis savo problemomis– lieka.

Matome, kad perpuvusi visa visuomenė, kuri sudaryta, iš zombių,darbinių jaučių, agentūros, hierarchinės valdžios sistemų, kuriems įsta-tymas – „negalioja“. Problemų būna tik tada, kai žmogus gauna įro-dymų. Kol „neįrodoma“, agentūra įstatymus pažeidinėja kiek tik noriir dar tyčiojasi. Tyčiojasi betampydami „teoriją“, vaizduodami, kadčia jų pergalė. Rezultatą svarbu ne pasiekti, bet suvaidinti, todėl daž-nai nevyksta net duomenų rinkimas, vyksta tik rinkimo vaidyba, nesduomenis pagamina moduliuojamos smegenys.

Galima pasakyti ir dar griežčiau: toks požiūris yra bendra valsty-bės organizacijos politika kiekvieno žmogaus atžvilgiu. Pagalvojimas„o kodėl aš?“ – labai naivus. O kodėl tu turi pasą, gal esi koks norsišskirtinis? Kad būtum valdomas – išskirtiniu būti nereikia, priešingai,turi kaip tik būti neišskirtinis. Tad logika – priešinga. Tu todėl, kadesi neišskirtinis ir, vadinasi, niekam neįdomus. Valdžia paprasčiausiai„dirba“; ir šis darbas jau buvo apibūdintas – tai nusikalstamo trans-humanizmo šimtmečio įvedinėjimas, arba psichotroninės eros aušrosartinimas. Tai bus tokia nauja planetos tvarka, kuri turės galimybessu kompiuteriu piešti tavo sąmonę. Bet tai yra kelio pabaiga; tuo tar-pu nemažai žmonių laisvoje visuomenėje stovi šio kelio pradžioje ir viskelia savo naivius klausimus.

Informacinės technologijos pamažu užvaldo visą visuomenę ir pri-


meta šiai visuomenei savo žodyną, kuris po to taikomas ir aiškinantžmogaus būklę šiame pasaulyje. Žiniatinklio kertiniai mazgai yra tink-lalapių serveris, kur sukaupta visa žmonių informacija; ir asmeniniskompiuteris, duomenų tvarkymui turintis naršyklės programą. Tas tu-rinys yra kabeliu arba oru atskrendantis skaitmeninio kodo srautas,kuris naršyklės programos paimamas ir pagal instrukcijas suformuoja-mi vaizdai ekrane. Visas kodas yra tarp ženklų <html> <body>lorumipsum…</body></html>. Yra kintamas turinys ir yra statiška struk-tūra. Tai rašau todėl, kad gyvybės biologija – ekraniška, todėl biolo-giniam ekranui galima pritaikyti tuos pačius principus kaip naršyklei.Ateina srautas, kuris psichotroninės programos suformuojamas žmo-gaus ekrane ir rodo ten ne tikrovę, bet žmogaus arba DI parašytąprogramą.

Tikroviškumas tikrinamas labai paviršutiniškai, lyginant su tuo,kas sukelia sąmonėje tvirtumo, patikimumo įspūdį. Tačiau niekaip ne-įmanoma patikrinti, ar šis įspūdis taip pat nėra iliuzija. Jeigu užgrob-tas visas plotas, žmogus nežino kur yra. Šitaip, okultinėse praktikose,manipuliuojama sąmone, naudojant įrėminimo metodiką, kai žmoguipasimaišo protas ir jis pradeda elgtis neadekvačiai. To nusikaltėliai irsiekia – savo pramogai išvesti žmogų iš proto ir pamatyti jo vidaus„paslaptį“, ištraukyti išprotėjimo informaciją, sunaikinti žmogaus neišorinį apvalkalą, bet sąmonę. Kai tai praeini, ir esi jeigu ne kelio pa-baigoje, tai bent viduryje, tai naivių klausimų nelieka, sąmonė žinovisus pagrindinius taikinius. To neturėtų būti, bet valstybės organi-zaciją valdžia svaigina, o valdžios darbelius galima perpiešti taip kaipnori, pasamdžius kokį nors „talentą“, kuris turi tikrovės žudymo gabu-mų, jeigu tai daro sudėtingai, rafinuotai su polėkiu. (– Kokie jie saugražūs…net ašara ištrykšta…) Tokio mąstymo pasekmė ta, kad turiniojokio nelieka, galvojama tik kaip sužadinti įspūdį… O tiesa veikia netodėl, kad ji įspūdinga, bet todėl, kad taip yra ir taškas.

Manau naivaus klausimo „kodėl?“… nelieka, kai gerai pagalvoji.Toks yra pasaulis, kai pasižiūri tarp spektaklio eilučių.


24.2 Taškai ant „i“Iš karto pasakau: nežinau, kur gauti gynybos priemonių, galiu tik pa-tarti, kaip elgtis su sąmonę pasiekiančia informacija, ypač kai operacijabūna užmaskuota. Informaciją reikia teisingai interpretuoti ir panau-doti savo naudai. Pirmas požymis, kad kažkas ne taip yra negebėjimasvaldyti savo kognityvinių arba kūno funkcijų. Dėl to žmogus skyla įdvi dalis, viena yra jis pats, o kita – svetima. Psichotroninė operaci-ja pirmiausiai tokios būsenos ir siekia – priversti smegenis kovoti susavimi, vidinėje sąmonės dalyje. Svetimoji dalis, valdoma operatorių,provokuoja, o kita dalis, ta kuri yra pats žmogus – kovoja ir priešina-si. Imituojant nusikaltimą, valstybės pasamdyti operatoriai valdo kū-ną, tačiau tas valdymas žmogui fenomenologiškai niekaip nesusekamas,yra tik beformis jausmas arba būsena. Tad reikia sekti technologiškai– ieškoti intervencijos požymių, gaudyti technologinius signalus. Ta-čiau su signalais bėda ta, kad jie veikia tol, kol daromas nusikaltimas.Kai operacija baigiama signalas išjungiamas ir jokių įrodymų nelieka.Žmogus būna tik su svetimos jėgos intervencijos jausmo arba būsenosatmintimi; o technologinė intervencija tokia subtili, kad ją sunku netik užfiksuoti, bet ir įrodymais susieti su kriminalinio transhumanizmomafija.

Būtent dėl šios priežasties jie „nieko nebijo“…Bet jeigu žmogui lieka tik jausmas, kaip galima žinoti, kad tai ty-

činė išorinė intervencija. Pirmiausiai todėl, kad tai ne vieno žmogausproblema, ir atvejų yra įvairių: su vienais šneka, su kitais ne; vieniemsrodo paslaptis, kitiems nerodo; vieniems išduoda savo kėslus, o kitiemsne; vienų kančios trumpos, o kitų trunka dešimtmečius ir t.t. Šitaipsukaupiama didelė duomenų bazė, leidžianti daryti apibendrinimus irišvadas. Remiantis šia informacija, galima užtikrintai pasakyti, kaddaugelis rezonansinių nusikaltimų labai įtartini, nes panašu, kad juosepakišti niekuo dėti žmonės, valdant elgesį su psichotronine technika.Teisėsaugos struktūros, veblena, lemena, bet realiai jos vaidmuo pri-


dengti nusikalstamo transhumanizmo sektas. Jie tai daro arba todėl,kad patys joms priklauso, arba yra prispausti, jau minėtomis priemo-nėmis, ir pasipriešinti nesugeba.

Kadangi žinome, kad su sektomis susiję žmonės būna psichiškainesveiki, tai tokia perspektyva nieko gero nežada…Dar blogiau, kai ne-sveika psichika susiejama su turtais ir perima technologines galimybes,užvaldo organizacijos struktūras ir ieško visuomenėje terpių, kuriosegalėtų realizuoti savo psichopatinį mąstymą. Žmogus dirba savo darbą,nesidomi jokia ezoterika, sektomis, scientizmu, ir staiga pradeda vienadieną bendrauti su demonais…Paaiškinimas paimamas iš standartiniorepertuaro: tai – smegenų sutrikimas, nes viduje šnekėti negali niekas;reikėtų pasirūpinti smegenų sveikata ir vaistukais. Pasigydo vaistukais,bet nepadeda; ir tik tada sąmonėje pradeda brėkšti teisingas suprati-mas, kad klausimą spręsti reikia ne mediciniškai. Pirmas žingsnis būnakreipimasis į teisėsaugą, tačiau pamato, kad niekas nekreipia dėmesio,ignoruoja, išjuokia… Paaiškėja, kad jie irgi pakabinti, veikia išvien sunusikaltėliais… Žmogus lieka vienas, nes visi nuo jo nusisuka, lieka tiktokie patys kaip jis, jo likimo draugai. Kaip tik tada ir prasideda tikrakova.

Klausiama: Kas yra sąmonė?, Kaip ją įmanoma valdyti?, Koksmokslas pajėgus išspręsti šią problemą?, Ar vieša fizika yra tikras fizi-kos vaizdas?, Visuomenės valdymas, toks kaip vaizduojamas, ar tikrimetodai taikomi slapta?.. Iškyla labai daug klausimų; čia pateikti tikkeli iš jų. Pradedama domėtis ne tik savimi, bet ir kitais, svarstant,o kas jeigu visi užgrobti, jeigu neužgrobti – ką daryti, kad žmogusbūtų išgelbėtas; jeigu dar tik pradžia – ką daryti, kad nusikaltėliųtranshumanizmas nelaimėtų? Ateina ištisa lavina informacijos, kuriosvandenyne gali pasimesti, tad reikia pagalvoti apie priemones, kurio-mis galima būtų ją sutvarkyti. Reikia turėti galvoje, kad žiniatinklyjeveikia visi, net ir nusikalstamo transhumanizmo propagandistai, kuriųtikslas painioti, dezinformuoti, meluoti, šmeižti ir t.t. Todėl ir aiški-nau, kaip tarp žiniatinklio ir PC veikia ryšys: yra serveris, tavo PC


ir kabeliai arba oras, per kuriuos keliauja skaitmeninis kodas. Kai šispasiekia naršyklę, programa jį sutvarko kaip tinklalapį.

Mano mintis tokia. Tas šaltinis, iš kurio ateina informacija ir vadi-namas serveriu – nėra jokia tikrovė, todėl be įrodymų pasitikėti skait-meniniu kodu lekiančiu kabeliais – negalima. Reikia kitų priemonių.Šią informaciją tvarko serverių administratoriai, o informaciją talpi-na žmonės – pavieniai asmenys arba organizacijos. Jie bando ekranupakeisti gyvenimą sau naudinga kryptimi, tad į žiniatinklį deda tokiąinformaciją, kokios jiems reikia.

Ekranų ir vaizdų pasaulyje reikia ieškoti atramos, ir daug labiaureikia, nei to reikėjo Dekartui, ar Budai… Vienintelė atrama yra patsžmogus, jo vidinis jausmas, jo EGO. Tai ne pasaulis, ne kiti žmonės,bet Tu pats. Visa informacija sąmonėje dažnai jau būna, tačiau jiveikia kaip intuicija, kas reiškia, kad ji pakankamai nuodugniai neap-mąstyta. Nuo tokių dalykų ir reikėtų pradėti – išskleisti šį sąmonėsturinį, kuris joje visą gyvenimą buvo užrakintas septyniais užraktais…

„Kodėl aš?“ reiškia tik kad susikirto keliai, ir laukia nuožmi dviko-va. Vienoje pusėje TU, o kitoje kriminalinis transhumanizmas..


25 | Kodėl?

25.1 Populiacijos struktūraSusidūrus su organizuotu persekiojimu, pirmas klausimas dažniausiaibūna „kodėl?“ ir žmogus instinktyviai pradeda atsakymo ieškoti sa-vyje arba savo gyvenime, nes įprasta manyti, kad visi blogi žmogųištinkantys dalykai turi turėti protingą priežastį. Neprotingi tik at-sitiktinumai ir aplinkybės, kurie asocijuojami su likimu. Tačiau kitožmogaus arba žmonių pikta valia nėra joks atsitiktinumas, toks blogispagrįstas sąmoningais sprendimais. Vadinasi į klausimą „kodėl?“ ga-limi du atsakymai: taip nusprendė kažkokie piktadariai arba galėjaukažkam perbėgti kelią aš. Šį klausimą tyrinėju jau nemažai metų irremdamasis savo patirtimi galiu pasakyti, kad antras atsakymas daž-niausiai būna neesminis, nes organizuotas persekiojimas beveik visaisatvejais vyksta dėl išorinių priežasčių. Tad vietoj laiko gaišimo ieš-kant atsakymų savo gyvenime, geriau bandyti identifikuoti konkrečiaisu tuo susijusią sistemą ir pamėginti suprasti kodėl jie tai daro, po taip– kaip jie tai daro ir galų gale – kaip su tuo kovoti, kaip apsiginti. Bai-mė, savęs graužimas ar kaltės jausmas tikrai nepadeda susitvarkyti susituacija. Greičiau, norint iš šių būsenų išsivaduoti, reikia išplėsti sa-vo mąstymą, pamatyti platesnę planetos panoramą, globalinį procesą.Tada tikrai pradės aiškėti klausimai „kas?“, „kodėl?“, „kaip?“ ir t.t.Svarbiausia, kad tai padeda nukreipti visą negatyvumą produktyvia

227

SKYRIUS 25. KODĖL? 228

kryptimi. Bėda tik ta, kad piktadarius sunku identifikuoti ir jie turiįmantrią apsaugos sistemą, dėl kurios sunku net prisiartinti prie tokiųžmonių gyvenimo, kad galėtum pamatyti kaip jie gyvena, mąsto ir su-prasti psichopatijos tikras priežastis. Kita vertus, tai galima padarytiir abstrakčiai, nenaudojant patirties faktų.

Kaip šis procesas vyksta suprasti nesunku. Tereikia pažiūrėti ko-kioje planetoje gyvename. Pirmiausiai – tai žmonių planeta ir antraši planeta apraizgyta technologinės civilizacijos. Grubiai skaičiuojant,šiuo metu žemėje gyvena 7 000 000 000 žmonių. Naudojant mokslinįterminą, juos galima vadinti populiacija ir panagrinėti kai kuriuos josparametrus. Populiacija yra kintanti, o visi kitimai turi tai, kas bu-vo, kas yra dabar ir tai, kas bus; kitaip sakant populiacija turi savopraeitį, dabartį ir ateitį. Šias atkarpas pereina ir kiekvienas žmogusatskirai, ir, kadangi populiacija sudaryta iš žmonių, šie etapai būdin-gi visai grupei. Svarbiausias parametras yra Dabartis, nes kiekvienuesamu momentu tik ši atkarpa gali tiesiogiai veikti ir daryti įtaką irviduje, ir į išorę. Kadangi žmogus gyvena apytiksliai šimtą metų, taivisa Dabartis yra sukaupta šiuose rėmuose, kurie išreiškiami penkiųkartų sistema, vienai kartai duodant 20 metų (100 dalinam iš 5 ir gau-name 20). Vyriausia karta yra 100 – 80, jaunesnė 80 – 60, toliau trečiakarta 60 – 40, ketvirta karta 40 – 20 ir penkta karta 20 – 1. Toliau,reikia neužmiršti, kad kartos neatsiejamos nuo šeimos ir giminės są-vokų – šeima augina palikuonis, o giminė yra artimais kraujo ryšiaissusijusių žmonių grupė. Tai svarbu todėl, kad net jeigu vakaruosepropaguojamas „individualizmas“ aukščiausioje visuomenės sistemojesvarbūs genealoginiai medžiai ir dinastijos, kurios pirmiausiai reikalin-gos sprendžiant turto paveldėjimo klausimus, nes visi palikuonys, pagalgaliojančią sistemą turi teisę perimti visą vyresnių kartų sukauptą tur-tą, kuris išreiškiamas nekilnojama nuosavybe, sąskaitomis, finansiniaisaktyvais ar kitais turtais, kuriais galima spekuliuoti biržose. Jeigu šisturtas tvarkomas sėkmingai, tai vėlesnės kartos gauna į savo rankas visgalingesnius valdymo svertus ir nenuostabu, kad įsigali versle, politiko-


je, moksle ir karinėse struktūrose. Ir visos šios sritys kontroliuojamosgimininių klanų ir dinastijų, kurios priklauso vadinamajai aukštuome-nei ir aristokratijai. (Taip, net „demokratijoje“ viskas veikia kaip tikšitaip).

Šeima, žiūrint biologiškai, yra pagrindinis vienetas, o socialiai, pa-gal kraujo ryšį artimų žmonių grupė vadinama gimine. Ši sąvoka netik įdomi savaime, bet ir svarbi modeliuojant populiacijos struktūrą.Pavyzdžiui, apytiksliai apskaičiavę giminei priklausančių žmonių skai-čių, galime pasakyti kiek iš viso populiacijoje yra giminių. Giminėsdydis priklauso nuo to, kiek vidutiniškai šeimos susilaukia vaikų. Daž-niausiai tai būna 2 ar 3 vaikai. Tad pagal apytikslius skaičiavimus,jeigu visos šeimos turi po du vaikus, artimiausia giminė sudaryta iš95 žmonių (kurie sudaro penkių kartų giminės Dabartį). Šiuos 95 ga-lima suapvalinti iki 100. Jeigu šeimos turi po tris vaikus, tai giminęvidutiniškai sudaro 325 žmonės. Pirmas skaičius, kurį galime gautiatlikę paprastus skaičiavimus, yra kiek iš viso planetoje vidutiniškaiyra Dabarties giminių. Minties iliustravimui imsiu antrą variantą, su325 žmonėmis. 7 000 000 000/325 ir gaunam apytiksliai 21 milijo-ną. Kuo šie skaičiai svarbūs – jau užsiminiau: kaip turto paveldėjimosistema ir kaip padidinta galimybė užimti kertinius postus, kuriuosebūnant galima vis labiau koncentruoti valdžios svertus ir didinti savogalią. Tai ypač matosi patyrinėjus karališkas dinastijas, kuriose val-džia ėjo karta iš kartos, ir net šiuolaikinėje sistemoje, kurioje karaliaipasitraukė iš viešo valdymo spektaklio, jie vis dar įtakingi, nes valdopasakiškus turtus ir kontroliuoja įvairias slaptas įtakos organizacijas.Tokių dinastijų būtų galima suskaičiuoti kelias dešimtis, kurioms ligšiol priklauso aukščiausia planetos valdžia, net jeigu ji neafišuojama irslapta. Dėl įdomumo palyginimui galima pažiūrėti į Lietuvos giminiųpasiskirstymo sistemą. Tarus, kad lietuvių yra 3,5 milijono, nesvarbukur jie gyvena, tai padaliję 3 500 000/325 gauname 10 700 giminių. Kaikurios iš jų turtingesnės, kiti – „biedniokai“. Neturtingi todėl, kad kilęiš kaimų ir nepaveldėję ar neatgavę turto, kurį būtų galima paversti ka-


pitalu ir tapti savininkais jau pagal naują kapitalistinę sistemą. Nes poperversmo didžiąją dalį turto „privatizavo“ vidurinė apsukruolių gran-dis, kuri iš socializmo pereinant prie kapitalizmo, atsidūrė tinkamojevietoje ir tinkamu laiku. Objektyviai vertinant situaciją, buvo nuimtastik pats aukščiausias ešelonas (bent tie, kas buvo labiausiai užsispyrę),o visas vidurinis ešelonas perėjo į naują sistemą ir dauguma net išsau-goję savo buvusį statusą. Kas buvo „kaimiečiai“ arba „darbininkai“ –taip ir liko. Ir net dar žiauresnėmis sąlygomis, nes kapitalizme žmogustik išnaudojamas daiktas, prekė, kurią galima pirkti ir parduoti.

Taigi karaliai yra giminės, aristokratai yra giminės, kapitalistai yragiminės, mokslininkai yra giminės ir t.t. Visi įsikibę į savo pranašu-mo svertus, visi saugo savo kapitalą ir netgi gausina jį ir jis niekadanepereina į „pašalines“ rankas – visada tik saviems. Tai svarbu, nes įgimines žiūrima kaip į savęs pratęsimą ir kitą savęs kopiją, kuri palie-kama užbaigus gyvenimą arba kai nusilpsta valdyti reikalingos jėgos.Kitaip sakant, aukščiausioje klasėje nėra jokio individualizmo yra bū-tent dinastijos ir paveldėjimas, kuris kaip tik tokį giminės kraujo ryšį irakcentuoja. Giminės yra aristokratų valdžios vienetai. Stipriausi aris-tokratai yra suverenai, silpnesni aristokratai yra vasalai, kiti žmonės– samdomi specialistai, samdoma arba priverstinė kariuomenė. Čianepropaguojamas joks individualizmas, nes jis – susilpnina socialinįgalios vienetą. Tai dabartinėje visuomenėje įmanoma, bet tik kaip pa-bėgimas iš aukštuomenės sistemos, atsisakymas atlikti savo „pareigą“.Ir priešingai, kuo žemesnė klasė, manoma, kad tuo svarbiau giminęsilpninti, atomizuoti, nes tada lengvesnis žmonių valdymas ir išnaudo-jimas. Aristokratas visada gyvena giminėje, po visos giminės sparnu,remiamas visa finansine ir politine galia, o darbininkas sulaukia 18metų ir turi „nulipti nuo sprando“, tai yra pradėti savo kaip darbi-ninko „karjerą“, nes tokia jo paskirtis – būti darbiniu jaučiu. Joks„svertų kaupimas“, kad būtų galima išsinerti iš jungo – neleidžiamas.Vėl sugrįžtant prie vidurinės grandies, ši mintis nereiškia, kad iš rankųį rankas pereina kabinetai, nes čia pasaulis labai įvairus ir yra dau-


gybė vietų, paveldėjus turtų, susikurti kokią nors patogią sinekūrą.Būti valdybos nariu, patarėju, valdininku, verslininku, savininku, taippat galima dirbti kokioje nors įtakingoje partijoje ir taip toliau. Jei-gu yra daugiau ambicijų, galima tapti įtakingu politiku, premjeru arnet prezidentu, panašiai kaip JAV, kur valdžią jau eilę dešimtmečiųuzurpavę pastovūs visokių verslo magnatų giminių klanai. Tokioje sis-temoje darbininkų kandidatas niekada nenugalės kovoje su kokiu norsmilijardieriumi, net jeigu „vienas prieš vieną“ būtų pranašesnis. Taipyra todėl, kad žiūrima ne tik į individualias savybes, bet ir į socialinįstatusą, tai yra, visų pirma, kad būtų „savas“.

Turėtų būti aišku, kad skirtumas tarp turinčių ir neturinčių žmoniųyra sverto galimybių klausimas. Bet vien prie šio fakto sustoti nederė-tų, nes svarbu ir iš kur turi ir kaip gavo arba tas, kuris neturi – kodėlneteko arba prarado. Galbūt susiveikė todėl, kad buvo apsukresnisarba neteko todėl, kad labiau rūpėjo ne šio pasaulio dalykai. Matome,kad šis pranašumas yra grynai išorinis ir apie žmogų pasako nebenttiek, kad jis apsukrus gudruolis, gerai suvokiantis artimiausią pragma-tinę perspektyvą, kuri per kelis šimtus metų, tai yra per 10 – 15 kartų,gali tapti „aristokratu“ (šiais laikais oligarchu ir verslo magnatu). Išto matosi, kad toks turėjimas niekaip nesusijęs su turinčio žmogaus vi-dine verte. Ir kiti paklusti privalo tik todėl, kad yra prievartaujami suužsigrobtu svertu. Tuo pagrįsta visa klasinė sistema, kurioje žemesnėklasė yra prievartaujama aukštesnės klasės, kuri sukaupusi valdymosvertus ir su jais šokdindama formuoja savo vergų visuomenę ir savožmogų (vergą). Tokia sistemos esmė, pagrįsta nemeile žmogui ir sie-kianti jį tik išnaudoti, paversti savo įrankiu ar pelno šaltiniu. Todėlir kalama į galvą, kad reikia vien tik dirbti, o ne konkuruoti siekiantsukurti savo įtakingesnį socialinį vienetą, pamėgdžiojant tą dinastinępaveldėjimo sistemą, kuri naudojama aristokratų giminėje, kurie yradiduomenė pagal kilmę ir pagal valdomą turtą. Be abejo, vyksta kon-kurencija ir konkurencijoje naudojami ir žemi bei niekingi metodai,tokie kaip psichotroninė lobotomija, klaidinantis mokslas, „švietimo“


sistema, kuri slepia planetos žmonių populiacijos valdymo paslaptisir t.t. Gyvename psichotroninėje vergovėje, o vaizduojama laisva vi-suomenė. Tai ir yra vienas atsakymų į klausimą „kas?“ ir „kodėl?“.Valstybės organizacija, turinti klasinę hierarchinę sistemą. Lietuvoješi sistema dar tik kuriama, bet matome nuo ko ji nukopijuota. Kad yraryšys su JAV organizacijos sistema – nepastebėti neįmanoma. O čiažmonėms valdžia laiko paruošusi tik „FEMA“ camps – koncentracijosstovyklas.

25.2 Valdymo psichologija ir globaliniaiprocesai

Valdžios troškimas pagrįstas noru išsiskirti, o išsiskiriama savo protu irturtu. Tačiau protu išsiskirti sudėtinga, nes protingi visi, tad dažniau-siai lieka vienintelis skirties požymis, vadinamas turtais. Tad valdžiaatsiranda tada, kai įrodomas koks nors pranašumas ir jis tinkamai pa-naudojamas svertų įsisavinimui. Po to ateina „kitų“ klausimas, nes„kas esu aš“ priklauso ir nuo to, „kas yra kiti“. Jeigu jie turi pranašu-mų, tai yra kliūtis ir ieškoma būdų kaip tą pranašumą nukenksminti.Tai pasiekiama padarant kitus kvailesniais, pavyzdžiui, per švietimosistemą, per pramogų industriją ir t.t., taip pat nuodijant chemiškaiarba su lobotomijų sistema. Taip pat, kad karas nebūtų begalinis,įgytas pakopas stengiamasi padaryti amžinas. Tai pasiekiama statusquo paverčiant tikrove ir tvarka, kurią pažeisti draudžiama, o pažeidętampa „nusikaltėliais“. Tačiau tam pati valdžia turi būti pateikiamakaip legali tikrovė. Žiūrint į tai, kaip šešėlinės dinastijos grindžia savovaldžią galima išskirti tokius variantus: a) iš dievo, su kuriais „susiję“giminystės ryšiais ir patys esą dievai, b) iš tradicijos – esą taip jau tapęįprasta, kad kokia nors giminė turi karalių titulą, nes dinastija aprėpiakokį 1000 m. ir c) išrinkti – gali būti ir aristokratų, ir liaudies atstovai.Tai reiškia, kad valdžia grindžiama „dievo valia“, „protėvių valia“ arba


„žmonių valia“. Ėjimas prieš tvarką vaizduojamas kaip nusikaltimas.Ši tvarka turi įmantrią loginę struktūrą, prie kurios žmonės pratina-mi nuo mažens ir atrodo esanti nepakeičiama tikrove. Skirtumas tarppaprasto žmogaus ir aukštuomenės pagrįstas turto ir įtakos sverto prin-cipu, nes aukštuomenė ir reiškia, kad ji apraizgiusi valdžios institucijasnematomais čiuptuvais ir bet kada savo svertus gali panaudoti priešbet kokį žmogų. Todėl buvo įprasta tokių žmonių saugotis, neturėti sujais jokių reikalų, nes gali bet kada, nesvarbu kokiu motyvu, pašalintiiš žaidimų, kurie nėra visai švarūs, nes švarios valdžios nebūna, neipolitikoje, nei versluose, nei moksle, kuriuo užsiimantys mokslininkaipriversti vykdyti ne visai teisėtus eksperimentus su technologijomis iržmonėmis. Tad būnant žemesnio rango gali tekti vykdytojų vaidmuo,nes tokie žmonės juodus darbus daro svetimomis rankomis. Arba galiper daug sužinoti ir tapti pavojingu šia prasme. Kuo žemesnis statu-sas, tuo juodesni darbai atitenka; jeigu netinki jokiam darbui, tai išviso nereikalingas, nes ši sistema galvoja tik apie save.

Grįžtant prie pagrindinių klausimų „kodėl?“, „kas?“, manau, atsa-kymas daug aiškesnis – bent tuo, kad aišku kur jo ieškoti. Konkrečiaitai aišku vietiniai valdžios atstovai, vykdantys aukščiausios valdžiosįsakymus. Kadangi yra funkcijų pasidalinimas, tai naudojamos jėgosstruktūros – kitos tik prižiūri ir pataria. Tačiau priežastis dažniausiainiekada nebūna vietinė, nes toks iškreiptas, psichopatiškas mąstymasateina iš aukščiausių valdžios ešelonų, kuriems turi paklusti visos vieti-nė valdžios, tiekdamos kokį nors produktą žmogaus pavidale įvairiomsreikmėms tenkinti. Kokios tos reikmės – nustatyti nėra sudėtinga, nes,kaip jau sakiau, žmonių sąmonės galimybės skiriasi labai nedaug. Va-riantai gali būti tokie:

1) okultinis,

2) socialdarvinistinis,

3) mokslinis,


4) ekonominis,

5) psichopatinis.

Okultinis mąstymas susijęs su kitu, paraleliniu pasauliu, įsivaizduo-jamomis būtybėmis, kurios jame gyvena ir „mainų“ sistema, kai šiežmonės save laiko atstovais, pasiuntiniais, mediumais ir t.t., ir norėda-mi gauti iš to pasaulio „paslaugų“ turi atlikti okultinius ritualus, per-eiti išbandymus ir t.t. Kokia konkreti forma priklauso nuo iškreiptosvaizduotės, kuri pateisina net aukojimo ritualus, užprašomus šviesosar tamsos būtybių. Socialdarvinistinis mentalitetas pagrįstas Darvi-no evoliucijos teorija ir nacistų rasės grynumo sąvoka, kuri vykdomapritaikant eugenikos metodus – sterilizaciją, kastraciją arba visišką ho-lokaustą. Nepavykus atviram įžūliam Hitlerio holokaustui, buvo pri-galvota daug slaptų „mokslinių“ priemonių, kurių neįmanoma įrodytiir dar sunkiau pasipriešinti, nes stogą daro visa sistema. Mokslas ty-rinėja ne tik žmogaus aplinką, bet ir patį žmogų, taip pat naudojantneteisėtus ir nežmogiškus metodus, kaip MKUltra, Monarch, kai vyk-do įvairius neteisėtus eksperimentus su žmonėmis. Pavyzdžiui, ameri-kiečių CŽV tyrė galimybes ištrinti su elektra visą žmogaus atmintį irperprogramuoti kaip „naują žmogų“, naują asmenybę. Šitiems eksper-imentams taip pat reikia kontingento ir jį suranda žemesnėse žmoniųklasėse, kurie laikomi „mažiau vertingais“. Ekonominis motyvas susi-jęs su naudos ir pelno siekimu, tam reikia padaryti žmogų paklusniubiorobotu, kuris dirbtų kiek galima daugiau ir reikalautų kuo mažiausąnaudų, geriausiu atveju nereikalautų nieko ir dirbtų tik vergų sta-tusu. Tam reikalingos įvairios priemonės, kurios sulaužytų natūralųžmonių pasipriešinimą, ir paverstų jį paklusniu, nemąstančiu zombiu.Ir paskutinis variantas psichopatinis, kai aukščiausi valdžios ešelonaisiekia ne tik susireikšminimo ar naudos, bet ir „pramogų“, iš kuriųdidžiausia – sadistinis tyčiojimasis, kuris leidžia pajausti savo galiosjausmą. Visa tai suvokus, klausimas „kodėl?“ tampa daug aiškesnis,


nes atsakymą galima gauti panagrinėjus šiuos punktus, kurie aprėpiadaugumą situacijų ir kažkuris variantas tikrai būna teisingas. Taip patdidelė tikimybė, kad bent iš dalies teisingi yra ir visi šie punktai, nesjie atspindi visas galimas aukščiausios valdžios psichologines ideologijųgalimybes; ko dar žmogus gali siekti, bet šių išvardytų punktų – įsi-vaizduoti labai sunku. Aišku viena, kad tai turi būti susiję su kokiunors patologiniu sąmonės iškrypimu, nes normaliam žmogui sadizmasneteikia jokio malonumo ir normalus žmogus nelaiko savęs nei dievu,nei velniu.

Apsvarsčius valdžios ir patologijos pagrindinius principus, beliekanustatyti pagrindinę globalinio proceso tendenciją, kuri yra pasauliovyriausybės sukūrimas. Taip pat svarbu koks šios vyriausybės san-tykis su planetos visuomene. Viena vyriausybė sudėtingas klausimas,nes yra daugybė grupuočių, tarp kurių siekiant absoliučios valdžios ne-išvengiamai kils karas. O santykiai su žmonėmis taip pat nežada niekogero, nes šiuo metu išbandoma psichotroninės vergovės sistema, ir ruo-šiamas visuotinės čipizacijos projektas, kuris bus įtvirtintas įstatymu irtie, kas nesutiks čipų įsidėti, bus kriminalizuoti ir išstumti iš visuome-nės. Tačiau norint šią sistemą įvesti, reikia atlikti daugybę eksperimen-tų visose pasaulio valstybėse. Psichotroninio persekiojimo aukos ir yratokie paruošiamieji eksperimentai, kurie parodo kokia laukia žmonijosateitis, jeigu šis projektas bus sėkmingas. Todėl ir kvaila atsakymų įklausimą „kodėl?“ ieškoti savyje ir savo gyvenime, nes atsakymas glūdivisai ne ten. Kur yra atsakymas parodo apžvelgtos globalinės tenden-cijos, kurios rodo, kokią kryptį žmonijai parinko aprašytos šešėlinėsdinastijos, kurias aš kartais vadinu „antžmogiais“ arba „dievais“, kurienors ilgai buvo pasislėpę nuo žmonių akių, bet savo valdžios atiduotinesiruošė niekada, tai buvo tik gudrus ėjimas.


26 | Neuronuose paslėpta ver-govė

26.1 Valdymo technologijosŽmogus visą savo „techninę įrangą“ turi šioje realybėje, todėl yra labaipažeidžiamas. Jeigu savęs nesaugo, rizikuoja patekti į technologinę, so-cialinę arba psichologinę vergovę. Kūnas pažeidžiamas tuo, kad jį labainesunku apriboti, uždaryti išoriškai; taip pat galima sukelti skausmąir skausmo baimę; galima įsibrauti į jo vidų, sukeliant ligas, sutrikimusir t.t.; įmanoma net panaudoti genetinį ginklą, su kuriuo valdomas or-ganizmo sandaros patologinis kitimas. Žmogaus psichologinių funkcijų„techninė įranga“ taip pat tokia pati visa išorėje. –Visa surinkta sme-genyse, sudarytose iš neuronų. Ši technologija pagrįsta tuo, kad yravidinė neuronų hierarchija smegenyse, suskirstanti tinklus į vadovau-jančius ir paklūstančius. Vadovaujantys neuronai valdomi tam tikraissignalais, pavyzdžiui, žodžiais, kurie užgrobia vykdymo neuronus sme-genų viduje, uždarydami juos į uždarą išorinę grandinę. Tai valdymassu semantinėmis haliucinacijomis. Kitas būdas yra pakeisti vadovau-jančius neuronus dirbtiniais neuronais, t. y. elektrodais ir implantais,plėvelėmis ir plokštelėmis ir t.t. Taip vykdantys neuronai irgi uždaromiį paklusimo „meta-struktūrą“.

236

SKYRIUS 26. NEURONUOSE PASLĖPTA VERGOVĖ 237

Valdymas žodžiais jau praeitas etapas, nors savo vietą naujame pa-saulyje išsaugojo. Jis buvo pakeistas implantų technologijomis, kuriosveikia be sutrikimų ir reikalauja mažiau darbo, nes visą sistemą ga-lima automatizuoti, atiduodant valdyti kompiuterizuotoms sistemomsir dirbtiniam intelektui. Implantų technologijos veikia labai paprastai– per elektrodą į tinklą implantuojamas elektrinis sužadinimas ir ne-uronas įvykdo darbą, kuriam jis skirtais. Natūraliai neuronus valdoišoriniai receptoriai arba sudėtingos vidinės tinklų schemos, tačiau su-radus galutines grandines, kurios atiduoda galutinę komandą, kai šiuosneuronus pasiekia veiksmo potencialai, galima juos įstatyti į išoriškaivaldomą technologinę meta-struktūrą, ir užgrobti galutinę funkciją. Ši-taip žmogus išgirsta haliucinaciją, pamato vaizdinį, pagalvoja mintį, aratlieka judesį, kurie yra ne jo. Sąmoningas valdymas šitaip pakeičia-mas technologiniu valdymu, su kuriuo galima užgrobti visą žmogausgyvenimą. Atimama valia, reikalinga pasipriešinimui vergovei, atima-mi lavinimuisi reikalingi sugebėjimai. Juk smegenyse veikia dviejų tipųsignalai – veiksmo potencialai ir stabdymo potencialai. Reikiamu metuįjungus stabdymo potencialus, sustabdoma funkcija.

Visa ši sistema žinoma, tačiau kadangi prie jos prijungti visi žmo-nės, tai ji apsaugoma nuo paviešinimo ir nėra galimybių ją kriminali-zuoti, nes „stogą daro“ visi valstybės organizacijos zombiai. Apsaugossistema yra hierarchinė, nes žemesnės klasės psichotroniką valdo aukš-


tesnė klasė, kuri turi visas socialinių efektorių pritaikymo priemones,t. y., tuos, kurie šią situaciją bando paviešinti, išstumia į socialinįužribį, kuriame gali paleisti visas susidorojimo programas. Ši nusi-kalstama sistema tokia efektyvi, kad joje neįmanoma atlikti net pačiųelementariausių gynybos veiksmų – susirasti ir išsiimti implantus, pa-naudoti surinktą medžiagą teisme. Valdantis žodis būna „psichinisligonis“, o su technologine metastruktūra, su kuria valdomi neuronųtinklai, šiai „diagnozei“ paruošiamas pagrindas. Žmogus nevaldo neisavo elgesio, nei bendravimo ir tampa „neadekvačiu“. Dar blogiau kaiiš išorinio kontrolės centro valdomi technoneuronai padaro nusikaltimąsu pavergto žmogaus kūnu, nes tada žmogus atsiduria pačioje baisiau-sioje situacijoje, kuri žmogui įmanoma šioje tikrovėje. Žinoma, valdžiaipašalinti visus žmones nenaudinga. Jie turi „dirbti“, tad valdymas ap-siriboja kontrole, kad neiškryptų nuo sudarytos programos. Kai kam,ypač aukštesnėms klasėms, gali daryti net teigiamą poveikį – išplėstigabumus – bet tik tam, kad padarytų paskirtą darbą. Jeigu kyla po-reikis priešintis prievartai, iš karto įjungiamos „slopinimo“ programos:užblokuojama valia ir pasipriešinimui reikalingi sugebėjimai.


Išorinė „techninė įranga“, iš neuronų tinklų sudarytos smegenys,neapsaugotos nuo poveikio technologijomis, todėl reikia imtis specialiųapsaugojimo priemonių. Nes kai į jas įsibrauna nusikaltėliai – nelie-ka jokių pasipriešinimo galimybių. Taip yra todėl, kad įsibrovimaskompleksinis ir valdo visas „pavojingas“ funkcijas – valią reikalingątikslo pasiekimui, protą informacijos paviešinimui ir statusą, kad bū-tum „nepatikimas“ šaltinis. Tai yra uždaras ratas – nes nuslopinamiarba su lobotomija išpjaunami valdymo neuronai, o užgrobtas neuro-nas vykdo tik tas komandas, kurias įdiegia implantas. Kol implantasper užvaldytą grandinę leidžia elektrines sroves, tol žmogaus kūnas ar-ba protas vykdo to neurono komandas kurias galima perduoti į betkokią smegenų vietą. Tai padaryti paprasta, nes visi procesai paskirs-to neuronus į veikimo etapus. Tam tikri etapai yra pradiniai, o kitigalutiniai. Šitaip galima surinkti visų žmogaus funkcijų galutinių vyk-


dymo etapų tinklus ir tose vietose pastatyti valdymo meta-struktūras,su kuriomis galima, naudojant kompiuterio programas, įjungti arba iš-jungti norimas funkcijas. Šitaip žmogus uždaromas į vidinį kalėjimą,nors iš išorės gali atrodyti, kad žmogus „laisvas“ ir kad į jo gyvenimąnėra įsibrovimo. Kalama mintis, kad visada „pats kaltas“.

Šitaip vakaruose vaizduojamas „laisvas“ pasaulis, nors iš tikro yrazombių vaidinamas spektaklis. Iš išorės pasižiūrėjus – žmonių niekasnekontroliuoja ir jie gali daryti ką nori. Bet esmė ta, kad „norai“valdomi su dirbtiniais neuronais, todėl jie visada tokie, kokių reikiavaldžiai. Sukūrus tokią vidinės vergovės sistemą, išoriniai kalėjimainereikalingi, tačiau tik todėl, kad visi žmonės yra vidiniuose kalėji-muose. Todėl galima „demokratija“, „laisvė“, „žmogaus teisės“ ir t.t.Koks žmogus laikomas etalonu, nesunku suvokti patyrinėjus pramogųindustriją, kuri nutaikyta ne į pačius intelektualiausius žmones. Nesji taip pat naudojama ne žmogaus stiprinimui, bet sunaikinimui. Taigali nuteikti pesimistiškai, tačiau žiūrėjimas į pasaulį per rožinius aki-nius – taip pat nesustiprina. Sunkiausia išsivaduoti iš vergovės tada,kai nežinai, kad esi vergas. Ir netgi apakintas propagandos sieki šiosbūsenos kaip teigiamos, nes nesupranti, kad tai – kalėjimas.

26.2 Smegenų veikimo principasSmegenų sistema iš biologinės pusės nėra vientisa, net jeigu kvantiniolauko lygmenyje ji yra vientisų lauko kontinuumų samplaika. Laukasdalinamas į vienodų tipų kvantus, kurie formuoja aukštesnes struktū-ras. Aukščiausia struktūra yra ląstelės, vadinamos neuronais. Smege-nyse yra apie 100 milijardų neuronų ir 100-500 trilijonų sinapsių. Ne-uronas yra elektrinė sistema, o sinapsės valdo signalo plitimą ir elekt-rocheminio režimo įjungimą pagal tai, kokie neurono receptoriai įjun-giami su neuro-mediatorių mechanizmais. Pats neuronas yra 4/1000milimetro dydžio, o palyginimui atomo dydis yra 1/100 000 milimetro.Vadinasi atomas yra šimtą kartų mažesnis už ląstelę.


Smegenų sistemoje yra tokie lygiai: atomų, iš kurių sudarytos sro-vės, ir kurie skleidžia elektrinius ir magnetinius laukus (nes yra joni-zuoti); molekulių, kurios valdo signalo perdavimą iš vieno neurono įkitą; ir ląstelių, kuri yra bazinis signalizavimo vienetas. Ši sistemaelementari, tačiau daug sunkiau įvertinti, kurioje vietoje vyksta pag-rindinis smegenų procesas – informacijos susiejimas ir atvaizdavimasvidiniame suvokime. Neuronai yra sensoriniai, kognityviniai, tarpi-niai, ir motoriniai. Kiekvienas tipas turi posistemę, kuri nurodo sig-nalo apdorojimo fazę. :Surinkimo, analizės, suformavimo ir veiksmo.Pavyzdžiui, kognityviniai neuronai surenka informaciją, ją apdoroja,suformuoja reprezentaciją ir perduoda komandą vykdomiesiems neu-ronams. Įprasta manyti, kad neuronas savo funkciją atlieka tada, kaijis generuoja impulsą arba kai juo prateka elektros srovė. Srovę ga-li praleisti gretutiniai tinklai arba technologinis neuronas, taip kaipjau rašiau prieš tai. Atomai veikia neurono viduje, molekulės – tarpneuronų ir neuronų tinklai atlieka savo funkcijas visos centrinės ner-vų sistemos atžvilgiu. Su vidiniais prietaisais (nano-implantai) galimavaldyti viduje esančius atomus, nes jie – kaip antenos, sąveikaujančiossu fotonų lauku. Dar lengviau tokiu principu valdyti neuromediatoriųmolekules, kurios išskiriamos į sinapses ir elektrochemiškai įjungia arbaišjungia neuronų grupes. Tam gali net neprireikti vidinių technologiniųneuronų.

Žinome, kad fotonai sklinda labai dideliu greičiu ir reaguoja su LFir QGF sistemomis. Tai reiškia kad jos gali fotonus sugerti arba juosišsklaidyti. Sugerti fotonai keičia kvantinių sistemų parametrus ir taigali būti jų valdymo pagrindas. Esmė ta, kad QGF ↔ FL struktūrosyra elektrinio aktyvumo substratas. Q (kvarkai) ir L (leptonai) yra ma-terijos kvantai, o G (gliuonai) ir F (fotonai) yra jėgos laukų kvantai. F(fotonai) yra elektrinio ir magnetinio lauko pagrindas, kurie dalyvau-ja arba informaciniuose procesuose, arba substancijos/būsenos kūrimoprocesuose. Kitaip sakant, smegenyse reikia ieškoti dviejų struktūrų:informacijos apdorojimo ir reprezentacijos kūrimo. Informacija yra


morfizmų perdavimas, kuris turi būti susijęs su tikrovės formomis; at-vaizdavimas yra suvokimas kaip matymas arba supratimas. Potencialąkuria fotonai, o srovė yra materijos kvantų judėjimas. Ši sąveika vyks-ta iš dviejų pusių. Fotonai, kuria įtampos potencialus, o šie generuojamaterijos kvantų sroves vidinėse neuronų struktūrose. Krūvių tankiaiir laukas labai svarbūs, nes rodo, kad neuronas veikia, vykdo savofunkciją. Jau sakiau, kad neuronai skirstomi pagal tai, kokiai funk-cijos stadijai priklauso. Ir žinant šių neuronų vietas, galima tas fazesvaldyti. Galima sužadinti pradinę fazę, nuo kurios funkcija prasidedaarba įjungiama. Galutinę – kai duodama komanda funkcijos vykdy-mui. Taip pat tarpiniai paskirstomieji neuronai, kuriuos užblokavusgalima sustabdyti funkciją ir t.t.

Psichotroninė technika nebūtinai valdo neurono vidų. Ji gali už-grobti ir sinapses. Reikia neužmiršti, kad molekulės sudarytos iš tųpačių atomų. Tai reiškia, kad tai tik į didesnę struktūrą sujungti∑

(QGF ↔ FL) laukai. Vadinasi molekulės (t. y. neuromediatoriai)irgi veikia kaip antenos. Tai reiškia reaguoja į poveikį, keičia savo pa-rametrus ir dalyvauja sąveikoje su aplinka, ypač neuronų receptoriaissinapsėse. Koks pagrindinis neuromediatoriaus principas. Tai yra mo-lekulė, išskiriama į sinapsę, iš kurios patenka į receptorių, kuriam tinkakaip raktas į spyną. Šis funkcijos atrakinimas vyksta ne atsitiktiniojudėjimo ir pataikymo principu, bet neuronas iš sinapsės pats įtrau-kia molekulę veikiant elektrostatiniams laukams ir taip pat molekulęišstumia, nes receptorius negali likti visiems laikams „užkimštas“. Vie-nintelė jėga, kuri gali tai padaryti yra potencialiniai laukai. Kadangimolekulės ir receptoriai yra antenos, tai jas galima veikti su išoriniaiselektromagnetiniais laukais. Galima netgi numanyti, kad skirtingosmediatorių molekulės turi savo specifines moduliavimo charakteristi-kas, tad galima naudoti tikslinio sužadinimo principą ir perjunginėticheminius smegenų veikimo režimus. Tokia yra sinapsių psichotronika.

Kita vertus, per sinapses gali vykti ir natūralus neuronų valdymas,kai neuronai savaime poliarizuojasi ir „valingai“ sujungus molekules-


raktus su receptoriais per potencialinę sąveika, įjungiamos neuronųtinklų funkcijos. Galima manyti, kad tokia sąveika įmanoma ir iš ki-tų tipų laukų, ne vien elektromagnetinio jėgos lauko, arba materijoslauko, kuris yra struktūrinis materialių smegenų vienetas. Gali kiltiklausimas, kaip valdomi didesni plotai. Tai priklauso nuo charakteris-tikų hierarchijos. Skiriamoji geba turi būti keičiama nuo labai detaliosiki visumos. Kaip pav., paveikslėlyje.

Šį principą kitur esu pavadinęs „holistine neurorecepcija“.Matome, kad aprašytiems neurorecepcijos principams labai svar-

bus potencialinis laukas, kurio charakteristikas keičiant, galima valdytitarpneuronines materijos sroves. Šios srovės yra morfizmų formavimognostiniuose laukuose pagrindas. Žinoma, kad yra srovė ir magnetinisarba elektrinis laukas, veikiantis abiem kryptimis. Tai leidžia darytiprielaidą, kad vienas psichotronikos principų yra moduliuotas elektri-nis smegenų aktyvumas.

26.3 Socialinis kalėjimasPsichotroninis principas yra pagrindinė valstybės valdymo priemonė.Ji dažnai naudojama klasiniu principu, kai aukštesnė klasė turi savoagentūrą ir žemesnio rango žmones kontroliuoja tokiomis priemonė-mis. Tai liečia išsilavinimą, konkuravimą darbo rinkoje; žemesnė klasėapribota nuo tokių galimybių naudojant neuronų kalėjimą, kuris ne-leidžia pakilti į aukštesnį lygmenį. Taip pat su tam tikrais žmonėmis


susidorojama destruktyvaus elgesio programavimu, tokiu kaip alkoho-lizmas, narkomanija, nusikalstamumas ir kitos elgesio patologijos. To-kiais atvejais tai jau yra tiesioginis naikinimas, panaudojant neuronųkalėjimo sistemą, kai ant jų uždedamas dirbtinis prietaisas, kuris išjun-gia natūralų, laisvą aktyvumą ir primeta tam tikrą valdžios nustatytąprogramą. Čia gali naudoti elektrodinius techno-neuronus arba nano-implantus, kurie įleidžiami į kraują ir, kaip vaistų molekulės, surenkamitam tikrose smegenų vietose ir veikia kaip antenos, priimančios išori-nį signalą ir aplinkiniams neuronams perduodantys savo moduliavimolaukus.

Šitaip ir gaunasi tėvų socialinė klasė – kaip kalėjimas, iš kurio iš-eiti į laisvę turi atrodyti neįmanoma. Todėl šitaip naikinamos ištisoskartos, kurios vargsta apribotoje būsenoje. Iš išorės, atrodo, niekasnevaldo, tačiau viduje – neuro-kalėjimas. Pasipriešinimo neuronai iš-jungiami ir jo nelieka tūkstančiams metų į priekį. Priešintis nėra noro,nes nenatūrali tinklų hierarchija šį natūralų laisvės troškimą išjungiaelektrochemiškai. Kad negalėtų kelti savo lygio, įjungiami mokymosislopinimo prietaisai ir žmogus net nesidomi tokiais dalykais. Jiemsatrodo, kad jie patys galvoja: „O kam man to reikia?“, tačiau tai –implantuota nuostata.

Norint iš to išsilaisvinti – būtina anarchinis nusiteikimas, tačiau rei-kia gerai pasverti, kokią kryptį jis turi pasirinkti. Tai gali būti primity-vinimo kryptis, kažkas panašaus į primityvistinį anarchizmą („arčiaugamtos“), bet galimas ir kitoks, proto neatsisakantis, anarchizmas. Jisyra toks, kuris neatsisako konkuruoti ir laimi tokiomis pat priemonė-mis, kokias naudoja valstybės organizacija. Tai yra svarbu, nes statusquo be valdžios neįmanomas, tad norint su šia nuostata keisti valdžią,galima tik tobulinimo arba prastinimo kryptis. Be abejo, yra ir darvienas, humanistinis variantas, kuriantis „gerovės valstybe“, kuriojeneuronų kalėjimas būtų uždraustas. Tačiau matome, kad valdžia, norsir galėjo pasirinkti šį variantą, jo nepasirinko – tad nėra daugiau apieką šnekėti.


