Vilniaus LVŽS laikraštis 2015

LIETUVOS VALSTIEČIŲ IR ŽALIŲJŲ SĄJUNGOS LAIKRAŠTIS VILNIUI / 2015/02

2015 M. KOVO 1 D. SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMAI Sąrašo Nr. 13Virginija Vingrienė: Dėl valdžios kovojantys vyrai neįžiūri vilniečio problemų

Stambiam verslui valdan-tieji aukoja viską ir net nesiteikia jo pelnų ar ne-kilnojamo turto tinkamai apmokestinti, o paskui atsikalbinėja, kad biudže-te nėra pinigų darželiams, mokykloms, saugioms perėjoms, beglobiams vaikams.

psl.2

Virginija – paprasta Vilniaus mama:o subūrė asociaciją ŽALI.LT;o inicijavo saugaus kelio į mokyklas reformas sostinėje;o turi 14 metų viešojo administravimo patirtį;o yra nepriekaištingos reputacijos valstybės tarnautoja.

psl.2

Kodėl verta balsuoti už ją ir valstiečių ir žaliųjų kandidatus į Vilniaus miesto tarybą

Ramūnas Karbauskis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas, kultūros mecenatas

Kodėl Zuokas niekada nebūtų išrinktas Ignalinos meru? Skaidrios renovacijos modelio kūrėjo Europos Parlamento na-rio Bronio Ropės paaiškinimas

psl.14

Jeigu Jums jau nusibodo atviras melas apie šilu-mos kainų mažinimą,

Jeigu Jums kelia pasipiktinimą naikinamos žalios zonos,

Jeigu jums neramu, kokį maistą valgo mūsų vaikai,

Jeigu jums baisu išleisti vaikus į nesaugias gatves,

Jei jums nusibodo kamščiai,

Jeigu Jums įgriso tų pačių partijų atstovų valdžia,

psl.8-9

Vilniečiai,

Рамунас Карбаускис: Нам не нужно чего-то бояться – нам нужно во что-то верить 11

Jūs turite galimybę šią padėtį pakeisti! Mes nežadame, mes darome.

2 2015 M. KOVO 1 D. SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMAI Sąrašo Nr. 13

Net nekyla abejonių, kad Vilniui reikia nau-jos politikos, kurios vertybiniai prioritetai būtų kultūra, švietimas, sveika gyvensena, blaivybė, jaunimo ir šeimos interesai. Supran-tu, jog kartais lengviau rinkti žinomą, nors ir nuvylusį, nei nežinomą kandidatą į kokį nors valdžios postą, nes daugumas galvojame – visi jie tokie patys... Galiu jus patikinti, jog tie mažai žinomi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų są-jungos kandidatai į Vilniaus savivaldybės ta-rybą yra geras pasirinkimas, žengiant pirmą žingsnį į pokyčius sostinėje. Nepagailėkite lai-ko perskaityti mūsų kandidatų prisistatymus

ir suprasite, jog nei išsilavinimu, nei patirtimi jie neatsilieka nuo dabartinių Vilniaus tary-bos narių, tik jų nevaržo jokie įsipareigojimai, interesai, korupciniai ryšiai... Mūsų kandidatė į Vilniaus meres Virginija Vingrienė yra puikiai išsilavinusi ir turinti didelę darbinę valstybės tarnautojos patirtį. Ji naujoviškai mąstanti politikė, nesusijusi su jokiomis verslo ar inte-resų grupėmis – Vilniui reikia būtent tokios vadovės.

Jūsų valioje Vilniaus ateitis, nebepaliki-te jos tiems, kurie nori Vilnių palikti pra-eityje...

Prierašas prie foto: Virginija Vingrienė, kan-didatė į Vilniaus meres, žalioji visuomenininkė, valstybės tarnautoja

Gimiau 1971 m. rugsėjo 5 d. Druskininkų sa-vivaldybės Kermušijos kaime. 1989 m. baigusi Druskininkų 4-ąją vidurinę mokyklą, 1990 – 1995 m. studijavau Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabartinis Aleksandro Stulginskio universitetas) Agronomijos fakultete.

Baigusi studijas ir įgijusi mokslinės agrono-mės specialybę, 1995-1997 m. kvalifikaciją tobu-linau studijuodama magistrantūroje Vokietijoje, Martino Liuterio vardo Halės Vitenbergo uni-versitete. Studijų kryptys – ekonomika, aplin-kosauga ir ekologija. Studijuodama Vokietijoje itin susidomėjau man artimomis žaliosiomis idėjomis, aktyviai įsijungdama į vietinių studen-tų ekologinių-aplinkosauginių grupių veiklą.

1997 m., įgijusi agrarinių mokslų magistro kva-lifikacinį laipsnį ir nusprendusi tęsti magistrinio darbo metu pradėto tiriamojo darbo temą, įsto-jau į doktorantūrą Aleksandro Stulginskio uni-versitete.

2001 m., atsisakiusi mokslininkės karjeros, pa-sukau valstybės tarnautojos keliu. Dirbu Lietu-vos Respublikos žemės ūkio ministerijoje vyr. specialiste. Darbas valstybės tarnyboje padėjo atsiskleisti mano pašaukimui – dirbti visuome-nės labui, ginti viešąjį interesą, padėti žmonėms. Esu ir viena ministerijos darbuotojų profesinės

sąjungos aktyvisčių. Nuo 1997 m. gyvenu Vilniuje. Ištekėjusi. Vyras

– Linas Vingras – valstybės tarnautojas. Auginu sūnų Liutaurą ir dukrą Rusnę.

Laisvai kalbu vokiečių, rusų ir anglų kalbomis, turiu prancūzų kalbos pradmenis.

Laisvalaikiu skaitau knygas, praktikuoju tradici-nį karate ir jogą, auginu orchidėjas, esu Lietuvos orchidėjininkų draugijos narė. Domiuosi filoso-fija, psichologija, gamtosauga, kraštovaizdžio formavimu, mėgstu leisti laiką gamtoje. Aktyviai dalyvauju Pilaitės bendruomenės visuomeni-nėse veiklose, inicijuodama iškilusių problemų sprendimą, burdama bendraminčius, organi-zuodama renginius, akcijas, rašydama straips-nius spaudoje.

Noras realizuoti žaliąsias idėjas, daryti gerus darbus gamtai ir žmogui, ypač ginant jautrių visuomenės grupių interesus, pagaliau atvedė mane į žaliųjų visuomenininkų gretas. Aktyviai dirbu miškų išsaugojimo, švarios aplinkos, sau-gaus maisto, skalsaus išteklių naudojimo, socia-linio teisingumo, saugaus vaikų kelio į mokyklas srityse. Esu viena iš jaunos veiklios visuomeninės žaliųjų organizacijos – susivienijimo „Žali.LT“ – iniciatorių, steigėjų ir vadovių. Aktyviai dalyvau-ju Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos veikloje. Esu partijos Vilniaus skyriaus pirmininkė ir parti-jos pirmininko pavaduotoja.

Ramūnas Karbauskis: Virginija – paprasta Vilniaus mamaPradžia 1 psl.

Kažkas kelia diskusiją apie Žaliojo tilto skulptūras ar „Krantinės arką”, kitam rūpi būtinai įsteigti Vilniuje „Euromaidano skverą”. Man, kaip visuomenininkei, šie klausimai įdomūs, bet kaip pilietei ir dvie-jų vaikų mamai – tikrai ne svarbiausi ap-sisprendžiant, kas valdys sostinę...

Kandidatai į Vilniaus merus nori atrodyti kuo modernesni ir

originalesni

... Juk nuo tų žmonių, kurie vadovaus Vil-niui kitus ketverius metus priklausys ne tik simboliniai, bet ir labai praktiniai sprendimai. Šiandien vilniečiams tėvams tenka per nak-tis sėdėti, kad užregistruotų vaiką darželyje, nerimauti išleidus kitą vaiką į mokyklą, kad jis saugiai kirstų pavojingą gatvę, kur įvyksta skaudžios nelaimės. Vaikams ir suaugusiems tenka rizikuoti savo sveikata žiemą, einant apledėjusiu šaligatviu. Panašu, kad ir esa-mam Miesto vadovui, ir kitiems į jo postą tai-kantiems vyriškiams šios problemos atrodo per smulkios ir tolimos.

Rinkiminių kovų sūkuryje net žiniasklaida, ieškodama informacijos apie visuomenės pasirinkimą, pirmiausiai klausia klausimus, neturinčius nieko bendro su realiu Miesto

gyvenimu ir savivaldos funkcija. Klausimai apie gyvenimo sovietiniu laikotarpiu gerąsias ar blogąsias puses, apskritai prasilenkia su savivaldos funkcija. Juk Miesto valdymas pir-miausiai yra pluoštas kasdieninių ūkinių, aplin-kosauginių, saugumo, vaikų sveikatos ir užim-tumo klausimų, kuriuos reikia spręsti čia pat, o gal reikėjo išspręsti vakar ar net prieš 10 metų.

Vaikų žūtys neapsaugotose perėjose – savivaldybei nė motais

Tai, kad nutiesus Mieste gausybę modernių plačiajuosčių gatvių gerokai pataupyta pės-čiųjų saugumo sąskaita, Miesto politikams il-gus metus atrodė nereikšminga smulkmena. Net šviesoforu reguliuojamose ir paskubo-mis ženklais geltoname fone paženklintose perėjose nuolat žūvantys į mokyklas einan-tys moksleiviai netampa rimtu signalu veikti. Nepaisant bendruomenės, tėvų, visuome-nininkų raginimų ir spaudimų raštais, neat-randama kelių milijonų viadukui, požeminei perėjai ar vos kelių tūkstančių iškiliajai perėjai ar greičio matuokliui įrengti… Bet tokiose gatvėse tai – būtinybė. Tuo tarpu daug dides-nės sumos lengva ranka švaistomos niekada nepanaudojamoms galimybių studijoms ir ne pirmojo būtinumo projektams finansuoti.

Į užmiestį vedantys keliai primena gūdų XIX a. palikimą – jie neapšviesti, be šaligatvių. To-kiose gatvėse pavojingiausia vėlgi iš mokyklų grįžtantiems vaikams, ypač žiemą, kai šalike-

lėse pūpso netvarkingai suversti sniego valai. Tai ne kokios Dievo užmirštos provincijos, bet modernios europinės sostinės nūdiena. Mies-to, kurio vadovas su pasididžiavimu demons-truoja diegiamas naujausias technologijas.

Atsakomybė už žūtis kelyje permetama patiems pėstiesiems, dviratininkams ar tė-vams – jiems iš Savivaldybės dangoraižio at-siunčiami raštai siūlant patiems darbo metu budėti prie perėjų ir saugoti savo vaikus.

Stambiam verslui – viskas, jaunai šeimai – kas liks

Iš valdžios dangoraižių rinkiminės kampani-jos laikotarpiu nusileidusiems su visuomene pabendrauti kandidatams „staiga“ parūpo dar-želių klausimas. Daug giriamasi nauju darželiu Santariškėse, tačiau vietų darželiuose juk trūks-ta ir kituose jaunuose mikrorajonuose. Kad šio-je sistemoje vyrauja korupcija, už kyšį gaunant vietą vaikui be eilės – seniai vieša paslaptis.

Savivaldybė vaidina, kad ši problema atsi-rado ne dėl jos kaltės, o ji visaip stengiasi ją spręsti. Tai netiesa. Tiesiog Miesto valdinin-kams daug pelningiau yra skirstyti sklypus daugiabučiams, o ne ugdymo įstaigoms – taigi šiuo keliu ir nueita, o problemas tenka srėbti be vietų darželyje likusioms jaunoms šeimoms. Įsibėgėjus pelningam gyvenamojo būsto garvežiui, net bendruosiuose planuose darželiams numatyti sklypai netikėtai virsta papildomais sugrūstais daugiabučių kvarta-lais – taip ir nutiko pvz. Pilaitėje. Kitame rajone vietoje naujos mokyklos ar darželio Miestas dabar gali „didžiuotis“ į patį centrą besibrau-nančiu antruoju Vilniaus “Akropoliu”, kuriam, įspraudus jį visai šalia Vingio parko, bus auko-jama dar ir žalumos oazė.

Tokia yra neatsakinga dabartinės valdžios logika – kurti kuo daugiau didžiulių parduo-tuvių ir daugiabučių kvartalų, o į kokį darželį, į kokią mokyklą naujakuriams teks vesti savo atžalas, kur su vaikais nueiti pasivaikščioti – ne valdžios vyrų rūpestis. Stambiam verslui val-dantieji aukoja viską ir net nesiteikia jo pelnų ar nekilnojamo turto tinkamai apmokestinti, o paskui atsikalbinėja, kad biudžete nėra pinigų darželiams, mokykloms, saugioms perėjoms, beglobiams vaikams, ką jau kalbėti apie smul-kiojo verslo, galinčio sukurti daugiau darbo vietų, sąlygų pagerinimą.

Nebetikiu valdžios vyrais, bet tikiu kritiniu vilniečių mąstymu

Matydama opų Vilniaus valdžios abejingu-mą toms sritims, kurios seniai šaukiasi Savival-dybės dėmesio ir sprendimų,

V. Vingrienė: Dėl valdžios kovojantys vyrai neįžiūri vilniečio problemų

Pėstiesiems, dvirati-ninkams ar tėvams iš Savivaldybės

dangoraižio atsiunčiami raštai siūlant patiems darbo metu budėti prie perėjų ir saugoti savo vaikus

Stambiam verslui val-dantieji aukoja viską ir net nesiteikia jo pelnų

ar nekilnojamo turto tinkamai apmokestinti, o paskui atsi-kalbinėja, kad biudžete nėra pinigų darželiams, mokykloms, saugioms perėjoms, beglo-biams vaikams

Tęsinys 3 psl.

VIRGINIJA VINGRIENĖ - kandidatė į Vilniaus miesto meres, žalioji visuomenininkė, valstybės tarnautoja

2015 M. KOVO 1 D. SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMAI Sąrašo Nr. 13 3


aš su bendražygių komanda pasiryžau siekti Vilniaus mero posto. Ne tam, kad būtinai lai-mėčiau – visų pirma tam, kad valdžiažmogiai pagaliau išgirstų mūsų balsą ir būtų priversti atsižvelgti į mūsų reikalavimus.

Ir dabartinis meras, ir jo konkurentai rinki-muose gerai moka puikuotis prieš TV kameras, plačiai šypsosi plakatuose ir socialiniuose tin-kluose. Bet mums reikia realių darbų.

Prieš keletą metų pati ėmiausi aktyvios vei-klos, kad ir Pilaitėje, kur su šeima gyvename ir auginame vaikus, ir kituose Miesto rajonuose pagaliau būtų imtasi vaikų saugumo, mokyklų renovavimo, darželių steigimo darbų, o ne tik dygtų nauji daugiabučiai ir prekybos centrai.

Suvokiu: nelengva bus prasibrauti per Vil-niaus valdžion besiveržiančiųjų ar joje išlikti siekiančių veikėjų užtvaras. Vyrai dažnai į politiką eina dėl valdžios, o moterys – kai nebemato kitos išeities savo vaikams apsau-goti, šeimai ir bendruomenei apginti. Tikiu, kad nepaisant sunkumų, šie rinkimai padės Mieste išjudinti mums, vaikus auginančioms šeimoms, rūpimiausių problemų sprendimą.

Kai iškėliau savo kandidatūrą ir ėmiausi veiksmų, dabartinis meras pagaliau atvyko į mūsų rajoną ir tuoj pat pažadėjo pilaitiškiams požeminę perėją. Bet aš nesitrauksiu iš kovos, nes jau ne kartą teko įsitikinti: jei nustoji siekti užsibrėžtų dalykų, neatsakingi valdžios vyrai po rinkimų greit užmiršta duotus pažadus.

LVŽS prioritetas – jaunos šeimos ir vaikų saugumas

Į šiuos rinkimus einu su jauna Lietuvos vals-tiečių ir žaliųjų sąjungos komanda, veikiančia Vilniuje. Taip, ši partija retai demonstruojasi

prabangiose televizijose ir neperka reklamos plotų Vilniaus prospektuose. Bet tose savival-dybėse, kur rinkėjai patikėjo savo balsus vals-tiečiams ir žaliesiems, padaryta daug gerų re-alių darbų ir sveikesnei vaikų ateičiai, ir šeimos biudžetui apsaugoti pažabojant monopoli-ninkus, ir nukerpant šilumos kainas.