Kokios gali būti banditų priemonės jau aišku: elektrodiniai techno-neuronai, nano-implantai ir spindulinės priemonės. Kaip jas nustatyti:turi būti ieškoma nenatūralaus dirbtinio elektromagnetinio lauko, kurįkelia nano-implantai arba elektrodai. Taip pat naudojami spinduli-niai ekranai, kuriais žievėje sukeliami gradientai taip, kaip TV ekra-nas sukuria gradientus akies tinklainėje. Toliau reikia žiūrėti ar nėrakaukolės kaulo pažeidimų, nes jie dažniausiai būna dedant elektrodųgardelę. Tai gręžimo, pjovimo žymės, kurios, aišku, užlipdomos sutam skirta mase, bet rentgeno arba tomografijos nuotraukose vis tiekmatosi. Dideliems eletrodiniams implantams supleškinti reikia daugenergijos, kuri pavojinga smegenims, tačiau jeigu į smegenis prileistanano-implantų, tai jie svyla panaudojus žymiai mažiau energijos. Ži-noma, patiems tai daryti nepatartina, reikia gero specialisto. Jeigu jųsurasti neįmanoma, tada geriau palaukti geresnių laikų, nes žmonėsprie šio darbo jau ne vienas dešimtmetis sunkiai dirba.


27 | Didžiausia valstybės pa-slaptis

Šiuolaikinis pasaulis gali atrodyti chaotiškas, nenuspėjamas, žiaurustiek politine, tiek ekonomine, tiek socialine prasme. Taip pat gali atro-dyti, kad viso to paaiškinti neįmanoma, nes situacijas ir procesus valdonežinomi, anonimiški, sunkiai identifikuojami faktoriai. Tačiau daugkas paaiškėja, kai supranti, koks yra slaptas jo komponentas. Pirmasyra „neuronuose paslėpta vergovė“, apie kurią jau rašiau ankstesnia-me įraše ir, aišku, tie žmonės, kurių rankose atsidūrusi psichotroninėtechnika. Šie žmonės, valdydami visuomenę, nuobodžiauti nelinkę,nes užsiėmę tarpusavio santykių aiškinimusi, konkurencija ir, be abe-jo, pramogomis. Ir natūralu, kad pramogų objektais tampa labiausiaipažeidžiami – tie žmonės, kurie neturi galimybių apsiginti. Didžiausiapramoga „aristokratams“ yra nusikaltimai, bet padaryti ne tiesiogiai,o per valdomus žmones – juos galima vadinti „zombiais“, „biorobotais“ar dar kaip nors – pavadinimas nesvarbus, svarbu tik tai, ką „aristo-kratai“ daro.

Psichotronikos mokslo pradininku galima vadinti italų mokslininkąGalvani, kuris 1780 m. atrado, kad kiekvienas gyvas padaras, taip patir žmogus, valdomas biologinės kilmės elektriniais impulsais. Konkre-čiai varlės kojas jis jungė prie elektrodų ir parodė, kad raumenys valdo-mi iš smegenų siunčiama elektros srove. Nuo jo ir prasidėjo suvokimas,

246

SKYRIUS 27. DIDŽIAUSIA VALSTYBĖS PASLAPTIS 247

kad šias elektrines sroves užvaldžius, galima užgrobti gyvą organizmą.Šie tyrimai tęsėsi ir 19 – 20 amžiuje, kuriais buvo išaiškintas visaselektro-fiziologijos mechanizmas tiek smegenyse, tiek periferinėje ner-vų ir raumenų sistemoje. 20 amžiuje J. Delgado elektrodus ir implan-tus gyvūnams dėjo tiesiai į smegenis ir tyrinėjo užvaldymo galimybes.Pavyzdžiui, koridoje galėjo mygtuko paspaudimu sustabdyti puolan-tį bulių, kuriam į smegenis buvo implantuotas elektrodas. Didžiausiąpagreitį, natūralu, gyvūnų ir žmonių kiborgizacija įgavo 20 a. antrojepusėje ir 21 a. pradžioje. Ir dabar jau turimos technologijos, kuriosleidžia žmogų padaryti kompiuterio valdomu kiborgu. Šios technolo-gijos yra pagrindinė valstybių valdymo priemonė, kuri leidžia vergaispaversti „apačias“, susidoroti su kitaminčiais ir konkurentais, fabrikuo-ti nekaltiems žmonėms bylas ir net nebaudžiamai daryti nusikaltimus.Tai yra niekingiausias nusikaltimas, kai prokuratūra paverčia žmogųzombiu ir prisiūna savo pačių ar valstybės mafijos įvykdytus žiauru-mus. Arba, pramogai su tokiu zombiu gali „pašėlioti“ provincijoje irvietoj savęs pakišti niekuo dėtus žmones.

Šis straipsnis nėra mokslinis ir moksliškai mechanizmų aiškinti ne-ketinu, bet pats principas yra elementarus. Kad tam nereikia fantasti-nių technologijų, įrodė jau Galvani arba Delgado (ir, aišku, visa kom-panija kitų bendrininkų). Jie atrado, kad šis kūno valdymas pagrįstaspaprasta elektra (srove). Smegenyse pastimuliavus atitinkamus cent-rus, kyla sudėtingos motorinės reakcijos, veikiančios per valdomą sme-genų elektrinį aktyvumą, kurioms žmogus pasipriešinti negali. Aišku,tai reiškia, kad „zombis“ neatsako už nusikaltėlių nusikaltimus ir nėrajokios jo kaltės. Tai aišku pagal paprastą teisinę logiką. Kiekvienasatsako tik už save, o technoneuronas yra iš išorės valdoma metastruk-tūra, kuri peržengia žmogaus valią. Norint valdyti žmogų reikalingapsichotroninė sistema, kuri gali moduliuoti elektrinį motorinės žievėsaktyvumą. Pirminė motorinė žievė tiesiogiai žemėlapiais sujungta sukūno raumenimis ir stimuliuojant šiuos neuronus, kurie sudaro vidinįsmegenų homunkulą, galima tampyti raumenis. Aišku, siekiama su-


dėtingų motorinių reakcijų, kai veikia ištisa grupė raumenų ir atliekasudėtingą veiksmą. Tačiau ir tai įmanoma, nes priešmotorinėje žievėježemėlapių pavidalu, išsaugotos sudėtingos motorinių reakcijų schemos.T.y., turima lipimo laiptais schema, bėgimo schema, sudėtingų akroba-tinių triukų schemos ir t.t. Mąstymui iškėlus tikslą, išrinkus motorinęschemą žmogų galima priversti atlikti sudėtingą veiksmą, apeinant jovalią. Taip žmogus paverčiamas vergu, kurį gali naudoti darbui ar-ba pramogoms. Tokia dalia gali ištikti tiek moteris, tiek vyrus, tiekvaikus, kurie išnaudojami mafijos įvairiais tikslais. Dažnai psichopati-niais, sadistiškais ir iškrypėliškais.

Motorinis žmogaus aktyvumas nelabai sudėtingas ir ypatingai sudė-tingo valdymo nereikalauja. Yra dvi pagrindinės reakcijos – skaidulossusitraukimas ir išsitiesimas. Šitaip, valdant iš skaidulų sudaryto rau-mens motorines galimybes, galima atlikti judesius – nuo paprasčiausiųiki sudėtingiausių, kai koordinuotai veikia įvairios kūno raumenų gru-pės. Tačiau viskas atliekama šabloniškai ir dažniausiai nieko naujosmegenims išradinėti nereikia, nes viskas paruošta. Derinti galima tiksusitraukimo amplitudę, jėgą, kampą ir t.t. O tada paprastus judesius,tokius kaip rankos arba kojos pakėlimas ir nuleidimas, susieti į sudė-tingesnes sekas. Natūralioje situacijoje žmogus tai daro pats, tačiaupavertus žmogų valdomu kiborgu, motorinę žievę moduliuoja kompiu-terio programos, kurias valdo valstybės institucijos. Tokius kompiute-rius, pavyzdžiui, turi spec. tarnybos, policija ir prokuratūra, kuri juosnaudoja bylų fabrikavimui.

Kas yra šie žmonės, kokį gyvenimą jie gyvena? Pirmiausiai implan-tai dedami visiems nuteistiems nusikaltėliams, kad būtų galima kontro-liuoti visą jų gyvenimą ir kai reikia – panaudoti nusikaltimams. Toliaušitaip kontroliuojami psichiniai ligoniai, kurie irgi nėra visiškai laisvižmonės, nors taip gali atrodyti, nes jų vergovė paslėpta neuronuose.Kita plati grupė yra darbininkų klasė, kuri nukenksminama tam, kadnetrukdytų „aristokratams“ gyventi su savo pastangomis konkuruo-ti, užimti pelningas ar įtakingas vietas, kurios įsivaizduoja priklauso


jų „dinastijoms“. Toliau gali būti spec. operacijų pareigūnai, kariai,kurių gyvybės vertė prilyginama nuliui, ir kad žmogus su tuo susitai-kytu, jis turi būti paverstas valdomu robotu. Dar viena kategorija yrapramogų pasaulyje išnaudojamos moterys, kurios verčiamos aptarnau-ti iškrypėlius su neuronuose paslėpta vergove. Tai psichopatų kastaisvarbu, nes jos žino paslaptis ir gali bandyti skųstis. Kad būtų saugūs,jie naudoja kiborgizaciją.

Kaip pavyzdį imkime du atvejus, kai žmogus valdomas tik užgro-biant motorinę žievę ir valią arba kai sunaikinamas visas laisvas kogni-tyvinis procesas. Tai jau ne motorinė, bet kognityvinė psichotronika.

Šiame paveikslėlyje matome, kad psichotronikos pagrindinis taiki-nys yra elektrinė smegenų veikla, kuri koduoja informaciją ir siunčiamorfizmus dviem kryptimis: į kognityvinių efektorių sistemą ir moto-rinių efektorių sistemą. Pirmi valdo protą ir mąstymą, o antri – kūną.Ir šis valdymas pagrįstas moduliavimo principu – kiekvienas veiksmasarba aktas turi savo elektrinį kodą ir imituojant jį su išoriniu stimu-liavimu, galima tikslingai sukelti norimą reakciją. Imant kaip pavyz-dį išsigimėlių psichotronikos triukus, galima smegenis užprogramuoti,kad žmogus, nesuprasdamas ką ir kodėl daro, su rankoje laikomu peiliupradėtų badyti žmogų. Valdo judesį, kryptį, jėgą ir t.t. Po to praneša


apie 50 ar 150 dūrių, tik nepraneša kas iš tikro įvyko, kad vadinamasis„nusikaltėlis“ yra tik tikrų, smegenis užgrobusių nusikaltėlių zombis.Bet šiems nusikaltėliams stogą daro visa valstybė ir galų gale jie patysir yra šie nusikaltėliai „aristokratai“.

Dar niekingesnis būdas susidoroti su žmogumi yra nusikaltėliu pa-darant ne vykdant nusikaltimą, bet prisiūnant mafijos padarytus nu-sikaltimus atpirkimo ožiui. Toks žmogus taip pat būna zombis, betpoveikio kryptis būna į gnostinius efektorius: mąstymą, vaizduotę, šne-kėjimą ir t.t. Šitaip prokuratūra pavaizduoja, kad išaiškina iš smegenųinformaciją ir naudoja teisme kaip kaltės įrodymą. Taip pat svarbusbūna ir jau aprašytas motorinis zombinimas, nes svarbu, kad aukanegalėtų teisme gintis, blokuojant fizinius veiksmus, sustingdant žmo-gų arba „prisipažinimo“ fabrikavimui, kada žmogus priverčiamas taipadaryti, moduliuojant su kompiuteriu šnekos Broca smegenų centrą.Tokios bylos – „šimtaprocentinės“, nes žmogus, net su realiais implan-tais kaip įrodymais galvoje negali apsiginti, nes nusikaltėliams stogądaro visa valstybė, pradedant nuo vidurinės klasės agentūros.

Įeinantys signalai nupiešti raudonai. Jie smegenyse sukuria monta-žą, tam tikrą gnostinę formą, tokią kaip vaizdinys, mintis ir pan. Tadaimtuvas šį montažą užfiksuoja ir ryšio kanalais perduoda į kompiuterį,kuris signalą apdoroja ir rodo „įrodymus“. Čia svarbu nesupainioti,kas yra išorinė ir objektyvi realybė, o kas yra tik galvoje. Juk čiagalimybių daug daugiau nei vien televizorius ir filmavimas. Įrašo taip


paprastai išimti neišeina, o dažnai net ir nebando, bet vietoj to mo-duliuoja fantazijų ekrano elektrinį aktyvumą ir patys į smegenis įrašoinformaciją, kurią paskui su „imtuvu“ neva išima. Tad yra skirtumas,kai tik ieško ir kai patys moduliuoja, o paskui apsimesdami durneliais„suranda“. Tai irgi tobulas valstybės nusikaltimas, apsisaugoti nuokurio visuomenė kol kas dar būdų nesugalvojo. Tačiau šis momentasartėja ir prie to planetoje dirba didelė žmonių komanda. Psichotroni-niai nusikaltimai turi būti uždrausti ir jie bus uždrausti. Tam reikiakelių dalykų: 1) turi būti paviešintos technologinės galimybės, 2) turibūti atiduotos įrodymų rinkimo technologijos, 3) ir svarbiausiai – gy-nybos priemonės. Šios priemonės yra brangios, nepaisant ko turi taptiprieinamos visiems. Pirmiausiai, svarbūs neretušuojantys nuotraukųskeneriai, kad būtų galima surasti bent primityvius implantus, toliaujautrūs detektoriai, kad galėtų nustatyti elektrinį ir elektromagnetinįaktyvumą skleidžiamą net nano-implantų.

Yra dar vienas būdas žmogų padaryti vergu, kuris nebūtinai turibūti koks nors „runkelis“. Iš tikrųjų, juk runkeliai niekam nerūpi, nesiš jų pavieniui mažai pelno. Pelną duoda tik didelė masė. Daug labiaurūpi talentai ir genijai, kurie irgi daromi zombiais ir verčiami vergųsąlygomis dirbti mafijai. Tam yra gabumų valdymo psichotronika, ku-ri rankenėlės pasukimu įjungia ir išjungia sugebėjimus. Arba izoliuojatam tikrus centrus smegenyse, kurie tiesiogiai sąveikauja su kompiu-teriu, o suvokimo centras nemato proto turinio. Šita vergovė taip patpaslėpta neuronuose, ir gali atrodyti, kad mokslininkai gyvena laisvųžmonių gyvenimą. Tačiau taip nėra – jie irgi dirba mafijai ir neda-ro jokių karjerų valdžioje, nes to neleidžia technoneuronai – užsuktųgabumus ir pastangos tuo užsibaigtų.

Tokia tvarka vienoda visose valstybėse, nors vienos jų yra domi-nuojančios, o kitos – paklūsta. Šią sistemą šiuo metu bandoma išju-dinti, tačiau ne tam, kad sugriautų vergovinę santvarką, bet todėl, kadruošiamasi karui dėl didžiausio kąsnio, kuris yra visas Žemės rutulys.Valdžios geriau galėtų pagalvoti kaip karo išvengti, nes po šio karo –


nugalėtojų nebus. Visi būsime pralaimėtojai. O Lietuva III Pasauli-niame Kare kariaus tik dešimt minučių.


28 | Sąmonės moduliavimopsichotronika

28.1 Nuo BF prie kvantinio lauko28.1.1 Klasikinė sistemaIstorikai fizikos mokslą dalina į klasikinę ir šiuolaikinę fiziką. Kla-sikinė fizika turi kelis variantus, naudojančius skirtingus skaičiavimometodus, tačiau kurie yra ekvivalentiški ir nesunkiai transformuojamivienas į kitą. Pagrindinės formos yra Niutono, Lagranžo ir Hamilto-no materialaus taško judėjimo lygtys. Iš šių svarbiausia yra Lagranžojudėjimo lygtis, pagrįsta kinetinės ir potencialinės energijos skirtumu.

L = T −V =12mv2 − 1

2mx2

ddt∂L∂q̇

=∂L∂q

md2xdt2

= −kx

F = −F

253

SKYRIUS 28. SĄMONĖS MODULIAVIMO PSICHOTRONIKA254

Materialus taškas gavęs pradinį impulsą juda potencialiniame laukeir kinetinę energiją paverčia potencialine energija, kuri, pasiekus ribą,vėl virsta kinetine energija. Šis procesas panašus į iš lanko iššautos strė-lės judėjimą: gavusi impulsą strėlė kyla į viršų gravitaciniame žemėslauke, kuris stabdo strėlės judėjimą. Kai energija išeikvojama, strėlėpradeda judėti žemyn, sukauptą gravitacinę energiją paversdama kine-tine energija. Kai sistema uždara, t. y., kai kinetinė energija neviršijagravitacinės ryšio energijos, kinetinis ir potencialinis judėjimas lygūs.Kitaip sakant, kinetinės ir potencialinės energijos skirtumas, vadina-mas Lagranžianu, lygus nuliui. Lagranžianas labai svarbus analitinėjemechanikoje, kuri leidžia skaliariniais dydžiais apskaičiuoti fizikinėjesistemoje veikiančias jėgas. Tai padaroma Lagranžianą įstatant į ju-dėjimo lygtį, kuri yra ne kas kita kaip išpūstas Niutono pagrindinisdėsnis, pagal kurį apskaičiuojamos sistemoje veikiančios kinetinės irpotencialinės jėgos.

Įprastinėje analitinėje mechanikoje skaičiuojami materialieji taškaiarba jų sistemos, kuriose aprašomos kinetinės ir potencialinės savybės.Tačiau tą patį galima perkelti ir į kontinuumo mechaniką, kurioje skai-čiuojamos ištisinės terpės, vadinamos klasikiniais laukais. Laukas, ar-ba jo vietinė apraiška, taipogi turi kinetinį arba potencialinį aspektus,tai yra, juda atlikdami kinetinį darbą arba atstatomi į pradinę būse-ną veikiant potencialiniams laukams. Kontinuumai nebūtinai griežtaiištisiniai: tai pavyzdžiui, gali būti asteroidai arba kometos, dulkių irdujų debesys, kurie driekiasi kosminėje erdvėje ir sąveikauja kinetiškaiarba potenciališkai. Svarbiausias principas čia analogiškas minėtajam:galimos atviros ir uždaros sistemos. Atvirose sistemose iš potencialinioryšio ištrūkti įmanoma – tada Lagranžianas nelygus nuliui, arba užda-ros – tada Lagranžianas lygus nuliui. Tai yra pagrindinė sistema, pagalkurią galima nesunkiai apskaičiuoti makro- ir mikro- jėgas, kurios yramechanikos pagrindas.


28.1.2 Pagrindiniai šiuolaikinės fizikos bruožaiKuo skiriasi klasikinė nuo šiuolaikinės mechanikos? Pirmiausia, šiuo-laikinė mechanika yra reliatyvistinė, t. y., naudojama ne klasikinė, betEinšteino energija. Negana to, masė ir energija kvantiniame lygmenyjenesiskiria ir įvedus reikiamą kiekį energijos, galima sukurti masę, arbakitaip, naują kvantų sistemą.

Ec2 =m

Antra, šiuolaikinė kvantinė mechanika yra tikimybinė. Tai reiškia,kad ar įvyks procesas galima pasakyti tik tikimybiškai. Pavyzdžiui,Susskind naudoja pavyzdį su kauliukais: turime vieną kauliuką, kurisgali įgauti 6 būsenas bet kokia tvarka. Kokia tikimybė gauti vienąkurią nors iš šių būsenų? Statistiškai, kadangi tikrovė simetriška, taitikimybė gauti bet kurią iš šešių būsenų lygi. Tai matematiškai išreiš-kiama suma 1

6+

16

+16

+16

+16

+16

= 1. Visų tikimybių suma logiškaituri būti lygi vienetui.

6∑i=1

ai = 1

Šis principas kvantinėje mechanikoje vadinamas tikimybės ampli-tude. Tai nėra jokia išskirtinė savybė, nes vis tiek naudojama matema-tika, skaičiai ir išvados bei rezultatai gaunami tikslūs, tik šio tikslumoprasmė kitokia nei griežtai determinuotoje sistemoje. Tai ir yra žodis,kuriuo galime atskirti klasikines nuo neklasikinių fizikinių sistemų: pir-mos yra griežtai determinuotos, o antros yra negriežtai determinuotos.

Šiuolaikinės fizikos pagrindų pagrindas yra dalelių fizika, iš kurioskyla ir su kuriomis siejasi visos teorijos. Paprastas kvanto apibrėžimasgalėtų būti toks: – tai dinaminė lauko struktūra, turinti svyruojamo-jo judėjimo savybių. Kadangi tai svyruojamasis judėjimas, jį galime


išreikšti visomis periodinėmis funkcijomis. Patogiausios yra trigono-metrinės arba eksponentinės funkcijos, kurios aprašo materialaus taškobūsenos svyravimą ratu. Tačiau tai, kad funkcijos grafikas banguotas,nereiškia, kad fundamentalus taškas yra „banga“. Jis taip pat sėkmin-gai gali būti švytuoklės sandaros, svyruojančios aplink kokį nors vidinįpusiausvyros tašką. Tačiau matematiškai tai nesvarbu ir svyravimoparametrus lengvai galima skaičiuoti naudojant sinusą arba kosinusą,kurie pakeičiami eksponentinėmis funkcijomis pagal Eulerio formulę.

eix = cosx+ isinx

Į tokią sistemą energiją galima įdėti arba išimti. Visa tai vykstareakcijose tarp kvantų arba kvantų skilimuose. Reakcijose ir skilimuoseatsiranda nauji kvantai, kurie pasiima dalį energijos iš kvantinių siste-mų. Pagrindinės fundamentalių kvantų sistemos yra fizinė ir gnostinė.Fizinė kuria fizinį pasaulį, o gnostinis yra sąmonės ir pažinimo pasau-lis. Smegenyse šios sistemos susijusios ir atlieka pagrindinį organizmoorientavimosi aplinkoje vaidmenį. Kad tai būtų įmanoma, turi būtisąveika tarp šių paralelinių realybių.

28.1.3 Šiuolaikinė kvantinė mechanikaŠiuolaikiniai kvantiniai laukai matematiškai konstruojami naudojantkelis paprastus principus, kuriuos aprašysiu šiek tiek vėliau. Protin-giausia pradėti nuo laukų klasifikavimo. Paprastai išskiriamos tokioslaukų rūšys: skaliarinis laukas, aprašomas pagal Klein-Gordono lygtį;vektorinis laukas, kuris skaičiuojamas naudojant Proca judėjimo lygtį;ir spinorių laukas, formuojamas pagal Diraco lygtį. Tuo, praktiškaiišsemiamos visos geometrinės kvantinių laukų galimybės, kurios arbagali turėti kryptį arba krypties neturi. Pradedant kurti lauko modelį,reikia sukurti Lagranžianą, kuris, kaip jau sakiau, parodo, kaip susieja-mi kinetinės ir potencialinės energijos parametrai. Kiekvienas laukasturi savo skirtingas parametrų struktūras. Naudojant Lagranžianą,


galima skaičiuoti kvantiniame laukia veikiančias mikro-jėgas. Mikro-jėgoms išreikšti naudojamas Planko veiksmas h, kuris yra analogiškasanalitinės mechanikos veiksmui Ldt,

S =∫Ldt =

∫ddt∂L∂q̇

=∂L∂q

= 0

iš kurio išvedama Lagranžo judėjimo lygtis, o iš šios – Niutonoantrasis dėsnis. Kadangi Planko veiksmas yra konstanta, tai reiškia,kad visi lygties viduje esantys parametrai prilyginama šiai konstantaiir perkelia juos į kvantinius mastelius. Kadangi substancijos vidujevyrauja pamatinės simetrijos ir pastovūs dydžiai, tai ir mikro-jėga,dalyvaujanti kvantiniuose procesuose yra pastovioji, arba konstanta.

Toliau eina pagrindinė judėjimo lygtis; arba kvanto mechanika ap-rašoma konkretaus lauko judėjimo lygtimi. Šioje lygtyje yra du pag-rindiniai dydžiai: periodinė/banginė funkcija, išreiškiama trigonomet-rinėmis arba eksponentinėmis funkcijomis, kurios aprašo vidinius svy-ravimus; toliau prie šios funkcijos pridedama mikro-jėga, išvedama išjau minėtos Planko konstantos. T.y., banginę funkciją galima sujungtiarba su energija, arba tiesiogiai su mikro-jėga, kurios apibrėžia kvan-to judėjimą tam tikroje atkarpoje laiko trukmės vienetu (be abejo –tikimybiškai).

Kleino-Gordono lygtis

(∂xµ

∂xµ

+µ2)φ = 0

Diraco lygtis

i~∂φ

∂t= (βmc2 +αipic)φ

Nors prieš tai sakiau, kad skaičiuojant kvantinį lauką sudaromasto lauko Lagranžianas, pastarosiose formulės taikomas Hamiltonianas,


išreiškiantis kvantinės svyruojamosios sistemos energijos parametrą.Tačiau kita vertus, tai nėra svarbu, nes net jeigu lygties vienoje pu-sėje yra Hamiltonianas H, tai kitoje pusėje rašoma h konstanta, kuriHamiltonianą panaikina prilygindama jį sau. Tai tas pats kaip abe-jose lygybės pusėse būtų Planko veiksmas h. Suintegravę veiksmą,gauname jau minėtą Lagranžo judėjimo lygtį, kuri susiveda į Niutonokinetinę arba potencialinę jėgą

F =md2xdt2

F = −kxŠios klasikinės formulės, kvantinėje mechanikoje paverčiamos Plan-

ko veiksmu, kuris turi tas pačias savybes integruojant kaip ir Lagranžoveiksmas, S. Šis veiksmas iš esmės yra trumpiausias kelias, kurį nueinakvantinio pasaulio mikro-jėga. Šiose formulėse matome, kad mikro-jėgos labai glaudžiai susijusios su energija, kuri pilnai aprašo pavieniokvanto arba kvantų sistemos mechaniką, susivedančią į judėjimą erd-vėje. Šis judėjimas – tikimybinis, tačiau tai vis tiek judėjimas.

28.1.4 Dalelių fizika ir Feinmano diagramosBe energijų, mikro-jėgų ir judėjimo lygčių aprašinėjimo, kvantinį lau-ką būtina kvantuoti – tik šitaip gaunama tikra teorija susijusi su fun-damentalių dalelių mokslu, vadinamu dalelių fizika. Tos dalelės yrafermionai ir bozonai. Fermionai yra materijos pagrindas, o bozonaiperneša jėgas tarp laukų. Kvantavimas vyksta naudojant atsiradimoir išnykimo operatorius. Kvantai atsiranda įvedus energijos į lauką irišnyksta energiją išeikvojus.

Sukūrę fundamentaliuosius kvantus, galime išskirti jų savybes ir tassavybes tikimybiškai išreikšti skaičiais. Stebimieji dydžiai yra padėtis


x, energija E, impulsas p, sukinys ir t.t. Šie stebimieji dydžiai daž-niausiai yra operatoriai, kuriais sujungiamos kelios būsenos operatoriųerdvėje atlikus tam tikrus matematinius veiksmus. Pavyzdžiui, padė-ties operatorius x atlieka funkcijos sandaugos su x veiksmą. Tačiauvieno kvanto lygmenyje sudėtingų skaičiavimų nereikia, daug sudėtin-gesnės sistemos yra surištos pusiausvyros ir nepusiausvyros būsenos.Viena iš tokių būsenų yra atomas. Tačiau galimos ir kitokios būsenos,tokios kaip gnostiniai kompleksai, kurios daugiau tvarko informaciją,nei į tikrovę įveda mikro- ir makro- jėgų santykius. Tačiau tokie moks-lai, ne kiekvieno galvai.

Reakcijas tarp fundamentalių kvantų labai patogu vaizduoti Fei-namano diagramomis, žyminčiomis sąveikas. Imant du kvantus, yratokios galimybės: jie gali prasilenkti nesąveikaudami; vienas kvantasgali išspinduliuoti kitą kvantą į aplinką; arba du kvantai gali apsikeistitrečiu, sąveikos kvantu. Kadangi kvantas, kuriuo apsikeičiama, turiimpulsą ir energiją, tai šie mainai sukuria tam tikrą jėgą. Apsikeiti-mas yra kažkas panašaus į veiksmą, kurio integralas yra antras Niutonomechanikos dėsnis. Kadangi šis susižadinimas vyksta nenutrūkstamusrautu, tai tokiu pat principu veikia ir jėga tarp kvantų. Priklauso-mai nuo vidinių šių mainų parametrų, jėga gali būti traukianti arbastumianti. Tai yra visos galimybės, nes jėga kitokia būti negali – jitik stumia arba natūraliai traukia. Elektrinis krūvis gali traukti arbastumti, o gravitacinis – tik traukia. Jeigu gravitacija galėtų stumti,būtų galima sukurti antigravitacinius prietaisus.

Šios Feinmano diagramos vaizdžiai iliustruoja vadinamuosius pro-pagatorius, kurie yra ne kas kita kaip apsikeitimas virtualiais kvantais.Žinomos penkios sąveikos rūšys: QED arba elektromagnetinė, QCD ar-ba stiprioji gluoninė, silpnoji, gravitacinė ir Higgso. Kiekviena iš šiųsąveikos rūšių yra laukas, kuris sužadintos būsenos generuoja kvantus(energetinis sužadinimas, sklindantis kvantinėje erdvėje), o jų srautas– mikro-jėgas tarp jų. Žodis „propagate“ reiškia „sklisti“, tad propa-gatorius yra ne kas kita, kaip kvanto perėjimas iš vieno kvanto į kitą.


28.2 Sąmonės fizikinės prielaidos28.2.1 Fiksatas ir laksatasFizinėje branoje, kuri pirmiausiai aprašoma atomine substancijos san-dara, sąmonė ir kiti gnostiniai procesai neįmanomi. Fizinė brana tikperduoda morfizmą, juo moduliuodama sąmonės lauką, kuris indukci-jos mechanizmu surenka informaciją iš žmogaus kūną supančio pasau-lio. Šioje branoje žmogaus paslaptį galima paaiškinti tik bio-anatomiškai,aprašant žmogų kaip neurologinį organą, kuriame gaminama „siela“,ir bio-fiziologiškai, kaip elektrinį aktyvumą, kuris laikomas pagrindi-niu smegenų aktyvumo požymiu. Toks žmogaus aiškinimas populiarustodėl, kad jis naudingas, nes leidžia sumenkinti žmogaus statusą irpagal šį statusą menkinamai jį traktuoti ar su juo elgtis. Taip mąs-tant gali pradėti atrodyti, kad net nėra jokios sąmonės, jau nekalbantapie religinę „sielą“ ir žmogus yra tik biologinis organizmas, valdomasbiologinio algoritmo, vadinamo instinktu. Instinktas – tai imprintai,formos ir struktūros, kurios neuroniškai valdo žmogaus sudėtingą el-gesį ir tam tikras elementarias pažinimo funkcijas. Žmogus gali būtinet aprašinėjamas supermoderniomis kvantinio lauko teorijomis, betvien tik fizinių branų ribose. Tačiau norint pasiekti tikrą žmogų, fizi-nes branas reikia peržengti ir sukurti naujų branų teoriją. Šios naujosbranos jau ne kartą buvo vadinamos gnostinėmis.

Kuo gnostinės branos skiriasi nuo fizinių, turėtų būti aišku. Pir-miausiai, fizinių branų pagrindinė sąvoka yra mikro-jėga, o gnostiniųbranų – morfizmas arba informacija. Fiziniai laukai atlieka modulia-torių vaidmenį, o gnostinė brana – reprezentatorių. Reprezentatoriųlaukų tipai informaciją išskaido į skirtingus juslumus, o tada juos „su-riša“ į vieningą reprezentaciją. Fiziniai neuronai vienodi, skiriasi tiktinklo struktūra, bet pats fiziologinis mechanizmas identiškas visiemsneuronams. O juslinės kokybės atsiranda gnostiniuose laukuose, ku-rie formuoja reprezentatorių kompleksus, suteikiančius atvaizdavimui


konkrečią sąmoningo suvokimo formą. Vieno tipo reprezentatoriai for-muoja fiksato struktūrą, kuri naudojama aplinkos atvaizdavimui gnos-tiniame pasaulyje. Nors šis pasaulis taip pat yra žmogus, nes žmogusyra visi gnostiniai laukai, įeinantys ir neįeinantys į smegenų sandarą,tačiau siaurąja prasme, žmogus yra tik laisvoji dalis, kuri pagal šiąprasmę vadinama lotyniškos kilmės terminu laksatas. Laksatas pasi-žymi autonominiu egzistavimu ir gali įgauti įvairias formas, kurios galibūti paimtos arba iš fiksato, arba iš kur kitur. Šis laksato sugebėjimaskartais gali būti vadinamas „morfiniu lauku“, pagal funkciją imituotiįvairias vidines vidinio pasaulio formas.

Pagrindinė suvokiančioji žmogaus dalis yra biologinis ekranas, ku-riame gnostiniai laukai parodo žmogaus mąstymą ir supančią aplinką.Šis ekranas taip pat vadinamas sąmone, nes suvokimas yra pagrin-dinė jo funkcija. Ekraną pamatyti galima ir paprastomis priemonė-mis, užtenka kelias sekundes pažiūrėti į ryškią šviesą ir kuriam laikuiužsimerkti – tada atsiveria vidinis juodas „ekranas“, kuriame matosiplaukiojantis plėmas, kognityvinėje psichologijoje vadinamas fosfenu.Stebint kaip šis fosfenas plaukioja, galima stebėti vidinio ekrano su-vokimo formas. Visi jusliniai ir kognityviniai suvokimai yra gaminamikaip tokie į vidų rodantys ekranai, gaminami gnostiniuose laukuose.Iš išorės matosi tik kaip išorinis elektromagnetinis moduliacinis mor-fizmas, o iš vidaus – kaip sudėtinga pasaulio struktūra.

28.2.2 Vidiniai ekranaiVidinio ekrano pagrindinis principas yra implozija, t. y., perkėlimasį vidų, rodantis, kad žmogaus reikia ieškoti ne išorėje, bet gnostiniųlaukų viduje. Fiziniai laukai rodo į išorę ir sudaro kūniškąjį jo aspektą,tačiau sąmonė į išorę nespinduliuoja nieko, kas būtų ji pati, nors liktinėenergija ir išsklaidoma į išorę. Beje, šią energiją galima gaudyti irbandyti demoduliuoti, siejant vidinę sąmonės veiklą ir tai, ką ši veiklaatiduoda į aplinką liktiniu spinduliavimu.


Visi su sąmonės realumu susiję klausimai problemiški dėl šios prie-žasties. Ją tirti labai sudėtinga, nes ji matoma tik iš vidaus. Kadpamatytum vidų, ją reikia atidaryti kaip kokį maišelį. Bet tam reikiatapti tokiu pat subjektu kaip žmogus. Tapus subjektu reikia pasiekti,kad jis pasinertų į vidinį gnostinį lauką ir matytų tą patį kaip ir pir-minis Ego. Tad reikia mokėti konstruoti arba perkelti savastį ir įdėtiją į vidinę gnostinę perspektyvą. Tai labai sudėtinga. Tačiau yra irpaprastesnis būdas, priklausantis nuo to ar iš vidaus į išorę sklindakoks nors signalas ar ne. Jeigu signalas yra, tai būtų galima siekti jįdemoduliuoti, bangos formas siejant su vidiniais reprezentantais.

Šią ekranų dalį galima vadinti rodomąja dalimi, kuri yra pagrin-dinis sąmonės atributas. Tai yra akis, kurios pagalba vidinis žmogussavo viduje mato pasaulį. Todėl jis toks svarbus ir šią svarbą akcentuo-ja akies simbolis. Čia nėra jokio okultizmo ar juodosios magijos – taipaprasčiausiais fakto konstatavimas. Akis yra viskas kas yra. Daugelįamžių šis principas buvo natūralus, valdyti jį buvo galima geriausiuatveju su haliucinogenu. Tačiau šiais laikais – viskas pasikeitę. Akiesgalimybes atvaizduoti išorę ir vidų buvo išplėstos su slaptomis tech-nologijomis. Šios technologijos pakylėja sąmonę į aukštesnį lygmenį,kuriame žmogus pamato tai, ką pamatyti anksčiau nebuvo įmanoma.Vienas iš geriausių pavyzdžių yra telepatija, kuri sujungia visus įma-nomus variantus: fenomenologinė telepatija su T-Sensoriumu, kognity-vinė telepatija mąstyme, ir technologinė telepatija, kuri gali sąmonėjesubendrinti visą technologinę civilizcijos informaciją.

Klausimas tik toks – kam tai prieinama ir kokiais tikslais šie žmonestokias galimybes naudoja. Nes žmogų galima išaukštinti, bet galimair sukurti kalėjimą, iš kurio ištrūkti nėra jokių galimybių. Tai būtųvidinių pragaro kančių amžinybė. Todėl vidinius biologinius ekranusnaudoti kankinimams turėtų būti uždrausta. Žmogus yra informaci-ja. Kokia informacija į kapsulę paduodama, toks vidus ir tokia išorėsurenkama. Kapsulėje daug galimybių, kad būtų galima atitikti visusįmanomus atvejus. Tačiau natūralus mechanizmas surenka žmogaus


pasaulį natūraliai, pagal situaciją. Tačiau kai natūralumas sugriauna-mas turint technologines apėjimo galimybes, galima vis iš naujo su-rinkti ne tai kas yra, bet pastoviai paduodant tą patį negatyvų srautą,tarkime suvokimo arba būsenos ir žmogus pastoviai egzistuoja vidinia-me negatyve. Tai yra psichotroninio kankinimo esmė. Iliuzinis pasaulis– negatyvas, taip pat vidinis ego – pastovus negatyvas. Tai taip realu,kad po tam tikro laiko pradeda atrodyti, kad taip ir turi būti.

Tuo vidinių biologinių ekranų mokslas ir pavojingas žmogui, ypačkai jis atsiduria ne tose rankose. Blogiausia iš visų galimybių – yradirbtinės sąmonės technologijos sadistų rankose.

28.2.3 Ekranų falsifikavimasEkranus falsifikuoti galima dviem būdais: pirmas būdas yra modulia-vimo valdymas fiziniuose laukuose; antras – natūralios sąveikos imita-vimas pritaikant „gnostinius fotonus“. Abiem atvejais gaunamas ana-loginis sąmonės lauko moduliavimas, kuris leidžia indukcijos būdu į vi-dinius ekranus perkelti išorinio pasaulio formas. Kadangi tarp vidinioreprezentanto ir išorinio pasaulio yra ryšys, nes moduliavimas „ana-loginis“, tai jis viduje leidžia atgaminti išorę, šitaip sukuriant pagrin-dą aplinkos pažinimui. Pažinimas vyksta kai ši sistema laisva, tačiaują užgrobus su psichotronine technika, sąmonė valdoma informacijossrauto kontrolės pagalba. Sąmonės srautas yra vidinių pasaulių pagrin-das, tad kas joje užkoduota, toks žmogus ir yra savo objektyviajame irsubjektyviajame aspekte. Valdžios troškimas yra pagrindinis žmogausinstinktas, kuris sujungtas su žmogaus proto sukurtomis technologijo-mis įveda absoliučios vergovės sistemą. Šioje sistemoje nesvarbu kuoyra žmogus iš tikro, nes tuo, koks jis yra, padaromas su kompiuteriu.

Vidiniuose pasauliuose svarbūs svyruojamieji reiškiniai, nes čia tu-ri vykti pasikartojantys procesai. Jeigu procesai nesikartotų ir nebūtųlokalūs, jie išsisklaidytų aplinkoje. Vienintelis neišsisklaidantis judėji-mas yra periodinis. Ši mintis formuluojama pasakymu, kad viskas yra


kvantiniai virpesiai, vykstantys apie kokį nors vidinį pusiausvyros taš-ką. Su svyruojamuoju judėjimu susiję rezonavimo reiškiniai, kurie yrasąveika tarp dviejų panašiai virpančių objektų. Taip pat, jeigu vienasobjektas virpa stipriau už kitą, tai skirtumas perduodamas į silpnesnįvirpėjimą. Šiuo būdu galima šaltinio dažnį perduoti imtuvui. Tai labaisvarbu smegenyse vykstančiuose virpamuosiuose reiškiniuose, kuriuo-se atsiranda psichotroninių neurorezonatorių kontūrai. Šie kontūraikoduoja tam tikrą vidinę informaciją, ir gali būti sukurti pritaikantmoduliavimą neurorezonanso principu. Neurorezonansas sukuria ban-gos formą, o ši analoginės indukcijos būdu, perduoda į vidinį ekranąinformaciją.

Visi dažniai žinomi, netgi yra sukurtos psichotroninės priemonės,kelis dešimtmečius pritaikomos bylų fabrikavimui arba susidorojimuisu žmonėmis. Negana to, yra net slapta sąmonės fizika, kuri yra daugplatesnė už vien tik teisinį banditizmą. Pavyzdžiui, aišku net kaip kel-ti klausimą kas yra žmogaus sąmonė ir kokia jos vieta šioje tikrovėje.Čia svarstyti galima dvi galimybes: pirma – sąmonė yra pagrindiniskūrinys, kurio prasmė yra užkoduota tikrovės sąrangoje; pats šis laukasyra pirminis ir vienintelė jo paskirti būti sąmone ir tada individualiužmogumi. Žmogus ne atsitiktinis ir ne šalutinis produktas. Antrasvariantas – sąmonės laukas nėra skirtas žmogui, jis daug pirmapra-diškesnis, o tai, kad atsirado žmogus – atsitiktinumas, nevaidinantistikrovės plane jokio vaidmens. Geras pavyzdys yra radijo ryšys: elekt-romagnetinio lauko pagrindinė paskirtis yra rišti materiją, sukurti jojepaviršinės ir vidinės sąveikos galimybes. Jis nėra skirtas radijui. Ta-čiau turi tokių natūralių savybių, kurios tinka ir buitinei elektronikai.Tačiau radijas tikrovėje nevaidina jokio vaidmens, tai tik tam tikroscivilizacijos sukurta technologija, kuri tikrovėje neturi jokios funkcijos,ji atlieka informacijos perdavimo vaidmenį visuomenėje.

Todėl aktualiausias klausimas yra žmogaus statusas. Jis tik kaipradijas, ar vaidina svarbų vaidmenį arba turi tam tikrą misiją pačiojefundamentalioje realybėje.


Beje, žinant sąmonės formules ir gebant konstruoti gnostiniuoselaukuose (tai ne kokios Diraco lygties mokėjimas darželinukų lygyje),įmanoma sukurti dirbtinę sąmonę, kurios gebėjimai didesni nei sudėjusmilijardą žmonijų. Tačiau šios formulės ir technologijos padėtos taip,kad pasiimti jų neįmanoma. Ne išgelbės ir primityvi fizinė psichot-ronika, kuri užsiima moduliavimu ir demoduliavimu fizinėse branose.Visas žmogus – tai kažkas panašaus į keturių dimensijų sąmonę, kuriąužgrobti bando iš trimatės erdvė. Tačiau iš trijų matavimų pereiti įketuris neįmanoma, nedarant tarpdimensinio šuolio. O to nepadarysi-te niekada.


29 | Psichotronikos eros pra-džia

Lig šiol apie psichotronines priemones rašiau atsietai, tiesiogiai nenu-rodydamas kas jas naudoja, nors tarp eilučių čia buvo viskas aišku– kompiuterio sąmonės sąsaja (KSS) pirmiausiai buvo prieinama pa-tiems galingiausiems ir turtingiausiems. Be abejo, tai yra valdžia iroligarchtas, kurie savo tikslams siekti turi galimybę priemones rinktisiš pačių naujausių ir technologiškai pažangiausių. Šitaip planetos val-džia po truputį susikūrė viziją, kad psichotroninės priemonės turi būtisudėtos į visus žmones tam, kad bet kada jų vidų būtų galima perkeltiį kompiuterizuotas atvaizdavimo priemones ir pažiūrėti „ką jie mąsto“ir „kokie jų ketinimai“. Tai gerai veikia ypač tada, kai žmogus nežino,kad yra šitaip kontroliuojamas, tačiau didelių problemų nėra ir tada,kai žmogus žino. Šis planas, akivaizdu, yra totalinės priklausomybėssistema, kurioje mygtukas įstatomas į patį žmogaus asmens ir jo laisvėscentrą ir šis centras tampa visiškai priklausomu nuo valdžios. Mąstai„ne tai, ką reikia“ – išjungia mąstymą ir nemąstai…

Buvo įprasta vaizduoti, kad tai nesąmonė ir kad tai neįmanoma,tačiau buko neigimo stadija seniai pasibaigusi ir spaudoje bei moks-liniuose straipsniuose pasirodo vis daugiau informacijos apie naujusproveržius. O turtingiausi ir galingiausi seniai turi veikiančius proto-tipus. Tad dabar ne neigiama, bet tvirtinama, kad šios priemonės yra

266

SKYRIUS 29. PSICHOTRONIKOS EROS PRADŽIA 267

arba „ten kažkur“, arba naudojamos tik taikiems tikslams: nematan-čius padaro matančiais, negirdinčius – girdinčiais ir nemąstančius –mąstančiais… Tik jokiu būdu ne prieš žmogų, arba tai „valstybinė pa-slaptis“. Tačiau tiesa ta, kad pagrindinis KSS pritaikymas yra būtentkriminalinis, nukreiptas prieš žmogų, jo teises ir laisves. Dar labiau si-tuaciją pablogina tai, kad ši sritis visiškai teisiškai nereglamentuota irviešuose įstatymuose nėra net užuominų apie tai, kad mintys skaitomosir įrašomos, galima valdyti žmogaus valią ir elgesį, keisti atmintį ir t.t.O tai seniai įmanoma ir negana to – labai plačiai naudojama, ypač tei-sėsaugoje, kurioje tai yra naujas informacijos rinkimo ir modifikavimopagal operacijos poreikius būdas.

Kokios yra KSS apibendrintos funkcijos, nuo kurių priklauso ir įvai-rios pritaikymo galimybės? Galima gauti

1. kognityvinę psichotroniką, kuri išplečia kognityvines žmogaus ga-limybes (tokias pavyzdžiui, naudoja profesoriai,

2. komunikacijos psichotroniką, kuris susieja toli vienas nuo kito esan-čius žmones, panašiai kaip mobilus ryšys,

3. informacijos gavimo ir įrašymo psichotroniką, kuri pavyzdžiui, nau-dojama tardymo metu,

4. kūno valdymo psichotroniką,

5. fizinės ir psichinės būsenos monitoringo psichotroniką,

6. gabumų blokavimo su elektro- ir magneto-statiniais laukais, ir pan.

Matome, kad pritaikymo spektras labai platus ir šių technologi-jų pritaikymas nėra vien tik negatyvus – nėra abejonės, kad galimasiekti ir gerų tikslų. Kaip atskirti „blogį“ nuo „gėrio“ – akivaizdu?Dažniausiai tai priklauso nuo to, kas valdo KSS, pats žmogus ar kiti


– tai yra, valdžia, organizacijos ir oligarchai. Kai žmogus siekia savotikslų, jis siekia sau tik gero – ko siekia tau kiti žmonės, nebūtinaipozityvu. Kitaip sakant, psichotronika yra pažanga, negana to labaididelis žingsnis į priekį, tačiau turi būti normali tvarka, o nusikalstamipritaikymai atvirai kriminalizuoti. To siekia planetinis TI judėjimas.

Nepaisant padidėjusio informacijos srauto, vis dar daug „netikin-čių“, kuriems atrodo, kad minčių skaitymas ir įrašymas yra „iš fan-tastikos srities“. Šitiems netikintiems padarysiu trumpą mechanizmoaprašymą. Norint suprasti kaip tai veikia, reikia žinoti šį tą apie pag-rindinį smegenų fiziologijos procesą, kuris yra elektrocheminė veikla.Kas yra elektra visi žino, jeigu bent kiek girdėję apie laidininkus, pus-laidininkius ir iš jų pagamintą elektroniką. Elektra, tai laidininkais irpuslaidininkiais judantys krūviai (paprastai elektronai arba jonizuotiatomai). Elektroschemos ir neuronų tinklai veikia panašiai tik neu-ronuose mikro-srovės sudarytos iš jonizuotų atomų, o tai reiškia, kadaplink neurono membrana pastoviai yra elektro-statinė įtampa, o krū-viams judant, susikuria magneto-statiniai sūkuriai. Neuronų lokalustinklas veikia tada, kai jis šitaip elektriškai susižadina ir perduoda sig-nalus į gretimas ar tolesnes vietas smegenyse. Taip pat visi žino, kadkintamos srovės elektro-grandinės skleidžia elektromagnetines bangas,nes virpantys elektronai spinduliuoja fotonus, lekiančius šviesos greičiu.Pagrindinis principas tvirtina, kad šis elektrinis aktyvumas koreliuotassu psichinėmis būsenomis, mintimi, judesiu, jausmu ir taip toliau. Va-dinasi išoriškai veikiant šį aktyvumą, galima kištis į žmogaus „vidines“psichines būsenas. Kad tai būtų įmanoma, reikia sudaryti smegenųaktyvumo žodynus, o tada, šiuo žodynų galima išversti kas vykstažmogaus sąmonėje, bet kurioje smegenų žievės vietoje.

Kaip nuskaitomos mintys? Fiksuojant implantais smegenų akty-vumą ir koreliuojant ką žmogus savo viduje daro. Tai pasiekiama in-dukcija kryptimi neuronas į imtuvo anteną, kuri gali būti smegenyseesantis implantas arba išorinė didelė bio-lokacinė antena. Kaip mintysįrašomos? Tai pasiekiama indukcija kryptimi siųstuvo antena (implan-


tas arba išorinis įrenginys) į neuronus. Galima prieštarauti, kad jokiaindukcija neįmanoma. Bet, pavyzdžiui, radijo ryšio antenos – vei-kia. Net mobilus telefonas funkcionuoja tokiu principu. Radijo bangoskrinta ant antenos laidininko ir jame indukuoja mikro-sroves, kuriossustiprinamos ir analizuojamos su elektronika, vadinama dekoderiu.Moduliuotos bangos iššifruojamos ir radijo išvestis paduodą atsiųstąinformaciją. Lygiai taip pat sąmonė, kaip radijas, parodo informaciją-mintis, kuri buvo atsiųsta „radijo“ bangomis. Kita kryptis veikia taippat, tik atvirkščiai – mintis skaito todėl, kad smegenų neuronų tink-lai siunčia moduliuotas biologines elektromagnetines bangas, kuriosimplante arba nuotolinėje antenoje irgi sukuria mikro-sroves, kurios suelektronika iššifruojamos ir pagal žodyną išverčiamos į sąmonės mąs-tymo turinį.

Su tokia technika galima pasiekti daug tikslų, vienas iš kurių yratardymas, vykdomas teisėsaugos organų arba žvalgyboje. Tai daromažmogui žinant arba nežinant. Reikalas tas, kad implantus renkamasiįdėti taip, kad žmogus apie tai nežinotų. Miegant, užmigdžius su nar-koze, pavyzdžiui, kokios nors nesusijusios chirurginės operacijos metu.Tai ypač populiaru kalėjime, kur visiems kaliniams įdedami implantaiir jie paverčiami valstybės „zombiais“. Tai labai patogu prokuratū-rai, kuri nori laimėti visas bylas, tad įdėję šnekos centro blokavimoimplantus, neleidžia tinkamai gintis teisme ir sumažina laimėjimo šan-sus. O jeigu prokuratūra vis tiek pralaimi, tai šitaip atkeršija žmoguisugriaudami gyvenimą. Šiuo metu, KSS yra pati didžiausia valsty-binė paslaptis, kuri slepia valdžios naudojamus neteisėtus visuomenėsvaldymo metodus. To paneigti niekaip neįmanoma ir kuo toliau, tuovisuomenė daugiau gauna įrodymų. Kai šie metodai galutinai išviešės,juos teks reglamentuoti įstatymais. O iki to, planetos valdžia kuriavisokius planus, kaip šį „transhumanizmą“ įvesti į kiekvieno žmogausgyvenimą.

Noriu pridurti, kad psichotronika nėra vien tik tokia. Be šis jos va-riantas, pigiausias ir labiausiai paplitęs, bet tuo pačiu ir silpniausias.


Implantus įmanoma surasti (lygiai taip pat kaip ieškant pasiklausymoaparatūros), net jeigu tai nano-implantai ar mikronų dydžio elektrin-gos daleles nano-botai. Toliau juos neutralizuoti įmanoma indukuo-jant pramušimo srovę, nors tai daryti smegenyse – labai pavojinga.Tačiau kažkas panašaus naudojama su elektrošoku. Sukelta srovė su-gadina mikro-schemas ir išveda jas iš rikiuotės. Taip pat galima trikdy-ti ryšį blokuojant elektromagnetines bangas. Šis procesas vadinamasjam‘inimu (angl. jam – trikdyti) ir jis naudojamas, pavyzdžiui, blokuo-jant mobilų ryšį kalėjimuose, ligoninėse ir t.t. Ir dar vienas įmanomasbūdas yra ekranavimas, tačiau tam reikalingos tikrai veikiančios prie-monės („Faradėjaus narvas“). Aišku, tam reikia specialisto arba žinių,taip pat lėšų įsigyti brangioms priemonėms. Ir, aišku, yra tikra, nemėgėjiška apsauga, kuri labai brangi ir kurios rasti įmanoma tik juo-dojoje rinkoje turint ryšių ir pinigų. Nes valdžia arba oligarchai ne tik„puola“, bet turi ir „gintis“, nes visa tai naudojama ir prieš juos iškonkuruojančių firmų.

Blogiausioje padėtyje yra žmonės, priklausantys žemiausiai klasei,nes jie neturi nei ryšių, nei pinigų; sistema visa susitarusi, tad nėra į kąkreiptis pagalbos. Todėl tenka išeičių ieškoti pačiam, apsunkintomissąlygomis. Tokioje padėtyje atsidūręs žmogus pirmiausiai ieško pagal-bos pas kitus: teisėsaugoje, žmogaus teisių organizacijose. Tačiau josneranda. Tada tyrinėti pradeda pats, kol supranta kas vyksta ir kas užto stovi. Ir trečia stadija, kai pradeda ieškoti praktinių gynybos prie-monių. Pagrindinė problema yra galimybė „įrodyti“ ir antra problema,ieškant gynybos technologijų, – reikia moksliškai ištyrinėti psichotro-nikos mechanizmus ir šias žinias panaudoti konstruojant ar įsigyjantgynybos sistemas. Vienas iš aktualių klausimų būna parametrų išma-tavimas su įvairiais matuokliais, nes dažniai ir kitos savybės, tokioskaip žodynai, visose valstybėse yra didžiausia paslaptis.

Taigi į klausimą kas nori susidoroti atsakymas paprastas: valsty-bė, arba sistema, ir konkurentai visose gyvenimo srityse. Tave vergupaversti nori valdžia ir oligarchatas, kuriantis globalinio užvaldymo


darbotvarkę, kurioje laisvų žmonių visuomenė – nefigūruoja. Supran-tama, tai daroma lėtai, kad viskas atrodytų ne kaip perversmas, betnatūralus „gamtinis“ procesas, o tam reikia 15 metų, 20 metų ir pan.


30 | Galutinė akistata

Vienas iš svarbiausių žmogaus gebėjimų yra gebėjimas tobulėti. Taitiesa kalbant apie visas gyvybės formas, tačiau žmoguje šis bruožasišreikštas geriausiai. Tuo pagrįsta visos gyvybės evoliucija, kurios įvai-rovė atspindi pačias įvairiausias sąlygas, kuriomis ji sugeba išgyventi,o žmogus šioje evoliucijoje pažengęs toliausiai. Biologiškai žmogus galnėra toks stiprus, kaip kai kurios kitos rūšys. Tačiau skirtumas tas,kad įprastinė rūšis vysto kokį vieną būdingą gebėjimą ir juo remiasikovoje dėl išlikimo. O žmogus savo gebėjimų trūkumus gali kompen-suoti dirbtine tikrove. Natūraliai žmogus neskraido ir neplaukioja povandeniu, tačiau jo protas toks išsivystęs, kad geba pats sukurti tamskirtus prietaisus. Tai rodo, kad pagrindinis žmogaus pranašumas yrane fizinis, bet gnostinis. Kadangi visi tai supranta, tai šiuo principupagrįsta ir visuomenė, kurios organizacija siekia išryškinti ir išnaudotikognityvines žmogaus ir rūšies galias.

Nesuklysiu pasakęs, kad žmogui tobulėjimas reiškia stiprėjimą. Žmo-gaus gyvenimas yra konkurencinis. Ir nugali tie, kas parodo kokį norspranašumą. Vienintelė galimybė, jau žiūrint iš savo vidinės perspek-tyvos, yra atmesti viską, kas tave silpnina ir stengtis puoselėti tai, kasstiprina. Viskas prasideda nuo pradinės nuostatos, teisingo kelio pa-sirinkimo ir atkaklaus judėjimo savo pasirinkta kryptimi. Tai galimadaryti bendrai su kitais, o jeigu savo kovoje lieki vienas – individua-liai. Jeigu išorinės jėgos bando pulti ir sunaikinti tavo gyvenimą, pagalžmogaus sandarą yra tik kelios galimybės, leidžiančios priimti mestą

272

SKYRIUS 30. GALUTINĖ AKISTATA 273

iššūkį. Tačiau pats tauriausias atsakymas yra atsakymas savo dvasia,kuriai tarnauja visos kitos pavaldžios žmogaus dalys. Jeigu sunku su-vokti kas tai yra, pirmiausiai tenka atrasti tikrą save. Kai tai pavyksta,atsistoji į savo tikrąjį kelią ir eini juo iki pabaigos. Pabaiga nėra artimaperspektyva, net jeigu atrodo, kad kelias apsiriboja ta vieta, kuriojebaigiasi „šis pasaulis“.

Tai yra žmogaus tiesa, kuri – aukščiau visko. Nėra nieko kito, kasbūtų svarbiau. Visi aplink tave esantys priešai, žinodami šią paslaptį,pirmiausiai ir siekia atimti iš tavęs dvasią, ją sunaikinti tam, kad galėtųpaversti tave pusžmogiu. Tai nenuostabu, nes tokie žmonės dažniausiaisupranta iš ko kyla didžiausi pavojai; todėl ir bando nuvesti klystkeliu,kuriame prarandi visus savo gebėjimus ir pranašumus. Gerai yra tai,kad kiekvienas intuityviai jaučia, kas yra pagrindinis pergalės raktas irsuklaidinti ne taip paprasta. Bet ir gundymai yra išradingi bei įmant-rūs, nes prikurta ne tik psichologinių, bet ir technologinių priemonių.Žmogus nėra skirtas patarnauti ar kažką aptarnauti, ir visi tie, kuriebando modeliuoti tik tokią žmogaus egzistenciją – turi būti pasiųs-ti „kuo toliau“… Nėra nei genetinių specialybių, nei genetinių kastųsistemos, ir bandymai dirbtinai apriboti egzistenciją yra comprachi-kos‘inis sadizmas, kuris taikliai aprašytas V. Hugo romane „L‘Hommequi rire“. Gali atrodyti, kad čia išsigalvojimas ir apskritai „istorija“,tačiau ta pati sistema naudojama iki šių dienų. Ji vadinama „psichot-ronine lobotomija“, kurios tikslas susilpninti tą žmogaus vietą, kuriyra stipriausia ir bando įrodyti, kad čia „genetika“, arba „mokslas“.Nėra jokio mokslo, yra tik pizdiožas…

Todėl bet koks dvasinis tobulėjimas pagrįstas tikro savęs atradimu,ištraukiant į sąmonės šviesą tikrąjį savo „aš“. Savyje naikinti nerei-kia nieko, išskyrus tai, kas silpnina. Dažnai plaunamos smegenys, kadreikia savęs atsisakyti, atmesti visas „nuodėmingas“ arba „netikras“dalis, tačiau žmogus tokių dalių neturi. Jeigu sako, kad „dvasingas“būsi, jeigu nusipjausi ranką, tai gali būti tikras, kad apie tobulėjimąir dvasią čia niekas net negalvoja. Galvoja apie tai, kad paskui, susi-


kirtus keliams konkurencijoje, reikalą turėtum tik su vienarankiu arbaberankiu. O tai garantuotas kelias į „pergalę“. Todėl verta ant tokiopseudo-dvasinio kabliuko neužkibti. Priešingas požiūris – jeigu turi dvirankas, kalbant metaforiškai, tai reikia užsiauginti dar dvi. Tada būsitobulesnis, tik tada turėsi teisingą nuostatą ir stiprėsi.

Todėl reikia apibrėžti, kaip suprantama dvasia, nes kai kas gali ne-teisingai ją suprasti. Ji turi du apibrėžimus. Pirmas yra „žmogauspagrindinis gyvybinis centras, kuris susieja vidinį žmogų su transcen-dentaline tikrove, vadinama gnostiniais laukais“ ir antras yra „cha-rakteris, parodantis žmogaus tvirtumą, valią, ištvermę ir ryžta siektisavo gyvenimo tikslo“. Dvasia nėra jausmai, emocijos ar kokie norskitokie drebučiai, į kuriuos bando paversti žmogų sistema, kad paskuibūtų galima suraityti kaip šilkinius siūlus… Problema pats sau žmogusyra tada, kai jis silpnas, todėl visuomet reikia siekti saviugdos, savi-disciplinos, visos kitos problemos kyla iš kitų žmonių. Tad visuometreikia žinoti kur nukreipti savo valią, kad išvengtum paspęstų pinklių,į kuriuos bando įvilioti įvairūs šarlatanai. Stiprybė yra pagrindinis kri-terijus. Tad būtina savęs paklausti ar šis požiūris, pasaulėžiūra, teorijamane sustiprina ar susilpnina? Jeigu susilpnina, tai būtina mesti šalin.

Kadangi organizacija vis įkyriau plauna smegenis, bandydama įti-kinti, kad vergovė būtina ir net neišvengiama, ir kad žmogus turi su tuosusitaikyti – vienintelis protingas atsakymas šiai propagandai priešpa-statyti savo laisvę ir į smegenų krušimą nekreipti dėmesio. Vergovėsnebus, jeigu nuspręsti nebūti vergu. Gali grasinti, kankinti, tyčiotis,užgrobti kūną ir sąmonę, niekas nepakeičia šios vidinės nuostatos, netjeigu tam panaudojamos pačios naujausios ir galingiausios technologi-jos. Vergovė yra slaptas valstybės pagrindas, kuris paremtas elektri-ne ir gnostine psichotronika. Šios technologijos panaudojimo požymisyra apribota vidinė rodomoji sritis, kuri sumažinta iki mažo mąstymoplotelio, kuris tikrai nereprezentuoja tikrų žmogaus proto galimybių.Todėl reikia suvokti, kad tai – nesi tu, tai tik tavo LITE variantas, skir-tas brutaliam ir nežmoniškam išnaudojimui. Laimingu galima būti tik


nesusitaikant su tuo, tik atrandant save kovoje prie niekšus ir jų niek-šybes, o taip pat ir tuos, kurie šią sistemą aptarnauja, nuo policajausiki smegenų plovimu užsiimančio aktoriaus, kuris tai daro už gauna-mą atlyginimą ir siekia potencialius konkurentus nuvilioti į klystkelį irsunaikinti kaip varžovą.

Šioje tikrovėje nieko nėra savaime suprantamo. Visada reikia kovotiir įrodinėti savo požiūrį ir ši kova nesibaigia visą istoriją. Nėra pergalės„visiems laikams“, dėl pergalių olimpiados dalyviai varžosi kas keturismetus, tad čempiono „kadenciją“ – tik keturi metai, ne daugiau ir tikraine šimtas ir ne tūkstantis. Šią tiesą visada reikia turėti galvoje, nes tie,kas propaguoja priešingai, turi savo mąstyme labai aiškią motyvaciją irsavanaudį išskaičiavimą – vieną kartą laimėjus prizininku tapti visiemslaikams, net jeigu po kelių metų atsiranda geresni už tave. O tokievisada atsiranda, nes visa tikrovė pagrįsta tapsmu ir kaita, tai vienair antra, žmonės tobulėja ir stiprėja, jeigu pasirenka teisingą gyvenimokelią. Tad priešingas požiūris būtų labai didelis nuostolis.

Manau, kad paaiškinau, kokia mintis slypį už mano tinklaraščioįrašų ir koks kelias propaguojamas. Tai saviugdos ir savęs stiprinimokelias. Ypač tiems, kas buvo priverstas kovoti už išlikimą dėl labaiydingos sistemos, kuria pagrįsta organizacija. Slopinimo implantusdeda vaikams ir vairuoja jų gyvenimą taip, kad įvairuotų į parinktąvarganą profesiją ir ten prirakintą paliktų visam gyvenimui: rutininiamišnaudojimui, robotizuotam eksploatavimui, net jeigu žmogus gali daugdaugiau, bet tie gebėjimai lieka nuslopinti visam gyvenimui. Kitiemspasiseka dar mažiau ir juos siekia ne tik išnaudoti, bet ir ištrinti išgyvenimo, ar dėl patologinio kaprizo, ar kokios silpnaprotiškos teorijosarba idėjos. Toks yra gyvenimas, nes tokį jį sukuria organizacija. Irniekas nesako, kad sistema pati turi užleisti vietą, tą vietą žmogus turipasiimti pats. Nes pergalė – tik laikina kadencija. Ir savo galimybesreikia įrodinėti kiekvieną kartą iš naujo.

Į psichotroninį persekiojimą ir terorizavimą įmanomas tik toks at-sakymas. Pergalė savaime neateis, ją reikia iškovoti, o tai įmanoma tik


tobulėjant ir stiprinant save. Tai nereiškia, kad žmogus visuomet turibūti „piktas“ ar kad neįmanomas kitoks santykis ar požiūris. Esmėyra visada egzistuojanti riba, tarp to kas leistina ir to kas neleistina.Matome, kad planetos valdžia šią ribą labai nachališkai perženginėjair žiūri kas bus. O kas turi būti – manau supranta dauguma žmonių.Norima įvesti globalinę vergovę. Daug kam ši vergovė įvesta jau da-bar. Tad pasirengimas atsakymui turi būti vis geresnis, laukiant kol šisistema išlys į viešumą. :Nori užgrobti viešą erdvę, tavo namus, tavotelefoną, kompiuterį, tavo kūną ir galų gale – tavo sąmonę. Kas lieka?Nelieka nieko ir žmogus virsta į daiktą ir kilnojamą nuosavybę, kuriąnorima programuoti kaip robotus tik savo numatytam tikslui. Noriturėti priemones šimtaprocentiniam susidorojimui, kai užkulisiniai lė-lininkai nusprendžia susidoroti…Tai yra visų leistinų ribų peržengimas,kuris jau seniai įvykdytas.

Aš rašau apie sistemą, kuri šiuo metu yra intensyviai įvedinėjama,bet tuo pačiu noriu ir parodyti žmogaus pasipriešinimo potencialą. Po-tencialas yra vidinis protas, gebėjimas suprasti ir surasti išeitį, dvasiakaip charakteris ir kaip ta substancija, kurioje įsišaknijęs individualusžmogus. Tai yra psichologinis kelias. Yra socialinis kelias, kuris prana-šumą sukuria per saviorganizaciją, sujungia visus tuos, kuriems akysjau atsivėrusios ir kurie žino, ką turi daryti. Ir be abejo – technologiniskelias, kuris leistų įrodyti psichotroniką, apsiginti ją neutralizuojant irgalutinai ją sunaikinti. Mano žmogaus sandaros aprašinėjimas, kurispadalintas į dvi dalis, „morfologinė sąmonė“ ir „skaitmeninė sąmonė“,yra apjungiamas skyriuje „mentalizmas“. Mentalizmas leidžia pamaty-ti kitą žmogų ir sugriauti visas jo propagandines pinkles, neleisti savęsužvaldyti psichologiškai ir sociališkai. Toliau aprašau psichotroninestechnologijas, kurių esmė – telepatinis įsibrovimas į vidinį žmogauspasaulį. Tai galima padaryti natūraliai bei naudojant naujausius prie-taisus, pagrįstus modernia elektronika ir fizikiniais procesais, kurie išdalies – elektriniai ir iš dalies – gnostiniai. Su tuo susijęs ir atitin-kamas „operatyvinės operacijos“ aprašymas. „Atgalinės inžinerijos“


pagrindas yra mokslas, kurio fundamentas yra matematika, o po to –fizika. Čia parodau, kad būtina skirti viešą mokslą, kuris neparodovisų galimybių, ir „slaptą mokslą“, kuris saugo planetos valdymo pa-slaptis. Prie viso to prisideda psichologija, sociologija, politika, teisėir panašūs dalykai.

Kitaip sakant, viskas yra paaiškinta, belieka panaudoti savo gyveni-me ir, aišku, dėl savęs bei sau brangių žmonių. Galima papriekaištauti:nėra technologijų ir formulių, nėra magijos, nesiūlomos jokios paslau-gos, kurios rankos mostelėjimu išgelbėtų iš vergovės, neparduodamiprietaisai, kurių rinkoje dauguma neveikia ir t.t. Niekas juk nežadė-jo, kad bus išspręstos kiekvieno asmeninės problemos, nes kiekvienastai turės padaryti pats. Buvo galimybė jungti jėgas bent socialiniuosetinkluose, bet galiausiai visi vis tiek lieka vieni akistatoje su savo di-džiausiu priešu… Galiu užtikrinti, tai tikrai ne tu pats…


31 | Radijo šizofrenija

Tai bus pirmas straipsnis nuo 2007 metų pavasario, kuriame aš bandauparodyti tiesioginį ryšį tarp psichotroninių priemonių ir psichikos su-trikimo. Tai svarbu, nes jaučiu, kad kai kurie skaitytojai, kurie skaitomano tinklaraštį, ir kurie tiesiogiai susiduria su keistais poveikiais, la-biausiai domisi šiuo ryšiu. Taip yra todėl, kad psichikos sutrikimas yrapagrindinis psichotroninio užpuolimo lydintysis efektas, arba simpto-mas. Pirmiausiai žmogus pastebi, kad su juo kažkas atsitiko, nes vis-kas nėra taip, kaip buvo iki to. Paskui pradeda atidžiau tyrinėti, kaskonkrečiai vyksta. Visada viskas pateikiama taip, kad būtų galimosdvi interpretacijos – natūralus sutrikimas arba technologinis įsikišimas.Kas žino su kuo turi reikalą, naivaus varianto, kad „nučiuožė stogas“– nepriima. Nes viskas ne visai taip.

Apie psichikos sutrikimą yra trys pagrindiniai informacijos laukai,kurie bando apibrėžti kas iš tikro vyksta. Pirmas yra buitinis ir ži-niasklaidos platinamas supratimas, pagal kurį žmonės arba gąsdinami,arba juokinami. Čia paveikti žmonės figūruoja kaip monstrai, daž-niausiai asocijuojami su žiauriais ir nepaaiškinamais nusikaltimais arbapateikiami kaip idiotai, kuriuos valdo „mėnulis“. Tai reikalinga tam,kad būtų pateisinamos prievartinės priemonės, kai reikia susidoroti,ir kad nekiltų ažiotažo dėl asmens teisių pažeidimo. Kitais atvejaisbaiminamasi, kad gali atsirasti per daug pasekėjų ir kad taip neatsi-tiktų, bandoma su propaganda smogti įvaizdžiui. Visa tai daroma peragentūrų sistemą, papildant minėtas priemones „agentūrine paranoja“.

278

SKYRIUS 31. RADIJO ŠIZOFRENIJA 279

Kitas informacijos pateikimo variantas yra mokslinis, kur vaizduo-jama, kad klausimas tiriamas naudojant mokslinius metodus. Čia re-miamasi psichikos ir smegenų sandaros ir veikimo teorija, bandomaišaiškinti patologijos genezę ir ieškoma būdų, kaip sutrikimą išgydytiarba bent sušvelninti, padarant jį „nepavojingu“. Tačiau pasižiūrėję įšitas teorijas, matome, kad čia irgi yra daug žaidimo ir gudravimo, tikčia žaidžia stambiausias žaidėjas, kuris yra valstybės organizacija. Šituri pačių įvairiausių tikslų, darbotvarkių, planų, kaip elgtis vienose arkitose situacijose, ką daryti su sunkiai sukalbamais žmonėmis, kuriųneįmanoma įtikinti paklusti, paveikti su psichologiniu smegenų plovi-mu ir pan. Tam yra ne tik viešo masinio smegenų plovimo sistema,bet ir susidorojimo sistema, kuri naudojama tada, kai neveikia kitospriemonės. Bet šitas susidorojimas pavaizduojamas kaip „išgydymas“.Psichikos ligonį valstybė auklėja ne kankinimu, bet gydymu vaistais,kurie turi labai daug šalutinių poveikių, kurių sąrašas dešimt kartųilgesnis už ligos simptomų sąrašą.

Trečia interpretacijos rūšis – kai viskas paaiškinama taip, kaip yraiš tikro. Kas vyksta galvoje, ką daro visuomenė ir kokios priemonėsnaudojamos. Žiauriausi smūgiai būna per psichotroninius kankinimus,toliau smunka žmogaus statusas visuomenėje ir tai turi neigiamas pa-sekmes pragyvenimo ir juridinių teisių prasme. Taip pat šitie žmonėspadaromi antrarūšiais ta prasme, kad juos naudoja visų savo problemųir bėdų sukrovimui, kai pripaišo nebūtas veikas, siuva bylas, naudojaoperacijose, kur bilietas tik į vieną pusę ir t. t. Tokį statusą turė-ti/įgyti – nepatartina, nes problemų sistema prikuria tiesiog iš oro,kad nusiimtų nuo savo pečių ir užkrautų tau.

Tačiau pirmiausia turi sukurti tam tikrą būseną, kuri yra visų ope-racijų pagrindas. Norint nevaikščioti šiuo klausimu tamsoje, reikiaatsisakyti pirmų dviejų interpretacijų, o jeigu šios bėdos aplenkė, taireikia atmesti ir trečio varianto suformuotą negatyvizmą ir pabandytisuprasti, kas vyksta iš tikrųjų. Pirmiausiai reikia suvokti koks pag-rindinis už to stovintis veikėjas. Čia nėra jokių abejonių – valstybės


organizacija, kuri turi savo neformalią sistemą, kuri veikia neformalio-mis priemonėmis ir šitaip kontroliuoja visų stebimų žmonių gyvenamąaplinką.

Toliau turite suprasti, kaip veikia psichikos sutrikimas. Šį pavyzdį,šiek tiek juokais, vadinu „radijo šizofrenija“. Apie tai turbūt niekasišskyrus mane visoje planetoje nėra pagalvojęs, bet sutrikimo simpto-mai yra labai panašūs į tam tikrus ryšio technikos efektus. Manau, kadbent apytikriai visi žino kaip veikia radijo ryšys. Yra stotis, tam tikraisdažniais transliuojantis siųstuvas, ir tą stotį priimantys radijo imtuvai.Kiekviena stotis turi savo dažnį, kurį nustačius galima demoduliuotituo dažniu transliuojamas programas. Bet kartais tas ryšys sutrinka,bent jau taip dažnai atsitikdavo senesniais laikais. Kas mėgsta klausytiradijo įvairaus ilgio bangomis, žino, kad kartais į nustatytą stotį įsiter-pia signalas iš kitos stoties ir atrodo, kad šitą signalą atpūtė vėjo gūsis– banga užeina, išgirsti kalbėjimą iš kitos programos ir vėl dingsta.Arba kartais būna, kad labai sunku tiksliai pagauti dažnį, nes nepa-kankamai jautrus radijo imtuvas ir prie tos pačios padalos vienu metugirdisi dvi skirtingos radijo stotys. Tai yra kito dažnio įsiliejimas, kurįaš vadinu „radijo šizofrenija“, nes kita stotis yra haliucinacijos, arbakaip mėgsta sakyti „psichikos ligoniai“ – „balsai“.

Ši liga, kuria serga kai kurie radijo aparatai, yra grynai technolo-ginė. Ji gali kilti netyčia, dėl nekokybiško radijo aparato arba tai galibūti daroma tyčia, tam kad nugesintų kokią nors nepageidaujamą ra-dijo stotį. Tai darydavo „šaltojo karo metu“ Sovietų Sąjunga ir JAV.Tam reikia teritorijoje, kurioje veikia imtuvo antena, paskleisti dažnįdubliuojančią programą, ir radijo imtuvai toje teritorijoje išprotėja, nespradeda transliuoti/girdėti įsiterpiančius pašalinius „balsus“. Kadangipriešo teritorijoje siųstuvą pastatyti sudėtinga, naudojami komunika-cijų palydovai, kurie nepaiso dažnių paskirstymo ir susargdina radijoimtuvus „radijo šizofrenija“. Yra vienas skirtumas, susargdintas žmo-gus dažniausiai agentūros izoliuojamas, o radijo imtuvus gali stebėti irtyrinėti visi. Visi žino kas vyksta, kad teritorijoje paskleistas svetimas


dažnis.Tai aišku ne viskas. Yra ir daug sunkesnė psichikos arba technikos

sutrikimo forma. Be abejo, ji retesnė. Dabar minčių eksperimentui im-kime televizorių. Jis daug sudėtingesnis, nes transliuoja ne tik garsą,bet ir vaizdą. Abu gali išprotėti. Tai vyksta keliais būdais – kabeliu irantena. Dabar jau, nuo metų pradžios – skaitmeniniu signalu, nes taiplengviau dirbti kompiuteriui. Į detales nesigilinsiu, bet, analogiškai ra-dijo ryšiui, skirtingi kanalai nustatomi naudojant kabeliais keliaujančiusignalo dažniu, t. y., kiekvienas kanalas turi savo dažnį. Bet kartaisatsitinka taip, kad žmogus žiūri vieną kanalą, stebi kokią nors laidą irstaiga, nei iš šio nei iš to ekrane įsiterpia pašaliniai vaizdai – užeinabanga, parodo kokį fragmentą iš kito dažnio ir jis vėl dingsta. Tai vėlgi– diagnozė televizoriui, paprastai vadinama „televizoriaus šizofrenija“.Taip gali atsitikti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, techninių nesklan-dumų, bet gali būti ir piktybinis trukdymas. Kai signalas perduodamasį skaitmeninę anteną radijo ryšiu, „šizofrenija“ veikia taip pat kaip irradijo imtuve. Šiek tiek sudėtingiau, kai signalas keliauja kabeliu. No-rint televizoriaus ekrane sukelti vaizdo ir garso haliucinacijas, reikiasignalą indukuoti televizijos kabelyje. Tačiau technologiškai tai taippat įmanoma, nors tai jau aukštosios specialiųjų tarnybų technologi-jos. Iš pavyzdžių matome, kad jos geba psichikos sutrikimus sukelti netik žmonėms, bet ir radijo imtuvams bei televizoriams.

Man keista, kad žmonės anksčiau į tai neatkreipdavo dėmesio irmanydavo, kad šizofrenija tik žmonių problema. Nieko panašaus – iš-protėja taip pat ir radijo imtuvai, bei televizoriai. O jau dabar, visainaujais laikais, manau, gali išprotėti net mobilūs telefonai – jeigu girdi-si kokie nors trukdžiai arba aidas – tai greičiausiai piktybiniai „balsai“,su kuriais bandoma telefoną išvesti iš proto. Tai tikrai ne juokas, tikneaišku kuo agentūrai nusikalsta telefono aparatai.

Bandom apibendrinti, kaip veikia įvairios „šizofrenijos“ rūšys. Vie-na rūšis sukuriama radijo bangomis, teritorijoje paskleidus dubliuo-jantį dažnį. Imtuvas gali priimti vieną ar net dešimt papildomų stočių


ir tada jau visiškas chaosas. Kita rūšis kai naudojama elektra kabe-liuose. Tokiu atveju „paskleisti“ neužtenka – konkrečiuose kabeliuosereikia dubliuojančius signalus sukelti indukcijos būdu. Ekranuose ma-tomi pašaliniai vaizdai ir garsai, kuriuos galima vadinti televizoriaushaliucinacijomis. Kažkada juokdavosi kai „psichikos ligonis“ aiškinda-vo, kad su juo kalbasi radijo aparatas. Šiais laikais telefonai kalba suvisais žmonėmis ir niekam nejuokinga.

Daug plėstis neketinu. Tačiau įrašo neužbaigsiu nepataręs žmo-nėms, kuriems „radijo šizofrenija“ ir kurie nežino pagrindinių kovossu šia neganda taisyklių. Pirmiausiai reikia suprasti, kad įsibrovimas,tai kita, piktavalių žmonių transliuojama radijo stotis. Kai klausaisikokios nors vienos pagrindinės radijo stoties, niekada nesiklausyti, kątransliuoja „demonai“. Kai kanalai pradedami dubliuoti, radiją aiškugalima išjungti, bet to neįmanoma padaryti savo galvoje. Su tuo tenkaapsiprasti. Jeigu neįmanoma „išjungti“, reikia nepaversti šių stočių sa-vo pagrindiniu kanalu ir nepasiduoti jokioms manipuliacijoms. Visadareikia atsiminti, kad čia yra radijo šizofrenija ir ji veikia kaip radijoaparatas – jį galima išjungti. Bet pirmiausiai galima išjungti siųstuvą.Ligos nėra nei kūne, nei sieloje.


VI Lingvistika

283

32 | Kalbos pinklės

32.1 Istorinė kalbos apžvalgaPirma aplinkos susiejimo ir pažinimo sistema buvo vaizdinė. Buvo iš-mokta pamatyti ir suvokti. Labiau atsijusia pažinimo priemone tapogeometrija, kaip gebėjimas braižyti įvairias formas ir figūras, kuriosbuvo imamos iš savo gyvenimo ir aplinkos arba iš vidaus. Nuo toprasidėjo žmogaus kaip subjekto sąmonė. Tada buvo pritaikytas ge-bėjimas išgirsti, suprasti ir pamėgdžioti. Iš pradžių buvo mėgdžiojamigarsai, po to pradėta „mėgdžioti“ vaizdus, formas ir objektus. Taip at-sirado kalbos užuomazgos, ypač tada, kai tuos garsus pradėta naudotigrupėse. Kolektyvinis garsų, paverstų ženklais naudojimas paklojo pa-matus visoms kada nors egzistavusioms kalboms, kuri savo pradineforma buvo šnekamoji kalba. Šnekamoji kalba naudota dešimtis tūks-tančių metų, nesivarginant ją išsaugoti kokia nors patvaresne forma.Tai buvo aktualus poreikis, tačiau žmogus kliovėsi savo atmintimi irjokios pagalbinės priemonės neatrodė reikalingos. Tačiau taip mąstėtik paskiri žmonės.

Individualiam žmogui raštas nereikalingas, bet jis reikalingas bend-ruomenei, nes naudojant vien šnekamąją kalbą, informaciją galimagauti tik iš vidaus, ištraukiant ją iš konkrečių žmonių atminties, otai nėra patogu. Tad visuomet egzistavo poreikis turėti informacijąišoriniuose laisvai prieinamuose pavidaluose, kokiu tapo raštas. Ta-

284

SKYRIUS 32. KALBOS PINKLĖS 285

čiau jis radosi lėtai ir sunkiai, nors atkakliai ir sistemingai. Jis ta-po svarbiu įvykiu, įsteigusiu pačią tiksliąją, nemitologinę istoriją, kurianksčiau būdavo perduodama iš lūpų į lūpas. Atradus knygą, istorijabuvo perduodama metraščiais iš knygos į knygą, ir ji tapo priklausomane tiek nuo konkrečių žmonių, kiek nuo organizacijos ir jos archyvų.Naudojantis garsais, informaciją iš savo vidaus galima skleisti kitiemsžmonėms ir ją į vidų gauti iš kitų žmonių. Raštas sudarė galimybę keis-tis informacija tarp skirtingų istorinių kartų ir geografiškai nebūtinaisusijusių bendruomenių ar organizacijų.

Tai buvo du informacijos suišorinimo būdai, iš kurių vienas nepa-tvarus, pagrįstas tik atmintimi ir kitas patvarus, ženklais užrašytas antmolinės lentelės, papiruso, pergamento, popieriaus ir t.t. Tais laikaisžmogus, ypač mieste, gebėjo pagaminti daug ką: pastatyti pilį, laivą,pagaminti ginklų, įrankių ir t.t. Visa tai buvo santykis su išoriniu pa-sauliu, kuris vystėsi pirmiausiai. Žmogus buvo sumanus. Tuo pačiuvystėsi žmogaus sąmonė, kuri irgi padarė stulbinančius šuolius. Taipatsirado šnekamoji kalba, kuri „pagamino“ pirmą žmonių bendruome-nę, kuri išsiveržė iš gyvūnų pasaulio. Buvo sukurti mitai, legendos,sakmės, padavimai, epai ir t.t., kurie steigė konkrečios bendruome-nės išskirtinį, ypatingą pasaulio vaizdą. Tačiau visa tai buvo laikomaatmintyse, kuri nors ir buvo fenomenali, bet dėl įvairių gyvenimo peri-petijų – nepatvari ir nepatikima, todėl didelė dalis sakytinės kultūrosbuvo užmiršta, ji dingo visiems laikams. Padėtį šiek tiek pagerino raš-to sistemų sukūrimas. Tačiau, nors situacija buvo žymiai pagerinta,nebuvo patikimų informacijos išsaugojimo technologijų: reikėjo ma-terialaus substrato, kuris buvo netvirtas ir neamžinas: Molis trupėjo,papirusas ir pergamentas iro, popierius dūlėjo ir t.t. Nebuvo saugojimoir priežiūros organizuotų priemonių, o jeigu kiek vėliau ir atsirado, taiirgi negalėjo apsaugoti visko. Bet jeigu ne raštas, tai senojo pasauliodokumentų būtų išnykę dar daugiau. Tačiau nuo to saugojo raštinėsir archyvai, privačios ir viešos bibliotekos ir, aišku, raštininkai, kurieknygas platino jas perrašinėdami.


Šitaip visos žinios atsidūrė knygose. Buvo sukurtos knygos išsaugo-jimo sistemos, kurios palikdavo ir platindavo informaciją ateinančiomskartoms laike, arba geografiškai atsijusioms bendruomenėms. Kita ver-tus, ši tvarka buvo naudojama ne tik žinių perdavimui, nes jos iki šiųdienų yra privilegija, bet ir sąmonės pasaulio vaizdinių formavimui.Su knyga, pavyzdžiui, Biblija, ilgus šimtmečius buvo formuojamas tamtikras žmonių mąstymas ir gyvenimo būdas. Tai reiškia, kad iš pradžiųknygų, raštijos buvo nedaug, tik pagrindiniai kanoninių raštų sąvadai,tačiau istorijos eigoje jų vis daugėjo ir jos darėsi vis prieinamesnės.:Knyga išlaisvino informaciją, o informacija išlaisvino žmogų. Kiek-vienas žmogus ilgainiui suprato, kad jis gali rinktis: mėgdžioti senustekstus arba juos kritikuoti ir kurti savo variantus. Savo pasaulį tapoįmanoma išplatinti ir sukurti naują bendruomenę, kurios gyvenimasparemtas nauja idėja. Nors tai galėjo tik išskirtiniai istoriniai autori-tetai ir lyderiai.

Kaip kalbų buvo ne viena bet tūkstančiai, padalintų į savo šeimasir kolektyvinius kalbinius individus, taip išplito ir pasaulėvaizdžių įvai-rovė: žmogus galėjo kurti savo pasaulį ir jame gyventi nebūtinai pri-klausomai nuo kitų pasaulių. Taip buvo padėtas pamatas individualiz-mui, kurį ypač sustiprino filosofijos įžengimas į areną ir galimybė taptiautoriumi, išminčiumi arba žinovu (sofistu). Kitais žodžiais tariant,visas žmogaus dvasinis/kultūrinis gyvenimas tapo tekstų pasauliu, įkurį šiais laikais įvedami jau visi žmonės. Tačiau kadangi nemažaižmonių nesupranta šio pasaulio specifikos, negali tinkamai orientuotiskalbos klausimų srityje ir juos iki šiol mulkina. Negana to, yra su kal-ba (raštija) susiję sąmokslai, kai kurie iš kurių trunka netgi ne vienątūkstantmetį. Pirmas yra archyvų klausimas, kai žmonijai neleidžiamasusipažinti su visa raštija, kurioje saugoma daug religinių, filosofinių,politinių ir net kriminalinių paslapčių. Pirmiausiai, jau vien šis įslap-tinimo sąmokslas yra nusikaltimas prieš žmoniją. Pavydžiu gali būtisuklastotos arba pakeistos chronologijos; niekada neegzistavę autoriaiir jų veikalai, tikrų idėjų, planų, strategijų neviešinimas net po tūks-


tančių metų, nes tai, kas buvo pradėta kadaise, vyksta iki šių dienų.Kitas sąmokslas yra vienos kalbos sąmokslas, kai žmogui neleidžia-

ma mokėti „per daug“ kalbų, kai patys antžmogiai gali išmokti bet kokįjų skaičių, jeigu reikia – visas. Ši sistema pagrįsta universalios grama-tikos principu, kurios išmokoma pirmiausiai. Po to, pagal universaliųgramatikų tipus, pridedamas koks nori konkrečių kalbų skaičius. Ta-čiau taip ugdomi tik antžmogių palikuoniai, kurie geba perprasti betkokio žmogaus sąmonę, pamatyti jo kalbą, vaizdinius, pasaulį ir gyve-nimą; skaito slaptus raštus viešuomenei nežinomomis kalbomis, kurios,beje, daug sudėtingesnės už bet kokią žinomą paprastą kalbą.

32.2 Universalios gramatikos principas32.2.1 Paskiros gramatikos elementaiNorėdami susipažinti su universalios gramatikos principu, pirmiausiaiturime perprasti kokios nors vienos kalbos gramatiką. Kalba pirmiau-siai yra žodžiai ir jų formos. Jie į vidų perimami kaip garsai arbaženklai. Ženklai gali būti fonografiniai, kaip atskiros fonemos, kurioskoduojamos raidžių ženklais; arba ideografiniai, kai ženklas siejamasne su garsine forma, bet tiesiai su idėja arba sąvoka, o tarimas pri-dedamas kitais būdais. Visi žodžiai turi savo formas ir savo sekas,vadinamas sakiniais, pastraipomis ir tekstais. Visu tuo domisi kalbosleksika ir gramatika.

Bet viskas prasideda nuo žodyno, kuris atsirado jungiant garsus(fonemas) į sekas, ir siejant juos su objektais, kurie virtę semantikasudarydavo žodžio reikšmės struktūrą. Taigi buvo vaizdas, fonemų se-kos, žodžiai ir didesni teksto vienetai. Norint suprasti kalbos specifikąšiame lygmenyje reikia atkreipti dėmesį į šio pasaulio vaizdo dėmenisir elementus, pirmiausiai materiją, sandarą, daiktus – taip atsiradodaiktų garsai ir ženklai. Toliau – vyksmus ir procesus, kurie vyksta sušiais daiktais – ir tai sukuria kitą žodžių klasę, kurie nurodo į veikimus.


Tad turime vyksmų garsus ir ženklus. Ir trečia forma yra individualiossavybės, kurias galima priskirti daiktams ir vyksmams – tokie garsai irženklai vadinami apibūdinimais. Likę žodeliai yra įvairūs pakaitalai irpagalbinės priemonės, kaip pavyzdžiui, jungtukai, asmeniniai įvardžiaiarba prielinksniai.

Šie žodžiai grupuojami ir jungiami į struktūras, sudarančias eilutę.Galima sintaksinė struktūra veiksnys ir tarinys (V-T) arba papildinysir tarinys (P-T), kurie kiekviename sakinyje sudaro gramatinį branduo-lį. Visi kiti žodžiai – tik pagalbiniai, papildantys arba modifikuojantysšio branduolio elementus. Šių branduolio elementų formos yra sudė-tingiausios ir sunkiausiai įsisavinamos. Pažiūrėkime kokias reikšmeskoduoja „daiktų“ žodžiai.

1. giminė;

2. skaičius;

3. linksnis;

4. konkretumas/nekonkretumas.

Kai kurių kalbų daiktavardžių paradigmos – labai sudėtingos: josturi daug linksnių (7 lietuvių k.), o žodžiai pagal formą, dažnai pa-gal giminę/galūnę, skirstomi į linksniuotes (5 lietuvių k.). Bet yra irkalbų, kurios beveik neturi jokių linksnių ir daiktavardžiai neskirstomiį jokias linksniuotes (anglų k.). Labai dažnai lingvistinio branduolioantras dėmuo, „vyksmas“ yra pagrindinis elementas koduojantis visąperduodamą informaciją. Reikšmės tokios:

1. asmuo;

2. giminė;

3. laikas;


4. veikslas;

5. rūšis;

6. nuosaka;

7. nekaitomos formos (bendratis, dalyvis).

Svarbiausia yra asmuo ir laikas. Vyksmai koduoja asmens informa-ciją, turiasmenuočių sistemą, pagal kurias veiksmažodžiai koduojamiį grupes (pavyzdžiui, švedų k. yra 4 veiksmažodžių tipai, arba asme-nuotės, pagal kurias yra trijų vienaskaitos ir trijų daugiskaitos asmenųformos). Kalbant apie laikus, paradigma yra vienoda visoms kalboms,kuriose laikai skirstomi į 3 visiems gerai žinomus blokus: esamasislaikas, būtasis laikas ir būsimasis laikas. Pavyzdžiui, anglų kalbojeyra tokie laikai veikiamojoje (the active voice) ir neveikiamojoje (thepassive voice) rūšyje:

1. present simple (I read; the book is read)

2. present continuous (I am reading; the book is being read)

3. present perfect (I have read; the book has been read)

4. present perfect continuous (I have been reading; the book has beenbeing read)

5. past simple (I read; the book was read)

6. past continuous (I was reading; the book was being read)

7. past perfect (I had read; the book had been read)

8. past perfect continuous (I had been reading; the book had beenbeing read)


9. future simple (I will read; the book will be read)

10. future continuous (I will be reading; the book will be being read)

11. future perfect (I will have read; the book will have been read)

12. future perfect continuous (I will have been reading; the book willhave been being read; liet. knyga bus skaityta [tris valandas])

Taip pat kai kuriose kalbose išvystyta nuosakos (mood) sistema,kurioje svarbiausia tariamoji nuosaka (subjunctive mood). Pavyzdys,gali būti lotynų kalba, kurios kiekvienas veiksmažodžio laikas turi irtariamosios nuosakos formą. Lotynų kalboje konjunktyvas visas yrasintetinis, naudojantis priesagas ir galūnes:

1. praesens laude-m laude-s laude-t laude-mus laude-tis laude-nt

2. imperfectum lauda-re-m lauda-re-s lauda-re-t lauda-re-mus lauda-re-tis lauda-re-nt

3. perfectum laudav-eri-m laudav-eri-s laudav-eri-t laudav-eri-mus laudav-eri-tis laudav-eri-nt

4. plusquamperfectum laudav-isse-m laudav-isse-s laudav-isse-t laudav-isse-mus laudav-isse-tis laudav-isse-nt

Galūnių sistema žymi asmenis, o priesaga yra konjunktyvo įvairiaislaikais formos. Tokių vyksmų žodžių paradigmos yra grynai sintetinės,nes jų žymekliai yra prijungiami prie reikšminio veiksmažodžio šaknies,o ne naudojama analitinė forma, kaip anglų kalbos laikuose.

Šie branduolio elementai turi būti derinami tarpusavyje, o taip patsu apibūdinamaisiais žodžiais (tradiciškai vadinamais būdvardžiais irprieveiksmiais). Ir galų gale, įvairiose vietose sakinyje gali būti įterp-tos vyksmo aplinkybės. Jeigu pabandytume kalbos pasaulį paversti


paveiksliuku, tai turėtume žymėti daiktų arba santykių kontūrus – taiišreiškiama daiktavardžiais; ir turėtume žymėti prie formų pridėtas ro-dykles, kurios žymėtų veiksmą, procesą, judėjimą, kitimą, buvimą irt.t. Būtų galima sugalvoti būdus kaip panaudojant apibūdinimus darturiningiau išreikšti tikrovę, kad būtų galima perduoti kuo tikslesnęinformaciją apie išorinį arba vidinį pasaulį. Šis vidinis pasaulis, beje,mūsų laikais tampa pačiu svarbiausiu ir daiktų, vyksmų ir apibūdini-mų pradedama ieškoti pirmiausiai čia, savo prote ir mąstyme. Turimeprisiminimus, jausmus, vaizdinius, mintis, idėjas, pasaulius ir apie juoslabiau linkę kalbėti daugiau nei apie išorinę tikrovę. Turime atskiruselementus, grupes, apibendrinimus, ryšius, atskirą pasaulį ir atskirąprotą, tas sąmonės formas, kurios juos susieja ir t.t. Iš tokių apibend-rinimų ir susietų pagrindinių realybių kyla „abstrakčios“ sąvokos iržodžiai: Tiesa, Gėris, Būtis ir t.t. Šiose sąvokose įvairiai apjungiamospasaulio ir proto dalys ir išreiškia „teorinę“ filosofijos kategoriją arbasąvoką, kuri apibendrina kokią nors sistemą, argumentus, ideologiniuspasaulėvaizdžius, atsirandančius prote ir t.t. Tai būdinga religijomsarba tendencingoms filosofijoms.

Taigi matome kas žmonėms buvo būdinga per visą istoriją. Jievisada turėjo šventus, mitologizuotus daiktus, vadinamus stabais, sukuriais buvo susieti religiniai ir garbinimo vaizdiniai. Taip pat tai buvoperkelta ir į kalbą, kurioje atsirado tokie patys kalbiniai stabai, kokiaisyra pasaulyje garbinami daiktai. Tai yra sudėtinės sąmonių valdymodalys.

32.2.2 Universalioji gramatikaKiekviena kalba turi reikšminę leksemą (žodžio kamienas, kuria koduo-jama žodinė reikšmė) ir universalius gramatinius vaidmenis, kuriuosgalima išreikšti įvairiais būdais. Žinomiausi vaidmenys yra vyksmųlaikas arba daiktų linksnis. Tokių vaidmenų sistema yra universali,tik su nežymiomis variacijomis, todėl galima sudaryti tokių bendri-


nių gramatikų klasifikaciją. Iliustravimui kaip veikia šis principas ga-lima pasinaudoti kalbų skirstymą į „sintetines“ ir „analitines“. Lie-tuvių kalba yra sintetinė, nes joje gramatiniai santykiai išreiškiamiafiksais (galūnėmis, priesagomis ir priešdėliais). Tai tokios kalbos, ku-riose gramatinės morfemos jungiamos prie žodžio iš priekio arba galo.Analitinėse kalbose, tokiose kaip anglų, afiksai nunykę ir jie keičiamianalitinėmis konstrukcijomis ir žodžių tvarka, nuo kurios priklauso irgramatinės reikšmės. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje žodžio „namas“ vie-tininko linksnis parodo kur vyksta veiksmas „nam-e“. Tuo tarpu anglųkalboje žodis „house“ neturi jokių linksnių (išskyrus kilmininko) ir „vie-tininkas“ išreiškiamas konstrukcija „in the house“, kurioje pagrindinįvaidmenį atlieka prielinksnis „in“, kuris nurodo buvimą viduje.

Esmė kurią norėjau parodyti yra ta, kad daugumoje kalbų yra koksnors „vietininkas“, tačiau skirtingų tipų kalbose šis vaidmuo gali būtireiškiamas skirtingais būdais. Universalios gramatikos paskirtis surastituos leksinius ir gramatinius vaidmenis, kurie būdingi daugumai kalbųir taip sukurti universalią gramatiką, kuri apimtų visų kalbų struktū-rines galimybes. Tai nėra taip sudėtinga kaip gali atrodyti, nes ženklųsistemos yra linijinės ir variacijos yra tik branduolio, arba centro, nu-statyme ir elementų išdėstyme aplink šį branduolį: elementai gali būtiprijungti arba atskirti: prijungti iš priekio, galo arba viduryje; arbaatskirti: irgi priekyje per kažkiek vietų nuo branduolio; arba gale perkažkiek vietų už branduolio. Pavyzdžiui, jeigu iliustruotume angliškąvietininką lietuvių kalboje (nam-e), tai atrodytų maždaug taip: pag-rindinė forma būtų „namas“, o vietininko dalelytė „e“: ir gautume„žmogus yra e namas“ (Žmogus yra name). Taip viskas vyksta anglųkalboje, tik vietoje dalelytės „e“ naudojamas prielinksnis „in“.

Beje, kalbos kaip analitinės struktūros atsiranda ne būtinai iš kar-to. Istorijoje žinoma, kad iš pradžių sintetinėmis kalbomis buvusioskalbos virsta analitinėmis. Tokia pavyzdžiui yra anglų k., kurios sena-sis variantas (the Old English) turėjo daug sintetinės kalbos bruožų,t.y. gramatiniams santykiams išreikšti buvo gausiai naudojami afiksai


– linksnių, asmenų galūnės ir t.t. Tačiau istorijos eigoje visi šie po-žymiai nunyko, daiktavardžiai prarado visus linksnius ir linksniuotes.Panaši situacija yra ir romanų kalbose (prancūzų, ispanų, portugalų,italų), kurios yra lotynų kalbos ir vietinių europietiškų dialektų miši-nys. O lotynų kalba yra sintetinė kalba, kaip graikų, baltų ir slavų. Išto matome, kad Indoeuropiečių kalbų šeimos europinė dalis turi šiasdviejų tipų kalbas: sintetinę ir analitinę: į pietų ir rytų kryptį – sinte-tinės, o į vakarų ir šiaurės kryptį – analitinės.

Tačiau visos jos turi bendrų bruožų, arba vaidmenų, sistemą, kuriejas sieja, skiriasi tik raiškos priemonės. Dėl šios priežasties įmanomivertimai iš vienos kalbos į kitą, nes jeigu tarp kalbų nebūtų niekobendra, nebūtų įmanomas joks vertimas. Reikia tik gebėti parinktilygiagrečias formas visuose teksto sluoksniuose.

Kai vaikas ruošiamas gyventi aukščiausioje kastoje, jo protą sten-giamasi atskirti nuo kalbos formų ir leidžiama turėti ne kalbinę seman-tiką. Tada išmokstama viena pagalbinė kalba, kuria saugoma informa-cija ir kurios reikia planetų valdymui. Ši pagalbinė kalba yra Universa-lios gramatikos (UG) išmokimo priemonė, kurią įsisavinus antžmogiųvaikas turi išmokti kurti kalbaspats. Pirmiausiai, pagal UG klasifikaci-jas išmokstamos visos valdomos planetos populiacijos kalbos (septynitūkstančiai). Tai reikalinga tam, kad galėtų įsikūnyti į bet kokią są-monę ir ją valdyti. Po to eina bet kokių naujų kalbų kūrimo galimybėnaudojant kokį nors UG modelį. Išmokti tiek kalbų, nėra sudėtinga,nes kaip jau parodžiau gramatikos yra primityvios ir daugumoje kal-bų bendros – skiriasi tik garsiniai ir rašytiniai ženklai. Tačiau turintfenomenalią atmintį, tai nesukelia jokių sunkumų. Kalba valdo tikpaprastą žmogų, o antžmogis pats valdo kalbą, todėl jo protas for-muojamas taip, kad būtų nuo kalbos atsietas. Jis daugiausiai gyvenatelepatinėse virtualiose realybėse.

Kodėl kalbą išmokti nėra sunku, jau turėtų būti aišku: universa-li kalbos sistema nėra labai sudėtinga. O jeigu imsime leksemas, taijas galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas: yra pasaulis ir ju-


dėjimas. Visas pasaulis atskleidžiamas daiktavardžiais, o judėjimas– veiksmažodžiais. Ir tai yra viskas, visi žodyniniai leksiniai viene-tai, sudarantys bet kokios kalbos branduolį. Daiktavardžiai yra dalių,elementų pavadinimai; o veiksmažodžiai yra įvairios šiame daiktų pa-saulyje atsirandančios judėjimo rūšys. Judėjimai žeme, ore, vandenyje(daiktavardžiai) yra eiti/važiuoti, skristi ir plaukti (veiksmažodžiai).Daiktavardžiai ir veiksmažodžiai atveriami ne tik kaip apibendrintoskategorijos, bet ir kaip savybių ir įspūdžių sistema. Apibūdinimai at-sako į klausimus „koks?“ ir „kaip?“

Dėl to kalbą išmokti ir nėra sunku, nes yra tik trys grupės pagrin-dinių kategorijų, kurios yra pasaulis, judėjimas ir savybės. Tai atitinkafizikos triadą substancija-erdvė-laikas, pagal kurią kuriamos visos for-mulės įstatant į jas kiekybinius parametrus. Pasaulyje turime įvairiusdaiktus, objektus ir kiekvienas iš jų turi savo judėjimų galimus būdus.Žmogus: eina, bėga, čiuožia, skrenda, plaukia, neria, šoka, iriasi, brau-nasi, lipa, kopia, klampoja, pėdina, kulniuoja, lekia ir t.t. Visa tai yragalimų judėjimo rūšių pavadinimai, išreikšti trečiojo asmenis esamuojulaiku. Savo sąmonėje tereikia atgaminti įvairius judėjimo būdus susi-jusius su „subjektu“ ir suteikti jiems pavadinimus. Šitaip, per visaskategorijas, galima sujungti iki 100 000 leksinių vienetų. Iš tikro, tainėra labai daug ir darbas nėra itin sudėtingas.

32.2.3 Pagrindinė kalbų šeimaVisiems žinoma, kad pagrindinė planetos kalbų šeima yra indoeuro-piečių. Ši kalbinė grupė kadaise išplito iš pietryčių į vakarus ir dabaružima visą Europą, šiaurės ir pietų Amerikas.