Todėl ir Vilniuje, jei valstiečiai ir žalieji gaus vietų Savivaldybės taryboje, saugi aplinka mokyklose, jų savalaikė renovacija mums liks prioritetų viršūnėje. Juk šiandien sostinėje yra blokados metais statytų mokyklų, kurių bi-bliotekoje besilankančius vaikus nudžiugina per sienų plyšius įskridę paukščiai. Romantika pasibaigia, kai žiemą vaikams ir mokytojams klasėse tenka sėdėti vos ne su pirštinėmis. Primenu, tai naujausių Sostinės mikrorajonų problema, nesulaukusi ne tik valdžios, bet ir žiniasklaidos dėmesio. Jų renovacijos proce-sas, kaip ir naujų mokyklų plėtra jaunuose rajonuose yra neatidėliotinas poreikis.

Kad tėvams nereikėtų nuolat vargti su iš ligų sunkiai besikapanojančiais vaikais, kitas svar-bus darbas – sveiko vietinio maisto tiekimas darželiams ir mokykloms, nes dabar mokslei-viai ir darželinukai dažnai maitinami itin pras-tai. Tai rodo tikruosius valdžios prioritetus. Bet juk vaikų sveikata ir gerovė jaunoms Miesto šeimoms tikrai svarbiau už Guggenheimo muziejų ar nuosavas Vilniaus avialinijas.

Šeimos, tapusios ir privataus monopolisto valdomo šilumos ūkio įkaitėmis, savo vaikų švietimo ir gerovės sąskaita tenkina šiluminin-kų apetitą. Šildymo kainoms nuolat augant, o paslaugų kokybei prastėjant, šeimų biudže-tas vis dažniau ištuštinamas veltui. Šį žalingą sandorį seniai metas nutraukti, sugrąžinus šilumos tinklus viešojo sektoriaus kontrolei. Apie tai prabilome ne tik mes, žalieji valstie-čiai, bet net ir konservatoriai, kurie daugelį

metų turėję savo atstovus Savivaldoje ir net Sostinės vadovą, nė piršto nepajudino ir ne-pabandė nieko keisti. O jų kolegos Ukmer-gėje dar ir trukdė miestui vaduotis iš privačių šilumos ūkio monopolininkų nelaisvės.

Šilumos ūkį grąžinus Savivaldai ne tik su-mažės kainos, bet išsijudins ir alternatyvios energetikos, energijos taupymo sprendimai, o šeimos sutaupys kas mėnesį po kelias de-šimtis eurų. Dar tiek gali sutaupyti ambicin-ga, apgalvota, kompleksinė renovacija, kokią valstiečių ir žaliųjų atstovai jau yra atlikę savo valdomoje Ignalinoje.

Žalių darbų Vilniuje – per akis

Esu ne tik mama, bet ir aktyvi ekovisuome-nininkė. Be jaunų šeimų vargų, matau ir daug kitų rimtai spręstinų problemų Vilniuje, į kurias Miesto vadovai šiuo metu žiūri pro pirštus. Tai ir atliekų tvarkymas, kur didėjantys įkainiai tik skatina šiukšlinimo problemą. Vaikams moky-klose nemažai kalbama apie ekologinę sąmo-nę, šiukšlių rūšiavimą – ir tai puiku. Bet nuolat perpildyti ar paslapčia nuo namų dingstantys

rūšiavimo konteineriai dažnai nubraukia šias pastangas.

Miesto parkų ir draustinių išsaugojimas ir naujų poilsio erdvių plėtra yra būtina gy-venimo kokybės Mieste ir sveikatos, ypač auginant jaunąją mūsų kartą, sąlyga. Kelių tiesimui per regioninį Verkių parką reikia aiš-kiai ištarto „ne“. Parko direkcijai reikia suteikti pagalbą, kad ji galėtų pasipriešinti tokiam ne-toliaregiškam sprendimui.

Užteks jau taikstytis su neatsakingais ir Miestui žalingais verslo ir valdžios susitarimais, dėl kurių viename rajone vis pritrūksta darže-lių, kitame – iškertamos medžių alėjos ar par-keliai, dar kitur Miestas vis niekaip nepriverčia

„Maximos“ pastatyti žadėtos požeminės perė-jos, dėl ko po automobilių ratais žūva vaikai.

Norint kokybiškų permainų, apsaugančių jaunų šeimų, kitų vilniečių biudžetą, sveikatą ir jų vaikų gyvybę, reikalingas naujas vėjo gū-sis sustabarėjusiame Savivaldos dangoraižyje.

Tad uždekime pagaliau žalią šviesą nau-jai nesavanaudiškų, kritiškai ir visuome-niškai mąstančių lyderių kartai!

Tose savivaldybėse, kur rinkėjai patikėjo savo balsus valstie-

čiams ir žaliesiems, padaryta daug gerų realių darbų ir svei-kesnei vaikų ateičiai, ir šeimos biudžetui apsaugoti pažabojant monopolininkus, ir nukerpant šilumos kainas

Miesto parkų ir draustinių išsau-gojimas ir naujų

poilsio erdvių plėtra yra būtina gyvenimo kokybės Mieste ir sveikatos, ypač auginant jau-nąją mūsų kartą, sąlyga. Kelių tiesimui per regioninį Verkių parką reikia aiškiai ištarto „ne“

Pradžia 2 psl.

AKIMIRKOS IŠ VIRGINIJOS VINGRIENĖS GYVENIMO

Protestas prieš statybas šalia Karoliniškių kraštovaizdžio draustinio

Orchidėjų paroda (Orchidėjininkų draugijos renginys)

Laisvalaikis Druskininkuose

Protestas prieš statybas šalia Karoliniškių kraštovaizdžio draustinio

Konkurso „Mano žalioji palangė“ mažųjų laureatų apdovanojimai

Su partijos vadovais ir kolegomis






Daugiau sprendžiamųjų galių į vietos bendruomenių rankas!

Dainius Paukštėbuvęs Socialdemokratų sąjungos

pirmininko pavaduotojas, buvęs Seimo, Vilniaus tarybos narys,

Migracijos departamento vadovas

Istoriškai tiek Lietuvoje, tiek ir Vakarų Europos valstybėse ankstyvaisiais viduramžiais egzista-vo centrinė valdžia ir bendruomenė. XVII am-žiuje atsirado teorijos, skelbiančios, kad vietos bendruomenė yra senesnė nei pati valstybė, todėl ji (bendruomenė) turi teisę spręsti savo reikalus nepriklausomai nuo centrinės valdžios. Taigi tai, ką mes dabar vadiname vietos valdžia (savivalda), anksčiau buvo tiesiog vietos žmo-nių bendruomenė.

Dabartiniais laikais Europos vietos savivaldos chartijoje (Lietuvoje įsigaliojo 1999 m. spalio 10 d.) – vietos savivalda apibūdinama taip: “Vietos savivalda reiškia, kad vietinės valdžios organai įstatymų nustatytose ribose, vadovaudamiesi vietos gyventojų interesais, turi teisę ir gebėji-mą tvarkyti ir valdyti pagrindinę viešųjų reika-lų dalį, už tai prisiimdama pilną atsakomybę“. Tokią padėtį pasiekti galima tik tuo atveju, jei yra užtikrinama politinė, administracinė bei finansinė vietinės valdžios institucijų nepriklau-somybė. Taigi, būtent Chartija įprasmina tikrąją savivaldos esmę, nurodydama, kad savivaldos institucijos yra bet kurios demokratinės san-tvarkos pagrindas.

Todėl Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, atidžiai stebėdama ir analizuodama visuome-nės vystymosi procesus savivaldos srityje ne tik Lietuvoje, bet ES ir pasaulyje, vadovaujasi tokiu kertiniu principu: „Klausimai, kuriuos gali išspręsti vietos bendruomenė, turi būti paimti iš centrinės valdžios kompetencijos ir perduoti

spręsti į vietinės bendruomenės rankas per jos pačios išrinktus vietos savivaldos organus“. Tai-gi, kad tai pasiektume, LVŽS atstovai, išrinkti į savivaldybių Tarybas, patys vadovausis ir iš kitų reikalaus dirbti tokiais principais:

o vietinės valdžios atskaitingumu rinkėjams;o vietos bendruomenės dalyvavimu tvarkant

viešuosius savivaldybės reikalus;o savivaldybių ir valstybės interesų derinimu;o savivaldybių veiklos skaidrumu;o viešumu ir reagavimu į gyventojų nuomonę;o savivaldybės veiklos ir savivaldybės institu-

cijų priimamų sprendimų teisėtumu;o Žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimu ir ger-

bimu.Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos nuo-

mone, tikrosios savivaldos plėtros Lietuvoje varikliu turi tapti bendruomenių kūrimasis vietose ir narių jose gausinimas. Sąmoningas ir suinteresuotas dalyvavimas bendruomenės reikaluose turi tapti kiekvieno piliečio porei-kiu. Glaudus bendruomenių ir vietos valdžios bendradarbiavimas sukuria pasitikėjimo ir atvi-rumo atmosferą, užtikrina veikos skaidrumą ir kontrolę. Todėl kartais net ir nelabai populiarūs vietinės valdžios sprendimai yra priimami, jei ir nepalankiai, tai bent supratingai.

Mes pasisakome už savivaldybių atstovybės – Savivaldybių asociacijos ir Lietuvos Vyriausy-bės bendradarbiavimą, derinant interesus ir pozicijas tarp centrinės ir vietinės valdžios, taip pat sprendžiant konkrečias savivaldybių pro-blemas.

LVŽS turi aiškią savivaldos plėtojimo Lietuvo-je viziją, todėl gerai žinome ką ir kaip reikia da-ryti šioje srityje. Mes esame identifikavę vietos gyventojų problemas, kurias iš pradžių aptarę su vietos bendruomenėmis, imtume spręsti pirmiausia.

Gerbiami rinkėjai, mes esame įsitikinę, kad kiekvienas iš jūsų siekia, kad kasdieniai reikalai klostytųsi ne pagal valdžios, o jūsų – daugumos žmonių gyvenimo logiką. LVŽS nariai jau ketvir-tį amžiaus produktyviai dirba vietos savivaldoje, įgyvendindami Jūsų priesakus. Esame įsitikinę, kad mūsų sąjungos deleguotų ir jūsų į Tarybas išrinktų atstovų darbu tikrai nenusivylėte.

Šių metų kovo mėnesį Lietuva vėl rinks savo atstovus į vietos valdžą. LVŽS mano, kad nuo šių rinkimų rezultato priklausys ir galimos per-mainos jūsų kieme, kaime, gyvenvietėje, ga-tvėje, rajone ar mieste. Žinokite: jeigu situacija keisis savivaldoje, ji bus priversta ženkliai kisti ir mūsų valstybėje. Rinkimų rezultatai kaimyninė-se šalyse Europos Sąjungoje tą patvirtina.

Tapkime Jūsų lūkesčių įgyvendinimo bendra-autoriais!

Vietos bendruomenė – kertinis vietos savivaldos akmuo

Per 25 nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus galima pastebėti gana ryškią valdžios centralizavimo tendenciją. Nors valdžios pareigūnai ir politikai daug postringauja (ne tik prieš rinkimus) apie šalies demokratinę raidą, valdžios decentralizavimą ir pilietinės visuomenės stiprinimą, Seimo ir savivaldybių politikų praktiniai darbai gerokai skiriasi nuo gražių šūkių...

Tomas Bakučionis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų

sąjungos socialdemokratų frakcijos narys, kandidatas į Vilniaus miesto

savivaldybės tarybą

Šiandien matome žymiai daugiau tokių politi-nių sprendimų, kurie atima iš piliečių galimybę dalyvauti šalies valdyme ir sprendimų priėmi-me, tačiau regime kur kas mažiau tokių, kurie suteiktų daugiau galių vietos bendruomenių organizacijoms ar net apskritai daugiau galimy-bių piliečiams išsakyti savo nuomonę, pavyz-džiui - referendume. Jau esu rašęs apie tai, kad referendumą dėl Žemės nepardavimo užsie-niečiams ir dėl referendumo iniciatyvos karte-lės iki 100000 parašų sumažinimo, iš esmės su-žlugdė destruktyvūs ir ciniški valdžios veiksmai. Maža to, į šiuos antidemokratinius politinius žaidimus įsitraukė ir Konstitucinis teismas, kuris 2014 metų liepos 11 dieną priėmė Nutarimą, ku-riuo atvėrė vartus piliečių konstitucinės teisės išsakyti nuomonę referendume ir taip dalyvau-ti valstybės valdyme, suvaržymams. Nejauku net galvoti, kur link krypsta mūsų Valstybės tei-sinė ir politinė sistema po liepos 11-osios Konsti-tucinio teismo nutarimo.

Atstovaujamoji savivalda sunaikinta prieš 20 metų

Iš tiesų tokio nuokrypio nuo pilnavertės eu-ropietiškos demokratinės raidos kelio Lietu-voje prielaidų reikėtų ieškoti gerokai anksčiau

– 1994-1995 metais, kai buvo pradėta vietos savivaldos reforma. Tuomet buvo sunaikintos tikros atstovaujamosios savivaldos užuomaz-gos, kurios pasireiškė dviejų pakopų savivaldos sistema, ir buvo pasukta link ženkliai centrali-zuotų didelių savivaldybių kūrimo. To pasekoje šiandien turime iš esmės neužbaigtą adminis-tracinę teritorinę reformą, nes vienose savival-dybėse merą ir tarybą rinks 14000 gyventojų (Pavyzdžiui – Kazlų Rūdoje), o kitose, kaip Vil-niaus mieste – apie pusę milijono gyventojų. Kodėl taip įvyko? Todėl, kad reformos archi-tektai nesuprato, o gal nenorėjo suprasti vietos bendruomenės reikšmės, tos apatinės savival-dos grandies, kuri sudaro savivaldos pagrindą ir be kurios vietos savivalda demokratinėje vals-tybėje neįsivaizduojama.

Sustiprėjo bendruomenių sąjūdis

Vietos bendruomenių organizacijos Lietuvo-je pradėjo kurtis beveik prieš du dešimtmečius, pastarąjį dešimtmetį bendruomenių sąjūdis sustiprėjo, ypač kaimo vietovėse ir mieste-liuose, 2011-ųjų kovo mėnesį įsikūrė ir vietos

bendruomenių skėtinė organizacija – Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungą, šiuo metu jungianti Vilniaus bendruomenių asociaciją, Kaimo bendruomenių sąjungą, Kau-no bendruomenių centrų asociaciją ir Šiaulių bendruomenių konfederaciją. Nors vietos bendruomenių veikla (ypač mažesniuose miesteliuose) darosi vis labiau įvairiapusiška ir turininga – vykdoma kultūrinė, sportinė, švie-tėjiška veikla, plėtojami socialiniai bendruo-menių verslai, tačiau valdžios požiūris į ben-druomenes mažai kinta. Bendruomenes ir jų problemas valdžios institucijos prisimena, kai reikia prasukti kokį europinį projektėlį ar užsi-dėti „paukščiuką” ataskaitose. Blogybė dar ir ta, kad vietos bendruomenių veikla atsidūrė net trijų ministerijų globoje – Vidaus reikalų, Žemės ūkio bei Socialinės apsaugos ir darbo ministe-rijų. Žinome tai, ką apie devynias aukles kalba mūsų tautos išmintis... Tačiau būtų neteisinga nepaminėti gerųjų pavyzdžių. Antai nuo 2004 metų Lietuvoje vykdoma programa LEADER – viena iš keturių Europos Sąjungos iniciatyvų ( kitos – INTERREG, URBAN, EQUAL) – kuri skatina kaimo gyventojus ir organizacijas aktyviai daly-vauti gyvenamosios vietovės ir bendruomenės plėtros procese. Ši programa davė teigiamų poslinkių kaimo bendruomenių plėtrai. Vis dėl to vietos bendruomenės yra svarbios ne tik dėl plėtojamų kultūrinių, švietėjiškų veiklų ar so-cialinių verslų, tačiau dėl to, kad jos, būdamos apatine valdžios piramidės grandimi, tampa savotiškų tautos nuotaikų transliuotoju, kas val-džiai toli gražu ne visada patinka. Prisiminkime, kiek purvo kai kurie politikai išpylė ant Žigaičių kaimo bendruomenės, kai ši pasipriešino skalū-ninių dujų žvalgybai jos regione, o jei dar tiks-liau – pasisakė už švarų vandenį. Amerikiečių kompanija „Chevron“ bendruomenės balsą aiš-kiai suprato, deja – ne visi mūsų valstybės politi-kai, nes kai kurie puolė Žygaičiuose „kremliaus” agentų ieškoti...

Seniūnijos – arčiausia bendruomenių. Tai kam jas

naikinti?