Indoeuropiečių kalbų šeimoje yra 439 kalbos, turinčios bendrą uni-versalią gramatiką, tad pirmiausiai turi būti mokomasi universaliosgramatikos principų (jie aišku irgi išreikšti „pagalbine“ kalba), po to, šigramatika paverčiama tomis konkrečiomis kalbomis, kurių reikia žmo-gui. T.y., šablonas pagal poreikius užpildomas bet kokiu turiniu: mo-kantis konkrečių fonetikų, leksikų ir gramatikų. Visų pirma tam, kadgalėtum suprasti kaip mąsto žmonės, o paskui – kaip jie yra valdomi.

Paveikslėlyje matome pradinius atsišakojimus, tokius kaip a) ana-tolietiškos kalbos, b) keltų-italų kalbos, c) baltų-slavų-germanų kalbos,ir d) graikų-arijų kalbos. Galutiniame etape matome a) indų kalbas(hindi, pendžabi, sanskritas), b) germanų kalbas (anglų, vokiečių, šve-dų), c) baltų kalbas (lietuvių, latvių), d) slavų kalbas (rusų, lenkų,serbų) ir t.t.

Gali kilti klausimas, kam tiek kalbų reikalinga ir kam jų visų moky-


tis. Tačiau šis klausimas slepia dar vieną sąmokslo teoriją, kuri aiškina,kad tai nėra atsitiktinumas ar natūrali padėtis. Tai padaryta tam, kadžmones būtų lengviau valdyti pagal principą „skaldyk ir valdyk“. Taippat buvo norima, kad žmonės mažiau žinotų, ypač apie skirtumus –tikėjimų, papročių, etikų, pažiūrų ir taip toliau, nes tai silpnina vietinęvaldžią. Taip pat kalba yra nuosavybės kodas, kuris parodo kokiamantžmogiui žmogus priklauso.

Ir paskutinis akcentas, turint fenomenalią atmintį ir protą, „moky-tis“ nėra sunkus darbas, tai greičiau panašu į pramogą, nes nereikalaujajokių pastangų.

32.3 Smegenys ir kalbaSmegenyse kalba įdiegiama kaip fonemų ir grafemų tinklas. Kalbayra pasaulis, įleidęs šaknį į smegenis. Srautas pastoviai įeina ir pa-stoviai išeina, parodydamas kaip pasaulis žmogaus buvo „sutiktas“.Grafemos ir fonemos formuoja leksinius vienetus, iš kurių sudaromosilgesnės kalbos sekos. Todėl galima sakyti, kad kalba su smegenimissusijusi tokiomis formomis: a) įeinančios sekos, b) išeinančios sekos, irc) tinklinis išsidėstymas kalbos centruose, kognityvinėje žievėje. Įei-nančios sekos išskaidomos į kognityvinius rekonstruktus, išeinančiossekos kognityvinius modelius transformuoja į kalbą, o mąstyme žmo-gus mato garsinius-raidinius-reikšminius-vaizdinius gabalus, išimtus išasociatyvinių hologramų.Įeinančių sekų tikslas – valdyti, o išeinančių– sužinoti. Valdoma naudojantis lingvistinės psichologijos žiniomis, osužinoma naudojant prievartą arba gudrybes.

Šie metodai gali būti naudojami prieš atskirus žmones. Kai valdytireikia didesnes mases – prievarta ir gudrybės vadinamos propaganda,smegenų krušimu ir t.t. Informacinis karas kyla tada, kai susiduriakelios priešingos propagandos. Propagandai reikia užgrobti tekstų ga-minimo industriją, ir per juos rodyti tik sau naudingą paveiksliuką.Toliau yra cenzūra ir susidorojimas, jeigu kas nors bando pradėti in-


formacinį karą, skleisti savo požiūrį. Taip kuriamas standartinis polit-korektiškas diskursas, kuris tampa vertinimo kriterijumi ir atskaitostašku, naudojamu tikrovininkų. Viskas kas yra „kitaip“ tampa „ne-normalu“. T.y., įteiginėjama, kad valdžia yra absoliutus gėris, o visinepaklūstantys – „nusikaltėliai“. Ypač suagresyvėjusi yra internetinėtekstų gamybos industrija, kurioje reiškiasi vis labiau įžūlėjantys „žur-nalistai“.

Informaciniame kare naudojamos ir gynybinės, ir puolimo priemo-nės. Gynyba atmuša kamuolius, kurie grasina sunaikinti, o kai kasnors nori sužinoti slaptą informaciją – skleidžiama dezinformacija. Kainagrinėjamas šiaip koks propagandinis tekstas, reikia žiūrėti a) kas užteksto stovi, b) kam tekstas taikomas, c) kas norima pasakyti ir d)bandyti suvokti pačiam, nežiūrint į tai, kas pasakyta, kaip yra iš tikro.Pirmiausiai, eina tekstinio vieneto stilius: gramatinės-leksinės formosir semantinės figūros. Tyčiotis galima teksto išorėje ir viduje. Išorė-je ženklai, formos, sintagminės konstrukcijos, pakartojimai, leksemos;viduje – reikšmės, reikšminės asociacijos, neįprasti konstruktai, kitaipsakant, įvairūs simboliniai elementai arba metaforiškos struktūros. Ka-riauti stilistinėmis priemonėmis yra kalbos „meistrų“, arba žurnalistų,darbas – apipilti mėšlo kibiru ir viešai tyčiotis.

Kita vertus, be propagandos ir informacinių karų yra kitos kalbosfunkcijos, kurios padeda suprasti, leidžia matyti tai, kaip gyvena irmąsto žmonės. Tai gali būti įvairių tautybių ir populiacijų specifiniaikalbų pasauliai; gali būti turtinė ir politinė stratifikacija, kurios talpinažmogaus sąmonę į savitą pasaulį. Tokiais yra įvairūs turčių ir skurdžiųgetai, organizacijos įvairūs vaidmenys ir postai; darbas ir specialybė irt.t. Turčiai turi įspūdingus namus ir vilas; skraido po pasaulį; naudoja-si prabangos daiktais ir paslaugomis; rūpinasi savo atžalų karjeromis irdinastijomis. Skurdžiai gyvena lūšnose, jaučia nepriteklius ir turi pra-simanyti pragyvenimą bet kokiomis priemonėmis (taip lengva pasuktiir į „nusikaltimų“ kelią).

Išmanant sąmonių ir kalbų pasaulius, kultūrą, tradicijas ir papro-


čius, galima perprasti beveik kiekvieną žmogų net jo nemačius arbasuvokti tam tikrą būdingą žmogaus tipą.

32.4 Kalbos šaknis ir filosofijaFilosofija neatsiejama nuo kalbos struktūros. Ji turi savo pagrindi-nius žodžius ir šiais raktiniais žodžiais grupuoja turinį filosofo galvoje.Tokiu žodžiu gali būti tiesa, gėris, būtis. Tiesa yra pažinimo klausi-mas (epistemologija, gnoseologija), gėris yra teisingo elgesio klausimas(etika), būtis yra pirmosios filosofijos klausimas (metafizika, ontologi-ja). Šie ir kiti pamatiniai žodžiai tampa filosofinio mąstymo, kertiniaisaspektais, neatsiejamais nuo ženklų fetišizavimo, jų pavertimo garbini-mo stabais ar tikėjimų ir įsitikinimų pagrindiniais mazgais, su kuriaisįprasta kaip nors elgtis arba įprasta ką nors mąstyti.

Šios lingvistinės struktūros yra tai, kas paverčiama vienu per visąfilosofinių tekstų istoriją keliaujančiu modeliu. Pavyzdžiui, A. Šliogerissavo knygoje „Transcendencijos tyla“ „atskleidė“ universalią metafizi-kos struktūrą, kurią pavadino „transcendentiniu absoliučiu individu“.Kol kalba „nežinoma“, t. y. lotyniška, atrodo, kad viskas čia gerai. Betpabandžius išversti į gryną lietuvių k., matome kas ši istorinė pirmosiosfilosofijos struktūra yra ir ko verta ši „teorija“. „Transcendere“ reiškia„per-žengti“; „absoliutus“ yra „at-sijęs“, „nepriklausomas“; „individu-um“ galima versti kaip „nedalusis“. Tad ši teorija, išversta į lietuvių k.,tampa panaši į kinietišką daosizmą, kuriame paprasti žodžiai naudo-jami kaip neįprastos metaforos ir simboliai. Apibendrindami gaunamestruktūrą „peržengiantis atsijęs nedalusis“. Taigi metafizika, pasak A.Šliogerio yra šį pasaulį „peržengiančio atsijusio nedaliojo“ mąstymas,kontempliacija.

Kad nereikėtų šitaip keistai mąstyti, kaip išsigelbėjimas naudoja-mos lotynų, graikų, anglų kalbos, tarptautiniai žodžiai, specialybiniaiskoliniai ir t.t.

Įvairių rūšių nedaliojo teorijos turi ir pirmosios filosofijos, ir etikos


bruožų. Nedalusis veikia idealybiniame pasaulyje, vadinamame ant-gamtiniu arba perkeliamas į daiktų pasaulį ir nedaliais paverčia jusli-nius daiktus, atsiveriančius žmogaus patyrimui. Neretai tokios filosofi-jos (išminties meilės) pavirsta, pasak L. Witgensteino, kalbos žaidimaisir vaizdas matant kaip jais užsiima solidaus amžiaus žmonės gali būtišiek tiek komiškas. Pavyzdžiui, kai bandoma nedalųjį iš antjuslinėstranscendencijos perkelti į juslinį pasaulį ir pakeisti visą civilizacijosistorijos eigą.


33 | Gabumų ir žinių sam-prata

33.1 Pavogti gabumaiŠią dieną galima laikyti naujo „sezono“ pradžia, kuriame norėčiau įves-ti dvi naujas temas. Pirma tema yra kalbos mokslas, į kurį pamėginsiupažvelgti neįprastu kampu, kaip į priemonę, kuri naudojama valdymui,propagandai arba informacijos ir žinių išplėtimui. Kita tema yra pag-rindiniai motorinės žievės veikimo principai ir kaip ji valdoma su psi-chotronine technika. Šios dvi temos susijusios, nes kalba savo pirmineforma yra motoriniai raumenų judesiai, kuriuos valdant galima užgrob-ti ne tik žmogaus kūną, bet ir išorinį proto reiškimąsi. Tai pagrindinėsžmogaus technologinės kontrolės vietos. Kalbos valdymo sugebėjimaiparodo išorinį protą, kuris reikalingas karjeros darymui arba šiaip sėk-mingam gyvenimui; kūno valdymas parodo žmogaus aktyvumą, ener-gingumą, gebėjimą veikti siekiant savo tikslų, todėl jis labai svarbuselementas žmogaus „sėkmių“ užgrobimui. Kalba valdoma per pau-zės programavimą, atmintį, surinkimo apimtį ir tikslumą, o kūnas perenergijos pojūtį, valią laikytis disciplinos ir numatytos programos. Kaišios sistemos sutrikdomos, žmogaus statusas visuomenėje sumenksta,nes kiekvieną dieną reikia rodyti pastangas, konkuruoti ir kovoti užsave. Apibendrinant, šios priemonės yra pagrindiniai psicho-socialinės

300

SKYRIUS 33. GABUMŲ IR ŽINIŲ SAMPRATA 301

inžinerijos metodai, kuriais lemiamas žmogaus gyvenimas.Tačiau prigimtinių žmogaus gebėjimų visiškai nuslopinti neįmano-

ma, nes gabumai prasiveržia neįprastais, netiesioginiais būdais ir žmo-gus vis tiek sugeba įtvirtinti save, bent jau įtvirtinti savo pranašumąkovoje prieš užgrobėjus. Pranašumas yra dviejų tipų: gabumų ir žinių.Gabumai yra tai, kas paveldėta ir išlavinta iki tobulumo. Tai yra me-tastruktūra, kuri valdo visus vidinius procesus ir užtikrina šių procesųpranašumą. Jų pagrindinis bruožas yra tas, kad jie mažai pakeičiamiir yra tokie, kokie užkoduoti genuose. Juos galima palyginti su skir-tingos talpos rezervuarais – yra 50 l talpos rezervuaras ir 20 l talposrezervuaras. Jeigu talpos pakeisti neįmanoma, tai skirtumas 2,5 kartaiišliks visada ir neatšaukiamai. Šitaip galima lyginti visus žmones, kaippagrindą naudojant kokį nors standartą. Įprasta imti vidurį, vidurkį irpagal jį matuoti nuokrypį į teigiamą arba neigiamą pusę. Jeigu kokionors žmogaus protas 2,5 kartų didesnis už vidurkį, jis vadinama „ge-nijumi“. Bet yra ir kita pranašumo rūšis, kurią pavadinau žinojimu,žiniomis, kurias galima įsisavinti net jeigu, metastruktūra neturi jokiopranašumo. Metastruktūra sukuria Dirako lygtį, o žinios, tai ši lygtissuprasta ir išmokta mintinai. Sukurti ką nors nauja visada sunkiau,nei tik išmokti.

Tokia situacija yra tik normaliame pasaulyje, kur kiekvienas žmo-gus vietą turi pagal savo sugebėjimus. Tačiau taip nėra: gabumaivagiami, žalojami su lobotomija, menkinami ir ignoruojami. Pagrin-dinis žalojimo būdas yra psichotroninis slopinimo prietaisas, kuris de-damas į kaktos sritį, kurioje sukuriamas slopinimo gradientas, kurisyra ne kas kita kaip gabumų lygio matrica, kuri gali ištrinti visą pro-tą. Panašiu principu užvaldoma ir motorika. Tam reikia specialausjudesių sekų generavimo prietaiso (valdant žmogų kaip bio-robotą),surenkančio judėjimo apibendrintas ir susietas schemas. Kitas būdasyra valios slopinimo gradientas, kuris yra svarbus elementas progra-mos vykdymą kontroliuojančioje žievėje. Žinios taip pat nėra laisvaiprieinamos – jos slepiamos vienų nuo kitų, o taip pat – vagiamos. Pa-


žiūrėjus į didžiulius archyvus, saugyklas, bibliotekas gali atrodyti, kadinformacija kiekvienam žmogui laisvai pasiekiama. Tačiau problemata, kad žinios institucializuotos, šitaip atskiriant jas nuo žmonių; norskiekvienas žmogus, suskaitmeninus visus fondus, galėtų visą „Mažvy-do biblioteką“ turėti savo namuose. Tarus, kad saugykloje yra 5 mln.knygų, pavertus jas į elektroninį formatą ir vieną knygą sutalpinus į 3MB (megabaitai) failą, visai Mažvydo bibliotekai sutalpinti užtektų 4išorinių 4 TB (terabaitų) talpos kietųjų diskų. O tai yra keturios nedi-delės dėžutės. Sujungus atmintį su paprasta duomenų bazės programa,būtų įmanoma namie turėti visas Lietuvoje egzistuojančias žinias – bejokių tarpininkų ir išlaidų. Tokios galimybės senokai egzistuoja, ta-čiau neįgyvendinamos dėl vidurinės klasės kartelinio susitarimo, kuridaro biznį iš žinių. Tai yra, jie paprasčiausiai nenori būti pašalinti išžaidimo.

Tad siekiant pranašumo yra dvi probleminės vietos, kurias reikiatikrinti: 1) gabumai, nes šiuos galima nuslopinti su slopinimo gradien-tais. Tai yra suvokimo apimties klausimas tiek akyse, tiek vaizduotėje.T.P. laisva atmintis, nestingdoma vaizduotė, mąstymas, kalbėjimo ga-limybės (kokia yra pauzės programa) ir t.t. 2) Ir, be abejo, žinios:viešą informaciją reikia tikrinti savo protu, nes ji yra apgaulės ir mani-puliavimo sistema. Ir ieškoti to, kas paslėpta nuo laisvų žmonių proto.Svarbiausia – netikėti žiniomis, kurios vadinamos „slaptomis“, bet vie-šinamos šimtatūkstantiniais tiražais. Jeigu žinios viešinamos, arba jasleidžiama viešinti, tai nėra jokios slaptos žinios. Be to, žinios atsiran-da žmogaus prote, tad žinant pagrindinius proto veikimo principus,galima siekti nepriklausyti nuo kitų, siekiant jas atrasti pačiam, savosąmonėje. Suprantama, kad dabartiniame pasaulyje už „sistemos“ iš-eiti – neįmanoma. Ypač tai neįmanoma vaikystėje, kai vaikas atsiduriašvietimo sistemoje, kurios pagrindinis tikslas yra įvertinti metastruktū-ras. Sistemoje iki tam tikro laipsnio vyksta metastruktūrų lavinimas,tačiau pagrindinis tikslas yra tokia atranka; tačiau tai bandoma nu-slėpti vaizduojant, kad vaikai mokosi mokslo pagrindų, plečia žinias,


lavina įgūdžius, kompetencijas ir t.t. Iš tikro nėra jokių mokslų, o taikas pateikiama kaip mokslas yra tik būdas įvertinti gabumus, o tuos,kas turi mažesnius gabumus supainioti, naudojant kliedesių sistemas,kurios vadinamos „mokslu“. Vaikui tai svarbu, nes kitaip neįmanomaparodyti savo metastruktūrų lygio, tačiau esant už sistemos ir pama-čius gyvenimo „paslaptis“ tampa akivaizdu, kad tai, kas mokykloje ka-lama į galvą tėra akių dūmimas ir apgaulė. Kita vertus, vaikui įspūdisvis tiek didelis, nes informacija nauja, žinios sudėtingos ir painios, iš-mokti sunku… Tačiau taip tik atrodo, nes „sunkumo“ įspūdis atsirandatada, kai įjungiamas slopinimo gradientas, ir žmogui sunku informaci-ją pervesti iš sensorinės žievės į kognityvinę, įsiminti ir laisvai, esantreikalui, atgaminti. Dažnai ši situacija turi klasinės kovos atspalvį, neskuo žemesnio statuso tėvai, tuo didesnė tikimybė, kad bus įjungtasstiprus slopinimo gradientas, neleidžiantis įsisavinti žinių ir slopinantmokymuisi reikalingą valią. Kad būtų daugiau gabumų, reikia turėtikokių nors svarbių savybių, pavyzdžiui, išvaizdos.

33.2 Žinios ir kalba yra tas patŽinios ir kalba yra tas pats. Jos gali būti išorinės formos, kuriai nau-dojama išorinė kalba ir vidinės formos, kuriai saugoti pritaikomas se-mantinis laukas. Visa semantika turi išorines formas (garsai, figūros),o išorinės formos turi tam tikrą vidinę formą (semantinį lauką), į ku-rią sutraukti visi kalbos elementai, bet pirmiausiai, aišku – ženkliniai.Kalba atsirado tada, kai išoriniai atvaizdai buvo pradėti sieti su gar-sais, tol kol nusistovėjo stabili, bendra sistema. Tada garsinė formabuvo susieta su regimosiomis figūromis. Tad kalba yra vidinis tinklas,per kurį visi žmonės mato tiek išorinį, tiek vidinį pasaulį. Pasaulis yratam tikras fiksatas, kaip stabili vaizdinė forma, esanti sensorinėje žie-vėje, užpakalinėje smegenų dalyje. Tada šis fiksatas iš sensorinės žievėspereina į kognityvinę ir joje įgauna kognityvines formas. Šis perėjimas,


susietas su atminties laukais, vadinamas mokymusi, kuris šiais laikaisdaugiausiai turi lingvistinę formą. Jeigu visą vidų pavadinsime dva-sia, o sensoriumą pasauliu, tai dvasia turi sensoriumo įspaudus, kurieperimami kaip morfizmų sistema. Tuomet turėdama šitaip fiksato su-formuotą pasaulį, dvasia gali kurti tai, kas vadinama menu, mokslu,kurie yra dvasios perkėlimo į išorinį pasaulį procesas. Kalbos rėmuose,šis procesas yra tekstų kūrimas.

Šiuolaikinėje globalioje civilizacijoje kalba yra pagrindinė žinių for-ma, o visos kitos – išvestinės arba antraeilės. Todėl būtina gerai valdytikalbą, žinoti jos paslaptis, neleisti, kad kiti žmonės ją prieš tave ga-lėtų naudoti kaip ginklą, pavyzdžiui, neurolingvistinio programavimometodu. Kalba tokia svarbi, kad galima sakyti, jog ji yra tie rėmai,kuriuose sąmonė sugeba suvokti aplinkinį pasaulį. Tų formų yra la-bai nedaug ir jas labai lengva išmokti, ypač tada, kai į kalbą žiūrineturėdamas jokių iliuzijų. Pagrindas yra žodynas, kuris sudarytas išreikšminių leksemų arba reikšminių žodžių ir morfologinių formų, ku-rios keičia leksemos gramatinį statusą kalbos sistemoje. Reikšminiųleksemų reikia mokėti iki 100 tūkst., o gramatinių formų yra iki < 100.Tiek reikšminės leksemos, tiek morfologinės formos išreiškiamos kokiunors garsu arba ženklu, taip pat – pozicija sekoje. Sąmonės vidujevisus šiuos elementus sujungia semantinė žodžių ir formų struktūra.Tai yra išorine forma kalba visuotinė, bendra, privaloma, o vidinės se-mantikos gali būti individualios, nors vidaus pasaulio įprastiniu atvejunekontroliuoja niekas.

Iš to kas parašyta matosi, kad gramatika (morfologija ir sintaksė)yra labai paprasta ir žodžių kategorijos turi labai lengvai aprėpiamąmorfologinių išraiškų sistemą. Tuo tarpu, 100 tūkst. reikšmių galiatrodyti labai daug. Tačiau taip nėra. Pirmiausiai, tai skaičius iš žo-dyno, o realiai valdoma žymiai mažiau, bet tiek, kad užtektų išreikštisavo mintis. Antra, yra tam tikri principai tokie, kaip kategorizavimasir tematizavimas, kurie palengvina išmokimą. Paprasčiausias momen-tas yra supratimas, kad egzistuoja dvi pagrindinės kategorijos, tokios


kaip daiktai (ir abstraktūs) ir vyksmai (procesai, net sudaiktinti). Išfilosofijos ir fizikos žinome, kad pasaulis yra sudarytas iš daiktų struk-tūrų, kurios kalboje perkeliamos į daiktavardžių kategoriją. Tai įvai-rios substancijos formos, susietos į sudėtingą santykių ir ryšių tinklą.Ir yra judėjimas, kuris gali būti išreikštas įvairiais aspektais priklauso-mai nuo to, kas juda, kaip juda, kur juda ir taip toliau. Pavyzdžiui,„eina“, „bėga“, „skrenda“, „plaukia“, „vystosi“, „kinta“ ir t.t. Nepai-sant skirtingų tipų, viskas yra tas pats judėjimas, atsirandantis tarpsubstancijos vidinių ir išorinių formų. Tad 100 tūkst. skaidosi, pagaltai, kas, kaip, kur ir pan. Tad šį skaičių turime skaidyti į dvi dalis, opo to abi – dar į dalis, kurios yra žodžių sąrašai išreiškiantys daiktųir procesų savybes. Galų gale žodžiai yra pavadinimai, tad reikia susi-kurti kuo išsamesnį visų pasaulio dalių atvaizdą, ir pažiūrėti kaip visividiniai substancijos ir judėjimo elementai vadinami garsais ir ženklais.Tai ir bus visa žmogaus suvokimo sistema. Vidinėje ir išorinėje dalyjepavadinimus turi viskas, tad mąstyti išeinat už kalbos – beveik neįma-noma. Nors tokių galimybių galima ieškoti: pavyzdžiui, vaizdiniuose,jausmuose, sudėtingų struktūrų suvokimuose (matematika), arba mo-torikoje. Žinoma protas gali ir susilaikyti nuo vadinimo ir pasauliusmatyti bekalbius, bet tai nėra išėjimas už kalbos, nes tai kas matomavis tiek turi pavadinimus kalboje, tik jie laikinai nenaudojami.

Kiekvienoje kalboje, be žodyno sudėtingiausia yra morfologija. Taiyra linksniai, asmenys, laikai, skaičiai ir t.t. Kaip jau sakiau, sakiniobranduolį sudaro daiktų ir vyksmų pavadinimai, kurių reikia žinoti ke-lias dešimtis tūkstančių. Sudėtingiausi yra vyksmų pavadinimai, nesjie kalboje aprašo svarbiausią ir sudėtingiausią struktūrą, nuo kuriospriklauso pasaulio kitimas, vystymasis, transformacijos. Jeigu pasaulisbūtų statiškas, užtektų tik daiktavardžių ir kalbos struktūra visuometbūtų ta pati, o keisti būtų įmanoma tik perspektyvą iš kurios pasaulisaprašomas. Vyksmai įneša kitimą. Kadangi jis dėsningas, tai ir kiti-mai turi konkrečią struktūrą, kuri visa perėjo į kalbos sistemą. Tadpažiūrėkime, kokie yra vyksmų sąmonės pagrindiniai elementai. Tai


yra nuosaka, kuri nurodo teksto ryšį su tikrove (tiesioginis, tariamasis,liepiamasis ir t.t.); toliau tai yra rūšis, kuri gali būti dviejų tipų: vei-kiamoji ir neveikiamoji. Pirmojoje akcentuojamas vyksmo veiksnys,o antrojoje – papildinys; po jos eina laikai, turintys tris pagrindinesgrupes: esamasis, būtasis ir būsimasis; ir galų gale, asmenuotė, asmuo,skaičius ir giminė.

Kiekviename tekste yra du blokai: pasakojimo blokas ir ryšio sutikrove blokas.

1. Pasakojimo blokas.

2. Ryšio su tikrove blokas.


Kiekviename tekste, dialoginiame ar monologiniame, pirmiausiaiapibrėžiama pasakotojo- auditorijos sistema. Tai yra turime subjetą,kuris pasakoja, subjektą, kuriam pasakoja, ir subjetą, apie kurį pasa-kojama. Toliau pasirenkama vyksmų, veiksmų, judėjimų formos, pagaltai, koks jų santykis su pasakojama tikrove – ar ryšys „tiesioginis“ artik „tariamas“ sąlygos sakiniuose, o galbūt nepasakojama, bet liepiamaką nors daryti.

Pateiktoje schemoje yra pavaizduotas veiksmažodis, kuris išreiškiavisus vyksmus, kuriuos pasakotojas nori perduoti klausytojui; daikta-vardis daugiau aprašo sandarą, savybes, struktūras, kurios nesikeičiayra statiškos. Tačiau kalboje šie du aspektai paprastai sujungiami įvieną ir esinys su vyksmu persipina pagrindiniame ir šalutiniame saki-nyje. Pirmiausiai turime veiksmo struktūras, kurias galime išskaidyti į


asmenuojamas ir neasmenuojamas formas (dalyvis, bendratis), tada šisveiksmas įstatomas į substancijos struktūrą ir išsako įvairius vyksmoir statiško daiktų pasaulio sampynas. Kaip daiktavardis siejamas suveiksmažodžiu parodo daiktavardžio linksnis. Toliau pateikiu esinio,substancijos, pasaulio pavadinimų morfologinę struktūrą.

Jeigu pasaulis būtų statiškas, linksniai būtų nereikalingi. Tačiaukadangi į tikrovės karkasą įsiterpia vyksmai, procesai, tai šis vienaly-tiškumas išsiskaido į dalis, ir tarp jų įsiterpia įvairūs santykiai, kurieapibūdinami veiksmažodžio grupe. Įvairios įsiterpimo rūšys tarp vei-kiančio subjekto ir kitų tikrovės dalių, nurodomos naudojant linksniogramatinę kategoriją. Pavyzdžiui, daro ką?, daro kam?, daro kuo? irt.t. Lietuvių kalboje, kuri šioje santraukoje naudojama kaip pagrindas,žodžių tvarka laisva, tačiau vietos keitimas iškeliant iš mažiau svarbiosį svarbesnę parodo įvairius pabrėžimo niuansus.

33.3 Ezoterika, filosofija ir mokslas„Kurti“ galima keliose vietose: vaizduotėje, mąstyme ir kalboje. Kaiptai daroma, priklauso nuo naudojamų priemonių. Jeigu tai vaizduo-


tė, tai manipuliuojama visais sąmonės vaizdiniais, pagal tai, kaip jiepasirodo sensoriniam suvokimui. Tai yra vaizdinis „žinių“ pertvarky-mas. Toliau, kadangi mąstoma kalba, o mintis, idėjas į išorę galimaperduoti lingvistiniais ženklais, tai aišku kodėl kalba vaidina lemiamąvaidmenį formuojant „žinias“. Tokių žinių ribas nustato kalbinė sąmo-nė, kurios pagrindinės formos veiksmažodžio ir daiktavardžio grupėje –pateiktos aukščiau. Tad pagal iš tikrovės paimtas lingvistines formas,galime nustatyti galimo žinojimo rėmus. Kurti žinias galima šių dviejųžodžių tipų pagrindu. Yra vyksmų teorijos: subjektas, priežastingu-mas, determinizmas, dėsningumas, maginiai ryšiai. Taip pat yra esiniųstruktūros, kurios nesikeičia kaip, pavyzdžiui, namas, kuris visada turitas pačias sudėtines dalis: stogas, sienos, langai, durys ir t.t., aišku,jeigu neįsiterpia koks nors procesas ar veiksmas. Žinoma, kad kalbojeir pasaulyje nėra nei gryno vyksmų, nei esinių pasaulio. Veikia, juda,kinta esiniai, todėl jų dalys persipina tarpusavyje ir tarp jų atsirandaįvairūs procesai, kuriuos galima aprašyti kalbos priemonėmis.

Pagal pagrindinį lingvistinio teksto kūrimo principą, kurį būtinaireikia žinoti, pasakotojas, klausytojas ir objektas, sukuria pradinę teks-to pagrindimo tikrovėje situaciją; ir tik tada sukomponuojamas jąatspindintis ar imituojantis tekstas. Pavyzdžiui, atspindintis teks-tas naudojamas istorijos pasakojimuose, kuriuose pateikiama ataskaitaapie tikrus įvykius, o imituoja – grožinė literatūra. Tai yra, literatūrarašoma taip, kad ji atrodytų kaip tikrovė, tačiau ji nėra tikrovė, tik jossimuliacija. Neretai šios dvi formos supainiojamos ir atsiranda tekstai,kurie vadinami istoriniais šaltiniai, bet iš tikro yra klastotės. Ir at-virkščiai, kokią nors tikrą istoriją galima papasakoti kaip fikciją, kaipromaną, jeigu kalbama apie įdomius, įspūdingus atsitikimus. Kadangikalba nėra pasaulis ir ji turi tik sutapimo su pasauliu galimybę, tai jiyra nepatikima. Šis nepatikimumas kai kuriuose mano tekstuose buvovadinamas „referencijos klasta“. Tai, kad yra žodis, nereiškia jog taineginčijamas tikrovės argumentas, nes žodis sąmonėje ir išorėje galiegzistuoti nepriklausomai nuo tikrovės, net jeigu jis iš tikrovės paga-


mintas. Ne veltui yra tokie pavadinimai kaip melas, melavimas, kaikas nors tvirtinama, tačiau neatitinka jokios išorinės tikrovės. Kaipužsiminiau skyrelio pavadinime, šis neatitikimas įmanomas ezoterinėse„žiniose“, filosofijoje ir net moksle. Dėl melo, nežinojimo, defektyvausir nepilno suvokimo. Jeigu pavyzdžiu imtume filosofiją ar mokslą, taisvarbiausią vaidmenį galėtų vaidinti defektyvus suvokimas, kartais me-las, kai filosofinė teorija yra ideologiškai arba politiškai angažuota arbakai iš „žinių“ daromas biznis. Greičiausiai nesuklysiu pasakęs, kad šiaislaikais pagrindinis melo motyvas yra finansinė nauda.

Kitais atvejais, kai yra didelė tiesos tikimybė, kalba naudojamakaip pavadinimų sistema (nominalizmas), kuria galima aprašyti tikro-vės sandarą, veikimo principus ir dėsnius. Galime klausti kaip suręstatikrovė ir kokie pagrindiniai esiniai joje surandami. Pažinimas vykstaper pavadinimą. Kas yra kaip nors pavadinta ir įeina į pavadinimaisgrįstų aiškinimų struktūrą, tai yra „žinoma“ arba „pažinta“. Tam nau-dojami pagrindiniai žodžiai (terminai, konceptai), Būtis, esinys, tiesa,gėris ir t.t. kalbant apie filosofiją; taip pat materija, laukai, kvan-tai, susietumas, sukinys, kalbant apie fizikos mokslą. Būtis yra pradi-nis žodis, atsiradęs filosofijos vystymosi istorijoje; mokslas šią Būtieskoncepciją interpretuoja kaip materiją, kuri yra laukai, kvantai ir di-naminės sistemos, kuriose vyksta apsikeitimas energija ir informacija.Pirmiausiai, filosofo ar mokslininko sąmonė pamato šią realybę, tadaieško pavadinimų, kuriais būtų įmanoma elementus bei savybes įvar-dinti ženklais ir paversti semantinių laukų virpesiais sąmonėje. Galiatrodyti, kad visa ši sistema geba atverti visą absoliučią realybę, ta-čiau mes to nežinome, nes neįmanoma pažiūrėti iš išorės, kaip vidinėsąmonės dalis susieta su anapusine tikrove. Todėl galima prielaida, kadįmanoma ir kitokia tikrove, kuri neapsiriboja esinių „daiktavardinėmis“struktūromis arba vyksmais tarp šitų esinių, substancijos sąrangos vi-duje.

Bet kita vertus aišku ir tai, kad bet koks pavadinimas yra tiktai orasiš burnos, turintis garsų formą arba tik išbraižytos figūrėlės (raidės).


Gal būt didesnį įspūdį daro vidiniai semantinio lauko virpesiai, kuriesurenka visus morfizmus ir formuoja ženklų reikšmės sistemą. Todėlkartais pasidaro keista, kai pradedamas garbinti koks nors išskirtinistekstas arba kokie nors jame esantys žodžiai. Tai jau kalbos ženklųfetišizavimas, kuris yra nuoroda į iškreiptą sąmonę. Kai prie kalboselementų prisirišama tiek, kad užtenka psichologinio ryžto imtis ko-kių nors drastiškų veiksmų, tai jau fanatizmas, kuris priskirtinas priepsichikos sutrikimų, nes jis pagrįstas iliuziniu suvokimu, kai menknie-kiai esantys kalboje, – leksema, gramatinė forma ir t.t. – paverčiamaypatingą svarbą turinčia realybe. Tokiais žodžiais gali būti ir filosofųBūtis, valdžios Valstybė, Tauta, vadas ir t.t. Bet pamėginkime atidžiauįsižiūrėti į šiuos žodžius, į tai, kas jie iš tikro yra: tai yra tik išraity-tos figūrėlės, kurių kiekviena yra užkoduotas garsas. Garsai gali būtibalsiai ir priebalsiai, priklausomai nuo to, kaip iš burnos išeina oras.Toliau šios figūrėlės ir garsai sudaro sunertas sekas, kurios skaidomosį dalis, vadinamus žodžiais. Šie turi reikšmę, o reikšmė įsišaknijusi įkokią nors išorinę arba vidinę realybę. Tačiau šių ženklų sistemos psi-chologiniai efektai gali būti tokie, kad už netinkamą garsų seką galimaprarasti darbą arba net gyvybę. Visa tai, kaip jau sakiau, yra išpro-tėjusios ir savęs nesuprantančios kalbos pasekmė. Prie viso to galimapridurti ir sąmokslo teoriją, kad kalbos išprotėjimas yra psichotroninėmatrica, kuri užgrobia kalbą, o per ją ir žmogaus sąmonę. Kalba ši-taip naudojama kaip žmonių valdymo priemonė, su kuria ištraukiamavidinė informacija ir žmogus lingvistinėmis priemonėmis priverčiamaspaklusti valdžiai.

Baigdamas norėčiu tik pridurti. – Kadangi žmogaus psichikai le-miamą įtaką daro gabumų lygis ir žinios, tai puolami pirmiausiai jie.Kadangi gabumai yra įgimta metastruktūra, tai norint žmogų nukenks-minti naudojamas žalojimas, lobotomija. Jau rašiau, kad tam tiksluiį kaktos sritį dedamas implantas, sukuriantis proto asociatyvinės ho-logramos slopinimo gradientus. O žinios ribojamos, pakeičiamos, sle-piamos arba paverčiamos ideologiniu smegenų pudrinimu, kad žmonių


visuomenė būtų atskirta nuo Tiesos apie save ir pasaulį.Yra tokia galimybė: jeigu žmogus siekia išsilaisvinti iš kalbinio ka-

lėjimo, jis turi išmokti nepaklusti kalbai, išrauti iš sąmonės visus mani-puliavimo ir programavimo efektorius ir pagrindą po kojomis susikurtisavo galva. Tačiau tam reikia turėti neiškreiptą savęs supratimą, gebėtimatyti visus žmogaus kelius ir klystkelius. Tam reikia mokytis pačiam,tačiau būtinai visą informaciją filtruojant, bent retkarčiais pasitreni-ruojant, pavyzdžiui, su propagandinių straipsnių analize. Tam reikiasusidaryti teksto sakinių sąrašą ir nuosekliai pamėginti rekonstruoti ko-kie yra teksto subjektai ir kaip jie vienas šalia kito išsidėsto. Tuometreikia imti vyksmus ir procesus bei išsiaiškinti, kokie tarp šių subjektųvyksta procesai – ką, kas, kam, kaip, kuo daro. Suprasti pagrindinęlogiką, argumentaciją ir pabandyti visą šią sistemą įsivaizduoti kaipfilmą, vaizdais parodantį problemą ar konfliktą ir suformuojant savonuomonę į pateiktą situaciją.


34 | Daugiakalbystė

34.1 Kaip tapti poliglotuĮprasta manyti, kad norint gerai mokėti bent kelias kalbas, arba kitaip– būti poliglotu, reikia ypatingų sugebėjimų. Tačiau tai klaidingas įsi-tikinimas, kuris atsiranda iš kalbos reikalų nepakankamo išmanymo.Šis neišmanymas atsinešamas iš mokyklos, nes čia daugiakalbystė ne-propaguojama, nors ir vaizduojama, kad vaikų gabumai skatinamai.Bet jeigu skatintų iš tikro, būtų normalios kalbų mokymosi priemonės,o vaikai galėtų kalbėti nuo 5 iki 10 kalbų. Tad ko reikia, norint tap-ti daugiakalbiu? Pirmiausia, reikia žinoti kas yra kalba kaip vidinisjausmas ir universalus modelis, kuris perkeliamas į vis naujas kalbas,su labai nedideliais pakeitimais, o ne apibrėžimais ar sąvokomis. To-liau, reikia žinoti kaip sistemingai kalbos mokytis, naudojant pačiusefektyviausius metodus. Žinoma, elementarūs gabumai tam reikalin-gi, nes reikia įsiminti ir įvaldyti daug informacijos, tačiau bazinis lygisdažniausiai nekelia jokių problemų, nes jis įprastas. Ir, be abejo, reikiadaug dirbti, nes gauti rezultatą neįdėjus pastangų neįmanoma jokiojesrityje. Atsižvelgiant į informacijos kiekį ir vidutinį gabumų lygį, efek-tyviai įvaldyti kalbai reikia apie metų. Tai reiškia, ne kad po metų galipasakyti ar paklausti kelias frazes, ar suprasti nesudėtingą tekstą, betvaldyti efektyviai, panašiai kaip pirmąją savo kalbą.

Pirmiausiai, kas yra kalba? Tai ženklų sistema, kuri skirta perteik-

313

SKYRIUS 34. DAUGIAKALBYSTĖ 314

ti tam tikrą sąmonės turinį. Tas turinys yra žmogaus vidus ir pasaulis.Kiekvienoje natūralioje kalboje ženklai skirti perteikti formalią kal-bos sistemos sąrangą, išorinius ir vidinius santykius bei ryšius, kurievadinami gramatika. Taip pat ženklais perteikiamas visas psichiniųtikrovių turinys, kuris gali būti subjektyvus, emocinis, mentalinis arbaobjektyvus, išorinis ir bendras visiems žmonėms, kurie bendrai gyve-na tam tikroje aplinkoje. Gramatinis ir žodinis turinys išreiškiamasišoriniais ženklais, kurie yra regimos figūrėlės, koduojančios garsą arbaidėją, arba girdimi garsai, būdingi šnekamajai kalbai, kuri yra pirmasbendravimo ženklų sistemos variantas – rašomasis yra tik vėlesnis pa-tobulinimas.

Antras klausimas – kaip mokytis? Čia principai elementarūs, norspoliglotai jų nėra linkę lengvai viešinti, kad jų gebėjimas atrodytų įspū-dingesnis ir vertingesnis. Tačiau manau, kad šias gudrybes pats laikaspaviešinti, nes kiekvienas žmogus turi vienodu lygiu mokėti bent pen-kias kalbas, ne tik pagrindus ar rudimentines gebėjimų užuomazgas.Toliau pateiksiu visą sistemą, bet čia galiu paminėti kelias idėjas. Yralabai nedidelis žodžių tipų skaičius, kurie atitinka tikrovės sąrangą,kurioje yra substancija ir judėjimas. Visi žodžiai yra raidiniai arbagarsiniai šių aspektų pavadinimai – substancijos dalių pavadinimai irvyksmų bei procesų dalių pavadinimai. Toliau – apibūdinamieji žo-džiai ir pagalbiniai žodeliai atliekantys struktūrų formavimo funkcijas(jungtukai, prielinksniai). Vadinasi, žodynas skirstomas į tris didelesdalis: daiktų vardai, vyksmų vardai ir apibūdinimų vardai. Iš to seka,kad visi didesni kalbos gabaliukai (makaronai) įvairiais aspektais at-kartoja „Kas kas nors yra“ ir „Ką kas nors daro“: Kas yra žmogus?,Ką žmogus daro?, Kas yra pasaulis?, Kas pasaulyje vyksta? Šitaipsusisteminta turi būti viskas, tada ir suvokti lengviau ir įsiminti nėrasudėtinga, nes tai nėra itin painios struktūros.

Trečias aspektas yra darbas. Dirbti reikia sistemingai, kiekvienądieną, pagal iš anksto pasiruoštą arba iš kitur pasiskolintą planą. Taiir viena iš priežasčių, kodėl kalbos mokymasis gali sunkiai sektis. To-


dėl, kad mokomasi nesistemingai, chaotiškai, bet jokio plano ir tvarkos.Todėl reikia suvokti arba išmokti kalbų esmę ir įsivesti mokymosi tvar-ką arba planą, kuriame būtų aiškūs tikslai ir net išmokimo terminai –kiek turi būti išmokta, iki kada. Fonetika, kuri yra kokios nors konk-rečios kalbos garsų tarimo sistema, ir gramatika išmokstama lengvaiir greitai, nes informacijos palyginti nedaug. Sakykime svarbiausiųgramatikos paradigmų elementų gali būti iki 100. Skaičius tikrai neke-liantis jokios siaubo. Kitaip yra su leksiniu turiniu, arba žodynu. Galitekti išmokti iki 100 000 leksinių vienetų. :Tarkime paruoštas pradinisplanas įsisavinti iki 50 000 žodžių. Jau sakiau, kad jie yra pagrin-diniai ir pagalbiniai. Svarbiausi yra daiktavardžiai ir veiksmažodžiai.Tad visą šį žodyną reikia skelti į dvi dalis 20 000 daiktavardžių, 20000 veiksmažodžių, 5 000 būdvardžių ir 5 000 prieveiksmių. Gaunasi50 000 žodžių. Problema ta, kad abėcėliniai ir sinonimų žodynai nė-ra pritaikyti efektyviam mokymuisi, tad geriausiai pačiam susirašytižodžių sąrašus ir išmokti juos mintinai. Tačiau tai reikia daryti nebet kaip, bet remiantis į konkrečią pasaulio sandarą, kuri sudaryta išdviejų dalių – daiktinės ir procesinės.

Tarkime norime išmokti senąją graikų kalbą. Pradedame nuo fo-netikos ir gramatikos, kurios, kaip jau minėta, nėra labai sudėtingoskalbos dalys ir joms turi užtekti savaitės. Tačiau pagrindinis iššū-kis yra 100 000 žodžių žodynas. Jį turime surūšiuoti paėmę abėcėlinįžodyną pagal minėtus žodžių tipus, o po to, pagal pasaulio sąrangą.Tarkime senovės Graikijoje ji buvo tokia: a) dievų pasaulis, Olimpas,b) Hadas, požemio karalystė, ir c) šiems pavaldus žmonių pasaulis.Dievų pasaulis turi kūrimo mitą ir dievų istoriją, dievų panteonus ir,be abejo, su tuo susijusį žodyną, nes yra būdingi substancialūs ir pro-cesiniai žodžiai. Juos reikia išsirinkti ir susirašyti į grupę. Tas patsgalioja ir vaizdiniams apie Hadą, arba požemių karalystę. Tačiau nėraabejonės, kad svarbiausias yra žmonių pasaulis, nes jis turiningiausiaiatvaizduotas, nes ši senovės graikų kalba sukurta žmonių ir žmonėms.Kaip skaidomas žmonių pasaulis. Pagrindinės tokios dalys: sausuma,


vanduo ir oras. Sausuma gali būti lyguma, kalnai, miškas, apgyventiplotai ir neapgyventi. Vanduo – tai įvairios telkinių rūšys tokios kaipvandenynas, jūra, ežeras, upė ir t.t. Oras – niekaip neskaidomas, betgali būti žodžiai žymėti aukščiui, greičiui ir t.t. Čia išskiriam ir gyvąarba negyvą pasaulį. Gyvybė pagal rūšis laukinė, naminė ir žmonės irt.t. Visas žodynas, 50 000 turi būti sutvarkytas pagal visas šias rub-rikas ir vaizduotėje išmoktas mintinai. Tai reiškia, kad reikia mokytisne šiaip sąrašėlius arba korteles su žodžiais, bet su žodynu reikia la-bai rimtai padirbėti, nes abėcėlinis sąrašas – nepritaikytas efektyviamturinio įsisavinimui.

Visi poliglotai kalbų mokosi pagal sistemą ir jie su informacija rim-tai padirbėja. Kokių sugebėjimų tam reikia, turėtų būti akivaizdų –geros atminties ir efektyvios vaizduotės. Vidutinio lygio žmogus visusšiuos sugebėjimus turi ir gali lengvai tapti daugiakalbiu, aišku, jeigupats to nori. Vaikams tai gal nelabai tinkama, bet suaugęs poliglotasvienu metu gali mokytis kelių kalbų. Tai padeda suvokti pagrindinękalbų paslaptį, – kad daugelis funkcijų ir sąvokų yra universalios vi-soms giminingoms kalboms ir kuo daugiau kalbų žinai, tuo lengviauišmokti naujų. Pagal vakarietišką klasikinį išsilavinimą, pirmiausiaimokomasi (be pirmosios kalbos) senovės graikų ir lotynų kalbų; toliaueina romanų kalbos, tokios kaip italų, ispanų, prancūzų ir be abejoanglų bei vokiečių kalbos; paskiausiai, gali būti įdomios skandinavųkalbos, tokios kaip švedų, danų ir norvegų. Be to, labai turtingas yraslavų kalbų segmentas, nors kultūriškai jis gali būti labiau atsilikęs(išskyrus Rusiją).

34.2 Pagrindinės schemosKalba nėra tikrovės pagrindas, iš kurio galima viską išvesti, greičiau jiyra veidrodis, kuriame atspindimos išorinės kalbai realybės. Tos rea-lybės yra Pasaulis ir Žmogus, kurias galima atspindėti kalboje kaipveidrodyje. Kalbą kuria žmogaus sąmonė, o pasaulis suteikia jai pag-


rindinį turinį. Žmogus retai kalbasi su savimi ir dar rečiau su negyvaisdaiktais – bendravimas vyksta tik tarp žmonių, nes tik jie ir gali supras-ti kalbos turinį. Šitaip užkoduojamos pamatinės struktūros ir formos,turinčios ir socialinį, ir subjektyvų, ir objektyvų turinį. Fonetika yraženklai, perteikimo forma, gramatika – santykiai ir ryšiai, leksika –pagrindinis adresatui perteikiamas turinys. Visi šie dalykai paprasti iruniversalūs, tad išmokus juos, nesunku įsisavinti visas norimas kalbųsistemas.

34.2.1 FonetikaFonetika prasideda nuo abėcėlės raidžių, kuriomis koduojami pagrin-diniai garsai, iš kurių sudaryti garsiniai ir vaizdiniai žodžių kodai. Rei-kia žinoti raidžių tarimą įvairiose aplinkose, kurios gali būti skiemenys,skirstomi į įvairius tipus (atviri, uždari ir t.t.). Visi garsai skirstomiį pagrindines kategorijas, vadinamas balsiais ir priebalsiais. Šie gar-sai skiriasi tuo, kaip išeina iš burnos oras ir yra akustinis reiškinys,kurį galima aprašyti išilginės bangos forma. Balsiai yra atviri ir oruiiš burnos išeiti kliudoma mažiau, o priebalsiai uždari ir oro srovė išburnos išeina su įvairiomis kliūtimis ir trukdžiais. Iš esmės, šnekamojikalba yra ne kas kita kaip su turiniu susietas oro birbinimas. Tam yranaudojami kalbos organai, pagrindiniai kurių yra balso stygos, liežu-vėlis, minkštasis gomurys, kietasis gomurys, liežuvis, dantys ir lūpos.Lūpos įgauna skirtingas formas, liežuvio galiukas liečia arba apatinius,arba viršutinius dantis, liežuvis užriečiamas į viršų, gali liesti gomurį,liežuvis juda ir horizontaliai ir vertikaliai, įgaudamas įvairias padėtis,galima vibruoti liežuvėlį ir t.t. Visi šie kalbos organų judesiai formuo-ja garso tipą, priklausantį balsių ar priebalsių kategorijai. Šitie garsaiveikia ausį, o ausis veikia smegenis ir sąmonę.

Abėcėlių pavyzdžiai. Graikų kalbos:


Rusų kalbos:

34.2.2 GramatikaĮsivaizduojant žmogaus psichinę sandarą kaip aibę, kalba šioje siste-moje būtų poaibis, nes ji kuriama žmogaus ir skirta sau arba kitiemsžmonėms. Kalbos paskirtis išsaugoti ir perduoti informaciją ir tamreikalingas kūrėjas ir adresatas, taip pat reikalingas tam tikras perda-vimo substratas. Mokantis gramatikos visos struktūros turi sudarytivieną vaizdinį matomą rodomojoje sąmonėje, t. y., mąstyme. Įgijus


tam tikrą patirtį, nesunku suvokti, kad kalbos turi universalias grama-tikos struktūras ir vieną kartą išmokus schemą, ją šiek tiek pataisiusgalima perkelti į kitas kalbas, tereikia įsidėmėti naują ženklų ir garsųstruktūrą. Visa kita yra bendras, iki 100 elementų turintis rinkinys,kurį galima suklasifikuoti į dar smulkesnes dalis.

Sudėtingiausi elementai yra veiksmažodis ir daiktavardis, visos ki-tos kategorijos – daug paprastesnės. Veiksmažodžio sistema tokia:

a) pasakotojo-adresato blokas,

b) tikrovės-santykio blokas ir veikslo-laiko struktūrinis blokas.


Daiktavardžio sistema.a) substancijos dalių vaidmenys vyksmo atžvilgiu


Elementų tvarka junginyje (sakinys), vadinama sintakse, taip patyra gramatikos dalis, tačiau galimybių čia daug nėra. Branduolys daž-niausiai būna veiksmo grupė, o priekyje arba gale atsiduria subjektasarba objektas ir be abejo įvairūs apibūdinimai.

Tai yra substancijos-vyksmo persipynimas, kuris perduoda pagrin-dinę informaciją. Daiktavardžiai be veiksmo yra tik vardai arba pava-dinimai, o pasakojimas atsiranda tada, kai kas nors vyksta – tai yrapagrindinė tikrovė.


34.2.3 LeksikaPrie pateiktų schemų pridėjus būdvardžius įr prieveiksmius, sudėtin-gesnę sintaksę, gauname visą kalbos gramatiką (vadinamąją morfolo-giją ir sintaksę). Ji nėra sudėtinga, ypač žmogui mokančiam daugiaukalbų ir turinčiam supratimą apie tai, kas kalba yra ir kam ji naudo-jama. Bet yra ir sunkesnė dalis, reikalaujanti daugiau laiko ir darbo –tai yra žodynas. Apie jį šiek tiek užsiminiau, net galima sakyti, kadtai pati žodžių mokymosi esmė. Galiu pakartoti dar kartą. Kalbosbranduolį sudaro daiktavardžiai ir veiksmažodžiai, kurie dažniausiaiderinami morfologiškai ir sukuria pagrindinę struktūrų prasmę. Daik-tavardžiai yra pavadinimai arba vardai ir vien vardinant juos, niekopasakyti neįmanoma. Toks galimas tik atsakymas į klausimą: Kastai yra? O kas yra tai? Atsakyti galima taip: „mano namas“ ar-ba „knyga“. Bet dažniausiai kalbama ne apie tai, kas kaip vadinasi,bet apie tai, kas vyksta. Tam reikalingi veiksmažodžiai. Jie taip patatskirai nereiškia nieko (bendraties forma „skaičiuoti“, arba dalyvioforma „eidamas“). Reikšmė atsiranda tada, kai pradedama koduotimorfologiškai ir sintaksiškai, t. y., gretinant veiksmą su subjektu, ar-ba veikėju. Dar labiau sistema išplečiama, prijungiant apibūdinimus,patikslinimus ir aprašymus su būdvardžiais arba prieveiksmiais.

Visa tai elementaru ir būtina žinoti, tačiau mokantis žodyno, darsvarbiau sieti jį su pasaulio vaizdiniu, pamatine jo schema. Mano teks-tuose tai yra substancija, erdvė, judėjimas ir laikas. Yra sąvokos, ku-rios naudojamos aprašant substanciją savo bendriausia arba metafizi-ne forma. Visų pirma, tai yra šitie jau išvardinti žodžiai: substancija– gali būti kontinuumai, materija, dvasia, būtis, egzistencija, Dievas,Šaltinis ir t.t. Jis begalinis arba baigtinis, atsiradęs arba neatsiradęs,pažinus arba nepažinus ir t.t. Naujausiais laikais sąvokos šiek tiekpasikeitusios: visa schema šiais laikais vadinama Visata sudaryta išgijų (filaments), galaktikų superspiečių, galaktikų spiečių, žvaigždžiųspiečių, žvaigždžių, planetų ir t.t. O Pasaulis tai tam tikra erdvė ant


planetos paviršiaus, kur gyvena žmonės ir užsiima savo reikalais. Su-tvarkius visus šiuos klausimus, nuo bendriausių ir abstrakčiausių ikikonkrečiausių, turimas visas žodyno turinys.

Žmogaus pasaulis yra svarbiausias, nes tarpusavyje apie Visatą ar-ba galaktikas kalbama retai, dažniau apie save, savo pasaulį, savo gyve-nimą, savo artimuosius ir t.t. Tai yra, turime protą ir emocijas, žinias,istorijas ir faktus, pasaulį, kitus žmones. Taip pat tai gali būti praeitis,dabartis ir ateitis, susieta su pasakotoju arba kitais žmonėmis. Taipmokytis yra daug lengviau. Svarbiausia, reikia iš karto susirinkti visąsąrašą, o ne rankiotis po vieną iš bet kur. Sąrašą susidaryti nesunku,nes kiekvienas žmogus tobulai žino bent vieną kalbą ir ją gali panau-doti žodžių surinkimui, tereikia sutelkti dėmesį į kokį nors objektą iriš atminties surinkti visus žodžius, kuriuos žinai. Tada iš abėcėliniožodyno surinkti visus vertimus. Tada, pasitelkus vaizduotę, galima vi-sus kitos kalbos žodžius priklijuoti prie reikiamos vaizdinio vietos iršitaip įsiminti. Šitaip galima susiklasifikuoti visą žodyną, net daugiaunei 100 000 žodžių. Nes visi jie priklauso kokiai nors tikrovės daliai irpavadinimų grupei, kuri su šia dalimi asocijuota. 40 000 daiktavardžių,40 000 veiksmažodžių, 10 000 būdvardžių, 10 000 prieveiksmių ir kt.Per dieną sutvarkant 500 žodžių, visą žodyną išmokti galima per 200dienų. Sudėjus viską – gautųsi metai, arba 365 dienos. Tikri talentaigali išmokti ir dar greičiau, bet tam reikia turėti visą medžiagą, visusžodynus paruoštus kitų žmonių plius reikia turėti fenomenalią atmintį.Tada šis darbas tampa tarsi lengvas žaidimas. Pradedant nuo nulio, taiyra, visą medžiagą ruošiantis pačiam – užtrunka ilgiau, ypač abėcėliniožodyno perrašymas. Nes nukopijuoti reikia virš 100 000 žodžių.

34.3 TekstaiDabar keli žodžiai apie tekstą. Apie jį reikalingas bent elementarus su-pratimas, nes gramatika ir žodynas reikalingi tik tekstų kūrimui, patyssavaime jie beverčiai. Tekstai sakomi arba rašomi turint tikslą perteik-


ti kokią nors informaciją, kuri yra arba pasaulio arba žmogaus vidausturinys. Pasaulyje randame žmones, įvykius, reiškinius, procesus. Vi-duje jausmus, mintis, atsiminimus. Visa tai kartkartėm norisi arbaprivaloma papasakoti kitiems ir tam pasitelkiama kalba (gramatika irturinys). Tekstai yra diskretiški, ne vientisi, nes juos pagal informacijątenka skaidyti į gabalus. Tie gabalai yra tam tikri branduoliai, kurieturi sąlygiškai savarankišką statusą. Pavyzdžiui, tekstas skaidomas įsakinius, kurie pagrįsti veiksmažodžiu, kaip branduoliu. Į sakinį bran-duolių be galo sukrauti neįmanoma. Blogiausiu atveju, galima jungtiį išvardintą grupę, į sudėtinius sakinius, arba kontrastuojant asme-nuojamas veiksmažodžio formas su neasmenuojamom (dalyviai). Toksbranduolys yra veiksmažodis su visa aplinkybių sistema (kas?, ką?,kam? Ir t.t.). Toliau tie branduoliai jungiasi į didesnius kompleksus,kurie žymimi pastraipomis, scenomis, epizodais, skyriais, poskyriais,dalimis, knygomis ir pan.

Pagal pateiktą veiksmažodžio schemą, turime pasakotojo bloką irlaikų sistemą, pagal kuriuos išsiskiria tam tikri pamatiniai tekstų tipai.Jeigu imtume tiesioginę nuosaką ir veikiamąją rūšį, tai svarbiausi tipaiklasifikuojami pagal laikus:

a) būtasis laikas – pasakojimas, istorija,

b) esamasis laikas – komentavimas (dabar), apibendrintos būties irtikrovės konstatavimas,

c) būsimasis – ketinimai, planavimas, strategijos, numatymas, prog-nozė.

Gryni pavidalai pasitaiko retai, ir dažnai visos šios formos jungia-mos viename tekste, tačiau šie tekstai dažniausiai priklauso kokiamnors grožinės literatūros žanrui. Pagal šį kriterijų, visi tekstai gali būtiatpasakojamieji arba imitaciniai. Atpasakojami įvykiai, per istorijosknygas, metraščius, ataskaitas, memuarus. Imituojami tekstai, nėra


tikrovės įvykių aprašymai, nors gramatika naudojama tokia pati kaipkalbant apie tikrus įvykius. Jie yra išsigalvojimai gerąja ir blogąjaprasme. Išsigalvojimai gerąja prasme yra grožinė kūryba (literatūrakaip menas), blogąja prasme yra melas ir prasimanymai, kuriuos ban-doma pateikti kaip tikrovę. Kuo daugiau praeina laiko, tuo tekstaitampa nepatikimesni, nes iš tikrovės išnyksta visi kontekstai, kuriaisgalima vertinti teksto patikimumą. Pavyzdžiui, kokios nors Biblijosknygos, kurias galima skirstyti į autentiškas ir daug vėliau sukurtasklastotes. Kas žino, gal net nebuvo tokių pranašų, filosofų, moksli-ninkų, valdovų, karvedžių ir t.t. O visi tekstai, rezervatuose smegenųplovimui naudojamos klastotės. Iš tos padėties, kurioje esu aš, įvertintineįmanoma. Kita vertus, visa tai yra tik kelios mintys apie senoviniustekstus. Svarbiausia kalbos paskirtis kitokia – ji yra galingas įrankis irsiektinas tikslas yra tapti jos valdovu. Tai atsitiks, kai išmoksi naudotiją psichožvalgybai ir žmonių valdymui. Psichožvalgyba parodo žmoniųmąstymą, valdymas tai gebėjimas įtikinti pritaikant įvairius kalbiniusefektorius.

Kalba yra įeinanti seka (psichožvalgyba), tinklinis semantikos irvaizdinių gabalas (analizė, modeliavimas), išeinanti seka (valdymas).Aktualiausia dalis yra išeinanti seka, kuri gali būti atvira ir uždara.Bet kam savo informaciją rodyti nepatartina. Beje, tai tinka ne tiktarpasmeniniam buitiniam bendravimui, nes visi tekstai, tokie kaipknygos ir straipsniai, taip pat yra psichožvalgyba. O tekstai, kuriuosparašai tokiu formatu yra valdymas, bet čia jau tikslu turint plačiąjąauditoriją, ne vieną ar kelis žmones. Tokiame platesniame konteks-te gali būti naudojamas puolimas tekstu, kaip agresyvus ir niekšiškasvaldymas, kurio tikslas organizuoti neapykantą ir panaudoti socialiniųefektorių sistemą. Todėl natūralu, kad tenka ieškoti gynybos nuo teks-to priemonių. Daug čia prigalvoti neįmanoma ir efektyviausios priemo-nės yra psichožvalgyba pagal aprašytą analizės sistemą ir atsakomasispuolimas tekstu. Toks yra gyvenimas, nors „paslaptis“ sužinoma tikpragyvenus nemažą jo atkarpą. Kaip tik dėl šios priežasties reikia siek-


ti kuo anksčiau įvaldyti kalbą arba dar geriau kalbas, kuo jų daugiau,tuo esi stipresnis.


35 | Kalbų medis

Kuo kalbų mokėjimas žmogui naudingas suvokti nesudėtinga – kitakultūra ir kita kalba parodo, kad mąstyti ir kalbėti galima ir kitaip neiįprasta, ir tos vietos, kur žmogus išaugo, mąstymo būdas nėra vienin-telis, juo labiau ne universalus. Suvokimas, kad ši viena vieta yra tiklašas vandenyne atveria akis ir parodo kas esi – ne pasaulio centras, bettik mažytė jos periferija. Šitaip išplėtus akiratį paaiškėja ir kad buvodaug protingesnių epochų ir kultūrų, kurios žinojo ir suprato daugiauir kurie buvo žymiai išmintingesni. Taip pat gali parodyti ir tai, kadbuvo įmanomos ir tikros barbarybės civilizacijos, paremtos fanatizmuir kvailumu. Nuo ko tai prasideda dabartiniame pasaulyje paaiškintinesudėtinga – didžiausias kvailumas yra fanatizmas paremtas garbini-mu arba garbstymu, kai koks gudresnis veikėjas įsmeigia į žemę šakalįir priverčia tamsuolių mases klauptis ant kelių ir melstis. Kvailumasaklas, nes nesugeba pamatyti, kad tai yra išsityčiojimas iš jų, kuriuogudriai naudojasi apsukreivos. Negana to, kad jis aklas jis dar tampair agresyviu. Šita akla agresija ir yra fanatizmo pagrindas. Šakalys taipagonių „dievo“ parodija. Tačiau tai turi ir kitą variantą, kai šis stabasperkeliamas į kalbą ir juo tampa žodis. Nemažesni apsukreivos įkalaį galvą tamsuoliams žodį, „paaiškina“, kad tai aukščiausia šventenybė(išraityta figūrėlė arba oro birbinimas) ir ją reikia garbinti taip, kaippagonys garbina savo stabą.

Dėl šios priežasties kalbą būtina nustabinti, nes joje nėra jokiųpaslapčių – vien tik mistifikacijos. Kalbą garbina tik kvailiai ir tuo

327

SKYRIUS 35. KALBŲ MEDIS 328

didžiuojasi. Kalba tėra įrankis, kurį galima gerai valdyti, galima netbūti prie jo prisirišus, panašiai, kaip prie kardo, su kuriuo galima betkokiam nusmurgėliui nuimti galvą. Tačiau įgūdis yra ne karde, taiyra ne kardas, bet žmogus, žmogaus pranašumas – įgytas atkakliomistreniruotėmis arba atsineštas dovanų, kuri įspaustą į dvasią ir kūną.Tad kilni siela kalbai ne meldžiasi, bet ją aštrina kaip savo kalaviją. –Visa tai ir veda prie pradžioje išsakytos minties, kad kuo daugiau kalbųžmogus žino, tuo platesnis jo akiratis; jis žino, kad konkreti kalba – tikviena iš daugelio, ir kad kitos kalbos buvo sukurtos kitokioje sieloje.Koks yra to tikslas galima nesunkiai suprasti, kalbų mokymasis atveriaakis ir išplečia protą, leidžia naudoti daugybę kardų. Kalboje galipamatyti kitos kultūros išorę ir vidų, suprasti ir suvokti, kas bendrair skirtinga tarp skirtingų žmonių rasės populiacijų. Kalbos išlaisvina,leidžia keliauti kur tik užsigeidžia širdis, nes kalbos mokėjimas yra tarsipasas, leidžiantis peržengti siauras vieno klano ribas. Toks yra plačiossielos žmogaus požiūris.

Norint visą tai įsisąmoninti, reikia pažiūrėti į kalbos vidų. Tai ne-sunkiai galima padaryti, nes šis vidus yra žmogaus prote. Pirmiausiai,visi supranta, kaip jie kalbą kuria – tai tyrinėja garsų ir raidžių „moks-lai“. Tada visi jaučia, kaip šiai kalbinei išorei pridedama informacija,kuri gali būti gramatinė arba žodinė. Žodžiai, sujungti su reikšmė-mis, yra informacijos turinys, o gramatika uždeda ant žodyno, pasaulįmėgdžiojančias formas – veiksmas užbaigtas ar ne, vyko praeityje arvyksta dabartyje, atlieka veikėjo ar veikiamo objekto vaidmenį ir t.t.Todėl ir kyla prieš tai iškelti klausimai, kur šioje vietoje yra Dievas?Jo nėra nei raidėje, nei garse, nei vaizdinyje. Ir jeigu tai tiesa, kaipgalima šias dalis garbinti kaip Dievą? Greičiau, pagal raštą, kalba pa-našesnė į žmogėdrų apgraužtus kaulus, kurie kaip žodžio kringeliai yratarsi minties skeletas. Ir tai yra šventenybė? Kalba turi būti įsisavintair pasisavinta, negana to, turi būti įsisavinta kuo daugiau kalbų, imantekstremalų variantą – visos kalbos. Daugumai gal to nereikia, užten-ka kelių dešimčių, tačiau nenustebčiau, jeigu atsirastų žmonių, kurie


priimtų ir tokį iššūkį. Daugiakalbystė nėra naujas reiškinys, bet iš is-torijos žinomi poliglotai dažniausiai mokėdavo kelias dešimtis kalbų.O galima žymiai daugiau, netgi ne šimtus, o tūkstančius.

Imkime variantą, kai tikslas išmokti 100 kalbų. Visų pirma taireikš, kad reikia mokėti šimtą gramatikų. Tačiau tai nėra sudėtinga,nes dauguma gramatikos elementų yra universalūs, skiriasi tik kodavi-mo sistemos. Pavyzdžiui, lotynų kalbos gramatikos karkasas yra toks– branduolį sudaro daikto ir veiksmo grupės. Daiktažodis turi links-niuotes ir linksnių sistemas, veiksmažodis – asmenuotes ir visas tastikrovę atspindinčias struktūras, kurios perduoda įvairius daiktinius-procesinius santykius. Tad tai nesudėtinga todėl, kad 100 gramatikųtėra šimtas tos pačios gramatikos variantų. Daugiau problemų su žo-dynu, nes vienoje kalboje reikia mokėti bent 50 000 žodžių (tai yra bū-tinas minimumas). Vadinasi sudėjus visą šimtą kalbų, kiekvienas žodisturėtų 100 leksinių variantų. Iš viso gautume 5000000 žodžių (penkimilijonai). Bet ir tai nėra labai sudėtinga, nes visi žodžiai aprašo savopagrinduose vieną ir tą patį pasaulį, tik skirtingai suvokiamą. Vadinasiyra vienas žodynas (pasaulinis-vaizdinis), turintis šimtą variantų. Kaippavyzdį naudojant lotynų kalbą, galima išskirti tokius žodžių ryšius suaplinka: žmogus su žmogumi arba žmonių grupe, žmogus su savimi,žmogus su dievais, žmogus su pasauliu, pasaulis su žmogumi, dievaisu žmogumi. Žodyne visi žodžiai sugrupuoti pagal šiuos santykius irjuos arba pavadina, įvardija arba įveda tam tikrą vyksmą arba proce-są. Mokantis po 50 000 žodžių kiekvienoje kalboje, reikia išskirstytižodyną pagal funkcijas ir susirašyti atskirai. Pasidaryti visų grupiųsąrašą. 20000 daiktų vardų, 15000 procesų vardų, 10000 daiktų api-būdinimų ir 5000 vyksmų apibūdinimų. Tada suklasifikuoti juos pagaltas teritorijas, kurias apgaubia pasaulyje ir žmogaus viduje.

Sakinio branduolys:


Kiekvienoje grupėje turėtų atsirasti po 100 variantų, pagal tas kal-bas, kurių žodynus norima įsisavinti. Tiek kalbų mokėti, norint tikaprašinėti ar pasakoti – nebūtina, tačiau kita situacija yra žinių iržinojimo pasaulis: kalbos leidžia pamatyti kokia buvo istorija, ir kąkiekvienoje epochoje labiau ar mažiau protingi žmonės mąstė. Ki-ta paskirtis yra žmonių valdymas, – kad galėtum valdyti turi žinotikalbą ir ją žinoti ne bet kaip, bet turint intelekto pranašumą. Tai reiš-kia, kad mokėti reikia labai daug ir tobulai. Šis tobulumas gali būtiįgimtas genialumas. Kitas variantas yra proto išplėtimo technologijųpanaudojimas. Šiuo metu pasiektas toks lygis, kai sujungus sąmonęsu kompiuterių, į atmintį galima įrašyti kokio tik nori kalbų skaičiausžodynus ir net nebūtina viską mokytis mintinai, reikia tik įprasti nau-dotis. Kitaip sakant, ši galimybė, pritaikius psichotroniką visai reali.Tam nereikalingi jokie antžmogiški sugebėjimai. Taip pat tai reiškia,kad įmanomas ne tik kalbos kaip turinio formos įvedimas, bet ir patiesturinio, t. y., tekstų. Tokios technologijos vadinamos psichotroninėmisknygomis. Psichotroninės knygos tekstus paverčia tik informacija irjos įsisavinimo tempai tampa astronominiai. Tai leidžia žinoti viskąarba tapti „visažiniu“.

Į kalbą pasižiūrėjus iš daugiakalbystės perspektyvos gali net kiltimintis, kad šis anksčiau buvęs susiskaldymas yra dirbtinis, naudotastam, kad žmones būtų galima laikyti tamsoje ir būtų lengviau valdyti.Dabar atėjo laikas žmones sujungti, bet nebūtinai naikinant kalbas, okartu su jomis ir populiacijas, bet kalbų mokantis. Pagal šitą sistemą,pasirinkus kuklesnį variantą galima išmokti iki 10 reikalingų kalbų,


kurios leistų keliauti po pasaulį, jeigu ne kūnu, tai bent mintimis irsąmone.


36 | Teksto metafizika

Pagrindinės propagandos priemonės dažniausiai būna tekstas ir vaiz-das. Propaganda yra ženklų sistema, kurios tikslas valdyti tai, kaipžmonės mąsto ir elgiasi. Paveikti auditoriją lengviausia kalba, nes tikji turi efektorių sistemą, kuri koduoja žmonių emocijas, o šios yra pag-rindinis kelias į žmogaus protą. Tekstai sudaryti iš žodžių, turinčių dusegmentus – turinį ir gramatinę struktūrą. Turinys sieja skaitytoją suaplinka, o gramatika uždeda ant turinio šią aplinką atspindinčią formą.Šitaip tekstu paversta kalba tampa valdymo ir manipuliavimo priemo-ne. Reikia įsidėmėti, kad valdyti kitus – geras mentalitetas, o paklustimachinacijoms ir manipuliacijoms – silpnumo požymis. Todėl reikiamokėti tekstą parašyti, o jeigu tai nėra tikslas, reikia bent sugebėtianalizuoti kitų žmonių skleidžiamą propagandą. Tam reikia suprat-imo kas yra tekstas, kokios yra ribinės arba metafizinės tekstologijoskategorijos.

Viskas prasideda nuo tuščio popieriaus lapo arba ekrano ir nuoidėjos mintyse. Šios idėjos išmargina tuščią lapą ženklais, kurie kuriateksto išorinę, objektyvią formą. Ta forma yra figūrėlės, vadinamosraidėmis. Šios kertinės metafizinės būsenos, jau „pagaminus“ tekstąskyla į kitas dvi galimas kategorijas arba būsenas, vadinamas rišliutekstu ir beprasmiu kratiniu. Tekstas rašomas pagal tam tikras tai-sykles ir kad juo būtų galima perteikti informaciją, būtina šių taisyk-lių laikytis. Taigi tekstas, kaip tekstologijos objektas yra tik rišlus,taisyklingas ženklų rinkinys, kuriuo autorius perduoda kokią nors in-

332

SKYRIUS 36. TEKSTO METAFIZIKA 333

formaciją. Ženklai kratiniu gali atrodyti todėl, kad naudoja skirtingastaisykles, tada būtina naujas taisykles išmokti, bet būna, kad jokiosgramatikos mąstymas nesilaiko ir ženklais, įprastiniu lingvistiniu būduinformacija neperduodama.

Yra tam tikri teksto struktūriniai vienetai, kurie ženklais koduojainformaciją, ir žmogus išmanantis šią sistemą, informaciją gali nuskai-tyti. Jau rašiau, kad informacija perduodama dviem būdais: tai yraženklai, išreiškiantys turinį, tiesiogiai susietą su sąmonės išorine ir vi-dine dalimi ir ant šio turinio uždeda aplinkinį pasaulį imituojančiąstruktūrą, vadinamą gramatika. Bet kokiu atveju, kiekvieno tekstopirmtakas yra išorinė realybė arba mąstymas, o kalba yra ta terpė,kuri šį pasaulį atspindi arba imituoja. „Atspindi“ reiškia atpasakojaįvykius, aprašo išvaizdą, paaiškina procesų tėkmę ir t.t. „Imituoja“reiškia, kad ryšio su faktais nėra, tačiau pasakojamos istorijos naudo-ja tą pačią struktūrą, kokia naudojama aprašant tikrus įvykius. Taidažnai suklaidina, ir kai faktai sumaišomi su fantazijomis – gaunamosklastotės.

Toliau, turinys yra pavadinimai, kurie skirstomi į du branduolį su-darančius elementus, vadinamus daiktais ir vyksmais. Indoeuropiečiųkalbose daiktavardis ir veiksmažodis sudaro sakiniu vadinamo makaro-no branduolį ir atskirai nenaudojami (išskyrus nereikšmingas išimtis).Šis kalbos branduolys atsiranda todėl, kad tikrovė turi tokias pačias dvidalis, tekančią ir pastovią. Fizikos moksle šis pasaulis išreiškiamas to-kiomis pagrindinėmis kategorijomis, kurios apima visus galimus para-metrus ir jų derinius formulėse bei lygtyse. Tai yra substancija-erdvė-judėjimas-laikas-trukmė. Daiktavardžiai yra nuorodos į substanciją-erdvę, o veiksmažodžiai – judėjimą-laiką-trukmę. Šie žodžiai yra nekas kita kaip įvairių šių tikrovės dalių pavadinimai, laikant nominalis-tinės tradicijos, pagal kurią, nei žodžiai, nei reikšmės nėra realybė tapačia prasme kaip ir daiktai. Jie yra psichologinė, subjektyvi realybė,egzistuojanti tik žmogaus galvoje.

Dėl įdomumo, galima paklasifikuoti šiuos pavadinimus, norint ge-


riau suprasti, kalbos ir aplinkinio pasaulio ryšius. Yra būtis ir nebūtis,būtis yra tikrovė, skaidoma į negyvą ir gyvą, gyvas pasaulis skirsto-mas į gamtą ir žmogų, žmogus yra kūnas ir siela ir t.t. Galima paimtibet kokią iš šių sąvokų ir analitiškai išskaidyti į sudėtines dalis. Pa-vyzdžiui, negyvas pasaulis yra visa visata, padalinta į galaktikas irjų spiečius, galaktikos sudarytos iš žvaigždžių, žvaigždės turi planetųsistemas, kurios gali būti gyvenamos arba ne ir t.t. Visi šie tikrovėsfragmentų pavadinimai priklauso kategorijai substancija, kuri aprašo-ma daiktavardžiais, kurie, priklausomai nuo linksnio, vaidina skirtingusvaidmenis sakinio sintaksinėje struktūroje.

Matome, kad struktūra, tekstas ir jo turinys gali veikti kaip at-skiros dalys, kai pasaulis savarankiškas ir tekstas savarankiškas, nesneatitinka jokios tikrovės ir yra tik fantazijos lygio. Kita galimybė,kai tekstas su tikrove surištas ir pasakojime arba aprašyme naudojafaktinį turinį. Tas turinys išreiškiamas daiktavardžių ir veiksmažodžiųgramatika, kurie sujungti į makaroną sukuria pagrindinį teksto viene-tą, vadinamą sakiniu. Fantazijos yra grožinė literatūra arba klastotės,


o faktai yra memuarai, metraščiai ir pan.Pradėjau nuo propagandos klausimo. Tad paaiškinus pagrindinę

teksto struktūrą, galima prie jo vėl sugrįžti. Kokios propagandos takti-kos: a) skleisti melą ir dezinformaciją, b) ką nors nepagrįstai aukštintiarba menkinti, c) formuoti naudingą požiūrį. Pagrindinis kabliukasbūna tikrų arba išgalvotų trūkumų hiperbolizavimas, vaizduojant išsi-rinktą objektą tik per neigiamų bruožų prizmę, bandant įteigti tikėjimąabsoliučiu blogiu, arba naudojant teigiamus bruožus – absoliučiu gėriu.Propagandoje visada svarbu perspektyva ir angažuotumas kokiai norsgrupei arba organizacijai, kuri galvoja tik apie savo naudą. Panau-dojant pateiktą schemą, propaganda gali būti su tikrove susijusi arbanesusijusi ir kalboje rinktis tik pozityvius arba negatyvius epitetus.

Taigi, iš to kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad propagandi-niams tekstams labai svarbi priemonė yra teksto stilistika. Stilius yraišorinis, ženklų simetrijos; taip pat jis gali būti vidinis, kuris labiaususijęs su reikšme ir tos reikšmės emociniu atspalviu, nes didelė da-lis žodžių nėra neutralūs, kadangi juose užkoduotas neigiamas arbateigiamas požymis. Tačiau kai autorius bando perduoti ne tik infor-maciją, bet ir aktyviai perša skaitytojui emocinį vertinimą, tai parodoskaitytojų negerbimą. Nepagarba vis didesnė tada, kai šitas požiūriopiršimas vis labiau artėja nuo informacijos pateikimo prie melo. Me-luojantis autorius žemina pirmiausiai save, o paskui ir auditoriją. Viendėl to, kad žiūri į ją iš aukšto ir įsivaizduoja turintis pranašumą irnebijo skaitytojų reakcijos, nes jie „vis tiek nieko negali padaryti“ (tuobūtų galima suabejoti).

Dabar norėčiau išvardinti, kokie yra pagrindiniai darbo su tekstupunktai.1. Pirmiausiai reikia išanalizuoti pasakojimo bloko struktūrą: autorius-

tema-auditorija. Autorius ir skaitytojas dalyvauja tekste kaip „vei-kėjai“, ar ne. Kokia pagrindinė temos struktūra.

2. Ko autorius siekia – kad skaitytojas ką nors galvotų arba dary-


tų. Tai glaudžiai susiję su tiesiogine arba netiesiogine liepiamą-ja/skatinamąja nuosaka. „Galvokite taip ir taip.“, „Darykite tai irtai.“

3. Kokiu žmogumi arba pasauliu ši liepiamoji nuosaka grindžiama,pagal schemą: „Kas yra žmogus“, „Ką žmogus daro“; „Kas yrapasaulis“, „Kas pasaulyje vyksta“.

4. Stilius ir pagrindiniai efektoriai. Neigiami žodžiai, palyginimai,epitetai. Parodija, pasityčiojimas, šaržas. Metaforos ir simboliai.

5. „Tiesos“ konstravimas arba smegenų plovimas, panaudojant logi-ką, faktus, mokslą.

Principų galima būtų sugalvoti ir daugiau, bet pradžiai pakaks irtiek. Daugiau informacijos apie gramatikos struktūrų gilesnę analizęgalima rasti kituose straipsniuose. Reikia neužmiršti vieno dalyko,kad kalba, o tuo pačiu ir tekstai – apgaulingi. Šį nepatikimumą ašvadinu referencijos klasta, kurios esmė ta, kad abejoti reikia viskuo,kas pateikta be įrodymų ir ko žmogus pats niekada nėra patyręs, nessukonstruoti su tikrove jokio ryšio neturintį tekstą labai lengva. Geriauabejoti, nei būti apgautu, arba dar blogiau – išprovokuotu kokiems norsnepagrįstiems veiksmams.

Toliau pateikiu tekstą analizei.

Elito karas su tautomisPo atakos prieš prancūzų bulvarinį Charlie Hebdo, Prancū-

zijos prezidentas iškart pareiškė jog ji neturėjo nieko bendro sumusulmonų religija. Lygiai taip pat Danijos premjerė šaudymąKopenhagoje pavadino teraktu, tačiau autoritetingai pareiškė,jog tai „nėra karas tarp islamo ir Vakarų“.

Kaip bebūtų, Europa randasi karo fazėje, tik šis konfliktasrutuliojasi tarp apsišaukėlio elito ir likusių kontinento gyvento-jų senbuvių. Elito, kuris jau beveik pilnai sunaikino viską kas


buvo puikiausia Europos civilizacijos pavelde, ir europietiškųšalių gyventojai ant savęs pajuto šio naikinimo efektus. Tainaikinamasis karas, žūtbūtinis, ir šiame susidūrime atsilaikystik viena pusė.

Kaip atrodo ši konfrontacija praktiškai? Pažiūrėkime pa-vyzdžio dėlei į tai, kas vyksta pas mūsų kaimynus vakaruose.Vokiečius, kaip ir kitus Vakarų Europos gyventojus, vis la-biau apima augantis nevilties ir frustracijos pojūtis, iššauktasprimestos jiems iš aukščiau politinių demiurgų masinės imig-racijos. Imigracijos kuri gniuždo vokiečius ne tik savo mastaisir skaičiumi, bet ir kultūra, kadangi yra sudaryta pagrindinaiiš musulmonų, besiskiriančiais nuo gyventojų senbuvių prak-tiškai beveik visais aspektais: pradedant religija ir kalba, irbaigiant požiūriu į politiką.

Atrodytų, susiklostė pavojinga situacija. Juk Vokietija –tai demokratinė šalis, o demokratija turi veikti taip, jog, jeipiliečiai išreiškia nepasitenkinimą, jų išrinkti valdantieji, taiyra politikai, imasi visų žingsnių taisant nepriimtiną situacijąšalyje. Tačiau Europoje demokratija taip daugiau nebefunk-cionuoja. Kanclerė Angela Merkel paskyrė savo naujametinįpasisakymą tam, kad išaiškinti vokiečiams, kodėl visi, kuriepalaiko judėjimą PEGIDA – tai žmonės, „kurių širdys perpil-dytos prietarais, šalčiu ir netgi neapykanta“.

Ką tai reiškia? Buvęs švedų premjeras pasisakė labiau tie-siai. Jis pasakė, jog Švedija priklauso imigrantams, o ne Šve-dams. Vokietijoje nebuvo atsižvelgta į visuomenės lūkesčius, ouždraudė PEGIDA demonstraciją teroristinės grėsmės preteks-tu. Tokiu būdu buvo pasiekta nauja veidmainystės viršūnė: išvienos pusės negalima kalbėti, jog islamas – netaiki religija, oiš kitos – antiislamiškai demonstracijai gresia teroristinis už-puolimas iš musulmonų pusės.

Tačiau Skandinavija vėl žygiuoja avangarde: gretai ten tu-


ri priimti įstatymą, kuris uždraus kritikuoti imigraciją. Tadnegatyvūs pasisakymai apie imigraciją ir migrantus taps pa-prastu nusikaltimu, nors net JT nurodo, jog dėl šių procesųapie 2030-uosius Švedija liks Trečiojo pasaulio šalių lygmeny-je.

Žmonių, prašančių prieglobsčio Vokietijoje skaičius perei-tais metais pasiekė 200 tūkstančių: lyginant su 2012-aisiais šisskaičius išaugo keturis kartus. Tuo pačiu imigracinis srautaspasiekė savo eilinį rekordą per pastaruosius 20 metų. Tas patvyksta visoje Europoje. Tačiau Vokietijos, Švedijos, Britanijosvadovybės bei europietiškieji valdininkai demonstruoja ne tieknekompetenciją ar nemokšiškumą, leisdami pamažu numirtisavo visuomenėms, kiek užsiima aktyviu naikinimu žmonių,kurie atidavė valdžią į jų rankas.

Europietiškose bendrijose drąsiai pareiškiama, jog neįma-noma kalbėti apie laisvą piliečių judėjimą, apie bendras sienasbe bendros politikos, kuri turėtų numatyti vienodą imigrantųpriėmimą visose ES šalyse.

Kanclerė Merkel mobilizavo visas likusias jos dispozicijojepriemones, bandydama nuslopinti visuomeninius nepasitenki-nimo pliūpsnius, įsiplieskusius pačioje liberalaus totalitarizmoširdyje.

Į kvietimą atsiliepė visi: valstybinės ir privačios MIP, parti-jos iš politinio isteblišmento, net religinės bendruomenės, tametarpe ir Katalikų bažnyčia. Ta pati, kurios sūnūs ir dukterysžūva nuo musulmonų rankų Egipte, Irake, Sirijoje, Nigerijoje irdaugelyje kitų pasaulio šalių. Kelno katedros bažnyčioje buvoužgesintas apšvietimas, kaip nesutikimo ženklas į žmonių pro-testus, žmonių, besistengiančių sustabdyti antplūdį į Europątų, kurių galimai giminės žudo krikščionis.

Savižudybė? Taip, bet kas iš to, kad procesas atiduo-dant „ciesoriui kas ciesoriaus“ tapo vokiečių vyskupų prioritetu


(antroje vietoje stovi dalyvavimas išsiskyrusiųjų ir homoseksu-alistų reikaluose). Tad, jei poniai kanclerei kažko prireikia išbažnyčios – ji gauna viską su visais pamaloninimais.

Žinoma, verta paminėti organizaciją Rentamob, kuri sušau-kė ir įvykdė kontrdemonstraciją. Skirtumai buvo tokie pat,kaip tarp lenkų nepriklausomybės Maršo ir einančiam jam įopoziciją Maršo prieš fašizmą: MIP sukoncentravo dėmesį įantrąjį, nors jis buvo kur kas mažiau skaitlingas.

O juk apklausų duomenys parodo, jog vienas iš trijų vokie-čių norėtų prisijungti prie PEGIDA. Galima sau įsivaizduoti,kokią paniką kelia šie duomenys kairiajame flange. Ir galimaįsivaizduoti ko šis flangas pasirengęs imtis, kad tik užkardytišią epidemiją.

Visa tai galėtų skambėti kaip beprotiška sąmokslo teorijaarba fantastinio filmo scenarijus, kur suvienytas politikų pa-jėgas, kairiųjų ideologus ir visų rūšių lobistus jungia vienastikslas. Laimei, jie patys vis dažniau ir vis drąsiau lošia atvi-romis kortomis, kaip neseniai padarė švedų premjeras.

Prieš du metus tuo pačiu tonu pasisakydavo „globalizaci-jos tėvas“ Peter Sutherland savo kalboje lordų Rūmuose. Jispareiškė, jog teisingai valdomas imigracijos procesas – „tai ne-atskiriamas faktorius, būtinas ekonominiam augimui“. Tačiau,kaip jis konstatavo, „kai kuriose ES šalyse gali būti nelengvatą paaiškinti piliečiams“.

Todėl tokiose šalyse kaip Vokietija, gyventojų senėjimas (išesmės, loginė abortų ir kontracepcijos propagandos pasekmė)turi tapti „sprendžiamuoju elementu“ įdiegiant multikultūrinįvalstybės modelį. Sutherland pasmerkė europiečius, kurie irtoliau skatina savyje nacijos homogeniškumo pojūtį ir skirtin-gumą nuo visų likusių. Europos Sąjunga turi panaudoti visaspastangas, kad sugriauti šį pojūtį: tokiais žodžiais jis užbaigėsavo kalbą.


Kada siauro elito narys paprastais žodžiais patvirtina spren-džiamąjį ES vaidmenį naikinant nacionalinį europiečių identi-tetą, apie jokią sąmokslo teoriją negali būti nė kalbos. Mesturime reikalą su politinėmis kontinento realijomis. Europa,kažkada labiausiai civilizuotas pasaulio kampelis, įsitraukia įpigių ir besmegenių žmogiškųjų resursų globalią sistemą val-domą biurokratų.

Kultūra, identitetas, paveldas, etika, moralė ir visa tai, kąEuropa davė žmonijai, turi būti atmesta vardan naudos ir uto-pijos. Toks totalitarizmas gali pasirodyti ne tokiu siaubingu,kaip nacizmas ar komunizmas, tačiau užsibaigs jis tokiu patkošmaru.

Negalima leisti, kad jis pasiektų pergalę. Deja, europiečiaididžiąja dalimi elgiasi kaip lunatikai, pasyviai priimdami pri-metamą jiems Naują puikų pasaulį. Truputį guodžia, jog kaikurie, nors kol kas mažuma, palaipsniui prabunda. PEGIDA,partijos išsakančios skeptišką požiūrį į migrantus ir kontinen-to islamizaciją – tai Dovydai, išeinantys prieš europietiškojototalitarizmo Galijotą.

Prieš juos išstatomos pajėgos didžiulės, kadangi valstybėsir europietiškosios bendrijos plutokratija valdo milžiniškus re-sursus. Tačiau tai mažuma, kurios ginklas – masinis pilie-čių palaikymas, tapo vienintele viltimi to, jog Europos tautossugebės išvengti kultūros žūties. Nežiūrint į visas kanclerėsMerkel pastangas, į multikultūralizmo ir imigracijos palaiky-mo maršą atėjo viso tik 35 tūkstančiai žmonių. Britanijojevisi pagrindiniai žaidėjai apjungė savo pajėgas, kad atitrauktiį antrą planą Jungtinės Karalystės nepriklausomybės Partiją(UKIP) ir Nigela Farage, įspėjančio britus apie islamo „penk-tąją koloną“, tačiau jo partijos reitingai auga.

Tokias sąjungas, sudaromas visų politinių flangų, galimaaptikti ir kitose šalyse, pavyzdžiui Švedijoje, kur jėgos, ginan-


čios imigraciją susitelkė iškart po rinkimų ir sėkmingai izoliavo„Švedijos Demokratus“ – antiimigracinę partiją, nežiūrint į tai,kad ji laimėjo.

Prancūzijoje „Nacionaliniam frontui“, nežiūrint į kvietimussusitelkti, neleido dalyvauti vienybės marše, į kurį buvo pa-kviestos visos kitos partijos. Paryžiaus gatvėse tą dieną ne-pasirodė dviejų grupių atstovai: musulmonai iš priemiesčių irdarbo klasės atstovai iš vidurio. Hipotetinio pilietinio karo at-veju viena su kita susidurs būtent šios dvi pusės, o Paryžiausburžuazija ir visi tie, kurie tapatino save su Charlie, arba sto-vės nuošaly, arba palaikys musulmonų pusę, kaip jie tą daro irdabar.

Pamėginkime apibendrinti pagrindinius šio propagandinio tekstobruožus, naudodami prieš cituojamą straipsnį išvardintus analizės punk-tus. Pasakotojo bloko struktūra nesudėtinga ir leidžia aiškiai suprastiteksto logiką. Kad tekstas yra raginamasis, nesunku suprasti iš nau-dojamos kolektyvinės skatinamosios nuosakos „Pažiūrėkime pavyzdžiodėlei į tai, kas vyksta...“ Šia gramatine forma siekiama mobilizuoti skai-tytoją prisijungti prie protesto prieš elitą, kurio vykdomas „žūtbūtiniskaras“ yra pagrindinė straipsnio tema. Į šią temą nuoroda padarytajau pačiame pavadinime „Elito karas su tautomis“. Vadinasi tie „mes“,kurį autorė bando mobilizuoti yra Europos tautos, vadinamos senbuvė-mis. Skaidant karo Europoje temą, pagrindinė jo forma yra imigracijosiš musulmoniškų šalių skatinimas, kuris naikina senąją Europą. Žmo-nės vadina save tautomis ir ši imigracija yra iššūkis ta prasme, kadkerta per kalbą, religiją, kultūrą, mentalitetą, ekonomiką ir t.t. Taiyra tikrų tikriausias elito sąmokslas prieš visuomenę.

Tai, kad autorė ragina „pažiūrėti“ į katastrofinius procesus, jau ro-džiau. Bet ji ragina ne tik tam. Kiekvienas turi pamatyti kas vykstair kad reikia imtis priemonių, nes partijos, kurios prieštarauja tokiaipolitikai – marginalizuojamos, dėl priešiškos propagandos nelaimi rin-


kimų ir negali išspręsti šio socialinio konflikto, kuris dėl nesenų įvykiųsu islamistų teroristiniu išpuolių Prancūzijoje darosi vis grėsmingesnis.Tad autorė nori, kad visuomenė būtų priešiškai nusiteikusi prieš imig-raciją ir netgi prieš iš užsienio atvykusius imigrantus musulmonus irviską, kas su jais susiję. Ir, kadangi vyksta „karas“, ir puolama tai,kas bet kokiam „europiečiui“ turi būti brangiausia, tai atsakyti galitekti ne tik mintimis, bet ir tiesiogine konfrontacija su musulmonais.Straipsnyje netiesiogiai daroma užuomina, kad gali tekti musulmonusnet „išvaryti“ iš Europos, kad negriautų religinio/kultūrinio paveldo,ypač „homogeniškų tautų“. Devizas yra krikščionybė ir tauta.

Belieka pažiūrėti kaip konstruojamas šis žmogus-kovotojas ir pa-saulis, kuriame jis gyvena. Žmogus pirmiausiai yra savo tautos atsto-vas ir jo pagrindinis uždavinys – puoselėti tautą ir kovoti už jos išlikimąir galybę. Pagrindinė kliūtis yra „apsišaukėlis elitas“, kuris tautomsir konkrečiai skaitytojui metė iššūkį ir paskelbė karą. Šis karas skel-biamas establishment’o atstovų Vokietijoje, Švedijoje, Prancūzijoje irt.t., kurie aiškiai pareiškė, kad imigracija yra pagrindinis tikslas ir kadjie stabdyti musulmonų antplūdžio nesiruošia. Tai rodo, kad siekiamasunaikinti tautas ir kurti modelį, panašų į tą, kuris yra JAV. Taigikas yra žmogus – savo tautos atstovas; ką žmogus daro – kovoja užsavo tautą; kas yra pasaulis – tautų bendrija; kas pasaulyje vyksta –apsišaukėlių elito paskelbtas karas prieš tautas.

Kadangi analizuojamas straipsnis yra raginamasis, skatinantis ko-voti už savo tautą prieš apsišaukėlių elitą, tai konstruojamas „priešo“vaizdinys, nes karo be priešo nebūna. O priešus propaganda visadamenkina. Bet pradėkime nuo teigiamo aspekto, nuo teigiamos pro-pagandos. Jau aišku, kad pagrindinė vertybė yra tauta su visu jospaveldu. Tada antra vertybė yra kultūrinė Europa, kuri išduoda savopraeitį, atidarydama duris svetimos civilizacijos atstovams. Čia įsi-vaizduojami du priešai, tai Europos elitas, kuris naikina Europietiškasvertybes, tokias kaip kultūra, religija ir taip toliau. Elitas menki-namas naudojant epitetą „apsišaukėliai“, tai reiškia neatstovaujantys


visuomenei, neginantys jų interesų. Toliau menkinama naudojant žodį„karas“, kuris yra labai griežtas ir negatyvią reikšmę turintis stilistiniselementas. Tikras karas, aišku, kol kas nevyksta, tai yra stipri, men-kinanti metafora, su kuria norima identifikuoti apsišaukėlių agresijąprieš Europą ir tautą. Be to vyksta net pačios demokratijos erozija,nes žmonių nuomonės neklausia niekas, ir netgi siekiama uždrausti tąnuomonę viešai išsakyti. Tai jau pagrindinių žmogaus teisių pažei-dimas, su kuriuo bandoma pakeisti valstybinę santvarką, naudojantisšiuo konfliktu, t. y., prisidengiant musulmonų imigrantų teisių gynimu.Visu šiuo kaltinimu elitui siekiama parodyti, kad žmones, visuomenębandoma paversti „besmegenių žmogiškųjų resursų globalia sistema“.Žmonės verčiami būti „besmegianiais“ ir tik elito valdomais „resursais“.T.y., jie nėra asmenys, jiems nepripažįstama siela, jie neturi teisių į sa-vo kūną ir asmenį ir t.t. Tai, galima išskaityti tarp eilučių, globalinėsvergovės sistema, kuri po truputį įvedinėjama, naudojant kaip ginkląimigrantų antplūdį.

Ir paskutinis aspektas yra tam tikros tiesos konstravimo priemo-nės. Šiame straipsnyje tiesiogiai „tiesos“ konstravimu neužsiimama,tačiau naudojami jau iš anksto paruošti ir į galvą įdiegti konstruk-tai. Imant Lietuvą, tai yra lietuvių tautos konstruktas, kuris naudojauniversalią filosofinę ir politinę tautos sąvoką. Tauta yra istorinis-socialinis darinys, turintis išorinę organizaciją, politinę sistemą, kalbą,kultūrą ir mentalitetą. Jo gyvybingumo prielaidos uždarumas, izolia-cija ir galimybių pamatyti pasaulį ribojimas. Kita „tiesa“ yra religinispasaulėvaizdis, paremtas arba katalikų bažnyčia arba protestantizmu.Religija irgi turi savo teologiją, organizaciją, elgesio kodeksą ir t.t. Jinaudojama „švietimo“ sistemoje, kurios tikslas paruošti eksploatavi-mui „žmogiškąjį kontingentą“, kas nedaug skiriasi nuo „apsišaukėliųelito“ darbotvarkės. Ir dar vienas „tiesos“ pavidalas yra tautų politi-nė istorija, kuri įsivaizduojama kaip pagrindinė būties ir egzistencijosforma. Tai yra egzistuoja tik karaliai ir valdžios, o žmonės yra tikminkomas molis, kurio paskirtis aptarnauti tokią apsišaukėlišką mo-


narchinę struktūrą.Tiesos konstravimo pagrindinė priemonė yra tikrovės esamasis lai-

kas, kurio tikslas fiksuoti kokį nors minties ar pasaulėvaizdžio fragmen-tą ir veiksmažodžiu „yra“ nustatyti jį kaip absoliutinę tikrovę, nors ištikro tai tik fantazija, svajonė, projekcija, troškimas, įsivaizdavimas,spėjimas, vertinimas ir pan. Tikrovėje viskas atsiranda, prateka ir iš-nyksta, amžinai egzistuoja tik „yra“, bet tik žmogaus galvos ribose.


37 | Poliglotų metodai

Kadangi naujos temos, kurias ruošiuosi atskleisti rudenį, dar nepa-ruoštos, bet nesinori, kad skaitytojams reikėtų ilgai laukti naujo įrašo,siūlau filologinę temą, kuri naudinga ne tiek kovojant prieš persekioji-mą – bet netiesiogiai susijusi ir su tuo, nes save reikia stiprinti visaisatžvilgiais – kiek praktiniam kalbos valdymo tikslui. Kaip ne kartąesu sakęs, kalba, viena vertus, yra viena iš psicho-žvalgybos priemo-nių, nes parodo informaciją, ir, kita vertus, poveikio darymo priemonė,nes tam tikrus žodžius visų žmonių psichika suvokia kaip efektorius, sukuriais galima daryti psichologinį spaudimą. Trumpai tariant, kalbąreikia mokėti, negana to, kalbų naudinga mokėti kuo daugiau.

Tačiau įprasta manyti, kad joms reikia turėti tam tikrą specialųtalentą ir nemaža žmonių dalis esą jo neturi. Akivaizdu, kad žmonėskalba nevienodai – vieni geriau, kiti blogiau. Tačiau to priežastis yra ne„genetinis nepilanvertiškumas“, kaip bando tvirtinti propaganda, betslopinimo su psichotronine lobotomija pasekmė. Šis slopinimas kalbąveikia kaip „pauzės programavimas“, nuo kurio priklauso, kiek sakiniųžmogus gali pasakyti be sustojimo. Apie tai jau esu rašęs ir tema busne šitai. Tai daugiau priminimas, leidžiantis teisingai įvertinti savoteorinį ir faktinį lygį ir atsikratyti visų kompleksų lavinant šį ginklą.

Nežinau kokia tvarka yra mūsų laikų mokyklose, bet kiek atsimenuiš savo laikų, tai praktiškai nebuvo mokoma jokių efektyvaus išmoki-mo metodų arba jie buvo pasenę ir netinkami. Tačiau tuos metodusatradau daug vėliau jau savarankiškai. Ir lyginant net su tuo, ko mo-

345

SKYRIUS 37. POLIGLOTŲ METODAI 346

ko universitetai – tai žymiai efektyvesnis principas. O apie juos ašišmanau, nes pagal specialybę esu užsienio kalbų filologas su universi-tetiniu išsilavinimu ir tikrai žinau, kaip užsienio kalbos dėstomos uni-versitete. Visa grupė nusiperka „Advanced English“ lygio vadovėlį irper užsiėmimus atsivertę daro jame įdėtas užduotis: mokosi žodynėlį,gramatiką, skaito trumpus tekstus, renkasi temas diskusijoms žodžiuir atlieka rašto darbus, kuriuose turi pritaikyti įvairiausias „creativewriting“ sistemas. Vienu žodžiu – nieko įdomaus, nes nepersistengiastudentai, nei dėstytojai.

Vertinimo sistema vadinama „continuous assessment“, kai galutinįpažymi renki visą semestrą ir semestro darbą vainikuoja galutinis egza-minas, kurio įvertinimas sudaro tam tikrą pagrindinio pažymio studijųknygelėje procentą. Turintys geresnę atmintį, praeina be jokio vargo,bet ir žinios būna neypatingos, nes nepersitempia niekas. Vienu žo-džiu, jeigu nebūtų kitų dėstomų dalykų – tikra sinekūra (sine – lot.be, cura – lot. rūpestis). Aišku, užduočių prisikaupia nemažai, nesprivaloma ir antra kalba, jeigu sugebi, gali pasiimti ir trečią ir taiptoliau. Tad daug kas, aišku, priklauso ir nuo studento požiūrio.

Klausimą kaip efektyviai mokytis kalbų pradėsiu nuo kitos gretimostemos „kas yra mokymasis?“. Mokymasis yra informacijos įsisavinimasir tai sunkiai sektis gali dėl kelių priežasčių: a) sudėtinga informaci-jos struktūra, kurią sunku perprasti, ir b) didelis informacijos kiekis,kuriai įsisavinti reikia labai geros atminties. Mokantis užsienio kalbų,didžiausia kliūtis yra (b) variantas – daug informacijos. Ir sudėtin-giausia šiuo atžvilgiu yra ne gramatika, bet žodynas, nes jis aprėpiažymiai daugiau informacijos už kitas kalbos dalis. Fonetika turi labaimažai informacijos – tik abėcėlę ir su ja susijusią garsų sistemą. Jigalbūt sudėtingiausia praktinio įgūdžio kokybės prasme. Gramatikainformacijos turi kelis šimtus vienetų, – apie tai jau irgi rašiau ir čianesiplėsiu. Įspūdingiausias yra informacijos kiekis žodynuose, kurį pa-mačius gali apimti siaubas. Pavyzdžiui, imant nesutrumpintus anglųkalbos žodynus, juose telpa apie milijoną leksinių vienetų ir atrodo,


kad viskam išmokti galva turi būti kaip kompiuteris. Be abejo, tiekniekas nemoka, efektyvus kiekis specialistui yra apie 100 tūkstančiųžodžių. Per keturis metus, kiekvieną dieną išmokstant po 50 žodžių,išmokti galima 73 tūkstančius. Bet ir tai gali atrodyti neįmanomasdarbas.