Bendruomenės turi būti vietos valdžios partneriu, nuimančiu nuo vietos valdžios dalį administracinės naštos, savotišku filtru vietos gyventojų poreikiams identifikuoti. Tuo tarpu šiandien didžiuosiuose miestuose bendruome-nių padėtis yra net blogesnė, nes miestų val-džios ir toliau jų sistemiškai negirdi. Ypač negir-di teritorijų planavimo procesuose ir priimant strateginius sprendimus dėl atskirų viešosios infrastruktūros objektų. Kitu atveju, – ar būtų taip skubotai priimti sprendimai dėl Vilniaus bendrojo plano, dėl atskirų teritorijų užstaty-mo (pavyzdžiui naujojo MAXIMA prekybos centro ant dalies Vingio parko teritorijos)? Kur nors Londono centre be vietos bendruomenės žinios jums net kiosko neleis pastatyti. Štai taip realiai turi veikti Lietuvoje ratifikuota ORHUSO konvencija. Tuo tarpu dabartinė Vilniaus val-džia net nepasivargino deramai vilniečių pa-klausti, ar jiems reikalingi seniūnai ir seniūnijos, tiesiog ėmė ir nusprendė panaikinti kaip reiš-kinį. Panašiai kaip panaikino dalį viešojo trans-porto maršrutų Vilniuje – susėdo p. K.Lubys su p. A.Zuoku bei dar keliais ponais ir nusprendė

– dalį troleibusų parduosime, maršrutų suma-žinsime. Vietos gyventojų ir jų bendruomenių nuomonė jiems neįdomi. Tokių pavyzdžių vien Vilniuje per pastarąjį dešimtmetį surinktume ištisas šūsnis. Dar labai svarbu, kad politikai vie-tos bendruomenių netapatintų su paprastomis

NVO. Šių organizacijų tikslai ir veiklos sritis yra visiškai kitokie, nei su viena lokalia teritorija su-sijusių vietos bendruomenių organizacijų.

Ar seksime demokratinių valstybių pavyzdžiu?

Demokratinėse valstybėse vietos bendruo-menių vaidmuo ir svarba valstybės gyvenime yra seniai suvokti, atliekamos mokslinės studi-jos, veikia ištisi tarptautinių bendruomeninių organizacijų tinklai. Žinomi amerikiečių moks-lininkai, Masačiusetso universiteto profesoriai Bernard H.Ross (a.a.) ir Myron A.Levine, ženklią savo akademinės veiklos dalį paskyrę miesto bendruomenių tyrinėjimams, išleidę visą seriją mokslinių knygų „Urban politics“ (Miestų politi-ka), apibrėžė piliečių bendruomenių dalyvavi-mą viešųjų reikalų tvarkyme trimis aktyvumo laipsniais: nedalyvavimas - simboliniai ritualai

- piliečių kontrolė. Kol kas galime nelinksmai konstatuoti, kad Lietuvoje pasiektas geriau-

siu atveju antrasis aktyvumo laipsnis – dėl to „paukščiuko“ ataskaitose.

Tiesa, vienas poslinkis yra. Kai skaitytojai skai-tys šį straipsnį, Vilniaus bendruomenių asocia-cija vasario 12-ąją jau bus pasirašiusi (tikėsimės) Bendradarbiavimo sutartį su Vilniaus miesto savivaldybe. Ar ši sutartis netaps tik tuo ame-rikiečių mokslininkų apibrėžtu simboliniu ritu-alu prieš rinkimus, parodys jau netolima ateitis. Vilniaus bendruomenių, kaip ir visos Lietuvos bendruomenių dar laukia nelengvi darbai. Jų sėkmė priklausys ir nuo politinių sprendimų Seime bei Savivaldybės taryboje, nuo teisinės bazės, kuri turi sukurti prielaidas efektyviam vietos bendruomenių dalyvavimui priimant sprendimus, tame tarpe aiškiai apibrėžti ir re-glamentuoti seniūnaičių instituto vietą savi-valdos sistemoje, vietos veiklos grupių (VVG) kūrimą, daugiau teisių suteikiant vietos ben-druomenių organizacijoms.

Su tokiomis mintimis apsisprendžiau kan-didatuoti į Vilniaus miesto tarybą su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos komanda.

8 2015 M. KOVO 1 D. SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMAI Sąrašo Nr. 13 2015 M. KOVO 1 D. SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMAI Sąrašo Nr. 13 9

žalioji visuomenininkė, valstybės tarnautoja

Virginija Vingrienė kandidatė į Vilniaus meres

Nr.1

gausių šeimų atstovas, sporto propa-guotojas

Juzef Tomaševič-Jakovič

Nr.8

pareigūnų profsąjungos aktyvistas

Jūrius Bruklys

Nr.12

socialinės komunikacijos ir strateginio valdymo ekspertas

Aurimas Girčys

Nr. Nr.16

profsąjungų aktyvistas, politologas, LVŽS vicepirmininkas

Tomas Tomilinas

Nr.2

žaliųjų pažiūrų politologas

Vadimas Vileita

Nr.5

buvęs Socialdemokratų sąjungos pirmininko pavaduotojas, buvęs Seimo, Vilniaus tarybos narys, Migracijos depar-tamento vadovas

Dainius Paukštė

Nr.9

Žali.LT aktyvistas, neformalaus švietimo specialistas, Bronio Ropės padėjėjas Briuselyje

Martynas Norbutas

Nr.13

inžinierius ekonomistas, socialinių mokslų daktaras

Gediminas Davulis

Nr.17

teisininkas, Antakalnio bendruome-nės pirmininkas, viešojo intereso gynėjas

Tomas Bakučionis

Nr.3

ekonomistas, buvęs Socialdemokratų sąjungos narys, buvęs Seimo ir Vilniaus tarybos narys

Jonas Valatka

Nr.6

Žali.LT aktyvistas, redaktorius, publi-cistas

Linas Kranauskas

Nr.10

Lietuvos žaliųjų judėjimo narys

Edgaras Steponavičius

Nr.14

gydytoja

Alma Šlamaitė

Nr.18

žinomas sveikuolis ir kovotojas už blaivybę, valstybės tarnautojas

Arminas Mockevičius

Nr.4

dviračių kultūros skleidėjas, Lietuvoje gyvenantis vokietis

Frank Kulikauskas-Wurft

Nr.7

specialioji pedagogė, dirbanti žurnalis-tinį ir socialinį darbą

Rūta Čepienė

Nr.11

buvęs Socialdemokratų sąjungos narys, finansininkas

Arūnas Ambrasas

Nr.15

filosofas

Ervinas Koršunovas

Nr.19


ekologas, valstybės tarnautojas

Vaidas Talačka

aktyvių senjorų atstovas

Juozapas Palaikis

Nr.28

gyvūnų teisių ir sūpynių netikėtose vietose savanoris

Donatas Vaičius

Nr.25

pedagogė

Aldona Gudmonienė

Nr.29

pedagogė

Nijolė Kezienė

Nr.33

inžinierius konstruktorius

Vaidas Nagreckis

Nr.22

verslininkas

Andžej Jasinskas

Nr.26ekonomistė

Dalė Mitkienė

Nr.30

žymus Lietuvos šachmatininkas

Kęstutis Labeckas

Nr.34

Etnomuzikologė, humanitarinių mokslų daktarė, docentė

Gaila Kirdienė

Nr.23

Pilaitės bedruomenės aktyvistė

Indrė Skuminienė

Nr.31Mes, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos nariai, išrinkti į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, įsipareigojame:1. nedelsiant pradėti Vilniaus šilu-

mos ūkio nuomos sutarties nutrau-kimo procedūras, inicijuojant žalos atlyginimą miestui ir vilniečiams (tai jau padarėme Ukmergėje);

2. po šilumo ūkio perėmimo, imtis skaidrios daugiabučių namų reno-vacijos ir sumažinti sąskaitas už šil-dymą (tai jau padarėme Ignalinoje);

3. peržiūrėti miesto pajamas – iš-laidas, atsisakyti abejotinų projek-tų, paliekant prioritetais Vilniaus

įmonių darbuotojų atlyginimus. Taupyti, bet negailėti pinigų pės-čiųjų viadukų, požeminių ir saugių perėjų įrengimui (to jau nuosekliai siekiame Pilaitėje);4. nedelsiant stabdyti viešojo

transporto privatizaciją, elektrinio transporto tinklo naikinimą, inves-tuoti į naujų troleibusų ir tik naujų elektra varomų autobusų pirkimą (A eismo juostos atsirado Vilniuje mums pasiūlius);

5. priešintis vyriausybės ir dauge-lio kitų partijų kandidatų planams numatomoje Vilniaus koogene-racinėje elektrinėje įtvirtinti priva-tininkus, kurių vienintelis tikslas – pelnas vilniečių sąskaita (tokia mūsų Europos parlamento nario, renovacijos įgyvendinimo lyderio Bronio Ropės principinė pozicija);

6. neremti jokių renginių, kur, da-lyvaujant vaikams, ketinama pre-kiaujama alkoholiu (kaip tai daro-me „Naisių vasaros” festivaliuose);

7. siekti, kad aplinka būtų saugi, o į mokyklas būtų tiekiamas tik svei-kas maistas iš Lietuvos ūkių (tai jau padarėme Panevėžio rajone);

8. statyti naujas Savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigas ir garantuoti jose vietas kiekvienam vaikui;

9. įrenginėti pakankamai naujų žaliųjų erdvių, poilsio alėjų, vaikų žaidimų aikštelių;10. plėtoti tinkamų dviračių takų

tinklą, Vilnių kuo universaliau pri-taikyti įvairių grupių naudotojų – neįgaliųjų, senjorų, tėvų su vai-kais – poreikiams.

Tai tik keletas iš šimtų mūsų programoje esančių strateginių pasiūlymų Vilniui – visą progra-mą rasite www.lvzs.lt

Nr.21 Andrejus Intejevas – žinomas sveikuolis, kovotojas už blaivybę

Nr.24 Ieva Januškevičienė – energetikė

Nr.27 Angelija Rancevienė – statybos inžinierė, įmonės vadovė

Nr.32 Audronė Ambrasienė – ekono-mistė

Nr.35 Greta Jadevičiūtė – studentė

Nr.36 Viktorija Laima Miniotienė – di-zainerė-modeliuotoja

Nr.37 Jonas Adolfas Patriubavičius – vertėjas, publicistas

Nr.38 Violeta Seiliuvienė – profsąjungų aktyvistė

Nr.39 Vincas Grinis – pensininkas

Nr.20


Prof. Gediminas Davulis – kandidatas į Vilniaus tarybą

Prof. Gediminas Davulis

Po Kauno technologinio universiteto bai-gimo visa Gedimino Davulio darbinė veikla buvo susijusi su tik moksliniu tiriamuoju darbu Lietuvos mokslų akademijos institu-tuose ir pedagoginiu darbu aukštuosiose mokykluose. Praktiškai nuo pat nepriklau-somybės atkūrimo iki 2014 m. rudens dir-bo Mykolo Romerio universitete, kur dėstė ekonomines disciplinas, savivaldos finan-sus. Nuo 2014 m. rudens semestro pagrin-dinė darbovietė yra Vilniaus kolegija. Yra

paskelbęs apie 150 mokslo darbų Lietuvos ir užsienio moksliniuose leidiniuose. M. Ro-merio universitete virš 10 metų dėstė savi-valdos ekonomiką ir finansus. Yra išrinktas dviejų tarptautinių tyrėjų organizacijų, t.y. Tarptautinės Amerikos tyrėjų asociacijos ir Amerikos mokslo ir technologijų asociaci-jos nariu.

Propaguoja ir pats laikosi sveikos gyven-senos principų. Mano, jog labiau derėtų paremti visuomenines organizacijas, be-sirūpinančias beglobiais gyvūnais. Išrink-tas į Vilniaus m. tarybą, siektų įgyvendinti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rin-kiminę programą, kartu akcentuodamas būtinybę plėtoti demokratijos principus savivaldybių lygyje. Siektų, kad tiesio-giniuse rinkimuose būtų renkami ne tik savivaldybių merai, bet ir seniūnai, o se-niūnijoms būtų skirtos lėšos seniūnijos te-ritorijoje gyvenančių žmonių bendruome-nės poreikiams tenkinti, kurių skirstymą kontroliuotų pati bendruomenė. Atitin-kamu įstatymu turėtų būti įteisintos tiek kaimo, tiek miestų bendruomenės, kurios turėtų teisę lemti sprendimus, susijusius su bendruomenės narių, gyvenančių ati-tinkamoje teritorijoje, interesais švietimo, kultūros bei kitose sferose.

Tel. kontaktams 8~689~57148

Vilniaus šilumos ūkis: laikas atsiimti sostinės turtą iš privačių rankų

Viena iš didžiausių Vilniaus gyventojų problemų – nerealiai aukštos centralizuoto šilumos tiekimo kainos. Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovų nuomone, problemos sprendimas gali būti tik vienas – kuo greičiau nutraukti dabar galiojančią nuomos su-tartį su privatininkais.

Jonas Valatkakandidatas į Vilniaus miesto


Intriguojantys faktai apie Vilniaus šilumos ūkio išnuomavimą

Primename kai kuriuos esminius Vilniaus šilu-mos ūkio nuomos istorijos faktus.

1. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, 2002 m. sausio 9 dienos sprendimu Nr. 477, neįvardytai bendrovei (!?) 15 metų išnuomojo SP AB „Vil-niaus šilumos tinklai“ visą nekilnojamąjį ir kilno-jamąjį turtą. Neįvardytai bendrovei šiuo spren-dimu suteikiama teisė į šilumos, karšto vandens ir elektros energijos gamybą, šių gyvybiškai svarbių produktų perdavimą ir pardavimą.

2. 2002 m. vasario 1 dieną pasirašoma nuomos sutartis tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“, Vil-niaus miesto savivaldybės, UAB „Vilniaus ener-gija“ ir DALKIA. Atkreipkite dėmesį, jog UAB

„Vilniaus energija“ ne tik nedalyvavo konkurse dėl Vilniaus šilumos tinklų nuomos, bet ir mo-kesčių mokėtojų registre užregistruota tik 2002 m. vasario 20 d. Todėl šis Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimas yra niekinis, nes Taryba pa-tvirtino sutarties projektą su neegzistuojančia bendrove.

3. Lietuvoje šilumos ir elektros energijos ga-myba yra griežtai licencijuojama. Tačiau nėra informacijos, kad Vilniaus miesto šilumos ūkio perdavimo UAB „Vilniaus energija“ metu, 2002 m. vasario 1 d., UAB „Vilniaus energija“ turėjo leidimą vykdyti tokio pobūdžio veiklą. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2002 sausio 9 die-ną priėmusi sprendimą pritarti SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ turto nuomos sutarties pro-jektui, neatsižvelgė į valstybės kontrolieriaus J.Liaučiaus 2002 m. sausio 8 dienos siūlymą nepriimti sprendimo dėl sutarties projekto, kol nebus atliktas pilnas nuomos sutarties projekto teisinis ir ekonominis vertinimas. Iki šios kontra-versiškai vertinamos sutarties pasirašymo die-nos taip pat gauti ne vienos valstybinės institu-cijos šio sutarties projekto vertinimai. Pasirodo, kad nebuvo nė vieno teigiamo vertinimo. LR generalinės prokuratūros 2001 m. gruodžio 19 dienos pažymoje Nr. 13-09-684 „Dėl SP AB

„Vilniaus šilumos tinklai“ sutarties su „Dalkia S. A.“ pateikiama išvada: dvidešimtyje sutarties projekto punktų užfiksuoti Lietuvos Respubli-kos įstatymų pažeidimai. Tačiau į tai nebuvo atsižvelgta.

4. Tuometis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento direk-torius J.Elzbergas, kaip valstybės tarnautojas, galimai negynė Valstybės (Savivaldybės) bei vilniečių (gyventojų) viešojo intereso ir leido pasirašyti įstatymams prieštaraujančią sutartį.

5. Vilniaus m. meras A.Zuokas 2003 m. gruo-

džio 24 dienos raštu Nr. 01-34-2543-(3-7), ne-gavęs Vilniaus miesto savivaldybės tarybos leidimo, leido perleisti akcijas kitai dukterinei

„Dalkia” bendrovei. A.Zuokas, eidamas mero pareigas galimai viršijo jam suteiktus įgalioji-mus ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi.

Iki šiol galioja neteisėtai sudaryta sutartis?