Tačiau yra labai paprasta žodyno mokymosi sistema. Ji elemen-tari ir nežinau kodėl nenaudojama universitete. Taip pat kodėl visamokymosi medžiaga paruošta naudojant neefektyvius metodus. Pirmakliūtis yra abėcėliniai žodynai. Jie žodyną išdėsto pačiu neefektyviau-siu būdu – ne pagal reikšmę, bet pagal abėcėlės raidę, kuri su žodžioreikšme neturi nieko bendro. Nepadeda net sinonimų žodynai, nes čiapaprasčiausiai naudojama ta pati sistema tik vieną šalia kito, be rim-tesnės tvarkos sukrauna visus sinonimus. Tokia struktūra mokymositaip pat nepalengvina. Koks pagrindinis efektyvaus mokymosi princi-pas: a) pirmas klasifikavimo metodas yra pagal kalbos dalį – išrinktiatskirai daiktavardžius, veiksmažodžius ir t.t. Statistiškai, daiktavar-džių ir veiksmažodžių būna vienodas skaičius, o juos apibūdinančiųžodžių, tokių kaip būdvardžiai ir prieveiksmiai, – perpus mažiau. b)Antras principas – susieti žodyną su tikrovės vaizdiniu, padalintu įtam tikras dalis ir mintinai mokytis vaizdinį siejant su žodžiais, ar-ba tikrovės dalių pavadinimais. Taip išmokti galima žymiai daugiaupavadinimų.

Toliau pateikiu pradinę daiktavardžių sistemą, kurią galima susi-kurti kaip lentelę, padalintą į nurodytas skiltis.


Tai ne pilnas įmanomas realybės skirstymas, pagal „daiktų“ pa-vadinimus, tačiau principas turėtų būti aiškus. Tokio mąstymo nau-da akivaizdi – šitaip abstraktų žodį savo sąmonėje galima susieti sukonkrečiu vaizdiniu ir į viso pasaulio vaizdą sukrauti visus įmanomuspavadinimus. Taip mokytis žymiai efektyviau, nei pagal abėcėlę, kor-telėse arba nedideliais sąrašiukais. Iš mokyklos atsimenu, reikalaudavopaimti atskirą sąsiuvinį ir pasidaryti sąsiuvinio storio „žodynėlį“, tenrašyti žodžius ir mokytis mintinai. Rimto darbo nebuvo ir dažnas ne-išmokdavo net mokyklinio minimumo, kuris yra 5 tūkstančiai žodžių.

Nubraižytoje lentelėje pateikta apie 16 kategorijų, kurias galimasusikarstyti dar smulkiau, bet čia jau pagal kiekvieno žmogaus pasau-lio įsivaizdavimą. Dabar tarkime, kad tikslas išmokti 20 tūkstančiųdaiktavardžių (tai vidutiniška apimtis). Paėmus 50 tūkstančių žodžiųžodyną, susiklasifikuoti pagal kalbos dalis (20 000 daiktavardžių, 20000 veiksmažodžių ir t.t.) ir padalinti juos pagal šias 16 kategorijų.Tarus, kad visose kategorijose vienodas pavadinimų skaičius (aišku,taip nebūna) padalinę 20 000/16 gauname sistemą su 1 250 daiktavar-džių kiekvienai kategorijai. Tai, palyginus su visu abėcėliniu žodynu,


– žymiai geriau. Savo vaizduotėje galima vaikščioti po šį pasaulį ir ma-tyti jame esančius pačius daiktus ir šalia jų pavadinimus. Tokį žodynągeriausia surašyti į lentelę „Word“ arba „Excel“ programoje.

Be abejo, tai nėra viskas, nes analogiška lentelė yra veiksmažo-džiams ir kitų žodžių apibūdinimams (būdvardžiai ir prieveiksmiai).Veiksmažodžių pagrindinės rūšys prasideda panašiai, nes – kadangikiekvienas veiksmažodis turi savo subjektą, arba veiksmo autorių, otie autoriai vadinami daiktavardžiais, – tai veiksmai gali būti žmogausarba pasaulio daiktų. Mes skirstome negyvo pasaulio subjektų veiks-mus: „Kas pasaulyje vyksta.“, „Ką pasaulis daro.“ Ir gyvo pasaulioveiksmus: „Kas žmoguje vyksta.“, „ Kas gyvūne vyksta.“, „Ką gyvū-nas daro.“, „Ką žmogus daro.“ (su psichika, su kūnu). Būdvardžiai galiapibūdinti negyvo pasaulio dalis ir gyvo pasaulio organizmus; kūnąarba psichiką; prieveiksmiai atitinkamai apibūdina visus veiksmažo-džius. Kadangi tokių komercinių žodynų neteko matyti ir greičiau-siai jų pardavime nėra (viešpatauja abėcėlinė sistema), tai sunkiausiasdarbas pertvarkyti visus žodžius. Tačiau kartą paruošus šį darbą, ga-lima turėti šimtaprocentinį žodyno įsisavinimo rezultatą, o tai reiškia– išmokti sunkiausią kalbos mokymosi dalį. Kad nebūtų taip sunku,galima pradėti nuo 10 arba 20 tūkstančių žodžių žodynėlių. Darbo yrapusei metų arba metams.

Negana to, ši sistema naudinga ne tik žodyno mokymuisi, bet irleksinei teksto analizei, nes leidžia įvertinti, kokiai tikrovės daliai ap-rašyti skirtas tekstas. Ar tai objektyvus tikrovės aprašymas, kūniškolygmens veiksmų leksika; arba daugiau domimasi psichine sfera, min-timis, emocijomis, jausmais ir t.t. O galbūt temos daugiau socialinėsarba kultūrinės. Leksinį lygmenį sujungus su gramatine analize, galimaišmokti matyti labai svarbų bet kokio teksto sluoksni. Tokių sluoks-nių nėra taip jau daug ir reikia stengtis savo sąmonėje matyti jų kuodaugiau, ne tik fonetinius, morfologinius, leksinius, sintaksinius, pa-straipų, skyrių. Tekstas gali būti pasakojimas, aprašymas, aiškinimasir t.t. Kas pasakojama pirmiausiai priklauso nuo išsirenkamų pavadi-


nimų.O jeigu žmogus dar išmano stilistiką, tai tekstus įvertinti gali dar

kokybiškiau.


38 | Žodžių hierarchija

Kas yra žodis, apibrėžti nesunku – tai yra ženklais išreiškiamas objektopavadinimas. Kiekvienas pavadinimas turi reikšmės ir gramatinę dalį,kurios padeda kalbinėmis priemonėmis atskleisti tikrovės turinį ir su-teikti šiam turiniui formą. Pagrindiniai žodžių tipai atspindi tikrovėsbranduolį, kuris susideda iš daiktiškojo, pastovaus prado ir judėjimobei kitimo. Tikrovė yra tapsmo sąmonės lauke srautas, tad perkėlusjį į kalbą, būtina atskirti šiuos du aspektus, tai padarant dviejų tipųžodžiais, vadinamais daiktavardžiu ir veiksmažodžiu.

Gramatika žodinį turinį suformuoja, įterpdama priešdėlius ir prie-sagas, kurios keičia šaknyje saugomo turinio struktūrą – perkelia laike,iš tikrovės į spėjimų ir pageidavimų erdvę, taip pat keičia daiktiniųžodžių santykius tarpusavyje ir su veiksmažodžiu. Šie du sugebėjimai,sieti ir struktūrinti, svarbūs todėl, kad naudojant vien pavadinimus,perteikti informacijos neįmanoma, prie pavadinimų būtina prijungtigramatiką, kuri sudaro informacijos perteikimo pagrindą. Dėl šios prie-žasties, komunikacijai vien pavadinimo neužtenka – pavyzdžiui, sąrašas„eiti“, „šnekėti“, „rašyti“ nepasako nieko. Tai tik bendra forma užrašy-tas veiksmo pavadinimas. Tuo tarpu žodis „nu-ėjau“ informacijos turidaugiau: be to, kad jis reiškia kūnišką žmogaus judėjimą, dar priduria-ma ir gramatinė informacija: subjektas – vienaskaitos pirmas asmuo(aš); atlikties veikslas žymintis užbaigtumą; ir būtasis kartinis laikas,rodantis, kad veiksmas buvo atliktas praeityje ir jau yra užsibaigęs.Pridėjus kitus pavadinimus, kartu su gramatine morfologija, gauname

351

SKYRIUS 38. ŽODŽIŲ HIERARCHIJA 352

sintaksę, kuri patikslina šiame pavadinime aprašomą judėjimo aktą.Kalbų gramatika nesudėtinga. Be to ji yra šabloniška ir giminingo-

se kalbose beveik identiška – struktūra vienoda (nežiūrint į nedideliusskirtumus), tik jos fonetinis ir grafinis kodavimas kitoks, išreiškiamaskitokiais ženklais. Visos kalbos turi laikus arba linksnius, tik jie žymi-mi kitaip. Pavyzdžiui, anglų kalboje be kilmininko linksnio morfolo-giškai linksniai nekoduojami, tačiau yra analogiškos sintaksinės struk-tūros, ypač panaudojant prielinksnius. Pavyzdžiui, vietą arba kryptįgalima išreikšti prijungus linksnio galūnę arba daiktavardį susiejant suatitinkamu prielinksniu („in the city“ – „miest-e“).

Tačiau nesuklysiu pasakęs, kad žodyno klausimas svarbiausias. Vientodėl, kad žodynas sudaro kalbos sistemos turinį, susietą su anapuskalbos esančia realybe. Pati savaime gramatika neturi jokios prasmės– ji įgyja prasmę tik susieta su konkrečių objektų pavadinimais, į ku-riuos įšvirkščia tikrovės struktūros semantiką. Su žodžiais didžiausiaproblema ne ta, kad jie būtų labai sudėtingi ir sunkiai perprantami,bet ta, kad jų yra labai daug. Realiai, studijuojant kalbą, gali tektiišmokti iki 100 000 žodžių, o žmogaus atminčiai tai – nelengvas už-davinys. Kasdien išmokstant po šimtą žodžių (idealus atvejis), visamžodynui reikėtų 3 metų. Tad mokantis nedisciplinuotai, kalbą gali tektimokytis apie dešimtmetį. Tai be galo ilgas laiko tarpas.

Su gramatika viskas aišku – visos tautos turi savo kalbos grama-tikas schematizavusios, sudėjusios į lenteles ir paaiškinusios. Sukurtadaugybė palengvintų paradigmų mokymosi priemonių, kurios darbąlabai supaprastina, nes nereikia tyrinėti pačiam. Tačiau su žodynaisviskas kitaip – priemonės neatitinka uždavinio, kurį reikia atlikti. Netjei yra visokie sinonimų žodynai, tezaurai, ar teminiai žodynai. Lig šiolpagrindinė pateikimo forma yra abėcėlinė, kuri reiškia, kad žodžiai kla-sifikuojami ne pagal vidinę logiką ar struktūrą, bet pagal nereikšmingąpožymį – pirmos (ir kitų raidžių) raidės garsiaženklį ir jo vietą abė-cėlėje, kuri neturi jokio ryšio nei su žodžio turiniu, nei su gramatika.Vadinasi taip mokytis – efektyvu.


Mokytis negalima atsiejus kalbą nuo tikrovės. Tai supranta visiir net turi įvairių priemonių su paveikslėliais, kurie neva žodžius aso-cijuoja su daiktais ir situacijomis. Mažo tikrovės fragmentėlio – ne-užtenka. Mokantis žodyno, pirmiausiai reikia susikurti visą įmanomąįsivaizduoti tikrovės struktūrą. Ši tikrovė labai glaudžiai susijusi suapibendrinančiomis rūšinėmis kategorijomis, kurias analitiškai galimaišskaidyti nuo abstrakčiausių iki pačių smulkiausių ir konkrečiausių.Čia turime fundamentalias sąvokas, kurios yra bendros ir visuotinės,ir kurių vaidmuo būti tikrovės pagrindu. Tokios yra Tikrovė, Dievas,Šaltinis, Substancija, Būtis, Materija. Šios sąvokos kiaurai peršviečiavisus žemesnio rango žodžius ir sudaro jų ontologinį turinį. Bendriau-sias žodis yra Tikrovė, kuris, net būdamas aukščiausias hierarchineprasme, prasišviečia pro bet kokį kitą žodį, nes kalboje visi žodžiaiyra Tikrovės fragmento pavadinimai. „Namas“ yra Tikrovė, „upė“ yratikrovė ir pan. Vadinasi šio tipo žodžiai yra visuotiniai, o kiti žodžiaipriklauso jiems kaip analitiniai elementai.

Ši idėja tik šiek tiek kitaip buvo interpretuojama dar Platono, ku-ris aprašinėjo hierarchinę eidų, idėjų arba idealių formų hierarchinęsistemą. Aš šį principą iš filosofijos perkeliu į kalbotyrą, konkrečiaileksikologiją ir leksikografiją, ir pritaikau ją žodynui. Tikrovė turi hie-rarchinę sandarą, kurią pavyzdžiui, nagrinėja fizikai, todėl nenuostabu,kad tikrovės dalių pavadinimai taip pat atspindi šią tikrovės sandarą.Ir patogumo dėlei, žodynuose turi būti pateikti struktūriškai ir moky-mosi patogumui – lentelėse. Bet nepanašu, kad šis klausimas žodynųspecialistams būtų įdomus. Tad darbą dažnai tenka padaryti pačiam.


Iš paveikslėlio matome, kad svarbiausia yra aukščiausia hierarchinėpakopa, nuo kurios koncepcijos priklauso kaip traktuojamos žemiauesančios kategorijos. Jeigu pagrindas yra Dievas, tai visos žemesnėssąvokos yra Dievo „kūrinys“, per kurį reiškiasi ši aukščiausia instan-cija. Dievą filosofai keičia Būtimi ir visus esančius aiškina kaip iš joskylančias emanacijas. Tai taip pat gali būti nepažįstama Transcen-dencija arba visa ko Šaltinis. Visos šios galimybės yra religinės arbafilosofinės. Kita bendra interpretavimo kryptis yra mokslinė, kuri nau-doja sąvokas Substancija, Materija ir t.t. Bet dar dažniau – šį lygįiš viso nurėžia ir Tikrovės pagrindu padaro Materialią Visatą. Tadaper kiekviena paskirą daiktą arba žmogų jam reiškiasi tik fizikos dės-nių valdoma materija, sudaryta iš kvantinių laukų ir sukurta „Didžiojosprogimo“.

Kodėl ši schema svarbi mokantis kalbos žodyno. Pirmiausiai to-dėl, kad visi daiktavardžiai arba veiksmažodžiai priklauso, kuriai norsiš išvardintų dalių. Tai yra, šios dalys turi įvairias substancializuo-tas struktūras ir judėjimo bei veiksmo santykius tarp daiktavardžių, iš


kurių susiformuoja pagrindinė sintaksinė struktūra S-V-O (subjektas-veiksmas-objektas). Subjektas ir objektas yra vardininko ir galininkolinksnio daiktavardžiai ir veiksmas išreiškiamas veiksmažodžio struk-tūromis.

Pavyzdžiui, veiksmažodžio tipus galima skaidyti taip:Ką daro pasaulis arba kas vyksta pasaulyje:

a) ne gyvūnų pasaulyje,

b) gyvūnų pasaulyje.

Ką daro žmogus:

a) su savo kūnu,

b) su savo sąmone,

c) bendrai su sąmone ir kūnu.

Taip pat, veiksmažodžius klasifikuoti galima ir pagal objektą – artai žmogus, žmonių grupė, dirbtinis technologijų pasaulis, fizinė realy-bė ir t.t.

Daiktavardžiai turi panašią sistemą. Juos galima klasifikuoti į

1. ne gyvūnų pasaulio konkrečius daiktus („kalnas“),

2. gyvūnų pasaulio organizmus („žmogus“),

3. santykių sudaiktintus pavadinimus, kurie gali būti konkretūs irabstraktūs (konkretus „miestas“, abstraktus – „taika“),

4. sudaiktavardintas kitas kalbos dalis („ėjimas“).


Šitaip sukuriama sistema, į kurią įeina hierarchinė kategorijų len-telė, kuri susiejama su pagrindiniais žodyno elementais, vadinamaisdaiktų pavadinimais ir veiksmų pavadinimais.

Šį paaiškinimą rašiau taip, kad jį būtų galima susieti su religija,filosofija ir mokslu, nes jie labai glaudžiai susiję su kalba ir konkrečiaisu žodynu, kuris yra pagrindinė jų išraiškos priemonė. Matome, kadtarp šių trijų krypčių vyksta kova aukščiausioje hierarchinėje pakopoje,nes nuo to, kokios čia viešpatauja sąvokos, priklauso žemesnių objektųinterpretavimo galimybės ir rėmai. Religinis tikrovės interpretavimasdaro kiekvieną „daiktą“ nuolankiu Dievo tarnu; filosofija aiškina žmo-gų ontologiškai iš Būties sąvokos perspektyvos, kuri sukuria metafiziniožmogaus koncepciją; mokslas pašalina iš šio rango ir Dievą ir Būtį irjų vietoje pastato Materijos arba Substancijos sąvoką. Fizikos moksležmogus aiškinamas kaip materijos sankaupa, kurioje vyksta fizikos dės-niais aprašomi procesai. Juos galima tyrinėti ir ištyrinėjus pritaikytikokioms nors praktinėms reikmėms.

Pats pirmutinis išsišakojimas yra skirstymas į ne gyvūnų ir gyvūnųtikrovę. Abi šios dalys tyrinėjamos moksliškai ir po truputį kuriamosfizinio pasaulio technologijos iš vienos pusės ir bio-technologijos – iš ki-tos pusės. Tuomet aukščiausiame taške šie išsišakojimai vėl susijungiair ne gyvūnų pasaulį bando paversti „gyvu“, su mechaniniais robotaisir dirbtiniu intelektu, o gyvą pasaulį sujungia su fizikinio pasaulio ma-terialistinėmis teorijomis ir technologijomis, priartindamos žmogų priene gyvūnų pasaulio.

Kaip matome, sistema yra sudėtinga ir net įdomi. Pirmiausia todėl,kad čia kalbama ne tik apie žodyną ir žodžius. Įsisavinus visą šią me-džiagą, įsisavinama ne tik lingvistinė informacija, bet suformuojamosprielaidos spręsti pažinimo filosofinius ir mokslinius klausimus, kurie,kaip matome labai glaudžiai susiję su kalba. Mokslo be vienokios arkitokios kalbos nėra, tad būnant geru kalbos žinovu, galima spręstinet filosofinius arba mokslo epistemologinius klausimus. Kitus galbūt,domina tik efektyvaus žodyno įsisavinimo priemonės, o ši sistema tam


ir tarnauja. Be to, galima mokytis net ne vienos, dviejų ar trijų kalbų,bet dar daugiau – tarkime apie dešimt. Ir kaip jau buvo galima su-prasti, tam įprastiniai metodai ir abėcėliniai žodynai netinka. Reikiasudarinėti suklasifikuotų žodžių lenteles ir perrašinėti žodynus rankaarba skenuoti. Suklasifikuotas ir su tikrovės sandara susietas žodynasyra būtina kiekvieno poligloto priemonė. Būti poliglotu – nelengva,tam reikia įdėti daug darbo. Bet jis atsiperka, nes kaip matėme kal-ba tai ne vien popieriniai žodynai ir kringelių eilutės – tai yra kažkasdaugiau.

Užbaigti noriu vienos kalbos visos gramatinės sistemos pavyzdžiu:


39 | Socialinio neteisingumošaknys

39.1 „Protas“ ir deficito priežastysKadangi rugsėjis dar nesibaigė, o jis yra mokslo metų pradžia, norėčiaudar kartą pateikti savo mintis apie mokymosi paslaptis. Daugumasuaugusių žmonių jas žino, tačiau situacija su jaunimu yra šiek tiekkitokia. Kadangi jie vis dar yra apdirbimo stadijoje ir nežino kokiabus pabaiga, kokios įvairių metodų pasekmės, taip pat negali į visąšią sistemą pažiūrėti iš šalies, tai jie nemato kai kurių elementarių,bet labai svarbių niuansų. Taip yra todėl, kad turint ribotą priėjimąprie aukštesnio lygio dalykų, nežinant kaip atskiri elementai ir detalėssujungiamos į visumą, neįmanoma pamatyti panoraminio vaizdo, kurisparodo visas sistemos paslaptis (pirmiausia tai, kad niekada nebuvosakoma visa tiesa).

Tačiau šios paslaptys tai nebūtinai kokių nors įstaigų ir jų persona-lo paslaptys, nes labai didelė tikimybė, kad jie patys nežino šitų dalykųir paslapties autoriai stovi dar aukštesniame lygyje. Mažoje valstybė-je tai gali būti visos valdžios, aukščiausi vadovai ir lyderiai, kurie turigalimybę prieiti prie globalinių paslapčių. Tai nebūtinai kokios nors ži-nios, slapti projektai, politinės ar socialinės programos. Šios paslaptyssusijusios su pačiu žmogaus prigimties užvaldymu, kuris yra fundamen-

358

SKYRIUS 39. SOCIALINIO NETEISINGUMO ŠAKNYS 359

talus, nes yra visa ko pagrindas. Šitaip valdant pagrindą, aukštesnėmsdalims suteikiamas tam tikras laisvės elementas, kuris kai kuriems ne-susipažinusiems žmonėms gali atrodyti kaip tikra realybė. Pavyzdžiui,mokyklos gali atrodyti liberalios, nes leidžia mokiniams pagal savo„gabumus“ rinktis profilį, dalykus, lygį ir t.t. Kas renkasi tiksliuosiusmokslus, kas humanistiką, kas menus. Tačiau tai tik laisvės iliuzija, nes„gabumų“ kontrolė priklauso valdžiai. Tai yra, pats psichologiškai galisvajoti ką nori, bet jeigu tam dalykui neduoda gabumų, tai profesio-nalaus lygio nepasieksi niekada ir bus neįmanoma konkuruoti. Kitaipsakant, valdžios psichosocialinės inžinerijos sistema parenka gabumusir tu neturi jokios laisvės, turi „rinktis“ tai, ką sugebi. Nesirinksi –pats kaltas, nes programos pagal svajones – nekuriamos. Taigi lais-vas pasirinkimas yra tik pasirinkimas to, kas parinkta, nes tai atrodo„racionaliausias“ sprendimas.

Natūraliai turi kilti klausimas: „Kaip tai įmanoma?“, „Ką reiškiagabumų parinkimas?“. Gabumai valdomi su psichotronine lobotomija,kuri gali būti labai stipri, stipri, lengva arba visai nenaudojama. Kailobotomija nenaudojama, turimas vunderkindo lygis, toliau su leng-va lobotomija yra talentai, o visi kiti yra protingi, vidutiniški ir itinnegabūs. Reikia suprasti pagrindinę paslaptį, kad visi šie lygiai yrane natūralūs, ne paveldėti, bet sukurti dirbtinai tam, kad būtų leng-viau valdyti visuomenę. Ir mokslai kurių mokomasi netgi ne esminiai,nes jų turinys yra labai žemo lygio. Mokymasis 12 metų reikalingasne tiek žinių įsisavinimui, bet psichologiniam dresavimui, kurio tikslascharakterį padaryti paklusnų, lengvai valdomą, prisitaikantį prie sis-temos ir nustatytos disciplinos. O tai labai svarbi suaugusių pasauliodalis, kuriame tenka dirbti vergiškomis sąlygomis, neturint jokių teisiųarba nemokant už jas kovoti.

Psichotroninė lobotomija yra priekinės smegenų žievės valdymoimplantai, kurie kaktos srityje kuria įvairius slopinimo gradientus, sukuriais apribojamas arba visai ištrinamas žmogaus protas. Su stip-ria lobotomija ir visai „be proto“ žmonės vadinami „tuščiagalviais“ ne


perkeltine ar menkinančia prasme, bet tiesiogiai, nes nuslopinus visąprotą žmogus galvoje jaučia tuštumą, t.y., nėra jokių minčių ir jokiųvaizdinių. Kaip tai padaroma jau yra techninis klausimas, į kurį ne-atsakinėsiu, nors panaršius šį blogą atsakymų galima rasti ir apie tai.Man įdomiau, kaip tai veikia psichologiškai ir kokias tai turi socialinespasekmes.

Judant toliau, galima preliminariai atsakyti į klausimą, kas yra mo-kymasis ir nuo ko jis priklauso. Mokymasis yra informacijos perkėlimasiš Sensoriumo į Kognityviumą. Jis priklauso nuo to, ar nesužalotos irnesutrikdytos jungtys tarp šių žievių. Jeigu perkėlimas vyksta norma-liai, tai išmokimas aukšto lygio. Bet jeigu siu šiomis jungtimis kas norspadaryta ir nėra efektyvaus informacijos perkėlimo, tai mokymosi pro-cesas sutrikdomas arba visai sustabdomas. Be abejo, svarbu ir tai, kaipvyksta procesai kiekvienos sistemos viduje, pavyzdžiui, ar nėra sutri-kimų, dėl kurių atsiranda sumenkėjęs neuroninių jungčių pralaidumas.Ir paskutinis aspektas yra ar smegenų srityje nėra jokių trukdžių, ku-rie neleistų suformuoti normalų morfizmą atminties gnostiniame lauke,nes per struktūrą perleidus pašalinius laukų gradientus, morfizmas iš-ardomas ir šitaip prarandama įrašyta informacija. Tad matome, kadšie procesai yra priešingi mokymosi tikslui, kuris siekia išugdyti įgū-džius arba žinias, kurie pirmiausiai įrašomi į atmintį. Jeigu ši vietasudarkoma, žmogus negali išmokti nieko, o tai reiškia, kad jis nurašo-mas į žemiausią kastą, kurią surenkami visi vidutinių ir menkų gabumųžmonės.

Žinant šią paslaptį ir pamačius kiek daug valstybės organizacijojeyra tokių žmonių, apima siaubas. Iki 70”%” žmonių yra su sutrikdytuKognityviumu, kurį sudaro protas/mąstymas, protas/vaizduotė, atsi-minimai, visų rūšių modeliavimas. Dėl neaiškių priežasčių silpnai per-keliama informacija iš Sensoriumo į Kognityviumą, silpnai įsimenamiįgūdžiai ir žinios, labai netobulai veikia praktinio pritaikymo sistematiek motorinė, tiek kognityvinė. Kyla klausimas ar įmanoma, kad šisituacija turėtų natūralias, savaimines priežastis. Visi žmonės turi tą


patį kūną ir tas pačias organų sistemas ir čia nėra jokių variacijų. Taippat yra vienodos smegenys ir vienodos kognityvinės smegenų funkcijos,kurių rinkinys turi būti visiems identiškas kaip ir organų sistemos.Jeigutai būtų savaiminis reiškinys, tai 70”%” žmonių būtų „proto invalidai“iš prigimties. Kodėl tokių atvejų nematome nei su organizmu arba susensorine smegenų žieve. Tarkime žinoma, kad tam tikras procentasžmonių gimsta su sutrukusiu arba silpnu regėjimu, bet tai niekadaneviršija kelių procentų. Gali būti 5−7”%”, bet niekada 70”%”. Sen-sorinė žievė taip pat visų yra efektyvi ir veikia 100”%” – nėra jokiųregėjimo, girdėjimo talentų, nes tai kiek jie yra „intelektualūs“ daugiaupriklauso nuo Kognityviumo, o ne nuo Sensoriumo. Bet viskas staigakatastrofiškai pasikeičia, kai iškyla Kognityviumo klausimas. Žmonėstampa iš esmės skirtingais ir tie skirtumai iš karto suskirstomi į pa-valdumo kastas. Tam yra vienintelis paaiškinimas – ši stratifikacijayra dirbtinė, psichosocialinės inžinerijos pasekmė ir tai su prigimtimineturi nieko bendra. Ši stratifikacija yra vergovinės santvarkos pagrin-das, kurioje nėra jokio laisvo pasirinkimo, nes gyvenimas parenkamasnustačius tam tikrą gabumų lygį.

Gabumus vaizduojant labai primityviai, jie priklauso nuo kelių kom-ponentų, iš kurių svarbiausias yra atmintis. Tai nėra paprasta atmintis,kurioje laikomi informaciniai vienetai, kuriuos reikiamu metu galimaištraukti ir sujungti. Atmintis yra modelis, asociatyvinė viso pasaulioholograma, kurios viduje yra visa panaudojimui reikalinga informacija,kurią galima perkelti į bet kokią formą. Kitas komponentas yra suvo-kimo apimtis, kuri natūraliai yra begalinė, tačiau valstybės organiza-cijos žemesnėje kastoje yra susiaurinta iki kelių elementų. Pavyzdžiui,nevedžiodamas akių žmogus gali suvokti tik kelis žodžius, nors pagalnatūralų sugebėjimą turėtų matytis visas puslapis ir turėtų būti foto-grafinė atmintis. Nuo to, kiek šis sugebėjimas laisvas priklauso gabumųlygis, nes jis reiškia greitesnį informacijos įsisavinimą ir tobulą jos at-gaminimą, priklausantį nuo skiriamosios gebos, t.y. ar atsimenama tikabstrakčiame temos lygyje ar galima atgaminti visas detales. Pagal


tai atmintys būna semantinės, išskleidžiančios turinį arba ženklų, kaigalima atgaminti ženklų sistemą, su kuria informacija koduojama. Beabejo, svarbu ne tik suprasti, bet ir atgaminti bei parodyti kitiems.O tai padaroma kalba. Kalbėjimo gabumai koduojami su pauze, kuriparodo kiek sakinių žmogus nesustodamas gali pasakyti. Šis gebėji-mas nėra būtinai protas, nes svarbu ir tai, kas kalbama, tačiau bepauzės šnekantys žmonės natūraliai laikomi sėkmingesniais. Valstybėspaslaptis ta, kad šis bendravimo aspektas valdomas taip pat kaip ki-ti gabumai, kurie tampa psichotroninio sutrikdymo taikiniais. Šitaip,su slopinimo implantais, žmogus padaromas „tuščiagalviu“, arba jeigubent tam tikri sugebėjimai yra, tai jie pavaizduojami su įvairiais „de-fektais“. Tada sakoma, kad šis žmogus neturi ką pasakyti arba negaliir yra niekam nereikalingas ir neįdomus.

Nesunku pastebėti, kad tai yra viso pasauli bėda, ir šis klausimaskontroliuojamas visos planetos mastu. Gabumus reikia užsitarnautiarba turi pasisekti gauti didesnes kvotas visai valstybei. Be to, yratam tikrų tautybių, kurios per visą istoriją šiuo klausimų turėjo daugprivilegijų, nes jiems buvo leidžiama matyti platesnį panoraminį vaiz-dą savo vidinėje sąmonės dalyje. Tačiau, mano manymu, ši situacijaneteisinga, nes protas yra žmogaus nuosavybė, o pasisavinimas, suža-lojimas, arba ištrynimas yra nusikaltimas. Ir ypač didelis nusikaltimastai yra, kai jis panaudojamas žmogaus sužlugdymui ir sunaikinimui.Šitaip globalinės mafijos žlugdomos ir valstybės, ir atskiri žmonės. Šiossistemos tikslas yra susikurti aptarnaujančių vergų sluoksnį, kad būtųgalima naudotis jų fiziniu ar intelektualiniu darbu. Tai parazitiniaisantykiai, kurių toleruoti negalima ir šią sistemą visomis priemonėmisreikia žlugdyti, siekiant išlaisvinti protą ir sąmonę, nes tai yra žmogaussocialinės laisvės pagrindas.


39.2 Vunderkindai ir gabumų mašinosŠią temą galima dar labiau sukonkretinti, iškeliant klausimą „kas yraprotas?“ ir „kokioje vietoje jis randamas?“. Tai ne kaukolės forma, nekūno išvaizda, ne mimika, ne gestai, ne pliurpimas, ne drabužiai, nemašina, ne praėjimas pro šalį ir t.t…. Ne “protingai pasakyta, nes ir aštaip galvoju”, „ne nieko nesuprantu, vadinasi tai turėjo prirašinėti labaiprotingas žmogus, nes tai, kas nesuprantama supranta tik „genijai““.Protas pirmiausiai yra patirtis, po to gebėjimas aprėpti ir pamatyti tai,ko nesugeba pamatyti kiti. Tačiau šį gebėjimą turi visi žmonės – kaipvienodi yra Sensoriumai, taip vienodi yra visų žmonių Kognityviumai.Jeigu kas nors ne taip – tai jau neleistinas įsibrovimas.

Proto turinys efektyviausiai atveriamas naudojant kalbą, bet pa-ti kalba – nėra protas. Tai visiems būdinga forma, kuri naudojamapasaulio atvėrimui savo ir kito žmogaus sąmonėje. Kadangi smegenysturi keturias pagrindines funkcijas, tai kalba ir protas neišvengiamaisu jomis susijęs. Kalba yra regoje, klausoje, motorikoje, emocinėsereakcijose. Rega mato iš figūrėlių sudarytą tekstą, arba ji mato teks-


tą, kuris yra figūrėlių rinkinys. Informacijos paėmimas iš šių figūrėliųvadinamas „skaitymu“. Protas yra figūrėlių suvokimo plotas, tai yrakokio dydžio gabalą akys ir regos žievė sugeba suvokti. Didesnis gaba-las reiškia didesnio informacijos kiek įsisavinimas (vadinamas greituojuskaitymu). Toliau tai yra regimosios informacijos įsiminimas turinioarba ženklų forma. Kuo didesnį gabalą paima ir kuo efektyviau įsi-mena, tuo didesnis protas. Yra įvairių figūrėlių (ženklų) rūšių: šneka-mosios kalbos, matematikos ir fizikos kalbos, logikos kalbos, muzikoskalbos, programavimo kalbos. Visos jos pagrįstos tuo pačiu principu irgali būti vienodai sėkmingai išmoktos. Klausa supranta kalbos garsusir garsais perduodamą informaciją. Tad šis kalbos aspektas (garsinissupratimas) turi būti greta klausos žievės. Ji suformuoja neuronų mo-dulius, kurių reikia kaip tik šių šnekamosios kalbos savybių suvokimui.Elementai yra fonemos (kalbos garsai), kurios skirstomos į balsius irpriebalsius, besiskiriančius tuo, kaip iš burnos išeina oras. Yra dvie-jų rūšių figūrėlės: raidės ir hieroglifai. Raidės naudojamos tada, kaireikšmės suprantamos per garsų ženklus. Tai yra pagal tai kokios rai-dės užrašytos, mes suprantame žodžio tarimą, o su tarimu asocijuo-ta žodžio reikšmė. T.y. per raides regos žievėje iššifruojame garsusklausos žievėje, o ši asocijuota su reikšmėmis esančiomis semantinėjeatmintyje. Arba kalbos, kuriose naudojami hieroglifai, ženklas (figūrė-lė) tiesiogiai asocijuota su reikšme, o tarimas asocijuotas papildomai išatminties arba koduojamas specialiais papildomais prie hieroglifo žen-klais. Pirma rašto sistema vadinama fonografine, o antra ideografine.Pavyzdžiui, matematikoje daugiausiai naudojami ideografikos princi-pais pagrįsti ženklai, kurių reikia mokytis taip, kaip mokomasi kalboshieroglifų.

Vienas iš svarbesnių sugebėjimų yra proto parodymas oratoriaussugebėjimais. Šie sugebėjimai daugiau susiję su motorine žieve, kurituri kalbos pirminį motorinį centrą ir kalbos prieš-motorinę sistemą,kuri paruošia kalbėjimui reikalingą informaciją. Kaip žmogus kalbapriklauso nuo motorinės žievės normalaus veikimo ir nuo to, kaip efek-


tyviai surenkama informacija, kuri yra kalbos garsinių ženklų turinys.Ištrinant protą, padarant žmogų „tuščiagalviu“, pirmiausia blokuoja-ma semantinė sąmonė, kuri saugo visus informacinius išteklius, „is-torijas“. Toliau, valdant motorinę žievę, įvedama pauzės sistema, kurinustato, kiek sakinių žmogus gali pasakyti „neužstrigdamas“. Kaip jausakiau, tam reikia nestringančio informacijos srauto, ir laisvo burnosraumenų valdymo centro. Visi šie centrai paprastai nėra sutrikdyti, irnatūraliai informacija plaukia laisvu srautu, tačiau kad žmogus neat-rodytų „per daug“ protingu, šis srautas slopinamas ir įvedamos tokiospauzės, „kad negali pasakyti net vieno sakinio“. Negali, nes su slo-pinimo gradientais ištrintas kalbos gabalas, kuriame sąmonės vidujevaizdinio pavidalu surinkta visa informacija, kuri po to linijiniu bū-du perkeliama į lingvistinę sintaksę. Žmogus, pavyzdžiui, mato šimtąsakinių informacijos, o kalbėjime juos „skaitydamas“, vieną po kitoįgarsina. Taip veikia įeinančios sekos, kurios virsta modeliu arba se-mantikos gabalu; išeinančios sekos, kurios proto gabalą paverčia tekstuir vidinis mąstymas, kuriame surenkami vaizdiniai modeliai ir seman-tiniai gabalai.

Pabandykime panagrinėti muzikos vunderkindo protą. Viskas pra-sideda nuo sensorinio pasaulio, kuriame yra muzikos instrumentai. Ko-kio nors instrumento talentas sugeba sujungti fizinį objektą ir manipu-liavimo juo motorinius judesius, o šie jungiami su skleidžiamais garsais.Kiekvienas muzikinis instrumentas turi tam tikrą išgaunamų natų dia-pazoną, kuris visas turi būti atmintyje. Žmogus sugebantis įsimintimuzikos kūrinį, parašytą muzikos ženklais, kurie jau yra Kognityviu-mo turinys, ir perkelti juos į motorinius judesius yra muzikos talentas.Jeigu ši sistema ypatingai efektyvi, nes sugeba sugroti motoriškai su-dėtingas kompozicijas arba turi labai gerą muzikinę atmintį ar įvaldęsdidelį skaičių muzikos instrumentų yra vunderkindas. Tokie sugebėji-mai ypač svarbūs geriems kompozitoriams, kurie išmano instrumentųdiapazonus, moka tarpusavyje sieti didelį skaičių instrumentų (kaiporkestre), muzikoje yra išskirtiniai žmonės. Tačiau tokiais galėtų būti


visi, o to nėra todėl, kad valstybės valdovai nemano, jog organizacija,kurioje visi užsiima tuo pačiu darbu – efektyvi. Vieni groja, o kiti šluo-ja gatves, bet tik dėl tokio sprendimo („o kas šluos, jeigu visi gros?“).Muzika, be to, yra pramonė („muzikos industrija“), kuri gauna dide-lius pelnus. Ir šiai pramonei reikia “darbininkų”, muzikantų. Todėlmokyklose tam tikram procentui išrinktų vaikų, sukuriama muzikiniųgabumų programa. Šie gabumai panašūs į kalbinius, nes grojimas pa-našus į šnekėjimą, tik vietoj kalbos padargų naudojami rankų judesiai,kurie garsus, kaip balso stygos, išgauna naudodami muzikos instru-mentą. Ir čia yra tokia pat atmintis, semantinis garsinis gabalas suįeinančiomis ir išeinančiomis sekomis. Tarkime mato natų puslapį irpo to linijiniu būdu su instrumentu išgroja užrašytas melodijas.

Bet muzika yra riboto diapazono psichoakustika, kuri paklūsta fi-zikinės akustikos dėsniams. Kiekviena nata turi savo dažnį ir jų są-skambiai paklūsta fizikos dėsniams. Galima parašyti analizės algorit-mą, kuriame pagal fizines charakteristikas kompiuteris surastų visusgražius sąskambius ir išrinktų iš jų mažorines arba minorines melodi-jas, kurios pagal psichoakustikos dėsnius daro emocinį poveikį žmogui.Pirmiausiai atskiriami blogi ir geri sąskambiai. Blogi suvokiami kaipnedarnus triukšmas, o geri – kaip graži muzika. Tada patyrinėjamossekos ir surandama visa muzika, kurią su konkrečiu instrumento diapa-zonu galima išgauti. Taigi sujungus muzikinį talentą su šiuolaikinėmistechnologijomis, galima sukurti labai gražią muziką, jeigu tik yra tokstikslas. Tačiau nebūtinai šio tikslo siekiama, nes per muziką valdomosmasinės emocinės būsenos ir jeigu ji skirta žmonėms iš žemų kastų,tai muzika skiriama psichologiniam naikinimui. Atseit, tokia sąmo-nė „neturi teisės“ patirti nieko gražaus. Be to, jeigu muzika susietasu tekstais, tai jų turinys taip pat perduodaatitinkamą propagandą,su kuria žmonėms, ypač vaikams, plaunamos smegenys, jie emociškaihipnotizuojami patirti neigiamas sąmonės būsenas.

Baigdamas šį skyrelį dar noriu pridurti tai, kas irgi yra neviešinamasu gabumais susijusi paslaptis. Kadangi turimos sukurtos psichotro-


ninės SKS (smegenų-kompiuterio sąsajos) sistemos, tai yra galimybėišplėsti smegenų gebėjimus panaudojant idealią kompiuterinę informa-cijos saugojimo sistemą ir, sujungus ją su smegenimis, gauti „fenome-nalią“ atmintį. Tad taip ir gaunasi, kad idealiai groja, idealiai tapo,idealiai kalba, idealiai skaičiuoja Superkompiuteris, o talentai yra tikbio-robotai. Aišku, tokio likimo nenorėtų niekas, net jeigu taipįgyja-ma šlovė arba susikraunami pasakiški turtai… Niekas nesako, kad nėra„natūralų“, bet kūrybinių industrijų poreikiai irgi daro savo, pirmiau-siai dėl pelno…


40 | Tikrovė, archetipai irmitai

Pagal kvantinės psichologijos principus, kaip į žmogų žiūri, taip jį irmatai. Jeigu tokių žiūrėtojų yra daugiau, tai šitas matymas netgi, įsi-vaizduojama, virsta būtimi, kuri išreiškiama žodžiais „jis yra…“. Dartolesnis žingsnis, kai šita grupė matytojų suvokia, kad gali ne tik „at-spindėti“, bet ir sukurti savo fantazijų pasaulyje ir bendru susitarimuišplatinti. Tada jau formuluotė tampa tokia: „visi taip kalba, vadinasitaip yra…“. Tikrovininkai žodį „yra“ labai mėgsta, juo pakeičia visus:įsivaizduoju, spėju, manau, galvoju, prognozuoju, vertinu ir t.t. Ne-svarbu kaip viskas susidėstę, viskas šitiems kietuoliams „yra taip, kaipmes kalbame, nes tai kalbame mes…“.

Šita situacija prasideda jau valdomoje ir suorganizuotoje bendruo-menėje, kurioje visada įtvirtinama grupuotė, kuri veikia pagal formulę„mūsų kalbėjimas yra būtis“. Dar aukščiau šis reikalavimas taikomasvisuomenės lygyje, kuri suformuota kokioje nors valstybės organizaci-joje. Galbūt, skirtumas yra tas, kad čia kalbėjimas jau yra masinėsinformavimo priemonės: nes kalbama čia jau per laikraštį, televizoriųarba internetą. Jeigu imsime „live“ formatą, tai įvairūs susitikimai, su-sirinkimai, diskusijos, pranešimai, konferencijos ir kitos visuomeninėskomunikavimo ir idėjų platinimo priemonės. Bet čia dažniausiai veikiatik aptarnautojai, vadinami „vidurine klase“. Jie aptarnauja valdžią,

368

SKYRIUS 40. TIKROVĖ, ARCHETIPAI IR MITAI 369

lyderius.Aukščiausias taškas yra sprendimus priimanti organizacijos grie-

tinėlė, kuri liepia tikrovei „būti…“. Tuomet, kad ji būtų, žemesnėsgrandys pradeda kalbėti. Kalba jos visais lygiais – visos visuome-nės, valstybės, arba vietinėje konkrečios bendruomenės spaudoje arbaper neoperatyvinės agentūros tinklą, kurios paskirtis kontroliuoti laisvąžmogų. Ką jie apie ką nors „papasakoja“, tas tikima ir yra… Paprastižmonės netikrina, nes negali, bijo, nesupranta, arba visiškai paskendęsavo rūpesčiuose, nežino (ar nenori žinoti), kas aplink jį dedasi. Ne-svarbu ar tai būtų geri, ar tai būtų blogi dalykai. Sakoma: „kiekvienasdirba savo darbą“. Arba: „man ir savo rūpesčių užtenka, kam man už-sikrauti dar svetimus?“. Todėl tokie dalykai ir vyksta. Todėl viskasvisiems ir yra vienodai…

Taip viskas yra iš vienos pusės. O iš kitos pusės, kuo daugiau kalbosįbūtintojai užsiima kūrybiniu darbu, tuo šita užduotis jiems darosilengvesnė, nes gyvename pasaulyje, kuriame „žinių“ vis tiek niekasnetikrina. Dažniausiai tai net neįmanoma. Todėl gali paskelbti bet ką– praeina beveik viskas. Ir tai suvokta labai seniai. Žmonių, kurie savelaiko „tikrovininkais“, žinančiais kaip yra, ir galinčiais padaryti, kadmasinėje sąmonėje taip viskas ir būtų.

Šitoks „žinių“ skleidimas vadinamas mitologizavimu. Tai reiškia,pateikiama ne informacija, ne faktai ir analizės, bet mitai, kuriuos ap-tarnaujantis personalas per masinio poveikio priemones kala masinėsvisuomenės žmonėms į galvas. Tai yra, istorijos pasakojamos taip, kadjos ne atskleistų kaip kas nors buvo arba yra, bet kad surezonuotų sutam tikromis archetipų struktūromis, ir kad vidiniame ekrane jos užsi-tėkštų ant žmogaus kontūro. Archetipai tai būna herojai, piktadariai,dievai ir velniai, nusikaltimas ir bausmė, teisingumas ir t.t.

Šis principas labai dažnai naudojamas agentūrų ir prokuratūrosoperacijose –kaip jos pateikiamos visuomenei. Pasakojama ne faktai,ne įrodymai, ne analizė, ne parodymai, bet apie žmogų pasakojamasmitas. Tokios priemonės naudojamos rezonansinėse bylose arba re-


zonansiniuose nusikaltimuose, kai bausmei atlikti ir piktadario roleisuvaidinti išrenkamas nekaltas žmogus. Tai dažnai būna tokios opera-cijos, kurios panašios į ritualinio žmogaus aukojimo operaciją, kažko-kiam valstybę globojančiam „dievui“. Žiaurių aukų dievai reikalaudavone tik senovėje, jos nei kiek ne mažiau žiaurios ir šiais laikais, tik pri-dengtos po nusikaltimo, katastrofos, nelaimingo atsitikimo, ligos širma.

Teisėsauga gali pasakoti, pvz., šaltakraujo piktadario mitą, idiotopiktadario mitą, genialios herojiškos operacijos mitą ir t.t. Tam turibūti agentūrų paruoštas įvykis, turi būti „sučiuptas“ piktadarys, išk-vostas genialių tardytojų ir galutinai „liudijimais“ ant menčių paguldy-tas teisme. Tai yra neišvengiamo „teisingumo“ mitas, nors teisingumodažniausiai nebūna jokio, nes šitaip pakišamas niekuo dėtas, atrodo at-sitiktinai, bet iš tikro specialiai išrinktas žmogus, kad naudojant jį būtųgalima ruošti tokias archetipines operacijas, kuriose triumfuoja valsty-bės organizacijos viršūnėlė, kuri amžiams tokiais aukojimais užtikrinasavo valdžią – savo kalba sukuria tikrovę, baudžia ir tuo užsitikrinasavo ribų neturintį pranašumą.

Žinoma, visos tokios operacijos būna maksimaliai slaptos, kad klasto-jama žino tik tie, kurie su organizacija yra surišti visiems laikams irpasiruošę aklai jai tarnauti iki pat galo, nes paprasčiausiai neturi iš-eities. („Išeiti“ galima tik į vieną visiems gerai žinomą vietą.) Kaipįvykiai izoliuojami ir apdorojami sakytojų jau esu aiškinęs naudoda-mas falsimuliakro terminą, kurį pasiimu iš vieno LT filosofo. Šis žodisreiškia, kad iš savo fenomenologinio paviršiaus kažkas atrodo kaip gry-na tikrovė, bet pažiūrėjus į gelmę arba patikrinus paaiškėja, kad taitobula tikrovės klastotė. T.y., turime fenomeninį paviršių, to pavir-šiaus sufalsifikavimo mechanizmą, ir galutinėje vietoje Nieką. Tai yraNiekas sufalsifikuojamas kaip kažkas, o po to tas kažkas sutvarkomastaip, kad simuliuotų tikrovę ir grynoje fenomenologijoje nuo jos niekaipnesiskirtų.

Tai yra sakytojų, tarėjų ir būties produkuotojų pagrindinė prie-monė, kuri per masinio poveikio priemones platinama savo iliuziniu


paviršiumi, o mechanizmas, technika ir t.t. įslaptinama didžiausia vals-tybine paslaptimi. Tad, naudodami šias priemones, grietinėlė gali betką paversti bet kuo, nes Niekas begalinis, fantazijos neišsemiamos, otechnika neturi jokių „įvaizdinimo“ apribojimų.

Taigi, falsimuliakras kuriamas žmogaus galvoje minčių, vaizdinių,atsiminimų pavidalu. Agentūra apsupusi žmogų suvaidina socialiniofalsimuliakro spektaklį ir tampa „liudininkais“. Prokuroras, neleisda-mas ištarti nei žodžio surenka „duomenis“ kaltinamajam aktui. Irgalų gale viskas perkeliama į teisingumo atstatymo teisme falsimu-liakrą. Nors teisingumo iš principo negali būti, nes pakištas visiemsžinomai nekaltas žmogus. Svarbiausia tai, kad eilinis pilietis skaitotik skleidžiamą mitą, ir herojizuotą tyrėjų didvyriško darbo aprašymąir šitoks falsimuliakrinis „teisingumas“, masinio poveikio priemonėsevisada triumfuoja.

Koks nors žmogelis visą gyvenimą skaito tokius pranešimus, žiūrireportažus ir visą gyvenimą net nepagalvoja, kad viskas yra tik nie-kingas spektaklis, bukas melas. Tačiau šitas melas paverčiamas mitusu savo archetipinėmis struktūromis, jis masiškai įsirašo žmonėms įsmegenis ir tarpusavio pašnekesiuose jie kartoja tai kaip gryną tikro-vę, neturėdami žalio supratimo apie falsimuliakrų kūrimo mechaniz-mą. Šitaip žmogus aklas, apgautas žiūri į kito žmogaus kontūrą savosąmonėje ir savo menkame protelyje pasakoja sau, kitiems kas šitaskontūras yra… Tačiau pasakoja ne tai, ką pamato, bet atveria savo są-monėje dvokiančių falsimuliakrų kloaką, tik dažniausiai nesupranta iškurios pusės dvokia… Pirmiausiai iš sakytojų ir tikrovės falsifikuotojų.

Už tokių operacijų visada stovi tam tikra suįžūlėjusi grupė, kuri su-pranta, turi priemonių, galią yra susitarę ir meistriškai šį mechanizmąištreniravę. Supranta masių psichologiją, kaip istorijos gulasi žmoguiį galvą, kokios archetipinės struktūros suformuotos smegenų plovimuir kaip jas veiksmingai išnaudoti. Taip pat kokiais kardonais apjuostipačią tikrovę, kad prie jos niekas pašalinis negalėtų prisikapstyti.

Kalbant labai griežtai, „tikrovė“ po kurią nardo kasdieninė sąmo-


nė yra falsimuliakrų košė, kuriama organizacijos – tai yra socialiniaifalsimuliakrai, ir šie dar labiau sutvirtinami dirbtinai technologijomisorganizuojant, po to praplaunant smegenis su „žinių“ falsimuliakrais,kurie vadinami ideologija. Po to ateina eilė ir pačiai tikrovei, kuri giliaipaslepiama nuo laisvos sąmonės ir vietoj jos pakišamas šnekų, vaizdų,istorijų falsimuliakrais, kurie žmogui atrodo kaip tikras pasaulis. Ši-taip priprantama prie bet kokio melo, prie bet kokio briedo ir tikimatik dėl autoriteto, kuris irgi formuojamas per psichologinį poveikį ma-sinei sąmonei. Šitaip paaiškėja, kad nėra į ką atsiremti ir nėra už koužsikabinti. O falsimuliakrų košė agresyvi ir puolą kiekvieną alternaty-vą, tam naudodama agresyvius, gerai išdresiruotus šunis, kurie užsiimapropaganda ir smegenų krušimu.

Klausimą kelti ar mes tikime tuo pasauliu, kuriame „gyvename“ir kuris mums rodomas?.. gali būti pavojinga, nes gali pats greitaiatsidurti tikrovės „tarėjų“ taikiklyje, kurie gali papasakoti tokią tavogyvenimo „istoriją“, kad atrodysi baisesnis už patį velnią. Tačiau tokiegąsdintojai suklumpa pirmiausiai tada, kai suvokia, kad šituo pagąs-dinti – neįmanoma. Falsimuliakrinio mėšlo nebijo niekas, ir žmonės ištikro nėra jau tokie kvailiai, nebent, aišku, jie būtų nepagydomi niekšaiir tokiu spektakliu norėtų pasimėgauti. Bet čia jau kitas klausimas.

Ir paskutinis dalykas, kam tokia istorija-mitas iš viso reikalingas?Pirmiausia todėl, kad tai yra paprasto žmogaus mąstymo principas,nes jis masto mitais, mitologiškai, tad pačiam tokį mitą sukurti ir pa-kišti – labai patogu. Antras momentas, neigiamas piktadario mitas,kurį agentūra gali ruošti žmogui net visą gyvenimą yra veiksmingassocialinis efektorius. Tad valdantys tikroves ir mitus, gali formuotižmogaus socialinį statusą: padaryti taip, kad jis būtų arba „priimta-sis“ arba „atstumtasis“. Taip patogu ir susidoroti. Tereikia parinktiarchetipą, personą arba kaukę – šiaip tai vadinama etiketės priklija-vimu – įtvirtinti juos masinėje sąmonėje, sukurti viso gyvenimo mitą,ir šitaip norimu pavidalu įvesti žmogų į daugiau ar mažiau reikšmingąIstoriją.


Joje turime valdovų, didikų mitus, kultūrininkų ir tautininkų, po-litinių veikėjų, piktadarių, niekšų ir idiotų mitus. Visa tai sukuriamajau paaiškintu falsimuliakrų konstravimo mechanizmu, kuris sukuriaregimybės fenomenologiją, tačiau už jos plyti tik juoda aklina tuštuma.


VII Anti-matrica

374

41 | Šviesa ir iliuzijų labi-rintas

Rašant tekstą ir siekiant, kad jis būtų informatyvus ir naudingas, pa-geidautina pradėti nuo temos apibrėžimo ir bent kelių užuominų į šiostemos priešistorę, arba istoriją. Šį kartą tema pasirinkau „virtualiąrealybę“, kuri, bent jau tam tikro žanro literatūroje arba kine, nėranauja, pavyzdžiui, labai įtaigiai pavaizduota trilogijoje „Matrica“ irnaujausioje populiarioje kultūroje tapusi mitu ir archetipu. Matricosidėja nėra nauja, nes teorija, kad ši realybė netikra arba dirbtinė, bu-vo žinoma net senosiose civilizacijose ir ateina iš pirmųjų religijų beimitologijų. Šio pasaulio iliuziškumo pajautimas ypač būdingas rytųreligijoms. Tų kraštų senovės religiniai ritualai, meditacijos ir kitos„dvasinės praktikos“ kaip tik ir skelbė išsilaisvinimo iš iliuzijų pasaulioidėją, kuri šiuolaikiniame kine buvo vaizduojama minėtoje trilogijoje.Ši idėja žinota ne tik rytuose ir ne tik religijoje. Vienas iš žinomiausiųantikos filosofų, Platonas, savo olos alegorijoje („Valstybė“, Platonas)taip pat išsakė tą pačią mintį, kad šis pasaulis nėra tikras pasaulis,greičiau čia matome tik tikro pasaulio esinių metamus šešėlius ant olossienos, o tikras pasaulis – anapus olos. Tik jis tą padarė užuomazgosprincipu. Žodis „ola“ ir buvo žodžio „matrica“ pirmtakas. Išvaduotiiš olos, mūsų dienų terminais reiškia – išsivaduoti iš matricos iliuzijų.Ir, pasak Platono, tai galima padaryti per filosofiją, kuri vienintelė gali

375

SKYRIUS 41. ŠVIESA IR ILIUZIJŲ LABIRINTAS 376

išlaisvinti žmogaus protą. Taigi čia matome tą pačią idėją, kokią turėjorytų religijų adeptai tik jų išsilaisvinimo kelias buvo kitoks. Šiais lai-kais pranašų siūlančių vienokį ar kitokį išsilaisvinimą irgi netrūksta irvisi jie yra šių senų religinių, ezoterinių, filosofinių mokymų pasekėjai,ne visada pasakantys, iš kur ši idėja paimta.

Žinoma, istorija manęs nedomina, domina tik tema ir jos šiuolaiki-nė interpretacija, todėl neišvengiamai kartosis su trilogijos „Matrica“,mokslinės fantastikos požanrio, filosofinėmis transhumanizmo idėjomisir t.t. Ir, galų gale, svarbiausias akcentas yra tai, ką aš matau savoprote, nekreipiant dėmesio, iš kur ir kaip idėjos čia atsirado. Iš tikrų-jų, tokios idėjos atsiranda visiems todėl, kad tai universali egzistencinėbūsena arba pasąmonėje glūdintis, visiems žmonėms būdingas, kolekty-vinis archetipas, kurio branduolys yra tikrovės ir iliuzijos dichotomija.Visi pradeda tyrinėti aplinkinį pasaulį, į jį atėję ir asimiliuodamiesiį organizacijos struktūras, kai pasiekęs aukštesnę pakopą ar dar tikžengiantis pirmus žingsnius, pamatai, kad tas „žemesnis“ pasaulis bu-vo tik į sąmonę įdėta apgaulė ir iliuzija. Aukštesnė pakopa – atrodo„tikras“ pasaulis, tačiau nemažai kas pagalvoja, kad yra ir dar aukš-tesnio lygio žinojimas, kuris žemesnį pasaulį sudaužo į šipulius. Taivienas iš kontekstų, kuriuose atsiranda kovos tarp minėtų priešybiųvaizdinys, verčiantis visas vidinės sąmonės vietas patikrinti prieš pa-darant jas nepajudinamu žinojimo pagrindu arba dogma, už kurią netesi pasiruošęs „bausti“… Visa tai daugiau susiję su matrica gavoje, betpasiekęs tam tikrą lygį pradedi galvoti, kad matrica yra ir tas pasaulis,kuris matomas aplink tave. Visa tai netikra, tai tik į sąmonę įstatytasekranas. Tad jeigu vidus – ekranas, išorė – ekranas, tai kas tada tikra,kur surasti bent mažiausią tikrovės spindulėlį ir kur yra tie kriterijai,kurie galėtų šią tikrovę pagrįsti neginčijamais įrodymais? O gal tokiostikrovės iš viso nėra, yra tik mažesni ekranai didesniuose ekranuose irnėra jokio absoliutaus pagrindo?

Tokių teorijų, kad nieko nėra tikra, viskas tik iliuzija, be senų reli-gijų ir filosofijų, žinome ir iš naujesnių laikų. Vienas žymesnių buvo F.


Nietzsche, kuris teigė, kad nėra jokios tiesos, viskas tėra iliuzijų pasau-liai. Svarbu ne tai, kas tikra, o kas ne, bet kiek iliuzija turi galios, kadsave per veiklųjį aspektą galėtų pateikti kaip tikrovę ir tiesą. F. Nietzs-ches formulė buvo tokia: tikrovė = iliuzija + galia. Kitaip sakant, kuodaugiau galios, tuo daugiau „tikrovės“, jokių kitokių kriterijų, pasakjo, nėra. Šiek tiek anksčiau, moderniosios filosofijos priešaušryje stovikita svarbi filosofijai figūra, R. Dekartas, kuris taipogi rėmėsi iliuzijosprielaida, ir bandė surasti neginčijamą pagrindą, ir surado jį savo mąs-tyme. Jo formulė buvo tokia: „Cogito, ergo sum“ (Mąstau, vadinasi,esu.). Tačiau bent jau Nietzsche’ei ir daugeliui, kitų – ši tezė nebuvoįtikinama. Jie iliuzija laikė taip pat ir mąstymą, todėl ši vidinė sąmo-nės dalis jiems buvo nepakankamai tvirtas pagrindas. Bet svarbu tai,kad abejonės egzistencinė laikysena taipogi buvo labai svarbi, kuri su-sijusi su senais religiniais netikrumo, iliuziškumo įsivaizdavimais. Tikšiems visiems samprotavimams ir apmąstymams trūko vienos dalies,t.y., iliuzijos mokslo ir technologijų. Šiuolaikinei matricos koncepcijaibūdinga tas, kad ji yra ne ontologinė ar biologinė, bet greičiau tech-nologinė. Iliuzija gali būti ne tik natūrali, biologinė, bet ir dirbtinė.Būtent apie tai ši naujoji idėjos forma ir kalba. Mokslas savo rent-geno spinduliu kiaurai peršvietė žmogaus smegenų tikrovę ir suradojoje tas priemones, kurios kuria vidinės realybės šviesą. Šios techno-logijos leidžia šią šviesą užvaldyti ir sukurti čia bet kokį pasaulį. Taiyra čia galima valdyti ne tik pasaulio ir kūno haliucinaciją, bet ir pa-čią „asmenybės“ haliucinaciją ir sukurti bet kokį atvaizdą. Būtent taiir yra „Matrica“ ir tokiai matricai reikia naujo išsivadavimo mito irpriemonių, nes senos priemonės – neveiksmingos.

Reikia šiek tiek plačiau paaiškinti patį matricos principą. Žmogussavo prigimtimi yra ekraninis žmogus, nes tai, ką sąmonė savo vidujemato yra biologinis ekranas, kurio paskirtis informacijos atvaizdavi-mas. „Ekrano“ terminą įprasta naudoti kalbant apie dirbtinius TVekranus arba kompiuterio monitorius, tačiau tas pats naudojama irbiologinio organizmo viduje. Žmogus sudarytas iš dviejų susijusių ek-


ranų ir tų ekranų valdymo bloko: pirmas ekranas yra pasaulis, antrasekranas yra mąstymas, abu yra susieti abipusiais ryšiais, t.y., antras ek-ranas, rodantis mintis dažniausiai tiesiogiai arba netiesiogiai susijęs supirmu ekranu ir reaguoja į tai, kas šiame „išoriniame“ ekrane rodoma– sukelia mintis, vaizdinius, emocijas, tik šie vidinio pasaulio reiški-niai šiek tiek kitaip susiejami ir atvaizduojami, bet visada koreliuotisu pasauliu arba su savimi. Prie šių „rodomųjų“ ekranų reikia pridėtiatmintį, kurioje įsirašo visas ekranų turinys, išdėstytas „erdvėje“, t.y.,per visą ekranų plotą, ir laike, kuriame vienas vaizdas seka paskui ki-tus vaizdus. Pragyvenus tam tikrą gyvenimo atkarpą, susikaupia daug„tikrovės“ informacijos ir žmogus, žinodamas visus ekranuose įmano-mus scenarijus, gali numatyti visas būsimas peripetijas, nes siužetai– kartojasi. Su šia žmogaus schema – viskas gerai. Tokia yra jo pri-gimtis ir lemtis. Bet pradėjome nuo to, kad sąmonę galima įstatyti įpakeistinę realybę, kurios ekranuose rodomas netikras pasaulis, kaipjau sakiau, jeigu tikras iš viso egzistuoja. Bet kokiu atveju, kažkoksekranas yra Pagrindinis, o visi kiti ekranai, kurie paslepia pagrindinį,yra iliuzijų matricos.

Dirbtinis nuo tikro skiriasi, be kitų kriterijų, ir „dydžiu“. Tai yra,tas ekranas, kuris didesnis yra ir tikroviškesnis, bet ne vien ploto pras-me, tačiau taip pat ir atmintyje. Plotas yra visa sąmonė, kurioje talpi-nama viskas, o į atmintį keliauja visą sąmonę grindžiantis laikas. Taiyra, ekranus reikia tikrinti – ir Dabar esančius, ir Buvusius, kurie yrakaupiamojoje gnostinių laukų viduje. Įsivaizduokime, kad yra gali-mybė ekraną išplėsti į Visą Sąmonę tiek esamuosiuose, tiek praeitieslaukuose, tada ekrano nuo tikrovės atskirti nebūtų įmanoma. Kalbantsu šiokiu tokiu humoru, visa tikrove galima būtų padaryti kokį TV3arba LNK televizijos kanalą ir jeigu žmogaus sąmonė nuo pat nušviti-mo pradžios ir per visą plotą nebūtų turėjusi jokios kitos realybės, taipasaulis būtų sutvarkytas pagal šių televizijos kanalų „logiką“, kuriąbūtų galima tyrinėti, atsiminti, klasifikuoti, katalogizuoti, rinkti visusįmanomus scenarijus ir t.t. Pagal šią vidinę logiką – tikras yra di-


džiausias ekranas ir tas, kurio žmogus pats nevaldo, bet yra valdomaskažkokios už ekrano esančios „jėgos“. Įprastinis šio pasaulio ekranas,fizinė arba juslinė realybė, turi tokius pagrindinius kriterijus:

1. esantis pagrindu;

2. pastovus;

3. užimantis visą plotą;

4. suvokiamas iš vidaus;

5. pagrįstas deterministiniais priežastiniais ryšiais;

6. pažinus;

7. turintis praktinį pritaikymą;

8. tinkamas gyventi kūnui;

Tačiau šie kriterijai tikrove atrodo todėl, kad mes tokias ekrano sa-vybes įpratę matyti nuo gimimo. Kadangi kitokių tokio paties mastoekranų žmogus nepatiria, tai neturi kriterijų kitokių ekrano tipų įver-tinimui. Gali vertinti tik dirbtinius ekranus bei hologramas, bet jie yratechnologiškai valdomi ir neužima viso ploto, tad bet koks TV ekranasmatomas pagrindinio ekrano kontekste ir sąmonė gali atskirti kas „tik-ra“ ir kas „netikra“. Iš esmės, tai neišsprendžiama problema, nes kitasekranas su įprastais ar neįprastais požymiais yra tik dar vienas ekra-nas. Taip yra todėl, kad tokia žmogaus prigimtis – jeigu negali kažkuobūti, belieka tai parodyti ekrane, jeigu nori, kad tai taptų organizmoorientavimosi objektu. O rodymas neapsieina be ekranų. Reikalas tas,kad žmogus, kiek jis yra, daug artimesnis rodomajam, o ne esančiamžmogui, nes nieko nėra kas tik būtų ir kaip tai, kas yra, būtų matoma.Vadinasi, visa tikrovė turi būti surenkama ir atkartojama sąmonėje


vaizdinio pavidalu. Kadangi tai nuoseklus procesas, sudarantis tamtikrą seką, tai yra galimybė bet kurioje vietoje į šią seką įsiterpti irpakišti klastotę. Ir pagal tai, ką žmogui analizatorius „atneša“, nusta-tyti ar tai tikra, ar ne – neįmanoma. Todėl sprendžiant patikimumoklausimą, naiviu fenomenologizmu pasitikėti neverta, nes meluoja visiir pasaulis, ir žmonės, ir net pats sau. Vienintelis būdas išsivaduoti išapgaulės pinklių yra tikrinti visą mechanizmą. Šis proceas postmoder-nistinėje filosofijoje vadinams dekonstrukcija. Dekonstrukcija – būtina.Aišku, jeigu nenori būti maustomas idijotas.

Tad pagal matricos archetipą, pasaulį galima interpretuoti kaipdirbtinio intelekto (DI) valdomą ekranų ir technologinių avatarų (sinte-tinių organinių androidų) pasaulį. Yra aukštesnė realybė, bet ši realybėyra tik kaip aukštesnio lygio ekranas, kuris turi savo logiką ir savo pa-saulį ir yra tam tikras „žaidimas“. Panaši idėja yra nagrinėjama filme„Avalon“, kurio pagrindinė siužetinė linija yra pasaulis kaip žaidimosimuliacija, kurioje yra galimybės, įvykdžius užduotis ir pasiekus visusiškeltus tikslus, pereiti į auštesnį lygį. Matome, kad pagrindinis veiks-mas vyksta žemesniame žaidimo lygyje, o mūsų šiuolaikinis pasaulis,kaip Rojus, yra kažkas panašaus į atlygį už pasiektus rezultatus. Ta-čiau turi vykdyti visas komandas – jeigu pralaimi, iškrenti iš žaidimo.Pagal šią logiką, kas ir koks yra žmogus, lemiama ekrano ir jo valdymoprogramos. Pagal tokią logiką, žmogus, gal būt, gali nebūtinai būtikūniška būtybė – jis gali būti save suvokiantis morfinis laukas gebantissuformuoti bet kokius pavidalus. Tai yra „paslaptis“ ir visi būdai savoakimis pamatyti šią paslaptį – draudžiami, pavyzdžiui, haliucinogenųvartojimas, kuris ištampo juslinio pasaulio formas, ir žmogus suvokia,kad tai tik vienas iš morfologiškai valdomų tikrovės laukų, kuris nebū-tinai fiksuotas, jis gali tapti toks pats laisvas, kaip vaizduotė fantazijųpasaulyje. Vadinasi visos objektyvios logikos yra reliatyvios ir viskasnebūtinai taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai seniai nėra paslaptis,netgi sukurtos ir naudojamos technologijos, tik tam, kad būtų galimamanipuliuoti masėmis, visa tai asocijuojama su psichikos sutrikimais ir


laikoma „nepatikima“ informacija. O ši informacija daug patikimesnėnei statistinio vieneto, „paklusnaus pileičio“, nes čia susiduriama sužmogaus paslaptimis, tik nenorima leisti tokios informacijos viešinti.

Šiuo metu vaizduojama, kad virtualios realybės sistemos tik kuria-mos, pradedant nuo išplėstinės realybės. Pavyzdžiui, „Microsoft“ nau-jausias projektas „HoloLens“, pasirodysiantis su Windows10. Tikslas,aišku, sukurti idealios pakeistinės, arba virtualios realybės, sistemą,kurioje pakankamai ilgai išbuvęs žmogus negalėtų atskirti, kur tikraspasaulis, o kur – žaidimas. Tam reikia išmokti diegti ekranus į sen-soriumą ir šie ekranai turi užimti 100proc. sąmonės. Tikro pasauliovaizdiniai galėtų likti tik kaupiamojoje sąmonėje. Tai pasiekus, būtųnesvarbu kur yra žmogus, viskas būtų vienodai tikra arba netikra. Sta-tusas neturi jokios reikšmės, svarbus tik įspūdis sąmonėje. Ar norėtųžmonija gyventi „tikrame pasaulyje“? -Tradicinis nevaldomas ekra-nas būtų paprasčiausiai neįdomus, arba žiaurus, jeigu jame žaidimo„dievai“ verstų žmogų patirti kančias ir skausmą. Net jeigu pasaulisnuobodus, tokio „pa-įvairinimo“ tikrai nereikia. Ekranui vis didėjanttol, kol jis pasiekia maksimalų plotą neišvengiamai formuojasi dvi kas-tos: žaidimo valdovai ir žaidimo avatarai, panašiai kaip pavaizduotafantastiniame filme „Gamer“ („Žaidėjas“). Čia matoma sušvelninta„naudos“ sistema, kuri leidžia dirbant avataro darbą „užsidirbti“, betiš tikro toks geranoriškumas – abejotinas, nes turint tokias smegenųvaldymo technologijas, niekas nesutrukdytų paversti žmones vergais iržaisti su jais bet kokio žanro „kompiuterinius“ žaidimus. Ir paskutinispotėpis, toks žaidimas greičiausiai virstų „tikrove“ ir žaidimo vidujenebūtų žinoma net kad čia tik simuliacija. Avataras galvotų, kad gy-vena tikrame pasaulyje arba kokioje nors fiksuotoje hologramoje, kuripagal žmogaus prigimtį laikoma pirmine realybe. Bet tai būtų siau-binga iliuzija.

Ką daryti? Galima žaidimą boikotuoti, bet taip pat galima iliuzijo-je bandyti surasti šviesą, kuri kaip švyturys parodytų kelią iš labirinto,kuriame patalpinta žmogaus sąmonė.



42 | Apie olos valdovus

Perskaičius šį pavadinimą iš karto turėtų kilti asociacija su Platono„Olos alegorija“. Tačiau, nors tai ir akivaizdu, aš šią idėją noriu pa-naudoti savo tikslais, t.y., ne taip, kaip ją naudojo Platonas. Jam olabuvo neišsilavinusių ir tamsių žmonių kalėjimas, kurie nėra matę tikropasaulio, todėl savo iliuziją laiko tikra. Bet aš noriu olą pavaizduo-ti ne tik kaip kalėjimą, į kurį neaišku kaip žmonės patenka, bet kaipspąstus, į kuriuos įvilioja neatsparius vilionėms arba apgaulei žmones.Jų yra du tipai: pirmi yra laisvi tikrovės gyventojai, kurie mato tikrąpasaulį ir džiaugiasi visomis jo siūlomomis galimybėmis, kurių yra begalo daug; kiti – yra kaliniai, kurie gali būti net ne pirmos kartos, t.y.,kalėjime gimę ir matę tik jo sienas ir vidinę sąrangą. Pastarieji įstrigęspąstuose ir nežino kaip iš jų ištrūkti.

Nors tai gali nuskambėti griežtai, bet tokie spąstai yra beveik visižmonės ir jų grupės, nes ola yra tas pasaulis, kurį susikuria kiekvienasavarankiška perspektyva, kuri siekia išlikti ir save išaukštinti. Susi-kūrę tokius ideologinius spąstus, jie siekia įvilioti į juos kuo daugiaužmonių, kad šios konkrečios olos galia būtų kuo didesnė. Vadinasi nevisai teisinga sakyti, kad yra olų pasaulis ir laisvas pasaulis, nes visipasauliai vaidina tą patį vaidmenį. Net tas didysis laisvas pasaulis yratik labai didelė ola, tik jos tikslas gal kiek kitoks. Vien dėl to, kad jineriboja, nemenkina joje esančio žmogaus statuso, bet siekia suteiktijiems lygiavertį rangą.

Kita vertus, yra ir laisvam žmogui pragaištingos olos, kuriose jis pa-

383

SKYRIUS 42. APIE OLOS VALDOVUS 384

verčiamas vergu, kaliniu, nusikaltėliu arba „blogio“ įsikūnijimu. Norintpamatyti kaip tai atsitinka, reikia suvokti kokia yra šios „olos takti-kos“ proto krušimo sistema. Pirmiausiai tai paaiškinsiu naudodamasšią Platono metaforą, paskui pamėginsiu į klausimą pažvelgti psicholo-giškai ir technologiškai. Ši ola ne šiaip koks urvas, bet prie įėjimo į jąyra užrašas „Tikrovės ir tiesos rūmai“. Ji prasideda ilgu tuneliu, į ku-rį įviliojamas žmogus, kuris nuėjęs į gilumą pamato fakelais apšviestąmenę, kuri turi du į šonus vedančius urvus, simbolizuojančius pasirin-kimo galimybes. Viena galimybė yra „Blogio irštva“, o kita galimybė„Aukso karalija“, į kurią patenka tie, kurie sutinka pagarbinti karalių,tapti jo paklusniu tarnu. Taigi spąstai veikia taip: žmogus įžengia įilgą tunelį, tikėdamasis pasiekti Tikrovę ir Tiesą, bet kai patenka į„Šviesos menę“ durys už nugaros užsidaro, ir grįžimą atgal padaro ne-įmanomą. Tada šis pasaulis, ši ola, šis kalėjimas primeta tą pasauliosandarą, kuri atitinka įsivaizdavimus šios olos viduje. Turi pagarbinti„olos valdovą“, tai yra žmogų, kurio spąstuose tu esi, arba keliauji įblogio irštvą ir šioje oloje tampi „nusikaltėliu“, kuriam kiti šios olosgyventojai gali klijuoti minusines sąvokas ir „daryti su tavim ką nori“,nes šiame urve tu neturi jokių teisių. Jeigu pagarbini – gauni vietątarnauti šios iliuzijų olos šutvei.

Žmonės, kurie visą laiką pragyvenę tokiame tamsos pasaulyje, įsi-vaizduoja, kad tai tikras pasaulis ir skirstymas į dvi tokias primityviasgalimybes atitinka tikrovės sąrangą. Nematę kitokio pasaulio, nesu-prasdami, kad čia tik ola, slėptuvė nuo realybės, kurios skirstymai įblogio ir gėrio poliarinę opoziciją yra tik apsišaukėlių klasta; nes gali-mybė rinktis tik tarp „mūsų“ ir „jų“ yra melas, nes pasirinkimo galimy-bių yra begalybė. Tai reiškia, kad žmogus, atėjęs iš tikro pasaulio, betbandomas įstumti į šias alternatyvas – apgaunamas, nes įtiki, kad jeinesirenki paklusti olos valdovui, tai vienintelė galimybė būti nusikaltė-liu ir žmogumi su minuso ženklu. Tai yra nesąmonė, nes pasaulis daugsudėtingesnis ir tokios olos tėra megalomanų haliucinacija, net jeiguturi sukaupę galią ir moka įtaigiai įtikinėti. Nepaklusnumas žmogaus


automatiškai nevisžmogiu nepaverčia. Greičiau žmogiškumą prarandatas, kuris iš baimės sutinka paklusti olos valdžiai.

Tai gali pasirodyti keista, bet visas pasaulis sudarytas iš tokių olų,todėl gali atrodyti, kad kitokio ir nėra ar kitoks neįmanomas. Tai reikš-tų ėjimą individualiu keliu, laviruojant tarp jame išsimėčiusių spąstų.Kyla ir kitokia pagunda – tai yra susikurti savo olą. Galimybių čia la-bai nedaug, todėl kad tokios olos visada būna dirbtinės, ir alternatyvosarba pasirinkimo galimybės, netikros ir neatitinkančios visų žmogausgalimybių. Klausimas ar galima sukurti olą, kuri būtų tikroviškesnėir dėl to patrauklesnė kitiems. Visos olos yra didesnio ar mažesniolaipsnio Narcizo sindromas. Nepaisant to, tam tikrų vidinių skirtu-mų yra ir pirmiausia galios požiūriu, nes kai kurios olos sukuriamospranašesnėse sąlygose ir sugeba įvilioti daugiau žmonių. Todėl vykstakaras tarp olų ir varžomasi dėl to, kuri iš jų bus vyriausia, kuri bussuverenas. Tada, jau pagal savo „didingus vaizdinius“, kiekvienas ur-vas suskirsto kitus urvus su jų gyventojais ir vieni keliauja į „Blogiotunelį“, kiti į „Valdovo garbinimo rūmus“, kurie sukurti savo sąmo-nėje haliucinuojančios ir didybės manijos apimtos „asmenybės“ arbatokių „asmenybių“ grupuotės. Pliusiniai žmonės paverčiami teisėjais,o minusiniai – teisiamaisiais, įsivaizduojant, kad šios loginės matricosužtenka, kad įgytum teisę teisti kitą, nes pagal tokias olos galimybes,galima būti tik karaliumi – tai Aš, arba nusikaltėliu – tai yra visi tie,kurie nepaklūsta man.

Tokios olos pavyzdžiui yra valstybės, toliau tautos, religinės orga-nizacijos arba bažnyčios, kalbos, mokslinės teorijos, kurios turi savopasaulį, kuris veikia kaip aprašyta olos struktūra, į kurią įtraukia ne-atsargius keliautojus ir primeta tik tokį primityvų pasaulį – „arba tu sumumis, arba prieš mus, t.y., už mūsų priešus“. Tačiau tai iliuzija, nesčia tik ribotos perspektyvos susikurta falsifikacija, kuri primetama silp-nai sąmonei, kurią nori priversti paklusti; ir ji paklūsta iš baimės būtiidentifikuojama su minusinėmis sąvokomis ir patalpinta į olos „nusikal-tėlių“ kastą, nes čia neturi jokių teisių. Yra du keliai. Jeigu valdovas


nelabai skaniai kvepia, bet nėra pakankamai jėgų ištrūkti iš spąstų, tairenkiesi didvyrio kelią; o jeigu galios pakanka, tai sudaužai šitą iliu-zijų pasaulį ir išsilaisvini ne tik pats, bet išlaisvini ir kitus spąstuoseatsidūrusius nelaimėlius.

Žodžio „ola“ naudojimas gali atrodyti šiek tiek literatūrinis. Gali-ma bandyti aiškinti labiau filosofiškai arba moksliškai. Tik tam nelabaitinkami žodžiai, nes žmonės nemokomi mąstyti laisvai ir net laisvammąstymui neturi kalbinių priemonių. „Olos taktika“ yra smegenų plo-vimo priemonė, kurios tikslas įstatyti sąmonę į iliuzinių pasirinkimų„dėžutę“, kuri primeta galimybes to, kuo žmogus gali būti. O tos ga-limybės iš anksto paruoštos taip, kaip yra naudinga olos valdžiai, taiyra leidžia valdyti žmogaus psichiką. Tam viena alternatyva sukuria-ma patraukli, o kita atstumianti, arba kitaip, laisvė – nepatraukli, onelaisvė – pateikiama kaip geras pasirinkimas. Kad tuo žmogus būtųįtikintas, kuriama visa olos struktūra, kuri yra ideologinė struktūraarba ideologinis pasaulis, kuriame save piešia kaip didvyrius, o kitus– kaip nusikaltėlius. Tai daroma įvairiais metodais, kurie gali būti fi-ziniai, psichologiniai ir t.t. Labai svarbus metodas yra kalba, kuriosefektorius siekiama išsiaiškinti arba sukurti naujus, jeigu naudingų ne-randama. Kalbos matrica iš esmė yra psichotroninė matrica, kuri lei-džia psichiką valdyti žodžiais, kurie daro perdėta poveikį sąmonei irtai įrodymas, kad sąmonė nėra laisva, nes tikroje kalboje, nėra jokiųemocinių efektorių.

Tai, kad veikia psichotronika matosi iš to, kad jauti kaip žodžių„krūvis“ išlieka net tada, kai šis ideologinis pasaulis arba kalėjimassąmonėje sudaužomas. Logiškai supranti, kad mąstymas klaidingas,bet žodžiai veikia kaip seniau. Tai reiškia, kad sugriuvus socialineiolai, kalbinė ola, kuriama technologinėmis priemonėmis – išlieka. Otai gali būti ženklas, kad olos griuvimas tėra iliuzija, paprasčiausiai užspektaklio stovinti grupuotė nori pakeisti dekoracijas.

Ką galima padaryti? Manau, kad galimybių nedaug, nes pavyz-džiui, bandymas sukurti „gerąją olą“, problemos neišsprendžia, nes tai


vis tiek nėra nei „tikrovė“, nei „tiesa“. Kažkam ji vis tiek pasirodysnepriimtina, ir jeigu jų daugės, tai atsiras „ blogio irštvos“ tunelio po-reikis. Galima iš viso nekurti olų, jeigu tai tik įmanoma, arba susikurtiolą tik sau arba labai nedideliam žmonių skaičiui. Tačiau teks aiškintissantykius su kitomis olomis ir bus daug problemų.

Svarbiausia pamoka tai, kad visi kitų tau klijuojami minusai arbapliusai egzistuoja tik olos zombių kiaušuose.


43 | Dvasia yra pasiprieši-nimas

Pasipriešinimo sąvokos turinys priklauso nuo to, kokiame kontekste jinaudojama. Tačiau bent kiek labiau nutuokiantis žmogus mato, kadjis turi didesnę tendenciją išreikšti pozityvų turinį. Kodėl taip yrapamatyti nesunku: geriems dalykams žmogus nesipriešina, priešinasitik blogiems, todėl pasipriešinimas, dažnai a priori, nukreiptas priešblogį. Kita vertus, pradžia ir atskaitos taškas vis tiek svarbus, nesparodo kaip traktuojama žmogaus prigimtis, tiksliau ar žmogus lai-komas laisvu, ar nelaisvu; taip pat ar jis yra asmenybė, ar tik kitųžmonių pastumdėlis, ar išnaudojamas automatas. Taip pat svarbukaip įrodoma skirtumo esmė, kai vienas viešpatauja, o kitas vergau-ja. Pasipriešinimas yra pozityvus, nes jis iškelia laisvės idealą, kurispakelia žmogaus Dvasią į prigimtinę gerovę. Pasipriešinimas laisveiįmanomas tik kaip parsidavėliška propaganda, persunkta vergvaldiš-ku tvaiku, kurio tikslas suniekinti žmogaus Dvasią, atimti iš žmogausdieviškumo kibirkštį. Neturėtų kilti klausimų dėl vienos ir kitos pusėsapibrėžimo, kuris turėtų parodyti kur yra gėris, o kur blogis ir kas yrapasipriešinimas. Pasipriešinimas yra Dvasia. Taip yra todėl, kad kon-tekstas nepaklusimą paverčia gėriu, nes jis yra blogio kontekstas. Opaklusti blogiui – neįmanoma.

Ši samprata labai svarbi, nes galima numanyti, kad artėja momen-

388

SKYRIUS 43. DVASIA YRA PASIPRIEŠINIMAS 389

tas, kai teks pasipriešinti vidiniam ir išoriniam blogiui. Kad nebūtųsupainiotos sąvokos ir gėris pervadintas blogiu, riekia įvesti kiek galimadidesnį aiškumą. Vergvaldžiai gali bandyti pateikti save kaip „dvasią“,įrodinėdami, kad ji besąlygiškai turi būti priimta. Tačiau kaip vie-na Dvasia gali naikinti kitą Dvasią ir vaizduoti, kad tai gėris. Taine gėris, bet varganas spektaklis, prigimtinis aklas kvailumas. Kaipšis kvailumas užmaskuojamas suvokti nesunku – jeigu dvasia kerta išjėgos pozicijų, tai kas yra žmogus gali atrodyti visiškai nesvarbu, kaž-koks menkniekis arba niekniekis. Tačiau tai yra naikinimas, kuris kylane iš savigynos, bet iš begalinės aklos savimeilės, kuri be savęs nie-ko nesugeba pamatyti. Ar gėris gali būti aklas, ar Dvasia gali būtiakla? Ar Dvasia gali meluoti ir šmeižti? Tokia „dvasia“ yra tik instru-mentalistinė mimikrija, kurios tikslas atimti pasipriešinimo pagrindąir pagrindinį ginklą, kuris yra nebūti tais, kuo yra išsigimėliai. Kadreikia priešintis reiškia, kad išsigimėliai egzistuoja ir yra labai realūs,nors realūs jie yra tik iš jėgos. Žodis „dvasia“ yra tik įspaudas antkasteto. Dvasia negali pulti, ji tik priešinasi ir ginasi, nes negali leistinugalėti blogiui. Tokiame pasaulyje pasipriešinimas yra Dvasia.

Koks tas pasaulis noriu aprašyti tiksliau, bet naudodamasis analo-gija, tai yra atsisakydamas ideologinių sąvokų ir apibrėžimų. Gali būtikažkiek netikėta, bet tam pasitelksiu matematinę sąvoką, nors ji trak-tuojama bus ne matematiškai – man svarbi tik tapati vidinė struktūra,matoma tikrovėje ir ženklų pasaulyje. Kas yra organizacija – suvoktinesunku, tai tam tikras rinkinys, elementų kolekcija plius vidinė tvar-ka, kurią galima nesunkiai apibrėžti. Kas šią realybę atitinka taip patnesunku surasti žmonėms, bent kiek susipažinusiems su matematikosteorija – elementų rinkinys yra vadinamas aibe. Tad valstybės orga-nizacija yra tam tikra socialinė aibė, turinti savo vidinius principus,kurie vienodi tiek abstrakčioje schemoje, tiek realybėje. Pagrindinėstruktūra yra priklausymo ryšys. Yra tam tikra potenciali aibė V, kurirealizuojama prijungiant į ją elementus. Tai yra priklausymo ryšys. Šiaibė panaši į natūraliųjų skaičių aibę, nes nėra nei trupmeninių, nei


neigiamų elementų. Su pastarąja teze galima būtų nesutikti: neigia-mi žmonės yra „blogi“ arba „blogis“, bet esu įsitikinęs, kad blogis yradaugiau aplinkybių ir konteksto rezultatas, o ne vidinė žmonių kokybė.

Šiame lygmenyje, kriterijumi imant priklausymo ryšį, propagandakala į galvą, kad prijungtis yra aukščiausias gėris, taisyklė arba norma,o tie, kas nepriklauso yra blogis, „nusikaltėliai“. Tai įgyvendinama pernuosavybę: tariama, kad visa nuosavybė priklauso „aibei“ (organizaci-jai) ir jeigu jai nepriklausai, neturi „teisės“ į jokią nuosavybę, o organi-zacija su tavim gali daryti „ką nori“, nes kaip Dvasia esi „nusikaltėlis“.Kaip yra iš tikrųjų galima paaiškinti pateikiant pirmą argumentą priešmąstymą aibėmis, tai yra, matematiškai struktūriškai. Ar laisvas žmo-gus mato kur nors šventąją aibę, ar mato tik į save panašią Dvasią,ją atpažįsta ir suteikia jai tokį pat statusą kaip sau. Kas yra žmogus,kaip šio pasaulio esinys ir kas yra žmogus kaip x priklausantis V. Jausakiau, kad žmogus yra Dvasia, Dievo kibirkštėlė, o x iš V yra tik ko-kios nors aibės funkcija. Visų x smegenys tiek yra praplautos, kad šispseudo-loginis ryšys virsta mintimi: Kas tu toks? Aš esu „aibė“, o tutik elementas, mano funkcija arba iš viso užribio „tuščia vieta“. Ką tugali prieš mano galią? „Dvasia“ pareiškia – jeigu norėčiau… tavęs išviso neliktų. Štai, kas yra jie – „dvasia“ apsigyvenusi kastete. TikraDvasia yra ne paklusimas, bet pasipriešinimas. Dvasia negali paklustiblogiui, net jeigu jis atrodo labai logiškas, nes turi nepakeičiamą būtiš-kąją realybę „x priklauso aibei“, arba viena raidė priklauso kitai raidei.Todėl laisvinantis iš iliuzijų, reikia pamatyti kas yra žmogus ne kaipraidė.

Tačiau priešintis reikia be perstojimo, nes visas pasaulis užvaldytasaibių ir aibiško mąstymo. Yra tolimesnės ir artimesnės aibės, didesnėsir mažesnės, įtakingesnės ir mažiau įtakingos, aukštesnio ir žemesniorango – superaibės ir jų funkcijos. Šie santykiai išreiškiami ženklaiskaip sankirta, sąjunga, poaibis, nesusijusios ar izoliuotos aibės. Supe-raibė – įprastiniu žargonu, suverenai, aibės funkcijos – vasalai ir t.t.Tarp jų vyksta visi tie patys procesai, kaip tarp kokios nors vienos


aibės vidinių elementų. Toli analogijų iš tikro pasaulio ieškoti nerei-kia. Lietuva yra Europos sąjungos poaibis, o Europos sąjunga yra JAVpoaibis. Vadinasi JAV yra superaibė, turinti sankirtas ir sąjungas sukitomis aibėmis. Kai kurios iš tų aibių asimiliuotos tiek, kad virsta tikpoaibiu ir ilgalaikėje perspektyvoje pasmerktos išnykti. To pradžia yrakonfederacija, federacija po kurių seka tikras vienpolis centralizmas.Link to einama, kuriant įvairias sąjungas: Šiaurės Amerikos sąjunga,Europos sąjunga, Azijos sąjunga, Afrikos sąjunga ir t.t. Ir vyksta kovatarp kelių centrų, kuris iš jų galutinėje stadijoje pasiims viską ir taps„absoliutine aibe“.

Kad suprastume prie ko tai veda, turime išsiaiškinti kokia yra pag-rindinė vidinė aibės struktūra (ją aš vadinu „t funkcija“). Iki-aibiniamepasaulyje, kiekvienas žmogus veikia tik iš savęs ir sau, daugiausiai šei-mos ir giminės vardu. Tokios veiksmo laisvės senovės pasaulyje nedaugbuvo tik todėl, kad buvo neišvystytos technologijos. Šiais laikais –viskas kitaip. Kita vertus, nors technologijos išplėtė laisvės ribas, at-sirado kitas apribojimas – veikti neleidžia aibių mąstymo įsigalėjimas:kai žmogus yra tik kokio nors vidinio centro funkcija, tai jis gali darytitik tai, ką nurodo nepriklausomi elementai („valdžia“). Kuo daugiauišsivysto aibinis mąstymas, tuo mažiau elementų yra nepriklausomiargumentai, ir juo daugiau (realiai visi) yra tik šių nepriklausomų ele-mentų, vadinamų realia valdžia, funkcijos. Tad jeigu nepriklausomaselementas yra x, o funkcija yra y, tai tokia diktatorinė raida sukuriapasaulį, kuriame vis mažiau x ir vis daugiau y. Šitaip susiformuojacentralizuota valdžia, kuri tvarko visą vidinę sistemą, pagal „t funkci-jos“ principus. Vieni tam tikruose rėmuose sprendžia laisvai, o kiti tikpaklūsta. Jie iš viso nepanašūs į žmones, nes jų gyvenime nelikę jokiožmogiškumo, jie paversti tik mechanizmo sraigteliais, kuriems visamgyvenimui paskirtas vienas veiksmas. Kad veiktų iš savęs ar ką norspats sugalvotų, atrodo neįmanoma. Tad matome kuo pavirsta Dvasia– į vieną smagratį. Tačiau Dvasia taip lengvai nepasiduoda ir virstapasipriešinimo arba stiprybės Dvasia.


Loginis ryšys t(x) = y nėra šventas, net jeigu jis yra organizacijospagrindas. Jis taip pat nėra ir nepaneigiama tikrovė, protas, iš kuriųperspektyvos visus kitus būtų galima vadinti haliucinuojančiais bepro-čiais. Iš tikrųjų, bepročiai yra valstybės organizacija, kuri garbina tiksave ir raidę. Skirtumas tarp x ir y sukuriamas dirbtinai, panaudojantsvertus ir niekšybes. Svertai yra organizuota prievarta, sadistinė psi-chologija ir niekšiškos technologijos, su kuriomis laisvas žmogus užpuo-lamas pačioje savo šaknyje, kur gali išsityčioti iš Dvasios ir įsivaizduoti,kad liks nenubausti. Tokie žmonės galbūt kažkada irgi buvo Dvasia,tik nepastebi, kad bėgant laikui virto jos priešybę, bet iš inercijos šįžodį naudoja toliau. Bet šiame pasaulyje Dvasia yra pasipriešinimas,o ne paklusimas, nes jeigu paklustum, tai paklustum pačiam velniui.

Gali kilti klausimas, ką daryti, kad būtų kitaip? Tam pirmiau-siai reikia pamatyti kokiame pasaulyje gyveni. Taip pat reikia filo-sofiškai pažvelgti į savo apibrėžimą ir jo lemiamą priklausymo ryšį.Veikia galinga propagandos mašina, kurioje kiekvienas žmogus gyvenanuo gimimo – tėvai zombiai, draugai – zombiai, smegenų krušyklos –zombiai, informacija – melas, hipnotizavimas ir zombinimas. Taip šisvidinis pasaulis daugumai žmonių pradeda atrodyti kaip pagrindinėrealybė – kur esi tik „t funkcija“ ir belieka šiai „tvarkai“ paklusti. Betstiprios ir pasipriešinimo Dvasios žmonės praregi labai greitai ir savoviduje tampa laisvais žmonėmis. Tačiau tuomet ideologiniai zombiaiir šunys įjungia persekiojimo sistemą ir prasideda susidorojimas… Visaišorė yra užgrobta, tad tenka trauktis į savo vidų, tačiau greitai suvoki,kad niekšai seniai įsitaisę ir šioje neliečiamoje vietoje. Tai reiškia, kadvergvaldžiai nepripažįsta jokių apribojimų ir jiems, išskyrus save, nėranieko šventa. Dvasia tik įspaudas ant kasteto, mimikrija, pasisavin-tas tam, kad šios prigimtinės idėjos žmonės negalėtų naudoti pagal jostikrą paskirtį.

Situacija sudėtinga, ir ji verčia klausti ar laisvė yra, ar ji įmanoma,jeigu jos nėra šiuo metu? Ką reiškia „šiuo metu nėra“? Šiuo metusituacija tokia, kad visa planeta užvaldyta šios pseudo-logikos, pagal


kurį realus tik kažkoks nususęs loginis-ideologinis konstruktas, kuriamdauguma žmonių nesugeba pasipriešinti. To rezultatas – mąstymas,kuris priartėjęs prie beprotybės, ypač žmogaus Dvasios atžvilgiu. Šiskonstruktas Dvasią nori paversti savo smagračiu ar stūmokliu, kad ga-lėtų užvaldyti ir turėti kuo didesnę mašiną. Jeigu esi tuo, kas esi pagalsavo prigimtį, tave vadina išprotėjusiu jeigu ne blogiau. Negana to, šiospseudo-logikos įsivaizduoja užtenka tam, kad būtų galima pradėti Dva-sią persekioti ir naikinti. Jie žino kaip tai padaryti ir tuo didžiuojasi– reikia sukurti pavadinimą, prie jo prikergti minuso ženklą ir „ob-jektas“ arba „taikinys“ sunaikinimui paruoštas. Netgi įsivaizduojama,kad ši „logika“ nepajudinama, o jeigu pradeda judėti, tai pasitelkiamasį pagalbą kumštis. Šitaip jie „valdo ir vadovauja“…

Kokie galimi atsakymai? Šioje vietoje aš sustoju ir palieku šį klau-simą kiekvienam atsakyti asmeniškai. Galiu tik padaryti užuominąfilosofijos sąvokomis, parodančiomis rangą – kas yra tik savybė, iš-orinis priedėlis, o kas yra „substancija“. Aibė negali eiti pirmiau užsubstanciją, kuria yra elementas-individas, nes ji tik išorinė savybė.Aibės be elementų nėra, o elementai, kadangi jie yra pirminė tikrovė,gali egzistuoti ir be tokių haliucinacinių prielipų. Vadinasi svarbiausia– ne organizacija bet žmogus, o šis pagal savo pirminę prigimtį yraDvasia, į kurią kėsintis yra pats didžiausias įmanomas nusikaltimas. Otai reiškia, kad visų propagandinių megafonų „logikos“ vieta šiukšlynearba bepročių gydykloje…


44 | Nepaklusimo menas

Gramatiškai liepiamoji nuosaka nėra labai turtinga savo formomis, ta-čiau gyvenime ji tokia svarbi, kad žmonių pasaulio padėties tyrinė-jimuose šios temos praleisti neįmanoma, nes praleidus – jis liktų ne-pilnas. Mano straipsniuose žmogaus pasaulis vaizduojamas iš dviejųpusių – vidinės ir išorinės. Šios kryptys atskleidžiamos ir veiksma-žodžio gramatikoje, kurioje tiesioginė nuosaka dažniausiai naudojamaaprašyti išorei. Tariamoji nuosaka jau daugiau priklauso nuo subjekto,nes čia išreiškiama ką žmogus galvoja, ko nori, ko pageidauja, kokiomissąlygomis kas būtų, kai šis turinys išskleidžiamas žmogiškoje vaizduo-tėje. Bet kokiu atveju tai nėra nuogo fakto konstatavimas be žmogauspsichologijos, kuri reiškiasi ir kognityvinėje sąmonėje, ir pasąmonėje.Paskutinė nuosaka yra liepiamoji ir ji, lyginant su tiesiogine nuosaka,yra diametraliai priešingas polius, kuris kyla iš sielos gelmės ir kurįįprasta aprašyti kaip žmogaus vidinę valią, kuri liepia arba draudžia irverčia sau paklusti.

Kokios tos neturtingos morfologinės liepiamosios nuosakos formos.Yra keli variantai, priklausantys nuo veiksmažodžio asmens ir įvardžioskaičiaus. Kai tiesiogiai kreipiamasi į kokį nors asmenį ar tokių as-menų grupę, turime pirmo ir antro asmens akistatą: „aš liepiu tau“ –„skaityk tekstą“; „aš liepiu jums“ – „skaitykite tekstą“. Įdomu tai, kadvienaskaitoje pirmo asmens liepiamoji nuosaka su tiesiogine gramatineforma neegzistuoja, nors žmogus gali liepti ir pats sau. Tačiau daž-niausiai liepimas neakcentuojamas: geriausiu atveju galima pasakyti

394

SKYRIUS 44. NEPAKLUSIMO MENAS 395

„skaitau tekstą“ arba „skaitysiu tekstą“. Nors tai daugiau suvokiamakaip sprendimas, o ne kaip paliepimas. Tuo tarpu daugiskaitoje tokiaforma įmanoma, ypač tada, kad liepiantis subjektas yra grupės dalisir jis, net pirmiausiai jis, yra tokio paliepimo objektas: „skaitykimetekstą“.

Iš pateiktų pavyzdžių matome, kad liepiamoji nuosaka savo skur-džiomis formomis išsako pagrindinį žmonių tarpusavio santykių prin-cipą. Gyvenime liepimas arba draudimas iš vienos pusės ir paklusimasiš kitos pusės yra psicho-lingvistinis, hierarchinis visuomenės pamatas.Tas faktas, kad visos populiacijos turi valdžią ir paklusnumo hierarchi-ją, įrodo, kad tai labai turininga išorinė gyvenimo forma. Galima netišskirti žmonių kategorijas pagal tai, kas turi teisę įsakyti arba drausti,o kas privalo paklusti. Jau sakiau, kad ši imperatyvinė nuosaka prasi-deda moralės teorijoje, kuri turi sąrašą įsakymų ar nurodymų, kuriemsžmogus privalo paklusti. Toliau tuo pagrįsta visa teisinė sistema, ku-rioje įstatymai tiesiogiai ar netiesiogiai kokį nors veiksmą liepia arbadraudžia. Ir galų gale visi išaugame pasaulyje, kuriame turime parei-gas ir draudimus ir kuriems verčiami paklusti vos ne nuo gimimo. Tairodo, kad tiesiogiai arba netiesiogiai visi žmonės išauga su liepiamąjanuosaka, nors morfologiškai, visa ši sistema yra išorinė ir lingvistiškaineišreikšta.

Šis skurdumas kompensuojama paprastai, visiems argumentams,paaiškinimams, pagrindimams, įrodymams ir t.t., gali būti panaudotosteorijos, išreikštus tiesiogine ir tariamąja nuosaka. Pasaulis, kuriamekas nors privaloma arba draudžiama yra paprasta teorija, tarnaujantipagrįsti teisę į liepiamąją nuosaka. Teorijų nėra daug. Pirma, šią tei-sę duoda Dievas, vyriausiasis įsakinėtojas šioje realybėje. Antra, teisėgaunama iš kolektyvo, kuris pagrindžia įsakinėtoją, tapusį kolektyvoruporu. Ir paskutinis variantas yra „mėlyno kraujo“ arba aukštesnėsrasės teorija. Čia principo, kad kvailesni privalo paklusti protinges-niems variantas. Aukštesnė rasė – pranašesnė, todėl geriau jai neprieš-tarauti, nesimuistyti.


Nors liepiamosios nuosakos turiningumas yra paslėptas ir užmas-kuotas, daugelis žmonių įpainioti į šį psicholingvistinį voratinklį, ku-ris neleidžia jiems tapti savęs ir savo gyvenimo šeimininkais. Net kaižmogus mato, kad „aukštesnė rasė“ realiai ir intelektualiai neturi jokiųpranašumų; kai pamato, kad kolektyvą užvaldęs melas ir neteisybė;kai suvokia, kad jo pasaulį Dievas apleido, ši kalbinio paklusimo arpaklusnumo psichologija – išlieka. Ji išlieka, nes į sąmonę įdiegta kaippaklusimo matrica, kuri neleidžia išsivaduoti į paklūstančio zombio psi-chologijos. Bendrai tariant, nepaklusimo priežastys gali būti dvi (o galdaugiau, bet kitos nėra svarbios): dėl savęs, savo vidinio sugedimo aregoizmo arba dėl įsakinėjančio, kai pavyzdžiui, įsakoma tai, kas nesi-derina nei su moraliniais žmogaus įsitikinimais, nei įstatymais, ar dėlto, kad įsakinėjanti valdžia yra kiaurai perpuvusi ir priversti paklustibando tik jėga, prievarta, grasinimais, melu, šmeižtu ir t.t. Kai šiątikrovę pamatai, suvoki ir įvertini – paklusti blogiui neįmanoma, nestada tampi jo dalimi.