Šiuos skandalingus, teisėsaugos institucijų dėmesio vertus faktus Jums primename to-dėl, kad esame tvirtai įsitikinę: iki šiol galiojanti Vilniaus šilumos tinklų nuomos sutartis šiurkš-čiai pažeidžia šilumos vartotojų interesus, nes prieštarauja esminiams šilumos, kaip strategi-nio produkto, tiekimo principams. O būtent:

1. Šilumos tiekimo kaina privalo būti maksima-liai maža, nes tai tiesiogiai daro įtaką daugumos gyventojų pragyvenimo lygiui ir vidaus varto-jimui. Nepagrįstai aukštos kainos riboja Lietu-vos įmonių konkurencingumą, sudaro ženklią biudžetinių išlaidų dalį ligoninėms, mokykloms, vaikų, socialinėms įstaigoms, bibliotekoms ir kt. Todėl šilumos gamyba ir tiekimas negali būti pelno siekimo objektas.

2. Esant dabartinei teisinei bazei neįmanoma užtikrinti reikiamos priežiūros ir būtinos kontro-lės privataus subjekto administracinei bei susi-jusių įmonių ūkinei ir finansinei veiklai.

3. Privatus subjektas dėl įvairių priežasčių turi galimybę bankrutuoti, o šilumos tiekimas dėl suprantamų priežasčių negali būti nutrauktas. Todėl susidarę nuostoliai, kad ir kokie dideli jie būtų, bus dengiami mokesčių mokėtojų sąskai-ta.

4. Privatus subjektas, siekdamas maksima-laus pelno, visada eina lengviausiu keliu – bet kokiais būdais didina paslaugų kainas. Gali būti, kad net Kainų ir energetikos komisija neturi galimybių sužinoti bei išsiaiškinti tikrų šilumos gamybos ir tiekimo sąnaudų bei dėl kitų prie-žasčių negali nustatyti optimalių tiekimo kainų.

5. Nuoma – pats blogiausias Savivaldybės tur-to valdymo būdas, nes nuomotojas nesuintere-suotas šeimininkiškai naudoti nuomojamo tur-to, nesuinteresuotas jį laiku atstatyti. Vilniuje tai ryškiai matosi eksploatuojant šilumines trasas.

6. Prezidentės priimti siūlymai bei Premjero užtikrinimai skaidyti šilumos tiekimo monopolį ir įvesti konkurenciją, siekiamo rezultato – op-timaliai mažų kainų – neduos. Centralizuotame šilumos tiekime monopolija bet kokiu atveju išliks.

7. Rinkos ekonomikoje galioja taisyklė: bet kuri monopolija yra blogai ir ją būtina reguliuoti. Tačiau valstybinę monopoliją visada galima reguliuoti lengviau ir efektyviau ir vartotojui ji priimtinesnė.

IŠVADA: įvertinusi Vilniaus šilumos tinklų nuomos privačiai bendrovei pažeidi-mus ir iš to kilusias neigia-mas pasekmes Vilniaus gyventojams bei įmonių konkurencingumui, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pozicija yra vienareikšmė: Vilniaus šilumos ūkį būtina grąžinti Savivaldybės kon-trolei.

Emigruoja jaunimas – netenkame ateities

Aldona Gudmonienė, kandidatė į Vilniaus miesto


Iš Lietuvos išvyksta vis daugiau jau-nimo. Į užsienio šalis jaunus žmones traukia gerokai palankesnės mokymo-si ir darbo, o ir gyvenimo sąlygos.

Daug kas priklauso nuo padėties šalyje. Lietuvoje padėtis šiuo atžvilgiu tampa tragiška: mažėja jaunų, darbingo am-žiaus žmonių, šalies bendrojo lavinimo, aukštosiose mokyklose mokosi vis ma-žiau moksleivių ir studentų. Jaunimo padėtis verčia nerimauti. Nėra jokios tikimybės, kad emigravę jauni žmonės, jaunos šeimos grįš atgalio – didelė jų da-lis užsienyje gerbiami, lengvai susikuria kur kas geresnes gyvenimo sąlygas nei pasiekiama Lietuvoje, dirbant pamynus

savo orumą, vergiškomis sąlygomis, už gėdingai mažą atlyginimą.

Lietuvoje pradėti kad ir smulkų versliuką – tolygu vos ne savižudybei. Smulkieji vers-lininkai, sukūrę darbo vietas sau ir kartais dar keliems piliečiams, negerbiami val-džios, sakyčiau, metodiškai žlugdomi, kai tuo tarpu visame pasaulyje žmonės, galin-tys išgyventi iš savo „vieno žmogaus vers-lo” ar „versliuko ant ratų” gauna įvairias reikšmingas lengvatas, paramas – palai-komas toks valdžios požiūris „ Tu tik dirbk žmogau, esi labai svarbus. Ne kiekvienas sugeba išgyventi bei išlaikyti šeimą, ne kiekvienas gali padėti pramisti dar vienam kitam bendrapiliečiui, todėl esi labai ger-biamas”. Dalis emigravusiųjų nutautėja. Jiems LIETUVIO identitetas darosi nesvar-bus, dėl to auga jaunimo abejingumas Tėvynės ateičiai. Tai vyksta didžiąja dali-mi dėl dabartinės valdžios nesugebėjimo motyvuoti jaunus žmones, įtraukti į šalies politinį gyvenimą.

Manau privalu siekti, kad jaunimui Tėvy-nėje būtų gera gyventi – juk jo jau dabar pasigendame. Dabartinė valdžia nebepa-jėgi padaryti Lietuvą jaunimui patrauklia šalimi. Tam, kad jaunimas masiškai ne-emigruotų iš tėvų šalies, būtina sukurti palankesnes sąlygas smulkiam verslui, skelbti daugiau nemokamų studijų vietų. Lietuviai – mokanti gerai dirbti tauta. Jie nusipelnę adekvačių atlyginimų už darbą savo šalyje.

Įjunkime žalią šviesą savo pažangiam jaunimui – gra-žesnės Lietuvos kūrėjui!

Ramūnas Karbauskis: Mums nereikia nežinia ko bijoti, o reikia kažkuo tikėti

Žymus politikas ir verslininkas Ramūnas Karbauskis, kuriam teko teistis su A.Kubiliumi dėl to, kad šis pavadinęs jį „prorusišku“ ir „tautos priešu“, svajoja paversti Lietuvą Europos kultū-rine Meka. Rusakalbiams Lietuvos gyventojams skirtame savaitraštyje „Ekspress nedelia“ su juo buvo publikuotas interviu, kurį pateikiame originalo kalba.

Рамунас Карбаускис: Нам не нужно чего-то бояться – нам нужно во что-то верить

Известный политик и бизнесмен, председатель Союза литовских крестьян и «зелёных», руководитель компании «Agrokoncernas» Рамунас Карбаускис возрождает литовское село, снимает телесериалы, судится с Кубилюсом из-за того, что тот назвал его «прорусским» и «врагом народа», воспитывает патриотизм у молодежи, содержит профессиональный театр и мечтает превратить Литву в культурную Мекку Европы. Наш корреспондент задал Р. Карбаускису несколько вопросов.

По правилам ЕС Литва должна была в мае открыть рынок земли для иностранцев. Насколько активно иностранцы сегодня скупают наши земли?

Парламент Литвы принял законы, усложняющие покупку земли: возможности спекуляций землей сведены к минимуму. Однако этот закон усложнил покупку земли не только для иностранцев, но и для наших фермеров. Поэтому рынок земли сейчас стоит – ни продать, ни купить землю практически невозможно: крупный фермер, который двадцать лет обрабатывает эту землю, не может ее купить. Я думаю, что для иностранцев в Литве должны существовать такие же требования, как в Германии или во Франции, где человек имеет право на покупку земли, только если он живет в этой же местности. У нас же этого требования в законе нет. Вообще нам не нужно было изобретать велосипед, а надо было взять за образец немецкий закон о продаже земли, однако определенная зависть политиков к свободным фермерам не позволила создать такой гибкий закон. Дело в том, что политики недолюбливают земледельцев – ведь это свободные люди. Ими трудно манипулировать, они имеют свое мнение: каждый двор, каждое хозяйство – это как бы отдельная страна. Недолюбливают земледельцев, видимо, во всей Европе – наверное, правительствам Германии и Франции было бы проще, если бы фермеры не вываливали им под окна горы навоза. Конечно, проще договориться с представителями сферы образования, культуры, услуг, ведь у политиков есть рычаги влияния на них. Недоумение вызывает и еще один момент: различная политика ЕС в отношении сельского хозяйства стран Восточной Европы и старых европейский стран. Ведь для стран Восточной Европы были созданы специальные фонды, которые выплачивали деньги за то, что человек уходил из сельскохозяйственного производства. Во-вторых, мы получаем очень маленькие, по сравнению с западными странами, субсидии ЕС: французы, например, получают в пять раз больше. При этом в Литве не обрабатываются около трехсот тысяч гектаров плодородных земель. Что касается продажи земли иностранцам, то, например, в Латвии около 50% земли уже не принадлежит латышам. Проблема это или нет? Вроде как нет – ведь запах навоза от свиней, принадлежащих датчанам, и запах от отечественных свиней мало отличается. Но почему жители близлежащих деревень протестуют против датских свиноферм, но не протестуют против

литовских? Датчанину безразлично здоровье людей, живущих по соседству с его фермой. Он втискивает в существующие площади как можно больше свиней и ему плевать, как это скажется на жителях – он ведь там не живет. А литовец живет рядом с этими людьми, он вынужден думать о них.

Известно, что молодежь, в том числе дети самих фермеров, не идут в сельское хозяйство – какая судьба ждет село в такой ситуации?

Я считаю, что это самая большая проблема сельского хозяйства – кто через десять лет придет на смену пожилым фермерам? Ведь собственники 85% хозяйств в Литве - люди шестидесяти – семидесяти пяти лет. Дело в том, что на протяжении последних двадцати лет в обществе насаждалось мнение, что село умирает, спивается и пр. Дети слушали эти разговоры, и у них на подсознательном уровне сформировалось убеждение, что сельский труд – это навоз и грязь, черная, неблагодарная и неуважаемая работа. При этом никто не учитывал очень быстрое развитие сельскохозяйственных технологий. Хотя, и в этом тоже есть проблема – новая техника требует специалистов: те, кто работал на старых комбайнах и тракторах, не могут работать на новых. То есть технику в кредит купить можно, а работать на ней некому. Вот и покупается техника попроще: не потому что она дешевле, а потому что на ней еще есть кому работать. Но и этим комбайнерам уже за шестьдесят – сколько лет они еще смогут трудиться? На государственном уровне это уже не проблема, а трагедия

– наши техникумы и вузы больше не готовят механизаторов, специалистов сельскохозяйственного производства: их во времена правления либералов перепрофилировали. Ведь было время, когда сельское хозяйство называли камнем на шее государства - даже Каунасский университет сельского хозяйства переименовали в университет А.Стульгинского. Когда и из университета хотели сделать коллегию, я задал вопрос президенту – вы понимаете, что 20% экономики Литвы составляет сельское хозяйство, кто будет готовить руководителей и специалистов для села – инженеров, ветеринаров? Этот процесс тогда остановили, но он показывает отношение к сельскому хозяйству. Но сегодня уже есть перемены – в этом году в университет А.Стульгинского поступило на 40% больше студентов.

Известный литовский режиссер Миндаугас Карбаускис, работающий главным режиссером театра им. Маяковского в Москве,

- ваш младший брат: что же это за семья, два

брата из которой стали известными людьми в Литве и за ее пределами: как родители воспитывали личности в детях?

Мы с братом выросли в необыкновенном селе и в необыкновенной семье. Сегодня Найсяй учредил две литературные национальные премии: за лучший первый дебют в поэзии и за лучшую детскую книгу. У нас есть музей литературы, и мы гордимся тем, что в Найсяй свои произведения читали все современные писатели и поэты Литвы: Ю. Марцинкявичюс и Э.Межелайтис, В.Ясукайтите и Ю.Балтушис, и многие, многие другие . Эту традицию завел еще наш отец, возглавлявший Литовское отделение Советского общества любителей книги. В нашем доме были собраны все книги, выпущенные в Литве. У нас не было собственного дома, не было машины: самой большой ценностью для родителей были книги. Вся семья была читающей. Вот таким странным председателем колхоза был отец, агроном по специальности: на деньги колхоза он построил Музей литературы. Так что я продолжаю традиции моего отца.

Вы подали в суд на А.Кубилюса, назвавшего вас «врагом народа» и «прорусским» политиком, но русскому читателю мало знакомо ваше имя: на чем основывались такие обвинения главы консерваторов?

Если меня можно назвать «прорусским», то тогда половина жителей Литвы – «прорусские». Гнев Кубилюса вызвали мои взгляды на три проблемы. Я выступал против строительства Висагинской АЭС – но ведь и большинство людей, пришедших на референдум, тоже были против строительства ВАЭС. При этом я выступаю и против строительства двух других АЭС – в белорусском Островце и в Калининградской области. Самым лучшим решением для всех трех стран было бы создание безъядерной Балтийской зоны, ведь у всех у них столько возможностей для развития биоэнергетики, что строить АЭС просто неразумно: это выбрасывание денег на ветер. Негодование консерваторов вызвало и то, что я высказался против добычи сланцевого газа. И дело тут вовсе не в американском «Шевроне», а в том, что способ добычи - технология гидроразрыва пласта - вредит экологии. Англичане, немцы и французы запретили эту технологию – в чем здесь «прорусскость»? При этом я поддержал строительство терминала сжиженного газа. «Врагом» меня назвали и из-за моей позиции в вопросе продажи земли иностранцам. Меня также обвинили в том, что я покупаю российские удобрения: но ведь фосфорные

удобрения весь мир покупает именно в России, - в единственном месте, где их добывают, в Апатитах. К тому же я бизнесмен и покупаю там, где товар дешевле. Других интересов в России у меня нет – я там не был уже 20 лет. Видимо, это проблема постсоветских стран – предприниматель, создающий рабочие места, а я создал 1500 рабочих мест, воспринимается государством как вор, враг. В суде мне предложили договориться с Кубилюсом, но, узнав о том, что я подал на него в суд, он назвал меня в телепередаче олигархом. Слово это давно стало нарицательным, негативным: о чем же после этого можно было договариваться? Впрочем, имидж Кубилюса сегодня настолько плох, что хула из его уст звучит как похвала, поэтому в суд я обратился лишь ради того, чтобы политики наконец поняли, что они несут ответственность за свои слова. Я потребовал не уголовной, а гражданской ответственности – ведь для уголовной парламент должен был бы лишить Кубилюса депутатской неприкосновенности, а это почти невозможно. Мое требование – возмещение материального ущерба в размере 300 тысяч литов, которые я планирую в случае выигрыша отдать на благотворительность. Если я выиграю суд, то это будет мощный сигнал политикам Литвы о том, что надо ответственно подходить к своим словам. Сначала Кубилюс не приходил на заседания суда, но судья потребовал его обязательного присутствия. Кубилюс, обвиняя меня, сослался на сведения из Департамента госбезопасности (ДГБ). Суд запросил у него справку, и из ДГБ ответили, что у них ко мне нет никаких претензий. Пока же Кубилюс настаивает, что его слова – это только мнение. Но эксперт считает, что подобные действия в политике используются для уничтожения конкурентов.

Литва как будто готовится к войне с Россией – об угрозе нападения рассказывают и наши политики, и журналисты. Насколько продуктивен такой путь нагнетания напряженности между двумя странами?

Если бы я в ЕС принимал решение, то я бы жестче подошел к санкциям по отношению к России – это позволило бы быстрее решить проблему. Хотя санкции никому не принесли блага – экономика всех стран пострадала из-за них, но как по другому остановить эту братоубийственную войну? Но то, что происходит сейчас в Литве, мне тоже непонятно – кому-то выгодно сделать так, чтобы люди жили в страхе, в ожидании войны. Мы наблюдаем, как идет уничтожение нашего государства без войны - миллион человек иммигрировал, половина населения, судя по опросам, в случае войны не готово воевать. То есть за двадцать лет мы подошли к краю пропасти – и в этом нет вины ни России, ни Америки. Эту пропасть мы вырыли сами: мы сделали так, чтобы люди перестали верить политикам, государству, в будущее. Читая литовскую прессу, можно сделать вывод, что война с Россией уже идет. И эмигранты думают, мол, вот как хорошо, что мы в Англии – подальше от войны. Консерваторам пока удается играть на чувствах людей, но это не тот путь. Меня беспокоит отсутствие в Литве видения дальнейшего пути. Сейчас, когда мы воплотили свои цели по вступлению в Евросоюз, НАТО, другие европейские организации, нам необходимо найти ориентиры своего дальнейшего развития – свою национальную идею. Как мы можем проявить в ЕС свою самобытность? Я бы предложил снять все налоги с культуры. Ведь это раскрепостило бы наших деятелей культуры и позволило бы Литве стать притягательной для всей Европы, этакой культурной Меккой.

Елена Юркявичене

Рамунас КаРбаусКис


Emigruoja jaunimas – netenkame ateities


Alksandra Minajeva: kviečiu Vilniaus rajono gyventojus kartu kurti naują rajono viziją

Sveiki, esu Aleksandra Minajeva, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė, kandidatė į Vilniaus rajono merus. Gyvenu Daubėnų kaime, netoli Rudaminos. Mėgstu studijuoti ir tobulinti savo žinias. Esu baigusi Vilniaus Gedimino technikos universitetą, kur įgijau inžinieriaus-energetiko magistro laipsnį, taip pat Vilniaus kolegiją, kur gavau veterinarijos felčerio profesinio bakalauro diplomą. Šiuo metu dirbu lektore Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. Dėstau atsinaujinančių energijos šaltinių, biosferos apsaugos, šildy-

mo, vėdinimo dalykus. 1998 metais iš Vilniaus miesto persikėliau

į Vilniaus rajoną. Kasdien susiduriu su įvai-riomis rajono problemomis, pradedant nuo gatvių apšvietimo, baigiant jaunimo neužim-tumu ir bedarbyste. Mano Vilniaus rajono vi-zija – tai gražios, sutvarkytos gyvenvietės, su renovuotais pastatais, su parkais, laisvalaikio centrais, išvystyta infrastruktūra, sukurtomis darbo vietomis ir besišypsančiais laimingais gyventojais, nepriklausomai nuo amžiaus ir tautybės.

Nuolat esu arti žmonių, žinau jų rūpesčius, ir jie man rūpi labiausiai. Turiu didelį norą su-kurti Vilniaus rajoną tokį, kuriame norėtume gyventi ir dirbti ne tik mes, bet ir mūsų vaikai.

Кандидат от партии Зеленых и крестьян Александра Минаева приглашает присоеденяться к создаваемой ячейке нашей партии и голослвать за ее кандидатуру на выборах мера района

Здравствуйте. Я, Александра Минаева, член союза крестьян и зелёных, являюсь кандидатом в мэры Вильнюсского района. Живу в деревне Даубенай, возле Рудамины. Высшее образование получила в Вильнюсском техническом Университете Гедиминаса (степень магистра инженера энергетика) и

Вильнюсской коллегии (степень бакалавра ветеринарного фельдшера). В данное время работаю лектором в Вильнюсской коллегии технологий и дизайна, где преподаю такие предметы как: возобновляющиеся энергетические ресурсы, охрана биосферы, отопление и вентиляция.

В 1998 году из Вильнюса перебралась на постоянное место жительства в деревню Даубенай. Каждый день сталкиваюсь с различными проблемами жителей района, начиная с освещения улиц заканчивая безработицей и не занятостью молодёжи. Мне бы очень хотелось видеть Вильнюсский район благоустроенным, с отремонтированными домами, с парками и аллеями, с центрами отдыха молодёжи и семьи, с развитой инфраструктурой, с новым рабочими местами и счастливыми, улыбающимися жителями, в не зависимости от возраста и национальности.

Живу и работаю рядом с простыми людьми, знаю об их проблемах и мне не всё равно. У меня единственное и огромное желание создать район таким, чтобы жить и работать в нём, было хорошо не только нам самим, но и нашим детям.

Zielone światło: wielodzietnej rodzinieJózef Tomaszewicz - Jakowicz, ekonomista, pracujący jako trener i kierownik klubu sportowego w Wilnie. Wychowuje 5

dzieci. Stale zaangażuje się w działalność społeczną wielodzietnej organizacji „Duża rodzina“.

Z psychologicznego punktu widzenia rodzina wielodzietna, to najbardziej kor-zystne dla człowieka środowisko rozwo-jowe.

Coraz więcej i częściej w potocznym odbiorze rodzina wielodzietna traktowa-na jako rodzina patologiczna, a większość z nas odnosi się do niej niechętne, albo przynajmniej nieufnie. „Dziecioroby“ to jedno z najłagodniejszych określeń, jakie rodziny te czasami słyszą o sobie?

Dobrze jest mieć duże rodzeństwo

Dzieci, które mają rodzeństwo, z których każde jest przecież inne, dostrzegają różnice między sobą i uczą się je akceptować. Widzą i doceniają inność drugiego, a tym samym uczą się tolerancji i wielkoduszności; wzbogacają się nawzajem swoją różnorodnością. Wcześnie uczą się wszystkim dzielić i poznają radość z dzielenia; dostosowując się do innych, uczą się pracy nad sobą, opanowania swoich chęci i potrzeb, szybko się orientują, że nie są jedyni i najważniejsi na świecie.

W sposób naturalny poznają różnice między płciami, dostrzegają i doceniają znaczenie dru-giej płci - dziewczynki, które miały braci widzą, jaki jest mężczyzna na co dzień; wiedzą, cze-go można i należy od mężczyzny oczekiwać i wymagać. Chłopcy, którzy mieli siostry, lepiej rozumieją „dziewczęcą“ wrażliwość, są bardziej wyrozumiali dla ich słabości, uczą się odpowie-dzialności i opiekuńczości. Uczą się też szacun-ku dla kobiet, który zostaje im później na całe życie.

Oczywiście, nie dzieje się to świadomie! To kształtowanie charakteru nie dokonuje się na

płaszczyźnie racjonalnej. Dziecko w rodzinie wielodzietnej może na razie złościć się, że nie ma swojego pokoju, że zabawką chce się także bawić brat lub siostra, że cukierki są tylko po je-dnym, że kawałek ciasta jest taki mały, że siostra pożycza sobie bluzkę lub kosmetyki. Ale takie dziecko nasiąka pozytywną i otwartą atmos-ferą domu, niezauważalnie kształtuje swoje postawy wobec innych ludzi i buduje swoją hierarchię wartości.

Wielodzietność się opłaca

Z kolei ze społecznego punktu widzenia rodziny wielodzietne gwarantują istnienie całych grup społecznych, tak ważnych jak na przykład naród, w tym przecież naród Litwy, który przetrwał zawieruchy dziejowe właśnie dzięki rodzinom wielodzietnym! Zapewnia-ją ciągłość pokoleń, zabezpieczają starość swoim rodzicom i dziadkom, którzy dzięki nim nie zostaną osamotnieni, wnoszą swoją młodością radość i nadzieję.

Jest też zysk ekonomiczny - rodziny, mające dzieci, stają się motorem gospodarki. Więcej potrzebują, więc więcej kupują; wiele gałęzi przemysłu funkcjonuje, bo pracują na potrze-

by rodziców i dzieci. Rodzice, posyłając dzieci do szkół, tworzą miejsca pracy dla nauczycieli i pracowników kultury; korzystając z szeregu usług świadczonych dla dzieci, przyczyniają się do rozwoju różnych sektorów gospodarki i napędzają wzrost gospodarczy.

Dla ludzi wierzących nie bez znaczenia jest też fakt, że każde kolejne dziecko to większa chwała Boża, więcej dobra na ziemi, wreszcie

- to kolejny przyszły mieszkaniec nieba. Jeże-li obecnie coraz więcej rodziców decyduje się na następne dziecko, właśnie z pobudek religijnych, to można liczyć na to, że ten sam wzorzec ich dzieci jako dorośli przeniosą do swoich własnych rodzin i tym samym można mieć nadzieję, że dzięki rodzinom wielo-dzietnym będzie coraz lepiej na świecie!

Dodam jeszcze coś prywatnie: mój szkolny kolega ma tytuł doktora habilitowanego i 8 dzieci. Kiedy mieliśmy klasowe spotkanie z okazji 20-lecia matury i każdy opowiadał o swoich osiągnięciach życiowych, on jako najważniejsze wymienił dzieci. Jedna z ko-leżanek powiedziała „dowcipnie“: oj, to koło mnie nie siadaj, bo jeszcze mnie zapylisz! Koleżanka jest bezdzietna, i - jak się później okazało - głęboko nieszczęśliwa. No, cóż?

Józef Tomaszewicz

LVŽS kandidatės į Vilniaus rajono meres Aleksandros Minajevos kvie-timas jungtis prie steigiamo LVŽS skyriaus rajone ir balsuoti už ją mero rinkimuose

Александра Минаева: приглашаю жителей Вильнюского района вместе осуществлять новый курс

Aleksandra Minajeva, kandidatė į Vilniaus

rajono meres

A. Minajeva: Turiu didelį norą sukurti Vilniaus rajoną tokį, kuriame norėtume gyventi ir dirbti ne tik mes, bet ir mūsų vaikai


Vaidas Talačka – LVŽS kandidatų sąraše – Nr. 20

Gimiau 1981 m. birželio 12 d. Ignalinoje. 1999 m. baigęs Ignalinos Česlovo Kudabos vidurinę mokyklą, studijavau Lietuvos žemės ūkio uni-versitete (dabartinis Aleksandro Stulginskio universitetas). Domėjimasis gamta, žaliosiomis idėjomis paskatino pasirinkti žemiškas profesi-jas: 2003 m. įgijau Agronomijos bakalauro laips-nį, 2005 m. – Ekologijos ir aplinkotyros magistro laipsnį. Profesinę veiklą pradėjau dar studijų pradžioje – keletą metų dirbau privačioje įmo-

nėje aplinkosaugos srityje, buvau neetatiniu aplinkos apsaugos inspektoriumi. 2004 m. pra-dėjau ir jau virš dešimtmečio dirbu viešajame sektoriuje, esu valstybės tarnautojas. Vertingą darbo patirtį įgijau dirbdamas vietos savivaldos sistemoje – turėjau galimybę praktiškai prisi-dėti tvarkant rajono visuomeninius reikalus, įgyvendinant jaunimo politiką savivaldybėje, sprendžiant vietos žmonių problemas. Susi-klosčius aplinkybėms, iš gimtojo miesto persi-kėliau dirbti į sostinę – čia sukūriau šeimą, augi-nu sūnų, jau aštuonerius metus dirbu Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijoje. 2014 m. tapau Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Vilniaus skyriaus nariu. Kandidatuodamas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą tikiu, kad mano turima patirtis leis produktyviai prisidėti sprendžiant miestą slegiančias neefektyvaus savivaldos organizavimo, socialinės ir švietimo sistemos problemas. Noriu, kad čia būtų pa-togu gyventi kiekvienam – turi būti kuriamos naujos miesto žaliosios erdvės, subalansuoti valstybinių darželių ir šilumos ūkio valdymo klausimai, plėtojama ekonomiško ir ekologiško viešojo transporto bei dviračių eismo infras-truktūra. Esu įsitikinęs, kad pasitelkiant LVŽS pamatines nuostatas ir vertybinius principus visi šie rūpesčiai gali būti sprendžiami gerokai efektyviau. Tik vieningomis pastangomis gali-me pasiekti, kad Vilniuje taptų jaukiau ir pato-giau gyventi mums bei mūsų vaikams.

Vaidas Talačka

Įjunkime žalią šviesą sveikai valdžiai ir sveikai sostinei!

Juozas Palaikis, kandidatas į Vilniaus miesto

tarybos narius

Sveika valdžia – tai kontroliuojamas skai-drumas ir privalomas viešumas. Manau, kad turi būti įsteigtas valdžios priežiūros organas

– bendruomenių atstovų ir visų norinčiųjų bei galinčiųjų dalyvauti Savivaldybės posėdžiuo-se miestiečių grupė. Be jų pritarimo nebūtų priimami sostinės skolą didinantys nutarimai. Priežiūros grupės dalyviams turėtų būti skirti metiniai viešojo transporto bilietai.

Kiekvienam susidomėjusiam piliečiui turėtų būti laisvai prieinamos mėnesinės finansinės

ataskaitos. Dalyvauti Savivaldybės viešuosiuo-se pirkimuose turėtų teisę dalyvauti tik socialiai atsakingos įmonės, kuriose veikia profsąjungos, kartu su vadovybe kontroliuojančios finansus. Įmonės, mokančios savo darbuotojams mini-malų atlyginimą konkursuose negalėtų daly-vauti.

Manau, sveika valdžia per kadenciją suge-bėtų:• įsteigti pakankamai vaikų ikimokyklinio

ugdymo įstaigų Vilniuje, kurių šiuo metu taip trūksta;• pastatyti požemines perėjas su eskalato-

riais judriose ir pavojingose miesto gatvėse. Nuvažiavimas iki pėsčiųjų perėjų turėtų būti nemokamas.

Nauja sveika valdžia turėtų pradėti diskusijas apie dviaukštes sankryžas, įsteigti atskirą ben-drovę, atliekančią šaligatvių remonto darbus, pradėti leisti nedidelį laikraštį sąlyginiu pavadi-nimu „Vilniaus žinios“, kuriame dirbtų Savivaldy-bei nepavaldi redakcija. Turėtų rastis miestiečių skundų priėmimo tarnyba, kuri veiktų kaip antstolių kontora. Jos darbuotojai analizuotų skundus ir į juos tinkamai atsakinėtų.

Rašykite: [email protected]

Įjunkime žalią šviesą sveikai valdžiai ir naujiems lyderiams!

Mieli pakeleiviai,

Ar pastebėjote: kartais troleibusas ar autobusas rieda greitai ir sklandžiai, šone palikdamas spūstį, o kartais ima ir užstrin-ga automobilių jūroje? Puikiai žinote, kaip mes, keleiviai, jaučiamės tas ilgas minutes

„kamštyje“, kol nuvažiuojame atkarpą iki reikalingos stotelės. „Nuvažiuoti“ – ne tas žodis. Dažniau tiesiog stovime ir trūkčio-jame.

Paprastai taip nutinka dėl to, kad baigėsi „A“ juosta. Tai atskira juosta gatvėje, skirta važiuoti būtent mums – viešojo transpor-to keleiviams. „A“ juosta yra kai kuriose Vilniaus gatvėse, bet ne visose. Kol trolei-busas ar autobusas važiuoja atskira juos-ta – jam netrukdo spūstys ir jis juda pagal grafiką. Bet jeigu miesto valdžia nepasirū-pina nutiesti „A“ juostos per visą maršrutą

– mes įklimpstame grūstyje.Jeigu „A“ juosta nesibaigtų, mes visi kar-

tu tikslą pasiektume pagal tvarkaraštį, o ne pagal neprognozuojamą spūsčių lo-giką. Savivaldybė turi prisiruošti „A“ juos-tą nutiesti visose pagrindinėse viešojo transporto arterijose, kad mūsų kasdienė kelionė į darbą ar į namus sutrumpėtų 10-15 minučių.

Įsivaizduokite – per dieną sutaupytume iki pusvalandžio, per savaitę – apie 2-2,5 valandos. Per mėnesį „A“ juosta mums taupytų 10 valandų! Tai visa diena gyve-nimo, kurią galima būtų skirti mylimiems žmonėms, šeimai, vaikams ar sau.

JEIGU NORITE SAVO GYVENIMĄ SKIRTI ARTIMIEMS ŽMONĖMS, VAIKAMS AR

POMĖGIAMS, O NE STOVĖJIMUI SPŪSTYSE - PALAIKYKITE VIEŠOJO TRANSPORTO KELEIVIŲ

ATSTOVUS VILNIAUS MIESTO TARYBOJE!

Vadimas Vileita, žaliųjų pažiūrų politologas, kandida-

tas į Vilniaus miesto tarybą

Kasdien važinėju 19 troleibusu. Su šeima gyve-name netoli Narbuto g., dukrą vežioju į darželį Justiniškėse. Mums patinka, kad stotelėje nerei-kia ilgai laukti. Smagu troleibuse pasisodinti vai-ką ant kelių ir, kol važiuojame, ramiai pakalbinti – juk vairuodamas mašiną negalėčiau to padaryti. Patogu, kad nereikia rūpintis parkavimu ir kuru. Džiaugiamės, kad ekologiškas transportas tau-soja aplinką ir visų miestiečių sveikatą.

Kaip universitetinį išsilavinimą turintis, daug keliavęs vilnietis ir tėvas, noriu, kad mūsų valdžia vieną dieną suprastų: viešasis transportas nėra

„problema“ ar „našta“, kaip pasisako savivaldybės atstovai. Moderniame mieste viešasis transpor-tas yra geriausias sprendimas efektyviam, sau-giam ir ekologiškai švariam susisiekimui.