Mano bendras pastebėjimas būtų toks: jeigu ne svertai arba ne luo-šinimas, vykdomas nuo gimimo, nepaklustų nei vienas žmogus. Tačiaukiekviena valdžia pirmiausiai šiomis valdymo priemonėmis ir apsirūpi-na. Svertai – tai yra grasinimo arba šantažo priemonės. Tokia priemo-nė pavyzdžiui yra turtas ir pinigai – atims turtą, uždarys finansiniuspragyvenimo šaltinius. Šiek tiek svarbesnis yra kariuomenė, kuri turiteisę kėsintis į bet ką – tai jau jėgos ir prievartos formos, kuriomis gąs-dinami neorganizuoti žmonės, dažniausiai pavieniai individai, šeimosarba giminės. Dar viena dažna sverto forma yra informacija. Kažkąžino ir gali paviešinti, kas pakenktų reputacijai, statusui ir t.t.

Iš to, neturininga liepiamoji nuosaka ir įgauna savo įtaką – keliosmorfologijos raidės surištos su ištisa svertų sistema, kuriuos panaudo-jus galima kėsintis į tai, kas žmogui svarbu ir tada žmogus paklūsta„bet kokiam įsakymui“ arba „bet kokiam draudimui“. Bet kartais, o galnet visada, ta žala ne tokia svarbi – daug svarbiau išsaugoti savo savi-garbą, atsisakant pavirsti šliaužiojančiu durneliu. Tačiau norint tokiu


netapti, būtina išmokti nepaklusimo meno, kovoti su galima žala, kaipanaudojama jėga, su šmeižtu, kai paskleidžiama dezinformacija, supsichologiniais triukais, kai panaudojamas protas arba paprasčiausiasisterikavimas, kuriuo bandoma nepaklusimo atveju padaryti psicholo-ginį įspūdį panašiai kaip tai daro beždžionės. Į isterikavimas reikiaatsakyti šaltais nervais, arba duodant protingą atsakymą, visada pasi-ruošus neutralizuoti tą žalą, kurią gali padaryti realizavus grasinimus.Nepaklusimo meno pamatas yra baimės įveikimas ir drąsos parodymas,kuris gali neutralizuoti bet kokį pretenzingą isteriką.

Hierarchija ir tokia bendravimo forma niekada neišnyks. Tačiaugalima padaryti, kad paklusimas būtų protingas – ne prievarta, nešantažas, ne grėsmės kėlimas ir pan. Pats efektyviausias principas yranaudos principas – turi padaryti, kad paklusti būtų naudinga. Pa-vyzdžiui, naudinga paklusti iš tikro protingesniam žmogui, kai protasvaidina lemiamą vaidmenį. Tai reiškia, ne paklusimą bet kada ir betkur, bet tarkim dirbant kokį darbą ar vykdant užduotį. Toliau pro-tingas paklusimas dėl materialinės naudos, ypač tada, kai įsakantis tanauda sąžiningai dalinasi. Žmogus gauna naudą ir nereikalinga jokiaprievarta. Toliau paklusimas moralei ir įstatymams, jeigu jie protingi,nepažeidžia prigimtinių žmogaus teisių, teikia bendrą naudą visuome-nėje, tai dažniausiai, jeigu nepriverčiami kitaip, žmonės normoms irgipaklūsta patys. Bet turi teisę ir nepaklusti, jeigu tos taisyklės kvailos,nes paklūstama čia tik dėl susitarimo. Jeigu įpainioja į svertų pinkles,galima kovoti, kad išsivaduotum iš prievartos ir nelaisvės.

Poveikis objektui galimas tik per veiksmą, tad liepti arba draus-ti poveikį galima tik veiksmažodžio liepiamąja nuosaka. Daiktavardį,nepridėjus kitų žodžių, galima tik paneigti, o su juo veiksmas atlieka-mas tik vyksmų gramatikos pagalba. „Skaitykite knygą“, „neskaityki-te knygos“, „sugriaukite diktatūrą“, „negriaukite diktatūros“ – šitaipliepti galima ir su konkrečiu solidžiu ir paklūstančiu adresatu, kurisįpainiotas į įvairiausių svertų pinkles. Taip liepiamoji forma gali bū-ti ir be adresato, kai žmonės tik svajoja daryti poveikį, bet niekas į


juos nekreipia dėmesio. Mano patarimas toks: savo gyvenime reikiastengtis rodyti kuo mažiau paklusnumo, ypač visokiems organizacijųapsišaukėliams. Ir gyvenime išskirti tai, kas iš tikro svarbu: moralė,etika, teisingi įstatymai ir t.t.

Geriausia liepiamosios nuosakos forma, manau, turėtų būti tokia:„padarykime, kad šis pasaulis būtų geresnis“.


45 | Dvasinės laisvės keliai

Savo įrašuose dažnai naudoju supaprastintas schemas, kurias neteisin-gai interpretuojant, gali būti sunku suprasti pagrindinę mintį. Šiosschemos nėra kopijos arba nuotraukos, jas reikia suprasti kaip nuoro-das, perteikiančias prasmę arba minties esmę. Schema yra tik ženklas,panašiai kaip žodžių raidės tekste – pačios jos nereiškia nieko, jos yratik garsų simboliai, kurių reikšmės reikia ieškoti anapus simbolių. Žo-džiuose tai reikšmė, schemoje – struktūrinis žmogaus pasaulio sandarosprincipas. Matant tekste tik raides, suprasti tai, kas juo sakoma – ne-įmanoma. Tas pats ir su schema – jos reikšmę reikia surasti savyjearba anapus, susiejus ją su tuo kas realu ir tikra. Tai tikrai ne raidės irne žodžiai, esantys šiapus. Juo labiau ne schema. Ji yra tik užuomina.

Ankstesnės schemos buvo neužbaigtos, nes jos nerodė viso dvasi-nio žmogaus. Šiame įraše bus paskutiniai šio ciklo paveiksliukai, kurieperteikia pagrindinį viso žmogaus principą. Jo esmė ta, kad žmogusgyvena dvejuose pasauliuose, tik vienas jų labiau akcentuotas, tuo apri-bojant žmogaus galimybes, o kitas yra paslėptas, nors jį galima laikytipagrindine žmogaus dalimi. Ši schema yra sąmokslo prieš žmoniją pa-aiškinimas, kurio esmė ta, kad žmogus užgrobtas ir iš jo atimti visi tikrigebėjimai ir pasauliai. Žmogus apribojamas tam, kad jį būtų galimavaldyti ir išnaudoti. Žmogaus esmė – dvasia, kuri gyvena dvasiniamepasaulyje, kurį paprastai vadinu gnostiniu pasauliu.

Mano naudojamos schemos skirtos padėti žmonėms pasiekti dvasinįišsilaisvinimą, kurio esmė yra atrasti savyje paslėptą dar vieną pasaulį,

399

SKYRIUS 45. DVASINĖS LAISVĖS KELIAI 400

kuris yra tikrasis žmogus. Jeigu šis, fizinis pasaulis sukelia daug prob-lemų, konfliktų, nesutarimų, nesupratimo, tai tik todėl, kad žmogusnesupranta nei savęs, nei tikro pasaulio esmės. Viską sudėliojus į savovietas, dingsta visi klausimai, kurie pašalinami atsakymais, kuriuos suschemų pagalba pateikiu savo tinklaraštyje. Žmogus žymiai sustiprėjapsichologiškai, bet tuo pačiu atsiranda ir platesnis supratimas. Šis su-pratimas yra atsakymai, kurie, teisingai suvokti, įsisąmoninti ir priimti,parodo teisingiausią kelią arba vietą, kurioje galima apsistoti ilgesniamlaikui. Bet schemos ir principai yra tik pradžia – visą pagrindinį darbąturi padaryti pats žmogus.

Įprastai gyvename įstatyti į fizinio pasaulio pasaulėvaizdį, kuris už-ima visą žmogaus vidų ir paverčia žmogų tik šio pasaulio būtybe. Sušiuo pasauliu žmogų pirmiausiai riša kūnas, kuris valdomas laisvės švie-sos, turi čia išgyventi. Šios dalies, vadinamos sensoriumu, sluoksniaiyra sąmonė ir vaizdinys, kurie perkeliami į proto asociatyvinę hologra-mą ir užpildo ją šios krypties informacija. Tai yra fizinių branų pasau-lis, kuris susieja sensoriumus į vieną struktūrą, apimančią šios kryptiesrealybę, kurios nežinoma dalis, žymima x, nurodo į fizinę transcenden-ciją. Matoma dalis ir nematoma gelmė yra daugelio žmonių dėmesįprikausčiusi pagrindinė tikrovė.

Bet yra ir kita kryptis, kuri panaši į aprašytą fizinį pasaulį, bet yravisiškai kitokia realybė, kurią galima vadinti dvasine, gnostine ar kaipnors kitaip. Pavadinimai nesvarbūs, svarbus teisingas supratimas.


Iš šios schemos nesunku suprasti, kad įprastas branduolys yra EGOir kūno junginys, kurie atstovauja vieną iš dviejų išvardintų krypčių:kūnas yra fizinio pasaulio dalis, kuriame veikia ir kurio dėsniams turipaklusti; EGO yra dvasinis kūnas, atstovaujantis gnostinę kryptį ir tu-rintis rodyti žmogui dvasinį pasaulėvaizdį. Šis pasaulėvaizdis yra tokspats kaip ir fizinio pasaulio pasaulėvaizdis, kuriame gyvena žmogauskūnas ir kuriame susitinka su kitais kūnais, su kuriais gali bendrautiišorine šneka. Dvasiniame pasaulėvaizdyje taip pat yra pasaulis šiapusir anapus dvasinio horizonto. Pasaulyje „šiapus“ žmogus susitinka susu kitais dvasiniais kūnais ir bendrauja su jais mintimis. Tad yra fizi-nė transcendencija ir dvasinė transcendencija, iš kurios išnyra dvasinispasaulis, tampantis sąmonės ir dvasinio proto maistu.

Šitaip žmogui atsiveria du šios realybės sluoksniai, fizinis ir gnos-tinis, ir jis gyvena abejose, išnaudodamas visus privalumus, kuriuosteikia toks pasidalinimas ir kovoja su trūkumais bei silpnybėmis, atsi-randančiomis dėl to, kad kiekvienoje vietoje veikimo galimybės ribotos,o tai visais atžvilgiais susilpnina žmogų. Šis pasidalinimas gali būti irsuprantamas. Yra du ar daugiau pasaulių, kurių kiekvienas turi savosavybes ir būtis bei egzistencija skirtingose branose įmanoma tik pagaltos branos savybes. Jeigu žmogus visas būtų tik fizinės branos, tai jisnebūtų gyvas savo dvasia. Bet jeigu jis būtų tik iš gnostinių laukų,tai jis niekaip negalėtų veikti šioje pamatinėje realybėje šioje visatoje.


Tai gali būti tam tikra misija, dėl kurios žmogus buvo pasiųstas į šįpasaulį, bet kad jis būtų gyvoji dvasia, reikalinga gnostinė brana. To-dėl smegenyse atsiveria „kanalas“ per kurį šiame kūne persikelia dvasiair kūnui suteikia tokių galimybių veikti, kurių sukurti negalėtų jokiafizinė realybė.

Problema tik ta, kad šis žmogus, iš 21 a. visatos yra apribotas,nes jam neleidžiama pamatyti visos gnostinės branos. Tai padarytauždarius arba apribojus gnostinį pasaulėvaizdį ir uždraudus tarpusa-vyje komunikuoti šiame pasaulyje. Jis įkreiptas tik į fizinę realybę irpriverstas darbu aptarnauti slaptą elitą, vadinamą Iliuminatais, kurienaudojasi šia padėtimi savo tikslais.

Šiame paveikslėlyje matome, kad sąmonės rodomoji dalis apima tiknedidelį gnostinio pasaulio fragmentą, dėl to EGO kūnas mato tik labaisusiaurintą vidinės realybės dalį. Kadangi ši dalis ištrinta, ji sąmoneitampa neįdomi ir visas dėmesys perkeliamas į fizinį pasaulėvaizdį, pa-gal kurį formuojasi visi psichologiniai žmogaus aspektai: atmintis – tikšio pasaulio; protas – šio pasaulio asociatyvinė holograma; rodomojidalis – tik sensoriumas ir jo užvaldytas mąstymas ir t.t. Kitaip sakant,tokia dvasia yra uždaryta į fizinio pasaulio kalėjimą, iš kurio išsivaduo-ti įmanoma tik atvėrus kitą pasaulį, kurį galima vadinti dvasiniu, norspavadinimai čia nesvarbūs. Jame galima surasti save ir kitus žmones,bet tik dvasinėse formose, gaunant galimybę tarpusavyje bendrauti


„minčių“ kalba, su tais, kurie ateina į dvasinio pasaulėvaizdžio „šia-pus“. Toks pasaulis įmanomas ir kaip tikras, natūralus pasaulis ir kaiptechnologiškai sukurta „virtuali realybė“.

Tokia yra žmogaus gyvenimo esmė – dviejų realybių sankirta, ku-rios branduolys yra ego-kūnas. Tačiau gyvenimo riba yra mirtis, kuriosmetu branduolys išyra ir kiekviena dalis nukeliauja į tą pasaulį iš kurioatėjo ir įgauna natūralią šiam pasauliui formą. Kūnas suyra į atomusir molekules ir susilieja su planetos substancija, šitaip sugrįždamas įnatūralią fiziniam pasauliui formą. EGO taip pat išsiskaido, bet jofragmentai su savo formomis ir morfizmais pereina į natūralią gnostinębūklę, ir tampa gryna, nestruktūrine dvasia. Šitaip viskas atsistato įprigimtinę, natūralią būseną.

Koks šių branų ryšio pobūdis – sunku pasakyti: ar tai įprasta sim-biozė, o gal tai įsibrovimas, užgrobimas ar užkariavimas? Bet kokiųatveju, tokia yra žmogaus fizinė ir dvasinė esmė, kuri kaip nuospren-džio trukmė turi būti atitarnauta. Vienintelis kelias iš šio kalėjimo,jeigu šis pasaulis toks atrodo, yra nenatūrali mirtis, kuri pagreitinturežimu įvykdo aprašytą branduolio disociaciją. Gyvenant vien fizinia-me pasaulyje, čia iš tikro nėra kas veikti, nes gyvenimas čia suvokiamaskaip našta, nes reikia prasimaitinti, kovoti už būvį, dirbti, kęsti apri-bojimus, sirgti pagydomomis ir nepagydomomis ligomis ir kentėti nuokitų įvairiausių kūno silpnybių. Tačiau kai žmogus visas, jis suprantadaug daugiau nei iš ribotos perspektyvos ir šį gyvenimą geba paverstiirgi prasmingu.

Todėl vertinant žmogų, svarbu nustatyti, koks yra žmogaus tipas.Tai priklauso nuo krypties ir perspektyvos ir nuo to, kokia pusė do-minuoja asociatyvinėje proto hologramoje, nuo ko priklauso žmogausmąstymas ir bendravimas kalba arba mintimis.


Šiame paveikslėlyje iš branduolio išeinančios rodyklės parodo, ku-ri sąmonės kryptis dominuoja. Tai svarbu todėl, kad kryptis parodožmogaus tipą ir tai, kokiam pasauliui jis priklauso. Tai viena vertusgali būti ir sąmoningas pasirinkimas, kai dėl vienos ar kitos priežastiesžmogus renkasi dvasią arba kūną. Bet kita vertus, pasirinkimo priežas-tis gali būti užgrobimas ir programavimas, kai dvasinis pasaulėvaizdispaprasčiausiai ištrinamas iš sąmonės ir žmogus net nežino, kad yraįmanoma ir tokia realybė. Dauguma mano sutiktų žmonių yra būtenttokie nesuprantantys lobotomai. Kiti, gali būti tarnaujantys slaptiemsšeimininkams, yra paprasčiausi užprogramuoti aktoriai.

Tie žmonės, kurie iš tikro nori atrasti save, ir kurie sugeba matytitoliau nei tik schemų ir raidžių paviršius, turi atsisukti į save, savo vi-dų, pamėginti atsirišti nuo fizinio pasaulio, patyrinėti savo lobotomiją,kad suvoktų jog ta būsena, kurioje esi – tai ne tikras tu, ir padarytisprendimą, nuo kurio priklauso pradinis laisvės judesys. Nes gnosti-nis anapus ir yra ta erdvė, kurioje žmogui atsiveria neribotos laisvėsgalimybės. Po šio judesio, galima mėginti nešti laisvę į šį pasaulį, ogalima ir padaryti kitokį sprendimą – siekti absoliučios laisvės, bet tikišvaikščiojus visus šio ir ano pasaulio kelius ir klystkelius.


VIII Pasaulis

405

46 | Nietzsches įžvalgos

Žmonės, bent kiek susipažinę su F. Nietzsches filosofija, nesunkiai su-pras, kodėl šis filosofas tiek svarbus aiškinant 20 ir 21 amžiaus globa-linius procesus. Nors jo „teorijos“, tiems laikams kai jis rašė, atrodooriginalios ir naujos, iš tikro jis atskleidė seną kaip pats žmogus psi-chologinį/socialinį principą, kuris yra visų valdžios santykių pagrindi-nis mechanizmas. Bendrai žiūrint, jo filosofija nėra tokia jau originali,nes daug idėjų buvo išsakyta jau senovės graikų interpretacijose. BetNietzsches tekstai, kurie apibūdintini kaip radikalus subjektyvizmas,nes tvirtina, kad nėra jokios absoliučios tikrovės ar tiesos, yra tik ga-lios santykių nulemtos iliuzijos, šiuos principus išreiškė išsamiausia irįtaigiausia forma. Sąmonė jam buvo ne tiesos, bet iliuzijos vieta, todėlsavaime jos statusas gerokai sumenksta lyginant su tuo, kaip sąmo-nė buvo aiškinta absoliutistų filosofijose. Tačiau šį sąmonės trapumą,netikroviškumą, Nietzsches manymu, gali išgelbėti fizinės galios sis-tema. Iliuzija virsta „tiesa“ tada, kai ją perteikia galios pranašumąturinti organizacija, kuri save, nors ir iliuziškai, bet linkusi tapatintisu „tikrove“.

Antras Nietzsches filosofijos aspektas yra naujoviškas silpnumo irstiprumo traktavimas. Pagal šį skirstymą, jis konstruoja skirtingussilpnųjų ir stipriųjų mentalitetus, kurie reiškiasi tiek pavieniuose in-dividuose, grupėse ir net didžiulėse socialinėse organizacijose, tokiose,kaip karalystės, imperijos, respublikos ir t. t. Daug nesiplečiant, jų es-

406

SKYRIUS 46. NIETZSCHES ĮŽVALGOS 407

mė tokia: galingesnis mano, kad silpnesnis turi paklusti, nes tokios yragalios santykių nulemtos realijos ir priešintis beprasmiška, vieninteliskelias – susitarti; silpnesnis įsivaizduoja, kad galingesnis turi nepulti,gerbti teises ir autonomiją, net jeigu apginti ir įtvirtinti tų teisių nė-ra jokių galimybių. Pastaruoju atveju, einama iki to, kad silpnesnispradeda perrašinėti tikrovę taip, kad galingesnis būtų šios tikrovės po-žiūriu neteisus, ir net psichologiškai turėtų dėl savo pranašumo kentėtiir trokšti savo sunaikinimo. Tai yra, silpnesnis rezga gudrų planą, kaipgalingesnio pranašumą atsukti prieš jį patį, kad negalėdami dėl savosilpnumo ir menkumo kito nugalėti, priverstų jį tai padaryti patį. ŠisNietzsches atskleistas silpnųjų planas retai pavyksta, bet tokių atvejųistorijoje yra buvę; ir, be to, bus tol, kol ši planeta bus pilna paliegėlių– svarbiausia valstybiniu lygmeniu.

Taigi, jeigu nėra tiesos, nėra tikrovės – kas tada yra? Pasak Nietzs-ches, yra tik subjektyvistiniai konstruktai, kurie išreiškiami tikrovėslingvistine, ženkline, vaizdine forma, nors yra tik įsivaizduojama irtrokštama realybė. Imant kalbinį lygmenį, iliuzinis turinys išreiškia-mas būtiškomis kalbos priemonėmis, aiškinant kas buvo, kas yra ir kasturi būti. Nenorėdami susilpninti savo padėties, niekada nesako „atro-do“, „galbūt“, bet visada „yra“. Tačiau, kad galėtum įvertinti tokiosbūties būtiškumą, reikia suvokti visą filosofinę ir mokslinę ontologi-nę/gnoseologinę/etinę suvokimo teorijų gelmę ir būti teoriškai iki galosąžiningu: galų gale niekas nežino kaip iš tikro viskas yra, ir iš tikrodaug kas, kas yra įsivaizduojama kaip absoliuti būtis – tokia tik atrodo.Žinoma sąžiningumas, ypač silpnam žmogui, nėra didelis privalumas,nes ir taip silpną jis dar labiau susilpnina, todėl visos silpnos valstybėsir imasi įvairių „pranašumo“ konstruktų kūrimo, kuriuos neva surandaabsoliučioje realybėje. Bet, kaip atskleidė Nietzsche, tai yra esamosarba įsivaizduojamos galios projekcijos, bet niekada ne tikrovė ir nie-kada ne tiesa, nors taip pat suvokiama, kad šis subjektyvumas privalobūti pateikiamas kaip tiesa.

Tokie kūrėjai visada imasi gudrybės, kuri yra reikalavimas būti


lėkšto fenomenologinio paviršiaus žmogumi, tai netgi vaizduojant kaipmoralinį imperatyvą. Kodėl taip elgiamasi suvokti nesunku, juk visipaviršiai, netgi iliuzijos, gali atrodyti kaip tikrovė, bet fenomenologijosstatusas išaiškėja, kai atveriamas šio paviršiaus maskuojamas falsifika-vimo mechanizmas. Atskleisi mechanizmą – sugrius iliuzijų pasaulis,todėl tokie žmonės linkę nuo gelmės klausimo bėgti į intelektualiniųiliuzijų ir falsifikacijų pasaulį. Maža to, tokie „filosofai“ imasi gąsdini-mų, kad jeigu pažvelgsi toliau, ir pabandysi atskleisti kas po paviršiumislepiasi – tapsi „blogio monstru“ ir pagal į savinaiką orientuotos psicho-logijos matricą turėsi pats save morališkai ir fiziškai sunaikinti. Tai iryra pagrindinė taktika – į savo priešo sąmonę įterpti savinaikos virusą,matricą, programą arba bombą. Kiek tai pavyksta – kitas klausimas,tačiau neklystant galima pasakyti, jog tai yra tipiška taktika. Jeigupaliegėliai sugeba sustiprinti savo poziciją (tai irgi įmanoma), dažnaiiš inercijos šią taktiką naudoja ir toliau, bet jau kaip galios projekcijąne į stipresnį, bet į silpnesnį ir tai yra sadistinio kankinimo pagrindinėtechnologija.

Vadinasi turime dvi taktikas. Viena yra įbūtinimas, o kita dekonst-rukcionizmas. Visi save įbūtina kaip aukščiausią galią arba teisę, o me-chanizimų ieško ir juos dekonstruoja tik priešų „absoliučios tikrovės“vizijose, iš kurių jie semiasi psichologinių galių. Įbūtintojai yra tuopačiu ir paviršininkai, o dekonstrukcionistai visada yra gelmininkai,kurių tikslas parodyti, kad „gėris“ nebūtinai toks jau geras. Dažniautai būna paprasčiausias susireikšminimas, kuris save steigia kaip ab-soliutų tikroviškumo, tiesos kriterijų. Šios taktikos ypač ryškios šiuo-laikinėse propagandos priemonėse, kai visos globalinės tikrovės atsidu-ria įvairiuose ekranuose, kurie savo prigimtimi yra konstrukciniai, irtechnologiškai imituoja tokią pačią natūralių vaizdinių pasaulio pama-tinį mechanizmiškumą, konstrukcionizmą. Taip, pavyzdžiui, naudo-jamos stovinčios ir judančios skaitmeninės grafikos, kurios „iliuziniai“atvaizdai, savo fenomenologiniu paviršiumi niekuo nesiskiria nuo tikro-vės. Tačiau melą galima nustatyti patyrinėjus įvairias „gelmes“ – todėl


dekonstrukcionizmo triumfas neabejotinas.Toks pramatymas įmanomas net netechnologinėje sąmonėje, ypač

kalbiniuose atvaizduose, kai sąmonė pasineria į lingvistinių mechaniz-mų pasaulį (gramatika, sintaksė), kuris įvaldytas tiek, kad gali sukurtikokią tik nori tikrovę ir atitikimas nėra privalomas. Taip kalbinė rea-lybė pasiskirsto į gražius (grožinius, tiesos) paviršius, bet nemažesnėreikšmė skiriama ir psichologiniam/kognityviniam kalbos mechanizmųvaldymui, kuris nėra jokia paslaptis ir yra bet kokios propagandos irinformacinio karo pagrindinė priemonė ir ginklas. Bet yra tam tik-ros kognityvinės funkcijos, kurios savo tikra sandara yra kalba (me-chanizmas ir turinys), bet mechanizmas nuo suvokimo paslėptas kaipjusliniuose atvaizduose ir matome tik galutinį turinį. Tai yra, tokio-je „kalboje“ bet kaip mechanizmu manipuliuoti draudžiama ir reikiapasikliauti pirmaisiais „kūrėjais“, kurie šią sistemą kūrė. Taigi kalbayra ir sensoriumas, tik manipuliavimas fiksato mechanizmu yra nesą-moningas ir anoniminis. Aišku, pažinus šią gelmę, sensoriumo kalbąįvaldyti įmanoma, bet tai jau tų žmonių, kurie įvaldę psichotroninestechnologijas, privilegija. Daugumai žmonių duota valdyti tik kalbąir kūną, visa kita – tik nevaldomas fenomenologinis paviršius, kuriuobelieka pasikliauti.

Tai ką parašiau yra susiję su žmogaus psichikos sandara, bet taspats principas galioja ir socialinėms struktūroms, kurios irgi naudojasocialinius informacijos tvarkymo (taip pat klastojimo) mechanizmus.Tai įvairūs informaciniai karai tarp skirtingų populiacijos sluoksniųarba tarp skirtingų populiacijos grupuočių, kurios gali būti vadina-mos valstybėmis, tautomis ir t.t. Privilegijuota kasta visada valdo abukomponentus – mechanizmą ir fenomenologija, o nuo žemesnių sluoks-nių, kad ši valdymo sistema atrodytų absoliučia tikrove – jis paslėptas.Visi demaskuotojai persekiojami ir gąsdinami skelbiant, kad jie siekiadestruktyvių tikslų, nors tas tikslas – tik parodyti gražaus iliuzinio pro-pagandos skleidžiamo paveiksliuko melagingumą ir iliuziškumą. Kaiptai turėtume vertinti? Ar žmogus turi teisę žinoti kaip viskas yra iš


tikro ar turi būti ideologiniu mulkiu. Ir kaip juo padaryti žmogų, kurisiš tikro pats supranta visas paslaptis ir tokios fufelinės propagandinėtikrovės neperka? Aš už teisę žinoti. Jeigu yra balta – turi būti sako-ma balta, o jeigu yra juoda – turi būti sakoma juoda. Ir ne tik apiekitus, bet pirmiausiai apie save. Blogiausia, kad juodas pasaulis savevaizduoja baltu, o visi kiti tampa „velniais“, nors patys tokie ir yra…

Tuo galima ir baigti šį trumpą samprotavimą, kuris pagrįstas Nietzs-ches teorija, kurios pagrindinė formulė yra tokia: tikrovė = galia + iliu-zija. Kitokios tikrovės dažniausiai nebūna, nes visi socialiniai santykiaipagrįsti galios ir įtakos žaidimais, kuriuose sąžiningumas privalumu ne-laikomas, nes reikia laimėti bet kokia kaina (asmeniškai ji būna labaididelė – visas gyvenimas), todėl žaidžiama rimtai. Iliuzija yra kalba,teorijos, atvaizdai, ekranai ir t. t. Toliau sensoriumas gali būti laiko-mas nepajudinamu pamatu, bet tik todėl, kad nuo sąmonės paslėptassensorinės kalbos mechanizmas ir žmogus pats jo valdyti negali. Betgišiais laikais mokslininkų atrastos ir tokios galimybės, tad šie atvaizdaitaipogi gali būti tik mechanizminės klastotės arba kitaip – Matrica.Galia yra organizacija, psichologija ir technologijos (suvokimo mani-puliavimo ir fizinės jėgos). Taigi ir turime Nietzsches išvadą – jokiostikrovės nėra vyksta tik galios žaidimai su propagandiniais fenomenolo-giniais konstruktais: „Stiprus vis tiek yra silpnas, o silpnas „iš tikrųjų“yra neįveikiamas galios bastionas.“ Jau sakiau, kad tai gali suveikti, ogali ir ne – nuo to priklauso įvairių grupuočių galios žaidimų išdavos.

Bet kokiu atveju, galutinai atsakyti į nei vieną su tikrove susiju-sį klausimą neįmanoma, nors galima numatyti pamatinę problemą aršiose formose, hologramose yra kokia nors absoliuti dalis, tik esanti, arviskas yra kuriama galios santykių. Jeigu viskas kuriama, šios tikro-vės viduje nėra jokio absoliutumo, tik kosminė iliuzinė holograma, kurigali atrodyti tiek kaip drama, tiek kaip cirkas.


47 | Moralinis veidas

Savo bloguose jau ganėtinai ilgai bandau aprašyti proto struktūras, ta-čiau niekada nebandžiau padaryti bent glaustos persekiotojų charakte-ristikos ar principų apžvalgos, kuriuos naudojant būtų galima suprastitokius žmones. Jų (angliškai – „perps“ arba „perpetrators“) psichikanėra labai sudėtinga ir žvėriškumas permatomas kiaurai, tačiau ma-nau, kad bent kartą būtų galima sudėti jų vidaus „paslaptį“ į trumpątekstuką. Yra daug etinių teorijų ar moralinių sąvokų, kuriomis įpras-ta švaistytis ar lipdyti kaip etiketes prie kaktos. Aš pamėginsiu taipadaryti labiau atsipalaidavęs.

Manau, tokių monstrum in animo analizė turi formalią struktūrą,kuri būdinga visiems be išimties žmonėms ir vidinę formą, kuri apibū-dina žmogaus vidų jausmo/nejautrumo sąvokomis ir hedone (malonu-mas) principais. Nukrypimas nuo normos dažniausiai būna ši vidinėforma, kuri sugadina formaliąją ir universalią jų žmogiškumo dalį irtaip juos paverčia monstrais, žiūrint akimis bent tų žmonių, kurių at-žvilgiu daromi nusikaltimai. Jie vadinami TI arba Targeted Individuals(psichotroninio organizuoto persekiojimo aukos). Planetoje susiforma-vo gana ryškus judėjimas išskiriantis šią priešstatą tarp perp‘ų ir TI,kurie siekia priešingų tikslų. Pirmieji nori užvaldyti visuomenę, laiky-ti ją nuolatinėje baimėje ir strese, o TI siekia atskleisti šio sąmokslopaslaptį. Imant globalinį vaizdą šio sąmokslo irštva beveik neabejoti-nai yra JAV valdantysis režimas, CŽV ir kitos tarnybos, tarnaujančiosglobaliniam elitui.

411

SKYRIUS 47. MORALINIS VEIDAS 412

Žodžių į vata vynioti nelinkęs ir nesiimsiu bereikalingų filologiniųpaklodžių rašymu, nes siekiu tik labai pragmatinio tikslo – atverti akisir į rankas įduoti sąvokas, kurios leistų pamatyti tuos žmones, kurieorganizuoja ir vykdo persekiojimus ir neteisėtas susidorojimo operaci-jas. Remiuosi kognityvine psichologija ir neuromokslu ir pirmiausiaiišskiriu pagrindines smegenų funkcijas, kurios būdingos visiems žmo-nėms: tai yra sensorinė žievė, kognityvinė žievė ir motorinė žievė. Kąjos daro, turėtų žinoti visi žmonės, sensorinė – susieja aplinką, kogni-tyvinė ją pažįsta, o motorinė vykdo joje veiklą. Tai paprasta, netgiprimityvu, bet vis tiek galima naudoti kaip pamatą, ant kurio stovivisa analitinė teorija.

Šias dalis siejant šiek tiek kitokiu principu, galima įvardinti kaiprodomąją, kaupiančiąją ir valdančiąją dalį. Rodomoji yra sąmonė, ku-rioje apjungiamas pasaulio vaizdas ir „vidinis“ mąstymas. Sąmonė patisavaime tik parodo asmenybės suvokiančiajam centrui „informaciją“ iržmogus žino reikalų padėtį, kuri yra išorėje ir viduje. Moraliniam vei-dui ši dalis didelės įtakos neturi, nebent kaip informacijos tiekėja, kurisužadina žmogaus psichikos nenormalias reakcijas. Kaupiančioji dalissurenka rodomosios dalies morfizmus, ir išsaugo juos tolesniam naudo-jimui, tai yra gali parodyti rodomojoje dalyje kas buvo, arba kokia išviso pateikto objekto šabloninė struktūra (žinojimas, žinios). Ši vietasvarbi tuo, kad joje protas renka reikalingą informaciją ir naudoja jąminčių struktūrose. Tačiau jeigu suvokimo struktūros iškreiptos, čiasusikaupia visų iškreiptų suvokimų informacija. Galima sakyti, kadkaupiamoji dalis yra kognityvinių struktūrų pamatas, kuriame užsi-fiksuoja ir kognityvinės patologijos. Toliau yra valdančioji dalis, kurivaldo protą ir kūną, apjungdama kognityvines ir motorines funkcijas.Šios dalies pagrindinis principas yra procedūrų sistemos, kurios yraplanas, kuriuo naudojantis galima siekti įvairių išorinių tikslų. Valdy-mas ir yra ne kas kita kaip žmogaus vedimas link kokio nors tikslo,naudojant išmoktas arba naujai sukurtas procedūras. Valdomoji da-lis psichopatinėje sąmonėje tiek prisirišusi prie patologinio malonumo


formų, kad jos užvaldo visą asmenį ir padaro jį sadistu ir iškrypėliu,nesiekiančio jokių kitokių tikslų apart šio malonumo.

Visoje šioje sistemoje išsikristalizuoja vidinė forma, kuri savaip nu-spalvina formalias struktūras, padarydama jas normalias arba nenor-malias, ir kuri įvardijama kaip charakteris, kuris gali būti normalusarba patologinis. Tai priklauso nuo vidinės jausenos ir malonumo (he-done) formų. Prie šios charakterio dalies priklauso ir protas, kurisįdedamas į charakterio išorinį apvalkalą ir tampa psichopatų varomąjajėga. Protas rodomojoje dalyje yra kaip mąstymas, vaizduotė, atsi-minimai ir jame taip pat susikaupę visi patologiniai suvokimai, kurieprieštarauja paprastam žmogiškumui ir moralei. Protas yra reprezen-tacinis arba procedūrinis. Pirmasis parodo kas kas nors yra arba kąkas nors daro, o antrasis yra procedūrų seka, kurias vykdant galimasiekti kokio nors kognityvinio tikslo (pavyzdžiui, loginė analizė).

Bet svarbiausia yra perp‘ų patologijos branduolys, kurį sudaro he-done, arba malonumo, sistema. Ši sistema yra sudėtinė kiekvieno žmo-gaus psichikos dalis ir gali būti normali ir nenormali. Kai, pavyzdžiui,malonumą teikia nusikaltimų darymas, kančių ir skausmo sukėlimas,tai jau yra patologija. Ir kita dalis yra gebėjimas arba negebėjimasjausti emocijas. Kai žmogus gali kankinti kitą ir nejausti jokių emocijų,jis labiau panašus į zombį, o ne žmogų ir tokie charakteriai vadinamipsichopatiniais. Pagal pateiktą apibūdinimą yra dviejų tipų psicho-patai: kurie yra sadistai, pasinėrę savo iškreiptų malonumų pasaulįir zombiai, kurie kad ir ką darytų, nesugeba pajausti jokių jausmų.Pirmi yra natūralūs iškrypėliai, o kiti gali būti ir pareigos zombiai,kurie nusikaltimus daro todėl, kad atseit „taip reikia“. Kodėl pasta-ruosius renkasi suprasti nesunku, organizacijai reikalingi žmonės, kuriebe skrupulų gali vykdyti bet kokius įsakymus. Ir žmonės, paisantysmoralės, tam netinkami, nes būtų labai silpni vykdytojai. Normalūsžmonės patys tokio darbo nesirenka, nes tam reikia būti prigimtiniuišsigimėliu.

Bet sadistai, kaip malonumų ieškotojai, žymiai pavojingesni, nes


jie tarnauja ne kitiems, ne organizacijai, bet tik sau, ypač tada, kaijie turtingi ir galingi. Kurie galios neturi, dažnai tampa nusikaltėliaisarba ieško „legalių“ būdų ir nišų savo iškreiptų polinkių tenkinimui.Veikiant pavieniui, šios psichopatinės savybės yra pranašesnės kon-kurencijos prasme, todėl dažniau valdžią užgrobia žmonės, kurie turivienokius arba kitokius psichopatinius nukrypimus. Moralės laikytisginantis nuo psichopatų organizacijos sunku ir ji pavieniui – silpnasginklas. Tačiau kitaip situacija ir jėgų pusiausvyra susiklosto, kai mo-ralumas turi kiekybinį pranašumą. Jokioje bendruomenėje pavieniaipsichopatai, sadistai ir iškrypėliai neįsitvirtina, tačiau galimas kitasvariantas, kai susikuria išsigimėlių bendruomenė, kuri pradeda perse-kioti pavienius normalius asmenis. Tokia psichopatijos forma ypač bū-dinga organizacijos agentūroms, kurios naudojamos vergų visuomenėsvaldymui. Tokio persekiojimo ar persekiojimo baimės būsena sukelia-ma psichopatiniu persekiojimu ir žmogus psichologiškai sunaikinamas,paverčiant jį baimės zombiu (kai atiduodi baimių valdymo instrumentąir, kad netektų kęsti siaubo, pradedi vykdyti visus iškrypėlių agentūrosįsakymus).

Ir, aišku, aukščiausia proto forma yra kalboje suformuluotos morali-nės ir etinės paradigmos, kurios turi savo sąvokas, kuriomis aprašomasmoralumas ar nemoralumas, humaniškumas ir psichopatija. Tačiau,nors moralinis žodynas dominuoja, nes jį užvaldžiusios visos valstybiųmafijos, realiame gyvenime moralumo nėra, nes tikras valdžios mora-linis veidas būna panašus į išsigimėlių. Tad intelektualūs iškrypėliai irpsichopatai naudojasi primityvia priedanga, bet pasaulyje veikia ban-ditų mafijos metodais. Nors negalima sakyti, kad psichopatai neturijokių „teorijų“ ir „filosofijų“. Vienas toks veikėjas yra Makiavelis susavo patarimais valdovams arba valstybinei mafijai kaip valdyti visuo-menę. Ir F. Nietzsche, kuris kūrė antžmogio teorija, kuriam negaliojajokios „vergų“ moralinės normos.

Abiem atvejais, tai daugiau panašu į pareigos psichopatus, nes taipreikia, tokia yra tvarka ir tokia yra tikrovė. Ji gali būti nepriimti-


na, nemaloni, bet pakeisti nieko neįmanoma. Tačiau pasinerti į tokią„tikrovę“ su visa jėga sugebėtų tik sadistinis hedonistas – evoliucijos„viršūnė“.

Pagrindinis nenormalumo kriterijus yra visiems įgimtas ir univer-salus estetinis jausmas to, kas gražu ir to, kas bjauru. Jeigu žmoguibjaurumas atrodo gražus ar net sukelia malonumą arba pasitenkinimą,tai jau iškrypimas. Toks suvokimo sutrikimas kaip tik ir būdingas he-donistiniams sadistams, kuriems kenčiantis, kankinamas žmogus – yra„gražus vaizdas“ ir jie netgi siekia būti šio vaizdo „autoriais“. Jeiguturi galią ir įtaką, pradeda savo malonumui persekioti ir kankinti žmo-nes. Į darbą valstybės organizacijai, kuriame reikia persekioti žmones,priimami tokie sadistiniai psichopatai, kuriems žmonių kankinimas ne-sukelia jokių „nemalonių“ jausmų. Kitaip sakant, toks darbas surandair pasirenka visus išsigimėlius visuomenėje, nors gali atrodyti, kad jietarnauja „kilniam“ tikslui. Priedangų ir racionalizacijų prikurta kieknori. Tačiau nuo visuomenės tikrų moralinių veidų paslėpti neįmanomair jie vis tiek sulaukia savo atpildo.

Tačiau yra dar vienas aspektas, pagal kurį atskiriamos skirtingospsichopatų rūšys: ar žiaurumas turi priežastį, ar ne. Ir kur ta prie-žastis yra. Sadistui priežastis visada yra jis pats, nes jo tikslas savoiškrypėliškų malonumų tenkinimas. Ir priežastis gali būti sistema, kuriverčia paklusti visus žmones, įveda vergovinę santvarką ir valdo juoskankinimų baime. Ir paskutinė priežastis gali būti pats TI, atseit jis


vaizduojamas agresoriumi ir jį reikia „sutvarkyti“ arba „pamokyti“ irtam griebiamasi sadistinių priemonių. Šiam darbui išsirenkami jausmųneturintys zombiai arba sadistiniai psichopatai, kurie po tokia „lega-lia“ priedanga siekia įvairių tikslų – malonumo arba savo valdžios irgalios jausmo. Kiti yra tik kiborgai, kurie vykdo aukštesnio rango psi-chopatų komandas.


48 | Karas

Tiesiogiai apie karą dar nesu rašęs, todėl, manau, galima kelis žodžiusparašyti ir apie šią „aktualiją“. Pradedant nuo bendresnio vaizdo, žmo-nių kartas galima skirstyti į du tipus: tas, kurioms teko patirti karobaisumus ir tas, kurios apie tai žino tik iš kitų pasakojimų. Kitaipsakant, kartos yra laimingos ir nelaimingos. Imant „tą vietą“, kuriojegyvename mes, tikras karas, su kariuomenių susidūrimais, buvo ganaseniai. Tačiau ne taip seniai dar atsimename susidūrimą tarp visuo-menės ir svetimos kariuomenės, kuris, pagal „įprastus“ kriterijus, buvone toks rimtas vertinant patirtas aukas ir žalą. Šia prasme, pagrindi-nės šiuo metu gyvenančios kartos tikro karo tiesiogiai nėra patyrusios.Nors kai kas gal žino apie karus, vykusius kitose valstybėse. Vadinasi,mes būsime laimingos, ar bent pusiau laimingos, kartos.

Tačiau yra pavojus, kad tai gali pasikeisti, tad reikia tam būti pa-siruošus. Apie tai rašoma daug propagandos, o iš jos nėra jokios nau-dos, čia tik vyksta nemąstančios visuomenės nuteikinėjimas prieš kokiąnors valstybę arba asmenį, kad tuo būtų galima pasinaudoti. Tačiau,kad galėtum „nusiteikti“ savarankiškai, reikia ir savarankiškų pastan-gų. Tai nėra labai sunku tiek propagandiškai, tiek faktiškai. Galimosdvi situacijos interpretacijos: de facto, kitaip „pagal faktus“ ir de jure,arba „pagal teisę ar teoriją“. Šiame įraše rašau taip, kaip matau defacto.

Pagrindinė bet kokio karo priežastis yra konkurencinis mąstymas,pasak kurio teisės į konflikto objektą sprendžiamos varžybų keliu. To-

417

SKYRIUS 48. KARAS 418

kiose varžybose nustatoma, kiek kas nors yra viršesnis už kitus ir,pagal šį kriterijų, nuo to šios „teisės“ priklauso. Galima kurti įvairiasteisių teorijas, remiant jas prigimtimi, sveiku teisingumu, istorija, tuosiekiant įrodyti, kad kažkas „neginčijama“ arba kažkas gali būti „ginči-jama“. Tačiau tikrovė – rūsti. Ir iš tiesų, de facto, neginčijamų dalykųiš viso nėra, nes visuomet atsiranda perspektyvų, iš kurių galima gin-čyti bet ką. Negana to, ginčijimas remiamas tuo, ką turi geriausia, –o tai yra galios pranašumas, kadangi jis visada pats save patvirtina.

Karas nėra sportas, tačiau gretinti vis tiek galima, nes čia geraimatosi logika, kuria pagrįsta ginčijimo argumentacija. Pasaulyje gin-čijamos teritorijos ir resursai, o sporte – vietos (pirma vieta, antravieta ir t.t.). Aukščiausias sporto principas yra toks: pirma vieta pri-klauso geriausiam. Ir, negana to, pirma vieta yra tik kadencija, kuriperiodiškai peržiūrima. Tai yra, kiti turi teisę ateiti ir varžybų bū-du užginčyti titulą. Galima įsivaizduoti, kas atsitiktų „logikai“, jeigupasakytų: „Vieną kartą laimėjau ir pirma vieta man priklauso amži-nai...“, be jokios, sąžiningos ar nesąžiningos, ginčijimo teisės. Tiesata, kad daugelyje sričių naudojama kaip tik ši logika. Tuo tarpu pa-saulis keičiasi, organizacijos silpnėja ir stiprėja, ir situacijos gali taptitiek neadekvačios, kad nelieka išeities tik peržiūrėti „turnyrinę lentelę“konkurencijos būdu.

Tad matome, kad visuomet egzistuoja dvi stovyklos: viena jų kovo-ja tik vieną kartą ir tada save padaro „neginčijamais“, antra – konku-ruoja nuolat, kontroliuodami savo galios augimo progresą. Dažniausiaisavo kažkada iškovotus laimėjimus amžinai neginčijamais laiko judan-tys silpnėjimo ir smukimo kryptimi, arba dėl tinginystės, tuo tarpu tie,kas auga – jeigu galėtų – užginčytų bet ką. Tam ieškoma objekto, ku-ris padaromas varžybų pagrindu, kuriose sprendžiasi, kas kokią „vietą“gaus.

Aišku, tai tik palyginimas. Karas nėra sportas, nes kare kraujasliejasi, o sporte – ne. Karas yra Kito, kuris statomas žemiau už save,aukojimas. Valstybės organizacijoje – tai įprasta, nes ji pagrįsta hie-


rarchine kastų sistema, o joje Kito „statymas žemiau savęs“ – įprastasdalykas. Prie to taip priprantama, kad sąmonė pradeda į padangeskilti vos ne kaip raketa, iš kurios perspektyvos – visi kiti darosi tik vissunkiau įžiūrimi žmogeliukai. Tai būdinga visoms valdžioms ir vals-tybėms. Dėl šios priežasties karai ir kyla. Silpni nėra „geresni“, jiepaprasčiausiai tam nepajėgūs. O jeigu būtų pajėgūs – darytų tą pa-tį. Tokia perspektyvinės logikos esmė. Šitaip iš isterikavimo tonacijosgalima apskaičiuoti, kiek galios kvantų turi sukaupusi organizacija.

Kartais gali būti bandoma save parodyti stipresniu nei esi ir pats toprimityviausias būdas yra išpūsti savo „kūną“. Juokingos logikos esmėpaprasta: (atrodo, kad) jeigu kūnas didesnis – daugiau galios. Tačiautai – beviltiškas pozavimas, kuris dažnai niekam neįdomus išskyrussave. Čia tas pats kaip pozuotų bėgikas, maratone atbėgęs paskutinis,bet besidžiaugiantis bent tuo, kad nenumirė pakeliui į finišą. Arbadar „geresnis“ variantas, paprašyti, kad už tave maratone bėgtų kitas,daug greitesnis bėgikas. O jam belieka tik ateiti pastovėti prie finišo irnuskinti visus laurus. Tai, aišku, pavaduojantis čempionas palaikytųdidžiule neteisybe ir greičiausiai pasiimtų „vietą“ sau, ir tas gudrutisgalų gale liktų be nieko.

Ši situacija yra silpnumo užburtas ratas: bėgi pats – atbėgi paskuti-nis; bet jeigu prašai, kad tave pavaduotų, galiausiai esi demaskuojamastikro bėgiko ir prarandi „neginčijamą teisę“ net ir „sąjungininko“ aky-se. Iš užburto rato galima išsiveržti, jeigu tai iš viso būna įmanoma,tik asmeniniu tobulėjimu, be jokių gudrybių. Tokia situacija yra defacto.

Iš dabartinių konfliktuojančių pusių tą pačią logiką naudoja visi.Karai vyksta tarp galingiausių žaidėjų, kurie kol kas kariauja sveti-momis rankomis ir lieja svetimų žmonių kraują. Ne veltui, kovojančiųgrupuočių apibūdinimui naudoja lotynišką žodelį „pro“, kuris reiškia„už“. Ukrainoje yra dirbtinai sukeltas pilietinis karas, kurio pusės yrapro-Vakarietiški pučistai ir pro-Rusiški separatistai. Tai yra tiesioginisįrodymas, kad čia kariauja ne Ukrainos žmonės, bet JAV ir Rusija.


Arba dar kitaip suformulavus, nebūtų JAV ir Rusijos, nebūtų karo.To nematyti gali tik visiškai protiškai akli žmonės.

Rimčiausi susirėmimai gresia tarp pagrindinių žaidėjų. Tai jie da-rys vėlgi kitų rankomis, kokioje nors naujoje teritorijoje arba kils tie-sioginis konfliktas. Tas konfliktas yra konkurencijos dėl aukščiausiosvaldžios planetoje išraiška. Yra pretenzijos į centrinę valdžią ir darneaišku kieno tos pretenzijos įžūlesnės – nes panašu tai, kad vieni jaunusprendė, kad jie yra šios tikrovės „dievai“, o kitiems neliko nieko kitokaip atsakyti į mestą iššūkį, nes jeigu neatsakys – praras suverenitetą.Kai taip atsitinka su maža ir silpna valstybę, tai neatrodo kaip didelėtragedija, tai panašu į „normalią tvarką“. Tačiau didelei valstybei – taibūtų tragedija ir didžiulis istorinis pralaimėjimas, vien dėl turėtų per-spektyvų. Ir, negana to, su didvalstybe pralaimėtų ir visa planeta, nesneliktų jokių atsvarų centrinei valdžiai, kuriai sustabdyti ar apribotineliktų jokių priemonių.

Suvereniteto praradimas yra smūgis organizacijai kaip visumai, ta-čiau ši perspektyva gali būti padaryta patraukli individualiai, asme-nims, tokiems kaip oligarchai, arba verslo įmonėms, kurios gauna išcentrinės valdžios kvotas realizuoti savo produkciją ir uždirbti asmeni-nius pelnus. Tačiau kaip visuma sena valstybės organizacija, su savoistorija ir tradicija, pralaimi negrįžtamai, o perspektyvoje laukia visiš-kas išnykimas ir net ištrynimas iš istorijos. Valdžiai tereikia išlauktipakankamą laiko tarpą, kad savo planą įgyvendintų imituodama na-tūralų procesą, kuriuo asmeniškai nesuinteresuotas niekas.

Vietinio konflikto metu, geriausia nebūti toje vietoje, jeigu nesi įjį įsipainiojęs, nes pakeisti nieko neįmanoma. Kas į kovą įsivėlęs arbaįveltas, turi visada būti pasiruošęs keliauti į nežinią. Kare tenka remtistrimis resursais: a) teritorija, kuri gali būti privalumas arba minusas,b) žmonės, kaip organizacija, psichologija ir protas, ir c) technika,naudojama priešų naikinimui. Karinė technika skirta žaloti, gadinti irgriauti ir šiems tikslams naudoja ginklų galią, greitį ir tikslumą. Kaipšios priemonės naudojamos priklauso nuo to, kokio tipo konfliktas ir


koks konflikto mastas, t.y., ar jau įsukta totalinio priešų sunaikinimologika, ar dar ne. Ši logika priklauso nuo to, kokią žalą patiria abi pu-sės – kuo žala didesnė, tuo didesnė tokios logikos „įjungimo“ grėsmė.O priemonių „totaliniam išnaikinimui“ yra kiek nori. Provokuoti tamgali tik visiški cinikai ir psichopatai arba su ugnimi žaidžiantys idiotai,nepagalvojantys apie pasekmes, nesvarbu koks priešas būtų vaizduoja-mas „blogas“.

Vakarai, gali atrodyti viską matantys, kontroliuojantys ir saugūs,nes yra prikurta daug efektyvios totalinės žvalgybos priemonių, tačiauniekas nėra nepažeidžiamas ir sunaikinti lengva net karinius ir šnipinė-jimo palydovus. O tai reikštų tą patį kaip išdurti akis – kariuomenėstaptų aklos. Kita vertus, į tai galima žiūrėti ne kaip į grėsmę, bet kaipį atgrasymą, nes kai patiria galią, praeina noras įžūliai provokuoti.


Documents

Psichotronika (2015 - 2016) 1 tomaspsytechnologijos.lt/files1/upload/Prezentacijos/Darius Mockus... · TURINYS 2 6 Kibernetika naiviu žvilgsniu 50 7 Kaip „užsiauginti“ telepatinį