Mes, viešojo transporto keleiviai, nusipel-nome daugiau patogumo, nes nepersėdame į savo mašiną ir nekuriame daugiau problemų miestui. Šiuolaikiškas, patogus ir punktualus viešasis transportas – tai išsivysčiusio žaliojo miesto ateitis. Nebenorime beprasmių kalbų apie utopinį tramvajų ar metro. Užtektų atnau-jinto ir gerai prižiūrimo dabartinio transporto, važiuojančio atskira „A“ juosta visose pagrin-dinėse gatvėse. Tada galėsime judėti normaliu tempu ir be kamščių. Ir tai galima padaryti jau rytoj!

Įsivaizduokite – per dieną sutaupytume iki pusvalan-džio, Per savaitę – apie 2-2,5 valandos. Per mėnesį

„A“ juosta mums taupytų 10 valandų! Tai visa diena gyvenimo, kurią galima būtų skirti mylimiems žmonėms, šei-mai, vaikams ar sau.

Apie šilumą, kuri vartotojams vis dar „laužo“ pinigines

Kovo pradžioje EP narys Bronis Ropė vyks į Kroatiją. Daugiau nei prieš metus, Lietuvos Prezidento rinkimų išvakarėse, Lietuvos Prem-jeras Algirdas Butkevičius lankėsi Ignalinoje ir iškilmingai pranešė Lietuvai apie sėkmingą daugiabučių renovacijos proceso pradžią. Vyriausybė visos Lietuvos mastu ėmėsi įgy-vendinti būtent Ignalinoje pasiteisinusį kom-pleksinės renovacijos plėtros modelį. Ir kuo pasibaigė toji pradžia? Tyla. Masinė renova-cija vis dar užuomazgų stadijoje (su keliomis išimtimis) ir tik toji pati Ignalina jau praktiškai pabaigė renovuoti viską – ir daugiabučius, ir mokyklas, darželius, sporto objektus. Igna-linos patirtis turi ir gali būti pritaikyta visose Lietuvos savivaldybėse. Reikia tik kandidatų į merus ir tarybos narius politinės valios ir jų rinkėjų palaikymo.

Anot dabar Europos Parlamente dirbančio Lietuvos renovacijos modelio „architekto“ Bronio Ropės, jiems Ignalinoje pavyko todėl, kad žmonių nuomonė ir poreikiai, orumas buvo aukščiau visko. Nepaisant „patarimų“ iš Vilniaus Ignalina sukūrė saugų gyventojams daugiabučių renovacijos modelį ir renovacija vykdoma kartu su gyventojais. Aklai netikėjo laisva rinka ir neragino žmonių individualiai imti paskolų iš bankų, kaip tai siūlė ankstes-nės vyriausybės. Jei Vilniuje funkcionuotų Ignalinos sistema, sostinėje jau būtų reno-vuota 5000 daugiabučių. Renovuotuose na-muose ignaliniečiai už standartinio 2 kamba-rių buto šildymą moka bute nuo 100 iki 150 Lt per mėnesį. O kaimynai Visagine už būsto šildymą tuo pat metu mokėjo apie 1000 Lt per mėnesį. Jau 15 metų Ignalina nenaudoja rusiš-ko įvežtinio kuro rajono šildymui. Pagrindinis sėkmingos Ignalinos šilumos ūkio reformos bruožas – atsinaujinanti energetika ir aktyvi savivalda, o ne privati rinka, kuriai pirmenybę teikia daugelis kitų miestų politikų. Ignalina tai darė be jokių ypatingų subsidijų, imdama kreditus.

Bronis Ropė visada pabrėžia, kad renovaci-ją reikia pradėti ne nuo daugiabučių sienų, o nuo magistralinių vamzdynų. Būtent jie šildo sniegą miestuose ir sudaro sąlygas labai rim-tiems energijos nuostoliams. Todėl Ignalina pradėjo nuo savivaldos turto renovavimo. Pasirūpinta ir vadinamuoju „ekonomaizeriu“

– brangiu katilinės prietaisu, kuris sumažina jėgainės energijos sąnaudas kamine.

Kai kas teigia, kad jei Vilniuje ar Kaune vyktų rimta renovacija, gatvėse būtų eismo proble-mų, tačiau taip nėra. Kai kas sako, kad lengva pradėti, kai šilumos ūkis priklauso pačiai savi-valdybei, o ką daryti tiems, kurie savo šilumos ūkį išnuomojo privatininkui?

Tikriausiai dauguma iš mūsų prisimena Ukmergės rajono savivaldybės tikrą karą su privatininkais, kuris pasibaigė tik Lietuvos Res-publikos Aukščiausiame Teisme. Aukščiausia mūsų valstybės teisinė institucija 2012 m. pa-vasarį priėmė nutartį: UAB „Miesto energija“ šiurkščiai pažeidė sutartį, sudarytą su Ukmer-gės rajono savivaldybe; o tai ir lėmė, kad šilu-mos ir karšto vandens kainos ukmergiškiams buvo išpūstos. Tuo remdamasis šis teismas nusprendė: savivaldybė sutartį nutraukė tei-

sėtai. Mūsų dienų grimasos: privatūs šilumos tiekėjai taip „rūpinasi vartotojų interesais“, kad nuo tokių jų norų savivaldybės priverstos bylinėtis net iki Aukščiausiojo Teismo. Ir gali-ma suprasti Ukmergės rajono savivaldybės džiaugsmą, išgirdus minėtą nuosprendį: vis dėlto vietos savivaldai pavyko apginti varto-tojus nuo nepagrįstai didelių šilumos kainų, taip pat apsaugoti Ukmergės bendruomenei priklausantį turtą nuo nudėvėjimo.

Kam labiau rūpi viešasis interesas: privatininkams ar savivaldybėms?

B. Ropė dar kartą konstatavo ne vieną kar-tą ekspertų minimą faktą: privačiam verslui nesiseka monopolinių paslaugų rinkose. Yra išimtys, tačiau taisyklė labai aiški. Pernai api-bendrinus oficialias VKEKK reguliariai skelbia-mas ataskaitas, visų 60 Lietuvos savivaldybių šilumos kainas, pelnus bei kuro rūšis, galima padaryti vienareikšmę išvadą. O būtent: šilu-mą mažiausiomis kainomis vartotojams tie-kiančių įmonių grupėje dominuoja tos, kurios kontroliuojamos savivaldybių ir nėra išnuo-motos privačioms įmonėms. Jos taip pat daž-niau naudoją biokurą, kuris yra net tris kartus pigesnis, nei įvežtinis kuras. O didelių kainų grupėje beveik išimtinai dominuoja gamtines dujas naudojantis privatus sektorius. Kokios praktinės išvados iš to peršasi? Pirma, reikia stengtis nepratęsti nuomos sutarčių su pri-vačiais tiekėjai ir, antra, vis daugiau pasikliauti savo jėgomis. Nes ir prie biokuro pirmosios perėjo pačios savivaldybės (Molėtų, Biržų, Ignalinos), tiksliau, jų valdomos įmonės dar 1997-98 m., o ne privatininkai. Visoje Lietuvoje išgarsėjusi Ukmergė tai padarė tik po to, kai savivaldybė su gyventojų pagalba laimėjo politinį ir teisminį mūšį ir išvarė privatininkus iš savo rajono šilumos ūkio.

Šilumos tiekėjams, pasirodo, pakanka nedidelio pelno, visai

„nematant“ pajamų bei sąnaudų.

Be abejo, biokuro naudojimas ir šilumos tie-kimo įmonių priklausymas savivaldybei au-tomatiškai nereiškia mažų kainų vartotojams. Patys šilumininkai galėtų pagaliau atsakyti į vieną tokį „naivų“ klausimą: kas gi trukdo šilu-mos įmonėms kuo greičiau pereiti prie gana pigaus vietinio kuro, be papildomų mokesčių mokėtojų remiamų projektų. Ir… ar apskritai yra interesas jiems mažinti kainą?

Tačiau net jei atsiranda biokuro katilinės, vis tiek lieka pakankamai galimybių manipuliaci-joms. Juk niekam ne paslaptis, kad kai kurios įmonės, valdydamos vieno ar kito miesto ši-lumos sistemas, kurą perka iš savo pačių duk-terinių įmonių, siekdamos maksimaliai padi-dinti savikainą ir bandydamos „išspausti“ ir patvirtinti maksimalią kainą vartotojams per VKEKK. Neveikia ir nauja biokuro biržos sis-tema, ji nesiūlo konkurencingos kainos. Deja, šio proceso niekas rimtai nekontroliuoja – nei Energetikos ministerija, nei Valstybinė varto-tojų teisių apsaugos tarnyba. O šilumininkai

vis mėgsta viešai skelbti: girdi, šilumos kainas Lietuvoje reguliuoja valstybė…

Tad savo aktualumo nepraradęs klausimas, tik dar labiau aktualesniu tampantis per savivaldos rinkimus skamba taip: kada šilu-mos tiekėjai - rimtai ir iš esmės - ims mažinti savo gaminamos šilumos bei jos transpor-tavimo kaštus? Juk ir nuo to labai priklauso gyventojų šilumos sąskaitos. Apie tai šilumi-ninkai labai nenori kalbėti, tarsi tai būtų vos ne valstybinė paslaptis. Visi kaip susitarę tyli apie jų valdomo ūkio nusidėvėjimo laipsnį bei patiriamus šilumos nuostolius – ją ga-minant bei transportuojant. Ir argi neaišku, ant kieno pečių sugula kasmetiniai šilumi-ninkų patiriami nuostoliai?

Ir dar viena esminė šilumos ūkio „smulkme-na“. Taip, valstybė reguliuoja šilumos įmonių pelną. O pajamas? Štai čia ir yra dar viena šilumininkų didžioji paslaptis. Šilumą gami-nančiose bei ją transportuojančiose įmonė-se gyvenimu besidžiaugiantys žmonės tarsi varžosi tarpusavyje: „ei, kas dar labiau išpūs sąnaudas?“ Todėl nieko nuostabaus, kad šio-se įmonėse etatai akivaizdžiai išpūsti, vado-vaujančių personų algos ten tokios, kokių pa-vydėtų net ministrai ar Seimo nariai. Tad kol taip bus, kol šilumos įmonės, paklusdamos VKEKK nustatomam mažam pelno procentui, žais su kainomis, visaip išpūsdamos kaštus ir šitaip didindamos savo galutinės produkcijos kainas. Tuomet galima susitaikyti ir su mažu pelnu, „pamirštant“ išpūstas sąnaudas už naujus etatus ir prabangius automobilius. O vartotojai vis tiek tiems tik kuklaus pelno be-siekiantiems šilumininkams viską apmoka su kaupu. Kitas didelis skaudulys - daugiabučių administravimas per dukterines ar artimas ši-lumos gamintojams įmones, kurios stengiasi užtikrinti „kuo didesnės pajamas“ šilumos

gamintojui. Kita naujiena – Lietuvos šilumos ūkio politi-

ka, vieną kartą smarkiai paslydusi ant „priva-tizacijos bananžievės“, šiandien vėl klampina savivaldybių valdomą šilumos ūkį. Valstybė reikalauja supirkti iš privatininkų naujai sta-tomų biokuro katilinių šilumą tomis pačiomis kainomis, kaip ją parduoda ta savivaldybė. To-kiu būdų dirbtinai silpninama viešai valdomo ūkio padėtis. Ar tikrai tai tas kelias, kuriuos tu-rime eiti ar neužlipsime ant tų pačių grėblių? Kada pagaliau Lietuvos politikai „politinėms sanatorijoms“ pasakys griežtą „Ne“?

Europos Parlamento narys nuo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Bronis Ropė ir toliau tebekelia klausimą visiems Lietuvos po-litikams: kiek dar ilgai nemaža dalis Lietuvos šilumos įmonių bus savotiškos „nustumtų ar pasitraukusių nuo lovio“ politikų sanatorijos? Kaip minėta, etatai tokiose įmonėse - išpūsti, vadovaujančių darbuotojų algos - daugiau nei įspūdingos, o atsakomybės prieš vartoto-jus - praktiškai jokios. Taip tyliu vietos politi-kų susitarimu šilumos įmonės, paklusdamos VKEKK nustatomam mažam pelno procentui, ir toliau žaidžia su kainomis, išpūsdamos kaš-tus ir šitaip didindamos savo galutinės pro-dukcijos kainas, kurias priversti apmokėti visi centralizuotai tiekiamos šilumos vartotojai. Taigi, kiek visa tai dar tęsis? Matyt, pirmiausia sostinėje visų partijų „galvos“ (nes visa provin-cinė valdžia partiniais ryšiais valdoma iš Vil-niaus) turi pagaliau susitarti: šimtų tūkstančių vartotojų interesas turi būti aukščiau už siaurą partinį interesą. Kol to nebus, net ir formaliai valstybės (savivaldybių lygyje) valdomos šilu-mos tiekimo įmonės ir toliau bus „sotaus po-ilsio zonomis“ tuo metu valdžią savivaldybėje turinčių partijų atstovams, jų statytiniams bei visiems „reikalingiems žmonėms“.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Europos Parlamento narys Bronis Ropė apie tai, kaip atpiginti centralizuotos šilumos tiekimą gyventojams ir pagaliau įsukti renovacijos procesą. Kodėl kroatai, vengrai domisi Ignalinos renovacija, o lietuviai – vangiai?

Po Premjero Algirdo Butkevičiaus apsilankymo Ignalinoje ir

susitikimo su tuometiniu Ignalinos rajono vadovu Broniu Rope,

Vyriausybė visos Lietuvos mastu ėmėsi įgyvendinti būtent Igna-

linoje pasiteisinusį kompleksinės renovacijos plėtros modelį. Tačiau masi-

nė daugiabučių renovacija daugelyje rajonų tebėra užuomazgos stadijoje.



Lietuvos ir Latvijos vienybė stiprėjančių valstiečių ir žaliųjų akimis

2015 metų sausį pirmą kartą istorijoje susitiko Lietuvos ir Latvijos valstiečių ir žaliųjų partijų vadovai. Ilgus metus kaimynystėje veikiančios giminingos par-tijos neturėjo jokių oficialių ryšių, jų lyderiai nepažinojo vieni kitų. Tai skamba keistai, bet latvius ir lietuvius supažindino Briuselis.

Pernai išrinktų Europos parlamentarų Bronio Ropės ir Latvijos žaliųjų ir valstiečių sąjungos atstovės Ivetos Grigules iniciatyva pagaliau įvyko tai, kas turėjo seniai įvykti. Latvijos kole-gų kvietimu Rygoje lankėsi lietuvių delegacija. Šilto priėmimo metu La tvijos žaliųjų ir valstie-čių sąjungos pirmininkas bei Saeimo frakcijos vadovas Augusts Brigmanis pristatė sąjungos istoriją, ilgą kelią iki dabartinės partijos padėties Latvijos politikoje. Šiuo metu sąjunga yra Latvi-jos valdančiosios koalicijos narė, kontroliuoja 20 iš 100 Latvijos parlamento vietų, turi savo mi-nistrus, vadovauja kone pusei Latvijos nuova-dų (savivaldybių). Susitikime dalyvavo Latvijos socialinės apsaugos ir darbo ministras ir Žaliųjų partijos vadovas Uldis Augulis. Latvijos žalieji ir valstiečiai, skirtingai nuo Lietuvos, veikia kaip kelios skirtingos partijos, tačiau priklauso nuo-latinei sąjungai, turi bendrą vadovą. Latvijos žalieji ir valstiečiai (sąjungoje taip pat yra kelios regioninės partijos) dažniausiai kartu dalyvauja nacionaliniuose rinkimuose, tačiau pasitaiko ir išimčių, kai veikiama atskirai. Tam tikra prasme tai silpnina partijos pozicijas (būtent tai sutruk-dė pernai laimėti rinkimus Rygoje), tačiau tai to-bulina partijos narių demokratinius sprendimų priėmimo įgūdžius, sudėtingą teisinio derini-mo, nuomonių išklausymo, derybų procedūrų

praktiką. Panašią funkciją LVŽS atlieka frakcijos (Žaliųjų frakcija, Tautininkų frakcijos iniciatyva, Socialdemokratų frakcijos iniciatyva, Lietuvos jaunimo sąjunga).

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmi-ninkas Ramūnas Karbauskis Latvijos kolegoms pristatė turtingą LVŽS istoriją ir partijos strate-giją artėjantiems savivaldos ir Seimo rinkimams. Buvo kalbama apie bendrus interesus žaliosios energetikos srityse, bendrą kovą prieš šalims nenaudingą atominį projektą, galimybes keis-tis turtinga abiejų partijų regioninės politikos patirtimi. Latvijos kolegas ypač sudomino LVŽS prioritetai švietimo, kultūros ir sveikos gyven-senos sritims. Istorinis, kultūrinis, kalbinis šalių artumas, unikali baltų tapatybė turi būti išnau-dojama bendrai sėkmei. Latvijos europarla-mentarė Iveta Grigule pasidžiaugė, kad dirba EP kultūros komitete ir gali padėti įgyvendinti Lietuvos idėjas, tuo tarpu Bronio Ropės pozici-ja EP Žemės ūkio komitete yra labai naudinga Latvijos žemdirbiams. Artimiausiu metu latvių kolegos apsilankys Lietuvos Mažojoje kultūros sostinėje Naisiuose, o Lietuvos valstiečių ir ža-liųjų sąjungos atstovai dalyvaus Latvijos kolegų suvažiavime kovo pabaigoje.

Latvijos žaliųjų ir valstiečių sąjungos pirmininkas bei Saeimo frakcijos vadovas Augus-ts Bri gmanis ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis

Latvijos Europos Parlamento narė Iveta Grigule su padėjėju Arturs Graudins šalia partijų vadovų

LVŽS vicepirmininkas Tomas Tomilinas: Pirmąją dieną, kai jau nebebuvo galima atsiskaityti litais, važiavau su partijos kolegomis į Latviją ir galvojau, ką galiu padovanoti draugams

iš Latvijos. Ilgai galvodamas supratau, kad tądien 10 litų mano kišenėje iš pinigo akimirksniu tapo relikvija – istorine dovana Latvijos draugams.

Lietuvos ir Latvijos valstiečiai ir žalieji Rygoje


GERI DARBAI NELIKO NEPASTEBĖTI

Ramūnui Karbauskiui suteiktas „Geriausio vaikų draugo“ vardas

NVO vaikams konfederacija, didžiausia Lietuvoje nevyriausybinių or-ganizacijų asociacija, įsteigta 2005 m., vienijanti daugiau nei 70 nevy-riausybinių organizacijų, dirbančių su vaikais ir vaikų labui, kiekvienais metais organizuoja jau tradiciniu tapusį renginį „Vaikų žvaigždynas“. Šių metų sausio 28 dieną NVO vaikams konfederacija devintą kartą subūrė vaikus iš dienos centrų, vaikų globos namų ir socialinės rizikos šeimų.

Svarbiausias renginio tikslas – pasidžiaugti ir pasveikinti žmones, svariu indėliu prisidedančius kuriant vaikų gerovę Lietuvoje. Koncertų salėje „Compensa“ „Geriausio vaikų draugo“ vardas suteiktas Ramūnui Karbauskiui ir dar penkiems nusipelniusiems asmenims.„Mano vienas iš prasmingiausių užsiėmimų – buvimas su vaikais.

Jiems trūksta kalbėjimo apie šeimos, kultūros, istorijos vertybes, apie gyvenimo tikslus, alkoholio keliamas grėsmes ir t. t.“, – akcentuoja Ra-mūnas Karbauskis. Jis negaili savo laiko vaikams, organizuoja susitiki-mus mokyklose, kviečia vaikus žaisti simultanus šaškėmis. Jis – Lietu-vos šaškių federacijos prezidentas.

R. Karbauskio iniciatyva jaunimo stovykla „Dengtilis“ jau 18 vasarą iš eilės kviečia vaikus iš visos Lietuvos save išbandyti savaitę gyvenant miške ir laikantis griežtų taisyklių, kurios padeda formuoti asmenybes. R. Karbauskio paramos dėka išleista ir padovanota vaikams šimtai tūkstančių knygų, tuo siekiama, kad vaikai skaitytų geriausią lietuvišką vaikų literatūrą. R. Karbauskio kartu su gerai žinomu atlikėju Andriumi Mamontovu įkurtas paramos ir labdaros fondas „Švieskime vaikus“ įsteigė Nacionalinę vaikų literatūros premiją ir pradėjo leisti 10 tūks-tančių knygų Vaikų bibliotekėlę. Knygos dovanojamos mokykloms, darželiams, vaikų globos namams, ligoninėms.

Kas metai R. Karbauskio iniciatyva vaikai kviečiami dalyvauti ketu-riuose konkursuose: „Gražinkime Lietuvą“, „Vaikų Velykėlės“, fotografi-jų konkurse „Gyvoji gamta“ ir piešinių konkurse „Gandrus pasitinkant“. Juose dalyvauja daugiau nei 100 000 vaikų, kuriems skiriamos dova-nos: knygos ir kompaktiniai diskai, kelionės į Naisius, nemokami Naisių vasaros teatro spektakliai.

Parengta pagal www.naisiuvasara.lt informaciją

Ramūnas Karbauskis „Geriausio vaikų draugo“ vardo suteikimo šventėje

Įteiktas Santarvės fondo aukso medalis

Už nesavanau-dišką gyvenimo veiklą puoselėjant santarvę ir tautinę savo šalies žmonių savimonę Lietuvos Santarvės fondo aukso medaliu 2015 m. vasario 2 d. ap-dovanotas Kultūros mecenatas, ūkinin-kas Ramūnas Kar-bauskis.

Santarvės fon-das – visuomeninė labdaros organizacija. Jos tikslas – viešinti, kaupti ir remti asmenų bei kolektyvų veiklą, kuria vienijama tauta (mokslo, kultūros meno ir kitose visuomeninės kūrybos srityse). Ji stebi viešų asmenų žingsnius, poelgius, sprendimus, visuomenei ar valstybei atliekamus vertingus darbus, įvertina juos ir viešai paskelbia. Santarvės fondo steigėjas yra visuo-meninės veiklos ir pilietiškumo kupinas Julius Kazėnas. Nuo 1994 m. šis fondas jau įvykdė daug tarptautinių renginių, or-ganizavo delegacijų išvykas į kaimynines šalis, siekdami, kad įvairių tautų žmonės susipažintų ir bendrautų, stiprintų san-tarvę tarp tautų.

Šių metų Santarvės fondo veiklos tikslas buvo atkreipti žmonių dėmesį į dvasingumą, draugiškumą, grožio pajuti-mo supratimą, viso to iškėlimą virš abejingumo, puikybės, fizinės jėgos ir smurto demonstravimo bei kt.

Fondas yra įsteigęs Santarvės premiją, o nuo 2000 m. San-tarvės premiją pakeitė Santarvės ordinas ir Auksinis Santar-vės medalis ,,Pro augenda concordia” (Už santarvės puose-lėjimą). Santarvės ordinas bei medalis teikiamas asmeniui arba kolektyvui už reikšmingą tautas vienijančią veiklą.

Santarvės ordinu apdovanoti: poetas Justinas Marcinkevi-čius, kardinolas Vincentas Sladkevičius, monsinjoras Kazimie-ras Vasiliauskas, literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Prezidentas Algirdas Brazauskas, Prezidentas Valdas Adam-kus, aktorius Donatas Banionis, vienuolis Tėvas Stanislovas-Dobrovolskis, Lenkijos Respublikos Prezidentas Aleksandras Kwasnewskis, ambasadorius Antanas Vinkus, Islandijos už-sienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalsonas, aka-demikas Jonas Kubilius, alpinistas Vladas Vitkauskas, atlikėjas Andrius Mamontovas, dirigentas Donatas Katkus ir kiti.

Santarvės fondo valdybos nutarimu šiemet Santarvės ordi-nu ,,Pro augenda concordia“ (Už santarvės puoselėjimą) ap-dovanotas operos dainininkas Virgilijus Noreika. Auksiniais Santarvės medaliais (Už santarvės puoselėjimą) apdovanoti: Jerzy Bahr – buvęs Lenkijos ambasadorius Lietuvoje ir Lietu-vos kultūros mecenatas Ramūnas Karbauskis. Šiuo medaliu Ramūnas Karbauskis pagerbtas už nesavanaudišką gyveni-mo veiklą, puoselėjant santarvę ir tautinę savo šalies žmonių savimonę.

Ramūnui Karbauskiui įteiktas Santarvės fondo auksinis medalis

Pirmuoju numeriu pažymėtas Lietuvos Kultūros mecenato ženklas įteiktas Ramūnui Karbauskiui

Kultūros ministerija pir-mą kartą įteikė specialiai sukurtus Lietuvos Kultūros mecenato ženklus ir diplo-mus, pagerbdama kultūros mecenatus, kurie ypatingai daug prisidėjo prie kultūros sklaidos Lietuvoje, rėmė jau-nus kultūros ir meno atsto-vus, bendruomenes.

2015 m. sausio 30 d. Lietu-vos parodų ir kongresų cen-tre „Litexpo“ Lietuvos kultū-ros ministras Šarūnas Birutis

Kultūros mecenato ženklus įteikė tradiciniame „Metų Gazelės“ verslo apdovanojimų renginyje, kuriame dalyvavo žymiausi sparčiausiai augančių šalies verslo įmonių atstovai. Tai tampa gražiu Lietuvos kultūros ir verslo bendradarbiavimo pavyzdžiu.

Šiame iškilmingame renginyje buvo akcentuojama, kad turi-me įvertinti ir padėkoti tiems, kurie negaili nei laiko, nei lėšų, kad menas ir kūryba žengtų pirmyn bei prikeltų senas tradici-jas, kai valstybė vertino mecenatus, mokėdavo juos pagerbti ir skatinti. Ypatingai svarbus yra vertybinis aspektas, nes remia-mi kultūros reiškiniai liudija ne tik mecenato socialinį jautrumą ir yra sektinas pavyzdys, bet taip pat liudija mecenato kultūrinį išprusimą. Didis džiaugsmas suvokti, jog priklausai visuomenei, kuri vertina kultūrą ir meną, įkvepia jaunus menininkus kurti.

Valstybė prasideda nuo kultūros. Menas ir kultūra gali tapti socialinės ir ekonominės pažangos varikliu – paremti meno ir kultūros projektai gali tapti efektyviomis kūrybinių industrijų veiklomis, sukurti naujas darbo vietas, padidinti sukultūrintos aplinkos vertę. Paramos dėka įgyvendinami meno ir kultūros srities projektai prisideda prie vietos tapatumo stiprinimo ir Lietuvos įvaizdžio gerinimo bei visuomenės dvasinės būsenos kitimo.

Pirmasis Lietuvos kultūros mecenato ženklas už suteiktą pa-ramą projektams, kūrusiems Naisių bendruomenės gerovę bei paramą kitoms kultūros sritims buvo įteiktas Ramūnui Kar-bauskiui. Antrasis mecenato ženklas įteiktas Sauliui Karosui už ilgametį verslo ir kultūros bendradarbiavimo skatinimą, trečia-sis – VšĮ „Vilniaus Miesto Opera“ kolektyvui už suteiktą paramą jauniesiems menininkams.

2015-tuosius metus LR Seimas yra paskelbęs kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio metais. Be aktyvaus dalyvavimo politikoje, valstybės valdymo, švietimo, socialinių reformų, šis valstybės veikėjas, kompozitorius ir diplomatas daug energi-jos ir lėšų skyrė kultūros prieinamumui didinti, visuomenės kūrybiškumui skatinti, kultūriniam sąmoningumui ugdyti. M. K. Oginskis buvo vienas iškiliausių savo epochos kultūros me-cenatų to meto Lietuvoje. Lietuvos kultūros ministerija siekia

Lietuvos Kultūros mecenatas Ramūnas Karbauskis su Kultūros ministru Šarūnu Biručiu ir Naisių bendruomenės

atstovais bei LR Seimo nare Rima Baškiene laureatų pagerbimui skirtame iškilmingame vakare Lietuvos

taikomosios dailės muziejuje

prikelti senas tradicijas, kai valstybė vertino mecenatus, juos gerbė ir skatino.

Pagal Labdaringos pagalbos fondo „Charities Aid Foundation“ sudaromą pasaulinio dosnumo indeksą „World Giving Index“, 2014 m. Lietuva įvertina tik 119-ta vieta iš 133 (Latvija – 89-toje, Estija – 103-čioje vietose). Palyginti su kitomis Europos ir pasaulio valstybėmis, Lietuva neišnaudoja labdaros ir paramos teikiamų galimybių, kurios neša nau-dą tiek verslui, tiek bendruomenėms ir valstybei. Todėl mecenatystė – ne tik pasiturinčio piliečio garbės reikalas, tai ir tinkamas valstybės po-žiūris, pagarba tikram mecenatui, Mecenatystės įstatymo priėmimas ir įgyvendinimas.

Ramūnas Karbauskis, apdovanotas Lietuvos Kultūros mecenato žen-klu, pažymėtu numeriu 001, socialiniame tinkle tuoj po apdovanojimo rašė: „Atiduosiu jį į Naisių žemės istorijos muziejų, nes tai ne tiek mano pastangų rezultatas, kiek žmonių, gyvenančių Naisiuose, dirbančių mano įsteigtose įmonėse, indėlis. Be jų nebūtų atsiradusios galimybės mecenuoti kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos, jaunimo užimtu-mo... Malonu būti įvertintam, tačiau džiaugsmą suteikia ne apdovano-jimai, o galimybė daryti žmones laimingesniais...“.

Lietuvos Kultūros mecena-to ženklas ir diplomas

Auksinis Santarvės fondo medalis ir diplomas


Įteiktas Santarvės fondo aukso medalis

NAISIŲ KAIMO KULTŪRINĖ INJEKCIJA VISAI LIETUVAI

Nacionalinio lygmens idėja

Ši Ramūno Karbauskio idėja – tai kultūrinio veiksmo paskatinimas nacionaliniu lygiu. Tau-todailė, saugomi architektūros objektai, kuli-narinis paveldas ir dar daug svarbaus Lietuvos kultūrai išsaugota kaimuose, miesteliuose, o jų bendruomenės įgalios atlikti prasmingus kultūrinius darbus. Projektas visoje Lietuvoje prasidės nuo 2016 metų. Per metus turi rastis po dešimt mažųjų Lietuvos kultūros sostinių – kie-kvienoje apskrityje po vieną kaimą ar miestelį. Rotacija vyks kasmet, Kultūros sostine apskri-tyje bus skelbiamas vis kito rajono kaimas ar miestelis.„Negalima gyventi užsikalus durų. Turime vieni

kitus pažinti, pamatyti kaimynų kultūrą, skleisti žinią apie savo kaimą ar miestelį po visą Lietuvą”

– skatina Ramūnas. Jo nuomone, vertuosius metų mažosios Lie-

tuvos kultūros sostinės vardo turėtų rinkti Kul-tūros ministerija, regionų, rajonų atstovai, svarų žodį turėtų tarti ir mūsų kultūros šviesuliai bei autoritetai: rašytojai, etnokultūros specialistai ir kiti – svarbu, kad niekam nekiltų abejonių, ko-dėl tas ar kitas kaimas tais metais netapo Kultū-ros sostine.

Pagyvės gyvenimas regionuose

Dar prieš keletą metų jauno žmogaus paklau-sus, iš kur jis kilęs, dalis naisiškių kukliai nutylėda-vo, kad esantys iš kaimo; dažniausiai sakydavo, kad iš Šiaulių. Dabar neberasi jauno žmogaus, kuris nesididžiuotų, kad yra kilęs iš Naisių. Ne-daug kas Lietuvoje yra pasiruošę taip, kaip šis kaimas, todėl šįmet jis ir pradeda Mažųjų kultū-ros sostinių judėjimą. Naisiai, Kultūros ministe-rijos partneris, padės bendruomenėms ruoštis tapti mažosiomis Lietuvos kultūros sostinėmis. Akivaizdu, kad naisiečiams praktiškai nieko ne-reikia ruoštis, jie jau turi didžiulį įdirbį. Tačiau ki-toms bendruomenėms Kultūros ministerija tu-rės padėti ir finansiškai, ir moraliai. Beje, Kultūros sostinių judėjimui įsisiūbavus, turėtų suaktyvėti

ir vietinis turizmas. Pasak Ramūno Karbauskio, įmanoma, kad kaimas kasdien sulauktų 200–300 turistų. Naisių rekordas – 850 turistų per eili-nę dieną. Kiti Lietuvos kaimai, miesteliai, įkvėpti pasikeitusių Naisių pavyzdžio, turėtų siekti tokių pačių pozityvių rezultatų. Taigi, įmanoma gy-venti gražiai, keistis, rengti festivalius... Įmanoma ir būtina skleisti blaivybės idėją.

Siekiamybė – pateisinti suteiktą garbingą vardą

Lietuvos kultūros sostinėmis iki šiol buvo skel-biami tik didieji miestai, tačiau tikrai ne visi pa-teisino tą vardą. Pavyzdžiui, 2014 metų Lietuvos kultūros sostine buvo Panevėžys. Užuot dalijęs žinią apie savo kultūrinį gyvenimą, renginius, veiklas ir kt. visai Lietuvai, miestas, kuriame yra keturi profesionalūs teatrai, daugybę meno kolektyvų, buvo tarsi užsidaręs, neskleidė savo kultūros plačiau. Žinoma, tai ne menininkų kal-tė. Deja, Valstybės biudžeto pinigai, už kuriuos buvo galima plačiai garsinti miestą, pasiekė Panevėžį, tačiau realiai buvo rengiamos šven-tės tik vietinei bendruomenei. Tai tikrai ydingas kelias. Visos bendruomenės, kurios ketina tapti mažosiomis Lietuvos kultūros sostinėmis, turė-tų rašyti programas, jas pagrįsti ir gauti finan-savimą joms įgyvendinti. Tai skatintų bendruo-menes tinkamai planuoti, organizuoti ir vykdyti savo kultūros renginius. „Planuodamas ir galvo-damas apie Naisius bei kitas mažąsias kultūros

sostines, įsivaizduoju viską atvirkščiai, nei dabar vyksta su didžiosiomis Lietuvos kultūros sosti-nėmis. Pirmiausia – būtina dalytis, skleisti žinias apie savo kaimą ar miestelį. Pavyzdžiui, Naisiai turi toliau skleisti žinią apie tai, ką mes puose-lėjame – blaivią Lietuvą, baltišką kultūrą, gyvą, stiprų ir kuriantį kaimą. Naisiai turi daug žinių, kuriomis gali pasidalinti su visa Lietuva. Suma-nymo esmė – dalytis tuo, ką pats puoselėji... Ki-taip kokia prasmė būtų rengti tokius projektus ir juose dalyvauti?” – taip mąsto idėjos autorius Ramūnas.

Naujas internetinis radijas – visa tai, kas lietuviška

„Naisių vasaros” radiją nuspręsta įkurti dėl vis didėjančios išskirtinės lietuviškos muzikos poreikio.

Radijas savo transliacijas Lietuvai ir pasauliui pradėjo tik šių metų pradžioje, o jau dabar ko-kybiškos muzikos poreikis rodo sparčiai besi-plečiantį klausytojų ratą. „Naisių vasaros” neko-mercinis internetinis radijas – vienintelis visame pasaulyje, transliuojantis tik lietuvišką, retai girdimą bardų muziką. Klausytojų ratas labai platus – tiek muzika, tiek ir laidos skirtos įvairaus amžiaus klausytojams.

Pagal Kultūros ministerijos ir Nai-sių kaimo bendruomenės pasirašytą sutartį, 2015 metais Naisių kaimas paskelbtas mažąja Lietuvos kultūros sostine. Nuo šiol Kultūros sostinėmis bus skelbiami ne tik didmiesčiai, ta-čiau ir miestai bei miesteliai.

„Naisių vasaros internetinis radijas“ – jūsų sielų vasaraSavaitės programų tinklelis

Pirmadienis08:00–11:00 Labas iš Naisių 11:00–12:00 Valanda su autoriumi13:00–14:00 Šiaulių universiteto naujienų laida14:00–15:00 Valanda su autoriumi (kart.)20:00–21:00 Pasaka mažiesiems21:00–22:00 Valanda su autoriumi (kart.)

Antradienis08:00–11:00 Labas iš Naisių 11:00–12:00 Valanda su autoriumi13:00–14:00 Linksmoji valanda14:00–15:00 Valanda su autoriumi (kart.)20:00–21:00 Pasaka mažiesiems21:00–22:00 Valanda su autoriumi (kart.)

Trečiadienis08:00–11:00 Labas iš Naisių 11:00–12:00 Valanda su autoriumi14:00–15:00 Valanda su autoriumi (kart.)29:00–20:00 Naisių vasaros teatro skaitiniai20:00–21:00 Pasaka mažiesiems21:00–22:00 Valanda su autoriumi (kart.)22:00–23:00 Naisių vasaros teatro skaitiniai

(kart.)

Ketvirtadienis08:00–11:00 Labas iš Naisių 11:00–12:00 Valanda su autoriumi

13:00–14:00 Istorijos įdomybės14:00–15:00 Valanda su autoriumi (kart.)19:00–20:00 Istorijos įdomybės (kart.)20:00–21:00 Pasaka mažiesiems21:00–22:00 Valanda su autoriumi (kart.)

Penktadienis08:00–11:00 Labas iš Naisių 11:00–12:00 Valanda su autoriumi13:00–14:00 Radijo svečias14:00–15:00 Valanda su autoriumi (kart.)15:00–16:00 Radijo svečias (kart.)20:00–21:00 Pasaka mažiesiems21:00–22:00 Valanda su autoriumi (kart.)

Šeštadienis15:00–16:00 Valanda su autoriumi (kart.) 16:00–17:00 Istorijos įdomybės (kart.)17:00–18:00 Valanda su autoriumi (kart.)

Sekmadienis16:00–17:00 Valanda su autoriumi (kart.) 17:00–18:00 Radijo svečias (kart.)18:00–19:00 Valanda su autoriumi (kart.)Dėmesio! Radijo laidų tinklelis dar gali keistis

Radijo programų direktorius Dovydas Petkus: „Naisių vasaros radijo“ eteryje nėra jokio popso, o muzika čia skamba visą parą“.

Startavo naujas akustinės muzikos festivalis „Muzikiniai penktadienio vakarai Naisiuose”

Kurdamas „Naisių vasaros“ projektus, siekiau padovanoti žmonėms kažką šviesaus, mielo, prasmingo…

Su geriausiais linkėjimais,„Naisių vasaros“ projektų mecenatas ir sumanytojas

Ramūnas Karbauskis

Tęsinys 18 psl.


„Naisių vasaros teatras“ okupuoja Lietuvą„Naisių vasaros teatras” – dvylikos

jaunų aktorių trupė, susibūrusi 2011 metų sausio 1 dieną, vienijanti jaunus, talentingus ir ne kartą, apdovanotus, diplomuotus, kūrybingus aktorius, ku-riuos Lietuva pažįsta iš serialo ,,Naisių vasara“. 2012 metais Dalios Tamulevi-čiutės vardo profesionalių teatrų festi-valyje „Naisių vasaros teatras” laimėjo nominaciją „Sėkmingiausias festivalio debiutas” už spektaklį, sukurtą pagal Sauliaus Šaltenio pjesę „Škac, mirtie, visados škac...” (režisierė Regina Ste-ponavičiūtė).Tais pačiais metais įvyko Naisių vasaros teatro prisistatymas Lietuvos teatro sąjungoje su scenine

kompozicija „Krintant žvaigždei, la- la- la”, pagal Juozo Tumo-Vaižganto, Kazio Binkio ir Juozo Žlabio-Žengės kūrybą. Keliaujantis po Lietuvą „Naisių vasaros teatras” propaguoja lietuvių kultūrą ir įgyvendina svarbią misiją

– skleisti tautiškumą per lietuvių auto-rių bei dramaturgų kūrinius. „Naisių vasaros teatras” – unikalus reiškinys Lietuvos teatrų gausybėje. Tai – neko-mercinis teatras, kurio spektakliai be bilietų. „Naisių vasaros teatras” nepra-šo mokėti už bilietą, o dovanoja šven-tę atėjusiems. Teatro repertuarą šiuo metu sudaro 10 spektaklių, pastatytų pagal Lietuvos autorių kūrinius, kurie sėkmingai rodomi Lietuvos miestuose ir miesteliuose. „Naisių vasaros teatras” visada siekia pamaloninti kasdienybės darbų ir rūpesčių nualintas žiūrovų šir-dis, dovanoti gerą nuotaiką, kartu pa-sidžiaugti ir paliūdėti. „Naisių vasaros teatras” – lietuvių literatūros skleidėjas

– didžiuojasi pasirinkta veiklos krypti-mi, įsijungdamas į bendrą lietuvių kul-tūros plėtros tėkmę. Muzika, judesys, dainuojamoji poezija – toks „Naisių vasaros teatro” repertuaras – domina ir traukia tiek ieškantį savęs jauną, tiek subrendusį ir gyvenimo patirties turin-tį žiūrovą.

„Naisių vasaros teatro“KOVO IR BALANDŽIO MĖNESIŲ REPERTUARAS VISAI LIETUVAI

Kovo 10 d. 18.00 val. Muzikinė pro-grama „Dainuosma mudu abudu“ (Šiaulių koncertų salė ,,Saulė“)

Kovo 13 d. 18.00 val. Muzikinis spektaklis „Beprotiškai fantastiškos Maestro Vytauto Kernagio dainos“ Režisierė – Regina Steponavičiūtė (Ežerėlis, Kauno rajonas)

Kovo 17 d. 14.00 val. Spek-taklis vaikams ,,Troliai mu-miai ir Burtininko skrybėlė“ Režisierius – Evaldas Jaras (Naisių vasaros teatro ir bendruomenės kultūros rūmuose)

Kovo 19 d. 12.00 val. Spek-taklis vaikams ,,Troliai mu-miai ir Burtininko skrybėlė“ Režisierius – Evaldas Jaras (Šiaulių koncertų salė ,,Saulė“)

Kovo 19 d. 18.00 val. Muzikinis spektaklis „Beprotiškai fantastiškos Maestro Vytauto Kernagio dainos“ Režisierė – Regina Steponavičiūtė (Šiaulių koncertų salė ,,Saulė“)

Balandžio 2 d. 18.00 val. Muzikinis spektaklis „Beprotiškai fantastiškos

Maestro Vytauto Kernagio dainos“ Režisierė – Regina Steponavičiūtė (Radviliškio kultūros centras)

Balandžio 7 d. 18.00 val. Režisierė – Regina Steponavičiūtė (Šiaulių koncertų salė ,,Saulė“)




Patikslinimas: balandžio 7, 14, 21, 28 dienomis rodomų spektaklių pava-dinimai dar planuojami – numatoma premjera.

Dėmesio! Spektaklių organizato-riai pasilieka teisę keisti spektaklių vietą ir laiką.

Akimirka iš spektaklio vaikams „Troliai mumiai ir burtininko skrybėlė“

„Naisių vasaros teatro“ trupė: Paulius Budrys, Gintarė Danusevičiūtė, Elida Dubinskytė-Šimaitė, Orinta Jazdauskaitė, Arūnas Jokubauskas, Birutė Kaktytė, Vaida Kavaliauskaitė,

Karolis Liaučius, Tomas Montvila, Remigijus Pelenis, Valdas Vaitiškis, Gerda Vilimaitė. Teatro režisierė Regina Steponavičiūtė. Teatro steigėjas, vadovas ir mecenatas

Ramūnas Karbauskis.

Pradžia 17 psl.

NAISIŲ KAIMO KULTŪRINĖ INJEKCIJA VISAI LIETUVAI

Šis radijas yra išskirtinis ir tuo, kad kiekvieną darbo dieną pristato lietuviškus albumus lai-doje „Valanda su autoriumi“. Tai unikali galimy-bė ištisą valandą klausyti muzikinių naujienų.

Skiriamas dėmesys JAV gyvenantiesiems Lietuvos išeiviams, prieš naktį – pasakų išsiilgu-siems mūsų mažiesiems.

„Naisių vasaros teatras“ – pirmasis Lietuvoje profesiona-lus nekomercinis teatras, kurio spektaklius žiūrovai mato nemokamai


Norėčiau, kad visų amžiaus tarpsnių vilnie-čiai galėtų džiaugtis savo gyvenimu. Dabar juos kasdien slegia problemos, kurių Vilniaus savivaldybė iki galo neišsprendė: nuo viešo-jo transporto ir dviračių takų iki viešų žaliųjų plotų išsaugojimo ir geresnio aprūpinimo kokybiška ir ekologiška Lietuvos ūkininkų produkcija, nuo daugiabučių būstų šildymo ir renovacijos demonopolizacijos, biokuro panaudojimo iki benamių rūpybos ir sociali-zacijos, narkotikų prevencijos ir kontrolės bei

naujųjų imigrantų integracijos.Taip pat svarbu puoselėti ir dvasines verty-

bes, per tūkstantmečius perduodamas iš kar-tos į kartą. Būtina skatinti Vilniaus formalaus ir neformalaus ugdymo ir švietimo įstaigas įsileisti etninę kultūrą, kurti ir remti vaikų ir jaunimo folkloro ansamblius bei stiprinti bendruomenes, jų aktyvumą ir meninę vei-klą seniūnijose. Sostinė turėtų tapti geruoju pavyzdžiu visai Lietuvai.

Kandidatės Gailos Kirdienės

VIZIJA VILNIUI

Nemesk kelio dėl takelio. Ne – miesto transporto privatizacijai

Skandalinga miesto šilumos ūkio privatizacijos istorija kartojasi. Jau šiandien Vilniaus valdantieji paskelbė miesto autobusų privatizaciją ir pradė-jo masiškai naikinti vienintelę elektrinę priemonę – troleibusus! Prieš kelis me-tus pradėjęs „Amber“ troleibusų gamy-bą miestas staiga ėmėsi naikinti turimą puikią eko-transporto sistemą.

MES TAI SUSTABDYSIME!

• Troleibusai neteršia miesto oro – neturi vidaus degimo variklio;• Naujus troleibsus perka Europos miestai: Bernas, Zal-cburgas, Ryga ir šimtai kitų Vilnius dydžio miestų;• Troleibusų tinklo neįmanoma privatizuoti, todėl jis taip nepatinka “abonentinio mąstymo” vadovams; • Troleibusai nepatinka tiems, kas nori prastumti milijardi-nį “tramvajaus” projektą;• Troleibusai “kuria” darbo vietas – nedelsiant atnaujintu-me Vilniuje AMBER troleibusų gamybą.


KONKURSŲ SĄLYGOS Gedimino pr. 28/2, LT-2600 Vilnius Lietuvos kooperatyvų sąjunga, V aukštas, 505 kab., E-mail: [email protected]

Visų skaitytojų, atsiuntusių laiškus su teisingais sprendimais iki kovo 31 dienos, laukia šaunūs prizai.

Pasiteiravimui: Tel.: +37052077821 Mob.: +370 686 27 469

APDAINUOTOS UPĖS IR EŽERASAr žinote, kad per Lietuvą teka 22,2 tūkst.

upių ir upelių, tyvuliuoja 4433 ežerai? Lie-tuvos vandenų vardai savaime įsipynė į liaudies dainas, daugelį upių, upelių, ežerų apdainavo poetai.

Pabandykite atspėti trylikos upių ir vieno ežero vardus, kuriuos surasite poetų lyrikos

posmuose.

o Kur bėga (1……), kur (4……) teka, ten mūsų Tėvynė, brangi Lietuva.... (Mairo-nis);

o Juodo (7….) vilnys sukilo, tamsios banguoja rūsčiai…(Maironis);

o Aš lauksiu prie Vilniaus, prie pa-sakų miesto, kur teka (2….) su žara.... (P.Širvys);

o Kur puikūs slėniai sraunios (8...), miš-kai lyg rūtos kalnai žaliuoja... (Maironis);

o Bėga (3....), teka (5.....) – upių valia, mūsų dėmuo... (M.Karčiauskas);

o Kad numirsiu, man pakaskit ant (10....) upės kranto... (J.Biliūnas);

o Ten, kur (11.....), skrisk ir mano daina... (Autorius nežinomas);

o Susitikt tave norėčiau vėlei, ties gim-taisias (9....) krantais...(V. Spudas);

o Skuodas – man nebaigtų darbų aruodas, ir jaunystė (13....) glėby... (J.Brazdžionis);

o (6.....), mūsų upelių motutė, aukso tur dugną... (Maironis);

o O (7....) jūs (7....) mėlynieji, su tuo klyks-mu žuvėdrų liūdnuoju... (P.Širvys);

o Kai nuo skardžio stataus žemuogė-lė nukris, susitiks, susiglaus (12.....) ir (2.....).... (M.Karčiauskas);

o Din din upelis, din din ranka pakė-lė, čiurlioniškai čiurlena ir virpa (14.....) (J.Nekrošius).

KRYŽIAŽODIS

Kęstučio užduotis: Surasti geriausią juodųjų žaidimo tęsinį, nurodyti

galimus variantus

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kan-didato į Vilniaus mies-to tarybą, tarptauti-nio šachmatų meistro, daugkartinio Lietuvos jaunių čempiono, tarptautinių varžybų laimėtojo Kęstučio Labecko šachmatų simultanas.

Kęstutis neseniai iš-leido knygą apie šach-matus, kur išdėstė šio žaidimo paslaptis. Kaina 6 EUR galima įsigyti pas mus - [email protected]

Politinė reklama. Bus apmokėta iš LVŽS rinkiminės sąskaitos. Spausdino UAB „AZ spaustuvė“ Tiražas 50 000 egz.

Documents

Vilniaus LVŽS laikraštis 2015